1

TARPTAUTINĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS TAIKYMO SPRENDŽIANT

JURISDIKCIJOS NUSTATYMO KLAUSIMĄ ŠEIMOS BYLOSE APŽVALGA

Turinys1. Tarptautinio (užsienio) elemento sąvoka ir bendrosios jurisdikcijos nustatymo taisyklės..............8

2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas...................................11

2.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimus dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal reglamentą „Briuselis II bis“.................................................................................................................................12

2.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis....................................................................................................................22

2.3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal nacionalinę teisę.....................................................................................................................................................23

3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas...................................................24

3.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvenciją......................................................................................................25

3.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal 1996 m. Hagos konvenciją..........................................................................................................................................38

3.3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis.................................................................................................................................39

4. Kelių susijusių reikalavimų jurisdikcija pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvenciją (jurisdikcijos prorogacija)................................................................................................39

5. Jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvenciją..........................................................................................................................49

6. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas.......................................................55

6.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas pagal Išlaikymo reglamentą.......56

6.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas pagal tarptautines konvencijas...65

6.3. Jurisdikcijos nustatymas reikalavimui dėl išlaikymo pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis............................................................................................................................................................67

7. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo nustatymas..............67

8. Lis pendens taisyklė........................................................................................................................70

9. Laikinosios apsaugos priemonės....................................................................................................75

10. Jurisdikcijos tikrinimas.................................................................................................................82

11. Teismo atliekami procesiniai veiksmai........................................................................................85

11.1. Tinkamas atsakovo informavimas ir procesinių dokumentų įteikimas.....................................86

11.2. Įrodymų rinkimas......................................................................................................................91

2

ĮVADAS

Laisvo asmenų judėjimo suteikiamos galimybės turi įtakos tam, kad Lietuvos Respublikos

piliečiai dažniau keičia gyvenamąją vietą ir kuria šeimos santykius su kitų valstybių piliečiais.

Tokių asmenų tarpusavio ginčai jau nebėra priskirtini tik vienos valstybės teismų kompetencijai,

taikant nacionalinę teisę. Kadangi tokio pobūdžio bylos susijusios ne su viena, bet su dviem ar

daugiau valstybių, susidaro sąlygos kelių teisinių sistemų konkurencijai – ginčo nagrinėjimo

jurisdikcija gali priklausyti kelių valstybių teismams, konkuruoja ir bylos išnagrinėjimui taikytina

materialioji teisė ar konkretiems procesiniams veiksmams taikytini proceso teisės aktai.

Dėl Lietuvos Respublikos narystės tarptautinėse ir regioninėse organizacijose Lietuvos

teismuose nuosekliai daugėja bylų dėl šeimos teisinių santykių su tarptautiniu (užsienio) elementu:

Lietuvos Respublikos nacionalinės teismų administracijos 2015 metais pateiktais duomenimis, tokių

ginčų skaičius nuo 2004 iki 2014 metų išaugo 15,64 proc.1 Didžiąją dalį tokio pobūdžio bylų sudaro

Lietuvos Respublikos piliečių, gyvenančių ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, porų bei porų,

kurias sudaro Lietuvos Respublikos ir kitos šalies piliečiai, ginčai dėl santuokos nutraukimo,

nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo,

sutuoktinių tarpusavio išlaikymo ir (ar) vaiko išlaikymo, bendro sutuoktinių turto padalijimo.

Lietuvoje jurisdikcijos nustatymo klausimai šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio)

elementu reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)

VII dalyje, nustatančioje tarptautinio civilinio proceso taisykles (pavyzdžiui, CPK 784 straipsnis

reglamentuoja šeimos teisinių santykių bylų teismingumą, o CPK 785 straipsnis – tėvų ir vaikų

teisinių santykių bylų teismingumą). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso

taisyklės taikomos tik tais atvejais, kai teisės kolizijos klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar

kitas tarptautinis teisės aktas.

Pažymėtina, kad atskiriems šeimos bylose kylantiems reikalavimams, pavyzdžiui, dėl

santuokos nutraukimo, tėvų pareigų, išlaikymo ar bendro turto padalijimo, dažnai taikomas

skirtingas teisinis reglamentavimas. Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje nustatant

jurisdikciją šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu ypač aktualus ES teisinis

reglamentavimas. Europos Sąjungos viduje šeimos teisiniai santykiai ilgą laiką nepateko į teisinio

reguliavimo sritį, tačiau išaugus poreikiui buvo nustatytos bendros kolizinės normos ir šioje srityje.

1968 m. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose

1 Statistinę informaciją apie Lietuvos Respublikos teismų veiklą galima rasti internete adresu http://www.teismai.lt/lt/visuomenei-ir-ziniasklaidai/statistika/106 (prisijungta 2015 m. rugpjūčio 1 d.).

3

vykdymo ilgą laiką buvo pagrindinis Europos Sąjungos teisės aktas, reglamentuojantis Europos

Sąjungos teismų jurisdikcijos civilinėse ir komercinėse bylose bei Europos Sąjungos valstybių narių

teismų procesinių sprendimų vykdymo srityje klausimus2. Tačiau šis teisės aktas nereguliavo

jurisdikcijos ir teismų sprendimų vykdymo klausimų šeimos bylose. Ją pakeitęs 2000 m. gruodžio

22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir

komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taip pat šių klausimų nesprendė3. Šeimos santykiams

reguliuoti buvo patvirtintas atskiras 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB)

Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų

sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo, kuris reglamentavo aktualius klausimus tik

santuokoje gimusiems vaikams su santuoka susijusiose bylose4, todėl vėliau priimto jį

panaikinančio 2003 m. lapkričio mėn. 27 d. Tarybos Reglamento Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir

teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau –

reglamentas „Briuselis II bis“) taikymo sritis buvo išplėsta priimant sprendimus dėl tėvų pareigų,

įskaitant vaiko apsaugos priemones, neatsižvelgiant į ryšį su santuokos byla5. Jurisdikcijos

nustatymo šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu klausimus taip pat reglamentuoja

2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamentas Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo

sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau –

Išlaikymo reglamentas)6. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos reglamentuose, reguliuojančiuose

jurisdikcijos klausimus šeimos bylose – reglamente „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamente, –

įtvirtintos specifinės taikymo srities apibrėžimo bei jurisdikcijos taisyklės: pirma, šie reglamentai,

skirtingai, nei, pavyzdžiui, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl

jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo,

nenustato jų taikymo asmenims, t. y. nediferencijuoja reglamentų taikymo galimybės priklausomai

nuo to, ar atsakovas gyvena Europos Sąjungoje ar už jos ribų, antra, šie instrumentai tam tikrais

atvejais leidžia Europos Sąjungos valstybės narės teismui prisiimti jurisdikciją nagrinėti bylą ir tais

atvejais, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje. Todėl pagal šiuos

reglamentus jurisdikcijos patikrinimas visuomet pradedamas nuo ES teisės aktų nuostatų,

nepriklausomai nuo to, jog bylos tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su ne Europos

Sąjungos valstybe nare.

Sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą teisme yra aktualūs ir žmogaus teises

reglamentuojantys Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktai. Europos Sąjungos sutartys yra 2 http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/ALL/?uri=CELEX:41998A01263 http://ec.europa.eu/civiljustice/jurisdiction_courts/jurisdiction_courts_ec_lt.htm4 http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/rc_jmm_documents_lt.htm5 http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=44241 6 http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/mo_documents_lt.htm

4

teisiškai privalomos ES valstybių narių tarpusavyje sudarytos tarptautinės sutartys, formuojančios

Europos Sąjungos konstitucinius pagrindus. Svarbiausios jų yra Europos Sąjungos sutartis ir

Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo.7 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje konsoliduoti

žmogaus teisių apsaugos standartai, įtvirtinti daugelyje iki chartijos egzistavusių teisės šaltinių,

apibendrinant juos atskirame dokumente. 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai,

Chartija tapo teisiškai privaloma ir lygi Sutartims. Chartija yra pirmasis Europos Sąjungos

dokumentas, kuriame deklaruojamos pagrindinės teisės, sustiprinama jų apsauga. Be kita ko,

Chartijoje nustatoma Europos Sąjungos pilietybė, pirmą kartą pripažįstamas specialus vaikų

statusas, siekiama pripažinti atskiras vaikų teises. Pavyzdžiui, Chartijos 24 straipsnis, parengtas

remiantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, garantuoja teisę į vaiko gerovei užtikrinti būtiną

apsaugą ir globą, teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem

savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, teisę laisvai reikšti savo nuomonę, teisę būti

išklausytam pagal jo amžių, brandą. Šiame Chartijos straipsnyje kodifikuotas geriausių vaiko

interesų apsaugos principas. Chartijos 47 straipsnis garantuoja teisę į teisingą ir viešą bylos

nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką, teisę į galimybę būti ginamam ir atstovaujamam8.

Atskirų klausimų šeimos teisiniuose santykiuose reglamentavimo unifikavimas vykdomas

ne tik regioniniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Siekiant užtikrinti šeimos narių lygiateisiškumą ir

apsaugoti šeimoje esančių nepilnamečių vaikų interesus, tarptautinėse konvencijose įtvirtinamos

taisyklės, pagal kurias nustatomos kompetentinga nagrinėti ginčą valstybė ir šiam ginčui taikytina

teisė. Šiuo požiūriu yra aktualūs tokie jurisdikcijos nustatymo klausimus šeimos bylose

reglamentuojantys teisės aktai kaip 1996 m. spalio 19 d. Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos

teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje

(toliau – 1996 m. Hagos konvencija)9, ir 1973 m. spalio 2 d. Konvencija dėl sprendimų, susijusių su

išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo (toliau – 1973 m. Hagos konvencija)10. Šeimos

bylose itin aktuali yra ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kurioje išdėstytos vaikų civilinės,

7 http://europa.eu/eu-law/decision-making/treaties/index_lt.htm8 http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=uriserv:l335019 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=218321&p_query=&p_tr2=10 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=166683

5

politinės, ekonominės, socialinės, sveikatos bei kultūrinės teisės11. Šį dokumentą yra ratifikavusios

visos ES valstybės narės.

Taip pat šeimos teisinis ginčas gali būti susijęs su valstybe, su kuria Lietuvos Respublika yra

sudariusi dvišalę (ar trišalę) tarptautinę sutartį dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse

(komercinėse, šeimos, ūkio ir kt.) bylose (toliau – tarptautinė teisinės pagalbos sutartis)12. Šių

sutarčių taikymo sritis yra gerokai platesnė, nei ES reglamentų ar minėtų tarptautinių daugiašalių

sutarčių. Teisinės pagalbos sutartyse išdėstytos nuostatos ne tik dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės

ar teismo sprendimų pripažinimo bei leidimo vykdyti, bet ir dėl teikiamiems teisinės pagalbos

prašymams keliamų turinio ir formos reikalavimų, dokumentų įteikimo kitoje Susitariančiojoje

Valstybėje būdų, pavedimų dėl teisinės pagalbos teikimo tvarkos, atleidimo nuo proceso išlaidų ir

kt. Lietuva yra sudariusi teisinės pagalbos sutartis su Rusijos Federacija,13 Baltarusijos Respublika,14

11 Konvencija apsaugo vaiką nuo visų rūšių diskriminacijos (2 straipsnis). Pagal šiame teisės akte įtvirtintą geriausių vaiko interesų apsaugos principą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, svarbiausia – vaiko interesai (3 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis konvencijos standartais, valstybės dalyvės ir tėvai ar giminaičiai yra atsakingi už vaiko gerovę (3 straipsnio 2 dalis). Valstybės dalyvės turi gerbti tėvų atsakomybę, o vaikas turi teisę būti globojamas savo tėvų (5 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis). Vaikas pagal šį dokumentą taip pat turi teisę į šeimos ryšius (8 straipsnio 1 dalis) ir neturėtų būti išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams (9 straipsnio 1 dalis). Vaikas, kuris gyvena atskirai nuo tėvų, turi teisę palaikyti su jais asmeninius ryšius ir tiesiogiai su jais bendrauti (9 straipsnio 3 dalis), net ir tais atvejais, jeigu tėvai gyvena skirtingose valstybėse (10 straipsnio 2 dalis). Konvencija garantuoja vaikui teisę reikšti savo pažiūras (12 straipsnio 1 dalis), įskaitant galimybę būti išklausytam (12 straipsnio 2 dalis).12 Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, jos iki tol sudarytos tarptautinės sutartys dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose su kitomis valstybėmis narėmis nenustojo teisinės galios, taigi, yra galiojančios ir taikytinos ir po Lietuvos Respublikos prisijungimo. Kaip visiems žinoma, Europos Sąjungos teisės aktai hierarchiškai yra aukščiau už minėtas tarptautines sutartis, todėl kilus jų kolizijai, taikoma Europos Sąjungos teisė. Tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja tam tikro klausimo, tačiau dėl jo tarp Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės narės anksčiau buvo sudaryta tarptautinė sutartis, ji gali būti taikoma tais klausimais, kurių neapima Europos Sąjungos teisė.13 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1995, Nr. 13-296). Ratifikuota 1992 m. liepos 30 d., įsigaliojo 1995 m. sausio 21 d. 14 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1994, Nr. 43-779). Ratifikuota 1992 m. spalio 29 d., įsigaliojo 1993 m. liepos 11 d.

6

Latvijos ir Estijos Respublika15 (trišalė sutartis), Lenkijos Respublika,16 Moldova,17 Ukraina,18

Kazachstanu,19 Turkija,20 Uzbekistanu,21 Kinija,22 Azerbaidžanu,23 Armėnija.24

Ši apžvalga parengta remiantis reglamento „Briuselis II bis“ komentaru25, jo praktinio

taikymo vadovu26, taip pat 1996 m. Hagos konvencijos praktinio taikymo vadovu27, kita mokymų

medžiaga, Lietuvos mokslininkų atliktais tyrimais28, nacionalinių teismų praktika. Europos

Sąjungos reglamento nuostatų turiniui atskleisti ir aiškinti naudojamasi Europos Sąjungos

Teisingumo Teismo praktika.

Dėl šeimos teisinių santykių kompleksiškumo, besikeičiančio nacionalinio, regioninio ir

tarptautinio teisinio reglamentavimo bei didėjančio globalizacijos masto kai kurių jurisdikcijos

nustatymą šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu reglamentuojančių teisės normų

taikymas Lietuvos teismų praktikoje kelia tokio pobūdžio teisės taikymo problemas: dėl tarptautinio

(užsienio) elemento sąvokos turinio, reikalavimų dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios

vietos nustatymo, išlaikymo ir bendro sutuoktinių turto padalijimo priskyrimo Lietuvos teismų

15 1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių (Žin., 1994, Nr. 28-492). Ratifikuota 1992 m. lapkričio 19 d. įsigaliojo 1994 m. balandžio 3 d. 16 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1994, Nr. 14-234). Ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. I-97, įsigaliojo 1993 m. spalio 18 d.17 1993 m. vasario 9 d. Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1995, Nr. 19-440). Ratifikuota 1993 m. kovo 16 d., įsigaliojo 1995 m. vasario 18 d. 18 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1994, Nr. 91-1767). Ratifikuota 1994 m. liepos 21 d., įsigaliojo 1994 m. lapkričio 20 d. 19 1994 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1998, Nr. 51-1399). Ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d., įsigaliojo 1999 m. balandžio 8 d. Taip pat žr. 1997 m. kovo 7 d. Lietuvos Respublikos ir Kazachstano Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose protokolą (Žin., 1998, Nr. 51-1400). Protokolas ratifikuotas 1998 m. balandžio 16 d. ir įsigaliojo 1999 m. balandžio 8 d. 20 1995 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Turkijos Respublikos teisinio ir teisminio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinėse bylose sutartis (Žin., 1996, Nr. 18-464). Ratifikuota Lietuvos Respublikos Seime 1996 m. vasario 6 d., įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 15 d. 21 1997 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 1997, Nr. 101-2552). Ratifikuota 1997 m. spalio 16 d., įsigaliojo 1998 m. liepos 10 d. 22 2000 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose (Žin., 2001, Nr. 75-2642). Ratifikuota 2001 m. rugpjūčio 2 d., įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio 31 d. 23 2001 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Azerbaidžano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 2002, Nr. 75-3217). Ratifikuota 2002 m. gegužės 28 d., įsigaliojo 2002 m. lapkričio 22 d. 24 2003 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Žin., 2005, Nr. 7-189). Ratifikuota 2004 m. gruodžio 22 d., įsigaliojo 2005 m. liepos 8 d. 25 Magnus U., Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012.26 http://ec.europa.eu/civiljustice/publications/docs/guide_new_brussels_ii_lt.pdf27 http://www.hcch.net/index_en.php?act=publications.details&pid=6096&dtid=328 Pavyzdžiui, Pranevičienė K. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir jų taikymas bylose dėl tėvų pareigų vaikams pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (Briuselis IIA). Vilniaus universitetas, 2014.

7

kompetencijai, taip pat dėl procesinių teismo atliekamų veiksmų ir kt. Pažymėtina, kad šioje

apžvalgos dalyje nagrinėjamas jurisdikcijos nustatymo šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio)

elementu klausimas, taikytinos teisės klausimams šio pobūdžio bylose bus skirta kita rengiamos

apžvalgos dalis.

Apžvalgos tikslas – apžvelgti Europos Sąjungos, tarptautinės bei nacionalinės teisės aktų,

reglamentuojančių jurisdikcijos nustatymą šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu,

esminius veikimo principus, atskleisti vyraujančias Lietuvos Respublikos teismų praktikos

tendencijas, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias jurisdikcijos nustatymo klausimus, aptarti

jurisprudencijos pavyzdžius, kurie formuojant tolesnę teismų praktiką padėtų pašalinti jurisdikcijos

nustatymą šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu reglamentuojančių teisės normų

taikymo skirtumus.

Rengiant apžvalgą buvo atlikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, apylinkių ir apygardų

teismų jurisprudencijos, kurioje taikytos jurisdikcijos nustatymą šeimos bylose su tarptautiniu

(užsienio) elementu reglamentuojančios regioninės ir tarptautinės teisės normos, analizė.

Apžvalgoje aptariama naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų praktika, suformuota

nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat analizuojamos ankstesnės

reikšmingiausios šių teismų nutartys. Šioje apžvalgoje tiriama tik ta Lietuvos teismų praktika, kuri

yra susijusi su jurisdikcijos nustatymą šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu

reguliuojančių regioninių ir tarptautinių teisės normų taikymu, o taikytinos teisės nustatymo

klausimai aptariami tik tiek, kiek tai būtina apsibrėžtai apžvalgos temai atskleisti. Atlikta analizė

apima jurisdikcijos nustatymą šiose šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu:

1) reikalavimams dėl santuokos nutraukimo; 2) reikalavimams dėl tėvų pareigų; 3) reikalavimams

dėl išlaikymo ir 4) reikalavimams dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo.

Šioje apžvalgoje aptariami ir kiti procesiniai klausimai, susiję su jurisdikcijos nustatymu

šeimos bylose, turinčiose tarptautinį (užsienio) elementą: vadinamoji lis pendens taisyklė, pagal

kurią pirmenybė nagrinėti ginčą atiduodama pirmiau bylą iškėlusios valstybės teismui, laikinųjų

apsaugos priemonių taikymas tokios pobūdžio bylose, reikalingų duomenų rinkimas ir tinkamas

atsakovo informavimas, kt.

Pažymėtina, kad šioje apžvalgoje pateikiami išaiškinimai vertintini kaip metodinio pobūdžio

medžiaga, neturinti oficialiai paskelbtos teismų praktikos reikšmės, padėsianti teismams spręsti

jurisdikcijos nustatymo ir su tuo susijusius klausimus šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio)

elementu.

8

1. Tarptautinio (užsienio) elemento sąvoka ir bendrosios jurisdikcijos nustatymo taisyklės

Tarptautinis (užsienio) elementas byloje gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui, sutuoktiniai

gyvena skirtingose valstybėse, yra skirtingų valstybių piliečiai, keliose skirtingose valstybėse turi

bendro turto ir pan. Todėl šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu teismas turi įvertinti

šias aplinkybes:

1) ar byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas;

2) koks yra šio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdis;

3) su kokia valstybe (kokiomis valstybėmis) jis yra susijęs.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos teismų

praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgoje yra nurodęs, kad

ginčo santykis (civilinė byla) pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą, kai yra bent

viena iš šių aplinkybių: 1) viena iš bylos šalių yra užsienio asmuo (užsienio valstybės pilietis ar

asmuo be pilietybės arba užsienio juridinis asmuo); 2) ginčo objektas yra užsienyje (užsienio

valstybėje yra nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, esantis ginčo objektu; užsienio valstybėje buvo

atliekami ginčo objektu esantys darbai ar teikiamos paslaugos ir t. t.); 3) juridinis faktas, kurio

pagrindu atsirado, pasikeitė ar pasibaigė šalių teisiniai santykiai, įvyko ar buvo atliktas užsienio

valstybėje (užsienio valstybėje buvo sudaryta sutartis, išduotas čekis, sudaryta ar nutraukta

santuoka, surašytas testamentas, žalos padarymo vieta yra užsienio valstybėje ir t. t.); 4) teismo ar

arbitražo sprendimas, kurį prašoma įvykdyti Lietuvoje, priimtas užsienio valstybėje; 5) įrodymai,

reikalingi civilinėje byloje, yra užsienio valstybėje; 6) teismo pranešimus ar šaukimus reikia siųsti

asmeniui, esančiam užsienio valstybėje, arba užsienio valstybėje reikia atlikti kitus procesinius

veiksmus29.

Pažymėtina, kad pirmiau išvardytas aplinkybių, kai ginčo santykis (civilinė byla)

pripažįstamas turintis tarptautinį (užsienio) elementą, sąrašas yra pavyzdinis, todėl kiekvienu atveju

individualiai turi būti vertinamos bylos aplinkybės, atsižvelgiama į konkretų ginčą

reglamentuojančio teisės akto taikymo objektinę ir subjektinę sritį. Pavyzdžiui, santuokos

nutraukimo bylose tarptautinis (užsienio) elementas gali pasireikšti skirtinga sutuoktinių, tėvų ir

vaikų gyvenamąja vieta, pilietybe ir pan.

Vienose bylose tarptautinis (užsienio) elementas bus aktualus sprendžiant jurisdikcijos

nustatymo klausimą, o nustačius jurisdikciją ir priėmus ginčą nagrinėti Lietuvos teisme, –

sprendžiant taikytinos teisės nustatymo klausimą. Kitose bylose tarptautinis (užsienio) elementas 29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalga Nr. A2-14.

9

apsiribos tik tuo, jog teismui kils poreikis įteikti procesinius dokumentus užsienyje, gauti įrodymų

ar atlikti kitus procesinius veiksmus kitoje valstybėje. Būtent todėl teismas turi įvertinti konkretų

tarptautinio (užsienio) elemento nagrinėjamoje byloje pobūdį ir intensyvumą. Priklausomai nuo to,

su kokia valstybe yra susijęs nagrinėjamas ginčas (pavyzdžiui, ar tai yra ES valstybė narė, ar

valstybė, esanti kurios nors iš aktualių Hagos konvencijų dalyvė, ar valstybė, su kuria Lietuvos

Respublika yra pasirašiusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį), teismas turės pasirinkti ir

atitinkamus jurisdikcijos nustatymui ar procesinių veiksmų atlikimui aktualius taikytinus teisės

aktus. Tik nustatęs šias aplinkybes, teismas gali teisingai identifikuoti teisės aktą, kurį reikia taikyti

nagrinėjant tam tikrus konkrečioje byloje kylančius klausimus.

Šeimos teisinių santykių srityje taikomus teisės aktus galima sąlyginai suskirstyti į keturias

grupes: 1) ES reglamentai; 2) tarptautinės daugiašalės sutartys; 2) tarptautinės teisinės pagalbos

sutartys; 4) nacionalinės teisės aktai. Kaip pažymėta pirmiau, taikytina teisės aktų grupė šeimos

teisės srityje paprastai bus nustatoma atsižvelgiant į valstybę, su kuria susijęs ginčo tarptautinis

(užsienio) elementas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienu atveju turi būti patikrinama:

● konkretaus teisės akto reguliuojamų teisės santykių sritis. Pavyzdžiui, ES reglamentai

neapima tokių klausimų kaip tėvystės nustatymas, todėl net ir esant ginčui, kurio tarptautinis

(užsienio) elementas susijęs su ES valstybe nare, tėvystės nustatymo klausimas bus sprendžiamas

vadovaujantis kita taikytina teisės aktų grupe. Šiuo atveju pažymėtina, kad 1996 m. Hagos

konvencija taip pat neapima tėvystės nustatymo klausimų. Tokiu atveju turi būti patikrinamos ir

galiojančios tarptautinės daugiašalės sutartys, ir jų reguliuojamų santykių sritis, todėl jei su susijusia

valstybe Lietuva turi sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, pavyzdžiui, Latvija, Estija,

Lenkija, šis klausimas bus sprendžiamas vadovaujantis teisinės pagalbos sutarties nuostatomis, o jei

ne, pavyzdžiui, Vokietija, Didžioji Britanija, tada bus taikomos nacionalinės teisės taisyklės;

● konkretaus teisės akto galiojimas teritorijoje. Pavyzdžiui, reglamentas „Briuselis II bis“ nėra

taikomas Danijoje, todėl esant ginčui, kurio tarptautinis (užsienio) elementas susijęs su šia

valstybe, turi būti taikomos arba tarptautinės daugiašalės sutartys (klausimams dėl vaiko teisių

taikytina 1996 m. Hagos konvencija), arba nacionalinės teisės taisyklės. Patikrinti taikymo

teritoriją ypač svarbu ir tais atvejais, kai ginčas susijęs ne su ES valstybe nare, o su trečiąja

valstybe, nes tokiu atveju būtina patikrinti atitinkamus šeimos santykius reguliuojančias

tarptautines daugiašales sutartis ir jų galiojimą konkrečioje valstybėje;

● konkretaus teisės akto galiojimas laiko atžvilgiu. Taikant konkretų teisės aktą, reikėtų visada

įvertinti jo įsigaliojimo ir taikymo laiko atžvilgiu nuostatas. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Hagos

konvencijos dėl išlaikymo, yra atnaujinti po kelis kartus, kai kurie jų, įsigalioję ne taip ir seniai,

kaip, pavyzdžiui, Išlaikymo reglamentas, įtvirtina specialias pereinamojo laikotarpio nuostatas;

10

● konkretaus teisės akto santykis su kitais teisės aktais, patikrinant, kokiam teisės aktui teikiamas

prioritetas. Kiekviename teisės akte yra nustatytas jo santykis su kitais teisės aktais, pavyzdžiui,

reglamento „Briuselis II bis“ 60 straipsnyje nurodyta, kad reglamentas pakeičia 1980 m. Hagos

konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, o 61 straipsnyje nustatyta

reglamento sąsaja su 1996  m. Hagos konvencija, nurodant, kad reglamentas turi prioritetą tais

atvejais, kai vaiko gyvenamoji vieta yra vienoje iš ES valstybių narių. 1996 m. Hagos

konvencijos 52 straipsnis nustato konvencijos santykį su dvišalėmis sutartimis, suteikdamas

joms prioritetą. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai su ginču susijusi valstybė, pavyzdžiui, Rusija,

yra 1996 m. Hagos konvencijos narė, tačiau su ja Lietuva turi sudariusi ir tarptautinę teisinės

pagalbos sutartį, todėl tokiu atveju bus taikomos teisinės pagalbos sutarties, o ne 1996 m. Hagos

konvencijos taisyklės.

Atsižvelgiant į tai, kad santuokos nutraukimo byloje paprastai yra pareiškiami keli susiję

reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, priteisti išlaikymą ir

padalyti bendrą turtą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi atskirti šiuos reikalavimus ir

kiekvienam jų atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir taikytiną teisės

aktų grupę.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai taikytina teisės aktų grupė bus tarptautinės teisinės

pagalbos sutartys, teismas turėtų patikrinti konkrečios sutarties nuostatas dėl jurisdikcijos

nustatymo kiekvienam reikalavimui atskirai, ar šie reikalavimai gali būti sujungti ir nagrinėjami

kartu, ar gali šalys susitarti dėl jurisdikcijos, ar yra galimybė teismui perduoti jurisdikciją kitos

susitariančiosios valstybės teismui ir pan. Kiekvienu atveju teismas individualiai turėtų patikrinti

konkrečią tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, nes šioje apžvalgoje bus aptartos tik bendros

sutartyse nustatytos taisyklės, kurios, priklausomai nuo susitariančiosios valstybės, gali šiek tiek

skirtis.

Teismo jurisdikcijos nagrinėti konkrečią bylą (tiksliau, dėl konkretaus byloje pareikšto

reikalavimo) patikrinimą sudaro du elementai:

1) teisės akto, pagal kurį turi būti sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, nustatymas;

2) jurisdikcijos klausimo pagal nustatytą teisės aktą nagrinėjimas iš esmės.

Patikrinimas atliekamas tokia eilės tvarka:

1. Nustatomas ieškinio dalykas ir išskiriami atskiri bylos dalyką sudarantys reikalavimai, jei

byloje pareiškiamas ne vienas reikalavimas.

2. Pagal šalių pateiktus dokumentus patikrinama bylos šalių gyvenamoji vieta ir (ar) pilietybė.

Skirtingi teisės aktai nustato skirtingus jurisdikcijos kriterijus, tai gali būti pilietybė ar nuolatinė

11

gyvenamoji vieta. Tais atvejais, kai reikalavimas susijęs su nepilnamečiais vaikais, turi būti

nagrinėjami ir vaikų duomenys.

3. Pagal aktualius bylos šalių duomenis, parodančius bylos tarptautinį (užsienio) elementą,

nustatoma, su kokia valstybe yra susijęs pareikštas reikalavimas.

4. Atsižvelgiant į valstybę, su kuria susijęs reikalavimas (-ai), ir Lietuvos Respubliką siejantį

teisinį reglamentavimą, nustatoma teisės aktų grupė, prima facie taikytina bylai (ES

reglamentai, konvencijos, tarptautinė teisinės pagalbos sutartis ar, nesant tokio teisinio

reglamentavimo, nacionalinė teisė). Pagal šalių duomenis ir ieškinio dalyką nustatomas prima

facie taikytinas konkretus teisės aktas.

5. Prima facie nustačius taikytiną konkretų teisės aktą, išsamiai patikrinama šio teisės akto

taikymo sritis – materialioji taikymo sritis, teritorinė taikymo sritis, taikymo sritis asmenims ir

taikymo laiko atžvilgiu sritis.

6. Jeigu reikalavimas patenka į teisės akto taikymo sritį, jurisdikcijos klausimas sprendžiamas

pagal šį teisės aktą.

Taigi pirminiai šalių pateikti duomenys turi leisti teismui nustatyti su ginču susijusią

valstybę ir apsispręsti, kokį teisės aktą taikyti. Nustatęs teisės aktą ir jame įtvirtintus jurisdikcijos

pagrindus lemiančius kriterijus, teismas turi patikrinti, ar pakanka šalių pateiktų duomenų dėl

jurisdikcijos nustatymo šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamiems

reikalavimams spręsti. Jei teismui kyla abejonių dėl šeimos bylos tarptautinio (užsienio) elemento ir

jurisdikciją lemiančių kriterijų buvimo, jis turi taikyti procesinio dokumento trūkumų šalinimo

institutą (CPK 115 straipsnio 2 dalis) ir reikalauti papildomų duomenų iš šalių šioms abejonėms

pašalinti.

2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas

Tais atvejais, kai šalys yra skirtingų valstybių piliečiai ir (ar) gyvena skirtingose ES

valstybėse narėse, taikomas ES teisinis reguliavimas, t. y. reglamentas „Briuselis II bis“. Kitais

atvejais taikomos arba tarptautinės teisinės pagalbos sutartys, kurių šalys yra Lietuvos Respublika ir

kita su ginču susijusi valstybė (dvišalės ir trišalės teisinės pagalbos sutartys), arba nacionalinė teisė

(CPK LIX skyriaus nuostatos).

2.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimus dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal reglamentą „Briuselis II bis“

12

Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas civilinėms byloms, susijusioms su santuoka ir tėvų

pareigomis, todėl vienas iš šio reglamento tikslų – sukurti buvusioms poroms realią galimybę

kreiptis į teismą, ypač atsižvelgiant į objektyvios realybės diktuojamas situacijas, kai poros,

nesusiklosčius santykiams, pradeda gyventi skyrium skirtingose valstybėse ar kreipiasi į teismą

kitoje nei šalių gyvenamoji vieta valstybėje.

Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas visiems klausimams, patenkantiems į šio teisės akto

materialiąją taikymo sritį, nepriklausomai nuo teismo pobūdžio, t. y., be teisminių civilinių procesų,

į reglamento taikymo sritį taip pat patenka ir neteisminės procedūros, pavyzdžiui, administracinės

procedūros. Taip yra todėl, kad šio ES reglamento taikymo sritis nustatoma pagal reglamentuojamų

klausimų esmę (turinį), bet ne proceso (t. y. nepriklausomai, ar pagal atitinkamos valstybės narės

nacionalinę teisę jis priskiriamas civiliniam ar administraciniam procesui) pobūdį.

Bylos, susijusios su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos

pripažinimu negaliojančia, yra vienos iš civilinių bylų, kurioms taikomas reglamentas

„Briuselis II bis“. Pažymėtina, jog reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas tik santuokiniams

ryšiams nutraukti ir nėra taikomas santuokos nutraukimo turtinėms pasekmėms (reglamento

„Briuselis II bis“ konstatuojamosios dalies 8 punktas). Reglamente išdėstytos tarptautinės privatinės

teisės kolizinės normos, bet ne materialiosios teisės normos, taigi jis nereglametuoja santuokos

nutraukimo pagrindų, tvarkos, su sutuoktinių kalte susijusių klausimų ir pan. Pagal reglamento

„Briuselis II bis“ konstatuojamosios dalies 10 punktą reglamentas „Briuselis II bis“ netaikomas:

1) su socialiniu draudimu susijusiems reikalams; 2) bendro pobūdžio viešosioms priemonėms

švietimo ar sveikatos srityje; 3) sprendimams dėl prieglobsčio teisės ir imigracijos; 4) klausimams,

susijusiems su asmenų statusu.

Reglamento „Briuselis II bis“ taikymas laiko atžvilgiu apibrėžtas bendra taisykle – nuo

2005 m. kovo 1 d., įtvirtinant tam tikras pereinamojo laikotarpio nuostatas, iki Reglamento

įsigaliojimo priimtiems sprendimams ir (ar) iškeltoms byloms (reglamento „Briuselis II bis“ 64

straipsnis).

Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas visoje Europos Sąjungos teritorijoje, išskyrus

Daniją. Tais atvejais, kai valstybė, su kuria yra susijęs reikalavimas dėl santuokos nutraukimo, yra

Danija, jurisdikcija nustatoma pagal nacionalinės teisės įtvirtintas tarptautinio civilinio proceso

taisykles.

Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintas išsamus ir tam tikra prasme baigtinis jurisdikcijos

pagrindų sąrašas. Nors reglamentas leidžia valstybėms narėms remtis vidaus teisėje įtvirtintais

jurisdikcijos pagrindais, kai jos negalima nustatyti pagal pačiame reglamento tekste išdėstytas

13

taisykles,30 Europos Sąjungos valstybių narių vidaus teisėje įtvirtintais jurisdikcijos pagrindais

galima remtis tik tiek, kiek tai leidžia pats reglamentas. Kuriant jurisdikcijos taisykles santuokos

bylose, buvo pabrėžiami keturi esminiai elementai: 1) šalių interesai; 2) mobilumas; 3) individualūs

poreikiai; 4) teisinis apibrėžtumas.31 Reglamentas „Briuselis II bis“ sureguliuoja tik tarptautinę

jurisdikciją, t. y. kurios valstybės narės teismas turi kompetenciją nagrinėti bylą, tačiau

nereguliuoja nacionalinių valstybių narių teismingumo taisyklių (reglamentas nenustato, kuris

atitinkamos valstybės narės teismas nagrinės bylą).

Reglamente „Briuselis II bis“ jurisdikcijos pagrindai santuokos bylose yra lygiaverčiai ir

neturi jokio taikymo prioriteto, yra griežti ir privalomi.32 Reglamentui „Briuselis II bis“ taikyti

pakanka nustatyti vieną iš šio reglamento 3 straipsnyje įtvirtintų jungiamųjų faktorių33. Reglamento

„Briuselis II bis“ kūrėjai, konstruodami šį instrumentą, siekė sukurti keletą alternatyvių jurisdikcijos

pagrindų, kurie būtų objektyvūs, alternatyvūs, išimtiniai34 ir, kaip minėta, nebūtų hierarchiški vienas

kito atžvilgiu.35

Jurisdikcijai reikšmingas prašymo padavimo momentas, todėl jurisdikcijos pagrindai

(pavyzdžiui, nuolatinė gyvenamoji vieta) nustatomi pagal prašymo padavimo momentą. Tai, jog

faktinė situacija, sudaranti jurisdikcijos pagrindą, pasikeičia po to, kai valstybės narės teismui

paduodamas prašymas, nereiškia, jog teismas netenka jurisdikcijos nagrinėti bylą – teismo

jurisdikcija išlieka (perpetuatio fori principas). Tokio teisinio reglamentavimo logika yra ta, kad

atsakovas negalėtų išvengti bylos nagrinėjimo atitinkamame teisme vien pakeisdamas kriterijų,

kurio pagrindu teismas prisiėmė jurisdikciją. Tokių galimybių egzistavimas neabejotinai pažeistų

ieškovo teises ir teisėtus interesus, nes galėtų būti ribojama tokio asmens galimybė kreiptis į teismą.

Jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo patikrinama vadovaujantis

keturių žingsnių metodu:

30 Žr. reglamento „Briuselis II bis“ 6 ir 7 straipsnius. 31 Tarybos 1998m. gegužės 28 d. patvirtinto profesoriaus Alegrios Borraso aiškinamojo pranešimo (OL C 221, 1998 7 16, p. 27–64) 27 punktas. Aiškinamasis pranešimas pasiekiamas internete adresu: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:1998:221:0027:0064:EN:PDF). 32 Reglamento pagrindu nustatytos jurisdikcijos negalima atsisakyti kitaip, nei pagal pačiame reglamente išdėstytas taisykles, pavyzdžiui, teismas negali remtis vidaus teisėje įtvirtintais forum non conveniens pagrindais, kai jis turi jurisdikciją pagal reglamentą. 33 Teismo jurisdikcija nagrinėti konkrečią bylą grindžiama tam tikrais jurisdikcijos pagrindais – jungiamaisiais faktoriais. Tokia jurisdikcija gali būti grindžiama trimis esminiais pagrindais. Pirmasis principas – bendroji jurisdikcija (angl. general jurisdiction), pagrįsta ryšiu tarp bylos šalies ir teismo. Antrasis principas – specialioji jurisdikcija, grindžiama teismo ir bylos faktinių aplinkybių ryšiu (žr. Kruger, T. Civil Jurisdiction Rules of the EU and their Impact on Third States. Oxford University Press, 2008, p. 60). Trečiasis principas suteikia kompetenciją nagrinėti bylą tam teismui, kurio jurisdikciją pripažįsta atsakovas. 34 T. y. paremti objektyviais jungiamaisiais faktoriais. 35 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Laszlo Hadadi (Hadady) v. Csilla Marta Mesko, épouse Hadadi (Hadady), C-168/08, ECLI:EU:C:2009:47, 48 para; Tarybos 1998m. gegužės 28 d. patvirtinto profesoriaus Alegrios Borraso aiškinamojo pranešimo (OL C 221, 1998 7 16, p. 27-64) 28 punktas.

14

1) Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar turi jurisdikciją pagal

reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį. Tuo atveju, jei sprendžiamas priešieškinio priėmimo

ar reikalavimo separaciją pakeisti santuokos nutraukimu priėmimo klausimas, jurisdikcija

patikrinama vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 4, 5 straipsniais.

2) Jei reikalavimą dėl santuokos nutraukimo gavęs teismas neturi jurisdikcijos pagal reglamento

„Briuselis II bis“ 3 (ar atitinkamai 4, 5) straipsnį, jis turi įvertinti, ar taikytinas reglamento

„Briuselis II bis“ 6 straipsnis, t. y. ar atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą kurioje nors ES

valstybėje narėje, ar yra kurios nors ES valstybės narės pilietis.

3) Jei taikytinas reglamento „Briuselis II bis“ 6 straipsnis, tada teismas turi patikrinti jurisdikciją

pagal reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 1 dalį, siekdamas nustatyti, kurios kitos ES

valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą reikalavimą dėl santuokos

nutraukimo pagal bendruosius jurisdikcijos pagrindus (reglamento „Briuselis II bis“ 3 (ar

atitinkamai 4, 5) straipsnis).

4) Jei atsakovas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos jokioje ES valstybėje narėje ar nėra ES

valstybės narės pilietis, t. y. netaikytinas reglamento „Briuselis II bis“ 6 straipsnis, tada teismas

jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustato taikydamas nacionalinę

teisę pagal reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 2 dalį.

Tais atvejais, kai nėra nė vieno iš šiuose keturiuose žingsniuose išvardytų jurisdikcijos

pagrindų, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį.

Taigi teismas, gavęs ieškinį, pirmiausia patikrina, ar konkrečioje byloje gali būti taikomas

kuris nors iš reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje išdėstytų jurisdikcijos pagrindų. Kaip jau

minėta, šie jurisdikcijos pagrindai nėra hierarchiški ir neturi tarpusavio prioriteto, taigi teismui

pakanka nustatyti bet kurį iš šių pagrindų. Jeigu teismas nustato bent vieną jurisdikcijos pagrindą,

to pakanka jam prisiimti jurisdikciją nagrinėti bylą.

Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai santuokos bylose

sąlyginai gali būti suskirstyti į keletą rūšių:

I. Jurisdikcijos taisyklės, pagrįstos abiejų šalių ar vienos iš šalių nuolatine gyvenamąja

vieta. Pažymėtina, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama nuolatinės gyvenamosios

vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai. Išskirtini šie

principai dėl nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos aiškinimo, įtvirtinti Europos Sąjungos

Teisingumo Teismo praktikoje: 36

36 Dėl nuolatinės gyvenamosios vietos žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225; 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Kerstin Sundelind Lopez v.Miguel Enrique Lopez Lizazo, C-68/07, ECLI:EU:C:2007:740 ir 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą byloje Barbara Mercredi v.Richard Chaffe, C-497/10, ECLI:EU:C:2010:829.

15

1. Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintas nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus negali būti

siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos institutu nacionalinėje teisėje,37 todėl taikant

reglamentą „Briuselis II bis“ CK 2.12 straipsnis neturėtų būti taikomas.

2. Nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus, naudojamas reglamentuose „Briuselis I“ ir „Briuselis

I bis“, negali būti tapatinamas su atitinkama sąvoka reglamento „Briuselis II bis“ kontekste –

šiuose reglamentuose aptariamos sąvokos prasmė skiriasi. Šio termino reikšmė, ribos ir

konkretus turinys turi būti nustatomi atsižvelgiant į reglamento „Briuselis II bis“ nuostatas ir

tikslą.38

3. Taip pat būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines

konkrečios bylos aplinkybes39 – vieni asmenys naujoje vietoje gali įsikurti labai greitai, kitiems

savo interesų centrui sukurti gali prireikti daugiau laiko. Kai asmens santykiai naujoje vietoje

stabilizuojasi, galima konstatuoti, kad žmogus įsikūrė. Sprendžiant dėl nuolatinės

gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje

trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros

valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5)

pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos

susijusios aplinkybės.

4. Vien tik gyvenamosios vietos deklaravimas ar nekilnojamojo turto turėjimas nenulemia

nuolatinės gyvenamosios vietos.

5. Kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl

objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs.40

Nuolatinės gyvenamosios vietos faktoriumi pagrįstos jurisdikcijos taisyklės išdėstytos

reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkte, t. y. jurisdikciją turi teismai, esantys toje

valstybėje narėje, kurios teritorijoje:

1) yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba

2) buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje

tebegyvena, arba

3) yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba

37 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225, 34–35 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, C-497/10, ECLI:EU:C:2010:829, 45–46 punktai. 38 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225, 36 punktas.39 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225, 37 punktas.40 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, C-497/10, ECLI:EU:C:2010:829, 41–57 punktai; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225, 37–42 punktai.

16

4) yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas,

arba

5) yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus

iki pareiškimo padavimo, arba

6) yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis

mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis, arba, kalbant apie

Jungtinę Karalystę ir Airiją, jeigu ten yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta.

Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 1–2 papunkčiuose išdėstytos

jurisdikcijos taisyklės iš esmės yra nesudėtingos ir visuotinai įprastos: pirmieji du papunkčiai ir

juose nustatytos jurisdikcijos taisyklės yra pagrįstos teismo ir santuokos ryšio jungiamuoju

kriterijumi. Pagal šias nuostatas jurisdikciją turi tas teismas, kuris yra susijęs teritoriniu ryšiu su

santuoka.

Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 3 papunktyje įtvirtinta

jurisdikcijos taisyklė yra pagrįsta bendruoju tarptautinės privatinės teisės jurisdikcijos principu

actor sequitur forum rei, taip pat yra nesudėtinga ir nereikalauja papildomo aiškinimo.

Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 4 papunktyje nustatyta

jurisdikcijos taisyklė veikia tik tais atvejais, kai pateikiamas bendras kreipimasis teismui, kurio

teritorijoje yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta.

Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 5 ir 6 papunkčiuose įtvirtintos

skirtingos jurisdikcijos taisyklės, nes jurisdikcija nustatoma ne, kaip yra įprasta, pagal atsakovo ar

abiejų šalių nuolatinę gyvenamąją vietą, bet pagal atitinkamą su ieškovu susijusį kriterijų. Taigi šios

taisyklės pagrįstos forum actoris principu su tam tikromis modifikacijomis. Atitinkamai 5

papunktyje įtvirtinti vienas jungiamasis faktorius – pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, ir viena

teisės įgyvendinimo sąlyga – nustatytas vienerių metų gyvenimo atitinkamoje vietoje terminas, o 6

papunktyje nustatyti du jungiamieji kriterijai – pilietybė ir nuolatinė gyvenamoji vieta – bei pusės

metų sėslumo terminas.

II. Jurisdikcijos taisyklės, pagrįstos abiejų sutuoktinių pilietybe arba „nuolatine

gyvenamąja vieta“, kai kalbama apie Jungtinę Karalystę ir Airiją41, išdėstytos reglamento „Briuselis

II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punkte.

41 Anglijos ir Airijos teisėje terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ turi kitokią nei kontinentinės teisės tradicijos valstybėse reikšmę – jį sudaro du elementai: fizinis ir psichologinis. Tam, kad atitinkama vieta būtų laikoma asmens nuolatine gyvenamąja vieta, jam nepakanka vien tik fiziškai ten gyventi, jis turi ketinti ten gyventi neapibrėžtą laiko tarpą, ir šis ketinimas sudaro psichologinį nurodyto termino elementą. Kaip visiems žinoma, ES reglamentuose vartojamo termino „nuolatinė gyvenamoji vieta“ prasmė yra perimta iš kontinentinės teisės tradicijos valstybių. Į šias aplinkybes būtina atsižvelgti vertinant atitinkamo subjekto (ypač – asmenų iš trečiųjų šalių) nuolatinę gyvenamąją vietą, nes asmuo Europos Sąjungoje pagal kontinentinės teisės tradicijos kriterijus gali turėti nuolatinę gyvenamąją vietą, bet pagal Anglijoje ir Airijoje įprastą atitinkamą sąvoką – jos neturėti.

17

Aiškinantis šios teisės normos turinį, atkreiptinas dėmesys į keletą reikšmingų aplinkybių:

Europos Sąjungos teisėje atsisakoma42 vienos iš šalių pilietybės kaip jurisdikcijos kriterijaus. 43 Ta

pati bendra tendencija pastebima ir tarptautinėje privatinėje teisėje. Taip yra todėl, kad laikoma, jog

vien tik vienos iš šalių pilietybės kriterijus negarantuoja pakankamo bylos šalių ryšio su teismu, o

tokiu principu sukurtos jurisdikcijos taisyklės vadinamos grobikiškomis (angl. exorbitant), 44 nes

nors jos yra teisėtos pagal teisinės sistemos, kurioje jos veikia, taisykles, tačiau yra nepagrįstos dėl

jurisdikciją sukuriančio pagrindo, stokojančio valstybės ir ginčo šalių pakankamo ryšio. Aptariamos

reglamento „Briuselis II bis“ nuostatos nėra „grobikiškos“ jurisdikcijos pavyzdys, nes yra paremtos

ne vienos, bet abiejų šalių pilietybe, taigi tarp teismo ir šalių turintys egzistuoti saitai yra gerokai

glaudesni.

Tais atvejais, kai abu sutuoktiniai turi dvigubą tų pačių valstybių narių pilietybę, pagal

reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktą neleidžiama atmesti vienos iš šių

valstybių narių teismų jurisdikcijos remiantis tuo, kad ieškovas neturi kitų sąsajų su šia valstybe.

Atvirkščiai, valstybių narių, kurių pilietybę turi sutuoktiniai, teismai turi jurisdikciją pagal šią

nuostatą, ir sutuoktiniai gali pasirinkti, kurios valstybės narės teisme iškelti bylą. Šiuo atveju dviejų

valstybių narių teismų jurisdikcijų kolizija sprendžiama pagal reglamento „Briuselis II bis“ 19

straipsnį.45 Tokiose situacijose negalima įtraukti papildomų jurisdikcijos vertinimo kriterijų,

pavyzdžiui, pilietybės veiksmingumo ar sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų, –

minėtos jurisdikcijos taisyklės skirtos aiškiam ir nuspėjamam jurisdikcijos pagrindui sukurti.

1 pavyzdys:

Abu sutuoktiniai yra LR piliečiai, nuolat gyvenantys Jungtinėje Karalystėje. Vienas iš

sutuoktinių kreipiasi į teismą Lietuvoje dėl santuokos nutraukimo.

Jurisdikcijos patikrinimo eiga:

1. Ieškinio dalykas – santuokos nutraukimas.

2. Bylos šalys – LR piliečiai, nuolat gyvenantys kitoje ES valstybėje narėje JK. Šiuo atveju nėra

ginčo dėl to, kad šalys gyvena ne Lietuvoje. Tuo atveju, jei kiltų abejonių dėl šalių ar vienos iš jų

gyvenamosios vietos, teismas turėtų tikslinti šiuos duomenis, prašydamas pateikti informaciją apie

42 Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 18 straipsnis. 43 Tokie kriterijai išdėstyti, pavyzdžiui, Prancūzijos Respublikos civilinio kodekso 14 ir 15 straipsniuose. 44 Šiais klausimais žr. Russell, A. K. Exorbitant Jurisdiction and Enforcement of Judgments: The Brussels System as an Impetus for United States Action, 19 SYRACUSE J. INT'LL. & COM. 57, 59 (1993); Kessedjian, C. International Jurisdiction and Foreign Judgements in Civil and Commercial Matters. Hague Conference on Private International Law, Preliminary Document No. 7 of April 1997 for the attention of the Special Commission of June 1997 on the question of jurisdiction, recognition and enforcement of foreign judgements in civil and commercial matters, No. 138.; Clermont, K. M. and Palmer, J. R. B. Exorbitant Jurisdiction. 58 Me. L. Rev. 474 2006.45 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Laszlo Hadadi (Hadady) v. Csilla Marta Mesko, épouse Hadadi (Hadady), C-168/08, ECLI:EU:C:2009:474.

18

gyvenimo, darbo sąlygas, turimą turtą ir pan. Kadangi su ginču susijusi valstybė yra JK, tai

jurisdikcijai nustatyti bus taikomas reglamentas „Briuselis II bis“.

3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, šiuo atveju šalys bendru pareiškimu arba

ieškovas, reikšdamas ieškinį, turi teisę pasirinkti vieną iš alternatyvių jurisdikcijos pagrindų: arba

kreiptis pagal jų bendrą gyvenamąją vietą į JK kompetentingą teismą (reglamento

„Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunktis), arba pagal abiejų šalių pilietybę – į

Lietuvos teismą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas).

Kadangi ieškovas kreipėsi į Lietuvos teismą, šis turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad esant tarptautiniam procesui teismas turi įsitikinti, jog atsakovas bus

įtrauktas į procesą, tinkamai informuotas ir išklausytas (žr. apžvalgos 2.11 dalį).

Tais atvejais, kai sprendžiamas priešieškinio priėmimo ar reikalavimo dėl separacijos

pakeitimo santuokos nutraukimu priėmimo klausimas, teismas jurisdikciją turi pasitikrinti pagal

atitinkamus reglamento „Briuselis II bis“ 4 ir 5 straipsnius.

Vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 4 straipsniu, reglamentuojančiu jurisdikciją

nagrinėti priešpriešinius reikalavimus, teismas, kuriame pagal reglamento 3 straipsnį byla

nagrinėjama, taip pat turi jurisdikciją tikrinti46 priešpriešinį reikalavimą, jeigu pastarasis patenka į

šio reglamento taikymo sritį. Reglamento „Briuselis II bis“ 4 straipsnis iš esmės įtvirtina dvi

taisykles: 1) teismas, kuris turi jurisdikciją nagrinėti bylą, kompetentingas nagrinėti ir priešpriešinį

reikalavimą; ši reglamento „Briuselis II bis“ nuostata iš esmės išplečia šio teisės akto 3 straipsnyje

išdėstytų jurisdikcijos taisyklių taikymą priešpriešiniams reikalavimams; 2) apibrėžtos aiškios

aptariamos procesinės galimybės ribos – priešpriešinio reikalavimo dalykas turi patekti į reglamento

„Briuselis II bis“ taikymo sritį, o teismo, nagrinėjančio bylą, jurisdikcija turi būti pagrįsta aptariamo

teisės akto 3 straipsniu. Ši taisyklė neapima situacijų, kai jurisdikcija nustatoma valstybės narės

teismui reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio pagrindu pritaikant vidaus teisėje įtvirtintą

jurisdikcijos pagrindą.

Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje išdėstytos jurisdikcijos taisyklės, kaip jau

minėta, sukurtos taip, kad būtų objektyvios – užtikrintų realų bylos ir teismo ryšį, pasireiškiantį

vienu iš reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje nustatytų jungiamųjų faktorių. Kadangi

priešpriešinis reikalavimas, pagrįsta manyti, susijęs su ta pačia faktine situacija, su kuria yra susijęs

pagrindinis reikalavimas, teisės aktų leidėjas nustatė galimybę šaliai, manančiai, jog tai yra

reikalinga, pareikšti reikalavimą tame pačiame teisme, kuriame yra nagrinėjama byla pagal

priešingos šalies reikalavimą. Kartu aptariamoje teisės normoje įtvirtinti saugikliai: pirma,

neleidžiama priešpriešiniu reikalavimu dirbtinai išplėsti reglamento taikymo srities; antra,

46 Angliškajame reglamento „Briuselis II bis“ tekste vartojamas terminas examine (liet. „nagrinėti“).

19

neleidžiama pagal reglamente nustatytas taisykles reikšti priešpriešinio reikalavimo, kai teismo

jurisdikcija pagrįsta ne reglamento, o valstybės narės vidaus teisėje įtvirtinta nuostata47. Tokio

pobūdžio situacijoje byla labiau susijusi ne su reglamentu „Briuselis II bis“, bet su atitinkamos

valstybės narės vidaus teisėje įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis. Šiuo atveju, jeigu pagrindinio

reikalavimo jurisdikcija nustatoma pagal valstybės narės vidaus teisę, priešpriešinio reikalavimo

galimybė turi būti nustatoma taip pat pagal atitinkamos valstybės narės vidaus teisės nuostatas. O

tais atvejais, kai šalys prašo taikyti nacionalinės teisės nustatytas jurisdikcijos taisykles, tačiau

teismas sprendžia, kad šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu turi būti taikomas ES

teisinis reglamentavimas, tokio taikytino teisės akto pasirinkimo motyvai turi būti išdėstyti

atitinkamame teismo procesiniame dokumente.

Vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 5 straipsniu, reglamentuojančiu jurisdikciją

gyvenimą skyrium (separaciją) pakeisti santuokos nutraukimu, nepažeisdamas 3 straipsnio,

valstybės narės teismas, kuris priėmė sprendimą dėl gyvenimo skyrium, taip pat turi jurisdikciją

tokį sprendimą pakeisti santuokos nutraukimu, jeigu tai nustato tos valstybės narės teisė. Taigi

reglamento „Briuselis II bis“ 5 straipsnyje įtvirtintas alternatyvus jurisdikcijos pagrindas bylose dėl

gyvenimo skyrium (separacijos) pakeitimo santuokos nutraukimu: šiuo atveju egzistuoja galimybė

pasirinkti, ar reikšti atitinkamą reikalavimą pagal bendrąsias reglamento „Briuselis II“ bis

jurisdikcijos taisykles, išdėstytas 3 straipsnyje, ar kreiptis į tą teismą, kuriame spręstas separacijos

klausimas.

Tais atvejais, kai teismas negali pagrįsti savo jurisdikcijos nagrinėti santuokos nutraukimo

bylą nė vienu iš pirmiau išvardytų pagrindų, jis turi vertinti reglamento „Briuselis II bis“ 6 ir 7

straipsnių taikymo galimybes.

Reglamento „Briuselis II bis“ 6 straipsnyje yra įtvirtinta Europos Sąjungos valstybės narės

piliečius („nuolatinius gyventojus“, jei kalbama apie Jungtinę Karalystę ir Airiją) apsauganti teisės

norma, pagal kurią tokie asmenys kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje klausimais, kurie

patenka į reglamento „Briuselis II bis“ taikymo sritį, gali būti paduoti į teismą tik pagal šio teisės

akto 3, 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintas jurisdikcijos taisykles48.

Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį išplėsti jurisdikciją Europos Sąjungos valstybių

narių teismuose atspindi ir reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 1 dalis, leidžianti tais atvejais,

kai negalima nustatyti jurisdikcijos reglamento „Briuselis II bis“ 3–5 straipsnių pagrindu, Europos

47 Žr. Magnus U. Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012, p. 95.48 Ši teisės norma iš esmės sukuria teisinio statuso dichotomiją tarp ES valstybės narės piliečių („nuolatinių gyventojų“) ir trečiųjų šalių piliečių – pastarųjų atžvilgiu gali būti naudojami valstybių narių vidaus teisėje įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai, įskaitant ir „grobikiškus“.

20

Sąjungos valstybės narės teismui turėti teisę nagrinėti bylą jos vidaus teisėje jurisdikciją nustatančių

teisės normų pagrindu.

Taigi jeigu teismas nenustato nė vieno iš reglamento „Briuselis II bis“ 3, 4 ir 5 straipsniuose

įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų, kurie leistų jam nagrinėti bylą, tuomet teismas, jei vienos iš bylos

šalių (atsakovo) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje ar jis

yra vienos iš valstybių narių pilietis (reglamento 6 straipsnis), turi atlikti netiesioginę kitų Europos

Sąjungos valstybių narių teismų jurisdikcijos patikrą, t. y., vadovaudamasis reglamento

„Briuselis II bis“ 3–5 straipsnių kriterijais, turi nustatyti, ar kuris nors kitas Europos Sąjungos

valstybės narės teismas reglamento pagrindu turi jurisdikciją. Tuo atveju, jeigu teismas, į kurį

kreiptasi, nustato, kad jurisdikciją turi kitas Europos Sąjungos valstybės narės teismas, jis privalo ex

officio nurodyti, jog neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą.

Jeigu atsakovas nėra nei Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, nei nuolatinis

gyventojas, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai į Europos

Sąjungos valstybės narės, kurioje gyvena, teismą kreipiasi kitos valstybės narės pilietis, teismas,

negalintis nustatyti savo jurisdikcijos nagrinėti bylą pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3–5

straipsnių nuostatas ir taip pat negalintis nustatyti jokios kitos valstybės narės teismo jurisdikcijos

(reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 1 dalis), gali taikyti tos šalies, kurioje jis yra, piliečiams

(piliečių naudai) taikomus jurisdikcijos pagrindus.

ESTT, aiškindamas reglamento „Briuselis II bis“ 6 ir 7 straipsnius, pažymėjo, kad šie

straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai, vykstant santuokos nutraukimo procesui, atsakovas

valstybės narės teritorijoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi ir nėra valstybės narės pilietis,

valstybės narės teismai, kad priimtų sprendimą tokiame procese, negali savo jurisdikcijos grįsti savo

nacionaline teise, jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją pagal šio reglamento 3

straipsnį.49 Vadinasi, visų pirma teismas, nustatęs, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo

dėl santuokos nutraukimo pagal bendrąją taisyklę (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį), prieš

taikydamas lex fori jurisdikcijai nustatyti, turi įsitikinti, kad ir jokios kitos ES valstybės narės

teismas neturėtų jurisdikcijos nagrinėti šį reikalavimą pagal bendrąją reglamento „Briuselis II bis“

taisyklę. Taigi prioritetas prieš nacionaline teise pagrįstą jurisdikciją suteikiamas jurisdikcijai,

pagrįstai reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintomis teisės normomis.

2 pavyzdys:

Žmona yra LR pilietė, vyras – Rusijos Federacijos pilietis. Žmona kreipiasi į Lietuvos teismą

dėl santuokos nutraukimo.

49 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Kerstin Sundelind Lopez v. Miguel Enrique Lopez Lizazo, C-68/07, ECLI:EU:C:2007:740.

21

a) Sutuoktiniai gyvena Rygoje, Latvijoje.

b) Žmona jau metai gyvena skyrium Lietuvoje, o vyras liko Latvijoje.

c) Sutuoktiniai gyvena Rusijoje.

Jurisdikcijos patikrinimo eiga:

1. Ieškinio dalykas – santuokos nutraukimas.

2. Bylos šalys – skirtingų pilietybių, LR pilietis ir Rusijos Federacijos pilietis, todėl esminę reikšmę

turi šalių nuolatinė gyvenamoji vieta.

3. Jurisdikcijos nustatymas:

a) sutuoktiniai turi bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą ES valstybėje narėje Latvijoje. Šiuo atveju

nėra ginčo dėl šalių nuolatinės gyvenamosios vietos. Tuo atveju, jei kiltų abejonių dėl šalių ar

vienos iš jų gyvenamosios vietos, teismas turėtų tikslinti šiuos duomenis, prašydamas pateikti

informaciją apie gyvenimo, darbo sąlygas, turimą turtą ir pan. Kadangi su ginču susijusi valstybė

yra Latvijos Respublika, tai jurisdikcijai nustatyti bus taikomas reglamentas „Briuselis II bis“.

4. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, ieškovė pagal abiejų šalių bendrą gyvenamąją

vietą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunktis) ar atsakovo

įprastinę gyvenamąją vietą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 3

papunktis) turi teisę kreiptis į Latvijos kompetentingą teismą, todėl Lietuvos teismas,

vadovaudamasis reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsniu, turėtų atsisakyti jurisdikcijos ir

atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

b) Šiuo atveju sutuoktinių gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse, tačiau abi valstybės –

Lietuva ir Latvija – yra ES valstybės narės, todėl jurisdikcijai nustatyti taikomas reglamentas

„Briuselis II bis“.

4. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį ieškovė turi teisę pasirinkti arba Latvijos

kompetentingą teismą, kaip buvusią sutuoktinių bendrą gyvenamąją vietą, kurioje vienas iš

sutuoktinių toliau gyvena (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 2 papunktis),

arba kaip atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies

a punkto 3 papunktis), arba Lietuvos kompetentingą teismą, nes ji yra LR pilietė ir Lietuvoje gyvena

ilgiau nei 6 mėnesius (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 6 papunktis).

c) Šiuo atveju sutuoktiniai gyvena vienoje valstybėje – Rusijoje, kuri nėra ES valstybė narė, be to,

sutuoktiniai turi skirtingas pilietybes, todėl jurisdikcijai nustatyti negali būti taikomas nė vienas iš

reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje nustatytų pagrindų. Kadangi atsakovas yra ne ES

valstybės narės pilietis, tai nebus taikoma ir reglamento „Briuselis II bis“ 6 straipsnyje nustatyta

apsauga. Tokiu atveju turi būti taikoma reglamento „Briuselis II bis“ 7 straipsnio 2 dalis,

nukreipianti į lex fori, išskyrus atvejus, jei nėra tarptautinės teisinės pagalbos sutarties. Šiuo atveju

22

kadangi Lietuva yra sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį su Rusijos Federacija, bus

taikomos šios sutarties nustatytos jurisdikcijos taisyklės. Šiuo atveju šalių bendros gyvenamosios

vietos valstybės, t. y. Rusijos Federacijos, kompetentingas teismas turėtų jurisdikciją spręsti

santuokos nutraukimo klausimą.

2.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis

Lietuvos Respublikos tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse išdėstytos bendrosios ir

specialiosios jurisdikcijos civilinėse bylose taisyklės. Bendroji jurisdikcijos taisyklė teisinės

pagalbos sutartyse pagrįsta bendruoju jurisdikcijos principu actio sequitur forum rei, t. y. byla turi

būti keliama atsakovui jo gyvenamosios vietos teisme, jei atsakovas yra fizinis asmuo. Atkreiptinas

dėmesys į tai, kad šioje apžvalgoje yra pateikiama tik bendra šių tarptautinių teisinės pagalbos

sutarčių apžvalga, tačiau kiekvienu atveju teismas turėtų patikrinti konkrečios sutarties nustatytas

taisykles, nes jos priklausomai nuo susitariančiosios valstybės gali šiek tiek skirtis.

Specialiosios jurisdikcijos taisyklės santuokos nutraukimo bylose yra susijusios sisteminiais

ryšiais su taisyklėmis dėl taikytinos teisės. Nors jurisdikcija ir taikytina teisė yra skirtingi dalykai,

kurių nereikėtų painioti tarpusavyje, tikslinga šias dvi kategorijas tiek, kiek tai susiję su teisinės

pagalbos sutarčių taikymu, analizuoti kartu. Tokiu būdu supaprastinamas aptariamų teisės normų

suvokimas bei matomas ryšys tarp bylą nagrinėjančio teismo ir jo taikomos teisės. Apibendrinant

specialiąsias tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse nustatytas jurisdikcijos taisykles, taikytinas

santuokos nutraukimo byloms, būtų galima skirstyti taip, kad jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl

santuokos nutraukimo turi arba abiejų sutuoktinių pilietybės valstybės teismai, arba jų bendros

gyvenamosios vietos valstybės teismai, o tais atvejais, kai skiriasi sutuoktinių pilietybė ir

gyvenamoji vieta, nustatoma vienos iš susitariančiųjų valstybių jurisdikcija. Priklausomai nuo

susijusios valstybės, specialiosios jurisdikcijos taisyklės reikalavimui dėl santuokos nutraukimo

pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis gali šiek tiek skirtis, todėl kiekvienu atveju jas būtina

pasitikrinti pagal atitinkamą tarptautinę teisinės pagalbos sutartį.50

2.3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustatymas pagal nacionalinę teisę

50 Informacija apie Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis: http://www.urm.lt/default/lt/uzsienio-politika/tarptautines-sutartys/

23

Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės normos tarptautinio civilinio proceso srityje, kiek

tai yra susiję su šeimos bylomis, yra išdėstytos CPK 784 straipsnyje. Ši teisės norma reglamentuoja

tarptautinę, bet ne nacionalinę (vidaus) jurisdikciją, t. y. išvardija kriterijus, kuriems egzistuojant

Lietuvos Respublikos teismai turi kompetenciją nagrinėti bylą, tačiau nenustato, kuris Lietuvos

Respublikos teismas teismingas nagrinėti bylą. Konkretus teismas, kompetentingas nagrinėti bylą,

nustatomas pagal bendrąsias proceso įstatymo taisykles.

CPK 784 straipsnis, reglamentuojantis tarptautinį šeimos teisinių santykių bylų

teismingumą, nustato, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors

vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be

pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Pagal to paties straipsnio 2 dalį,

jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas

nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai. CPK 187 straipsnio 3 dalis nustato, kad Lietuvos

Respublikos teismai taip pat yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra

užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Konkretus Lietuvos Respublikos teismas, kompetentingas nagrinėti bylą, nustatomas pagal

bendrąsias nacionalines proceso įstatymo taisykles. Ieškinių dėl santuokos nutraukimo arba

pripažinimo negaliojančia nacionalinį teismingumą reglamentuoja CPK 381 straipsnis, nustatantis,

kad ieškinys dėl santuokos nutraukimo pareiškiamas apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją

vietą. Jeigu ieškovas turi kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų, ieškinys dėl santuokos

nutraukimo gali būti pareiškiamas taip pat apylinkės teismui pagal ieškovo gyvenamąją vietą. To

paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia

pareiškiamas pagal atsakovų ar vieno iš jų gyvenamąją vietą.

Teismas, gavęs reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, turintį tarptautinį (užsienio)

elementą, susijusį su valstybe, su kuria Lietuvos Respublikos nesieja Europos Sąjungos teisinis

reglamentavimas bei tarptautinis teisinis reguliavimas (nėra sudaryta daugiašalių ir dvišalių

sutarčių), pirmiausia pagal CPK 784 straipsnyje įtvirtintus kriterijus patikrina, ar byla apskritai

teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Tais atvejais, kai atsakymas į šį klausimą teigiamas,

teismas patikrina, ar ieškinys paduotas tam teismui, kuris turi kompetenciją jį nagrinėti pagal

nacionalinę teisę.

3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas

Kaip minėta, teismas, spręsdamas bylos iškėlimo klausimą, turi pasitikrinti jurisdikciją

kiekvienam šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamam reikalavimui atskirai.

24

Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą santuokos

nutraukimo byloje, tai nereiškia, kad jis automatiškai turi jurisdikciją ir sprendžiant vaiko

gyvenamosios vietos nustatymo ir (ar) išlaikymo klausimą, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją

spręsti tik vieną iš pareikštų reikalavimų, kelis iš pareikštų reikalavimų, visus reikalavimus arba nė

vieno iš jų, todėl kiekvienoje byloje jis privalo įvertinti aplinkybes, lemiančias teisės akto,

reglamentuojančio jurisdikcijos nustatymo taisykles kiekvienam pareikštam reikalavimui atskirai,

pasirinkimą.

Tais atvejais, kai teismas, gavęs sutuoktinių prašymą dėl santuokos nutraukimo ar vieno iš

sutuoktinių ieškinį dėl santuokos nutraukimo, nustato, kad byla galimai turi tarptautinį (užsienio)

elementą (pavyzdžiui, vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje,

vienas iš sutuoktinių yra užsienio valstybės pilietis ir pan.) ir šeimoje yra nepilnamečių vaikų, turi

patikrinti, ar iš šalių ar vienos iš jų pateiktų duomenų galima nustatyti, kur yra nepilnamečių vaikų

gyvenamoji vieta, kokia jų pilietybė.

Pažymėtina, kad jurisdikcijos nustatymo taisyklės reikalavimui dėl tėvų pareigų skiriasi nuo

taikomų reikalavimui dėl santuokos nutraukimo, nepaisant to, kad buvo pateiktas vienas prašymas

ar ieškinys išspręsti visus šiuos klausimus kartu, todėl teismas, pritrūkęs įrodymų savo jurisdikcijai

pagrįsti kiekvienam reikalavimui atskirai, gali priimti nutartį dėl trūkumų šalinimo (CPK 115

straipsnio 2 dalis), kiek galima aiškiau suformuluodamas, kokius duomenis turi pateikti šalys ar

viena iš jų, kad teismas galėtų spręsti dėl jurisdikcijos nagrinėti atitinkamą byloje keliamą klausimą.

Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose

ES valstybėse narėse, taikomas ES teisinis reguliavimas, t. y. reglamentas „Briuselis II bis“. Jei

sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės taikymo jurisdikciją, tada teismas turi aiškintis, ar

susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui, kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis

yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. Hagos konvencijos narė;51 jei ne, ar ta valstybė yra sudariusi su

Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos

bylose. Jei sprendžiamam klausimui negali būti taikomas nei reglamentas „Briuselis II bis“, nei

1996 m. Hagos konvencija ir susijusi užsienio valstybė nėra su LR sudariusi tarptautinės teisinės

51 Skirtingai nei sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą, tėvų ir vaikų tarpusavio teisiniams santykiams reguliuoti taikoma dar ir 1996 m. Hagos konvencija tais atvejais, kai susijusi valstybė pagal vaiko ar jo tėvų gyvenamąją vietą yra ne ES valstybė narė, bet viena iš 1996 m. Hagos konvencijos valstybių narių. Ši konvencija tampa vis aktualesnė, nes pastaruoju metu ją ratifikuoja vis daugiau valstybių. Šiuo metu 1996 m. Hagos konvenciją yra ratifikavusios ar prie jos prisijungusios 39 valstybės. Pažymėtina, kad dauguma jų yra ES valstybės narės (vienintelėje Italijoje ši konvencija nėra taikoma), tačiau 1996 m. Hagos konvencija šioms valstybėms nėra tiek aktuali, nes bus taikomas ES teisinis reguliavimas. Pažymėtina, kad 1996 m. Hagos konvencija bus taikoma santykiuose su Danijos Karalyste, kuri nėra reglamento „Briuselis II bis“ šalis, o santykiuose su Rusijos Federacija, Ukraina ir Armėnija pirmenybė bus teikiama LR ir šių valstybių sudarytoms teisinės pagalbos sutartims, o ne 1996 m. Hagos konvencijai (Konvencijos 52 straipsnis), kuriose nustatytos kitokios jurisdikcijos ir taikytinos teisės taisyklės tėvų ir vaikų santykių bylose.

25

pagalbos sutarties atitinkamiems klausimams reguliuoti52, tokiu atveju bus taikomos nacionalinės

teismingumo taisyklės.

3.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvenciją

Analizuojant Lietuvos teismų praktiką pastebėta, kad tarptautinės situacijos dažniau

pasitaiko tarp LR piliečių, gyvenančių ne Lietuvoje, o ne skirtingų valstybių pilietybę turinčių

asmenų, gyvenančių skirtingose valstybėse. Teismai, spręsdami bylos (reikalavimo) dėl tėvų

pareigų priėmimo klausimą, vis dar dažnai remiasi CPK 785 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos teismų

išimtinio teismingumo taisykle tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose, nors lex fori gali būti taikoma

tik tais atvejais, kai jurisdikcijos neįmanoma nustatyti nė pagal vieną ES ar kitą tarptautinės teisės

aktą. Reglamentas „Briuselis II bis“ yra paremtas 1996 m. Hagos konvencijos nuostatomis ir

pakeičia šią konvenciją ES viduje sprendžiant jurisdikcijos klausimus reikalavimui dėl tėvų pareigų,

todėl toliau tekste bus analizuojami šie du teisės aktai kartu, pirmiausiai aptariant kiekvieno iš jų

taikymo sritį.

Reglamento „Briuselis II bis“ taikymas pradedamas nuo patikrinimo, ar procesinio

dokumento, dėl kurio sprendžiama, dalykas patenka į reglamento taikymo sritį. Reglamentas

„Briuselis II bis“ taikomas civilinėms byloms, susijusioms su santuoka ir tėvų pareigomis.

Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas visiems klausimams, patenkantiems į šio teisės akto

materialiąją taikymo sritį, nepriklausomai nuo teismo53 pobūdžio. Byla (reikalavimas) dėl tėvų

pareigų turi būti susijusi su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar

atėmimu (reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 1 dalies b punktas). Pagal reglamento „Briuselis

II bis“ 2 straipsnio 7 punktą tėvų pareigos apibrėžiamos kaip „visos teisės ir pareigos, susijusios su

vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų

nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu“. Ši sąvoka, kuri turi būti aiškinama plačiai54,

be kita ko, apima „globos ir bendravimo teises“, o remiantis reglamento 2 straipsnio 9 punktu,

globos teisė reiškia teises ir pareigas, susijusias su vaiko priežiūra, ypač teisę nustatyti vaiko

gyvenamąją vietą. Pagal reglamento 2 straipsnio 8 dalį tėvų pareigų turėtojas yra „kiekvienas

52 Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika yra sudariusi 12 tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių dėl bendradarbiavimo civilinėse ir šeimos bylose. 53 Be teisminių civilinių procesų, į reglamento taikymo sritį patenka ir neteisminės procedūros, pavyzdžiui, administracinės procedūros. Taip yra todėl, kad šio ES reglamento taikymo sritis nustatoma pagal reglamentuojamų klausimų esmę (turinį), bet ne proceso (t. y. nepriklausomai nuo to, ar pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę jis priskiriamas civiliniam ar administraciniam procesui) pobūdį.54 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimo byloje C, C-435/06, ECLI:EU:C:2007:714, 49 punktas.

26

asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui“, įskaitant viešąsias organizacijas55. Reglamento „Briuselis II

bis“ 1 straipsnio 2 dalyje pateikiamas pavyzdinis bylų dėl tėvų pareigų sąrašas.56

Reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos šio reglamento taikymo išimtys.

Taip pat pažymėtina, kad, be reglamento „Briuselis II bis“ taikymo sritį apibrėžiančiame 1

straipsnyje expressis verbis nustatytų atvejų, kai šis teisės aktas netaikomas, būtina atsižvelgti ir į

šio teisės akto konstatuojamojoje dalyje (preambulėje) išdėstytas nuostatas dėl jo materialiosios

taikymo srities. Šias išimtis pagal jų nustatymo reglamente priežastis sąlyginai galima skirstyti į

keletą dalių:

1. a) tėvystės (motinystės) nustatymas ar nuginčijimas; b) sprendimai dėl įvaikinimo, pasirengimo

įvaikinti priemonės arba įvaikinimo panaikinimas ar atšaukimas; c) vardo ir pavardės vaikui

suteikimas; d) nepilnamečio emancipavimas. Šias reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 3

dalies a, b, c ir d punktuose įtvirtintas išimtis vienija tai, kad jos yra susijusios su fizinio asmens

teisinio statuso klausimais57, kurių Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja, taigi jurisdikcija

šiais klausimais nustatoma pagal nacionalinę teisę. Pažymėtina, kad, Lietuvos Respublikai

tapus Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos Respublikos tarptautinės dvišalės ir trišalė

sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir komercinėse bylose, sudarytos su

kitoms ES valstybėmis narėmis, pavyzdžiui, trišalė sutartis su Latvijos Respublika ir Estijos

Respublika58, nenustojo teisinės galios. Kadangi tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių taikymo

sritis labai plati, daugelį klausimų, kol kas nesureguliuotų ES lygmeniu, jos reglamentuoja,

todėl, atsižvelgiant į konkretaus nagrinėjamo klausimo pobūdį, gali reikėti atsižvelgti ir į šiuose

teisės aktuose nustatytas jurisdikcijos taisykles.

55 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo byloje Health Service Executive v. S.C. ir A.C., C-92/12 PPU, ECLI:EU:C:2012:255, 59 punktas. 56 Bylos, susijusios su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu (1 straipsnio 1 dalies b punktas). Tokio pobūdžio bylos konkrečiai gali būti susijusios su: a) globos teisėmis ir bendravimo teisėmis; b) globos, rūpybos ir panašiomis institucijomis; c) asmens ar institucijos, atsakingos už vaiko asmenį ar turtą, skyrimu ir funkcijomis, atstovavimu vaikui; d) vaiko paskyrimu į šeimą (šeimyną) ar globos instituciją; e) vaiko apsaugos priemonėmis, susijusiomis su vaiko turto administravimu, išsaugojimu ar perleidimu. Šis sąrašas yra pavyzdinis ir nėra baigtinis. Termino „civilinės bylos“ aspektu svarbu tai, kad tais atvejais, kai tam tikras reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 2 dalyje nurodytas klausimas pagal valstybės narės teisę priskiriamas viešosios teisės sričiai, jis šio reglamento prasme vis tiek yra laikomas civiline byla ir patenka į aptariamo reglamento taikymo sritį (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimo byloje C, C-435/06, ECLI:EU:C:2007:714, 51 punktą). 57 Šis terminas yra Europos Sąjungos teisės dalykas ir aiškinamas autonomiškai. (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984 m. sausio 18 d. sprendimas Ekro, C-327/82, 2006 m. kovo 9 d. sprendimas Komisija prie v. Ispaniją, C-323/03). Autonominis Europos Sąjungos teisės aiškinimas reiškia, kad Europos Sąjungos teisės aktai bei juose vartojami terminai ir teisinės kategorijos negali būti aiškinami vadovaujantis atitinkamomis valstybės narės teisės aktuose įtvirtintomis sąvokomis ir teisinėmis kategorijomis – tam tikros sąvokos reikšmė nustatytina pagal jos prasmių visų Europos Sąjungos valstybių narių teisinėse sistemose „vidurkį“. 58 1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių.

27

2. e) išlaikymo pareigos; f) turto patikėjimo sutartys ar paveldėjimas; g) priemonės, kurių imamasi

dėl vaikų padarytų baudžiamosios teisės pažeidimų. Antrosios išimčių grupės nustatymo

priežastis yra ta, kad atitinkami klausimai arba yra reglamentuojami specialiais reglamentais,

pavyzdžiui, išlaikymo pareigoms taikomas Išlaikymo reglamentas, paveldėjimo klausimams

taikomos Reglamento Nr. 650/2012 nuostatos59, arba apskritai nėra priskiriami civilinių bylų

kategorijai (pvz., priemonės, kurių imamasi dėl vaikų padarytų nusikalstamų veikų).

3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ konstatuojamosios dalies 10 punktą reglamentas „Briuselis

II bis“ netaikomas: 1) su socialiniu draudimu susijusiems reikalams; 2) bendro pobūdžio

viešosioms priemonėms švietimo ar sveikatos srityje; 3) sprendimams dėl prieglobsčio teisės ir

imigracijos; 4) klausimams, susijusiems su asmenų statusu.

Pažymėtina, kad reikšmingų išaiškinimų dėl reglamento „Briuselis II bis“ taikymo srities

tėvų pareigų bylose esama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje:

1) Į reglamento „Briuselis II bis“ taikymo sritį patenka vienos valstybės narės teismo sprendimai,

kuriais numatytas vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje narėje esančioje uždaroje terapinės ir

ugdymo priežiūros institucijoje, apimantis laisvės atėmimą apibrėžtam laikotarpiui apsaugos

tikslais.60

2) Sprendimas, kuriuo nurodoma nedelsiant paimti priežiūrai ir apgyvendinti vaiką ne jo paties

šeimoje, kurios gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, patenka į civilinių bylų sąvoką,

jei šis sprendimas buvo priimtas pagal vaikų apsaugą reglamentuojančias tam tikros valstybės

narės viešosios teisės normas. 61

Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas reikalavimams, susijusiems su vaikais, kurių

atžvilgiu tėvai ar kiti asmenys turi pareigas, atsakomybę. Reglamentas „Briuselis II bis“ nenurodo

vaiko amžiaus ribos, todėl taikant reglamentą „Briuselis II bis“ vaiko amžiaus riba turėtų būti

nustatoma pagal nacionalinę teisę. Pažymėtina, kad visose ES valstybėse narėse, taip pat ir

Lietuvoje, vaiko pilnametystės, taigi ir tėvų pareigų vykdymo pabaigos momentas yra 18 metų,

tačiau atskirose šalyse galimos tam tikros išimtys: pavyzdžiui, Škotijoje jaunuoliai nuo 16 metų turi

pakankamai didelę sprendimų priėmimo laisvę dėl tikėjimo išpažinimo, gydymo ir įvaikinimo, taigi

šiais atvejais tėvų pareigos neegzistuoja, todėl šie klausimai nepateks į reglamento „Briuselis II bis“

reguliavimo sritį, o štai Belgijoje galima pratęsti apsaugą ir tėvų pareigų vykdymą net ir

59 Reglamento „Briuselis II bis“ kūrimo metu ši sritis ES lygmeniu buvo nereglamentuota. Kuriant 1968 m. Briuselio konvenciją, testamentai ir paveldėjimas neįtraukti į šio teisės akto taikymo sritį, nes ketinta juos sureguliuoti savarankišku teisės aktu, unifikuoti jurisdikcijos tokio pobūdžio bylose klausimus (P. Jenardo ataskaita dėl Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL C 59, 1979, p. 1), p. 11). 60 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Health Service Executive v. S. C. ir A. C., C-92/12 PPU, ECLI:EU:C:2012:255. 61 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225, 29 punktas.

28

sulaukusiems pilnametystės asmenims, turintiems, pavyzdžiui, psichinės sveikatos sutrikimų62. Taip

pat atkreiptinas dėmesys į vaiko grobimo atvejus, nes reglamento „Briuselis II bis“ 11 straipsnyje

įtvirtintos vaiko grąžinimo procedūros taikomos byloms, pradėtoms pagal 1980 m. Hagos

konvenciją dėl tarptautinių vaikų grobimo civilinių aspektų, kurios 4 straipsnyje nurodyta, kad ji

nebetaikoma, kai vaikui sukanka 16 metų.

Reglamento „Briuselis II bis“ taikymas laiko atžvilgiu apibrėžtas bendra taisykle: nuo

2005 m. kovo 1 d., įtvirtinant tam tikras pereinamojo laikotarpio nuostatas, iki Reglamento

įsigaliojimo priimtiems sprendimams ir (ar) iškeltoms byloms (reglamento „Briuselis II bis“ 64

straipsnis).

Reglamentas „Briuselis II bis“ taikomas visoje Europos Sąjungos teritorijoje, išskyrus

Daniją. Tais atvejais, kai valstybė, su kuria yra susijęs reikalavimas dėl tėvų pareigų, yra Danija,

jurisdikcija nustatoma pagal 1996 m. Hagos konvenciją.

1996 m. Hagos konvencija taikoma civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigų

skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu. 1996 m. Hagos konvencija nėra

taikoma: • tėvystės nustatymui, kuris taip pat apima ir tėvystės pripažinimą; • įvaikinimui, kuris

apima visas pasirengimo įvaikinti ir vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo procedūras; • vaiko

vardo ir pavardės suteikimui, nes tai nėra laikoma viena iš vaiko apsaugos priemonių; •

nepilnamečio emancipacijai; • išlaikymo prievolėms, kurios yra daugelio kitų tarptautinių teisės

dokumentų reguliavimo sritis; • turto patikėjimo sutartims ir paveldėjimui; • priemonėms, kurios

taikomos baudžiamosios teisės pažeidimus padariusiems vaikams; • socialinės apsaugos

priemonėms; • viešosioms bendro pobūdžio priemonėms švietimo ir sveikatos apsaugos srityje,

tokioms, kaip, pavyzdžiui, mokyklos lankymas ir skiepijimas, tačiau sprendimas užrašyti vaiką į

tam tikrą mokyklą ar vaiko gydymas, operavimas patenka į 1996 m. Hagos konvencijos

reguliavimo sritį; • sprendimams dėl prieglobsčio teisės ir dėl imigracijos.

1996 m. Hagos konvencija taikoma reikalavimams, susijusiems su vaikais, kuriems tėvai ar

kiti asmenys turi pareigas, atsakomybę. 1996 m. Hagos konvencijoje, skirtingai nei reglamente

„Briuselis II bis“, pateikiamas amžiaus limitas, nurodant, kad konvencija taikoma vaikams nuo jų

gimimo momento iki jiems sukanka 18 metų (žr. 1996 m. Hagos konvencijos 2 straipsnį).

1996 m. Hagos konvencija taikoma tik toms apsaugos priemonėms, kurių buvo imtasi

valstybėje po šios konvencijos įsigaliojimo joje (1996 m. Hagos konvencijos 53 straipsnio 1 dalis).

1996 m. Hagos konvencija valstybėje narėje įsigalioja tada, kai ši ją ratifikuoja ar prisijungia prie

62 Magnus, Ulrich, Mankowski, Peter, et al. Brusells II bis Regulation . Selier European Law Publishers. Munich, 2012, p. 75–76.

29

jos. Šiuo metu 1996 m. Hagos konvenciją yra ratifikavusios ar prie jos prisijungusios 39 valstybės.63

Kaip pažymėta pirmiau, santykiuose su ES valstybėmis narėmis 1996 m. Hagos konvenciją pakeičia

reglamentas „Briuselis II bis“. 1996 m. Hagos konvencija bus taikoma tik santykiams su Danija,

kuri nėra reglamento „Briuselis II bis“ narė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad santykiuose su

valstybėmis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines teisinės pagalbos sutartis,

pavyzdžiui, Rusijos Federacija, bus taikoma tarptautinė teisinės pagalbos sutartis, o ne 1996 m.

Hagos konvencija (1996 m. Hagos konvencijos 52 straipsnis).

Tiek reglamentas „Briuselis II bis“, tiek 1996 m. Hagos konvencija taikomi nagrinėjant

bylas (reikalavimus) dėl tėvų pareigų. Tėvų pareigų, tėvų atsakomybės (angl. parental

responsibility) sąvoka dažniausiai vartojama tarptautinės teisės dokumentuose kaip gerokai platesnė

ir apimanti daugiau nei, pavyzdžiui, globa. Pirmą kartą ji pavartota 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko

teisių konvencijoje, šios 18 straipsnyje nustatyta, kad tėvams arba, atitinkamais atvejais, teisėtiems

globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Tėvų pareigas paprastai

apima globa, rūpinimasis, apsauga, asmeninių tarpusavio santykių palaikymas, rūpinimasis

auklėjimu, ugdymu ir lavinimu, teisinis atstovavimas, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas ir

vaiko turto administravimas.

Pagal 1996 m. Hagos konvenciją ir reglamentą „Briuselis II bis“ tėvų pareigų turėtojai gali

būti ne tik tėvai, bet ir kiti asmenys, pavyzdžiui, globėjas ar vaiko tėvo (motinos) sutuoktinis,

partneris, įgyvendinantis tėvų valdžią vaikui. Pažymėtina, kad tėvų pareigų suteikimas vienam ar

kitam asmeniui ar jų apribojimas yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas64.

Lietuvos teisėje vartojama tėvų valdžios sąvoka (žr. CK 3.155 straipsnio 2 dalį) iš esmės

atitinka tėvų pareigų sąvoką pagal 1996 m. Hagos konvenciją ir reglamentą „Briuselis II bis“, tačiau

pagal LR CK tėvų valdžią, t. y. teises ir pareigas vaikui, gali turėti tik vaiko tėvai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014 aiškindamas tėvų

pareigų turinį, nurodė, kad vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti

vaiko gyvenamąją vietą. Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų

užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu.

Pažymėtina, kad tiek 1996 m. Hagos konvencija, tiek reglamentas „Briuselis II bis“ remiasi

fundamentaliu geriausių vaiko interesų apsaugos principu65. Žodis „interesas“ bendrine prasme

reiškia „svarbus, rūpimas dalykas, reikalas, nauda“66.

63 Duomenis apie tai, ar konkrečioje valstybėje galioja ir nuo kada galioja 1996 m. Hagos konvencija, galima rasti http://www.hcch.net/index_en.php?act=conventions.status&cid=70 64 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimo McB v. L. E., C-400/10 PPU, ECLI:EU:C:2010:582, 43 punktas. 65 Žr. 1996 m. Hagos konvencijos preambulę ir reglamento „Briuselis II bis“ preambulės 12–13 punktus.66 Žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“.

30

JT vaiko teisių konvencija, įtvirtindama prioritetinį vaiko interesų apsaugos principą

(Konvencijos 3 straipsnis), nustato jį užtikrinti turinčias vaiko teises, taip pat vaiko teisę žinoti savo

tėvus ir būti jų globojamam (Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nebūti išskirtam su savo

tėvais prieš jų norą, išskyrus, kai toks atskyrimas būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus

(Konvencijos 9 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nuolat bendrauti su tėvais ar vienu iš jų, su kuriuo

buvo išskirtas, išskyrus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais (Konvencijos 9 straipsnio 3 dalis).

Kaip vaiko interesų garantas JT vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas ir bendros bei vienodos abiejų

tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir raidą principas (Konvencijos 18 straipsnio 1 dalis), kurį

valstybė turi ginti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vaiko interesus nulemia vaiko, kaip

sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jam turi būti suteikta galimybė

turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti savo

vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti

įvertinama reikšmingų faktų visuma. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius

kriterijus, visų pirma įvertinti vaiko poreikius67.

Reikalavimams dėl tėvų pareigų jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos atsižvelgiant į

vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Vaiko interesai tam tikrais išimtiniais atvejais gali turėti

viršenybę net pakeičiant bylos jurisdikciją pirmiau iškeltos bylos atžvilgiu (pavyzdžiui, 1996 m.

Hagos konvencijos 8–9 straipsniai ir reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnis, reglamentuojantys

jurisdikcijos perdavimą). Tai įtvirtinta siekiant užtikrinti geresnę vaiko teisių apsaugą tarptautinėse

situacijose ir išvengti skirtingų teisinių sistemų konfliktų, taikant vaiko teisių apsaugos priemones.

1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnis ir reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis įtvirtina

bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą.

Šiuolaikinėje šeimos teisėje nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos (angl. habitual

residence) kriterijus tampa vis populiaresnis lyginant su šalių ar vaiko pilietybe dėl lankstumo, kurį

šis kriterijus leidžia taikyti. Šiandieninėmis laisvo asmenų judėjimo tarp valstybių sąlygomis svarbu

užtikrinti bent jau vaiko, kaip socialiai pažeidžiamesnio ir didesnės apsaugos reikalaujančio asmens,

gyvenimo stabilumą ir jo įprasto gyvenimo būdo tęstinumą. Taip pat jurisdikcijos nustatymas pagal

vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos kriterijų leidžia užtikrinti vieną pagrindinių vaiko

teisių būti išklausytam.

Pažymėtina, kad nei 1996 m. Hagos konvencija, nei reglamentas „Briuselis II bis“

nepateikia nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos, tačiau juos taikant vaiko nuolatinės

67 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje W. M. M. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-444/2014.

31

(įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka turi būti aiškinama autonomiškai68, atsižvelgiant į taikomo

teisės akto tikslus ir keliamus uždavinius, o nacionalinėje teisėje įtvirtintais požymiais apibrėžiant

asmens nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsnis) neturėtų būti remiamasi. Taip pat

atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens, šiuo atveju vaiko, nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios

vietos nustatymas yra susijęs su individualios bylos konkrečių faktinių aplinkybių tyrimu, todėl net

ir teismų praktikoje suformuoti tam tikri kriterijai turi būti suprantami kaip pavyzdiniai,

orientaciniai, leidžiantys geriau pajusti tikrąją taikomų tarptautinės teisės aktų dvasią, o ne kaip tam

tikros nepajudinamos dogmos.

Vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos samprata, jos nustatymui būdingi

kriterijai ir suaugusių asmenų nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka bei šios

kategorijos nustatymui reikšmingi aspektai yra skirtingi, todėl neturi būti sutapatinami. Taip pat

ESTT praktika, susijusi su gyvenamosios vietos sąvoka, vartojama kituose Europos Sąjungos

reglamentuose (žr., be kita ko, 1994 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Magdalena Fernández v. Komisiją,

C-452/93 P, Rink. p. I-4295, 22 para.; 2004 m. lapkričio 11 d. sprendimo Adanez-Vega, C-372/02,

Rink. p. I-10761, 37 para. ir 2008 m. liepos 17 d. sprendimą Kozłowski, C-66/08, Rink. p. I-0000),

negali būti tiesiogiai pritaikyta vertinant vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą reglamento „Briuselis II

bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka apima

buvimo tam tikroje vietoje realumą, tikroviškumą, todėl vaiko gyvenamosios vietos deklaravimo

tam tikroje vietoje faktas nenulemia vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos. Taip pat

vien fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje irgi nepakanka vaiko nuolatinei (įprastinei)

gyvenamajai vietai nustatyti. Labai svarbus yra subjektyvus veiksnys – ketinimas įsikurti. Teisės

doktrinoje yra išskiriamos dvi skirtingos koncepcijos69. „Į tėvų ketinimus orientuota“ koncepcija

remiasi tėvų bendru ketinimu įsikurti tam tikroje valstybėje. Ketinimas turi būti besitęsiantis,

nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Tokiu atveju vaiko, ypač mažo, kuris

yra besąlygiškai priklausomas nuo juo besirūpinančių suaugusiųjų, nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji

vieta bus nustatoma pagal tėvų pareigų turėtojų gyvenamąją vietą. Antra, „į vaiką orientuota“

koncepcija remiasi realiu vaiko gyvenimu ir kasdienybės tyrimu, vertinant, kur yra vaiko interesų

centras, pavyzdžiui, sąlygų pastoviam gyvenimui atsiradimas, mokykla, kalbos žinios, šeimos ir

socialiniai ryšiai. Vaiko minimali buvimo tam tikroje valstybėje trukmė tam, kad būtų galima tą

68 Autonominis Europos Sąjungos teisės aiškinimas reiškia, kad Europos Sąjungos teisės aktai bei juose vartojami terminai ir teisinės kategorijos negali būti aiškinami vadovaujantis atitinkamomis valstybės narės teisės aktuose įtvirtintomis sąvokomis ir teisinėmis kategorijomis – tam tikros sąvokos reikšmė nustatytina pagal jos prasmių visų Europos Sąjungos valstybių narių teisinėse sistemose „vidurkį“.69 Practical Handbook on the Operation of the 1996 Hague Child Protection Convention. The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2014, p. 174.

32

valstybę laikyti vaiko nuolatine (įprastine) gyvenamąja vieta, nėra apibrėžta. Tam tikrais atvejais

vaikas naują nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą gali įgyti labai greitai, jei, pavyzdžiui, iš bylos

aplinkybių bus matyti šeimos ketinimai įsikurti kitoje šalyje ilgam laikui, susirandant namus, darbą,

vaikui ugdymo įstaigą ir pan. O tam tikrais atvejais net ir ilgesnis, bet laikinas šeimos gyvenimas

kitoje šalyje nesukurs joje vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos, jei iš bylos aplinkybių

bus matyti, kad toks persikėlimas buvo iš anksto suplanuotas kaip laikinas, vaikas visąlaik išlaikė

tam tikrus ryšius su savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybe ir pan. Pažymėtina, kad vaiko

laikinas išvykimas atostogoms, pagal mokyklos mainų programą ir pan. negali būti prilyginamas

nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos išsaugojimui ar pasikeitimui.

ESTT yra pakankamai išplėtojęs savo praktiką, aiškindamas vaiko nuolatinės (įprastinės)

gyvenamosios vietos sąvoką. Visų pirma nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka reglamento

„Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta

atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką (ESTT

sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 44). Nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, be fizinio

jo buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius

atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis. Tokiomis aplinkybėmis gali būti tėvų

pareigų turėtojo ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis

konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba

išsinuomojimas (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 40). ESTT išvardijo tokius kriterijus,

padėsiančius nagrinėjančiam bylą teismui nustatyti vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą

valstybėje narėje: 1) trukmė; 2) reguliarumas; 3) persikėlimo į valstybę narę priežastys ir

aplinkybės; 4) šeiminiai ryšiai toje valstybėje narėje; 5) vaiko tautybė; 6) mokyklos lankymas; 7)

kalbos žinios; 8) socialiniai ryšiai. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis

teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Toliau plėtodamas

vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos aiškinimą, ESTT nurodė, kad norint

atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo reikia pabrėžti, jog šio buvimo trukmė turi būti

tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas, todėl gyvenimo trukmė yra tik rodiklis vertinant

gyvenamosios vietos stabilumą, o tai vertinama turi būti atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo

aplinkybes (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p.

51). Vaiko socialinė ir šeiminė aplinka, kuri yra esminė nustatant jo nuolatinę gyvenamąją vietą,

sudaryta iš įvairių veiksnių, kurie skirtingi, nelygu vaiko amžius. Taigi veiksniai, į kuriuos reikia

atsižvelgti mokyklinio amžiaus vaiko atveju, yra kitokie nei tie, į kuriuos reikia atsižvelgti, kalbant

apie studijas baigusį nepilnametį, arba tie, kurie yra svarbūs kūdikio atveju (ESTT sprendimas

byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 53). ESTT nurodė, kad

33

mažamečio vaiko aplinka iš esmės yra šeiminė aplinka, kurią lemia referencinis asmuo ar asmenys,

su kuriais vaikas gyvena ir kurie jį iš tiesų globoja ir juo rūpinasi (ESTT sprendimas byloje Nr. C-

497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 54).

Lietuvos teisės doktrinoje nurodoma, kad kiekvieno vaiko įprastinė gyvenamoji vieta

nustatoma savarankiškai, atsižvelgiant į jo tėvų įprastinę gyvenamąją vietą, ir turėtų būti

suprantama kaip ta vieta, kur yra vaiko pagrindinių (centrinių) interesų (egzistencijos) vieta

(paprastai tai bus ta vieta, kur vaikas būna tėvų pareigas turinčių asmenų valia)70. Analizuojant

Lietuvos teismų praktiką dažnai pastebima tokia tendencija, kad tais atvejais, kai šeima, jau kelerius

metus įsikūrusi užsienio valstybėje, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kur vaikas lanko ugdymo

įstaigą, tėvai dirba, šeima turi namus, tačiau, jų teigimu, jie ten yra išvykę tik laikinai, kol užsidirbs

pakankamai pinigų (dažnai laikinumas tęsiasi 5 ir daugiau metų neturint konkrečių planų ir

sugrįžimo į Lietuvą datos), kreipiasi į teismą Lietuvoje, teismai sprendžia, kad vaiko nuolatinė

(įprastinė) gyvenamoji vieta išliko Lietuvoje, nes čia šeima turi nekilnojamojo turto, grįžta atostogų,

vaikas kalba lietuviškai ir yra auklėjamas pagal lietuviškas tradicijas, nors tokios teismo išvados ir

gali kelti abejonių dėl atitikties tarptautinės privatinės teisės šeimos santykių srityje tikslams ir

pobūdžiui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta nustatoma

kreipimosi į teismą momentu (žr. reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnį). Ši

nuostata yra itin svarbi ir ja turėtų būti vadovaujamasi taikant ne tik reglamento „Briuselis II bis“

nustatytas jurisdikcijos taisykles, bet ir kitus tarptautinės privatinės teisės aktus šeimos teisės srityje.

Pažymėtina, kad aiškaus atskaitos taško buvimas yra būtinas, siekiant tinkamai įvertinti faktinę

situaciją ir bylos aplinkybes, nes dažnai krizę išgyvenantys sutuoktiniai linkę keisti gyvenamąją

vietą, ypač į tą, kurioje jiems gali būti suteikiama palankesnė apsauga, nei būtų suteikiama pagal

valstybės, kurioje šeima turėjo nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą, teisę.

3 pavyzdys:

Sutuoktiniai ir jų vaikas yra LR piliečiai, daugiau nei trejus metus gyvenantys Airijoje.

Šioje šalyje sutuoktiniai dirba, nuomoja būstą, vaikas pradėjo lankyti mokyklą. Pažymėtina, kad

Lietuvoje sutuoktiniai turi nekilnojamojo turto, yra čia deklaravę gyvenamąją vietą, per metus bent

du kartus grįžta atostogų. Sutuoktinis kreipėsi į Lietuvos teismą dėl santuokos nutraukimo ir vaiko

gyvenamosios vietos nustatymo.

Jurisdikcijos patikrinimo eiga:

1. Ieškinio dalykas – a) santuokos nutraukimas;

b) vaiko gyvenamosios vietos nustatymas.

70 Nekrošius, Vytautas. Europos Sąjungos civilinio proceso teisė. I dalis. Justitia, Vilnius, 2009, p. 92–93.

34

Kiekvienam iš reikalavimų jurisdikcija nustatoma atskirai.

2. Bylos šalys – LR piliečiai, gyvenantys kitoje ES valstybėje narėje Airijoje. Šiuo atveju gali kilti

abejonių dėl šalių nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl teismas turėtų tikslinti objektyvius

duomenis, prašydamas pateikti informaciją apie gyvenimo, darbo sąlygas, turimą turtą ir pan., ir

subjektyvius duomenis, t. y. kurią valstybę šalys laiko savo socialinių, ekonominių interesų centru.

Kadangi su ginču susijusi valstybė yra Airija, tai jurisdikcijai nustatyti bus taikomas reglamentas

„Briuselis II bis“.

a) santuokos nutraukimas

3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, šiuo atveju šalys bendru pareiškimu arba

ieškovas turi teisę pasirinkti vieną iš alternatyvių jurisdikcijos pagrindų, t. y. arba kreiptis pagal jų

bendrą gyvenamąją vietą į Airijos kompetentingą teismą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio

1 dalies a punkto 1 papunktis), arba pagal abiejų šalių pilietybę – į Lietuvos teismą (reglamento

„Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas).

4. Kadangi ieškovas kreipėsi į Lietuvos teismą, šis turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, tačiau

turi būti įsitikinta, kad atsakovas bus įtrauktas į procesą, tinkamai informuotas ir išklausytas (žr.

apžvalgos 2.11 dalį).

b) vaiko gyvenamosios vietos nustatymas

3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnį jurisdikciją nagrinėti tėvų pareigų bylą turi vaiko

įprastinės gyvenamosios vietos teismas. Šiuo atveju teismas ieškinio priėmimo stadijoje turi

išsiaiškinti, kur yra vaiko įprastinė gyvenamoji vieta ir kurios valstybės teismas yra artimesnis

vaikui. Iš turimų duomenų labiau tikėtina, kad vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Airijoje.

4. Taigi šiuo atveju teismas gali arba atsisakyti priimti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo, arba siūlyti šalims susitarti dėl jurisdikcijos prorogacijos (žr. Jurisdikcijos prorogacija,

4 apžvalgos dalį).

Pagal bendrą taisyklę (žr. globos teisių sąvoką), vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios

vietos valstybė gali būti keičiama tik esant abiejų tėvų pareigų turėtojų (dažniausiai tėvo ir motinos,

jei nenustatyta kitaip) sutikimui. Deja, praktikoje dažnai vienas iš tėvų, nusprendęs skirtis ir

persikelti į kitą valstybę, kartu pasiima ir vaiką, taip pažeisdamas likusio tėvo (motinos) globos

teises. Siekdama užkirsti kelią tokiam vaiko grobimui, tarptautinė bendruomenė tiek 1996 m. Hagos

konvencijoje (7 straipsnis), tiek 1980 m. Hagos konvencijoje (10 straipsnis), tiek reglamente

„Briuselis II bis“ (10 straipsnis) įtvirtino, kad esant neteisėtam vaiko išvežimui ir (ar) laikymui

jurisdikciją tėvų pareigų bylose išlaiko iki išvežimo buvusios vaiko nuolatinės (įprastinės)

gyvenamosios vietos valstybės teismas. Jurisdikcija paprastai išlaikoma vienerius metus nuo vaiko

neteisėto išvežimo. Per šį laikotarpį turėtų būti išsprendžiamas tiek vaiko grąžinimo į jo nuolatinės

35

(įprastinės) gyvenamosios vietos valstybę klausimas, tiek tėvų pareigų, globos teisių klausimas,

nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų tam tikroje valstybėje. Atkreiptinas dėmesys į tai,

kad valstybės, į kurią yra neteisėtai atvežtas vaikas, teismas turi teisę spręsti tik dėl vaiko

grąžinimo. O sprendimą globos teisių byloje priima jurisdikciją turintis vaiko nuolatinės (įprastinės)

gyvenamosios vietos iki išvežimo valstybės teismas.

Analizuojant Lietuvos teismų praktiką pastebėta tendencija, kad į Lietuvą be kito tėvo

(motinos) sutikimo su vaiku grįžęs vienas iš tėvų (dažniausiai motina) kreipiasi į teismą Lietuvoje

dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Teismas, gavęs tokį tėvo (motinos) prašymą, visų pirma

turi nustatyti, ar jis turi jurisdikciją tokį prašymą nagrinėti, t. y. ar vaikas buvo išvežtas su kito tėvų

pareigų turėtojo sutikimu. Sutikimo davimo procedūra ir forma nėra reglamentuota, tačiau,

atsižvelgiant į vaiko apsaugos nuo neteisėto išvežimo tikslą, svarbiausia yra nustatyti išvežimo

priežastis (pavyzdžiui, vienaip bus sprendžiama, kai vaikas išvežtas esant konfliktui tarp tėvų, ir

kitaip, kai vaikas buvo išvežtas iš jam nesaugios smurtinės aplinkos) ir tai, ar likęs tėvas (motina)

suprato ar galėjo suprasti išvykstančiojo ketinimus keisti vaiko nuolatinės (įprastinės)

gyvenamosios vietos valstybę. Kaip minėta pirmiau, pagal bendrą taisyklę, esant neteisėtam vaiko

išvežimui, teismas Lietuvoje negali spręsti tėvų pareigų klausimo. Vaiko buvimo vietos valstybės,

šiuo atveju Lietuvos, teismas gali taikyti tik laikinąsias apsaugos priemones, kurios reikalingos

vaikui skubiai apsaugoti (1996 m. Hagos konvencijos 11 straipsnis, reglamento „Briuselis II bis“ 20

straipsnis).

Kitokia situacija susiklosto tais atvejais, kai vaikas išvežamas teisėtai. Pagal bendrą taisyklę

spręsti dėl tėvų pareigų jurisdikciją turi vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teismas.

Vaikas naują nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą gali įgyti ir labai greitai (žr. plačiau dalį Vaiko

nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta, p. 32). Vis dėlto ES viduje nustatyta papildoma taisyklė,

kada vaiko buvusios nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teismas išlaiko

jurisdikciją (reglamento „Briuselis II bis“ 9 straipsnis). Tam yra būtinos šios sąlygos: 1) vaiko

išvežimas turi būti teisėtas; 2) vaiko buvusios nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės

teismas išlaiko jurisdikciją tik spręsdamas bendravimo teisių klausimą, o visus kitus klausimus dėl

tėvų pareigų turi teisę spręsti naujos vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės

teismas; 3) vaiko buvusioje nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybėje buvo priimtas

sprendimas dėl bendravimo teisių iki vaiko išvežimo; 4) vaiko buvusios nuolatinės (įprastinės)

gyvenamosios vietos valstybės teismas jurisdikciją byloje dėl bendravimo teisių išlaiko 3 mėnesius

nuo vaiko išvežimo momento; 5) bendravimo teisių turėtojas privalo vis dar turėti nuolatinę

(įprastinę) gyvenamąją vietą vaiko buvusios nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybėje.

Jurisdikcijos išlaikymo taisyklė nustatyta siekiant palengvinti likusio tėvo (motinos) galimybes

36

nusistatyti naują bendravimo su vaiku, kuris teisėtai išvyko į kitą valstybę, tvarką savo

gyvenamosios vietos valstybės teisme. Vis dėlto įtvirtinta ir šios taisyklės taikymo išimtis tais

atvejais, kai bendravimo teisių turėtojas pripažįsta vaiko naujos nuolatinės (įprastinės)

gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikciją dalyvaudamas teismų procesuose

neginčijant jų jurisdikcijos (reglamento „Briuselis II bis“ 9 straipsnio 2 dalis).

Tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos,

1996 m. Hagos konvencijos 6 straipsnyje ir reglamento „Briuselis II bis“ 13 straipsnyje įtvirtinta

jurisdikcijos nustatymo taisyklė pagal vaiko buvimo vietą („būtinoji jurisdikcija“). „Būtinosios

jurisdikcijos“ tikslas yra apsaugoti vaiką tais atvejais, kai joks teismas neturi jurisdikcijos spręsti dėl

jo statuso ir globos teisių, pavyzdžiui, kai reikia priimti sprendimą dėl vaikų pabėgėlių,

pamestinukų, be tėvų globos likusių vaikų ir pan. Vaikas taip pat gali neturėti nuolatinės (įprastinės)

gyvenamosios vietos kurioje nors šalyje dėl to, kad dažnai juda tarp kelių valstybių arba prarado

ryšį su prieš tai jo buvusios nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybe, bet dar nėra

pakankamai įrodymų naujai vaiko nuolatinei (įprastinei) gyvenamajai vietai pagrįsti. Šis

jurisdikcijos pagrindas išnyksta, kai tik nustatoma vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta,

nepriklausomai nuo, ar tai ES valstybė narė, ar 1996 m. Hagos konvencijos dalyvė, ar trečioji šalis.

Taigi jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą gali būti nustatoma tik tais atvejais, kai vaikas neturi

nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės, o tais atvejais, kai vaiko nuolatinė (įprastinė)

gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje, jurisdikcija negali būti nustatoma šiuo pagrindu. Tuomet

jurisdikcijai nustatyti turėtų būti taikomos nacionalinės teisės kolizinės normos. Pažymėtina, kad šis

jurisdikcijos pagrindas neapima skubos atvejų, kai vaikui reikalinga neatidėliotina apsauga, kurios

gali imtis ir jurisdikcijos neturintis teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnis).

Pažymėtina, kad pagal 1996 m. Hagos konvenciją galimybė nusistatyti jurisdikciją pagal

nacionalinę teisę nėra įtvirtinta, todėl visais atvejais turi būti taikomas kuris nors iš pirmiau aptartų

jurisdikcijos nustatymo pagrindų arba ieškoma jurisdikcijos perdavimo ar kelių bylų sujungimo

galimybių. Reglamentas „Briuselis II bis“ (žr. 14 straipsnį) nustato vienintelę išimtį taikyti

nacionalines tarptautinės privatinės teisės taisykles tais atvejais, kai nė viena ES valstybė narė neturi

jurisdikcijos pagal reglamento 8–13 straipsnius. Pažymėtina, kad šiuo metu, kai beveik visose ES

valstybėse narėse, išskyrus Italiją, yra taikoma ir 1996 m. Hagos konvencija, galimybė taikyti lex

fori yra dar labiau apribota, nes tuo atveju, jei nė viena ES valstybė narė neturi jurisdikcijos pagal

reglamentą „Briuselis II bis“, turi būti peržiūrima, ar kita susijusi trečioji šalis, kuri yra 1996 m.

Hagos konvencijos dalyvė, neturi jurisdikcijos spręsti atitinkamą tėvų ir vaikų teisinių santykių

klausimą. Pažymėtina, kad reglamento „Briuselis II bis“ 14 straipsnis turi būti aiškinamas

sistemiškai su reglamento 17 straipsniu (lis pendens taisyklė), nes jei jau yra kreiptasi į kitos

37

valstybės teismą ir jis turi jurisdikciją, remiantis vienu iš reglamento „Briuselis II bis“ 8–13

straipsnių, tai bylą gavęs kitas teismas turėtų atsisakyti savo jurisdikcijos 17 straipsnio pagrindu.

CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso tarptautinį civilinį procesą

reglamentuojančios teisės normos taikomos tuo atveju, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra

Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. CPK 785 straipsnis nustato

išimtinės LR teismų jurisdikcijos tėvų ir vaikų santykių bylose sąlygas dviem atvejais: 1) viena iš

bylos šalių yra LR pilietis ar asmuo be pilietybės ir nuolat gyvena Lietuvoje (1 dalis) arba 2) abiejų

šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (2 dalis). Taigi Lietuvos teismai tais atvejais, kai yra

skirtinga vaiko tėvų nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybė, turės jurisdikciją bylose

dėl tėvų pareigų ne pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą (kaip nustatyta 1996 m.

Hagos konvencijoje ir reglamente „Briuselis II bis“) ar vaiko pilietybę (kaip nustatyta tarptautinėse

teisinės pagalbos sutartyse), o pagal vienos iš bylos šalių, vieno iš tėvų pareigų turėtojo LR

pilietybę ir nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pažymėtina, kad, nepaisant kitokio lex

fori įtvirtinto jurisdikcijos nustatymo pagrindo, remiantis vienos iš bylos šalių LR pilietybe ir

gyvenamąja vieta Lietuvoje, CPK 785 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtine LR teismų jurisdikcija,

taip pat kaip ir pirmiau aptartuose ES ir tarptautinės teisės aktuose nustatytomis jurisdikcijos

taisyklėmis, siekiama apginti vaiko, kaip vienos iš bylos šalių tėvų ir vaikų santykių bylose,

interesus ar vieno iš tėvų, kaip galimai silpnesnės bylos šalies, interesus71.

3.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal 1996 m. Hagos konvenciją

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai ginčo dėl tėvų pareigų tarptautinis (užsienio) elementas

bus susijęs su valstybe, kuri nėra ES valstybė narė, teismas turi pasitikrinti, ar su reikalavimu dėl

tėvų pareigų susijusi valstybė yra 1996 m. Hagos konvencijos narė. Tokiu atveju, jei susijusi

valstybė yra šios konvencijos dalyvė, tada jurisdikcija nustatoma pagal 1996 m. Hagos konvencijos

taisykles, kurios yra išsamiai aptartos 3.1. apžvalgos dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais

atvejais, kai susijusi valstybė yra ne tik 1996 m. Hagos konvencijos narė, bet ji su Lietuva yra

sudariusi ir tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, bus taikomos tarptautinės teisinės pagalbos sutarties

nuostatos.

71 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015.

38

3.3. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų nustatymas pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis

Kaip minėta pirmiau, tais atvejais, kai byloje dėl tėvų pareigų susijusi valstybė nėra ES narė,

teismas turi patikrinti, ar nėra kito dvišalio ar daugiašalio Lietuvos Respublikos ir tos valstybės

susitarimo dėl bendradarbiavimo civilinėse ir šeimos bylose. Šiuo metu LR yra sudariusi 12 tokių

susitarimų72, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad santykiuose su Lenkija, Latvija ir Estija

tarptautinės teisinės pagalbos sutartys bus taikomos tik tais klausimais, kurie nepatenka į ES

reguliavimo sritį (pavyzdžiui, tėvystės nustatymas), o santykiuose su Armėnija, Ukraina ir Rusija

tarptautinės teisinės pagalbos sutartys bus taikomos tik tuo atveju, kai sprendžiamo klausimo

nereglamentuoja 1996 m. Hagos konvencija. Atsižvelgiant į tai, tarptautinių teisinės pagalbos

sutarčių nustatytos jurisdikcijos taisyklės toliau yra aptariamos remiantis sutartimi su Moldova ir

Baltarusija.

Pažymėtina, kad pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis kompetentingi nagrinėti tėvų ir

vaikų teisinių santykių bylas yra tos valstybės teismai, kurios teisė yra taikytina konkrečiu atveju.

Skirtingai nei 1996 m. Hagos konvencijoje ir reglamente „Briuselis II bis“ nustatyta bendra

jurisdikcijos taisyklė pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą, tarptautinėse teisinės

pagalbos sutartyse tais atvejais, kai nors vieno iš tėvų ir vaiko gyvenamoji vieta yra skirtingose

susitariančiosiose valstybėse, prioritetas teikiamas vaiko pilietybės valstybei. Taip pat vaiko

pilietybės teismai yra kompetentingi tėvystės nustatymo bylose ir bylose tarp vaiko ir jo motinos bei

tėvo, kurių nesaisto santuokos ryšiai.

4. Kelių susijusių reikalavimų jurisdikcija pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvenciją (jurisdikcijos prorogacija)

Šeimos teisinių santykių byloms būdinga tai, kad vienoje byloje pareiškiama keletas

sąlyginai savarankiškų reikalavimų, pavyzdžiui, reikalaujama nutraukti santuoką, nustatyti

nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su jais tvarką,

padalyti bendrą sutuoktinių turtą ir išspręsti išlaikymo klausimus. Kaip minėta pirmiau, skirtingiems

reikalavimams gali būti taikomi skirtingi jurisdikcijos nustatymo kriterijai, nepaisant to, kad bylos

šalys yra tos pačios, pavyzdžiui, jei santuokos nutraukimo byloje jurisdikciją gali turėti abiejų

sutuoktinių bendros pilietybės valstybės, nepaisant sutuoktinių gyvenamosios vietos, teismas

72 Tarptautinės teisinės pagalbos sutartys su Armėnija, Azerbaidžanu, Uzbekistanu, Kazachstanu, Ukraina, Moldova, Lenkija, Baltarusija, Kinija, Rusija ir Turkija, tačiau sutartis su Turkija šiuo atveju nėra aktuali, nes ji apima tik teisinę pagalbą komercinėse bylose, o sutartis su Kinija nors ir apima šeimos bylas, tačiau jurisdikcijos taisyklių nereglamentuoja, ir trišalė sutartis su Estija ir Latvija.

39

(reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio b punktas), tai nereiškia, kad šis teismas automatiškai

turėtų jurisdikciją nagrinėti ir tėvų pareigų bylą, jei vaiko gyvenamoji vieta būtų ne tėvų

(sutuoktinių) bendros pilietybės valstybėje (reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis). Nors pagal

CK 3.59 straipsnį teismas, nutraukdamas santuoką, inter alia, turi išspręsti ir sutuoktinių

nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos bei išlaikymo klausimus, tais atvejais, kai pagal

reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, pavyzdžiui, esant atsakovo nuolatinei gyvenamajai vietai

Lietuvoje, Lietuvos teismas bus kompetentingas spręsti dėl santuokos nutraukimo, klausimą dėl

vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, jei vaikas gyvena kitoje ES valstybėje narėje, teismas gali

palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas) ar atsisakyti kelti bylą dėl šios dalies

(CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), jei nėra galimybių taikyti jurisdikcijos prorogacijos ar

jurisdikcijos perdavimo taisyklių.

Atsižvelgiant į šį šeimos bylų specifiškumą ir siekiant užtikrinti efektyvų teisminį procesą, o

ne išskirti vieną bylą į kelias skirtingas, priklausomai nuo pareikšto reikalavimo, nagrinėtinas

skirtingose valstybėse, tiek reglamentas „Briuselis II bis“, tiek 1996 m. Hagos konvencija nustato

kelių susijusių reikalavimų jurisdikciją, tiksliau, atvejus, kada reikalavimas dėl tėvų pareigų gali

būti nagrinėjamas santuokos nutraukimo teisme (jurisdikcijos prorogacija).

Pažymėtina, kad į Lietuvos Respublikos teismus dažnai kreipiamasi dėl santuokos

nutraukimo ir tėvų pareigų, kai vaikas nuolat gyvena kitoje valstybėje. Tokiais atvejais teismai

atsisako jurisdikcijos spręsti tiek santuokos nutraukimo, tiek tėvų pareigų klausimus tuo pagrindu,

kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje73, o teismas neturi jurisdikcijos

spręsti dėl tėvų pareigų. Pažymėtina, kad teismai nevertina jurisdikcijos prorogacijos taikymo

galimybės ir ja nepasinaudoja.

Kaip jau minėta ankstesniuose skyriuose, jurisdikciją santuokos nutraukimo klausimais

reglamentuoja reglamento „Briuselis II bis“ 3–5 straipsniai, neturintys hierarchijos ir taikymo

prioriteto, bei reglamento „Briuselis II bis“ 6 ir 7 straipsniai, o tėvų pareigų bylose centrinė

nuostata, aplink kurią sukoncentruotas teisinis reglamentavimas, yra reglamento „Briuselis II bis“ 8

straipsnis, nustatantis vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismų jurisdikciją nagrinėti

reikalavimą dėl tėvų pareigų. Skirtingų jurisdikcijos taisyklių santuokos nutraukimo bylose bei tėvų

pareigų bylose nustatymo teisinė logika ir priežastys yra paprastos: tol, kol šeimoje nėra

nepilnamečių vaikų, prioritetas suteikiamas sutuoktinių interesams, nurodant jiems daug

73 Pavyzdžiui, vienoje byloje spręsta, kad „byloje esantys duomenys rodo, jog tiek ieškovo M., tiek atsakovės Z., tiek šalių nepilnamečių vaikų C. ir D. gyvenamoji vieta yra [kitoje ES valstybėje narėje], ten jie gyvena ir mokosi, taigi ten yra jų interesų centras. Todėl teismas sprendžia, jog ši byla nėra teisminga Lietuvos Respublikоs teismui, o yra teisminga [kitos ES valstybės] teismams. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo M. ieškinys atsakovei Z. ir atsakovės priešieškinis ieškovui dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo paliktini nenagrinėti.“

40

jurisdikcijos alternatyvų. O tais atvejais, kai byla susijusi su tėvų pareigomis vaikams, jurisdikcija,

suteikiant deramą apsaugą vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, suteikiama tos valstybės, kurioje

yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams, siekiant užtikrinti teisminės gynybos

prieinamumą.74 Taigi santuokos nutraukimo byloje, kai šeimoj e yra nepilnamečių vaikų, gali būti

susiduriama su keliomis skirtingomis jurisdikcijos taisyklėmis, reglamentuojančiomis santuokos

nutraukimo ir tėvų pareigų vaikui klausimus. Tokiems atvejams spręsti tiek reglamente

„Briuselis II bis“, tiek 1996 m. Hagos konvencijoje yra nustatyta jurisdikcijos prorogacijos taisyklė.

Reglamento „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvencijos nustatytų jurisdikcijos prorogacijos

taisyklių tarpusavio santykis yra toks:

1. Tais atvejais, kai vaikas nuolat gyvena kitoje ES valstybėje narėje, taikomos reglamento

„Briuselis II bis“ taisyklės (reglamento 12 straipsnis).

2. Tais atvejais, kai vaikas gyvena prie 1996 m. Hagos konvencijos prisijungusioje valstybėje, kuri

nėra Europos Sąjungos valstybė narė, taikoma 1996 m. Hagos konvencija (Konvencijos 10

straipsnis).

3. Tais atvejais, kai vaikas nuolat gyvena trečiojoje valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos

valstybė narė ir nėra prisijungusi prie 1996 m. Hagos konvencijos, reglamento „Briuselis II bis“

taisyklės gali būti taikomos, jei bylos dėl tėvų pareigų neįmanoma nagrinėti toje trečiojoje

šalyje (pavyzdžiui, dėl karo veiksmų) (reglamento 12 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina, kad 1996 m. Hagos konvencija nereglamentuoja jurisdikcijos taisyklių

santuokos nutraukimo bylose, o pagrindinė nuostata, reglamentuojanti kompetencijos tarp valstybių,

prisijungusių prie šios tarptautinės sutarties, teismų paskirstymą, yra įtvirtinta Konvencijos 5

straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad Susitariančiosios Valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena,

teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui

apsaugoti. Nepaisant to, kad 1996 m. Hagos konvencijos materialioji taikymo sritis apima tik tėvų

pareigų bylas, bet ne santuokos nutraukimo bylas, šiame teisės akte taip pat yra įtvirtinta

jurisdikcijos prorogaciją reglamentuojančių teisės normų, nustatančių minėtos Konvencijos 5

straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos išimtį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reglamento „Briuselis II

bis“ 12 straipsnis buvo kuriamas 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnio pagrindu, todėl šios dvi

teisės normos bus apžvelgiamos kartu.

Jurisdikcijos prorogacija – instrumentas, leidžiantis teismui, pagal įprastines jurisdikcijos

taisykles turinčiam jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo bylą, tačiau neturinčiam

kompetencijos spręsti dėl tėvų pareigų, spręsti abu klausimus kartu. Jurisdikcijos prorogacija yra

74 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo byloje A v. B, C-184/14, ECLI:EU:C:2015:479, 37, 45 paragrafai.

41

bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtis. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis įtvirtina šio

teisės akto 8 straipsnio, kaip jau minėta, nustatančio bendrąją vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos

valstybės teismų jurisdikcijos spręsti dėl tėvų pareigų taisyklę, išimtį. Pažymėtina, kad jurisdikcijos

prorogacija nėra tik santuokos nutraukimą nagrinėjančio teismo jurisdikcijos praplėtimas nagrinėti

reikalavimus dėl tėvų pareigų, tai yra bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtis, kuri gali būti

taikoma ir kitais atvejais, jei tai atitinka teisės akto įtvirtintus kriterijus (pavyzdžiui, su vaiku

susijusi valstybė, atitiktis geriausiems vaiko interesams). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad

jurisdikcijos prorogacijos sąlygų egzistavimas neapriboja bendrosios jurisdikcijos taisyklės taikymo

apskritai, t. y. galimybės remtis jurisdikcija, pagrįsta įprastinėmis taisyklėmis, ir proroguota

jurisdikcija egzistuoja paraleliai.75

Jurisdikcijos prorogacija galima ne visais atvejais, o tik tuomet, kai egzistuoja jurisdikcijos

prorogacijos sąlygos. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose bei

1996 m. Hagos konvencijoje nustatyti pagrindai, kuriems egzistuojant jurisdikcija spręsti tėvų

pareigų klausimą suteikiama teismui, turinčiam jurisdikciją spręsti santuokos nutraukimo bylą.

Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis, kaip jau minėta, yra pagrįstas 1996 m. Hagos

konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, taigi yra giminingas, tačiau visgi ne

identiškas: reglamentas „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvencija nustato skirtingus

jungiamuosius faktorius – pagal reglamentą „Briuselis II bis“ reikia, jog teismo, nagrinėjančio

reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, kompetencija būtų pagrįsta vienu iš šio reglamento 3

straipsnyje įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų (t. y. prorogacija pagal reglamentą negalima, kai taikomi

ne pačiame reglamente nustatyti jurisdikcijos pagrindai nagrinėti santuokos nutraukimo bylą). Šiuo

atveju teismo ir reikalavimo ryšį leidžia užtikrinti vieno iš šiame teisės akte įtvirtintų jurisdikcijos

pagrindų taikymas. Taigi jurisdikcijos prorogacija pagal reglamentą „Briuselis II bis“ galima tik

tarp dviejų Europos Sąjungos valstybių narių teismų, kurių vienas turi jurisdikciją pagal bendrą

taisyklę nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, o kitas – dėl tėvų pareigų.76 Pažymėtina,

kad jurisdikcijos prorogacija neturėtų būti suprantama kaip dviejuose skirtinguose teismuose

nagrinėjamų bylų sujungimas, nes jurisdikcijos prorogacijos taikymo klausimas sprendžiamas

jurisdikcijos nustatymo metu, t. y. dar nepradėjus bylos nagrinėjimo iš esmės stadijos. Atkreiptinas

dėmesys į tai, kad ES viduje taikant reglamentą „Briuselis II bis“ jurisdikcijos prorogacija galima

pagrįsti teismo kompetenciją nagrinėti reikalavimus dėl santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų tos

valstybės, kurioje nė viena iš bylos šalių, taip pat ir vaikas, neturi įprastinės gyvenamosios vietos,

75 Magnus U. Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012, p. 14876 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L. v. M., C-656/13, ECLI:EU:C:2014:2364, 42 punkas.

42

remiantis tik šalių bendra pilietybe.77 Santuokos nutraukimo klausimų, kaip minėta,

nereglamentuojanti 1996 m. Hagos konvencija nustato kitokį jungiamąjį faktorių – bendrosios

jurisdikcijos taisyklės išimtis reikalavimui dėl tėvų pareigų pagal vaiko įprastinę gyvenamąją vietą

gali būti taikoma tik tos valstybės, kurioje kreipiamasi dėl santuokos nutraukimo ir kurioje vienas iš

vaiko tėvų nuolat gyvena, naudai.

Pagal abu teisės aktus jurisdikcijos prorogacijai būtinos visos šios sąlygos:

1. Byla dėl tėvų pareigų privalo būti susijusi su pareiškimu dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo

skyrium (separacijos) arba santuokos pripažinimo negaliojančia.78 Šios nuostatos teisinė logika

yra ta, jog vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismo jurisdikcijos taisyklės išimtis

skirta tam, kad teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo bylą, kartu galėtų išnagrinėti ir tėvų

pareigų klausimus, tokiu būdu sukuriant teismui galimybę įvertinti atitinkamos šeimos

gyvenimo visumą, o ne tik aspektus, susijusius su sutuoktinių tarpusavio santykiais. Tokia

galimybė geriausiai atitinka tiek sutuoktinių, tiek vaiko interesus, todėl pateisina nukrypimą

nuo jau minėtos bendrosios jurisdikcijos taisyklės, be to, geriau atitinka proceso koncentracijos

ir ekonomiškumo kriterijus. Dėl šios priežasties reikalingos sąsajos tarp santuokos nutraukimo

bylos ir klausimų, dėl kurių taikoma jurisdikcijos prorogacija, dėl šios priežasties jurisdikcijos

prorogacija yra ribota ir laiko atžvilgiu (žr. infra).

2. Bent vienas iš tėvų turi turėti tėvų pareigas79 vaikui. Nepaisant tėvų šeiminės padėties, tėvų ir

vaikų teisiniai santykiai išlieka nepakitę – jie ir toliau yra saistomi tokių pačių teisių ir pareigų

vaikams.80 Kaip pažymėta pirmiau, reglamentas „Briuselis II bis“ pateikia gana abstraktų tėvų

pareigų apibrėžimą, tačiau šių pareigų apimtis ir turinys turi būti aiškinamas autonomiškai,

atsižvelgiant į reglamento reguliavimo tikslus81. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reglamentas

nenustato tėvų pareigų suteikimo ir apribojimo klausimų, jie palikti nacionalinės teisės

reguliavimo sričiai, todėl spręsti, ar konkretus asmuo turi tėvų pareigas vaikui, reikia

vadovaujantis vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nacionaline teise, tėvų pareigų turinį

vertinant pagal reglamento dvasią82. Pažymėtina, kad vaikas, atsižvelgiant į jo būseną, t. y. kad

iki tam tikro amžiaus jis negali augti savarankiškai, visada turėtų turėti tam tikrą su juo susijusį

tėvų pareigų turėtoją. Kaip pažymėta pirmiau, tiek pagal reglamentą „Briuselis II bis“, tiek

77 Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas nustato jurisdikciją reikalavimui dėl santuokos nutraukimo pagal bendrą abiejų šalių pilietybę, todėl, pavyzdžiui, tais atvejais, kai sutuoktiniai, LR piliečiai, gyvenantys ne Lietuvoje, o kitoje ES valstybėje narėje, kreipiasi į Lietuvos teismą dėl santuokos nutraukimo, teismas turi patikrinti ir jurisdikcijos prorogacijos taikymo galimybę nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų.78 Išskyrus atvejus, patenkančius į reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies taikymo sritį. 79 Šiuo klausimu žr. p. 30.80 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.156 straipsnis. 81 Reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 7 dalis.82 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 5 d. sprendimo McB v. L. E., C-400/10 PPU, ECLI:EU:C:2010:582, 43 punktas.

43

pagal 1996 m. Hagos konvenciją tėvų pareigų turėtojas gali būti ne tik tėvas, motina, bet ir kiti

asmenys, įgyvendinantys tėvų pareigas vaikui, todėl šiuo atveju svarbu nustatyti, ar bent vienas

iš asmenų, tarp kurių sprendžiamas santuokinis ginčas, turi ir tėvų pareigas vaikui.

3. Jurisdikcijos pripažinimas.

3.1. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad abu tėvai

arba tėvų pareigų turėtojai kreipimosi į teismą metu83 turi aiškiai išreikštu ar kitokiu

nedviprasmišku būdu pritarti jurisdikcijai. Ši nuostata įtvirtina keletą būdų, kuriais

galima pritarti santuoką nagrinėjančio teismo jurisdikcijai. Pirmasis būdas – pritarti

„aiškiai išreikštu būdu“, antrasis – „kitoks nedviprasmiškas būdas“. Pritarimas aiškiai

išreikštu būdu gali būti konstatuojamas, pavyzdžiui, tais atvejais, kai pateikiamas

rašytinis pritarimas, aiškus pritarimas užfiksuojamas teismo proceso metu ir kitais

panašiais atvejais. Pritarimas „kitokiu nedviprasmišku būdu“ apima tuos pritarimo

būdus, kurie nepatenka į pirmąją teisinę sąvoką. Pastaroji teisinė kategorija yra itin plati,

vertinamojo pobūdžio. Šiuo atveju diskrecija spręsti paliekama teismui. Tarptautinėje

privatinėje teisėje įprasta, kad jurisdikcijai galima pritarti ir konkliudentiniais veiksmais

– subjektas laikomas pritarusiu teismo kompetencijai, kai nepareiškia jurisdikcinio

prieštaravimo pateikdamas pirmąjį procesinį dokumentą, kuriame suformuluoti

argumentai dėl bylos esmės. Vis dėlto, atsižvelgiant į reglamentuojamų santykių pobūdį,

tylėjimas ir jurisdikcijos neginčijimas, bet ne aiškus ir nedviprasmiškas pritarimas jos

pakeitimui, neturėtų būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas jurisdikcijos

prorogacijos sąlygai atsirasti. Kadangi jurisdikcijos prorogacija suteikia šalims galimybę

įgyvendinti autonomiškumo, teisės pasirinkti, principą, teismui kiekvienu atveju,

atsižvelgiant į bylos aplinkybes, siunčiant kitai šaliai procesinius dokumentus, būtų

naudinga paklausti kitos šalies, ar ši pritaria jurisdikcijos prorogacijai.

3.2. 1996 m. Hagos konvencija nustato tik pritarimo jurisdikcijai reikalavimą, tačiau

nenustato reikalavimų jo išraiškos būdams ir pareiškimo laikui.

83 Lietuviškajame reglamento tekste klaidingai apibrėžtas pritarimo teismo jurisdikcijai nustatymo momentas („teismui priėmus bylą savo žinion“). Angliškame, prancūziškame ir lenkiškame instrumento tekstuose nurodoma, kad turi būti vertinamas kreipimosi į teismą momentas (angl. at the time the court is seised, pranc. à la date à laquelle la juridiction est saisie, lenk. w chwili wniesienia powództwa). Kreipimosi į teismą momentas pagal reglamentą „Briuselis II bis“ yra autonomiška sąvoka, vertinama pagal šiame teisės akte išdėstytas taisykles. Kreipimosi į teismą nustatymo momentą reglamentuoja reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnis, nustatantis, kad [laikoma, jog į teismą kreiptasi] tada, kai a) teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui; arba b) jeigu minėtas dokumentas turi būti įteiktas prieš pateikiant jį teismui, kai jį gauna už įteikimą atsakinga institucija, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teismui.

44

4. Bylos nagrinėjimas teisme, kuriame nagrinėjama santuokos nutraukimo byla, turi labiausiai

atitikti vaiko interesus. Geriausi vaiko interesai yra vertinamasis kriterijus, kuris turi būti

įvertinamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Teismas turi įvertinti su konkrečios šeimos

situacija susijusių aplinkybių visumą geriausių vaiko interesų apsaugos principo kontekste.

Vaikas, gyvenantis tėvų tarpusavio konflikto, nuvedusio iki santuokos nutraukimo, sąlygomis,

neabejotinai patiria stresą, neapibrėžtumą dėl ateities ir kt. Šiuo atveju situacija, kai tėvai ne

„kariauja“ tarpusavyje, o sutaria, pirma, sumažina vaiko patiriamus nemalonius išgyvenimus,

antra, palengvina tėvų tarpusavio bendravimą ateityje, kas savo ruožtu teigiamai veikia abiejų

tėvų galimybes be įtampos ir streso bendrauti su vaikais ir po santuokos nutraukimo. Nors tiek

reglamente „Briuselis II bis“, tiek 1996 m. Hagos konvencijoje įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės

tėvų pareigų bylose orientuotos į artumo vaikui kriterijų, kad vaikui būtų sudaryta galimybė

būti išklausytam, pats tėvų sutarimo dėl teismo, kuriame turėtų būti nagrinėjama byla, faktas

dažniausiai turėtų atitikti vaiko interesus, nes skatina taikų teismo procesą, mažina jurisdikcijų

prieštaravimų riziką, užtikrina ryšį tarp teismo ir bylos šalių.

Taigi pabrėžtina, kad tais atvejais, kai teismas, kuriam paduodamas ieškinys, turi jurisdikciją

nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, tačiau neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo dėl

tėvų pareigų, nes vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, turėtų išaiškinti šalims

jurisdikcijos prorogacijos teisinio reglamentavimo esmę ir spręsti klausimą dėl pasiūlymo šalims

sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos, kuriuo teismui, į kurį kreiptasi dėl santuokos nutraukimo,

suteikiama jurisdikcija spręsti ir dėl tėvų pareigų.

Atskiros analizės reikalauja jurisdikcijos prorogacijos taikymas laiko atžvilgiu. Proroguota

jurisdikcija yra laikina. Jurisdikcijos prorogacija pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3

dalį galioja tik konkrečioje byloje, iškeltoje teisme, dėl kurios jurisdikcijos taikyta prorogacija.84

Proroguotos jurisdikcijos negalima išplėsti ir pritaikyti kitoms byloms. Reglamentas „Briuselis II

bis“ ir 1996 m. Hagos konvencija iš dalies skirtingai apibrėžia jurisdikcijos pagal šių instrumentų

atitinkamai 12 ir 10 straipsnį pasibaigimo momentą: 1996 m. Hagos konvencija nustato, kad tokia

jurisdikcija pasibaigia, „kai tik sprendimas patenkinti ar atmesti prašymus nutraukti santuoką,

teisiškai pripažinti gyvenančiais skyrium (separaciją) ar pripažinti santuoką negaliojančia tapo

galutinis arba bylos nagrinėjimas baigiamas dėl kurios nors kitos priežasties“. Reglamentas

„Briuselis II bis“ nustato analogiškas taisykles, tačiau papildomai nurodo šio teisės akto 12

straipsnio 2 dalies a punkte nurodytos taisyklės išimtį, įtvirtintą 12 straipsnio 2 dalies b punkte85, – 84 Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimo byloje E, C-436/13, EU:C:2014:2246, 47 ir 49 punktus. 85 Lietuviška reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos teisės normos formuluotė „tais atvejais, kai byla dėl tėvų pareigų nagrinėjama dieną, nurodytą a punkte, teismo sprendimas šiose bylose tapo galutinis“ yra netiksli ir reikalauja papildomo paaiškinimo. Aptariamos teisės normos tikslas yra nustatyti 12 straipsnio 2 dalies a

45

tais atvejais, kai teismas santuokos nutraukimo klausimą bei tėvų pareigų klausimą išsprendžia

atskirais procesiniais sprendimais, šio teismo jurisdikcija spręsti dėl tėvų pareigų baigiasi ne tuomet,

kai galutinis tampa sprendimas dėl santuokos nutraukimo, o tuomet, kai galutinis tampa procesinis

sprendimas dėl tėvų pareigų.86Abu teisės aktai nurodo, kad jurisdikcija baigiasi tais atvejais, kai

bylos nagrinėjimas baigiasi, ir tais atvejais, kai nurodytų bylų nagrinėjimas baigiamas dėl kitų

priežasčių. Kai teismas baigia nagrinėti bylą dėl reikalavimo nutraukti santuoką, jam nebelieka

teisinio pagrindo spręsti ir tėvų pareigų klausimą, nes teismo jurisdikcija vienu procesiniu

sprendimu išspręsti visas su šeimos gyvenimu susijusias aplinkybes būna pasibaigusi. Taigi

galimybė taikyti jurisdikcijos prorogaciją egzistuoja tol, kol nagrinėjama santuokos nutraukimo

byla. Teismo procesiniam sprendimui tapus galutiniam, tampa nebegalima ir prorogacija – šalys

netenka galimybės kreiptis į teismą ir prašyti jo spręsti su tėvų pareigomis susijusius klausimus.

Pasibaigus santuokos nutraukimo bylai, kompetenciją spręsti dėl tėvų pareigų turi vienintelis

teismas – tas, kuriam priklauso jurisdikcija pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą.

Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma jurisdikcijos

prorogacijos galimybė (analogiškų nuostatų nenustatyta 1996 m. Hagos konvencijoje) – valstybės

narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusius klausimus kitoje byloje, nei

nurodyta reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalyje, jeigu vaikas turi glaudų ryšį su ta

valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi

nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis, arba kreipimosi į teismą

metu teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys,

ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Ši jurisdikcijos prorogacijos taisyklė yra nauja ir dar nėra

suformuotos ESTT praktikos, leidžiančios detaliau paaiškinti šios teisės normos taikymą, tačiau

teisės doktrinoje nurodoma, kad ši nuostata yra šalių autonomijos principo įtvirtinimas šeimos

punkte įtvirtintos taisyklės išimtį. Ši išimtis sureguliuoja situacijas, kai teismas, prieš spręsdamas tėvų pareigų klausimą, pagal savo šalies proceso teisę turi priimti atskirą procesinį sprendimą dėl santuokos nutraukimo. Tokiu atveju formalioji 12 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintos teisės normos taikymo logika diktuotų tai, kad, teismo procesiniam sprendimui dėl santuokos nutraukimo tapus galutiniam, pasibaigtų ir teismo jurisdikcija byloje (bylos dalyje) dėl tėvų pareigų. Akivaizdu, kad tokia situacija sukurtų dichotomiją tarp valstybių, kuriose santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų klausimai išsprendžiami vienu procesiniu sprendimu, bei tų šalių, kur dėl kiekvienos iš šių dalių priimama keletas atskirų procesinių sprendimų. Todėl reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 2 dalies b punktas turėtų būti suvokiamas kaip nurodantis, jog tokiose situacijose teismo, išsprendusio santuokos nutraukimo klausimą, jurisdikcija baigiasi ne tuomet, kai šio teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, jeigu jis priimtas kaip atskiras procesinis sprendimas, tampa galutinis, bet kai teismo sprendimas dėl tėvų pareigų, priimtas kaip atskiras procesinis sprendimas, tampa galutinis. ESTT, aiškindamas jurisdikcijos prorogacijos taikymo laiko atžvilgiu taisykles, pažymėjo, kad reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kuriuo momentu baigiasi pagal šio straipsnio 1 dalį suteikta jurisdikcija, t. y. kai teismo sprendimas patenkinti arba atmesti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia įsiteisėjo arba kai teismo sprendimas byloje dėl tėvų pareigų įsiteisėjo, jei byla dėl tėvų pareigų dar buvo nagrinėjama prieš tai nurodytą dieną, arba abiem pirmiau nurodytais atvejais, kai šios bylos užbaigiamos dėl kitos priežasties.86 Teismo procesinis sprendimas tampa galutinis tuomet, kai pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus jis nebegali būti skundžiamas instancine teismo procesinių sprendimų kontrolės tvarka. Konkretus momentas nustatomas pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę proceso teisę.

46

teisėje, nes leidžia šalims reikalavimui dėl tėvų pareigų nagrinėti pasirinkti bet kurį kitą ES

valstybės narės teismą, kuris nėra vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas ir

kuriame nevyksta šalių santuokos nutraukimo procesas87.

Šioje teisės normoje jungiamasis faktorius, susiejantis teismą ir reikalavimą, yra ne

reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsniu pagrįsta santuokos nutraukimo bylos jurisdikcija, bet

glaudus vaiko ryšys su atitinkama valstybe nare. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai vaiko

nuolatinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje, kuri nėra nei Europos Sąjungos valstybė narė,

nei 1996 m. Hagos konvencijos dalyvė. Aptariama teisės norma apima itin platų spektrą įvairių

teisinių ir faktinių situacijų: pirma, šiuo atveju prorogacija gali būti taikoma ir tuo atveju, kai

valstybės narės teismas jurisdikciją santuokos nutraukimo byloje grindė reglamento

„Briuselis II bis“ 7 straipsniu ir vidaus teisės normomis. Antra, aptariama teisės norma kitaip

sureguliuoja pritarimo jurisdikcijai klausimus nei reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1

dalies b punktas – prorogacijai pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį reikalingas

ne abiejų sutuoktinių ir tėvų pareigų turėtojų, bet visų bylos šalių, net jeigu jos ir nėra tėvai,

sutikimas. Pažymėtina, kad reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalis leidžia, kiek tai susiję

su byla dėl tėvų pareigų, pagrįsti valstybės narės, kurioje vaikas neturi nuolatinės gyvenamosios

vietos, teismo jurisdikciją, net jei pasirinktame teisme nenagrinėjama jokia kita byla.88

Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 4 dalis nustato tuos jurisdikcijos prorogacijos

atvejus, kurie leidžia užtikrinti reikalavimo dėl tėvų pareigų nagrinėjimą atsižvelgiant į tai, kad

trečiojoje valstybėje, kur yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta ir kuri nėra 1996 m. Hagos

konvencijos narė, nagrinėti bylą pasirodo neįmanoma, pavyzdžiui, dėl karo veiksmų, ir jurisdikcija

pagal šį straipsnį labiausiai atitiks vaiko interesus. Šios reglamento nuostatos skirtumas nuo

„būtinosios“, vaiko buvimo vieta grindžiamos jurisdikcijos (reglamento „Briuselis II bis“ 13

straipsnis) tas, kad „būtinosios“ jurisdikcijos atveju vaikas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos

jokioje valstybėje, o jurisdikcijos prorogacija paneigia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos

valstybės teismo jurisdikciją.

4 pavyzdys:

Trečiame pavyzdyje buvo nurodyta, kad tiek abu sutuoktiniai, LR piliečiai, tiek jų

nepilnametis vaikas gyvena Airijoje, tačiau dėl santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo jie kreipėsi į teismą Lietuvoje, ir buvo išaiškinta tai, kad Lietuvos teismas turėtų

jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo pagal abiejų šalių pilietybę

(reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas), tačiau reikalavimas dėl tėvų pareigų 87 Magnus U. Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012, p. 154–157.88 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L. v. M., C-656/13, ECLI:EU:C:2014:2364, 52 punktas.

47

(vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) nepatenka į bendrąją jurisdikcijos taisyklę pagal vaiko

įprastinę gyvenamąją vietą (reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis), todėl šiuo atveju teismas

turėtų arba šį reikalavimą palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas),

atsisakydamas jurisdikcijos, arba spręsti dėl jurisdikcijos prorogacijos galimybės, įvertindamas tai,

kad Lietuvos teismas yra kompetentingas nagrinėti santuokos nutraukimo bylą, abu sutuoktiniai yra

tėvų pareigų turėtojai, vienas iš sutuoktinių aiškiai išreiškė savo norą nagrinėti bylą Lietuvos

teisme, paduodamas čia ieškinį. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su

Lietuvos teismo jurisdikcija ir dalyvaus procese. Pažymėtina, kad Lietuvos teismas gali geriau

atitikti ir vaiko interesus, nes čia teismo procesas vyktų vaikui gerai suprantama kalba, tačiau,

nepaisant to, teismas turi įvertinti, kaip bus išklausyta vaiko nuomonė ir surinkti objektyvūs

duomenys apie vaiko gyvenimo sąlygas, būdą ir abiejų tėvų dalyvavimą auklėjant vaiką.

Pažymėtina, kad šiuos duomenis kompetentingos bus pateikti ne Lietuvos, o vaiko gyvenamosios

vietos institucijos, todėl teismas turi išsiaiškinti, ar šiuos duomenis galės pateikti pačios šalys, ar

centrinė institucija, ar teismas susirinks šiuos duomenis savo iniciatyva ir kokios bus šių duomenų

gavimo išlaidos.

Taigi šiuo atveju teismas gali nagrinėti bylą iš esmės, spręsdamas ne tik dėl reikalavimo

nutraukti santuoką, bet ir tėvų pareigų, jei yra įvykdytos jurisdikcijos prorogacijos sąlygos

(reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos tarptautinės teisinės pagalbos sutartys nenustato kelių susijusių

reikalavimų sujungimo, todėl šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu, kuriose su susijusia

valstybe yra sudaryta tarptautinė teisinės pagalbos sutartis, taikytini bendri jurisdikcijos nustatymo

pagrindai, santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų bylose įtvirtinti taip, kad atitiktų vieni kitus. Taigi

tais atvejais, kai sutampa abiejų šalių ir vaiko pilietybė ar nuolatinė gyvenamoji vieta,

kompetentingas nagrinėti santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų klausimą bus bendros pilietybės ar

bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismas.89 O tais atvejais, kai yra skirtinga šalių ir

vaiko pilietybė ar nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė ir jurisdikcijos nustatymo pagrindai

pagal teisinės pagalbos sutartis nesutampa, pagal bendrąją taisyklę šalys turi galimybę sudaryti

rašytinį susitarimą dėl jurisdikcijos.90

5. Jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvenciją

89 Žr., pvz., tarptautinės teisinės pagalbos sutarties su Rusijos Federacija 28 straipsnio 1 dalį, 30, 32 straipsnius. 90 Žr., pvz., tarptautinės teisinės pagalbos sutarties su Rusijos Federacija 21 straipsnio 2 dalį.

48

Jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui yra gana naujas ir vis dar prieštaringai

vertinamas institutas tarptautinėje privatinėje teisėje, nes jis suteikia bylą nagrinėjančiam ir

jurisdikciją turinčiam teismui diskreciją spręsti dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui, taip

nukrypstant nuo vieno esminių teisinio tikrumo principų. Tačiau svarbu tai, kad jurisdikcijos

perdavimas labiausiai susijusiam teismui galimas tik išimtiniais atvejais ir tik tam tikrų kategorijų

bylose, siekiant apsaugoti svarbesnius, pavyzdžiui, vaiko, interesus.

Jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui savo esme yra panašus į jurisdikcijos

prorogaciją, kai sujungiami keli susiję reikalavimai ir jie nagrinėjami viename teisme, kuris

paprastai neturėtų jurisdikcijos spręsti visų reikalavimų91. Skirtumas yra tas, kad, sujungiant

reikalavimus prorogacijos būdu, būtina šalių valia. Kaip minėta pagal reglamento „Briuselis II bis“

12 straipsnį ir 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnį, tėvų pareigų klausimą galima perduoti

santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiam teismui tik esant abiejų šalių sutikimui. Taigi

jurisdikcijos prorogacija yra viena iš šalių autonomijos principo įgyvendinimo galimybių, o

jurisdikcijos perdavimas, net ir tuo atveju, jei atliekamas šalies prašymu, yra teismo apsisprendimo

teisė.

Be to, perduoti jurisdikciją galima tik glaudžiai bendradarbiaujant skirtingų valstybių

teismams, nes jurisdikciją turintis teismas gali ją perduoti kitam, jurisdikcijos neturinčiam, bet su

byla susijusiam teismui tik tuo atveju, jei pastarasis sutiks ją priimti.

Pažymėtina, kad jurisdikcijos perdavimas labiausiai susijusiam teismui neturi būti

painiojamas su forum necessitatis principu, suteikiančiu teismui teisę nagrinėti bylą net ir neturint

jurisdikcijos, jei jis yra pakankamai susijęs su byla, nes šiuo atveju jurisdikcijos neturi joks teismas.

Jurisdikcijos perdavimas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnį ar 1996 m. Hagos

konvencijos 8, 9 straipsnius galimas tik esant šioms sąlygoms:

1) perdavimas galimas tik tarp ES valstybių narių pagal reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnį

ar valstybių, prisijungusių prie 1996 m. Hagos konvencijos, pagal šios konvencijos 8–9

straipsnius. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu

susijusi valstybė nėra nei ES valstybės narė, nei 1996 m. Hagos konvencijos dalyvė, taikytinos

arba tarptautinės teisinės pagalbos sutartys, kurios jurisdikcijos perdavimo galimybės

nenustato, arba nacionalinė teisė, kurios CPK 783 straipsnis nurodo, kad jurisdikciją perduoti

galima tik tarptautinės sutarties pagrindu ir tvarka;

2) perdavimas galimas tik byloje dėl tėvų pareigų;91 Pavyzdžiui, reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis ir 1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnis nustato galimybę tėvų pareigų klausimą spręsti santuokos nutraukimo teisme ne pagal vaiko įprastinę gyvenamąją vietą, Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d punktai taip pat nustato šalutinės jurisdikcijos taisyklę, leisdamas teismui, nagrinėjančiam santuokos nutraukimo ar tėvų pareigų bylą, spręsti ir išlaikymo klausimus, net jei tai ir nėra kreditoriaus ar skolininko gyvenamosios vietos teismas.

49

3) perduodantis teismas turi jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8–13 straipsnius ar

1996 m. Hagos konvencijos 5–6 straipsnius;

4) su kita valstybe, kurios prašoma prisiimti jurisdikciją, vaiką sieja konkretus ryšys;

5) toks perdavimas atitiktų geriausius vaiko interesus;

6) kitos valstybės narės teismas sutinka perimti bylą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iniciatyvą perduoti jurisdikciją gali reikšti ne tik teismas,

nagrinėjantis bylą, bet ir teismas tos valstybės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys. Tokiu atveju

teismas, manydamas, kad jis geriau užtikrintų vaiko interesus (pavyzdžiui, byloje dėl vaiko LR

piliečio, gyvenančio JK, globos Lietuvos teismas, manydamas geriau atitiksiąs vaiko interesus), gali

kreiptis į jurisdikciją turintį ir bylą nagrinėjantį teismą (pavyzdžiui, JK teismas turės jurisdikciją

kaip vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas) su prašymu perduoti jam jurisdikciją.

Galutinį sprendimą dėl jurisdikcijos perdavimo priims bylą nagrinėjantis teismas (JK teismas).

Taigi perduodančiame teisme byla turi būti pradėta nagrinėti, kad pagal byloje paaiškėjusias

aplinkybes būtų interesas perduoti jurisdikciją kitam su vaiku labiau susijusios valstybės teismui.

Civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 122

straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybės teisme iškelta byla perduodama

kompetentingam Lietuvos Respublikos teismui nagrinėti iš esmės. Šiuo atveju mutatis

mutandis taikomos CPK 35 straipsnio nuostatos ir bylos nagrinėjimas tęsiamas kompetentingame

Lietuvos Respublikos teisme. Kompetentingas Lietuvos Respublikos teismas prireikus nustato

dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį ir imasi priemonių procesinių dokumentų trūkumams

pašalinti. Pažymėtina, kad teismas gali perduoti ne visą bylą, o tik tam tikrą jos dalį, pavyzdžiui,

teismas, nagrinėjantis tėvų pareigų bylą, jos dalį dėl vaiko turto administravimo gali perduoti tos

valstybės, kurioje yra turtas, teismui. Kita vertus, naudodamasis šia kompetencija teismas turėtų

būti itin dėmesingas ir atsargus, nes bylos išskaidymas dalimis gali lemti prieštaraujančių skirtingų

teismų sprendimų priėmimą, o tai būtų nesuderinama su geriausiais vaiko interesais92.

Pats bylos perdavimas gali būti vykdomas dviem alternatyviais būdais. Teismas, į kurį buvo

kreiptasi, turi diskreciją nuspręsti, kuriuo iš būdų bus naudojamasi:

1) jurisdikciją turintis teismas turi teisę sustabdyti bylą ar jos dalį ir paraginti šalis

pateikti pareiškimą kitos valstybės teismui.

Šiuo atveju teismas turi nustatyti terminą, per kurį šalys turi kreiptis į kitos valstybės teismą,

o šioms nesikreipus, atnaujinti bylos nagrinėjimą. Net ir tuo atveju, jei šalys per nurodytą terminą

92 Pranevičienė K. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir jų taikymas bylose dėl tėvų pareigų vaikams pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (Briuselis IIA). Vilniaus universitetas, 2014, p. 164.

50

kreipėsi į kitos, su vaiku konkrečiu ryšiu susijusios valstybės teismą, tačiau šis nesutiko prisiimti

jurisdikcijos, pirmasis teismas toliau nagrinės bylą bendra tvarka.

2) teismas savo iniciatyva gali sustabdyti bylą ir prašyti kitos valstybės teismą prisiimti

jurisdikciją. Pažymėtina, kad reglamentas „Briuselis II bis“, priešingai nei 1996 m.

Hagos konvencija, labiau apriboja tokią teismo iniciatyvą, nurodydamas, kad jai turi

pritarti bent viena iš šalių.

Kaip minėta pirmiau, jurisdikciją gali prašyti perduoti ir jos neturintis, bet manantis, kad su

vaiku turi glaudesnį ryšį, valstybės teismas. Tokiu atveju jurisdikciją turintis teismas taip pat turi

sustabdyti bylą iki įvyks perdavimo procedūra. Tik perdavus jurisdikciją, byla gali būti

nutraukiama.

Pagal Civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo

įstatymo 122 straipsnį toks teismo prašymas gali būti pateiktas per Lietuvos apeliacinį teismą (žr.

toliau).

Kaip pažymėta pirmiau, viena iš būtinųjų jurisdikcijos perdavimo sąlygų yra vaiko ryšys su

konkrečia valstybe. Reglamente „Briuselis II bis“ nustatytas baigtinis tokių jungiamųjų faktorių

sąrašas, o 1996 m. Hagos konvencijoje glaudus ryšys su valstybe yra neapibrėžtas, paliekant teismui

gana plačią diskrecijos teisę. Taigi vaikas turės konkretų ryšį su valstybe, jei ta valstybė:

▪ po kreipimosi į teismą tapo vaiko nuolatine (įprastine) gyvenamąja vieta. Šis kriterijus gali būti

itin svarbus, pavyzdžiui, tais atvejais, kai, nepaisant jurisdikcijos išlaikymo taisyklės

(reglamento „Briuselis II bis“ 9 straipsnis), geriau bylą išnagrinėti galėtų ne buvusios, o naujos

vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teismas.

▪ yra buvusi vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta. Tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui,

vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje liko gyventi vienas iš tėvų pareigų

turėtojų, broliai, seserys, kiti giminaičiai, būsimi globėjai ir pan., bylą geriau išnagrinėti galėtų

vaiko buvusios gyvenamosios vietos valstybės teismas.

▪ yra vieno iš tėvų pareigų turėtojo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta. Šis kriterijus svarbus

siekiant užtikrinti tėvų pareigų turėtojo dalyvavimą procese, kai, pavyzdžiui, jis siekia, kad

teismas nustatytų vaiko gyvenamąją vietą kartu su juo.93 Pažymėtina, kad šie trys vaiko ryšio su

valstybe kriterijai pagal nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą nėra išskirti 1996 m. Hagos

konvencijoje, tačiau juos taip pat galima taikyti kaip sudarančius sąvokos „glaudžiai su vaiku

susijusi valstybė“ turinį. 93 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reglamento „Briuselis II bis“ tekste lietuvių kalba pabrėžiama abiejų tėvų pareigų turėtojų nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta, tačiau šis vertimas nėra tikslus, nes vaiko ryšiui su valstybe nustatyti pakanka tik vieno iš tėvų pareigų turėtojo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos. Pranevičienė K. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir jų taikymas bylose dėl tėvų pareigų vaikams pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (Briuselis IIA). Vilniaus universitetas, 2014, p. 175.

51

▪ yra vaiko pilietybės valstybė. Pilietybės veiksnys, kaip vienas iš konkretų ryšį su valstybe

rodančių veiksnių, yra nustatytas tiek reglamente „Briuselis II bis“, tiek 1996 m. Hagos

konvencijoje. Tačiau pabrėžtina, kad pilietybė nėra jurisdikcijos nustatymo pagrindas, ji tik tam

tikrais išimtiniais atvejais leidžia nustatyti esminį vaiko ryšį su valstybe.

▪ yra vaiko turto vieta. Pažymėtina, kad siekiant perduoti jurisdikciją pagal šį kriterijų byla turi

būti susijusi su turto administravimu, išsaugojimu ar perleidimu, nes šios nuostatos tikslas yra

užtikrinti proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą tais atvejais, kai bus siekiama teismo

sprendimą vykdyti toje valstybėje, kur yra vaikui priklausantis turtas.

1996 m. Hagos konvencija nurodo dar kelis kriterijus, kuriais remdamasis teismas gali siekti

perduoti jurisdikciją kitos valstybės teismui, tai yra:

□ tos valstybės teismas turi vaiko tėvų prašymą nutraukti jų santuoką, taikyti separaciją ar

pripažinti santuoką negaliojančia. Pažymėtina, kad šis kriterijus reglamente „Briuselis II bis“

taikomas kaip jurisdikcijos prorogacija, siekiant sujungti kelis susijusius reikalavimus, ir tam

yra būtinas abiejų šalių sutikimas. Tačiau nesant abiejų šalių sutikimo, šis kriterijus negali būti

naudojamas pagal reglamentą „Briuselis II bis“ jurisdikcijai perduoti;

□ vaiko glaudus ryšys su kita valstybe. Šis kriterijus yra neapibrėžtas ir gali būti taikomas

pakankamai plačiai. Kaip pažymėta pirmiau, šį kriterijų gali sudaryti reglamento „Briuselis II

bis“ įvardyti su nuolatine (įprastine) gyvenamąja vieta susiję kriterijai, taip pat ir kiti veiksniai,

galintys turėti įtakos užtikrinant geriausius vaiko interesus ir priimant sprendimą per įmanomai

trumpiausią laiką.

Taigi, be jau išnagrinėto vaiko konkretaus ryšio su valstybe, kuriai siekiama perduoti

jurisdikciją, perdavimas turi atitikti ir geriausius vaiko interesus.94 Vaiko interesų sąvoka

išanalizuota pirmiau, tačiau papildomai dar būtina pažymėti tai, kad atitiktis geriausiems vaiko

interesams turi būti vertinama kiekvienoje byloje individualiai tuo momentu, kai vaikui reikia taikyti

tam tikrą apsaugos priemonę.

Kaip nurodyta pirmiau, jurisdikcijos perdavimas yra teismų bendradarbiavimo išraiška, todėl

tam, kad jis įvyktų, būtinas ne tik motyvuotas teismo prašymas, bet ir kito teismo pagrįstas

sutikimas ar atsisakymas prisiimti jurisdikciją. Teismas, kurio prašoma prisiimti jurisdikciją ar ją

atiduoti, turi įvertinti, ar ši procedūra atitiks visas pirmiau išvardytas sąlygas. Reglamento

„Briuselis II bis“ 15 straipsnio 5 dalis nustato dar ir papildomą laiko reikalavimą, t. y. 6 savaites,

per kurias teismas, kurio prašoma, turi priimti sprendimą, ar prisiimti jurisdikciją. Tačiau

pabrėžtina, kad prašymas prisiimti jurisdikciją ar ją perduoti nėra privalomas, ir teismas, kurio 94 Yra išskiriami objektyvūs kriterijai, leidžiantys nustatyti artimesnį ir patogesnį vaikui teismą, ir subjektyvūs kriterijai, nulemiantys vaiko asmenines galimybes dalyvauti procese, pavyzdžiui, kalbos mokėjimas, branda, prisirišimas prie konkrečios aplinkos, bendravimo įgūdžiai.

52

prašoma, turi teisę atsisakyti ją prisiimti, nurodydamas tokio nesutikimo priežastis. Šios priežastys

bylą nagrinėjančiam teismui suteiks papildomos informacijos ir, tikėtina, prisidės prie spartesnio

bylos išnagrinėjimo.

2014 m. gruodžio 11 d. buvo papildytas Civilinį procesą reglamentuojančių ES ir

tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymas, kuriuo detalizuota jurisdikcijos perdavimo

procedūra. Visų pirma įtvirtinta, kad prašymus dėl jurisdikcijos perėmimo iš užsienio valstybės

teismo ir dėl jurisdikcijos perdavimo užsienio valstybės teismui nagrinėja Lietuvos apeliacinis

teismas. Prašymai nagrinėjami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje

nustatyta tvarka tiek, kiek reglamentas „Briuselis II bis“ ar 1996 m. Hagos konvencija ir šis

įstatymas nenustato kitaip. Šie prašymai žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Jie turi atitikti

bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 111 straipsnis). Pažymėtina,

kad įstatymas nurodo, jog prašymo formos ir turinio reikalavimai nėra taikomi prašymams, kuriuos

pateikia užsienio valstybės teismas, tačiau nedetalizuojama, kokie reikalavimai keliami prašymui,

kurį paduoda Lietuvos teismas. Įstatyme labiau akcentuojamas yra pareiškėjo, vienos iš bylos šalių,

vaidmuo, nors pagal 1996 m. Hagos konvenciją jurisdikcija gali būti perduota tik teismo iniciatyva.

Pabrėžtina, kad teikiant prašymą dėl jurisdikcijos perdavimo yra būtina nurodyti aplinkybes, dėl

kurių šalis ar bylą nagrinėjantis ar norintis nagrinėti teismas mano, jog būtų tikslinga perduoti

jurisdikciją.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl jurisdikcijos perėmimo iš užsienio

valstybės teismo ir priėmęs sprendimą šį prašymą patenkinti, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes,

nustato kompetentingą Lietuvos teismą, kuris nagrinės bylą Lietuvoje. Užsienio valstybės teisme

iškelta byla perduodama kompetentingam Lietuvos teismui nagrinėti iš esmės. Šiuo atveju mutatis

mutandis taikomos CPK 35 straipsnio nuostatos ir bylos nagrinėjimas tęsiamas kompetentingame

Lietuvos teisme. Kompetentingas Lietuvos teismas prireikus nustato dalyvaujančių byloje asmenų

procesinę padėtį ir imasi priemonių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti.

Pažymėtina, kad CPK 783 straipsnio 4 dalis taip pat įtvirtina galimybę perduoti civilinę bylą

nagrinėti užsienio valstybės teismui tarptautinės sutarties pagrindu ir nustatyta tvarka. Teismo

nutartis dėl jurisdikcijos perdavimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 783 straipsnio 5

dalis). Tačiau pažymėtina, kad Civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų

įgyvendinimo įstatymo 122 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog Lietuvos apeliacinio teismo nutartys,

priimtos dėl prašymų priimti ar perduoti jurisdikciją, yra neskundžiamos. Todėl teismo nutartis

perduoti ar prisiimti jurisdikciją reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnio ar 1996 m. Hagos

konvencijos 8, 9 straipsnių pagrindu bus neskundžiama.

53

Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas prašymus dėl jurisdikcijos perėmimo

(perdavimo), iš esmės vadovaujasi vaiko interesais ir kitomis bylai svarbiomis aplinkybėmis,

pavyzdžiui, svarbi yra vaiko, LR piliečio, gyvenančio užsienyje, potencialaus globėjo gyvenamoji

vieta Lietuvoje95. Pažymėtina, kad jurisdikciją perėmusi valstybė įpareigojama spręsti su vaiku

susijusį klausimą, dėl kurio buvo perimta jurisdikcija, iš esmės, t. y. atlikti ne tik teisinį, bet ir

faktinį jurisdikcijos perėmimą, pavyzdžiui, inicijuoti bylos dėl vaiko globos iškėlimą96. Užsienio

valstybės teisme iškelta byla perduodama kompetentingam Lietuvos Respublikos teismui nagrinėti

iš esmės. Šiuo atveju mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 35

straipsnio nuostatos ir bylos nagrinėjimas tęsiamas kompetentingame Lietuvos Respublikos teisme.

Kompetentingas Lietuvos Respublikos teismas prireikus nustato dalyvaujančių byloje asmenų

procesinę padėtį ir imasi priemonių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti.

6. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas

Reikalavimas dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo ir nepilnamečių vaikų, jei jų yra šeimoje,

išlaikymo gali būti pareiškiamas kaip vienas iš teisme spręstinų reikalavimų santuokos nutraukimo

byloje. Taip pat reikalavimas dėl išlaikymo gali būti keliamas kaip atskiras reikalavimas,

pavyzdžiui, dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, arba gali būti susijęs tik su vaiko gyvenamosios vietos

ir išlaikymo dydžio pakeitimu, bendravimo tvarkos nustatymu ir išlaikymo priteisimu ir pan.

Priklausomai nuo to, kurios valstybės yra susijusios su byla dėl išlaikymo, jurisdikcija bus

nustatoma pagal Išlaikymo reglamentą, 2007 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų ir kitokių

išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Hagos konvencija)97, naująją Lugano konvenciją98,

tarptautines teisinės pagalbos sutartis ar nacionalinę teisę.

Išlaikymo sąvoka nėra pateikta nė viename minėtų dokumentų, tačiau išlaikymo funkcija yra

suteikti jo prašančiam tokią paramą, kuri reikalinga jam normaliai gyventi. Atkreiptinas dėmesys į

95 Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, bylos Nr. 2T-62-370/2015. 96 Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, bylos Nr. 2T-68-370/2015.97 Pažymėtina, kad 2007 m. Hagos konvenciją yra ratifikavusi visa ES, tačiau Išlaikymo reglamentas pakeičia šią konvenciją, kai ją taiko ES valstybės narės, išskyrus Daniją (2007 m. Hagos konvencijos 51 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, skirtingai nei šios konvencijos pirmtakės (1956 m. Hagos konvencija dėl išlaikymo pareigų vaikams taikytinos teisės, 1958 m. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis vaikams, pripažinimo ir vykdymo, 1973 m. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo prievolėmis, pripažinimo ir vykdymo, 1973 m. Hagos konvencija dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės), 2007 m. Hagos konvenciją yra ratifikavusios kur kas daugiau valstybių. Be 27 ES valstybių narių (išskyrus Daniją), prie šios konvencijos yra prisijungusios Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Norvegija, Ukraina.98 2007 m. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taikoma tik tais atvejais, jei susijusi valstybė yra ne ES valstybė narė, priešingu atveju bus taikomas Išlaikymo reglamentas.

54

tai, kad, priklausomai nuo valstybės, kurioje yra sprendžiamas išlaikymo klausimas, paramos dydis

gali skirtis, nes skiriasi „normalaus“ gyvenimo supratimas. Gana aukšti šiandienos gyvenimo

standartai neapsiriboja vien tuo, kad būtinai reikia maisto, būsto ir drabužių, dažniausiai kalbama ir

apie asmens galimybes ugdytis, sveikai gyventi ir pan.

Pažymėtina, kad tarptautinės privatinės teisės dokumentai paprastai yra taikomi vaiko

išlaikymui, sutuoktinių tarpusavio išlaikymui ir kitoms išlaikymo prievolėms, kylančioms iš šeimos

santykių, tėvystės (motinystės), santuokos ir giminystės (žr., pvz., Išlaikymo reglamento 1

straipsnį). Kitos išlaikymo prievolės, kurios nepatenka į tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus ir

sutuoktinių tarpusavio išlaikymo pareigas, yra suprantamos kaip vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus,

brolių ir seserų tarpusavio išlaikymo pareiga ar vis labiau pripažįstama vaiko tėvo (motinos)

sutuoktinio pareiga išlaikyti vaiką, augantį jų šeimoje99.

Išlaikymą moka skolininkas kreditoriui. Kreditorius paprastai suprantamas kaip tas asmuo,

kuris turi teisę į išlaikymą, tai gali būti tėvas (motina), sutuoktinis, vaikas, globėjas ar kiti giminės.

Tam tikrais atvejais kreditorius gali būti ir valstybinės institucijos. Skolininkas yra tas asmuo, kuris

turi pareigą mokėti išlaikymą. Išlaikymas gali būti mokamas periodinėmis išmokomis, vienkartine

pinigine išmoka arba perleidžiant nuosavybę, priklausomai nuo taikytos teisės reikalavimų100.

6.1. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas pagal Išlaikymo reglamentą

2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos

teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje,

skirtas daliai101 šeimos turtinių santykių, t. y. išlaikymo klausimams, spręsti. Šio teisės akto tikslas –

užtikrinti, kad išlaikymo kreditorius vienoje valstybėje narėje lengvai gautų sprendimą, kuris

automatiškai būtų vykdytinas kitose valstybėse narėse netaikant papildomų formalumų.102 Šiuo

tikslu reglamente įtvirtinta nuostatų dėl jurisdikcijos, įstatymų kolizijos, pripažinimo ir

vykdytinumo, vykdymo, teisinės pagalbos ir centrinių institucijų bendradarbiavimo (10

konstatuojamoji dalis).

Išlaikymo reglamento materialioji taikymo sritis apima visas išlaikymo prievoles, kylančias

iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, siekiant, kad visiems išlaikymo

99 Martiny Dieter, Maintenance obligations in the conflict of laws, The Hague academy of international law, 1994, p. 150.100 Practical Handbook for Caseworkers under the 2007 Child Support Convention, The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2013, p. 34–38. 101 Sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimai šios apžvalgos rengimo metu nėra reglamentuojami Europos Sąjungos lygmeniu. 102 Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 9 punktas.

55

kreditoriams būtų užtikrintos vienodos sąlygos (11 konstatuojamoji dalis). Šis teisės aktas apima

itin platų išlaikymo prievolių spektrą ir yra taikomas ne tik nepilnamečių vaikų, bet ir kitų rūšių

išlaikymui, pavyzdžiui, brolių ir seserų arba partnerių. Pagal Išlaikymo reglamento 2 straipsnio 1

dalies 10 punktą kreditorius – fizinis asmuo, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas arba kuris

reikalauja, kad jos būtų jam mokamos. Tačiau kreipimosi dėl sprendimo dėl išlaikymo prievolių

pripažinimo ir vykdymo tikslais terminas „kreditorius“ apima viešuosius subjektus, turinčius teisę

veikti vietoj asmens, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas, arba reikalauti grąžinti vietoj

išlaikymo kreditoriui sumokėtas išmokas. Jei viešasis subjektas veikia turėdamas tokius įgaliojimus,

jis turėtų turėti teisę gauti tokias pat paslaugas ir tokią pat teisinę pagalbą kaip ir kreditorius (14

konstatuojamoji dalis). Reglamentas neįtvirtina fizinių asmenų teisinio statuso nustatymo.103

Išlaikymo reglamentas pakeitė iki tol atitinkamoje srityje besiklostančius teisinius santykius

reglamentavusias 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir

teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatas.104 Todėl

Teisingumo Teismo praktika, susijusi su nuostatomis dėl jurisdikcijos išlaikymo prievolių srityje,

įtvirtintomis 1968 m. Briuselio konvencijoje ir Reglamente Nr. 44/2001, kuris yra Briuselio

konvencijos tęsinys, tebėra reikšminga analizuojant atitinkamas Reglamento Nr. 4/2009

nuostatas.105

Išlaikymo reglamentas taikomas visose Europos Sąjungos valstybėse narėse su tam tikromis

išlygomis: Danija ir Jungtinė Karalystė nėra prisijungusios prie 2007 m. Hagos protokolo, todėl

Išlaikymo reglamento III skyrius (taikytina teisė) šioms šalims netaikomas. Be to, Danijai

aptariamas reglamentas taikomas tik tiek, kiek jis išlaikymo teisinių santykių srityje keičia

Reglamentą Nr. 44/2001. Tai reiškia, kad, be taikytinos teisės klausimų, Danijai taip pat netaikomos

Išlaikymo reglamente įtvirtintos nuostatos dėl Centrinių institucijų teisinio bendradarbiavimo (VII

skyrius).106

Išlaikymo reglamento jurisdikcijos taisyklės taikomos universaliai – net ir tais atvejais, kai

atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta yra ne Europos Sąjungos valstybėje narėje (Išlaikymo

reglamento 15 konstatuojamoji dalis).

Išlaikymo reglamento taikymas laiko atžvilgiu apibrėžtas 75–76 straipsniuose. Išlaikymo

reglamento 75 straipsnio, įtvirtinančio pereinamojo laikotarpio nuostatas, 1 dalyje nustatyta bendra

taisyklė, pagal kurią šis reglamentas, laikantis šio straipsnio 2 ir 3 dalių, taikomas tik po jo taikymo

103 Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 21 ir 25 punktai, 22 straipsnis. 104 Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 44 punktas, 68 straipsnio 1 dalis. 105Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Sophia Marie Nicole Sanders v. David Verhaegen,C-400/13, ECLI:EU:C:2014:2461. 106 Žr. Europos Bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo( OL 12.6.2009 L 149/80).

56

pradžios dienos iškeltoms byloms, patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams ir

parengtiems autentiškiems dokumentams. Šio reglamento taikymo pradžios momentas įtvirtintas

reglamento 76 straipsnio 2 pastraipoje, pagal kurį jis taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d., jei tą

dieną Bendrijoje jau bus pradėtas taikyti 2007 m. Hagos protokolas. 2009 m. lapkričio 30 d.

Tarybos Sprendimo, kuriuo Europos Bendrija sudaro 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl

išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (Nr. 2009/941/EB), 4 straipsnyje nustatyta, kad 2007 m.

Hagos protokolo taisyklės laikinai taikomos, nepažeidžiant šio sprendimo 4 straipsnio, nuo 2011 m.

birželio 18 d., kai pradedamas taikyti Reglamentas (EB) Nr. 4/2009, jei 2007 m. Hagos protokolas

neįsigalios iki to laiko. Taigi nepaisant to, kad 2007 m. Hagos protokolas ES viduje įsigaliojo

2013 m. rugpjūčio 1 d., jo taisyklės, kartu ir Išlaikymo reglamentas, taikomi nuo 2011 m. birželio

18 d.

Išlaikymo reglamentu siekiama, kad kreditorius galėtų vienoje valstybėje narėje lengvai

gauti sprendimą, kuris būtų automatiškai vykdytinas kitoje valstybėje narėje, netaikant jokių

papildomų nuostatų (9 konstatuojamoji dalis). Šis reglamentas pakeitė reglamento „Briuselis I“

nuostatas, kurios buvo taikomos išlaikymo prievolių klausimams. Išlaikymo reglamentas nustato

kelias jurisdikcijos taisykles:

▪ Bendroji jurisdikcija (3 straipsnio a, b punktai);

▪ Pagalbinė (šalutinė) jurisdikcija (3 straipsnio c, d punktai);

▪ Teismo pasirinkimas (pasirinkta jurisdikcija) (4, 5 straipsniai);

▪ Specialioji jurisdikcija (6, 7 straipsnis).

Bendroji jurisdikcija nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus įprastinę

gyvenamąją vietą. Tarp šių dviejų jurisdikcijos pagrindų nėra jokios hierarchijos, todėl jie

konkuruoja tarpusavyje. Pažymėtina, kad Išlaikymo reglamentas, kaip ir reglamentas „Briuselis II

bis“, nepateikia įprastinės gyvenamosios vietos sąvokos, tačiau ji turi būti aiškinama autonomiškai,

atsižvelgiant į Išlaikymo reglamento tikslus ir keliamus uždavinius. Nors reglamento „Briuselis II

bis“ ir Išlaikymo reglamento tikslai yra skirtingi, tačiau principai tie patys, t. y. visų pirma siekiama

užtikrinti silpnesniosios šalies interesus, garantuojant jai teisę į tinkamą procesą ir teisę būti

išklausytai107. Paprastai jurisdikciją dėl išlaikymo priteisimo turi kreditoriaus įprastinės

gyvenamosios vietos teismas, laikantis pozicijos, kad kreditoriaus, t. y. asmens, kuriam reikalingas

107 ESTT, taikydamas reglamentą „Briuselis II bis“, yra nustatęs pagrindinius kriterijus, į ką turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos valstybės (žr., pvz., ESTT sprendimus C-523/07 ir C-497/10). Paprastai atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įprastinė gyvenamoji vieta suprantama kaip asmens vieta, kurioje asmuo turi nuolatinį ar įprastinį savo interesų centrą. Sunkumų kyla tais atvejais, kai asmuo pakeičia savo gyvenamąją vietą ar jas turi kelias. Tokiu atveju teismas turi tirti objektyvius (buvimo vienoje valstybėje trukmė, reguliarumas, profesiniai, šeiminiai ir kiti socialiniai ryšiai, būstas ir pan.) ir subjektyvius (ketinimas įsikurti, laikymas kurios nors vietos savo interesų centru ir pan.) veiksnius.

57

išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos.

Tačiau reikalavimas dėl išlaikymo gali būti keliamas ir skolininko gyvenamosios vietos valstybėje,

jei taip pasirenka kreditorius, taip pat ir skolininkas gali kreiptis dėl sprendimo, kuriuo priteistas

išlaikymas, modifikavimo jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje, išskyrus tam tikrus

apribojimus, t. y. jei teismo sprendimas buvo priimtas ES valstybėje narėje arba 2007 m. Hagos

konvencijos susitariančiojoje valstybėje, kurioje kreditorius vis dar turi įprastinę gyvenamąją vietą,

tai skolininkas negali pradėti proceso dėl teismo sprendimo keitimo ar naujo priėmimo kitoje

valstybėje (Išlaikymo reglamento 8 straipsnio 1 dalis). Šio apribojimo išimtys nustatytos Išlaikymo

reglamento 8 straipsnio 2 dalyje.

Pažymėtina, kad Išlaikymo reglamentas neapsiriboja taikymu teritorijoje, t. y. Išlaikymo

reglamento jurisdikcijos taisyklės bus visuomet taikomos valstybėje narėje, nepaliekant galimybės

taikyti nacionalinę teisę (Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 15 punktas). Ši

universalaus taikymo (erga omnes) taisyklė leidžia išvengti dviejų skirtingų kolizinių normų

susidūrimo ne tik ES viduje, bet ir santykiuose su trečiosiomis šalimis. Kadangi bendrų tarptautinės

privatinės teisės normų tikslas yra užkirsti kelią galimam teismo proceso perkėlimui iš vienos

valstybės narės į kitą, ieškant palankesnės teisinės padėties (forum shopping‘ui) ir palengvinti

procesą, tais atvejais, kai nėra bendrų jurisdikcijos taisyklių (pavyzdžiui, santykiuose su

trečiosiomis šalimis), tik taikant erga omnes principą galima pasiekti šių užsibrėžtų tikslų.

Nors Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai yra lygūs,

nesuteikiant nė vienam iš jų prioriteto, kai kurių mokslininkų108 nuomone, Išlaikymo reglamento 3

straipsnio c ir d punktuose nustatyti jurisdikcijos pagrindai įvardijami kaip pagalbinė (šalutinė)

jurisdikcija, nes tam, kad teismas turėtų jurisdikciją spręsti dėl išlaikymo109, yra būtina kita susijusi

byla, t. y.:

1) kai pagal teismo valstybės teisę teismas turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu

susijusias bylas, pavyzdžiui, dėl santuokos nutraukimo, separacijos, santuokos negaliojimo,

tėvystės nustatymo (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktas). Ši taisyklė negali būti

taikoma tik tokiu atveju, jei jurisdikcija grindžiama tik vienos iš šalių pilietybe;

108 Pavyzdžiui, prof. (em.) dr. Dieteris Martiny 2013 m. gruodžio 5–6 d. Sofijoje, Bulgarijoje, vykusiame seminare dėl išlaikymo prievolių Europoje pateikė būtent tokį jurisdikcijos pagrindų skirstymą. 109 Pažymėtina, kad lietuviškasis ir angliškasis Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d punktų tekstai skiriasi: lietuviškame reglamento tekste nurodoma, jog kartu turi būti keliamas „reikalavimas dėl išlaikymo“, o angliškame – „reikalavimas, susijęs su išlaikymu“. Lenkiškas ir prancūziškas dokumento tekstai taip pat orientuoja į platesnę sąvoką bei leidžia aptariamą straipsnį taikyti ne tik išlaikymo, bet ir susijusiems klausimams. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas dėl išlaikymo šio reglamento kontekste apima visus su išlaikymo prievole susijusius reikalavimus.

58

2) kai pagal teismo valstybės teisę teismas turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis

susijusias bylas, išskyrus tuos atvejus, kai jurisdikcija grindžiama tik vienos iš šalių pilietybe

(Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktas).

Pažymėtina, kad šios jurisdikcijos taisyklės yra glaudžiai susijusios su reglamentu „Briuselis

II bis“, nes būtent šis reglamentas nustato jurisdikcijos taisykles su santuokos nutraukimu ir tėvų

pareigomis susijusioms byloms, pavyzdžiui, dėl santuokos nutraukimo ar vaiko gyvenamosios

vietos nustatymo. Santuokos nutraukimo bylose pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį šalys

turi galimybę pasirinkti ne tik įprastos gyvenamosios vietos valstybės teismą, kuris sutaptų ir su

išlaikymo santykio šalių – kreditoriaus ar skolininko – įprastinės gyvenamosios vietos teismu, todėl

Išlaikymo reglamentas nustato vieną iš alternatyvių jurisdikcijos pagrindų, susietų ne su

kreditoriaus ar skolininko įprastine gyvenamąja vieta, o su valstybe, kurioje nagrinėjama su asmens

statusu susijusi byla. Reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina bendrą taisyklę ir jurisdikcijai dėl tėvų

pareigų pagal vaiko įprastinę gyvenamąją vietą, todėl dažniausiai jurisdikcijos pagrindas pagal

reglamentą „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamentą – pagal kreditoriaus, kuris yra vaikas,

įprastinę gyvenamąją vietą – sutaps, tačiau, kaip minėta pirmiau, reglamentas „Briuselis II bis“

nustato ir kitus jurisdikcijos pagrindus bylai dėl tėvų pareigų (pavyzdžiui, jurisdikcijos išlaikymas,

perdavimas ar jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą ar lex fori), kurie nebus vaiko, kreditoriaus,

įprastinė gyvenamoji vieta. Būtent dėl šios priežasties ir siekiant užtikrinti proceso paprastumą ir

geresnę kreditoriaus apsaugą Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d dalyse buvo nustatyti

pagalbinės (šalutinės) jurisdikcijos pagrindai, kad išlaikymo klausimas būtų sprendžiamas toje

valstybėje ir tame teisme, kuriame nagrinėjama su asmens statusu ar tėvų pareigomis susijusi byla,

kurios išlaikymo santykio šalys yra kreditorius ir skolininkas.

Atsižvelgiant į tai, kad visi Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje įtvirtinti jurisdikcijos

pagrindai yra lygūs, ESTT, aiškindamas pagalbinę (šalutinę) jurisdikciją ir Išlaikymo reglamento 3

straipsnio c ir d punktuose įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų santykį, nurodė, kad jurisdikcijos

pagrindai tiek reglamente „Briuselis II bis“, tiek Išlaikymo reglamente yra suformuoti labiausiai

atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo su bylos nagrinėjimo vieta kriterijų, todėl tais atvejais,

kai skirtingi teismai nagrinėja santuokos nutraukimo bylą ir bylą dėl tėvų pareigų, reikalavimas dėl

išlaikymo vaikui turi būti keliamas ne santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiame teisme, o tėvų

pareigų klausimą sprendžiančiame teisme, nes šis teismas gali geriausiai įvertinti reikalavimus dėl

nepilnamečių vaikų išlaikymo ir nustatyti mokėtiną sumą, kuria būtų prisidedama prie vaiko

priežiūros ir ugdymo; ši suma nustatoma, atsižvelgiant į pasirinktą globos būdą – globoja abu arba

59

tik vienas iš tėvų, bendravimo su vaiku teisę, šios teisės trukmę ir kitas teismui žinomas su tėvų

pareigomis susijusias faktinio pobūdžio aplinkybes110.

Svarbu paminėti tai, kad Išlaikymo reglamentas nustato jurisdikcijos taisykles tik išlaikymo

prievolėms, nesiejant jų su asmens statusu, todėl keblumų kyla tais atvejais, kai vaiko tėvystė nėra

nustatyta ir kartu su išlaikymo reikalavimu turi būti nustatyta ir tėvystė. Nei Išlaikymo reglamentas,

nei reglamentas „Briuselis II bis“, nei pirmiau aptartos 1996 m. ir 2007 m. Hagos konvencijos tokių

atvejų neįtvirtina. Tokiu atveju jurisdikcija nagrinėti su asmens statusu susijusias bylas turi būti

nustatoma arba pagal kitas tarptautines sutartis, arba pagal nacionalinę teisę, o nustačius šį

reikalavimą spręsti kompetentingą teismą, jam gali būti suteikta jurisdikcija nagrinėti ir kartu

keliamą reikalavimą111 dėl išlaikymo112. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-

3-360-378/2015 sprendė užsienio valstybės teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo

vaikui, LR piliečiui, nuolat gyvenančiam Vokietijoje, priteisimo iš LR piliečio, nuolat gyvenančio

Lietuvoje, pripažinimo klausimą. Problema buvo ta, kad pagal Vokietijos civilinį procesą

reglamentuojančius teisės aktus Vokietija turi jurisdikciją spręsti nuolat šioje šalyje gyvenančių

vaikų tėvystės nustatymo klausimą, nepriklausomai nuo to, kur yra tariamo tėvo gyvenamoji vieta,

o pagal CPK 785 straipsnį Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių

santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos

pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Kasacinis teismas nurodė, kad CPK 785 straipsnyje įtvirtinta išimtinio teismingumo taisyklė nėra

savitikslė, formali norma, ja visų pirma siekiama apsaugoti vaiko interesus. Teismas atsižvelgė į

tokias byloje svarbias aplinkybes: kad LR pilietis, kurio tėvystė buvo nustatyta, buvo informuotas

apie Vokietijoje vykstantį procesą, bet atsisakė bendradarbiauti su tos šalies teismu, tėvystės fakto

jis iš esmės neginčijo, joks kitas alternatyvus procesas Lietuvoje nebuvo pradėtas, atsakovas

neįrodinėjo savo, kaip vienos iš bylos šalių, didesnio pažeidžiamumo kitos šalies atžvilgiu, dėl ko

buvo galimai pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir dėl ko būtų galima pateisinti išimtinį

110 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo byloje A v. B., C-184/14, ECLI:EU:C:2015:479, 43 punktas.111 Terminas „kartu keliamas reikalavimas“ yra autonomiškai, ne pagal valstybių narių vidaus teisėje įprastus kriterijus vertinama sąvoka.112 Pažymėtina, kad tais atvejais, kai tarp Lietuvos ir kitos susijusios valstybės yra sudaryta tarptautinės teisinės pagalbos sutartis, tėvystės klausimas turi būti sprendžiamas pagal joje nustatytas taisykles, t. y. pagal vaiko pilietybės valstybės teisę vaiko pilietybės valstybėje (žr. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 32 straipsnį, Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 28 straipsnį). Kitais atvejais turėtų būti taikomos nacionalinės teisės taisyklės.

Kaip aptarta pirmiau, CPK 785 straipsnis nustato išimtinę Lietuvos teismų kompetenciją tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose, jei viena iš bylos šalių yra LR pilietis ir gyvena Lietuvoje, tačiau tai nereiškia, kad būtent Lietuva bus ir vaiko pilietybės, ir įprastinės gyvenamosios vietos valstybė, todėl gali susidurti skirtingos kolizinės normos, jei, pavyzdžiui, pagal vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisę šios valstybės teismai taip pat turės jurisdikciją spręsti tėvystės nustatymo klausimą.

60

LR teismų jurisdikcijos pobūdį remiantis vien tik ta nuostata, kad atsakovas yra LR pilietis, nuolat

gyvenantis Lietuvoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į vaiko teisę žinoti savo

kilmę, kuri yra viena pamatinių teisių, užtikrinamų visose šalyse vienodai, nepriklausomai nuo kitų

teisinių taisyklių, sprendė, kad nėra pagrindo nepripažinti Vokietijos teismo sprendimo dalies dėl

tėvystės nustatymo.

Pažymėtina, kad visi aptariami tarptautinės privatinės teisės aktai pabrėžia vaiko interesų

svarbą ir būtinybę užtikrinti arčiausiai vaiko esantį teismą, kad būtų tinkamai įvertinti vaiko

poreikiai ir išklausytas pats vaikas.

Teismo pasirinkimas (pasirinkta jurisdikcija) įtvirtintas Išlaikymo reglamento 4

straipsnyje, nurodant, kad šalys gali susitarti, kurios valstybės narės teismas turės jurisdikciją spręsti

dėl išlaikymo prievolių. Pasirinkimas galimas iš dviejų, t. y. reikalavimą dėl išlaikymo gali nagrinėti

arba vienos iš šalių įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas, arba vienos iš šalių pilietybės

valstybės teismas.

Sutuoktinių ar buvusių sutuoktinių ginčuose dėl tarpusavio išlaikymo nustatytos dar dvi

papildomos sąlygos pasirinkti teismą, t. y. galima rinktis teismą, kuris nagrinėja su šalių santuoka

susijusius ginčus, arba teismą valstybės narės, kurioje ne trumpiau nei vienerius metus buvo

įprastinė bendra sutuoktinių gyvenamoji vieta.

Šalys susitarti dėl jurisdikcijos turi raštu arba sudarydamos susitarimą, arba kreipdamosi į

teismą. Jei šalys nesusitarė kitaip, tai jų susitarimu suteikta jurisdikcija yra išimtinė. Susitarimas

galimas ir dėl kitos nei ES valstybė narė jurisdikcijos, jei ši valstybė yra 2007 m. naujosios Lugano

konvencijos valstybė narė, pavyzdžiui, Norvegija.

Pabrėžtina, kad kaip bylose dėl tėvų pareigų (reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis), taip

ir bylose dėl vaikų iki 18 metų išlaikymo pasirinkti jurisdikciją yra griežtai draudžiama (Išlaikymo

reglamento 4 straipsnio 3 dalis).

Jurisdikcijos pasirinkimą gali nulemti ir atsakovo dalyvavimas teismo procese, neginčijant

jurisdikcijos (Išlaikymo reglamento 5 straipsnis). Tai reiškia, kad atsakovas, kuris pradėjo dalyvauti

procese, teikdamas reikalingus dokumentus, pavyzdžiui, atsiliepimą į ieškinį, neginčija jurisdikcijos

teismo, kuris pagal pirmiau išvardytus kriterijus jos neturėtų išlaikymo klausimams spręsti.

Pavyzdžiui, ieškovas, kreditorius, kreipiasi į savo pilietybės valstybės teismą, atsakovas sutinka su

ieškovo pasirinkta jurisdikcija ir vėliau negali jos ginčyti remdamasis Išlaikymo reglamente

nustatytais jurisdikcijos pagrindais.

Papildoma jurisdikcija įtvirtina kelias papildomas taisykles tais atvejais, jei teismas neturi

jurisdikcijos nei pagal Išlaikymo reglamento pirmiau išvardytus jurisdikcijos nustatymo pagrindus,

nei pagal Lugano konvencijoje įtvirtintas jurisdikcijos taisykles. Visų pirma įtvirtinta abiejų šalių

61

(kreditoriaus ir skolininko) pilietybės valstybės jurisdikcija (Išlaikymo reglamento 6 straipsnis), o

jei ir ši negali būti taikoma, tuomet išimtinėmis aplinkybėmis bylą gali nagrinėti tos valstybės narės,

kuri yra pakankamai susijusi, teismas, jei nė vienoje trečiojoje šalyje išlaikymo klausimas dėl

objektyvių kritinių situacijų, pavyzdžiui, karo, negali būti sprendžiamas (forum necessitatis,

Išlaikymo reglamento 7 straipsnis).

5 pavyzdys:

Sutuoktiniai LR piliečiai turi du nepilnamečius vaikus. Šeima gyvena Vokietijoje.

Santykiams pašlijus, vyras grįžta į Lietuvą. Žmona su vaikais lieka gyventi Vokietijoje. Žmona

kreipiasi į Lietuvos teismą dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir

išlaikymo vaikams priteisimo.

Jurisdikcijos patikrinimo eiga:

1. Ieškinio dalykas – a) santuokos nutraukimas;

b) vaiko gyvenamosios vietos nustatymas;

c) išlaikymo priteisimas.

Kiekvienam iš šių reikalavimų jurisdikcija nustatoma atskirai.

2. Bylos šalys – LR piliečiai, gyvenantys skirtingose ES valstybėse narėse – Vokietijoje ir Lietuvoje.

Bendra buvusi sutuoktinių gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje. Vaikų gyvenamoji vieta liko

Vokietijoje. Kadangi su ginču susijusi valstybė yra Vokietija, tai jurisdikcijai nustatyti bus taikomi

reglamentas „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamentas.

a) santuokos nutraukimas

3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį ieškovė turi teisę pasirinkti vieną iš alternatyvių

jurisdikcijos pagrindų, t. y. arba kreiptis pagal buvusią bendrą sutuoktinių gyvenamąją vietą į

kompetentingą Vokietijos teismą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 2

papunktis), arba pagal atsakovo gyvenamąją vietą – į Lietuvos teismą (reglamento

„Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto 3 papunktis), arba pagal abiejų šalių pilietybę – į

Lietuvos teismą (reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punktas).

4. Kadangi ieškovė kreipėsi į Lietuvos teismą, šis turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl santuokos

nutraukimo iš esmės.

b) vaiko gyvenamosios vietos nustatymas

3. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnį jurisdikciją nagrinėti tėvų pareigų bylą turi vaiko

įprastinės gyvenamosios vietos teismas. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad vaikų gyvenamoji vieta

yra Vokietijoje, todėl pagal bendrąją taisyklę būtent šios valstybės teismas būtų kompetentingas

nagrinėti vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Lietuvos teismas gali turėti jurisdikciją

spręsti ir dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo tuo atveju, jei yra įvykdomos visos jurisdikcijos

62

prorogacijos sąlygos. Būtinos jurisdikcijos prorogacijos sąlygos: Lietuvos teismas yra

kompetentingas nagrinėti santuokos nutraukimo bylą pagal „Briuselis II bis“ 3 straipsnį, abu

sutuoktiniai yra tėvų pareigų turėtojai, vienas iš sutuoktinių aiškiai išreiškė savo norą nagrinėti

bylą Lietuvos teisme, paduodamas čia ieškinį, tad svarbu išsiaiškinti, ar kitas sutuoktinis sutinka ir

įsitraukia į procesą. Vis dėlto abejonių kyla dėl to, ar bylos nagrinėjimas Lietuvos teisme geriau

atitiktų vaikų interesus, užtikrintų jų teisę būti išklausytiems ir leistų surinkti duomenis apie jų

gyvenimo sąlygas ir būdą bei tėvų dalyvavimą auklėjant vaikus.

4. Taigi šiuo atveju teismas gali arba atsisakyti priimti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos

nustatymo, arba esant įvykdytoms visoms jurisdikcijos prorogacijos sąlygoms nagrinėti ir šią bylos

dalį iš esmės.

c) dėl išlaikymo priteisimo

3. Pagal Išlaikymo reglamento bendrą taisyklę ieškovė turi teisę pasirinkti arba Vokietijos teismą

(kreditoriaus gyvenamosios vietos teismas; Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktas), arba

Lietuvos teismą (atsakovo gyvenamosios vietos teismas; Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a

punktas). Be to, ieškovė turi teisę pasirinkti ir vieną iš pagalbinės jurisdikcijos pagrindų, įvardytų

Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d punktuose, t. y. pagal santuokos nutraukimo ar tėvų

pareigų bylą. Šiuo atveju, jei nebūtų taikoma jurisdikcijos prorogacija ir byla dėl tėvų pareigų būtų

nagrinėjama Vokietijos teisme, spręsti dėl išlaikymo prioritetą turėtų Vokietijos teismas113.

Pažymėtina, kad jurisdikcijos vertinimas nelabai keistųsi net ir tuo atveju, jei ir atsakovas

gyventų Vokietijoje, nes Lietuvos teismas vis tiek galėtų nagrinėti santuokos nutraukimo bylą kaip

abiejų sutuoktinių pilietybės valstybės teismas ir spręsti dėl jurisdikcijos prorogacijos vaikų

gyvenamosios vietos nustatymo byloje. Tuo atveju, jei būtų pritaikyta jurisdikcijos prorogacija ir

vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimas būtų nagrinėjamas Lietuvos teisme, pastarasis

turėtų spręsti ir išlaikymo klausimą, nepaisant to, kad ir kreditorius, ir skolininkas gyvena ne

Lietuvoje (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktas). Jei jurisdikcijos prorogacija nebūtų

taikoma, tuomet, kaip nurodyta pirmiau, reikalavimą dėl išlaikymo vaikui nagrinėti prioritetą turėtų

Vokietijos teismas, sprendžiantis tėvų pareigų bylą iš esmės.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei su ginču susijusi valstybė būtų ne ES valstybė narė ir

Lietuva nebūtų su šia valstybe sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, pavyzdžiui,

Norvegijos Karalystė, kai ieškovė kreiptųsi į Lietuvos teismą, šis vis tiek turėtų taikyti Išlaikymo

reglamento nuostatas, nes, kaip pažymėta pirmiau, ta aplinkybė, kad atsakovo įprastinė gyvenamoji

vieta yra trečiojoje valstybėje, nebeturėtų būti priežastis netaikyti Bendrijos normų dėl jurisdikcijos

113 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo byloje A v. B., C-184/14, ECLI:EU:C:2015:479, 43 punktas.

63

ir nebeturėtų būti nuostatų, nukreipiančių į nacionalinę teisę, jei valstybės narės teismas gali

pasinaudoti papildoma jurisdikcija (žr. Išlaikymo reglamento konstatuojamosios dalies 15 punktą).

Taigi šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad kreditorius ir skolininkas yra LR piliečiai, nepaisant jų

gyvenamosios vietos, gali būti taikoma papildoma jurisdikcija (Išlaikymo reglamento 56 straipsnis)

ir reikalavimas dėl išlaikymo nagrinėjamas Lietuvos teisme.

6.2. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo nustatymas pagal tarptautines konvencijas

Išlaikymo reglamentas tarp ES valstybių narių turi pirmenybę tiek 2007 m. Hagos

konvencijos, tiek naujosios Lugano konvencijos atžvilgiu (Išlaikymo reglamento 69 straipsnio 2

dalis, 2007 m. Hagos konvencijos 51 straipsnio 4 dalis ir Lugano konvencijos 64 straipsnio 1 dalis),

tačiau santykiuose su trečiosiomis šalimis, kurios nėra ES valstybės narės, bet yra 2007 m. Hagos

konvencijos ir naujosios Lugano konvencijos šalys, bus taikomos būtent šiuose tarptautinės

privatinės teisės instrumentuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės.

Pažymėtina, kad 2007 m. Hagos konvencija114 tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos

taisyklių išlaikymo bylose, tačiau kalbėdama apie teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą

įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles (Konvencijos 20 straipsnis). Visų pirma

atsakovas gali ginčyti sprendimo dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą remdamasis tuo, kad buvo

pažeistos jurisdikcijos taisyklės, taip pat susitariančioji valstybė gali padaryti išlygą kuriai nors iš

2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių. Šios taisyklės

yra iš esmės analogiškos nustatytosioms Išlaikymo reglamente, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją

pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą, atsakovo pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant

procese, pagal vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, gyvenamąją vietą, jei proceso metu atsakovas

taip pat gyveno toje valstybėje ir teikė vaikui išlaikymą, pagal šalių susitarimą, išskyrus bylose dėl

vaiko išlaikymo, taip pat jei sprendimą priėmė tos valstybės, kuri turėjo jurisdikciją byloje dėl tėvų

pareigų, teismas. Taip pat 2007 m. Hagos konvencijoje (Konvencijos 18 straipsnis), kaip ir

Išlaikymo reglamente (8 straipsnis), nustatyti apribojimai skolininkui pradėti procesą dėl sprendimo

modifikavimo kitoje nei kilmės valstybėje.

2007 m. naujoji Lugano konvencija taip pat įtvirtina tam tikras jurisdikcijos taisykles ir

išlaikymo bylose, kurios aktualios sprendžiant ginčus, susijusius su šiai konvencijai pritarusiomis

valstybėmis. Šia konvencija iš esmės išplečiamas Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl

jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 114 Prie 2007 m. Hagos konvencijos, be 27 ES valstybių narių (išskyrus Daniją), yra prisijungusios Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Norvegija, Ukraina.

64

(„Briuselis I“) nustatytų principų taikymas tarp Konvencijos susitariančiųjų šalių – Europos

Bendrijos (visos valstybės narės, išskyrus Daniją, Konvencijoje vadinamos Konvencijos

privalančiomis laikytis valstybėmis), Laisvosios prekybos asociacijos narių – Norvegijos

Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės.

Konvencijos struktūra pagrįsta reglamento „Briuselis I“ principais, joje iš esmės pakartojama

daugelis reglamento nuostatų, tačiau tai yra atskiri dokumentai. Pagrindinė jurisdikcijos taisyklė,

remiantis naująja Lugano konvencija, yra atsakovo gyvenamoji vieta (2 straipsnis). Bylose dėl

išlaikymo nustatytos ir specialiosios jurisdikcijos taisyklės, kada byla gali būti iškelta kitoje nei

atsakovo gyvenamosios vietos valstybėje, t. y. pagal kreditoriaus gyvenamąją vietą ir teismuose,

turinčiuose jurisdikciją nagrinėti bylas dėl asmens statuso ar tėvų pareigų (atitinkanti Išlaikymo

reglamente įtvirtintą pagalbinę (šalutinę) jurisdikciją)115.

6.3. Jurisdikcijos nustatymas reikalavimui dėl išlaikymo pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis

Sprendžiant ginčus, susijusius su šalimis, kurios nėra nei ES valstybės narės, nei 2007 m.

Hagos konvencijos ar Lugano konvencijos dalyvės, bet su kuriomis Lietuva yra sudariusi

tarptautines teisinės pagalbos sutartis, turėtų būti taikomos šiose sutartyse nustatytos jurisdikcijos

taisyklės (Išlaikymo reglamento 69 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad, sprendžiant sutuoktinių

tarpusavio turtinius klausimus, jurisdikcija pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis atitinka ir

Išlaikymo reglamento dvasią, nes nustatoma arba pagal bendrą šalių gyvenamąją vietą, arba pagal

jų bendrą pilietybę, arba pagal jų buvusią bendrą gyvenamąją vietą116. Tais atvejais, kai

115 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos ir kitų ES valstybių narių santykiuose su Danija toliau taikomas reglamentas „Briuselis I“ (Europos Bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimo dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, pasirašyto 2005 m. spalio 19 d. Briuselyje, pagrindu), tačiau Danijos ir kitų trečiųjų šalių (Norvegijos, Islandijos ir Šveicarijos) atžvilgiu taikoma naujoji Lugano konvencija. Vis dėlto Lugano konvencijos 65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ši konvencija bus taikoma visais atvejais bylose, kuriose atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra valstybėje, kurioje taikoma ši konvencija, o ne šio straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai, pavyzdžiui, reglamentas „Briuselis I“, todėl tais atvejais, kai byloje dėl išlaikymo, susijusioje su Danijos Karalyste, atsakovo gyvenamoji vieta bus Lietuvoje ar Danijoje, bus taikoma Lugano konvencija, o ne reglamentas „Briuselis I“.

Bylose dėl išlaikymo, susijusiose su Norvegijos Karalyste, kuri yra ir 2007 m. Hagos konvencijos, ir Lugano konvencijos narė, sprendžiant jurisdikcijos klausimą, turėtų būti taikoma Lugano konvencija, kurios 65 straipsnyje nurodyta, kad ši konvencija pakeičia valstybių sudarytas konvencijas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lugano konvencija tiesiogiai nustato pozityvius jurisdikcijos pagrindus, o 2007 m. Hagos konvencija, kaip pažymėta pirmiau, įtvirtina tik netiesioginės ir neigiamos jurisdikcijos taisykles per sprendimų pripažinimo institutą. 2007 m. Hagos konvencijoje nustatyti tik keli papildomi jurisdikcijos pagrindai, kurių nėra Lugano konvencijoje, t. y. pagal atsakovo pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant procese ir pagal šalių susitarimą, išskyrus bylose dėl išlaikymo. Kiti jurisdikcijos pagrindai pagal atsakovo ar kreditoriaus gyvenamąją vietą, ar susijusią tėvų pareigų bylą yra tokie pat kaip naujojoje Lugano konvencijoje.116 Žr. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 28 straipsnį, Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 26 straipsnį.

65

sprendžiamas vaiko išlaikymo klausimas, o nors vieno iš tėvų ir vaiko gyvenamosios vietos

valstybės skiriasi, jurisdikciją pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis turėtų turėti vaiko

pilietybės valstybės teismas, tačiau Išlaikymo reglamentas, kurio valstybė narė yra Lietuva, taip pat

ir viena iš tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių dalyvė, draudžia jurisdikcijos pasirinkimą, pagrįstą

tik vienos iš šalių, šiuo atveju vaiko, pilietybe (žr., pvz., Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d dalį).

Atsižvelgiant į tai, kad visi su vaiku susiję klausimai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į geriausius

vaiko interesus, sprendžiant dėl valstybės, turinčios jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo,

taip pat turėtų būti vadovaujamasi visų pirma geriausiais vaiko interesais.117

7. Jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo nustatymas

Pažymėtina, kad nė vienas iš pirmiau paminėtų ir aptartų teisės aktų nereglamentuoja

sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimų. ES lygmeniu yra parengtas Tarybos reglamento dėl

jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinio režimo klausimais

pripažinimo ir vykdymo projektas (COM(2011)0126–C7-0093/2011–2011/0059(CNS)), tačiau jis

vis dar nėra galutinai patvirtintas ir įsigaliojęs. Todėl sprendžiant klausimą dėl jurisdikcijos

nustatymo reikalavimui dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo turi būti taikomos tarptautinių

teisinės pagalbos sutarčių nuostatos tuo atveju, kai ginčas susijęs su valstybe, su kuria Lietuvos

Respublika pasirašius tokią sutartį, arba nacionalinės tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, įtvirtintos

CPK, kai Lietuvos Respublikos ir su ginču susijusios valstybės nesieja jokie tarptautiniai

susitarimai.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai su susijusia valstybe Lietuva turi sudariusi tarptautinę

teisinės pagalbos sutartį, sutuoktinių turtiniams klausimams spręsti bus taikomos šioje sutartyje

įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės. Kaip ir pirmiau aptartos taisyklės dėl santuokos nutraukimo ir tėvų

pareigų, taip ir sutuoktinių turtiniams santykiams spręsti kompetentingos valstybės teismas

nustatomas pagal taikytiną teisę. Bendra taisyklė yra ta, kad sutuoktinių asmeninius ir turtinius

teisinius santykius reguliuoja susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje jie turi bendrą gyvenamąją

vietą, įstatymai. Jei vienas iš sutuoktinių gyvena vienos susitariančiosios šalies, o antrasis – kitos

teritorijoje, ir jeigu abu sutuoktiniai turi tą pačią pilietybę, jų asmeninius ir turtinius teisinius

santykius reguliuoja susitariančiosios šalies, kurios piliečiai jie yra, įstatymai. Jei vienas iš

sutuoktinių yra vienos, o antrasis – kitos susitariančiosios šalies pilietis, jų asmeninius ir turtinius 117 Pavyzdžiui, tais atvejais, kai LR pilietės ir Baltarusijos piliečio šeimoje gimė kūdikis, Baltarusijos pilietis, kuris su motina gyvena Lietuvoje, nepaisant tarptautinės teisinės pagalbos sutarties nuostatos tėvų ir vaikų teisinių santykių klausimą spręsti vaiko pilietybės teisme, turėtų būti vadovaujamasi Išlaikymo reglamento nuostatomis, nes būtent Lietuvos teismas atitiks artumo kriterijų ir būtent Lietuvoje, kurioje vaikas, Baltarusijos pilietis, turi įprastinę gyvenamąją vietą, teismas galės realiai įvertinti vaiko poreikius ir jam reikalingą išlaikymą.

66

teisinius santykius reguliuoja įstatymai tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra ar buvo jų

bendra gyvenamoji vieta, arba pagal turto, dėl kurio kilo ginčas, buvimo vietą, išskyrus

nekilnojamąjį turtą, dėl kurio ginčai nagrinėjami pagal susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra

turtas, įstatymus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015 sprendė, kad

atsižvelgiant į tai, jog abi bylos šalys yra LR piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, nepaisant to,

kad sutuoktinių dalytinas turtas yra Rusijoje, nagrinėjamoje byloje nėra tarptautinės teisinės

pagalbos sutarties nuostatų, reglamentuojančių jurisdikcijos santuokos nutraukimo bylose

pasiskirstymą, taikymui reikalingos subjektinės sudėties. CPK 786 straipsnyje nustatyta išimtinė

Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su

Lietuvoje esančiu nekilnojamuoju turtu, eliminuoja kitoms nei Lietuvos Respublikos teisingumo

įstaigoms galimybę spręsti ginčus dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį

turtą. Atsižvelgiant į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo bei pagarbos principus, ši

taisyklė taip pat reiškia ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių

(santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl

daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą.

Kadangi tarptautinėje privatinėje teisėje įprastas autonomiškas jurisdikcijos nagrinėti

vienoje byloje reiškiamus skirtingus reikalavimus vertinimas (t. y. jurisdikcija dėl kiekvieno

reikalavimo vertinama atskirai), teismas dėl savo tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti bylą ar tam

tikrą joje kylantį klausimą visais atvejais sprendžia ex officio (CPK 782 straipsnis). Tai, inter alia,

reiškia, kad teismas gali imtis iš esmės nagrinėti tik tą bylos, turinčios tarptautinį (užsienio)

elementą, reikalavimų dalį, kurią nagrinėti jis yra kompetentingas. Dėl šių priežasčių reikalavimo

dėl užsienio valstybėje esančio turto teisinio statuso ir jo padalijimo tarptautinio teismingumo

klausimas turi būti vertinamas atskirai ir nepriklausomai nuo reikalavimo dėl santuokos nutraukimo

nacionalinio teismingumo klausimo.

Pagal CPK 784 straipsnio 1 dalį Lietuvos teismui yra teismingos šeimos bylos, jei nors viena

šalių yra LR pilietis ir nuolat gyvena Lietuvoje. Taigi tuo atveju, kai nors vienas iš sutuoktinių yra

LR pilietis ir gyvena Lietuvoje, Lietuvos teismai turės jurisdikciją padalyti sutuoktinių turtą.

Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jų šeimos bylas nagrinėja

išimtinai Lietuvos teismai (CPK 784 straipsnio 2 dalis). Lietuvos teismai taip pat yra kompetentingi

nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra

Lietuvoje (CPK 784 straipsnio 3 dalis). Pabrėžtina, kad išimtinai tik Lietuvos teismai nagrinėja

bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju

turtu (CPK 786 straipsnis). Vis dėlto kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes,

67

šalių valią ir interesus, taip pat į susijusios valstybės teisinį reguliavimą (pavyzdžiui, Vokietijos

teismas turės jurisdikciją spręsti šį klausimą, jei jis turi jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo

bylą pagal reglamentą „Briuselis II bis“118), turėtų spręsti, ar Lietuvos teismas turėtų spręsti

reikalavimą tik dėl bendro nekilnojamojo turto, esančio Lietuvoje, padalijimo, jei jis neturi

jurisdikcijos nagrinėti nei santuokos nutraukimo, nei tėvų pareigų, nei išlaikymo priteisimo

klausimų. Pažymėtina, kad visi šie klausimai sprendžiant šeimos bylas yra glaudžiai susiję ir

sprendimas dėl vieno reikalavimo, pavyzdžiui, vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo priteisimo,

gali nulemti kito reikalavimo apimtį, pavyzdžiui, iš bendro sutuoktinių turto atidalijamos dalies

apskaičiavimą. Pagal CPK 782 straipsnį bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva

patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Tačiau tam tikrais atvejais, kelios

valstybės gali turėti jurisdikciją spręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, todėl

prisiimant jurisdikciją tikslinga įvertinti ir šios valstybės teisinį reguliavimą, kad nebūtų absoliučių

pagrindų nepripažinti Lietuvoje priimto sprendimo dėl, pavyzdžiui, tos valstybės išimtinės

jurisdikcijos taisyklių pažeidimo.

Trumpai turėtų būti pristatyta ir bendra Tarybos siūlomo reglamento dėl sutuoktinių turto

teisinio režimo taisyklė, kuri įsigaliojus reglamentui iš esmės keis dabar nusistovėjusią šių klausimų

sprendimo tvarką. Bendra taisyklė santuokos nutraukimo byloje yra ta, kad teismas, kuris turi

jurisdikciją pagal reglamentą „Briuselis II bis“ spręsti santuokos nutraukimo klausimą, turi

jurisdikciją ir sutuoktinių turto teisinio režimo byloje. Tačiau tam būtinas abiejų šalių pritarimas. Jei

kompetentingo teismo pagal šią bendrąją taisyklę nustatyti nepavyksta, tada spręsti dėl sutuoktinių

turto teisinio režimo turi sutuoktinių bendros įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas, jei

ši sąlyga netenkinama – paskutinės bendros gyvenamosios vietos valstybės teismas, jei ne –

atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismas, o jei ir pagal šią taisyklę negali būti

nustatytas kompetentingas teismas, tada bylą dėl sutuoktinių teisinio režimo nagrinėja abiejų

sutuoktinių pilietybės valstybės teismas. Pagal turto buvimo vietą galima bus spręsti tik tuo atveju,

jei jurisdikcija negalės būti nustatyta pagal pirmiau minėtas taisykles. Tokiu atveju išimtinis

Lietuvos teismų teismingumas bylose dėl nekilnojamojo turto, esančio Lietuvoje, praras prasmę,

tačiau jurisdikcijos taisyklių suvienodinimas bent jau ES erdvėje, jų derėjimas su jau galiojančiomis

nustatytomis normomis supaprastins teismo procesus, nes tas pats teismas galės nagrinėti visus su

asmens situacija susijusius aspektus119.

118 Informaciją apie atskirose ES valstybėse narėse reguliuojamus sutuoktinių turto režimo klausimus galima rasti internete adresu: www.coupleseurope.eu119 Žr. plačiau: http://www.europarl.europa.eu/meetdocs/2009_2014/documents/com/com_com(2011)0126_/com_com(2011)0126_lt.pdf

68

8. Lis pendens taisyklė

Teisės aktai, reglamentuojantys jurisdikciją, dažnai nustato keletą jurisdikcijos pagrindų,

kuriais remiantis tam tikros valstybės teismui suteikiamas teisinis pagrindas prisiimti kompetenciją

nagrinėti atitinkamą bylą. Pavyzdžiui, reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje įtvirtinti net

septyni alternatyvūs jurisdikcijos pagrindai santuokos nutraukimo bylose. Nors dauguma atvejų

teisės aktai ir faktinės aplinkybės nukreipia jurisdikciją tik vienos valstybės teismui, dėl vienokių ar

kitokių priežasčių gali susiklostyti tokia situacija, kai tuo pačiu metu bylą pretenduos nagrinėti kelių

valstybių teismai. Tai dažniausiai lemia aplinkybė, kai bylos šalys iš skirtingų valstybių pradeda

tapačias bylas savo valstybių teismuose. Tokie atvejai yra pavojingi tuo, kad, bylą nagrinėjant

dviejų valstybių teismuose, kiltų nesuderinamų teismo sprendimų rizika, didėtų šalių patiriamos

bylinėjimosi išlaidos, būtų mažinamas teismų autoritetas, nesąžiningoms šalims atsirastų daugiau

galimybių piktnaudžiauti. Tam, kad būtų išvengta tokio pobūdžio situacijų, teisės aktuose

nustatomos jurisdikcijos kolizijų sprendimo taisyklės, kurių konkretūs būdai priklauso nuo

atitinkamoje valstybėje susiformavusios teisės tradicijos.

Anglosaksų teisinės tradicijos valstybėse kelių teismų konkurencijos nagrinėti bylą padeda

išvengti forum non conveniens doktrina – kolizija sprendžiama to teismo, kuriame patogiau

nagrinėti bylą, naudai. Kontinentinėje teisėje jurisdikcijos kolizijos sprendžiamos pagal kitą

principą – lis (alibi) pendens. Šio principo esmę atskleidžia prior tempore, potior iure (pirmajam –

geresnė teisė) maksima. Lis pendens doktrina yra įtvirtinta reglamento „Briuselis II bis“ 19

straipsnyje, Išlaikymo reglamento 12 straipsnyje, ir, žinoma, reglamente „Briuselis I“120,

tarptautinėse teisinės pagalbos sutartyse. Šiuose teisės aktuose įtvirtintų lis pendens taisyklių

veikimo mechanizmai sutampa, taigi tikslingiausia juos analizuoti kartu.

Kaip minėta, Europos Sąjungos reglamentai siekia akumuliuoti jurisdikciją ES viduje, todėl

reglamentuose įtvirtintomis lis pendens taisyklėmis galima remtis tik kitos Europos Sąjungos

valstybės teismo naudai, bet ne trečiosios valstybės teismo naudai. ESTT, nagrinėdamas klausimą,

ar lis pendens taisyklės gali būti taikomos bylose, kuriose atsakovas yra įsisteigęs (gyvena)

trečiojoje valstybėje, išaiškino, jog šios taisyklės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai šalių

gyvenamoji vieta (domicile) yra ne Europos Sąjungoje.121 Taikant lis pendens taisykles nėra 120 Reglamente „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamente įtvirtintų lis pendens taisyklių veikimo mechanizmas yra identiškas reglamento „Briuselis I“ bei 1968 m. Briuselio konvencijoje įtvirtintų atitinkamų teisės normų veikimo mechanizmui, aiškinant aptariamą teisės normą, galima remtis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika aiškinant reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnį ir 1968 m. Briuselio konvencijos 21 straipsnį.Naujasis reglamentas „Briuselis I bis“ itin smulkiai sureguliuoja lis pendens taisykles – teisės normos šiais klausimais išdėstytos aptariamo teisės akto 29–34 straipsniuose. Kadangi reglamento „Briuselis I bis“ taikymas šeimos bylose yra itin ribotas, kasacinis teismas neanalizuoja šio teisės akto nuostatų.121 Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1987 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Gubisch Maschinenfabrik KG v. Giulio Palumbo, C-144/86, ECLI:EU:C:1987:528.

69

reikšminga atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, svarbu tai, jog susiklosčiusi jurisdikcijų kolizijos

situacija būtų susijusi su dviejų Europos Sąjungos valstybių narių teismais.122 Antra, taikant lis

pendens taisykles nėra svarbus kitos Europos Sąjungos valstybės teismo taikytas jurisdikcijos

pagrindas – šios taisyklės turi būti taikomos ir tais atvejais, kai kitos valstybės narės teismas

jurisdikciją grindžia nacionaline teisės norma.123 Trečia, kadangi lis pendens taisyklių įtvirtinimo ES

teisės aktuose tikslas – išvengti dviejų nesuderinamų teismo sprendimų egzistavimo Europos

Sąjungoje, todėl teisės normos, nustatančios tokio pobūdžio taisykles, turi būti aiškinamos plačiai.

Ketvirta, lis pendens taisyklės yra imperatyvios ir nenumato jokių išimčių bei taikymo sąlygų,

pavyzdžiui, teismo artumas, didesnis patogumas ir kt.

Šios taisyklės sukurtos siekiant maksimalaus aiškumo, todėl galioja vienintelis principas –

pirmumas laiko atžvilgiu. Vienas iš šio principo pagrindų – Europos Sąjungos valstybių narių

teismų pasitikėjimas vienų kitais, pasitikėjimas kitos valstybės narės teismo vykdomu teisingumu.

Europos Sąjungos reglamentai, reguliuojantys jurisdikcijos, teismų sprendimų pripažinimo ir

leidimo vykdyti klausimus, grindžiami prezumpcija, kad visi be išimties Europos Sąjungos

valstybių narių teismai žino Europos Sąjungos teisę bei ją taiko tinkamai, taigi Europos Sąjungos

teisės aspektu nėra svarbu, kurios valstybės teismas nagrinės tam tikrą bylą.

Tam, kad būtų galima taikyti lis pendens taisykles, turi būti tenkinamos šios sąlygos:

▪ Tos pačios šalys. Santuokos nutraukimo bylose lis pendens taisyklės gali būti taikomos tik tais

atvejais, kai bylos yra iškeltos tarp tų pačių šalių. Atsižvelgiant į tokio pobūdžio bylų specifiką,

šis kriterijus nėra sudėtingas ir nereikalauja išsamios teisinės analizės: byloje turi dalyvauti tie

patys fiziniai asmenys. Kad aptariamos taisyklės būtų taikomos, šių asmenų procesinė padėtis

nėra svarbi – atitinkamas subjektas vienoje byloje gali būti ieškovas, kitoje – atsakovas, ir tai

neužkerta kelio taikyti lis pendens normas. Tėvų pareigų bylose šis kriterijus reiškia, kad bylos

turi būti iškeltos dėl pareigų tarp tų pačių tėvų pareigų turėtojų tam pačiam vaikui (tiems

patiems vaikams). Tais atvejais, kai vienoje valstybėje narėje iškeliama byla dėl vieno tėvų

pareigų turėtojo pareigų vienam vaikui, o kitoje šalyje – dėl to paties tėvų pareigų turėtojo

pareigų kitam vaikui, lis pendens taisyklės nėra taikomos. Antra, lis pendens nėra taikomos

tretiesiems asmenims. Todėl kiekvienas daugiašalis teisinis santykis, susijęs su trečiaisiais

asmenimis, turi būti suskaidomas į atskirus elementus, o lis pendens taisyklės gali būti

taikomos tik tiems epizodams, kuriuose dalyvauja tos pačios šalys.124

122 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1991 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Overseas Union Insurance Ltd ir Deutsche Ruck Uk Reinsurance Ltd bei Pine Top Insurance Company Ltd v New Hampshire Insurance Company,C-351/89, ECLI:EU:C:1991:279. 123 Kruger, T. Civil Jurisdiction Rules of the EU and their Impact on Third States. Oxford University Press, 2008, p. 263.124 Magnus U. Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012, p. 226–227.

70

▪ Tas pats ieškinio pagrindas. Terminas „ieškinio pagrindas“ yra autonomiškai aiškinama sąvoka,

nepriklausanti nuo valstybių narių teisėje įprastos atitinkamos sąvokos. Santuokos nutraukimo

bylose lis pendens taisyklės taikomos tuomet, kai dviejų valstybių narių teismuose pradėtos

bylos yra dėl to paties aiškiai nurodyto ieškinio pagrindo – santuokos nutraukimo, gyvenimo

skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia. Tėvų pareigų bylose taikytina

reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 2 dalis, kurioje išdėstytas pavyzdinis tėvų pareigų

sąrašas. Bylose dėl išlaikymo taikytina Išlaikymo reglamento 1 straipsnio 1 dalis, apibrėžianti

materialiąją taikymo sritį.

Ieškinio pagrindui įvertinti taikytinos šios taisyklės:

1. Vertinami tik tie reikalavimai, kurie patenka į atitinkamo reglamento taikymo sritį. Tais

atvejais, kai tam tikri pareikšti reikalavimai nepatenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, jie

lis pendens tikslais nėra vertinami.

2. Lis pendens taisyklių tikslais vertinamas pagrindinis byloje nagrinėtinas klausimas, bet ne

atsitiktiniai byloje kylantys klausimai. Atsitiktiniais klausimais pareikšti reikalavimai neužkerta

kelio taikyti lis pendens, jeigu bylos skirtingų valstybių teismuose iškeltos dėl tapačių

pagrindinių klausimų.

3. Taikomas turinio viršenybės prieš formą principas, akcentuojama pareikšto reikalavimo esmė.

Pavyzdžiui, ieškiniai dėl santuokos nutraukimo bei santuokos pripažinimo negaliojančia turi

tapatų ieškinio pagrindą, nes abiejų reikalavimų tikslas – nutraukti santuokinius ryšius.125

Reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnis ir Išlaikymo reglamento 12 straipsnis detalizuoja

teismo veiksmus, būtinus atlikti tais atvejais, kai bylos yra iškeltos skirtinguose teismuose. Šios

procedūros atliekamos dviem etapais. Visų pirma, jei tenkinamos lis pendens taisyklės taikymo

sąlygos, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol pirmasis

teismas nustatys jurisdikciją.126 Antrasis teismas šį veiksmą privalo atlikti ex officio.127 Ši pareiga

yra imperatyvi ir neturi išimčių, jos įgyvendinimui neturi įtakos nei teismo, nei šalių pozicija, nei

kitos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame etape turi būti atliekamas tik bylos

125 Magnus U. Mankowski P. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012, p. 228. 126 Jurisdikcijos nusistatymo būdas priklauso nuo atitinkamos valstybės nacionalinės proceso teisės. Pavyzdžiui, teismo jurisdikcijos klausimas gali būti išnagrinėjamas tame pačiame teismo procesiniame sprendime, kuriuo ginčas išnagrinėjamas iš esmės, taip pat jurisdikcijos klausimas gali būti išsprendžiamas atskiru procesiniu sprendimu ir kt.127 Europos Sąjungoje nėra bendros teismų informacinės sistemos, kurioje būtų fiksuojami duomenys apie tam tikros valstybės teismuose pradėtas bylas, taigi iš esmės vienintelis būdas teismui sužinoti apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą – gauti tokio pobūdžio informaciją iš bylos šalių. Pažymėtina, kad teismai turėtų komunikuoti tiesiogiai. Šiuo atveju naudingos informacijos galima rasti Europos e.teisingumo portale (adresas: https://e-justice.europa.eu/), Europos teisminiame atlase civilinėse bylose (adresas: http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/index_lt.htm) ir Europos teisminio tinklo interneto svetainėje (adresas internete: http://ec.europa.eu/civiljustice/index_lt.htm).

71

sustabdymas, bet ne jurisdikcijos atsisakymas.128 Šios nuostatos esmė yra ta, kad tuo atveju, jeigu

antrasis teismas atsisakytų jurisdikcijos vien tuo pagrindu, kad analogiška byla yra anksčiau pradėta

kitoje valstybėje narėje, o pirmasis teismas vėliau nustatytų, kad neturi jurisdikcijos, galėtų būti

paneigta teisė kreiptis į teismą, o tai iškreiptų reglamento veikimo principus.

Antrajam teismui sustabdžius bylos nagrinėjimą, tolesnis bylos likimas šiame teisme

priklauso nuo to, ar pirmasis teismas nusistatys jurisdikciją nagrinėti bylą:

▪ Tais atvejais, kai galutinai nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija129 nagrinėti bylą, antrasis

teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos. Kaip ir pirmajame procedūros etape pareiga dėl bylos

sustabdymo, taip antrajame etape galiojanti pareiga atsisakyti jurisdikcijos yra imperatyvi ir

nepaliekanti erdvės teismo diskrecijai.130

▪ Tais atvejais, kai pirmasis teismas konstatuoja, kad neturi jurisdikcijos, arba, pavyzdžiui, tais

atvejais, kai pirmojo teismo procesinis sprendimas, kuriuo prisiimta jurisdikcija, panaikinamas

galutiniu aukštesnio teismo procesiniu sprendimu, susiklosto kitokia teisinė situacija. Šiuo

atveju antrajam teismui nebelieka teisinių kliūčių nagrinėti bylą, nes nėra pagrindo taikyti lis

pendens taisyklių.

Plačiau turėtų būti aptarta reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 3 dalies 2 pastraipa,

kurioje nustatyta, kad „šalis, kuri kreipėsi į teismą, kuriame buvo vėliau iškelta byla, gali tą ieškinį

pateikti pirmajam teismui“. Ji taikoma tik tais atvejais, kai egzistuoja reglamento 19 straipsnio 3

dalies 1 pastraipoje nustatyta sąlyga, t. y. antrajam teismui atsisakius jurisdikcijos. „Gali tą ieškinį

pateikti pirmajam teismui“ yra materialiojo pobūdžio teisės norma, nustatanti subjektams

autonomišką ir nuo nacionalinėje teisėje įtvirtintų taisyklių nepriklausančią teisę pareikšti ieškinį.

Šiai reglamento „Briuselis II bis“ suteikiamai galimybei negali būti taikomi jokie nacionalinėje

valstybių narių teisėje nustatyti ribojimai, pavyzdžiui, senaties terminai.

Pažymėtina, kad 1996 m. Hagos konvencija lis pendens taisyklių nenustato.

Lietuvos Respublikos tarptautinės teisinės pagalbos sutartys kiek kitaip reglamentuoja lis

pendens klausimus. Pagal Lietuvos tarptautinių sutarčių su Baltarusija, Moldova, Azerbaidžanu 20

straipsnį, tarptautinių sutarčių su Rusija, Armėnija ir Ukraina 21 straipsnį, tais atvejais, jeigu abiejų

Susitariančiųjų Šalių teismuose, kompetentinguose pagal atitinkamą Sutartį, iškelta byla tarp tų

128 Terminas „jurisdikcijos atsisakymas“ yra autonomiškai aiškinama sąvoka. Reglamentas „Briuselis II bis“ nenustato konkretaus jurisdikcijos atsisakymo procesinio būdo (t. y. nenurodo, kaip turi būti atsisakoma jurisdikcijos, pavyzdžiui, nenustato, kad ieškinys paliekamas nenagrinėtas, byla nutraukiama ir kt.), todėl šiais klausimais galioja nacionalinės proceso teisės normos – konkretūs jurisdikcijos atsisakymo būdai priklauso nuo nacionalinės teisės. 129 Reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga atsiranda tais atvejais, kai pirmojo teismo jurisdikcijos klausimas teigiamai arba neigiamai išsprendžiamas galutinai. Tol, kol atitinkamos valstybės narės teisinėje sistemoje įprasta teismo procesinių sprendimų kontrolės tvarka atliekama teismo procesinio sprendimo dėl jurisdikcijos patikra, antrajam teismui aptariama pareiga nekyla. 130 Nepaisant to, reglamentas „Briuselis II bis“ nedraudžia pirmajam teismui, jei nustatomos šio reglamento 15 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, perduoti bylą nagrinėti antrajam teismui.

72

pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia. Iš

šios teisės normos matyti, jog, skirtingai nei pagal Europos Sąjungos reglamentus, tarptautinės

sutartys lis pendens taikymo galimybę sieja su atitinkamoje tarptautinėje sutartyje įtvirtintų

jurisdikcijos pagrindų taikymu nustatant jurisdikciją. Taigi tais atvejais, kai analogiškoje byloje

Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcija pagrįsta nacionaline teise, o Baltarusijos Respublikos

teismo – tarptautine sutartimi, pagal Sutartį nebebus galimybės taikyti lis pendens taisyklių. Tai yra

pirmasis teisinio reglamentavimo skirtumas. Antrasis teisinio reglamentavimo skirtumas yra tas,

kad sutartyse nėra nustatyta dvipakopių lis pendens taisyklių – šiuo atveju patikrinimas apsiriboja

vieninteliu klausimu, kuriame teisme byla iškelta anksčiau, neanalizuojant, ar teismas, kuriame byla

iškelta pirmiau, prisiima jurisdikciją. Trečiasis skirtumas yra susijęs su bylų tapatumo kriterijais –

reglamentai reikalauja šalių ir ieškinio pagrindo tapatumo, o Sutartys papildomai nustato ir ieškinio

dalyko tapatumo reikalavimą.

9. Laikinosios apsaugos priemonės

Laikinosioms apsaugos priemonėms (toliau – ir LAP) tarptautinėse situacijose skiriamas

ypatingas dėmesys, nes jos dažnai gali apsaugoti asmenį, jo turtą neatidėliotinais atvejais toje

valstybėje, kur tas priemones taikyti yra reikalinga ir aktualu, net jei tos valstybės teismas ir neturi

jurisdikcijos spręsti klausimo iš esmės.

1996 m. Hagos konvencija laikinosioms apsaugos priemonėms skiria 2 straipsnius, vienas jų

apima skubius atvejus (11 straipsnis), o kitas taikomas vaiko grobimo bylose (12 straipsnis).

Reglamentas „Briuselis II bis“, kuris iš esmės perėmė daugelį 1996 m. Hagos konvencijos nuostatų,

laikinąsias apsaugos priemones apibrėžė lakoniškiau, nustatydamas jų taikymo galimybę tik esant

tam tikroms išimtinėms sąlygoms (20 straipsnis). Be to, pažymėtini ir kiti esminiai 1996 m. Hagos

konvencijos 11–12 straipsnių ir reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnio skirtumai: konvencija

nustato jurisdikcijos taisyklę, o reglamentas – greičiau sui generis nuostatą, turinčią specifinį ryšį su

reglamente įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis; konvencija nustato galimybę peržiūrėti teismo,

kuris pritaikė LAP, jurisdikciją, o reglamentas tą griežtai draudžia (24 straipsnis). Išlaikymo

reglamentas (14 straipsnis) ir 2007 m. Hagos konvencija (6 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnis)

laikinąsias priemones apibrėžia plačiau nei reglamentas „Briuselis II bis“, neapsiribodami vien

reikalingomis apsaugos priemonėmis, tačiau taikymo ribos iš esmės yra tokios pat.

LAP taikymo ribos:

▪ laiko atžvilgiu – LAP paprastai bus taikomos tada, kai klausimas iš esmės dar nėra pradėtas

spręsti jurisdikciją turinčiame teisme, tačiau asmeniui ar turtui reikalinga skubi apsauga, arba

73

tais atvejais, kai jurisdikciją turinčio teismo pritaikytos priemonės dėl pasikeitusių aplinkybių ir

skubos turi būti pakeistos. LAP galioja tol, kol atitinkamų priemonių nesiima jurisdikciją

turintis teismas.

▪ pagal teritoriją – pagal bendrą taisyklę, LAP yra taikytinos toje teritorijoje, kur galioja

atitinkamas tarptautinis dokumentas, t. y. 1996 m. Hagos konvencija, reglamentas „Briuselis II

bis“ ar Išlaikymo reglamentas, todėl, pavyzdžiui, Lietuvos teismas, vadovaujantis reglamento

„Briuselis II bis“ 20 straipsniu, negali taikyti LAP ginče, kurį jurisdikciją spręsti turi Danijos

teismas, nes Danijai netaikomas šis reglamentas, tačiau šiuo atveju LAP gali būti taikomos

vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencija, nes Danija yra šios konvencijos dalyvė;

▪ dėl dalyko – LAP gali būti taikomos tik dėl tų klausimų, kurie patenka į 1996 m. Hagos

konvencijos, reglamento „Briuselis II bis“ ar Išlaikymo reglamento materialiąją taikymo sritį

(žr. 1996 m. Hagos konvencijos 3–4 straipsnius, reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnį,

Išlaikymo reglamento 1 straipsnį).

Pažymėtina, kad nei 1996 m. Hagos konvencija, nei reglamentas „Briuselis II bis“, nei

Išlaikymo reglamentas nedetalizuoja, kokios LAP gali būti taikomos, todėl konkreti laikinoji

apsaugos priemonė nustatoma pagal ją taikančios valstybės lex fori. 2007 m. Hagos konvencija

nurodo tam tikras specialias priemones, kurių gali imtis centrinė institucija (6 straipsnio 2 dalis),

siekdama užtikrinti tinkamą išlaikymo prašymo nagrinėjimą.

Vis dėlto plačiau LAP turėtų būti aptartos reglamento „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos

konvencijos taikymo kontekste, nes tam, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė būtų laikoma

atitinkančia 1996 m. Hagos konvenciją ar reglamentą „Briuselis II bis“, ji turi tenkinti šias sąlygas:

1) ji turi būti skubiai reikalinga ir neatidėliotina;

2) ji turi būti būtina asmeniui ar turtui, esančiam toje valstybėje, apsaugoti;

3) jos galiojimas turi būti apibrėžtas laiko atžvilgiu.

Kokia laikinoji apsaugos priemonė yra „skubiai“, „neatidėliotinai“ reikalinga, nei 1996 m.

Hagos konvencija, nei reglamentas „Briuselis II bis“ neapibrėžia. Ši sąvoka turi būti aiškinama

autonomiškai, atsižvelgiant į konkretaus teisės akto tikslą ir keliamus uždavinius. Bendrai priimta,

kad skubus atvejis bus toks, kad jei tų priemonių nebūtų imtasi, laukiant, kol jas pritaikys

jurisdikciją turintis teismas, tai asmeniui ar turtui gali būti padaryta didelė, nepataisoma žala.

Kiekvieną kartą teismas turi aiškintis situaciją individualiai. O atsižvelgiant į tai, kad tokia situacija,

reikalaujanti imtis skubos priemonių, yra neeilinė ir apskritai pateisina nukrypimą nuo bendrųjų

jurisdikcijos taisyklių, tai LAP sąlygos turi būti aiškinamos ypač griežtai. Skubos atvejais gali būti

laikoma, kai, pavyzdžiui, vaikui, kuris yra kitoje nei jo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta

74

valstybėje, yra būtina atlikti operaciją be tėvų sutikimo ar tėvas (motina), su kuriuo (-ia) vaikas yra

išvykęs, smurtauja prieš vaiką, todėl būtina jį atskirti.

„Būtinų“ apsaugos priemonių sąrašas taip pat nėra pateikiamas, sprendžiant, kad būtent

klausimo skuba ir neatidėliotinumas padiktuos reikalingą taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Be

to, būtina taikyti laikinoji apsaugos priemonė reikalinga asmeniui ar turtui, esančiam toje

valstybėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo ar jo turtas, kuriam reikalinga apsauga, turi būti

toje valstybėje kreipimosi taikyti LAP momentu, nepaisant to, kad vėliau tas asmuo gali persikelti

ar turtas gali būti perkeltas į kitą šalį.

Pagal Lietuvos teismų praktiką, bylose dėl tėvų pareigų LAP apima laikinosios vaiko

gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš tėvų, globos teisių suteikimą, bendravimo tvarkos

nustatymą ir pan. Pažymėtina, kad šių priemonių taikymas turi būti pagrįstas konkrečiomis bylos

aplinkybėmis kaip būtinas neatidėliotinai apsaugoti vaiką. Lietuvos teismų praktikoje LAP dažnai

taikomos vaiko grobimo bylose, kai vaiką be kito tėvo (motinos) sutikimo į Lietuvą parsivežęs

asmuo kreipiasi į teismą dėl LAP taikymo. Paprastai yra nustatoma vaiko gyvenamoji vieta su jį

išsivežusiu tėvu (motina), draudimas vaiką išvežti iš jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos

be teismo leidimo ir vaiko bendravimo su likusiu tėvu (motina) tvarka. Kaip pažymėta pirmiau,

esant neteisėtam vaiko išvežimui, vaiko buvimo valstybės teismas neturi teisės spręsti dėl globos

teisių iš esmės, todėl vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų turi būti

pagrįstas kaip reikalingas vaikui apsaugoti, pavyzdžiui, nuo likusio tėvo (motinos) smurto,

nepriežiūros ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LAP, pritaikytos pagal reglamento „Briuselis II

bis“ 20 straipsnį, galioja ir kitose ES valstybėse narėse iki jurisdikciją turintis teismas nenusprendė

kitaip, todėl jų taikymas turi būti pagrįstas, o jų taikymo sąlygų vertinimas – itin griežtas.

Draudimas išvežti vaiką iš jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės be teismo

leidimo (CPK 145 straipsnio 8 dalis) iš esmės negali būti taikomas vaiko grobimo atvejais , nes

vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta nėra Lietuvoje. Teismas, norėdamas taikyti tokią

laikinąją apsaugos priemonę, visų pirma turėtų išsiaiškinti, kur yra vaiko nuolatinė (įprastinė)

gyvenamoji vieta. Toks draudimas yra įtvirtintas siekiant išvengti grobimo ateityje, bet ne užkirsti

kelią grąžinti vaiką į jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybę. Atkreiptinas dėmesys

į tai, kad draudimas išvežti vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pagal CPK 145

straipsnio 8 dalį neturėtų būti painiojamas su kita laikinąja apsaugos priemone, nustatyta Civilinį

procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnyje.

Šiame įstatyme įtvirtinta galimybė teismui, priėmusiam prašymą dėl vaiko grąžinimo, ieškovo ar

antstolio prašymu ar savo iniciatyva taikyti draudimą atsakovui išvykti iš Lietuvos Respublikos ir

(ar) draudimą išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo. Pažymėtina, kad prašymus

75

dėl vaiko grąžinimo yra kompetentingas nagrinėti tik Vilniaus apygardos teismas (Įstatymo 7

straipsnio 2 dalis) ir ši priemonė skirta apsaugoti vaiką ir likusį tėvą (motiną), be kurio sutikimo

vaikas buvo atvežtas į Lietuvos Respubliką (pagrobtas), nuo pakartotinio vaiko išvežimo,

pervežimo, slėpimo trečiojoje valstybėje ir pan.

Trečioji būtinoji LAP taikymo sąlyga yra jų galiojimas laiko atžvilgiu. Pabrėžtina tai, kad

nors viena iš laikinosios apsaugos priemonės taikymo sąlygų yra jos terminuotumas, tačiau tai

nereiškia, kad ją taikydamas teismas turi nustatyti konkretų jos galiojimo terminą. Šį klausimą

paprastai sprendžia jurisdikciją turintis teismas, kuris nagrinėdamas bylą iš esmės sprendžia dėl

būtinų taikyti apsaugos priemonių. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai jurisdikciją spręsti klausimą iš

esmės turi 1996 m. Hagos konvencijos valstybės narės teismas ar ES valstybės narės, išskyrus

Daniją, teismas, laikinoji apsaugos priemonė, pritaikyta asmens ar turto buvimo vietos valstybėje,

kuri taip pat yra susitariančioji šalis, galios iki šis teismas imsis atitinkamų priemonių. Jei

jurisdikciją spręsti klausimą iš esmės turi trečiosios valstybės, kuri nėra 1996 m. Hagos konvencijos

narė, teismas, tai laikinoji apsaugos priemonė galios iki šios valstybės teismo pritaikytos priemonės

bus pripažintos asmens ar turto buvimo vietos valstybėje, kuri yra 1996 m. Hagos konvencijos

susitariančioji šalis (11 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad tai, jog asmens ar turto buvimo vietos

valstybės teismas pritaikė LAP, nereiškia, kad jurisdikciją turinčios valstybės teismas turi stabdyti

bylos nagrinėjimą ir nesiimti spręsti klausimo iš esmės. LAP galioja tik tol, kol atitinkamai

nenuspręs jurisdikciją turintis teismas, todėl šis turi nedelsdamas nagrinėti bylą ir imtis kitų

reikalingų veiksmų.

Kaip pažymėta pirmiau, kai pagal reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnį yra pritaikomos

LAP, jos automatiškai įsigalioja ir yra vykdytinos ne tik jas pritaikiusioje valstybėje, bet ir visų ES

valstybių narių, išskyrus Daniją, teritorijoje. LAP, pritaikytos vadovaujantis 1996 m. Hagos

konvencija, turi būti pripažintos kitoje valstybėje tam, kad būtų ir joje vykdytinos. Pripažinimo ir

vykdymo procedūra yra nustatyta 1996 m. Hagos konvencijos IV skyriuje. Šios konvencijos 23

straipsnio 2 dalies b ir c punktai nustato atitinkamus suvaržymus nepripažinti tų sprendimų, kurie

buvo priimti skubos atveju.

Aptariant ESTT praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje, paminėtinos kelios

bylos. Visų pirma tai Detiček v. Sgueglia, C-403/09 PPU, kur klausimas buvo kilęs dėl to, ar

reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo leidžiama vienos valstybės

narės teismui priimti laikinąją priemonę su tėvų pareigomis susijusioje byloje, siekiant paskirti

vaiko, kuris yra šios valstybės narės teritorijoje, globą vienam iš jo tėvų, kai kitos valstybės narės

teismas, pagal šį reglamentą turintis jurisdikciją nagrinėti bylą dėl vaiko globos iš esmės, jau yra

priėmęs sprendimą šio vaiko globą laikinai suteikti kitam iš tėvų, ir šis sprendimas paskelbtas

76

vykdytinu pirmosios valstybės narės teritorijoje. ESTT pažymėjo, kad teismai gali taikyti

laikinąsias ar apsaugos priemones tik esant trims kumuliacinėms sąlygoms, būtent nagrinėjamos

priemonės turi būti neatidėliojamos, jos turi būti taikomos teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos

valstybėje narėje esantiems asmenims ar turtui ir jos turi būti laikinojo pobūdžio (39 para.).

Neatidėliotino atvejo sąvoka susijusi tiek su situacija, kurioje yra vaikas, tiek su negalėjimu

praktikoje pateikti prašymą dėl tėvų pareigų teismui, turinčiam jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės

(42 para.). Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 28 straipsnio 1 dalį kilmės valstybėje narėje priimtas

ir joje vykdytinas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų yra vykdomas kitoje valstybėje narėje, kurioje

prašoma tokio vykdymo, o pagal šio reglamento 31 straipsnio 3 dalį jokiomis aplinkybėmis

negalima prašyti peržiūrėti iš esmės priimto teismo sprendimo, kurį prašoma vykdyti (46 para.).

ESTT šioje byloje nurodė, kad laikinoji priemonė su tėvų pareigomis susijusioje byloje, kuria

siekiama pakeisti vaiko globėją, yra priimta ne tik dėl paties vaiko, bet taip pat dėl vieno iš tėvų,

kuriam vaiko globa naujai paskirta, bei dėl kito iš tėvų, kuris, priėmus tokią priemonę, šios globos

neteko. Vienam iš vaiko tėvų vienašališkai priėmus sprendimą neteisėtai išvežti vaiką, šis netenka

galimybės reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su kitu iš tėvų. Todėl

reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnio negalima aiškinti taip, kad vienas iš tėvų, kuris

neteisėtai išvežė vaiką, juo pasinaudotų faktinei situacijai, susidariusiai dėl neteisėto jo elgesio,

pratęsti ar įteisinti tokį savo elgesį (57 para.). Priemonė, kuri trukdo vaikui reguliariai palaikyti

asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, gali būti pateisinta tik kitu vaiko

interesu, kuris būtų toks reikšmingas, kad įgytų viršenybę minėtos pagrindinės teisės atžvilgiu

(59 para.).

Kitoje ESTT byloje Purrucker v. Perez, C-296/10, buvo pateikti dar keli reikšmingi

reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnio išaiškinimai. Visų pirma kad tarp prašymo dėl laikinųjų

priemonių, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 20 straipsnį, ir ieškinio dėl bylos nagrinėjimo

iš esmės nėra lis pendens situacijos (69 para.). Vis dėlto teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi

pats patikrinti, ar jam priimant sprendimą taikyti laikinąsias priemones teismo, į kurį kreiptasi

pirmiau, sprendimas buvo tik išankstinė sąlyga vėlesnio sprendimo, priimamo geriau susipažinus su

byla ir esant sąlygoms, kurios nebereikalauja skubiai priimti sprendimo. Be to, teismas, kuriame

byla iškelta vėliau, turi patikrinti, ar reikalavimai prašant taikyti laikinąsias priemones ir vėliau

pateikti reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo iš esmės sudaro procesinį vienetą (80 para.).

Kaip pažymėta pirmiau, 1996 m. Hagos konvencija nustato dar vieną LAP taikymo

galimybę valstybėje, kurioje yra vaikas ar jo turtas, vaiko grobimo bylose (12 straipsnis), tačiau tam

yra būtinos šios sąlygos:

1. LAP galioja tik tos valstybės, kurios institucijos jas pritaikė, teritorijoje;

77

2. Taikomos LAP turi neprieštarauti toms, kurias pritaikė jurisdikciją turinčios valstybės

teismas;

3. Vaiko grobimo atveju vaiko buvimo vietos valstybės (valstybės, į kurią jis buvo neteisėtai

išvežtas ar kurioje yra laikomas) institucijos gali taikyti LAP tik skubos atveju pagal 11,

bet ne 12 konvencijos straipsnį (7 straipsnio 3 dalis).

1996 m. Hagos konvencija nepateikia laikino pobūdžio priemonių sąvokos. Vertinant šio

straipsnio atsiradimo aplinkybes, darytina išvada, kad kai kurios valstybės kėlė susirūpinimą dėl

galimybės taikyti laikino pobūdžio apsaugos priemones net ir tais atvejais, kai nėra skubos (11

straipsnis), jei vaikas, kuris laikinai yra toje valstybėje, patiria kokių nors sunkumų131. Tokio

pobūdžio apsaugos priemonės galioja iki tol, kol jurisdikciją turinčios valstybės teismas imsis

atitinkamų priemonių arba, jei jurisdikciją turi trečiosios, ne 1996 m. Hagos konvencijos valstybės

narės teismas, tol, kol jo pritaikytos priemonės bus pripažintos vaiko buvimo vietos valstybėje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių

taikymo apžvalgoje132 taip pat yra suformuluotos kelios svarbios taisyklės, taikytinos ir nagrinėjant

šeimos bylas su tarptautiniu (užsienio) elementu:

▪ LAP poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl

objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti

neįmanomas.

▪ LAP pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Procesinis teisinis LAP

pobūdis lemia, kad:

1) LAP visada yra laikino pobūdžio suvaržymai;

2) LAP taikomos prevenciniu tikslu;

3) LAP neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios.

▪ Taikydamas specialias šeimos teisinių santykių byloms CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nustatytas

LAP teismas gali:

1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium;

2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;

3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu;

4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam

sutuoktiniui;

5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui

klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą;131 Practical Handbook on the Operation of the 1996 Hague Child Protection Convention. The Hague Conference on Private International Law Permanent Bureau, 2014, p.80.132 Teismų praktika Nr. 34, 2010 m.

78

6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą

kitam sutuoktiniui;

7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose

vietose.

▪ Paprastai LAP taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik

galutiniu teismo sprendimu.

Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

nagrinėjimą yra pranešama atsakovui (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad šeimos bylose

su tarptautiniu (užsienio) elementu viena iš bylos šalių, dažniausiai atsakovas, gyvens užsienio

valstybėje, todėl jį skubiai informuoti apie prašymo dėl LAP taikymo nagrinėjimą bus sunkiai

įmanoma. Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta LAP

taikymo išlyga, kai teismui nėra būtina įsitikinti, kad atsakovas buvo informuotas apie tokio

pobūdžio prašymo nagrinėjimą ir gavo su tuo susijusius dokumentus133. Tokiu atveju teismas,

tenkinęs prašymą dėl LAP taikymo, turi užtikrinti, kad apie teismo priimtą procesinį sprendimą

atsakovas būtų informuotas laiku134, jog jis galėtų spręsti dėl priimto sprendimo apskundimo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šeimos bylose sprendžiami įvairūs, dažnai itin jautrūs su

nepilnamečiais vaikais susiję klausimai, kai vieno iš tėvų skubotas, kad ir laikinas, atribojimas nuo

vaiko (pavyzdžiui, nustatant minimalią bendravimo tvarką ir pan.) gali sukelti atitinkamus

padarinius ne tik bylos baigčiai (pavyzdžiui, dėl apribotos bendravimo teisės vaiko ryšys su vienu iš

tėvų silpnėja, kas gali būti pagrindas vėliau spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su kitu

tėvu (motina)), bet ir daryti įtaką vaiko vystymuisi.

Itin svarbus klausimas, taikant LAP, yra teismų tarpusavio susižinojimas. 1996 m. Hagos

konvencija nustato galimybę teismams perduoti informaciją apie pritaikytas LAP jurisdikciją

turinčiam teismui, dažniausiai tai bus atliekama per centrines institucijas, paskirtas 1996 m. Hagos

konvencijoje nurodytoms funkcijoms vykdyti (Lietuvoje centrinės institucijos funkcijas pagal

konvencijos 29 straipsnį vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o bendradarbiavimas

perduodant jurisdikciją kitos valstybės teismui, rengiant ataskaitas apie vaiką ir pan., vyksta per

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie SADM (www.vaikoteises.lt), kitose

valstybėse paskirtas centrines ir kompetentingas institucijas galima rasti Hagos tarptautinės

privatinės teisės konferencijos interneto svetainėje www.hcch.net). Reglamente „Briuselis II bis“

nustatyta ne galimybė, o pareiga perduoti informaciją apie pritaikytas LAP jurisdikciją turinčiam

133 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000. OL L 324, 2007 12 10, p. 79–120.134 Žr. dalyje „Tinkamas atsakovo informavimas ir procesinių dokumentų įteikimas“.

79

teismui arba tiesiogiai, arba per centrinę instituciją (Lietuvoje pagal Civilinį procesą

reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnį yra paskirtos

dvi centrinės institucijos: Teisingumo ministerija, atsakinga už teismų susižinojimo funkcijų

atlikimą, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atsakinga už kitų funkcijų vykdymą.

Pažymėtina, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija centrinės institucijos funkcijas yra

paskyrusi vykdyti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie SADM

(www.vaikoteises.lt), kitose ES valstybėse narėse paskirtas centrines ir kompetentingas institucijas

galima rasti civilinių bylų teisiniame atlase.135 Išlaikymo reglamente apie laikinąsias priemones ir

informacijos apie jų taikymą perdavimą nekalbama, tačiau, siekiant užtikrinti sėkmingą prašymo

nagrinėjimo eigą ir prašančiojo interesus, teismas, neturintis jurisdikcijos spręsti dėl išlaikymo, bet

pritaikęs laikinąsias priemones (pavyzdžiui, areštavęs skolininko turtą), apie tai turėtų informuoti

jurisdikciją turinčios valstybės teismą per paskirtąją centrinę instituciją (Lietuvoje pagal Civilinį

procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 315 straipsnį

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (vilnius.teisinepagalba.lt) buvo paskirta

centrine institucija Išlaikymo reglamente numatytoms funkcijoms vykdyti. Pažymėtina, kad Vaikų

išlaikymo fondas (www.vif.lt) centrinės institucijos funkcijas pagal reglamentą atlieka tuo atveju,

kai pareiškėjų prašymai yra susiję su jaunesnių kaip 21 metų asmenų išlaikymo prievolėmis,

atsirandančiomis dėl tėvų ir vaikų santykių. O Teisinės pagalbos tarnyba rūpinasi visomis kitomis

išlaikymo prievolėmis, kylančiomis iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar

giminystės.).

10. Jurisdikcijos tikrinimas

Jurisdikcijos tikrinimas yra svarbus procesinis klausimas, kurį turi aiškintis teismas, į kurį

buvo kreiptasi dėl bylos. Teismas turi žinoti kiekvienam keliamam reikalavimui taikytinas

jurisdikcijos nustatymo taisykles ir kokie šalių duomenys gali pagrįsti vieno ar kito jurisdikcijos

pagrindo taikymą.

Taigi teismas jurisdikcijos klausimus privalo vertinti ex officio, tačiau tam, kad jis galėtų

imtis spręsti šį klausimą, reikalingi duomenys, kurie galėtų rodyti atitinkamame teisės akte įtvirtintų

jurisdikcijos pagrindų egzistavimą ar neegzistavimą. Atsižvelgiant į tai, yra būtina, kad

dalyvaujantys byloje asmenys laikytųsi CPK 110–115 straipsniuose įtvirtintų bendrųjų

procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų bei CPK 135 straipsnyje išdėstytų nuostatų dėl

ieškinio turinio reikalavimų. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga šeimos bylose būti

135 http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/rc_jmm_information_en.htm?countrySession=1&

80

aktyviam. Pagal šio straipsnio 1–4 dalis aktyvus teismo vaidmuo reiškia teismo teisę savo iniciatyva

rinkti įrodymus, taip pat ir pareigą siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, imtis

priemonių sutaikyti šalis (CK 3.64 straipsnis, 384 straipsnio 3 dalis), teisę peržengti pareikštų

reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CK

3.183 straipsnio 2 dalis) ir specialias laikinąsias apsaugos priemones, išvardytas CK 3.65 straipsnio

2 dalyje. Šios įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir

aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, aiškindama CPK 376 straipsnio

nuostatas,136 pažymėjo, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo

pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši

teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir

dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę

įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši

išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai

ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose.

Šeimos bylose, pasižyminčiose tarptautiniu (užsienio) elementu, reikšmingi šie duomenys:

▪ Informacija, kurios pagrindu galima nustatyti asmens nuolatinę gyvenamąją vietą arba

gyvenamąją vietą. Asmens nuolatinė gyvenamoji vieta (gyvenamoji vieta) yra fakto klausimas,

taigi ją reikia nustatyti kiekvienu atveju.137 Asmens gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje

gali rodyti duomenys apie asmens darbą ir socialinį draudimą, banko sąskaitų išrašai, telefono

išklotinės, duomenys apie mokamus mokesčius ir įmokas už komunalines ar kitas paslaugas,

asmens turimas nekilnojamasis turtas, šioje šalyje asmens vardu registruotos transporto

priemonės ir kt. Tais atvejais, kai šeima turi nepilnamečių vaikų, reikia surinkti duomenis ir

apie juos. Kaip minėta anksčiau, vien tik gyvenamosios vietos deklaravimo faktas Lietuvos

Respublikoje, nesant kitų asmenį su Lietuva siejančių saitų, nėra pakankamas gyvenamosios

vietos konstatavimui138, tačiau teismui taip pat galėtų būti naudingi duomenys apie asmens

deklaravimo pasibaigimą LR. Vaiko gyvenimą Lietuvoje, be kita ko, gali rodyti informacija

apie lankomą ugdymo ar mokymo įstaigą, registraciją sveikatos priežiūros įstaigose ir kt.

136 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Teismų praktika. 2010, 33. 137 Pažymėtina, kad deklaruota asmens gyvenamoji ir reali gyvenamoji vieta nebūtinai sutampa, taigi, kilus pagrįstų abejonių dėl realios asmens gyvenamosios vietos, teismas turėtų pasinaudoti proceso įstatymo jam suteiktais įgaliojimais ir įpareigoti šalis pateikti teismui atitinkamus įrodymus arba rinkti juos pats.138 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-218/2013.

81

▪ Gyvenamosios vietos istorija. Šeimos bylose, turinčiose tarptautinį (užsienio) elementą,

jurisdikcija gali priklausyti tam teismui, kuris yra valstybėje, kurioje buvo asmens (asmenų)

paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta (žr. reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnį), taigi

teismui gali kilti poreikis gauti tokio pobūdžio duomenis.

▪ Pilietybė. Informaciją apie asmens pilietybę, be paties asmens pateikiamų duomenų (pavyzdžiui,

dokumentų kopijų), galima gauti pasinaudojant Lietuvos teismų informacinėje sistemoje

LITEKO esančia nuoroda į Gyventojų registrą. Nustatęs, kad duomenų per minėtą nuorodą

gauti neįmanoma arba jei atsiranda poreikis gauti registro išrašą su istorija, teismas gali kreiptis

į minėtą registrą tiesiogiai.

Pažymėtina, kad teismas turi, pirma, skatinti pačias šalis jam teikti trūkstamus duomenis ir

su juo kooperuotis, siekiant operatyviai išnagrinėti bylą ar tam tikrą byloje kylantį klausimą. Antra,

teismas turi aktyviai naudotis CPK įtvirtintais instrumentais, pavyzdžiui, priimti nutartį dėl trūkumų

šalinimo (CPK 115 straipsnio 2 dalis), kiek galima aiškiau suformuluodamas, kokius duomenis turi

pateikti šalys ar viena iš jų, kad teismas galėtų spręsti dėl jurisdikcijos nagrinėti atitinkamą byloje

keliamą klausimą. Trečia, esant būtinumui, teismas gali pats rinkti įrodymus.

Paaiškėjus, kad ieškinyje nurodyti atsakovo gyvenamosios vietos duomenys yra netikslūs,

teismas turėtų pirmiausia pasiūlyti ieškovui surinkti ir pateikti teismui tikslią informaciją. Pagrįsta

manyti, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, jog šalis siejo šeimos teisiniai santykiai, ieškovui gali būti

įmanoma gauti duomenis apie dabartinę atsakovo gyvenamąją vietą iš atsakovo giminių ar draugų.

Tais atvejais, kai ieškovui nepavyksta gauti ir teismui pateikti duomenų apie atsakovo gyvenamąją

vietą, teismas turi galimybę pasinaudoti CPK 132 straipsniu, nustatančiu, kad išimtiniais atvejais,

atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, jeigu nežinoma atsakovo buvimo vieta, teismas gali paskelbti

atsakovo paiešką per policiją, jei ieškovas įrodo, kad jis ėmėsi visų priemonių atsakovo

gyvenamajai vietai nustatyti.

Tais atvejais, kai teismas negali pagrįsti savo kompetencijos kuriam nors iš pareikštų

reikalavimų spręsti pagal atitinkamuose reglamentuose nustatytus kriterijus, tiek reglamento

„Briuselis II bis“ 17 straipsnis, tiek Išlaikymo reglamento 10 straipsnis įtvirtina teismo pareigą ne

tik konstatuoti, kad jis neturi jurisdikcijos pagal atitinkamą reglamentą, bet ir konstatuoti, kad

jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas. Taigi teismas, į kurį buvo kreiptasi, turi užduotį

įvertinti ne tik savo jurisdikciją, bet ir tai, ar kurios nors kitos valstybės narės teismas turi

jurisdikciją tą bylą nagrinėti. Tais atvejais, kai teismas nėra įsitikinęs, kad kurios nors kitos ES

valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal atitinkamo reglamento nuostatas, jis turi ieškoti

pagrindo savo jurisdikcijai pagrįsti, pavyzdžiui, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 14 straipsnį

82

taikydamas lex fori arba pagal Išlaikymo reglamento 7 straipsnį taikydamas forum necessitatis

taisyklę.

Jurisdikcijos vertinimas turi būti atliekamas, nepaisant to, ar nacionalinės teisės taisyklės

nurodo tokį tikrinimą. Pabrėžtina, kad teismas negali atsisakyti savo jurisdikcijos vien dėl to, kad

mano, jog kitos ES valstybės narės teismas yra tinkamesnis ar patogesnis bylai nagrinėti139.

Lietuvoje teismas matydamas, kad neturi jurisdikcijos, gali imtis šių veiksmų:

▪ nutartimi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas);

▪ jei pareiškimas jau buvo priimtas, tai ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas (CPK 782

straipsnis);

▪ jei teismas turi duomenų, kad jurisdikciją nagrinėti bylą turintis kitos valstybės narės

teismas jau yra priėmęs sprendimą ir šis yra įsiteisėjęs, tai byla gali būti nutraukiama teismo

nutartimi (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

Visos minėtos nutartys gali būti skundžiamas atskiruoju skundu (CPK 137 straipsnio 5 dalis,

295 straipsnis, 298 straipsnis) ir jurisdikcijos kontrolė gali būti vykdoma bet kurioje proceso

stadijoje.

Tais atvejais, kai teismas atsisako jurisdikcijos, t. y. pažymi, kad jos neturi atitinkamam

reikalavimui spręsti, paprastai byla nėra perduodama kitos ES valstybės narės teismui, o tiesiog

užbaigiama, nes jurisdikciją perduoti galima tik tuo atveju, jei perduodantis teismas turi jurisdikciją

(reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnis). Vis dėlto, jeigu to reikalauja siekis labiausiai apsaugoti

vaiko interesus, nacionalinis teismas, kuris ex officio pareiškė neturįs jurisdikcijos, privalo apie tai

tiesiogiai ar per centrinę instituciją pranešti jurisdikciją turinčiam kitos valstybės narės teismui.140

Nepaisant to, joks kitas teismas nėra saistomas pirmojo teismo vertinimo. Kiekvienas teismas turi

nustatyti savo jurisdikciją de novo ir ab initio, neatsižvelgdamas į tai, kokią išvadą padarė teismas, į

kurį prieš tai buvo kreiptasi141.

11. Teismo atliekami procesiniai veiksmai

Teismas, patvirtinęs turįs jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus šeimos byloje su

tarptautiniu (užsienio) elementu, turi atlikti kitus ne mažiau svarbius pasirengimo nagrinėti bylą iš

esmės stadijoje veiksmus, leidžiančius užtikrinti sklandžią proceso eigą. Tinkamas atsakovo

139 Pranevičienė K. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir jų taikymas bylose dėl tėvų pareigų vaikams pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (Briuselis IIA). Vilniaus universitetas, 2014, p. 223.140 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, ECLI:EU:C:2009:225, 71 punktas. 141 Magnus, Ulrich, Mankowski, Peter, et al. Brusells II bis Regulation. Selier European Law Publishers. Munich, 2012, p. 205.

83

informavimas ir procesinių dokumentų įteikimas, taip pat įrodymų rinkimas yra teismo veiksmai,

kuriuos reglamentuoja skirtingi ES teisės aktai, tarptautinės konvencijos ir tarptautinės teisinės

pagalbos sutartys, taip pat nacionalinė proceso teisė, apžvelgiami toliau.

11.1. Tinkamas atsakovo informavimas ir procesinių dokumentų įteikimas

Asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą, kurio šalis jis yra, teisė gauti

procesinius dokumentus ir tokiu būdu tinkamai pasiruošti teismo procesui yra neatsiejama teisės į

teisminę gynybą dalis, todėl teismui kyla pareiga užtikrinti kiekvienam asmeniui šias teises.

Procesinių dokumentų įteikimo užsienio valstybėse klausimus reglamentuoja: 1) Procesinių

dokumentų įteikimo reglamentas; 2) 1965 m. Hagos konvencija; 3) Hagos konvencija dėl civilinio

proceso; 4) Lietuvos Respublikos tarptautinės teisinės pagalbos sutartys; 5) nacionalinė proceso

teisė.

Šie teisės aktai atskiriami tokiu būdu:

1. Santykiuose tarp Europos Sąjungos valstybių taikomas Procesinių dokumentų įteikimo

reglamentas.

2. Teisiniuose santykiuose tarp valstybių, prisijungusių prie 1965 m. Hagos konvencijos, taikomas

šis teisės aktas.

3. Tais atvejais, kai dvi valstybės yra ir Europos Sąjungos valstybės narės, ir yra prisijungusios

prie 1965 m. Hagos konvencijos, šių šalių santykiuose Procesinių dokumentų įteikimo

reglamentas turi prioritetą prieš 1965 m. Hagos konvenciją.

4. Jeigu dvi valstybės yra ir 1965 m. Hagos konvencijos, ir Hagos konvencijos dėl civilinio

proceso šalys, 1965 m. Hagos konvencija turi prioritetą procesinių dokumentų įteikimo

klausimais.

5. Teisiniuose santykiuose su šalimis, su kuriomis sudarytos tarptautinės teisinės pagalbos

sutartys, taikomos minėtos sutartys, jeigu jose yra procesinių nuostatų klausimų.

6. Tais atvejais, kai abi valstybės yra prisijungusios prie 1965 m. Hagos konvencijos ir sudariusios

tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, procesiniai dokumentai įteikiami pagal tarptautinės teisinės

pagalbos sutarties nuostatas (1965 m. Hagos konvencijos 20 straipsnis).

7. Tais atvejais, kai abi valstybės yra Europos Sąjungos valstybės narės arba yra prisijungusios

prie 1965 m. Hagos konvencijos ir tuo pat metu yra sudariusios tarptautinę teisinės pagalbos

sutartį, tačiau nežinomas asmens, kuriam reikia įteikti procesinius dokumentus, adresas,

taikoma tarptautinė teisinės pagalbos sutartis.

84

8. Tais atvejais, kai nėra tarptautinės teisės aktų, reglamentuojančių procesinių dokumentų

įteikimo klausimus, taikoma nacionalinė proceso teisė.

Procesinių dokumentų įteikimo reglamentas142 taikomas nagrinėjant civilines ir

komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos

Europos Sąjungos valstybės narės į kitą, kad būtų šioje įteiktas. Reglamentas taikomas visose

Europos Sąjungos valstybėse narėse, įskaitant Daniją, kuri lygiagrečiuoju susitarimu su Europos

Bendrija pagrįstoje deklaracijoje143 patvirtino ketinanti įgyvendinti šio reglamento nuostatas. Jis

netaikomas mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams arba valstybės atsakomybei už

veiksmus ir neveikimą įgyvendinant valstybės valdžią (acta iure imperii). Dokumentas taip pat

netaikomas, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteikta procesinių dokumentų siunta, adresas

arba įteikiant procesinius dokumentus šalies atstovui, esančiam toje pačioje valstybėje narėje,

nepriklausomai nuo tos šalies gyvenamosios vietos.

Aptariamas instrumentas skirtas procesinių dokumentų perdavimui paspartinti, todėl

reglamente nustatyti įvairūs jų perdavimo ir įteikimo būdai: perdavimas per perduodančiąsias ir

gaunančiąsias agentūras, perdavimas konsuliniais arba diplomatiniais kanalais, įteikimas paštu ir

tiesioginis įteikimas. Vienodam reglamento taikymui užtikrinti nustatytos 7 standartinės formos,

pildomos tais atvejais, kai šio teisės akto pagrindu kyla poreikis perduoti procesinius dokumentus į

kitą valstybę narę. Reglamente, be kita ko, nustatyta pareiga įteikti dokumentus kuo greičiau ir bet

kuriuo atveju per vieną mėnesį po to, kai jį gauna gaunančioji agentūra (9 konstatuojamoji dalis).

Pagal reglamentą, kiekviena valstybė narė kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims

dokumentus gali įteikti tiesiogiai paštu: registruotu laišku su gavimo patvirtinimu arba lygiaverčiu

būdu (17 konstatuojamoji dalis). Atsižvelgiant į aplinkybę, kad Lietuvos Respublika

kompetentingomis perduodančiosiomis agentūromis paskyrė visus Lietuvos Respublikos bendrosios

kompetencijos teismus, kurie nagrinėja civilines ir komercines bylas, teismai turi teisę teikti

procesinius dokumentus tiesiogiai pašto siunta su įteikimo patvirtinimu ar kitu lygiaverčiu būdu

(pvz., per kurjerius) užsienyje gyvenantiems subjektams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal

reglamentą greitam dokumentų perdavimui užtikrinti gali būti taikomos visos atitinkamos

priemonės, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų, reikalaujančių, kad gautas dokumentas būtų įskaitomas

ir patikimas, taigi reglamente nėra paneigiamas ir procesinių dokumentų įteikimas elektroninių

ryšių priemonėmis. Aptariamas teisės aktas reikalauja, kad įteiktini dokumentai būtų perduodami

kartu su tipine forma, užpildyta vietos, kurioje jis turi būti įteiktas, oficialia kalba arba viena iš

142 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000. OL L 324, 2007 12 10, p. 79–120.143 OL L 331, 2008 12 10, p. 2.

85

oficialių kalbų, ar kita atitinkamai valstybei narei priimtina kalba (7 konstatuojamoji dalis).

Reglamentu nustatoma sistema iš esmės atitinka Hagos konvencijos dėl dokumentų įteikimo

sistemą. Tačiau kadangi Hagos konvencijos dėl dokumentų įteikimo dalykas patenka į ES vidaus

teisės aktų taikymo sritį,144 santykiuose tarp ES valstybių narių taikomas reglamentas.

1965 m. Hagos konvencija dėl procesinių dokumentų įteikimo145 taikoma teisiniuose

santykiuose su šalimis, prisijungusiomis prie šio dokumento, išskyrus atvejus, kai jos yra Europos

Sąjungos valstybės narės. Dokumentas taikomas tais atvejais, kai vienos Susitariančiosios Valstybės

teismui reikia įteikti procesinius dokumentus civilinėse ar komercinėse bylose kitoje valstybėje

esančiam adresatui. Dokumentas netaikomas tais atvejais, kai nežinomas asmens, kuriam reikia

įteikti procesinius dokumentus, adresas.

Šio teisės akto kūrimo tikslas yra paspartinti procesinių dokumentų įteikimą užsienyje bei

sukurti modernesnių, nei konsulinis ar diplomatinis procesinių dokumentų įteikimas, būdų146.

Pažymėtina, kad valstybės, prisijungdamos prie šio instrumento, turėjo teisę daryti pareiškimus bei

išlygas, pavyzdžiui, prieštarauti procesinių dokumentų įteikimui paštu jų teritorijoje, todėl

kiekvienu atveju būtina patikrinti, ar valstybė, į kurią reikia perduoti procesinius dokumentus,

neriboja pasirinkto procesinių dokumentų įteikimo būdo naudojimo. 1965 m. Hagos konvencija dėl

dokumentų įteikimo taikytina tarpvalstybinėse bylose, susijusiose su ne Europos Sąjungos

valstybėmis narėmis, prisijungusiomis prie šios Konvencijos. Santykiuose tarp Europos Sąjungos

valstybių narių taikytinas Procesinių dokumentų įteikimo reglamentas.

Pažymėtina, kad Procesinių dokumentų įteikimo reglamente bei 1965 m. Hagos

konvencijoje nustatyta itin svarbių taisyklių, susijusių su atsakovo teisių apsauga, pvz.,

reglamentuota bendroji taisyklė, kad teismas, prieš imdamasis nagrinėti bylą, privalo įsitikinti, kad

atsakovas tinkamai ir laiku informuotas apie procesą bei jam tinkamai įteikti procesiniai

dokumentai, nurodytos šios taisyklės išimtys – išvardyti kriterijai, kuriems egzistuojant teismas gali

nuo minėtos taisyklės nukrypti:

Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 1 dalyje ir 1965 m. Hagos

konvencijos 15 straipsnio 1 pastraipoje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teismas negali nagrinėti

144 Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 3 straipsnio 2 dalį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo poziciją (žr. 2006 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo nuomonę 1/03 dėl Bendrijos kompetencijos sudaryti naują Lugano konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, 2006 m. Europos teismų praktikos rinkinys, p. I01145), teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo klausimai priklauso išimtinei Europos Sąjungos išorės kompetencijai, nes yra priimtas atitinkamas Sąjungos vidaus teisės aktas – Procesinių dokumentų įteikimo reglamentas.145 1965 m. lapkričio 15 d. Konvencija „Dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje“ (Žin., 2000-05-31, Nr. 44-1252). 146 Šiuo tikslu konvencijoje nustatyta spartesnių procesinių dokumentų įteikimo būdų (įteikimas per centrines institucijas, kurios įteikia dokumentus pačios arba suorganizuoja jų įteikimą, įteikimas per kompetentingus pareigūnus, įteikimas paštu ir kt.), įtvirtintos standartinės dokumentų formos.

86

bylos iš esmės tol, kol neįsitikina, kad atsakovas buvo informuotas tinkamu būdu (valstybės, kurioje

teikiami procesiniai dokumentai, teisėje nustatyta tvarka arba faktiškai įteikti kitu reglamente

(konvencijoje) numatytu būdu) bei tinkamu laiku (procesiniai dokumentai įteikiami pakankamai iš

anksto, kad atsakovas turėtų galimybę tinkamai pasiruošti gynybai). Pažymėtina, kad Procesinių

dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta bendrosios taisyklės išlyga taikant

LAP.

Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 2 dalyje bei 1965 m. Hagos

konvencijos straipsnio 15 straipsnio 1 pastraipa įtvirtina fakultatyvią ir nuo valstybių narių valios

priklausančią Procesinių dokumentų įteikimo reglamento bei 1965 m. Hagos konvencijos

atitinkamai 19 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 1 pastraipoje įtvirtintos taisyklės išimtį, leidžiančią

nagrinėti bylą net ir tais atvejais, kai nėra tenkinami minėtos bendrosios taisyklės taikymo

kriterijai, su sąlyga, jog tenkinamos atitinkamai Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19

straipsnio 2 dalyje ir 1965 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 2 pastraipoje įtvirtintos sąlygos: 1)

procesiniai dokumentai buvo siunčiami vienu iš būdų, nustatytų atitinkamai Procesinių dokumentų

įteikimo reglamente arba 1965 m. Hagos konvencijoje; 2) nuo dokumento perdavimo dienos praėjo

ne trumpesnis kaip šešių mėnesių laikotarpis, kuris, teismo nuomone, yra pakankamas; 3) nebuvo

gautas procesinių dokumentų įteikimo patvirtinimas, nors buvo dedamos pastangos jį gauti.

Valstybių narių poziciją dėl Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio (ir kitų

straipsnių) taikymo sąlygų galima rasti Europos teisminio atlaso civilinėse ir komercinėse bylose

interneto svetainėje.147

Pagal mūsų šalies pateiktą informaciją, Lietuvos Respublikos teismai gali priimti sprendimą

net ir tuo atveju, kai nebuvo gautas įteikimo ar pristatymo pažymėjimas, jeigu įvykdomos visos

Reglamento 19 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos.148

Duomenis apie prie 1965 m. Hagos konvencijos prisijungusių valstybių pateiktas pozicijas,

praktinę informaciją apie šio teisės akto taikymą, valstybių užpildytus klausimynus galima rasti

Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos interneto svetainėje.149

Tiek Procesinių dokumentų įteikimo reglamentas, tiek 1965 m. Hagos konvencija neriboja

teismo teisės taikyti ex parte laikinąsias apsaugos priemones (Reglamento 19 straipsnio 3 dalis,

Konvencijos 15 straipsnio 3 pastraipa).

Procesinių dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalis ir 1965 m. Hagos

konvencijos 16 straipsnis nustato materialiojo teisinio pobūdžio taisyklę, leidžiančią asmeniui, ne

147 Žr. http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/ds_otherinfostate_lt.jsp 148 Lietuvos Respublikos Konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo užsienyje ratifikavimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 44-1244).149 Adresas internete: http://www.hcch.net/index_en.php?act=conventions.status&cid=17

87

dėl savo kaltės negavusiam procesinių dokumentų, kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo

apskundimo termino pasibaigimo pasekmių netaikymo. Šios teisės normos įgyvendinimo Lietuvos

Respublikoje tvarka detalizuojama Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir

tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje, įtvirtinančiame, kad Procesinių

dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalyje ir 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos

16 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais atsakovas turi teisę paduoti prašymą atnaujinti praleistą

apeliacinio skundo padavimo terminą. Prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo

terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip vieni metai nuo teismo sprendimo priėmimo

dienos.

Lietuvos Respublikos tarptautinės teisinės pagalbos sutartys nenustato reikalavimų dėl

poreikio prieš nagrinėjant bylą sulaukti patvirtinimo apie procesinių dokumentų įteikimą, tačiau

pažymėtina, kad procesinių dokumentų neįteikimas arba netinkamas įteikimas pagal tarptautines

teisinės pagalbos sutartis yra pagrindas atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti kitos susitariančiosios

valstybės teismo sprendimą.

Pažymėtina, kad tiek Procesinių dokumentų įteikimo reglamentas, tiek 1965 m. Hagos

konvencija gali būti taikomi tik tais atvejais, kai žinomas adresato adresas. Lietuvos Respublikos

tarptautinės teisinės pagalbos sutartys tokio imperatyvaus reikalavimo nenustato. Nors sutartys

reikalauja nurodyti asmens, kuriam reikia įteikti dokumentus, adresą, tais atvejais, kai teisinės

pagalbos prašyme nurodytas adresas yra netikslus, valstybės, kurios prašomas suteikti teisinę

pagalbą, institucijos, vadovaudamosi savo įstatymais, imasi priemonių tiksliam gavėjo adresui

nustatyti150.

Procesinių dokumentų įteikimą užsienio subjektams reglamentuoja CPK 801–807

straipsniai. Šis teisinis reglamentavimas, kaip minėta, gali būti taikomas tik tais atvejais, kai tokio

pobūdžio veiksmų nereglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai arba tarptautinės dvišalės ir

daugiašalės sutartys. CPK nustato skirtingą procesinių dokumentų įteikimo mechanizmą skirtingų

kategorijų adresatams:

1. Tais atvejais, kai adresatas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis užsienyje arba

dirbantis Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulate, teismas dėl procesinių

dokumentų įteikimo kreipiasi į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulatus,

esančius atitinkamoje valstybėje (CPK 803 straipsnio 2 dalis).

2. Jeigu asmuo, kuriam turi būti įteiktas procesinis dokumentas, nėra Lietuvos Respublikos

pilietis, teismas per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją kreipiasi į užsienio valstybės

150 Žr. pvz., Lietuvos Respublikos su Rusijos Federacija, Ukraina ir Moldovos Respublika sudarytų tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių 9 straipsnio 2 dalį.

88

teismą ar kitą valstybės instituciją dėl teisinės pagalbos suteikimo. Šios nuostatos taikomos ir

tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos piliečiui, dirbančiam Lietuvos Respublikos

diplomatinėje atstovybėje ar konsulate arba gyvenančiam užsienyje, procesinių dokumentų

įteikti neįmanoma, pasitelkiant į pagalbą Lietuvos Respublikos ambasadą ar konsulatą (CPK

803 straipsnio 4 dalis).

3. Jeigu procesinius dokumentus reikia įteikti asmeniui, kuris fiziškai yra Lietuvoje, tačiau

nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, dokumentai įteikiami per Lietuvos

Respublikos užsienio reikalų ministeriją.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į CPK 113 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad tais atvejais,

kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka

valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Jeigu

pateikiami dokumentai šio Kodekso numatytais atvejais turi būti išversti į užsienio kalbą,

dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus jų

vertimus.

11.2. Įrodymų rinkimas

Teismui, nagrinėjančiam bylą, turinčią tarptautinį (užsienio) elementą, gali tekti gauti

įrodymus, esančius kitos valstybės teritorijoje. Šiuos klausimus reglamentuoja:

▪ Įrodymų rinkimo reglamentas.151 Reglamentas taikomas visų Europos Sąjungos

valstybių narių152 tarpusavio santykiams, kai vienos valstybės narės teismui reikia gauti įrodymus,

esančius kitoje valstybėje narėje. Reglamente nustatyti du įrodymų rinkimo tarp valstybių narių

būdai: tiesioginis ir netiesioginis, išdėstytos taisyklės dėl prašymų perdavimo, gavimo ir vykdymo,

vaizdo konferencijų bei telekonferencijų.

▪ Hagos konvencija dėl civilinio proceso.153 Ši konvencija taikoma tais atvejais, kai reikia

atlikti tam tikrus procesinius veiksmus užsienio valstybėje: perduoti teisminius ar neteisminius

dokumentus, pareikšti prašymą atlikti užsienio valstybėje procesinius veiksmus ar paimti įrodymus.

Konvencija taip pat sureguliuoja civilinės būklės aktų įrašų išdavimo, asmens fizinio sulaikymo

taikymo galimybę ir kt. Šiame teisės akte procesinių dokumentų įteikimo klausimai sureguliuoti 1 –

7 straipsniuose. Pažymėtina, kad šis instrumentas yra gana nepatogus ir archajiškas, nes nustato

151 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose. OL L 174, 2001 6 27, p. 1–24.152 Dokumentas taikomas visoms valstybėms narėms, išskyrus Danijos Karalystę. Danijos Karalystės ir kitų valstybių narių tarpusavio santykiams taikoma 1970 m. Konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose rinkimo užsienyje.153 1954 m. kovo 1 d. Konvencija dėl civilinio proceso (Žin., 2002-10-09, Nr. 97-4255).

89

konsulinį procesinių dokumentų įteikimą. Santykiuose tarp 1965 m. Hagos konvenciją ir

nagrinėjamą konvenciją pasirašiusių valstybių prioritetas teikiamas 1965 m. Hagos konvencijai.

▪ 1970 m. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo

užsienyje.154 Pagal šią konvenciją vienos valstybės teisminė institucija gali teisinės pagalbos

prašymu prašyti kompetentingos kitos susitariančiosios valstybės įstaigos paimti įrodymus arba

atlikti kokį nors kitą teisinį veiksmą civilinėse arba komercinėse bylose. Negali būti prašoma

įrodymų, kurių neketinama panaudoti jau pradėtame ar numatytame pradėti teismo procese.

Terminas „kitas procesinis veiksmas“ neapima teismo dokumentų įteikimo ar proceso dėl teismo

sprendimų ar nutarčių vykdymo pradėjimo, arba sprendimų dėl laikinųjų arba apsaugos priemonių.

Konvencija nustato taip pat ir diplomatų, konsulinių pareigūnų ir įgaliotinių atliekamo įrodymų

paėmimo kitoje šalyje galimybę.

▪ Tarptautinės teisinės pagalbos sutartys. Kaip minėta, šių sutarčių, išskyrus dvišales

sutartis su Turkija ir Kinija, taikymo sritis yra labai plati: dvišalių sutarčių su Rusija ir Ukraina 3

straipsnyje įtvirtintas pavyzdinis procesinių veiksmų, kuriuos vienos Susitariančiosios Šalies

teismai gali prašyti atlikti kitos Susitariančiosios Šalies kompetentingų įstaigų, sąrašas. Teisinė

pagalba apima Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose nurodytų

procesinių veiksmų atlikimą, kaip antai: šalių, liudytojų, ekspertų apklausą, ekspertizių, teisminės

apžiūros atlikimą, daiktinių įrodymų perdavimą, dokumentų įteikimą ir persiuntimą.

▪ Nacionalinė proceso teisė. Teisės normų, sureguliuojančių Lietuvos Respublikos teismų

galimybę prašyti užsienio valstybių kompetentingų įstaigų atlikti vienokio ar kitokio pobūdžio

procesinius veiksmus ir tokio pobūdžio prašymų teikimo tvarką, esama ir Lietuvos Respublikos

tarptautinės privatinės teisės normose, išdėstytose mūsų šalies civilinio proceso kodekse. CPK 803

straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos teismų kreipimąsi dėl teisinės pagalbos, 1 dalyje nustatyta

bendroji taisyklė, kad Lietuvos Respublikos teismai su prašymu suteikti teisinę pagalbą užsienyje

gali kreiptis į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes, konsulatus, užsienio teismus ar kitas

valstybės institucijas. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintas teisinis režimas skiriasi

priklausomai nuo subjekto, dėl kurio turi būti atliekami procesiniai veiksmai (apklausa, procesinių 154 1970 m. kovo 18 d. Konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje (Žin., 2000-05-31, Nr. 44-1250). Ratifikuota 2000 m. balandžio 13 d. Konvencija Lietuvai įsigaliojo 2000 m. spalio 1 d. Pažymėtina, kad šis dokumentas galioja tik šalims, pritarusioms LR prisijungimui. Konvencija galioja Lietuvos Respublikai su šiomis valstybėmis nuo: 2001 m. balandžio 21 d. su Liuksemburgu; 2001 m. gegužės 8 d. su Slovakija; 2001m. liepos 21 d. su Danija; 2001 m. rugsėjo 11 d. su Australija; 2001 m. rugsėjo 11 d. su Vokietija; 2001 m. rugsėjo 21 d. su Argentina; 2001 m. lapkričio 3 d. su Bulgarija; 2001 m. gruodžio 11 d. su Portugalija; 2001 m. gruodžio 14 d. su Suomija; 2002 m. vasario12 d. su Estija; 2002 m. kovo 12 d. su Šveicarija; 2002 m. balandžio 26 d. su JAV; 2002 m. gegužės 25 d. su Ispanija; 2002 m. liepos 15 d. su Švedija; 2002 m. liepos 28 d. su Izraeliu; 2002 m. liepos 29 d. su Norvegija 2003 m. vasario 18 d. su Lenkija 2003 m. rugpjūčio 25 d. su Kinijos Makau ir Honkongo spec. regionu; 2004 m. rugsėjo 26 d. su Latvija; 2005 m. vasario 14 d. su Prancūzija; 2005 m. lapkričio 28 d. su Graikija; 2006 m. liepos 30 d. su Kipru; 2007 m. spalio 28 d. su Nyderlandais; 2009 m. kovo 6 d. su Monaku; 2010 m. kovo 16 d. su Turkija; 2014 m. rugsėjo 6 d. su Serbija.

90

dokumentų įteikimas, įrodymų paėmimas), pilietybės ir pačių reikiamų atlikti procesinių veiksmų

pobūdžio. Pagal CPK 803 straipsnio 3 dalį, į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar

konsulatus teismai teisinės pagalbos kreipiasi, jeigu asmuo, kuris turi būti apklaustas arba kuriam

turi būti įteiktas procesinis dokumentas, yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis užsienyje

arba dirbantis Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulate. CPK 803 straipsnyje

nustatyta, kad į Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulatus galima kreiptis tik dėl

procesinių dokumentų įteikimo arba apklausos. Tais atvejais, kai reikia taikyti prievartos priemones,

atsižvelgiant, kad diplomatinės ir konsulinės atstovybės įgaliojimų atitinkamai veikti užsienio

valstybėje neturi, taikoma CPK 803 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė – prašoma atlikti „kitokį

procesinį veiksmą“.

CPK 803 straipsnio 3 dalis įtvirtina teisės normas dėl „tikrosios“ teisinės pagalbos užsienyje,

kai Lietuvos Respublikos teismas, veikiantis šios šalies vardu, kreipiasi į kitą suvereną, prašydamas

atlikti vienokio ar kitokio pobūdžio teisinius veiksmus. Ši teisės norma nustato, kad Lietuvos

teismas į užsienio valstybės teismą ar kitą valstybės instituciją dėl teisinės pagalbos suteikimo

kreipiasi, jeigu asmuo, kuris turi būti apklaustas arba kuriam turi būti įteiktas procesinis

dokumentas, nėra Lietuvos Respublikos pilietis arba jeigu reikia atlikti kitokį procesinį veiksmą.

Lietuvos Respublikos teismai turi teisę prašyti užsienio valstybės teismo leisti naudoti ryšių

technologijas (vaizdo konferenciją, telekonferenciją ir kitas) renkant įrodymus.

IŠVADOS

1. Teismas, nustatęs šeimos byloje egzistuojantį tarptautinį (užsienio) elementą, ex officio turi

spręsti dėl teismo jurisdikcijos nagrinėti byloje pareikštus reikalavimus. Tam teismas turi

nustatyti byloje egzistuojančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdį ir valstybę, su kuria šis

yra susijęs; pagal tai parinkti nustatant jurisdikciją ar atliekant kitą procesinį veiksmą aktualius

taikytinus teisės aktus – ES reglamentus, tarptautines daugiašales sutartis, tarptautines teisinės

pagalbos sutartis ar nacionalinę teisę. Siekiant nustatyti taikytiną teisės aktą svarbu patikrinti jo

reguliuojamų teisinių santykių sritį, nustatyti teisės akto galiojimą teritorijoje, laiko atžvilgiu;

įvertinti jo santykį su kitais teisės aktais (detaliau žr. apžvalgos 1 dalį, p. 8).

2. Tais atvejais, kai nustatoma, kad ginčo tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su ES

valstybe nare, teismas turi pareigą kiekvienam tokioje byloje pareikštam reikalavimui (dėl

santuokos nutraukimo, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl išlaikymo) nagrinėti

jurisdikciją nustatyti atskirai, nepriklausomai nuo to, ar tie reikalavimai pareikšti kartu vienu

ieškiniu, ar atskirai, nes kiekvieno iš šių reikalavimų jurisdikciją nustato skirtingi teisės aktai.

91

Bylose, kuriose ginčas susijęs su kitomis nei ES valstybėmis, teismas reikalavimus dėl

jurisdikcijos nustatymo turėtų nustatyti pagal šią sritį reglamentuojančius teisės aktus (dvišalius

ar daugiašalius tarptautinius susitarimus, nacionalinę teisę). Tam, kad teismas galėtų spręsti dėl

jurisdikcijos pagrindo nagrinėti pareikštą reikalavimą, jis turi reikalauti iš bylos šalių pateikti

visus jų turimus įrodymus, leidžiančius nustatyti jurisdikciją lemiančių kriterijų buvimą. Tais

atvejais, kai teismui nepakanka duomenų jurisdikcijai nusistatyti, jis turi taikyti procesinių

dokumentų trūkumų šalinimo institutą ir šalims nurodyti patikslinti atitinkamus duomenis

(detaliau žr. apžvalgos 10 dalį, p. 82). Pažymėtina, kad teismas gali neturėti jurisdikcijos

nagrinėti visus pareikštus byloje reikalavimus, todėl tokiais atvejais, priklausomai nuo to, su

kuria valstybe susijęs ginčas ir koks taikytinas teisinis reglamentavimas, teismas turėtų spręsti

dėl galimybės sujungti pareikštus reikalavimus (detaliau žr. apžvalgos 4 dalį, p. 39) ar

jurisdikcijos perdavimo (detaliau žr. apžvalgos 5 dalį, p. 49). Nesant tokių galimybių, teismas

reikalavimus, kurių nagrinėti jis neturi jurisdikcijos, turi palikti nenagrinėtus.

3. Tais atvejais, kai nustatoma, jog ginčo tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su ES

valstybe nare, reikalavimo dėl santuokos nutraukimo jurisdikcijos klausimas turėtų būti

sprendžiamas pagal reglamentą „Briuselis II bis“, kuriuo remiantis jurisdikcija paprastai

nustatoma arba pagal sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos, arba abiejų šalių pilietybės

kriterijų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutuoktinis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra

vienoje iš ES valstybių narių ar kuris yra šios valstybės pilietis, į teismą gali būti paduotas tik

vadovaujantis bendromis reglamento nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis (detaliau žr.

apžvalgos 2.1 dalį, p. 12). Tais atvejais, kai susijusi valstybė yra ne ES valstybė narė, teismas

jurisdikciją nagrinėti reikalavimą nutraukti santuoką turi nusistatyti arba pagal nacionalinę teisę

(detaliau žr. 2.3 dalį, p. 23), arba pagal tarptautines teisinės pagalbos sutartis, jei ginčas susijęs

su valstybe, su kuria Lietuvos Respublika turi sudariusi tokią sutartį (detaliau žr. apžvalgos 2.2

dalį, p. 22).

4. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį nustatoma jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl tėvų pareigų

ES viduje ir 1996 m. Hagos konvencijos valstybėse narėse, yra vaiko nuolatinė gyvenamoji

vieta, todėl teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios

vietos nustatymo bylą, gali nesutapti (detaliau žr. apžvalgos 3 dalį, p. 24). Tokiu atveju, esant

šalių sutikimui ir kitoms teisės aktuose nustatytoms sąlygoms bei vadovaujantis geriausiais

vaiko interesais, galimas kelių susijusių reikalavimų sujungimas (jurisdikcijos prorogacija),

suteikiantis teisę santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiam teismui spręsti ir su vaiku

susijusius klausimus (detaliau žiūrėti apžvalgos 4 dalį, p. 39). Tais atvejais, kai su susijusia

valstybe, kuri nėra ES valstybė narė, Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę teisinės

92

pagalbos sutartį, taikomos šioje sutartyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės, kurios paprastai

remiasi vaiko pilietybės kriterijumi (detaliau žr. apžvalgos 3.3 dalį, p. 39).

5. Tam tikrais atvejais reikalavimas dėl tėvų pareigų gali būti geriau išspręstas kitoje valstybėje,

todėl reglamentas „Briuselis II bis“ ir 1996 m. Hagos konvencija nustato jurisdikcijos

perdavimo galimybę. Atitinkamas teisės aktas taikomas atsižvelgiant į tai, ar susijusi valstybė

yra ES valstybė narė ar 1996 m. Hagos konvencijos dalyvė. Pabrėžtina, kad jurisdikciją

perduoti kitos valstybės teismui galima tik tais atvejais, kai tai atitinka geriausius vaiko

interesus ir vaiką su kita valstybe sieja konkretus ryšys. Pažymėtina, kad jurisdikciją perduoti

gali tik ją turintis teismas, kuris pradėjęs nagrinėti bylą pagal joje paaiškėjusias aplinkybes šalių

prašymu ar savo iniciatyva sprendžia klausimą dėl jurisdikcijos perdavimo kitos valstybės

teismui, o jurisdikciją priimantis teismas turi būti tikras, kad perėmęs jurisdikciją galės imtis

konkrečių veiksmų vaiko klausimui operatyviai išspręsti, t. y. jurisdikcijos perdavimas nėra tik

formalus veiksmas, juo siekiama efektyviau išspręsti su vaiku susijusius klausimus (detaliau žr.

apžvalgos 5 dalį, p. 49).

6. Priklausomai nuo to, kuri valstybė yra susijusi su byla (reikalavimu) dėl išlaikymo, jurisdikcija

bus nustatoma pagal Išlaikymo reglamentą, 2007 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų ir

kitokių išlaikymo išmokų išieškojimo, naująją Lugano konvenciją, tarptautines teisinės

pagalbos sutartis ar nacionalinę teisę. Reikalavimo dėl išlaikymo jurisdikcija paprastai

nustatoma pagal skolininko arba kreditoriaus gyvenamąją vietą. Taip pat šis reikalavimas gali

būti nagrinėjamas ir teisme, kuriame sprendžiamas santuokos nutraukimo ar tėvų pareigų

klausimas, nepriklausomai nuo šalių gyvenamosios vietos (detaliau žr. apžvalgos 6 dalį, p. 55).

7. Reikalavimo dėl bendro turto padalijimo jurisdikcija paprastai nustatoma pagal nacionalinės

teisės tarptautinio civilinio proceso taisykles arba tarptautines teisinės pagalbos sutartis, jei su

susijusia valstybe Lietuvos Respublika turi pasirašiusi tokią sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad

reikalavimas padalyti bendrą sutuoktinių turtą dažniausiai yra pateikiamas kartu su reikalavimu

nutraukti santuoką, nesant bendrų tarptautinės privatinės teisės normų spręsti jurisdikcijos

klausimus dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo, vadovaujantis civilinio proceso

koncentruotumo ir ekonomiškumo principais, bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimas

galėtų būti sprendžiamas tame pačiame teisme, kuriame nagrinėjama ir santuokos nutraukimo

byla, jei su tuo sutinka ginčo šalys ir to nedraudžia imperatyviosios nacionalinės teisės normos

ar tarptautinės teisinės pagalbos sutarties nuostatos (detaliau žr. apžvalgos 7 dalį, p. 67).

8. Tais atvejais, kai su ginčo tarptautiniu (užsienio) elementu susijusi valstybė yra sudariusi su

Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, sprendžiant jurisdikcijos nustatymo

klausimą šeimos byloje paprastai bus taikytina būtent ši sutartis. Daugumoje tokių tarptautinių

93

teisinės pagalbos sutarčių pagrindinis jurisdikcijos nustatymo kriterijus yra šalių ir vaiko

pilietybė ar nuolatinė gyvenamoji vieta. Teismas kiekvienu atveju turėtų pasitikrinti taikytinos

tarptautinės teisinės pagalbos sutarties nustatytas jurisdikcijos taisykles, galimybę nagrinėti

susijusius reikalavimus kartu, perduoti jurisdikciją kitos susitariančiosios valstybės teismui ir

pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai ginčo šalys, kurios yra susitariančiųjų

šalių piliečiai, gyvena ES valstybėse narėse, bus taikomas ES teisinis reguliavimas (detaliau žr.

apžvalgos 2.2, 3.3, 6.3, 7 dalis).

9. Nors dauguma atvejų teisės aktai ir faktinės aplinkybės nukreipia jurisdikciją tik vienos

valstybės teismui, dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali susiklostyti tokia situacija, kai tuo

pačiu metu byla pradėta kelių valstybių teismuose. Tam, kad būtų išvengta tokio pobūdžio

situacijų, teisės aktuose numatomos jurisdikcijos kolizijų sprendimo taisyklės. ES viduje

taikoma lis pendens – pirmajam – geresnė teisė – taisyklė suteikia pirmumo teisę ES viduje tos

valstybės teismui, kuriame buvo pirmiau iškelta byla dėl to paties reikalavimo tarp tų pačių

šalių. Ši taisyklė gali būti taikoma ir santykiuose su valstybėmis, su kuriomis Lietuvos

Respublika yra sudariusi tarptautines teisinės pagalbos sutartis, jei tai nustato konkreti sutartis.

Tarptautinio civilinio proceso normos, įtvirtintos CPK LIX skyriuje, pirmumo laike taisyklės

nenustato (detaliau žr. apžvalgos 8 dalį, p. 70).

10. Laikinąsias apsaugos priemones paprastai taiko teismas, turintis jurisdikciją spręsti klausimą iš

esmės, tačiau tam tikrais atvejais (kai tai skubu, būtina ir apibrėžta laike) laikinąsias apsaugos

priemones gali taikyti ir teismas, kuriame dar tik sprendžiamas jurisdikcijos nustatymo

klausimas. Pabrėžtina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik prevenciniu tikslu ir

neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (detaliau žr. apžvalgos 9 dalį, p. 75).

11. ES teisės aktuose įtvirtinto jurisdikcijos tikrinimo tikslas yra užtikrinti asmens teisę į tinkamą

teisminę gynybą, todėl teismas turi įsitikinti ne tik savo, bet ir galimai kitos valstybės

jurisdikcijos nagrinėti ginčą buvimu. Svarbiausia, kad ginčas neliktų neteismingas nė vienam

teismui, todėl tais atvejais, kai pagal bendrąsias taisykles teismas neturi jurisdikcijos spręsti

vieno ar kito klausimo, tačiau pagal taikytinus teisės aktus, teismo nuomone, jokios kitos

valstybės teismas taip pat neturėtų pagrindo nagrinėti ginčą, teismas turėtų prisiimti jurisdikciją

ir spręsti klausimą iš esmės (detaliau žr. apžvalgos 10 dalį, p. 82).

12. Teismas, atlikdamas procesinius veiksmus šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu,

visų pirma turi raginti šalis būti aktyvias ir pateikti visus reikalingus duomenis, leidžiančius

jam nustatyti jurisdikciją ir priimti bylą nagrinėti, tačiau teismas taip pat turi būti aktyvus ir

bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių teisminėmis ir neteisminėmis

94

institucijomis, kad būtų surinkti bylai reikalingi įrodymai ir šalys būtų tinkamai informuotos

apie procesą (detaliau žr. apžvalgos 11 dalį, p. 85).

Lietuvos Aukščiausiojo TeismoTeisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas

Pritarta 2015 m. gruodžio 2 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarime