TEISĖS SISTEMA

Teisės literatūroje dažnai nurodoma, kad teisės sistema yra tokia struktūra kuri įtakota

ekonominės bei socialinės santvarkos, parodo teisės normų suderinamumą bei jų skirstymą į

šakas bei institutus. Teisės sistemai būdinga sąveika su esamais visuomeniniais santykiais.

Valstybės santvarka bei socialinė visuomenė kartu nustato teisės sistemą.

Teisės sistema - tai teisės vidinė sandara su tarpusavyje susijusiais ir kartu

diferencijuotais elementais: teisės šakomis, teisės institutais ir teisės normomis. Teisės sistema

parodo teisės sudėtines dalis ir kaip tos dalys tarpusavyje sąveikauja. Sistema apibūdina tų dalių

tarpusavio funkcionavimo ryšį. Teisės sistemai būdinga jos vienybė ir darnumas, padalijimas į

tarpusavyje susijusias pavienes dalis. Teisę sudaro išbaigta vieninga sistema.

Teisę kaip sistemą apibūdina tokie požymiai: objektyvus vieningas reiškinys, o ne

atsitiktinis normų rinkinys su sisteminiais tarpusavio priklausomybės ryšiais; įvairiapusis

teisinis reiškinys, į kurį įeina nevienodi pagal turinį ir apimtį struktūriniai elementai.

Teisė yra ypatingas sisteminis objektas - vieni teisės reiškiniai gali būti atskirose

sistemose ir vienoje sistemoje. Teisės sistema remiasi loginiu ryšiu, jis visada pasireiškia į teisės

normų apjungimą, į teisės institutus, jie į teisės šakas, šakos į visą teisės sistemą. Teisės sistema

yra visada formalizuota. Sistema - visos teisės normos apjungiamos ne tik teoriškai, bet ir

praktiškai (pvz. Civilinis kodeksas, Civilinio proceso kodeksas, Baudžiamasis kodeksas). Teisės

sistema yra stabili sistema - visos teisės normos apjungtos į sistemą, kuri veikia stabiliai (teisės

normos gali pasikeisti, bet visos sistemos gali neišjudinti). Teisės sistema yra socialinė sistema -

t.y. ji nustato santykius tarp asmenų. Teisės sistemai būdingos įvairių lygių sudėtinės dalys.

Teisės sistema sudaryta iš diferencijuotų struktūrinių dalių - iš savarankiškų struktūrinių dalių.

Teisės sistema yra vieninga sistema - struktūriniai vienetai vieningi visoms teisės šakoms.

Teisės sistemoje parodoma kokios yra sudėtinės teisės dalys jų tarpusavio ryšys. Šios

sistemos pagrindu yra teisiniai paliepimai, kurie parodo teisės normų objektyvumą, vienovę,

skirtumus. Pavienės teisės normos nepajėgtų atlikti savo funkcijų ir nebūtų gyvybingos. Norint

jas sujungti bendrai teisės sampratai bei bendram tikslui reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų

papildydamos, išplėtodamos, sukonkretindamos ir garantuodamos veiksmingumą.

Teisės normos užtikrina, kad kintant visuomeniniams santykiams ir atsirandant naujoms

teisės normoms būtų užtikrinti pokyčiai papildant kokybiškais struktūriniais elementais.

A. Vaišvila skiria teisės normų sisteminimą kaip procesą nuo teisės normų sistemos

proceso rezultato. Teisės normų sisteminimą apibrėždamas kaip teisės normų telkimą į

tarpusavyje susijusius teisės institutus, teisės pošakius, teisės šakas pagal reguliavimo objektą

bei metodą. Teisės sistemą apibrėždamas kaip teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo

būdą, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, susijusias

tarpusavio priklausomybe ir kartu veikdamos garantuoja viena kitos veiksmingumą.1 Teisės

sistemos pagrindinės dalys yra: teisės šaka, teisės institutas, teisės norma.

Teisės norma yra laikoma pirminiu teisės sistemos elementu. Tai visiems privaloma ir

formaliai apibrėžta elgesio taisyklė kuria nustato valstybė, suteikianti santykio dalyviams teises

ir nustatanti pareigas. Tai teisėkūros subjektų suformuluota ir sankcionuota visuotinai

privalomo elgesio taisyklė, garantuojama visuomeninio santykio dalyvių abipuse nauda ar

valstybės prievarta ir pajėgi veikti tik kartu su kitomis teisės normomis. Teisės norma yra

teisėto elgesio pavyzdys, nurodantis kaip privalo turi elgtis visuomeninio santykio dalyviai,

kartu turi būti užtikrinama abipusė jų teisių apsauga ir sudaromos vienodos teisinės sąlygos.

Taigi teisės normoje privalo būti nurodytos jos veikimo sąlygos, teisinių santykių

dalyvių teisės ir pareigos, valstybės prievartos už teisės normoje numatytos elgesio taisyklės

nevykdymą priemonės. Kitaip teisės norma tiesiog negalės atlikti savo visuomeninių santykių

reguliuotojo funkcijos.

Teisės institutas apibrėžiamas kaip vienos teisės šakos viduje atsiskyrusių arba keliose

šakose tarpusavyje susijusių teisės normų, reguliuojančių nedidelę grupę rūšinių giminingų

santykių, visuma.2 Institutas laikomas sudedamąja teisės šakos grandimi. Teisės institutas

laikomas pirmuoju teisės normų sisteminimo rezultatu.

Norminiuose aktuose išdėstyti teisės institutai yra atskirti vieni nuo kitų: pavyzdžiui,

civilinėje teisėje civilinės teisės subjektų, sandorių, ieškininės senaties, atstovavimas, terminai ir

kt., konstitucinėje teisėje institutai yra pilietybės, rinkimų teisės ir kt., administracinėje teisėje

valstybinė tarnyba, administracinė atsakomybė, administracinis procesas ir kt.

Institutas teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą

visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu ir sudaranti teisės pošakio ar teisės šakos dalis.3

Teisės šaka tai visuma teisės normų teisės sistemos viduje atsiskyrusių, reguliuojančių

tam tikrą artimų visuomeninių santykių sritį. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė kuri

apima teisės institutus, teisės pošakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai

būdingu metodu. Savarankiškos teisės šakos atsiradimą sąlygoja: visuomeninių santykių

savitumo laipsnis, jų socialinė svarba, nebuvimas galimybės tuos santykius sureguliuoti jau

turimų teisės šakų normomis, būtinybė taikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo

metodą.4 Nauja teisės šaka atsiranda tuomet kai tam tikros rūšies santykiai sudaro kokybės 1 Vaišvila, A. Teisės teorija: vadovėlis. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Justitia, 2004, p. 335.2 Vansevičius, S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000, p. 146.3 Vaišvila, A. Teisės teorija: vadovėlis. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Justitia, 2004, p. 336.4 Ten pat. p. 336.

atžvilgiu vientisą kompleksą, santykiai skiriasi nuo kitos teisės šakos normų reguliuojamų

santykių ir iškyla teisinio sureguliavimo poreikis.

Skirtingai nuo kitų teisės sistemos elementų teisės šaka gali savarankiškai funkcionuoti

teisės sistemoje. Pavyzdžiui teisės normos dėl žemės, reguliuojančios santykius dėl žemės,

sudaro žemės teisės šaką, teisės normos, reguliuojančios turtinius ir susijusius su jais

asmeninius neturtinius santykius, sudaro civilinės teisės šaką, darbo santykius - darbo teisės

šaką, administracinė teisės reguliuoja visuomeninius santykius valstybinio valdymo sferoje ir

pan.

Kiekviena teisės šaka turi jai būdingų bruožų, kuriuos lemia reguliuojami visuomeniniai

santykiai. Tačiau kiekviena teisės šaka turi bendrus būdingus požymius: svarbiausia teisės

sistemos sudėtinė dalis; savarankiška teisės sistemos dalis; teisės šaką sudaro struktūriniai

vienetai institutai ir normos; teisės šakos atskiriamos teisinio reguliavimo dalyko ir metodo

pagrindais; teisės šakos reguliuoja izoliuotus santykius, t.y. būdingus tik tai teisės šakai; teisės

šaką galima suskirstyti į bendrąją ir ypatingąją dalis: bendroji dalis nustato sąvokas,

apibrėžimus, principus, uždavinius, ypatingoji (specialioji) dalis - reguliuoja ypatingus teisinius

santykius.

Teisės šaką galima apibūdinti kaip teisės normų sistemą, reguliuojančia kokybiškai

vieningus visuomeninius santykius.

Teisės šakų viduje išsiskiria pošakiai kurie gali apimti kelis tos šakos institutus. Grupė

teisės normų kuriai būdingos bendros principinės nuostatos keliems teisės šakos institutams

sudaro pošakį. Teisės pošakis - jungiantis kelis teisės institutus ir sudarantis santykinai

savarankišką teisės šakos dalį.5 Teisės posakiai tai normų grupės kurios reguliuoja dalį

visuomeninių santykių turinčių ir bendrų visai šakai būdingų, ir specifinių požymių.

Teisės normos sisteminamos pagal žemiau išdėstytus lygmenis:

Teisės normų jungimas į institutus, šakas ir pošakius vyksta pagal tai kokia socialinių

santykių sritį ir kokiu būdu konkreti norma reguliuoja. Teisės normos reguliuojančios tos pačios

5 Ten pat.

rūšies socialinius santykius yra sujungiamos į atitinkamo turinio darinį ir grupuojamos pagal

savo reguliavimo objektą. Kartu pagal reguliavimo objekto grupuojant skirtingų teisės šakų

normas reikia atsižvelgti ir į teisinio reguliavimo metodą, kuris padeda išvengti skirtingų teisės

normų šakų patekimo į vieną darinį. Šis metodas nurodo teisęs normos poveikį visuomeniniams

santykiams.

Teisinio reguliavimo metodui būdingi šie požymiai: kokiu teisiniu pagrindu atsiranda,

pasikeičia ar nutrūksta reguliuojami santykiai; teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas

kito atžvilgiu; valstybės prievartos priemonių (sankcijų) už teisės normos pažeidimus taikymas,

to taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis. Vadovaujantis šiais požymiais galima vienareikšmiškai

nustatyti, kuriai teisės šakai ar institutui priskiriama konkreti teisės norma.6

Teisė turi hierarchijos struktūrą ir klodus, todėl tiesės sistema nėra vienodo lygio šakų

visuma. Išskiriamos integruojamosios ir dalykinės teisės šakos, pagrindinės ir specializuotos,

materialiosios ir proceso, pozityviosios ir apsauginės, viešoji ir privatinė teisė. Tačiau visos

teisės šakos yra priklausomos nuo konstitucinės teisės, nes ši teisė yra teisės sistemos pagrindas.

Teisę sudaro du lygmenys: pirmasis yra konstitucija, absoliučiai pamatinė normos, kurių

teisiškumas nekelia abejonių, antrasis tai visas kitas teisinis reguliavimas, kurio teisiškumas,

reliatyvus preziumuojamas. Jis tikrinamas atitikimu konstitucijai. Pirmą lygmenį galima vadinti

aukščiausiąja, o antrąjį – ordinarine teise. Visas teisinis gyvenimas sukasi apie konstituciją –

aukščiausiąją pozityviąją teisę.7

Konstitucine teise yra įtvirtinamos pagrindinės asmens teisės ir pareigos, garantijos

kartu nustatomas valstybės statusas ir funkcijos, įtvirtinama valdžios struktūra, nuosavybės

formos, politinė ir rinkimų sistema, pagrindinės žmogaus teisės, laisvės, pareigos. Šios teisės

esminis teisės aktas yra konstitucija, tai visos valstybės teisėkūros ir teisėtumo pagrindas. Tai

teisės šaka kurios normos reguliuoja santykius susijusius su valstybės valdžios organizavimu ir

reguliavimu. Ši teisė yra bazinė valstybės teisės normų dalis, ir ją sudaro pagrindinės valstybės

ir ją įkūrusios bendruomenės politinės bei teisinės vertybės ir principai bei su jais susijusios

elgesio normos. Visa tai gali būti susisteminta į vieną dokumentą, pavadinimu „Konstitucija“

arba „Pagrindinis Įstatymas“ ar įtvirtinta įvairiuose aktuose ar įstatymuose, kuriu visuma gali

rodyti nesusistemintą konstituciją. Jeigu valstybė ir neturi vieno susisteminto dokumento, tai dar

nereiškia, kad valstybėje nėra konstitucinės teisės. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti Didžiosios

Britanijos valstybę kurioje galioja seniausia pasaulyje konstitucinė teisė, kurios pagrindas yra

6 Vaišvila, A. Teisės teorija: vadovėlis. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Justitia, 2004, p. 338-339.7 Jarašiūnas, E. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija: vizija, teisės aktas, teisinė tikrovė. Konstitucinė jurisprudencija, 2006, Nr. 1, p. 338.

vardan individo ir parlamentinės demokratijos priimti parlamento aktai bei teismų sprendimai ir

iš kartos į kartą perduodami papročiai.

Lietuvos Respublikoje pagrindinis šios teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos

Konstitucija, ir kiti konstitucinės reikšmės aktai pvz. rinkimų įstatymai.

Administracine teise reguliuojami visuomeniniai santykiai atsirandantys valstybės

institucijoms taikant konstitucija ir įstatymus. Ji reglamentuoja valstybės institucijų struktūrą ir

kompetenciją, santykius su piliečiais tvarkant ūkinę ar kitokia veiklą. Ši teisės šaka įtvirtina

valstybinio valdymo institucijų kompetenciją bei atsakomybę, veiklos principus, taip pat fizinių

ir juridinių asmenų teises ir pareigas susijusias su administracinėmis institucijomis.

Administracinė teisė – tai valdymo teisė, arba teisės šaka apie valdymą. Šios teisės reguliavimo

dalykas – visuma visuomeninių santykių, kurie susiklosto viešojo valdymo srityse, arba

valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo procese. Svarbiausia viešojo valdymo –

valstybės vykdomosios valdžios subjektų (vyriausybės, ministerijų, vyriausybės įstaigų,

savivaldybės institucijų) paskirtis yra įstatymų bei kitų teisės aktų, vietos savivaldos institucijų

įgyvendinimas ir viešųjų paslaugų administravimas. Tačiau administracinės teisės normos

reguliuoja ir tokius visuomeninius santykius, kurie peržengia už viešojo valdymo ribas.

Administracinės teisės normos pateikia pagrindinius viešojo valdymo principus, jo

subjektų sudarymo tvarką, nustato subjektų teisinį statusą, uždavinius, funkcijas, teises bei

pareigas, atsakomybę, veiklos formas ir metodus. Šios teisės normos taip pat reglamentuoja

valstybės tarnybos organizavimo ir jos veiklos santykius, nustato valstybės tarnautojų statuso

įgijimo sąlygas ir tvarką, jų teises, pareigas ir atsakomybę. Administracinės teisės normos

užtikrina teisėtumą, saugoti ir ginti visuomeninius interesus, asmenų teises viešojo valdymo

srityje.

Pagrindinis specialusis administracinės teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos

administracinių teisės pažeidimų kodeksas.

Administracinio proceso teisė reglamentuoja tvarką kuria sprendžiami administraciniai

ginčai teismuose, valstybės institucijos ir pareigūnai taiko konstitucines, administracines,

finansų ir kitas teisės normas.

Pagrindiniai šaltiniai yra Administracinių bylų teisenos, Administracinių ginčų komisijų,

Administracinių teismų įsteigimo įstatymai, teismų praktika, administracinių teismų praktika

Finansų teisė reglamentuoja žmonių santykius kylančius iš valstybės biudžeto

sudarymo, jo panaudojimo, nustatant mokesčius ir jų mokėjimo tvarką. Nustatoma valstybės

institucijų kompetenciją surenkant mokesčius, nustatant ir vykdant biudžetą. Šios teisės normos

nustato lėšų kaupimą ir jų naudojimą, paskolų suteikimą, mokesčių ir rinkliavų surinkimą,

finansinę atskaitomybę. Finansų teisės normos glaudžiai susijusios su konstitucinės ir

administracinės teisės normomis.

Valstybės pajamos yra gaunamos įvairiais būdais, joms būdinga skirtinga kaupimo

tvarka bei panaudojimo kryptys. Mokesčius galima laikyti seniausias bei svarbiausiais valstybės

pajamų šaltiniais. Valstybė savo funkcionavimui būtinas lėšas surenka per mokesčius. Jeigu

mokesčiais gaunamų lėšų nepakanka, valstybė yra priversta skolintis bei mokėti palūkanas arba

didinti mokesčius. Kadangi mokesčiai yra svarbiausias bei pagrindinis valstybės pajamų šaltinis

bei ekonominio, kultūrinio ir socialinio gyvavimo pagrindas, jie yra svarbūs tiek valstybės, tiek

ir visų kitų ūkio subjektų ir gyventojų materialiniams interesams. Mokesčius nustato valstybė ir

mokėti mokesčius prievolė yra valstybei.

Pagrindiniai šios teisės šaltiniai yra Biudžeto sandaros, Valstybės rezervo, Valstybės

iždo, Biudžetinių įstaigų, Finansų įstaigų, Bankų, Lietuvos banko, įvairių mokesčių mokėjimo

įstatymai.

Finansų teisės pošakiu galima įvardinti Bankų teisę.

Baudžiamoji teisė įtvirtina ir reguliuoja valstybės baudžiamosios politikos principus,

apibrėžia veiksmus kurie yra laikomi nusikaltimais, sankcijų rūšis bei patraukimo baudžiamojon

atsakomybėn pagrindus, teisėtvarkos palaikymą. Ši teisė skirta draudimų nustatymui, kartu

užtikrina visuomenės ir valstybės santvarkos, nuosavybės, asmens teisių apsaugą, teisėtvarkos

palaikymą. Šios teisės normos nurodo kokią veiką reikia laikyti nužudymu, vagyste, plėšimu,

kokios bausmės taikytinos asmenims kurie įvykdo nusikaltimus.

Valstybė gina save ir piliečius nuo nusikalstamų veikų ir jas darančių asmenų.

Įstatymais uždraudžiami tam tikri poelgiai ir nustatoma teisinio reguliavimo priemonių sistema.

Nusikalstama veika iššaukia teisinius padarinius, kurių pagrindas yra baudžiamoji atsakomybė.

Baudžiamoji teisė apima nusikalstamų veikų padarymą bei jų teisinius padarinius. Reikia

pažymėti, kad nusikalstama veika ne visuomet yra susijusi su bausmės skyrimu ir jos atlikimu,

ši teisė taip pat nustato atleidimo nuo bausmės ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

institutus.

Pagrindinis baudžiamosios teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos baudžiamasis

kodeksas.

Baudžiamojo proceso teisė nustato baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimą,

baudžiamųjų bylu iškėlimo, tyrimo, proceso dalyvių teises ir pareigas. Šis procesas susideda iš

ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja bylas iš

esmės ir priima procesinį dokumentą – nuosprendį arba baudžiamąjį įsakymą. Apeliaciniame ir

kasaciniame procese jau peržiūrimamos išnagrinėtos bylos pagal proceso dalyvių skundus dėl

sprendimų kurie buvo priimti.

Baudžiamojo proceso teisę apima teisės normos, kurios nustato nusikalstamų veikų

ikiteisminio tyrimo tvarką ir teisminio nagrinėjimo procedūras. Šios teisės pažeidimai yra

keliantys didžiausia pavojų visuomenei ir jos nariams, todėl už šiuos pažeidimus yra nustatytos

griežčiausios teisinio poveikio priemonės. Baudžiamojo proceso paskirtis yra, ginant žmogaus

ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti

nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo

būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Pagrindinis specialusis baudžiamojo proceso teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos

baudžiamojo proceso kodeksas.

Civilinė teisė reglamentuoja turtinius, kuriuose santykio dalyviai juridiniu požiūriu

lygiateisiai bei asmeninius neturtinius santykius, kurie kyla iš materialinių vertybių turėjimo,

naudojimo, disponavimo. Civilinės teisės normos reguliuoja sandorių sudarymo ir vykdymo

tvarką, nustato asmeninius neturtinius santykius. Visa piliečių ir įvairių įmonių ūkinė veikla

remiasi civiline teise. Tačiau ši teisė reguliuoja tiktai tuos turtinius santykius, kuriuose santykio

dalyviai yra juridiniu požiūriu lygiateisiai.

Civilinius teisinius santykius asmenys sukuria laisva valia. Jie patys savo nuožiūra

pateikia savo teises bei pareigas, išskyrus prievoles dėl žalos padarymo. Civilinės teisės

reglamentuojami turtiniai santykiai – tai su nuosavybe susiję santykiai dėl daiktų, pinigų,

vertybinių popierių, teisių perleidimo, darbų atlikimo, paslaugų teikimo, transporto.

Pagrindinis specialusis šios teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.

Civilinės teisės šaka yra labai plati todėl joje galima išskirti Šeimos teisės, Sutarčių

teisės pošakius.

Civilinio proceso teisė nustato civilinio proceso dalyvių ir teismo veiklą nagrinėjant iš

civilinės teisės kylančius ginčus. Šios teisės normos reguliuoja teismo, byloje dalyvaujančių

asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant civilines bylas, priimant ir vykdant

sprendimus.

Civilinis procesas tai socialinis reiškinys, susijęs su visuomenės poreikiu teismine tvarka

apsaugoti civilines teises. Šio proceso metu yra užtikrinama konstitucinė asmens teisė kreiptis į

teismą. Civilinis procesas teisme negali vykti be iš anksto nustatytų taisyklių, t.y. be procesinių

veiksmų atlikimo tvarkos. Civilinis procesas prasideda tuomet kada suinteresuotas asmuo

kreipiasi į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar skundu, tik po šio kreipimosi teisėjas gali iškelti

civilinę bylą, atsisakyti priimti ieškininį pareiškimą, ar nepradėti nagrinėti bylos. Civilinis

procesas yra teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veikla nagrinėjant

civilines bylas bei vykdant teismo priimtus sprendimus civilinio proceso teisės normose

nustatyta tvarka.

Pagrindinis specialus civilinio proceso teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodeksas.

Darbo teisė reglamentuoja santykius kurie atsiranda darbo sutarties pagrindu,

nustatydama darbo santykių tvarką. Nustatomi darbuotojo ir darbdavio darbo santykių

atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai, sąlygos, darbo ir poilsio laikas, darbo užmokesčio dydis ir

tvarka. Darbo santykių subjektai yra darbininkai, valstybės tarnautojai, privačių įmonių

savininkai, valstybė, kurių tarpusavio paslaugų reguliavimas pagristas darbo sutartimi.

Ši teisės šaka reglamentuoja visuomeninius santykius, darbo procese atsirandančius tarp

darbuotojų ir darbdavių, taip pat glaudžiai su šiais santykiais susijusių darbdavių bei jų

organizacijų, darbuotojų kolektyvo ir valstybės institucijų santykius dėl darbuotojų darbo,

socialinių ir ekonominių sąlygų nustatymo, santykius dėl drausminės ir materialinės

atsakomybės, dėl darbo ginčų, santykius, susijusius su saugos darbe ir darbo įstatymų laikymosi

priežiūra ir kontrole, įdarbinimo, profesinio rengimo ir kitus santykius.

Pagrindinis ir svarbiausias šios teisės šakos šaltinis yra Lietuvos Respublikos darbo

kodeksas.

Žemės teisė reglamentuoja žemės naudojimo, įtvirtina skirtingų žemės rūšių teisinį

statusą, žemės nuosavybės, tvarkymo, valstybinio valdymo, apsaugos santykius, reguliuoja

subjektų teises ir pareigas, atsakomybę ir žemės ginčų nagrinėjimo tvarką. Šios teisės šakos

normos reguliuoja santykius susijusius su žemės turėjimu, naudojimu ir disponavimu.

Visų pirma žemė yra suprantama kaip atitinkamos valstybės teritorijoje esantis žemės

paviršius, jos gelmės, taip pat joje esantys miškai, vandens telkiniai, augmenija, gyvūnija, bei

kiti gamtos objektai bei ištekliai. Iš kitos pusės žmogaus veiklos požiūriu žemė yra

nekilnojamasis turtas, pagrindinė gamybos priemonė žemės ir miškų ūkyje, teritorija kitoms

ūkio šakoms plėtoti, gyvenamosioms vietovėms, infrastruktūros ir kitiems socialiniams

objektams išdėstyti. Žemės teisės dalykas yra dvejopo pobūdžio visuomeniniai santykiai:

privatūs žemės nuosavybės, naudojimo, disponavimo ir valdymo santykiai; viešieji Lietuvos

Respublikos žemės fondo valstybinio valdymo, tvarkymo ir apsaugos santykiai.

Pagrindiniais žemės teisės šaltiniais galima įvardinti Žemės, Žemės gelmių, Žemės

reformos įstatymus.

Žemės teisėje galima išskirti vandens teisės, miškų teisės, žemės gelmių teisės pošakius.

Tarptautinė teisė nustato suderintą kolektyvinę valstybių kurios yra šios teisės subjektas

valią. Ši teisė yra bendra ir negali būti priskirta nacionalinės teisės sistemai, ji reguliuoja

tarpvalstybinius santykius. Tarptautinę teisę būtų galima apibūdinti kaip teisės normų ypatingą

sistemą, kuomet yra reguliuojami valstybių ir kitų jos subjektų tarptautiniai santykiai, kurie kyla

iš politinių interesų derinimo bei įgyvendinimo, kartu atliekant su tuo susijusias viešojo

pobūdžio funkcijas. Ši teisė reglamentuoja valstybių santykius. Tarptautinė teisė paprastai

suprantama kaip tarptautinė viešoji teisė, tačiau ši sąvoka išplečiama ir ji apima viešąją ir

privatinę tarptautinę teisę.

Šios teisės normos nustatyti įvairiose tarptautinėse sutartyse, konvencijose,

deklaracijose, Jungtinių Tautų dokumentuose. Šiuose aktuose yra nustatomos valstybių,

sutarčių dalyvių abipusės teisės ir pareigos tarptautiniame lygmenyje. Tarptautinės ir visuotinai

pripažintos žmogaus teisių srities teisės normos, turi pirmumą prieš nacionalinės teisės normas.

Skirstymas teisės normų į šakas bei pošakius nuolatos kinta. Teisės šakos kyla iš teisinio

reguliavimo integracijos, todėl vystantis socialiniams santykiams, daugėja tam tikro teisės

instituto teisės normų. Teisės instituto vidinė teisės normų integracija ir diferenciacija sąlygoja

naujų teisės institutų atsiradimą, kartu didėjant apimtims teisės institutai virsta teisės pošakiais

arba netgi atskira, savarankiška teisės šaka, kuri reglamentuoja naują socialinių santykių sritį.

Todėl teisės instituto ir teisės pošakio atskyrimas yra reliatyvus pvz. Šeimos teisė ilgą laiką

buvusi civilinės teisės institutu tapo civilinės teisės pošakiu. Teisės aktų sisteminimas – tai

nuolatinio teisės sistemos tvarkymo bei plėtojimo forma.

Vystantis visuomenei bei didėjant mokslo, technikos ir technologijų pažangai

formuojasi naujos teisės šakos: bioteisė, kosmoso naudojimo teisė ir kt.

Visos teisės šakos yra skirstomos į materialiąsias ir proceso. Materialiosios teisės šakos

reguliuoja tarp žmonių ir jų susivienijimų realiai susiklosčiusias turto valdymo, naudojimosi,

disponavimo juo, valstybės valdymo, subjektinių teisių įgyvendinimo ir daugelį kitų santykių.8

Teisės šakų skirstymą į materialiąsias ir procesines galime pavaizduoti taip:

8 Vaišvila, A. Teisės teorija: vadovėlis. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Justitia, 2004, p. 343.

Dalykiniai santykiai yra reguliuojami materialiosios teisės. Proceso teisė organizacinio

pobūdžio, reguliuojanti teisines procedūras sprendžiant ginčus, nustatant atsakomybę.

Proceso teisė reguliuoja praktinį naudojimąsi prie materialiosios teisės priskiriamų teisės

šakų normomis, jų taikymą. Proceso teisės normos nustato įvairių teisinių ginčų sprendimo,

nusikaltimo ir kitų teisės pažeidimo tyrimo bei teisminio nagrinėjimo, bausmių skyrimo tvarką,

t.y. teisines procedūras, būtinas siekiant įgyvendinti materialiosios teisės normų reikalavimus.9

Materialioji ir proceso teisė susijusios tarpusavyje ir viena kitą papildo, be proceso teisės

materialioji būtų neveiksminga, o procesinė būtų beprasmė.

Teisės šakos, tarpusavyje sąveikaudamos, sukuria ir įgyvendina teisinį reguliavimą.

Kartu reguliuojami socialiniai santykiai įtvirtina žmogaus teisių apsaugą. Valstybės teisės

sistemoje teisės šakų yra tiek kiek būtina, kad teisinis reguliavimas apimtų visus žmonių

santykius, kuriems yra reikalingas šis reguliavimas, kad būtų apgintos žmogaus teisės,

9 Ten pat.

įtvirtintas socialinis sutarimas. Demokratinėje šalyje, svarbiausia žmogaus teisių apsauga, ir tuo

remiantis vykdomas šalies teisinis reguliavimas, žmogaus teisių apsaugos poreikis lemia teisinio

reguliavimo tikslus.

Teisės šakos priklausančios materialiajai teisei gali būti skirstomos: bendrąjį teisės

subjektų teisinį statusą nustatančios, arba reguliacinės (konstitucinė, administracinė, finansų,

žemės, darbo, ekologinė); ir reguliacinių teisės šakų nustatytų imperatyvų įsakmumą

garantuojančios, arba sankcijas nustatančios (baudžiamoji ir administracinė, šios teisės šakos

savo tikslų pasiekia tik sąveikaudamos su teisės normomis, kurios nustato reguliacinių teisės

šakų suformuluotų draudimų pažeidimo būdus ir sankcijas už tų draudimų pažeidimus, sudaro

sąlygas perėjimui nuo bendrojo teisinio reguliavimo prie individualiojo.10

Teisės šakas taip pat galima skirstyti į reguliuojančias viešąjį ir privatųjį interesą. Teisės

šakos yra grupuojamos pagal tai ar reguliuojamas privatus ar viešas interesas. Bendrai piliečių

naudai teisės šaka vadinama viešąja teise, o vieno piliečio naudai privačiąja teise.

Viešoji teisė reglamentuoja valstybės santvarką, valstybės institucijų veiklą, savivaldos

institucijas, teisinės sistemos pagrindus, teisėkūra ir teisės taikymą. Ši teisės šaka nuolatos

platėja ir tampa reikšmingesnė.

Privatinei teisei svarbiausia civilinė teisė kuri reguliuoja turtinius ir asmeninius

neturtinius santykius. Civilinės teisės principai: civilinio teisinio santykio subjektų

lygiateisiškumas nes subjektai nėra pavaldūs vieni kitiems, savarankiški; nuosavybės

neliečiamumas tiek materialinės tiek intelektinės, sutarčių laisvės principas, šalys turi teisę

laisvai sudaryti sutartis; nesikišimas į privačius santykius; teisinio apibrėžtumo ir teisėtų

lūkesčių principas; proporcingumo; neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių

teisių gynybos principas.

Viešoji teisė skirta tenkinti viešuosius interesus, jai yra būdingas vienašališkas teisės

subjektų valios pasireiškimas, dauguma imperatyviųjų – direktyvinių normų, tiesioginis

sankcijų taikymas. Imperatyviosios teisės normos privalomos visiems teisinio santykio

dalyviams.

Privatinėje teisėje dauguma dispozityviųjų normų. Kurioms būdingas teisinio santykio

dalyvių lygiateisiškumas, laisva valia, asmeninė atsakomybė už prievoles, platus sutarčių

panaudojimas. Dispozityvumo principas nustato plačias teisinio santykio dalyvių teises, tačiau

elgesio taisyklės yra konkretinamos ir tikslinamos teisinio reguliavimo procese.

Tačiau teisės skirstymas į privačiąją ir viešąją nenuoseklus. Kai kurie tos pačios teisės

šakos institutai gali būti priskiriami prie viešosios teisės, kiti prie privačiosios. Šiandien teisę į

10 Ten pat. p. 345.

viešąją ir privačiąją galime skirstyti tuomet kai vadovaujamasi istorine tradicija, nebūtinas

teisinių sąvokų tikslumas, skirstymo pagrindas yra neesminiai o išoriniai teisės šakų požymiai.

Kur kas tikslesnis yra teisės skirstymas į materialiąja ir proceso.

Taigi teisės sistema – tai visuma tarpusavyje susijusių teisės normų, iš vidaus sujungtų

tos pačios teisės sampratos, tų pačių strateginių teisinio reguliavimo tikslų ir metodų.

Pagrindinis teisės sistemos požymis – teisės normų šakų įvairovės vienovė, kuri reiškiasi teisės

sampratos ir teisinio reguliavimo tikslų bendrumu. Tai suteikia visai teisės sistemai vertybinį,

metodologinį vientisumą, darantį teisės šakų tarpusavio skirtumus santykinius.11

Teisės sistema yra teisės normų ir teisės šakų vidinė organizacija, ir nuo teisinės

sistemos skiriasi tuo, kad ši apima teisės sistemos sujungimą su teisėkūra ir teisėkūros

institucijomis. Teisinę sistemą sudaro teisė nuo idėjos iki teisės normų įgyvendinimo.

11 Vaišvila, A. Teisės teorija: vadovėlis. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Justitia, 2004, p. 349.