ugdome - upc.smm.lt · 4 Įvadas Ši metodinė priemonė yra priemonių komplekto „ugdome...

LIETUVOS PILIETĮ

UGD

OM

Epatarimai mokytojui

LIETUVOS PILIETĮ

UGD

OM

Epatarimai mokytojui

RENGĖSaulius BužinskasJolita MilaknienėDaiva Penkauskienė

PASTABAS IR SIŪLYMUS TEIKĖŠarūnas GerulaitisVioleta JonynienėGinta OritienėLoreta StatauskienėRasa ŠavareikaitėRičardas TotoraitisVilija Zeliankienė

MAKETAVOLina Lingienė

ISBN 978-609-95724-3-7

© Ugdymo plėtotės centras, 2015

Priemonė parengta įgyvendinant projektą „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra (II etapas)“ (Nr. VP1-2.2-ŠMM-02-V-01-009), finansuojamą Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis

3Turinys

Įvadas 4

I dalis. Pilietiškumo ugdymas pradinėse klasėse 51. ČIA – AŠ! 72. MANO MOKYKLA 123. Į MOKYKLĄ! MANO KLASĖ 174. MŪSŲ VALSTYBĖ – LIETUVA 235. LIETUVOS HERBAS, VĖLIAVA, HIMNAS 366. PIRMOJI LIETUVOS SOSTINĖ IR VALDOVAI 457. VILNIAUS UNIVERSITETAS 558. VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKA. 599. LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMAS 6110. KOVA DĖL LAISVĖS 6411. LIETUVOS KARIUOMENĖ 7112. LIETUVA EUROPOS SĄJUNGOJE 7413. PATARIMAI PIRMOKAMS 80

II dalis. Pilietiškumo ugdymas pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje 831. PILIETINIO UGDYMO ĮGYVENDINIMAS 5–8 KLASĖSE 85 1.1. PAMOKŲ PLANŲ PAVYZDŽIAI 89 1.2. IDĖJOS PROJEKTINĖMS VEIKLOMS 96 1.3. VIKTORINA 101

2. PILIETINIO UGDYMO ĮGYVENDINIMAS 9–10 KLASĖSE 103 2.2. IDĖJOS PROJEKTINĖMS VEIKLOMS 133 2.3. PILIETIŠKUMO UGDYMO PASIEKIMŲ VERTINIMAS IR ĮSIVERTINIMAS BAIGUS PAGRINDINIO UGDYMO PROGARMĄ 137

3. PILIETINIO UGDYMO ĮGYVENDINIMAS 11−12 KLASĖJE 143 3.1. PAMOKŲ PLANŲ PAVYZDŽIAI 145 3.2. KŪRYBINIŲ UŽDUOČIŲ PAVYZDŽIAI 157

Literatūros sąrašas 159

4 Įvadas

Ši metodinė priemonė yra priemonių komplekto „Ugdome Lietuvos pilietį dalis“, kurį sudaro žaidimas, animaciniai filmai, skirti ugdyti pilietiškumą, dirbant

su pradinių klasių mokiniais, patarimai mokytojams, dalis. Ji skirta padėti mokytojams ugdyti sąmoningus Lietuvos piliečius, asmenis, turinčius reikiamų

žinių, gebėjimų bei vertybinių nuostatų, būtinų deramai dalyvauti savo bendruomenės, tautos ir valstybės gyvenime.

Metodinėje priemonėje:

• Aptarti socialinės – pilietinės kompetencijos ugdymo mokykloje tikslai, uždaviniai, metodologiniai principai.

• Pateikti veiksmingi socialinės – pilietinės kompetencijos ugdymo metodai, konkrečios veiklos (užduotys).

• Teikiami metodiniai patarimai mokytojui, kaip plėtoti mokinių socialinę – pilietinę kompetenciją.

Atlikdami šioje metodinėje priemonėje pateiktas užduotis, mokiniai ne tik įgis svarbiausių žinių apie savo Tėvynę Lietuvą, bet taip pat mokysis suvokti save

kaip bendruomenės ir visuomenės narius, kurti ir palaikyti draugiškus tarpusavio santykius, konstruktyviai bendradarbiauti siekiant bendro tikslo, gerbti

įvairių kultūrų, socialinių ir amžiaus grupių žmones.

Metodinę priemonę sudaro dvi pagrindinės dalys: „Pilietiškumo ugdymas pradinėse klasėse“ ir „Pilietiškumo ugdymas pagrindinėje ir vidurinėje mokyklo-

je“. Pirmoji dalis skirta pradinių klasių mokytojams. Jos turinys sudarytas orientuojantis į „Pirmoko pase“ pasiūlytas temas, jas nežymiai modifikuojant.

Dalį „Pilietiškumo ugdymas pradinėse klasėse“ sudaro šios temos: „Čia – aš“, „Mano mokykla“, „Į mokyklą“, „Mūsų valstybė – Lietuva“, „Lietuvos herbas,

vėliava, himnas“, „Pirmoji Lietuvos sostinė ir valdovai“, „Vilnius“, „Vilniaus universitetas“, „Vilniaus universiteto biblioteka“, „Lietuvos valstybės atkūrimas“,

„Kaunas – laikinoji Lietuvos sostinė“, „Kova dėl laisvės“, „Lietuvos kariuomenė“, „Lietuva Europos Sąjungoje“, „Patarimai pirmokui“.

Ši tematika bei pateikti užduočių pavyzdžiai, metodiniai patarimai padės pradinių klasių mokytojui geriau suprasti socialinio ir pilietinio ugdymo ypatumus,

dar geriau pažinti save ir savo mokinius. Antrąją metodinės priemonės dalį trys skyriai: „Pilietinio ugdymo įgyvendinimas 5–8 klasėse“, „Pilietinio ugdymo

įgyvendinimas 9-10 klasėse“ ir „Pilietinio ugdymo įgyvendinimas 11–12 klasėse“. Skyriuose pateikiama pamokų planų, projektinės veiklos idėjų, kūrybinių

užduočių pavyzdžių, metodinių patarimų mokytojams.

Tikimės, kad mokytojai ne tik galės taikyti šioje metodinėje priemonėje pateiktas socialinės ir pilietinės kompetencijos ugdymo užduotis ar veiklos pavyz-

džius, pamokų planus, bet ir, remdamiesi pateiktais metodiniais patarimais, kurti naujas ugdymo užduotis ar situacijas, kurios labiausiai atlieptų mokinių

socialinės ir pilietinės kompetencijos ugdymo poreikius ir galimybes.

Linkime sėkmės!

5

I DALIS. PILIETIŠKUMO UGDYMAS PRADINĖSE KLASĖSE

I dalis. Pilietiškumo ugdymas pradinėse klasėse

Pagrindinis socialinio-pilietinio ugdymo pradinėje mokykloje tikslas – pa-

dėti mokiniams įgyti gebėjimą suprasti save bei kitus, savo vietą bendruo-

menėje, bendraamžių grupėje, gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti,

konstruktyviai spręsti iškylančias problemas bei konfliktus, suvokti savo

socialinę, kultūrinę, istorinę ir geografinę aplinką bei išmokti joje prasmin-

gai ir atsakingai veikti.

Socialinis-pilietinis ugdymas pradinėje mokykloje – svarbi bendrojo ugdy-

mo dalis, apimanti ne vien mokymo(si) turinį, bet ir visą mokyklos gyveni-

mą: jos mikroklimatą, ugdymo proceso organizavimą, neformalųjį ugdymą,

mokyklos bendruomenės narių santykius, ryšius su vietos bendruomene.

Socialinis-pilietinis ugdymas grindžiamas savęs paties ir kitų žmonių pažini-

mu ir pripažinimu, tolerancija, istorinės bei geografinės aplinkos tyrinėjimu,

tautiškai ir pilietiškai aktyvia elgsena.

Žmogaus socialumą, pilietiškumą, patriotizmą, įsipareigojimą savo artimie-

siems, bendruomenei ir Tėvynei lemia asmens vertybių sistema. Siektina,

kad jau pradinėje mokykloje vaikas išsiugdytų šias vertybines nuostatas:

• nusiteikimą būti jautriam, atjaučiančiam bei pasirengusiam padėti klasė-

je, draugų grupėje, šeimoje ir santykiuose su artimaisiais;

• nuostatą asmeninius santykius, bendravimą ir bendradarbiavimą grįsti

savitarpio supratimu, tarimosi ir susitarimo dvasia, taikiai spręsti išky-

lančius nesutarimus ir konfliktus;

• tolerantišką požiūrį į skirtybes: išvaizdos, pomėgių, gebėjimų ir kitus

skirtumus;

• sąžiningumą, pareigingumą bei atsakomybę; pagarbų, tausojantį santykį

su gamtine ir kultūrine aplinka; pagarbą savo tautos tradicijoms, religijai,

kultūros paveldui;

• meilę gimtajam kraštui, pasiryžimą savo darbu prisidėti prie gimtojo

krašto pažangos.

Siekiama, kad jau pradinėje mokykloje mokiniai:

• išmoktų dirbti grupėje, bendrauti ir bendradarbiauti; pažintų save ir kitus

artimiausius žmones – šeimos narius, klasės draugus, mokytojus;

• suvoktų taisyklių klasėje, mokykloje, šeimoje, visuomenės gyvenime

prasmę ir reikalingumą;

• išsiaiškintų, kad žmogus turi ne tik teises, bet ir pareigas, kad kiekvienas

yra atsakingas už savo sprendimus bei veiklą;

• suprastų, kad visi žmonės yra ir panašūs, ir skirtingi;

• išsiugdytų pagarbų požiūrį į gimtojo krašto ir kitų kraštų kultūrą ir tra-

dicijas.

Visų šių tikslų bus siekiama ir vėliau, mokantis pagrindinėje, vidurinėje mo-

kykloje, ir visą gyvenimą.

Socialinio-pilietinio ugdymo metodologiniai principai

Jei norime, kad vaikai augtų socialiai jautrūs ir atsakingi, pilietiški ir patrio-

tiški, šiems tikslams pasiekti turime parinkti tinkamus ir vaiko amžių bei

patirtį atitinkančius ugdymo būdus.

Socialinis-pilietinis ugdymas pradinėje mokykloje neturėtų būti orientuo-

tas vien tik į žinių ir informacijos perteikimą. Faktų, teorinių tiesų, žinių apie

Lietuvą žinojimas dar nedaro žmogaus piliečiu. Pilietiškumas reiškiasi, pir-

miausia, aktyviu dalyvavimu socialiniame (klasės, mokyklos, bendruome-

nės, visuomenės) gyvenime, pagal išgales prisidedant prie bendro gėrio,

visuotinės gerovės kūrimo.

6


Todėl, siekiant ugdyti vaikų socialinę-pilietinę kompetenciją:

• taikytini vaiko aktyvumo ir dalyvavimo reikalaujantys metodai: disku-

sijos, debatai; interviu, anketinės apklausos; ekskursijos; grupinių ir indi-

vidualių projektų rengimas; dokumentų (įvairių socialinės informacijos

šaltinių) nagrinėjimas; aplinkos stebėjimas, stebėtų situacijų imitavimas,

inscenizavimas, aptarimas; užmokyklinės veiklos užduotys (talkos, sava-

norystė) ir kt.

• siektina, kad pilietinis ugdymas vyktų per patirtį, išgyvenimą, veiklą:

mokiniai, aktyviai veikdami, kaupdami įspūdžius, mintis, emocijas, aiš-

kindamiesi, svarstydami, darydami išvadas ir priimdami sprendimus ir

ugdosi svarbiausius socialinius gebėjimus bei vertybines nuostatas, ir

įgyja reikalingų žinių.

• socialinis-pilietinis ugdymas pradinėje mokykloje vyksta nuolat, visur,

pasinaudojant visomis situacijomis, kur kyla tarpusavio santykių pro-

blemos: sprendžiant konfliktus, mokantis tartis ir derinti nuomones, ieš-

kant visiems priimtino sprendimo.

• socialiniams-pilietiniams gebėjimams ugdyti būtina saugi, palanki vaiko

jausmams ir mintims skleistis atmosfera: ramus pokalbio tonas, atidu-

mas kalbančiajam, skirtingų nuomonių išklausymas ir toleravimas – tai

terpė, kurioje vaikas įgis demokratinio bendrabūvio patirties.

• Socialinei-pilietinei kompetencijai ugdyti pasitelkiama mokiniams arti-

ma, pažįstama, aktuali, juos dominanti tematika: tai ir šeimos, klasės,

bendraamžių grupės gyvenimas, savos bendruomenės, problemos ir vei-

kla, taip pat aktualūs Lietuvos, tarptautinio gyvenimo faktai.

Šia Metodine priemone nesiekta aptarti visų socialinio-pilietinio ugdymo

temų ar pateikti vienintelį teisingą metodologinį sprendimą, kaip ugdyti

vaikų pilietiškumą ir patriotizmą. Siūlomų veiklų ir užduočių įvairovė sutei-

kia galimybę pačiam mokytojui, įvertinus konkretų mokinių socialinės-pi-

lietinės kompetencijos lygį, jų artimiausios aplinkos sociokultūrinį, politinį

kontekstą, kurti visai klasei ir/ar konkretiems mokiniams aktualų ugdymo

turinį. Labai tikimės, kad mokytojai lanksčiai ir kūrybingai pasinaudos pa-

teikta metodine medžiaga – ne tik atsirinks tai, kas konkrečioje ugdymo

situacijoje yra aktualu ir taikytina, bet ir plės medžiagą naujomis ugdymo

situacijomis ir veiklomis, tarpusavyje dalinsis savo patirtimi.

7


1. ČIA – AŠ!

Kiekvieno iš mūsų socialumas ir pilietiškumas prasideda nuo supratimo,

kad kiekvienas žmogus yra vertingas, ir kad visi žmonės yra ir panašūs, ir

skirtingi. Toks supratimas suponuoja nuostatą priimti kitus tokius, kokie jie

yra, bendrauti su įvairiais, skirtingais žmonėmis, neskirstant jų į „geresnius“

ir „blogesnius“, nenuvertinant ir nepervertinant savęs dėl to, kad esi kitoks,

kad kažko nesugebi ar sugebi geriau nei kiti ir t. t.

Aiškinantis, ką vaikai, būdami tokio amžiaus, jau moka, o svarbiausia, ko dar

gali išmokti, jei tik panorės, prieinama prie išvados, kad net mažas vaikas

jau gali būti nemenkas pagalbininkas mažesniems ir silpnesniems, kad aug-

damas jis dar daug ko išmoks, bus stipresnis, protingesnis ir naudingesnis ir

sau, ir kitiems – savo visuomenei, tautai, valstybei.

TEMOS ČIA – AŠ! TIKSLAI – SIEKTINI REZULTATAI

1. SOCIALINĖ-PILIETINĖ KOMPETENCIJA

Nuostatos:

Pripažįsta, kad kiekvienas žmogus yra nelygstamai vertingas.

Gebėjimai:

1.4. Apmąsto savo ir kitų elgesį. 1.1. Įsiklauso į kitų nuomonę, moka susitarti, laikosi taisyklių, susitari-

mų.1.6. Atpažįsta patyčias, spaudimą, neigiamą kitų įtaką. Numato, kaip elgsis ir ką keis bendraudamas su kitais.

1 UŽDUOTIS. AŠ AUGU IR KEIČIUOSI

Uždavinys.

Vaikas suvoks, kad augdamas žmogus akivaizdžiai keičiasi.

Priemonės.

Popieriaus lapai, pieštukai.

Veikla.

Visi vaikai piešia savo rankos „atvaizdą“ – apvedžioja jos kontūrą. Jei nori,

gali ją „papuošti“ – nuspalvinti, įrėminti ar pan.

Namuose.

Apibrėžti kitų šeimos narių – jaunesnių ir vyresnių – rankų atvaizdus. Kitą

dieną klasėje juos palyginti, įsitikinti, kad, žmogui augant, bręstant, jo kūnas

keičiasi.

2 UŽDUOTIS. TAS PATS, BET KITOKS

Uždavinys.

Vaikas suvoks ir padarys išvadą, kad augdamas žmogus keičiasi, bet lieka

tas pats asmuo.

Priemonės.

Nuotraukos.

Veikla.

Vaikai atsineša į klasę savo vaikystės ir dabartinio amžiaus nuotraukų (kurie

turi, nebūtinai visi). Nuotraukos apžiūrinėjamos, lyginamos; paskui sumai-

šomos ir vėl dedamos poromis („ankstesnis – dabartinis“) ir t.t.

Siekiama, kad vaikai suvoktų, jog tas pats žmogus gali būti vis kitoks: savo

išvaizda, gebėjimais, mokėjimais, charakterio ypatybėmis.

Siūloma vaikams namuose, padedamiems tėvų, prisiminti, kokie jie buvo

įvairaus amžiaus. Galima kartu su tėvais nupiešti piešinį šia tema.

8


3 UŽDUOTIS. MANO GYVENIMO ISTORIJA

Uždavinys.

Vaikai pajaus ir supras, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra skir-

tinga, nepakartojama; kad ne jie vieni turi gyvenimo istoriją – ją turi visi

žmonės; kad „gyvenimo istoriją turi ir tautos, ir valstybės, Lietuva – taip

pat turi savo istoriją.

Veikla.

Klasėje mokytojas gali papasakoti savo ar kito asmens, tarkim, savo ma-

mos, senelio ar artimo žmogaus, gyvenimo istoriją. Autentiškas pasakoji-

mas yra labai patrauklus, intriguojantis, įtaigus. Jis ne tik atskleidžia kiekvie-

no asmens gyvenimo unikalumą ir vertę, bet ir suartina vaikus ir mokytoją,

kas yra ypač vertinga pirmos klasės pradžioje.

Namuose.

Paprašyti šeimos narių papasakoti savo gyvenimo istorijas. Galimas varian-

tas – interviu, kuriam būtina atitinkamai pasiruošti:

• klasėje susitariama, ko vaikai šeimos narių klausinės (pavyzdžiui, kokius

žaidimus žaidė su draugais; kokius turėjo žaislus; kokias mėgo knygas; ką

darė mokykloje ir pan.);

• namuose šie klausimai pateikiami suaugusiesiems;

• klasėje atsakymai aptariami, lyginami, daromi apibendrinimai.

Drauge su vaikais daroma IŠVADA, kad viskas aplinkui, taip pat ir mes pa-

tys, nuolat keičiamės.

4 UŽDUOTIS. NORS AŠ DAR NEDIDELIS/NEDIDELĖ, BET...

Uždaviniai.

1. Vaikai įsinorės išmokti to, ko jie dar nemoka.

2. Vaikai pajus ir supras, kad nors jie maži, bet jau gali padėti kitiems –

silpnesniems, reikalingiems atjautos ir pagalbos.

3. Vaikai išsikels tikslus, ko jie tolimesnėje ateityje norėtų (išmokti, patirti,

pagelbėti kam nors ir t.t.).

Veikla.

Diskusija pradedama visiems drauge išsiaiškinant, kad net maži vaikai

jau gali būti kitiems pagalbininkai (toks suvokimas labai kelia vaiko

savivertę.).

...bet galiu padėti: . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

(Galimi atsakymai: mažesniam vaikui (surišti batų raištelius, užsegti sagą);

senam žmogui (panešti nešulį, pereiti gatvę); savo draugui (...); mamytei,

tėveliui (...) ir t.t.)

Užduotis tęsiama siūlant visiems drauge pasvarstyti, kaip:

1. Maži vaikai gali padaryti daug gerų darbų.

2. Geri darbai teikia džiaugsmą sau ir kitiems.

Pokalbis.

Vaikai svarsto, kokius gerus darbus jie galėtų atlikti (geriausia šia tema

samprotauti tariamąja nuosaka arba – dar geriau – kokio nors kūrinio hero-

jaus lūpomis, žaidžiant, improvizuojant). Kartu pamąstę, ką galėtų pada-

ryti, vaikai svarsto, ką kiekvienas jų labiausiai norėtų padaryti (tuoj pat,

šiandien, rytoj – draugui, mamytei, mokytojai). Galima baigti pokalbį pieši-

mu, po to pasidžiaugti, kiek daug pasaulyje gerų darbų, kuriuos gali atlikti

ir maži vaikai.

...bet galiu padėti: . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

(Galimi atsakymai: rašyti šias raides: ...; perskaityti šiuos žodžius: ...;

nupiešti, padainuoti, pašokti; nueiti į mokyklą, susitvarkyti vadovėlius,

kuprinę, pieštukus, parkerį, juos prižiūrėti ir saugoti ir t. t.).

9


Toliau kalbamasi apie tai, kad, nors jau vaikai daug ką moka ir gali, bet dar

daug ko nemoka, todėl norėtų išmokti. Pildoma NORŲ LENTELĖ:

NORŲ LENTELĖ

VARDAS NORAS Nr. 1 NORAS Nr. 2 NORAS Nr. 3

Audrius

Miglė

Vaikai pasisako, ko norėtų (geriau – ne daiktų, o, pavyzdžiui, išmokti

plaukti, kalbėti angliškai, važiuoti dviračiu ir t.t., padaryti modeliuką, gerą

darbą ir pan.). Savo norus (svarbiausius, dažniausius) jie užrašo į NORŲ

LENTELĘ. Vaikai (taip pat ir mokytoja) aiškiai pamato, ko jie nori, apie ką

svajoja. Tai padeda vaikams klasėje susirasti bendraminčių, siekiančių to

paties, vienus su kitais suartina.

Drauge su vaikais daroma išvada: . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Norų lentelę galima pildyti žodžiais, papildant piešiniais – taip bus spalvin-

giau ir žaismingiau.

Norų lentelę galima gražiai įrėminti, apipavidalinti ir pasikabinti klasėje –

tegul vaikai prisimena, ko trokšta, ko siekia ir atkakliai juda savo tikslo link.

Pastaba. Ir šiai, ir kitoms užduotims atlikti, taip pat piešiniams, kitiems vaikų

darbeliams sukabinti labai pravartu klasėje pasidaryti „demonstracinį sten-

dą“: lentos šonuose ar specialiose lentelėse įkalamos vinys ir išvedžiojamas

kaproninis siūlas ar žvejo valas. Kortelės, piešiniai, rašiniai ir t.t. tvirtinami

spaustukais arba sąvaržėlėmis.

5 UŽDUOTIS. KITOKS NEI VISI

Kad santykiai su kitais būtų pagarbūs, tolerantiški, geranoriški, labai svarbu

suvokti, jog kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Šis su-

vokimas ugdo savojo orumo, vertės pojūtį, padedantį suprasti, kad ir kiti

žmonės nori ir turi būti gerbiami, vertinami.

Jeigu vaikas suvoks, įsisąmonins, kad jis Žemėje vienintelis ir nepakeičia-

mas, jam bus lengviau suprasti, kad ir visi kiti šalia esantys yra nepakeičia-

mi ir neprilygstamai vertingi.

Pirmojoje klasėje buvo stengiamasi išryškinti išvaizdos, norų, interesų, mokė-

jimų skirtumus. Prisimenamos temos „Aš augu ir keičiuosi“, „Mano gyvenimo

istorija“, „Nors aš dar nedidelis/nedidelė, bet...“. Vėl daroma išvada, kad žmo-

nės augdami mokosi, keičiasi, siekia tobulėti, pabrėžiant, jog, be panašumų,

žmonės turi ir skirtumų, savitų bruožų, tokių, kokių neturi niekas kitas.

Šio amžiaus vaikams dažnai esti sunku atsispirti pagundai pašiepti drau-

gą, pasityčioti iš jo negebėjimo, nevikrumo ar asmeninių savybių. Tai gana

paplitęs ir įprastas reiškinys, su kuriuo reikėtų ne kovoti, o panaudoti jį ki-

tokiems tarpusavio santykiams ugdyti. Kitokius santykius mokytojas kurs

paremdamas skriaudžiamus vaikus, pasidžiaugdamas jų laimėjimais, t. y.

parodydamas, kad jie, kaip ir visi kiti, turi labai vertingų, gražių bruožų, kad

šiais vaikais taip pat galima džiaugtis ir juos mylėti.

Uždaviniai.

1. Vaikai įgis daugiau tarpusavio supratimo, tolerancijos, geranoriškumo,

pagarbos „kitokiam“, savitam žmogui.

2. Susipažins su iš kitų kuo nors išsiskiriančiais žmonėmis – apylinkės

„keistuoliais”.

3. Suvoks, kad visuomet reikia būti tuo, kas esi.

Veikla.

Diskusija apie kiekvieno žmogaus savitumą.

10


Mokytojas pradeda diskusiją klausdamas:

• Kodėl vieni žmonės viską daro lėčiau, nei kiti – lėčiau kalba, juda, reaguo-

ja? (Nes jų tokia prigimtis).

• Kodėl vieni žmonės gražiau piešia, o kiti gražiau dainuoja? (Nes jie turi

daugiau gabumų tai veiklai.

• Kodėl vieniems vaikams įdomiau žaisti su mašinomis, o kitiems – su ka-

ladėlėmis? (Nes tokie jų polinkiai, interesai) ir t.t.

Siekiama, kad vaikai suvoktų, jog kitokia prigimtis, gabumai, polinkiai –

nėra nei gerai, nei blogai, kad tai – įgimtos žmogaus savybės, kurias gana

sunku pakeisti. Todėl reikia pripažinti tuos skirtumus ir suprasti, kad visi

žmonės turi savų, tik jam būdingų, savybių, kurie daro jį ypatingą, nepakar-

tojamą, ir tuo nuostabų. Juk nenorėtume būti visi kaip vienas.

Mokytojas tęsia diskusiją:

• Kas būtų, jei visi būtume vienodi? (Vaikų atsakymai užrašomi lentoje)

• Ar būtų įdomu, jei visi būtume kaip vienas?

• Kodėl geriau, kad visi esame skirtingi? (Vaikų atsakymai užrašomi len-

toje).


. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

6 UŽDUOTIS. KAIP IŠLIKTI SAVIMI.

Uždavinys.

Vaikai išmoks atsispirti kitų asmenų spaudimui.

Veikla.

Mokytojas tęsia diskusiją, siūlydamas pasvarstyti, kodėl svarbu turėti savo

nuomonę ir nepasiduoti kitų įtakai, stengtis visuomet būti tuo, kas esi:

• Ar žinote, ką reiškia „mėgdžioti”?

• Kodėl žmonės kartais elgiasi taip, kaip kiti, mėgdžioja? (Todėl, kad neturi

savo nuomonės, įsitikinimų, bijo išsiskirti)

• Kas aiškiai parodo, kad yra mėgdžiojama? (Drabužiai, šukuosena, apavas,

mintys, nuomonės, vertinimai. Dažnai žmonės atrodo lyg su uniforma – jie

neturi savo stiliaus, nepasitiki savo skoniu, kitaip tariant, neturi savojo „Aš”)


. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Iliustracijai mokytojas pasiūlo vaikams atlikti tokį eksperimentą:

Trys vaikai išeina iš klasės. Kai grįžta, vienam iš jų duodama pauostyti stikli-

nė vandens (be jokio papildomo kvapo) ir klausiama, kuo kvepia šis skystis.

Kai vaikas atsako, kad niekuo nekvepia arba įvardija kokį nors kvapą, mo-

kytojas kviečia pauostyti skystį stiklinėje kitus du vaikus, su kuriais yra iš

anksto sudaręs „slaptą suokalbį“. Šie, pauostę, turi sakyti, kad jaučia sti-

prų citrinos kvapą. Po to „tiriamojo" prašoma dar kartą pauostyti vandenį

ir atsakyti, kuo kvepia.

Labai tikėtina, kad jis, nepasitikėdamas savo pojūčiais, atsakys, jog irgi jau-

čia citrinos kvapą.

Eksperimentas „žiaurus“, bet labai aiškiai iliustruojantis grupės ĮTAIGOS

reikšmę žmogaus elgesiui.

Mokytojas tęsia diskusiją:

• Ar visada žmonės elgiasi taip, kaip norėtų?

• Kokiais atvejais žmonės elgiasi ne taip, kaip norėtų? (Kai bijo, gėdijasi,

nedrįsta, nenori išsiskirti.)

• Ko stinga žmonėms, kurie „neturi savo nuomonės”? (Valios, drąsos, pa-

sitikėjimo savimi, pasitikėjimo kitais, tikėjimo, kad bus suprasti)

Išvados, prie kurių reikėtų prieiti po šios diskusijos:

1. Nors esame dar maži, bet žinome, ką mėgstame ir ko nemėgstame, kas

yra gražu ir kas negražu, ką tinka daryti ir ko netinka. Mes turime savo

nuomonę.

11


2. Visi esame skirtingi, kiekvienas iš mūsų – kitoks, vienintelis. Pripažįsta-

me teisę kiekvienam būti savitam ir nepakartojamam. Juk taip svarbu

BŪTI SAVIMI, NEPRARASTI KITOKUMO!

7 UŽDUOTIS. „AŠ – BEPROTIŠKAI PUIKUS?“

Savigarba, orumas – tai asmens savybės, kurių negalima pakeisti ar kom-

pensuoti kitais bruožais. Tai savybės, kurios sudaro asmenybės pagrindą:

savigarba, orumas ne tik skatina žmogų ugdyti, tobulinti save, kurti, veikti,

darbuotis kitų labui; jos neleidžia žmogui pasielgti netinkamai, nusižengti

savo principams, pažeminti kitą, nematyti blogio, neteisybės.

Savigarbos, orumo jausmų ugdymas prasideda nuo palankaus požiūrio į

save.

Uždaviniai.

1. Vaikai su humoru įvertins savo trūkumus.

2. Ras savyje bruožų, vertų pripažinimo ir pagarbos.

3. Suvoks, kad kiekvienas žmogus turi būti vertinamas ir gerbiamas.

Veikla.

Garsiai perskaitomas Antano A. Jonyno eilėraštis „Aš toks“ (galima perskai-

tyti kelis kartus).

Eilėraščio tema piešiamas piešinys. Žinoma, jis bus humoristinis (tai – au-

tošaržas).

Kuriamas humoristinis pasakojimas (ar eilėraštis) apie save. Užrašomas gre-

ta piešinio.

Vieta autošaržui

Pastabos.

1. Nereikėtų abejoti vaikų teiginiais, jų neigti ar kritikuoti, net jei manote ki-

taip. Tegul vaikai įsivaizduoja turį bruožų, apie kuriuos galbūt tik svajoja,

kurių trokšta. Pripažindami jų svajonę, paskatinsime jos siekti.

2 Vaikai jokiu būdu neturi vertinti vieni kitų. Šiuo atveju kiekvienas vertina save.

Daromos išvados:

Kiekvienas žmogus – vienintelis, nepakartojamas, nepakeičiamas.

Visi skiriamės savo pomėgiais, interesais, gebėjimais, tačiau kiekvienas no-

rime būti gerbiamas ir mylimas.

Nedera iš kitų žmonių reikalauti, kad jie būtų tokie, kaip mes norime.

Kiekviena tariama yda gali būti ir didelis privalumas.

Labai svarbu visada išlikti savimi.

Siekiant išlikti savimi, jokiu būdu negalima pažeisti kitų žmonių interesų.

12


2. MANO MOKYKLA

Šešiamečiai, septynmečiai paprastai jau nori eiti į mokyklą, nors dažnai tai

slepia. Mokykla jiems – naujo statuso, naujos padėties tarp vaikų įgijimas

(„Aš – mokinys, o ne darželinukas!”). Taigi vieniems mokykla – tai perėjimas

į vyresniųjų gretas, kitiems – ugdymo įstaigos ar mokymosi vietos pakeiti-

mas. Reikia neužmiršti, kad kai kurie vaikai eina į mokyklą tikėdamiesi gauti

daug dešimtukų ar apskritai pažymių. Dar kitiems svarbiausia yra kuprinė,

mokykliniai reikmenys, vadovėliai ir pan. Kaip patenkinti jų lūkesčius? Kaip

paversti mokyklą vieta, kur jiems būtų ramu, saugu ir gera? Juk metai, pra-

leisti mokykloje gali suformuoti palankų arba nepalankų vaiko požiūrį į mo-

kymąsi, tobulėjimą, žinių troškimą, gali pakloti pagrindus jo pilietiškumui,

bendruomeniškumui arba individualizmui, egoizmui, išugdyti savo šalies

patriotus arba abejingus, indiferentiškus žmones.

Temos MANO MOKYKLA tikslai-siektini rezultatai

SOCIALINĖ-PILIETINĖ KOMPETENCIJA

Nuostatos:

• Nusiteikęs atsakingai, konstruktyviai bendrauti ir bendradarbiauti. • Stengiasi puoselėti bendruomenines, pilietines ir tautines vertybes.• Siekia grįsti savo sprendimus ir veiksmus demokratiniais ir etiniais

principais.

Gebėjimai:

1.1. Įsiklauso į kitų nuomonę, moka susitarti, laikosi taisyklių, susitari-mų.

1.2. Dalyvauja bendroje veikloje, padeda kitiems. Bendradarbiauja gru-pėje ir jaučia atsakomybę už bendrą darbą.

1.4. Konstruktyviai bendrauja atsakingai dirba drauge su kitais, atlieka pareigas, sprendžia konfliktus.

1 UŽDUOTIS. MOKYKLOS GYVENIMO TVARKA

Į mokyklą vaikai ateina su skirtingu patyrimu, skatinami skirtingų motyvų

(vieni – kad „taip reikia“, kiti – išmokti, sužinoti ką nors nauja, treti – pabūti

su draugais ir t.t.). Paaiškėja, kad skirtingai jie įsivaizdavo ir patį mokyklos

gyvenimą. Norint padėti vaikui lengviau prisitaikyti prie naujos, mokykli-

nės, tvarkos, drausmės, taisyklių reikia, kad jis susipažintų ir perprastų savo

mokyklos gyvenimo ypatumus.

Svarbu supažindinti vaikus su viskuo, kuo gyvena mokykla: bendra mo-

kyklos gyvenimo tvarka, jos patalpomis, aplinka, o svarbiausia – joje dir-

bančiais žmonėmis ir jų darbais. Vaikai gali baimintis pasiklysti didelėse ir

painiose mokyklos patalpose, todėl jie turėtų ne vieną kartą apeiti moky-

klą, lydimi mokytojo ir grupelėmis savarankiškai, apžiūrėti valgyklą, sporto

salę, mokytojų kambarį, įvairius kabinetus, išsiaiškinti šių patalpų paskirtį.

Uždavinys.

Vaikas suvoks, kad bendra veikla, bendras darbas yra sėkmingesnis tada, kai

laikomasi tam tikrų visų pripažintų reikalavimų, taisyklių.

Priemonės.

Diskusija.

Veikla.

Diskusija apie tam tikrų taisyklių laikymosi mokykloje būtinumą. Visi

klausimai, kuriais diskutuojama, aptariami tokiu būdu, kad vaikas akivaiz-

džiausiai pajustų, suvoktų klausimo esmę.

Klausimai, kuriais diskutuojama:

1. Pamokų pradžios laikas (kodėl svarbu nevėluoti į pamokas).

2. Mokyklos darbo ritmas (pamokos–pertraukos–priešpiečiai–pietūs ir t. t.).

13


3. Elgesys per pertraukas mokyklos patalpose bei kieme ir t. t.

4. Elgesys su mokykloje dirbančiais žmonėmis, dėkingumas už jų darbą.

Veikla.

Mokytojas pradeda diskusiją:

– Kaip manote, kodėl pamokos prasideda visiems vienu laiku?

Klausimas „apverčiamas“:

– Ar galėtume sėkmingai mokytis, jeigu visi miegotume, kiek norėtume, ir į

mokyklą susirinktume, kada kam patogiau?

Vaikai samprotauja, fantazuoja, bando įsivaizduoti, kas būtų, jeigu..., patei-

kia savo atsakymus ir argumentus.

Panašiai ieškoma atsakymų ir į kitus klausimus: dėl pamokų ir pertraukų

laiko, elgesio per pertraukas, maitinimosi, žaidimų ir t. t. Vaikai, mokyto-

jo padedami, patys mėgina atsakyti, argumentuoti. Toks svarstymas ir jų

pačių argumentavimas įpareigoja vaikus pajusti atsakomybę už savo elgesį.

2 UŽDUOTIS. MOKYKLOJE DIRBA DAUG ŽMONIŲ

Uždaviniai.

1. Mokiniai atkreips dėmesį į kitų žmonių darbą, įvertins jo prasmingumą

ir reikalingumą.

2. Supras, kiek daug mokykloje yra žmonių – ir vaikų, ir suaugusių! – pasi-

rengusių jiems padėti.

3. Išsiaiškins, kuo, kaip, kada ir kam galima padėti mokykloje.

Priemonės.

Ekskursija po mokyklą, diskusija.

Veikla.

Po ekskursijos vaikai prisimena, ką mokykloje matė, ką kiekvienas moky-

klos darbuotojas (budėtojas, virėja, valytoja, bibliotekininkė, sekretorė, di-

rektorius ir kt.) dirba, kokie svarbūs yra jų darbai ir kuo šie žmonės gali pa-

dėti vieni kitiems. Mokykloje dirbančių žmonių darbus galima pavaizduoti

piešiniais, nuotraukomis, video, kompiuterinėmis prezentacijomis.

Po ekskursijos galima sukurti didelį plakatą tema „Mokyklos draugai“. Di-

džiulio popieriaus lape pavaizduojami visi mokykloje dirbantys žmonės – jų

nuotraukos arba vaikų nupiešti portretai. Greta portretų parašomi tų žmo-

nių vardai ir pareigos. Šį puikų paveikslą vaikai dekoruoja taip, kaip jiems

patinka.

Graži vaizdinė darnaus bendradarbiavimo metafora gali būti, pavyzdžiui,

tokia:

MOKYKLOS DRAUGAI

KAS? KUO MUMS GALI PADĖTI?

MokytojaSeselėVirėja

BibliotekininkėBudėtoja ir t. t.

14


KUO MES GALIME PADĖTI? KAM?

Mokytojai

Bibliotekininkei

Budėtojai ir t. t.

Toji pagalba gali būti ne vien konkretūs darbeliai (sutvarkyti klasę, knygas;

papietavus nunešti į plovyklą indus ir t. t.), bet ir geros valios parodymas.

Pavyzdžiui, netriukšmauti ir tuo padėti mokytojai, draugams dirbti, steng-

tis iki galo atlikti užduotis, tesėti pažadus ir pan.

Šių lentelių turiniu remiamasi atliekant tolesnę užduotį.

3 UŽDUOTIS. PADĖKOS LAIŠKAI

Uždaviniai.

1. Vaikai išgyvens dėkingumo kitiems žmonėms jausmą.

2. Pasimokys reikšti dėkingumo jausmus žodžiu, piešiniu, laišku.

Priemonės.

Ekskursija po mokyklą, rašymo, piešimo reikmenys, diskusija.

Veikla.

Vaikams siūloma įsivaizduoti, pagalvoti ir atsakyti:

• Kas būtų, jei mokykloje nedirbtų virėja? Valytoja? Bibliotekininkė? Mo-

kytoja? Mokiniai?...

• Kodėl visi, dirbantys mokykloje, yra reikalingi vieni kitiems (sekretorė pa-

deda direktoriui, medicinos seselė – sunegalavusiems mokiniams ir t.t)?

Išsiaiškinę, kad visi mokykloje dirbantys žmonės yra labai svarbūs ir reika-

lingi, kad visų šių žmonių triūsas yra skirtas mokiniams, vaikai rašo jiems

padėkos laiškus. Suprantama, tie „laiškai“ – tai šiltas, pačių rankomis pa-

darytas darbelis: piešinys, aplikacija ar pan. Kas moka, gali parašyti porą

žodžių. Po „laišku“ visi būtinai parašo savo vardą.

4 UŽDUOTIS. MOKYKLOS GYVENIMO TVARKA

Jau maži vaikai, net šešiamečiai, turėtų suprasti, jog, siekiant darniai gy-

venti, produktyviai ir rezultatyviai dirbti, visiems reikia laikytis tam tikrų

susitarimų, taisyklių.

Uždaviniai.

1. Padėti vaikams suprasti tvarkos, taisyklių reikalingumą.

2. Išsiaiškinti mokyklos gyvenimo taisykles.

3. Numatyti klasėje kilusių problemų sprendimo būdus.

4. Supažindinti vaikus su taisyklėmis, kurių reikia laikytis ne mokykloje.

15


Priemonės.

Diskusija.

Veikla.

Pradžioje aiškinamasi, kas yra taisyklės, KADA; ir KODĖL jos reikalingos.

Prisimenamos žaidimų taisyklės, eismo taisyklės, mokyklos gyvenimo tai-

syklės. Pabrėžiama: taisyklės nurodo, ką galima ir ko negalima daryti. Yra

žodinės, rašytinės, ženklinės taisyklės.

Pokalbis tęsiamas: gal vaikams girdėtos žmonių bendravimo taisyklės?

Taisyklės, kuriomis žmogus turi vadovautis kiekvieną gyvenimo akimirką

(dorovės normos)? Tam tikroms gyvenimo situacijoms pritaikytos taisyklės

(žaidimų, sporto varžybų)?

Daroma išvada: taisykles žmonės sugalvojo ir stengiasi jų laikytis todėl, kad

taisyklės padeda žmonėms darniau, saugiau, jaukiau gyventi.

5 UŽDUOTIS. KODĖL REIKIA TAISYKLIŲ?

Uždaviniai.

1. Vaikai patys suvoks tvarkos, taisyklių būtinumą.

2. Supras, kadnorint nepervargti, neužsigauti, nesusižeisti, produktyviai

dirbti (mokytis), mokykloje reikia laikytis tam tikros tvarkos.

Priemonės.

Pokalbis, diskusija, debatai „už ir prieš“; piešiniai; vaidinimai, inscenizacijos.

Veikla.

Vaikams siūloma įsivaizduoti ir pasakojimu, piešiniu, arba vaidinant per-

teikti, kas būtų, jeigu kiekvienas elgtųsi kaip kada panorės:

• atsivestume į mokyklą savo gyvulėlius – šuniukus, žiurkėnus, papūgėles;

• imtume svetimą daiktą nepasiklausę;

• negrąžintume skolintų daiktų;

• duotume žodį draugui ir jo netesėtume;

• kalbėtume netiesą (meluotume vieni kitiems!);

• važiuotume per sankryžą nepaisydami šviesoforo signalų ir t.t.

Patyrus ką reiškia neturėti jokių taisyklių, apibendrinama: taisyklės reika-

lingos tam, kad ... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Išsiaiškinus, kas apskritai yra taisyklės, pereinama prie klasės gyvenimo

taisyklių aptarimo.

6 UŽDUOTIS. MOKYKLOS TAISYKLĖS

Uždaviniai.

1. Vaikai susidarys mokyklos tvarkos ir taisyklių sąrašą.

2. Ugdysis nuostatą elgtis atsakingai ir sąžiningai.

Priemonės.

Rašymo, piešimo reikmenys, diskusija.

Veikla.

Mokytojas siūlo pasitarti, kokių taisyklių reikėtų laikytis mokykloje.

Kiekvienas siūlo tai, kas, jo nuomone, padėtų sėkmingiau mokytis ir geriau

jaustis mokykloje. Svarstomas, aptariamas kiekvienas siūlymas. Išsiaiškina-

ma, ką jis reiškia. Kalbamasi tol, kol visiems pasidaro aišku, kodėl svarbus

yra vienas ar kitas reikalavimas.

Vaikai piešia, kaip jie įsivaizduoja priimtas taisykles. Piešiniai būtinai

eksponuojami klasėje ar bendroje mokyklos erdvėje – koridoriuje, fojė, salėje

ar kt.

Namų užduotis.

Paklausti tėvelių, kokių taisyklių jie turėjo laikytis savo mokyklose, kuo jos

buvo panašios į šiandienines ir kuo nuo jų skyrėsi. Toks pokalbis su tėvais

16


vaikui gali būti labai prasmingas, nes atsiranda proga pamąstyti istoriškai,

palyginti tai, kas buvo seniau su tuo, kaip yra dabar, įvertinti pokyčius.

7 UŽDUOTIS. KAIP ELGSIMĖS NE MOKYKLOJE.

Prisiminus, kam apskritai reikalingos taisyklės, klausiama: kas į mokyklą

atvažiuoja autobusu arba troleibusu? Ką į mokyklą automobiliu pavėžėja

tėvai? Kaip reikia elgtis važiuojant skirtingomis transporto priemonėmis?

Vaikai aiškina tai, ką žino: ramiai sėdėti, netriukšmauti, prisisegti saugos

diržais, nekaišioti galvos ar rankų pro langus, užleisti vietą seneliams, vy-

resniesiems ir t.t.

Veikla.

Į pagalbą galima pasitelkti animacinius filmukus „Parduotuvė“, „Saugos

diržai“, „Kelyje“ ir kt. iš tinklalapio http://www.policija.lt/lt/animacija, arba

„Saugus elgesys vandenyje“, https://www.youtube.com/watch?v=NaZjwM-

F6BhE

Aptariama, kaip reikia elgtis:

• parduotuvėje;

• teatre, koncerte;

• bibliotekoje;

• gamtoje (miške, parke) ir pan.

Svarstoma, kas atsitiktų, jei šių taisyklių nebūtų laikomasi.

Pabrėžiama, kad kiekvienoje gyvenimo situacijoje tenka laikytis tam tikrų

taisyklių. „KODĖL?”

Į šį klausimą atsako patys vaikai:

• ... kad nesusižeistume, nenukentėtume;

• ... kad nepadarytume žalos gamtai;

• ... kad netrukdytume kitiems;

• ... kad sėkmingai pasiektume tikslą ir t.t.

Mokytojas akcentuoja, kad taisyklių laikosi visi ir vaikai, ir suaugusieji.

Vaikai prisimena, kokių taisyklių laikosi suaugusieji (vairavimo, darbo, hi-

gienos...)

Kai kurių taisyklių turi laikytis VISI žmonės. Tai labai svarbios taisyklės,

vadinamos ĮSTATYMAIS. Vaikų klausiama, ar jie žino kokius nors įstatymus.

http://www.policija.lt/lt/animacijahttps://www.youtube.com/watch?v=NaZjwMF6BhEhttps://www.youtube.com/watch?v=NaZjwMF6BhE

17


3. Į MOKYKLĄ! MANO KLASĖ

Bene svarbiausia, ko vaikas turi išmokti augdamas, – tai išmokti darniai

sugyventi su kitais, gerbti visa, kas jį supa. Pagarbos žmogui, gyvajai ir

negyvajai gamtai, žmogaus rankų sukurtiems daiktams ugdymas – vienas

svarbiausių ugdymo uždavinių.

Darnaus sugyvenimo reikia mokytis. Šis mokymasis prasideda nuo mažens:

tai bendravimas šeimoje, su giminaičiais, draugais, vienmečiais, bendri žai-

dimai ir darbai. Ilgainiui vaikas pats patiria arba yra priverstas patirti, kad,

gyvenant drauge, reikia laikytis tam tikrų reikalavimų, taisyklių, susitarimų.

Svarbu, kad vaikas kuo anksčiau suvoktų, jog žmonių bendrabūvio normų

laikymasis padeda kiekvienam grupės, bendruomenės, visuomenės na-

riui gyventi patogiau, saugiau, jaukiau. Kitaip tariant, bendro gyvenimo

taisykles žmonės sugalvojo savo pačių labui: siekdami ne apriboti vieni

kitų laisvę, o kad vieno žmogaus laisvė netrukdytų kito laisvei.

Bendrabūvio taisyklės (normos, susitarimai) visuomenės mastu perauga į

įstatymus, kurių prasmė ta pat – apginti kiekvieno asmens suverenumą

ir kartu padaryti bendrą gyvenimą kiek įmanoma darnesnį, jaukesnį, pa-

togesnį.

Temos MANO KLASĖ tikslai-siektini rezultatai:


Nuostatos:

• Pripažįsta, kad kiekvienas žmogus yra nelygstamai vertingas. • Nusiteikęs atsakingai, konstruktyviai bendrauti ir bendradarbiauti. • Siekia grįsti savo sprendimus ir veiksmus demokratiniais ir etiniais

principais.• Stengiasi puoselėti bendruomenines, pilietines ir tautines vertybes.

Gebėjimai:

1.1. Įsiklauso į kitų nuomonę, moka susitarti, laikosi taisyklių, susitarimų.1.2. Dalyvauja bendroje veikloje, padeda kitiems. Bendradarbiauja gru-

pėje ir jaučia atsakomybę už bendrą darbą. 1.3. Sprendžia tarpasmenines problemas, konfliktus.1.4. Konstruktyviai bendrauja atsakingai dirba drauge su kitais, atlieka

pareigas, sprendžia konfliktus.1.6. Atpažįsta patyčias, spaudimą, neigiamą kitų įtaką. Numato, kaip

elgsis ir ką keis bendraudamas su kitais.1.8. Numato savo elgesio pasekmes.

1 UŽDUOTIS. DRAUGIŠKUMAS

Greta mūsų gyvena daug žmonių – ir vaikų, ir suaugusių, su kuriais turime

gražiai sutarti, kuriems mes galime kuo nors padėti ir kurie mums nori būti

geri. Kiekvienoje situacijoje žmogus gali pasirinkti, kaip jam elgtis – drau-

giškai, ar ne. Mes norime būti draugiški. Tai teikia mums džiaugsmo. Drau-

giškumas – tai dėmesys, paslaugumas, atjauta vienų kitiems, tarpusavio

susitarimų ir taisyklių laikymasis.

Uždaviniai.

1. Mokiniai formuosis klasės bendruomenės sampratą.

2. Ugdysis draugiškumo, solidarumo, atjautos jausmus.

3. Supras žmonių bendrabūvio taisykles.

4. Įžvelgs socialinio gyvenimo reikšmę ir vertę.

Priemonės.

Pokalbis, diskusija, interviu.

Sąvokos. Draugiškumas, pagalba, susitarimas, taisyklės.

18


Veikla.

Skaitomas geras literatūros kūrinys, iliustruojantis draugiškumo, tarpusa-

vio pagalbos reikšmę (pvz., Ezopo pasakėčia „Liūtas ir pelė“, lietuvių pasaka

„Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ ar kt.). Būtų geriausia, kad pirmą

kartą tekstą garsiai perskaitytų mokytojas.

Perskaičius tekstą, vaikams siūloma prisiminti, ar kas nors kada nors jiems

yra padėjęs, pagelbėjęs. Džiaugiamasi, žavimasi gražiais poelgiais, žmonių

draugiškumu, kilnumu.

Namų užduotis.

Paklausinėti tėvelių apie jiems ar jų suteiktą pagalbą. Šias istorijas kitą kar-

tą vaikai pasakoja klasėje – puiki proga pasidžiaugti kitų žmonių kilnumu,

gerumu.

Prisimenami skaityti kūriniai („Liūtas ir pelė”, „Dvylika brolių juodvarniais

lakstančių“). Šios istorijos gretinamos su vaikų išgirstomis. Stengiamasi ak-

centuoti, įžvelgti, kad:

• draugiškai pasielgti gali ir draugai, ir visai nepažįstami žmonės;

• draugiškos pagalbos sulaukiama net visai to nesitikint ir neprašant – tie-

siog šalia visada atsiranda gerų žmonių.

Šios išvados labai svarbios, siekiant ugdyti vaikus palankius aplinkiniams,

net nepažįstamiems žmonėms. Juk į palankumą paprastai atsakoma

palankumu.

2 UŽDUOTIS. KAIP BŪTI DRAUGU?

Uždaviniai.

1. Mokiniai supras, jog kiekvienoje situacijoje žmogus gali pasirinkti, kaip

jam elgtis.

2. Supras, kad nedraugiškas elgesys yra nemalonus visiems.

Priemonės. Literatūriniai tekstai, filmukai, paveikslėliai.

Veikla.

Mokytojas prašo prisiminti literatūros kūrinių, iliustruojančių draugišku-

mo, tarpusavio pagalbos reikšmę (pvz., Ezopo pasakėčia „Liūtas ir pelė”,

lietuvių pasaka „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ ar kt.), filmukų,

aukštinančių draugystę, draugiškumą (pvz., https://www.youtube.com/

watch?v=ue3MBwXgDQ4 ar kt.). Taip pat galima vartyti knygeles, žiūrinėti

paveikslėlius, kuriuose parodyti draugiški žmonių santykiai ar abejingumas.

Aiškinamasi, kad žmogus pats turi pasirinkti: pagelbėti kitam žmogui ar ne.

Diskusija apie draugiškumą, tarpusavio santykius:

• Kodėl kitiems padedantis žmogus mums atrodo geras?

• Kodėl mes norime padėti kitiems?

• Kodėl padėdami kitiems jaučiamės laimingi?

Siūloma įsivaizduoti:

• Kas būtų, jeigu kiekvienas galvotų tik apie save ir visai nekreiptų dėme-

sio į kitų žmonių jausmus.

• Ar norėtume mes gyventi tokioje aplinkoje? Kodėl?

• Ką gero galime nuveikti kitų labui mes, vaikai?

Siūloma nupiešti po nedidelį piešinėlį, kur būtų pavaizduota žmonių tar-

pusavio pagalba. Po to visi vaikų piešiniai suklijuojami į vieną didelį „Gerų

darbų“ plakatą. Plakatas pakabinamas klasėje.

3 UŽDUOTIS. DĖMESINGUMAS, SUPRATIMAS, PAGALBA

Uždaviniai.

1. Mokiniai įvertins keletą situacijų, kuriose gali pasireikšti (arba ne)

draugiškumas.

2. Vaikai išmoks elgtis draugiškai dažnai pasitaikančiose situacijose.

https://www.youtube.com/watch?v=ue3MBwXgDQ4https://www.youtube.com/watch?v=ue3MBwXgDQ4

19


Veikla.

Mokytojas pasiūlo prisiminti kokią nors kasdien pasitaikančią klasėje situ-

aciją, kurioje reikia ką nors daryti drauge. Vaikai siūlo. Išsirenkamas vienas

atvejis.

Situacija analizuojama, aptariami visi galimi elgesio modeliai (kai pastebi-

ma, jog kažkam reikia pagalbos ir padedama, kai nepadedama, kai apsime-

tama, kad nepastebima, jog reikia pagalbos ir t.t.

Daroma išvada: . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Remiantis konkrečiais pavyzdžiais, daromas apibendrinimas, savais žo-

džiais suformuluojama bendra taisyklė: žmonių tarpusavio pagalba daro

gyvenimą gražesnį.

4 UŽDUOTIS. TAISYKLĖS, KURIŲ VISI TURIME LAIKYTIS

Uždavinys.

Mokiniai susidarys savo taisyklių, kurių apsispręs laikytis, sąrašą.

Veikla.

Nuo konkrečių draugiškumo apraiškų pereinama prie bendresnių klasės

gyvenimo taisyklių. Prisimenama, kaip pirmoje klasėje buvo stengiamasi

gyventi pagal pačių susidarytas taisykles, kas sekėsi, kas nesisekė. Šiemet

taip pat kuriamos klasės bendrabūvio taisyklės. Mokiniai siūlo savo taisy-

kles. Galima siūlomas taisykles rašyti asmeniškai, ant lapelių, o po to juos

surinkti ir diskutuoti. Galima pasiūlymus iškart surašyti lentoje.

Neužmirštama į sąrašą įtraukti tokių bendrabūvio taisyklių:

• elgtis taip, kad netrukdytum kitiems;

• dėmesingai, atidžiai klausytis kalbančios mokytojos, klasės draugų;

• būti paslaugiems ir geranoriškiems, visada ateit į pagalbą, kai to reikia;

• laikytis bendrų mokyklos gyvenimo reikalavimų;

• laikytis eismo taisyklių, saugoti savo ir kitų sveikatą ir gyvybę;

• deramai elgtis gamtoje, nedaryti jai žalos ir t.t.

Taisykles siūlo ir mokytojas. Klasės gyvenimo taisyklių sąrašas perrašo-

mas ant didelio lapo. Kiekviena taisyklė gali būti papildoma vaikų piešiniais,

iškarpomis, nuotraukomis, atvirukais.

Pastaba.

Klasės gyvenimo taisyklėse reikėtų vengti formuluočių su neiginiais: „nega-

lima“, „nedaryti“ ir pan. Jei vaikai pradeda savo siūlymą neiginiu, mokytojas

patikslina: „mes tariamės, kaip elgsimės, todėl ir siūlykite, kaip darysime,

o ne kaip nedarysime“.

Spalvingas plakatas pakabinamas matomoje vietoje. Jis gali praversti ir mo-

kytojui, kai mokiniai ima elgtis ne taip, kaip susitarta.

5 UŽDUOTIS. KAIP ELGIASI IR KAIP NESIELGIA DRAUGAI?

Kiekvienas žmogus (taip pat ir vaikas!) turi teisę į savo asmeninį gyvenimą,

ir niekam neleistina jo trikdyti, į jį brautis – net tėvams ar mokytojams.

Taip pat ir draugams, nors jiems neretai atrodo, kad jie turi teisę šniukšti-

nėti po slapčiausias draugo sielos kerteles... Ne! Yra dalykų, kurie gali likti

neatskleisti niekam pasaulyje. Gerbti kitą žmogų – reiškia gerbti ir jo

privatumą.

Nedera brautis ten, kur jų nenorima įsileisti tai turėtų įsidėmėti ne tik vai-

kai, bet ir mokytojas. Ar galima viešai, visos klasės akivaizdoje, aptarinėti,

ką vienas ar kitas vaikas negerai padarė? Ar ne geriau, gerbiant vaiko oru-

mą, pasiaiškinti, kas, kaip ir kodėl atsitiko, konfidencialiai, akis į akį? Taip

parodysime pagarbą vaikui. O už taktą, subtilumą, delikatumą sulauksime

jo pagarbos ir palankumo.

Reikėtų su vaikais pasikalbėti ir apie paslapties saugojimą, žodžio lai-

kymąsi, pasiaiškinti, kas yra įkyrumas, apkalbos, šmeižtas. Šias idėjas

ir sąvokas padės išryškinti, atskleisti ir kasdienio gyvenimo pavyzdžiai, ir

tautosakos, literatūros, dramos, kino kūriniai.

20


Tikslas.

Vaikai įsisąmonins, kad:

1. kiekvienas žmogus turi teisę į savo asmeninio gyvenimo neliečiamumą;

2. orumas ir savigarba neatsiejama nuo pagarbos kitam žmogui.

Veikla.

Inicijuojama diskusija.

Klausiama:

• Ar kas nors iš jūsų turite savo paslaptį? (Žinoma!)

• Ar tai didelė paslaptis? Jeigu didelė, ar reikia ją saugoti? (Žinoma!)

• Ar jūs kada patikite savo paslaptį kam nors kitam – draugui, mamytei,

tėveliui, senelei? (Atsakymai įvairūs.)

• Ar atskleisdami savo paslaptį draugui, tikite, kad jis neišduos paslapties?

(Žinoma, visi tuo tiki)

• Ar jums nekilo noras kam nors išplepėti draugo paslaptį? (Atsakymai įvairūs)

• Ar gražu būtų išduoti kito paslaptį? Ar norėtumėte, kad jūsų paslaptį

išduotų? (Žinoma, ne).

Daroma išvada: jeigu mums kas nors patiki savo paslaptį ir mes pasižada-

me ją saugoti, jokiu būdu neturime jos išduoti.

Diskusija tęsiama:

• Ar gražu kalbėti apie kitus žmones jiems negirdint, ypač – negražiai? Kaip

toks kalbėjimas „už akių” vadinamas? (Apkalbos, šmeižtas)

• Ar dera klausytis apkalbų, šmeižto? (Klausytis yra taip pat negražu, kaip

ir pačiam apkalbinėti)

•

Klausiama:

• Ar yra dalykų, kuriuos visada galime sakyti apie kitus žmones? (Taip,

visada galime kitus žmones pagirti, pasakyti apie juos ką nors gražaus,

malonaus)

• Ar visuomet įmanoma ką nors gražaus pasakyti apie kitą? (Taip, visuo-

met, kiekviename žmoguje yra kas nors gero ir gražaus)

Mokytojui vadovaujant, daromos išvados:

1. Už akių negražiai kalbėti apie kitus yra bjauru; bet visuomet galima

surasti ir pasakyti apie kitą žmogų gražų, gerą žodį.

2. Gerų žodžių nereikia drovėtis – visiems bus malonu.

3. Su kitais reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi.

6 UŽDUOTIS. NUOMONĖS IŠSISKYRĖ. KĄ DARYTI?

Norėdami bendrauti, žmonės turi tarpusavy derinti norus, interesus,

veiksmus. Dviejų partnerių nuomonės neretai išsiskiria. Tai atsitinka ir

suaugusiems žmonėms, ir vaikams. Mokytis derintis vieniems prie kitų, ieš-

koti geriausios išeities konfliktinėje situacijoje tenka nuo mažens, kasdien.

Norint darniai, gražiai bendrauti ir bendradarbiauti, reikia ugdytis toleran-

ciją, geranoriškumą, norą suvokti ir suprasti kito mintis bei sumanymus,

moksliškai tariant – empatiškumą, t. y. gebėjimą įsijausti, atjausti, supras-

ti... Šios savybės klostosi visą žmogaus gyvenimą. Jų ugdymui ypač reikš-

mingas vaikystėje įgytas patyrimas.

Gebėjimas bendrauti, veikti kartu natūraliausiu būdu šiame amžiaus tarps-

nyje ugdosi žaidžiant.

Neišvengiami nesusipratimai, prieštaravimai tarp žaidėjų sprendžiami la-

bai įvairiai: ginčijamasi, pešamasi, liejamos ašaros. Bet galimi ir kiti būdai

– abipusės nuolaidos, susitarimas. Vaikai tokiose situacijose elgiasi sponta-

niškai, bet įmanoma ir turbūt reikia mokytis ieškoti tinkamiausios išeities.

Todėl labai svarbu: a) ugdyti suvokimą, kad visada galima rasti išeitį; b)

įgyti patyrimo, kaip geriausia elgtis įvairiais atvejais.

To mokomasi ne teoriškai, o išgyvenant įvairias situacijas ir sąmoningai

randant tinkamiausius sprendimus.

21


Uždaviniai.

1. Vaikai supras, kad situacijų, kai žmonių norai skiriasi, išvengti neįmano-

ma.

2. Įsisąmonins, kad, siekiant bendro tikslo, reikia skirtingus norus derinti,

susitarti, rasti visiems priimtiną sprendimą.

3. Išmoks, kaip dera ir kaip nedera elgtis žaidžiant kartu.

4. Gebės taikyti iškilusių nesutarimų sprendimo būdus (modelius).

Priemonės.

Situacijų imitavimas, inscenizavimas ir modeliavimas.

Veikla.

Mokytojas pasiūlo prisiminti kokį nors neseniai (gal net šiandien ar vakar)

klasėje įvykusį konfliktą (ginčą, barnį ar net peštynes). Pavyzdžiui, mergaitė

su berniuku susiginčijo, net susibarė, kuris iš jų kaltas, kad „užlūžo“ kompiu-

teris, prie kurio abu dirbo.

Nagrinėjama situacija, analizuojamas vyksmas iki konflikto, konflikto užuo-

mazga, pradžia. Nusprendžiama suvaidinti, kaip viskas buvo. Pasiskirstoma

vaidmenimis. Išrenkami stebėtojai, arbitrai.

Abu barnio dalyviai atkuria visą situaciją – žingsnis po žingsnio, kol priartė-

jama prie barnio. Kadangi aiškėja, kad nė vienas specialiai kenkti nenorėjo,

iškyla klausimas: tad kaip elgtis toliau? Išeitis siūlo patys vaikai. Mokytojas

imasi teisėjo vaidmens, kreipia diskusiją tokių ar panašių išvadų link:

1. Kad darbas prie kompiuterio tęstųsi, reikėtų:

• Paprašyti pagalbos ir sutvarkyti kompiuterį;

• išsiaiškinti, ko siekė kiekvienas mokinys;

• susitarti, kaip bus dirbama toliau;

• draugiškai dalytis kompiuteriu, padėti, o ne trukdyti kitam ir pan.

2. Darbas prie kompiuterio nutrūks, jeigu:

• nebandysime išsiaiškinti, dėl ko kilo konfliktas;

• nesistengsime susitarti;

• nutrauksime darbą ir išsiskirstysime;

• neužgniaušime pykčio.

Vaikai prisimena kitas situacijas, kai tarp vaikų kilo barnis. Vaikai pasakoja,

kaip jie tokiais atvejais elgėsi.

Inscenizuojama vaikų pasiūlyta situacija, bandoma analizuoti, ieškoti ga-

limų sprendimų. Vaikai inscenizuodami turėtų išmokti praktiškai spręsti

konfliktus, rasti būdų kaip elgtis kilus barniui.

Iliustracijai, kaip svarbu derinti tarpusavio veiksmus, galima pasinaudoti

paprasčiausiomis lauko svirtinėmis sūpuoklėmis:

Žaidimų aikštelėje ant sūpuoklių sėdasi du vaikai. Kiti stebi jų veiksmus,

analizuoja, atsako į klausimus:

• Ko reikia, kad vaikai galėtų pasisupti? (Reikia, kad jie derintų savo jude-

sius: pradžioj atsispirtų vienas, po to – kitas ir t. t.)

• Ko reikia, kad galėtų suptis nevienodai sveriantys vaikai? (Sunkesnysis

turi pasislinkti arčiau lengvesniojo, kad jų masės išsilygintų.)

• Ko reikia, kad vaikai galėtų suptis po du, tris? (Jie visi turi derinti savo

veiksmus.)

• Ar pavyks pasisupti, jeigu kurie nors nesistengs prisiderinti? (Ne.)

22


Išvada.

kad ko nors pasiektume, turime veikti sutartinai, derinti savo veiksmus.

(Išvadą turi padaryti patys vaikai)

Pastaba.

Jeigu kieme nėra sūpuoklių, galima sukonstruoti jų žaislinį modelį, paieškoti

iliustracijų internete arba nupiešti situaciją ant lentos.

7 UŽDUOTIS. SKIRTINGI NORAI

Kaip turi skleistis vaiko asmenybė, kad tvirčiausias jos principas būtų ge-

ranoriškumas ir pagarba kitam, pakantumas kitaip manantiems, kitaip

besielgiantiems, kitaip gyvenantiems, suvokimas, kad visi žmonės yra iš

prigimties laisvi ir lygūs, kad vienintelis kriterijus, griežtai apribojantis žmo-

gaus laisvę, yra jo sąžinė?

Uždavinys.

Vaikai išmoks rasti sprendimus situacijose, kai žmonių norai (nuomonės,

elgesys) skirtingi.

Veikla.

Vaikams siūloma prisiminti:

• kada jie yra norėję vieno, o jų draugas – ko kito;

• kada jie buvo linkę daryti vienaip, o kiti – kitaip;

• kada jie nenorėjo ko nors daryti, bet to labai geidė kiti.

Konfliktinių situacijų modelių gali būti labai daug, todėl reikėtų pasirinkti

porą iš jų.

Inscenizuojama keletas tipiškų situacijų, pavyzdžiui:

• kaip elgtis, kai norisi panaršyti internete, o mama prašo suplauti indus;

• ką daryti, kai matai, kad kažkas iš klasės draugų elgiasi negarbingai, ne-

gražiai;

• ką daryti, kai esi nepagrįstai apkaltinamas ir t. t.

Situacijos aptariamos (galima ir suvaidinti), ieškoma geriausių sprendimų.

23


4. M ŪSŲ VALSTYBĖ – LIETUVA

Temą apie mūsų valstybę, Lietuvą, siūlytume pradėti iš toliau, t. y. nuo supra-

timo, kas yra „mano šeima“, „mūsų giminė“, „mūsų kaimas (miestelis, mies-

tas)“, pamažu pereinant ir prie savęs, kaip didelės bendruomenės – valstybės

– nario suvokimo, savo teisių ir pareigų, laisvės ir atsakomybės įsisąmoninimo.

Giminystė. Ši sąvoka turėtų padėti vaikui suvokti du dalykus. Pirma, žmones

vienus su kitais sieja ne tik draugystės, bendruomeniniai, bet ir giminystės,

kraujo saitai. Antra, žmonių gyvenimas, kaip ir gamtos, teka, nuolat atsi-

naujina, yra nenutrūkstamas, t. y. visų žmonių gyvenimą pratęsia jų vaikai,

vaikaičiai, toliau – šių vaikai, vaikaičiai. Giminystės saitai yra labai reikšmingi

žmogui, juos būtina saugoti ir puoselėti – tai svarbu suvokti nuo mažens.

Šiais laikais, deja, giminių ryšiai dažnai yra netvirti arba ir visai užmiršti –

gimines pakeičia draugai, bendradarbiai. Tai natūralu, tačiau, kita vertus, gi-

minystės saitai yra nepakeičiami, nes tik jie susieja žmones su savąja žeme,

gimtine, jos praeitimi, istorija, tvirtina patriotizmo, meilės Tėvynei jausmus.

Temos MŪSŲ VALSTYBĖ – LIETUVA tikslai-siektini rezultatai:


Nuostatos:

• Stengiasi puoselėti bendruomenines, pilietines ir tautines vertybes. • Brangina, tiki Lietuva ir ja didžiuojasi.

Gebėjimai:

1.2. Dalyvauja bendroje veikloje, padeda kitiems. Bendradarbiauja gru-pėje ir jaučia atsakomybę už bendrą darbą.

1.3. Sprendžia tarpasmenines problemas, konfliktus.1.4. Konstruktyviai bendrauja atsakingai dirba drauge su kitais, atlieka

pareigas, sprendžia konfliktus.1.5. Saugo aplinką, dalyvauja aplinkosaugos veikloje vietos bendruomenėje.

1 UŽDUOTIS. IŠ ŠEIMOS ALBUMO.

Kadangi laiko tėkmę, istorijos vyksmą vaikui suvokti nelengva, geriausia

tai daryti remiantis konkrečia medžiaga. Tokia medžiaga gali būti giminės

istorija, iliustruota nuotraukomis iš šeimos albumo, vaizdo, garso įrašais,

šeimos relikvijomis, paveldėtais daiktais ar kt. Vaikai akivaizdžiai pamato,

kad praeitis, kai jų dar nebuvo šiame pasaulyje, yra susijusi su konkrečiais

faktais ir įvykiais, gyvenamosiomis vietomis, su jų tėvų, senelių, prosenelių

gyvenimu. Posakis „Kai mano tėvelis buvo dar mažas...“ įgyja aiškią prasmę,

kai matome tėvelį, nufotografuotą darželio šventėje ar einantį į pirmą kla-

sę. Suaugusių tariamą frazę „Mūsų laikais viskas buvo kitaip» vaikas realiai

suvokia, kai pamato tą „kitaip». Žiūrinėjant nuotraukas, iliustruojančias šei-

mos, giminės gyvenimo pasikeitimus, natūraliai formuojasi ir laiko tėkmės,

istorijos suvokimas, ir supratimas, kad tėvų gyvenimas prasidėjo gerokai

anksčiau, senelių – dar anksčiau, kad vieną kartą nuo kitos skiria daug iš-

orinių požymių: aprangos, šukuosenų stilius, daiktai, įvykiai, kad ilgainiui

keičiasi ne tik veidai, bet ir žmonių gyvenamoji aplinka, gamta, taip pat

žmonių buitis, bendravimo įpročiai, laisvalaikio leidimo būdai ir kt.

Uždaviniai.

1. Vaikai suvoks, kad kiekviena šeima, giminė turi savo istoriją.

2. Naudodamiesi šeimos nuotraukomis, video medžiaga atkurs savo šei-

mos istoriją.

3. Įžvelgs istorinius pasikeitimus įvairiu laiku darytose šeimos

nuotraukose.

Sąvokos.

Šeima, šeimos istorija, giminė, giminės medis, giminės lopšys, protėviai, pa-

veldėjimas, papročiai, tradicijos.

24


Priemonės.

Vaikų atsineštos šeimos nuotraukos, vaizdo įrašai ar kt., iš žurnalų, laikraš-

čių iškirptos nuotraukos, kuriose pavaizduoti ankstesni laikai.

Veikla.

Vaizdžiausiai šeimos, giminės praeitį iliustruoja nuotraukos, vaizdo įrašai ar

kt. iš šeimos archyvo. Todėl vaikai paprašomi atsinešti iš namų turimą vaiz-

dinę medžiagą (nuotraukas, video įrašus ar kt.) ir ją klasėje pristatyti, papa-

sakoti, kas pavaizduota.

Klausimai:

• Kas sieja visas šias nuotraukas?

• Iš ko galime suprasti, kad kai kurios nuotraukos yra labai senų laikų?

Kalbamasi apie giminės istoriją, giminės didėjimą, plėtojimąsi, nuotraukose

matomų žmonių giminystės ryšius.

Apžiūrinėjamos nuotraukos. Vaikams turi paaiškėti, kad iš daugelio deta-

lių – aprangos, šukuosenų, daiktų, žaislų, interjero ir t. t. – galima supras-

ti, kada daryta nuotrauka, kad išoriniai požymiai, įvykiai visada atspindi ir

charakterizuoja istorinį laikotarpį. Iš nuotraukų jie gali pamatyti, kaip kei-

čiasi žmogus: štai mažas vaikas, štai tas vaikas jau vyras, suaugęs žmogus,

štai jau ir senelis, apsuptas anūkų. Ilgainiui auga, bręsta, plečasi ir giminė.

Galima giminės istoriją gretinti su kultūros, ekonomikos, technikos, po-

litikos pasikeitimais. Labai patogu imti technikos pavyzdžius: kaip keitėsi

automobilių dizainas, radijo imtuvų, televizorių išvaizda. Prisimenami jau

minėti pavyzdžiai: kaip arė, sėjo, pjovė rugius, kepė duoną seniau ir kaip

tai daroma dabar; kokiais įrankiais, prietaisais naudojosi seniau ir naudojasi

dabar; kokia Lietuva buvo politiškai seniau ir kokia yra dabar ir t. t. Galima

pasamprotauti apie technikos pažangos teigiamybes (palengvėjo žmonių

darbas) ir neigiamybes (gamtos teršimas, ekologinės katastrofos grėsmė).

Geriausia, kad vaikai pavyzdžius pasirinktų patys.

Daroma istorinė laiko juosta. Ji turi būti tokio dydžio, kad vaikai galėtų su-

talpinti joje savo atsineštas šeimos nuotraukas, iškarpas. Laiko juostą gali-

ma daryti didžiulę – visai klasei, tuomet vaikai galės kurti bendrą visų klasės

šeimų istoriją, papildytą reikšmingais Lietuvos istorijos faktais.

LAIKO JUOSTA1945 1950 1960 1970 1980 1990 2000 2005 2010 2015 2020 ..

Ateityje, visus 4 metus galima daryti klasės įvykių laiko juostą: vienerių ar

visų ketverių mokslo metų.

Pastaba.

Laiko juostą būtų neblogai visada turėti klasėje ir naudoti aptariant istorines

problemas (SENIAU ir DABAR).

2 UŽDUOTIS. SENIAU – DABAR

Uždaviniai.

1. Vaikai išmoks imti interviu iš suaugusiųjų, naudodamiesi klausimynu.

2. Remdamiesi gautais atsakymais, suvoks skirtumą tarp praeities ir da-

barties gyvenimo būdo.

Priemonės.

Diskusija, interviu.

Veikla.

Pokalbį „apie senovę“, remiantis šeimos istorija, mokytojas pradeda nuo

klausimų.

Klausiama.

• Ar žinote, kada gimė kuris nors iš jūsų senelių? Kur gimė, augo? Kur mokėsi?

25


• Ar žinote, kiek metų jūsų seneliui (senelei, prosenelei) yra ar būtų dabar?

• Kuriais metais senelis buvo toks kaip dabar jūs?

Tikriausiai tik nedaugelis galės atsakyti į šiuos klausimus. Ne bėda – tegul

pasiklausia tėvų. O pokalbio pradžiai mokytojas gali pasiūlyti savo pavyzdį:

• Mano senelė gimė 1945 m., Alantoje;

• Dabar jai 70 metų.

• 1952 metais senelė buvo tokia kaip tu dabar (7-erių metų); ji pradėjo

lankyti Alantos pradžios mokyklą.

Klausiama:

• Kaip gyveno žmonės, kai senelė buvo tokia, kaip tu dabar?

• Kaip jie rengėsi? Ką valgė?

• Kokiuose namuose, butuose gyveno?

• Kokiais automobiliais, autobusais, dviračiais ar kitomis transporto prie-

monėmis važinėjo?

• Ką tuomet mėgdavo žaisti vaikai, kokie buvo jų žaislai?

• Kokias knygas jie skaitė, kokius filmus žiūrėjo?

Vaikai įsitikina, kad jie gana miglotai įsivaizduoja, kas buvo prieš 70 metų.

Tegul jie to pasiklausinėja savo senelių, paima iš jų „interviu“.

Vaikai ima interviu iš vyresnių šeimos narių. Jei seneliai drauge negyvena,

tegul pasiklausinėja telefonu, Skype, paprašo to padaryti tėvų.

Užpildomas klausimynas:

KLAUSIMAI

ŠEIMOS NARIAI

SENELĖ SENELIS MOČIUTĖ (kita senelė)

Kada gimė?

Kur gimė ir augo?

Kada pradėjo lankyti mokyklą? Kokią?

Kokie buvo suolai, lenta, rašikliai?

Kokie buvo vadovėliai? Kaip vadinosi?

Ką veikdavo mokykloje per pertraukas?

Ką veikdavo po pamokų?

Kokius žaidimus žaisdavo?

Kokius turėjo žaislus?

Kaip rengdavosi? Kuo avėdavo?

Ką valgydavo dažniausiai?

Ar turėjo šeima automobilį? Kokį?

Kokiame name (bute) gyveno?

Ką šeima veikdavo laisva- laikiu? Kokias knygas skaitė?

Kiti klausimai

Klasėje interviu pristatomi; lyginami atsakymai, diskutuojama, daromos

išvados.

Pildoma lentelė:

SENIAU DABAR

26


Arba daroma Venno diagrama, siekiant atrasti skirtumus ir panašumus:

SENIAU DABARSENIAU

irDABAR

Daromos išvados: . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . . .

3 UŽDUOTIS. KĄ PASAKOJA PRAEITIES LIUDININKAI?

Iš ko žmonės sužino apie senovę, praeitį, savo protėvių gyvenimą? Iš doku-

mentų, fotografijų, archeologinių radinių, senų daiktų, meno kūrinių, knygų ir

t. t. Tyrinėdami, analizuodami, vertindami medžiagą, mokomės iš praeities.

Uždaviniai.

1. Vaikai susipažins su istorinio tyrimo elementariausiais principais (mo-

kysis žiūrėti ir matyti, įžvelgti svarbiausius požymius; susieti faktus

priežastiniais ryšiais; daryti apibendrinimus ir išvadas).

2. Plėtos laiko tėkmės, kaitos, sąryšingumo, istorijos suvokimą.

3. Suvoks ir apibūdins senovę menančius objektus kaip istorijos liudinin-

kus.

4. Pasitelkus romantinius pasakojimus, legendas, ugdysis patriotizmo, Tė-

vynės meilės jausmus.

Priemonės.

Įvairiausi praeities objektai; ekskursija į etnografijos muziejų, prie senos pi-

lies ar jos griuvėsių, piliakalnio, malūno, seniausio apylinkės medžio ar pan.

Veikla.

Aplankomas ir apžiūrimas piliakalnis, pilis (pilies griuvėsiai). Prisimenama

sakmė, legenda apie šį ar kitą piliakalnį, pilį.

Aiškinamasi:

• Kas yra piliakalnis, pilis?

• Kodėl būdavo pilami piliakalniai, statomos pilys?

Apibendrinama, kad pilti piliakalnius, statyti pilis žmones skatino pareiga

ginti Tėvynę, savo šeimą, namus, siekimas išsaugoti savo gyvybę. Akcen-

tuojamas žmonių ir jų vertybių vaidmuo.

Veikla tęsiama, apmąstant įsivaizduojamą seno medžio (ąžuolo, liepos, kle-

vo) „pasakojimą“: vaikai skatinami įsivaizduoti, ką apie praeitį galėtų papa-

sakoti senas medis. (Jis galėtų papasakoti įdomią tos vietovės istoriją).

Samprotaujama: ką matė medis, būdamas mažas, ūgtelėjęs, užaugęs? Pro

medžio akis prabėgo daugelio čionykščių žmonių gyvenimai su jų darbais,

rūpesčiais ir džiaugsmais.

Aptariama, ką senovėje žmonės dirbo, kaip dirbo, kuo džiaugėsi, kaip links-

mindavosi.

Dar viena galima tema – „SENOJO NAMO PRISIMINIMAI“.

Vaikai skatinami įsivaizduoti, ką gali prisiminti namas, kuriame gimė, gyve-

no, džiaugėsi ir liūdėjo daug žmonių.

Jeigu kurie nors klasės mokiniai gyvena labai senuose namuose, jiems siūlo-

ma sužinoti ką nors iš savo namų istorijos ir papasakoti klasės draugams, ką

pavyko sužinoti. Arba galima aplankyti kokį nors įspūdingesnį seną pastatą,

27


pasikalbėti su jame gyvenančiais žmonėmis. Jeigu tai įstaiga – pasidomima

šio pastato istorija: kada statytas; kas ir kam statė; kaip keitėsi namo pa-

skirtis, jo gyventojai ir t. t.

Daromos išvados, apibendrinimai:

1. Gyvendamas žmogus įgyja žinių, išmoksta daugelio dalykų, kuriuos

perduoda savo vaikams, vaikaičiams, mokiniams.

2. Perimdami vyresniųjų patyrimą, jų išmintį, daromės protingesni, iš-

mintingesni.

3. Mokomės ne tik iš gyvų šaltinių, bet ir iš praeities įvykių, faktų, situaci-

jų, jas tyrinėdami, aptardami, vertindami, siedami su dabartimi.

4 UŽDUOTIS. KIEKVIENO ŽMOGAUS GYVENIMAS –

IŠMINTIES ARUODAS

Kiekvieno žmogaus gyvenimas – vienintelis ir nepakartojamas, kiekvienas

senas žmogus per savo gyvenimą yra patyręs tokių išgyvenimų, įvykių, iš

kurių galima daug ko pasimokyti jauniems.

Uždaviniai.

1. Vaikai susipažins su seniausiais apylinkės gyventojais.

2. Išklausys jų pasakojimus ir prisiminimus.

3. Supras, kad iš senų žmonių galima daug ko sužinoti ir pasimokyti.

Priemonės.

Išvyka pas apylinkių senolius, pokalbis, interviu.

Veikla.

Iš anksto susitariama aplankyti su klase ką nors iš senesnių apylinkės gy-

ventojų, žymesnių asmenybių. Klasėje tam ruošiamasi: mokytojas trumpai

papasakoja apie tą žmogų, pas kurį einama į svečius, ką įdomaus galima iš

jo sužinoti, vaikai paruošia mažą dovanėlę – savo rankų darbelį.

Pokalbiai su vyresniais įdomiais žmonėmis visuomet būna įspūdingi, todėl

grįžus prisimenamas susitikimas, vaikai pasakoja savo įspūdžius.

Jeigu lankomasi pas kokį nors „keistą” žmogų, reikia akcentuoti jo išskirtinu-

mą, siekimą visą gyvenimą išlikti savimi, laikytis savų gyvenimo principų,

įsitikinimų.

Daroma išvada: senų žmonių išminties perėmimas – tai jų gyvenimo tąsa,

jų atminties saugojimas.

5 UŽDUOTIS. MES KILĘ IŠ ĮVAIRIŲ LIETUVOS VIETŲ

Lietuviai – palyginti sėsli tauta. Vis dėlto ir Lietuvoje gyventojų migracija,

ypač pastaraisiais dešimtmečiais, vyko gana intensyviai. Ko gero nemažai

klasės vaikų šeimų taip pat yra atsikėlusios gyventi iš kitur, kur liko gyventi

jų tėvai, giminės, kur galbūt yra tikrasis giminės lopšys. Savosios giminės

šaknų reikia ieškoti senelių, prosenelių, proprosenelių šeimose, jų seniau

gyventose vietose.

Aiškinantis, kad seniau giminės gyveno vienur, o šiuo metu – kitur, išsiblaš-

kę po Lietuvą ir net po visą pasaulį, prisiliečiama prie tėviškės, gimtinės,

Tėvynės sąvokų.

Uždaviniai.

1. Vaikai, naudodamiesi pačių pasidaryta vaizdine priemone, išsiaiškins, iš

kurių Lietuvos vietų (etnografinių dalių) yra kilusios vaikų giminės.

2. Išsamiau susipažins su Lietuvos žemėlapiu, jos etnografinėmis dalimis.

3. Pajus gimtinės, tėviškės, gimtųjų namų, giminystės ryšių svarbą.

Sąvokos.

Tėviškė, gimtinė, Tėvynė, Lietuvos etnografinės dalys, tarmė, tremtis, emi-

gracija.

28


Priemonės.

Lietuvos žemėlapis, siūlai, smeigtukai.

Veikla.

Pirmiausia aiškinamasi, kur vaikai yra gimę. Išsiaiškinama, kad vieta, kur

žmogus gimė, yra jo GIMTINĖ; vieta, kur yra tėvų namai, vadinama TĖVIŠ-

KE. Prisimenama ankstesnė tema, kurią nagrinėdami vaikai turėjo sužinoti,

iš kur kilę jų tėvai, taip pat seneliai.

Imamas turimas Lietuvos žemėlapis. Jei Lietuvos žemėlapio klasėje nėra, jis

pasidaromas pačių – schematiškas, apytikslis, svarbiausia – kad iš formos

galima būtų suvokti, jog tai – Lietuva. Žemėlapyje apytiksliai pažymimos

etnografinės Lietuvos dalys: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija; di-

džiausi miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda; taip pat savojo miesto, miestelio,

kaimo apytikslė vieta. Nupiešiamas Nemunas, pažymima jūros pakrantė,

Kuršių nerija. To užtenka.

Vaikai pasidaro savo vardų korteles. Prie didelio kartono lapo ar drobe ap-

trauktos lentos pritvirtinamas Lietuvos žemėlapis.

Kiekvienas vaikas eina prie lentos ir suranda vietą, iš kurios kilusi jo giminė.

Ten įsmeigia smeigtuką, pritvirtina siūlą. Kitą siūlo galą pritvirtina prie savo

vardo kortelės šalia žemėlapio. Išeina puiki „vaizdinė priemonė“.

Tokia priemonė padeda:

• įsidėmėti etnografinių Lietuvos dalių bei vietovių pavadinimus;

• suvokti, kad klasės vaikų giminių šaknų galima ieškoti po visą Lietuvą ir

net užsienyje.

6 UŽDUOTIS. LIETUVOS ETNOGRAFINĖS DALYS

Uždavinys.

Vaikai susipažins su Lietuvos etnografinėmis dalimis ir jų savitumais.

Priemonės.

Vaikų atsineštos nuotraukos, atvirukai tų vietų, iš kur kilusi jų giminė, žur-

nalų iškarpos, knygos, albumai, CD, internetas.

Veikla.

Remiantis turimomis priemonėmis susipažįstama su vienai ar kitai Lietuvos

etnografinei daliai būdingais bruožais. Vaikai jau žino savo giminės ištakas,

vietas, iš kur kilę jų proseneliai.

Klausiama.

• Ar esate buvę tose vietose, kurias galima vadinti jūsų giminės lopšiu?

• Kas ten buvo įspūdingiausia, kas labiausiai patiko?

• Kaip atrodo vietovė? (Yra upė, ežeras, miškas, lygumos ar kalvelės ir t. t.)

• Kokie žymesni gamtos objektai, statiniai, paminklai yra netoliese?

• Kokių istorijų (sakmių, padavimų), susijusių su jūsų senelių gimtine, ga-

lėtumėte papasakoti?

• Kaip atrodo senoji tėviškė? Ar ten jauku? Ar norėtumėte ten gyventi?

Kodėl?

29


Grįžus iš Rumšiškių, galima su vaikais pažaisti nuotaikingą žaidimą apie Lie-

tuvą iš Rumšiškių muziejaus tinklalapio: http://www.llbm.lt/zaidimas/.

Puiku, jei mokytojas, demonstruodamas audinių, juostų pavyzdžius, gali

palyginti spalvų parinkimo ir derinimo, lovatiesių raštų, pynimo, rankdarbių

etnografinius savitumus. Bet galima apsiriboti tarmių* lyginimu. Mokyto-

jas pats pateikia įvairių tarmių pavyzdžių iš interneto (puikus internetinis

tarmių pavyzdžių šaltinis yra http://www.tarmes.lt/index.php), ar CD įrašų.

Galima pasiteirauti ir vaikų:

• Ar žinote, kaip žemaičiai (aukštaičiai, dzūkai...) vadina duoną (pieną,

sviestą)?

• Kaip sveikinasi žemaičiai (dzūkai, aukštaičiai...)?

• Kokius dar tarmiškus žodžius ar posakius esate girdėję?

Vaikai, kilę iš kitų vietų, gali mokėti kalbėti tarmiškai – tegul pakalba.

Žaidžiami įvairūs, skirti Lietuvai pažinti, lietuvių etnografiniams savitu-

mams puoselėti, kompiuteriniai žaidimai, pvz., http://www.kalbosnamai.lt/

gyvunu_spalvos/; kiti.

Daromos išvados: . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . . .

7 UŽDUOTIS. IŠSKRIDO KAIP PAUKŠČIAI...

Neretai giminės negyvena vienoje vietoje – jie plačiai pasklidę po Lietuvą,

kitus kraštus, po visą pasaulį. Prisimenama, kad senais laikais žmonių gy-

venimas buvo sėslesnis, daugelis gimdavo ir mirdavo toje pačioje vietoje,

dažnai per visą gyvenimą toliau gretimo kaimo nenukeliavę. Šiais laikais gy-

venimas tapo labai judrus: žmonės kraustosi iš vienos vietos į kitą, užaugę

vaikai palieka savo tėvus gyventi kaime, keliasi į miestą, net tame pačiame

mieste ar miestelyje gyvenantys tėvai ir vaikai gyvena atskirai, o neretai

iškeliauja mokytis ar dirbti į kitas šalis.

* Su tarmėmis jau susipažinta per gimtosios

kalbos pamokas, taigi belieka jas prisiminti.

• Kaip jaučiasi jūsų tėvai, po ilgesnės pertraukos apsilankę tėviškėje, ką

daro, ką pirmiausia apžiūri, ką kalba?

Kuriamas stendas, kuriame grupuojama turima medžiaga apie Aukštaitiją,

Žemaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Pamario kraštą.

LETUVOS ETNOGRAFINAI REGIONAI

AukštaitijaDzūkija (Dainava)Mažoji LietuvaSuvalkija (Sūduva)Žemaitija

Mokytojas, remdamasis architektūros, drabužių, rakandų, meno dirbinių

pavyzdžiais, apibendrina, pademonstruoja, kas būdinga Lietuvos etnografi-

nėms dalims (ikonografinės medžiagos galima rasti internete: https://www.

lietuva.lt/lt/turizmas/lankytinos_vietos/regionai). Parenkami charakterin-

giausi, vaikams aiškiausi pavyzdžiai. Ypač patogu remtis atskirų Lietuvos

dalių senosios architektūros ypatumais.

Jei yra nors mažiausia galimybė, reikia aplankyti Rumšiškių (prieš tai, ži-

noma, gerai pasiruošus, aptarus, ką reikia stebėti ir pamatyti) ar kitą, arti-

miausioje aplinkoje esantį etnografinį muziejų, sodybą.

http://www.llbm.lt/zaidimas/http://www.tarmes.lt/index.phphttp://www.kalbosnamai.lt/gyvunu_spalvos/http://www.kalbosnamai.lt/gyvunu_spalvos/https://www.lietuva.lt/lt/turizmas/lankytinos_vietos/regionaihttps://www.lietuva.lt/lt/turizmas/lankytinos_vietos/regionai

30


Uždaviniai.

1. Vaikai suvoks, kad:

• giminės gyvena ne vien Lietuvoje, nors jie yra lietuviai;

• įvairių tautybių vaikai turi (ar gali turėti) giminių kitose šalyse.

2. Remiantis giminės išsklidimo pavyzdžiais, „pakeliaus“ po Lietuvą ir už

jos ribų.

3. Supras, kad daugelis lietuvių ir seniau, ir šiais laikais, palieka savo kraštą

ne savo noru.

Priemonės.

Lietuvos ir pasaulio žemėlapiai, siūlai, smeigtukai, vardų kortelės.

Veikla.

Imama poros vaikų turima medžiaga – tų, kurie geriausiai išsiaiškinę savo

giminės istoriją, turi sukaupę daugiausiai informacijos apie savo gimines.

Naudojamasi ir Lietuvos, ir pasaulio žemėlapiais.

Iš savosios gyvenvietės tiesiami siūlai į tas vietas, kur šiuo metu gyvena ar

kurį laiką gyveno vaikų giminės. Remiamasi vaikų medžiaga, naudojamos jų

giminių vardų kortelės.

Klausiama:

• Kodėl seniau žmonės gyveno sėsliau? Nuo ko tai priklausė? (Lėmė gyve-

nimo sankloda, galimybės, papročiai, tradicijos ir t. t.)

• Kodėl šiais laikais žmonės taip dažnai keliasi iš vienos vietos į kitą? Gerai

tai ar blogai?

• Ar jums patinka, kai kartu gyvena ir tėvai, ir seneliai, ir anūkai? Kodėl?

• Ar jūs norėtumėte gyventi tokioje didelėje šeimoje? Kodėl?

• Ar jūs norėtumėte užaugę gyventi kitur? Kur? Kodėl?

• Kur norėtumėte gyventi užaugę: mieste ar kaime? Kodėl?

Klausimai sudėtingi, į kiekvieną jų bus atsakoma labai individualiai. Puiku!

Patogi proga visiems kartu aptarti šiuos klausimus, išsiaiškinti vaikų požiūrį,

vertybes, bandyti modeliuoti galimas gyvenimo istorijas.

Užduotis tęsiama: prisimenama, kaip giminė didėja, plėtojasi, sklinda. Išsi-

aiškinama, kad kai kurių klasės mokinių giminės gyvena ne vien Lietuvoje.

Klausiama:

• Ar žinote, kodėl jūsų giminės gyvena kitur? Kokios priežastys privertė

juos palikti gimtąjį kraštą?

• Ar jūsų šeima palaiko ryšį su jais? Ar lankotės vieni pas kitus?

Išskleidžiamas pasaulio pusrutulių žemėlapis (žr.). Nuo savojo miesto,

miestelio ar kaimo nutiesiamos gijos į tuos kraštus (žemynus), kuriuose gyve-

na klasės vaikų giminės: Šiaurės ar Pietų Ameriką, Australiją, Europos vakarus

ar šiaurę. Jeigu vaikai nori, galima nurodyti ne tik žemynus, bet ir didžiąsias

šalis: JAV, Kanadą, Braziliją, Argentiną, Vokietiją, Rusiją, Lenkiją ir t. t.

Tema plėtojama toliau. Klausiama:

• Kuriose šalyse gyvena jūsų giminės? Pažymėkite. (Vaikai nutiesia siūlus

nuo Lietuvos į kitas šalis, kuriose gyvena jų giminės)

31


• Ar toli nuo Lietuvos gyvenantys jūsų giminės norėtų grįžti į Tėvynę?

• Kaip manote, kodėl norėtų (kodėl nenorėtų)?

• Ar jūs norėtumėte gyventi kitame krašte? Jeigu norėtumėte, tai kodėl?

Jei nenorėtumėte, tai kodėl?

• Kaip jaučiasi žmogus, gyvendamas ne savo tėvynėje? Pabandykite įsi-

vaizduoti. Gal jums teko kada nors nakvoti ne savo namuose, pas sveti-

mus žmones? Prisiminkite, kaip jautėtės.

• Ar jums teko girdėti apie tėvynės ilgesio jausmą? Kaip jūs tai suprantate?

Aiškinamasi:

• Lietuvoje gyvenantys paukščiai – žąsys, gulbės, gandrai, kregždės, var-

nėnai ir t. t. – išskrenda žiemoti į šiltuosius kraštus, tačiau pavasarį žūt-

būt stengiasi sugrįžti į gimtinę.

• Ar paukščiai savo noru palieka gimtuosius lizdus? (Juos gena instinktas,

verčiantis ieškoti aplinkos, kur jie galėtų išlikti, prasimaitinti ir peržiemo-

ję vėl sugrįžti į namus).

• Kodėl palieka savo gimtinę žmonės? (Vieni išvyksta į kitus kraštus ieško-

ti darbo, palankesnių sąlygų išlaikyti šeimą, išauginti vaikus; kiti ne savo

valia palieka gimtuosius namus: ištremiami, priverčiami bėgti iš namų

dėl karo, persekiojimų, pavojaus gyvybei ir pan.

• Ar žmonės užmiršta savo gimtinę? Kaip jums atrodo?

Tema tęsiama: galima trumpai, vėl remiantis mokinių pavyzdžiais, pamąs-

tyti apie mūsų tautos išgyventas tremtis, jų priežastis. Bet nederėtų šios

temos pernelyg detalizuoti – yra dalykų, kurių negalima nupiginti. Vienas

tokių dalykų – žmogaus kančia.

Pastaba.

Jeigu klasėje yra kitų tautybių vaikų, reikėtų šią temą gvildenti labai atsargiai,

apmąstant kiekvieną žodį ir teiginį. Neatsargus žodis ar mintis gali nepelnytai

įskaudinti kitatautį vaiką, sukelti nepasitikėjimą lietuvių tauta, palikti jo sieloje

nuosėdas ir kartėlį. Tai, kad klasėje yra kitataučių, galima panaudoti bet kurios

tautybės žmonių tolerancijai ir pagarbai ugdyti. Visi turime suvokti, kaip svar-

bu žmogui jaustis savo tautos – kad ir kokios mažos – atstovu. Būti savo tautos

nariu – tai kaip ir būti savo šeimos nariu: tautoje, kaip ir šeimoje, galime jaustis

saugūs, ramūs, reikalingi. Kartu tai įpareigoja būti vertu savo tautos, rūpin-

tis bendrais reikalais, pagal išgales prisidėti prie jos gyvenimo. Kitų tautybių

žmonės taip pat turėtų jaustis bendro mūsų gyvenimo dalyviai – juk mes gy-

vename drauge! Visi pirmiausia esame žmonės, todėl nuo kiekvieno žmogaus

individualių nuostatų ir veiksmų priklausys bendrabūvio darna.

Jei vaikai pakankamai mąslūs, galima garsiai perskaityti skaudžiai graudų ir

drauge juokingą poeto Aido Marčėno eilėraštį:

Aidas Marčėnas

Mėnulyje nieks negyvena

Nepraeis gal net tūkstantis metų –

Bus Mėnulyje pilna lietuvių.

Po Mėnulį jie laipios be batų

ir maldaus jie Mėnulio Dievulį:

„Norim grįžti namo į Tėvynę –

kur Šventoji, kur žemė šventa,

kur mes esame pėdą įmynę,

kai dar buvom viens kito greta.“

Po nakties pailsėt atsigulęs

atsakys jiems Mėnulio Dievulis:

„Ak, lietuviai, jūs mano lietuvi

ugdome - upc.smm.lt · 4 Įvadas Ši metodinė priemonė yra priemonių komplekto „ugdome...

Documents