M Y K O L O R O M E R I O UNIVERSITETAS

A L F O N S A S V A I Š V I L A

TEISĖS TEORIJA

VADOVĖLIS

Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas

V i l n i u s 2 0 0 4

J u s t i t i a

UDK 340.12(075.8) Va-112

Vaišvila A. Teisės teorija : vadovėlis. Vilnius: Justitia, 2004. 527 p.

Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisijos rekomenduota 1999 m. rugsėjo 20 d., posėdžio protokolas Nr. 6.

Recenzavo: Mykolo Romerio universiteto Kriminologijos katedros vedėja prof. dr. Genovaitė Babachinaitė

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės katedros vedėjas prof. dr. Saulius Katuoka

ISBN 9955-616-07-5 A. Vaišvila, 2004 UAB „Justitia", 2004

TURINYS

Pratarmė pirmajam leidimui 13

Pratarmė antrajam leidimui 21

ĮVADAS

BENDROJI TEISĖS TEORIJOS CHARAKTERISTIKA 23

1. Naujos teisės sampratos poreikis 23

2. Teisės pažinimas - atviras procesas 24

3. Teisės teorijos istorija 25

4. Teisės teorijos objektas - teisės samprata ir jos funkcionalumą garantuojančių bendrųjų teisės sąvokų sistema (aparatas) 26

4.1 Teisės mokslo uždaviniai ir specifika 27

4.2 Teisės pažinimo specifika 29

5. Teisės pažinimo metodai 33

5.1 Mokslinio metodo samprata: mokslas -

objektyvių žinių gamyba 33

5.2 Filosofinis metodas ir jo priemonės 33

5.3 Sociologinis metodas 36

5.4 Kiti teisės pažinimo metodai 38

5.5 Vieno metodo vyravimo priežastys 42

6. Vidinė teisės mokslo struktūra 44

7. Teisės teorijos vieta teisės mokslų sistemoje: nuo dogmatinės prie mąstančios jurisprudencijos 48

8. Teisės teorija ir teisės filosofija 51

9. Akademinėms teisės studijoms - „smėlio laikrodžio" pavidalas 52

9.1 Vientiso požiūrio stadija 52

9.2 Visumos skaidymo į dalis stadija 52

9.3 Suskaidytos visumos vientisumo

atkūrimo stadija 53

10. Šiuolaikinės teisininko kvalifikacijos ypatumai ..55

11. Valstybė kaip teisės kategorija ..58

TEISĖS TEORIJA

BENDROJI DALIS

T E I S Ė S S A M P R A T A I R J O S R A I D A 5 9

I SKYRIUS

TEISĖ KAIP PROCESAS (KONTINUUMAS) 61

1. Teisės samprata - teisės mokslų įvairovės vienovė 61

1.1 Teisės sampratos santykis su politiniu režimu 62 .

1.2 Teisė - fundamentinė žmoniškumo kategorija 63

1.3 Termino „teisė" daugiareikšmiškumas 63

2. Trys teisinės būties lygmenys 64

3. Teisė kaip kultūros reiškinys 66

4. Teisinės būties lygmenys kaip teisės teorijos vidinės struktūros atskleidimo metodas 67

II SKYRIUS

TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ 69

1. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės šaltinį 70

1.1 Teologinė, arba dieviškoji, teisės kilmės teorija 70

1.2 Prigimtinės teisės teorija 71

1.3 Teisinis pozityvizmas 76

2. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės kildinimą

iš jėgos persvara garantuoto intereso 82

2.1 L. Gumplovičiaus prievartos teorija 82

2.2 Klasinė (marksistinė) teisės teorija 84

2.3 Realistinė teisės samprata, arba R. Jėringo

„interesų jurisprudencija" 87

3. Teorijos, kildinančios teisę iš priešingų interesų kompromiso 89

3.1 Visuomeninės sutarties teorija 90

3.2 Solidarumo, arba socialinės priklausomybės (socialinių funkcijų), teorija 90

3.3 Sociologinė teisės samprata 93

4. Teisės hermeneutika 97

III SKYRIUS

TEISINIS PERSONALIZMAS 101 1. Šiuolaikinė teisės samprata - teisinio pozityvizmo

ir „prigimtinės teisės" integracija 101

2. Teisinio personalizmo aksiomatika 106

3. Teisė kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė (pusiausvyra) 108

3.1 Funkcinę subjektinės teisės struktūrą lemiantys veiksniai 108

3.2 Pagarbos reikalavimo legalizavimas įsipareigojimu jai 109

3.3 Teisės tapatybė - vidinis jos prieštaringumas

(priešybių vienovė) 110

3.4 Pareiga - autentiškas subjektinių teisių šaltinis ir riba 113

3.5 Iš teisių ir pareigų vienovės - visų subjektinių

teisių santykinumas 114

3.6 Ar procesinės teisės absoliučios 115

3.7 Teisių ir pareigų vienovė - visuomeninės sutarties išraiška 116

3.8 Istorinis ekskursas į teisės kaip visuomeninės sutarties sampratą 117

3.9 Teisių ir pareigų vienovės atpažinimas istorinėse teisės definicijose 118

3.10 Teisių ir pareigų vienovė - ne „teisės principas",

o pati teisės esmė 118

3.11 Kaip gali būti „pasveriamos" teisės ir pareigos 119

3.12 Teisių ir pareigų vienovė - tik demokratinių

visuomenių teisės esmė 120

3.13 Teisių ir pareigų vienovės fiksavimo teisės aktuose būdas 120

3.14 Teisių ir pareigų vienovė - teisės šakas ir teisės mokslus jungiantis metodas 126

4. Termino teisė etimologija 128

4.1 „Teisė" - „subjektinių teisių ir pareigų

pusiausvyros" žodinė santrumpa 128

4.2 „Tiesumas" - pirminė „teisės" reikšmė 130

4.3 Tiesa - taip pat teisių ir pareigų pusiausvyros simbolis 131

5. Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis kaip teisės turinio ir formos santykis 133 5.1 Prigimtinė teisė ir tendencija ją ontologizuoti,

arba natūralizmo ir konvencionalizmo polemika teisės sampratoje 137

5.2 Teisės ontologizavimo reikšmė 138

5.3 Neprigimta „prigimtinė teisė" 139

5.4 Praktinė prigimtinio teisių pobūdžio supozicijos reikšmė 143

6. Institucinė teisės samprata kaip valstybės valdžios įtraukimas į teisės esmę 143

TEISĖS TEORIJA

7. Teisės ir valstybės santykis 144

8. Teisės principai 146

8.1 Teisės principų sąvoka ir jų raiškos formos 146

8.2 Teisės principų rūšys 146

9. Teisės idėjos raida: teisės samprata -

temporis filia (laiko dukra) 156

9.1 Ikikapitalistinės, arba neišplėtotos, teisės stadija 157

9.2 Kapitalistinės teisės epocha 159

IV SKYRIUS

TEISĖS SOCIALINĖ PASKIRTIS IR FUNKCIJOS 161

1. Teisės socialinė paskirtis ir raida 161

1.1 Teisės sampratų kaitos priklausomybė nuo teisės socialinės paskirties 163

1.2 Žmogaus teisės kaip pozityviosios teisės socialinės paskirties objektas 164

2. Žmogaus orumas ir teisė į orumą 168

2.1 Orumas kaip žmogaus vertingumas, kylantis iš tinkamumo gyventi visuomenėje 168

2.2 Teisių ir pareigų vienovė - žmogaus orumo

teisinė formulė 170

2.3 Teisė į orumą teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu 171

2.4 Tik laisvo žmogaus pareigų vykdymas kuria orumą 174

2.5 Teisė į orumą kaip žmogaus teisių pagrindas 176

2.6 Teisė į orumą teisinės praktikos požiūriu 176

2.7 Žmogaus orumas ir teisės pažeidimas 177

2.8 Ką reiškia draudimas baudžiamojoje byloje žeminti žmogaus orumą 178

2.9 Privatumas ir padorumas kaip žmogaus orumo aspektai 179

3. Juridinė žmogaus teisių samprata 181

3.1 Teisinės ir ekonominės (paskirstomosios) lygybės

santykis kaip tarpusavio papildymo santykis 184

3.2 Žmogaus teisių garantijos 185

3.3 Žmogaus teises riboja žmogaus teisės 186

4. Teisės funkcijos 187

T U R I N Y S

SPECIALIOJI DALIS

B E N D R Ų J Ų T E I S I N I O M Ą S T Y M O S Ą V O K Ų A P A R A T A S 195

ĮVADAS

TEISINIS REGULIAVIMAS 197

1. Teisinio reguliavimo sąvoka ir priežastys 197

2. Teisinio reguliavimo objektas (sritis) 198

3. Teisinio reguliavimo objekto priklausomybė

nuo teisės sampratos 199

4. Teisinio reguliavimo objekto konkretinimas 200

5. Teisinio reguliavimo metodai 204

6. Teisinio reguliavimo stadijos 210

7. Asmuo ir valstybė - teisinio reguliavimo subjektai 210

I SKYRIUS

PIRMASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO -TEISINĖS IDĖJOS 213

Teisinė sąmonė 213

1. Teisinių idėjų samprata 213

2. Teisinės sąmonės sąvoka 215

3. Teisinės sąmonės struktūra 216

4. Teisinės sąmonės funkcijos 219

5. Teisinės psichologijos ir teisinės ideologijos santykis 220

6. Teisinės sąmonės rūšys 221

II SKYRIUS

PEREINAMASIS LYGMUO: NUO TEISINĖS IDĖJOS

PRIE TEISĖS NORMOS 223

Teisėkūra - teisinio reguliavimo priemonių gamyba 223

1. Teisėkūros subjektai 224

2. Teisėkūros būdai 224

3. Teisėkūros rūšys 224

4. Teisėkūros stadijos 228

5. Teisėkūros principai 231

6. Teisėkūros juridinė technika 234

TEISĖS TEORIJA

III SKYRIUS

ANTRASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO -

TEISĖS NORMA 243

1. Teisės norma kaip teisinio reguliavimo priemonė 243

1.1 Formalieji teisės normos požymiai 245

1.2 Formaliųjų ir turiningųjų požymių santykis 254

2. Teisės normos socialinių normų sistemoje 255

2.1 Socialinių normų klasifikacija 256

2.2 Teisės normų ir neteisinių normų sutapimai ir skirtumai 256

3. Teisės normos struktūra 265

3.1 Teisės normos hipotezė 265

3.2 Dispozicija 267

3.3 Sankcijos ir jų rūšys 270

3.4 Metodologinės, techninės priemonės teisės normos

vidinei struktūrai atskleisti 277

3.5 Diskusija dėl teisės normos struktūros 278

3.6 Tekstinė ir loginė teisės normos struktūra 281

3.7 Loginės ir tekstinės teisės normų struktūros santykis 285

4. Teisės normų klasifikacija 287

5. Teisės normų išraiškos (materializavimo) forma 295

5.1 „Teisės šaltinio" daugiareikšmiškumas 296

5.2 „Teisės normų šaltinis" ir „teisinės minties šaltinis" 299

5.3 Teisės forma ir jos rūšys 300

6. Teisės aktai ir jų rūšys 307

6.1 Bendrųjų ir individualių teisės normų aktai 308

6.2 Bendrųjų teisės normų akto struktūra 312

6.3 Įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai 313

6.4 Teisinės tvarkos hierarchija 326

7. Teisės aktų galiojimas laiko atžvilgiu, teritorijoje ir asmenims 328

8. Teisės normų sistema 335

8.1 Teisės normų sisteminimo poreikis 335

8.2 Teisės normų sistemos sudarymo metodologiniai pagrindai 335

1 0

T U R I N Y S

8.3 Teisės šakų katalogas ir bendroji jų charakteristika 339

8.4 Viešoji ir privatinė teisė 346

9. Teisės aktų sisteminimas ir jo rūšys 352

9.1 Teisės aktų inkorporacija 353

9.2 Teisės aktų konsolidacija 356

9.3 Teisės aktų kodifikacija 357

IV SKYRIUS

PEREINAMASIS LYGMUO: NUO TEISĖS NORMOS PRIE TEISINIŲ SANTYKIŲ, ARBA NUO OBJEKTINĖS PRIE SUBJEKTINĖS TEISĖS 361

1. Teisės normų aiškinimas 361

1.1 Teisės aiškinimo priežastys 362

1.2 Teisės aiškinimo reglamentavimo būklė Lietuvoje 362

1.3 Teisės normų aiškinimo sąvoka ir stadijos 364

1.4 Teisės normų aiškinimo būdai 366

1.5 Teisės aiškinimo rūšys 371

1.6 Teisės aiškinimo aktai: sąvoka ir rūšys 374

1.7 Ar teisės aiškinimas - teisėkūros aktas 374

2. Teisės normų įgyvendinimas 376

2.1 Teisės įgyvendinimo sąvoka 377

2.2 Teisės taikymas kaip valstybės pagalba ir kaip teisingumo vykdymas 383

V SKYRIUS

TREČIASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO -TEISINIAI SANTYKIAI 401

Teisiniai santykiai 401

1. Teisinių santykių sąvoka 401

2. Bendrieji teisinių santykių požymiai 402

3. Teisinio santykio prielaidos 404

4. Teisinių santykių struktūra 407

4.1 Teisinių santykių objektas 407

4.2 Teisinių santykių subjektų, arba dalyvių,

teisinė charakteristika 409

4.3 Teisinių santykių turinys 420

5. Teisinių santykių rūšys 424

TEISĖS TEORIJA

VI SKYRIUS TEISINĖ ATSAKOMYBĖ: NUO BENDROJO PRIE

INDIVIDUALIOJO TEISINIO REGULIAVIMO 427

1. Teisėtas elgesys ir jo rūšys 427

2. Teisės pažeidimas 431

3. Teisinė atsakomybė 436

3.1 Atsakomybė apskritai 438

3.2 Teisinės atsakomybės sąvoka 440

3.3 Teisinė atsakomybė kaip procesas 441

3.4 Teisinės atsakomybės principai 452

VII SKYRIUS

TEISĖS VEIKSMINGUMAS 457

1. Teisinė kultūra ir jos santykis su teisine sąmone 457

2. Teisės veiksmingumas kaip vieno teisės objektyvizavimosi ciklo pabaiga ir naujo ciklo pradžia 462

VIII SKYRIUS

TEISINĖ VALSTYBĖ IR ATVIRA (PILIETINĖ) VISUOMENĖ 467

1. Teisinė valstybė ir jos raida 467

1.1 Teisinė valstybė kaip teisėtumo valstybė 473

1.2 Teisinė valstybė - teisės viešpatavimo organizacija 477

1.3 Socialinė teisinė valstybė 487

2. Atvira visuomenė - socialinė teisinės valstybės prielaida 496

2.1 Atviros visuomenės samprata 497

2.2 Miesto bendruomenė - atviros visuomenės kūrimo pavyzdys ir prototipas 501

2.3 Kai kurie atviros visuomenės požymiai sistemos žvilgsniu 507

Legal Theory. Summary 519

Literatūra 525

PRATARMĖ PIRMAJAM LEIDIMUI

Nė viena Lietuvos teisės mokslo sritis šiandien taip nestokoja teisės literatūros ir mokslinio įdirbio kaip teisės teorija1. Šis stygius ypač išryškėja dabar, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir kilus reikalui kurti nacionalinę teisinę sistemą, laisvą nuo politinio diktato ir orientuotą į demokratinės visuomenės teisinio reguliavimo poreikius.

To priežastys įvairios. Viena iš jų glūdi ir pačiame teisės moksle. Tai etatistinė (normatyvistinė) teisės samprata, iki šiol vyravusi Lietuvos jurisprudencijoje ir pozityviojoje teisėje, teise laikiusi bet kurį valdžios imperatyvą, paverstą privalomo elgesio taisykle. Klausimas, ar teisė gali būti bent šaltinių požiūriu nepriklausoma nuo valdžios valios ir ar ta valdžios valia, kurianti įstatymus, gali būti saistoma, ribojama nuo jos nepriklausomomis vertybėmis, nebuvo keliamas. Valiniai politinės valdžios įsakymai, o ne teoriniai samprotavimai

1 Lietuvių kalba išėję tokie teisės teorijos vadovėliai ir pagalbinė literatūra: Leonas P. Teisės enciklopedija. Kaunas, 1931; Valstybės ir teisės teorija / aut. kolektyvas. Vilnius, 1989; Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000; Karuoka S. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. Vilnius, 1997; Raulinai-tis P. V. Bendrosios teisės paskaitos, skaitytos 1925 m. Administracinės teisės kursų klausytojams Kaune, spausdinta rotatoriumi. Rankraštis saugomas M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje. Iš vertimų minėtina: Gareis K. Teisės enciklopedija ir metodologija. Kaunas, 1924; Šeršenevičius G. F. Bendrasis teisės ir valstybės mokslas. Paskaitos, skaitytos Maskvos liaudies universitete / vert. iš rusų k. Šiau­liai, 1925.119 p.; Hart H. L. A. Teisės samprata. Vilnius, 1997; Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. Vilnius, 1997. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. Vilnius, 2002. Kai kurie vienų vadovėlių skyriai ideologiniu ar koncepcijos požiūriu nūdienos sąlygomis nepakankami, kai kurie neapima teisės praktikai svarbesnių klausimų arba jų teiginiai reikalingi permąstyti atsižvelgiant į šiuolaikinę teisės sampratą ir žmogaus teisių saugos poreikius, įstatymus.

Iš dabar Lietuvoje skelbtų teisės mokslo darbų reikšmingumu teisės teorijai išsiskiria prof. V. Mikelėno darbai: Civilinė atsakomybė (1993), Civilinės atsako­mybės problemos: lyginamieji aspektai (1995), Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai (kartu su D. Mikelėniene) (1999), A. Vaišvilos: Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje (2000) ir kt.

1 3

TEISĖS TEORIJA

lėmė, kas yra teisė ir kokios teisės reikia politiniam režimui. Todėl iš teisininkų reikalauta ne vertinti, o aiškinti ir taikyti įstatymus. Kas yra teisė ir kokia ji turi būti - ne teisininkų reikalas.

Teisės esmės klausimai buvo tarsi „išimti" iš jurisprudencijos kompetencijos. Atskirta nuo autentiškos teisės sampratos ir pritaiky­ta prie praktinių totalitarinio režimo poreikių, prie einamosios politikos, jurisprudencija virto jo praktinio įtvirtinimo ideologija, normine sistema: visa teisinė sistema buvo to režimo kūrinys ir tiesiogiai jam tarnavo. Todėl jurisprudencija tapo bene labiausiai totalitarinio režimo pažeista Lietuvos mokslo sritimi, vienu iš labiau­siai ideologizuotų visuomenės mokslų.

Nediskutuodami dėl teisės sampratos, turėjome šakinius teisės mokslus, bet neturėjome labiau išplėtoto teisės mokslo apskritai, kuris rodytų didesnį teorinės minties aktyvumą, negu to reikėjo režimo palaikymo ir įtvirtinimo interesais.

Todėl suprantama, kodėl šiandien, pasikeitus vertybių sistemai ir atsiradus kitokiam socialiniam užsakymui, kitokios teisės sampratos poreikiui, buvusi ideologiškai „drausminga" ir normatyvizmo idėjiš­kai nuskurdinta jurisprudencija turi bene daugiausiai metodologinio pobūdžio problemų. Pirmiausia jai tenka įveikti subjektyvistinę teisės sampratą, kildinti teisę ne tiek iš valstybės valios, kiek iš visuome­nės, paties asmens kultūrinio aktyvumo, mainų lygiavertiškumo, t. y. iš visuomenės vertybių, kurios būtų privalomos ir įstatymų leidėjui, saistytų jo valią, neleistų bet kurio įstatymų leidėjo paliepi­mo, įforminto įstatymu, laikyti teise. O tokios teisės sampratos pagrindu turi formuotis ir gerokai kitokios prasmės bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparatas, darantis šią sampratą funkcionalią.

Todėl teisės teorijoje dera ne tik išdėstyti šiuolaikinę teisės sampratą, bet ir jos pagrindu iš naujo permąstyti visą ligšiolinę šios srities patirtį, atskirti tai, kuo ji gyvastinga, nuo to, kuo ji atgyvenu­si, įveikti tą jurisprudencijos klodą, kuris buvo tiesiogiai susijęs su totalitariniu režimu ir su jo absoliutinta etatistine normatyvistine teisės samprata.

Dėl to kai kur prireikė derinti jau nusistovėjusią teisės teorijos vadovėlių tradiciją su monografinio tyrinėjimo rezultatais, plačiau argumentuoti tas tezes, kurios etatistinės tradicijos požiūriu gali atrodyti nepriimtinos, neįtikimos.

Nesistengta vengti problemiškų (nors ir sunkinančių tekstą) da­lykų, manant, kad sąlytis su problemomis žadina jaunų žmonių

1 4

P R A T A R M Ė PIRMAJAM L E I D I M U I

2 Лифшиц P. 3. Теория права. Москва, 1994. 3 Ihering von R. Der Zweck im Recht. Bd. 1. Leipzig, 1923.

4 Теория государства и права / под ред. Н. И. Матузова, Г. В. Малько. Москва,

1997.

5 Leonas Р. Teisės enciklopedija. Kaunas, 1931; taip pat: Valstybės ir teisės teorija /ats. red. prof. S. Vansevičius. Vilnius, 1989.

6 Алексеев С. С. Теория права. Москва, 1995. 7 Redelbach A., Wronkowska S., Ziembinski Z. Zarys teorii panstwa i prawa.

Warszawa, 1993.

8 Koller P. Theorie des Rechts. Eine Einführung. 2., verbesserte und erweiterte

Auflage. Wien; Köln; Weimar: Böhlau Verlag, 1997.

1 5

mąstymą, teikia galimybę studijuoti gyvą teisės mokslą, keliantį problemas ir jas sprendžiantį, kuriantį vis tikslesnę žmogaus teisių sampratą, veiksmingesnį tų teisių saugos mechanizmą, o patį to mechanizmo taikymą darantį skaidresnį, sąmoningesnį. Problemiš­kas mokslas yra ne tik gyvas, bet ir intriguojantis mokslas, nes kiekviena problema ir jos sprendimo paieškos- tai paslaptis ir jos įminimas. Kita vertus, vengiant problemų, būtų sunku nediskutuo­jant įveikti kai kurias teisės teorijoje įsikerojusias tradicines pažiū­ras, kurios šiandien jau nebesuderinamos su visuomenės demokra­tėjimo poreikiais, besikeičiančia vertybių sistema ir teisės samprata. Be to, orientuotasi ne vien į pirmo kurso studento teisininko kvalifikacijos poreikius (pasirodžiusias „pernelyg sudėtingas" teksto vietas jis galės praleisti), bet ir į aukštesnių kursų studentiją ir apskritai teisininkus, kurie teisės teorijoje galbūt ieškos paramos spręsdami šakinių teisės mokslų problemas.

Šiandien sunku skirstyti teisės teorijos žinias į vadovėlines ir grynai mokslines. Studijuojantieji teisę studijuoja tiesiog šiuolaikinį jos raidos lygį. Šis vadovėlis, kaip ir bet kuris kitas, dėl suprantamų priežasčių negali būti ištisai originalus. Bet stengtasi pasakyti ir kai ką savo, pirmiausiai grindžiant visą teisės teorijos kursą dviem pagrindinėmis idėjomis: teisės kaip proceso (trijų teisinės būties lygmenų) ir teisės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės. Pirmą­ja siekta užtikrinti kurso struktūros, o antrąja - konceptualų (verty­binį, metodologinį) turinio vientisumą. Teko kai kur prieiti prie kitokių išvadų negu tradicinių vadovėlių tik todėl, kad mėginta nuosekliai laikytis pradinių supozicijų, sisteminio požiūrio.

Naudotasi R. Z. Lifšico2, R. von Jėringo (Ihering)3, N. Matuzo-vo4, P. Leono5, S. Aleksejevo6, A. Radelbacho7, P. Kolerio (Koller)8 ir

TEISĖS TEORIJA

kitų autorių rengtais ar redaguotais vadovėliais, taip pat paties autoriaus šios srities tyrimais. Suvokdamas aptariamų temų proble-miškumą tiek turinio, metodikos, tiek ir išsamumo požiūriu, autorius bus dėkingas kiekvienam rimtam kritikui, pateikusiam pastabų ir siūlymų, kaip šis darbas galėtų būti toliau tobulinamas prireikus rengti antrąjį leidimą. Teorinė Lietuvos teisės mintis laukia moksli­nių diskusijų, įvairių požiūrių kaip tolesnės savo raidos postūmių.

Be to, šiandien bręsta klausimas, ar teisės žinių sritį, iki šiol Lietuvoje vadintą teisės teorija, toliau vadinti tuo pačiu terminu, ar keisti jį „teisės filosofija", t. y. terminu, kuris po Antrojo pasaulinio karo vis plačiau įsigali Vakarų teisės literatūroje dėl aiškaus teisinės sistemos orientavimo tarnauti žmogaus teisėms judant nuo techno­kratinės prie humanistinės jurisprudencijos. Terminas „teisės teori­ja", kai kurių autorių (prof. Z. Ziembinskio) manymu, atsirado veikiant filosofiniam pozityvizmui, kuris siekė iš visų žmogaus veiksmų pašalinti vertybinį, žmogiškąjį elementą ir nagrinėti sociali­nius, taip pat teisinius, reiškinius pagal analogiją su gamtos reiški­niais, nes šie neturi vertybinio, žmogiškojo turinio, o tik yra saistomi mechaninės priklausomybės (priežastinių arba subordinacijos ryšių). Šitaip norėta taikyti teisės mokslui tuos pačius objektyvumo kriteri­jus kaip ir gamtos mokslams. Manyta, kad vertybinio požiūrio įsileidimas į teisės mokslą kartu reikš ir subjektyvumo pripažinimą arba palaikymą (tuos pačius dalykus skirtingi žmonės vertina skir­tingai), kad mokslinė tiesa - grynas objektyvumas, o tikrojo moksliš­kumo etalonas - gamtos mokslai.

Absoliutinant tiesos objektyvumą, ignoruotas faktas, kad tiesa yra turinio (objektyvumo) ir formos (subjektyvumo - žmogaus pažintinių galių) vienovė ir kad tiesa tik todėl yra istorinė, jog jai būdingas tapsmas, kad jos egzistavimo forma subjektyvi (priklausoma nuo žmogaus). Tiesa neegzistuoja šalia žmogaus, nes ji yra ne savaiminė duotybė, o žmogaus tiesa, todėl atspindi ne tik objektyvią tikrovę, bet ir tam tikro meto pažintines žmogaus galias suvokti tą tikrovę; šios galios taip pat yra objektyviai determinuotos.

Terminą „teisės teorija" pasiūlė ir pagrindė rusų teisininkas Leonas Petražyckis, dėstęs teisės mokslus Peterburgo universitete 1898-1917 metais. Ši idėja iš Rusijos perėjo į Lenkiją, Lietuvą, Vakarų Europos kraštus. L. Petražyckiu sekė jo mokiniai, ypač W. Friedmannas veikale „Teisės teorija" (Legal Theory, 1944), taip pat H. Kelzenas „Bendrojoje teisės ir valstybės teorijoje" (General

1 6

P R A T A R M Ė PIRMAJAM L E I D I M U I

Theory of Law and State, 1945). Teisės teorijos terminui išpopuliarėti turėjo reikšmės ir Berne (Šveicarija) nuo 1926 metų leistas mokslinis teisės žurnalas „Tarptautinė teisės teorijos apžvalga - Teisės teorijos žurnalas" (Revue internationale de la Theorie du droit - „Zeitschrift fiir Theorie des Rechts"). Nuo 1970 m. Vokietijoje leidžiamas žurnalas „Teisės teorija" („Rechtstheorie"), po kurio laiko pervardytas į „teisi­nės technologijos" krypties žurnalą „Zeitschrift fiir Logik, Methoden-lehre, Kybernetik und Soziologie des Rechts".

Terminui teisės teorija paplisti ir įsitvirtinti padėjo ir normatyvis-tinės teisės sampratos išplitimas, nulemtas pozityvistinės ir neopo-zityvistinės metodologijos paplitimo gamtos ir socialiniuose moks­luose XX a. pirmoje pusėje. Normatyvizmas buvo nedėmesingas turiningai teisės sampratai, nes ji - „metafizikos užuovėja". Teisė pozityvizmui nebuvo problema, nes viskas, ką valdžia paverčia visuotinai privalomo elgesio taisykle, ir yra teisė. Tai labai paprasta ir aišku. Todėl šios orientacijos teisės teorija daugiausia dėmesio skyrė ne teisės sampratai, o bendrosioms teisinio mąstymo sąvo­koms. Bet praleidus teisės sampratą ir palikus tik teisinio mąstymo priemones (teisės kategorijas), šią teisės žinių sritį tada iš tiesų tegalima vadinti teisės enciklopedija, teisės teorija, kur enciklopedija ir teorija reiškia tik tam tikrų teisinių sąvokų aiškinimą, beje, orientuotą ne į teisėkūros, o į teisės normų taikymo poreikius. O tokia teisės teorija ar enciklopedija negalėjo būti konceptuali. Čia mėginta atskirti teisės sampratą (teisės filosofiją) nuo bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparato (teisės enciklopedijos), nes tai atitiko totalitarinio režimo (valstybės primato) siekį neįsileisti į teisės praktiką fundamentalesnės nei įstatymas teisės, kurią „prarasti" itin suinteresuota etatistinė tokio režimo jurisprudencija. Mat su teise į bendrųjų teisinio mąsty­mo sąvokų aparatą gali ateiti įstatymo sutikimo su teise problema, kurią aiškinantis gali išryškėti ir savavališkas totalitarinio režimo įstatymų turinys, kurį lengviau paslėpti teisės enciklopedijai, nagrinė­jančiai pavienes įstatymų normas be ryšio su teisės samprata.

Teisės samprata tampa reikalinga tik kai teisės imperatyvams norima palenkti ne tik teisės taikymą, bet ir teisėkūrą, kai šia samprata užčiuopiamos ir grindžiamos vertybės, galinčios saistyti ir įstatymų leidėjo valią. Normatyvizmas orientuotas į teisės normų taikymą, o societarizmas - ir į tų normų kūrybą ir dėl to jis inte­gralesnis. Savo ruožtu etatistiniam normatyvizmui reikia vertybiniu požiūriu neutralios, arba „diplomatiškos", teisės teorijos (nes neno-

1 7

TEISĖS TEORI JA

rima tiesiai sakyti, kad galiojanti teisė pirmiausiai tarnauja ją sukūrusiai valstybės valdžiai); tuo tarpu societarizmas, atvirkščiai, nori plėtoti į žmogaus teises aiškiai orientuotą teisės filosofiją, kuri sujungiu teisės sampratą (pagrindines žmogaus teises) su padedan­čiu ją įgyvendinti bendrųjų teisės sąvokų aparatu grindžiant teisė-kūros saistymą pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Tai reiškia, kad vertybinis teisės aspektas tampa viršesnis už norminį, daro jį sau pavaldų.

Plėtojama šia linkme, teisės samprata ėmė sutapti su bendra po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose išryškėjusią mokslų, taip pat jurisprudencijos humanizavimo tendencija: visus mokslus imta lai­kyti paties žmogaus savitarnos priemonėmis, šalia šios savitarnos funkcijos neturinčiais prasmės. Metodologiniu požiūriu ši tendencija reiškė mokslų integracijos tendenciją. Todėl Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose Europos šalyse tą teisės žinių sritį, kuri tiria visiems teisės mokslams bendrą teisės sampratą ir padedantį ją įgyvendinti bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparatą, vis dažniau imama vadinti teisės filosofija, arba teisės filosofijos įvadu9. Lenkijoje tendencija suprasti teisės teoriją kaip teisės filosofiją išryškėjo jau šeštajame dešimtmetyje. Šiuo klausimu diskutuojama ir Vokietijoje10. Kai kurie vokiečių teisės teoretikai teisės teoriją, kuri gvildena tik techninius teisinio reguliavimo klausimus, vadina teisės teorija be teises11. Čia visą teisę norima paaiškinti (įprasminti) žmogumi ir dėl žmogaus: pozityvioji teisė - ne šiaip elgesio norminimo technika, o žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo juridinė technika. Tuo siekiama pabrėžti ne tik formalius teisės požymius (elgesio normą), bet ir turinio bruožus: teisingumą (vienodą pagarbą skirtingų socia­linių grupių interesams), kompromisinį priešingų interesų derinimą, subjektinės teisės priklausomybę nuo atitinkamos pareigos vykdymo ir kita.

Plėtojantis pilietinei teisės sampratai, mokslų humanizavimas tapo vyraujančiu integracijos tendencijų po Antrojo pasaulinio karo

9 Zr.: Luf G. Grundfragen der Rechtsphilosophie. Österreich: Univ. Wien, 1997/ 1998; Pound R. An Introductio to the Philosophy of Law (1946); Coing H. Grundzüge der Rechtsphilosophie. Berlin, 1993; kt.

10 Dreier R. Was ist und wozu allgemeine Rechststheorie? // Recht und Staat in Geschichte und Gegenwart. Hefte 444/445. Tübingen: J .C .B . Mohr (Paul Siebeck), 1975.

1 1 Ten pat. P. 6.

1 8

P R A T A R M Ė PIRMAJAM L E I D I M U I

Vakaruose turiniu. Tai reikalavo, kad teisės teorija orientuotųsi ne tik į teisės taikymo, bet ir į teisėkūros poreikius. Todėl žmogaus teisės, mažai „dominusios" normatyvizmą, ima pirmauti. Pripažinus jų pirmumą, teisės samprata ima įgyti ypatingą reikšmę, nes jos paskirtis - pagrįsti tas žmogaus vertybes, kuriomis dabar turėjo būti saistoma įstatymų leidėjo valia.

Bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparatą (teisės enciklopediją), kurį normatyvizmas buvo atskyręs nuo teisės sampratos (teisės filosofijos), teisinis sociatarizmas siekė sujungti. O šią sąjungą vieni autoriai vadina „teisės teorija", kiti - „teisės filosofija"12.

Pradinis šio vadovėlio tekstas išsiplėtojo iš Lietuvos teisės akade­mijoje autoriaus 1996-1999 m. dėstyto teisės teorijos kurso.

Esu dėkingas prof. habil. dr. Mindaugui Maksimaičiui ir prof. Pra­nui Rasimavičiui, skaičiusiems rankraštį ir pateikusiems vertingų pastabų.

Autorius 1999 m. spalio 13 d.

1 2 Apie teisės teorijos ir teisės filosofijos terminų skirtumus plačiau žr.: Landė J. Studia z filozofii prawa / opracowal K. Opalek. Warszawa, 1959; Petražycki L. O nauce prawa i moralnošci: Pisma wybrane / opracovval A. Kojdar. Warszawa, 1985; Lustacz L. Teoria czy filozofia prawa oraz panstrva // Pansrvvo i prawo. 1992, Nr. 9, p. 41-44.

PRATARMĖ ANTRAJAM LEIDIMUI

Pastaruoju metu Lietuvos pozityvioji teisė ir jos teorija susiduria su naujomis, vis sudėtingesnėmis problemomis, nes tampa sudėtingesni ne tik ekonominiai, politiniai, bet ir tarptautiniai Lietuvos žmonių santykiai. Euroatlantinė integracija, praktinis Lietuvos įstatymų deri­nimas su Europos Sąjungos teise, naujų kodeksų įsigaliojimas, radikaliai pasibaigusi Prezidento apkalta ir kiti socialiniai pokyčiai kelia teisei naujų problemų, verčia ieškoti ne tik naujų sprendimų, bet ir subtilesnės jų argumentacijos. Todėl kai kurios 2000 m. išėjusio „Teisės teorijos" vadovėlio dalys tapo pernelyg abstrakčios, nebeaprėpia viso kylančių problemų spektro. Tuo tarpu teisės stu­dentų interesas - pažinti teisinio gyvenimo aktualijas. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių rengti antrąjį šio vadovėlio leidimą.

Siekiant teisės požiūriu apmąstyti šią besikeičiančią socialinę teisinę padėtį Lietuvoje, iš naujo peržiūrėtas visas vadovėlio tekstas: kai kas patikslinta, nemažai papildyta, įtrauktos naujos temos (žmogaus teisės teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu, žmogaus orumas ir teisė į orumą, teisinių sankcijų skirstymas į pasyviai negatyviąsias ir aktyviai negatyviąsias, Prezidento dekretai, teisės normos priklausomybė nuo teisės funkcijų ir normų sistemingumo, valstybės deliktinė atsakomybė už valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais teisės aktais padarytą savo piliečiams žalą, teisinis nihi­lizmas, teisinė valstybė ir atvira (pilietinė) visuomenė, ir kt.). Kartu toliau plėtojamas metodologinis šio vadovėlio pagrindas - persona-listinė teisės samprata (teisinis personalizmas), jos aksiomatika, mechanizmas teisių ir pareigų pusiausvyrai pasiekti, grindžiamas subjektinės teisės pirmumas, šia samprata nuosekliai vadovaujamasi apibrėžiant visas kitas teisės teorijos sąvokas.

Autorius 2004 m. liepos 17 d.

2 1

ĮVADAS

BENDROJI TEISĖS TEORIJOS CHARAKTERISTIKA

1. NAUJOS TEISĖS SAMPRATOS POREIKIS

Žlugus pasaulinei totalitarinio socializmo sistemai, pernelyg sureikš­minusiai valstybės, klasės (visumos) prioritetus, Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje vyksta revoliucinės reikšmės vertybių pokyčiai. Pir­miausia populiarumą praranda valstybiškai suprantamo kolektyviz­mo, socialumo idėja. Ją keičia individo primatas ir jį išsakančios liberalizmo, individualizmo idėjos. Atitinkamai keičiasi valstybės ir jos institucijų paskirtis, kompetencija. Šis procesas reiškia ir perėjimą į kitą vertybių sistemą (nuo planinės, valstybinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos). Visa tai atskleidžia buvusių socialinių institutų, taip pat teisės definicijų nepakankamumą: visuotinio pripažinimo netenka iki tol teisininkų teisinėje sąmonėje vyravusi normatyvistinė etatistinė teisės samprata, teoriškai grindusi šį valstybės primatą, teise laikiusi visa tai, ką valstybė nustato ir įsako. Ji neskatino domėtis įstatymų teisiniu turiniu, tenkinosi teisės, kaip elgesio taisyklės, konstatavimu, teisėtumui teikė pirmumą prieš teisingumą, valstybės valią laikė vieninteliu teisės šaltiniu ir t. t.

Šių teisėje vyravusių tendencijų įveikimas suponuoja būtinybę permąstyti esamą teisės teorijos įdirbį, suvokti, kaip jis dera su nūdienos žmogaus teisių saugos poreikiais, su vyraujančia Lietuvoje teisės samprata, kiek dabartinis teisinis mechanizmas pajėgus teisės požiūriu paaiškinti atsirandančias žmogaus teisių ginties problemas, kiek jis gali pasiūlyti ir pagrįsti modernius tų problemų sprendimus. Svarbu, kaip šiandien turėtų būti suprantama pati teisė, kad ji adekvačiai išreikštų rinkos ekonomikos ir valstybinio gyvenimo demokratizavimo poreikius, sugebėtų būti tų procesų socializavimo ir humanizavimo teisė.

2 3

TEISĖS TEORIJA

Tai klausimai, kurie šiandien Lietuvoje, manyčiau, yra vienodai aktualūs tiek tiems, kurie tik pradeda teisės studijas, tiek tiems, kurie tas studijas jau yra baigę ir mano jau žiną, kas yra teisė. Pirmiesiems svarbu todėl, kad tai pirmoji pažintis su teise apskritai, antriesiems todėl, kad, atsižvelgiant į naują padėtį, reikia iš naujo permąstyti savo vaizdinius: kas yra pati teisė, kokia jos paskirtis, funkcijos, teisinio reguliavimo galimybės, juo labiau kad esame istorinės būtinybės pašaukti kurti ir įgyvendinti ne bet kokią, o į demokratinės visuomenės teisinio reguliavimo poreikius pajėgią reaguoti teisę.

Atsakymų į šiuos klausimus kaip tik ir ieško teisės teorija, siekianti apmąstyti socialinius procesus atsižvelgdama į istoriškai konkrečius žmogaus teisių saugos poreikius, be to, jai tenka teoriškai pagrįsti pagrindinius tų procesų teisinio reguliavimo principus ir kryptis, o svarbiausia, visa tai „perdirbti" į teisės sampratą, bendrą visiems teisės mokslams. Tik žinodami, kas yra teisė, galėsime žinoti, kokie turi būti įstatymai, kad juos galėtume laikyti teisiniais.

2. TEISĖS PAŽINIMAS - ATVIRAS PROCESAS

Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugy­venti, yra vienas iš reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmo­gaus kūrinių. Pats klausimas, kas yra teisė, tradicinis, bet atsakymai į jį netradiciniai. Tai klausimas, kuris neturi galutinių atsakymų. Kiekviena epocha, o neretai ir kiekviena žmonių karta vis iš naujo atsakinėja, regis, į jau seniai atsakytus klausimus. Ir atsakinėja ne todėl, kad būtų užmiršusi ankstesnių kartų atsakymus, o todėl, kad tie atsakymai nuolat praranda savo pakankamumą keičiantis žmo­gaus egzistavimo sąlygoms: įveikinėdamas vienas grėsmes savo teisėms, žmogus kuria naujas. Todėl nuolatinį tapsmą patiriančiai, nuolat savo tapatybę prarandančiai, bet niekada gyvo dinamiško ryšio su besikeičiančiais žmogaus interesais neprarandančiai teisei suvokti reikia ir atitinkamai dinamiškos teisės teorijos, kuri pajėgtų ne tik fiksuoti šį išorinį teisės dinamiškumą, bet ir atrasti jo dėsningumus: kas yra santykiškai pastovu ir tapatu istoriškai nepastovioje teisėje ir jos nepastovumo šaltinyje - visuomenėje.

2 4

Į V A D A S

3. TEISĖS TEORIJOS ISTORIJA

Teisės teorija, kaip atskira teisės mokslo disciplina, susiformavo XIX a. pradžioje Anglijoje atsiskirdama nuo klasikinės teisės filoso­fijos kaip žmogaus prigimties ir proto teorijos. Šis atsiskyrimas įvyko tikslinant (konkretinant) teorinių teisės tyrimų objektą, jį siaurinant iki pozityviosios (valstybės kuriamos) teisės. Todėl pagal tyrimo objektą teisės teoriją imta apibrėžti tik kaip pozityviosios teisės teoriją, ją vadinant „analitine jurisprudencija". Jos pradininkais laikomi anglų teisininkai ir filosofai J. Benthamas (1748-1832)13 ir Dž. Ostinas (J. Austin, 1790-1859)14, kurie ne tik patikslino teisės teorijos objektą, bet ir suformulavo pagrindinę metodologinę teorinių teisės tyrimų programą:

1) teisės teorija nagrinėja teisės normas kaip kompetetingo (turinčio tam įgaliojimus) autoriteto sukurtas ir paskelbtas elgesio taisykles;

2) teisės normos nagrinėjamos be ryšio su moralės normomis; 3) teisės teorijos uždavinys - logiškai analizuoti (aiškinti) pagrindi­

nes pozityviosios teisės sąvokas, kad jos taptų patogesne priemone įgyvendinti savo teises. Tai buvo naujomis sąlygomis išplėtojimas tų metodologinių nuo­

statų, kurias II-III a. buvo parengę Romos teisininkų atliekami civilinės (privatinės) teisės tyrimai (pandektistika), grindžiami dviem formalaus loginio teisės tyrimo principais:

1) teisės sąvokos sudaro loginę sistemą, pagristą subordinacijos principu;

2) specialiosios teisės sąvokos išvedamos iš bendrųjų remiantis formaliosios logikos dėsniais.

Šie metodologiniai principai ir tapo pagrindu filosofinį, spekulia­tyvųjį teisės sąvokų tyrimo metodą pakeisti dogmatiniu, arba kalbi-niu-loginiu. Teisės teorijos objekto susiejimas su valstybės kuriamo­mis teisės normomis, tų normų tyrinėjimas kalbiniu-loginiu metodu

13 Bentham J. Introduction to the Principles of Morales and Legislation (1780); Bentham J. Leading Principles of a Constitutional Code for any State (1822).

14 Austin J. The Province of Jurisprudence Determined (1832); Austin J. Lectures on Jurisprudence, or the Philosophy of Positive Law (1863).

25

TEISĖS TEORIJA

ir reiškė teisės teorijos atsiskyrimą n u o teisės filosofijos ir pasukimą

savarankiškos m o k s l o discipl inos link.

K a d a n g i tol iau teisės teorija p lėtota papi ldant dogmat in į teisės

ty r imo metodą kitais, ypač tur inio anal izės metodais , apie tai

plačiau k a l b a m a skyriuje „Teisės pažinimo m e t o d a i " .

4 . T E I S Ė S T E O R I J O S O B J E K T A S -

T E I S Ė S S A M P R A T A I R J O S F U N K C I O N A L U M Ą

G A R A N T U O J A N Č I Ų B E N D R Ų J Ų T E I S Ė S S Ą V O K Ų

S I S T E M A ( A P A R A T A S ) 1 5

Suprasti - tai mąstyti,

o mąstyti - tai žinoti, nuo ko pradėti.

Išsami pažintis su teisės teorija, kaip ir su kiekvienu kitu moks lu,

pras ideda n u o jos ty r imo objekto nus ta tymo, t . y. išsiaiškinimo,

kokią t ikrovės sritį, kok iu požiūr iu ir kokiais metoda i s tas m o k s l a s

tyrinėja.

Objektas (lot. objicio - mest i priešais, laikyti priešais save) yra

visa tai, į ką nukreiptos ž m o n i ų mintys , norai, ve iksmai . M o k s l o

objektas yra ta t ikrovė, kurią konkretus moks las siekia pažinti ir

praktiškai įvaldyti. Abstrakčiai kalbant, teisės teorijos objektas yra

teisė kaip ž m o n i ų tarpusavio santykių socia l izavimo ir humanizav i­

mo p r i e m o n ė . T o d ė l čia p i rmiaus ia s iek iama pažinti, kodėl ž m o n ė s

kuria tokį savo elgesį n o r m i n a n t į įrankį kaip teisė, iš kur teisė

g a u n a šią ž m o n i ų santykius socializuojančią galią, kas lemia šio

įrankio pobūdį , tur inio permainas , kodėl įvairių e p o c h ų ir įvairių

tautų teisė yra vis kitokia, kaip teisė turėtų būt i plėtojama, kad

pajėgtų konkrečiu la ikotarpiu konkrečiai tautai užtikrinti a s m e n s

saugumą, v i s u o m e n ė s stabilumą, kokios yra teisės gal imybės pasiek­

ti šį tikslą ir t. t.

T a i bendr iaus i teisės teorijos k lausimai, kurie bendra i s bruožais

nubrėž ia tol imiausias teisės teorijos interesų ribas. A t s a k y m ų į šiuos

k laus imus tenka ieškoti besikeičiančiuose ž m o n i ų interesuose ir tų

interesų kur iamuose ž m o n i ų santykiuose. Tai reiškia, kad čia nag-

15 Nevartotini iš rusų kalbos nekritiškai perimti, nors mūsų teisės literatūroje ir plačiai paplitę terminai teisės teorijos dalykas, prievolių dalykas ir kiti, nes yra daugiareikšmiai ir netiksliai orientuoja.

2 6

ĮVADAS

r inėjama ne gamt inė (objektyvioji), o pat ies žmogaus sukurta ir

kur iama t ikrovė s iekiant jos p r i e m o n ė m i s valdyti žmogaus teis ių

apsaugos ir įgyvendinimo procesą.

Dėl šios specifikos teisės teorija yra v ienas iš v i suomenės mokslų.

Todėl prieš konkret inant jos objektą t iksl inga tarti b e n t keletą

žodžių, kas yra teisės moks las kaip v i s u o m e n ė s moks las i r kuo j is

skiriasi n u o kitų, ypač gamtos , moks lų .

4.1 TEISĖS MOKSLO UŽDAVINIAI IR SPECIFIKA

Mokslas tinka tik drąsiems protams.

M. Montenis

Visi v i s u o m e n ė s mokslai , kur iems pr iklauso ir jurisprudenci ja, kelia

sau tris uždavinius: 1 ) nustatyt i social inės t ikrovės faktus i r reiški­

nius, jų savybes; 2) j u o s paaiškinti (atskleisti priežastinius šių faktų

ryšius); ir 3) įvertinti tiriamą tikrovę jos n a u d i n g u m o ar grėsmingu-

mo žmogaus teisių saugai požiūriu.

Šiuo atžvilgiu v i s u o m e n ė s moks la i gerokai skiriasi n u o g a m t o s

moks lų . Pastar ies iems rūpi t ik du pirmiej i uždaviniai - nustatyt i

faktus ir juos paaiškinti. Gyvybės formų įvairovė sužadina norą jas

aprašyti, atskleisti jų panašumus ir skir tumus, surasti tos įvairovės

priežastį, išaiškinti v ienų formų v i r t imo ki tomis b ū d u s ir priežastis.

Bet k lausimas, kuri nors gyvybės forma yra gera ar b loga, b ū t ų

beprasmis arba, tiksliau, klaidingai kel iamas, nes gamtoje v iskas

vyksta taip, kaip vyksta, - viską lemia būt ina v idinė pr ik lausomybė;

čia nėra gėrio ir b logio kategorijų. G a l i m a l ietų ar sausrą girti ar

peikti, bet nega l ima pr i tar imu ar s m e r k i m u sukelt i ar sustabdyti š ių

g a m t o s reiškinių, j ie vyksta savaime, nepr ik lauso n u o žmogaus

valios i r nėra jos kontrol iuojami. Ž m o n ė s pažino g a m t o s dėsnį, dėl

kurio šildomas kūnas plečiasi, o ša ldomas- traukiasi . J ie negal i

pakeisti šio dėsnio, be t gali pažinti jo veikimą, o pažinę jį panaudot i

savo teisių saugai ir bendra i gerovei didinti.

Kas kita social iniuose moks luose , kurių objektas - ž m o n i ų inte­

resai, virstantys social ine tvarka. Skirt ingai n u o gamtinės, j i , ka ip

sakyta, yra ne objektyvi duotybė, o p a č i ų ž m o n i ų kūrinys, skirta jų

teisėms (interesams) garantuoti, įgyvendinti. Neperžengiant t a m tikrų

ribų ta tvarka gali būt i nus ta toma, keičiama ž m o n i ų nuož iūra

(atsižvelgiant į jų tarpusavio j ė g ų santykį) . Žmogus turi santykiškai

27

TEISĖS TEORIJA

laisvą valią, vadinasi, gali iš dalies laikinai nustatyti ir kitokią socialinę tvarką, negu reikalauja tam tikrų reiškinių prigimtis. Visuo­menėje nusistovi tam tikra visuotinai privaloma socialinė tvarka tik todėl, kad šitaip norėjo atitinkamus interesus ir socialinės jėgos persvarą turinčių žmonių grupė, kuriai nustatyti tokią tvarką yra palankiausias būdas įgyvendinti savo interesus. Jeigu šie žmonės panorės kitaip ir socialinių jėgų persvara išliks jų naudai, tai bendra visuomeninio gyvenimo tvarka gali radikaliai pasikeisti. Vieni žmonės, disponuojantys jėgos persvara, gali kitiems smurtu primesti savo interesus išreiškiančią tvarką. Tarybų Sąjunga, įvyk­džiusi 1940 m. Lietuvos okupaciją, nustatė ne Lietuvai, o sau naudingą socialinę tvarką. Rusija 1917 m. „panorėjo" savo kapita-ustinę socialinio gyvenimo tvarką pakeisti socialistine, o nuo 1991 m. -vėl kapitalistine.

Tai rodo, kad socialinės tvarkos kūrėjas yra pats žmogus, veikiantis savo interesais, ir kad ta tvarka - tai tik jėgos persvarą turinčio ir tam tikrais interesais besivadovaujančio žmogaus (žmonių grupių) kūrinys, įgyjantis visiems privalomo elgesio taisyklių (įstatymų) sistemos pavidalą.

Todėl ta tvarka gali būti ne tik aprašoma, kokia ji yra, bet ir vertinama, kokia ji turi ar gali būti, kad atitiktų tam tikrų socialinių grupių siekius ir interesus. O tai reiškia, kad jai gali būti taikomos gėrio ir blogio, teisingumo ir savivalės (agresijos) kategorijos. Kadangi visuomenė yra socialiai diferencijuota (ją sudaro įvairių interesų socia­linės grupės), tai kiekviena tokia grupė gali turėti skirtingas tos pačios socialinės tvarkos vizijas ir skirtingai jas vertinti. Todėl visuomenės mokslams tenka veikti, kaip sakytų H. Kelzenas, tarp „Sein" ir „Sollen" (tarp to, kas yra, ir to, kas privalo būti arba norima, kad būtų).

Taigi socialiniams mokslams, tiriantiems žmogaus interesų kuria­mą tikrovę, dar prisideda trečias uždavinys - įvertinti tas visuome­ninio elgesio taisykles, pagal kurias to meto visuomenė gamina vartojamąsias vertes - savo teisių įgyvendinimo priemones, jas pasi­skirsto ir naudojasi tokia savo teisių sauga, kokią konkrečiam asmeniui garantuoja jo padėtis plėtojant šią gamybą ir paskirstant jos rezultatus. Tos taisyklės, kaip kylančios iš žmogaus interesų, ir gali būti vertinamos tų pačių interesų požiūriu. Todėl į teisės mokslo tyrimo sritį kaip esminis elementas įeina ne tik teisė kaip visuomeninė tvarka, bet ir socialiniai interesai kaip tos tvarkos šaltinis ir jos vertinimo kriterijus.

2 8

Į V A D A S

Gamta yra tai, kas yra, o teisinė tvarka - kas yra ir kas pageidaujama, kad būtų. Todėl teisinėje tvarkoje glūdi idealo, arba „idealios tvarkos", idėja, kurią kuria pats žmogus. Joje yra įkūnytos žmogaus pastangos būti ne tik biologine, bet ir socialine būtybe.

4.2 TEISĖS PAŽINIMO SPECIFIKA

Studijuojant teisę, būtina atsižvelgti į jos sąveiką su visuomenės socialine struktūra ir socialinių jėgų santykiu. Todėl suprantama, kodėl daugelis autorių, siekdami apibrėžti teisės teorijos tyrimo sritį, teisės aiškinimą paprastai pradeda nuo dalykų, regis, labai nutolusių nuo teisės: jie aptarinėja visuomenės formavimosi priežas­tis, jos socialinę struktūrą, visuomenės politinių, ekonominių san­tvarkų raidą, socialinių interesų diferenciaciją ir daugelį kitų klau­simų. Ir tam turi pagrindą, nes teisė, būdama žmogaus elgesio tvarkytoja, kaip matėme, nėra duota iš karto gatavu pavidalu, ji neatsiranda staiga, pati iš savęs ir šalia žmogaus reikalų. Ji pavaldi bendrai vienos kokybės atsiradimo iš kitos logikai. Teisė, arba teisinė tvarka, kaip tam tikru būdu sutvarkytų socialinių santykių (elgesio) tikrovė, atsiranda iš jai priešingos tikrovės: biologinių, psichologinių, socialinių žmogaus interesų, ir atsiranda tam, kad, normindama, derindama tuos interesus, juos apsaugotų, įgyvendin­tų, o galiausiai juos visuomenintų (darytų žmoniškesnius), kad vieno asmens interesų įgyvendinimas nevirstų kito asmens interesų varžymu ar likvidavimu.

Tačiau teisės teorija tik tiek domisi visuomenės socialine struktū­ra, socialinių jėgų santykiu, nuosavybės formomis, socialine santvar­ka, kiek tai gali turėti įtakos vyraujančiai teisės sampratai susifor­muoti ir pozityviosios teisės (įstatymų) turiniui suvokti.

Šis vidinis teisės suaugimas su visa istorine, ekonomine, politine, kultūrine žmogaus būtimi daro teisę sudėtingu socialiniu reiškiniu, o jos pažinimą - kompleksinį. Teisės esmė (pagrindiniai požymiai) gali būti atskleista tik tyrinėjant ją kaip glaudžiai sąveikaujančią su visa socialine žmogaus būtimi, kur teisė iškyla kaip tos būties determinuotas ir kartu tą būtį integruojantis, norminantis pradas: viskas, kas vyksta civilizuotoje visuomeninėje remiantis privaloma tvarka, vyksta teisės - įstatymo pagrindu.

Taigi objekto atžvilgiu teisės teorija - tai mokslas, tiriantis visuome­nės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus sociokultūrinius

29

TEISĖS TEORIJA

veiksnius, formuojančius, keičiančius vyraujančią visuomenėje teisės sam­pratą kaip visiems teisės mokslams bendrą metodologinį pagrindą; taip pat bendrųjų teisės sąvokų aparatą, darantį teisės sampratą praktiškai funkcio­nalią, pajėgią metodologiškai, vertybiniu požiūriu vadovauti šakinių teisės mokslų tyrimams ir vertinimams.

Teisės teorijos objektas teisės literatūroje kartais painiojamas su jos tikslais nurodant, kad „teisės teorijos objektą sudaro [...] teisės atsiradimo, plėtros ir funkcionavimo dėsningumai"16. Kiti autoriai vartoja „diplomatiškesnę" formulę: „Teisės teorija - tai [...] mokslas apie pagrindinius [...] teisės dėsningumus [...]"17

Dėsningumai - tai vidinė, būtina ir pasikartojanti daiktų priežas­tinė sąveika, todėl nėra tiesiogiai prieinami tyrinėtojui analizės pradžioje. Jie yra tam tikrų faktų ir reiškinių įvairovės vienovė, tai atradimas principo, sujungiančio į sistemą įvairiausią tam tikros pažinimo srities empirinę medžiagą. Dėsniai visur yra mokslinių tyrinėjimų tikslas, o ne objektas, todėl yra ne analizės pradžia, o jos pabaiga. Jeigu būtų kitaip, tai pati analizė taptų beprasmė: kokia prasmė tirti tai, kas jau duota pačioje analizės pradžioje, kas žinoma ir be analizės.

Teisės teorija tiria ne „teisės dėsningumus", o socialinius mecha­nizmus, kaip ir kodėl socialiniai žmonių interesai virsta tam tikros vertybinės orientacijos teisės samprata, o ši - atitinkamomis teisės normomis (visuomenės gyvenimo tvarka). Kokia yra teisinės tvarkos ir jos pobūdžio priklausomybė nuo jau minėtų veiksnių - visuome­nės socialinės struktūros, esamo socialinių jėgų santykio konkrečioje visuomenėje konkrečiu laiku? Į visus šiuos klausimus teisės teorija ir ieško atsakymų. Būtent juose ir siekiama formuluoti analizės atskleistus „teisės atsiradimo, plėtros ir funkcionavimo dėsningu­m u s " - būtiną politiškai ir ekonomiškai vyraujančios visuomenės dalies interesų ir galiojančios teisinės tvarkos priklausomybę.

Kartu teisės teorija tiria ir valstybę kaip organizaciją, kuriai talkinant ir vyksta ši socialinių interesų transformacija į visai visuomenei privalomą tvarką ir kuriai padedant ta tvarka įgyja organizuotos jėgos apsaugą. Demokratinė valstybė garantuoja, kad

16 Теория государства и права / под. ред. Н. И. Матузова, Г. В. Малько. Москва,

1997. Р. 20. 17 Žr.: Valstybės ir teisės teorija / ats. red. S. Vansevičius. Vilnius, 1989.

P. 4; Vansevičius S. Teisės teorija. Vilnius, 1998. P. 4.

30

Į V A D A S

esant teisinei tvarkai nė vienos socialinės grupės interesas negalėtų tikėtis būti įgyvendintas ignoruojant kitų asmenų interesus, jog teisinė tvarka tik tam ir yra, kad skirtingų socialinių grupių interesų polinkis save absoliutinti būtų sutramdomas socialiniu kompromisu, įtvirtinamu įstatymuose.

Todėl bendriausiu požiūriu galima sakyti, kad teisės teorija tiria teisę ir valstybę iš pradžių kaip žmonių viešpatavimo, o vėliau - kaip tarpusavio bendradarbiavimo ir gyvenimo santarvėje priemones.

5. TEISĖS PAŽINIMO METODAI

Metodas - tai šviesulys, nušviečiantis keliautojui kelią tamsoje. Dargi šlubis eidamas keliu aplenkia tą, kuris eina be kelio.

F. Bekonas

Teisės mokslo pažanga labai priklauso nuo metodų, kuriais tas mokslas naudojasi ir kurie lemia teisinio mąstymo sistemingumą, kritiškumą ir savarankiškumą. Teisės teorijos metodas - tai sistema būdų ir priemonių, kuriais teisės teorija tiria socialinių interesų Iransformavimosi į teisinę tvarką veiksnius ir sąlygas. Metodas-graikų kalbos terminas, reiškiantis pažinimo arba tyrimo kelią. Mokslo objektas atsako į klausimą, ką mokslas tiria, o metodas-kaip ir kokiu būdu tas objektas tiriamas.

5.1 MOKSLINIO METODO SAMPRATA:

MOKSLAS - OBJEKTYVIŲ ŽINIŲ GAMYBA

Prieš aptariant teisės teorijos metodą, tikslinga bent keliais žodžiais paaiškinti, kas yra mokslo teorija ir mokslinis metodas. Mokslinė teorija - tai idėjinis tam tikros tikrovės srities modelis, sisteminis pagrindinių tos tikrovės požymių atspindys žmogaus sąmonėje. Pažinti pasaulį - tai jį logizuoti, t. y. versti tikrovės reiškinių požymius ir sąveiką loginėmis sąvokomis ir jų sąveika. Pažįstame daiktus, kad juos valdytume, kad žinotume, kuo konkretūs daiktai ar reiškiniai gali būti mums naudingi ir kuo pavojingi. Todėl ir teisę pažįstame, kad žinotume, kokių praktinių tikslų galime ja pasiekti, kokios joje slypi galimybės humanizuoti žmonių santykius, palaikyti žmonių santarvę ir bendradarbiavimą.

TEISĖS TEORIJA

Kiekviena mokslo teorija apima du struktūrinius elementus: gno­seologinį (objektyvias žinias) ir metodologinį (jų įgijimo, vertinimo būdus ir priemones). Atsižvelgiant į tai, kuri iš šių struktūrinių dalių apibrėžiant mokslą labiau pabrėžiama, galima suformuluoti skirtingas mokslo teorijos definicijas. Jeigu pirmumą teiksime pačioms mokslo žinioms, tai mokslas (teorija) bus objektyvių žinių apie tikrovę sistema; o jeigu pirmumą teiksime metodui, tai mokslą reikės apibrėžti akcentuojant ne jo rezultatus (žinias), o tokių žinių įgijimo procedūras, pačią pažintinę, tiriamąją žmonių veiklą, kuri ir yra ne kas kita, kaip praktinis tų pažinimo priemonių demonstravimas. Tada mokslas (teorija) - tai pažintinė žmonių veikla, kuria siekiama įgyti objektyvių žinių apie tikrovės reiškinių savybes, jų tarpusavio priklausomybę, kitaip sakant, mokslas - tai objektyvių žinių gamyba. Šitaip mokslą suartiname su materialiųjų verčių (daiktų) gamyba; išnyksta principinis šių žmogaus kūrybos (kultūros) sričių skirtu­mas: pirmu atveju veiklos sėkmę pirmiausia lemia pažinimo metodai ir metodikos, antruoju - darbo įrankiai ir technologijos.

Pasak G. Hėgelio, žmogus turi valdžią gamtai taikydamas meto­dus ir dėl metodų: plūgas yra svarbesnis už tuos rezultatus, kuriuos jis duoda, nes rezultatus galima suvartoti ir jie išnyksta, o plūgas leidžia vėl atkurti tuos pačius rezultatus. Ne veltui sakoma: „Jei nori alkaną žmogų papenėti, ne duok jam žuvį, o išmokyk jį žvejoti." Metodas yra tikrovės pažinimo ir pertvarkymo būdas.

Mokslinio pažinimo metodai yra svarbūs ir tuo, kad jie parodo, kaip įgyjamos ir patikrinamos žinios. Nuo metodų pobūdžio priklauso turimų žinių patikimumas, žinojimo sąmoningumas, mokslinės pa­žangos greitis, kokybė. Mokslinio racionalumo ir ekonomiškumo požiūriu reikšminga ir tai, kad tais pačiais metodais savo problemas gali tyrinėti skirtingi mokslai. Vienų metodų perkėlimas į kitus mokslus lemia kokybiškai naują tų mokslų pažangą, atsiranda net naujų mokslo disciplinų. Pavyzdžiui, biologijos požiūrio į gyvybę kaip į save valdančią sistemą perkėlimas į technikos mokslus sudarė galimybę kurti ir plėtoti kompiuterinę techniką. Šiuo pagrin­du atsirado tokios naujos tarpinės technikos mokslo ir biologijos disciplinos kaip bionika, kibernetika, genų inžinerija ir kitos. Būtent metodai yra skirtingų mokslų, skirtingų veiklos sričių integracijos priemonė. Šiuolaikinė mokslų matematizacija, kibernetizacija, eko-logizacija, humanizacija, sociologizacija kaip tik ir yra vieno kurio

3 2

Į V A D A S

nors mokslo (matematikos, biologijos, sociologijos) metodų, požiūrių ekstrapoliacija į kitus mokslus. Tyrimo objektai mokslus skiria, o metodai - vienija.

Pažinimo ir veiklos metodų įvaldymas yra svarbi ne tik kiekvieno mokslo, bet ir kiekvieno profesinio bei apskritai kvalifikuoto išsila­vinimo dalis, lemianti to išsilavinimo kokybę, nes metodai didina intelektines, pažintines žmogaus galias. Metodų žinojimas ir gebėji­mas jais naudotis užtikrina asmens mąstymo savarankiškumą ieškant tiesos, taip pat mąstymo kritiškumą vertinant į tiesą pretenduojančių teiginių patikimumą: tada žinome ne tik kas teisinga, bet ir kodėl teisinga. Šiuo atžvilgiu metodas suteikia asmeniui dvasinę laisvę, išlaisvina jį iš psichologinio autoriteto valdžios, daro jį aktyvų ir savarankišką, savimi pasitikintį ieškant tiesos, t. y. suteikia tai, kas didina kiekvieno specialisto socialinės veiklos naudingumą.

Tačiau metodo nereikia priešinti teorijai, nes tarp jų - tik santy­kinis skirtumas. Metodas - tai ta pati teorija, tik iš vidaus vienos ar kelių pagrindinių sąvokų suorganizuota į sistemą ir naudojama naujoms žinioms gauti arba jau gautoms patikrinti. Būdama sukurta, teorija toliau atlieka jau mokslinio metodo funkciją- ja remiantis gaminamos, pagrindžiamos, sisteminamos naujos žinios.

Mokslų yra daugiau negu konkrečių metodų. Todėl tais pačiais metodais, kaip sakyta, naudojasi daugelis mokslų. Teisės teorija taip pat neturi kokio nors specialaus, tik jai vienai būdingo metodo. Dažniausiai ji naudojasi tais pačiais mokslinio pažinimo metodais, kuriais remiasi ir kiti mokslai, pirmiausia filosofiniu, sociologiniu, taip pat formaliosios logikos metodais.

5.2 FILOSOFINIS METODAS IR JO PRIEMONĖS

Filosofija - tai visuminis pasaulio ir žmogaus vietos jame suvoki­mas. Tai toks sisteminio pažinimo metodas, kuris reikalauja pažinti dalį tarpininkaujant visumai. Filosofija, suteikdama mąstymui siste­mos formą, teikia galimybių tyrinėti ne atskirus faktus, sąvokas, o procesus - faktų tarpusavio sąveiką, kokybės pokyčius, atskleisti šiuos procesus lemiančias vidines ir išorines priežastis. Todėl aiški­nant teisę filosofiniu požiūriu neužtenka pasakyti, kad teisė yra elgesio taisyklė (tai tik formos dalykas), reikalinga atskleisti ir jos turinį, t. y. ryšį su tais socialiniais interesais, kurių norminė išraiška

3 3

TEISĖS TEORIJA

ir yra ši elgesio taisyklė; taip pat suvokti teisės vietą kitų socialinio reguliavimo veiksnių sistemoje.

Taikymo požiūriu filosofinis metodas gali būti konkretinamas šiomis idėjomis.

5.2.1 RAIDOS, ARBA EVOLIUCIJOS, IDĖJA

Šios idėjos taikymas jurisprudencijai reiškia, kad, siekiant visapusiš­ko teisės pažinimo, į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį reiškinį, t. y. kaip į atsirandančią, besikeičiančią, nuolat netapačią pačiai sau. Raida - tai periodiškas vienos kokybės virtimas kita, dažniausiai -savo priešybe. Todėl ir teisės esmė nėra duota iš karto ir visiems laikams, ta esmė - istoriškai susiklostanti. Teisė pastovi tik tuo, kad ji yra visuomeninė tvarka, o turinio (intereso specifikos) požiūriu-nuolat kintantis procesas, nes teise verčiami vis kitų socialinių grupių interesai, ir kitokiu būdu. Vienu atveju ji gali reikšti vienos grupės interesų vyravimą, kitu - priešingų interesų kompromisą. Iš pradžių teisė reiškė vergvaldžių, vėliau - feodalų, dar vėliau -stambiojo kapitalo turėtojų interesus, dabar ji siekia reikšti įvairiau­sių socialinių grupių interesus, derindama juos kompromisu.

Istorinis požiūris į teisę leidžia suvokti ir bendrąją teisės plėtotės linkmę - teisinis reguliavimas plėtojasi garantuojant asmeniui vis platesnę laisvę: nuo vergijos - prie baudžiavos ir galiausiai - prie teisinės laisvės, kur vieno asmens laisvę gali riboti tik kito asmens laisvė. Neatsitiktinai G. Hėgelis teisę laikė dinaminio evoliucijos vyksmo rezultatu: teisė rutuliojasi pagal bendrąjį raidos dėsnį: tezė -antitezė - sintezė. Šio tapsmo tikslas - asmens laisvės plėtotė.

5.2.2 TIESOS KONKRETUMAS

Jo esmė, kad kiekviena mokslinė tiesa visada istoriška ir dėl to konkreti, t. y. išlieka tiesa tik atžvilgiu hic et nunc (čia ir dabar) egzistuojančių faktų ir aplinkybių, kuriais remiantis ji buvo nusta­tyta. Be to, tiesos konkretumas - tai ne jos jutimiškumas, o viena­reikšmiškas apibrėžtumas. Kalbėjimas gyvenimo pavyzdžiais yra ne konkreti, o abstrakti kalba, nes tai nevienareikšmė kalba, nes tie patys gyvenimo faktai skirtingose sistemose gali turėti skirtingą prasmę. Pavyzdžiui, teisingumo vykdymas kaip faktas pats savaime yra abstrakti, nevienareikšmė sąvoka, nes vieną prasmę teisingumo

3 4

Į V A D A S

vykdymas turės savavaliaujančio totalitarinio režimo ir visai kitą -demokratijos sąlygomis: pirmu atveju vykdyti teisingumą - tai stip­rinti politinį, represinį režimą, įgyvendinti jo savivalę asmens teisių atžvilgiu, antruoju atveju - vienodo reikšmingumo priemonėmis ginti visų visuomenės narių žmogaus teises. Vadinasi, šiuo atveju teisingumo vykdymo prasmei vienareikšmio apibrėžtumo (konkretu­mo) suteikia jo santykis su politinio režimo tipu. Tai rodo, kad tiesos konkretumas - ne jutiminė, o loginė (proto) kategorija, būdin­ga ne konkrečiam faktui, o faktų sistemai. Tik sistema, suteikdama konkrečiam teiginiui (faktui) vienareikšmio apibrėžtumo, kartu sutei­kia jam ir tiesos konkretumo.

Taikydami šį tiesos konkretumo reikalavimą jurisprudencijai, tu­rėsime sakyti, kad tiriame ar studijuojame ne apskritai teisę, o konkrečios epochos, konkrečios šalies ar konkretaus regiono teisę, nes teisės sampratą, turinį, įgyvendinimo laipsnį lemia konkrečios šalies ir konkretaus meto žmogaus teisių apsaugos poreikiai, kultū­rinės galimybės garantuoti tą apsaugą, taip pat teisinė sąmonė, atitinkamai suvokianti tuos poreikius ir organizuojanti jų įgyvendi­nimą. Jeigu teisė yra įrankis visuomenės tvarkai sukurti ir palaikyti, tai ši turi būti tokia, kokios reikalauja toje visuomenėje esamu laiku subrendę žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikiai.

5.2.3 MOKSLINĖS ANALIZĖS VISAPUSIŠKUMAS

Tai reikalavimas, kad teisė, jos raida būtų tiriamos visapusiškai, t. y. atsižvelgiant į sąveiką su kitais tos epochos socialiniais reiškiniais, jų raida ir poreikiais: kaip tie reiškiniai inspiruoja teisę, lemia jos pobūdį, kokios yra šalies konkretaus meto galimybės ja pasinaudoti, ją taikyti, kaip teisė grįžtamuoju ryšiu veikia tuos reiškinius. Be to, reikia tirti ne tik išorinius, formaliuosius teisės požymius, bet ir vidinius, kad šitaip būtų garantuojamas teisės, kaip turinio ir formos vienovės, pažinimas. Formalieji teisės požy­miai - norminis pobūdis (elgesio taisyklė), visuotinis privalomumas ir kiti, o turiningieji - asmenų laisvė, lygiateisiškumas, vienodas pradinės jų vertės pripažinimas, teisingumas. Bet tada teisę jau reikia apibrėžti ne tik kaip elgesio taisyklę, bet ir kaip tam tikros socialinės grupės (ar grupių) interesą, tam tikru būdu paverstą elgesio taisykle.

3 5

TEISĖS TEORI JA

5.2.4 ANALIZĖS TEORIŠKUMAS (KONCEPTUALUMAS)

Šis metodologinis postulatas skelbia, kad, siekiant visapusiškai pažinti teisę, reikia remtis ne tik jutimine, stebėtojo patirtimi, bet ir abstrakčiu, teoriniu mąstymu, galinčiu pakilti virš tiriamo reiškinio detalių, atsitiktinių savybių ir šitaip pasiekti gilumines (esmines) teisės savybes (laisvę, lygybę, teisingumą, teisių ir pareigų vienovę), nes jos, nebūdamos teisės paviršiuje, tiesiogiai neprieinamos ju­timiniam stebėjimui ar empiriniam mąstymui. Faktas, kad teisė yra žmonių interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, nėra prieinamas mūsų jutiminiam stebėjimui; tai galima suvokti tik abstrakčiai mąstant, analizuojant teisės ir žmonių interesų sąveiką, vėliau ją atitinkamai apibendrinant. Akys mato teisėje tik elgesio taisyklę, bet nemato joje intereso ir jo įsikūnijimo toje taisyklėje būdo.

Tapdamas sudėtingesnis, jurisprudencijos objektas (teisinio regu­liavimo reikalingi žmonių santykiai, interesų samplaika) darosi sunkiau prieinamas empiriniam suvokimui, stebėtojiškam teisinio reguliavimo padarinių prognozavimui. Tai didina teorinio pažinimo (teorinės abstrakcijos) vaidmenį sprendžiant klausimus, koks turi būti konkrečiu laikotarpiu teisinis reguliavimas, kad sudėtingesnių socialinių santykių sąlygomis sugebėtų toliau palaikyti žmonių santarvę ir bendradarbiavimą.

Visi minėti sisteminio istorinio metodo požymiai sudaro sistemą: jie egzistuoja kaip tikslo ir jo pasiekimo priemonių vienovė. Tiesos konkretumas yra šio metodo siekiamas tikslas, o visi kiti jo po­žymiai (evoliucijos idėja, analizės visapusiškumas, empirijos ir teo­rijos vienovė, analizės konceptualumas) - priemonės siekti tiesos konkretumo.

5.3 SOCIOLOGINIS METODAS

Kad pažintume teisę, nepakanka žinoti, kas yra teisė apskritai. Dar reikia žinoti, kokius konkrečius raiškos pavidalus ir kodėl teisė įgyja konkrečioje šalyje konkrečiu metu. Tai suponuoja būtinybę prisiliesti prie gyvos hic et nunc galiojančios teisės, kad žinotume, kokios yra kasdienės policijos, prokuratūros, teismų, parlamento, vyriausybės ir kitų valstybės institucijų veiklos įgyvendinant teisės normas proble­mos ir kaip jos turėtų būti atrandamos, sprendžiamos atsižvelgiant į konkretaus regiono žmogaus teisių saugos poreikius.

36

Į V A D A S

Siekti šių tikslų teisės teorijai padeda sociologinis metodas (an­ketiniai tyrimai, interviu, statistiniai apibendrinimai, dalyvio stebėji­mas tyrinėtojui dalyvaujant tiriamo reiškinio procesuose, pvz., dir­bant įstaigoje, kuri yra tiriama, kontrolinis eksperimentas). Tai informacijos apie žmonių santykius rinkimo ir apdorojimo technika.

Šiuo metodu teisės teorija siekia patikrinti teisinio reguliavimo teisinį ir socialinį veiksmingumą: ar konkreti teisės norma ir visa leisinė sistema pasiekia savo tikslus, kiek visuomenėje įsišaknijęs teisinis nihilizmas, kas jį skatina, palaiko, kokios socialinės grupės konfliktiškiausios galiojančios teisės atžvilgiu, kokie socialiniai veiksniai lemia įstatymų turinį ir t. t. Šio pobūdžio tyrimais yra palaikomas nuolatinis teisės ryšys su visuomenės gyvenimo pilnatve, neleidžia­ma teisei atitrūkti nuo tikrovės, nuo realių visuomenės poreikių, t. y. suabstraktėti ir suformalėti, o siekiama nuolat plėtoti teisę kaip gyvą procesą, nuolat jaučiantį visuomenėje vykstančias permainas, į jas atitinkamai reaguojantį. Sociologinis metodas grįžtamuoju ryšiu su­jungia teisėkūrą su praktiniu jos sukurtų įstatymų įgyvendinimu ir juo nuolat koreguoja ją. Todėl socialinę šio metodo paskirtį gali išreikšti šūkis: gyvam gyvenimui - gyvoji teisė.

Sociologinio metodo gautų duomenų pagrindu formuojasi naujos teisinės idėjos (teisinio reguliavimo vizijos), jas teisėkūrą paverčia naujomis teisės normomis (įstatymais), o šios virsta teisiniais santy­kiais, žodžiu, sociologinis metodas padeda teisės tapsmui nuolat suktis savo autentiškuoju (tobulybę simbolizuojančiu) „ratu" - su­vienyti to proceso pabaigą ir pradžią, kad teisė niekada neturėtų pabaigos, t. y. nevirstų uždara sistema.

Sociologinis metodas ir juo remiantis plėtojama teisės sociologija nereikalingi tik tokiai jurisprudencijai, kuri teisinio reguliavimo mode­lius siekia „imti" ne iš istoriškai besikeičiančių žmogaus teisių apsaugos poreikių, o iš politinės valdžios valios ir tos valdžios išsaugojimo interesų. Tokiam įstatymų leidėjui neįdomu, ką žmonės mąsto apie jo leidžiamus įstatymus ir kaip nuo jų nukenčia. Savo kuriamos teisės veiksmingumą jis sieja ne su žmonių pritarimu, o su turimos jėgos (prievartos) pakankamumu. Jam svarbiau, kad įstatymai būtų vykdomi - įgyvendinamas politinės valdžios viešpatavimas, o ne tai, kokiu mastu tais įstatymais garantuojama žmogaus teisių sauga.

Tarybų Sąjunga neplėtojo sociologijos, taip pat teisės sociolo­gijos - nenorėjo žinoti savo konkrečių einamojo meto problemų ir

3 7

TEISĖS TEORIJA

galiausiai tapo tų problemų auka. Tuo tarpu atsakingai, savo raida susirūpinusiai visuomenei svarbu žinoti savo problemas, kad būtų laiku į jas reaguojama, išvengiama jų virtimo katastrofomis.

5.4 KITI TEISĖS PAŽINIMO METODAI

5.4.1 DOGMATINIS, ARBA KALBINIS-LOGINIS, METODAS

Kalbinis-loginis metodas - tai logikos ir mokslų metodologijos proce­dūrų ir sąvokų aparato panaudojimas tiriant teisę. Terminas „logika" šiandien apima tiek formaliąją logiką, tiek argumentavimo teoriją (neformaliąją logiką). Norminiam teisės diskursui tirti didelę reikšmę turi klasikinė logika (loginis teiginių, vardų skaičiavimas, kvantorių teorija), deontinė logika, kur analizuojami tokie norminiai terminai kaip „leidimas", „draudimas", „pozityvus įpareigojimas" ir kiti.

Kalbinis-loginis metodas skirtas ne tiek naujai teisinei informacijai gauti, kiek teisės normoms griežtai formuluoti, sisteminti, loginiams prieštaravimams atrasti ir šalinti, padėti teisės adresatams aiškiau suvokti teisės normos prasmę, tiksliau ją pritaikyti konkrečiam atve­jui, operatyviau rasti normų gausybėje konkrečią normą ir kita.

Tai teisės praktikai tiesiogiai „dirbantis" metodas. Jis siūlo tech­nines priemones, kaip nuo teisės normų pereiti prie teisinių santy­kių. Teisės analizė čia pradedama ir baigiama teisės normomis. Kadangi kalbinė-loginė analizė neišeina už teisės ribų, šis metodas ilgai vadintas dogmatiniu. Juo labiausiai suinteresuoti teisininkai praktikai. Nors šiandien yra kritikuojamas (dėl vienpusiškumo), šis pozityvistų propaguotas metodas vyrauja teisės moksle, nes teisinių nurodymų aiškinimas ir tvarkymas tebėra viena iš pagrindinių teisės mokslo užduočių.

5.4.2 ISTORINIS METODAS

Apie istorizmą ir jo metodologinę reikšmę teisės tapsmui jau kalbė­jome. Bet istorinis metodas gali turėti ir siauresnę reikšmę: jis gali būti suprantamas kaip tikslesnio teisės normų prasmės suvokimo priemonė. Todėl teisės teorijoje jis naudojamas kaip vienas iš teisės normų aiškinimo metodų.

Neseniai krašte išleisto kurios nors teisės šakos kodekso straips­nių prasmė aiški iš paties kodekso, nes visi straipsniai sukurti vienu laiku, vienodomis sąlygomis, viena kalba ir atitinkamai tarpu-

3 8

Į V A D A S

savyje suderinti. Kitaip yra tais atvejais, kai galioja kodeksai, suda­ryti iš įstatymų, priimtų skirtingu laiku, įvairiose valstybėse, įvairio­mis kalbomis (tokia padėtis buvo Antrojoje Lietuvos Respublikoje -1919-1940 m.). Panaši padėtis susiklostė ir Trečiojoje Lietuvos Res­publikoje, kai kurie sovietiniai įstatymai buvo palikti galioti ir atįkūrus Nepriklausomybę, todėl jų prasmė gali būti suprantama tik žinant aplinkybes, kuriomis jie buvo priimti, ir tikslus, kurių jais siekta. Kad suprastume tokius įstatymus vienareikšmiškai, turime kreiptis į jų nustatomo teisinio reguliavimo istoriją: išsiaiškinti, kokiu tikslu jie buvo priimti, kokią teisinių santykių būklę jais norėta sukurti. Pasak vokiečių teisininko Zitelmanno, kiekvienas įstatymas yra istoriškai nulemtas praeities ir todėl gali būti teisingai suprastas tik istorijai tarpininkaujant.

5.4.3 KRITIKOS METODAS

Tai būdas vertinti, kaip teisė (teisinis reguliavimas) tenkina tam tikro meto žmogaus teisių saugos poreikius, nes „istorija - tai savo tikslų siekiančio žmogaus veikla" (K. Marksas). Galiojanti teisė, atsilikdama nuo ekonominio gyvenimo poreikių, idėjų, kurias puo­selėja tam tikro laiko žmonės, nebepajėgdama patikimai garantuoti žmogaus teisių saugos, susilaukia nepasitenkinimo ir kritikos. To­kia teisė ima varžyti žmonių laisvę labiau, nei reikalauja kitų žmonių teisių apsaugos ar bendrosios kultūros pažangos poreikiai. Tai suvokiama kaip galiojančios teisės netobulumas, atsilikimas nuo gyvenimo. Siekiant įveikti šį teisinio reguliavimo ribotumą, kuriama naujos pageidautinos teisės vizija (ideologija), siūlomi naujų įstatymų projektai, naujos teisinės institucijos ir jų kompeten­cija įgyvendinti tą viziją. Šis procesas ir yra konstruktyvios kritikos metodas. Jis susideda iš trijų stadijų (dalių): 1) galiojančios teisės kritikos ir neigimo; 2) teisės idealizavimo (geidžiamos teisės vizijos kūrimo - konstruktyvios kritikos); ir 3) siūlymo priemonių ir būdų, kaip geidžiamos teisės viziją paversti galiojančia teise ir praktiniu žmonių elgesiu.

Teisės mokslas plačiai naudojasi lyginamuoju metodu, kuris, gretindamas įvairių šalių arba toje pačioje šalyje įvairiais istorijos etapais egzistavusias teisės sistemas, teisės institutus, jų praktiką, padeda atsirasti naujiems požiūriams, idėjoms; šių tyrimų pagrindu formuojasi net naujos teisės mokslo disciplinos (lyginamoji teisė).

39

TEISĖS TEORI JA

Tai būdas pasinaudoti įvairių šalių teisine patirtimi darant savo teisinę kūrybą našesnę, veiksmingesnę, plėsti teisinio tyrimo lauką, aktyvinti teisinę mintį, o galiausiai - ir pačią jurisprudencijos plėtotę. Remdamasi lyginamuoju metodu šiandien plėtojasi atskira mokslo disciplina - komparatyvistika18.

Tačiau lyginamuoju, kaip ir kitu metodu, negalima piktnaudžiau­ti (tai populiari tendencija dabartinėje Lietuvoje). Lyginamoji analizė neturi pakeisti loginės. Būdama atlikta, loginė kurios nors problemos analizė toliau konkretinama, plečiama lyginamąja, nes ši - istorinio metodo prototipas. Apsiribojimas tik lyginamąja analize skatina tyrimų paviršutiniškumą, nes tada gilinamasi ne į problemos esmę (logiką), o tik į jos istorinės raiškos pavidalus įvairiose šalyse nesuvokiant, kuris iš jų logiškai būtinas ir kuris - tik istorinio atsitiktinumo rezultatas.

Turiningųjų ir formaliųjų loginių metodų derinimas leidžia teisės teorijai visapusiškai pažinti teisę, neatitrūkti nuo istoriškai besikei­čiančių žmogaus teisių saugos poreikių.

5.4.4 PSICHOLOGINIAI METODAI

Jų panaudojimas teisės tyrimams yra santykiškai neplatus. Jie daž­niausiai naudojami taikant teisę (nusikalstamą veiką padariusio asmens pakaltinamumo nustatymas yra viena iš jo baudžiamosios atsakomybės sąlygų). Psichologiniai tyrimai yra svarbūs nusikaltėlių resocializacijos atvejais. Daugiau dėmesio psichologiniams meto­dams skiria teisės filosofija (L. Petražyckio psichologinė teisės sam­prata arba JAV realisto Dž. Franko (J. Frank) psichologiniai tyrimai aiškinant teisėjų ir prisiekusiųjų teisėjų sprendimų priėmimo psicho­loginius pagrindus).

Teisės mokslui dabar svarbi ekonominė teisės analizė. Čia pir­mauja vadinamoji Čikagos mokykla (vadovas - R. Posneris).

Galima paminėti ir aksiologinius teisės tyrimus. Šiuo atveju domina vertybės, kurioms turi tarnauti teisė, šių tyrimų tikslas -teisingos teisinės tvarkos paieška. Svarbu ne tai, kokia teisė yra, o kokia ji turi būti. Šio tipo refleksija itin populiari tarp prigimtinės teisės atstovų.

18 Plg.: Nawiasky H. Allgemeine Rechtstheorie als System den rechtlichen Grundbegriff. 2 Aufl. Einsiedeln. Zürich; Köln, 1948.

5.4.5 KOMPLEKSINIS JURISPRUDENCIJOS METODAS, ARBA INTEGRALIOJI JURISPRUDENCIJA

Šiuolaikinėje jurisprudencijoje vyrauja požiūris, kad teisės tyrimams turi būti naudojamas kompleksinis metodas, apimantis visus meto­dus, kurie tik konkrečiu atveju gali būti panaudojami. Tuo pagrindu kritikuojamos vadinamosios vienpusės teorijos, kurios teisės tyrimą siekia grįsti kuriuo nors vienos rūšies metodu. Klasikiniu tokių vienpusių teorijų pavyzdžiu laikomas teisinis pozityvizmas, kuris leisės tyrimuose tenkinosi kalbiniu-loginiu metodu, ta pati nuostata laikytina ir teisiniam normatyvizmui (Austrijos mokykla: H. Kelzenas (Kelsen). Kitas vienpusių teorijų pavyzdys yra kai kurios sociologi­nės mokyklos, kurios, kvestionuodamos kalbinio-loginio metodo vy­ravimą teisės moksle, siūlo jį pakeisti sociologiniu metodu. Kai kuriuose sociologiniuose tyrimuose, pavyzdžiui, etnologiniuose, ku­rių objektas yra vadinamųjų pirmykščių visuomenių organizacija, sociologinio metodo pirmavimas gali turėti pagrindą.

Prie kompleksinio teisės tyrimo įsitvirtinimo neabejotinai prisidėjo amerikiečių realizmas, susiformavęs JAV XX a. pradžioje (R. Poundas, K Levelynas (Llewellyn), Dž. Frankas). Realistai, įgyvendindami savo garsųjį „knyginės teisės" (law in books) skyrimą nuo „veikiančios teisės" (law in action), paruošė kelią plačiai ateiti į teisės mokslus sociologiniam metodui. To skyrimo esmė, kad tarp teisinių tekstų turinio (knyginės teisės) ir jų faktinio turinio atsispindėjimo teisėjų ir pareigūnų sprendimuose (veikianti teisė) kartais yra skirtumas (pvz., teisėjų sprendimai gali reikšti visai ką kita negu teisiniai tekstai).

Toks pavyzdys gali būti kad ir Lietuvos Respublikos Konstituci­nio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, kuriame Konstitucijos normos (18-19, 21 str. 3 d.) aiškinamos taip, kad Baudžiamojo kodekso (BK) 105 straipsnyje numatyta mirties bausmė, ilgai laikyta leistina, virsta neleistina, taip pat pastarųjų dienų Konstitucinio Teismo nutarimai ir išvados dėl prezidento apkaltos. Tai suteikia pagrindą atkreipti didesnį dėmesį į sociologinio ir psichologinių metodų reikšmę pereinant nuo „knyginės teisės" prie „veikiančios teisės".

Kompleksinio tyrimo „teisėtumą" pagrindžia ir pačios teisės funkcijų išsiplėtimas šiuolaikinėse visuomenėse. Pripažinus sociali­nės teisinės valstybės arba „visuotinės gerovės" valstybės (welfare state) ideologiją, valstybei vykdant intervencionizmo į ekonominius

4 1

TEISĖS TEORIJA

procesus politiką ir ja remiantis plečiant žmogaus teisių saugą, suintensyvėjo ekonominiai, sociologiniai teisės tyrimai. Pasikeitė ir baudžiamosios teisės funkcija, pripažįstama tezė, kad bausmė turi užtikrinti ne tik teisingą atpildą, bet ir auklėti nusikaltėlį, padėti jam prisitaikymui gyventi visuomenėje grįžus iš įkalinimo vietos. Bau­džiamosios teisės evoliucija nuo atpildo iki resocializacijos modelio pagrindė sociologinių ir psichologinių teisės tyrimų būtinybę baudžia­mojoje teisėje. Tiesa, ši kryptis baudžiamojoje teisėje kelia diskusijų, nes čia teisei mėginama priskirti tokius tikslus, kurių ji viena negali pasiekti, ir tai menkina teisės autoritetą. Čia būtų tiksliau kalbėti ne apie teisės tikslų išplėtimą, o apie glaudesnį jos ryšį su kitais socialiniais veiksniais. Bet tada tuos tikslus tiksliau būtų laikyti ne teisės ar bausmės tikslais, o kompleksiniais tikslais, kurie adresuojami ne teisei, o teisės sąveikai su kitais veiksniais. Pasak Dž. Halo (J. Hali), integralioji jurisprudencija mėgina apimti laisvę, lygybę, sutikimą su gamtos dėsniais, socialinę darną, solidarumą, bendrą gėrį ir saugumą.

5.5 VIENO METODO VYRAVIMO PRIEŽASTYS

Nors teisės mokslas naudojasi visais minėtais metodais, bet konkre­čiu laiku konkrečioje šalyje ilgiau ar trumpiau vyrauja kuris nors vienas iš jų, nelygu kuri to meto mokslo tyrimų kryptis yra pagrindinė. Kai kurioje nors šalyje iš pagrindų pajuda vertybių sistema, kai reikia naujų vertybių pagrindu garantuoti žmogaus teisių saugą, tada neišvengiamai turi vyrauti kritikos metodas, orientuotas į buvusią ar esamą teisinę sistemą, kiek ji teisinėmis priemonėmis nepajėgia garantuoti žmogaus teisių saugos naujų vertybių įsitvirti­nimo sąlygomis. Remiantis kritikos metodu kuriama nauja teisinė sistema, naujos vertybės verčiamos atitinkamais žmonių santykiais, tiems santykiams suteikiama teisinė forma; žodžiu, kuriamas teisinis mechanizmas žmogaus teisėms saugoti atsiradus naujų vertybių. Tada dogmatinis metodas dar laukia savo valandos, nes nėra pakankamai aiškūs tie vertybiniai pagrindai, kuriais norėtų remtis naujoji teisė, nenusistovėjęs vertybinis teisės sąvokų turinys, kurį turėtų įtvirtinti, formalizuoti naujosios teisės kodifikacija, loginis jos sąvokų tobulinimas. Čia kol kas svarbiau žinoti, kokia turi būti vertybinė teisės orientacija negu kokie yra konkretūs jos pavidalai.

4 2

Į V A D A S

Bet kai tik naujoji teisė ir jos formalizuojama vertybių sistema santykiškai stabilizuojasi, tada teisė kodifikuojama, gryninama, skaid­rinama jos pagrindinių kategorijų, teisinių procedūrų taikymo prasmė. Tada pakeisti kritikos metodą ir jo dominantę ateina dogmatinis (kalbinis-loginis) metodas. Šalies teisinei sistemai prasideda tam tikros ramybės laikas, arba „aukso amžius", o tai ir yra dogmatinio metodo vyravimas teisės tyrimuose. Visuomenė tada atrodo lyg ir patenkinta savo teise, ji nepakenčia kritikos, nori turimą teisę ne keisti, o tik tinkamiau techniškai sutvarkyti, padaryti ją patogesnę taikyti praktiš­kai. Ji labiau susirūpinusi tobulinti ne savo teisės turinį, o jos išraiškos formą, nes turinys atrodo pakankamai aiškus ir „tobulas".

Bet kai teisė per ilgai susižavi savo išorinėmis techninėmis problemomis, mažai domisi, kaip atitinka besikeičiančius žmogaus teisių saugos poreikius, kai teisinė tvarka per ilgai nerevizuojama ir dėl to sustabarėja, ji ima kaustyti, slopinti asmens laisvę, kūrybinį aktyvumą, galimybes įgyvendinti savo teises. Todėl didėja nepasiten­kinimas esamu teisinio reguliavimo modeliu. Tokiomis sąlygomis vėl populiarėja teisės kritikos metodas, mažindamas dogmatinio metodo populiarumą ir aktualindamas teisės turinio tyrimus.

Šitaip vyksta periodiška šių metodų tarpusavio konkurencija, kaitaliojimasis vietomis populiarumo požiūriu.

Istorinis metodas ima vyrauti tuo laikotarpiu, kai mažėja kurios nors visuomenės viltis pakeisti esamą teisinę tvarką (okupacinę tvarką Lietuvoje iki 1990 m.). Kova dėl naujos tvarkos (teisės) baigėsi pralaimėjimu arba nepasiekė trokštamo tikslo: tada dabartis atrodo nepakenčiama, o ją pakeisti nėra jėgų, nėra ir dvasinių galių gyventi neaiškia ateitimi. Tada belieka kreiptis į praeitį, guostis buvusia jos galybe. Šitaip Lietuvoje po pralaimėto 1863 m. sukilimo įsivyravo tautos istorinio romantizmo nuotaikos. Laimingesnio gyve­nimo ateitis neaiški, o dabartis (tolesnis gyvenimas okupacijos sąlygomis) nepakenčiama ir nepriimtina. Viena paguoda - kreiptis į savo istoriją: didžiuotis didinga Lietuvos valstybės praeitimi, Euro­poje precedento neturinčiais trimis Lietuvos Statutais, iš praeities semtis vidinių jėgų ateities išsilaisvinimo kovoms. Istorinis metodas leidžia tautai pajusti, kad ji kadaise buvo laisva, kad pavergimas yra istorinis ir dėl to laikinas reiškinys.

Tai priežastis, dėl kurios šis metodas paprastai turi pasisekimą reakcijos laikais tarp pavergtų tautų, socialinių grupių. Kartu tai

43

TEISĖS TEORIJA

padeda suprasti, kodėl šiandien Lietuvoje istorinis metodas mažai kam įdomus; gyvenama dabartimi ir įsitikinimu, kad dabartyje slypi visos priemonės ir galimybės garantuoti savo teisių saugą. Istorinė patirtis šiuo požiūriu atrodo lyg ir nereikšminga.

Bet istoriniu metodu gali būti domimasi ir dėl kitų motyvų, pavyzdžiui, siekiant sužadinti visuomenės sąmonę įveikti tam tikrus teisės moksle įsikerojusius prietarus (pvz., prievolės ir pareigos tapatinimą). Tada istorinis metodas, priešindamas vieną teisinę tvarką kitai, žadina kritišką mintį ir skatina jos pažangą.

Kita ir bene svarbiausia priežastis, kodėl teisės teorijoje ir apskri­tai jurisprudencijoje konkrečiu metu vyrauja kuris nors vienas meto­das, yra teisės samprata.

Pozityvistine teisės samprata besiremiantis teisės teoretikas teisės teoriją pirmiausiai grįs teisinių tekstų kalbine-logine analize ir atmes arba menkiau vertins kitus teisės tyrimo metodus, jais negrįš savo pagrindinių išvadų.

Prigimtinės teisės šalininkai, pripažįstantys esant dvi teisės sis­temas - pozityviosios teisės ir prigimtinės teisės, vadovaujasi dvejo­pu metodu: pozityviąją teisę jie tiria taip pat kaip ir pozityvistai-remdamiesi teisinių tekstų logine analize, o prigimtinę teisę - filo­sofiniu, vertybiniu metodu, siekdami suvokti, kas teisėje yra ir objektyvaus, nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios, kam įstatymų leidėjo valia galiausiai privalo paklusti.

Sociologinė koncepcija pirmumą teikia sociologijos ir socialinės psichologijos tyrimų metodams; psichologinė koncepcija - introspek­cijos metodui (savo psichinių išgyvenimų stebėjimui), taip pat bihe-vioristiniam metodui (savo išvadas dėl psichinių išgyvenimų turinio grindžia tiriamų asmenų elgesio stebėjimu).

6. VIDINĖ TEISĖS MOKSLO STRUKTŪRA

Teisė, būdama žmonių santykių reguliatorius, yra daugialypis reiški­nys. Todėl ji tiriama įvairių teisės mokslų: vieni teisės mokslai ją tiria bendruoju požiūriu, aiškindamiesi, kas yra teisė apskritai, koks jos santykis su žmonių interesais, kaip ir dėl ko ji keičiasi, kiti teisės mokslai ją tiria kaip konkrečių visuomeninių santykių reguliavimo techniką. Abu šie teisės tyrimo lygiai vadinami vienu bendru vardu -teisės mokslas, arba jurisprudencija (lot. jurisprudentia - teisės išma­nymas, arba žinios apie teisę). Tačiau kiekvienas išplėtotas mokslas

4 4

Į V A D A S

yra diferencijuotas. Iš jurisprudencijos diferenciacijos randasi šakiniai teisės mokslai, anksčiau vadinti „teisinėmis dogmatikomis".

Įvairūs autoriai skirtingai klasifikuoja teisės mokslus. Tačiau kontinentinės Europos universitetuose labiausiai išpopuliarėjo ta teisės mokslų klasifikacija, kurią XIX a. pasiūlė vokiečių istorinė teisės mokykla (F. K. Savigny, G. Puchta). Ji skirstė teisės mokslus į filosofinius ir pozityviuosius. Konkretinant šią klasifikaciją, univer­sitetuose dėstomus teisės mokslus atitinkamai imta skirstyti į tris pagrindinius teisės mokslų tipus: 1) bendrieji teisės mokslai: teisės filosofija (teorija), teisės sociologija; 2) specialieji (arba dogmatiniai) teisės mokslai; 3) teisės istorijos mokslai.

1) Filosofiniais, arba teoriniais, teisės mokslais domėtasi nuo antikos laikų (Platonas, Aristotelis). Prie šių mokslų pažangos labai prisidėjo minėta istorinė teisės mokykla. Tačiau moderniosios teisės filosofijos pagrindus sukūrė teisinis pozityvizmas XIX a., jo pagrindiniai centrai buvo Anglija (Dž. Ostinas) ir Vokietija (K. Bergbomas (Bergbohm), G. Jelinekas (Jellinek). Teisinis pozity­vizmas parengė bendro mokslo apie valstybę ir teisę projektą (AUgemeine Staats- und Rechtslehre, analitical jurisprudence). Skirtin­gai nei kiti teisės mokslai, šis mokslas tyrinėjo ne kurios nors konkrečios valstybės valstybines, teisines institucijas, bet valstybę ir teisę kaip tam tikrą bendrą politinės kultūros faktą. Šio tipo teisės mokslai tiria bendruosius teisės požymius: teisės sampratą, bendrųjų teisės sąvokų aparatą, teisės veiksmingumą.

2) Šakiniai, arba specialieji, teisės mokslai: konstitucinė teisė, civilinė teisė, santuokos ir šeimos teisė, finansų teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė, darbo teisė, žemės teisė, civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administ­racinio proceso teisė ir kiti.

Šie mokslai, remdamiesi bendrųjų teisės mokslų suformuluota teisės samprata ir jų sąvokų aparatu, sprendžia techninius konkre­čios teisinio reguliavimo srities klausimus.

Šiandien beveik visuotinai pripažįstama, kad specialieji teisės mokslai, kaip ir teisės teorija, už savo šiuolaikinį raidos lygį turi būti dėkingi teisiniam pozityvizmui, kuris apibrėžė pagrindinius specialiųjų teisės mokslų uždavinius ir metodus, suformulavo pa-

4 5

TEISĖS TEORIJA

grindines jų sąvokas. Kartu pripažįstamas ir pozityvistinio metodo ribotumas.

Teisinis pozityvizmas laikėsi nuomonės, kad jurisprudencijos objektas yra teisinių tekstų ir juose suformuluotų teisinių nurodymų analizė, o pagrindinis teisininko darbo metodas turįs būti kalbinis-loginis. Todėl teisinis pozityvizmas šalino iš teisės mokslo teisės socialinio veikimo problemas (t. y. teisės faktinio funkcionavimo, teisinių nurodymų socialinį veiksmingumą, piliečių teisinės sąmonės tyrimus), taip pat empirinius metodus (sociologinį, psichologinius).

Kartu jis kėlė teisės mokslui „pasyvios" taktikos reikalavimus: teisės mokslas privaląs tik analizuoti teisę, kokia ji yra, o ne kritikuoti ją arba siūlyti jos tobulinimo projektus. Žodžiu, grindė jurisprudencijos, kaip valdžios tarnaitės, programą: teisininkas turi aiškinti teisinį tekstą panašiai, kaip teologas kad aiškina religinį tekstą, t. y. kaip nekeičiamą dogmą.

Šiandien šios pažiūros gerokai pasikeitė. Lenkų teisininkas L. Mo-ravskis (Morawski) išskiria dvi esmines specialiųjų teisės mokslų permainas:

a) atsisakymą riboti teisės mokslo kompetenciją tik galiojančios teisės analize (de lege legatą problematika) ir vengti pozityviosios teisės kritikos (de lege ferenda problematika). Kritinė pozityviosios teisės analizė ir teisės reformavimo projektų siūlymai šiandien yra laikomi neginčijama teisės mokslo užduotimi. Dėl to tradici­nis specialiųjų teisės mokslų apibūdinimas kaip dogmatinių netenka ankstesnės prasmės.

Be to, su konstitucinės justicijos išplitimu Europoje pozityviosios teisės kritinio tyrimo modelis apėmė ne tik teisės mokslus, bet ir teisės taikymo procesus: konstituciniai teismai, tiriantys norminių aktų konstitucingumą, atmeta prielaidą, kad teisininkas visada pripažįsta teisę, kokia ji yra;

b) nuoseklų specialiųjų teisės mokslų empirizavimą. Nuo to laiko, kai teisės mokslas absorbavo ir de lege ferenda problematiką, tapo aišku, kad jis negali apsieiti be empirinių tyrimų, nes nežinant, kaip teisė faktiškai funkcionuoja: ar ji veiksminga, ar ji pasiekia jai keliamus tikslus, neįmanoma racionaliai nei kurti teisės, nei jos pagrįsti ar kritikuoti. Nuo to laiko labai išsiplėtė sociologiniai, psichologiniai, taip pat ekonominiai teisės mokslo tyrimai.

4 6

Į V A D A S

3) Istoriniai teisės mokslai sudaro trečią teisės mokslų tipą. Jų išsisky­rimui ir raidai didelę reikšmę turėjo minėta istorinė teisės mokyk­la. Prie šių teisės mokslų pirmiausia priskiriama romėnų teisė. Ji dėstoma universitetuose ir tyrinėjama atsižvelgiant į tą svarbų vaidmenį, kurį romėnų teisė atliko formuojantis Vakarų Europos teisės tradicijai. Prie istorinių teisės mokslų priklauso bendroji valstybės ir teisės istorija, Lietuvos valstybės ir teisės istorija, taip pat politinių ir teisinių doktrinų istorija. Pastaroji, skirtingai nuo dviejų pirmųjų, tiesiogiai tiria praeityje egzistavusias valstybines-teisines institucijas ir politines-teisines koncepcijas siekdama nu­statyti teisinės minties varomąsias jėgas, dėsningumus ir kryptį: kur link ir dėl ko plėtojasi teisė, kas lemia jos plėtotę. Su mokslo apskritai pažanga stiprėia mokslu integracijos ten­

4 7

dencijos ir jų pagrindu atsiranda naujos tarpinės ir teisės mokslo disciplinos. Tai teisės filosofija, teisės sociologija, ekologinė teisė, kriminalistika, teismo medicina, teismo statistika, teisinė informatika, teisės logika, teisinė komparatyvistika ir kitos.

Šie mokslai formavosi taikant filosofijos, sociologijos, technikos, medicinos, informatikos ir kitus metodus įvairioms teisinio regulia­vimo, teisės normų klasifikavimo, teisinių tekstų analizės, teisės socialinio veiksmingumo ir kitoms problemoms spręsti.

Kitų mokslų metodų ir rezultatų skverbimasis į teisės mokslą, minėta, yra pažangus, nes leidžia kitų mokslų pasiektą metodologi­nę pažangą panaudoti pažintinėms jurisprudencijos galimybėms ir teisiniam poveikiui didinti. Kompiuterinės, lazerinės ir kitokios tech­nikos išradimas, jos panaudojimas teisingumui vykdyti padidina teisėsaugos institucijų galimybes nustatyti objektyvią tiesą konkrečio­je byloje - išaiškinti teisės pažeidėjus, patraukti juos teisinėn atsako­mybėn, apginti nukentėjusiųjų teises ir šitaip didinti teisės įsiviešpa­tavimo žmonių santykiuose galimybes.

Be to, plėtojantis rinkos ekonomikai, atsiranda naujų teisės subjek­tų (pvz., akcinių bendrovių, komercinių bankų, kitokių komercinių darinių), naujų teisinių reiškinių (hipoteka, holdingas, užstatas ir kt.). Jų pagrindu klostosi nauji žmonių tarpusavio santykiai, keičiasi jų pobūdis. Jiems reguliuoti, nukreipti bendrosios gerovės linkme neuž­tenka kurios nors jau esamos teisės šakos normų, nes reikia kitokiu metodu ir kitokiu mastu reguliuoti naujai atsiveriančią socialinių santykių sritį. Todėl atsiranda naujų teisės šakų, posakių: ekologinė teisė, komercijos teisė, biržos teisė, mokesčių teisė, kosmoso naudojimo

TEISĖS TEORI JA

teisė, kompiuterinės technikos naudojimo teisė ir kita. Šiuo požiūriu teisės mokslas yra atviras naujoms teisės disciplinoms atsirasti.

Pripažįstama, kad iš esmės nėra nei pagrindinių, nei antraeilių teisės mokslų. Pasak R. Z. Lifšico, kiekviena teisės mokslo discipli­na būsimam teisininkui yra būtina, nes jam iš pradžių svarbu studijuoti visus teisės mokslus. Nuo to priklauso juridinio išsilavi­nimo įvairovė, kokybė. Be to, neaišku, kokioje teisėsaugos ar apskri­tai valstybinio valdymo srityje teisės studijų absolventui teks dar­buotis baigus studijuoti. Ir tik vėliau, atsižvelgiant į pasirinktą teisinio išsilavinimo specializaciją, teisininkas profesionalas vienai teisės mokslo sričiai skirs daugiau dėmesio, kitai - mažiau.

7. TEISĖS TEORIJOS VIETA TEISĖS MOKSLŲ SISTEMOJE: NUO DOGMATINĖS

PRIE MĄSTANČIOS JURISPRUDENCIJOS

Specialieji teisės mokslai, kad ir kiek jie tarpusavyje skirtųsi, vis tiek yra teisės mokslai. Bet kas užtikrina šią vidinę jų vienovę, jų priklausymą tai pačiai teisei? Tai daro teisės samprata ir bendrųjų teisės sąvokų sistema. Pavyzdžiui, šakiniai teisės mokslai vartoja tokias bendrąsias teisės sąvokas: teisės norma, teisės principas, teisinis santykis, teisės pažeidimo sudėtis, teisinė atsakomybė, teisnumas, veiks­numas, teisės subjektas ir t. t., bet šių sąvokų turinio jie nenustato. O nenustato todėl, kad bendrosios teisės sąvokos vartojamos visuose ar daugelyje teisės mokslų. Todėl jos yra kuriamos apibendrinant ne kurio nors vieno, o daugelio teisės mokslų patirtį. Šią „misiją" kaip tik ir atlieka teisės teorija, apibendrindama specialiųjų teisės mokslų ir teisės taikymo praktiką, šios analizės pagrindu formuluodama vyraujančią teisės sampratą.

Šitaip ji padeda įveikti specialiuosiuose moksluose pagal tradiciją įsitvirtinusias netikslias sąvokas ir jų inspiruojamą netikslų mąsty­mą. (Tradicinių sąvokų netikslumas paaiškėja pereinant prie naujų vertybių sistemos, kurią teisės teorija ir siekia transformuoti į to meto žmogaus teisių saugos poreikius atitinkančią teisės sampratą.)

Štai baudžiamojoje teisėje įsitvirtinusi nuostata, kad baudžiamųjų įstatymų paskirtis - ne tik bausti, bet ir drausti tam tikras veikas. Tuo tarpu teisės teorija, remdamasi reguliacinių ir baudžiamųjų teisės normų sąveikos logika, teigia, kad baudžiamieji įstatymai ne draudžia, o tik baudžia, nes draudimus nustato konstitucinės ir

4 8

Į V A D A S

kitos reguliacinės teisės normos. Baudžiamieji įstatymai tik nurodo (aprašo), kokiais būdais buvo pažeisti reguliacinių normų nustatyti draudimai, ir nurodo poveikio priemones už tų draudimų pažei­dimus. Civilinė teisė operuoja „prievolių teisės", „prievolinių santy­kių", baudžiamoji teisė - „karo prievolininko" kategorijomis, o teisės teorija teigia, kad „prievolė" yra feodalinės ir kitų nelaisvų visuo­menių žmogaus statusą apibūdinanti sąvoka, kai asmuo yra įparei­gojamas atlikti priverstinius darbus (prievoles), bet juos atlikdamas neįgyja naujų subjektinių teisių. Demokratinė visuomenė remiasi ne prievoliniais, o skoliniais santykiais, nes šie santykiai atsiranda asmeniui siekiant įgyti subjektinę teisę arba ja naudojantis. Civilinė teisė operuoja abstrakčia, filosofine „teisėtų lūkesčių" sąvoka. Teisės teorija padeda atskleisti, sukonkretinti jos teisinį turinį, nurodydama, kad „teisėtų lūkesčių" teisinis turinys - tai situacija, kai asmuo, atlikęs tam tikrą pareigą (įvykdęs reikalaujamas sąlygas), turi teisėtą pagrindą tikėtis, jog atlikdamas pareigą įgijo atitinkamą valstybės pripažįstamą subjektinę teisę į tam tikrą gėrį. Konstitucinės teisės literatūra teigia, kad kai kurios žmogaus teisės yra absoliučios. Teisės teorija tai konkretina skirdama du žmogaus teisių egzistavi­mo lygmenis - teisnumo ir subjektinės teisės: teisnumo lygmens teisės - absoliučios, subjektinės teisės - santykinės; teisnumo atžvil­giu asmenys lygūs, subjektinių teisių atžvilgiu - nelygūs.

Taigi analizuodama bendrąsias teisės sąvokas teisės teorija kuria leistinas teisinio mąstymo priemones: teisinis mąstymas vyksta ne kitaip, kaip tik jungiant bendrąsias teisės sąvokas su specialio­siomis. Kadangi bendrosios sąvokos garantuoja teisinio mąstymo vienareikšmiškumą, o tuo pagrindu - ir jo operatyvumą, rezultaty­vumą, tai šias sąvokas tobulinanti teisės teorija prisideda ir prie kiekvieno šakinio teisės mokslo pažangos.

Apie tai, kaip šiandien gali būti suprantama teisės teorijos parama specialiesiems teisės mokslams, galima spręsti kad ir iš pavadinimų straipsnių, kurie 1971-1972 m. buvo paskelbti Vokietijos žurnaluose „Rechtstheorie" ir „Jahrbuch fūr Rechtssoziologie und Rechtstheorie": „Teisės teorija kaip analitinė mokslo teorija", „Teisės teorija kaip kritinė refleksija", „Teisės teorija kaip protojuridika", „Teisės teorija kaip sistemos teorija", „Teisės teorija kaip teisės mokslo pagrindų mokslas", „Teisės pažinimo teorija", „Teisės logika", „Teisės sąvokos ir sistemos teorija", „Teisės sprendimų ir informacijos teorija", „Teisi­nės kalbos ir teisės argumentavimo teorija" ir kitų.

4 9

TEISĖS TEORIJA

Teisės teorija čia suprantama kaip pozityviosios teisės ir specia­liųjų teisės mokslų bendroji metodologija.

Atsižvelgiant į šią euristinę teisės teorijos funkciją specialiųjų teisės mokslų atžvilgiu, teisės teorija nėra vien aprašomasis ar iš paskos specialiesiems teisės mokslams sekantis mokslas. Jei šitaip būtų, teisės teorija neišvengiamai atsiliktų nuo specialiųjų teisės mokslų. O tas, kas atsilieka, negali pagelbėti priekyje einančiajam.

Teisės teorija eina teisės mokslų priekyje, ji siekia sistemos požiūriu apibendrinti jų rezultatus, juos kritiškai vertinti atsižvelg­dama į vyraujančią teisės sampratą kaip visų teisės mokslų koncep­tualųjį vadovą, jų teisingumo, pažangumo garantą.

Tik formuluodama šiuolaikinę moksliniu metodu grindžiamą teisės sampratą, ja nuosekliai remdamasi, teisės teorija ir gali išlikti specialiųjų teisės mokslų priekyje, atlikti savo metodologinę funkciją (remti juos), prisidėti prie jų pažangos. Kad teisės sampratos moks­liškumui būtų sumažinta neigiamo subjektyvizmo įtaka, teisės teorija mėgina ją formuoti dedukcijos metodu - traktuoti bendrųjų teisės sąvokų turinį kaip teisės sampratos išplėtojimą, sukonkretinimą konkrečių teisės veikimo situacijų atžvilgiu. Be to, su teisine valstybe ateina bendroji demokratijos nuostata vadovautis ne įstatymo, o teisės viršenybe. Pripažinimas teisės principams tokio pat imperaty-vumo kaip ir teisės normoms lemia tai, kad pozityvioji teisė tampa vis labiau mąstančia, ieškančia įtikinamesnės savo sprendimų argu­mentacijos. Tai įpareigoja teisės teoriją plėtotis kaip tokių paieškų, sprendimų sąmoningumo, teisinio mąstymo tikslumo, „aštrumo" didinimo metodologiją.

Apibendrinant galima sakyti, kad teisės teorija - tai koncentruotai išreikštas visas teisės mokslas, jo kvintesencija (santrauka). Tai metodolo­ginė teisės mokslų įvairovės vienovė. Ji domisi ne kuo šakiniai teisės mokslai skiriasi vienas nuo kito, o kuo sutampa. O sutampa ta pačia teisės samprata ir tuo pačiu bendrųjų teisės sąvokų aparatu.

Tai lemia ir pagrindinę teisės teorijos vietą tiek teisės mokslų, tiek teisinio išsilavinimo sistemoje, taip pat teisės teorijos studijų komplikuotumą - studijuojant teisės teoriją reikia mąstyti ne kon­krečią teisės šaką, o visą teisę - visas teisės šakas iš karto „vienu proto aktu". O „ta visa teisė" - tai pirmiausia teisės samprata, kurioje telpa visos teisės mokslo šakos, kurioje jos susivienija ir nuo kurios priklauso tų šakų bendroji vertybinė (konceptuali) orientacija: naujos idėjos organizuotai vienu metu gali ateiti į visus

5 0

teisės mokslus tik teisės sampratos ir ją formuluojančios teisės teorijos pagrindu.

8. TEISĖS TEORIJA IR TEISĖS FILOSOFIJA

Apie kai kuriuos teisės teorijos ir teisės filosofijos santykius užsiminta šios knygos pratarmėje. Čia siekiama juos sukonkretinti. Teisės teori­jos skirtumas nuo klasikinės teisės filosofijos kaip bendrųjų samprota­vimų apie teisę yra tas, kad teisės teorija pirmiausia tiria, kokia teisė yra, o teisės filosofija analizuoja, kokia teisė turi būti. Dėl to teisės teorija plėtojama daugiau deskriptyvaus, analitinio metodo pagrindu, jos moksliniai interesai nukreipti į kalbinę, loginę teisės sąvokų ir jų santykių (teisinės tvarkos) analizę. Todėl teisės teorijos tyrimų struk­tūrą siejant su teisės logika ir teisės lingvistika, ji ilgą laiką vadinta „analitine jurisprudencija", „sąvokų jurisprudencija", arba „teisės enciklopedija". Pagrindinį dėmesį koncentruojant į teisės išreiškimo formą ir formalius teisės sąvokų santykius, o nesidomint ar mažai domintis teisės normų turiniu, suprantama, neturėjo kilti ir klausimo, kokia teisė turi būti. Teisė yra tokia, kokia yra. Todėl neturininga teisės teorija negalėjo būti kitokia, kaip tik „reine Rechtslehre".

Esant neturiningai teisei nekyla ir teisės normų teisingumo klausimo; jį pakeičia normų teisėtumo, jų nepriešingumo „pagrindi­nei", arba aukštesnės juridinės galios, normai klausimas.

Tuo tarpu teisės filosofija tiria teisės vertingumą, t. y. teisės santykį su konkrečiais tos epochos visuomenės interesais, jų diferen­ciacija. Grąžindama į teisės normas turiningumo elementą, ji grąžina ir teisingumo sąvoką, kuri iki tol buvo užgožta teisėtumo sąvokos. Grąžinusi į teisę teisingumo sąvoką, teisės filosofija atveria galimybę plėtoti teisę ir jos teoriją demokratinių vertybių įtvirtinimo ir įgyven­dinimo linkme. Teisės mokslas be teisės filosofijos negali būti demokratinės santvarkos ideologija.

Šitaip teisės filosofija įsiprasmina kaip logiškai būtinas teisės teorijos tęsinys ir logiška pabaiga, kai teisė suvokiama kaip formos ir turinio vienovė. Dėl to kai kurie autoriai net linkę teisės teoriją apibrėžti kaip tam tikrą teisės filosofijos variantą. Tai turi pagrindą, nes šiuolaikinė teisės teorija, kaip sakyta, aiškina ne tik pačias teisės sąvokas, bet ir tokio aiškinimo teorinį pagrindą - teisės sampratą, su kuria į formaliąją teisės sąvokų analizę ateina turiningumo elemen­tas. Mėginimas nagrinėti bendrąsias teisės sąvokas be ryšio su teisės

5 1

TEISĖS TEORIJA

samprata gresia pačios teisės praradimu. Neatsitiktinai tokios orien­tacijos teisės teoriją kai kurie autoriai (L. Nelsonas19, H. P. Šnaideris (Schneider)20 ir kt.) vadina „teisės teorija be teisės". Iš čia - minėta terminologinė diskusija: „teisės teorija" ar „teisės filosofija"?

Nors teisės teorijoje plečiasi filosofinių klausimų ratas, o teisės filosofijoje - formaliosios loginės analizės kompetencija, abi šios teisės tyrimo sritys išsaugo autonomiškumą, atveriantį kėlią į įvai­resnį teisės pažinimą.

9. AKADEMINĖMS TEISĖS STUDIJOMS - „SMĖLIO LAIKRODŽIO" PAVIDALAS

9.1 VIENTISO POŽIŪRIO STADIJA

Akademinės teisės studijos pirmiausia prasideda bendraisiais teori­niais teisės mokslais - teisės teorija: iš pradžių svarbu vienu žvilgsniu, bendraisiais bruožais aprėpti visą tą mokslinio pažinimo sritį, kuri vadinasi teisės mokslu, atskleisti to mokslo specifiką, jo taikomus pažinimo metodus, atriboti teisės mokslą nuo kitų, gretu­tinių mokslų (filosofijos, istorijos, politinės ekonomikos, politologijos, etikos ir kt.). Todėl šioje stadijoje pažintis su teise prasideda ir apsiriboja bendrąja teisės samprata, istorine jos raida, bendraisiais teisinio ir apskritai mokslinio pažinimo metodais, bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų sistema. Tai abstrakčios integracijos persvara prieš diferenciaciją. Bet abstrakti teisė nepakankamai informatyvi ir dėl to mažiau veiksminga. O siekiant padaryti veiksmingą, mažai informatyvią abstrakciją reikia skaidyti į dalis, užpildyti ją diferencijuota teisine informacija.

9.2 VISUMOS SKAIDYMO Į DALIS STADIJA

Toliau gilinantis į teisę, prireikia šią vientisą teisės sampratą-abstrakčią bendrybę, konkretinti, aiškintis, kaip ji reiškiasi, tampa konkreti konkrečiose teisinio reguliavimo srityse atsižvelgiant į regu-

19 Nelson L. Die Rechtswissenschaft ohne Recht. 2 Aufl. Göttingen; Hamburg, 1949.

20 Schneider H.-P. Rechtstheorie ohne Recht? Zur Kritik des spekuliativen Positivismus in der Jurisprutenz // Mensch und Recht / Festschr. für E. Wolf. Frankfurt/M., 1972.

S 2

Į V A D A S

liuojamų socialinių santykių specifiką. Todėl bendrasis teisės pa­žinimas skyla į atskiras teisės sampratos reiškimosi formas - į šakinius teisės mokslus, kur bendroji teisės samprata virsta civiline, administracine, baudžiamąja ar kita šakine teisės samprata. Čia studijuojama konkreti įvairių teisinio reguliavimo šakų teisinė tech­nika, kuri padeda praktiškai įgyvendinti teisės sampratą atsižvel­giant į konkrečios teisinio reguliavimo srities specifiką. Todėl vienti­sas požiūris į teisę išnyksta, jis suskyla į atskiras, tarpusavio ryšius prarandančias dalis - šakinius teisės mokslus; čia domimasi ne kuo teisės mokslai sutampa, o kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Tai reikalinga, kad būtų plėtojama įvairialypio teisinio reguliavimo (tei­sės sampratos reiškimosi) specifika atsižvelgiant į konkrečios žmo­gaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo srities savitumą. Tai pozityvu­sis teisės diferencijavimosi aspektas, kartu atskleidžiantis ir nega­tyvius savo bruožus. Vykstant diferenciacijai stengiamasi pažinti, kuo konstitucinė teisė skiriasi nuo administracinės, baudžiamosios ar kitos teisės šakos, bet nesidomima, kokiu pagrindu jos sąveikauja, dėl ko viena kitai reikalingos, kur baigiasi konkrečios teisės šakos reguliavimo galimybės. Žodžiu, diferenciacijai persvėrus integraciją, teisė, kaip įvairių teisės šakų visuma, ima prarasti savo disciplinų įvairovės vienovę, sistemingumą, tarpusavio priklausomybę, viena kitos paramą ir galiausiai - savo galimybių tikrumo pojūtį. Tada turime krūvą teisės šakų, bet neturime teisės sistemos, parodančios tikrąją kiekvienos teisės šakos kompetenciją ir vietą kitų teisės šakų atžvilgiu. Tada silpsta pozityvus teisės poveikis žmogaus teisių saugai, nes tos saugos sargyboje ima budėti ne visa teisės sistema, o tik pavienės, izoliuotos, viena kitos nestiprinančios teisės šakos.

9.3 SUSKAIDYTOS VISUMOS

VIENTISUMO ATKŪRIMO STADIJA

Kad šis vientisos teisės sampratos išsikristalizavimas į šakines teisės sampratas (tarpšakinė izoliacija) netaptų kliūtimi teisės šakoms pasinaudoti viena kitos paslaugomis ir nelėtintų bendros teisės mokslo pažangos, būtina vėl grįžti prie teisės kaip visumos, tik jau dabar ne kaip prie abstrakčios, o kaip prie konkrečios visumos, praturtintos konkrečių teisės šakų specifikos išmanymu. Bendroji teisės samprata dabar jau yra papildyta, sukonkretinta šakinėmis teisės sampratomis ir dėl to yra konkreti (informatyvi) bendrybė.

5 3

TEISĖS TEORI JA

Diferenciacija pagilinama nauja integracija, vėl pabrėžiant ne tik kuo teisės šakos skiriasi viena nuo kitos, bet ir kuo sutampa. Naujai gauta informacija apie teisės šakų skirtumus vėl iš naujo suvedama į sistemą, vėl mezgami analizės nutraukti ryšiai tarp teisės mokslų, atkuriamas vidinis jų vieningumas. O integracijos ir diferenciacijos pusiausvyros atkūrimas garantuoja teisės studijų konkretumą, gilu­mą ir vienpusį apibrėžtumą.

Taigi akademinės teisės studijos pradedamos teise kaip abstrak­čia visuma (teisės samprata), o ši vėliau suskaidoma į konkrečias raiškos formas (civilinę, baudžiamąją, administracinę ir kitokią tei­sę), o paskui vėl grįžtama prie teisės kaip visumos, tik jau prie konkrečios, kur jau aiškiai suvokiama ne tik kuo šakiniai teisės mokslai skiriasi vienas nuo kito, bet ir kuo jie sutampa, kaip viena teisės šaka yra papildoma, sustiprinama sąveikos su kitos teisės šakos normomis. Pavyzdžiui, konstitucinės teisės norma „nuosavybė neliečiama" (Konstitucijos 23 str.) yra tik tiek reali ir veiksminga žmogaus teisių saugos priemonė, kiek ji yra garantuota civilinės teisės normomis (leidimu sudaryti civilinius sandorius, didinti jais asmens nuosavybę, ja naudotis), administracinės ir baudžiamosios teisės normomis, saugančiomis nuosavybės teisę nuo neteisėto kėsi­nimosi. Be to, šių teisės normų prasmė gali būti autentiškai suprasta tik vadovaujantis šioje konstitucinėje normoje įkūnyta teisės sampra­ta: ta nuosavybės teisė yra absoliuti ar santykinė.

Šiam baigiamajam, integruojančių akademinių disciplinų tipui galėtų priklausyti teisės metodologija, teisinės valstybės koncepcija, teisės sociologija, užsienio šalių valstybės ir teisės istorija, teisinės minties arba politinių, teisinių teorijų istorija, kriminologija, profesi­nė etika ir kita21.

21 Pastaba: Užsienio šalių valstybės ir teisės istorija bei kitos su teisės istorija susijusios akademinės disciplinos paprastai dėstomos pirmo kurso teisės fakultetų studentams, kurie dar nėra studijavę šakinių teisės mokslų ir nežino teisės teorijos, konstitucinės, administracinės, baudžiamosios, civilinės, šeimos ir kitų teisės šakų sąvokų, kuriomis remdamiesi galėtų naudingai klausytis šios disciplinos paskaitų ar savarankiškai studijuoti istorinius teisės tekstus. Šio kurso poveikis teisiniam išsilavinimui gerokai padidėtų, jeigu jis būtų skaitomas aukštesniųjų kursų studentams, jau turintiems teorinį ir dalykinį pasirengimą. Jis pagilintų specia­liąsias, šakines teisininkų studijas, nes sujungtų šiuolaikines teisės šakų žinias ir problemas su istorine šios srities įvairių tautų teisės patirtimi, leistų pajausti teisės tapsmą, gilumines analogijas, teisinio reguliavimo pažangos mastą.

5 4

Į V A D A S

BENDRIEJI TEISĖS MOKSLAI

(TEISĖS SAMPRATA)

ŠAKINIAI TEISĖS MOKSLAI (BENDROSIOS TEISĖS SAMPRATOS SPECIALIZAVIMAS)

BENDROSIOS IR ŠAKINIŲ TEISĖS SAMPRATŲ INTEGRACIJA

Taigi akademinių teisės studijų organizavimas savotiškai prime­na „smėlio laikrodį" - judėjimą nuo abstrakčios bendrybės prie konkretybės ir nuo jos - vėl prie bendrybės, tik šį kartą konkrečios.

10. ŠIUOLAIKINĖS TEISININKO KVALIFIKACIJOS YPATUMAI

Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu teigdama teisę esant fundamentalesnį dalyką negu įstatymas, nes jis gali būti ir savavališkas. Tai tampa pagrindu skirti dvi teisininkų kvalifikacijos koncepcijas ir atitinkamai - dvi jų rengimo (mokymo arba studijų) programas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmumas teikiamas ne teisingumui, o teisėtumui. O teisėtumo primatu grindžiama teisininko kvalifikacija reiškia teisininką legistą (lot. lex - įstatymas), iš kurio reikalaujama gerai išmanyti įstatymus, jų taikymo procedūras, tiksliai juos taikyti (kvalifikuoti teisei priešingas veikas, formuluoti teisės taikymo aktų tekstus ir kt.). Todėl teisininko legisto kvalifikacija - tai faktiškai daugiau ar mažiau pasyvaus (teisės atžvilgiu) vykdytojo kvalifikaci­ja. Atitinkamai tokio teisininko kvalifikacija turės būti formalistinė. Tokios kvalifikacijos teisininkas susiduria su problemomis, kai jam reikia priimti teisinį sprendimą dėl socialinės situacijos, kuri nėra aprašyta įstatymuose.

Bet jeigu ne teisė taikoma prie įstatymo, o įstatymas prie teisės, tai pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtu­mas, kuris privalomas ne tik įstatymų vykdytojams, bet ir tų įstatymų leidėjams. Tai reiškia, kad reikalaujama kurti teisinius

55

TEISĖS TEORIJA

įstatymus ir tik tokių įstatymų reikalavimus įgyvendinti. Tik tokiai nuostatai palaikyti bei garantuoti ir atsiranda konstitucinė ir admi­nistracinė valstybinės valdžios veiklos teisėtumo kontrolė, jos insti-tucionalizavimas, įpareigojantis teisininkus - konstitucinio ir admi­nistracinio teismų teisėjus ne tik išmanyti, aiškinti, taikyti įstatymus, bet ir vertinti juos sutikimo su konstitucija (tam tikru požiūriu-teise) atžvilgiu. Tai reiškia, kad šiandien teisingumo nešėjas jau yra ne tik įstatymų leidėjas, bet ir teisėjas, ypač konstitucinio ir admi­nistracinio teismų, sprendžiantis, ar valdžios įstatymai ir kiti teisės aktai atitinka konstitucijoje suformuluotą teisingumą (teisę), kurį turi atpažinti ir kuriuo remdamiesi privalo vertinti konkretaus įstatymo teisinę vertę. Apie teisingumą dabar sprendžiama ne tik vykdant, bet ir kuriant įstatymus. Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas tik todėl yra neteisėtas, kad jis yra neteisinis (priešingas teisei). Ir tai jau sprendžia ne kas kitas, o teisininkai. Kad pajėgtų kvalifikuotai tai atlikti, jiems reikia turėti ir atitinkamą teisės sampratą, sugebėti ją atpažinti konstitucijoje, kuri su tam tikromis išlygomis gali būti laikoma formalizuota teise. Žinant, kad ne viskas gali būti reglamen­tuota įstatymų ir tilpti į išmoktas normas ir procedūras, teisininkui dažnai tenka spręsti bylas remiantis ir bendrąja teisės samprata, visuotinai pripažintais teisės principais. Be to, demokratinėje visuo­menėje teisininkui tenka dalyvauti rengiant ar vertinant įvairių teisės aktų projektus. O tų projektų logikos jis yra įpareigojamas analizuoti ir vertinti įvairius socialinius reiškinius žmogaus teisių saugos ir įgyvendinimo požiūriu, išmanyti tų reiškinių specifiką. Todėl tokio teisininko išsilavinimui sunku išsitekti vien teisės moks­luose; jam reikia išmanyti ir gretutinius socialinį procesą tiriančius mokslus - filosofiją, sociologiją, ekonomiką, psichologiją, vadybą ir 1.1. Jam reikia priimti sprendimus dėl įvairių socialinių vertybių. O tai įmanoma tik suvokiant tų vertybių specifiką ir jų reikšmę krašto pažangai, žmogaus teisių saugai. Išsilavinimo integralumo reikalauja pati teisės prigimtis: jeigu teisė yra socialinis interesas, perdirbtas į teisės normą, tai norinčiam sėkmingai veikti teisininkui svarbu žinoti ne tik pačią normą, bet ir joje slypintį interesą bei tas sąlygas, kurioms esant tas interesas virsta visuomenine tvarka, garantuojančia socialinę santarvę ir rimtį. „Teisininkas, kuris savo studijomis niekuomet ir visiškai nėra išėjęs iš teisės mokslų ribų į socialinę ar sociologinę sritį, kuris teisės nuostatus studijavo tiktai dogmatiškai ir kuriam visuomenė sudaro tokią pat paslaptį, kaip

5 6

Į V A D A S

chemija ar botanika [...] nieko nežinodamas apie gyvus socialinius procesus, apie tą apatinį judėjimą, kuris nuolat vyksta teisės normų pamatuose [...], toks teisininkas [yra] grynas formalistas, socialinei teisės funkcijai [jis] didelės naudos neduos, o tam tikru atžvilgiu gali jai net kenkti. Tik teisininkas - visuomenininkas gali būti kompetentingas socialinis kūrėjas ir tvarkytojas."22

Visi žymieji pasaulio teisininkai: G. Leibnicas (Leibniz), Š. Mon-teskjė (Ch. Montesquieu), L. von Štainas (Stein), K. Marksas (Marx), R. Molis (R. von Mohl), A. Konis (Koni), mūsų - M. Römeris, P. Leonas ir kiti, ar ne dėl to laikomi žymiais, kad disponavo integralia kompetencija - pajėgė ne tik aiškinti ir taikyti įstatymus, bet ir modeliuoti teisinio reguliavimo strategiją. Kvalifikacijos integralumas -būtinas jos socialinio veiksmingumo požymis.

Todėl vienaip reikės organizuoti teisininkų legistų ir kitaip -teisininkų juristų rengimą, jų akademines studijas. Į teisininko juristo rengimą orientuojančios akademinės studijos pirmiausiai tu­rėtų sudaryti teisės studentui kuo daugiau galimybių pajusti pačią teisės esmę, jos kaitos priežastį, socialinę paskirtį, kad remdamasis visu tuo jis vėliau pajėgtų teisiškai pasielgti spręsdamas įvairius su žmogaus teisių apsauga ir įgyvendinimu susijusius klausimus, ypač tais atvejais, kai situacijai reguliuoti nėra konkretaus įstatymo.

Čia galima visiškai sutikti su prof. V. Mikelėno nuomone, kad Lietuvos teismų sistemos veiklos turinio posūkis priklausys nuo to, „ar teisėjas tikrai bus racionaliai mąstantis žmogus". O tai „labai priklauso nuo aukštojoje mokykloje įgytų žinių ir nuo pačios aukš­tosios mokyklos dvasios. Tik aukštojoje mokykloje, kuri skatina ir garantuoja savarankišką, laisvą mąstymą ir ugdo mąstančią asmeny­bę, įmanoma užtikrinti ir kūrybiškos, racionalios teisinės sąmonės ir teisinės kultūros formavimąsi."23

Teisininko kvalifikacijos kokybė - tai ne tik jo paties asmeninis reikalas. Tai ir visos visuomenės turtas, nes nuo jos labai priklauso visos teisinės sistemos socialinis veiksmingumas: ta sistema veiks taip, kokios kvalifikacijos teisininkai ją diegs.

22 Romeris M. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. T. 1. Vilnius, 1995. P. 286. 21 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo

aspektai. Vilnius: Justitia, 1999. P. 70.

5 7

TEISĖS TEORIJA

11. VALSTYBĖ KAIP TEISĖS KATEGORIJA

Baigiant aptarti įvadinę teisės teorijos dalį, pasakytina, kad šio kurso turinys pirmiausia yra skiriamas ne valstybės ir teisės teorijai, o teisės teorijai. Tai daroma todėl, kad valstybė, kiek ji susijusi su politinės valdžios kūrimu ir organizavimu, pirmiausia yra politolo­gijos kategorija ir turi tam tikrą autonomiškumą teisės atžvilgiu. Tačiau šis atsiribojimas, suprantama, nėra ir negali būti didelis, nes valstybė yra ne tik politologijos, bet ir teisės kategorija. Iš valstybės, matysime, kyla tokie esminiai teisės požymiai kaip formalus api­brėžtumas, visuotinis jos imperatyvų privalomumas ir garantavimas legalios prievartos priemonėmis. Šiuo požiūriu valstybė esminio (būtino) elemento teisėmis įeina į teisės esmę ir jos atžvilgiu įsipras-mina kaip žmogaus teisių įgyvendinimo organizacija. Valstybė išve­dama iš teisės poreikių ir tais poreikiais apribota jos veikla. Neat­sitiktinai šiuolaikinė valstybė apibrėžiama kaip teisinė valstybė.

Todėl apie valstybę kalbėsime visais tais atvejais, kai bus kalba­ma apie teisėkūros ir teisės įgyvendinimo subjektus bei garantus, nes tada valstybė reiškiasi kaip teisės kategorija.

B E N D R O J I D A L I S

TEISĖS SAMPRATA IR JOS RAIDA

I SKYRIUS

T E I S Ė K A I P

P R O C E S A S ( K O N T I N U U M A S )

1. TEISĖS SAMPRATA -TEISĖS MOKSLŲ ĮVAIROVĖS VIENOVĖ

XX a. žmogumi pripažintas Albertas Einšteinas rašė: „Svarbiausias nūdienos fizikos uždavinys yra surasti pačius bendriausius gyveni­mo dėsnius, pagal kuriuos būtų galima sudaryti vientisą pasaulio vaizdą." (Вопросы философии. 1986, Nr. 9)

Teisės atveju į tokį „vientisą teisinio pasaulio vaizdą" pretenduo­ja teisės samprata, kuri pašaukta užtikrinti šakinių teisės mokslų metodologinį, vertybinį vientisumą.

Jeigu teisininko kvalifikacija būtų tik įstatymų ir jų taikymo procedūrų išmanymas, tai jos siekiantis asmuo galėtų susirinkti kodeksus, įstatymų sąvadus, „Valstybės žinias" ir studijuoti iš eilės visus Lietuvoje galiojančius įstatymus. Tačiau jis greitai įsitikintų, kad įstatymų yra tiek daug, jog nė vienas žmogus nesugebės jų visų mechaniškai išmokti, atsiminti. Bet jeigu tokių gabumų žmogus ir atsirastų, tai visas jo darbas galiausiai pasirodytų esąs bergždžias: kol baigtų studijuoti esamus įstatymus, jo jau pažinti įstatymai per tą laiką gerokai pasikeistų ir jam vėl tektų viską pradėti iš naujo. Jo triūsas primintų Sizifo darbą.

Todėl net ir geriausias įstatymų išmanymas, išmokus juos vieną paskui kitą, nesuteiktų bendrosios jų esmės, vidinio jų sąryšio supratimo. O ta visiems įstatymams bendra esmė - teisės samprata, kuri, reikšdamasi įvairiais įstatymais, kartu visuose įstatymuose išlieka ta pati, daro juos esmės požiūriu tapačius. Ji - įstatymų įvairovės vienovė. Tai reiškia, kad pažindami, kas yra teisė, kartu pažįstame, kas yra esmingiausia ir stabiliausia kiekviename ir visuose įstatymuose. Tada žinome, kokių reikalavimų turi laikytis ir patys įstatymai, kad jie būtų teisiniai įstatymai, o ne įstatymų leidėjo savivalė, įgavusi įstatymo pavidalą.

61

TEISĖS TEORI JA

Todėl teisės samprata yra pagrindinė integruojanti jurisprudencijos sąvoka. Pasak vengrų teisininko F. Samlo, ji yra tas „Atlantas, ant kurio pečių rymo visas teisinio pasaulio rutulys". Todėl jeigu ji neaiški, tai neaiškios vertės bus ir pats teisės mokslas, besiremiantis ta sąvoka, abejotinos vertės bus ją įgyvendinanti teisės praktika. Be šios sąvokos aiškumo neįmanoma sukurti ir stabilesnės teisinės tvarkos visuomenėje, pasiekti jos laikymosi sąmoningumo.

1.1 TEISĖS SAMPRATOS SANTYKIS SU POLITINIU REŽIMU

Ne kiekvienoje visuomenėje vienodai jaučiamas teisės sampratos poreikis. Totalitariniams režimams teisės samprata tarsi nereikalinga, nes teisės praktika čia remiasi tik įstatymu, o įstatymas - valdan­čiosios jėgos valia. Neatsitiktinai tarybinės teisės teorijos vadovė­liuose daugiausiai kalbėta ne apie teisės sampratą, o apie „teisės kilmę", pagrindines teisės kategorijas, kuriomis teisė orientuojama į imperatyvų įstatymo normų taikymą. O tokį taikymą aptarnauti siekiančiai teisės teorijai daugelio teorinių klausimų svarstymas nėra būtinas, nes praktiškai nereikšmingas. Pavyzdžiui, praktinio įstaty­mų taikymo požiūriu nėra jokio skirtumo, ar teigsime, kad baudžia­moji teisė draudžia tam tikras veikas ar ji tik baudžia, įstatymą vadinsime „teisės šaltiniu" ar „teisės forma", teisė yra „prigimtinė" ar „valstybės nustatyta", nes teisės praktikai reikia turėti reikalą tik su pačia įstatymo norma, o ne su jos „metafizika". Čia visa teisininko misija - pritaikyti tą normą pagal jos teksto prasmę.

Teisės sampratos poreikis išryškėja tik demokratinės visuomenės teisės praktikoje, nes čia daugeliu atvejų reikia remtis ne tik įstaty­mu, bet ir teise. Čia pripažįstama ir precedento teisė, besiremianti ir bendraisiais teisės principais, didesnis paties teismo savarankišku­mas įgyvendinant teisingumą, vykdoma konstitucinė ir administraci­nė įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo kontrolė. Teisės ekvivalentu tada bent formaliai pripažįstama konstitucija, laikant ją teisiniu įstatymu. Konstitucijai visi įstatymai turi paklusti ne tik dėl to, kad ji turi aukščiausią juridinę galią, bet ir dėl to, kad ji įkūnija teisę -tautos valią, privalomą ne tik piliečiams, bet ir pačiam įstatymų leidėjui.

Vadinasi, jeigu pretenduojame į demokratinę visuomenę, tai tra­dicinis klausimas - kas yra teisė - nustoja būti formalus.

62

B E N D R O J I D A L I S

1.2 TEISĖ -

FUNDAMENTINĖ ŽMONIŠKUMO KATEGORIJA

Teisė socialinės svarbos atžvilgiu prilygsta tokioms fundamentinėms, žmoniškumą išreiškiančioms kategorijoms kaip visuomenė, moralė, valstybė, kultūra ir kitos. Mat teisė, kaip ir minėtos kategorijos, padeda žmogui tapti žmogumi ne kaip biologinei rūšiai, o kaip socialinei būtybei, sugebančiai būti ne tik savaime, bet ir drauge su kitais. Žmogus yra ne tas, kas jis yra pats savaime, bet kas jis yra artimui. Šią žmogaus visuomeninimo misiją teisė atlieka įpareigodama kiekvieną asmenį elgtis pagal subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Su šitaip suprantama teise į individo sąmonę ateina tarpusavio sugyve­nimo (socialumo) nuostata, dėl kurios žmogus baigia visų karą su visais, pereina iš laukinės būties į civilizuoto žmogaus būseną.

Todėl teisei įsitvirtinant žmonių santykiuose vyko ir tebevyksta žmogaus žmoniškėjimas. Neatsitiktinai teisė (įstatymai), pradedant Platonu, laikoma būtina moralaus ir civilizuoto gyvenimo sąlyga24, žmogų, atskirtą nuo teisės (įstatymo) ir teisingumo, Aristotelis laikė pačiu blogiausiu25.

1.3 TERMINO „TEISĖ" DAUGIAREIKŠMIŠKUMAS

Pats teisės terminas nėra vienareikšmis: turime žmogaus teisę, prigim­tinę teisę, objektinę teisę (teisės normų sistemą), pozityviąją teisę (sukur­ią valstybės), subjektinę teisę (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtą leistiną elgesį).

Apie šias teisės termino reikšmes dar bus kalbama kituose šios knygos skyriuose, o dabar užtenka pabrėžti tik tą termino „teisė" reikšmę, kad teisė yra socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta žmonių elgesiui norminti, priešingiems interesams derinti.

Bet jeigu taip, tai pažinti teisę reiškia ne ką kita, kaip pažinti lokio intereso juridizavimąsi, būtinas jo stadijas ir tų stadijų suku­riamus konkretaus teisės buvimo (būties) pavidalus ar lygmenis, kurie kartais vadinami ontologiniais26 teisės lygmenimis.

24 Sabine G. H. Politinių teorijų istorija. Vilnius, 1995. P. 129. 25 Aristotelis. Politika. Vilnius, 1997. P. 67. '

26 G r. tm (kilm. ontos) - esantis.

TEISĖS T E O R I J A

2. TRYS TEISINĖS BŪTIES LYGMENYS

Pradinis teisinės būties lygmuo yra teisinės idėjos. Į elgesio taisyklę pretenduojantis interesas iš pradžių turi būti įsisąmonintas, vadinasi, perkeltas į žmogaus sąmonę ir transfor­muotas į atitinkamą idėją kaip būsimo, pageidaujamo elgesio viziją (projektą). „Idėjos yra visų daiktų (kultūrinių - A. V.) pradžios", - rašė kultūrologiškai mąstantis Platonas27. Šiuo atve­ju teisinės idėjos - tai pageidaujamo socialinių santykių modelio vaizdiniai. Teisė čia dar egzistuoja žmonių sąmonėje kaip idėja, kaip dvasinė būsimo elgesio galimybė. Už šios sąmonės ribų dar nėra teisės kaip jėgos, galinčios daryti realų poveikį praktiniam žmonių elgesiui. Tačiau šioje idėjoje jau slypi ryžtingas ir kryp­tingas siekis virsti „kūnu" - teisės normomis, įsakmiu žmonių elgesio imperatyvu, modeliu.

Antrasis teisinės būties lygmuo, arba interesų juridizavimosi žingsnis, -teisės norma.

Tai tas pats idėjinis elgesio taisyklės projektas (modelis), tik jau oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas su valstybės įsipareigo­jimu jį ginti ir dėl to tapęs visuotinai privalomo elgesio taisykle, pajėgia daryti tiesioginį poveikį žmonių elgesiui, jį norminti, valdyti, kreipti įstatymų leidėjui (objektyvizuojamo intereso turė­tojui) norima linkme.

Trečioji (baigiamoji) teisės tapsmo, arba interesų juridizavimosi, stadija -teisiniai santykiai.

Tai teisės normų formuluojami leidimai ir paliepimai, virtę prak­tiniu žmonių elgesiu (teisiniais santykiais). Atitinkamai teisę, kaip interesų juridizavimąsi, galima pavaiz­duoti tokia formule:

27 Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius, 1995. P. 76.

6 4

B E N D R O J I D A L I S

Atsekti, kaip atsiranda viena ar kita teisės norma, - tai suvokti jos judėjimą pagal šią formulę. Pavyzdžiui, kad konkrečioje visuome­nėje atsirastų teisės norma, įtvirtinanti asmens neliečiamybę, pir­miausia visuomenės sąmonėje turėjo susiformuoti tokios normos idėja (vertybės suvokimas) - siekis apsaugoti asmens orumą nuo valstybės valdžios, pavienių piliečių ar jų susivienijimų kišimosi į individualų asmens gyvenimą (sąžinės, įsitikinimų, estetinio suvoki­mo ir kitokią individualybės sritį). Ši idėja iš pradžių funkcionuoja kaip įrodinėjimas būtinybės gerbti privatų asmens gyvenimą ir iš tokios pagarbos išplaukiančią naudą visuomenei. Ši idėja nėra privalomas imperatyvas. Ji - tik moralinis pavienių asmenų pagei­davimas. Ir tik tada, kai jai pritaria visuomenės dauguma, o įstatymų leidėjas suteikia įstatymo formą, ši idėja virsta visiems privalomo elgesio taisykle (teisės norma), garantuojama valstybės prievarta. Atsižvelgdami į šią taisyklę, žmonės ima atitinkamai elgtis tarpusavyje - atsiranda nauji žmonių santykiai, kuriais jau realiai reiškiama pagarba asmeniui, jo orumui.

Šiuo atveju teisės tapsmas prasideda nuo teisinės idėjos ir rutuliojasi teisės normos ir teisinių santykių link, o vėliau šis procesas gali judėti priešinga linkme - nuo teisinių santykių teisinės idėjos kryptimi. Mat anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad, keičiantis žmonių gyvenimo sąlygoms, vertybinei orientacijai, turimos teisės normos nepajėgia toliau palaikyti visuomenėje pakankamo žmogaus teisių saugos laipsnio, o dėl to - ir socialinės santarvės bei rimties. Tokio neatitikimo, nesaugumo suvokimas skatina formuotis naujas teisines idėjas, siūlančias kitokį, patikimesnį tų pačių santykių tvarkymo modelį. Šitaip vėl prasideda naujos teisės objektyvizavima-sis. Ji tai kyla iš apačios (socialinių santykių) į viršų (idėjas), tai vėl iš viršaus leidžiasi žemyn - į teisės normas ir socialinių santykių tikrovę. Todėl teisė, kaip procesas, cirkuliuoja ir užtikrina nuolatinį teisės atsinaujinimą, prisiderinimą prie istoriškai besikeičiančių žmo­gaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikių.

Pirmasis teisinės būties lygmuo užtikrina teisės sąmoningumą, antrasis - to sąmoningumo norminį pobūdį ir privalomumą, trečia­sis - praktinį jos funkcionalumą (realumą).

Šis teisės cikliškumas neleidžia išskirti nė vieno iš minėtų teisinės būties lygmenų kaip pagrindinio, svarbiausio, nes teisė yra ne kuri nors viena iš tų stadijų, o tik visos kartu ir, be to, egzistuojančios ne šalia viena kitos, o viena į kitą nuolat pereinan -

6 5

TEISĖS TEORI JA

čios, viena kitą parengiančios. Šitaip atsiskleidžia dinamiška teisės prigimtis, nuolatinis jos ryšys su žmonių interesais ir tų interesų transformavimusi į visuomeninę tvarką, praktinį žmonių elgesį. Teisės objektyvizavimasis - tai asmens interesų socializavimasis, prisiderinimas prie kitų žmonių interesų.

Neskirdami trijų teisinės būties lygmenų, turėtume laikytis teisinio normatyvizmo pažiūros - tapatinti teisę su teisės normomis ir šitaip susiaurinti pačią teisės sąvoką. Tada prie teisės negalėtume priskirti teisės principų (teisinių idėjų), legalizuoti precedentų teisės: teismas neturėtų teisės grįsti savo sprendimus „visuotinai pripažintais teisės principais", nes tie principai, nebūdami teisės normos, nepatektų į teisės sąvoką ir negalėtų būti teisinis argumentas. Vadinasi, kur vyrauja normatyvizmas, ten teisės teorija neoperuoja ontologinių teisės lygmenų sąvoka ir dėl to neturi teorinio pagrindo plėtoti precedentų teisę, nes jai legalizuoti nėra teisinių argumentų.

Būtent reikalas papildyti statutinę teisę precedentų teise reikalau­ja aiškinti teisę kaip procesą - trijų ontologinių lygmenų tapsmą: įtraukti į teisės sąvoką ne tik teisės normas, bet ir teisines idėjas bei teisinius santykius. Tai išplečia teisės sąvoką ir šitaip padidina jos galimybes reguliuoti socialinius santykius.

Ontologinių teisės lygmenų idėją bene pirmasis suformulavo vokiečių teisininkas R. Jėringas veikale „Teisės tikslas" (Der Zweck im Recht, 1872) (pastaruoju metu ja rėmėsi rusų teisininkas R. Z. Lifšicas (Teisės teorija, 1994), Minsko universiteto teisės profesorius S. G. Dro­biazko (Šiuolaikinė teisės samprata ir jos aspektai, 1998) ir kiti.

TRIS ONTOLOGINIUS TEISĖS LYGMENIS INTEGRUOJANTI TEISĖS DEFINICIJA

6 6

Teisė - tai humanistinė idėja (įsisąmoninti žmonių interesai), paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle (teisės norma) ir galiausiai - žmonių elgesio realybe (teisiniais santykiais).

3. TEISĖ KAIP KULTŪROS REIŠKINYS

Teisės egzistavimo kaip triados būdas padeda įrodyti ir kitą tiesą: teisė yra ne tik procesas, bet ir kultūros reiškinys. Kultūra - tai žmogaus kūryba, o kūryba - tai dvasios objektyvizacija, jos reiški­masis regimais pavidalais, įsikūnijimas gamtinėje medžiagoje ar praktiniame žmonių elgesyje, suteikiant šiam teisinį (socializuotą) pavidalą. Vadinasi, teisė tik todėl yra kultūros reiškinys, kad ji -

B E N D R O J I D A L I S

žmogaus kūrinys. O būdama žmogaus kūrinys, ji prasideda ir turi prasidėti nuo žmogaus sąmonės - idėjinio (geidžiamo) socialinių santykių projekto, o vėliau juda to projekto materializavimo linkme.

Kultūrologinio požiūrio pritaikymas teisėtyrai atskleidžia teisė-kūros ir materialiosios gamybos metodologinę vienovę, kur antrą kartą paaiškėja, kad daiktų (vartojamųjų verčių) gamyba ir teisės kūryba iš esmės yra vienas ir tas pats dvasios materializavimasis; tik skirtumas, kad teisinės kūrybos atveju kūrėjo idėjiniai projektai transformuojasi į elgesio taisyklę, o materialiosios gamybos atveju -į tam tikros paskirties jutiminį daiktą (egzistencijos reikmenį - būstą, drabužį ir t. t.). Teisė tada suprantama tik kaip vienas iš žmogaus kuriamų įrankių savo teisių saugai, savo žmoniškam buvimui visuo­menėje garantuoti.

Šitaip kalbėdami apie skirtingus dalykus (teisėkūrą ir materialiąją gamybą) matome ne tik jų skirtumus, bet ir jų įvairovės vienovę. Tai palengvina mūsų orientaciją daiktų įvairovėje ir praktinį tos įvairo­vės įvaldymą.

Teisės nelaiko kultūros reiškiniu, matysime, tik dvi teisės sampra­tos: teologinė ir ontologinė prigimtinės teisės kryptys, kur teigiama, kad teisė yra ne paties žmogaus kūrinys, o Dievo arba gamtos duotybė žmogui.

4. TEISINĖS BŪTIES LYGMENYS KAIP TEISĖS TEORIJOS VIDINĖS STRUKTŪROS

ATSKLEIDIMO METODAS

Teisės esmės suvokimas kaip triados svarbus dar ir tuo, kad jis tampa metodologiniu pagrindu klasifikuoti įvairias teisės sampratas, taip pat įveikti teisės teorijos kursų struktūros eklektiškumą (subjek­tyvizmą), kai manoma, jog ta struktūra niekuo nėra determinuota, kad teisės kategorijos neturi loginės (būtinos) vietos bendrojoje teisės kategorijų sistemoje (kur padėsi konkrečią teisės sąvoką, ten tarsi ir bus tikroji jos vieta).

Tuo tarpu pripažinus pažiūrą į teisę kaip į gyvą procesą, vidinė jo logika turės lemti ir teisės teorijos, logizuojančios tą procesą, struktūrą. Teisės teorijos dėstymas tada turės prasidėti ne nuo bet kurios teisės kategorijos, o nuo teisinės sąmonės, kur susiformuoja ir viešai išreiškiama vertybinė žmonių orientacija, įgaunanti teisinių idėjų pavidalą. Teisinė idėja, teisės norma ir teisiniai santykiai - tai trys pirminės fundamentinės teisės kategorijos,

6 7

TEISĖS TEORI JA

lemiančios visų kitų teisės kategorijų loginę vietą. Kitos teisės sąvokos, matysime, yra antrinės, nes išreiškia tik perėjimus tarp pirminių kategorijų, suvienija, sukonkretina jas, padeda atskleisti jų esmę, užtikrinti jų funkcionalumą.

Tradiciniuose teisės teorijos vadovėliuose, kur nekonstruojamas pirminių ir antrinių teisės kategorijų ryšys, kur pati teisės teorija iš esmės pristatoma tik kaip teisės enciklopedija, teisinė sąmonė, teisėkūra dažniausiai pateikiamos ne kurso pradžioje, o jo viduryje ar net pabaigoje28 paverčiant visą teisės teoriją „benamių" teisės sąvokų rinkiniu.

Nuostata „benamėmis" sąvokomis grįsti teisės teorijos vadovėlius yra vyraujanti tendencija daugelio šios srities vadovėlių, rašytų lenkų, rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Tai liudytų, kad jie lyg ir nepretenduoja būti teisės teorijos, kaip mokslo, vadovėliai, o yra tiesiog kai kurių pavienių teisės sąvokų, bet kuria tvarka sudėliotų, „enciklopedija". Enciklopedija, kaip žinoma, ir nepretenduoja į mokslo veikalą, nes ten sąvokos nesusijusios jokiu vidiniu būtinu tarpusa­vio priklausomybės ryšiu: architektūra bus aprašoma anksčiau negu teisė ne todėl, kad ji kuo nors būtų socialiai reikšmingesnė už teisę, o tik todėl, kad architektūra prasideda raide „a".

Šį teisės teorijos struktūros subjektyvizmą padeda įveikti pažiūra į teisę kaip į trijų ontologinių lygmenų transformavimąsi. Juo remdamasis, teisės teorijos kursas orientuojasi ne į konkrečias teisės kategorijas, o į jų sąveiką ir judėjimą pirmyn. Būtent ši sąveika, o ne pačios kategorijos yra pajėgi adekvačiai atskleisti interesų trans-formavimosi į teisę mechanizmą, garantuoti pačios teisės tikslų pasiekimą. Toks kursas nustoja buvęs mechaninis teisės sąvokų rinkinys, jis tampa teisės, kaip proceso, demonstravimu ir tyrimu, kur kiekviena teisės kategorija aprašo vis kitokį teisės judėjimo nuo idėjos prie teisės normos ir nuo teisės normos prie teisinių santykių žingsnį. Šio judėjimo logika, o ne laisva autoriaus valia lemia konkrečios teisės kategorijos vietą teisės sąvokų sistemoje. Autoriaus misija - tik atrasti tą būtiną jos vietą, kurios radimas suteikia teisės teorijos kursui daugiau objektyvumo, moksliškumo.

28 Žr.: Valstybės ir teisės teorija / ats. red. prof. S. Vansevičius. Vilnius, 1989. P. 154; Теория государства и права : курс лекций / под ред. M. Н. Марченко.

Москва, 1998. Р. 474; Röhl К. F. Allgemeine Rechtslehre. 2., neu bearbeitete

Aufl., 2001; Morawski L. Wstep do prawoznawstwa. Torun, 2000; kt.

6 8

II SKYRIUS

TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ

Procesas yra ne tik pati teisė, bet ir jos suvokimas. Tai liudija teisės sampratų įvairovė. Vieniems (teisiniam realizmui) teisė buvo tas pats, kas teisės normų, suformuluotų teisiniuose tekstuose, rinkinys (knyginė teisė) arba teisėjų ir pareigūnų faktiškai priimtų sprendi­mų rinkinys (veikianti teisė), kitiems teisė yra tas pats, kas ir žmogaus psichiniai išgyvenimai (psichologinė L. Petražyckio teisės teorija), dar kitiems teisė - tai rinkinys teisės normų, kurios atsiranda iš vienaip ar kitaip suprantamos žmogaus prigimties (prigimtinė teisė).

Šios sampratos, pasak R. Z. Lifšico, sutampa tik vienu požy­miu- idėja, kad teisė yra visuomeninio gyvenimo tvarka. Toliau prasideda skirtumai. Ir tie skirtumai pirmiausia iškyla atsakinėjant j klausimą, kas yra teisės šaltinis, kokiu būdu teisė yra susijusi su žmonių interesais, kaip tie interesai transformuojasi į teisinę tvarką, kieno naudai ir prieš ką ta tvarka nukreipta?

Istorijoje egzistavusias teisės sampratas galima suskirstyti į dvi pagrindines idėjines kryptis - pozityvistinę ir nepozityvistinę. Nepo­zityvistinę yra labiausiai diferencijuota ir jos ištakos siekia antiką, viduramžius ir naujuosius laikus. Ji atgimė XX a. pradžioje ir ypač - po Antrojo pasaulinio karo. Tada susiformavo ir pats termi­nas „nepozityvistinę teisės samprata". Tai reakcija į teisinį pozity­vizmą, plėtojusį Romos pandektistikos formalistinę pažiūrą į teisę kaip į techninę elgesio taisyklę, nesidomint jos turiniu. Nepozityvis­tinę teisės samprata siekė suvokti teisę kaip turiningą reiškinį. Šis požiūris pirmiausia formavosi aiškinantis teisės šaltinį.

6 9

TEISĖS TEORIJA

1. TEISĖS SAMPRATŲ DIFERENCIACIJA PAGAL TEISĖS ŠALTINĮ

1.1 TEOLOGINĖ, ARBA DIEVIŠKOJI, TEISĖS KILMĖS TEORIJA

Tai istoriškai pirmoji teisės samprata, kuri teigia, kad teisė yra ne žmogaus, o dieviškojo intereso pavertimas elgesio taisykle. Ši pažiū­ra atsirado iš teisėje slypinčio socialumo mistifikacijos, t. y. mėgini­mo nežemiškomis priežastimis paaiškinti žemiškus dalykus - teisės propaguojamos sugyvenimo vertybės kilmę. Tam pagrindą suteikė intuityviai suvokta pati teisės paskirtis - saugoti ne tik stipriųjų, bet ir visų žmonių gerovę. Bet jeigu teisė siekia visų gerovės, tai ar ji gali atsirasti iš žmogaus, kuris iš prigimties egoistas, pirmiausiai žinantis tik savo interesus ir dėl to labiau linkęs į agresiją prieš artimą negu į santarvę su juo. Iš čia ir egoistiško individo veržima­sis viešpatauti - plėsti savo naudą artimo naudos mažinimo ar likvidavimo sąskaita.

O jeigu taip, tai teisė, kaip bendros gerovės (socialumo) nešėja, negali atsirasti iš egoistiško žmogaus interesų; jos šaltinio reikia ieškoti kitoje, socialumo požiūriu tobulesnėje tikrovėje, esančioje šalia žmogaus ir aukščiau žmogaus. O tokia tikrovė teocentriniam mąstymui gali būti tik Dievas, vienodai gerbiantis visų žmonių, kaip savo vaikų, interesus. Todėl teisė - ne žmonių kūrinys, o dievų dovana, skirta pačiam egoistiškam žmogui socializuoti, jo egoizmui švelninti, sulaikyti jį nuo nuodėmės, į kurią žmogų kreipia tas pats jo egoizmas. Digestuose sakoma, kad „kiekviena teisė yra dievų dovana". Romėnai manė, kad jų teisės kilusios iš vyriausiojo dievo Jupiterio. Žydams Dekalogą irgi davęs Dievas. Dievo įkvėptas, Mozė rašęs Penkiaknygę, apimančią papročių, pilietinę (pozityviąją) ir apreikštąją teisę. Šią knygą žydai vadino tiesiog „Thora" (Tiesa). Dievas - tikrasis teisės kūrėjas, teisė - dieviškojo apreiškimo pamink­las. Babilonijos karalius Hamurapis (1792-1750 m. pr. Kr.) garsųjį Hamurapio kodeksą irgi gavęs iš Saulės dievo.

Šioje pažiūroje buvo vertinga tai, kad ja siekta įveikti etatistinės legistinės teisės sampratos subjektyvizmą: teisė yra ne žmonių savavališkai nustatoma elgesio taisyklė, o egzistuoja šalia žmogaus valios, ir tik tam, kad ją saistytų, varžytų, likviduotų savivalę, skatintų žmones socialinei taikai, padėtų jiems įveikti laukinę visų

7 0

B E N D R O J I D A L I S

karo su visais būklę, kuria gyvenama, kol neturima teisės kaip bendrosios valios, vienodos pagarbos skirtingų interesų turėtojams. Tno norėta pasakyti, kad teisės pasirodymas yra kokybiškai naujos civilizacijos ženklas, kad civilizacija (žmogaus būtį socializuojantis veiksnys) pagaliau įžengia ne tik į daiktinį, materialųjį žmonių gyvenimą, bet ir į jų tarpusavio santykius, ragindama tuos santykius grįsti ne jėga (tai būdinga žvėrių pasauliui), o teise, įpareigojančia abipusei tolerancijai ir santarvei.

Taigi teologinė teisės samprata mistifikavo visiškai nemistiškus dalykus. Juos mistifikavo tik todėl, kad padidintų teisės autoritetą susiedama jį su ano meto žmonėms didžiausią autoritetą turinčia Dievo valia. Kas paklūsta Dievui, tas turi paklusti ir jo kūriniui -teisei. Teisės reikia laikytis ne todėl, kad ji garantuota fizine jėga, o kad ji kyla iš didžiausio moralinio Autoriteto, esančio šalia žmo­gaus ir virš žmogaus. Tai turėjo padidinti teisės veiksmingumą religingoje visuomenėje, nes pagal religingo žmogaus logiką pažeisti teisę - tai padaryti ir atitinkamą nuodėmę: kas nusikalsta artimui, tas nusikalsta ir Dievui. Teisė čia išvedama iš moralės ir su ja sutapatinama. Teisė - tai moralė, kurios imperatyvus garantuoja ne tik Dievo, bet ir žemiškosios valdžios autoritetas bei prievarta. Tai pirmoji žmogaus dorinimo, socializavimo teise forma ir kartu istori­nis teologinės teisės sampratos nuopelnas.

Vėlesnės teisės sampratos ėjo teisės demistifikavimo linkme, teisės šaltinį - interesą perkėlinėjo iš Dievo valios į žmogaus valią. Todėl vyko teisės atsiskyrimas nuo teologiškai suprantamos moralės; teisės veiksmingumą dabar turėjo labiau garantuoti ne tiek moralė ir Dievo autoritetas, kiek abipusė nauda ir valstybės prievarta.

1.2 PRIGIMTINĖS TEISĖS TEORIJA

Tai doktrina, liudijanti metodologinį teisinės minties posūkį nuo teocentrizmo prie antropocentrizmo. Tai jurisprudencijos išsivadavi­mo iš teologijos būdas, perkeliant teisės šaltinį iš Dievo valios į žmogų, į jo prigimtį, jo egzistencinius interesus, kartu išsaugant objektyvistinį požiūrį į teisės šaltinį. Teologinė samprata teisės autoritetą grindė jos objektyvumu - nepriklausymu nuo žmogaus valios; tą objektyvumą siekiama išsaugoti ir antropocentristinėje teisės sampratoje, tik dabar jis turi būti siejamas su tais žmogaus interesais, kurie šio ne savavališkai prasimanomi, o slypi pačioje jo

TEISĖS TEORI JA

prigimtyje - gyvybėje, sveikatoje, laisvės siekyje, kurie kiekvienam žmogui yra būtini ir kuriuos praradęs žmogus nustotų buvęs tas, kas yra. Šį interesų neatšaukiamumą (objektyvumą) imta vadinti jų prigimimu, o juos saugančią teisę - prigimtine.

Istoriniu požiūriu prigimtinės teisės koncepcija aptinkama įvai­riose žmonijos raidos epochose: senovės Graikijoje ir Romoje, seno­vės Rytų kultūrose, viduramžių krikščionybėje (skotizmas, tomiz­mas), Renesanso epochoje, vėliau ji vėl atgydavo ir atgyja, kai tik pozityviąją teisę ištinka moralinė krizė. XIX a. ji atgimė kaip protes­tas prieš istorinės teisės mokyklos, o vėliau - prieš teisinio pozity­vizmo vienpusiškumą. Naujas susidomėjimas prigimtine teise pa­stebimas Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Jį paskatino ta gili moralinė krizė, į kurią buvo patekusi Europos pozityvioji teisė dėl pernelyg didelio polinkio į pozityvistinę ir normatyvistinę ideologiją, dėl kurios ji buvo palenkta tarnauti totalitariniams režimams ir giliai susipriešinusi su bendra žmogiškąja morale29.

Prigimtinei teisei pirmiausia rūpėjo ne kokia teisė yra, o kokia ji turi būti. Todėl prigimtinės teisės teorijos visada siekė formuluoti ir pagrįsti teisės idealus, diskvalifikuoti amoralią teisę, kovoti dėl teisingos teisės. Prigimtinė teisė yra tiesiog pozityviosios teisės žmoniškumo barometras ir gelbėjimosi ratas: kai pozityvioji teisė pernelyg nukrypsta nuo moralės, su ja susvetimėja ir sukelia grėsmę autentiškoms žmogaus vertybėms, prigimtinės teisės teorija vėl ateina į žmonių sąmonę, į jų tarpusavio santykius kaip protestas prieš šią teisės linkmę, ir ateina tam, kad primintų pozityviajai teisei jos autentišką paskirtį. Prigimtinės teisės teorijoms bendra tai, kad jos šalia pozityviosios teisės, kurios šaltinis yra valdžios valia, pripažįsta egzistuojant ir prigimtinę teisę, kurios tiesioginis šaltinis yra arba Dievas (katalikų doktrina), arba žmogaus prigimties specifi­ka (H. Gracijus (Grotius), T. Hobsas (Hobbes), Dž. Lokas (J. Locke), arba visuomenės sugyvenimo principai (L. Fuleris (Fuller).

Pagrindiniai prigimtinės teisės doktrinos postulatai: 1) Prigimtinės teisės koncepcijų pradinis taškas - prielaida, kad

prigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ar visuomenės prigimtis

29 Plačiau apie prigimtinę teisę žr.: Linsmayer E. Das Naturrecht in der deutschen Rechtsprechung der Nachkriegszeit. 1963; Senrong L. Der Wiederauf­bau der Naturrechtslehre in Deutschland nach dem Zweiten Weltkrieg. 1977; kt.

7 2

B E N D R O J I D A L I S

(pasaulietinė kryptis). Iš čia atsiradęs tvirtinimas, kad teisė egzis-tuoja objektyviai. Ji nėra vien tikslinės žmogaus veiklos rezultatas (kultūros darinys), o egzistuoja savarankiškai, nepriklauso nuo žmogaus valios ir sąmonės.

2) Prigimtinė teisė - rinkinys normų arba vertinimų, reglamentuo­jančių žmonių elgesį ir priklausančių tai pačiai žmogaus interesų sričiai, kurią paprastai normina pozityvioji teisė.

3) Prigimtinės teisės normos išreiškia tam tikrą norminę tvarką, bet skirtingą nuo tos, kurią nustato pozityvioji teisė. Jos įpareigoja tam tikram elgesiui neatsižvelgdamos į pozityviosios teisės (val­džios aktų) įpareigojimus. Pavyzdžiui, kiekviena tauta turi teisę į laisvę ir nepriklausomybę, nesvarbu, ar tokią teisę konkrečiai tautai pripažįsta jos teritorijoje galiojanti pozityvioji teisė. Tokio įpareigojimo pagrindas, kad prigimtinė teisė esanti ne santykinė, o absoliuti.

4) Prigimtinė teisė siekia žmoniškumo požiūriu vertinti pozityvio­sios teisės turinį ir valstybės institucijų veiklą apskritai.

Ši doktrina nėra vienalytė. Egzistuoja daug prigimtinės teisės variantų, kurie teisę kildina iš skirtingų šaltinių. Skiriami trys prigimtinės teisės šaltiniai:

1) Dievo apreiškimas, 2) žmogaus prigimtis, 3) žmogaus protas.

Dievo apreiškimu besiremianti katalikiškoji prigimtinės teisės teorija savo tiesioginiu idėjiniu šaltiniu laiko šv. Augustino ir Tomo Akviniečio raštus.

Pasaulietinė prigimtinės teisės versija, teisę kildinanti iš žmogaus prigimties arba iš žmogaus proto, tęsia antikos ir naujųjų amžių tradiciją. Šiai krypčiai atstovauja ir vienas iš žymesnių nūdienos teisės filosofų JAV Harvardo teisės aukštosios mokyklos profesorius L. Fuleris (1902-1978) (jo veikalas „Teisės moralumas")30.

Pagal požiūrį į prigimtinės teisės turinio kintamumą skiriami du prigimtinės teisės koncepcijos tipai31:

'" Fuller L. The Morality of Law. New Haven: Yale University Press, 1964. " Plačiau žr.: Bloch E. Naturrecht und menschliche Würde. Frankfurt, 1961;

Vcrdross A. Statisches und dynamisches Naturrecht. Freiburg, 1971.

7 3

TEISĖS TEORI JA

a) Statiškoji koncepcija (kartais vadinama klasikine), kuri susiforma­vo antikos laikais (Sokratas, Platonas, Aristotelis, Ciceronas ir kt.) ir buvo plėtojama viduramžiais (T. Akvinietis, D. Skotas), naujai­siais amžiais (H. Gracijus; T. Hobsas; Dž. Lokas, XVIII a. pran­cūzų švietėjai Ž. Ž. Ruso, P. A. Holbachas, Š. Monteskjė ir kt.). Ši koncepcija skelbė, kad prigimtinės teisės turinys nesikeičia, o papročiai yra religinio pobūdžio. Šitaip prigimtinę teisę XVI a. Lie­tuvoje aiškino Andrius Volanas (sekdamas Ciceronu), XIX a. Vilniaus universiteto teisės profesorius I. Danilavičius, Antrojoje Lietuvos Respublikoje - P. Malakauskis, J. Vaitkevičius, B. Fridmanas, S. Šal­kauskis ir kiti.

b) Kintamojo, arba dinaminio, turinio prigimtinės teisės koncepcijos susiformavo XIX ir XX a. sandūroje. Jų kūrėjais laikomi R. Štamle-ris (Stammler, 1856-1938), o tam tikru atžvilgiu - ir L. Petražyc-kis (1867-1931). Pripažįstama, kad prigimtinės teisės turinys pa­valdus pokyčiams, nes orientuotas į atitinkamos specifikos kultū­rą arba į istorinių materialiųjų sąlygų visumą. Kiekvienai epochai būdinga sava „geriausia", „specifiškiausia" prigimtinė teisė. Artimos šiai krypčiai idėjos suformuluotos ir Vatikano II susirin­kimo (1962-1965) dokumentuose. Čia sakoma, kad keičiantis pasauliui ir žmogui keičiasi ir prigimtinės teisės turinys. Nesikei­čia tik patys prigimtinės teisės principai, bet jie taikomi atsižvel­giant į laiko reikalavimus, į kintantį pasaulį ir besikeičiančius žmogaus teisių saugos poreikius.

Prigimtinės teisės koncepcijos pobūdžio atžvilgiu skirstomos į materialiąsias ir procedūrines (formaliąsias). Pirmu atveju prigimti­nės teisės koncepcija formuluoja labai abstrakčias vertybes, kurias turi įkūnyti pozityvioji teisė, jeigu ji „nori" būti teisėta. Čia kalbama apie žmogaus teises: į gyvybę, sveikatą, laisvę, nuosavybę, kaip apie „įgimtas", išplaukiančias iš pačios žmogaus prigimties.

Procedūrinė prigimtinės teisės koncepcija formuluoja tam tikras pozityviosios teisės kūrimo formas (procedūras), kuriomis turėtų reikštis teisinga pozityvioji teisė, suderinta su prigimtinės teisės principais. Pavyzdžiui, H. Grocijaus koncepcijoje prigimtinei teisei priskiriamos tokios normos kaip įpareigojimas laikytis sutarčių, draudimas kėsintis į svetimą nuosavybę, įpareigojimas atlyginti kaltai padarytą žalą ir t. t. Žinomiausia procedūrinės prigimtinės teisės versija yra L. Fulerio vadinamoji vidinio teisės moralumo kon-

7 4

B E N D R O J I D A L I S

cepcija. Ji siekia nurodyti, kaip reikia kurti teisės normų sistemą, kaip ją taikyti, kad ji taptų teisės sistema „tikrąja" to žodžio prasme. Išoriniam teisės moralumui L. Fuleris priskiria tokius postulatus kaip teisės normų bendrumas, teisinės sistemos aiškumas ir neprieštarin­gumas, grįžtamojo teisės normų galiojimo draudimas, teisės publika­vimas, draudimas nustatyti pareigas, kurių neįmanoma įvykdyti (nes tai užprogramuotų valstybės prievartą asmenims - A. V.), reikalavi­mas valstybės institucijoms veikti pagal įstatymą (teisėtumo princi­pas). L. Fulerio postulatų rinkinys kartu formuluoja teisės sampratą ir veiksmingo j o s įgyvendinimo sąlygas.

Pagal tai, prigimtinės vertybės ir taisyklės laikomos nekintamo­mis laiko ir erdvės atžvilgiu ar revizuojamos atsižvelgiant į kultūros, kurioje j o s funkcionuoja, specifiką, prigimtinės teisės koncepcijos skirstomos į absoliučias ir santykines.

Pagal tai, prigimtinės teisės šaltinis yra racionaliai pažini „gamta", visuomenės, žmogaus esmė ar „dieviškasis įstatymas", prigimtinės teisės doktrinos dar skirstomos į natūralistines ir antgamtines. Natūralistinė koncepcija (H. Grocijus, T. Hobsas, I. Kantas, dabar -Dž. Vaildas (J. Wild) prigimtinės teisės šaltinį kildina iš žmogaus esmės, iš jo proto, orumo, iš visuomenės arba individo prigimties; antgamtinės koncepcijos tokio šaltinio toliau tebeieško transcenden­tinėje Dievo valioje.

XVIII a. pabaigoje prigimtinės teisės principai susilaukė kons-titucinio pripažinimo ir įtvirtinimo. Pirmiausia jie buvo juridizuoti (įtvirtinti) JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1776), vėliau - Pran­cūzijos „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje" (1789) ir kitų valstybių teisės aktuose. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija žmogaus teises taip pat pripažino prigimtinėmis (18 str.).

Šiandien prigimtinių teisių doktrina vėl plačiai atgimsta ir sudaro idėjinį moderniosios demokratinės (pilietinės) teisės sampratos pama­tą. Ja grindžiamas asmens pirmumas prieš valstybės institucijas.

Prigimtinės teisės doktrinų populiarumo priežastis yra ta, kad j o s pripažįsta, jog teisės objektas - žmogaus vertybės (gyvybė, sveikata, laisvė ir t. t.), yra objektyvios. Todėl teisė negali būti laikoma vien subjektyvia kategorija, tik valdžios valia, įgyjančia bet kurio įstatymo pavidalą. Šis teisėje slypintis objektyvumo elementas nustato princi­pines teisėkūros ribas, kurių įstatymų leidėjui nevalia peržengti.

Žodžiu, jos nukreiptos prieš subjektyvistinę teisės sampratą ir tai yra jų istorinė, išliekamoji vertė. Bet j o s nepaaiškina konkretaus

7 5

TEISĖS TEORI JA

teisės atsiradimo mechanizmo, taip pat objektyvumo ir subjektyvumo elementų santykio teisėje. Jos tik iš naujo iškėlė objektyvumo elemen­to buvimo teisėje problemą, bet pačios problemos neišsprendė.

Plačiau apie prigimtinę teisę kalbama kitame skyriuje.

1.3 TEISINIS POZITYVIZMAS

Tai XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios teisinė ideologija, pagrįs­ta valstybės vaidmens teisėje išaukštinimu. Ji nesusiformavo į vien­tisą mokyklą. Išliko dviejų skirtingų versijų teisinis pozityvizmas: anglosaksų ir kontinentinis. Pagrindiniais anglosaksų teisinio pozi­tyvizmo atstovais laikomi Dž. Ostinas (1790-1859) ir H. L. A. Har-tas, atstovaujantys vadinamajai analitinei jurisprudencijai, susiforma­vusiai remiantis lingvistine filosofija; kontinentinio - K. M. Bergboh-mas (1849-1927), R. Jėringas, G. Jelinekas (1851-1911).

Teisiniam pozityvizmui apskritai buvo būdingi tokie požymiai: 1) Subjektyvistinė teisės samprata. Teisė - tai visuma valstybės sukur­

tų visuotinai privalomo elgesio taisyklių, garantuotų valstybės prievarta. Valstybės valia čia formaliai nėra saistoma jokių nuo valstybės nepriklausomai egzistuojančių vertybių. Todėl ir pati teisėkūra teisiniams pozityvistams nėra didesnio dėmesio verta sritis. Klasikinę pozityvizmo teisės sampratą suformulavo anglų pozityvizmo pradininkas Dž. Ostinas (Lectures on Jurisprudenc, 1832). Teisė Ostinui - tai suverenios valstybinės valdžios įsakymas, skirtas piliečiams ir užtikrintas grasinimu taikyti prievartą. Dėl to jo teorija vadinta imperatyvo teorija.

2) Teisė griežtai skiriama nuo moralės. Dž. Ostinas, vėliau ir H. L. A. Har-tas manė, kad moralumas nėra būtinas teisės požymis, kad net ir amorali teisė nenustoja buvusi įpareigojanti, kol nėra įstatymų leidėjo panaikinta. Teisiniai pozityvistai neginčijo pažiūros, kad teisės normos gali rasti atramą moralėje ir kad teisė iš esmės gali būti vertinama moralės atžvilgiu. Bet jie teigė, kad toks vertini­mas nėra teisės mokslo reikalas, nes moralinis teisės vertinimas neturįs poveikio teisės įpareigojimams.

3) Teisės problema keičiama įstatymo problema. Kiekvienas įstatymas yra teisinis, nes nėra įstatymo, kuris neturėtų teisės normų. O koks tų teisės normų turinys - ne jurisprudencijos reikalas, nes jurisprudencija domisi ne elgesio taisyklės turiniu, o pačia elge-

7 6

B E N D R O J I D A L I S

sio taisykle (teisės norma). Todėl viskas, ką valstybė sukuria kaip visuotinai privalomo elgesio taisyklę, ir yra teisė. Teisiniams pozityvistams egzistuoja tik teisėtumo problema. Todėl teisingu­mas čia nelaikomas teisės kategorija. Šitaip teisė visiškai perke­liama į valstybės sritį, ji atsiduria šalia visuomenės, pavirsta formalių straipsnių, paragrafų agregatu, skirtu valstybės aparato komandoms formuluoti.

4) Būties ir privalomumo pasaulių atskirtis. Teisės ir moralės santykio ignoravimą lėmė tas faktas, kad metodologinė teisinio pozityviz­mo programa buvo tiesiogiai inspiruota filosofinio pozityvizmo. Buvo skiriami teiginiai, kas yra, nuo to, kas privalo būti. Būties pasaulis, kaip empirinė tikrovė, yra pažinus, o privalomumo pasaulis yra tas, kuris vertinamas kaip „geras", „teisingas", „privalomas" ir kuris esą neprieinamas pažinimui (vertybių ir normų agnosti­cizmas). Pasak pozityvistų, galima įrodyti vienos ar kitos vertybių sistemos pasirinkimą, galima pritarti tai ar kitai normai, bet tokia pozicija nesanti mokslinio pažinimo reikalas, nes mokslas galįs tvirtinti tik tai, kas yra objektyviai „gera", „teisinga", „privalu". Tuo tarpu šios sąvokos iš prigimties esančios reliatyvios, priklau­somos nuo vertintojo. Vertybių pasirinkimas, kuriam skirta teisė, esąs kažkieno sprendimas, kai neįmanoma moksliškai įrodyti, kad tam tikra vertybių sistema yra objektyviai teisinga. Mokslinės refleksijos objektas - tik ta teisė, kuri yra hic et nunc, o ne ta, kuri turi būti kokios nors vertybių sistemos požiūriu. Šitaip iš teisės mokslo pašalinama aksiologiškai orientuota teisės politika.

5) Teisės taikumo pirmumas prieš teisėkūrą. Pozityvistinėje jurisprudencijos programoje nėra vietos klausimui, kokių tikslų turi siekti teisėkūrą, teisės aiškinimas ir teisės taikymas, nes toks atsakymas negalįs būti racionaliai pagrindžiamas. Teisės mokslas privaląs apsiriboti teisinės dogmatikos problemomis ir tai daryti formaliai, t. y. tirti teisės formą, apeidamas jos tarinį. Atitinkamai teisinio pozityvizmo objektas nėra ir teisės socialinės kilmės bei teisės istorinio turinio klausimas. Užtenka atskleisti tik teisinių tekstų prasmę, tiksliai sutvarkyti teisės normas. Pozityvistų silogistinė teisės taikymo koncep­cija kaip tik ir siekė iš esmės apsiriboti teisės taikymo klausimais: a) įpareigojamųjų normų nustatymu; b) su įpareigojamąja norma sąveikaujančių faktinių aplinkybių

nustatymu;

77

TEISĖS TEORI JA

c) normos aiškinimu;

d) teisės taikymo akto priėmimu. Teisės mokslo programa čia susiaurinama iki taikomosios ir

apibrėžiama kaip grynoji teisės teorija, kurią iki logiškos pabaigos vėliau išplėtojo H. Kelzenas.

Sutapatinę teisę su valstybės leidžiamomis teisės normomis pozi­tyvistai buvo priversti atitinkamai aiškinti ir subjektinę teisę, jos šaltiniu laikyti tik objektinę teisę, skelbti šios pirmumą. Teisinio pozityvizmo ištakų galima aptikti jau Aristotelio raštuose. Jis yra teigęs, kad „visa, kas įstatymų leidėjų yra nustatyta, turi įstatymo galią ir kiekvieną iš tų nuostatų vadiname teisinga"32.

Taigi teisiniam pozityvizmui teisė - tai valstybės nustatytų ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojamųjų teisės normų rinkinys. Čia postuluojama tik pareiga paklusti pozityviosios teisės imperaty­vams, o atsakymas į klausimą, kuo gali būti grindžiama būtinybė tą pareigą vykdyti, nebūtinas. Suabsoliutinę formalistinį teisės aspektą, teisiniai pozityvistai kartais ir prieš savo pačių valią darėsi totali­tarinių režimų teisės apologetais.

Teisinis pozityvizmas, kaip jurisprudencijos kryptis, buvo ideolo­gija stabilizuotos valstybės, kurioje jau nevyko kova dėl pagrindinių vertybių, nes tos vertybės buvo „atrastos" per buržuazines revoliu­cijas ir tereikėjo jas tinkamai organizuoti ir apsaugoti steigiant operatyviai veikiančią administraciją, ją aprūpinti įpareigojamųjų, formalizuotų teisės normų sistema.

Savo propaguojamu formalistiniu teisės pažinimo metodu teisiniai pozityvistai nebuvo nuoseklūs. Pabrėždami ypatingą formalaus tei­sėtumo svarbą ir skelbdami esminį teisės ir moralės skirtumą, jie tylomis pripažino, kad pozityvioji teisė turinti atsižvelgti ir į pagrin­dines pirmines vertybes.

1.3.1 NORMATYVISTINĖ (ETATISTINĖ) TEISĖS SAMPRATA

Filosofinių pažiūriu ištakomis normatyvizmas orientuotas į neokan-tizmą ir teisinį pozityvizmą. Kantizmo įtaka čia reiškiasi tuo, kad pagrindine prielaida laikomas jau minėtas būties ir privalomumo skyrimas; jurisprudencija siejama su grynojo privalomumo tyrinėji-

32 Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1990. P. 146.

7 8

B E N D R O J I D A L I S

mu, įvaldymu; taip pat postuluojama, kad pažinimo metodas kuria pažinimo objektą ir kad tokio metodo paieška ir naudojimas privalo būti jurisprudencijos specifika. Normatyvizmas kaip tik ir yra toks metodas, kuris siekia susiaurinti teisės sampratą iki elgesio taisyklės (teisės normos) ir tyrinėti teisę tik logikos bei kalbos požiūriu. Todėl teisė čia nėra procesas, o statinė normų būtis, kuri prasideda norma ir baigiasi jos taikymu.

Normatyvizmo kūrėju ir pagrindiniu atstovu laikomas vokiečių ir austrų teisininkas H. Kelzenas (1881-1973), Vienos teisės mokyklos atstovas,' remdamasis teisiniu pozityvizmu kritikavęs prigimtinės teisės ir sociologinės teisės koncepcijas, siekęs apvalyti teisę nuo ideologijos ir aksiologijos „priemaišų", plėtojęs ją kaip grynai elgesio norminimo techniką. Tai buvo pozityvus mėginimas suvokti teisės specifiškumą, atriboti jos problematiką nuo etinės, politinės33. Ir tik šios metodologinės linkmės suabsoliutinimas menkino jos mokslinę vertę.

Savo normatyvistines pažiūras į teisę H. Kelzenas suformulavo XX a. pradžioje ir išdėstė apibendrintame veikale „Bendroji teisės ir valstybės teorija" (General Theory of Law and State, 1945). Teisės mokslo kompetenciją H. Kelzenas siekė apriboti pozityviosios teisės normų

" Šiandien Europos teisėje dėl socialinės teisinės valstybės raidos, mirties bausmės panaikinimo, susipynus, susimaišius teisiniams ir etiniams, politiniams veiksniams, tampa nebeaišku, kur prasideda ir baigiasi teisės kompetencija ir kur teisės vardu veikia etinės, politinės nuostatos. Teisės mokslas ima tarsi prarasti savo objektą ir tapatybę. Pavyzdžiui, mirties bausmės panaikinimas Lietuvoje oficialiai pagrįstas teisiniais argumentais, nors šios bausmės panaikinimas nėra teisinė problema; socialinę pagalbą neįgaliesiems taip pat norima grįsti žmogaus teisėmis, nors tokios pagalbos motyvai taip pat yra ne teisiniai, o etiniai, politiniai - geraširdiškumas, socialinis solidarumas, tikslingumas, kurie su teise gali būti susieti tik netiesiogiai. Bet kuris teisių pripažinimas veiksniam asmeniui, atleidžiant jį nuo būtinybės tas teises garantuoti atitinkamų pareigų vykdymu, nėra teisinis, jeigu teisė suprantama kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Tai priežastis, subrandinanti antrąjį H. Kelzeno poreikį, kad būtų pasakyta, kas yra šiuolaikinė grynoji teisė ir koks turėtų būti jos kompetencijos santykis su etinio, politinio veiksnio kompetencija. Šiandien klostosi padėtis, kai nuo teisės viršeny­bes lozungo jau reikia pereiti prie teisės ir etikos sąveikos viršenybės, nes pagrindine žmogaus saugumo sąlyga laikomas socialinis visuomenės stabilumas, kuris reikalauja iš valstybės (visuomenės) padėti neįgaliam asmeniui įgyvendinti ir tokius jo interesus, kurie teisės požiūriu negali būti laikomi žmogaus teisėmis, nes juos įgyvendinant neįmanoma remtis subjektinių teisių ir pareigų vienove.

7 9

TEISĖS TEORIJA

aprašymu ir loginiu sisteminimu. Teisės mokslas neturįs tyrinėti teisės normų vertingumo ir teisingumo, jo neturi dominti teisės normų nei ideologinis, etinis (kokia turi būti valstybės nustatoma teisė pagal idealą), nei sociologinis (ką žmogaus gyvenime teisės normos atitinka) aspektai. Jurisprudencija turinti ne kritikuoti ar teisinti galiojančią teisę, o tik tyrinėti ją kaip „grynąją", t. y. pačias teisės normas kaip elgesio taisykles, siekdama tvarkyti jų tarpusavio santykius, kad jos atitiktų neprieštaringumo, ekonomiškumo, tai­kymo patogumo, operatyvumo, loginio aiškumo reikalavimus. Todėl jo teorija ir vadinama grynosios teisės teorija (reine Rechtslehre). Teisė H. Kelzenui - tai sistema teisės normų, kurių vykdymas garantuotas valstybės prievarta.

Savo teisinių pažiūrų sistemą H. Kelzenas pradeda nuo prielai­dos, kad egzistuoja pagrindinė norma kaip tam tikras pradinis teisės šaltinis ir ji lemia tarptautinės teisės pradus, šie - konstitucinius įstatymus, o iš jų išvedami paprastieji įstatymai ir galiausiai -individualios normos. Pagrindinei normai teikiama grynai metodolo­ginė prasmė. Ši kategorija H. Kelzenui reikalinga teisės sistemai sukurti - suteikti teisės normoms vidinę tvarką (sistemą) remiantis jų juridinės galios diferenciacija. Teisės sistemai čia suteikiamas hierarchinis pobūdis, kuris atitinka teisės normų sisteminimą (skirs­tymą) pagal juridinę galią, aukščiausios pakopos statusą pripažįs­tant konstitucijai.

Pradėjęs loginę teisės analizę visiškai realiais dalykais - teisinės problematikos gryninimu, šį tyrimo aspektą H. Kelzenas suabsoliu­tino ir šitaip prarado teisės turinį, atskyrė teisę nuo visuomenėje egzistuojančių socialinių interesų. Normatyvizmas, likdamas abejin­gas teisės turiniui, kartu liko abejingas savivalės ir pagarbos žmo­gaus teisėms skirtumui.

Šitaip H. Kelzenas, kaip ir normatyvizmas apskritai, iškrėtė sau linksmą pokštą. Izoliuodamas teisę nuo socialinio intereso, H. Kel­zenas siekė atskirti teisę nuo politikos, o iš tikrųjų padarė teisę tinkamesnę tarnauti bet kokiai politikai. Būtent dėl šio vertybinio neutralumo normatyvizmas tapo tinkamiausia paslauga totalitari-

Grynai teisės mokslo pažangos požiūriu normatyvizmo nuopel­nas buvo tas, kad jis padėjo aiškiai nustatyti formalius teisės požymius, suvokti teisinę tvarką kaip hierarchinę, daugiadimensinę

8 0

B E N D R O J I D A L I S

ir šitaip darė teisę praktinio taikymo požiūriu patogesnę, operatyves­nę, nes, kaip sakyta, normatyvizmas pirmiausiai siekė tyrinėti teisę jos taikymo, o ne kūrimo interesais. Jam pirmiausiai rūpėjo ne ką teisė išreiškia, ne koks yra galiojančios teisės santykis su teisingu­mu, o kaip ją padaryti operatyviau ir tiksliau veikiančią praktiškai, todėl šią teoriją reikėtų vertinti kaip technokratinę teisės teoriją, kuri domisi tik techniniais teisinės dogmatikos klausimais. Tai padeda suprasti, kodėl normatyvizmu labiau domėjosi oficialią, valstybės tarnybą einantys teisininkai praktikai (teisėjai, prokurorai, tardytojai, policininkai), kuriems svarbiau įstatymus tinkamai taikyti, o ne vertinti žmogaus teisių apsaugos atžvilgiu.

Kiti autoriai (R. Z. Lifšicas) teisinį normatyvizmą vertina kaip stiprios valstybės, tvirtos tvarkos, pagrįstos griežtu įstatymų laiky­musi, apologetiką. Formuojantis valstybės centralizmui, įveikiant visuomenės susipriešinimą, tokia teorija, pasak R. Z. Lifšico, gali atlikti pažangų vaidmenį, nes palengvina ir pagreitina bent laikinos tvarkos visuomenėje įvedimą. Bet ji neatsižvelgia į valdžios veiksmų turinį, tapatina teisę su įstatymu ir šitaip slepia ideologines nede­mokratinių režimų įsigalėjimo prielaidas.

1.3.2 INSTITUCINIS POZITYVIZMAS

lai nauja teisinio pozityvizmo versija (O. Veinbergas (Weinberg), N. Makormikas (MacCormick)34, kuri, polemizuodama su tradiciniu („supaprastintu") teisinio pozityvizmo variantu, teigia, kad nuostata dėl įstatymų leidėjo valios kaip vienintelio „teisės šaltinio" neturi būti pagrindas teisinti kraštutinį teisinių sprendimų voliuntarizmą. Pripažįstama esant daug veiksnių, kurie riboja teisėkūros subjektų laisvę ir formuoja teisės turinį. Teisės taikymas nesąs paprastų loginių operacijų rezultatas, nes subjektas, taikantis teisę, visada papildas tą aktą ir tam tikros kūrybos elementais.

Lenkų teisininkė S. Wrankowska mano, kad stabiliais laikais, kai nesijaučia principinio valstybės nustatomos teisės ir visuomenėje egzistuojančių vertybių skirtumo, teisės praktikoje paprastai vyrauja pozityvistinė teisės samprata. Bet kai toks skirtumas ima ryškėti,

54 Žr.: MacCormik N., Weinberg O. Grundlagen des institutionalistischen Rechtspositivismus. Berlin, 1985.

TEISĖS TEORIJA

teisinis pozityvizmas darosi nepakankamas. Tada kyla poreikis palenkti pozityviąją teisę prigimtinės teisės vertybėms35.

Nors programos atžvilgiu ir būdamas vienpusis, teisinis pozity­vizmas padarė ir tebedaro didelę įtaką teisės mokslui ir praktikai.

NEPOZITYVISTINĖ TEISĖS SAMPRATA IR JOS VARIANTAI

Kritikuojant teisinio pozityvizmo vienpusiškumą, formavosi nepozi-tyvistinė teisės samprata, siekusi atsižvelgti ir į teisės turinį. Ji įgijo pačius įvairiausius pavidalus. Viena iš reikšmingiausių nepozityvis-tinės teisės sampratos versijų, be abejo, yra naujai po Antrojo pasaulinio karo Europoje atgimusi prigimtinė teisė, apie kurią jau kalbėta. Jos principai yra padarę ir toliau tebedaro vienokią ar kitokią įtaką visoms nepozityvistinės teisės sampratos versijoms. Svarbiausia jų idėja - tirti teisę ir turinio požiūriu, sieti ją su istoriniais žmonių interesais.

2. TEISĖS SAMPRATŲ DIFERENCIACIJA PAGAL TEISĖS KILDINIMĄ IŠ JĖGOS PERSVARA

GARANTUOTO INTERESO

Prie teisės teorijų, teigiančių, kad teisės šaltinis (turinys) yra ne apskritai žmonių, o tik fiziškai, ekonomiškai ar politiškai stipriųjų interesai, priskirtinos:

1) L. Gumplovičiaus prievartos teorija; 2) klasinės teisės (marksistinė) teorija;

3) R. Jėringo „interesų jurisprudencija".

2.1 L. GUMPLOVIČIAUS PRIEVARTOS TEORIJA

Tai viena iš seniausių teisės teorijų, nes atitinka istoriškai pirmąją teisės raidos stadiją, kai teise galėjo būti tik stipriojo teisė. Ją antikoje sukūrė graikų filosofai sofistai, teisę kildinę iš jėgos. Nau­jomis sąlygomis šią teoriją plėtojo lenkų kilmės teisininkas Liudvi­kas Gumplovičius (L. Gumplowicz, 1838-1909), profesoriavęs XIX a. antroje pusėje Austrijos ir Prancūzijos universitetuose.

35 Redelbach A., Wronkowska S., Ziembinski Z. Zarys teorii pansrvva i prawa. Warszawa, 1993. P. 105.

8 2

B E N D R O J I D A L I S

Viešąją valdžią, valstybę ir teisę jis kildino iš to fakto, kad vienos gentys užkariavusios ir pavergusios kitas gentis, savo interesą įmurtu pavertusios pralaimėjusiųjų elgesio taisykle. Pati valstybė atsiradusi kaip organizacija, reikalinga nugalėtiesiems valdyti. Vals-tybė ir teisė - tai organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio taisyk­le. Remiantis prievarta visuomenėje nusistovinti tam tikra tvarka, įkūnijanti skirtingą nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų, valdančiųjų ir valdomųjų, ponų ir vergų teisinę padėtį.

Šių grupių interesai įkūnijami socialinėje tvarkoje ne kaip tų interesų kompromisas, o kaip vienos šalies intereso paneigimas, slopinimas kitos šalies intereso naudai. Grubi jėgos persvara - tai valstybės ir teisės šaltinis. „Jėga visada eina teisės priekyje", - sako L. Gumplovičius. Teisė - tai tik sunorminta nelygybė36. Prievartinis vienos grupės smurtinis valdymas ugdąs įprotį elgtis pagal smurtu nustatomą tvarką ir ta tvarka, remdamasi įpročiu, vėliau įsitvirtina kaip teisė. Sau naudingą visuomeninę tvarką valdantieji organizuo­tai (per valstybę) paskelbia teise ir įtvirtina visuotinai privalomo elgesio normomis.

Tokia teisės samprata, pasak L. Gumplovičiaus, buvo būdinga ankstyvosioms žmonijos raidos stadijoms. Vėliau valstybė ir teisė vis labiau švelnėjo ir prarado akivaizdaus tarnavimo vienai socialinei grupei požymius.

Taigi valstybę ir teisę L. Gumplovičius aiškino kaip priemones įgyvendinti valdančios socialinės grupės interesus kitų socialinių grupių interesų paneigimo sąskaita. Šioje teorijoje svarbiausia tai, kad teisė, kaip visuomeninė tvarka, čia išvedama ne iš bet kokio socialinio intereso, o tik iš tokio, kuris konkrečiu istoriniu momentu turi jėgos persvarą. Teisė - tai jėgos persvara besinaudojančios socialinės grupės interesas, paverstas visiems privalomo elgesio taisykle.

L. Gumplovičiumi sekė M. Vėberis (Weber), J. Koleris, E. Ėrli-chas (Ehrlich) ir kiti.

Ta pačia linkme teisės sampratą plėtojo ir marksizmas.

36 Gumplovičius L. Sociologijos pagrindai / vertė A. Janulaitis. Kaunas, 1929. P. 1 8 3 .

8 3

TEISĖS TEORI JA

2.2 KLASINĖ (MARKSISTINĖ) TEISĖS TEORIJA

Nors K. Marksas ir nėra skyręs teisės problemai specialių veikalų, bet teisės tematiką vienaip ar kitaip svarstė beveik visuose darbuose. Ir tai suprantama, nes neįmanoma tyrinėti ekonominio, politinio, socialinio gyvenimo aplenkiant teisę, nes ši yra to gyvenimo oficia­lioji forma ir politinė sankcija. Visi jo raštai metodologiniu požiūriu nukreipti prieš subjektyvistinę teisės sampratą, prieš teisinį roman­tizmą (idealizmą).

K. Marksas (1818-1883) buvo teisininkas ir laikėsi blaivaus po­žiūrio į teisę. Jis siekė pažinti ją ne iš vadovėlių, o iš gyvenimo tikrovės, todėl aiškino ne kokia teisė turi būti, o pirmiausia kokia ji buvo istorijoje ir yra.

Jis buvo įsitikinęs, kad teise gali virsti ne bet kuris, o tik disponuojantis socialine jėga interesas, ir tos jėgos pagrindine forma laikė ekonominę jėgą (privačios nuosavybės mastą). Visi, kurie neturi privačios nuosavybės (kapitalo), nedalyvauja kuriant teisę (visuome­ninę tvarką). Teisė kylanti iš žmonių materialiųjų interesų ir nuosa­vybės santykių. Todėl šių santykių atžvilgiu teisė esanti antrinis reiškinys, arba jų antstatas.

„Teisiniai santykiai, taip pat tiksliai kaip ir valstybės forma, negali būti suprasti nei iš jų pačių, nei iš vadinamosios žmonijos dvasios plėtros; atvirkščiai - jie glūdi materialiuosiuose gyvenimo santykiuose." (Маркс K.

Сочинения. T. 13. P. 6) „Kiekviena gamybos forma lemia jai būdingus

teisinius santykius, valdymo formas ir t.t.." (6, 24) „Visuomenė remiasi ne įstatymais. Tai - teisininkų fantazija. Atvirkščiai, įstatymas turi remtis visuomene, jis turi būti išraiška iš gamybos būdo išplaukiančių bendrų interesų ir poreikių ir būti pavienio individo savivalės priešybė." (6,259) „Iš tiesų reikia neturėti jokių istorinių žinių, kad nežinotum to fakto, jog visais laikais valstybės buvo priverstos paklusti ekonominėms sąlygoms ir niekada negalėjo primesti joms savo įstatymų. Kaip politinė, taip ir civi­linė teisėkūra visada tik išreiškė, protokolavo ekonominių santykių reikala­vimus." (4,112)

Teisė esanti ekonomiškai ir politiškai viešpataujančios klasės valia, paversta įstatymu: „jūsų teisė yra tiktai įstatymu paversta jūsų klasės valia, kurios turinį nulemia jūsų klasės materialinės gyvenimo sąlygos."37

37 Marksas K. Komunistų partijos manifestas (1848) // Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai. T. 1. Vilnius, 1949. P. 23.

B E N D R O J I D A L I S

Tai, kad teisė klasinė, kad ji reiškia ne visos visuomenės, o tik tam tikros socialinės grupės, valdančios gamybos priemones, interesus, K. Marksas laikė istoriškai praeinančiu dalyku. Valstybės ir teisės prasmė priklausanti nuo nuosavybės formos. Privačios nuosavybės sąlygomis valstybės valdžia ir teisė pirmiausia egzistuojančios tam, kad nuosavybę turinti visuomenės mažuma galėtų organizuotai valdyti nuosavybės neturinčią visuomenės daugumą. Todėl panaikinus priva-čia nuosavybę išnyksiąs visuomenės sluoksniavimasis į antagonistines klases, išnyks pagrindas organizuota valstybės jėga pavergti vienai žmonių grupei (klasei) kitą (7, 303). Tuo pagrindu pasikeis ir pati valdžios bei jos kuriamos teisės socialinė paskirtis ir funkcijos: valstybinis valdymas virsiąs paprastomis (techninio pobūdžio) viešojo administravimo funkcijomis, kurių tikslas - vienodai rūpintis visų visuomenės narių gerove. K. Marksas nesako, kad panaikinus privačią nuosavybę išnyks ir valstybė; ji (valstybė) neteksianti tik ankstesnės prasmės, t. y. netarnaus vienai kuriai klasei: „Išnykus klasiniam viešpatavimui, nebus valstybės dabartine politine jos prasme." (18, 616) Panaikinti valstybę K. Marksui reiškė panaikinti vienų diktatą kitiems, taip pat tokią teisę, kuri šį diktatą sankcionavo ir garantavo. „Laisvės esmė yra paversti valstybę iš institucijos, stovinčios virš visuomenės, į instituciją, visapusiškai pavaldžią visuomenei." (17, 26) „Vietoj senos buržuazinės visuomenės su jos klasėmis ir klasiniais prieštaravimais ateina asociacija, kurioje kiekvieno asmens laisva plėtotė yra sąlyga laisvai plėtotis visiems." (4, 447)

Čia K. Marksas kalba ne apie teisės apskritai, o tik apie klasinės teisės išnykimą, t. y. tokios teisės, kurios pagrindinė funkcija -prievartos priemonėmis įgyvendinti vienos klasės viešpatavimą kitai. Naujos socialistinės teisės istorinė misija esanti apvalyti žmogų nuo blogio - nuo galimybės remiantis privačia gamybos priemonių nuosavybe išnaudoti tokios nuosavybės neturinčiuosius. Išnykus privačiai nuosavybei, išnyks išnaudotojų klasės, darbas tapsiąs laisvas nuo išnaudojimo ir todėl nereikėsią tokios teisės, kuri gina išnaudotojų klasėms naudingą socialinę tvarką.

Apibrėždamas teisę kaip juridizuotą valdančios klasės valią, K. Marksas buvo priverstas teise laikyti tik pozityviąją teisę. Mėgi­nimas daryti prigimtinę teisę viršesnę už žmonių sukurtus įstatymus jam atrodė nerealus. Bet tai nereiškia, kad K. Marksas nepripažino prigimtinės teisės. Klasinė teisė jam kaip tik ir atrodė priešinga prigimtinei teisei, su kuria jis siejo teisės esmę.

8 5

TEISĖS TEORI JA

Jeigu įstatymai negali dekretu įtvirtinti moralės, tai jie dar mažesniu laipsniu gali paskelbti amoralumą teise." (1, 162) Teisę K. Marksas laikė fundamentalesniu dalyku už įstatymą, klasinis yra tik įstatymas, o ne pati teisė, kuri sieta su asmens laisve. Jis 1842 m. rasė: „Daiktu teisinė prigimtis negali prisitaikyti prie įstatymo - įstatymas, priešin­gai, turi prisitaikyti prie jos." (1, 122) Teisės tikslu K. Marksas, panašiai kaip ir I. Kantas, buvo linkęs laikyti žmogaus išlaisvinimą: „Aš nemanau, kad asmenybė turi būti įstatymų garantas; priešingai, aš manau, kad įstatymai turi būti asmenybės garantas." (1, 140) „Tikslas, kuris reikalauja neteisėtų priemonių, nėra teisinis tikslas." (1, 65) Šitaip orientuota teisė, pasak K. Markso, turi įgyti teisių ir pareigų vienovės pavidalą: „Nėra teisių be pareigų ir nėra pareigų be teisių." (16, 13) O teisių ir pareigų vienovė, matysime, yra ne pozityviojo įstatymo, o prigimtinės teisės kategorija. Tai socialinis elgesys, kuris užtikrina žmonių lygiateisiškumo santykius, neiškreiptus feodalinių privilegijų ir prievolių arba laisvosios konkurencijos privilegijų, kuriomis kapi­talizmo sąlygomis tampa valdomos nuosavybės mastas.

Remdamasis abipuse teisių ir pareigų priklausomybe K. Marksas kritikavo visas iki tol buvusias santvarkas ir jų teisines sistemas, kurios tą priklausomybę pažeidinėjo arba luominėmis, arba turtinėmis privilegijomis. K. Marksui rūpėjo ne šiaip skelbti asmens laisvę, o ieškoti būdų, kaip formaliąją (teisinę) laisvę paversti faktine: „Gamin­tojai gali tapti laisvi tik įgiję gamybos priemones." (19, 246) Su dirbančio žmogaus išlaisvinimu K. Marksas siejo visos žmonijos išlaisvinimą: „Gamintojų klasės išlaisvinimas yra išlaisvinimas visos žmonių giminės, be lyčių ir rasių skirtumo." (19, 246) Jis laikėsi pažiūros, kad visuomenė negali būti išlaisvinta, kol nėra suvisuomeninta privati nuosavybė. Nuosavybės visuomeninimo keliu šiandien eina ir Vakarų šalių visuomenės, bet daro tai ne suvalstybindamos ją, o apmokestindamos ir palenkdamos vykdyti socialinę politiką ir kitas socialines funkcijas.

K. Marksas, kritikuodamas klasinę valstybę ir jos teisę, yra išreiškęs daug vertingų idėjų, kurios gali būti vaisingai panaudotos kuriant šiuolaikinę demokratinę visuomenę38.

38 „Iliuzoriškos visos kitos laisvės nesant spaudos laisvės." (1, 83) „Spaudos laisvės esmė - nebūti amatu." (1, 77) „Jeigu spaudai uždrausta pranešti apie tai, kas vyksta jos akivaizdoje, jeigu kiekvienu subtiliu atveju ji turi lūkuriuoti, kol bus priimtas teismo nuosprendis, jeigu ji turi iš anksto suderinti su kiekvienu valdininku, pradedant ministru ir baigiant žandaru, ar jos pateikiami faktai neužgauna jų garbės ir orumo, nepriklausomai

8 6

B E N D R O J I D A L I S

Apibendrinant K. Markso valstybės ir teisės koncepciją, reikia pritarti R. Z. Lifšicui, kad pagrindinė K. Markso pažiūra į klasinę valstybės ir teisės prigimtį buvo patogi tuo, jog leido glaudžiai Nusieti valstybę ir teisę klasiniu pagrindu ir laikyti jas klasių kovos įrankiu. Klasinis valstybės ir teisės apibrėžimas tiksliai išsakė tą valstybės ir teisės paskirtį, kuri buvo būdinga pradinėms visuome­nės raidos stadijoms, kai valstybė ir teisė iš tiesų tebuvo prievartos įrankiai nuosavybę turinčios mažumos rankose siekiant pavergti visuomenės daugumą ir palaikyti tą padėtį. Marksistinė teisės teorija adekvačiai aiškino valstybės ir teisės praeitį ir dabartį iki pat Antrojo pasaulinio karo39. Ir tai marksizmo nuopelnas.

Mokslinė išliekamoji marksizmo vertė labiau sietina su visuome­nės raidos analize nei su tos raidos prognozavimu.

Tai, kad marksizmas nepakankamas dabartinei visuomenės ir teisės raidai suvokti, nėra joks priekaištas marksizmui, nes nėra nė vienos teorijos, kuri būtų sukurta visiems laikams. Jeigu tokia teorija Ir atsirastų, tai jos negalima būtų laikyti moksline (K. Poperio (Popper) falsifikacijos principas), nes mokslinė tiesa visada istoriškai konkreti ir todėl anksčiau ar vėliau pasidaro nepakankama pasikei-lusiai tikrovei aiškinti. Ta tikrovė istoriška ir dėl to nuolat netapati pati sau. Tokia turi tapti ir tokią tikrovę aiškinanti, modeliuojanti teorija.

Kai kuriais atžvilgiais panašia linkme aiškinant teisės prigimtį XIX a. antroje pusėje ėjo ir vokiečių teisininkas R. Jėringas, kurda-mas „interesų jurisprudenciją".

2.3 REALISTINĖ TEISĖS SAMPRATA,

ARBA R. JĖRINGO „INTERESŲ JURISPRUDENCIJA"

R. Jėringo (1818-1892) teisinės pažiūros kilo iš teisinio pozityvizmo doktrinos, bet greitai nuo jų nutolo vadinamosios realistinės teisės doktrinos linkme, nes neignoravo teisės normų turinio ir pozityviai sprendė moralės ir teisės santykio klausimą.

nuo to, ar tie faktai teisingi ar ne; jeigu spaudai bus iškelta alternatyva iškreipti įvykius urba visiškai juos nutylėti, tai spaudos laisvei ateina galas." (6, 253) „Kova dėl darbininkų išlaisvinimo reiškia kovą ne dėl klasinių privilegijų ir monopolijų, o už lygias lasęs ir pareigas ir už panaikinimą bet kokio klasinio viešpatavimo." (16, 12)

39 Лифшиц P. 3. Теория права. Р. 21-27.

8 7

TEISĖS TEORIJA

Ši jurisprudencijos kryptis atsirado oponuojant Gustavo von Hugo (1764-1844), Karlo Savigny (1779-1861), Georgo Fridricho Puchtos (1798-1846) ir kitų XIX a. pradžios vokiečių autorių propa­guotai istorinei teisės mokyklai, kuri teisę kildino iš tautos dvasios, o pačią kilmės eigą aiškino analogija su kalbos kilme. Kaip savaime atsirandanti kalba, taip nuosekliai, be specialių pastangų iš gyveni­mo atsirandanti ir teisė. Klausimas, koks teisės santykis su visuome­nės socialine struktūra ir socialinių jėgų santykiu, nebuvo keliamas. Tai menkino tikslinės sąmonės vaidmenį formuojant teisę.

R. Jėringas mąstė priešingai. Jis, kaip ir K. Marksas, į pirmą vietą iškėlė tikslinę, sąmoningą žmogaus veiklą, kuri sukurianti teisę atsižvelgiant į žmonių interesus. Teisė atsirandanti kuriant konkretų žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo mechanizmą, kuris turįs apsaugoti žmogaus interesus darydamas atitinkamą poveikį jo elgesiui.

Teisė, pagal R. Jėringą, susideda iš dviejų struktūrinių elementų: intereso ir jo apsaugos mechanizmo. Todėl ji esanti juridiškai apsaugotas interesas, arba, kitaip sakant, teisė - tai interesas, ginamas organizuota valstybės jėga. Jos tikslas - apsaugoti visuome­nės ir asmens laisvę.

Pabrėždamas socializuojantį teisės poveikį žmogaus elgesiui, R. Jė­ringas iškėlė teigiamą teisės poveikį dorovinei pažangai: dorovinis žmonių tobulėjimas vykstąs kaip laisvos žmogaus valios drausmini­mas. Ne tik dorovė turinti praminti teisei kelią, bet ir teisė - dorovei, vesti ją paskui save.

R. Jėringas glaudžiai siejo teisę su jėgos sąvoka. Veikale „Kova dėl teisės" jis, panašiai kaip Marksas, teisės realumą aiškino kaip asmens kovos dėl savo subjektinių teisių rezultatą. Žmogus gimstąs be teisių, todėl privaląs jas įgyti kovodamas su kitais individais, trukdančiais jam įgyti subjektinę teisę ir ja naudotis. Jis mąstė taip: jeigu teisė yra elgesio taisykle paverstas interesas, tai dėl teisės reikią kovoti taip kaip ir dėl savo interesų. Žmogus teises ne gauna, ne atsineša, o išsikovoja. Visi didieji teisės pokyčiai istorijoje (pvz., vergijos, baudžiavos panaikinimas ar verslo, sąžinės laisvės įgiji­mas) buvę išsikovoti sunkia amžius trukusia kova40. Atitinkamai visą naujųjų amžių teisės istoriją R. Jėringas skirstė į tris nuolat trunkančios ir laiminčios kovos etapus: 1) kova dėl sąžinės laisvės (tai

40 Iheringas R. Kova dėl teisės / vertė A. Janulaitis. Kaunas, 1923. P. 6.

88

B E N D R O J I D A L I S

galėtų būti reformacijos laikotarpis - XVI a.); 2) kova dėl politinės laisvės (kova su absoliutine monarchija - XVII-XVIII a.); ir 3) kova dėl ekonominės laisvės (kova su ekonominiu žmogaus pavergimu, ekonominiu skurdu, varžančiu žmogaus teises, - XIX a.). Todėl teisė esanti „veikiau jėgos negu logikos kategorija".

R. Jėringo realistinei teisės sampratai būdingi tokie požymiai: 1) Teisė nagrinėjama atsižvelgiant į glaudžią jos sąveiką su kintančiais

žmonių interesais, šiems kintant, keičiasi ir pati teisė. 2) Autentiškas teisės egzistavimo būdas yra nuolatinė individo kova dėl

savo subjektinių teisių. Pati objektyvioji teisė egzistuoja tik tiek, kiek žmonės naudojasi savo subjektinėmis teisėmis.

3) Teisės ir valstybės vienovė. Be valstybės teisė esanti niekas. Tik valdžia, taikanti teisės normas, daro teisę tuo, kas ji yra ir turi būti. R. Jėringas neskirstė teisės į prigimtinę ir pozityviąją; teisė jam - tai tik pozityvioji teisė.

4) Struktūros požiūriu teisė aiškinta kaip teisių ir pareigų vienovė. Ji - teisinė pilietinės visuomenės kūrimosi sąlyga.

Šias pažiūras į teisę R. Jėringas dėstė gausiuose savo veikaluose: „Komos teisės dvasia" (Das Geist des römischen Rechts), „Kova dėl teisės" (Der Kampf um Recht, 1872), „Teisės tikslas" (Der Zweck im Recht, 1872), T. 1. - 1872; T. 2 - 1883) ir kituose.

3. TEORIJOS, KILDINANČIOS TEISĘ IŠ PRIEŠINGŲ INTERESŲ KOMPROMISO

Oponuojant minėtoms teorijoms, teisę kildinusioms tik iš jėgos persvarą turinčio socialinio intereso, formavosi visuomeninės sutarties, solidarumo ir kitos teorijos, kurios intereso virsmą teise siejo ne su nugalėtojų prievarta, o su kompromisu. Jos siekė išvesti teisę ne iš viešpatavimo, o iš bendradarbiavimo pastangų.

Teisės šaltinis esąs žmonių interesas, nesvarbu, kokio masto jėga to intereso turėtojas disponuoja savo interesui garantuoti. Dalyvauti nustatant visuotinai privalomo elgesio taisyklę (visuomeninę tvarką) gali bet kurios socialinės grupės interesas, derindamasis su kitų socialinių grupių interesais kompromiso pagrindu. Kiekviena teisė yra skirtingų socialinių grupių interesų kompromisinio derminio rezultatas.

89

TEISĖS TEORI JA

Prie tokių teorijų priskirtinos visuomeninės sutarties ir solidarumo, arba socialinės priklausomybės (socialinių funkcijų), teorijos.

3.1 VISUOMENINĖS SUTARTIES TEORIJA

Ji teisę taip pat kildina iš intereso, tik kitaip aiškina to intereso virtimo elgesio taisykle būdą. Teisė ir valstybė atsirandančios ne iš brutalios prievartos, ne iš individo smurtu laimėtos kovos, kur pralaimėjusiųjų interesas dėl jėgos nepakankamumo netenka galimy­bės dalyvauti kuriant socialinę tvarką, o iš būtinybės kompromisu (abipusėmis nuolaidomis) derinti priešingus žmonių interesus. So­cialinėje tvarkoje tada dalyvauja visų socialiai aktyvių grupių inte­resai, kompromisu apvalyti nuo nepakantumo kito interesui. Teisė tada suprantama kaip priešingų interesų kompromisas, pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievarta čia pasislenka į antrą vietą ir ji tik tiek reikalinga, kiek gali padėti šalims susitarti ir saugoti sutartimi nustatytą socialinę tvarką. Teisės ir valstybės vaidmuo - siekti socialinio kompromiso ir remiantis juo garantuoti visuomenėje socia­linę santarvę bei rimtį.

Teisę iš visuomeninės sutarties antikoje kildino graikų filosofas Epikūras (341-270 m. pr. Kr.), vėliau - Ciceronas, naujaisiais am­žiais - anglų filosofai T. Hobsas, D. Lokas, XVIII a. prancūzų filosofas Ž. Ž. Ruso, parašęs tokio pat pavadinimo veikalą „Contrat social" (1762). Lietuvoje visuomeninės sutarties teoriją Cicerono vei­kiamas XVI a. plėtojo Lietuvos teisininkas A. Volanas veikale „Apie pilietinę arba politinę laisvę" (1572). Požiūris į teisę kaip įgyvendi­nančią visuomeninę sutartį šiandien vyrauja Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje dėl demokratinių procesų raidos.

3.2 SOLIDARUMO, ARBA SOCIALINĖS PRIKLAUSOMYBĖS (SOCIALINIŲ FUNKCIJŲ) , TEORIJA

Modernų visuomeninės sutarties teorijos variantą XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje plėtojo prancūzų sociologai ir teisininkai. Iš jų Leonas Buržua (Bourgeois) išleido tokio paties pavadinimo knygą - „Solidarumas" (Solidarité, 1896). Tai vienas iš mėginimų spręsti „socialinį klausimą". Joje solidarumas aiškinamas kaip ben­dra visuomenės pareiga ir raginama šia dvasia auklėti visuomenę, nes socialinė problema (darbo žmonių gynimas) kartu esanti ir

9 0

B E N D R O J I D A L I S

auklėjimo problema. Auklėjimas turįs skatinti socialines reformas, apsaugančias visuomenę nuo revoliucijų. Autorius ragino darbda­vius vadovautis socialinio teisingumo principu, daryti darbo žmo­nėms nuolaidų, siūlė prie žmogaus teisių deklaracijos pridėti ir žmogaus pareigų deklaraciją.

Bet ryškiausiu šios krypties atstovu laikomas Prancūzijos Bordo universiteto profesorius Leonas Diugi (Duguit, 1859-1928), solidaru­mo idėją plėtojęs kaip abipusės socialinės priklausomybės teoriją, kuriai pirmiausiai siekė palenkti nuosavybės teisę. Šią teoriją L. Diugi suformulavo veikaluose: „Privačiosios teisės žymiausieji pasikeitimai, pradedant Napoleono kodeksu" (Les transformations generales du droit prive depuis la Code Napoleon, 1920), „Socialinė teisė, individualioji teisė ir valstybės permainos" (Le droit sočiai, le droit individuel et les transformations de l'Etat, 1922), taip pat „Valstybė, objektinė teisė ir pozityvusis įstatymas" (L'Etat, le droit objectif et la loi positive, 1922).

Kritikuodamas marksizmo klasių kovos teoriją, L. Diugi teigė, kad žmonės tarpusavyje saistomi solidarumo tikslų ir tarpusavio priklausomybės. Todėl kylančius prieštaravimus žmonės turį įveikti NE kovos gilinimu, o bendradarbiavimu, kurio pagrindu susiformuo­ja bendroji solidarumo norma: „Venk visko, kas pažeidžia socialinį solidarumą, ir daryk viską, kas reikalinga jam įgyvendinti bei stiprinti."

Solidarumas, arba socialinė sąveika, - tai nuolatinis asmeninių ir visuomeninių tikslų (interesų) derinimas. Solidarumas reiškiasi dve­jopai: 1) interesų panašumu; ir 2) darbo pasidalijimu. Pirmuoju atveju žmonės solidarūs todėl, kad turi bendrų interesų ir siekia juos įgyvendinti veikdami kartu (tautinis, klasinis, pasaulėžiūrinis ir kitoks solidarumas); antruoju atveju solidarumo būtinybė kylanti iš jau minėto asmens kultūrinio nepakankamumo pačiam sau: asmuo, negalėdamas pats pasigaminti visų jo egzistencijai reikalingų reik­menų, priverstas bendrauti su kitais žmonėmis, keisdamasis su jais paslaugomis.

Toks pats esąs ir klasių solidarumas. Kiekviena klasė arba socialinė grupė yra viena kitai reikalinga, nes atlieka visuomenėje Tam tikrą tik jai skirtą misiją - įgyvendinti solidarumo normą. Šiai solidarumo idėjai pavaldi ir teisė. Ji yra išraiška viso to, kas atitinka solidarumo normą. Teisės normos egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės, nes kyla iš visuomenės solidarumo.

9 1

TEISĖS TEORIJA

Kiekvienas asmuo ir socialinė grupė visuomenėje turi ne teises, o pareigas - vykdo tam tikrą solidarumo funkciją. Niekas neturi socialiniame gyvenime kitų įgaliojimų, išskyrus pareigas, kurias jam nustato solidarumo norma. Nuosavybės teisė nustoja buvusi indivi duali teisė, ji tampanti socialine funkcija, t. y. pareiga palaikyti visuomenės solidarumą. Atitinkamai visi valdžios aktai galioja tik tiek, kiek jie įkūnija (atitinka) solidarumo normą, t. y. palaiko įvairių socialinių grupių bendradarbiavimą ir santarvę.

Šios vertybės palaikomos visų socialinių grupių teise dalyvauti valdant valstybę, valdžios decentralizacija ir dalyvavimu sindikatų veikloje, sindikatų, kuriuose kartu veikia darbininkai ir darbdaviai grįsdami savo sprendimus sutartimi. Tokią korporatyvinę valstybę L. Diugi laikė viršesne už klases, o pačią klasių kovą keičiančią klasių bendradarbiavimu. Klasinės valstybės epocha turinti baigtis, nes atmetama pati viešpatavimo idėja - tiek darbdavių, tiek pro­letarų.

Solidarumo norma L. Diugi interpretacijoje nėra konkretus įstaty­mas, o tik metodologinis principas, kuriuo privalanti vadovautis teisėkūra.

L. Diugi manė, kad teisė, išreiškianti solidarią visuomenės pri­gimtį, nėra valstybės nustatyta ir todėl negali būti valstybės atšauk­ta; atvirkščiai - ji viršesnė už valstybę ir šiai privaloma. Todėl įstatymų leidėjas ne kuria, o tik konstatuoja, protokoluoja teisės normas.

Solidarumui įgyvendinti L. Diugi reikalavo socialiai aktyvios valstybės. Vyriausybės pareiga esanti užtikrinti socialinį solidarumą ir neleisti nieko, kas yra priešinga solidarumui. Valstybė turinti garantuoti piliečių teisę į darbą, teisingą atlyginimą, ji privalanti globoti vaikus, invalidus, senelius, šalinti arba bent riboti darbuotojų išnaudojimą. Valstybė galinti taikyti prievartą tik siekdama palaikyti solidarumą. Imdamasi riboti asmens teises, valstybė turi tai daryti visų asmenų atžvilgiu vienodai. Įgyvendinant valstybės valdžią, pasak L. Diugi, turi proporcingai dalyvauti ne tik politinės partijos, bet ir profesinės sąjungos. Propaguodamas politinės valdžios atviru­mą, jis mėgino minimizuoti socialines priešpriešas ir ieškodamas kompromisų siekti socialinės taikos, pasukti visuomenės raidą iš revoliucijos į evoliucijos kelią.

Taigi L. Diugi valstybės ir teisės sampratoje svarbiausia yra supratimas, kad teisė, kaip socialinė tvarka, o valstybė, kaip tokios

92

B E N D R O J I D A L I S

tvarkos organizacija, turi remtis žmonių solidarumu (tarpusavio bendradarbiavimu) ir interesų kompromisu. Tai buvo pozityvus liberaliųjų valstybės ir teisės sampratų įveikimas.

Institucionalizmo linkme solidarumo idėją XX a. pradžioje plėto-|o kitas Prancūzijos administracinės teisės specialistas - Morisas I loriju (Hauriou, 1856-1929) veikale „Administracinės ir viešosios teisės kursas" (Precis de droit administratif et de droit public... 11 ed. Vinis, 1927), siekdamas suteikti solidarumo idėjai institucinį (organi­zacinį) pavidalą. Kiekviena organizacija, pasak M. Horiju, yra tam tikra korporacija (institucija): šeima, Bažnyčia, akcinė bendrovė, profesinė sąjunga ir kitos, kurios, teikdamos pavienius asmenis, siekia padidinti kiekvieno galimybes ginti savo teises. Organizuota gynyba kuria socialinių jėgų pusiausvyrą visuomenėje, reikalingą sosialinei rimčiai visuomenėje sukurti ir palaikyti. Jis ragino atitin-kamai orientuoti ir valstybę, kad jos vykdomoje politikoje būtų atsižvelgta į įvairių socialinių institucijų vertę ir reikšmę visuomenės gyvenimui, ir šitaip išvengti socialinių sukrėtimų, kylančių dėl socialinės pusiausvyros pažeidimų.

KOMPROMISINĖS KRYPTIES

TEISĖS SAMPRATŲ ĮVERTINIMAS

Šios teorijos išreiškė naują valstybės ir teisės sampratos tendenciją. |os siekė teisę paversti ne viešpatavimo, o bendradarbiavimo įrankiu. Pagrindine priemone transformuojant socialinius interesus į teisės normas laikė ne nugalėtojų prievartą, o priešingų interesų kompro­misą. Vadovaujantis solidarumo idėja buvo plėtojamas naujos poli-tinės sistemos modelis, kuris turėjo klasių kovą paversti klasių bendradarbiavimu, kad socialistinė revoliucija netaptų vieninteliu įmanomu būdu spręsti socialinius prieštaravimus, plėtoti socialinį teisingumą.

L. Diugi ir kitų solidarumo idėjos puoselėtojų teorijos pagrindu plėtojosi šiuolaikinė teisės samprata, o šios pagrindu - socialinės teisinės valstybės koncepcija ir praktika.

3.3 SOCIOLOGINĖ TEISĖS SAMPRATA

Tai diferencijuota idėjinė kryptis, teisės literatūroje vadinama įvai­riai: realistine teisės koncepcija, teisiniu realizmu, sociologine jurispru-

93

TEISĖS TEORI JA

dencija, pragmatiniu instrumentalizmu, teisiniu psichologizmu, gyvąja teise ir t. t. Pažįstant teisę, ji teikia pirmumą trečiajam teisinės būties lygmeniui, t. y. realiai egzistuojančiai visuomenės tvarkai- teisi­niams santykiams.

Ši idėjinė kryptis remiasi empirine teisės samprata - laikomasi pragmatinės nuostatos, kad kiekviena tiesa - tai praktiškai pritaikoma hipotezė, o hipotezės teisingumas visiškai priklauso nuo to, ar ji duoda teigiamą rezultatą. Todėl atsisakoma teisės esmės tyrimo tvirtinant, kad ji nepažini. Tokie klausimai kaip teisės esmė, teisės kilmė laikomi nevaisingomis ir tolimomis nuo teisės praktikos abstrak­cijomis. Tos krypties devizas - tirti gyvąją, tiesiogiai taikomą teisę (jus in actio, arba „teisinis funkcionalizmas"). Raginama nuo teisės esmės klausimo pereiti prie teisės funkcijų klausimo. „Apie inžinieriaus darbą, - sako R. Paundas, - sprendžiama ne iš to, kaip jis atitinka nustatytus tikslus, ir ne iš to, ar darbas ahtinka tradicinio plano idealiąją formą. Lygiai taip pat mes žiūrime ir į teiskvinkų veiklą. Mes norime tyrinėti teisinę tvarką, užuot ginčijęsi dėl teisės prigimties."41

Vykdant šią programą neformuluojama kokia nors aiškesnė teisės samprata. Čia keliamas ne teisės „esmės" ar „būties" klausimas, o veikiau kokiais konkrečiais pavidalais teisė „egzistuoja", reiškiasi asmens ir visuomenės gyvenime. Atsakoma, kad teisė „egzistuoja" kaip tam tikros žmonių teisės ir laikysena, kurios vienaip ar kitaip yra susijusios su pozityviosios teisės normomis ir funkcionavimu tokių valstybės institucijų kaip teisėkūros institucijos, teismai. Vi­suomeninis gyvenimas greitai keičiasi ir teisės normų turinys socia­linių poreikių atžvilgiu visada vėluoja. Todėl prie veiksnių, formuo­jančių teismų sprendimus - konkrečiąją teisę, priskiriama ir toje visuomenėje paplitusi teisinė doktrina, teisės tradicija, teisininkų išsilavinimo tipas, institucinė teismų sprendimų kontrolė (K. Levely-nas, A. Rosas (Ross).

Vienas iš žymesnių šios linkmės pradininkų - vokiečių ir austrų teisininkas E. Ėrlichas (1862-1922)42, plėtojęs gyvosios teisės koncepci­ją. Teisę jis aiškino ne kaip abstrakčių elgesio normų sistemą, o kaip

41 Pound R. In Interpretations of Legal History. Cambridg, 1923. P. 152. 42 Pagrindiniai E. Erlicho veikalai: Über Lücken im Rechte (1888), Die stillschwei­

gende Willenserklärung (1893), Freie Rechtsfindung und freie Reschtswissenschafi (1903), Die Forschung des lebenden Rechts (1911), Die richterliche Rechtsfindung auf Grund des Rechtssatzes (1917) ir kiti.

B E N D R O J I D A L I S

gyvąją socialinę tvarką, kaip konkrečių teisinių santykių tinklą. Todėl ir teisės pažinimas pradedamas ne nuo įstatymų, o nuo konkrečių visuomenės santykių, nuo realaus gyvenimo, nuo analizės tokių teisės dokumentų kaip sutartys, teismų sprendimai, jų vykdymo aktai.

Daugybė faktinių santykių, atsirandančių įvairiose gyvenimo sri­tyse, formuojasi į teisės normas. Kiekviena gamykla, kiekviena organi­zacija turi savo faktinę tvarką, kitaip sakant, savo teisę, kuriamą šalia valstybės. Teise čia laikoma ne tai, kas užrašyta teisės normų aktuose, o kas nusistovi žmonių santykių praktikoje. Todėl, pasak E. Ėrlicho, įstatymų leidėjas ne sukuria naują elgesio normą, o tik atranda ją (Rechtsfindung), fiksuoja po to, kai ji jau susiformavo žmonių santykių praktikoje. Pirma atsiranda faktiniai santykiai ir jų formuojama elge­sio taisyklė, o tik vėliau - įstatymas, sankcionuojantis ir atitinkamai formuluojantis šią taisyklę. Štai Lietuvos teisė ilgai nereguliavo san­tykių, atsirandančių dėl žmogaus audinių ir organų donorystės bei transplantacijos, nors tokios operacijos Lietuvoje ir buvo atliekamos. Faktinė tvarka (santykiai) yra, o teisės normos, įvedančios ar sankcio­nuojančios tą tvarką, nėra. Šios rūšies teisės normų aktai Lietuvoje ėmė rodytis tik nuo 1993 metų. Tų metų rugpjūčio 2 d. išleistas Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas Nr. 328 „Dėl organų ir audinių transplantacijos" (Vyriausybės žinios. 1993, Nr. 41), o 1996 m. -ir įstatymas „Dėl žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplan­tacijos" (Valstybės žinios. 1996, Nr. 116-2696).

Daroma prieš teisinį romantizmą (idealizmą) nukreipta išvada, kad tikroji įstatymų vertė, arba jų gyvybė, yra ne patys įstatymai, o jų įgyvendinimas. Rašytiniai įstatymai laikytini teisės normomis tik jeigu jie taikomi faktiškai, jeigu daro realų poveikį žmonių elgesiui. Būtent tokią teisę E. Ėrlichas ir vadino gyvąja teise. Ir tai supranta­ma: jeigu teisė išvedama iš realiai besiklostančios žmonių santykių tvarkos, tai tokios elgesio taisyklės negali būti nefunkcionalios, neveikiančios, nes jau pačiu savo buvimu jos įrodo savo gyvybingu­mą, realumą.

Teisė čia netapatinama su įstatymu, todėl ir jos samprata laisva nuo tekstocentrizmo. Čia teigiama, kad teisė, kuri išreikšta įstatymais, Ir teisė, kuri tiesiogiai formuojasi praktiškai, galinčios ir nesutapti.

Teisė yra faktiniai žmonių santykiai, susiklostę realiame gyveni­me atsižvelgiant į to meto teisingumo sampratą, paplitusią visuome­nėje. Teisė - tai kartu ir teisėjų sprendimai, priimti fiksuojant realiai susiformavusią žmonių santykių praktikoje elgesio taisyklę ir re-

9 5

TEISĖS TEORIJA

miantis vyraujančia teisingumo samprata. Teise laikoma ne bendra taisyklė, o konkretūs teismų sprendimai. Teisėjas, spręsdamas kon­krečią bylą, kuria teisę. Iš čia - posakis: „Teisė yra visa tai, ką daro teisėjas."

Amerikos (JAV) sąlygomis sociologinę teisės sampratą (pragmatini instrumentalizmą) plėtojo žymūs šios krypties atstovai Roskas Paundas (R. Pound, 1870-1964)43, savo pažiūras vadinęs „socialine inžineri­ja", vėliau - Džonas Grėjus (J- C. Gray, 1839-1915), Oliveris Holmsas (O. W. Holmes, 1841-1935), Karlas Levelynas (1893-1962), Džeromas Frankas, Skandinavijos kraštų teisininkai: Akselis Herstrėmas (Har-strom, 1868-1939), Karlas Olivekrona (Olivecrona, 1897-1980), Alfas Rosas (1899-1979) ir kiti.

SOCIOLOGINĖS TEISĖS SAMPRATOS VERTINIMAS

Šią teisės mokslo idėjinę kryptį R. Z. Lifšicas vertina kaip gerai derančią su pastangomis silpninti valstybės direktyvinį (imperatyvų) vaidmenį, apriboti valstybės kišimąsi į ekonomiką, decentralizuoti valdymą ir t. t. Ji gerai deranti ir su visuomenėje egzistuojančiu pliuralizmu, gyvenimo situacijų įvairovės neišsemiamumu, su val­džių padalijimu, ji taip pat teoriškai pagrindžia didelį teismų vaidmenį ginant žmogaus teises. Toks teismas pirmiausia tarnauja ne įstatymus leidžiančiai valstybės valdžiai, o visuomenei. Tada teismas - veikiau visuomenės negu valstybės institucija. Tai faktiš­kai teismų vaidmens išaukštinimo ideologija. Todėl šioje teorijoje slypi akivaizdus demokratinis, antitotalitarinis impulsas.

Tačiau šioje teorijoje tyrinėtojai mato ir tam tikrų pavojų -išvirkštinę šių teigiamybių pusę. Jeigu nerandama protingų pliura­lizmo, decentralizacijos ribų, tai visuomenė, besiremianti tokia teisės samprata, kuri neturi aiškių formulių, pasak R. Z. Lifšico, gali būti lengvai dezorganizuota. Sociologinė teisės teorija ir ją atitinkantis visuomenės susitvarkymo modelis reikalauja aukšto visuomenės po­litinės ir teisinės kultūros lygio, sumažinančio piktnaudžiavimo teise galimybių.

43 Pagrindiniai R. Paundo veikalai: Social Control Through Law (1942), An Introductio to the Philosophy of Law (1946), The Spirit of Common Law (1921).

96

B E N D R O J I D A L I S

4. TEISĖS HERMENEUTIKA

Tai „trečiojo kelio" tarp teisinio pozityvizmo ir prigimtinės teisės paieška, kurios idėjinės ištakos - Frankfurto mokyklos socialinė filo-sofija. Teisės hermeneutika Vakarų Europoje šiandien yra viena iš populiariausių idėjinių krypčių; ji šakojasi į dvi sroves: 1) teisinę hermeneutiką kaip teisinio teksto aiškinimo teoriją (Josefas Esseris, Karlas Engišas (Engisch), Karlas Larencas (Lorenz). Pagrindiniu teisės mokslo tikslu ji laiko teisinių tekstų supratimą ir konkrečių empiri­nių faktų teisinio sprendimo suradimą. Tai srovė, savo tyrimų problematiką ribojanti teisinės dogmatikos poreikiais; 2) teisinę her­meneutiką kaip teisės filosofiją (A. Kaufmanas (Kaufmann), aiškinančią teisės formavimąsi kaip jos supratimo procesą44.

Nepozityvistinei teisės sampratai pritaria ir žymus nūdienos JAV teisės filosofas Ronaldas Dvorkinas (g. 1931), kritikuojantis pozity­vistinę nuostatą atskirti teisę nuo moralės. Jis ragino teisės netapa-tinti su įstatymu, teisės principams pripažino tokią pat įpareigoja­mąją galią kaip ir įstatymui (kodifikuotai teisei)45.

Visų nepozityvistinės teisės koncepcijos variantų bendra tai, kad jie kritikuoja pozityvizmo teiginį, jog teisės esmė visiškai išreiškiama valstybės valdžios leidžiamais norminiais tekstais, ir pripažįsta, kad yra teisei imanentiški elementai - teisingumas ir protingumas, jie būtini teisei, nesvarbu, yra įstatymų leidėjo įrašyti į teisinius tekstus ar ne. Prie tokių principų jie priskiria visų lygybę teisei, draudimą diskriminuoti žmones dėl rasės, politinių ar religinių įsitikinimų, gina žodžio laisvę ir kita.

Nepozityvistinę koncepciją 1946 m. palaikęs žymus vokiečių tei­sės filosofas G. Radbruchas ginčijo legalumą tų nacistinių teisės normų, kurios leido žydų, čigonų eksterminaciją, nustatinėjo drako­niškas bausmes politiniams priešininkams. Pasak G. Radbrucho, tokios normos niekada negali įpareigoti ir laikytinos „įstatymais grindžiama neteise" (gesetzliches Unrecht). Nepozityvistinei koncepci­jai priskirtina ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948), taip pat tie principai, kuriais rėmėsi Niurnbergo tribunolas, teisęs nacis-

44 Plačiau apie teisės hermeneutiką žr.: Redelbach A. ir kt. Zarys teorii panstwa i prawa. Warszawa, 1993. P. 117-125. Суслов В. А. Герменевтика

права//Правоведение. 2001, Nr. 5, р. 4-12.

45 Dvorkin R. Taking Rights Seriousely. Cambridge, Mass., 1977.

9 7

TEISĖS TEORI JA

tinius karo nusikaltėlius. Vienas iš tų principų sako, kad žmogus, kaltas dėl žmonių žudymo, nehumaniško elgesio su žmonėmis, negali teisintis įsakymo ar įstatymo vykdymu. Visi nukrypimai nuo šių normų laikomi nusikaltimais ir negali būti pateisinti jokia įpareigojančia teisės sistema.

Nepozityvistinės teisės sampratos šalininkai, skirtingai nei teisi niai pozityvistai, aiškina ir subjektinę teisę, ją laiko pirmesne už objektinę. Individas turi tam tikras teises, nesvarbu, ar valstybė yra pasiruošusi jas pripažinti. Jie mano, kad kai kurios žmogaus teisės išplaukia iš pačios žmogaus prigimties. Valstybė negali jų paneigti, o tik yra pašaukta jas saugoti.

Vienu iš nepozityvistinės teisės sampratos variantu laikytinas ir teisinis personalizmas, kuris sudaro konceptualų šio vadovėlio pa­grindą.

TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖS APIBENDRINIMAS

Vertinant minėtas teisės sampratas, pasakytina, kad kiekviena turi istorinį, konceptualų pagrindą egzistuoti, nes teisingai paaiškina teisę konkrečių istorinių sąlygų atžvilgiu. Konkreti teisės teorija, kaip rodo istorinė praktika, yra teisinga tiek, kiek ji atitinka tam tikro meto tam tikros šalies teisinio reguliavimo poreikius, kiek ji įtikina­mai paaiškina praeities ir dabarties teisinius ir socialinius reiški­nius, sutampa su socialinės raidos tendencijomis.

Tai rodo kad ir marksistinės teisės sampratos interpretacija. Kildinusi teisę iš klasinės visuomenės struktūros, o funkcijas - iš poreikio įtvirtinti valdančiosios klasės interesus, marksistinė teisės samprata, kaip sakyta, pagrįstai aiškino praeityje vykusius visuome­nės procesus. Ir tai buvo teisinga iki pat Antrojo pasaulinio karo. Paskui įvykių raida ir pačios teisės raida, jos paskirtis ir funkcijos pasidarė nebeapaiškinamos marksizmo požiūriu. Dėl visų socialinių grupių aktyvėjimo, taip pat dėl didėjančios mokslinės, techninės pažangos, visuomenės raida po Antrojo pasaulinio karo pasuko ne konfrontacijos link, o į priešingų interesų konsolidaciją ir kompromi­są. Tai aktualino požiūrį į teisę pirmiausia ne kaip į kovos, o kaip į bendradarbiavimo ir santarvės įrankį.

Todėl šiandien į teorinių aktualijų priekį aiškinant teisės prigim­tį, paskirtį ir funkcijas išeina visuomeninės sutarties ir solidarumo, arba socialinių funkcijų, teorijos. R. Z. Lifšicas mano, kad jų popu-

98

B E N D R O J I D A L I S

liarumą lėmė dvi priežastys: 1) techninės civilizacijos plėtra, kai konflikto šalys, disponuodamos itin galinga dirbtine jėga, ypač karine, negali tikėtis valdyti tautų ir teritorijų remdamosi kurios nors vienos socialinės grupės interesais, jėga slopinti kitų grupių intere-sų, nes karinio konflikto atveju iškyla susinaikinimo pavojus, ypač ginklų arsenaluose pasirodžius masinio naikinimo ginklams. Susi­naikinimo grėsmės suvokimas verčia teikti pirmumą ne konfliktui, ne jėgai, o teisei, bendradarbiavimui ir kompromisui. Gerovę tenka kurtis remiantis ne kitų žmonių pavergimu, o savo pačių kultūriniu aktyvumu; 2) padidėjęs visų socialinių grupių socialinis aktyvumas ginant savo teises.

Be to, tas pats dirbtinės jėgos (technikos) gausėjimas ir vartoja­mųjų verčių gamybos intensyvėjimas bei ūkinės veiklos globalizacija kelia žmonijai kitą pavojų - aplinkos taršą, kurios intensyvumas taip pat suvokiamas kaip gilėjanti ekologinė krizė, galinti virsti nenuspėjamo masto ekologine katastrofa. Siekis išvengti šių pavojų verčia pasaulio tautas bendradarbiauti, derinti, riboti, valdyti prie­šingus interesus, kad būtų pasiekta bendra gerovė kaip žmonijos saugumo ir santykinio stabilumo garantas. Nedėmesingumas nu­skurdusių socialinių grupių interesams ir tolesnis liberalios politikos eskalavimas pačioje visuomenėje grasino socialistinėmis revoliucijo­mis ar kita socialine destrukcija.

Tokiomis sąlygomis vienintelis teisingas kelias - ugdyti nekon-frontacinį mąstymą. Šio mąstymo esmė - bendrų žmogiškų interesų pirmenybė prieš privačius, grupinius, nacionalinius, siekis susitarti, ieškoti socialinio kompromiso. Pagal šią nuostatą valstybė ir teisė įsįprasmina ne kaip prievartos, pavergimo, o kaip santarvės ir kompromiso paieškų bei palaikymo priemonės.

9 9

III SKYRIUS

Jus est ars boni et aeąui*

Celsus

TEISINIS PERSONALIZMAS

Praktinė teisės sampratos reikšmė. Teisės sampratos svarbą supo­nuoja tokie tarpusavyje susiję teisinės praktikos ir teorijos poreikiai: 1) sukurti rinkos ekonomikos ir demokratijos vertybių sistema pagrįstą

teisinę doktriną - metodologinį, vertybinį teisinės sistemos problemų suvokimo ir sprendimo orientyrą;

2) užtikrinti konceptualiai vienodą konstitucijos ir kitų teisės aktų aiški­nimą bei taikymą;

3) skirti teisinę argumentaciją nuo etinės; 4) parengti konceptualias prielaidas teisinio reguliavimo spragos atveju

taikyti teisės analogiją (remtis „bendraisiais teisės principais"): teisės samprata - pagrindas nustatyti tų principų teisinę prasmę, atskirti juos nuo neteisinių. Ši praktinė teisės sampratos reikšmė itin padidėjo Civiliniam kodeksui (CK) ir Konstituciniam Teismui pripažinus įparei­gojamąją teisės principų galią.

1. ŠIUOLAIKINĖ TEISĖS SAMPRATA -TEISINIO POZITYVIZMO IR „PRIGIMTINĖS TEISĖS"

INTEGRACIJA

Sukurti demokratines vertybes atitinkančią teisės sampratą nereiškia sukurti kažką visiškai naujo. Visa tai, kas būdinga teisei apskritai, jau vienaip ar kitaip pasakyta, bet pasakyta kitu metu ir kitų sąlygų atžvilgiu, be to, tie teiginiai nevienodai išplėtoti, jie nesudaro siste­mos su mūsų laiko žmogaus teisių saugos poreikiais. Būtent šie

* Teisė yra gėrio ir teisingumo menas.

1 0 1

TEISĖS TEORI JA

poreikiai įpareigoja kiekvieną epochą naujai permąstyti paveldima teisės sampratą taip, kad ji padėtų kurti teisinę tvarką, pajėgia įgyvendinti, valdyti tuos poreikius.

Pats terminas šiuolaikinė teisės samprata - reliatyvi sąvoka, nes skirtingose šalyse ar žemynuose skirtingos teisės sampratos gali būti laikomos šiuolaikinėmis. Tai susiję su teisės nacionalumu ir konkre­čios šalies teisinės sistemos tradicija. Nors nuomonės ir skiriasi, tas teisės sistemas, kurios pripažįsta asmens primatą prieš valstybę, žmogaus teisių nevalstybinę kilmę, paties asmens įgytų teisių ne­atimamumą (o tik prarandamumą), visų asmenų lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, galime laikyti orientuotomis į demokratines vertybes ir kartu į šiuolaikinę Europos teisės sampratą. Tokia sam­prata klostėsi Vakaruose plėtojant prigimtinio teisės pobūdžio, teisių ir pareigų vienovės (R. Jėringas, K. Marksas ir kt), solidarumo (E. Durkheimas, L. Buržua), abipusės socialinės priklausomybės (L. Diu-gi), socialinio kompromiso (R. Paundas) idėjas. Į vientisą sistemą jas integravo asmens prioriteto prieš valstybę pripažinimas, kuris buvo svarbus tuo, kad kūrė prielaidas visą teisės sistemą pradėti ir grįsti civiline teise, versti jos principus visos teisės principais. O civilinei teisei, kaip žinoma, būdinga pripažinti visų santykio dalyvių lygia­teisiškumą, kuris suteikia pagrindą apibrėžti teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Į ją orientuoja ir teisės tikslai. Teisė, kuri pašaukta derinti priešingus interesus ir tuo pagrindu siekti žmonių sugyvenimo, negali būti apibrėžiama kitaip, kaip teisių ir pareigų vienovė (pusiausvyra). Ši vienovė individo primato sąlygomis kon­centruotai ima reikšti moderniosios teisės esmę, nes toje vienovėje nuosekliai susivienija visos ką tik minėtos teisinės idėjos: prigimtinis teisės pobūdis, abipusis individų sąryšis, prioritetinė teisės padėtis valstybės atžvilgiu, socialinis kompromisas, visų teisių santykinumas ir kitos. Valstybė čia virsta vienu iš lygiateisių santykių subjektų.

Mūsų laiką atitinkančios teisės sampratos paieškos šiandien Europoje vyksta integruojant teisinio pozityvizmo ir „prigimtinės teisės" idėjas: iš pozityvizmo siekiama perimti jo nustatytus forma­liuosius teisės požymius, iš „prigimtinės teisės" - turininguosius. Vienas iš šios integracijos mėginimų yra ir čia formuluojama perso-nalistinė teisės samprata (teisinis personalizmas).

Tiesa, yra nemažai autorių (H. L. A. Hartas), kurie abejoja pačia galimybe apibrėžti teisę, nes teisė esanti toks sudėtingas reiškinys,

1 0 2

B E N D R O J I D A L I S

apimantis tokių skirtingų rūšių teisės normas (statutinės ir papročių teisės, nacionalinės ir tarptautinės, civilinės ir baudžiamosios), kad vargu ar galima rasti jų „bendrą vardiklį". Ir iš tiesų: ką viena teisės šaka teigia, kita tą patį gali neigti. Štai naujasis Lietuvos Respub­likos civilinis kodeksas valstybę laiko juridiniu asmeniu (2.35 str.), o baudžiamoji teisė - nelaiko (BK 20 str. 5 d.). Linkę atsisakyti apibrėžti teisę ir vadinamieji „teisinio pliuralizmo" atstovai, siekian­tys „sulieti" teisės normas su socialinėmis neteisinėmis. Amerikiečių teisininkas Karlas Levelynas siūlo teisės funkcijas padalyti tarp įvairių socialinių bendrijų, pradedant šeima ir baigiant tauta. Tai naujas pozityvizmui priešingas kraštutinumas: pozityvizmas siekia griežtai atskirti teisės normas nuo moralės ir kitų socialinių normų, o „teisinio pliuralizmo" atstovai linkę teisės normas suplakti su socialinėmis neteisinėmis normomis ir šitaip prarasti pačią teisę. Jei bet kurios privalomos elgesio taisyklės, norminančios žmonių elgesį, yra teisė, tai beprasmiška kalbėti apie teisę kaip kažką skirtinga nuo sporto ar kitokių korporacijų kuriamų elgesio taisyklių. Teisės priva­lomumas ir jo garantavimas, matysime, yra visai kito pobūdžio nei korporatyvinių normų.

Toks atsisakymas veda į teisinį agnosticizmą, o šis - į teisinį nihilizmą: jei nežinoma, kas yra teisė, tai nežinoma, apie ką bus kalbama. Bet kurią privalomo elgesio taisyklę, taigi ir savavališką, kuriamą įvairių religinių sektų, kurių nariai gali būti pavergiami pagal charizmatinių lyderių nustatomas elgesio taisykles, tada bus galima vadinti teise, šiuo teisiniu agnosticizmu kuriama ir paradok­sali padėtis: tie, kurie specialiai tyrinėja teisę, sakosi nežiną, kas yra teisė, o tie, kurie teisės netyrinėja, bet pašaukti ją praktiškai taikyti, priversti žinoti, kas yra teisė, nes jiems reikia spręsti konkrečias bylas remiantis ta pačia „nepažinta" teise.

Teisės definicijų skepticizmas turi paisyti to fakto, kad kiekvienas apibrėžimas visada yra mėginimas įžvelgti formų įvairovės vienovę. O tokios vienovės suvokimas visada yra didesnio ar mažesnio laipsnio abstrakcija. Todėl teisės, kaip ir bet kurio kito reiškinio, apibrėžimo sunkumas tėra abstrakcijos laipsnio pasirinkimo sunku­mas. Juo aukščiau kylama, tuo lengviau apibrėžti teisę ir, priešin­gai, - sunkumai didėja leidžiantis žemyn prie praktinio teisės reiški­mosi formų. Todėl galiausiai teisės apibrėžimo paieška virsta abstra-havimosi laipsnio paieška, t. y. grynai metodologiniu klausimu.

1 0 3

TEISĖS TEORIJA

Ką reiškia „apibrėžti teisę". Imperatyvas „apibrėžti teisę" turi skir­tingas prasmes skirtingų politinių režimų sąlygomis. Nedemokrati­niai režimai įstatymų kūrimu pirmiausia siekia apsaugoti, įgyven­dinti interesus ne visos visuomenės, o tik jos dalies, turinčios ekonominės ir politinės jėgos persvarą. Todėl čia „norima" apibrėžti teisę tik kaip „klasinę". Dėl šios „atrankos" tokių režimų teisėkūrai būdingas didesnis sąmonės aktyvumas, nes reikia įstatymais nusta­tyti vienai socialinei grupei palankesnę ir dėl to „dirbtinę" (daugiau ar mažiau savavališką) tvarką. Tokios tvarkos subjektyvumo (voliun­tarizmo) dozė turi aiškiai persverti objektyvumo („natūralumo" -pripažinimo visų socialinių grupių interesų) dozę.

Todėl nedemokratinio režimo sąlygomis apibrėžti teisę - tai apibrėžti valdžios teisę.

Valdžios teisę apibrėžiančios teorijos kaip tik ir buvo minėtas teisinis pozityvizmas ir atitinkamos jo atmainos. Teisė čia kildinama iš valsty­bės ir valstybės priemonėmis garantuojami jos imperatyvai. Kitaip yra demokratinių šalių teisėje: čia siekiama atsisakyti „atrankinio" požiūrio į visuomenę ir grįžti prie „natūralios" tvarkos, grindžiamos vienoda pagarba visų visuomenės narių ir socialinių grupių intere­sams. Todėl teisės turinį ima labiau lemti šalia valdžios valios esantys veiksniai. Atitinkamai teisės sampratoje daugėja objektyvu­mo ir mažėja visuomenės interesų įvairovę naikinančio voliunta­rizmo (subjektyvizmo). Čia, skirtingai nuo „valdžios teisės", mano­ma, kad teisės turinys yra objektyvesnis - jį lemia gamtos ir istorijos determinuoti įvairių socialinių grupių interesai, kurių įgyvendinimas reikalauja tarpusavio bendradarbiavimo, kompromisų, atitinkamai lemiančių galiojančios teisės pobūdį. Siekiama ne paneigti interesų įvairovę, o ją pripažinti, juridizuoti (įtvirtinti teisės aktuose), sutei­kiant jai kompromisinės elgesio taisyklės pobūdį. Todėl demokra­tinėje teisės sampratoje yra daugiau objektyvumo: čia teisinė sąmonė, kurdama teisę, siekia ne tiek prievartauti istorinę tikrovę, kiek prie jos prisitaikyti. Todėl demokratinio režimo sąlygomis „apibrėžti teisę" - tai apibrėžti žmogaus teisę.

Žmogaus teisę apibrėžiančios teorijos (prigimtinės teisės teorija ir įvairūs jos variantai, psichologinė, sociologinė (teisėjų) teisė, visuo­meninės sutarties, socialinės priklausomybės, arba solidarumo, ir kitos).

104

BENDROJI DALIS

Šiuolaikinė teisės (žmogaus teisių) samprata, mėginanti integruoti teisinio pozityvizmo ir prigimtinės teisės teiginius, nėra aiškiai formuluojama. Teisė dažnai apibrėžiama pernelyg abstrakčiai kaip privalomo, legitiminio elgesio taisyklė, nekonkretinant jos teisių ir pareigų santykiu. O abstrakčiai apibrėžus teisę, šis jos apibrėžimas praranda nemažai metodologinės galios, tada galima jį tuoj pat ir užmiršti, nes jis kaip ir nedalyvauja atskleidžiant konkrečių teisės sąvokų turinį.

Teisę, kaip legitiminę privalomo elgesio taisyklę, dar reikia kon-kretinti teisių ir pareigų santykiu, nes nustatoma teisinė tvarka turi reikšti ne bet kokią elgesio taisyklę, o tokią, kuri pripažintų įvairių socialinių grupių interesų diferenciaciją, įtvirtintų įstatymuose vieno­dą jų apsaugą, juos derintų, skatintų siekti kompromiso, garantuotų jų įgyvendinimą vienodo veiksmingumo priemonėmis.

Visa tai reikalauja atsakyti į kur kas konkretesnius klausimus: kas yra teisė ne tik ištakų, formalių išorinių požymių, bet ir vidinės struktūros, ypač nustatomų teisių ir pareigų santykio požiūriu?

Ieškant į tai atsakymo, svarbu pasirinkti perspektyvų pradinį tašką ir juo nuosekliai vadovautis, kad teisės apibrėžimuose būtų išvengiama pernelyg didelio subjektyvumo ir kartu būtų kuriamos metodologinės prielaidos plėtoti jurisprudenciją remiantis moksliniu metodu.

Taigi nuo ko pradėtinas sistemingas mūsų laiko teisės pažini­mas- nuo individo ar valstybės, nuo subjektinės ar objektinės teisės?

Nuo antikos žinomi abu atsakymo variantai. Pirmai pažiūrai atstovavo Platonas ir Aristotelis. Jie, kaip žinoma, sprendė visumos ir dalies (valstybės ir asmens) santykį pirmumą teikdami visumai (valstybei), ją laikė logiškai ankstyvesne už savo „dalis" - piliečius (individus). Todėl metodologiškai buvo verčiami apibrėžti teisę kaip valdžios teisę, t. y. plėtoti etatistinę teisės sampratą ir kartu teigti objektinės teisės pirmumą prieš subjektinę. Tai kryptis, kurią vėliau plėtojo teisinis pozityvizmas.

Bet jei visumos ir dalies santykis aiškinamas remiantis ne valstybės, o individo pirmumu (Epikūras, Ciceronas, A. Volanas, T. Hobsas, Dž. Lokas ir kt.), tai ši supozicija reikalauja plėtoti „visuomeninės sutarties" teoriją, pagal kurią privatūs asmenys yra logiškai ir istoriškai ankstesni ir pirmesni už valstybę kaip savo

105

TEISĖS TEORIJA

kūrinį. Čia pasitikslina ir pati visuomenės sąvoka: visuomenė nėra savarankiška būtis šalia individo būties: visuomenė - tai tik stabilūs individų keitimosi paslaugomis arba viešpatavimo ir pavergimo santykiai. Vadinasi, šiuo atveju teisę reikės kildinti ne iš valstybės, o iš individų, iš jų tarpusavio santykių ir ją traktuoti kaip žmogaus teisę.

Tęsiant šią tradiciją, atsiveria galimybė konstruoti teisės sampratą dedukcijos metodu, aksiomomis laikant pagrindinius rinkos ekono­mikos ir demokratinio visuomenės susitvarkymo principus, kurie šiandien sudaro žmonių tarpusavio santykių esmę ir yra determi­nuoti tų pačių individų išlikties ir klestėjimo poreikių. Kitaip sakant, moksliniu metodu konstruojamą teisės sampratą būtina išvesti ne iš teisinės, o iš šalia jos esančios biologinės, ekonominės žmogaus būties. Dedukcinis teisės sampratos formavimas - tai mėginimas formuoti teisės sampratą, kurios pobūdį mažiau lemtų subjektyvusis veiksnys - kūrėjo nuožiūra.

2. TEISINIO PERSONALIZMO AKSIOMATIKA

1) Pripažinimas asmens vertybinio pirmumo prieš valstybę ir kitus socia­linius darinius; visi asmenys savo vertybių, teisių atžvilgiu yra lygūs (nė vieno asmens gyvybė, laisvė... nėra svarbesnė už kito asmens tokias pat vertybes);

2) kilus būtinybei įgyvendinti įvairius savo interesus, paaiškėja, kad kiekvienas asmuo yra pats sau kultūriškai nepakankamas: nepajėgus susikurti savo interesams įgyvendinti visų reikalingų priemonių;

3) poreikis įveikti (kompensuoti) šį kultūrinį nepakankamumą verčia asme­nį bendrauti su kitais asmenimis - keistis su jais paslaugomis;

4) laisvų ir lygiateisių asmenų keitimasis paslaugomis galimas tik esant lygiaverčiams mainams.

Pirmos dvi aksiomos reiškia tai, kad laisvi (nuosavybės teise vienas kitam nepriklausantys) ir minėtu atžvilgiu lygūs individai, siekdami įgyvendinti savo teises arba jas apginti pažeidimo atveju, susiduria su savo kultūriniu nepakankamumu: pats asmuo nepajė­gia susikurti (pasigaminti) visų įvairiems savo interesams įgyvendin­ti reikalingų priemonių (teisininkas moka teikti tik juridines paslau­gas, bet nemoka ar neturi galimybių gaminti batus, mašinas, statyti

106

BENDROJI DALIS

namus ir t. t., tačiau jo teisėms įgyvendinti reikia visų ką tik minėtų gėrybių). Šias tiesas žinojo jau Platonas ir Aristotelis.

Poreikis kompensuoti šį kultūrinį asmens nepakankamumą verčia kiekvieną individą bendrauti su kitais individais. Ir tas bendravimas jau nebegali įgyti kitokios prasmės, kaip tik keitimosi paslaugomis. Kad šis keitimasis paslaugomis nevirstų individų tarpusavio agresi­ja: asmens išnaudojimu, pavergimu, visų asmenų lygiateisiškumo pripažinimas reikalauja šį keitimąsi paslaugomis grįsti lygiavertišku­mu: asmuo turi teisę reikalauti iš kitų asmenų tokios pat kokybės ar kiekio paslaugų, kiek pats yra jiems suteikęs.

Šių aksiomų pripažinimas jau „neleidžia" apibrėžti teisės kitaip, kaip subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyros (vienovės), nes tik ji gali būti adekvati lygiateisių subjektų lygiaverčių mainų teisinė forma.

Keturių aksiomų modelis, determinuojantis atitinkamą teisės sam­pratą, yra objektyvus tuo atžvilgiu, kad nėra valstybės valdžios nustatytas ar kieno nors dirbtinai sugalvotas, o kyla iš natūraliai tarp laisvų individų besiklostančių santykių, nulemtų tų pačių individų išlikimo ir klestėjimo poreikių.

Šis modelis, metodologiškai „įpareigodamas" pradėti teisės paži­nimą nuo individo, kartu reikalauja pradėti teisės formavimą ne nuo objektinės, o nuo subjektinės teisės kaip individui tiesiogiai priklau­sančios, susikuriamos. Teisės apibrėžimas tada ne savavališkai konstruojamas, o tiesiog atrandamas individų tarpusavio santykiuo­se, besiklostančiuose ir funkcionuojančiuose lygiavertiškų mainų pagrindu. Tuo tarpu pradėjus teisės pažinimą nuo objektinės (vals­tybės nustatomos) teisės, būtų neaišku, iš kur imama teisės apibrėž­tis ir kokį pavidalą ji turėtų įgauti. Tada lieka vienintelis teisingas teisinio pozityvizmo (etatizmo) požiūris, apibrėžiantis teisę kaip valstybės nustatomą bet kokio elgesio taisyklę, garantuotą valstybės prievarta. Tai reikštų pasilikimą tam tikros abstrakcijos lygmenyje, kuris neleistų atskirti demokratinės teisės nuo totalitarinių režimų teisės, nes abiem atvejais galimas tas pats teisės, kaip privalomo elgesio taisyklės, garantuotos valstybės prievarta, apibrėžimas.

Priemonių įveikti šį teisės definicijų abstraktumą teikia minėtas „keturių aksiomų modelis" ir jo determinuotas individo ir subjekti­nės teisės pirmumo pripažinimas.

107

TEISĖS TEORIJA

3. TEISĖ KAIP SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ (PUSIAUSVYRA)

Kas reikalauja sau laisvės atsisakydamas tokią laisvę pripažinti kitam, tas reikalauja viešpatavimo.

T. Hobsas

3.1 F U N K C I N Ę S U B J E K T I N Ė S

T E I S Ė S S T R U K T Ū R Ą L E M I A N T Y S V E I K S N I A I

Asmens pirmumo pripažinimas įpareigoja teisę kildinti iš individo interesų ir pastangų apsaugoti juos nuo tų pavojų, kurių kyla jam gyvenant visuomenėje - kitų individų apsuptam. Ši grėsmė skatina individą vertinti savo interesą (gyvybę, sveikatą, laisvę, turtą ir kt.) kaip jo egzistencijai reikšmingą ir reikalauti, kad kiti individai susilaikytų nuo žalingo elgesio šio intereso atžvilgiu.

Šis vertybiškai suvoktas interesas ir pastanga jį apsaugoti kaip tik ir lemia pradinę teisės struktūrą - du jos lygmenis, arba ele­mentus: 1) vertybinį; ir 2) norminį (valinį). Vertybinis teisės lygmuo -tai asmens įsisąmoninti egzistenciniai interesai - vertybės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įgyti normindamas savo ir kitų asmenų ar institucijų elgesį. Apibendrinant jas galima vadinti teisės objektu (kieno apsaugai skiriamas pagarbos reikalavimas). Tas objektas gali būti materialus ir dvasinis; materialus - tai jutiminės asmens vertybės (gyvybė, sveikata, turtas ir kt.), o dvasinis - intelektinės, psichologinės ir kitokios individo būsenos (laisvė, orumas, saugumo pojūtis, kvalifikacija ir kt.). Dvasinės vertybės įsiprasmina kaip vidinis asmens gebėjimas kurti savo interesų įgyvendinimo reikme­nis, procedūras, kad jais remdamasis asmuo taptų teisėtas savo likimo, savo teisių saugos ir įgyvendinimo subjektas.

Norminis (valinis) teisės lygmuo, ar elementas, - tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo egzistencinėms vertybėms (teisės objek­tui). Tas reikalavimas yra adresuojamas kitiems individams, kad jie susilaikytų nuo žalingo elgesio tos vertybės atžvilgiu, neliestų jos arba netrukdytų teisėtai įgyti, susikurti, ja naudotis, disponuoti. Šitaip poreikis apsaugoti savo gyvybę reiškiasi individo pastango­mis įgyti subjektinę teisę gyventi, turto apsaugos poreikis - nuosa­vybės teisės įgijimo siekiu ir t. t. Vienais pagarbos sau reikalavimais

108

BENDROJI DALIS

asmuo siekia apsaugoti jau turimas vertybes, kitais - susikurti, gauti geidžiamą vertybę (pvz., studento siekis įgyti teisininko kvalifikaciją kaip dvasinį gebėjimą teikti teisines paslaugas ir tuo pagrindu tapti paslaugų teikimo santykio subjektu).

Teisės objektas (vertybinis lygmuo) ir valinis pagarbos jam reika­lavimas (norminis teisės lygmuo) tarpusavyje santykiauja kaip tiks­las ir jo pasiekimo priemonė.

3.2 P A G A R B O S R E I K A L A V I M O

L E G A L I Z A V I M A S Į S I P A R E I G O J I M U JAI

Pagarbos savo interesui reikalavimas dar nėra subjektinė teisė, o tik pretenzija į tokią teisę; tai tik paprastas individo egoizmo demonst­ravimas (pareiškimas) visuomenei ir dėl to gali būti suprastas kaip agresyvi individo pretenzija. Kodėl kiti asmenys turėtų vykdyti tokį reikalavimą?

Kad toks įtarimas būtų pašalintas, kad teisė neštų visuomenei ne agresiją, o santarvę, dar reikia, jog tas reikalavimas-pretenzija būtų visuomenėje legalizuotas, kad kitiems asmenims jį vykdyti būtų ne tik privalu, bet ir naudinga. Todėl tokios pretenzijos turėtojas privalo savo reikalavimą suderinti su savo paties įsipareigojimu gerbti analogišką kito individo egoistinę pretenziją. Būtent šiuo įsipareigojimu asmuo ir legalizuoja pagarbos savo interesui reikala­vimą, pasižada suderinti savo naudą su artimo nauda - sukuria būklę, kurią kaip tik ir vadiname asmeninių bei visuomeninių interesų sutaptimi, visų karo su visais pabaiga.

Iš čia išplauktų pradinis teisės apibrėžimas: teisė - tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai, arba filosofijos kategorijomis: teisė - tai egoizmo ir altruizmo vienovė, o teisės terminais - subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Ji reiškia, kad individas negali legaliai apsaugoti savo intereso (teisės objekto) kitaip, kaip tik gerbdamas kito asmens tokią pat teisę, kad tokio įsipareigojimo būtinybė kyla ne iš paprasto altruizmo (savęs išsižadėjimo), o iš tos pačios meilės savo paties interesui - iš egoizmo. Kai galvojame apie save, reikalaujame teisių, kai „galvojame" apie santarvę su artimu, vykdome pareigas. Teisėmis žmogus egoistas, pareigomis - altruistas. Siekdamas užsitik­rinti saugumą, jis turi garantuoti artimo saugumą. Tada altruizmas pasidaro būtinas kelias į egoizmą, daro tą egoizmą civilizuotą, teisėtą.

109

TEISĖS TEORIJA

Šitaip pagarbos reikalavimas, suderintas su įsipareigojimu gerbti analogišką artimo teisę, iš egoistinės pretenzijos tampa legalia, socializuota subjektine teise ir ją turėdamas individas ima jausti, jog šia teise saugomas jo interesas (teisės objektas) yra saugus ne tiek dėl jo paties turimos pakankamos jėgos (fizinės, ekonominės, politi­nės) artimo agresijai atremti, kiek dėl šiuo įsipareigojimu sudarytos visuomeninės sutarties, kuriai esant individas įgyja artimą kaip savo teisių saugos bendrininką.

3.3 TEISĖS TAPATYBĖ - VIDINIS JOS PRIEŠTARINGUMAS (PRIEŠYBIŲ VIENOVĖ)

Egoizmas (subjektinė teisė) ir altruizmas (pareiga) yra tos didžiosios socializuoto žmogaus ir teisės esmę išreiškiančios priešybės, kurios susivienija kasdieniame žmogaus darbe (elgesyje) keičiantis su arti­mu paslaugomis remiantis lygiaverčiais mainais ir susijungia neat­siejamu vidiniu ryšiu - negalima tapti teisėtu egoistu (teisės subjek­tu) kartu netampant ir altruistu (pareigų vykdytoju). Būtent šia priešybių vienove ir atsiskleidžia autentiška teisės esmė, neiškreipta savavališkos prievartos.

Šis vidinis teisės prieštaringumas - tai autentiškasis teisės egzis­tavimo būdas, kuriame kaip tik ir slypi visuomeninė, dinaminė teisės prigimtis. Tai išganingas prieštaringumas, nes jis neleidžia suabsoliutinti nė vienos iš tų priešybių, visada daro jas santykines, viena be kitos neegzistuojančias, tik šia vienove išsaugančias savo tapatumą, nes daro teisę pajėgią išreikšti bendrą naudą - vieno asmens naudą suderinti su kito asmens nauda.

Todėl nėra jokių „neatimamų" arba neprarandamų subjektinių teisių jau vien dėl to, kad nėra teisėto pagarbos reikalavimo neįsi-pareigojant jai. Kiekvienas tokio įsipareigojimo (pareigos) atsisaky­mas kartu yra savanoriškas ir savo subjektinių teisių, garantuotų ta pareiga, atsisakymas. Subjektinė teisė, atskirta nuo pareigos, virstų privilegija (agresija prieš artimą), o pareiga be teisės - prievole (išnaudojimu, vergyste kito asmens ar institucijos naudai). Todėl teisūs autoriai (pvz., N. I. Matuzovas), laikantys pareigą tarsi antrą­ja teisės puse46.

46 Теория государства и права / под ред. Н. И. Матузова, А. В. Малько. Москва, 1997. Р. 271.

Galima tokia privilegijos ir prievolės formalizacija: Privilegija = teisės > pareigos (teisių daugiau negu pareigų). Prievolė = teisės < pareigos (teisių mažiau negu pareigų).

Subjektinės teisės formulė: Subjektinė teisė = leidimai ~ paliepimai (pozityvūs ar negatyvūs). Ženklas ~ žymi lygiavertiškumą.

Būtent dėl šio pozityvaus vidinio prieštaringumo prigimtinė teisė ir nežino privilegijų, nes ji nežino pagarbos be reikalavimo jai įsipareigoti, neleidžia vienam individui įgyvendinti savo teisės kito individo teisių siaurinimo sąskaita. Privilegija gali būti tik pozityvio­sios teisės kategorija, nes ją gali suteikti tik savavaliaujanti jėga-valstybė, kurdama neteisinius įstatymus. Romėnai ne veltui sakė: Privilegium est quasi privata lex (privilegija yra tarsi privatus įsta­tymas), vadinasi, tik savo interesais veikiančio individo įstatymas, sukeliantis konfliktus ir dėl to - joks įstatymas. Bet jeigu privilegija atsiranda ne iš individų tarpusavio keitimosi lygiavertėmis paslau­gomis, ne iš abipusio suinteresuotumo, ne iš sugyvenimo gėrybės, o iš įstatymų leidėjo savivalės, tai ji, būdama atsiradusi iš jėgos, tik ja ir gali būti įgyvendinama. Todėl privilegijos didina prievartos porei­kį visuomenėje, teisių ir pareigų vienovė - mažina. Be to, privilegija, pasikeitus socialinei politinei padėčiai, gali pavojingai atsigręžti ir prieš patį jos turėtoją. Štai feodalizmo epochos kilmingųjų privilegi­jos, virtusios jų gyvenimo būdu ir padorumo standartu, sutrukdė jiems prisitaikyti prie kapitalizmo kuriamos padėties (įsitraukti į prekybą ir amatus, nes imtis šios veiklos laikyta bajorui negarbinga). Antrasis Lietuvos Statutas (1566) nustatė: „Šlėkta, pardavęs savo žemę, atsikėlęs į miestą ir pradėjęs verstis amatais ir prekyba, netenka šlėktos teisių." [III, 16] Panašiai reglamentavo ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588) [III, 25]. Šią nuostatą Lietuvos Statutai buvo perėmę iš antikos, iš Cicerono formuluočių, kur pagrindinis kilmingųjų rūpes­tis buvo siejamas su valstybės garbe ir nauda. Todėl tradicinės privilegijos naujomis sąlygomis virto pavojingais prietarais, dėl kurių bajorai neteko pirmaujančio vaidmens visuomenėje. Vakarykš­tės privilegijos tapo jų nūdienos teisių praradimo priežastimi.

Tai primena, kad privilegijos anksčiau ar vėliau tampa pavojin­gos ne tik visuomenei, bet ir jų turėtojams. Jos tampa bausme už pareigų ir teisių išsiskyrimą: agresija prieš artimą galiausiai virsta agresija prieš save patį.

111

TEISĖS TEORIJA

TEISĖS KAIP PROCESO STRUKTŪRA

I. VIDAUS STRUKTŪRA

VERTYBINIS TEISĖS LYGMUO NORMINIS (VALINIS) TEISĖS LYGMUO

112

BENDROJI DALIS

TEISIŲ IR PAREIGŲ SANTYKIO KAITOS SCHEMA

ADE - situacija, kai pareigos (D) mažėja (D—>E), o teisės (A) lieka tokios pačios (F—>A) Tada santykiškai padidėjusių teisių (A) dalis virsta privilegijomis (A—>B) (asmens agresija prieš visuomenę).

ADC - situacija, kai pareigos (D) didėja (D—>C), o teisės (A) atitinkamai mažėja (A—>F). Tada pareigos (D) virsta prievolėmis (D—>F) (visuomenės agresija

AFD - situacija, kai teisės (A) mažėja (A—>F), o pareigos (D) lieka tokios pačios Tada sumažėjusių teisių (A) atžvilgiu santykiškai padidėjusių pareigų (D) dalis virsta prievolėmis (D—>C) (visuomenės agresija prieš asmenį).

Panašiai gali būti pavaizduojamos ir kitos privilegijų ir prievolių susidarymo

3.4 P A R E I G A - AUTENTIŠKAS

S U B J E K T I N I Ų T E I S I Ų ŠALTINIS IR R I B A

Šitaip suprantama, teisė ir gali pretenduoti į „laisvės formą ir matą". Laisvė prasideda subjektinėje teisėje slypinčiu leidimu veikti savo interesais, o baigiasi pareiga kaip natūralia to leidimo riba. Mūsų pareigos - tai tas mastas, kuriuo mes netrukdome, padedame kitam asmeniui būti laisvam. Jeigu pareiga nebūtų laisvės riba, tai tokia riba turėtų tapti mūsų disponuojama brutali jėga, nes kiekviena kokybė, kad išsaugotų savo tapatybę, turi būti kuo nors apribota: šiuo atveju - pareiga arba jėga. Todėl pareigomis neribojama laisvė būtų susinaikinanti laisvė, nes ji nuolat skatintų ir palaikytų visų karą su visais, kurio sąlygomis jau nėra nei stabilios laisvės, nei stabilaus saugumo. Todėl priimtinas požiūris tų autorių (pvz., N. N. Tarusi-

113

TEISĖS TEORIJA

nos), kurie pripažįsta, kad subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra teisės teorijai ir šakiniams teisės mokslams yra aksioma47.

Tai padeda suprasti Celso pateiktą teisės apibrėžimą: „Teisė yra gėrio ir teisingumo menas." Šitoks „menas" teisė yra tik būdama gėris ne vien tam tikram asmeniui, bet ir kitiems asmenims. Bet „gėris visiems" ji yra tik jeigu suvokiama kaip teisių ir pareigų vienovė, kuri ir yra autentiška „gėrio visiems" juridinė forma.

Kadangi teisių ir pareigų vienovė kyla ne iš valstybės valios, o iš pačių asmenų abipusių pastangų užtikrinti savo teisių saugą ir plėtotę remiantis lygiateisiškumu ir lygiaverčiais mainais, tai tokia vienovė laikytina „prigimtine", t. y. ne valstybinės kilmės.

Ji išreiškia solidariąją teisės prigimtį: teisėje yra įkūnyta asmenų tarpusavio bendradarbiavimo idėja, o ta vienovė tėra to bendradar­biavimo technologinio mechanizmo išraiška. Teisių ir pareigų vieno­vė pirmiausia yra civilinės teisės esmė. Iš ten prasideda jos žygis į kitas teisės šakas - į valstybės kuriamą teisę. Todėl suprantama, kodėl civilinė (privatinė) teisė šiandien laikoma pavyzdžiu, modeliu, į kurį orientuojantis kuriama šiuolaikinė viešoji teisė.

3.5 IŠ T E I S I Ų IR P A R E I G Ų V I E N O V Ė S -

V I S Ų S U B J E K T I N I Ų T E I S I Ų S A N T Y K I N U M A S

Požiūris į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę atskleidžia visų asmens teisių santykinumą ir kartu pačioje teisėje atranda to santykinumo pagrindą (priežastį). Tas santykinumas ne suteikiamas iš šalies, ne savavališkai nustatomas valstybės, o išplaukia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, yra būtinas jos sekmuo: nėra subjek­tinių teisių be pareigų (išskyrus žinomas išimtis) ir nėra pareigų, kurios nesukurtų subjektinių teisių. Teisės, sakyta, atskirtos nuo pareigų, virsta privilegijomis, o pareigos, atskirtos nuo teisės, -prievolėmis (pavergimu). Nesąmoningoje gamtoje gyvūnų „teisės" santykinumas garantuojamas turimos jėgos santykinumu, visuome­nėje žmogaus teisių santykinumas - susitarimu ir jo vykdymu.

Tai reiškia, kad bet kuris mėginimas apibrėžti subjektinę teisę ne jos priešybe - pareiga, kartu reiškia kėsinimąsi į teisės tapatybę,

47 Тарусина Н. Н. Субъективное право - юридическая обязанность? //Фило­софские проблемы субъективного права : тезисы докладов. Ярославль, 1990. Р. 21.

BENDROJI DALIS

eliminuoja teisę iš jurisprudencijos kompetencijos apskritai ir dėl to daro ją savavališką, nepažinią ir mistišką.

Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuo­menei (pareigų absoliutinimo), o visuomenę - nuo konkretaus indi­vido agresijos (teisių suabsoliutinimo). Šia vidine pusiausvyra teisė atneša į žmonių tarpusavio santykius santarvę ir socialinę rimtį, o privilegija - teisių ir pareigų nedarną, konfliktą ir destrukciją. Teisė jungia visuomenę, privilegijos ir prievolės - ardo iš vidaus.

Tai padeda suprasti, kodėl mėginimas kai kurias žmogaus teises (pvz., teisę gyventi) paskelbti absoliučiomis (nepriklausomomis nuo joms proporcingų pareigų) prieštarauja pačiai teisės prigimčiai -naikindamas vidinį teisės prieštaringumą jis naikina ir pačią teisę pakeisdamas ją josios priešybe - privilegija.

3.6 AR PROCESINĖS TEISĖS ABSOLIUČIOS

Kartais manoma, kad subjektinių teisių santykinumas nėra visuoti­nis, kad vis dėlto esą absoliučių teisių ir kad tokios teisės pirmiau­siai yra procesinės. Pavyzdžiui, kokia pareiga kitam asmeniui gali būti legalizuojama ar ribojama asmens teisė kreiptis į nešališką teismą? Aliuzija į procesinės teisės absoliutumą kyla iš teisnumo painiojimo su subjektinę teise, o pirmiausia iš mėginimo aiškinti procesinę teisę be ryšio su materialiąja subjektine teise. Bet, atskirta nuo materialiosios teisės, procesinė teisė, kaip žinoma yra bepras­miška ir todėl - jokia teisė: kokia prasmė skelbti teisę kreiptis į nešališką teismą neturint ko ginti - neturint materialiosios subjekti-nės teisės į tam tikrą gėrį. Juk procesine teise asmuo gina ne nežinia ką, o tik savo pažeistą materialiąją subjektinę teisę. Asmuo gali ginti teisme tik tą gėrį, į kurį turi subjektinę teisę, t. y. savo teisę į laisvę, į turtą ir t. t., bet ne pačią laisvę, ne patį jo žinioje esantį turtą ir t. t. Jei asmuo galėtų ginti teisme ne savo subjektinę teisę į laisvę, o savo laisvę, tai jis galėtų gintis ir nuo teisėto teismo nuosprendžio, suspendavusio jo teisę į laisvę. Būtų teisėtas ir jo priešinimasis kalėjimo prižiūrėtojui, vykdančiam teismo nuosprendį. Tada teisė apskritai netektų prasmės.

Procesinės teisės absoliutumo iliuzija, kaip minėta, kyla ir iš procesinės teisės tapatinimo su teisnumu. O teisnumas, kaip žinoma, veiksniems asmenims tėra formalus leidimas įgyti subjektinę teisę ir |ą ginti, jei ji būtų pažeista. Procesinė subjektinę teisė atsiranda ne

115

TEISĖS TEORIJA

šalia materialiosios teisės, ne anksčiau ar vėliau už ją, o kartu su ja kaip jos sudedamoji, „gynybinė" dalis, kurios pagrindu materialioji subjektinė teisė funkcionuoja, plečiasi, yra gausinama, įgyvendinama ir kartu ginama pažeidimo atveju. Teismo nuosprendžiu suspenda­vus tam tikram laikui asmens materialiąją teisę į laisvę ar į kitą gėrį, atitinkamai suspenduojama ir jo procesinė teisė ją ginti. Būtent dėl to kalinys ir neturi teisės priešintis kalėjimo prižiūrėtojui, šį savo priešinimąsi teisinti savo subjektinė teise į gynybą (ginti savo laisvę), nes jo materialioji subjektinė teisė į laisvę jau yra tam tikram laikui suspenduota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Tai rodo, kad procesinė teisė taip pat yra subjektinė ir kad tą subjektiškumą jai suteikia ne kas kitas, kaip materialiosios teisės subjektiškumas; šiam išnykus, išnyksta ir procesinės teisės subjektiš­kumas.

Tai liudija neatskiriamą materialiosios ir procesinės teisės vienti­sumą: santykinumas, būdingas materialiajai subjektinei teisei, perei­na procesinei teisei. Kitaip sakant, procesinė teisė tėra antroji materialiosios teisės, jos santykinumo pusė. Šių teisių neatskiriamu-mas leidžia teigti, kad yra ne dvi teisės (materialioji ir procesinė), o viena subjektinė teisė, susidedanti iš dviejų komponentų: pirmasis reiškia pareigų vykdymu gautą leidimą (materialiąją teisę) turėti tam tikrą gėrį, antrasis leidžia ginti tą įgytą teisę nuo visų, kurie trukdytų ja naudotis, disponuoti.

3.7 T E I S I Ų IR P A R E I G Ų V I E N O V Ė -

V I S U O M E N I N Ė S S U T A R T I E S IŠRAIŠKA

Šitaip suprantama teisė jau yra ne kas kita, kaip visuomeninė sutartis (konvencija): konvencionalumas - pati teisės esmė; tik dėl jo (konvencionalumo) teisė ir pajėgia sukurti bei palaikyti individų gebėjimą gyventi santarvėje (socialumą), pasiekti tam tikros interesų įvairovės vienovę, mažinti prievartos poreikį individų tarpusavio santykiuose. Dar daugiau - teisių ir pareigų pusiausvyra sukuria pačią visuomenę kaip dėl interesų susipriešinusių individų sugyve­nimo tikrovę ir kartu tik visuomenėje ši pusiausvyra turi prasmės. Žmonės gali taikiai kartu gyventi tik kai paklūsta savo pačių sudarytai sutarčiai, nustatančiai kiekvieno teisių ir pareigų pusiau­svyrą. Ja asmuo garantuoja savo teises, nesukeldamas grėsmės kito asmens teisėms. Teisės visuomeniškumas tuo ir pasireiškia, kad jis

116

BENDROJI DALIS

48 Асмус Ф. Античная философия. Москва, 1976. Р. 436.

49 Ten pat. Р. 427.

50 Samlo F. Juristische Grundlehre. Leipzig, 1917. Р. 252.

117

visada yra priešingų interesų derinimas, kai būti reiškia ir drauge su kitais būti. Teisinis leidimas reiškia patį asmens buvimą, o pareiga - asmens nekonfliktišką buvimą drauge su kitais. Socialu­mas - pati teisės kvintesencija. Dėl šios teisių ir pareigų pusiau­svyros teisė kaip tik pajėgi socializuoti bei humanizuoti žmonių santykius.

3.8 ISTORINIS EKSKURSAS Į TEISĖS KAIP VISUOMENINĖS SUTARTIES SAMPRATĄ

Iš jau minėtų teisės definicijų bene aiškiausiai pažiūrą į teisę (teisingumą) kaip visuomeninę sutartį antikoje yra išreiškęs Epikūras (341-270 m. pr. Kr.): „Teisingumas nėra kažkas pats savaime, bet žmonių santykiuose jis visada yra tam tikras suinteresuotas susita­rimas nekenkti kitam ir nepatirti skriaudos."48 Iš visuomeninės sutarties teisę naujaisiais amžiais kildino H. Grocijus, T. Hobsas, Dž. Lokas, B. Spinoza. Veikiamas šios tradicijos, sakėme, L. Diugi tapatino teisę su abipuse žmonių priklausomybe, amerikiečių sociolo­ginės teisės atstovas R. Paundas - su kompromisu49. Teisę kaip paliepimo (Befehl) ir pasižadėjimo (Versprechen) sąveiką 1917 m. aiškino ir vengrų teisininkas Feliksas Samlo50.

Visuomeninė sutartis yra giluminė teisės esmė, kurią būtina pabrėžti visais atvejais, kai norima kurti demokratinę valstybę, asmens ir valstybės santykius grįsti ne valdžios savivale, o objekty­viomis iš pačios visuomenės prigimties (lygiaverčių mainų) išplau­kiančiomis vertybėmis, taip pat kai norima suvokti visų žmogaus teisių santykinumo pagrindą. Ji, suprantama, yra kvazisutartis, nes neturi tų visų formalių rekvizitų, būdingų įprastoms sutartims. Tai ne formalizuota sutartis, o tik faktiniai santykiai, besireiškiantys susitarimų logika, kuri vėliau apibendrintu pavidalu išreiškiama konstitucijose, kur įforminamas piliečių ir jų išrinktos valdžios susitarimas (piliečių ir valdžios abipusės teisės ir pareigos) ir kartu pačių piliečių tarpusavio susitarimas: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo [...] nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių." (Konstitucijos 28 str.)

TEISĖS TEORIJA

3.9 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖS ATPAŽINIMAS ISTORINĖSE TEISĖS DEFINICIJOSE

Teisė, suvokta kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, kaip tik ir yra tai, ką Platonas ir Aristotelis antikoje vadino subalansuotu protu (teisių ir pareigų pusiausvyra), Epikūras - teisingumu (tai tos pačios pusiausvyros įvardijimas kitu terminu), Ž. Ž. Ruso - bendrąja valia (teisių ir pareigų vienove suderinti priešingi interesai) ar R. Je­ringas - juridiškai apsaugotu interesu (asmeninis interesas, apsaugotas jo turėtojo pareiga (įsipareigojimu) gerbti analogišką artimo interesą). Tomas Akvinietis teigė, kad „įstatymas yra proto tvarka, paskelbta valdžios visuomenės labui" (bet jeigu „visuomenės labui", tai įstaty­mas tik tada jam tarnaus, jei įkūnys teisių ir pareigų vienovę kaip vienodą pagarbą visiems konkretaus santykio dalyviams). Į teisių ir pareigų vienovę orientuoja ir kita Tomo Akviniečio teisės definicija: jus est regula et mensura (teisė yra taisyklė ir saikas). Būtent saikas rodo, kad ta taisyklė turi būti ne bet kokia, o saikinga. Saikas nereiškia nieko kita, kaip tik teisių ir pareigų vienovę. Ši vienovė ir saikas -tai tik kitokie to paties kompromiso, įkūnyto teisėje ir neleidžiančio absoliutinti nė vienos santykio šalies interesų, įvardijimai.

Tai rodo, kad čia minėtų teisės definicijų skirtumai tėra skirtingi tos pačios teisių ir pareigų vienovės aspektai, arba skirtingi jos suvokimo abstraktumo laipsniai. Ir iš tiesų jeigu teisės tikslas - visų gerovė, tai teisė negali būti niekas kita, kaip tik subjektinių teisių ir pareigų vienovė.

3.10 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -NE „TEISĖS PRINCIPAS", O PATI TEISĖS ESMĖ

Negalima sutikti su autoriais (S. S. Aleksejevu, N. I. Matuzovu ir daugeliu kitų), kurie teisių ir pareigų vienovę laiko ne pačia demokratiškai suprantamos teisės esmė, o tik teisės principu. Jeigu ši vienovė iš tiesų būtų tik principas, tai ką tada reikėtų laikyti teisės esme, nes atskiras principas apimties atžvilgiu negali sutapti su esme, jeigu ši konkretinama principais.

Teisių ir pareigų vienovė galėtų būti teisės principas tik totalitari­niuose režimuose, kai autentiškos teisės veikimo sritis susiaurinama iki privatinės teisės - iki piliečių tarpusavio santykių, nes viešosios teisės srityje valdžia gali nesilaikyti teisių ir pareigų vienovės, o nustatyti jų santykį (proporcijas) savavališkai.

118

BENDROJI DALIS

Demokratinėje visuomenėje teisė neegzistuoja kitaip, kaip tik teisių ir pareigų vienovės pavidalu, ir ta vienovė yra ne teisės principas, o pati šiuolaikinės teisės esmė. Ji, matysime, konkretinama atitinkamais principais. Todėl jai pavaldi ir viešoji teisė. Valdžia čia irgi gali turėti tik tiek su piliečiu susijusių teisių, kiek jam vykdo pareigų. Pavyzdžiui, valdžios subjektinė teisė rinkti mokesčius kyla iš valdžios pareigos garantuoti piliečių saugumą ir talkinti piliečiui įgyvendinant jo teises. Tokio saugumo neužtikrinanti, bet mokesčių reikalaujanti valdžia šią savo teisę - rinkti mokesčius, paverčia neteisėta privilegija, tarnaujančia pačiam valdžios aparatui.

3.11 KAIP GALI BŪTI „PASVERIAMOS" TEISĖS IR PAREIGOS

Požiūriui į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę oponuo­jantys autoriai mano, kad tokia vienovė (pusiausvyra) „nereali", nes esą nėra mechanizmo jai nustatyti: kaip „sulyginti" teises su parei­gomis, kaip jas „pasverti"? Tai pozityvistinis priekaištas: čia norima „sverti" teises ir pareigas kaip bulves turguje. Teisių ir pareigų vienovė (pusiausvyra) nustatoma ne „svarstyklėmis", o socialiai aktyvių piliečių diskursu (jei reikia, ir protesto akcijomis), vedančiu į kompromisus, ir juos įtvirtinančiomis sutartimis; įstatymuose ta pusiausvyra pasiekiama parlamento frakcijų, atstovaujančių įvairių socialinių grupių interesams, parlamentinėmis diskusijomis, besibai­giančiomis vienokio ar kitokio laipsnio kompromisu (susitarimu). Tas teisių ir pareigų santykis, dėl kurio susitaria santykio šalys ir kuris jas tuo metu bent iš principo patenkina, ir yra šią padėtį, šį jėgų santykį, šį piliečių socialinio aktyvumo laipsnį išreiškianti teisių ir pareigų pusiausvyra. Būtent dėl to, kad pasiekiama susita­rimais, ta pusiausvyra visada yra istoriška, santykinė, neužbaigta, atvira naujam disbalansui ir kompromisams, tą vienovę griaunan­tiems ir vėl iš naujo atkuriantiems. Ji atspindi besikeičiančius socialinių jėgų santykį ir įvairių socialinių grupių aktyvumą ginant savo teises. Kova dėl teisių - nuolatinis kelias į teisių ir pareigų vienovę ir jos dinamiką. Tie, kurie savo teisių negina, nedalyvauja kuriant šią vienovę, gyvena jiems tenkančių pareigų persvaros prieš jų teises sąlygomis. „Kas, galėdamas sutrukdyti nusikaltimą, to nedaro, tas jam padeda." (Seneka)

119

TEISĖS TEORIJA

3.12 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -TIK DEMOKRATINIŲ VISUOMENIŲ TEISĖS ESMĖ

Subjektinių teisių ir pareigų vienovė reikšminga ir tuo, kad ji atskleidžia demokratinę teisės prigimtį, t. y. teigia vienodą visų žmonių prigimtinį vertingumą, jų teisinę lygybę, draudžia bet kokią diskriminaciją, įpareigoja derinti priešingus interesus ir siekti jų kompromiso suteikiant tų interesų priešpriešai minėtos subjektinių teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir prasmę. Šitaip paaiškėja, kad demokratiškumas slypi pačioje subjektinės teisės prigimtyje ir kad jis (demokratiškumas) čia pasireškia ne kaip ideologinis, o kaip teisinis principas. Todėl tik demokratinėje visuomenėje teisių ir pareigų koreliacija atgauna savo autentišką prasmę ir galimybę pretenduoti į pačią teisės esmę.

Bet, šitaip suprantama, teisė nepasižymi ir negali pasižymėti istoriniu universalumu. Tada vergovinės, feodalinės valstybės teisė apskritai netektų konceptualaus pagrindo vadintis teise, nes ten viešoji teisė reiškė ne subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyrą, o jų disproporciją. Ir ta disproporcija buvo ne atsitiktinė, o sąmoninga akcija, nes remiantis teisių persvara prieš pareigas ir buvo kuriama privilegijuota vergvaldžių ir feodalų padėtis visuomenėje. Bet ši padėtis buvo kuriama ne teise, o įstatymu, kuris galėjo nustatyti bet kokį visuomenės narių teisių ir pareigų santykį.

Kada prasideda įstatymų istorija, nežinome. Bet ji prasideda su valstybe. Tuo tarpu visuotinė teisės istorija prasideda tik su demo­kratine santvarka arba teisine valstybe, mėginančia paversti civilinės teisės tradiciją teisės apskritai tradicija. Teisės istorija - nesena, o įstatymo istorija siekia neatmenamus laikus.

Todėl istorijos požiūriu būtų universalesnė ta viešosios teisės defi­nicija, kur į valstybės kuriamą teisę būtų žiūrima tik kaip į tam tikrą teisių ir pareigų santykį, istoriškai evoliucionavusį nuo teisių ir pareigų disproporcijos (privilegijų-prievolių teisė - vergvaldinė, feo­dalinė epocha) iki teisių ir pareigų pusiausvyros (demokratinė teisė).

3.13 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖS FIKSAVIMO TEISĖS AKTUOSE BŪDAS

Teisių ir pareigų santykio problema teisės aktuose. Teisiniuose dokumentuose ir teisės literatūroje dažnai linkstama nagrinėti teises ir pareigas kaip tarpusavyje organiškai nesusijusias. Visuotinėje

120

BENDROJI DALIS

žmogaus teisių deklaracijoje (1948) iš esmės skelbiamos tik žmogaus teisės, apie pareigas čia kalbama tik paskutiniame - 29 straipsnyje: „Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatyti vien tik tam, kad garan­tuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje" (1-2 d.). Panaši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Įgyvendin­damas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių." (28 str.)

Čia kalbama tik apie negatyvią pareigą naudojantis teisėmis nevaržyti kito asmens teisių, bet ne apie pozityvias pareigas, kurio­mis asmuo susikuria subjektinę teisę. Todėl neaiškiai skiriamas teisnumas nuo subjektinės teisės. Teisnumo lygmens teisę asmeniui, matysime, suteikia valstybė savo įstatymais, o subjektinę teisę veiks­nus asmuo įgyja pareigų vykdymu.

Šį žmogaus teisių deklaracijų vienpusiškumą, liberalizmą siūlo­ma įveikti kitu vienpusiškumu, šį kartą - pareigų: teisių deklaracijas mėginama papildyti priimant atskiras pareigų deklaracijas. Šitaip atsirado Visuotinė žmogaus pareigų deklaracija (1997).

Dviejų deklaracijų buvimas rodo, kad, ieškant teisės esmės, ir vienu ir kitu atveju blaškomasi tarp dviejų kraštutinumų - teisių ir pareigų. Liberalūs režimai linkę absoliutinti asmens teises (laisves), totalitariniai režimai - asmens pareigas. Todėl nei vieniems, nei kitiems neprieinama tiesa. Tik demokratijai būdinga teisių (laisvių) ir pareigų (atsakomybės) dialektika, kuri leidžia išvengti tiek teisių, tiek pareigų absoliutinimo, supriešinimo. Jei teisių turėtume tik mes, o mūsų artimas jų neturėtų, tai nekiltų pareigų klausimo. Bet tada mes gyventume Robinzono saloje, kur, išnykus pareigoms, išnyksta ir pačios teisės, nes jos čia neturi prasmės: čia nereikia savo interesų derinti su kitų interesais, todėl nėra kam ir savo interesų deklaruoti. Jei skelbiame teises, tai iš artimo reikalaujame turėti mums atitinka­mų pareigų ir patys jam atitinkamai įsipareigojame. Bet jei artimo „nėra", tai nėra ne tik pareigų, bet ir teisių. Teisė atsiranda tik todėl, kad šalia mūsų yra artimas, iš jo kyla mūsų teisės ir pareigos, artimas mums leidžia ir artimas mus įpareigoja. Ši tiesa šiandien vis

121

TEISĖS TEORIJA

dažniau suvokiama. Štai šveicarų ir vokiečių profesoriai Hansas Kiungas (Kūng) ir Helmutas Šmitas (Schmidt) primena apie „nuola­tinę politikų ir piliečių pareigą subalansuoti teises ir pareigas": tam tikros dalies žmonių, nejaučiančių atsakomybės, laisvė galinti virsti galin­gųjų dominavimu51. H. Kiungas, vienas iš Žmogaus pareigų deklara­cijos autorių, buvęs Kembridžio universiteto profesorius, knygos „Pasaulinė atsakomybė" (1990) autorius, priduria: „Teisių liberaliza­vimas Vakaruose prieš pareigų pavergimą Rytuose: tai darinys, su kuriuo reikia ryžtingai kovoti. Pareigų deklaracija, įtvirtinanti Teisių deklaraciją, galėtų pagelbėti norint išvengti „civilizacijų susidūrimo", kurį tik naivuo­liai gali laikyti „seniai paneigtu". „Laisvė nuo ko nors" gali būti destruktyvi ir kartais pavojinga, nesant „laisvės kam"."52 Šį H. Kiungo įspėjimą savo likimu kadaise patvirtino Lietuvos ir Lenkijos bajorai, savo „laisvę nuo valdovo ir nuo pareigos" pavertę savivale ir jos pagrindu susikūrę beveik 200 metų trukusią nelaisvę.

Šį teisių pirmumą be ryšio su pareigomis pirmiausia skelbia žmogus vartotojas. Būtent jam aktualu, kad teisnumas kuo dažniau reikštų tą patį, ką ir subjektinė teisė, nes subjektinę teisę kuriančias pareigas jis siekia perkelti kitiems. Reikalavimas subjektinių teisių be aiškaus ryšio su pareigomis - tai reikalavimas privilegijų, reikalavi­mas legalizuoti tam tikros kategorijos asmenų ekonominę agresiją (viešpatavimą) visuomenei. Teisių ir pareigų vienovės šalininkas yra tik žmogus - kūrėjas, žinantis, kad be pareigos dirbti ir dalyvauti lygiaverčiuose mainuose jis negali įgyti jokios civilizuotos subjekti-nės teisės, kuri būtų laisva nuo viešpatavimo ir pavergimo. Teisnu-mo lygmens teisę kiekvienas žmogus turi be pareigų, bet pačia teise į mokslą (teisnumu) mokytas netapsi, o teise (leidimu) įsigyti nuo­savybę netapsi turtingas.

Teisių ir pareigų vienovė socialiniu požiūriu reikšminga tuo, kad ji yra sąmoningas ir viešas atsisakymas bet kokios agresijos prade­dant kasdieniais buitiniais, darbiniais, prekiniais ir baigiant politi­niais, tarptautiniais santykiais. Ši vienovė turi ir teisinio auklėjimo prasmės, nes nuosekliai skatina individo atsakomybę, verčia jį naudojantis teisėmis nuolat galvoti apie artimo teises ir apie pada­rinius savo teisėms pažeidus artimo teisę. Šią vienovę grindžiantis

51 Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė. Dvi deklaracijos / sud.: H. Kūng, H. Schmidt. Vilnius, 1999. P. 74-75.

52 Ten pat. P. 110.

122

BENDROJI DALIS

teisinis personalizmas gali būti vienas iš galimų variantų ieškant atskirai teisių ir atskirai pareigų deklaracijomis reiškiamų idėjų integracijos.

Pripažinę teisių ir pareigų vienovę kaip autentiško demokratizmo ir civilizuotumo juridinę formą, įgyjame universalų žmonių bendra­vimo principą, kurį šiandien gali pripažinti įvairių religijų ir kultū­rų žmonės ir šitaip išvengti vadinamojo „civilizacijų susidūrimo" (S. Huntingtono terminas).

Teisinis personalizmas - subjektinės teisės teorija. Keturių aksiomų modeliu grindžiama teisės samprata šiame darbe vadinama persona-listine, arba teisiniu personalizmu53 (lot. persona - asmuo). Teisinis personalizmas - tai vienas iš nepozityvistinės teisės sampratos va­riantų, kai remiantis individo pirmumu siekiama pagrįsti subjektinės teisės pirmumą prieš objektinę teisę ir kartu būtinybę plėtoti objek­tinę teisę atsižvelgiant į subjektinės teisės specifiką. Todėl teisės pažinimas čia pradedamas ne nuo objektinės, o nuo subjektinės teisės, nes tik šios prigimčiai būdinga minėta teisių ir pareigų vienovė. Objektinės teisės pobūdis, kiek ši teisė gali reikšti ir

53 Teisinis personalizmas terminologijos požiūriu yra susijęs su vadinamuoju filosofiniu personalizmu. Personalizmas - viena iš XX a. katalikiškosios filosofijos srovių, kuri asmenybės kūrybinį pradą traktuoja kaip dvasinę būtį, o pasaulio realybę - kaip asmenybės kūrybinės veiklos apraišką. Personalizmo filosofija asmenybę laiko pagrindine pasaulio būtimi. Pasaulis esąs tik asmenybės būties apraiška. Asmenybės būtis ir būties asmenybiškumas - pradinis personalizmo filosofijos analizuojamų problemų taškas. Pagrindiniais asmenybės požymiais ši filosofija laiko laisvę ir kūrybiškumą: kuo būtis kūrybiškesnė, tuo ji esanti ir asmenybiškesnė.

Terminą „personalizmas" pirmieji pradėjo vartoti amerikiečių poetas Voltas Vitmenas (Whitmen, 1819-1892) ir amerikiečių filosofas Amosas Olkotas (Alcott, 1799-1888). Pastarasis Dievo asmeniškumą priešino panteizmui. Per­sonalizmo, kaip filosofinės krypties, pradininku laikomas prancūzų filosofas neokantininkas Šarlis Renuvjė (Renouvier, 1815-1903) - veikalo „Personalizmas" [Le Personnalisme, 1903) autorius. Ši filosofinė kryptis - tai katalikiškai suprantamo individualizmo teorija.

Terminą „teisinis personalizmas" teisės filosofijoje pirmasis pavartojo XIX a. pradžios italų filosofas, teologas A. Rosminis (1797-1855) knygoje „Teisės filoso­fija" {Filosofia del diritto), mėginęs asmenybę tapatinti su teise, suteikęs šioms sąvokoms didelį neapibrėžtumą, teisę traktavęs ir kaip pasaulėžiūros kategoriją.

Čia dėstomas teisinis personalizmas neturi nieko bendra su katalikiškuoju personalizmu ar su A. Rosminio „teisiniu personalizmu", išskyrus terminų pa­našumą ir tezę apie asmenybės prioritetą.

1 2 3

TEISĖS TEORIJA

juridizuotą (įstatymu paverstą) valdžios savivalę arba geraširdišku­mą, gailestingumą, negali būti iš anksto nustatomas.

Teisinis pozityvizmas, grindžiantis teisės sampratą valstybės pir­mumu, kaip minėta, buvo priverstas teigti objektinės teisės pirmumą, kur subjektinė teisė reiškė tik objektinės teisės nustatytų imperatyvų priskyrimą konkrečiam asmeniui. Todėl subjektinės teisės, kaip išves­tinės, reikšmė buvo menka, ji nedarė grįžtamojo poveikio objektinės teisės specifikai ir raidai. Klausimas, iš kur objektinė teisė „žino", koks turi būti teisės turinys, pozityvizmui buvo arba per sunkus (jei atsakymo ieškoma ne tik valstybės valioje), arba per lengvas (jei objektinės teisės šaltinis perkeliamas į įstatymų leidėjo valią). Tei­sinis personalizmas atsakymo į šį klausimą ieško subjektinės teisės specifikoje ir ją determinuojančiame keturių aksiomų modelyje.

Tai padeda suformuluoti bendrą metodologinį teisėkūros princi­pą: iš įstatymų leidėjo tada reikalaujama, kad objektinė teisė (vals­tybės kuriami įstatymai) reikštų ne apskritai elgesio taisyklę, o tam tikrą leidimų ir paliepimų pusiausvyrą, t. y. skirtingų socialinių grupių interesų kompromisą, orientuojant tas grupes santarvei ir bendradarbiavimui.

Kita vertus, teisių ir pareigų vienovės, kaip teisės esmę išreiškian­čios struktūros, teisinis personalizmas neabsoliutina. Jis apima ir tuos objektinės teisės skyrius, kurie sąmoningai „pažeidžia" teisių ir pa­reigų vienovę, bet tai daro tik tam, kad garantuotų interesus ir tokių asmenų, kurie nepajėgia veikti teisių ir pareigų vienovės pagrindu (neveiksnių asmenų). Todėl subjektinės ir objektinės teisių santykį teisinis personalizmas laiko abipusio papildymo santykiu, t. y. pri­pažįsta, kad pagrindinių asmens teisių įgyvendinimas civilizuotoje visuomenėje yra ne tik paties asmens, bet ir valstybės reikalas, tačiau šių subjektų vis tiek nelaiko lygiateisiais. Nors valstybės parama asmeniui socialinėje teisinėje valstybėje yra pernelyg didelė, vis dėlto ji yra ne taisyklė, o taisyklės išimtis. Taisyklė yra ta, kad asmens teisių įgyvendinimas pirmiausia remiasi paties asmens kul­tūriniu aktyvumu, įgyjančiu teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Dėl to ir pirmumas esant minėtam santykiui teiktinas subjektinei teisei ir jos specifikai.

Teisinis personalizmas tiek teisingas, kiek teisingas yra keturių aksiomų modelis, o universalus ir populiarus tiek, kiek šiuolaikinėje Europoje yra universalios ir populiarios rinkos ekonomikos ir demokra­tinio susitvarkymo idėjos ir kiek nuosekliai norima jomis vadovautis.

124

BENDROJI DALIS

Objektinės teisės specifika - iš subjektinės teisės specifikos? Teisių ir pareigų vienovė, kiek ji - ne valstybės nustatyta, o atsiranda iš lygiaverčių mainų, yra „prigimtinė" ir kartu subjektinė teisė. Ir dėl to ji, būdama logiškai ir istoriškai pirmesnė už valstybės kuriamą teisę (objektinę), gali diktuoti „madas" objektinei teisei, t. y. reikalau­ti, kad neperžengiant tam tikrų ribų objektinė teisė būtų kuriama ir plėtojama pagal subjektinės teisės principus. Tam ją įpareigoja ir visų teisės subjektų lygybės įstatymui reikalavimas. Tai gali būti pripažinta pagrindiniu teisėkūros principu, kuris dėl antros ir trečios žmogaus teisių kartos įtvirtinimo įstatymuose negali būti universalus. Socialines ekonomines žmogaus teises įtvirtinanti objek­tinė teisė sąmoningai veikia prieš subjektinės teisės specifiką: as­mens teisnumą valiniu aktu - įstatymu verčia subjektinė teise, t. y. suteikia asmeniui teisę į konkretų gėrį, perkeldama tą gėrį kuriančių pareigų vykdymą valstybei, ir tokiu būdu pažeidžia tą esminę subjektinės teisės specifikos dalį, kuri reikalauja, kad subjektinės teisės turėtojas ir atitinkamų pareigų vykdytojas būtų tas pats asmuo.

Kartu įdomu pabrėžti, kad šiuo atveju objektinė teisė, pažeisdama subjektinei teisei esmiškai būdingą teisių ir pareigų vienovę, iš esmės veikia ne prieš žmogaus teises, o už jas, virsta ne „valdžios teise", o toliau išlieka „žmogaus teise", t. y. nuosekliai įgyvendina individo pirmumo prieš valstybę principą. Kitaip sakant, ji siekia įveikti tuos teisių ir pareigų vienovės ribotumus, kurie išryškėja įgyvendinant teisnumo lygmens žmogaus teises tais atvejais, kai pats asmuo objektyviai nepajėgia imtis pareigų vykdymo ir šitaip garantuoti savo teisėtų interesų bent minimaliu lygiu.

Šiuo atveju objektinė teisė, pažeisdama subjektinės teisės specifi­ką, papildo, pratęsia subjektinės teisės galimybes didesnės žmogaus teisių saugos linkme. Bet tai daro jau inspiruojama ne teisės, kuriai atstovauja subjektinė teisė, o moralės, socialinio solidarumo.

Tai rodo, kad tam tikrais atvejais objektinės teisės pirmumo prieš subjektinę pripažinimas padeda pozityviosios teisės priemonėmis patikimiau užtikrinti asmens saugumą ir laisvę.

Vokiečių teisininkas K. F. Röhlis, nagrinėdamas viešosios ir priva­tinės teisės santykį ir aptardamas dėl jo vykstančią diskusiją, palaiko jų vienovę (Einheit), kartu nurodo, kuriose teisinio reguliavimo srityse yra pagrindo kalbėti apie viešosios ir kuriose - apie privatinės teisės pirmumą (Röhl K. F. Allgemeine Rechtslehre. P. 435-439).

125

TEISĖS TEORIJA

3.14 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -TEISĖS ŠAKAS IR TEISĖS MOKSLUS JUNGIANTIS METODAS

Tai, kad teisei būdinga teisių (leidimų) ir pareigų (paliepimų) vienovė, formaliai pripažįsta daugelis teisės teoretikų. Bet šiuo pripažinimu negrindžiama teisės teorija, nemėginama remiantis šia vienove atskleisti pagrindinių teisės kategorijų turinio.

Šiame darbe teisių ir pareigų vienovė ne tik laikoma demokra­tinės teisės esme, bet ir suprantama kaip visą pozityviąją teisę ir visą teisės mokslą iš vidaus jungianti idėja, suvedanti visas bendrą­sias teisės sąvokas į sistemą ir suteikianti joms bendrą prasmę. Tai teisės ir jos mokslo ašis, apie kurią, matysime, sukasi visas „teisės pasaulis": visos kitos teisinės sąvokos, matysime, tėra tik šios vienovės konkretinimas, išplėtojimas konkrečiomis jos taikymo, įgy­vendinimo sąlygomis. Ji - metodologinis principas, padedantis su­vokti, kuo yra tapačios įvairios teisės šakos ir įvairūs teisiniai reiškiniai, kaip iš esmės turėtų būti sprendžiami teisiniai ginčai ir kita. Tai sąvoka, kuri leidžia teisės mokslui atsikratyti vadinamosios nebūtinos, atsitiktinės, su to mokslo esme nesusijusios informacijos.

Teisių ir pareigų vienovė yra ir tas bendras struktūrinis elemen­tas (pradas), kuris pasikartoja visuose trijuose teisinės būties lygme­nyse, įrodydamas tų lygmenų priklausymą teisei ir kartu įgydamas juose vis kitokią prasmę: teisinių idėjų atveju teisių ir pareigų vienovė egzistuoja kaip visuminis mąstymas, kaip suvokimas būti­nybės derinti savo naudą su artimo nauda (kurti socialinę santarvę ir ją palaikyti); teisės normų atveju - kaip visuotinai privalomo elgesio taisyklė, teisinių santykių atveju - kaip konkretaus teisinio santykio dalyvių konkrečių teisių ir pareigų vienovė.

Teisių ir pareigų vienovės atskleidimu, vidiniu teisės vientisumu mes gerokai supaprastiname (gerąja prasme) visą teisinės informaci­jos įvairovę, padarydami ją lengviau apžvelgiamą, suvokiamą, įval­domą.

Tokios centrinės sąvokos, kuri iš vidaus jungtų įvairių sričių mokslinę informaciją, radimas būdingas visų mokslų pažangai, kuri krypsta ne tik informacijos plėtimo, tikslinimo, bet ir jos vidinio integravimo linkme. Tokia integracija rodo, kad yra surasti bendres­ni tam tikros srities dėsningumai, kuriais remiantis gali būti paaiš­kinta labai skirtinga informacija. Pavyzdžiui, biologijoje tokia sąvoka buvo ląstelės teorija. Atradus ląstelę, o vėliau M. Šleidenui (Schlei-

126

BENDROJI DALIS

den) ir T. Švanui (Schwann) sukūrus ląstelės teoriją, paaiškėjo, kad ląstelė yra ta bendra „statybinė medžiaga", kuri, pasikartodama visose gyvybės formose - augalijoje, gyvūnijoje ir žmonijoje, leidžia iš vidaus suvienyti ne tik įvairias gyvybės formas, bet ir jas tiriančius mokslus - botaniką, zoologiją ir antropologiją, t. y. matyti ne tik kuo šios gyvybės formos viena nuo kitos skiriasi, bet ir kuo sutampa. Fizikoje tokia sąvoka, iš vidaus jungiančia įvairius klasi­kinės fizikos skyrius, ilgai buvo gravitacijos sąvoka, dabar - lauko teorija, ekonomikos teorijoje - prekės sąvoka, politinėje ekonomikoje -klasių kova, filosofijoje - priešybių kova ir vienovė ir t. t.

Teisių ir pareigų vienovės sąvoka suteikia pagrindą kurti vientisą jurisprudenciją, vientisu požiūriu integruoti visas teisės šakas ir šakinius teisės mokslus.

TEISINIO PERSONALIZMO POŽYMIŲ SANTRUMPA

Teisinis personalizmas - tai teisės samprata, pagrįsta rinkos ekono­mikos ir demokratinio visuomenės susitvarkymo principais. Ji kildi­nama iš keturių aksiomų: 1) individo pirmumo prieš valstybę, 2) asmens kultūrinio nepakankamumo savo interesų įvairovei įgy­vendinti, 3) poreikio keistis paslaugomis su kitais asmenimis indi­vido kultūriniam nepakankamumui įveikti; ir 4) keitimosi paslaugo­mis lygiaverčių mainų pagrindu.

Šių aksiomų logika verčia teisės apibrėžimą pradėti nuo subjek-tinės teisės, o pačią teisę apibrėžti kaip leidimų ir paliepimų vienovę. Ši vienovė (pusiausvyra):

a) išreiškia neformalizuotą visuomeninę sutartį;

b) socialiniu kompromisu suderina vieno asmens naudą su kito asmens nauda (asmeninius ir visuomeninius intersus);

c) lemia visų asmens subjektinių teisių santykinumą: subjektinės teisės įgyjamos ir legalizuojamos pareigų vykdymu ir praranda­mos atsisakius vykdyti atitinkamas pareigas;

d) pagrindžia asmens teisę ne kaip savybę, o kaip socialinį santykį (daugiavietį predikatą);

e) savyje slepia ne tik asmens teisių ribas (pareigas), bet ir tų ribų kriterijų - kito asmens teisę;

0 asmens laisvę daro civilizuotą (teisinę);

127

TEISĖS TEORIJA

g) kilmės atžvilgiu yra „prigimtinė", nes ne valstybės nustatoma, o kyla iš individų keitimosi paslaugomis lygiaverčių mainų pagrin­du santykių;

h) apibrėžia teisę ne kaip valdžios, o kaip žmogaus teisę; i) yra pasiekiama santykio dalyvių, parlamento frakcijų diskusijo­

mis, interesų derinimu, susitarimu;

j) yra ne dirbtinė proto konstrukcija, o specialus atvejis bendro gamtos ir visuomenės dėsnio, vadinamo priešybių kova ir vie­nove, arba saiku. Šiuo dėsniu remiasi kiekvienos gamtos kokybės stabilumas, o visuomenėje - žmonių, turinčių priešingų interesų, santarvė ir bendradarbiavimas. Teisėje tokios priešybės yra teisės ir pareigos. Jei kuri iš tų priešybių kuriuo nors metu kiekybiškai persveria ją stabdžiusią atsvėrusią priešybę, pasikeičia tų priešy­bių vienove besiremianti kokybė. Teisės, kiekybiškai persvėrusios pareigas, virsta privilegijomis, o teisę persvėrusios pareigos -prievolėmis. Atitinkamai santarvės ir bendradarbiavimo santykiai virsta viešpatavimo ir pavergimo santykiais.

k) galioja tik demokratinės visuomenės teisės esmei išreikšti ir tik iš principo, nes rinkos ekonomikos sąlygomis visada yra kategorijų žmonių, kurie nepajėgia veikti ir garantuoti savo teisėtų interesų teisių ir pareigų vienovės pagrindu. Ši vienovė negalioja fiziškai, psichiškai arba socialiai neveiksniems asmenims. Jų teisnumas („teisės") remiantis įstatymu verčiamos subjektinėmis teisėmis pareigai netarpininkaujant, nes šiuolaikinė valstybė yra ne tik teisinė, bet ir socialinė, t. y. veikia ne tik teisės, bet ir etikos pagrindu - jai būdingas teisės ir etikos sąveikos viešpatavimas, kuris ir neleidžia jokiai teisės teorijai, taigi ir teisiniam persona­lizmui, tapti visa apimančia teorija.

4. TERMINO TEISĖ ETIMOLOGIJA

4.1 „TEISĖ" - „SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ PUSIAUSVYROS" ŽODINĖ SANTRUMPA

„Studijuojantis teisę, - rašė III a. Romos teisininkas D. Ulpianas (apie 170-228 m. po Kr.), - pirmiausia turi sužinoti, kaip atsirado žodis „teisė" (ius)". Ir toliau sako: „Jis kilo iš žodžio „teisingumas" (justitia), nes, remiantis puikiu Celso posakiu, teisė yra gėrio ir

128

BENDROJI DALIS

teisingumo menas. Mus pelnytai pavadino žyniais, nes mes rūpina­mės teisingumu, skelbiame gėrio ir teisingumo sąvokas, atskirdami tai, kas teisinga, nuo neteisinga, leistina - nuo neleistina, norėdami, kad gerieji tobulėtų ne tik bausmės baimės, bet ir apdovanojimų skatinami, siekdami ne tariamos, o tikros, jei neklystu, filosofijos."54

Pasak Pauliaus, „žodis „teisė" vartojamas keliomis prasmėmis: pir­miausia „teisė" reiškia tai, kas visuomet gera ir teisinga, - tokia yra prigimtinė teisė; kita prasme „teisė" yra tai, kas naudinga visiems ar daugeliui kiekvienoje valstybėje, - tokia yra civilinė teisė."55

Sukonkretinti teisę kaip „gėrio ir teisingumo meną" ir kartu atskleisti pirminę termino „teisė" prasmę padeda požiūris į teisę kaip į leidimų ir paliepimų pusiausvyrą. Teisė, matysime, yra tik šios vienovės (pusiausvyros) įvardijimas vienu terminu.

Prof. Mindaugas Maksimaitis pirmasis mūsų teisės literatūroje pamėgino atsekti šio termino etimologiją nurodydamas vidinę termi­nų teisė ir tiesus sąveiką56.

Nūdienos skaitytojui, žinančiam, kad jau XVI a. Lietuva turėjo net tris europinės reikšmės kodeksus - Lietuvos Statutus, tikriausiai bus nelengva patikėti, jog teisės terminas lietuvių kalboje pasirodė tik XX a. pradžioje. Teisės termino nėra ne tik 1620 m. Konstantino Sirvydo išleistame lietuvių kalbos žodyne, jo nėra ir vėlesniuose XIX a. lietuviškuose tekstuose. Vietoj jo vartotas terminas „tiesa". Terminas „teisė" ima rodytis lietuvių raštijoje tik XX a. pradžioje, atgavus lietuvių tautai teisę viešai vartoti lotyniškus rašmenis. Auto­riaus žiniomis, į lietuvių kalbą jis bene pirmą kartą įvestas 1904 m. Amerikoje leistame mokykliniame istorijos vadovėlyje „Istorija abel-na" (1904), kur pavartotas nedrąsiai, o gal ir atsitiktinai sudurtinia­me žodyje: „teisdariškas įstatymas"57 (galimas daiktas, kad iš čia vėliau atsirado teisėdaros terminas). Kitoje vietoje tas pats šaltinis teisę toliau tebevadina tradiciškai - tiesa: civilinę teisę - „civiliškomis tiesomis", turi teisę - „turi tiesą"58. Lietuvos moterų laikraštis „Lietu-

54 Пaмятники Римского права: Законы XII таблиц. Институции Гая. Дигесты Юстиниана. Москва. Зарцело. 1997. Р. 156.

55 Ten pat.

56 Maksimaitis M. Teisė amžių tėkmėje // Teisės etiudai. 1. Teisė - visuome­

nine vertybė. Vilnius, 1988. P. 19-22. 57 Istorija abelna. Chicago, 1904. P. 365. 58 Ten pat. P. 16.

129

TEISĖS TEORIJA

vait4" 1910 m., autoriaus žiniomis, pirmą kartą pavartojo terminą „teisė" („mūsų teisės"). Galutinai teisės terminas lietuviškoje teisės ir apskritai mokslinėje literatūroje įsitvirtino tik po 1919 metų.

4.2 „TIESUMAS" - PIRMINĖ „TEISĖS" REIKŠMĖ

Mūsų kalbininkas Kazys Būga59 įrodė, kad teisės terminas, kaip ir tiesa, yra kilęs iš žodžių tiesumas, tiesus kaip empiriškesnių, jutimiš-kesnių. Žodžiai, reiškiantys tiesumą, tiesią liniją, ne tik lietuvių, bet ir kitose kalbose reiškia ir teisę, pavyzdžiui: rusų - правый, lotynų -rectus, vokiečių - recht, anglų - right, prancūzų - droit ir kiti.

Ir tai nėra atsitiktinumas, nes tiesumas tėra jutiminė teisių ir pa­reigų pusiausvyros išraiška. Jeigu teisė - subjektinių teisių ir parei­gų pusiausvyra, tai ji yra ne kas kita, kaip tiesi linija, kur nei teisės neiškyla virš pareigų, nei pareigos - virš teisių. Ši pusiausvyra ir yra tiesumas, tiesi linija. Šiuo atžvilgiu būdinga Antano Maliauskio 1924 m. vartota teisės apibrėžtis: „Teisė yra tiesusis kelias, vedantis pavienius asmenis ir visuomenę į tobulumą ir laimę."60 Tiesusis kelias pajėgia vesti pavienius asmenis ten, kur nurodė A. Maliauskis, tik būdamas teisių ir pareigų pusiausvyros pavidalo.

Tiesiosios linijos nėra gamtoje, vadinasi, ten nėra ir teisės. Tiesioji linija yra idealizuojančios sąmonės kūrinys. Tai papildomas argu­mentas, kad teisė - kultūros reiškinys.

Teisė ir teisingumas vartojami kaip sinonimiškos sąvokos, ma­nau, tik todėl, kad tik tas yra teisingas, kieno elgesys įgyja teisių ir pareigų vienovės, arba „tiesiosios linijos", formą, - kas pripažįsta vienodą pagarbą visiems santykio dalyviams. Būtent ši pusiausvyra „ištiesina" žmonių teisinius santykius, nes išlygina jų naudą, nai­kina reikalavimo pagarbos sau (teisių) ir pagarbos artimui (pareigų) disproporciją. Todėl kai „tik žmogus išrado svarstykles,- sako prof. M. Maksimaitis, - jos tapo vienu iš teisės simbolių"61, nes tiksliai išreiškė teisės esmę - tiesią liniją tarp dviejų dydžių - teisių ir pareigų. Svarstyklės - tai ir kriterijus skirti teisinį įstatymą nuo neteisinio. Todėl jos tinka simbolizuoti tik teisei, bet ne įstatymui, nes įstatymas gali būti ir kreiva linija (nustatyti elgesio normą, kuri

59 Būga K. Rinktiniai raštai. T. 1. Vilnius, 1958. P. 109. 60 Maliauskis A. Demokratija. Antra laida. Kaunas, 1924. P. 29. 61 Maksimaitis M. Min. str.

1 30

BENDROJI DALIS

pažeis teisių ir pareigų pusiausvyrą). Įstatymu gali būti bet kuri valstybės valia, o teise - tik turinti tiesiosios linijos pavidalą. Tai rodo, kad apibrėžti teisę leidimų ir paliepimų pusiausvyra - tai grįž­ti prie pirmykštės teisės intuicijos.

Bet svarstyklės nėra pakankamas teisės simbolis, nes teisė - ne tik šiaip lygybė, bet ir visuotinai privaloma lygybė. Todėl svarstyklės papildomos kitu simboliu - kalaviju, kuris svarstyklėmis skelbiamą vertybę darytų ne tik pageidaujamą, bet ir visiems privalomą. Šiuolaikinei (demokratinei) teisei gali neužtekti ir šių dviejų simbo­lių, mat tarp jų dar galėtų įsiterpti trečias, simbolizuojantis teisėje glūdinčią abipusę naudą, kuri yra trečiasis, esminis teisės požymis, kuriam esant pareigų vykdymas nevirsta asmeniui paprastu jo elgesio prievartavimu. Teisių ir pareigų vienovė tokiu atveju pasiro­do tik kaip būtina (civilizuota) asmeninės naudos įgyvendinimo visuomenėje forma. Kadangi žmogus įgyvendina savo teises santy­kiaudamas su kitais žmonėmis, jis niekur negali pasiekti teisėtos asmeninės naudos neteikdamas paslaugų artimui. Abipusė nauda įsiprasmina kaip natūralus ir pirminis teisių ir pareigų pusiausvy­ros įsakmumo garantas. Čia tokios pusiausvyros laikomasi tik todėl, kad ji naudinga abiem santykio šalims. Ir tik kai ši nauda nepajėgia garantuoti šios pusiausvyros, į talką jai ateina kalavijas. Abipusė nauda kol kas neturi autentiško simbolio, galimas daiktas, ir dėl to, kad jo, matyt, ir nereikia, nes ji puikiai atpažįstama jau esančiame svarstyklių simbolyje. Juk kas lygu, tas ir abipusiškai naudinga: lygybė - tai ne kas kita, kaip naudos lygybė.

4.3 TIESA - TAIP PAT TEISIŲ IR PAREIGŲ PUSIAUSVYROS SIMBOLIS

Su teisių ir pareigų vienove faktiškai yra susijęs ir pradinis mėgi­nimas vadinti teisę tiesa. Tiesa grafiniu požiūriu taip pat daro žmonių elgesį tiesia linija. Pavyzdžiui, vienas mažiau už du (1 < 2) yra tiesa - minties ir daikto atitikimas (adekvatumas kaip minties ir jos objekto - daikto, pusiausvyra). Tiesa - tai žmogaus praktika patik­rintas idėjinio sąmonės vaizdinio ir objektyviosios tikrovės fakto atitikimas. Šio atitikimo atžvilgiu visi žmonės lygūs, nes visi vieno­dai privalo su juo „sulyginti", t. y. suvienodinti, savo individualias nuomones, jeigu nori, kad jų žinojimas būtų visuotinai reikšmingas ir praktiškai rezultatyvus. O teisinga, kas skirtingose nuomonėse

131

TEISĖS TEORIJA

tiesu ir lygu, kas tą nuomonių bangavimą išlygina. Vadinasi, tiesa, suvienodindama ir standartizuodama žmonių nuomones, yra žmonių sąmonę, o jos pagrindu - ir elgesį vienodinantis veiksnys. Nuomo­nės skiriasi tam tikroje bendrijoje, kol jos yra tiesos paieškos, o kai tiesa rasta, nuomonių įvairovė virsta nuomonių vienove - lygybe, nes tik teisinga nuomonė tampa tai bendrijai reikšminga praktiškai. Šitaip, matyt, ir reikia suprasti žinomą Ž. Ž. Ruso posakį: „Tūkstan­čiai kelių veda į paklydimą, o į tiesą - tik vienas." Tik pripažinus, kad nėra objektyvios tiesos, visos nuomonės laikomos vienodos vertės. Tada nuomonė nustoja buvusi kelias į tiesą, ji tampa ne prie­mone pasiekti tiesą, o savitiksliu dalyku. Tada nėra kam panaikinti nuomonių įvairovės, nėra visiems vienodai reikšmingo pažinimo.

Tai rodo, kad tiesa ir teisė kyla iš to paties tiesumo - subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurios paskirtis ir yra tuo tiesumu norminti, vienodinti ne tik žmonių elgesį, bet ir jų dvasią.

Tokį ryšį galime atsekti ir tarp tokių pagrindinių teisės praktikos kategorijų kaip teisė, tiesa ir teisingumo vykdymas.

Teisė (objektinė) - tai visiems bendras reikalaujamo elgesio modelis, pagrįstas subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra (reikalavimas derinti savo naudą su artimo nauda).

Objektyvioji tiesa (reikšminga jurisprudencijai) - tai nustatytas faktas, kad konkretaus asmens (institucijos) elgesys neperžengia teisių ir pareigų pusiausvyros ribų (teisėtas elgesys) arba asmuo atsisakė vykdyti jo teises legalizuojančias pareigas ir šitaip sugriovė šią pusiausvyrą (teisės pažei­dimas). Teisės pažeidimo atveju asmens teisinis statusas pasidarė „nelygus" (teisės persvėrė pareigas), todėl jis - „neteisingas" ir dėl to neteisėtas. Reikalas grąžinti šią pusiausvyrą įpareigoja teismą vykdyti tokiam asmeniui tiesos imperatyvą - teisingumą.

Teisingumo vykdymas (civilinių, baudžiamųjų ir administracinių teis­mų veikla) - tai konkretaus asmens subjektinių teisių susiaurinimas tokiu mastu, kokiu tų teisių turėtojas atsisakė vykdyti pareigas, kurių vykdymą įstatymai laiko būtinu siekiant legalizuoti to asmens teises visuomenėje.

Šioje sąveikoje ypatingas vaidmuo tenka objektyviai tiesai, nes ji sujungia objektinę teisę su konkretaus asmens veika, gausinančia ar mažinančia jo teisių, o tą veiką - su teisingumo vykdymu - asmens teisių sumažinimu iki paties asmens susimažintų pareigų. Kur negalima nustatyti objektyvios tiesos konkrečioje byloje (teisės pažei­dimo fakto ir jo subjekto), ten negali būti įgyvendinamas ir teisingu­mas, nes neįmanoma nustatyti, ar konkretus asmuo, naudodamasis

132

BENDROJI DALIS

subjektinėmis teisėmis, realiai atsisakė vykdyti pareigas, kuriomis jis privalėjo legalizuoti šį naudojimąsi. Todėl teisės praktikoje tiesos problema paverčia teisės realumo problemą įrodymų problema. (Ob­jektyvios tiesos sąvoką dabartinis Lietuvos Respublikos civilinio pro­ceso kodeksas (CPK) keičia teisėją mažiau įpareigojančia psichologi­ne kategorija - visišku teisėjo įsitikinimu.)

Procedūrų požiūriu nominalioji teisės prasmė - ir iš žodžio teisti. Tai reikštų, kad ne įstatymų leidėjas, o teisėjas - asmuo, kuriam suteikta teisė teisti, yra pagrindinis ir tikrasis teisės esmės reiškėjas. Reikalas teisti atsiranda dėl to, kad asmuo naudojasi leidimais (teise) nevykdydamas atitinkamų paliepimų (pareigų) ir šitaip pažeidžia įstatymuose įkūnytą visų žmonių teisinę lygy­bę ir keitimosi paslaugomis lygiavertiškumą. Todėl teisti - tai sumažinti šių principų pažeidėjo teises (jam suteiktus leidimus) iki jo paties susimažintų pareigų. Teisėjas yra būtent tas asmuo, kuriam leista grąžinti teisių pažeidėjo teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą.

įstatymų leidėjas ir teisėjas nekuria teisės kaip leidimų ir palie­pimų pusiausvyros, o tik suvokia ir formuluoja, konkretina ją konkrečių santykių atžvilgiu. Bet šiuo požiūriu teisėjas yra univer­salesnis už įstatymų leidėją, nes jam tenka šiai teisių ir pareigų pusiausvyrai palenkti ir tuos socialinių santykių atvejus, kurių nenumatė ir negalėjo numatyti įstatymų leidėjas, esantis toliau nuo tų santykių. Šiuo atžvilgiu teisėjas yra svarbesnė teisės figūra negu įstatymų leidėjas ir tą svarbą išreiškia jau pats terminas teisė, autentišką prasmę įgyjantis iš sąvokos teisti. Tai leistų daryti išvadą, kad teisė tiesiogiai formavosi iš teisingumo vykdymo, iš visų asme­nų teisinės lygybės ir mainų lygiavertiškumo pritaikymo žmonių santykiams norminti.

5. PRIGIMTINĖS IR POZITYVIOSIOS TEISĖS SANTYKIS KAIP TEISĖS TURINIO

IR FORMOS SANTYKIS

Jau sakyta, kad aptarta teisių ir pareigų vienovė egzistuoja tik kaip prigimtinės teisės kategorija, nes ji nėra nustatyta kieno nors iš šalies valiniu aktu, o kyla iš žmonių tarpusavio paslaugų remiantis lygiaverčiais mainais. Todėl ji yra tik paprastas dorovės sukonkre­tinimas, jos vidinės struktūros suformulavimas; jos imperatyvai

133

garantuojami tik abipuse individų nauda. Todėl teisė ir dorovė čia dar nėra atsiskyrusios viena nuo kitos ir neturi pagrindo atsiskirti.

Bet kad reikštų ne tik moralinį pageidavimą, bet ir visuotinai privalomo elgesio normą, ši vienovė turi būti valstybės sankcionuota ir šitaip vietoj prigimtinio būvio įgyti pozityviosios (visuotinai privalomos) teisės statusą, kur imperatyvų privalomumas garan­tuojamas ne tik abipuse nauda. Visuotinis teisės privalomumas - tai savybė, kurią teisei iš šalies suteikia valstybės valia. Ši valia, įsipareigodama garantuoti teisių ir pareigų vienovės imperatyvus valstybės prievarta, lemia tai, kad teisė tampa privalomesnė už moralę ir šiuo atžvilgiu ji - daugiau negu moralė. Nuo to momento prigimtinė teisė virsta pozityviąja (lot. positivus - nustatytas).

Ši tendencija - valstybės prievarta garantuoti teisės imperatyvus, ilgainiui tampa tokia svarbi, kad privalomumas pasidaro reikšmin­gesnis dalykas negu pats elgesio taisyklės turinys. Valstybės prievar­ta, garantuojanti visuotinį teisės imperatyvų privalomumą, esminio elemento teisėmis ima įeiti į teisės esmę, nes dėl šio besąlygiško privalomumo teisei turi paklusti ir tie, kurie jai pritaria, ir tie, kurie nepritaria.

Šitaip atsiranda visuotinio teisėtumo reikalavimas. Dura lex, sed lex (griežtas įstatymas, bet įstatymas). Visi privalo vykdyti įstatymą ne todėl, kad jis abipusiškai naudingas, o tik todėl, kad jis įstaty­mas: teisės imperatyvus reikės vykdyti ir tais atvejais, kai tie reikalavimai formuluos valstybės valdžios savivalę to paties asmens atžvilgiu. Šitaip teisė darosi tarsi abejinga asmens požiūriui į teisės turinį. Ir iš tiesų: jeigu privalu vykdyti bet kurį įstatymą, tai kodėl turi rūpėti įstatymų turinys. Tada teisėje svarbiau pats paliepimas negu jo turinys. Įstatymų leidėją tada domina tik išorinis žmogaus elgesys, o ne tie motyvai ir ne tie tikslai, dėl kurių asmuo paklūsta teisės reikalavimams. Problema tik kaip operatyviau ir tiksliau taikyti įstatymus, o ne ginčytis, kaip sako R. Paundas, „dėl teisės prigimties": teisingumo problemą teisėje tada pakeičia teisėtumo problema. Tokiomis sąlygomis ginčas „dėl teisės prigimties", su­prantama, gali būti tik scholastinis, nes praktiškai nereikšmingas.

Šitaip su pozityviąja teise teisėje pradeda vyrauti formalizmo tendencijos - nesidomima jos imperatyvų turiniu, neva nereikšmingu praktiškai. Ideologinis šių tendencijų padarinys kaip tik ir buvo teisinio pozityvizmo formuluojama normatyvistinė (etatistinė) teisės samprata, abejinga humanistiniam teisės turiniui.

134

BENDROJI DALI

Šių pažiūrų pagrindu formavosi ir turėjo formuotis represinės teisės vaizdinys. Dėl prievartinio teisinių paliepimų įgyvendinimo reikėjo vis labiau valstybinti visuomenės gyvenimą, biurokratizuoti jį ir šitaip didinti teisinės tvarkos palaikymo išlaidas ir neracionalu­mą, o galiausiai lėtinti visuomenės pažangą, kurstyti ir palaikyti visuomenės konfliktiškumą. Todėl nuoseklus šių tendencijų raidos padarinys - neišvengiama etatistinės teisės ir ja besiremiančio politinio režimo krizė.

Atsigręžimas į įstatymo turinį aktualina prigimtinės teisės poreikį. Ir tik didėjant visuomenės priešinimuisi šitaip suprantamos teisės pagrindu savavaliaujančiai valstybės valdžios valiai, imta gręžtis ir į teisės turinį - žmogaus teises; į teisę ima grįžti teisingumo sąvoka, naikindama formalaus teisėtumo visagalybę; valstybės prievartos ima nebepakakti formaliam teisėtumui garantuoti; jam užtikrinti pagalbos kreipiamasi ir į teisės adresato suinteresuotumą vykdyti konkrečią normą. Valstybės gyvenimo organizacijos optimizavimas -siekis užtikrinti įstatymų vykdymą mažiausiomis sąnaudomis, reika­lauja garantuoti teisės normų privalomumą (vykdymą) pirmiau abi­puse piliečių nauda nei gryna valstybės prievarta.

Tendencija atsigręžti ir į įstatymo turinį (silpninti formalizmo orientacijų reikšmę teisėje) buvo formuluojama kaip teisinio įstatymo problema: ar bet kuri valdžios valia, įforminama įstatymu ir garan­tuojama prievarta, yra teisė? Šį klausimą pirmieji iškėlė filosofai, o ieškodami priemonių apriboti, susaistyti valdžios savivalę asmens atžvilgiu postulavo egzistuojant prigimtinę teisę ir aiškino ją kaip valstybės kuriamų įstatymų šaltinį bei jų teisėtumo kriterijų: valsty­bė, kurdama įstatymus, negali pažeisti tam tikrų asmeniui iš prigim­ties būtinų vertybių, kurios egzistuoja anksčiau nei valstybės valia ir nepriklausomai nuo jos.

Šios tendencijos ištakos, matėme, glūdi antikoje. Pradedant seno­vės Graikijos filosofais Sokratu, Platonu, Aristoteliu ir baigiant stoikais, įstatymai buvo skirstomi į žmonių nustatytus ir dievų duotus, arba prigimtinius. Žmonių kuriami įstatymai turį atitikti teisingumo reikalavimus: „Tikrasis įstatymas yra tas, kuris įsako tai, ko reikalauja visuotinis protas, arba gamtos dėsniai."

Stoikais sekęs Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.) prigimtinę teisę va­dino tiesiog „proto teise" (recta ratio) ir laikė ją amžina, visose tautose esančia; ji yra Dievo sukurta ir todėl neatšaukiama. Kas

135

TEISĖS TEORIJA

neklauso šios teisės, tas pats sau daro skriaudą, nes atsisako žmoniškumo. Teisės mokslas, pasak Cicerono, turįs semtis išminties ne iš edikto, ne iš Dvylikos lentelių įstatymų, o iš giliausios filosofijos šaltinių; neteisingas tas, kuriam svetima prigimtinė teisė, nes tik ši teisė esanti verta teisės vardo. Žmonių kuriama teisė kylanti iš prigimtinės ir šia pateisinama. Teisingumas (aequitas) - tai „kalbėjimas visiems vienu balsu". O tokiu „balsu" kaip tik ir privalą kalbėti įstatymai.

Panašiai šį santykį aiškino ir šv. Augustinas. Pozityviąją teisę jis vadino laikinąja (lex temporalis): toje pačioje valstybėje laikui bėgant ji kintanti, įvairiose šalyse - vis kitokia. Jos tikslas - saugoti ramybę ir tvarkyti visuomeninį žmonių gyvenimą, jos sankcijos - prievarta. Tuo tarpu prigimtinė teisė yra įdiegta į žmogaus sąžinę ir joje „girdisi Dievo balsas". Įstatymas, neatsižvelgiantis į „amžinosios teisės įstatymus" (lex aeterno), nėra teisė ir neprivalomas.

Prigimtinės teisės naudai šį santykį viduramžiais sprendė ir Tomas Akvinietis. Žmonių sukurta teisė (lex humana) esanti tik prigimtinės teisės normų pritaikymas konkretiems gyvenimo atve­jams. Prigimtinės teisės neatitinkantys žmonių įstatymai - tai teisės iškreipimas (legis corruptio). Visų gerovei priešingi įstatymai esantys ne teisė, o savivalė. Jeigu valdovo valia neatitiktų proto paliepimų, tai jo įsakymas laikytinas ne teise (įstatymu), o tik kaprizu. Prigim­tinę teisę jis formulavo kaip bendrąjį principą: daryk gera, venk blogio.

Vėlesniais laikais, ypač XIX a. antroje pusėje, valstybės kuriama teisė Ųus humanuni) ėmė darytis universalesnė - šalia jos neliko vietos nei dieviškajai, nei prigimtinei teisei. Teisiniai pozityvistai sąmoningai neigė prigimtinę teisę kaip „metafizikų išmonę". Šią valstybės kuriamą teisę Ųus humanum) XIX a. dėl prancūzų filosofo Ogiusto Komto filosofijos įtakos imta vadinti pozityviąja teise, pabrėžiant jos įsakmumą kaip garantuojamą valstybės (realios jė­gos). Jos šaltiniai buvo siejami ne su prigimtine teise, o tik su valstybės valia.

Prigimtinės teisės renesansas Vakaruose prasidėjo visuomenei orientuojantis į demokratines vertybes, kai buvo susirūpinta žmogaus teisėmis, siekta įveikti subjektyvistinę teisės sampratą, sankciona­vusią valdžios savivalę teisėkūroje, kuri nematė teisėje jokių nuo valdžios valios nepriklausomų vertybių, galinčių susaistyti valdžios va­lią kuriant teisę ir šitaip apsaugoti žmogaus teises nuo valdžios savivalės, įgyjančios įstatymų pavidalą. Tokių vertybių paieška vėl

136

BENDROJI DALIS

atgaivino prigimtinės teisės tradiciją reikalaujant, kad valstybės kuriama teisė sankcionuotų ir garantuotų prigimtinės teisės nustato­mus imperatyvus.

5.1 PRIGIMTINĖ TEISĖ IR TENDENCIJA JĄ ONTOLOGIZUOTI, ARBA NATŪRALIZMO

IR KONVENCIONALIZMO POLEMIKA TEISĖS SAMPRATOJE

Vartojant prigimtinės teisės terminą, kyla reikalas tikslinti jos sampra­tą, nes pažodinė šio termino prasmė gali sudaryti regimybę, kad individas gimsta jau turėdamas teisę į gyvybę, sveikatą, laisvę ir kita. O jeigu taip, tai reikėtų pripažinti, kad tos teisės yra ankstesnės ne tik už valstybę, bet ir už visuomenę, kad jos atsiranda ne iš individų tarpusavio bendravimo (visuomenės), o iš gamtos (ex naturae), iš biologinės žmogaus prigimties. Ne visuomenė, o gamta tada būtų tikrasis ir vienintelis tokių teisių šaltinis, atitinkamai pati teisė tada būtų ne socialinė, kultūrinė, o biologinė (gamtinė) kategorija.

Į tokias išvadas, regis, orientuotų ir pats lotyniškas jus naturale, išvertus pažodžiui reiškiantis gamtos teisę. Bet teisė, atsidūrusi šalia visuomenės, turėtų atsidurti ir šalia pareigos (nes pareiga asmens subjektinėje teisėje reprezentuoja visuomenę). Teisė būtų esmiškai nesusijusi su pareiga ir jos vykdymu. Bet atsiskirdama nuo pareigos, teisė, matėme, nustoja būti pati savimi ir virsta savo priešybe -objektyviąja gamtine duotybe, kurios jau negalima nei atimti, nei prarasti. Ją individas turi, nesvarbu, kaip elgiasi su artimo teise. Šitaip panaikinamas teisės ir privilegijos skirtumas.

Pastanga kildinti teisę ne iš visuomenės, o iš gamtos, laikyti ją ne socialine, kultūrine, o biologine kategorija faktiškai yra metodo­loginė klaida, kuri vadinama teisės ontologizavimu. Ontologizuoti teisę - tai sutapatinti teisės objektą (gyvybę, sveikatą, kitas biolo­gines asmens vertybes) su pačia asmens teise į jas ir šitaip supai­nioti du semantinius teisės lygmenis: vertybinį - su valiniu (normi­niu), gamtinį - su visuomeniniu, natūrą - su kultūra, daiktą - su veiksmais dėl jo (to daikto).

Šitaip ontologizavus teisę, gyvybė turi nebesiskirti nuo teisės į gyvybę, turtas - nuo nuosavybės teisės į jį, mokslas - nuo teisės į mokslą ir t. t. Žodžiu, pasaulis ir metapasaulis, arba vertybės ir santykiai dėl tų vertybių, pasidaro tos pačios dimensijos pasauliai ir tampa tokie tik dėl to, kad pagrįstų subjektinės teisės nepriklau-

137

TEISĖS TEORIJA

somybę nuo pareigos, kad paneigtų socialinę teisės prigimtį gamti­nės prigimties suabsoliutinimo naudai.

Bet tokia ontologizuota - nuo pareigos atsiskyrusi teisė atsiduria ne tik anapus istorijos, kultūros ir visuomenės, bet ir anapus proto, dėl to tampa protu nebesuvokiama, iracionalia būtimi. Ją tada galima vadinti privilegija, gamtos dėsniu, Dievo malone ar dar kitaip, bet jokiu būdu ne teise.

Teisės ontologizavimo tradicija ateina į teisės sampratą iš stoikų filosofijos (III—II a. pr. Kr.) kaip natūralistinių tendencijų persvara teisės sampratoje, kai gamtinis pradas stoikų buvo suprantamas kaip būties vienovės ir jos universalumo pagrindas, o pati teisė tapatinta su gamtos dėsniais. Šias pažiūras Romos laikotarpiu išplatino Ciceronas. Senovės Graikijos sofistas Antifontas, veikale „Apie tiesą" apibrėžęs žmogaus prigimtį kaip gamtinį pradą, laikė ją savanaudiškumo sinonimu62.

Kaip bendrą gamtos dėsnį prigimtinę teisę suprato Romos „Di-gestai", arba „Pandektai": „Prigimtinė teisė yra tai, ko gamta išmokė visa, kas gyva, nes ši teisė priklauso ne tik žmonių giminei, bet ir visiems gyvūnams, kurie gimsta žemėje ir vandenyje, taip pat paukščiams [...], mes matome, kad gyvūnai, net ir laukiniai, žino šią teisę."63

Teisės ontologizavimą kaip gamtinio (objektyviojo) prado absoliu­tinimą teisėje kritikavo jau Epikūras (341-270 m. pr. Kr.), teigęs (nors argumentų ir neišplėtojęs), kad teisė nesukuriama gamtos, o nustatoma žmonių. Epikūrui prigimtinė teisė - tai žmonių susitari­mas dėl bendros naudos. Šio siekio vedami, žmonės sudarą tarpu­savio sutartį nedaryti vienas kitam skriaudos64. Įstatymas - tai tik juridinis tokios sutarties įforminimas.

5.2 TEISĖS ONTOLOGIZAVIMO REIKŠMĖ

Tačiau teisės ontologizmas istoriniu požiūriu turėjo ir pozityvios prasmės, nes akino, kad teisė nėra grynas, savavališkas susitarimas. Čia norėta pasakyti, kad, kurdami teisę, žmonės nesukuria jos

62 Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius, 1995. P. 69. 63 Садиков B. H. Хрестоматия по всеобщей истории государства и права.

Москва, 2002. Р. 80. 64 История политических учений. Москва, 1955. Р. 72-73.

138

BENDROJI DALIS

objekto (biologinių ir kitų asmens interesų). Tie interesai ir yra objektyvusis teisės elementas, dėl kurio apsaugos, įgyvendinimo ir sudaromi susitarimai ir kuris įpareigoja teisėkūrą atsižvelgti į jį, riboti, valdyti jį tik tiek, kiek to reikalauja bendra dėl interesų susipriešinusių individų gerovė. Minėtas elementas rodė, kad teisė yra ne paprastas socialinis santykis, o santykis dėl individui būtinų vertybių, kurias jis siekia apsaugoti. Kitaip sakant, teisės ontologiza-vimas skatino jurisprudenciją įdėmiau gilintis į teisės struktūrą, ypač į teisės objektą ir jo reikšmę pačios teisės pobūdžiui.

5.3 NEPRIGIMTA „PRIGIMTINĖ TEISĖ"

įveikti teisės ontologizavimą - tai atskirti teisės objektą nuo pačios teisės kaip socialinio santykio. Teisės objektas aiškiai atskiriamas nuo pačios teisės tose teisės definicijose, kur teigiama, kad „teisė yra tai, kas yra šalia visuomenės, bet pasireiškia per visuomenę"65. Tas „šalia visuomenės" - tai teisės objektas (pvz., gyvybė, sveikata), o „pasireiš­kia per visuomenę" - tai subjektinė teisė (pvz., teisė gyventi), t. y. asmens santykis su kitais žmonėmis dėl jo svarbių vertybių apsaugos.

Tai, kad subjektinė teisė yra leidimų (teisių) ir įpareigojimų (pareigų) vienovė, rodo, jog ji yra ne asmens savybė, su kuria būtų galima gimti, o trivietis santykis, kurį turi sudaryti mažiausiai trys subjektai: 1) subjektinės teisės turėtojas; 2) kiti asmenys, kuriems teisės turėtojas privalo vykdyti tam tikras pareigas ir jomis legali­zuoti savo teises visuomenėje; 3) valstybė kaip būtinas šio santykio garantas, kad teisės turėtojas naudosis subjektinėmis teisėmis nepa­žeisdamas kitų asmenų teisių, o šie netrukdys jam naudotis jomis.

Tai abipusio įsipareigojimo santykis (daugiavietis predikatas), kai žmonės, siekdami apsaugoti savo vertybes, pasižada neliesti vienas kito vertybių arba netrukdyti įgyti, plėtoti kokios nors vertybės, ja naudotis. Todėl subjektinė teisė visada yra ne asmens savybė, o abipusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikrų vertybių apsaugos santykis, galiausiai garantuojamas valstybės prievarta.

Bet jeigu subjektinė teisė yra ne asmens savybė, o žmonių abipusių paslaugų, įsipareigojimo santykis, garantuojamas valstybės prievarta, tai tokio santykio nerandama gatavu pavidalu gamtoje,

65 Lukšaitė I. Andrius Volanas XVI-XVII a. Lietuvos visuomenės per­tvarkos kryžkelėse // Volanas A. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1996. P. 39.

139

TEISĖS TEORIJA

TEISĖS, KAIP DAUGIAVIEČIO PREDIKATO, GEOMETRINĖ FORMULE

AB - asmenų A ir B abipusių paslaugų santykis, turintis teisių ir pareigų vienovės pavidalą.

C - valstybė kaip garantas, kad asmenys A ir B, naudodamiesi savo teisėmis, vykdys vienas kitam pareigas, legalizuojančias jų teises.

Santykiai CA ir CB - valstybės įsipareigojimas taikyti prievartą asmenims A ir B, jeigu šie nevykdys vienas kitam jų teises legalizuojančių pareigų.

biologinėje žmogaus prigimtyje; niekas negimsta jį turėdamas, nes santykiai ne atsinešami, o atsiranda visuomenėje tik dėl vertybių įsigijimo, apsaugos ar įgyvendinimo. Gimstant gaunamas tik išanks­tinis visuomenės suteiktas asmeniui leidimas-teisnumas būti šio santykio dalyviu - imtis pareigų ir jomis susikurti atitinkamas teises. Gamtinėje žmogaus prigimtyje yra tik kai kurių vertybių-gyvybė, sveikata, kurias turi saugoti teisė. Ji atsiranda kaip sutarti­nis žmonių santykis, kai žmonės susitaria gerbti vienas kito verty­bes: kiekvienas turi teisę į savo vertybę tik tiek, kiek pripažįsta, gerbia kito asmens vertybę. „Individas neturi jokių „prigimtinių" teisių, - rašė Sorbonos universiteto profesorius Emilis Fagė (Faguet, 1847-1916) veikale „Liberalizmas" („Le libéralisme", 1902),- visos jo teisės tėra konvencijos, susitarimo reikalas; šalia susitarimo ir be susitarimo nėra jokių teisių."66 Šis susitarimas kyla ne iš valdžios, o iš pačių žmonių lygiateisiškumo, mainų lygiavertiškumo. Valstybė tik įsipareigoja saugoti šią sutartį ir atitinkamai bausti kiekvieną asmenį - šios sutarties dalyvį, pažeidusį ją. Prigimtinis teisių pobūdis čia reiškia tik tai, kad jos nesuteikiamos laisva valstybės valia, o kyla iš individų tarpusavio santykių, atsirandančių dėl interesų įgyvendinimo.

Vadinasi, teisė sujungia gamtos pasaulį su kultūros (dvasios) pasauliu tuo požiūriu, kad teisės objektas egzistuoja ir gamtoje

66 Olszewski H. Historia doktryn politycznych i prawnych. Warszawa, 1986. P. 323.

140

BENDROJI DALIS

(šalia visuomenės), tuo tarpu to objekto (gyvybės, sveikatos, laisvės, orumo) apsauga (teisė) egzistuoja tik visuomenėje kaip abipusių Įsipareigojimų santykis.

Todėl šiuolaikinė pažiūra į prigimtinį žmogaus teisių pobūdį leidžia daryti bendrą išvadą, kad žmogus gimsta ne su subjekti-nėmis teisėmis, o tik su tam tikromis vertybėmis, kurioms įgyti, apsaugoti ar įgyvendinti ir suteikiamas asmeniui teisnumas -leidimas susisaistyti su kitais asmenimis lygiaverčių mainų santy­kiais kaip tų interesų įgyvendinimo pagrindu. Todėl galbūt tiksliau vartoti terminą ne prigimtinės žmogaus teisės, o nevalstybinės kilmės žmogaus teisės. Šiuo leidimu (teisnumu) prasideda ir baigiasi prigim­tinis teisės pobūdis. Kad virstų subjektine teise, teisnumas turi būti suvienytas su pareigų vykdymu. Pavyzdžiui, kad įgytų subjektinė nuosavybės teisę į tam tikrą turtą, asmuo pirmiau turi teisėtai jį susikurti teikdamas paslaugų kitiems asmenims, kurių grįžtamosios paslaugos remiantis lygiaverčiais mainais ir sukuria jo turtą. Parei­ga - tai ta gyvybinė jėga, kuri subjektinės teisės galimybę (teisnu-mą) paverčia tikrove - abipusės subjektų pagarbos santykiu. Teis­numas čia nereiškia nieko kita, tik visuomenės leidimą konkrečiam asmeniui teisėtai įgyti turtą, o tuo remiantis - ir subjektinė teisę į jį. Kadangi subjektinė teisė priklauso nuo pareigų vykdymo, o teisnumas, ypač bendrasis, nepriklauso, tai subjektinė teisė praran­dama, o teisnumas neprarandamas, nes jis - ne pati teisė, o tik leidimas ją įgyti, ja naudotis.

Bet šitoks požiūris į teisę gali sukelti tam tikrų teorinių sunkumų aiškinant vaiko, psichikos ligonių ir kitų neveiksnių asmenų teisių legalumą. Kaip vaiko teises galima pavadinti subjektinėmis teisėmis, kol jis nepajėgus prisiimti joms proporcingų pareigų? Kokią prasmę suteikiame teisės terminui sakydami vaiko teisės? Čia iš dalies galioja ir iš dalies negalioja mūsų pateikta teisės definicija. Galioja tuo atžvilgiu, kad kūdikio subjektinė teisė į gyvybę, sveikatą ir t. t. ateina ne iš jo paties, o iš visuomenės solidarumo, žmogaus gyvybės tęstinumo sąmonės, dėl kurios egzistuoja pati visuomenė. Iš jo paties ateina tik tokios teisės poreikis, kurį suponuoja apsaugos reikalingų vertybių (gyvybės, sveikatos) turėjimas. O negalioja tuo požiūriu, kad subjektinė teisė čia dėl suprantamų priežasčių nereikalauja iš tos teisės turėtojo vykdyti jai adekvačių pareigų. Bet tai nepaneigia jų tarpusavio sąveikos būtinybės. Ta sąveika tik laiko požiūriu nuke­liama į apibrėžtą ateitį - vaiko pilnametystę. Iki tol vaikas gauna iš

141

TEISĖS TEORIJA

visuomenės pagal neformalią visuomeninę sutartį subjektines teises kaip istoriškai būtiną tam tikrą teisinės globos „kreditą". Jas gauna todėl, kad be tokių teisių vaikas negali augti ir tobulėti dvasiškai. Pagal šią sutartį pareigą garantuoti vaikų teises laikinai perima tėvai, o jų netekus - visuomenė. Ir šitaip atsitinka todėl, kad vaikas dar yra objektyviai nepajėgus vykdyti tokių pareigų.

SUBJEKTINĖS TEISĖS, KAIP PROCESO, STADIJOS

Šioje stadijoje vaiko prigimtinė teisė tėra tam tikra visuomenės jam suteikta privilegija ir dėl to nėra tikroji teisė. Bet ši privilegija neturi neigiamos prasmės, nes ji nėra ta sąmoninga agresija, tas smurtinis neteisingumas, kurie būdingi privilegijoms, kai jos suteikiamos veiks­niems asmenims, galintiems ir privalantiems garantuoti savo teises atitinkamų pareigų vykdymu. Sulaukus pilnametystės, vaiko teisė-privilegija pereina į normalią (civilizuotą) teisę (teisių ir pareigų vienovę). Jo teisės santykinumas dabar jau darosi priklausomas ne nuo visuomenės geros valios, bet nuo jo paties sau ir artimui vykdomų pareigų. Nuo to momento sakome, kad asmuo tapo visateisiu (veiksniu) teisės subjektu, galinčiu reikalauti tiek pagarbos savo interesui, kiek jis gali iš tikrųjų gerbti analogišką artimo interesą. Tai socialiniu požiūriu visavertė asmenybė, kuriai ir galioja mūsų teisės definicija.

Tai rodo, kad kiekviena asmens subjektinė teisė taip pat yra procesas, judėjimas nuo teisės-privilegijos prie teisės-pareigos, o se­natvės ar kitokios negalės atveju - vėl prie teisės-privilegijos. Vadi­nasi, subjektinė teisė nėra duota asmeniui iš karto, gatavu pavidalu, ji iš esmės yra ne gaunama, o susikuriama ir tik kai kurios pradinės, būtinos asmens teisės yra visuomenės laikinai teikiamas asmeniui „kreditas", kad jis galėtų pasirengti tapti kultūros - savo teisių įgyvendinimo bei gausinimo subjektu. Tik kultūriniu aktyvumu ir iš jo išplaukiančiu gebėjimu naudotis savo teisėmis neagresyviu artimui būdu asmuo sukuria save kaip visavertį teisės subjektą. Tai reiškia, kad kultūra, kaip vartojamųjų verčių kūryba, ir subjektinė teisė, kaip leidimas ir gebėjimas dalyvauti toje kūryboje, naudotis jos rezultatais, yra iš

142

BENDROJI DALIS

vidaus neatskiriamai susiję dalykai, nes pačią kultūrą žmogus plėto-|.i kaip savo teisių įgyvendinimo, jų gausinimo priemonių sistemą. Kultūra yra humanizuojama teise, o teisė garantuojama kultūra.

Tad požiūris į teisę kaip į subjektinės teisės ir pareigos vienovę reiškia ontologinių tendencijų teisės sampratoje įveikimą, teisės su­grąžinimą į visuomenę ir kartu jos tapatybės atgavimą. Teisė pajėgia humanizuoti, socializuoti individų tarpusavio santykius, reikšti ir palaikyti bendrąjį interesą tik susiedama individus neatskiriama subjektinių teisių ir pareigų vienove (pusiausvyra).

5.4 PRAKTINĖ PRIGIMTINIO TEISIŲ POBŪDŽIO SUPOZICIJOS REIKŠMĖ

Pripažįstama tokia taisyklė: jeigu asmuo pareigų vykdymu susikuria kurią nors subjektinę teisę, tai ši negali būti iš jo atimama, kol jis vykdo ją legalizuojančias pareigas. Valstybė negali savavališkai atim­ti teisių, kurių nesuteikia, atvirkščiai - ji yra tik tam, kad saugotų jas nuo neteisėto kėsinimosi ir kartu visada siaurintų, kai jos negaran­tuojamos atitinkamų pareigų vykdymu. Todėl galioja principas: as­mens subjektinės teisės ne atimamos, o tik prarandamos.

Šitaip suprantant prigimtinį teisių pobūdį, atsiskleidžia šioje teorijoje slypintis demokratinis pradas: jis tampa pagrindu formuotis asmens pirmumo prieš valstybę prielaidai, įprasmina pačią valstybę kaip žmogaus teisių apsaugos organizaciją, o patį asmenį - kaip savo teisių didinimo ar mažinimo subjektą ir kartu sureikšmina jo kultūrinį aktyvumą (pareigų vykdymą) kuriant savo teisinį statusą visuomenėje.

6. INSTITUCINĖ TEISĖS SAMPRATA KAIP VALSTYBĖS

VALDŽIOS ĮTRAUKIMAS Į TEISĖS ESMĘ

Sujungę prigimtinę teisę su valstybės sankcija, pereiname prie insti­tucinės, arba pozityviosios, teisės sampratos - nuo vertybinio, normi­nio - prie institucinio teisės lygmens. Pozityvioji teisė - tai valstybės nustatyta ar sankcionuota teisė. Šiai sampratai būdinga tai, kad į teisės esmę būtino elemento teisėmis ji jau įtraukia ir valstybę, nes Įtraukia visuotinio privalomumo reikalavimą ir jo garantavimo prie­mones - abipusę individų naudą ir valstybės prievartą. Iš čia -

143

TEISĖS TEORIJA

valstybės kaip teisės kategorijos būtinybė. Valstybė, sakėme, įeina į teisės esmę kaip teisėkūros subjektas (prigimtinę teisę verčia pozity­viąja) ir kaip teisinių imperatyvų privalomumo garantas.

Prigimtinės teisės kompetencija šioje sampratoje apsiriboja huma­nistinių idėjų skelbimu (teisinėmis idėjomis). Ji parodo, kokias ver­tybes valstybė turi versti visuotinai privalomo elgesio taisykle ir kiek jos gali būti ribojamos.

Institucinė teisės samprata, iš vidaus suvienydama prigimtinę ir pozityviąją teisę, kartu parodo, kokio pobūdžio yra jų santykis. Tas santykis, viena vertus, yra genetinis - pozityvioji teisė išvedama iš prigimtinės, kita vertus, jis yra norminimo ir sankcionavimo santykis: pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia valstybės ginama elgesio taisykle. Prigimtinė teisė yra humanistinis pozityvio­sios teisės turinys, valstybės leidžiamų įstatymų teisinės vertės kriterijus, o pozityvioji teisė - prigimtinės teisės institucinė forma. Pozityvioji teisė plėtojasi kaip prigimtinės teisės skelbiamų vertybių konkretinimas, sankcija ir garantas. Valstybės leidžiami įstatymai tik tada yra teisiniai, kai neprieštarauja prigimtinei teisei.

7. TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS

Institucinę teisės sampratą toliau konkretina teisės ir valstybės santykis: kuriam iš šio santykio dalyvių teiktinas pirmumas - teisei ar valstybei? Tai nėra tik teorinis klausimas. Jo praktinė reikšmė priklauso nuo to, valstybė saistoma teisės kaip iš visuomenės kylančios tvarkos ar, atvirkščiai, - gali laisvai, savo nuožiūra kurti, kaitalioti tą tvarką.

R. Z. Lifšicas mano, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kam teikiamas pirmumas apibrėžiant pačią teisę - teisinėms idėjoms, teisės normoms ar teisiniams santykiams.

Pirma, jeigu remsimės normatyvistine (etatistine) teisės samprata, kur valstybės valia - vienintelis teisės šaltinis, o teisės norma -vienintelė teisės būtis, tai pirmumą, be abejo, reikės teikti valstybei. Valstybė tada nėra saistoma jokios kitos teisės, kaip tik savo sukurtosios. Tai nėra veiksmingas valstybės savavaliavimo teisėkūro-je varžymas, nes valstybė visada gali pakeisti sau nenaudingus įstatymus naudingais.

Antra, jeigu vadovausimės pilietine teisės samprata, pagal kurią teisės šaltinį sudaro bendrosios žmogaus vertybės (gyvybė, sveikata,

144

BENDROJI DALIS

laisvė, susikurtas turtas ir kitos), egzistuojančios anksčiau nei vals-tybė ir nepriklausomai nuo jos, dėl kurių patys žmonės sudaro tarpusavio sutartis ir normina jomis savo elgesį, tai turėsime pripa­žinti teisės (šių sutarčių) pirmumą prieš valstybę. Ir tas pirmumas čia reiškia tik tai, kad valstybė nustato teisės normas ne savavališ­kai, o atsižvelgdama į minėtas vertybes ir dėl jų sudarytas piliečių tarpusavio sutartis. Ji įtvirtina visuomenėje susiklosčiusias pažiūras į teisingumą. Valstybė, nustatydama teisės normas, riboja vieno asmens teisę tik tiek, kiek šito reikia kito asmens teisei apsaugoti. Kurdama teisę, valstybė yra saistoma šalia jos egzistuojančių verty­bių - pagrindinių žmogaus teisių. Visuomenė per valstybę ir jos padedama kuria teisę.

Trečia, pradiniu metodologiniu tašku laikant sociologinę teisės sampratą, kuri teisę kildina iš realiai susiklostančių socialinių santykių, teisė ir valstybė pasirodys esančios to paties lygmens, egzistuos jų vertybinė pusiausvyra, nes pripažįstama, kad teisę formuoja tiek valstybė (ji leidžia įstatymus), tiek faktiniai žmonių santykiai (korporatyvinė teisė). Kaip teisė nėra visais atvejais kuria­ma valstybės, taip ir valstybė ne visada saistoma teisės, nes taip pat ją kuria.

Kadangi šiuolaikinė demokratinių valstybių teisinė sistema orien­tuojasi į pilietinę teisės sampratą ir teisinę valstybę, tai teisės ir valstybės santykis sprendžiamas teisės naudai: „Ne valstybė išranda teisę ir ne teisei formuojančios medžiagos ji teikia, o valstybė auga iš teisės, per teisę ir bendrai su teise." (Adolfas Arndtas)67 Valstybė šiandien turi įsiprasminti kaip politinė teisės įgyvendinimo organi­zacija: visa jos veikla orientuojama į žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius.

Valstybei teisė reikalinga ne mažiau nei teisei valstybė. Teisės įtaka valstybei pasireiškia dvejopai: 1) valstybės vidaus organizaci­jai; ir 2) jos veiklai. Valstybės vidaus organizacija nustatoma re­miantis teise ir valstybės institucijos funkcionuoja neperžengdamos tos pačios teisės nustatytų ribų. Teisė garantuoja valstybės stabilumą ir jos veiklos veiksmingumą, kontroliuoja valstybės veiklos teisėtumą, jos sutikimą su Konstitucija ir visuotinai pripažįstamomis vertybė­mis. Piliečiai veikia valstybę, o valstybė - piliečius per teisę. Teisė

67 Buckenforde E. W. Staat, Gesellschaft, Freiheit. Suhrkamp, 1976. P. 92.

145

TEISĖS TEORIJA

legalizuoja valstybės prievartą piliečiui tik kaip teisingumo vykdymo priemonę.

Tai rodo, kad teisė ir valstybė yra dvi pradinės, fundamentinės žmogaus civilizuotumo, jo žmoniškumo sąlygos. Jos eina kartu ir yra organiškai susijusios, kaip elgesio taisyklė susijusi su ją įgyven­dinančių žmonių elgesiu. Tai, kad istorijoje būta periodų, kai teisė ir valstybė buvo susvetimėjusios, susipriešinusios, esmės nekeičia, nes šio santykio tobulumas negali būti duotas iš karto, gatavu pavidalu. Tai kokybė, kuriai būdingas tapsmas.

8. TEISĖS PRINCIPAI

8.1 TEISĖS PRINCIPŲ SĄVOKA IR JŲ RAIŠKOS FORMOS

Jeigu teisės esmę sudaro leidimų ir paliepimų vienovė, tai pereinant prie praktinio jos įgyvendinimo kyla poreikis konkretinti šią abstrak­ciją - išskaidyti ją į atskiras pagrindines idėjas, vertybines orienta­cijas, kuriomis teisės samprata galėtų prisitaikyti prie reguliuojamų santykių įvairovės, pasirinkti, kuria savo dalimi veikti (humanizuoti) konkretų socialinį santykį. Šias bendrojo pobūdžio idėjas, konkreti-nančias teisės sampratą, ir vadiname teisės principais (lot. princi-pium- pradžia, pagrindas, elementas). Jie nurodo, kokio pobūdžio turėtų būti kuriamos teisės normos, sprendžiama konkreti teisinė byla, kad kiekvienu teisinio reguliavimo atveju būtų įgyvendinami teisės sampratos formuluojami tikslai.

8.2 TEISĖS PRINCIPŲ RŪŠYS

Pagal formulavimo pobūdį teisės principai skirstomi į principus-idėjas ir principus-nortnas. Principai-idėjos - tai pagrindinės teisinės idėjos, kurios nėra įtvirtintos jokioje teisės normoje ar normų grupėje, o išplaukia iš pačios teisės sampratos, pavyzdžiui, „niekas negali būti teisėjas savo paties byloje". Tuo tarpu principai-normos - tai teisės principai, įtvirtinti vienoje arba keliose teisės normose. Pavyzdžiui: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmo­gus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių." Tai yra principas-norma, nes suformuluotas konkrečiame Konstitucijos straipsnyje (28 str.). Audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė) - tai teisės principas, įtvirtintas baudžiamojo ir civilinio procesų teisės normose,

146

BENDROJI DALIS

kurios suteikia ginčo šalims vienodą teisę teisme teikti ir vertinti įrodymus, ne tik teisę prokurorui kaltinti, bet ir teisę advokatui nurodyti aplinkybes, teisinančias teisiamąjį arba švelninančias jo kaltę ir atsakomybę.

Principas-norma iš pradžių formuojasi kaip teisinė idėja, vėliau ši paverčiama įstatymo norma; iš teisinės doktrinos ji perkeliama į galiojančios pozityviosios teisės normas, kad būtų sustiptintas jos įsakmumas ir privalomumas. Šiandien pripažinus ir teisės principų-idėjų įpareigojamąją galią, teisės principų-idėjų ir principų-normų skirtumas nustojo būti esminis.

Pagal apimtį teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę, skirstomi į keturias grupes.

8.2.1 TEISĖS PRINCIPAI, KONKRETINANTYS BENDRUOSIUS TEISIŲ IR PAREIGŲ

VIENOVĖS TIKSLUS, ŠALTINIUS IR {GYVENDINIMO SĄLYGAS

Literatūroje jie vadinami bendraisiais teisės principais, nes apima visą teisės sistemą, persmelkia kiekvieną teisės šaką ir nurodo, kaip turi būti formuluojamos tos šakos teisės normos ir organizuojamas jų vykdymas, kad visa ši veikla įgytų teisės prasmę.

R. Z. Lifšicas mano, kad teisės literatūroje tradiciškai nurodomi bendrieji teisės principai: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiš­kumas, yra ne vien teisiniai, bet ir ideologiniai principai68. Ir iš tiesų tai universalūs žmonių sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei. Jie yra ir teisės principai, nes gali būti išvedami iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės: ta vienovė yra ir demokratiška, ir humaniška, nes visus socialinio santykio dalyvius teisės atžvilgiu vienodai traktuoja.

Iš teisių ir pareigų vienovės (pusiausvyros) kyla ne tik demokra­tiškumas ir humanizmas, bet ir kiti jau grynai teisės principai: 1) įstatymui visi lygūs (Aristotelis): visi asmenys vienodai pavaldūs

teisių ir pareigų vienovei. Tai feodalinę žmonių nelygybę griau­nantis principas. Kai prancūzų buržuazijos atstovai parlamente pavadino aristokratus broliais, šie skundėsi Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV (1638-1715), kad jiems, aukštos kilmės luomui, tai didžiausias įžeidimas, nes buržua nesą jiems nei giminės, nei gentys.

68 Лившиц P. 3. Teopия пpaBa. P. 195.

147

TEISĖS TEORIJA

Šis principas yra išskirtinės svarbos, nes iš jo gali būti išvedama ir pati teisių ir pareigų vienovė, kuri galima tik tuo atveju, jeigu postuluojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės vienodai brangintinos.

2) Visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis neatskiriamą subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo.

3) Privilegijų (absoliučių teisių) neleistinumas (antrasis teisių santyki­numo aspektas).

4) Socialinio kompromiso, arba saiko, principas, derinantis priešingus interesus, suteikiantis šiai darnai teisių ir pareigų vienovės pavidalą.

5) Žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o visada - tikslas. Visi gimsta laisvi ir tuo požiūriu yra lygūs.

6) Įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per referendumą nustato ir įsako.

7) Pilietis, paklūstantis įstatymui, turi turėti galimybę priversti laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad kiti piliečiai laikytųsi įstatymų.

8) Teisėtumo principas. Jo tikslas - užtikrinti teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinimą. Tai reikalavimas, kad visi teisės subjektai (valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, pareigūnai, piliečiai) savo veikloje tiksliai ir besąlygiškai įgyvendintų teisės normų paliepimus. Todėl teisėtumas - tai veikiantis įstatymas, arba įgyvendinta teisinė tvarka (teisėtvarka).

Besąlygiško teisėtumo pavyzdys gali būti senovės Graikijos iš­minčiaus Sokrato elgesys. Nuteistas myriop, jis vienutėje laukė mirties nuosprendžio įvykdymo. Kai jo mokiniai surengė savo mokytojo pabėgimą, šis atsisakė paslaugos, teigdamas: „Kas gi bus, jei žmonės ims negerbti teismo nuosprendžių." Babilonijos valdovo Hamurapio kodekse būtinybė laikytis teisėtumo grin­džiama taip: „Kas tuos įstatymus peržengs, sukels šalyje suirutę ir bus prakeiktas. Duotoji teisė negali būti peržengiama dar ir dėl to, kad ji priklauso ne tik valdovui, bet ir gyventojams, kad ji yra nekeičiama tvarka, kur kiekvienas nuskriaustasis ras savo teisę."69

69 Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius, 1995. P. 52.

148

BENDROJI DALIS

Tačiau teisėtumas demokratinėje visuomenėje, kaip sakyta, reiš­kia ne tik veiką, atitinkančią įstatymų reikalavimus, bet ir veiką, kuri nėra priešinga kito asmens teisei.

Teisėtumo principui būdingi tokie požymiai:

a) Teisėtumo bendrumas. Jis reiškia, kad teisiniai paliepimai (įstatymai) turi būti vieno­dai suprantami, vykdomi ir taikomi visoje šalies teritorijoje. Tas pats įstatymas negali būti skirtingai taikomas skirtingose vietovėse: jis visur turi būti vienas ir tas pats.

b) Visuotinis įstatymo taikymo privalomumas. Tai reiškia, kad jis taikomas visiems teisės subjektams, taip pat aukščiausios valdžios institucijoms ir pareigūnams (leges sunt ligent latorem - įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją).

c) Įstatymo viršenybė prieš kitus teisės aktus.

Visi teisės aktai turi paklusti įstatymams, iš kurių aukščiausią juridinę galią turi konstitucija: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai." (7 str.)

Teisėtumas svarbus ir todėl, kad jis yra teisinės demokratijos pagrindas. Antikos mąstytojas Eschilas teigė, kad „valstybės esti demokratiškos tik kol jose laikomasi įstatymų. O jei valstybes valdo valdovai savo nuožiūra - tai jos yra tironijos. Demokra­tijos stiprumas - tai pirmiausiai teisėtumo tvirtumas. Bet ne tik teisėtumas stiprina demokratiją, bet demokratijos raida irgi grįž­tamuoju ryšiu stiprina teisėtumą, pavyzdžiui, plėtojimas nepri­klausomos spaudos, padedančios kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų, ypač valdžios srityse; ji iškelia viešumon teisės pažei­dimus, o valstybės institucijos yra įpareigojamos į tai operatyviai reaguoti. Spaudos laisvės ribojimas mažintų galimybių stiprinti teisėtumą, nes ribotų visuomenės galimybes kontroliuoti valsty­bės institucijas ir piliečių elgesį.

9) Įstatymas atgal negalioja (Lex retro non agit).

Plačiau apie jį - kitame skyriuje. 10) Niekas negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu,

arba: „Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės." (Kons­titucijos 7 str. 3 d.) Jis remiasi supozicija: jeigu įstatymas pa­skelbtas, tai piliečiai privalo su juo susipažinti ir pagal jį elgtis.

149

TEISĖS TEORIJA

11) Niekas negali ginčyti padarinių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai (Nemo contra factum proprium venire potest). Tai įpareigojimas vykdyti pareigas, kurių būtinybę sukūrė nau­dojimasis savo teisėmis.

12) Iš neteisės neatsiranda teisė (Ex injura non oritur jus). Šis principas gali būti formuluojamas ir kitaip: niekas negali pelnytis iš neteisėtų savo veiksmų. Tai reiškia, kad ta teisė, kuria asmuo naudojasi nevykdydamas pareigų, nėra teisė.

13) Neleistinumas piktnaudžiauti teise. Piktnaudžiauti teise - tai naudotis teise ne pagal jos paskirtį. Pavyzdžiui, bus piktnaudžiaujama pirmumo teise pereiti pėsčiųjų perėją, jei asmuo perėjos viduryje sustos užsidegti cigaretę ar pasikalbėti su draugu. Piktnaudžiavimas teise gali būti ir asmens naudojimasis teise pateikti teisminėje byloje papildomų įrodymų, jei šitaip siekiama ne nustatyti tiesą byloje, o vilkinti procesą.

14) „Kas neįmanoma, negali būti nustatoma kaip pareiga." („Digestai") Tai draudimas nustatyti pareigas, kurių normos adresatas esamu momentu nepajėgus įvykdyti.

Tai daugmaž pagrindiniai bendrieji teisės principai. Jie kokybiš­kai nieko naujo neprideda teisių ir pareigų vienovei, tik skirtingai ją konkretina, išskleidžia, daro konkrečių situacijų atžvilgiu geriau suvokiamą, pritaikomą.

Kai kas gali paklausti, kodėl tarp šių principų, kuriuos pavadi­nome pagrindiniais, nėra teisingumo principo, kuris tradiciškai visuo­se vadovėliuose nurodomas tarp pagrindinių. O jo nėra todėl, kad teisingumas nėra demokratinės teisės principas, nes jis apimties ir esmės atžvilgiu visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir yra tik jos sinonimas. O jeigu kuri teisinė idėja sutampa su pačia teisės esme, tai ji - ne principas, o tik kitoks tos pačios esmės įvardijimas. Teisingumą laikant teisės principu, tektų klausti, o kas dar, be teisingumo, yra, kad būtų išreikšta visa tos vienovės apimtis? Ši vienovė visada teisinga, o teisinga tai, kas negali turėti kitokio pavidalo, kaip teisių ir pareigų pusiausvyros. Teisingumas tėra praktiškai funkcionuojanti teisių ir pareigų vienovė. Iš teisingumo kyla teisių ir pareigų vienovė, o iš šios vienovės - teisingumas.

Bendruosius teisės principus sukonkretina, papildo tarpšakiniai, šakiniai ir teisės institutų principai. Per santykį su teisių ir pareigų vienove jie įgyja kitokius pavadinimus.

150

BENDROJI DALIS

8.2.2 TEISĖS PRINCIPAI, KONKRETINANTYS TEISIŲ IR PAREIGŲ

VIENOVĘ KELIŲ TEISĖS ŠAKŲ LYGMENIU

Tai principai, būdingi kelioms teisės šakoms. Pavyzdžiui, teisės principas teisingumą vykdo tik teismas galioja baudžiamojo proceso, civilinio proceso, administracinio proceso normoms. Jis teigia, kad valstybėje niekas, išskyrus teismą, negali vykdyti teisingumo (spręsti civilinių, administracinių, baudžiamųjų bylų). Principas pacta conven-ta servavimus est, arba pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), yra bendras civilinei ir tarptautinei teisei.

Tarpšakiniams principams priklauso grupė principų, kuriais nu­statoma tiesa teisminiuose ginčuose ir garantuojamas teisminio nag­rinėjimo objektyvumas tiek civilinėse, tiek administracinėse, tiek baudžiamosiose bylose:

1) Niekas negali būti teisėjas savo paties byloje (Nemo est iudex in sua causa) - Justiniano kodeksas (VI a.).

2) Tebūnie išklausyta ir antroji pusė (Audiatur et altera pars).

3) įrodinėjimo našta (pareiga): įrodinėti privalo tas, kuris teigia, o ne kuris neigia (Onus probandi) - „Digestai".

4) Įrodinėjimo išsamumo principas: vienas liudytojas - ne liudytojas (Tęstis unus - tęstis nulius). Šis principas nėra universalus. Tam tikrais atvejais ir vienas liudytojas gali būti liudytojas. Konkrečioje byloje teisėjas spren­džia, ar vieno liudytojo parodymai gali būti pakankami konkre­taus asmens kaltei įrodyti, objektyviajai tiesai nustatyti.

5) Neigiami teiginiai neįrodo.

6) Abejonės dėl kaltės aiškinamos silpnesnės šalies naudai (Dubia judicis de malitia alterius Semper sunt in meliorem partem interpretanda). Šio principo formuluotė priskiriama Tomui Akviniečiui (XIII a.).

7) Apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius (Fraus omnia corruptio), nes paneigia teisių ir pareigų vienovę ir todėl negali sukurti legalių teisinių padarinių.

Šie principai turi didelę reikšmę taikant įstatymus ir ypač plėto­jant precedentų teisę.

151

TEISĖS TEORIJA

Daug šių teisės principų randame VI a. sudarytame Romos civilinės teisės ir Romos teisės klasikų darbų ištraukų rinkinyje „Digestai"70.

8.2.3 TEISĖS PRINCIPAI, KONKRETINANTYS TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĘ TEISĖS ŠAKOS LYGMENIU

Tai principai, kurie konkretina teisių ir pareigų vienovę kurios nors vienos teisės šakos (baudžiamosios, civilinės, darbo, šeimos ar kitos) sąvokomis. Pavyzdžiui, civilinės, administracinės ar baudžiamosios teisės principai:

1) Padarytą žalą būtina atlyginti.

2) „Civilinė teisė rašoma budriems: kas nesinaudoja savo teise, tas pats kaltas dėl atsiradusios žalos." („Digestai")

3) „Kas sumokėjo vėliau, sumokėjo mažiau." („Digestai")

4) „Pats sumanymas pavogti nieko nedaro vagimi." („Digestai")

5) Individualios atsakomybės principas: niekas neturi kentėti už kitą, tik pats už save. „Kiekvienas atsako už savo poelgio padarinius ir niekas negali paveldėti svetimo nusikaltimo." („Digestai")

(Lietuvos Statutas (1529), I, 7 art.; II Lietuvos Statutas (1566), I, 14 art.; III Lietuvos Statutas (1588), I, 18 art.)

6) „Nėra nusikaltimo, nenurodyto įstatyme." (po Justiniano).

7) „Niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip, kaip įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka."

(Lietuvos Respublikos ATPK 7 str. 1 d.)

8) „Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą." (Lietuvos Respublikos BK 2 str. 6 d.)

9) Nekaltumo prezumpcija kaip baudžiamosios atsakomybės principas. Pradinė jo formuluotė: „Jei nebus įrodyta priešingai, kiekvienas laikomas garbingu." (po Justiniano)

Pavyzdžiui, nekaltumo prezumpcija formuluojama Visuotinėje žmo­gaus teisių deklaracijoje: „Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo

Юстиниан. Дигесты. Mocквa, 1984. P. 106, 361, 365.

152

BENDROJI DALIS

padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas bus nustatytas įstatymo tvarka viešo teisminio nagrinėjimo metu [...]" (11 str. 1 d.) Panašiai sakoma ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daly­je.: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nusta­tyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu." Dėl griežtos formuluotės abi šios nuostatos iš vidaus prieštaringos: asmuo laiko­mas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu" arba „viešo teisminio nagrinėjimo metu", ir kartu leidžiama asmenį kalinti skiriant kardomąją priemonę - suėmimą, t. y. jis laikomas kaltu be teismo nuosprendžio ir be „viešo teisminio nagrinėjimo". O jei kaltu nelaikomas, tai jo negalima kalinti iki teismo. Suėmimas visada yra sunki baudžiamoji sankcija, tačiau pagal šitaip supran­tamą nekaltumo prezumpciją ji, pasirodo, gali būti taikoma ir oficialiai nekaltu laikomam asmeniui.

1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nekaltumo prezumpcija formuluojama atsargiau ir dėl to tiksliau: „Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laiko­mas nekaltas, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą." (6 str. 2 d.) „Pagal įstatymą" yra bendresnė ir dėl to atsargesnė formulė nei „įsiteisėju­siu teismo nuosprendžiu" arba „viešo teisminio nagrinėjimo metu". „Pagal įstatymą" asmuo gali būti laikomas „minimaliai" kaltu, kad atsirastų teisinis pagrindas jam skirti kardomąją priemonę - suėmi­mą. Be to, Konvencijoje išvengiama prieštaravimo- 5 straipsnyje nurodomi asmens suėmimo pagrindai tiesiogiai nesiejant su asmens kalte.

Nekaltumo prezumpcija susijusi su asmens teise į gynybą. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31 d., Nr. 1-480) nustato, kad visi Lietuvos piliečiai „turi teisę į teisminę gynybą [...] nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų netei­sėtų veiksmų ar neveikimo" (4 str. 1 d.). Ir tai formuluoja autentišką teisės į gynybą prasmę. Tuo tarpu nekaltumo prezumpcija, suformu­luota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, išplečia teisės į gynybą prasmę ir ją supranta kaip asmens teisę gintis nuo bet kokio kaltinimo, prezumuojama, kad kiekvienas kaltinimo pareiš­kimas įtariamam asmeniui gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Mano­ma, kad tik įsiteisėjusiu nuosprendžiu galima atskirti teisėtą kaltini­mą nuo neteisėto.

153

TEISĖS TEORIJA

8.2.4 TEISĖS PRINCIPAI, KONKRETINANTYS (ĮGYVENDINANTYS) TEISIŲ IR PAREIGŲ

VIENOVĘ TEISĖS INSTITUTŲ LYGMENIU

Jie būdingi grupei teisės normų, sudarančių dalį kurios nors teisės šakos, pavyzdžiui: nuosavybė neliečiama (civilinės teisės nuosavybės instituto principas), arba: kiekvienas turi teisę rinkti savo valdžią ir pats būti valdžion renkamas (konstitucinės teisės rinkimų instituto principas).

Visi čia aptarti teisės principai (bendrieji, tarpšakiniai, šakiniai ir teisės institutų), kaip sakyta, išvesti iš teisių ir pareigų vienovės, yra tos vienovės įvairaus abstraktumo ir įvairaus įgyvendinimo indivi­dualizuoti pavidalai. Būdami įvairūs tos vienovės reiškimosi aspek­tai, jie tarpusavyje susiję, papildo vienas kitą, egzistuoja konkrečios sistemos pavidalu. Jų tikslas - visokeriopai išreikšti, individualizuoti teisių ir pareigų vienovę, daryti ją vaizdesnę, geriau aprėpiamą, lengviau pritaikomą įvairiems gyvenimo atvejams norminti.

Teisės principų atskleidimas ir suformulavimas rodo teisės sam­pratos stabilumą, jos pažinumo gilumą, esmės susiejimą su indivi­dualizuota jos raiška.

PRAKTINĖ TEISĖS PRINCIPŲ REIKŠMĖ

Ji tiesiogiai priklauso nuo teisės sampratos. Teisinio normatyvizmo požiūriu teisės principai nepriklauso teisės sąvokai, nes teise laiko­mos tik teisės aktuose suformuluotos normos. O nebūdami teisė, jie nieko neįpareigoja ir teismams neleidžiama jais remtis sprendžiant bylas. Tuo tarpu nepozityvistinė teisės samprata, sugrąžindama teisės principus į teisės sąvoką, suteikia jiems praktinę reguliavimo reikšmę - leidžia jais remtis užpildant teisinio reguliavimo spragas, taip pat aiškinant konkrečias teisės normas jų tarpusavio atitikimo požiūriu. Remdamiesi teisės principais, teismai kuria precedentų teisę.

KAI KURIOS TEISĖS PRINCIPŲ TAIKYMO TAISYKLĖS

„Konfliktų" gali kilti tarp pačių teisės principų ir tarp principo ir konkrečios teisės normos. Tie konfliktai spręstini pagal tokias taisykles:

154

BENDROJI DALIS

1. Teisės principų prieštaravimo (kolizijos) atveju pirmumas teik­tinas bendresniam principui. Pavyzdžiui, jei teisės principas laisvai rinkti ir skleisti informaciją prieštarauja asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principui, pirmumas teiktinas pastarajam kaip ben­dresniam ir pagal vertybių hierarchiją viršesniam principui, nes asmens teisė rinkti ir skleisti informaciją yra mažesnė vertybė nei asmens teisė į orumą, į privatų gyvenimą, su kuriuo susijusi asmens socialinė vertė, be to, šią išvadą pagrindžia ir kitas konstitucinis principas, įpareigojantis naudotis teisėmis nevaržant kito asmens teisių.

Beje, šią situaciją reikia patikslinti tuo aspektu, kad teisės prin­cipai negali tarpusavyje prieštarauti dėl vienos paprastos priežas­ties: jie neturi savarankiškos būties, o tik skirtingai išreiškia tą pačią jiems bendrą teisę - leidimų ir paliepimų pusiausvyrą. Ši pusiausvy­ra, pripažindama visus asmenis lygiateisiais teisės subjektais ir dėl to „įsipareigodama" šį vienodos pagarbos pripažinimą įgyvendinti skirtingų asmenų interesų derinimu, atitinkamai nustato kiekvieno teisės principo galiojimo, arba santykinumo, ribas: tokios ribos yra ne kas kita, kaip kito teisės principo buvimas. Pavyzdžiui, minėtas teisės principas laisvai rinkti ir skleisti informaciją praktikoje gali susidurti su pagarbos asmens orumui principu, jei pirmasis bus suprantamas tiesmukiškai ir nebus ribojamas, tramdomas pareigos gerbti kito asmens orumą. Todėl galimas tarpusavio prieštaravimas ne teisės principų, o tik netinkamo naudojimosi jais, kai taikant vieną teisės principą siekiama užgožti, susiaurinti teisės principą, ginantį kitų asmenų teises. Teisių ir pareigų vienovė, darydama visas teises santykines, kartu daro santykinį (ribotos galiojimo apimties) ir kiekvieną teisės principą.

2. Esant teisės principo ir teisės normos prieštaravimui taikomas teisės principas, nes galioja bendroji nuostata: konkreti norma neturi prieštarauti teisės principui, nes šis fundamentaliau ir bendriau išreiškia teisės esmę. Teisės normos paskirtis - sukonkretinti teisės principą konkrečiai reguliuojamų santykių sričiai, o ne jį paneigti, suspenduoti.

3. Teisės principo ir imperatyvios teisės normos konkurencijos atveju taikoma pozityviosios teisės norma. Pavyzdžiui, teisės princi­pas „kiekvienas pareigūnas atsakingas už savo priimto teisės akto teisėtumą" konkuruoja su Konstitucijos 85 straipsnio norma, nusta-

155

TEISĖS TEORIJA

tančia, kad Prezidento dekretai, suteikiantys asmeniui Lietuvos Res­publikos pilietybę, kontrasignuojami (pasirašomi) Ministro pirminin­ko arba atitinkamo ministro ir kad atsakomybė už tokį dekretą tenka jį kontrasignavusiam pareigūnui. Ar ši norma, atleidžianti Preziden­tą nuo atsakomybės už neteisėtai priimtą šios rūšies dekretą, prieš­tarauja minėtam teisės principui? Konstitucinio Teismo pripažinimas Prezidento R. Pakso atsakingu už priėmimą dekreto, kuriuo J. Bori­sovui, pasak to paties Konstitucinio Teismo sprendimo, nepagrįstai suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, leidžia, manyti, kad šiuo atveju Konstitucinis Teismas pripažino, jog Konstitucijos 85 straips­nio norma prieštarauja minėtam teisės principui ir todėl taikytinas teisės principas.

Tačiau šios situacijos teisinė logika yra tokia, kad čia egzistuoja teisės principo ir teisės normos ne prieštaravimas, o tik konkuren­cija. Konstitucijos 85 straipsnio norma ne paneigia atsakomybę už neteisėtai priimtą teisės aktą, o tik perkelia ją to dekreto kontrasig-natoriui, vadinasi, tik pakoreguoja, patikslina atsakomybės subjektą, kitaip sakant, sprendžia ne esmės (čia lieka galioti teisės principas), o tik operatyvinio reguliavimo klausimą, kuris priklauso specialio­sios normos kompetencijai. Teisės principui nesvarbu, kas atsako už neteisėtą aktą, jam svarbu, kad būtų atsakomybės subjektas. Ši norma prieštarautų minėtam teisės principui tik jei apskritai atleistų dekretą priėmusius asmenis nuo atsakomybės.

Teisės principais remiamasi:

1) kai nėra įstatymo normos, reguliuojančios konkretų santykį, 2) kai neaiškus konkrečios teisės normos teisinis turinys ir aiški­

nant reikia jį atskleisti, 3) kai konkuruoja kelios teisės normos, 4) kai siekiama pasitikrinti, ar kuriami įstatymai neprieštarauja

teisei (teisinio įstatymo problema).

9. TEISĖS IDĖJOS RAIDA: TEISĖS SAMPRATA - TEMPORIS FILIA

(LAIKO DUKRA)

Turint galvoje teisės ryšio su žmonių interesais istoriją, negalima suformuluoti visiems laikams bendros teisės sampratos, nebent tik labai abstrakčią: teisė - tai visuotinai privalomo elgesio taisyklė, garan-

156

BENDROJI DALIS

luotą valstybės prievarta. Bet nedaug naudos iš tokios apibrėžties, nes JI mažai informatyvi. Konkretus teisės turinys priklauso nuo epo­chos, kurioje formuluojama ta teisė ir ja naudojamasi. Dėl skirtingų tikslų, į kuriuos buvo orientuojama teisė, galime skirti dvi jos raidos stadijas, kur matome iš esmės skirtingas teisės apibrėžtis.

9.1 IKIKAPITALISTINĖS, ARBA NEIŠPLĖTOTOS, TEISĖS STADIJA

Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, nes buvo pradinė visuomenės narių lygybė, pagrįsta kolektyviniu darbu ir kolektyviniu vartojimu. Vartojimo apimtis ir kokybė griežtai nepriklausė nuo diferenciacijos pareigų, kurių vykdymu buvo kuria­mi vartojimo reikmenys. Teisių ir pareigų vienovė ėmė formuotis prasidėjus darbo specializacijai ir individualiems gamintojų mai­nams bei kilus būtinybei tuos mainus grįsti lygiavertiškumu darbo, įdėto į mainų objektus. Iš čia - privatinės teisės pradžia. Jai priešinga tendencija formavosi ėmus tvarkyti viešąjį visuomenės gyvenimą - pagrindinių socialinių grupių (klasių) santykius ne teise, o jėgos persvara. Jėga ėmė daugeliu atvejų savavališkai nusta­tinėti visuomenės nariams teisių ir pareigų santykį. Ekonomiškai ar politiškai stiprieji savo pareigas ėmė perkelti pavergtiesiems. Todėl pirmieji liko be pareigų, antrieji - be teisių. O galiausiai abi santykio šalys buvo vienodai nužmogintos, nes nepavaldžios žmoniškumą išreiškiančiai teisių ir pareigų vienovei.

Nuo tos akimirkos viešąjį visuomenės gyvenimą ėmė tvarkyti ne teisė, o įstatymas, dažnai savavaliaujantis teisės atžvilgiu. Bet kurią stipriojo savivalę, įformintą įstatymu, imta vadinti „teise". Šitaip įvyko teisės ir įstatymo išsiskyrimas, dėl kurio ir formavosi etatistinė teisės samprata, vieninteliu teisės šaltiniu paskelbusi valstybės (stip­riojo) valią. Teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, buvo ilgam užmiršta. Ji susiaurinta iki „teisės principo", taikomo tik civilinėje, arba, kitaip sakant, privatinėje teisėje. Todėl to laikotarpio visuomenėje kartu funkcionavo dvi teisės sampratos: viena iš jų teisę suprato kaip stipriojo valią, paverstą visuotinai privalomo elgesio taisykle, kita - kaip priešingų interesų derinimą kompromisu, prezu-muojant santykio dalyvių lygiateisiškumą.

Pirmajai atstovavo viešoji teisė, antrajai - privatinė teisė (civilinė teisė, arba „miesto teisė" - jus civile). Privatinė teisė rėmėsi šalių

157

TEISĖS TEORIJA

lygiateisiškumu, mainų lygiavertiškumu bei teisių ir pareigų pusiau­svyra, nes reguliavo turtinius laisvų piliečių santykius (Atėnų, Romos miestų demokratija). Tuo tarpu socialinių grupių, taip pat piliečių ir valstybės santykius reguliavo viešoji teisė, kuri rėmėsi etatistine teisės samprata, jėgos primatu ir santykio dalyvių nelygia-teisiškumu. Visiems privalomo elgesio taisykle galėjo virsti interesas tik tos socialinės grupės, kuri turėjo jėgos (fizinės, karinės, ekonomi­nės ar politinės) persvarą. Priešingų grupių interesai šiuo atveju ne derinami, o vienas kito slopinami. Čia reikalauta suderinti konkre­taus asmens teises ne su pareigomis (artimo interesu), o su turimos jėgos mastu - kur nėra jėgos, ten turi būti mažai teisių ir daug pareigų, tiksliau - prievolių. Teisės ir pareigos visuomenės nariams paskirstomos pagal jų turimos jėgos mastą, visa tai sankcionuojant, įtvirtinant įstatyme.

Šitaip suprantama viešoji teisė visur rėmėsi ir turėjo remtis teisės ir įstatymo tapatinimu. Bet kuri elgesio taisyklė, įgijusi įstatymo formą, laikyta teise. Todėl vienų teisės virto privilegijomis, o kitų pareigos - prievolėmis. Tokia „teisė" įtvirtino vienų viešpatavimą, kitų - pavergimą.

Kadangi viešoji teisė reguliavo daugiau santykių ir svarbesnius, tai jos propaguojama teisės samprata ir buvo vyraujanti.

Civilinė (pilietinė) teisė liko vienintelė autentiškos teisės oazė, kurios nebuvo pasiekęs šis susipriešinimas ir iš kurios prasidėjo šiuolaikinis autentiškos teisės prisikėlimas, visuotinis jos sugrįžimas į žmonių santykius, humanizuojant juos teisių ir pareigų vienove.

Totalitariniai režimai, propaguojantys jėgos primatą, buvo ir tebėra suinteresuoti apibrėžti teisę ne kaip teisių ir pareigų vienovę, o tik kaip „privalomo elgesio taisyklę", kad nereikėtų konkretinti tos taisyklės turinio - nereikėtų parodyti, koks yra joje nustatomų teisių ir pareigų tarpusavio santykis, nebūtų demaskuojama valdžios savi­valė kuriant teisę. Todėl teisinės abstrakcijos čia labiau gerbiamos negu konkretūs, turiningi dalykai. Čia svarbiau pabrėžti pačią elgesio taisyklę, o ne jos santykį su abipuse teisinio santykio dalyvių nauda.

158

BENDROJI DALIS

9.2 KAPITALISTINĖS TEISĖS EPOCHA

Modernios teisės sampratos ištakos slypėjo vergvaldinės ir feodali­nės epochų civilinės teisės vertybiniuose, metodologiniuose pagrin­duose - visų santykio dalyvių lygiateisiškumo ir laisvos valios pripažinime. Visuomenė kaip tik ir demokratėjo civilinės, arba miesto, teisės principus nuosekliai verčiant visos teisės principais. Ir tai buvo išplėstinės teisinės demokratijos pradžia, privačiosios tei­sės „puolimas" prieš viešosios teisės pastangas monopolizuoti teisės sampratą, priskirti jai viešosios teisės principus. Viešoji teisė buvo garantuota vien valstybės prievarta, o civilinė (privačioji) teisė - ir pačių santykio dalyvių abipuse nauda. Ir tik kai naudos veiksnio nepakako teisinių imperatyvų vykdymui garantuoti, sakėme, įsikiš­davo valstybės prievarta. Bet ji šitai darė siekdama ne pavergti asmenį, o padėti jam išlikti socialinės santarvės subjektu, santarvės, kuri pasiekiama tik garantuojant savo teises atitinkamų pareigų vykdymu artimo naudai. Tokia santarvė yra tikrasis visuomeninio santykio dalyvių laisvės garantas.

Civilinės teisės tradicijos požiūriu teisės skirstymas į viešąją ir privatinę šiandien jau nebetenka principinės reikšmės, nes tiek santykiams tarp piliečių, tiek santykiams tarp socialinių grupių (klasių) ar piliečio santykiams su valstybe, jos institucijomis galioja ta pati subjektinių teisių ir pareigų vienovė.

Yra autorių (P. Leonas), kurie laikosi kitokios teisės istorinės tipologijos; jie skiria keturis pozityviosios teisės istorinės raidos etapus: 1) stipriojo teisė; 2) kumščio teisė (Faustrecht); 3) valdžios teisė; ir 4) pilietinės visuomenės teisė. Pirmieji trys etapai laikomi neišplėtotos teisės pavyzdžiais (rėmėsi jėgos primatu). Visi jie priskirtini prie mūsų nurodytos ikikapitalistinės teisės, o ketvirtasis teisės etapas ženklina teisės iškilimą virš valdžios autoriteto (buržuazinė teisė) ir būdingas teisinės valstybės teisei.

159

IV SKYRIUS

T E I S Ė S

P A S K I R T I S

S O C I A L I N Ė

I R F U N K C I J O S

Jeigu žmogus nelaiko savęs teisės tarnu, galų gale jis tampa jos valdovu.

C. H. Kochas

Inde datae legeo, ne fortior omnia posset.*

1. TEISĖS SOCIALINĖ PASKIRTIS IR RAIDA

Teisės samprata apima ne tik teisės šaltinius, struktūrą, principus, bet ir jos socialinę paskirtį bei funkcijas, kuriomis teisė tiesiogiai įsiprasmina visuomenėje kaip socialinio elgesio reguliatorius.

Teisės socialinė paskirtis - tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja.

Jau sakėme, kad teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravimo ir todėl skirta jam valdyti atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį. Tiesioginė jos priedermė - organizuotai, vienodo veiks­mingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą. Ubi ius, ibi remedium (kur teisė, ten ir apsauga).

Istorijoje ši teisės paskirtis buvo nusakoma įvairiai: Hamurapio kodeksas (XVIII a. pr. Kr.): „Teisės normų tikslas-

užtikrinti, kad galingasis neskriaustų silpnojo, kad atsirastų tvirtas pagrin­das vykdyti teisingumą ir spręsti ginčus."71

Aristotelis: „įstatymų tikslas yra bendra gerovė arba visų piliečių, arba tik kilmingųjų, arba tik tų, kurie pasižymi dorybėmis arba kuo nors kitu."71

* įstatymas sukurtas tam, kad galingasis netaptų visagalis. 71 Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius, 1995. P. 52. 72 Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1990. P. 146.

161

TEISĖS TEORIJA

Leonas Sapiega (1588 m.): „Teisynas yra sudarytas tam, kad galin­gas ir turtingas nesavivaliautų, kad kiekvienas akiplėša būtų pažabotas, kad jis, bijodamas teisės, nuo bet kokios savivalės susilaikytų, kad negalėtų niekinti ir engti mažesnio ir silpnesnio."73

R. Paundas: „Teisės tikslas - reguliuoti individų tarpusavio kovą švelninant ją socialiniu kompromisu. Teisės priedermė yra pažaboti agre­syvų žmogaus instinktą, kuris veikia kartu su socialiniu instinktu. Esant šiai visų karo su visais padėčiai teisė nustato socialinį kompromisą kaip tam tikrą teisinę tvarką."74

R. Jėringas: „Teisės tikslas - taika, o priemonė - kova."

P. Leonas: „Teisės tikslas - apsaugoti asmens laisves ir suderinti priešingus interesus."

Nė vieno iš čia paminėtų teisės tikslo apibrėžimų negalime laikyti universaliu; jis netinka visų epochų teisės paskirčiai nusaky­ti, nes ką tik minėta teisės socialinė paskirtis atsirado ne iš karto. Ji - istorinis reiškinys ir todėl keičiasi priklausomai nuo teisės sampratos pokyčių ir ją lemiančios socialinės, ekonominės žmonių būties permainų: besikeičiančios visuomenės socialinės struktūros ir socialinių jėgų santykio. Jeigu remsimės teisiniu etatizmu, tai teisės socialinė paskirtis - įtvirtinti ekonomiškai ir politiškai vyraujančios žmonių grupės (klasės) valią, o jeigu vadovausimės pilietine teisės samprata, tai teisės paskirtis - apsaugoti pagrindines visų visuome­nės narių teises ir laisves vienodai veiksmingomis priemonėmis, garantuoti visuomeninės tvarkos stabilumą.

Atitinkamai teisės socialinė paskirtis istoriškai perėjo dvi pagrin­dines raidos stadijas: klasinę ir bendranacionalinę (demokratinę). Pirmosios stadijos teisė buvo kuriama siekiant užtikrinti (saugoti) ne visos visuomenės, o tik politiškai ir ekonomiškai vyraujančių socia­linių grupių interesus, atitinkamai slopinant kitas socialines grupes. Tokios paskirties teisė - tai privilegijų ir prievolių priešpriešos teisė. Čia teisė sutapatinta su įstatymu.

Antrajai stadijai (ji pradėjo aiškiau formuotis Europoje po Antrojo pasaulinio karo) būdinga tai, kad teisė jau turi organizuotu būdu saugoti ne vienos, o visų socialinių grupių teises, lemti jų įgyven-

73 Lappo J. 1588 metų Lietuvos Statutas. T. 2. Kaunas, 1938. P. 9-120. 74 Pound R. Social Control Through Law. New York, 1944. P. 66-67.

162

BENDROJI DALIS

163

dinimą, derinti priešingus interesus ir šitaip palaikyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Čia teisė - jau daugiau negu įstatymas, todėl remiamasi ne įstatymo, o teisės viršenybe.

Tokios orientacijos teisė siekia socializuoti žmonių santykius, grįsti juos ne jėga, o abipuse nauda, lygiateisiškumu, bendradarbia­vimu. Čia siekiama, kad kiekvienas galėtų dalyvauti lygiaverčiuose mainuose, laisvai plėtoti savo asmenybę, tikėtis savo teisių saugos ir tais atvejais, kai pats dėl objektyvių priežasčių nebepajėgia pareigų vykdymu užsitikrinti jos bent minimaliu lygiu.

Ši teisės socialinės paskirties raida - tai teisės pažangos raida. Teisės pažanga yra taip pat reikalinga visuomenei kaip ir technikos, mokslo, ekonomikos pažanga, nes ji koncentruotu būdu rodo žmo­gaus socialėjimą, žmoniškėjimą - stiprėjantį gebėjimą gyventi santar­vėje, naudotis savo teisėmis nevaržant artimo teisių. Tai raida siekio nustatyti ir garantuoti vis patikimesnę ir vis daugiau visuomenės narių apimančią teisinę saugą. Tuo pagrindu formavosi teisės, kaip praktinės vertybės, vaizdinys.

Šiuolaikinį pažangos lygį teisė pasiekė su nepozityvistine teisės samprata, kai „teisė" ėmė reikšti „žmogaus teises" ir jomis riboti tiek piliečių, tiek valstybės institucijų elgesį.

1.1 TEISĖS SAMPRATŲ KAITOS PRIKLAUSOMYBĖ NUO TEISĖS SOCIALINĖS PASKIRTIES

Taigi teisės samprata kinta priklausomai ir nuo teisės socialinės paskirties, t. y. kam teisė tarnauja - tam tikrai grupei ar visai visuomenei. Jei norima, kad teisė tarnautų atskirai socialinei grupei, tai prie šio tikslo siekiama priderinti ir teisės sampratą. Kadangi neprestižiška viešai ir tiesiai teigti, kad teisė tarnauja vienai grupei, todėl siekiama apskritai nekalbėti apie teisės turinį, o tenkintis požiūriu į teisę tik kaip į elgesio taisyklę, iš kurios būtų neaišku, kieno interesais ta „taisyklė" nustatyta ir funkcionuoja. Tada užten­ka apibrėžti teisę kaip abstrakčią elgesio taisyklę, garantuotą valsty­bės prievarta: kokią elgesio taisyklę valstybė nustatys ir prievarta garantuos, tokia ir bus teisė. Tada teisė turi būti apibrėžiama remiantis objektinės teisės pirmumu, kad objektine teise būtų bet kuri privalomo elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta. O tokia teisės samprata jau negali būti kitokia, kaip tik etatistinė, ir ji negali remtis jokia kita metodologija, kaip tik teisiniu pozityvizmu.

TEISĖS TEORIJA

Bet jei teisė palenkiama visų visuomenės narių gerovei, minėta pozityvistinė teisės samprata bus nepakankama, nes pernelyg abst­rakti, abstraktumu paslepianti, maskuojanti savo siekį reikšti kurios nors vienos socialinės grupės interesus ir bendradarbiavimo teisę versti viešpatavimo — pavergimo teise. Bet jei teisė skiriama visų socia­linių grupių gerovei garantuoti, tai ji turi būti turinio ir formos vienovė ir tik šia vienove apibrėžiama.

Laikant žmogaus teisių apsaugą šiuolaikinės pozityviosios teisės socialine paskirtimi, svarbu bent trumpai apibūdinti pačias žmogaus teises, kad žinotume, kokios žmogaus teisių apsaugos pozityvioji teisė gali siekti ir kaip atsižvelgiant į tai organizuoti žmonių santykių teisinį reguliavimą.

1.2 ŽMOGAUS TEISĖS KAIP POZITYVIOSIOS TEISĖS SOCIALINĖS PASKIRTIES OBJEKTAS

Teisės teorijai rūpi sukurti bendrąją žmogaus teisių teoriją, kad šiomis teisėmis būtų operuojama sąmoningai, žinant jų vertės pa­grindus ir galiojimo ribas. Todėl svarbu ne tiek išvardyti žmogaus teises, kiek atskleisti jų esmę, suformuluoti ir pagrįsti jų vertybinį prioritetą teisinėje doktrinoje ir konstitucijose. Nuo to priklauso vertybinė visos teisinės tvarkos orientacija.

Pagrindinių žmogaus teisių idėją naujaisiais amžiais išplėtojo XVII a. anglų filosofas Dž. Lokas. Jis manė, kad pagrindines teises į gyvybę, laisvę, nuosavybę žmonės yra įgiję iš gamtos pačioje pradžioje, kai dar nebuvę valstybės. Žmogaus teisėse slypintis gamtos dėsnis reikalaująs, kad visi jo laikytųsi, ir kiekvienas žmo­gus galįs jį pažinti savo protu. Valstybės paskirtis - ginti šias teises. Jei valstybės valdžia į šias teises savavališkai kėsintųsi, piliečiams leidžiama priešintis. Apie piliečių teisę pasipriešinti valdovui vidu­ramžiais rašė Tomas Akvinietis, o Renesanso laikais - Lietuvos teisininkas ir diplomatas A. Volanas (1572). Ši teisė XVI a. Lietuvoje ir Lenkijoje buvo vadinama vengrišku terminu - „rokošu"75.

Dž. Loko idėjos buvo praktiškai pritaikytos rengiant Amerikos nepriklausomybės deklaraciją (1776). Pirmas žmogaus teisių katalo-

75 Plačiau žr.: Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius, 2000. P. 158, 170.

164

BENDROJI DALIS

Th Deklaracja praw Wirginii z 12 czerwca 1776 r. - Powszechna historia panstwa i prawa. Wybor tekstow zrodlowych / Wyboru dokonali Marian Jozef Ptak i Marek Kinstler. Wroctaw: Wydawnistwo Uniwersitetu WrocIawskiego, 1999. P. 328-329.

165

gas buvo „Virdžinijos teisių bilis" (Virgina Bill of Rights, 1776 m. birželio 12 d.). Jo 1 straipsnyje sakoma:

„Visi žmonės iš prigimties yra lygūs, laisvi, nepriklausomi ir turi tam tikras įgimtas teises, kurios jei tik asmenys priima visuomenės statusą, negali būti atimamos jokiais vėlesniais jų palikuonių susitarimais. Prie tų teisių priklauso teisė į gyvybę ir laisvę, teisė įsigyti ir turėti nuosavybę, taip pat siekti laimės ir saugumo."76

Šiandien žmogaus teisės yra kodifikuotos daugelyje dokumentų: Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789), Jungtinių Tautų chartijoje (1945), Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenci­joje (1950) ir kituose.

1.2.1 „ŽMOGAUS TEISĖS" TEISNUMO IR SUBJEKTINĖS TEISĖS POŽIŪRIU

Pagrindinė žmogaus teisių problema yra tų teisių ribų klausimas, kokiu pagrindu ir kokiu mastu gali būti žmogaus teisės varžomos, ribojamos ir ar jos apskritai gali būti varžomos, nes dažnai kalbama apie kai kurių žmogaus teisių absoliutumą. Žmogaus teisių absoliu­tumo klausimas kyla dėl to, kad operuojama pernelyg abstrakčiu ir dėl to daugiareikšmišku „žmogaus teisių" terminu, nesiaiškinant, kokiu lygmeniu konkrečios žmogaus teisės egzistuoja: teisnumo ir subjektinės teisės? Tokio skirtumo nedarant, tampa nebeaišku, kurias savo teises asmuo privalo įgyti pareigų vykdymu ir kurios jam suteikiamos be pareigų vykdymo.

Esminis „žmogaus teisių", egzistuojančių teisnumo ir subjektinės teisės lygmeniu, skirtumas yra tas, kad teisnumo lygmens „žmogaus teisės", kaip sakyta, tėra visuomenės suteiktas asmeniui formalus leidimas („teisė") atitinkamai veikti siekiant įgyti, susikurti jam reikšmingą gėrį. Kartais tai vadinama „teise į teisę". Tai leidimas veikti nepradėjus veikti. Pavyzdžiui, teisė į nuosavybę (teisnumo lygmuo) reiškia, kad asmeniui leista imtis bet kurių teisėtų veiksmų (pareigų) ir jų vykdymu susikurti, įsigyti tam tikrą konkretų turtą ir

TEISĖS TEORIJA

į jį įgyti jau subjektinę teisę. Kad asmuo įgytų teisnumo lygmens leidimą (teisę) veikti, iš jo nereikalaujama prieš tai atlikti jokių pareigų, užtenka gimti civilizuotoje visuomenėje. Pripažinti kiekvie­nam gimusiam asmeniui tokį leidimą būtina todėl, kad kiekvienas asmuo galėtų pats kurti savo likimą, savo gerovę. Teisnumo lygmens teisės - tai žmogaus išlaisvinimas veiklai, tai leidimas būti savo likimo, savo gerovės kūrėju.

Teisnumo lygmens teisių pripažinimas žmogui jokioms pozity­vioms pareigoms valstybės neįpareigoja asmens atžvilgiu, o įpareigo­ja tik negatyviai - valstybė privalo pati netrukdyti asmeniui naudo­tis šiais leidimais (teisėmis) ir garantuoti, kad ir kiti asmenys šito nedarytų.

Bet kai tik mėgina šiais leidimais naudotis, juos versti subjektinę teise į konkretų gėrį, asmuo tuoj pat susaistomas būtinybe vykdyti tam tikras pareigas, pirmiausia bendrą pareigą nevaržyti kitų asme­nų turimo tokio pat leidimo veikti, kurti vartojamąsias vertes ir jų pagrindu dalyvauti lygiaverčiuose mainuose. Į tokį susikurtą turtą asmuo įgyja subjektinę nuosavybės teisę, t. y. leidimą naudotis tuo konkrečiu turtu ir reikalauti, kad niekas kitas be savininko sutikimo to turto nevaldytų, jo apimties ir vertės nemažintų.

Pareigos būtinybė kyla todėl, kad leidimu (teisnumu) asmuo naudojasi ne šalia visuomenės, o visuomenėje. Tokiais leidimais besinaudojantis asmuo tampa vienaip ar kitaip pavojingas kitiems asmenims. Pavyzdžiui, asmuo, siekiantis pasinaudoti jam suteikta teise turėti šunį, nuo to momento tampa pavojingas kitų asmenų gyvybei, sveikatai, turtui, ramybei ir t.t. Kad šį pavojų būtų galima sumažinti ar likviduoti, toks asmuo privalo tapti ne tik teisių, bet ir atitinkamų pareigų subjektu: pareigomis jis privalo garantuoti savo neagresyvų, nepavojingą kitiems asmenims naudojimąsi gautais lei­dimais arba pareigų vykdymu susikurti tą gėrį, dėl kurio jam suteiktas abstraktus teisnumas. Skirtingai nuo teisnumo, subjektinę teisė reikalauja iš asmens kultūrinio aktyvumo, besireiškiančio parei­gų vykdymu. Pavyzdžiui, teisnumo lygiu suteiktą „teisę" laisvai keliauti asmuo gali paversti savo subjektinę teise keliauti į konkrečią šalį tik apmokėdamas kelionės išlaidas. Jei tokios pareigos jis nenori ar neišgali atlikti, „teisė keliauti" lieka teisnumo lygmens ir ją turintis asmuo niekur nekeliauja.

Tai reiškia, kad teisnumo lygmeniu „žmogaus teisės" yra abso­liučios (jų įgijimas nesaistomas jokių išankstinių asmens pareigų),

166

BENDROJI DALIS

167

tuo tarpu tos pačios „žmogaus teisės", įgijusios subjektinės teisės statusą, yra santykinės, nes jų turėtojas dabar įpareigojamas vykdyti iš šių teisių išplaukiančias pareigas ir šitaip suderinti savo teises su būtinybe gyventi santarvėje su artimu. Santykinumas yra praktiškai funkcionuojančių žmogaus teisių būklė. Tokio teisių ribojimo reika­lauja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (28 str.), tiek Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (29 str.).

Iš to - apibendrinamoji išvada: tos pačios žmogaus teisės teisnumo lygmeniu absoliučios, subjektinės teisės lygmeniu - santykinės. Tai reiš­kia, kad įvedus į žmogaus teises konkretinančius jas teisnumo ir subjektinės teisės terminus žmogaus teisių absoliutumo ar santyki­numo problemos išnyksta, nes atsiskleidžia pastarųjų sąvokų skirtu­mo pagrindai.

1.2.2 TEISNUMO IR SUBJEKTINĖS TEISĖS LYGMENŲ SUTAPIMAS

Vaikų ir neįgalių asmenų kai kurios teisės: į gyvybę, sveikatą, į laisvą asmenybės plėtotę ir kita, teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu sutampa. Jų atžvilgiu valstybė ir visuomenė įsipareigoja ne tik negatyviai (nesikėsinti į minėtas jų vertybes), bet ir pozityviai (suteikti šioms jų teisėms įgyvendinti būtinus egzistencijos reikme­nis, t. y. pripažįsta jų subjektinę teisę į tuos reikmenis).

Šia linkme šiuolaikinė žmogaus teisių apsaugos politika plėtojasi ir socialiai neveiksnių asmenų atžvilgiu: žmogui pripažįstama vis daugiau teisių, kai teisnumas turi ir subjektinių teisių prasmę. Tai antrosios ir trečiosios kartos žmogaus teisės, taip pat kai kurios pirmosios kartos teisės (teisė į gyvybę, nuosavybę), kai asmeniui pripažįstama teisė į tam tikrą gėrį atleidžiant jį nuo pareigos susikurti tą gėrį. Valstybė, pripažindama asmeniui teisę-leidimą į minimalų gyvenimo lygį, įsipareigoja perimti jo pareigą pačiam susikurti minimaliam gyvenimo lygiui reikalingą vertybių mastą. Todėl iki tol teisnumo lygiu egzistavusi nuosavybės teisė paverčia­ma subjektinę teise į minimaliam gyvenimo lygiui reikalingą nuosa­vybės mastą. Ši tendencija aiškiai išreikšta 1961 m. Socialinėje chartijoje. Antrosios kartos žmogaus teisių specifika yra ta, kad jų teisnumas yra tarptautiniais paktais ir valstybių nacionaliniais įsta­tymais paverstas subjektinę teise. Todėl šių teisių skirstymas teisnu­mo ir subjektinės teisės požiūriu neturi praktinės reikšmės.

TEISĖS TEORIJA

Tai būdinga ekonomiškai stiprioms valstybėms ir dėl to yra veikiau taisyklės išimtis negu taisyklė, nes, sutapatinus teisnumą su subjektine teise, žmogaus teisės virsta privilegijomis, joms sunkiai pritaikomas „žmogaus teisių" statusas, o pats tokių „teisių" turėtojas nebekviečiamas kultūriniam aktyvumui. Visa tai galiausiai skatina visuomenės kultūrinį, ekonominį sąstingį, kuris ateityje rizikuoja virsti taip suprantamų teisių panaikinimu: paternalistinė valstybė anksčiau ar vėliau pasidaro objektyviai nepajėgi perimti asmens darbines pareigas, kuriomis jis privalo pats susikurti jam reikalingą gėrį.

2. ŽMOGAUS ORUMAS IR TEISĖ Į O R U M Ą

Siekiant suorganizuoti žmogaus teisių katalogą į sistemą, svarbu išskirti kai kurias pamatines, visas kitas žmogaus teises apibendri­nančias. Iš tokių teisių pirmiausia minėtinos: žmogaus teisė į orumą, į gyvenimo privatumą, padorumą, nes su šiomis teisėmis yra susi­jusi pati žmogaus socialinė esmė, jo socialinis vertingumas.

Kas gi yra žmogaus orumas ir kodėl jis laikomas visų žmogaus teisių pagrindu?

2.1 ORUMAS KAIP ŽMOGAUS VERTINGUMAS, KYLANTIS IŠ TINKAMUMO GYVENTI VISUOMENĖJE

Apibrėžiant orumo sąvoką, svarbu suvokti, nuo kurio jos požymio pradėtinas žmogaus orumo aiškinimas, kad būtų išvengiama dog­matizmo ir metodologinio klaidžiojimo. Kalbant apie orumo šaltinį, galima sutikti su tais autoriais, kurie teigia, kad „orumas nėra žmogui valstybės suteikiamas", ir kartu reikėtų jiems oponuoti, kai jie tą orumo nepriklausomybę nuo valstybės perdeda teigdami, jog „orumas egzistuoja nepriklausomai nuo jokios politinės ir teisinės tvarkos"77. Atskirti žmogaus orumą nuo „bet kurios politinės teisinės tvarkos" - tai atskirti jį ne tik nuo valstybės, bet ir nuo visuomenės, nes „politinė, teisinė tvarka" yra ir visuomenės tvarka; tik ja remiantis yra prasmės apskritai kalbėti apie žmogaus orumą. Nuo teisinės tvarkos atskirtas orumas virstų mistiniu, kaip ir „prigimti-

77 Richter H. P. Juristische Grundkurse. Bd. 20. Jochen Zenthöfer. Rechts­philosophie. Berlin, 2001.

168

BENDROJI DALIS

nė", arba „įgimta", teisė. Neatsitiktinai tų teiginių autoriai negali pasakyti apie žmogaus orumą nieko esmiško, išskyrus abstrakčius samprotavimus apie nežinia iš kur atsirandantį asmens „autonomiš­kumą", jo savaiminį vertingumą.

Kelią į orumo esmę, manau, gali parodyti pati nominalinė šio termino reikšmė. Įvairiose kalbose terminas „žmogaus orumas" reiš­kia kiek kitokią sąvoką, tačiau visur jis siejamas su žmogaus vertingumu: lotyniškai orumas dignitas - vertingumas, kilni išvaizda, vertė, dignatio - pagarba kam nors78. Tą pačią prasmę turi ir rusiškas terminas „dostoinstvo" arba vokiškas „die Würde", anglų - dignity79. Tačiau šios termino reikšmės į pradines orumo ištakas neorientuoja, nes orumą nori nusakyti nurodydamos ne jo priežastį (šaltinį), ne atsiradimo procesą, o rezultatą - žmogaus vertingumą, nepasaky-damos, kodėl žmogus laikytinas vertingu ir kuo remiantis galima spręsti apie jo vertingumą, to vertingumo laipsnį. Į orumo priežastį ar ištakas tam tikra prasme gali nukreipti lenkiško termino „godnošč" reikšmė, kylanti iš godnie - kuris reiškia ne tik tauriai, garbingai, bet ir tinkamai elgtis. Todėl „godnošč" ištakų atžvilgiu gali būti supranta­mas kaip žmogaus tinkamumas. Ši reikšmė ir gali tapti pradiniu tašku skverbiantis į orumo esmę. Tačiau patys lenkai nemėgina orumo apibrėžti šiuo aspektu, o laikosi tradicijos orumą apibrėžti abstrak­čiu vertingumu. Lenkų teisininkas M.Jablonskis, apibrėždamas žmo­gaus orumą, kartoja Lenkijos Aukščiausiojo teismo pateiktą definici­ją: „Orumas yra ta asmenybės sritis, kuri konkretinama asmens vertingumo, kitų žmonių pagarbos laukimo suvokimu. Tai pojūtis, kuris yra esminis žmogaus psichikos elementas, suformuotas įvairių išorinių ir vidinių aplinkybių [...]"80 Mėginimas apibrėžti orumą

78 Romėnų kultūroje dignitas turėjo keletą reikšmių: a) vertingumas, pelnytas pripažinimas, visa tai, ką galima įvertinti; b) didingumas, autoritetas, pasidi­džiavimas savimi; c) puikus laimėjimas, brangaus daikto vertė (The Oxford Encyclopedia. English Dictionary. New York: Oxford University Press, 1996).

79 Anglų kalbos dignity reikšmės platesnės: a) santūri ir rimta elgsena ar maniera; b) pasižymintis dora; c) meistriškumas, tobulas mokėjimas (apie dar­bą); d) aukštas, garbingas postas ar titulas; e) didelis dėmesys arba įvertinimas; f) savigarba (Oxford Advanced Learner's Dictionary of Current English I ed. J. Crowther. Oxford Oxford University Press, 1998).

80 Jablonskį M. Pojęcie i ochrona godnošci czlowieka w orzecznictwie organow wladzy sadowniczej w Polsce //Godnošč czlowieka jako kategoria prawa (Op-racowania i materialy) / pod red. K. Complaka. Wroclaw, 2001. P. 295-296.

169

TEISĖS TEORIJA

remiantis pačiu žmogaus vertingumu, juo labiau įtraukiant į jo turinį dar ir įgimto dalyko sąvoką, rodo, kad einant šia linkme maža vilties ką nors esmingesnio sužinoti apie žmogaus orumą. Pažinti žmogaus orumą - tai išeiti už jo ribų, susieti jį su žmogaus tinkamumu: bet kam turi būti tinkamas asmuo, kad visuomenė jį laikytų vertingu, jį gerbtų ir pats asmuo įgytų pagrindą jausti šį savo vertingumą ir jo priežastį?

2.2 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -ŽMOGAUS ORUMO TEISINĖ FORMULĖ

Kadangi žmogus yra socialinė būtybė (gyvena visuomenėje ir tik visuomenėje išsaugo savo tapatybę), tai jo tinkamumą pirmiausia reikėtų sieti su jo gebėjimu gyventi santarvėje su artimu. O tokiam gyvenimui tinka tik tas, kas naudojasi teisėmis (leidimais) vykdyda­mas atitinkamas pareigas: susilaiko nuo artimui pavojingų veiksmų arba naudojasi kitų asmenų paslaugomis lygiaverčių mainų pagrin­du. Kitaip sakant, tinkamas gyventi visuomenėje yra asmuo, kuris savo elgesiui suteikia teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Tokį asmenį visuomenė (kiti asmenys) laiko socialiai vertingu (netrukdan­čiu ar padedančiu kitiems asmenims įgyvendinti savo teises), o pats asmuo šį savo vertingumą suvokia kaip savo tinkamumo gyventi visuomenėje pripažinimą. Iš tinkamumo gyventi visuomenėje kylan­tis žmogaus vertingumas ir laikytinas žmogaus orumu, kurio egzis­tavimo teisinė forma - teisių ir pareigų vienovė. Tai gali būti įrodymas, kad žmogaus orumas yra ne biologinė, ne „įgimta" savybė, o teisės, etikos kategorija; orumas kyla iš žmonių lygiateisių santykių ir skirtas žmonių santarvei ir bendradarbiavimui kurti bei garantuoti. Ne tik negimstama turint šį gebėjimą, bet šio gebėjimo ir neįmanoma asmeniui net suteikti, nes tai yra paties asmens darbo su savimi rezultatas.

Todėl teiginiai tų autorių, kurie mano, kad „kiekvienam žmogui orumas yra suteiktas (ausgestattet) nepriklausomai nuo lyties, rasės ar tautybės, taip pat nepriklausomai nuo gyvenimo būdo"81, negali būti suvokiami vienareikšmiškai. Kad žmogaus orumas nepriklauso nuo rasės, lyties, tautiškumo - tai suprantama. Bet nesuprantama, kaip orumas gali būti „nepriklausomas nuo gyvenimo būdo", jei į

Richter H. P. Min. veik.

170

BENDROJI DALIS

„gyvenimo būdą" įeina žmogaus santykiai su kitais žmonėmis: asmuo daro nusikaltimus ar dorai gyvena, turi esminę reikšmę žmogaus tinkamumo, socialinio vertingumo laipsniui. Orumui netu­rės reikšmės tik toks gyvenimo būdas, rytą asmuo geria arbatą ar kavą, nes tuo negali kitiems asmenims nei kuo padėti, nei kuo pakenkti. Jei orumas būtų šalia gyvenimo būdo apskritai, tai jo negalima būtų apibrėžti kaip asmens tinkamumo gyventi visuomenė­je, juk gyvenimo būdas ir yra ne kas kita, kaip konkretus asmens buvimo visuomenėje būdas. Ir čia svarbu, kaip asmuo toje visuomenėje būna. Šalia visuomenės ir gyvenimo būdo žmogus negali būti nei orus, nei neorus, nes tada išnyksta pačios orumo (asmens vertingumo) sąvo­kos pagrindas.

2.3 TEISĖ Į ORUMĄ TEISNUMO IR SUBJEKTINĖS TEISĖS POŽIŪRIU

Šis „orumo" neapibrėžtumas atsiranda ir dėl to, kad neretai teisė į orumą painiojama su savo pačios objektu - orumu, ir neskiriami du semantiniai teisės į orumą lygmenys: teisnumo ir subjektinės teisės.

a) Teisė į orumą teisnumo požiūriu. Teisnumo lygmens teisė į orumą - tai žmogui nuo gimimo suteiktas formalus leidimas būti visuomenėje ir ugdyti savo gebėjimą tinkamai joje būti. Šio lygmens teisė tikrai „nepriklausoma nuo lyties, rasės, socialinės padėties ir gyvenimo būdo", nes čia tik leidžiama asmeniui tapti oriam, t. y. formuoti savo gebėjimą tinkamai gyventi visuomenėje. Tokį leidimą, kaip sakyta, visuomenė suteikia asmeniui nuo gimimo nereikalauda­ma iš jo jokių išankstinių pareigų vykdymo, nes čia asmeniui neteikiamas joks konkretus gėris, o tik įsipareigojama netrukdyti jam susikurti tokį gėrį. Čia yra suteiktas leidimas (teisė) į orumą, nesant paties orumo; čia jis dar visiškai sutampa su asmens gyvybe, sveikata, laisve ir kitomis visuomenės saugomomis asmens vertybė­mis, kurios tėra biologinės, socialinės orumo įgijimo prielaidos. Todėl leidimas (teisė) tapti oriam negali būti nei atimamas, nei prarandamas, nes šitaip būtų užkertamas asmeniui kelias ugdyti savo gebėjimą vykdyti pareigas ir jų pagrindu tinkamai gyventi visuomenėje - kurti savo realųjį orumą. Priešingai - visuomenė esmiškai suinteresuota suteikti asmeniui tokį leidimą, nes šiuo leidimu besinaudojantis asmuo kuria save kaip socialiai vertingą asmenybę, pajėgią tinkamai (neagresyviai) gyventi visuomenėje.

171

TEISĖS TEORIJA

Apie vaikų, kiek jie nėra pareigų vykdytojai, orumą paprastai kalbama tik kaip apie jų gyvybę, sveikatą, leidimą mokytis ir kita, t. y. apie tas vertybes, kurios yra prielaidos vaikams kurti savo gebėjimą ateityje tinkamai gyventi visuomenėje (orumą). Visuomenės ir vaiko požiūris į žmogaus orumą (vertingumą) gali būti skirtingi. Vaikui gali atrodyti, kad tai, jog visuomenė verčia jį iki 16 metų lankyti mokyklą, pažeidžia jo laisvę ir kartu žemina jo „avansuoja­mą" orumą, nes verčia eiti ten, kur jis kartais ir nenori. Kas vaikui, ypač jo ateičiai, naudinga, jam pačiam dažnai per sunku suvokti, nes jo einamieji poreikiai dažniausiai persveria perspektyvinius. Vadinasi, tokio orumo supratimo visuomenė nepaiso vadovaudama­si tiek vaiko, tiek savo interesais, nes jai reikalinga, kad augtų ne bet koks, o gebantis tinkamai gyventi konkrečias vertybes pripažįs­tančioje visuomenėje žmogus. Vaikas, kuris gindamas savo tariamą orumą vengtų eiti į mokyklą - įgyti kvalifikaciją, galiausiai prieš savo valią taptų netinkamas ar mažiau tinkamas gyventi toje visuomenėje ir jo orumas dėl skurdesnės jo kvalifikacijos (dvasios) ateityje jau gerokai skaudesnių būdu būtų žeminamas, nes jis rastų visuomenėje vis mažiau situacijų, kai galėtų kitiems žmonėms reikš­mingu būdu įrodyti savo vertingumą (orumą).

Būtent dėl to žmogaus orumas ir negali būti vien subjektyvi kategorija, nes tinkamumas gyventi visuomenėje kelia asmeniui reikalavimus, kurių jis pats negali pakeisti. Čia neužtenka pasiskelb­ti oriam (vertingam) arba pasiremti kuria nors konvencija, pripažįs­tančia tokį jo orumą; savo reikalingumą (vertingumą) čia reikia įrodyti kitiems žmonėms reikšmingu būdu, t. y. gebėjimu vykdyti tam tikras pareigas, gebėjimu būti lygiaverčių mainų dalyviu.

Teisnumo lygmens žmogaus teisė į orumą garantuoja minimalų žmogaus vertingumą, kiek orumas sutampa su valstybės saugo­momis būtinomis asmens vertybėmis (gyvybe, sveikata, asmenybės plėtote, kvalifikacijos įgijimu ir kitais poreikiais), su pripažinimu kiekvieno asmens teisės subjektu. Tai būtinos pradinės sąlygos ruoštis asmeniui tinkamai būti visuomenėje - kurti savo oru­mą kaip individualų socialinį vertingumą. Tokio lygmens teisę į orumą ir suteikia šalių konstitucijos ir tarptautinės deklaracijos, konvencijos.

b) Teisė į orumą subjektinės teisės požiūriu. Kas kita yra teisė į orumą subjektinės teisės požiūriu. Žmogaus orumas kaip subjektinė

1 72

BENDROJI DALIS

teisė yra asmens teisė į tą konkretų savo asmens vertingumo laipsnį, kurį jis susikūrė tinkamu (nekonfliktišku) savo buvimu visuomenėje, l y. vykdomų pareigų mastu ir jų sudėtingumo laipsniu. Pareigų vykdymas sukuria žmogaus socialinį vertingumą - orumą kaip subjektinės teisės objektą, į kurį konkretus asmuo ir įgyja subjektinę teisę. Teisnumo lygmens teisė į orumą įgyjama pareigų nereikalau­jant, o subjektinė teisė į orumą jau yra elgesys, įgyjantis teisių ir pareigų vienovės pavidalą, kuris ir yra tikroji žmogaus tinkamumo gyventi visuomenėje forma. Mat čia orumo galimybę reikia paversti realiu orumu, t. y. konkrečiu asmens tinkamumu gyventi konkrečioje visuomenėje, kuris negali būti sukuriamas niekuo kitu, kaip tik paties asmens pareigų vykdymu kitiems asmenims.

Todėl subjektinės teisės atveju naudojimasis teisėmis nevykdant atitinkamų pareigų yra asmens orumo (vertingumo) praradinėjimas, mažėjimas.

Pareigų vykdymu asmuo susikuria orumą kaip savo asmeniškai individualų socialinį vertingumą, į kurį ir įgyja subjektinę teisę, t. y. teisę reikalauti iš kitų asmenų daugiau pagarbos sau, nes jis pats jiems daugiau pagarbos yra parodęs savo konkrečiais darbais (pa­reigų vykdymu).

Todėl teisnumo lygmens žmogaus teisė į orumą ginama kitaip negu subjektinė teisė. Teisnumo lygmens teisės į orumą atžvilgiu visi žmonės lygūs, nes ją valstybė suteikia kiekvienam savo piliečiui be jo asmeninių pastangų. Todėl ir jų orumas vienodai ginamas, jo pažeidimas (žeminimas) suprantamas remiantis bendru vardikliu: ar tokie veiksmai daugelį žmonių įžeis, vadinasi, orumas yra tik tai, ką dauguma vertina, kas daugumą įžeidžia. Čia daugumos principas sprendžia, kas yra orumas, nes teisnumas į pirmą vietą iškelia ne individualybę, o bendrybę.

Tuo tarpu subjektinė teisė pirmumą teikia kultūriškai aktyviai individualybei, kuri savo kultūriniu aktyvumu (pareigų vykdymu) susikuria individualų orumo laipsnį (socialinį vertingumą kaip savo naudingumą kitų asmenų teisėms įgyvendinti). Orumo mastas šiuo atveju priklauso nuo kiekvieno asmens pareigų vykdymo ir jo rezultatyvumo. Todėl subjektinės teisės į orumą atžvilgiu žmonės jau nėra lygūs: vienų iš jų (kultūriškai pasyvių) orumas visą gyvenimą išlieka teisnumo lygmens, o kultūriškai aktyvieji kuriasi individualų orumą - savo gebėjimą pasitarnauti artimui ir šitaip padidinti savo tinkamumą gyventi visuomenėje. O už šį gebėjimą jie yra labiau

1 73

TEISĖS TEORIJA

vertinami, tuo tinkamumu matuojamas jų socialinis vertingumas, jie jaučia šią susikurtą socialinę vertę ir tai suteikia jiems teisę reika­lauti iš kitų asmenų atitinkamos pagarbos sau. Tokių asmenų orumas teismuose turi būti ginamas kur kas subtiliau, čia jau negalioja „daugumos principas", čia neklausiama, ar dauguma įsižeis dėl tokių veiksmų, čia klausiama, ar konkretus asmuo turėjo pagrindą dėl to įsižeisti. Dėl tų pačių veiksmų, dėl kurių neįsižeistų teisnumo lygmens teisę į orumą turintis asmuo, turi teisėtą pagrindą įsižeisti asmuo, įgijęs subjektinę teisę į savo paties veiksmais susi­kurtą vertę (orumą)82.

2.4 TIK LAISVO ŽMOGAUS PAREIGŲ VYKDYMAS KURIA ORUMĄ

Kartu reikia pabrėžti, kad pats pareigų vykdymas automatiškai nekuria žmogaus orumo. Čia svarbu, ar pareigų vykdymas sukuria pareigų vykdytojui atitinkamas teises. Pareigų vykdymas, kuris nesukuria asmeniui tokių teisių, yra nebranginamas, atitinkamai nebranginamas, nelaikomas vertybe ir tų pareigų vykdytojas. Parei­gų vykdymas tada nekuria ir žmogaus vertingumo (orumo), o tik pavergia pareigų vykdytoją, t. y. mažina jo socialinį vertingumą, nes tada į pareigų (tiksliau - prievolių) vykdytoją žiūrima ne kaip į tikslą, o kaip į priemonę kitų asmenų tikslams siekti. Kiti asmenys, besinaudojantys jo paslaugomis, niekuo nėra jam įparei­gojami. O kas grįžtamoms pareigoms neįpareigoja, tas mažesnė vertybė arba apskritai nėra vertybė. Tuo tarpu tas, kas įpareigotas atsilyginti grįžtamosiomis paslaugomis (pareigų vykdymu), suvokia sunkumą ir sudėtingumą tokio pareigų vykdymo ir to suvokimo pagrindu ima branginti, vertinti ir tuos, kam privalo vykdyti grįžtamąsias pareigas.

Tai padeda suprasti, kodėl antikinės vergovės sąlygomis vergas ar totalitarinio režimo sąlygomis valdinys nebranginami, nelaikomi oriais, nors ir paversti pareigų valstybei vykdytojais. Čia pareigų vykdymas yra ne žmogaus orumo kūrimas, o jo neigimas.

82 Apie orumą kaip asmens susikuriamą savo vertingumą žr.: Džovanis Piko déla Mirándola. Kalba apie žmogaus orumą // Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. Vilnius, 1984.

1 74

BENDROJI DALIS

Vadinasi, yra pagrindo kalbėti tik apie laisvo asmens orumą, nes tik tokio asmens pareigų vykdymas įpareigoja kitus grįžtamosioms pareigoms (paslaugoms) ir kartu traktuoti vienas kitą kaip vertingus (orius), tokio vertingumo (orumo) kriterijumi skelbti teikiamų paslau­gų mastą ir kokybę. Orumas kuriamas tik tada, kai pareigų vykdy­mas yra savo teisių įgyvendinimo tikslas. Esant lygiaverčiams mai­nams vienas asmuo teikia kitam paslaugas tik todėl, kad laiko save tokios veiklos tikslu, nes žino, jog tik šitaip jis gali „priversti" kitą asmenį - jo paslaugų priėmėją veikti grįžtamosiomis paslaugomis. Čia galvojama apie save, savo naudą ir tada, kai tiesiogiai veikiama kito naudai. Tokia yra laisvės ir rinkos ekonomikos logika, kuri ir yra laisvo žmogaus orumo ir subjektinės teisės į jį kūrėja. Būtent teisės suteikia pareigoms prasmę ir vertę, daro pareigų vykdymą asmens orumo, kaip socialinio vertingumo, šaltiniu. Pareigų vykdy­mu įgyjama subjektinė teisė į susikurtą socialinę vertę - orumą ir rodo, jog pareigas vykdo būtent laisvas žmogus ir jog jis jas vykdo tik tam, kad jų pagrindu kurtų savo individualų socialinį vertingu­mą visuomenėje - plėstų savo ir kitų laisvę.

Atskirai nei teisės, nei pareigos nekuria žmogaus orumo, kuria tik jų vienovė. Būtent ji daro visas žmogaus teises racionalias, protu suvokiamas. Teisių ir pareigų vienove aiškinamas žmogaus orumas iškyla ne kaip statinė, o kaip dinaminė vertybė: ji kuriama, gausi­nama pareigų vykdymu ir mažinama, praradinėjama naudojantis teisėmis nevykdant atitinkamų pareigų. Tai dar vienu aspektu pakartoja jau anksčiau įrodytą tiesą, kad teisė į orumą, kaip ir visos kitos subjektinės teisės, visada yra ne savybė, o santykis.

Tai pagrindas teigti, kad žmogaus orumas slypi ne mistinėje „žmogaus būtyje" (an das Mensch-Sein), kaip mano vokiečių teisi­ninkas H. P. Richteris, o atsiranda iš naudojimosi teisėmis vykdant atitinkamas pareigas; pareigų vykdymu plėsdamas savo teises, jis didina savo orumą kaip savo subjektinės teisės objektą. Nukelti žmogaus orumą į abstrakčią „žmogaus būtį" - tai padaryti ją „nepriklausomą nuo žmogaus gyvenimo būdo" (naudojimosi teisė­mis vykdant atitinkamas pareigas), tai supainioti teisnumą su sub-jektine teise, pripažinti, kad žmogus nėra savo vertės (orumo) kūrėjas, kad orumas - tai kažkas ištisai iš šalies pridėta žmogui ar paimta iš jo biologinės prigimties pačiam asmeniui nedalyvaujant ir dėl to yra kažkas nepažinaus ir mistiško. Kartu tai reikštų nukelti už proto ribų ir visą žmogaus teisių koncepciją.

175

TEISĖS TEORIJA

Kartais teisnumo ir subjektinės teisės lygmens teisė į orumą gali sutapti. Tiems atvejams galioja ta pati situacija, kuri buvo nurodyta kalbant apie žmogaus teises apskritai83.

2.5 TEISĖ Į ORUMĄ KAIP ŽMOGAUS TEISIŲ PAGRINDAS

Tai, kad orumas yra asmens tinkamumas santarvei, ir daro teisę į orumą visų žmogaus teisių pagrindu. Visos žmogaus teisės turi pagrindą egzistuoti tik dėl žmogaus tinkamumo gyventi santarvėje su artimu. Todėl žmogaus teisė į gyvybę, sveikatą, laisvę, teisė įgyti kvalifikaciją ir kitos tėra tik žmogaus orumo (tinkamumo gyventi visuomenėje) sąlygos ir apraiškos: jei pažeidžiama žmogaus teisė į sveikatą, į nuosavybę, į išsilavinimą ir kita, tai kartu sumažinamos ir jo biologinės, daiktinės ar kvalifikacinės galios naudotis teisėmis vykdant tam tikras pareigas, vadinasi, visavertiškai gyventi visuome­nėje. Asmuo, ekonomiškai nepajėgiantis sumokėti už komunalines paslaugas, darosi šiuo požiūriu mažiau orus, t. y. šios situacijos požiūriu objektyviai mažiau tinkamas gyventi konkrečioje visuomenė­je konkrečiu metu.

Tai rodo, kad teisė į orumą dėl savo integruojamosios, apibend­rinamosios funkcijos yra žmogaus teisių sistemą kuriantis principas, koncentruotu būdu išreiškiantis tų teisių prasmę ir vertę. Iš tiesų teisės (teisnumas) suteikiamos, pripažįstamos žmogui tik tam, kad jis gebėtų tinkamai gyventi visuomenėje ir šitaip užtikrintų savo ir kitų asmenų saugumą bei laimę.

2.6 TEISĖ Į ORUMĄ TEISINĖS PRAKTIKOS POŽIŪRIU

Teisininkui svarbu atpažinti orumą ir kaip savarankišką žmogaus vertybę, nes kyla žmogaus teisės į orumą gynimo bylos. Kaip savarankiškas teisės objektas, orumas pažeidžiamas tais atvejais, kai tiesiogiai nėra pažeista kuri nors konkreti asmens teisė, bet žodžiu ar tam tikru veiksmu viešai neigiamas konkretaus asmens vertingu-

83 Apie žmogaus teisės į orumą gynimo teisinį mechanizmą įvairiose Europos šalyse žr.: Godnošč czlowieka jako kategoria prawa (Opracowania i materialy) / pod red. K. Complaka. Wroclaw, 2001.

176

BENDROJI DALIS

177

mas (t. y. melagingai teigiami tam tikri asmens netinkamo buvimo visuomenėje faktai - kaltinama nepadarytu teisės pažeidimu arba teigiama asmenį sergant psichikos ar kitokia liga, nors pats asmuo neatliko jokios veikos, kuri rodytų jo kokį nors neadekvatumą visuomenėje priimtoms normoms, neprarado savo biologinės kokybės (fizinės ar psichikos sveikatos), dėl kurios būtų sumažėję jo galimy­bių tinkamai gyventi konkrečioje visuomenėje).

Asmens orumas gali būti žeminamas ne tik kai apie asmenį viešai paskelbiami tikrovės neatitinkantys duomenys, bet ir kai reiškiama neva savo nuomonė apie kito asmens darbus ir tai daroma taip, kad, užuot vertinus tą veiklą remiantis tiesos ir klaidos, pažangos ar regreso kriterijais, pats tų darbų autorius vadinamas „neišmanėliu", „kvailiu", „pasileidėliu", „psichikos ligo­niu" ar kitais apibendrinančiais, įžeidžiančiais epitetais, kuriais siekiama suponuoti neigiamą visuomenės nuomonę apie asmens tariamą nesugebėjimą tinkamai gyventi visuomenėje esant ne tik tokiai situacijai, bet ir apskritai visoms kitoms galimoms situacijoms. Argumentum ad veritatis pakeitimas argumentum ad hominem yra vienas iš asmens orumo žeminimo, įžeidimo būdų. Žmonių nuomo­nės subjektyvios, bet jos neįžeidžia kitų žmonių orumo, laikomos teisėtomis, kol kalba apie žmonių darbus, veiklą logikos požiūriu ir darbų vertinimo nepakeičia paties asmens vertinimu.

Metodiką paversti nuomonių diskusiją oponento asmens orumo žeminimu buvo itin ištobulinusi sovietinė ideologija. Dėl teismuose sunkiai sprendžiamų žmogaus orumo gynimo bylų ši nekultūringos diskusijos sovietinė patirtis Lietuvos žiniasklaidoje gyvena antrą gyvenimą ir yra sunkiai įveikiama. O be teismo demokratinėje visuomenėje nėra teisėto subjekto, veiksmingai sudrausminančio šią žmogaus orumo žeminimo tradiciją, kuri tebekursto žmonių priešiš­kumą, sunkina bendradarbiavimą, tebeslegia žmonių socialinę savi-|autą, slopina pilietinę, kultūrinę žmonių iniciatyvą ir pilietinės visuomenės formavimąsi. Socializuotą ir orų žmogų apibūdina ne tik veiksmo, bet ir žodžio atsargumas. O tokiam atsargumui asmuo turi būti rengiamas tiek ugdymo, tiek teisinio poveikio priemonėmis.

2.7 ŽMOGAUS ORUMAS IR TEISĖS PAŽEIDIMAS

Kiekvienas teisės pažeidimas - tai asmens tam tikro netinkamumo gyventi visuomenėje fakto pripažinimas ir kartu teisingumo vykdy-

TEISĖS TEORIJA

mo provokavimas. Jei teisnumo lygmens teisė į orumą negali būti nei atimama, nei ribojama, tai teisingumo vykdymu gali būti siaurinama tik nusižengusiojo subjektinė teisė į orumą, t. y. į tą visuomenėje pripažintą asmens vertingumo laipsnį, kurį asmuo buvo susikūręs pareigų vykdymu. Subjektinės teisės į pareigų vykdymu susikurtą turtą įgijimas kartu yra ir subjektinės teisės į šį orumo lygį įgijimas. Pareigų vykdymu įgyti turtas, kvalifikacija, atlyginimo, pensijos dydis yra ir žmogaus susikurto bei visuomenės pripažinto orumo lygis. Teisės pažeidėjo orumas yra mažinamas siaurinant bet kurią kitą tokio asmens subjektinę teisę kaip konkrečią teisės į orumą apraišką. Dėl to asmens laisvės ribojimas teismo nuosprendžiu yra ir orumo apimties mažinimas. Teisė į orumą yra visas asmens teises apibendrinanti teisė. Įkalinimas yra pripažinimas, kad nuteistasis pasirodė tam tikru požiūriu neorus - netinkamas gyventi teisei lojalių žmonių visuomenėje ir todėl priverstinai tam tikram laikui perkeliamas į riboto orumo žmonių (kalinių) bendruomenę.

2.8 KĄ REIŠKIA DRAUDIMAS BAUDŽIAMOJOJE BYLOJE ŽEMINTI ŽMOGAUS ORUMĄ

Reikalavimas baudžiamosios bylos tyrimu nežeminti žmogaus oru­mo dėl kategoriškos formos yra neįvykdomas, nes pats teisingumo vykdymas, kaip minėjome, yra sąmoningas ir teisėtas teisiamojo orumo žeminimas, juk viešai, remiantis įstatymu, pripažįstami tam tikri to asmens netinkamo gyvenimo visuomenėje faktai (nužudymas, vagystė). Nemažinant orumo, būtų neįmanomas pats teisingumo vykdymas. Todėl reikalavimą nežeminti teisiamojo orumo reikia suprasti kaip reikalavimą nemažinti asmens orumo daugiau, negu šito objektyviai reikalauja teisingumo vykdymo (ikiteisminio ir teis­minio nagrinėjimo) procedūros ir teismo paskirtos bausmės atlikimo procedūros (režimas). Vadinasi, bet koks asmens teisių varžymas, nepagarbos asmeniui reiškimas, kurio nenumato bausmės atlikimo režimas, yra neteisėtas. Pavyzdžiui, asmens, nuteisto įkalinti, oru­mas būtų neteisėtai žeminamas, jei iš jo būtų tyčiojamasi, jis būtų mušamas ar jam atliekami kitokie diskomforto veiksmai, kurių nenumato bausmės atlikimo režimas.

178

BENDROJI DALIS

2.9 PRIVATUMAS IR PADORUMAS KAIP ŽMOGAUS ORUMO ASPEKTAI

Gyvenimo privatumo sąvoka ir jo ribos. Oraus (civilizuoto) žmogaus gyvenimas suskilęs į privatų ir viešąjį. Privatus asmens gyvenimas yra ta fizinio asmens veiklos sritis, kuri nepažeidžia kitų žmonių teisių ir teisėtų interesų ir negali turėti kokios nors reikšmės kitų žmonių teisėms įgyvendinti. Didžiąją jo dalį sudaro asmens biologi­nės prigimties ir kitokio intymaus gyvenimo raiška. Konstitucinis Teismas 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime privatų žmogaus gyvenimą apibrėžia taip: „Privatus žmogaus gyvenimas - tai individo asmeni­nis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikini­mai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė sveikata, garbė, orumas ir kt."84

Būtent dėl to, kad nepažeidžia kito asmens teisės, privatus gyveni­mas negali būti kitiems žmonėms žinomas be paties asmens sutiki­mo. Tai asmens autonomiškumo, neliečiamumo sritis, saugoma tarp­tautinių deklaracijų, konvencijų ir nacionalinių įstatymų. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje sakoma: „Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo būsto neliečiamybę, korespondencijos slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų." (12 str.)85

Ši privatumo sritis gali kelti kai kurių asmenų smalsumą, bet tai nėra pagrindas brautis į kito asmens privatų gyvenimą be to asmens sutikimo.

Asmens privataus gyvenimo neliečiamumo apimtis be asmens sutikimo gali būti siaurinama dviem atvejais:

a) kai privatumo srityje daromas nusikaltimas arba rengiamasi jį daryti (grėsmė kitų asmenų teisėms); ir

b) kai kalbama apie „viešųjų asmenų", einančių aukštas valstybines pareigas arba pretenduojančių į tokias pareigas, privatų gyveni­mą. Šiuo atveju privataus gyvenimo srities siaurinimas grindžia­mas tuo, jog tie asmenys, įgyjantys teisę mokyti visuomenę

84 Valstybės žinios. 2002, Nr. 93-4000. 85 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija // Žmogaus teisės: Jungtinių Tautų

dokumentai. Vilnius, 2000. P. 12.

179

TEISĖS TEORIJA

žodžiu, įstatymu ar asmeniniu pavyzdžiu, turi turėti tam ir moralinę teisę, t. y. būti tokie, kad žmonės galėtų jais pasitikėti ir suteikti jiems savo atstovų įgaliojimus. Piliečiai turi teisę į padorius savo atstovus. Jie yra tautos atstovai ir šiuo savo statusu privalo rodyti kitiems piliečiams teisėtumo, padorumo pavyzdį, jie pretenduoja būti ne tik valdžios (valdinių įgaliojimų), bet ir moralės, padorumo autoritetai. Prisiimdamas valdinius įgaliojimus, toks asmuo kartu netiesiogiai sutinka susiaurinti savo privataus gyvenimo sritį, padaryti ją skaidresnę, jei kuri nors jo privataus gyvenimo aplinkybė gali turėti reikšmės lemiant tautos apsisprendimą suteikti tokiam asmeniui valdinius įgalioji­mus ar juos atšaukti. Pavyzdžiui, eilinio piliečio bendravimas su burtininkais, ekstrasensais, „aiškiaregiais" priklauso jo privačiam gyvenimui, kuris turi būti saugomas įstatymo, nes tai negali turėti reikšmės kitų žmonių likimui. Bet aukštas pareigas einan­čių valstybės pareigūnų bendravimas su burtininkais, ekstrasen­sais jau nėra vien jų privatus gyvenimas; apie jį piliečiams jau leidžiama žinoti, nes jiems svarbu, teisių įgyvendinimas bus organizuojamas remiantis burtininkų, šamanų „regėjimais" ar socialinių procesų analize pagrįstomis prognozėmis. Valstybės pareigūnui, kaip viešajam asmeniui, visose jo veikos srityse yra privalomos tos vertybės, kurias dauguma visuomenės pripažįsta, nes jis sutiko būti būtent tos daugumos atstovas.

180

Ribos tarp asmens privataus ir viešojo gyvenimo pripažinimas, jos gerbimas yra vienas iš esminių žmogaus padorumo požymių. Ginti šią ribą - tai nesutapatinti žmogaus su jo biologine prigimtimi ir šitaip nenužeminti žmogaus iki nesąmoningo gyvūno, valdomo seksualumo ir agresyvumo. Tik demoralizuotų ir psichiškai nesveikų asmenų, kaip ir nesąmoningų gyvūnų, būtis yra vientisa, nesuskal­dyta į privačią ir viešąją. Todėl jie gali atlikinėti savo gamtos reikalus, kur ir kada tik jiems norisi, jie nemato cenzūrinių ir necenzūrinių žodžių skirtumo, nes kitų žmonių akivaizda jų niekam neįpareigoja. Jie neturi orumo, padorumo, gėdos jausmo, kuris atsi­randa iš kitiems žmonėms jaučiamos vidinės pagarbos, įpareigojan­čios atitinkamai elgtis. Tokie asmenys siekia, kad šio padorumo jausmo, padorumo sąmonės neturėtų ir visuomenė ir šitaip kėsinasi į visuomenę kaip į žmonių susivienijimą.

Kėsinimasis į asmens privatumą yra kėsinimasis ir į asmens orumą todėl, kad, paneigiant privataus ir viešojo gyvenimo ribą,

BENDROJI DALIS

žmogus yra nužeminamas iki nesąmoningų gyvūnų ir šitaip panei­giamas jo išskirtinumas - abipusė žmonių pagarba nelaikoma tinka­mo gyvenimo visuomenėje sąlyga.

3. JURIDINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ SAMPRATA

Vienas iš pagrindinių žmogaus teisių juridinės koncepcijos požy­mių - visų žmonių lygiateisiškumo pripažinimas. „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis", - sakoma Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 4 straipsnyje. Bet ką faktiškai reiškia ši teisių lygybė?

Čia galimi du atsakymai: 1) teisių lygybė reiškia turimų materia­liųjų gėrybių apimties lygybę arba vartojimo kokybės lygybę (ekono­minę); 2) teisių lygybė reiškia juridinę lygybę - lygybę įstatymams, procedūrų lygybę - visi vienodai traktuojami tų pačių įstatymų ir visi turi tą pačią teisę kreiptis į tą patį nešališką teismą, visi turintieji brandos atestatą gali stoti į bet kurią Lietuvos aukštąją mokyklą ir t. t. Lygybė čia reiškia tik diskriminacijos nebuvimą.

Ekonominė lygybė ir teisinė lygybė - skirtingi dalykai. Teisinė lygybė - tai starto lygybė, tai teisių imtis savarankiškos veiklos lygybė, tuo tarpu ekonominė lygybė - finišo, arba veiklos rezultatų (vartojimo), lygybė.

Orientuojantis į teisinę valstybę ir jos propaguojamas vertybes, pirmumą reikia teikti teisinei lygybei, skelbiančiai, kad žmonės teisių požiūriu lygūs tik startuodami, t. y. jiems leidžiama imtis bet kurios Įstatymų neuždraustos veiklos, naudotis tuo pačiu teisiniu asmens teisių gynybos mechanizmu, jie atsakingi pagal tuos pačius įstaty­mus ir kita.

Tolesnė jų padėtis visuomenėje priklauso nuo jų gabumų, norų, mokėjimo dirbti ir, suprantama, ekonominių galimybių imtis sava­rankiškos veiklos. Tokių galimybių susikūrimas taip pat laikomas paties asmens veiklumo reikalu.

Visa tai stimuliuoja žmonių iniciatyvą, skatina juos lenktyniauti paisant vienas kito interesų.

Teisinė (procedūrų) lygybė kartu reiškia, kad asmenys nei pagal įstatymą, nei pagal teismo sprendimus negali būti diskriminuojami vienas kito atžvilgiu. Bet praktikoje viskas yra sudėtingiau.

Iš prigimties žmonės nėra lygūs: skiriasi jų lytis, amžius, proto gebėjimai, talentai, sveikata, darbštumas ir kita. Tokie skirtumai

181

TEISĖS TEORIJA

negali būti pašalinti įstatymais, nes glūdi pačioje žmogaus prigim­tyje. Žmogaus kultūrinės pastangos kompensuoti savo prigimtinį netobulumą ir yra žmonijos pažangos varomoji jėga. Įstatymai, atsižvelgdami į šiuos skirtumus, nustato visiems žmonėms vienodas veikimo taisykles, procedūrų lygybę, starto galimybių lygybę. Todėl esant lygioms starto galimybėms stiprieji, sveikesnieji, protingesnieji pasieks daugiau. Ir tai gilins visuomenės prieštaravimus.

Dėl šių skirtumų atsiranda didelė ekonominė (vartojimo) žmonių nelygybė, kurią ne tik galima, bet ir būtina švelninti, jeigu visuome­nė nori palaikyti socialinį stabilumą. Todėl esant vienodoms starto galimybėms įstatymais gali būti padidinama tam tikrų asmenų teisių sauga, jeigu jie objektyviai nepajėgia garantuoti bent minimalios savo teisių saugos arba vykdo visuomenei svarbias pareigas, kurių vykdymas adekvačiai neatsispindi jų teisių saugoje. Tai suponuoja būtinybę diferencijuoti teisinį reguliavimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis tiesiogiai drau­džia tik diskriminaciją - valinį asmens teisių varžymą arba atleidimą nuo įstatymo reikalavimų (privilegijų teikimą) lyties, rasės, socialinės padėties ir kitais pagrindais. Tačiau praktiškai, kaip sakėme, yra tokių kategorijų žmonių, kurie turi specialių pareigų visuomenei arba patys nesugeba bent minimaliai garantuoti savo pagrindinių žmo­gaus teisių, ir todėl kyla būtinybė remiantis įstatymu didinti jų teisių saugą valstybės priemonėmis. Pavyzdžiui, Darbo kodekso 146 straips­nyje nurodytos kategorijos darbuotojų (nėščios moterys, asmenys, auginantys vaikus iki 3m., ir kt.), kuriems taikoma darbo laiko trukmės lengvata (ne visas darbo laikas). Arba: „Šeimai, kurios pajamos vienam jos nariui mažesnės už valstybės remiamas pajamas (RP), mokama socialinė pašalpa (SP)." (1990 m. rugsėjo 27 d. Lietu­vos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymas Nr. 1-618, 10 str. 1 d.) 1960 m. gruodžio 16 d. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte sakoma: „Valstybės, šio Pakto dalyvės, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į pakankamą gyvenimo lygį jam ir jo šeimai, apimantį pakankamą maistą, drabužius bei butą, taip pat į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą."86 (11 str.)

Bet ar tokio principo formulavimas neprieštarauja Lietuvos Res­publikos Konstitucijos 29 straipsnio ir Visuotinės žmogaus teisių

86 Žmogaus teisės : Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1991. P. 24.

182

BENDROJI DALIS

deklaracijos 1 ir 7 straipsnių formuluojamam principui - įstatymui visi lygūs? Ar valstybė nediskriminuoja tų savo piliečių, kurių sąskaita ji didina neišgalinčių piliečių teisių saugą?

Tai aktualina reikalą skirti žmogaus teisių diferenciaciją nuo diskriminacijos, kartu atskleidžiant tokios diferenciacijos teisėtumo pagrindus. Diskriminacija - tai savavališkas asmens teisių atėmi­mas, ribojimas, o diferenciacija - teisių pridėjimas arba lengvatų suteikimas valstybės priemonėmis, bet tik tiems asmenims, kurie patys objektyviai nepajėgia bent minimaliai garantuoti savo pagrin­dinių žmogaus teisių (tai nepilnamečiai, seneliai, iš prigimties neįgalūs asmenys, bedarbiai) arba vykdo specialias, tik su jų as­meniu susijusias pareigas visuomenei, bet šis pareigų vykdymas nesukuria pareigoms adekvačių teisių (moterys, gimdančios ir augi­nančios vaikus, asmenys, dirbantys gyvybei ir sveikatai itin pavojin­gomis sąlygomis, ir kt.).

Tokią diferenciaciją kai kurie autoriai vadina pozityviąja diskri­minacija. Jos teisėtumas grindžiamas visuomenės solidarumu, huma­nizmo pajauta ir socialinio stabilumo, kaip visų teisių saugumo garanto, poreikiu.

Diferenciacijos tikslas - sušvelninti turtinę nelygybę, kad ji ga­liausiai nevirstų realia teisių nelygybe. Visais kitais atvejais bet koks konkrečių asmenų ar jų grupių teisių saugos didinimas bus privi­legijų teikimas (diskriminacija). Pavyzdžiui, dalinis Seimo valgyklos dotavimas iš valstybės biudžeto, nedotuojant kitų valstybės tarnau­tojų maitinimo, jau yra ne teisių saugos diferenciacija, o neteisėtų privilegijų teikimas tam tikriems pareigūnams remiantis socialine padėtimi (valstybės tarnautojų diskriminavimas). 1994 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl darbuotojų pirmenybės įsigyti privatizuojamų įmonių akcijų", suteikęs tų įmonių darbuoto­jams pirmumo teisę įsigyti 50 procentų privatizuojamų įmonių vi­suomeninio turto (2 str.) ir šitaip socialinės padėties pagrindu apribojęs biudžetinės sferos darbuotojų teises tapti privatizuojamo turto savininkais, šia dalimi buvo diskriminacinis.

Neaiškumų dėl teisių diferenciacijos ir diskriminacijos gali kilti vertinant vyrų ir moterų teisinę padėtį. Pavyzdžiui, Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintoje „Kompensaci­jų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkoje" sakoma: „Kompensacijos skiriamos vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims - ne mažiau kaip 7,5 metų požemininius

183

TEISĖS TEORIJA

darbus." (4.1 p.) Šį skirtumą sunku pavadinti teisių diferenciacija, nes šio nevienodų teisių nustatymo pagrindas - pats lyčių skirtu­mas, kuris pagal Konstitucijos 29 straipsnį nelaikomas teisėtu.

Diferenciacija galima laikyti tik tokias moterims teikiamas lengva­tas, kurios teikiamos ne moterims apskritai, o tik nėščioms moterims. Teikiant lengvatas nėščiai moteriai, pirmiausia galvojama apie tas pareigas, kurias moteris vykdo naujai gyvybei: būsimo vaiko interesai gali būti apsaugoti tik specialia jo motinos teisių sauga. Ne veltui sakoma: „Kas gina moterų teises, tas gina vaiko teises, žodžiu, tas gina ateitį." (V. Hugo) Būsimo vaiko interesai ir nėščios moters teisės sudaro organišką vienovę, kuri ir yra pagrindas suteikti tokiai mote­riai specialių teisių arba atleisti ją nuo kai kurių visiems bendrų pareigų.

Nėštumas - ypatinga moters savanoriškai prisiimama pareiga visuomenei. Ir tuo metu, kai vykdo šią pareigą, moteris įgyja atitinkamų teisių.

Teisinė lygybė teikia žmonėms galimybę išmėginti save savaran­kiška veikla, gebėjimu patiems pasirūpinti savo teisių sauga. Jeigu ši lygybė kai kuriems asmenims pasirodo nepakankama bent minima­liai savo pagrindinių teisių saugai susikurti, jiems minimaliu lygiu taikoma vartojimo lygybė, įsiprasminanti kaip visuomenės parama, solidarumas.

Ši „lygiava" apima tik minimalų žmogaus teisių saugos lygmenį: kas daugiau, tas yra paties asmens kultūrinių pastangų rezultatas. Tai reiškia, kad vartojimo lygiava neatmetama apskritai, o tik nustatomos istorinės jos pozityvaus taikymo ribos. Ji įsiprasmina kaip žemutinė žmogaus teisių saugumo riba, reikalinga visuomenės socialinei santarvei ir rimčiai palaikyti. Už šio minimumo turi baigtis faktinė, arba vartojimo, lygybė, ji turi pereiti į teisinę, arba procedūrų, lygybę, įpareigojančią kovoti su neteisėtomis lengvatomis ar privilegijomis.

3.1 TEISINĖS IR EKONOMINĖS (PASKIRSTOMOSIOS) LYGYBĖS SANTYKIS

KAIP TARPUSAVIO PAPILDYMO SANTYKIS

Teisinė lygybė neturi būti suprantama kaip absoliuti ekonominės lygybės priešybė. Tarp jų civilizuotoje visuomenėje klostosi ne abipu­sio atmetimo ar konkuravimo, o tarpusavio papildymo santykiai. Nė

184

BENDROJI DALIS

viena iš jų pavieniui negali ilgiau stabilizuoti žmogaus teisių saugos. Jau sakėme, kad pirmumas turi būti teikiamas teisinei lygybei, nes ji vienodai leidžia visiems asmenims imtis bet kurios įstatymo neuždraustos veiklos, savarankiškai susikurti tokios veiklos priemones ir šitaip garantuoti savo teisių saugą bei jų komfortą. Tačiau ilgai vyraujant teisinei lygybei, tam tikra visuomenės dalis nepajėgia rinkos ekonomikos sąlygomis bent minimaliu lygiu pasi­rūpinti savo teisių sauga ir dėl to tampa socialinės įtampos bei destrukcijos visuomenėje priežastimi. Šis teisinės lygybės pagrindu „įsiplieskiantis gaisras" kaip tik ir slopinamas tam tikros kompeten­cijos ekonomine lygybe. Kai šis „gaisras" užslopsta, ekonominė lygybė tampa nebereikalinga, kol teisinė lygybė vėl parengs sąlygas, kurios į politinę areną iš naujo „pakvies" ekonominę lygybę suma­žinti naują teisinės lygybės sukurtą įtampą. Teisinė lygybė skatina asmens kultūrinį aktyvumą ir nacionalinio produkto didėjimą, jo struktūros įvairovę, o ekonominė lygybė mažina socialinę įtampą, atsirandančią teisinės lygybės vyravimo sąlygomis.

Tai reiškia, kad teisinės ir ekonominės lygybės negalima griežtai priešinti, nevalia nė vienai iš jų ilgesniam laikui teikti vienvaldišku-mo teisės garantuojant žmogaus teisių saugą; jos tarnauja šiai saugai papildydamos viena kitą ir šitaip įveikdamos viena kitos ribotumą. Tik veikdamos abipusio papildymo principu, jos gali garantuoti socialinį stabilumą, visuomenės plėtotę ne revoliucijos, o evoliucijos būdu. Teisinė ir ekonominė lygybė atėjo į žmogaus teisių saugos arsenalą, kad jau niekada iš jo nepasitrauktų. Svarbu tik mokėti manipuliuoti jų santykiu.

3.2 ŽMOGAUS TEISIŲ GARANTIJOS

Demokratinės valstybės užduotis - ne tik deklaruoti žmogaus teises, bet ir kurti sąlygas arba garantijas joms įgyvendinti.

Žmogaus teisių garantijos - tai sąlygos arba priemonės, kurioms esant asmuo įgyja savo teisėms įgyvendinti reikalingą gėrį, juo netrukdomai naudojasi ar apgina savo pažeistas teises.

Pagal subjektą tos garantijos gali būti skirstomos į dvi rūšis: I) sąlygos, kurias susikuria pats asmuo. Vienos teisės įgyvendini­

mas yra kitų savo teisių įgyvendinimo garantija. Pavyzdžiui, asmuo, naudodamasis teise dirbti ir vykdydamas iš jos kylančias

185

TEISĖS TEORIJA

pareigas, įsigyja priemonių (lėšų) kito tipo pareigai įvykdyti (kelionės išlaidoms apmokėti) ir šitaip teisnumo lygmens teisę keliauti paverčia subjektine teise keliauti į konkrečią šalį. Šiuo atveju teisės dirbti įgyvendinimas yra garantija įgyti ir įgyvendin­ti subjektinę keliavimo į konkrečią šalį teisę;

2) sąlygos, kurias asmens teisėms įgyvendinti sukuria valstybė. Valstybės kuriamos žmogaus teisių garantijos gali būti trejopos:

a) valstybės materialioji parama asmeniui. Tai garantija, kai valstybė perima neveiksnaus asmens pareigas, kuriomis šis privalėtų garantuoti savo teisės įgyvendinimą. Šio tipo ga­rantijos pavyzdys gali būti ir 1961 m. Socialinė chartija, kuri yra valstybių įsipareigojimas teikti materialiąją paramą eko­nomiškai neišgalintiems arba socialiai neveiksniems savo piliečiams;

b) valstybės kuriamos teisinės institucijos ir procedūros asmens pažeistai teisei apginti ir šitaip sugrąžinti asmeniui gebėjimą pačiam toliau garantuoti savo teisių įgyvendinimą, pavyz­džiui, asmens galimybė vadovaujantis teisinėmis procedūro­mis per teismą realiai atgauti skolą ar pašalinti kitas savo teisės įgyvendinimo kliūtis;

c) valstybės pareiga perimti bankrutuojančio darbdavio tam tikrą dalį pareigų, kad būtų užtikrinta darbuotojų teisė gauti pagal darbo sutartį priklausomą atlyginimą.

Visa valstybės intervencinė ekonomikos politika, socialinė politi­ka yra įvairaus tipo valstybės kuriamų garantijų sistema, kad kuo daugiau visuomenės narių galėtų realiai pasinaudoti savo teisėmis.

3.3 ŽMOGAUS TEISES RIBOJA ŽMOGAUS TEISĖS

Prie pagrindinių žmogaus teisių apsaugos garantijų priskirtinas ir savavališko asmens teisių ribojimo nebuvimas. Teisėtas žmogaus teisių ribojimas galimas tik dviem atvejais:

a) kai reikalinga apsaugoti kito asmens teises (imperatyvas naudotis savo teisėmis nevaržant kito asmens teisių (Konstitucijos 28 str.);

Ši nuostata įtvirtinta visuose pagrindiniuose tarptautiniuose do­kumentuose. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje šiuo klausimu

186

BENDROJI DALIS

sakoma: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numa­tyti vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą, siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje." (29 str.) 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindi­nių laisvių apsaugos konvencija taip pat leidžia riboti asmens teises tais atvejais, kai reikia užkirsti kelią teisės pažeidimams, nubausti asmenis, padariusius nusikaltimus, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, sveikatą, moralę, užtikrinti šalies ekonominę gerovę (7-11 str.). Riboti asmens teises reikia todėl, kad žmogus yra ne tik teisės subjektas, bet ir potencialus agresorius, galintis kėsintis į artimo teisę.

Tai, kad asmens teisės gali būti teisėtai ribojamos tik kito asmens teisėmis, kad ta riba slypi pačių individų interesuose, vertybėse, dar kartą patvirtina jau įrodytą tiesą, jog teisė pirmiausia kyla ne iš valstybės, o iš pačių individų tarpusavio santykių (iš visuomenės). Iš tų pačių santykių kyla ne tik pačios teisės, bet ir jų ribos.

b) kai reikia užkirsti kelią religinės, tautinės neapykantos kurstymui, karo ir prievartos propagandai. Visais kitais atvejais žmogus yra laisvas įgyvendindamas savo

teises. Tos teisės negali būti juridiškai apribotos, kol pats asmuo nesuteikia tam pagrindo pareigų nevykdymu.

Taigi socialinė šiuolaikinės teisės paskirtis - saugoti visų visuo­menės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą.

4. TEISĖS FUNKCIJOS

Teisės socialinė paskirtis yra įgyvendinama teisės funkcijomis (lot. functio - atlikimas, vykdymas). Teisės funkcijos - tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ar būdai. Kaip konkrečiu laikotarpiu suprantama teisės socialinė paskirtis, tokios yra ir teisės funkcijos, jų katalogas, turinys, kompetencija viena kitos atžvilgiu ir viso teisinio reguliavimo pobūdis. Istoriniu požiūriu ne visos teisės funkcijos universalios: vienos iš jų (reguliavimo) yra būdingos visų epochų teisei (nes susijusios su pačia teisės esme - teisių ir pareigų santykio nustatymu), kitos - tik tam tikros epochos teisei (demokratinei).

187

TEISĖS TEORIJA

Skiriamos tokios pagrindinės teisės funkcijos:

1) Reguliavimo funkcija. Tai pagrindinis teisės poveikio žmonių santykiams būdas, kai asmens teisės (vertybės) saugomos nustatant vienam teisinio santykio dalyviui teisę į tam tikrą vertybę (gyvybę, sveikatą, laisvę, turtą ir t. t.), o kitiems asmenims nustatoma parei­ga susilaikyti nuo žalingo elgesio tų vertybių turėtojo atžvilgiu arba atlikti jam pozityvius veiksmus. Šios funkcijos turinį sudaro teisi­niai imperatyvai - leisti (teisnumo suteikimas) ir įpareigoti (pozity­vios ar negatyvios pareigos vykdymo būtinybė). Tai reiškia, kad reguliavimo funkcija siekiama apsaugoti asmens teises tokiu būdu, kad, leidžiant asmeniui naudotis tam tikru gėriu, jis kartu įpareigo­jamas tai daryti nevaržydamas kito asmens teisių (draudimas) ir kartu jam leidžiama reikalauti iš kitų asmenų elgesio, nedarančio žalos jo gėriui.

Šia funkcija teisė orientuojasi į žmogaus protą ir valią. Preziu-muojama žmogų esant protingą būtybę, kuri gali suprasti jai adre­suojamus teisės normų reikalavimus ir įvertinti tas grėsmes sau ir kitų žmonių teisėms, jeigu tie reikalavimai nebus vykdomi. Teisės normos preziumuoja ir žmogaus valią: čia kalbama apie tokius teisinius reikalavimus, kuriuos žmogus gali realiai įvykdyti, jeigu tik turės tam noro ir ryžto (valinis apsisprendimas). Todėl draudžiama formuluoti teisinius reikalavimus, kurių objektyviai negalima įvykdy­ti, nes tai būtų teisinio nihilizmo planavimas ir kūrimas valstybei prielaidų „teisėtai" represuoti savo piliečius.

Klasinės ir demokratinės valstybės sąlygomis teisės atliekama reguliavimo funkcija dėl skirtingos socialinės paskirties yra skirtingo turinio. Ir tai suprantama. Jei teisės socialinė paskirtis - saugoti tik vienos klasės (valdančiosios) teises ir interesus, tai teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos nustatomos taip, kad vienų laisvę (privi­legijas) garantuotų kitų nelaisvė - prievolės (pvz., vergvaldžių laisvė garantuota vergų nelaisve; feodalo laisvė - baudžiauninko nelaisve). Todėl šioje stadijoje teisės atliekama reguliavimo funkcija reiškiasi taip, kad iš esmės asmens teisinė padėtis (statusas) visuomenėje grindžiama ne teisių ir pareigų vienove (lygiateisiškumu), o privile­gijų ir prievolių (valdžios ir pavaldumo) santykiu.

Esant tokio turinio reguliavimo funkcijai, reikėjo plataus masto prievartos siekiant užtikrinti neteisimų (nevienodai branginant skir­tingų asmenų interesus) paliepimų vykdymą.

188

BENDROJI DALIS

Tuo tarpu laisvoje visuomenėje žmonių santykiai reguliuojami taip, kad kiekvieno asmens teisinė padėtis jau grindžiama teisių ir pareigų vienove. Visi asmenys vienas kito atžvilgiu laikomi juridiš­kai lygiais: jiems pripažįstama tiek teisių, kiek jie vykdo vienas kitam jų teises garantuojančias pareigas. Todėl išnyksta vienų privi­legijos ir kitų prievolės, į jų vietą ateina naujos sąvokos - teisės ir pareigos, jų vienovė (pusiausvyra).

Kai kurie autoriai (S. S. Aleksejevas, taip pat pastarojo dešimtme­čio lietuviškų teisės vadovėlių autoriai) teisinio reguliavimo funkciją dar siūlo skirstyti į statinę ir dinaminę vadovaudamiesi tuo, kad statinė funkcija nustato draudimus (reikalauja susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų), o dinaminė - įpareigoja atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus. Logikos požiūriu tai nėra korektiškas skirstymas, nes įpareigojimas apima ne tik draudimą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, žalingų kito asmens teisėms, bet ir atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus kito asmens naudai.

2) Priešingų interesų derinimo, arba socialinio kompromiso, funkcija. Tai tik demokratinės teisės funkcija, kuri nurodo reguliavimo funk­cijos pobūdį; socialiniai santykiai reguliuojami ne bet kaip, o deri­nant priešingus teisės subjektų interesus, neleidžiant nė vienam iš jų per daug įsigalėti kitų socialinių grupių interesų ignoravimo, siau-rinimo sąskaita. Tokiu reguliavimu pasiekiamas priešingų interesų kompromisas (teisių ir pareigų vienovė) ir šitaip garantuojama vienoda visų visuomenės narių teisių apsauga. Šią funkciją vykdan­čios teisės veiksmingumui užtikrinti tada reikia minimalios teisinės prievartos, nes čia siekiama įtvirtinti visuomenėje ne viešpatavimo, o santarvės ir bendradarbiavimo santykius.

Socialinio kompromiso funkcija nurodo, koks turi būti reguliavi­mo funkcijos turinys tais atvejais, kai teisės socialinė paskirtis-vienodai veiksmingomis priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir laisves.

3) Valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo, arba represinė, funkcija. Ji išplaukia iš būtinybės garantuoti teisės normo­mis nustatomų pareigų įsakmumą (reguliavimo funkcijos veiksmin­gumą). Ši funkcija nustato pobūdį ir mastą valstybės prievartos (sankcijos), kurią leidžiama taikyti už reguliacinių teisės normų nustatomų įpareigojimų, draudimų nevykdymą. Jos esmę pirmiausiai sudaro imperatyvas - bausti.

189

TEISĖS TEORIJA

Teisės literatūroje yra įsitvirtinusi tradicija (ji populiari ir Lietu­vos jurisprudencijoje) šios rūšies teisės funkciją vadinti „apsaugine". Logikos požiūriu tai netikslus terminas, nes ši funkcija susitapatina su teisės socialine paskirtimi apskritai. Saugoti žmogaus teises yra ne tik apsauginės, bet visų teisės funkcijų, taip pat reguliavimo funkcijos paskirtis, nes reguliuoti žmonių elgesį - tai saugoti jų teises. Reguliavimas yra pagrindinis žmogaus teisių apsaugos civi­lizuotoje visuomenėje būdas. Bet jeigu žmogaus teisių apsauga yra ne konkrečios teisės normos funkcija, o visos teisės, kaip įvairių funkcijų sistemos, paskirtis, tai minėtą funkciją vadinti apsaugine reikštų apimties požiūriu tapatinti dalį su visuma- daryti logikos klaidą.

Be to, kai kurie rusų, lenkų ir mūsų teisininkai mano, kad „apsauginės" funkcijos tikslas - uždrausti tam tikras veikas. Ši pažiūra taip giliai įsitvirtinusi ir mūsų baudžiamosios teisės teori­joje, kad ji egzistuoja ne tik baudžiamosios teisės vadovėlyje, bet ir BK. Jau sakėme, kad tikrovė yra tokia, jog baudžiamųjų įstatymų paskirtis - ne drausti, o bausti, nes atitinkamas veikas jau uždraudė anksčiau priimtos reguliacinės teisės normos. Pavyzdžiui, vagystes uždraudžia ne BK, o Konstitucijos 23 straipsnis „Nuosavybė nelie­čiama". BK tik aprašo šios konstitucinės normos nustatyto draudimo pažeidimo būdus ir sankcijas už tokį pažeidimą87. Todėl nėra prasmės antrą kartą drausti tai, kas jau vieną kartą yra uždrausta reguliacinės teisės normos.

Be to, prielaida, kad baudžiamojo įstatymo normos antrą kartą draudžia tai, ką jau uždraudė Konstitucijos 23 straipsnio norma, reguliavimo požiūriu reikštų baudžiamąjį įstatymą prilyginti Konsti­tucijos normai ir taip supainioti skirtingą juridinę galią turinčias normas: tada neaišku, kas uždraudžia kėsintis į nuosavybę - Kon­stitucijos 23 straipsnis ar baudžiamojo įstatymo norma?

Jau XIX a. antroje pusėje vokiečių kriminologas Karlas Bindin-gas (1841-1920) rašė, kad „draudimai atsiranda anksčiau nei baudžiamasis įstatymas. Jie paprastai yra nustatyti kitų teisės šakų. Baudžiamieji įstatymai nustato tik padarinius - sankciją už nusi­kaltimą. Todėl nusikaltėlis pažeidžia tik (reguliacinę - A. V.) normą (draudimą), bet ne baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamąjį įstatymą

87 Plačiau apie tai žr.: Vaišvila A. Baudžiamoji justicija - juridinė asmens teisimo statuso identifikacija // Teisės problemos. 1998, Nr. 3—4.

190

BENDROJI DALIS

gali pažeisti tik valstybė ar jos institucijos, neteisingai skirdamos bausmes."88

Valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo funkcija išlieka ir demokratinės valstybės teisėje, bet jos kompetencija, palyginti su totalitarinių režimų teise, gerokai siauresnė, nes teisinis reguliavimas čia iš esmės vykdomas teisės normomis, kurios įkūnija priešingų interesų kompromisą, mažinantį prievartos (sankcijų) poreikį. Tada žmonės noriau paklūsta teisės paliepimams, nes tai labiau atitinka ių interesus. Prievartai šioje akcijoje tenka antraeilis vaidmuo.

4) Informavimo funkcija priklauso prie pagrindinių teisės funkcijų, nes susijusi su privalomu (būtinu) teisės normų paviešinimu (pro-mulgacija): „Galioja tik paskelbti įstatymai." (Konstitucijos 7 str. 2 d.) Nepaskelbtas įstatymas neįpareigoja. Tai teisės viešumo prin­cipo įtvirtinimas Konstitucijos lygiu. Ši funkcija nurodo (informuoja), kokio elgesio reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos bus taikomos tiems, kurie naudosis tam tikromis teisėmis ir nevykdys |oms nustatytų pareigų.

Informacijos apie teisėto elgesio reikalavimus žmonės gauna iš įvairių šaltinių - įstatymų, nutarimų, instrukcijų, įvairių teisės taikymo aktų, teisinio švietimo, teisės literatūros, žiniasklaidos ir t. t. Tai padeda piliečiams naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kitų asmenų teisių, teisinės tvarkos89.

88 Binding K. Die Normen und ihre Übertretung. Leipzig, 1872. 89 Su informacine teisės funkcija susijęs ir dažnai keliamas klausimas, ar

bendrosios kompetencijos teismas (teisėjas) gali viešai, per visuomenės informa­vimo priemones komentuoti jau išspręstą bylą, kurioje jis priėmė sprendimą, dominant) visuomenę. Aiškaus atsakymo į tai nėra, todėl teisėjai vengia viešai komentuoti savo sprendimus, net ir primygtinai prašomi žiniasklaidos. Tai nėra pagrjsta nuostata. Teismui turėtų galioti tas pats bendrasis teisės aiškinimo principas, kuris sako, kad aiškinti konkretų teisės aktą turi teisę jį priėmęs teisekūros ar teisės taikymo subjektas (Konstitucinio Teismo praktika aiškinti savo paties priimtus nutarimus). Aiškinimo objektas čia gali būti teismo spren­dimo, nuosprendžio ar nutarties teisiniai motyvai, faktinės bylos aplinkybės, kuriomis remdamasis teisėjas priėmė konkrečioje byloje sprendimą, nuosprendį, nutartį Toks aiškinimas nėra įforminamas dokumentu, jis nekeičia priimto sprendimo turinio, o tik daro visuomenei suprantamesnius tokio sprendimo teisinius motyvus, argumentus, lėmusius atitinkamo turinio teisės taikymo akto priemimą. Teisėjo darbas - teisingumo vykdymas, yra viešas ir jo priimamų sprendimų motyvai bei pagrindai taip pat neturi būti paslaptis. Jei kuriuo nors

191

TEISĖS TEORIJA

5) Auklėjamoji, arba teisės pažeidimų prevencijos, funkcija yra tarsi visų teisės funkcijų apibendrinimas, ji skatina asmenį apmąstyti tą žalą, kurią jis patirs nepaklusdamas teisės imperatyvams, taip pat tą bendrą naudą, kurią jam garantuoja teisėtas elgesys. Tai skatina asmenį elgtis teisėtai, ugdo jo gebėjimą gyventi santarvėje su artimu, ne tik jaustis asmenybe, bet ir matyti kitą žmogų ja esant.

Teisės funkcijos neveikia ir negali pasiekti teisei keliamų tikslų pavieniui. Jos veikia tik tarpusavyje sąveikaudamos ir viena kitą papildydamos bei garantuodamos. Šioje teisės funkcijų sistemoje teisinio reguliavimo funkcija yra centrinė, ji integruoja, palenkia savo reikmėms visas kitas teisės funkcijas; šios tik padeda regulia­vimo funkcijai ir užtikrina jos veiksmingumą.

Įvairių šalių teisės literatūra teisės funkcijas įvardija nevienodai. Pavyzdžiui, kai kurie vokiečių teisininkai: H. Dėdingas (Doding), D. Šiperis (Schipper) ir kiti, reguliavimo funkciją vadina „tvarkos funkcija", socialinio kompromiso - „taikos", represinę, arba prievar­tą legalizuojančią ir normuojančią, - „teisės saugumo", teisingumo vykdymo - „vienkartinio teisingumo". Austrų teisės teoretikas P. Kole-ris specifinėmis teisės funkcijomis laiko tris funkcijas: a) taikos (Friedensfunktion); b) formavimo (Gestaltungsfunktion); ir c) konfliktų sušvelninimo, arba sprendimo (Ausgleichsfunktion). Teisės funkcija, pasak P. Kolerio, siekiama garantuoti diferencijuotos visuomenės kaip daugelio žmonių sugyvenimo saugumą ir taiką; formavimo funkcija - „rūpintis tinkslingu ir veiksmingu socialinio sugyvenimo formavimu" (mes sakytume - teisinės tvarkos nustatymu), ir sušvel­ninimo funkcija - pasiūlyti teisingai spręsti („sušvelninti") sociali­nius konfliktus. Taikos funkcija daugmaž atitinka mūsų formuluoja­mą socialinio kompromiso funkciją, normavimo funkcija - reguliavi­mo funkciją ir konfliktų sušvelninimo funkcija - teisingumo vykdymo,

teismo priimtu teisės taikymo aktu domisi visuomenė, teismo pareiga juos paaiškinti šiai suprantamu būdu. Tai reikalinga formuojant visuomenės teisinę sąmonę, piliečių pasitikėjimą teismu, kita vertus, tai galėtų būti ir tam tikra visuomenės taikoma teismų kontrolės forma: teisiniu požiūriu silpnai argumen­tuotą sprendimą priėmusiam teisėjui būtų nepatogu viešai aiškinti jo motyvuo­jamąją dalį.

Teisėjas negali aiškinti (komentuoti) tik jam pavestos spręsti bylos, kol joje nepriimtas sprendimas, kad nepaveiktų bylos dalyvių elgesio, galinčio turėti įtakos bylos baigčiai.

192

BENDROJI DALIS

arba konfliktų sprendimo, funkciją. Skirdami taikos funkciją, minėti autoriai ją painioja su teisės paskirtimi: taika - vienas iš teisės socialinės paskirties aspektų. Teisės tikslas yra taika, rašė R. Jėrin-gas, o priemonė siekti šio tikslo - kova. Kiti autoriai išskiria daug smulkių teisės vykdomų operacijų, kurias jie vadina „funkcijomis".

Aptarus teisės sampratą ir istorines jos modifikacijas (pasigami­nus priemonių analizuoti konkrečias teisės sąvokas), galima pereiti prie pažinimo antrosios teisės teorijos objekto dalies - bendrųjų teisės sąvokų, išreiškiančių, konkretinančių teisės sampratą, daran­čių ją praktiškai funkcionalią.

Bendrųjų teisės sąvokų sistemą (aparatą) sudaro dvejopo pobū­džio teisės sąvokos: 1) pamatinės sąvokos, išreiškiančios jau minėtus tris teisinės būties lygmenis (stadijas): teisines idėjas, teisės normas, teisinius santykius; ir 2) funkcinės, arba jungiamosios, sąvokos, išreiškian­čios teisės perėjimus tarp šių lygmenų: teisėkūra žymi perėjimą nuo teisinių idėjų prie teisės normų; teisės aiškinimas, teisės įgyvendini­mas, teisinė atsakomybė ir kitos - perėjimą nuo teisės normų prie teisinių santykių (subjektinės teisės). Tai antrinės sąvokos, kurios įsiprasmina paslaugomis pamatinėms, yra šias aptarnaujančios.

193

S P E C I A L I O J I D A L I S

BENDRŲJŲ TEISINIO MĄSTYMO SĄVOKŲ APARATAS

ĮVADAS

T E I S I N I S R E G U L I A V I M A S

1. TEISINIO REGULIAVIMO SĄVOKA IR PRIEŽASTYS

Teisės socialinė paskirtis pirmiausia įgyvendinama teisiniu regulia­vimu, t. y. darant poveikį žmonių elgesiui teisės priemonėmis. Šių priemonių pažinimas pradėtinas nuo klausimo, kas yra teisinis reguliavimas ir kokio turinio teisės priemonėms jis subrandina socialinį užsakymą. Teisinis reguliavimas - tai praktiškai funkcio­nuojanti (veikianti) teisės samprata. Jis yra reikšmingas tuo, kad tampa idėjiniu visos teisinės sistemos „užsakovu": iš jo poreikių kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisės normos, teisinės organizacinės procedūros. Visos teisės sąvokos įsiprasmina kaip tei­sinio poveikio žmonių elgesiui priemonės, o pati teisėkūra - kaip tokių priemonių gamyba.

Todėl teisinis reguliavimas yra viena iš svarbiausių ir pradinių teisės teorijos kategorijų, nuo kurios pažinimo ir natūralu pradėti teisinio mąstymo bendrųjų sąvokų sistemos, arba aparato, pažinimą.

Teisinis reguliavimas - tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis ir teisės principais.

Reguliuoti žmonių elgesį - tai jį modeliuoti (aprašyti) subjektinė-mis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (paliepimais: draudimais arba pozityviais įpareigojimais). Šiuo modeliavimu kaip tik ir daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui, tas elgesys ir visa visuomenės raida kreipiami įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme.

Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valsty­bėse yra skirtingos: klasinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis ima­masi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti (sunorminti) vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, organizuotu būdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą; o demokratinėje valstybėje - de­rinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palaikyti

197

TEISĖS TEORIJA

visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Pirmuoju atveju teisiniu reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei - primesti prievoles, t. y. tokius įpareigojimus, kurių vykdymas nesukuria jiems proporcingų teisių. Tokiu „teisiniu" reguliavimu įtvirtinama vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas.

Demokratinėje valstybėje teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti visų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę.

Todėl čia siekiama teisės priemonėmis reguliuoti žmonių santy­kius tik tam, kad jie pasižymėtų teisingumu, būtų apsaugotos teisės ir tų, kurie rinkos ekonomikos sąlygomis nesugeba apsaugoti savo teisių bent minimaliu lygiu, kad tam tikros socialinės grupės, rinkos ekonomikos sąlygomis įgijusios ekonominės ir jos pagrindu - poli­tinės galios, šio savo pranašumo nepaverstų viešpatavimu visai visuomenei. Tai reiškia, kad teisinis reguliavimas - tai žmonių elgesio socializavimas, kurio imamasi tada, kai mąstoma apie visos visuomenės, visų jos socialinių grupių bent minimalią saugą, kai norima visuomenės mastu priešintis viešpatavimo ir pavergimo tendencijoms.

Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t. y. išsiaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisimo reguliavimo priemonėmis.

Visos visuomenės gyvenimą apimantis teisinis reguliavimas plė­tėsi laipsniškai. Iš pradžių valstybės kuriamais įstatymais buvo reguliuojamos tik tos visuomeninio gyvenimo sritys, kur tiesiogiai susidurta su valstybės valdžios interesais. Privatūs turtiniai ir šei­mos santykiai ilgai buvo palikti reguliuoti papročių teisei ir teismų praktikai.

2. TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS (SRITIS)

Teisinio reguliavimo objektas yra tas socialinis žmonių elgesys, kurį reikia norminti teisės priemonėmis. Socialinis elgesys - tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus. Šiuo atžvilgiu socialinis elgesys, visuomeniniai santykiai arba žmonių santykiai iš esmės yra sinonimiš-

198

SPECIALIOJI DALIS

kos sąvokos, todėl jas vartosime atsižvelgdami į tai, kuri iš jų informatyvesnė konkretaus konteksto požiūriu.

Teisė reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiau-sius, nes galioja principas: de minimus non curat lex et pretor (smulkmenomis įstatymas ir teisėjas neužsiima). Todėl teisė neregu-liuoja draugystės, religinių įsitikinimų, sporto, žaidimų, išskyrus azartinius, kai kurių šeimos vidaus santykių, pavyzdžiui, vyro ir žmonos teisių bei pareigų pasiskirstymo šeimoje, nes tai nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi santykiai. Išleisti teisės normą, įpareigo-jančią miesto transporte užleisti sėdimas vietas moterims, vaikams arba seneliams, būtų nereikalingas oficialumas kišantis į žmonių santykius. Nekorektiškas būtų ir įpareigojimas piliečiams laikyti savo laisvas pinigines lėšas bankuose. Tai būtų ne tik smulkmeniš­kas kišimasis į asmens reikalus: tokį paliepimą vargu ar būtų įmanoma kontroliuoti išoriškai. Kaip nustatyti visas asmens pajamas ir išlaidas? Nekorektiška būtų teisės normomis įpareigoti studentą skolinti savo kolegai paskaitų užrašus. Tai kartu būtų ir asmens teisių autonomiškumo paneigimas, formuotųsi nuostata, kad asmuo negali savo nuožiūra disponuoti jokiomis savo teisėmis. Tai reikštų kraštutinį, totalitarinį režimą, ištisai valdantį asmenį.

Vadinasi, pats asmens autonomiškumo pripažinimas jau tampa prielaida, kad teisinis reguliavimas negali būti pernelyg platus; turi būti nustatoma bent orientacinė riba, kuri saugotų asmens teisių autonomiškumą ir neleistų į tą sritį įeiti valstybės vykdomam teisiniam reguliavimui.

3. TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTO PRIKLAUSOMYBĖ NUO TEISĖS SAMPRATOS

Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampra­tos pobūdžio. Jeigu remsimės normatyvistine (etatistine) teisės sam­prata, kuri teisę tapatina su įstatymu, tai teisinio reguliavimo sritis bus ribojama tik įstatymo nurodymais. Reguliuoti čia reikš įsakmiai ar detaliai nurodinėti visuomeninio santykio dalyviams visas įmano­mas teises ir pareigas bei tų teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindus. Teisinis reguliavimas tada gali skverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek įstatymų leidėjas laiko reikalinga. Jis gali nustatyti, kokios spalvos ar stiliaus drabužius turi dėvėti šalies gyventojai (tam tikro laiko tarpsnio Šiaurės Korėja, Kinija). Koranu

199

TEISĖS TEORIJA

besiremianti musulmonų teisė įpareigoja moteris dėvėti drabužius, slepiančius jų veidus.

Čia nėra jokių nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausomų ribų, kurių negalėtų peržengti reglamentuojanti valstybės valia. Tai reiš­kia, kad čia nėra privataus gyvenimo, visas žmogaus gyvenimas atviras valstybės tvarkančiai valiai. Todėl objekto požiūriu normaty-vistinis teisinis reguliavimas gali apimti visą žmogaus gyvenimą, o metodo požiūriu - būti imperatyvus.

Taigi normatyvizmas (etatizmas) suponuoja ir pagrindžia princi­pinį teisinio reguliavimo ribų nebuvimą ir imperatyvaus reguliavimo dominantę.

Bet jeigu remsimės pilietine (demokratine) teisės samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens teisių autonomiškumą, tai teisinis reguliavimas negalės būti visa apimantis. Tada turėsime pripažinti, kad yra privatus žmogaus gyvenimas, kuris sudaro asmens neliečiamumo sritį. Ji gali būti reguliuojama pozityviosios teisės priemonėmis tik iki tam tikros ribos, kiek tai reikalinga visų gerovei garantuoti. Be to, dar turėsime pripažinti esant ir tokį teisinį reguliavimą, kai patiems piliečiams suteikiama teisė riboti savo tarpusavio elgesį. Vadinasi, remiantis pilietine teisės samprata, atsiranda pagrindas pripažinti teisinio reguliavimo ribų objektyvumą ir dispozityvaus metodo dominantę.

4. TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTO KONKRETINIMAS

Konkretinti teisinio reguliavimo sritį - tai klausti, kokie sociali­niai santykiai, kokiu mastu teisinėje valstybėje patenka į teisinio reguliavimo sritį.

Teisės priemonėmis pirmiausia reguliuojami tie žmonių santykiai, kurie yra svarbiausi žmogaus teisėms įgyvendinti arba apsaugoti. Daugelis autorių, pavyzdžiui, R. Z. Lifšicas90, mano, kad prie šios kategorijos santykių priskirtini:

1) Turtiniai žmonių santykiai, nes turtas (vartojamosios vertės) yra žmogaus biologinės ir kultūrinės egzistencijos įtvirtinimo priemonė, visų žmogaus teisių ir laisvių tikrovės pagrindas ir garantas.

90 Лифшиц P. 3. Teoрия пpaвa. P. 91-94.

200

SPECIALIOJI DALIS

Ekonominis skurdas, kaip savo teisių įgyvendinimo ekonominių priemonių stygius, visur ir visada yra totalus žmogaus teisių ir laisvių varžymas. Štai Lietuvos komercinių bankų bankininkai, 1995 m. pagrobę, arba, kaip oficialiai sakoma, iššvaistę, savo klientų indė­lius, viena akcija suvaržė visas savo indėlininkų konstitucines teises ir laisves: teisę visavertiškai maitintis, teisę keliauti, teisę į mokslą, į kokybiškas medicinos paslaugas, galimybę vykdyti kai kurias pareigas, kylančias iš naudojimosi teisėmis, pavyzdžiui, sumokėti už komunalines paslaugas, vykdyti kitus savo sutartinius įsipareigoji­mus. Vadinasi, ekonominis asmens nuskurdinimas yra ne tik jo pavertimas beteisiu, bet ir pastūmimas konfliktuoti su kito asmens teise ir valstybe, saugančia tą teisę, nes daro jį nepajėgų vykdyti tas pareigas, kurios legalizuoja jo naudojimąsi tam tikromis teisėmis.

Turtiniais santykiais laikomi nuosavybės, vartojamųjų verčių ga­mybos, rinkos (pirkimo-pardavimo, paskolų, panaudos ir t. t.) ir kitokie santykiai. Jie apima dvi pagrindines žmogaus veiklos sritis -gamybą (materialiąją ir dvasinę) ir mainus, nes šitaip reiškiasi kiekvienam asmeniui tenkančių vartojamųjų verčių mastas ir jų kokybė. Iš tų santykių svarbiausi yra nuosavybės santykiai, nes jie lemia, kuri sukurto nacionalinio produkto dalis teks konkretaus asmens vartojimui.

2) Žmonių santykiai, atsirandantys valdant valstybę. Tai dažniausiai valdžios institucijų, pareigūnų, piliečių ar jų susivienijimų tarpusa­vio santykiai. Kadangi valdžios pareigūnai yra gavę iš tautos apibrėžtus įgaliojimus veikti tautos vardu ir tautos interesais, tai, vykdydami juos, įgyja teisę leisti visiems privalomus paliepimus ir kartu reikalauti, kad šie būtų visų besąlygiškai vykdomi. Kita vertus, pats tokių įgaliojimų turėjimas sudaro galimybę jais piktnaudžiauti, t. y. naudoti juos ne pagal tikrąją jų paskirtį ir šitaip kelti grėsmę piliečių teisėms.

Todėl valdinių įgaliojimų įgijimas, naudojimasis jais turi būti griežtai reglamentuojama teisės normomis, taip pat kuriamas teisinis mechanizmas, kad piliečiai galėtų kontroliuoti, kaip valstybės insti­tucijos naudojasi gautais įgaliojimais, ir gintis nuo valdžios saviva­lės. Iš čia - būtinybė reguliuoti visą valdinių įgaliojimų įgijimo ir naudojimosi jais sritį, t. y. nustatyti valdinių įgaliojimų įgijimo procedūras ir griežtai išvardyti pareigūnų ir valstybės institucijų kompetenciją (teises ir pareigas), kad būtų užkertamas kelias sava-

201

TEISĖS TEORIJA

vališkai plėsti pareigūnų, valstybės institucijų teises - kelti grėsmę piliečių teisėms.

3) Teisėsaugos santykiai, atsirandantys užkertant kelią visuomeninės tvarkos pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus teisinėn atsakomybėn ir įgyvendinant jiems paskirtas teisinio poveikio priemones. Tai santy­kiai, atsirandantys policijai, prokuratūrai, valstybės saugumui vyk­dant operatyvinę veiklą, kriminalinį persekiojimą, teismams spren­džiant civilines, baudžiamąsias, administracines bylas, bausmių vykdymo institucijoms įgyvendinant teisės pažeidėjams paskirtas kriminalines bausmes ir taikant administracines nuobaudas, taip pat vykdant šioms institucijoms įvairias teisės pažeidimų prevenci­jos operacijas.

Tai pagrindinės visuomeninių santykių rūšys, kurios tiesiogiai patenka į teisinio reguliavimo sritį (yra to reguliavimo objektas). Kiti visuomeniniai santykiai reguliuojami teisės priemonėmis tik tada ir tik tiek, kai jie ir kiek jie įgauna minėtų trijų santykių pobūdį.

Bet ir šių trijų grupių ne visi visuomeniniai santykiai yra reguliuojami teisės. Pavyzdžiui, teisės normomis nėra reguliuojami techninės kūrybos santykiai, nes jie yra tiesiogiai susiję su žmogaus asmeniu, be to, teisinius imperatyvus čia sunku išversti į griežtą teisės „kalbą", sudėtinga išoriškai kontroliuoti jų vykdymą. Kaip įsakyti inžinieriui sukurti arba patobulinti mašiną, jeigu kūryba negali būti išoriškai griežtai reglamentuojama? Galima priimti žmo­gų tik dirbti su mašinomis turint bendrą, abstraktų tikslą patobulinti esamą techniką. Arba kitas pavyzdys - politinių santykių sritis. Apskritai šie santykiai priklauso valstybės valdymo santykiams. Bet politinių partijų vidaus gyvenimas, narių priėmimas į partiją, jos programos kūrimas, nario mokesčio dydis, to mokesčio panaudoji­mas nėra teisinio reguliavimo objektas. Tuo tarpu ta politinių santykių sritis, kuri yra susijusi su valdžios rinkimais - valdinių įgaliojimų įgijimu, turi būti reguliuojama teisės normomis, kad konkretūs asmenys įgytų valdinius įgaliojimus (valdžią) teisėtai, tautos pritarimu.

Šeimos vidaus santykiai taip pat nėra teisės reguliuojami. Bet štai šeimos sudarymo, jos iširimo aktai - santuokos, ištuokos registracija, taip pat alimentų išieškojimas, jau yra teisinio regulia­vimo objektas, nes čia prasideda žmogaus teisių apsaugos sritis, kai vieno asmens veiksmai gali virsti grėsme kito teisėms. Santuoka

202

SPECIALIOJI DALIS

registruojama tik siekiant nustatyti, kad nuo momento, kai ji yra valstybės arba Bažnyčios atitinkama tvarka įforminama, legalizuoja­ma, kartu gyvenantys žmonės įgyja vienas kitam ir savo vaikams tam tikrų pareigų (pvz., pareigą rūpintis sutuoktiniu jo negalios atveju, pareigą išlaikyti ir auklėti vaikus). Žinoma, pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus atsiranda ir gyvenant nesusituokus. Bet tada prireikia įrodyti tėvystę. Dėl šių procedūrinių sunkumų gali nuken­tėti vaikų teisės.

Tai rodo, kad teisinio reguliavimo sritis nesutampa su abstrakčiu visuomeninių santykių skirstymu į turtinius, valdymo, teisėsaugos santykius.

Siekiant suvokti, kokie visuomeniniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, reikia vadovautis ne tik turiningaisiais, bet ir formaliaisiais tų santykių požymiais. Tai reiškia, kad minėti socia­liniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, jeigu yra tokio pobūdžio, jog:

a) juos galima išversti į teisės kalbą (formuluoti); b) juos galima kontroliuoti valstybės priemonėmis; c) jie kartojasi arba yra visuotiniai, t. y. tipiški tos visuomenės

politinių, socialinių sąlygų atžvilgiu91.

Del teisinio reguliavimo objekto kyla klausimas, ar refleksyvūs santykiai gali būti reguliavimo objektas esant asmens santykiui su pačiu savimi: ar asmuo gali būti pats savo vykdomų pareigų adresatas. Teorijos požiūriu tai prieštarautų pačios teisės esmei: teisė - skirtingų asmenų santykis. Tačiau praktika rodo, kad kai kuriais atvejais, kai asmuo, naudodamasis savo teisėmis gali būti pats sau pavojingas, reguliuojami ir refleksyvūs santykiai (kelių eismo taisyklių norma, įpareigojanti vairuotoją prisisegti saugos diržus ir už šios pareigos nevykdymą numatanti piniginę nuobaudą). Saugos diržų neprisisegęs vairuotojas negali būti pavojingas kitiems eismo dalyviams, bet gali būti pavojingas pats sau. Reikalavimas prisisegti saugos diržus yra techninė norma ir turėtų būti rekomendacinė. Asmens, kuris nevengia pavojaus, niekas negali apsaugoti. Savižudybę galima uždrausti įstatymu, bet nebus įmanoma užtikrinti tokio įstatymo vykdymo. Demokratinėje visuomenėje asmuo yra atiduotas savo paties valiai. Valstybė turi sukurti tik technines sąlygas žmogui veikti saugiai, bet jeigu tomis priemonėmis nesinaudoja, jis negali būti įstatymo įpareigojamas. Pavyzdžiui, ar valstybė gali uždrausti asmeniui vaikščioti lynu, nutiestu per bedugnę (atvejis JAV), ir atlikti kitą jo gyvybei pavojingą triuką, alpinistui kopti į apledėjusio kalno viršūnę? Todėl refleksyvių santykių reguliavimą būtų teisinga laikyti rekomendaciniu.

203

TEISĖS TEORIJA

5. TEISINIO REGULIAVIMO METODAI

Teisinio reguliavimo objektas rodo, kokius socialinius santykius reguliuoja konkreti teisė, o teisinio reguliavimo metodas - kaip, kokiu būdu ji šitai daro. Metodo pobūdį lemia reguliuojamo objekto specifika: vienaip reikia reguliuoti turtinius santykius ir kitaip -valdymo ar teisėsaugos santykius.

Teisinio reguliavimo metodas - tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Jis atsako į klausimą, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai.

Įstatymų leidėjas neturi daug teisinio poveikio priemonių. Siekda­mas sukurti naujus visuomeninius santykius ar pakreipti juos kuria nors vertybine linkme, jis gali suformuluoti visuomeninio santykio dalyviams vieną iš trijų paliepimų arba įvairiai derinti juos tarpu­savyje.

Tokiais paliepimais R. Z. Lifšicas laiko: 1) Elkitės tik šitaip.

Tai įpareigojimas elgtis tik nurodytu būdu: grąžinkite skolą, laiku pateikite sutartyje nustatytą kiekį prekių, gavę žinių apie nusikal­timo faktą iškelkite baudžiamąją bylą (paliepimas prokurorui arba teisėjui) ir kita.

2) Šitaip nesielkite. Tai įpareigojimas susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, kuriais gali būti pažeidžiamos kitų asmenų teisės, pavyzdžiui: „nuosavybė neliečiama", „degant raudonam šviesoforo signalui, neikite į važiuojamąją gatvės dalį" ir kita (draudžiamieji paliepimai).

3) Elkitės taip, kaip manote esant reikalinga (įgaliojimas). Tai leidimas visuomeninio santykio dalyviams savo nuožiūra nusi­statyti teises ir pareigas, pavyzdžiui, sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį, santykio dalyviai gali patys susitarti dėl kainos, mokėjimo terminų ir kita.

Tai pagrindiniai teisinio reguliavimo būdai, kuriuos dar gali papildyti kai kurie teisėto elgesio stimulai: pagyrimas, rekomendaci­ja, lengvata.

Šių teisinių būdų tarpusavio derinimas kaip tik ir sudaro teisinio reguliavimo metodą.

Išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: imperaty­vusis (direktyvinis) ir dispozityvusis (autonominis). Šie metodai skiriasi

204

SPECIALIOJI DALIS

205

vienas nuo kito, nelygu kuris iš minėtų trijų teisinio poveikio būdų vyrauja formuojant šį poveikį. Jeigu darant teisinį poveikį vyrauja ir imperatyviai įpareigojantys paliepimai, tai bus imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, o jei vyrauja leidžiamasis - tai dispozityvusis.

a) Imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas Jo esmę, kaip sakyta, sudaro draudžiamieji ir pozityviai įpareigo­jantys paliepimai: kas nurodyta teisės normose, tą ir reikia daryti; kas daugiau, tas - už įstatymo ribų ir draudžiama. Čia galioja principas: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Santykio dalyviams neleidžiama jokia elgesio saviveikla ir nukry­pimai nuo teisinių imperatyvų. Konstitucijos 109 straipsnis reika­lauja, kad teismas vykdytų teisingumą klausydamas tik įstatymo. Visuomeniniai santykiai čia negali atsirasti anksčiau negu juos leidžianti teisės norma. Pavyzdžiui, negali atsirasti samdomo darbininko ir darbdavio (valstybės įstaigos, privačios firmos) teisiniai darbo santykiai prieš tai neišleidus įstaigos vadovui įsakymo dėl konkretaus asmens priėmimo į darbą. Todėl imperatyvųjį reguliavimą apibūdina siekis detaliai ir smul­kmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį. Įstaty­mų leidėjas čia iškyla tarsi orakulas, pretenduojantis numatyti visus galimus žmonių tarpusavio santykius ir jų modifikacijas. Šitokiu metodu paprastai naudojasi administracinė ir baudžiamo­ji teisė (materialioji ir proceso).

b) Dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas Jo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąvei­ka. Jis siekia ne detaliai, smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį, o tik pagrindines tokio elgesio kryptis, bendras elgesio ribas - toliau suteikiama laisvė patiems santykio dalyviams savo nuožiūra konkretinti savo teises bei pareigas ir tai daryti nevaržant vienas kito teisių. Tai konstitucinis principas: „[...] naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo [...] nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių" (Konstitucijos 28 str.). Dispozityvusis metodas leidžia reguliuojamo santykio dalyviams parodyti iniciatyvą, savarankiškumą pasirenkant vieną ar kitą elgesio variantą. Čia vyrauja principas: viskas, kas neuždrausta pozityviosios teisės normų, leidžiama (quod lege non prohibetum, licetum est).

TEISĖS TEORIJA

Todėl dispozityviojo reguliavimo atveju, skirtingai nuo imperaty­viojo, visuomeniniai santykiai eina pirmiau teisės normų, nes galioja ką tik minėta taisyklė: viskas leidžiama, kas tiesiogiai neuždrausta. Dispozityvusis reguliavimas orientuotas į faktą, kad visuomeniniai santykiai atsiranda anksčiau už teisės normą. Šis metodas vyrauja privatinėje teisėje. Turtinių santykių dalyviai paprastai yra susiję tik bendraisiais elgesio ribojimais, prisiima juos patys savanoriškai ir užfiksuoja sudaromose sutartyse.

IMPERATYVIOJO IR DISPOZITYVIOJO METODŲ SANTYKIS

Reguliuojant žmonių santykius teisės priemonėmis, neturi būti abso­liutinama nei imperatyviojo, nei dispozityviojo metodo kompetencija, nes tai lems vienpusišką reguliavimą. „Piliečiai sustabarėja, - sako T. Hobsas, - jeigu nedaro nieko be tiesioginio įstatymų paliepimo, ir išsibėgioja į visas puses, jeigu įstatymas viską palieka jų nuožiū­rai. Abu kraštutinumai žalingi, nes įstatymai leidžiami ne žmonėms bauginti, o jų elgesiui orientuoti, kaip kad gamta sukuria krantus ne dėl to, kad sulaikytų upės srovę, o todėl, kad ją nukreiptų."92

Todėl imperatyvusis ir dispozityvusis reguliavimo metodai grynu pavidalu praktikoje nesutinkami. Teisės normoje gali būti numatyti ne visi santykio dalyvių galimo elgesio variantai, o tik pagrindi­niai, tipiški, dažniausi. O už jų ribų lieka santykiai (elgesys), tiesiogiai nereguliuojami tos normos. Bet kurioje visuomenėje, net esant bet kuriai politinei santvarkai, į teisinio reguliavimo sritį patenka tiek teisės normų tiesiogiai reguliuojami, tiek tiesiogiai nereguliuojami santykiai. Net baudžiamojoje teisėje yra dispozity-vumo elementų: teisėjui paliekama laisvė (diskrecijos teisė) neper­žengiant konkrečios teisės normos ribų savo nuožiūra parinkti konkrečią bausmės rūšį ir jos apimtį (paskirti nuteistajam baudą arba įkalinimą, jo trukmę).

Todėl imperatyvusis ir dispozityvusis metodai paprastai visada derinami tarpusavyje, papildo vienas kitą. Jų sąveiką išreiškia prin­cipas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama įstatymo ir nepažeidžia kito asmens teisių ar teisėtų interesų. Tam tikru laikotarpiu vienus santykius patogiau ir naudingiau reguliuoti teikiant pirmumą imperatyviajam, kitus - dispozityviajam metodui. Pavyzdžiui, turtiniuose santykiuose

92 Гоббс Т. Избранные произведения. Т. 1. Москва: Мысль, 1964. Р. 381.

206

SPECIALIOJI DALIS

vyrauja dispozityvusis metodas, tuo tarpu BK ir Administracinių teisės pažeidimų kodekse (ATPK) - imperatyvusis, nes tiksliai išvar­dijami veiksmai, kuriais pažeidžiami reguliacinių teisės normų sufor­muluoti draudimai; šiuose kodeksuose išreiškiami paliepimai, kokia turi būti taikoma sankcija už minėtų draudimų pažeidimą.

Tačiau nors teisinis reguliavimas reikalauja vieną metodą pa­pildyti kitu, vis dėlto galima kalbėti apie vieno ar kito metodo vyravimą konkrečioje šalyje (pvz., imperatyviojo metodo vyravimas buvusioje Tarybų Sąjungoje, nacistinėje Vokietijoje) konkrečiu jos politinės raidos etapu.

KITI TEISINIO REGULIAVIMO METODAI

Administracinėje teisėje veikia subordinacijos ir įsakymo metodas, leidžiantis operatyviai reguliuoti administracinę (tvarkomąją), tarny­binę, operatyvinę ir kitokią valstybės institucijų ir pareigūnų veiklą. Vykdomoji disciplina, griežtas vienų subjektų pavaldumas kitiems, aukštesnių institucijų sprendimų ir potvarkių privalomumas žemes­nėms yra būdingi šios rūšies metodo požymiai.

Pagyrimas, kaip teisinio reguliavimo metodas, iš esmės būdingas darbo teisei, kur veikia įvairios premijavimo sistemos, kuriomis siekiama stimuliuoti moralinį ir materialųjį darbuotojų suinteresuo­tumą didinti darbo našumą, tobulinti kvalifikaciją, įgyti naujas profesijas ir t. t. Bet tokios skatinimo sistemos galimos ir administ­racinėje teisėje. Pavyzdžiui, normos, nustatančios piliečių apdovano­jimo ordinais ir medaliais, garbės vardų suteikimo tvarką, taip pat laikomos skatinamosiomis.

Šalių lygiateisiškumo ir autonomijos metodas būdingas proceso šakų teisei, kur ieškovo ir atsakovo, kitų teisminio tyrimo dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu yra tokia pati.

TEISINIO REGULIAVIMO METODŲ RYŠYS

SU VYRAUJANČIA TEISĖS SAMPRATA IR POLITINIU REŽIMU

Konkretaus teisinio reguliavimo metodo įsigalėjimas konkrečioje ša­lyje priklauso ne tik nuo vyraujančios teisės sampratos, bet ir nuo valstybės vaidmens konkrečioje visuomenėje. Juo aktyviau valstybė kišasi į žmonių santykius, tuo labiau suvalstybinamas visuomeninis gyvenimas, tuo didesnis teisinio reguliavimo imperatyvumas. Ir

207

TEISĖS TEORIJA

atvirkščiai - juo mažesnis suvalstybinimo laipsnis, tuo didesnis piliečių elgesio dispozityvumas.

Esant totalitariniam režimui, kuris reiškia didesnį valstybės akty­vumą reguliuojant visuomenės gyvenimą, naudojami skirtingi valsty­bės pareigūnų ir piliečių elgesio reglamentavimo metodai. Valstybės institucijoms, pareigūnams nustatomas dispozityvus režimas: jiems leidžiama daryti viską, kas neuždrausta įstatymo, o valdomiesiems nustatomas imperatyvus režimas: elkitės tik taip, nes viskas, kas nėra tiesiogiai leista, yra uždrausta.

Demokratinio režimo atveju galioja atvirkštinis principas. Val­džios institucijų ir pareigūnų įgaliojimai tada ribojami imperatyviai: jie gali daryti tik tai, kas tiesiogiai leista įstatymų, o kas tiesiogiai neleista, tas uždrausta. Tai grindžiama tuo, kad valstybės institucijų ir pareigūnų teisinis statusas (kompetencija) specialiai sukurtas atlikti tik toms paslaugoms, kurios reikalingos piliečių teisėms apsaugoti ar įgyvendinti ir dėl to išvardytos įstatyme (kaip institucijų, parei­gūnų kompetencija). Kas peržengia tos kompetencijos ribas, tas laikoma įgaliojimų viršijimu, savivale ir dėl to draudžiama. Tuo tarpu piliečiams nustatoma dispozityvi elgesio laisvė: viskas, kas nevaržo kitų asmenų teisių ir nepažeidžia įstatymų, visuomenės moralės ir protingumo principų, leidžiama93. Tai grindžiama tuo, kad piliečio, skirtingai nei valstybės pareigūno ar institucijos, teisinis statusas pozityviuoju požiūriu neapibrėžtas (leidžiama visokia jo teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti, įgyvendinti reikalinga jo iniciatyva, kuri negali būti išsamiai išvardijama įstatymuose); piliečio teisinis statusas apibrėžtas tik negatyviuoju požiūriu: nepažeisti kito asmens teisių ir visuomenės pripažinto padorumo normų, kurios įpareigoja

93 Asmuo, teismo nubaustas 10 tūkst. litų bauda, šią sumą pristatė Taupo­majam bankui vieno cento monetomis. Bankas atsisakymą ją tokią priimti grindė tuo, kad mokėtojas nori sąmoningai apsunkinti banką papildomu darbu, nes šitaip kerštauja valstybei už jam skirtą baudą. Išeitų, kad bankas pasielgė neteisėtai, nes įstatymas nedraudžia sumokėti baudos vieno cento monetomis. Bet šalia įstatymo čia veikia bendrieji protingumo principai, nes teisė yra skirta žmogui kaip protingai būtybei. Šiuo atveju baudos mokėtojas, specialiai surink­damas didelę sumą po vieną centą, akivaizdžiai piktnaudžiauja teise, per banką kerštauja valstybei už įvykdytą teisingumą. Toks elgesys nepažeidžia įstatymo, bet pažeidžia teisę kaip protingumo normą. Šis elgesys būtų nepriešingas ir teisei (nebūtų piktnaudžiavimas teise), jeigu tokios struktūros suma būtų perduodama bankui ne kaip bauda, o kaip indėlis.

208

SPECIALIOJI DALIS

žmones įgyvendinant savo teises ir interesus išlikti žmonėmis, nepiktnaudžiauti subjektinėmis teisėmis. Jeigu asmuo piktnaudžiauja teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.). Kitokio piliečio teisių ribojimo nereikia, išskyrus bendras pareigas, kurios reikalingos bendro gyvenimo organizacijai palaikyti (pareiga mokėti mokesčius, eiti karo tarnybą ir kita) ir išplaukia iš visuomeninės piliečių sutarties. Visas kitas pareigas suponuoja asmens turimų teisių pobūdis ir naudojimasis jomis.

Todėl pereinant nuo totalitarinio režimo prie demokratinio turi keistis imperatyviojo ir dispozityviojo metodų tarpusavio kompeten­cijos santykis. Demokratizacija reikalauja imperatyviojo metodo pir­mavimą keisti dispozityviojo metodo pirmavimu. Tai reiškia, kad būtina pereiti nuo įsakmaus, smulkmeniško žmonių elgesio regla­mentavimo prie visuomeninio santykio dalyvių elgesio laisvės išplė­timo. Paprastai siekiama suteikti daugiau laisvės gamintojui, darbi­ninkui, verslininkui ir mažiau laisvės - valstybės valdymo institu­cijoms, nusižengti linkusiems asmenims.

Plečiantis piliečių laisvės sričiai, suprantama, neišvengiamai kils Įvairių nesutarimų ir konfliktų. Bet valstybė, kurdama teisės normas, neturi iš anksto nustatyti „visų" galimų konfliktų šalinimo priemo­nių. Prieštaravimų šalinimas pirmiausiai paliekamas pačių piliečių susitarimui, o kai patiems piliečiams nepavyksta šito padaryti sandoriais, nesutarimai sprendžiami laisvo nešališko teismo, kuris vykdo teisingumą klausydamas ne tik įstatymo, bet ir teisės.

Visuomenė neturi siekti visiško santykių sureguliavimo. Nesuta­rimai, konfliktai turi būti numanomi. Įstatymas turi formuluoti ne gatavus konfliktų sprendimus, o tik jų sprendimo priemones. Šiomis sąlygomis visai kitokį vaidmenį ima vaidinti teismai. Teismų prak­tika tampa gausi kazusų bei įvairi kaip ir pats gyvenimas.

Bet kad šia linkme pasikeistų teisinis reguliavimas, reikia gerokai pakeisti visuomenės ir teisininkų teisinę sąmonę; turi pasikeisti ir pačių teisinio santykio dalyvių požiūris į savo teises ir į būtinybę aktyviai jas ginti teisinėmis priemonėmis. Teismų veikla turi ugdyti piliečių pasitikėjimą teise ir teismų vykdomu teisingumu, kad teisme visais atvejais būtų galima apginti subjektinę teisę, kai tik ši pažeista.

Konkretaus teisinio reguliavimo metodo populiarumas keičiasi, nelygu kaip konkrečiu istoriniu laikotarpiu konkrečioje šalyje su­prantama pati teisė ir teisinio reguliavimo tikslai: pozityviosios teisės priemonėmis siekiant legalizuoti vienos socialinės grupės

209

TEISĖS TEORIJA

agresiją prieš kitas socialines grupes, vyraus imperatyvusis regulia­vimo metodas, o siekiant skirtingų socialinių grupių kompromiso ir santarvės - dispozityvusis metodas.

6. TEISINIO REGULIAVIMO STADIJOS

Laiko požiūriu galima išskirti dvi teisinio reguliavimo stadijas:

1) Teisės subjektų teisinės padėties (teisinio statuso) pirminis nustatymas (bendrasis teisinis reguliavimas). Šioje stadijoje konstitucija ir kiti įstatymai nustato pradinę vi­siems piliečiams vienodą teisinę padėtį (teises ir pareigas). Vals­tybės institucijų teisinė padėtis - tai jų kompetencija (gauti įgaliojimai, jų naudojimo tvarka ir ribos), apibrėžta įstatymų.

2) Asmens įsitraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam plėsti ar siaurinti savo teises (individualusis teisinis reguliavimas). Asmuo, prisiimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisinę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas, siaurina savo teises. Pavyzdžiui, asmuo, įgydamas bei tobulindamas kva­lifikaciją ir todėl teikdamas artimui sudėtingesnių paslaugų, įgyja teisę į grįžtamąsias kitų asmenų paslaugas ir šitaip plečia savo pradinę teisinę padėtį. Tuo tarpu padaręs teisės pažeidimą -atsisakęs vykdyti tam tikras pareigas, asmuo suteikia pagrindą valstybės institucijoms riboti jo pradines teises - praranda tam tikram laikui teisę į laisvę, nuosavybę ar kitas įstatymo jam garantuotas teises.

7. ASMUO IR VALSTYBĖ -TEISINIO REGULIAVIMO SUBJEKTAI

Du teisinio reguliavimo metodai rodo, kad teisinis reguliavimas nėra vien valstybės monopolis, o vyksta sąveikaujant valstybės ir pačių asmenų valiai.

Valstybės dalyvavimas vykdant teisinį reguliavimą reiškia, kad valstybė pirmiausia sukuria teisinio poveikio žmonių elgesiui prie­mones (teisės normas), įkūnija jose tam tikrą žmonių elgesio regla­mentavimo tipą (smulkmeniškąjį arba principinį), taip pat sukuria institucijų sistemą tam reguliavimui vykdyti ir prižiūrėti.

210

SPECIALIOJI DALIS

VALSTYBINĮ REGULIAVIMĄ

PAPILDO ŠALIES GYVENTOJŲ SAVIVALDA

Pagrindinė žmonių savivaldos, arba savireguliacijos, priemonė -sandoriai. Jų turinys yra pačių santykio dalyvių valios reikalas. Pozityvioji teisė juos tik legalizuoja nustatydama jiems tam tikrą teisinę formą, pavyzdžiui, kokia forma jie turi būti sudaromi, kur registruojami ir t. t. Sandoriai yra vienas iš subjektinių teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindų.

Gyventojų įtraukimas į teisinio reguliavimo mechanizmo kūrimą gerai dera su šiuolaikine teisės samprata, padedančia įveikti vals­tybės monopolį kuriant teisę, užpildant valstybinio reguliavimo spragas. Be to, pats teisinis reguliavimas tada suprantamas kaip valstybės ir pačių žmonių poveikis tarpusavio elgesiui (saviregu­liacija).

Teisinis reguliavimas prasideda nuo teisinių idėjų ir teisinės sąmonės.

I SKYRIUS

P I R M A S I S T E I S Ė S

E G Z I S T A V I M O L Y G M U O -

T E I S I N Ė S I D Ė J O S

T E I S I N Ė S Ą M O N Ė

1. TEISINIŲ IDĖJŲ SAMPRATA

Jeigu teisė - žmogaus kūrinys, tai jos tapsmas prasideda ir turi prasidėti nuo teisinių idėjų ir teisinės sąmonės, iš kurios jos kyla. Mat žmonių interesai, siekiantys transformuotis į visuomeninę tvarką, pirmiausia turi įgauti atitinkamą sąmoningumą ir vertybinį kryptin­gumą, išoriškai pasireiškiantį teisinėmis idėjomis, kuriomis šis siekis yra grindžiamas ir kuriomis to intereso turėtojai yra kviečiami organizuotai įgyvendinti bendrą savo siekį. Neatsitiktinai teisinės idėjos yra pirminis teisės egzistavimo lygmuo, juridinės tikrovės pradžia (ištakos). Kokiomis savybėmis turi pasižymėti šios idėjos, kad jas būtų galima pavadinti teisinėmis ir kartu atskirti nuo demokra­tinių, ekonominių, filosofinių, gamtos mokslų ar kitokių idėjų?

Jos turi pasižymėti atitinkama struktūra ir socialiniu kryptin­gumu:

1) Jose turi būti aiškiai išreikštas siekis virsti visuotinai privalomo elgesio taisykle (nustatyti arba pakeisti, patobulinti socialinę tvarią).

2) Formos požiūriu jos turi būti tiek išplėtotos, sukonkretintos, for­malizuotos, kad įgytų apibrėžtų teisių ir pareigų santykio pavidalą, t. y. socialinio elgesio norminimo technikos galią. Todėl aptarta teisių ir pareigų vienovė, jeigu ją laikome autentiška demokratinės teisės esmės išraiška, turi pasirodyti esanti tas būtinas, bendras struktūri­nis teisės elementas, pasikartojantis visuose trijuose teisės ontologi­niuose lygmenyse, taip pat teisinėse idėjose, šitaip įrodydamas kiekvieno tokio lygmens priklausymą teisės sąvokai. Jis turi iš vidaus suvienyti visus šiuos teisės lygmenis, būti tų lygmenų

TEISĖS TEORIJA

įvairovės vienovė - įrodyti, kad konkreti idėja pajėgi įgauti teisių ir pareigų vienovės pavidalą kaip techninį gebėjimą norminti (visuo­meninti) žmonių elgesį.

Pavyzdžiui, idėja, kad suverenitetas priklauso tautai, yra ne tei­sinė, o demokratinė, nes ja yra formuluojama tik pati vertybė, rei­kalaujanti pripažinti tautos prioritetą prieš valstybės valdžią. Bet ji nėra išplėtota iki konkretaus elgesio modelio. Kad taptų ir teisine, šią idėją reikia performuluoti į tam tikrą tautos ir valdžios abipusių teisių ir pareigų santykį. Asmenys, gavę per rinkimus valdinius įgaliojimus, įgyja teisę atstovauti tautai, veikti jos vardu ir kartu - pareigą veikti tautos (visų socialinių grupių) interesais, būti atsakingi tautai už savo veiksmų padarinius. Atitinkamai tauta, perduodama dalį suvereniteto savo išrinktiems asmenims, kartu įsipareigoja paklusti jų paliepi­mams, kol jie veiks neperžengdami gautų įgaliojimų ribų.

Šitaip formos požiūriu išplėtota demokratinė idėja virsta teisine; ji tampa konkrečiu idėjiniu pageidaujamo socialinio elgesio modeliu, vadovaujantis kuriuo jau galimas visiškai apibrėžtas socialinis elge­sys, įgyvendinantis demokratinės idėjos skelbiamas vertybes. Demo­kratinė idėja tada virsta teisinės idėjos turiniu, o teisinė idėja -demokratinės idėjos forma. Įstatymų projektas, nors jame būtų pačiu detaliausiu būdu suformuluotos ir išdėstytos elgesio taisyklės, kol nėra įstatymo nustatyta tvarka Seimo priimtas ir Prezidento, o tam tikrais atvejais Seimo pirmininko pasirašytas ir oficialiai paskelbtas (įformintas), tebelieka teisinė idėja.

Tai reiškia, kad teisinė idėja pirmiausia gyvuoja teisinėje sąmo­nėje ir tik kartais „bendrųjų teisės principų" pavidalu gali peržengti teisinės sąmonės ribas ir daryti tiesioginį poveikį praktiniam žmonių elgesiui. Dažniausiai ji egzistuoja kaip dvasinė, psichologinė teisės normos ir praktinio elgesio galimybė.

Pagal formalizavimo (išplėtojimo) laipsnį teisinę idėją reikia skirti nuo teisinio siūlymo. Pavyzdžiui, oficialus Prezidento siūlymas Sei­mui parengti ir išleisti antikorupcinį įstatymą bus teisinis siūlymas, o juo remiantis parengtas tokio įstatymo projektas - teisinė idėja. Teisinė idėja - tai išplėtotas iki teisių ir pareigų santykio teisinis siūlymas.

Teisinės idėjos formuluoja, pagrindžia teisės turiningumą, jos esmę - laisvę, lygybę, teisingumą, per jas į teisę ateina konkrečios visuomenės ir konkrečios epochos vyraujančių vertybių sistema. Apibendrinant teisinės idėjos vadinamos teisine sąmone.

214

SPECIALIOJI DALIS

2. TEISINĖS SĄMONĖS SĄVOKA

Kadangi teisinė sąmonė yra speciali sąmonės apskritai rūšis, tai pirmiausiai reikia apibrėžti pačią sąmonė. Sąmonė apskritai - tai speciali, tik žmogui būdinga reakcija į išorinę aplinką siekiant šią pažinti, o pažinus - joje orientuotis, valdyti ją žmogaus egzistencijos įtvirtinimo interesais. Tai dvasinis refleksinis žmogaus įrankis, kuriuo žmogus siekia pažinti savo gyvenamąją aplinką, kad galėtų prie jos prisitai­kyti ir kartu ją pritaikyti prie savo paties poreikių.

Ta pačia paskirtimi įsiprasmina ir viena iš jos formų, ar rūšių, -leisinė sąmonė. Ji susijusi su vienu iš pagrindinių žmogaus siekių, t. y. versti savo egzistencinius interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis pritaikyti tą socialinę aplinką (kitų žmonių elgesį) prie savo interesų. Todėl pažinti teisinę sąmonę - tai pažinti, kaip žmonės kolektyviniu būdu įsisąmonina savo interesus, kaip ir kodėl juos transformuoja į teisines idėjas- pageidaujamo elgesio idėjinį modelį, o vėliau - į visuotinai privalomą teisinę tvarką.

Teisinė sąmonė - tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės susikuria apie galiojančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais (teisingumu), taip pat teigiamos ar neigiamos emocijos, kurių patiria skirtingų interesų turėtojai, susidūrę su galiojančia teise, vertinda­mi ją savo ir visuomenės interesų apsaugos požiūriu.

Teisinė sąmonė - universali sąvoka. Ji apima tiek teisės mokslą, tiek buitinę žmonių refleksiją pozityviosios teisės atžvilgiu. Dėl to skirtingų interesų turėtojai gali būti ir skirtingos teisinės sąmonės -skirtingai vertinti galiojančią ir skirtingai įsivaizduoti pageidaujamą teisę. Pavyzdžiui, bankininkų, prekybininkų teisinei sąmonei papras­tai būdinga pageidauti įstatymų, kurie neleistų valstybei kontroliuoti jų veiklos, kad indėlininkams padaryta žala būtų nurašoma į „verslo rizikos" sąskaitą, kad būtų nustatomi kuo mažesni mokes­čiai ir t. t. Tuo tarpu kita visuomenės dalis, kuri neturi nuosavybės ir naudojasi tik pagal darbo sutartį gaunama nacionalinio produkto dalimi, atvirkščiai - nori socialiai aktyvios valstybės, nori, kad darbdaviai laikytųsi įstatymų, kad valstybė surinktų daugiau mokes­čių ir dėl to galėtų vykdyti socialinę politiką - teisingiau paskirstytų visuomenėje turtą ir pareigas, kad visiems būtų vienodos teisinės ūkininkavimo ir verslo apskritai sąlygos, kad kiekvienu teisės pažei­dimu padaryta artimui žala būtų atlyginama, o pažeidėjai - realiai nubaudžiami ir t. t.

215

TEISĖS TEORIJA

Kadangi į galiojančią teisę reaguojama emocionaliai ir intelektua­liai, tai šios reakcijos struktūra ir virsta teisinės sąmonės struktūra.

3. TEISINĖS SĄMONĖS STRUKTŪRA

Teisinę sąmonę sudaro du struktūriniai elementai (dalys): teisinė psichologija ir teisinė ideologija (doktrina).

Teisinė psichologija - tai jausmai, išgyvenimai, kurių žmonės patiria tiesiogiai susidurdami su įvairių valstybės institucijų veikla šioms kuriant ir taikant teisės aktus, ginančius ar siaurinančius asmens teises. Arba: Teisinė psichologija - tai emociniai žmonių išgyvenimai, atsirandantys konkretiems asmenims vertinant, kokiu mastu jų interesai dalyvauja galio­jančioje visuomenės teisinėje tvarkoje.

Todėl konkretų teisinės psichologijos turinį sudaro žmonių emo­cijos, išgyvenimai, nuotaikos, įpročiai, pasitikėjimas ar nepasitikėji­mas valstybės institucijomis, teismų vykdomu teisingumu, nepakan­tumas savo teisių pažeidimams, įsitikinimas gerbti konkrečius įsta­tymus arba jų negerbti, ryžtas ginti savo teises teisinėmis priemonėmis ir kita. Teisinė psichologija - tai labiausiai paplitusi teisės ir jos praktikos suvokimo ir reakcijos į ją forma. Psichologinių reakcijų sritis atskleidžia, kiek piliečiai atpažįsta galiojančioje teisėje savo interesus, valdžios institucijų pastangas tuos interesus pripažinti, gerbti, lemti jų įgyvendinimą.

Teisinė psichologija, nors ir būdama tam tikros rūšies stichinė, nesusisteminta žmonių reakcija į teisinę tikrovę (įstatymų kokybę, teismų, policijos ir kitų valstybės institucijų veiklą), atlieka svarbų vaidmenį garantuojant galiojančios teisės veiksmingumą. Nuo to, žmonės emocionaliai pritaria tam tikriems įstatymams ar juos atme­ta, priklausys, kaip uoliai jie juos vykdys.

Teisinė psichologija dalyvauja formuojant ir palaikant įvairius teisinio mąstymo stereotipus - paradigmas (normatyvistinės (etatis-tinės) teisės sampratos stereotipija), įpročius, mąstymo automatizmą, kurie gali skatinti tiek teisėtą, tiek neteisėtą elgesį. Istorija rodo, kad valstybinės politikos mėginimai ignoruoti žmonių teisinę psichologi­ją dažnai baigiasi teisinių ir kitokių reformų nesėkme.

Teisinio reguliavimo požiūriu teisinė psichologija reikšminga ir tuo, kad ji dažnai tampa emocine paskata kurti vienokios ar kitokios vertybinės orientacijos teisinę ideologiją (teisines idėjas), siūlyti ir

216

SPECIALIOJI DALIS

priimti tam tikrus įstatymus, ryžtingai ginti savo pažeistas teises, organizuotai veikti ir t. t. Bet teisinė psichologija gali būti tokia pat emocinė priežastis ir palaikyti bei skatinti teisinį nihilizmą. Tai aktualina teisinio švietimo, auklėjimo, kaip teigiamų emocijų teisinio reguliavimo atžvilgiu, ugdymo klausimą. Žmogus, suvokęs teisinio reguliavimo naudą savo paties teisių saugai, kitaip reaguos į valstybinį reguliavimą negu, sakykime, liberalios orientacijos asmuo, ir priori neigiamai vertinantis valstybės kišimąsi į žmonių tarpusavio santykius, teisinį reguliavimą dažnai suprantantis tik kaip valdžios savivalės asmens atžvilgiu demonstravimą.

Teisinė ideologija, arba teisinė doktrina, - tai argumentuotas, daugiau ar mažiau sąmoningas žmonių požiūris į galiojančią ir pageidau­jamą teisę, iš kurio išsirutulioja teisės normos ir visa teisinių santykių tikrovė. Teisinėje ideologijoje sąmoningai pagrindžiama būtinybė ar­ba tikslingumas tam tikrų žmonių interesus transformuoti į teisinę tvarką, kartu numatant tokios transformacijos padarinius bendrai tos visuomenės pažangai.

Palyginti su teisine psichologija, kuri laikoma pirmine ir stichiš-kesne teisinės sąmonės „substancija", teisinė ideologija yra kryptin­gas mokslinis apmąstymas teisės kaip vientiso socialinio instituto, glaudžiai susijusio su kitais žmogaus kūrybos (kultūros) reiški­niais - ekonomika, politika, visuomenės struktūra ir kita. Joje atsi­spindi įsisąmoninti įvairių socialinių grupių interesai, pagrindžiama jų pretenzija tapti teisine tvarka, tokio tapsmo priemonės. Šiuolaiki­nė teisinė ideologija siekia sumodeliuoti tokią socialinę tvarką, kuri būtų atvira įvairių socialinių grupių interesams ir kurioje kompromi­so pagrindu dalyvautų įvairių socialinių grupių interesai.

Teisinė ideologija teisės pažinimo laipsniu gerokai pranoksta teisinę psichologiją. Pastaroji dažniausia fiksuoja išorinius, paviršinius, empirinius teisinių reiškinių požymius, o teisinė ideologija siekia atskleisti teisės esmę, suformuluoti, išdėstyti teisės pažinimą kaip tam tikrų žinių ar socialinių veiksnių sistemą. Tokios teisinės ideologijos pavyzdžiai istorijoje gali būti G. Hėgelio teisės filosofija, pozityvisti­nė normatyvistinė laisvosios konkurencijos kapitalizmo (buržuazijos) ideologija, marksistinė valstybės ir teisės doktrina, pretendavusi į politiškai organizuoto proletariato ideologiją, ir daugelis kitų šiuolai­kinių teisės sampratų, kurios formuluojamos atsižvelgiant į kurios nors socialinės grupės ar visos visuomenės narių teisių apsaugos

217

TEISĖS TEORIJA

poreikius. Piliečiai buriasi į įvairias politines organizacijas, dažniau­siai remdamiesi kuria nors ideologija - konservatizmu, liberalizmu, socialliberalizmu, krikščioniškuoju demokratizmu, marksizmu, kuri kartu apima ir tam tikras pažiūras į galiojančią ir pageidaujamą teisę. Remiantis tokia ideologija, siekiama organizuotai versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka arba jai priešintis.

Todėl teisinė ideologija praverčia įvairiems socialiniams judėji­mams, politinėms partijoms kaip tam tikra jų veiklos socialinė programa, socialinis planas; ji padeda jiems įgyti aiškius veiklos orientyrus ir sąmoningai bei tikslingai siekti užsibrėžtų tikslų. Turėti tokią ideologiją yra svarbi kiekvienos šiuolaikinės socialinės techno­logijos rezultatyvumo sąlyga.

Tik neatsargus elgesys su ideologija, smurtinis, dogmatinis jos primetimas gali lemti neigiamą reakciją į ideologiją apskritai. Būtent toks piktnaudžiavimas ideologija ir sukūrė daugelio pokomunistinių šalių žmonių sąmonėje deideologizuotos visuomenės naudingumo iliuziją. Nesant civilizuotos ideologijos, praktikoje stichiškai kuriasi jėgos (ypač ekonominės) vertybes pripažįstanti ideologija. Pasak rusų teisininkės T. V. Siniukovos, teisinė ideologija nemėgsta vaku­umo, jeigu ji nekuriama sąmoningai, tai jos tuštumą užpildo kita ideologija, toli gražu ne pati geriausia. Dėl mechaniško visuomenės deideologizavimo kartu su ekonomine krize atsiranda stiprėjančio socialinio primityvizmo, dvasinės tuštumos, beprasmiškumo, per­spektyvos praradimo pavojus, silpsta tautos atsparumas charizmati­niam, nacionalistiniam populizmui94.

Bet ir norint gyventi be ideologijos, neįmanoma gyventi nesiren­kant tam tikrų vertybių sistemos - gyvenimo krypčių, kuriomis žmonės tikisi geriausiai garantuoti savo teises. O vertybių pasirinki­mas ir tokio pasirinkimo pagrindimas protu ir yra ideologija. Ideologiškas yra ir pats kultūros tapsmas, kiek jis yra sąmoningas vertybių rinkimasis ir jų įgyvendinimas. Tai reiškia, kad ideologiją priversti kurti net ir tie, kurie mano, kad gyventi be ideologijos ir yra geriausia ideologija. Gyvenimas be ideologijos yra pati blogiau­sia ideologija.

94 Синюкова Т. В. Правовое сознание и правовое воспитание // Теория государства и права / под ред. Н. И. Матузова, Г. В. Малько. Москва, 1997. Р. 560-561.

218

SPECIALIOJI DALIS

Be politinės teisinės ideologijos neįmanoma jokia civilizuota visuomenė. Labai ideologizuotų dokumentų pavyzdžiai gali būti JAV Konstitucija, prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789), Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948) (toks dokumentas yra ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija) ir kiti, esantys Vakarų šalių teisinių sistemų ir demokratinių vertybių ideologinis pagrindas. Šalims (taip pat Lietuvai), pereinančioms iš vienos verty­bių sistemos į kitą, teisinės ideologijos poreikis dar aktualesnis ir akivaizdesnis.

Nacionalinė teisinė ideologija padeda konkrečiam asmeniui, socialinei klasei, partijai vienaip ar kitaip orientuotis naujoje poli­tinėje, vertybinėje aplinkoje. Jokia, net pati detaliausia galiojančios teisės propaganda negali šito padaryti. Skirtingai nuo konkrečių ir utilitarinių programų, lozungų, planų ir pažadų, teisinė ideologija orientuoja į ilgalaikes bendrąsias žmonių vertybes. Teisinės ideolo­gijos statusą šiandien Lietuvoje pretenduoja įgyti teisinės valstybės koncepcija.

Teisės viešpatavimą propaguojanti ideologija turi propaguoti ir valstybės stiprinimo idėją, kad valstybės valdžia būtų pajėgi veiks­mingai ginti teisę nuo kriminalinės agresijos. Tik stipri valstybė, turinti stiprią vykdomąją ir teismo valdžią, gali užtikrinti teisės viešpatavimą, nes teisės realybė - tai teisės ir jos interesais veikian­čios valdžios simbiozė: teisė suteikia valstybės raidai civilizuotą, humanistinę plėtros linkmę, o valstybės valdžia užtikrina tos lin­kmės visuotinį privalomumą, jos įgyvendinimą.

Teisinė ideologija (doktrina) įgyja ypatingą praktinę reikšmę įsteigus Konstitucinį Teismą, nes padidėjo teisės aiškinimo ir to aiškinimo pagrindo - teisinės doktrinos, praktinė reikšmė.

4. TEISINĖS SĄMONĖS FUNKCIJOS

Pagal jurisprudencijoje nusistovėjusias pažiūras pagrindinėmis teisi­nės sąmonės, ypač teisinės doktrinos, funkcijomis laikomos pažintinė, vertybinė ir reguliacinė.

Pažintinė teisinės sąmonės funkcija Teisinės sąmonės tikslas - suvokti ir pagrįsti teisės vietą bei vaidmenį socialinio reguliavimo veiksnių sistemoje, o pagrindinė jos funkcija - apmąstyti tiek teisinius reiškinius (teisėkūrą, teisės

219

TEISĖS TEORIJA

taikymą, socialinį teisės veiksmingumą), tiek paties socialinio gyvenimo raidos tendencijas, jų sąveiką su teisine tikrove. Tokio pažinimo subjektas yra tiek įstatymų leidėjas, teisininkai, tiek apskritai piliečiai, vertinantys esamos teisės adekvatumą nūdie­nos žmogaus teisių saugos poreikiams.

Vertybinė teisinės sąmonės funkcija Remiantis teisine sąmone konkrečios gyvenimo aplinkybės įverti­namos kaip juridiškai reikšmingos. Teisinis įvertinimas - tai teisės subjektų veikla, kuria nustatoma, ar parlamento priimami įstatymai atitinką teisę ir konstituciją, kaip valstybės institucijos, pareigūnai ir šiaip piliečiai laikosi teisėtumo ir teisingumo vyk­dydami įstatymus.

Reguliacinė teisinės sąmonės funkcija Ji įgyvendinama remiantis sistema motyvų, vertybinių orientacijų, kurios veikia žmonių elgesį, normina jį. Pavyzdžiui, informacija apie teisės normas, kurias reikės vykdyti, pažadina visą komplek­są teisės subjekto emocijų, išgyvenimų, samprotavimų, kurie įsi-prasmina kaip tam tikros teisėto elgesio paskatos arba asocialaus elgesio stabdžiai. Šiuo atveju teisinė psichologija veikia kaip tam tikras konkrečios rūšies elgesio motyvas. Su teisine sąmone perimama ir tam tikra vertybinė orientacija.

Viena ar kita socialinė doktrina tampa asmens pastovios moralinės pozicijos pagrindu, teisėto elgesio stimulu, orientyru.

5. TEISINĖS PSICHOLOGIJOS IR TEISINĖS IDEOLOGIJOS SANTYKIS

Teisinė psichologija yra tam tikras emocinis postūmis formuotis tam tikros vertybinės orientacijos teisinei ideologijai (doktrinai). Tai emo­cionaliai suvoktas asmens, grupės ar tautos interesų santykis su galiojančia ir pageidaujama teise. Teisinė ideologija formuluoja ir pagrindžia tų interesų siekį virsti tam tikra visuomeninio gyvenimo tvarka. Nuo emocijos prie logikos, o nuo logikos prie elgesio taisyklių ir konkrečių teisinių santykių - toks yra kelias nuo teisinės psichologijos iki teisinės ideologijos, o nuo jos - iki socialinių santykių tikrovės.

220

SPECIALIOJI DALIS

6. TEISINĖS SĄMONĖS RŪŠYS

Toliau konkretinant teisinės sąmonės sampratą, teisinė sąmonė skirstoma į rūšis pagal: 1) subjektą; ir 2) priimamų sprendimų (idėjų) kompeten­tingumą.

Subjekto atžvilgiu teisinė sąmonė gali būti individuali, grupinė ir visuomeninė.

Individuali teisinė sąmonė - tai pavienių asmenų požiūris į galiojan­čią ar pageidaujamą teisę.

Grupinė teisinė sąmonė - tai tam tikro socialinio sluoksnio ar susivienijimo teisinė sąmonė. Todėl ji visada diferencijuota. Gali būti darbdavių, darbininkų, bedarbių, tautinių mažumų, studentų, inteli­gentų, iš įkalinimo vietų grįžusių, indėlius komerciniuose bankuose praradusių ir kitokių asmenų teisinė sąmonė. Tokiu atveju pozity­vioji teisė, teisės praktika vertinama konkrečios socialinės grupės interesų, jos teisių saugos požiūriu.

Visuomeninė teisinė sąmonė - tai visuomenės daugumos požiūris į galiojančią ir pageidaujamą teisę. Tokios teisinės sąmonės turinys Lietuvoje šiandien yra teisinės valstybės koncepcija, kuriai pritaria visuomenės dauguma ir kuri orientuojasi į visų visuomenės narių teisiu įgyvendinimą.

Pagal asmens turimą teisinę kompetenciją teisinė sąmonė skirsto­ma į paprastąją, profesionalią, mokslinę (teorinę).

Paprastoji, arba empirinė, sąmonė, kartais dar vadinama masine. Mat šios rūšies teisinė sąmonė susiformuoja stichiškai, be didesnių intelekto pastangų, apmąstymų, be specialių teisės ir socialinių procesų studijų. Tokia gali būti tiek individuali, tiek grupinė sąmo­nė. Čia vyrauja teisinė psichologija, palyginti su teisine ideologija (emocijos nustelbia intelektą).

Profesionali teisinė sąmonė - tai dažniausiai teisininkų sąmonė, h formuojasi nuosekliai studijuojant teisės doktrinas, galiojančią teisę, jos taikymo praktiką. Čia puikiai dera psichologiniai ir ideo­loginiai elementai.

Mokslinė teisinė sąmonė - tai teisininkų mokslininkų teisinė sąmonė. Ji formuojasi tyrinėjant socialinius procesus, apibendrinant jų teisinio reguliavimo praktiką.

221

TEISĖS TEORIJA

Taigi teisinė sąmonė - tai teisinių idėjų formavimosi, jų ideologinio pagrindimo ir pasirengimo tapti teisės normomis stadija. Tai pradinė sąmoningo ir organizuoto žmonių interesų įgyvendinimo stadija verčiant tuos interesus socialine tvarka.

Teisinė sąmonė teisininkui yra aktuali ne tik kaip teisinių idėjų generatorius, jų buveinė, nešėja. Ji galiausiai yra sinonimas pačios teisininko kvalifikacijos, kurios turinį sudaro teisininko teisės žinių, teisinių įgūdžių ir dorovinės pozicijos ištikimai tarnauti teisės viešpatavimui sintezė. Teisininko kvalifikacija ir yra jo teisinės sąmonės turinys.

II SKYRIUS

P E R E I N A M A S I S L Y G M U O :

N U O T E I S I N Ė S I D Ė J O S P R I E

T E I S Ė S N O R M O S

Protinga, kas teisinga, o teisinga, kas ir kitiems naudinga, vadinasi, protinga, kas kuria visų gerovę.

T E I S Ė K Ū R A - TEISINIO R E G U L I A V I M O P R I E M O N I Ų G A M Y B A

TEISĖKŪROS SĄVOKA

Socialinio intereso siekis tapti visuomenine tvarka prasideda nuo to intereso performulavimo į teisines idėjas - tam tikrą pageidaujamo elgesio projektą. Kad pajėgtų daryti realų poveikį žmonių elgesiui, šios idėjos-projektas turi peržengti teisinės sąmonės ribas ir virsti teisės normomis. O tokio idėjų „perdirbimo" į teisės normas proce­dūrų sistema ir yra teisėkūra. Tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius.

Platesniu požiūriu teisėkūra - procesas nuo teisinio sumanymo, teisinės idėjos suformulavimo iki teisės normos priėmimo ir paskel-bimo (promulgacijos). Teisėkūra yra ir tas momentas, nuo kurio į teisės tapsmą įsitraukia valstybė; tai forma, kuria teisė susivienija su valstybe, kad būtų užtikrinama tolesnė socialinių interesų juridiza-vimosi eiga. Teisine kūryba valstybė tampa institucine teisės dalimi. Būtent dėl šios funkcijos teisėkūra yra viena iš svarbiausių valsty­binės veiklos krypčių, nes viskas, kas viešai ir svarbaus daroma teisinėje valstybėje, daroma remiantis teisės normomis arba bendrai­siais teisės principais.

Teisėkūros tikslas demokratinėje visuomenėje - formuluoti teisės normas siekiant užtikrinti žmogaus teisių saugą ir jų įgyvendinimą.

223

TEISĖS TEORIJA

1. TEISĖKUROS SUBJEKTAI

Teisėkūros subjektai: 1. Tauta. 2. Įgaliotos valstybės institucijos (Seimas, Prezidentas, Vyriausybė,

kitos valdymo institucijos). 3. Teismai. 4. Piliečiai, įgyvendinantys savo subjektines teises (testamentų, civi­

linių sandorių, darbo sutarčių sudarymo subjektai). Teisėtai su­darytai ir galiojančiai civilinei sutarčiai naujasis CK pripažįsta įstatymo galią (6.189 str.). Tai reiškia, kad piliečių sutartimi sukurta individuali elgesio taisyklė negali būti atšaukta ar pa­keista jokiu įstatymo lydimuoju (poįstatyminiu) aktu, o tik įstaty­mu, ir tokiu, kuris nepažeistų konstitucinių žmogaus teisių.

2. TEISĖKŪROS BŪDAI

Remiantis valstybės aktyvumu kuriant teisę, skiriami keli teisės normų kūrimo būdai: 1) originalioji kūryba, kai sukuriama nauja, visuomenėje neegzistavusi teisinio reguliavimo priemonė - elgesio taisyklė; 2) sankcionavimas - tai oficiali kompetentingos valstybės institucijos procedūra, kuria patvirtinama (sankcionuojama) jau esa­ma elgesio taisyklė suteikiant jai teisės normos statusą - visuotinį privalomumą; ir 3) ratifikavimas - speciali sankcionavimo rūšis, kai parlamentas vadovaudamasis tam tikra procedūra patvirtina tarp­tautinės sutarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią ir kartu įtraukia ją į nacionalinės teisės sistemą.

3. TEISĖKŪROS RŪŠYS

Atsižvelgiant į teisės normų kūrimo būdus, teisėkūra skirstoma į rūšis.

ORIGINALIOJI TEISĖKŪRA

Tai kompetentingų valstybės institucijų (parlamento, prezidento, vyriau­sybės, ministerijų, departamentų, savivaldybių tarybų, jų valdybų ar kitų valstybės institucijų) kūrybinė veikla, kuria sukuriama nauja elgesio taisyklė - teisės norma.

224

SPECIALIOJI DALIS

Pagal subjektą originalioji teisėkūra gali būti tautos (referendu­mas) ir kompetentingų valstybės institucijų.

Referendumas - tai tokia teisėkūros rūšis, kai pati tauta visuotiniu balsavimu priima konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas, reglamentuojančias vidaus ar užsienio politiką. Kai kuriose šalyse (Austrijoje, Šveicarijoje) referendumas vadinamas plebiscitu, arba „tautos balsavimu". Referendumu sprendžiami „svarbiausi Valsty­bes bei Tautos gyvenimo klausimai" (Lietuvos Respublikos Konstitu-cijos 9 str.). Šiuo būdu buvo priimtas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika."

Referendumas yra tiesioginės demokratijos institutas, kurio esmę nusako du pagrindiniai požymiai: 1) tautos suverenių galių (supre-ma potestas) tiesioginis pareiškimas; ir 2) priimtų aktų speciali juri­dinė galia, kuri konkretinama tokiais požymiais:

a) tik referendumu gali būti pakeičiamos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė" ir XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas" nuo­statos (1996 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos referendu­mo įstatymo 1 str.);

b) referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas yra galutinis ir nereikalingas kurios nors institucijos patvirtinimo;

c) referendumu priimti sprendimai, įstatymų nuostatos, skirtingai nuo Seimo priimamų įstatymų, įsigalioja kitą dieną po to, kai paskelbiami (33 str. 2 d.);

d) referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas gali būti pakeistas ar panaikintas irgi tik referendumu (Lietuvos Respub­likos referendumo įstatymo 34 str. 1 d.). Tai reiškia, kad tautos sprendimą gali pakeisti ar panaikinti ne valstybės institucija, o tik pati tauta kitu savo sprendimu.

Referendumai gali būti skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius.

Sprendžiamieji referendumai - tai tokia tautos valios pareiškimo teisėkūra forma, kai tauta visuotiniu balsavimu priima įstatymus ar jų nuostatas.

Patariamieji referendumai yra tie, kuriems teikiami svarstyti svar­biausi šalies gyvenimo klausimai, kai valdžios institucijos siekia sužinoti tautos nuomonę konkrečiu klausimu, kurį valstybės institucijos rengiasi reglamentuoti.

225

TEISĖS TEORIJA

Ratifikaciniai referendumai - tai teisėkūros forma, kai tauta išreiš­kia pritarimą ar nepritarimą valstybės institucijų pasirašytai tarptautinei sutarčiai, konvencijai, deklaracijai.

Deleguotoji, arba įgaliotoji, teisėkūra, - tai tokia originaliosios teisėkūros rūšis, kai kompetentinga valstybės institucija (pvz., parlamentas) paveda kitai valstybės institucijai (prezidentui, vy­riausybei) išleisti įstatymo galią turintį teisės normų aktą. Lietu­vos Respublikos Konstitucija nenumato deleguotosios įstatymų teisėkūros. Tuo tarpu Italijos Konstitucija (1947) leidžia parla­mentui deleguoti įstatymų leidybos teisę Vyriausybei nustatyda­ma, kuriam laikui, kokiems klausimams spręsti ta teisė deleguo­jama ir remiantis kokiais principais ja galima naudotis (76 str.).

SANKCIONUOTOJI TEISĖKŪRA

Ji nesukuria originalios teisės normos, o tik sankcionuoja (patvirtina) jau egzistuojančią elgesio taisyklę, t. y. skelbia ją teisės norma ir įpareigoja garantuoti jos vykdymą valstybės prievarta. Sankcionuoto­sios teisėkūros pavyzdžiai gali būti papročių sankcionavimas. 1990 m. Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutarimu sankcionavo paprotį gruo­džio 25 d. švęsti Kalėdas, arba Kristaus gimimo šventę.

Paprotinė elgesio taisyklė susiformuoja anksčiau už valstybę ir nepriklausomai nuo jos. Valstybė (parlamentas) gali sankcionuoti ne tik papročius, bet ir visuomeninių organizacijų ar žemesnių valsty­bės institucijų sukurtas elgesio taisykles. Pavyzdžiui, Lietuvos teisės universiteto statutas yra sukurtas valstybės institucijos, kuri neturi teisės kurti teisės aktus, turinčius bendrųjų teisės normų. Bet Seimui 1998 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. VIII-6031 patvirtinus (sankciona­vus) šio universiteto mokslininkų susirinkimo suformuluotas elgesio taisykles, reguliuojančias universiteto vidaus gyvenimą ir elgesį visų, kurie bendraus su universitetu, šis statutas įgyja bendrųjų teisės normų ir įstatymo lydimojo akto galią. „Jeigu asmuo sudaro pasko­los sutartį arba įgyja nuosavybę, tai šis jo žodinis potvarkis-tebūnie teisė", - buvo sakoma romėnų įstatymuose95. Šiuo atveju norima pabrėžti, kad teisės normas neperžengdami tam tikrų ribų kuria ir patys piliečiai, o valstybė pasilieka teisę patvirtinti tokią elgesio taisyklę ir garantuoti jos vykdymą.

95 Teisės etiudai. Vilnius, 1988. P. 74.

226

SPECIALIOJI DALIS

Iki šiol Lietuvoje kai kurias technines normas (Kelių eismo taisykles) sankcionuoja Vyriausybė, paversdama jas socialinėmis tei­sinėmis, o juridinės galios požiūriu - įstatymo lydimojo akto normo­mis. Tačiau už kai kuriuos tokių normų pažeidimus numatyta net baudžiamoji atsakomybė (BK 281 str.). Jeigu už įstatymo lydimajame akte nustatytų draudimų pažeidimą gali atsirasti baudžiamoji atsa­komybė, tai įstatymo lydimasis aktas juridinės galios požiūriu prily­ginamas įstatymui. Tai sukelia teisės aktų hierarchijos painiavą. Draudimai, už kurių pažeidimus numatoma baudžiamoji atsakomybė (įkalinimas), privalo turėti įstatymuose nustatytų draudimų formą, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją pagrindines asmens teises gali riboti tik įstatymas: „Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas." (20 str. 2 d.) Tai reiškia, kad jeigu įstatymo skiriamos kriminalinės bausmės, tai jos turi būti skiriamos tik už pažeidimus tokių draudimų (asmens teisių ribojimų), kurie irgi nusta­tyti įstatymo. Sankcijas nustatantis teisės aktas negali būti didesnės juridinės galios, negu tas teisinio reguliavimo aktas, kuris tą draudi­mą formulavo. Būtent čia išryškėja praktinė reikšmė jau minėto skirtumo, kad baudžiamieji įstatymai ne draudžia, o tik baudžia. Baudžiamieji įstatymai yra skirti ne teisės subjektų teisiniam statusui, vadinasi, ir ne draudimams nustatyti, o tik reguliacinių teisės normų, šiuo atveju - administracinių įstatymų, nustatytiems draudimams (įpa­reigojimams) baudžiamosiomis sankcijomis garantuoti. Baudžiamoji atsakomybė gali atsirasti pažeidus tik įstatymo, o ne jo lydimojo akto nustatytą draudimą. Vadinasi, jeigu už Kelių eismo taisyklių pažei­dimą nustatoma baudžiamoji atsakomybė, tai šių taisyklių sankcio­navimas - ne Vyriausybės, o Seimo kompetencija ir tas sankcionavi­mas turėtų būti įforminamas ne Seimo nutarimu, o įstatymu.

Sankcionuotosios teisėkūros rūšis yra ir tarptautinių sutarčių ratifikavimas (lot. ratus - teisėtas, facio - darau, tvirtinu (darau teisėtą). Ši teisėkūros procedūra atėjo iš valdovų absoliutizmo laikų, kai monarchas tvirtino savo atstovo pasirašytą sutartį. Tai kontrolės forma, ar atstovas pasirašė sutartį neviršydamas jam suteiktų įgalio-jimų. Konstitucinėse valstybėse ratifikavimas tapo priemone parla­mentarams dalyvauti vyriausybės vykdomoje užsienio politikoje.

„Privačioji teisėkūra" - tai piliečių priimami individualių teisės normų aktai, skirti kuriai nors jų subjektinei teisei įgyvendinti (civilinės sutartys, testamentai).

227

TEISĖS TEORIJA

4. TEISĖKUROS STADIJOS

Teisėkūra, arba įstatymų leidyba, yra sudėtingas, daugiapakopis procesas, vienaip ar kitaip varžantis, ribojantis žmogaus teises ir dėl to labai atsakingas, reikalaujantis iš įstatymų leidėjo solidžios moks­linės kompetencijos, gebėjimo suvokti įvairių visuomeninio gyvenimo sričių raidos perspektyvas, numatyti socialinius priimamų įstatymų veikimo padarinius.

Todėl išskiriamos dvi pagrindinės įstatymo reglamentuojamos teisės normų kūrybos (teisėkūros) stadijos: 1) teisės normų akto paren­gimas; 2) teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas.

Pirmosios stadijos procedūros:

a) įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas (pirminis teisės normų akto projekto parengimas, arba teisinis siūlymas, projekto registravimas);

b) projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras; c) projekto priėmimas.

Antrosios stadijos procedūros:

a) teisės normų akto pasirašymas ir paskelbimas (promulgacija); b) teisės akto įsigaliojimas.

Pirmoji stadija prasideda nuo teisinės idėjos susiformavimo ir jos paplitimo visuomenėje. Kiekviena pažangi socialinė idėja, taip pat teisinė, aplenkia esamą visuomenės sąmonės ir visuomeninių santy­kių brandos lygį. Šitaip pasireiškia tokios idėjos varomoji, kuriamoji galia. Bet dėl šio radikalumo ji patiria ir tam tikrą visuomenės pasipriešinimą. Ir tai suprantama. Kadangi senąja tvarka yra mate­rializuotas tam tikros socialinės grupės interesas (nauda), todėl to intereso turėtojas žiūri į kiekvienos naujos teisinės idėjos pretenziją tapti visuomeninio elgesio taisykle kaip į pavojų savo interesui, savo socialiniam prestižui. Bet juo demokratiškesnė yra visuomenė (jokia socialinė grupė neturi pernelyg ryškios ekonominės ar politinės persvaros, o jos piliečiai aktyvūs gindami savo teisėtus interesus), tuo plačiau visuomeninė tvarka pagrįsta įvairių socialinių grupių interesų kompromisu, tuo lengviau joje prasiskina kelią naujos idėjos, taip pat teisinės.

Susiformavus teisinei idėjai, kyla reikalas ją svarstyti parlamen­tui ir paversti teisės norma. Todėl teisinės idėjos kelias į šią

228

SPECIALIOJI DALIS

valstybės instituciją prasideda nuo įstatymų iniciatyvos teisės įgy­vendinimo.

ĮSTATYMŲ INICIATYVOS TEISĖ

Tai leidimas siūlyti Seimui priimti ir išleisti tam tikrą teisės normų aktą (įstatymą). Pagal 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją šią teisę turi Lietuvos Respublikos Seimo nariai (kiekvienas ar jų grupė), Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir 50 tūkstančių pilie­čių, turinčių rinkimų teisę (68 str.). Šių subjektų pasiūlytus įstatymų projektus Seimas privalo svarstyti. Įstatymų projektą, žinoma, gali siūlyti Seimui ir bet kuris pilietis ar piliečių susivienijimas, bet tokio siūlymo Seimas neprivalo svarstyti.

PROJEKTO ĮREGISTRAVIMAS

IR SVARSTYMAS SEIMO KOMISIJOSE IR KOMITETUOSE

Siūlomas teisės akto projektas, įregistruotas Seime, toliau siunčiamas į atitinkamus Seimo komitetus ir komisijas susipažinti ir parengia­mas svarstyti Seimo posėdyje. Šis etapas apima daugelį procesinių veiksmų: projekto teiginių patikrinimą įstatymų leidybos technikos požiūriu, ar tekste vartojamos sąvokos, teiginiai vieni kitiems neprieš­tarauja, ar jie vienareikšmiškai apibrėžti, atliekama kriminogeninė (ar tai neskatins nusikalstamumo), ekonominė (kokių ekonominių, socialinių padarinių sukels jo priėmimas ir veikimas) ir kitokios ekspertizės. Projektas toliau derinamas su Vyriausybe, Teisingumo ministerija, kitomis suinteresuotomis valstybės institucijomis, politi­nėmis partijomis, visuomeninėmis organizacijomis, socialinėmis gru­pėmis, skelbiamas spaudoje, internete visuomenei susipažinti, pas­kui svarstomas Seimo komisijose, komitetuose ir t. t.

ĮSTATYMO PROJEKTO SVARSTYMAS SEIMO POSĖDYJE

Jis vyksta keliais skaitymais ir pradedamas išklausant pirmiausia Įstatymo projekto iniciatorių ir atitinkamo komiteto nuomonę apie pagrindinius jo teiginius. Projekto tekstas svarstomas aptariant kiek­vieną jo straipsnį. Už kiekvieną Seimo narių pasiūlytą projekto pataisą balsuojama atskirai. Projektas gali būti arba priimamas, arba atmetamas, arba siunčiamas toliau tobulinti.

229

TEISĖS TEORIJA

ĮSTATYMO PRIĖMIMAS

Įstatymas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo dauguma Seimo narių, dalyvavusių posėdyje (pusė plius vienas) (Konstitucijos 69 str. 2 d.). Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsavo dau­giau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma. Įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu (Konstitucijos 69 str. 3-4 d.).

ĮSTATYMO PASIRAŠYMAS IR PASKELBIMAS

Tai paskutinė, būtina teisėkūros stadija, nes su ja susijęs įstatymo įsigaliojimas: „galioja tik paskelbti įstatymai" (Konstitucijos 6 str.), arba non obligat lex nisi promulgata (įstatymas neįpareigoja, jei jis nepaskelbtas). Įstatymo projekto pasirašymas ir paskelbimas spaudo­je yra tas momentas, nuo kurio įstatymo projektas tampa įstatymu -realia socialinius santykius norminančia jėga. Tai visuomenės infor­mavimas, kokio elgesio iš jos reikalaujama.

Todėl Seimo priimtas įstatymo projektas siunčiamas Lietuvos Respublikos Prezidentui pasirašyti ir paskelbti. Prezidentas, nesu­tikdamas su įstatymo turiniu, gali pasinaudoti santykine veto teise ir grąžinti Seimui jo priimtą įstatymą svarstyti pakartotinai, nurody­damas, į kurias įstatymo vietas ir kodėl Seimo nariams reikia atkreipti dėmesį (Konstitucijos 71 str. 1 d.). Pasirašęs Seimo priimtą įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos Prezidentas skelbia jį „Vals­tybės žiniose".

Pagrindines įstatymų priėmimo ir paskelbimo procedūras nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija (68-72 str.) ir 1993 m. spalio 5 d. Lietuvos Respublikos Seimo Statutas bei vėlesni jo pakeitimai ir papildymai, taip pat 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas.

Priėmus ir paskelbus įstatymą, prasideda atvirkštinis procesas. Įstatymas grįžta žmonėms jau kaip privalomi paliepimai ir išaiškėja jo likimas - arba jis įgyvendinamas, arba visuomenė jo nepriima ir jis lieka popieriuje. Jeigu toks įstatymas daugeliu atvejų nevykdo­mas, jeigu prieš jį protestuoja tam tikra visuomenės dalis, jeigu jis sukelia neigiamų socialinių padarinių, formuojasi naujos teisinės

230

SPECIALIOJI DALIS

idėjos, susijusios su būtinybe jį papildyti nauja teisės norma ar pakeisti. Tada prasideda teisės judėjimas nuo teisinių santykių prie teisinių idėjų, o nuo jų - vėl teisės normų link. Teisėkūra įgyja rato pavidalą, kad visada išliktų atvira sistema, kaip kad tokia sistema vra pats gyvenimas.

5. TEISĖKŪROS PRINCIPAI

Geri įstatymai yra tvarkos ir teisingumo ženklas.

Solonas

Kad teisės normos vienodai tarnautų visų visuomenės narių ir socialinių grupių pagrindinėms žmogaus teisėms, orientuotų žmones į santarvę, o jų vykdymas nereikalautų didinti prievartos, teisėkūra demokratinėje visuomenėje turi atitikti tam tikrus iš pilietinės teisės sampratos ir teisinio įstatymo koncepcijos išplaukiančius principus.

TEISĖTUMO PRINCIPAS

Tai teisėkūros subjektų veikla, atitinkanti įstatymų nustatytus leidi­mus ir draudimus.

Jis reikalauja, kad valstybės institucijos, kurdamos teisės aktus, neviršytų savo kompetencijos, laikytųsi kiekvienai teisės aktų rūšiai nustatytos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos (procedūrų) ir subordinacijos pagal juridinę galią: Seimo priimami įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai (7 str.), o Prezidento dekretai, Vyriau­sybės nutarimai, kitų valstybės institucijų teisės aktai - Konstitucijai ir įstatymams. Teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnę juridinę galią turinčiam teisės aktui, yra neteisėtas ir negalioja. Teisė konstatuo­ti tokį prieštaravimą suteikta konstituciniam ir administraciniam teismams.

Tačiau teisėtumo principas teisinėje valstybėje reiškia ne tik formos, bet ir turinio teisėtumą: vadinasi, konkretus teisės aktas turi neprieštarauti ne tik aukštesnę juridinę galią turinčiam teisės aktui, bet ir pagrindinėms žmogaus teisėms; jis neturi įtvirtinti įstatymų leidėjo savivalės tų teisių atžvilgiu.

231

TEISĖS TEORIJA

TEISĖKŪROS DEMOKRATIŠKUMO IR VIEŠUMO PRINCIPAS

Šiuo principu siekiama sudaryti sąlygas įsitraukti į teisėkūrą visuo­menei. Jis įpareigoja parlamentą viešai skelbti rengiamų įstatymų projektus, kad piliečiai galėtų laiku su jais susipažinti ir pareikšti savo siūlymus. Tokie projektai gali būti svarstomi per spaudą, radiją, televiziją, juos išsiuntinėjant suinteresuotiems žmonių susivieniji­mams, valstybės institucijoms, platinant internetu. Gautas visuome­nės pastabas įstatymų leidėjas privalo svarstyti atitinkamose teisėkū-ros komisijose, komitetuose, jų pagrindu tobulinti rengiamo įstatymo projektą siekiant skirtingų interesų kompromiso ir bendros gerovės.

TEISĖKŪROS PROFESIONALUMO PRINCIPAS

Tai pastanga kitomis priemonėmis siekti kuriamų teisės aktų koky­bės ir praktinio jų veiksmingumo. Įstatymo kūrėjas yra įpareigojamas gerai išanalizuoti, pažinti tam tikrame regione konkrečiu laiku kylančius žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius, reikalingus atitinkamo teisinio reguliavimo. Taip pat įstatymų leidė­jas privalo prognozuoti priimamo teisės akto ekonominius, sociali­nius padarinius bendrai krašto rimčiai ir gerovei. Tam kviečiami įvairių sričių specialistai, teisininkai, remiantis jų pastabomis tobu­linami įstatymo turinys ir forma.

SOCIALINIO KOMPROMISO PRINCIPAS

Nuosaikumo dvasia turi būti įstatymų leidėjo dvasia.

Š. Monteskjė

Šis principas įpareigoja įstatymų leidėją įkūnyti priimamų teisės aktų normose vienodą visų socialinių grupių interesų apsaugą, o tiems interesams susipriešinus, jų priešpriešą įveikinėti abipusėmis nuolaidomis (kompromisu).

Socialinio kompromiso prielaida - tolerancija: santykio dalyviai tik tada gali pasiekti kompromisą arba yra įpareigoti kompromisui, jei jie pripažįsta vienas kitą kaip teisės subjektus ir vienas kito interesus ir nori bendrauti šių prielaidų pagrindu.

Dabar Vakaruose plėtojamos „procedūrinio teisingumo", arba teisinio diskurso, teorijos (Dž. Rolsas (J. Rawls), J. Habermasas ir kt.) formuluoja ir grindžia procedūras, kuriomis būtų siekiama

232

SPECIALIOJI DALIS

teisingumo kaip socialinio kompromiso. Šiuo požiūriu išsiskiria Dž. Rolso teisingumo teorija, kuri susilaukė plataus pripažinimo dėl to, kad teisingumo sampratoje mėgino suvienyti tradicines sutarties teorijas ir procedūrų idėją.

Teisinio personalizmo požiūriu procedūrinis teisingumas - tai faktiškai paieška procedūrinių priemonių (loginės ir teisinės techni­kos) siekiant suteikti teisių ir pareigų vienovės pavidalą santykiams, kur susiduria skirtingų socialinių grupių interesai ir kurių įgyvendi­nimui reikia suteikti kompromisinį ir dėl to santykinumo pobūdį. Teisių ir pareigų vienovė yra socialinio kompromiso, kaip praktiškai egzistuojančio teisingumo, šiuolaikinė teisinė forma. Procedūrinis tei­singumas, kaip ir teisinis personalizmas, yra tos pačios subjektinės teisės ir jos įgyvendinimo paieškų teorijos, papildančios viena kitą.

Socialinis kompromisas yra kelias į teisingumą kaip į nuolat atvirą procesą.

Socialiniu kompromisu pagrįsti įstatymai palaiko socialinę san­tarvę ir socialinį stabilumą, o jų vykdymas užtikrinamas minimalia valstybės prievarta. Šį principą ignoruojantys įstatymai negali būti ilgalaikiai, jie žmonių laikomi „neteisingais", „neprotingais".

IŠSAMUMO PRINCIPAS

Šis principas reikalauja, kad parlamentas laiku išleistų įstatymus, reikalingus pagrindiniams Konstitucijos paliepimams įvykdyti, kad piliečiai turėtų visas Konstitucijoje nurodytas teisines priemones savo konstitucinėms teisėms apsaugoti ir operatyviai, mažiausiomis pastan­gomis įgyvendinti (Peticijų įstatymo priėmimo vilkinimo pavyzdys).

DAUGUMOS PRINCIPAS

)is įtvirtintas Konstitucijoje kaip Seimo ir kitų atstovaujamųjų insti­tucijų veiklos, įstatymų ir kitokių sprendimų priėmimo procedūros principas: priimamas tas įstatymo projektas, kuris susilaukė daugu­mos Seimo narių (Konstitucijos 69 str. 2 d.) ar tautos pritarimo. Juo remiantis priimami visi referendumui pateikiami sprendimai. Tačiau daugumos principas gali būti ir diktato principas, legalizuojantis mažumos teisių pažeidimą. Dauguma nėra teisė pažeisti mažumos teises. Todėl kuriant teisę daugumos principas neturi pakeisti socia­linio kompromiso principo. Demokratinių kraštų atstovaujamosios valdžios institucijose daugumos principas taikomas retai, ir tik tais

233

TEISĖS TEORIJA

atvejais, kai didelėmis pastangomis vis dėlto nepavyksta pasiekti kompromiso formuluojant konkrečios teisės normos tekstą. Jis yra tam tikro spaudimo priemonė, taikoma kraštutiniais atvejais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalis leidžia priimti įstatymą, jeigu už jį „balsavo dauguma Seimo narių, daly­vaujančių posėdyje". Konstitucija nereglamentuoja, kiek mažiausiai Seimo narių turi dalyvauti Seimo posėdyje, kad priimti teisės aktai galiotų. Šitaip nustatyta todėl, kad pavieniai Seimo nariai nedalyva­vimu negalėtų trukdyti priimti tam tikro įstatymo.

EKONOMIŠKUMO PRINCIPAS

Šis principas reikalauja, kad įstatymo projektas būtų rengiamas, o priimtas įstatymas būtų vykdomas mažiausiomis laiko, energijos, medžiagų ir kitokiomis sąnaudomis. Šį principą ignoravo Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimas Nr. 83 „Dėl pirmosios laiko juostos laiko taikymo", kuris, pavėlinęs darbo dienos pradžią, įpareigojo viešąsias Lietuvos valstybės įstaigas, o per jas - ir Lietuvos žmones ilgiau dirbti tamsiu paros metu (didinti nebūtinas energijos sąnau­das, veikti mažesnio saugumo sąlygomis) ir ilgiau miegoti šviesiuoju paros metu. Plutarchas gyrė Soloną už tai, kad šis „įstatymus labiau derino prie aplinkybių negu aplinkybes prie įstatymų"96.

Teisėkūros principus galima apibendrinti žinoma F. Bekono (Ba­con) išvada: „Įstatymą galima laikyti geru, jeigu jis tikslus, jeigu jo reikalavimai teisingi, jeigu jis lengvai vykdomas, jeigu jis suderintas su valstybės forma ir jeigu skatina piliečius gėriui."97

Legem brevem esse oportet, quo facilius ab imperitis teneatur*

Seneka

6. TEISĖKŪROS JURIDINĖ TECHNIKA

Viena iš svarbiausių teisėkūros tobulinimo sąlygų - išmanymas tam tikrų metodinių reikalavimų, taisyklių ir techninių priemonių, reika-

96 Plutarchas. Biografijos. Vilnius, 1998. P. 28. 97 Бекон Ф. Сочинения. Т. 1. Москва, 1977. P. 481. * Įstatymas turi būti trumpas, kad nepatyrusiam būtų lengviau jo laikytis.

234

SPECIALIOJI DALIS

lingų objektyvizuojant teisines idėjas į teisės normas. Šie reikalavi­mai ir priemonės per daugelį amžių yra išplėtoti įvairių šalių ir koncentruotai apibendrinti tokia žinių sritimi, kurią vadiname juri­dine teisėkūros technika. Ši technika - tai sistema kalbinių, loginių ir organizacinių priemonių bei procedūrų, kuriomis formuluojamos, aiškina­mos ir struktūriškai išdėstomos teisės normos, rengiami, sudaromi, įformi­nami, išleidžiami, sisteminami, saugomi ir randami teisės normų aktai.

Tokios technikos įvaldymo poreikį itin jaučia parlamentarai, valstybės valdymo aparato tarnautojai, teisininkai - visi tie, kurie susiduria su įvairių teisės aktų kūryba, jų taikymu, sisteminimu. Ypač tai aktualu demokratinėje valstybėje, kai reikia kurti įstatymus atsižvelgiant ne į kurios nors vienos, o į visų socialinių grupių interesus, kai „klasių kovą" reikia keisti socialiniu bendravimu ir santarve. Kai kurie autoriai (M. N. Marčenko), pabrėždami ypatingą teisinės technikos svarbą, mano, kad sukurti veiksmingą įstatymą yra tas pats kaip atrasti mokslo dėsnį 98. Ir ne be pagrindo, nes kuriant konkretų įstatymą reikia integruoti įvairaus ontologinio lygmens vertybes: žmonių einamuosius ir perspektyvinius poreikius, ekono­mines, intelektines, psichologines tautos galimybes veikti pagal pro­jektuojamą elgesio taisyklę, atsižvelgti į mokslo ir technikos lygį, socialinę visuomenės struktūrą, vyraujančių socialinių jėgų santykį, nuo kurio priklauso pritarimo ar pasipriešinimo įstatymui jėga, ir kita. Todėl įstatymų leidėjui privalu:

- pažinti įvairių socialinių grupių ir visuomenės apskritai inte­resus, toje visuomenėje susiklosčiusius papročius, tradicijas, visuomenės daugumos ekonomines, intelektines, psichologines galimybes įgyvendinti projektuojamo įstatymo nustatomą tvar­ką ir į tai atsižvelgiant reguliuoti socialinius santykius;

- panaudoti teisėkūrai mokslo ir technikos laimėjimus; - lyginti projektuojamą įstatymą ne tik su panašiais praeityje

taikytais teisinio reguliavimo būdais ar su dabar galiojančiais kitų šalių įstatymais, bet ir su kitais tos pačios socialinių santykių rūšies reguliatoriais" (dorovės normomis, visuomeni­nių organizacijų normomis) ir kita.

98 Общая теория государства и права. Ч. 2. Теория права / под. ред. проф. М Н. Марченко. Москва, 1998. Р. 174.

" Ten pat. Р. 175.

235

TEISĖS TEORIJA

Visą šį vertybių spektrą įstatymų leidėjas turi apimti, integruoti vienu „proto aktu" ir performuluoti į aiškią, vienareikšmiškai su­prantamą elgesio taisyklę. Ir čia įstatymų leidėjui į talką ateina teisėkūros juridinė technika.

Jai keliami du tikslai: 1) racionaliai reguliuoti visuomeninius santy­kius, vengti norminimo spragų, padėti taupiausiomis priemonėmis siekti bendrųjų teisėkūros tikslų; 2) formuluoti ir išdėstyti teisės normas taip, kad jų adresatai (asmenys) aiškiai suprastų jiems nustatomų teisių ir pareigų turinį bei pobūdį, taip pat teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar baigiasi.

Siekiant šių tikslų, teisėkūros technikos taisyklės skirstomos į tris rūšis.

IŠORINIO TEISĖS AKTŲ TVARKYMO TAISYKLĖS

Kiekvienas teisės aktas privalo turėti išorinius rekvizitus (požymius), rodančius jo juridinę galią, reguliavimo objektą, galiojimo sritį, suteikiančius dokumentui oficialumo: rūšies pavadinimą (įstatymas, dekretas, nutarimas, sprendimas, instrukcija ir t. t.), sudariusios institu­cijos ar pareigūno pavadinimą (Seimo ar Vyriausybės nutarimas, Ministro pirmininko potvarkis), taip pat pavadinimą, atspindintį teisės akto turinį (nutarimas skirti baudą arba patvirtinti tam tikros įstaigos statutą), reguliavimo objektą (teismo sprendimas žalos atlyginimo byloje). Šie pavadinimai turi būti kiek galima trumpesni.

Toliau teisės normų akte turi būti pažymėta jo sudarymo vieta ir data, taip pat eilės numeris, reikalingas racionaliai teisės aktų paieš­kai. Tokią numeraciją turi Seimo įstatymai, nutarimai, Vyriausybės nutarimai, savivaldybių tarybų sprendimai ir kiti aktai. Būtinas akto rekvizitas - jį pasirašiusio pareigūno pareigos, vardas ir pavardė.

Čia išvardyti teisės normų akto rekvizitai apibendrinant vadina­mi akto (dokumento) antrašte.

BENDRŲJŲ TEISĖS NORMŲ AKTO STRUKTŪRAI KELIAMI REIKALAVIMAI

Viena iš tokių procedūrų yra reikalavimas, kad viename teisės normų akte būtų išdėstomos tik vienos rūšies teisės normos. Toks aktas turi turėti pakankamai apibrėžtą reguliavimo objektą ir būti skirtas vienarūšiams visuomeniniams santykiams reguliuoti. Jis neturi regu-

236

SPECIALIOJI DALIS

liuoti įvairių rūšių santykių. Santykius, sudarančius skirtingų teisės šakų objektą, reguliuoja atskiri teisės aktai. Geriau išleisti kelis teisės normų aktus negu viename akte formuluoti teisės normas, reguliuo-lančias įvairius socialinius santykius. Pavyzdžiui, teisinės technikos požiūriu būtų nekorektiška Darbo sutarties įstatyme kartu su teisės normomis, nustatančiomis darbo sutarties sudarymo, nutraukimo, pakeitimo sąlygas, išdėstyti ir teisės normas, reguliuojančias darbuo­tojų pensinio aprūpinimo tvarką. Tai sunkintų teisės aktų sistemini­mą, teisės normų paiešką ir galiausiai - patį žmogaus teisių apsau­gos procesą.

Bendrųjų teisės normų aktuose pirmiau išdėstomos bendrosios normos, paskui - specialiosios, konkretinančios pirmąsias; pirmiau -materialiosios teisės normos, paskui - proceso teisės normos.

TEISĖS NORMŲ KALBAI KELIAMI REIKALAVIMAI

Demokratinėje visuomenėje turi būti nauja ne tik teisės turinys, bet ir jos forma, mąstymo stilius (minčių raiškos būdas). Tas stilius turi būti ne tik tikslus, vienareikšmiškas, į esmę tiesiai smingantis, bet ir lengvai suprantamas, estetiškas, gyvas, nenuobodus, t. y. problemas keliantis ir atsakymų į jas ieškantis, nes dabar kreipiamasi ne į negyvą abstrakciją - klasę, tautą, visuomenę ar į pasaulėžiūrinę bendriją, o į konkretų gyvą asmenį - teisės subjektą.

Nuo kalbos priemonių tikslumo labai priklauso teisinio mąstymo aiškumas, tikslumas, o galiausiai - ir žmogaus teisių gynybos operatyvumas, rezultatyvumas. Sakoma, kad viduramžiais vienas teismas išteisinamąjį nuosprendį buvo suformulavęs taip: „Pakarti negalima, paleisti." Teismo raštininkas, perrašydamas nuosprendį, kurio kopija turėjo būti įteikta nuosprendžio vykdytojams, kablelį padėjęs ne po žodžio „negalima", o prieš jį, todėl nuosprendis įgijęs priešingą reikšmę: „Pakarti, negalima paleisti." Tai reiškia, kad teisės normų formuluotėms privalus matematinis (vienareikšmis) tikslumas, nes už kiekvienos tokios formuluotės slypi žmonių liki­mai: bet koks teisinių formuluočių netikslumas gali virsti vienokiu ar kitokiu žmogaus teisių pažeidimu, pagrindu kaltiesiems išvengti teisinės atsakomybės arba nukentėti teisiesiems.

Formuluojant teisės normas, vartojami trijų rūšių terminai: bend­rieji ne teisės terminai, kuriais žymimos ne teisės, o visiems mokslams bendros sąvokos [asmuo, valstybė, žmogus, kultūra, metodas, veika ir

237

TEISĖS TEORIJA

kt.); bendrieji teisės terminai - tai žodžiai, kuriais žymimos plačiau­sios teisinės sąvokos ir kurie vartojami visuose arba bent daugelyje teisės mokslų: teisė, teisingumas, teisės pažeidimas, teisės norma, teisinė atsakomybė, teisinis santykis, teisinė sąmonė, teisinė kultūra ir t. t.; specialieji teisės terminai, žymintys teisės sąvokas, vartojamas tik kai kuriuose teisės moksluose: netesybos, administracinė atsakomybė, ranga, regresinis (atgręžtinis) ieškinys, deliktinis veiksnumas, didesnio pavojaus šaltinis, nenugalima jėga, įkalinimas ir kiti.

Kad tinkamai išreikštų teisinius nurodymus ir paliepimus, skaid­rintų teisinį mąstymą, šiems terminams keliami tam tikri reikalavimai:

Terminų vienareikšmiškumas Jis reikalauja, kad teisės normos būtų formuluojamos trumpai, tiksliai ir apibrėžtai, kad teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pasikei­timo ar pasibaigimo pagrindai būtų lengvai ir vienareikšmiškai atpažįstami, suprantami, kad žodinis teisės normų tekstas nesi­skirtų nuo loginės jų prasmės. Teisės normų akte neturi būti dviprasmybių, nesuprantamų terminų ar pasakymų. Kartu reikia vengti tarptautinių žodžių, neologizmų, archaizmų, metaforų, daugiareikšmių frazių. Teisės aktų kalbos privalumai - tikslu­mas, apibrėžtumas, stereotipiškumas, konkretumas, aiškumas.

Teisės terminijos vienovė Šiuo reikalavimu konkretinamas terminų vienareikšmiškumas. Tai reiškia, kad įvairiuose teisės normų aktuose teisės terminai turi būti vartojami ta pačia prasme. Termino prasmė - tai ta sąvoka (esminiai žymimo objekto požymiai), kurią terminas žymi. Negalima vienu terminu žymėti kelių teisės sąvokų arba keliais terminais -vienos sąvokos. Šiam principui nusižengia Lietuvos Respublikos CK, ta pačia prasme vartojantis du terminus: prievolė ir pareiga. Teisės akte turi būti vartojami visuotinai teisės moksle ir teisės praktikoje pripažinti terminai. Rengiant specialius teisės aktus (sanitarijos, medicinos, veterinarijos, technikos saugumo srities) gali būti vartojami specialieji terminai. Bet jie turi būti vartojami įprasta tai mokslo ar veiklos sričiai prasme. Terminų tikslumo ir apibrėžtumo gali būti siekiama legaliomis definicijomis (definicinės normos), kuriomis yra apibrėžiami ter­minai, pateikiami jų aiškinimai, būtini teisės akto adresatams. Pavyzdžiui, kad taikant BK specialiosios dalies teisės normas vienodai būtų suprantama, kokią veiką pagal šį kodeksą reikia

238

SPECIALIOJI DALIS

laikyti nusikaltimu, bendroji BK dalis formuluoja definicinę teisės normą - nusikaltimo sąvoką, kuri tampa privaloma visais atve­jais taikant BK specialiosios dalies normas. Tokie apibrėžimai vadinami sąvokų formalizacija - ji daro teisinį reguliavimą tikslesnį, apibrėžtesnį, vienodesnį. Formuluočių trumpumo ir api­brėžtumo pasiekiama vartojant specialiuosius terminus, standar­tinius pasakymus, pavyzdžiui, asmens subjektiškumui nusakyti vartojami terminai teisnumas, veiksnumas, pakaltinamumas.

Santykinis teisės terminų pastovumas kaip jų vienareikšmio suvokimo sąlyga

Teisės normų formuluotės turi pasižymėti tam tikru standartišku-mu, gramatiniu vienodumu ir stabilumu. Dažnas terminologinis novatoriškumas nepageidaujamas, nes gali sukelti nesusipratimų aiškinant ir taikant teisės normas. Vadinasi, teisės aktų terminija turi būti santykiškai pastovi, visuotinai įsitvirtinusi visuomenės leksikoje. Teisės terminai keičiasi tik keičiantis teisės sampratai, su kuria į teisę ateina naujos sąvokos arba senosios įgyja kai kurių naujų esminių požymių, kurių nepajėgia vienareikšmiškai išreikšti senieji teisės terminai. Pavyzdžiui, esant etatistinei teisės sampratai, kriminalinė bausmė laisvės atėmimas tiksliai išreiškė neribotą valstybės valią asmens atžvilgiu: valdžia gali atimti asmens laisvę turėdama pagrindą ir be pagrindo (tautų trėmimas į Sibirą arba žydų siuntimas į koncentracijos stovyklas ir žudy­mas vien todėl, kad jie žydai). Tuo tarpu vadovaujantis pilietinės teisės samprata, kai pripažįstama, kad valstybė negali savava-liauti asmens atžvilgiu, laisvės ribojimas yra ne jos atėmimas, o subjektyvios teisės į laisvę praradimas atsisakius vykdyti pareigą, kuria privalėjo būti legalizuojama asmens teisė į laisvę. Todėl laisvės atėmimo terminą turėtų keisti tiksliau šią sąvoką išreiškian­tys teisės terminai laisvės praradimas, įkalinimas. Įdomu pabrėžti, kad Antrosios Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Statutas (1934) nevartojo termino laisvės atėmimas. Tas terminas pasirodė tik tarybinėje teisėje ir vartojamas iki šiol.

Bet nauji tikslesni teisės terminai turėtų ateiti į oficialių teisės aktų terminiją ne per teisės aktus, o per teisės mokslą, kur pirmiausia suformuojama, pagrindžiama ir logiškai legalizuojama tokio termino prasmė - teisės sąvoka. Tik pripažintas juris­prudencijoje, naujas teisės terminas vartotinas teisės normoms

239

TEISĖS TEORIJA

formuluoti, nes jis jau bus įsitvirtinęs teisininkų ir visuomenės teisinėje sąmonėje ir vienareikšmiškai suprantamas. Būtina eiti nuo doktrinos prie teisės terminijos ir teisės normos, o ne atvirkščiai.

Kol įsitvirtina teisinėje sąmonėje, nauji teisės terminai kurį laiką gali būti vartojami kartu su senaisiais, nurodant, kad naujasis terminas žymi tą pačią teisės sąvoką, kurią iki šiol žymėjo senasis terminas, tik tiksliau ją išreiškia. Lietuviškoje teisės literatūroje kurį laiką konkuravo naujasis terminas teisėkūra su senuoju teisėdara, o dabar - pareiga su prievole. Lygiagretus terminų vartojimas leidžiamas tik teisės moksle, bet ne formuluo­jant teisės normas.

Terminų vienareikšmiškumas (tikslumas) rodo, kokiu laipsniu yra išplėtotos teisės sąvokos. Kol tos sąvokos miglotos, neaiškios, tol ir jas žymintys terminai turi būti daugiareikšmiai, netiksliai orientuojantys. Teisės terminai yra žodiniai teisės sąvokų ženklai ir teisinio mąstymo priemonės. Jų tikslumas rodo teisinio pažini­mo pažangą: nuo teisinių terminų tikslumo labai priklauso teisinio mąstymo aiškumas, o nuo šio - ir priimamų sprendimų kokybė.

Teisės kalbos (terminų) ekonomiškumas Jis reiškia, kad teisės norma formuluojama vartojant mažiausiai kalbos priemonių (žodžių). Teisės akto tekstas turi būti lengvai apžvelgiamas, formuluojamas tik loginiu požiūriu būtinais termi­nais vengiant žodinės teksto perkrovos. Jau antikoje suvokta, jog įstatymas turi būti trumpas, kad „nepatyrusiam būtų lengviau jo laikytis". Juk nuo įstatymo tikslaus suvokimo labai priklauso ir praktinis jo veiksmingumas, teisėtumas, nes ne visada žmonės pažeidžia įstatymus tik iš blogos valios. Daugžodžiaujant gali būti prarasta pagrindinė normos mintis. Daugžodžiavimas kartu su formuluočių neapibrėžtumu gali tapti pagrindu įvairiai aiškin­ti teisės normą, kliudyti vienareikšmiškai ją suprasti ir taikyti. Prie teisės kalbos ekonomiškumo, žinoma, prisideda ir minėtas terminų vienareikšmiškumas, nes padeda išvengti nereikalingų diskusijų arba net teisinių veiksmų, kurie dažnai vilkina bylos nagrinėjimą teismuose, asmens teisių atkūrimą, didina nebūtinas paties teisinio proceso sąnaudas.

240

SPECIALIOJI DALIS

Juridinė teisėkūros technika padeda aiškiau išreikšti įstatymų leidėjo valią, žmogaus teisių saugos poreikius, lengvina teisės nor­mų paiešką, jų įgyvendinimą, racionalizuoja visą teisinį procesą.

Visa tai reikalauja iš įstatymų leidėjo kompleksinės kompetenci­jos, o pačią teisėkūrą daro ne tik itin sudėtingu intelektiniu procesu, bet ir labai atsakinga socialine, dorovine akcija, nes, pasak Solono, „įstatymų ydos yra nesuskaičiuojamų nelaimių priežastis"100. Įstaty­mais yra kuriama būsimų socialinių santykių kokybė, žmogaus teisių saugos laipsnis.

Plutarchas. Min. veik. P. 20.

III SKYRIUS

A N T R A S I S T E I S Ė S

E G Z I S T A V I M O L Y G M U O - T E I S Ė S N O R M A

Teisė egzistuoja tam, kad priverstų žmones daryti tai, ko kitaip jie nedarytų.

J. Benthamas

1. TEISĖS NORMA KAIP TEISINIO REGULIAVIMO PRIEMONĖ

Teisės normos (lot. norma - nustatytas kiekis, dydis, matas, pavyz­dys, taisyklė) yra teisinio reguliavimo priemonės, norminis visuome­ninio santykio modelis, dažniausiai nustatytas ir garantuojamas valstybės. Tai lemia ypatingą jų vietą plėtojantis teisei. Nors sakėme, kad iš minėtų trijų teisinės būties lygmenų nereikia išskirti kurio nors vieno kaip pagrindinio, svarbiausio (tik visi kartu jie sudaro gyvąją teisę), tačiau teisės normos, anot R. Z. Lifšico, yra „juridiš-kiausias", matomiausias teisės elementas. Šiame teisės objektyvizavi-mosi tarpsnyje teisė, minėta, organiškai iš vidaus susivienija su valstybe (valstybės valdžia), iš kurios ji gauna visuotinį privalomu­mą ir to privalomumo garantą. Teisė tada pasirodo ne tik kaip elgesio taisyklė, bet ir kaip visuotinai privaloma.

Teisininkai dėl profesijos ypatumų pirmiausia turi reikalą su teise ne kaip su procesu, o kaip su teisės normomis. Tai ir yra psichologinis pagrindas, dėl kurio linkstama teisės normas laikyti pagrindiniu teisės lygmeniu - šitaip atsiranda ir gyvuoja normaty-vistinė teisės samprata, tapatinanti teisę su viena jos stadija - teisės normomis. Todėl teisės praktikos požiūriu teisės normos lieka ypa­tinga teisės tapsmo stadija, koncentruota teisės esmės išraiška.

Kadangi pozityviosios teisės norma išreiškia glaudų teisės ir valstybės ryšį, tai remiantis šiuo ryšiu ir apibrėžtinas jos turinys.

Pozityviosios teisės norma - tai teisėkūros subjektų (dažniau­siai - valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai privalomo

243

TEISĖS TEORIJA

elgesio taisyklė, garantuojama visuomeninio santykio dalyvių abipuse nauda ar valstybės prievarta ir pajėgi veikti tik kartu su kitomis teisės normomis.

Teisės norma nustato galimo ir privalomo žmonių elgesio ribas, jų išorinės laisvės mastą. Teisės norma yra teisėto elgesio kriterijus (pagrindas), nes nurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai, kad būtų užtikrinta abipusė jų teisių apsauga ir sudaro­mos vienodos tų teisių įgyvendinimo teisinės sąlygos.

Teisė (teisės norma) - iš protu socializuoto intereso. Tradicinis pozityvizmas teigia: „normos, reguliuojančios žmogaus elgesį, gali kilti iš žmogaus valios, o ne iš jo proto". Ši tezė remiasi žinoma pozityvizmo nuostata dėl teisės atskyrimo nuo moralės, o jos pagrin­du - ir nuo protingumo. Kildinant teisės normą tik iš „valios" (valia - tai įsisąmoninti žmonių interesai), joje gali ir nebūti teisin­gumo, nes teisingumas yra ne žmogaus valios (interesų), o proto kategorija. Todėl suprantama, kodėl iš valios, o ne iš proto kildina­ma teise itin žavisi nedemokratiniai režimai, kurie, priimdami įsta­tymus, pirmiausia remiasi vienų socialinių grupių interesais dau­giau ar mažiau ignoruodami kitų socialinių grupių interesus ir todėl priversti remtis jėgos primatu kaip iracionaliu veiksniu. Protingumas čia nelaikomas būtinu teisės požymiu tik todėl, kad būtinu teisės požymiu nelaikomas teisingumas, kuris, kaip sakyta, yra vien proto kategorija.

Protas yra būtina priemonė ateiti į teisę teisingumui, kuris ir yra protingumo išraiška. Teisingumas ir protingumas - sukeičiamos sąvokos. Teisingumas tik todėl yra protingumas, kad jis reikalauja iš kiekvieno savo naudą derinti su kito asmens nauda ir šitaip vengti savo interesų (valios) absoliutinimo, nes interesų absoliutinimas lemia konfliktus, o konfliktai- susinaikinimo grėsmes. Teisių ir pareigų vienove racionalizuotas ir kartu socializuotas interesas įgyja artimą ne kaip savo priešą, o kaip bendradarbį ir partnerį. Į šią vienovę vedantis protas ir šia vienove interesą valdantis protas apdraudžia tą interesą nuo susinaikinimo ir kuria jam saugios egzistencijos sąlygas.

Tai reiškia, kad „protinga", arba teisinga, teisinė tvarka kildina­ma ne iš „grynojo intereso", ne iš „grynosios valios", o iš raciona­lizuotos (protu valdomos) valios. Teisės protingumas - tai priešingų interesų suderinimas kompromisu ir jo įtvirtinimas įstatymuose. Toks įstatymas vadinamas protingu tik todėl, kad jis, išreikšdamas

244

SPECIALIOJI DALIS

bendrą naudą arba suderintą bendrąją valią, naikina žmonių tarpu­savio priešiškumą, skatina skirtingų interesų turinčius žmones san­tarvei, bendradarbiavimui ir šitaip garantuoja ilgalaikį visų visuome­nės narių saugumą ir pažangos galimybę.

1.1 F O R M A L I E J I T E I S Ė S N O R M O S POŽYMIAI

Teisės normų galią reguliuoti žmonių santykius sudaro tokie jos požymiai.

NORMINAMASIS POBŪDIS

Jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio san­tykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas). Tai kyla iš artimiausios pačios teisės normų paskirties - būti teisinio reguliavi­mo priemone. O reguliuoti žmonių elgesį, sakėme, - tai nustatyti jiems teises ir pareigas, tų teisių ir pareigų tarpusavio santykį: asmens subjektinės teisės rodo, kas asmeniui leidžiama daryti, o pareigos - ką jis privalo daryti arba ko privalo nedaryti. Todėl teisių ir pareigų santykis visada egzistuoja kaip tam tikras leidimų ir paliepimų (pozityvių ar negatyvių) santykis. Pareiga, formuluojama pozityviai, reiškia įpareigojimą (paliepimą) atlikti pozityvius veiks­mus, o formuluojama negatyviai - draudimą neatlikti tam tikrų veiksmų.

Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, teisės norma suteikia jam laisvę tą vertybę netrukdomai įgyti, ja naudotis, dis­ponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, riboja jo veiksmų (teisių) laisvę, bet tik tokiu mastu, kiek šito reikia kito asmens laisvei garantuoti. Todėl teisėje slypinti laisvė, kaip sakėme, visada yra teisinė laisvė ir dėl to - civilizuota, santykinė, priklausoma nuo atitinkamų pareigų vykdymo kito asmens teisių naudai. Šiuo atžvilgiu teisę apibrėžė ir I. Kantas: „Teisė - tai visuma sąlygų, kurioms esant vieno asmens savivalė suderinama su kito asmens savivale visuotinio laisvės principo požiūriu."101

101 Kант IT И. Критика практического разума. Москва, 1995. Р. 263-288.

245

TEISĖS TEORIJA

FORMALUSIS APIBRĖŽTUMAS

Šis požymis teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Terminas formaliai informuoja, kad teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose, t. y. valstybės išleistuose, teisės aktuose (parlamento įstatymuose, prezidento dekretuose, vyriausybės nutari­muose, ministerijų instrukcijose, pareigūnų potvarkiuose bei įsaky­muose ir t. t.). O terminas teisės normos apibrėžtos reiškia, kad jose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė (visuome­ninio santykio dalyvių teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindai), kad pilietis, organizacija, kuriems ta taisyklė adresuojama, aiškiai suvoktų, kokio elgesio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja, kokį jų elgesį jis legalizuoja arba draudžia.

Griežto apibrėžtumo reikalavimas ne visada reiškia, kad šios teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrin­dai (sąlygos) būtų formuluojami išsamiai. Atvirkščiai, teisinei siste­mai demokratėjant, matėme, valstybės nustatomomis teisės normomis siekiama apimti tik pačią reguliuojamo santykio esmę (svarbiausias jo sritis), toliau paliekant patiems piliečiams laisvu susitarimu konkretinti savo teises ir pareigas. Išsamiau išvardyti santykio dalyvių teises ir pareigas, jų atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo pagrindus, matėme, labiau būdinga baudžiamosios teisės, administ­racinės teisės, baudžiamojo proceso, administracinio proceso, mokes­čių ir kitų teisės šakų normoms, nes čia siekiama pirmiausia sunorminti valstybės institucijų ir jų pareigūnų elgesį, kuriam galio­ja principas: leistinas tik toks elgesys, kurį tiesiogiai leidžia įstatymas.

VISUOTINIS PRIVALOMUMAS

Kad realiai veiktų žmonių elgesį, jų tarpusavio santykius, teisės nor­mos turi būti visiems vienodai privalomos. Tai reiškia, kad teisės imperatyvams privalo paklusti ir tie, kurie jiems pritaria, ir tie, kurie nepritaria. Pasak Senekos, volentem ducunt fata, nolentem trahunt (norintį likimas veda, nenorintį paskui save tempia). Privalomumas garantuoja teisės normų gyvybingumą, funkcionalumą, veiksmingu­mą kiekvienu gyvenimo atveju. Būtent šitaip suprantamu privalomu­mu jos skiriasi nuo kitų socialinių normų.

246

SPECIALIOJI DALIS

TEISĖS PRIVALOMUMAS -HIPOTETINIO, „PRIVERSTINĖS TVARKOS" PRIVALOMUMAS -

KATEGORINIO POBŪDŽIO

Tik pirmas žingsnis yra laisvas*

O. Cyreris

Lietuviškuose verstiniuose teisės tekstuose pastaruoju metu atsirado tokie terminai kaip „teisė: prievartinė tvarka" (Kelsenas H. Grynoji teisės teorija. P. 64), „teisė kaip priverstiniai įsakymai" (Hartas H. L. A. Teisės samprata. P. 75). Apibrėžti teisę kaip „prievartinę tvarką" („Das Recht ist erzzvingbar") mėginama ir šiuolaikinėje vokiečių teisės literatūroje102. Tai prieštarauja pačiai teisės, kaip asmens laisvo apsisprendimo, esmei. Teisė yra ne prievartos, o priešingai - racionalios laisvės, laisvo pasirinkimo tarp asmeninės naudos siekio ir jos vengimo sritis.

Teisė būtų „prievartinė tvarka" tik tuo atveju, jei ji būtų nukreip­ta ne į teisių ir pareigų vienovę, o tik į patį pareigų vykdymą, jo besąlygiškumą arba jei prie kiekvieno piliečio stovėtų policininkas ir tiesiog fiziškai neleistų asmeniui naudotis teisėmis nevykdant nusta­tytų pareigų.

Deja, teisė yra ne „prievartinė", o tik privaloma tvarka, nes ji skirta laisviems žmonėms ieškoti sugyvenimo tvarkos. Jiems palikta galimybė veikti savo naudos didinimo ar mažinimo linkme. Ir ta galimybė įgyvendinama atitinkamų pareigų vykdymu arba nevykdy­mu. Asmuo yra įpareigotas vykdyti konkrečias pareigas tik tiek, kiek jis suinteresuotas savo naudos (teisių) didinimu arba palaikymu. Jei žmogus neturėtų teisės rinktis, vykdyti pareigas ar jų nevykdyti, tai ir pati teisė taptų beprasmiška, nes jo valia būtų iš anksto viena­reikšmiškai determinuota. Būtų beprasmiška nustatyti žmogui elge­sio taisykles, jeigu jis negalėtų kitaip pasielgti arba objektyviai negalėtų įvykdyti jam nustatomų pareigų. Pavyzdžiui, kokia prasmė būtų įpareigoti žmogų maitintis, kai jis ir be šio įpareigojimo negali kitaip pasielgti, nes maitinimuisi jis yra determinuotas jo organizme vykstančios medžiagų apykaitos. Jei jis šios pareigos vis dėlto

* Vok.: Nur der erste Schritt ist frei. (O. Zierer) 102 Doding H. und Schipper D. Die Polizei im demokratischen Rechtsstaat.

2 Aufl. Kiel: Verlag deutsche Polizeiliteratur GMBH, 1993. P. 20.

247

TEISĖS TEORIJA

nevykdytų, susinaikintų. Tai rodo, kad „priverstinei tvarkai" būdin­ga kategoriškumo struktūra: „taip ir ne kitaip".

Tuo tarpu teisės privalomumui būdinga hipotetinė struktūra: „jei..., tai", išreiškianti asmens laisvo pasirinkimo galimybę: jei asmuo suinteresuotas įgyti tam tikrą teisę ar jau įgyta teise naudotis, tai jis privalo vykdyti atitinkamas pareigas. Jei jis tokių teisių nesiekia arba jau turimomis nesinaudoja, tai jam neprivalu vykdyti su tomis teisėmis susijusių pareigų. Pareigų vykdymo privalomumas čia reiškia tik tai, kad asmuo, atsisakęs vykdyti tam tikras pareigas, praranda teisę (leidimą) naudotis jam reikšmingu gėriu. Teisinės prievartos paskirtis - garantuoti teisingumo vykdymą. Valstybės prievarta nukreipta ne į pareigų vykdymą, o tik į asmens subjektinių teisių priklausomybę nuo tam tikros pareigos įvykdymo.

Neatsitiktinai demokratinių šalių, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia priverstinius darbus (pareigų vykdymą, nesu-kuriantį arba negarantuojantį subjektinių teisių): „Priverčiamasis darbas draudžiamas." (48 str. 3 d.) O draudžia tik todėl, kad tai prieštarauja laisvam asmens apsisprendimui ir pačios teisės, kaip leidimų ir paliepimų vienovės, esmei. Niekas negali priversti asmens eiti į darbą, jei jis nesiekia teisės gauti atlyginimą, kurti savo asmeninę gerovę; niekas negali jo priversti gerbti kito žmogaus gyvybę, sveikatą, jei jis nenori gyventi laisvas laisvų žmonių visuo­menėje.

Taigi privalomumu yra paženklinta ne teisė apskritai, o tik subjektinių teisių priklausomybė nuo atitinkamų pareigų vykdymo; būtent ši priklausomybė ir yra garantuojama valstybės prievarta; ji legalizuoja tą prievartą, daro ją teisėtą ir legitimišką. Ji - tikroji teisės esmė, nes grąžina į teisę teisingumą kaip praktiškai funkcio­nuojančią vertybę.

Tai rodo, kad teisės privalomumas yra hipotetinis (suvienija laisvę ir būtinumą), nes nukreiptas į teisių ir pareigų vienovę. Tuo tarpu tvarkos priverstinumas - kategoriškas, nes orientuotas į patį pareigų vykdymą. Todėl priverstinės gali būti tik prievolės, nes jos nėra tiesiogiai susijusios su asmens teisių įgyvendinimu, asmens laisve ir vidiniu suinteresuotumu vykdyti pareigas.

248

SPECIALIOJI DALIS

VISUOTINIO TEISĖS NORMOS PRIVALOMUMO GARANTAI - ABIPUSĖ NAUDA IR VALSTYBĖS PRIEVARTA

Visuotinio teisės normos privalomumo motyvai gali būti įvairūs: paklūstama teisės normos reikalavimams dėl įsitikinimo, dėl laukia­mos naudos, dėl galimos valstybės prievartos. Dažniausias visuoti­nio teisės privalomumo garantas - abipusė nauda. Nevykdant teisės normų nustatytų pareigų, negalima tikėtis, kad kiti asmenys vykdys mums naudingas pareigas. Pareigų nevykdymas reiškia atsisakymą sutarties ir kartu atsisakymą tos naudos, kurios tikimasi sutarties sudarymu ir jos vykdymu: norint įgyvendinti savo teises, būtina vykdyti kitam asmeniui (visuomenei) pareigas, nes mūsų teisių teisėtą įgyvendinimą (naudą) garantuoja tik grįžtamosios artimo paslaugos, išprovokuotos mūsų pareigos vykdymo. Vadinasi, tik pripažinus teisių ir pareigų vienovę, galima tvirtinti, kad pagrindi­nis visuotinio teisės imperatyvų privalomumo garantas - abipusė nauda. Tokia yra autentiška teisės normų privalomumo prigimtis.

Normos privalomumo garantas yra noras sukurti teisinius padari­nius, kurių neatsiranda pažeidus teisės normas. Pavyzdžiui, kuo garantuotas definicinės teisės normos „Nusikaltimas" (BK 11 str.) privalomumas? Jis garantuotas būtent geidžiamais teisiniais padari­niais. Jeigu prokuroras ar teismas grįs savo nutarimą ar nuosprendį ignoruodami šiame straipsnyje suformuluotą nusikaltimo sąvokos apibrėžtį, tai nutarimas ar nuosprendis negalios, neatsiras norimų teisinių padarinių - prokuroro nutarimas iškelti baudžiamąją bylą bus panaikintas didesnės kompetencijos prokuroro, o teismo nuosp­rendis - aukštesnio teismo kaip neteisėti, t. y. pažeidę BK 11 straips­nio reikalavimus. Tokiu pat būdu užtikrinamas daugelio civilinės teisės normų privalomumas. Nesilaikydami notarinės sutarties formos, kurios reikalauja konkreti proceso teisės norma, santykio dalyviai sutarties pagrindu negali susikurti teisių ir pareigų, ginamų valstybės.

Bet šis privalomumas nėra visiškai imanentinis teisių ir pareigų vienovės požymis, nes nauda ne visada pajėgi užtikrinti privalomu­mo visuotinumą. Tais atvejais, kai šiam tikslui pasiekti naudos, viešosios nuomonės, moralės ar įsitikinimo nepakanka, į talką abipusei naudai ateina valstybės prievarta - sankcijos.

teisė yra teisingumo ir jėgos sąjunga Be valstybės prievartos teisės normos virstų paprastomis elgesio deklaracijomis, moraliniais pageidavimais. Neatsitiktinai realios

249

TEISĖS TEORIJA

teisės esmę simbolizuoja svarstyklės ir kalavijas: „Kalavijas (vyk­domoji valdžia) be svarstyklių būtų plika jėga, o svarstyklės be kalavijo - bejėgis pageidavimas." (P. Leonas)103 Arba: „Teisingu­mas be jėgos - viena negalia, jėga be teisingumo - tironiš-kumas. Todėl reikia siekti, kad tai, kas teisinga, kartu būtų ir galinga, o kas galinga, būtų ir teisinga." (B. Paskalis) Visuo­menėje, kurioje smunka moralė kaip savanoriškas pasidavimas teisės imperatyvams, į žmonių santykius garantuojant teisės viešpatavimą turi aktyviau įsiterpti valstybė ir atitinkamu laips­niu valstybinti visuomenės gyvenimą. Kur teisei dažniau pa­siduodama savanoriškai dėl abipusės naudos, ten šis laipsnis yra žemas ir, atvirkščiai, - teisinio nihilizmo ir artimo naudos ignoravimo sąlygomis visuomenės gyvenimo suvalstybinimo laipsnis turi kilti: šito reikalauja teisių ir pareigų vienovės įgyvendinimo poreikiai. Teisės negerbianti visuomenė negali būti tikrai laisva ir pilietinė.

Bet prievartos intensyvumas įgyvendinant teisę priklauso ne tik nuo piliečių teisinės kultūros, bet ir nuo pačių teisės normų turinio. Jeigu teisės normose įkūnijamas priešingų interesų kom­promisas, tai tokių normų vykdymo užtikrinimas bus mažiausiai reikalingas prievartos, nes teisės imperatyvams čia bus paklūsta­ma dėl abipusės naudos. Bet jeigu teisės normoje bus įkūnytas tik kurios nors vienos socialinės grupės interesas, tai vienpuse nauda pagrįstos normos vykdymas reikalaus nuolatinės ir inten­syvios valstybės prievartos: ta santykio šalis, kurios interesas teisės normos liko nepripažintas, vengs ją savanoriškai vykdyti.

Teisės privalomumą garantuojančių priemonių priklausomybė nuo politinio režimo ir teisės sampratos

Demokratinio režimo ir pilietinės teisės sampratos sąlygomis, kai pozityvioji teisė kuriama siekiant įgyvendinti visuomenės intere­sus (teisė kyla ne iš valdžios valios, o iš visuomenės interesų ir juos derinančio proto), pagrindinis teisės privalomumo garantas bus abipusė nauda, o totalitarinio režimo ir teisinio etatizmo sąlygomis - valstybės prievarta, nes pozityvioji teisė pirmiausiai kuriama politinės valdžios interesams įgyvendinti.

Leonas P. Teisės enciklopedija. P. 245.

250

SPECIALIOJI DALIS

Visų teisės šakų privalomumo garantavimas vienodai veiksimingomis priemonėmis

Ne visų teisės šakų normos yra garantuojamos vienodai veiks­mingomis priemonėmis. Viešosios teisės normų imperatyvai pagal Lietuvos įstatymus yra garantuojami abipuse santykio dalyvių nauda, jų turtu, o nesant turto - ir asmens laisve, t. y. pakanka­mai veiksmingomis priemonėmis. Pavyzdžiui, ATPK 314 straips­nio 4 dalis leidžia teismo ar pareigūno paskirtą asmeniui baudą už administracinės teisės pažeidimą pakeisti administraciniu areš­tu iki trisdešimties parų, o baudžiamojoje byloje - įkalinimu iki devyniasdešimties parų tais atvejais, kai bauda nubaustas pilietis neturi turto arba vengia mokėti baudą (BK 32 str. 5 d., 1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 redakcija). Pakeisti baudą viešai­siais darbais arba areštu leidžia ir naujasis BK (47 str. 6-7 d.). Tuo tarpu privatinės (civilinės) teisės normų imperatyvai garan­tuojami tik abipuse santykio dalyvių nauda ir atsakovo turtu. Jeigu atsakovas turto neturi, tai normos imperatyvas negali būti įgyvendintas. O jeigu taip, tai tos dalies atžvilgiu civilinės teisės normos jau nėra teisės normos, o tik moraliniai pageidavimai. Visuotinis teisės normų privalomumas reiškia, kad kiekvienas teisinis imperatyvas privalo būti įvykdytas iki pabaigos - kiekvie­nam teisės pažeidėjui turi būti taikomos atitinkamos sankcijos. Šito reikalauja teisingumas ir teisės pažeidimų baudžiamumo principai. Tokia yra teisinio privalomumo prigimtis: iš pradžių teisinių pareigų vykdymas garantuojamas abipuse santykio daly­vių nauda, savanorišku pareigų vykdymu, kai šių priemonių veiksmingumo nepakanka - asmens turtu, o kai ir turto nėra -teisės pažeidėjo asmens laisve ar kita jo teise. Teisinėje valstybėje ši garantijų sistema turėtų galioti visai teisės sistemai - visų teisės šakų (ne tik viešosios) normoms vien dėl to, kad jos yra teisės normos; priešingu atveju teisės sistema apims ne tik teisės normas, bet ir pusiau teisės normas. Būtent į teisės normų virtimą moralinėmis, arba „pusiau normomis", orientuoja Euro­pos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (1950 m.) Ketvirtasis protokolas (1963 m. balandžio 16 d., įsiga­liojo 1968 m.): „Niekam negali būti atimta laisvė vien todėl, kad žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės." (1 str.) (turėjo būti išversta „pareigos" - A. V.) Tai teisinio nihilizmo ir agresyvumo legalizavimas ekonominiais motyvais.

251

TEISĖS TEORIJA

Teisinio privalomumo ir pakankamo jo garantavimo reikšmė Abipusė nauda ir valstybės prievarta užtikrina teisinių santykių ir sutarčių stabilumą, santykio dalyvių elgesio nuspėjamumą, jų tarpusavio pasitikėjimą, įsitikinimą, kad iš sutarties kylančios pareigos bus būtinai vykdomos, kartu tai šalina ginčo atveju būtinybę patiems piliečiams teisėjauti savo pačių bylose, nes pareigų nevykdančiam asmeniui prievartą taiko valstybė, o ne tas asmuo, kuriam turėjo būti vykdoma pareiga. Valstybė tokiu atveju tarnauja ne apskritai asmeniui (žmogui), o tik tokiam, kuris yra subjektinių teisių ir pareigų vienovės subjektas. Tik dėl besąlygiš­ko visuotinio savo imperatyvų privalomumo teisė ir gali atlikti savo istorinę misiją - garantuoti žmonių tarpusavio pasitikėjimą, jo pagrindu lemti piliečių laisvų piniginių lėšų koncentravimą ir kapitalizavimą, užtikrinti teisėsaugos institucijų ir valstybės ap­skritai autoritetą visuomenėje, atleisti piliečius nuo būtinybės teisėjauti savo pačių bylose, žodžiu, humanizuoti žmonių santy­kius kiekvienu konkrečiu atveju.

SISTEMINGUMAS: PAVIENĖ TEISĖS NORMA NĖRA TEISĖS NORMA

Teisės sistemingumas reiškia, kad teisės normos egzistuoja ne kaip mechaninė normų krūva, o kaip organiška jų sąsaja, kai visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu - viena kitą papildo, parengia, garantuoja viena kitos funkcionavimą.

Pavyzdžiui, teisės normos skirstomos į materialiąsias ir proceso. Materialiosios teisės normos nustato pirmines turiningas santykio dalyvių teises ir pareigas, o proceso - teisines procedūras, kaip pasinaudoti materialiosios teisės normomis arba kaip jas apginti pažeidimo atveju. Šios be proceso normų būtų negyvos (nepajėgios veikti), o proceso normos be pirmųjų - beprasmės, nes neturėtų ką veikti. Materialiosios teisės normos sąveikauja su proceso normomis kaip tikslas su savo priemonėmis.

Tas pats pasakytina ir apie teisės normų skirstymą į reguliacines ir sankcijas nustatančias, arba represines. Reguliacinės normos nu­stato leidimus, pozityvius įpareigojimus ir draudimus, o sankcijas nustatančios normos užtikrina, kad pozityvūs įpareigojimai ir drau­dimai būtų realiai vykdomi.

252

SPECIALIOJI DALIS

Todėl šalia teisės sistemos konkreti norma nėra teisės norma, o tik norminis tekstas.

Bendrumas - nebūtinas teisės normos požymis Teisės literatūroje kartais kaip vienas iš teisės normos požymių nurodomas jos bendrumas: teisės norma esanti bendrojo pobūdžio elgesio taisyklė. Jeigu šitaip būtų, tai individuali teisės norma negalėtų pretenduoti būti teisinė. Pavyzdžiui, Prezidento dekretas paleisti Seimą, Seimo įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos civili­nio kodekso patvirtinimo" formuluoja vienkartinius privalomus paliepimus, kurie nėra bendrojo pobūdžio teisės normos. Bet ar iš to išeina, kad šie paliepimai neformuluoja teisės normų? Plačiau apie tai bus kalbama poskyryje „Teisės normų klasifikacija". Šiuo atveju užtenka pabrėžti, kad esminiais teisės normos požy­miais laikytini tik tie, kurie rodo, kad teisės norma yra elgesio taisyklė (teisių ir pareigų vienovė), veikia tik sąveikaudama su kitomis teisės normomis, yra visuotinai privaloma ir jos privalomumas garan­tuojamas abipuse nauda, o kai šito nepakanka - ir valstybės prievarta. Faktas, kiek subjektų adresuojami teisės normos imperatyvai, nėra esminis teisės požymis: jį praradusi teisės norma nenustoja buvusi tas, kas yra, t. y. privalomo elgesio taisyklė, valstybės priemonėmis garantuota.

Bendrumas vis dėlto gali būti būtinas normos požymis, jei jis suprantamas ne kiekybine, o kokybine prasme kaip bendroji valia - priešingų interesų suderinimas ir išreiškimas teisių ir pareigų vienove. Ši vienovė visada yra bendroji valia, nes žymi kompromisu suderintus priešingus interesus (valią). Bendrumas čia reiškia „bendrą naudą", kuri yra ne formalusis, o turininga­sis teisės normos požymis. Bendrosios naudos buvimas laikomas būtina sąlyga, kad konkretus įstatymas būtų teisinis, t. y. realiai pripažįstantis visus piliečius teisės subjektais ir visus lygiai traktuojantis tiek vienas kito, tiek įstatymo ir teismo atžvilgiu. Tai rodo, kad bendrumas, arba bendroji nauda, yra ne įstatymo, o teisės neatskiriama savybė. Įstatymas gali išreikšti ir atskiros grupės interesą pažeisdamas kitų socialinių grupių interesus. Vadinasi, įstatymo bendrumas, arba bendroji valia, gali būti suvokiamas kaip formalusis ir kaip turiningasis teisės normos

253

TEISĖS TEORIJA

požymis; kaip formalusis požymis jis nėra teisės normai būtinas; kaip turiningasis yra būtinas, bet tik demokratinėje visuomenėje, kur viešpatavimą ir pavaldumą keičia teisės subjektų lygiateisiš­kumas ir bendradarbiavimas. Pirmu atveju bendrumas reiškia teisės adresatų skaičių, antruoju - visuomeninio santykio dalyvių suderintą abipusę bendrąją naudą (valią), įgijusią teisių ir parei­gų vienovės pavidalą.

1.2 FORMALIŲJŲ IR TURININGŲJŲ POŽYMIŲ SANTYKIS

Nurodyti teisės požymiai (norminamasis pobūdis, formalus apibrėžtu­mas, visuotinis privalomumas ir jo garantavimas abipuse nauda bei valstybės prievarta, sistemingumas) yra formalieji. Todėl gali kilti klausimas, kaip jie santykiauja su ankstesniuose teisės apibrėžimuo­se nurodytais turiningaisiais teisės požymiais: laisve, lygybe, teisingu­mu, ar formalieji požymiai nepaneigia turiningųjų. O jeigu nepanei­gia, tai kaip jie vieni kitų atžvilgiu įsiprasmina? Formalieji teisės normos požymiai kalba apie tą formą, kurią turi įgauti turiningieji požymiai, kad galėtų funkcionuoti praktiškai. Formalieji technologi-zuoja turininguosius, performuluoja juos į elgesio taisykles - veiks­mų standartus: į atitinkamas visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, į tam tikrą tų teisių ir pareigų santykį ir šitaip daro teisingumą, laisvę, lygybę pajėgius praktiškai veikti žmonių elgesį; pavyzdžiui, jeigu šioms vertybėms nebūtų suteikiama subjektinių teisių ir pareigų vienovės forma, tai jos apskritai negalėtų reikštis autentiška esme; praktinis žmonių elgesys neįkūnytų nei teisingumo, nei lygybės, nei visų santykinės laisvės. Suteikus laisvei kitą teisinę formą, vieni turėtų tiek laisvės, kiek kiti jos prarastų. Būtent šitaip ir buvo suprantama vergovinės, feodalinės epochos teisė ir dėl to ji negalėjo pretenduoti į laisvės garantą.

Apibendrindami galime sakyti, kad turiningieji požymiai išreiškia vertybinius teisės normos tikslus, o formalieji - kuria teisinę techni­ką šiems tikslams įgyvendinti - „perdirba" laisvę, lygybę, teisingu­mą į šioms vertybėms adekvačius praktinio privalomo elgesio stan­dartus, normas.

Todėl kiekviena teisės norma demokratinėje visuomenėje egzistuo­ja kaip šių tikslų (laisvės, lygybės, teisingumo) ir jų įgyvendinimo formų (norminamojo pobūdžio, formalaus apibrėžtumo, visuotinio privalo­mumo, prievartinio garantavimo) sintezė. Teisingumas, sujungtas su

254

SPECIALIOJI DALIS

Šiais formaliaisiais teisės požymiais, bus ir norminis (virtęs elgesio taisykle), ir formaliai apibrėžtas, ir visuotinai privalomas, ir garan­tuotas abipuse nauda bei valstybės prievarta.

Dėl turiningųjų ir formaliųjų teisės požymių sintezės teisė tampa tuo, kas ji yra demokratinėje visuomenėje - socialinių santykių reguliavimo ir jų humanizavimo, socializavimo priemonė.

Teisės normos apibrėžimų nepakankamumas Šitoks sisteminis požiūris į teisės normos esmę primena, kad kiekviena teisės norma yra sudėtinga, kad visos jos esmės (požymių) negali išreikšti nė vienas apibrėžimas. Jeigu ir sufor­muluotume tokį universalų teisės normos apibrėžimą, kuris apim­tų ne tik formaliuosius, bet ir turininguosius jos požymius, tai jis būtų veikiau teisės normos požymių aprašymas, išvardijimas negu apibrėžimas. Apibrėžimai turi būti trumpi, aiškūs ir pato­gūs vartoti. Dėl šios savybės bet kuris apibrėžimas visada yra neišsamus, nepakankamas. Logikoje tai vadinama apibrėžimų neišsamumo principu. Iš čia - nuostata neabsoliutinti jokių apibrėžimų, neįmanoma „vienu proto aktu" pasakyti visko apie dinamišką (istorišką) apibrėžiamos teisės esmę. Teisės normos supratimas toliau gilinamas atskleidžiant jos san­tykį su kitomis socialinėmis, neteisinėmis normomis: kuo teisės normos sutampa su socialinėmis neteisinėmis normomis ir kuo nuo jų skiriasi?

2. TEISĖS NORMOS SOCIALINIŲ NORMŲ SISTEMOJE

Moralė nustato žmogui pareigas iš vidaus, teisė - iš išorės.

H. Kelzenas

SOCIALINĖS NORMOS SĄVOKA

Visuomenė kuria įvairias elgesio taisykles, nelygu kokius santykius ir kokiomis priemonėmis ji nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja žmonių santykius su gamta (techninės normos), kitos - žmonių santykius su Dievu (religinės normos), trečios - žmonių tarpusavio santykius (moralės, estetikos, mados, teisės ir kitos normos).

255

TEISĖS TEORIJA

Elgesio norma - tai žmonių tarpusavio santykių standartas, schema, matrica, leidžiamo elgesio riba, suvienijanti leidimą ir draudimą.

Socialinės normos - tai elgesio taisyklės, kurios skirtos žmonių tarpu­savio santykiams norminti (reguliuoti) ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis. Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgyvendinti konkrečios organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Atitin­kamai visos socialinės normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmonių elgesį - suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą. Norminimo tikslas - vieno­do teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir lemti tų teisių įgyvendinimą. Skirtingos socialinės normos tai daro skirtingu būdu.

2.1 SOCIALINIŲ NORMŲ KLASIFIKACIJA

Atsižvelgiant į tai, kas nustato socialinę normą ir kuo garantuoja jos vykdymą, socialinės normos yra skirstomos į moralės normas, pa­pročius, visuomeninių organizacijų, arba korporatyvines, normas, teisės normas.

2.2 TEISĖS NORMŲ IR NETEISIMŲ NORMŲ SUTAPIMAI IR SKIRTUMAI

2.2.1 TEISĖS NORMŲ IR MORALĖS NORMŲ SANTYKIS

Gėda dažnai draudžia tai, ko nedraudžia įstatymas.

Seneka

Teisinės idėjos yra glaudžiai susijusios su morale ir suprantama kodėl. Moralė - tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Moraliu laikomas toks elgesys, kuris yra naudingas ne tik konkre­čiam asmeniui, bet ir visuomenei, ne tik konkrečiai tautai, bet ir žmonijai. Vokiečių nacistų užmojai kurti ne bendrą visiems žmo-

256

SPECIALIOJI DALIS

nėms, o tik „vokišką" (vokiečiams) naudą kitų tautų naudos panei­gimo sąskaita buvo iš esmės amoralūs ir galiausiai tapo pražūtingi

ir patiems vokiečiams. Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nes mora­

lė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodo vertingumo prielaidą. Tolesnė socialinio asmenų vertingumo diferen­ciacija vyksta atsižvelgiant į jų kultūrinio aktyvumo (pasitarnavimo artimui) diferenciaciją.

Moralė neturi savarankiškos raiškos formos. Ji reiškiasi papročių, tradicijų, religinių apeigų, įstatymų formuluojamomis elgesio taisyk­lėmis. Moralė tik nurodo, koks turi būti šių elgesio taisyklių turinys, kad jis būtų humaniškas. Todėl čia aptariamas moralės ir teisės santykis - tai turinio ir formos santykis.

Moralės ir teisės normų lyginimas didina abiejų šių sąvokų supratimą. Lygindami teisę ir moralę, pirmiausia aptarsime požy­mius, kuriais teisės ir moralės normos sutampa, o paskui - kuo jos viena nuo kitos skiriasi.

Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais:

1) Ir vienos, ir kitos yra socialinio žmonių elgesio reguliatoriai. 2) Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį

tikslą, t. y. išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos, siekia žmonių tarpusavio pagar­bos, priešingų interesų kompromiso ir galiausiai - socialinės santarvės ir rimties. Šie tikslai gerai dera su pažiūra į teisę kaip į „sunormintą teisingumą". O teisingumo supratimas iš esmės ir yra gėrio ir blogio kategorijų skyrimas. Gėris yra tai, kas tarnauja vienodai santykio dalyvių teisių saugai, blogis - kas garantuoja vienų žmonių teises kitų žmonių teisių paneigimo ar siaurinimo sąskaita.

Teisė sutampa su morale tais atvejais, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams - visų asmenų formaliąją lygybę, socialinį kompromisą. Istorija žino daugybę pavyzdžių, kai galiojantys įstatymai buvo tiesiog priešingi moralės normoms (nacis­tiniai, sovietiniai įstatymai, įteisinę ištisų tautų genocidą, deportaci­ją). Bet moralei priešingi įstatymai yra priešingi ir teisei kaip laisvės, lygybės, teisingumo reikalavimams.

257

TEISĖS TEORIJA

Teisės normų ir moralės normų skirtumus lemia tokie požymiai:

Kilmė Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu - ir atitinka­mos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, žmogaus orumą, teisingumą. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima pagal jas norminti kasdienį savo elgesį. Tuo tarpu teisės normas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro visiems privalomos. Vien todėl, kad teisės normų privalomumas atsiranda nepriklauso­mai nuo normos turinio, teisė ir moralė išsiskiria ir kartu deval-vuojasi, sunyksta moralės įtaka teisei. Jeigu teisė - tik elgesio taisyklė, jeigu „neįdomu" jos turinys, tai moralei nėra vietos teisėje. Teisė pasidaro nepriklausoma nuo moralės, nes moralė tampa tarsi ir neprivaloma teisei. Teisės formalistinės tendencijos, apie kurias jau kalbėta, atskiria teisę nuo moralės ir plėtoja demorali­zuotą teisę. Ignoruojant elgesio taisyklės turinį, teisė kartu „apsi­valo" nuo moralės, nuo bendrųjų žmogaus vertybių. Šią tendenciją kaip tik ir įkūnija mėginimas kurti klasinę, partinę teisę. Šiandien, teisinės valstybės ir pagrindinių žmogaus teisių kon­cepcijai atsigręžiant į teisės turinį, į teisę grįžta ir moralė. Kas priešinga moralei, tas demokratinėje visuomenėje turi būti prie­šinga ir teisei.

Reguliavimo apimtis

Teisės normos, sakyta, reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, be to, tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimų vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie nepaten­ka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės, pasaulėžiūros, įsitikinimų ir kt.). Bičiulį, neatėjusį į sutartą pasimatymą, galima pasmerkti vadovaujantis morale, bet ne teisės normomis, nes tokie santykiai nėra teisinio reguliavimo sritis. Tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra siauresnė sąvoka negu moralė. Teisė yra tik ta moralės dalis, kuri paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle ir galiausiai garantuojama valstybės prievarta. Bet ir moralė, žinoma, neapima visų visuomeninių santykių. Ji nereguliuoja tokių santykių, kurie yra grynai techninio pobūdžio

258

SPECIALIOJI DALIS

ir kuriems negali būti tiesiogiai taikomas moralinio vertinimo matas. Pavyzdžiui, proceso norma, reikalaujanti, kad Seimo sesi­jos protokolą pasirašytų Seimo pirmininkas ir posėdžio sekreto­rius, negali būti vertinama kaip morali ar amorali, nes tai nėra tiesiogiai susiję su kitų asmenų teisėmis.

Moralės normų požiūriu negali būti tiesiogiai vertinamos ir teisės normos, nustatančios vienų valstybės institucijų pavaldumą ki­toms, nes čia yra reglamentuojami techninio elgesio elementai, iš kurių yra neaišku, juose yra įkūnyta pagarba artimo teisėms ar agresija prieš tas teises. Pavyzdžiui, techninis kapitalo tvarkymas (laisvų piniginių lėšų laikymas namie ar banke pagal pasaugos sutartį), atskirtas nuo jo įsigijimo būdų ir panaudojimo tikslų, nėra nei moralus, nei amoralus, nes nėra tiesioginio to kapitalo ryšio su kitų žmonių interesais. Moralūs ar amoralūs gali būti tik kapitalo įsigijimo ir jo panaudojimo būdai bei tikslai, nes kapi­talą galima įsigyti tiek iš agresijos prieš artimą (iš vagysčių, sukčiavimo, reketo, gamybinio išnaudojimo), tiek iš paveldėjimo, iš darbo kaip paslaugų visuomenei teikimo. Pirmuoju atveju kapitalo įsigijimo būdai bus amoralūs ir kartu priešingi teisei, antruoju atveju - moralūs ir teisėti.

taigi į moralės ir teisės veikimo sritį patenka tik tie žmonių veiksmai, kurie tam tikru būdu (agresijos ar pagarbos) susiję su kitų žmonių teisėmis ir todėl tų teisių atžvilgiu gali būti vertina­mi kaip moralūs (naudingi) ar amoralūs (žalingi), teisėti ar neteisėti.

Elgesio taisyklės (teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnis Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardija­mi teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pa­grindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga (nevok; nekalbėk netiesos; mylėk savo artimą kaip save patį ir kt.). Moralės imperatyve mylėk savo artimą kaip save patį nenuro­doma, kokiais konkrečiais veiksmais ta meilė turi pasireikšti. Tai paliekama spręsti pačiam paliepimo vykdytojui. Todėl moralės normos veikiau yra žmonių elgesio principai negu programos, planai, išplėtotos elgesio taisyklės. Be to, čia formuluojama parei­ga artimui ir nieko nesakoma, kokias teises tokios pareigos vykdymas sukuria pačiam vykdytojui. Čia gali būti pareiga be teisės, bet tai tokia pareiga, kurią asmuo gali atsisakyti vykdyti.

259

TEISĖS TEORIJA

Pavyzdžiui, moralinė pareiga teikti labdarą neturtėliui nėra įsak­mi: konkretus asmuo gali nevykdyti šios pareigos, nes tam jis nėra privalomai įpareigotas, toks elgesys tik pageidautinas. Kita vertus, asmuo gali vykdyti kitam pareigas, nereikalaudamas, kad tas „kitas" vykdytų jam grįžtamąsias pareigas. Aukotojas teikda­mas labdarą nereikalauja ir nesitiki, kad šelpiamasis kokiu nors materialiu būdu atsilygins jam ateityje. Tas atsilyginimas čia gali būti tik dvasinis (pasimelsti už geradarį). Teisės normoje, kaip sakėme, yra įkūnyta privaloma egoizmo ir altruizmo vienovė (pusiausvyra), tuo tarpu moralėje gali būti tik altruizmas. Tuo moralinis altruizmas skiriasi nuo teisinio altruizmo.

Normos išraiškos forma Moralės normos paprastai „gyvena" žmonių sąmonėje. Jos nefik­suotos specialiuose valstybės aktuose. Jos neturi griežtos siste­mos, neskirstomos į šakas, institutus, nors toks skirstymas ir neprieštarautų moralės esmei. Bet tam nėra reikalo vien dėl to, kad jos visuotinai neprivalomos. Teisės normos, atvirkščiai, yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą vien todėl, kad jos visuotinai privalomos ir, šitaip pateiktų, jų paprasčiau laikytis.

Būdai, kuriais užtikrinamas teisės normų ir moralės normų vykdymas

Teisės normų vykdymas, sakėme, užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų - pačių piliečių vidiniu įsitikinimu, abipuse nauda ir visuomeninio poveikio priemonėmis (kokia bus bendradarbių, šeimos, tautos nuomonė, jeigu pasielg­siu ne taip, kaip moralės požiūriu pridera).

Teisės ir moralės santykis nėra formalus ir išorinis. Jos viena kitą papildo, viena kita remiasi. Moralės skelbiamos vertybės yra tas orientyras, kuriam turi paklusti įstatymų leidėjas formuluodamas konkrečias teisės normas. Pripažinus, kad pozityvioji teisė turi neprieštarauti prigimtinei, padidėja teisės normų priklausomybė nuo moralės normų. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisės normos dažnai yra ir moralės normos. Amoralus įstatymas negali būti teisinis įstatymas.

Šis ryšys galioja ne tik kuriant, bet ir taikant teisę. Pavyzdžiui, „tėvų valdžios" ribojimo įforminimas turi būti argumentuojamas ir

260

SPECIALIOJI DALIS

moralės teiginiais. Moralės kategorijomis reikia operuoti ir prireikus aiškinti tokias teisės praktikoje sutinkamas sąvokas kaip cinizmas, tvirkinimas, įžeidimas ir kitos. Teismai, skirdami teisės normų pažei­dėjams konkrečias sankcijas, atsižvelgia ir į moralines pažeidėjo savybes.

Teisė ne tik remiasi morale, bet ir padeda šiai įsitvirtinti, įstatymų vykdymas ugdo įprotį ne tik formaliai laikytis įstatymų, bet ir gerbti įstatymais įtvirtintą tvarką, t. y. jai pritarti iš vidinio įsitikinimo. Pavyzdžiui, teisingos bausmės baimė ugdo socializuotą elgesį, ugdo žmogaus gebėjimą gyventi kartu su artimu ir su juo sugyventi.

Teisė ir gailestingumas. Teisė, kiek ji yra leidimų ir paliepimų vienovė, yra tik teisinga, bet negailestinga, nes gailestingumas - tai atsisakymas vykdyti teisingumą kaltajam. Teisėje yra tik tiek gailes­tingumo, kiek jis telpa minėtoje vienovėje (pusiausvyroje). Gailestin­gumas, kurio apimtis sutrikdo teisių ir pareigų pusiausvyrą, nėra teisinis, o tik moralinis, bet tik tuo atveju, jei pati nusikaltimo auka dovanoja nusikaltėliui, t. y. leidžia tą pusiausvyrą pažeisti nusikal­tėlio naudai. Auka tada atleidžia savo skriaudėją nuo tos kančios, kurios pagal teisingumo principą jis nusipelnė kaltais veiksmais padarydamas aukai žalos. Lygybės gali reikalauti tik teisė, bet ne moralė, ne draugystė. Moralė apima ir kilnumą, gailestingumą, nes ji gali atleisti asmenį nuo būtinybės elgtis pagal teisių ir pareigų pusiausvyrą. Teisė negali šito daryti.

2 2.2 TEISĖS NORMŲ IR PAPROČIŲ NORMŲ SANTYKIS

Papročiai - tai bendros elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkar­tinio kartojimosi ir tapusios žmonių įpročiais (pvz., pradėti pamoką pradžios mokykloje malda). Papročių normų pavyzdžiai gali būti etiketo taisyklės (sveikinantis paduodama ranka; tai paprotys, atėjęs iš viduramžių, liudijantis, kad rankose nėra ginklo), įvairių apeigų, ypač vestuvių, laidotuvių, normos. Pavienio žmogaus elgesio taisyk­lė, kuri tapo jo įpročiu (pvz., prieš miegą paskaityti lengvo turinio knygą), nėra papročių norma, nes ji nėra visų ar bent daugumos tam tikro regiono žmonių bendra elgesio taisyklė.

Papročiai susidaro tautoje palengva ir čia nereikia kokios nors išorinės jėgos, kuri garantuotų jų vykdymą. Žmonės laikosi papročių normų dėl to, kad įprato šitaip elgtis, kad šitaip elgdamiesi jie

261

TEISĖS TEORIJA

pasiekia tam tikros asmeninės naudos, įprasmina savo gyvenimą arba išlieka visaverčiai tam tikros bendrijos nariai. Geri papročiai padeda stiprinti teisėtumą. Papročių ir moralės normų skirtumas sunkiai nustatomas. Paprotys dažniausiai tėra moralės forma, o moralė - papročio turinys (kaip ir teisės normos).

Paprotinė elgesio taisyklė, sankcionuota valstybės, tampa teisės norma.

2.2.3 TEISĖS NORMŲ IR KORPORACIJŲ NORMŲ SANTYKIS

Kiek kitoks yra teisės normų santykis su korporacijų (politinių partijų, visuomeninių organizacijų, įvairių ūkinių, profesinių, religi­nių ir kitokių susivienijimų) normomis.

Korporacijų normos skiriasi nuo teisės normų subjekto atžvilgiu: teisės normas išleidžia valstybė, o korporacijų - konkreti korporacija ar jai atstovaujanti valdyba.

Šios normos skiriasi ir reguliavimo apimties požiūriu - teisės normų privalo laikytis visi Lietuvos gyventojai, taip pat užsieniečiai, esan­tys Lietuvos teritorijoje, o korporacijų normų - tik konkrečios korpo­racijos nariai. Teisės normų vykdymą galiausiai garantuoja valstybės prievarta, o korporacijų - tos organizacijos turimos poveikio priemo­nės (pastaba, papeikimas, pareigų pažeminimas, pašalinimas iš korporacijos ir kt.). Bet pagrindinis korporacijų normų garantas, žinoma, yra ta nauda, kurią asmuo gauna laikydamasis korporacijos normų. Juk būtent dėl tam tikros asmeninės naudos, kad patikimiau apsaugotų ir įgyvendintų savo teises, konkretus asmuo ir įsitraukė į tam tikrą korporaciją.

Teisės normos ir korporacijų normos sutampa tik elgesio taisyk­lės formulavimo požiūriu: korporacijų normos taip pat yra forma­liai apibrėžtos (išdėstytos raštu), jos sudaro tam tikrą sistemą, kuri įvardijama kaip tos korporacijos įstatai, statutas ar nuostatai. Juose yra fiksuojami organizacijos tikslai, jos valdybos ar tarybos kompe­tencija, įstojimo į organizaciją tvarka, narių teisės ir pareigos bei kita.

Šių socialinių neteisimų normų lyginimas su teisės normomis pagilina abiejų šių sąvokų supratimą.

262

SPECIALIOJI DALIS

2.2..4 TECHNINĖS NORMOS

Be socialinių normų, žmonės dar kuria technines normas. Techni­nės normos - tai elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmogus turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais ir technologijomis, taip pat su gamtos reiškiniais, kad užtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkos saugumą, kuo ekonomiškiau pasiektų praktinių tikslų (pastatytų gyvenamąjį namą, užtvenktų upę, pasigamintų traktorių, surinktų mašinos variklį, baldą ir t. t.). Prie techninių normų pri­skirtinos statybos darbų taisyklės, įrengimų, mechanizmų eksploata­vimo instrukcijos, elektros energijos vartojimo, degalų, žaliavų nau­dojimo, gamybos atliekų saugojimo, jų išmetimo į aplinką ir kitos normos.

Techninių normų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai. Tų dėsnių pažinimas, jų pavertimas elgesio taisykle kaip tik ir yra techninė norma.

Technines normas nuo socialinių normų skiria tokie požymiai:

Reguliavimo objektas Socialinės normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o techninės - žmonių santykius su gamta, darbo įrankiais ir technologijomis. Techninės normos išdėstomos įvairiose naudoji­mosi daiktais (elektros prietaisais, muzikos instrumentais ir kt.) instrukcijose.

Kūrybos subjektas Technines normas kuria konkretūs tam tikros srities specialistai, o socialines normas - tam tikras žmonių kolektyvas: valstybė, tauta, korporacija.

Formuluojamos elgesio taisyklės pobūdis Socialinės normos išreiškia bendrą subjektyviai privalomo elge­sio taisyklę, o techninės normos - objektyviai privalomo elgesio taisyklę, pagrįstą būtina gamtos reiškinių priklausomybe (norint paleisti mašinos variklį, reikia degimo sistemoje įskelti kibirkštį -šito nepadarius, bus neįmanoma pasiekti norimo tikslo).

Poveikio už taisyklės nesilaikymą pobūdis Pažeidus techninę normą tuoj pat arba vėliau neišvengiamai atsiranda neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, pažeidus dalių surin­kimo technologiją, mechanizmas neveiks arba, pilant vandenį į

263

TEISĖS TEORIJA

sieros rūgštį, įvyks „sprogimas" - pavojingas poveikis techninės normos pažeidėjui. Tuo tarpu pažeidęs socialinę normą, pažeidė­jas gali ir nesulaukti valstybinio ar visuomeninio poveikio, jeigu nebus nustatytas ir patrauktas teisinėn arba korporacinėn atsa­komybėn.

TECHNINIŲ NORMŲ VIRTIMAS SOCIALINĖMIS TEISINĖMIS NORMOMIS

Jau sakėme, kad techninės normos nėra socialinės, nes jos neregu­liuoja žmonių tarpusavio santykių. Tačiau kai kurios techninės normos tam tikromis sąlygomis gali virsti teisinėmis. O šitaip atsitinka todėl, kad, naudodamiesi darbo įrankiais, technologijomis, vieni žmonės tampa pavojingi kitiems, o kartais - ir patys sau tiesiogiai arba dėl poveikio gyvenamosios aplinkos kokybei. Pavyz­džiui, atominės technologijos eksploatavimo taisyklės iš prigimties yra techninės, bet dėl procesų, kuriuos valdo tos taisyklės, pavojin­gumo daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai jos virsta socialinėmis, teisinėmis. Tokiomis jos virsta nuo to momento, kai kompetentingos valstybės institucijos jas sankcionuoja - suteikia joms teisės normų galią. Už jų pažeidimą nustatoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Kelių eismo taisyklės iš prigimties taip pat yra techni­nės normos, bet, patvirtintos valstybės institucijų, jos tampa teisės normomis. Už jų pažeidimą irgi numatyta administracinė ir bau­džiamoji atsakomybė, nes asmuo, naudodamasis savo subjektine teise vairuoti automobilį, yra pavojingas kitų asmenų teisėms. Teisi­nės atsakomybės nustatymas įpareigoja jį naudotis šia teise atsakin­gai, t. y. nedarant žalos kitų žmonių teisėms.

Šios rūšies techninės normos dažnai vadinamos techninio turinio socialinėmis teisinėmis normomis.

Tendencija versti technines normas socialinėmis teisinėmis nor­momis darosi itin ryški dėl šiuolaikinės mokslo ir technikos pažan­gos, kai gamybai ir žmonių buičiai vis plačiau ir intensyviau naudojama sudėtinga, naši, bet kartu vis pavojingesnė žmogui ir jo gyvenamajai aplinkai technika ir technologija. Siekiant sumažinti techniką valdančio žmogaus pavojingumą sau pačiam ir gyvenama­jai aplinkai, kaip tik ir kuriamos techninio turinio socialinės teisinės normos. Tai rodo ir tokios naujos teisės šakos kaip ekologinė teisė atsiradimas bei sparti jos plėtotė.

264

SPECIALIOJI DALIS

3. TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA

Teisininkui, imantis aiškinti, taikyti ar kurti teisės normą, iškyla reikalas susivokti, kurios teisinio teksto dalys formuluoja teisinio santykio atsiradimo pagrindus, kurios - santykio dalyvių teises ir pareigas ir kurios - teisinio poveikio priemones. Spręsti šiuos klausimus - tai atskleisti konkrečios teisės normos struktūrą, kurioje slypi tų klausimų atsakymai. Tokios struktūros išmanymas padeda įstatymų leidėjui tiksliau ir trumpiau formuluoti teisės aktus, racio­naliau derinti teisės normą ir teisės akto straipsnius, o teisininkui praktikui - tiksliau ir operatyviau atpažinti įstatymų tekstuose teisinius imperatyvus ir pritaikyti juos konkrečiam gyvenimo atvejui.

Teisės normos struktūra - tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę. Ji nulemta teisės normos vykdomų funkcijų, yra vidinis, techninis teisės normos gebėjimas jas vykdyti.

Teisės normos struktūrą sudaro tokie elementai:

1) teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektams atsiranda normoje nurodytos teisės ir pareigos (hipotezė);

2) elgesio taisyklė kaip teisių ir pareigų santykis (dispozicija); 3) padariniai, atsirasiantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės

normos reikalavimams (sankcija).

Šią struktūrą galima išreikšti formule: „jei..., tai..., priešingu atve­ju": Jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai - gyvenimo aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai siaurinamos ar likviduo­jamos (sankcija).

3.1 TEISĖS NORMOS HIPOTEZĖ

Hipotezė - tai graikų kalbos terminas, reiškiantis tam tikrų reiški­nių, faktų egzistavimo prielaidą (spėjimą). Teisinė hipotezė- tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje nurodytas teises ir pareigas. Todėl hipotezė yra tas teisės normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gyvenimu, jo dinamika. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga. Ji nurodo tas faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galima

265

TEISĖS TEORIJA

naudotis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti pareigų nevykdančiojo teisėms valstybinio poveikio priemones.

Teisės normos hipotezė paprastai prasideda žodeliu „jei" ir baigiasi ties žodeliu „tai". „Jei sutartis sudaryta, tai jos reikia laikytis." Hipotezę čia formuluoja žodžiai „sutartis sudaryta". Vadi­nasi, sudarius sutartį, viena teisinio santykio šalis gali naudotis tos sutarties suteikiamomis teisėmis ir kartu privalo vykdyti iš jos kylančias pareigas, taip pat reikalauti, kad kita santykio šalis vykdytų jai sutartas pareigas.

Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Jeigu jos nebūtų, visa teisės norma netektų prasmės, ji taptų negyva -niekada netaikoma ir nenaudojama, nes būtų neaišku, kuriais atve­jais reikia ar galima naudotis dispozicijoje aprašytomis teisėmis ir pareigomis.

ATPK ir BK teisės normų hipotezės yra veiksmai, kuriais pažei­džiamos reguliacinių teisės normų (konstitucinių, civilinių, darbo ir kt.) nustatyti draudimai. Pavyzdžiui: „Tas, kas nužudė kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų." (BK 129 str. 1 d.) Žodžiai „tas, kas nužudė kitą žmogų" žymi tos normos hipotezę, nes tyčinis nužudymas - veiksmas, kuriuo pažei­džiamas konstitucinės normos nustatytas draudimas kėsintis į kito asmens gyvybę (Konstitucijos 19 str.). Arba kitas pavyzdys: konsti­tucinės teisės norma „Nuosavybė neliečiama" (23 str.) yra regulia­cinė, draudžianti bet kokiu būdu kėsintis į svetimą nuosavybę. O BK specialiosios dalies normos aprašo šio draudimo pažeidimo būdus: vagystę, sukčiavimą, plėšimą, turto prievartavimą, turto sunaikinimą ir kitus, kurie jau sudaro atitinkamų baudžiamosios teisės normų hipotezes.

BK ir ATPK specialiosios dalies normų hipotezės yra labiausiai išplėtotos ir apibrėžtos tik todėl, kad čia turi būti tiksliai aprašytos, suformuluotos visos tos veikos (būdai), kuriomis pažeidžiami regu­liacinių teisės normų nustatyti draudimai ir kurios užtraukia bau­džiamąją atsakomybę. Mat čia galioja principas nėra nusikaltimo be įstatymo: reguliacinės normos nustatytą draudimą pažeidžianti veika, neaprašyta baudžiamojo įstatymo hipotezėje, oficialiai nelaikoma nusikaltimu. Tai rodo, kad pagal etatizmo tradiciją nusikaltimas laikomas tik įstatymų nustatyta teisės kategorija.

266

SPECIALIOJI DALIS

Vidinės struktūros požiūriu hipotezės gali būti paprastos, sudėtinės ir alternatyvios.

Paprastos hipotezės sieja teisės normos galiojimą tik su vienos aplinkybės buvimu. Pavyzdžiui: „Degant raudonam šviesoforo sig­nalui draudžiama įžengti į važiuojamąją dalį." Čia hipotezę sudaro viena aplinkybė - degantis raudonas šviesoforo signalas.

Sudėtinės hipotezės formuluoja kelias aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga. Pavyzdžiui: „Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo [...] taisyk­les, jeigu dėl to įvyko avarija, dėl kurios buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas [...] bauda [...]" (BK 281 str. 2 d.) Hipotezė - dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: eismo taisyk­lių pažeidimas ir to pažeidimo sukelti sunkūs padariniai.

Alternatyvi hipotezė sieja konkrečios normos galiojimą su viena iš kelių teisės normoje nurodytų aplinkybių. Pavyzdžiui: „Medžiojimas be reikiamo leidimo arba uždraustu laiku, arba uždraustose vietose, arba uždraustų medžioti gyvūnų [...] užtraukia baudą." (ATPK 85 str. 2 d.). Hipotezę čia sudaro keturios alternatyvios aplinkybės: medžiojimas be reikiamo leidimo, uždraustose vietose, uždraustu laiku, uždraustų medžioti gyvūnų; užtenka bent vienos iš išvardytų aplinky­bių, kad ši norma būtų taikoma asmeniui, pažeidusiam administra­cinės teisės nustatytą medžiojimo tvarką.

3.2 DISPOZICIJA

Lotyniškai dispositio - išdėstymas. Dispozicijoje aprašomas teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų) mastas (apimtis) atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. „Gavęs skundą [...] apie padarytą nusikalstamą veiką [...], prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą." (BPK 169 str. 1 d.) Išskirti žodžiai žymi normos dispoziciją: prokurorui nustatoma pareiga tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą.

Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirsto­mos į: 1) absoliučiai, arba vienareikšmiškai, apibrėžtas; ir 2) santykiškai apibrėžtas.

Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos aiškiai ir tiksliai nurodo regu­liuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos kitaip dar vadina-

267

TEISĖS TEORIJA

mos imperatyviomis. Jų pavyzdžiai gali būti teisės normos: sutarčių reikia laikytis, teisingumą vykdo tik teismas arba savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo, neteisėto valdymo. Čia nustatoma, kad jei sutartis sudaryta (normos hipotezė), tai sutarties dalyviams atsiranda pareiga vykdyti iš tos sutarties kylančius įsipareigojimus; antruoju atveju - jei subjektas (x) yra teismas, tai tik jis (x) gali (turi teisę) vykdyti teisingumą. Čia griežtai nurodoma, kuris subjektas turi teisę vykdyti teisingumą.

Santykiškai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį. Bet jeigu patys dalyviai jų nenusistato, tai galioja dispozicijos nustatytos dalyvių teisės ir pareigos. Pavyzdžiui: „Jeigu kito asmens reikalų tvarkymas pastarajam davė teigiamų rezultatų, tai reikalus tvarkęs asmuo turi teisę į atlyginimą. Jeigu šalys nesusitaria, atlyginimo dydį nustato teismas." (CK 6.233 str. 4 d.) Teisės norma suteikia teisę santykio dalyviams patiems nusta­tyti atlyginimo dydį. Jeigu šiuo klausimu santykio dalyviai nepareiš­kia savo valios, tai galioja pačioje teisės normoje nustatyta taisyklė: pareiga nustatyti atlyginimo dydį tenka teismui.

Pagal raiškos būdus dispozicijos yra: 1) paprastosios; 2) aprašomo­sios; 3) nukreipiamosios; ir 4) blanketinės.

Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina. Tai dispozicijos, kurių turinys aiškus iš paties teksto ir nereikalingas papildomo aiškinimo. Pavyz­džiui, jau minėtos normos: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vyk­do tik teismai" (Konstitucijos 109 str.), dispozicija yra ne tik abso­liučiai apibrėžta, bet ir paprasta, nes joje aiškiai pasakyta, kas turi teisę vykdyti teisingumą.

Aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos ne tik nustato elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius. Jos vartojamos tais atvejais, kai vien elgesio taisyklės formuluotė tiksliai, aiškiai nenusako teisių ir pareigų turinio. Pavyzdžiui: „Pametęs daiktą asmuo privalo užmokėti už radimą radusiam daiktą asme­niui penkių procentų rastojo daikto vertės dydžio užmokestį, jeigu daiktą pametęs asmuo nebuvo viešai pažadėjęs didesnės sumos arba jeigu nesusitarė su radusiuoju asmeniu dėl didesnio atlyginimo." (CK 4.64 str. 1 d.) Šios normos žodžiai „pametęs daiktą asmuo nebuvo viešai pažadėjęs didesnės sumos" arba „nesusitarė su radusiuoju asmeniu dėl didesnio atlyginimo" paaiškina, kokioms

268

SPECIALIOJI DALIS

sąlygoms esant pametęs daiktą asmuo privalo sumokėti radusiajam 5 procentus rasto daikto vertės.

Nukreipiamosios dispozicijos sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis dispozicijomis. Jos nurodo (formuluoja) tik ben­dras teises ir pareigas, o norintįjį tiksliau sužinoti šių teisių ir pareigų turinį nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė aiškiai ir išsamiai suformuluota. Pavyzdžiui: „Apie sulaikymą nedelsiant pra­nešama šio Kodekso 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka vie­nam iš sulaikytojo šeimos narių ar artimųjų giminaičių." (BPK 140 str. 4 d.) Ši norma nukreipia norintįjį sužinoti, koks yra turinys pareigos pranešti apie sulaikymą šeimos nariams, į to paties BPK 128 straipsnio 1 dalį.

Blanketinės dispozicijos nurodo, kad tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės (teisių ir parei­gų), bet jos konkrečiai neišdėsto šioje dispozicijoje, nenurodo esant ir kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse -tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) nustatė, kad nesant (ame normos, kuria remiantis būtų galima spręsti konkrečią bylą, teismas turi vadovautis papročių teise, savo teisine sąžine (VI sk. 26 str.), t. y. už Statuto ribų egzistuojančia elgesio taisykle. Šios normos blanketinis pobūdis siejamas su nuoroda į papročių teisę, (oje siūloma ieškoti šio santykio konkretaus teisinio reglamentavimo.

Nukreipiamųjų ir blanketinių dispozicijų skirtumas yra tas, kad nukreipiamosios dispozicijos atveju trūkstamų žinių apie teises ir pareigas santykio dalyviai įpareigojami ieškoti kituose to paties teisės akto straipsniuose ar jų dalyse, o blanketinės dispozicijos atveju - kito teisės akto normų dispozicijose.

Nukreipiamosios ir blanketinės gali būti ne tik dispozicijos, bet ir hipotezės. Blanketinės hipotezės dažniausios baudžiamosios teisės normose. „Tas, kas pažeidė [...] radioaktyviųjų ar branduolinių medžia­gų laikymo, naudojimo, gabenimo taisykles [...] baudžiamas [...] bau­da." (BK 257 str. 1 d.) Išskirti žodžiai, žymintys minėtų medžiagų laikymo, naudojimo, gabenimo taisyklių pažeidimą, yra blanketinė hipotezė: norint sužinoti, kokią konkrečią normą asmuo pažeidė, reikia žiūrėti radioaktyvių medžiagų laikymo, naudojimo ir gabeni­mo taisykles. Kitas pavyzdys: „Tas, kas padarė šio straipsnio I dalyje numatytas veikas, jeigu dėl to atsirado sunkių padarinių,

269

TEISĖS TEORIJA

baudžiamas laisvės atėmimu [...]" (BK 256 str. 2 d.) Žodžiai „tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas" yra nukreipia­moji hipotezė - nukreipia į to paties straipsnio 1 dalį.

Nukreipiamosios, blanketinės hipotezės ir dispozicijos vartojamos siekiant išvengti formuluočių kartojimosi įstatymuose - nereikalingo teisės normų apsunkinimo tekstu.

Svarbu pabrėžti, kad visos BK specialiosios dalies teisės normų dispozicijos yra abstrakčios ir dėl to - blanketinės104. Jos išreiškia­mos vienu žodžiu - baudžiama. Norintieji išsiaiškinti, kokių pareigų ir teisių atsiranda valstybės institucijoms ar pareigūnams vykdant paliepimą „baudžiama", nukreipiami į atitinkamas BPK teisės nor­mas. Tai daroma siekiant neapsunkinti teisės normų dispozicijų tekstu ir nereikalingu kartojimusi.

3.3 SANKCIJOS IR JŲ RŪŠYS

Sankcija yra valstybės reakcija į teisėtą ar teisei priešingą asmens elgesį (lot. sanctio - aukščiausias nutarimas, bausmė ir kt). Bet vartojimo požiūriu tai yra daugiareikšmis terminas (plačiau žr. G. Lastauskienės disertaciją „Teisinės sankcijos kaip teksto elementai ir teisinių imperatyvų garantas". LTU, 2002). Sankcija nėra sudedamasis kiekvienos teisės normos teksto elementas, bet ji, matysime, yra būtinas kiekvienos normos loginės struktūros elementas, nes sankci­ja yra garantas, kad teisių ir pareigų santykis būtų visiems vienodai privalomas. Sankcija tiek būtina, kiek teisės normos yra privalomos ir kiek jų privalomumas garantuojamas valstybės prievartos priemo­nėmis. Be sankcijos ir jos taikymo nebūtų teisingumo vykdymo.

Pagal tikslų pobūdį visos sankcijos skirstomos į pozityviąsias ir negatyviąsias. Tokį skirstymą dar trečiame mūsų eros amžiuje pra­dėjo Romos teisininkas D. Ulpianas, kuris pozityviųjų sankcijų būtinumą argumentavo siekiu: „skatinti geruosius tobulėti veikiant juos ne tik bausmės baime, bet ir apdovanojimais"105.

104 Tokia pat struktūra ir ATPK normų dispozicijų, išreiškiamų taip pat vienu žodžiu - užtraukia. Bet kol Lietuva neturi atskiro administracinio proceso kodekso, ATPK normų dispozicijos yra ne blanketinės, o nukreipiamosios, nes administracinio proceso normos dėstomos kartu su materialiosiomis normomis tame pačiame ATPK.

105 Памятники Римского права: законы XII таблиц. Институции Гая. Дигесты Юстиниана. Москва, 1997. Р. 157.

270

SPECIALIOJI DALIS

3.3.1 POZITYVIOSIOS SANKCIJOS

Tai teigiama valstybės reakcija į asmens atliktą teisėtą ir valstybei ar visuomenei itin reikšmingą pareigų vykdymą, kuris oficialiai iki tol nesukūrė tokių pareigų vykdytojui atitinkamų subjektinių teisių arba sukūrė, bet ne proporcingai atliekamų pareigų mastui ir kokybei. Pareigų vykdymas čia apima ir tuos atvejus, kai asmuo savo iniciatyva imasi vykdyti ir tokias pareigas, kurių pozityvioji teisė jam nenustato. Pavyzdžiui, apdovanojamos daugiavaikės motinos, pagimdžiusios ir užauginusios penkis ir daugiau vaikų, taip pat asmuo - už skęstančiojo išgelbėjimą. Gimdyti vaikus, gelbėti skęs-tantįjį rizikuojant savo gyvybe teisės normos neįpareigoja.

Pozityviosios, arba skatinamosios, sankcijos - tai premijos, apdo­vanojimas ordinais, medaliais, garbės vardais, laikinas mokesčių sumažinimas arba atleidimas nuo jų ir kita. Tokias sankcijas vals­tybė taiko siekdama paskatinti asmenis imtis valstybei ar visuome­nei ypač reikšmingos veiklos arba pagerbti piliečius už jų atliktus tautai ir valstybei darbus, kurie neįeina į teisės reglamentuotus darbo santykius, arba už pasiaukojimą gelbėjant asmenis, pateku­sius į ekstremalią padėtį, taip pat valstybės, piliečių, korporacijų turtą, kai toks gelbėjimas neįėjo į gelbėtojo tarnybines pareigas arba pranoko jas.

3.3.2 NEGATYVIOSIOS SANKCIJOS

Tai neigiama valstybės reakcija į asmens siekį įgyti tam tikrą subjektinę teisę arba ja naudotis nevykdant atitinkamų pareigų. Jos skirstomos į pasyviai negatyviąsias ir aktyviai negatyviąsias.

1. Pasyviai negatyviosios sankcijos - tai valstybės atsisakymas pripažinti ir ginti asmens teises, kurių jis siekė nevykdydamas nustatytų pareigų, arba, bendriau sakant, tai valstybės atsisakymas būti dalyve konkrečių asmenų kuriamo teisinio santykio, kuris buvo kuriamas pažeidžiant kūrimo sąlygas ar tvarką. Šios rūšies sankci-|os taikomos už nevykdymą pareigų, kurias asmuo privalo įvykdyti, jei nori įgyti atitinkamą subjektinę teisę, pripažįstamą ir ginamą pozityviosios teisės priemonėmis.

Yra dviejų rūšių pasyviai negatyviosios sankcijos: a) „Negaliojimas", arba „sandorio pripažinimas niekiniu". Tai pirmiausia

civilinės teisės sankcijos, pavyzdžiui: „Vedybų sutartys turi būti

271

TEISĖS TEORIJA

sudaromos notarine forma." (CK 1.74 str. 2 p.) Šios normos teksto struktūroje sankcijos nėra, ji perkelta į loginę ir reiškia: jei asmenys nori pagal vedybų sutartį įgyti vienas kitam valstybės ginamų teisių neįformindami tokios sutarties notariškai, tai valstybė atsisa­ko pripažinti ir ginti tokia sutartimi susikuriamas šalių teises.

Kai kuriuos šių sankcijų pagrindus nustato ir CK: „Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negalio­jantį." (CK 1.93 str. 3 d.)

b) „Neskyrimas į pareigas", arba „įgaliojimų neįgijimas" - tai tokia pasyviai negatyvi valstybės reakcija į nustatytos pareigos neįvyk­dymą, kai valstybė atsisako pripažinti ir ginti asmens subjektinę teisę į tarnybinius ar darbinius įgaliojimus. Šios rūšies sankcijų galima įžvelgti tose Konstitucijos normose, kurios pareiginių įgaliojimų įgijimą saisto asmenų pareiga prisiekti Lietuvos Res­publikai, jei jie nori įgyti Prezidento, Seimo nario ar teisėjo valdinius tarnybinius įgaliojimus: „Išrinktas Respublikos Prezi­dentas savo pareigas pradeda eiti [...] po to, kai Vilniuje [...] prisiekia Tautai [...]" (82 str. 1 d.); „Išrinktas Seimo narys visos Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai." (159 str. 1 d.) Panaši nuostata galioja ir teisėjams (112 str. 6 d.).

Minėtiems asmenims, neįvykdžiusiems pareigos duoti reikalauja­mo teksto priesaiką, valstybė atsisako suteikti siekiamų pareigybių valdinius įgaliojimus.

„Negaliojimas", „neskyrimas į pareigas", „įgaliojimų neįgijimas" - tai grynai loginio pobūdžio pasyviai negatyviosios sankcijos, kurios norminiame tekste tiesiogiai neformuluojamos, bet yra numanomos ir egzistuoja kaip antrasis, negatyvus šios pareigos aspektas. Jos grasi­na konkretiems asmenims, kad neįvykdžius nurodytos pareigos vals­tybė atsisakys būti jų kuriamo teisinio santykio dalyvė ir dėl to jie neįgis valstybės pripažįstamų ir ginamų teisių (leidimų) - jų kuria­mas socialinis santykis nevirs teisiniu. Kai kurie autoriai (H. Kelze-nas, H. L. A. Hartas) šių poveikio priemonių nelaiko sankcijomis.

Pasyviai negatyviųjų sankcijų buvimas rodo, kad sankcija pir­miausia yra subjektinės teisės kategorija, nes ji yra teisių ir pareigų vienovės kategorija. Kur nėra tokios vienovės - ten nėra ir sankcijos. Šios vienovės neformuluoja antros ir trečios kartos žmogaus teises įtvirtinančios normos. Jos suteikia asmeniui subjektinę teisę į mini-

272

SPECIALIOJI DALIS

malų gyvenimo lygį užtikrinantį nuosavybės mastą, atleisdama jį nuo pareigos pačiam tą nuosavybės mastą susikurti. Bet jeigu asmuo atleidžiamas nuo pareigos, tai jis atleidžiamas ir nuo atsa­komybės, ir nuo tą atsakomybę įgyvendinančios sankcijos. Sankcijos čia tiesiog nėra, nes nėra jai socialinio užsakymo: nėra pareigų ir nėra reikalavimo jas vykdyti. Pareigą garantuoti tą nuosavybės mastą jos perkelia valstybei. Bet tokios pareigos nevykdymo atveju valstybė negali bausti pati savęs, ji negali būti sankcijos adresatas ir tos pačios sankcijos taikymo subjektas. „Teisės normos" be sankcijų jau nėra teisės normos, o tik įstatymo normos, nes jos įtvirtina ne teisių ir pareigų vienovę, o teisės -privilegijas, kitaip sakant, legalizuoja vienų asmenų agresiją kitiems. Tai, kaip sakyta, gali daryti įstatymas, bet ne teisė. Įstatymas gali būti ir gailestingas (pvz., amnestijos įstatymas), o teisė tik teisinga: ji prieš agresiją, kad ir kokiu pavidalu ši reikštųsi: nusikaltimu ar gailestingumu, nes teisei privalomas visų teisės subjektų lygiateisiškumo pripažinimas.

Tokių normų buvimas grindžiamas tuo, kad objektinė teisė remia­si ne tik teisės, bet ir įstatymo viršenybe.

Antros kartos žmogaus teisės kaip tik ir remiasi tuo, kad teisės viršenybė papildoma įstatymo viršenybe. Pastarąja įgyvendinamos visuomenės solidarumo ir gailestingumo nuostatos (t. y. tikslingu­mas). Tokių nuostatų nepajėgi įgyvendinti teisė, nes ji dėl savo esmės susijusi su leidimų ir paliepimų vienove. O susijusi todėl, kad jos paskirtis, kaip minėta, - reikšti tik teisingumą ir įpareigoti visuomenę teisingumui. Įstatymas šiuo požiūriu yra mobilesnis negu teisė, nes jis gali įpareigoti visuomenę ir gailestingumui. Bet gailes­tingumą įtvirtinančio įstatymo imperatyvų (pareigų) vykdymas jau negali būti garantuojamas prievarta, o tik valstybės gera valia ar jos ekonominėmis galimybėmis. Būtent dėl to ir gali atsirasti įstatymų (bet ne teisės) normų, kurios neturi sankcijų arba kurias pažeidus sankcijos negali būti realiai taikomos.

Sankcijos, kaip subjektinės teisės kategorijos, paskirtis yra garan­tuoti, kad subjektinė teisė atsirastų ir būtų naudojamasi ja pareigai tarpininkaujant.

2. Aktyviai negatyviosios sankcijos - tai visos tos sankcijos, kurio­mis valstybė vykdo plačiai suprantamą teisingumą: siaurina arba likviduoja atitinkamų pareigų nevykdžiusio asmens subjektinės tei­ses. Jų tikslas yra garantuoti būtiną asmens naudojimosi jau turimo­mis subjektinėmis teisėmis ir atitinkamų pareigų vykdymo priklau-

273

TEISĖS TEORIJA

somybę. Pavyzdžiui, asmuo, kuris naudojasi turima subjektine teise studijuoti universitete, bet nevykdo pareigos šią savo teisę legalizuo­ti pažangiu mokymusi, praranda teisę studijuoti konkrečiame uni­versitete. Ši administracinė sankcija užtikrina būtiną teisės studijuoti konkrečiame universitete ir pareigos išmokti to universiteto studijų programos pagrindus priklausomybę.

Aktyviai negatyviųjų sankcijų rūšys:

1) baudžiamosios (kriminalinės); 2) administracinės; 3) civilinės (turti­nės); 4) drausminės.

Kiti autoriai (K. F. Rėlis (Röhl) šio tipo sankcijas skirsto į: represines (jas atitinka baudžiamosios, administracinės ir drausmi­nės sankcijos); restitucines (tai dažniausiai civilinės sankcijos, susi­jusios su priverstiniu žalos atlyginimo išieškojimu, pažeistos tvarkos atkūrimu, grąžinimu į darbą ir kt.); ir prevencines (tai administraci­nio poveikio priemonės, įpareigojančios nusikaltimais įtariamus ar iš įkalinimo vietų grįžusius asmenis kas kiek laiko registruotis poli­cijoje, po 22 val. neišeiti iš namų ir kt. - Užkardymo įstatymo pavyzdys).

Baudžiamųjų sankcijų (baudos, viešųjų darbų, turto konfiskavi­mo, įkalinimo) specifika yra ta, kad jos taikomos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, ir tik teismo.

Struktūros požiūriu baudžiamosios sankcijos yra paprastos, sudė­tinės ir alternatyvios.

Paprastos sankcijos - tai viena kuri nors poveikio priemonė (pvz., bauda).

Sudėtinės sankcijos nustato kelias poveikio priemones, kurios turi būti taikomos teisės pažeidėjui kartu (pvz., įkalinimas ir turto konfiskavimas).

Alternatyvios sankcijos taip pat numato kelias poveikio priemones, tačiau realiai taikoma tik viena iš jų: bauda arba viešieji (pataisos) darbai; paskyrus baudą, negalima skirti viešųjų darbų.

Administracines sankcijas taiko tam įgaliotos valstybės institucijos (teismai, policija, mokesčių ir kitokios inspekcijos), pareigūnai. Ad­ministracinių sankcijų rūšys: įspėjimas, bauda106, viešieji darbai,

106 Jei terminas „bauda" vartojamas kaip baudžiamosios sankcijos rūšis, tai, vengiant terminų painiavos, ATPK ir CK vietoj „baudos" derėtų vartoti terminą „piniginė nuobauda". Pats ATPK galėtų vadintis Administracinių nuobaudų ko­deksu, nes pagrindinis šio kodekso tikslas - ne šiaip konstatuoti administracinės

274

SPECIALIOJI DALIS

praradimas teisės vairuoti transporto priemonę, administracinio tei­sės pažeidimo (pvz., neteisėtos žvejybos) priemonių konfiskavimas, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas, kuris skiriamas ne pagal baudžiamąjį, o pagal administracinį įstatymą, ir kita.

Bendra baudžiamųjų ir administracinių sankcijų specifika yra ta, kad jos gali būti tiek turtinio, tiek asmeninio pobūdžio, t. y. nu­kreiptos ne tik į teisės pažeidėjo turtą, bet ir į jo asmenį.

Civilinės sankcijos yra tik turtinės (piniginė nuobauda, delspinigiai, vadinamos bendru terminu „netesybos"); jas skiria teismas, ir tik jeigu jos numatytos įstatyme arba šalių sutartyje (CK 6.70 str. 1 d.).

Žalos atlyginimas ne visada yra sankcija. Savanoriškas žalos, kurią asmuo padaro kitam asmeniui naudodamasis subjektine teise, atlyginimas, nors ir yra savo nuosavybės teise valdomo turto susi-mažinimas, nėra sankcija, nes tai nėra valstybės reakcija į teisės pažeidimą. Bet jeigu atlyginti tokią žalą asmenį įpareigoja teismas, tai tas pats žalos atlyginimas virsta sankcija - valstybės vykdomu prievartiniu kalto asmens nuosavybės teise valdomo turto ar jo dalies paėmimu. Žalos atlyginimas nelaikytinas sankcija, jei šį klausimą nors ir sprendžia teismas, bet ginčas teisme buvo kilęs ne dėl atsisakymo atlyginti žalą, o tik dėl žalos dydžio nustatymo.

Drausmines sankcijas skiria įmonių, įstaigų, firmų administracija savo pavaldiems darbuotojams už darbo tvarkos taisyklių, o sukarin­tose organizacijose - už vidaus tvarkos statuto pažeidimus. Tokios sankcijos yra: pastaba, įspėjimas, perkėlimas į žemesnes pareigas (mažiau mokamą darbą), karinio laipsnio pažeminimas, atleidimas iš darbo ir kita.

3.3.3 POLITINĖS SANKCIJOS

Savita aktyviai negatyviųjų sankcijų rūšis yra politinės sankcijos. Tai negatyvi Seimo reakcija į Prezidento, Seimo nario, Vyriausybės, konkretaus ministro ar kito aukštas valstybės pareigas einančio pareigūno netinkamą pareigų vykdymą. Tos sankcijos vadinamos

teises pažeidimus, bet nustatyti už juos administracines nuobaudas ir sukurti teisinių procedūrų mechanizmą joms taikyti. Tai patvirtina ir tas faktas, kad bent dabar galiojantis ATPK apima ir administracinio proceso normas - tų nuobaudų skyrimo procedūras. Terminas „Administracinių nuobaudų kodeksas" orientuotų į reikalo esmę, be to, būtų trumpesnis ir patogesnis vartoti.

275

TEISĖS TEORIJA

politinėmis todėl, kad jas įstatymas paveda taikyti ne teisėsaugos institucijoms, o politinei institucijai - Seimui.

Politinių sankcijų rūšys: a) pareigūno atstatydinimas iš einamų pareigų remiantis apkaltos procesu.

Ši sankcija taikoma tautos renkamiems ar Seimo skiriamiems aukštiems valstybės pareigūnams: Prezidentui, Seimo nariams, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo pirmininkams ir teisėjams (Konstitucijos 74, 116 str.). Apkalta -tai sistema procedūrų, kuriomis parlamentas tiria Prezidento, Seimo narių ir kitų aukštų valstybės pareigūnų padarytus teisės pažeidimus ir kuriomis remiantis jis gali anuliuoti minėtų pa­reigūnų valdinius įgaliojimus. Tai konstitucinės atsakomybės įgyvendinimas ir jis nėra grynai teisinis procesas, nes čia sprendi­mą priima ne teisinė, o politinė institucija, be to, paties sprendimo turinį lemia ne tiek teisiniai argumentai, kiek politinė parlamento narių valia, asmeninis jų apsisprendimas;

b) nepasitikėjimo pareigūnu ar visa institucija pareiškimas (Seimo ne­pasitikėjimo Vyriausybe, konkrečiu ministru arba Seimo skirtais ar rinktais valstybės pareigūnais pareiškimas (interpeliacija) (Kon­stitucijos 75 str.);

c) atšaukimas atstovui, nevykdančiam rinkėjų valios, suteiktų įgaliojimų (galima politinės sankcijos rūšis, kuri dabar Lietuvos teisėje nėra reglamentuojama įstatymo).

Pirmąsias dvi sankcijas nustato Konstitucija ir jas gali taikyti tik Seimas. Tai rodo, kad Seimas yra ne tik teisėkūros, bet iš dalies ir teisės taikymo subjektas, kad teisėkūros ir teisės vykdymo funkcijos nėra ir negali būti griežtai atskirtos. Įgaliojimų atšaukimo sankciją taiko patys rinkėjai ten, kur yra nustatytas teisinis įgaliojimų atšau­kimo mechanizmas.

TEISINIS PROCESAS KAIP SANKCIJA

Prie aktyviai negatyviųjų sankcijų kai kurie autoriai priskiria ir ikiteisminį, ir teisminį baudžiamosios bylos tyrimo procesą, kai įtariamajam, kaltinamajam ar liudytojui yra daromas išorinis prievar­tinis poveikis prieš jo valią (asmuo sulaikomas, jam paskiriama kardomoji priemonė arba jis prievarta atvesdinamas pas tardytoją, prokurorą, teisėją). „Požiūris į proceso šalutinį poveikį rodo, kad

276

SPECIALIOJI DALIS

procesas ne tik kainuoja laiko ir pinigų, bet ir yra psichinis apsun­kinimas (Belastung)", - rašo vokiečių teisininkas K. F. Rėlis, laikantis teisinį procesą sankcija (Verfahren als Sanktion)107.

Aktyviai negatyviosios sankcijos - tai dažniausiai teisingumo vykdymo (plačiai suprantamo) priemonės.

Sankcijų svarba susijusi su teisės veiksmingumu. Jei sankcijos netaikomos, tai nėra ir teisės kaip visuotinai privalomos tvarkos.

3.4 METODOLOGINĖS, TECHNINĖS PRIEMONĖS TEISĖS NORMOS VIDINEI STRUKTŪRAI ATSKLEISTI

Siekiant atskleisti teisės normos struktūrą taikoma tam tikra loginė technika, viena iš jų - jau minėta implikacija: „Jei..., tai..." Jos atveju visa norma performuluojama į hipotetinio teiginio schemą „jei..., tai..."; visi žodžiai, kurie eina iki žodelio „tai", priklauso hipotezei, žodžiai po „tai" - dispozicijai. Pavyzdžiui, teisės normai: „Draudžiama eksploatuoti techniškai netvarkingą automobilį", suteikus formą „jei..., tai...", gaunama išraiška: „Jei automobilis techniškai netvarkingas, tai draudžiama jį eksploatuoti." Žodžiai automobilis techniškai netvarkingas - hipotezė, draudžiama ji eksploatuoti - dispozicija.

Kai norma suformuluota pernelyg glaustai arba kai reikia nustatyti, kokiomis savybėmis turi pasižymėti teisės subjektas, kuriam ji taikoma, ir kai formulė „jei..., tai..." pasirodo nepakankama normos struktūrai atskleisti, tada taikoma predikatų logikos schema [F(x)—>G(x)], kuri skaitoma: jei objektas x turi savybę F, tai x turi ir savybę G; išraiška F(x) reiškia hipotezę, o G(x) - dispoziciją. Pritaikykime šią formulę konstitucinei normai: „Valstybinė kalba - lietuvių kalba." (14 str.) Kurie žodžiai reiškia šios normos hipotezę ir kurie dispoziciją? Kai kurie autoriai mano, kad čia yra tik „gryna" dispozicija be hipotezės. Neaiškumą gali pašalinti šios normos performulavimas pagal minėtą predikatų logikos schemą: „Jei x (tam tikra kalbinių ženklų sistema) turi savybę būti lietuvių kalba - F(x), tai x (ta ženklų sistema) Lietuvoje turi savybę būti valstybinė kalba - G(x)." Žodžiai lietuvių kalba yra šios normos hipotezė: kalbos ženklų sistema pavadinta lietuvių kalba, o žodžiai valstybinė kalba yra šios normos dispozicija, nes jie nurodo lietuvių kalbos teisinį statusą Lietuvos valstybėje - įpareigoja

107 Rohl K. F. Min. veik. P. 506.

277

TEISĖS TEORIJA

valstybės institucijas ir jų pareigūnus formuluoti lietuvių kalba savo oficialius sprendimus, o piliečiai turi teisę reikalauti, kad pareigūnai su jais bendrautų lietuvių kalba.

Tam tikrais atvejais ši formulė gali turėti ir konjunkcijos prasmę. Tada ji išryškina hipotezę ir jos struktūrą. Pavyzdžiui, BK normai: „Karys, savavališkai pasišalinęs iš dalinio ar tarnybos vietos [...] baudžiamas laisvės atėmimu" (BK 322 str. 2 d.), suteikę predikatų logikos išraišką, gausime: „Jei x (tam tikras pilietis) turi savybę būti karys - F(x) ir tas pilietis (x) savavališkai pasišalina iš dalinio ar tarnybos vietos - G(x), tai jis baudžiamas laisvės atėmimu - J(x)." Visa teisės norma įgauna tokios formulės pavidalą: [F(x) & G(x)]—>J(x). Jis rodo, kad šios normos hipotezė sudėtinė: tam tikras pilietis (x) patenka į šios normos galiojimo lauką tik jei jis yra karys - F(x) ir savavališkai pasišalina iš karinio dalinio arba tarnybos vietos - G(x).

3.5 DISKUSIJA DĖL TEISĖS NORMOS STRUKTŪROS

Teisės normos struktūra teisės literatūroje suprantama nevienareikš­miškai. Vieni autoriai mano, kad šią struktūrą sudaro ne trys, o du elementai - hipotezė ir dispozicija (reguliacinės teisės normos), kiti -hipotezė ir sankcija, treti - dispozicija ir sankcija (BK ir ATPK teisės normos). Lenkiškoje teisės literatūroje reiškiamos trejopos pažiūros į teisės normos struktūrą: 1) tradicinė pažiūra (E. Ėrlichas, H. Rotas, F. Siemienskis, J. Kowalskis, A. Lopatka) mano, kad norma turi tris elementus; 2) kritinė pažiūra (J. Landė, A. Werneris) pripažįsta dviejų elementų teisės normos struktūrą (norma susidedanti arba iš hipo­tezės ir dispozicijos, arba iš hipotezės ir sankcijos; 3) reliatyvistinė kryptis (J. Wroblewskis, J. Smialkowskis), aiškiai neišreiškianti savo pažiūrų, tą struktūrą sieja su teisės samprata, teisės pažinimo tikslais108.

Panaši nuomonių įvairovė ir rusiškoje teisės literatūroje. Yra manančiųjų, kad hipotezė ir sankcija apskritai nėra teisės normos struktūros elementai (nes jie tiesiogiai neįeina į pačią elgesio taisyk­lę), o toks elementas yra tik dispozicija.

Taigi vieni autoriai eina teisės normos struktūrinių elementų skaičiaus mažinimo, o kiti - didinimo linkme. Pastarieji teisės

Kowalski J. Wstep do prawoznawstwa. Warszawa, 1979. P. 107-108.

278

SPECIALIOJI DALIS

normos struktūrai priskiria ne tris, o keturis ar net penkis elemen­tus. Šalia hipotezės, dispozicijos ir sankcijos normos struktūriniais elementais jie dar laiko „subjektyvią sudėtį" (A. S. Cigolžinas) ir teisės normos tikslą (F. N. Fatkulinas)109.

Šiuo klausimu sutrinka net toks stiprus rusų teisės teoretikas kaip R. Z. Lifšicas, taip pat teigiantis, kad „apie hipotezę, dis­poziciją ir sankciją reikia kalbėti veikiau kaip apie numanomus teisės normos elementus negu jos būtinas dalis. Būtinas bet kurios teisės elementas - jos turinys, t. y. elgesio taisyklė, kurią ta norma nustato."110

Toliau R. Z. Lifšicas rašo: „Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose [...] hipotezė ir dispozicija visada sulieta į viena, pats tam tikro elgesio draudimas (dispozicija) pateikiamas hipotezės požymių aprašymu." Čia R. Z. Lifšicas pakartoja jau minėtą visoje rusiškoje teisės literatūroje įsišaknijusią klaidą (iš ten ji atėjo ir į Lietuvos jurisprudenciją, net į BK), kad baudžiamosios normos paskirtis - „uždrausti veikas" (BK 1 str. 2 d. 1 p.). Jeigu taip, tai tada tikrai baudžiamosios normos hipotezė ir dispozicija, kaip sako R. Z. Lifšicas, turės susilieti arba teks pripažinti, kaip tai daro M. N. Marčenko, kad „Baudžiamojo kodekso specialiosios da­lies normos turi tik dispoziciją ir sankciją". Iš tiesų pripažinus, jog baudžiamosios teisės normos draudžia, jos kartu turėtų formuluoti, pavyzdžiui, ne tik nuosavybės pažeidimo būdus, bet ir patį draudi­mą kėsintis į privačią nuosavybę, žmogaus gyvybę, sveikatą, kad tuo pateisintų, kodėl vagystė, nužudymas ar kitas veiksmas yra priešin­gas teisei. Už vagystę reikia bausti ne todėl, kad šitaip nustato BK 178 straipsnis, o todėl, jog vagystė yra veiksmas, kuriuo pažeidžia­mas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas draudimas - nuosavybė neliečiama. Jau sakėme, kad BK 178 straipsnis tik nurodo, kokiu būdu buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnio draudimas ir ko­kias sankcijas reikia taikyti jo pažeidėjui (vagiui). Pripažinus, kad baudžiamoji norma ne tik baudžia, bet ir draudžia, ji praranda struktūrinį ryšį su reguliacinėmis normomis ir tampa tarsi autono­miška būtis, kuri lyg ir pati savarankiškai, be ryšio su reguliacinė-

109 Plačiau apie pažiūrų į teisės normos struktūrų įvairovę žr.: Слободчи-ков H. А. Нормы права. Минск, 1992. Р. 11.

110 Лифшиц Р. 3. Теория права. Р. 104.

279

TEISĖS TEORIJA

mis normomis uždraudžia tam tikras veikas (reguliuoja nuosavybės santykius) ir už jas baudžia. Išeitų, tarsi ne reguliacinių normų įsakmumui garantuoti būtų sukurtos baudžiamosios normos. Tada būtų neaišku, kam reikalingi reguliacinių normų draudimai, jei viską draudžia BK normos.

Šitaip teisės normos struktūrą galima aiškinti tik nesiejant jos su teisės funkcijomis, kurioms vykdyti ir sukurta atitinkama teisės normos struktūra. Todėl teisės normos struktūros klausimas yra beviltiškai supainiojamas ir dėl to pasidaro nereikšmingas nei teisės teorijai, nei teisės praktikai, nes normos sampratą daro veikiau painesnę negu aiškesnę. Gal ir dėl to R. Z. Lifšicas savo šiaip gana informatyvioje ir logiškai nuoseklioje „Teisės teorijoje", neradęs būdo pasukti mokslinio metodo vaga, buvo priverstas palikti šio klausimo svarstymą, paskyręs jam vos keletą nesistemiškų sakinių, nors objektyviai teisės normos struktūros klausimas yra itin svarbus, nes juo konkretinama visa teisės normos esmė. Jei negalime paaiškinti teisės normos struktūros, tai negalime suorganizuoti visų teisės teorijos klausimų į sistemą, o teisės praktikoje - atskirti teisinių faktų (hipotezės) nuo elgesio taisyklės (dispozicijos), kurios veikimą inspiruoja hipotezėje aprašyti teisiniai faktai, ir kartu tampa neaiš­ku, kuo teisės normų privalomumas skiriasi nuo socialinių neteisi­mų normų privalomumo. O nesistemiška teisės teorija tada gali pretenduoti tik į „teisės enciklopediją" - paviršutinišką kai kurių teisės praktikai reikalingų teisės sąvokų aiškinimą, bet ne į mokslą.

Teorinių komplikacijų, susijusių su teisės normos struktūra, atsi­randa dėl dviejų metodologinio pobūdžio priežasčių.

Pirma, teisės normos struktūrą mėginama tirti be ryšio su teisės funkcijomis, kurių vykdymo technika, kaip sakyta, ir yra teisės normos struktūra. Todėl atsiėjus tą struktūrą nuo teisės funkcijų, prarandamas objektyvus veiksnys, lemiantis normos struktūrą, jos elementų skaičių ir jų būtinybę.

Antra, tekstinė teisės normos struktūra painiojama (tapatinama) su logine, nes vienos rūšies teisės normos, pavyzdžiui, reguliacinės, tiriamos be ryšio su sankcijas nustatančiomis arba, atvirkščiai, -sankcijas nustatančios normos tiriamos be ryšio su reguliacinėmis normomis. Todėl daroma išvada: kur baigiasi teisės normą formuluo­jantis tekstas (dažnai - teisės akto straipsnis), ten baigiasi ir pati norma, jos struktūra. Dėl to atsiranda vienpusiškai apibendrinančių nuomonių apie unitarinę, binarinę, triadinę ar dar kitokią normos

280

SPECIALIOJI DALIS

struktūrą. Jos ignoruoja faktą, kad galutinį loginį, vadinasi, ir struk­tūrinį, apibrėžtumą konkreti teisės norma įgyja ne pati iš savęs, ne iš savo tiesioginio teksto, o iš savo atliekamų teisės funkcijų (funk­cijos nustato konkrečios normos vietą teisės normų sistemoje), taigi iš būtinų santykių su kitų teisės šakų normomis.

Išvengti šio subjektyvizmo - tai aiškinti teisės normos struktūrą remiantis teisės funkcijų struktūra ir iš jos kylančia sistemine teisės prigimtimi.

3.6 TEKSTINĖ IR LOGINĖ

TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA

Teisės norma kuriama kaip technika dviem pagrindinėms teisės funkcijoms: 1) reguliavimo; ir 2) sankcijų nustatymo - įgyvendinti jas integruojant. Todėl ir jos struktūra ne laisvai „prasimanoma", o nulemta tų funkcijų specifikos ir jų sąveikos, pirmiausia reguliavimo funkcijos. Reguliavimo funkcijos struktūrą sudaro dvi techninės operacijos: 1) nurodyti juridinius faktus (gyvenimo situacijas), kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar baigiasi teisiniai santykiai; ir 2) nustatyti tų faktų pagrindu atsirandančio santykio dalyviams teises ir pareigas (formuluoti pačią elgesio taisyklę).

Kuriant teisės normą, šie du reguliavimo funkcijos struktūriniai elementai kaip tik ir perkeliami į konkrečią teisės normą - virsta tos normos dvinare struktūra (hipotezė - dispozicija), kuri yra tiesiogiai formuluojama normų tekste ir dėl to vadinama tekstine. Tokios reguliacinės normos pavyzdys: „Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus." (CK 3.129 str. 1 d.) Šios normos hi­potezė yra žodinė konstrukcija: „tėvai, turintys nepilnamečių vaikų", o dispozicija - „privalo materialiai išlaikyti nepilnamečius savo vaikus", t. y. nustato tėvų pareigas savo nepilnamečiams vaikams, Tačiau viena reguliavimo funkcija nepajėgi sukurti visavertės nor­mos struktūros, nes šios funkcijos paskirtis - formuluoti tik pačią elgesio taisyklę, o ne jos privalomumą garantuojančias priemones, todėl suprantama, kodėl minėtos normos tekstas nieko tiesiogiai nesako apie neigiamus padarinius, atsirasiančius asmenims, kurie yra „tėvai, turintys nepilnamečių vaikų", bet nevykdo pareigos „išlaikyti nepilnamečius savo vaikus". Bet norma, negrasinanti jo-

kieis nemalonumais jos pažeidėjui, yra ne teisinė, o moralinė, rekomendacinė. Šiuo požiūriu tekstinė normos struktūra pasirodo

281

TEISĖS TEORIJA

tarsi neužbaigta ir todėl pati norma yra nepakankama, kad darytų realų poveikį žmonių santykiams. Tokias sankcijų neturinčias nor­mas Romos teisininkai vadino leges imperfectae (netobulomis).

Siekis sukurti pajėgią realiai funkcionuoti teisės normą suponuo­ja būtinybę papildyti reguliavimo funkciją sankcijų nustatymo funkcija, su kuria į teisės normos loginę struktūrą ateina trečiasis elementas -negatyvi valstybės reakcija (sankcija), kuri minėtame pavyzdyje gra­sina tėvams prievartiniu dalies jų turto paėmimu jų nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Tas grasinimas formuluojamas kitoje to paties kodekso normoje (3.194 str. 1 d.), su kuria sąveikaudama minėta norma ir išlieka teisės norma, t. y. realiai įpareigojančia, realiai vaiko teises saugančia. Vadinasi, trečiojo elemento būtinybė reikalau­ja šalia tekstinės normos struktūros įvesti ir loginę, kuri jau yra reguliavimo ir sankcijų nustatymo funkcijų integravimo technika, arba konkrečiau - kelių normų sąveikos išreiškimo technika. Skirtin­gai nuo tekstinės struktūros kaip empirinės („akių padiktuotos"), loginė struktūra yra suvokiama tik abstrakčiu mąstymu ir ji yra tikroji normos struktūra, nes yra realiai veikiančios, realiai savo tikslus pasiekti pajėgiančios normos struktūra.

Loginė normos struktūra - tai teisės normos elementų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos) sistema, kuri apima tiek pačios normos teksto struktūrą, tiek jos būtiną sąveiką su kitomis teisės normomis ir todėl pajėgia nustatyti ne tik teises ir pareigas, bet ir teisių priklausomybės nuo pareigų vykdymo privalomumą garantuojančias priemones.

Trinarė loginė normos struktūra gali būti atrandama ir pačioje reguliacinėje normoje analizuojant jos turinį. Pripažinus pasyviai negatyviąsias sankcijas, trečiąjį elementą (sankciją) įgyja ir visos tos reguliacinės teisės normos, kurios nustato tam tikras pareigas sub-jektinei teisei įgyti arba nurodo apibrėžtą kompetenciją. Pavyzdžiui: „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas [...] Lietuvos Respub­likos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą" [...] (Teismų įstatymo 51 str. 1 d.) Žodžiai „apylinkės teismo teisėju" -dispozicija, žodžiai „Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą", - hipotezė. Vadinasi, kad įgytų subjektinę teisę į apylinkės teismo teisėjo įgaliojimus, asmuo x privalo įvykdyti dvi pareigas: įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ir aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jei šių dviejų pareigų jis

282

SPECIALIOJI DALIS

neįvykdys, tai neįgis subjektinės teisės į teisėjo įgaliojimus (sankcija „neskyrimas į pareigas").

Kito tipo normų pavyzdys: „Teismai reorganizuojami ar likviduo­jami tik įstatymu." (Teismų įstatymo 13 str. 1 d.) Tai reguliacinė norma ir jos tekstinė struktūra dvinarė: žodis „teismai" - hipotezė, o žodžiai „reorganizuojami ar likviduojami tik įstatymu" - dispozi­cija (nurodo, kokios kompetencijos teisėkūros subjektas ir kokio teisės akto pagrindu turi teisę šias operacijas atlikti). Šiame normi­niame tekste, kaip ir pirmajame, sankcijos nėra. Tačiau ta norma yra visavertė, t. y. trinarės loginės struktūros, nes ji ne tik nustato elgesio taisyklę, bet ir pati turi jos privalomumą garantuojantį trečiąjį, numanomą elementą - negaliojimo sankciją kaip loginės struktūros elementą. Tai reiškia, kad jei Lietuvos teismus imsis reorganizuoti ar likviduoti valstybės institucija, kuri neturi teisės priimti įstatymo galią turinčio teisės akto, tai jos sukurta norma negalios ir nesukurs privalomų teismų statuso pokyčių. Vadinasi, tas, kas nori reorganizuoti Lietuvos teismus, turi būti Lietuvos Respublikos Seimas ir tuo klausimu priimti ne nutarimą, o įstatymą.

Šio tipo teisės normų tekstinė struktūra dvinarė, o loginė -trinarė, nes pastarojoje atrandamas trečiasis elementas - sankcija „neskyrimas į pareigas", arba „negaliojimas", kuri garantuoja šiomis normomis nustatomų pareigų privalomumą, jei asmuo nori įgyti subjektinę teisę į teisėjo įgaliojimus arba į kompetenciją reorganizuo­ti teismus.

Trinarė tekstinė struktūra paprastai būdinga BK, ATPK specialio­sios dalies ir kitų teisės šakų kai kurioms normoms, kurios numato sankcijas. Pavyzdžiui: „Tas, kas įtraukė vaiką girtauti, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda" [...] (BK 161 str. 1 d.) Šios normos hipotezė yra žodžiai „tas, kas įtraukė vaiką girtauti", žodis „bau­džiamas" yra blanketinė dispozicija, nes nustato teisėsaugos institu-cijoms pareigą bausti - tokiam asmeniui iškelti baudžiamąją bylą (tą pareigą toliau konkretina ir išplėtoja BPK normos) ir taikyti sankci-jas, o žodžiai „viešaisiais darbais arba bauda" yra sankcija, kuri nustato teisės pažeidėjui taikomos prievartos pobūdį ir mastą.

Teisės literatūroje yra mėginimų baudžiamųjų teisės normų struk-turą irgi aiškinti pagal dvinarės struktūros modelį: dispozicija tapatinama su hipoteze arba su sankcija. Tada sakoma, kad sankcija yra ne pati bauda, o „pareiga sumokėti baudą". Dispozicijos nei-

283

TEISĖS TEORIJA

girnas bet kurioje normoje, taip pat baudžiamojoje, yra nesusiprati­mas, nes hipotezė ir dispozicija yra būtini struktūriniai kiekvienos prasmingos normos tiek tekstinės, tiek loginės struktūros elementai. Jei nėra dispozicijos, vadinasi, nėra teisių ir pareigų, o be jų nėra ir pačios normos. Dispozicija ir sankcija yra skirtingi teisiniai reiškiniai, nors ir tarpusavyje glaudžiai susiję kaip priemonė su savo tikslu: dispozicijoje yra nurodomas kompleksas teisių ir parei­gų, skirtų valstybės prievartai (sankcijoms) teisės pažeidėjui taikyti. Tačiau pareiga taikyti sankcijas nesutampa su sankcija, nes ši pareiga negali nustatyti prievartos nei pobūdžio, nei masto. Sankciją taikančiai pareigai pati sankcija visada yra kažkas išoriško, jau esamo, įpareigojančio, ką ji gali tik taikyti, bet negali sukurti. Ji gali tik individualizuoti sankciją neperžengdama pačios sankcijos nusta­tytų ribų. Sankcija, kaip atskira normos dalis, nustato prievartos pobūdį (bauda, įkalinimas ar viešieji darbai) ir mastą (baudos dydis, įkalinimo, viešųjų darbų trukmė ir t. t.). Būtent dėl to sankcija yra santykiškai savarankiška teisinio reguliavimo sritis (elementas), reg­lamentuojanti taikomos valstybės prievartos pobūdį ir mastą. Visų BK specialiosios dalies teisės normų dispozicija išreiškiama vienu labai talpiu žodžiu „baudžiama", ATPK - „užtraukia administraci­nę atsakomybę". Sankcijas nustatančios teisės normos yra tiesiogiai skiriamos ne piliečiams, o institucijoms ir pareigūnams, kuriems yra nustatoma pareiga taikyti tas sankcijas.

Reikalas skirti tekstinę struktūrą nuo loginės susijęs su techninė­mis priežastimis.

Konkrečios normos tekstas negali iš karto apimti visų čia minėtu funkcijų ir jas įgyvendinančių struktūrinių elementų, nes normos tekstas būtų perkrautas ir norma pasidarytų pernelyg gremėzdiška, sunkiai suvokiama ir dar sunkiau taikoma. Todėl siekiant supapras­tinti (sutrumpinti) tekstą teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias, kad joms būtų atitinkamai padalijamos teisės funkcijos, o loginė normos struktūra būtų išskirstomą po reguliaci­nių ir sankcijas nustatančių normų tekstus.

Teisės normų privalomumą garantuojanti sankcija yra būtina normos loginės struktūros dalis, bet nebūtina tekstinės struktūros dalis (pernelyg apkrautų reguliacinės normos tekstą). Todėl ji dažniausiai perkeliama į reguliavimo funkcijos įsakmumą užtikri nančių normų struktūrą (BK ir ATPK specialiosios dalies normų tekstą).

284

SPECIALIOJI DALIS

Tie autoriai, kurie mėgina tapatinti teisės normos struktūrą su dvinare struktūra, ignoruoja teisės normos ryšį su pagrindinėmis teisės funkcijomis (reguliavimo ir sankcijų nustatymo), o tuo pagrin­du - ir esminį teisės normos požymį - sistemingumą, t. y. būtiną jos ryšį su kitomis teisės normomis. Pavienė teisės norma, išimta iš teisės sistemos, t. y. be ryšio su kitomis teisės normomis, kaip sakyta, nėra teisės norma (pvz., materialioji norma be procesinės ir sankcijas nustatančios yra negyva) ir todėl nėra prasmės kalbėti apie jos vidinę struktūrą. Tai tik norminis tekstas, tai tik pretenzija į teisės normą: dvinarė struktūra tėra tos pretenzijos struktūra.

3.7 LOGINĖS IR TEKSTINĖS TEISĖS NORMŲ STRUKTŪROS SANTYKIS

Loginė teisės normos struktūra santykiauja su tekstine kaip tikslas su savo priemone.

Skiriami du teisės normos loginės ir tekstinės struktūros santy­kiavimo atvejai.

Pirma, loginė teisės normos struktūra dažniausiai yra platesnė už tekstinę: loginė konkrečios normos struktūra išdėstoma dviejose ar daugiau to paties ar net kelių teisės aktų normose. Pavyzdžiui, konstitucinės teisės normos „Žmogaus asmuo neliečiamas" hipotezė ir dispozicija išdėstytos Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje, o prie­monės, garantuojančios šios nuostatos įsakmumą, išvardijant galimo los pažeidimo būdus ir sankcijas už tai, - BK154 (Šmeižimas), 155 (įžeidimas), 129 (Nužudymas) ir kituose straipsniuose, taip pat CK 2.24 (Asmens garbės ir orumo gynimas) straipsnyje ir t. t.

Antra, teisės normos tekstinė struktūra sutampa su logine. Normos tekste yra suformuluoti visi trys teisės normos elementai. Tokios sutapties pavyzdžiai yra visos BK ir ATPK specialiosios dalies normos. Pavyzdžiui, nužudymas, vagystė, plėšimas, piktnaudžiavi­mas tarnybine padėtimi ir kiti veiksmai, kuriais pažeidžiami regulia-

cinių normų nustatyti draudimai, yra hipotezė; baudimo už šiuos pažeidimus imperatyvas („baudžiama" arba „užtraukia") - blanketinė dispozicija, o nuoroda į teisinio poveikio priemones - sankcija.

Taigi į pirmą vietą iškėlus ne teisės normos tekstą, o jos logiką, tenka pripažinti, kad loginė teisės normos struktūra visada yra trinarė (hipotezė, dispozicija, sankcija). Tuo tarpu tekstinė struktūra gali susidėti iš trijų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos - BK ir ATPK

285

TEISĖS TEORIJA

specialiosios dalies normų atveju) arba iš dviejų elementų (hipotezės ir dispozicijos - reguliacinės teisės normos). Sankcija yra loginės reguliacinių teisės normų struktūros elementas, bet nėra tekstinės tokių normų struktūros elementas.

Trinarė teisės normos struktūra apima pagrindinius formaliuosius normos požymius: pradedant norminamuoju pobūdžiu (jį išreiškia hipotezė - dispozicija) ir baigiant sistemingumu, visuotiniu privalo­mumu ir jos vykdymo garantavimu valstybės prievarta (sankcija).

Triados pobūdžio normos struktūra užtikrina normos gyvybingu­mą: be hipotezės teisės norma, sakėme, yra negyva (praranda ryšį su socialine tikrove), be dispozicijos - neegzistuoja, o be sankcijos -bejėgė. Pavyzdžiui, BK specialiosios dalies normos be santykio su reguliacinėmis normomis (konstitucinėmis, administracinėmis ir kt.), nustatančiomis draudimus, neturėtų hipotezės (nebūtų ko pažeisti), o be jos negalėtų patekti į teisės sistemą; atitinkamai reguliacinės teisės normos be baudžiamųjų ar ATPK normų sankcijos negalėtų būti teisinės, nes neturėtų kuo garantuoti visuotinio savo paliepimų privalomumo.

Dėl to kiekviena teisės norma atskirai struktūros atžvilgiu atrodo tarsi neužbaigta ir dėl to savo pilnatvės siekia sąveikaudama su kitomis teisės normomis: vienos normos pabaiga tampa kitos normos struktūros pradžia.

Perėjimą nuo statinio prie dinaminio teisės normos struktūros suvokimo ir atspindi ši schema:

Reguliacinė teisės norma: hipotezė —> dispozicija => šios dispozicijos nustatytus paliepimus pažeidžiantys veiksmai virsta BK ar ATPK specialiosios dalies teisės normų hipoteze —> baudžiama (dispozicija; visada blanketinė) —> sankcija už reguliacinės teisės normos dispozicijos nustatytų draudimų pažeidimus.

Ši formulė išreiškia teisės normos teksto ir jos loginio ryšio su kitomis teisės normomis struktūrą. Ji rodo, kad materialiosios teisės norma įgyja savo teisinę tapatybę ne pati iš savęs, o iš neatski­riamos tarpusavio sąveikos su procesinėmis, sankcijas nustatančio­mis normomis. Teisinė yra ne pavienė norma, o tik ši jos sąveika. „Teisiškumas" yra ne analitinė, o sisteminė kategorija. Ši integralioji teisės normos prigimtis dar kartą patvirtina jau minėtą faktą, kad žmogaus teisė yra ne savybė, o santykis. Šitaip paaiškėja neproble miškos temos (teisės normos) problemiškumas.

286

SPECIALIOJI DALIS

4. TEISĖS NORMŲ KLASIFIKACIJA

Teisės normų klasifikacija yra svarbi keliais aspektais:

a) pagilina teisės normos pažinimą; b) padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą teisės

sistemoje, aiškiau suvokti teisės normų funkcijas ir vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme;

c) patikslina teisės normos poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes;

d) padeda tobulinti valstybės institucijų teisėkūrą ir teisės taikymą.

Atsižvelgiant į poveikio žmonių elgesiui specifiką, teisės normos gali būti klasifikuojamos įvairiais pagrindais.

Pagal teisinio reguliavimo objektą (arba šakinę normos priklauso­mybę) teisės normos skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas. Šiuo požiūriu šakinės teisės normos toliau skirstomos į materialiąsias ir proceso, viešosios ir priva­tines teises.

Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos į įpareigojamąsias, įgaliojamąsias, įtvirtinamąsias, definicines, deklara­tyvias, kompetencijos, kolizines ir kitas. Jos atspindi atitinkamus teisinio reguliavimo metodo požymius (imperatyvųjį, dispozityvųjį, skati­namąjį ir rekomendacinį (žr. „Teisinis reguliavimas").

Pagal teisės normų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį, arba pagal teisės normoje įkūnyto paliepimo pobūdį, teisės normos skirs­tomos taip:

Dispozityvios teisės normos Jos nustato elgesio variantą, kai neperžengiant įstatymo numa­tytų ribų subjektams suteikiama teisė reguliuoti tarpusavio santy­kius savo pačių nuožiūra, t. y. leidžiama jiems susitarimu nusta­tyti abipuses teises ir pareigas. Ir tik jeigu šalys šito nepadaro, nustatomas tam tikras privalomas elgesys. Šia savybe dažniausiai pasižymi civilinės teisės normos, pavyzdžiui: „Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išlaidos tenka pirkėjui, jeigu šalys nesusitaria kitaip." (CK 6.310 str. 1 d.) Ir tik jeigu jie šia teise nepasinaudo­ja, galioja bendroji taisyklė - pirkimo-pardavimo sutarties išlai­dos tenka pirkėjui.

287

TEISĖS TEORIJA

Kompetencijos normos Jomis yra formuluojami valstybės institucijų, pareigūnų įgalioji­mai (teisės ir pareigos) (pvz., Konstitucijos 67 straipsnyje sako­ma: „Seimas svarsto ir priima Konstitucijos pataisas, leidžia įstatymus, priima nutarimus dėl referendumo"; arba Konstitucijos 109 straipsnyje nurodoma: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai."). Prie kompetencijos normų kartais priskiria­mos ir normos, kurios suteikia fiziniam asmeniui teisę atlikti tam tikrus veiksmus: surašyti testamentą, sudaryti sandorį, kreiptis į teismą ir kita. Tačiau pagal tradiciją kompetencijos normos terminas pirmiausia vartotinas valstybės institucijų teisėms ir pareigoms nusakyti. Jei šių normų subjektų ratas išplečiamas ir piliečiams, tai tokių normų išskyrimas netenka prasmės. Tada visos teisės normos iš esmės virsta kompetencijos normomis, nes nustato kiekvienam teisės subjektui tam tikras teises ir pareigas (kompetenciją). Tai rodo, kad kompetencijos normų išskyrimas yra susitarimo reikalas.

Pagal atitekamas funkcijas teisės normos skirstomos į: 1) regulia­cines; ir 2) sankcijas nustatančias. Reguliacinės teisės normos

Jos nustato teisinio santykio dalyviams turiningąsias, arba proce­sines, teises ir pareigas. Tai konstitucijos, administracinės, civili­nės, šeimos, ekologinės ir kitų teisės šakų, taip pat civilinio, baudžiamojo, administracinio proceso normos. Jų nustatytų parei­gų (imperatyvų) vykdymo privalomumą garantuoja sankcijas nu­statančios normos.

Sankcijas nustatančios normos Teisės literatūroje jos vadinamos „apsauginėmis". Tai netikslus terminas. Jo kritikai galioja visi tie argumentai, kurie buvo išsakyti dėl „apsauginės funkcijos". Prie sankcijas nustatančių normų priskirtinos visos BK ir ATPK, taip pat kai kurios kitų kodeksų specialiųjų dalių normos. Sankcijas nustatančios normos yra skirtos reguliacinių normų imperatyvų privalomumui garantuoti.

Pagal juridinę galią teisės normos yra formuluojamos įstaty muose, turinčios didžiausią juridinę galią, ir įstatymo lydimųjų akti| normos - mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatymu ir jam neprieštaraujant.

288

SPECIALIOJI DALIS

Pagal galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias ir individualias. Bendroji teisės norma

Ji formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų formulavimo kryptį ir metodą. Jos turiniui plėtoti gali būti kuriamos specialiosios normos.

Specialioji teisės norma Ji priimama remiantis bendrąja norma, jai neprieštarauja ir skirta bendrosios normos imperatyvams konkretinti, plėtoti atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Tokios yra vi­sų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu, taip pat visų kodeksų specialiosios dalies normos.

Individuali teisės norma Ji formuluoja vienkartinį, kad ir tęstinį paliepimą. Pavyzdžiui, tokia yra įstatymuose formuluojama teisės norma, nustatanti CK Įsigaliojimo datą arba pratęsianti kurio nors įstatymo galiojimo laiką.

įpareigojamosios, arba imperatyvios, teisės normos nustato įsakmią pareigą atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus. Pavyzdžiui: „Teis­mas, prokuroras, tardytojas ir kvotos organas privalo savo kompe­tencijos ribose iškelti baudžiamąją bylą kiekvienu atveju, kai iškyla aikštėn nusikaltimo požymiai [...]" (BPK 3 str.); arba: „Notarine forma turi būti sudaromi: daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą [...] sandoriai, vedybų sutartys, kiti sandoriai [...]" (CK 1.74 str.)

Įpareigojamosios normos gali būti ir draudžiamosios, kai jos įsakmiai įpareigoja susilaikyti nuo tam tikrų teisei priešingų veiks­mų. Pavyzdžiui: „Nuosavybė neliečiama." (Konstitucijos 23 str.); arba: „Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas." (CK 6.242 str. 1 d.) Draudžia­mosios teisės normos formuluojamos taip: draudžiama, neturi teisės, negali reikalauti, nėra nusikaltimo ir kita. Tai tos pačios įpareigoja­mosios normos, tik suformuluotos negatyviai.

Įtvirtinamosios teisės normos. Jos fiksuoja (įtvirtina) tam tikrą vi­suomeninių santykių būklę. Pavyzdžiui: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika." (Konstitucijos 1 str.); arba: „Suverenitetas priklauso tautai." (Konstitucijos 2 str.)

289

TEISĖS TEORIJA

Definicinės teisės normos apibrėžia teisės sąvokas - atskleidžia esminius jų požymius, pavyzdžiui: „Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas." (CK 1.63 str. 1 d.) Teisės sąvokos, suformuluotos kaip teisės norma: fizinių asmenų civilinis veiksnumas (CK 2.5 str.), gyvenamoji vieta (CK 2.12 str.), būtinoji gintis (BK 28 str.), nepakalti-namumas (BK 17 str.) ir kitos. Tokių sąvokų norminė apibrėžtis yra privaloma kiekvienu atveju, kai jos vartojamos tiek kuriant, tiek taikant teisės aktus.

Deklaratyvios teisės normos skelbia (įtvirtina) institucijų veiklos tikslus, principus. Jomis dažniausiai prasideda įstatymai. Pavyz­džiui: „Lietuvos Respublikos įstatymų dėl administracinių teisės pažeidimų uždavinys yra saugoti Lietuvos Respublikos visuomeninę santvarką, nuosavybę [...]" (ATPK 1 str.)

Deklaratyvias teisės normas nėra lengva atskirti nuo įtvirtinamų­jų tais atvejais, kai deklaratyvios normos formuluoja ne tik tam tikrų institucijų veiklos tikslus, bet ir tokio reguliavimo principus. Pavyz­džiui: konstitucinės teisės norma „Lietuvos valstybė yra nepriklau­soma demokratinė respublika" (1 str.) gali būti ir įtvirtinamoji, ir deklaratyvi. Tarp jų gali būti istorinis skirtumas. Atkuriant Lietuvos valstybę 1990 m., ši konstitucinė norma buvo deklaratyvi, nes skelbė norimas vertybes (nepriklausomybę ir demokratiją, kurios tada nebu­vo empirinė realybė), vėliau ji gali virsti įtvirtinamąja.

Kolizinės teisės normos. Teisės normų kolizija (lot. collisio - susidū­rimas, sukrėtimas) - tai atvejis, kai tą patį visuomeninį santykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Teisės norma yra kolizinė, jeigu joje suformuluota taisyklė nurodo, kaip reikia elgtis, kai viena kitai prieštarauja dvi galiojančios teisės normos. Tokių normų pavyzdžiai yra: „Jei Lietuvos įstatymai priešta­rauja ratifikuotai tarptautinei sutarčiai, galioja tarptautinė sutartis." Arba: „Lietuvos Respublikos piliečiai [...] už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį Kodeksą." (BK 5 str.) Čia išspren­džiamas neaiškumas, kylantis, kai Lietuvos pilietis užsienio valsty­bėje padaro nusikaltimą: jis turi būti baudžiamas pagal Lietuvos ar šalies, kurioje nusikalto, įstatymus? Kolizinė yra ir Lietuvos Respub­likos Konstitucijos norma „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai." (7 str. 1 d.) Ji nurodo, kaip reikia elgtis tais atvejais, kai tą patį santykį vienaip reguliuoja Konstitucija ir kitaip - įstatymas ar kitas teisės aktas.

290

SPECIALIOJI DALIS

Teisės normų kolizija įveikiama vadovaujantis tokiomis taisyklėmis:

1) Chronologijos taisyklė: kai viena kitai prieštarauja tą pačią juridinę galią turinčios teisės normos (įstatymai), galioja vėliau išleista teisės norma (įstatymas) (Lex posterior derogat legi priori).

2) Hierarchijos taisyklė: kai viena kitai prieštarauja skirtingos juridinės galios (rango) teisės normos, galioja aukštesnės galios teisės norma (Lex superior derogat legi inferiori). Pavyzdžiui, jeigu Vyriausybės nuta­rimo teisės norma prieštarauja Seimo nutarimo teisės normai, galioja pastaroji, nes Seimo nutarimas turi aukštesnę galią.

3) Esmiškumo taisyklė, arba bendrosios ir specialiosios teisės normų santy­kis, įei specialioji teisės norma prieštarauja bendrajai, galioja bendroji norma. Ankstesnėje mūsų teisės literatūroje buvo skelbiama specia­liosios teisės normos viršenybė. Šios nuostatos ir šiandien laikosi daugelis Vokietijos, Lenkijos teisės teoretikų, bet jos nepagrindžia. (Šiuo klausimu nuomonės skiriasi gal ir dėl to, kad autoriai kartais neaiškiai skiria teisės normų koliziją nuo konkurencijos.) Nuostata lex specialis derogat legi generali (specialus įstatymas

panaikina („išstumia") bendrąjį) atėjo iš Romos imperijos laikų, kai vyravo etatistinė teisės samprata ir iš jos kilusi ne teisės, o įstatymo viršenybė ir nebuvo konstitucinių teismų, ginančių bendrosios nor­mos viršenybę. Specialiosios normos viršenybė gerai derėjo su tota­litarinių režimų interesais, nes menkiau varžė įstatymų leidėjo valią žmogaus teisėmis net ir tada, kai Europoje XVIII a. pabaigoje pasirodė pirmosios konstitucijos. Teisės esmė, jos principai pirmiau­sia Įkūnyti bendrosiose teisės normose.

Pavyzdžiui, konstitucinė norma: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo [...] nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių" (28 str.), yra bendroji. Kuri specialioji teisės norma, suteikianti tam tikram asmeniui ar asmenų grupei teisę veikti neatsižvelgiant į kitų asmenų teises konkrečioje situacijoje, turėtų teisėtą viršenybę prieš šią konstitucinę normą? Įstatymų leidėjui lengviau savavaliauti kuriant teisę, kai yra ne bendrosios, o specialiosios normos primatas. Specialiąją normą lengviau pakeisti negu bendrąją, nes ši dažnai išreiškia pačius teisės principus; o jeigu bendroji norma dar ir konstitucinė, tai ir jos pakeitimo proce­dūra sudėtingesnė.

Bendrosios normos viršenybės prieš specialiąją nuostata formuo-jasi su nepozityvistine teisės samprata. Keičiant įstatymo viršenybę

291

TEISĖS TEORIJA

teisės viršenybe, siekiama patikimiau varžyti įstatymų leidėjo savi­valę - veiksmingiau ginti žmogaus teises. Bendrosios normos virše­nybė reiškiasi teisės viršenybe, specialiosios - įstatymo viršenybe. Siekiant garantuoti bendrosios teisės normos viršenybę prieš specia­liąją ir atsiranda konstitucinė bei administracinė teisėkūros teisėtu­mo kontrolė.

Iš bendrosios normos viršenybės išplaukia, kad konstitucinė (bendroji) norma turi pirmumą prieš kitų teisės šakų normas, kodekso bendrosios dalies normos - prieš specialiosios dalies nor­mas. Šios taisyklės pagrindas, kad specialiosios ar individualios normos kuriamos bendrųjų teisės normų imperatyvams įgyvendinti, sukonkretinti. Bet jeigu atlikdama šią misiją specialioji norma ima prieštarauti bendrajai, ją neigti, tai reiškia, kad ji atsisako tos misijos ir ima neteisėtai vykdyti bendrosios normos paskirtį.

Specialiosios normos primatas prieš bendrąją galimas tik normų konkurencijos atveju, nes tada specialioji norma iš esmės nepriešta­rauja bendrosios normos dvasiai, o tik išplėtoja ją; specialioji norma turi daugiau požymių nei bendroji - ji konkrečiau, išsamiau regla­mentuoja reguliuojamą visuomeninį santykį. Specialiosios (indivi­dualios) normos primatas bus ir tais atvejais, kai bendroji norma turi dispozityvios normos prasmę: bendroji norma leidžia teisinio santykio dalyviams sukurti individualią normą, reguliuojančią san­tykį kitaip, net priešingai nei bendroji. Tada reikės vadovautis individualia norma, nes tokį pirmumą jai suteikia pati bendroji ar specialioji norma. Ji tarsi perleidžia savo kompetenciją specialiajai arba individualiai normai. Pavyzdžiui: „Neapibrėžtam terminui suda­rytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita." (CK 6.199 str.) Tai dispozityvi norma, kuri nustato bendrą neapibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimą, bet kartu leidžia šalims sutartimi sukurti individualią taisyklę, net visai priešingą negu nurodyta šiame CK straipsnyje (ši norma yra CK specialiosios dalies norma, bet palyginti su individualia norma, ji laikytina bendrąja (bendresne).

4) Kai kodifikuoto įstatymo normos prieštarauja nekodifikuoto įsta­tymo normoms, galioja kodifikuotojo normos. Kodifikuoto įstaty­mo prioritetas grindžiamas tuo, kad tai yra sisteminis tam tikros reguliavimo srities apmąstymas, suderintas su konstitucijos nor­momis ir bendraisiais teisės principais.

292

SPECIALIOJI DALIS

TEISĖS NORMŲ KONKURENCIJA

Teisės normų konkurencija - tai situacija, kai kuri nors teisės normomis reguliuojama veika atitinka keliose teisės normose aprašy­tus kai kuriuos jos požymius. Normos gali konkuruoti apimties ir turinio požiūriu:

1 Normų konkurencija pagal apimtį vadinama bendrosios ir spe­cialiosios normos konkurencija, ji atitinka logikos subordinacijos santykį. Pavyzdžiui, valstybės pareigūnas sąmoningai į oficialų dokumentą įrašė žinomus neteisingus duomenis. Ši pareigūno veika atitinka kelių BK straipsnių hipotezes: dokumento suklas­tojimą - specialiąją normą (300 str.) ir piktnaudžiavimą tarnybi­ne padėtimi - bendrąją normą (228 str.). Bet šios normos sutam­pa tik iš dalies, nes kiekvienas dokumento suklastojimas yra piktnaudžiavimas tarnyba, bet ne kiekvienas piktnaudžiavimas tarnyba yra dokumento suklastojimas. Ši konkurencija reiškiasi tuo, kad specialioji norma išsamiau aprašo šios veikos požymius (apima daugiau požymių). Todėl ir tų normų konkurencija iš­sprendžiama taikant specialiąją normą (mūsų atveju aprašančią dokumento suklastojimą), nes specialioji norma neprieštarauja bendrajai, o tik sukonkretina ją, ji visada apima daugiau požy­mių negu bendroji. Esant normų kolizijai taikoma bendroji nor­ma, o esant konkurencijai - specialioji.

2. Teisės normų konkurencija turinio požiūriu. Tai situacija, kai konkuruoja dvi specialiosios normos, pavyzdžiui, BK norma „Sunkus sveikatos sutrikdymas" (135 str.) gali konkuruoti su norma „Plėšimas" (180 str.), nes pastaroji apima ne tik svetimo turto grobimą, bet tam tikrais atvejais ir sunkų sveikatos sutrik­dymą. Čia turime dalies ir visumos santykį, kuris nėra subordi­nacijos santykis, nes nė vienas sunkus sveikatos sutrikdymas nėra plėšimas ir nė vienas plėšimas nėra sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai turiningasis santykis, kai vienos normos požy­miai gali sudaryti kitos normos požymių dalį. Šių normų konku­rencijos atveju bus taikoma daugiau požymių turinti norma, t. y. „plėšimas" (180 str.).

Normų konkurencija, pasak A. Klimkos, „nėra įstatymų netobu­lumo pasekmė. Konkuruojančias normas įstatymų leidėjas sukuria sąmoningai, vadovaudamasis tam tikrais baudžiamosios politikos

293

TEISĖS TEORIJA

sumetimais. Kuriant teisę, derinamos dvi kryptys: bendrinimo (abst­rahavimo) ir smulkinimo (kazuistinimo) [...] Iš bendrųjų normų apimties išskiriant atskiras veikų rūšis, kartais siekiama labiau diferencijuoti atsakomybę, subtiliau nustatyti jos ribas, pabrėžti šiek tiek skirtingą tam tikrų veikų pavojingumo laipsnį. Todėl tinkamas konkurencijos klausimo išsprendimas baudžiamojoje teisėje reikia­mais atvejais lemia teisingos bausmės paskyrimą."111

Sprendžiant normų konkurencijos klausimą, galioja tokios taisyklės:

a) taikoma ta norma, kuri apima daugiau požymių ir dėl to yra siauresnės apimties, t. y. numato daugiausia veikos požymių ir mažiausiai veikos variantų,

b) elgiamasi ne šabloniškai, o kūrybiškai, t. y. atsižvelgiama į konkre­čios veikos aplinkybes, nes normų konkurencija visada yra kon­kreti: normos konkuruoja tik taikymo konkrečiai veikai atžvilgiu112.

Operatyvinės teisės normos. Tai pagalbinės teisės normos, kurios dažniausiai priimamos siekiant nustatyti ar pratęsti kitų teisės normų galiojimo laiką, pripažinti kurią nors teisės normą netekusią galios ir kitais atvejais. Pavyzdžiui: „Įsigaliojus Lietuvos Respubli­kos Konstitucijai, netenka galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas." (1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo „Dėl Lietu­vos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" 1 str.)

Nukreipiamosios ir blanketinės normos turi tą pačią prasmę kaip ir jau minėtos nukreipiamosios ar blanketinės dispozicijos. Kai kurie autoriai (M. N. Baitinas) mano, kad nukreipiamųjų normų apskritai nėra ir negali būti, o tokios normų rūšies vaizdinys atsirandąs dėl to, jog teisės norma painiojama su norminio akto straipsniu, kuris kaip tik ir nukreipiąs normos skaitytoją į kitą to paties akto straipsnį. Čia hipostazuojamas norminio teisės akto straipsnis pri­skiriant jam galią veikti šalia teisės normos ir be teisės normos. Bei straipsnis, kaip žodinis tekstas, neturi savarankiškos prasmės ir yra tik nukreipiamosios normos tekstas.

Teisės normų klasifikacija padeda atskleisti įvairialypes teisės normų galimybes reguliuoti žmonių elgesį.

111 Klimka A. Baudžiamosios teisės normų konkurencija // Socialistinė teise 1968, Nr. 4, p. 12-13.

112 Plačiau žr. minėtą A. Klimkos straipsnį.

294

SPECIALIOJI DALIS

Lot. concludo - darau išvadą.

295

5. TEISĖS NORMŲ IŠRAIŠKOS (MATERIALIZAVIMO) FORMA

Teisės literatūroje skiriamos dvi teisės normų formos: vidinė ir išorinė. Vidinė - tai jau aptarta struktūrinių teisės normos elementų organizacija, kuri sudaro teisės normą kaip tam tikros vidinės struktūros, bet vientisą elgesio taisyklę; išorinė - tai teisės normos jutiminio egzistavimo, išraiškos forma.

Išorinės formos klausimas kyla dėl to, kad teisės normos, būda­mos iš prigimties dvasinė būtis ir dėl to egzistuojančios tik įstatymų leidėjo sąmonėje, yra skirtos praktiniam (jutiminiam) kitų žmonių elgesiui valdyti. Todėl jos pačios turi įgyti materialios, pajėgios daryti poveikį jėgos pavidalą - įsikūnyti specialiuose garsiniuose ar ideografiniuose papročių simboliuose, valstybės leidžiamų įstatymų, teismų sprendimų ar kitokių teisės aktų tekstuose, konkliudentiniuo-se113 veiksmuose, kur teisės norma peržengia savo kūrėjo sąmonės ribas, tampa prieinama adresato sąmonei, yra jo suvokiama ir galiausiai pajėgi daryti norminamąjį poveikį žmonių elgesiui.

Teisės forma - tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia - vieta kitų teisės normų hierarchijoje. Tai reiškia, kad teisės normos forma apima teisės aktą - dokumentą, kur teisės norma suformuluota, ir kartu normos juridinę galią, kuri priklauso nuo normą sukūrusio teisėkūros subjekto kompetencijos ir nuo teisėkūros procedūrų tipo. Formaliai teisės normos juridinė galia atpažįstama iš ją formuluojančio teisės akto pavadinimo (įstatymas, dekretas, nutarimas, instrukcija, įsakymas ir t. t.). Pavyzdžiui, Seimo sukurtos teisės normos gali įgyti įstatymo arba nutarimo formą, nelygu pagal kokią procedūrą jos sukurtos (priimtos): įstatymo priėmimo Seime procedūra yra sudėtingesnė negu nutarimo. Šiuo atveju teisės normų formos diferenciacija reiškia tų normų juridinės galios diferenciaciją.

Teisės normų išraiškos klausimas iš pirmo žvilgsnio atrodo savaime suprantamas ir nekomplikuotas. Štai kodeksas yra materia­lizuota teisės normų išraiškos forma, o teisės normos - dvasinis (idėjinis) kodekso turinys, nes kodeksą galima pamatyti, paimti į rankas, o teisės normą galima tik suvokti protu skaitant ir analizuo­jant kodeksų tekstus. Tačiau šis, regis, akivaizdus dalykas teisės

TEISĖS TEORIJA

literatūroje laikomas vienu iš neakivaizdžiausių ir painiausių tei­sės teorijos klausimų, nes teisės normų forma painiojama su teisės normų šaltiniu - ta versme, iš kurios atsiranda pati norma.

Tam yra objektyvių ir subjektyvių priežasčių; objektyvių dėl to, kad teisės forma yra glaudžiai susijusi su teisės šaltinio klausimu. Tas glaudumas neatsargiai elgiantis virsta sąvokų suliejimu, tapati­nimu (subjektyvi priežastis).

Teisės šaltiniui imama suteikti įvairių prasmių juo vadinant ne tik įstatymų leidėjo interesus (valią), paskatinusius normos atsiradimą, bet ir tuos aktus, kuriais norma yra išreiškiama, formuluojama. Todėl teisės teorijos vadovėliuose (ypač rusų, lenkų, vokiečių) teisės šaltinio ir teisės formos temos dažniausiai formuluojamos kaip ta pati tema - teisės šaltinių (formos) sąvoka. Išorinę teisės formą V. L. Ku-lapovas tiesiog apibrėžia kaip „objektyvizuotą kompleksą juridinių šaltinių, kurie formaliai įtvirtina teisinius reiškinius ir leidžia teisi­nių nurodymų adresatams susipažinti su jų realiu turiniu ir jais naudotis"114. Yra autorių (A. V. Mickevič), kurie šių sąvokų tapatini­mą laiko natūraliu dalyku, nes „patogu vartoti" ir „jurisprudencijai tradiciška".

Teisės mokslas, siekdamas vienareikšmio savo pagrindinių sąvo­kų apibrėžtumo, vargu ar gali taikstytis su „vartoti patogiomis", „tradicinėmis", bet logikos požiūriu netiksliomis sąvokomis, kurios atitinkamai veikia ir patį teisinį mąstymą, mažina jo samprotavimų aiškumą, įtaigumą ir galiausiai visos teisės praktikos, pagrįstos tokiu mąstymu, veiksmingumą ginant ir įgyvendinant žmogaus teises teisinėmis priemonėmis.

5.1 „TEISĖS ŠALTINIO" DAUGIAREIKŠMIŠKUMAS

Teisės šaltinis pirmiausiai tapatinamas su teisinės minties šaltiniu. Įstatymai, jų rinkiniai, kodeksai, teismų sprendimai, papročių užra­šai, metraščiai, literatūros kūriniai, t. y. tie tekstai, iš kurių gauname informacijos apie praeities visuomenių turėtas teisės normas ir jais materializuotas teisines idėjas, vadinami teisės šaltiniu. Bet tai ne teisės normų, o informacijos apie jas šaltinis. Čia normos šaltinis

114 Теория государства и права / под ред. Н. И. Матузова, Г. В. Малько. Москва, 1997. Р. 329.

296

SPECIALIOJI DALIS

nejučiomis sukeičiamas su tos normos suvokimo, informacijos apie ją gavimo šaltiniu ir šitaip supainiojami du semantiniai teisinės būties lygmenys: teisės normos ir informacija apie tas normas (objektinė būtis su metabūtimi).

Terminą „teisės šaltinis" pirmasis pavartojo Romos istorikas Titas Livijus (59 m. pr. Kr. - 17 m. po Kr.) veikale „Romos istorija nuo miesto įsisteigimo pradžios". Terminu „Fons omnis publici pri-vatique juris" (viešosios ir privatinės teisės šaltinis) jis pavadino romėnų teisės Dvylikos lentelių įstatymus (V a. pr. Kr.), juos vertin­damas kaip informacijos šaltinį, iš kurio galima gauti žinių apie tos epochos romėnų teisės normas ir apskritai teisinę Romos mintį. Tai tipiškas istoriko, o ne teisininko požiūris. Teisės šaltinis čia pavarto­tas teisinės minties šaltinio prasme. Vėliau teisės šaltiniu imama vadinti ne tik rašytinius teisės tekstus (teisinės minties šaltinius), kuriuose yra suformuluotos teisės normos, bet ir žmonių interesus, teisėkūros procedūras, iš kurių kyla konkrečios teisės normos. Dar vėliau, prie teisės šaltinio priskyrus ir pačius teisėkūros rezultatus-papročius, teismų sprendimus, įstatymus, teisės šaltinio ir teisės formos tapatinimas buvo galutinai baigtas nepaliekant kriterijaus atskirti šias sąvokas, suvokti tikruosius jų santykius.

Laikysime įstatymą teisės šaltiniu ar forma, priklauso nuo pripa­žįstamos teisės sampratos. Pripažinus teisinio pozityvizmo etatistinę teisės sampratą, kuri teisę tapatina su įstatymu, įstatymą reikės laikyti ne teisės forma, o teisės šaltiniu. Mat etatistinei teisės sampratai nėra teisės anksčiau už įstatymą ir be įstatymo. Teisė - tai tik įstatymų ir jų lydimųjų aktų visuma. Todėl įstatymų leidėjas, kurdamas įstatymą, kuria ir teisę. O jeigu įstatymas sukuria teisę, tai jis ir yra teisės šaltinis. Šitaip teisės formos klausimas pakeičiamas teisės šaltinio klausimu.

Būtent šiuo pozityvistiniu etatizmu ir yra pagrįsta visa ši nuo XIX a. antros pusės einanti tradicija teisės aktus laikyti ne teisės normų išraiškos forma, o tų normų šaltiniais. Ji gerai derėjo su totalitarinių režimų interesais: leido bet kurią valdžios savivalę, iš kurios atsiranda įstatymas, laikyti teise ir šitaip legalizuoti tą savivalę. Todėl legalumas buvo pripažintas pagrindiniu teisės šalti­niu: viskas, kas legalu ir kas tą legalumą sukuria, yra teisė. O legalumą kuria įstatymas. Ergo įstatymas - teisės šaltinis.

Šitaip galėjo būti, kol valstybės neturėjo demokratinių konstitu­cijų, grindžiamų žmogaus teisių pirmumu, jų „prigimtiniu pobū-

297

TEISĖS TEORIJA

džiu", neoperavo teisinės valstybės (teisės viršenybės) vaizdiniu ir kol nebuvo konstitucinio teismo kaip šių nuostatų juridinio garanto, ir kol teisės principai nepriklausė teisės sąvokai, nebuvo pripažin­tas jų norminamasis, įpareigojamasis pobūdis. Tuo tarpu su teisine valstybe atsiradus konstitucinei justicijai, paaiškėja, kad ne kiekvie­nas įstatymas „sukuria" teisę: jei įstatymas neatitinka tam tikro turinio reikalavimų - prieštarauja kuriai nors konstitucijos normai ar kuriam jos principui, tai jis nėra įstatymas, nors ir būtų šitaip pavadintas bei priimtas pagal visas formalias įstatymui priimti teisines procedūras. Formuojasi vaizdinys, kad teisė yra kažkas daugiau negu įstatymas ir kažkas fundamentalesnio, pirmesnio už įstatymą, kad įstatymas galiausiai ne kuria teisę, o tik išreiškia, formuluoja, konkretina ją ir todėl yra ne teisės šaltinis, o tik jos išraiškos forma.

Todėl demokratinė teisės samprata keičia vyravusią formalaus legalumo tendenciją fundamentalesne legitimumo sąvoka ir jos per­svara: dabar legalu tik tai, kas legitimiška, o legitimumą dabar jau kuria ne įstatymas, o prigimtinės žmogaus vertybės, visų individų teisnumo lygmens lygybė ir mainų lygiavertiškumas. Legitimiškumas kaip tik ir pripažįsta teisę egzistuojant anksčiau už įstatymą ir be įstatymo. Šią nuostatą jau formuluoja ir naujasis CK: „Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisin­gumo, protingumo ir sąžiningumo principais." (CK 1.5 str. 4 p.) Bet šių principų turinio įstatymas jau nekuria, atvirkščiai - pats įstaty­mas jiems pavaldus. Nuostatą, kad teisė egzistuoja ir be įstatymo, bet įpareigoja kaip įstatymas, įtvirtina ir CK 1.8 straipsnio 2 punk­tas: „Jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai [...]" Tuo pasakoma, kad įpareigoja ne tik įstatymai, bet ir nepriklausomai nuo jų teisės doktrinos lygmeniu egzistuojanti teisė - „bendrieji teisės principai". Jei „įstatymas yra teisės šaltinis", tai įstatymą reikėtų laikyti ir bendrųjų teisės principų šaltiniu, nors tie principai taikomi tais atvejais, kai nėra įstatymo.

Vadinasi, skelbiant ne įstatymo, o teisės viršenybę, įstatymas nustoja buvęs teisės šaltiniu ir virsta tik viena iš pagrindinių teisės išraiškos formų, kitaip sakant, įstatymas pagaliau atranda savo tikrąją vietą teisės atžvilgiu.

298

SPECIALIOJI DALIS

5.2 „TEISĖS NORMŲ ŠALTINIS" IR „TEISINĖS MINTIES ŠALTINIS"

Siekiant įveikti teisės šaltinio ir teisės formos tapatinimo tradiciją, pirmiausia reikėtų atsisakyti vartoti pernelyg abstraktų terminą teisės šaltinis, nes, būdamas abstraktus, jis leidžia apimti tiek teisės normų, tiek teisinės minties šaltinius, kadangi abiem atvejais turima reikalo su abstrakčiu „teisės šaltiniu". Vietoj jo tikslinga vartoti du „teisės šaltinį" konkretinančius terminus - teisės normų šaltinis (fontes juris oriundi) ir teisinės minties šaltinis (fontes juris cognoscendi). Vokiečių, austrų teisininkai vietoj termino „teisinės minties šaltinis" vartoja terminą „teisės pažinimo šaltinis" (die Rechtserkenntnisąuellen), len­kai - žrodlo poznania prawa115. Teisinės minties šaltiniai - tai kodek­sų, konkrečių įstatymų, papročių tekstai, teisės doktrinos, literatūros kūriniai, iš kurių gauname informacijos (žinių) apie juose suformu­luotas, komentuotas tam tikros epochos ar šalies teisės normas ir jomis įkūnytas teisinio reguliavimo idėjas. Tuo tarpu teisės normų šaltinis - tai žmonių interesai ir tuos interesus teisės normomis paverčiančios teisėkūros procedūros. Žmonių interesai yra materialu­sis teisės normų šaltinis tuo atžvilgiu, kad jie lemia istoriškai besikeičiantį teisės normos turinį. Tuo tarpu teisės normų formos šaltinis yra teisėkūros subjekto kompetencija ir teisėkūros procedū­ros, pagal kurias norma sukurta. Jis sukuria teisės normos juridinę galią ir tą galią išreiškiantį teisės aktą - dokumentą. Tad išorinė teisės normų forma yra teisės aktai - dokumentai, kur ta norma yra suformuluota ir iš kurių pobūdžio sprendžiama apie teisės normos juridinės galios tipą.

Taigi teisės normų šaltinis tada skirstomas į materialųjį ir forma­lųjį. Materialusis - tai istoriškai besikeičiantys žmonių interesai, dorovinės nuostatos, religiniai įsitikinimai, kurie kuriant teisę transformuojasi į visuotinai privalomo elgesio taisyklę (teisės normą). O formalusis - tai teisėkūros subjekto kompetencija ir teisėkūros procedūros, kuriomis žmonių interesai yra paverčiami konkrečiomis elgesio taisyklėmis arba jau egzistuo­jančios visuomenėje elgesio taisyklės paverčiamos teisės normomis (sankcio­navimas).

I15 Luf G. Grundfragen der Rechtsphilosophie. Wien, 1997/1998. P. 156; Redelbach A., Wronkowska S., Ziembihski Z. Zarys teorii pahstwa i prawa. Warszawa, 1993. P. 179.

299

TEISĖS TEORIJA

Kai anglų teisininkas K. Alenas (Allen) rašo, kad „teisės šaltinis -tai ta valstybės veikla, kuri suteikia elgesio taisyklei teisės normos statusą - padaro ją privalomą, pastovią, apibrėžtą" („Law in the making"), tai teisės šaltiniui čia suteikiama prasmė formalaus teisės normų šaltinio, kuris lemia teisės normos formą (juridinę galią).

Taigi teisės normų išraiškos forma - tai oficialių teisės dokumen­tų tekstai, ideografiniai simboliai, konkliudentiniai veiksmai, kuriais yra objektyvizuojamos teisės normos ir iš kurių sprendžiama apie konkrečios normos juridinę galią.

Išorinei teisės normų formai priklauso ne tik tekstinė, konkliu-dentinė ar kita signalinių ženklų sistema, bet ir teisės normos juridinė galia bei pavadinimas teisės akto (dokumento), kur ta norma formuluojama.

Iš teisės normos išraiškos formos - pavadinimo (įstatymas, nuta­rimas, instrukcija ir 1.1.) sprendžiame apie jos juridinės galios laipsnį ir ryšį su atitinkamos kompetencijos teisėkūros subjektu bei teisėkūros procedūrų tipu.

Skirdami teisės normos šaltinį nuo teisinės minties šaltinio ne tik išvengiame terminų ir koncepcijų painiavos, bet įgyjame ir metodą tą patį įstatymą vienu atveju laikyti teisės normų ir jų juridinės galios išraiškos forma, o kitu atveju - teisinės minties šaltiniu nesibaimin­dami supainioti šių sąvokų. Štai Lietuvos Statutai, būdami galiojan­čios teisės normos, buvo ir tų normų bei jų juridinės galios išraiškos forma ir kartu teisinės minties šaltinis. O šiandien jie, būdami negaliojančių teisės normų paminklai, tėra teisinės minties šaltiniai -informacija apie anos epochos Lietuvos teisinę mintį, teisinio regu­liavimo idėjas. Atitinkamai ir nūdienos įstatymai, kurių teisės nor­mos realiai vykdomos, yra laikomi tų normų forma, o tie įstatymai, kurių normos nevykdomos, - tik teisinės minties šaltiniais.

5.3 TEISĖS FORMA IR JOS RŪŠYS

Teisės normų forma - tai istoriškai besiklostantis dalykas, kintantis nuo įvairiarūšių griežtai neišreikštų pavidalų vis unifikuotesnių ir griežčiau formuluojamų link. Vergovinėje santvarkoje teisės forma buvo įvairūs negriežtai formuluojami papročiai, religinės normos, teismų sprendimai, aukštų pareigūnų potvarkiai, doktrininiai aiški­nimai, formuluojantys tam tikrus elgesio imperatyvus, kurie buvo užtikrinami ir valstybinės prievartos priemonėmis, nes tada valstybė

SPECIALIOJI DALIS

vykdė ir pasaulėžiūrinę funkciją - draudė oficialią religiją ignoruo­jantį elgesį.

Panaši buvo ir feodalinės teisės forma. Radikaliai keistis ji pra­dėjo tik kapitalizmo epochoje. Nors kai kuriose šalyse teisės prakti­ka, religinės normos, papročiai ir toliau liko pripažinta teisės forma, tačiau pagrindine pozityviosios teisės forma daugelyje Europos šalių (ypač romanų-germanų teisės tradicijos) imta laikyti teisės normų aktus ir jų kodifikacijas - kodeksus.

Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi: teisi­nis paprotys, teisinis precedentas, norminio turinio sutartys, ratifikuotos tarptautinės sutartys, teisės normų aktas. Teisės doktrinos, teismų prak­tika (ne precedentas) laikytinos teisinės minties šaltiniais. Tačiau precedentų teisės legalizavimo atveju teisinė doktrina tam tikrais atvejais irgi gali būti laikoma teisės imperatyvų išraiškos forma, o būtent kai teismui reikia remtis teisės analogija (visuotinai pripažin­tais teisės principais). Tada teise laikoma ne tik teisės normos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai).

Teisės normų forma ir jos diferenciacija tiesiogiai susijusios su formaliuoju teisės normų šaltiniu - teisėkūros procedūromis. Skiria­mi tokie teisėkūros procedūrų tipai: 1) jau esamos elgesio taisyklės sankcionavimas; 2) tarptautinės sutarties ratifikavimas; 3) originalios teisės normos sukūrimas.

Sankcionavimu pirmiausia buvo sukuriama tokia teisės normų išraiškos (egzistavimo) forma kaip teisinis paprotys.

5.3.1 TEISINIS PAPROTYS

Teisinis paprotys - teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai arba piliečiams civiline sutartimi sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuome­nėje del ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda apibendrinus visuomenei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį nuolatine žmonių tarpusavio bendravimo forma. Paprotyje įtvirtinto elgesio socialinis reikšmingumas ir veiksmingumas vėliau suformuo-ja būtinybę užtikrinti tokios elgesio taisyklės įgyvendinimą ne tik visuomenės, bet ir valstybės priemonėmis. Paprotys istoriškai anks­tesnis už įstatymą. Papročiai ir dabar atlieka pozityvią funkciją reguliuodami tuos socialiai reikšmingus santykius, į kuriuos įstaty­mų leidėjui nebūtina ir nepageidautina kištis.

301

TEISĖS TEORIJA

Papročių teisė plačiai buvo kodifikuota senovės Graikijos Atėnų „Drakon(t)o įstatymuose" (621 m. pr. Kr.), senovės Romos Dvylikos lentelių įstatymuose (V a. pr. Kr.), taip pat Lietuvos Statutuose (XVI a.).

Paprotys, sankcionuotas (patvirtintas) kompetentingo subjekto įsta­tymu arba piliečių civiline sutartimi, virsta teisiniu papročiu.

Sankcionavimu sukurto teisinio papročio pavyzdys gali būti 1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymas Nr. 1-712 (1997 m. liepos 2 d. redakcija), nustatantis, kad Kalėdų ir Velykų šventės, o nuo 2004 m. - ir Joninės yra ne darbo dienos. Paprotys švęsti Kalėdas ir Velykas yra per tūkstantmečius susifor­mavusi visuomenės elgesio taisyklė, kuri atitinkamai normina žmo­nių vertybinę reakciją į kasmet besikeičiančius laiko ciklus. Kalėdos simbolizuoja galutinę dienos trumpėjimo ribą (tamsos žygio prieš šviesą sustabdymą), o Velykos - gyvybės prisikėlimą po ją naikinu­sių, bet jau galią prarandančių žiemos šalčių. Krikščionybė šį iš pagonybės atėjusį paprotį sankcionavo įprasmindama Kristaus gimi­mu ir prisikėlimu. Tai vilties ir džiaugsmo šventės.

Šio papročio sankcionavimas nereiškia, kad paprotys sankcio­nuojamas visa apimtimi. Jis neįpareigoja piliečių tą dieną lankyti bažnyčią ar atlikti kitas su juo susijusias apeigas. Sankcionavimas tik įpareigoja tą dieną laikyti ne darbo diena ir tik šia dalimi jis virsta teisiniu papročiu.

Naujajame CK nauja yra tai, kad jis ne tik grąžina į civilinę teisę paprotį, bet ir nustato principinį bendrą papročių sankcionavimą: pripažįsta teisę paversti paprotį teisiniu ir piliečiams jų sudaroma civiline sutartimi: „Įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius." (CK 1.4 str. 1 d.) „Pa­pročiai netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams." (CK 1.4 str. 2 d.) Toks sankcionavimas rodo, kad paprotys tik tada tampa teisiniu (įpareigojančiu), jei jis atitinka minėtame straipsnyje nurodytas sąlygas: yra sankcionuotas įstatymo arba piliečių sutar­ties. Čia suteikiama teisė ir piliečiams savo sutartimis sankcionuoti papročius laikantis minėtų sąlygų: jei tas paprotys neprieštaraus „imperatyvioms įstatymo normoms" arba „sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams". Tuo ši norma kartu išsprendžia teisinio papročio ir teisės normos ar teisės principo koliziją.

Papročio sankcionavimas yra ir toks būdas, kai ATPK 174 straipsnio 1 dalis nustato administracinę atsakomybę už necenzūrinių žodžių

302

SPECIALIOJI DALIS

vartojimą viešoje vietoje. Vartoti necenzūrinius žodžius viešoje vieto­je draudžia padorumo paprotys. Vadinasi, pirminis reguliavimas (draudimas) čia yra paprotinis, o baudimas už šio draudimo pažei­dimą yra administracinis teisinis.

Valstybė anksčiau sankcionavo tik tuos papročius, kurie yra paplitę visoje valstybėje ir kuriuos pripažįsta bent dauguma gyven­tojų. Dabar tokia teisė pripažįstama bet kurio civilinio santykio dalyviams: jie tai gali daryti savo sutartimi ir papročio galiojimą pirmiausia riboti savo teisėmis ir pareigomis.

Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma - juridinė galia: privalomumas ir valstybės įsipareigojimas garantuoti jos vykdymą. Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip papro­tines elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė. Tai sudaro paprotinių teisės normų formos specifiką.

Originaliąja teisėkūra sukuriamos visos kitos teisės normų for­mos, kurios diferencijuojasi pagal teisėkūros subjektus ir teisėkūros operacijų tipą.

5.3.2 TEISINIS PRECEDENTAS

Precedentas (lot. precedens - einantis priekyje) - tai elgesio taisyklė, atsirandanti anksčiau už įstatymų leidėjo valią. Istoriškai jis irgi kilo iš teismo sankcionuojamų papročių. Precedentai, kaip teisės forma, atsiranda tais atvejais, kai sprendžiant teisme konkrečią bylą nėra teisės normos, aiškiai reglamentuojančios konkretaus santykio daly­vių teises ir pareigas, arba teisėjui atrodo, kad pozityviosios teisės norma gerokai prieštarauja teisei kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovei, reikalaujančiai visus vienodai vertinti ir nepripažinti nie­kam teisių be jas legalizuojančių pareigų vykdymo. Tada teismui reikia savarankiškai spręsti ginčą remiantis bendraisiais teisės prin­cipais ar bendra tos šalies pozityviosios teisės dvasia ir sukurti teisės normą ad hoc (tam atvejui), kuria vėliau galėtų vadovautis ir kiti teismai, spręsdami analogiškas bylas. Būtinybė, kad atsirastų precedentas, grindžiama ne tik įstatymo spraga, bet ir pozityvaus įstatymo priešingumu moralei, teisei.

Šiandien vis dažniau manoma, kad negalima monopolizuoti Seimo teisės kurti įstatymo galią turinčias teisės normas. Rinkos ekonomikos santykiai yra tokie įvairūs ir sudėtingi, kad įstatymų leidėjui tiesiog objektyviai neįmanoma numatyti visų galimų tų

303

TEISĖS TEORIJA

santykių modifikacijų ir suteikti joms teisinės formos. Todėl reikalau­jama pripažinti individualizuojančios teisėkūros teisę ir teismams, kad jie užbaigtų tai, ko negali padaryti joks parlamentas kurdamas teisę. Be to, negalima laikyti įstatymų leidėjo absoliučiai neklystan­čiu, absoliučiai sąžiningu ir absoliučiai protingu, sureguliuosiančiu visus teisinio reguliavimo reikalingus santykius, be to, pačiu tinka­miausiu būdu. Jam į pagalbą turi ateiti teismų teisėkūra. Manoma, kad teismas turįs būti paskutinis bastionas, kur žmonės rastų veiksmingą savo teisių gynybą nuo valdžios ar asocialaus asmens savivalės ir despotizmo. Todėl teisinė valstybė neįmanoma be išmin­tingų, sąžiningų ir tam tikru požiūriu drąsių teisėjų, kurie galėtų ne tik taikyti, bet ir vertinti įstatymus teisės (pasak kitų, ir moralės) požiūriu. Tik tokių teisėjų padedama, pozityvioji teisė galinti tapti morali. Čia daroma prielaida, kad teisėjas gali priimti ir priešingą galiojančiam įstatymui sprendimą, jeigu mano, jog įstatymas neteisi-nis. Jeigu įstatymų leidėjas nereaguotų į contra legem (priimtą prieš įstatymą) teismo sprendimą, būtų galima daryti prielaidą, kad jis su juo sutinka. Todėl ir kitos panašios bylos turėtų būti sprendžiamos pagal teismo suformuluotą precedentą, atitinkantį moralės nuostatas, o ne pagal moralei prieštaraujančią pozityviąją teisę116.

Teisinis precedentas - tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo, sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas (R. Krossas).

Teisėkūros subjekto požiūriu precedentas gali būti teisminis ir administracinis. Remiantis precedentu teisėjui nebūtina atsižvelgti į visus ankstesnio sprendimo ar nuosprendžio (precedento) požymius, o tik į tokį sprendimą priėmusio teisėjo teisinę nuostatą - faktines bylos aplinkybes ir jų teisinį vertinimą (ratio decidendi). Teisėjas ar administracijos pareigūnas turi teisę savo nuožiūra įvertinti nagrinė­jamos situacijos analogiškumą. Būtinybės atsižvelgti į precedentą laipsnis priklauso nuo precedentą priėmusio ir taikančio teismo teisinės padėties (kompetencijos) teismų sistemoje. Juo aukštesnė teismo padėtis teismų hierarchijoje, tuo mažiau jis saistomas prece­dentų.

Anglijoje susiklostė tokia precedentų galiojimo ribų praktiko: a) Lordų rūmų priimami sprendimai yra privalomi precedentai

116 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Min. veik. P. 45.

304

SPECIALIOJI DALIS

visiems teismams; b) Apeliacinis teismas, susidedantis iš Civilinio ir Baudžiamojo skyrių, privalo laikytis Lordų rūmų ir savo paties precedentų, o jo sprendimai privalomi žemesniems teismams. Aukš­tasis teismas saistomas abiejų aukštesnių instancijų precedentų ir jo sprendimai privalomi žemesniems teismams. Apygardų ir magistratų teismai privalo laikytis visų aukštesnių teismų precedentų, o jų pačių sprendimai nėra precedentai. Esant precedento ir įstatymo kolizijai, galioja įstatymas, t. y. įstatymas gali panaikinti precedentą.

Panašių bylų sprendimas panašiu būdu užtikrina teisės taikymo praktikos vienodumą, visų piliečių lygybę įstatymui ir teismui.

Precedentų teisės forma yra gana sudėtinga. Kiekvienu atveju teisėmis, spręsdamas bylą, turi patikrinti gausybę informacijos apie ankstesnę teismų praktiką, kuri, siekiant palengvinti šį darbą, yra nuolat kruopščiai sisteminama. Kasmet JAV paskelbiama apie 300 tomų teismų sprendimų.

Ne visose šalyse ši teisės forma yra vienodai paplitusi. Preceden­tų teisė populiariausia tose šalyse (Anglijoje, JAV, Kanadoje, Austra­lijoje, Naujojoje Zelandijoje), kur galioja bendrosios teisės (common law) tradicija, kur itin sureikšmintas teismų vaidmuo, jiems suteikta teise ne tik taikyti, bet ir kurti teisės normas, kur precedentui pripažįstama įstatymo galia. Romanų-germanų teisės sistemos šalyse precedentas yra mažiau populiari teisės forma.

Lietuvos teismų praktikoje precedentas žinomas iš XVI amžiaus. Jį, kaip teisės normų išraiškos formą, legalizavo Pirmasis Lietuvos Statutas (1529). Precedentui buvo pripažinta įstatymo galia, bet tik kai teismo sprendimą, priimtą konkrečioje byloje esant įstatymo spragai, aprobuoja aukščiausios valstybės institucijos - Didysis Lietuvos kunigaikštis arba Ponų taryba: „Nors esame paskelbę rašytus įstatymus visai valstybei, pagal kuriuos teismai turi teisti, tačiau visi įstatymai labai greitai negali būti parašyti, kaip lygiai ir šie įstatymai negalejo apimti visų atvejų. Todėl jeigu teisėjams tektų spręsti atveją, apie kurĮ Šiame įstatyme nėra parašyta, tai paliekame teisėjų nuožiūrai pagal jų sąžinę, kad jie, prisimindami Dievą, spręstų pagal senąjį paprotį. Tačiau artimiausiame teisme jie turi pranešti apie šiuos atvejus mums arba tarybos ponams. Ir jeigu mes arba mūsų tarybos ponai tuos atvejus patvirtinsime, tai jie turi būti įrašyti į šiuos įstatymus."117

Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės 1529 metų Statutas / vertė Jonė Deveike Chicago, 1971. VI sk., 26 str.

305

TEISĖS TEORIJA

Valstybės aprobavimas nebūtinai turi reikšti, kad pirma atsiranda teismo sprendimas, o paskui eina jo patvirtinimas aukštesnėse valdžios institucijose. Toks aprobavimas galimas iš anksto pripaži­nus teismui teisę priimti teisės normos statusą turinčią elgesio taisyklę ad hoc. Toks išankstinis aprobavimas yra tų šalių konstitu­cijose, kurios numato, kad teismas, įgyvendindamas teisingumą, klauso įstatymo ir teisės. Žodžiai „klauso ir teisės" suteikia teismui esant įstatymo spragai teisę priimti konkrečioje byloje įstatymo galią turinčius sprendimus (sukurti teisės normą ad hoc).

Nūdienos Lietuvos teismų praktika iš esmės neišeina už įstatymo aiškinimo ribų. Laikomasi nuomonės, kad teisėkūra yra išimtinė Seimo, Prezidento ir Vyriausybės institucijų prerogatyva, nes Lietu­vos Konstitucija įpareigoja teismą vykdyti teisingumą klausant tik įstatymo (109 str.). Tą patį viešai kartoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pareigūnai: „Lietuvos teisėjas turi orientuotis į skrupulingą įstatymo pritaikymą. Jei teisėjas pradės vadovautis sveiku protu, jis gali nieko neįtikinti."118 Bet tikrąja savo paskirtimi teisėjas yra ne legistas, o juristas; teisėjas - ne iš žodžio lex, legis - įstatymas, o iš žodžio jus, juris - teisė, teisingumas. Čia slypi giluminė teisėjo teisė į precedentą.

Rimta teismo precedento paraiška yra naujojo CK 1.3 straipsnio 4 dalies nuostata, kuri suteikia teismui teisę pripažinti negaliojančiu CK ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu to akto sutikimo su Konstitucija ar įstatymu kontrolė neįeina į Konsti­tucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės akta negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose".

5.3.3 SPECIFINĖS TEISĖS FORMOS RŪŠYS -NORMINĖS SUTARTYS IR TEISINĖ DOKTRINA

Joms būdingi tokie požymiai: a) bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės nustatymas; b) susitarimo savanoriškumas; c) interesų bendrumas; d) sutarties šalių lygiateisiškumas; e) sutarties dalyvių sutarimas visais esminiais sutarties aspektais; f) abipusė atsakomybė už prisi-

Sarafinas G. Noras nusipirkti teisingumą // Veidas. 1998, Nr. 47, p. 34

306

SPECIALIOJI DALIS

imtų pareigų neįvykdymą ar netinkamą vykdymą; g) sutarties užtik­rinimas teisinėmis priemonėmis.

Skirtingai nuo sandorių, norminės sutartys nėra individualaus, vienkartinio pobūdžio. Jų turinį sudaro bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės.

Labiausiai paplitusi norminių sutarčių rūšis - kolektyviniai su­sitarimai ir kolektyvinė sutartis. Jų sąvoką ir turinį nustatė 1991 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas Nr. 1-1201 (ir kitos jo redakcijos).

„Tai susitarimas tarp profesinės sąjungos ir darbdavio (arba jų susivienijimų, organizacijų) dėl darbo, darbo apmokėjimo, darbo organiza­vimo, žmogaus saugos, darbo ir poilsio laiko bei kitų socialinių ir ekonominių sąlygų." (6 str.) Kolektyvines sutartis sudaro profsąjungos arba tiesiog darbo kolektyvas su gamyklos, įstaigos, firmos administ­racija siekdami viešai aptarti ir įtvirtinti abipusius administracijos ir darbo kolektyvo įsipareigojimus. Kolektyvinėse sutartyse šalys nusta­to papildomas, palyginti su Lietuvos įstatymais, darbo ir socialines buitines garantijas bei lengvatas arba tas sąlygas ir nuostatas, kurios Lietuvos Respublikos įstatymų nesureguliuotos ir dėl kurių įmonėms suteikta teisė pačioms spręsti (11 str.).

Norminės sutartys atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant darbo santykius, užtikrinant darbo tvarką, darbuotojų poilsio, socialinės saugos sąlygas, demokratizuojant įmonių valdymą.

Pripažinus teisės principų (neįtvirtintų teisės normose) įpareigojamąją galią, teisės išraiškos forma tampa ir teisinė doktrina, pirmiausia formuluojanti teisės sampratą, kuri ir nurodo, kurie elgesio principai yra teisės principai.

Pagrindinė romanų-germanų tradicijos šalių teisės normų raiškos forma yra teisės normų aktas.

6. TEISĖS AKTAI IR JŲ RŪŠYS

Teisės aktas - tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame ura suformuluotos teisės normos. Kitaip teisės aktą apibrėžia 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas Nr. 1-872, kur sakoma: „Teisės aktas šiame įstatyme - tai įgaliotos valstybės institucijos arba referendumu priimamas teisės aktas, kuriame nustatomos, keičiamos ar naikinamos teisės

307

TEISĖS TEORIJA

normos." Šiame apibrėžime padaryta logikos klaida idem per idem: apibrėžiamoji sąvoka teisės aktas apibrėžiama ta pačia sąvoka teisės aktas, todėl, kas yra teisės aktas, lieka nežinoma.

6.1 BENDRŲJŲ IR INDIVIDUALIŲ TEISĖS NORMŲ AKTAI

Pagrindinės teisės aktų rūšys yra tokios:

1) Bendrųjų teisės normų aktas - tai kompetentingų valstybės institucijų (teisėkūros subjektų) specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis doku­mentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam nau­dojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui.

2) Individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę, skiriamą konkretiems asmenims arba konkrečioms situacijoms.

3) Interpretuotų teisės normų aktai, kuriuos priima teisės normą aiškinanti institucija.

Bendrųjų teisės normų aktai. Jų paskirtis - centralizuotai regu­liuoti įvairius santykius, greitai reaguoti į besikeičiančius socialinės plėtros ir žmogaus teisių apsaugos poreikius. Teisinių nurodymų išdėstymo juose tikslumas ir prieinamumas daro šią teisės normų raiškos formą plačiai naudojamą. Be to, teisės normų aktų suformu­lavimas rašytine, dokumentine forma leidžia šalies gyventojams operatyviai susipažinti su jų turiniu.

Teisės literatūroje paplitęs teisės aktų skirstymas į teisės normų aktus ir individualius teisės aktus gali suponuoti prielaidą, tarsi individualūs teisės aktai, kiek jie nevadinami teisės normų aktais, neformuluoja elgesio taisyklės (teisės normos). O jeigu taip, tai tokie aktai apskritai negalėtų būti teisės aktai. Jeigu jie vis dėlto yra teisės aktai, tai jie tokie gali būti tik jeigu yra teisės normų aktai.

Šis prieštaravimas kyla dėl jau minėtos nuostatos bendrumą laikyti esminiu teisės normos požymiu. Jeigu teisės norma nėra bendroji elgesio taisyklė, tai ji lyg ir nėra teisės norma. Bendrumas, jau sakėme, yra ne teisės esmės, o tik jos atskiros rūšies požymis. Teisei svarbu ne kokiam skaičiui subjektų ar situacijų privalomi jos paliepimai, o tai, kad jie privalomi ir kad jų privalomumas galiau siai garantuojamas valstybės prievarta. Štai, sakysime, 2000 m. rug­sėjo 26 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas, patvirtinantis BK ir nustatantis jo įsigalio

308

SPECIALIOJI DALIS

jimo sąlygas, formuluoja vienkartinio, nors ir tęstinio paliepimo teisės normas ir todėl yra individualių teisės normų aktas.

Vadinasi, galima kalbėti tik apie teisės normų skirstymą į bend­rąsias (specialiąsias) ir individualias, o jomis remiantis, visus teisės aktus - į bendrųjų teisės normų aktus ir individualių teisės normų aktus. Ir tik trumpumo dėlei galime sakyti individualūs teisės aktai, turėdami galvoje, kad jie priešinami ne teisės normų aktams, o tik bendrųjų teisės normų aktams. Todėl kai čia vartosime sąvoką teisės normų aktas, tai turėsime galvoje bendrųjų ar specialiųjų teisės normų aktus, o kai sakysime individualūs teisės aktai - individualių teisės normų aktus.

Individualių teisės normų aktai. Jie gali būti ir savarankišką individualią elgesio taisyklę formuluojantys aktai ir teisės taikymo aktai.

Pagrindinis jų skirtumas yra tas, kad pirmieji formuluoja, kaip sakyta, savarankišką, palyginti su bendrosiomis teisės normomis, elgesio taisyklę; antrieji tokios taisyklės neformuluoja, o tik paverčia bendrosios normos nustatytas teises ir pareigas konkretaus asmens subjektinėmis teisėmis ir pareigomis; todėl teisės taikymo akto for-muluojama elgesio taisyklė tėra bendrųjų nuostatų perkėlimas kon­kretiems asmenims ar konkrečioms situacijoms.

Savarankišką elgesio taisyklę formuluojančių individualių teisės normų aktų forma gali būti įstatymai, Seimo, Vyriausybės nutarimai, piliečių testamentai, civiliniai sandoriai, darbo sutartys. Tokių indivi­dualių teisės aktų pavyzdžiai gali būti: 1921 m. liepos 8 d. Antro­sios Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo priimtas „Pensijos d-rui Jonui Basanavičiui nustatymo įstatymas", kuriuo J. Basanavičiui pa­skirta 2000 auksinų mėnesinė pensija iki gyvos galvos119. Nemažai Įstatymų, formuluojančių individualias teisės normas, yra priėmęs dabartinis Lietuvos Respublikos Seimas privatizuojant „Mažeikių naftą", „Lietuvos telekomą" ir kitus objektus; tokio tipo teisės aktai yra ir visi įstatymai, formuluojantys operatyvines teisės normas, pavyzdžiui, įstatymai dėl kodeksų įsigaliojimo datos nustatymo. Toks yra Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. priimtas nutarimas „Dėl atstovavimo Lietuvos Respublikos Seimui konvente dėl Europos ateities"

119 Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.11.16 - 1940.VI.15). Vilnius, 1996. P. 201.

3 0 9

TEISĖS TEORIJA

1 straipsnio pakeitimo: „Skirti į Konventą dėl Europos ateities Seimo atstovus, lygiai atstovaujančius Seimo daugumai ir mažumai [...]" (išvardija asmenis - A. V.). Tai vienkartinį paliepimą išreiškianti savarankiška individuali elgesio taisyklė, skirta konkretiems asmenims konkrečiai vienkartinei užduočiai įvykdyti.

Panašaus tipo teisės aktai yra ir piliečių civilinės sutartys, testamentai, kuriuose formuluojamos savarankiškos individualios teisės normos, skirtos konkrečių piliečių subjektinei teisei įgyvendin­ti. Įstatymas leidžia piliečiui sudaryti testamentą arba tam tikrą sutartį savo subjektinei teisei įgyvendinti, bet nenurodo, koks turi būti testamento ar civilinės sutarties turinys. Šios rūšies individualių teisės normų aktai nėra teisės taikymo aktai, nes jie ne taiko kurią nors bendrąją normą konkrečiam reguliuojamų santykių atvejui, bet formuluoja savarankišką individualių teisės normų sistemą, skirtą tiems atvejams, kai reikia suformuluoti konkretų vienkartinį arba trunkamą paliepimą: nurodyti toje situacijoje konkrečius veikiančius asmenis arba asmenį, jam suteiktą įgaliojimą vienkartiniam paliepi­mui įvykdyti, sureguliuoti visuomeninį santykį, nepatekusį į bendrų­jų teisės normų akto galiojimo lauką.

Įstatymas nustato tik testamento ar sandorio formos reikalavimus, kad jie įgytų teisės akto formą ir būtų pakankamas pagrindas kilusiam ginčui vienareikšmiškai spręsti lygiai taip pat, kaip Konsti­tucija ir Seimo statutas nustato Seime priimamų įstatymų formos reikalavimus.

Šie piliečių teisėkūros aktai (testamentai, sandoriai), kaip sakyta, turi įstatymo galią, nes sukurti pagal įstatymo piliečiams suteiktą teisę ir reiškia, kad jokie įstatymų lydimieji aktai neturi jiems prieštarauti, jų pakeisti ar atšaukti.

Demokratinėje visuomenėje padaugėja savarankišką elgesio tai­syklę formuluojančių individualių teisės aktų, nes padidėja žmogaus teisių reikšmė, vyraujančia nuosavybės forma tampa privati nuosa­vybė, suintensyvėja žmonių naudojimasis savo teisėmis. Vis daugiau santykių paliekama reguliuoti patiems piliečiams, teismams. Totali­tarinio režimo sąlygomis apie individualius teisės aktus iš esmės buvo kalbama tik kaip apie teisės taikymo aktus, nes, panaikinus privačią nuosavybę ir įpareigojus teismus „klausyti tik įstatymo", testamentų ir kitų civilinių sandorių mastas ir reikšmė buvo menkai pastebimi. Neatsitiktinai teisės teorijos vadovėliai, apibrėždami savo ką „individualūs teisės aktai", rašė „paprastai teisės taikymo aktai",

310

SPECIALIOJI DALIS

nesistengdami aiškinti, o kas gi yra tie individualūs ne teisės taikymo aktai.

Mūsų teisės literatūra, veikiama šios tradicijos, iki šiol kaip ir nieko nekalba apie individualių teisės normų aktus, kurie nėra teisės taikymo aktai ir kartu nėra bendrųjų teisės normų aktai.

Pripažinus individualių teisės normų aktus, reikės pripažinti teisekūros subjektais ne tik tautą, valstybės institucijas, bet ir pilie­čius, kurių kuriami teisės aktai yra testamentai, darbo sutartys, įvairus civiliniai sandoriai, kuriais piliečiai įgyvendina savo subjek-tinės turtines teises. Totalitarizmas paliko giliai įsitvirtinusią nuosta­tą, kad piliečiai nėra teisekūros subjektai, nes teisėkūra - tik valsty­bės veiklos monopolis: piliečiai negalį nei kurti, nei taikyti teisės normų. Tai gerai derėjo su valstybės pirmumo prieš pilietį nuostata.

Daugeliui individualių teisės aktų būdinga tai, kad jiems įgyven­dinti nereikia priimti teisės taikymo aktų, nes čia subjektinės teisės turėtojas ir tos teisės turinys yra individualizuoti. Štai minėtu įstatymu J. Basanavičiui paskirta nustatyto dydžio pensija jam iš karto mokama nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

Tačiau testamentas, kaip individualių teisės normų aktas, jau reikalingas teisės taikymo akto - notarų kontoros išduodamo paveldėji­mo teisės liudijimo, kuris patvirtina konkrečią datą, nuo kurios testatoriaus nuosavybės teisė į tam tikrą turtą realiai perėjo paveldė­tojui pagal testamentą. Testamentas yra pirminis juridinis aktas, kurio pagrindu išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas kaip testa­mento taikymo aktas. Paveldėtojas dabar tiesiogiai valdo paveldėtą turtą ne tik pagal testamentą, bet ir pagal notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, kuris įrodo, kad testamente išreikšta valia buvo įgyvendinta pagal testamente suformuluotą elgesio taisyklę.

Kai kurie bendrųjų teisės normų aktų ir individualių teisės normų aktų skirtumai:

1) Bendrųjų teisės normų aktas neturi konkrečiai įvardyto adresato, nes formuluoja bendrąją elgesio taisyklę. Jame nenurodoma, ko­kiam konkrečiam asmeniui ar institucijai skiriama teisės norma. Tuo tarpu individualūs teisės aktai skiriami konkretiems subjek­tams: konkrečiam asmeniui, pareigūnui, valstybės institucijai. Pavyzdžiui, Mykolo Romerio universiteto rektoriaus įsakymas dėl konkretaus asmens, išlaikiusio konkurso egzaminus, priėmimo studijuoti šiame universitete yra individualus teisės taikymo

31 1

TEISĖS TEORIJA

aktas, nes jis nustato konkretaus asmens santykius su konkrečia institucija ir tai daro pagal Priėmimo į aukštąsias mokyklas taisykles. Jei asmuo atitinka šias taisykles, tai aukštosios mokyk­los rektorius privalo išleisti įsakymą apie tokio asmens priėmimą studijuoti toje mokykloje.

2) Bendrųjų teisės normų aktų suformuluoti nurodymai išreiškia valstybės valią, o individualūs teisės aktai (pvz., testamentas) gali reikšti ir pavienių piliečių subjektyvią valią.

3) Bendrųjų teisės normų aktai turi griežtai apibrėžtą dokumento formą (įstatymas, nutarimas, potvarkis, instrukcija ir kt.) ir tuo dažniausiai skiriasi nuo individualių teisės aktų - dokumentų formos (sprendimas, nuosprendis, nutartis, protokolas, testamentas, įsakymas ir kt.). Bet šis skirtumas nėra griežtas, nes įstatymo formą, jau minėta, gali įgyti ir individualių teisės normų aktai.

4) Bendrųjų teisės normų aktai skirti reguliuoti tipiškiausiems, vi­suotiniams santykiams, o individualūs teisės aktai - konkretiems gyvenimo atvejams, situacijoms.

5) Bendrųjų teisės normų aktas dažniausiai yra nuolatinis paliepi­mas ir jis galioja, kol nėra kitu aktu pakeičiamas ar panaikina­mas, o individualus teisės aktas - vienkartinis paliepimas, kurį įvykdžius baigiasi ir jo galiojimas.

6) Bendrųjų teisės normų akto išleidimo procedūra paprastai sudė­tinga, tuo tarpu individualių teisės aktų priėmimo ir įsigaliojimo tvarka paprastesnė, operatyvesnė.

6.2 BENDRŲJŲ TEISĖS NORMŲ AKTO STRUKTŪRA

Tokių aktų struktūra nėra vienoda. Ji dažnai priklauso nuo akto rūšies, reikšmės ir kitko. Daugelis bendrųjų teisės normų aktų neturi bendrosios ir specialiosios dalių, preambulės, papildomų elementų. Tačiau daugelio iš jų struktūra tokia:

1. Įvadinė dalis: - subjekto, išleidusio bendrųjų teisės normų aktą, pavadinimas; - teisės normų akto rūšis (įstatymas, nutarimas, instrukcija ir

t. t.); - akto turinio pavadinimas (pensinio aprūpinimo, karinės tar­

nybos įstatymas); jis turi būti trumpas ir aiškus;

312

SPECIALIOJI DALIS

- teisės akto priėmimo data, numeris ir priėmimo vieta; - preambulė, kurioje nurodomi teisės akto išleidimo tikslai,

motyvai ir kita.

2. Norminė dalis - pagrindinė. Joje išdėstomos pačios teisės normos. Ši dalis atsižvelgiant į teisės normų kiekį gali būti struktūriškai nevienodai išplėtota. Pavyzdžiui, kodeksų norminė dalis suside­da iš bendrosios ir specialiosios dalių, tos dalys toliau skirsto­mos į skyrius, skirsnius, straipsnius, straipsnių dalis, punktus, pastraipas.

3. Teisinės atsakomybės rūšį ir tvarką nustatanti teisės akto dalis. Ši dalis gali būti blanketinė, t. y. išdėstoma ne tame akte, o perkeliama į kitą teisės aktą - ATPK ar BK.

4. Baigiamoji dalis. Joje formuluojami tokie teisės akto požymiai: a) nuoroda į galiojančias teisės normas, kurios panaikinamos įsigaliojus naujosioms; b) akto įsigaliojimo laikas; c) teisės aktą pasirašiusio pareigūno pareigos, vardas ir pavardė.

Teisės akto struktūrą gali papildyti priedai, nuorodos.

6.3 ĮSTATYMAI IR ĮSTATYMŲ LYDIMIEJI AKTAI

Teisės aktai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinį valdžios pa­dalijimą. Todėl pagrindinis jų klasifikavimo pagrindas - teisės akto juridinė galia (teisinis statusas, leidimo ir paliepimo ribos - apimtis), kuri priklauso nuo tą normą išleidusio teisėkūros subjekto kompe­tencijos. Pagal bendrųjų teisės normų juridinę galią visi tokių normų aktai yra skirstomi į įstatymus ir įstatymų lydimuosius aktus.

6.3.1 ĮSTATYMAI IR ĮSTATYMO GALIĄ TURINTYS TEISĖS AKTAI

įstatymai, jų požymiai ir rūšys. Įstatymai - tai specialia tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas svarbiausiems žmonių santykiams regu­liuoti. Tai lemia jų išskirtinumą teisės aktų sistemoje. Įstatymams budingi tokie požymiai:

a) yra priimami aukščiausios atstovaujamosios valdžios (Seimo) arba tautos referendumu;

313

TEISĖS TEORIJA

b) pasižymi aukščiausia juridine galia. Dėl šios savybės jiems priklau­so viršenybė, palyginti su visais kitais teisės aktais: visi kiti teisės aktai turi būti priimami ir taikomi remiantis įstatymais ir šiems neprieštarauti. Teisės aktas, kuris prieštarauja įstatymui, negalioja. Dėl šios viršenybės įstatymai lemia visų kitų, „jiems pavaldžių" teisės aktų turinį ir pobūdį. Niekas negali panaikinti ar pakeisti įstatymo, išskyrus jį išleidusią instituciją. Konstituci­nis Teismas, pripažinęs konkretų įstatymą prieštaraujančiu Kon­stitucijai, jį ne panaikina, o tik pripažįsta neturinčiu juridinės galios ir netaikomu;

c) reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, susijusius su pagrindinių žmogaus teisių apsauga;

d) formuluoja pradines, pamatines teisės normas; visi kiti teisės aktai leidžiami tik joms sukonkretinti ir vykdyti;

e) priimami pagal specialias procedūras.

Įstatymų viršenybė, palyginti su kitais teisės aktais, reiškia ir tai, kad pagrindinių žmogaus teisių apsaugą reguliuoja įstatymai, o ne Vyriausybės nutarimai ar konkrečių žinybų instrukcijos, kad įstaty­mų kūrimo subjektai yra tik tauta ir parlamentas (Seimas). Parla­mente yra tiesiogiai atstovaujamas tautos suverenitetas ir pačios tautos interesų įvairovė, daugiapartiškumas, politinis pliuralizmas. Todėl tik parlamente, kai nevyrauja viena partija, teisės aktai gali geriausiai išreikšti skirtingų socialinių grupių interesų kompromisą. Interesų įvairovei čia atstovauja politinės partijos - parlamento frakcijos.

Pagal juridinę galią įstatymai skirstomi į pagrindinius ir papras­tuosius (einamuosius).

Pagrindiniai įstatymai nustato pradinius, pamatinius visuomenės ir valstybės gyvenimo principus. Jie skirstomi į konstituciją, konstitu­cinius įstatymus, ratifikuotas tarptautines sutartis ir kodifikuotus įstatymus.

1) Konstitucija - pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuluotos pirminės, pamatinės teisės normos, kurios saugo pagrindines žmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybės val­džios ir visuomenės santykius, politinės valdžios organizavimo principus, nuosavybės formas ir kita. Būdama aukščiausios juri­dinės galios įstatymas, konstitucija vertybiniu požiūriu orientuoja

314

SPECIALIOJI DALIS

visą einamąją teisėkūrą, užtikrina vidinę konceptualią visos tei­sinės sistemos vienovę.

Tačiau ne tik tai daro konstituciją pagrindiniu įstatymu. Konsti­tucija išskirtinė tuo, kad demokratinėse visuomenėse ji yra ne valdžios įstatymas tautai, o tautos įstatymas savo išrinktai valdžiai. Priimdama šį teisės aktą per savo atstovus arba tiesiogiai balsuo­dama už pagrindines jos nuostatas, tauta siekia riboti valdžios galias pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Pažeisti konstituciją - tai pažeisti pagrindines žmogaus teises. Todėl suprantama, kodėl „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai" (Konstitucijos 7 str.).

Konstitucija yra ypatingas įstatymas ir priėmimo, keitimo sąlygų ir tvarkos atžvilgiu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straips­nis („Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respubli­ka.") gali būti pakeistas tik tautos referendumu, ir tik jeigu tam pritartų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę (Konstitucijos 148 str. 1 d.).

2) Konstituciniai įstatymai - tai siauresnės nei konstitucija kompe­tencijos įstatymai. Jie reguliuoja tik kurią nors vieną itin svarbią valstybės gyvenimo sritį. Nuo paprastų įstatymų jie skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka, kuri susijusi su ypatinga konstituci­nių įstatymų vieta teisės sistemoje ir specifiniais konstitucinių įstatymų normų santykiais su paprastųjų įstatymų normomis. Jie taip pat yra juridinis pagrindas priimti paprastuosius įstatymus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją konstitucinių įstatymų sąrašą nustato tik Seimas trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (69 str.). Tokių konstitucinių įstatymų Lietuvoje iki 1999 metų priimta trys: 1) 1991 m. vasario 11 d. įstatymas Nr. 1-1051 „Dėl Lietuvos valstybės"; 2) 1992 m. birželio 8 d. įsta­tymas Nr. 1-2622 „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovie­tines Rytų sąjungas"; 3) 1996 m. birželio 20 d. Lietuvos Respub­likos Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymas Nr. 1-1392.

Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne

315

TEISĖS TEORIJA

mažesne kaip trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (Konstitucijos 69 str. 3 d.).

3) Seimo ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Tai Lietuvos Respublikos savanoriškai sudarytos tarptautinės sutar­tys, kurios neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kurias ratifikavo (patvirtino) Seimas. Tos sutartys gali vadintis konvencijomis, deklaracijomis, chartijomis, protokolais, memoran­dumais, susitarimais, rezoliucijomis ir kita. Jų teisinė padėtis, palyginti su Lietuvos teisės aktais, nustatyta Lietuvos Respubli­kos Konstitucijoje: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietu­vos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis." (138 str. 3 d.) Ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja ne tik įstatymo, bet ir aukštesnę už paprastųjų Lietuvos įstatymų galią. Paprastieji šalies įstatymai turi neprieš­tarauti ratifikuotoms tarptautinėms sutartims. Šitai aiškintina tuo, kad, sudariusi ratifikuotą tarptautinę sutartį, valstybė ta dalimi savanoriškai apriboja savo suverenitetą (padaro jį bendrai kontro­liuojamą, įgyvendinamą kartu su kitomis valstybėmis - sutarties dalyvėmis). Iš čia - imperatyvas nepriimti įstatymų, priešingų ratifikuotai tarptautinei sutarčiai, nes priėmimas reikštų tarptau­tinės sutarties atsisakymą.

4) Kodifikuoti įstatymai - tai juridiškai vientisi, iš vidaus bendra koncepcija suderinti įstatymai, pasižymintys aukštu norminio apibendrinimo laipsniu ir skirti kuriai nors socialinių santykių sričiai kompleksiškai reguliuoti. Jų pavyzdžiai gali būti civilinis, baudžiamasis ir kiti teisės šakų kodeksai.

Paprastieji Lietuvos įstatymai priimami remiantis Konstitucija, konstituciniais įstatymais, ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis, siekiant sukonkretinti, išplėtoti, įgyvendinti minėtuose teisės aktuose suformuluotus teisinius nurodymus, atsiliepti į einamojo momento žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius. Todėl papras­tųjų įstatymų reikia tik tiek ir tokio konkretumo, kiek tai reikalinga Konstitucijos ir kitų minėtų aktų paliepimams įgyvendinti ir piliečių teisėms apsaugoti.

Konstitucinius ir paprastuosius įstatymus priima, tarptautines sutartis ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas. Paprastieji įstaty­mai priimami, keičiami ir panaikinami paprastesne tvarka negu konstituciniai įstatymai.

316

SPECIALIOJI DALIS

Iš paprastųjų įstatymų dar gali būti skiriami programiniai įstaty­mai, kurie nustato valstybės ekonominės socialinės veiklos tikslus, tam tikros visuomeninės veiklos srities kryptis. Tokių įstatymų forma ir galimas turinys yra nustatomi konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra numatyta programinių įstatymų kaip specialios paprastųjų įstatymų rūšies, todėl visi įstatymai Lietuvoje vertinami kaip faktiškai galiojantys pirminiai teisės aktai, privalomi visiems teisinių santykių subjektams.

Įstatymo galią turintys teisės normų aktai. Įstatymo galią turintis teisės aktas - tai konstitucijos, konstitucinių įstatymų, ratifikuotų tarptautinių sutarčių ir kitų įstatymų taikymo aktas, taip pat piliečių civilinės sutartys, atitinkančios CK reikalavimus. Teisės taikymo ak­tai pagal taikomo įstatymo galią skirstomi taip:

1. Konstitucinio Teismo nutarimai. Jie turi įstatymo galią ne tik dėl to, kad šitaip pasakyta Konstitucinio Teismo įstatyme (72 str. 2 d.), bet ir todėl, kad yra Konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, taiky­mo aktai. Įstatymas, tokiu nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, netenka juridinės galios ir netaikomas nuo Konstituci­nio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos. Bet Konstitucijai priešta­raujančio įstatymo juridinę galią panaikina ne Konstitucinio Teismo nutarimas, o Konstitucijos 7 straipsnis: „Negalioja joks įstatymas [...] priešingas Konstitucijai." Konstitucinio Teismo nutarimo užduotis -tik konstatuoti konkretaus įstatymo priešingumą Konstitucijai ir tuo remiantis nukreipti Konstitucijos 7 straipsnio naikinamąją galią į tokį įstatymą.

Tas faktas, kad Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią, nedaro jų įstatymais. Konstitucinis Teismas neturi teisės leisti savarankišką elgesio taisyklę formuluojančius teisės aktus.

Šia prasme Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata: „Konstituci­nio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį" (72 str. 5 d.), nėra visiškai tiksli. Nauji įstatymai turi neprieštarauti ne konkrečiam Konstitucinio Teismo nutarimui, o tam Konstitucijos straipsniui, kurio teksto prasmė yra paaiškinta konkre­čiu Konstitucinio Teismo nutarimu. Konkretų Konstitucijos straipsnį dabar reikia skaityti kartu su atitinkamu Konstitucinio Teismo nutarimu. Į jį, nesantį tiesioginiu Konstitucijos tekstu, atsižvelgiama siekiant suvokti, kokia yra konkrečios konstitucinės normos prasmė

317

TEISĖS TEORIJA

- kokias teises ir pareigas ir dėl kokių teisinių faktų konkretus Konstitucijos straipsnis nustato.

Konstitucinio Teismo nutarime slypi ne tik konstatuojamoji galia. Jis, būdamas galutinė ir neskundžiamą konstitucinės justicijos insti­tucija, gali taip išaiškinti konstitucinių normų prasmę, kad jų tekstai imtų reikšti visai priešingą elgesio taisyklę nei iki tol buvusioji. Šitaip atsitiko Konstituciniam Teismui 1998 m. gruodžio 9 d. pripa­žinus BK 105 straipsnyje numatytą mirties bausmę priešinga Konsti­tucijos 18-19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai. Šiuo pripažini­mu minėtoms konstitucinėms normoms suteikta priešinga prasmė: esant tam pačiam konstitucinių normų tekstui, mirties bausmė iš leistinos bausmės virsta neleistina. Naujai normai reikia ir atitinka­mo teksto, todėl senoji minėtų Konstitucijos straipsnių redakcija (jos Konstitucinis Teismas neturi teisės keisti) jau yra papildoma Konsti­tucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių tekstu. Konstitucijos 18-19 straipsniai ir 21 straipsnio 3 dalies teks­tas dabar turi būti skaitoma kartu su Konstitucinio Teismo nutarimo tekstu ir tik ši jų sąveika yra tas naujasis, tikrasis loginis tekstas, kuris formuluoja kitą elgesio taisyklę - mirties bausmės leistinumą verčia mirties bausmės draudimu. Nors nutarimo tekstas formaliai neįtraukiamas į Konstitucijos tekstą, tačiau Konstitucijos tekstas dabar galioja tik kartu su Konstitucinio Teismo nutarimo tekstu.

Šitaip Konstitucinio Teismo nutarimais plečiamas norminis Kon­stitucijos tekstas, modifikuojamos konstitucinės normos - iš dalies Konstitucija kuriama, plėtojama teismo institucijos, kuri pagal Kon­stituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą neturi teisės kurti ne tik Konstituciją, bet ir bendrojo pobūdžio teisės normas, o teturi įvardy­tą konstitucinę teisę „spręsti" dėl įstatymų sutikimo su Konstitucija, t. y. taikyti Konstituciją. Atsiradus konstitucinei justicijai, Konstitu­cija nustoja būti statiška, jai būdingas tapsmas, konkrečią jos normi| prasmę (sukonkretintą elgesio taisyklę) ima nustatinėti besikeičianti teisės samprata ir ją lemiantys politiniai, ekonominiai veiksniai. Konstitucinio Teismo nutarimai yra ta forma, kuria ši besikeičianti teisės samprata įeina į Konstituciją ir griauna jos statiškumą.

2. Bendrosios kompetencijos teismų sprendimai ir nuosprendžiai, admi nistracinių teismų sprendimai. Jų teisinę galią sudaro taikomų Lietuvos Respublikos Konstitucijos, konstitucinių įstatymų, tarptautinių sutar čių ir kitų įstatymų galia.

318

SPECIALIOJI DALIS

3. Atskira įstatymo galią turinčių teisės aktų rūšis yra piliečių teisėkūros aktai: testamentai, civilinės sutartys, darbo sutartys, ati­tinkančios įstatymų reikalavimus, taip pat bendrosios kompetencijos teismų kuriama precedentų teisė (teismo sukurtos teisės normos ad кос).

Naujasis CK nustato, kad „teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią" (6.189 str. 1 d.). Bet čia kodeksas be reikalo susiaurina sutarties įstatymo galią iki sutarties šalių. Bet ar iš to išplaukia, kad Vyriausybė gali priimti nutarimą, kuriuo pakeis­tų piliečių sutartimi sukurtą elgesio taisyklę, pavyzdžiui, pripažinti, kad konkretus asmuo, pagal „teisėtai sudarytą" pirkimo-pardavimo sutartį įsigijęs namą, neįgyja į jį nuosavybės teisių. Jei civilinė sutartis turi įstatymo galią, tai ji privaloma visiems teisės subjektams, kurie tik kokiu nors būdu susidurtų su šia sutartimi nustatyta tvarka. Tokios sutarties nustatytą tvarką gali panaikinti tik Seimas išleisdamas įstatymą, jei tai nepažeistų Konstitucijos saugomų žmo­gaus teisių. Praktinė įstatymo galią turinčių teisės aktų reikšmė yra ta, kad valdymo institucijų priimami teisės aktai privalo nepriešta­rauti ne tik įstatymams, bet ir įstatymo galią turintiems teisės aktams.

6.3.2 ĮSTATYMŲ LYDIMIEJI AKTAI

Tai teises aktai, priimami remiantis įstatymais, jiems neprieštaraujantys, juos konkretinantys ir užtikrinantys jų įgyvendinimą. Jais įgyvendina­mos Įstatymo normos. Tokie teisės aktai negali pakeisti įstatymų ar Įstatymo galią turinčių teisės aktų ir sukurti naujų bendrojo pobū­džio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Pirmi­nis žmogaus teisių statusas ir jo apsauga nustatoma ne įstatymų lydimaisiais aktais, o tik įstatymais. Šitaip užtikrinamas konstituci­nis įstatymų viršenybės principas.

Įstatymų lydimasis aktas vokiškai - „Rechtsverordnung", lenkiš­kai - „akt podustawowy", rusiškai - „подзаконный акт".

Įstatymų lydimieji aktai taip pat klasifikuojami pagal juridinę galią, t. y. pagal juos sukūrusių teisėkūros subjektų kompetenciją ir teisėkūros procedūrų tipą. Jie skirstomi taip:

• Seimo nutarimai; • Prezidento teisės aktai.

Prezidentas priima dviejų rūšių teisės aktus: dekretus ir potvar­kius. Dekretais Prezidentas įgyvendina jam suteiktus įgaliojimus, o

3 I 9

TEISĖS TEORIJA

potvarkiais sprendžia savo rezidencijos, jį aptarnaujančių padalinių struktūros, etatų ir vidaus darbo organizavimo klausimus.

Prezidento dekretai pagal teisinį statusą gali būti trijų rūšių:

1) bendrųjų teisės normų aktai; 2) teisės taikymo aktai; ir 3) savarankišką individualią elgesio taisyklę formuluojantys aktai.

1) Prezidento dekretai - bendrųjų teisės normų aktai formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas konkretaus įstatymo normoms įgyvendinti, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. kovo 25 d. dekretas Nr. 29 „Dėl malonės komisijos sudarymo ir jos nuostatų" arba 2003 m. balandžio 2 d. dekretas Nr. 36 „Dėl pilie­tybės reikalų komisijos sudarymo ir jos darbo tvarkos". Pirmajame formuluojamos bendrosios teisės normos, skirtos BK Prezidentui nurodytai pareigai nustatyti malonės suteikimo tvarką (79 str. 2 d.) įvykdyti, antrajame - 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui Nr. IX-1078 įgyvendinti kuriant tam reikalingas institucijas ir tvarką.

2) Prezidento dekretai - teisės taikymo aktai. Tai individualūs teisės aktai, kuriais įstatymų nustatyta bendroji elgesio taisyklė verčiama konkrečių asmenų subjektinėmis teisėmis ir pareigomis, pavyzdžiui, dekretai, kuriais Prezidentas bendrąja tvarka suteikia konkretiems asmenims Lietuvos Respublikos pilietybę, karinius laips­nius, diplomatų rangus, skiria į konkrečias pareigas teisėjus, tvirtina konkrečių miestų herbus ir kita. Šie dekretai neformuluoja naujos elgesio taisyklės, jos atsiradimo pagrindų, o tik taikomų įstatymų nustatytą bendrojo elgesio taisyklę (teises ir pareigas, jų atsiradimo pagrindus) paverčia konkrečių asmenų subjektinėmis teisėmis ir pareigomis, jų atsiradimo ar pasikeitimo pagrindais.

3) Prezidento dekretai, formuluojantys savarankišką individua­lią elgesio taisyklę. Šios rūšies dekretais Prezidentas įgyvendina Konstitucijos ar konkrečių įstatymų jam suteiktą diskrecijos teisę sukurti savarankišką individualią elgesio taisyklę. Tai dekretai, kuriais Prezidentas apdovanoja konkretų asmenį Lietuvos Respubli­kos ordinais ar medaliais, suteikia konkrečiam asmeniui malonę (atleidžia jį nuo dalies ar visos bausmės) ar Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. Taisyklės savarankiškumas reiškia, kad, naudojantis Konstitucijos ar įstatymo suteikta Prezidentui diskrecijos

320

SPECIALIOJI DALIS

teise, jam leidžiama sukurti naują elgesio taisyklę, kurioje teisės ir pareigos atsiranda kitais negu konkretaus įstatymo nustatytais pa -grindais arba tie pagrindai sukonkretinami Prezidento nuožiūra. Pavyzdžiui, minėtas Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo konkrečiam asmeniui išimties tvarka yra ne teisės taikymo aktas, o savarankišką individualią elgesio taisyklę formuluojantis, nes Pilietybės įstatymo 16 straipsnis leidžia Prezi­dentui šiuo atveju nesiremti to paties įstatymo 12 straipsnyje nusta­tytomis pilietybės suteikimo sąlygomis, o tik vadovautis bendrąja nuostata - asmens „nuopelnais Lietuvos Respublikai". Tačiau ką laikyti konkretaus asmens „nuopelnais Lietuvai", minėto įstatymo 16 straipsnis palieka Prezidento diskrecijai (nuožiūrai). Jei įstatymų leidėjas būtų norėjęs Prezidento dekretus, suteikiančius pilietybę išimties tvarka, laikyti teisės taikymo aktais, tai jis būtų nustatęs baigtinį nuopelnų sąrašą arba bent būtų pasakęs, kas negali būti laikoma nuopelnais. Bet jei tokių nuopelnų sąrašas būtų pateiktas, visi pilietybės suteikimo dekretai virstų teisės taikymo aktais ir tai reikštų Prezidento šios srities diskrecijos teisės panaikinimą. Todėl netektų prasmės pats pilietybės suteikimo išimties tvarka institutas. Būtent šios diskrecijos likvidavimo prasme ir pasielgė Konstitucinis Teismas, nurodęs, kas negali būti laikoma „nuopelnais Lietuvai": „Nuopelnai Lietuvos valstybei negali būti matuojami tuo, kokio dydžio pinigų sumą ar kokio dydžio materialinę bei kitokią para­mą užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės skyrė kuriam nors Lietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei, valstybės pareigū­nui, kuriai nors įmonei, įstaigai ar organizacijai ar net pačiai Lietuvos valstybei, pilietybė nenusiperkama." (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas)

Kadangi iš „nuopelnų Lietuvai" sąvokos pašalinama „materiali­nė bei kitokia parama", o į „kitokią paramą" įeina viskas, kas gali sudaryti „nuopelnų Lietuvai" turinį, tai niekas negali turėti Lietuvai tokių nuopelnų, kurie būtų teisėtas pagrindas suteikti asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. Tokiu būdu Pilietybės įstatymo 16 straipsnis, kuris suteikia Prezidentui teisę suteikti pilie­tybę išimties tvarka, verčiamas iš esmės niekada netaikoma (socialiai neįgyvendinama) norma.

Kita vertus, Konstitucinis Teismas, įvertinęs Prezidento dekretus, suteikiančius pilietybę išimties tvarka, kaip teisės taikymo aktus, panaikino Prezidento šios srities diskrecijos teisę, kitaip sakant,

321

TEISĖS TEORIJA

netiesiogiai pripažino, kad ir Pilietybės įstatymo 16 straipsnis prieš­tarauja Konstitucijai, nes, neišvardydamas pilietybės suteikimo išim­ties tvarka pagrindų, atveria kelią piktnaudžiauti Prezidento dis-krecijos teise. Įgyvendinant teisę visada yra didesnė ar mažesnė galimybė piktnaudžiauti turima teise. Seimą, priėmusį Konstitucijai priešingą įstatymą, irgi galima įtarti piktnaudžiavimu jam suteikta teise kurti įstatymus. Bet ar iš to išplaukia, kad tai yra pagrindas panaikinti Seimo teisę kurti įstatymus? Demokratinės valstybės jau seniai suvokė, kad priemonių išvengti piktnaudžiavimo teise nėra, todėl kuria mechanizmą ne kaip užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise, o kaip fiksuoti ir pašalinti iš teisės sistemos piktnaudžiavimo faktus. Šiuo keliu einant, kaip tik ir atsirado konstitucinė bei administracinė valstybės valdžios veiksmų teisėtumo kontrolė.

Dekreto - teisės taikymo akto ir dekreto, formuluojančio savaran­kišką individualią elgesio taisyklę, atskyrimo kriterijai. Šios rūšies Prezidento dekretų atskyrimą aktualų daro Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, pagal kurį „Lietuvos Respubli­kos pilietybės suteikimas visais atvejais (vadinasi, ir išimties tvar­ka - A. V.) yra [...] įstatymo taikymo aktas". Tuo tarpu vidinė šių dekretų logika ir teisinis statusas neleidžia jų tapatinti. Jie skiriasi pagal du kriterijus:

1) pagal tai, įstatymas nustato tik dekreto formą (procedūras) ar ir jo turinį (priėmimo pagrindus - sąlygas). Jei įstatymas nustato tik dekreto priėmimo procedūras, o jo turinį (teisę nustatyti, kokiais pagrindais suteikiama ar nesuteikiama konkrečiam asmeniui pi­lietybė išimties tvarka, malonė, valstybinis apdovanojimas) palie­ka Prezidento teisėkūros diskrecijai (nuožiūrai), tai yra savaran­kišką individualią elgesio taisyklę formuluojantis teisės normų aktas - dekretas. Tokio dekreto turiniui keliamas bendrasis reika­lavimas- asmens „nuopelnai Lietuvos Respublikai" nedaro dek­reto teisės taikymo aktu lygiai taip pat, kaip įstatymų priėmimas laikantis Konstitucijos nustatytų vertybių ir Seimo Statuto nusta­tytų procedūrų nedaro įstatymo taikymo aktu. Bet jei įstatymas nustato ne tik dekreto formą, bet ir jo turinį (konkrečius spren­dimo priėmimo pagrindus, kuriais priimant dekretą privalu vado­vautis), tai yra dekretas - teisės taikymo aktas (pvz., tos pačios pilietybės suteikimo bendrąja tvarka dekretas jau yra teisės taiky­mo aktas, nes jį priimdamas Prezidentas privalo vadovautis ne

322

SPECIALIOJI DALIS

tik Pilietybės įstatymo nustatytomis pilietybės suteikimo procedū­romis, bet ir to įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis pilietybės suteikimo sąlygomis);

2) pagal tai, ar institucija, pareigūnas turi teisę ar pareigą priimti individualų teisės aktą ir ar yra teisė tokį teisės aktą apskųsti teismui. Jei institucija, pareigūnas turi pareigą (privalo) priimti teisės aktą, tai tas aktas yra teisės taikymo aktas. Pavyzdžiui, jei konkretus asmuo atitinka minėto Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustaty­tus pilietybės įgijimo pagrindus, tai Prezidentas privalo priimti pilietybę tokiam asmeniui suteikiantį dekretą - teisės taikymo aktą, nes atsisakymo atveju asmuo įgytų teisę kreiptis į Admi­nistracinį teismą, kad šis įpareigotų Prezidentą tokį aktą priimti. Arba kitas pavyzdys: prokuroras, gavęs nukentėjusiojo skundą, turi ne teisę, o pareigą iškelti baudžiamąją bylą ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Jei jis tai atsisakytų padaryti, pareiškėjas įgytų teisę skųstis aukštesniam prokurorui arba bendrosios kompeten­cijos teismui, nes prokuroro nutarimas iškelti arba atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą yra individualus teisės taikymo aktas ir todėl gali būti skundžiamas įstatymo nustatyta tvarka. Visais šiais teisės taikymo akto priėmimo atvejais institucija ar pareigū­nas privalo griežtai vadovautis tiek įstatyme nurodytomis proce­dūromis, tiek to paties įstatymo nustatytais sprendimo priėmimo pagrindais ar sąlygomis.

To paties tipo yra ir Prezidento dekretai dėl valstybinių apdova­nojimų ar malonės suteikimo nuteistiesiems. Jei šie aktai būtų teisės taikymo aktai, tai asmuo, manantis, kad jo veikla atitinka 2002 m. birželio 18 d. Valstybės apdovanojimų įstatyme nurodytus pagrin­dus, Prezidentui atsisakant priimti dekretą dėl jo apdovanojimo, įgytų teisę kreiptis į teismą reikalaudamas įpareigoti Prezidentą tokį dekretą priimti. Panašiai nuteistasis galėtų kreiptis į teismą, su reikalavimu įpareigoti Prezidentą priimti jam malonę suteikiantį dekretą, jei tik jo, kaip kalinio, elgesys atitiktų Malonės komisijos nuostatuose nurodytus pagrindus (17 p.). Deja, ir vienu, ir kitu atveju asmuo neturi tokios teisės, o teismas negali įpareigoti Prezi­dento priimti konkretų asmenį apdovanojantį ar nuo bausmės atlei­džiantį dekretą, nes šios rūšies dekretai yra ne teisės taikymo aktai, o savarankišką individualią elgesio taisyklę formuluojantys pagal tuos pagrindus, kuriuos nustato pats Prezidentas neperžengdamas

323

TEISĖS TEORIJA

jam suteiktos diskrecijos ribų. Šie skirtingi juridiniai padariniai, kurių atsiranda Prezidentui atsisakius priimti dekretą - teisės taiky­mo aktą ir dekretą, formuluojantį savarankišką individualią elgesio taisyklę, yra esminis šių dekreto rūšių skirtumas, kuris kaip tik ir nesuteikia pagrindo tapatinti skirtingo teisinio statuso dekretus.

Prezidento dekretai - teisės taikymo aktai yra skirti konkrečiam įstatymui nuosekliai, visa apimtimi įgyvendinti, o savarankišką individualią elgesio taisyklę formuluojantys dekretai yra skirti Prezi­dento diskrecijos teisei, suteiktai Konstitucijos ar konkretaus įstaty­mo, įgyvendinti, t. y. įstatymų reglamentavimui papildyti. Dėl to jie įgyja įstatymo galią. Kiti įstatymų lydimieji aktai:

• Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai; • Ministro pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos; • ministerijų, departamentų instrukcijos ir įsakymai; • savivaldybių tarybų sprendimai; • savivaldybių valdybų nutarimai ir potvarkiai; • savivaldybių valdybos skyrių vadovų įsakymai, kuriuose yra ben­

drųjų teisės normų; • apskričių viršininkų įsakymai.

Vyriausybės nutarimai dažniausiai yra bendrųjų, rečiau - indivi­dualių teisės normų aktai. Vyriausybės potvarkiai paprastai yra individualių teisės normų aktai, bet gali būti ir bendrųjų. Vyriausy­bės nutarimai priimami kolegialiai, juos pasirašo Ministras pirmi­ninkas ir vadovas tos ministerijos, kurios valdymo sritį reguliuos naujai priimtas nutarimas. Pavyzdžiui, Vyriausybės nutarimą, nusta­tantį Švietimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, pasirašys Ministras pirmininkas bei švietimo ir mokslo ministras. Potvarkius pasirašo Ministras pirmininkas.

Ministerijų ir departamentų instrukcijos ir įsakymai dažniausiai yra šakinio pobūdžio bendrųjų teisės normų aktai, leidžiami siekiant nustatyti tam tikros šakos valstybės institucijų veiklos tvarką. Tokie yra Vidaus reikalų, Finansų ar kitos ministerijos teisės aktai. In­strukcijos visada yra bendrųjų teisės normų aktai, o įsakymai gali būti tiek bendrųjų, tiek individualių teisės normų aktai.

Savivaldybių tarybų sprendimai gali būti bendrojo ir individualaus pobūdžio. Tokie gali būti savivaldybių valdybų sprendimai ir po­tvarkiai. Savivaldybių priimamų teisės aktų tematika labai įvairi: tai aktai dėl vietos biudžeto, dėl gamtos apsaugos, viešosios tvarkos,

324

SPECIALIOJI DALIS

komunalinio ūkio plėtros ir t. t. Tai lokalūs aktai, kuriuos privalu vykdyti visoms įstaigoms, įmonėms, pareigūnams, veikiantiems savi-valdybei įstatymo priskirtoje teritorijoje.

Įmonių, įstaigų, firmų teisės aktai - tai įsakymai, kuriais įstaigos vadovas tvirtina pareigines instrukcijas, įstaigos viduje veikiančių, kolegialių institucijų nutarimus. Juose išreikštos normos dažniau-siai reguliuoja darbo ir drausmės santykius įmonėse, firmose, įstaigose.

Pagal teisės šakas teisės aktai gali būti skirstomi ir į civilinius, baudžiamuosius, administracinius, šeimos, darbo ir kitus, pagal galiojimo trukmę - į nuolatinius ir laikinuosius.

Nuolatiniai teisės aktai yra tokie, kurių galiojimas neribojamas konkrečiu terminu.

Laikinųjų teisės aktų galiojimas apibrėžtas konkrečiu laiku arba jų galiojimo trukmė konkrečiai nenurodoma įvardijant patį aktą „laiki­nu". Jis galioja, iki tuo klausimu bus priimtas nuolat galiojantis teisės normų aktas. Toks, pavyzdžiui, buvo Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, galiojęs iki 1992 m. spalio 25 d. referendumo, kol buvo pakeistas šiuolaikine Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Teisinės tvarkos hierarchija nustatoma tam, kad būtų išvengta skirtingų jos rangų arba laipsnių prieštaravimų ir konfūzų.

Teisės aktų hierarchijos pažeidimas daro teisės aktą neteisėtą ir dėl to negaliojantį. Tai lengva formuluoti teoriškai, bet nelengva atpažinti praktiškai120.

120 Štai Konstitucijos 33 straipsnis nustato, kad „teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai". Seimas 2004 m. gegu­žes 4 d priėmė Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pataisą, pagal kurią Lietuvos Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos tvarka pašalino iš pareigų ar kurio panaikino Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip penkeri metai. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu pripažino, kad toks Seimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, o prieštarauja tik per mažas tokio asmens teisės kandidatuoti į prezidentus ribojimas: priesaiką sulaužęs asmuo negalįs kandidatuoti ne penkerius metus, o iki gyvos galvos į bet kurias valstybės tarnybos pareigas, dėl kurių asmuo turi prisiekti Lietuvos Respublikai.

325

TEISĖS TEORIJA

6.4 TEISINĖS TVARKOS HIERARCHIJA

Visi teisės aktai, nustatantys teisinę tvarką, funkcionuoja kaip vien­tisa sistema, kuriai būdingi tokie požymiai: hierarchiškumas, suderina mumas, abipusė sąveika, specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas. Lietuvos Respublikos teisės aktų sistemą nustato Konstitucija ir ši sistema apima aukščiausios (centrinės) valdžios ir savivaldos insti­tucijų, tautos valios tiesioginės išraiškos aktus, taip pat ratifikuotas tarptautines sutartis.

Iki pat XX a. vyravo statinė, „vienos dimensijos" teisinės tvarkos samprata. Manyta, kad teisinė tvarka egzistuoja tik bendrųjų įstaty­mų arba papročių teisės lygmeniu. Kritikuodami šią tradiciją, Aust-

Konstitucijos 56, 78-79, 141 straipsniai nustato, kas gali kandidatuoti į prezidentus ir nedraudžia asmeniui, Seimo apkaltos tvarka pašalintam iš Prezidento pareigų, pakartotinai kandidatuoti į tas pačias pareigas, taip pat Konstitucija tiesiai neformuluoja leidimo Seimui Prezidento rinkimų įstatyme nustatyti tokiam asmeniui papildomus ribojimus. Taigi asmens kandidatavimo į prezidentus sąlygų sąrašas, išvardytas minėtuose Konstitucijos straipsniuose, yra baigtinis ir jo negalima išplėsti paprastuoju įstatymu. Rinkimų įstatymas nustato tik rinkimų įgyvendinimo tvarką. Tai konstatavo ir Vyriausioji rinkimų komisija 2004 m. balandžio 22 d. sprendimu: „Specialusis įstatymas, kuris reguliuoja Prezidento rinkimų tvarką, yra Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas." Todėl Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies papildymas, nustatydamas kandidatams į Prezidento pareigas papildomus ribojimus, juridine galia prilygsta arba tampa net viršesnis už Konstituciją ir šitaip pažeidžia Konstitucijos viršenybės principą. Tokio pažeidimo būtų išven­giama, jei Konstitucijoje būtų pasakyta, kad papildomus ribojimus kandidatams į prezidentus nustato įstatymas. Kadangi tokio leidimo Konstitucija neformuluo-ja, tai Seimas tokius ribojimus gali nustatyti tik priimdamas atitinkamą Kon-stitucijos pataisą.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu legalizavęs toki ribojimą ir aiškindamas Konstituciją taip, kad už priesaikos sulaužymą iš Prezidento pareigų pašalintas asmuo niekada negalįs kandidatuoti į valstybės tarnautojo (taip pat Prezidento) pareigas, kurių ėjimas siejamas su pareiga prisiekti Lietuvos Respublikai, rėmėsi „Konstitucijos dvasia". Tačiau jei „Konsti tucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas", tai „Konstitucijos dvasiai" svarbiausia yra tai, kad demokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia priklauso ne parlamentui, o Tautai. Tauta, rinkdama parlamentą (savo atstovus), neper-leidžia jam viso savo suvereniteto. Todėl parlamento valia ir Tautos valia konkrečiais klausimais gali ir nesutapti. Tokio nesutapimo galimybę kaip tik ir įtvirtinta Konstitucijos 4 straipsnis: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesio-giai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus." Tai reiškia, kad kai parlamento

326

SPECIALIOJI DALIS

rijos Vienos mokyklos grynosios teisės atstovai Adolfas Merkelis121, vėliau H. Kelzenas ėmėsi nuosekliai įgyvendinti teisinės tvarkos hierarchijos (gr. hierarchia < hieros - šventas + arche - valdžia), „daugialaipsniškumo", „daugiasluoksniškumo" idėją. Teisės aktų hierarchija - tai sistema, sudaryta iš pakopų, susijusių pavaldumo ryšiais. Teisinė tvarka tada primena piramidės struktūrą, kurios viršūnėje yra „šventas dokumentas" - konstitucija kaip pagrindinis įstatymas, arba, pasak H. Kelzeno, „Grundnorm", paskui eina jos subordinuojami ir kartu ją konkretinantys bei įgyvendinantys ben­drieji įstatymai, įstatymų lydimieji aktai ir galiausiai - individualių teisės normų aktai (teismų sprendimai, nuosprendžiai, piliečių testa­mentai, civiliniai sandoriai, skirti jų subjektinėms teisėms įgyvendin-

valia neatitinka Tautos valios arba Tauta kai kurių klausimų sprendimą pasilieka savo pačios kompetencijai, ji sprendžia ne per savo atstovus - Seimą, o tiesiogiai „vykdo savo suverenią valią", šiuo atveju pati per Prezidento rinkimus sprendžia, suteikti Seimo pašalintam iš Prezidento pareigų asmeniui Prezidento įgaliojimus ar jų nesuteikti. Tai grynai Tautos suverenumo (laisvo apsisprendimo) reikalas, kurj riboti draudžia Konstitucija: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suve­reniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių." (3 str. 1 d.)

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją pašalintas iš Prezidento pareigų asmuo turi teisę pakartotinai, neribojant termino, siekti Prezidento pareigų dar ir del to, kad asmenį į šias pareigas „skiria" (renka) ne Seimas, o Tauta, kurios valia šiuo atveju gali varžyti tik konstitucinę galią turintis teisės aktas. Tauta pagal Konstituciją suteikė Seimui teisę pašalinti iš Prezidento pareigų asmenį Tautos nustatytų sąlygų pagrindu, bet nesuteikė jam teisės paprastuoju įstatymu riboti tokio asmens teisę pakartotinai kandidatuoti į tas pačias pareigas, nes tai būtų ir pačios Tautos suvereniteto (teisės rinkti Prezidentu pageidaujamą asmenį) varžymas. Tauta nėra saistoma Seimo, pašalinusio konkretų asmenį iš Prezidento pareigų, valios, kai įgyvendina savo suverenitetą tiesiogiai rinkdama Prezidentą.

Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pataisa būtų teisėta ir jei Seimas turėtų teisę ne tik pašalinti asmenį iš Prezidento pareigų, bet ir rinkti Prezidentą. Tada Seimas galėtų ir paprastajame įstatyme nustatyti kandidatams 1 prezidentus taikomus ribojimus. Tačiau tokių įgaliojimų Seimas neturi. Todėl į klausimą, ar gali iš Prezidento pareigų pašalintas asmuo vėl eiti tas pačias pareigas, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją gali atsakyti tik Tauta, balsuo­dama visuotiniuose, slaptuose Prezidento rinkimuose, arba Seimas, priimdamas atitinkamą Konstitucijos pataisą.

Pastaruoju metu Pietų Korėjos prezidentas, panašiai parlamento apkaltos tvarka pašalintas iš pareigų, vėl buvo išrinktas į tas pačias pareigas naujos sudėties parlamento dar didesne nei iki apkaltos balsų persvara.

Merkel A. Das Recht im Licht seiner Anwendung. Sonderabdruck aus der Deutschen Richterzeitung, 1917.

327

TEISĖS TEORIJA

ti), pavaldūs viršesniam teisės aktui. Ši hierarchija grindžiama juridinės galios diferencijavimu: žemesnę vietą (rangą) hierarchijoje užimantis teisės aktas privalo neprieštarauti ant aukštesnio hierar­chijos sistemos laiptelio stovinčiam teisės aktui.

Tai prisidėjo prie tikslesnio pozityviosios teisės pagrindinių struktūrų supratimo, atsirado požiūris į pozityviąją teisę ir teisinę tvarką kaip į teisės aktų, teisės normų hierarchiją-piramidę, kuri, judant žemyn, plečiasi, konkretėja į daugybę teisės aktų ir kuri siaurėja (abstraktėja) kylant aukštyn, kol užsibaigia vienu pagrindiniu teisės aktu -konstitucija, arba Kelzeno „pagrindine norma".

Prie šios dinaminės (daugiasluoksnės) teisės sampratos prisideda ir trijų teisės ontologinių lygmenų vaizdinio įvedimas. Kartu hierar­chinis požiūris į teisinę tvarką tapo teorine prielaida artėti prie teisės teorijos aksiomatizavimo idėjos. H. Kelzeno mėginimas grįsti visą pozityviąją teisę „pagrindine norma" ir iš jos išplaukiančiu subordinacijos principu gali būti vertinamas kaip mėginimas plėtoti veikiančią teisę dedukcijos metodu: nuo bendrybės judėti konkrety­bės link išsaugant kiekviename žingsnyje konkretėjančių normų vidinę priklausomybę nuo „pagrindinės normos" (pagrindinės for­malios aksiomos), traktuoti kitas normas kaip „pagrindinės normos" išplėtojimą konkrečioms situacijoms, konkretiems asmenims.

7. TEISĖS AKTŲ GALIOJIMAS LAIKO ATŽVILGIU, TERITORIJOJE IR ASMENIMS

Teisės aktų galiojimo laikas - tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos. Galiojimo pradžia - tai data, nuo kurios galima vadovautis teisės akte suformuluotomis teisės normo­mis, jas taikyti.

Galiojimo pradžia gali būti suprantama kaip teisės normos įsigaliojimas:

a) nuo akto priėmimo momento; b) nuo akto patvirtinimo dienos; įstaigų, įmonių teisės aktai pradeda

galioti nuo to momento, kai juos patvirtina įmonės, įstaigos, firmos vadovas;

c) nuo akto paskelbimo dienos (įstatymai); d) kitą dieną po paskelbimo „Valstybės žiniose" (įstatymų lydimieji aktai); e) nuo teisės akto faktinio gavimo dienos. Akto galiojimo pradžia laiko-

328

SPECIALIOJI DALIS

mas jo Įregistravimo gavėjo kanceliarijos knygose momentas. Šitaip dažniausiai įsigalioja ministerijų instrukcijos, nurodymai, paaiškinimai, informaciniai laiškai. Tokie dokumentai siunčiami registruotu paštu, o svarbesni - su specialiu kurjeriu;

f) nuo datos, nurodytos pačiame akte; g) atsiradus tam tikroms aplinkybėms (kilus karui, katastrofai, potvyniui -

Konstitucijos 142 str.).

Kai kurie teisės aktai (Prezidento dekretai) įgyja juridinę galią tik kontrasignuoti Ministro pirmininko arba atitinkamo ministro (Kons­titucijos 85 str.).

Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų įsigaliojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 70-72 straipsniai, taip pat 1993 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. 1-119 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" (Valstybės žinios. 1993, Nr. 12-296).

Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenumatoma vėlesnė įsiga­liojimo data (4 str.).

Kiti Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, taip pat Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, Lietuvos banko, ministe­rijų, departamentų ir vyriausybės įstaigų teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose", jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo data (5-6, 8 str.).

Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ar potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (8 str.).

Konstitucinio Teismo nutarimas, kad ginčijamas teisės aktas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, įsigalioja tą dieną, kurią jis paskelbiamas „Valstybės žiniose" arba specialiame Seimo leidiny-je, arba Lietuvos laikraščiuose, per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

Aktai, kurie nustatyta tvarka neskelbiami, įsigalioja tada, kai juos gauna adresatai, jeigu nenurodytas kitas jų įsigaliojimo laikas.

329

TEISĖS TEORIJA

Savivaldybių ir jų vykdomųjų institucijų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis ga­lios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietos spaudoje, jeigu pačiuose aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo data (11 str.).

Tarptautinės sutartys įsigalioja po to, kai jas ratifikuoja Seimas, paskelbia „Valstybės žiniose" ir deponuojami jų ratifikaciniai raštai.

Teisės aktų galiojimas baigiasi, kai:

a) baigiasi akto galiojimo laikas, jeigu jis buvo nurodytas pačiame teisės akte;

b) kompetentinga valstybės institucija kitu teisės aktu tiesiogiai panaikina teisės aktą;

c) išleidžiamas naujas teisės aktas, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius;

d) Konstitucinis Teismas nutarimu pripažįsta įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai. Toks įstatymas netenka juridinės galios ir netaikomas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos. Kai kurių šalių (Austrijos, Baltarusijos) konstituciniai teismai, pripažinę įstatymą prieš­taraujančiu konstitucijai, nustato laiką, kurį dar galioja konstitucijai priešingu pripažintas įstatymas.

Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai svarbus tei­sės principas, susijęs su teisės aktų galiojimu. Įstatymo ar kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurios neegzistavo jam darant veiką, tad nebuvo galima žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galioju­siais juos darant, bus laikomi teisėtais122. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką. Konstitucinis Teismas (1994 m. balandžio 21 d.) yra pripa­žinęs, kad retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas nei­giamai paveiktų asmens teises. Jis įsibrautų į galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeistų galiojusio įstatymo nustatytas asmens teises ir pareigas. Todėl atsirastų teisinių padarinių, kurie galėtu, būti palankūs vienai santykio šaliai, bet nepalankūs kitai. Taigi „klaidinga būtų manyti, kad asmens padėtį gerinantis įstatymas

Konstitucinio Teismo aktai. Kn. 1 (1993-1995). Vilnius, 1998. P. 99-100,140

330

SPECIALIOJI DALIS

(išskyrus baudžiamąją ir administracinę atsakomybę) visada galioja atgal, nes privatinėje teisėje, pagerinus vienos teisinio santykio šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali pablogėti"123.

Nuostata, kad „įstatymas galioja atgal, jei tai pasakyta pačiame įstatyme", yra atėjusi iš totalitarinių režimų etatistinės teisės sam­pratos, kai buvo skelbiama ne teisės, bet įstatymo viršenybė, o įstatymas galėjo būti bet kuri tam tikra tvarka išleista elgesio taisyklė, taip pat atgaline data reguliuojanti žmonių santykius, nes esant įstatymo viršenybei įstatymų leidėjo valios niekas nevaržo, išskyrus jo paties išleistą įstatymą.

Tuo tarpu pilietinės teisės sampratos pagrindu pripažinus ne įstatymo, o teisės viršenybę, įstatymas negali galioti atgal, net „jeigu tai ir pasakyta pačiame įstatyme", nes įstatymų leidėjo valią dabar jau varžo ne jo priimami įstatymai, o didesnės už juos vertybės -pagrindinės žmogaus teisės. Tokie įstatymai būtų neteisimai ir turėtų būti pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai.

Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė - čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais: 1) kai panaikina veikos baudžiamumą; ir 2) švelnina bausmę (BK 3 str. 2 d.). Šitaip yra ir administracinės atsakomybės atveju: „Aktai, švelninantys arba pa­naikinantys atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, ga­lioja atgal, t. y. taikomi ir prieš šių aktų išleidimą padarytiems teisės pažeidimams." (ATPK 8 str. 2 d.)

Tai suderinama su sveiku protu ir pilietine teisės samprata: būtų nekorektiška ir neteisinga teisti arba kalinti asmenį už tokią veiką, kuri nūdienos įstatymų nėra laikoma nusikalstama (visuomenei pa­vojinga) arba už kurią švelniau baudžiama. Pavyzdžiui, sovietiniai įstatymai spekuliaciją (prekių perpardavimą pasipelnymo tikslais) laikė nusikaltimu ir baudė įkalinimu, o dabartiniai, rinkos ekonomi­kos vertybėmis grindžiami įstatymai tokios veikos nelaiko nusikalsta­ma. Vadinasi, jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naikinantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojin­gos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei.

Šiais atvejais įstatymas galioja atgal ne todėl, kad „taip pasakyta pačiame įstatyme", o kad tai teisinga (atspindi gyvenimo dinamiš­kumą) ir todėl turi būti pasakyta įstatyme.

123 Ten pat. P. 140.

331

TEISĖS TEORIJA

Pavojus pažeisti šį principą kyla tuo atveju, kai pripažįstama, kad įstatymas įsigalioja nuo jo paskelbimo dienos. Toks įstatymas faktiškai galioja atgal, nes apie įstatymą pilietis gali sužinoti tik nuo darbo dienos pradžios (nuo 8 val.), o ta diena, kurią įstatymas įsigalioja, prasideda 00 val. Internete skelbiamas įstatymo tekstas negalėtų būti laikomas oficialiu.

2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas nustato sąlygas, kai CK galioja atgal: „Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi spren­džiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas." (4 str. 4 d.) Iki priimant šį įstatymą ir CK, teisės principams nebuvo pripažįstama teisinė (įpareigojamoji) galia. Bet tai principai, kurie galiodami atgal negali pažeisti niekieno teisėtų interesų, nes vienodai pripažįsta visų santykio dalyvių interesus. Šios normos įvedimas yra pareiški­mas, kad teisinio reguliavimo praeitis, dabartis ir ateitis bus palenk­tos tiems patiems teisės principams. Visa teisės praktika bus suvie­nodinta civilizuotai ir remiantis teise (o ne įstatymu).

Teisės aktų galiojimas teritorijoje. Geografinė ir teisinė valstybės teritorijos sampratos nesutampa. Teisinė teritorijos samprata yra platesnė nei geografinė. Teisinė Lietuvos teritorija - tai valstybės sienomis apribota sausumos teritorija, vidaus ir teritoriniai Baltijos jūros vandenys (Lietuvos teritoriniai vandenys siekia 12 jūrmylių), oro erdvė virš sausumos, žemės gelmės, Lietuvos ambasadų teritori­jos užsienio šalyse, visi laivai su Lietuvos vėliava, esantys atviroje jūroje, karo laivai, esantys kitų šalių teritoriniuose vandenyse, skrai­dančių ir kosminių aparatų kabinos, esančios atmosferoje. Šitaip suprantamoje Lietuvos teritorijoje galioja Lietuvos įstatymai.

„Lietuvos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybės už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą." (BK 5 str.) „Nuosavybės ir kitų daiktinių teisių oficialiai registracijai taikoma valstybės, kurioje yra daiktas jo registravimo metu, teisė." (CK 1.48 str. 2 d.)

Teisės aktų galiojimas asmenims. Teisės aktų nustatyti leidimai ir paliepimai galioja visiems asmenims, kurie yra tų aktų galiojimo teritorijoje. Tačiau kai kurie teisės aktai galioja tik tam tikrai gyventojų daliai, kuriai jie tiesiogiai adresuojami, pavyzdžiui, stu-

332

SPECIALIOJI DALIS

dentams, jeigu aktuose kalbama apie stipendijos dydį, jų mokėjimo tvarką ir sąlygas, pensininkus, kai aktas reguliuoja pensinio aprū­pinimo santykius, ir kita.

Teisės aktų galiojimo riboms turi reikšmės teisės subjekto amžius. Asmeniui, sulaukusiam 18 metų, galioja visi teisės aktai. Kadangi nepilnamečiai nėra visų teisinių santykių subjektai, tai teisės aktų galiojimas jiems ribotas. Asmenys iki 16 metų nėra administracinės atsakomybės subjektai, asmenų iki 18 metų ribota ir baudžiamoji atsakomybė. Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, ku­riems prieš padarant nusikaltimą yra suėję 16 metų. Asmenys, kurie padaro nusikaltimą turėdami nuo 14 iki 16 metų amžiaus, atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik už nužudymą (129 str.) ir kitus nusikaltimus, išvardytus BK 13 straipsnio 2 dalyje.

Pagal civilinę teisę vaikai nuo 15 iki 18 metų amžiaus atsako už teisės pažeidimu padarytą žalą patys, jeigu jie turi pajamų šaltinį, o jeigu tokio šaltinio neturi, už jų padarytą žalą atsako jų tėvai arba globėjai.

ATPK ir baudžiamieji įstatymai netaikomi pareigūnams, turin­tiems diplomatinį imunitetą arba aukščiausių valstybės institucijų pareigūno asmens neliečiamybės teisę. Sąrašą asmenų, kurie naudo­jasi diplomatiniu imunitetu, nustato 1991 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. 1-1857 „Dėl užsienio valstybių diploma-tiniij atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso".

Diplomatinio imuniteto teisę turi: 1) diplomatinės atstovybės darbuotojai, turintys diplomatinius ran­

gus ir einantys diplomatines pareigas: ambasadorius, patarėjas, pasiuntinys, atašė ir kiti, jeigu jie nėra Lietuvos piliečiai. Šie asmenys negali būti areštuoti arba sulaikyti, jie neprivalo duoti parodymų kaip liudytojai. Neliečiamas ir diplomato butas ar laikinai jo užimamos patalpos;

2) diplomatų šeimos nariai; 3) administracinio ir techninio personalo nariai, jeigu jie nėra

Lietuvos piliečiai; 4) konsulinių atstovybių pareigūnai, kurie naudojasi ribotu imunite­

tu (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės ži­nios. 1991, Nr. 29-791).

Pagal BPK 5 straipsnio 3 dalį „asmenys, kurie pagal tarptau­tinės teisės normas naudojasi imunitetu nuo baudžiamosios juris-

333

TEISĖS TEORIJA

dikcijos, negali būti sulaikyti ar suimti. Jų baudžiamosios atsakomy­bės klausimas sprendžiamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu".

Diplomatinį imunitetą turintys asmenys, pažeidę Lietuvos Res­publikos įstatymus, gali būti paskelbiami persona non grata ir per tam tikrą laiką turi palikti Lietuvos teritoriją, o dėl jų teisinės atsakomybės sprendžia juos akreditavusi valstybė.

Aukščiausių valdžios pareigūnų imuniteto teisę Lietuvoje turi tokie Lietuvos valstybės pareigūnai: Seimo nariai, Prezidentas, ministrai, Konstitucinio Teismo, administracinių teismų ir bendrųjų teismų teisėjai.

„Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžia­mojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė." (Konstitucijos 62 str.)

Lietuvos Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.

„Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas. Respublikos Prezi­dento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka." (Konstitucijos 86 str.)

„Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžia­mojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų - be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo." (Konstitucijos 100 str.) „Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo." (Konstitucijos 114 str. 2 d.) Kon­stitucinio Teismo teisėjų asmens neliečiamybė prilyginta Seimo narių asmens neliečiamybei (Konstitucijos 104 str. 4 d.). Lietuvos Respub-likos užsieniečių padėties įstatymas suteikia užsieniečiams (asme nims, turintiems kitos šalies pilietybę, arba asmenims be pilietybės) tokias pat teises kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, išskyrus teisę eiti kai kurias valstybines pareigas, kurias eiti įstatymas paveda tik Lietuvos piliečiams.

334

SPECIALIOJI DALIS

8. TEISĖS NORMŲ SISTEMA

8.1 TEISĖS NORMŲ SISTEMINIMO POREIKIS

Pavieniui teisės normos, matėme, nepajėgia atlikti teisei skirtų funk­cijų, įrodyti savo gyvybingumo. Todėl reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų: viena kitą papildytų, užbaigtų, išplėtotų, sukonkretintų, garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus su­jungtos vadovaujantis bendrąja teisės samprata ir bendruoju teisės tikslu.

Parengti teisės normas tokiam „bendradarbiavimui" - tai organi­zuoti jas į vientisą sistemą, kur teisės normos suvienijamos abipusės priklausomybės ir organizuotai nukreipiamos strateginiam teisės tikslui - įgyvendinti žmogaus teisių saugą. Skirtingų teisės šakų normos tada suprantamos tik kaip skirtingais būdais tą patį tikslą įgyvendinančios priemonės.

Skiriame teisės normų sisteminimą kaip procesą nuo teisės nor­mų sistemos - to proceso rezultato.

Teisės normų sisteminimas - tai teisės normų telkimas į tarpu­savyje susijusius teisės institutus, teisės posakius, teisės šakas pagal reguliavimo objektą ir metodą.

Teisės sistema - tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, posakius, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia ga­rantuodamos viena kitos veiksmingumą.

Jeigu teisės sisteminimas yra teisės normų jungimas į tam tikrus struktūrinius darinius, tai kyla klausimas, kuo remiantis ir kaip šitai daroma. Čia kyla teisės sistemos sudarymo metodų klausimas.

8.2 TEISĖS NORMŲ SISTEMOS SUDARYMO METODOLOGINIAI PAGRINDAI

8.2.1 SUBORDINACIJA

IR KOORDINACIJA - TEISĖS SISTEMOS SUDARYMO METODAI

Teisės normos organizuojamos į sistemą remiantis dviem loginėmis operacijomis - subordinacija ir koordinacija, arba koreliacija. Remian­tis subordinacija teisės normos yra telkiamos į vis bendresnius darinius ir galiausiai - į teisės šakas, o remiantis koordinacija atskleidžiama vidinė teisės šakų tarpusavio priklausomybė.

335

TEISĖS TEORIJA

8.2.2 TEISĖS NORMŲ SISTEMINIMO LYGMENYS

Pirmasis teisės normų sisteminimo rezultatas (darinys) yra teisės institutas124. Tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojan­čias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu (būdu) ir sudaranti teisės posakio ar teisės šakos dalį. Teisės instituto pavyzdžiai gali būti pilietybės institutas konstitucinėje teisėje (grupė teisės normų, reglamentuojančių pilietybės įgijimo, išsaugojimo, praradimo sąlygas ir tvarką), ieškinio senaties, paveldėjimo institutas civilinėje teisėje, būtinosios ginties, nepakaltinamumo, valstybinių nusikaltimų institutai baudžiamojoje teisėje, pareigūno institutas administracinėje teisėje ir kiti. Teisės institutai gali būti nevienodos apimties: nuo kelių normų iki apimančių subinstitutus.

Nustatant, kas bendra tarp skirtingų institutų teisės normų, suku­riamas antrasis, bendresnis teisės normų integracijos lygmuo - teisės posakis, jungiantis kelis teisės institutus ir sudarantis santykiškai savaran­kišką teisės šakos dalį. Jo pavyzdžiai civilinėje teisėje yra nuosavybės teisės posakis, kuris apima valstybės nuosavybės, privačios nuosa­vybės, savininko teisių garantijų ir gynybos institutus, žemės teisė­j e - vandens teisės, miškų teisės, žemės gelmių teisės posakiai.

Teisės instituto ir teisės posakio skirtumas - reliatyvus. Teisės posakį kai kurie autoriai vadina institutu, o institutą - subinstitutu. Institutą tikslinga vadinti posakiu nuo to momento, kai jame susi­formuoja keli teisės institutai, sujungti bendru reguliavimo objektu ir metodu.

Trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas - teisės šaka. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės posakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdin­gu metodu. Teisės šakų pavyzdžiai yra konstitucinė, administracinė, baudžiamoji ir kita teisė.

Teisės šakos kyla iš teisinio reguliavimo diferenciacijos ir integ­racijos. Socialiniams santykiams tampant sudėtingesniems ir inten-

124 Teisės literatūroje pirmuoju teisės sistemos lygmeniu daugelis autorių laiko teisės normą. Tai netikslu, nes teisės norma yra ne sisteminimo rezultatas, o sisteminimo objektas: sisteminimas (teisės sistemos kūrimas) prasideda norma, nes jo tikslas - pavienes, autonomiškas teisės normas sutelkti į atitinkamus jų darinius. Teisės sistemoje nėra autonomiškai egzistuojančių teisės normų, o tik teisės institutai, posakiai, šakos. Autonomiškos normos gali būti tik šalia teisės sistemos, kai nacionalinė teisė nėra kodifikuota.

336

SPECIALIOJI DALIS

syvesniems, atitinkamai darosi sudėtingesnis ir jų teisinis reguliavi­mas, daugėja tam tikro teisės instituto teisės normų. Todėl to instituto viduje vyksta nauja teisės normų diferenciacija ir integraci­ja - atsiranda naujų teisės institutų arba, plečiantis apimčiai, esami teisės institutai virsta nauju, bendresniu teisinės integracijos dari­niu - teisės posakiu ar net atskira, savarankiška teisės šaka, kuri reguliuoja ne tik naują socialinių santykių sritį, bet ir nauju, tik jai būdingu metodu.

Šitaip pastaruoju metu formavosi ekologinės teisės šaka. Iš pra­džių ji egzistavo kaip administracinės teisės institutas, vėliau dėl intensyvėjančio neigiamo ūkinės veiklos poveikio gyvenamosios ap­linkos kokybei kilo poreikis ekologiniu požiūriu išsamiau reglamen­tuoti technologinį gamybos procesą, išmetamų į orą, vandenį, dirvą atliekų kiekį, nustatyti atsakomybę už šių normų pažeidimą. Todėl daugėjant tokios rūšies teisės normų, šis institutas transformavosi į administracinės teisės posakį, o dar vėliau - į atskirą ekologinės teisės šaką. Panašiai komercijos teisė evoliucionavo nuo civilinės teisės instituto, posakio iki teisės šakos.

Savarankiškai teisės šakai atsirasti neužtenka, kad ji reguliuotų santykiškai izoliuotą socialinių santykių grupę. Dar reikia, kad ta santykių grupė būtų reguliuojama ir atskiru metodu. Pavyzdžiui, santykiai, susiklostę bankų veikloje, sudaro savarankišką visuomeni­nių santykių grupę, bet atskiros bankų teisės šakos nėra, nes nėra poreikio reguliuoti tuos santykius kitokiu metodu, negu tai daro finansų teisė. Todėl bankų teisė, nors ir plečiasi jos apimtis, lieka finansų teisės posakis.

Savarankiškos teisės šakos atsiradimo sąlygos yra: 1) visuomeninių santykių savitumo laipsnis; 2) jų socialinė svarba; 3) nebuvimas galimybės tuos santykius reguliuoti jau turimų teisės šakų normomis; 4) būtinybė taikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą.

Teisės normos jungiamos į teisės institutus, teisės posakius ir teisės šakas atsižvelgiant į tai, kokią socialinių santykių sritį konkre­ti norma reguliuoja (teisinio reguliavimo objektas) ir kokiu būdu reguliuoja (teisinio reguliavimo metodas).

Socialinių santykių sistemoje yra santykių grupių, kurios turi tik joms būdingų požymių. Pavyzdžiui, žmonių santykiai, atsiradę vartojimo reikmenų gamybos srityje, skiriasi nuo šeimos santykių, kodėl šios santykių grupės reguliavimas reikalingas ir atskiros, santykiškai izoliuotos, autonomiškos teisės normų grupės. Dėl to

337

TEISĖS TEORIJA

visos teisės normos, kurios reguliuoja tą pačią socialinių santykių grupę, jungiamos į atitinkamo turinio darinį. Tada sakome, kad teisės normos grupuojamos pagal savo reguliavimo objektą.

Bet remtis vien reguliavimo objektu dažnai nepakanka, kad kurią nors teisės normą būtų galima vienareikšmiškai priskirti konkrečiai teisės šakai, posakiui ar institutui, nes tuos pačius santykius kartais reguliuoja įvairių teisės šakų normos. Pavyzdžiui, nuosavybės san­tykius reguliuoja konstitucinės, civilinės, administracinės, baudžia­mosios teisės normos.

Siekiant, kad į vieną darinį nepatektų skirtingų teisės šakų normos, šalia reguliavimo objekto dar reikia atsižvelgti ir į teisinio reguliavimo metodą, kuris parodo, kokiu būdu konkreti teisės norma daro poveikį visuomeniniams santykiams.

Teisinio reguliavimo metodą, kaip teisės normų sisteminimo pagrindą, apibūdina tokie jo požymiai:

1) Kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta regu­liuojami santykiai. Pavyzdžiui, administracinės, finansų teisės tei­siniams santykiams atsirasti reikia valstybės institucijos akto. Kad valstybei atsirastų subjektinė teisė reikalauti iš kelių eismo taisyklių pažeidėjo tam tikros sumos, turi būti kelių policijos pareigūno nutarimas, kuris, remiantis atitinkama ATPK norma, formuluoja imperatyvą (teisės taikymo aktą) skirti tam tikram asmeniui, pažeidusiam kelių eismo taisykles, piniginę nuobaudą. Vadinasi, teisės norma, kuri šiuo atveju suteikia policijos parei­gūnui teisę skirti piniginę nuobaudą, priskirtina administracinės teisės šakai, nes ji reguliuoja tuos santykius, kurie atsiranda valstybės institucijai ar pareigūnui priėmus tam tikrą įstatymų įgyvendinimo srities sprendimą. Tas sprendimas yra juridinis faktas, lemiantis turtinių skolinių valstybės ir piliečio (teisės pažeidėjo) santykių atsiradimą: valstybė gauna subjektinę teisę reikalauti iš konkretaus piliečio konkrečios sumos, o šis yra įpareigojamas sumokėti valstybei tokią sumą.

Teisės norma, reguliuojanti tuos pačius turtinius santykius, kurie atsiranda iš teisės normos leistų savanoriškų sutarčių, sudaromų turtinėms asmenų teisėms įgyvendinti, priskirtina civilinei teisei.

2) Teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu. Civiliniu santykių dalyviai yra juridiškai lygiateisiai, o administracinių santykių dalyviai saistomi valdžios ir pavaldumo principo: vienas

SPECIALIOJI DALIS

dalyvis turi valdinius įgaliojimus, kuriais remdamasis gali duoti kitam to santykio dalyviui privalomus paliepimus (kelių policijos inspektoriaus teisė įpareigoti automobilio vairuotoją sustoti).

3) Valstybės prievartos priemonių (sankcijų) už teisės normų pažeidimus taikymas, to taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis. Civilinės teisės sankcijos - turtinės, o baudžiamosios teisės - ir įkalinimas, administracinės sankcijos - be įkalinimo (administracinis areštas remiantis juridiniu pagrindu nelaikomas įkalinimu, nors asmens laisvė kuriam laikui suvaržoma). Teisės norma, kuri numato įkalinimą („laisvės atėmimą") kaip sankciją, priskirtina baudžia­majai teisei. Iš sankcijų pobūdžio sprendžiama, kuriai teisės šakai konkreti teisės norma priskirtina. Jeigu šito nepakanka teisės normos šakinei priklausomybei identifikuoti, žiūrima į kitus jos požymius.

Tik vadovaujantis visais šiais požymiais ir galima vienareikšmiš­kai nustatyti, kuriai teisės šakai ar jos institutui reikės priskirti konkrečią teisės normą. Tai rodo, kad teisės sistemos kūrimas reikalauja gero teisės išmanymo, subtilios teisės normų analizės, jų funkcijų atpažinimo. Neatsitiktinai ten, kur teisės sistema kuriama atsakingai ir ilgam laikui, prieš tai vykdomi išsamūs šalies naciona­linės teisės ir jos praktikos moksliniai tyrimai, kad jais remiantis būtų formuojama reikiama teisinė sąmonė.

Teisės šaka yra viršutinė (baigiamoji) teisės normų sisteminimo, apibendrinimo subordinacijos pagrindu riba.

Subordinacijos tikslas - suorganizuoti teisės normas į atitinka­mos struktūros (institutų, posakių) teisės šakas - sukurti vertikalius teisės normų santykius tarp teisės instituto ir teisės šakos. Todėl teisės normų suorganizavimu į teisės šakas ir teisės šakų katalogo sudarymu baigiasi subordinacijos užduotis sisteminti teisę; ji ne­sprendžia teisės šakų tarpusavio santykių klausimo, nes neturi tam priemonių.

8.3 TEISĖS ŠAKŲ KATALOGAS IR BENDROJI JŲ CHARAKTERISTIKA

Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institu-cijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę

339

TEISĖS TEORIJA

sistemą, rinkimų sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą ir kita. Pagrindinis jos teisės aktas - konstitucija, kuri yra metodologi-nis vertybinis visos valstybės teisėkūros teisėtumo pagrindas. Konsti-tucija demokratinėje valstybėje - tai piliečių įstatymas, ribojantis valstybės valdžios valią pagrindinėmis žmogaus teisėmis.

Administracinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės institucijoms vykdant konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Ji nustato ministerijų, departamentų, savivaldybių valdybų struktūrą ir kompetenciją, jų santykius su piliečiais tvar-kant ir prižiūrint ūkinę ar kitokią piliečių, jų susivienijimų veiklą. Valdymo objektais laikomi žmonių santykiai, atsirandantys ekono-mikos, mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos, krašto gynybos, piliečių teisių apsaugos ir kitose srityse. Metodas - tai valdžios ir pavaldumo principas (įpareigojantys įsakymai ir nuro­dymai, tarnybų subordinacija, drausminė ir kitokia atsakomybė ui patikėtą veiklos sritį).

Administracinio proceso teisė, arba administracinė teisena, nustato tvarką, kuria teismai sprendžia administracinius ginčus, valstybės institucijos ir pareigūnai taiko konstitucinės, administracinės, finan-sų, žemės teisės normas.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena išdėstyta pagrindi-niame teisės akte - ATPK.

1999 m. įsteigus Lietuvoje Administracinį teismą, intensyviau plėtosis ir administracinio proceso teisė, reglamentuojanti ginčų dėl įstatymų lydimųjų aktų sutikimo su įstatymais sprendimų tvarką. Konkuruojant terminams administracinio proceso teisė ir administracinė teisena, geriau vartoti administracinio proceso teisė, nes šis terminas platesnis už administracinę teisena; pastarasis terminas nominaline reikšme suponuoja tik tuos proceso veiksmus, kurie atliekami teisme sprendžiant administracinę bylą. Teisena kilusi iš teisti, proceso - iš tyrimo, todėl ši taikytina ir ikiteisminiam tyrimui žymėti.

Tinansų teisės reguliavimo objektas - žmonių santykiai, atsiran-dantys sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, taip pat nustatant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vykdant bankų operacijas, leidžiant vertybinius popierius ir kita. Šių santy-kių subjektai - valstybė, visi juridiniai ir fiziniai asmenys, nes jie saistomi su valstybe pareigos mokėti mokesčius - formuoti biudže-tą, ir teisės gauti iš jos tam tikrų paslaugų - saugumo nuo išorinės ir vidinės agresijos, švietimo, medicinos, socialinio draudimo Ir

340

SPECIALIOJI DALIS

kitose srityse. Finansų teisės normos glaudžiai susijusios su konsti­tucinės ir administracinės teisės normomis. Skirtingai nuo civilinės teisės, kur pinigai taip pat gali būti teisinių santykių objektas (kreditas, valiutų keitimas ir kt.), finansų teisei būdingas ne dispo-zityvusis, o imperatyvusis metodas: valdžios paliepimai, kontrolė, revizijos ir kita.

Baudžiamoji teisė - tai sistema teisės normų, kurios skirtos kitų teisės šakų nustatytiems draudimams garantuoti, įtvirtina valstybės baudžiamosios politikos principus, apibrėžia, kokie veiksmai, pažei­džiantys reguliacinių normų draudimus, laikytini nusikaltimais, kokie yra nusikaltusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomy­bėn pagrindai ir sąlygos, sankcijų rūšys, kaltės formos ir kita. Reguliavimo metodas - imperatyvusis, pagrindinis teisės aktas-Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas.

Baudžiamojo proceso teisė reglamentuoja baudžiamosios atsakomy­bes įgyvendinimo tvarką: baudžiamųjų bylų iškėlimo, jų ikiteisminio ir teisminio tyrimo tvarką, taip pat baudžiamojo proceso dalyvių (teisėjų, prokuroro, advokato, įtariamųjų, kaltinamųjų, teisiamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų, ekspertų, kaltinimo ir gynybos atstovų) teises ir pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas.

Vyraujantis reguliavimo metodas - imperatyvusis. Pagrindinis teisės aktas - Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas.

Civilinė teisė - plačiausia teisės šaka, reguliuojanti turtinius ir asmeninius santykius (garbės, orumo, autorystės). Visa piliečių ir įvairių įmonių ūkinė veikla remiasi civiline teise (valdymas, naudo-jimasis ir disponavimas nuosavybės teisės objektais, pirkimas-pardavimas, pasauga, dovanojimas, paveldėjimas, nuoma, užstatas, tiekimai, pervežimai ir kt.). Tačiau ne visi turtiniai santykiai regu­liuojami civilinės teisės, o tik tie, kur santykio dalyviai juridiniu požiūriu lygiateisiai (ieškovas ir atsakovas, kreditorius ir skolinin­kas, užsakovas ir rangovas) ir preziumuoja maksimalų santykio dalyvių savarankiškumą sudarant sutartis ir jų pagrindu įgyvendi­nant pirmiausia turtines asmens teises. Vyraujantis reguliavimo metodas - dispozityvusis. Pagrindinis teisės aktas - Lietuvos Res­publikos civilinis kodeksas.

Civilinio proceso teisė - tai sistema teisės normų, kurios reglamen-tuoja teismo ir kitų civilinio proceso dalyvių veiklą nagrinėjant civilinius, darbo, šeimos ir kitus ginčus. Jos nustato civilinių ieški­nių pateikimo, teisminio civilinių bylų nagrinėjimo, sprendimų civi-

341

TEISĖS TEORIJA

linėse bylose priėmimo, jų vykdymo tvarką ir kita. Griežtas proceso normų laikymasis - svarbi materialiosios teisės įgyvendinimo garan-tija. Pagrindinis teisės aktas - Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas.

Santuokos ir šeimos teisė yra glaudžiai susijusi su civiline teise, nes ilgai buvusi civilinės teisės institutu, vėliau - posakiu. (Naujasis CK ir toliau laiko ją civilinės teisės posakiu.) Ji reguliuoja santuokos sudarymo ir nutraukimo tvarką, sutuoktinių ir jų vaikų tarpusaviu santykius, globos, taip pat įvaikinimo, rūpybos, šeimos narių turtinės padėties santykius. Naujasis CK (trečioji knyga) šią teisės šaką apibrėžia kaip „Šeimos teisė", nes Konstitucijos 38 straipsnis šeimą apibrėžia tik kaip vyro ir moters sutartį (santuoką). Bet dabar padėtis šioje srityje keičiasi - aktyvėja judėjimas, reikalaujantis registruoti Ir tos pačios lyties asmenų santuokas. Tačiau tokių asmenų santuoka vargu ar bus galima vadinti šeima, nes čia siekiama tik bendro gyvenimo, tuo tarpu šeimos tikslas - ir vaikų gimdymas bei auklėji-mas. Šeima įgyvendina ir visuomenės tęstinumą, tos pačios lyties asmenų santuoka - pačių sutuoktinių interesus. Šeima yra ir bioso-dalinė, o tos pačios lyties asmenų santuoka gali būti tik socialinė kategorija. Kadangi santuoka yra juridinis šeimos pagrindas, tai pripažinus tos pačios lyties asmenų santuoką, tektų ją juridiškai prilyginti šeimai ir taip iškreipti šeimos esmę. Tos pačios lyties asmenų, norinčių kartu gyventi, ryšys gali būti įtvirtintas civiline partnerystės sutartimi ir ši nevadinama santuoka. Taip būtų išvengia-ma vertybių sumaišties ir šeimos instituto devalvavimo. Šeima yra fundamentinė visuomenės struktūra. Ji turi būti visokeriopai skatina ma ir ginama dėl visuomenės tęstinumo ir vaiko teisių apsaugos interesų.

Pagrindinis reguliavimo metodas - savanoriška sutartis ir priva-lomas vykdymas pareigų, kylančių iš savanoriškos sutarties.

Darbo teisė reguliuoja darbo santykius, atsirandančius iš darini (samdos) sutarties; nustato darbo santykių atsiradimo ir pasibaigimu tvarką, darbo ir poilsio laiką, darbo užmokesčio dydį, išdirbio normų, darbo įkainių normatyvus ir kita. Darbo santykių subjektai darbininkai, valstybės tarnautojai, kooperatinės organizacijos, priva-čių firmų savininkai, valstybė, kurių tarpusavio paslaugos remiasi darbo sutartimi. Reguliavimo metodas - sutarčių laisvė ir ją ribojan-čios norminės sutartys bei imperatyvūs darbo įstatymų nurodymai, pagyrimas, materialusis skatinimas.

342

SPECIALIOJI DALIS

Žemės teisė reguliuoja žemės naudojimo ir tvarkymo santykius, nustato skirtingų žemės rūšių teisinį statusą ir kita.

Tarptautinė teisė - tai sistema teisės normų, kurios išreiškia suderintą kolektyvinę tautų (valstybių), esančių tos teisės subjektais, valią. Ji neįeina į nacionalinės teisės sistemą. Jos negali savintis jokia pasaulio valstybė. Tai bendros valstybių kūrybos rezultatas. Jai lenką ypatingas vaidmuo, nes ji reguliuoja ne valstybės vidaus, o tarptautinius, valstybių tarpusavio santykius. Jos normos ir institutai įtvirtinami įvairiose tarptautinėse sutartyse, įstatuose, nutarimuose, konvencijose, deklaracijose, Jungtinių Tautų dokumentuose. Šie aktai nustato valstybių, tautų sutarčių dalyvių, abipuses teises ir pareigas esant tarptautiniams santykiams.

Visuotinai pripažintos tarptautinės žmogaus teisių srities teisės normos turi pirmumą prieš nacionalinę teisę.

Tarptautinė teisė šiandien jau egzistuoja kaip tarptautinės teisės šakų sistema, ji yra bendras jungiantis pavadinimas tokių tarptau­tinės teisės šakų kaip tarptautinė jūrų teisė, tarptautinė oro teisė, tarptautinė sutarčių teisė, diplomatinė ir konsulinė teisė, kita.

Dėl mokslo ir technikos pažangos formuojasi naujos teisės šakos: kosmoso teisė, kompiuterių teisė ir kitos.

KORELIACIJA, ARBA HORIZONTALŪS TEISĖS ŠAKŲ SANTYKIAI, TEISĖS SISTEMOJE

Funkcionuojančiai teisės sistemai sukurti vertikaliojo požiūrio nepa­kanka, nes teisės šakos ir jų visuma dar nėra teisės sistema. Subordinaciją dar reikia užbaigti, papildyti teisės šakų koreliacija, kuri turi pradėti ten, kur sustojo, kur savo darbą baigė subordina­cija. Koreliacijos paskirtis - suvienyti teisės šakas pagal jų atlieka­mas funkcijas, kad teisės šakos viena kitą papildytų, garantuotų viena kitos funkcionalumą, imperatyvų įsakmumą, kitaip sakant, būtina vertikalius teisės normų ryšius papildyti horizontaliaisiais.

Siekiant šio tikslo, visos teisės šakos pirmiausia skirstomos į materialiąsias ir proceso. Materialiosios teisės šakos, kaip jau sakėme, reguliuoja tarp žmonių ir jų susivienijimų realiai susiklosčiusius turto valdymo, naudojimosi, disponavimo juo, valstybės valdymo, subjektinių teisių įgyvendinimo ir daugelį kitų santykių.

Praktinį naudojimąsi materialiosios teisės šakų normomis, jų laikymą reglamentuoja teisės normos, kurių sistema vadinama pro-

343

TEISĖS TEORIJA

ceso teise. Proceso teisės normos nustato įvairių teisinių ginčų sprendimo, nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų tyrimo bei teisminio nagrinėjimo, bausmių skyrimo tvarką, t. y. teisines procedūras, būti­nas siekiant įgyti, įgyvendinti ar apginti įvairias materialiąsias subjektines teises. Proceso teisei priklauso tokios teisės šakos: konsti­tucinio proceso teisė (ji galioja tose šalyse, kur yra konstitucinė valstybės valdžios teisės aktų teisėtumo kontrolė ir jos institucija -konstitucinis teismas), civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, arbitražo proceso teisė.

Materialiosios teisės šakos, kaip jau sakyta, sąveikauja su proce­so teisės šakomis kaip tikslas su savo priemonėmis. Be proceso teisės materialioji teisė neveiktų, o proceso - būtų beprasmė.

Grafiškai šį teisės normų sisteminimą kaip jų vertikalų telkimąsi į vis platesnės apimties teisės normų darinius, vėliau pereinantį į horizontalųjį, galime pavaizduoti taip:

TEISĖS NORMOS KAIP TEISĖS SISTEMINIMO OBJEKTAI

344

SPECIALIOJI DALIS

Visos šios teisės šakos, tarpusavyje sąveikaudamos, įkūnija tei­sinio reguliavimo pilnatvę (išsamumą) - aprėpia tuos socialinius santykius, kurių reguliavimo reikalauja žmogaus teisių sauga ir jų Įgyvendinimas. Todėl konkrečios šalies teisės sistemoje teisės šakų yra nei daug, nei mažai, o tiek, kiek tuo metu reikia, kad teisinis reguliavimas apimtų visus žmonių santykius, kurie tokio reguliavi­mo reikalingi ir reguliuojami taip, kaip reikalauja to laiko žmogaus teisių saugos, socialinės santarvės ir rimties poreikiai. Būtent žmo­gaus teisių sauga demokratinėje valstybėje nustato, kiek ir kokių teisės šakų reikia konkrečiai šaliai konkrečiu laiku bei kokio detalu­mo ir turinio turi būti pats teisinis reguliavimas, kad būtų pasiekti tokio reguliavimo tikslai, lemiami žmogaus teisių saugos poreikių.

Materialiajai teisei priskirtos teisės šakos toliau gali būti skirsto­mos taip: 1) bendrąjį teisės subjektų teisinį statusą nustatančios, arba reguliacinės (konstitucinė, administracinė, finansų, žemės, dar­bo, ekologinė teisė); ir 2) reguliacinių teisės šakų nustatytų impera-tyvų įsakmumą garantuojančios, arba sankcijas nustatančios (bau­džiamoji teisė - BK ir tos administracinės teisės normos, kurios yra Įtrauktos į ATPK. Reguliacinės teisės šakos pasiekia savo tikslus tik sąveikaudamos su BK ir ATPK normomis, kurios nustato reguliaci­nių teisės šakų suformuluotų draudimų pažeidimo būdus ir sankci­jas už tų draudimų pažeidimus, t. y. sudaro sąlygas pereiti nuo bendrojo teisinio reguliavimo prie individualiojo (keičia konkrečių asmenų teisinį statusą šiems padarius teisės pažeidimą).

Civilinės teisės, civilinio proceso, komercijos teisės, darbo teisės, baudžiamojo proceso, administracinio proceso teisės normos nors ir yra reguliacinės, bet į šią klasifikaciją nepatenka, nes kai kurie jų imperatyvai garantuojami tik turtinėmis sankcijomis, kai kurie -pripažinimu negaliojančiais sprendimų, priimtų pažeidžiant proceso normų reikalavimus. Ir tik kai kuriuos proceso teisės draudimus gali garantuoti baudžiamosios teisės normos. Pavyzdžiui, baudžiamojo proceso normų reikalavimus liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui duoti teisingus parodymus garan­tuoja BK XXXIV skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengi­mai teisingumui" normos.

Taigi pritaikius koreliacijos metodą teisės šakos nustoja egzista­vusios atsitiktinių mechaninių ryšių pavidalu, persitvarko į tikslo ir priemonės santykius: vienos teisės šakos (konstitucinės teisės) nor­mos nustato santykių dalyviams turiningąsias, pirmines, pagrindi-

345

TEISĖS TEORIJA

nes teises ir pareigas, kitos šakos (civilinės, administracinės, finansų teisės ir t. t.) normos visa tai konkretina atsižvelgdamos į konkrečią žmogaus teisių įgyvendinimo padėtį, trečios (proceso teisės) nustato teisines procedūras, kaip pasinaudoti pirmųjų nustatytomis teisėmis, ketvirtos (BK, ATPK ir kitos normos) - formuluoja sankcijas, garan­tuojančias reguliacinių teisės normų įsakmumą.

8.4 VIEŠOJI IR PRIVATINĖ TEISĖ

Kitas horizontalusis teisės šakų integracijos ir diferenciacijos varian­tas yra mėginimas skirstyti teisę į viešąją ir privatinę. Teisės šakos čia grupuojamos pagal tai, reguliuojamo santykio dalyviai yra piliečiai ar vienas iš jų - valstybė, ir tokiu reguliavimu siekiama įgyvendinti privatų ar viešąjį (bendrąjį) interesą. Bendrąją piliečių naudą saugančias teisės šakas imta vadinti viešąja teise, o pavienio asmens naudą - privatine teise.

Šitoks teisės šakų skirstymas ateina iš Romos teisės ir yra pradėtas Romos teisininko D. Ulpiano. Privatine teise jis vadino teisės normas, kurios reguliuoja piliečių tarpusavio santykius, atsi­randančius remiantis savanoriškomis sutartimis. Viešoji teisė regu­liuoja socialinių grupių - patricijų ir plebėjų, vergų ir vergvaldžiu tarpusavio santykius, arba santykius, kur vienas iš dalyvių yra valstybė. Tokį skirstymą taikė ir Š. Monteskjė knygoje „Apie įstaty­mų dvasią".

Vieni autoriai šį skirstymą ir šiandien laiko esminiu (N. I. Matu-zovas ir kt.)125, kiti jį ginčija. Anglų jurisprudencija apskritai neskirs­to teisės į viešąją ir privatinę, o vartoja terminus bendroji teisė ir teisingumo teisė (teismo, arba proceso, teisė). Toks teisės skirstymas nėra aiškiai išreikštas ir JAV jurisprudencijoje.

Autoriai, manantys, kad šis teisės skirstymas yra esminis, grin­džia jį tuo faktu, jog yra normų (konstitucinės, baudžiamosios, proceso, administracinės, finansų teisės), skirtų visai visuomenei, valstybei apskritai reikšmingiems (viešiesiems, bendriems) interesams užtikrinti, ir yra normų (civilinės, darbo, šeimos, komercijos, verslo, kooperatinės teisės), kurios reglamentuoja privačių asmenų interesų įgyvendinimą.

125 Теория государства и права / под ред. Н. И. Матузова, Г. В. Малысо. Москва 1997. Р. 357.

346

SPECIALIOJI DALIS

Minėtas N. I. Matuzovas pateikia tokius privatinės ir viešosios teisės apibrėžimus. Privatinė teisė - tai visuma teisės normų, kurios reguliuoja privačios nuosavybės turėtojų santykius, atsirandančius gami­nant ir laisvoje rinkoje realizuojant prekes (tai iš esmės civilinės teisės apibrėžimas).

Viešoji teisė - tai teisės normos, nustatančios valstybės valdžios veiklos, parlamentų ir kitų valstybės institucijų sudarymo, jų darbo, taip pat teisingumo vykdymo tvarką (tam tikrų konstitucinės teisės skyrių apibrėžimo pakartojimas).

Vokiečių teisės teoretikai skiria viešąją teisę nuo privatinės vado­vaudamiesi tuo, kad viešoji teisė remiasi valdžios ir pavaldumo santykiais (subordinacija), o privatinė - koordinacija, nes reguliuoja vienodo pavaldumo asmenų tarpusavio santykius.

Tačiau teisinės valstybės sąlygomis tokį teisės šakų skirstymą sunku laikyti esminiu, nes tiek viešoji, tiek privatinė teisė, jau sakyta, remiasi ta pačia teisės samprata, valstybės institucijos, kaip ir piliečiai, pavaldžios tiems patiems įstatymams ir teisės principams, valstybė taip pat atsakinga už padarytą žalą savo piliečiams kaip ir patys piliečiai vienas kitam ir valstybei; abejotinas ir pats interesų skirstymas į „viešuosius" ir „privačius", nes demokratinė visuomenė, kurioje teisė suprantama kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, įveikia viešųjų (bendrų) ir privačių interesų priešpriešą, nes viešieji reikalai taip pat yra piliečių reikalai (privatūs), kaip ir visi privatūs, jeigu tik jie įgyja teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Demokratinėje visuomenėje sunku įsivaizduoti valstybės interesus, kurie kartu nebū­tų ir pačių piliečių interesai. Jeigu tokie interesai atsirastų, tai jų negalima būtų laikyti teisėtais, nes demokratinėje visuomenėje „vals­tybės įstaigos tarnauja žmonėms" (Konstitucijos 5 str.). Tik „valdi­ninkų valstybėje" valstybės interesai nesutampa su piliečių interesais.

Teisėtas privatus interesas negali būti priešinamas viešajam, arba bendram, interesui, nes kiekvienas interesas, jeigu tik jis teisinis, kartu yra ir viešasis, ir bendras; jis - viešasis, nes bendras, o bendras, nes įgyvendinamas pagal subjektinių teisių ir pareigų vienovę, vadinasi, suderintas su artimo nauda. Privataus intereso turėtojas, norėdamas legalizuoti (išviešinti) savo interesą, privalo vykdyti kitiems asmenims atitinkamas pareigas - teikti tam tikrą gėrį kitų asmenų teisėms (interesams). Pati teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, yra interesų privatumo ir bendrumo (viešumo) vienovės išraiška.

347

TEISĖS TEORIJA

Ir tik jeigu privatus interesas suprantamas kaip savo naudos įgyvendinimas kito asmens naudos mažinimo sąskaita, tai jis -nusikalstamas ir dėl to nėra nei viešasis, nei bendras, nes nėra legalus.

Kur į teisę nežiūrima kaip į subjektinių teisių ir pareigų vienovę, ten reikia skirti sunkiai atskiriamus viešuosius interesus nuo privačių, o jais remiantis - viešąją teisę nuo privatinės.

Teisės skirstymą į viešąją ir privatinę P. Leonas laikė „netikru" dėl trijų priežasčių:

1) Pirmiausia jis neigė patį viešųjų interesų buvimą, nes „interesų turi tik atskiri asmenys, nes tik jie yra realios visuomenės dalys. Viešas interesas yra privačių interesų sujungimas ir todėl galima pasakyti, kad teisė saugoja tik atskirų žmonių interesus."

2) „Teisė saugoja tik tuos atskirų asmenų interesus, kurie turi viešos reikšmės", tokios reikšmės neturintis interesas nesąs teisės objektas.

3) „Kai kurie didelės viešos reikšmės interesai yra tvarkomi priva­tinės teisės normų, ir priešingai, kai kurie mažos viešos reikšmės interesai yra vis dėlto tvarkomi viešosios teisės normų; pvz., neatidus daiktų pristatymas kariaujančiai kariuomenei turi dide­lės viešos reikšmės, bet priklauso privatinei teisei. O miesto [...] tarybos nario rinkimai turi kur kas mažesnės viešos reikšmės, tačiau priklauso viešajai teisei."126

Be to, šis skirstymas yra ir nenuoseklus. Vieni tos pačios teisės šakos institutai gali būti priskiriami viešajai teisei, kiti - privatinei. Pavyzdžiui, darbo teisė priskiriama viešajai teisei, jeigu darbdavys -valstybė; bet jeigu darbdavys - privatus asmuo, tai darbo santykių reguliavimas - privatinės teisės reikalas. Todėl M. Glendonas ir kiti darbo teisę vadina mišria, atseit esančia ties viešosios ir privatinės teisės riba. Bet metodas (kriterijus), kuris sukuria ribines klasifikaci­jas, nėra loginis, nes loginis skirstymas tik tada laikomas korektišku, kai skirstymo nariai (teisės šakos) vienas kitą šalina.

Teisės skirstymas į viešąją ir privatinę, sakėme, turėjo esminės reikšmės tik esant klasinei valstybei ir totalitariniam režimui (iš čia šis skirstymas ir atėjo), nes remiamasi skirtingais principais: priva­tinė teisė - sutartimi (pirkimo-pardavimo, nuomos, paskolos, pa-

Leonas P. Teisės enciklopedija. P. 157.

348

SPECIALIOJI DALIS

naudos, rangos, atstovavimo ir kitų sutarčių bendrąja valia, teisių ir pareigų vienove), o viešoji - reguliuojanti socialinių grupių santy­kius - jėga ir iš jos persvaros atsirandančiomis privilegijomis-prievolėmis, t. y. santykio dalyvių nelygiateisiškumu. „Privatine tei­se" orientuotasi į santykio dalyvių teisinės padėties lygiateisiškumą, o „viešąja teise" - į jų nelygiateisiškumą. Pirmoji rėmėsi abipuse pagarba, antroji - jėga ir nepagarba silpnesniojo interesui. Todėl privatinė teisė buvo santarvės, bendradarbiavimo, viešoji - agresijos, pavergimo, konfliktų legalizavimo, jų kurstymo ir palaikymo teisė. Pirmoji rėmėsi pilietine teisės samprata, antroji - etatistine.

Šios dvi teisės rūšys susivienija tik demokratinėje visuomenėje, kai privatinės teisės principai virsta visos, taip pat viešosios, teisės principais. Privatinė teisė tarsi absorbuoja viešąją. Teisinėje valstybė­je privatinės teisės principai, sakėme, virsta visos teisės principais, nes čia siekiama įveikti valstybės ir visuomenės susipriešinimą, įtvirtinti viešpatavimą ne bet kokios teisės, o suprantamos kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė.

Dabar tikslesnis teisės skirstymas į materialiąją ir proceso, nes jis išvengia negriežto interesų dalijimo į viešuosius ir privačius ir išreiškia teisės šakų abipusės priklausomybės ryšius.

Taigi vertikaliuoju (subordinacijos) požiūriu teisės sistema - tai teisės normų, sujungtų į teisės institutus, posakius ir šakas, hierar­chija, o horizontaliuoju (koordinacijos) požiūriu - tai teisės šakų tarpusavio sąveikos organizacija. Šitaip subordinacijos ir koordina­cijos pagrindu teisės normos organizuojamos į vientisą, išsamų teisinio reguliavimo tinklą, kuris apima visus tuo metu teisinio reguliavimo reikalingus socialinius santykius. Šis tinklas ir yra teisės normų sistema.

Teisės normų sistema - tai visuma tarpusavyje susijusių teisės normų (teisės institutų, posakių, šakų), iš vidaus sujungtų tos pačios teisės sampratos, tų pačių strateginių teisinio reguliavimo tikslų ir metodų. Tačiau teisės normų sistemos šiandien jau negalima apimties požiū­riu tapatinti su teisės sistema, nes teisės sistema apima ne tik teisės normų, bet ir teisės principų sistemą.

Pagrindinis teisės sistemos požymis - teisės normų (šakų) įvai­rovės vienovė, kuri reiškiasi teisės sampratos ir teisinio reguliavimo tikslų (saugoti žmogaus teises) bendrumu. Tai suteikia visai teisės sistemai vertybinį, metodologinį vientisumą, darantį teisės šakų tarpusavio skirtumus santykinius.

349

TEISĖS TEORIJA

350

SPECIALIOJI DALIS

Teisės sistemos sukūrimas yra ir teisinio reguliavimo tobulinimo prielaida, nes, aprėpiant vienu „proto aktu" teisės tikslą ir jo pasiekimo priemones (teisės normas), įgyjama galimybių įsitikinti, ar turimos visos teisinės priemonės, reikalingos įvairiems žmogaus teisių saugos aspektams garantuoti ir ar jų pakanka šiam tikslui pasiekti.

Nacionalinės teisės sistema apima ir normas tų tarptautinių deklaracijų, konvencijų, sutarčių, kurias ratifikavo Lietuvos Respub­likos Seimas.

TEISĖS NORMŲ SISTEMOS SANTYKIS SU TEISINE SISTEMA

Teisės sistema skiriama nuo teisinės sistemos kaip siauresnė sąvoka nuo platesnės; pirmoji yra teisės principų ir teisės normų (teisės šakų) vidinė organizacija, antroji - teisės sistemos sujungimas su teisėkūros ir teisės įgyvendinimo (teisėsaugos) institucijomis bei jų veikla. Todėl teisinė sistema apima teisę nuo jos idėjinio būvio (doktrinos, teisėkūros subjektų) iki teisės normų (teisės sistemos) ir jų įgyvendinimo (teisinių santykių ir teisėsaugos institucijų). Jos struktūrai būdingi trys lygmenys: 1) ideologinis doktrininis (teisės samprata); 2) norminis (teisės sistema); ir 3) organizacinis instituci­nis (valstybės institucijų sistema, kurianti ir įgyvendinanti teisę).

Teisės literatūroje skiriamos keturios pagrindinės teisinių sistemų rūšys (šeimos): 1) romanų-germanų; jai būdinga statutinės teisės vyravimas ir įstatymo viršenybė, čia vyrauja valstybės institucijų leidžiami teisės normų aktai ir jų sistemos (kodeksai); 2) ang­losaksų, arba bendrosios, teisės tradicija, kur statutinė teisė derina­ma su plačios kompetencijos precedentų teise pripažįstant teisėkūros ad hoc teisę ir bendriesiems teismams; 3) musulmonų, judėjų, induis­tų teisinė sistema, kur pozityvioji (pasaulietinė) teisė glaudžiai susipynusi su religijos normomis ir institucijomis; 4) iki 1991 m. funkcionavusi socialistinė teisinė sistema nelaikytina atskira teisinės sistemos rūšimi, nes ji teisės principų atžvilgiu iš esmės buvo romanų-germanų teisės tradicijos modifikacija127.

127 Plačiau apie pasaulio teisines sistemas žr.: Glendon M. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius, 1993; Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vilnius, 1999; kt.

351

9. TEISĖS AKTŲ SISTEMINIMAS IR JO RŪŠYS

Teisės aktų sisteminimas - tai nuolatinio teisės sistemos tvarkymo plėtojimo forma. Kiekvienoje šiuolaikinėje valstybėje yra daugybė įvairių teisės aktų, priimtų įvairių teisėkūros subjektų įvairiu metu. Tų aktų nuolat daugėja, nes teisėkūra negali sustoti kuriame nors viename savo raidos etape, ji visą laiką rutuliojasi atsižvelgdama j žmogaus teisių saugos poreikius. Teisėkūros tempas itin didelis nūdienos Lietuvoje. Sukuriama daugybė įvairių teisės aktų, dažnai iš esmės keičiančių buvusio teisinio reguliavimo pobūdį, net princi-pus. Nuo 1990 m. iki 2000 m. balandžio įvairūs Lietuvos teisėkūros subjektai priėmė 2 486 įstatymus (iš jų - 900 naujų) ir 12 454 nuta rimus (Vyriausybė)128. Todėl šioje aktų gausybėje darosi vis sunkiau orientuotis. Tai reikalauja atitinkamai sutvarkyti galiojančius teisės aktus, juos stambinti, grupuoti į atitinkamą, moksliškai pagrįstą sistemą, išleisti įvairius jų rinkinius. Šito reikalauja ir poreikis tolinu plėtoti pačią teisėkūra, nes galiojančių teisės aktų turinio analizė, išorinis jų sutvarkymas, grupavimas pagal tam tikrą schemą padeda atskleisti teisinio reguliavimo spragas ir prieštaravimus, juos įveikti. Šitaip teisės aktų įgyvendinimo praktika ir teisėkūros raida subran-dina tą patį teisės aktų sisteminimo poreikį.

Teisės aktų sisteminimas - tai įvairių teisės subjektų (valstybės institucijų, firmų, pareigūnų, piliečių) veikla, kuria siekiama sugru puoti teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant palengvinti jų paiešką, tobulinti jų turinį ir formą, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus.

Teisės aktų sisteminimo objektas yra tik juridinę galią turintys teisės aktai. Atsiradus konstitucinei justicijai, sąvokos „turėti juridi-nę galią" ir „galioti" gali nesutapti. Konstitucinio Teismo pripažin-tas priešingu Konstitucijai, teisės aktas netenka juridinės galios ir netaikomas, bet formaliai galioja, kol bus panaikintas jį išleidusios institucijos, nes galioja principas: jai priešingą teisės aktą gali panaikinti tik jį priėmusi institucija.

Skiriami tokie teisės aktų sisteminimo principai: 1) informacijos išsamumas, užtikrinantis, kad bus apimta visa sis­

teminti reikalinga informacija;

128 Teisinės sistemos reforma: teisėkūros problemos. Teisės institutas, 2000 04 .20

352

SPECIALIOJI DALIS

2) informacijos patikimumas; jis užtikrinamas tuo, kad naudojami oficialiai skelbtų teisės aktų tekstai;

3) naudojimosi patogumas, užtikrinantis greitą ir kokybišką reikia­mos informacijos apie konkrečią teisės normą radimą.

Teisės aktų sisteminimas reiškiasi tokiais pavidalais: inkorporacija, konsolidacija ir kodifikacija.

9.1 TEISĖS AKTŲ INKORPORACIJA

Inkorporacija (lot. in corpore - visi drauge) - tai tokia sisteminimo forma, kai tam tikri teisės aktai chronologine, abėcėline, sistemine, dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius. Inkorporacija yra nuolatinė valstybės institucijų, firmų, piliečių veikla, kuria siekiama užtikrinti galiojančių teisės aktų veiksmingumą, prieinamumą ir greitą apžvalgą, operatyviai aprūpinti gyventojus patikima informa­cija apie teisės aktus ir galiojančią jų redakciją.

Inkorporacijos ypatumas, kad ją atliekant nekeičiamas jungiamų į rinkinį teisės aktų turinys ir forma. Tai tik išorinis teisės akto apdorojimas, kuris, matysime, skiria ją nuo kodifikacijos ir konsoli­dacijos.

Atliekant inkorporaciją iš teisės aktų teksto pašalinami tie jų skyriai, straipsniai, punktai, pastraipos, kurie yra pripažinti netekusiais galios arba faktiškai neveikiančiais. Kartu į tokį rinkinį įtraukiami visi padaryti tų aktų pakeitimai ir papildymai nurodant oficialius aktų rekvizitus (akto pavadinimą, išleidimo subjektą, pakeitimo ar papildymo datą, akto nume­rį). Iš teisės aktų teksto pašalinami įvairūs operatyviniai nurodymai, neturintys norminės reikšmės, laikinos normos, kurių galiojimo lai­kas baigėsi, taip pat žinios apie asmenis, pasirašiusius atitinkamą teisės aktą.

Tai rodo, kad inkorporacija yra veikiau išorinis, paviršinis siste­minimas. Ir tai suprantama, nes šia sisteminimo forma pirmiausiai siekiama užtikrinti naudojimąsi teisės aktais.

Vienas iš tokios inkorporacijos pavyzdžių istorijoje yra Bizantijos imperatoriaus Justiniano (482-565 m.) Įstatymų sąvadas, kuris XII a. pavadintas Corpus juris civilis (Civilinės teisės rinkinys) ir yra mums pagrindinis senovės Romos socialinių santykių praktiką tiesiogiai reglamentavusios teisinės minties šaltinis, apimantis visą ano meto teisę, kartu atskleidžiantis ir anų laikų Romos valstybėje buvusio teisės inkorporavimo koncepciją ir techniką.

353

TEISĖS TEORIJA

Tokia teisės aktų inkorporacija atlikta Antrojoje Lietuvos Respub-likoje. 1922 m. ir 1925 m. išleistas teisės aktų rinkinys „Lietuvos įstatymai" (rengėjai - teisininkai A. Merkys ir A. Krikščiukaitis), 1935 m. - Lietuvos įstatymų ir įsakymų rinkinys „Lietuvos novelos" (parengė K. Šalkauskis), 1940 m. - „Lietuvos įstatymai. Sistemiška visų paskelbtų ir galiojančių įstatymų, įsakymų, taisyklių ir instruk-cijų apžvalga" (parengė J. Robinzonas).

Šiam darbui rengiamasi ir Trečiojoje Lietuvos Respublikoje. Nuo 1990 m. leidžiamas „Lietuvos Respublikos svarbiausių dokumentu, rinkinys", 1998 m. vasario 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas pri-ėmė nutarimą Nr. VIII-635 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų sava do rengimo ir leidimo". Teisingumo ministerija numatė siūlyti j planuojamą įstatymų sąvadą „Lietuvos įstatymai" įtraukti įstatymus, tarptautines sutartis, Seimo nutarimus, kuriuose yra bendrųjų teisės normų, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretus, Vyriausybės, Kon-stitucinio Teismo nutarimus, Lietuvos Respublikos ministerijų ir Vyriausybės įstaigų teisės aktus, kuriais įgyvendinami įstatymai ar Vyriausybės nutarimai, taip pat Lietuvos banko valdybos nutarimus, kuriuose yra bendrųjų teisės normų. Manoma, kad „Lietuvos įstaty-mai" turėtų pasirodyti tik tada, kai stabilizuosis teisės aktų leidyba, bus priimti konkrečių teisės šakų kodeksai129.

Inkorporacijos pavyzdys yra 1999 m. išleistas teisės aktų rinki nys „Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai", apimantis Kon-stituciją, CK, CPK, ATPK, BK ir BPK. Kadangi nenurodytas užsako-vas, sunku spręsti, prie kurios inkorporacijos rūšies priskirti šį įstatymų rinkinį.

Inkorporacija pagal leidžiamų rinkinių juridinę galią yra skirsto-ma į: 1) oficialiąją; 2) oficiozinę (pusiau oficialią); ir 3) neoficialiąją.

Oficialioji inkorporacija atliekama kompetentingų teisėkūros insti-tucijų pavedimu (arba jų pritarimu) ir jų vardu. Ja remiantį sudarytas teisės aktų rinkinys laikomas oficialiu, jis prilyginamas oficialiems į rinkinį įtrauktų teisės aktų tekstams. Juo galima remtis taikant esamus, taip pat leidžiant naujus teisės aktus. Oficialus rinkinys turi pirmumo teisę, palyginti su anksčiau paskelbtais tų

129 Andriulis V. Lietuvos Respublikos įstatymų konsolidavimo problema. Projektai, jų ištakos ir realizavimo perspektyvos // Teisės problemos. I'WH, Nr. 3-4, p. 25, 27.

SPECIALIOJI DALIS

pačių norminių teisės aktų tekstais, nes apima tik galiojančios redakcijos teisės aktus.

Prieš išleidžiant oficialų rinkinį, paprastai atliekamas didelis parengiamasis darbas - nustatomi juridinę galią praradę ar faktiškai neveikiantys aktai, prieštaraujantys vėliau priimtiems. Atsižvelgda­mas į tai, įstatymų leidėjas daro atitinkamas pataisas, priima naujus įstatymus ar kitus teisės aktus, šalinančius teisės aktų reguliavimo spragas. Taip pat siekiama sumažinti teisės aktų tuo pačiu klausi­mu išleidžiant vieną sustambintą, konsoliduotą aktą. Tai postūmis paskatinti ir priartinti teisėkūrą prie esamų žmogaus teisių apsau­gos poreikių.

Oficiozinė (pusiau oficiali) inkorporacija yra tokia inkorporacijos rūšis, kai teisės aktų rinkinį parengia ir išleidžia institucija, turinti leisėkūros institucijos įgaliojimą (pvz., Teisingumo ministerijos išleis-tas įstatymų sąvadas). Bet toks rinkinys nėra teisėkūros institucijos oficialiai tvirtinamas ir todėl jame spausdinamų teisės aktų tekstas nėra oficialus.

Neoficialiąją inkorporaciją atlieka įvairios žinybos, organizacijos, valstybinės ar privačios leidyklos, mokslo įstaigos, firmos, pareigū­nai, privatūs asmenys, kurie neturi specialių teisėkūros institucijų įgaliojimų leisti tokius rinkinius ir daro tai savo iniciatyva. Tokie rinkiniai nėra oficiali teisės normų raiškos forma ir jais negalima remtis kuriant ar taikant teisę. Dauguma šiandien Lietuvoje leidžia­mų įvairių teisės aktų rinkinių yra neoficialiosios inkorporacijos pavyzdžiai.

Visus teisės aktų rinkinius, sudarytus inkorporacijos būdu, pagal tekstų išdėstymo pobūdį galima skirstyti į: 1) chronologinius; ir 2) sisteminius. Chronologiniuose rinkiniuose teisės aktai išdėstomi pagal jų išleidimo datą, o sisteminiuose - pagal teminius skyrius ir teisės aktų turinį, be to, kiekviename tokiame skyriuje teisės aktai dėstomi ne chronologine, o dalykine tvarka. Sisteminiuose rinkiniuo­se iš pradžių į kiekvieną skyrių ir poskyrį dedami didesnės juridi­nės galios teisės aktai, o paskui- aktai, kurių normos konkretina, išplėtoja prieš tai išdėstytų teisės aktų normas.

Leidžiant teisės aktų rinkinius gali būti derinami abu šie meto­dai - chronologinis ir sisteminis (dalykinis). Tada teminiai rinkinio skyriai formuluojami pagal reguliavimo objektą, o kiekvieno tokio skyriaus viduje teisės aktai dėstomi chronologine tvarka.

355

TEISĖS TEORIJA

Sisteminiai rinkiniai, suprantama, remiasi didesniu sistemintojų minties aktyvumu ir yra gerokai vertingesni tiek teisėkūrai, tiek teisės taikymui, nes juose vienoje vietoje sutelkti visi asmenį domi­nantys ir tarpusavyje susiję teisiniai nurodymai. Sisteminė inkorpo­racija dažniausiai prasideda nuo chronologinės, nes ji atlieka pra­dinę teisės aktų inventorizaciją ir pradinį, vizualų jų apdorojimą.

Pagal aprėpiamos medžiagos apimtą inkorporacija gali būti: 1) vi­suotinė, kai į rinkinį įtraukiami visi šalies teisės aktai; ir 2) dalinė, kai į rinkinį įtraukiami tik kai kurias socialinio gyvenimo sritis reglamentuojantys teisės aktai (civilinės, baudžiamosios) ar net kurio nors teisės instituto aktai.

9.2 TEISĖS AKTŲ KONSOLIDACIJA

Kiekvienoje teisės sistemoje ilgainiui susikaupia daug teisės aktų, reguliuojančių tą pačią socialinio gyvenimo sritį. Tokių aktų impera­tyvai dažnai kartojasi, kartais tarpusavyje nesiderindami ar net vienas kitam prieštaraudami. Todėl atsiranda būtinybė likviduoti daugelį teisės aktų, juos stambinti. Vienas iš būdų panaikinti tuo pačiu klausimu besikaupiančią teisės aktų gausą ir yra jų konsolida­cija (lot. consolidatio - susijungimas, sutvirtinimas). Tai tokia teisės aktų sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuojančių tą pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą (sustambintą) teisės aktą. Tokį iš naujo sukurtą aktą teisėkūros institucija tvirtina kaip savarankišką teisės normų išraiškos formą kartu pripažindama, kad ankstesni pavieniai šios srities teisės aktai neteko galios. Čia į naują teisės aktą sujungiami vienos juridinės galios teisės aktai (pvz., tik įstatymai arba tik Vyriausybės nutarimai).

Konsolidacija, skirtingai nei inkorporacija, jau yra tam tikra teisėkūros rūšis. Jos savitumas tas, kad naujas, sustambintas teisės aktas nekeičia teisinio reguliavimo turinio, galiojančios teisės. Tai techninio (formos) pobūdžio teisėkūra.

Rengiant teisinės konsolidacijos aktą visos ankstesnių teisės aktų normos išdėstomos tam tikra loginio nuoseklumo tvarka, sukuriama bendra loginė būsimo akto struktūra, daroma tam tikra teisinių formuluočių redakcija, bet tik išorinė, stilistinė, kad visos normos būtų suformuluotos vienu stiliumi, kad būtų suvienodinta teisės terminija, taisoma pasenusi (pvz., vietoj vartoto termino organas rašant institucija, vietoj prievolės - pareiga, vietoj teisėdaros - teisėkūra

356

SPECIALIOJI DALIS

ir t. t.), šalinami prieštaravimai, pasikartojimai, trumpinamas nepa­grįstai apkrautas tekstas; turinio atžvilgiu artimos normos jungiamos į vieną straipsnį ir t. t.

Konsolidacija skiriasi nuo kodifikacijos tik tuo, kad kodifikuojant, matysime, peržiūrimas ir teisės normų turinys, o konsoliduojant šitai nedaroma.

Užsienio šalyse yra daug tokios konsolidacijos pavyzdžių. XIX a. pabaigoje Anglijos parlamentas priėmė specialų įstatymą dėl statu­tinės teisės konsolidacijos. Prancūzijoje plačiai išplėtotas vadinama­sis priėmimas kodeksų, kurie apima teisinius nurodymus kuriuo nors vienu klausimu. Tai, pavyzdžiui, Taupomųjų kasų kodeksas, Visuomeninio naudojimosi keliais kodeksas. Vokietijoje nuo 1976 m. galioja tokios konsolidacijos aktas - Socialinių įstatymų kodeksas, kuris apibendrina, sustambina daugybę įstatymų, reguliuojančių žmogaus socialinę saugą.

9.3 TEISĖS AKTŲ KODIFIKACIJA

Kodifikacija (lot. codificatio) - tai tam tikrą socialinių santykių sritį reguliuojančių teisės aktų jungimas į vientisą sistemą perdirbant jų turinį ir formą. Šitaip sudarytojas siekia susisteminti pasiteisinusias teisės normas, iš esmės perdirbti jų turinį, suteikti norminiams nurody­mams aiškesnę loginę struktūrą, juos iš vidaus suderinti šalindamas tarpusavio nedarną ir prieštaravimus, išvalyti norminę medžiagą nuo pasenusių, nepasiteisinusių teisės normų, užtikrinti maksimalų tam tikros santykių srities teisinio reguliavimo išsamumą.

Kodifikacija - tai teisėkūros tobulinimo iš esmės forma. Būdama galiojančios teisės kritika ir apibendrinimas, ji yra ir naujų teisės normų kūryba, kuria siekiama atspindėti visuomenėje subrendusius teisinio reguliavimo poreikius, užpildyti teisinio reguliavimo spra­gas, vietoj nepasitvirtinusių normų sukurti naujas. Kodifikacijos kūrinys yra naujas suvestinis pastovaus turinio teisės aktas (kodek­sas, statutas, įstatai ir t. t.), pakeičiantis iki tol tam tikru klausimu galiojusius teisės aktus.

Kodifikacijai būdingi tokie požymiai:

1) kodifikuojant formuluojamos normos, kurios reguliuoja svarbiau­sius, esminius visuomeninio gyvenimo klausimus, nustato normi­nius tam tikros teisės šakos pagrindus;

357

TEISĖS TEORIJA

2) kodifikuojant sukurtas teisės aktas reguliuoja plačią arba garui plačią santykių sritį;

3) būdamas teisėkūros tobulinimo rezultatas, kodifikuotas aktas yra suvestinis aktas, sutvarkantis tarpusavyje susijusius teisinius nurodymus;

4) kodifikuojant siekiama sukurti pastovesnes teisės normas, skirtas ilgai galioti. Kodifikuoto akto veiksmingumas labai priklauso nuo to, ar įstatymų leidėjas užčiuopė objektyvias socialinės raidos tendencijas, kurias norima paversti tokio akto teisinio reguliavi­mo objektu;

5) kodifikuotas aktas visada yra reikšmingas teisinės kūrybos aktas, o apimties atžvilgiu - sudėtingos struktūros.

Teisės literatūroje ir praktikoje skiriamos kelios kodifikacijos rūšys: 1) visuotinė kodifikacija, kuria siekiama susisteminti visų pagrin dinių teisės šakų teisės normų aktus; 2) šakinė kodifikacija, apimanti vienos teisės šakos įstatymus (CK, BK, Darbo ir kiti kodeksai); 3) spe ciali kodifikacija - tai išleidimas aktų, reguliuojančių tam tikram teisės institutui būdingus socialinius santykius (Mokesčių, Muitų, Miškų ko­deksai ir kt).

Kodifikuoti aktai gali būti išreikšti įvairia forma: „Įstatymų pa­grindai" (buvusioje Tarybų Sąjungoje buvo priimta šešiolika tokiū „Pagrindų"), „Įstatai", „Nuostatai", „Taisyklės" ir kita. Tačiau la­biausiai paplitusi forma - kodeksai (lot. codex - knyga). Tai stambus suvestinis tiesioginio taikymo aktas, detaliai ir konkrečiai reglamen-tuojantis tam tikrą santykių sritį. Jis apima arba visas tam tikros šakos normas (BK), arba tik pačią svarbiausią teisės normų dalį (CK, Darbo kodeksas). Kartu su normomis-principais ir normomis-sąvoko-mis kodeksai formuluoja tiesioginio reguliavimo normas. Jo struktūra, sudaro dvi dalys - bendroji ir specialioji: bendrosios dalies teisės normos formuluoja kodekso tikslus, nustato specialiosios dalies teisės normų įgyvendinimo principus, apibrėžia bendrąsias sąvokas.

Pirmaisiais kodifikacijos mėginimais Lietuvos istorijoje laikomi: Kazimiero teisynas (1468), trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588): pastarieji laikomi visuotinės kodifikacijos rezultatu, nes sistemino įvairių teisinio reguliavimo sričių (konstitucinės, baudžiamosios, civilinės, šeimos, administracinės teisės) teisės aktus, taip pat papro-

358

SPECIALIOJI DALIS

čių teisę. Kodifikacijos koncepcijos ir technikos požiūriu šiems Statutams XVI a. Europoje niekas neprilygo130.

Taigi kodifikacija, skirtingai nei inkorporacija ir konsolidacija, yra turiningas sisteminimas. Skirtingai nei inkorporaciją, ją atlieka tik valstybės institucijos. Kodifikacija visada reiškia esminį tam tikro krašto teisinės minties ir teisėkūros žingsnį pirmyn.

130 Plačiau apie teisės aktų sisteminimą žr.: Šalkauskis K. Įstatymų kodifikacija (1939); Kodifikacijos darbas (1940); Lappo J. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės XVI a. įstatymų kodifikacija // Teisė (1940).

3 5 9

IV SKYRIUS

P E R E I N A M A S I S L Y G M U O :

N U O T E I S Ė S N O R M O S P R I E T E I S I N I Ų

S A N T Y K I Ų , A R B A N U O O B J E K T I N Ė S

P R I E S U B J E K T I N Ė S T E I S Ė S

1. TEISĖS NORMŲ AIŠKINIMAS

Sukūrus teisės sistemą, baigiamas norminis teisės parengimas tiesio­giai veikti žmonių elgesį. Dabar kyla kito lygio teisės objektyvizavi-mosi problemų, susijusių su perėjimu nuo teisės normos skelbiamų imperatyvų prie jų įgyvendinimo. Kad tų imperatyvų būtų laikomasi ir jie būtų tinkamai taikomi, pirmiau jie turi būti pažinti - išsiaiš­kinta arba išaiškinta, kokio konkretaus elgesio norma reikalauja iš teisinio santykio dalyvių. Įstatymų aiškinimu kiekvienas pilietis ir pareigūnas siekia įgyti tą būtiną konkrečios įstatymų prasmės žino­jimą, supratimą, kuris užtikrina teisėtą jo elgesį.

„Įstatymo nežinojimas (o tai prilygsta ir įstatymo nesupratimui -A. V.) neatleidžia nuo atsakomybės." (Konstitucijos 7 str. 3 d.)

Todėl teisės akto aiškinimas yra tokia pat atsakinga akcija kaip ir paties teisės akto sukūrimas. „Jei būtų teisinga palyginti teisines konstrukcijas ir jų aiškinimus su dvasios ginklais, - sako vokiečių teisininkas Berndas Riūteris (Rūther), - tai teisės aiškinimo ir atsakomybės sąvokos glaudžiai susyja. Kas atsakomybės požiūriu yra neutralus, tas nori neatsakingai naudotis dvasios ginklais." Todėl vyrauja nuomonė, kad teisininkai, aiškinantys teisę ir ją taikantys, yra vienodai atsakingi dėl neteisės įsiviešpatavimo, kaip ir politikai, kuriantys neteisimus įstatymus131. Teisininkas įstatymo aiškinimu ir taikymu gali sušvelninti arba sugriežtinti įstatymą, bet jis negali pateisinti savo tarnavimo neteisei teigdamas: „toks tada buvo įstatymas".

Richter H. P. Juristische Grundkurse. Berlin, 2001. Bd. 20. P. 42-43.

361

TEISĖS TEORIJA

1.1 TEISĖS AIŠKINIMO PRIEŽASTYS

Dauguma autorių (V. Mikelėnas, P. Leonas, A. V. Osipovas ir kt.) būtinybę aiškinti teisės normas sieja su tokiomis priežastimis:

1) Socialinio gyvenimo dinamika (permainos) veikia ne tik teisės normų turinį, bet ir jų aiškinimą bei taikymą. Pavyzdžiui, Lietuvai veikiant pagal rinkos ekonomikos principus ir tapus Europos Sąjun-gos nare, imta kitaip aiškinti iki tol galiojusią teisę. Mirties bausmė, kuri ilgai atrodė deranti su naująja Lietuvos Konstitucija, nuo 1998 m. jau laikoma prieštaraujančia tai pačiai Konstitucijai. Arba aktyvėjant ekologiniam judėjimui Europos valstybių teismai pradėjo aiškinti konkrečias teisės normas vadovaudamiesi ne tik ekonominiais, bet ir gyvenamosios aplinkos kokybės išsaugojimo argumentais.

Politinių sistemų kaita visada buvo susijusi su atitinkamai besi-keičiančiu teisės normų aiškinimu. Naciams paėmus valdžią Vokie­tijoje, teisės mokslas buvo orientuojamas aiškinti teisę taip, kad ji tarnautų naujam politiniam režimui: „Kiekvienas teisės aiškinimas privalo turėti nacionalsocialistinę prasmę." (Karlas Šmitas (C. Schmitt) Vokietijos civilinis kodeksas nacių laikais nedaug kuo pasikeitė, bet užtat gerokai pakito jo aiškinimas, pavyzdžiui, terminą „teisės partneris" imta aiškinti tautos partnerio prasme: „teisės partneris" gali būti tik tas, kas yra vokiečių kraujo (Karlas Larencas (K. Larenz). Šitaip siekta pašalinti iš teisinės profesijos žydų tautybės Vokietijos gyventojus, juos diskriminuoti. Panašiu keliu ėjo tarybinis režimas, reikalavęs aiškinti teisę klasiniu, partiniu, tarybų valdžios įtvirtini­mo požiūriu. Teisinis aiškinimas pakeičiamas politiniu tuo atveju, kai įstatymo normų aiškinimas grindžiamas ne teisės samprata, o politinėmis aktualijomis. Tai viena iš teisinio nihilizmo formų.

2) Abstraktus teisės normų pobūdis. Teisės normos prasmė negali būti suvokiama jutimiškai: ji nestebima, nepaliečiama, nepasveriama, nepamatuojama, nes yra bendrojo, abstraktaus pobūdžio, o taikoma konkretiems istoriniams faktams. Be to, tie faktai skirtingi, dažnai sudėtingi ir ne visada lengva įsitikinti, ar konkreti norma skirta norminti būtent tiems socialinių santykių atvejams, kuriems rengia­masi ją taikyti.

3) Lingvistinės priežastys. Įstatymų leidėjas formuluoja teisės nor­mas vartodamas kiek galėdamas trumpesnę kalbinę išraišką, kurią vėliau reikia „iššifruoti" normos suvokėjui ir taikytojui. Be to, teisės

362

SPECIALIOJI DALIS

normą formuluojantys terminai, sąvokos, kalbos konstrukcijos, nuo­rodų sistemos gali būti ne tik pernelyg abstraktūs, bet ir dvipras­miai, neaiškūs. Pavyzdžiui, Konstitucijos 18 straipsnis sako: „Žmo­gaus teisės ir laisvės yra prigimtinės." Bet kaip reikia suprasti šią nuostatą? Ar terminas prigimtinė teisė reiškia tai, kad žmogus gimsta su gatavomis subjektinėmis teisėmis, ar tai tik nuoroda į būtinus asmens interesus, kurių neturi ignoruoti valstybės teisėkūra?

4) Sisteminis teisės normų funkcionalumas. Teisės normos pajėgia reguliuoti socialinius santykius tik sąveikaudamos tarpusavyje. Todėl norint suvokti tikrąją konkrečios teisės normos prasmę, reikia atrasti kitas teisės normas, kurios bus taikomos kartu su aiškinamąja.

5) Praktika nepatikrintų įstatymų neišbaigtumas. Visuotinai laikomasi nuomonės, kad įstatymas, kol jis nėra teismų išaiškintas, patikrintas praktika, yra lyg ir neužbaigtas: neaišku, kaip reikia suprasti konk­rečius jo nurodymus, kad jis būtų realiai taikomas, sukeltų pageidau­jamų padarinių. Tai verčia imtis tokio intelektinio, loginio veiksmo kaip teisės normų aiškinimas (interpretavimas), kuris reikalauja iš interpretatoriaus solidžios teisinės ir kitokios kompetencijos.

Praktinį kvalifikuoto teisės normų aiškinimo poreikį šiandien didina teismų vykdoma teisinio reguliavimo teisėtumo kontrolė (kon­stitucinė ir administracinė justicija), leidimas teismams remtis ir bendraisiais teisės principais.

1.2 TEISĖS AIŠKINIMO REGLAMENTAVIMO BŪKLĖ LIETUVOJE

Teisės aiškinimo reglamentavimas yra išplėtotas tose šalyse, kur oficialiai legalizuota precedentų teisė, pats teisės aiškinimas supran­tamas ir kaip tam tikras teisėkūros būdas.

Anglijoje 1978 m. priimtas specialus įstatymas (The Interpretation Act), JAV galioja tipinis įstatymas (Model Statutory Construction Act), skirtas teisės aiškinimo klausimų reguliavimui vienodinti, nes tos šalys, kaip sakėme, priklauso bendrosios teisės tradicijai, kur plačiai paplitusi precedentų teisės forma.

Šia linkme jau mėginama eiti ir Lietuvoje. Nuo 2000 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame naujajame CK yra 1.9 straipsnis „Civilinio kodekso normų aiškinimo principai", kur suformuluotos kai kurios šio kodekso normų sisteminio ir kalbinio aiškinimo taisyklės.

363

TEISĖS TEORIJA

Lietuvos teisėje specialiųjų normų, nustatančių teisės aiškinimo būdus, taisykles, rūšis, nėra, nes, kaip minėjome, nėra aiškiai išreikšto oficialaus teigiamo požiūrio į teismo precedentą. „Bijant" precedentų teisės, reikia menkinti teisės sampratos, teisės norimi aiškinimo vertę, nepripažinti aiškinimo tam tikra individualizuojan­čios teisėkūros rūšimi. Tada nėra aiškesnio stimulo plėtoti ir teisės aiškinimo koncepciją bei jos juridinę techniką.

Tačiau pastaruoju metu dėl Konstitucinio Teismo pernelyg laisvo Konstitucijos aiškinimo, kai pirmumą imama teikti ne Konstitucijos straipsnių teksto prasmei, o jos dvasiai, „teisinės valstybės princi­pui", kyla reikalas reglamentuoti ir Konstitucinio Teismo bei kitų teismų veiklą nustatant teisinio teksto aiškinimo, nukrypimo nuo teisinio teksto ribas. Priešingu atveju gali būti atpalaiduota teismų, ypač Konstitucinio Teismo, kaip galutinės ir neskundžiamos institu­cijos, savivalė, sumenkintas teisinio teksto įsakmumas. Tuo tarpu teisinis tekstas suteikia teisiniam reguliavimui vienareikšmį normos apibrėžtumą, diferenciaciją, teisinių sprendimų nuspėjamumą ir ši­taip teisinis reguliavimas labiau priderinamas prie įstatymų leidėjo suvokiamų žmogaus teisių apsaugos ir visuomenės istorinės raidos poreikių.

1.3 TEISĖS NORMŲ AIŠKINIMO SĄVOKA IR STADIJOS

Tiesioginis teisės aiškinimo objektas yra oficialusis teisės normų akto tekstas, kuriuo ta norma suformuluota, išoriškai išreikšta. Aiškinimo tikslas - teisingas, tikslus ir vienodas įstatymų prasmės supratimas ir taikymas.

Teisės aiškinimas - tai teisės subjektų (valstybės institucijų, organiza­cijų, pareigūnų, piliečių) intelektinė veikla, skirta teisės normos prasmei (teisių ir pareigų turiniui, jų santykiui) atskleisti, suvokti.

Teisės normos prasmė. Loginės semantikos požiūriu ženklo pras­mė - tai ženklu žymimo objekto sąvoka (tai ta informacija, kurią galime pateikti apie ženklu žymimą objektą). Termino reikšmė - tai tuo terminu žymimas objektas. Pavyzdžiui, termino (ženklo) studentas prasmė yra aukštojoje mokykloje besimokančio žmogaus sąvoka, kuri informuoja, kad jis rengiasi įgyti aukštąjį išsilavinimą, kad jo studijos turi trukti ne mažiau kaip ketverius metus, kad tai nepri­valomos studijos ir kita. O šio termino (vardo) reikšmė - tai konkretus žmogus, studijuojantis aukštojoje mokykloje.

364

SPECIALIOJI DALIS

Konkrečios teisės normos prasmė - tai ta norma nustatoma elgesio taisyklė (teisės ir pareigos, jų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindai, sankcijos už nustatytų pareigų nevykdymą), o tos normos reikšmė - tai tie žmonių santykiai, kuriuos ta norma reguliuoja.

Termino (vardo) prasmė ne visada sutampa su jo reikšme. Todėl yra ženklų, kurie turi prasmę, bet neturi reikšmės. Pavyzdžiui, terminas kentauras turi prasmę (žinome jo sąvoką: pusiau žmogus, pusiau arklys), bet neturi reikšmės (kentauras realiai neegzistuoja). Panašių pavyzdžių galime rasti teisinio reguliavimo praktikoje. Pavyzdžiui, buvusi tarybinės administracinės teisės norma, numa­tanti atsakomybę už planinių užduočių neįvykdymą, turi prasmę (suprantame jos reikalavimus), bet ji neturi reikšmės - šiandien nėra tokių santykių, kuriuos ši norma reguliuotų. Arba Lietuvos Seimo priimtas įstatymas, reikalaujantis iš Rusijos, kaip Tarybų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėjos, atlyginti okupacijos ir aneksijos padarytą Lietuvai žalą, turi prasmę, bet neturi reikšmės, nes nėra tarp Lietuvos ir Rusijos santykių, kuriuos realiai reguliuotų šis įstatymas. Galiojantys, bet neveikiantys įstatymai turi prasmę, tačiau neturi reikšmės.

Teisės normų aiškinimas susideda iš dviejų stadijų: 1) teisės normos prasmės išsiaiškinimo; ir 2) išsiaiškintos teisės prasmės paaiškini­mo kitiems teisės subjektams. Teisės prasmės išsiaiškinimas skirtas padėti susiformuoti paties asmens, taikančio normą, apsisprendimui ir išoriškai nepasireiškia. Interpretatorius mąstydamas atskleidžia tam tikros teisės normos nustatomų teisių ir pareigų turinį, teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia, baigiasi, taip pat įsitikina, kokiomis valstybės priemonėmis yra ga­rantuojamas toje normoje nustatytų pareigų vykdymas, kokia yra specifika tų gyvenimo atvejų, kuriems bus taikoma ta teisės norma.

Išsiaiškintos teisės prasmės paaiškinimas - tai veiksmas, kai interpreta­torius, pats išsiaiškinęs teisės normą, dar paaiškina ją įvairiomis formomis (žodžiu ar raštu) kitiems teisės subjektams.

Teisės samprata - metodologinis teisės normų aiškinimo pagrin­das. Nors pripažįstama, kad objektyviai aiškinti teisės normų neįma­noma, bet tai nereiškia, kad jos gali būti aiškinamos vadovaujantis vien einamojo momento arba kurios nors socialinės grupės intere­sais. Teisės viršenybės sąlygomis konkrečių teisės normų aiškinimas privalo remtis ir tam tikrais objektyvumo kriterijais, kuriuos pirmiau-

365

TEISĖS TEORIJA

siai nustato vyraujanti teisės samprata. Šitaip yra todėl, kad čia kalbama ne apie politinį, o apie teisinį įstatymų aiškinimą. Politinės valdžios valia, įkūnyta teisės normose, aiškinama tik kaip konkreti -nanti tą teisės sampratą konkrečiai teisinio reguliavimo situacijai.

Jei aiškinant konkrečias teisės normas remiamasi ne teisės sam­prata, o politine valia, tai propaguojamas teisinis nihilizmas: netie­siogiai teigiama, kad įstatymuose „nėra" teisės, o tik įstatymų leidėjo politinė valia, kuri ir laikoma vieninteliu teisinio aiškinimo objektu. Todėl suprantama, kodėl nacistiniai ir tarybiniai teismai, aiškindami teisę, pirmiausiai vadovavosi politiniais tikslais ir subjektyvistine teisės samprata: teisė yra visa tai, kas naudinga vokiečiams („Das Recht ist, was deni Volke nutzt") arba kas atitinka proletariato dikta­tūros interesus.

Interpretatorius, aiškindamas konkrečios įstatymų normos pras­mę, siekia atpažinti joje suformuluotą konkrečių teisių ir pareigu vienovę, nes ta vienovė, sakėme, yra teisės esmė (sąvoka) ir ji saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir konkrečios normos interpretatorių. Aiškinant svarbu ne tik suvokti, ką įstatymų leidėjas norėjo pasakyti ta norma (tai būtų svarbu tik mechaniško įstatymų taikymo atveju), bet ir atpažinti, kaip joje yra įkūnyta pati teisės esmė (teisių ir pareigų vienovė).

1.4 TEISĖS NORMŲ AIŠKINIMO BŪDAI

Teisės aiškinimo būdas - tai sistema giminingų loginio mąstymo priemo­nių, skirtų teisės normos turiniui (prasmei) atskleisti, suvokti.

Teisės literatūroje nurodomas įvairus teisės aiškinimo būdų skai­čius. Vieni autoriai (F. C. von Savigny) mano, kad tokių būdų yra keturi: lingvistinis (kalbinis), loginis, istorinis ir sisteminis; kiti (H. J. Wolfas) - kad septyni: filosofinis, loginis, sisteminis, istorinis, lyginamasis, genetinis, teleologinis, treti (F. Bennionas) jų suskai­čiuoja net 396, nes aiškinimo būdus sieja su aiškinimo principais, taisyklėmis132. Tačiau dažniausiai sutariama, kad yra dešimt teisės aiškinimo metodų: lingvistinis, sisteminis, istorinis, teleologinis, pre­cedentinis, įstatymų leidėjo ketinimo, lyginamasis, bendrųjų teisės principų, analoginis ir loginis (plačiau apie tai žr. minėtą D. Mike-

Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Min. veik. P. 167.

366

SPECIALIOJI DALIS

367

lėnienės ir V. Mikelėno knygą, p. 170). Tačiau šiems metodams gali būti taikoma vadinamoji „supaprastinimo" operacija, nes kai kurie iš jų gali būti jungiami į vieną, pavyzdžiui, teleologinis aiškinimo būdas tam tikru atžvilgiu gali būti apimamas sisteminio, įstatymų leidėjo ketinimo metodas - istorinio ir t. t.

Čia aptarsime dažniausiai taikomus, vadinamuosius tradicinius teisės aiškinimo būdus: 1) kalbinį; 2) sisteminį; 3) istorinį; ir 4) loginį.

Kalbinis teisės aiškinimas. Jis literatūroje dar kartais vadinamas lingvistiniu, filologiniu ir grindžiamas kalbos, kuria norma sufor­muluota, mokėjimu, kurį sudaro gebėjimas naudotis tos kalbos morfologinėmis, sintaksinėmis minčių raiškos priemonėmis. Šis bū­das svarbus tuo, kad teisės normos yra rašytinės. Interpretatorius turi suvokti įprastų literatūrinių žodžių, vartojamų teisės aktuose, prasmę.

Skiriamos tokios kalbinio aiškinimo taisyklės: 1) Kontekstu grindžiamas aiškinimas. Aiškinant žodžius, sakinius, rei­

kia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasmę, t. y. į turinį visų teiginių, kurių sistemoje tas terminas (sakinys) vartojamas.

2) Vientiso aiškinimo taisyklė. Negalima be pagrindo vienodų žodžių ir posakių, esančių skirtingose vieno teisės akto dalyse, aiškinti skirtingomis prasmėmis arba skirtingų terminų aiškinti ta pačia prasme. Apie tai jau rašyta skyriuje apie teisėkūros techniką.

3) Bendrinės kalbos pirmumo prezumpcija. Jeigu kuris nors terminas yra ne specifiškai teisinis, o visiems mokslams bendras, tai jis aiškinamas ta prasme, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje. Pavyzdžiui, Aukščiausiasis Teismas 1991 m. sausio 17 d. nuta­rime išaiškino, kad sąvokas garbė, orumas reikia suprasti taip, kaip jos suprantamos bendrinėje kalboje. Kartais teisinės sąvokos gali būti suprantamos plačiau, nei jos suprantamos bendrinėje kalboje. Pavyzdžiui, apgaulė teisėje turi platesnę prasmę nei bendrinėje kalboje: apgaulė čia suprantama ir kaip parduodamo daikto trūkumų neaptarimas (nuslėpimas) sutartyje (sąmoningai pasyvus elgesys ten, kur įstatymų leidėjas įpareigoja pardavėją veikti aktyviai).

4) Specialiosios kalbos pirmumo taisyklė. Teisės normos tekste esantys specializuotos kalbos žodžiai, specialiosios sąvokos, nepaaiškinti

TEISĖS TEORIJA

pačiame įstatyme, aiškintini pagal specialią jų prasmę ir reikšmę remiantis tos žinių srities dalykiniais žodynais, kitais specialiais šaltiniais. „Jeigu bendrinė ir speciali žodžio reikšmės nesutampa, pirmenybė teikiama specialiai žodžio reikšmei." (CK 1.9 str. 2 d.) Labai svarbu teisingai nustatyti sintaksines ženklų prasmes,

gramatines kalbos dalių formas. Netiksliai jas vartojant gali iš esmės pasikeisti teisės normos prasmė. Apie tai jau kalbėta aptariant teisės normų kalbai keliamus reikalavimus.

Lingvistinis aiškinimas remiasi ir daugeliu kitų taisyklių. Nors lingvistinis teisės aiškinimo metodas visuotinai pripažįsta­

mas vienu iš pagrindinių teisės aiškinimo metodų, tačiau jis nėra visa apimantis. Kiekvieną teisės normą galima aiškinti ir kitais metodais: sisteminiu, loginiu, istoriniu ir kitais. Skirtingais metodais aiškinant teisės normą, gaunami skirtingi rezultatai. V. Mikelėnas mano, kad dėl lingvistinio metodo pagrindu gautų rezultatų galima nedvejoti tik tada, jeigu taikant kitus metodus jie ne tik nepaneigia­mi, bet ir patvirtinami.

Sisteminis teisės aiškinimas. Jį lemia sisteminis pačių teisės nor­mų veikimo pobūdis. Sisteminis aiškinimas reikalauja, kad teisės normų prasmė būtų atskleidžiama naudojantis žiniomis apie aiški­namos normos loginius ryšius, sąveiką su kitomis teisės normomis. Į tokį aiškinimą orientuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis: „Konstitucija yra vientisas [...] aktas." Vadina­si, teisingai suprasti konkrečios konstitucinės normos prasmę galima tik aiškinant ją kartu su kitomis tos pačios Konstitucijos normomis.

Sisteminiu teisės aiškinimu galima nustatyti tokius teisės normų tarpusavio santykius:

1) Interpretuojamos teisės normos lokalizavimas teisės sistemoje, teisės šakoje, teisės institute. Čia svarbu nustatyti, kokiai teisės šakai ar institutui priklauso aiškinama norma. Kokio ji pobūdžio - materialioji ar proceso? Kurios kitos teisės normos su ja logiškai susijusios? Pavyzdžiui, baudžiamosios teisės normos: „Eismo taisyklių pažeidi­mas, sukėlęs žymią žalą", prasmę reikia aiškinti kreipiantis ir į teisės normas, išdėstytas kitame teisės akte - Kelių eismo taisyklėse, iš kurių paaiškėja tokio pažeidimo pobūdis, taip pat reikia aiškintis, kas yra „žymi žala" (jos sąvoką paprastai apibrėžia CK). Aiškinant kodekso specialiosios dalies normą reikia remtis ir bendrąja kodekso dalimi.

368

SPECIALIOJI DALIS

Aiškinantis interpretuojamos normos juridinę galią, reikia nusta­tyti tos normos vietą ir teisės aktų sistemoje - kokia tai norma: konstitucinė, ratifikuotos tarptautinės sutarties, įstatymo, įstatymų lydimojo akto; ar Vyriausybės nutarimų normos neprieštarauja įsta­tymo normoms, o įstatymo normos - konstitucinėms; ar taikoma norma priimta laikantis galiojančių taisyklių, ar ji jau įsigaliojusi, ar nėra formaliai panaikinta, ar ji neprieštarauja Konstitucijai ir kitiems įstatymams.

2) Bendrosios ir specialiosios teisės normų santykis. Išsiaiškinus normos vietą teisės sistemoje, galima nustatyti jos taikymo ribas: kokia ji - bendroji ar specialioji. Kadangi teisė yra ne tik elgesio taisyklių (normų), bet ir teisės principų sistema, reikia atsižvelgti ir į konkrečios teisės normos santykį su teisės principais. Teisės principas pilietinėje teisės sampratoje turi pirmumą prieš teisės normą, įtvirti­nančią tik paprastą elgesio taisyklę. Todėl teisės principo ir teisės normos prieštaravimo atveju pirmenybė yra teikiama teisės prin­cipui.

3) Tarptautinės teisės pirmumo principas reikalauja, kad esant nacionalinės ir tarptautinės teisės normų konkurencijai konkreti norma būtų aiškinama teikiant pirmumą tarptautinės teisės nor­moms. Atitinkamai Europos Sąjungos teisė turi pirmumą prieš savo narių nacionalinę teisę, bet tik toms teisinio reguliavimo sritims, dėl kurių buvo susitarta.

Sisteminis aiškinimas padeda atskleisti teisės normų kolizijas (prieštaravimus). Jis ypač svarbus taikant teisę pagal įstatymo ana­logiją, nes padeda rasti normą, turinio atžvilgiu artimiausią konkre­čiam atvejui.

Istorinis teisės aiškinimas. Šiuo būdu teisės normos prasmė atskleidžiama analizuojant normos išleidimo socialinius, politinius tikslus, sąlygas, kurioms esant ta norma buvo priimta (apie tai jau kalbėta analizuojant teisės teorijos metodą). Siekiant šio tikslo, svarbu informacijos šaltinis - teisės akto preambulė. Žinių apie socialinius, politinius normos tikslus interpretatorius gali gauti analizuodamas teisės aktų išleidimo dokumentus, pačių aktų projek­tus, taip pat lygindamas interpretuojamą teisės normą su analogiška panaikinto teisės akto norma. Pavyzdžiui, norint suprasti, kodėl 1991 m. priimtame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatyme atsirado norma: „Administracinių teritorinių vienetų, kuriuose gyvena

369

TEISĖS TEORIJA

kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valsty binės kalbos vartojama tos tautinės mažumos (vietinė) kalba [...] minimuose teritoriniuose vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba", reikia žinoti, kad 4-5 straips­niai buvo priimti 1991 m. tragiškų sausio įvykių sąlygomis ir, siekiant atitraukti kai kurių tautybių Lietuvos gyventojus nuo Lietu­vai priešiškos „Jedinstvos" įtakos, leista tautinių mažumų kalbas vartoti jų gyvenamose vietose kartu su valstybine kalba. Vėliau, pasikeitus politinei padėčiai, priimtas Valstybinės kalbos įstatymas įpareigojo viešose valstybės įstaigose vartoti tik valstybinę kalbą. „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba." (1995 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 17 str.) Šiuo atveju norint išsiaiškinti, kaip Tautinių mažumų įstatyme atsirado normų, prieštaraujančių Konstitucijai ir vėliau priimtam įstatymui, reikia tirti istorines šių įstatymų priėmimo aplinkybes.

Loginis teisės aiškinimas. Jo atveju logikos dėsniai taikomi atski­rai nuo kitų aiškinimo metodų, nors apskritai loginis mąstymas yra bet kurio aiškinimo priemonė. Čia tiriami (aiškinami) ne patys terminai, kaip kalbinio aiškinimo atveju, o tais terminais žymimos sąvokos, reiškiniai, jų tarpusavio santykiai. Tam atliekami tokie loginiai veiksmai kaip loginis teksto pertvarkymas, prieštaraujančio atvejo negalimumo įrodymas ir kita. Normos aiškinimas čia yra tam tikrų teiginių, formuluojančių normos prasmę, teisingumo įrodinėji­mas. Pavyzdžiui, prieštaraujančio atvejo negalimumas įrodinėjamas pagal formulę:

(p —> [(ne-p —> q) & (ne-q)]} —»netiesa, kad ne-p.

Tarkime, kad reikia įrodyti, jog teisės normoje suformuluotas teiginys: žmogaus prigimtinės teisės kyla iš žmonių tarpusavio santykių, yra teisingas. Šį teiginį pažymime raide p. Norėdami įrodyti, kad (p) teisingas, tarkime, jog jis klaidingas: netiesa, kad žmogaus prigimtinės teisės kyla iš tarpusavio santykių (ne-p). Bet jeigu žmogaus teisės kyla ne iš tarpusavio santykių, tai iš to išplaukia kitas teiginys: žmogaus prigimtinės teisės yra ne socialinis, o gamtinis, biologinis reiškinys (q). Tačiau empiriniais tyrimais nustatyta, kad teiginys q klaidingas, nes biologinėje žmogaus prigimtyje ir pačioje gamtoje nėra teisės. O jei q klaidingas, tai, remiantis loginiu konsekvento neigimo dėsniu, teisingoje implikacijoje turi būti klaidingas ir antecedentas (ne-p):

370

SPECIALIOJI DALIS

netiesa, kad žmogaus teisės kyla ne iš žmonių tarpusavio santykių (netiesa, kad ne-p). Dvigubas neigimas yra lygus teigimui. Vadinasi, teiginys (p) teisingas, nes jam prieštaraujantis teiginys ne-p (žmogaus prigimtinės teisės kyla ne iš žmonių tarpusavio santykių) klaidingas.

Visi šie teisės aiškinimo būdai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo. Todėl aiškinant teisės normos prasmę reikia taikyti visus žinomus aiškinimo būdus.

1.5 TEISĖS AIŠKINIMO RŪŠYS

Jos nustatomos remiantis įvairiais kriterijais. 1) Atsižvelgiant į tai, kiek tikroji teisės normos prasmė sutampa

su žodine (tekstine) normos išraiška, teisės aiškinimas yra skirsto­mas į: a) adekvatų; b) plečiamąjį; ir c) siaurinamąjį.

Adekvatus teisės aiškinimas Tai atvejis, kai išaiškintas teisės normos turinys (prasmė) sutam­pa su žodine normos išraiška (normos raide), pavyzdžiui: „Tei­singumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai." (Konstitucijos 109 str. 1 d.) Adekvataus teisės normų aiškinimo formulė: normos raidė (tekstas) = normos prasmė.

Plečiamasis teisės aiškinimas Tai toks aiškinimas, kai paaiškėja, kad tikroji normos prasmė yra platesnė nei teksto prasmė. Pavyzdžiui, aiškinantis, ką reiškia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio teksto formu­luotė: teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, nustatoma, kad teisėjai privalo klausyti ne tik tų teisės aktų, kurie vadinami įstatymais, bet ir įstatymų lydimųjų aktų, kad terminas „įstaty­mas" čia yra bendras visų teisės aktų pavadinimas. Šiuo atveju išsiaiškinama, kad tikroji normos prasmė yra platesnė už jos teksto formuluotę. Formulė: normos prasmė > normos raidė (tekstas).

Siaurinamasis teisės aiškinimas Jis reiškia, kad nustatoma, jog tikrasis normos turinys (prasmė) siauresnis negu jo teksto formuluotė (normos prasmė siauresnė nei jos raidė). Sutuoktinių bendrai gyvenant įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.88 str.). Bet sutuoktinių asme-

371

TEISĖS TEORIJA

niniai daiktai yra kiekvieno asmeninė nuosavybė, nors ir įgyla bendrai gyvenant (CK 3.89 str. 3 d.). Tuo pasakoma, kad bendro ji nuosavybė neapima asmeninių sutuoktinių daiktų ir ji čia aiškintina siaurinant. Formulė: normos prasmė < normos raidė (tekstas).

Negalima plečiant aiškinti baigtinio veiksmų sąrašo arba siauri nant aiškinti veiksmų ar subjektų sąrašo, kuris nėra baigtinis. Pavyzdžiui, negalima plečiant aiškinti nakties laiko, nustatyto nuo 22 val. iki 6 val., nors jis ir nesutaptų su astronominiu nakties laiku.

2) Pagal teisės normų aiškinimo subjektą arba teisinių padarinių

reikšmingumą teisės aiškinimas skirstomas į oficialų ir neoficialų.

Oficialiam teisės aiškinimui būdingi tokie požymiai: 1) oficialiai aiškinti teisės normas gali tik kompetentingos (tam

turinčios įgaliojimus) valstybės institucijos; 2) toks aiškinimas privalomas visiems teisės subjektams ir visada

įforminamas specialiu dokumentu - interpretaciniu teisės aktu; 3) oficialiu teisės aiškinimu siekiama užtikrinti vienodą teisės nor-

mų supratimą ir taikymą. Oficialus teisės aiškinimas yra autentiškas ir deleguotas.

Autentiškas teisės aiškinimas yra toks, kai teisės normą aiškina ją išleidęs teisėkūros subjektas. Lietuvoje oficialus įstatymų aiškinimas yra tik autentiškas. Konstitucinio Teismo nutarimus irgi gali oficia-liai aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas, nekeisdamas jų turinio (Konstitucijos 61 str.).

Deleguotas teisės aiškinimas yra tada, kai teisės normą aiškina ne ją išleidęs, o kitas, specialiai tam įgaliotas teisėkūros subjektas Pavyzdžiui, parlamentas įgalioja Aukščiausiąjį Teismą aiškinti par-lamento išleistus įstatymus (Rusijos praktika). Vyriausybė gali su teikti teisę valstybinio socialinio draudimo institucijai aiškinti socia-linio draudimo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles.

Lietuvos Konstitucija ir įstatymai nenumato deleguoto teisės normų aiškinimo. Konstitucinis Teismas ir pagal Konstituciją, ii pagal Konstitucinio Teismo įstatymą ne aiškina Konstituciją, o lik „sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstilu cijai [...]" (Konstitucijos 102 str.) Konstitucinio Teismo pateikiamas Konstitucijos aiškinimas yra ne savarankiškas aktas, o sudedamoji

372

SPECIALIOJI DALIS

Konstitucijos taikymo dalis, t. y. Konstitucinis Teismas aiškina Kon­stituciją tik spręsdamas dėl konkretaus įstatymo ar kito teisės akto sutikimo su Konstitucija. Aukščiausiasis Teismas irgi aiškina ne įstatymus, o tik jų taikymo konkrečiose bylose praktiką priimdamas nutartis. Tokie Aukščiausiojo Teismo aiškinimai turi ne privalomą, o tik rekomendacinę reikšmę: į Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus „atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus" (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 18 str. 1 d. (1998 m. balandžio 8 d. redakcija).

Oficialus teisės aiškinimas gali būti kazualus ir norminis. Kazualų (lot. (CASUS - atsitikimas, atvejis) aiškinimą atlieka teismas, taikydamas konkrečią normą konkrečioje teismo byloje, jis yra oficialiai privalo­mas tik tos konkrečios bylos konkretiems subjektams ir jos faktams. Tačiau kazualus aiškinimas, ypač kai jo subjektai (interpretatoriai) yra aukštesnės valdžios institucijos, gali būti tam tikras aiškinimo precedentas, privalomas žemesnėms valdžios institucijoms.

Norminis teisės aiškinimas yra bendrojo pobūdžio, skiriamas neri­botam atvejų ir subjektų skaičiui ir atliekamas tais atvejais, kai teisės normos tekstinė išraiška neaiški ir pati norma prieštaringai taikoma praktikoje. Jis privalomas visiems teisės subjektams, kai šie įgyven­dina interpretuojamą teisės normą.

Norminis teisės aiškinimas visada įforminamas specialiais inter­pretaciniais teisės aktais, o kazualus - teisės taikymo aktais.

Interpretaciniai teisės aktai paprastai neformuluoja naujų teisės normų, o tik nurodo, kaip reikia suprasti ir įgyvendinti galiojančias teisės normas.

Neoficialus teisės aiškinimas. Jo subjektais yra visi teisės subjektai ir jis nėra privalomas.

Neoficialus teisės aiškinimas yra: a) paprastas; b) kompetentingas; c) mokslinis (doktrininis).

Paprasto neoficialaus teisės aiškinimo subjektai yra asmenys, netu­rintys teisinio išsilavinimo.

Kompetentingas neoficialus teisės aiškinimas - tai teisės normų aiškinimas asmenų, turinčių teisinę kvalifikaciją (advokatų, prokuro­rų, kitų teisininkų profesionalų), bet neįgaliotų šito daryti.

Mokslinis neoficialus teisės aiškinimas yra toks, kurio subjektai -teisininkai mokslininkai, aiškinantys teisės normas mokslo veikaluo­se (monografijose, moksliniuose straipsniuose, teisės aktų komenta­ruose). Jų aiškinimai nėra privalomi.

373

TEISĖS TEORIJA

Mokslinis aiškinimas neprieštarauja oficialiam teisės aiškinimui. Pastarasis paprastai irgi yra mokslinis, nes remiasi mokslininkų rekomendacijomis. Mokslinio aiškinimo privalumas yra tas, kad ne tik išdėstomas interpretuojamos teisės normos prasmės supratimas (pagrindiniai požymiai), bet visa tai ir plačiai argumentuojama, pateikiami įvairūs samprotavimai. Tuo tarpu oficialaus teisės aiški-nimo aktuose nurodomi tik pagrindiniai teisės normos prasmę apibūdinantys teiginiai, dažniausiai be argumentų.

Teisės aiškinimo kokybė priklauso nuo interpretatoriaus teisinės sąmonės, bendrosios kultūros.

1.6 TEISĖS AIŠKINIMO AKTAI: SĄVOKA IR RŪŠYS

Teisės aiškinimo aktą reikia suprasti kaip veiksmą ir kaip teisinį dokumentą, išsiaiškinimo ir paaiškinimo aktą. Teisės aiškinimo aktai tai oficialūs, juridiškai reikšmingi dokumentai, skirti tikrajai teisės normos prasmei (turiniui) atskleisti (nustatyti). Tai viena iš teisės aktų rūšių. Bet jie neturi savarankiškos reikšmės ir veikia tik sąveikaudami su tais norminiais teisės aktais, kur suformuluotos pagrindinės tei­sės normos, kurias interpretaciniai aktai aiškina. Interpretaciniai teisės aktai priklauso nuo pirminių norminių teisės aktų, juos aptarnauja ir dalijasi su jais jų „likimu".

Pagal savo išorinę formą interpretaciniai aktai gali būti rašytiniai ir žodiniai. Rašytiniai turi tam tikrą struktūrą. Juose turi būti nurodoma, kas, kada išleido aktą, kuriai teisės šakai jis priklauso, kokia teisės norma aiškinama, pats aiškinimo turinys, nuo kada įsigalioja. Konstitucinio Teismo nutarimai yra teisės (Konstitucijos) taikymo aktai ir kartu teisės normų aiškinimo (interpretaciniai) aktai. Tačiau interpretavimo funkcija, kaip sakyta, čia neturi savarankiškos reikšmės ir yra taikomosios funkcijos sudedamoji dalis.

1.7 AR TEISĖS AIŠKINIMAS - TEISĖKŪROS AKTAS

Teisės aiškinimo aktų teisinio statuso klausimas glaudžiai susijęs su aiškinimo kompetencija: teisės normų aiškinimas yra ir teisėkūros aktas ar tik techninis veiksmas taikomos normos prasmei suvokti? Tai pagrindinė teisės aiškinimo koncepcijos problema.

Šiuo klausimu teisės literatūroje nėra bendros nuomonės. Vieni autoriai mano, kad teisės aiškinimas nenustato naujos elgesio tai-

374

SPECIALIOJI DALIS

syklės, nepakeičia ir nepanaikina teisės normos. Tai teisinės techni­kos, o ne teisėkūros klausimas. Kiti autoriai linkę teisės aiškinimo aktus laikyti ir teisėkūros aktais. Sprendžiant šį klausimą, svarbu tai, kad teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas ir teismas yra saistomi tos pačios teisės ir jos viršenybės. Tai reiškia, kad teismas, aiškin­damas konkrečią įstatymo normą, įpareigotas joje atpažinti ne tik įstatymų leidėjo valią, bet ir teisę. Vadinasi, jei įstatymų leidėjas konkrečioje normoje sąmoningai iškreipia teisių ir pareigų vienovę arba neaiškiai ją formuluoja, tai pirmuoju atveju tokią normą taikan­tis teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad būtų išspręstas taikomos normos atitikimo Konstituciją klausimas, antruoju atveju neaiškiai formuluojamą normą teismas gali aiškinimu patikslinti remdamasis demokratine teisės samprata.

Aiškinant teisę siekiama suvokti pozityviosios teisės normos prasmę taip, kad teisės normos taikymas reikštų ne tik teisėtumą, bet ir teisingumą (sutikimą su teise). Ne veltui sakoma, kad „teisėjas, spręsdamas sudėtingą bylą, turi elgtis taip, kaip to norėtų protingas, sąžiningas ir teisingas įstatymų leidėjas, veikiantis visuomenės, o ne savo asmeniniam arba savo politinės ar kitokios grupuotės labui"133. Todėl įstatymo aiškinimas ir taikymas yra ne mechaniškas, o kūry­binis aktas. „Teisinėje valstybėje, pasak G. Radbrucho, teismas ne tik taiko teisę, ją kontroliuoja, bet ir kuria naują teisę." (Rechtsphilo-sophie, 1950. P. 211) Teisėjas, kuris aiškina įstatymą, jau yra ir teisės kūrimo dalyvis. Jo hermaneutinės valdžios galia ne tik išreiškia normą, bet ir formuoja, suderina ją su teisinės tvarkos raida.

Teisės aiškinimas neperžengiant tam tikrų ribų virsta teisės kūrimu net ir toje teisinėje sistemoje, kur teisės aiškinimui oficialiai nepripažįstama teisėkūros ad hoc teisė. Pavyzdžiui, jeigu mirties bausmės leistinumas, sakėme, po Konstitucinio Teismo išaiškinimo virsta mirties bausmės draudimu, tai faktiškai aiškinimu sukuriama nauja to santykio reguliavimo taisyklė, kuri atima iš valstybės teisę nustatyti ir taikyti mirties bausmę, nors ne interpretatorius savo aiškinimu panaikina šią bausmės rūšį nustatančią normą, bet aiški­nimas panaikina tos normos juridinę galią. Todėl įstatymų leidėjui telieka formaliai panaikinti jau teisės aiškinimu panaikintą teisės normą, kitaip sakant, sankcionuoti Konstitucinio Teismo teisėkūrą.

Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Min. veik. P. 70.

375

TEISĖS TEORIJA

Konstitucinis Teismas, išaiškinęs, kas negali būti „nuopelnai Lietu vai" suteikiant asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, faktiškai pripažino Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnį, suteikusį Prezidentui teisėkūros teisę teikti pilietybę išimties tvarka, praktiškai netaikomu. Iš pozityvistinio etatizmo atėjusi nuostata, kad aiškinant teisę nesukuriama nauja teisės norma, o tik padaroma suprantama įstatymų leidėjo valia, šiandien jau nėra pakankama.

Ne įstatymo, o teisės viršenybės sąlygomis keičiasi įstatymai aiškinimo kompetencija: aiškinimas tampa tam tikra teisėkūros rūši mi, o teismas - įstatymų leidėjo bendradarbiu. Todėl nuo šio momento teisės normos aiškinimas tampa taip pat reikšmingas kaip ir teisėkūra ir dėl to turi būti reglamentuojamas.

2. TEISĖS NORMŲ ĮGYVENDINIMAS

Omnes servi legum sumuš, ut liberi esse*

Išsiaiškinus teisės normų prasmę, pereinama prie kito teisės objek-tyvizavimosi žingsnio - tiesioginio jos reikalavimų įgyvendinimo, jų virtimo socialiniu elgesiu.

Teisės teorijos vadovėliai teisės įgyvendinimą dažnai apibrėžia pernelyg abstrakčiai, kaip „teisinio reguliavimo išraišką, teisėje esamų reikalavimų ir galimybių įkūnijimą", dėl to neinformatyviai. Jie išvardi­ja keturias teisės įgyvendinimo „formas", jas dažniausiai išdėstyda-mi tokia tvarka: 1) teisės laikymasis; 2) teisės vykdymas; 3) naudo­jimasis teise; ir 4) teisės taikymas (S. S. Aleksejevas, F. A. Grigorjevas, A. D. Čerkasovas ir daugelis kitų), be tarpusavio ryšio, nesiaiškinda-mi, nuo kurios „formos" teisės normų įgyvendinimas turėtų prasi­dėti, kaip visos tos „formos" įsiprasmina viena kitos atžvilgiu. Teisės įgyvendinimo, kaip vientiso proceso, klausimas čia apskritai nekeliamas.

Pradedant šią teisės įgyvendinimo „formų" rikiuotę „teisės laiky­musi" ir „teisės vykdymu" pabrėžiamas pareigų pirmumas prieš teises nekeliant klausimo, tuo pareigų vykdymu asmuo susikuria

* Visi esame įstatymų vergai, kad būtume laisvi. Ciceronas

SPECIALIOJI DALIS

naujų teisių ar įgyvendina jau turimas, žodžiu, pareigų vykdymas tiesiogiai nesiejamas su asmens teisių įgyvendinimu. Ši tradicija atėjo iš totalitarinių režimų, siekusių įtvirtinti ne asmens, o valstybės (valdžios) vertybinį pirmumą, kuris kaip tik ir reikalavo pirmiausia pabrėžti ne asmens teises, ne teisių ir pareigų vienovę, o pareigas, nes būtent jomis pirmiausia ir yra suinteresuota totalitarinė valstybė, kurią kaip tik ir stiprina pats piliečių pareigų vykdymas. Beje sąvokos „teisės laikymasis" ir „teisės vykdymas" logikos požiūriu vartotos netiksliai: pavartojus terminą „teisės laikymasis", bepras­miška šalia jo vartoti terminą „teisės vykdymas", nes „teisės laiky­masis" apima tiek pareigą susilaikyti nuo teisei priešingų veiksmų, tiek pareigą atlikti įstatymo ar sutarties reikalaujamus pozityvius veiksmus (pvz, grąžinti skolą). Šias sąvokas vartoti greta - tai daryti logikos klaidą: subordinacijos santykio sąvokas reikšti nuošalės santykio sąvokomis.

Priemonių įveikti šį minties padrikumą teikia požiūris į teisę kaip į subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Būtent jo logika reika­lauja pradėti įgyvendinti teisę ne nuo bet kurios teisės įgyvendinimo „formos", o nuo naudojimosi teise ir remiantis juo apibrėžti visas kitas. Šitaip daryti svarbu todėl, kad demokratinėje valstybėje postu­luojamas vertybinis asmens teisių pirmumas prieš valstybę. Veikti -tai naudotis teisėmis, o naudotis teisėmis- tai įgyvendinti savo interesus. Vadinasi, veikiantis visuomenėje asmuo yra savo teisėmis teisėtai besinaudojantis asmuo. O teisėtai naudotis teisėmis reiškia vykdyti joms proporcingas pareigas.

2.1 TEISĖS ĮGYVENDINIMO SĄVOKA

Teisės įgyvendinimas - tai naudojimasis teisės normų suteiktais ar neuždraustais leidimais (teisėmis) vykdant teises legalizuojančias pareigas, o tam tikrais atvejais reikalaujant ir viešųjų institucijų talkos.

Tai reiškia, kad teisės įgyvendinimą sudaro trys tarpusavyje susijusios akcijos: 1) naudojimasis teisėmis; 2) vykdymas tą naudo­jimąsi legalizuojančių pareigų; 3) viešųjų institucijų dalyvavimas, kai vien pareigų įvykdymo neužtenka kuriai nors teisei įgyti, jai įgyvendinti.

Naudojimasis teise - tai atlikimas teisės normų leistų arba neuždraustų veiksmų, kuriais teisės subjektai apsaugo, įgyvendina savo teisėtus interesus.

377

TEISĖS TEORIJA

Kad būtų teisėtas, šis naudojimasis teise, sakėme, turi būti visuomenėje legalizuojamas atitinkamų pareigų vykdymu; pareigų vykdymas šiuo atveju suprantamas negatyviai ir pozityviai.

a) Negatyviai suprantamas pareigų vykdymas - tai toks naudojimasis teisėmis, kai susilaikoma nuo kito asmens teisei žalingų veiksmų. Šiuo atveju asmuo naudojasi teisėmis nepažeisdamas kito asmens teisių - nustatytų draudimų: vairuoja automobilį, nedarydamas žalos kito asmens sveikatai, turtui; eksploatuoja gamyklą laikyda-masis ekologinio saugumo normų reikalavimų. Šiuo atveju nau-dojamasi teise vykdant pasyvią juridinę pareigą - susilaikoma nuo kito asmens teisėms arba apskritai teisinei tvarkai priešingų-veikų. Tokio pareigų vykdymo nereikia įforminti jokiu teisės aktu - dokumentu.

b) Pozityviai suprantamas pareigų vykdymas - tai toks naudojimasis teise, kuris reikalauja iš teisės turėtojo atlikti kito asmens ar organizacijos naudai teigiamus veiksmus siekiant jais legalizuoti savo teisę visuome-nėje ir kartu įgyti teisę reikalauti, kad tas „kitas asmuo" vykdytų šios teisės turėtojo naudai grįžtamąsias pareigas. Pavyzdžiui, darbininkas, naudodamasis pagal darbo sutartį įgyta subjektine teise dirbti konkrečioje įmonėje, privalo šią teisę legalizuoti pozityvių veiks mų darbdavio naudai atlikimu - gaminti sutartą kiekį ir sutartos kokybės produkciją ir šios pareigos vykdymo pagrindu įgyja teisę reikalauti, kad darbdavys sumokėtų jam už tai sutartyje nustatytą atlyginimą. Arba kitas pavyzdys: asmuo, naudodamasis kredito teise, privalo drausmingai mokėti kreditoriui procentus, o pasibai-gus kredito terminui, grąžinti pasiskolintą sumą. Šių pareigų vykdymu pirmu atveju asmuo legalizuoja naudojimąsi teise dirbti, antruoju atveju - naudojimąsi teise gauti kreditą.

Kas nesinaudoja teisėmis, tam nekyla reikalo laikytis įstatymų, atlikti pozityvius ar negatyvius (susilaikymo) veiksmus kitų asmenų naudai. Šios akcijos iškyla kaip sąlygos, kad naudojimasis teisėmis bus teisėtas, nekels grėsmės kitų asmenų teisėms ir kartu reikš abipusį visuomenės narių keitimąsi paslaugomis. Oponuojant nuomo nei dėl teisės įgyvendinimo kaip proceso, kartais sakoma, kad teisės laikymasis galimas ir be ryšio su naudojimusi teise; pavyzdžiui, asmuo, sėdintis miesto parke ant suoliuko, tik laikosi teisės -nepažeidžia niekieno interesų. Čia nesą naudojimosi teise. Su tokiu samprotavimu negalima sutikti. Pirmiausia toks asmuo naudojasi

378

SPECIALIOJI DALIS

teise į laisvę, nes tik naudodamasis tokia teise jis ir gali sėdėti ten, kur nori. Bet asmuo, sėdintis miesto parke ant suoliuko tuo metu, kai privalo būti kariuomenės šaukimo punkte arba banke mokėti mokes-čius, grąžinti kreditoriui skolą, neteisėtai naudojasi savo teise sėdėti ant suoliuko miesto parke, nes dėl šių pareigų nevykdymo galbūt jau turėtų „sėdėti" kitoje vietoje (negatyvaus teisės taikymo būtinybė).

Taigi kiekvienas teisėtas naudojimasis teise galimas tik būdamas susijęs su pareigų vykdymu abiem pareigų reiškimosi pavidalais.

Šią priklausomybę galima pavaizduoti taip:

TEISĖS ĮGYVENDINIMAS

Kalbant apie naudojimąsi teise, reikia pabrėžti, kad naudojimasis viena teise nėra pagrindas prarasti kitą teisę134, išskyrus tuos atve­jus, kai kuri nors teisė buvo suteikta asmeniui kaip kompensacija jam negalint pasinaudoti kuria nors pagrindine savo teise. Pavyz­džiui, asmuo, gaunantis bedarbio pašalpą, šią teisę praranda, kai tik ima naudotis teise dirbti, nes teisę į bedarbio pašalpą jis buvo įgijęs kaip kompensaciją, nes negalėjo pasinaudoti teise dirbti. Problemų kyla, kai kompensuojančios teisės supainiojamos (sutapatinamos) su asmens pareigų vykdymu įgytomis subjektinėmis teisėmis. Štai Sei­mui 2000 m. gruodžio 21 d. priėmus Valstybinių socialinio draudi­mo pensijų įstatymo 23 straipsnio normą, pagal kurią buvo apribota dirbančių pensininkų teisė gauti visą senatvės pensiją, asmens teisė į pensiją sutapatinta su teise į pašalpą. Naudodamasis teise dirbti, asmuo nepraranda teisės gauti visą senatvės pensiją, nes šią teisę jis įgijo įvykdęs kito įstatymo nustatytas pareigas: įgijęs reikalaujamą darbo stažą, mokėjęs socialinio draudimo įmokas ir sulaukęs atitin-

134 Tai konstatavo Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime: „| ..] pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę." Tą patį Konstitucinis Teismas pakartojo 2002 m. lapkričio

d. nutarime // Valstybės žiruos. 2002, Nr. 113-5057.

379

TEISĖS TEORIJA

kamo amžiaus. Teisių praradimo, ribojimo pagrindas demokratinėje visuomenėje yra nevykdymas reikalaujamų pareigų, išskyrus konsti­tucijose ir konvencijose nurodytas išimtis. Bulgarijos Konstitucinis Teismas panašius ribojimus dirbantiems pensininkams 1997 m. pri­pažino antikonstituciniais (Bulleten on Constitutional Case - Laxv. 1997/3 I edited by Venice Commission). Lietuvos Konstitucinis Teismas tai padarė 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu.

Teisnumo ir subįektinės teisės įgyvendinimo skirtumas. Kalbant apie piliečio teisių įgyvendinimą, reikia skirti teisnumo lygmens teisės ir subįektinės teisės įgyvendinimą. Įgyvendinti teisnumo lygmens tei­sę- tai naudotis įstatymo suteiktu leidimu (teise) veikti - imtis vykdyti pareigas ir šitaip susikurti geidžiamą gėrį bei įgyti į jį subjektinę teisę. Įgyvendinti subjektinę teisę - tai naudotis įgyta teise į susikurtą konkretų gėrį, legalizuojant šį naudojimąsi atitinkamu pozityvių ir negatyvių pareigų vykdymu. Pavyzdžiui, naudojimasis subjektinę teise (leidimu) vairuoti asmeninį automobilį legalizuoja­mas pareiga nedaryti žalos kitų asmenų teisės saugomam gėriui (negatyvių pareigų vykdymas), eksploatuoti automobilį techniškai tvarkingą, turėti civilinės atsakomybės draudimo pažymėjimą (pozi­tyvių pareigų vykdymas).

Pirmu atveju pareigų vykdymas reikalingas teisnumo lygmens teisei paversti subjektinę teise (pvz., konstitucinei teisei į mokslą paversti subjektinę teise studijuoti konkrečiame universitete), antruo­ju atveju - naudojimuisi jau turima (įgyta) subjektinę teise legalizuo­ti. Pirmu atveju pareigų vykdymu siekiama susikurti pageidaujamą gėrį, kuriuo bus naudojamasi, antruoju atveju kalbama apie sąlygas, kurioms esant susikurtu gėriu bus naudojamasi nepavojingu kitiems žmonėms būdu.

Piliečio ir pareigūno teisinio statuso įgyvendinimo specifika. Piliečio teisės įgyvendinimas, kaip sakyta, prasideda nuo naudojimosi teise, o pareigūno - nuo pareigų vykdymo. Šitaip yra todėl, kad piliečio teisinis statusas yra nustatytas dispozityviai, o pareigūno - impera tyviai. Pareigūno teisinio statuso (kompetencijos) įgyvendinimas -tai gautų įgaliojimų įgyvendinimas, o įgaliojimai prasideda pareiga tarnauti bendrai piliečių gerovei. Pareigūno teisės yra tik leidimai priemonės tinkamai atlikti pareigą. Pavyzdžiui, jei policininko tarny­binė pareiga yra sulaikyti nusikaltėlį, tai norint tinkamai atlikti šią pareigą policininkui turi būti suteikta ir teisė panaudoti tarnybinį

380

SPECIALIOJI DALIS

ginklą. Arba prokuroras, gavęs žinią apie padarytą nusikaltimą, privalo (turi pareigą) iškelti baudžiamąją bylą, o ją iškėlęs turi teisę apklausti bet kurį su tuo įvykiu susijusį asmenį, sulaikyti įtariamąjį, rinkti atitinkamą informaciją. Šios prokuroro teisės yra priemonė tinkamai atlikti pareigą - objektyviai ištirti įvykį, nustatyti nusikal­timo sudėtį, tinkamai parengti bylą teisminiam nagrinėjimui ir t. t.

Štai čia yra esminis piliečio teisės ir pareigūno teisės skirtumas. Pilietis gali savo teisėmis naudotis ir gali jomis nesinaudoti, pavyz­džiui, jis gali kreiptis į teismą dėl savo pažeistos teisės, bet gali ir nesikreipti, tuo tarpu pareigūnas turi naudotis teisėmis, nes kitaip tinkamai neįvykdys pareigos. Bet jei pareigūnas privalo naudotis teisėmis, tai gal čia ne teisės, o tik kito tipo pareigos? Deja, pareigūno teisės vis dėlto yra teisės - tai rodo jų alternatyvumas: pareigūnas tam tikromis aplinkybėmis gali pasinaudoti ne ta, bet ir kita teise. Pavyzdžiui, tas pats policininkas, siekdamas sulaikyti nusikaltėlį, nebūtinai turi naudotis jam įstatymo suteikta teise panau­doti tarnybinį ginklą; atsižvelgdamas į situaciją, jis gali pasinaudoti kita savo teise, pavyzdžiui, teise imtis specialių veiksmų. Šis teisių pasirinkimo alternatyvumas ir yra pareigūno diskrecijos (nuožiūros) turinys: pareigūnas naudojasi savo teisėmis remdamasis jam suteikta diskrecijos teise, t. y. savo nuožiūra rinktis, kuria teise konkrečioje pareigų vykdymo situacijoje naudotis siekiant kuo tinkamiau atlikti konkrečią pareigą. Tačiau pareigūno diskrecijos teisės apimtis gero­kai siauresnė negu piliečio, nes suvaržyta pareigos pirmumo.

Vadinasi, piliečio atveju teisės įgyvendinimas - tai naudojimasis teisėmis vykdant atitinkamas pareigas; pareigūno atveju - pareigų vykdymas naudojantis atitinkamomis teisėmis, nes pareigūno teisi­nis statusas - antrinis, skirtas talkinti piliečiams, kai šie įgyvendina ir gina savo teises.

Šitaip požiūris į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę padeda suvokti teisės įgyvendinimą kaip vientisą (gyvą) procesą -įsitikinti, kad nėra jokių, „autonomiškų" teisės įgyvendinimo „for­mų" (pati savaime nė viena iš jų negali pretenduoti į teisės įgyvendinimą), o tik naudojimasis teisėmis vykdant jį legalizuojan­čias pareigas ir tam naudojimuisi talkinantis ar jį ribojantis teisės taikymas. Teisės įgyvendinimas - tai ta pati teisių ir pareigų vienovė, tik funkcionuojanti praktiškai.

Tai padeda atskleisti (suvokti) minėtų trijų teisės įgyvendinimo „formų" tradicijos priežastį - jos metodologinius, politinius pagrin-

381

TEISĖS TEORIJA

dus - etatistinę teisės sampratą ir formalaus įstatymo viršenybe. Tos „formos" negali vadintis teisės įgyvendinimo formomis jau vien dėl to, kad pačios savaime jos, kaip sakyta, nėra teisės įgyvendini-mas, jeigu teisės įgyvendinimą suprasime kaip realios asmens laisvės plėtotę, kaip skirtingų interesų visuomenėje derinimą. Juk galimos situacijos, kur pozityviosios teisės reikalavimų įgyvendini-mas gali nereikšti asmens teisių įgyvendinimo. Pavyzdžiui, vykdy-mas įstatymų, kurie istorijoje įpareigojo baudžiauninką neatlygina-mai dirbti feodalui, nebuvo baudžiauninko teisės įgyvendinimas, o tik įstatymų imperatyvų įgyvendinimas, kurio turinys reiškė tokiu įstatymų vykdytojo pavergimą. Ne asmens teisių įgyvendinimas, o asmens išnaudojimas bus ir policininko įpareigojimas dirbti neatly-ginamus viršvalandžius. Įstatymo vykdymas (susilaikymo ir pozity-viai suprantamo veiksmų atlikimo prasme) čia nėra priemonė asmens teisnumą versti subjektine teise ar legalizuoti naudojimąsi subjektine teise, nėra to naudojimosi suderinimas su kito asmens naudojimusi teise. Tokiomis sąlygomis minėtos teisės įgyvendinimo „formos" tikrai yra savarankiškos „teisės" (tiksliau - įstatymų) įgyvendinimo formos, kurios gali reikšti asmeniui ne savo teisės įgyvendinimą, o savo teisės paneigimą, valstybės vykdomo asmens pavergimo formą.

Vadinasi, jeigu skelbiama įstatymo viršenybė, tai tos „formos" yra įstatymo reikalavimų įgyvendinimo formos, o jeigu pripažįstame teisės viršenybę, tai „formos" išnyksta ir teisės įgyvendinimas virsta vientisu procesu- naudojimusi teise vykdant jį legalizuojančias pareigas.

Požiūris į teisės įgyvendinimą kaip į procesą yra būdingas tik demokratinei visuomenei, kuri skelbia teisės viršenybę ir kurios teisinis gyvenimas prasideda žmogaus teisėmis, o pats teisės įgyven-dinimas suprantamas tik kaip žmogaus teisių įgyvendinimas. Todėl visos kitos sąvokos, susijusios su teisės įgyvendinimu, tokioje visuo menėje apibrėžtinos atsižvelgiant į santykį su naudojimusi teise, Naudojimasis teisėmis yra tikslas, o pareigų vykdymas abiem savo pavidalais - priemonės legalizuoti, įgyvendinti šį tikslą, nes teisėmis naudojamasi ne šalia visuomenės, o visuomenėje.

Šitaip suprantamas teisės įgyvendinimas yra tiesioginis, nes teisės nurodymai čia virsta socialiniais santykiais (praktiniu elgesiu) pačių teisės subjektų pastangomis. Demokratinėje visuomenėje pilie-čiai ne tik turi teisę, bet ir yra skatinami patys įgyvendinti savo

382

SPECIALIOJI DALIS

teises laikydamiesi subjektinių teisių ir pareigų vienovės. Tokį pavi­dalą įgyjantis teisės įgyvendinimas visada yra abipusės pagarbos išraiška ir visuomenės narių keitimasis paslaugomis. Šitaip įgyven­dinama dauguma žmogaus teisių (teisės normų), bet ne visos.

2.2 TEISĖS TAIKYMAS KAIP VALSTYBĖS PAGALBA IR KAIP TEISINGUMO VYKDYMAS

Piliečiai, kai jų pačių pastangų savo teisėms įgyvendinti ar apginti nepakanka, turi teisę kreiptis pagalbos į valstybės institucijas, turin­čias valdinius įgaliojimus, tarp jų - ir įgaliojimus taikyti teisės normas, kad valstybė padėtų jiems pasinaudoti savo teise arba ją apginti pažeidimo atveju.

Šitaip susiduriame su nauja teisės įgyvendinimo akcija - teisės taikymu135, kuris taip pat įsiprasmina, tampa būtinas tik naudojimo­si teise atžvilgiu. Iš santykio su naudojimusi teise paaiškėja, kad teisės taikymas taip pat gali būti dvejopas: pozityvus ir negatyvus.

Pozityviu požiūriu teisės taikymas - tai valstybės pagalba asmeniui pasinaudoti pozityviosios teisės jam suteikta ar įgyta teise (įstaigos vadovo įsakymas priimti į darbą asmenį padeda šiam savo teisnu-mo lygmens teisę dirbti paversti subjektine teise dirbti konkrečioje įmonėje; socialinės rūpybos įstaigos priimtas sprendimas skirti pen­siją padeda konkrečiam asmeniui savo teisnumo lygmens teisę į socialinį aprūpinimą senatvėje paversti subjektine teise į konkretaus dydžio senatvės pensiją.

Pozityvus teisės taikymas bus ir tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į valstybės institucijas reikalaudamas apginti arba atkurti pažeistas jo teises, pavyzdžiui, asmeniui kreipiantis į teismą su prašymu pašalinti kitų asmenų jam daromas kliūtis naudotis tam tikra teise.

Čia galiojanti teisė taikoma prašančio asmens iniciatyva jo teisių įgyvendinimo ar apsaugos interesais.

Automobilio registravimas kelių policijoje reikalingas trečiųjų asmenų teisėms apsaugoti, tai patikrinimas, ar asmuo tokį daiktą įsigijo teisėtai.

Teisės taikymas paprastai apibrėžiamas pernelyg abstrakčiai: „Teisės tai­kymas - tai praktinė tam tikrų įgaliotų subjektų veikla, kai teisiškai įvertinama individuali gyvenimo situacija ir nustatomos teisės subjektų teisės ir pareigos." (Teismų praktika. 1998, Nr. 9, p. 50)

383

TEISĖS TEORIJA

Negatyviu požiūriu teisės taikymas - tai teisingumo vykdymas: negu tyviosiomis sankcijomis siaurinimas ar likvidavimas asmens subjektinių teisių, kuriomis jis naudojosi nevykdydamas atitinkamų pareigų.

Apibendrinant pasakytina, kad teisės taikymas - tai kompetentingų valstybės institucijų ar pareigūnų, firmų vadovų veikla, kuria padedamu asmenims savo teisnumo lygmens teises versti subjektinėmis, jas apginti pažeidimo atveju, arba veikla, kuria yra siaurinamos, likviduojamos asmens subjektinės teisės, šiam atsisakius vykdyti pareigas, kuriomis jis privalėjo legalizuoti visuomenėje naudojimąsi savo teisėmis.

384

SPECIALIOJI DALIS

Teisę būtina taikyti tokiais atvejais: 1) kai teisės normų asmeniui suteiktas leidimas (teisnumas) turėti tam

tikrą gėrį negali virsti jo subjektine teise be kompetentingų valstybės institucijų ar pareigūnų dalyvavimo. Pavyzdžiui, asmens teisnumo lygmens konstitucinė teisė į mokslą gali būti toliau įgyvendinama tik jam tapus tam tikros aukštosios mokyklos studentu. Todėl jai įgyvendinti - versti subjektine teise studijuoti konkrečioje aukšto­joje mokykloje - neužtenka turėti atestatą, išlaikyti stojamuosius egzaminus ir laimėti konkursą, dar turi būti tos mokyklos rekto­riaus įsakymas, legalizuojantis tokio asmens įgytą subjektinę teisę studijuoti toje mokykloje. Toks įsakymas tampa teisiniu faktu, kuriuo remiantis tarp studento ir aukštosios mokyklos bei vals­tybės atsiranda administracinis santykis, kurio pagrindu asmuo įgyja subjektinę teisę mokytis konkrečioje mokykloje, ta mokykla įgyja pareigą teikti jam profesinį išsimokslinimą, o valstybė -pripažinti iš šio santykio atsiradusias to asmens subjektines teises ir jas ginti jų pažeidimo atveju. Arba konkrečiam asmeniui gali būti mokama pensija tik socialinės rūpybos įstaigai priėmus dėl jo teisės taikymo aktą (nutarimą), kuriuo remiantis tarp piliečio ir valstybės atsiranda teisinis santykis, suteikiantis piliečiui subjek­tinę teisę reikalauti iš valstybės konkrečios socialinio draudimo sumos, o valstybę įpareigojantis tokią sumą jam mokėti;

2) kai kyla ginčas, ar konkrečiam asmeniui priklauso tam tikra subjektine teisė, o ginčo šalys pačios negali tuo klausimu susitarti (turto padali­jimas ištuokos atveju), arba reikia pašalinti kliūtis, trukdančias naudo­tis teisėmis, garantuoti tinkamą teisinių pareigų vykdymą (kelio perka­simas, trukdantis asmeniui įvažiuoti į savo sodybą);

3) kai reikia oficialiai nustatyti buvimą ar nebuvimą konkrečių faktų ir pripažinti juos juridiškai reikšmingais. Pavyzdžiui, tik teismas, priimdamas nutartį, gali pripažinti pilietį mirusiu arba nežinia kur esančiu;

4) kai visuomeninis santykis dėl visuomeninio ar asmeninio reikšmingumo turi būti patvirtintas valstybės institucijų siekiant patikrinti jo teisėtu­mą (kandidato į Seimo narius registracija Vyriausiojoje rinkimų komisijoje (patikrinimas, ar jis turi teisę balotiruotis); autotrans­porto priemonės registracija Kelių policijoje (patikrinimas, ar transporto priemonė įsigyta teisėtai); namo pirkimo-pardavimo sutarties notarinis patvirtinimas (patikrinimas, ar namas nėra areštuotas, užstatytas siekiant garantuoti finansinį įsipareigojimą

385

TEISĖS TEORIJA

ir kt.). Tai kyla iš valstybei Konstitucijos nustatytos pareigos garantuoti, kad vienas asmuo naudojasi teisėmis nesiaurindamas kito asmens teisių;

5) kai reikia įpareigoti teisės subjektus, besinaudojančius subjektinėmis teisėmis, vykdyti iš šio naudojimosi (įstatymo ar sutarčių) kylančias pareigas kitų asmenų naudai (pvz., įpareigoti skolininką grąžinti skolą, atlyginti padarytą žalą) arba kai reikia teisės pažeidimo atveju apriboti teisės pažeidėjo subjektines teises - vykdyti teisingumą;

6) kai reikia valstybės vardu paskatinti tam tikrą visuomenei naudingi elgesį (asmens apdovanojimas, laikinas atleidimas nuo tam tikros rūšies mokesčių ir t. t.).

TEISĖS NORMŲ TAIKYMO POŽYMIAI

1) Taikydama teisę, valstybė vykdo tokias funkcijas: a) padeda piliečiams įgyvendinti savo teises; b) saugo jas nuo pažeidimo, o pažeidus padeda jas atkurti; c) organizuoja teisinių nurodymų vykdymą; d) individua lizuoja asmens teisinį statusą visuomenėje, nustatytą bendruoju teisinių reguliavimu. Tai reiškia, kad teisės taikymas yra tas būdas, kuriuo valstybė antrą kartą „sugrįžta" į teisę: pirmą kartą kaip teisėkū-ros, antrą - kaip asmens teisių įgyvendinimo pagelbėjimo, apsau-gos ar teisingumo vykdymo subjektas.

2) Teisės normos taikomos visų teisės subjektų gerovės interesais. Teisės taikymo tikslas - garantuoti tiek pavienio asmens, tiek visų visuomenės narių interesus. Ginant vieno asmens teises, neturi būti pažeidžiamos kito asmens teisės. Tai esminis kiekvieno teisės taikymo principas, kuris daro teisės taikymą itin atsakinga, sudėtinga ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančia akcija. Asmens teisių siaurinimas vykdant teisingumą - mažinant teisės pažeidė-jo teises iki jo paties susimažintų pareigų lygio nėra jo teisių pažeidimas. Įstatymų taikymas taikančios institucijos ar pareigu no interesais draudžiamas, nes tai būtų piktnaudžiavimas tarny-ba, korupcija ar kitoks tarnybinių įgaliojimų pažeidimas.

3) Teisės taikymo subjektai dažniausiai yra valstybės institucijos (teismai, prokuratūra, policija, arbitražai, įvairios valdymo institucijos, inspekcijos) ir pareigūnai, turintys tam specialius įgaliojimus (kompe-tenciją) valstybės vardu duoti kitiems asmenims, institucijoms privalo-mus paliepimus, teisėtai varžyti kito asmens teises. Piliečiai, neturin­tys tokių įgaliojimų, nėra teisės taikymo subjektai.

SPECIALIOJI DALIS

Bet tai nereiškia, kad piliečiai apskritai neturi teisės dalyvauti taikant teisę ar bent sudarant operatyvines sąlygas jai taikyti. Piliečio teisė dalyvauti taikant įstatymus išplaukia iš jo bendro­sios teisės gyventi bendruomenėje, saugiai jaustis joje ir iš pareigos kartu su kitais piliečiais kurti šį saugumą. Pilietis, kuris laikosi įstatymų, turi teisę reikalauti, kad ir kiti piliečiai elgtųsi teisėtai. Todėl bendra Konstitucijos ir įstatymų dvasia, suteikianti piliečiui teisę aktyviai ginti savo teises, suteikia jam teisę ir įspėti ar sulaikyti bet kurį asmenį, darantį teisės pažeidimą, nors tas pažeidimas tiesiogiai ir nebūtų nukreiptas prieš jo teises. Tačiau tokį pažeidėją sulaikęs pilietis privalo jį nedelsdamas perduoti atitinkamoms teisėsaugos institucijoms (judėjimas „Stabdyk nusi­kalstamumą"). Įstatymas ne tik leidžia piliečiams dalyvauti tai­kant įstatymus, bet tam tikrais atvejais juos tam ir skatina (premijavimas už pagalbą atskleidžiant nusikaltimą) arba net įpareigoja, pavyzdžiui, BK numato baudžiamąją atsakomybę už nepranešimą apie žinomą labai sunkų nusikaltimą (238 str.) arba už kai kurių rūšių nusikaltimų slėpimą (237 str.). Demokratinėje visuomenėje išnyksta iš totalitarinių režimų atėjusi neigiama „skundimo" sąvoka. „Skundimas" - dabar būtina teisės viešpata­vimo sąlyga, kurią kuriant dalyvauja patys piliečiai. Tai reiškia, kad piliečio teisė dalyvauti taikant įstatymus yra apribota sudarymu operatyvinių prielaidų užkirsti kelią teisės pažeidimams, išaiškinti ir sulaikyti teisės pažeidėjus. Jie gali dalyvauti ir esant kitoms teisės taikymo stadijoms (vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui) kaip liudytojai, prisiekusiųjų teis­mo nariai arba kaip buvusieji „liaudies tarėjai". Demokratinėje visuomenėje kai kuriose socialinių santykių (darbo santykių) srityse teisės taikymo subjektai gali būti ir privačių įstaigų vadovai (privačios firmos vadovo įsakymas priimti darbuo­toją į darbą arba atleisti jį iš darbo, taip pat įvairius darbuotojų skatinimas, kai jis įforminamas firmos vadovo įsakymu).

4) Teisės normų taikymas yra veikla, skirta individualiems, valdiniams teisiniams paliepimams pareikšti. Valdinis jų pobūdis rodo, kad tokie paliepimai privalomi ir prireikus garantuojami valstybės prievarta.

5) Teisės normų taikymas yra kūrybinė veikla. Tai reiškia, kad valsty­bės institucijos ir pareigūnai privalo ne formaliai, o kūrybiškai taikyti teisę: parinkti kuo tinkamesnius pagalbos asmeniui įgy-

387

TEISĖS TEORIJA

vendinti savo teises būdus, vengti biurokratizmo arba imtis veiksmingų teisinio poveikio priemonių, kai reikia apginti as-mens teises, įgyvendinti teisingumą.

6) Teisės normos taikomos remiantis specialiomis teisinėmis procedūromis, kurias nustato proceso teisės normos. Jos nurodo, kurios valsty bės institucijos turi pareigą tai daryti ir kokiu būdu daryti.

2.2.1 TEISĖS TAIKYMO STADIJOS

Bendrųjų teisės normų taikymas yra vientisas, bet sudėtingas indi vidualus teisinis reguliavimas, apimantis kelis tarpsnius.

1) Taktinių teisinės bylos aplinkybių nustatymas ir jų analizė. Teisės taikymas remiasi konkrečių gyvenimo aplinkybių, kurios sudaro faktinį bylos pagrindą, nustatymu ir visokeriopu jų ištyrimu. Reikalaujama nustatyti ne apskritai visas, o tik juridinę reikšmę turinčias, t. y. galinčias paveikti veikos teisinį kvalifikavimą ir poveikio priemonės parinkimą, bylos aplinkybes (visų aplinkybių nustatinėjimas vilkintų bylos nagrinėjimą ir kėsintųsi į nukentė jusiojo teises); taip pat būtina atskleisti veikos padarymo tikslus, motyvus, priežastinį veikos ir jos sukeltų padarinių ryšį. Šia stadija pasiekiamas faktinis teisės taikymo pagrįstumas. Čia konstatuojama, buvo ar ne teisės pažeidimo faktas, ar įvykdytos sąlygos, suteikiančios pagrindą subjektinei teisei atsirasti, ir kita, Teisės taikymo aktas pagrįstas, jeigu yra nustatytos visos teisiniu požiūriu reikšmingos bylos aplinkybės („objektyvioji tiesa", arba visiškas teisės normą taikančio pareigūno ar institucijos įsitikini mas dėl tokių faktų ir aplinkybių buvimo). Tai prielaida priimti byloje teisingą sprendimą.

2) Teisinis nustatytų faktinių bylos aplinkybių (veikos) įvertinimas (kva lifikavimas). Tai parinkimas konkrečios teisės normos ir poveikio priemonės (sankcijos), atitinkančių nustatytas bylos aplinkybes.

3) Teisės normos aiškinimas (apie jį jau kalbėta).

4) Sprendimo teisinėje byloje priėmimas, pagrindimas ir išdėstymas teises normų taikymo akte. Tai baigiamoji teisės taikymo stadija. Ankstes-nės stadijos, palyginti su ja, yra parengiamosios. Šioje stadijoje taikomos teisės normos galia išplečiama konkrečiam faktui, kon-kretiems asmenims, tiems asmenims nustatomos konkrečios teisės ir pareigos. Priėmus sprendimą teisės norma įgyja individualu valdinį pobūdį.

388

SPECIALIOJI DALIS

136 Principas „įstatymas atgal negalioja" praktikoje nelengvai atpažįstamas, ypač kai asmuo, siekiantis tam tikros subjektinės teisės, įvykdo visas jai įgyti reikalingas pareigas, nustatytas tuo metu galiojusio įstatymo. Tačiau prieš valstybės institucijai įforminant šių pareigų vykdymu įgytų teisę, priimamas naujas įstatymas, kuris tai pačiai teisei įgyti nustato papildomas pareigas, tarp jų ir tokias, kurių tas asmuo objektyviai nepajėgus įvykdyti.

Tokia padėtis susidarė Lietuvoje pašalinus Prezidentą R. Paksą iš prezidento pareigų remiantis apkaltos procesu ir jam pareiškus valią kandidatuoti į preziden­tus 2004 m. birželio 1 3 d. vykstančiuose Lietuvos Respublikos Prezidento rinki­muose. Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymu, 2004 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą išduoti R. Paksui rinkėjų parašų rinkimo lapus su jo vardu ir pavarde ir šitaip pripažino, kad R. Paksas atitinka kandidatams į Lietuvos Respublikos prezidentus keliamus Konstitucijos ir Prezidento rinkimų įstatymo reikalavimus. 2004 m. gegužės 4 d. R. Paksas pristatė Vyriausiajai rinki­mų komisijai 27 4 1 2 jį remiančių rinkėjų parašų (vietoj Konstitucijos 79 straipsnio reikalaujamų 20 tūkst), t. y. įvykdė paskutinę pareigą, suteikiančią jam subjektinę teisę būti kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus. Tačiau Vyriausiajai rinkimų komisijai nebaigus tikrinti R. Pakso pristatytų rinkėjų parašų tikrumo ir nepriėmus sprendimo dėl jo įregistravimo kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus, Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. gegužės 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pataisą (įsigaliojo gegužės 5 d.), kuri neleidžia asmeniui, apkaltos būdu pašalintam iš prezidento pareigų, penkerius metus kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus. Vado­vaudamasi šia pataisa, Vyriausioji rinkimų komisija 2004 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą neregistruoti R. Pakso kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Ar šiuo atveju nepažeistas įstatymo atgal negaliojimo principas? Kokiu principu reikėtų vadovautis, kad būtų galima pasitikrinti, ar konkrečiu atveju yra pažeidžiamas įstatymo atgal negaliojimo principas? Toks pasitikrinimo principas, matyt, turėtų būti pareigų pageidaujamai teisei įgyti įvykdymas, nes teisinėje

389

2.2.2 TEISĖS TAIKYMO PRINCIPAI

a) Kvalifikuodami konkrečią veiką, pareigūnas ar institucija pirmiau­sia nustato, kuri teisės šaka reguliuoja panašius santykius ir kuri tos šakos norma apima nagrinėjamą gyvenimo įvykį (teisinį faktą).

b) Patikrinama, ar pasirinkta taikyti teisės norma galioja laiko atžvilgiu: ar ji galiojo darant veiką, ar ji galioja nagrinėjant bylą (sprendžiant ginčą), ar ji galioja teritorijoje, kur nagrinėjama byla, ar ji galioja asmenims, kurie yra nagrinėjamo teisinio santykio subjektai.

c) Įstatymas atgal netaikomas (negalioja)136, išskyrus žinomus atve­jus baudžiamojoje ir administracinėje teisėje. Kiek kitaip šis principas taikomas civilinėje teisėje. Naujas įstatymas galioja

TEISĖS TEORIJA

atgal toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado prieš jį priimant, bet įgyvendinamos priėmus naują įstatymą. Šis principas nusta­tytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsiga­liojimo ir įgyvendinimo įstatyme: „Esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, ku­rios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus." (4 str. 2 d.)

d) Netaikomas įstatymas ar kitas teisės aktas, kurio prieštaravimas Konstitucijai ar įstatymui yra oficialiai pripažintas Konstitucinio Teismo nutarimu ar administracinio teismo sprendimu.

valstybėje pagrindinis šaltinis įgyti subjektinę teisę yra atitinkamų pareigų įvyk­dymas; valstybės institucijoms pavesta tik konstatuoti (patikrinti), ar įvykdytos visos įstatymo reikalaujamos pareigos, ir tuo remiantis juridiškai įforminti (oficialiai pripažinti) asmens įgytą subjektinę teisę. Šis principas išplaukia iš bendresnio teisių ir pareigų vienovės, arba teisėtų lūkesčių, principo: jei asmuo įvykdė visas galiojusio įstatymo nustatytas pareigas tam tikrai subjektinei teisei įgyti, tai pripažintina, kad tokią teisę asmuo faktiškai jau įgijo, nors konkreti valstybės institucija ir nespėjo iki įsigaliojant naujam įstatymui oficialiai įforminti pareigų vykdymu įgytos subjektinės teisės. Juridinis įgytos subjektinės teisės įforminimas (pripažinimas) valstybės institucijoje tėra formalus dalykas, nes galiojusiu įstatymu valstybė buvo įsipareigojusi: jei tik asmuo įvykdys tuo metu galiojusio įstatymo nustatytas pareigas, tai ji (valstybė) pripažins atitinkamą jo subjektinę teisę.

Šioje byloje R. Paksas, prieš įsigaliojant įstatymo pataisai, buvo įvykdęs visas Konstitucijos ir Prezidento rinkimų įstatymo kandidatams į Lietuvos Respublikos prezidentus nustatytas pareigas. Todėl Vyriausioji rinkimų komisija, taikydama įstatymo pataisą po to, kai R. Paksas įvykdė galiojusio įstatymo jam nustatytas pareigas siekiamai teisei įgyti, taikė įstatymą atgal, t. y. paneigė šio asmens teisėtai įvykdytų pareigų teisinius padarinius - faktiškai įgytą teisę būti įregisl ruotam kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus, ir pažeidė kelis teisinės valstybės principus:

1) teisių ir pareigų vienovės, arba teisėtų lūkesčių, principą: asmuo įvykdęs galiojusio įstatymo nustatytas pareigas, turi teisėtą pagrindą tikėtis, kad susikūrė jomis garantuotą tam tikrą subjektinę teisę, kurią valstybė privalo pripažinti; priešingu atveju paneigiamas įstatymo autoritetas ir atveriamas kelias valstybės institucijoms pažeisti piliečių teises;

2) principą: „valstybės įstaigos tarnauja žmonėms" (Konstitucijos 5 str.), kuris teigia, kad jei pareigų vykdymu pilietis įgijo subjektinę teisę, tai valstybės atsisakymas ją pripažinti atgal taikant naują įstatymą reiškia atsisakymą tarnauti žmonėms ir prisipažinimą, jog subjektinės teises

390

SPECIALIOJI DALIS

e) Netaikomi įstatymai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos ratifi­kuotoms tarptautinėms sutartims.

f) Netaikoma priimta, bet neįsigaliojusi teisės norma.

g) Taikoma tik autentiško teksto teisės norma. Autentiškas tekstas yra oficialus teisės normų akto, paskelbto oficialiame leidinyje, tekstas. Tokie leidiniai Lietuvoje yra „Valstybės žinios", kodeksai, gali būti pripažinti ir kiti leidiniai, apie kuriuos kalbėta aptariant teisės aktų sisteminimą.

h) Kai ta pati socialinė situacija yra reguliuojama kelių viena kitai prieštaraujančių ar konkuruojančių teisės normų, tokia priešprie­ša šalinama pagal teisės normų kolizijos arba konkurencijos taisykles.

piliečiai faktiškai įgyja ne tiek pareigų vykdymu, kiek valstybės valdžios

3) teisės viršenybės principą. Teisinė valstybė pripažįsta ne įstatymo, o teisės viršenybę; ši reikalauja pirmumą teikti turiningumui (realiai žmogaus teisių apsaugai), o ne formalizmui. Turinio pirmumas šiuo atveju reiškia, kad pareigų įvykdymas siekiamai teisei įgyti yra svarbesnis už formalų faktą, ar prieš įsigaliojant naujam įstatymui valstybės institucija buvo suspėjusi asmens faktiškai įgytą teisę juridiškai įforminti (priimti sprendimą dėl asmens įregistravimo kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus). Šį principą patvirtina ir naujasis CK, įpareigojantis teismus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (1.5 str. 3 p.), kurie kaip tik ir yra turiningieji principai.

Pilietis, pradėdamas vykdyti pareigas teisinėje valstybėje, turi teisę iš karto žinoti ne kai kurias, o visas iš jo reikalaujamas pareigas, reikalingas valstybės pripažįstamai subjektinei teisei susikurti. Tai reikalinga tam, kad asmuo, dar prieš pradėdamas vykdyti pareigas, galėtų apsispręsti, ar pajėgs įvykdyti visas iš jo reikalaujamas pareigas. Priešingu atveju gali paaiškėti, kad kai kurių pareigų jis objektyviai negali įvykdyti ir dėl to jau įvykdytos pareigos taps beprasmišku teisės siekiančio asmens varginimu, jo orumo žeminimu. Tai gali pažeisti ir tokio asmens nuosavybės teisę, nes gali paaiškėti, kad jis įvykdė pareigas, kurias naujasis įstatymas jau laiko nepakankamomis pageidaujamai teisei įgyti, o papildomai reikalaujamų pareigų jis objektyviai negali įvykdyti ir dėl to patyrė nereikalingų turtinių nuostolių: tokiu atveju valstybė nesant asmens kaltės sumažino (sunaikino) dalį piliečio nuosavybės ir šitaip pažeidė nuosavybės neliečiamumo ir racionalaus jos panaudojimo principą.

Vadinasi, naujo įstatymo taikymas asmeniui po to, kai jis pradėjo vykdyti arba jau įvykdė iki tol galiojusio įstatymo nustatytas pareigas pageidaujamai teisei įgyti, yra įstatymo taikymas atgal ir dėl to vertintinas kaip kompleksinis asmens konstitucinių teisių pažeidimas. Taikant įstatymą atgal, teisė verčiama, H. Bermano žodžiais tariant, „politinės valdžios tarnaite".

591

TEISĖS TEORIJA

i) Teisės taikymo subjektas, priimdamas teisės taikymo aktą, neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų (kompetencijos). Šio principo nesi laikant, padaromas teisės pažeidimas, vadinamas ultra vires (lot. daugiau, negu leidžia jėgos). Galimi trys suteiktos kompetencijos viršijimo (pažeidimo) pavidalai:

1. Substantive ultra vires - esminis įgaliojimų viršijimas, kai teisės taikymo subjektas priėmė sprendimą klausimu, kuris nepri­klauso jo kompetencijai (pvz., Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo nustatė nuosavybės grąžinimo sąlygas, kai šis klausi­mas gali būti reglamentuojamas tik įstatymo, o įstatymu priėmimas - Seimo kompetencija).

2. Procedūrai ultra vires - procedūrinių įgaliojimų viršijimas: teisės taikymo subjektas priima sprendimą (teisės taikymo aktą) pažeisdamas jo priėmimo procedūras (sąlygas), pavyz­džiui, įstaigos vadovas, neskelbdamas konkurso, išleidžia įsa-kymą priimti asmenį į pareigas, kurioms eiti įstatymas reika­lauja rengti viešą konkursą.

3. Abuse of power - piktnaudžiavimas įgaliojimais (tarnyba). „Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi - tai tokie pareigūno veiksmai arba neveikimas, kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama." Kita piktnaudžiavimo tarnyba (įgaliojimais) forma yra biurokratizmas. Tai tokia pareigūnų veikla, kai, užuot sprendus reikalus iš esmės, sistemingai laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumu, nepagrįstai atsisakoma spręsti žinyboms pavaldžius dalykus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas, kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinka mas patarimas) ir t. t. (Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstatymas // Valstybės žinios. 1998, Nr. 110-3024)

Teisės taikymo akto konkrečioje byloje priėmimas yra teisinis faktas - pagrindas atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti kitiems teisi-niams santykiams.

Pagrįstai ir teisėtai priimtas teisės taikymo aktas užtikrina teisė-tumą, saugo piliečių teises, ugdo pagarbą įstatymui ir pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis.

392

SPECIALIOJI DALIS

393

Teisės taikymo subjektai yra valstybės institucijos, privačių firmų vadovai pagal jiems suteiktą kompetenciją.

2.2.3 TEISĖS TAIKYMO AKTAI IR JŲ RŪŠYS

Oficiali teisės taikymo forma yra teisės taikymo aktai. Tai kompeten­tingų valstybės institucijų, pareigūnų ar privačių firmų vadovų sprendimai, priimti vykdant įstatymą ir remiantis įstatymu. Jiems būdingi tokie požymiai:

1) Teisės taikymo aktai priimami remiantis įstatymu (arba teise) ir skirti jam įgyvendinti.

2) Teisės taikymo aktuose yra išreikštas privalomas valstybės palie­pimas, kuris bendrųjų teisės normų pagrindu nustato konkretaus santykio dalyviams individualias teises ir pareigas.

3) Teisės taikymo aktai turi įstatymo nustatytą formą (Konstitucinio Teismo nutarimas, teismo sprendimas, nuosprendis, nutartis, Ke­lių policijos pareigūno nutarimas skirti kelių eismo taisyklių pažeidėjui piniginę nuobaudą ir kt.).

4) Teisės taikymo aktai skirti bendrajam teisiniam reguliavimui individualizuoti, t. y. derinti konkrečių asmenų subjektinėms teisėms ir pareigoms atsižvelgiant į jų elgesį konkrečių teisės normų atžvilgiu. Todėl teisės taikymo aktas reguliuoja ne visuo­meninių santykių rūšį, o pavienį, konkretų santykį. Juo konkre­ti namas asmenų teisinis statusas, legalizuojant kai kurias paties asmens įgytas teises (asmens nuosavybės teise įsigytos auto­transporto priemonės registracija, aukštosios mokyklos baigimo diplomo asmeniui išdavimas ir kt.), arba vykdomas teisingumas (susiaurinamos, likviduojamos asmens teisės, kuriomis šis nau­dojosi nevykdydamas atitinkamų pareigų). Pavyzdžiui, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį susiaurina asmens ben­druoju teisiniu reguliavimu jam pripažintas teises tiek, kiek jis atsisakė vykdyti pareigas, kuriomis privalėjo legalizuoti naudo­jimąsi tomis teisėmis.

5) Teisės taikymo aktai tik todėl privalomi, kad jie yra įstatymo galios (paliepimų) „peradresavimas", taikymas konkretiems asme­nims ir konkrečioms situacijoms.

Teisės taikymo aktus priima beveik visos valstybės institucijos visose visuomeninio gyvenimo srityse, o kai kuriose srityse (darbo

TEISĖS TEORIJA

santykių) - ir privačių firmų vadovai. Todėl šie aktai gali būti klasifikuojami pačiu įvairiausiu pagrindu:

1) Pagal priimančius subjektus skirstomi į: a) atstovaujamosios val­džios (Seimo); b) valstybės vadovo - Prezidento; c) Vyriausybės; d) teismo; e) prokuratūros, valstybės kontrolės, kitų valstybės institucijų teisės taikymo aktus.

2) Pagal teisinio reguliavimo objektą, arba šakinę priklausomybę, skirs­tomi į: a) konstitucinius (Konstitucinio Teismo nutarimai); b) ad­ministracinius (Administracinio teismo, kitų valstybės institucių, pareigūnų aktus); c) baudžiamuosius (teismo nuosprendžiai), ci­vilinius (teismo sprendimai, priimti civilinėje byloje) ir kitus.

3) Pagal galiojimą laiko atžvilgiu skirstomi į vienkartinio galiojimo (baudos skyrimas) ir trunkamojo galiojimo (santuokos registravi-mas, pensijos skyrimas ir kt).

4) Pagal išraiškos formą - į aktus dokumentus ir aktus veiksmus.

a) Teisės taikymo aktai dokumentai - tai kompetentingos institucijos sprendimai, išdėstyti raštu. Jie gali būti vadinami įsakais, nuta-rimais, įsakymais, protokolais, nuosprendžiais, sprendimais, nurodymais ir t. t.

b) Teisės taikymo aktai veiksmai skirstomi į žodinius ir konkliudenti nius. Žodiniai aktai veiksmai - tai žodiniai institucijos vadovo nurodymai, duodami pavaldiniams. Konldiudentiniai teisės taiky-mo aktai veiksmai išreiškiami tam tikrais suderintais veiksmais (gestais), aiškiai skelbiančiais teisės taikymo subjekto sprendi mą (kelių eismo reguliuotojo gestai, rodantys vairuotojui sustoti, laivo šturmano signalų „kalba").

Tiek aktai dokumentai, tiek aktai veiksmai yra privalomi ir sukelia juridinių padarinių. Pavyzdžiui, vairuotojas, nepaklusęs ke-lių eismo reguliuotojo gestui, baudžiamas kaip už eismo taisyklės pažeidimą.

2.2.4 TEISĖS TAIKYMO AKTO STRUKTŪRA

Teisės taikymo aktų struktūra nėra vienoda. Ji priklauso nuo aklo rūšies. Sudėtingesnių teisės taikymo aktų (teismo sprendimų, nuosp-rendžių) struktūra yra tokia:

1) Įžanga. Joje nurodoma subjektas, priėmęs teisės taikymo aktą, aklo pavadinimas, priėmimo vieta, laikas, adresatas.

394

SPECIALIOJI DALIS

2) Konstatuojamoji (aprašomoji) dalis. Joje išdėstomos faktinės bylos aplinkybės (aprašomas teisės pažeidimas, ieškinio esmė ar kitas teisės akto objektas).

3) Motyvuojamoji dalis. Joje nurodomas priimamo teisės taikymo akto pagrįstumas (kokiais įrodymais ir kokia konkrečia teisės norma remiantis jis priimamas).

4) Rezoliucinė dalis. Čia išdėstomas teisinės bylos sprendimo turinys (baudžiamojoje ar administracinėje byloje nurodoma konkreti po­veikio priemonė, civilinėje byloje - turto likimas, alimentų dydis ir kt.).

5) Baigiamoji dalis. Teisės taikymo aktą dokumentą pasirašo jį pri­ėmęs pareigūnas. Iki siunčiamas vykdyti, toks aktas dokumentas patvirtinamas tos institucijos antspaudu.

Valstybės valdymo institucijų priimami teisės taikymo aktai kai kurių iš čia minėtų rekvizitų gali neturėti. Juose gali būti tik rezoliucinė dalis.

2.2.5 TEISĖS SPRAGOS, JŲ ŠALINIMAS TAIKANT ĮSTATYMO AR TEISĖS ANALOGIJĄ

Taikant teisės normų aktus, gali paaiškėti situacijų, aplinkybių, reikšmingų asmens teisių saugai, bet nepatekusių į teisinio regulia­vimo įstatymais sritį. Šitoks teisės normos nebuvimas vadinamas teisinio reguliavimo spraga, arba „teisiniu vakuumu". Tokias spra­gas tiksliau būtų vadinti ne teisės, o įstatymo spragomis, nes teisės spragų, jeigu teise laikysime ne tik pozityviąją teisę, negali būti. Teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, demokratinėje visuomenėje galioja visur ir visada kaip bendra žmonių sugyvenimo nuostata, įpareigojanti reguliuoti socialinius santykius visų asmenų lygybės, vienodo jų teisių branginimo ir kitais požiūriais. Tuo tarpu įstatymas yra istoriškai konkreti ir dėl to ribota socialinių santykių reguliavimo priemonė. Reguliuojant socialinius santykius įstatymais, anksčiau ar vėliau vienoje ar kitoje teisinio reguliavimo srityje turi atsirasti spragų, nes įstatymų leidėjas negali iš anksto numatyti visų teisinio reguliavimo reikalingų socialinių santykių modifikacijų, ku­rių atsiras ateityje. Tokių spragų atsiradimą lemia ir teisinio regulia­vimo technikos (teksto) netobulumas.

Todėl būdo išvengti reguliavimo įstatymais spragų nėra, gali būti tik operatyvaus jų šalinimo būdai. Vienas iš jų - reikiamos teisės

$95

TEISĖS TEORIJA

normos ar jų grupės sukūrimas laiku. Bet tai nėra greitas ir lengvas darbas, nes teisėkūra, kaip matėme, yra sudėtingas ir ilgas procesas. Tuo tarpu teismas ir kitos valstybės institucijos, taikančios teisės normas, negali atsisakyti spręsti konkrečios bylos, jei yra pažeistos žmogaus teisės, teisindamiesi atitinkamos įstatymo normos nebuvi­mu, ir laukti, kol tokia norma bus priimta.

Todėl visuomeninį santykį, kurio nereguliuoja galiojančios įstaty mo normos, gali reguliuoti remiantis įstatymo arba teisės analogija teismo sukurta norma.

Analogija yra loginio samprotavimo metodas, kai nustačius, kad sutampa kai kurie dviejų objektų požymiai, daroma tikėtina išvada, jog sutampa ir kiti jų požymiai.

Įstatymo analogija. Ji taikoma, kai nėra įstatymo normos, reguliuo jančios nagrinėjamą konkretų gyvenimo atvejį, bet yra norma, regu liuojanti į jį panašius atvejus. Pavyzdžiui, tam tikru laiku nebuvo baudžiamosios normos, numatančios baudžiamąją atsakomybę ui grobstymą bankuose laikomų indėlių neteisėtai naudojantis kompiu-terinio tinklo informacija. Tačiau yra įstatymo norma, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už svetimos nuosavybės grobstymą kito kiais būdais. Čia esminis dalykas - ne tiek kėsinimosi būdas, kiek padaryta žala privačiai nuosavybei, kurios neliečiamumą visais atvejais garantuoja Konstitucija, o baudžiamieji įstatymai baudžia tik už Konstitucijos nustatytų draudimų pažeidimą tokiu būdu, kuris aprašytas baudžiamajame įstatyme. Tokia padėtis buvo susi klosčiusi pastarajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose Šios šalies BK nebuvo aprašyti nuosavybės grobstymo būdai nau-dojantis slapta kompiuterine informacija (baudimo spraga), bet buvo bendras Konstitucijos draudimas kėsintis į privačią nuosavybę Todėl JAV teismai tokius nuosavybės grobstytojus ėmė bausti kur darni teismo precedentą. Jie vadovavosi dviem teisiniais pagrindais: 1) Konstitucijos nuostata, kad „nuosavybė neliečiama" (ji draudžiu kėsintis į privačią nuosavybę bet kuriuo būdu, taip pat neteisėtai pasinaudojant kompiuterine informacija); ir 2) baudžiamųjų įstaty-mų analogija, kuri leido teismui parinkti konkrečią bausmės rūšį ir pobūdį atsižvelgiant į tai, kaip už panašios apimties žalos padary-mą privačiai nuosavybei baudžia kiti BK straipsniai ir koks yra kompiuterinio kėsinimosi į nuosavybę pavojingumo visuomenei laipsnis.

396

SPECIALIOJI DALIS

Teisės analogija. Ji taikoma, kai įstatymuose nėra reikiamos teisės normos, reguliuojančios aptariamą atvejį, ir negalima taikyti įstaty­mo analogijos. Tada teisinė byla sprendžiama remiantis bendrąja teisės esme - teisių ir pareigų vienove ir ją konkretinančiais princi­pais: visų piliečių lygybės įstatymui, visų subjektinių teisių santyki­numo, socialinio kompromiso, niekas negali naudotis teisėmis, ne­vykdydamas joms proporcingų pareigų, išskyrus tuos atvejus, kai visuomenė oficialiai atleidžia nuo tokių pareigų vykdymo, ir kitais. Šie principai yra įtvirtinami konstitucijose ir iš esmės telpa normoje-principe: naudodamasis savo teisėmis, asmuo privalo nevaržyti kito asmens teisių.

Daugelyje romanų-germanų teisės tradicijos šalių, taip pat Lietu­voje, draudžiama vadovautis tiek įstatymo, tiek teisės analogija traukiant asmenį baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Bet šį draudimą demokratinėje visuomenėje sunku pagrįsti. Nors Lietuvos Respublikos BK tiesiai nekalba apie analogijos neleistinu­mą baudžiamojoje teisėje, bet tas draudimas pasakytas kitais žo­džiais: „Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikaltamos veikos padarymo metu." (BK 2 str. 1 d.) Panašiai kalbama ir ATPK 7 straipsnio 1 dalyje.

Ši nuostata atėjo iš jau minėtos tradicijos, kad baudžiamasis įstatymas „draudžia veikas". Veikas, sakėme, draudžia ne baudžia­mosios, o reguliacinės teisės normos. Reguliacinė norma, drausdama kurią nors veiką, įpareigoja bausti ją padariusįjį kaskart, kai tik ši yra padaroma. Konstitucija niekur nekalba, kad jos imperatyvai sustabdomi esant įstatymo spragai, t. y. tais atvejais, kai grubus Konstitucijos draudimų pažeidimas yra, o baudžiančios už tą veiką normos nėra. Pavyzdžiui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis („Nuo­savybė neliečiama."), uždrausdama kėsintis į nuosavybę, įpareigoja bausti kiekvieną šios normos pažeidėją kiekvienu jos pažeidimo atveju, nesvarbu, yra konkretus baudžiamasis įstatymas ar jo nėra. Čia suponuojama, kad toks įstatymas yra, o jeigu nėra, tai jis turi būti operatyviai sukurtas. Tuo tarpu BK, sakydamas, kad už nusi­kaltimą galima bausti tik kai tokį baudžiamumą nustato baudžiama­sis įstatymas, sustabdo kai kurių Konstitucijos straipsnių taikymą tais atvejais, kai nėra baudžiamosios teisės normos. Vadinasi, išeitų, kad tokiu atveju BK 2 straipsnis, sustabdydamas tam tikro Konsti­tucijos straipsnio taikymą, ne tik prilygina baudžiamąjį įstatymą

397

TEISES TEORIJA

1 3 7 Apie analogiją baudžiamojoje teisėje plačiau žr.: Белоносов B. O., Гро-мов M. А. Критерии допустимости аналогии в уголовном процессе //Государство

и право. 2001, Nr 7, р. 65-69.

I

Konstitucijai, bet ir iškelia jį aukščiau už Konstituciją: atsisako bausti už veikas, už kurias ši įpareigoja bausti. Draudimo spragų nėra, yra tik baudimo spragos. Bet kol bus užpildomos tik įstatymų leidėjo kūryba, tos spragos visada egzistuos ir bus laiko tarpai, kai įstatymo nebuvimas suspenduos Konstituciją, gins teisės pažeidėjų interesus. Tokio neteisėto suspendavimo galima išvengti tik pripaži-nus teismui teisėkūros ad hoc teisę. Tokią teisę legalizuoja ir jos reikalauja Konstitucija, nustatydama draudimus, neturinčius spragų. O tokie draudimai reikalauja ir atitinkamos („neskylėtos") baudžia mosios justicijos, kurią gali garantuoti tik statutinės ir precedentų teisės sąveika137.

Nuostata drausti įstatymo ar teisės analogijos taikymą baudžia-mojoje teisėje ir administracinėje teisėje grindžiama būtinybe apsau-goti asmens teises nuo valdžios ir teismų savivalės. Tarybų Sąjun-goje analogija irgi buvo draudžiama baudžiamojoje ir administraci-nėje teisėje, bet ar tai sutrukdė valstybės valdžiai piktnaudžiauti baudžiamąja ir administracine teise, taip pat panaudoti pačius teismus savo šalies piliečiams terorizuoti? Ne analogijos draudimas baudžiamojoje ir administracinėje teisėje yra žmogaus teisių garan-tas, o pati demokratinė santvarka, kurioje teisės viršenybė - ne formalus lozungas, o viešo gyvenimo būdas ir kartu sukurtas mechanizmas, užkertantis kelią tokiam piktnaudžiavimui.

Įstatymų leidėjas perduoda teismui teisėkūros ad hoc teisę, pasi­likdamas teisę bet kada išleisti atitinkamą įstatymą prireikus pakeis-ti teismo sukurtą teisės normą ad hoc. Tai garantas, kad teismų) teisėkūros ad hoc teise nebus piktnaudžiaujama ir siekis ja padidinti žmogaus teisių saugą nevirs tos saugos mažinimu.

Skyriuje apie teismo precedentą sakyta, kad įstatymas gali panai kinti teismo sukurtą teisės normą. Bet jeigu teismui sukūrus normą ad hoc (net ir contra legem) įstatymų leidėjas tyli, tai jis pripažsta, kad spręsdamas tą bylą pats būtų sukūręs lygiai tokią pačią normą. Tik pasitikint teismais, tobulinant teisėjų teisinę kvalifikaciją, įstaty-mų leidėjui stebint teismų teisėkūrą ad hoc, galima pasiekti operaty-vų kiekvienoje byloje teisės viešpatavimą, garantuojantį teisės norimų

398

SPECIALIOJI DALIS

taikymą. Panašias pažiūras šiuo klausimu pastaruoju metu Lietuvoje propaguoja ir prof. V. Mikelėnas minėtoje knygoje „Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai" (1999).

Lietuvos civilinėje teisėje pripažįstama tiek įstatymo, tiek teisės analogija: „Civilinės teisės nesureglamentuotiems civiliniams santy­kiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys teisės aktai (įstatymo analogija)." (CK 1.8 str. 1 d.) „Jeigu nėra panašius santy­kius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija)." (CK 1.8 str. 2 d.)

Tai rodo, kad teisės viršenybė Lietuvoje yra įtvirtinta tik civilinėje (privatinėje) teisėje: čia leidžiama sprendžiant teismuose bylas remtis ne tik įstatymu, bet ir teisės principais, suteikiant jiems tą pačią įpareigojamąją galią kaip ir teisės normoms. Tuo tarpu viešojoje teisėje (baudžiamojoje) tebegalioja įstatymo viršenybė ir išskirtinė įstatymų leidėjo teisė užpildyti atsirandančias teisinio reguliavimo spragas. Čia manoma, kad politikai geriau negu teisėjai ir juos kontroliuojanti teismų sistema žino, kas yra teisė. Šią tendenciją Konstitucinis Teismas linkęs pateikti kaip visos teisės sistemos principą: „[...] spragos pašalinimas yra teisės normą priėmusios valdžios institucijos prerogatyva." (2995 m. gruodžio 22 d. nutarimas // Valsty­bės žinios. 1995, Nr. 106-2381; 1998m. rugsėjo 24d. nutarimas// Vals­tybės žinios. 1998, Nr. 85-2382) Tai prieštarauja minėtai CK nuostatai, leidžiančiai teismui (o konkrečiau - teismų sistemai) užpildyti įstaty­mų spragas remiantis teisės principais.

Konstitucinis Teismas yra pareiškęs, kad jis „nesprendžia teisės spragų klausimų". Taip, Konstitucinis Teismas negali sukurti įstaty­mų normos, kuri užpildo teisinio reguliavimo spragą, bet jis gali konstatuoti, kad įstatymų leidėjas, vengdamas priimti Konstitucijos jį įpareigojantį įstatymą (užpildyti teisinio reguliavimo spragą), pažei­džia Konstituciją neveikimu. Šitaip galėjo nutikti vilkinant priimti Peticijų įstatymą, kurį iš karto priimti Seimą buvo įpareigojusi Konstitucija: „Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendi­nimo tvarką nustato įstatymas." (33 str. 3 d.) Kol toks įstatymas nebuvo priimtas, piliečiai negalėjo veiksmingai naudotis šia savo konstitucine teise. Tokio įstatymo priėmimą Seimas vilkino visus šešerius metus (iki 1998 m.), t. y. šešerius metus pažeidinėjo Konsti­tuciją neveikimu. Šis pažeidimo būdas nebuvo Konstitucinio Teismo konstatuojamas, matyt, dar ir dėl to, kad pagal Konstituciją Seimas gali pažeisti Konstituciją tik veikimu, nes Konstitucijos 102 straips-

399

TEISĖS TEORIJA

nio 1 dalis Konstitucinio Teismo kompetenciją apriboja tik Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktyvių veiksmų konstitucine kontrole. „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezi-dento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstaty­mams." (102 str. 1 d.) Čia neužsimenama apie galimybę pažeisti Konstituciją neveikimu. Nutylėjimas galimybės pažeisti Konstituciją ir neveikimu pažeidžia visuotinai pripažįstamą teisės principą: teisė gali būti pažeidžiama tiek veikimu, tiek neveikimu. Tai galioja visiems teisės subjektams, taip pat Seimui. Todėl konstitucinės justicijos kompetencija turėtų apimti piliečių konstitucinių teisiu apsaugą ir nuo joms priešingo įstatymų leidėjo neveikimo.

Vokietijos teisėje piliečių konstitucinio skundo teisė reiškia, kad galima skųstis ne tik dėl Konstitucijai priešingų teisės aktų, bet ir dėl teisėkūros spragų, t. y. neveikimo.

V S K Y R I U S

TREČIASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO - TEISINIAI SANTYKIAI

TEISINIAI SANTYKIAI

1. TEISINIŲ SANTYKIŲ SĄVOKA

Žmonės visuomenėje yra saistomi įvairiausių tarpusavio santykių -ekonominių, moralinių, politinių, nacionalinių, pasaulėžiūrinių, tei­sinių, giminystės ir kitokių. Visi jie vadinasi visuomeniniais, arba socialiniais, nes susiklostę tarp žmonių ir atsiranda dėl to, kad žmonės gali veiksmingai apsaugoti ir įgyvendinti savo teises (inte­resus) tik veikdami kartu - keisdamiesi vienas kitam reikalingomis paslaugomis. Todėl šie santykiai pirmiausia klostosi kaip tarpusavio paslaugų teikimas. Būtinybė keistis paslaugomis ir jomis abipusiškai garantuoti savo teises verčia žmones nuolat santykiauti - būti šalia vienas kito ir dėl vienas kito. Tai daro jų santykius stabilius ir itin reikšmingus pavienio individo egzistencijai, nes jų pagrindu atsiran­da nauja socialinė tikrovė - visuomenė, kurios funkcinį aspektą kaip tik ir sudaro individų tarpusavio keitimosi paslaugomis santykiai. Visuomenė - šių santykių kūrinys ir tikroji jų būtis.

Tačiau dėl interesų priešingumo tie santykiai yra prieštaringi ir dėl to sudėtingi: jie - ne tik gėris, bet ir grėsmė žmogaus teisėms; jais asmuo ne tik įgyvendina savo teises, bet ir tampa kitų asmenų agresijos auka. Tai aktualina socialinių santykių humanizavimo poreikį, kurio įgyvendinimas virsta nuolat sprendžiama ir neišspren­džiama problema. Jai spręsti skirta ir teisė, ji turi taip paveikti šiuos santykius, kad jie taptų labiau asmens išlaisvinimo negu pavergimo santykiais. Asmens teisių saugos požiūriu svarbiausi žmonių santy­kiai tada verčiami teisiniais suteikiant jiems privalomos teisių ir pareigų vienovės pavidalą; šitaip manoma padaryti tuos santykius patogius žmogaus teisėms įgyvendinti, bet nepatogius agresijai prieš kito asmens teises vykdyti.

401

TEISĖS TEORIJA

402

Būtent šiuo tikslu socialinius santykius ir tiria teisės mokslas. Teisiniai santykiai - tai teisės normomis ar teisės principais sureguliuoti

ir dėl to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, ginamos valstybės.

Reguliuoti socialinius santykius teisės priemonėmis - tai įparei-goti tokių santykių dalyvius įgyvendinti savo interesus remiantis teisių ir pareigų vienove, kitaip sakant, valdyti žmonių santykius visų visuomenės narių gerovės interesais. Teisiniai santykiai - tai subjektinių teisių įgijimo ir įgyvendinimo sritis.

2. BENDRIEJI TEISINIŲ SANTYKIŲ POŽYMIAI

1) Teisiniai santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normos arba viešai pripažįstamų teisės principų pagrindu, nes teisinis santykis gali būti tik toks visuomeninis santykis, kuriam pritaria valstybė ir iš kurio atsiradusios teisės ir pareigos yra ginamos valstybės priemonėmis. Kadangi ne visi visuomeniniai santykiai patenka j teisinio reguliavimo sritį, tai teisinių santykių pavidalas yra suteikiamas tik žmogaus teisių požiūriu reikšmingiausiems sočia-liniams santykiams.

2) Teisinis santykis visada yra ne techninis, o visuomeninis santykis. Tai reiškia, kad jis atsiranda ne tarp asmens ir daikto, o visada tik tarp žmonių dėl vertybių - daiktinių ar dvasinių įgijimo, naudo-jimo, disponavimo jomis ir jų apsaugos. Pavyzdžiui, asmens nuosavybės teisė į namą yra asmens teisinis santykis ne su namu, o su kitais žmonėmis dėl jų leidimo jam savintis tą namą, juo naudotis ir disponuoti. Asmeniui priklauso namas nuosavy-bės teise tik tiek, kiek kiti žmonės jam tai pripažįsta pagal įstatymą, pagal sutartį ar pagal testamentą.

3) Teisinis santykis yra teisės normos įgyvendinimo forma (būdas). Tei-siniu santykiu pasireiškia reali valstybės paliepimų galia ir jų veiksmingumas, pasiekiamas norimas tikslas. Teisinis santykis tai pirmiausia veikianti teisės norma.

4) Teisės normos paprastai nesukuria paties visuomeninio santykio, o tik suteikia jam teisinę formą ir vertybinę kryptį. Todėl teisinis santykis yra visuomeninio santykio ir teisės normos (formos) vienovė, Teisiniais santykiais bendrieji teisės normų reikalavimai indivi-dualizuojasi, virsta konkrečių asmenų konkrečiomis teisėmis ir pareigomis.

SPECIALIOJI DALIS

5) Valstybė, remdamasi teisės normomis, negali savavališkai keisti pradi­nio vienų ar kitų santykių pobūdžio ar laisvai savo nuožiūra jų sukurti. O negali todėl, kad santykių specifika susijusi su jais įgyvendinamų žmogaus interesų specifika; vidinė tų teisių pri­gimtis demokratinėje visuomenėje lemia teisinių santykių pobūdį. Šeimos santykiai skiriasi nuo politinės valdžios organizavimo santykių ne todėl, kad kažkas nori juos skirti, o todėl, kad jais įgyvendinamos vis kitokios prigimties žmogaus teisės, kurios ir reikalauja jos esmę atitinkančių santykių. Jeigu teisės normomis būtų galima laisvai keisti socialinių santykių pobūdį neatsižvel­giant į jais įgyvendinamų žmogaus teisių ar interesų specifiką, tai daugelis visuomenės gyvenimo problemų būtų lengvai iš­sprendžiamos, o pats teisinis reguliavimas negalėtų būti moksli­nio pažinimo objektas; nereikėtų ir tokios pažinimo srities kaip jurisprudencija. Juk teisinis reguliavimas tik todėl ir reikalingas teisės mokslo, kad būtų galima pažinti tam tikrų žmogaus teisių specifiką ir prie jos priderinti teisės normų (reguliavimo) pobūdį, kartu žinant, kokie bus sukurti teisiniai santykiai ir kaip jie paveiks bendrąją žmonių gerovę ir krašto rimtį.

Remdamasi leidžiamais įstatymais, valstybė gali tik paspartinti kai kurių santykių raidą, suteikti jiems daugiau erdvės arba juos slopinti, siaurinti. Teisė nėra visuomeninių santykių kūrėja, ji tik reguliuoja tuos santykius, jų raidą atsižvelgdama į žmogaus teisių saugos ir jų įgyvendinimo poreikius konkrečioje šalyje konkrečiu laiku. Tarybų Sąjungos mėginimas įstatymo normomis sukurti koky­biškai naujus visuomeninius santykius (pvz., visuotinio kolūkinio ūkininkavimo santykius) ignoruojant žmogaus teisių (interesų) spe­cifiką suabsoliutino kuriamąjį teisės normų poveikį žmonių santy­kiams - sukūrė teisinius santykius, kurie ėmė slopinti žmonių iniciatyvą, paralyžiuoti jų kultūrinį aktyvumą ir rezultatyvumą. Atskyrus teisinių santykių pobūdį nuo žmogaus teisių specifikos, teisinis reguliavimas virsta voliuntaristiniu visuomeninių santykių prigimties prievartavimu, iškreipimu.

Teisinis santykis atlieka subjektinių teisių atžvilgiu tą pačią funkciją, kurią institucijos atlieka objektinės teisės atžvilgiu: teisiniai santykiai kuria asmens subjektines teises, jas plečia, jais remiantis tos teisės įgyvendinamos. Pavyzdžiui, objektinės teisės į nuosavybę pagrindu asmuo gali susikurti subjektinę teisę į pageidaujamą būstą

403

TEISĖS TEORIJA

tik susisaistydamas su kitais žmonėmis darbo, verslo ar paskolos santykiais, jų pagrindu gauti lėšų būstui pirkti ar statytis; tas lėšas jis gali panaudoti šiam tikslui tik vėl įsitraukdamas į naujus teisinius santykius, šį kartą rangos arba pirkimo-pardavimo.

3. TEISINIO SANTYKIO PRIELAIDOS

Kad teisinis santykis atsirastų ir funkcionuotų, būtinos tokios prie­laidos:

1) teisės norma ar teisės principas; 2) teisiniai faktai; 3) teisinis subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas kaip santykio

dalyvių teisinės charakteristikos, leidžiančios asmeniui tapti tam tikro santykio dalyviu).

Tik būdamos visos kartu, šios prielaidos sudaro pagrindą atsi-rasti ir funkcionuoti teisiniam santykiui. Pavyzdžiui, asmuo nori nusipirkti miesto centre namą su žemės sklypu. Ar jis gali įgyven-dinti šį savo interesą šalia teisinio reguliavimo, šalia teisinių santy-kių? Ar tokia sutartis gali būti neteisėta ir anuliuotina? Kad būtų teisėta, pripažįstama valstybės institucijų ir kad valstybė gintų iš jos atsirandančias teises, tokia sutartis turi atitikti tokias įstatymo numatytas sąlygas:

1) teisės norma turi leisti arba bent nedrausti konkrečiam asmeniui (pirkėjui) įsigyti tą pirkinį;

2) pirkėjas ir pardavėjas turi būti veiksnūs asmenys; 3) pirkėjas privalo sumokėti pardavėjui sutartyje nustatytą sumą; 4) pati pirkimo-pardavimo sutartis turi būti atitinkamai įforminama

ir įregistruojama nekilnojamojo turto registracijos biure ir žemės kadastre.

Nesant bent vienos iš šių sąlygų, teisiniai pirkimo-pardavimo santykiai dėl šio objekto negali atsirasti, o būtent:

- jeigu pirkėjas ar pardavėjas yra neveiksnūs asmenys (nepilna-mečiai arba sergantys psichikos liga);

- jeigu yra teisės norma, draudžianti pardavėjui parduoti tą namą (jo namui teismo yra uždėtas areštas baudžiamojoje ar civilinėje byloje) arba pirkėjas neturi teisės įsigyti tokios rūšies turtą (ribota užsieniečio teisė įsigyti Lietuvoje žemę nuosavybės

404

SPECIALIOJI DALIS

teise). Teisės norma čia nebūtinai turi tiesiogiai leisti tokius sandorius, užtenka ir to, kad konkreti norma jų nedraudžia, nes piliečiams galioja principas: viskas leidžiama, kas nėra tiesio­giai įstatymo draudžiama ir nepažeidžia kito asmens teisių;

- jeigu sutartis nėra atitinkamai įforminta (notaro patvirtinta), kai įstatymas reikalauja tokios rūšies pirkimo-pardavimo su­tarčių notarinės formos (CK 1.93 str. 3 d.).

TEISINIAI FAKTAI KAIP TEISINIŲ SANTYKIŲ

ATSIRADIMO, PASIKEITIMO AR PASIBAIGIMO PAGRINDAS

Teisiniai faktai - tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai, su kurių buvimu teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimų, pasikei­timą arba pasibaigimą. Šie faktai tampa teisiniais ne dėl kokių nors savo vidinių savybių, o dėl to, kad su jais įstatymų leidėjas sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Fakto pri­pažinimas teisiniu reiškia valstybės įsipareigojimą reguliuoti jo pa-grindu atsirandančius socialinius santykius.

Gyvenimas yra nenutrūkstama grandinė įvairiausių faktų, reiški­nių, veiksmų, įvykių, bet teisinę reikšmę įgyja ne visi jie, o tik tie, kurie kokiu nors būdu paveikia svarbiausius visuomenės ar pavie­nių žmonių interesus - sukelia tam tikrų teisinių padarinių ir dėl to patenka į teisinio reguliavimo sritį.

Taigi teisinio fakto statuso vienoms ar kitoms aplinkybėms sutei­kimas visiškai priklauso nuo įstatymų leidėjo valios, o ne nuo pačių žmonių - to proceso dalyvių. Ne įstatymas sukuria tokius faktus -jie atsiranda ir egzistuoja šalia pozityviosios teisės, bet tik teisės normos suteikia jiems teisinių faktų statusą, t. y. galimybę atitinka­mai veikti žmonių santykius. Ši teisės normos reakcija į konkrečią situaciją jau numatyta pačioje teisės normos hipotezėje. Teisiniai taktai yra turiningasis pagrindas, kad atsirastų ir funkcionuotų teisiniai santykiai.

Teisiniai faktai atsižvelgiant į jų specifiką gali būti klasifikuojami įvairiu pagrindu.

Pagal žmogaus valios dalyvavimą teisiniai faktai skirstomi į: 1) įvykius; ir 2) veiksmus (veikas).

Įvykiai - tai tokie teisiniai faktai, kurie atsiranda be visuomeninio santykio subjektų valios ir sąmonės, pavyzdžiui, stichinės nelaimės (gaisras, bet ne padegimas), potvynis, žemės drebėjimas, natūrali

405

TEISĖS TEORIJA

žmogaus mirtis, gimimas, sutarties termino pasibaigimas, tam tikro amžiaus sukaktis ir kita. Jie gali įvairiai veikti žmogaus teisių saugą ir jų įgyvendmimą, tapti įvairių teisinių santykių atsiradimo pagrindu (artimųjų mirtis - paveldėjimo santykių, gaisro nulemtas socialiniu draudimu apdrausto turto sunaikinimas - žalos atlyginimo santykių).

Veiksmai, arba veikos, - tai tokie teisiniai faktai, kurie priklauso nuo žmogaus valios, yra žmonių atliekami, sukeliami. Veikos yra veikimas ir neveikimas.

Pagal santykį su teisės normomis veiksmai skirstomi į: 1) teisėtus (išėjimas į pensiją, įstojimas į aukštąją mokyklą, santuokos įregistravimus ir kt.); ir 2) neteisėtus (visų rūšių teisės pažeidimai).

Prie teisėtų veiksmų, sukeliančių įvairius teisinius santykius, priskirtini skaitlingi valstybės institucijų ir pareigūnų aktai doku mentai (teismų sprendimai ir nuosprendžiai, valdymo institucijų nutarimai, potvarkiai, įsakymai, piliečių civilinės sutartys, testa­mentai ir kt.).

Pagal sukeliamų padarinių pobūdį veiksmai skirstomi taip: 1) teisiniai faktai, kuriais remiantis atsiranda teisiniai santykiai (pvz..,

civiliniai sandoriai, darbo sutartys, santuokos sudarymas, teisės pažeidimas ir kt);

2) faktai, kuriais remiantis pasikeičia teisiniai santykiai (asmens perkė-limas į kitą darbą, karinio laipsnio paaukštinimas);

3) faktai, kuriais remiantis nutrūksta, baigiasi teisiniai santykiai (darbuo-tojo mirtis, atleidimas iš darbo, pareigos įvykdymas - skolos grąžinimas).

Prie teisinių faktų priskiriamos ir trunkamosios teisinės būklės (karinė tarnyba, santuoka, giminystė, ėjimas tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje, asmens pripažinimas paieškomu ir 1.1.).

Kelių teisės faktų sutaptis. Teisės normos dažnai numato, kad teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti reikia ne vieno, o kelių tarpusavyje susijusių faktų. Pavyzdžiui, kad taip konkretaus asmens ir socialinio draudimo institucijos atsirastų pen-sijos teisinis santykis, būtini tokie faktai: 1) tam tikras asmens amžius; 2) tam tikras darbo stažas; 3) visa tai įrodantys dokumen-tai; 4) kompetentingos institucijos priimtas sprendimas - teisės tai kymo aktas, nustatantis pareigą mokėti konkrečiam asmeniui kon-kretaus dydžio pensiją.

406

SPECIALIOJI DALIS

4. TEISINIŲ SANTYKIŲ STRUKTŪRA

Ją sudaro trys struktūriniai elementai: teisinio santykio objektas, subjektas ir turinys.

4.1 TEISINIŲ SANTYKIŲ OBJEKTAS

Metodologiniu požiūriu žmonių veiklos objektas yra visa tai, į ką orientuota jų pažintinė, ūkinė, politinė, organizacinė, emocinė, este­tinė ar kitokia veikla. Atitinkamai teisinio santykio objektas - tai tos vertybės, kurias santykio dalyviai gali legaliai įgyti ir kuriomis gali legaliai naudotis. Pavyzdžiui, narkotikai negali būti teisinio santykio objektas ne dėl to, kad jie nebūtų vertybės, o todėl, jog įstatymas draudžia juos gaminti, jų įsigyti, turėti, juos vartoti.

Žmogus teisinėje valstybėje irgi nėra teisinių santykių objektas, nes jis čia yra bet kurios veiklos tikslas. Žmonės gali būti tik abipusio paslaugų teikimo santykių subjektai. Tik vergovinėje ir iš dalies baudžiavinėje santvarkoje žmogus vergas buvo laikomas teisinių santykių (pirkimo-pardavimo) objektu. Vergas, pasak Aristo­telio, buvo laikomas ne žmogumi, o tik „kalbančiu daiktu". Todėl kiti galėjo juo naudotis kaip savo tikslų siekimo priemone, dėl jo panaudojimo sudaryti įvairius sandorius.

Tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje tokie sandoriai yra uždrausti, nereiškia, jog nevyksta prekyba žmonėmis. Pasaulyje, taip pat Lietuvoje, prekiaujama „sekso gražuolėmis", kūdikiais. Tokiu atveju žmogus prilyginamas daiktui ir tai paneigia žmogaus orumą kaip pagrindi­ne socialinę žmogaus vertybę, kurią saugo įstatymas (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Žmogaus vertimas teisinių santykių objektu prieštarau­tų pačiai teisei kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovei. Žmogui yra būdingas teisnumas ir tai daro jį teisinių santykių subjektu. Asmens pripažinimas teisinių santykių objektu reikštų, kad asmuo prarado ne tik visas subjektines teises, bet ir teisnumą, o be teisnumo nėra žmogaus kaip juridiškai laisvos būtybės. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) draudė žmogui parsiduoti nelaisvėn ir tokias sutartis laikė negaliojančiomis (XI, 11).

Yra teisininkų, kurie mano, kad kai kurių teisinių santykių objektas vis dėlto gali būti ir žmogus. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie šeimos teisę: mažametis vaikas esąs objektas santykio, kai, nutrūkus tėvų santuokai, kyla ginčas, kam iš tėvų jis turi atitekti,

407

TEISĖS TEORIJA

arba kai vaikas yra paimamas iš asocialių tėvų ir perduodamas auklėti valstybei. Kiti autoriai mano, kad tokiu atveju teisinio santykio objektas yra ne pats vaikas, o to vaiko deramo auklėjimo interesai138.

Abiem minėtais atvejais vaikas yra ne tų santykių objektas, o subjektas, nes šie santykiai atsiranda ne tam, kad vaikas virstų kurio nors iš tų santykių dalyvių teisių įgyvendinimo priemone, o atvirkščiai, kad būtų užtikrintas mažamečio vaiko teisių įgyvendi­nimas. Santykis šiuo atveju atsiranda ir reguliuojamas siekiant ne sumažinti vaiko naudą (šitaip būtų vaikui tapus santykių objektu), o ją padidinti, garantuoti, sudaryti sąlygas deramai jo asmenybės plėtotei. Teismas, spręsdamas ginčą, kuriam iš tėvų turi atitekti vaikas, galvoja ne apie kurio nors iš tėvų, o apie vaiko teises. Kuris to vaiko teises geriau garantuos materialiai ir dvasiškai, tam iš tėvi| jis ir perduodamas paliekant antram sutuoktiniui atitinkamas teises į jį. O tai reiškia, kad vaikas yra tokių santykių ne objektas, o sub­jektas, nes šiuo atveju teisiniai santykiai pirmiausia atsiranda siekiant apsaugoti jo, o ne trečiųjų asmenų teises. Tokių santykių objektas yra socialinės, psichologinės vaiko gyvenimo sąlygos. Tokie teisiniai santykiai atsiranda siekiant sukurti vaikui reikiamas sąlygas.

Prostitucijos (savanoriškos prekybos savo kūnu) atveju (ten, kur prostitucija legalizuota) žmogus kartu yra teisinio santykio objektas ir subjektas. Bet ir šiuo atveju pati prekyba kūnu esant šiam santykiui tenkina ir prekiautojo interesą, todėl toks santykis neįtvir-tina išorinės aplinkos agresijos prieš asmenį ir gali būti laikomas teisiniu santykiu. Tai subtilus teisinis santykis, balansuojantis ties legalumo ir nelegalumo riba. Prekyba savo kūnu kai kuriose šalyse ir Lietuvoje yra draudžiama manant, kad tai yra žmogaus vertimas teisinio santykio objektu - paneigimas žmogaus orumo, laikomo bendrąja žmogaus vertybe, kurios asmuo negali atsisakyti.

Būdamas teisinio santykio dalyvis, kiekvienas asmuo kartu yra šio santykio tikslas ir to tikslo siekimo priemonė: teisės daro asmenį tikslu, kuriam tarnauja kita santykio šalis, kartu tas pats asmuo yra priemonė - pareigų vykdytojas savo partnerio naudai. Asmuo gali virsti teisinių santykių objektu (pavergimo auka), jei, vykdydamas kito santykio dalyvio naudai pareigas, pats netampa kito asmens grįžta

138 Теория государства и права/под ред. Н. И. Матузова, А. В. Малько. Моемы,

1997. Р. 494.

408

SPECIALIOJI DALIS

mosios veiklos tikslu. Asmuo tik todėl sąmoningai siekia būti kito asmens tikslų įgyvendinimo priemone, kad siekia tapti teisėtu kitų asmenų veiklos tikslu. Tokia yra teisėto keitimosi paslaugomis logika.

Teisinių santykių objektu gali būti materialiosios ar dvasinės vertybės: 1) Materialiosios vertybės (gamtos ar kultūros daiktai), dažniausiai

esančios civilinių turtinių santykių (pirkimo-pardavimo, dovano­jimo, užstato, mainų, pasaugos, paveldėjimo ir kt.) objektai.

2) Asmeninės nematerialiosios vertybės (garbė, orumas, laisvė, saugu­mas, teisė į vardą, asmens neliečiamybė, taip pat žmogaus gyvybė, sveikata). Dėl materialiųjų ir dvasinių vertybių apsaugos ir įgyvendinimo gali atsirasti įvairių teisinių santykių: civilinių, administracinių, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso ir kitokių.

3) Teisinio santykio subjektų elgesys, įvairios paslaugos, jų rezultatai. Tai objektai teisinių santykių, kurie dažniausiai atsiranda valdymo, buities paslaugų, ūkinės ir kitokios veiklos srityse.

4) Dvasinės kūrybos rezultatai (mokslo, meno kūriniai, racionalizato-rių siūlymai). Dėl jų atsiranda autorių teisių apsaugos teisiniai

santykiai, priskirtini prie nuosavybės santykių. 5) Vertybiniai popieriai, oficialūs dokumentai (obligacijos, akcijos, vek­

seliai, loterijos bilietai, pinigai, privatizavimo čekiai, pasai, diplo­mai, atestatai ir kt.). Kai kurie iš jų gali tapti teisinio santykio objektais tais atvejais, kai pametus reikia juos atkurti, išduoti dublikatus. Akcijos gali būti ir pirkimo-pardavimo objektas. Ta pati vertybė kartais gali būti kelių teisinių santykių objektas

(pinigai gali būti paskolos, paveldėjimo, pasaugos ir kitokių teisinių santykių objektas).

4.2 TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTŲ, ARBA DALYVIŲ, TEISINĖ CHARAKTERISTIKA

Teisinio santykio dalyviai (subjektai) yra teisės subjektai, turintys vienas kitam įstatymo ginamų teisių ir pareigų. Kad taptų tokių santykių subjektas, konkretus asmuo ar organizacija turi pasižymėti tam tikra teisine charakteristika - teisiniu subjektiškumu. Tai kom­pleksinė sąvoka, kurią sudaro du struktūriniai elementai: 1) teisnu-mas; ir 2) veiksnumas.

409

TEISĖS TEORIJA

TEISNUMAS

Tai teisės normų asmeniui suteiktas ar pripažintas leidimas imtis tam tikrų pareigų ir įgyti subjektinę teisę į tam tikrą gėrį, susikurtą pareigų vykdymu. Kitaip sakant, teisnumas - tai asmeniui visuome­nės ar valstybės suteiktas leidimas būti teisės subjektu ir veikti savo interesų įgyvendinimo linkme. Šis leidimas suteikiamas asmeniui gimus ir jis galioja visą žmogaus gyvenimą. Jį visiems Lietuvos žmonėms suteikia (pripažįsta) Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948): „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis" (1 str.); ir Lietuvos Respublikos Konstitucija: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės." (18 str.) Formulė „visi žmonės gimsta laisvi" reiškia, kad gimdami kūdikiai netampa nei tėvų, nei valsty­bės nuosavybe, kad tėvai ir valstybė tik įsipareigoja juos išlaikyti ir auklėti pagal savo vertybes, kol jie sulauks pilnametystės. Tėvų ir valstybės veikla vaikų atžvilgiu yra teisėta, kol tarnauja vaiko sveikatos ir jo rengimo tinkamai gyventi visuomenėje interesams.

Senovės Romos teisė nepripažino vergų teisnumo. Vėlesniais laikais tam tikrų asmenų teisnumo ribojimas buvo grindžiamas tuo, kad asmuo:

a) yra pavaldus tėvų valdžiai (istorijoje vaikams ilgai nebuvo pripa žintas teisnumas ir jie laikyti tėvų nuosavybe; iš čia - tėvų teisė pardavinėti vaikus, ypač mergaites; remiantis šia tradicija ilgai išliko paprotys neleisti net ir suaugusiems vaikams tuoktis be tėvų sutikimo),

b) priklauso socialiniu požiūriu menkiau vertinamam luomui (bau džiauninkai), kitai tikybai arba lyčiai (Europoje moterys ilgai neturėjo rinkimų teisės).

Teisnumas skirstomas į politinį ir civilinį: pirmasis reiškia leidi-mą turėti politinių teisių, antrasis - civilinių, mrtinių. Romoje ir vėlesniais laikais, norint įgyti civilinį teisnumą, reikėjo būti Romos miesto arba valstybės piliečiu. Šiuolaikinėje teisinėje valstybėje civili-nis teisnumas nėra griežtai siejamas su politiniu: užsieniečiai, būda-mi riboto politinio teisnumo, pasižymi visišku civiliniu teisnumu, išskyrus atvejus, kai konkrečioje šalyje gali būti ribojamos kai kurios užsieniečio teisės, pavyzdžiui, teisė įsigyti nuosavybės teise žemę.

CK mėginimas apibrėžti piliečio teisnumą kaip „galėjimą turėti civilines teises ir pareigas" (2.1 str.) nėra tikslus. Galėjimas yru daugiareikšmis terminas: jis suponuoja tiek leidimą turėti teises, tiek

410

SPECIALIOJI DALIS

fizinį, dvasinį asmens gebėjimą, pajėgumą tas teises įgyti pareigų vykdymu. Šiame termine nėra galimybės skirti teisnumą nuo veiks­numo. Todėl veiksnumą CK (2.5 str.) priverstas apibrėžti tuo pačiu galėjimu, kaip ir teisnumą. Apibrėžiant veiksnumą vietoj galėjimo jau reikia vartoti tikslesnį terminą - gebėjimas, nes kalbama ne apie leidimą, o apie asmens fizinį, dvasinį ar socialinį gebėjimą pasinaudoti šiuo leidimu, t. y. savo veiksmais (pareigų vykdymu) įgyti, susikurti tą gėrį, į kurį ir atsiranda subjektinių teisių.

Šis netikslumas CK atsirado pažodžiui verčiant rusiškus termi­nus правоспособность (teisnumas) ir дееспособность (veiksnumas). Ru­sai tuos terminus išsivertė iš vokiečių terminų „Rechtsfähigkeit" (teisnumas) ir „Handlungsfähigkeit" (veiksnumas), pasižyminčių tuo pačiu netikslumu. Tikslius terminus šioms sąvokoms žymėti vartoja lenkų teisininkai: možnošč nabywania praw i obowiazkôw (teisnumas) ir zdolnošč do dzialan (czynnošci) prawnych (veiksnumas).

Teisnumas yra ne subjektinė teisė, o tik leidimas ją įgyti. Todėl skirtingai nuo subjektinės teisės, teisnumui būdinga tai, kad:

1)jį asmeniui suteikia Konstitucija nereikalaudama iš asmens jokių išankstinių pareigų vykdymo;

2) jis neatskiriamas nuo asmenybės, negalima atimti iš žmogaus bendrojo teisinimo kaip leidimo veikti savo interesų įgyvendinimo linkme139;

3) jis nepriklauso nuo lyties, amžiaus, profesijos, tautybės, socialinės padėties, gyvenamosios vietos;

4) jis neperduodamas, jo negalima kam nors deleguoti (būtent tai ir turi galvoje minėtas Pirmasis Lietuvos Statutas, drausdamas asmeniui par­siduoti į vergiją, nes atsisakyti laisvės - tai atsisakyti teisnumo);

5) subjektinės teisės atžvilgiu jis pirmesnis, yra subjektinės teisės prielaida;

6) subjektinė teisė konkreti, o teisnumas abstraktus, nes tai leidimas įgyti ne kurią nors konkrečią, o bet kurią teisę, reikalingą asmens interesams įgyvendinti;

7) subjektinę teisę galima prarasti pareigų nevykdymu, o teisnumo (bend­rojo) - ne, nes jis, kaip sakėme, yra ne pati subjektinė teisė, o tik jos galimybė.

139 Žinoma, asmeniui praradus tam tikrą subjektinę teisę šioje srityje jos pagrindu gali būti atitinkamai ribojamas ir tokio asmens teisnumas. Pavyzdžiui, nuteisus žmogų kalėti, tam laikui yra ribojamas ir jo teisnumas, jam neleidžiama įgyti kai kurių subjektinių teisių, kurios yra susijusios su būtinybe keliauti, sutarčių sudarymu ir kita. Vadinasi, negalimas tik išankstinis teisnumo ribojimas.

411

TEISĖS TEORIJA

Tik nepilnamečių ir neįgalių arba socialiai neveiksnių asmenų (pvz., bedarbių) teisnumas valstybės teisės aktuose sąmoningai suta-patinamas su subjektine teise, nes ir vienu, ir kitu atveju pareigas, kuriomis tie asmenys privalėtų susikurti savo interesams reikalingą gėrį, perima tėvai, visuomenė, valstybė.

Teisnumui būdingas visuotinumas. Tai reiškia, kad valstybės valdžia iš pat pradžių pripažįsta savo piliečiams vieną bendrą savybe juridinį leidimą įgyti atitinkamų subjektinių teisių ir pareigų ir šitaip skatina asmenį būti kūrybiškai aktyvų (imtis vykdyti pareigas).

Piliečių lygybė pirmiausiai reiškiasi teisnumu. Jeigu vienas pilie tis tam tikru metu neturi subjektinės teisės įsteigti krovinių perveži mo firmą, kurią turi kitas asmuo, tai nereiškia, kad jų teisnumas skirtingas. Teisnumas tas pats, o subjektinės teisės ir pareigus skirtingos, nes subjektine teisė jau yra ne tik juridinio leidimo, bei ir paties asmens gebėjimų (fizinių, dvasinių, ekonominių, socialinių) vykdyti iš naudojimosi tuo leidimu kylančias pareigas išraiška.

Todėl teisnumas - tai nuolatinė ir būtina civilinė kiekvienos asmenybės būsena, asmens teisių įgijimo, turėjimo juridinė prielaida, teisinės diskri-minacijos draudimas. Šis principas pripažintas pasaulio bendrijos ir valstybių nacionalinės teisės. Pastaruoju metu jis negali būti anu-liuotas net bausmės už tyčinį nužudymą pagrindu (mirties bausmės panaikinimas).

Kiekvienas pilietis, taip pat nepilnametis, tvirtai žino, kad jis yra teisnus, t. y. turi leidimą įgyti pareigų vykdymu bet kurią teisę. Bet pareigoms vykdyti reikia ne tik ekonominių, bet ir asmenybės galių, kurios nėra asmeniui suteiktos gimstant.

Tai patikslina jau aptartą prigimtinių teisių sampratą. Teisnūs negimstame tik todėl, kad teisnumas yra ne biologinė asmens savybė, o socialinis asmens ir visuomenės (valstybės) santykis. Gimę teisnumą įgyjame iš visuomenės kaip socialinę prielaidą būti savo teisių, savo likimo kūrėjai. Tai ne biologinė, o socialinė pilietinė asmens charakteristika, kuri istorijoje, kaip matėme, ne visada buvo kiekvienam žmogui pripažįstama. Kiekvieno asmens teisnumas pri-pažįstamas tik kai valstybė tampa visos visuomenės teisine organi-zacija. Pripažįstant kiekvieno asmens teisnumą nuo jo gimimo, formavosi teisnumo, kaip „prigimtinės asmens savybės", regimybė Teisnumas visuotinai ateina į Europos teisės tradiciją panaikinus vergovę ir baudžiavą.

412

SPECIALIOJI DALIS

Teisnumo sąvoką į šiuolaikinę Europos teisę įvedė 1804 m. Pran­cūzijos civilinis kodeksas (kitaip vadinamas Napoleono kodeksu), vėliau (1896) - Vokietijos civiliniai nuostatai. Tuo pačiu metu teisnu­mo terminu operavo ir Anglijos civilinė teisė140. Asmens „teisės į teisę" deklaravimu siekta pašalinti iš vergovinės ir feodalinės praei­ties atėjusią socialinę diskriminaciją, kurti formalų teisinį teisingumą.

Teisnumas, kaip civilinės teisės kategorija, vėliau tapo visam asmens teisiniam statusui būdinga savybe ir kartu - visoms teisės šakoms bendra sąvoka. Ši civilinės teisės sąvokos generalizacija -tai irgi dar vienas įrodymas, kad šiuolaikinė teisė yra civilinės teisės principų ekstrapoliacijos kūrinys. Ji (civilinė teisė) yra modelis: nusižiūrint į jos principus formavosi šiuolaikinė teisės samprata ir ją įkūnija pozityvioji Europos teisė.

Skiriamas kelių rūšių teisnumas: 1) bendrasis; 2) šakinis; ir 3) spe­cialusis.

Bendrasis teisnumas - principinis leidimas asmeniui imtis bet kurių pareigų ir jų vykdymu susikurti reikšmingą gėrį ir įgyti į jį atitinkamą subjektinę teisę.

Šakinis teisnumas - tai specializuotas leidimas įgyti tam tikros teisės šakos teises, pavyzdžiui, santuokos, darbo, rinkimų (leidimas užsieniečiui Lietuvoje dirbti atlyginamą darbą).

Specialusis (arba tarnybinis, profesinis) teisnumas - tai leidimas įgyti tokias teises, kurių įgyvendinimas reikalauja iš asmens specialaus išsilavinimo, talento (pvz., teisėjo, gydytojo, mokslininko, artisto, muzikan­to ir kt.). Organizacijų, juridinių asmenų teisnumas irgi specialusis. Tai leidimas imtis įstatymo apibrėžtos veiklos. Asmuo, gavęs aukštąjį mokslą baigusio teisininko diplomą, įgyja specialųjį teisnumą, kurio pagrindu jis gali įgyti subjektinę teisę gauti tardytojo, prokuroro, teisėjo įgaliojimus, jeigu sugebės vykdyti iš tų įgaliojimų išplaukian­čias pareigas.

Specializuotam teisnumui būdinga tai, kad jį asmuo gali prarasti nevykdydamas kai kurių pareigų. Asmens, padariusio nusikaltimą, susijusį su profesija, teisnumas gali būti ribojamas: toks asmuo gali netekti leidimo (licencijos) kuriam laikui verstis mediko, teisininko ar

140 Теория государства и права / под ред. Н. И. Матузова, Г. В. Малько. Москва,

1997. Р. 485.

413

TEISĖS TEORIJA

kurio nors kito specialisto praktika, prekiauti tam tikromis prekėmis. Jis negali prarasti tik bendrojo teisnumo.

VEIKSNUMAS

Tai asmens psichinis, fizinis ar socialinis gebėjimas vykdyti tam tikras pareigas ir jų pagrindu įgyti arba garantuoti tam tikras subjektines teises. Veiksnumas suponuoja pareigą kaip būtiną sub-jektinės teisės atsiradimo ir naudojimosi ja struktūrinį elementą. Tokio gebėjimo ribas nustato įstatymas. Veiksnumas siejamas su asmens amžiumi ir psichikos būkle, tuo tarpu bendrasis teisnumas, kaip matėme, nuo šių asmens savybių nepriklauso. Visa apimtimi veiksnumas įgyjamas asmeniui sulaukus 18 metų. Visiško veiksnu­mo neįgyja vaikai iki 14 metų ir psichikos ligoniai, kurie gali turėti kai kurių subjektinių teisių, bet jomis gali naudotis tik per atstova­vimo, globos arba rūpybos institutus. Tokių asmenų vardu ir inte­resais veikia įstatymo tvarka paskirti atstovai - tėvai, globėjai, rūpintojai, kurie prisiima vykdyti neveiksnių asmenų teises legali­zuojančias pareigas.

Veiksnumas struktūros požiūriu yra sudėtingesnė sąvoka. Pagal teisių ir pareigų įgijimo pobūdį jis gali būti skirstomas į veiksnumą vagai įstatymą ir veiksnumą pagal sandorį. Veiksnumas pagal įstatymą -tai asmens gebėjimas atlikti teisės normų jam nustatytas pareigas (pvz., karinę tarnybą); veiksnumas pagal sandorį - asmens gebėjimas pačiam savo veiksmais sudaryti civilinį sandorį, jo pagrindu įgyti teises ir vykdyti iš jų išplaukiančias pareigas.

SOCIALINIS VEIKSNUMAS

Veiksnumas gali būti ne tik psichinis, fizinis, bet ir socialinis. Socialinis veiksnumas - tai organizacinis, ekonominis asmens gebėjimas rinkos ekonomikos sąlygomis būti mainų santykių dalyviu. Bedarbis, būdamas fiziškai ir psichiškai veiksnus, yra neveiksnus socialiai: jis nepajėgia esamomis sąlygomis imtis tam tikrų pareigų vykdymo ne dėl to, kad fiziškai ar psichiškai nepajėgtų ar nenorėtų jų vykdyti, o dėl to, kad jo pareigos hic et nunc niekam nereikalingos (dėl rinkos, kaip pareigų paklausos, stokos) arba jų negalima vykdyti dėl priežasčių, nesusijusių su pačiu asmeniu (gamybos priemonių, inves-ticijų stokos). O negalintis vykdyti pareigų asmuo negali sulaukti iš

414

SPECIALIOJI DALIS

visuomenės grįžtamųjų paslaugų. Todėl rinkos ekonomikos sąly­gomis atsiranda nauja socialinio veiksnumo ar neveiksnumo sąvoka. Socialiai neveiksnus asmuo (bedarbis) yra objektyviai eliminuojamas iš teisinių rinkos santykių, o tuo pagrindu - ir iš kultūros, visuome­nės. Susidaro grėsminga žmogaus teisių požiūriu tiek tokiam asmeniui, tiek visuomenei padėtis. Mat už visuomenės ribų arba mainų santykių atsidūręs asmuo „triukšmauja", veržiasi atgal į visuomenę, bet jau ne per mainų santykius, o per teisės pažeidimus. Socialinio neveiksnumo sąvoka yra svarbi tuo, kad ji tampa juridiniu faktu, kuris socialinėje teisinėje valstybėje suteikia socialiai neveiksniam asmeniui teisę reikalauti iš valstybės socialinės paramos.

Socialinis neveiksnumas kuria naujus tokio asmens ir valstybės santykius, tik šį kartą paternalistinius.

Socialinis neveiksnumas pakoreguoja „žmogaus teisių" sampratą, papildo ją socialinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis asmens teisė­mis, kurios jau netelpa į tradicinę teisių ir pareigų pusiausvyros schemą kaip į teisės kategoriją. Socialinio neveiksnumo įveikimas reikalauja teisinį požiūrį papildyti etiniu: teisingumą - gailestingu­mu ir solidarumu, tradicinius teisinius santykius - netradiciniais paternalistiniais. Tokiu atveju valstybės pagalba neveiksniam asme­niui ateina ne iš teisės, o iš motyvų, esančių šalia teisės. Tai rodo, kad socialinė valstybė yra daugiau negu teisinė valstybė.

Teisinės atsakomybės požiūriu dar gali būti skiriamas deliktinis veiksnumas (lot. dėliotum - nusižengimas, klaida). Deliktinis veiksnu­mas - tai teisės normų pripažintas asmens gebėjimas savo turtu arba asmeniu garantuoti naudojimąsi savo subjektinėmis teisėmis ir atly­ginti tuo naudojimusi padarytą kitų asmenų teisėms žalą.

I'agal apimtį veiksnumas gali būti: 1) visiškas; 2) dalinis; ir 3) ri­botas. Visiškas veiksnumas yra tada, kai asmuo pasiekia pilnametystę, yra psichiškai sveikas ir jo veikla nesuvaržyta teismo nuosprendžiu; dalinis - nuo 14 iki 18 metų amžiaus; ribotas, kai asmens gebėjimas įgyti tam tikras teises yra apribotas teismo nuosprendžiu ar nutar­timi (narkomanų, chroniškų alkoholikų). Kai kurių šalių (pvz., Rusijos Federacijos) civiliniai kodeksai operuoja ir emancipacijos sąvoka, pagal kurią nepilnametis, sulaukęs 16 metų, tėvų sutikimu gali būti globos ir rūpybos institucijos arba teismo sprendimu pripažintas visiškai veiksniu, jeigu jis dirba pagal darbo sutartį arba verčiasi verslu, arba sudaro santuoką.

415

TEISĖS TEORIJA

TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTŲ RŪŠYS

Teisinių santykių subjektai skirstomi į individualius (fiziniai asme­nys) ir kolektyvinius (juridiniai asmenys ir įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių).

Fiziniai asmenys - tai Lietuvos piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės (apatridai), asmenys, turintys dvejopą pilietybę (bipatri-dai). Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmuo negali būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietis (12 str. 2 d.). Kai kurios Lietuvos teritorijoje esančių užsieniečių teisės yra apribotos. Jie negali dalyvauti Seimo rinkimuose, būti išrinkti į valstybės valdžios institucijas, eiti kai kurių valstybinių pareigybių, jiems negali būti nustatoma pareiga tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Visos kitos civilinės teisės jiems yra garantuojamos kaip ir Lietuvos piliečiams. Antikinėje Graikijoje užsieniečiai (barbarai) buvo beteisiai ir prilyginami vergams. Barbaras (svetimšalis) nūdienos Europos leksikoje turi kitą prasmę.

Kolektyviniais teisinių santykių subjektais gali būti:

1) valstybė; 2) valstybės institucijos; 3) visuomeniniai susivienijimai, tarp jų ir religiniai, politinės partijos; 4) gamybinės organizacijos; 5) užsienio firmos.

Juridiniu asmeniu gali būti ne visos organizacijos ir įstaigos, o tik tos, kurios atitinka juridinio asmens sąvoką, aprašytą CK 2.33 straipsnyje, o būtent: 1) turinčios savo pavadinimą; 2) galin-čios savo vardu įgyti teises ir pareigas; 3) būti ieškovu ir atsakovu teisme. Naujasis CK juridiniu asmeniu laiko ir valstybę, savivaldy bes (2.35 str. 1 d.).

Kai kurie valstybės požymiai atitinka juridinio asmens požymius (ji gali turėti atskirą turtą - valstybinė nuosavybė; būti ieškovė teisme - pareikšti jame pretenziją į bešeimininkį turtą, rastą lobį, taip pat atsakovė - ji atsako savo piliečiams už pareigūnų neteisė­tais veiksmais jiems padarytą žalą; ir kita). Bet valstybė yra ne lik civilinės teisės ir ne tik ūkinės veiklos subjektas. Jos tikslai Ir paskirtis yra reikšmingesni. Laikyti valstybę juridiniu asmeniu tiks-linga, kai reikia atskirti valstybės atsakomybę nuo valstybės vardu veikusių institucijų ar pareigūnų atsakomybės. Apie valstybę kaip

416

SPECIALIOJI DALIS

417

apie juridinį asmenį plačiau kalbama aptariant valstybės deliktinę atsakomybę savo piliečiams.

Skirtingai nei fizinių asmenų, juridinio asmens teisnumas ir veiksnumas atsiranda tuo pačiu metu, nuo jo įstatų (nuostatų) patvirtinimo momento, o tais atvejais, kai juridinis asmuo turi veikti remdamasis bendraisiais tos rūšies organizacijų nuostatais - nuo momento, kai kompetentinga institucija išleidžia nutarimą jį įsteigti, jeigu įstatai turi būti įregistruojami, juridinio asmens teisnumas atsiranda nuo jų įregistravimo momento.

Valstybės institucijų subjektiškumas ypatingas tuo, kad jos vykdo valdžios įgaliojimus - turi teisę duoti kitiems teisės subjektams (piliečiams, institucijoms) privalomus paliepimus ir jų vykdymą užtik­rinti teisine valstybės prievarta. Jų subjektiškumą sudaro specialaus teisės akto (dažniausiai įstatymo) nustatyta jų kompetencija (teisės ir pareigos). Pavyzdžiui, prezidento kompetenciją nustato Lietuvos Kon­stitucija ir Prezidento įstatymas, teismų kompetenciją - Konstitucija ir Teismų įstatymas (1994). Valstybės institucijos gali būti baudžiamųjų, administracinių, civilinių, procesinių ir kitokių santykių subjektai.

Užsienio šalių valstybinių ir privačių firmų subjektiškumą nusta­to Lietuvos įstatymai, tarptautinė teisė arba tarptautinė sutartis.

TEISĖS SUBJEKTAS IR TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTAS

Konkretinant teisinių santykių subjektą, kyla jo santykio su teisės subjektu klausimas: šios sąvokos sutampa ar skiriasi? Teisės li­teratūroje šis klausimas aiškinamas nevienodai: vieni autoriai (prof. S. A. Komarova, V. V. Lazarevas, S. V. Lipenis) teisinių san­tykių subjektą tapatina su teisės subjektu; kiti autoriai (M. N. Mar-čenko, N. I. Matuzovas, V. I. Leušinas, S. Vansevičius) juos skiria, nors šio skirtumo plačiau neargumentuoja.

Tai labai artimos, bet netapačios sąvokos. Ikikapitalistiniu visuo­menės raidos etapu jos sutapo: kas negalėjo būti teisinių santykių subjektas, tas negalėjo būti ir teisės subjektas (pvz., vergas). Kapita­listinėje visuomenėje šios sąvokos išsiskiria: pripažįstamas kiekvieno asmens teisnumas, t. y. išankstinis visuomenės leidimas asmeniui imtis bet kurių pareigų ir jų vykdymu įgyti pageidaujamą gėrį ir kartu subjektinę teisę į jį arba reikalauti, kad tokį gėrį jam suteiktų valstybė, kai jis objektyviai nepajėgia vykdyti atitinkamų pareigų. Todėl kiekvienas teisnus asmuo laikomas ir teisės subjektu. Bet ne

TEISĖS TEORIJA

kiekvienas teisės subjektas gali būti ir kiekvieno teisinio santykio subjektas.

Teisės subjektas yra platesnė sąvoka negu teisinio santykio subjektas, nes galimi atvejai, kai konkretus asmuo, būdamas teisės subjektas, negali būti tam tikrų santykių subjektas. Teisės subjektas -tai tik potencialus teisinių santykių subjektas, galintis niekada ir netapti konkrečių santykių subjektu. Pavyzdžiui, asmuo, sėdintis ant suoliuko miesto aikštėje, yra teisės subjektas, o asmuo, kuris eina per pėsčiųjų perėją, yra laikomas ne tik teisės subjektu, bet ir konkretaus teisinio santykio subjektu (nes jis naudojasi subjektine teise laikydamasis tam tikrų teisės normų reikalavimų, kurie jį įpareigoja pereiti gatvę ne bet kurioje vietoje, o būtent pėsčiųjų perėjoje). Teisinio santykio subjektas yra asmuo, kuris jau turi konkrečias teises ir pareigas, o teisės subjektas - kuris gali tokias teises ir pareigas įgyti. Ant suoliuko sėdintis asmuo yra teisės subjektas tuo atžvilgiu, kad jam leista bet kada atsistoti ir eiti per gatvę - tapti teisinio santykio subjektu.

N. I. Matuzovas nurodo tokius šių sąvokų skirtumus: 1) konkre-tus pilietis, būdamas nuolatinis teisės subjektas, negali būti ir visu teisinių santykių subjektas; 2) kūdikiai, psichikos ligoniai, būdami teisės subjektai, nėra daugelio teisinių santykių subjektai; 3) teisiniai santykiai nėra vienintelė teisės įgyvendinimo forma141.

Todėl teisės subjektas sietinas su teisnumu, o teisinių santykių subjektas - dar ir su veiksnumu. Bet tai nėra griežta, nes ir neveiksnus asmuo, būdamas teisės subjektas, tam tikrais atvejais gali būti ir kai kurių teisinių santykių subjektas atstovavimo, globos, rūpybos institutams tarpininkaujant. Šie institutai civilinėje teisėje tik tam ir atsiranda, kad savo teisnumo lygmens teises galėtų įgyvendinti (tapti teisinių santykių subjektais) ir tie asmenys, kurie yra teisės subjektai, bet negali būti tiesioginiai teisinių santykių subjektai. Atstovavimo instituto pagrindu pagal civilinę teisę ne­veiksnūs ar ribotai veiksnūs asmenys gali būti paveldėjimo, pirki mo-pardavimo, paskolos, nuomos, panaudos ir kitokių santykiu subjektai. Atstovavimas laikomas teisėtu, jeigu teisės subjekto atsto-vas veikia ne savo, o atstovaujamojo vardu ir interesais (naudai).

141 Теория государства и права/под ред. Н. И. Матузова, Г. В. Малько. Моемы.

1997. Р. 482.

418

SPECIALIOJI DALIS

Tačiau per atstovavimo institutą neveiksnus asmuo, būdamas teisės subjektas, negalės būti subjektas tų teisinių santykių, kur reikia tiesioginio paties asmens dalyvavimo (CK 2.132 str. 1 d.). Neveiksnus teisės subjektas negalės būti politinių santykių subjektas (dalyvauti rinkimuose arba būti renkamas į valdžios institucijas), jis

galės būti ir santuokos subjektas, nes šiuo atveju reikia tiesioginio paties teisės subjekto dalyvavimo. Kai kuriose monarchinėse valsty­bėse neveiksnūs ar iš dalies veiksnūs teisės subjektai per atstovavi­mo institutą galėjo būti ir politinių santykių subjektai- paveldėti valstybės vadovo (monarcho) valdžią ir iki pilnametystės valdyti valstybę per savo pasirinktą ar paskirtą atstovą. Bet tai neįmanoma respublikoje, kur politinė veikla reikalauja paties asmens tiesioginio dalyvavimo. Todėl teisės subjektas - tai tik teisinio santykio subjekto galimybė, kuri ne visada gali virsti realybe.

Vadinasi, šiam klausimui svarbus asmens teisių skirstymas į teises, kurių įgyvendinimas reikalauja tiesioginio paties jų turėtojo dalyvavimo, ir į teises, kurių įgyvendinimas tokio dalyvavimo nerei­kalauja (turtinės teisės).

Šios situacijos logika yra tokia, kad teisiniams santykiams svar­biausia yra pareigų vykdymas, nes juo yra užtikrinamas kitų teisinio santykio subjektų (dalyvių) teisių įgyvendinimas. Neveiks­nus asmuo tik todėl nelaikomas teisinio santykio subjektu, kad jis nepajėgia vykdyti pareigų, kuriomis privalo legalizuoti savo teises visuomenėje ir garantuoti kitų teisinio santykio dalyvių teisių įgy­vendinimą. Jei kiti asmenys ar valstybė savanoriškai įsipareigoja vykdyti pareigas, kylančias iš neveiksnaus asmens naudojimosi teise, tai neveiksnus asmuo gali būti teisinių santykių subjektas.

Šių sąvokų skirtumas ypač išryškėja suprantant teisę kaip subjek-tinių teisių (leidimų) ir pareigų (liepimų) vienovę. Te/sės subjektas gali tapti teisinių santykių subjektu tik jeigu jis dėl savo subjektiškumo charakteristikų pajėgus būti subjektinių teisių ir pareigų vienovės subjektas. Kadangi teisė be pareigos nėra subjektinė teisė, tai nepil­namečiai, psichikos ligoniai, kaip sakėme, gali būti ne teisės, o tik teisės-privilegijos subjektai ir subjektai tų teisinių santykių, kurie galimi atstovavimo, globos ir rūpybos pagrindu ir kurie reiškia, kad tokių asmenų pareigas perima kiti asmenys ar institucijos.

Taigi teisės subjektas - tai teisnus, t. y. potencialiai galintis tapti teisinių santykių dalyviu, asmuo, o teisinio santykio subjektas -konkretaus teisinio santykio dalyvis.

419

TEISĖS TEORIJA

4.3 TEISINIŲ SANTYKIŲ TURINYS

Tai teisinio santykio dalyvių (subjektų) subjektinės teisės ir pareigos. Sukonkretinti teisinio santykio tirinį - tai pažinti tas teises ir pareigas, jų tarpusavio santykius.

Teisinis santykis yra priemonė paversti bendruosius teisės norimi nurodymus subjektinėmis visuomeninio santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis.

Terminas teisė šiuo atveju turi dvi prasmes: a) objektinės teisės; ir b) subjektinės teisės. Apie šias sąvokas vienaip ar kitaip jau užsimin-ta ankstesniuose skyriuose. Čia jos aptariamos atsižvelgiant į teisi nio santykio specifiką.

1) Objektinė teisė. Jos samprata priklauso nuo teisės sampratos. Pasak vokiečių teisininko K. F. Rėlio, objektinė teisė - tai teisine tvarka, kurią nustato tik teisės normos (Allgemeine Rechtslehre. P. 387). Tai normatyvistinė objektinės teisės ir teisinės tvarkos samprata, kuriai teisė yra tik normos ir todėl tik normų nustatyta socialinė tvarka laikytina teisine. Nepozityvistine teisės samprata besiremian-tys autoriai mano, kad teisinę tvarką kuria ir idėjos („bendrieji teisės principai"), turinčios tokią pat įpareigojamąją galią kaip ir normos.

Todėl objektinė teisė - tai sistema pozityviosios teisės normų ir bendrųjų teisės principų, kurie nustato visiems teisės subjektams bendras elgesio taisykles (teises ir pareigas). Tai visa šalies naciona line teisė (įstatymai, tarptautinės ratifikuotos sutartys, įstatymų lydimieji aktai) ir bendrieji teisės principai (vyraujanti teisės samprata). Kiek vienam asmeniui ar organizacijai ji yra išorinė aplinka, kuri nė vienam teisės subjektui asmeniškai nepriklauso, bet visiems vienodai galioja, visus vienodai įpareigoja.

2) Subjektinė teisė - tai konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas. Teisė vadinama subjektine tada, kai priklauso konkrečiam asmeniui, daž-niausiai yra įgyta jo paties individualiomis pastangomis (pareigų vykdymu). Pavyzdžiui, konstitucinė norma: „Lietuvos pilietis turi teisę į mokslą" yra objektinės teisės norma ir įtvirtina teisminio lygmens teisę į mokslą, o konkretaus asmens įgyta teisė studijuoti Mykolo Romerio universitete yra jo subjektinė teisė (įgyvendintas teisnumas), nes įgyta įvykdžius objektinės teisės nustatytas stojimo į šį universitetą pareigas. Objektinė teisė šiuo atveju yra tik bendras visiems vienodai adresuotas leidimas mokytis, o subjektinė teisė -konkretus pasinaudojimas tuo leidimu įvykdant atitinkamas parei-

420

SPECIALIOJI DALIS

gas. Teisės norma, nustatanti turto paveldėjimą ir tokio paveldėjimo tvarką, yra objektinės teisės norma, o tai, kad, pavyzdžiui, Jonaičiui mirus, sūnus turi teisę paveldėti tėvo turtą, yra Jonaičio sūnaus subjektinė teisė.

Subjektinės teisės samprata gali keistis - tai priklauso nuo vyraujančios teisės sampratos. Remiantis etatistine teisės samprata, subjektinę teisę reikės apibrėžti kaip valstybės teisės aktų nustatytą konkrečiam asmeniui leistino elgesio rūšį ir apimtį. Čia subjektinės teisės šaltinis - valstybės valia, paties asmens įtaka tokiai teisei atsirasti neaiški. Nepozityvistinės teisės sampratos požiūriu, subjek­tinė teisė - tai valstybės sankcionuotas konkretaus asmens elgesys, į kurį tas asmuo įgijo teisę (leidimą) įvykdęs tam tikras pareigas valstybei ar kitiems bendrijos nariams. Čia valstybė daugeliu atvejų nesuteikia asmeniui subjektinių teisių, o tik sankcionuoja (patvirtina) jo paties įgytas teises į pareigų vykdymu susikurtą gėrį, įsipareigo­dama jas ginti jų pažeidimo atveju.

Skiriant šias „teisės" reikšmes, netinka vartoti terminų objektyvioji teisė ir subjektyvioji teisė, nes tai gali suponuoti terminų daugiareikš­miškumą - jie gali įgyti filosofinės prasmės. Filosofija laiko objekty­viais tik tuos reiškinius, kurie nėra žmogaus sukurti, kurie egzistuo­ja nepriklausomai nuo žmogaus valios apskritai. Šios prasmės perkėlimas į teisės normų sistemą reikštų, kad teisė lyg ir nėra žmogaus kūrinys, kad ji yra ne tik nuo konkretaus asmens, bet ir apskritai nuo žmogaus nepriklausoma, autonomiška būtis. Tai prieš­tarautų jau įrodytam faktui, kad teisė - kultūros reiškinys, t. y. ji yra žmogaus sukurta ir tik žmogus yra jos atrama bei esatis. Todėl filosofiniu požiūriu ji nėra „objektyvi".

Terminu objektyvioji teisė norima pasakyti tik tiek, kad ji nėra konkretaus asmens savastis, o visų tam tikros individų bendrijos kūrinys, jų sociokultūrinė gyvenamoji aplinka (visuomeninė tvarka).

Terminus objektinė teisė ir subjektinė teisė pirmasis lietuviškoje teisės literatūroje, autoriaus žiniomis, pavartojo J. Skruodys Vilniuje išleistoje knygoje „Teisės filosofija" (1923)142. P. Leonas vartojo termi­nus objektingoji teisė ir subjektingoji teisė. Rusiška teisės literatūra objektinę teisę vadina объективное право, subjektinę teisę - субъективное право, vokiečiai atitinkamai - objektives Recht ir subjektives Recht, anglai - law ir right, lenkai - prawo ir prawo podmiotowe.

142 Skruodys J. Teisės filosofija. Vilnius, 1923. P. 9.

421

TEISĖS TEORIJA

Subjektinės teisės struktūra. Subjektinė teisė yra daugiaaspektė tei­sės kategorija. Ji yra trijų leidimų vienovė: 1) leidimas pačiam elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte, - naudotis tam tikru visuomenės gėriu (subjektinės teisės objektu); 2) leidimas reikalauti, kad kiti asmenys teisės turėtojo atžvilgiu susilaikytų nuo tam tikrų veiksimi arba vykdytų jo naudai pozityvią pareigą (grąžintų skolą, teiktų tam tikras paslaugas ir kt); 3) leidimas kreiptis į kompetentingą valsty­bės instituciją, kad ši, panaudodama valstybės prievartą, priverstų antrąją santykio šalį įvykdyti pareigą, kurią ši privalo įvykdyti subjektinės teisės turėtojui pagal įstatymą arba sutartį. Šis leidimas paprastai vadinamas teisine pretenzija. Konkreti subjektinė teisė gali apimti ir daugiau nei tris leidimus. Pavyzdžiui, subjektinė teisė į žodžio laisvę leidžia piliečiui kalbėti susirinkimuose ir mitinguose, reikšti savo mintis per spaudą ir kitas informavimo priemones, kritikuoti viešojo gyvenimo trūkumus, teikti siūlymus, imtis literatū­rinės ir kitokios meninės veiklos ir t. t.

Tačiau pagrindiniai leidimai yra trys, nes jie apima visą subjek­tinės teisės vidinį prieštaringumą (teisių ir pareigų vienovę) ir laisvo asmens apsisprendimą dėl savo teisių; vienas iš svarbiausių tos teisės struktūrinių elementų yra leidimas ginti savo teisę kviečiantis į pagalbą valstybės institucijas (teisinė pretenzija). R. Jėringas teigė, kad subjektinė teisė gali būti įgyjama ir įgyvendinama tik kova, ryžtingai ginant savo pažeistas teises, nes tik tokia gynyba lemia teisės viešpatavimą žmonių santykiuose: „Kas gina savo teisę, tas gina teisę apskritai." (R. Jėringas)

Svarbus subjektinės teisės požymis yra tas, kad turinio požiūriu ji garantuojama ne tik tos teisės turėtojo pareiga, bet ir kitų teisinio santykio dalyvių pareigomis, o formos požiūriu - valstybės prievar-ta. Pavyzdžiui, kad asmuo galėtų netrukdomai turėti nuosavybės teisę į tam tikrą gėrį, naudotis ir disponuoti juo, nuosavybės turėtojas privalo nepažeisti kito asmens teisių, o vykdydamas šią pareigą, įgyja teisę reikalauti, kad kiti asmenys vykdytų jam tam tikras pareigas - susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų arba atliktų jo naudai tam tikrus pozityvius veiksmus. Be šitokio garantavimo turėtume ne subjektinę teisę, o paprastą leidimą, nedraudžiamumą, kuris kyla iš demokratinio principo: „viskas, kas neuždrausta įsta-tymo, leidžiama". Pavyzdžiui, niekam neuždrausta eiti pasivaikščio-ti, mėgautis gamta, klausytis muzikos, skaityti knygą, važinėtis dviračiu ir t. t. Bet visa tai nėra subjektinės teisės ir visi šie leidimai.

422

SPECIALIOJI DALIS

neįeina į teisinio santykio turinį, nes naudojantis kai kuriais iš čia minėtais leidimais negalima pažeisti kito asmens teisių ir tai nenu­stato tais leidimais besinaudojančiam asmeniui pareigų. Pavyzdžiui, leidimas skaityti knygą nėra subjektinė teisė, nes tokiu leidimu besinaudojantis asmuo objektyviai negali varžyti kito asmens teisių. Todėl iš skaitančiojo nereikalaujama vykdyti kokių nors pareigų kito asmens naudai. Žinoma, jeigu knyga yra bibliotekos ar pasiskolinta iš asmens, tai atsiranda pareiga ja atitinkamai naudotis (nebraukyti teksto, kitaip negadinti jos), nors kiti leidimai - klausytis muzikos, dainuoti, važinėtis dviračiu, gali reikšti ir subjektinę teisę, nes naudojantis jais jau galima pažeisti kito asmens teises. Pavyzdžiui, garsios muzikos klausymasis, dainavimas naktį arba važinėjimas dviračiu jau įpareigoja asmenį tai daryti netrukdant kitų žmonių poilsio, nekeliant grėsmės jų teisėms.

Jeigu leidimas imtis tam tikros veiklos suponuoja būtinybę vyk­dyti atitinkamą pareigą kito teisės subjekto naudai, tai jau yra ne paprastas leidimas, o subjektinė teisė.

PAREIGA - ANTRASIS SUBJEKTINĖS

TEISĖS IR TEISINIO SANTYKIO TURINIO ELEMENTAS

Kadangi teisiniai santykiai įgyvendina minėtą teisių ir pareigų vieno­ve, tai jų dalyviai turi tarpusavio teisių ir pareigų: jie yra ir teisių turėtojai, ir pareigų vykdytojai. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo atveju pirkėjas turi teisę (jam leidžiama) įsigyti perkamą daiktą savo nuosa­vybėn ir kartu turi pareigą sumokėti pardavėjui sutartą kainą. Parda­vėjas privalo (turi pareigą) perduoti pirkėjui sutartyje aptartos kokybės daiktą už sutartą kainą ir kartu turi teisę (leidimą) reikalauti, kad jam būtų sumokėta sutartyje nurodyta suma. Todėl pareiga yra antrasis tiek subjektinės teisės, tiek teisinių santykių turinio elementas; teisinio santykio požiūriu pareiga taip pat yra subjektinė, kaip ir teisė.

Teisinė pareiga - rūšis ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra legalizuojama visuomenėje konkretaus asmens subjektinė teisė - leidimas naudotis tam tikru gėriu. Tai privalomas teisinio santykio dalyvio elgesys, skirtas kitos teisinio santykio šalies teisėms įgyvendinti ir tuo remiantis savo teisei visuomenėje legalizuoti.

Pareiga, kaip ir subjektinė teisė, turi atitinkamą struktūrą; ją sudaro tokie įpareigojimai: 1) atlikti kito asmens ar bendrijos naudai tam tikrus pozityvius veiksmus; 2) nekliudyti subjektinės teisės

423

TEISĖS TEORIJA

turėtojui naudotis tam tikru gėriu (teisės objektu), į kurį jis turi teisę; 3) atlyginti žalą, kurią asmuo, naudodamasis savo subjektine tei­se, padaro kito asmens teisėms. Teisinė pareiga yra subjektinės teisės - leidimų įgyvendinimo, legalizavimo visuomenėje priemonė.

OBJEKTINĖS IR SUBJEKTINĖS TEISĖS SANTYKIS

Kai kurie autoriai (K. F. Rėlis) mano, kad objektinė teisė ir subjek­tine teisė tėra dvi skirtingos to paties proceso dalys ir kad nėra jokios grynai objektinės teisės, nes kiekviena visavertė teisės norma, kiek ji pagrindžia galimybę skųstis (Klagemoglichkeit), yra ir subjek­tinės teisės bei pareigos. Objektinė teisė be subjektinės teisės būtų tik socialinė tvarka. Objektinę teisę kuria institucijos, o subjektine teisę -ir teisiniai santykiai. Skirtingos politinės filosofijos pirmumą teikia tai vienai, tai kitai. J. Habermasas mano, kad pagal liberalią teisinės tvarkos sampratą teisinės tvarkos prasmė pasireiškia tuo, jog vienais atvejais teisinė tvarka kyla iš subjektinės teisės, o kitais - iš objektinės143. Savigny visą savo teisės sistemą mėgino grįsti subjek­tinės teisės pirmumu. Šis vadovėlis, kiek jis remiasi teisiniu perso­nalizmu, irgi vadovaujasi subjektinės teisės pirmumu. Teisinis per­sonalizmas, kaip subjektinės teisės teorija, rodo, kad pradėti teisę suvokti nuo subjektinės teisės svarbu dar ir dėl to, kad ji tampa teisę iš vidaus integruojančia kategorija: teisiniai santykiai jau niekuo nauju nepapildo teisės sampratos, o tik atskleidžia, kaip įvairiose asmens interesų praktinio įgyvendinimo situacijose subjek­tine teisė atsiranda ir reiškiasi kaip konkrečių leidimų ir paliepimų vienovė. Teisės sampratoje ši vienovė atsiskleidžia kaip teorinė konstrukcija, o teisinių santykių srityje - kaip praktiškai veikianti ir save empiriškai įrodanti realybė, kurią pripažįsta ir tie, kurie j . | ginčija teisės sampratos lygiu.

Kadangi objektinė teisė įgyvendinama teisiniais santykiais, tai kol nevirsta subjektine teise, ji nėra veikianti teisė.

5. TEISINIŲ SANTYKIŲ RŪŠYS

Teisiniai santykiai - tai žmonių bendravimo formos, kuriomis įgyven-

dinami svarbiausi žmonių interesai. Žmonės susisaisto įvairiais teisi

1 4 3 Habermas J. Faktizitat und Geltung - Beitrage zur Diskurstheorie des Rechts und des demokratischen Rechtstaates. Frankfurt: Suhrkamp, 1992. P. 329.

424

SPECIALIOJI DALIS

niais santykiais tik todėl, kad vienais santykiais (darbo, rangos) siekia susikurti reikalingas vertybes, kitais (pirldmo-pardavimo, dova­nojimo, paveldėjimo) - jų įgyti, trečiais (kredito, nuomos, panaudos) -laikinai perleisti turimas vertybes naudotis kitiems asmenims, ketvir­tais (žalos atlyginimo, administraciniais, baudžiamaisiais, procesi­niais) - apginti pažeistas savo teises, penktais (politiniais, rinkimų, tarnybiniais, įgaliojimo, atstovavimo ir kt.)- įgyti valdinius įgalioji­mus. Tai rodo, kad asmuo gali pasiekti savo tikslus tik keisdamasis su kitais asmenimis paslaugomis, kad šio bendravimo teisinė forma -teisiniai santykiai ir kad šie santykiai visada yra arba asmens subjektinių teisių įgijimo, naudojimosi jomis arba jų gynimo santykiai.

Konkretinant pasakytina, kad teisiniai santykiai skirstomi įvai­riai, bet dažniausiai - pagal šakas, o būtent į: konstitucinius, administracinius, civilinius, šeimos, darbo, finansų ir kitus.

Vokiečių teisės teoretikai teisinius santykius dažnai skirsto taip: 1) skoliniai santykiai (Schuldverhaltnis) - tai kredito, žalos atlyginimo,

paskirtų baudų ar piniginių nuobaudų sumokėjimo santykiai. Tai gali būti piliečių tarpusavio, piliečių ir valstybės ar privačių institucijų santykiai;

2) procesiniai santykiai (Prozessrechtsverhaltnis) - tai įvairūs teisių įgijimo, gynimo, patraukimo drausminėn, administracinėn ar bau­džiamojon atsakomybėn santykiai;

3) valdymo santykiai (Verivaltungsrechtsverhdltnis), atsirandantys įgy­jant valdinius įgaliojimus, saugant teisinę tvarką, organizuojant ūkinį, švietimo ir kitokį valstybės gyvenimą (K. F. Rėlis).

Turinio požiūriu anglosaksų teisės literatūra teisinius santykius skirsto į: 1) bendradarbiavimo; 2) konkurencijos; ir 3) konflikto. Dvi pastarosios teisinių santykių formos lemiamos pirmosios. Jei sutar­čių vykdymui kyla grėsmė, tai bendravimo, kaip tarpusavio pagal­bos, santykiai virsta agresijos ir konflikto santykiais.

Pagal teisinio santykio subjektus skiriami: 1) fizinių asmenų tarpusavio teisiniai santykiai (šeimos, dauguma civi­

linių santykių); 2) fizinių ir juridinių asmenų teisiniai santykiai; 3) piliečių ir valstybės teisiniai santykiai (finansų, baudžiamieji, admi­

nistraciniai ir kt.); 4) valstybių tarpusavio teisiniai santykiai (tarptautiniai santykiai).

425

TEISĖS TEORIJA

Pagal konkretumo laipsnį ir teisinio santykio subjektų skaičių teisiniai santykiai skirstomi į: 1) absoliučius; 2) santykinius.

Absoliučių teisinių santykių atveju nustatoma tik viena šalis, pavyz­džiui, nuosavybės teise daiktą valdantis asmuo, kuriam priešinama pareiga visų kitų asmenų, galinčių santykiauti su juo tam tikru būdu. Tie asmenys privalo gerbti nuosavybės turėtojo teisę, netrukdyti jos įgyvendinti. Teisinio santykio absoliutumas čia reiškia tai, kad ši pareiga nustatoma visiems ir kiekvienam. Nuosavybės savininkas turi teisę reikalauti, kad visi teisės subjektai, kurie tik norėtų su juo santykiauti dėl jo nuosavybės teisės, privalo gerbti šią jo teisę.

Santykinių teisinių santykių atveju yra apibrėžiami (nurodomi) abu dalyviai (kreditorius ir debitorius, pirkėjas ir pardavėjas). Santykio dalyvio teisės įgyvendinimas čia siejamas su konkrečia jo pareiga kitam konkrečiam santykio dalyviui.

Pagal vykdomas funkcijas teisiniai santykiai skirstomi į regulia-vimo ir į valstybės (teisinės) prievartos taikymo santykius. Reguliavimo teisiniai santykiai yra tokie, kuriais piliečiai siekia įgyti subjektinių teisių, jas įgyvendinti, apsaugoti. Tokie santykiai yra konstituciniai, administraciniai, civiliniai, darbo, šeimos ir kiti. Jie tarpusavyje susipynę. Pavyzdžiui, administraciniai santykiai yra valdymo santy-kiai, bet jie gali būti ir vertybių paskirstymo santykiai tais atvejais, kai šito negali padaryti darbo ir civiliniai santykiai. Socialinės globos ir rūpybos santykiai yra administraciniai santykiai, kai valstybė teikia asmeniui išlaikymą.

Teisingumą įgyvendinantys santykiai gali būti administraciniai ir baudžiamieji.

Valstybės (teisinės) prievartos taikymo santykiai yra antriniai, jie atsiranda pažeidus pozityviosios teisės normų reikalavimus (atsisa-kius vykdyti pareigas), kai reikia užtikrinti reguliavimo santykiu pagrindu įgytų teisių ir pareigų realumą, susiaurinti teisės pažeidėjo teises taikant jam tam tikras sankcijas, išreikalauti padarytos žalos atlyginimą, kai kaltas asmuo nenori šito padaryti savanoriškai. Šiai santykių rūšiai priklauso visi santykiai, atsirandantys taikant BK, ATPK, taip pat kai kurias CK normas, nustatančias sankcijas arba leidžiančias riboti kalto asmens turtines teises, kilusias iš sandorių,

Taigi teisiniai santykiai demokratinėje visuomenėje funkcionuoja kaip žmogaus teisių įgijimo, naudojimosi jomis ir jų apsauga santykiai.

4 2 6

VI SKYRIUS

T E I S I N Ė A T S A K O M Y B Ė :

N U O B E N D R O J O P R I E I N D I V I D U A L I O J O

T E I S I N I O R E G U L I A V I M O

1. TEISĖTAS ELGESYS IR JO RŪŠYS

Teisėto elgesio pažinimas - tai pažinimas „teisės gyvenime". Elge­sys yra konkretus žmogaus buvimo visuomenėje būdas, regimoji žmogaus charakteristika.

Atsižvelgiant į raiškos formą elgesys gali būti verbalinis (žodi­nis), susidedantis iš atskirų teiginių, sprendimų, vertinimų, infor­muojančių apie vidinę asmens būklę, ketinimus, ir elgesys - veiks­mai kaip materialinis fizinio ar juridinio asmens poveikis kitų žmonių teisėms ir gyvenamajai aplinkai. Spręsti, ar elgesys teisė­tas, - tai spręsti, koks jo santykis su teise (su kitų žmonių teisėmis).

TEISĖTO ELGESIO SĄVOKA

Teisėtas elgesys - tai asmenų ir organizacijų elgesys, nepriešingas teisės normų reikalavimams. Konkretus elgesys yra teisėtas ar neteisėtas, dažnai priklauso ir nuo to, kokios teisės atžvilgiu jis vertinamas. Lietuvos rezistencinio sąjūdžio kovotojų, vėliau disidentų kova dėl šalies politinės nepriklausomybės pagal Lietuvos teritorijoje galioju­sius sovietų okupacinius įstatymus buvo neteisėta, o pagal prigim­tine ir tarptautinę teisę - teisėta.

Elgesio teisėtumas paprastai vertinamas vadovaujantis pozityvią­ja teise, nes ji tuo metu yra oficiali toje teritorijoje ir toje socialinėje organizacijoje veikianti reali jėga. Demokratinėje valstybėje pos­tuluojama, kad bent pagrindiniai pozityviosios teisės principai ne­prieštarauja prigimtinės teisės principams.

TEISĖS TEORIJA

Teisėtą elgesį apibūdina tokie požymiai: 1) konkretaus asmens elgesys atitinka teisės normų reikalavimus ir

reiškiasi toje socialinių santykių srityje, kuri yra reguliuojama teisės normų;

2) elgesys visuomenei būtinas arba bent pageidautinas; 3) daugiau ar mažiau sąmoningas elgesys: asmuo žino, ko ir kodėl

siekia savo elgesiu; teisėto elgesio sąmoningumą sudaro asmens elgesio motyvai (dėl ko veikiama arba neveikiama), elgesio pobū­dis (elgiamasi tyčia ar neatsargiai) ir elgesio tikslai (ko tam tikru elgesiu siekiama).

Du pirmieji yra objektyvieji teisėto elgesio požymiai. Kiti požy­miai (elgesio motyvai, jo pobūdis ir tikslai) yra subjektyvieji.

Kai asmenys, organizacijos veikia pagal teisės nurodymus, sako­ma, kad teisė yra įgyvendinta, pasiekiami teisinio reguliavimo tikslai.

TEISĖTO ELGESIO RŪŠYS

Pagal aktyvumo laipsnį teisėtas elgesys gali reikštis veiksmais ir neveikimu (pasyviu elgesiu). Todėl vienais veiksmais teisėtas elgesys reiškiasi neatlikimu teisei priešingų veiksmų, kitais atvejais - atliki­mu pozityvių veiksmų, kurių teisė reikalauja (grąžinama skola, iškeliama baudžiamoji byla ir t. t.).

Pagal elgesio motyvus teisėtas elgesys skirstomas taip:

1) Įsisąmonintas elgesys remiasi asmens įsitikinimu, kad naudinga elgtis teisei nepriešingu būdu, kad teisėtas elgesys palaiko visuomenėje socialinę santarvę ir rimtį, nes garantuoja santykio dalyviams abipusę naudą (as­mens įsitikinimas įlipus į troleibusą komposteruoti važiavimo bilietą kaip atsilyginimą transporto įmonei už jam teikiamą paslaugą).

2) Marginalinis, arba ribinis, elgesys (lot. marginalis - ribinis, ant ribos esantis) - tai elgesys, linkęs pažeisti teisę, bet dėl tam tikrų priežasčių nevirstantis teisės pažeidimu. Motyvai, dėl kurių norą pažeis ti teisę nustelbia susilaikymas nuo teisės pažeidimo, dažniausiai yra galimos bausmės baimė, suvokimas asmeninės naudos, kuri laukia teisėtai elgiantis, baimė būti pasmerktam savo kolektyvo, grupės, šeimos ir kita. Minėtame pavyzdyje asmuo, įlipęs į troleibusą, komposteruoja važiavimo bilietą tik todėl, kad nebūtų nubauslas kontrolieriaus.

428

SPECIALIOJI DALIS

Šitoks elgesys laikomas teisėtu, nes kad ir neigiamai vertina teisinius paliepimus ir nenorėtų jiems paklusti, asmuo jų vis dėlto laikosi, juos vykdo ir šiuo požiūriu jo poelgiai atitinka pozityviosios teisės reikalavimus.

Marginalinio elgesio sąvoką šiandien plačiai vartoja teisės socio­logija ir apskritai sociologija tais atvejais, kai nori išskirti požymius tokių asmenybių ar socialinių grupių, kurios pripažįsta vertybes, priklausančias įvairioms socialinėms kultūrinėms sistemoms, bet nė vienoje iš tų sistemų neranda savo vietos. Dėl to tokie asmenys jaučia nuolatinį diskomfortą ir tai pasireiškia atitinkamu jų elgesiu, deviaciniu (nukrypstančiu nuo socialinių standartų) pasyvumu arba agresyvumu. Socialiniu, politiniu požiūriu toks asmuo jaučiasi at­plėštas nuo savo socialinių šaknų, jaučia nuolatinį nepasitenkinimą, o viso šito priežastimi laiko jam nepalankias socialines permainas. Iš čia kyla potencialus jo pasiruošimas pripažinti kraštutinius konservatizmo arba radikalizmo lozungus, veikti asocialiai, agresy­viai arba pasiduoti visiškai apatijai. Teisės požiūriu marginalinis elgesys yra „tarpinis" tarp teisėtos ir neteisėtos asmens būsenos.

3) Konformistinis, arba prisitaikėliškas, elgesys yra tada, kai asmuo paklusta teisės reikalavimams, giliau nesuprasdamas jų laikymosi prasmės (naudos) arba sąmoningai į tai nesigilindamas. Tai pasyvus teisės normų laikymasis, prisitaikymas prie aplinkinių (grupės, giminių, kolegų ir t. t.) nuomonės ir veiklos. Tai kolektyvinio žmogaus elgesys, kai jis mano, kad šitaip elgiasi tik todėl, jog šitaip elgiasi „visi", jog elgtis „kaip visi" jam asmeniškai naudinga, padeda kopti karjeros laiptais. Įvairiose visuomeninėse santvarkose, o ypač sovietiniais laikais buvo įprasta kalbėti ir elgtis ne taip, kaip reikalauja tiesos, pažangos ar proto logika, o kaip nori valstybės valdžia, iš kurios palankumo tikimasi asmeninės naudos. Todėl tie patys asmenys, kurie anais laikais viešai šaipėsi iš Lietuvos nepriklausomybės idėjos, prieš ją veikė, dabar gali „kaip ir visi" entuziastingai pritarti nepriklausomy­bei, nes elgiasi pagal daugumos pavyzdį ir momentinę asmeni­nę naudą: jeigu iš nepriklausomybės neigimo galima laimėti asme­ninės naudos, kodėl „su visais" prieš ją nesistengti; o jeigu asmeniš­kai naudingiau remti nepriklausomybę, kodėl jai nepritarti, nes abiem atvejais galima svariai pasiteisinti - „visi šitaip elgiasi".

Toks elgesys vadinamas konformistiniu (lot. conformis - panašus, atitinkantis). Pilietiškai nesusiformavusios asmenybės elgesio moty-

429

TEISĖS TEORIJA

vai gali būti savanoriškas sutikimas paklusti vyraujančiai nuomonei, pasyvus požiūris į teisinę tvarką, vengimas ką nors svarstyti kolek­tyve, pritarimas tiems, su kuriais sieja asmeniniai ar tarnybiniai ryšiai. Konformistai - tai žmonės, neturintys individualybės, pažeisti socialinės niveliacijos, „subendravardiklinti", nuasmeninti. Juos api­būdinantis požymis - „minios sindromas".

Pirmumą, žinoma, svarbu teikti suvoktam teisėtam elgesiui, nes toks elgesys stabilesnis, tokio elgesio subjektai - patikimesni pilie­čiai, ūkio partneriai. Bet visuomenei ir valstybei kartais gali pakakti ir konformistinio elgesio, kai asmuo laikosi įstatymų, kasdienio gyvenimo normų iš įpročio, be ypatingų svarstymų, automatiškai, stengdamasis būti panašus į aplinkinius. Asmuo, paklūstantis kitų nuomonei, laikosi teisės reikalavimų ir šitaip padeda juos įgyven­dinti. Todėl socialinis teisinis konformizmas pripažįstamas visuome­nei naudingu elgesiu. Bet toks elgesys, nors ir būdamas visuomenei priimtinas, nėra laikomas perspektyviu teisės veikimo tikslu. Besąly­giškai paklusdamas teisei, laikydamasis teisės neatskleisdamas savo požiūrio į ją, nevertindamas jos naudingumo ir būtinumo požiūriu, konformistas negali būti aktyvus pilietis, skatinantis teisę plėtotis atsižvelgiant į besikeičiančius žmogaus teisių saugos poreikius.

4) Socialiai aktyvus elgesys - tai aukščiausio lygio teisėtas elgesys, pasireiškiantis visuomenei naudinga veikla, kuria siekiama įtvirtinti žmo-nių santykiuose teisės viešpatavimą ir kuri pozityviosios teisės požiūriu ne visada teisėta (disidentų veikla, nacionalinio išsivadavimo, pilietišku­mo judėjimai).

Socialinį teisinį aktyvumą lemia brandi teisinė sąmonė, gilus teisinis įsitikinimas, savarankiškas mąstymas ir ryžtas kūrybiškai naudotis savo subjektinėmis teisėmis, vykdyti iš jų išplaukiančias pareigas. Toks asmuo aktyviai gina pažeistas savo subjektines teises teisėtomis priemonėmis.

Socialiai aktyvų elgesį teisės srityje apibūdina keturi požymiai:

1) Aktyvus dalyvavimas savanoriškų organizacijų (partijų, sąjungų, judė-jimų, fondų, asociacijų ir t. t.) veikloje. Jo tikslas - palaikyti arba pakeisti tam tikrų valstybinių teisinių darinių veiklą, tobulini i teisinę sistemą, ginti piliečių politines, socialines, kultūrines teises, dalyvauti tvarkant valstybės ir visuomenės reikalus.

2) Aktyvumas teisėkūros srityje. Dalyvavimas svarstant įstatymų ir kitų visuomenės modernizavimo planų projektus, dalyvavimas

430

SPECIALIOJI DALIS

rinkimuose, įgyvendinant ir saugant teisinę tvarką, kontroliuojant visų lygių atstovaujamųjų institucijų veiklą.

3) Aktyvus dalyvavimas sudarant alternatyvius arba gretutinius visuome­nės ar valstybės darinius, taip pat dalyvavimas jų veikloje. Tai visuomenės savivaldos komitetai arba tarybos pagal gyvenamąją vietą, visuomeniniai ekspertų centrai, laikinos probleminės komi­sijos, regioniniai ir vietos fondai, ekologijos, kultūros ir istorijos paminklų apsaugos, savitarnos grupės, teisių apsaugos asociaci­jos, visuomeninio spaudimo grupės ir t. t.

4) Saviveiklinis asmenybės aktyvumas teisės srityje. Tai iniciatyviniai siūlymai politikos ir teisės klausimais, siunčiami valstybės insti­tucijoms ar visuomenės informavimo priemonėms, savarankiškas priešinimasis teisėtumo ir visuomeninės moralės pažeidimams (judėjimas „Stabdyk nusikalstamumą").

Toks elgesys itin reikšmingas kuriant teisinę valstybę ir pilietinę visuomenę, kai kyla reikalas peržiūrėti ankstesnius valstybės institu­cijų bendravimo su žmonėmis stereotipus, nebijoti nesankcionuotų visuomenės iniciatyvų, imtis asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės.

Elgesys vadinamas teisėtu dar ir dėl to, kad yra jo priešybė -neteisėtas elgesys. Aiškindamiesi, kaip atsiranda neteisėtas elgesys ir kokie jo požymiai, pereiname prie teisės pažeidimo temos.

2. TEISĖS PAŽEIDIMAS

TEISĖS PAŽEIDIMO SĄVOKA

Teisės pažeidimas - tai teisei priešinga, kalta asmenų ar organizacijų veika, kuria padaroma žalos įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisė­tiems interesams arba apskritai teisinei tvarkai.

Tai tradicinis teisės pažeidimo apibrėžimas, labiau atitinkantis pozityvistinę teisės sampratą, kuriai svarbu pabrėžti patį elgesio priešingumą valstybės nustatytai teisei kaip elgesio taisyklei. Bet jeigu remsimės pilietine teisės samprata, kuri postuluoja ne valsty­bės, o individo primatą ir teise laiko ne apskritai elgesio taisyklę, o sukonkretintą teisių ir pareigų vienovę, tai reikės atitinkamai pako­reguoti ir teisės pažeidimo sąvoką. Ją reikės priartinti prie subjekti-nės teisės ir naudojimosi ja. Tada teisės pažeidimą reikės apibrėžti kaip elgesio priešingumą ne apskritai teisės normai, o tik tokiai, kuri yra teisių ir pareigų vienovės pavidalo.

431

TEISĖS TEORIJA

Išraišką skaitome: kiekvienas asmuo - x (Vx) pažeidžia teisę - Tp(X) tada ir tik tada, kai x naudojasi subjektine teise - Nt(x) ir x nevykdo tą naudojimąsi legalizuojančių pareigų - P(X).

Šis apibrėžimas svarbus tuo, kad čia pabrėžiama, jog asmuo gali pažeisti teisę tik tada, kai naudojasi jam suteiktais leidimais (teise) ir kai tas naudojimasis įstatymo yra siejamas su būtinybe vykdyti tą teisę legalizuojančias pareigas. Pavyzdžiui, naudojimasis teise vairuoti automobilį nustato pareigą nepadaryti žalos kitų asmenų turtui, sveikatai ir gyvybei. Nevykdant šios pareigos, automobilio vaira­vimu pažeidžiama kito asmens teisė. Taip pat ir automobilio vairavi­mas neatlikus techninės apžiūros yra trunkamas teisės pažeidimas. Bet asmeniui, kuris turi teisę vairuoti automobilį, bet jo nevairuoja, suprantama, nereikia vykdyti su šia teise susijusių pareigų ir todėl jis negali šiuo būdu pažeisti kieno nors teisių. Vadinasi, teisės pažeidimo pradinis taškas yra naudojimasis teisnumu ar subjektine teise, kuris kaip tik ir įpareigoja vykdyti atitinkamą pareigą. Tokios pareigos nevykdymas ir yra teisės pažeidimas.

Bendrieji teisės pažeidimo požymiai:

1) Teisės pažeidimo subjektas gali būti tik žmogus ar žmonių susivieni-jimas, nes teisės pažeidimas yra sąmoninga veika. Todėl teisę gali pažeisti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia ar gali suvokti savo veiksmų priešingumą teisei. Nesąmoningas teisės pažeidimas yra teisei objektyviai priešinga veika.

2) Teisė gali būti pažeista veikimu ar neveikimu. Žmogaus mintys, žodiniai pareiškimai, jeigu jie nepasireiškia atitinkamu elgesiu, nėra teisės pažeidimas. Čia galioja jau minėtas teisės principas: „Pa b sumanymas pavogti nieko nedaro vagimi." (Digestai) Bet žodiniai! pareiškimais raginimas pažeisti galiojančią teisę, kitų asmeny garbę ir orumą žeminančių melagingų žinių platinimas (šmeižtas), įžeidimas, žadėjimas padaryti pavojingą nusikaltimą (grasinimai) yra teisės pažeidimai. Tokie atvejai yra aprašyti CK ir BK.

432

Teisės pažeidimas - tai asmens naudojimasis subjektinėmis teisėmis sąmoningai atsisakant vykdyti pareigas, kurių vykdymą įstatymas laiko būtina asmens naudojimosi subjektinėmis teisėmis visuomenėje legalumo sąlyga.

SPECIALIOJI DALIS

3) Teisės pažeidimas yra neteisėta, t. y. teisei priešinga, veika. Sakėme, kad kiekvienas naudojimasis subjektinėmis teisėmis nevykdant atitinkamų pareigų, kurių reikalauja įstatymas, yra priešingas teisei, išskyrus atvejus, kai visuomenė atleidžia asmenį nuo tokių pareigų vykdymo, pavyzdžiui, bedarbį - nuo pareigos mokėti už komunalines paslaugas. Šitoks atleidimas visada turi būti įfor­mintas atitinkamu valstybės institucijos aktu; šiuo atveju bedar­bio pareigas prisiima valstybė ir dėl to nenukenčia komunalinės tarnybos, kurios naudai bedarbis privalėjo vykdyti pareigas, interesai.

4) Teisės pažeidimas yra pavojinga visuomenei veika, nes juo padaroma žala asmenų, organizacijų ar valstybės apskritai interesams. Pats žalos padarymas teisės ginamoms vertybėms ne visada yra teisės pažeidimas. Nelaikoma teisės pažeidimu padaryta užpuolikui žala būtinosios ginties atveju arba gaisrininkui sugadinus turtą gesinant gaisrą. Šie veiksmai subjektyviai nėra priešingi teisei, jie nėra ir pavojingi visuomenei, nes jais siekiama ne sukelti žalą, o užkirsti kelią didesnei žalai, bet tik kai neįmanoma apginti teisės saugomų vertybių nepadarant joms tam tikros žalos. Teisės literatūroje šalia sąvokos teisės pažeidimas vartojama konkretesnė sąvoka - teisės pažeidimo sudėtis.

TEISĖS PAŽEIDIMO SUDĖTIS

Tai tipiškiausių ir esminių, objektyvių ir subjektyvių veikos požymių sistema, kuri apibūdina konkrečią veiką kaip pavojingą visuomenei ir priešingą teisei. Būtent su šiais požymiais teisės teorija ir galiojanti teisė dažniausiai sieja patį teisės pažeidimo faktą. Šie požymiai laikomi pakankamais, kad jais pasižyminčios veikos subjektą būtų galima patraukti teisinėn atsakomybėn.

Nors ši teisės kategorija plačiau tyrinėjama baudžiamosios tei­sės, ji turi ir bendrąją teorinę reikšmę, nes yra vartojama įvairiose teisės šakose atsižvelgiant į jų specifiką.

Į teisės pažeidimo sudėtį įeina: teisės pažeidimo subjektas, teisės pažeidimo objektas, teisės pažeidimo objektiniai ir subjektiniai požy­miai (lietuviškoje teisės literatūroje verčiant iš rusų kalbos šie požymiai nusakomi nevartotinais terminais „objektyvinė teisės pa­žeidimo pusė" ir „subjektyvinė teisės pažeidimo pusė").

4 3 3

TEISĖS TEORIJA

1) Teisės pažeidimo subjektas - tai asmuo (fizinis ar juridinis), pažei­dęs teisės normų reikalavimus. Fizinis asmuo turi būti veiksnus, pakaltinamas - suvokti savo veiksmų priešingumą teisei. Apie tai, kokio amžiaus jis turi sulaukti, kad taptų baudžiamosios ir administracinės atsakomybės subjektu, jau kalbėta analizuojant teisės aktų galiojimą asmenims.

2) Teisės pažeidimo objektas - tai teisės normų saugomos asmeninės (biologinės), socialinės ir kitokios vertybės (asmens gyvybė, svei­kata, garbė, orumas, turtinės, politinės ir kitokios asmens teisės, taip pat viešoji tvarka, politinė santvarka ir kt.), į kurias neteisė­tai kėsinamasi.

3) Objektiniai teisės pažeidimo požymiai yra: a) veika (veikimas ar neveikimas); b) veikos padariniai (žala - reali ar galima, materia­lioji ar moralinė); ir c) tiesioginis priežastinis veikos ir jos sukeltų padarinių (žalos) ryšys, t. y. nustatymas, kad būtent tie teisei priešingi veiksmai yra tikroji atsiradusios žalos priežastis. Visi šie požymiai apibūdina teisės pažeidimą kaip materializuo­tą, išorinį elgesį.

4) Subjektiniai teisės pažeidimo požymiai yra: veikos motyvai, tikslai ir kaltė. Motyvai yra tos paskatos, dėl kurių padarytas teisės pažeidimas. Pažeidimo tikslas - tai tas rezultatas, kurio siekiama teisei priešingais veiksmais. Pavyzdžiui, nužudymo atveju nusi­kalstamų veiksmų tikslas - atimti asmeniui gyvybę, o nužudymo motyvai gali būti kerštas, pavydas, noras praturtėti; kaltė -veikos sąmoningumas. Kaltė - tai teisės pažeidėjo psichinis santykis su savo veika, priešinga teisei. Kaltės formos - tyčia ir neatsargumas.

Baudžiamoji teisė tyčinę kaltę skirsto į tiesioginę ir netiesioginę; tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei prie­šingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kurių gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmonin­gai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kurių būtinai sukels tie veiksmai. (Pavyzdžiui, viduryje ežero pokštaujant asmuo išstumiamas iš valties į vandenį, žinant, kad jis nemoka plaukti. Tokia veika subjektyviuoju aspektu bus kvalifikuojama kaip nužudymas netiesiogine tyčia.) Civilinė teisė tyčinės kaltės neskirsto į tiesioginę ir netiesioginę, nes reguliuoja turtinius santykius kaip mažiau reikšmingus.

434

SPECIALIOJI DALIS

Neatsargumas - tai tokia kaltės forma, kai „asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmeni­nes savybes galėjo ir turėjo tai numatyti" (BK 16 str. 3 d.). Įstatymas laiko teisės pažeidimu (nusikaltimu), padarytu dėl neatsargumo, tokią veiką, kurią padaręs asmuo nenumatė, kad gali atsirasti tokių padarinių, nors turėjo ir galėjo juos numatyti. Neatsargumas gali būti skirstomas į nusikalstamą pasitikėjimą ir nerūpestingumą.

Teisės pažeidimo sudėtimi galima laikyti tik tokią žmogaus veiką, kai asmuo, siekdamas tikslo, kontroliuoja savo elgesį, juo išreiškia savo valią. Nėra teisės pažeidimo sudėties, jeigu žmogus padaro teisei priešingą veiką verčiamas nenugalimos fizinės jėgos (prieš savo valią). Teisės pažeidimo sudėtis - tai sąmoninga veika, kuria tam tikru mastu pasireiškia valios laisvė. Nors ši valios laisvė - santykinis dalykas (individas visada griežčiau ar silpniau determinuotas daugelio objektyvių ir subjektyvių veiksnių), vis dėlto teisiniam vertinimui būtina, kad asmuo turėtų galimybę pasirinkti-elgtis teisėtai ar neteisėtai. Jeigu jis tokios laisvės neturi, jeigu nepriklausomai nuo savo valinių pastangų ir norų vis tik prieš savo valią pažeidžia teisės normą, daugelis teisės teoretikų tai laiko ne teisės pažeidimo sudėtimi, o objektyviai priešinga teisei veika. Čia nėra individualios valios konflikto su teisės normoje įtvirtinta valia.

Visi šie keturi požymiai kartu sudaro teisės pažeidimą, arba „teisės pažeidimo sudėtį". Teisės pažeidimas šitaip apibrėžiamas todėl, kad vadovaujamasi teisinės atsakomybės poreikiais. Ir tai logiška. Kas negali būti teisinės atsakomybės subjektas, tas negali būti laikomas ir teisės pažeidimo subjektu. Kai žalos teisės saugo­mam gėriui padaro gamtos stichija, nepakaltinamas asmuo, tai yra ne teisės pažeidimas, o objektyviai priešinga teisei veika.

TEISĖS PAŽEIDIMO RŪŠYS

Visi teisės pažeidimai pagal pavojingumo visuomenei laipsnį skirs­tomi į nusikaltimus, baudžiamuosius nusižengimus ir kitokius nu­sižengimus.

Nusikaltimas pagal naująjį BK yra tokia visuomenei pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), kuri yra aprašyta baudžiamajame įstatyme, kuria kėsinamasi į itin svarbias teisės saugomas vertybes ir už kurią yra numatyta laisvės atėmimo bausmė. (Nullum crimen sine lege.) Už nusikal-

435

TEISĖS TEORIJA

timus ir baudžiamuosius nusižengimus įstatymas numato kriminali­nes bausmes, iš kurių sunkiausia - įkalinimas („laisvės atėmimas").

Nusižengimai yra mažiau pavojingos visuomenei veikos ir jie neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Prie jų priskirtini visi teisės pažeidimai, už kuriuos numatytos administracinės, civilinės turtinės, drausminės sankcijos.

Nusižengimais laikomi: 1) administracinės teisės pažeidimai - tai priešingas teisei, kaltas

(tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsina­masi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 str.), pavyzdžiui, kelių eis­mo taisyklių pažeidimas, jeigu jis nesukėlė padarinių, numatytų baudžiamajame įstatyme;

2) civilinės teisės pažeidimai - deliktai (skolininkas laiku negrąžina kreditoriui skolos - sutartinių įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, arba vykdymas pažeidžiant terminą);

3) drausminiai nusižengimai (įstaigos darbo vidaus taisyklių pažeidi­mas - pavėlavimas arba neatvykimas į darbą).

Pagal pobūdį teisės pažeidimai skirstomi į materialius ir formalius; materialus teisės pažeidimas yra toks, kuris sukelia jutimiškai apčiuopiamą žalą kito asmens (fizinio ar juridinio) teisėms; formalus yra tada, kai pa­žeidžiama pati teisinė tvarka - sukeliama ne pati reali žala, o tik grėsmė, kad tokia žala atsiras (pvz., vairuotojui viršijus leistiną greitį).

Siekiant likviduoti teisės pažeidimu sukeltus socialinius padari­nius, įvykdyti teisingumą ir sudrausminti teisės pažeidėjus, pereina­ma prie teisinės atsakomybės.

3. TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Būti atsakingam - tai būti pareigingam.

Daugelio Vakarų šalių teisės teorijos vadovėliuose ar „teisės filoso­fijose" nerasime teisinės atsakomybės kategorijos. Štai jau minėtas vokiečių teisės teoretikas K. F. Rėlis plačiame (daugiau kaip 600 p.) „Bendrosios teisės teorijos" (Allgemeine Rechtslehre, 2001) vadovėlyje rašo pačiais įvairiausiais teisės teorijos klausimais, išskyrus teisinę

436

SPECIALIOJI DALIS

atsakomybę. Tik viename puslapyje jis užsimena apie atsakomybę „įsiskolinimo" (Verschuldungshaftung) ir „grėsmės kėlimo" (Gefahrdungs-haftung) atveju. Teisinės atsakomybės nenagrinėja ir austrų teisės teoretikas P. Koleris vadovėlyje „Teisės teorija" (Theorie des Rechts, 1997). Panaši tendencija - lenkų teisės teorijoje (žr.: RadelbachA., Wrankowska S., Ziembinski Z. Zarys teorii panstwa i prawa, 1993; Mo-rawski L. Wstep do prawoznawstwa, 2000) ir kitur. Nerasime teisinės atsakomybės sąvokos ir P. Leono „Teisės enciklopedijoje" (1931).

Tai galima konstatuoti kaip tam tikrą bendrąją tendenciją, kuri atsakomybę pašalina iš teisės teorijos akiračio. Tai gali būti aiški­nama kaip padarinys bendrosios tendencijos kalbėti apie asmens teises neaiškiai jaučiant jų santykį su pareigomis. Visuotinė žmo­gaus teisių deklaracija (1948), reikalaudama naudotis teisėmis nevaržant kito asmens teisių (28 str.), kalba ne apie teisių įgijimo, o tik apie naudojimosi jomis sąlygas, šia linkme eina ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Čia dažnai nedaromas skirtumas tarp žmogaus teisių, egzistuojančių teisnumo ir subjektinės teisės lygiu. Neatsitiktinai minėtas vokiečių profesorius H. Šmitas teisių ir pareigų santykio klausimą Vokietijoje apibūdina kaip neaiškiai suvoktą: „Vokietijoje mes šiandien teises iškeliame aukščiau už pareigas. Reikalavimai dažnai išsakomi itin garsiai, tačiau daugelyje mūsų visuo­menės sferų kiekvienas individas atsakomybės mokomas itin retai, todėl pareigos menkai tesuvokiamos [...] Švietimo sistema teikia daug laisvės, visa ji pernelyg vienareikšmiškai orientuota į pagrindines teises, o apie pagrindines pareigas beveik neužsimenama."144 Čia H. Šmitas pirmiau­sia kalba apie pareigų reikšmę subjektinėms teisėms įgyti. Bet jei „teisės iškeliamos aukščiau už pareigas", jei tos teisės įgyjamos lyg ir nepriklausomai nuo pareigų, tai teisinės atsakomybės būtinybė ir vieta teisės kategorijų sistemoje irgi turi būti neaiški. Ji tada tapatinama tik su deliktine atsakomybe ir pakeičiama „teisės taikymu".

Kiti autoriai (šveicarų teisininkas P. Saladinas) teisinę atsako­mybę, kad ir siedami su laisve ir pareiga, laiko net „pagrindine modernios teisinės valstybės kategorija"145, bet kodėl ji yra „pagrin-

114 Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė. Dvi deklaracijos. P. 78. 115 Saladin P. Verantwortung als Staatsprinzip. Ein neuer Schlüssel zur Lehre

vom modernen Rechtsstaat. Bern und Stuttgart: Verlag Paul Haupt, 1984.

437

TEISĖS TEORIJA

dinė kategorija", neaiškina, nes specialiai nenagrinėja teisių ir pareigų priklausomybės, nors ši neįvardyta ir šmėžuoja jų darbuose.

Aiškiai neaptariant teisių ir pareigų tarpusavio priklausomybės, neskiriant „žmogaus teisių" teisnumo ir subjektinės teisės lygmenų, neišvengiamai tenka operuoti ne teisių ir pareigų priklausomybe, o jų „krūva", iš kurios pagal situaciją vienu atveju galima „pasiimti" teises, kitu atveju - pareigas. Tuo tarpu teisinės atsakomybės sąvoka reikalauja šias sąvokas susieti būtinu neatskiriamu ryšiu.

Žinoma, yra galimybė perkelti visą teisinės atsakomybės proble­matiką į „teisės įgyvendinimo" skyrių, pozityviąją atsakomybę sie­jant su naudojimusi teise, o negatyviąją (deliktinę) - su viena iš teisės taikymo rūšių - teisingumo vykdymu. Lenkų autoriai būtent šiuo požiūriu teisės taikymą ir skirsto į teisės taikymą, kurį vykdo teismas ir kurį - valstybės valdymo institucijos.

Bet teisinė atsakomybė yra sudėtingesnė kategorija nei teisės taikymas. Ji yra specialus individualaus teisinio reguliavimo varian­tas, kuris apima ir tam tikrą subjektyvų elementą kaip asmens psichinę nuostatą teisės atžvilgiu. Čia operuojama kaltės sąvoka, kuri daro teisinę atsakomybę ir subjektyviu reiškiniu: nuo teisės pažeidėjo subjektyvaus požiūrio į savo veiksmus, kuriais buvo pažeista teisė, priklauso ir jo deliktinės atsakomybės mastas ar net jos pagrindas. Teisinė atsakomybė yra bendroji metodologinė sąvoka, reikšminga daugeliui teisės šakų. Tai rodo ir pats teisinės atsakomy­bės skirstymas į civilinę, baudžiamąją, administracinę, drausminę, materialiąją, atsakomybę pagal tarptautinę teisę.

3.1 ATSAKOMYBĖ APSKRITAI

Prieš atsakant į klausimą, kas yra teisinė atsakomybė, svarbu bent trumpai išsiaiškinti, kas yra atsakomybė apskritai. Teisės literatūra atsakomybės apskritai neapibrėžia, tik teisinę. Dalykiniai žodynai pateikia arba labai miglotus, arba logiškai ydingus atsakomybės apibrėžimus. „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija" atsakomybę api­brėžia kaip mažai informatyvų asmenybės santykį su visuomenės jai keliamais dorovės reikalavimais (t. 1, p. 431). Filosofas L. Archangelskis apibrėžia „atsakomybę kaip pasirengimą atsakyti už savo poelgius"146

146 Žemaitis V. Dorovinės sąvokos. Vilnius, 1983. P. 20.

438

SPECIALIOJI DALIS

ir šitaip daro loginę klaidą idem per idem (nežinomą sąvoką -atsakomybė apibrėžia nežinoma sąvoka - atsakyti). Ta pati klaida ir tokiame apibrėžime: „Teisinė atsakomybė - tai teisės reguliuojama pareiga atsakyti už savo veiksmus ir juos vertinti." (V. A. Tardovas)

Perspektyvesni yra tie apibrėžimai, kurie atsakomybę sieja su pareiga. „Atsakomybė yra pareiga ištesėti prisiimtus bei patikėtus už­davinius, o vienaip ar kitaip nusikaltus, [...] savo kaltę atlyginti."147

„Atsakomybė - tai pareigos valstybei ir visuomenei suvokimas." (I. S. Sa-moščenka)

Atsakomybės aiškinimas pareiga grįstinas tuo, kad atsakomybės sąmonė atsiranda kartu su visuomene ir galima tik visuomenėje. Būtinybė žmonėms gyventi drauge reikalavo naudotis subjektinėmis teisėmis vykdant vienas kitam atitinkamas pareigas, kurių pagrindu tik ir galimas bendras žmonių gyvenimas ir kiekvieno asmens teisių sauga. Todėl pareigą laikome veiksniu, pajėgiu atverti duris tiek į teisinės atsakomybės, tiek į atsakomybės apskritai supratimą. Pareiga yra kita teisės dalis, o atsakomybė - kita laisvės pusė. Kas kalba apie laisvę jos nesiedamas su atsakomybe, tas jos visai nesuprato.

Atsakomybė kilusi iš žodžio „atsakyti". „Atsakyti" - tai pateikti ataskaitą apie savo veikimą ar neveikimą artimo teisių atžvilgiu: ar asmuo naudodamasis teisėmis įvykdė artimui atitinkamą pareigą: nepadarė jo teisėms žalos, o jei padarė, tai ar atlygino ją? Kitaip sakant „atsakyti" - tai žinoti, kad naudojimąsi teisėmis būtina legalizuoti atitinkamų pareigų artimui vykdymu ir kad tokių pareigų nevykdant bus atitinkamai ribojamos nevykdančiojo teisės. Tokia yra teisingumo esmė. Todėl atsakomybė yra tik juridinė šio teisingumo garantija.

Tai subjektyvusis teisinės atsakomybės turinys, o objektyvusis -tai reali naudojimosi teise priklausomybė nuo pareigų vykdymo ir tie padariniai, kurių atsiranda asmeniui atsisakius vykdyti atitinka­mas pareigas.

Jei asmens teisių priklausomybė nuo pareigų vykdymo ar nevyk­dymo būtų nebūtina, tai būtų neaišku, iš kur ir kodėl atsiranda atsakomybė, kokia yra tikroji jos paskirtis ir vieta teisės sistemoje.

Lietuvių enciklopedija. T. 1. Boston, 1953. P. 372.

439

TEISĖS TEORIJA

3.2 TEISINĖS ATSAKOMYBĖS SĄVOKA

Teisinės atsakomybės, jei ji yra teisinė, samprata negali būti kildi-nama iš nieko kito, kaip tik iš tos pačios teisės prigimties. Todėl kaip suprasime teisę, toks bus ir požiūris į teisinę atsakomybę. Kol vyravo etatistinė (normatyvistinė) teisės samprata ir jos lemtas padidėjęs pasitikėjimas prievartos priemonėmis garantuojant sociali-nę tvarką, tol teisinė atsakomybė buvo suprantama tik kaip valsty-bės prievarta taikant teisės pažeidėjui asmeninio, turtinio, organiza-cinio pobūdžio ribojimus. Valstybės pirmavimo prieš asmenį sąlygo­mis kitoks teisinės atsakomybės supratimas ir nebuvo galimas.

Teisinė atsakomybė faktiškai tapatinta su sankcijų taikymu, su neigiamais padariniais teisės pažeidėjui. Atsakomybė pradedama teisės pažeidimu ir baigiama teisės pažeidėjo teisių varžymu. Šiomis sąlygomis net buvo sunku įsivaizduoti, kad galima ir su valstybės sankcijų (prievartos) taikymu nesusijusi teisinė atsakomybė.

Todėl absoliuti dauguma autorių, kurie tebesilaiko valstybės primato prieš asmenį tradicijos, tebesilaiko ir tradicinės pažiūros į teisinę atsakomybę kaip į valstybės sankcijų taikymą už padarytą teisės pažeidimą. Ir tai suprantama, nes tokio apibrėžimo pakan­ka teisės praktikai, ypač tai, kuri teisės įgyvendinimą iš esmės sieja su teisės taikymu. Jeigu teisės imperatyvų privalomumas garantuoja-mas tik valstybės prievarta, tai ir teisinė atsakomybė gali būti tik valstybės akcija, ir tik neigiama.

Bet jeigu pripažinsime, kad teisės normų privalomumas pirmiau-sia garantuojamas abipuse teisinio santykio dalyvių nauda, tai ir teisinė atsakomybė nebebus vien valstybinės veiklos kategorija; ji negalės būti tapatinama tik su valstybės prievartos asmeniui taiky mu jau vien dėl to, kad prievarta nesukuria teisinės atsakomybės, o tik garantuoja ją.

Pagrindas formuotis naujam požiūriui į teisinę atsakomybę atsi-randa su nepozityvistine (demokratine) teisės samprata, kuri teisę, matėme, aiškina kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę ir ją pirmiausia plėtoja kaip įrankį, skirtą ne įtvirtinti, palaikyti poli-tiniam režimui, o žmogaus teisėms apsaugoti, abipusei santykio dalyvių naudai garantuoti.

Aiškinant teisinę atsakomybę ne valdžios, o piliečių interesais, ją reikės kildinti ne iš valstybės valios, o iš individų lygiaverčių mainų - iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės ir suprasti ją kaip

4 4 0

SPECIALIOJI DALIS

pačių piliečių ir valstybės akciją. Tai įgyvendina gerai žinomą demokratijos principą, kad valstybė įsikiša į piliečių tarpusavio santykius tik ten ir tik tada, kur ir kada patys piliečiai nepajėgia teisėtomis priemonėmis išspręsti savo problemų - nepajėgia vykdyti vienas kitam pareigų nedalyvaujant valstybės institucijoms.

Tad prieiname prie išvados, kad teisinę atsakomybę, kaip ir kitas teisės kategorijas, reikia aiškinti remiantis ta pačia teisių ir pareigų vienove. Ir iš tiesų, jeigu atsakomybė teisinė, tai jos turinys gali būti atskleistas tik remiantis pačia teisės esme, kurios formali išraiška -subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Būtent čia reikia ieškoti teisinės atsakomybės poreikio ir atsakymo į klausimą, kas yra teisinė atsa­komybė.

Teisinė atsakomybė - tai teisės subjektų įsipareigojimas ir teisinis jų įpareigojimas naudotis leidimais (teisėmis) vykdant atitinkamas pareigas, kartu nurodymas, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu ar siaurinimu.

Šitaip suprantama teisinė atsakomybė formuoja asmens įsitikini­mą, kad jis vykdo pareigas ne dėl to, kad tokio elgesio iš jo reikalauja įstatymas, o todėl, kad pareigų vykdymu jis legalizuoja savo teises visuomenėje, kad jo teisės pareigų vykdymu susiderina su kitų asmenų teisėmis, kad atsisakydamas vykdyti pareigas jis praranda tų pareigų garantuojamas savo teises.

3.3 TEISINĖ ATSAKOMYBĖ KAIP PROCESAS

3.3.1 POZITYVIOJI TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Teisinės atsakomybės poreikis kyla iš asmens naudojimosi teisėmis. Kadangi savo teisėmis asmuo naudojasi ne šalia visuomenės, o visuomenėje, tai jis darosi pavojingas kito asmens teisėms, o kar­tais - ir pats sau. Pavyzdžiui, naudodamasis teise steigti ir eksplo-atuoti odų apdirbimo įmonę, asmuo kelia grėsmę kitų žmonių sveikatai (ekologinė grėsmė), o naudodamasis teise vairuoti automo­bilį, darosi pavojingas ne tik kitų asmenų gyvybei, sveikatai, turtui, bet ir pats sau. Čia negalioja Romos teisės principas: neminem laedit, qui sua jure utitur (niekam nekenkia tas, kas naudojasi savo teisė­mis). Visuomenėje neįmanoma naudotis teisėmis vienaip ar kitaip nekeliant grėsmės kito teisėms. Juk ir teisinis reguliavimas tik tam ir atsiranda, kad švelnintų, mažintų vienų asmenų naudojimosi teisė-

4 4 1

TEISĖS TEORIJA

mis pavojingumą kitų asmenų teisėms. Jau sakėme, kad tie leidimai, kuriais naudojantis negalima pažeisti kito asmens teisių, nėra tei­siniai ir tie santykiai nereguliuojami pozityviosios teisės. Asmens teisė gali būti ne bet koks, o tik toks leidimas, kuriuo naudojantis gali kilti grėsmė kito teisėms ir kuris įpareigoja tam tikrai pareigai. Kas nekelia grėsmės kito teisei, tam nereikia ir leidimo, nes tai būtų beprasmiška.

Reikalavimas naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kito žmogaus teisių ir yra asmens įpareigojimas atsakomybei, t. y. suvokimui, kad naudodamasis teisėmis jis tampa pavojingas kito asmens teisėms ir todėl privalo naudotis jomis atsargiai, atsižvelgdamas į kito asmens teisę. Atsakomybė - tai tokia asmens psichinė būsena, kai jis suvo­kia, kad pareigos vykdymas yra ne tik jo, bet ir kitų asmenų subjektinės teisės garantas ir kad nuo šio vykdymo priklauso jo paties teisių likimas. Vadinasi, atsakomybė - tai asmens suvokimas, kad jis naudojasi teisėmis nuolat būdamas visuomenėje ir dėl to yra jai nuolat atitinkamai įpareigotas.

Jeigu nebūtų subjektinių teisių ir naudojimosi jomis, teisinės atsakomybės klausimo apskritai nekiltų. Nelaisvas (teisių neturintis arba jomis nesinaudojantis) žmogus negali būti atsakingas, nes nėra dėl ko arba už ką būti atsakingam. Prievoles vykdantis asmuo neturi pasirinkimo laisvės, jis priverstas vykdyti svetimos ir neatre­miamos valios paliepimus ir todėl neatsakingas už tokios veikos padarinius. Jis negali nevykdyti prievolių, o teise gali naudotis ir gali nesinaudoti arba tik iš dalies naudotis.

Laisvas žmogus, kaip sakyta, suvokęs, kad nepajėgs atlikti parei­gų, kurias būtina vykdyti naudojantis kuria nors teise, atsisako ja naudotis, nes naudodamasis teise be atitinkamų pareigų vykdymo jis taps pavojingas kitų asmenų teisėms ir nepajėgs to pavojaus valdyti. Pavyzdžiui, asmuo, suvokęs, kad ekonomiškai neišgali tech-niškai susitvarkyti automobilio (t. y. neišgali vykdyti pareigos sau-giai naudotis automobiliu), atsisako juo naudotis. Kas yra laisvas veikti, tas atsakingas ir už tokio veikimo padarinius. Kitų žmonių teisėms atstovauja teise besinaudojančio asmens pareiga, o šiai -atsakomybė. Kas nustato asmeniui pareigas, tas nustato jam ir teisinę atsakomybę. Pareigas, kaip sakyta, nustato ne kas kitas, kaip naudojimasis teise (laisve) nepavojingu kitiems žmonėms būdu. Būti atsakingam čia reiškia būti pareigingam: suvokti, kad naudojimasis teisėmis yra tik tiek legalus, leistinas, kiek jis garantuojamas parei-

442

SPECIALIOJI DALIS

gos nepažeisti kito asmens teisių, o pažeidimo atveju - įsipareigo­jimu atlyginti padarytą žalą.

Vadinasi, teisinė atsakomybė susijusi ne su prievole, o su parei­ga. Prievolė nėra atsakomybės pavidalas, nes prievolės vykdymas nėra vykdytojo teisių įgyvendinimas. Baudžiauninkas, sakėme, uoliai vykdantis prievoles, negali išplėsti savo teisių, nes prievolės skirtos ne vykdytojo, o prievolę nustačiusio subjekto teisėms įgyvendinti. Todėl už padarinius pirmiausiai atsakingas ne vykdytojas, o prievo­lės nustatytojas (šiuolaikinė tarptautinė teisė šiuo klausimu daro tam tikras išlygas nusikaltimų žmonijai atveju). Atsakomybė pir­miausia yra laisvo žmogaus socialinė charakteristika vien todėl, kad ji susijusi su naudojimusi subjektinėmis teisėmis.

Prievolė prievartos priemonėmis griežtai mechaniškai susieja as­menį su valstybe ir jis neturi galimybių pasirinkti bendravimo su ja arba buvimo joje būdo. Tuo tarpu pareiga, kiek ji sukuria, legalizuoja subjektines teises, yra asmens laisvės ir jos plėtotės šaltinis, nes leidžia asmeniui pasirinkti buvimo visuomenėje būdą, kurio išraiška-naudojimasis subjektinėmis teisėmis. Pareiga susieja laisvą individą su visuomene tik subjektinei teisei tarpininkaujant. Būtent subjekti-nių teisių pobūdis nustato pareigos pobūdį ir jos intensyvumą.

Todėl į atsakomybės sąvoką būtino elemento teisėmis įeina as­mens suvokimas visų savo subjektinių teisių santykinumo - priklau­somybės nuo pareigų vykdymo. Niekas visuomenėje negali turėti absoliučių (nuo pareigų nepriklausomų) teisių, nes atleisti nuo pareigų - tai atleisti nuo atsakomybės. Būtent suvokimas, kad pareigų nevykdymas reikš atitinkamos subjektines teisės neįgyjimą arba praradimą, ir yra teisinė atsakomybė. Visuomenė tik tiek civilizuota ir darni, kiek visi jos nariai yra saistomi abipusės atsakomybės (teisių ir pareigų vienovės).

Iš čia kyla bendra išvada: žmogus negali būti visavertis teisinių santykių subjektas, kol negali būti atsakingas - negali vykdyti pareigų, proporcingų savo turimoms teisėms. Pareiga yra tas krite­rijus (svarstyklės), kuris vieno teisę vertingumo požiūriu praktiškai įvertina, suvienodina su tokia pačia kito asmens teise.

Siejama su subjektinių teisių ir pareigų vienove, teisinė atsako­mybė įgyvendinama dviem būdais: 1) vykdant pareigas, kuriomis siekiama įgyti subjektinę teisę, pripažįstamą ir ginamą valstybės, arba kuriomis legalizuojamas naudojimasis turimomis teisėmis; 2) siau­rinant subjektines teises, kai atsisakoma vykdyti teisėms proporcin-

443

TEISĖS TEORIJA

gas pareigas. Šis siaurinimas jau vykdomas valstybės prievartos priemonėmis.

Atsižvelgiant į tai, kuriuo iš šių būdų yra palaikoma konkretaus asmens teisinio statuso teisių ir pareigų pusiausvyra, teisinė atsako mybė gali būti skirstoma į pozityviąją ir negatyviąją (deliktinę).

Pozityvioji teisinė atsakomybė - tai asmens suvokimas, kad naudoda masis subjektinėmis teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas pareigas ir savanoriškai atlyginti žalą, jei šios bus padaryta, kito asmens teisėms.

Tai ne tik žinojimas, kaip reikia elgtis artimo teisės atžvilgiu naudojantis teisėmis, bet ir žinojimas, kodėl šitai reikia daryti ir kokių teisių praradimą reikš atsisakymas vykdyti pareigas. Ši teisi nės atsakomybės forma rodo dvasinę, socialinę asmens brandą, gebėjimą suvokti, kad jis gyvena visuomenėje ir žino, ką reiškia joje gyventi.

Šitaip suprantamą atsakomybę sudaro trys struktūriniai elemen-tai: naudojimasis teisėmis ir iš jo išplaukiančios dvejopo pobūdžio pareigos:

1) Naudojimasis subjektinėmis teisėmis. Jis įkūnija teisinės atsakomybės sampratoje demokratinę individo primato prieš valstybę idėją, nes nurodo, kad ne iš valstybės, o iš individo interesų kyla teisinės atsakomybės iniciatyva, šaltinis ir poreikis (suinteresuotumas). Būtent naudojimasis teisėmis paaiškina, kodėl būti atsakingam naudinga ne tik visuomenei, bet ir pačiam teisinės atsakomybės subjektui. Atsakomybė šiuo atveju ne atnešama asmeniui iš šalies, o kyla iš jo paties subjektinių teisių, siekio jų įgyti arba jomis naudotis nepažeidžiant artimo teisių.

2) Pareiga naudotis savo teisėmis kito asmens teisėms nepavojingu būdu. Teise laikyti šunį bus naudojamasi atsakingai, jeigu šuo vedžio jamas už pavadėlio ir su antsnukiu; naudojimosi teise gauti kreditą atveju pozityvioji teisinė atsakomybė bus asmens pareiga taip organizuoti savo veiklą, pajamų ir išlaidų balansą, kad būtų išsaugomas gebėjimas laiku mokėti kreditoriui palūkanas ir grą-žinti kreditą.

3) Pareiga savanoriškai atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą, atsiradu-sią nesugebėjus naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kito asmens teisių. Ši būtinybė atlyginti žalą kyla iš to fakto, kad pagal teisių ir pareigų pusiausvyrą bet kuri žala kito asmens teisėms visada reiškia žalą savo paties teisėms.

444

SPECIALIOJI DALIS

Būdingas pozityviosios, arba aktyviosios, atsakomybės požymis, kad ji įgyvendinama netaikant sankcijų. Savanoriškas žalos atlygini­mas nėra sankcija. Tai pačių piliečių tarpusavio įsipareigojimų (sutartiniai) santykiai, iš kurių ir kyla abipusė pozityvioji atsakomy­bė. Atlygindamas žalą, pats asmuo susimažina savo turtinių teisių tiek, kiek jam nepavyko naudotis teisėmis nepažeidžiant artimo teisės. Kito asmens teisių pažeidimas čia visada yra netyčinis ir visada eina kartu su savo kaltės pripažinimu ir savanorišku žalos atlyginimu. Jeigu tokio prisipažinimo nėra, keičiasi atsakomybės

Į pozityviąją atsakomybę, netaikančią sankcijų, ilgai žiūrėta ne kaip į teisinę, o kaip į moralinę atsakomybę ir dėl to ji laikyta praktiškai mažai reikšminga. Ir vis dėlto pozityvioji atsakomybė yra ne moralinė, o teisinė, nes ji suponuoja pareigų vykdymo privalomu­mą, garantuojamą valstybės prievarta: jeigu pareiga atlyginti pada­rytą žalą nebus vykdoma savanoriškai, tai pozityvioji atsakomybė būtinai virs deliktine - žalos atlyginimas bus išieškomas taikant valstybės prievartos priemones. Ši valstybės prievartos taikymo gali­mybė yra pakankama, kad būtinybės elgtis pagal teisių ir pareigų pusiausvyrą suvokimas būtų praktiškai reikšmingas.

Pozityvioji atsakomybė užtikrina nekonfliktišką asmens naudoji­mąsi savo teisėmis. Ji itin svarbi pilietinėje visuomenėje, kai asmuo pirmiausia elgiasi atsakingai ne iš baimės patirti valstybės prievartą, o dėl to, kad suvokia save kaip asmenybę ir mato ja esant kitą žmogų, kuris kito asmens teises brangina dar ir todėl, jog brangina savąsias. Dėl šio požiūrio būtinybę atlyginti padarytą žalą asmuo supranta kaip natūralų ir sudedamąjį naudojimosi savo teisėmis visuomenėje elementą. Žalos atlyginimas - tai būtinos naudojimosi teisėmis „išlaidos".

Civilizuotoje visuomenėje vyrauja pozityvioji teisinė atsakomybė, nes dauguma tokios visuomenės narių nori būti laisvi ir orūs; o tokie jie gali išlikti tik vykdydami pareigas, legalizuojančias jų teises.

Šitaip suprantama pozityvioji teisinė atsakomybė tampa nuolati­nė, kaip kad nuolatinis yra naudojimasis teisėmis ir jį legalizuojan­tis pareigų vykdymas. Kol naudojamės teisėmis, tol esame įpareigoti būti atsakingi - vykdyti atitinkamas pareigas. Tai teisėtas elgesys, pačių piliečių savivaldos priemonė.

445

TEISĖS TEORIJA

Šia teisinės atsakomybės forma teisininkai praktikai mažiau do­misi, nes šiame procese jie mažiausiai reikalingi. O jeigu reikalingi, tai veikiau kaip advokatai, padedantys piliečiams geriau išmanyti savo teises ir pareigas. Jeigu subjektinės teisės įgyvendinamos nepa­žeidžiant kito asmens teisių, tai policininkams, prokurorams, teisė­jams kaip ir nėra kas veikti. Jie tarsi iš šalies stebi šią savaiminę teisių ir pareigų vienovę, kuri yra piliečių konkrečių santykių išraiška ir kartu nuolatinis teisinės atsakomybės įgyvendinimas. Piliečiai savanoriškai vykdo pareigas, vadinasi, yra atsakingi, nes nori išsaugoti turimas teises, jomis naudotis. Čia pagrindinis teisi­nės atsakomybės garantas - abipusė nauda.

Ir tik kai pats teisių turėtojas nenori laisvu apsisprendimu vykdyti jo teises legalizuojančių pareigų (veikti atsakingai), jį tam pačiam imperatyvui palenkia valstybės prievarta. Pozityvioji teisinė atsakomybė tada pereina į deliktinę, susijusią su prievartos taikymu ir valstybės dalyvavimu.

3.3.2 NEGATYVIOJI, ARBA DELIKTINĖ, TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Daugelis autorių šią atsakomybės rūšį vadina „negatyviąja", nes šiuo atveju yra įgyvendinama negatyvi valstybės reakcija į teisės pažeidimą - ribojamos ar likviduojamos teisės pažeidėjo teisės. Kiti ją vadina „retrospektyvine", nes asmens teisės ribojamos už praei-tyje padarytą teisės pažeidimą. Manoma, kad ją tiksliau būtų vadinti deliktinę, nes šitaip būtų pabrėžiamas materialusis jos atsiradimo pagrindas - teisės pažeidimas. Kartu būtų pasakoma, kad asmens teisės ribojamos tik šiam padarius teisės pažeidimą.

Jos įgyvendinimo įrankis - negatyviosios sankcijos ir prievartinis jų taikymas.

Deliktinė atsakomybė pradeda veikti ten, kur sustojo, kur nepa jėgė garantuoti teisių ir pareigų pusiausvyros pozityvioji teisinė atsakomybė, kur konkretus asmuo ar organizacija naudojasi subjek-tinėmis teisėmis nevykdydami atitinkamų pareigų (nustojo būti atsa-kingi). Ji siekia užtikrinti asmens teises legalizuojančių pareigu vykdymą tais atvejais, kai tokių pareigų vykdymo nepajėgė užtikrinti abipusė nauda.

Be sankcijų taikymo ši atsakomybės forma neįmanoma. Sankcija čia yra priemonė, leidžianti žemesniu lygiu grąžinti teisės pažeidėjo teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą, kuri buvo pažeista

446

SPECIALIOJI DALIS

447

teisių naudai atitinkamos pareigos nevykdymu. Sankcija yra ir teisių ribojimo mastelis, nurodantis, kokia teisės pažeidėjo teisė ribojama, likviduojama ir kokia apimtimi.

Valstybė taiko teisės pažeidėjui prievartą, kad, ribodama jo teises, mažintų jo pavojingumą visuomenei.

Todėl čia galioja visos definicijos, kurios apibrėžia teisinę atsako­mybę kaip valstybės prievartos taikymą teisės pažeidėjui:

Pasak Dž. Ostino, teisinė atsakomybė - tai sankcijos už pareigos nevykdymą taikymas, kur sankcija - tam tikras blogis, patiriamas už nepaklusimą komandai.

H. Grocijaus teigimu, teisinė atsakomybė - pareiga atsakyti už padarytą blogį, ji atsiranda kaltai padarius skriaudą ar blogį, pasireiškiantį neatlikimu to, ką žmogus privalėjo atlikti.

E. Ėrlichui teisinė atsakomybė - tai pareigos įvykdymo garantas.

„Teisinė atsakomybė - tai situacija, kai vienas asmuo turi teisę reikalauti, o kitas teisėtai patiria to reikalavimo padarinius."

R. Paundas

„Teisės pažeidėjo pareiga iškęsti valstybės valdžios daromus jam nemalonumus, numatytus įstatymo ir skiriamus už padarytą teisės pažeidimą."

V. V. Lazarevas

„Teisinė atsakomybė - tai valstybinio poveikio priemonių, suke­liančių teisės pažeidėjui neigiamų padarinių, taikymas."

R. Z. Lifšicas

„Teisinė atsakomybė - tai dėl teisės pažeidimo atsiradęs teisinis santykis tarp valstybei atstovaujančios institucijos ir teisės pažei­dėjo, kuriam nustatoma pareiga iškęsti nemalonius padarinius už reikalavimų, suformuluotų teisės normoje, pažeidimą."

I. N. Siniakinas

„Teisinė atsakomybė - tai valstybinis poveikis teisės pažeidėjui, kuris pasireiškia visuomeniniu, valstybiniu pažeidėjo pasmerki­mu, asmeninio, turtinio ir organizacinio pobūdžio apribojimų jam taikymu."

(Valstybės ir teisės teorija, 1989)

G. Hėgelis deliktinę teisinę atsakomybę (bausmę) apibrėžė kaip neigimo neigimą: jei nusikaltimas yra teisės neigimas, tai bausmė (teisingumo vykdymas) yra nusikaltimo, kaip teisės neigimo, neigimas.

TEISĖS TEORIJA

Deliktinė teisinė atsakomybė yra pozityviosios atsakomybės tęsi­nys ir garantas. Todėl ji - antrinė, o pozityvioji atsakomybė -pirminė (pagrindinė) teisinės atsakomybės forma. Ypač tai išryškėja demokratinėje visuomenėje, kai jos teisė nustoja būti represinė ir pozityviosios teisės įgyvendinimas pirmiausia garantuojamas abipu­se teisinio santykio dalyvių nauda.

Šitaip suprantama deliktinė teisinė atsakomybė apibrėžia valsty­bės vietą teisinės atsakomybės atžvilgiu demokratinėje visuomenėje. Valstybė, įgyvendindama deliktinę atsakomybę, taikydama sankcijas, vykdo teisingumą - juridiškai įformina tokią asmens teisinę padėtį, kokią pats asmuo susikuria atsisakymu vykdyti jo teises legalizuo­jančias pareigas. Todėl ši teisinės atsakomybės forma - tai tik teisės pažeidėjo teisinio statuso, teisių ir pareigų pusiausvyros atkūrimas žemesniu lygiu.

Deliktinė teisine atsakomybe labiausiai domisi teisininkai prakti­kai, nes čia reikia taikyti valstybės prievartą, todėl reikia sukurti sankcijų taikymo procedūras ir taikymo ideologiją, sprendžiančią, kokias subjektines teises ir kiek būtina riboti. Nedemokratinėse visuomenėse vyraujant viešajai teisei, baudžiamosios teisės požiūris į teisinę atsakomybę buvo iš esmės tapatinamas su teisine atsakomy­be apskritai.

3.3.3 DVI TEISINĖS ATSAKOMYBĖS

STADIJOS: POZITYVIOJI IR DELIKTINĖ ATSAKOMYBĖ

Abu šiuos požiūrius į teisinę atsakomybę šiandien reikia sujungti į vientisą procesą, nes jis geriausiai atskleidžia teisinės atsakomybės esmę. Šie požiūriai susijungia tik jeigu teisinę atsakomybę kildiname iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės - bendro metodologinio pagrindo suprasti tiek pozityviąją, tiek deliktinę teisinę atsakomybę. Ši vienovė padeda suvokti, kad iš esmės yra ne dvi savarankiškos teisinės atsakomybės formos, o viena, tęstinė teisinė atsakomybė procesas, kuris prasideda pozityviąja ir prireikus baigiasi deliktinė:

1) pozityvioji atsakomybė - nuolatinis asmens įsipareigojimas ir įpareigojimas garantuoti naudojimąsi teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu;

2) deliktinės atsakomybės paskirtis - kompensuoti pozityviosios nepakankamumą.

448

SPECIALIOJI DALIS

Pozityvus požiūris į teisinę atsakomybę turi įgyti pirmumą ga­rantuojant teisių ir pareigų vienovę, nes valstybės prievarta, su kuria etatistinė teisės samprata sieja teisinę atsakomybę, kaip sakėme, nesukuria pačios teisinės atsakomybės, o tik garantuoja ją.

Požiūris į teisinę atsakomybę kaip procesą padeda nuolat išlai­kyti subjektinėmis teisėmis besinaudojantį asmenį visuomenėje, o patį naudojimąsi teisėmis - pavaldų teisingumo, teisėtumo, žmoniš­kumo ir civilizuotumo principams. Kartu tai padeda suvokti, kad pozityvioji teisinė atsakomybė yra veikiau pilietinės visuomenės kategorija, o deliktinė - valstybės. Jei teisinė atsakomybė tapatinama tik su deliktinė, tai teisininkai pirmiausia reikalingi ne piliečiams, o valstybės valdžiai kaip jos valios ir represijų prieš piliečius vykdy­tojai. Pagal socialinį užsakymą tarp teisininkų tada pirmauja ne advokatai, o represines funkcijas vykdantys policininkai, tardytojai, prokurorai, teisėjai.

3.3.4 TEISINĖS ATSAKOMYBĖS ATSIRADIMO SĄLYGOS (PAGRINDAI)

Jeigu yra dvi teisinės atsakomybės stadijos, ar formos, tai privalo būti ir du skirtingi teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai.

Pozityviosios atsakomybės atsiradimo pagrindai yra:

1) teisės norma, legalizuojanti subjektinę teisę ir įpareigojanti ją garantuoti atitinkamu pareigų vykdymu (pvz., valstybės pripažin­ta tvarka gautas teisininko ar mediko diplomas leidžia verstis tam tikra profesine veikla ir vykdyti iš jos išplaukiančias parei­gas, valstybės institucijų išduotas specialus leidimas - licencija atidaryti privačią teisės paslaugų firmą, privatų stomatologijos kabinetą; šis leidimas yra asmens ir valstybės institucijos sutartis dėl abipusių pareigų ir atsakomybės);

2) naudojimasis subjektinę teise;

3) žalos padarymas naudojantis šia teise ir savanoriškas jos atlygi-

Deliktinei teisinei atsakomybei atsirasti reikalingos tokios sąlygos: 1) teisės norma, įpareigojanti teisės subjektą vykdyti pareigas, legali­

zuojančias jo teises, - ši sąlyga yra bendra abiem atsakomybės formoms;

449

TEISĖS TEORIJA

450

2) teisės pažeidimas (atsisakymas vykdyti pareigas, su kuriomis įstatymas sieja naudojimąsi teisėmis);

3) deliktinės teisinės atsakomybės subjektas gali būti tik kaltas as­muo. Ji yra subjektyvusis teisinės atsakomybės pagrindas. Asmuo gali atsakyti tik už kaltai padarytą neteisėtą veiką. Jeigu jo veiksmuose nėra kaltės, tai jis neatsako už tokius veiksmus, nors jais ir būtų padaryta žalos teisės saugomoms vertybėms. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, nėra teisinės atsakomybės subjektas, nors ir būtų padaręs žalos kito asmens teisėms, saugomoms įstatymo. Tada pripažįstama, kad jo veikoje nėra teisės pažeidimo sudėties, o tik žala, kurios atsiradimo priežastys prilyginamos gamtos stichijai. Remdamasis ta veika, teismas priima nutartį paskirti asmeniui priverstinį gydymą, kuris laiky­tinas visuomenės priemone valdyti gamtos stichiją. Civilinėje teisėje teisinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės, remiantis vien materialiąja žala. CK nustato didesnio pavojaus šaltinio savinin­ko civilinę atsakomybę be kaltės: „Organizacija privalo atlyginti žalą, padarytą dėl jos darbuotojų kaltės, jiems einant savo darbines (tarnybines) pareigas" (CK 6.270 str.); žalą privalo atlyginti ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (CK 6.270 str.). Pavyz­džiui, firmos samdomas vairuotojas, vairuodamas firmos automo­bilį, padaro žalos kitų asmenų teisėms. Pareiga atlyginti žalą atsiranda ne tik pačiam vairuotojui, bet ir automobilio savinin­kei - firmai, kuri, atlyginusi vairuotojo padarytą žalą, įstatymo nustatyta tvarka gali pareikšti kaltam savo darbuotojui grįžtamąjį ieškinį. Tuo pačiu principu galima grįsti ir valstybės atsakomybę piliečiams, kai jiems žalos padaro valstybės tarnautojai, eidami savo tarnybines pareigas. Valstybės tarnautojų įgaliojimai čia laikytini didesnio pavojaus šaltiniu, todėl už jų padarytą žalą piliečiams pirmiausia atsako valstybė, suteikusi tiems asmeninis valdinius įgaliojimus;

4) teisės taikymo aktas, kuris yra juridinis pagrindas taikyti sank-cijas konkrečiam teisės pažeidėjui.

Tik esant visoms šioms keturiomis sąlygoms, atsiranda pagrindas taikyti deliktinę teisinę atsakomybę.

SPECIALIOJI DALIS

3.3.5 DELIKTINĖS TEISINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS

Pagal teisės pažeidimo rūšį deliktinė atsakomybė paprastai skirstoma į baudžiamąją, administracinę, civilinę, drausminę ir materialiąją.

Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausios rūšies deliktinė teisinė atsakomybė, kurią taiko teismai už pavojingiausius teisės pažeidi­mus - nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Tik nustatyta asmens veiksmuose nusikaltimo sudėtis gali būti pagrindas traukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Ji taikoma remiantis specialiu teisės laikymo aktu - teismo nuosprendžiu skiriant tokias sankcijas kaip įkalinimas („laisvės atėmimas"), turto konfiskavimas, viešieji darbai (tiksliau būtų vartoti tradicinį terminą „pataisos darbai", nes visi legalūs darbai ar bent valstybės tarnyba yra viešieji, todėl neįmano­ma viešųjų darbų atskirti nuo priverstinių „viešųjų darbų" kaip sankcijos), bauda, teisės eiti tam tikras pareigas suspendavimas tam tikram laikui ir kitas, išvardytas baudžiamajame įstatyme.

Asmeniui padarius nusikaltimą ir iškėlus jam baudžiamąją bylą, tarp teisės pažeidėjo ir valstybės (teismo, prokuroro kaip valstybės atstovų) atsiranda baudžiamųjų įstatymų (materialiųjų ir proceso) reguliuojami teisiniai santykiai, kurių vienas iš dalyvių - valstybė (atstovaujama teisėsaugos institucijų) įgyja pareigą taikyti nusikalti­mą padariusiam asmeniui įstatymo numatytas sankcijas, o kitas to santykio subjektas - teisės pažeidėjas, privalo atlikti jam skirtą bausmę (taikstytis su savo teisių ribojimu ar likvidavimu).

Baudžiamoji atsakomybė skiriasi nuo kitų valstybės prievartos priemonių tuo, kad ji yra viešo pobūdžio. Tai reiškia, kad teisę skirti bausmę turi tik valstybė per savo įgaliotas institucijas - teismą. Tik teismas gali pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą ir skirti jam kriminalinę bausmę. Baudžiamoji atsakomybė palieka tam tikrą juridinį padarinį - teistumą, su kuriuo gali būti siejamas tam tikrų teisių ribojimas arba bausmių sugriežtinimas asmeniui pakartotinai nusikaltus.

Administracinė atsakomybė taikoma už administracinės teisės pa­žeidimus, t. y. už mažiau pavojingus teisės pažeidimus, aprašytus ATPK normose. Remiantis administracine atsakomybe užtikrinamas įvairių teisės šakų (administracinės, darbo, ūkinės, finansų ir kt.) normose nustatomų draudimų, įpareigojimų privalomumas. Ją taiko valstybės institucijos: teismai, įvairios inspekcijos, pareigūnai. Pa­grindinis administracinės atsakomybės teisinis aktas - Administracinių

451

TEISĖS TEORIJA

teisės pažeidimų kodeksas, kuris aprašo, kokiais veiksmais pažeidžiami reguliacinių teisės normų draudimai ir kokios administracinės sankcijos už tai taikomos. Šis kodeksas nustato tokį administracinių sankcijų sąrašą: įspėjimas, bauda, atlygintinis daikto, kuris buvo administra­cinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, paėmimas arba konfiskavimas, atėmimas piliečiui suteiktos specia­lios teisės (teisės vairuoti automobilį, turėti ginklą ir kt.), viešieji darbai, administracinis areštas, nušalinimas nuo darbo (pareigų) (ATPK 21 str.).

Civilinė atsakomybė yra turtinio pobūdžio ir taikoma asmeniui ar organizacijai (juridiniam asmeniui) už sutartyje prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat žalą kito asmens teisėms. Viena iš šios rūšies atsakomybę įgyvendinančių sankcijų yra netesy­bos (CK 6.71 str.).

Drausminę atsakomybę taiko įmonės, įstaigos administracija savo pavaldiems darbuotojams už darbo drausmės pažeidimus. Sankci­jos- pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, laikinas pervedimas į mažiau atlyginamą darbą, pareigų pažeminimas, atleidimas iš darbo ir kita.

Skiriama trijų rūšių drausminė atsakomybė: 1) pagal įstaigos darbo vidaus taisykles; 2) pavaldumo tvarka pagal drausmės statutą (kariuomenė, policija ar kita sukarinta organizacija); ir 3) pagal nuosta­tus, kurie gali galioti kai kuriose ministerijose. Pirmuoju atveju drausminė atsakomybė galioja visiems darbininkams ir tarnautojams, dirban­tiems pagal samdos sutartį, ir taikoma įstaigos vadovo už darbo drausmės pažeidimą; antruoju atveju (pavaldumo tvarka) drausmi­nė atsakomybė taikoma pareigūnams, turintiems priėmimo į darbą ir atleidimo iš darbo teisę, taip pat einantiems pareigas konkurso (rinkimų) pagrindu. Statutuose ar įstatuose kartu su bendrosiomis normomis gali būti griežtesnių sankcijų, taikomų tam tikrų minis­terijų tarnautojams.

Materialioji atsakomybė - tai darbdavių ir darbuotojų tarpusavio pareiga atlyginti turtinę (materialiąją) žalą, atsiradusią jiems pažei­dus darbo sutarties sąlygas.

3.4 TEISINĖS ATSAKOMYBĖS PRINCIPAI

Tai pagrindinės idėjos, metodologiniai orientyrai, kuriais turi vadovautis valstybės institucijos ir pareigūnai, taikantys teisines sankcijas.

452

SPECIALIOJI DALIS

453

Teisinės atsakomybės principai kyla iš tų tikslų, kurie keliami teisinei atsakomybei: a) sumažinti teisės pažeidėjo subjektinių teisių iki ¡0 paties susimažintų pareigų (teisingumo vykdymas); b) atlyginti žalą, padarytą teisės pažeidimu; c) ugdyti žmonių pagarbą teisei ir teisingumui; d) vykdyti teisės pažeidimų prevenciją. Kai kurie iš šių tikslų yra bendri abiem teisinės atsakomybės formoms. Jų įgyvendinimas grin­džiamas kiek skirtingais principais. Pozityviajai atsakomybei būdin­gesni tokie principai:

1) Sutarčių reikia laikytis. Tai reiškia, kad asmuo, naudodamasis subjektine teise, privalo vykdyti iš tos teisės išplaukiančias kon­krečias pareigas, su kuriomis įstatymas ar sutartis sieja naudoji­mosi ja legalumą.

2) Žala, kuri padaroma naudojantis savo teisėmis, turi būti atlyginama. Negatyvioji šio principo modifikacija: „Nė vienas žmogus neturi pasipelnyti iš to, ką jis padarė bloga." (R. Krossas)

Deliktinės atsakomybės principai:

1) Teisėtumo principas: deliktinė teisinė atsakomybė taikoma tik už teisės normų pažeidimus, ir pagal proceso teisės reglamentuotas procedūras.

2) Pagrįstumo principas: deliktinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius objektyvią tiesą - teisės pažeidimo faktą ir su juo susijusias aplinkybes.

3) Teisingumo, arba proporcingumo, principas. Jis reikalauja, kad teisi­nė atsakomybė pirmiausiai reikštų atkūrimą teisės pažeidėjo subjektinių teisių ir jo pareigų pusiausvyros, kuri buvo pažeista teisės pažeidimu: teisės įgijo persvarą prieš pareigas.

Šio principo įgyvendinimas turi kai kurių procesinių ypatumų: a) Neleidžiama taikyti baudžiamosios atsakomybės už nusižengimus

(išskyrus baudžiamuosius).

b) {statymas, nustatantis baudžiamumą arba sunkinantis atsakomybę, atgal negalioja.

c) jeigu teisės pažeidimu padaroma žalos, kurią galima realiai atkurti (grąžinti pavogtą daiktą natūra), tai taikomos sankcijos privalo garantuoti tokį teisių atkūrimą.

d) Jeigu teisės pažeidėjas padarė kito teisėms negrįžtamos žalos, tai deliktinės atsakomybės (jos sankcijų) griežtumas turi atitikti pada-

TEISĖS TEORIJA

rytos žalos mastą ir neteisėtos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį. Pasak Č. Bekarijos, norint teisingai nubausti, reikia siekti, kad „skausmai, daromi bausme, viršytų malonumą, gaunamą nusikalstant"148.

e) Kiekvienas asmuo, padaręs teisės pažeidimą, teisine tvarka atsako tik už savo konkrečius neteisėtus veiksmus.

f) Už vieną ir tą patį teisės pažeidimą negalima bausti du kartus (non bis in idem). Tai galioja tik baudžiamajai ir administracinei atsakomybei, nes jos negali būti taikomos kartu (negalima skirti administracinės baudos už kelių eismo taisyklių pažei­dimą, jeigu už jį iškelta baudžiamoji byla, nes baudžiamosios sankcijos, būdamos sunkesnės, apima administracines, esan­čias švelnesnes). Be to, tokiu atveju yra ne nusižengimas, o nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas.

Kai teisės pažeidimu padaroma žalos kompleksiniam objektui, kurį saugo kelios teisės normos, teisinė atsakomybė atsiranda pagal kiekvieną teisės normą. Kartu gali eiti baudžiamoji ir civilinė, administracinė ir civilinė atsakomybė (kelių eismo taisyk­lių pažeidimo atveju, kai padaroma žalos kito asmens teisėms, skiriama administracinė bauda, kurios paskyrimas neatleidžia teisės pažeidėjo nuo pareigos atlyginti padarytą materialiąją žalą remiantis civiline teise).

4) Tikslingumo principas reikalauja nustatyti teisės pažeidėjui taikomos poveikio priemonės ir teisinės atsakomybės tikslų atitikimą. Tai baus­mių (sankcijų) individualizavimas įstatymo numatyta apimtimi atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo sunkumą, pažeidėjo asmenybę ir aplinkybes, kuriomis teisės pažeidimas padarytas. Jeigu teisinės atsakomybės tikslai gali būti pasiekti realiai netai­kant teisės pažeidėjui teisinio poveikio priemonių, tai jos netaiko­mos (visuomeninio poveikio priemonių taikymas, nuosprendžio vykdymo atidėjimas ir kt). Šis principas išreiškia teisinės atsa-komybės auklėjamąją, prevencinę, humanistinę prasmę. Jis gali prieštarauti teisingumo, arba proporcingumo, principui.

5) Atsakomybės neišvengiamumo principas - tai bausmės (teisių praradi mo) neišvengiamumas padarius teisės pažeidimą. Jis reikalauja, kad

Bekarija Č. Apie nusikaltimus ir bausmes. Vilnius, 1992. P. 63.

454

SPECIALIOJI DALIS

kiekvienas teisės pažeidimas (atsisakymas vykdyti pareigas) būtų valstybės pastebėtas ir išaiškintas, taptų visuomenei žinomas ir kad teisės pažeidėjui būtų taikomos teisinio poveikio priemonės. Deliktinės atsakomybės neišvengiamumas - svarbiausia jos veiks­mingumo sąlyga. „Didžiausias nusikaltimo pagyrimas - nebau­džiamumas." (Ciceronas) „Įsitikinimas, kad bausmė neišvengia­ma (nors ir švelni), visada padarys didesnį įspūdį, negu baimė žiaurios bausmės, bet nuo kurios dar yra viltis išsigelbėti."149 Kad šis principas būtų įgyvendintas, reikia ne tik didelio teisėsaugos sistemos darbuotojų profesionalumo, bet ir atitinkamo visuome­nės nepakantumo teisės pažeidimams, aktyvaus jos dalyvavimo nustatant teisės pažeidėjus.

Bausmės neišvengiamumas padidina socialinį teisėto elgesio ir pačios teisės vertingumą, rodo jos asmeninį ir visuomeninį nau­dingumą, padeda įveikti teisinį nihilizmą kaip pačiai asmenybei pavojingą nuostatą. Ir atvirkščiai - šio principo nesilaikymas daro teisės pažeidimą priemone, didinančia socialinį teisės pažei­dėjo reikšmingumą (nebaudžiamas mokesčių nemokėjimas neteisė­tai didina firmos pelną ir jos konkurencinį pajėgumą, pažeidžia reikalavimą plėtoti verslą vienodo teisinio reguliavimo sąlygomis, teisėtai besielgiantys piliečiai pasijunta nuskriausti ir pažeminti, jiems užkraunama ne pareiga, o būtent prievolė kompensuoti teisės pažeidėjų visuomenei daromą žalą - užtikrinti teisės pažeidėjų privilegijas, kurias šie susikuria nebaudžiamu teisės pažeidimu).

Teisinės atsakomybės veiksmingumo principas. Tai teisinės atsakomy­bės poveikio žmonių teisinei sąmonei ir jų elgesiui veiksmingu­mas. Šis principas susijęs ir su teisinės atsakomybės taikymo operatyvumu. Jo esmė, kad teisinė atsakomybė bus tuo veiksmin­gesnė, juo anksčiau ji bus taikoma. Kai teisės pažeidimas visuo­menės jau pamirštas, teisės pažeidėjo patraukimas teisinėn atsa­komybėn netenka aktualumo (koks gali būti teisinės atsakomybės taikymo veiksmingumas, sakysime, Sausio 13-osios perversminin­kams, kai ši byla nagrinėta vos ne dešimt metų). Juo mažiau praeis laiko nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės skyrimo, tuo didesnis bus prevencinis bausmės poveikis.

Bekarija Č. Min. veik. P. 74.

455

VII SKYRIUS

TEISĖS VEIKSMINGUMAS

Įstatymas, išleistas neatsižvelgiant į tas sąlygas, kuriomis tauta gyvena, nebus veiksmingas.

King Suny Jangas

1. TEISINĖ KULTŪRA IR JOS SANTYKIS SU TEISINE SĄMONE

Teisinės kultūros kategorija įtraukiama į teisinę apyvartą tam, kad ja remiantis būtų galima įvertinti pavienio asmens ir visos visuomenės pasiektą gebėjimą gyventi pagal teisės reikalavimus, įsitikinti, kokio­mis žmogaus teisių gynybos ir socialinės santarvės pasiekimo prie­monėmis visuomenė disponuoja ir kiek žmonių tarpusavio santykiai, politiniai sprendimai yra realiai paveikti teisės, t. y. nutolę nuo „gamtinių" santykių, grindžiamų jėga ir viešpatavimu. Įvertinti šiam žmonių įdirbiui socializuojant tarpusavio santykius teisinės kultūros sąvoka vartojama todėl, kad kultūra yra forma, kuria apibendrina­mai reiškiasi žmonių pertvarkomoji veikla tiek gamtinės aplinkos, tiek tarpusavio santykių atžvilgiu. Kaip keičiama gamtinė žmogaus gyvenimo aplinka, taip „perdirbami" (socializuojami, humanizuoja­mi) ir žmonių santykiai. Socializuoti šiuos santykius - tai, sakėme, suteikti jiems teisinių santykių pavidalą, kad jie tiktų vienodai visų visuomenės narių saugai garantuoti. Tad kai kalbame apie teisinę kultūrą, pirmiausia mąstome apie visuomenės gebėjimą kurti veiks­mingas žmogaus teisių gynimo priemones ir tos visuomenės norą bei gebėjimą praktiškai naudotis tomis priemonėmis, socializuoti jomis savo elgesį.

Todėl teisinė kultūra gali būti suprantama dvejopai - objektiniu ir subjektiniu požiūriu. Objektiniu požiūriu teisinė kultūra - tai visuma žmogaus sukurtų teisinių priemonių ir procedūrų, skirtų savo elgesiui norminti, socializuoti. Į jos apimtį tada patenka visa teisinė sistema: teisinės idėjos (doktrina), teisėkūros procedūros, teisės normos, teisi-

457

TEISĖS TEORIJA

nė santykių apdorojimo technika, teisės sistema, teisiniai santykiai, taip pat valstybė su savo teisėkūros ir teisėsaugos institucijomis bei jų funkcijomis, ir patenka tik todėl, kad tai yra žmonių kūriniai, skirti tų pačių žmonių tarpusavio santykiams sukultūrinti, daryti juos tinkamus kiekvieno asmens saugumui ir gerovei garantuoti. Tai ekstensyvioji teisinės kultūros samprata.

Bet pačios šios teisinės priemonės savaime neveikia. Kad jos realiai socializuotų žmonių elgesį, jas reikia susieti su konkretaus žmogaus, kuriančio tą sistemą ir ja besinaudojančio, sąmone. Tada sakome, kad teisinė kultūra įgyja subjektinę prasmę, nes teisinė sistema virsta konkretaus asmens teisių saugos ir įgyvendinimo priemonių sistema, kadangi tik šios gynybos atžvilgiu išryškėja visi teisinių priemonių privalumai ir trūkumai. Šalia realios žmo­gaus teisių saugos teisinė sistema nėra nei tobula, nei netobula; ji tiesiog yra.

Šiuo atveju sprendžiami du klausimai: 1) ar asmuo žino, supranta jam adresuojamus teisės reikalavimus, sugeba naudotis teisinėmis priemonėmis ir institucijomis gindamas ir įgyvendindamas savo tei­ses. Šis žinojimas (teisinė sąmonė) sudaro intelektinę gnoseologinę teisinės kultūros prielaidą (elementą); 2) ar asmuo praktiškai elgiasi pagal tuos reikalavimus, kuriuos žino, ir ar realiai naudojasi teisinė­mis priemonėmis siekdamas apginti, įgyvendinti savo subjektinę teisę (valinis elementas). Šių elementų vienovė ir yra teisinė kultūra subjek­tyviuoju požiūriu. Ji gali būti išreiškiama įvairiomis definicijomis.

Teisinė kultūra: - tai teisės paliepimų žinojimas ir praktinis jų įgyvendinimas; - tai objektyvizuota, praktiniu asmens elgesiu virtusi teisinė sąmonė; - tai ta pati teisinė sąmonė, tik papildyta teisėtumu.

Teisinės sąmonės ir teisinės kultūros skirtumas yra tas, kad teisinių imperatyvų žinojimas yra pagrindinis ir pakankamas teisi nės sąmonės elementas, bet nėra pakankamas teisinės kultūros požymis. Teisinė kultūra reikalauja, kad teisinių imperatyvų žinojimas dar būtų papildytas, užbaigtas valiniu asmenybės ryžtu veikti pagal šį žinojimą ir pačiu veikimu. Teisinis išsilavinimas tiesiogiai reprezen-tuoja tik teisinę asmens sąmonę, bet ne jo teisinę kultūrą. Šiai dar reikalingas praktinis elgesys, išreiškiantis teisinę sąmonę. Todėl konkretaus asmens teisinė sąmonė gali būti brandi (gerai žinomi teisės paliepimai ir jų įgyvendinimo procedūros, suvokiama tų

458

SPECIALIOJI DALIS

paliepimų laikymosi reikšmė), bet žema teisinė kultūra, nes nesiel­giama taip, kaip žinoma, kaip reikalauja teisė. Tad teisinė kultūra subjektiniu požiūriu sutampa su teisėtumu.

Kadangi teisinė kultūra orientuota į praktinį teisinių paliepimų įgyvendinimą (teisėtą elgesį), tai ji irgi gali būti suprasta ir paaiškin­ta ta pačia subjektiniu teisių ir pareigų vienove. Sakėme, kad teisės reikalavimams paklūstantis elgesys visada yra naudojimasis subjek-tinėmis teisėmis vykdant tas teises legalizuojančias pareigas. Vadi­nasi, siekti teisinės kultūros - tai siekti, kad kiekvieno asmens, institucijos viešas elgesys įgytų teisių ir pareigų vienovės pavidalą, nes tik toks elgesys gali būti laikomas teisėtu, kultūringu, socialiu.

Bet toks elgesys nėra vien laisvos asmens valios rezultatas, nėra paprastas valinis jo ryžtas ir noras veikti pagal turimą teisinę sąmonę. Šią valią lemia tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai:

a) Ekonominių galimybių minimumas. Šios sąlygos prasmė yra ta, kad asmuo, vykdydamas pareigas vienoms savo teisėms garantuoti, nesukeltų grėsmės kitoms savo teisėms. Bedarbis žino ir supranta įstatymo reikalavimą laiku mokėti už komunalines paslaugas (teisi­nės sąmonės pakankamumas). Bet jeigu jis gyvena iš socialinės pašalpos, tai tokio reikalavimo (pareigos) vykdymas gali sukelti motyvų kovą - vykdyti šį teisinės sąmonės įpareigojimą ar atsisakyti kai kurių kitų pagrindinių savo teisių: teisės sveikai maitintis, naudotis gydytojo paslaugomis, leisti vaikus mokytis ir t. t., nes įvykdžius teisinę pareigą (sumokėjus už komunalines paslaugas) nebus kuo garantuoti kitų savo teisių. Todėl didelė tikimybė, kad esant tokiai padėčiai bus delsiama veikti pagal šį teisės reikalavimą, konfliktuojama su įstatymu, rodoma žema teisinė kultūra esant pakankamai teisinei sąmonei.

Ekonomiškai nepajėgių piliečių teisinė kultūra negali būti aukšta, nors ir būtų brandi jų teisinė sąmonė. Tokia visuomenė visada jaus teisinės kultūros stygių, ji visada bus konfliktiškesnė, o jos piliečių teisinė sąmonė ir praktinis elgesys dažnai nesutaps, pati asmenybė bus susidvejinusi. Tai nuostata prieš teisinį romantizmą arba idea­lizmą: vien teisinių priemonių (įstatymų) sukūrimas (reikalavimų formulavimas), teisinis švietimas negali išspręsti visuomenės teisinio kultūrinimo problemų, įveikti teisinio nihilizmo tradicijos. Teisinė kultūra gali progresuoti tik sąveikaudama su visų kitų žmogaus kultūrinio aktyvumo sričių pažanga, nes žmogaus socialinė būtis

459

TEISĖS TEORIJA

yra vientisa. Kita vertus, teisinė kultūra gali daryti ryškų grįžtamąjį poveikį kitų kultūros formų pažangai, pavyzdžiui, ekonomikos, nes teisėtumo garantavimas skatina žmonių tarpusavio pasitikėjimą, pasitikėjimas leidžia sudaryti įvairias sutartis, telkti laisvas piliečių pinigines lėšas, jas kapitalizuoti (akcinės bendrovės) ir šitaip didinti konkrečių asmenų finansines galimybes imtis savarankiškos ūkinės veiklos, ja garantuoti savo teises.

Kaip vienas iš būdų spręsti šias teisinės kultūros ugdymo problemas ir atsiranda socialinė teisinė valstybė, kurios tikslas -pagelbėti savo piliečiams įgyti bent minimalių savo teisių įgyvendi­nimo galimybių, kad, vykdydami vienus teisinius imperatyvus ir šitaip legalizuodami vienas savo teises, jie nesukeltų grėsmės kitoms savo teisėms, kad konkretaus asmens teisinė kultūra būtų veikiau jo laisvos valios negu objektyvių sąlygų determinuojančio poveikio išraiška.

b) Bausmės neišvengiamumas kaip teisės pažeidimo naudingumą likvi­duojantis principas. Teisinei kultūrai formuotis turi reikšmės ir subjek­tyvūs veiksniai; vienas iš jų - rezultatyvi teisėsaugos institucijų veikla užtikrinant maksimalų teisės pažeidimų išaiškinamumą, bau-džiamumo neišvengiamumą. Teisinei kultūrai yra reikšmingas ne tiek bausmės griežtumas, kiek jos neišvengiamumas, kuris ugdo įsitikinimą, kad nepaklusti teisės reikalavimams - tai neišvengiamai kenkti savo paties teisėms. Jis didina teisėto elgesio tikimybę, nes realiai didina tokio elgesio naudingumą pačiam asmeniui. Kur klesti nebaudžiamas teisinis nihilizmas, kur pažeisti teisę naudingiau negu jos laikytis, ten sunku tikėtis teisinės kultūros pažangos.

Jeigu teisinės kultūros struktūrą sudaro gnoseologinis intelektinis ir valinis elementai, tai atitinkamą struktūrą turi įgauti ir ją formuo­jantys veiksniai: teisiniu švietimu ugdomas intelektinis (gnoseologi­nis) teisinės kultūros elementas, auklėjimu, teisės pažeidimų išaiški­namumu, jų prevencija - valinis.

Teisinis auklėjimas - tai sistemingas, teigiamas poveikis teisinei sąmo-nei kaip pradiniam teisinės kultūros elementui. Jo tikslas - ne tiek teikti teisinę informaciją apie teisėtą elgesį, kiek ugdyti valinį asmens ryžtą elgtis teisėtai, diegti teisėtam elgesiui palankią asmens moty­vaciją, ugdyti vientisą, minties ir elgesio požiūriu nesusidvejinusią, socializuotą asmenybę. Tai šeimos, švietimo institucijų veikla mo-kant teisės pagrindų mokyklose, taip pat veikiant per visuomenės

460

SPECIALIOJI DALIS

informavimo priemones, savarankiškai studijuojant teisės literatūrą (teisinė savišvieta). Šia linkme teigiamai veikia ir teisės praktika (teisės aktų taikymas), įgyvendinanti teisėtumo ir teisingumo princi­pus, atskleidžianti jų naudą asmeniui ir visuomenei. Tai ne tik valstybės, bet ir visuomenės veikla, skirta tiek teisės pažeidimams išaiškinti, tiek jų prevencijai vykdyti.

Atsižvelgti į šias sąlygas - tai pripažinti, kad teisinės kultūros ugdymas yra integralaus daugelio veiksnių (objektyvių ir subjekty-vių) veikimo rezultatas, kad ji yra ir pačios visuomenės daiktinių, intelektinių, moralinių galimybių koncentruota išraiška praktinio žmonių elgesio lygmeniu.

Taigi teisinė kultūra - tai teisės priemonėmis pasiekta žmonių sugyvenimo kokybė (socializuotas elgesys), kurią užtikrinant daly­vauja ir valstybė. Šiuo požiūriu teisinė kultūra skiriasi nuo dorovi­nės kultūros.

TEISINĖS KULTŪROS RŪŠYS PAGAL SUBJEKTUS

Atsižvelgiant į subjektus, teisinė kultūra, kaip ir teisinė sąmonė, gali būti skirstoma į individualią, grupinę ir visuomenės. Visuomenės teisinė kultūra apima visą visuomenės dvasinę sritį, vertybes, įeinan­čias į bendrųjų teisės normų aktus ir į teisės taikymo aktus, kiek jų formuluojamos elgesio taisyklės įkūnija skirtingų socialinių interesų kompromisą - teisių ir pareigų vienovę. Grupinė teisinė kultūra -tai tam tikros socialinės grupės, kolektyvo elgesys, atitinkantis teisės reikalavimus.

Individuali teisinė kultūra - tai konkretaus individo praktinis elgesys, išreiškiantis jo teisinę sąmonę. Individuali teisininko teisinė kultūra - tai jo realiai pasireiškianti kvalifikacija, apimanti tiek teisinį išsilavinimą, tiek profesinės etikos taisyklių išmanymą ir praktinį jų laikymąsi. Jam privalu griežtai laikytis įstatymų, išsiugdyti gebėjimą nuslopinti savo vidines emocijas, mokėti tvardytis, aktyviai kovoti už teisėtumą ir teisingumą, būti nešališkam priimant sprendimus.

TEISINIS NIHILIZMAS

Teisinis nihilizmas - tai teisės nelaikymas vertybe. Teisė gali būti vertybiškai neigiama visais jos egzistavimo lygmenimis: teisinių idėjų (teisės doktrinos), teisės normos (įstatymų ignoravimas), teisi-

461

TEISĖS TEORIJA

nių santykių (sutarčių nevykdymas arba nesąžiningas vykdymas). Teisės doktrinos lygmeniu teisinis nihilizmas gali reikštis dviem pavidalais: 1) teisiniu pozityvizmu (etatizmu); ir 2) teisiniu skepti­cizmu (agnosticizmu).

1. Teisinis pozityvizmas (pagrindiniai jo pavidalai - normatyviz-mas, etatizmas), kiek jis teisę tapatina su įstatymu, yra teisinis nihilizmas, nes nepripažįsta, kad teisė egzistuoja ir nepriklauso­mai nuo valstybės valdžios valios. Jei teisės šaltinis - tik valstybės valia, tai teisė neigiama nuo pačių ištakų. Tada vals­tybė, kurdama įstatymus, apskritai negali pažeisti teisės, nes teisės tiesiog „nėra" ir todėl beprasmiška kalbėti apie teisinį nihilizmą: negalima neigti to, ko „nėra". Valstybė gali pažeisti ne teisę, o tik savo pačios priimtą įstatymą. Todėl čia galima kalbėti tik apie įstatymų nihilizmą. Teisinis pozityvizmas, kiek jis susi­tapatina su etatizmu, yra teorinė teisinio nihilizmo ideologija.

2. Teisinis skepticizmas - tai abejojimas galimybe apibrėžti, pažinti teisę arba atsisakymas tai daryti teisinantis apibrėžiamo objekto sudėtingumu (H. L. A. Hartas, K. Levelynas, B. Tamanaha ir kt). Jei nežinome, kas yra teisė, tai bet kurią viešojo autoriteto nustatomą elgesio taisyklę, garantuojamą jėga, galėsime vadinti teise. Šitaip atveriamos durys į teisę neribotam subjektyvizmui ir voliuntarizmui.

Vadinasi, teisinio nihilizmo įveikimas teisinės doktrinos lygme­niu gali prasidėti nuo teisės definicijos, nuo pripažinimo teisės fundamentalesne kategorija nei įstatymas, pačią teisę pirmiausia siejant ne su valstybės, o su žmogaus teise150.

2. TEISĖS VEIKSMINGUMAS KAIP VIENO TEISĖS OBJEKTYVIZAVIMOSI

CIKLO PABAIGA IR NAUJO CIKLO PRADŽIA

Teisinio reguliavimo veiksmingumas - tai teisinio reguliavimo tikslų ir jo realių rezultatų santykis. Tai pasiekimas tokios žmonių interesų darnos, tokios subjektinių teisių saugos, kokios norėta kuriant ir

150 Plačiau apie teisinį nihilizmą, jo priežastis žr.: Vaišvila A. Teisinės valsty-bės koncepcija Lietuvoje.

462

SPECIALIOJI DALIS

taikant teisės normas. Todėl logiška teisės sampratos ir bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparato pažinimą baigti teisės veiksmingu­mo tema, nes teisei svarbu ne reglamentuoti patį žmonių elgesį, o reglamentuojant suderinti priešingus žmonių interesus ir šitaip garantuoti skirtingų interesų turinčių asmenų teisių saugą, socialinę santarvę, socialinį stabilumą ir rimtį.

Tai strateginiai (tikrieji) kiekvieno teisinio reguliavimo tikslai. Jų siekiant reikia, kad valstybė kas kiek laiko atliktų tokio reguliavimo padarinių apskaitą, jų vertinimą, ypač tai svarbu vykdant reformas. Atliekant tokią „reviziją" reikia ne tik nustatyti, kas pasiekta, bet ir kaip, kokiomis sąnaudomis, pavyzdžiui, kokia yra įstatymų paren­gimo, įrodymų radimo, bylos tyrimo, teisingumo vykdymo, bausmės atlikimo ir kitų teisinių veiksmų finansinė ekonominė savikaina, lokiu atveju išsamiai svarstoma, kas ekonomiškumo požiūriu kon­krečiai šaliai būtų racionaliau: kad konstitucinę valstybės valdžios veiklos teisėtumo kontrolę vykdytų atskiras konstitucinis teismas ar bendrosios kompetencijos teismai; žmogaus teisių apsaugai užtikrin­ti reikia keturių ar trijų pakopų teismų sistemos?

Teisės veiksmingumas gali būti formalus, arba teisinis, ir socialinis (turiningasis). Formalus veiksmingumas - tai konstatavimas, kad teisės institucijos funkcionuoja, įstatymai priimami, teisės normos taikomos, tam tikras procentas teisės pažeidimų išaiškinamas, teisės pažeidėjai realiai atlieka bausmes ir t. t. Tuo tarpu socialinis teisės veiksmingumas - tai tas realus žmogaus teisių saugos, socialinio stabilumo laipsnis (padariniai), kurį lemia visa teisinio poveikio žmonių elgesiui priemonių sistema. Pavyzdžiui, socialiniam teisės veiksmingumui svarbu ne tik tai, kad teisės pažeidėjai būtų nustatyti, nuteisti, realiai atliktų paskirtą įkalinimo bausmę, bet ir atliktų ją taip, kad išėję į laisvę kai kurie iš jų pajėgtų integruotis į visuomenę, būti joje neagresyviu būdu (resocializacijos problema).

Teisės normų veiksmingumo mastas iš dalies gali būti nusako­mas trimis pagrindiniais atvejais: 1) kai laikomasi teisės reikalavimų (automobilis vairuojamas laikan­

tis kelių eismo taisyklių, priešinamasi teisės pažeidimams ir kt); 2) kai nukrypus nuo teisės normų reikalavimų taikomos sankcijos

(vykdomas teisingumas); 3) kai teisės reikalavimų nesilaikoma ir už tai nėra baudžiama

(neišaiškinti teisės pažeidimai).

463

TEISĖS TEORIJA

Remdamasis šiais trimis atvejais T. Gaigeris (Geiger) yra pasiūlęs formulę teisės veiksmingumo kvotai nustatyti:

464

e - veiksmingumo kvota, g - laikomasi teisės reikalavimų, ne-g - nesilaikoma teisės reikalavimų ir už tai taikomos sankcijos (r), s - elgesio situacijų skaičius.

Ji nelaikoma pakankama, bet kai ką pasako apie veiksmingumo mastą.

Teisės veiksmingumas - sudėtinga kategorija, todėl ji gali būti nagrinėjama įvairiais aspektais ir metodais. Galima kalbėti apie sistemą veiksnių, lemiančių teisės veiksmingumą teisės doktrinos, teisėkūros lygmeniu ir teisės įgyvendinimo (taikymo) lygmeniu. Pir­mu atveju kalbama apie teisės sampratos ir teisėkūros kokybę, antruoju - apie teisės įgyvendinimo organizaciją, teisėtumą, apie teisėsaugos sistemos profesionalumą, nusikaltimų išaiškinamumo lygį, apie teisėsaugos institucijų ir visuomenės bendradarbiavimą bei kita. Tai reiškia, kad teisės veiksmingumas tik tam ir nustatomas, kad būtų įsitikinta, kas ir kuria linkme turi būti tobulinama kuriant teisines priemones ir organizuojant jų taikymą, kad ir vienur, ir kitur būtų pagausinta žmogaus teisių gynybos galimybių.

Šis grįžtamasis teisinio poveikio ryšys nustatomas sociologinio tyrimo metodais, kuriant specialių kriterijų sistemą. Šiuo požiūriu teisės veiksmingumo (rezultatyvumo) problema faktiškai yra ne tei­sės teorijos, o teisės sociologijos problema ir ji ypač svarbi tampa tik demokratinėje valstybėje, kai valstybė suinteresuota grįžtamuoju savo teisinės kūrybos ryšiu: kai jai rūpi ne tik išleisti įstatymą, bet ir žinoti, kokių socialinių padarinių jis sukels ir su kokia prievartos doze jis pajėgs siekti savo tikslų. Toks valstybės „noras" atsiranda tik todėl, kad valdžia tam yra Konstitucijos įpareigota: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms." (5 str. 3 d.) Demokratinės visuomenės įstatymų leidėjas įpareigotas daryti teisinį poveikį žmonių elgesiui keldamas mažiausiai konfliktų, nes įpareigotas kurti įstatymus, įkūnijančius socialinį kompromisą. Įstatymų leidėjas privalo tobulin-ti ne tik socialinių santykių tikrovę, bet ir pats save kaip tokios tikrovės suvokėją ir kūrėją. Todėl viena iš teisės sociologijos proble-mų - teisinės sąmonės, atitinkančios nūdienos vertybes, formavimas

SPECIALIOJI DALIS

Teisės veiksmingumas gali būti prieštaringa kategorija. Ar valsty­bė visada suinteresuota veiksminga teisėsauga? Neveiksminga teisė­sauga, sukeldama vienas problemas, gali padėti spręsti kitas. Jei būtų išaiškinami visi sunkūs nusikaltimai, labai padaugėtų kalinių ir padidėtų jų išlaikymo išlaidos (naujų kalėjimų statyba, įkalinimo vietų, personalo skaičiaus didinimas, teisėsaugai skirtos valstybės biudžeto dalies didinimas). Žinoma, ši tendencija veiktų ir priešinga linkme - žinant, kad bus išaiškintas, nusikaltimas dažniausiai nebūtų daromas.

Veiksminga teisė palaiko visuomenėje teisingumą visomis jo prasmėmis, taigi ir ekonomine: veiksminga teisėsauga padidina valstybės išlaidas, bet jas paskirsto visai visuomenei ir šitaip palai­ko teisingumą net ir šioje srityje. O mažai veiksminga teisė pagrin­dinę tų išlaidų dalį perkelia nusikaltimų aukoms. Agresyvūs visuo­menės nariai tada gauna galimybę nebaudžiami skurdinti teisei lojalius asmenis, jiems viešpatauti. Tai reikštų, kad gebėjimas slopin­ti visuomenėje natūraliai besiformuojančią viešpatavimo ir pavergi­mo tendenciją, arba ginti teisinę piliečių laisvę, laikytinas pagrindi­niu teisės veiksmingumo kriterijumi. Šio kriterijaus turinį sudaro teisės ir valstybės, teisės ir piliečių sąveika teisės viešpatavimo įtvirtinimo interesais.

Konkrečių įstatymų veiksmingumo nustatymu baigiasi vienas teisės objektyvizavimosi ciklas ir prasideda naujas. Suvokus, kad tam tikros rūšies teisinis poveikis žmonių elgesiui pasirodė nepa­kankamas žmogaus teisėms garantuoti, socialinei santarvei palaikyti arba sukelia neigiamų padarinių, kurių nesitikėta ir kurie negali būti toleruojami, atsiranda pagrindas formuotis naujoms teisinėmis idėjoms, siūlančioms kitokias teisinio poveikio priemones ir būdus įveikti naujai išryškėjusi teisinio reguliavimo ribotumą. Čia vėl prasideda tradicinis teisinių idėjų judėjimas teisės normų link, o nuo jų - teisinių santykių kryptimi. Teisinio reguliavimo pabaiga tampa naujo reguliavimo pradžia. Pabaiga ir pradžia nustoja griež­tai viena kitą šalinti.

Šitaip garantuojamas nuolatinis teisės ir teisinio reguliavimo atvirumas, dinamiškumas ir kartu nuolatinis žmogaus elgesio socia­li/avimas teisinėmis priemonėmis atsižvelgiant į kintamus žmo­gaus teisių saugos poreikius. Teisinis reguliavimas įgyja spiralės pavidalą, kad žmonių elgesio socializavimas būtų nuolat atviras procesas.

465

VIII SKYRIUS

TEISINĖ VALSTYBĖ IR ATVIRA (PILIETINĖ) VISUOMENĖ

1. TEISINĖ VALSTYBĖ IR JOS RAIDA

Leges sunt ligent latorem.*

Teisės pažinimas natūraliai baigiasi valstybės pažinimu, nes valsty­be, kaip minėta, pagrindinio elemento teisėmis įeina į teisės esmę kaip teisės formuotoja ir jos realumo garantas. Šiuolaikinės valstybės egzistavimo forma - teisinis valstybingumas. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad konstituciniu teisinės valstybės princi­pu grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respub­likos Konstitucija (2000 m. vasario 23 d. nutarimas II Valstybės žinios. 2000, Nr. 17-419).

Šitoks teisinės valstybės vaidmens sureikšminimas skatina išsa­miau pažinti, kas yra teisinė valstybė ir kur slypi jos galimybės būti „Lietuvos Konstitucijos ir visos Lietuvos teisės sistemos" metodolo­

giniu pagrindu.

Teisinės valstybės aktualumo priežastys:

a) Teisinė valstybė - demokratinių judėjimų tikslas ir demokra­tijos forma. Teisinė valstybė, skelbianti ir įtvirtinanti žmonių santy­kiuose teisės viešpatavimą, yra šiuolaikinė, naujo tipo valstybė. Ji pretenduoja įveikti klasinės valstybės tradiciją ir tapti skirtingų socialinių grupių (klasių) bendradarbiavimo, visų socialinių grupių gerovės garantavimo politinė, teisinė organizacija. „Šiandien beveik nėra valstybės, kuri neturėtų pretenzijos būti „teisine valstybe", -rašo vokiečių teisininkas H. Kriugeris (Krūger)151. Pagal šį modelį

* Įstatymai saisto ir patį įstatymų leidėją. 151 Krüger H. Allgemeine Staatslehre. Stuttgart: W. Kohlhammer Verlag, 1964.

P. 776.

467

savo valstybinį gyvenimą jau ne vieną dešimtmetį organizuoja Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenės. Ta pačia linkme orientuojasi ir Lietuva.

Tai susiję su bendru tautų politinio gyvenimo demokratėjimu: teisinės valstybės idėja, siekdama palenkti valstybę teisei, visada ėjo ir tebeina kartu su laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių ginties idėjomis, nes demokratija negali tapti konkretybe niekuo kitu, kaip tik teisės viešpatavimu. Visur, kur orientuotasi į demokratinę san­tvarką, siekta ir teisinės valstybės. Neatsitiktinai tokios valstybės idėją Europoje imta intensyviai svarstyti ir praktiškai įgyvendinti tik nuo XVIII a. pabaigos dėl vadinamųjų buržuazinių revoliucijų, grio­vusių totalitarinius, despotinius, monarchistinius režimus, kurie vi­suomenės valdymą grindė ne teise, o monarcho savivale ir prievarta. Būtent poreikis materializuoti demokratinę žmogaus teisių saugos idėją, aprūpinti ją veiksmingu teisiniu, instituciniu mechanizmu nuolat atgaivina, palaiko ir skatina susidomėjimą teisine valstybe.

b) Teisinė valstybė - reakcija į teisinių vertybių devalvaciją. Antroji susidomėjimo teisine valstybe priežastis buvo visuomenės ryžtas įveikti teisinį nihilizmą (teisinių vertybių devalvaciją), kurį Europoje XX a. pradžioje globaliniu mastu sukėlė du pasauliniai karai, taip pat įsigalėję du smurtiniai totalitariniai režimai - bolše­vizmas Rusijos imperijoje (Tarybų Sąjungoje) ir nacionalsocializmas Vokietijoje, kurie žmonių santykius tiek šalies viduje, tiek tarptauti­nėje srityje siekė grįsti smurtu ir politiniu viešpatavimu, abiem atvejais neigdami esminį teisės elementą - žmonių lygiateisiškumą.

Šių faktų atžvilgiu teisinės valstybės koncepcija ir praktika for­mavosi kaip protestas prieš šį jėgos kultą, kartu ji reiškė ryžtą grąžinti tarptautinę bendriją ir valstybių vidaus tvarką prie pagar­bos teisei, šitaip garantuoti asmens saugumą, jo laisvės plėtotę ir kartu mažinti totalitarinių režimų sugrįžimo į valstybės organizaciją galimybių.

Teisinės valstybės idėja laikoma ir nuolatiniu visuomenės protes­tu prieš stiprėjantį naujai atgimstančios biurokratijos bei stambiojo kapitalo ir jo ideologijos - liberalizmo mėginimą teisės viršenybę paversti ekonominės jėgos viršenybe, kai asmuo, neturintis kapitalo, traktuojamas ir kaip realių teisių neturintis.

468

TEISINĖS VALSTYBĖS SĄVOKA

Valstybę, paklūstančią savo pačios leidžiamiems įstatymams, nuo XIX a. pradžios imta vadinti vokišku terminu „Rechtsstaat". Iki tol tokios valstybės atitikmeniu laikytas „respublikos" terminas. Pirma­sis terminą „Rechtsstaat" pavartojo vokiečių teisininkas R. Molis (1799-1875) veikale „Policijos mokslas, grindžiamas teisinės valstybės principais"152 Teisinės valstybės šaltiniu laikomas ir kiek anksčiau pasirodęs Teodoro Velkerio (C. Th. VVelcker) veikalas „Pagrindiniai teisės, valstybės ir bausmės principai" (Die letzten Grunde von Recht, Staat und Strafe, 1812), taip pat F. J. Štalio (Stahl) veikalai.

Anglai teisinę valstybę vadina „the rule of law" arba Jaw - based state" (valdymas, besiremiantis teise), arba Jaw - governed state" (teisės valdoma valstybė), arba „statė under the rule of law" (valstybė, paklūstanti teisės viešpatavimui); prancūzai - „L'Etat de droit" (teisės valstybė), „regne de la loi" arba „limitation des gouvernants"; lenkai - „panstwo prawa", rusai- „правовое государство", Lietuvoje (1919-1940) šis terminas iš pradžių verstas „teisės valstybė", vė­liau - „teisinė valstybė" (M. Romeris, P. Leonas).

Pastaruoju metu Vakaruose „teisinės valstybės" terminą keičia „socialinės teisinės valstybės" (Sozialstaat) arba „visuotinės gerovės valstybės" (welfare state) terminas.

Negalima pasakyti, kad visi šie terminai būtų visiškai tapatūs, tačiau pagrindinė jų prasmė iškyla iš Europos bendrosios teisės tu­rinio (idėjų): 1) jėgos primato atsisakymas; 2) orientacija į teisės viešpatavimą; 3) žmogaus asmeninių, politinių laisvių gynimas nor­minant, ribojant, skirstant ir teismo priemonėmis kontroliuojant valstybės valdžią (K. Šternas (Stern)153.

Teisinės valstybės idėjinės prielaidos:

1. Tautinio suvereniteto idėja - pradinė teisinės valstybės modelio idėja. Loginė ir istorinė teisinės valstybės konstrukcija prasidėjo nuo suformulavimo ir pagrindimo tautinio suvereniteto idėjos, kurią naujaisiais amžiais iškėlė H. Grocijus (1583-1645), vėliau sistemine

152 Mohl von R. Die Polizeiwissenschaft nach den Grundsätzen des Rechtsstaates. 1 Aufl., Bd. 1. Tübingen, 1832 (nauja laida - 1866). P. 6.

153 Stern K. Das Staatsrecht der Bundesrepublik Deutschland. München, 1977. P. 605.

469

TEISĖS TEORIJA

forma plėtojo Dž. Lokas (1632-1704) ir ypač prancūzų filosofas Ž. Ž. Ruso (1712-1778) veikale „Visuomeninė sutartis arba politinės teisės principai" (1762). Ši idėja buvo svarbi tuo, kad ji pirmą kartą demistifikavo valstybės valdžios šaltinį ir patį valdžios institutą: valdžios legitimiškumas slypi ne Dievo valioje, ne paveldėjime, o pačioje tautoje; tauta - tikrasis ir vienintelis valstybės valdžios šaltinis bei subjektas. Aukščiausia valdžia priklausanti ne valdovui, o tautai, kiekvienam žmogui. Žmogaus teisė veikti ir tvarkyti savo likimą esanti prigimtinė, nuo jokio kito žmogaus nepriklausanti (suvereni). Kiekvienas gimęs žmogus esąs lygus kiekvienam kitam žmogui. Šiuo atžvilgiu suverenitetas tapatintas su lygybe, su pačia žmogaus esme. Valstybės valdžios galia (teisė) leisti įstatymus, jais tvarkyti kitų žmonių likimus, paliepimų vykdymą garantuoti organi­zuota prievarta yra kilusi iš tautos (iš tautos suvereniteto - valsty­bės suverenitetas). Valdžios suverenitetas - tai tik dalis tautos suvereniteto, kurį įgaliojimų pavidalu tauta perduoda tam tikram asmeniui ar asmenų grupei - savo atstovams (prezidentui, parla­mentui) veikti tautos vardu ir interesais. Šis dalies suvereniteto perdavimas savo atstovams (atstovaujamoji demokratija) vyksta per visuotinius, lygius ir laisvus rinkimus. Visi tautos nariai (piliečiai) gauna galimybę laisvai pareikšti savo valią, kuriems iš savo „ben-dragenčių" jie perleidžia dalį savo prigimtinių teisių (suvereniteto) savarankiškai tvarkytis, ir kartu įsipareigoja paklusti savo išrinktųjų nustatomai tvarkai, jei tik ta tvarka bus nustatoma visos tautos naudai tautos pritarimu.

Tačiau atstovaujamoji demokratija - tik demokratijos prielada; ji turi būti papildyta tiesiogine demokratija. Lietuvos Konstitucijoje sakoma, kad „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus" (4 str.). Ši nuostata rodo, kad Konstitucija įpareigoja derinti atstovaujamąją demokratiją su tiesiogine, lemiamą reikšmę pripažįstant tiesioginei (ją pirmiausia mini). Ir tai supantama, nes tiesioginė demokratija yra galimybė kontroliuoti, papildyti atstovaujamąją, kad pastaroji neišsigimtu į savo priešybę, iš tarnavimo tautai nevirstų valdžios tarnavimo sau pačiai forma. Tai kartu svarbus konstitucinis pripažinimas, jog tauta, išrinkdama savo atstovus, perduoda jiems tik dalį savo suvereniteto, kad likusią suvereniteto dalį ji galėtų įgyvendinti tiesiogiai, kai matys reikalą tai daryti. O ta forma, kuria tauta gali tiesiogiai įgyvendinti savo suverenias galias, yra referendumas. Referendu-

470

SPECIALIOJI DALIS

mas - tai tiesioginės demokratijos forma, kuri suteikia tautai galimy­bę ne tik priešintis savo išrinktųjų savivalei, atšaukti konkretiems asmenims suteiktus valdinius įgaliojimus, bet ir spręsti tokius tautai reikšmingus klausimus, kurių nesiima spręsti jos išrinktieji arba kurių sprendimui ji nepritaria. Tai reiškia, kad Konstitucija, pripa­žindama tiesioginę demokratiją (referendumo teisę), teisėkūros kom­petenciją padalija tarp tautos ir jos išrinktų atstovų (parlamento) ir šitaip panaikina parlamento teisėkūros monopolį154.

2. Iš tautinio suvereniteto supozicijos - asmens teisių prigimtiš-knmo supozicija. Suvereniteto idėja buvo svarbi ir tuo, kad, toliau plėtojama ir konkretinama, transformavosi į individo prigimtinio teisiu pobūdžio idėją. Suverenus gali būti tik tas, kas tą galią (teises) turi pats iš savęs, iš savo esmės, iš lygiaverčių mainų; tas tokių savo teisių dalį gali savanoriškai perduoti kitam - savo atstovui. Šitaip suvereniteto prielaida padeda formuotis prigimtinių asmens teisi II nuostatai (pagrindinės žmogaus teisės nėra valstybės sutei­kiamos), o jos pagrindu - individo vertybinio prioriteto prieš vals­tybę (jo paties sukuriamą valdžią) prielaidai.

3. Konstitucija - dalies tautos suvereniteto, perduodamo valstybės valdžiai, įforminimo dokumentas. Tautinio suvereniteto idėja buvo iškelta kaip principinė demokratijos idėja ir savo kelią į pozityviąją teisę ir į politinio gyvenimo praktiką pradėjo nuo įtvirtinimo pran­cūzu Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789), JAV (1787), Prancūzijos (1791) ir Lietuvos ir Lenkijos (1791 m. gegužės 3 d.) konstitucijose. Ji tapo konstituciniu principu, visuotinai privalomu formuojant teisinius valstybės ir piliečių santykius. Kad gauti įgalio­jimai būtų formalizuoti (griežtai suformuluoti), kad išrinktieji nepik-tnaudžiautų gautais valdžios įgaliojimais, savavališkai jų neplėstų,

154Konstitucinė piliečių teisė į tiesioginę demokratiją gali būti varžoma ar net likviduojama nustatant neįvykdomas arba itin sunkiai įvykdomas pasinaudojimo sia teise sąlygas, pavyzdžiui, referendumo iniciatyvos teisę pripažįstant tik 300 tūkst. rinkimų teisę turintiems piliečiams ir reikalaujant surinkti tokio skaičiaus rinkėjų parašus per tris mėnesius. Dėl šių reikalavimų Lietuvoje per trylika nepriklausomybės metų nepavyko nė viena piliečių iniciatyva. Todėl tiesioginės demokratijos principas kol kas yra teorinis. Kokiu mastu varžoma piliečių galimybė tiesiogiai įgyvendinti savo suverenias galias, tokiu mastu sureikšminama ir valstybės valdžia perduodant jai įstatymų ir visų kitų svarbiausių šalies reikalų tvarkymo monopolį su visais iš to išplaukiančiais padariniais žmogaus teisėms.

471

TEISĖS TEORIJA

kad naudojimąsi tais įgaliojimais būtų galima kontroliuoti, pagrindi­niame savo įstatyme (konstitucijoje) tauta nustato, kurią dalį savo suvereniteto ir kokiu mastu ji perduoda savo išrinktiems atstovams. Suverenias savo teises, jų saugą tauta paskelbia strateginiu visos valstybinės veiklos tikslu, jomis apriboja išrinktos valdžios veiksmų laisvę. Valdantieji įsipareigoja valdyti ir veikti neperžengdami kon­stitucijos nustatytų ribų, o valdomieji - paklusti savo išrinktųjų valiai.

Šitaip suprasta konstitucija - tai juridinė tautos ir valdžios sudarytos visuomeninės sutarties išraiška. Idėją perkelti visuomeni­nės sutarties sąvoką iš religinių bendruomenių gyvenimo (Biblijos) į valstybės gyvenimą XVI a. iškėlė šveicarų teologas reformatorius J. Kalvinas (1509-1564). Jis teigė, kad valstybė, panašiai kaip ir krikščionių bendruomenė, turinti remtis visuomenine sutartimi („con-venant"), kuri turinti būti visų piliečių vienu balsu patvirtinta155. Šitaip buvo sukurtos teorinės prielaidos suvokti valstybinį žmonių valdymą kaip tokios sutarties įgyvendinimą.

Bet kur valdžios ir tautos santykai remiasi laisva sutartimi, ten jie remiasi ir teise, nes sutartis - tai tik norminė teisės išraiška. Nuo visuomeninės sutarties atsiveria tiesioginis kelias į teisę ir jos viešpatavimą.

4. Individo pirmumo pripažinimas verčia valstybę keisti savo socialinę paskirtį. Pripažinus vertybinį individo pirmumą, valstybė pirmą kartą istorijoje atsigręžia į pilietį ne kaip į konkrečios socia­linės grupės atstovą, o kaip į individualiai savarankišką vertybę, kuri dabar virsta valstybinės veiklos tikslu. Pilietiškumas tampa visų šalies gyventojų teisinės lygybės pagrindas, o valstybė įpareigojama funkcionuoti kaip žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo organi­zacija.

Individo pirmumas ekonomikoje reiškė ūkinės veiklos laisvę, politikoje - teisę organizuotis į politines partijas, ūkines, pasaulėžiū­rines, profesines organizacijas, susivienijimus, asociacijas, dalyvauti valdant valstybę. Visa tai turėjo įsiprasminti kaip individo pastan­gos tapti savo teisių apsaugos ir įgyvendinimo subjektu.

1 5 5 Jellinek J. Ogôlna nauka o panstwie / Z trzeciego wydania niemieckiego przeložyti dr. M. Balsigierowa i M. Przedborski. Księga druga. Warszawa, 1924. P. 369-970.

472

SPECIALIOJI DALIS

1.1 TEISINĖ VALSTYBĖ KAIP TEISĖTUMO VALSTYBĖ

Dėl ilgametės absoliutizmo ir despotizmo tradicijos valstybės valdžia iki XVIIII a. pabaigos Europoje buvo suvokiama kaip pagrindinė ir didžiausia grėsmė žmogaus teisėms. Siekiant paralyžiuoti šią grės­mę, reikalauta apriboti valstybės valdžią jos pačios leidžiamais įstatymais. Tai nebuvo nauja idėja. Ji buvo žinoma jau antikoje: „Ten, kur įstatymas - valdovų valdovas, o visi kiti - jo vergai, ten valstybės išsigelbėjimas ir visos gėrybės, kurias gali dovanoti vals­tybei dievai." (Platonas)156 Dabar norima visa tai, kas iki šiol egzistavo tik kaip atskirų mąstytojų idėja, paversti praktine valstybės politika. „Bet kuri teisė tampa teise tik tada, kai susaisto ne tik valdinius, bet ir pačią valstybės valdžią. Valstybė, išleisdama įstaty­mą, jo normomis teisėtai suvaržo ne tik pavienių asmenų, bet ir savo pačios veiklą."157 Savo pačios įstatymų susaistyta valstybė yra jau ne moralinio, o teisinio pobūdžio. Jos veiksmai piliečiams iš anksto žinomi, nuspėjami ir dėl to mažiau pavojingi. Valstybės institucijos galinčios daryti tik tai, ką joms tiesiogiai leidžia įstaty­mas, o piliečiai - viską, ko nedraudžia įstatymas. G. Jelinekas pripažįsta, kad valstybė galinti pakeisti savo nustatytus ribojimus, tačiau visam tam procesui ji privalanti suteikti teisės formą ir kartu nusistatyti naujus ribojimus158. Savo pačios įstatymų suvaržytą vals­tybę imta vadinti teisine valstybe.

Šitaip teisinę valstybę aiškino dauguma XIX a. ir XX a. pradžios teisininkų (L. Štainas, R. von Gnaistas (Gneist), O. Majeris (Mayer), O. Bėras (Bahr), K. Herbertas, G. Jelinekas, R. Jėringas, P. Laban-das, A. Esmeinas ir daugelis kitų). Jie plėtojo teisinės valstybės teoriją kaip „savęs apribojimo" koncepciją: teisinė valstybė - tai organizacija, kuri savo santykius su piliečiais grindžia savo pačios leidžiamais įstatymais.

Vokiečių teisininkas K. Šternas yra suregistravęs daugybę teisės literatūroje aptinkamų teisinės valstybės apibrėžimų, kurie remiasi „savęs ribojimo" koncepcija. Štai keli iš jų:

Teisinė valstybė, „santykiaudama su savo piliečiais, pati nustato savo elgesio ribas ir šitaip suteikia bendrojo ir privataus intereso santykiams teisės formą" (A. Rosas);

156 Платон. Сочинения. Т. 3. Москва, 1972. P. 188-189. 1S7

Jellinek J. Min. veik. P. 338. 158

Ten pat. P. 342.

473

TEISĖS TEORIJA

„Teisinė valstybė įkūnija piliečio asmeninių ir politinių laisvių gintį, taip pat valdžios viešųjų veiksmų sutramdymą ir susaistymą."159

(U. Šiauneris (Scheuner)

„Kur pati valstybės valdžia laikosi savo pačios išleistų įstatymų, ten vietoj savivalės ateina įstatymų lygybė, saugumas ir veiksmų nuspėja­mumas. Tik kur valstybės valdžia laikosi savo pačios nustatytos tvarkos, galiausiai laimi tikrąjį saugumą, tik kur viešpatauja teisė, tarpsta tautos gerovė, klesti prekyba ir amatai, tik ten išsiskleidžia visa jėga tautos dvasios ir doros galios."160 (R. Jėringas)

G. Jelinekui teisinė valstybė - tai „valstybė, susaistyta savo pačios teisės"161, visų trijų valdžių veikla yra pavaldi įstatymui.

R. Molis teisinę valstybę suprato kaip konstitucinio tipo valstybę, kurios veikla individo atžvilgiu ribojama įstatymų. Tokią valstybę jis laikė proto valstybe ir priešino patrimoninei, teokratinei, despotinei, policinei valstybei162.

Šios definicijos atspindėjo veikiau pradinę, arba liberaliąją, teisi­nės valstybės sampratą, kuri didžiausią pavojų žmogaus teisėms matė tik valstybėje ir todėl tų teisių saugą siejo su kuo griežtesniu valstybės valdžios kompetencijos varžymu, siekdamos ir valstybę palenkti tradiciniam liberalizmo principui: „Nesikiškite, netrukdyki­te, nereguliuokite! Palikite individą jo paties nuožiūrai ir rizikai." Pagal šią nuostatą valstybė bus teisinė, jei nesikiš į individo „vidaus reikalus" ir kartu bus „naktinis sargas" (Nachtwächterstaat). Šitai vėliau buvo pavadinta teisėtumo valstybe, arba formalistiniu teisinės valstybės modeliu.

Be to, iš pradžių norėta įstatymu saistyti ne parlamento, o tik vyriausybės veiksmų laisvę. Mat parlamentuose tuo metu vyravo kovą su feodalais laimėjusi buržuazija, o vyriausybė pagal anks­tyvųjų buržuazinių revoliucijų kompromisinę baigtį politikoje pri­klausė „konservatyviajam" karaliui, ypač Anglijoje. Todėl jaunoji buržuazija siekė taip organizuoti valstybę, kad valdymas įstatymais

159 Stern K. Das Staatsrecht der Bundesrepublik Deutschland. Bd. 1. München, 1977. P. 616-617.

160 Ihering von R. Der Zweck im Recht. Bd. 1. 6-8. Aufl. Leipzig, 1923. P. 294.

161 Jellinek J. Min. veik. P. 221. 162 Stern K. Min. veik. P. 605.

474

SPECIALIOJI DALIS

varžytų vyriausybę, bet ne parlamentą163. Pagal parlamento „teisinio suvereniteto" idėją Anglijos parlamentas galįs kurti bet kokius įstatymus164.

Šitaip suprantama teisėtumo valstybė turėjo prasmę tik kol bur­žuazija buvo socialiai aktyviausia visuomenės klasė, galinti per įstatymų leidybą veikti pirmiausia savo interesais. Todėl iki XIX a. pabaigos, o daug kur- ir iki Antrojo pasaulinio karo įstatymų leidyba iš esmės buvo buržuazijos interesų „rūpyba". Tačiau vienos klasės savivalė, įforminta įstatymu, galėjo pretenduoti į teisėtumą, bet ne į teisingumą. Pozityvioji teisė ir teisingumas, nesant visuome­nėje socialinių jėgų pusiausvyros, nėra sutampančios sąvokos.

Padėtis ėmė keistis XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje plėtojan­tis pramonei ir dėl to gilėjant bei didėjant socialinei visuomenės diferenciacijai, aktyvėjant visų socialinių grupių kovai dėl savo teisių. Tokiomis sąlygomis teisėkūra jau negalėjo toliau likti vienos grupės interesų juridizavimo monopolis. Be to, socialistinė revoliuci­ja Rusijoje akivaizdžiausiu būdu demonstravo tiesą, kuo gali baigtis vienos socialinės grupės pastanga toliau absoliutinti savo interesą, gyventi „pagal įstatymą", bet ne pagal teisę ir teisingumą.

Vidinis teisėtumo valstybės prieštaringumas. Todėl XIX a. antroje pusėje teisinės valstybės tapatinimas su „teisėtumo valstybe" (Rechts-slnat, tiksliau - Gesetzesstaat), o teisės - su įstatymu tapo kritikos objektu. Valstybės susisaistymą savo pačios leidžiamais įstatymais C,. Jelinekas laikė grynai formaliu, nieko nesakančiu apie tų riboji­mų turinį165. Kaip valstybės valdžia gali save apriboti savo pačios leidžiamais įstatymais, jei ji neturi jokios aukštesnės už save val­džios? - ironizavo R. Jėringas166. Tokiomis sąlygomis kiekvienas valstybės sprendimas, net ir savavališkas, jei tik jam suteikiama įstatymo forma, yra teisė. Įstatymas, kuris objektyviai pašauktas ginti žmogaus teises nuo valstybės agresijos, gali tapti pagrindu legali­zuoti (paskatinti) tą agresiją. Galimybę, kad piliečio teisės bus apsaugotos nuo valdžios savivalės ateityje (nuo būsimo savavališko įstatymo), čia turi garantuoti ankstesnė valdžios savivalė (veikiantis

163 Stein E. Staatsrecht. P. 157. 164 Dicey A. V. Konstitucinės teisės studijų įvadas (1885). Vilnius, 1998. P. 50. 165 Jellinek J. Min. veik. P. 342.

166 Ihering von R. Der Zweck im Recht. Bd. 1. P. 293.

475

TEISĖS TEORIJA

įstatymas). Garantija, kad nebus savivalės, slypi pačioje savivalėje167. Šitaip valstybė įgyjanti teisę pati sankcionuoti savo savivalę.

Kadangi tokio tipo teisinėje valstybėje privalu vykdyti įstatymo reikalavimus, nesvarbu, koks yra tų reikalavimų turinys, tai kiekvie­ną įstatymais besitvarkančią valstybę bus galima laikyti teisine, net ir tą, kurios įstatymai atvirai despotiški, teroristiniai. Neatsitiktinai „teisine valstybe" buvo vadinama ir nacistinė Vokietijos valstybė168. Jos teismai, grįsdami nuteistųjų siuntimą į koncentracijos stovyklas „auklėjimo tikslais", rėmėsi specialiu Teisingumo ministerijos aplin­kraščiu, kuriame buvo teigiama, kad Vokietija yra teisinė valstybė (Rechtsstaat), ir toje „teisinėje valstybėje" įstatymai numatė kaip tik tokią auklėjimo priemonę net ir žmonėms, nepadariusiems jokių nusikaltimų169, o tik priklausantiems kitai rasei, kitai tautybei. Bet „kokia nauda iš tokių įstatymų ir iš tokio teisėtumo, kurie legalizuo­ja valdžios savivalę ir pavaldinių beteisiškumą?"170

Pagal „savęs apribojimo" koncepciją įstatymų leidėjas neturi teisės pažeisti savo priimtų įstatymų, bet jis turi teisę juos pakeisti. 1995 m. Lietuvos teismams, remiantis CK 471 straipsniu, ėmus priteisti iš Finansų ministerijos apgautiems komercinių bankų indė­lininkams kompensacijas, Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. lie­pos 19 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 471 straipsnio pakeitimo", kuriame sakoma: „Valstybė ga­rantuoja fizinių asmenų indėlių bankuose, jei nuosavybės teise jai priklauso ne mažiau kaip 51 procentas akcinio kapitalo, išmokėjimą indėlininkams pareikalavus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka." Šiuo įstatymu valstybė atleido save nuo atsakomybės, t. y. pareigos garantuoti komerciniuose bankuose laikomų privačių indė­lių, dėl kurių garantinius raštus buvo išdavęs Lietuvos bankas, saugumą. 1997 m. Seimui panorėjus keisti generalinį prokurorą, o Prezidentui nesutikus siūlyti kitą generalinio prokuroro kandidatūrą, Seimas parengė ir priėmė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstaty­mo 11 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą (1997 m. kovo

167 Нерсесянц В. С. Философия права. Москва, 1997. Р. 104. 168

Schmitt С. Vom Gesetzesstaat zum Rechtsstaat, 1934. 169

Kūris E. Savivalda, demokratija, teisė. Vilnius, 1990. P. 23; Kūris E. Teisinė valstybė, teisinių sistemų įvairovė ir Vakarų teisės tradicija // Glendon M. ir kl. Vakarų teisės tradicijos. Vilnius, 1993. Р. ХХХШ.

170 Нерсесянц В. С. Философия права. Р. 105.

476

SPECIALIOJI DALIS

13 d., Nr. VIII-142), kuriame teisę siūlyti generalinio prokuroro kandidatūrą suteikė ne Prezidentui, o Aukščiausiojo Teismo pirmi­ninkui ir teisingumo ministrui (1 str.)171, t. y. asmenims, skiriamiems Seimo. Panašiai Seimas pasielgė ir 1997 m. birželio 5 d. priėmęs įstatymo „Dėl socialinės paramos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvu­siųjų šeimoms (1945 07 22-1991 12 31)" pakeitimo įstatymą, kur nustatė, kad „šiame įstatyme nurodytiems asmenims neišmokėtos kompensacijos nepaveldimos" (10 str. 2 d.)172. Valstybė ir šį kartą pati save atleido nuo pareigos atiduoti piliečiui turtą, kurį jam buvo pripažinusi nuosavybės teise, bet šia teise dėl objektyvių priežasčių (mirties) jis nespėjo pasinaudoti. Kai valdžios veiksmų laisvę riboja ne teisė, o pačios valdžios leidžiami įstatymai, tada gali formuotis ir „vardinės nuosavybės" samprata, pagal kurią nuosavybės teisė jau suprantama be paveldėjimo teisės. Jos samprata priderinama ne prie teisės ar Konstitucijos, o prie valdžiai naudingos tvarkos. Įstatymas ir teisė ima reikšti skirtingus dalykus, kol valdžios valią saisto jos pačios valia.

Šitaip buvo atskleistas vidinis „savęs apribojimo" koncepcijos prieštaringumas, o jo pagrindu - ir faktinis tokios koncepcijos nepa­jėgumas realiai apsaugoti asmens teises nuo galimos valdžių saviva­les. Tai reiškia, kad jokia valdžia negali savęs realiai varžyti savo pačios leidžiamais įstatymais, kad priemonių tokiam varžymui bū­tina ieškoti už valstybės valios ribų.

Su šia kritika prasidėjo kokybiškai naujas teisinės valstybės ir pačios demokratijos raidos etapas: teisinis valstybingumas iš „teisė­tumo valstybės" transformavosi į „teisingumo valstybę" (rule of law), vėliau - į socialinę teisinę valstybę.

1.2 TEISINĖ VALSTYBĖ -TEISĖS VIEŠPATAVIMO ORGANIZACIJA

Įvykių raida šia linkme pirmiausia plėtojosi Anglijoje. XIX a. antros pusės Anglijos teisininkai formavo nuomonę, kad yra teisingumo principai, kurie saisto ne tik vyriausybę, bet ir įstatymų leidėją. Teisininkas V. Blekstonas (Blackstone, 1723-1780) veikale „Anglijos

171 Valstybės žinios. 1997, Nr. 23-543. 172 Valstybės žinios. 1997, Nr. 63-1467.

4 7 7

TEISĖS TEORIJA

teisės komentaras" (1765) teigė, kad yra vertybių, kurių parlamento teisėkūra negalinti nepaisyti: „Įgimtoji teisė, būdama tokio pat senumo kaip pati žmonija, padiktuota paties Dievo, žinoma, yra aukštesnė už bet ką kita. Ji yra privaloma visame žemės rutulyje, visose šalyse ir visais laikais: joks žmonių išleistas įstatymas negalioja, jeigu jai prieštarauja."173 Tą pačią mintį plėtojo ir A. V. Daisi (Dicey): parla­mentas, leisdamas įstatymus, neturįs pažeisti pagrindinių žmogaus teisių į laisvę, gyvybę, nuosavybę, visų piliečių lygybės įstatymams, diskusijų laisvės, viešų taikių susirinkimų laisvės174, taip pat moralės principų arba tarptautinės teisės doktrinų. Parlamento priimami įsta­tymai neturį prieštarauti „Anglijos tautos, ar bent jau rinkėjų no­rams"175.

Tai nauja metodologinė jurisprudencijos tendencija, prieštaraujan­ti teisinio pozityvizmo ir etatizmo vyravimui teisės moksluose ir teisės tapatinimui su įstatymu.

Svarbiausia čia buvo pripažinimas, kad valstybės valia nėra vienintelis teisės šaltinis, kad valstybės valią turi varžyti ne šiaip valdžios leidžiami įstatymai, o žmogaus teisės, t. y. vertybės, esan­čios šalia valstybės valios ir nepriklausomos nuo tos valios. Valsty­bė pašaukta ne suteikti asmens teises, o tik kurti mechanizmą joms garantuoti. Tai rodė, kad tolesnė teisinės valstybės raida, didinanti individo teisių saugos veiksmingumą, reikalauja atgaivinti prigimti­nės teisės koncepciją ne tik kaip teorinę, bet ir kaip praktinę aktualiją, ją inkorporuojant į teisinės valstybės koncepciją kaip pagrindinį elementą.

Tokią valstybę imta vadinti A. Daisi terminu „the rule of lazv":

„Valstybė yra teisinė, jei jos veikla susaistyta ir apribota teise, pavaldi

teisei, stovi ne šalia teisės ir ne virš teisės." (V. Gesenas)176

„Valstybė, kurioje valdymas remiasi teisiniais įstatymais, yra teisinė." (R. Z. Lifšicas)177 Teisinė valstybė - tai „tvarka, kurios pagrindu politiškai subrendusi tauta apriboja pati save." (V. Kėgis (W. Kagi)

1 7 3 Cit. pagal: Dicey А. V. Min. veik. P. 47. 174

Dicey А. V. Min. veik. P. 138-140. 175

Ten pat. P. 56-57. 176

Правовое государство и народное голосование. СПб., 1906. Р. 10. 177

Лифшиц Р. 3. Государство и право в современном обществе // Советское

государство и право. 1990, Nr. 10, р. 17.

478

SPECIALIOJI DALIS

,178 Bahr O. Rechtsstaat. Cassel-Gottingen, 1864. P. 2.

479

Kurti teisinę valstybę dabar reiškia „priversti visą valstybės gyve­nimą judėti ant teisės vyrių" (O. Bėras)178.

Bet teisė, kuri turi saistyti valdžios veiksmų laisvę, jau nėra tik pačios valdžios leidžiami įstatymai. Įstatymų turinys nėra determi­nuotas laisvos įstatymų leidėjo valios.

Rule of law tipo teisinei valstybei buvo svarbu ne tik deklaruoti teisės viršenybę, bet ir realiai garantuoti ją. Iš čia - būtinybė koncep­tualią teisinės valstybės sampratą pagilinti institucine, t. y. ne tik deklaruoti, kad pozityvioji teisė neprieštarautų prigimtinei, bet ir kurti atitinkamą teisinį mechanizmą, pirmiausia steigti konstitucinius teis­mus, kurie konstatuotų įstatymų priešingumą konstitucijose įtvirtin­toms prigimtinėms žmogaus teisėms ir tokio konstatavimo pagrindu šalintų iš galiojančios teisės sistemos antikonstitucinius įstatymus.

Todėl teisinės valstybės koncepcijoje skiriami turiningieji ir for­malieji jos požymiai. Turiningaisiais požymiais formuluojami strate­giniai teisinės valstybės tikslai (pagrindinės žmogaus teisės kaip objektyvioji valdžios veiksmų laisvės riba ir kaip pačios valstybės funkcionavimo įsiprasminimas), formaliaisiais - tų tikslų įgyvendini­mo teisinės, organizacinės priemonės. Jų vienovė ir yra teisinės valstybės modelis.

I. Turiningieji teisinės valstybės požymiai: 1. Pripažinimas tautos suvereniteto kaip valstybės valdžios legitimi-

zacijos ir demokratinio teisėkūros būdo, valdžios institucijų ir pareigūnų atsakomybės teorinio pagrindo. Konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas.

2. Visa teisės sistema remiasi societarine, arba pilietine, teisės sam­prata, kuri teisę kildina iš visuomenės, teisės netapatina su įstatymu, patį įstatymą laiko tik pagrindine teisės išraiškos forma.

3. Teisės viršenybė, arba valstybės valdžios ir pačių piliečių susais­tymas teise (prigimtinėmis žmogaus teisėmis). Valdžia pašaukta leisti ne bet kokius, o tik visų piliečių vienodai teisių saugai tarnaujančius įstatymus. Todėl jos politika jau negali būti kitokia, kaip tik priešingų interesų derinimo (kompromiso paieškų) poli­tika. Įstatymų leidžiamoji valdžia varžoma konstitucijos, postu­luojant šią esant teisinį įstatymą, o vyriausybė ir teismai -įstatymų ir teisės. Teisė čia iškeliama kaip vertybė, kuriai privalo

TEISĖS TEORIJA

vienodai paklusti visi teisės subjektai, taip pat valstybė. Teisės viršenybės pagrindu pripažįstamas asmens pirmumas prieš vals­tybę ir kitus socialinius darinius vien todėl, kad būtent asmuo yra tikrasis teisių turėtojas ir kad valstybė bei kiti socialiniai individų susivienijimai formuojasi tik vienam tikslui - apsaugoti asmens teises ir lemti jų įgyvendinimą.

4. Pilietinė (atvira) visuomenė ir savivalda. II. Formalieji teisinės valstybės požymiai:

1. Valdžia padalijama į tris šakas (įstatymų leidžiamąją, vykdomąją (administraciją) ir teismus), siekiant neleisti valstybės valdžiai susitelkti vienos valstybės institucijos ar vienos socialinės grupės rankose ir paversti valstybės valdžios nekontroliuojama grėsme žmogaus teisėms, nes, pasak Š. Monteskjė, „bet kuris žmogus, kuris turi valdžią, yra linkęs ją didinti ir šia linkme eina, kol atsiremia į kliūtį"179.

2. Konstitucinio ir administracinio teismų vykdoma valstybės val­džios veiksmų teisėtumo kontrolė.

3. Veiksmingas žmogaus teisių gynimas nešališkuose teismuose.

4. Valstybės deliktinė atsakomybė savo piliečiams. Būdamas itin svarbus teisinės valstybės tapatybei, šis požymis aptartinas plačiau.

Teisinė atsakomybė - tai sritis, kur teisė vėl glaudžiai susiliečia su valstybe ir egzistuoja tik kartu su ja. Tik esant valstybei, galimas teisingumo vykdymas ir praktiškai prasminga pati teisingumo sąvo­ka. Be valstybės sunku būtų įsivaizduoti teisinę atsakomybę, o be jos - ir pačią teisę kaip visuotinai privalomo elgesio taisyklę. Bei valstybė yra ne tik teisinės atsakomybės garantas, bet ir jos subjektas.

Tačiau teisinės atsakomybės subjektu tampa ne kiekviena valsty-bė, o tik teisinė, kurioje įstatymo viršenybė pakeičiama teisės virše­nybe, vienodai saistančia tiek piliečius, tiek pačią valstybę. Jei teisinė valstybė tapatinama tik su įstatymo viršenybe, tai valstybė, matėme, gali ir nebūti atsakinga savo piliečiams, nes ji gali priimi i ir tokį įstatymą, kuriuo ji bet kada ir bet kokiu pagrindu gali atleisti save nuo atsakomybės už savo piliečiams padarytą žalą. Arba to paties galima siekti teismams atitinkamai aiškinant galiojančius teisės aktus (to pavyzdys - 2003 m. Lietuvos administraciniuose

Montesąuieu Ch. O Duchu Praw. T. 1. Warszawa, 1957. P. 232.

480

SPECIALIOJI DALIS

teismuose atmesti pensininkų ieškiniai Lietuvos valstybei dėl žalos, padarytos Konstitucijai priešingais įstatymais, atlyginimo, remiantis galiojančių įstatymų etatistine interpretacija).

Valstybės atsakomybė savo piliečiams yra įtvirtinama valstybių, laikančių save teisinėmis, konstitucijose. Pavyzdžiui, Lenkijos Kon­stitucijos 77 straipsnis teigia: „Kiekvienas turi teisę į atlyginimą žalos, padarytos neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais. Įstatymas niekam negali riboti teisės teisme reikalauti atkurti pažeis­tas teises ir laisves." Lietuvos Konstitucijoje tiesiai nekalbama apie valstybės atsakomybę piliečiams. Tačiau pastaruoju metu Konstituci­nis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 1 straipsnį: „Lietuvos vals­tybė yra nepriklausoma demokratinė respublika", yra nurodęs, kad ši formuluotė reiškia ir „valdžios atsakomybę piliečiams" (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Tokia nuostata įtvirtinta ir naujajame CK: „Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš biudžeto, nepaisydama konkretaus vals­tybės tarnautojo ar kito valstybės institucijos darbuotojo kaltės." (6.271 str. 1 d.) Terminą „valdžios institucija" tas pats kodeksas aiškina kaip „bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savival­dybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių insti­tucijų darbuotoją ir t. t.)" (6.271 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarime Nr. IX-1187 „Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos" sakoma: „[...] užtikrinti neteisėtais pa­reigūnų veiksmais padarytos moralinės ir materialinės žalos atlygi­nimą" (Valstybės žinios. 2002, Nr. 113-5029). Tokios nuostatos laikosi Europos Teisingumo Teismas. 1991 m. nagrinėjęs Andrea Francovich ir Danila Bonifaci bylą prieš Italiją, 1996 m. - Brasserie du Pechheur A S bylą prieš Vokietiją ir Factortame bylą prieš Jungtinę Karalystę, šis teismas konstatavo, kad, nesvarbu, kokia valstybės institucija pažei­dė Bendrijos teisę, valstybė privalo atlyginti padarytą žalą.

Teisinės valstybės principo įgyvendinimo požiūriu tai svarbios nuostatos. Jos reiškia, kad valstybės civilinė atsakomybė apima visas valstybės institucijas (taip pat Seimą) ir visas valstybės veiklos sritis-tiek įstatymų taikymą, tiek jų kūrybą (legislatyvinę veiklą)180. Kurdama

180 Dabar galiojantis įstatymas nors ir vadinasi „Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas" N r. lX-895 (2002 m. gegužės 21 d. redakcija), bet jo pavadinimas netiksliai orientuoja, nes „valstybės institucijos" čia susiaurintos iki teisėsaugos institucijų.

481

TEISĖS TEORIJA

teisę valstybė gali padaryti žalos konstitucinėms piliečių teisėms, Seimui priėmus nekonstitucingą įstatymą, kurio priešingumą Konsti­tucijai gali konstatuoti tik Konstitucinis Teismas. Konstituciniam Teismui 2002 m. lapkričio 15 d. konstatavus, kad Lietuvos Respub­likos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis (2000 m. gruodžio 21 d. ir 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos), leidęs mokėti dirbantiems pensininkams ne visą jiems paskirtą senatvės pensiją, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai, asmenys, patyrę dėl tokio įstatymo taikymo realios žalos, turi teisę nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir reikalauti iš valstybės atlyginti žalą pagal minėtą CK straipsnį.

Nuo šio įstatymo nukentėjusio pensininko X ieškinio (apeliacinio skundo) Lietuvos valstybei dėl žalos padarymo Konstitucijai priešin­gu įstatymu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepaten­kino remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimo atgal negaliojimo pretekstu: pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį Konstitucinio Teismo nutarimų galia dėl teisės aktų sutikimo su Konstitucija yra nukreipta į ateitį ir neišmokėtai pensijos daliai negali būti taikoma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis byloje E. Stasytis prieš Lietuvos Respubliką, Nr. A5-264/2003).

Bet tada kyla klausimas: kuo ši situacija skiriasi nuo tos, kurią nustato to paties CK 6.272 straipsnio 1 dalis, taip pat Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas (2002 m. gegužės 21 d. redakcija, Nr. IX-895). Pagal jį žala, atsiradusi dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų ar pareigūnų veiksmų (teisės aktų), atlyginama už kiekvieną suėmimo ar sulaikymo dieną (4 str. 1, 3, 5 d.), t. y. nuo to akto, kuriuo remiantis asmuo buvo neteisėtai sulaikytas, suim­tas, kalinamas, įsigaliojimo ar taikymo dienos, o ne nuo tos dienos, kai tas aktas buvo kitu teisės aktu (išteisinamuoju nuosprendžiu) pripažintas neteisėtu. Darbo įstatymai leidžia atlyginti už privers­tinę pravaikštą ne nuo teismo sprendimo, pripažinusio darbdavio įsakymą neteisėtu, priėmimo dienos, o nuo įsakymo, pripažinto neteisėtu, įsigaliojimo dienos, kai darbuotojas buvo atleistas iš darbo. Tas pats principas įtvirtintas ir CK: „Santuoka negaliojančia pripažįstama nuo jos sudarymo momento" (3.37 str. 3 d.), o ne nuo pripažinimo negaliojančia teisme dienos. Atitinkamai ir mirties

482

SPECIALIOJI DALIS

bausmę taikę teismų nuosprendžiai po 1992 m. (įsigaliojus Konsti­tucijai) buvo neteisėti ne nuo 1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, pripažinusio mirties bausmę priešinga Konstitu­cijai, o nuo Konstitucijos įsigaliojimo ir Konstitucinio Teismo įsteigimo dienos. Nuo 1993 m. teismai, sprendžiantys baudžiamą­sias bylas, kuriose gali būti taikoma mirties bausmė, privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar ši bausmė neprieš­tarauja Konstitucijai, nes teismai taiko baudžiamuosius įstatymus kartu su Konstitucijos normomis. Mirties bausme nuteistų asmenų artimieji neįgytų teisės į žalos atlyginimą, jei mirties bausmę būtų panaikinęs Seimas, o ne Konstitucinis Teismas, išaiškinęs mirties bausmės prieštaringumą Konstitucijai ir šitaip moralinę, politinę problemą pavertęs teisine. Jei žala būtų atlyginama ne nuo jos atsiradimo dienos, o nuo procesinės teisės jos reikalauti atsiradimo momento (nuo išteisinamojo nuosprendžio ar teismo sprendimo įsigaliojimo dienos), tai asmuo niekada negalėtų tikėtis žalos atlyginimo. Tai faktiškai reikštų paties žalos atlyginimo instituto panaikinimą.

Vadovaujantis šia „Konstitucinio Teismo nutarimo negaliojimo atgal" logika išeitų, kad kol Konstitucinis Teismas nepripažino įstatymo prieštaraujančiu Konstitucijai, tol jis teisėtas ir nedaro piliečių teisėms žalos, o kai Konstitucinis Teismas jį pripažino prieštaraujančiu, irgi nedaro žalos, nes jo tiesiog jau „nėra" - jis netaikomas. O jei ir vienu, ir kitu atveju „nėra" žalos, tai nėra ir pagrindo jos reikalauti.

Ta pati kazuistika gali būti taikoma ir byloms pagal minėtą Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymą ir CK 6.272 straipsnio 1 da­lį: kol nėra išteisinamuoju nuosprendžiu pripažintas neteisėtu, as­mens sulaikymą, suėmimą, įkalinimą sankcionavęs teisės aktas tei­sėtas ir „nedaro" žalos suimtajam. O kai jis pripažįstamas neteisėtu, irgi nedaro, nes nuo to momento netenka juridinės galios ir asmuo paleidžiamas į laisvę. Pagal šią logiką neteisėtai atleistas iš darbo darbuotojas irgi negalėtų tikėtis žalos už priverstinę pravaikštą atlyginimo, nes teismo sprendimas, pripažįstantis darbdavio įsaky­mą neteisėtu, irgi „nukreiptas į ateitį"...

Remiantis šitokiu teisės aktų aiškinimu konstitucinė piliečių teisė į teisinę gynybą (Konstitucijos 30 str. 1 d.) ir į žalos atlyginimą širstų grynu formalizmu ir galiausiai pasityčiojimu iš šios teisės:

483

TEISĖS TEORIJA

kam piliečiui teisė kreiptis į teismą, jei įstatymas ar jo interpretacija neleis teisme apginti savo teisės į žalos atlyginimą?

Jei asmens konstitucinė teisė realiai pažeista, tai teisinėje valsty­bėje draudžiama aiškinti galiojančią teisę taip, kad iš asmens būtų atimama galimybė teisinėmis priemonėmis įgyvendinti savo subjek-tinę teisę į žalos atlyginimą. Kartu draudžiama priimti ir tokius teisės aktus, kurie atleistų valstybę nuo pareigos atlyginti piliečiams padarytą žalą. Priešingu atveju tai reikštų atsisakymą teisės viršeny­bės - pačios teisinės valstybės esmės. Europos žmogaus teisių teismas byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę 1984 m. yra specialiai nurodęs, kad „nacionalinė teisė turi atitikti teisės viršenybės demo­kratinėje valstybėje principą". Tą pačią nuostatą yra pakartojęs ir Lietuvos Konstitucinis Teismas: „Teisinės valstybės principas [...] suponuoja ir tai, kad [...] visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusda­mos teisei [...]" (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas // Valstybės žinios. 2002, Nr. 93-4000) O tai reikštų, kad joks įstatymas ar jo aiškinimas neturi įpareigojamosios galios, jei jis demokratinėje valstybėje neigia teisės viršenybę - šiuo atveju atleidžia valstybę nuo pareigos atly­ginti neteisėtu teisės aktu piliečiams padarytą žalą. Teisinėje valsty­bėje galioja „lygaus viešosios naštos paskirstymo principas", kuris reiškia, kad valstybė neturi teisės spręsti biudžeto didinimo proble­mų kurios nors vienos socialinės grupės (dirbančių pensininkų) ekonominės padėties bloginimo sąskaita. Tokia praktika yra Prancū­zijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir kitur.

Įstatymas teisinėje valstybėje gali nustatyti tik žalos, padarytos valstybės institucijų ar pareigūnų nekonstituciniais teisės aktais, atlyginimo mastą atsižvelgiant į valstybės ekonomines galimybes konkrečiu laikotarpiu, bet ne kvestionuoti pačią valstybės pareigą atlyginti žalą. Tik šia prasme ir reikėtų aiškinti Konstitucijos 30 straips­nio 2 dalį: „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas."

Būtent teisės į žalos atlyginimą patikimumui garantuoti ir yra prasminga laikyti valstybę juridiniu asmeniu. Tokiu atveju valstybės institucijų ir pareigūnų veiklos rizika garantuojama ne konkrečios institucijos ar pareigūno turtu, o valstybės biudžetu. Valstybė tik įgyja pagal įstatymą regresinio ieškinio teisę pareigūno, kurio netei­sėtais veiksmais (teisės aktais) buvo padaryta žalos piliečių teisėms, atžvilgiu. Valstybė laikoma pajėgesne atlyginti žalą nei konkreti

4 8 4

SPECIALIOJI DALIS

valstybės institucija ar pareigūnas, be to, jie veikė ne savo, o valstybės vardu ir interesais.

Tokio tipo bylose atsakovas yra Vyriausybė, o jos atstovė -Finansų ministerija kaip valstybės biudžeto tvarkytoja181.

Įstatymų teisėtumo prezumpcija: nuo kategoriškumo prie tikimybės. Įstatymų teisėtumo prezumpcija atsiradus konstitucinei justicijai ne­tenka ankstesnio kategoriškumo ir tampa tikėtina. Tai reiškia, kad bet kuris įstatymas ar kitas teisės aktas gali pasirodyti neteisėtas -darantis žalą piliečių konstitucinėms teisėms, jei tik jį priešingu Konstitucijai pripažins Konstitucinis Teismas, o teisės taikymo ak­tą - įsiteisėjęs teismo sprendimas ar išteisinamasis nuosprendis. Tai suponuoja įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriais yra varžomos asmens konstitucinės teisės, teisėtumo riziką. Priimti įstatymą ar kitą teisės aktą teisės viršenybės ir konstitucinės justicijos sąlygomis - tai rizikuoti pažeisti konstitucines piliečių teises ir prisiimti atsakomybę už šios rizikos padarinius. Rizika, kuri nesuponuoja pareigos atly­ginti žalą, padarytą naudojantis teise, paneigtų pačią subjektinės teisės esmę ir iš jos išplaukiantį visuotinį teisinės atsakomybės principą: naudojimasis teise garantuojamas atitinkamų pareigų vyk­dymu. Teisinėje valstybėje neleidžiama valstybės institucijoms ir pareigūnams neatlyginamai „eksperimentuoti" su piliečių teisėmis. Todėl rizika rinkos ekonomikos ir žmogaus teisių pirmumo sąlygo­mis tampa visuotine: rizikuojama ne tik plėtojant verslą, bet ir kuriant, taikant įstatymus. Šitaip atsiskleidžia iki tol nežinotas finansinis valstybinės veiklos teisėtumo aspektas: teisėkūros ir įsta­tymų taikymo teisėtumas tampa brangiai kainuojančiu ir dėl to itin atsakingu, atsargiu ir didelės kvalifikacijos reikalaujančiu.

181 Plačiau apie valstybės atsakomybę piliečiams žr.: Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje; Mironovskis A. Valstybės atsakomybė savo piliečiams teisinėje valstybėje: magistro baigiamasis darbas (kompiuterinis tekstas). LTU, Teisės filosofijos katedra, 2004; Ossenbühl F. Staatshaftungsrecht. München, 1998; Schäfer A. Bonk H. J. Staatshaftungsgesetz. Kommentar. München, 1982; Fetzner R. Die Haftung des Staates für legislatives Unrecht: zugleich ein Beitrag zum Staatshaftungsrecht der Europäischen Gemeinschaften, der EG - Mitglieds­staaten, der Schweiz und Österreich. Berlin, 1994; Safjan M. Odpowiedzialnosc panstwa na podstawie art. 77 Konstytucji RP // Pahstwo i prawo. 1999, Nr. 4; Szpunar A. O odpowiedzialnosci odszkodowawczej panstwa // Pahstwo i prawo. 1999, Nr. 6; kt.

485

TEISĖS TEORIJA

Dviejų teisinės valstybės modelių lyginimas istorinės raidos požiūriu. Teisėtumo valstybė ir teisės viešpatavimo, arba teisingumo, valstybė nėra du greta egzistuojantys teisinės valstybės modeliai. Tai dvi tos pačios teisinės valstybės raidos istorinės stadijos, kur teisėtumo valstybė (Rechtsstaat arba Gesetzesstaat) yra pradinis, o „teisės viešpa­tavimo" valstybė - vėlesnis ir patikimiau žmogaus teises ginantis tos pačios idėjos išplėtojimo etapas (lygis).

Nūdienos žmogaus teisių saugos poreikiai reikalauja, kad teisinis valstybingumas būtų siejamas su teisės viešpatavimo valstybe (rule of law), pajėgiančia veiksmingiau nei teisėtumo valstybė garantuoti pagrindinių žmogaus teisių saugą. Teisės viešpatavimo valstybė neatmeta teisėtumo valstybės, o tik apibendrina ją platesniu teisės viršenybės požiūriu, ją pagilina, modernizuoja, nes siekia įtvirtinti ne bet kokio, o tik teisinio įstatymo viršenybę, t. y. kalbama tik apie teisingumo teisėtumą.

Teisėtumo valstybė - tai pradinė, minimalistinė teisinės valsty­bės tapsmo stadija, kai visuomenė, gindamasi nuo savavaliaujan-čios valdžios, siekė, kad ta valdžia iš pradžių paklustų bent savo pačios leidžiamiems įstatymams (įstatymo viršenybė) - piliečiai galėtų prognozuoti bent minimalų savo saugumą. Kai šis saugumo tikslas būna daugiau ar mažiau pasiektas, einama toliau - reika­laujama patikimesnės teisių saugos: reikalaujama teisių saugumo maksimumo - valdžios paklusnumo ne tik savo pačios išleistiems įstatymams, bet ir nuo jos nepriklausomai egzistuojančioms žmo­gaus vertybėms.

Tačiau ir vienos, ir kitos stadijos ribotumas buvo tas, kad čia teisinis valstybingumas iš esmės sietinas tik su teisinio, institucinio asmens teisių apsaugos mechanizmo sukūrimu. Čia kalbama tik apie „gynybinius" žmogaus teisių tikslus ir nieko nekalbama apie valstybės dalyvavimą įgyvendinant asmens teises. Todėl nuo ketvirto dešimtmečio imta suvokti, jog teisiniam valstybingumui įgyvendinti neužtenka, kad valstybė nepažeistų žmogaus teisių ir kad būtų sukurtas veiksmingas žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. Svar-bu, kad valstybė plėtotųsi ir kaip žmogaus teisių įgyvendinimui talkinanti organizacija. Buvo pripažinta svarbi tiesa, kad ekonominis skurdas yra pagrindinė suminė grėsmė žmogaus teisėms, su juo susijusi įtampa gresia pačiam demokratinės santvarkos pagrindui Todėl į kovą su skurdu turinti įsitraukti ir valstybė, nes ši kova reiškia kovą už realų žmogaus teisių įgyvendinimą.

486

SPECIALIOJI DALIS

1.3 SOCIALINĖ TEISINĖ VALSTYBĖ

Būtent šia linkme plėtojama teisinė valstybė transformavosi į socia­linę teisinę valstybę, kuriai dabar keliamas uždavinys ir pagelbėti asmeniui įgyvendinti savo teises tais atvejais, kai asmuo objektyviai nepajėgus pareigų vykdymu susikurti savo teisėms įgyvendinti rei­kalingo gėrio.

Istorinės socialinio valstybingumo prielaidos. Šito nepajėgė garantuo­ti tradicinė (liberali, arba laisvosios konkurencijos kapitalizmo) vals­tybė, kur pagrindinės žmogaus teisės, kaip nurodė K. Marksas, o vėliau H. Helleris, buvo grynai formalios, neatsižvelgiant į jų turė­tojo galimybes įgyvendinti jam teisnumo lygmeniu deklaruojamas teises. Ekonomikos srityje socialinio gyvenimo svorio centrą liberali teisinė valstybė buvo perkėlusi į nuosavybės garantijas: asmens teises turi garantuoti jo turimos nuosavybės mastas, o verslo laisvė -priemonė tokiai nuosavybei įsigyti. Šios teisės juridiškai pripažįsta­mos visiems lygiai, sąmoningai ignoruojant tą faktą, kad dauguma žmonių neturi nuosavybės objektų ir dėl kapitalo stokos negali užsiimti savarankišku verslu. Esant tokiai teisių sampratai, realios teisės priklauso tik nuosavybę valdančiai mažumai182.

XIX a. antroje pusėje ekonomiškai nuskurdusiems asmenims ak­tyviau kovojant dėl savo teisių, „socialiniam klausimui" spręsti buvo pasiūlytos dvi alternatyvos - marksistinė su „proletariniu (valstybiniu) socializmu", radikaliai keičiančiu visuomenės sociali­nes, ekonomines struktūras, ir evoliucinė (reformistinė) tradicinio kapitalizmo struktūrų transformacija į „socialinės teisinės valstybės" modelį, ieškant vadinamojo via media (trečiojo kelio tarp kapitalizmo

Pastaroji tendencija ėmė ryškėti jau XIX a. viduryje. Vokiečių teisininkas, sociologas ir ekonomistas L. Štainas (1815-1890), api­bendrindamas Prancūzijos revoliucijų patirtį, ypač jų padarinius, darė išvadą, kad „socialinis klausimas" spręstinas ne revoliucijomis, o valstybės vykdomomis reformomis ir socialine politika183. Šia linkme XIX a. antroje pusėje kaip tik ir suko fabrikų darbininkų socialinės apsaugos įstatymų leidyba. Vokietijoje imta kurti sociali-

182 Stein E. Min. veik. P. 175. 183 Stein von L. Geschichte der sozialen Bewegungen in Frankreich von 1789

bis auf unsere Tage. Bd. 2. Leipzig, 1850. P. 30.

487

TEISĖS TEORIJA

nės draudos įstatymus ligos (1883), nelaimingo atsitikimo (1884), invalidumo, senatvės (1889) atvejais, siekiant garantuoti iš darbo gyvenančių žmonių socialinį saugumą. Žymus vaidmuo čia teko Vokietijos kancleriui Otto von Bismarkui, kurio socialine teisėkūra buvo įvykdyta pirmoji pavyzdinė didesnio masto valstybės kišimosi į visuomeninį gyvenimą akcija, siekusi suorientuoti pramoninės visuomenės raidą į žmogaus teisių saugą ir šitaip garantuoti „socia­linę taiką" ir rimtį184.

Ypač aktualus šis klausimas pasidarė Europoje po Pirmojo pasaulinio karo, didėjant Europos šalių industrializacijai, daugėjant proletarų, stiprėjant profsąjungoms ir kylant visuomenės organizavi­mosi laispniui. Aiškiau apsispręsti šia linkme Vakarus paskatino ir Rusijos socialistinė revoliucija (1917-1918) ir 1929-1933 m. pasau­linė ekonomikos krizė. Buržuazinei liberaliai valstybei iškilo labai aiški alternatyva - plačiu mastu vykdyti socialinę politiką (tapti socialiai orientuota valstybe) arba prie to paties eiti patiriant socia­linius sukrėtimus ir „nuskriaustųjų bei pažemintųjų" diktatūrą, kaip rodė Rusijos socialistinės revoliucijos įvykiai. Todėl daugelis autorių orientaciją į socialinę valstybę laiko objektyviai determinuota būtiny­be apsaugoti turtinguosius nuo savižudybės, į kurią jie veržiasi neribotu pelno siekiu ir nedėmesingumu iš darbo gyvenančiam žmogui. Socialinė valstybė esanti gėris tiek beturčiams, kurie socia­linės politikos pagrindu gali pretenduoti į didesnę nacionalinio produkto dalį ir patikimesnę savo teisių saugą, tiek turtingiesiems, iš kurių ta produkto dalis paimama per atitinkamus mokesčius. Už šiuos mokesčius turtingieji laimi galimybę toliau gausinti savo kapitalą be grėsmės virsti revoliucijų aukomis. Čia sąmoningai atsisakoma savo turto dalies, kad būtų galima ramiai naudotis likusia savo nuosavybės dalimi. Todėl K. Lėvenšteinas (L6wenstein) pagrįstai rašo, kad verslininkai paklūsta darbuotojų reikalavimams tik tam, kad užkirstų kelią staigiam socialiniam sprogimui185. „Mes turime padėti vargšams, kad išgelbėtume turtinguosius", - sakoma JAV ir Lotynų Amerikos „Pažangos sąjunga" pareiškime186. „Visų gerovės valstybė- tai valstybė, kurioje turtingųjų klasės priverstos

1 8 4 Katz A. Staatslehre. Grundkurs im öffentlichen Recht. 12., überarbeitete Auflage. Heidelberg, 1994. P. 104.

185 Löwenstein K. Verfassungslehre. Tübingen, 1959. P. 343. 186 Trybuna Ludu. 1962. Nr. 2.

488

SPECIALIOJI DALIS

mokėti išpirką už savo privilegijas."187 Todėl tie, kurie protestuoja prieš socialinę valstybę ir smerkia vyriausybės vykdomą socialiai orientuotą reguliavimą, vertinami kaip nesiorientuojantys istorinėje situacijoje ir šitaip šalinantys kliūtis komunizmui ateiti188. Visuome­nė ateina į pagalbą nuskurdusiems ne vien dėl solidarumo, bet ir dėl savo saugumo.

Tokios orientacijos valstybė Vakarų teisės literatūroje vadinama įvairiai: Italijoje - „pagelbėjančia valstybe", anglosaksų šalyse ir Vokietijoje - „visų gerovės valstybe" (welfare statė, Wohlfahrtsstaat) Prancūzijoje - „valstybe globėja" arba „socialine valstybe" (L'etat social), „apvaizdos valstybe", „aptarnaujančia valstybe" (service statė -R. Paundas, K. Manšteinas (Mannstein), E. Šulcas (Schultz), H. Herlicas (Herlitz), „socialinio patarnavimo valstybe" (social servise statė-G. kaskis, U. Beveridžas (Beveridge), „socialine teisine valstybe" (K. Šternas, E. Štainas ir kt.). Pastarasis terminas beveik visuotinai įsitvirtinęs šiuolaikinėje vokiečių, prancūzų teisės literatūroje.

Socialinė teisinės valstybės orientacija į bendrąją pažangą yra tiek sureikšminta, kad įtvirtinta daugelyje pokario Vakarų Europos valstybių konstitucijose. Vokietijos „Pagrindiniame įstatyme" (1949) sakoma, kad „konstitucinė santvarka žemėse turi atitikti respubliki­nės, demokratinės ir socialinės teisinės valstybės principus" (20 str. I d., 28 str. 1 d.). Ispanijos 1978 m. Konstitucijoje sakoma: „Ispani­ja - socialinė, teisinė ir demokratinė valstybė, kurioje aukščiausios vertybės yra teisingumas, lygybė ir politinis pliuralizmas." Tos pačios formuluotės - Austrijos, Graikijos, Italijos, Prancūzijos, Švedi­jos, Šveicarijos ir kitų šalių konstitucijose. Pasak H. Finerio, „Di­džioji Britanija kartu yra liberalios demokratijos ir socialinės gerovės valstybė, besiremianti atitinkamu planavimu"189.

Lietuvoje apie socialinę teisinę valstybę oficialiai nei rašoma, nei kalbama, nors šia linkme ir nemažai daroma praktiškai. Lietuvoje socialinė valstybė tam tikrai visuomenės daliai asocijuojasi su „socia­listine valstybe", apie kurią ta dalis visuomenės vis dar nepasiruo­šusi mąstyti be emocijų ir prietarų. Tačiau socialinės apsaugos

187 Strauss E. The Ruling Servants. London, 1961. P. 106. 188 Medison Ch. A. Leaders and Liberals in 20th. Century America. New York,

1961. P. 4 7 2 . 1 8' Finer H. The Major Governments of Modern Europe. New York, 1960.

P. 2 2 .

489

TEISĖS TEORIJA

įstatymus Lietuvoje leidžia bet kurios partinės sudėties Seimas, tokiai politikai determinuotas didėjančio nemažos dalies visuomenės nuskur­dimo. Tai priverstinė Lietuvos einamosios politikos praktika, kuri, deja, iki šiol nėra konceptualiai apmąstyta. Konstitucinis Teismas savo pastaruosiuose nutarimuose jau pradeda kalbėti apie „visuome­nės solidarumo idėją", bet ją priskiria ne socialinei teisinei valstybei, o „pilietinei visuomenei" (2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į šiuos tikslus, valstybė yra įpareigojama per visas savo institucijas: parlamentą, vyriausybę, teismą, pagelbėti neišgalin­tiems savo piliečiams susikurti žmogaus vertą egzistenciją. Į tai orientuojami visi valstybės darbai: ūkio, švietimo, sveikatos, transporto, teisėsaugos, miestų, butų statybos, gatvių tiesimo ir kitų sričių. Valstybė įpareigojama grumtis su nedarbu, palaikyti valiutos stabi­lumą, kurti sveikatos, laisvalaikio institucijas, saugoti gyvenamąją aplinką, globoti asmenį krizių ir skurdo atvejais (ligos, nedarbo, senatvės ir kt.), priešintis egzistencijos reikmenų stygiaus didėjimui, teisingiau paskirstyti gyvenimo riziką remiantis platesne socialinio solidarumo baze ir valstybės draudimo sistema, teikti bendrajai gerovei pirmumą prieš individualų ir grupinį interesą (gerovę). Kuriama plati žalos, padarytos asmeniui sulaikymo, skiepijimo, streiko, pasiaukojimo atveju, nukentėjus nuo nusikaltimo ir kita, atlyginimo sistema. Atitinkamai keičiama ir viso verslo socialinė orientacija. Liberalizmo sąlygomis verslas vadovavosi ir savo spren­dimus motyvavo tik gaunamo pelno maksimalizavimu (tai galėjo padaryti tik beatodairiškai išnaudodamas artimą), o dabar jis turįs prisitaikyti prie visuomenės poreikių: siekti privačios naudos tarnau­damas bendrai naudai. Čia kovojama ne su pačiu išnaudojimu, o su išnaudojimo rezultatais: kas pasisavinta atliekant nelygiaverčius mainus, tas tam tikru mastu turi sugrįžti visuomenei per mokesčius ir socialinę valstybės politiką. Nuosavybės turėtojus iš paprastu savininkų siekiama paversti šalies ūkio valdytojais, tam tikrais socialinės teisinės valstybės patikėtiniais, atsakingais ir už socialinį visuomenės stabilumą.

Ši valstybės veikla laikoma ne malonės ar gailestingumo akcija, o konstitucijos nustatyta pareiga valstybei.

Valstybės socialinis susaistymas pagrindinėmis žmogaus teisėmis (Sozialbindung der Grundrechte). Minėti tikslai suponuoja reikalavimą „stiprinti socialiai silpnuosius ir kartu silpninti socialiai galinguo-

490

SPECIALIOJI DALIS

sius" (E. Štainas)190. Ir tai esanti ypatinga teisinė silpnųjų apsauga nuo viešpatavimo. Įstatymų leidėjas turįs laisvas rankas naikinti ekonominės jėgos pagrindu atsirandantį viešpatavimą, kai tai daryti pasirodo tikslinga. Jei šio reikalavimo vykdymas sukeltų prieštaravi­mą tarp to, kas yra, ir to, kas turi būti (tarp Sein ir Sollen), tai tokį prieštaravimą valstybė privalanti spręsti Sollen (to, kas turi būti) linkme: nustatydama progresyvinius pajamų mokesčius ir padėdama gyventojams įgyti savarankiškos veiklos gebėjimą (Vermogensbildung) arba teikdama kiekvienam socialiai neišgalinčiajam įvairių formų socialinę pagalbą191.

Valstybės pareiga „teisingai perskirstyti materialines ir nemateria­lines vertybes, pripažinti kiekvieną žmogų lygiu visuomeninės ga­mybos rezultatų pajininku", pasak E. Štaino, atsirandanti iš pripa­žinimo visiems žmonėms lygaus vertingumo bei žmogiškojo orumo ir iš tokio pripažinimo nepažeidžiamumo192. Dėl šių tikslų valstybė privalanti formuoti, koreguoti visuomeninę, ekonominę tvarką pagal socialinio teisingumo imperatyvus, kad būtų trukdoma neribota piliečių gerovės diferenciacija, darbo jėgos panaudojimas žmogų žeminančiomis sąlygomis, panaikinami ar bent sušvelninami ekono­minės priklausomybės ryšiai, nuomininkas apsaugomas nuo netin­kamų priekabių, vartotojas - nuo išnaudojimo, siekiant minimizuoti gyvenimo riziką, užtikrinant visų teisę būti nacionalinio produkto pajininkais ir žmogaus vertą egzistenciją. „Modernios, pramoninės visuomenės socialinė būklė, - teigia A. Kacas (Katz), - negali būti palikta laisvam jėgų žaismui, o formuojama socialinio teisingumo tikslų ir atsakomybės siekiant „socialinės taikos" (susitarimo ir pripažinimo) ir socialinės integracijos"193.

Valstybė čia suvokiama kaip visuomenę solidarizuojanti jėga, kuri organizuoja vienų visuomenės narių talkinimą kitiems tais atvejais, kai tie „kiti" turi egzistencijos problemų. „Kitų" sąvoka -dinamiška ir atvira, nes tais „kitais" gali tapti bet kurie piliečiai, taip pat tie, kurie šiandien tokių problemų neturi.

Socialinio valstybingumo reikalavimas užtikrinti minimalią kiek­vieno asmens teisių saugą nereiškiąs lygiavos propagavimo, nes

190 Stein E. Min. veik. P. 175.

193 Katz A. Min. veik. P. 106.

491

TEISĖS TEORIJA

reikalaujama pasiekti socialinę lygybę tik iki protingos ribos. O tai reiškia, kad reikalaujama tik apytikriai išlyginti interesus, apytikriai paskirstyti pareigas.

Tai darant, reikalaujama paisyti ir stipriųjų interesų, kad pirmųjų laisvė netaptų našta antriesiems. O tas paisymas - tai saiko pojūtis.

Kitas socialinio susaistymo pagrindinėmis teisėmis pavidalas -sutarčių laisvės ribojimas. Jei vienas iš sutarties dalyvių turi aiškią persvarą, leidžiančią manyti, kad susitarimu nustatomos taisyklės bus vienpusės, valstybė, pasak K. Šterno, įpareigojama šią nelygybę švelninti. Vokietijoje socialiai silpniesiems apsaugoti nuo piktnaudžia­vimo sutarčių laisve sukurta daugybė įstatymų (tarifinių sutarčių, atleidimo iš darbo, vartotojų teisių apsaugos, kredito ir kt.). Panašiai yra ribojama nuomonių (žodžio) laisvė. Vokietijos Konstitucinio Teis­mo išaiškinimu, nuomonių laisvės gynimas turįs baigtis ten, kur prasideda piktnaudžiavimas šia laisve, jeigu ją norima panaudoti kaip priemonę siekiant nuteikti visuomenę prieš kitą asmenį, riboti jo laisvę194. Socialiai aktyvi valstybė siekia nustatyti tam tikras laisvės ribas, kad nebūtų piktnaudžiajama ekonomine galia ir priklausomy­bės santykiais, neatsirastų laisvės perteklius (Auswüchse).

Socialiai orientuojant valstybę, žymus vaidmuo Vakaruose tenka konstituciniams teismams, kurie, remdamiesi faktu, kad socialinis valstybingumas yra konstitucinis principas, nutarimais įpareigoja valstybę vykdyti socialinį teisingumą - įvesti socialiai teisingą tvarką, garantuojančią žmogaus orumą, švelninti (Ausgleich) sociali­nius prieštaravimus ir t.t. Čia konstituciniai teismai siekia garan­tuoti, kad konstitucija nebūtų pažeidžiama ne tik neteisėtu veikimu (antikonstituciniais įstatymais), bet ir neveikimu, t. y. nevykdymu pareigų, kurias valstybei nustato socialiai interpretuojamos pagrindi­nės žmogaus teisės. Šio tipo valstybę daugelis autorių laiko objektyviai determinuota.

Socialinis valstybingumas - Europos teisės imperatyvas. Be to, so­cialinė teisinė valstybė - tai faktiškas šiuolaikinės Europos teisės įgyvendinimo rezultatas. Europos Sąjungos narėmis iš esmės gali būti valstybės, pajėgiančios veikti pagal socialinio valstybingumo principą, kurio daugelis požymių yra imperatyviai įtvirtinti tarptau-tinėse konvencijose. 1997 m. rugsėjo 9 d. Europos socialinė chartija

194 Stein E. Min. veik. P. 177.

492

SPECIALIOJI DALIS

(pataisyta) ragina valstybes, Europos Tarybos nares, prisidėti prie bendros ekonominės ir socialinės pažangos, saugoti ir įgyvendinti pagrindines žmogaus teises ir laisves. Chartijos 13 straipsnis skel­bia: „[...] užtikrinti, kad kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir kuris negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinės apsaugos sistemos, gautų pakankamą paramą, o susirgęs - priežiūrą, būtiną pagal jo sveikatos būklę." „Visi darbuotojai turi teisę į teisingą atlyginimą, garantuojantį normalų jų pačių ir jų šeimų gyvenimo lygį." (Id. 4 p.)195

Socialinė teisinė valstybė kaip kokybiškai naujas demokratijos išplė­tojimas. Ši teisinės valstybės evoliucija nuo teisėtumo valstybės prie rule of law, o nuo jos - prie socialinės teisinės valstybės rodo, kad valstybė vis labiau artėja prie savo autentiškos paskirties - būti piliečių teisių apsaugos ir įgyvendinimo teisine organizacija. Vals-tybė evoliucionuoja nuo asmeniui priešiškos prie jam pagelbėjančios jėgos. Ji liudija akivaizdų liberalizmo tendencijų valstybės koncep­cijoje įveikimą. Socialinė valstybė nesitenkina sukūrimu teisinio mechanizmo žmogaus teisėms nuo neteisėto kėsinimosi ginti, ji nepalieka ekonominių santykių savieigai, ji juos reguliuoja atsi­žvelgdama į realią visų piliečių teisių saugą. Todėl socialinė teisinė valstybė yra išplėtojimas ir pagilinimas demokratinės teisinės vals­tybės ir jos propaguojamo teisės viešpatavimo principo iki jo pilnat­vės. Tai politinės demokratijos išplėtojimas į ekonominę ir socialinę demokratiją.

Be to, atsiradus socialinei teisinei valstybei, teisė ir politika (valdymas) radikaliai apsikeičia vietomis: teisė, iki tol traktuota kaip valdymo priemonė, dabar tampa tikslu, o valstybinis valdymas (politika) virsta teisės (žmogaus teisių) įgyvendinimo organizavimu.

Taigi socialinio valstybingumo idėjos pasirodymas valstybės kon­cepcijoje kartu liudija aukštą ekonominį ir apskritai kultūrinį visuo­menės raidos lygį, kuris leidžia ekonomiškai garantuoti šias socia­lines pretenzijas.

Vidinis socialinio valstybingumo prieštaringumas. Reikalavimas per­skirstyti materialiąsias vertybes ne pareigų vykdymo, o pačios as­mens teisės buvimo pagrindu, būdamas svarbiausias socialinės tei-

195 Valstybės žinios. 2001, Nr. 49-1704.

493

TEISĖS TEORIJA

sinės valstybės požymis, yra ir tokios valstybės (politikos) silpnumas. Šiame reikalavime slypi socialinės teisinės valstybės humanistinė ir kartu savigriovos jėga. Asmens teises ir jų įgyvendinimą ji padaro griežtai nepriklausomus nuo pareigų, nuo tų teisių turėtojo kultūri­nio aktyvumo. Ir būtent dėl to socialinė valstybė ateityje būtinai turės (ir jau dabar turi) tolesnės plėtros problemų196. Mat siekis konkretaus asmens vartojimo mastą suderinti ne su jo kultūriniu aktyvumu, o su jo vartojimo poreikiais neišvengiamai paskatins homo consumens (žmogų vartotoją) ir atitinkamai sumenkins homo creator (žmogų kūrėją), palenks pastarąjį tarnauti žmogui vartotojui. Todėl visuomenėje atsiras vis daugiau žmonių, labiau norinčių būti agresyviais varto­tojais nei socializuotais kūrėjais. Tai neišvengiamai atsilieps techni­nei ekonominei pažangai ir sukels tokių pačių padarinių, dėl kurių susinaikino „tarybinis socializmas".

Turint tai galvoje suprantama, kodėl kai kurie Vakarų teisininkai, sociologai uoliai tebediskutuoja dėl socialinio valstybingumo princi­po pagrįstumo ir perspektyvumo, ypač jį kritikuoja liberalios orien-tacijos autoriai (E. Forsthoffas, H. Krūgeris ir kt). Jie kaip tik ir sako, kad „visų gerovės valstybė yra ta valstybė, kuri prisiima asmenybės rūpestį užtikrinti savo egzistenciją ir ateitį"197. Tai „pranašai" tos būtinos „socializmo" transformacijos į tą patį kapitalizmą, kurį paneigiant ir kritikuojant susiformavo pats socialinės valstybės vaiz­dinys.

Šį judėjimą nuo socializmo kapitalizmo link, o nuo jo - vėl socializmo link akivaizdžiai liudija kad ir Švedijos socialinė raida.

Tai, kad Vakarų šalių politikoje laikinai siaurinama „socializmo" kompetencija, nėra „socializmo" griūtis ar socialinio valstybingumo

196 2999 m lapaičio 20 d. Florencijoje (Italija) susirinkę JAV prezidentas B. Klintonas ir keturių didžiųjų Europos valstybių (Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos) vyriausybių vadovai pripažino, kad nūdienos ekonomikos augimo interesai tose šalyse reikalauja siaurinti socialinės valstybės kompetenciją. Valstybė, užuot visą gyvenimą globojusi savo piliečius, turinti paskatinti juos imti savo likimą į savo pačių rankas, žmogų reikia „išmokyti stovėti ant savo kojų" (E. Šrioderis), kitaip Europoje, pasak T. Bleiro, gali suaktyvėti dešiniosios jėgos. Kartu pabrėžta, kad negalima atsisakyti pačios socialinės valstybės idėjos. Raginta tą idėją tik „naujai suprasti". „Naujai suprasti socialinės valstybės idėją" ir reiškia peržiūrėti dabartinę jos kompetenciją siaurinimo linkme, kad po kurio laiko būtų galimybių vėl plėsti ją.

197 Dr. Gablers Lexikon. Wiesbaden, 1956. Bd. 11. P. 3375.

494

SPECIALIOJI DALIS

apskritai krizė, o tik jo šiuolaikinio pernelyg ilgo vyravimo įveikimo krizė, informuojanti visuomenę, jog jau atėjo laikas modifikuoti visų visuomenės narių teises garantavusias priemones - siaurinti socia­lizmo kompetenciją kapitalizmo kompetencijos plėtimo naudai, kad kapitalizmas galėtų vėl pašaukti savo priešybę - socializmą, sutei­kiant socializmui galimybę vykdyti savo misiją kapitalizmo sukurtų materialiųjų ir kitokių vertybių pagrindu. Kad atsinaujintų, įgautų naujos gyvybės, pajėgtų veikti, kokybė kas kiek laiko turi virsti savo priešybe, kuri ir yra senosios kokybės atgaivinimo šaltinis. Tai tik laikinas (taktinis) „socializmo" atsitraukimas, kad iš antrinės verty­bės po kurio laiko galėtų tapti pirmine, jei tik žmogaus teisės ir toliau išliks viso socialinio, ekonominio gyvenimo tikslas. O demo­kratinėje visuomenėje tokiu tikslu jos negali neišlikti. Todėl socializ­mo niekada nebus atsisakoma iš principo: kas kiek laiko keisis tik jo kompetencija kuriant socialinę tvarką. Sumažėjus šalies ekonomi-nių galimybių garantuoti socialinį teisingumą, jis trauksis į antrąją vietą (Švedija nuo 1991 m. sausio 1 d. perėjo prie naujos mokesčių sietemos, kuri gerokai sumažino darbo pajamų mokesčius ir padidi­no kapitalo pajamų mokesčius)198, kad į priekį išleistų gamybą (kultūrą) skatinančias jėgas; kai atliks savo darbą, tos jėgos vėl į pirmąjį planą pašauks socialinį teisingumą (socializmą), nes padau­gės materialiųjų ir dvasinių visuomenės galimybių užtikrinti žmo­gaus teisių saugą aukštesniu lygiu. Bet tai padarys tik tam, kad po kurio laiko socialinio valstybingumo principas vėl pasitrauktų į antrą planą užleisdamas pirmaujančią vietą „kapitalizmui" (libera­liai suprantamai teisių ir pareigų vienovei).

Todėl nei socializmas, nei kapitalizmas nėra ir negali būti nuolatinis žmonijos idealas, o tik nuolatinė jų laikinos sintezės paieška ir nuolatinis šių priešybių kompetencijos toje sintezėje kaitaliojimasis, nes strateginis visos šios dinamikos tikslas ir judin­tojas - kuo didesnė žmogaus teisių sauga. Kapitalizmas ir socializ­mas - tai tik tos saugos priemonės ir dėl to tik tiek brangintinos ir plėtotinos, kiek veiksmingai tarnauja jai. Tai rodo, kad normaliai sąmonei, skirtingai nuo marksistinės ir sovietinės, socializmas ne­reiškia nieko daugiau, kaip tik socialinį teisingumą, kurio vienu istoriniu laikotarpiu turi būti daugiau, kitu - mažiau.

№ Волков A. M. Швеция: социально-экономическая модель. Москва: Мысль,

1991. Р. 9 3 .

495

TEISĖS TEORIJA

Žmogaus teisės (teisės viešpatavimas) - tai tas tikrasis kriterijus, kuris neleidžia visuomenei ilgiau „apsistoti" ties jokia santvarka, neleidžia jokios santvarkos absoliutinti, dogmatizuoti, nes neleidžia priemonėms iškilti aukščiau savo tikslo. Nuolat dinamiški žmogaus teisių saugos poreikiai reikalauja ir nuolat dinamiškų juos įgyven­dinančių priemonių (socialinės, ekonominės sistemos).

Viso to žinojimas ir leidžia optimistiškai žiūrėti į šiuolaikinės socialinės teisinės valstybės krizės pavidalus, aiškėjančius Vakarų šalyse. Socialinio valstybingumo principo taikymas negresia sunkio­mis komplikacijomis tik tol, kol yra laisvai matoma ir vertinama padėtis, kol vengiama ką nors dogmatizuoti, per ilgai puoselėti kurią nors visuomenės raidos viziją. Kur žmogaus teisių įgyvendi­nimo priemonės netampa vertingesnės už pačias žmogaus teises, ten sugebama ne tik ką nors pradėti, bet ir laiku „sustoti", kai tik iniciatyvos ima gręžtis prieš patį iniciatorių pavojingais padariniais. Todėl socialinė teisinė valstybė ne tik eina pirmyn, bet ir atsitraukia; tai ne sustingusi dogma, o gyvas principas, nuolat derinantis žmogaus teisių saugą su besikeičiančiomis ekonominėmis krašto galimybėmis.

2. ATVIRA VISUOMENĖ -SOCIALINĖ TEISINĖS VALSTYBĖS PRIELAIDA

Didžiausia problema, kurią spręsti pašaukta žmonija, yra sukūrimas piliečių visuomenės,

besitvarkančios teisės pagrindais.

I. Kantas

Viena iš svarbiausių teisinės valstybės sukūrimo prielaidų yra pačios visuomenės, tokią valstybę kuriančios, socialinė kokybė: ko­kiais požymiais turėtų pasižymėti pati visuomenė, kad pajėgtų kurti tokią valstybę ir gyventi tokios valstybės sąlygomis?

Tokiai visuomenei nusakyti vartosime terminą ne „pilietinė vi­suomenė", o „atvira visuomenė", nes pastarasis terminas teikia daugiau metodologinių galimybių suorganizuoti jos požymius į sistemą, išvesti tuos požymius iš socialinio atvirumo sąvokos ir ja juos paaiškinti, kartu įsitikinti, kad atviros visuomenės ir teisinės valstybės tapsmas iš tiesų yra vienas ir tas pats procesas, kylantis iš to paties šaltinio - teisės.

496.

SPECIALIOJI DALIS

2.1 ATVIROS VISUOMENĖS SAMPRATA

Terminas „atvira visuomenė" - tai demokratinės visuomenės sinoni­mas, vartojamas tais atvejais, kai visuomenės demokratiškumą norima apibūdinti vienu iš esminių jos požymių - socialinės tvarkos atviru­mu. Šį terminą (die öffentliche Gesellschaft) į socialinių mokslų apyvar­tą XIX a. antroje pusėje įvedė vokiečių teisininkas R. Jėringas veikale „Teisės tikslas" (Der Zweck im Recht, 1877). Pats R. Jėringas sociali­nio atvirumo terminą kildino iš romėnų teisės sąvokų: „populus", „populicum", „publicum", jas priešindamas uždarumą reiškiančioms sąvokoms „privatum", „proprium", viešumą siedamas su atvirumu199. „Atviros visuomenės" terminą mūsų dienomis išpopuliarino anglų filosofas neopozityvistas K. Poperis veikale „Atvira visuomenė ir jos priešai" (The open society and its enemies, 1944), kur atvirą visuomenę aiškino kaip totalitarinių režimų ir teisinio nihilizmo priešybę.

Uždaros sistemos - žmonijos pavojingumo pačiai sau pavidalai. Atviros visuomenės vaizdinys plėtojosi kaip opozicija uždaroms sistemoms (visuomenėms). XX a. pradžioje itin padidėjus visų socia­linių grupių politiniam aktyvumui ginant savo teises šis priešinima­sis tvarkos uždarumui įgavo nuolatinį ir aiškiai išreikštą pobūdį, be to, imta vis aiškiau suvokti, kad socialinių sistemų uždarumas, pasireiškiantis totalitariniais režimais, tampa akivaizdžia grėsme pačiai žmonijos egzistencijai, jos kultūrinei plėtrai. Tai liudijo per trumpą istorinį laikotarpį Europos civilizaciją sukrėtę du pasauliniai karai, itin radikali Rusijos socialistinė revoliucija, bręstanti ekologinė krizė ir kitokia destrukcija, vienaip ar kitaip nulemta paties sociali­nių sistemų uždarumo.

Vidinis to pavojaus mechanizmas buvo tas, kad kiekviena uždara sistema veržiasi į absoliutumą ir dėl to - į susinaikinimą; ji nori būti vienintelė, geriausia, pažangiausia, t. y. siekia save aprašyti superlia-tyvais ir dėl to - uždarais terminais. Bet kas yra geriausias, tobuliau­sias, tas yra kokybiškai užbaigtas, kultūriškai pats sau pakankamas ir dėl to uždaras. Tokia sistema negali pakęsti šalia esančios kitokios kokybės kaip liudijančios kitokią tų pačių reiškinių egzistavimo, raidos galimybę, kitokį pasaulio matymą, kitokį vertybių supratimą ir tuo trukdo „tobuliajam" jaustis užbaigtam, tobulam, neklystančiam,

199 Ihering von R. Der Zweck im Recht. Bd. 1. 6-8. Aufl. Leipzig, 1923. P. 232.

497

TEISĖS TEORIJA

vieninteliam, visą pasaulį apimančiam, trukdo jam būti tik save žinančiam ir tik savo interesais veikiančiam. Į šalia esantįjį tada žiūrima ne kaip į bendradarbį, pagalbininką, galintį padėti susikurti tobulesnę egzistavimo formą, o kaip į pavojingą konkurentą, priešą.

Todėl uždara sistema iš prigimties turi būti netolerantiška, kon­fliktiška, agresyvi, imperialistiškai (ekstensyviai) orientuota. Tokia sistema ne koegzistuoja su kitomis sistemomis (su kita kokybe), bet siekia jas palenkti savo valiai, panaikinti jų autonomiškumą. Čia nėra įvairių sistemų sąveikos - vyrauja tik viena sistema. Pasaulio įvairovė uždaroje sistemoje virsta vienos dimensijos pasauliu, nes suabsoliutinti (uždari) interesai negali įsikūnyti kitaip, kaip tik kitų socialinių grupių (tautų) teisių likvidavimo, blokavimo ar suspenda­vimo sąskaita. Jėga ir agresija tampa pagrindinėmis ir būtinomis priemonėmis uždaros sistemos egzistavimui garantuoti, kitų sociali­nių grupių pasipriešinimui palaužti. Visur, kur linkstama į uždaru­mą, ten pirmumas teikiamas ne teisei, o jėgai, ne bendradarbiavimui, o konfliktui. Marksizmo suformuluota antagonistinės klasių kovos teorija kaip tik ir buvo adekvatus tokių sistemų konfliktiškos sąvei­kos aprašymas.

Vyraujant uždaroms sistemoms, nė vienos iš konfliktuojančių šalių pergalė iki Antrojo pasaulinio karo nereiškė ir negalėjo reikšti socialinės sistemos uždarumo apskritai atsisakymo. Tokia pergalė buvo tik vienos tokio uždarumo istorinės formos pakeitimas kita: vergovinės - feodaline, o feodalinės - laisvosios konkurencijos kapitalizmu, nors pats procesas iš esmės tam tikru mastu ir judėjo socialinio uždarumo laipsniško įveikimo linkme.

Etatistinė teisės samprata - ideologinis, norminis uždaros visuome­nės pagrindas. Socialinės tvarkos uždarumas atitinkamai reikalavo ir uždaros teisės - kaip savo instrumento, savo ideologijos ir savo sankcijos. Teisės uždarumas čia įgauna ir turi įgauti etatizmo pavidalą, nes valstybės valia paskelbiama vieninteliu teisės šaltiniu. Ir tai suprantama - jei viskas, ką valdžia reglamentuoja, yra teisė, tai nėra kitokios vertybių, kitokios socialinės tvarkos vizijos, išskyrus valstybės nustatytą. Visi, kurie nori propaguoti kitokią socialinės raidos viziją, negailestingai slopinami jėga, kad būtų išsaugotas sistemos uždarumas. Uždara sistema būtinai turi nuolat gintis. Todėl teisė čia sąmoningai tapatinama su įstatymu (legizmas), kad įstatymuose būtų neįmanoma atskirti pagarbos žmogaus teisėms nuo

4 9 8

SPECIALIOJI DALIS

savivalės tų teisių atžvilgiu, kad visuomenė neturėtų kitokios teisin­gumo sampratos, išskyrus tą, kuri yra valdžios įkūnyta įstatyme (o jeigu ir mėgintų turėti, tai neteisėtai), kad teismas nevykdytų kitokio teisingumo, o tik įstatymuose nustatytą. Tada turi būti nesidomima ir valdinio teisingumo turiniu, kad iš po abstraktaus teisingumo frazės neišsikištų priešingi jam dalykai.

Teisiniu etatizmu siekta legalizuoti valstybės globojamą agresyvu­mą tų socialinių grupių, kurių interesas yra objektyvizuotas įstatymo nustatyta socialine tvarka, ir neleisti, kad kitų socialinių grupių interesai bent kiek įeitų į socialinę tvarką sprendžiamuoju balsu ir priverstų ten vyraujantį interesą iš absoliutaus virsti santykiniu. Todėl pozityvioji teisė čia įsiprasmina ne kaip politiškai, ekonomiš­kai vyraujančių socialinių grupių savivalės apribojimo, o kaip tos savivalės atpalaidavimo, legalizavimo, įamžinimo priemonė.

Etatistinės teisės uždarumas pasireiškia ne tik pozityviosios teisės šaltinio apribojimu valstybinės valdžios valia, bet ir tuo, kad iš paties asmens žymiu mastu atimama teisė būti savo teisių plėtimo prisiimant daugiau pareigų subjektu. Etatizmo sąlygomis vyrauja imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, todėl piliečiui yra griež-tai nustatomos teisės ir pareigos. Plėtoti savo nuožiūra tų pareigų (prasimanyti naujų, valdžios nesankcionuotų paslaugų teikimo arti­mui sričių) jam neleidžiama. O negalėdamas imtis naujų pareigų, jis negali plėsti ir savo teisių. Tai lemia jo teisinio statuso uždarumą, kuris virsta to piliečio gerovės uždarumu, jo egzistencijos nesaugu­mu. Asmens teisinio statuso uždarumas yra vienas iš totalitarinio režimo įrodymų ir kartu grėsmė žmogaus teisėms.

Protestuojant prieš šią tradiciją kaip tik ir formavosi socialinės Karkos ir asmens teisinio statuso atvirumo idėja bei būtinybė imperatyviojo metodo dominantę keisti dispozityviojo metodo pirma­vimu, o etatistinę teisės sampratą - pilietine.

Socialinio atvirumo būtinybė - iš individo kultūrinio nepakankamu­mo garantuojant savo egzistenciją. Ontologinė atviros visuomenės, kaip ir teisės, būtinybė išplaukia iš jau minėto žmogaus kultūrinio nepakankamumo pačiam sau, kuris lenkia jį bendrauti - keistis paslaugomis su į save panašiais, kad tokiu bendravimu įveiktų, kompensuotų savo kultūrinį nepakankamumą. L. Diugi tai vadino solidarumu dėl darbo pasidalijimo. Tokiu poreikiu bendrauti konkre­ti sistema kaip tik ir prisipažįsta, kad ji nėra pati sau kultūriškai

499

pakankama ir dėl to nėra absoliuti, tobula, užbaigta. Ji atsiveria kitoms sistemoms, iš kurių į ją turi ateiti jos galimybes papildanti, naujai gyvybei prikelianti ir apvaisinanti galia.

Suvokimas, kad konkrečios sistemos gebėjimas plėtotis ateina ne tik iš jos pačios, bet ir iš sąveikos su kitomis sistemomis, legalizuoja ir įprasmina sistemų įvairovę ir jų koegzistenciją.

Socialinės tvarkos atvirumas - iš teisės atvirumo. Tačiau tiesioginis pagrindas kalbėti apie atvirą visuomenę atsiranda tik tada, kai pripažįstamas teisės viešpatavimo visuomenei ir valstybei principas, kai visuomenės ir valstybės gyvenimą siekiama grįsti ne jėga, o teise, kai tokio gyvenimo organizacijai suteikiami teisės esmei būdingi požymiai. Mat teisė, kiek ji savo tikrąja esme yra subjektinių teisių ir pareigų vienovė - atvira sistema: asmuo turi tik tiek teisių, kiek vykdo joms proporcingų pareigų. Prisiimdamas naujų pareigų ar atsisakydamas jų, jis gausina arba mažina savo subjektinių teisių -reiškiasi kaip savo teisių atvirumo subjektas. Subjektinės teisės dinamika ir atvirumas susiję su pareigų dinamika ir atvirumu.

Būtent ši subjektinių teisių priklausomybė nuo pareigų ir daro visas subjektinės teises santykines, dinamiškas (pajėgias gausėti arba mažėti), vadinasi, atviras. Atskirti subjektinę teisę nuo parei­gos - tai paversti ją absoliučia ir dėl to - uždara būtimi. Bet tokia nuo pareigos atsiskyrusi teisė, jau sakyta, nėra teisė, ji virsta savo priešybe - privilegija, t. y. įrankiu ne santarvei su artimu palaikyti, o agresijai prieš tą patį artimą vykdyti. Neatsitiktinai feodalinė viešoji teisė, operavusi privilegijomis ir prievolėmis, sankcionavo visuomenės uždarumą tuo požiūriu, kad sankcionavo tiek vieno luomo (kilmingųjų) valdžios monopolį, tiek to paties luomo uždaru­mą: kiti visuomenės nariai, net ir didindami savo kultūrinį atktyvu-mą (imdamiesi daugiau pareigų), negalėjo įeiti į kilmingųjų luomą, o per jį - ir dalyvauti lemiant socialinę tvarką ir savo gerovę.

Tai rodo, kad teisės atvirumas nėra koks nors kokybiškai naujas jos požymis. Tai tik tos pačios teisių ir pareigų vienovės suvokimas taikomuoju požiūriu, parodant, kaip ši vienovė legalizuoja ir pagrin-džia bet kurios socialinės grupės intereso teisę dalyvauti kuriant bendrą socialinę tvarką, ir nustato teisėto jo buvimo toje tvarkoje kompetenciją arba sąlygas. Socialinis interesas tada gali teisėtai funkcionuoti tik kaip teisių ir pareigų vienovė: asmens ar socialinės grupės teisė dalyvauti kuriant bendrą visuomenės tvarką legalizuoja

500

SPECIALIOJI DALIS

ma, socializuojama atitinkamų pareigų kitoms socialinėms grupėms, irgi kuriančioms tą tvarką, vykdymu. Tai abipusis šalių įsipareigoji­mas kompromisui, o jo pagrindu - santarvei ir bendradarbiavimui.

Vadinasi, teise besiremianti socialinė tvarka - tai sutarčių ir kompromisų tvarka, kurią kuriant dalyvaujantis bet kurios socialinės grupės interesas visada yra ne absoliučios, o tik santykinės kompe­tencijos. Ir tai yra civilizuotos tvarkos pagrindas, nes „absoliuti laisvė, pasak G. Riperto, nesuderinama su socialine tvarka"200.

Socialinio atvirumo sąvoka. Šitaip perkėlus teisės vidinę struktūrą į socialinių grupių tarpusavio santykius (visuomenės tvarką), galima suformuluoti ir pačią socialinio atvirumo (atviros visuomenės) defi­niciją: socialinis atvirumas - tai toks visuomenės socialinių grupių koegzistavimo būdas, kai bet kurios socialinės grupės interesas gali dalyvauti kuriant visai visuomenei bendrą socialinę (teisinę) tvarką, ją nustatyti, keisti kompromiso su kitomis socialinėmis grupėmis pagrindu ir šitaip garantuoti santykinę savo teisių saugą ir plėtotę. Tokia visuomenė kuriama visų ir dėl visų.

Tai rodo, kad visuomenės atvirumas yra ne tik kultūrologijos, politikos, bet ir teisės kategorija, išplaukianti iš pačios teisės prigim­ties (subjektinių teisių ir pareigų vienovės). Atvira visuomenė - tai teisės determinuojama ir valdoma visuomenė, kur socialinė tvarka kuriama pagal teisei būdingą specifiką.

2.2 MIESTO BENDRUOMENĖ - ATVIROS VISUOMENĖS KŪRIMO PAVYZDYS IR PROTOTIPAS

Su terminu „atvira visuomenė" politologijos ir teisės literatūroje konkuruoja „pilietinės visuomenės" terminas. Abu šie terminai turi vienodą teisę egzistuoti, nes žymi tą pačią demokratinę visuomenę, tik ją apibūdina rinkdamiesi skirtingus pradinius taškus. „Pilietinės visuomenės" atveju visuomenės demokratiškumą siekiama nusakyti savarankiškai besitvarkančio piliečio sąvoka, o „atviros visuomenės" atveju - įvairių socialinių grupių teise dalyvauti kuriant socialinę tvarką kaip pagrindinę kiekvieno piliečio teisių įgyvendinimo sąlygą.

200 Cituota pagal: Leonas P. Nuosavybės teisės ir laisvos valios aprėžimai Prancūzijoje, darant ir vykdant sutartis // Teisė. 1937, Nr. 40, p. 372.

501

Etimologine prasme „pilietis" pirmiausia reiškė „pilyje gyve­nantį" (šią sąvokos etimologiją yra nurodęs doc. V. Andriulis). Tai valdovo aplinkos žmogus, kuris pagrindines savo teises, ypač politi­nes, buvo gavęs iš valdovo kaip privilegijas ir dėl to nuo jo esmiškai priklausė. Privilegija buvo ir pats feodalinis pilietiškumas, išskirian­tis jo turėtoją iš kitų visuomenės narių ir šitaip suponuojantis savo uždarumą.

Tuo tarpu atviros visuomenės idėja „nori" būti kildinama ne iš „pilies gyventojo", o iš jos dvasiai artimesnės „miesto gyventojo" sąvokos. Į tai orientuoja ir nuo antikos laikų vartotas lotyniškas terminas demokratinei visuomenei įvardyti civitas civilis - miesto gyventojai (lot. civitas reiškia ir miestą, ypač Romą). Rusiškas „гражданское общество" irgi gali būti kildinamas iš slaviškojo „горожанин" (miestie­tis). G. Hėgelis, plačiai nagrinėjęs pilietinės visuomenės požymius, ją vadino „bürgerliche Gesellschaft". Vokiečių „Bürger" gali būti vartoja­mas abiem reikšmėm: „pilietis" ir „miestietis". Iš konteksto matyti, kad Hėgelis šiam terminui teikė „miesto bendruomenės" prasmę, nes tokią visuomenę tapatino su rinkos santykių sistema, į kurią einama per konkurenciją ir kitus administracinės valdžios nevaldomus pro­cesus201. Šiuolaikinėje anglosaksų teisės, politologijos literatūroje nu­sistovėjo terminas „the open society" (atvira visuomenė).

Miesto gyvenimo būdo poveikį formuojant atviros visuomenės modelį pripažįsta ir nūdienos demokratizmo ištakų tyrinėtojai: „dau­guma moderniųjų politinių idealų - tokių kaip teisingumas, konsti­tucinis valdymas, pagarba įstatymams - ar bent jų apibūdinimai atsirado graikų filosofams pradėjus mąstyti apie miesto-valstybės institucijas"202. Ekstrapoliuojant miesto-valstybės organizaciją, mėgin­ta kurti atitinkamus valstybės modelius, apimančius visą visuomenę. Šia linkme ėjo Platonas, Aristotelis, Polibijus, Ciceronas, naujaisiais amžiais - Dž. Lokas, D. Hiumas (Hume), I. Kantas ir kiti, o 1789 m. Prancūzijos revoliucija šią idėjinę pastangą pavertusi praktine, poli­tine akcija.

Modernioji Europos miesto tradicija nuo XI-XII a. (iš dalies tęsdama antikinio graikų miesto-valstybės tradiciją) kūrė miestą kaip atvirą bendruomenę. Atvirumui miestas yra objektyviai determinuo-

201 Гегель Г. Философия права. Москва, 1990. Р. 228, 441. 202

Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius, 1995. P. 43.

502

SPECIALIOJI DALIS

tas. Skirtingai nuo kaimo, miestas negali gyventi pagal natūrinio (uždaro) ūkio principus ir todėl yra nuolat kultūriškai pats sau nepakankamas, nuolat atviras bendravimui, kultūriniams mainams, sandoriams. Kad miestas gyvuotų, į jį turi būti laisvai ateinama (kaimas turi atnešti jam maisto, žaliavų, darbo jėgos) ir iš jo laisvai išeinama (iš miesto turi būti išnešami amatininkų dirbiniai - prekės). Ekonominiu požiūriu miesto visuomenė - tai nuolatinių kultūrinių mainų arba tarpusavio paslaugų bendruomenė, kur sandoriai-juridinis tokių mainų pagrindas ir pagrindinė teisėta miestiečio priemonė įveikti savo kultūrinį nepakankamumą, gausinti savo teisių ir laisvių įgyvendinimo galimybių.

Būtent dėl šių priežasčių miesto atvirumas nėra dirbtinai kieno nors nustatytas, įstatymu įvestas, o egzistuoja kaip savaiminis, būtinas, prigimtinis miesto gyvenimo būdas. Nėra miesto, jei jis nėra atvira bendruomenė. Tai, kad XI-XII a. valdovai suteikdavo mies­tams laisvių chartijas, magdeburgo teises, nereiškia, jog tos chartijos kūrė miestus ar jų vidaus tvarką; faktiškai jos tik sankcionavo, įformino tai, kas egzistavo ir turėjo egzistuoti ir be jų. Tos šalys, kurios nepaisė šios vidinės logikos ir manė, kad laisvės chartijos miestams tėra valdovo malonė, nuo kurios galima ir susilaikyti, trukdė miestų plėtrą ir šitaip pasmerkdavo šalį bendram atsilikimui. Manome, kad būtent miestai dėl savo gyvenimo būdo atvirumo tapo Vakarų šalių kultūrinio pirmavimo (taip pat valstybės organizavimo srityje) priežastimi.

2.2.1 JURIDINIS MIESTIEČIŲ SUGYVENIMO PAGRINDAS - VISUOMENINĖ SUTARTIS

Beveik visi XI-XII a. Vakarų Europos, kaip ir kai kurie antikinės Graikijos, miestai buvo savivaldžių gyventojų bendrijos („laisvos asociacijos"), turinčios savo visuomeninę sąmonę, renkamą valdžią, savo teismus ir savo teisę „jus civile" (miesto teisę). Miesto bendruo­menė, kuri lotyniškai vadinta „komuna", rėmėsi aiškiai išreikšta arba numanoma sutartimi. Vienas iš Liudviko VI (1108-1137) char­tijos punktų reikalavo, kad „visi žmonės, gyvenantys mieste, turi prisiekti komunai"203, t. y. vienas kitam. Todėl daugelis miestų stei-

203 Берман Г. Западная традиция права: эпоха формирования. Москва: Мос­

ковский университет, 1994. Р. 344.

503

TEISĖS TEORIJA

gėsi gyventojams duodant iškilmingą kolektyvinę priesaiką arba pareiškiant ištikimybę chartijai, t. y. viešai perskaitant jos tekstą. Chartija kaip ir buvo ta visuomeninė sutartis, kurią kai kurie autoriai (H. J. Bermanas) linkę laikyti pagrindiniu šaltiniu, iš kurio vėliau išsiplėtojo naujoji valdymo sutarties teorija. Ši priesaika buvo sąlyga, kad asmuo savanoriškai prisiima pareigas kaip mokestį už įgyjamą teisę naudotis visu tuo gėriu, kuris jam atsiveria įeinant į miesto bendruomenę. Savo turimas teises galėjo suspenduoti tik jis pats atsisakydamas vykdyti iš tų teisių išplaukiančias pareigas: „Nė vienas asmuo, pažeidęs komunos nario teises, neturi būti įsileistas į miestą tol, kol neatlygins žalos Į...]"2 0 4

Miestų chartijos, žinoma, nebuvo sutartys šiuolaikine to žodžio prasme, nes nebuvo pasiekiamos derybomis. Miesto chartijos priėmi­mas buvo veikiau išraiška pritarimo, kad gyventojai susisaisto nuolatiniais tarpusavio santykiais - ne tik verslo, bet ir socialinio, profesinio solidarumo, abipusės paramos, taip pat religiniais dvasi­niais. Miesto komunos organizavo savo narius santarvei, solidaru­mui ir taikai. Daugelyje kraštų (Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kt.) jos save vadino tiesiog „taikos komunomis" (communia pro pace). Jau minėto Prancūzijos karaliaus Liudviko VI miestams išleistoje chartijoje sakoma, kad „kiekvienas turi padėti kitam, kaip laikys teisinga"205. „Taikos sutartimi" rėmėsi ir miesto bendruomenėje vei­kiančios gildijos, kurios savo narius irgi saistė priesaika padėti vienas kitam, vienas kitą ginti206. Gildijų nariai periodiškai prisiek­davo palaikyti tarpusavyje broliškumo dvasią, neišeiti iš gildijos ir griežtai laikytis jos statuto.

Šia savivalda, organiniu gyvenimu XI-XII a. Europos miestai gerokai skyrėsi nuo senovės Romos miestų, kurie buvo labiau centrinės valdžios kariniai ir administraciniai forpostai, arba nuo islamo kraštų miestų, buvusių tik dideliais kaimais, neturėjusiais nepriklausomo, vientiso visuomeninio gyvenimo, gebėjimo organiškai plėtotis, t. y. tų bruožų, kurie darė Vakarų miestą unikalų ir kartu būsimosios (atviros) visuomenės „užgimimo" pradine ląstele.

504

2 0 6 Ten pat. P. 365.

SPECIALIOJI DALIS

2.2.2 „MIESTO ORAS DARO ŽMOGŲ LAISVĄ"

Kitas svarbus miesto gyvenimo būdo požymis - miestietis buvo juridiškai laisvas žmogus. Nuo XI a. Anglijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse nusistovėjo tvarka, kad nelaisvas atvykėlis ramiai gyvenęs mieste metus ir vieną dieną įgydavo laisvę ir negalėjo būti pareikalautas ankstesnio savo šeimininko. Todėl nuo XI-XII a. Šiau­rės Europos ir kai kuriuose Viduržemio jūros baseino šalių miestuo­se praktiškai buvo panaikinta vergija, darbo santykiai rėmėsi darbo sutartimi, juos griežtai reglamentavo gildijų ir miesto papročiai, taisyklės atsižvelgiant į darbo rūšį207. Miestietis turėjo teisę nešiotis ginklą, laisvai keliauti, pirkti, parduoti ir paveldėti žemę, turėjo teisę reikalauti, kad jo byla būtų nagrinėjama miesto teismo, jis buvo atleistas nuo feodalinių prievolių ir tarnybos208.

Be to, miestietis, skirtingai nuo „valdovo pilies gyventojo", yra laisvas ne dėl valdovo malonės, o dėl savo verslo specifikos. Jis nėra dirbtinai išaukštintas valdovo suteiktų privilegijų kaip feodalas (nėra kilmingas), bet jis nėra ir pažemintas savo prigimtinių teisių praradimo, nes nėra nei vergas, nei baudžiauninkas.

Pati individo laisvė čia dar nereiškė individocentrizmo, vėliau išryškėjusio liberalizmo epochoje. Miesto komuna rėmėsi ne atskirais asmenimis, o bendrijomis, pavaldžiomis komunai, nes ji pati egzis­tavo kaip bendrijų bendrija (communitas communitarum). Konkreti bendrija (gildija, cechas, brolija, parapija ir t. t.), kuriai asmuo priklausė, buvo svarbus jo teisių ir pareigų garantas. Individas veikia ne šalia kolektyvo, o kolektyve, jam dvasiškai ar profesiškai artimame. Asmens laisvė čia reiškė tik teisę laisvai judėti iš vienos bendrijos (luomo) į kitą209, ieškoti apsaugos nuo vienos bendrijos kreipiantis į kitą.

Nors daugelyje Europos miestų socialinė ir politinė valdžia buvo sutelkta nedidelės turtingų pirklių grupės rankose, vis dėlto pirminis vaizdinys miesto, kaip vietos, kur pats žmogus savo kultūriniu aktyvumu gali pakeisti savo socialinį statusą, pasilypėti aukštyn socialinės, ekonominės hierarchijos laiptais, lemti savo likimą, for­mavo specifinį miesto įvaizdį, ženklino asmens socialinio statuso

207 Ten pat. P. 338, 366. 208 Ten pat. P. 345, 361. 209 Ten pat. P. 369.

505

TEISĖS TEORIJA

atvirumą. Galimybė kultūriniu aktyvumu kurti ir garantuoti savo socialinio statuso atvirumą visuomenėje (tą statusą plėsti ar siaurin­ti) lenkė individą gerbti teisinę tvarką kaip jo teisių garantą ir kartu skatino jį intensyvinti savo veiklą, neribotai plėtoti savo asmenybę, nes tik šitaip veikdamas „būsi tuo, kuo save padarysi" (Džovanis Piko dela Mirandola, 1463-1494).

2.2.3 SOCIALINĖ POLITIKA

Tai irgi specifinis miesto bendruomenės požymis. Gildijų taisyklės įpareigojo bendriją padėti savo nariams ligos, skurdo, bylinėjimosi atveju, taip pat talkino padengiant laidojimo išlaidas, steigiant mokyklas ir kita. Teisinės valstybės požiūriu itin reikšminga reikia laikyti pagalbą bylininkams, kad skurdas nesutrukdytų asmeniui, ginančiam savo teises, naudotis pozityviąja teise ir teisės instituci­jomis. Tai ugdė bendrijos narių įprotį ne tik gyventi pagal teisę, bet ir civilizuotu būdu spręsti kylančius ginčus. Aktyvus piliečių nau­dojimasis teise galiausiai turėjo skatinti ir pačios teisės bei teisinės tvarkos apskritai įsigalėjimą bendrijos narių santykiuose, nes, pasak R. Jėringo, „kas gina savo teisę, tas gina teisę apskritai"210. Ar ne iš čia kilęs Anglijos gyventojų įprotis ir menkiausius savo ginčus patikėti teismams?

Prancūzų revoliucija - miesto revoliucija prieš agrarinės kultū­ros dominantę visuomenės gyvensenoje. Šitokį gyvenimo būdą iki pat XVIII a. pabaigos politinis valdovo absoliutizmas buvo užsklen­dęs tarp keturių miesto sienų ir patikimai saugojo likusią visuome­nės dalį nuo miestietiško gyvenimo laisvės, juridinės lygybės, atvi­rumo ir dinamiškumo. 1789 m. Prancūzijos revoliucija buvo ta gaivalinga jėga, kurios padedamas miesto gyvenimo būdas pralaužė jį siauroje erdvėje uždariusį, užtvenkusį monarcho valdžios absoliu­tizmą. Todėl kaip galinga banga šis gyvenimo būdas siūbtelėjo už miesto ribų, plačiai apimdamas visą visuomenę, naikindamas feoda­linį luominį visuomenės uždarumą: absoliutines monarchijas, luomi­nį visuomenės susiskirstymą, feodalinę privilegijų ir prievolių teisę, gyvenimo tradicijas, socialinį žmogaus reikšmingumą siejusias ne su jo kultūriniu aktyvumu, o su pasyviąja asmens kilme. Į politinio,

210 Iheringas R. Kova dėl teisės / vertė A. Janulaitis. Kaunas, 1923. P. 25.

506

SPECIALIOJI DALIS

valstybinio gyvenimo priekį ryžtingai ėjo dinamiški miestiečiai, vers­dami savo gyvenimo būdą visos visuomenės gyvenimo būdu. Tai miesto revoliucija prieš agrarinės kultūros dominantę visuomenės gyvensenoje.

Tačiau Prancūzijos revoliucija buvo tik pirmasis miesto teisės (jus civile) žingsnis į viešąją teisę, nes kartu iš miesto teisės atėjo tik juridinės laisvės ir lygybės principas, formalus teisinis kiekvieno asmens socialinio statuso mobilumas, bet neatėjo kiti jos principai: socialinis bendruomenės solidarumas, kompromisinė socialinės tvar­kos prigimtis, socialinė politika neišgalinčiųjų atžvilgiu ir kt. Revo­liucija dar nesukūrė pilietinės visuomenės, o tik kai kurias juridines jos prielaidas. Todėl juridiškai išlaisvintas, bet paliktas pats sau asmuo ilgainiui pasijuto smarkiai apribotas ekonominių galimybių pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis. Juridinę jo laisvę ėmė likviduoti ekonominė nelaisvė. Tai paskatino miesto teisę XX a. 4-6 dešimt­mečiais praturtinti visuomenės organizaciją ir savitarpio pagalbos idėja ir šitaip pradėti socialinės teisinės valstybės etapą. Tam kelią paruošė pirmiausia R. Jėringo, K. Markso požiūris į asmens teisių ir pareigų tarpusavio priklausomybę, L. Diugi „socialinės priklausomy­bes", R. Poundo kompromisinio socialinių grupių bendravimo ir kitos idėjos. Jų pagrindu formavosi šiuolaikinė demokratinė teisės samprata, o ja remiantis - kokybiškai nauja socialinė realybė, t. y. atvira visuomenė, kur atvirumas ėmė įgauti ne tik politinės, bet ir ekonominės demokratijos prasmę.

2.3 KAI KURIE ATVIROS VISUOMENĖS POŽYMIAI SISTEMOS ŽVILGSNIU

1 Vertybinės individo pirmenybės prieš visumą (klasę, tautą, rasę, valstybę) pripažinimas. Tai pradinė atviros visuomenės prielaida, kuri liberalizmo interpretacijų pagrindu vėliau įgijo individocentriz-mo prasmę. Pasak G. Hėgelio, „pilietinėje visuomenėje kiekvienas yra pats sau tikslas, o visi kiti jam yra niekas"211. Tuo tarpu kraštutinio individualizmo nepažeistoje sąmonėje tie „visi kiti" yra ne „niekas", o būtini to paties individo teisių ir laisvių garantai (partneriai, bendradarbiai, pagalbininkai).

211 Гегель Г. Min. veik. P. 228.

507

TEISĖS TEORIJA

2. Prigimtinis individo teisių pobūdis. Jis postuluojamas siekiant pagrįsti individo, kaip savo teisių suvereno, primatą: jei individas istoriškai ir logiškai ankstesnis už valstybę, tai ir jo teisės iš niekur nėra gautos - jos kyla ne iš valstybės, o iš paties individo interesų ir iš jo veiklos (lygiaverčių mainų) specifikos ir dėl to negali būti valstybės savavališkai atimamos tol, kol pats individas jų atsisako nevykdymu pareigų, kuriomis jis privalėjo legalizuoti tas teises visuomenėje.

Todėl tradicinis individo santykis su valstybe, iki tol stovėjęs tarsi aukštyn kojomis, turėjo grįžti į natūralią padėtį - atsistoti ant kojų: individas dabar - ne priemonė siekti valstybės tikslų, o visų valstybės institucijų veiklos centras ir tikslas. Valstybė yra pačių individų kolektyvinis kūrinys, skirtas jų teisėms garantuoti. Todėl valstybės institucijos, kurios veikia ne individo interesais, laikomos nelegitiminėmis ir dėl to netoleruotinomis. Pripažinus individo pri­matą ir prigimtinį jo teisių pobūdį, valstybės kildinimas iš visuome­ninės sutarties tampa vienintelis logiškai būtinas ir protui supran­tamas, o valstybės paskirtis - tarnauti visų individų gerovei, t. y. logišku individo pirmenybės pripažinimo užbaigimu.

3. Individų - substancijų pliuralizmas. Remiantis šia prigimtinių teisių idėja, buvo formuojama nuostata, kad visi individai gimsta juridiškai laisvi, nuosavybės teise vienas kitam nepriklausydami, turėdami lygias teises ir todėl joks žmogus negali turėti teisėto pagrindo savo nuožiūra varžyti kito teisių, jam viešpatauti. Individo teises dabar siekiama apginti ne jo turima jėga, o turimos teisės prigimtiniu statusu. Vienas asmuo gali įgyti valdžią kitam asmeniui tik tam „kitam" šios pageidaujant ir sutinkant vykdyti jos paliepi­mus. Iš čia, minėta, - visų valdžių renkamumo būtinybė ir princi­pinis piliečių pasižadėjimas paklusti savo pačių išrinktai valdžiai, irgi pasižadėjusiai veikti ją išrinkusiųjų interesais.

Šitoks prigimtinių teisių turėtojas pasijunta ir kaip atskira, auto­nomiška substancija, atskiras, savarankiškas pasaulis, turintis teisę į savo psichologinę, kultūrinę individualybę ir jos neliečiamybę: kiek individų, tiek atskirų, nepakartojamų substancijų, kurios praktinėje veikloje reiškiasi kaip individualaus gyvenimo būdo, pažiūrų, gyve­nimo prasmės, pasaulio suvokimo, estetinio skonio, socialinio susi-grupavimo įvairovė. Substancijų monizmą visuotinai keičia sub­stancijų pliuralizmas. H. Kelzeno nuostata, kad „pasaulis yra ne monistinis, o pliuralistinis", čia randa visišką patvirtinimą.

508

SPECIALIOJI DALIS

4. Socialinis bendravimas kaip keitimasis paslaugomis. Individų, t. y. substancijų, pliuralizmas atitinkamai darė aktualų jų koegzista­vimo būdų klausimą. Kaip jie, siekdami įveikti savo kultūrinį nepakankamumą, turi tarpusavyje sąveikauti, kad neįgytų kultūriš­kai nemotyvuotos viršenybės ir neįgyvendintų savo teisių kito teisių likvidavimo ar suspendavimo sąskaita? Šitaip iškilo dviejų priešy­bių- asmens autonomiškumo ir solidarumo - suvienijimo individų veikloje problema. Tilto tarp šių priešybių misiją galėjo atlikti tik kultūrinis bendravimas, naujai įsiprasminantis tiek turinio, tiek formos požiūriu. Turinio atžvilgiu bendravimas, kaip sakyta, - tai pirmiausia keitimasis lygiavertėmis paslaugomis, tai individų laisvės vienas kitam pareiškimas ir jos įgyvendinimas. Ta socialinė erdvė, kurioje individai susitinka kaip vertės kūrėjai, kaip naudos, pagal­bos vienas kitam nešėjai, yra rinka, atvira kiekvienam įeiti ir laisvai keistis paslaugomis. Rinka yra ir ta erdvė, kur asmuo naujas savo pareigas nuolat verčia naujomis savo teisėmis, arba teisnumą -subjektine teise. Kadangi rinkoje individai susitinka ir kaip priešin-gų interesų turėtojai (vieni nori savo paslaugas parduoti brangiau, o kiti nori jas pirkti pigiau), kyla priešingų interesų suartėjimo, susiderinimo formos klausimas.

5. Socialinis kompromisas - vyraujantis socialinio bendravimo tipas. Norminės formos požiūriu bendravimas - tai susitarimas, kuriuo remiantis vyksta keitimasis paslaugomis. Kad įvyktų susita­rimas, turi būti pasiekiamas tam tikras priešingų interesų kompro­misas, kurio faktą liudija pats sutarties sudarymas.

Sutartis tampa pagrindinė individų, t. y. substancijų, bendravimo forma ir to bendravimo norminis pagrindas. Sutartis - tai savavano-riškas pasidavimas teisei, tai praktinis individų įsipareigojimas vienas kitam grįsti tarpusavio santykius ne jėga, o teise, tai oficialus pasižadėjimas riboti savo teises artimo teisėmis, tai kartu atsisaky­mas ir savo interesų (teisių) absoliutinimo, jų uždarumo. Subjektinės teisės pagrindu individai atsiveria socialinei santarvei ir taikai.

Šitaip per sutartį į individų tarpusavio santykius ateina teisė ir išstumia jėgą. Vadinasi, kiek žmogaus interesų įgyvendinimas remia­si sutartimi, tiek jie socializuoti, sukultūrinti teisės dominante ir todėl yra ne šiaip individo interesai, bet visuomenėje darniai gyventi gebančio individo interesai. O socializuoti interesai - tai visada santykiniai, kito teise apriboti interesai.

509

TEISĖS TEORIJA

Šis norminis sutarties turinys rodo, kad teisės esmę pirmiausia išreiškia civilinė teisė ir kad iš civilinės teisės išsirutuliojo šiuolai­kinė teisė apskritai, pagrindiniai jos principai. Pilietinė sutartis šiai individų koegzistencijai tiek svarbi, kad ji ne tik remiasi teise, bet ir sukuria pačią teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Bet jeigu sutartis - tikrasis teisės šaltinis, tai kalbėti apie teisės buvimą galima tik nuo to momento, kai žmonių santykius imama grįsti sutartimi. Todėl visa tai, kas iki sutarties dominavimo žmonių santykiuose buvo vadinama „teise" (t. y. vergo ir vergvaldžio, bau­džiauninko ir feodalo santykiai), tebuvo piktnaudžiavimas teisės terminu, nes tų epochų politiniuose santykiuose viešąją teisę kūrė ne sutartis, o jėgos persvara pasižymintis interesas. Viešoji teisė - tai stipriojo interesas, smurtu paverstas visai visuomenei privalomo elgesio taisykle, garantuojama irgi tuo pačiu smurtu. Privilegijų -prievolių „teisė", legalizuojanti politiškai ar ekonomiškai stipriojo agresiją silpnesniajam, prieštaravo pačios teisės, kaip teisių ir parei­gų pusiausvyros, prigimčiai. Agresija gali sukurti tik smurtautojų jėga primetamus santykius, bet ji niekada negali sukurti teisinės (teisingos) tvarkos, visada turinčios sutarties elementų ir savanoriško (suinteresuoto) pasidavimo jos imperatyvams.

Retrospektyvos požiūriu kompromisas iš pradžių turėjo tik ekono­minę prasmę ir eksploatuotas kaip individų keitimosi paslaugomis priemonė civiliniams sandoriams pasiekti. Ir tik po Antrojo pasauli­nio karo kartu su civilinės teisės principų apibendrinimu teisės apskritai lygmeniu kompromisas tampa pagrindine priemone ir socia­linių grupių priešingiems interesams derinti, socialinei sutarčiai siek­ti. Jis tampa svarbiausiu socialinio reguliavimo, socialinės santarvės ir rimties visuomenėje palaikymo įrankiu. Šitaip komercinės, ekonomi­nės priemonės darytos universaliomis, „priverčiant" jas vykdyti ben­dresnę funkciją nei ta, nuo kurios komercinių sutarčių kompromisas pradėjo žmonių santykių humanizavimą, išstumdamas iš tų santykių jėgos dominantę ir „pakviesdamas" į juos teisę ir moralę.

Socialinis kompromisas suvienija priešingus interesus, padaro juos vieną nuo kito priklausomus, neleidžia nė vienam iš jų įsigalėti kitos šalies teisių siaurinimo, suspendavimo sąskaita, daro juos santykinius (apribotus) ir dėl to - atvirus, tinkamus atvirai visuome­nei (socialinei tvarkai) kurti ir jai funkcionuoti.

Socialiniu kompromisu garantuojamas interesų santykinumas ir tampa pačia atviros visuomenės esme. Užtikrindamas socialinės

510

SPECIALIOJI DALIS

tvarkos atvirumą, jis leidžia pasiekti daug atvirą visuomenę apibū­dinančių tikslų - pirmiausia socialinę taiką ir socialinį stabilumą. Socialinis kompromisas padaro valstybę pajėgią pakilti virš klasių ir tapti visų socialinių grupių gerovės, t. y. teisine, valstybe.

Socialiniu kompromisu besiremiantis įstatymų leidėjas kuria ne kurios nors vienos socialinės grupės interesą pagerbiantį (vadinasi, uždarą), o piliečių, turinčių skirtingų interesų, koegzistavimo įstaty­mą. Toks įstatymas visada - centrinė laikysena, kai nėra laimėtojų ir pralaimėtojų. Kad būtų garantuotas abiejų šalių interesų santykinu­mas socialinėje tvarkoje, abi priešpriešos šalys turi iš dalies laimėti ir iš dalies pralaimėti. Socialiai stipriuosius reikia tam tikru mastu silpninti (mokesčiais), silpnuosius - stiprinti (socialine politika).

Tai verčia valstybę ir visuomenę būti itin dinamiškas - nuolat derinti besikeičiantį socialinių jėgų santykį ir dėl to eiti nuolatinių reformų, garantuojančių socialinės tvarkos atvirumą, keliu. Refor­mos - tai nesibaigiančios paieškos vis adekvatesnio naujai situacijai socialinio kompromiso pakeliui į teisingumą, irgi kaip į nuolat atvirą procesą. Nauja reforma - tai nauja socialinė sutartis, naujas žingsnis gilinant teisingumą ir interesais susipriešinusios visuomenės konsoli­daciją naujomis istorinėmis sąlygomis. Šiais istoriškai besimainančiais socialinio kompromiso pavidalais teisė kaip tik laipsniškai ir įsitvirtina socialiniuose santykiuose. Reformos, pasak anglų sociologo E. Burkės (1729-1797), - tai pastanga vykdyti kontroliuojamas permainas, kad neįvyktų nekontroliuojamos212.

6. Socialinis piliečių aktyvumas - kelias į socialinį kompromisą. Socialinis kompromisas yra ne koks nors moralinis principas, kurį būtų galima atnešti iš šalies į daiktinius žmonių santykius, o socialinė būklė, kurią sukuria samdomų darbininkų gausėjimas, jų socialinis aktyvumas ir vis didėjantis jų spaudimas kapitalui ir vyriausybei. Vadinasi, kad socialinis kompromisas būtų ne tik teorinis, bet ir praktiškai socialinį elgesį norminantis principas, piliečiai turi aktyviai ginti savo teises, kai šioms trukdoma įeiti į socialinę tvarką arba kai mėginama neteisėtai siaurinti jų kompeten­ciją toje tvarkoje. Šito reikalauja pati teisės prigimtis. Asmuo yra teisės subjektas tik kaip kovotojas dėl savo teisės. Visos žmonių teisės, pasak R. Jėringo, buvo išsikovotos. Kiekvieną svarbesnį teisės

212 Буржуазное общество в поисках стабильности. Москва, 1991. Р. 80.

511

TEISĖS TEORIJA

principą iš pradžių reikėjo plėšte išplėšti iš tų, kurie tam priešinosi. Todėl kiekviena teisė, tiek atskiros tautos, tiek atskiro asmens, yra reali tol, kol ryžtamasi ją ginti213. Tai svarbu dar ir dėl to, kad teisė -tai pagrindinė asmens visuomeninio pripažinimo žmogumi sąlyga, dėl kurios asmuo tampa kitų žmonių moralaus elgesio tikslu. Romėnai, pasak to paties R. Jėringo, tik todėl nelaikę vergo žmogu­mi, kad vergas neturėjęs teisių. Todėl bet kurį atsisakymą ginti savo teises R. Jėringas vadino „dorovine asmens savižudybe"214.

Jei piliečiai pakantūs įvairiems savo teisių pažeidimams, tai ta tvarka visada bus uždara. Joje vyraus tik aktyvios šalies interesas. Juk teisių pažeidimas - tai ne kas kita, kaip veiksmai, kuriais vieni asmenys neleistinomis priemonėmis blokuoja kitų asmenų intereso skverbimąsi į socialinę tvarką, siaurina to intereso kompetenciją toje tvarkoje, kitaip sakant, kuria sau naudingos tvarkos uždarumą. Ir jeigu antra šalis tam nesipriešina, tai nesinaudojimas savo subjektine teise sankcionuoja tokios tvarkos uždarumą, jį skatina ir galiausiai tvarkos uždarumui nesipriešinantis asmuo tampa savęs pavergimo bendrininkas.

7. Korporacija - asmens teisių ginties ir įgyvendinimo tarpininkė. Bet atvirai visuomenei sukurti neužtenka reikalauti iš piliečių apskri­tai socialinio aktyvumo ir kompromisų, svarbu suvokti, kokius kon­krečius pavidalus tas aktyvumas turi įgyti, kad jis realiai atvestų individus, kurie turi priešingų interesų ir linkę juos absoliutinti, į kompromisą, į santykinumą ir socialinės tvarkos atvirumą. Kadangi visuomenės daugumos teisių saugai reikšmingus socialinius kompro­misus pasiekia ne pavieniai, o organizuoti individai, tai organizuotu­mas iškyla kaip būtinas asmens teisių įgyvendinimo būdas, o tai reiškia - ir kaip instrumentas atvirai visuomenei ir teisinei valstybei sukurti. Ir tai suprantama, nes žmonių gyvenimas - tai nuolatinis organizavimasis į vis sudėtingesnius junginius, kuriais atskiras indi­vidas siekia didinti savo praktines galimybes apsaugoti ir įgyvendinti savo teises naudodamasis kitų asmenų parama. Istorinės tokio as­meninių galimybių didinimo formos yra šeima, tauta, valstybė, tarp­tautinės organizacijos (pvz., Europos Sąjunga), taip pat profesinės korporacijos. Korporacija - tai savanoriškas piliečių susivienijimas,

2 1 3 Ihering von R. Min. veik. P. 8. 2 1 4 Ten pat. P. 12.

512

SPECIALIOJI DALIS

pirmiausia profesijos pagrindu siekiant kolektyviniais veiksmais padi­dinti pavienio individo praktines galimybes įgyvendinti savo teises, pasiekti ir palaikyti socialinį kompromisą.

Korporatyvizmo idėja buvo netekusi Europoje populiarumo XIX a. dėl liberalizmo ideologijos nulemto individualizmo, kuris, priešta­raudamas bet kuriai bendrybei, prieštaravo ir vienam iš tokios bendrybės pavidalų - kolektyvizmui: individas esą turi būti laisvas ne tik nuo valstybės, bet ir nuo bet kurios kitos jo elgesį standarti­zuojančios bendrosios valios, taip pat kolektyvinės.

Šios nuostatos buvo populiarios ir nūdienos Trečiojoje Lietuvos Respublikoje pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais kaip neapdairios ir netoliaregės politikos apraiška. Mat šitaip „laisvin­damas" individą, liberalizmas paliko jį vienui vieną su visomis savo laisvėmis ir su visu savo bejėgiškumu tas laisves ginti tiek nuo galingos socialinės jėgos - valstybės, tiek nuo kitų socialinės jėgos (pirmiausia gausios nuosavybės) turėtojų. Todėl toks preten­zingas individas vienišius greitai skausmingai įsitikino, kad jo laisvės pretenzija tėra dar viena netoliaregio žmogaus iliuzija, nes ta pati jo „neribota laisvė" praktiškai baigiasi ten, kur baigiasi jo praktinės, pirmiausia ekonominės galimybės ja naudotis. Jau XIX a., ypač antroje jo pusėje, prasidėjusi didelės visuomenės dalies pro-letarizacija ir pauperizacija vis labiau gilino tokių „laisvų" žmonių nelaisvę ir vis labiau akino juos vėl prisiminti liberalizmo ką tik paniekintas viduramžių korporatyvizmo tradicijas ir jose ieškoti organizacinių priemonių garantuoti savo laisvės realybę. Ši tenden­cija po Antrojo pasaulinio karo virto plataus masto profsąjungų judėjimu, privertusiu valstybę vykdyti socialinę politiką, o darbda­vius eiti į platų ir samdomų žmonių naudai nuolat besiplečiantį kompromisą.

Korporatyvizmas kaip tik ir buvo vienas iš tų svarbiausių veiksnių, kurie privertė liberalizmą transformuotis į demokratiją - į kokybiškai naują žmogaus teisių ginties etapą, kuris, skirtingai nuo liberalizmo, siekia ne palikti vieną asmenį akivaizdoje su valstybe ir kitais individais, o paskatinti jį organizuotai ginti savo teises kartu su kitais individais, turinčiais panašių savo teisės įgyvendinimo problemų, t. y. restauravo kolektyvizmo, kaip veiksmingos jėgos asmens teisėms ginti, vertingumą. Nuo to momento individas nusto­ja vienišas stovėti prieš valstybę, darbininkas - prieš darbdavį, gamintojas - prieš prekybininką ir t. t. Priklausydami tai pačiai

513

TEISĖS TEORIJA

korporacijai (profesinei sąjungai), individai pristato savo teises (in­teresus) vienas kitam ir valstybei ne kaip pavienius, o kaip tam tikrų sąjungų, organizacijų, asociacijų, bendrovių interesus, t. y. kaip organizuotą jėgą, kuri jau pajėgi priversti kitą šalį ją girdėti, jos klausytis, su jos teisėmis derinti savo teises, siekti su ja bendros valios - kompromiso teisingiau perskirstant visuomenėje kuriamas vertybes ir pareigų naštą. Kitaip sakant, korporacijos sustiprinta pavienio individo subjektinė teisė pajėgia pati „atsidaryti duris" į socialinę tvarką, į ją įeiti, joje išlikti, ją lemti remdamasi kompromisu su kitais tokiais pat organizuotais individais ir šitaip likviduoti kiekvienos priešpriešos šalies pretenzijas į absoliučią laisvę, griau­nančią socialinės tvarkos stabilumą. Vokietijoje, Italijoje, JAV ir kitur egzistuojantis kolektyvinių darbo sutarčių institutas ir valstybės socialinė politika dar prieš Antrąjį pasaulinį karą padėjo įveikinėti liberalizmo absoliutintą „laisvąją" pavienio darbininko ir darbdavio sudaromą darbo sutartį, iki tol laikytą vienintele legalia vertybių perskirstymo priemone. Tai pagilino socialinį teisingumą ir sumaži­no visuomenėje socialinę įtampą, provokavusią socialistines revoliu­cijas. Tai, kas iki tol matyta vien kaip grėsmė individo laisvei, dabar suvokiama kaip būtinas kelias į šią laisvę.

Šitaip korporatyvizmas palengvino individui atgauti realiąją lais­vę, kurią iš jo buvo atėmęs liberalusis individualizmas, absoliutinęs formalios laisvės skelbimą, ir šitaip pasuko susipriešinusių sociali­nių grupių santykius kompromiso, o visuomenės raidą - demokra­tijos (realios žmogaus teisių apsaugos), kuri, skirtingai nuo liberaliz­mo, jau rėmėsi ne pavieniu ir dėl to bejėgišku, o organizuotu ir dėl to sustiprėjusiu individu, kryptimi. Liberalizmo propaguotam dvina­riui santykiui: „individas - valstybė" arba „individas - individas", demokratija priešina trinarį santykį: „individas - korporacija -valstybė", ir šitaip įveikia liberalaus individo vienišiaus teisių ginties neveiksmingumą, padeda išstumti iš žmonių santykių ekono­minės jėgos primatą teisės primato naudai.

Korporacija sukuria organizuotą, bet pliuralistinę visuomenę, susidedančią iš įvairių sąjungų, bendrijų, organizacijų, tarp savęs kovojančių, bet kovą baigiančių vienokiu ar kitokiu, ilgiau ar trum­piau trunkančiu kompromisu, kurį pasiekti ir palaikyti padeda valstybė kaip korporacijų korporacija. Per korporacijas į visuomenę ateina ta jėga, kuri ima iš vidaus budėti teisės sargyboje ir priverčia visas kitas socialines grupes gyventi ne pagal turimą jėgą, o pagal

514

SPECIALIOJI DALIS

teisę, nes teisės viešpatavimas visuomenėje galimas tik esant vieno­kiai ar kitokiai socialinių jėgų visuomenėje pusiausvyrai, kuri ir yra kiekvienos stabilios socialinės tvarkos procedūrinis turinys.

Istorija žino du korporatyvizmo pavidalus - demokratinį, apie kurį čia kalbame, kuris veda į socialinį kompromisą, į santarvę ir atvirą visuomenę (XX a. pradžios Šveicarijos, Prancūzijos patirtis), ir etatistinį, kuris per profesines sąjungas siekia demokratinį visuo­menės judėjimą dėl laisvės paversti savęs pavergimo valstybės valdžiai judėjimu (fašistinės Italijos, nacionalsocialistinės Vokietijos, Tarybų Sąjungos profsąjungų patirtis). Vadinasi, korporacija išlieka demokratijos ir pilietinės visuomenės institutas tik kol ji yra laisvų piliečių laisva asociacija ir funkcionuoja tik socialiniam kompromi­sui visuomenėje pasiekti ir palaikyti, t. y. kol ji eina iš apačios, o ne iš viršaus.

Piliečių organizuotumas yra ir tas veiksnys, kuris pajėgus įgy­vendinti pagrindinį teisinės valstybės principą - palenkti jėgą teisei. Tas veiksnys - tai jėgų pliuralizmas. Palenkti jėgą teisei - tai neleisti jėgai susitelkti vienoje socialinėje grupėje, vienoje institucijo­je, net vienoje valstybėje, nes kur tokia jėga susitelkia, ten ne jėga palenkiama teisei, o teisė - jėgai. Jėgos pliuralizmas reikalauja, kad individai pagal savo interesus jungtųsi į įvairius susivienijimus, sąjungas, bendrijas, judėjimus, klubus, kurie taptų atitinkamos socia­linės jėgos centrais (dozėmis). Reikalaudami sau teisių, jie susiduria su kitais tokiais pat organizuotos jėgos centrais, bet, nepajėgdami primesti visos savo valios priešingai šaliai, yra verčiami paisyti šios interesų - versti savo absoliučius reikalavimus santykiniais. Jėgų pliuralizmas, neleisdamas socialinėje tvarkoje įsigalėti nė vienai lokaliai jėgai, veda tas jėgas į kompromisus, o kompromisai - į teisės viešpatavimą, t. y. jėgos palenkimą teisei.

Tai leidžia daryti išvadą, kad piliečių aktyvumas ginant savo teises - tai priemonė, kuria tos teisės atsidaro duris į socialinę tvarką, joje pasilieka ir priverčia tą tvarką atitinkamai modifikuotis-įgauti kompromisinės tvarkos pavidalą. Tai vienas iš pagrindinių atviros visuomenės požymių, suteikiantis prasmę visiems kitiems. Be piliečių socialinio aktyvumo ginant savo teises nėra socialinio kompromiso, o be šio - socialinės tvarkos atvirumo su visais iš to išplaukiančiais padariniais.

Lietuvoje visuomenės organizuotumo laipsnis kol kas nėra aukš­tas. Tik 9 procentai apklaustų gyventojų (1998 m.) nurodė, kad jie

5 1 5

TEISĖS TEORIJA

priklauso kuriai nors organizacijai, tuo tarpu subrendusiose demo­kratinėse visuomenėse šis skaičius siekia 70 procentų215.

Gyventojai organizuojasi vadovaudamiesi įvairiais kriterijais: a) po­litiniu, b) profesiniu, c) tautiniu, d) pasaulėžiūros, e) pomėgių ir kitais. 1990 m. aštuonioms tuo metu Lietuvoje veikusioms partijoms priklausė apie 42 tūkstančius narių (1,65 proc. visų rinkėjų), o 1996 m. trisdešimt trims partijoms - apie 130 tūkstančių narių (5 proc. visų rinkėjų)216. Pagal tautinį, pasaulėžiūros, pomėgių krite­rijus piliečiai buriasi į įvairias visuomenines organizacijas siekdami įgyvendinti kai kuriuos savo interesus, apginti pažeistas teises, pavyzdžiui, Lietuvos Caritas, Lietuvos vaiko draugija, Lietuvos gy­vūnų globos draugija, Nukentėjusių nuo bankų krizės indėlininkų bendrija, Liaudies medicinos gydytojų asociacija, Lietuvos jaunųjų verslininkų sąjunga, įvairūs sporto, pomėgių klubai, savišalpos fondai ir daugelis kitų. Vien Kaune 1997 m. įregistruotos 294 visuo­meninės organizacijos217.

Korporatyvinis judėjimas Lietuvoje taip pat dar tik formuojasi. 1997 m. Lietuvoje veikė 362 profesinės sąjungos, bet joms priklausė tik 10-15 proc. visų darbuotojų218. Dėl mažo visuomenės susibūrimo į profesines sąjungas jos dar neturi tos aiškios socialinės programos, kuri reikalinga kuriant atvirą visuomenę, jos dar nedaro ir juntames-nio poveikio nei įstatymų leidėjui, nei teisingesniam kuriamų šalyje vertybių perskirstymui. Be to, dėl liberaliojo individualizmo ir nesu­gebėjimo kūrybiškai permąstyti sovietinės profesinių sąjungų patir­ties daugelis tebesivadovauja senais nepasitikėjimo profesinėmis sąjungomis prietarais, tapatindami korporatyvizmą su etatistiniu korporatyvizmu. Šio prietaro palaikymu, žinoma, pirmiausia yra suinteresuoti savimi susirūpinę valdininkai ir darbdaviai, kuriems ramiau gyventi esant silpnam profesinių sąjungų judėjimui, nes tada visuomenę galima valdyti ne kompromisais, o įsakymais219.

215 Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1998. Vilnius, P. 22. 216 Lukošaitis A. Moderniosios partinės sistemos formavimosi etapai Lietu­

voje // Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema. Kaunas, 1997. P. 109. 217 Veidas. 1997 m. balandžio 12 d. P. 42. 218 Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1997. Vilnius, 1997. 219 Kai kurie tyrinėtojai mano, kad formuotis Lietuvoje pilietinei visuomenei

trukdo bent penkios priežastys: 1) „Informacija apie valdančiųjų institucijų nutarimus ir veiksmus, kai jie neatitinka įstatymų, yra pavojinga valdininkams, todėl slepiama; 2) Paprastų piliečių neturtas dažnai trukdo jiems kreiptis pagalbos į brangiai atlyginamus

5 16

SPECIALIOJI DALIS

Tačiau šiame organizavimosi judėjime svarbiausia tai, kad kolek­tyvizmas, kaip veiksminga jėga asmens teisėms garantuoti, reabili­tuojamas, kad vis daugiau žmonių įsitikina, jog apginti savo teises lengviau veikiant kartu su panašių interesų turėtojais. Be to, profe­sinis organizavimasis savo tikslais skiriasi nuo politinio. Į politines partijas buriamasi ne tiek dėl bendravimo, kiek dėl vyravimo. Todėl politinis korporatyvizmas kelia visuomenėje tam tikrą susipriešini­mą, tuo tarpu profesinis, arba egzistencinio reikalo, korporatyvizmas labiau orientuotas į santarvę, į tarpusavio pagalbą.

8. Dorovė kaip vidinis visuomenės gebėjimas savarankiškai tvar­kytis. Svarbus atviros visuomenės ir teisinės valstybės kūrimo veiks­nys - dorovinė visuomenės kokybė. Šiuo atveju ji suprantama kaip vidinis visuomenės narių daugumos gebėjimas be išorinės prievartos ir priežiūros pripažinti artimo teisę ir ja apriboti savo teisę bei šitaip sutvarkyti socialinius santykius. Šį gebėjimą Aristotelis laikė pačia pilietiškumo esme: pilietis yra ne tik tas, kuris dalyvauja valdant, bet ir kuris paklūsta valdymui220. O paklusti valdymui - tai savano­riškai pripažinti kito asmens tokią pačią teisę, kokios subjektas esi pats. Dorovinė visuomenės kokybė rodo, kokiu mastu pati visuome­nė iš vidaus pajėgi be valstybės prievartos gerbti artimo teisę ir spręsti pagrindines savo teisių apsaugos bei įgyvendinimo proble­mas. Tironiją, nors jos tikslai ir rezultatai būtų geri, senovės Atėnų gyventojas smerkė jau vien dėl to, kad ji griauna piliečių savival­dą221, trukdo jiems būti laisviems be prievartos iš šalies ir šitaip įžeidžia laisvo žmogaus orumą.

Piliečio laisvę Platonas siejo su jo proto gebėjimu ne tik įtikinėti, bet ir pasiduoti įtikinėjimui. Tai įprasmina žodžio ir diskusijų laisvę. Kiekviena demokratija tik tam įtvirtina ir skatina žodžio laisvę, kad padėtų civilizuotam žmogui civilizuotu būdu priešintis netinkamam įstatymui, netinkamam valdymui, kad laisva diskusija,

piliečius - teisininkus (advokatus); 3) Visuomenės nepasitikėjimas teismais paprastam piliečiui atima bet kokį norą patikėti jiems savo teisių gynimą; 4) Baimė dėl valdininko keršto už kritiką dažnai nugali žmogaus norą priešintis savivalei; 5) Nuostata skriaudos ntve]u kreiptis ne į teismą, o dalyvauti masinėse protesto akcijose"; žr.: Adomaitienė R. Kas trukdo kurtis piliečių visuomenei Lietuvoje? // Lietuvos rytas. 1998 m. spalio 2 d., Nr. 2310, p. 4.

220 Aristotelis. Min. veik. P. 161. 221 Ten pat. P. 57.

517

TEISĖS TEORIJA

išsiaiškinus interesų darnos, o ne priešinimo naudą, būtų taikiai siekiama priešingų interesų kompromiso - bendros naudos, o jos pagrindu - socialinės santarvės ir bendradarbiavimo, kuris sustipri­na abi priešpriešos šalis.

Savivaldos gebėjimą, kaip gebėjimą gerbti kito asmens teisę, skatina ir ką tik minėta aktyvi savo teisių gintis. „Žinojimas, kad susilauksi stipraus, griežto teisės turėtojo pasipriešinimo, nuo teisės pažeidimo sulaiko labiau negu reikalavimas „nedaryk neteisės"222.

Smunkant dorovei, atitinkamai turi smukti ir visuomenės galimy­bės būti pilietine, nes visuomeniniai institutai - moralė, sandoriai, kaip socialinio reguliavimo (interesų derinimo) veiksniai, nepajėgia užtikrinti teisinės tvarkos, silpsta pačioje visuomenėje tūnantys savi­valdos, savireguliacijos gebėjimai. Atitinkamai didėja valstybinio (išorinio) reguliavimo poreikis, auga visuomeninės tvarkos suvalsty-binimo mastas: žmogaus teisių saugos pretekstu virš visuomenės kyla biurokratinis aparatas, vis plačiau versdamas piliečius iš savireguliacijos subjektų reguliavimo objektais, šitaip įrodydamas, kad moralės krizė galiausiai yra ne kas kita, kaip piliečių savival­dos, savireguliacijos gebėjimų krizė, liudijanti vidinį visuomenės nesubrendimą laisvei ir teisės viešpatavimui223. Be to, esant menkai moralei, žmonės nepasitiki vienas kitu, vienas į kitą žiūri ne kaip į pagalbininką, o kaip į potencialų agresorių. O vienas kitu nepa­sitikintys žmonės nesiburia į draugijas (akcines bendroves), nelinkę kolektyviai spręsti savo būties problemų. Tai sunkina pilietinės visuomenės tapsmą, daro pačią visuomenę labiau susiskaldžiusią, nepasitikėjimo supriešintą ir dėl to mažiau pajėgią siekti pažangos ir laimės.

222 Iheringas von R. Min. veik. P. 29. 223 Plačiau apie dorovinę visuomenės būklę liberalizmo sąlygomis žr.: Vaišvila A.

Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. Vilnius, 1997.

LEGAL THEORY

Prof. habil, dr. Alfonsas Vaišvila

SUMMARY

1. The methodological basis of this textbook lies in two main ideas: a) an approach to the law as to a process (continuum) or the idea about three levels of legal being (ontology) (legal ideas, legal norms, legal intercourse), which are the way to the juridisation of people's interests („alteration" into legal system), and b) per-sonalistic conception of law (legal personalism).

a) The first idea aims to ground the structure of the theory of law and to bring it out of the law existence nature. Therefore, the theory of law would be taught not by beginning with any random concept or term, but beginning with legal conscious­ness (legal ideas) which firstly forms the orientation of people's behavior concerning values which (the orientation) acquires the shape of legal ideas (the conception of law and the principles of law which concretize law). This idea also aims to avoid subjectivistic (arbitrary) arrangement of legal material and to prevail against a voluntaristic tradition in the theory of law textbooks, according to which the law theory is presented as an encyclopedia of legal terms and concepts, where legal concepts and their content have no logical place in the system of concepts, therefore, the whole theory of law is turned into a set of „homeless" legal concepts. Legal ideas, legal norms and legal intercourse - concepts, conveying three ontological levels of law - are considered to be the primary concepts of the theory of law and determine the logical place and meaning of the remaining legal concepts in the system of legal concepts. The remaining legal concepts are considered to be secondary, i. e., they express the shifts between primary notions and ensure their functioning, e. g., „ legislation" ensures the shift from legal ideas (legal conscio­usness) to legal norms; and Interpretation of Law", „realisa-

519

TEISĖS TEORIJA

tion of Law", „application of Law" - ensure the shift from legal norms to legal intercourse.

Therefore, the theory of law is oriented not to specific legal concepts, but to their interaction and transformations. The theory of law itself becomes a demonstration of law as a process, where every legal notion describes a different step in the movement of laws from an idea to a legal norm, and from a legal norm to legal intercourse. Legal intercourse is the end of one cycle of law objectivization and also the beginning of a new movement of law towards legal ideas; in order this process to become as a spiral and start moving on. This ensures the openness of law as a process, where this openness is perceived as the openness of the inclusion of social interests into the legal order. A discovery of proper places for every legal concept provides more objectivity and scientific precision to legal theory.

b) If the idea of three ontological levels ensures the structural integrity of the theory of law as well as openness of law as a process, the personalistic approach to the law (legal perso-nalism) ensures ideological wholeness of the text (content). This concept of Law is designed according to the axiomatic - deductive method, where axioms are considered to be the main principles of market economy and democratic society:

1) Priority of an individual over other types of social structu­res: all persons have equal rights;

2) Every person is culturally incomplete to realize the diver­sity of his own wishes;

3) The need to overcome (compensate) this cultural insuffi­ciency pushes a person to communicate with other people - to interchange services;

4) The interchange of services between free and equal people is possible only on the grounds of equivalent interchange.

The acknowledgement of these problems „does not allow" to define law somehow else than the unity (balance) of subjec­tive rights and duties, which is a juridical generalization of those axioms as well as the description of their logic by legal notions.

520

LEGAL THEORY. SUMMARY

The determined personalistic concept of law according to the model of four axioms is objective (free from subjectivism and voluntarism). That is, it is not contrived or set by any government institutions, but it emerges a from natural rela­tionship between free individuals, where the relationships are determined by the needs of the same individuals to survive and prosper. Therefore, legal personalism, primarily, is a theory of subjective right, where the primacy and particularity of this theory is applied to ground the specificity of the objec­tive law. This model methodologically obliges to start the know­ledge of law from an individual, as well as requires starting the formation of law not from objective law but from a subjective right which directly depends on an individual. Legal personalism reveals the necessary dependency of subjec­tive rights on the accomplishment of duties: if passive capa­city is given to a person without intermediation of duties, then subjective right can be acquired by lawful ways and can be used only in accomplishing appropriate duties. If rights are separated from duties, they become opposites - privileges (aggression of a person against society); if the accomplishment of duties does not give any appropriate rights, it becomes a burden (constraint - social aggression against an individual). This grounds the relativeness of all human rights and critici­zes the attempts to define human rights as being absolute and independent from the accomplishment of duties. Moreover, it reveals the polysemy of the term „human rights". The noted polysemy originates if the nature of human rights' capacity and subjective rights are not distinguished: „human rights" of the capacity level are absolute, and on the subjective rights level - relative.

Legal personalism is a conception of a democratic society; therefore, it does not have historic universality: it cannot be applied to define the law of a non-democratic regime. The unity of subjective rights and duties, formatted by the noted conception, is reached by a discourse of the parties concerned, where these parties introduce their interests to each other and try to reach a compromise. At a specific time, the parties to the pleading or parliamentary factions negotiate a compromise which satisfies them at least for that moment. This compromi-

521

TEISES TEORIJA

522

se (balance) is a unity of rights and duties and is consolida­ted in the laws or other rules. Moreover, it expresses the noted situation, the balance of power, the level of citizens' social activity. Only because this balance is reached by settlements, it is always historical, relative, incomplete, open to new misbalances and compromises which can destroy the unity and recreate it again. It reflects the changing relations­hip between the social powers in society and the changing activity level of diverse social groups in defending their rights or interests. People who do not defend their rights do not participate in creating this unity and, therefore, live in a situation when their duties overbalance their rights. The laws consolidating the unity of right and duties prove and confirm their legitimacy.

2. According to the personalistic conception of law, the content of all main legal notions is revealed: legislation is defined as a system of a search for balance between rights and duties, as well as a system of the procedures of balance between rights and duties confirmation in certain laws; law realisation is defined as the use of rights in accomplishing certain duties; jurisdiction is defined as a reduction of the offender's rights to the level of the duties reduced by himself.

3. An opinion about law as a „coercive order" is criticized taking the view that legal order is only compulsory but not coercive. Coercive order has a categorical structure: „that and nothing else", and compulsory order has a hypothetical structure: „if so... then". According to the legal order, a person is obliged to accomplish his duties only according to the level of subjective rights he aims to gain or according to how he is using his rights now. If he does not aim to gain these rights or if he does not use the ones he has, he is not obliged to accomplish the duties concerned. The coercive order is oriented to the duties, the accomplishment of those duties, and the compulsory order - to the unity (balance) of rights and duties.

4. The inner structure of a legal norm is conceived as the technique of the implementation of legal functions and is divided into the textual structure and logical structure. The logical structure is defined as trinary and logically originated from the two functions of law - regulative and defining sanctions by integrating them.

LEGAL THEORY. SUMMARY

On the grounds of the logical structure it is proved that separate legal norm extracted from the system of legal norms actually is not a legal norm, but only a normative text. Lawfulness is a systemic category, but not analytical. It does not „live" in one legal norm but in the interaction of legal norms (material legal norms gain legal meaning only in relation to procedural and establishing sanctions norms). Therefore, lawfulness can be ex­pressed adequately only by the logical trinary structure of a legal norm, where this structure allows to consolidate regulatory legal norms with procedural norms and establishing sanctions norms by one dynamic structure. This structure also becomes a reason to prove that penal laws do not forbid but only punish: prohibition is the prerogative of regulatory legal norms.

Legal sanctions are divided into positive and negative; negative sanctions - to passively negative (Invalidity sanctions", recogni­tion of „invalid transaction", „non-commission", „non-authoriza-tion") and actively negative (criminal, administrative, disciplina­ry, etc.). There is also a type of political sanctions (dismissal of a civil servant after impeachment, expression of no-confidence to a civil servant or an institution, cancellation of authority) as a negative reaction of a parliament to an inappropriate holding of office by a president, a parliamentarian or a member of govern­ment, etc. These sanctions are called political instruments becau­se they are applied by a political institution - parliament, and not by institutions of law.

According to law supremacy, a state obligates itself to compen­sate the losses to citizens' constitutional rights because of the malpractice (legal acts) of state institutions or civil servants.

The course finishes with the description of the main features of the open society and the state under the rule of law. A state under the rule of law is defined as a historical process: it evolved from a lawful state (the supremacy of statute) to the rule of Law and from this to a social state under the rule of law. A modern social state under the rule of law is defined as an interaction between the rule of law and ethics, moreover, the discrepancy of such rule is discussed. Open (civil society) is explained by the notion of social openness, where social open­ness is defined as an opportunity for the interests of any social group to come to social, legal order and to determine it on the

523

grounds of the compromise with other persons' interests. The idea of an open society historically derives from the lifestyle of a state (jus civile) and logically - from law openness: if the law is understood as the unity of subjective rights and duties, a citizen can increase or reduce his legal status by undertaking or refusing duties. By becoming the subject of an increase or reduction of his rights, he also becomes the creator of his legal status and destiny. A state functions as a guarantee of these dependencies.

TEISĖS TEORIJA

LITERATURA

1. Cotterell R. Teisės sociologija / vert. iš angl. k. Vilnius, 1997. 2. Gareis K. Teisės enciklopedija ir metodologija / vert. iš pranc. k. Kaunas,

1924. 3. Hart H. L. A. Teisės samprata / vert. iš angl. k. Vilnius, 1997. 4. Iheringas R. Kova dėl teisės / vert. iš vok. k. Kaunas, 1923. 5. Kelsen H. Grynoji teisės teorija / vert. iš vok. ir angl. k. Vilnius, 2002. 6. Leonas P. Teisės enciklopedija (1931). Vilnius, 1995. 7. Šeršenevičius G. F. Bendrasis teisės ir valstybės mokslas / vert. iš

rusų k. Šiauliai, 1925. 8. Valstybės ir teisės teorija / ats. red. S. Vansevičius. Vilnius, 1989. 9. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.

10. Kowalski J. Wstep do prawoznawstwa. Warszawa, 1979. 11. Lang W., Wroblewski J., Ziembinski Z. Teoria panstwa i prawa.

Warszawa, 1979. 12. Kedelbach A., Wrankowska S., Ziembinski Z. Zarys teorii panstwa i prawa.

Warszawa, 1993. 13. Kiralfy A. K. R. The English Legal System. London, 1990. 14. Rawls J. Theory of Justice. Cambridge, 1971. 15. Лифшиц Р. 3. Теория права. Москва, 1994. 16. Теория государства и права / под ред. Н. И. Матузова, Г. В. Малько.

Москва, 1997. 17. Теория государства и права / под ред. M. Н. Марченко. Москва, 1998. 18. Röhl К. F. Allgemeine Rechtslehre. 2., neu bearbeitete Auflage. Köln;

Berlin, 2001.

19. Koller P. Theorie des Rechts. Eine Einführung. 2., verbesserte und erweiterte Auflage. Wien; Köln, 1997.

5 2 5

Vaišvila, Alfonsas Va-112 Teisės teorija / Alfonsas Vaišvila ; Mykolo Romėno universi­

tetas. - 2-asis papild. ir patais, leid. - Vilnius : Justitia, 2004. 527 p. Bibliogr., p. 525, ir išnašose. ISBN 9955-616-07-5

Lietuvos dalyvavimas euroatlantinėje integracijoje, Lietuvos įstatymų derinimas su Europos Sąjungos teise, naujų kodeksų įsigaliojimas, didė­jantis teismų aktyvumas, t. y. plečiamasis teisinių tekstų aiškinimas, kuria naują socialinę situaciją, kurios teisinis sureguliavimas verčia ieško-ti ne tik naujų sprendimų, bet ir subtilesnės teisinės argumentacijos. Todėl ši „Teisės teorija" yra ne tik akademinis tradicinių teisės sąvokų paaiškinimas - tai ir šiuolaikinės socialinės situacijos apmąstymas teisės

Knyga skiriama tiek studijuojantiesiems teisę, tiek visiems besidomin-tiems teisės teorijos problemomis.

UDK 340.12(075.8)

Alfonsas Vaišvila

TEISĖS T E O R I J A

VADOVĖLIS

Redaktorė Dalia Vėbrienė

Išleido leidykla „Justitia", Sėlių g. 8, LT-08124 Vilnius. Spausdino UAB „Vilniaus spauda", Viršuliškių skg. 80, LT-05131 Vilnius.