Stasys Skrodenis.

Kaip "KaIevala" prabilo lietuviškai

Karelu-suomiu epo "Kalevalos" vertimas i lietuviukalba jau turi savo istorija. 1893 m. išejusioje knygele-je "Finai ir ju gyvenimas" pirma karta randame prozaišversta nedidele 44 giesmes ištrauka apie raudanti ber-ža (99-138 eilutes) 1. Tai greiciau apytikris atpasakoji-mas, praleidžiant ivairias poetines puošmenas, negu kadir blogas vertimas proza. Taigi pirmuoju poetiniu "Kale-valos" vertimu i lietuviu kalba laikytinos poeto LiudoGiros išverstos pirmosios ir antrosios giesmiu ištraukos,paskelbtos 1913 m. "Vaivorykšteje" 2. Poetas verte išrusu kalbos (iš garsiojo L. Belskio vertimo) ir su tekstuelgesi gana laisvai: sujunge abi giesmes, daug ka pra-leido. 1919 m. išverte dar 55 eilutes iš antrosios giesmesir, nežymiai paredagaves ankstesni teksta, išspausdino1921 m. išejusiame rinkinyje "Žiežirbos" 3.

L. Gira savo vertime gausiai vartojo lietuviu liaudiesdainu leksika, poetines priemones, ypac. deminutyvus,del to daugelyje vietu epas tiesiog sulietuviškejo:

Vai tai noras man užejo,Susgodo jau aš godele:Prisiruošti dainuželen

Ir prabi1t greiciaužodelj,Padainuoti bociu daina,Musu gimines dainele.4

Vertimas tarsi 'susišaukia su tuometine L. Giros poe-zija, kuriai lietuviu liaudies daina buvo meninis pa-vyzdys.

1 Finai ir ju gyvenimas. Tilže, 1893 ("tJkininko" Nr. 12 priedas),p. 14.

2 Kalevala. (Iš pirmosios giesmes). Verte L. Gira.- Vaivorykšte,1913, Nr. 1, p. 181-193.

3 Gira L. Žiežirbos, 1912-1920 m. poezijos. K.-V., 1922, p. 101-109.

4 Gira 1. Raštai. V., 1961, t. 3, p. 110.

384

1922 m. lietuviškai pasirode visa "Kalevala", kuriaišverte poetas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Ruta, gyven-damas Suomijoje 1916-1917 m. (Kalevala. Suomiu tau-tos epas. Iš antrosios ir vienuoliktosios suomiu laidoslietuviu kalbon verte A. Sabaliauskas). Tai buvo, gali-ma sakyti, stambiausia suomiu literaturos žvaigžde, nu-švitusi Lietuvos padangeje, pasaulinio garso kurinys,reikšmingai papildes ano meto negausia originaliaja lie-tuviu literatura. Svarbus ir kitas faktas - "Kalevala" iš-versta iš originalo - tokios retos ir mažai kieno moka-mos suqmiu kalbos. Todel visai pagristai V. Biržiška ra-še: "Jei Svietimo ministerijos knygu leidimo komisijanieko kita nebutu išleidusi be "Odisejos", "Mažvydo"ir "Kalevalos", tais trimis spaudiniais ji pilnai butu sa-vo darba pateisinusi. <...> Kiti gal ir stengsis ši ta ver-timui prikišti - te patys pamegina nors šimtaja dali ge-riau išversti. Gal tuomet nutils" 5. Dar kategori~kiau atsi-liepe "Ateities" recenzentas, "Kalevalos" naudai supeik-damas kitus verstinius leidinius.

Versdamas "Kalevala", A. Sabaliauskas turejo labaireta proga: jis gyveno pas dideli lietuviu biciuli profe-soriu Augusta Roberta Niemi ir galejo naudotis jo pa-slaugomis. Tuo labiau kad A. R. Niemis buvo vienaspirmuju šio epo strukturos, liaudiškumo, leksikos tyri-netoju. Mat "Kalevala" yra ne vien tik meno kurinys,bet ir poetiškai papasakota suomiu tautos, jos buities,tradiciju enciklopedija. Epo kalba labai archaiška, var-tojama daug karelišku, vepsišku žodžiu ar ju formu (pa-grindines runos kaip tik ir užrašytos Karelijoje). TodeJsuomiu folkloristo pagalba vertejui buvo labai reikalingair nepaprastai naudinga.

A. Sabaliauskas, versdamas "Kalevala", buvo ištiki-mas principui - kuo arciau originalo, kuo tiksliau. Jisepa verte tiesiog perdetai laikydamasis suomiškojo teks-to, noredamas išsaugoti "Kalevalos" dvasia, kuo tiksliauperteikti vaizdus, poetika ir etnografine atributika lie-

5 Knygos, 1924, Nr. 4/6, p. 341.6 Ateitis, 1923, Nr. 118,p. 368.

i

l

I;r

25. Meninio yertimo problemos 38S

tuviškai, net atkurti eiliu muzikini skambesi.' Antai ali-teracijos, kurios yra viena pagrindiniu "Kalevalos" ru-nu, kaip ir apskritai suomiu bei estu epines dainuojamo-sios tautosakos savybiu, stengesi perduoti lietuviškametekste, pvz., maža miško mergaityte. Šioms pastangomsjis dažnai paaukodavo naturalu lietuviu kalbos groži.Vertejas net trumpino epo didvyriu vardus, tuo laimeda-mas viena ar du skiemenis kitiems eilutes žodžiams: išVeiniamioineno padare Veinemeinq, iš Leminkiaineno -Leminkainq, iš Ilmarineno - Ilmarinq ir t. t.

Originaloeilutes yra nevienodo ilgumo: dauguma su-daro aštuonskiemenes, taciau yra septynskiemeniu ir de-vynskiemeniu. Toks eilutes ilgio svyravimas deklamuo-jant aiškiai jauciamas, taciau runos buvo dainuojamos, irtuomet nelygumai išsilygindavo. Vertejas irgi stengesitai perteikti, nors iki to laiko jau buvo susidariusi pasau-line tradicija (jos ir dabar laikomasij versti epa vienodoilgio aštuonskiemenemis eilutemis. Nuo to nenukencianei eiliu skambumas, nei meninis išraiškingumas. .

A. Sabaliausko pastangas laikytis kuo arciau origina-lo greiciausia gimde ir jo, kaip tautosakininko, noras pa-teikti epa lietuviu kalba kiek galima tiksliau, kad verti-mu galetu naudotis ir mokslininkai. Nors -originalas irvarže verteja, daugelyje vietu vertimas skamba gražiai,sklandžiai, surasta lietuvišku atitikmenu poetiniams vaiz-dams atkurti:

. Tuomet senas VainamoinasIr pakilo ant erelio;

. Išlipe iš mariu vyras,Zenge iš bangu galiunas;Užsirito ant sparnu,Ant alkuniu didžerelio.

7: 103-108 *

Tiesa, vertimas nera toks nudailintas ir sudainintas, kaip1. Giros, taciau nepaprastai tikslus, tarsi etnografo arfolkloristo tyrinejimas. Vertejui reikejo ieškoti reikalin-

* Pirmasis skaicius rodo epo giesmes numeri, skaiciai po dvi>.taškio - eiluCes.

386

~.

I'.

gu poetiniu savoku, k-ai dar ir literaturine lietuviu kal-ba nebuvo tobula. Per tai atsirado ir nemažai netobulu-mu, nelietuvišku konstrukciju, dirbtinai padarytu žodžiu,kurie smarkokai reže ausi. Taigi vaikantis realiju pras-mes ir eilutes strukturos tikslumo, vertimas poetiškumuneprilygsta šio amžiaus dvidešimtmecio pabaigos lietuviuoriginaliosios poezijos lygiui. Daugeli tu nelygumu A. Sa-baliauskas taise, rengdamas nauja "Kalevalos" laida (be-ne 1940-1943 m.), tobulino eiliavi~a, tikslino atskirasvietas. Deja, fašistines. vokieciu okupacijos metai nebu-

- vo palankus literaturai, ir antrasis epo leidimas .neišejo.Kalbant apie pirmaji "Kalevalos" vertima, pažymeti-

na, jog jis išleistas palyginti moksliškai, laikantis nusi-stovejusios tradicijos skelbti ši epa ne tik su tikriniuvardu, bet ir etnografiniu realiju paaiškinimais. A. Saba-liauskas knygos pabaigoje idejo du skyrius: "Išaiškini-mas tikriniu vardu" ir "Paaiškinimas painesniu vietu" 7.Pastarajam skyriui medžiaga eme iš A. R. Niemio pa-rengto veikalo "Kalevalos aiškinimai" 8, gausiai papildy-damas lietuviškais etnografiniais faktais (pvz., apie pirti,tvoras, šustini, muzikos instrumenta kantele ir kt.). To-kie platus komentarai gerokai praplete lietuviu skaityto-ju žinias apie suomiu liaudies kultura, pasitarnavo moks-lo ir populiarinimo darbams.

Apskritai, A. Sabaliauskas tarsi suaugo su "Kalevala"musu kulturos istorijoje. Už epo vertima jis buvo išrink-tas mokslines "Kalevalos" draugijos Suomijoje nariu,dalyvavo jos veikloje. 0 pati "Kalevala" tvirtai iejo i lie-tuviškaja mokslo ir populiariaja 9, net pedagogine litera-tura 10.

Išaugusio tarybines lietuviu poezijos lygio vis deltonepatenkino senasis "Kalevalos" vertimas. Jis galejo bu-ti priimamas tik kaip istorijos faktas. Tarybiniais metais

7 Kalevala, p. 401-423. .

8 Kalevalan selityksi1i. Toimittanut A. R. Niemi. Helsingissa, 1910;Kalevalan selityksia. Toinea uudistettu Iaitos. Helsinki, 1915/16.

9 Zr. Skrodenis S. Buomiu literatura lietuviu kalba. V., 1977,p. 36-42.

10Butenas P. Tautosakos nagrinejimas mokykloje._ Svietimo dar-bas, 1928, Nr. 9, p. 1082-1084; Miškinis M. Lietuviu literatura. D. 1.K., 1939, p. 8, 11.

387

ivairiausiomis progomis spaudoje pasirode lietuviškaiviena kita epo ištrauka, versta T. Tilvycio, V. SirijosGiros ir kt. 11,taciau kuri laika niekas nesiryžo imtis šio

. didžiulio darbo, kol galop poetas Justinas Marcinkevi-cius, išvertes "Kalevo Sunu" (1963), emesi "Kalevalos".Praslinkus penkiasdešimciai metu po pirmojo lietuviško"Kalevalos" vertimo pasirodymo, 1972 m. išejo naujasJust. Marcinkeviciaus vertimas.

A. Sabaliauskas verte iš originalo, tuo tarpu Just.Marcinkevicius - iš pažodinio rusiško R. Siukijainenovertimo. Tai, žinoma, ne pats geriausias kelias, slepiasdaugybe duobiu, 0 svarbiausia - nemenkapavoju praras-ti ryši su epo dvasia, tautos mastysena, pasaulejauta. Ta-ciau tarybinis poetas turejo didesne poetine ir vertejopatirti, ji lydejo talentas ir mokejimas pasinaudoti tur-tinga lietuviu kalbos leksika. Aišku, gelbejo ir senasisvertimas (poetas sakosi dar naudojes:s ruslškuoju 1. Bels-kio ir latviškuoju L. Laiceno vertimais 12).

Naujaji IrKalevalos" vertima lengva skaityti, jis poe-tiškas, kalba sklandi, vaizdinga. Taciau tai dar tik išori-nis požymis. Svarbiausia - santykis tarp originalo ir ver-timo. Just. Marcinkevicius pasirinko panašu kelia kaipir jo pirmtakas: laikytis arciau originalo, stengiantis per-teikti epo etnografini kolorita, tautos mastymo buda, jospoetines kurybos dvasia. Tik jis neaukojo lietuviu kal-bos grožio tikslumui, 0 rupinosi ir vienu, ir kitu. Vertimoprincipus poetas yra išdestes spaudoje: "Vertimo pro-cese siekiau triju tikslu: fonetikos srityje - maksima-liai išnaudoti lietuviu kalba originalo aliteraciju ir aso-nansu perteikimui; sintakses srityje - sinonimu, para-lelizmu, išplestu palyginimu ir kt. pagalba pilnai išsaugo-ti "Kalevalos" stilistini piešini; poetikos srityje - per-teikti dabartiniam skaitytojui epo žavesi. Tam aš nau-

11Kaleva"la. Fragmentas iš 44 runos. (Išverte T. Ti1vytis).-Svyturys, 1949, Nr. 7, p. 16; Kalevala (Ištrauka, išverte V. Sirijos Gi-raj. - Literatura ir menas, 1949, vasario 24; Veiniamioinenas groja.(Ištrauka iš "Kalevalos" 41-osios giesmes, verte S. Skrodenis).- Biblio-teku darbas, 1966, Nr. 9, p. 34.

12 MapUUHKRBU'IIOC IOCT. TaK SIBHJl.C5IBa:HH5IMeHHeH.- Cos. .l\1rr-Ba, 1972, 16 HIOHH.

388

dojausi ir dabartiniu, ir folkloriniu lietuviu kalbos klo-dais, taip pat griebiausi ir turtingu jos dialektizmu" 13.

Just. Marcinkevicius verte taip pat vienodo ilgio aš-tuonskiemenemis eilutemis, pavartojo daug retesniu tar-mišku žodžiu (lobas, uždingsnis, lenkyme, šleikti, del-nyli ir kt.), priartinanciu teksta prie naturalios liaudieskalbos, nors, iš kitos puses, kartais jie, budami vartojaminedideliame plote, be žodyno ir nesuprantami, pvz., labas(Išgreže lašišu laba, 1: 272; Lauko lobus akmeningus,2: 20). .

Suomiu epinei poezijai budingas savotiškas parale-lizmas, vaizdu laipsniškas pakartojimas. Ir tokios vietospoetui pasiseke išversti (pvz., Siita vanha Viiiniimoinen /otti kuusia jyviii, / seitsemiii siemeniii..., 2:287-289-Tqsyk senas Veinemeinas / grude1ius šešis ištrauke, / pa-eme septynias seklas.. .); Just. Marcinkevicius suradoidomiu sinonimu pasikartojanciam veiksmui nusakyti.Antai, anties nuolatini skraidžiojima (suom. 1iitelevi, laa-televi) vercia skrenda, skrieja, sklando antis (1: 189),iš bangu iškilusio didvyrio vaikštinejima_Eina, vaikš-to - vaikštineja, / Zingsnj žengia - žengineja (2: 165-6). Ir lietuviškame tekste juntame aliteraciju skam-besi. Gausiai vartodamas lietuviu tautosakos leksika, ver-tejas išlaike reikiama distancija tarp lietuviu dainuoja-mosios tautosakos ir "Kalevalos" stiliaus, ko, sakysim,nepavyko padaryti 1. Girai. Pastarojo vertimas, perpil-dytas mažybiniu ir maloniniu lietuviu kalbos žodžiuformu, prarado šiaurietiška ramuma, santuruma. Juksuomiu, kaip ir estu, liaudies poezijai nebudingos ma-žybines formos.

Taciau ir Just. Marcinkeviciaus vertime liko vienaspaveldetas bruožas - nepagristas tikriniu vardu trumpi-nimas ir nelabai tiksli ju transkripcija. Pvz., Veiniamioi-nenas vadinamas Veinemeinu, Leminkiainenas _ Lemin-kainu, I1marinenas - I1marinu ir t. t. Tai turbut ne tikpoeto ka1te (aišku, patogiau tureti trumpesnius žodžiusnegu ilgus), bet ir isigalejusi painiava transkribuojant tik-rinius vardus i lietuviu kalba.

13 Ten pat.

389

\

Sis naujas lietuviškas "Kalevalos" vertimas yra neei-linis faktas musu literaturoje (pvz., A. Masionis recenzijoje pažymejo, jog vertimas yra "paties aukšciausiošiandien isivaizduojamo lygio") 14. Už ta darba vertejasišrinktas moks!ines "Kalevalos" draugijos nariu, kuriaipriklauso ivairiu pasaulio šaliu rašytojai, vertejai irmokslininkai, populiarinantys ir tyrinejantys suomiuliaudies epa 15.

Tuo darbu Just. Marcinkevicius pr~turtino lietuviška-ja vertimo teorija: jis irode, kad verciant liaudies ku-ryba, galima ir reikia tiksliai .perteikti ne tik kuriniodvasia, bet ir sakinio, vaizdo struktura. Kitaip kurinystaptu kažkoks tarpinis hibridas: nei lietuviškas (ir ne-gali buti, nes tai kitos tautos kuryba),. nei atitinkasanos tautos dvasia kurinys; nes išardyta originalioji vaiz-du ir mastymo sistema. Antras dalykas, plaukias iš pir-mojo,- santurumas, naudojantis lietuviu tautosakos 10-biais. Negalima naudoti vien lietuviu tautos leksikos,poetikos, vaizdu sistemos, pamirštant verciamo kurinioryši su visai kitokiais etnografiniais, tautos mastymo klo-dais, .vaizdu menines strukturos tradicijomis. Tai aktua-lu mums ir kitu atveju - kai imta nuosekliai leisti ivai-riu tautu epine kuryba - pasakas 16. "Kalevala" , rodos,yra vienas tu akivaizdžiu pavyzdžiu, irodanciu tautosa-kines ir bendrines kalbos derinimo butinuma. Ir, trecia,-tautosakos vertimai - ne vien vaiku lektura, bet ir tamtikros tautos pasaulejautos, paprociu, mitologijos supo-etintas paveikslas. Kuo jis aiškiau prabils mums, tuo ge-resniu žodžiu galesime pamineti verteja. ne prikergusilietuviškos pasakos ir pasakotojo dvasia, 0 išsaugojusipirmykšti kurinio groži bei savituma ir ji perteikusi ivai-riomis lietuviu kalbos priemonemis.

14Masioni:s A. "Kalevalos" prieangyje.- Literatura ir menas, 1973,gegužes 26.

15J. Marcinkevicius - "Kalevalos" draugijos narys.- Gimtasiskraštas, 1973, birželio 14; Pagerbtas "Kalevalos" vertejas.:- Tiesa,1973, birželio 9.

16Spaudoje pradeti gvildenti pasaku vertimo klausimai (J.urgal-le S. Viena kita pastaba del pasaku vertimu.- Musu kalba, 1978.Nr. 3, p. 25-27). .

390

Ii'

Ire.II

r

Nutolstant nuo lietuviškojo "Kalevalos" teksto, gali-ma paŽYmeti, jog maždaug tuo paciu metu, kai išejoJust. Marcinkeviciaus vertimas, epo vertimo problemaiškilo ir analizuojant kolektyviai išversta i rusu kalbaOto Kusineno parengtaji "Kalevalos" varianta (Petroza-vodskas, 1970). Poetai ir literaturos kritikai O. Mišinasir T. Sumanena:; žurnale "Sever" (1974, Nr. 6 ir 9) kri-tikavo ne tik v':!rtimo nevienoduma bei netiksluma, betir nepagrista Jusiškos tautosakines leksikos ivedima.Apibendrines šia diskusija dr. E. Karhu pažymejo, kadvertejas, skverbdamasis i verciamo epo gelmes ir ieško-damas adekvataus epinio stiliaus, turetu vadovautis ir ana-litišku tyrinetojo protu, ir betarpiška poetine nuojauta 17,.tuo labiau kad kalbama "apie vertima senosios poezijos,tokios senos, jog taip ivairiu tautu visu herojiniu epukarelu-suomiu epas ne be pagrindo laikomas pagal tipo-logija vienu iš paciu seniausiu" 18.Ir malonu, kad Just.Marcinkevicius, taip atsargiai prisilietes prie "Kaleva-los", padovanojo lietuviu .skaitytojui kone tobula kare-lu-suomiu epo vertima, atsistodamas šalia pasaulinio gar-so šito kurinio interpretatoriu.

1973-1979

17 Kapxy 3. OT PYH K pOMaHY. ITeTpo3aBoAcK, 1978, c. 136.18 Ten pat, p. 122.