Lietuvos žmogaus teisių asociacija (LŽTA),

įkurta 1989 m.

LŽTA atstovauja:Tarptautinei žmogaus teisių

gynimo lygų federacijai FIDH (būstinė Paryžiuje)

www.fidh.org

Europos žmogaus teisių asociacijai AEDH

(būstinė Briuselyje)www.aedh.eu

Tarptautinei Helsinkio žmogaus teisių federacijai

IHF (reformuojama)www.ihf-hr.org

Vyriausiasis redaktorius:Vytautas Budnikas

Išleido: Lietuvos žmogaus teisių asociacija

Nuotraukos: Olgos Posaškovos, V. Gelumbausko ir kt.

Viršelis Aurelijaus Petrikausko

Spausdino: UAB “Pozicija” spaustuvė

Kalvarijų 125, VilniusTiražas 2000 egz.

Redakcijos adresas: Laisvės pr.60-302 LT-05120 Vilnius. Tel. 8 5 2429051

faksas: 8 5 2460752 el.paštas: komitetas@lzta.lt

int. prieiga: www.lzta.lt

Rėmėjai:UAB “Pozicija”

UAB “Ūlos tėkmė”VŠĮ Bendrijų ir bendruomenių

teisių centrasUAB leidykla “Margi raštai”

TURINYS

AR IŠ TIESŲ PERMAINOS?................................................................................ 2 p.

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS. I KONFERENCIJA..................3 p.VIEŠOJO INTERESO SĄVOKA, JOS VARTOJIMAS ES VALSTYBIŲ IR ES TEISĖS AKTUOSE, VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS......................4 p.Arminas Lydeka. PAMATINES VERTYBES SAUGO KONSTITUCIJA.............7 p.Stasys Šedbaras. KAS TAI YRA VIEŠASIS INTERESAS?..................................8 p.Jonas Markevičius. JAU DVIDEŠIMT METŲ DISKUTUOJAME......................9 p.Darius Raulušaitis: KLAUSIMAS AKTUALUS NE TIK PROKURORAMS......9 p.Vytautas Nekrošius. AR TEISMAS YRA VIEŠĄJĮ INTERESĄ GINANTIS

SUBJEKTAS?..................................................................................................10 p.Alfonsas Vaišvila. ŽMOGAUS TEISĖS IR VIEŠASIS INTERESAS.................12 p.Egidijus Laužikas. VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS KASACIJOJE................17 p.Dainius Raižys. VIEŠASIS INTERESAS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE.............................23 p.Egidija Stauskienė. VIEŠOJOJO INTERESO GYNIMAS CIVILINIO

PROCESO TVARKA ......................................................................................25 p.Stasė Petravičienė. ESMINĖS VIEŠOJO INTERESO GYNIMO

PROBLEMOS..................................................................................................28 p.Paulius Markevičius. ENERGETIKOS MONOPOLIJOS GRASINA

PILIETINEI VISUOMENEI MILIJONINIAIS IEŠKINIAIS.........................33 p.Liudvikas Ragauskis. VIEŠOJO INTERESO KAIP TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTO TEISINĖ SAMPRATA.....................................34 p.Jūratė Markevičienė. VISUOMENĖS TEISĖS IR GALIMYBĖS GINTI

VIEŠĄJĮ INTERESĄ APLINKOS IR KULTŪROS PAVELDO SRITYJE IKITEISMINE IR TEISMINE TVARKA.......................................36 p.

Janina Gadliauskienė. VIEŠASIS INTERESAS IR VISUOMENĖ.....................47 p.Ričardas Piličiauskas. VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS ADMINISTRACINIUOSE TEISMUOSE......................................................48 p.Vytautas Budnikas. BENDROJO INTERESO PRIORITETAS...........................53 p.LIETUVOS NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ KREIPIMASIS

Į LR SEIMO ŽMOGAUS TEISIŲ KOMITETO KONFERENCIJĄ „VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS“...............................................54 p.

LIETUVOS TEISINĖ SISTEMA. II KONFERENCIJA ...............................56 p.Saulius Pečeliūnas. LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ

KONSTITUCINĖ APSAUGA.........................................................................57 p.Gintaras Songaila. TEISMŲ SPRENDIMŲ VYKDYMO PROBLEMOS.........59 p.Julija Keršienė. TEISININKŲ RENGIMO TOBULINIMAS............................. 61 p.Ričardas Piličiauskas. TURI ĮSITRAUKTI VISUOMENĖ..................................62 p.Vytautas Šulija. SPECIALIZUOTŲ TEISMŲ ADMINISTRACINIŲ

GINČŲ KOMISIJŲ POREIKIS TEISINĖJE SISTEMOJE...........................64 p.Remigijus Šimašius. APIE PADĖTIES VERTINIMĄ, APIE SISTEMINES

YDAS IR JŲ SPRENDIMUS, IR APIE TARĖJŲ ARBA PRISIEKUSIŲJŲ INSTITUTĄ.....................................................................................................66 p.

Alfonsas Butė. PAGRĮSTA BAUSMĖ NEPIKTINA ..........................................68 p.VISUOMENĖ NUSPRĘS, KOKIŲ TEISMŲ REIKIA LIETUVAI ...................70 p.AR POKYČIAI BUS ESMINIAI? .......................................................................71 p.

LIETUVOS TEISINĖ SISTEMA

4

AR IŠ TIESŲ PERMAINOS?Šis leidinys - tai Lietuvos teisinės sistemos analizė viešojo intereso aspektu. LR Konstitucinis

Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime apibrėžė viešojo intereso sampratą, pažymėdamas, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai in-ter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tiesa, dėl vertybių dar vieningai nesutariama. Kitoje nutartyje KT nurodė, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), o juk pamatinės vertybės nekinta! Profesorius Alfonsas Vaišvila viešuoju interesu vadina bendruoju visuomenės interesu pagrįstas vertybes. Bendrasis interesas pirmiausiai susijęs su tautos saugumo, išlikimo, politinės laisvės ir nepriklausomybės vertybėmis ir poreikiu jas apginti, išlaikyti. A.Vaišvilos nuomone, su privataus intereso įsivyravimu prasi-deda Lietuvos valstybės ir visuomenės riedėjimas žemyn, ir taip nuo XVI a., kai Lietuva pra-rado valstybingumą. Nemokėdami naudotis laisve, Lietuvos bajorai du šimtus metų mokėsi ją branginti nelaisvėje, mokėsi privatų interesą derinti su bendruoju (viešuoju).

Panaši būklė ir šiandienos mūsų valstybėje. Nuvilta kelis dešimtmečius skiepyto primityvaus kolektyvizmo, visuomenė metėsi į kitą kraštutinumą – į privataus intereso adoravimą. Atkūrus nepriklausomybę iš teismų sistemos pirmiausia buvo pašalintas tarėjų institutas. Taip visuomenė neteko galios įtakoti teismų darbo ir priimamų sprendimų. Šiandien Lietuva bene vienintelė ES valstybė, teismuose neturinti visuomenės atstovų.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Tačiau viešojo intereso deramai negina pati prokuratūra - LR Generalinėje prokuratūroje netgi panaikintas skyrius viešajam interesui ginti.

Pagal LR įstatymus viešąjį interesą turėtų ginti specialios viešojo administravimo institucijos. Bet daugelis jų - Valstybės kontrolės departamentas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir kt. - net neturi teisės kreiptis į teismą. Todėl raginimai valstybės institucijas uoliau ginti viešąjį interesą tėra teisiškai nereglamentuotas tuščiažodžiavimas.

Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime pažymėjo, kad teismai taip pat yra įpareigoti ginti viešąjį interesą. Bet sunku ginti tai, kas neapibrėžta, nuolat kinta, nėra sufor-muotos vieningos teismų praktikos. Todėl viešąjį interesą teismai dažniausiai gina tik viešajai opinijai spaudžiant.

Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (LR Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

2002 m. Lietuvoje įsigaliojo Jungtinių Tautų Europos Ekonominės komisijos konvencija dėl visuomenės teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais (toliau – Orhuso konvencija). Ši konvencija priskiriama žmogaus teisių sričiai, nes gina pamatines visuomenės vertybes. Tačiau realiai piliečiai joje suteiktomis teisėmis pasinaudoti negali. Teismų sistema sutvarkyta taip, kad privatūs interesai ginami aktyviau - už jų slypi finansiniai ištekliai, vadinasi, ir galia. Todėl pamatinės visuomenės vertybė genamos į kasdieninio gyvenimo užribį.

Tai per du nepriklausomybės dešimtmečius neabejotinai paveikė visuomenės sąmonę. Politinio elito teisinis nihilizmas ir asmeninės naudos vaikymasis galiausiai ne tik nuslopino pilietiškumą, bet ir pakirto žmonių tikėjimą savo valstybe. Šimtai tūkstančių praradusiųjų viltį pritapti ir dirb-ti tėvynės labui pasirinko emigracijos kelią. Dauguma jų į Lietuvą niekada nesugrįš. Neišgalinti savo piliečiams garantuoti teisingumo, įstatymų darnos ir jų viršenybės valstybė turi pripažinti, kad išvykstančiųjų ateitimi, jų socialinių, ekonominių ir kitų teisių apsauga labiau pajėgios

5

POZICIJA

pasirūpinti kitos valstybės. Jau kuris laikas mūsų šalis tenkinasi vaidmeniu donoro, teikiančio kitų šalių darbo rinkai gerai paruoštus darbingo amžiaus specialistus - profesionalius gydytojus, statybininkus, vairuotojus, pasilikdama išimtinę prievolę išlaikyti senyvo amžiaus arba nedar-bingus ir socialiai remtinus piliečius. Matyt, artimiausiu metu teks susitaikyti ir su būsimuoju imigracijos srautu.

Ilgokai ignoravęs šeimos instituto irimą, mažėjantį gimstamumą ir masinę piliečių emigraciją politinis elitas pagaliau ėmė suvokti nacionalinės tragedijos mastą. Greitų sprendimų tokioje situacijoje nebūna. Dėl to pasirinktas vienintelis, daug materialinių resursų nereikalaujantis, bet sudėtingas kelias - piliečių pasitikėjimo savo valstybe atkūrimas. Ji galima atkurti per bendrąją naudą, bendrąjį interesą, kuris vyrautų prieš privačius interesus, nes, anot prof. A.Vaišvilos, tik viešojo intereso viršenybės prieš privačius interesus sąlygomis tauta gali išlikti ir siekti pažangos.

Prieš dvejus metus Lietuvoje visuomenės pastangomis buvo inicijuotas viešojo intereso gy-nimo įstatymas. Teisininkai nesutarė net dėl paties viešojo intereso apibrėžimo, todėl įstatymas nebuvo priimtas. Vis dėlto permainos teisėkūroje ir teismuose prasidėjo. Faktas, kad 700 Lietu-vos teisėjų kasdien išnagrinėja po 1000 bylų, anot LAT pirmininko Gintaro Kryževičiaus, rodo, kad padėtis nėra beviltiška. LR Teisingumo ministras Remigijus Šimašius tvirtina, jog teismuose aktyviai diegiama elektroninė sistema ir žmonės greitai galės visus su byla susijusius dokumen-tus perduoti ir gauti iš teismo elektroniniu būdu, pvz., pateikti prašymą dėl teismo įsakymo. Teisėjai taip pat daugelį dalykų galės atlikti elektroninėje erdvėje, priimti kai kuriuos sprendimus. Paprastesnė taps liudytojų apklausa – jie galės būti apklausiami vaizdo konferencijos, telekon-ferencijos ar panašiu būdu. Teismo posėdžių protokolai nebus rašomi ranka, o garso įrašymo įranga. Procesinius dokumentus advokatams, antstoliams, notarams, valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, finansų įstaigoms bei draudimo įmonėms teismas taip pat teiks elektroninių ryšių priemonėmis. Į elektroninę erdvę persikels antstolių vykdomas turto pardavimo iš varžytinių procesas, internete atliekami pardavimai taps sąžiningesni, skaidresni, pritrauks daugiau varžytinių dalyvių, sudarys geresnes galimybes turtą parduoti už aukščiausią kainą.

Minimos permainos esminės. Bet ar to pakanka, kad grįžtų visuomenės pasitikėjimais teis-mais, teisėtvarkos sistema ir pačia valstybe?

Apie pamatines vertybes, jų gynimą ir permainas teismų sistemoje daug diskutuota šių metų balandžio mėnesį LR Seime surengtose konferencijose „Viešasis interesas ir jo gynimas“ bei „Lietuvos teisinė sistema“. Jose dalyvavo mokslininkai, teisininkai, teismų, prokuratūros, kitų teisėtvarkos institucijų darbuotojai, visuomeninių judėjimų atstovai. Šiame leidinyje pateikiama abiejų konferencijų medžiaga chronologine tvarka.

Dėl laiko stokos konferencijose sutrumpinti pranešimų tekstai ir nepasakytos kalbos, auto-riams pateikus, spausdinamos visos.

Vytautas Budnikas

Balandžio 8 d. LR Seimo žmogaus teisių komitetas kartu su Lietuvos žmogaus teisių asociacija surengė konferenciją „Viešasis interesas ir jo gynimas”. Joje dalyvavo Lietuvos teismų teisėjai, prokuratūros darbuotojai, teisės mokslininkai, teisininkai ir visuomeninių organizacijų atstovai. Konferencijoje aptartas viešojo intereso sampratos klausimas, teismų praktika vertinant viešąjį interesą, esminės viešojo intereso gynimo problemos, prokuroro vaidmuo ginant viešąjį interesą, viešojo intereso užtikrinimas energetikos srityje, aplinkos ir kultūros paveldo kaip viešojo intereso objekto tema, visuomenės dalyvavimas priimant svarbiausius sprendimus.

Konferencijos pranešimai svarbūs tuo, kad Lietuvoje iš esmės viešasis interesas visais aspektais ir taip plačiai dar nebuvo nagrinėjamas.

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMASI KONFERENCIJA

6

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijaParlamentinių tyrimų departamentas

VIEŠOJO INTERESO SĄVOKA, JOS VARTOJIMAS ES VALSTYBIŲ IR ES TEISĖS AKTUOSE,

VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS

Viešojo intereso sąvokos apibrėžimo teisės aktuose problemaFilosofijos, sociologijos, ekonomikos, politologijos, teisės mokslų teoretikai viešojo intereso (angl. public

interest) sąvoką 1 gvildena šimtmečius ir yra sukūrę daug jos interpretacijų 2. Moderniaisiais laikais ši sąvoka persikėlė į norminio teisinio reguliavimo lygmenį, paplito labai įvairiose jo srityse ir gali būti aptinkama daugelio Europos valstybių bei tarptautinės teisės aktuose - faktiškai visur, kur vienų ar kitų teisės normų kūrėjai įžvelgia būtinybę nustatyti tam tikrą reglamentavimą, specifiškai apsaugantį visuomenės ar bent jos dalies svarbius poreikius nuo galimai jiems kylančių grėsmių. Vartojant viešojo intereso sąvoką itin plačiame teisinio reguliavime kontekste, ES šalių teisės aktuose paprastai nesistengiama formuluoti norminių jos apibrėžimų. Šios sąvokos aiškinimas dėl jos daugiaaspektiškumo tradiciškai paliekamas teismų praktikai3. Nacionalinių teismų, Europos Žmogaus teisių teismo, Europos Teisingumo teismo praktika viešojo intereso sąvokos turinį teisės aktuose atskleidžia per tokias kategorijas kaip socialinis teisingumas, teisėtumas, ob-jektyvumas, vertybių prioritetas kiekybės atžvilgiu, proporcingumas, interesų derinimas ir kt. Iš Europos Teisingumo teismo jurisprudencijos analizės yra daroma išvada, kad šio teismo interpretacijoje viešojo in-tereso koncepcija pabrėžia kolektyvinio intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus4. Tuo pačiu viešasis interesas suprantamas kaip plati sąvoka, apimanti politinę, socialinę, kultūrinę ir dvasinę viešojo gyvenimo sritis, kuriai būdingas dinamizmas 5. Vadinasi, ji gali kisti kartu su pačia visuomene ir būti vis naujai interpretuojama įvairiose teisės taikymo srityse.

Viešojo intereso sąvokos vartojimas ES valstybių ir ES teisės aktuoseKalbant apie viešojo intereso sąvokos vartojimą nacionaliniuose ES šalių teisės aktuose, visų pirma kons-

tatuotinas jos paplitimas šių šalių konstitucijose. Čia viešasis interesas itin dažnai minimas privačios nuosa-vybės teisės apribojimo kontekste. Pvz. Estijos konstitucijos 32 str. nurodo, kad nuosavybė gali būti paimta be savininko sutikimo tik esant viešajam interesui įstatymo numatytais atvejais ir tvarka bei sąžiningai ir nedelsiant atlyginant; nuosavybė negali būti naudojama priešingai viešajam interesui6. Vengrijos konstitu-cijos 13 str. nurodo, kad nuosavybė gali būti eksproprijuota tik išimtiniais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas, ir tik įstatymo numatytais atvejais ir tvarka, pilnai, besąlygiškai ir nedelsiant kompensuojant7. Ny-derlandų konstitucijos 14 str. nurodo, kad ekspropriacija galima tik dėl viešojo intereso su išankstiniu visiš-ku atlyginimu pagal parlamento priimtą įstatymą (išankstinis atlyginimas nebūtinas ypatingais nedelstinos ekspropriacijos atvejais); parlamento ar jo priimto įstatymo numatytais atvejais pilnai ar dalinai kompensuo-jama už kompetentingos institucijos, veikusios viešojo intereso labui, padarytą žalą nuosavybei ar savininko teisių apribojimus8. Vokietijos pagrindinio įstatymo 14 str. nurodo, kad nuosavybė sukelia pareigas, o jos naudojimas turi tarnauti viešajam gėriui; tik viešojo gėrio sumetimais galima ekspropriacija, kuri gali būti vykdoma pagal įstatymą, numatantį kompensacijos pobūdį ir dydį, o kompensacija turi būti nustatoma lai-kantis teisingo balanso tarp savininko interesų ir viešojo intereso9.

Be abejo, viešasis interesas ES šalių konstitucijose gali būti siejamas ne vien tik su nuosavybės ekspro-

1 Dažnai tapačia ar beveik tapačia prasme vartojamos ir kitos sąvokos - viešasis gėris (angl. public good), viešasis poreikis (angl. public need), bendrasis interesas (angl. general interest) ir kt.2 Plačiau apie tai:J. Gumbis. Public Interest: Problem of Conceptualisation. V., 2006http://mfo.smf.ktu.lt/Edukin/zumalas/archive/pdf72006%201%20(5n/l%20Jaunius%20GumD. Korsakaitė. Viešasis interesas valstybinio reguliavimo požiūriu: sampratos analizė ir formulavimas. V., 2006 http://www.leidykla.eu/fileadmin/Ekonomika/76/Diana Korsakaite.pdf3 Ir kai kurių Lietuvos teisės ekspertų nuomone, pateikti bendrojo pobūdžio viešojo intereso sąvoką ne tik kad gana sudėtinga, bet ir nėra jokios prasmės (visada liks pavojus, kad vienas ar kitas atvejis bus pamirštas), todėl aiškinti šią sąvoką turėtų būti palikta vien teismų praktikai, kaip kad yra daugelyje pasaulio valsty-bių. E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė (I tomas). V.,2003; p. 267.4 J. Gumbis. Public Interest: Problem of Conceptualisation. V., 2006http://info.smf.km.lt/Edukm/zumalas/archive/pdf/2006%201%20(51)/l%20Jaunius%20Gumbis.pdf5 Ten pat.6 The Constitution of the Republic of Estonia http://www.legaltext.ee/text/en/X0000Kl.htm7 The Constitution of the Republic of Hungary http://www.mkab.hu/en/enpaqe5.htm8 The Constitution of the Kingdom of the Netherlands 2008 http://www.riiksoverheid.nl/bestanden/documenten-en-publicaties/publicaties-pb51/me-constitution-kingdom-of-the-netherlands-2008/07br2008gl09.pdf9 Basic Law for the Federal Republic of Germany https://www.btg-bestellservice.de/pdf/80201000.pdf

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

7

prijavimo klausimais. Pvz. Čekijos konstitucijos 30 str. nurodo, kad parlamento Atstovų rūmai su viešuoju interesu susijusių reikalų tyrimui gali sukurti tyrimų komisijas, kai to reikalauja bent penktadalis deputatų10; Vengrijos konstitucijos 20 str. nurodo, kad parlamento nariai turi vykdyti savo pareigas viešojo intereso la-bui11; Nyderlandų konstitucijos 132 str. nurodo, kad savivaldos administracinių organų priimti sprendimai gali būti panaikinti tik karaliaus sprendimu ir tik tais atvejais, kai jie prieštarauja įstatymui ar viešajam inte-resui12; Slovėnijos konstitucijos 74 str. nurodo, kad komercinė veikla negali prieštarauti viešajam interesui, o 155 str. nurodo, kad tam tikros įstatymų nuostatos gali turėti retrospektyvią galią, jei to reikalauja viešasis interesas, ir jokios įgytos teisės tuo nepažeidžiamos13.

Viešojo intereso sąvoka ES šalių teisės aktuose plačiai vartojama ir už konstitucijų ribų, t.y. nustatant detalesnį reguliavimą labai įvairiose visuomenės santykių srityse. Pvz. Austrijos Telekomunikacijų įstatymas (53 str.) įpareigoja transporto, inovacijų ir technologijų ministrą nustatyti transliavimo dažnių naudojimo ir licencijavimo tvarką, atsižvelgiant, be kita ko, į esminius viešojo intereso reikalavimus14; Švedijos Aplinkos kodeksas (3 skyriaus 6 str.) nurodo, kad žemės ir vandens teritorijos, kaip ir fizinė aplinka apskritai, kurios yra svarbios viešojo intereso požiūriu dėl savo gamtinės, kultūrinės ar rekreacinės vertės, turi būti įmanomai saugomos nuo jas žeidžiančių priemonių15; Suomijos Viešųjų prokurorų įstatymo 1 str. nustato prokurorų pareigą vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, be kita ko, viešąjį interesą atitinkančiu būdu16; Prancūzijos Intelektualinės nuosavybės kodeksas (L613-18 str.) tam tikrais atvejais numato galimybę valdžios institucijų sprendimais išduoti licencijas pagal patentus, kurių savininkai nesudaro galimybės jais pasinaudoti, jeigu negalėjimas pasinaudoti šiais patentais esmingai trukdo ekonomikos raidai ir prieštarauja viešajam intere-sui17. Vokietijos Administracinio proceso įstatymas (28 str.) nurodo, kad prieš įgyvendinant administracin-ius valdžios institucijų sprendimus, kurie liečia tam tikrus suinteresuotus asmenis, turi būti išklausomi šių asmenų komentarai dėl susijusių su tais sprendimais faktų. Tačiau ši garantija gali būti tam tikrais atvejais netaikoma, tarp jų - kai nedelsiamas sprendimas yra būtinas viešojo intereso požiūriu 18.

Viešojo intereso terminas taip pat plačiai paplitęs įvairių reguliavimo sričių ES teisės aktuose. Euro-pos Parlamento ir Tarybos direktyva Dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (95/46/EB)19 numato viešąjį interesą kaip vieną iš asmens duomenų tvarkymo pagrindų greta tokių pagrindų kaip gyvybiniai duomenų subjekto interesai, teisėti duomenų valdytojo interesai ir kt. (7 str.). Ši direktyva taip pat leidžia dėl svarbaus viešojo intereso tvarkyti asmens duomenis, kurie atskleidžia jo rasinę ar etninę kilmę, politines, religines ar filosofines pažiūras, priklausymą profesinėms sąjungoms, taip pat tvarkyti duomenis apie asmens sveikatą ar intymų gyvenimą, kas bendru atveju yra draustina (8 str.), ir perduoti tokius duomenis trečiajai šaliai, kuri neužtikrina adekvataus jų apsaugos lygio (26 str.). Tarybos direktyva Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (2006/112/EB) 20 numato eilę su viešuoju interesu susijusių veiklos sričių (pašto tarnybų veikla, ligoninių ir medicininės priežiūros veikla, su globa ir rūpyba bei socialinės apsaugos darbu glaudžiai susijusių paslaugų ir prekių tiekimas, švietimas ir kt.), kuriose atli-ekamos transakcijos neapmokestinamos PVM (132 str.). Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (2004/18/EB)21 leidžia šių sutarčių sudarymo procese viešojo intereso sumetimais apriboti tam tikros informacijos skelbimą. Pvz. perkančiosios organizacijos gali nuspręsti, kad tam tikra informacija apie sutarties sudarymą arba preliminariojo susita-rimo sudarymą arba leidimą dalyvauti dinaminėje pirkimo sistemoje gali būti nesuteikiama, kai tokios in-formacijos suteikimas trukdytų teisėsaugos institucijoms arba kitaip prieštarautų viešajam interesui arba pažeistų viešųjų ir privačiųjų ūkio subjektų teisėtus komercinius interesus arba galėtų pakenkti sąžiningai konkurencijai tarp jų (41 str.).

Viešojo intereso gynimas

Viešojo intereso gynimui gali būti panaudotos įvairios baudžiamosios, administracinės, civilinės ir kt. teisinės priemonės, numatytos vienos ar kitos valstybės įstatymuose, taip pat įvairūs ne teisiniai poveikio

10 Constitution of the Czech Republic http://www.concourt.cz/view/czech constitution11 “ The Constitution of the Republic of Hungary http://www.mkab.hu/index.php?id=constitution12 The Constitution of the Kingdom of the Netherlands 2008http://www.riiksoverheid.nl/bestanden/documenten-en-publicaties/publicaties-pb51/me-constito kingdom-of-the-netherlands-2008/07br2008g 109.pdf13 Slovenia Constitution http://www.servat.unibe.ch/icl/si0Q000 .html14 Federal Act Enacting a Telecommunications Acthttp://www.ris.bka.gv.at/Dokument.wxe?Abfrage=Erv&Dokumentnummer=ERV 2003 1 7015 The Swedish Environmental Code http://www.regeringen.se/conten t/l/c6/02/28/47/385efl 2a.pdf16 Act on Public Prosecutors http://www. finlex.fi/en/laki/kaannokset/1997/en 19970199.pdf17 Intellectual property code http://195.83.177.9/upl/pdf/code 35.pdf18 Administrative Procedure Act (Venvaltungsverfahrensgesetz, VwVfG) http://www. iuscomp.org/gla/statutes/V wVfG.htm19 http://www3. lrs.lt/c-bin/eu/getgr?C 1 =bin&c2=7879&c3=649020 http://www3.lrs.lt/pls/interl/dokpaieska.showdoc bin?p id=5230821 http://www3.lrs.lt/pls/interl/dokpaieska.showdoc bin?p id=49067

POZICIJA

8

visuomenei ir valdžios institucijoms mechanizmai. Subjektų, privalančių ar galinčių ginti viešąjį interesą, ratas irgi platus - tai ir teisėsaugos institucijos, ir įvairios valstybinės kontrolės bei priežiūros tarnybos, ir ne-vyriausybinės organizacijos, ir atskiri fiziniai asmenys. Pvz. prokurorai gali būti įpareigojami savo iniciatyva imtis baudžiamojo persekiojimo net ir tokių nusikaltimų, už kuriuos paprastai traukiama atsakomybėn tik nukentėjusiajam reikalaujant ar jam pačiam imantis privataus kaltinimo, atvejais, jeigu konkrečioje byloje yra įžvelgiamas viešasis interesas22. Prokurorai gali būti įpareigoti įstoti ir į civilines bylas, jeigu nustatoma, kad priešingu atveju viešasis interesas gali nebūti tinkamai apgintas23. Į viešojo intereso gynybą įvairiomis formomis gali būti orientuota įvairių kontrolierių, ombudsmenų ir kt. specializuotų valstybės institucijų ar pareigūnų veikla24. Daugelyje šalių įvairios nevyriausybinės organizacijos (vartotojų teisių gynimo, aplinkos apsaugos ir t.t.) aktyviai veikia, keldamos klausimus, susijusius su vienais ar kitais viešojo intereso aspektais ir darydamos poveikį vyriausybėms, kad šis interesas nebūtų ignoruojamas ar pažeidžiamas. Jos gali imtis ir teisinių priemonių, pvz. teikti skundus ar ieškinius, kad būtų apgintas tam tikras viešasis interesas, taip pat - teikti teisinę pagalbą tokius skundus ar ieškinius pateikiantiems subjektams25. Procedūriniu požiūriu viešojo intereso gynimas gali vykti pagal įvairias procesines normas (baudžiamojo proceso, administracinės bylų teisenos, civilinio proceso ar kt. procesines taisykles). Kaip veiksmingi viešojo intereso gynybos mecha-nizmai, gali būti naudojami iš anglosaksų teisės atėję ir daugelyje Europos valstybių įteisinti vadinamieji grupės ieškiniai (angl. class actiori) arba atstovavimo ieškiniai. Jie suteikia galimybę tam tikroms struktūroms (valstybės institucijoms, nevyriausybinėms organizacijoms) atstovauti teisme tam tikros grupės (galimai - labai plačios) interesams. Tokiais ieškiniais gali būti ginamos vartotojų teisės, tam tikri aplinkosaugos inte-resai ir kt.26

Viešojo intereso gynimas daugeliu atveju yra pakankamai komplikuota, dažnai su tam tikrais konflik-tais susijusi veikla. Galimi atvejai, kai viešasis interesas nukenčia dėl to, kad visuomenėje esama tam tikro pasyvumo ar net baimės dėl galimų veiklos viešojo intereso labui pasekmių. Todėl valstybės gali taikyti tam tikras įstatymines priemones, skatinančias piliečius aktyviau veikti viešojo intereso gynimo kontekste. Pvz. Jungtinėje Karalystėje (išskyrus Šiaurės Airiją) veikia Atskleidimo viešojo intereso labui įstatymas 27. Jame numatytos tam tikros garantijos, kurios taikomos darbuotojams nustatyta tvarka atskleidusiems informaciją apie visuomenei pavojingus dalykus, susijusius su jų darboviete - dėl informacijos atskleidimo viešojo in-tereso labui darbuotojas negali būti atleidžiamas, perkeltas į žemesnes pareigas, negali būti sustabdyta jo karjera. Jei tokias priemones darbuotojas visgi patiria, jis gali kreiptis į Darbo tribunolą28. Kad ši apsauga būtų taikoma, atskleidimas viešojo intereso labui turi būti tinkamas, t.y. atskleidžiama informacija turi būti susijusi su tam tikrais įstatymo numatytais dalykais (nusikaltimo padarymas, teisinių įpareigojimų nevykdy-mas, nusižengimas teisingumui, pavojus asmenų sveikatai ir saugumui, žala aplinkai, visų paminėtų dalykų slėpimas), be to, ji turi būti atskleidžiama įstatymo nurodytiems asmenims (priklausomai nuo aplinkybių tai gali būti darbdavys, tam tikrų sričių kontrolės pareigūnai ir kt.).29

Parengė V. PunelisTeisinės ir politinės informacijos skyrius

22 Pvz. Lenkijos Baudžiamojo proceso kodekso 60 str. nurodoma, kad privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamų nusikaltimų bylose prokuroras pats inicijuoja proce-są ar įstoja į jau vykstančią bylą, jeigu to reikalauja visuomenės interesas.USTAWA z dnia 6 czervvca 1997 r. Kodeks postepovvania karnego http://isap.seim.gov.pl/Download?id=VvTJU19970890555&tvpe=323 Tokius įpareigojimus prokurorams numato daugelio kontinentinės teisės valstybių (Prancūzijos, Belgijos, Italijos, Ispanijos ir kt.) įstatymai.The Eurojustice network of European Prosecutors-General http://www.euro-justice.com/member states/24 Pvz. Lenkijos valstybinė Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnyba, veikdama viešojo intereso sumetimais, kelia administracines bylas dėl kolektyvinių var-totojų interesų pažeidimų. Tuo tarpu Švedijos Vaikų ombudsmenas neturi plačių kontrolės įgaliojimų ir negali kištis į konkrečias bylas, tačiau viešąjį interesą gina atvirų debatų, informacijos skleidimo, pasiūlymų teikimo valdžios institucijoms ir pan. formomis.Consumer protection in Poland http://www.uokik.gov.pl/consumer protection in poland.php# About the Ombudsman for Children in Sweden http://www.barnom-budsmannen.se/Adfinity.aspx?pageid=704325 Tokios organizacijos pavyzdys galėtų būti Vengrijoje veikianti Aplinkos valdymo ir teisės asociacija (angl. Environmental Management and Law Association (EMLA)), kuri yra ne pelno siekianti nevyriausybinė organizacija, užsiimanti teisiniu konsultavimu ir dalyvavimu su viešuoju interesu susijusiose aplinkosaugos bylose, atliekanti aplinkos mokslinius tyrimus, vykdanti šviečiamąją veiklą ir kai kuriuos aplinkos valdymo projektus. Environmental Management and Law Association http://emla.hu/englishsite/index.shtmlApskritai įvairiose šalyse dirba daug skirtingo tipo ir specializacijos organizacijų, kurias vienija į ne pelną orientuota veikla vienokio ar kitokio viešojo intereso labui. Nuorodos į kai kurių tokių organizacijų interneto svetaines: http://www.pila.ie/publicinterestlaw/pilinternational.htmlEgzistuoja ir tarptautinės struktūros, prisidedančios prie viešojo intereso apsaugos per nevyriausybines organizacijas įvairiose šalyse. Tokia struktūra pvz. yra Pasaulinis viešojo intereso teisės tinklas (angl. The Global Network for Public Interest Law (PILnet)). http://www.pilnet.org/public-interest-law-programs.html26 Grupės ieškinio reguliavimo analizė ir pasiūlymai dėl šio instituto tobulinimo. Teisingumo ministerija, V. 2008. http://www.tm.lt/dok/tvrimai/Moksl tyrimas grupes ieskinys.pdf27 Public Interest Disclosure Act, 1998 http://www.legislation.gov.uk/ukpga/1998/2328 Employment Tribunals: an introductionhttp://www.direct.gov.uk/en/Emplovment/ResolvingWorkplaceDisputes/Employmenttribunals/DG 1002812229 Protection of whistleblowers http://www.direct.gov.uk/en/Emplovment/ResolvingWorkplaceDisputes/Whistleblowingintheworkplace//DG 10026552

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

9

Konferencijos moderatorius LR Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka

POZICIJA

PAMATINES VERTYBES SAUGO KONSTITUCIJA

Konferenciją “Viešasis interesas ir jo gynimas” atidarė Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka:

Mieli kolegos, gerbiami Temidės tar-nai, mokslininkai, visuomenės aktyvistai, sveikinu jus konferencijoje „Viešasis inte-resas ir jo gynimas“.

Valstybės Konstitucijos priedermė garan-tuoti konstitucines teises. LR Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl viešojo in-tereso sampratos, pabrėždamas, kad viešasis interesas išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias gina ir saugo Konstitucija, be kitų, ir asmens teises bei laisves. Lietu-vos Aukščiausiasis Teismas yra pasakęs, kad žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir gy-nimas yra vienas iš svarbiausių valstybės ir visuomenės uždavinių. Tai reiškia, kad viešasis interesas reikalauja šalinti bet kokius šių žmogaus ir visuomenės vertybių pažeidimus.

Diskusija, kaip užtikrinti viešojojo in-tereso gynimą, nepraranda aktualumo ir aktyvėjant pilietinei visuomenei įgauna vis aštresnį pobūdį. Pilietinė visuomenė reiškia nuomonę, kad viešasis interesas nepakanka-mai ginamas vartotojų teisių, aplinkos apsau-gos, teritorijų planavimo, kultūros paveldo apsaugos, asmens duomenų teisinės apsau-gos ir kitose srityse.

Pastaruosius kelerius metus ypač aktyviai keliamos iniciatyvos spręsti viešojo intereso gynimo instituto teisinio reguliavimo prob-lemas, galbūt įstatymu įtvirtinti viešojo in-tereso apibrėžimą, sukonkretinti viešojo intereso gynimo sritis, aptariamas poreikis aiškiau nustatyti institucijų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą, teises ir pareigas bei šių institucijų santykį su prokuratūra viešojo intereso gynimo srityje. Diskutuojama, ar nereikėtų plėsti subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl galimo pažeisto viešojo intereso, skaičių.

Tačiau yra ir kita nuomonė, kad teisinis reglamentavimas yra pakankamas, viešojo intereso ribos nėra statiškos, reikšmės, ku-rios viename visuomenės ir valstybės rai-dos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame su visuomenės poreikių samprata gali gerokai prasilenkti.

Būtina užtikrinti teisingą įvairių

visuomenės poreikių pusiausvyrą. Kiekvie-nu atveju teismas turi nustatyti, ar byloje ginamas interesas pripažintinas viešuoju in-teresu.

Universalaus apibrėžimo, kas yra viešasis interesas, deja, nėra ir negali būti. Žmogaus teisių komitetas kreipėsi į Seimo parlamentinių tyrimų departamentą prašydamas išanalizuoti, kaip kitose Europos šalyse suprantama viešojo intereso sąvoka, kokiame kontekste ji vartojama teisės ak-tuose, kaip suprantamas viešojo intereso gy-nimo procesas. Šio tyrimo medžiaga yra jums išdalinta. Analizėje konstatuota, kad Europoje vartojant viešojo intereso sąvoką nesisten-giama nustatyti norminių jos apibrėžimų, o sąvokos aiškinimas tradiciškai paliekamas teismų praktikai. Išdalintoje medžiagoje ra-site ir nevyriausybinių organizacijų nuomonę apie būtinybę tobulinti teisinę bazę viešojo intereso gynimo srityje.

Šiandien žinome visuomenės norą, kad viešasis interesas būtų ginamas daug efek-tyviau. Tačiau akivaizdu, kad nežinome tos stebuklingos formulės, kuri užtikrintų visuomenės gerą savijautą ir leistų mums ap-sisaugoti nuo skirtingų visuomenės grupių susipriešinimo. Tad susidomėjimas šiuo renginiu, norinčiųjų dalyvauti jame gau-sa rodo, kad tema aktuali tiek teisinei, tiek pilietinei visuomenei. Sveikinu visus čia su-sirinkusiuosius.

10

Stasys Šedbaras

KAS TAI YRA VIEŠASIS INTERESAS?

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

Ne pirmą kartą susitinkame ir ne pirmą kartą šia tema diskutuojame. Prieš kurį laiką buvo surengta labai vaisinga diskusi-ja Prezidentūroje. Nemažai ir čia esančiųjų joje dalyvavo. Jeigu yra problemos, reikia ieškoti tam tikrų sprendimų, jas identifikuoti ir atsakyti į klausimą, ar tai yra įstatymų ir teisės aktų netobulumo dalykas, ar tai yra taikymo klausimai, ar tai savo funkcijų tin-kamo atlikimo dalykai. Ir apskirtai, kas tai yra viešasis interesas? Ką tik buvo paminėta, kad Vakarų šalyse tai paliekama spręsti teismui. Iš tikrųjų kiekvienu konkrečiu at-veju var-giai ar galėtume pasakyti, nes kar-tais, kas skaudu vienam asmeniui, gali būti svarbu ir visai visuomenei. Ar pakankamai tai yra išdiskutuota teisminėje praktikoje? Manau, ne. Nemažai yra teisėjų, kurie tuo klausimu išsakys savo nuomonę. Ar pa-kankamai drąsiai yra apie tai pasisakoma teismų baigiamuosiuose sprendimuose? Yra įstrigusių keletą bylų dėl viešojo intereso gynimo. Tarp jų ir aktyvių Vilniaus miesto bendruomenių Žvėryno, Žirmūnų, kurios sunkiai skynėsi kelią per teismą, įrodinėjant, kad šios bendruomenės turi teisę ginti šį interesą.

Tačiau pavyko. Vadinasi, galima suras-ti sprendimo būdus. Kad ir sunkiai. Kitas klausimas, kas turi ginti viešąjį interesą,

jeigu matome, kad jis yra, jeigu teismas pa-tvirtins, kad jis buvo ir ims jį nagrinėti. Labai dažnai parodoma į prokurorą. Bet LR Kon-stitucijos 118 str. pamatysime kitą funkciją ir kitą užduotį. Nesakau, kad to neturi daryti prokuroras, kai jau nėra kam to daryti. Tai ir yra visa esmė. Turbūt prokuroras turi būti paskutinė instancija, jam atitinkamai reaguo-jant, kodėl iki tol nebuvo daryta. Labai ilgai diskutavome ir dirbome prie įstatymų paketo, kur akivaizdžiai matome, kad tie didžiuliai pažeidimai ir trūkumai, ypač saugomose ter-itorijose, tai konkrečių institucijų darbo bro-kas. O jį taisyti kartais pavėluotai, o kartais beviltiškai verčiamas prokuroras. Ir jis tai daro.

Ko gero tai yra viena problema - priver-sti kiekvieną valstybės tarnautoją, kiekvieną pareigūną pagal savo kompetenciją padary-ti viską, o nepadarius irgi imtis atitinkamų priemonių. Diskutavome ir su prokurorais, su prokuratūros vadovybe, ar įmanoma prokuratūros įstatyme apibrėžti tam tikrus kriterijus, kada prokuroras turėtų teisę ar privalėtų įsikišti, nes nereti atvejai, kai ban-doma privatųjį interesą ginti kaip viešąjį, pasinaudojant prokuratūros galimybėmis. Kodėl? Todėl, kad nereikia mokėti žyminio mokesčio, nereikia samdyti advokato. Ir tokių faktų yra. Šilumininkai miestų ir rajonų kartais tuo naudojasi. Norėtųsi, kad tokių dalykų nebūtų, kad privatų interesą priva-tininkai ir gintų, o prokuroras turi daryti tai, kas jam priklauso pagal kompetenciją. Čia labai svarbi ir pilietinė pozicija, ir teisinis reglamentavimas, bet svarbiausia, kad kiek-vienas iki galo padarytų tą darbą, už kurį mes, mokesčių mokėtojai, mokame algas. Bet kuri diskusija tuo klausimu yra labai svarbi apsisprendžiant ir dėl tam tikrų kriterijų, ir dėl tam tikrų subjektų. Kas tie subjek-tai turi būti? Kiek gali bendruomenės, kiek

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras: norėtųsi, kad privatų interesą privatininkai ir gintų, o prokuroras darytų tai, kas jam priklauso pagal kompetenciją...

Nuotr. priekyje Europos Parlamento narys Aloyzas Sakalas konferencijoje "Viešasis interesas ir jo gynimas"

11

Jonas Markevičius

Lietuvos Respublikos Prezidentės vyr. patarėjas Jonas Markevičius: esu maloniai nustebintas konferencijos dalyvių gausos...

JAU DVIDEŠIMT METŲDISKUTUOJAME

POZICIJA

Matome, kad interesas labai didelis ir tema labai aktuali. Klausimas labai svar-bus ir valstybės institucijoms, vykdomajai valdžiai, ir prokurorams. Prezidentė su šia problema susiduria kiekvieną dieną. Mes gaunam skundus. Tai nematomas, bet nuo-latinis darbas. Tai pavienių žmonių skundai, iš kurių visumos galima matyti tendencijas, kad yra bendros problemos, kurioms reikia skirti atskirą dėmesį. Yra temos, kurios jau diskutuojamos dvidešimt metų, ir tai turi būti kalba apie viešąjį interesą, visuomenės interesą. Šiandien dar nėra atsakymo, kas tai yra, kaip ir nėra apibrėžimo. Klausi-mas ra reikalingas toks apibrėžimas. Gal įstatymuose iš tikrųjų reikia numatyti, kas yra viešasis interesas. Kokia apimtimi ir kas yra atsakingas už jo gynimą. Apie tai reikia kalbėti. Kad tokia diskusija turi būti, niekas dėl to nedvejoja. Norėtųsi paraginti išsakyti

gali pilietinė visuomenė ir jos asocijuotos struktūros dalyvauti procesuose ir turėti teisę ginti viešąjį interesą. Tai labai svarbu. Viena vertus, negalime teismų paversti be-galine bylų gaminimo vieta, kita vertus, ne-sukursime pilietinės visuomenės ir aktyvaus Lietuvos gyventojo, jeigu žmogus nepajus, kad jis gali lemti savo gyvenimo ar savo krašto likimą. Linkiu visiems sėkmingos dis-kusijos.

nuomones. Kad šiandien, rytoj ar konferen-cijos metu būtų rasti atsakymai. Atsakymai svarbūs mums, visuomenei ir tiems, kurie atstovauja valstybės institucijoms. Dar kartą noriu pasveikinti ir palinkėti vaisingos ir produktyvios diskusijos.

KLAUSIMAS AKUTALUSNE VIEN PROKURORAMS

Pirmiausia viešojo intereso gynimas tai nėra vien valstybės teisių ar turtinių interesų gynimas. Tai jautri tema, susijusi su daugeliu LR Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių gy-nimu, panaudojant viešojo intereso gynimo institutą. Prokuratūra ne kartą įvairiais ly-giais kėlė viešojo intereso gynimo klausimą. Šios konferencijos organizatoriai, jos daly-viai, pranešėjai, rodo, kad šis klausimas ak-tualus ne vien prokurorams. Ir tai džiugina. Paminėtina ir tai, kad LR Seimas galimų valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimų gynimą bei nepilnamečių asmenų interesų gynimą yra nustatęs vienu iš prokuratūros veiklos prioritetų. Daugeliui kyla klausimas, kas yra viešasis interesas? Kas ir kuriais at-vejais jį turi ginti? Ar visada į pagalbą turi ateiti prokuratūra? Prokuratūra neapsiriboja vien dalyvavimu diskusijose ir šiandien ak-tyviai dalyvauja viešojo intereso gynime. Kai kurių specialistų nuomone, gal net per ak-tyviai. Vien 2010 metais prokurorai, gindami

Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis: norėčiau padėkoti LR Seimo žmogaus teisių komitetui ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijai, kad viešąjį interesą iškėlė į labai aukštą lygį...

Darius Raulušaitis

12

Vytautas Nekrošius

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas, profesorius , habil. dr. Vytautas Nekrošius: Lietuvoje yra 15 institucijų, kurios turi ginti viešąjį interesą...

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

AR TEISMAS YRA VIEŠĄJĮ INTERESĄ GINANTIS

SUBJEKTAS?Noriu paminėti tris klausimus:Pirmas iš jų – kokia yra gynimo sistema šiandien,

jos efektyvumas. Antras klausimas, ar valstybės in-stitucijos turi ginti viešąjį interesą? Ir trečias klausi-mas – teismas ir jo funkcijos. Dėl viešojo intereso gynimo sistemos. Įstatymų priimta pakankamai. Nurodyta, kas ir kiek gina. Bet kai pradedame tai daryti, pasirodo, kad praktiškai nelabai ką tega-

lime. Lietuvoje yra 15 institucijų, kurios turi ginti viešąjį interesą. Kokia bėda? Ogi ta, kad daugeliui institucijų ši funkcija tiesiog įrašyta ir ji „prikabinta“ žmonėms, kurie iš esmės vykdo visai kitas funkcijas. Aplinkosaugininkai saugo gamtą, o dar tarnybinėje instrukcijoje įrašyta ginti viešąjį interesą. Jie neturi supratimo apie teismą, nežino, kaip tai daryti ir t.t. Jie rūpinasi gamta, rūpinasi statybomis, bet kai ten-ka surašyti dokumentą dėl pažeidimo, tai jau blogai, nes to nesimokė, nedarė, ir tai turi daryti specialistai. Be to, nėra tam skirto valstybės finansavimo. Jei mes kalbame apie tam tikrą funkciją ir norime, kad tai būtų ne strateginis sprendimas, o kad jis būtų rea-liai įgyvendinamas, tai tam turi būti skirti konkretūs žmonės ir konkretūs finansai. O to daryti nenorima. Geriau parengti įstatymą, pasakyti, kaip gerai viskas yra, nors iš tikrųjų to nėra. Kita vertus pažvelkime į sąrašą institucijų, kurios turėtų arba galėtų iš tikrųjų vykdyti šią funkciją. Pvz., vaiko teisių kontrolierė. Ar ji turi teisę kreiptis į teismą? Neturi. Tačiau jei suteiktume tokią teisę, tai tarnybai reikėtų pridėti dar kokią dešimtį etatų. Seimo kontrolieriai. Analogiška situacija. Ar valstybė turi ginti viešąjį interesą? Be jo-kios abejonės. Valstybės institucijos turi ginti viešąjį interesą. O teismai? Turime baudžiamąjį procesą. Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konstitucijoje, nurodo, jog teismas turi viską išsiaiškinti ir t.t. Tu-rime administracinį procesą, administracinius teis-mus. Man asmeniškai akivaizdu, kad yra nelygios šalys, tad viešas interesas yra apginti arba sudaryti sąlygas žmogui, kad šis būtų lygus prieš valstybės institucijas, užtikrinti vienodas startines pozicijas. O civilinėse bylose... Neretai sakome: reikia, kad teis-mas gintų viešąjį interesą civilinėse bylose. Mano supratimu, turime matyti tam tikrą civilinių bylų įvairovę. Teoriškai yra civilinių bylų, kuriose yra labai didelis visuomeninis interesas, kuriose gina-

socialiai saugomų asmenų tei-ses ir teisėtus interesus, gavo ir išnagrinėjo 750 įvairių prašymų. Gindami socialiai saugomų asmenų, valstybės ir visuomenės interesus, pateikė teismams daugybę ieškinių, kurių bendra turtinio pobūdžio reikalavimų suma sudaro dešimtis milijonų litų. Vien nagrinėjant asmenų prašymus dėl globos, rūpybos, dėl asmens pripažinimo ne-veiksniu. Tačiau plačiau šia tema kalbės Generalinės prokuratūros civilinių bylų skyriaus vyriausioji prokurorė Stasė Petravičienė.

Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovai

13

POZICIJA

mos konstitucinės vertybės, kur teismui reikia, kaip ir administraciniame procese, suteikti tam tikrus įgaliojimus. Pvz., vaiko, šeimos, darbo bylose. Ir ki-tose bylose. Kaip tai galėtų būti ginama? Pvz., darbo bylos. Kodėl nepadaryti darbo teismų kaip atskirų bendros kompetencijos teismų. Galima įvesti tarėjus, apie kuriuos daug kalbama, kur būtų vienas tarėjas nuo darbdavių, kitas nuo darbuotojų. Taip būtų pasiektas interesų derinimas. Būtent viešasis inte-resas ir pasireiškia per būtinumą derinti darbdavių ir darbuotojų interesus.

Analogiškai yra šeimos bylose. Kodėl teisėjui nepasikvietus psichologų, kurie yra specialistai. Iš karto atkristų aibė reikalų su ekspertizėmis.

Dabar dėl paties teismo. Aš maniau ir manau, kad teismas pirmiausiai yra teisingumą vykdanti insti-tucija. Ji negali vykdyti jokių kitų funkcijų, tarp jų prokuroro, valstybės advokato, nes tai daro teismą šališku. Nuostata, kad teismas privalo ginti viešąjį interesą, mano nuomone, prieštarauja teismo teisin-gumo vykdymo funkcijai. O ką daryti? Pirmiausiai tam reikalui turime prokuratūrą, kuriai irgi reikėtų skirti papildomą finansavimą, skirti prokurorus, ku-rie specializuotųsi ir pan. Teismas, matydamas, kad byla susijusi su viešuoju interesu, siunčia prokuratūrai medžiagą, kuri ir sprendžia, ginti ar neginti viešąjį interesą, stoja į teismo procesą kaip jo šalis ir gina arba negina. Taip yra Lenkijoje. Analogiškai veikia prancūziškas modelis. Galima kalbėti apie tai, kad prokurorui suteikiama teisė pareikšti ieškinį arba ne. Mums reikia šiandien atsakyti į šiuos klausimus, kurie tarsi mažareikšmiai, tačiau į juos atsakymų nėra. Dėl to reikia mėnesį, du, tris ar penkis, o gal metus diskutuoti ir išspręsti šią problemą, nepalikti jos sprendimo strateginiame lygmenyje. Strategiškai tarsi viskas išspręsta. Tačiau tos smulkmenos daro problemą neišjudinamą, iš esmės susitingusią. Tar-kime, laikraštis paskelbė informaciją, kurioje neva yra viešasis interesas, nors ten nėra jokio viešojo in-tereso. Kažkas garsiau šūktelėjo – vėl viešasis inte-resas. Todėl turime apsispręsti.

Dėl viešojo intereso apibrėžimo. Aš esu prieš įstatymą, kuris būtų skirtas viešajam interesui. Neįmanoma apibrėžti to, kas yra viešasis interesas.

Neišvardinsime bylų kategorijų. Gyvenimas įvairus, yra įvairios sritys. Tai turi būti palikta teismų prak-tikai. Tačiau mes galime apibrėžti tam tikrus kriteri-jus. Manau, kad viešasis interesas yra tose civilinėse bylose, kurios susijusios su visuomenės arba bent didelės jos dalies interesais.

Jono Jonaičio interesas atkurti nuosavybės teisę į žemę nėra viešasis interesas. Tai Jono Jonaičio turtinės teisės ir jo interesai. Tiesą pasakius, kam čia rūpi, ar Jonui Jonaičiui bus atkurta nuosavybė. Tai jo interesas. Tegu jis samdosi advokatą. Tačiau kas kita, jeigu eina kalba apie nuosavybės atkūrimą. Po to, kai buvo priimtas įstatymas, kurio dėka žemė tapo kil-nojamuoju turtu, tai tapo viešuoju interesu, nes žemę padaryti kilnojamuoju turtu reikia ypatingo proto. Romėnai, kurie sugalvojo kilnojamų ir nekilnojamų daiktų skirstymą, sužinoję, kad žemė tapo kilnojamu turtu, turbūt karste kalis kartus apsivertė.

Dėl prokuratūros. Mano nuomone, prokuratūra yra podukros vaidmenyje. Pagal įstatymą prokuro-ras turi ginti viešąjį interesą, jeigu to nedaro instituci-jos, kurios turi tai daryti. Tai reiškia, kad mes turime tarnautojų etatus kitose institucijose, kurios privalo ginti viešąjį interesą. O jeigu institucijos to nedaro, tai viešąjį interesą privalo ginti prokuroras. Bet juk tai ne sistema. Tai jos imitacija. Turime sutarti ir pasakyti, ar imame prancūzišką modelį, kur prokuroro viena iš pagrindinių funkcijų baudžiamosiose bylose yra viešojo intereso gynimas, skiriame tam finansavimą, sistemiškai sprendžiame problema ir pasakome: prokuratūra gina viešąjį interesą. Kitos institucijos gali nurodyti, kur yra problemos, gali nurodyti sri-tis, padėti, bet į teismą turėtų eiti prokuroras, nes jis teisininkas, jam daug paprasčiau ir ieškinius rašyti, ir visa kita daryti. Bet tam reikia politinio apsisprendi-mo. Manau, kad po dvidešimties nepriklausomybės metų atėjo metas nuo strateginio sprendimo pereiti prie smulkmenų. Palinkėčiau Seimui ir įvairioms dar-bo grupėms susirinkti, padirbėti ir išsamiai aptarti šį klausimą. Valstybė nesugrius, jei tarsimės dar metus ar dvejus, bet jei atsakymai bus normaliai sudėlioti, normaliai veiks ir sistema.

14

Alfonsas Vaišvila

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

M. Romerio universiteto profesorius, habil. dr. Alfonsas Vaišvila: teisės darosi mums neįdomios. Mums įdomios pareigos, kurios formuoja žmogaus socialumą....

ŽMOGAUS TEISĖS IR BENDRASIS INTERESAS

Bendrasis interesas ir jo gintis - tai fundamentali problema, kuriai aptarti galbūt reikėtų kelių konfe-rencijų, be to, kyla klausimas, ar esame pasiruošę ne tik šią problemą svarstyti, bet ir ją spręsti, jei paaiškė-tų, kad tos problemos sprendimas reikalautų gerokai reformuoti tai, ką šiandien turime, prie ko priprato-me ir nuo ko nenorime atsisakyti. Tai pirma.

Antra, svarstant bendrojo intereso ir žmogaus teisių santykio problemą svar-bu surasti vieningą principą, kuris ne tik paaiškintų dabartį, bet ir praeitį, kartu padėtų orientuotis ateities sprendimuo-se. Tokiu principu, manau, galėtų būti atsisakymas atskirai kalbėti apie bendrąjį ir privatų interesus, jų gintį, o nagrinėti problemą kaip bendrojo ir privataus in-teresų vienybę, ir taip išvengti judėjimo nuo vieno kraštutinumo prie kito. Priva-tus ir bendras arba viešas interesas nėra patalpinti skirtinguose stalčiuose. Jie eg-zistuoja kaip neatskiriama dviejų priešy-bių vienovė, ir tik veikdami kartu, vienas kitą papildydami ir sustiprindami, kuria gyvastingą žmonių gyvenimą ir sugyve-nimą.

Istorinė realybė yra tokia, kad tautos gyvena tai bendrojo, tai privataus intereso vyravimo stadijoje ir todėl nuolat juda nuo vieno kraštutinumo prie kito – nuo autoritarizmo prie liberalizmo, nuo jo vėl viskas prasideda iš naujo. Lietuvos istorija šiuo požiūriu irgi gali būti suskirstyta į šiuos du periodus:

1) viešojo arba bendrojo intereso vyravimo epocha,2) asmens laisvės arba privataus intereso vyravimo

epocha. Pažiūrėkime, ką tauta, pasiduodama tai vienam,

tai kitam kraštutinumui, laimėjo.

Bendrasis interesas pirmiausiai susijęs su ver-tybėmis ir jų hierarchija. Tos hierarchijos viršūnėje pirmiausiai stovi tautos saugumo, išlikimo, politi-nės laisvės ir nepriklausomybės vertybės ir poreikis jas apginti, išlaikyti. Šios vertybės užima visų kitų vertybių atžvilgiu prioritetinę vietą. Kai joms iškyla grėsmė, visos kitos vertybės (asmens laisvė, jo auto-nomiškumas, jo asmeninė gerovė, net jo gyvybė ir sveikata) nueina į antrą vietą ir traktuojamos kaip priemonės pirmosioms išsaugoti. Tokiomis sąlygo-mis bendrasis interesas – bendroji nauda - vyrauja prieš privatų interesą, nes tik esant tokiam bendro-jo ir privataus intereso santykiui tauta gali išlikti ir siekti pažangos.

Lietuvių tauta, siekdama išlikti ir apginti savo teisę savarankiškai tvarkytis kryžiuočių agresijos akivaizdoje, pirmumą teikė ne asmens laivei, ne pri-vačiam, o bendrajam interesui. Šio intereso viršeny-bė pasirodė tautos saugumą ir išliktį kurianti, šias bendras vertybes garantuojanti. Ji leido lietuvių tau-tai XIII amžiuje sukurti nacionalinę valstybę, Saulės (1236 m.) ir Durbės (1260 m.) mūšiuose sutriuškinti kryžiuočių kariuomenes ir laikinai pašalinti egzis-tencinę grėsmę iš Vakarų. Bendrojo intereso persva-ra prieš privatų interesą, integravusi ir disciplinavusi tautą, leido jai savo nacionalinę valstybę paversti im-perija – Didžiąja Lietuvos kunigaikštyste, tapti viena galingiausių Europos valstybių, su kuria tuo metu skaitėsi visa Europa, jos bijojo kaip karinės galybės ir

kartu ją gerbė dėl tos pačios karinės galybės. 1362 m. sutriuškinusi prie Mėlynųjų vandenų jungtinę mon-golų-totorių ordos kariuomenę, ji panaikino naują jos egzistencijai iškilusią grėsmę iš Pietų - sustab-dė mongolų totorių veržimąsi į Vakarus, išgelbėjo daugelį Vakarų Europos tautų nuo mongolų-totorių vergijos. Šią lietuvių pergalę prie Mėlynųjų vande-nų rusų autorius Viačeslav Karnacevič priskiria prie didžiausių istorijos įvykių, pakreipusių žmonijos is-torijos eigą.1

Šveicarijos Friburgo universiteto prof. G. Schnűrer

1Карнацевич В.Л. Все величайшие события. Москва, Харков.

15

POZICIJA

savo darbuose ne kartą mini Vakarų dėkingumą Lie-tuvai už šią pergalę prieš totorius-mongolus.

Ši Lietuvos sėkmė rėmėsi tuo, kad privatus inte-resas buvo griežtai palenktas bendrajam, visų kuria-moji energija buvo sufokusuota į vieną tikslą net ir drastiškomis priemonėmis. Vertybių hierarchija čia labai aiškiai išreikšta. Apie jos nekompromisinį po-būdį galima spręsti kad ir iš Vytauto įsakymo ren-giantis žygiui į Ordino žemes 1422 m., kai bajorams buvo įsakyta stoti į armiją raitiems. Kas neturi žirgo, tas privalo parduoti žmoną ir vaikus, kad nusipirk-tų žirgą. Priešingu atveju neatremtas priešas išsives į vergiją ne tik jo žmoną ir vaikus. Kita bendrojo in-tereso vyravimo prieš privatų kūrybinga apraiška - 1557 m. Valakų reforma, pakėlusi Lietuvos ekonomi-nį gyvenimą.

Tačiau nuo XVI amžiaus antros pusės formuoja-si socialinė tvarka, besiremianti privataus intereso persvara prieš bendrąjį. Ši persvara atsirado ne iš kur kitur, o iš savo priešybės – to paties bendrojo intereso vyravimo, kai valdovas privilegijomis sukūrė naują socialinį bajorų luomą, perėmusį iš valdovo krašto valdymo kompetenciją ir viešąjį tautos gyvenimą ėmusį grįsti privataus intereso vyravimu.

Privilegijos buvo ta forma, kuria bendrojo intere-so viršenybė laipsniškai kūrė savo priešybę – priva-taus intereso persvarą.

Ir ką dabar matome? Su privataus intereso vyravi-mu prasideda Lietuvos valstybės ir visuomenės rie-dėjimas žemyn. Iš pradžių privataus intereso, arba asmens laisvės principo, pirmavimas irgi pasireiškė kaip kuriantysis principas. Vienas iš ryškiausių jo kūrybingumo pasireiškimų - trys Lietuvos Statutai, savo juridine technika neturėję sau lygių ano meto Europoje. Bet kas buvo Statutai savo turiniu? Tai privataus intereso persvaros prieš bendrąjį įtvirtini-mas. Tai teisės aktai, reikšmingai apriboję valdovo valdžios įgaliojimus ir įtvirtinę toli siekiančias bajo-rų asmens laisves, daugeliu atvejų atleidę juos nuo pareigų . Statutais siekta apriboti valdovo savivalę, kad galėtų savivaliauti kiekvienas, jėgos turintis; nusilpus valdovo vykdomajai valdžiai, nėra kam su-drausminti savivaliaujančių bajorų. Prasideda visuo-tinė teisėtumo krizė, pavirtusi į visuotinę bendrųjų vertybių krizę. Bendros vertybės - tautos laisvė, ne-priklausomybė, pagarba teisei, kito žmogaus asme-niui, nuosavybei - buvo pavojingai gožiamos bajo-rų privataus intereso, įvairiais būdais vengta veikti bendrųjų vertybių naudai – tarnauti kariuomenėje, mokėti mokesčius, vykdyti teismų sprendimus, atly-ginti padarytą žalą…

Išlaisvinti iš valdovo priežiūros bajorai žinojo tik savo teises ir uoliai vengė bet kokių pareigų vienas kitam ir bendram reikalui (valstybei): jie nenori tar-nauti kariuomenėje, bet nenori ir mokėti mokesčius tai pačiai kariuomenei samdyti, ją išlaikyti. Jie daž-niausiai nebaudžiami žudė vienas kitą, degino ir plė-šė vienas kito sodybas, grobė vienas kito turtą, teisė-

javo savo pačių bylose, smurtavo prieš valstybės pa-reigūnus, bandančius vykdyti teismų sprendimus... Statutų deklaruojama asmens laisvė ėmė mažai ką reikšti praktikoje, nes teisės viršenybė praktiškai buvo keičiama turimos jėgos viršenybe. Perėmę iš valdovo įstatymų leidybos teisę dėl tarpusavio susipriešini-mo ir liberum veto negalėjo ja praktiškai naudotis: Sei-mai dažnai baigdavosi nieko nenutarę ir jokio teisės akto nepriėmę. Vienas šlėkta Seime, remdamasis libe-rum veto, formaliai galėjo suspenduoti daugumos va-lią, tuo įrodydamas, kad Statutuose įtvirtinta baimė vieno tirono (valdovo) gimdo daugybę tironų. Libe-rum veto skelbiantis šlėkta buvo būtent toks “tironas” viso Seimo atžvilgiu, nes vienas galėjo diktuoti savo valią daugumai, paralyžiuodamas visą valstybės gy-venimą. Todėl valstybė vis giliau klimpo į chaosą ir suirutę, o tai provokavo kaimynų agresyvumą, nes formavo lengvo grobio įspūdį. Mirtinai susipriešinę ir nieko daugiau nematantys, išskyrus savo asmeni-nę naudą, bajorai jau nepajėgė veikti kartu, priešintis kaimynų agresijai. Šis privataus intereso absoliutini-mas baigėsi nacionalinės valstybės praradimu ir pa-tekimu į 200 metų trukusią svetimųjų nelaisvę, t. y. praradimu ir tos pačios asmens laisvės, kurią norėta absoliutinti ir dėl kurios taip ryžtingai bijota stiprios valstybės ir vengta veikti bendrojo intereso labui. Nemokėdami naudotis laisve, Lietuvos bajorai du šimtus metų mokėsi ją branginti nelaisvėje, mokėsi privatų interesą derinti su bendruoju.

Nepriklausoma valstybė vėl buvo atkurta 1918-1920 m. ir 1989-1990 m. irgi tik bendrajam interesui dominuojant prieš privatų. Bet kai tik politinė laisvė atkuriama, vėl metamasi į kitą kraštutinumą: iškelia-ma piliečių asmeninė nauda ir kiekvienas tos naudos ima siekti ignoruodamas “artimo naudą”.

Labai panašioje situacijoje Lietuva gyvena šian-dien, kai bendrojo intereso krizė stebima kaip teisė-tumo krizė. Bendrasis interesas pirmiausia reiškiasi kasdieninėmis pareigomis ir jų vykdymu, kiek visa tai stiprina asmenų tarpusavio pasitikėjimą, galimy-bę veikti drauge, kiek tai stiprina pasitikėjimą pačia teise, jos socializuojančia galia, didina valstybės gali-mybes palaikyti tvarką ir pagelbėti asmeniui jo nega-lios atveju. Privataus intereso absoliutinimas – tai ne kas kita kaip naudojimasis teisėmis nevykdant atitin-kamų pareigų arba neproporcingų teisėms pareigų, nes pareigos, jų vykdymas - tai kito asmens teisių, kito asmens naudos realus pripažinimas.

Ginti bendrąjį interesą - tai pirmiausia reikalau-ti, kad kiekvienas asmuo, naudodamasis teisėmis, vykdytų joms proporcingas pareigas, priešingu atveju privatus interesas vyraus virš bendrojo ir toliau gilins visas tas destrukcijas, kurios šiandien jaudina visuomenę, kaip neteisingumas ir valdi-ninkų savivalė.

Bendrojo ir privataus interesų vienovės problema - tai teisės viešpatavimo problema, jei teisę supran-tame kaip leidimų ir paliepimų, laisvės ir būtinybės

16

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

vienovę, kaip sutaptį dviejų laisvių, kurios yra viena kitos riba. Todėl betarpiškai bendrojo ir privataus in-tereso vienovė pirmiausiai egzistuoja kaip visuotinio ir vieningo teisėtumo problema. Visos problemos ir konfliktai kyla iš to, kad naudojamasi teisėmis nevyk-dant pareigų. O tai reiškia, kad atskiro asmens nauda tokiu pat mastu realizuojasi kitų asmenų naudos ma-žinimo arba likvidavimo sąskaita, keldama ir gilin-dama konfliktus. Toks asmuo nepripažįsta jokių kitų vertybių, išskyrus savo momentinę naudą, jis tuo būdu nepripažįsta ir bendrojo intereso - kitų asmenų teisės į gerovę, vengia mokesčių, nedalyvauja kuriant savo tautos ir valstybės gerovę, bendrapiliečių san-tarvę. Tai agresyvus vartotojas.

Todėl ginti bendrąjį interesą – tai neleisti nei vienam asmeniui naudotis teisėmis nevykdant ati-tinkamų pareigų. Vadinasi, ginti bendrąjį arba vie-šąjį interesą – tai reikalauti, kad kiekvieną kartą, kai naudojamasi teisėmis, būtų vykdomos propor-cingos pareigos.

R. Jheringas rašė: “Kas gina savo teisę, tas gina teisę apskritai” (kitaip sakant, kas gina savo privatų interesą, tas kartu gina ir bendrąjį, nes neleidžia tam “kitam” naudotis teisėmis nevykdant proporcingų pareigų). Šia prasme prokuroras gali ginti bendrąjį interesą ir tada, kai jis gina privatų interesą, nes pa-dėdamas asmeniui ginti savo interesą, prokuroras gina ir teisę apskritai, gina jos viršenybę kaip vieną iš svarbiausių bendrojo intereso apraiškų, gina teisinę valstybę - bendrąjį visų gėrį, gina demokratinę teisinę tvarką visuomenėje. Atskyrus bendrąjį interesą nuo privataus, abu šie interesai tampa nepažinūs.

Demokratinėje valstybėje kiek asmeniui suteikta teisė ir ginti savo interesą ir kiek pats asmuo pajėgia ginti savo interesą, tiek prokuratūrai, žinoma, nėra būtinybės dalyvauti šioje gintyje. Bet jei asmuo negi-na savo teisių, kai jos pažeistos, tai jo teisę gali ginti ir prokuroras, net kartais ir prieš tokio asmens valią, nes teisinėje valstybėje yra teisės viršenybė, kurią pro-kuroras privalo ginti kiekvieną kartą, kai ji pažeista. Tokia yra teisinės valstybės esmė ir tokia yra teisinės valstybės prokuroro paskirtis.

Prokuratūros bendrosios priežiūros funkcija

Bendrojo intereso specifika yra ta, kad jis garan-tuoja ne atskiro individo, o šimtų ar net tūkstančių žmonių gerovę arba, priešingai, tokio pat skaičiaus žmonių gerovę sumažina. Bet kadangi bendrasis interesas priklauso visiems, tai jis lyg ir niekam ne-priklauso ir niekas neturi teisės jo ginti. Teismuose formuojasi ydinga ir teisinės valstybės principui priešinga praktika, kad asmeniui nepripažįstama teisė ginti teisme bendrąjį interesą, jei tai tiesiogiai to asmens neliečia, nors galioja teisės principas: kas naudojasi teise vykdydamas pareigą, tas turi teisę reikalauti, kad ir kiti, naudodamiesi teisėmis, vyk-dytų atitinkamas pareigas, nes valstybė ir bendrasis interesas demokratinėje visuomenėje yra visų ir kar-tu kiekvieno savastis.

Vadinasi, pilietis turėtų turėti teisę ir tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, jei jis mano, kad kon-kretus įstatymas daro žalą bendram interesui ir tar-nauja tik atskirų asmenų ar grupių interesams. Bet bendrojo intereso (bendrosios naudos) gynimo per-kėlimas patiems piliečiams negalėtų būti itin veiks-mingas, nes pilietis dažnai neturi pakankamos, pa-tikimos ir savalaikės informacijos, be to užsiėmęs savo profesiniais reikalais. Tai veiksmingai galėtų daryti pirmiausiai prokuratūra bendrosios priežiū-ros funkcijos pagrindu. Prokuratūros įstatyme užsi-minta apie prokuroro teisę ginti viešąjį interesą, bet ši teisė nesukonkretinta ir neišplėtota procesinėmis normomis.

Apribojimas prokuratūros veiklos kriminaliniu persekiojimu - tai neišnaudojimas visų prokuratū-ros galimybių teisėtumui palaikyti ir piliečių teisėms ginti, kai jos yra pažeidžiamos tiesiogiai kėsinantis ne į atskiro, o į daugumos, arba visos tautos teises.

Pavyzdžiui, “Mažeikių naftos” privatizavimas arba “Alitos” fabriko privatizavimo įstatymai ir sutartys, padariusios šimtų milijonų žalą Lietuvai, pažeidė kiekvieno ir visų Lietuvos piliečių turtines teises.

Prokuratūra turėtų teisę išreikalauti iš valstybės institucijų dokumentinę informaciją, pažeidimo fakto nustatymo atveju įpareigoti pažeidėją atšaukti įstaty-mui ar Konstitucijai prieštaraujančius sprendimus, o nereagavimo atveju kreiptis į teismą, kuris bylas pa-gal prokuroro ieškinį turėtų nagrinėti skubos tvarka, kadangi ginamas bendrasis interesas (visų piliečių ar daugumos teisės), kuris visada turi turėti pirmu-mą prieš privatų. Prokurorui turėtų būti suteikiama teisė kreiptis ir į Konstitucinį Teismą, jei prokuroras mano, kad taikomas įstatymas prieštarauja Konsti-tucijai ir pažeidžia daugelio Lietuvos žmonių teises. Įstatymas, atitinkantis Konstituciją, irgi yra viena iš bendrojo arba viešojo intereso apraiškų.

Įstatymų teisėtumas – tai jų atitikimas Konstituci-jai, t.y. kad įstatymuose būtų kompromisu suderinti skirtingų socialinių grupių interesai, išsaugoma pa-

Konferencijoje A.Lydeka. M. Varaška, J.Markevičius ir D.Raulušaitis (priekyje iš kairės į dešinę)

17

POZICIJA

garba konstitucinėms piliečių teisėms. Šį įstatymų teisėtumą garantuoja konstitucinė kontrolė, kurią vykdo Konstitucinis Teismas. Bet ar efektyvi ši kon-trolė siekiant apginti, garantuoti viešąjį interesą, ku-ris susijęs su įstatymų konstitucingumu? Ar ir esant Konstituciniam Teismui negalioja Konstitucijai prie-šingi įstatymai, jei ši kontrolė vykdoma a posteriori, t. y. po to, kai įstatymas jau įsigaliojo ir pažeidžia piliečių konstitucines teises? Esant įstatymų konsti-tucinei kontrolei a posteriori, galioja daug Konstitu-cijai prieštaraujančių įstatymų, kuriais daroma žala piliečių konstitucinėms teisėms, bet valstybė atsisa-ko atlyginti piliečiams antikonstituciniais įstatymais padarytą žalą.

Teisinėje valstybėje parlamentas įpareigotas kur-ti ne bet kokius įstatymus, o tik teisinius. Vadinasi, įstatymų leidyboje šalia politinės valios turėtų tiesio-giai dalyvauti ir profesionali teisinė sąmonė, kurios reiškėjai gali būti tik profesionalūs teisininkai, gerai žinantys teisės ir teisinės valstybės principus. Todėl bręsta poreikis atitinkamos reformos, kuri teisėkūros funkciją pavestų trinariui subjektui: Seimui, Konsti-tuciniam teismui, tiksliau Konstitucinei tarybai, ir Respublikos Prezidentui: Seimas priima patį įstaty-mo projektą, Konstitucinė taryba tikrina jo atitikimą Konstitucijai, o Prezidentas jį pasirašo ir paskelbia. Tai institucinė ir procedūrinė garantija, kad teisinėje valstybėje galios tik Konstituciją įgyvendinantys ir jai neprieštaraujantys įstatymai, o kartu su jais bus kuriama viešojo ir privataus intereso pusiausvyra. Tuomet atkristų visa eilė šiandien keliamų problemų: pirmiausia iš-nyktų būtinybė kalbėti apie pilie-čių individualaus konstitucinio skundo problemą, taip pat išnyktų valstybės pareiga atlyginti piliečių konstitucinėms teisėms padarytą žalą antikonstituciniais įstatymais.

Prezidento vaidmuoYpatingas vaidmuo išsaugant

bendrojo intereso vaidmenį socia-linėje tvarkoje tenka Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vado-vui. Prezidentas atsakingas už ben-drojo ir privataus intereso derinimą priimant visus pagrindinius valsty-bės sprendimus.

Prezidentas atsakingas už tuos sprendimus, nes juos pasirašo. Pa-sirašydamas įstatymus, Prezidentas atsako už įstaty-mų turinį ir socialines pasekmes, kurias tas įstatymas sukelia.

Šiuo požiūriu Lietuvoje keista padėtis: Seimu dauguma piliečių nepasitiki (žemiausi reitingai), o Prezidentu dauguma pasitiki (aukščiausi reitingai), lyg šios dvi institucijos niekur nesąveikautų. Bet juk Seimas be Prezidento parašo nieko negali nuspręsti

įstatymo lygmeniu. Prezidentas savo parašu legali-zuoja ir aprobuoja Seimo sprendimus. Todėl grynai teisiniu požiūriu atsakingas yra ne tas, kas paruošė ir formaliai priėmė sprendimą, o kas jį pasirašė, nes tik nuo pasirašymo momento įstatymas tampa įstatymu. Prezidentas, pasirašydamas Seimo priimtą įstatymo projektą, viešai visai Lietuvai skelbia, kad tas įstaty-mas nepažeidžia konstitucijos ir bendrojo intereso, ir gali būti atiduodamas praktiniam naudojimui, nes Prezidentas ne tik Konstitucijos, bet ir priesaikos yra įpareigotas būti visiems vienodai teisingas. Vadinasi, pasirašydamas įstatymo projektą Prezidentas asme-niškai atsako už įstatymo kokybę ir už tą žalą, kurią konkretus įstatymas gali padaryti bendrajam intere-sui ir piliečių teisėms. Būtent dėl to, kad tik pasira-šančiam tenka visa teisinė atsakomybė, yra tai itin svarbus faktas, kuris neleidžia pasislėpti nuo atsako-mybės už kolektyvinių sprendimų, kai sakoma, kad sprendimas kolegialus ir žalos atveju kaltųjų nėra.

Atsakingi yra tie, kurie pasirašo, ir jiems turi būti taikoma teisinė atsakomybė, nepriklausomai nuo to, ar jis vienasmeniškai priėmė sprendimą, ar kolegia-liai.

Todėl teiginys, kad Seimas priima įstatymus, nėra teisės požiūriu tiksli formuluotė. Įstatymų projektų svarstymas ir priėmimas kolektyvinis, o suteikimas jiems užbaigiančių rekvizitų priklauso konkrečiam asmeniui – Prezidentui, ir, matyt, taip yra todėl, kad teisinėje valstybėje veikia tik individuali teisinė atsa-komybė: svarstymai kolektyvūs, sprendimai indivi-

dualūs. Pareigūnas turi teisę nepasirašyti tokio įsta-tymo ar kolektyvinio sprendimo, kuris, jo nuomone, gali prieštarauti teisei kaip bendrojo ir privataus inte-reso balansui. Tik tokia situacija teisinę atsakomybę daro realią, o ne iliuzinę, nedeklaratyvią.

Taip pat netiesa, kad Prezidento pagrindinė funk-cija - užsienio politika. Prezidentui suteikta teisė pasirašyti įstatymus, ir Prezidentas dalyvauja visų

18

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

vidaus reikalų sprendimuose, kuriems suteikiamas įstatymo pavidalas. Todėl Prezidentas vienodai atsa-kingas tiek už vidaus, tiek ir už užsienio politiką.

Bendrojo intereso pedagogikaYra žmonių, mokančių gyventi visuomenėje ir ne-

mokančių. Mokėti gyventi visuomenėje – tai mokėti ir sugebėti elgtis pagal teisių ir pareigų pusiausvyrą, kiek ši pusiausvyra yra privataus ir bendrojo intere-so pusiausvyra, įgyvendinama praktiniu elgesiu. To-kio elgesio būtina ne tik reikalauti, bet ir jo mokyti, mokyti socialumo, atsakomybės, kuri yra nuolatinis galvojimas apie savo gebėjimą vykdyti pareigas, kai naudojamasi atitinkamomis teisėmis. Egoizmo moky-ti nereikia, jis ir taip liejasi per kraštus; mokyti reikia tik socialumo, pagarbos vienas kitam ir kaip praktiš-kai to siekti. Todėl valstybė, išeidama iš privataus ir bendrojo interesų vienybės ir jos apsaugos poreikio, privalo vertinti vyraujančias nuomones bendrojo ir privataus interesų vienovės požiūriu. Tam ji turėtų turėti ir atitinkamas priemones – savo laikraštį, televizijos kanalą, per kuriuos ji veiktų savo piliečių sąmonę, ją kreiptų privataus ir bendrojo interesų vienovės kūri-mo ir palaikymo linkme.

Švietimas – prevencinė prie-monė. Kol piliečių teisinis auklė-jimas atiduotas teismams, bau-džiamajai teisei, kol teisės ir tei-singumo mokoma per bausmes ir teismų nuosprendžius, Lietuvoje greitai gali nelikti neteistų asme-nų ir tada išnyks skirtumas tarp doro, teisėto elgesio ir nusikal-timo, nes nusikaltusieji sudarys daugumą, o dauguma demokrati-nėje valstybėje diktuoja vertybes.

Teisinis švietimas padėtų

žmonėms susiorientuoti nuo-monių įvairovėje, vertybių cha-ose, padėtų skirti profesiona-lią nuomonę nuo diletantiškų, savanaudišką nuo bendram gėriui tarnaujančių, padėtų at-pažinti bendrąjį interesą ir jo derinimo su privačiu formas.

Štai kad ir reikalavimas, jog smulkieji prekybininkai naudo-tųsi kasos aparatais. Jis sukėlė prekeivių pasipriešinimą, net badavimo akciją. O buvo galima kvalifikuotai viešai paaiškinant senosios licencijų tvarkos prie-šingumą teisei. Prekiauta pagal perkamas verslo licencijas. Bet kas žino, kiek ta licencija turi kainuoti, kad jos kaina tarnau-

tų ne tik privačiam interesui. Nežinant, kuo turėtų remtis licenzijos kaina, ta kaina neišvengiamai yra savavališka ir voliuntaristinė. Bet kaina, matyt, buvo gerokai per maža, jei ta tvarka taip uoliai ginama rei-kalaujant privilegijų ir pažeidžiant konstitucinį visų piliečių (šiuo atveju - prekeivių) lygiateisiškumo principą. Todėl be kasos aparatų aptarnaujantys pre-keiviai buvo daugiau bendrojo gėrio vartotojai negu jo kūrėjai. Kasos aparatai panaikina licencijos kainos dydžio problemą, ją perduoda nusistatyti patiems prekeiviams pagal jų vykdomos prekių apyvartos mastą, kuris kaip tik ir leidžia siekti šioje situacijoje privataus ir bendrojo interesų vienovės.

Konferencijoje žmogaus teisių ir kitų visuomeninių organizacijų atstovai, teisininkai.

19

Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Egidijus Laužikas: kasacinis teismas dažnai priverstas taisyti apeliacinės instancijos teismo padarytas teisės taikymo ir aiškinimo klaidas...

VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS KASACIJOJE

Dėl kasacijos paskirtiesKasacijos paskirtis ir kasacinio teismo prerogatyva

yra vienodos teismų praktikos užtikrinimas ir teisės plėtra, taigi viešojo intereso apsauga. Taip pat neturi būti paneigiamas privatus kasacinio proceso tikslas, kad kasacinio proceso metu būtų užtikrinamas teis-ingumo vykdymas konkrečioje byloje sprendžiant konkrečių šalių ginčą. Šiandieninėmis sąlygomis Lietuvoje nėra paprasta ir lengva identifikuoti, kuri byla reikšminga, ar turi ji būti nagrinėjama kasaci-niame teisme, ar ne. Dėl to teismų praktika priversta ieškoti kompromisų tarp viešojo ir privataus kasaci-jos tikslų bei šių funkcijų įgyvendinimo, nes netinka-mas teisingumo vykdymas, konkrečioje byloje tai-kant ir aiškinat teisę, tam tikra prasme siejasi ir su viešojo intereso pažeidimu.

Pagal Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktą Aukščiausiojo Teis-mo paskirtis – ne tik vykdyti teisingumą konkrečioje byloje, bet kartu užtikrinti vienodą teismų praktiką, teisės aiškinimą (interpretaciją) ir taikymą bei jos plėtrą visoje valstybėje. Tai taip pat išplaukia iš kasaci-jos pagrindų, nustatytų CPK 346 straipsnio 2 dalyje. Į kasacinio teismo išaiškinimus privalo atsižvelgti kiti teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus bei kitus teisės aktus, dėl kurių pasisakyta kasacinio teismo jurisprudencijoje.

Atsižvelgiant į kasacinio teismo būtinumo prielaidas ir jam keliamus uždavinius, kasacinio teismo sprendimams, jų kokybei skirtinas ypatingas dėmesys. Kiekviena valstybė suinteresuota sukurti

Egidijus Laužikas

darnią bylų peržiūrėjimo kasacine tvarka sistemą, nes tik tai užtikrina harmoningą ir nuoseklią teisės sistemos raidą. Šiuos viešuosius kasacijos tikslus bandyta įgyvendinti kuriant kasacijos institutą 2002 m. Civilinio proceso kodekse. Juos jau daugiau negu aštuonerius metus kasdieninėje veikloje praktiniu aspektu įgyvendina Lietuvos Aukščiausiasis Teis-mas, derindamas ir privatų kasacijos tikslą – vykdy-damas teisingumą, nes teisė taikoma ir aiškinama sprendžiant konkretų šalių ginčą konkrečioje byloje.

Aptariant viešojo intereso užtikrinimą kasacijoje, būtina išskirti du aspektus. Pirma, kaip viešojo in-tereso apsauga užtikrinama sprendžiant kasacijos ribojimo klausimus. Antra, kaip viešojo intereso ap-sauga užtikrinama kasacinio proceso metu.

Dėl kasacijos viešosios funkcijos, su ja susijusio viešojo intereso

procesinių aspektų Civilinio proceso kodekse kasacijos modelio

pagrindu pasirinkta nuo 1999 metų galiojusi kasaci-jos sistema. Taigi pasirinktos koncepcijos prasme kasacinio proceso teisinis reglamentavimas nesikeitė – kasacija suprantama kaip išimtinė įsiteisėjusių teismų sprendimų kontrolės forma, kurios pagrin-dinis tikslas – vieningos teismų praktikos formavi-mas. Kartu CPK įtvirtinta nemažai esminių naujovių. Dauguma jų pasiūlytos atsižvelgiant į problemas, iškilusias teismų praktikoje taikant kasacinį procesą reglamentuojančias teisės normas. Naujovės skirtos pašalinti per pastaruosius metus išryškėjusius kasa-cinio proceso trūkumus. Akcentuojamas pagrind-inis bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme tikslas – formuoti vieningą teismų praktiką aiškinant ir taikant teisės normas. Tai atskleidžia CPK įtvirtinti kasacijos pagrindai: tik esminę reikšmę vieningam teisės aiškinimui ir taikymui turintys teisės normų pažeidimai skundžiamuose teismų sprendimuose; nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo su-formuluotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nevienodu-mas. Pabrėžtina, kad privatų kasacijos pobūdį lemia tai, kad tik byloje dalyvaujantys asmenys gali paduo-ti kasacinį skundą, jie kasaciniu skundu apibrėžia by-los nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas, galiausiai kasaciniame procese sprendžiamas konkretus šalių ginčas teisės taikymo ir aiškinimo aspektu (teisės klausimų nagrinėjimas neperžengiant kasacinio skundo ribų, išskyrus kai jos peržengiamos viešojo in-tereso apsaugos tikslu). Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio teismo, paskirtis suponavo poreikį, kad kasacinius skundus surašytų ir dalyvau-jantiems byloje asmenims šiame procese atstovautų tik advokatai, juridinių asmenų atstovai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Fizinis asmuo, kasatorius, kasaciniame procese gali daly-vauti ir be atstovo, jeigu jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (CPK 347 straipsnio 3 dalis). Šie

POZICIJA

20

reikalavimai kasacijos pagrindams ir asmenų proce-siniam dalyvavimui lėmė leidimų sistemos įvedimą, sprendžiant kasacinių skundų priėmimo nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme klausimus (CPK 350 straipsnis). CPK ne tik įvedė atrankos (leidimų) sistemą, bet ir nustatė iš esmės naujus kasacijos pagrindus bei ribojimus. Leidimų sistemos esmė ta, kad pačiam kasaciniam teismui suteikiama teisė spręsti, ar nagrinėtina tam tikra byla kasacine tvarka, ar ne, ar turi reikšmės vienodam teisės aiškinimui ke-liama teisės problema, ar ne.

Kasacijos instituto reforma Lietuvoje siekta užtikrinti, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tos bylos, kurios turi esminę reikšmę vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, kad procesas kasaci-niame teisme atitiktų kasacijos specifiką – išimtinai teisės klausimų, turinčių įtakos vieningai teismų praktikai, nagrinėjimą. Taigi koncepcine prasme kasacija suprantama kaip išimtinė įsiteisėjusių teismų sprendimų kontrolės forma, kurios pagrindinis tikslas - vieningos teismų praktikos formavimas vykdant kasacijos funkciją civilinėse bylose. Prof. V. Nekrošius, analizuodamas kasaciją lyginamuoju aspektu Lietu-vos, Latvijos ir Estijos civiliniame procese, yra padaręs išvadą, kad Lat-vijos ir Estijos kasaciniams procesa-ms keliami tiek viešieji, tiek privatūs tikslai, o Lietuvos kasacinis procesas yra išimtinai skirtas viešajam tikslui tenkinti, jo forma ekstraordinari. Pro-fesorius šią išvadą grindžia nurodytų valstybių CPK įtvirtintų kasacijos pagrindų analize.

CPK 346 straipsnyje įtvirtinti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausi-mais apskritai, bet tik specifiniais (ypatingais) teisės klausimais. Ne kiekvienas teisės klausimas gali būti kasacijos pagrindu. Tokią nuostatą paaiškina prioritetinė kasacijos funkcija vienodinti teismų praktiką (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis) ir taip užtikrinti vieningą teisės aiškinimą ir taikymą šalyje, teisės plėtrą bei viešojo intereso apsaugą. Tai gana plačiai išaiškinta Konstitucinio Teismo nutarimuo-se, bet kartu pasisakyta ir dėl teisingumo vykdymo aukštesnės instancijos teismuose, taigi ir dėl priva-taus kasacijos tikslo bei funkcijos.

Kasacijos ekstraordinarumas Lietuvoje grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kasacijos pagrindais – pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminę reikšmę vienodai aiškinant ir taikant teisę, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį); arba jeigu teismas skundžiamame sprendime (nu-tartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; arba jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prak-tika ginčijamu klausimu nevienoda. Tuo siekiama sudaryti sąlygas, kad į kasacinį teismą patektų ir būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose kelia-mos ypatingos teisės problemos, t. y. bylos, turinčios precedentinę reikšmę, leidžiančios plėtoti teisę ir užtikrinti vienodą jos aiškinimą bei taikymą.

Papildomai CPK 341 straipsnyje nustatyti kasacijos ribojimai – kasacine tvarka negali būti skundžiamas pirmosios instancijos teismo spren-dimas, kuris nebuvo skųstas apeliacine tvarka, taip pat tie teismo sprendimai, kuriuose ginčijama suma yra mažesnė negu 5000 Lt, išskyrus ginčus bylose dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išlaikymo priteisimo, žalos, susiju-sios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu ar susirgimais profesine liga, atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuosta-

tos, kad teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuo-sekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės prieš teismą ir kitais konstituciniais principais, neatskiriamai susiju-siais su nuostata, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų (lot. Ubi eadem legis ratio, ibi eadem legis dispositio).

Labai svarbi kasacijos pagrindų analizė doktri-niniu ir praktiniu aspektais – ar įstatyme nustatyti kasacijos pagrindai nepažeidžia civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis), ar kasacijos ribojimais visapusiškai užtikrinama asmens teisė į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis) ir ar tai neužkerta kelio privataus kasacijos tikslui bei funkcijai įgyvendinti civiliniame procese, ar, esant tokiems kasacijos

Prieš prasidedant diskusijoms

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

21

pagrindams, galima teigti, kad kasacija užtikrina teisingumo vykdymą konkrečioje civilinėje byloje sprendžiant konkrečių asmenų ginčą. Tenka iš esmės sutikti su oponentų (teisės mokslininkų, advokatų, teisininkų praktikų) nuomone, kad ne visos bylos, turinčios precedentinę reikšmę, patenka į kasacinį teismą. Tam didelę įtaką turi ir susiformavęs teisinis mentalitetas, nes vyrauja visuotinė nuomonė, kad pagrindinė teisėjo pareiga spręsti individualų šalių ginčą ir tik po to užtikrinti vieningą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką valstybėje. Dėl to teismas dažnai pirmiausia siekia išspręsti privatų šalių ginčą, bet ne plėtoti teisę, t. y. lyg teikdamas pirmenybę privačiam kasacijos tikslui ir funkcijai, o ne viešam tikslui ir funkcijai. Išanalizavus kasaciniam teismui pateikia-mus kasacinius skundus, galima teigti, kad dažnai privatus interesas dominuoja ir advokatų bei kitų asmenų, turinčių teisę surašyti kasacinius skundus, pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Esant dabartinei situacijai, negalima be išlygų sutikti su Lietuvos teisės doktrinoje vyraujančia nuomone, kad kasacijoje turi dominuoti tik viešasis interesas ir jokio privataus intereso. Dabartiniu metu reikėtų iš esmės pritarti ir kitai nuomonei, kad teisingai ir teisėtai išsprendus konkrečioje byloje konkretų šalių ginčą, t. y. įvykdžius teisingumą, galimas tinkamas teisės aiškinimas ir taikymas, kartu ir vieningos praktikos formavimas. Šiandieninėmis sąlygomis kasacijoje turi būti derinami tiek viešasis, tiek privatus inte-resas bei kasacijos tikslai. Kasacijos funkcija negali būti išimtinai vieša, todėl turi būti ieškoma kompro-miso teisminėje praktikoje aiškinant kasacijos tiks-lus, funkcijas, tam tikra prasme ir viešojo intereso gynimą. Dėl to galima sutikti su prof. V. Mikelėno nuomone, kad viešo ir privataus interesų kompro-misas galimas „protingu kasacijos ribojimu“, kaip atitinkantis Lietuvos visuomenės raidos lygmenį ir poreikius, pagal kurį į kasaciją patektų visos bylos, turinčios viešojo intereso aspektą.

Šiuo metu, kai dar nemažai ginčų susiję su finansinės krizės padariniais (paskolos, laidavi-mo, kitų prievolių užtikrinimo būdų, iškeldinimo klausimai), itin svarbi nepilnamečių ir kitų socia-liai pažeidžiamų asmenų teisių apsauga. Teismui tam tikra prasme tenka vykdyti socialinio teisingu-mo funkciją. Tai gali būti traktuojama kaip viešojo intereso gynimas. Taigi ir tokie ginčai, kai yra pažeidžiami tam tikros socialinės grupės interesai, turi tapti kasacinio nagrinėjimo objektu.

Iš kasacinės praktikos analizės galima daryti išvadą, kad Lietuvoje įvesta leidimų sistema iš esmės pasiteisino ir funkcionuoja neblogai. 2003 metais gauti 2323 kasaciniai skundai, priimti – 1315. Da-lis skundų buvo paduota pagal 1964 m. CPK. 2004 metais gauti 1856 kasaciniai skundai, priimta – 717, t. y. maždaug 38 proc. gautų skundų. 2005 metais gauta 1912 kasacinių skundų, priimta – 900, t. y. 47 proc. gautų skundų. 2006 metais – 1674 skundai,

priimta 665, t. y. 40 proc. gautų skundų. 2007 metais – 1798 skundai, priimta – 653, t. y. 36 proc. gautų skundų. 2008 metais – 1585 skundai, priimta – 439, t. y. 28 proc. gautų skundų. 2009 metais – 1597 skun-dai, priimta – 651. Iš pateiktos atrankos kolegijų veiklos statistikos analizės matyti, kad tendencija stabili, priimama maždaug 30 - 40 proc. kasacinių skundų. Pastebėtina, kad ši statistika neatspindi, kiek priimta pakartotinai paduotų skundų, nes CPK 350 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė, ištaisius įstatyme nustatytus kasacinio skundo trūkumus ir nepažeidus trijų mėnesių termino, iš naujo paduoti kasacinį skundą. Toks skundas nelaikomas pakar-totiniu. Pateikti duomenys gali sudaryti įspūdį, kad kasacinis teismas, atsisakydamas priimti beveik 2/3 pateikiamų skundų, atsisako vykdyti teisingumą ir ginti privatų interesą.

Teisės mokslininkai ir praktikai pripažįsta, kad įstatymu nustatyti kasacijos ribojimai sudaro galimybę susikoncentruoti į pagrindinės funkci-jos vykdymą – teisės plėtrą, vieningos praktikos formavimą. Tai leido sumažinti nagrinėjamų bylų Lie-tuvos Aukščiausiajame Teisme skaičių: 2002 metais kasacine tvarka išnagrinėtos 1623 bylos, 2003 metais –1183 bylos, 2004 metais – 675 bylos, 2005 metais – 666 bylos, 2006 metais – 665 bylos, 2007 metais – 590 bylų, 2008 metais – 611 bylų ir 2009 metais – 591 byla. Iš šios statistikos išplaukia išvada, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamos tik tos bylos, kurios turi reikšmę vienodai aiškinti ir taikyti teisės normas.

Tenka pažymėti, kad kasacinis teismas dažnai pri-verstas taisyti apeliacinės instancijos teismo padary-tas teisės taikymo ir aiškinimo klaidas. 2007 metais panaikinta ar pakeista 46 proc. apskųstų sprendimų ar nutarčių, 2008 metais – beveik 50 proc. Tai patvirtina, kad atrankos kolegija, spręsdama kasacinio skundo priėmimo klausimą, pagrįstai nustatė, jog egzistuoja kasacijos pagrindai. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad tam tikrais atvejais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atlieka ir revizinę funkciją, nes CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta teisė priimti naują sprendimą, kai pažeistos tik materialiosios teisės normos jas netinkamai aiškinant ar taikant.

Atlikus teisminės praktikos analizę, konstatuotina, kad dauguma kasacinių skundų atsisakoma priimti, nes skunde nesuformuluoti kasacijos pagrindai (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Apsiribojama konstatavimu, kad pažeistos konkrečios materialiosios ar proceso teisės normos, bet nenurodoma, ar toks pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Nurodomos faktinės bylos aplinkybės, teigiant, kad teismai netinkamai tyrė ir vertino įrodymus, t. y. keliami tik fakto, bet ne teisės klausi-mai, nemotyvuotai, kai kada klaidingai teigiant, jog nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sufor-muotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

POZICIJA

22

Dėl teisės normų pažeidimo kaip kasacijos pagrindo

Didžiausias diskusijas kelia CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas kasacijos pagrindas – teis-mo padarytas materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, ir tik tokio pobūdžio, kuris turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties teisėtumui. Taigi kasacinis skundas aptariamu pagrindu gali būti pri-imamas tik tada, kai yra visos nurodytos sąlygos. Kiekviena iš jų būtina taikant nurodytą kasacijos pagrindą. Ši norma lemia, kad kasacine tvarka negali būti peržiūrimas iš esmės teisingas sprendimas ar nu-tartis, tai yra sprendimas (nutartis), kuriuo ginčas ar tam tikras klausimas iš esmės yra išspręstas teisingai, nors ir padaryta tam tikrų formalių pažeidimų. Tokio sprendimo ar nutarties peržiūrėjimas ir jo (jos) panai-kinimas dėl neesminių teisės pažeidimų, neturėjusių įtakos sprendimo ar nutarties teisėtumui, prieštarautų teismo sprendimo ir juo nustatytų teisinių santykių stabilumui, proceso koncentracijos, teisingumo bei protingumo principams.

Analizuojamas kasacijos pagrindas reikalau-ja susieti teismo sprendime ar nutartyje padarytą esminį teisės pažeidimą su jo reikšme vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Reikšmingas leidimų sistemos procesinis aspektas yra tai, kad atrankos kolegija, spręsdama kasacinio skundo priėmimo klausimą, negali konstatuoti, ar yra teisės normų pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėto sprendimo ar nu-tarties priėmimui, ar ne. Tai visų pirma susiję su tuo, kad atrankos kolegija atlieka tik preliminarų teismo priimtų procesinių sprendimų teisėtumo įvertinimą. Antra, dar nėra pakankamai aiškių CK, CPK, DK, VPĮ (Viešųjų pirkimų įstatymo), kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo taisyklių. Taigi jau vien tam, kad būtų užtikrintas vienodas teisės aktų aiškinimas ir taiky-mas valstybėje, byla turėtų būti nagrinėjama kasacine tvarka ir pasisakoma, ar tinkamai teismas aiškino ir taikė konkrečią teisės normą, ar ne. Tokiu atveju pripažintina, kad nereikėtų akcentuoti, ar padarytas teisės normų pažeidimas, turėjęs įtakos vienodam teisės normos aiškinimui ir taikymui valstybės mastu, ar ne.

Teisės praktikų ir mokslininkų diskusijose kelia-mas klausimas, kad atrankos kolegija, spręsdama kasacinio skundo priėmimo klausimą, galėtų nurody-ti, kokia teisės problema turėtų būti sprendžiama konkrečioje civilinėje byloje – faktiškai būtų apibrėžtos kasacinio skundo nagrinėjimo ribos. Šiuo aspektu tenka pažymėti, kad susipažinus tik su kasaciniu skundu ir teismų procesiniais sprendimais, bet ne su visais civilinės bylos duomenimis, ne visada galima aiškiai apibrėžti kasacinio bylos nagrinėjimo ribas. Kartais tik išreikalavus bylą ir pradėjus ją nagrinėti kasaciniame teisme gali paaiškėti, kad byloje yra ki-

tas kasacijos pagrindas negu buvo nurodyta kasacin-iame skunde. Be to, kasacijos pagrindo, kaip kasa-cinio bylos nagrinėjimo ribų, nurodymas atrankos kolegijos nutartyje tam tikrais atvejais vis tiek būtų nepakankamas ir netikslus, nes bylos kasa-cinio nagrinėjimo iš esmės metu gali būti nustatytas viešojo intereso buvimas, kurio kasatorius neakcen-tavo arba sąmoningai nenurodė, o atrankos kolegija iš turimų ne visų bylos duomenų nematė. Kasacinis teismas yra suformavęs taisyklę, kad išsamūs teisin-iai argumentai, kurie patvirtintų vieną iš kasacijos pagrindų, turi būti nurodyti kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Neužtenka kasaciniame skunde nurodyti vieną iš įstatyme nustatytų kasacijos pagrindų ar pacituoti teisės normą, nurodant kad ji pažeista. Turi būti pateikti kasatoriaus teisiniai argumentai, patvirtinantys es-ant vieną ar kitą kasacijos pagrindą. Kasacinio teis-mo atrankos kolegija patikrina kasacinio skundo turinį skundžiamų teismo sprendimo ir (ar) nutarties kontekste, nes skundo priėmimo klausimą ši kolegija sprendžia neišreikalavusi civilinės bylos, todėl ji ne visada turi galimybę nustatyti esant kasacijos pagrin-dus.

Išanalizavus kasacinius skundus, reikėtų paminėti tai, kad skunde pirmiausia iškeliamas privatus kasaci-jos tikslas, nes kasaciniu skundu siekiama teisingumo įvykdymo konkrečioje byloje, bet ne viešojo kasaci-jos tikslo įgyvendinimo. Kyla klausimas, kokie turi būti protingi kasacijos ribojimo pagrindai. Ar tokius protingus pagrindus gali suformuoti kasacinis teis-mas, aiškindamas ir taikydamas CPK 346 straipsnio 2 dalį, ypač šios dalies 1 punktą? Ar tai turi padaryti išimtinai legistatyvinę funkciją vykdanti valstybės institucija.

Būta siūlymų koreguoti CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą kasacijos pagrindą, jį sufor-muojant taip, kad apeliacinės instancijos teismo spren-dimas gali būti apskųstas kasacine tvarka, jeigu bylą nagrinėjęs teismas pažeidė materialiosios ar proceso teisės reikalavimus arba nesilaikė įstatyme nustaty-tos kompetencijos. Panašiai nustatyta Latvijos CPK 450 straipsnio 3 dalyje, Estijos CPK 668 straipsnio 1 dalyje, Prancūzijos CPK 604 straipsnyje. Nurody-tose šalyse kasacijos objektas yra teismo sprendimo teisėtumo patikra, o kasaciniam procesui keliami ir viešieji, ir privatūs tikslai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kasacinio nagrinėjimo dalykas yra patikra, ar teismo sprendimu nepažeistos teisės normos plačiąja pra-sme – įstatymo pažeidimas, kompetencijos nesilai-kymas, įgaliojimų viršijimas, sprendimo formos ne-silaikymas ir pan., t. y. įstatymo pažeidimas yra bet koks netinkamas įstatymo taikymas nepriklausomai nuo priežasčių, taip pat jo netaikymas ar netinkamas aiškinimas.

Kyla dilema, kaip vis dėlto atrankos kolegija turėtų spręsti kasacinio skundo priėmimo klausimą, kai padarytas pažeidimas, neturintis įtakos vien-ingai praktikai formuoti, bet dėl padaryto materia-

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

23

liosios ar proceso teisės normų pažeidimo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas teismo sprendimas, ku-riuo pažeidžiamos konkretaus asmens teisės ar jos lieka neapgintos. Teisine prasme atrankos kolegija atsiduria dviprasmiškoje situacijoje. Viena vertus, nustačius, kad nėra kasacijos pagrindo, galima atsi-sakyti priimti kasacinį skundą. Kita vertus, lieka ne-apgintas individualaus asmens interesas konkrečioje byloje ir lieka neįvykdytas teisingumas.

Sprendžiant šią dichotomiją, reikėtų ieškoti teisminėje praktikoje protingų kasacijos ribojimo pagrindų kriterijų, siekiant suderinti teisingumo vykdymą individualioje byloje ir teisės plėtrą, kartu užtikrinant viešosios ir privačios kasacijos funkcijų pusiausvyrą. Konstitucinėje doktrinoje lai-komasi nuostatos, kad viešasis interesas, kaip ben-dras valstybės, visuomenės ar dalies visuomenės interesas, turi būti derinamas su individo individ-ualiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinė vertybė. Šios Konsti-tucijoje įtvirtintos vertybės – asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga, gynimas bei viešasis interesas negali būti priešpastatomas ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą. Paprastai kai vyk-dant teisingumą pažeidžiamos teisės normos, kartu pažeidžiamos ir Konstitucijos bei įstatymų saugomos asmenų teisės ir teisėti interesai arba jie neapgina-mi,- taip paliečiamas viešasis interesas. Tai pakanka-mas pagrindas neriboti teisės kreiptis su kasaciniu skundu ir išlaikyti šių interesų pusiausvyrą.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos kaip kasacijos pagrindo

CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas kasacijos pagrindas: jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taiky-mo ir aiškinimo praktikos. Šis pagrindas reiškia, kad teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai formuotis – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės prieš teismą ir kitais konstituciniais principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo tai-sykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų. Šis kasacijos pagrindas užtikrina ne tik viešojo intereso, bet ir privataus intereso apsaugą. Konkrečioje byloje nukrypus nuo jau suformuluo-tos praktikos ir neteisingai išsprendus privatų šalių ginčą, atsiranda galimybė apginti ir privatų interesą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, ar bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nevienodumo kaip kasacijos pagrindo

CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas kasacijos pagrindas: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. Šio pagrindo įtvirtinimas paaiškinamas tuo, kad tiek teisės norma, kaip įstatymų leidybos proceso padarinys, tiek teisės (nor-mos) aiškinimas, kaip teismų praktikos rezultatas, ne-abejotinai pasižymi dinamika (kaita) ir plėtra. Laiko veiksnys, įstatymų ir kitų teisės aktų kaita, užsienio ir tarptautinės teisės įtaka nacionalinei teisei, teismų praktikos pokyčiai, tarptautinių teismų praktika gali lemti, kad tuo pačiu teisės klausimu kasacinis teismas pateikia skirtingus teisės taikymo išaiškinimus. Šiuo kasacijos pagrindu siekiama šalinti problemas, ku-rios teismams kyla sprendžiant, kuriuo iš skirtingų, t. y. vienas kito neatitinkančių, kasacinio teismo išaiškinimų konkrečiu teisės klausimu reikia va-dovautis ir tuo klausimu suformuoti vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Pateikiant skundą šiuo pagrindu, kasaciniame skunde reikia pagrįsti, kuo pasireiškia kasacinio teis-mo praktikos nevienodumas. Skirtingų pagal turinį materialiosios teisės normų skirtingas aiškinimas ir taikymas nevertintinas kaip teismų praktikos nevien-odumas (nenuoseklumas, prieštaringumas), net jeigu tai atliekama ir faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose, nes teismas privalo nagrinėti konkretų ginčą pagal jam (ginčui) galiojančią ir taikytiną teisę. Teis-mo precedentų (atitinkamų teisės nuostatų turinio bei jų taikymo sampratos) taikymas neatsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reglamentavimą negalimas. Teisinio reglamentavimo naujumas (teisės nuostatų turinio naujumas) lemia naujos teismų praktikos būtinumą, bet tokiu atveju naujos teismų praktikos atsiradimas nevertintinas kaip teismų praktikos nevienodumas (nenuoseklumas, prieštaringumas). Teismų praktikos nevienodumu taip pat nelaikytinas ir teismų praktikos neišsamumas, t. y. tie atvejai, kai teismo precedentas dar nėra sukurtas.

Būta tokių CPK pakeitimų ir papildymų projektų, kuriais siūlyta CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos kasacijos pagrindą praplėsti nurodant, kad teismų praktika yra nevienoda (šiuo metu kasacijos pagrindas yra tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prak-tikos nevienodumas). Tai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui sudarytų prielaidas įgyvendinti pagrindinę funkciją – užtikrinti vienodą teismų praktiką, vienodą teisės aiškinimą (interpretaciją) ir taikymą bei nuoseklią jos plėtrą valstybės mastu. Vėliau šios nuostatos atsisakyta, motyvuojant, kad šiuo metu ga-liojanti nuostata labiau atitinka kasacijos paskirtį.

POZICIJA

24

Kai kurie kasacijos ribojimų procesiniai aspektai

CPK 341 straipsnyje nustatyti kasacijos ribojimai – kasacine tvarka negali būti skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris nebuvo skųstas apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnio 1 punktas), taip pat tie teismo sprendimai, kuriuose ginčijama suma mažesnė negu penki tūkstančiai litų, išskyrus ginčus bylose dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išlaikymo pritei-simo, žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu ar susirgimais pro-fesine liga, atlyginimo (CPK 341 straipsnio 2 punk-tas). Kasacinio teismo praktikoje CPK 341 straipsnio 2 punkte įtvirtintas ribojimas aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į pareikštų reikalavimų pobūdį, t. y. kai byloje pareikštas ne vienas reikalavimas, bet daugiau tarpusavyje susijusių reikalavimų, vienas iš jų yra neturtinio pobūdžio, kitas – turtinio pobūdžio ir jo suma neviršija penkių tūkstančių litų, tai kasacijos ribojimas netaikomas, jeigu neturtinio reikalavimo išsprendimas turi prejudicinę reikšmę sprendžiant turtinį reikalavimą. Dėl to laikytina, kad teisę į kasaciją turi lemti pagrindinis, bet ne papildomas reikalavi-mas. Taip pat praktikoje šis ribojimas netaikomas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pavyzdžiui, vykdymo ar atstovavimo išlaidų.

Įstatymas riboja kasaciją dėl laikinųjų apsau-gos priemonių taikymo (CPK 151 straipsnio 5 da-lis). Kasacijos ribojimai gali būti nustatyti kituose įstatymuose: negalima kasacija bylose dėl turto ad-ministravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo bei kitose bylose, kurios pagal Civilinį kodeksą bei kitus įstatymus nagrinėtinos CPK XXXIX skyriuje numaty-ta supaprastinto proceso tvarka (CPK 582 straipsnio 6 dalis). Kasacijos ribojimai nustatyti Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje – apeliacinės instanci-jos nutartis iškelti bankroto bylą, apeliacinės instan-cijos nutartis paskirti, laikinai pavaduoti ar atstaty-dinti įmonės administratorių yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama. Taigi šios kategorijos bylose vieningą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką for-muoja Lietuvos apeliacinis teismas.

Ribojimas ginčo suma esant leidimų sistemai negalėtų būti pateisinamas, nes „smulkiose bylose“ kyla sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausi-mai, turintys įtakos vieningos praktikos valstybėje formavimui. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad apygardų teismai, nagrinėdami apeliacine tvarka civilines bylas, nepakankamai užtikrina vienodą teisės aiškinimą ir taikymą tam tikros kategorijos bylose. Tokio ribojimo atsisakymas būtų logiškas ir paaiškinamas kaip kylantis iš kasacijos prigimties – užtikrinti vienodą teismų praktiką, kartu vienodą teisės aiškinimą (interpretaciją) ir taikymą bei jos plėtrą valstybės mastu, garantuojant asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principo įgyvendinimą.

Nesant kasacijos ribojimo ginčo suma, ar pateks byla į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, ar ne, priklausys ne nuo ginčijamos sumos, bet nuo keliamos teisinės problemos pobūdžio, siekio užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą valstybėje. Dėl to pagrįstas ir tolesnio diskurso vertas klausimas, ar, esant leidimų sistemai, prasminga riboti kasaciją įstatymu, ar užtektų bylų, patenkančių į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, ribojimo funkciją pavesti pačiam kasaciniam teismui. Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sudėtis, apimanti nemažus žmogiškuosius resursus (Civilinių bylų skyriuje šiuo metu dirba septyniolika teisėjų), leistų analizuojamo ribojimo atsisakyti. Svar-bu prisiminti, kad bet kuris įstatyme nustatytas riboji-mas reiškia ir paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galių suvaržymą, nes, apribojus kasaciją, kasacinis teismas praranda galimybę formuoti vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką tam tikros kategorijos bylose. Dėl to susiaurėja šio teismo viešoji funkcija – formuoti vienodą teismų praktiką.

Išvados

Dar kartą pabrėžtina, kad kasacinis teismas tikri-na apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu ir iš naujo nenustatinėja by-los faktų, nes konkrečių bylos faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų pareiga ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), bet kasacinis teismas gali peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad įstatymu nega-lima nustatyti kokio nors baigtinio bylų, kuriose teismui leidžiama apginti viešąjį interesą, sąrašo arba bylų, kuriose teismui neleidžiama apginti viešojo intereso, ir ši teisė negali būti diskrecinė. Šis teismas gali peržengti minėtas ribas tik tada, kai bus konstitucinis pagrindas, t. y. tada, kai jų neperžengus būtų pažeista kuri nors Konstituci-joje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Tai turėtų būti taikoma ir kasaciniam teismui, bet ne tik apeliacinei instancijai. Tai gali būti susiję su didelės grupės asmenų teisių apsauga, kai ginčo sprendimas susijęs ne su vieno asmens interesais (kreditorių ir skolininkų interesai bankroto by-loje, išieškotojų ir skolininkų interesai vykdymo bylose, intelektinės nuosavybės apsauga ir t. t.), taip pat tam tikros socialiai jautrių asmenų grupės (nepilnamečių, neįgaliųjų asmenų ir kitų) inte-resais. Išskirtiniais atvejais svarbus ir reikšmingas taip pat ir vieno asmens teisių pažeidimas, pvz., pažeista asmens teisė atkuriant nuosavybę ir kt.

Įstatyme įtvirtinti kasacijos pagrindai pat-virtina, kad Lietuvoje kasacija galima ne teisės klausimais apskritai, bet specifiniais (ypatin-

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

25

POZICIJA

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas, daktaras Dainius Raižys: suteikti įgaliojimai tai ir pareiga, kurią pro-kurorai ne vien gali, bet ir privalo įgyvendin-ti, jei įstatymai leidžia tai daryti...

VIEŠASIS INTERESAS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO

TEISMO JURISPRUDENCIJOJE

Norėčiau apžvelgti Lietuvos vyriausiojo adminis-tracinio teismo (LVAT) veiklos dešimtmetį, ką padarė LVAT teismas formuojant praktiką viešojo intereso gynimo srityje. Nekvestionuodami galime patvirtin-ti, kad viešasis interesas yra vertybė tiek socialiniu, tiek teisiniu aspektu. LR Konstitucinis Teismas yra pažymėjąs, kad viešojo intereso, atspindinčio ir iš-reiškiančio pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina ir saugo Konstitucija, įgyvendinimas yra viena svarbiausių visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Tik tuomet, kai viešasis interesas dominuoja,

užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, visuomenė gali harmoningai vystytis demokratiniais pagrin-dais. Kita vertus, valstybė tampa šių vertybių, t.y. viešojo intereso ir žmogaus teisių ir laisvių, užtikri-nimo garantas. Kaip ne kartą teigta konstitucinėje ju-risprudencijoje, valstybės, kaip visuomenės politinės organizacijos, paskirtis - užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Demokratinės valstybės veikla turi būti organizuojama taip, kad visų pirma būtų garantuojamas viešasis interesas bei užtikrinamos žmogaus teisės bei teisėti interesai.

Svarbus vaidmuo ginant viešąjį interesą tenka administraciniams teismams. Administracinių teis-mų bylose teisenos įstatymu yra įtvirtintos normos, kuriomis sukurtos prielaidos efektyviam viešojo intereso gynimui. Šiame įstatyme viešojo intereso gynimas yra nustatytas kaip savarankiškas kreipi-mosi į Administracinį teismą pagrindas. Įtvirtintas tardomojo proceso modelis nustato teisėjo pareigą, ex oficio, objektyviai ir visapusiškai išaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes. Administracinis teismas turi teisę savo iniciatyva taikyti reikalavimų užtikri-nimo priemones, peržengti apeliacinio skundo ribas ir patikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalies teisėtumą, atnaujinti procesą, kai to reikalauja viešojo intereso užtikrinimas. Todėl ga-lima teigti, kad su savarankiškų administracinių teis-mų įsteigimu ir administracinių ginčų ypatumus ati-tinkančio administracinio proceso įtvirtinimu buvo sudaryta galimybė administracinės justicijos pagal-ba ne tik kur kas efektyviau vykdyti viešojo adminis-travimo subjektų teisėtumo kontrolę, bet ir kur kas efektyviau ginti viešojo administravimo subjektų neteisėta veikla pažeistą viešąjį interesą.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje dažnai perne-lyg plačiai apibrėžiamas viešasis interesas. Viešojo intereso pažeidimu pripažįstamas bet koks teisės normų pažeidimas viešojo administravimo srityje. Tačiau viešuoju interesu pripažinus tiktai teisės nor-mų laikymąsi, išnyksta bet kokia riba tarp privačių ir viešųjų interesų teisminės gynybos. Taip plačiai interpretuojant viešąjį interesą, subjektai, kuriems įstatymai suteikia teisę ginti viešąjį interesą, įgyja praktiškai neribotą teisę teisme ginčyti bet kokį vie-šojo administravimo subjekto priimtą aktą, kuris, jų nuomone, prieštarauja teisės normų reikalavimams, kartu ir viešajam interesui. LVAT jurisprudencijoje viešuoju interesu pripažįstama tik pamatinės visuo-menės vertybės, kurias įtvirtina, saugo ir gina Kons-titucija, ir tai, kas objektyviai yra reikšminga, reika-linga, vertinga visuomenei ar jos daliai. LVAT yra ne kartą pažymėjąs, jog skundas dėl viešojo intereso gy-nimo tenkintinas tik tais atvejais, kai yra nustatoma, kad konstatuotieji materialiosios ar procesinės teisės normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog pažeidžia ir viešąjį interesą. Taip pat LVAT laikosi tos nuomo-nės, jog sprendžiant klausimą, ar byloje yra ginamas viešasis interesas, nepakanka vien konstatuoti mate-

gais) teisės klausimais. Taigi ne kiekvienas teisės klausimas gali būti kasacijos pagrindas. Tokią nuostatą paaiškina prioritetinė kasacijos funkci-ja vienodinti teismų praktiką ir taip užtikrinti vieningą teisės aiškinimą ir taikymą šalyje, teisės plėtrą (vystymąsi) bei viešojo intereso apsaugą. Tokia griežta įstatymo nuostata ne visada užtikrina privataus intereso apsaugą, todėl kasacinis teismas turi ieškoti protingų kasacijos ribojimo pagrindų kriterijų, siekdamas suderinti teisingumo vykdymą individualioje byloje ir teisės plėtrą, tokiu būdu užtikrindamas viešosios ir privačios kasacijos funkcijų pusiausvyrą.

26

rialiosios ir procesinės teisės normų pažeidimą, bet ir būtina nustatyti, kad šis pažeidimas įtakojo vertybes, reikšmingas visuomenei ar jos daliai. Vienas iš sudė-tingesnių administracinio teismo proceso klausimų yra teisė kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo. Ši teisė sietina su Konstitucijos 30 str. 1-oje dalyje įtvirtintu konstituciniu teisės į teis-minę gynybą principu. Ji garantuoja suinteresuo-to asmens galimybę ginti teisme pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus. Viešasis interesas ar jo pažeidimas paprastai nėra siejamas su konkre-taus asmens teisėmis, o su vertybėmis, reikšmingo-mis visuomenei ar jos daliai. Dėl šių viešojo intereso ypatumų teisės kreiptis į administracinį teismą rea-lizavimas tampa sudėtingas ta prasme, jog sukuria asmens, galinčio tokiais atvejais kreiptis į adminis-tracinį teismą, neapibrėžtumo problemą. Todėl šiuo atveju įstatymų leidėjams tenka uždavinys nustatyti ratą asmenų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Plačiausius įgaliojimus viešojo intereso gynimo srityje turi prokuroras. Pažymėtina, kad prokuroro teisė ginti viešąjį interesą administraciniame teisme negali būti aiškinama kaip jo diskrecija kreiptis į teis-mą ar nesikreipti.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pro-kurorų, kaip valstybės pareigūnų įgaliojimai, teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, kad šia teise jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Suteikti įgaliojimai - tai ir pareiga, kurią prokurorai ne vien gali, bet ir privalo įgyvendinti, jei įstatymai leidžia tai daryti. Jeigu prokuroras gavo informaciją apie tai, kad viešojo subjekto sprendimai ar veiksmai galimai pažeidė viešąjį interesą, jis privalo šią pareigą įgy-vendinti.

Tačiau išlieka aktuali šios pareigos vykdymo kon-trolės problema. Kalbame apie atvejus, kuomet pro-kuroras, gavęs skundą, pareiškimą ar kitą informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą ir ją patikrinęs, atsisako kreiptis į teismą manydamas, jog viešasis interesas nėra pažeistas. Tad jei prokuroras atsisako kreiptis į teismą, jis, atrodytų a priori patvirtina, kad viešojo administravimo subjektas teisės aktų nepa-žeidė, arba kad jei ir pažeidė, tai pažeidimas nėra su-sijęs su viešuoju interesu. Žinoma, prokuroras, kreip-damasis į teismą, turi būti įsitikinęs, kad viešasis in-teresas yra pažeistas ir tą kreipimąsi privalo pagrįsti. Bet ar subjektyviu medžiagos vertinimu grįstomis išvadomis paremtas atsisakymas jį ginti, atkreipiant dėmesį į tai, kad tik teismas kiekvienu atveju ad hoc sprendžia apie viešojo intereso buvimą ir jo pažeidi-mą, negalėtų būti vertinamas kaip įstatymo nustaty-tos galimybės ginti viešąjį interesą ribojimas.

Viešojo intereso gynimo kontekste pažymėtina ir LVAT praktika dėl Orhuso konvencijos taikymo. Ši praktika nemažai kritikuojama. Orhuso konven-cijos 9 str. 3 dalis nustato, jog ir nepažeidžiant šio

straipsnio 1 – 21 dalyse minimų peržiūros pro-cedūrų, kiekviena šalis užtikrina, kad visuomenės nariai, atitinkantys nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų pasinaudoti admi-nistracinėmis arba teisinėmis procedūromis priva-čių asmenų ir valstybės institucijų, pažeidžiančių su aplinka susijusias nacionalinės teisės nuostatas, veiksmams arba neveikimui užginčyti. LVAT vieno-je byloje nurodė, jog pastaroji minėtos konvencijos nuostata neturi tiesioginio poveikio. Kitaip tariant, ji pati savaime ir tiesiogiai nesuteikia asmenims teisės kreiptis į teismą. Šis klausimas turi būti sprendžia-mas pagal nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus taip, kaip yra nustatyta Orhuso konvencijos 9 str. 3 - ioje dalyje.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo š. m kovo 8 d. prejudicinį spren-dimą Lesoochranárske zoskupenie byloje. Sprendimas priimtas nagrinėjant nacionalinio teismo klausimą, ar asmenys, visų pirma aplinkos apsaugos asociacijos, norėdamos užginčyti sprendimą, kuriuo nukrypsta-ma nuo Europos Sąjungos aplinkos apsaugos tai-syklių, turi teisę kreiptis į teismus būtent remdamie-si Orhuso konvencijos 9 str. 3 dalimi. Atsakydamas į šį klausimą, ES Teisingumo Teismas nusprendė, jog Orhuso konvencijos 9 str. 3 dalis Europos Sąjungos teisėje neveikia tiesiogiai, t.y. neturi tiesioginio po-veikio.

Taigi analogiškai Orhuso konvenciją nacionali-nės teisės aspektu išaiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Užbaigdamas savo trumpą pranešimą, norė-čiau pasakyti štai ką: nepaisant Lietuvos vyriausio-jo administracinio teismo jurisprudencijos kelių ir klystkelių viešojo intereso gynimo srityje, vis dėlto reikėtų pripažinti, kad per 10 veiklos metų LVAT nustatė ir suformavo viešojo intereso gynimo princi-pus, o šio teismo jurisprudencija tapo svarbiu viešojo intereso gynimo doktrinos šaltiniu.

Konferencijoje teisininkai ir visuomeninių judėjimų atstovai

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

27

vengti tokių pažeidimų procese, atlikimas. Tačiau ne mažiau svarbus aspektas civiliniame procese yra vie-šojo ir privataus intereso derinimas. Galima pritarti ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozi-cijai, kad viešasis ir individualus, arba privatus inte-resas, negali būti priešinami. „...Individualus asmens interesas taip pat yra Konstitucinė vertybė. Viešasis interesas, kaip bendrasis interesas, privalo būti sude-rinamas su individualiu interesu” (LR Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21d. nutarimas). Kaip jie turė-tų būti derinami procese, priklauso ir nuo konkrečios bylos kategorijos. Žinoma, tokio pobūdžio interesų derinimo apraiškų galima rasti ir Lietuvos Aukščiau-siojo Teismo praktikoje. Pavyzdys galėtų būti vadina-mųjų nedispozityvių bylų, t.y. darbo bylų, nagrinėji-mo ypatumai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pri-pažindamas, kad darbuotojas yra socialiai silpnesnė šalis, nedaro prielaidos, kad teismas turėtų perimti ieškovo pareigas, pvz., rinkti ir pateikti įrodymus by-loje. Teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas labai aiškiai pasisako: jeigu toks asmuo veikia procese, ypač jei naudojasi profe-sionalaus teisininko, advokato, pagalba, teismas ne-turi perimti iš to asmens įrodinėjimo pareigos.

Kalbant apie civilinio proceso tikslus, viešojo ir privataus intereso derinimą atspindi CPK 2 str. Vie-nas iš tokių aspektų, kai kalbame apie viešojo intere-

so apsaugą civiliniame procese, yra teismo pareiga užkirsti kelią proceso vilkinimui. Ar Lietuvai aktuali ši problema, galima atsakyti analizuojant išnagrinėtų civilinių bylų statistiką. Dauguma bylų išnagrinėtos greičiau nei per 6 mėnesius. Pavyzdžiui, 2010 metais per tokį terminą išnagrinėta apie 187 000 bylų. Apie 12 000 bylų nagrinėjimo terminas nuo 6 iki 12 mėne-sių. Atitinkamai nedaug bylų, jei vertintume bendrą bylų skaičių - tik 6137 bylos, kurių nagrinėjimas tru-ko daugiau kaip 12 mėnesių. Tačiau tokių bylų skai-čiaus augimas akivaizdus. Lyginant su 2008 metais, per tą patį laikotarpį bylų, kurių nagrinėjimas truko daugiau kaip 12 mėnesių, buvo 3400. Tokių bylų 2010 metais padaugėjo beveik 2 kartus.

Bylų nagrinėjimo terminų problema būdinga ne

VIEŠOJOJO INTERESO GYNIMAS CIVILINIO PROCESO TVARKA

Daugelį gyvenimo sričių reglamentuoja privati-nė teisė. Be abejonės, šioje srityje kyla ir dauguma ginčų. Lietuvoje per vienerius metus išnagrinėjama maždaug 200 000 civilinių bylų. Palyginimui: per tą patį laikotarpį baudžiamųjų bylų yra išnagrinėjama apie 18 000. Akivaizdu, kad vyraujanti teismų prak-tika yra būtent civilinio proceso srityje.

Kalbant apie viešąjį interesą civiliniame procese, reikėtų išskirti dvi sąvokas, t.y. viešojo intereso ap-saugą ir viešojo intereso gynimą. Viešojo intereso ap-sauga, be abejonės, yra platesnė sąvoka, kuri apima viešojo intereso gynimą. Pranešime norėčiau kalbėti daugiau apie viešojo intereso apsaugą arba tam tik-ras viešojo intereso apraiškas civiliniame procese.

Visuomenė yra suinteresuota tam tikrų privati-nės teisės normų laikymusi, kitaip tariant, negalima pasakyti, kad visuomenei yra tas pats, kokia byla nagrinėjama teisme ir per kiek laiko ta civilinė byla išnagrinėjama. Egzistuoja viešasis suinteresuotumas tiek bylos eiga, tiek tam tikra jos baigtimi. Ginant arba saugant viešąjį interesą civilinio proceso tvarka, naudojamos įvairios priemonės. Daugelis pranešėjų šiandien kalba apie vieną iš tokių priemonių, būtent viešojojo intereso gynimą, pareiškiant tam tikriems įstatyme numatytiems subjektams ieškinį. Tačiau egzistuoja ir kitos priemonės. Šios priemonės yra ne mažiau svarbios apsaugant viešąjį interesą, nei krei-pimasis tam tikro subjekto į teismą.

Egzistuoja viešasis interesas, kad teismas bylą iš-spręstų teisingai ir sąžiningai. Tačiau teismo funkci-ja procese kiek kitokia nei subjektų, ginančių viešąjį interesą pareiškiant ieškinį įstatymo nustatyta tvar-ka. Pritariu pranešėjui V. Nekrošiui, kad teismas vis dėlto nėra viešojo intereso gynėjas. Teismo funkcijos procese - viešojojo intereso pažeidimo konstatavi-mas arba tam tikrų procesinių veiksmų, siekiant iš-

M. Romerio universiteto Civilinio pro-ceso katedros vedėja, docentė, daktarė Egidija Stauskienė: viešojo intereso ap-sauga yra platesnė sąvoka, ji apima viešojo intereso gynimą...

Egidija Stauskienė

Konferencijos pranešėjai: iš kairės A.Vaišvila ir E.Laužikas

POZICIJA

28

tik Lietuvai. Italijoje civilinis procesas 2009 m. kasaci-nės instancijos teisme truko 1195 dienas, apeliacinės instancijos teisme 1549 dienas, o pirmosios instanci-jos teisme 977 dienas1. Lietuvoje civilinės bylos na-grinėjimo vidurkis 2009 m. apylinkių teismuose buvo 46 dienos, apygardų teismuose 124 dienos2. Proceso trukmės problemos šiuo metu gana intensyviai anali-zuojamos ir Vokietijoje3. Analizuojami ir teisėjo atsa-komybės už proceso trukmės pažeidimus klausimai4, svarstomas prevencinių ir kompensacinių priemonių įtvirtinimo pakankamumas. Austrijoje kai kurios iš šiuo metu siūlomų įgyvendinti priemonių jau pritai-kytos5.

Šios problemos aktualumą galima vertinti ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo skelbiamus spren-dimus. Pvz., 2009 metais EŽTT net 4 bylose paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių ir lais-

vių apsaugos konvencijos 6 str. 1 dalį, nes byla ne-buvo išnagrinėta per įmanomai trumpiausią terminą. Procesas trijų instancijų teismuose truko beveik še-šerius metus ir keturis mėnesius. Teismas pažymėjo, kad procese dalyvavo daug šalių, dėl to procesas lai-kytinas sudėtingu. Tačiau buvo konstatuota, kad pro-ceso uždelsimą lėmė nacionalinių institucijų klaidos bei inertiškumas (Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 16013/02), 2009-01-20)

Teismas vienoje iš bylų pastebėjo, kad kai proceso Konstituciniame Teisme rezultatai lemia asmens civi-lines teises ir pareigas, Konvencijos 6 straipsnio 1 da-lis taikoma ir tokio proceso atžvilgiu. Atsižvelgęs ir į visas kitas aplinkybes, Teismas pripažino, kad „įma-1 European Network of Councils for the Judiciary. Project team on „Quality and Timeliness“. Answers to the questionnaire on timeliness. Rome, 29-30 Novem-ber 2010, p129. Nepublikuota.2 Ten pat, p. 158-159.3 Roller S. Möglichkeiten des Gesetzgebers zu der Beschleunigung gerichti-licher Verfahren.//Zeitschrift für Rechtspolitik, 2008, Heft 4.; Steinbeiβ-Winkelmann Rechtsschutz bei überlangen Gerichtsverfahren zum neuen Gesetzentwurf der Bundesregierung .//Zeitschrift für Rechtspolitik, 2010, Heft 7.4 Scheffer M. Regressanspruch gegen Richter wegen Amtspflichtverletzung. ? NVwZ, 2010, 425.5 Teismų santvarkos įstatymo 91 straipsnyje įtvirtinta galimybė su prašymu dėl termino procesiniam veiksmui atlikti nustatytymo krieptis į aukštesnės instan-cijos teismą (§ 91 GOG Fristsetzungsantrag), http://www.jusline.at/index.php?cpid=753043c4d8f07f2727ea0da138b2010e&gesetz=&searchstring=&searchsubmit.x=37&searchsubmit.y=5#.

nomai trumpiausio “ laiko reikalavimo šioje byloje nebuvo laikomasi, todėl buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (Padalevičius prieš Lietuvą (pareiš-kimo Nr. 12278/03), 2009 07 07).

Spręsdamas dėl proceso trukmės Vorona ir Voro-nov prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 22906/04) 2009 07 07) byloje, Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas buvo uždelstas ir dėl institu-cijų klaidų bei neveikimo, dėl ko byla buvo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat į tai, kad paskyrus ekspertizę, ekspertai savo išvadas pa-teikė tik praėjus daugiau nei 3 metams.

Vertindamas bylinėjimosi trukmę, kai bylinėjima-sis trijų instancijų teismuose truko beveik 8 metus, byloje Naugžemys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 17997704), 2009 07 16), nors Teismas sutiko, kad byla buvo sudėtinga ir palaikė Vyriausybės argumentaci-ją, jog pareiškėjas savo veiksmais pats vilkino proce-są, tačiau pastebėjo, jog ilgą proceso trukmę lėmė ir valstybės institucijų klaidos, kad byla ne kartą buvo grąžinta nagrinėti iš naujo.

Iš EŽTT sprendimų galima daryti tam tikras išva-das. Vienoje byloje procesas truko ilgiau nei 6 metus, kitoje - ilgiau kaip 8 metus. Be abejonės, Lietuvos Res-publika teikė tam tikrus atsikirtimus, kuriais mėgino įrodyti pačių pareiškėjų įtaką tokiam ilgam bylos nagrinėjimui. Tačiau teismas, vertindamas pateiktus Lietuvos valstybės argumentus, vis dėlto konstatavo teismų inerciją ir pagrįstai kritikavo teismų poziciją tuo atveju, kai pernelyg ilga proceso trukmė buvo įtakota bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo žemesnei instancijai. Tai tam tikra Lietuvos teismų tendencija, nes tokie pažeidimai buvo konstatuoti 2 bylose.

Konvencija įpareigoja pareiškėjus išnaudoti visas vidaus teisės suteikiamas gynybos priemones, tačiau šiandieninė Lietuvos padėtis rodo efektyvių teisinės gynybos priemonių stoką. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, už-tikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą.

Proceso trukmės ir žalos, padarytos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, atlyginimo klausimai šiuo metu ypač aktualūs. Esama garantijų sistema (gali-mybė prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės) pripa-žįstama nepakankama užtikrinant efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą. Būtina nustatyti aiškų nuostolių, patirtų dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, kompensavimo mechanizmą bei įtvirtinti prevencines priemones, užkertančias kelią proceso vilkinimui.

Kokios priemonės galėtų padėti skatinti procesą? Mano nuomone, galimos dvi priemonių grupės:

pirmoji - tai asmens teisė kreiptis į teismą dėl termi-no bylos išnagrinėjimui nustatymo ir termino tam tikriems teismo procesiniams veiksmams atitinkamo nustatymo. Antroji priemonių grupė susijusi su ža-los atlyginimu tais atvejais, kai pažeidžiamas bylos

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

29

išnagrinėjimas per trumpiausią laiką. Pirmąją priemonių grupę jau mėginama įgyven-

dinti. CPK pakeitimų ir papildymų projekte numa-tyta papildyti CPK 72 str. 3 ir 4 dalimi, įtvirtinant as-menų teisę kreiptis į teismą. CPK projekte numaty-

tas kreipimasis į aukštesnės instancijos teismą, tačiau per tą patį teismą, kuris neatliko iki įstatymo nusta-tyto termino tam tikro veiksmo. Bet šios priemonės gali būti įgyvendintos ir joms iškelti tikslai gali būti pasiekti tik tada, kai bus įgyvendintos proceso skati-nimo prevencinės priemonės. Prie tokių prevencinių priemonių pirmiausia priskirčiau teisėjų darbo krū-vio mažinimą. Tai galima padaryti dviem būdais: tai-kant tiesiogines ir netiesiogines priemones.

Prie tiesioginių priemonių reikėtų priskirti teis-mams nebūdingų funkcijų atsisakymą, kas iš esmės irgi mėginama daryti keičiant atitinkamus įstatymus. Darbo grupė civilinio kodekso pakeitimams atlikti, mano žiniomis, svarstė klausimą dėl tam tikrų bylų grupių, kurias derėtų pašalinti iš teismų kompeten-cijos.

Prie netiesioginių priemonių priskirtina alterna-tyvių ginčo sprendimo būdų taikymas, teisminis su-taikinimas.

Dar viena iš galimybių, kuri tikriausiai artimiau-siu metu Lietuvoje dar nebus įgyvendinta - bylinė-

jimosi išlaidų dydžių pakeitimas (didinant žyminį mokestį), kaip priemonė užkirsti kelią nepagrįstam bylinėjimuisi.

Prie proceso skatinimo prevencinių priemonių priskirčiau ir materialinės teismų padėties gerinimą.

Kalbu apie tai, kad būtų sudary-tos tinkamos sąlygos dirbti ne tik teisėjams, bet ir besibylinėjančių šalių atstovams. Dažnai teismo procesas užtrunka dėl to, kad tei-sėjas negali paskirti bylos nagri-nėjimo atitinkamą dieną ir tam tikru laiku, nes teismo posėdžių salės tuo metu yra užimtos. Tai viena iš aplinkybių, kurios gali paskatinti teismo procesą, kad byla būtų išnagrinėta per įmano-mai trumpesnį terminą.

Trečioji priemonių grupė ga-lėtų būti inovatyvios priemonės. Kalbu ir apie teismo procesą, ir

apie atskirų civilinio proceso stadijų elektroniza-vimą. Turėtų būti įgyvendintos priemonės, įgali-nančios elektroninės civilinės ir vykdomosios bylos formavimą, elektronines varžytines. Šios priemonės turėtų sutrumpinti procesą konkrečioje byloje.

Tarptautiniuose dokumentuose dažnai pabrėžia-mas proporcingumo principo taikymas. Proporcin-gumas suprantamas kaip teismo teisė pasirinkti, kiek konkrečioje byloje procesas turėtų trukti. Teismas, įvertindamas ginčo dalyką, konkrečią civilinę bylą, šalių pozicijas, turėtų apibrėžti, kiek jis tokiai bylai galėtų skirti laiko, lyginant su kitomis bylomis.

Kalbant apie žalos, padarytos dėl per ilgos pro-ceso trukmės, atlyginimą, reikėtų akcentuoti teismo atsakomybės klausimą, jei būtent dėl savo veiksmų

teismas neišnagrinėjo bylos per įmanomai trumpiausią laiką. Tokios priemonės yra veiksmingos. Sveikintina teismų savival-dos institucijų pozicija, kai teisėjų etikos, drausmės komisija nagrinėja tokio pobū-džio pažeidimus. Teisėjų garbės teismas atitinkamai visa tai įvertina. Jau yra ke-letas atvejų, kai konstatuota, kad teisėjas pažeidė etikos principus, nes neišnagrinė-jo bylos arba neatliko tam tikrų procesinių veiksmų per įstatyme nustatytą terminą.

Kalbėdama apie žalos atlyginimą, no-rėčiau paminėti Vokietijos teismų pavyz-dį, kai vienos iš Vokietijos žemių vyriau-sybė padavė teisėją į teismą reikalaudama žalos atlyginimo, nes teisėjas per įstatyme nustatytą terminą nesurašė sprendimo.

Štai tokie pirmieji pavyzdžiai, kai kalbama konkre-čiai apie teisėjų atsakomybę.

Esamas CPK reglamentavimas nepakankamas oeratyviam civilinių bylų nagrinėjimui. Tai akivaiz-džiai patvirtina faktas, kad vien pastaraisiais metais

POZICIJA

30

Europos žmogaus Teisių Teisme bylose prieš Lietuvą kelis kartus buvo pripažintas Žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalies pažeidimas dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Tačiau Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte siūlomų pakeitimų įtaka civilinių bylų nagrinėjimo teismuose trukmei vertintina teigiamai. Ypač pozityviai vertinti-ni pakeitimai, susiję su atstovų paskyrimu ir informa-cijos apie juos pateikimu teismui, pakeitimai, numa-tantys elektroninių ryšių priemonių platesnį taikymą civiliniame procese, atsakomybę už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teisė kreiptis į aukštesnės ins-tancijos teismą dėl procesinių terminų tam tikriems procesiniams veiksmas atlikti nustatymo ir kt.

Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausioji prokurorė Stasė Petravičienė: LAT praktika vertintina kaip palanki prokurorui vykdyti viešojo intereso gynimo funkciją. Visiškai priešingai formuojama LVAT praktika...

Stasė Petravičienė

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

VIEŠOJO INTERESO GYNIMO PROBLEMOS

Visuomenėje bei žiniasklaidoje, o taip pat ir aukš-čiausiose valstybės institucijose vis pasigirsta svars-tymų apie tai, kas gi yra viešasis interesas, ar tinka-mai jį gina prokurorai, ar atskirais atvejais prokurorai tikrai gina viešąjį, o ne privatų interesą, ar tik proku-roras turi įstatymo nustatytą priedermę ginti viešąjį interesą.

Atsižvelgiant į išdėstytus klausimus, prokurorų veikloje sutinkamos viešojo intereso gynimo proble-mos aptartinos dviem aspektais:

susijusios su viešojo intereso sąvokos, viešojo ir •privataus bei kelių viešųjų interesų tarpusavio

santykio nustatymu teismų praktikoje,viešąjį interesą ginančių subjektų problema.•

Viešojo intereso sąvoka, viešojo ir privataus bei kelių viešųjų interesų

tarpusavio santykis ir gynimasTiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

(toliau – LVAT), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau –LAT) pastaraisiais (2008-2010) metais for-muotoje praktikoje išlieka jau anksčiau suformuo-ta principinė nuostata, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, ir teismas konkrečioje byloje ad hoc turi nustatyti viešojo intereso buvimo faktą. LAT nutartyse nurodo esant plačią prokuroro kompetenciją vertinti ir spręsti dėl viešojo intereso buvimo - pagal įstatymus prokurorui suteikta teisė spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inici-juoti civilinę bylą ar jo nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės mėn. 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2010).

Analizuojant teismų praktiką pastebimos tenden-cijos, kad LVAT praktikoje viešojo intereso sampra-tos turinys ir apimtis yra siaurinami, o kartu siauri-namos prokuroro galimybės apginti pažeistą viešąjį interesą. Tai pasireiškia teismui:

nurodant, kad vien prokuroro nuomonės, •kad teisės akto pažeidimas turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės tei-sėms bei teisėtiems interesams, nepakanka, reika-laujant iš prokuroro įrodyti, kad objektyviai egzis-tuoja būtinybė ginti viešąjį interesą, bei nurodyti, kokias neigiamas pasekmes (žalą) valstybei, vi-suomenei ar kokiai konkrečiai jos daliai, įstatymų saugomiems teisiniams gėriams sukelia ar sukels skundžiamas aktas, bei koks bus šių pasekmių (žalos) pobūdis ir mastas;

prokuroro teisę ginti viešąjį interesą siejant •su trečiųjų asmenų pažeistų teisių gynyba - tais atvejais, kai viešasis interesas sutampa su trečiųjų asmenų interesais ir tretieji asmenys jau yra pasi-naudoję teise į teisminę gynybą, prokuroro prašy-mas dėl viešojo intereso gynimo netenkinamas;

nepamatuotai suteikiant išskirtinę vertę teisi-•nių santykių stabilumui ir teisėtiems lūkesčiams, kurie per se yra viešasis interesas, ir dažnoje byloje laikant, kad šie teisiniai gėriai nusveria kito pobū-džio viešuosius interesus, tame tarpe net įstatymo imperatyvo laikymąsi.Išvardintos nuostatos apsunkina prokuroro gali-

mybes apginti pažeistą viešąjį interesą administraci-niuose teismuose. Svarbu pažymėti, kad Prokuratū-ros įstatymo 19 str. prokuroro teisę (kuri kartu yra ir pareiga) imtis viešojo intereso gynimo priemonių sieja su sąlyga, kad prokuroras nustato asmens, vi-suomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažei-dimą bei turi pagrindo manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai. Kitaip tariant, prokurorui, nusta-čiusiam viešojo intereso pažeidimą, įstatymas nesu-

31

POZICIJA

teikia diskrecijos teisės spręsti dėl būtinybės (objek-tyvios ar ne) ginti viešąjį interesą, susiejant būtinybę su konkrečios žalos ir jos dydžio nustatymu. Nusta-tęs viešojo intereso pažeidimą, prokuroras privalo imtis įstatymo nustatytų priemonių.

Pažymėtina, kad LVAT ir LAT skirtingai aiškina ir sprendžia viešojo ir privataus intereso santykio problemą. Ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų intere-sų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Būtina užtikrinti teisingą jų pusiausvyrą. Šių esminių nuostatų laikomasi tiek LAT, tiek Konstitucinio Teismo praktikoje (Konsti-tucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruo-džio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

LAT praktikoje, esant byloje ir viešajam, ir priva-čiam interesui, nustatomas jų tarpusavio santykis (kolizija, visiškas ar dalinis sutapimas) konkrečio-je byloje ir pasveriama, kuris interesas gintinas prioritetiškai, arba jie pripažįstami lygiaverčiais.

Pagal viešojo ir privataus intereso tarpusavio san-tykio pobūdį LAT praktikoje išskirtinos bylų katego-rijos:

1. Viešasis ir privatus interesas egzistuoja kartu, neretai iš dalies sutapdami. Pvz., nuosavybės tei-sių atkūrimo procese valstybės institucijų priimtais neteisėtais aktais paprastai pažeidžiamas ne tik vie-šasis, bet ir privatus interesas. Prokurorui inicijavus bylą viešajam interesui apginti, kartu apginamas ir privatus interesas. Tai, kad viešojo intereso gynimas, atsiskleidžiantis ginčijant valdžios institucijų veiks-mus nuosavybės atkūrimo procese dėl jų atitikties imperatyviosioms įstatymo normoms, būdamas reikšmingas visuomenei ar jos grupėms, kartu gali nulemti ir privačių asmenų subjektines teises bei jų apimtį, ne kartą konstatuota kasacinio teismo prak-tikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos ge-neralinis prokuroras v. D. P., E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis pro-kuroras v. E. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-141/2010) (Lie-tuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės mėn. 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2010).

PVZ. Fizinis asmuo M. Š. kreipėsi į Kauno miesto apy-linkės prokuratūrą bei Generalinę prokuratūrą ir pareiš-kimuose nurodė, kad jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises į senelės E. Š. asmeninės nuosavybės teise valdytą žemę. Į valdytos žemės dalį įeina žemės sklypas, esantis Savanorių pr., Kaune. Tačiau dalis šio žemės sklypo (3800 kv. m) neteisėtai išnuomota, o kita dalis (750 kv. m) netei-sėtai parduota. Generalinis prokuroras 2008-02-08 patei-kė ieškinį (suma 273 240,16 Lt) Kauno apygardos teismui,

prašydamas pripažinti negaliojančia valstybinės žemės nuomos sutartį, žemės pardavimo sutartį ir administraci-nius aktus. Generalinis prokuroras ieškinyje nurodė, kad valstybinės žemės sklypų nuomos ir pardavimo sutartys sudarytos pažeidžiant imperatyvias teisės normas. Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 10 d. sprendimu at-metė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2010-04-27 sprendimu pate-kino ieškovų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, ir M. Š. apeliacinius skundus, panaikino Kauno apygardos teismo 2009-02-10 sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo patenkino ieškinius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi atmetė UAB „E.“ kasacinį skundą.

Patenkinus generalinio prokuroro ieškinį, į valstybinės žemės fondą buvo grąžinti 3800 kv. m ir 750 kv. m žemės sklypai. Taip buvo apgintas ne tik viešasis interesas, bet ir piliečiui M. Š. atsirado galimybė atkurti nuosavybės teises į senelės E. Š. asmeninės nuosavybės teise valdytą žemę.

Viešojo ir privataus interesų kolizijaEsant kolizijai, teismas sprendžia, kuris iš interesų

turėtų būti ginamas prioritetiškai. PAVYZDYS. Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje

nustatyta, kad neteisėtomis statybomis esmingai pažeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos režimo prin-cipiniai tikslai ir nuostatos. Taip pat įvertintas saugomo gėrio vertingumo, reikšmės, padaryto pažeidimo pobū-džio ir savavališkų statinių nugriovimo, kaip kraštutinės priemonės, santykis. Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pažeistas viešasis intere-sas tinkamai bus apgintas pritaikius nurodytą kraštutinę neteisėtų statybų šalinimo priemonę (nugriovimą), nes byloje konstatuotu pažeidimu, t. y. neteisėtu detaliuoju planavimu ir jo pagrindu atliktomis statybomis, Kuršių nerijoje sukelta grėsmė šios teritorijos išlikimui ir išsaugo-jimui būsimoms kartoms. Proporcingumo ir teisėtų lūkes-čių apsaugos principų aspektu teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju pažeistas viešasis interesas nusveria statytojo interesą įgyti nuosavybės teisę į ginčo pastatus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio mėn. 28 d. nutartis civi-linėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

32

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

Kasacinio teismo praktikoje galima rasti ir pavyz-džių, kai viešasis interesas pripažįstamas lygiaver-čiu privačiam interesui.

PAVYZDYS. Teismas nutartyje nurodė, kad įstatymas formuluoja bendrąjį principą, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendi-nimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymė-tina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima su-absoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas (kuris teismų praktikoje įvardintas kaip viešasis interesas) yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir sa-vininko teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Prienų senelių globos namai v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1365/2000). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protin-gą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Ci-vilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010).

Išdėstyta LAT praktika vertintina kaip palanki prokurorui vykdyti viešojo intereso gynimo funk-ciją, nes aiškiai atskiria viešąjį ir privatų interesus, nustato jų tarpusavio santykį ir prioritetinį gyni-mą konkrečioje byloje. Byloje nustatytas privatus interesas ir šį interesą turinčių asmenų procesiniai veiksmai nesaisto prokuroro, ginančio viešąjį inte-resą.

Visiškai kitaip formuojama LVAT praktika. Nėra aiškiai atskiriamas viešasis ir privatus interesai. Vie-šasis interesas, pripažįstama, yra susijęs ne su kon-krečių asmenų teisių ar interesų pažeidimu, bet su neindividualizuotu visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu, tačiau kartu gali būti ir „personifikuotas“ - išreikštas per konkrečių asmenų teisių pažeidimą, t. y. priva-tų interesą. „Personifikuotas“ viešasis interesas įgyja privataus intereso požymių, tampa neįmanomas aiš-kus jų atskyrimas ir tarpusavio santykio nustatymas. Praktikoje prokurorams tai kelia sunkumų apginant viešąjį interesą, nes pagal LVAT praktiką, tais atvejais, kai viešasis interesas sutampa su trečiųjų asmenų in-teresais ir tretieji asmenys jau yra pasinaudoję teise į teisminę gynybą, prokuroro prašymas dėl viešojo intereso gynimo netenkintinas.

Skirtingai LAT ir LVAT praktikoje sprendžiama ir kelių viešųjų interesų tarpusavio santykio problema. LAT praktikoje nurodoma, esant dviejų viešųjų in-teresų kolizijai (kaip ir viešojo ir privataus interesų atveju), būtina kiekvienu konkrečiu atveju pasverti ginamas vertybes bei įvertinti kiekvieną iš intere-sų teisės principų aspektu, pagrindžiant prioritetinį vieno iš interesų gynimą arba pripažįstant juos ly-giaverčiais. LAT neišskiria teisinių santykių stabilu-mo ar teisėtų lūkesčių kaip labiau gintinos vertybės, traktuoja jį kaip vieną iš viešųjų interesų ir kiekvienu

atveju sprendžia, ar ši vertybė turi būti prioritetiš-kai ginama. Tuo tarpu LVAT teikia aiškų ir, proku-rorų nuomone, dažnai motyvais nepagrįstą prio-ritetą teisėtų lūkesčių apsaugai ir teisinių santykių stabilumui, neanalizuodamas, kas šiuo stabilumu yra suinteresuotas – fizinis asmuo, ūkio subjektas ar valstybė, visuomenė. Tokiu būdu nepagrįstai prie-šinama viešojo intereso apsauga ir teisinių santykių stabilumas, kuris per se yra viešasis interesas. LVAT praktikoje teisinių santykių stabilumui nepamatuo-tai suteikiama išskirtinė vertė, o tai ypač apsunkina prokuroro galimybes apginti pažeistą viešąjį interesą administraciniuose teismuose esant praleistam ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui kreiptis į administracinį teismą.

LVAT yra pasisakęs aktualiu prokurorams klau-simu - dėl termino kreiptis į teismą taikymo - ir iš-aiškinęs, kad nepateisinamai ilgas viešojo adminis-travimo subjektų delsimas (tame tarpe ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešo-jo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus il-gam laikui po atitinkamo administracinio akto pri-ėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą gi-nant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtik-rinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termi-no kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie vie-šojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepatei-sinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administra-cinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.

Šis LVAT išaiškinimas tiesiogiai nukreipia į kitą aktualią problemą – kokios institucijos, be proku-roro, privalėtų operatyviai ir efektyviai ginti viešąjį interesą jų turimos kompetencijos ribose, kad nesu-siklostytų aukščiau aptarta situacija, kai dėl nepa-teisinamo institucijų delsimo viešasis interesas lieka neapgintas, nes teismas teikia prioritetą teisinių san-tykių stabilumui ir teisėtiems lūkesčiams.

VIEŠOJO INTERESO GYNIMO SUBJEKTŲ PROBLEMA

Pagal Konstitucijos 118 straipsnį ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį, viešojo intereso gynimo parei-ga tenka prokurorui. Kartu pažymėtina, kad Kons-titucinis Teismas 1994 m. vasario mėn. 14 d. nuta-rime nurodė, kad nei 118, nei kituose Konstitucijos straipsniuose nekalbama apie prokurorų priežiūros funkcijas teismų veiklos atžvilgiu ar jų įgaliojimus vykdyti vadinamąją bendrąją priežiūrą. Nors šiuo metu galioja kita Konstitucijos 118 str. redakcija (Nr.

33

POZICIJA

IX-1379, 2003-03-20, Žin., 2003, Nr. 32-1316 (2003-04-02)), laikytina, kad nei Konstitucijos normos, nei Konstitucinio Teismo jurisprudencija nėra tiek es-mingai pasikeitusios, kad galima būtų nesivadovau-ti Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario mėn. 14 d. nutarime išdėstytomis nuostatomis. Akivaizdu, kad prokurorams nevykdant bendrosios priežiūros, ne-išvengiami atvejai, kad viešasis interesas įvairiose sferose lieka neapgintas visų pirma dėl priežasties, kad prokuroras laiku nesužino apie galimą viešojo intereso pažeidimą ir neturi galimybių reaguoti.

Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis numato, kad prokuroras gina viešąjį interesą ne vien pagal fizi-nių ir juridinių asmenų pareiškimus ir skundus bei savo iniciatyva, bet ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pa-žeidimams pašalinti. Toks įstatymo reglamentavi-mas suponuoja, kad viešąjį interesą atskirose teisinių santykių sferose privalo ginti institucijos, kurios yra specialiai sukurtos vykdyti viešąjį administravimą šiose sferose, o jų neveikimo atveju kaip ultima ratio viešajam interesui apginti numatytas prokuroras. Ki-taip tariant, prokuroras nėra vienintelis viešojo inte-reso gynimo subjektas.

Tenka apgailestauti, kad ilgą laiką klostėsi prakti-ka, kai prokuroras buvo pagrindinis ir kone vieninte-lis viešojo intereso gynimo subjektas. Tokio požiūrio laikėsi ir atskirais atvejais iki šiol laikosi valstybės institucijos, kurios apsiriboja prašymo ginti viešą-jį interesą pateikimu prokurorui, nesinaudodamos joms įstatymo suteiktais įgaliojimais.

Apžvelgus viešojo administravimo institucijų kompetenciją reglamentuojančius aktus, pastebėti-na, kad nemažai jų turi teisės aktuose įtvirtintą teisę (ir pareigą), ginant viešąjį interesą, kreiptis į teis-mą. Tarp tokių paminėtini Viešųjų pirkimų tarnyba, Vyriausybės atstovai (savivaldybių veiklos adminis-tracinės priežiūros srityje), Kultūros paveldo depar-tamentas prie Kultūros ministerijos, Konkurencijos taryba, Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Tačiau praktikoje pasitaiko, kai šios institucijos teikia pra-šymus prokurorui ginti viešąjį interesą, nevykdyda-mos joms įstatymais nustatytos pareigos ginti viešąjį interesą.

Atskirai gali būti išskirta institucijų grupė, kurios turi teisę kreiptis į teismą dėl administracinių aktų (leidimų, licencijų) panaikinimo, sandorių nutrauki-mo, pan. Paminėtinos savivaldybių administracijų Vaiko teisių tarnybos (kreipiasi į teismą dėl tėvystės nustatymo, laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, kt.), Aplinkos ministerijai pavaldūs re-gioniniai aplinkos apsaugos departamentai, Valsty-binė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ir ki-tos institucijos. Šios institucijos, būdamos teisės aktų įgaliotos vykdyti administracinę aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo, statybų priežiūrą, neefektyviai išnaudoja turimus įgaliojimus stabdyti leidimų ar li-

cencijų neatitinkančią veiklą, duoti subjektams priva-lomus nurodymus, o jų nesilaikant, kreiptis į teismą dėl leidimų (licencijų) panaikinimo, neteisėtų admi-nistracinių aktų panaikinimo.

PAVYZDYS. Generalinėje prokuratūroje buvo gautas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prašymas ginti viešąjį interesą ir teikti ieškinį dėl neteisėtų statybų miško žemėje ir saugomoje teritorijoje (Brusovan-kos kaimas, Zarasų rajonas). Statybų priežiūra yra šios ins-pekcijos veiklos sritis, todėl neracionalu, kai specializuota institucija, pagal kompetenciją atlikusi tyrimą ir pateikusi teisinį vertinimą, neatlieka darbo iki galo – nesiima veiks-mų neteisėtumui pašalinti, o perduoda šį darbą prokurorui. Maža to, prašymas ginti viešąjį interesą buvo perduotas be medžiagos, todėl buvo neefektyviai eikvojamas prokuroro darbo laikas išreikalaujant dokumentus iš pareiškėjo. Su-rinkus dokumentus, kilo specifinių, su statyba susijusių, fakto klausimų, dėl kurių inspekcija buvo paprašyta paskir-ti specialistą. Tenka apgailestauti, kad prašymą pateikusi inspekcija vangiai bendradarbiavo prokuroro tyrime. Po užtrukusio tyrimo buvo pateiktas prokuroro ieškinys su reikalavimais panaikinti neteisėtus administracinius ak-tus ir pašalinti neteisėtos statybos saugomoje teritorijoje ir miško žemėje padarinius – nugriauti statinius statytojo lėšomis.

Paminėtini Generalinės prokuratūros prokurorų pa-rengti prašymai administraciniams teismams dėl neteisėtai išduotų taršos leidimų. Vienu atveju prašymas pateiktas pagal Jašiūnų kaimo bendruomenės (Šalčininkų r.) skundą dėl įmonės „P.“, užsiimančios atliekų deginimu, veiklos. Prokuroras nustatė, kad leidimas įmonei išduotas neatli-kus poveikio aplinkai vertinimo, nenustačius sanitarinių apsaugos zonų ribų.

Kitu atveju prašymas pateiktas pagal Kalvarijų m. ben-druomenės skundą dėl UAB „S.“ (užsiima kiaulininkyste) veiklos. Prokuroro tyrimo metu nustatyta, kad taršos lei-dimas įmonei išduotas neatlikus poveikio aplinkai vertini-mo.

Abiem nurodytais atvejais pareigų taršos leidimų iš-davimo ir kontrolės srityje nevykdė Aplinkos ministerijai pavaldūs Vilniaus ir Marijampolės regioniniai aplinkos apsaugos departamentai.

Kaip teisinis nesusipratimas vertintina Statybos įstatymo 23 str. 30 p. nuostata, numatanti Valstybi-nės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ar statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijų teisę dėl statybą lei-džiančio dokumento galiojimo panaikinimo kreip-tis į prokuratūrą, o ne į teismą, jeigu yra pažeistas viešasis interesas (nuostata perkelta ir į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos nuostatus kaip 8.12. punktas).

Vertinant viešojo intereso gynimą kaip tam tikrą institucijų ir jų turimų įgaliojimų visumą – sistemą, kritiškai vertintini atvejai, kai teisės aktuose daliai institucijų iš viso nenumatyta teisė kreiptis į teis-mą (pvz., Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė visuomeninės sveikatos priežiūros tar-

34

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

nyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kt.). Tai reiškia, kad teisinių santykių srityse, kuriose veikia šios specializuotos institucijos, viešojo intereso gyni-mo subjektu yra tik prokuroras. Prokurorui neturint teisinių įgaliojimų vykdyti aptariamų institucijų ben-drosios priežiūros, šiose srityse neišvengiamai kyla viešojo intereso gynimo savalaikiškumo ir efektyvu-mo problema.

Pažymėtina, kad, greta įstaigų ir institucijų vengi-mo imtis viešojo intereso gynimo priemonių, proku-roro praktikoje susiduriama ir su nepateisinamu įs-taigų, įtrauktų į prokuroro inicijuotą bylą trečiaisiais asmenimis, procesiniu pasyvumu.

PAVYZDYS. Generalinėje prokuratūroje gavus Lietu-vos Respublikos Seimo nario raštą, kuriame keliami žemės sklypų suformavimo ir nuomos Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje teisėtumo klausimai ir pra-šoma ginant viešąjį interesą imtis veiksmų, kad būtų pa-naikintos žemės sklypų nuomos sutartys, nustatyta, kad Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje neteisėtais Vilniaus miesto valdybos ir Vilniaus apskrities viršininko administraciniais aktais buvo išnuomoti ir per-duoti panaudai žemės sklypai bei nustatyta kita žemės pa-skirtis. Teisės aktuose imperatyviai įtvirtinta, kad rezerva-tų žemė gali būti tik konservacinės paskirties ir šią paskirtį draudžiama keisti. Prokuroras ieškiniu reikalavo pripažinti nurodytus administracinius aktus ir sklypų nuomos bei pa-naudos sutartis negaliojančiais. Trečiuoju asmeniu į proce-są įtraukta Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija - biudžetinė įstaiga, kuri, pagal Kultūros ministro patvirtintus nuostatus, organizuoja Kultūrinio rezervato veiklą, užtikrina jo apsaugą ir naudojimą pagal paskirtį. Pirmosios instancijos Vilniaus apygardos teismas ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiais administraci-nius aktus, bet ne nuomos ir panaudos sutartis. Toks teismo sprendimas neleidžia Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijai vykdyti jai nustatytų uždavinių visoje rezervato teritorijoje, todėl turėtų direkcijos netenkinti. Ne-paisant to, direkcija priėmė sprendimą neteikti apeliacinio skundo ir nesiekti nuomos ir panaudos sandorių pripažini-mo negaliojančiais. Viešojo intereso gynimo aspektu toks įstaigos požiūris nesuprantamas ir nepateisinamas, nes rodo, kad įstaiga nededa reikiamų pastangų pašalinti tei-sines kliūtis, trukdančias įgyvendinti įstaigos uždavinius, t. y. nesiekia veikti efektyviai. Susiklosto paradoksali situ-acija, kai prokuroras yra labiau suinteresuotas saugomos teritorijos apsauga nei tam tikslui įsteigta įstaiga.

Apibendrinant pasakytina, kad būtina sąlyga efektyviam viešojo intereso gynimui yra efekty-vus specializuotų institucijų (įstaigų) turimų teisių, tame tarpe ir teisės kreiptis į teismą, realizavimas turimos kompetencijos ribose visais atvejais, nusta-čius pažeidimus. Modelis, kai viešąjį interesą gina tik prokuroras, neužtikrina nuoseklaus viešojo intereso gynimo visose teisinių santykių srityse.

Tokią nuomonę yra išreiškusi ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. 2010 m. lapkričio 5 d. vykusioje institu-cijų atstovų diskusijoje viešojo intereso gynimo klau-

simais Prezidentė išsakė nuostatą, kad viešojo intere-so gynimas neturi būti tik prokuratūros pareiga. Pre-zidentės teigimu, už viešojo intereso gynimą turėtų būti atsakingi ne tik prokurorai, bet ir specializuotos, konkrečioje srityje veikiančios institucijos, todėl rei-kia išplėsti ratą asmenų ir organizacijų, galinčių ginti viešąjį interesą.

Tenka apgailestauti, kad ir toliau stebimos tenden-cijos kur įmanoma atsisakyti viešojo intereso gynimo funkcijų, perkeliant šią pareigą prokurorui. Pvz., Že-mės ūkio ministerija yra parengusi Vyriausybės nu-tarimo pataisas, kurias priėmus Nacionalinė žemės tarnyba nebebūtų viešojo intereso gynimo subjektas valstybinės žemės valdymo, naudojimo, disponavi-mo santykių srityje. Projekte motyvuojama, kad pati Nacionalinė žemės tarnyba yra sprendimų ir san-dorių dėl valstybinės žemės subjektas ir panaikintų apskričių viršininkų administracijų teisių perėmėjas. Neatsižvelgiama, kad Žemės įstatyme nurodytas valstybinės žemės patikėtinių ratas – savivaldybės, Valstybinės žemės fondas, Valstybės turto fondas, kt., dėl kurių neteisėtų sprendimų ir sandorių Na-cionalinė žemės tarnyba išlieka Vyriausybės įgaliota institucija atstovauti valstybei bylose dėl sprendimų, susijusių su valstybinės žemės perleidimu, mainais, nuoma ar perdavimu naudotis neatlygintinai, pri-imtų pažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų reika-lavimus, panaikinimo, šių sprendimų pagrindu su-darytų žemės sandorių pripažinimo negaliojančiais ir sandorių dėl valstybinės žemės, kai kita šalis ne-vykdo sandorio sąlygų, pripažinimo negaliojančiais ar nutraukimo prieš terminą (Žemės įstatymo 32 str. 2 d. 5 p.).

Išanalizavus viešojo intereso gynimo problemas, identifikuotinos šių problemų priežastys. Išskirtinos šios pagrindinės priežastys:

Viešojo administravimo institucijų veiklą regla-o mentuojančiuose aktuose (tiek įstatymuose, tiek įstatymus lydinčiuosiuose) nėra aiškiai įtvirtinta institucijų pareiga ginti viešąjį interesą jų kompe-tencijos srityse.

Nenustatyta teisinė atsakomybė už institucijų o pareigūnų, tarnautojų, institucijų vadovų nevei-kimą, pasireiškiantį pareigos ginti viešąjį interesą nevykdymu (nesiimant pagal kompetenciją turi-mų priemonių viešojo intereso pažeidimams pa-šalinti), ar už netinkamą pareigos vykdymą (del-siant, taikant neefektyvias priemones).

Atitinkamomis teisės aktų pataisomis pašalinus nurodytas priežastis, būtų priartėta prie siekiamy-bės – nuoseklaus, savalaikio, efektyvaus viešojo in-tereso gynimo visose teisinių santykių srityse, ra-cionaliai išnaudojant turimus institucijų išteklius.

35

Teisės magistras, Vilniaus Žvėryno bendruomenės vicepirmininkas Paulius Markevičius: betvarkė šilumos ūkyje ir jį reglamentuojančiuose teisės aktuose sudaro puikią terpę, kad Lietuvoje neliktų nei pilietinės visuomenės, nei demokratijos....

ENERGETIKOS MONOPOLIJOS GRASINA PILIETINEI VISUOMENEI

MILIJONINIAIS IEŠKINIAIS

Šilumos tiekėjų asociacijos ir jos nariai galimai ketina aktyviai persekioti vartotojų teisių gynėjus strateginiais ieškiniais prieš visuomenę. Šiuo metu šilumininkai pradėjo plačią abejotinos repu-tacijos švarinimo kampaniją visose žiniasklaidos priemonėse. Be to jie galimai pradėjo persekioti ir vartotojų teisių gynėjus, reikalaudami paneigti jų paviešintus valdžios institucijų nustatytus faktus.

Šilumininkai reikalauja paneigti, kad šilumos ir karšto vandens apskaitai naudojami metrologinių patikrų neturintys skaitikliai ir apskaitos sistemos, nors tai daugelyje namų nustatė Metrologijos tarny-ba ir Metrologijos inspekcija, atlikusi patikrinimus. Taip pat reikalaujama paneigti, kad tipinės šilumos vartojimo sutartys Vilniuje yra nesąžiningos, nors jų nesąžiningumą jau nustatė Vartotojų teisių ap-saugos tarnyba, ištyrusi šias sutartis. Tikėtina, kad tipinės sutartys kituose miestuose taip pat gali būti nesąžiningos, nes parengtos pagal tą patį šabloną. Taip pat šilumininkai reikalauja paneigti, kad gyventojų mokami mokesčiai už šilumininkams priklausančių šilumos punktų priežiūrą yra nesąžiningi, nors Kainų kontrolės komisija oficialiai nustatė, kad šilumos tiekėjams priklausančius šilumos punktus privalo savo lėšomis prižiūrėti ir eksploatuoti patys šilumininkai, o ne gyventojai, kaip yra dabar. Dar daugiau, šilumininkai reikalauja paneigti, kad jie į šildymo kainą įtraukia neapskaitytą karštą vandenį bei nuotoliniu būdu manipuliuoja šilumos punktų parametrais ir nuotoliniu būdu nuskaito duomenis, nors tai taip pat nustatė Metrologijos inspekcija bei oficialiai raštu patvirtino patys šilumos tiekėjai, atsa-kydami į vartotojų užklausas.

Jei šie faktai nebus paneigti, šilumos rykliai gali-mai ketina persekioti vartotojų teisių gynėjus mili-joniniais ieškiniais prieš pilietinę visuomenę, nes mano, kad juos kompromituojantys faktai, kuriuos nustatė valstybės institucijos ir paviešino vartotojų teisių gynėjai, menkina šilumininkų tyrą dalykinę reputaciją ir daro žalą.

Akivaizdu, kad ne visiems patinka demokratinės visuomenės principai - žmogaus, pilietinės laisvės, vartotojų teisės bei visuomenės teisė jas ginti. Dar la-biau nepatinka šias teises aktyviai ginantys piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos. Totalitariniuo-

se režimuose viešojo intereso gynėjus „pamoko“ valstybė, demokratijose - pelno bet kuria kaina siekiančios korporacijos, „bananų“ respublikose - verslas drauge su korumpuota valdžia.

Viena iš priemonių tramdyti ir bauginti aktyvius piliečius yra vadinamieji strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą, pateikiami nevyriausybinėms organizacijoms arba fiziniams asmenims dėl atvirų pasisakymų viešojo intereso klausimais, ginant vartotojų teises. Ieškovai - verslo korporacijos – tam-po nevyriausybines organizacijas ir fizinius asmenis po teismus, reikalaudami juos nubausti dėl esą padarytos žalos ir kenkimo, dalykinės reputacijos sumenkinimo, tuo pažeisdamos piliečių konstitucinę teisę laisvai pasisakyti ir skųsti valdžios sprendi-mus bei ginti vartotojų teises. Tačiau iš tiesų oligar-chai siekia įbauginti, atgrasyti, nutildyti visuomenę, kad žmonės neįgyvendintų savo teisių viešai kalbėti apie visuomenės interesus ir reikalauti iš valdžios pažeidimų pašalinimo. Ieškiniai prieš visuomenę daro ypač neigiamą poveikį demokratijos procesui, nes silpnina piliečių ryžtą įgyvendinti savo teisę dalyvauti priimant politinius sprendimus ir nuo-latos stebėti valstybines agentūras. Ieškinių prieš visuomenę taikiniams dažnai tenka po keletą metų bylinėtis patiriant nemažas išlaidas, kol teismas priima sprendimą jų naudai. Todėl demokratinėse šalyse, į kurias, tikėtina, lygiuojasi ir Lietuva, ieškiniai prieš visuomenę vertinami kaip pastangos nubaus-ti už Konstitucijos ginamų teisių įgyvendinimą. Jungtinių Valstijų teismai, atmesdami ieškinius prieš visuomenę, dažnai remiasi JAV Konstitucijos Pirmo-sios pataisos straipsniu dėl peticijų (skundo) teisės. Australija yra įstatymu uždraudusi teikti ieškinius dėl finansinių nuostolių, atsiradusių dėl visuomenės veiksmų pasisakant viešojo intereso klausimais ir skundžiant valdžios sprendimus, dėl kurių galiojimo sustabdymo verslininkai patiria nuostolių. Tokia yra gyvenimo demokratijoje ir pilietinėje visuomenėje kaina.

Tenka apgailestauti, kad Lietuvos įstatymai niekaip negina pilietinės visuomenės nuo verslo oligarchų, piktnaudžiaujančių procesinėmis teisėmis. Iki šiol Vyriausybės stalčiuose dulka Civilinio pro-ceso kodekso 95 straipsnio pataisos, kurias parengė advokato K. Čilinsko vadovaujama darbo grupė prie LR Vyriausybės, siekdama neleisti, kad teismo procesas virstų pilietinės visuomenės persekiojimo įrankiu. Strateginiais ieškiniais prieš visuomenės dalyvavimą siekiama įbauginti visuomenę, atgrasy-ti ją nuo monopolininkų ir valdžios pareigūnų kri-tikos, nuo dalyvavimo socialiniuose šalies ir miestų kūrimo procesuose, gąsdinant ilgais teismų proce-sais, kurių metų areštuojamas turtas, bei finansinėmis ir kitokiomis pasekmėmis. Todėl visos demokratinės valstybės jau seniai priėmė specialius įstatymus, apsaugančius nuo strateginių ieškinių prieš visuomenės dalyvavimą. Problemas dėl vartotojų

POZICIJA

36

teisių pažeidimų bei su visuomene nesuderintų valdžios arba monopolininkų sprendimų reikėtų spręsti ne bauginant pilietinę visuomenę ieškiniais, o užtikrinant vartotojų teises, skaidrią šilumos ir karšto vandens apskaitą ir laikantis įstatymų. Nors vartotojų teisių apsauga yra ES prioritetas ir pagal Konstituciją vartotojus gina valstybė, tačiau betvarkė šilumos ūkyje ir jį reglamentuojančiuose teisės aktu-ose sudaro puikią terpę, kad Lietuvoje neliktų nei pilietinės visuomenės, nei demokratijos...

Pauliaus Markevičiaus pranešimą konferencijoje perskaitė Vytautas Budnikas

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

Konferencijos pranešėjai L.Ragauskis ir J.Markevičienė.

Viešosios įstaigos Konstitucinių teisių gynimo agentūros direktorius Liudvikas Ragauskis: Žvėryno bendruomenės inicijuo-tas ginčas dėl viešojo intereso gynimo atvedė į aklavietę pačią valstybę...

VIEŠOJO INTERESO, KAIP TEISINIO REGULIAVIMO

OBJEKTO TEISINĖ SAMPRATAPastaruoju metu viešojo intereso dilema tapo ko

ne esminiu klausimu piliečio su viešąja valdžia teis-miniuose ginčuose – tiek su valstybės, tiek su savival-dos valdžia. kodėl po dviejų dešimtmečių demokrati-nės santvarkos teisinėje kvazivalstybėje kalbame apie objektą, kurį tenka apibūdinti ir nustatinėti kiekvie-name konkrečiame teisminiame ginče – ad hoc. Kokiu tikslu šiuolaikiniame teisiniame reguliavime buvo panaudota ši sąvoka, sukėlusi teisinį nestabilumą, nes nebuvo nustatytas jos turinys? Gal ši sąvoka yra beprasmė, tiesiog fikcija?

Nūnai suformuota tokia teisminė praktika, kad tariamai naudojantis viešuoju interesu, jau pradeda-ma riboti piliečių teisė ginčyti valstybės ir savi-val-dos valdžios sprendimus, nors pagal demokratinės valstybės teisinės sistemos koncepciją turi būti ri-bojama valdžia, sauganti piliečių ar gyventojų inte-resus, o ne atvirkščiai. Tapo įprasta, kad gyventojų ginčo su valdžia atveju, į pagalbą pasitelkiamas visa apimantis ir kartu neapibrėžtas viešasis interesas.

Tvirtinama, jog reikia ginti viešąjį interesą. O gal to daryti visai nereikia? Kaip galima ginti tai, ko ne-galima aiškiai apibrėžti teisinėmis definicijomis?

Žvelgdamas į šią problemą piliečio akimis, tvir-tinčiau, kad jokio viešojo intereso nėra. Jo nėra kaip atskiro objekto, atsieto nuo mūsų teisių ir teisėtų in-teresų. Apie viešąjį interesą galima kalbėti tik kaip apie apibendrinančią sąvoką, t.y. piliečių teises ir teisėtus interesus valdžios atžvilgiu. Juk tai ir yra viešasis interesas, kurį valdžia pagal savo priedermę privalo ginti. Antra vertus, tai nereiškia, kad mes ne-tenkame teisės patys ginti savo subjektines teises ar teisėtus interesus. Norint nustatyti viešojo intereso sąvokos turinį, pirmiausia siūlyčiau prisiminti šios sąvokos kilmę ir jos atsiradimo aplinkybes mūsų tei-sinėje sistemoje.

Šią sąvoką įtvirtino ir mėgino apibrėžti jos turi-nį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutartyje byloje dėl LR valdininkų įstatymo 16 str. 1 dalies 2 punkto atitikimo Konsti-tucijai.

Viešojo intereso sąvoką teismas panaudojo, nors jokiame teisinio reguliavimo akte nebuvo apibrėžta jos įstatyminė norma.

Ši sąvoka atsirado 2001 m. sausio 1 d. naujojoje administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijoje. Ją reglamentavo įstatymo 5 ir 56 straipsniai. Senojoje įstatymo redakcijoje jos nebuvo. Ši sąvoka atsiranda po pusės metų, t.y. nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigalioju-siame naujajame LR Civiliniame kodeksas (naujoje redakcijoje). O civiliniame procese ji atsiranda dar po dvejų metų, t.y. nuo 2003 m. sausio 1 d. Mažiausiai išplėtota ji yra baudžiamojoje teisėje.

Naujajame baudžiamajame kodekse, kuris įsiga-liojo 2003 m. gegužės 1 d. , viešojo intereso sąvoka yra panaudota XXXIII skyriuje pavadinimu nusikal-timai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Įstatymų leidėjas kažkodėl šios rūšies subjektus sugretino su valstybės viešaisiais in-teresais.

Viešojo intereso sąvoka yra paminėta ir kitose ak-tuose, tačiau jie teisminei praktikai plėtojant viešojo intereso sampratą, mano nuomone, didelės įtakos nedaro.

Žvilgtelėkime, kaip interpretuoja šią sąvoką įsta-tymo leidėjas ir teismai. Atkreiptinas dėmesys, kad viešasis interesas visai neminimas pagrindiniame mūsų šalies įstatyme – LR Konstitucijoje.

Administracinių bylų teisenos įstatymas viešojo

37

POZICIJA

intereso turinio neatskleidžia, o tik nurodo subjek-tus, kurie turi teisę jį ginti. Ne ką aiškiau tai aptaria-ma LR Civiliniame kodekse. Jame viešasis interesas minimas šešiuose kodekso straipsniuose, tačiau jo turinys iš esmės neatskleidžiamas, išskyrus nuoro-das CK 2 knygoje, 125 str., kuriame minima proku-roro prievolė ginti viešuosius interesus, tarp jų ir kai juridinio asmens, jo valdymo organų ar jų narių vei-kla prieštarauja visuomenės interesams.

Civilinio proceso kodekse viešasis interesas mi-nimas trijuose straipsniuose, bet jo turinys taip pat neatskleidžiamas. Nurodoma tik, kada papildomas subjektas - teismas - turi pradėti ginti viešąjį intere-są.

Administracinės , civilinės ir baudžiamosios tei-sės normose yra nurodyta, kad viešąjį interesą reikia ginti, kad vadovaujantis viešuoju interesu galima reikalauti, kad viešuosius interesus galima tenkinti, bet aiškaus teisinio tikrumo vis tiek nėra.

Peršasi išvada, kad įstatymų leidėjas, siekdamas administracinio, civilinio ir baudžiamojo teisinio re-guliavimo, dėl šios teisinės sąvokos turinio apskritai nesivargino.

Reikėtų paminėti ketinimą aiškinti viešojo inte-reso turinį 2006 m. įregistruotame įstatymo projekte Nr. XP-1963 dėl viešo intereso gynimo civiliniame administraciniame procese. Šis įstatymo projektas susilaukė aštrios teisininkų ir pačios visuomenės kritikos.

Ir man tenka dalis atsakomybės dėl šio projekto atsiradimo. Būdamas šio įstatymo rengimo darbo grupės narys, daugelį jų įtikinau, jog reikia ne ats-kirų pataisų civilinės ir baudžiamosios teisenos ko-deksuose ar civilinių administracinių bylų aktuose, o atskiro įstatymo. Jame ir mėginome apibrėžti viešojo intereso sąvokos turinį. Bet minėtas įstatymo pro-jektas buvo registruojamas iš esmės be tokio turinio. Šiandien manau, kad siekis parengti atskirą viešojo intereso įstatymą apskritai buvo neteisingas.

Minėtoje nutartyje Konstitucinis Teismas, kaip viešojo intereso traktavimo pradininkas dabartinėje teisėje, pasisakė: „viešojo intereso, kaip valstybės pri-pažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgy-vendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų“, pridurdamas, kad „...viešasis interesas valstybinės tarnybos santykiuo-se bendriausia prasme apibūdintas Konstitucijos 5 straipsnio trečiosios dalies nuostatoje “Valdžios įstai-gos tarnauja žmonėms“.“

Beje, Konstitucinis Teismas bene kiekviename nu-tarime motyvuodamas savo išvadas remiasi viešuo-ju interesu. Šią sąvoką jis išplėtojo taip, kad 2010 m. vienoje iš administracinių bylų Lietuvos vyriausia-jam administraciniam teismui vienoje iš 2010 metų administracinių bylų teko konstatuoti – „Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas yra nepateikęs viešojo intereso sampratos, ir įvertinus, kad Konstitucinis teismas viešąjį interesą supranta plačiai, bylą nagrinėjantiems adminis-

traciniams teismams suteikiama diskrecija nustatyti, ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju intere-su. Taip pat teismas konstatavo, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinė-damas administracinę bylą kiekvieną kartą tai darydamas ad hoc.“

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. sausio 23 d., 2005 m. lapkričio 23 d., 2008 m. liepos 25 d. nutartyse yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.

Taigi tenka konstatuoti, kad didžiausią įnašą į są-vokos turinio plėtrą padarė Konstitucinis Teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai.

Bet manau, daugiausia ginčų kelia ne viešojo inte-reso sąvoka, o subjektai, kurie gali ginti viešą interesą.

Išanalizavę įstatymus pamatytume, kad pagrindi-nis vaidmuo čia tenka prokurorams. Tiesa, Adminis-tracinių bylų teisenos įstatymas nurodo ir daugiau subjektų: 5 str. 3 d. 3 p. numato šią teisę valstybės kontrolės pareigūnams, kitos valstybės institucijoms, įstaigoms, organizacijoms, tarnyboms ar fiziniams asmenims. Civilinio proceso kodeksas praplečia šį ratą, įtraukdamas ir teismus.

Taigi pagrindinis viešojo intereso gynimo subjektas yra prokuroras. Tokia teisė jam suteikta tik prokura-tūros naujos(2003-05-01) įstatymo redakcijos nuo 2 str. 2 d. 7 p., kur nurodyta, kad prokuroras „gina vie-šąjį interesą“. Tačiau kyla klausimas, o ką jis ginė iki tol? Senojo įstatymo redakcijos 1 str. 2d. 7 p. skelbė, kad prokuratūra įstatymų nustatyta tvarka ginda-ma teisėtus valstybės interesus bei asmenų pažeistas teises rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti ir dalyvauja ją nagrinėjant.

Visi žinome, kad įstatymo leidėjas, įtvirtindamas teisinį reguliavimą, negali išeiti už savo diskrecijos ribų. Prokuratūra – viena iš konstitucinių institucijų, kurios pagrindinė paskirtis įtvirtinta Konstitucijos 118 str. 2 d. „Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.“. Joks viešasis interesas neminimas. Svar-biausia tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką, kurioje piliečiai neturi teisės ginti viešojo į intereso. Tai jis padarė vadovau-damasis minėtu ABTĮ 5 str. , ignoruodamas ABTĮ 56 str. Teisėjai pamiršo, kad po nepriklausomybės at-kūrimo turime naują konstituciją, kurioje nustatytos kitos vertybės nei tarybinėje konstitucijoje. Teisėjai laikydamiesi legistinių teisės principų bei manyda-mi, kad mūsų piliečių teisės nustato tik pozityvinė teisė ir visai ignoruojamos prigimtinės piliečių teisės demokratinėje santvarkoje, nusprendė, kad įstaty-mu tokia teisė nesuteikta ir galima apriboti jų teises skundžiant valdžios sprendimus. Teisėjai net prisi-minė actio populiaris teisinio instituto egzistavimą.

Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. ir 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimuose akcentuojama,

38

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

Vilniaus dailės akademijos lektorė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, tarptautinė kultūros paveldo ap-saugos ekspertė – ICOMOS narė Jūra-tė Markevičienė: teisėkūros institucijos ir administraciniai teismai tarsi renčia „aplin-kos apsaugos nuo visuomenės“ barikadą, kad visuomenė turėtų kuo mažiau galimybių kiš-tis į plėtros interesus, ypač gindama viešąjį interesą – žmonių gerovę, gyvenimo kokybę, sveikatą, gamtą, kultūros paveldą ir kitas vi-suotines vertybes...

VISUOMENĖS TEISĖS IR GALIMYBĖS GINTI VIEŠĄJĮ

INTERESĄ APLINKOS IR KULTŪROS PAVELDO SRITYJE IKITEISMINE

IR TEISMINE TVARKA

Čia aptariamos visuomenės teisinės ir faktinės ga-limybės dalyvauti priimant sprendimus dėl kiekvie-nam asmeniui ir visuomenei gyvybiškai svarbios srities – aplinkos, teisiniai bei teisminiai aspektai, lyginamos Lietuvos Respublikos konstitucinės, ES aplinkos teisės ir Lietuvos vidaus įstatymų, susiju-sių su poveikiu aplinkai, nuostatos, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) ir Lie-tuvos Respublikos administracinių teismų (toliau – LRAT) praktika.

Pastaba. Visos bendrinės sąvokos, kaip „teismų prak-tika“, „ES direktyvos“ ir pan., yra taikomos tik nagrinėja-mai sričiai, jeigu nenurodyta kitaip. Pateikiamas sutrum-pintas variantas, šaltinių ir bibliografijos nuorodas žr. viso straipsnio publikacijoje.

ORHUSO KONVENCIJOS TAIKYMAS TEISMŲ PRAKTIKOJE

Lietuvos visuomenės nariai – fiziniai asmenys ir skatinančios aplinkos apsaugą visuomeninės organi-zacijos – nuo Orhuso konvencijos įsigaliojimo bando įgyvendinti šios konvencijos suteiktas teises. Deja, iki šiol tai jiems beveik niekada nepavyko.

Jūratė Markevičienė

kad „bendru interesu apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrecios žmogaus teisės aps-kritai. Tokį problemos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina ir ja besiremianti tarptautinę ir nacionalinę teisę sieja su racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimai nepažeis atitinkamos žmogaus teisės esmės ir, jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju butu pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.”

Apibendrindamas pasakyčiau, kad įtvirtinant vie-šojo intereso institutą buvo iš piliečių atimta teisė skųsti valdžios sprendimus visais atvejais, kai mano-ma, kad buvo pažeistos jų teisės ar įstatymų saugomi interesai.

Kodėl taip atsitiko?Mano nuomone, šiuo metu praktikuojančių tei-

sininkų, tarp jų ir teisėjų teisinę sąmonę suformavo tarybinės teisės doktrina.

Manau, kad teisę skųsti bet kuriuos valdžios spren-dimus mums piliečiams suteikia darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės doktrina, įteisinta Lie-tuvos Konstitucijos preambulėje, Konstitucijos 1 str., kur teigiama, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, Konstitucijos 30 straipsnis, suteikiantis asmenims teisę skųsti bet kokius valdžios sprendi-mus, kurie jo manymu pažeidžia konstitucines teises ar laisves bei Konstitucijos 33 str. 2 d., kur piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar parei-gūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.

IŠVADOS

Šiuo metu teisinė praktika suformavo Viešojo inte-reso teisinio instituto doktriną, kurios įgyvendinimo esme tapo piliečių bei gyventojų politinių ir sociali-nių teisių apribojimas.

Dabartinis viešojo intereso, kaip teisinio instituto teisinis reguliavimas, santykiuose piliečių su valsty-bės ir savivaldos valdžių institucijomis įtvirtina anti-demokratinius teisės principus.

Didžiausią įnašą į oligarhizuojant visuomenės po-litinę sąmonę padarė Lietuvos vyriausiojo adminis-tracinio teismo teisėjai, įgyvendindami XVII amžiaus anglų filosofo-sociologo Tomo Gobso bei didžiosios prancūzų revoliucijos suformuluotas teisės doktri-nas dėl valdžios sprendimų neskundžiamumo teis-mams.

Įstatymų leidėjo sumanymu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 3 p. ir 56 str. 1 d. turėtų būti netaikytini asmenims skun-džiantiems teismui viešosios valdžios sprendimus ir teisė skųsti valdžios sprendimus turėtų būti aiškina-ma Konstitucijos 1 str. 30 str. ir 33 str. 2 d. kontekste.

39

POZICIJA

Valstybės institucijos oficialiose ataskaitose skel-bia, esą Lietuva laikosi ir siekia dar labiau laikytis Orhuso konvencijos principų, perkelia į specialiuo-sius įstatymus ES direktyvas, bet „kukliai“ nutyli ti-krąją praktiką – nuolatinį vengimą taikyti „neparan-kią“ Konvenciją.

Viešojo administravimo subjektai, teisėkūros ins-titucijos ir, deja, administraciniai teismai tarsi ren-čia „aplinkos apsaugos nuo visuomenės“ barikadą, kad visuomenė turėtų kuo mažiau galimybių „kištis į plėtros interesus“, ypač gindama viešąjį interesą – žmonių gerovę, gyvenimo kokybę, sveikatą, gamtą ir kultūros paveldą bei kitas visuotines vertybes.

Mėgindama įgyvendinti paminėtas teises, visuo-menė sužino tik viena: šios teisės iš tiesų nėra pri-pažįstamos. Daugelis Lietuvos įstatymų, reglamen-tuojančių įvairius poveikio aplinkai aspektus, kryp-tingai neatitinka Orhuso konvencijos ir susijusių Eu-ropos Sąjungos direktyvų. Teisėkūroje ši tendencija stiprėja.

Orhuso konvencija ir viešasis interesasLR Konstitucija, Seimo ratifikuotos tarptautinės

konvencijos ir Europos Sąjungos teisė įtvirtina vi-suomenės ir atskirų žmonių teises. Tačiau teisės su-teikimas, sykiu atimant teisines galimybes ginti šią teisę, negali būti laikomas teisės užtikrinimu. Ne-ginamos žmogaus teisės ir laisvės taptų beprasmės, jeigu nebūtų atsižvelgiama į visuotinę taisyklę ubi jus ibi remedium: jei įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę jai apginti. Šių teisių užtikrinimas visuo-met yra viešasis interesas.

Aplinkos srityje kiekvieno žmogaus, kaip visuomenės nario, teises užtikrina Jungtinių Tautų Europos Ekono-minės komisijos konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais (toliau– Orhuso konvencija) – tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos tarptautinė sutartis1. Ji priskiriama žmogaus teisių sričiai, nes gina pamatines vertybes. Pagal Konvenci-ją tinkama aplinkos apsauga būtina žmonių gerovei ir pagrindinėms žmogaus teisėms užtikrinti, įskai-tant ir teisę į gyvybę, o kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, bei privalo tiek pats, tiek ir kartu su kitais saugoti aplinką ir gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės.

Konvencija yra pagrįsta idėja, kad tvarus vysty-masis įmanomas tik dalyvaujant visiems suintere-suotiesiems, t.y. visuomenei (4). Todėl užuot regla-mentavusi, kas ir kaip leistina arba draustina veikiant aplinką, Konvencija nustato visuomenės (viešąjį) in-teresą ir suteikia visuomenei teisę jį ginti žmonių sveikatos ir saugos būklės, gyvenimo sąlygų, kultū-rinių vietovių ir statinių būklės srityse tais atvejais,

1 Orhuso konvencija kaip Seimo ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis įsigaliojo 2002 m. balandžio 28 d.; Bendrijos vardu ji buvo patvirtinta kaip Bendrijos tarptautinė sutartis 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB, ES yra Konvencijos šalis nuo 2005 m. gegužės mėn.

kai jiems daro arba gali daryti įtaką aplinkos elemen-tų būklė arba per šiuos elementus išvardyti veiksniai, veikla arba priemonės. Tuo tikslu Konvencija nustato konkrečias visuomenės procedūrines teises (4) : gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant spren-dimus ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais.

Visos žmogaus teisės yra viešasis interesas. Tačiau tam tikrose žmogaus teisių srityse atskiras fizinis as-muo patiria konkretų tiesioginį poveikį, pavyzdžiui, gali būti diskriminuojamas, varžoma jo judėjimo arba saviraiškos laisvė ir t.t. Todėl jis gali ginti savo asme-nines teises pagrįsdamas tuo, ką būtent patyrė, tarki-me, buvo neteisėtai sulaikytas, priverstas emigruoti, atleistas iš darbo... Tuo tarpu kitose srityse tiek pats objektas (gamta ir aplinka, paveldas, kultūra, sveika-ta, švietimas ir pan.), tiek poveikis jam yra pernelyg išsklaidytas, bendras, todėl jo apskritai neįmanoma susieti su “konkrečia nauda arba žala”atskiram fizi-niam asmeniui.

Joks ekspertas arba teismas nepajėgtų įvertinti, kaip ir kiek nukentėjo vienas arba kitas žmogus dėl, pavyzdžiui, išnykusios gyvūnų arba augalų rūšies, sunaikinto gražaus kraštovaizdžio ar senovės pa-minklo (tarkime, Gedimino kalno), naujos plėtros su-ardytų kaimynijų bendruomenių, arba apskaičiuoti, kiek deguonies jis neteko ir kiek dulkių įkvėpė dėl kelių po langais augusių medžių iškirtimo... Nepa-vyktų nustatyti nė „bendrosios žalos visuomenei“, pavyzdžiui, gyvenimo kokybei, nuo kurios būtų ap-skaičiuotos „procentinės dalys fiziniams asmenims“. Kita vertus, tokios vertybės yra visuotinai pripažin-tos, būtinos kiekvienam visuomenės nariui, ir įstaty-mais saugomos visuomenės labui ir gėriui užtikrinti. Siekdami išsaugoti aplinką, paveldą, sveikatą ir pan., fiziniai asmenys gina ne savo privačius, paprastai turtinius, interesus (pvz., nuo „svetimų statybų savo kieme“), bet įgyvendina visuomenės narių teises bei pareigas ginti a priori įteisintą viešąjį interesą. Būtent tokias – viešojo intereso gynimo – teises visuomenei suteikia Orhuso konvencija. Neatsitiktinai jos reikš-minis žodis yra ne „fizinis asmuo“, ne „žmogus“, o „visuomenės narys“.

LR Konstitucinis Teismas (KT) viešąjį interesą apibūdino kaip ne bet kokį teisėtą asmens ar grupės asmenų interesą, o tik tokį, kuris atspindi ir išreiš-kia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. KT taip pat pažymėjo, kad daugeliu atvejų viešasis interesas yra a priori įteisin-tas įstatymais, todėl teismas negali jo nepripažin-ti. Pavyzdžiui, pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikš-mę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuo-ti yra valstybės konstitucinė priedermė. KT nurodo, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio tei-sinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų ap-

40

ginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat, kad teis-mas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtin-ta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata.

LRAT praktikoje dažnai remiamasi šiuo išaiški-nimu. Atsitiktinai arba ne, jis sistemiškai taikomas privatiems interesams (paprastai ekonominiams tur-tiniams, ypač nuosavybės) „ginti nuo viešojo intereso – aplinkos ir paveldo apsaugos“, bet ne pamatinėms žmogaus teisėms į aplinką užtikrinti. Dauguma vi-suomenės – tiek fizinių asmenų, tiek aplinkos apsau-gą skatinančių visuomeninių organizacijų – skundų atmetami motyvuojant, kad visuomenės nariai neįro-dė konkrečiai patirtos asmeninės žalos ir neturi rei-kalavimo teisės ginti viešąjį interesą aplinkos srityje: „/../ nei Asociacijų įstatymas, nei Statybos įstatymas, nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei kiti Lietuvos Respubli-kos įstatymai pareiškėjui (asociacijai) kreipiantis į teismą, taip pat nagrinėjimo teismuose metu nesuteikė teisės ginti viešąjį interesą, skundžiant išduotą leidimą staty-bai. /.../. Teisę į teisminę gynybą klausimais, patenkančiais į Konvencijos 9 straipsnio 3 dalies veikimo sritį, pareiškė-jas turi įgyvendinti pagal nacionalinės teisės normas, kaip tai ir yra numatyta Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje“(adm.byla A556-393/2010).

ESTT sprendimai yra priešingi – pagal ES aplin-kos teisę visuomenė (ypač nevyriausybinės organiza-cijos) turi teisę ginti viešąjį interesą, o valstybė narė neturi teisės taikyti nacionalinių teisės aktų, kurie šią teisę atimtų, motyvuodama, kad pastaraisiais saugo-mi tik visuomenės, o ne pavienių asmenų interesai (ESTT didžiosios kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. pre-judicinis sprendimas byloje C-115/09).

Orhuso konvencijos taikymo problemos Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato kelis paprastus ir aiškius principus, kuriuos nesyk yra iš-aiškinęs KT: pirma, tarptautinės sutartys, kurias rati-fikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, įgyja įstatymo galią; antra, Lietuvos Respublika privalo laikytis savo tarptauti-nių sutarčių; trečia, tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutar-tyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis; tai ypač svarbu įgyvendinant Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl piliečių gerovės ir pagrindinių jų teisių bei laisvių užtikrinimo, teise ir teisingumu pa-

grįstos tarptautinės tvarkos kūrimo; ketvirta, „Euro-pos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Res-publikos teisinės sistemos dalis; todėl, jeigu tai kyla iš su-tarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“; penkta, ši kolizijos taisyklė įtvirtina Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Są-jungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu re-guliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.

Europos Sąjungos teisės aktai (reglamentai, sprendimai, kai kuriais atvejais ir direktyvos) yra taikomi tiesiogiai. Pagal nusistovėjusią ESTT prak-tiką tiesiogiai veikia ir Sąjungos bei jos valstybių narių su trečiosiomis valstybėmis sudarytų susita-rimų nuostatos, jei, atsižvelgiant į jų tekstą, susitari-mo tikslą ir pobūdį, jose nustatytas aiškus ir tikslus įpareigojimas, kurio vykdymas arba veikimas ne-priklauso nuo kito akto priėmimo. Be to, asmenys nacionaliniuose teismuose prieš valstybę gali tie-siogiai remtis ES direktyvomis – visais atvejais, kai direktyvų nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, jei per nurodytą laikotarpį valstybė neperkėlė direktyvų į nacionalinę teisę ar jas perkėlė netinkamai. Tuo tarpu valstybė narė ne-gali remtis nacionaline teise, į kurią nėra perkėlusi ES direktyvų nuostatų, o terminas, suteiktas nuos-tatoms perkelti, jau yra pasibaigęs. Šie bendri prin-cipai taikomi ir valstybių narių diskrecijos riboms ES teisės aktų atžvilgiu apibrėžti.

Daugelyje Orhuso konvencijos straipsnių (ir di-rektyvų) yra nuoroda pagal nacionalinę teisę. LRAT plačiai taiko šią nuorodą į šalies diskreciją, tačiau aiškina ją priešingai negu ESTT ir dažniausiai panau-doja kaip argumentą visuomenės skundams atmesti. Didžiausias paradoksas, kad šioje, ypač naujausio-je, praktikoje ryškėja faktinis LRAT įsitikinimas, jog Konstitucija ir atitinkamai Orhuso konvencija bei ES teisė, įskaitant ES sutartis su trečiosiomis šali-mis, nėra „nacionalinė teisė“.

Netiesiogiai, bet aiškiai konstatuojama, kad Or-huso konvencija nėra Lietuvos įstatymas: ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, taip pat 56 straipsny-je nurodyta, kad asmenų (šiuo atveju pareiškėjo) įgalinimai (teisė) ginti viešąjį interesą turi būti nu-statyti įstatyme./.../. Administraciniams teismams nėra priskirta nagrinėti asmenų, kuriems įstatymai akivaizdžiai nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą, skundų (prašymų) dėl viešojo intereso gynimo /.../, nei Asociacijų įstatymas, nei Statybos įstatymas, nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai asociacijai (pareiškėjui) krei-piantis į teismą, taip pat nagrinėjimo teismuose metu nesuteikė teisės ginti viešojo intereso, skundžiant iš-

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

41

POZICIJA

duotą statybos leidimą” (adm. byla A556- 393/2010). Teigiama, esą Europos Sąjungos teisės aktai netai-kytini, sprendžiant ginčus dėl visuomenės dalyva-vimo aplinkos klausimais. Todėl atmetami visuo-menės prašymai kreiptis į ESTT dėl ES teisės aktų aiškinimo: „apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teiktas prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo taikant Orhuso kon-venciją. Pastarasis prašymas atmestinas visiškai, kadangi sprendžiant šį disputą ir priimant baigiamąjį teisės aktą minėtas tarptautinis teisės aktas netaikytinas“ (adm. byla A556 -2254/2011).

Dėl Orhuso konvencijos, kaip ES teisės dalies, LRAT praktikoje pastaruoju metu teigiama, kad ji nėra ES tarptautinė sutartis, todėl nėra teisinio pa-grindo kreiptis į ESTT dėl jos taikymo (adm. byla A525-18/2011). Pagal Konstituciją, ES teisę, Teismų ir ABT įstatymus LRAT privalo vadovautis ESTT prak-tika ir kreiptis dėl ES teisės aktų taikymo išaiškini-mų, o pagal ESTT doktriną, jei valstybės narės teis-mas abejoja Europos teisės normos galiojimu dėl jos atitikties įstatymui, jis turi sustabdyti įstatymo galio-jimą ir kreiptis i ESTT. Šis teismas sistemingai patvir-tina savo kompetenciją aiškinti Orhuso konvenciją, kuri yra Bendrijos teisės dalis, tarptautinė sutartis, patvirtinta Europos bendrijos vardu, o pagal EB 300 str. 7 d. šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis suda-ryti susitarimai yra privalomi Bendrijos institucijoms ir valstybėms narėms, taigi pagal nusistovėjusią teismo praktiką šios konvencijos nuostatos yra sudedamo-ji Sąjungos teisės sistemos dalis. Todėl į ESTT dėl Orhuso konvencijos ir ES direktyvų dažnai kreipia-si daugelio valstybių narių teismai (bylos C-182/10, C-128/09, C-129/09, C-130/09, C-131/09, C-134/09, C-135/069, C-177/09, C-240/09, C-263/08 ir kt.).

Nacionalinės diskrecijos ribos ir ES apsaugos teisės prioritetai

Nacionalinės diskrecijos pobūdis bei ribos iš es-mės vienodai apibrėžiamos Orhuso konvencijos nuostatose, jos Taikymo vadove, Atitikties Orhuso konvencijai komiteto (toliau – AOK) ir ESTT spren-dimuose: šalys visada turi laikytis „plataus ir visapu-siško“ Konvencijos nuostatų pobūdžio, negali jų tai-kyti siaurinamai, juo labiau – varžančiai arba visai užkirsdamos kelią.

Aiškindamas valstybių narių diskrecijos ribas Konvencijos ir ES direktyvų atžvilgiu ESTT nesyk yra pabrėžęs, jog diskrecija anaiptol nesuteikia vals-tybėms narėms teisės visiškai laisvai interpretuoti direktyvų nuostatas, jas keisti ar net netaikyti, jei kitus reikalavimus nustato vidinė tų valstybių teisė. Diskrecija apima įgyvendinimo formas ir metodus, bet ne pačius principus (byla C-435/97 ir kt.). Valsty-bė narė negali šių reikalavimų siaurinti, keisti pagal savo vidinę teisę arba visai atsisakyti. Pavyzdžiui, taikant poveikio aplinkai vertinimo (PAV) direkty-vos II ir III priedų nuostatas, negalima nustatyti to-

kių kriterijų bei ribinių dydžių, kad būtų atmesta visa objektų rūšis, išskyrus atvejus, jeigu vertinant visus atmestus projektus kaip visumą būtų galima laikyti, kad jie visi negali daryti tikėtino reikšmingo poveikio aplinkai (byla C-72/95 ir kt.). Tačiau LRAT praktikoje nepaisoma fakto, kad, Lietuvoje netinkamai perkėlus šias nuostatas į vidaus įstatymus, direktyva turėtų būti taikoma tiesiogiai.

Pagal ESTT bet kuri Orhuso konvencijos, kaip ir visų kitų Sąjungos ir jos valstybių narių su trečiosio-mis šalimis sudarytus susitarimus, nuostata veikia tiesiogiai, jei, atsižvelgiant į jos tekstą, taip pat į šio susitarimo tikslą ir pobūdį, joje nustatytas aiškus ir tikslus įpareigojimas, kurio vykdymas arba veiki-mas nepriklauso nuo vėlesnio akto priėmimo (ESTT sprendimai bylose C- 265/03, C-372/06, C-240/09 ir kt.). Nebaigtinių nuostatų atžvilgiu valstybės na-rės neturi visiškos diskrecijos tose teisės srityse, kur Sąjunga turi aiškiai nustatytą išorės kompetenciją: „tokiais atvejais konkrečiam klausimui, dėl kurio dar ne-buvo priimta Sąjungos teisės aktų, taikoma Sąjungos tei-sė, jeigu klausimą reglamentuoja Sąjungos ir jos valstybių narių sudaryti susitarimai ir jis susijęs su sritimi, kurios didelę dalį apima ši teisė: todėl, kai nuostata gali būti tai-koma tiek situacijoms, patenkančioms į nacionalinės teisės taikymo sritį, tiek situacijoms, patenkančioms į Sąjungos teisės taikymo sritį, yra tam tikras suinteresuotumas, kad, siekiant išvengti skirtingo aiškinimo ateityje, ši nuosta-ta būtų aiškinama vienodai, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ji turi būti taikoma. Būtent tokią kompeten-ciją ES turi aplinkos teisės srityje. Nors Orhuso 9 straipsnio 3 dalies nuostata dar nėra įgyvendinta ES antriniais teisės aktais, šis klausimas vis tiek yra ES teisės dalis. Taikant tokias Konvencijos nuostatas, na-cionalinė diskrecija turi ribas – šalys gali pasirinkti Konvencijos nuostatų įteisinimo pavidalus, bet neturi teisės dėl vidinių sumetimų keisti Konvencijos prin-cipų arba atsisakyti juos taikyti, nes „kitaip nustato nacionalinė teisė“. Todėl, nors 9 straipsnio 3 dalis yra nepakankamai aiški ir tiksli, kad turėtų tiesioginį po-veikį, efektyvumo principas reikalauja, kad nacio-naliniai teismai aiškintų nacionalinę teisę taip, kad ji maksimaliai plačiai atitiktų šioje Orhuso konven-cijos dalyje nustatytus tikslus (byla C-240/09).

Šie principai dėl nacionalinės teisės aktų leidėjų diskrecijos ribų ir būtinybės užtikrinti visuomeni-nėms organizacijoms teisę kreiptis į teismą konsta-tuoti ir kituose ESTT sprendimuose. Pavyzdžiui, by-loje C-115/09 nurodyta, kad pagal Direktyvos 85/337 10a straipsnį draudžiama taikyti nacionalinius tei-sės aktus, kuriais iš visuomenės būtų atimama ati-tinkama teisė kreiptis į teismus dėl iš Sąjungos teisės kylančios ir aplinkos apsaugos tikslą turinčios teisės normos pažeidimų, motyvuojant tuo, kad nacionali-niai įstatymai leidžia ginti tik privatų, bet ne viešąjį interesą ir pan.

LRAT dėl tos pačios nuostatos (Konvencijos 9 straipsnio 3 dalis) nusprendė priešingai – atmetė

42

skundą nepripažinęs visuomeninės organizacijos reikalavimo teisės, nes jos nenustato „nacionaliniai įstatymai“: „pastaroji nuostata neturi tiesioginio povei-kio /.../. Teisę į teisminę gynybą klausimais, patenkančiais į Konvencijos 9 straipsnio 3 dalies veikimo sritį, pareiškėjas turi įgyvendinti pagal nacionalinės teisės normas, kaip tai ir yra numatyta Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje, /.../ nei Asociacijų įstatymas, nei Statybos įstatymas, nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei kiti Lietuvos Respubli-kos įstatymai asociacijai (pareiškėjui) kreipiantis į teismą, taip pat nagrinėjimo teismuose metu nesuteikė teisės gin-ti viešojo intereso, skundžiant išduotą statybos leidimą“ (adm. byla A556-393-2010).

Apskritai, LRAT praktika dėl Orhuso konven-cijos yra ypatinga: Konvencija tiesiogiai netaikoma, o jos nuorodų „pagal nacionalinę teisę“ aiškinimas grindžiamas įsitikinimu, esą Lietuva turi absoliučią diskreciją savaip taikyti Orhuso konvencijos ir ES aplinkos teisės nuostatas, suteikti nacionaliniam re-glamentavimui viršenybę tuomet, kai jis prieštarauja Konvencijai. Todėl LRAT bylose sistemiškai nenagri-nėjama vadinamųjų „nacionalinių įstatymų“ atitiktis konstitucinei teisei ir, jos pagrindu, Konvencijai bei ES direktyvoms, atsisakoma pastarąsias tiesiogiai tai-kyti, vadovaujamasi atvirkštiniu konstituciniu įsta-tymų kolizijos principu. O juk valstybių narių, taigi ir Lietuvos, įstatymų atitiktis Orhuso konvencijai yra iš ES teisės kildinama jų pareiga (4).

Susidaro paradoksali teisminė situacija. Visuome-nė siekia įgyvendinti Konvencijos suteikiamas teises, o LRAT nepripažįsta šių teisių, nes ... priešingai nu-stato žemesnio lygmens Lietuvos teisės aktai. Taip formuojama atvirkštinė ESTT teismų praktika, pagal kurią Lietuvos visuomenė iš esmės negali įgyvendin-ti Konvencijos suteikiamų teisių. Tas pat ir direktyvų atveju.

Visuomenės reikalavimo teisėsOrhuso konvencija skiria „visuomenę“ ir „suintere-

suotąją visuomenę“ – tą, „kuriai daro įtaką arba galimai gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo aplin-kos srityje procesu“. Panašiai apibrėžia ES direkty-va 2003/4/EB: „tai visuomenė, kuriai turėjo ar gali turėti poveikį 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta sprendimų aplinkos klausimais priėmimo tvarka arba kuri yra suinteresuo-ta ta tvarka“. Orhuso konvencijos Taikymo vadove išaiškinama, kaip atsiranda visuomenės suinteresuo-tumas: kadangi Konvencijos 9 straipsnio 2 dalis yra priemonė visam 6 straipsniui įgyvendinti ir skirta tik suinteresuotai visuomenei, akivaizdu, kad Orhu-so konvencija siekiama, kad kiekvienas visuomenės narys, faktiškai dalyvavęs visuomenės dalyvavimo procedūrose pateikdamas komentarus raštu arba viešajame svarstyme, įgytų suinteresuotos visuome-nės nario statusą; dėl Konvencijos straipsnių sąsaju-mo visuomenė įgyja suinteresuotos visuomenės teisę ginti teisme savo interesus ir pažeistas teises, ir nors

kitų nei nevyriausybinės organizacijos juridinių ir fizinių asmenų atžvilgiu Orhuso konvencija leidžia nustatyti pakankamą suinteresuotumą pagal nacio-nalinę teisę, tačiau valstybės šalys turi nuosekliai užtikrinti suinteresuotai visuomenei plačias gali-mybes kreiptis į teismus pagal Orhuso konvenciją ir aiškinti savo įstatymus jos bendrųjų prievolių, nustatytų 1, 3 ir 9 straipsniais, šviesoje.

ESTT nuosekliai pasisako, kad direktyvos 2003/4/EB taikymo sritis ir tikslas yra platūs, o valstybės narės nustato, kas yra teisės pažeidimas, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei pla-čias galimybes kreiptis į teismus (bylos C-72/95, C-115/09 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal Konvenciją ir ES direktyvas aplinkos apsaugą skatinančios vi-suomeninės organizacijos a priori laikomos suinte-resuotomis ir atitinkamai turinčiomis teisę kreiptis į teismą. ESTT sprendimais nustatyta, kad jos gali teismuose ginčyti įvairius leidimus aplinkos srityje, jeigu šiais leidimais apskritai pažeidžiami aplinkos apsaugos įstatymai: „nepakenkiant veiksmingai Sąjun-gos aplinkos teisės apsaugai, negalima pateikti tokio Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo, dėl kurio naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis taptų praktiškai neįmano-mas arba pernelyg sudėtingas; /.../ kai kalbama apie Są-jungos Teisę /.../, nacionalinis teismas, siekdamas užti-krinti veiksmingą teisminę apsaugą į Sąjungos aplinkos teisės taikymo sritį patenkančiose srityse, turi pateikti tokį nacionalinės teisės aiškinimą, kuris kuo labiau atitiktų Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nustatytus tikslus; /.../ Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis Sąjungos teisėje neveikia tiesiogiai, tačiau pro-cedūros taisykles, susijusias su sąlygomis, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima pateikti administracinį skundą arba pareikšti ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas tiek į šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalies tikslus, tiek į tikslą užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teise suteikiamų teisių apsaugą, kad aplinkos apsaugos organizacija /.../turėtų ga-limybę teisme ginčyti sprendimą, priimtą pasibaigus administracinei procedūrai, kuri gali pažeisti Sąjungos aplinkos teisę“ (2011 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje C-115-09, taip pat bylos C-182/10, C-128/09, C-129/09, C-130/09, C- 131/09, C-134/09, C-135/069, C-177/09, C-240/09, C-263/08 ir kt.).

Šiame sprendime išaiškinama, kad visuomeninės organizacijos apskritai negalės ginti viešojo intereso arba galės tik gindamos fizinių asmenų (pavyzdžiui, vietos gyventojų) teises, jei kaip būtinos sąlygos bus reikalaujama, kad būtų pažeistos asmeninės fizinio arba juridinio asmens teisės. Tuo tarpu pagal Orhu-so konvenciją jos gali dalyvauti visose su poveikiu aplinkai susijusiose planavimo ir leidimų išdavimo procedūrose.

Aplinkos teisėje, kylančioje iš ES teisės, naciona-liniai įstatymai negali riboti aplinkos apsaugą skati-

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

43

dalis, todėl atitiktį tarptautinei sutarčiai turi užtikrin-ti visos valstybinės valdžios šakos. AOK išvada – Bel-gijos aukščiausiojo administracinio teismo praktika yra „pernelyg griežta“, todėl prieštarauja Konvencijos

tikslui „suteikti suinteresuotai visuomenei plačias teises kreiptis į teismus Konvencijos nustatyta apimtimi.”(1; 4)

2008 m. keliolika įvairių šalių bei tarptautinių visuomeninių organizacijų ir fizinis asmuo pateikė AOK skundą prieš ES dėl ESTT ir kitų ES teismų tai-komo ir atitinkamai aiškinamo „asmeninio suinte-resuotumo“ kriterijaus („Plaumann taisyklė”, kurią nuo 1963 m. „Plaumann“ bylos taiko ESTT), kuomet

Sunaikintas valstybės saugomas unikalus paminklas - senovinis Žvėryno malūno kompleksas, jo gamtinė aplinka (šaltiniai, Neries

šlaitas, medžiai valstybiniame miške Vilniuje). Malūnas neatpažįstamai perdirbtas, teritorijoje išdygo

dar pora keturaukščių gyvenamųjų namų.LRAT nutarė, kad visuomenė neturi teisės paminklo ginti.

nančių visuomeninių organizacijų reikalavimo teisių teisme taip, kad leistų ginti tik fizinių asmenų teises. Be to, tokios organizacijos reikalavimo teisę dėl visų su aplinka susijusių teisės aktų (nesvarbu, kaip jie siejasi su fizinių asmenų teisėmis) gali kildinti tiesiai iš ES direktyvos 85/337: „visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teis-muose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį ji neper-kėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė netinkamai /.../, direktyvos 85/337 10a straipsnyje valstybėms narėms paliekama didelė diskrecija tiek apibrėžti, kas yra tei-sės pažeidimas, tiek nustatyti, be kita ko, ieškinio priim-tinumo sąlygas bei įstaigas, kurioms ieškinys gali būti pateiktas. Tačiau tai netaikoma šio straipsnio trečios pastraipos dviem paskutiniams sakiniams. Kadangi juose numatyta, pirma, kad kiekvienos nevyriausybinės organizacijos, atitinkančios direktyvos 85/337 1 straips-nio 2 dalyje nurodytus reikalavimus, interesas laikomas pakankamu, ir, antra, kad tokios organizacijos taip pat laikomos turinčiomis teises, kurios gali būti pažeistos, tai reiškia, kad juose nustatytos konkrečios taisyklės ir nebe-keliama kitų sąlygų“(byla C-115-09).

Lietuvos įstatymai kitaip ir kur kas siauriau apibrėžia suinteresuotąją visuomenę. Pagal Teritori-jų planavimo įstatymą tai „visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką rengiamo teritorijų planavimo do-kumento sprendiniai ar kuri yra suinteresuota tų sprendi-nių įgyvendinimu“. Statybos įstatymas suinteresuotos visuomenės apskritai neapibrėžia, nes visuomenei suteikia tik teisę gauti informaciją, tačiau neleidžia dalyvauti priimant sprendimus, o visai neseniai, 2010 m. pabaigoje, buvo panaikinta visuomenės tei-sė kreiptis į valdžios institucijas, o ginčo atveju – į teismą, kad būtų sustabdytas statinio projektavimas ir nebūtų išduodamas statybos leidimas, jei statinio projekto sprendiniai neatitinka patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų. Nekilnojamojo kultūros pavel-do apsaugos įstatyme apie visuomenę kalbama daug, tačiau jos teisės gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus apskritai nėra nu-statytos. Tokių „nacionalinių įstatymų“ viršenybė LRAT praktikoje atima iš visuomenės Orhuso kon-vencijos suteikiamas teisės ir užkerta visuomenei visus kelius įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

Tačiau šalies atitiktis Orhuso konvencijai nustato-ma vertinant ne vien teisės aktus, bet ir teismų prak-tiką.

AOK sprendimai dėl šalių teismų praktikos atitikties Orhuso konvencijai

Dar 2006 m. Belgijos byloje Komitetas konstatavo, jog pagal Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuos-tatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo. Be to, šalies atitiktis apima ne vien įstatymines formu-luotes, bet ir teismų praktiką, nes tarptautinėje tei-sėje teisminė grandis yra suvokiama kaip valstybės

POZICIJA

44

sąvoką „tiesiogiai ir konkrečiai susijęs“ ESTT aiški-no taip, kad teisę kreiptis į teismą turi tik tas asmuo, kuris asmeniškai patiria specifinius skundžiamo tei-sės akto padarinius, kurių nepatiria visi kiti asmenys. Taip iš esmės buvo suvaržyta fizinių asmenų ir visuo-meninių organizacijų teisė kreiptis į teismą aplinkos klausimais. Skunde teigta, kad palaikydama tokią teismų praktiką ES nevykdo savo įsipareigojimų pa-gal Konvencijos 3 str. 1 dalį, 9 str. 2-5 dalis, o atitinka-mai ir 6 str. (neužtikrina visuomenės dalyvavimo ir atitinkamos teisės kreiptis į teismus).

Ši teisminė praktika pasirodė netinkama aplinkos atvejais, nes aplinka yra išsklaidyta ir bendra, jos kei-timas veikia visus. Todėl aplinkos apsauga savaime yra viešasis interesas ir apskritai negali atitikti „Plau-mann“ byla nustatytų visuomenės narių teisės kreip-tis į teismą kriterijų.

2011 m. balandžio 14 d. Atitikties komitetas pa-tvirtino skundo dėl Europos Sąjungos atitikties ty-rimo išvadas. Konstatuota, kad Konvencijos 9 str. 3 d. nuostata nedraudžia šaliai taikyti bendruosius teisinio suinteresuotumo kriterijus arba „tiesioginį ar asmeninį interesą“, tačiau tik jei šie kriterijai neatima iš visų arba beveik visų visuomenės narių teisės teis-me ginčyti veiksmus arba neveikimą, pažeidžiantį su aplinka susijusios nacionalinės teisės nuostatas. Akivaizdu, kad ES teismų taikomi kriterijai yra pernelyg griežti, todėl neatitinka Konvencijos. Jei ši teismų praktika tęsis, ES neatitiks Konvencijos 9 str. 3 d. Todėl ES reko-menduota užtikrinti suinteresuotos visuomenės teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais ir imtis prie-monių šiai ES teismų praktikos spragai pašalinti, tuo tikslu formuojant naują, Konvenciją atitinkančią teis-mų praktikos kryptį (2). Naująja, „Plaumann taisy-klę“ paneigiančia, ESTT praktika siekiama užtikrinti visuomenės, ypač visuomeninių organizacijų, teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kaip nustato Konvencija.

Naujoji LRAT praktika pradėjo formuotis trupu-tį vėliau negu ESTT. Tai paskatino 2009 m. proceso atnaujinimas keliose bylose dėl galimų materialinės teisės pažeidimų taikant neteisingą Orhuso konven-cijos vertimą į lietuvių kalbą (vertimą Vyriausybė pataisė tik po Lietuvos visuomeninių organizacijų skundo Europos komisijai). Tačiau LRAT pasuko priešinga ESTT kryptimi. Pažeistų arba ginčijamų tei-sių atžvilgiu LRAT iki šiol vadovaujasi ABTĮ nusta-tytu „plaumaniškuoju“ principu. Bylose dėl aplinkos reikalaujama įrodyti, kokios būtent pareiškėjų teisės buvo pažeistos ir kokią konkrečią asmeninę žalą jie dėl to patyrė arba gali patirti. Todėl pripažįstama teisė ginti privačius, paprastai turtinius interesus dėl patiriamo tiesioginio poveikio, bet ne visuomenės teisė ginti aplinką, kurios išsaugojimas yra viešasis interesas. Tuo būdu Lietuvoje nė vienas visuomenės narys iš esmės negali pasinaudoti Orhuso konvenci-jos suteikiama teise kreiptis į teismą. Akivaizdu, kad nelaikant Konvencijos Lietuvos įstatymu ir netaikant

jos tiesiogiai, tokių teisių neįmanoma apginti.Dėl tokios teismų praktikos kyla didelė grėsmė

aplinkai, paveldui, visuomenės sveikatai bei gyveni-mo kokybei. Juk LRAT daugumą visuomenės skun-dų aplinkos klausimais nagrinėja tik procedūriniu požiūriu – visuomenės reikalavimo teisei nustatyti. Nepripažinus šios teisės, visuomenės skunduose nurodyta galima faktinė žala aplinkai nenagrinėja-ma ir neįvertinama, o skundžiami sprendimai dėl aplinkos lieka galioti. Taip teismai ne tik neužtikri-na viešojo intereso gynimo, bet netiesiogiai sukuria jo pažeidėjams palankią tikėtino nebaudžiamumo aplinką.

Neteisę LRAT praktikoje skatina ir vadinamo-sios „etiketės“ (vidaus teisėje taikomi pavadinimai). AOK savo sprendimuose (tarp jų ir dėl Kazokiškių sąvartyno) nesyk yra pabrėžęs, kad nacionalinių pavadinimų nesutapimas su Konvencijos terminija nesuteikia šaliai teisinio pagrindo savaip taikyti Konvencijos nuostatas arba visai jų netaikyti. Prie-šingai, nustatant, ar sprendimas gali būti ginčijamas teisme pagal Konvencijos 9 straipsnio 2 arba 3 dalis, remiamasi tokio sprendimo teisinėmis funkcijomis ir padariniais (3). Pavyzdžiui, pagal Orhuso konven-cijos taikymo vadovą, Konvencijoje „leidimas siūlomai veiklai“ suprantamas labai plačiai – kaip bet kuris teisinis valdžios institucijų pritarimas, sutikimas, licencija ir pan., būtinas tam tikrai veiklai, galinčiai tiesiogiai bei netiesiogiai veikti aplinką, pavyzdžiui, sprendimai dėl teritorijų planavimo, pritarimai vys-tymui, leidimai statyti, vykdyti veiklą, naudoti iš-teklius, išmesti taršalų, atlikti kasybos ir melioracijos darbus, kirsti mišką ir kt. Tuo tarpu LRAT praktikoje nepripažįstama, pavyzdžiui, visuomenės teisė gin-čyti statybos leidimus, nes to nenustato „nei Asociaci-jų įstatymas, nei Statybos įstatymas, nei Teritorijų plana-vimo įstatymas“ (adm. byla A556-393/2010).

Dėl visų išvardintų ypatumų LRAT praktika Or-huso konvencijos atžvilgiu akivaizdžiai prieštarau-ja pacta sunt servanda principui, kuris Lietuvoje kyla tiek iš nacionalinės teisės (Konstitucijos), tiek iš ES teisės. Tai tinka ir ES aplinkos teisės taikymui.

Šiomis aplinkybėmis tiesiog neįmanoma užtikrin-ti teisingumą bylose, kur visuomenė gina Orhuso konvencijos suteikiamas teises. Tokio lygmens (ne)atitikties problemas būtina tirti, viešai svarstyti ir pagaliau priimti nacionalinio lygmens sprendimus, nelaukiant kol tai padarys AOK ir ESTT.

ĮSTATYMINĖS „APYLANKOS“

Visuomenės reikalavimo teisės aplinkos klausi-mais nepripažįstanti LRAT praktika pagrįsta dviem metodais. Pirmasis, jau minėtas, yra atsisakymas va-dovautis konstitucinėmis nuostatomis, t.y. nepripa-žinti Orhuso konvencijos Lietuvos įstatymu bei Lie-tuvą saistančios ES teisės dalimi, todėl netaikyti jos tiesiogiai ir nesivadovauti ESTT praktika.

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

45

Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Visuomenei nepavyksta išsaugoti jo unikalumo: LRAT

nepripažįsta visuomenės teisės ginti kultūrinį kraštovaizdį ir toleruoja Konvenciją ES direktyvas pažeidžiantį planavimą –

teritorijos „suraikymą“.

Antruoju atveju konstitucinių įstatymų kolizi-jos principas grindžiamas „atvirkštine pirmenybe“, t.y., „nacionaline teise“ laikomi tik Lietuvos vidaus įstatymai (Teritorijų planavimo, Statybos, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir pan.), net ir tuomet, kai jie prieštarauja aukštesnio lygmens teisei (Orhuso konvencijai, ES direktyvoms, ESTT praktikai). Prieš-taravimų iš tiesų nestinga: kai kuriuos esminius Lie-tuvos teisės neatitikimus dar 2006 ir 2008 metais nu-statė AOK ir Orhuso konvencijos Šalių trečiasis susi-tikimas. Kur kas daugiau neatitikimų nustatė darbo grupės, sudarytos Ministro pirmininko potvarkiais 2008 m. spalio 1 d. Nr. 362 ir 2009 m. balandžio 22 d. Nr. 150.

Neatitikimai Konvencijai ir susijusiai ES teise Lie-tuvos teisės aktuose yra gana kryptingi: šiomis esa-momis ir planuojamomis „apylankomis“ siekiama išvengti visuomenės dalyvavimo priimant sprendi-mus ir suvaržyti jos teisę kreiptis į teismus.

„Suraikymas“„Suraikymo“ („dešros pjaustymo griežinėliais“,

angl. „salami slicing“) principu Europos aplinkos teisėje pusiau oficialiai, bet visuotinai vadinamas veiklos arba projekto susmulkinimas į dalis, etapus

ir pan. „Suraikant“ reikšmingas poveikis tariamai su-mažinamas, o tuomet dėl „pernelyg mažo masto“ ga-lima tikėtis apeiti Orhuso konvenciją bei ES aplinkos direktyvas. Jį neigiamai vertina Europos Komisija, nes pagal Orhuso konvenciją ir pagal ES direktyvas visuomenei būtina pateikti visą projektą, o poveikis aplinkai taip pat turi būti taikomas visam projektui drauge, ne jo dalims, nes „suraikius“ nematyti ilga-laikio didelių projektų poveikio visumos.

ESTT sistemingai pasisako, jog „suraikymas“ (kai projektas padalijamas į mažesnes dalis, taip išven-giant ir viso projekto, ir jo „griežinėlių“ poveikio ver-tinimo) yra neteisėtas, nes prieštarauja direktyvai, pagal kurią poveikis aplinkai turi būti vertinamas išduodant pirminį (bazinį) leidimą ir būtent tuomet turi būti įvertinti visi galimi projekto poveikiai aplin-kai (bylos C-201/02, C-290/03, C-508/03 ir kt.).

Tai ypač svarbu miestų planavime, nes realų po-veikį aplinkai įmanoma nustatyti tik atitinkamo dy-džio teritorijos atžvilgiu. Tik tuomet įmanoma įgy-vendinti Konvencijos bei ES direktyvų reikalavimus: nustatyti ir apibūdinti, kas gi atsitiks aplinkai - visus galimus netiesioginius, kaupiamuosius ir sinerginius (kai kelių projektų sudėtinis poveikis aplinkai virši-ja visų projektų poveikių aplinkai sumą) poveikius, trumpalaikes, vidutinės trukmės, ilgalaikes, nuolati-nes ir laikinas pasekmes. Vien tokiu atveju įmanoma pateikti visuomenei ir visas planuojamos plėtros al-ternatyvas, laiku informuoti apie planus bei projek-tus, pasirinkti mažiausiai žalingus sveikatai ir aplin-kai sprendimus. Todėl daugumos šalių, išskyrus Lie-tuvą, atveju detalusis planavimas vykdomas miesto ar bent jau miesto administracinio rajono lygmeniu. „Suraikant“ pasiekiamas apgaulingas „nedidelio po-veikio aplinkai“ vaizdas. Todėl ES teisės analitikai skeptiškai žvelgia ir į atsisakymą vertinti vadinamų-jų „mažų projektų“ poveikį aplinkai (9).

Lietuvoje būdingiausias „suraikymo“ pavyzdys yra Teritorijų planavimo įstatymas. Pagal jį pirma planuojamos pakankamai didelės teritorijos, tarki-me, visas miestas (bendrasis teritorijų planavimas). Šiuo lygmeniu siūlomos veiklos numatomos labai abstrakčiai arba visai nenumatomos. Todėl visuome-nė nesužino ir atitinkamai negali aptarti bei įvertinti realių veiklų masto, pobūdžio ar netgi vietos ir ga-limo poveikio aplinkai. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. sprendinių poveikio ver-tinimo ataskaitoje apie poveikį gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui pasakyta vos keletas bendrų frazių: „subalansavus gamtinius ir technogeninius elementus mieste, /.../ didės miesto bendrasis ekologinis tvarumas, ekosistemų dinaminis stabilumas ir biologinė įvairovė, /.../ tai pagerins ir tiesioginės gyventojų aplinkos, ir viso mies-to aplinkos biologines – higienines, rekreacines, bei este-tines savybes, mažins akustinės ir oro taršos diskomforto zonas“. Plano sprendiniai „suraikyti“: gamta – sau, transportas – sau, komunalinė infrastruktūra – sau; gyvenamosiose teritorijose nurodytas užstatymo

POZICIJA

46

tankis nenurodant, ar jis taikomas tik gyvenamajai, ar visai statybai, bei niekaip nesusiejant su transpor-to intensyvumu, taršos bei apželdinimo rodikliais ir pan.

„Suraikoma“ ir specialiuoju planavimu, kuomet vienai teritorijai rengiami įvairūs „šakiniai“ planai, nesusiejant tarpusavy veiklų ir neskaičiuojant jų gali-mo bendro poveikio aplinkai.

Pagaliau taikomas ypatingas lietuviškasis išradi-mas – „skiautinis“ teritorijų (ypač miestų) planavi-mas – kai didelė (miesto ar bent seniūnijos) teritorija „suraikoma“ į labai mažas „skiauteles“ (žemės skly-pus), veiklas planuojant kiekviename atskirai (vyk-dant detalųjį planavimą).

„Skiautinis“ planavimas apskritai neleidžia įgy-vendinti pagrindinio Orhuso konvencijos tikslo ir nuostatos dėl visuomenės teisės dalyvauti priimant sprendimus dėl planuojamos veiklos, kuriai reika-lingas valstybės institucijų leidimas. Tačiau jis labai patogus nuslėpti realų poveikį. Tarkime, jei dešimtyje arti vienas kito esančių sklypų atskirais detaliaisiais planais būtų suprojektuota po gyvenamąjį namą su požemine aikštele 150 automobilių, kiekvienąsyk būtų skaičiuojamas tik 150 automobilių poveikis, nors akivaizdu, kad iš tiesų aplinka bus veikiama de-šimt kartų daugiau. Toks teritorinių vienetų „surai-kymas“ yra labai naudingas plėtros projektų inicia-toriams, nes neparodžius tikrosios projekto visumos (tarkime, pakankamai didelės teritorijos, kaip seniū-nija, vystymo plano), galima išvengti išsamaus povei-kio aplinkai vertinimo ir atsikratyti realaus visuome-nės dalyvavimo. Be to, gavus leidimą daliai veiklos (paprastai pradedant mažiau žalinga), galima tikėtis, kad dėl jau padarytų investicijų bus lengviau gauti leidimus ir likusioms. Žinoma, savivaldybės gali pla-nuoti ir didesnes teritorijas, tarkime, atskiras seniūni-jas, tačiau beveik niekada to nedaro. Pavyzdžiui, Vil-niaus m. savivaldybė vien 2010 m. patvirtino apie 500 tokių „skiautinių“ detaliųjų planų. Tiesa, kiekvienos „skiautės“ atveju organizuojamas visuomenės daly-vavimas ir pasekmių poveikio aplinkai vertinimas. Tačiau planuojant viename sklype nėra reikalaujama įvertinti poveikio didesnei teritorijai. Savu ruožtu teismai sistemingai atmeta visuomenės skundus dėl vieno sklypo detaliųjų planų, nes esą Orhuso kon-vencija ir ES teisė tokiai mažai teritorijai netaikytina dėl „labai nedidelio“ poveikio aplinkai.

„Suraikyti“ galima ne tik teritorijas, bet ir vei-klas: pagal funkcijas (pavyzdžiui, įvairių sričių spe-cialiaisiais planais) arba etapus (vienu etapu patvir-tinant detalųjį planą, kitu – išduodant statybos leidi-mą, pakeliui techniniais projektais pakeičiant nema-žai detaliojo plano sprendinių). Tokį „suraikymą“ įteisina Teritorijų planavimo, Statybos ir kai kurie kiti Lietuvos įstatymai.

Būtent iš šios AOR ir ESTT nesyk apibrėžtos netei-sės („suraikymo“) LRAT praktikoje suformuotas tei-sinis pagrindas nepripažinti visuomenės reikalavimo

teisės ir atmesti jos skundus, nes „dėl planuojamos veiklos nedidelio poveikio aplinkai Orhuso konven-cija ir ES teisė netaikytina“. Tuo pat metu LRAT nė nepažvelgia į kitą situacijos pusę, apie kurią savo skunduose kalba visuomenė: masiškai taikydama „suraikymą“, Lietuvos valstybė pažeidžia Konven-ciją ir ES aplinkos teisę.

„Atranka” be atrankosOrhuso konvencijoje, jos Taikymo vadove, ES direk-

tyvose poveikis aplinkai siejamas su veiklos mastu, pobūdžiu ir vieta. Todėl vienų veiklų poveikio aplin-kai vertinimas privalo būti atliekamas, o kitų atžvil-giu kiekvienąsyk reikia įvertinti galimus poveikius pagal atitinkamus specialius kriterijus. Pavyzdžiui, Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) direktyvos II priede nustatyta, kokių veiklų poveikis gali būti reikšmin-gas, o III priede – kokių kriterijų visumą privaloma taikyti tokiai atrankai.

Oficialiai skelbiama, esą ši direktyva visiškai per-kelta į Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai verti-nimo įstatymą. Iš tiesų yra kiek kitaip. Pavyzdžiui, III priedo kriterijų visuma apskritai nėra įteisinta, o iš atskirų kriterijų pasirinktas tik vienas – dydis, kurio riba nurodyta skaičiais.

Tačiau tiesmukus „aritmetinius“ kriterijus Lietu-voje mokama nesunkiai apeiti. Pavyzdžiui, jei aukš-tybiniams priskiriami aukštesni nei 30 m pastatai, suprojektuojamas 29,99 m pastatas (taip neseniai buvo Klaipėdoje). Formaliai žvelgiant jis nėra aukš-tybinis, todėl taikomi kur kas švelnesni reikalavimai. Nustačius 0,5 ha sklypo ploto ribą, gali atsirasti 0,49 ha sklypas arba keli skirtingi sklypai po 0,15 ha, ku-rie užstatomi pagal perimetrą, turi bendrą požemi-nį garažą, todėl vėliau, gavus visus derinimus, vėl nesunkiai tampa vienu namu. Statybos įstatymu prie visuomenei svarbių pastatų pastaruoju metu priskir-ti gyvenamieji namai „daugiau nei 5 aukštų“. Tačiau ilgas keturių aukštų namas savo tūriu bei plotu gali būti kur kas didesnis už 5-6 aukštų bokštinio tipo namą. Be to, šią ribą nesunku apeiti, pastačius 4 aukštų namą su cokoliu ir mansarda (kurie plačiai naudojami kaip priedanga papildomiems aukštams įrengti). Šilumos arba elektros linijų poveikis aplin-kai atliekamas tik atitinkamo ilgio trasose, todėl ver-tinti trumpesnės nereikės, nors ji būtų suplanuota tiesiai per senus medžius.

Leidimai – kokiai veiklai?Orhuso konvencijos sąvoka „sprendimai dėl kon-

krečios veiklos“ ir atitinkama ES direktyva apima vi-suomenės teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl visos su aplinka susijusios ir jai poveikį galinčios da-ryti veiklos, kuriai reikalaujama valstybės institucijų sutikimo.

Tačiau Lietuvos įstatymais ši teisė susiaurinta iki tam tikro tipo leidimų arba vien jų dalių. Visuo-menės dalyvavimą įteisina tik Teritorijų planavimo

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

47

įstatymas, tačiau kur kas siauriau negu Orhuso kon-vencija. Statybos įstatymas numato tik visuomenės informavimą apie kai kurių statinių (vadinamųjų visuomenei svarbių statinių) statybų pradžią, tačiau dalyvavimo neįteisina. Jei statybos projektuojamos be detaliojo plano arba keičia jo sprendinius, visuo-menė negali dalyvauti svarstant tokių statybų pro-jektus, todėl apie keičiamą aplinką sužino tik pama-čiusi kertamus želdinius, kanalizuojamus vandens telkinius, keičiamą reljefą, kylančius statinius... Tuo-met pateikiamas skundas teismui pagal Orhuso kon-venciją – dėl atimtų teisių gauti savalaikę informaciją ir dalyvauti priimant sprendimus. Tačiau teismas at-sisako taikyti Konvenciją, nes „Konvencija nenustato, kokiais atvejais, prieš išduodant statybos leidimą, privalo būti rengiamas atitinkamas detalusis planas“(adm. byla A556-393/2010).

Tokia LRAT praktika prieštarauja Konvencijai, nes Konvencija taikoma visiems leidimams veiklai, kuria daromas poveikis aplinkai, be to, visuome-nei turi būti pateiktas visas projektas. O juk pagal „nacionalinius įstatymus“ visuomenė neturi teisės dalyvauti priimant sprendimus ne tik dėl statybos leidimų (Statybos įstatymas), bet ir paveldo vertybių, kaip vietovės, kraštovaizdžiai (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) ir kt.

Kiti neatitikties atvejaiNagrinėjant Lietuvos įstatymus matyti, kad ne-

atitiktis Orhuso konvencijai ir ES direktyvoms yra sisteminė, nes į šiuos įstatymus neperkeliamos netgi baigtinės, t.y. tiesiogiai taikomos nuostatos.

Teisė dalyvauti ne pradiniame, bet galutiniame etape. Pagal Orhuso konvenciją būtina užtikrinti vi-suomenės dalyvavimą pradiniame sprendimo dėl aplin-kos priėmimo procedūros etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus ir kai galima užtikrinti veiks-mingą visuomenės dalyvavimą bei nustatyti valstybės institucijas, kurios teiktų informaciją ir priimtų visuo-menės pastabas bei siūlymus. Tuo tarpu Lietuvos pla-navimo, Statybos ir kai kurie kiti susiję įstatymai nu-stato informavimą ir dalyvavimą galutiniame etape, kuomet dauguma sprendimų jau būna priimti, todėl į visuomenės siūlymus paprastai neatsižvelgiama. Juoba kad valstybės funkcijos vertinti visuomenės siūlymus perduotos ... privatiems suinteresuotiems asmenims – patiems projektų vystytojams.

Teisė komentuoti ir siūlyti. Orhuso konvencija suteikia visuomenei teisę teikti, o valstybės institu-cijoms – pareigą priimti ir vertinti teikiamus raštu arba žodžiu bet kokius komentarus, informaciją, analizes arba nuomones, kurie, visuomenės many-mu, sietini su planuojama veiklos rūšimi, užtikrinti, kad atitinkamame sprendime deramai atsispindėtų visuomenės dalyvavimo rezultatai, o valstybės insti-tucijai priėmus sprendimą, apie tą sprendimą nedel-siant būtų pranešta visuomenei, pateikiant sprendi-mo tekstą bei kartu nurodant priežastis ir motyvus,

kuriais remiantis buvo priimtas toks sprendimas. Daugelyje šalių tai daroma prie sprendimų projek-tų ir pačių sprendimų pridedamais aiškinamaisiais raštais ir pan. Tuo tarpu pagal teritorijų planavimą, statybas ir kitas su aplinka susijusias sritis reglamen-tuojančius LR teisės aktus visuomenės teisių sritis kur kas siauresnė. Valdžios institucijų sprendimuo-se visuomenės dalyvavimo rezultatai neatsispindi, o sprendimų priėmimo priežastys ir motyvai (įskaitant visuomenės siūlymus) nepateikiami. Visuomenės skundus dėl šių Orhuso konvencijos įteisintų proce-dūrų nevykdymo LRAT atmeta tvirtindami, esą vi-suomenė neturi teisės jų skųsti.

Valdžios funkcijų „privatizavimas“ Daugelis viešojo intereso ginimo funkcijų, kurias

privalėtų atlikti valdžios institucijos, Lietuvoje yra perduotos į privačių suinteresuotų asmenų rankas. Veiklos vystytojai vykdo planavimo organizatorių pareigas, patys užtikrina visuomenės informavimą, priima, vertina ir atrenka visuomenės siūlymus dėl savo pačių sumanytų projektų, privalo asmeniškai parinkti ekspertus bei vertintojus ir savo lėšomis užsakyti jiems savo projektų ekspertizes bei povei-kio vertinimus. Pagal Statybos įstatymą jie netgi turi teisę atlikti pakartotinę ekspertizę, jei pirmoji jiems kažkodėl nepatiko. Valstybinė ekspertizė, kuri turėjo patikrinti užsakovo teikiamus vertinimus, iš 1996 m. įsigaliojusio Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplin-kai vertinimo įstatymo dingo 2008 m., vertinimus pa-liekant išimtinai valstybės tarnautojams, o ekspertus pakeitė „prireikus pasitelkiami konsultantai“.

Paveldo apsaugaŠioje srityje visuomenė yra persona non grata. Jos

dalyvavimas priimant sprendimus dėl aplinkos „na-cionalinių įstatymų“ neužtikrinamas netgi tuomet, kai planuojama veikla kultūrinėse vietovėse. Nors pagal Orhuso konvenciją poveikis aplinkai apima ir poveikį „kultūrinėms vietovėms ir statiniams, jų būklei“, argumentai dėl žalos paveldui atmetami.

Konvencijos taikymo vadove teigiama priešingai: direktyvų nuostatos poveikį kultūros paveldui pri-skiria poveikio aplinkai rūšims. Konstitucinis Teis-mas yra nesyk pasisakęs dėl paveldo apsaugos kaip Konstitucijoje įtvirtinto viešojo intereso. Tačiau pagal LRAT praktiką „kultūrinis kraštovaizdis“ ir kultūros paveldas nėra aplinka, o sprendimai dėl paveldo nėra sprendimai dėl aplinkos, todėl suinteresuota vi-suomenė neturi teisės jų ginčyti.

Kaip perkeliamos Konvencijos ir direktyvų nuostatos

Palyginę Konvencijos, direktyvų ir Lietuvos teisės aktų, į kuriuos perkeliamos (jeigu perkeliamos) šios nuostatos, tekstus, beveik nerasime tiesiogiai perkel-tų nuostatų – jos visuomet modifikuojamos (keičiant, praleidžiant, prirašant) anaiptol ne viešajam (visuo-

POZICIJA

48

menės teisių ir aplinkos), o veikiau privačiam (ekono-miniam turtiniam) interesui tenkinti. Kitose šalyse šis procesas yra skaidresnis, mažiau „savaip“ aiškinantis ir teisingesnis konstitucine teisingumo prasme.

GALIMOS IŠEITYS

Aplinkos problemos darosi vis globalesnės, kyla didesnių grėsmių gamtai, visuomenės gerovei ir svei-katai, o aplinkos samprata plečiasi integruodamosi su tvariu vystymusi, kultūros paveldo apsauga, socia-linėmis visuomenės reikmėmis. Teisėjams vis labiau reikia specialiųjų žinių, be kurių neįmanoma teisin-gai išnagrinėti bylų aplinkos klausimais. Galbūt dėl to egzistuoja aprašytoji neteisės ir principinės teismų praktikos priešpriešos būsena, kai administracinėje teisenoje nesivadovaujama Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.

Galimi keli sprendimai, kurie padėtų užtikrinti konstitucingumą visuomenės teisių į aplinką srityje, įgyvendinti Orhuso konvencijos ir ES aplinkos teisės tikslus, padidintų visuomenės pasitikėjimą teismais ir valstybe. Galima su jais nesutikti, tačiau kuo sku-biau reikėtų plačios, viešos ir išsamios diskusijos.

1.Aplinkos teismai. Šie specialiosios jurisdikcijos teismai pradėjo kurtis XX a. pabaigoje ir sparčiai plin-ta. Šiuo metu apie 350 tokių teismų veikia daugiau nei 40 pasaulio šalių (Australijoje, Austrijoje, Kana-doje, JAV, Belgijoje, Suomijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Airijoje, Danijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Nyderlanduo-se ir kt.), siūloma ir tarptautinių Aplinkos teismų bei tribunolų idėja. Jei tokių teismų nėra, vis tiek kalba-ma, kad bylas aplinkos klausimais būtinai nagrinėtų teisėjai, išsimokslinę aplinkos teisės srityje (8).

2. Konstitucinio Teismo kompetencijos didini-mas. Pasak Belgijos Konstitucinio Teismo teisėjo ir Europos Sąjungos teisėjų forumo aplinkos klausimais pirmininko Luc Lavrysen, įgyvendinant Orhuso kon-venciją didelį vaidmenį galėtų atlikti konstituciniai teismai. Jie galėtų susieti nacionalinių konstitucijų ir atitinkamas tarptautinių sutarčių nuostatas, vertin-ti ne vien priimamų parlamento ir pan. teisės aktų konstitucingumą, bet ir atitiktį tarptautinėms nuosta-toms (pvz., Orhuso konvencijos). Belgijos ir Slovėni-jos konstituciniai teismai jau įgyvendina tokią prak-tiką (5).

Paradoksalu, bet mūsų KT galias varžo pati Kons-titucija, nustatanti, kad KT negali tirti žemesnio lygmens įstatymo atitikimo aukštesnio lygmens įsta-tymui, taigi įvairių Lietuvos įstatymų atitikties įstaty-mo galią turinčiai Orhuso konvencijai arba ES teisei. Turint mintyje visas Seimo ratifikuotas konvencijas ir ES teisę, vertėtų pagalvoti apie konstitucinę pataisą, suteikiančią LR KT teisę spręsti, ar nacionaliniai įsta-tymai atitinka įstatymo galią turinčias tarptautines sutartis bei ES teisę ir kreiptis šiais klausimais į atitik-ties konvencijoms komitetus bei ESTT.

3. LRAT praktikos iš(si)aiškinimas. Problemų

visuomenės teisių į aplinką srityje tikrai sumažėtų, jei būtų pagaliau iš(si)aiškintos pamatinės teisės ir teisingumo prieštaros tarp Konstitucinio Teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktikos ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo prakti-kos.

Reikėtų atlikti išsamų administracinių teismų praktikos tyrimą šios praktikos atitikties LR Kons-titucijai, Orhuso konvencijai ir ES aplinkos teisei bei naujajai ESTT praktikai požiūriu: ar pagal Konstitu-ciją Orhuso konvencija bei atitinkama ES aplinkos teisė turi būti taikoma tiesiogiai ir turėti viršenybę įstatymų kolizijos atveju; ar Konvencijai ir ES direk-tyvoms prieštaraujančios Lietuvos teisės aktų nuos-tatos gali būti taikomos ir turėti viršenybę; ar LRAT gali aiškinti Konvencijos ir ES teisės taikymą, ar, atsižvelgiant į ESTT sprendimus dėl ES išorės kom-petencijos aplinkos teisės srityje, privalo kreiptis dėl išaiškinimo į ESTT; ar doktrininė nuostata, kad pagal Konstituciją „turi būti pripažįstamas ne bet koks teisė-tumas, o tik teisingumo teisėtumas, o, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai“ (KT) taikytina tik pri-vatiems turtiniams interesams ginti, ar ir visuomenės ginamam viešajam interesui užtikrinti, ir panašiai.

4. Kasacinė instancija administracinėje teiseno-je. Lietuvoje kasacinės instancijos neturi tik adminis-traciniai teismai. Aiškinimai, esą jos nereikia, nes jau pirmoje instancijoje (apygardų administraciniuose teismuose) bylas nagrinėja teisėjų kolegija, ne itin įtikina stebint šių teismų praktiką. Todėl svarstyti-na galimybė įsteigti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo administracinių bylų skyrių.

5. Teismo pareiga įdėmiai tirti faktines aplinky-bes ir visuomet užtikrinti viešojo intereso gynimą. Pagal dabartinę LRAT praktiką teismas, nepripaži-nęs visuomenės reikalavimo teisės, palieka be dė-mesio visuomenės skunduose nurodytus valdžios institucijų daromus pažeidimus bei galimai nusi-kalstamas veikas aplinkos ir paveldo apsaugos (ir kitose) srityse. Žala aplinkai padaroma, o kaltininkai nei įvardijami, nei baudžiami. Tokia praktika ska-tina visuomenės nuomonę, kad teismas ir teisingu-mas Lietuvoje tiesiog nesuderinami, o korupcija yra aukščiau įstatymo.

Todėl būtina ABTĮ pataisa, pagal kurią teismas, nutaręs, kad suinteresuota visuomenė neturi reika-lavimo teisės dėl viešojo intereso gynimo, privalėtų perduoti skundą prokuratūrai, kuri turi visus įga-liojimus ginti viešąjį interesą. Kitaip sakant, būtų įteisintas bendras viešojo administravimo ir teismin-gumo principas, kai skundo gavėjui neturint kompe-tencijos, galių arba kitų pagrindų nagrinėti skundo dalyką, tyrimas privalo būti perduotas kompetentin-gai institucijai, užuot atmetus ir ignoravus skunde nurodytą galimą pažeidimą.

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

49

6. Pro bono teisinės pagalbos visuomenei užti-krinimas. Jis būtinas Orhuso konvencijos ir ES aplin-kos teisės srityje, nes šių nustatytų šalies prievolių Lietuva iki šiol neįvykdė. Tai ypač svarbu, nes Lie-tuvoje, priešingai nei daugumoje pasaulio šalių, dar nėra savanoriškai teikiančių pagalbą visuomenei tei-sininkų nevyriausybinių organizacijų, kurių tikslas – aplinkos bei žmogaus teisių ginimas.

7. Konvencijos ir ES direktyvų nuostatų perkėli-mas į atitinkamus Lietuvos įstatymus. Perkėlimas į kitus įstatymus gal nebūtų itin svarbus teisingumui, nes galioja konstitucinė prievolė tiesiogiai kaip Lie-tuvos įstatymą taikyti Orhuso konvencijos bei į na-cionalinę teisę neperkeltų ES direktyvų nuostatas. Tačiau tarpusavyje nesuderintas nacionalinis tei-synas neišvengiamai kelia sumaištį šalies valdyme, ūkinėje veikloje, gyvenime, klaidina bei trikdo pilie-tinę visuomenę ir neleidžia žmonėms turėti teisėtų lūkesčių.

8. Teisėjų mokymas yra būtinybė ne tik dėl spe-cialiųjų žinių aplinkos srityje, bet ir dėl konstitucinių ypatumų taikant Seimo ratifikuotas tarptautines su-tartis bei ES teisę.

––––––––––-Bibliografija:1.Findings and recommendations of the Compliance Com-

mittee with regard to compliance by Belgium with its obliga-tions under the Aarhus Convention in relation to the rights of environmental organizations to have access to justice (ECE/MP.PP/C.1/2006/4/ Add.2, 28 July 2006).

2.Findings and Recommendations1 of the Compliance Com-mittee with regard to Communication Accc/C/2008/32 (Part I) Concerning Compliance by the European Union. Adopted on 14 April 2011. Interneto prieiga: http://www.unece.org/env/pp/compliance/ C2008-32/DRF/C32Findings27April2011.pdf

3. Koester, Veit, The Compliance Committee of the Aarhus Convention – An Overview of Procedures and Jurisprudence, In: Environmental Policy and Law, 37/2–3, 2007.

4. Lanceiro, Rui, The Review of Compliance with the Aarhus Convention of the European Union, In: Global Administrative Law and EU Administrative Law: Relations-hips, Legal Issues and Comparison, Editors: Edoardo Chiti and Bernardo Giorgio Mattarella, Springer-Verlag Berlin Heidelberg, 2011

5. Lavrysen, Luc, National Judges and the Convention – How the Judiciary can further the Implementation of the Third Pillar, In: The Aarhus Convention: How are its Access to Justice Provisions Being Implemented?, EC Conference, Brussels, 2 June 2008. Interneto prieiga: http://ec.europa.eu/environment/aarhus/pdf/conf/lavrysen.pdf

6. Namavičius, Zenonas, Suverenitetas ir Europos Są-jungos teisė, in: Konstitucinių teismų vaidmuo Europos Są-jungos narystės kontekste, Lietuvos Respublikos Konstitu-cinio Teismo ir Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų konferencija, Palanga, 2004 m. gegužės 26 - 28 d. Interneto prieiga: www.lrkt.lt/PKonferencijose/07.pdf

7. Pabijanskas, Konradas, Kada nacionaliniams teis-mams (ne)reikia kreiptis dėl prejudicinio sprendimo?“, In: Justitia, 2006, Nr. 3 (61).

8. Pring, George, and Pring, Greening Justice: The Access Initiative (TAI) Report, The Access Initiative, 2009

9. Ryall, Áine, EIA Law – the State of the Art, 3rd Annu-al Seminar on Law and the Environment. University College Cork, 14th April 2005. Interneto prieiga: http://www.ucc.ie/law/events/environ05papers/ryall.doc

POZICIJA

Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovė, Vilniaus „Pilaitės” bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė: Šalies valdymo siste-moje trūksta valstybinio mąstymo...

VIEŠASIS INTERESAS IR VISUOMENĖ

Vykstant globalizacijos procesams, tikėtina, kad visi teisiniai svertai pasisuka ne visuomenės ir viešo-jo intereso gynimo pusėn. Juo toliau, juo informacijos teikimas ir bendravimas su suinteresuota visuomene darosi konfliktiškesnis. Kitaip sakant, visuomenė rei-kalinga, kad išlaikytų valstybę, tačiau nesikištų į jos valdymą. Kodėl taip yra? Ar įmanomas valstybės tei-sinės sistemos modelis, kuris užtikrintų viešojo inte-reso pirmenybę ir aktyvų visuomenės dalyvavimą?

Kalta valdžia ar žmonės?Nuo Lietuvos valstybės atkūrimo pradžios stebint

vykstančius procesus galima konstatuoti, jog val-džios struktūros užsitikrino neliečiamumą. Pavyz-džiui, galiojant grupinei atsakomybei, nebeliko atsa-komybės už parašą. Arba už nusižengimus baudos tokios mažos, kad į tai nekreipiama dėmesio. Dėl pa-našių priežasčių daugelis valdininkų ir politikų tapo valdomi atitinkamų verslo struktūrų. Savaime aišku, kad tokiu atveju viešasis interesas atsiduria antroje, o gal ir paskutinėje vietoje. Šalies valdymo sistemo-je trūksta valstybinio mąstymo. Daugelis problemų sprendžiama principu, ar bus konkreti asmeninė, politinei partijai nauda. O sprendžiamų problemų

50

Pateikiame, redakcijos nuomone, ypač svarbias konferencijoje nedalyvavusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko Ričardo Piličiausko įžvalgas viešojo intereso gynimo tema

VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS ADMINISTRACINIUOSE

TEISMUOSE

2011 m. sausio 1 d. suėjo lygiai dešimt metų, kai veikia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Įsteigus šį teismą, žengtas esminis žingsnis įgyven-dinant konstitucinę nuostatą, kad valdžios įstaigos turi tarnauti žmonėms, sustiprinta viešosios admi-nistracijos kontrolė. Lietuvos vyriausiojo adminis-tracinio teismo veiklos dešimtmetis buvo kupinas iš-šūkių, tačiau daugeliu atžvilgiu – pozityvus intensy-vios veiklos laikotarpis. Nesuklysiu teigdamas, kad per teismo veiklos dešimtmetį savo praktikoje ypač daug dėmesio skyrėme administracinėms byloms dėl viešojo intereso gynimo, o veiksminga viešojo in-tereso apsauga buvo ir yra vienas pagrindinių atei-ties prioritetų. Suvokdami viešojo intereso gynimo svarbą administraciniuose teismuose, 2009 m. teismo leidžiamame biuletenyje „Administracinė jurispru-dencija“ publikavome Lietuvos vyriausiojo adminis-tracinio teismo praktikos taikant viešojo intereso gy-nimą reguliuojančias teisės normas apibendrinimą1, kuris suteikė puikią galimybę persvarstyti jau pa-siektą pažangą ir numatyti būsimus uždavinius. Iš tiesų, viešojo intereso sampratos turinio aiškinimo ir taikymo klausimai administracinių teismų praktiko-je nepraranda aktualumo. Tendencija daugiau dėme-sio skirti viešojo intereso gynimo problematikai be kita ko glaudžiai susijusi su padidėjusiu prokurorų bei visuomeninių organizacijų kreipimųsi skaičiumi aplinkosaugos, teritorijų planavimo, nuosavybės tei-sių atkūrimo ir kitose srityse. Kita vertus, aktyvesnis viešojo intereso gynimas administraciniuose teis-

1 Administracinė jurisprudencija. Nr. 6(16), p. 325−362.

padariniai paliekami kitus rinkimus laimėsiančioms partijoms.

Problema yra ir visuomenės nesugebėjimas tinka-mai atstovauti ginant viešąjį interesą. Vieni tebemąsto sovietiškai, kad tereikia išsirinkti teisingą valdžią ir ji teisingai viską nuspręs. Visai neseniai taip galvojo ir daugelis pagrindinių partijų atstovų. Kiti, matydami blogus sprendimus, nesiima konkrečių sprendimo būdų, o iš anksto priima nuostatą, kad vis tiek nieko nepadarysi. Tretiems trūksta patirties ir žinių.

Nėra tokio valdžios modelio, valdymo sistemos, kuri būtų savaime visiems priimtina ir teisinga. Vi-suomenės viešasis interesas gali būti įgyvendinamas tiek, kiek stipri yra pilietinė visuomenė. Kokia pilieti-nė visuomenė, tokia ir valstybė. Juk nieko nauja. Viso-se pasaulio šalyse aktyviai reiškiama pozicija visuo-menė išsireikalauja palankių sprendimų ir nubrėžia ribas, kurių valdžios institucijos stengiasi nepereiti.

Ką daryti ?Daugelyje įstatymų nuostatos, įpareigojančios in-

formuoti ar tartis su visuomene, išnyksta. Todėl turi būti stebima ir reaguojama į teisinių aktų priėmimą ir įgyvendinimą. Viena iš artimiausių užduočių - suda-ryti prie Seimo darbo grupę, kuri peržiūrėtų prieš ke-letą metų pradėtą ir nebaigtą Viešojo intereso gynimo įstatymo projektą. Laikausi nuomonės, kad įstatyme apibrėžus, kas yra viešasis interesas, teismuose būtų lengviau įvardinti, kada viešasis interesas yra gina-mas.

Artimiausiu metu Seimas baigs svarstyti Miškų įstatymo projektą, kuriame norima leisti miško savi-ninkams formuoti 0,2 ha plote namų valdas, dalinti mažesnius kaip 5 ha sklypus, atidaryti karjerus ir t.t. Seime sudarytoje darbo grupėje dabar svarstomas Saugomų teritorijų įstatymas, kur taip pat norima panaikinti apsaugines, buferines zonas ir saugoti tik pačias kultūros ir gamtos vertybes, likusią teritoriją paliekant be visiško arba dalinio reglamento. Visuo-meninės organizacijos jau senokai reikalauja, kad Po-veikio aplinkai vertinimo ( PAV) įstatyme būtų nuos-tata, kad PAV užsakovai tiesiogiai negalėtų apmokėti atlikėjams už darbą. Tokia pati nuostata turėtų galioti ir samdant ekspertus.

Svarbu tiems tikslams įgyvendinti suburti suinte-resuotą visuomenę, visuomenines organizacijas. To-dėl sudarius iniciatyvinę grupę iš įvairių organizacijų atstovų, galima parengti tolimesnės veiklos planą.

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos surengta konferencija „ Viešasis interesas ir jo gynimas” pa-rodė, kad viešojo intereso gynimo problema niekur nedingo ir yra spręstina. Konferencija leido įvertinti susidariusias problemas ir pereiti prie tų problemų sprendimo būdų. Gera pradžia problemų sprendimo tęstinumui.

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

51

POZICIJA

muose atspindi modernios pliuralistinės politinės sistemos formavimosi tendenciją. Ši tendencija ypač džiugina, tačiau kartu ir įpareigoja gana intensyviu teismo veiklos metu užtikrinti, kad galimybė kreip-tis į teismą ginant viešąjį interesą yra veiksminga, objektyvi ir įgyvendinama laiku.

Viešasis interesas ir jo gynimo administra-ciniuose teismuose kryptys

Atskaitos taškas, nuo kurio derėtų pradėti disku-sijas dėl viešojo intereso gynimo administraciniuose teismuose, yra lengvai nuspėjamas – visų pirma būti-na suprasti, kas gi laikytina viešuoju interesu. Lietu-vos vyriausiasis administracinis teismas, savo prakti-koje siekdamas atsakyti į šį fundamentalų klausimą, iš esmės remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluota oficialia konstitucine doktrina. Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime pabrėžė, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripa-žinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyven-dinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi prakti-kos, kad viešasis interesas, taikant Lietuvos Respu-blikos administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikš-minga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.2 Pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuo-menės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lie-tuvos Respublikos Konstitucija.3 Taigi jokio išanksti-nio, baigtinio ar pavyzdinio sąrašo, kuris išvardintų visas vertybes, laikytinas viešuoju interesu, nėra ir negali būti. Viešasis interesas yra dinamiškas ir kin-tantis.

Ko gero, geriausiai viešojo intereso turinį, o pa-prasčiau tariant – tai, kas labiausiai jaudina bei kelia rūpestį visuomenės nariams konkrečiu laikotarpiu, atspindi teismą pasiekiantys kreipimaisi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje gina-mas platus vertybių spektras. Pavyzdžiui, adminis-tracinėje byloje Nr. A502-403/20104 teisėjų kolegija nurodė, kad prokuroro ginama vertybė Kuršių nerija yra gamtinė bei kultūrinė aplinka, kurios vertingu-mas visuotinai pripažintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu (Kuršių neriją UNESCO pa-skelbė Pasaulio paveldo vertybe). Taigi Kuršių neri-jos apsauga – viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Teismas, nustatęs, jog detalusis planas, kuriuo buvo numatyta rekons-truojant ar griaunant esamus buvusios pionierių stovyklos pastatus Juodkrantės gyvenvietėje, Nerin-2 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004.3 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administra-cinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 184−229.4 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartis admi-nistracinėje byloje Nr. A502-403/2010.

goje, statyti poilsio namus, prieštaravo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai (generaliniam planui), šį detalųjį planą pripažino neteisėtu iš esmės. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad visuotinai žinoma, jog Lietuvos valstybė nuolat Kuršių neriją laikė ir tebelai-ko unikaliu gamtos ir žmogaus sukurtu kraštovaiz-džio kompleksu – saugotina teritorija, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, todėl šių spren-dinių nepaisymas neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides.

Ginčai dėl nuosavybės teisių atkūrimo – dar vie-na sritis, kurioje Vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo nemažą skaičių bylų, tenkindamas prašy-mus ginti viešąjį interesą. Aktyviausiai atsakomybės dėl viešojo intereso gynimo šioje srityje imasi proku-rorai. Administracinėje byloje Nr. A63-323/20115 pro-kuroras ginčijo administracinius aktus, kuriais trečia-jam suinteresuotam asmeniui atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią Sartų regioninio parko rekre-acinėje teritorijoje, Zalvės ežero apsaugos juostoje. Teismas pažymėjo, kad ginčijamais administraciniais aktais buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės saugomoje teritorijoje, todėl reikalavimas šiuos aktus panaikinti dėl galimai juos priimant padarytų teisės aktų pažeidimų yra keliamas srityje, susijusioje su viešojo intereso gynimu. Teismas nurodė, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą valstybiniuo-se parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. Nustaty-ta, kad nuosavybė ginčo teritorijoje atkurta asmeniui, kuris tame rajone negyvena. Atsižvelgus į tai, proku-roro, ginančio viešąjį interesą, prašymas patenkintas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje ak-centavo, jog viešojo intereso gynyba yra prokuroro pareiga6. Aktyvus prokurorų darbas turėtų būti tęsia-mas, ypač tais atvejais, kai valdžios įstaigos netinka-mai įgyvendina joms priskirtas funkcijas, susijusias su viešojo intereso apsauga.

Iš administracinių teismų gaunamų skundų ma-tyti, kad asmenys, kurie kreipiasi į teismą, ne visada teisingai interpretuoja viešojo intereso esmę. Tokiu atveju teismų pareiga individualiai įvertinti, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju bei tinka-mai savo sprendimą motyvuoti. Pavyzdžiui, admi-nistracinėje byloje Nr. A525-386/20117 pareiškėjas tei-gė, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas atkurti

5 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-323/2011, taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo admi-nistracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011.6 Žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 5(15), p. 184−229: „Prokuroro pareiga gin-ti viešąjį interesą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.“7 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-386/2011.

52

nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra svarbesnis nei konkretus viešasis interesas ginčo te-ritorijoje turėti bendro naudojimo teritorijai priskirtą želdyną. Teisėjų kolegija tokius pareiškėjo argumen-tus atmetė kaip nepagrįstus. Byloje nustatyta, kad detaliuoju planu suplanuoti želdynai tenkina rekrea-cinius visuomenės poreikius: teritorija skirta poilsiui, pasivaikščiojimams, grožėtis vietovaizdžiu. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavy-bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-tymas prioritetą suteikia viešiesiems, o ne privatiems interesams.

Nors viešasis interesas paprastai viršesnis nei pri-vatūs interesai, administracinių teismų praktikoje ne mažiau svarbu įvertinti, ar suteikus prioritetą vieša-jam interesui, nebus pažeista pusiausvyra tarp teisė-tų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, ar bus laikomasi proporcingumo principo. Esama atvejų, kai privataus intereso apsau-ga nusveria viešąjį interesą, kuomet patenkinus as-mens, ginančio viešąjį interesą, prašymą, visuomenė ir valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią vi-suomenė ir valstybė patirtų, jeigu toks prašymas būtų atmestas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš-plėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A146-335/20088 pažymėjo, jog ,,teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užti-krintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų admi-nistracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas vie-šojo administravimo subjektų delsimas (ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešo-jo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situa-cija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įver-tinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių 8 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, „Adminis-tracinė jurisprudencija“ Nr. 5(15), p. 184−229.

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMASsantykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento“.

Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nuosekliai vystoma ir kitose bylose. Admi-nistracinėje byloje Nr. A575-1576/20089 teisėjų kole-gija, įvertinusi, kad patenkinus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, trečiasis suinteresuotas asmuo, visuomenė ir valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią visuomenė ir valstybė patirtų, jeigu prokuroro prašymas būtų atmestas, nusprendė pro-kuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo atmesti. Šioje byloje susiklostė ypatinga situacija: dėl netinka-mo valdžios institucijų darbo – neaiškaus asmeninio ūkio žemės suteikimo reguliavimo, netinkamos tei-sės norminių aktų įgyvendinimo praktikos, pareiškė-jai, kurios sąžiningumu nėra pagrindo abejoti, buvo suteikta žemė naudojimuisi ir ji iki ginčo ja naudojosi 14 metų. Valdžios institucijos sudarė galimybę pareiš-kėjai sumokėti už žemę pagal tuo metu galiojančius įstatymus, ir pareiškėja prieš 14 metų sumokėjo rei-kalaujamą sumą, tad panaikinus ginčijamus valdžios sprendimus ir atstačius buvusią padėtį, būtų paneig-tos pareiškėjos subjektyvios teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Teismas pažymėjo, kad patenkinus prokuroro skundą, kils teisiniai klausimai dėl pinigų grąžinimo pareiškėjai, moralinės ir materialinės žalos atlyginimo. Šioje by-loje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, at-sižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną, Kons-titucijoje įtvirtintus teisingumo principą ir konstituci-nių vertybių pusiausvyros imperatyvą, konstitucinius teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įgytų teisių ap-saugos reikalavimus, padarė išvadą, kad ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias teisei paklu-susio, įstatymų reikalavimų besilaikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, nors ir valdžios institucijos priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos.10

Šiame kontekste pasakytina, kad bylos, kuriose viešasis interesas derinamas su privačiais interesais, 9 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1576/2008. 10 Taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-782/2009. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad viešojo administravimo subjektas restitucijos proceso metu neveikė opera-tyviai (nuo prašymo atkurti nuosavybės teises iki sprendimo jas atkurti praėjo 7 metai (1992–1999 m.), kad nuo skundžiamų sprendimų priėmimo iki kreipimosi į teismą dienos yra praėję 8 metai, o galutinis sprendimas bus priimtas praėjus jau beveik 10 metų, turėdamas omenyje nekilnojamojo turto materialinę išraiš-ką, ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvy-rą, atsisakė ginti viešąjį interesą.

53

yra neišvengiamai lydimos tam tikros įtampos: nėra paprasta išmatuoti, palyginti ir suderinti konkuruo-jančius interesus. Todėl bylą dėl viešojo intereso gy-nimo nagrinėjantis teismas privalo ne tik išsiaiškinti kiekvienos iš šalių lūkesčius, bet ir, be kita ko, labai gerai jausti visuomenės pulsą, kad bandymas suba-lansuoti konkuruojančius interesus neprasilenktų su vidiniu visuomenės teisingumo jausmu. Apiben-drindamas per Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiklos dešimtmetį nagrinėtas viešojo intere-so gynimo bylas galiu patikinti, kad teismas ir toliau principingai sieks užtikrinti realų teisės viešpatavi-mą bei fundamentalių konstitucinių vertybių apsau-gą.

Visuomenės dalyvavimas ir teisės kreiptis į teismus liberalizavimas

Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus dėl viešojo intereso objektų yra glaudžiai susijęs su teisinės valstybės, gero administravimo, skaidrumo principų įgyvendinimu. Daugeliui žmonių galimy-bė būti informuotiems, dalyvauti priimant spren-dimus ir ginčyti juos nustatyta tvarka yra esminiai teisingumo klausimai. Be kita ko pažymėtina, kad skaidrumas, visuomenės dalyvavimas ir teisė gin-čyti neteisėtus sprendimus nepriklausomame ir ne-šališkame teisme sumažina korupcinių veiksmų bei šališkų sprendimų tikimybę. Visuomenė turi turėti tam tikrą garantiją, kad valdžios įstaigos tinkamai įgyvendina viešąjį interesą. Todėl administraciniai teismai aktyviai pasisako už glaudesnį visuomenės įtraukimą į valdžios institucijų priimtų sprendimų peržiūros procesą.

Lietuvos įstatymų leidėjas numatė, kad viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipian-tis į teismą. Administracinių bylų teisenos įstatymo

POZICIJA

5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės parei-gūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nusta-tytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalis nu-mato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstai-gos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldy-bės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Belieka tik apgailestauti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas ilgą laiką įstatymuose teisės ginti viešąjį inte-resą nenumatė visuomeninėms organizacijoms, ypač aplinkosaugos srityje. Nei Asociacijų įstatymas, nei Statybos įstatymas, nei Teritorijų planavimo įstaty-mas, nei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai asocia-cijoms teisės ginčyti viešojo administravimo subjektų priimtus sprendimus pasinaudojant viešojo intereso gynimo institutu nenumatė. Šiame kontekste reikė-tų pasakyti, kad visuomeninių organizacijų nariai administraciniuose teismuose savo teises gali ginti dalyvaudami kaip pareiškėjai, ir, jei tai neprieštarauja teisės normoms, įgaliojant (pavedant) joms atstovauti tam tikrai organizacijai. Nors administraciniai teismai teisminės gynybos teisę interpretuoja plačiai, tačiau galiojantis teisinis reguliavimas nėra pakankamas, kad vieningai ir efektyviai būtų įgyvendinama visuo-meninių organizacijų teisė ginti viešuosius interesus. Todėl ypač palankiai vertintinas Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pakeitimas, numatantis, kad suinteresuota visuomenė turi teisę Lietuvos Res-publikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, užginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar pro-cesinį teisėtumą, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. birže-lio 17 d. (žr. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1, 7, 8, 9 straipsnių, II skyriaus pavadinimo ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-858 (2010 m. gegužės 28 d.).

Tendencija skatinti visuomeninių organizacijų ak-tyvumą viešojo intereso gynimo srityje ryškėja ir tarp-tautiniu mastu. 1998 m. birželio 25 d. Orhuse priimta Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija). Europos Parlamentas ir Taryba jau pri-ėmė tris teisines priemones, skirtas Orhuso konven-cijai įgyvendinti, tačiau teisinės priemonės dėl teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais priėmi-mas tebėra sustabdytas Tarybos.11

Nacionaliniuose administraciniuose teismuose sprendžiant pirmąsias bylas Orhuso konvencijos tai-11 Pasiūlymas dėl direktyvos dėl teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausi-mais (COM(2003)0624).

54

kymo srityje vyko aktyvi diskusija dėl šio tarptauti-nio teisės akto tiesioginio veikimo. Džiugina, kad tiek visuomeninių organizacijų kreipimaisi, tiek teismų praktika Konvencijos nuostatų aiškinimo srityje ko-kybiškai patobulėjo. Lietuvos vyriausiojo adminis-tracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis12 atitinkamais atvejais gali suteikti teisę visuomeninei organizacijai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1775/2006 ir kt.). Pažymėtina, kad pradėtas darbas turėtų būti tęsiamas nacionalinių teisės aktų leidybos srityje tam, kad tarptautiniu lygiu nustatyti standar-tai, susiję su visuomeninės organizacijos teisės kreip-tis į teismą įgyvendinimo sąlygų įtvirtinimu, taptų tvirtas pagrindas, kuriuo remdamosis visuomeninės organizacijos galėtų ginčyti valdžios įstaigų priimtus sprendimus ar neveikimą.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo gaunamų prašymų dėl viešojo intereso gynimo maty-ti, jog šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas nėra pakankamas, kad visuomeninės organizacijos galėtų kuo veiksmingiau įgyvendinti pilietinę ini-ciatyvą. Pastangos turėtų būti sutelktos tose srityse, kur dar nėra priimta taisyklių dėl visuomeninių organizacijų teisės kreiptis į teismus. Palankesnių teisės kreiptis į teismą visuomeninėms organizacijoms sąlygų su-darymas galėtų pagerinti aplinkos, vartotojų teisių ir kitų visuomenei aktualių klausimų sprendimą, be kita ko, pasitikėjimą valdžios įstaigomis bei pačia teisine valstybe. Dėl to, Lietuvos vyriausiojo admi-nistracinio teismo manymu, yra būtina įstatymuose numatyti platesnį visuomeninių organizacijų teisės 12 Konvencijos 9 straipsnio 2 dalis numato, kad kiekviena Šalis, vado-vaudamasi savo nacionalinės teisės aktais, užtikrina, kad suinteresuoto-sios visuomenės nariai <...> turėtų teisę kreiptis dėl priimto sprendimo pakartotinio nagrinėjimo teisme ir (arba) kitoje nepriklausomoje ir ne-šališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje institucijoje, siekiant tei-siniu ir procesiniu požiūriu užginčyti bet kokio sprendimo, veiksmo ar neveikimo teisėtumą vadovaujantis 6 straipsnio nuostatomis, ir, kai tai nustatyta nacionalinėje teisėje bei nepažeidžiant šio straipsnio 3 dalies, kitomis atitinkamomis šios Konvencijos nuostatomis.

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMASkreiptis į teismus įgyvendinimo modelį. Tokiu būdu įstatymų leidėjas numaty-tų ir tam tikrą kontrolės mechanizmą, kuris būtinas siekiant užtikrinti, kad valdžios įstaigų priimami sprendimai neprieštarautų teisės aktuose nustaty-tiems reikalavimams. Situacija, kai tam tikri sprendimai, susiję su viešojo inte-reso apsauga, nėra teisminės kontrolės dalykas, yra nesuderinama su teisinės valstybės principu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo kompetencijos ribose yra pasirengęs toliau bendradarbiauti tiek su valdžios institucijomis, tiek su visuo-meninėmis organizacijomis, siekdamas, kad viešieji interesai būtų veiksmingai apsaugoti – tiek teisėkūros, tiek įgyven-

dinimo etapuose. Šiuo tikslu jau dabar yra teikiami įvairūs pasiūlymai teisės aktų leidėjui, organizuoja-mos apskritojo stalo diskusijos. Vyriausiasis adminis-tracinis teismas siekia kuo labiau įtraukti visuomenę dalyvauti ir teismo procesuose, ypač srityse, susiju-siose su viešojo intereso gynimu.13

Visuomeninės organizacijos turi tam tikrų eksper-tinių žinių bei patirties, kad kvalifikuotai prisidėtų prie viešojo intereso balanso paieškų.

Pabaigoje pasakytina, kad didėjantis kiekis admi-nistraciniuose teismuose gaunamų visuomeninių organizacijų ir kitų subjektų prašymų ginti viešąjį interesą – aiškus impulsas Lietuvos įstatymų leidė-jui. Teisėkūros darbas turėtų būti tęsiamas siekiant priimti teisines priemones, garantuojančias, kad Lie-tuvoje būtų veiksmingai užtikrinta viešojo intereso apsauga viešojo administravimo metu. Tokiu būdu būtų įgyvendintas visų su viešojo intereso apsauga susijusių subjektų bendras tikslas – turėti reikiamus, veiksmingus ir kokybiškus teisės aktus, atitinkančius juose nustatytus tikslus ir naudingus visuomenei. Be to ypač svarbu, kad valdžios institucijos visais val-džios lygmenimis pilnutinai suprastų savo pareigas viešojo intereso gynimo srityje. Ne mažiau svarbu skatinti valdžios įstaigas skirti adekvačius žmogiš-kuosius, finansinius ir materialinius išteklius siekiant užtikrinti, kad būtų lygiuojamasi į kuo aukštesnį vie-šojo intereso apsaugos lygį.

13 Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pra-šymą dėl norminio administracinio akto, susijusio su aplinkosauga, teisėtumo, kreipėsi į tam tikras visuomenines organizacijas, siūlydamas pateikti rašytines pastabas (lot. amicus curiae).

55

POZICIJA

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas:paradoksas, bet sovietinės sistemos teismų praktikoje visuomeninis interesas buvo keliamas žymiai aukščiau už privačius asmens ar grupės asmenų interesus nei dabar...

BENDROJO INTERESO PRIORITETAS

Lietuvos nevyriausybinės organizacijos yra įsiti-kinusios, kad viešajam interesui apginti teismai turi pakankamai galių. Kai tik teismas stoja ginti visuo-menės (bendrąjį) interesą, šis interesas paprastai ir būna apgintas. Arba atvirkščiai, jei teismas stoja privataus intereso pusėn, ignoruodamas viešąjį in-teresą, nukenčia visuomenė, ji tampa dar labiau pažeidžiama ir dar labiau demoralizuota. Kiekvie-nas visuomenės pralaimėjimas teisme prieš privatų interesą skatina verslo grupes, valdininkiją pažeidi-nėti įstatymus ir teisės aktus, piktnaudžiauti teise ir netgi daryti nusikaltimus. Tokių pavyzdžių apstu žinia-sklaidoje. Tik dėl to, kad teismai privatų inte-resą dažniau gina nei viešąjį, iki šiol tebėra užtvertos ežerų pakrantės, nepanaikintos neteisėtos statybos nacionaliniuose draustiniuose, par-kuose, ir toliau nebaudžiamai nioko-jamos kultūrinės vietovės, griaunami kultūros ir paveldo paminklai.

Galiausiai vengdami ginti viešąjį interesą ir nenubrėždami aiškios ri-bos tarp trumpalaikės bei siauresnės turtinės naudos ir pamatinių visuo-menės vertybių teismai paskendo ci-vilinių bylų gausoje - dažna civilinė byla, nematant svarbesnio tikslo, na-grinėjama net po kelis kartus kiekvie-noje teismų instancijoje. Teismai yra priversti eikvoti dvigubai daugiau lėšų ir laiko tai pačiai bylai spręsti.

Paradoksas, bet sovietinės siste-mos teismų praktikoje visuomeninis interesas buvo keliamas žymiai aukš-čiau už privačius asmens ar grupės

asmenų interesus nei dabar. Gal todėl piliečiai, pama-tę, kad pamatinės visuomenės teisės tampa mažiau reikšmingos už privačių asmenų teises, ėmė abejoti demokratija kaip išsikovota vertybe.

Atsiželgdama į susidariusią situaciją, grupė visuo-meninių organizacijų kreipiasi į konferencijos daly-vius su konkrečiu siūlymu.

Jūs turite nevyriausybinių organizacijų kreipimą-si į šios dienos konferencijos dalyvius. Pridursiu, šį kreipimąsi, prieš prasidedant konferencijai, pasirašė dar daugiau Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, tarp kurių: Lietuvos žmogaus teisių asociacija ( pirminin-kas Vytautas Budnikas), Lietuvos Helsinkio grupė (Alber-tas Žilinskas), Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija (pirmininkas Romualdas Povilaitis), Viešojo intereso gyni-mo institutas (viceprezidentė Rasa Navickienė), Visuome-ninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“ (pirmininkė Danutė Jokubėnienė), visuomeninė organizacija „Pilaitės bendruomenė“ (pirmininkė Janina Gadliauskienė), Naci-onalinė žalingų įpročių prevencijos taryba ( prezidentas Alfonsas Čekauskas), VšĮ “Šeimos gynimo centras” (pir-mininkas Justas Subačius), asociacija „Vienybės forumas“ (pirmininkas Žilvinas Šumskis), Lietuvos žaliųjų judė-jimas (tarybos narys Aleksandras Kerpauskis), Lietuvos Jungtinio demokratinio judėjimo konfederacija (preziden-tas Juozas Žilinskas).

Šiame dokumente yra pateikti siūlymai dėl dar-bo grupės sudarymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų pakeitimų, kurie suteiktų piliečiams teisę ginti pamatines visuomenės vertybes, o teismams akty-viau ginti viešąjį interesą.

Tai neabejotinai prisidėtų prie pilietinės visuome-nės ir pasitikėjimo savo valstybe stiprinimo.

Todėl konferencijos dalyvius prašytume pritarti šiam dokumentui ir siūlyti LR Seimui sudaryti darbo grupę, kurios tikslai išvardinti nevyriausybinių orga-nizacijų kreipimesi.

Konferencija “Viešasis interesas ir jo gynimas”

Vytautas Budnikas

56

VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS

LIETUVOS NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ KREIPIMASIS

Į LR SEIMO ŽMOGAUS TEISIŲ KOMITETO KONFERENCIJĄ

„VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS“2011 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Viešasis interesas – tai visuomenės interesų visuma, kurią apsprendžia aukštesnis visuomenės išlikimo užtikrinimo tikslas, svarbesnis už trumpalaikius ar siauresnius turtinės naudos, pelno siekimo interesus, atspindintis ir išreiškiantis pamatines konstitucines visuomenės vertybes. Lietuvos Respublikoje viešojo intereso gynimą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija, LR Seimo ratifikuotos Jungtinių Tautų, Europos Tarybos bei kitos tarptautinės sutartys, Europos Bendrijos teisė ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Jį reglamentuoja Baudžiamojo ir Civilinio proceso kodeksai (BPK ir CPK), Administracinių bylų teisenos įstatymas (ABTĮ), Prokuratūros, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymai, Aplinkos, Teritorijų planavimo, Statybos, Visuomenės sveikatos priežiūros ir daugelis kitų įstatymų, taip pat suformuota teismų praktika. Viešąjį interesą gina prokuratūra, teismai, valstybės bei valdžios įstaigos ir specialiosios priežiūros institucijos.

Tačiau nepakankamas Lietuvos Respublikos teisyno vidinis harmonizavimas, teisinio reglamentavimo spragos ir įstatymų painiava, ABTĮ, CPK ir BPK bei kitų teisės aktų apribojimai ir prieštaringa teismų praktika sudaro sąlygas korupcijai viešojo intereso srityje, varžo prokurorų galimybes ir piliečiams iš esmės neleidžia ginti viešojo intereso, t.y. įgyvendinti savo konstitucinės teisės.

Dėl nacionalinės teisės nesuderinimo su tarptautine ir Europos Sąjungos teise (pvz., Orhuso konvencija) LR administraciniai teismai riboja piliečių teises ginti viešąjį interesą, atsisako tiesiogiai taikyti Seimo ratifikuotas konvencijas, ignoruoja Europos Bendrijos teisės (reglamentų ir sprendimų) privalomumą Lietuvos Respublikai ir nepaiso Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikos.

Valstybė per menkai skatina pilietinę iniciatyvą ginant viešąjį interesą, valdžios institucijos nenoriai konsultuojasi su visuomene dėl numatomų sprendimų. Teismai, užuot gynę viešąjį interesą, dažniau gina privačių asmenų turtinius interesus, o veiksmų viešajam interesui apginti imasi tik aktyviai reikalaujant visuomenei ar spaudžiant viešajai opinijai.

Išdėstytos aplinkybės nulemia situaciją, kai deklaruojamų teisių visuma tarsi užtikrina visuomenei jos pamatinių vertybių išsaugojimą ir gynimą, o faktiškai tos vertybės lieka neapsaugotos ir neapgintos. Tikrovėje aplinkos, kultūros, paveldo, vartotojų ir kitų pamatinių visuomenės teisių apsauga valstybėje neatitinka LR Konstitucijoje deklaruojamą principų, o valstybės valdyme pavienių asmenų ar verslo grupių siauri interesai siekiant asmeninės turtinės naudos toleruojami ir ginami labiau nei visuomenės. Todėl nestabdomai naikinamas nacionalinis gamtos ir kultūros paveldas, plėtojamos neleistinos statybos nacionaliniuose parkuose, draustiniuose, rekreacinėse teritorijose, neteisėtai nusavinamas visuomeninis turtas, plinta korupcija ir kiti negatyvūs reiškiniai. Dėl šios priežasties visuomenėje stiprėja teisinis nihilizmas, nepasitikėjimas aukščiausios valstybinės valdžios institucijomis, ypač teismais, ir pačia valstybe, o tai prisideda prie emigracijos didėjimo.

Daugelyje Europos valstybių yra taikomos specialios teisinės ir teisminės priemonės, apsaugančios piliečius nuo vadinamųjų strateginių ieškinių prieš visuomenės dalyvavimą (SIPVD). O Lietuvoje civiliniuose procesuose verslo bendrovės nevaržomai persekioja piliečius dėl viešojo intereso gynimo.

Prieš ketverius metus (2007 m.) LR Seimo sudaryta speciali darbo grupė buvo parengusi Lietuvos Respublikos viešojo intereso gynimo civiliniame ir administraciniame procese įstatymo projektą, tačiau toks įstatymas iki šiol nėra priimtas.

Lietuvos nevyriausybinės organizacijos yra įsitikinusios, kad išankstinis konkretaus viešojo intereso teisinis reglamentavimas nėra galimas, nes viešojo intereso pažeidimo nustatymas yra fakto dalykas, kurį kiekvienu atveju, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, teisingiausiai identifikuoti gali teismas. Dėl to ir visuomenės apsauga nuo atgrasymo ginti viešąjį interesą išimtinai tenka teismams, kurie, taikydami ABTĮ, CPK, BPK ir kitus teisės aktus, gali ir privalo saugoti piliečius nuo persekiojimo už pamatinių visuomenės vertybių gynimą.

Žemiau pasirašiusios Lietuvos nevyriausybinės organizacijos mano, kad būtina nedelsiant:

Užtikrinti visuomenės konstitucinę teisę ginti viešąjį interesą, iš ABTĮ, CPK, BPK bei kitų teisės aktų 1. pašalinant išlygą, jog visuomenė (tiek fiziniai asmenys, tiek visuomeninės organizacijos) gali ginti viešąjį interesą

57

PAREIŠKIMAI, KREIPIMAISI, REZOLIUCIJOS

tik įstatymų nustatytais atvejais, paliekant teismui teisę kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti viešojo intereso gynimo faktą. Tuo tikslu būtina pataisyti ir papildyti:

- ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p. ir 40 str. 1 d. 7 p.;

- CPK 49 str. 5 d., 49 str. 1 d., 83 str. 1 d. 5 p., 95 str.

Užtikrinti visuomenės apsaugą nuo strateginių ieškinių prieš visuomenės dalyvavimą (SIPVD), kuriais 2. siekiama atgrasyti piliečius aktyviai dalyvauti ginant viešąjį interesą. Asmenys, kurie naudojasi LR Konstitucijos suteikta teise ginti viešąjį interesą, teisme už šį dalyvavimą negali būti baudžiami, persekiojami arba kitais būdais varžomi. Turi būti draudžiama verslo bendrovėms teikti ieškinius prieš visuomenę, nes tokių ieškinių tikslas - ne ieškinio patenkinimas, bet pats teismo procesas, kurio metu, piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, persekiojami aktyviausi piliečiai, areštuojamas jų turtas, sąskaitos banke, apribojama asmens veikimo laisvė siekiant atgrasyti visuomenę nuo viešojo intereso gynimo.

Siekdami sustiprinti viešojo intereso apsaugą ir gynimą, pašalinti apribojimus, atimančius iš piliečių teisę ginti viešąjį interesą, ir apsaugoti juos nuo teisminio persekiojimo už šios savo konstitucinės teisės įgyvendinimą, konferencijos dalyvius prašome:

Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui sudaryti Lietuvos Respublikos Seimo darbo grupę viešojo 1. intereso gynimo civiliniame ir administraciniame procese teisiniam reglamentavimui parengti, nustatant, kad grupėje būtų ne mažiau kaip pusė atstovų nevyriausybinių organizacijų, turinčių visuomenės pasitikėjimą viešojo intereso gynimo srityje.

Minimai darbo grupei suteikti įgaliojimus pasitelkti ekspertus, valstybės institucijų, įstaigų ir 2. organizacijų atstovus, kurie kvalifikuotai įvertintų esamą teisinę ir atitinkamą teisminę praktiką viešojo intereso srityje bei parengtų atitinkamų įstatymų pataisas:

ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p. (- Teisė kreiptis gynybos į teismą);

ABTĮ 40 str. 1 d. 7 p. (- Neapmokestinami skundai, prašymai);

CPK 49 str. (- Prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų asmenų teisė pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti bei šių subjektų teisė duoti išvadą byloje);

CPK 83 str. 1 d. 5 p. (- Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo);

CPK 95 str. (- Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės);

BPK ir LR Asociacijų įstatymo (- aiškiai atskiriant privataus, profesinio ir pilietinio intereso organizacijas) bei kitų teisės aktų pakeitimus ir papildymus.

Siekiant vieningos Lietuvos Respublikos teismų sistemos ir vienodos piliečių kasacinės teisės 3. užtikrinimo, administracinių teismų sistemoje įteisinti kasacinę instanciją ir tuo tikslu Lietuvos Aukščiausiajame Teisme įsteigti Administracinių bylų skyrių.

Griežtinti asmeninę valstybės tarnautojų atsakomybę keičiant ir papildant LR Baudžiamąjį kodeksą 4. bei kitus įstatymus.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija - pirmininkas Vytautas BudnikasLietuvos Helsinkio grupė - grupės narys Albertas ŽilinskasLietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija - pirmininkas Romualdas PovilaitisViešojo intereso gynimo institutas - viceprezidentė Rasa NavickienėVisuomeninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“ - pirmininkė Danutė JokubėnienėVisuomeninė organizacija „Pilaitės bendruomenė“ - pirmininkė Janina GadliauskienėNacionalinė žalingų įpročių prevencijos taryba - prezidentas Alfonsas ČekauskasVšĮ “Šeimos gynimo centras” - pirmininkas Justas Subačius Asociacija „Vienybės forumas“ - pirmininkas Žilvinas ŠumskisLietuvos žaliųjų judėjimas - tarybos narys Aleksandras KerpauskisLietuvos žmogaus teisių stebėjimo sąjunga - pirmininko pavaduotojas Donatas ŠulcasKultūrinių iniciatyvų centras - pirmininkas Edvardas StonkusLietuvos Jungtinio demokratinio judėjimo konfederacija - prezidentas Juozas Žilinskas

58

Balandžio 20 d. Seimo konferencijų salėje įvyko konferencija apskritojo stalo diskusija - „Lietuvos teisinė sistema“. Jos organizatoriai – LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, LR Seimo nariai Gintaras Songaila ir Mantas Adomėnas. Joje dalyvavo svarbiausių šalies teisėtvarkos institucijų vadovai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras

Kryževičius, Lietuvos vyriausiojo administra-cinio teismo pirmininkas Raimundas Piličiauskas, LR Generalinis prokuroras Darius Valys, LR Teis-ingumo ministras Remigijus Šimašius, LR Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas ir kiti teisėtvarkos pareigūnai, teisininkai bei visuomeninių organizacijų atstovai.

Konferencijoje siekta išsiaiškinti Lietuvos teisinės sistemos trūkumus bei numatyti reformos kryptis.

Pranešimą „Teisinės sistemos apžvalga: privalumai ir trūkumai bei galimos sistemos gerinimo kryptys“ skaitė teisininkas Alfonsas Butė, LR Seimo narys Saulius Pečeliūnas kalbėjo apie Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinę apsaugą, renginio moderatorius LR Seimo narys Gintaras Songaila pasidalijo Teismų sprendimų vykdymo problemomis, advokatas, judėjimo „Lietuvai pagražinti“ tarybos narys Jonas Ivoška padarė pranešimą „Lietuvos teismų sistema praktiniu požiūriu“.

Po trumpos pertraukėlės kalbėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Raimundas Piličiauskas. Jo pranešimo tema – „Administracinės teisenos sprendimų kontrolės sis-temos gerinimas“. Pranešimas išskirtinas tuo, kad pirmą kartą iš aukštos LR Seimo tribūnos Lietu-vos vyriausiojo administracinio teismo vadovas pripažino, kad Jungtinių Tautų Organizacijos Eu-ropos Ekonominės Komisijos (JTO EEK) Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais (Orhuso konvencija) Lietuvoje yra taikytina tiesiogiai. Dėl šios konvencijos taikymo Lietuvos teisėje sulaužyta daugybė iečių.

Konvencija įsigaliojo 2001 m. spalio 30 d. Nuo tos dienos Lietuvos Respublika tapo Konven-cijos šalimi, o jos nuostatas privalėjo perkelti į savo nacionalinę teisę iki 2005 metų, t.y. pakeisti Lietuvos Respublikos įstatymus, kad šie neprieštarautų valstybės prisi-imtiems tarptautiniams įsipareigojimams. Tačiau Lietuva to nepadarė.

Svarbiausi žmogaus teisių suvaržymai kyla tada, kai valstybės valdžios ir savivaldos institucijos neleidžia piliečiams dalyvauti priimant pagrindinius su aplinka susijusius ir jų gyvenimą veikiančius sprendimus, o teismai už mėginimus įtakoti tuos sprendimus piliečius baudžia.

Orhuso konvencija suteikia teisę visuomenei ne tik spręsti su žmogaus gyvenimo aplinka susiju-sius klausimus, bet ir įpareigoja kiekvieną asmeniškai ir kartu su kitais saugoti aplinką bei gerinti jos būklę dėl šios ir būsimų kartų gerovės.

Bet Lietuvos valstybės teisės aktai, tarp jų LR Aplinkos apsaugos, Teritorijų planavimo, Administracinių bylų teisenos įstatymai, Civilinio proceso kodeksas iš esmės riboja piliečių galimy-bes saugoti aplinką ir dėl jos kreiptis į teismus. Negana to, teismai, vadovaudamiesi suformuota ir iš esmės pasenusia bei ydinga teismų praktika, priimdami sprendimus leidžia persekioti piliečius, jei šie gina visuomenės (viešąjį) interesą arba kreipiasi į teismus dėl šio intereso gynimo. Unikalus tokio persekiojimo pavyzdys – komercinės bendrovės civilinis ieškinys Vilniaus Žirmūnų rajono gyventojams už tai, kad šie apskundė Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę dėl užstatomos rekreacinės zonos ir naikinamos vaikų žaidimų aikštelės. Bendrovės prašymu teismas areštavo gyventojų nekilnojamąjį turtą, kad būtų galima padengti dėl neva piktavališkų gyventojų veiksmų

LIETUVOS TEISINĖ SISTEMA

II KONFERENCIJA

Konferencija “Lietuvos teisinė sistema”

59

Lietuvos Respublikos Seimo narys Sau-lius Pečeliūnas: Lietuvos pilietis, susidūręs su kokia nors prob-lema, „sėdi ant krosnies” ir laukia, kad kažkas už jį viską padarytų, pateiktų sprendimą ir pasakytų: štai mes tave apgynėme...

LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ KONSTITUCINĖ

APSAUGA

Pradėsiu nuo poros sentencijų. Pirmoji - Os-tapo Benderio: „Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas”, tad kitiems nedera kištis. An-troji – „Už žioplius valdžia neatsako“.

Visi prisimename, kaip vadavomės iš okupacijos 1990-1993 metais. Tai buvo reformų ir pertvarkų me-tas. Reformos neaplenkė ir teismų bei prokuratūros. Lietuvoje nėra institucijos, kurios reforma nebūtų palietusi. Tačiau turime suprasti, kad teisinėje ir teismų sistemose reformos negali būti permanentinės. Jos negali tęstis amžinai, nes tai yra esminiai dalykai. Teismams reikalingas stabilumas ir patikimumas. Jei teismų sistemoje vyksta nuolatinė pertvarka, nelieka nei vieno, nei kito. Kalbėti apie pasitikėjimą teismais tampa be galo sudėtinga arba neįmanoma: nebeaišku, kuo pasitikime - ar tuo, kas buvo vakar, ar tuo, kas yra šiandien, ar tuo, kas bus rytoj.

Konferencijoje buvo užsiminta apie tarėjus. Girdėjome daug diskusijų apie individualų skundą. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje viskas surašyta. Tačiau pati Konstitucija tėra tik dokumentas. Ne visi ją sugeba net dorai perskaityti, juo labiau įsisąmoninti, kas parašyta. Visi domisi tuo, kas praktiškai vyksta šiandien ,čia, su kuo pilietis tiesiogiai susiduria.

Pakartosiu antrąją sentenciją – „už žioplius valdžia neatsako“.

Neretai Lietuvos pilietis elgiasi keistokai - susidūręs su kokia nors problema, jis „sėdi ant kros-nies” ir laukia, kad kažkas už jį viską padarytų, pateiktų sprendimą ir pasakytų: štai mes tave apgynėme. O kai jam nepasiseka, tada keikia visus už tai, kad kažkas kažko jam nepadarė.

Mano nuomone, pilietis privalo žinoti savo tei-ses, bet to nepakanka. Jis turi žinoti būdus, insti-

POZICIJA

patirtus nuostolius.Kitas pavyzdys – kelių milijonų TEO LT

litų ieškinys piliečiui V.Petrauskui už tai, kad šis išdrįso apskųsti žemės sklypo detaliojo pla-no rengimo procedūrą ir prašė sustabdyti, jo nuomone, neteisėtas minėtos bendrovė staty-bas. Analogiškai keli metai teismuose bendrovė UAB „Rojaus apartamentai“ bylinėjasi su piliečiais J.Markevičiene, T. Bakučioniu, V. Damaševičiumi ir G.Urbonu, pateikusi jiems 1,5 mln. litų ieškinį dėl neva padarytos žalos, nors iš tikrųjų dėl to, kad šie asmenys gindami kultūros paveldą - visuomenės teisę išsaugoti Vilniaus senamiestį nuo neteisėtų statybų, apskundė teismui Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl įstatymų pažeidimų detaliojo plano viešo svarstymo su visuomene.

2008 m. birželio 11-13 d. Rygoje įvykęs trečiasis Orhuso konvencijos šalių susitikimas sprendimu įpareigojo mūsų valstybę nacionalinės teisės ak-tus suderinti su Orhuso konvencija.

Paaiškėjo, kad pati Konvencija išversta į lietuvių kalbą netiksliai, būta prasminių klaidų. Pvz., Konvencija reglamentuoja piliečių tei-ses aplinkos srityje, o lietuviškajame variante piliečių teisės buvo susiaurintos ir nurodytos tik aplinkosaugos srityje. Būtent neteisingu Konvencijos vertimu iki 2009 metų vadovavosi Lietuvos teismai ir formavo atitinkamą teismų praktiką, neleisdami piliečiams ginti savo teisių, susijusių su aplinka (kultūros paminklais, paveldu ir kt.), aiškindami jų teises susiaurintai aplinkosaugos kontekste. 2009 metais Lietuvos Vyriausybė „Valstybės žiniose“ paskelbė naują Konvencijos vertimo į lietuvių kalbą versiją, o Lietuvos administraciniai teismai atnaujino pro-cesus, kuriuose buvo jau įsiteisėję teismų spren-dimai ir nutartys.

Konferencijoje kalbėjo Tarptautinės teisės ir verslo mokyklos teisės fakulteto dekanas doc. dr. Raimundas Kalesnykas, jo pranešimo tema - „Specializuotų teismų poreikis teisinėje siste-moje“. Profesorius Vladas Vilimas kalbėjo apie tarėjų instituto įdiegimo galimybes ir numa-nomas teigiamas pasekmes gerinant Lietuvos teisinę sistemą.

Saulius Pečeliūnas

60

dalis surašyta tokia biurokratine teisine kalba, kad netgi praprusu-siam žmogui jie nesuprantami, yra visokių „abrakadabrų“. Džiaugiuosi, kad šioje srityje nemažai pasistūmėta į priekį bent jau psichologine prasme, mėginant išversti tuos sprendi-mus į žmonėms suprantamą kalbą, aiškinant jiems, jei reikia, atsakant į kylančius klausimus, kodėl nuspręsta taip, o ne kitaip. Manau, to labai reikia. Ta linkme dar turime ką veikti.

Kita didelė bėda, su kuria man teko susidurti - tai teisėjų kvali-

fikacija. Labai didelė problema - kartų skirtumas. Šešiasdešimties metų teisėjo (šį amžių sąmoningai įvardiju), praėjusio daug įvairių etapų, supratimas ir pasaulėžiūra jau susiformavę. Kartais tai jam netgi kenkia, nes jis iš tam tikros terpės, kai ko gal nežinojo. Kita bėda yra jauni teisėjai, kurie neturi patirties, nežino visos istorijos ir viso paveldo. Jie sprendžia tik pagal kodekso straipsnio tekstą. O teismas yra ta institucija, kuri vadovaujasi ne vien kodeksu. Ji va-dovaujasi blaiviu protu, visa patirtimi ir begale kitų dalykų. Ne veltui parašyta, kad teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Teko matyti įvairiausių bylų, kuriose nėra šių dviejų principų pusiausvyros - arba yra nukrypstama į teisėtumo pusę ir užmirštamas teisingumas, arba nukrypsta-ma į kitą pusę, kur teisėtumas nebeįdomu, nes su-formuota tokia visuomenės nuomonė. Laikraščiai, televizija suformuoja nuomonę, kad asmuo iš anksto yra pasmerkiamas ir kaltas, nors byloje duomenų gal ir nepakanka. O teisėjas mėgina savo sprendimą padaryti visuomenės akyse teisingu. Bylų neminiu. Jūs patys apie jas žinote, nes tai yra jūsų kasdieninis darbas.

Labai norėčiau, kad pusiausvyra tarp teisėto ir teisingo būtų išlaikyta, kad žmogui skaitant teismo sprendimą nekiltų jokių abejonių, kad jis suprastų, jog tai yra teisėta ir teisinga.

tucijas ir procedūras, kaip tas teises apginti. Taigi pirminė iniciatyva tenka jam - Lietuvos Respub-likos piliečiui, o ne kam kitam. Jis turi būti aktyvus. Man tokie piliečiai patinka. O likusius reikia šviesti. Deja, teisinis švietimas Lietuvoje ne visai tinka-mas. Daug padarėme, kad žmonės gautų nemo-kamas teisines konsultacijas. Daug ir visur apie tai rašome, bet ar daug kas skaito, ką rašome? Manau, tik bėdai užpuolus pradeda domėtis. O kol susigau-do, išsiaiškina, žiūrėk, terminai praleisti ir nebėra ko kaltinti. Nebent patį pilietį už jo žioplumą, kad jis iš anksto nesidomėjo.

Bet kai namas užsidega, mes nepuolame skaityti instrukcijos, kaip gesinti, o žinome, ką daryti. Taip ir su kitom žmogaus bėdom - daug ką turi iš anksto žinoti. Dėl to reikia jį šviesti, aiškinti, o galiausiai jis tą turi daryti pats. Tai sena mintis apie savišvietą ir mokymąsi visą gyvenimą. Aktyvus pilietis toks ir turi būti.

Kalbėdami apie teismų terminus, apie sistemą, gera ji ar bloga, žmonės vertina ją tik iš televizijos ekrano, kuriame diena iš dienos per visus kanalus yra sukamos kelios rezonansinės bylos. Viso kito rodomuose „paveikslėliuose“ jis nei mato, nei žino. Žinant žiniasklaidos siekį iš visko daryti skandalą, ne visada tie „paveikslėliai“ būna objektyvūs ir teisin-gi. Bet žmogaus sąmonėje įspūdis susiklosto būtent toks.

Jei kalbame apie pasitikėjimą, turime galvoti apie piliečių nuomonės formavimą vienos ar kitos instituci-jos atžvilgiu. Teisėjai, prokuratūra, policija gali dėti labai daug pastangų formuodami teisingą nuomonę apie savo darbą. Bet pakanka kelių priešingų televi-zijos laidų, ir visa tai tampa niekuo. Piliečiai labiau pasitiki gražiai pateiktais, bet kaip suklijuotais, kar-tais net tendencingais „paveikslėliais“ negu teisiniais argumentais, kurie dažnai nesuprantami.

Daug kartų kalbėjau apie teismų sprendimų „vertimą“ į žmonių kalbą. Man pačiam teko dalyvauti daugelyje teismo procesų - nuo žemiausios pakopos iki aukščiausios. Teko skaityti įvairiausių sprendimų ir nutarimų bei nuosprendžių. Iš tiesų nemaža jų

LIETUVOS TEISINĖ SISTEMA

61

Kelios sentencijos dėl tarėjų. Daug būta diskusijų: vieni sako gerai, kiti – blogai. Ir vieni, ir kiti teisūs. Klausimas: kokioje teismų pakopoje, kiek ir kokios kvalifikacijos turi būti tarėjų. Vien pasakyti: teisme dalyvaus tarėjas, - nieko nereiškia. Gali nutikti dar blogiau, jeigu teisme jis dalyvauja, jeigu nieko neišmano, teisme sukels „jomarką“ - nuo to niekam nebus geriau. Jeigu galvojame apie tokios institucijos įtvirtinimą mūsų teisinėje sistemoje, labai tiksliai tu-rime pasverti, kur, kokios kvalifikacijos ir kiek tarėjų reikia, kiek kainuos jų parengimas, kaip vyks tarėjų atranka ir t.t. Jei pertvarką padarysime labai greitai ir bet kaip, bus blogai. Tuo esu įsitikinęs.

Dar apie individualų skundą. Kalbu apie Konstitucinį Teismą. Pasakysiu savo griežtą nusistatymą. Mano nuomone, šią teisę jau turime šiandien. Kai žmogus kreipiasi į paprastą teismą, teismas ir yra ta atrankos komisija (jei taip galima sakyti), kuri nusprendžia, reikia ar nereikia skundą perduoti Konstituciniam Teismui. Tiesioginio indi-vidualaus skundo institutas, apie kurį daug šiandien kalbama, suponuoja tą patį mechanizmą. Jei bus kreiptasi tiesiai į Konstitucinį Teismą, šis turės įsteigti padalinį, kuris ir atliks atrankos funkciją. Iš kitų valstybių patirties žinome, kokia dalis (procen-tais) bylų patenka, kaip jos priimamos, nagrinėjamos ir kiek yra atmetama. Bijau, kad norėdami padaryti kaip geriau, nepadarytume blogiau. Šiandien teis-mai, atliekantys atrankos funkciją, daro tai ne taip greitai, bet preciziškai, profesionaliai ir, mano nuomone, jie tą atranką atlieka pakankamai patiki-mai. Jeigu visa tai perduosime tiesiai Konstituciniam Teismui, jis viską padarys palankiau sau, todėl, at-virai pasakius, ar mes nesužlugdysime pasitikėjimo pačiu Konstituciniu Teismu, o piliečiai pateiks nau-jus kaltinimus: byla nepatiko, buvo nepatogi, todėl ją atmetė ir jos nenagrinės. Geriau, kai bylų atranką atlieka kita institucija. Tokia mano nuomonė. Pa-neikite ją pasiūlydami ką nors kita. Kadangi Konsti-tucija yra tiesiogiai veikiantis dokumentas, tai reikia naudotis tuo, ką turime. Pažvelgę, kas surašyta mūsų įstatymuose, pamatytume kad, geriausiu at-veju išnaudojame tik du trečdalius galimybių. Ir

neišnaudodami visko, norime keisti į kažką nauja. Su teismais šitaip žaisti negalima. Tai labai pavojingas žaidimas.

Esu labai patenkintas, kaip šiandien dirba Aukščiausiasis Teismas, kaip dirba Konstitucinis Teismas. Apeliaciniame teisme yra šiek tiek bėdų, o žemesnės pakopos teismuose yra be galo daug bėdų. Priežastys labai paprastos. Pirmoji - tai teisėjų kvali-fikacija. Kuo žemesnės pakopos teismas, tuo teisėjų kvalifikacija žemesnė. Aukštesnėje pakopoje daug klaidų ištaisoma.

Kitas dalykas – atsakomybė. Teisėjas žino: jis gali priimti bet kokį sprendimą. Jei žmogus gudresnis, jis kreipsis į aukštesnį teismą ir klaidos, tikėtina, bus ištaisytos. Vadinasi, atsakomybės klausimas yra pakibęs ore. Bylų yra labai daug. Teisėjas visada gali apsiginti, na, daug bylų, nespėjau, pražiopsojau... Ši situacija nėra gera. Manyčiau, būtų puiku, jei nuo pat pirmos pakopos būtų sprendžiama tiksliai, pro-fesionaliai, kad žmogui net nekiltų pagunda kreip-tis į aukštesnę instanciją, nes jis žinotų, kad kitaip nebebus, kad viskas atlikta preciziškai. O apeliacijos į aukštesnius teismus būtų tik išskirtiniai atvejai.

Mano šio pokalbio su jumis tikslas - išprovokuoti diskusiją. Dėl to pradėjau nuo Benderio, o pabaigti norėčiau Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios taip pat neskubėkime keisti. Nieko nėra blogiau už stabilių dalykų sunaikinimą. Tai liečia ir Lietuvos teismų sistemą. Jei reikia kažką truputį patobulinti, tobulinkime, bet neardykime vien dėl to, kad kažkas kažkam nepatiko.

Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras Songaila: jums patiems reikia uždėti antrankius...

TEISMŲ SPRENDIMŲ VYKDYMO PROBLEMOS

Manau, konferencijos tikslas ne pakalbėti ir išsiskirstyti, o paprašyti talkos. Randasi įvairių nuomonių Seime. Viena aišku, viskas yra Seimo rankose. Kalbėti apie blogybes teisinėje sistemoje negalvojant, ką galima padaryti, kad situacija

POZICIJA

Gintaras Songaila

62

pasikeistų, būtų nesąžininga. Daugelis, įskaitant ir seimo narius, skundžiasi dabartinėmis blogybėmis. Aš ir Saulius Pečeliūnas bei kiti seimo nariai nesa-me teisininkai profesionalai. Patys nesame pajėgūs nustatyti tikslesnių teisinės reformos gairių. O be diskusijų, neturint aiškių teisinės reformos gairių ir nesutarus dėl šių gairių, nedera užsiimti eksperimen-tais. Kai ką gal ir galime padaryti. Galime kalbėti apie veiksmus, kurie padidintų pasitikėjimą teismais ir pasitikėjimą teisingumu Lietuvoje. Tai labai opi prob-lema. Galime pasirinkti strateginę kryptį, ir būtina ją pasirinkti kuo greičiau, tačiau tai galime daryti tik aptarę pakeitimų gaires ir esant plačiam visuoti-niam sutarimui. Begalinės reformos, pertvarkymai... Nesvarbu, apie kokią reformą kalbėtume, šiandien negalime įvardinti, kuri iš jų pasiteisino. Dėl to pri-tariu nuosaikumui ir atsargumui. Mums, Seimo nari-ams, reikia jūsų, profesionalų, pagalbos, neformalios pagalbos.

Egzistuoja objektyvi teismų sprendimų nevykdymo problema. Kad ir vadinamojoje D. Kedžio byloje dėl mažos mergaitės perdavimo motinai, ku-rioje buvo priimta skubi teismo nutartis. Įsitikinome, kad teismų sprendimų vykdymo sistema yra nelanksti, biurokra-tizuota. Vykdant teismo nutartį nebuvo atsižvelgiama į realius, labai sudėtingus vaiko interesus. Pasigedome lankstaus medicinos ir kitų valstybės institucijų ben-dradarbiavimo. Turiu galvoje ne vien antstolį, bet ir Vaiko teisių tarnybą. Susidūrėme su iššūkiu, ku-riam teismų sistema nebuvo pasirengusi. Tai vienas iš pavyzdžių, objektyviai atskleidusių sistemos sun-kumus. Šis procesas diskreditavo Lietuvos teisingu-mo sistemą. Atrodo, kad sistema veikia pati sau, yra susvetimėjusi, atsieta nuo visuomenės ir piliečių. Tai itin rimta valstybės problema. Ne tik mūsų naciona-linio saugumo, bet ir valstybės gyvybinė problema. Turime tai suprasti ir mėginti bendromis pastangomis šią problemą išspręsti.

Antras pavyzdys – teismų sprendimų vykdymas Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėse. Man teko kreiptis į Teisingumo ministrą dėl to, kad dviejo-se savivaldybėse nevykdomi įsiteisėję teismų spren-dimai, nutartys: švietimo įstatymo, valstybinės kal-bos ir teritorijų planavimo. Įvardiju konkrečią bylą: dėl Vėriškių mokyklos reorganizavimo. Joje teismas priėmė nutartį, draudžiančią mokyklas reorganizuo-ti, kol sprendžiamas ginčas. Nepaisant to, mokyklų reorganizavimo procesas buvo tęsiamas. Teismas už nutarties nevykdymą paskyrė 1000 litų baudą, bet nutartis vis tiek nebuvo vykdoma.

Tokia bendra teismų sprendimų vykdymo situaciją yra ne tik šioje, bet ir kitose srityse. Teismų sprendimų vykdymo sistema itin sudėtinga ir la-bai klampi. Prieškariu teismui priėmus sprendimą ir sprendimui įsiteisėjus, policininkas būtų beregint nukabinęs iškabą ar atlikęs kitą veiksmą, kad būtų užtikrintas teismo sprendimo vykdymas. Taip turėtų būti ir šiandien. Dėl to keistai atrodo šiandieninė

teismų sprendimų vykdymo sistema, kuri veikia pati sau, tarkime, kai nurodoma pažeidėjui ištaisyti savo pažeidimą, kai antstolis per teismą tarsi prašo: būk malonus, ištaisyk padarytą pažeidimą ir nu-kabink neteisėtai pakabintą iškabą. O pažeidėjas atsako: ne, nenukabinsiu. Už tai skiriama bauda. Šis stumdymasis trunka bemaž dvejus metus, per kuriuos pažeidėjas, sumokėjęs 400 Lt. baudą, toliau pažeidinėja įstatymus.

Viena vertus, sistema atspindi teisinį nihilizmą, kuris klesti mūsų valstybėje, kita vertus, ji atspindi teismų sprendimų vykdymo sistemos neefektyvumą. Teko man su tuo susidurti asmeniškai civilinėse by-lose, pats dalyvavau teismo procesuose ir įsitikinau, kaip vykdomi teismų sprendimai. Šia prasme įgijau įvairios asmeninės patirties. Su teismų sprendimų vykdymo problema susiduriame ir kaip valstybės tarnautojai. Turiu pažymėti, kad netgi valstybinės institucijos dėl įvairių priežasčių nevykdo teismų sprendimų. Pvz., Teisingumo ministerija nesumoka teisėjams atlyginimų.

Kartais situacija atrodo absurdiška. Vienas Eu-ropos parlamentaras viešoje erdvėje pareiškė, jog aš kadaise važinėdamas po užsienio šalis kažką įskundžiau buvusiam režimui. Tačiau sovietiniais laikais man neteko važinėti po užsienio šalis, todėl netgi teoriškai negalėjau įskųsti. Dėl šio šmeižto krei-piausi į Generalinę prokuratūrą. Ši atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Tuomet kreipiausi į Vilniaus apylinkės teismą. Bylą pralaimėjau, bet Apygardos teisme laimėjau. Teismas priėmė nutarimą, kuriuo panaikino Generalinės prokuratūros sprendimą dėl mano skundo nepradėti ikiteisminio tyrimo. O kaip pasielgė Generalinė prokuratūra? Tuomet dar buvo praėjusios kadencijos Generalinis prokuro-ras. Ji tais pačiais motyvais priėmė lygiai tokį pat sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo. Aš vėl kreipiausi į apylinkės teismą. Laimėjau ir Apygar-dos teisme, kurio nutartis buvo galutinė. O kaip pasielgė Generalinė prokuratūra? Ji vėl priėmė ly-giai tokį pat sprendimą. Ir vėl skundžiuosi apylinkės teismui. Bylą laimiu. Apygardos teisme taip pat laimiu. Taip tris kartus praėjau visas teismų instan-cijas, net ir po to, kai Apygardos teismas nurodė, jog Generalinė prokuratūra, kaip ir kitos valstybės institucijos, privalo vykdyti teismų sprendimus. Generalinėje prokuratūroje, matyt, kažkas susigėdo, nes vis dėlto pradėjo ikiteisminį tyrimą. Jis vienaip ar kitaip jau vyksta. Bet jeigu aš, būdamas LR Seimo narys, atsidūriau tokioje situacijoje, kurioje gal būta ir politinių motyvų, tai paprastiems piliečiams ap-skritai neaišku, ar gali teismas, ar negali įpareigoti prokurorą bei kitas valstybės institucijas imtis veiksmų dėl ikiteisminio tyrimo ir kokia yra ikiteis-minio nagrinėjimo tvarka.

Daug tyrėjų nekokybiškai atlieka savo pareigas, dėl to nekokybiškas ir priimamų sprendimų vykdy-mas. Verta būti savikritiškiems, nes piliečiai kritiškai

LIETUVOS TEISINĖ SISTEMA

63

Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanė, profesorė, daktarė Julija Kiršienė: vergas, kaip amatinin-kas, gali būti geresnis specialistas už savo šeimininką, bet jis negali įgyti artes liber-ales išsilavinimo, tai yra laisvo žmogaus išsilavinimo...

TEISININKŲ RENGIMO TOBULINIMAS

Anot žymaus norvegų antropologo T. Eriksono, svarbiausia konferencijos dalis yra kavos pertrau-ka...

Kalbėsiu apie teisininkų rengimo tobulinimą. Ne-abejotina, kad teisininkų kvalifikacija yra labai svarbi visai teisinei sistemai. Nors Lietuvoje kyla nemažai skandalų dėl netinkamo advokato, teisėjo ar kito teisininko elgesio, juos teisės ir kitų sričių specialistai labai mažai tiria. Nenuostabu. Teisininkų kvalifikaci-jos problema delikati ir sudėtinga. Vien teisinėmis priemonėmis jos išspręsti tikriausiai negalima. Be vadybininkų, antropologų, sociologų, psichologų, socialinių santykių ekspertų, specialistų pagalbos to padaryti nepavyks. Tikiuosi, kad šita konferen-cija prisidės prie dialogo kūrimo, o kritikos lavina, kuri užgriuvo teisininkus, peraugs į konstruktyvų dialogą.

Kodėl reikia kalbėti apie teisininkų rengimo tobulinimą? Apie 15% jaunuolių, pasirinkusių stu-dijuoti socialinius mokslus, nori studijuoti būtent teisę. Pvz., 2010 m. iš 14 000 abiturientų prašymų 52% prioritetu buvo pasirinkę socialinius mokslus, iš jų 15% pasirinko teisės mokslus. Į universitetus buvo priimta 1300 jaunų žmonių, kurie ketina būti

teisininkais. Nors teisinis išsilavinimas yra tik teisi-nio išsilavinimo pradžia, nes per kelerius metus universitete neįmanoma perteikti visų teisinių žinių ir subtilybių. Tačiau universitetinis išsilavinimas yra teisininkus vienijanti patirtis. Todėl aukštosios mokyklos neabejotinai reikšmingai prisideda prie teisinės valstybės kūrimo, suteikdamos gebėjimus būsimiems teisėjams, pareigūnams, valstybės tarnau-tojams ir kitiems valstybės funkcijas atliekantiems as-menims.

Šioje konferencijoje ne kartą buvo paminėta ir kita problema, dėl ko verta kalbėti apie teisininkų rengi-mo tobulinimą. Ogi tai, kad teisininkai nepateisina visuomenės lūkesčių. Visuomenė teisininkus vertina labai žemai. Apie tai užsiminiau. Duomenys gal kiek pasenę. Situacija turėtų gerėti, jeigu atitinkamai gerės teisininkų kvalifikacija.

Dar viena priežastis, dėl kurios dera kalbėti apie teisininkų tobulinimą, tai jaunų žmonių, stojančių į teisės studijas, tam tikrų lūkesčių nuvylimas. Ketin-dami studijuoti teisę, jie turi idealus ir norą pakeis-ti visuomenę, būti naudingais visuomenei, jie nori asmeninio augimo. Tačiau JAV atlikti tyrimai rodo (manau, panaši situacija yra ir Lietuvoje), kad norą studijuoti teisę motyvuoja ir manipuliacija teisės nor-momis bei jų taikymas. Tai formuoja nihilistinį, cinišką požiūrį į teisinę sistemą ir keičia studento asmenybę. Žmogaus, kurio nuostatos pradėjus studijuoti teisę buvo orientuotos į asmeninį augimą, į naudingumą visuomenei, vertybinės nuostatos keičiasi, jis ima siekti daryti įspūdį, užimti prestižinę ir privilegijuotą padėtį visuomenėje, o to, suprantama, neturėtų būti.

Kita statistika, ir vėl ne iš Lietuvos, skelbia, kad teisininkai, matyt, dėl tos pačios priežasties 4 kar-tus dažniau išgyvena depresiją, nepasitenkinimą padėtimi. Lietuvoje tokie tyrimai nebuvo atliekami, o jie būtų reikalingi. Todėl ir sakau, kad apie teisines problemas turi kalbėti ne tik teisininkai, bet ir kitų sričių specialistai.

Integruojantis į Europos Sąjungą, vykstant globa-lizacijos procesams, Bolonijos procesas diktuoja nau-

POZICIJA

Julija Kiršienė

vertina mus, seimo narius , ir visą teisėsaugos sistemą. Verta objektyviai vertinti savo darbą, kad teismų sprendimų įgyvendinimo mechanizmas neveiktų pats sau, kad mes turėtume piliečių pasitikėjimą, o teismai būtų valstybės pagrindas ir pamatas. Teismų sprendimus reikia gerbti. Turi būti lanksti ir efektyvi jų vykdymo sistema.

Pabaigai pridursiu: mums nuolat skambina rinkėjai. Gal ne visi Seimo nariai linkę bendrauti - kai kurie iš Seimo narių labiau yra linkę rašyti ir jau yra tapę savotiškais rašytojais (prie pastarųjų priskirčiau ir save), tačiau rinkėjai skambina tele-fonu ir sako: kodėl jūs, seimo nariai, dėl LEO aferos neuždėjote antrankių “Maximos” vadovams? Sakau, tai ne Seimo narių kompetencija. Seimo nariai nega-li uždėti antrankių. Tam yra teismai, prokuratūra, viešojo intereso gynimo institucijos. Mes tegalime jų atsiklausti. Tuomet seka atsakymas: jums patiems reikia uždėti antrankius.

64

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo primininkas Ričardas Piličiauskas: siekiame, kad administracinės teisinės kontrolės sistema tobulėtų...

TURI ĮSITRAUKTI VISUOMENĖ

Administracinės teisinės kontrolės sistemos to-bulinimas ypač glaudžiai susijęs su veiksmingų ga-limybių visuomenei dalyvauti priimant bei ginčijant valdžios įstaigų sprendimus sudarymu, todėl visų pirma norėčiau pasi-dalinti patirtimi dėl visuomenės atstovų dalyvavimo adminis-traciniuose teismuose.

2001 m. Lietuva ra-tifikavo Konvenciją dėl teisės gauti infor-maciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir tei-sės kreiptis į teismus aplinkos klausimais, sutrumpintai vadina-mą Orhuso konvenci-ja. Orhuso konvenci-jos taikymo klausimas administraciniuose teismuose pirmą kartą iškilo, kai visuomeni- Ričardas Piličiauskas

jus iššūkius Lietuvos universitetams. Tai konkuren-cingumas Europos, pasaulio erdvėje, tarptautinis mobilumas, aukšti dėstymo, absolventų įsidarbinimo ir kiti standartai. Paminėsiu keletą aspektų, kurie yra svarbūs tobulinant teisininkų rengimą.

Vienas iš tokių aspektų yra artes liberales išsilavinimas. Artes liberales išsilavinimas, jo samprata yra kilusi iš senovės Graikijos. Ar žinote, kuo iš esmės skiriasi senovės Graikijos laisvas žmogus nuo vergo? Jis skiriasi išsilavinimu. Kai kurie vergai turėjo pa-kankamai gerus gebėjimus ir kaip amatininkai galėjo būti geresni specialistai už savo šeimininkus. Bet jie niekada negalėjo įgyti artes liberales išsilavinimo, tai yra laisvo žmogaus išsilavinimo. Kitaip tariant, liber-alaus išsilavinimo tikslas yra mokymas komunikuoti, mąstyti. Tai yra asmenybės formavimas, pilietiškumo ugdymas, tolerancija, sugyvenimas globalioje visuomenėje, platesnių pažiūrų ir interesų ugdymas. Išsilavinimas yra tam tikra prasme nuolatinis augimas ir tapsmas. Ar mes šiame kontekste galime sakyti, kad mūsų rengiami teisininkai yra visapusiškai išsilavinę, etiškai ir pilietiškai atsakingi, kūrybingi ir verslūs, kritiškai vertinantys permainas, konstruktyviai veikiantys dinamiško gyvenimo sąlygomis, gebantys tobulėti visą gyvenimą?

Kalbant apie liberalų išsilavinimą, svarbūs du aspektai: tai tarpdalykiškumas ir tarptautiškumas. Čia norėčiau priminti kaitinamos varlės paradoksą: jeigu varlę įmestume į karštą vandenį, pajutusi karštį, ji iššoktų. Bet jei varlę kaitintume vandenyje labai iš lėto, ji nuo šilumos užmigtų ir žūtų nuo karščio. Iš lėto kaitinama ji nepajustų grėsmės gyvybei.

Tai pasakytina ir apie sistemą, kuri yra uždara, ku-rioje nėra tarpdalykinio požiūrio, vertinimo iš šalies, pasitikrinimo... Dėl to reikalingas ir tarptautiškumas. Tai nereiškia, kad užsieniečiai yra geresni specialistai, arba kad jie žino kokius stebuklingus receptus. Tai tiesiog galimybė pasitikrinti sistemos vertę diskusi-joje, dialoge ir nustatyti, ar viskas pakankamai gerai funkcionuoja. O gal yra būdų tobulėti. Manyčiau, kad išsilavinime šie du aspektai yra labai svarbūs.

Kalbėdama apie teisininkų rengimo reglamentą Lietuvoje, paminėčiau keletą teisės aktų: tai teisės studijų krypties aprašas, kuris reglamentuoja, kokia turi būti studijų programa, 2008 m. vasario 20 d. Konstitucinio Teismo nutarimas dėl teisinio išsilavinimo reikalavimų asmenims, norintiems įstatymo nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas, ir kai kurie poįstatyminiai teisės aktai (pvz., kvalifikaciniai reikalavimai teisėjams). Teisės studijų krypties apraše numatyta, kad bendrieji universitetiniai studijų da-lykai, tokie kaip filosofija, sociologija, užsienio kalba, lotynų kal-ba ir kt., turėtų sudaryti ne mažiau kaip 10 studijų kreditų. Išverčiant iš akademinės kalbos, tai būtų maždaug du, trys dalykai per visą studijų programą, o tai ne daugiau kaip 5%. Žinoma, šis aprašas yra pakankamai liberalus ir universitetai savo ruožtu gali programą išplėsti, ją praturtinti.

LIETUVOS TEISINĖ SISTEMAIr jie tai daro, nors universitetams tai daug bran-giau kainuoja. Tokiu būdu pati studijų programa gali tapti mažiau patraukli studentui dėl to, kad brangesnė, ilgesnė, ir sudėtingesnė. Taigi bendra-jam išsilavinimui tiek Konstitucinio Teismo nuta-rime, tiek apraše yra skiriama labai mažai dėmesio. Kita vertus, Europos ir pasaulio šalių patirtis rodo, kad kalbant apie teisininkų rengimą, reikšmingi yra trijų rūšių studijų rezultatai. Tai tie patys specialieji gebėjimai, visų teisės šakų išmanymas ir bendroji kompetencija (užsienio kalbos mokėjimas, darbas komandoje, bendravimo, erudicijos, profesinės veik-los etikos reikalavimai).

Dabartinėse programose ir teisininkų rengimo praktikoje daugiausia dėmesio skiriama specialie-siems gebėjimams - ar žmogus išmano teisės šakas. Bemaž nekreipiama dėmesio į etikos reikalavimų ar vertybinių nuostatų ugdymą, paliekant studentui galimybę augti pačiam. Taigi labai mažai dėmesio skriama bendrajam išsilavinimui.

Noriu palinkėti, kad teisinę sistemą kurtų lais-vi, išsilavinę, pilietiškai atsakingi žmonės, turintys polinkį nuolat tobulėti.

65

nė organizacija, tiesiogiai remdamasi šios konvenci-jos nuostatomis, išreiškė norą ginti viešąjį interesą. Šis visuomenės kreipimasis paskatino teisėjų dis-kusijas. Teisėjai svarstė, ar tam, kad visuomeninės organizacijos galėtų kreiptis į teismą, gindamos vie-šąjį interesą, reikalinga, jog nacionalinių teisės aktų leidėjas parengtų nuostatas, leidžiančias visuome-ninėms organizacijoms dalyvauti teismuose ginant viešąjį interesą. Kita vertus, teisėjai, siekdami suda-ryti veiksmingas galimybes visuomenei ginčyti pri-imtus sprendimus aplinkos klausimais, neatmetė kai kurių Orhuso konvencijos nuostatų tiesioginio taiky-mo galimybės. Džiugu, kad laimėjo teisėjų pozicija, lėmusi, jog visuomeninės organizacijos vis dėlto tam tikrais atvejais gali ginti viešąjį interesą, tiesiogiai remdamosi ir Konvencijos nuostatomis.

Mano nuomone, visuomeninių organizacijų daly-vavimas ginant viešąjį interesą yra itin reikšmingas, prisidėjęs prie teigiamų pokyčių valstybėje. Svarbu sudaryti veiksmingas galimybes visuomenei ginčyti valdžios įstaigų sprendimus aplinkos klausimais – taip didėja šių įstaigų atskaitomybė ir skaidrumas. Todėl šiuo aspektu visuomenės dalyvavimas yra ne-abejotinai pozityvus dalykas.

Apžvelgęs aplinkos apsaugos srityje veikian-čių visuomeninių organizacijų kreipimusis, ga-liu drąsiai teigti, kad visuomenės dalyvavimas teismuose pagerino aplinkos apsaugą, suteikė naują dinamiką visuomenės ir viešosios valdžios santykiams demokratinėje visuomenėje, patobu-lino žmogaus teisių apsaugos standartus. Mano manymu, šis procesas turėtų būti skatinamas ir valstybės palaikomas, nes administraciniuose teismuose matome viso to didelę naudą.

Kalbant apie kitas visuomenės dalyvavimo administraciniuose teismuose formas, pažymė-tina, kad jos gali būti labai įvairios. Visuomenė galėtų būti įtraukiama į kai kurių bylų svarsty-mą patarėjų statusu. Pavyzdžiui, administraci-niai teismai nagrinėja normines administracines bylas, kuriose tikrinama, ar valdžios įstaigos priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Ši veikla šiek tiek panaši į Lietuvos Respu-blikos Konstitucinio Teismo darbą. Laikydamas vi-suomenines organizacijas teismo draugais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra kreipęsis į tam tikras visuomenines organizacijas, siūlydamas pateikti rašytines pastabas dėl norminio administra-cinio akto, susijusio su aplinkosauga, teisėtumo.

Verta atkreipti dėmesį, kad nuo 2004 metų, kai pirmoji su aplinkos klausimais susijusi byla pateko į teismą, visuomeninių organizacijų kompetencija aplinkos apsaugos srityje žymiai sutvirtėjo, jos įga-vo žinių ir patirties, o ir teismui teikiami argumentai pastebimai stiprėja ir gerėja. Visuomeninės organi-zacijos turi tam tikrų ekspertinių žinių bei patirties, kad kvalifikuotai padėtų racionalizuoti teisės aktus

ir didinti valdžios įstaigų bei jų pareigūnų priimtų sprendimų skaidrumą, todėl administraciniai teis-mai yra pasirengę bendradarbiauti su visuomeninė-mis organizacijomis.

Teigiamų rezultatų gali būti pasiekta ir visuome-nės atstovams dalyvaujant teismuose vykdant teisin-gumą. Administraciniuose teismuose pati didžiausia nauda būtų pasiekta, jei visuomenės atstovai daly-vauti konkrečiose bylose būtų parenkami atsitiktine tvarka. Juos reikėtų atrinkti objektyviai iš įvairių so-cialinių grupių. Be kita ko, vertėtų paskatinti ir pilie-čių aktyvumą, parenkant jų atstovus, pavyzdžiui, iš paskutiniuose rinkimuose dalyvavusiųjų sąrašo.

Platesnis visuomeninių organizacijų ir adminis-tracinių teismų bendradarbiavimo modelis galėtų ne tik pagerinti visai visuomenei aktualių klausimų sprendimą, bet ir sustiprinti pasitikėjimą valdžios įstaigomis, teismų veikla bei pačia teisine valstybe. Pritartina ir mokslininkų nuomonei, kad visuomenės dalyvavimas užtikrintų teismų praktikos apsaugą nuo technokratijos, suteiktų galimybę priimant teis-mų sprendimus panaudoti įvairesnę gyvenimišką patirtį, atliktų svarbią edukacinę funkciją, objektyvią pozityvios informacijos apie teismus sklaidą.

Kita vertus, vykdant pokyčius šioje srityje, reikia elgtis labai atsargiai bei įvertinti įvairius argumen-tus. Teismų sistemai yra būtinas stabilumas, kurį svarbu užtikrinti dinamiškoje visuomenėje, kurioje vertybės labai greitai keičiasi. Būtina gerai pasver-ti, kokiose bylose visuomenės atstovų dalyvavimas būtų veiksmingas ir kokiu būdu jie galėtų dalyvauti teismuose.

Visuomenės dalyvavimo skatinimas, kaip jau minėta, labai pozityvus, tačiau ne vienintelis būdas gerinti administracinės teisinės kontrolės sistemą. Nesuklysiu teigdamas, kad viena svarbiausių jos ge-rinimo prielaidų yra veiksmingi ir kokybiški teisės aktai, kurie atitinka juose nustatytus tikslus ir yra naudingi visuomenei. Kaip pavyzdį norėčiau glaus-

Teisininkai konferencijoje “Lietuvos tesinė sistema”

POZICIJA

66

Tarptautinės teisės ir verslo mokyk-los Teisės fakulteto dekanas, dak-taras Vytautas Šulija: skundas nenagrinėjamas, nes nėra finansavimo, veltui niekas nenori dirbti...

SPECIALIZUOTŲ TEISMŲ, ADMINISTRACINIŲ GINČŲ

KOMISIJŲ POREIKIS TEISINĖJE SISTEMOJE

Esu docentas. Pristatysiu mūsų mokyklos nuomonę dėl specializuotų teismų ir ikiteisminių ad-ministracinius ginčus nagrinėjančių komisijų.

Pirmiausiai mokykla akcentuoja, jog speciali-zuotieji teismai yra reikalingi. Ginčai kyla dėl viešojo administravimo, t.y. dėl specifinės srities. Šiems ginčams nagrinėti turėtų būti speciali teisena ir spe-cialieji teismai. Visuomenėje yra įvairių nuomonių dėl tokios sistemos poreikio. Mūsų mokyklos mokslininkų principinė nuostata yra ta, kad speciali-zacija būtina.

Gal ji galėtų būti tokia kaip Vokietijoje, kur specializuotų teismų kur kas daugiau. Tačiau pati spe-cializacija, bent jau administracinių aktų teisėtumo kontrolės klausimu, mūsų mokyklos teigimu, turėtų būti. Šiuos motyvus grindžiame pasauline praktika, pirmiausiai Europos. Čia esama įvairių sistemų. Dominuoja sistema, kurioje veikia administraci-niai teismai. Kai kuriose šalyse, kaip Anglija, nėra administracinių teismų. Yra administraciniai tribuno-lai, pakeičiantys administracinius teismus. Tačiau

tai aptarti valstybėje gana išplėtotą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarką. Asmenys turi galimybę bylinėtis mokestinių ginčų ir administracinių ginčų komisijo-se. Galimas ir žinybinis ginčų nagrinėjimas – asmuo, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus pati-krinimo aktu, mokesčių bylose gali šį aktą apskųsti centriniam mokesčių administratoriui. Tačiau šioje srityje pastaruoju metu pastebima itin didelį nerimą kelianti įstatymo spraga – žinybinis ginčų nagrinėji-mas mokesčių bylose nėra ribojamas laiko požiūriu. Kai kurios bylos nagrinėjamos ir po 4−6 metus. Mo-kesčių inspektoriaus vykdomo patikrinimo įmonėje laikas yra apribotas. Tačiau savo patalpose mokesčių inspektorius jokių apribojimų neturi. Yra stulbinan-čių faktų, kai įmonė tikrinama 6 metus. Pažymėtina, kad ilga mokestinių ginčų nagrinėjimo trukmė yra nesuderinama su Europos žmogaus teisių ir pagrin-dinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 da-lyje įtvirtinta teise į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, laikas, kol vyksta žinybinis ginčo nagrinėjimas, pridedamas prie bendro teisminio na-grinėjimo laiko. Belieka tik apgailestauti, kad šią Teis-mo praktiką padėjo suformuoti ir skundas, paduotas prieš Lietuvą. 2011 m. sausio 18 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą byloje UAB „Ri-koma“ prieš Lietuvą (Pareiškimo Nr. 9668/06), kuria-me buvo nustatytas Europos žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką) pažeidimas dėl mokestinių ginčų nagrinėjimo trukmės. UAB „Rikoma“ byloje mokes-tinių ginčų nagrinėjimas truko beveik 8 metus – mo-kesčių inspekcijoje, Mokestinių ginčų komisijoje ir dviejų pakopų teismuose. Nors administraciniai teis-mai ir sparčiai išnagrinėjo ginčą, tačiau dėl pernelyg užtęsto mokesčių patikrinimo bendras mokestinio ginčo nagrinėjimo laikas buvo nepateisinamai ilgas. Dėl to ypač svarbu, kad valdžios institucijos visais lygmenimis tinkamai vykdytų savo pareigas. Nesant valdžios institucijoms nustatytos įstatyminės parei-gos išnagrinėti ginčą per trumpiausią laiką, susidaro prielaidos pažeisti žmogaus teises. Todėl šioje srityje ypač svarbu tobulinti teisinį reguliavimą, pavyzdžiui,

LIETUVOS TEISINĖ SISTEMA

Teismų, prokuratūros ir teisėtvarkos institucijų atstovai konferencijoje “Lietuvos tesinė sistema”

nustatant Lietuvos Respublikos mokesčių adminis-travimo įstatyme tam tikrus apribojimus, taikomus mokestinių ginčų nagrinėjimo trukmei.

Pabaigoje norėtųsi pabrėžti, kad žmogaus teisių ir laisvių apsauga turėtų tapti administracinės teisi-nės kontrolės sistemos branduoliu. Kiekvienas gin-čo atvejis visuose valdžios lygmenyse turėtų būti atidžiai vertinamas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nubrėžtas konstitucingumo gaires, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisin-gumo Teismo suformuotus žmogaus teisių gynimo standartus. Pažymėtina, kad administraciniai teis-mai skiria didelį dėmesį žmogaus teisių ir laisvių nuo neteisėtų viešosios valdžios veiksmų apsaugai bei aktyviai naudojasi įstatymų leidėjo suteikta teise kreiptis į Konstitucinį Teismą, kilus pagrįstoms abe-jonėms, kad įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, gali pažeisti konstituci-nes žmogaus teises.

67

daugelyje šalių vyrauja sistemų atskirumas, t.y. veikia atskira administracinių aktų ginčijimo sistema. Šalys, kurios neturi administracinių teismų, laikui bėgant pasirenka specializuotų teismų sistemą. Pažymėtina, kad pasirinkusios specializuotus teismus, jos siste-mos nebekeičia. O tai patvirtina, kad mūsų nuomonė sutampa su daugelio šalių principine nuostata - spe-cializacija teismuose būtina.

Kitas dalykas - tarptautinių ekspertų nuomonė. Jų galima surasti. Administracinė teisena nagrinėja specifines bylas. Pvz., nėra ginčo tarp bendrijos pirmininko ir bendrijos nario, bet yra ginčas dėl administracinių aktų teisėtumo. Tuos ginčus galima išvardinti. Bet neskaitysiu paskaitos ir nevardinsiu, kokios būtų nagrinėjamos bylos. Tai specifinės bylos, nagrinėjamos administracinių aktų teisėtumo klausi-mais. Ši specifika reikalauja taikyti specifinius prin-cipus. Pateiksiu konkretų pavyzdį, kai pažeidžiama procedūra. Bendros kompetencijos teismai vis tiek mėgina rasti racionalų grūdą. Jie tikrina, kaip iš esmės teismui būtų teisingiau, ekonomiškiau, taiko CK 5 str., sprendžia ginčą nepaisydami procedūros pažeidimo. O administraciniuose teismuose teisėjas turėtų būti aktyvus pareiškėjo pusėje (taip bent jau turėtų būti). Matydamas, kad pareiškėjas neturi ad-vokato, turi padėti jam naudotis suteiktomis teisėmis. Kodėl to daryti negali bendros kompetencijos teisėjai? Teoriškai gali. Pvz., šeimos bylose. Jie šiose bylose yra aktyvūs.

Kur sprendžiamas norminių aktų teisėtumas, ten ir specifika kitokia. Jei bylinėjasi žmogus dėl indivi-dualaus administracinio akto teisėtumo, teismas turi būti labai aktyvus. Visais atvejais reikalinga specifinė teisena, specifinės procedūros, ir galų gale teisėjai turi specializuotis tam tikrose bylose.

Antra, labai svarbu, kad iki administracinių teismų žmogus galėtų išspręsti savo ginčą ikiteismine tvarka. Pastaruoju metu yra kuriamos institucijos, nagrinėjančios administracinius ginčus. Tos instituci-jos yra specializuotos arba bendros kompetencijos. Turiu galvoje administracines ginčų komisijas, kurių kompetencija iš esmės sutampa su administracinio teismo kompetencija, specializuotas institucijas, kaip mokestinė ginčų komisija, nagrinėjanti mokestinius ginčus, pvz., dėl paties mokesčio apskaičiavimo. Arba socialinio draudimo fondo valdybą, kuri sprendžia ginčus, kylančius iš socialinio draudimo santykių.

Žinybinių institucijų yra pakankamai daug. Mok-slininkai jų priskaičiuoja apie 40. Svarbu, kad tos insti-tucijos labiau bendradarbiautų su teismais. Jei nebūtų specializuotų teismų, tai iš esmės bendradarbiavimas būtų neįmanomas. Su kokiu apylinkės teismu turėtų, tarkime, tartis administracinių ginčų komisija? Arba su kuo turėtų pasidalyti patirtimi Registrų centro dar-buotojai, spręsdami įvairius klausimus.

Specializuotas teismas teiktų papildomą meto-dinę pagalbą, teisėjai tarpusavyje pasitarę patartų, kaip spręsti tą ar kitą klausimą. O šiuo metu gal to susitarimo jie nesilaiko ir skirtingai sprendžia bylas.

Taigi bendradarbiaujama turėtų būti glaudžiau su ikiteisminėmis institucijomis, kurios leidžia išspręsti ginčus iki teismo.

Konkretus pavyzdys. Skundžiama instituci-ja - Nacionalinė mokėjimo agentūra, priėmusi administracinį aktą neskirti reikiamos sumos ir pati apsižiūrėjusi, kad yra neteisi, po skundo padavimo iškart sutinka su skundu. Ar toks ginčas turėtų būti sprendžiamas teisme, taikant sudėtingas civilinio proceso procedūras, su parengiamuoju, pagrindiniu posėdžiu?

Jei kuriama kvaziteismų sistema, akcentuojamas kvaziteismų buvimas, galėtų į tai būti įtraukiama ir visuomenė. Kitas dalykas, kiek visuomenė pati yra linkusi įsitraukti ir sutinka dalyvauti tame procese.

Konkretus pavyzdys. 1999 m. buvo priimtas Administracinių teismų ir administracinių ginčų komisijų įstatymas. Tik 2004 m., t.y. po 5 metų, ap-skrityse buvo įsteigtos administracinių ginčų komisi-jos. Kodėl? Ogi todėl, kad niekas nenorėjo dirbti be atlygio. Todėl bylos nagrinėjamos po 3 mėnesius, nors turi būti išspręstos per 14 dienų. Štai kur slypi bylų nagrinėjimo operatyvumas. Svarbus argumen-tas - žyminio mokesčio nebuvimas. Tai ikiteisminio ginčo nagrinėjimo privalumai. Bet 3 mėnesius byla nesvarstoma, kol pareiškėjas ima skųstis kitoms insti-tucijoms dėl to, kad jo skundas nenagrinėjamas. O nenagrinėjamas, nes nėra finansavimo, veltui niekas nenori dirbti.

Dar vienas pavyzdys. Apskritys panaikintos. Administracinių ginčų komisijos apskrityse taip pat panaikintos. Bet jos gali būti savivaldybėse. Įstatymas leidžia steigti visuomenines administracinių ginčų komisijas savivaldybėse. Savivaldybių yra apie 60, o kur yra administracinių ginčų komisijos? Žmonės sako, kad visuomenė turėtų dalyvauti teisingumo vykdyme, reikia, kad visuomenė būtų įtraukta į tei-singumo vykdymą. Realiame gyvenime iš tikrųjų niekas veltui dirbti nenori, komisijos nesteigiamos arba jos neveikia. Žmogus priverstas kreiptis į teismą, mokėti žyminį mokestį, jei nėra numatyta kokia nors kita specifinė tvarka, pvz., skundas aukštesniam institucijos vadovui. Atsakovas taip pat pasisamdo advokatą, jam tenka atlyginti išlaidas ne tik savo ad-vokatui, bet ir kitos institucijos advokatui.

Todėl mūsų mokykla iš esmės siūlo, kad sistema, kuri buvo pradėta kurti 1997 m., būtų stiprinama. Nereikėtų ardyti administracinių teismų sistemos, galvoti naujų schemų, papildomos kasacijos bendros kompetencijos teisme. Turėtų išlikti taip, kaip yra, bet pati sistema turėtų būti stiprinama sprendžiant ikiteisminių ginčų nagrinėjimo klausimą. Reikia sudaryti galimybę keistis patirtimi Registrų centro, ,,Sodros“ darbuotojams, kad bendradarbiautų, kad kontaktuotų su teismu. Teismai užversti bylomis, todėl turėtų būti kuriamas bendradarbiavimo mecha-nizmas.

Kas kita - proceso nustatymas. Nėra administra-cinio proceso, yra specialūs įstatymai. Specialiame

POZICIJA

68

APIE PADĖTIES VERTINIMĄ,APIE SISTEMINES YDAS

IR JŲ SPRENDIMUSIR APIE TARĖJŲ

ARBA PRISIEKUSIŲJŲINSTITUTĄ

Be reikalo sakome, kad mūsų teisinė sistema yra totalitarinė, sovietinė. Mes galime daug kuo didžiuo-tis, pradedant kai kuriomis lietuviškomis institucijo-mis, baigiant istoriniu paveldu. Jei kas tyrinėtų teisės raidą pasaulyje, rastų vienintelius XVII a. šaltinius, kuriuose yra lietuviškų tekstų įrašai: ne lenkiškų, o

būtent lietuviškų. Nereikėtų savęs menkinti. Į praeitį galime atsigręžti pakelta galva.

Šiandien turime visko. Manau, teisūs visi, kurie sako, jog teismai dirba labai blogai. Bet teisūs ir tie, kurie sako, kad teisėjai yra pasišventę ir atsidavę dar-bui. Problema ta, kad sistema dar neveikia taip, kad blogai dirbantys žmonės patirtų savo blogo darbo pasekmes, o gerai dirbantys galėtų atsikvėpti ir len-gviau dirbti. Nenoriu kartoti N. Chruščiovo frazės, jog kadrai lemia viską. Manau, jie lemia tikrai daug. Noriu dar kartą visus pasveikinti dėl Kauno teisėjų pozicijos, kurie pareiškė, jog su klastotojais jiems ne pakeliui. Tai pirmas kartas, kai teisėjų bendruomenė paskelbė labai aiškią žinią. Tai turėtų suteikti dau-giau pasitikėjimo teismais. Stebėdamas pastarųjų metų teismų pirmininkų ir teisėjų kaitą, įžvelgiu ge-ras perspektyvas.

Dėl sisteminių ydųManau, kad iš gerai dirbančių, sąžiningų teisėjų

galime reikalauti gerų rezultatų tik tada, kai jie pa-jėgs savo darbą atlikti jei ne per 8 val., tai per 9 ar 9 su puse valandos per dieną. Šiandien turime teisėjų, kurie, nuoširdžiai dirbdami kasdien po 15 valandų, nepajėgia aprėpti viso darbo krūvio. Sunku tikėtis, kad sudėtingose bylose jie gali išsaugoti kūrybišku-mą ir draugiškumą kiekvienam klientui. Tam reikia ypatingų galių. Todėl, mano nuomone, jei įmanoma, reikia atskirti paprastas, nesudėtingas bylas, kurios sudaro ekonomistus bauginančią statistiką, nuo su-dėtingų bylų, kuriose sprendžiami žmogaus laisvės klausimai. Reikia sudaryti sąlygas teisėjams, kad jie pajėgtų skirti daugiau laiko sudėtingoms byloms, neapkrauti jų beprasmiu biurokratiniu darbu, ku-rio daug nagrinėjant paprastas bylas. Džiaugiuosi kai kuriais šia linkme padarytais sprendimais. Nuo sausio 1 dienos Lietuvos Vyriausiasis administraci-nis teismas nebenagrinėja smulkių administracinių pažeidimų bylų. Apie 15 proc. sumažėjo teismų dar-bo krūvis, nes atsirado galimybė žmogui susitaikyti su valstybe: jei žmogus neginčija paskirtos bausmės ir pažeidimo, jis sumoka tik pusę minimalios bau-dos, žinodamas, kad kitą kartą bus labiau nubaustas. Padidėjo ir pasitikėjimas policijos pareigūnais, kurie tiesiogiai su tuo susiję - žmonės patenkinti, nes į juos irgi žiūrima pagarbiau.

Ta pati situacija dėl antikorupcinių nuobaudų: policininkas siūlo sumokėti pusę baudos, jeigu pi-lietis neginčija pažeidimo. Ir tai daroma oficialiai, legaliai.

Taigi yra įvairių sprendimų. Norint, kad teisėjai gerai dirbtų sudėtingose bylose, reikia juos išlaisvin-ti nuo beprasmio darbo bylose, susijusiose su hipote-ka, leidimu įkeisti būstą esant nepilnamečiam vaikui, teismo įsakymais ir daugeliu kitų.

Paradoksas, bet realybėje visuomenė pasitiki teis-mais labiau negu juos vertindama per apklausas. Pasakysiu kodėl.

Remigijus Šimašius

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius: realybėje visuomenė labiau pasiti-ki teismais negu juos vertindama per apklau-sas...

LIETUVOS TEISINĖ SISTEMAadministracinių bylų teisenos įstatyme, be teismų, yra numatytos tik administracinių ginčų komisi-jos. Bet, kaip jau minėjau, ikiteisminių institucijų yra apie 40. Jose reglamentuoti savi specifiniai pro-cesai, kurie labai skiriasi nuo teismų procesų. Pvz., pareiškėjas, kreipdamasis į instituciją, turi suformulu-oti reikalavimą, ko jis konkrečiai prašo iš institucijos. Jeigu institucijos reglamentas vienoks, tai jo prašymai ir sprendimai ikiteisminėje institucijoje yra vienokie, o teisme yra kitokie. Pvz., ar gali, ar negali ikiteisminė institucija panaikinti skundžiamą aktą, jeigu jos reglamente tai neapibrėžta? Šiuo klausimu net patys teismai nesutaria. Viena kolegė sako: gali, kita – kad ne. Jeigu gali, tai pareiškėjas, atėjęs į teismą, nesutik-damas su kvaziteismo sprendimu, turi iš naujo formu-luoti savo reikalavimą, iš naujo motyvuoti ir bylą tarsi pradėti iš naujo. Sistema turėtų būti labiau integruota viename procesiniame kodekse, numatyta viename įstatyme, kur teismai nebūtų atskirti nuo ikiteisminių institucijų.

Be to pati visuomenė turėtų noriau įsitraukti, ir nepakanka tik noro. Visuomenei turėtų tarnauti sistema.

69

Jei kalbėtume ne apie baudžiamąsias, o apie civi-lines bylas, Lietuvoje yra bene mažiausia ginčų, ku-riuos sprendžia komercinis arbitražas. Tai beveik ne-veikiantis institutas, kuris nagrinėja minimalų bylų skaičių, nors komercinių santykių dalyviai turi visas galimybes sudaryti arbitražines išlygas. Tačiau tų, kurie gali sudaryti arbitražines išlygas ir pasirinkę arbitrus spręsti ginčus komerciniame arbitraže, yra labai mažai. Trukdo sisteminės kliūtys. Tikiuosi, kad Seimas ir Komercinio arbitražo įstatymas suteiks mums daugiau galimybių.

Apie tarėjus ir prisiekusiuosiusIstoriškai žvelgiant, nepasitikėjimas teismais eg-

zistavo visuomet, dėl to ir atsirado tarėjai arba prisie-kusieji. Visuomenės nepasitikėjimas teismais nebū-tinai yra radikalus. Amerikoje prisiekusieji atsirado dėl to, kad žmonės puikiai suvokė, jog nagrinėjant fakto klausimus, t.y. sprendžiant, kaltas ar nekaltas asmuo, įrodymų pakankamumas įgyja didelę svar-bą. Tai labai subtilus dalykas: niekada negali būti visiškai tikras, ar pakankamai pasvėrei kiekvieną įrodymą. Todėl papildomos grupės asmenų įtrauki-mas į nagrinėjamą bylą suteikia papildomą garanti-ją. Tokia ir buvo prisiekusiųjų instituto atsiradimo priežastis.

Tarėjai kontinentinės teisės tradicijoje atsirado siekiant įtraukti specialistus į bylos nagrinėjimą. Teisingumo ministerijos specialistai šiuo metu ren-gia Konstitucijos projekto išvadas, svarsto tarėjų ir prisiekusiųjų klausimą, analizuoja, kaip ši sistema galėtų funkcionuoti.

Klausimų yra daug. Kol kas sukūrėme tam tikrą problemų sprendimo matricą. Yra septynios labai svarbios klausimų grupės, į kurių kiekvieną privalės būti atsakyta. Pvz., ar visose, o jei ne, tai kokiose by-lose turėtų dalyvauti tarėjai ar prisiekusieji? Kokius sprendimus priimant, kokios instancijos teisme, koks tarėjų statusas - sprendžiamojo ar patariamojo bal-so teise ir t.t. Ar jie bus nuolatiniai, ar nenuolatiniai, kaip bus atrenkami, ar jų dalyvavimas privalomas? Jei kviečia dalyvauti tarėju savanorišku pagrindu,

ar už tai bus apmokama? Ir daugybė kitų klausimų. Vieni teigia, kad teisinei sistemai papildomai tai kai-nuos 150 milijonų litų per metus, kiti – kad daug ma-žiau, o efektas mažai skirsis nuo dabartinio.

Galiu patvirtinti: į šiuos klausimus ieškoma at-sakymų. Manau, kad pateikus specialistų išvadas šioje istorijoje dar nebus padėtas taškas. Problemos jautrios ir politiniu, ir visuomeniniu aspektu. Ma-nau, bus apie ką padiskutuoti Seime, tiek svarstant Konstitucijos keitimo siūlymus, tiek kitus įstatymų projektus

Dėl teismų darboKaip redakciją informavo LR Teisingumo mi-

nistras R. Šimašius, birželio pabaigoje Seimas po beveik dvejų metų svarstymo galiausiai sutiko mo-dernizuoti teismų darbą, leisti elektroninėmis prie-monėmis užtikrinti patogų, greitą ir taupų bylų na-grinėjimą bei perkelti į elektroninę erdvę varžytinių procesą. Šias priemones Civilinio proceso kodekso (CPK) projekte jis siūlęs dar 2009 metais.

Džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti, jog elektroniza-vimo ir kitų modernių priemonių pagalba galėsime sumažinti teismų darbo krūvius, teismai galės spar-čiau spręsti bylas bei vykdyti teisingumą nedidinant teisėjų skaičiaus, o išnaudojant modernias priemones. Tokių pokyčių tikrai nusipelnė visi Lietuvos piliečiai, verslas bei teismai. Įstatymu įtvirtinta galimybė žmo-gui visus su byla susijusius dokumentus perduoti teismui ir iš jo gauti elektroniniu būdu. Taip asmuo ir teismas greičiau ir patogiau gaus visą su nagrinė-jama byla susijusią informaciją, bus sutaupyta laiko ir pinigų, nes nebereikės krūvos popierių siuntinėti paštu. Kai kuriems subjektams - advokatams, antsto-liams, notarams, valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, finansų įstaigoms bei draudimo įmonėms teismas procesinius dokumen-tus teiks vien elektroninių ryšių priemonėmis.

Į elektroninę erdvę keliasi ir antstolių vykdomas turto pardavimo iš varžytinių procesas. Internete atliekami pardavimai ne tik padės užtikrinti, kad tai būtų daroma sąžiningai ir skaidriai, pritraukti dau-giau varžytinių dalyvių ir garantuoti jų aktyvesnį varžymąsi, bet ir sudarys didesnes galimybes turtą parduoti už aukščiausią kainą.

Įstatyme taip pat numatyta, kad teismai galės paprasčiau, pigiau ir greičiau nagrinėti tipines by-las, pvz., dėl laiku nesumokėtų mokesčių. Teisėjai jas spręs elektroninėje sistemoje, kurioje prašymai išduoti teismo įsakymą iš žmonių suplauks elek-troniniu būdu. Žmogui nebereikės nešti popierinio prašymo į teismą, o teisėjas greitai ir patogiai priims sprendimą.

Paprasčiau planuojama organizuoti ir liudytojų apklausą. Kuomet liudytojui dėl vienų ar kitų prie-žasčių sudėtinga dalyvauti posėdyje, jis galės būti apklausiamas vaizdo konferencijos, telekonferencijos ar panašiu būdu.

Teismų atstovai konferencijoje “Lietuvos tesinė sistema”

POZICIJA

70

Alfonsas Butė

Teisininkas Alfonsas Butė: visuomenė teismų ir jų darbo rezultatų nekontroliuoja...

PAGRĮSTA BAUSMĖ NEPIKTINA

Tėvynės samprata kiekvienam iš mūsų siejasi su gimtine, vaikyste, tėvais ir seneliais, kurie mumis rū-pinosi, globojo ir mylėjo. Kiekvienas iš mūsų prisi-mena ir pirmąją klasę, ir griežtus ar nelabai griežtus mokytojus. Susimąstykime, kuriuos labiau gerbiame? Ar tuos, kurie nuolaidžiavo ir tuo metu buvo geri, ar tuos, kurie mokė ir mokėjo išreikalauti, net baudė, bet išmokė. Manau, visiems atsakymas aiškus. Visi prisimename tuos, kurie kažką mums davė - žinių, gerumo pamokas, širdies šilumą, nors ir buvo griež-ti. Tuos, kurie nuolaidžiavo ir nieko nedavė, mes tie-siog pamirštame. Ne veltui sakoma, kiek duosi, tiek ir gausi.

Ne veltui tėvynė yra tapatinama su motina - švel-nia, linksma ir liūdna, guodžiančia, baudžiančia, bet visuomet be išlygų mylinčia ir todėl be išlygų teisin-ga savo vaikams. Pamotės vaizdas lietuvių tautosa-koje ir dainose kitoks. Ne todėl, kad ji būtų blogas žmogus. Tiesiog pamotė nėra teisinga našlaitėlės at-žvilgiu. Tik todėl, kad ji nėra teisinga, tapatinama su ragana. Visi jai bloga linki. Galop ji galą gauna. Čia galima padaryti išvadą, kad niekas taip neskaudina, kaip neteisybė. Todėl neteisėtai paskirta bausmė, kad ir kokio dydžio būtų, neužmirštama praėjus dauge-liui metų. Tuo tarpu pagrįstai skirta bausmė, nors ir nemaloni tuo metu, viską apmąsčius nepiktina. Tokia bausmė turi auklėjamąjį poveikį. Šią patirtį galėtume

patvirtinti kiekvienas. Kaizerio Vilhelmo laikais Vokietijoje kareivius

bausdavo fizinėmis bausmėmis. Už prasižengimus nuplakdavo rykštėmis. Bausmės buvo naudojamos ir kitose valstybėse. Pagal to meto bausmių taikymo taisykles, jei kareivis praėjus trims dienoms pasi-skųsdavo, jog nepagristai buvo nuplaktas, gaudavo papildomai rykščių. Tačiau jei pasiskųsdavo praėjus trims dienoms, šių dienų terminologija galima saky-ti pateikdavo savotišką apeliacinį skundą, vyriausia-sis karininkas imdavo tirti bausmės teisėtumą ir jos pagrįstumą. Apie dekabristą P. Pestelį, vėliau daly-vavusį gruodžio sukilime prieš carą, Pietų armijos štabo viršininkas caro Aleksandro žmonai kalbėjo: jis liepė kareivius mušti lazdomis už mažiausią pra-žangą, o kareiviai jį kaip tikrą tėvą mylėjo.

Tai dar kartą sugriauna nuomonę, kad pusė iš be-siteisiančių žmonių pralaimi bylas ir dėl to nepaten-kinti teismais, teisėtvarkos sistemos darbu.

Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Res-publikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (LR Konstitucijos 5 straipsnis). Neanalizuosime trijų pir-mųjų institucijų darbo rezultatų ir visuomenės pasi-tikėjimo jomis, šių institucijų formavimo klausimas niekam nekelia abejonių. Jas formuoja visuomenė. Tačiau to negalima pasakyti apie teisinę sistemą. Teisinės sistemos formavime, jos valdyme visuome-nė nedalyvauja. Išlyga nebent būtų Konstitucinio, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, teisėjų, Generali-nės prokuratūros vadovo paskyrimo procedūros bei teisėjų atrankos komisijos.

Visuomenė nepagrįstai nušalinta nuo teismų dar-bo kontrolės. Vadovaudamiesi nepriklausomumo principu, kurį labai gerai prisitaikė teisinės sistemos vadovai, jie tapo visai nekontroliuojami. Pagal šią sistemą visuomenė privalo tenkintis teisinės siste-mos valdžios darbu ir besąlygiškai jai paklusti. Tei-sinė valdžia, užuot buvusi jungiamąja grandimi tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios bei visuomenės subjektų, apsirūpina tik savo nepriklau-somumu. Ji atitolo nuo savo pagrindinio tikslo arba tiesioginės funkcijos ,,Ginti asmenų, kurių materia-linės ir subjektinės teisės saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, tinkamai taikyti įstatymus teismui na-grinėjant civilines bylas, priimant sprendimus, juos vykdant. Taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčų šalių, aiškinti bei plėtoti teisę‘‘ ( Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 2 straipsnis). Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnis: ,, Ginti žmogaus ir piliečio teises ir lais-ves bei visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nenuteistas.“

Tai aiškiai iškreipia valstybės valdžios grandžių formavimo mechanizmą. Tų grandžių kontrolės ne-buvimas iškreipia visą demokratinių institucijų for-

LIETUVOS TEISINĖ SISTEMATaip pat nebebus ranka protokoluojami teismo po-

sėdžiai – šį darbą privaloma bus atlikti garso įrašymo įranga. Taip bus sutaupyta teismo darbuotojų darbo laiko, sumažinta klaidų bei netikslumų tikimybė, tau-pomi finansiniai ištekliai.

Nepaisant šių gerų permainų, LR Teisingumo ministras R.Šimašius apgailestauja, kad Seime be-svarstant neliko siūlymų taikyti lengvatas tiems, kurie teismuose norės savo ginčus spręsti taikiai – mediacijos būdu, o viešojo intereso apibrėžimas liko nesukonkretintas ir neaiškus (red.).

71

mavimo principą. Vienai grupei suteikia nepagrįstų privilegijų, o tai, mano nuomone, prieštarauja Lietu-vos Respublikos Konstitucijai.

1995 m. pašalinus iš teismų sistemos tarėjus, teis-muose nebeliko nei simbolinių visuomenės atstovų. Praėjus vos penkeriems metams po nepriklausomy-bės atkūrimo teisinei sistemai, kurioje dirbo dau-guma buvusių sovietinių tarnautojų, buvo išduotas milžiniškas pasitikėjimo kreditas sprendžiant pačias aktualiausias atsikūrusios valstybės gyvenimo ir iš-gyvenimo problemas. Nuo 2003 m. įsigaliojus nau-jiems Civilinio ir Baudžiamojo proceso kodeksų re-voliuciniams pakeitimams, kurie sugriežtino, o tiks-liau apsunkino įsigaliojusių teismų nuosprendžių, sprendimų, nutarčių apskundimą, šis pasitikėjimo kreditas buvo dar daugiau padidintas ir net viršijo demokratiniu požiūriu išsivysčiusių valstybių pasi-tikėjimą teisės pareigūnais. Visa atsakomybė už Lie-tuvos valstybės saugomas žmogaus teises ir laisves teko Lietuvos teisinei sistemai, pareigūnams, iki-teisminio tyrimo įstaigoms, prokurorams, galiausiai teismams. Šios atsakomybės rezultatai tapo teismų sąžinės reikalu. Kitaip tariant, teisinė sistema tapo visiškai autonomiška, niekam nepavaldi. Visuome-nė tapo jos eksperimento auka ar bandymų objektu. Šiuos pokyčius kai kas visai nepagrįstai tapatina su Prezidento R. Pakso nušalinimu. Nuo to laiko visuo-menės pasitikėjimas teismais smuko iki žemiausio lygio Europoje. Pasitiki - 15 proc. gyventojų, o nepa-sitiki – 78 proc. (,, Eurobarometro“ 2009 m. tyrimų duomenys).

Mintis apie trijų institutų įtvirtinimą kaip vieną iš teismų kontrolės formų nėra nauja. Tačiau iki šių institutų įtvirtinimo, mano nuomone, reikia padaryti tam tikrus namų darbus arba tai, kas būtina. To neat-likus, daug lėšų, kurių reikia tarėjų institutui įsteigti, tarėjų korpusui suformuoti, jų darbui apmokėti, ne-duos reikiamo rezultato.

Pirmiausia, Civilinio proceso kodekse reikėtų pakeisti daugybę teisės normų, reglamentuoti šio instituto sąveiką su teismo posėdžio pirmininku, įrodymų vertinimu, sprendimo priėmimo metodika. Aukštesnės instancijos teisme, kur bylą nagrinėja tri-jų teisėjų kolegija, irgi reikia nustatyti santykius su kolegija. Tad reikėtų koreguoti daug civilinio proce-so kodekso normų.

Teismų posėdžiai vyksta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo, Civilinio proceso kodek-sais, t.y. reglamentu, kuriame smulkiai nurodoma, kas kaip vyksta, kas turi teisę daryti vertinimus esan-čiose bylose. Taigi atsiradus tarėjams, jeigu teismai vadovausis tais pačiais kodeksais, reglamentuosian-čiais teismų procesų eigą, nesant kiekvienos teismų nutarties, sprendimų kontrolės mechanizmų, dides-nės pažangos tikėtis neverta.

Sunku paneigti akivaizdų faktą, kad žmonių nusi-vylimas valstybės teisine sistema padidėjo būtent įsi-galiojus Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. vasario

28 d. priimtam ir nuo 2003 m. įsigaliojusiam Civilinio proceso kodeksui ir 2002 m. kovo 14 d. patvirtinus ir nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Baudžiamo-jo proceso kodeksui, kurio pagrindiniai akcentai yra priimto sprendimo, nuosprendžio neskundžiamu-mas arba vadinamasis teisinis stabilumas valstybėje. Šių kodeksų įsigaliojimas padarė lemtingą posūkį priimtų teisinių nutarčių ir sprendimų, nuospren-džių kontrolės sistemoje. Iki tol palyginti neblogai veikusi teismų nutarčių, nutarimų, nuosprendžių daugiapakopė teisinės kontrolės sistema buvo tie-siog demontuota. Naujasis kodeksas faktiškai įtvir-tino dviejų, o ne trijų (kai kas gali oponuoti) pakopų teisinę sistemą. Lietuvos Respublikos Civilinio, Bau-džiamojo proceso kodeksų tikslą ginti asmenų, kurių materialinės ir subjektinės teisės ir įstatymu saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, tinkamai taikyti įstaty-mus bei aiškinti ir plėtoti teisę, nukėlė į antrą planą. O dažniausiai prieštaringai vertinamą ir suvokiamą pirmosios teismų instancijos nors galimai klaidingų teismų nuosprendžių ir sprendimų stabilumą, kuris neretai vadinamas teisiniu stabilumu valstybėje, de facto, iškėlė į pirmą planą.

Iki naujo procesinio kodekso įsigaliojimo neįsitei-sėjusias pirmosios instancijos teismų nutartis, spren-dimus, nuosprendžius nagrinėdavo apygardos teis-mai. Įsigaliojusias pirmosios instancijos teismų nu-tartis, sprendimus civilinėse bylose apeliacine tvarka irgi nagrinėdavo apygardos teismai. Nuosprendžius baudžiamosiose bylose kasacine tvarka nagrinėdavo Lietuvos Apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiau-siasis Teismas. Galima drąsiai teigti, kad priimtų tei-sinių nutarčių, sprendimų ir nuosprendžių kontrolės mechanizmas realiai veikia. Dėl kiekvieno teismo sprendimo ar nuosprendžio, be apeliacinės instanci-jos, jei kasatorius skundėsi, kad žemesnės instanci-jos teismai nagrinėdami bylas darė procesinių teisės normų pažeidimus, kasacinius skundus priimdavo ir nagrinėdavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Gali-mos teismų klaidos galimybė likti nepastebėtai, pasi-naudojus visomis iki šiol buvusiomis teismų nutarčių ir sprendimų nuosprendžių kontrolės priemonėmis, pagaliau pati korupcijos tikimybė, kai tą pačią bylą nagrinėjo kelios teismo instancijos, buvo minimali.

Siekiant išvengti klaidų teismų sprendimuose iš esmės galima pasinaudoti LR CPK ir BPK nustaty-tomis apeliacinio proceso teisėmis. Asmenys, nepa-tenkinti teismo sprendimu, per tam tikrą laiką gali kreiptis į aukštesnės instancijos teismą dėl pirmos instancijos teismo sprendimo nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka. Apeliacinio proceso metu bylos nagrinėjamos bylų skyriaus pirmininko sudarytos teisėjų kolegijos, iš kurių vienas - pranešėjas. Tiek teisės teoretikų, tiek teisės praktikų teigimu, bylos pranešėjas, ruošdamas bylą nagrinėjimui, gilinasi į šalių išsakomas pozicijas kiekviename bylos epizode, patikrina, kaip pirmos instancijos teismas laikėsi tei-sės bei materialinės teisės kodekso normų, įvertina

POZICIJA

72

Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirminin-kas Vidmantas Žilius ir Lietuvos Žmo-gaus teisių gynimo asociacijos komiteto narys prof. Vladas Vilimas: iki 2050 m. gyventojų sumažės dar apie aštuoniais šim-tais tūkstančių.

VISUOMENĖ NUSPRĘS, KOKIŲ TEISMŲ REIKIA LIETUVAI

2009 m. “Eurobarometro” tyrimai rodo, kad tarp ES valstybių Lietuva atsidūrė paskutinėje vietoje pa-gal visuomenės pasitikėjimą teismais. Šiandien teis-mais pasitiki tik 15 proc. Lietuvos gyventojų, nepa-sitiki per 78 proc. Pagal „Eurostato” atliktus tyrimus emigracija iš Lietuvos yra didžiausia ES. Prognozuo-jama, kad iki 2050 m. gyventojų sumažės dar apie aštuoniais šimtais tūkstančių. Žiniasklaida taip pat prognozuoja, kad susidariusį gyventojų vakuumą

bylos medžiagą, atskirus šalių pateiktus parodymus. Tolesnis bylos likimas priklauso nuo pranešėjo: nors bylą nagrinėja teisėjų kolegija, visi teisėjai turi dide-lį darbo krūvį, tuo tarpu tokios bylos paprastai būna didesnės apimties. Tik pranešėjas ir gali bent minima-liai įsigilinti į bylos esmę, atsižvelgti į apelianto nu-rodytus pirmos instancijos teismo nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Taigi bylos likimas praktiškai priklauso nuo pranešėjo kvalifikacijos, nes likusieji kolegijos nariai yra tarsi patariamieji teisėjai.

Kasacijos pagrindai Lietuvoje yra labai griežti. Tai pripažįsta prof. V. Nekrošius, prof. V. Mikelėnas. Ka-sacija Lietuvoje galima tik tuo atveju, kai yra kasacijos pagrindai. O pagrindas peržiūrėti bylą kasacijos tvar-ka yra: materialinės procesinės teisės normų pažei-dimas, turintis esminę reikšmę vienodam teisės normų aiškinimui, taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisė-to nutarties sprendimo priėmimui, jeigu teismas sprendime, nutartyje nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo su-formuoto teisės aiškinimo praktikos, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai ginčytinu klausimu teisė yra vienoda.

Svarbiausia, kad vienintelė kasacinė institucija - Aukščiausiasis Teismas, yra tiesiog apribota, saistoma pirmos ir antros instancijos, o teisingiau - pirmos instan-cijos priimtų bylos išaiškinimo nustatytų aplinkybių. Ji negali iš naujo peržiūrėti ir nustatyti aplinkybes, kurios yra fakto klausimas. Taigi, kasacine tvarka nagrinė-jant skundus, arba tam, kad skundas būtų priimtas nagrinėti kasacine tvarka, būtina, kad jis atitiktų visus tris išvardintus kasa-cijos pagrindus.

Norėčiau tam prieštarauti remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri yra tiesioginio taiky-mo teisės aktas, ginanti Lietuvos žmonių teises ir lais-ves ir jas užtikrinantis. Šiuo atveju nenumatyta, kad būtų papildomos sąlygos toms teisėms ir laisvėms įgyvendinti.

Kaip matome iš 2.1 punkto, kad kasacine tvarka būtų nagrinėjamas skundas, turi būti ne tik padarytas materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimas, bet ir jo nagrinėjimas turi turėti įtakos tolesniam tei-sės aiškinimui ir taikymui. Galima pasidžiaugti, kad pasikeitus Aukščiausiojo teismo pirmininkui ir, svar-biausia, tapus teisėjų tarybos pirmininku, šis proce-sas pradėjo judėti į gerąją pusę. Toliau analizuojami, klasifikuojami pažeidimai, padaryti nagrinėjant įvai-rias bylas. Žinia, į tai pradėjo reaguoti ir teismai. Tai teikia vilčių.

Analogiški pasikeitimai pastebimi ir Generalinėje prokuratūroje. Ankščiau prokuroras turėjo 10 tyrėjų, o kiekvienas tyrėjas - po 10-15 bylų. Tokiu būdu vie-nu metu prokuroras turėjo 100-150 bylų, kurias, su-prantama, ne visuomet spėdavo ištirti kokybiškai. O

LIETUVOS TEISINĖ SISTEMAprie to pridėkime biurokratinę tvarką, kai šalis pra-šo vienokio ar kitokio teisinio veiksmo, kai tyrėjas derina su prokuroru, klausia jo, prokuroras iš karto neatsako, todėl tyrimas užsitęsia, kol gaunamas at-sakymas...

Paskutiniai poslinkiai, rodantys Generalinio pro-kuroro iniciatyvą, galbūt kai kam ir skausmingi, bet teikia vilčių ir, manau, mąstantys žmonės, norintys keisti ir keistis, tai supras, pateisins.

Norėtųsi visiems čia esantiems palinkėti, kad mūsų konferencija ir joje išsakytos mintys rastų at-garsį tarp žmonių, pareigūnų, kuriems vienaip ar ki-taip pagal tiesiogines pareigybines funkcijas patikėta vykdyti žmonių konstitucinę apsaugą.

Prof. Vladas Vilimas (dešinėje)

73

pirmiausiai užpildys Azijos šalių gyventojai.Lietuva pagal savižudybių skaičių, tenkantį tūks-

tančiui gyventojų, pasaulyje užima antrą vietą.Perspektyvos gana niūrios. Atrodo, viską ban-

doma aiškinti ekonomine, finansine krize, be krizė palietė ne vien Lietuvą. Būdinga tik Lietuvai, kad teisingumą vykdančios institucijos praranda visuo-menės pasitikėjimą. Šiandien Respublikos piliečiai nepasitikėjimą teismais pradėjo reikšti jų sprendimų ignoravimu. Tai jau aiškus teismų, kartu ir valstybės degradavimo požymis.

Panagrinėkime priežastis.Konstitucijos 5 str. rašoma: „Valstybės valdžią Lie-

tuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vy-riausybė, Teismai.” Demokratinėje valstybėje visos valdžių institucijos formuojamos remiantis demo-kratijos principais. Pirmos dvi institucijos Lietuvoje suformuotos nepažeidžiant demokratijos principų: Seimą renka Lietuvos piliečiai, Prezidentą taip pat. Vyriausybę formuoja Seimas ir Prezidentas. Šiose institucijose nuolat vyksta rotacija. Lieka - Teismas, kuris formuojamas ne demokratiniais principais.

Lietuvos Respublikos teismai - viena iš svarbiau-sių valdžios institucijų - vykdo teisingumą valstybės vardu (LR Konstitucija, 109 str.). Jie suformuoti bu-vusių sovietinių teisininkų, visiškai atsiribojant nuo visuomenės. Į teismų įstatymą įtrauktos nuostatos, kurių Konstitucijoje nėra: kad teisėjais privalo būti tik profesionalai. Tokios nuostatos nėra ir Europos Tarybos ministrų komiteto rekomendacijoje Nr. R(94)12., priimtoje 1994 m. spalio 13 d., kurioje kal-bama apie teisėjų nepriklausomumą. Kitaip tariant, tiek Konstitucijoje, tiek ir Rekomendacijoje palieka-ma vietos ir neprofesionaliems teisėjams: prisieku-siųjų žiuri, taikos teisėjams bei tarėjams.

Be to, mūsų teismai pasiskelbė savivaldą. Tokios nuostatos nėra Konstitucijoje ir Europos Tarybos rekomendacijoje. Savivalda galėtų būti teigiamas reiškinys, bet tik tuo atveju, jeigu teismai būtų su-formuoti laikantis demokratiškų principų. Dabar-tinė teismų savivalda tik pagilina jų izoliaciją nuo visuomenės, sudaro sąlygas plisti korupcijai. Lietu-vos gyventojai teismus priskiria prie labiausiai ko-rumpuotų institucijų („Transparency International”: Lietuva - korupcijos pirmūnė. 2010-12-09 www.alfa.lt/straipsnis/10429024/ ).

Net ir sprendžiant šią propblemą referendumu apsiriboti vien tarėjų institucijos įteisinimu teismuo-se jau netikslinga, nes atstatyti demokratiją teismuo-se, o kartu ir valstybėje vargu ar pavyktų. Tai būtų galima padaryti tik visuomenei sudarius galimybę išsirinkti Teismą. Šiuo metu pasirinkimo galimybės yra gana didelės. Į Konstitucijos pakeitimą bei papil-dymą numatoma įtraukti tokias nuostatas: renkami teisėjai, renkami tarėjai, renkamas Aukščiausiasis Teismas, renkamas Generalinis prokuroras.

Šiuo metu formuojama iniciatyvinė grupė, ku-rios pirmas uždavinys bus parengti Konstitucijos

POZICIJA

IX skirsnio kai kurių straipsnių pakeitimo bei papil-dymo preliminarų įstatymo projektą, įtraukiant į jį paminėtas nuostatas, ir supažindinti visuomenę su ruošiamu įstatymo projektu.

Toliau pagal referendumo įstatymo 10 str. 4 punk-tą bus kreipiamasi į Seimo kanceliariją dėl galutinio teksto suderinimo, kaip tai numatyta įstatyme. Po to VRK bus registruojama grupė, kuri turės organizuoti parašų rinkimą referendumui surengti.

Liepos 12 d. LR Prezidentūroje surengta diskusija dėl nacionalinės žmogaus teisių institucijos steigi-mo Lietuvoje perspektyvų, kurioje tarptautinių organizacijų ir Europos valstybių žmogaus teisių institucijų atstovai dalijosi žmogaus teisių gynimo patirtimi.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino dis-kusijos dalyvius, pažymėdama, kad žmogaus teisių apsaugos ir jomis besirūpinančių institucijų stiprini-mas – vienas svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetų. „Žmogaus teisės Lietuvoje turi būti ginamos nuosekliai. Pagarba kiekvieno teisėms, jų iškėlimas ir pripažinimas pamatine vertybe, aiškus valstybės įsipareigojimas ginti ir užtikrinti žmogaus teises – vienas svarbiausių šiuolaikinės demokratinės valstybės bruožų. Žmogaus teisių gy-nimas priklauso ne nuo institucijų skaičiaus, o nuo joms vadovaujančių žmonių vertybinio požiūrio ir jų aktyvumo”, – sakė LR Prezidentė.

Įdomių pasiūlymų siekiant sustiprinti žmogaus teisių priežiūrą pateikė Prancūzijos ir Slovėnijos atstovai. Kalbėta, kad ir kitose valstybėse juntamas valdininkų pasipriešinimas vienyti ir koordinuoti žmogaus teisių priežiūros institucijų veiklą. Ma-noma, kad Lietuvoje koordinuoti tokią priežiūrą ge-riausiai galėtų LR Seimo kontrolieriaus įstaiga.

Būta ir kitokių nuomonių, tvirtinančių, kad seno-sios struktūros nepajėgs įnešti naujų pokyčių, kad tai tik laiko ir lėšų švaistymas, tad geriausia steigti naują

AR POKYČIAI BUS ESMINIAI?

74

Prezidentūroje surengtoje diskusijoje dalyvavo Europos valstybių bei tarptautinių žmogaus teisių organizacijų nariai, Seimo kontrolieriai,

Teisingumo ministerijos ir kitų žmogaus teisių priežiūros žinybų, žmogaus teisių visuomeninių organziacijų atstovai.

koordinacinį organą, kuris apjungtų esamas ir naujas žmogaus teisių organizacijas bei institucijas.

Pasitarime dalyvavo Lietuvos žmogaus teisių aso-ciacijos pirmininkas Vytautas Budnikas. Jo nuomone, kadangi Lietuvoje veikia per 50 visuomeninių organizacijų, kurios rūpinasi žmogaus teisėmis, būtina vienyti šių organizacijų darbą. „Tai didelė visuomeninė jėga”, - teigė jis. Šiuo metu susidariu-si situacija, kai valstybės institucijos žmogaus teisių apginti nesugeba, bet ir neleidžia patiems žmonėms jas ginti.”

LŽTA atstovas paminėjo Orhuso konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo 2001 metais, tačiau jos nuostatų taip ir neperkėlė į nacionalinę teisę. Administraciniai teis-mai negali atsiplėšti nuo praeities – nuo pasenusios teismų praktikos, kai visuomenei nebuvo leidžiama rūpintis aplinka, nelegaliomis statybomis, kultūros ir paveldo vertybėmis. Ratifikavus Orhuso konvenciją ši galimybė atsirado, tačiau administraciniai teis-mai savaip interpretuoja visuomenės teisę dalyvauti sprendžiant aplinkos klausimus ir daugeliu atvejų visuomenės atstovų teises riboja. Reikia pagaliau leisti visuomenei įsitraukti į valstybės valdymą, į

bendruomeninių problemų sprendimą – bus daugiau demokratijos ir tvarkos pačioje valstybėje.

Pritardamas nacionalinės žmogaus teisių insti-tucijos steigimui V.Budnikas pabrėžė, kad svarbu, jog nauja institucija turėtų įstatymų projektų teikimo teisę ir kitus pakankamus įgaliojimus.

“Pozicijos” inf.

75

Bendrijų ir bendruomenių teisių centras

Realybėje bendruomeniškumas dažnai susiduria su prieštara tarp asmens poreikio būti atskiru, unikaliu, savarankišku individu ir grupės kaip visumos interesų. Šiuos prasilenkimus nelengva suderinti, tad gimstantys konfliktai tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės gali būti sprendžiami labai destruktyviai (M.Radušis).

Nepaisant to, visuomenė neturi alternatyvos.Kiekviena tauta, valstybė, bendruomenė, šeima –

bet kuri individų grupė, siekdama išlikti privalo siekti darnaus bendradarbiavimo, laikydamasi visuotinai priimtinų principų ir suderintų taisyklių.

Bendrijų ir bendruomenių teisių centras skatina ir kviečia žmones jungtis į bendruomenes, siekti bendrų tikslų, ugdyti pilietiškumą. Bendruomenės - tai mūsų valstybės ir visuomenės galia, tai tautos išlikimo sąlyga.

Bendrijų ir bendruomenių teisių centras teikia teisinę paramą pavieniams žmonėms ir piliečių grupėms, siekiantiems rūpintis savo būsto, rajono ir miesto aplinka, remia žmonių pastangas vienytis į bendrijas ir bendruomenes.

Kreipkitės adresu: Bendrijų ir bendruomenių teisių centrasLaisvės pr.60-314, LT-05120 VilniusTelefonas 868629820; 862381945Faksas: 5 2460752El. paštas: info@teisiucentras.ltInt.prieiga www.teisiucentras.lt

Išleista knyga “Viešojo intereso gynimas

Spaudos rūmuose”

Spaudos rūmuose įsikūrusios televizijos ir radijo stotys, laikraščių, žurnalų redakcijos ir leidyklos (“Žinių radijas”, “M-1″, “M-1 plius”, “Lietus”, “Radiocentras”, “Relax FM”, “Russkoje Radio Baltija”, “Kelyje”, “Znad Willi”, “Baltijos TV”, redakcijos „Pozicija“,“ Savaitės ekspresas“, „Savaitė“, leidyklos „Margi raštai“ , „Ūlos tėkmė“, „Amžius“, „Mūsų gairės“ ir kt.) susivienijo, įsteigdamos bendriją „Spaudos rūmai“, kuri bendrus interesus gina teismuose.

Mačiau teismų bylas. Tikrai įspūdingas kalnas raštų, kurie dabar suguls į vieną vietą. Tačiau džiugina ta aplinkybė, kad šie prieštaringai vertinami sprendimai dažniausiai būdavo priimami anksčiau vykusiuose teismuose, kai teismai dar nebuvo perpratę, kad žurnalistai ir leidėjai ne šiaip teisiasi, vaizdžiai šnekant, su jiems ant sprando lipančiais verslininkais, bet jie, o tai svarbiausia, gina viešąjį interesą. Tai leidžia manyti, kad Lietuvos teismai, deja, gerais reitingais pasigirti negalintys, dabar pamažu išeina iš šios nepalankios situacijos...

Vytautas Žeimantas, žurnalistas, rašytojas

Knyga pateikiama www.spaudosrumai.lt PDF formatu.4,77 MB.

76