spaudĖ akc. „ryto b-vĖs spaustuvĖ klaipĖdojeskaitmena.tb.lt/formats/pynimas.pdf · 2....
TRANSCRIPT
J A U N Ų J Ų Ū K I N I N K Ų D A R B Y M E Č I U I
K. MIRINAUSKAS
P Y N I M A S
PYNIMO VADOVĖLIS
Nr 21
J A U N Ų J Ų Ū K I N I N K Ų RATE LI Ų S Ą J U N G O S LEIDINYS
1939 M. K A U N A S
I. Pynimui vartojamos medžiagos
Mūsų krašte geriausia medžiaga visokiems daiktams pinti yra karklų vytelės. Be jų dar vartojamos nendrės, iš kurių galima išpinti gražiausius krepšelius ir kėdes. Bet tai yra brangi užsieninė medžiaga, be kurios galima išsiversti. Pinti dar galima ir iš lazdyno pluošto, bet jis karklų vytelių nepakeičia.
1. Karklų vytelės
Lietuvoje karklų yra keletas rūšių. Tvirčiausios vytelės yra paprastų karklų (salix viminalis). Jos daugiausia ir vartojamos. Šie karklai auga visokioje žemėje, ypač paupiuose. Vytelėms išauginti yra geriausia žemė vidutinio gerumo, prie drėgmės. Labai geroje žemėje jų vytelės išauga per didelės ir nebetinka smulkiems daiktams pinti.
Paprastųjų karklų yra dvi rūšys, kurios skiriasi savo žievės (karnos) spalva. Vienų spalva yra gelsvai žalia, jų lapai iš tolo panašūs į kanapes. Kita karklų rūšis yra pilkai rausvos žievės. Pynimui tinkamesnės yra pirmosios rūšies, kurių neluptos vytelės yra žalsvai gelsvos.
Dar vartojamos ir kitokių karklų vytelės. Krepšiai dažnai pinami iš vadinamų b a l t ų j ų karklų (salix amigdalina), kurių žievė yra rusva, tvyskanti. Jie auga nedideli, ir jų vytelės būna labai lanksčios. Nulupta vytelė būna balta. Pinti šias vyteles galima nuluptas ir su žieve.
Dažnas mūsų krašte ir r a u d o n a s i s karklas (salix purpurea). Jo vytelės yra plonos, tvirtos, lanksčios ir daugiau tinka plonesniems dirbiniams. Jos neluptos pynimui netinka, nes sudžiūvusi žievė nelygiai pajuoduoja ir iš jų padaryti krepšiai negražiai atrodo.
Karklų laukuose lengvai galima prisodinti ir per porą metų prisiauginti. Kaip karklai sodinami ir auginamos vytelės, plačiau bus rašoma šios knygutės paskutiniame skyrelyje.
3
2. Lazdynų pluoštai
Karklų vytelių neturint, kai kuriuos krepšius galima pinti ir iš lazdynų pluoštų. Tokių pluoštų pasigaminama taip. Prisipiaunama maždaug piršto storumo lazdynų, jie dailiai nugenėjami ir nulupami. Tada imamas vienas toks lazdynas, nuo drūtgalio už 15 cm peiliu skersai įpiaunamas negilus (apie 1,5 milimetro) piūvis, paskui įpiovi-mo vietoje lenkiamas: paimamas dešine ranka už pat drūtgalio, o kaire toliau į laibgalį ir dedamas jis ant kojos kelio (sėdint) taip, kad piūvis būtų ties keliu, į priešingą pusę nugręžtas. Traukiamas rankomis į save lazdynas linksta ir įpiautas sluoksnis atskyla nuo kamieno. Paskui pirštais toks atskilęs sluoksnis nuo kamieno atskeliamas. Panašiai lenkiamos ir tolimesnės to lazdyno vietos iki pat laibgalio, kol atskeliame visą jo pluoštą. Tą pluoštą atplėšę, vėl ties ta pačia vieta jpiauname ir plėšiame gretimą pluoštą. Vadinasi, nuo vieno lazdyno galime nuplėšti kelis pluoštus. Jie galima išplėšti gana ilgi — per visą lazdyną, ir platesni galima perskelti pusiau. Apatinę pluošto pusę reikia dar nudrožti, ir jis toks jau tinka pinti.
Tačiau lazdynas išauginti yra sunkiau: jis turi augti keletą metų, kad jo pluoštas būtų tinkamas. Jų tiek daug ir neauga, kiek karklų vytelių viename kelme. Be to, jie yra branginami ir dėl riešutų.
3. Karklų arba lazdynų lazdos
Beveik visiems dirbiniams pinti vienų vytelių nepakanka. Reikia ir tvirtesnės bei standesnės medžiagos. Tokia medžiaga yra karklų arba lazdynų lazdos. Krepšių dugnams, baldų rėmams ir kitiems darbams reikalingos nuo 1 iki 4 cm storumo lazdos. Lazdos plaunamos vasarą, kada karklų karna ar lazdyno žievė lengviau lupasi. Lazdos geresnės, juo jos tiesesnės. Apykreives lazdas pinant reikia dirbtiniu būdu ištiesinti.
Karklų lazdos pynėjui yra vertingesnės už lazdynus, nes jos lankstesnės ištiesinti ir p. Jas galima užlaužti net stačiu kampu, jų visai neperlaužiant. Lazdynas trapesnis. Kartą sudžiūvęs ir atmirkytas jis jau mažiau lankstus. Bet kur reikalingos tiesios lazdos, pav. kėdės kojoms, ten lazdynas tinka.
4
4. Vinys
Stambesnius darbus dirbant, pynėjui reikalinga turėti įvairaus didumo vinių — nuo 12 milimetrų iki 5 cm. Jos pavartojamos pagal reikalą.
II. Kas galima nupinti iš vytelių
Iš mūsų karklų vytelių galima išpinti įvairiausių dalykų, pradedant paprastais daržovių krepšiais (kraitėmis), baigiant labai dailiais krepšeliais ir baldais.
1. Iš neluptų vytelių, geriausiai iš žalių (nedžiovintų), dirbami paprasti krepšiai: bulvėms nešioti, vaisiams bei daržovėms rinkti, miestuose akmeniniams anglims laikyti ir daug kitų krepšių įvairiems reikalams.
2. Iš nuluptų apskritų vytelių pinami krepšiai skalbiniams laikyti, kelionės krepšiai ir įvairūs dideli bei tvirti krepšiai. Iš skeltų ir dailiau apdrožtų vytelių pinami įvairūs mažesni krepšiai: šeimininkėms į rinką neštis, kambaryje popierių atmatoms sumesti ir kt.
3. Iš dailiai išdrožtų smulkių vytelių daromi įvairiausios formos krepšeliai mergaičių rankdarbiams ir kitiems smulkiems reikmenims susidėti. Tokie krepšeliai tinka laikyti kaip kambario papuošalas, pav., vaisiams, gėlėms ir kiti.
4. Kaip iš apskritų, taip ir iš skeltų vytelių dirbami gražūs baldai: stalai, foteliai, sofos, kėdės, knyginės, gėlių staleliai, mažų vaikų lovelės, vežimukai ir kt.
III. Reikalingiausi pynimo įrankiai
1. Reikalingiausias įrankis yra paprastas vidutinio didumo peilis. 2. Vytelėms ir lazdoms karpyti reikalingos sodininko žirklės
(1 brėžinys). 3. Muštuvas (geležinis) — pinamoms vytelėms kietai sumušti,
kad išpintas krepšis būtų tankus. Jį gali padirbdinti kalvis (brėžinys 2). Jis daromas apie 30 cm ilgumo, platusis galas apie 6 cm platumo, o storumo — vienas šonas 8 mm, kitas gi 16 mm.
4. Lygintojas. Jį taip pat gali padaryti kalvis (brėž. 3). Jo vienu galu išlyginamos kreivos lazdos, o antru užlaužiama stačiu kampu lazda. Jo ilgumas apie 35 cm,
5
5. Replės vinims ištraukti arba vielai nukirpti (4 brėžinys).
6. Replės vinims užlenkti (5 brėžinys); vartojamos ir pynei suspausti.
peilis su įžambiai nugaląstu galu, užbaigus darbą, išsikišusiems vytelių galams nu-piaustyti. Jis turi būti pakankamai aštrus.
7. Paprastas plaktukas (9 brėžinys).
8. Peilis pynimui užbaigti (6 brėž.). Tai yra trumpas
9. Piūklelis (7 brėž.) — reikalingas lazdoms piaustyti. 10. Yla (8 brėž.) — reikalinga pradedamo pinti krepšio dugnui
prie lentos prismeigti ir krepšius užbaigiant.
11. Skeltukai (15—16 brėž.).
12. Mediniai kyliai — reikalingi krepšių rankenoms įstatyti. Jie padaromi iš kieto medžio nusidrožiant smailai nestorą pagalį.
13. Iš kitų pynėjui reikalingų įrankių yra lenta, ant kurios pritvirtinamas pinamas krepšis, smiltinis galąstuvas peiliams galąsti ir lovys vytelėms atmirkyti.
Sumanus pynėjas galėtų be kurio šių įrankių ir apsieiti. Vietoje kurio nors įrankio gali pavartoti ką kitą. Buklus pynėjas visada ras išeitį. Tačiau be įrankių jis turės daugiau rūpesčio, ant pirštų turės daugiau nuospaudų, ir patys dirbiniai neišeis tokie dailūs ir tvirti.
Kai kurie krepšiai yra pinami iš nenuluptų vytelių, nes jos yra stipresnės ir netaip greit lūžta. Bet nenuluptų vytelių daiktai netaip gražūs, kaip iš nuluptų. Pynėjui reikalinga turėti įvairių vytelių — nuluptų ir su žieve. Nulupamos vytelės renkamos arba pavasarį dar
IV. Vytelių rinkimas ir tvarkymas
1. Vytelių rinkimas
6
prieš karklams išsprogstant, arba vasarą apie liepos mėnesio pabaigą, kol dar žievelė neprikepusi prie kamieno, o nenulupamos — vėlai rudenį, lapkričio mėnesį arba vėliau. Tuo metu jos būna pilnai suaugusios ir, be to, lapai būna jau nukritę, ir nereikalingi nubraukyti.
Vytelės iš kelmų patogiausia piauti sodininkų žirklėmis (1 brėž.), specialiu vytelėms piauti peiliu (10 brėž.) ir paprastu peiliu.
10 brėž. 11 brėž. 12 brėž.
2. Vytelių žievės nulupimas
Nulupti vytelę labai lengva. Atsisėdus patogesnėje vietoje (dažniausia pievoje), vytelės sudedamos dešinėje pusėje, o prieš save į žemę įbedamos vytelėms lupti žnyplės (11 brėž.). Dešine ranka imama vytelė už drūtgalio, o kaire ranka suimamos žnyplių viršūnės taip, kad vytelė būtų jų lengvai suspausta; dešine ranka žnyplių suspaustą vytelę traukiant, žievė nusilupa. Jei iš karto nenusilupa, reikia pertraukti antrą kartą. Žnyplių nereikia smarkiai spausti, nes vytelė perskiltų. Vytelė neturi būti nei sužeista, nei subraižyta. Mat po žieve esąs vytelės minkštas paviršutinis sluoksnis priduoda vytelei gražaus blizgėjimo. Subraižyta vytelė atrodo negražiai.
7
Jei nėra specialių vytelei lupti geležinių žnyplių, kokias matome 11 brėžinyje (nors tokias galima užsakyti padirbti iš storos vielos pas kiekvieną kalvį), tai galima panašias pasidaryti iš medžio lazdos.
Jos padaromos taip. Imama 3—4 cm storumo kieto medžio (ąžuolo, uosio, sausos obelies) lazda ir vienas jos galas lygiai nuplaunamas. Per nupiautą jos galą 2 kartu įskeliama taip, kad vienas jos įskėlimas būtų stat-meniškas antrajam (12 brėž.). Perskeliama į 4 lygias dalis. Imama viena tokia atskelta lazdos dalis ir atplėšus nupiaunama. Po to imama iš priešingos pusės esanti atskelta dalis ir taip pat kiek atplėšiama ir nupiaunama. Taip lieka tik 2 perskelto lazdos galo dalys, tarp kurių padaromas mažas plyšelis. Kad lazda neskiltų toliau, žemiau apvyniojama viela (jos vietoje galima panaudoti ir vytelę), o antrasis galas nusmailinamas, kad jis galima būtų įbesti į žemę (13 brėž.). Bet tokios žnyplės nepatvarios ir vyteles lupti kiek sunkiau.
3. Vytelių džiovinimas
Nuluptos vytelės tuojau džiovinamos. Palikti jų krūvoje negalima, nes greit atsirastų dėmių, jos gestų. Džiovinti garima pastogėje prieš saulę sustačius arba dažniausiai jos džiovinamos ten pat, kur ir renkamos. Bet ant žemės suguldytų džiovinti negatima, reikia jas kaip nors stačias sustatyti, kad, be saulės, jas ir vėjas perpūstų. Jei džiovinamų vytelių nėra prie ko sustačius atremti, reikalinga paruošti laikinos atramos. Tai padaroma iš krūmų išsipiovus keletą lazdų taip, kaip parodyta 14-me brėžinyje. Prie tokių atramų statomos vytelės ir prieš saulę džiovinamos. Bedžiūdamos jos nuo saulės dar išbąla.
Plonesnės vytelės greičiau išdžiūsta, o storesnės reikia ilgiau džiovinti. Todėl jas surūšiuoti reikia būtinai dar prieš džiovinant. Džiovinamas vyteles nuo lietaus reikia saugoti. Trumpas lietus jų dar nesugadins, bet nuo ilgesnio gali pajuoduoti, apipelėti, atsirasti dėmių. Numačius ilgesnį lietų, reikia vytelių rinkimą pertraukti ir palaukti
13 brėž.
8
geresnio oro arba bent jas lupti reikia pastogėje — klojime, daržinėje, kur užpučia vėjas.
Džiovinant vyteles pastogėje, reikia jas pagal sieną ar pagal kartį sustatyti stačias plonu sluoksniu. Bet pastogėje džiovintos vytelės neturi tos gražios baltos spalvos, kurią turi saulėje džiovintos vytelės. Pastogėje nepakankamai išdžiūsta, ir vėliau gali turėti tamsių dėmių. Todėl orui pagerėjus, reikia jas tuojau išnešti į saulę, kur jos geriau išdžiūsta ir įgyja gražią spalvą. Tamsias ir dėmėtas vyteles geriau vartoti nudažytas.
Vytelėms išdžiūti pavasario saulėtomis dienomis reikia 2 dienų, po to jau galima rišti į ryšulius, kuriuos stačius reikia laikyti saulėje dar bent dvi dienas. Ilgai džiovinamos pagelsta. Esant lietingam orui, palaidas reikia laikyti nemažiau kaip 5—6 dienas.
Išdžiovintos vytelės sunešamos į trobą ir laikomos taip, kad nuolat gautų naujo oro. Tarp atskirų vytelių ryšulių reikia palikti maži tarpai. Visai uždaroje vietoje, drėgnose patalpose arba sudėtos į dideles krūvas gali supelėti, pajuoduoti, ir bus nebetinkamos.
14 brėž.
V. Vytelių skaldymas, drožimas ir mirkymas
Dideli ir tvirti krepšiai pinami iš apskritų vytelių. Bet'mažesniems ir dailesniems krepšiams pinti vyteles reikia skelti ir dar apdrožti. Iš tokių skeltų vytelių pagaminti krepšiai, be to, esti dar ir lengvesni. Todėl, norint išmokti krepšius pinti, būtinai reikia mokėti vyteles skaldyti ir apdrožti.
1. Vytelių skaldymas
Vytelės yra skaldomos į 3 ar 4 dalis. Prieš skeliant, vyteles reikia pamirkyti, padėti gulsčias, jei yra kuo, gera dar apkloti, kad vanduo taip greit nenugaruotų. Pamirkyti galima ir keletą kartų, tik nereikia per ilgai. Parnirkytas ir palaikytas 4—8 valandas, galima jau skelti.
9
Skelti geriausia tam tikru skeltuku (15 brėž.) padarytu iš ąžuolo ar kito kurio kieto medžio, o dar geriau iš rago. Vienas tokio skeltuko galas yra bukai apskritas, o antrame — išdrožti 3 ar 4 grioveliai, žiūrint į kiek pluoštų norime skelti.
Prieš skeliant, vytelės laibgalio 15—25 cm nupiauname. Toliau su peiliu skeliame vytelėje 3 ar 4 griovelius skeltukui įsprausti (17 brėž.). Laikydami vytelę kairiąja ranka, dešiniąja spaudžiame skeltuką žemyn (18 brėž.). Reikia žiūrėti, kad skeltukas neiškryptų į šalį ir nesugadintų skeliamo pluošto. Jei matome, kad pradeda skilti kreivai, tai skeltuko viršutinę dalį atitinkamai pakreipiame.
15 brėž. 16 brėž. 17 brėž. 18 brėž.
2. Pluošto drožimas
Perskeltos vytelės pluošto apatinę dalį reikia apdrožti. Tam vartojamas drožiklis (19 brėž.). Tas drožiklis padarytas iš lentos gabalo A, prie kurio varžtais pritvirtinta gerai nušlifuota lentelė e. Prie lentos B pritvirtintas peilis d, kuris drauge su lentele gali pasikelti bei priartėti prie A. To peilio ašmens kylio formos. Jo kotas prie lentos B pritvirtintas sraigtu, kurį atsukus peilį galima nuimti. Skersai lentas A ir B išeina varžtas c. To varžto viršutinę sraigę c sukiodami nustatome mūsų norimo pluošto storumą. Sukdami
10
sraigę c, peilį galime labiau prie lentelės priveržti. Tada pluoštas išdrožiamas plonesnis. Sraigę atleidus ir pakėlus peilį, pluoštas išdrožiamas storesnis.
19 brėž. 20 brėž.
Prieš drožiant perskeltą vytelę, reikia ją pamirkyti. Greitesniam darbui vyteles dedame nuo savęs į kairę, atgręždami jų smailagalius į save. Paėmę kaire ranka vytelę už laibgalio, įkišame ją tarp peilio d ir lentelės e. Pluošto viršutinė pusė turi gulėti ant lentelės e, o drožiamoji pusė — peilio ašmenimis ir juos liesti. Dešinės rankos pirštais paimame už vytelės ir traukiame. Tada nelygioji vytelės pusė yra kartu traukiama per peilio ašmenis ir lyginama. Kada su dešine ranka traukiame peilio prispaustą vytelės pluoštą, kairiosios rankos nykščiu paspaudžiame perskeltą vytelę iš viršaus. Kad nesu-žeistume nykščio šiurkščiai nuskilusiu vytelės pluoštu, reikia užsidėti odelę (20 brėž.). Pertraukę po peiliu vytelę vieną kartą, traukiame ją dar antrą kartą, tik jau pakišame po peiliu kiek giliau. Trečią kartą traukdami — dar giliau, tik traukiame jau laikydami ne už laibgalio, bet už drūtgalio.
Išlyginę vytelės pluošto storumą, išlyginame ir jo platumą. Platumui išlyginti, traukiame per siaurintoją (21 brėž.). Siaurinto-jas susideda iš 2-jų statmeniškai užlenktų peiliukų A ir A. Jie pritvirtinti prie lentos varžteliais, kuriais nustatomas peiliukų vieno nuo antro atstumas toks, kokio platumo norime nudrožti pluoštą.
11
Kad siaurintcju patogiau būtų lyginti vyteles, jis pritvirtinamas prie lentos. Vytelių pluoštą siaurindami, atliekame panašius veiksmus, kaip ir jucs apdroždami, tik siaurinant, pluoštai nemirkomi.
3. Vytelių mirkymas
Jei krepšiai pinami iš žalių ir neluptų vytelių, tai jų mirkyti nereikia. Bet jei norime pinti iš nuluptų ir išdžiovintų vytelių, tai jos reikia atmirkyti.
Vytelės mirkomos šaltame vandenyje. Geriausia mirkyti lovelyje ar geldoje. Jei yra arti kūdra, galima ir ten išmirkyti.
Pamirkytas vyteles paguldome ant grindų ir duodame joms pagulėti mažiausiai valandą laiko, kad jos atmirktų ir kiek apdžiūtų, nes iš šlapių vytelių nepinama. Jei vytelės dar lūžta, tai reikia dar kartą pamirkyti. Darbo metu išdžiuvusias vyteles sudrėkiname, šlapiu skuduru jas perbraukdami.
Lazdas mirkyti pagal jų storumą: storesnes ilgiau, plonesnes trumpiau. Pamirkytas taip pat guldome gulsčias. Geriau dažniau mirkyti, negu vieną kartą ilgai, nes nuo ilgo laikymo vandenyje, kaip vytelės, taip ir lazdos pajuoduoja.
Darbą baigus, mirkytų vytelių surištų negalima palikti: jos negalės išdžiūti, apipelės ir suges. Jos paliekamos laisvai paskleistos, išdraikytos. Pradedant iš naujo darbą, vyteles reikia vėl atmirkyti.
VI. Įvairūs pynimo būdai
Pinant kurį nors krepšį ar kėdę, tenka dirbti keletas nevienodų darbų. Pirmiausia krepšiui reikia teisingai sudaryti dugnas, jį išpinti, toliau tinkamai sustatyti statinėlius ir gražiai juos apipinti. Taip pat labai svarbus ir krepšių užbaigimas.
Pinant baldus, labai svarbu sudaryti jų rėmus. Baldų ir krepšių rėmai su statinėliais sudaro lyg jo griaučius, kuriuos reikia tiksliai ir gerai apipinti. Todėl pagrindinis dalykas ir bendras visiems dirbiniams yra pynimas. Gerai pinti galima išmokti tik dirbant.
1 . Papras tas pynimas
Pirmiausia susipažinsime su paprastu pynimu bei su pačiu pynimo darbu, po ko jau galėsime eiti prie atskirų krepšių pynimo. O
J 2
kai žinosime, kaip reikia nupinti paprastą krepšį, tada susipažinsime ir su kitokiais pynimo būdais, kuriuos pavartojant krepšis išeina dailesnis ir tvirtesnis.
Įsivaizduokime, kad jau turime paprasto bulvėms nešioti krepšio rėmus: lankus su įtvirtintais išilginiais plonesniais puslankiais, vadinamais statinėliais. Reikia tik paėmus vytelę pinti ją tarp tų statinėlių. Paprasčiausias būdas pinti — tai vytelę lankstant prakišti pro statinėlių tarpą, paliekant juos vieną iš vidaus, o kitą iš oro pusės. Ir taip vytelė pinama pro visus statinėlius iki lanko. Priėjus iki lanko, reikia vytelę aplenkti apie jį ir vėl grįžti pinant pro tuos pačius statinėlius. Tik jau vytelė grįždama aplenkia visus statinėlius iš priešingos pusės, ir vėl eina iki kito lanko.
22 brėž.
Panašiai yra pinami ir keturkampių krepšių dugnai: nuo vieno krašto einama prie antro ir grįžtama. Pabaigus vieną vytelę, reikia prie jos galo pridurti antrą ir tt. Jei vytelė pasibaigė laibgaliu, tai prie jo priduriame kitą vytelę taip pat laibgaliu. Tik suduriame taip, kad viena ant kitos dar užeitų net per kokius 3—4 statinėlius. Bet jei vytelė pasibaigė drūtgaliu, tada priduriama tik taip, kad priduriamosios vytelės storasis galas atsiremtų į tą patį statinėlį, ant kurio atsirėmė ir pasibaigiančios vytelės drūtgaJis. Užleisti vieną vytelę ant antros negalima (22 brėž.). Jei pinama skeltų vytelių pluoštais, tai visada suduriama vieno pluošto storasis galas su antro pluošto plonuoju galu ir visada vienas pluoštas ant kito užleidžiamas per keletą statinėlių ir uždedamas ant viršaus.
V y t e l ė s p i n t i p a r e n k a m o s v i e n o d o s t o r u m o , b e t n e v i e n o d o i l g u m o , kad s u d u r i a m i ga la i n e s u e i t ų t ie s t a p a č i a v ie ta .
2. Pynimas sluoksniais
Įsivaizduokime, kad turime jau sustatytus krepšio statinėlius (23 brėž.). Juos reikia išpinti vytelėmis. Pinti po vieną vytelę čia ne-
13
tinka, nes labai dažnai pasitaikytų, kad iš vienos pusės statinėlius spaustų vytelės drūtgalys, o iš kitos pusės kitos vytelės tik silpnas laibgalys. Statinėliai neišlaikytų lygaus apskritumo: vieni prasikištų, o ties kitais pasidarytų plokšti įdubimai. Čia t u r i m e p i n t i i š t i sais s l u o k s n i a i s i r d a u g e l i u v y t e l i ų i š k a r t o .
Sluoksniais piname vienodo ilgumo ir vienodo storumo vytelėmis. Vienodo ilgumo vytelėms išrinkti paimame saują vytelių už viršūnių ir jas traukiame iš viso vytelių ryšulio. Vienam kartui pinti reikia paimti tiek vytelių, kiek yra krepšyje statinėlių. Imame vieną vytelę ir ją drūtgaliu įpiname tarp 4 statinėlių. Toliau po 4 statinėlių
jos nebepiname ir paliekame išsikišusią į lauko pusę; tik jos neprispaudžiame į apačią, bet paliekame kiek pakilusią aukštyn (23 brėž.). Po to imame kitą vytelę ir tiek pat įpiname (per 4 statinėlius), tik ją pinti pradedame vienu statinėlių į kairę pusę. Ir taip įpiname visas mūsų paimtas vyteles, tik kiekvieną jų pradėdami vis pirmyn per vieną statinėlį į kairę pusę. Tuo būdu su paskutine vytele prieiname aplink į tą pačią vietą, iš kur pirmą vytelę pradėjome pinti. Pamatysime, kad prie kiekvieno statinėlio bus išsikišusi į šalį vytelė (23a brėž.). Tada paėmę kurią nors
čia įpintų vytelę, perkeliame per vieną statinėlį. Tada jcs vietoje tarp dviejų statinėlių liks tuščia vieta. Į tą tuščią vietą per vieną statinėlį atkeliame iš kairės artimiausią vytelę, o į tos vietą perkeliame sekančią iš kairės. Ir taip einame aplinkui, kol išsibaigia vytelės. Kai jos išsibaigia, būna išpintas tam tikras sluoksnis, ant kurio tokiu pat būdu piname antrą sluoksnį, trečią ir t. toliau. Pradėdami ir baigdami vyteles pinti, atlikusius jų galus paliekame krepšio viduje.
23a brėž.
14
3. Eilinis pynimas
Imame vyteles ir, iš ryšulio už viršūnių ištraukdami, išskirstome į skyrelius, kuriuose kiekviename visos vytelės yra beveik vienodo ilgumo. Pinti pradedame trumpiausiomis.
Imame vieną vytelę ir tarp stačių statinėlių ją piname. Pradėję nuo drūtgalio, supiname beveik visą, palikdami tik pačią viršūnėlę nesupintą kokius 10—15 cm. Po jos imame antrą, tik šią, antrąją, pradedame pinti ne nuo ten, kur pradėjome pirmąją, bet jau per vieną statinėlį į dešinę. Po šios piname trečią vytelę taip pat drūtgaliu ir per vieną statinėlį į dešinę nuo antrosios, ir tt. (24 brėž.). Nesupintos vytelių viršūnės paliekamos lauko pusėje.
24 brėž.
4. Pynių pynimas
Pinant krepšį, dažnai vra reikalinga užpinti tvirtas pynes, kurios priduoda krepšiui tvirtumo, o kai kuriose vietose jos yra būtinai reikalingos. Todėl be pynių nenupinsi nė paprasto krepšio.
a) D v i e j ų v y t e l i ų p y n ė . Paprasčiausia pynė pinama i š dviejų vytelių. Ji pinama iš karto dviem vytelėm: viena vytele pradedame ir, vos per porą statinėlių užpynę, sustojame. Paskui piname antrą vytelę ir su ja pralenkiam pirmąją vytelę per vieną statinėlį; piname vėl su pirmąja vytele ir vėl pralenkiame antrąją per vieną statinėlį. Tuo būdu abi vytelės viena kitą pralenkdamos išeina čia į viršų antros vytelės, čia vėl lieka apačioje. Susidaro pynė, lyg suvyta iš 2 vytelių (brėž. 25). Vytelės viena prie kitos priduriamos taip, kaip matome brėžinyje 26.
15
b) T r i j ų v y r e l i ų p y n ė . I š trijų vytelių pynę piname panašiai, kaip ir iš dviejų vytelių, tik čia pradedame 3 vytelėmis. Kiekviena vytelė iš lauko pusės praeina pro du statinėliu, palikdama juos į vidaus pusę, o iš vidaus lenkiama į lauko pusę tik vieną statinėlį
praleidžiant. Įpynę vieną vytelę iš oro pusės per du statinėliu ir iš vidaus per vieną, sustojame. Imame antra vytelę, trečią ir tą patį darome, kitas dvi vyteles pralenkdami sustojame. Ir taip po kiek-
26 brėž. vieno statinėlio vis kita vytelė išeina į viršų ant kitų 2-jų vytelių vėl patekdama į apačią po anomis dvie-jomis vytelėmis, o praėjus pro vieną statinėlį vėl kyla į viršų (27 brėž.).
27 brėž.
c ) K e t u r i ų v y t e l i ų p y n ė . I š keturių vytelių pinama pynė skiriasi nuo 3-jų vytelių pynės tuo, kad čia kiekvieną iš 4 vytelių piname iš karto pro du statinėliu iš oro ir iš vidaus. Imame vis paskutinę vytelę, su ja praeiname ir paliekame du statinėliu iš vidaus ir du iš oro pusės, pralenkdami visas kitas vyteles. Su likusia paskutine vytele pralenkiame buvusią pirmutinę vytelę ir už vieno statinėlio sustojame. Ši pynė dar vadinama d v i g u b a (28 brėž.).
d) Dar kitokia keturių vytelių pynė išeina, kai vytelė, iš lauko pusės eidama, aplenkia 3 statinėlius, o iš vidaus tik vieną. Ji pinama taip pat, kaip ir kitos pynės. (29 brėž.).
5. Krepšių užbaigimas
Išpintą pakankamo aukštumo krepšį užbaigdami, dar apipiname trijų ar keturių vytelių pyne. Galutinai užbaigdami, išpiname dar savotišką pynę iš pačių statinėlių likusių viršūnių. Imamas kuris nors statinėlis ir užlenkiamas iš vidaus pusės pro du kitus statinėlius į dešinę pusę (30 brėž.). Po jo imamas sekantis ir taip pat užlenkiamas. Kai yra užlenkti jau 3 statinėliai, tai pirmąjį nulenktą statinėlį, lyg pindami, užlenkiame pro du statinėlių iš lauko pusės, praeiname dar pro vieną iš vidaus ir vėl jo galą ištraukiame į lauko pusę. Tada imamas pirmas į dešinę dar neužlenktas statinėlis ir jis užlenkiamas pro du statinėlius iš vidaus ir jo galas paliekamas lauke (drauge su pirmu į lauko pusę išlenktu statinėlių). Tą patį pakartojame su abiem užlenktais statinėliais ir dar su dviem pirmais stačiais, esančiais į dešinę nuo užlenktųjų. Tada susidaro trys užlenktos statinėlių poros. Imama pirmos užlenktos statinėlių poros antroji vytelė (skaitant iš kairės į dešinę) ir ji taip pat užlenkiama per du statinėlių iš lauko
pusės ir per vieną iš vidaus. Paskutinis kairėje neužlenktas stati- © nelis užlenkiamas su juo drauge (31 brėž.). Taip piname, kol lie- 30 brėž. ka tik du neužlenkti statinėliai. Kai matome, kad liko tik du neužlenkti statinėliai, tada imame ir paskutinės poros antrąją vytelę ir su ja praėję, kaip buvo visa pynė pinta, iš vidaus pusės išveriame pro apačią pirmos užlenktos vytelės. Priešpaskutinę stačią vytelę išveriame drauge su ja. Iš paskutinės poros antrąja vytelę, su ja praėję pro du statinėlius, išveriame pro antros užlenktos vytelės apačią į lauko pusę. L i kusį vieną stačią statinėlį išveriame pro pirmuosius du užlenktus statinėlius iš vidaus į lauko pusę. Tada iš likusių porų antrąsias vyteles išveriame iš vidaus į lauko pusę: pirmos poros per vieną užlenktą statinėlį, antrosios per du užlenktus statinėlius ir iš trečios poros per tris (32 brėž.). Likusių į lauko pusę išsikišusius galus peiliu nupiaustome.
17
Ši užbaigimo pynė buvo pinta iš trijų vytelių (statinėlių galų) porų. Kartais tokia užbaigimo pynė yra pinama ir iš keturių vytelių porų.
32 brėž.
Ji pinama taip, kaip 3-jų porų užbaigimo pynė, tik iš lauko pusės praeinama ne pro du statinėlių, bet pro tris, o iš vidaus pro du. Ši pynė pinama, kaip nurodyta 33—36 brėžiniuose, ir ji pinama užbaigiant tokius krepšius, kurie vartojami be viršelių (neuždaromi), pav., krepšiai vaisiams, baltiniams.
36 brėž.
VII. Krepšių pynimas
1. Krepšis vaisiams ir daržovėms rinkti
Lengviausia nupinti daržovėms (bulvėms) krepšiai, ką moka daugumas mūsų kaimo berniukų. Iš vidutinio storumo lazdyno ar karklo sulenkiami du lankai vienodo didumo. Lenkiant žiūrima, kad tie lankai būtų apskriti. Storesnį lenkiamo lazdyno galą reikia kartais iš vidaus padrožti, nes jis, būdamas mažiau lankstus, kartais iškreipia
18
lanko formą. Sulenkus, lazdynų galai labai nuožulniai nudrožiarni, kad būtų galima plonąjį lazdyno galą uždėti ant storojo kokį 20—30 cm ilgumo (37 brėž.) ir abu tvirtai surišti viela bei tvirta plona virvele, arba sukalti plonomis vinimis. Geriausia lankai suveržti viela ir perkalti plonomis vinelėmis.
37 brėž. 38 brėž.
Gatavi lankai įspraudžiami vienas į antrą kryžiškai (38 brėž.). Sukryžiavimo vietose perkalami po vieną vinelę ir karklų vytele arba karklų ar lazdyno pluoštu pradedama pinti. Piname aplink du sukryžiuotus lankus taip, kaip parodyta brėžinyje 39-me. Aplink kiekvieną
39 brėž. 40 brėž.
lanką vytelė ar pluoštas (A) tvirtai apsukamas ir eina iš eilės prie kito lanko. Aplink jį apsukama ir taip eina vis aplink bent keletą kartų. Gaunamos vadinamos „žvaigždės", kurios palaiko statmeniškai sukryžiuotus lankus ir įremtus statinėlius (B), kuriuos reikia tarp lankų apatinėje krepšio dalyje įstatyti pusiau sulenktus bent po porą abiejose pusėse. Statinėliai parenkami už lankus plonesni, bet už vyteles storesnį. Juos reikia išlenkti taip, kad sudarytų simetrišką krepšio formą.
Toliau vytelėmis tarp statinėlių ir lankų piname nuo vienos ir nuo antros „žvaigždės" į krepšio vidurį (41 brėž.) ir kartas nuo karto
19
tarp esamų statmėlių įstatome naujų, nes pinant jie retėja. Ir taip piname iš abiejų galų, kol neišpintas tarpas visai išnyksta.
Stipresnis toks krepšis būna iš apvalių vytelių. Iš pluošto galima išpinti dailius tos formos krepšelius vyšnioms ir kitiems vaisiams rinkti.
41 brėž.
2. Krepšis sūriams džiovinti
Panašiai dirbamas krepšis ir sūriams džiovinti. Jis skiriasi tik tuo, kad būna iš viršaus uždengtas. Tas nesunku padaryti. — Sustačius lankus ir išpynus žvaigždes, reikia tarp žvaigždžių įsprausti tiesią lazdelę ir ant gulsčiojo lanko vinutėmis prikalti. Toliau reikia pinti iš vienos pusės tik iki lanko ir grįžti atgal, o į kitą pusę, vytele ar pluoštu pinant, eiti pro lanką iki tarp lankų įspraustos tiesios lazdelės ir tik aplink ją apsukus reikia grįžti atgal prie antrojo lanko. Pinant prie lanko įstatomi vis nauji tiesūs statinėiiai. Taip viena krepšio pusė visai užpinama. Antrai neužpintai pusei padarome dangtelį. Jis padaromas sulenkiant pusę lanko, kuris turi savo didumu atitikti neužpintą krepšio dalį, kurio galus pririšame prie tiesios lazdelės viela arba tvirta plona virvele. Tą lanką panašiai išpiname. Tuo būdu pasigaminame pusės skritulio dangtį, kurį pritvirtiname viela arba susukta vytele.
Kitoks sūrių krepšių tipas — tai pailgas krepšis. Tokiam krepšiui lankas sulenkiamas pailgas. Antras lankas sulenkiamas nepilnas, tik
pusiau, ir galai prikalami ano lanko galuose (išlenkimuose). Apie tuos lankus vytele prade-dsme pinti (pavyzdys 40 brėžinyje) iš abiejų galų panašiai, kaip ir anuos krepšius, vis įsprausdami naujus statinėlius, kol išpinamas
visas krepšis. (41b brėž.). Panašiai išpinamas šiam krepšiui dangtis.
2 0
3. Apskrito krepšio pynimas
a) D u g n o p y n i m a s . Paimamos 8 lazdelės. Keturios jų išilgai per vidurį perskeliamos, o kitos keturios į jų perskėlimą stat-meniškai sukišamos, padaromas lyg kryžius (42 brėž.). Tada paimame 2 vyteles ir piname (žiūrėk 43 brėž.). Kai du kartu pindami su vytelėmis apeiname aplink mūsų sudarytą kryžių, tada visus lazdelių
42 brėž. 43 brėž. 44 brėž.
galus kiek praskečiame į šalis. Susidaro lyg dugnas su aštuoniais į šalis einančiais spinduliais (44 brėž.). Aplink juos vytelėmis piname, kaip tame brėžinyje yra parodyta. Kiek papynę, lazdelių poras vėl praskečiame į šalis. Taip susidaro 16 statulėlių, aplink kuriuos ir
išpiname apskritą dugną. Jį išpiname sluoksniais iki pakankamo didumo. Išskėstas lazdeles reikia laikyti vienodai vieną nuo kitos nutolusias. Pinama kietai, nes nuo dugno priklauso krepšio tvirtumas. Dugną užbaigiant, reikia užpinti dar dviejų vytelių pynę (25 brėž.). Ta pynė pradedama pinti vytelių laib-galiats. Prie jų drūtgalių priduriamos kitos taip pat drūtgaliais ir baigiama vytelių laibgaliais, kurie įtraukiami į pynę ir paslepiami,
b ) S t a t i n ė l i ų s u s t a t y m a s , lazdelių galus lygiai apkarpome prie pat išpintos pynės.
Statįnėliams parinktų vytelių stoiąjį galą įstrižai nudrožiame ir smailius galus sukišame į dugną greta nukarpytų lazdelių (46 brėž.).
46 brėž. 47 brėž.
Išpynus dugną, likusius
21
Subedžioję statinėlius, aplink juos užpiname 4 vytelių pynę (47 brėž.). Tada visus statinėlius užlenkiame į viršų ir jų viršūnes suėmę į krūvą, surišame (48 brėž.)- Aplink juos užpiname iš 3 vytelių pynę (27 brėž.). Pindami pynę pradedame vytelių laibgaliais iš dviejų vietų (48 brėž.
A ir A). Pasibaigus vytelėms, prie jų drūtgalių priduriame kitas taip pat drūtgaliais ir pynę baigiame vytelių laibgaliais. Pynę užpynus, statinėliai jau laikosi, surištos viršūnės atleidžiamos. Kad jie pinant nesikraipytų, iš vidaus, kiek aukščiau, pririšame prie 4 statinėlių atitinkamo didumo lanką. Toliau apie statinėlius piname sluoksniais (23 brėž.). Kai jau matome, kad krepšio šonai išpinti, viršuje piname pynę iš vytelių (28 brėž.). Pynė pradedama pinti laibgaliais, kitos vytelės priduriamos drūtgaliais, ir pynė baigiama laibgaliais. Šonams užbaigti reikia dar išpinti ypatinga užbaigimo pynė (trijų ar keturių vytelių). Kaip pynė išpinama, kalbėjome apie krepšių užbaigimą (30 ir 32 brėž.).
c) R a n k e n ų į r e n g i m a s . Joms įrengti iš viršaus yla praduriame skylutes ir į jas įkišame sulenktos storesnės vytelės galus (49 brėž. A). Tada imame gerai išmirkytą storą vytelę, ja perveriame krepšio šonus netoli viršaus ties lanko galais ir, sukdami, apvejame lanką kokius 3 ar 4 kartus (49 brėž. B ir C). Ties abiem lanko galais tą vytelę po porą kartų perveriame per krepšio šonus. Likusį vytelės laibgalį paslepiame krepšio šonuose.
Kad krepšio dugno vytelės apačioje greit nenudiltų, reikia apačioje prikalti medinį kryželį arba dvi lenteles (50 brėž.).
Toks apskritas krepšis, vartojamas daržovėms, akmeniniams anglims ir kit.
48 brėž. <19 brėž.
2 2
4. Pailgo krepšio pynimas
Įvairūs krepšiai dažnai būna ne apskriti, bet pailgi, pav., šeimininkių krepšiai prekėms iš turgaus
50 brėž. 52 brėž.
parsinešti arba skalbiniams laikyti. Pailgos formos krepšio dugnas pinamas kitaip.
a ) K r e p š i o d u g n o p y n i m a s . Paimamos 3 plonos lazdelės ir atpiaunamos reikalingo ilgumo. Jos visos perskeliamos per vidurį (51 brėž.). Tada paimama 10—16 trumpesnių lazdelių ir visos sukišamos į pirmųjų lazdelių įskėlimus. Pirmąsias tris lazdeles surišame vytelės pluoštu (52 brėž.), o trumpesnes paskirstome: abiejuose galuose atskiriame po 3 lazdeles, o kitas — po vieną visame likusiame tarpe. Kad savo vietose jos laikytųsi, jas prilaiko vytelės pluoštu tvirtai apvyniotos perskeltosios lazdelės (53 brėž.). Lazdelėms apvynioti dažnai vienos vytelės arba vieno pluošto nepakanka, reikia pridurti. Priduriama taip, kaip parodyta 53 brėž. 52-me brėžiny. Sukryžiuotas lazdeles pakankamai tvirtai vytelėmis susukę, ilgųjų lazdelių galus praskečiame kiek į šalis. Skersinių lazdelių, į krūvą po 3 surištų, galus taip pat praskečiame (53 brėž.). Susidaro dugno statinėlių griaučiai. Pradedame pinti 2-jų vytelių pynę. Toliau piname sluoksniais. Baigiant pinti dugną, ant sluoks-
2 3
ninio pynimo reikia dar užpinti 2-jų vytelių pynė. Tokią pynę reikia pradėti pinti vytelių laibgaliais, vidury sudurti drūtgaliais ir
baigti laibgaliais, kurie įtraukiami tarp vytelių pynės.
b ) Š o n ų i š p y n i m a s . Šonų statinėliai įstatomi, kaip ir apskrito krepšio ( 4 6 brėž.). Šonus išpiname taip pat sluoksniniu pynimu, su reikalingomis pradžioje ir
54 brėž. pabaigoje pynėmis. Krepšių
viršutinės briaunos užbaigimas irgi toks pat.
c ) R a n k e n o s į s t a t y m a s . Pailgiems krepšiams daroma viena, lanko formos, rankena, kurios galai įpinami krepšio šonuose (56 brėž.). Tokią rankeną piname panašiai, kaip ir apskrito krepšio, tik didesnei rankenai įstatyti iš anksto paruošiama vieta pinant krepšio šonus: abiejose pusėse viduryje įstatomi kyliai, kad jų vietose būtų galima įstatyti 55 brėž. paruoštas rankenos lankas.
Išmatavę, kokio ilgumo lankas rankenai reikalingas, jo abu gajus smailai nudrožiame ir juos, ištraukę kylius, į skyles tvirtai įbeda-me. Tada išduriame prie pat lanko skylutę. Paimame vytelę ir jos drūtgalį įveriame, o laibgaliu apsukame aplink rankenos lanką. Taip ją aplink lanką besukdami, prieiname prie kito lanko galo. Ten taip pat krepšio šone, žemiau užbaigimo pynės, praduriame yla skylutę ir pro ją iš oro pusės įveriame vytelės laibgalį į vidų. Greta tos vytelės laibgalio įstatome kitos vytelės drūtgalį ir ja apsukame aplink lanką greta pirmosios vytelės, vėl iki kito Janko galo. Taip darome, iki visas lankas susuktomis vytelėmis padengiamas. Tada paimame visus likusius vytelių Jaibgalius, užlenkiame juos aukštyn ir, priglaudę prie lanko, prispaudžiame. Paimame dar ploną vytelę, jos drūtgalį įbeda-me į lanko apsukimą ir su ja, kietai verždami, apsukame lanko apatinę dalį kartu su likusiais prie lanko priglaustais vytelių laibgaliais. Vyniojame (apsukame) rankeną nuo apačios eidami aukštyn. Taip
2 4
kelis kartus apsukę, yla praduriame skylutę ir ten kietai įveriame likusią tos vytelės dalį. Tą patį padarome ir su kitu rankenos galu.
5. Keturkampio krepšio pynimas
Keturkampiai krepšiai dažniausiai yra dideli, pav., pintiniai lagaminai ir kiti.
a ) D u g n o p y n i m a s . Dugnui pinti pirmiausia paruošiamos lazdos, kurios vartojamos vietoje statinėlių. Lazdas atpiauname 15—20 cm ilgesnes, negu numatomas krepšio dugno ilgumas. Tada jas sustatome į tam reikalui paruoštos lentos (57 brėž.) skyles, esančias vienoje eilėje ir vienodai viena nuo kitos nutolusias. Tarp sustatytų lazdų (58
57 brėž. 58 brėž.
brėž.) pradedame pinti dviejų vytelių pynę, pradėdami vienos vytelės drūtgaliu, o kitos laibgaliu. Išpynę pynę, prie galinių lazdų pristatome dar po viena lazdą. Tas pristatytas lazdas, drauge su galinėmis, apsukame likusios vytelės galais ir atgal piname paprastai. Taip pat jas apsukame vytelių galais (A, B) ir piname atgal. Supynę pynės vytelių galus, visą dugną išpiname paprastai, lyg tarp baslių tvorą tverdami. Baigę, ant viso pynimo užpiname dviejų vytelių pynę ir, ištraukę iš lentos lazdų galus (59 brėž.), turime beveik pabaigtą dugną. Likusius lazdų galus nuplaustom prie pat pynės, palikdami tik priešpaskutinių lazdų 3—4 cm (60 brėž.).
b ) Š o n i n i ų s t a t i n ė l i ų į s t a t y m a s . Krepšio šonams statinėlių paruošimas toks pat, kaip ir apskritojo krepšio: storąjį galą nudrožtame įžambiai, kad galima būtų įkišti tarp supintų vytelių ir užlenkti į viršų. Pirmąjį statinėlį įstatome vieno dugno krašto vidu-
2 5
ryje, o nuo jo vienodais nuotoliais įkišame ir kitų statinėlių įžambiai nudrožtus drūtgalius (61 brėž.). Panašiai sukišami tarp vytelių stati-nėliai ir dugno galuose (62 brėž.). Sustatytų ir į viršų užlenktų statinėlių viršūnes surišame virvutėmis: šoninius vieno ir kito šono — atskirai, o abiejų galų — reikia drauge surišti.
c) P y n i m a s . Pradžioje iš abiejų galų išpinama trijų vytelių pynė (64 brėž.). Kampuose, be paprastų statinėlių, reikia ir lazdos įpinti. Tokią kampinę lazdą paruošiame šiuo būdu. Imame lazdą ir atpiauname 15—20 cm ilgesnę, negu numatomas krepšio aukštumas.
Jos drūtgalį nupiauname įžambiai (63 brėž.) ir įstatome į kiekvieną krepšio kampą, užlenkiame jas į viršų, prikaldami vinimis prie dugno kraštinių Jazdų.
60 brėž.
61 brėž. 62 brėž.
Šonų pradžiai pinti vytelės parenkamos ilgesnės. Iš visų keturių kampų vytelių laibgaliais pradedame pinti 3-jų vytelių pynę (65 br.).
2 6
Pynimas, kaip ir visada, čia atliekamas iš kairės į dešinę. Prie besibaigiančių vytelių drūtgalių priduriame kitas taip pat drūtgaliais ir kiekvieną pynę baigiame laibgaliais, kuriuos vėliau kur nors įtraukiame, paslepiame. Užpynus pynę, statinėliai jau tvirtai laikosi stati. Jei norime krepšį į viršų daryti platesnį arba siauresnį, tai statinėlius atitinkamai praskečiame arba suglaudžiame. Kad statinėliai išlaikytų norimą krepšio formą, reikia iš lazdų sukalti atitinkamo didumo rėmelį ir jį, įstačius į statulėlių tarpą, pririšti virvutėmis prie kampinių lazdų.
Toliau krepšio šonus piname eiliniu pynimu (24 brėž.). Išpynę šonus, užpiname dar dvigubą keturių vyte'ių pynę (28 brėž.). Nuo kiekvieno kampo pradedama ji pinti vytelių laibgaliais ir pinama taip, kaip ir visos pynės.
d) U ž b a i g i m a s . Po 4-rių vytelių pynės, pradedame pinti užbaigimo pynę. Ji pradedama pinti iš kurio nors šono vidurio ir pinama taip, kaip buvo aiškinta apie užbaigimo pynimą. Prie kampinių lazdų iš dešinės pusės įstatoma po vytelę. Kai bepindami prieiname prie kampinės lazdos, tai paskutinę esančią kairėje dar neužlenktą vytelę lenkdami apsukame aplink kampinę lazdą (66 br.).
Pirma lenkiame iš vidaus, toliau lenkiama, tarsi apvyniojama, vie-j ną kartą aplink lazdą ir po to ji vėl išlenkiama į lauko pusę. Praėję pro kampinę lazdą, piname vėl tą pačią užbaigimo pynę (67 brėž.). Kai jos galai suvedami, vytelės nupiau-stomos.
Krepšiui dar gali būti reikalingos rankenos, kurios įtaisomos taip pat, kaip ir apskritam krepšiui (49 brėž.).
Tokį keturkampį krepšį matome 68 brėžinyje.
67 brėž.
68 brėž.
27
6. Pusiau apskritas krepšis
Vienas reikalingiausių šeimininkėms krepšių yra krepšis laikyti nešvariems skalbiniams. Tokie krepšiai kartais yra pinami apskriti it aukšti, kaip statinės. Bet tokios formos krepšiai užima daug vietos. Mažiau vietos užima, jei jie yra tik pusiau apskriti, panašūs į išilgai perskeltą statinę. Tokį galima ir prie sienos priglausti, o norint pastatyti į kampą, geriausi krepšiai būna, kai jų forma sudaro tik vieną ketvirtį apskritimo. Toks krepšis turi dvi sienas lygias, kurios tarp savęs sudaro statų kampą, o trečioji siena lenkta, lygi apskritimo ketvirčio,
a) D u g n o p y n i m a s . Imame dvi atitinkamo ilgumo lazdeles ir jas sudedame kartu, tik vienos laibgalį dedame prie antros
drūtgalio. Skersai ant jų prikalame dar trečios lazdelės galą. Šios trečiosios lazdelės ilgumas per pusę trumpesnis už pirmosios lazdelės. Apie jas vytele arba pluoštu pradedame pinti (69 brėž.). Aplenkę keletą kartų vytele apie sukaltąsias lazdeles, iš abiejų
sukaltosios lazdelės pusių pristatome porą statinėlių. Papynėję, vėl statome abiejose pusėse statinė'ius. Ir taip pristatome jų tiek, kiek reikalinga dugnui išpinti. Tuo būdu išpiname pusiau apskritą dugną. Kai dugnas išpintas pakankamo didumo, ant paprasto pynimo užpiname 2-jų vytelių pynę. Dugno statinėlius, aplink kuriuos buvo pinta, nupiaustome prie pat pynės. Paliekami tik antrosios nuo krašto prikaltosios lazdelės galai po 3—4 cm ilgumo, panašiai, kaip 60-me brėžinyje.
b) S t a t i n ė l i ų s t a t y m a s . Apskritoje dugno dalyje statinėlius reikia įstatyti taip, kaip yra statomi apskrito ar pailgo krepšio dugnuose (46 brėž.). Tiesiojoje šio krepšio dugno dalyje statinėliai reikia sustatyti taip, kaip jie buvo statomi keturkampio krepšio šonuose (61 brėž.).
c) Š o n ų p y n i m a s . Sustatę statinėlius, išpiname 3-jų vytelių pynę. Ji pradedama pinti iš dviejų vietų ir užbaigę, vytelių laib-galius paslepiame kur nors į pynimą. Abiejuose krepšio kampuose
2 8
reikia statyti lazdas, panašiai kaip keturkampio krepšio kampuose (63 ir 64 brėž.). Statinėliams prilaikyti aukščiau tarp jų pririšame atitinkamą lanką. Šonus išpiname sluoksniais arba eiliniu pynimu. Prieš užbaigdami šonus, apipiname dviguba keturių vytelių pyne (28 brėž.). Ją pinti pradedame iš dviejų vietų vytelių laibgaliais, o ją baigę, piname užbaigimo pynę. Pinant užbaigimo pynę, kampuose reikia padaryti reikalingus apsukimus, kokie buvo daromi pinant keturkampį krepšį (66 ir 67 brėž.).
7. Pusiau apskritas trikampis krepšis
Jis pinamas panašiai kaip tik ką aprašytas kiepš's. Kiek skirtinga dugno pradžia. — Imame dvi lazdeles ir jas abi užlaužtame stačiu
kampu. Sudedame jas abi drauge ir pradedame pinti (71 btėž.). Keletą kartų vytele aplink apsukus, galima jau tarp jų pristatinėti ir daugiau lazdelių-statinėlių. Pindami turime statinėlių pristatyti vis daugiau, kol dugnas išpūramas reikalingo didumo.
Toliau statinėlių statymas, pynimas ir užbaigimas atliekami taip, kaip buvo aprašyta, pinant pusiau apskritą krepšį.
8. Krepšiams dangčių pynimas
Kaip žinome, daugeliui krepšių (kelionės krepšių, lagaminų ir kitų) pritaikomi iš viršaus uždaromi dangčiai (viršeliai). Tačiau, norint krepšiui pritaikinti dangtį, reikia ir paties krepšio sienelių užbaigimą kitaip išpinti. Kai krepšio sieneles norima jau baigti, užpiname art jų paprastą keturių vytelių pynę (29 brėž.). Ji pinama taip, kad jos vieno galo vytelių galai sutaptų su antrojo galo vytelių galais, kad pynės vienas galas ant antrojo neužeitų. Baigę pynę, statinėrius palenkiame kiek į vidų, jų viršūnes suėmę į krūvą virvele surišame,ir plonomis bei trumpomis vytelėmis išpiname kokius 4—6 cm sluoks-niniu pynimu. Šis sluoksnis būna kiek palinkęs į vidų ir siauresnis už krepšio šonus. Ant šio sluoksnio jau išpiname dviejų porų užbaigimo pynę (72 ir 73 brėžiniai). Ši pynė pinama panašiai, kaip ir trijų porų užbaigimo pynė. — Užlenkiami 2 statutėliai, kurie, praėję iš vidaus pro du nuo jų dešinėje esančius statinėlius, išlenkiami į lauko
2 9
pusę. Su pirmutiniu nulenktu statulėliu dar praeinama iš lauko pusės pro vieną statinėlį, iš vidaus taip pat pro vieną, ir paliekame išlenktą lauko pusėje. Su juo kartu išlenkiame ir pirmą iš eilės dar neužlenktą statinėlį, praėjusį tik iš vidaus pusės pro du statinėliu. Tą patį pada
rome su antrąja užlenkta vytele ir su likusia iš eilės pirma stačia vytele (statinėliu). Susidaro dvi užlenktų vytelių poros. Imame paskutinės poros antrąją vytelę ( I I ) ir ją, praėjusią pro vieną statinėlį iš lauko pusės, lenkiame į vidų ir ten, vėl praėjusią pro vieną statinėlį, išlenkiame į lauko pusę. Paskutinę iš eilės dar likusią stačią vytelę lenkiame iš vidaus pusės pro du statinėliu ir išlenkiame į lauko pusę kartu su pirmutine užlenkta. Piname kol apeiname aplink. Kai jau lieka tik du stati statulėliai, tada imame paskutinės išsikišusios vytelių poros vytelę ( I I ) ir ją užlenkę per vieną statinėlį iš lauko pusės, o iš vidaus pusės ją išveriame į lauko pusę pro pirmos užlenktos vytelės apačią. Su ja užlenkiame ir taip pat išveriame į lauko pusę ir priešpaskutinį dar neužlenktą statinėlį, kuris praėjo iš vidaus pusės pro du statinėliu. Likusios paskutinės poros antrąją vytelę, praėję su ja iš lauko pusės pro vieną statinėlį, pro sekantį gulsčią statinėlį iš vidaus pusės išveriame į lauko pusę. O su ja drauge iš vidaus išveriame ir likusį paskutinį stačią statinėlį. Tada likusios paskutinės poros paskutinę vytelę perveriame iš vidaus pusės pro vytelę, pažymėtą I ir paskutinės poros antrąją vytelę išveriame į lauko pusę per gulsčias vyteles, pažymėtas ženklu II (73 brėž.). Taip baigiamas krepšio viršus pritaikytas dangčiui įtaisyti.
Krepšį galima buvo užbaigti ir paiuošti dangčiui, kaip 74 brėžinyje pavaizduota, pyne, kuriai nereikalingas sluoksninis pynimas. Prie 74-me brėžinyje parodytos pynės galima tiesiog priderinti krepšiui dangtį-
3 0
Dangčio dugnas pinamas taip, kaip ir krepšio dugnas, tik iš plonesnių vytelių. Kai dangčio dugnas išpintas reikiamo platumo ir ilgumo, jam įstatome statinėlius (47 brėž.) ir apipiname 4-rių vvtelių pyne. Ši pynė turi būti lygiai sudurta, kad jos galai vienas ant kito neužeitų. Dangčio dugno blogąją pusę paliekame į vidų, o geresnę į lauko pusę. Užlenkę statinėlius, ant jų pradedame iš dviejų vietų pinti 3-jų vytelių pynę. Jei dangčio šonai atrodo dar per žemi, tai pynę dar pakartojame tokiu pat būdu.
74 brėž. 75 brėž.
Kai dangčio šonai baigiami, užpinama 3-jų porų užbaigimo pynė. Dangčiams užbaigti anksčiau aprašyta 3-jų porų pynė yra per stora, todėl vartotina 3-jų porų pynė, parodyta 75-me brėžinyje. Nuo pirmosios 3-jų porų pynės (32 brėž.) ši pynė skiriasi tuo, kad šioje iš vidaus pusės statinėlių viršūnės užlenkiamos praėjus pro vieną statulėlį.
Be trijų porų pynės, dangčius užbaigti dar galima išpinant statinėlių viršūnes taip, kaip parodyta 76-me br., vadinasi, likusius statinėlius įpiname taip, kad nebūtų žymu, kur baigimas pradėtas ir kur baigtas.
Baigtą dangtį reikia pritaisyti prie krepšio taip, kad jį būtų galima darinėti: kad gerai užsidarytų, o atidarytas laikytųsi savo vietoje. T a m reikalui geriausia iš vielos padaryti sankabas ir jomis dangtį prie krepšio pritvirtinti.
Priekinėje krepšio pusėje prie dangčio pritvirtinama iš susuktos vytelės nuvyta grandelė, o prie krepšio žemiau atitinkamoje vietoje išpiname nedidelę ąselę, už kurios galima grandelę užkabinti arba ir užrakinti.
76 brėž.
3 1
9. Pintinė lėkštė
Gražiai išpintos lėkštės formos pintinėlės tinka pavartoti lėkštės vietoje, pav. paduoti į stalą vaisiams, duonai. Graži pintinė lėkštelė puošia stalą. Jos pinamos iš dailiai išdrožtų smulkių vytelių pluoštų.
Pintinės lėkštės dugnas piadedamas pinti taip, kaip ir apskrito krepšio. Tik čia imamos plonos vytelės. Kai jau sutvarkome dugno statinėlius, ir juos išskečiame, tai, pradėję pinti, įstatome dar vieną statinėlį, kad jų skaičius būtų nelyginis (77 brėž.). Kitaip vytelės, aplink pinamos, eis vis pro tą pačią statinėlių pusę, viena ant kitos. Išpintas dugnas, reikia apipinti dviejų vytelių pyne, kurią pradedame ii baigiame laibgaliais.
Dugną baigę, paimame storesnę vytelę ir ją perskeliame į dvi dalis. Tos abi dalys apdrožiamos, bet storiau negu kiti vytelių pluoštai. Tie storesnį pluoštai pritvirtinami prie dugno krašto ir apvyniojami, kaip parodyta 78-me brėžinyje. Tuo tarpu įstatomi šoniniai statinė-liai, kuriuos tvirtai prie dugno pririša abu storesnieji pluoštai, apvynioti plonesniais pluoštais (79 brėž.). Statinėlių reikia pristatyti taip pat nelyginį skaičių. Kai statulėliai sustatyti, tada iš oro pusės pride-
3 2
damas skeltos vytelės lankutis ir privyniojamas pluoštu prie statinė-lių (80 brėž.). Kai lankutis baigtas, aplink statytus statinėlius paprastai piname plonais pluoštais. Kai jau išpiname atitinkamo aukštumo, viršų dailiu pluoštu apsiuvame tokia pat juostele — lankučiu (80 brėž,). Juostelės vienas galas suduriamas su antruoju taip, kad nebūtų žymu, kur yra sudūrimas. Paskui piname užbaigimo pynę kaip ir kitų krepšių. Viršų baigę, turime dar sutvarkyti statinėlių antruosius galus, kurie palaidi styro žemyn nuo dugno. Iš jų galų pinama taip pat užbaigimo pynė. Imamas kuris nors statinėlis, lenkiamas į lauko pusę ir pro du artimiausius statinėlius praėjus, lenkiamas į vidaus pusę (81 brėž.). ... .
1 0 . Krepšiai popierių a t m a t o m s
Šių krepšių dugnas daromas iš lentos, arba išpinamas iš vytelių. Jei dugną nerime išpinti, tai piname kaip kiekvieno apskrito krepšio dugną (42—45 brėž.). Statinėliai statomi taip pat, kaip ir krepšiams 46—48 brėž. Šonai išpinami paprastai. Jei piname vytelių pluoštu, tai šonai pinami paprastai, o jei vytelėmis, tai sluoksniniu pynimu. Baigdami užpiname 3 vytelių pynę ir galutinai — 3 ar 4 porų užbaigimo pyne.
Mediniu dugnu krepšiui statinėliai įstatomi kitaip. Išplaunamas iš lentos 18—22 cm skersmens dugnas, nulyginamas ir aplink jį pristatomi statinėliai kaip ir pintinei lėkštei (78 brėž.), tik čia paruošti su statinėliais pluoštai prikalami vinimis prie dugno krašto. Toliau krepšis pinamas taip, kaip ir šios rūšies krepšis pintiniu dugnu.
81a brėž. 81b brėž.
Baigę pinti krepšį, iš abiejų pusių netoli nuo viršaus pritaisome rankenėles. Jos daromos taip: imame storesnį pluoštą ir jį, susukę į ratuką (81a brėžinys), apsukame kitu plonesnių pluoštu, o dar kitu pluoštu jį pririšame prie krepšio šonų, kaip jau buvo minėta. Rankelių skersmo turi būti 5—7 cm.
3 3
1 1 . Krepšiai į vežimus {dėti
Jie vartojami dažniausiai važiuojant į rinką, smulkioms prekėms sudėti. Svarbu, kad toks krepšis atitiktų tą vežimo vietą, kuri skirta daiktams padėti, vadinasi, reikia jis priderinti prie vežimo formos.
Išmatavę tos vežimo dalies, kur norime krepšį įdėti, plotį ir ilgį atpiauname atitinkamo ilgumo 4 lentas. Dvi iš jų turi atitikti vežimo viršaus platumą, o dvi krepšio ilgumą. Tose lentose išgręžiamos skylutės kas 8—10 cm viena nuo kitos (81b brėž.). Paskui lentas paguldome ant žemės ir per jas perveriame lazdas, kurias išpiname vytelėmis (81-c brėž.). Kraštinės lazdos reikia imti 2—3 cm, o tarpinės — statinėlių vietoje — imamos storos vytelės sudėtos poromis taip, kad vienos vytelės laibgalys sutaptų su antrosios drūtgaliu. Tokie krepšiai, ypač jų dugnas, pinami iš storų vytelių. Išpynę atitinkamo platumo dugną, lentas pamauname į vytelių likusius laibgalius (81d brėž.) ir juos užlenkiame į viršų, kad jie ir toliau tiktų šoniniais krepšio stati-nėliais. Viename gale pristatomi statinėliai, kuriems pritaikyti uždedamos lentos. Krepšis išpinamas eiliniu pynimu ir užbaigiamas kaip krepšių dangčiai (74 brėž.). Prieš baigiant, lentos nuimamos.
Toks krepšis dirbamas vienai vežimo pusei. Antrai pusei padaromas toks pat antras krepšis.
Lietuvoje pintiniai baldai labai mažai tevartojami, nes ir pats pynimas mūsų krašte mažai teprigijęs. Pinami tik prasčiausi krepšiai, o ką nors sudėtingesnio vargiai kur pamatysi. Tuo tarpu galima išpinti labai gražūs baldai. Medžiaga, pynimui reikalinga, yra labai pigi.
81c brėž. 81d brėž.
VIII. Baldų pynimas
3 4
Linkėtina, kad pintiniai baldai patarnautų ne tik vasaros verandoms, bet puoštų ir gražiai įrengtus kambarius. Ypač jie tiktų kaimų seklyčiose.
1. Fotelio pynimas
Foteliui išpinti, be vytelių, reikalingos ir lazdos, iš kurių sudaroma jų forma, griaučiai. Fotelių yra įvairiausių modelių, kurie vienas nuo kito daugiau ar mažiau skiriasi. Čia aprašomas vienas lengviau pagaminamų fotelių. Jį išmokęs pinti, pynėjas lengvai galės pereiti prie kitokių, matomų ir sutinkamų įvairiuose kataloguose.
a. F o r m o s s u d a r y m a s . Foteliui forma sudaroma iš lazdų. Jei mūsų turimos lazdos nėra pakankamai tiesios, prieš dirbant reikia jas ištiesinti. Bet dažnai būna ir atvirkščiai, kada tiesią arba ištiesintą lazdą reikia sulenkti ar net stačiau kampu užlaužti. Lazdos ištiesiamos ir lenkiamos vadinamais lygintojais (3 brėž.).
Pirmiausia dirbame formos rėmus. Imame išlygintą lazdą ir ją lygintoju užlaužiame stačiu kampu dviejose vietose (kaip daromi už-laužimai, matome 82-me brėžinyje). Tokia užlaužta lazda sudaro priešakinį fote'io rėmą, kuris yra 48 cm ilgumo (83 brėž.). Užlaužtuosius abu galu įstrižai nuplauname. Imame kitą ilgesnę lazdą ir su lygintoju
sulenkiame taip pat dviejose vietose (84 brėž.). Tai bus fotelio sėdynės rėmas, kurio priešakinę dalį jau anksčiau padarėme (83 brėž.). Lanko šoninius galus iki pusės nupiauname įstrižai ir prie jų prikalame jau mūsų turimą priešakinę rėmo dalį. Kaip rėmų galai sukalami, matome 85-me brėž.
3 5
Kai rėmą sukalame, tada iš apačios prie jo šonų prikalame dar vieną žemyn išlenktą lazdą, kuri nuo priešakinio rėmo turi būti nutolusi 18 cm (86 brėž.). Nuo rėmo pryšakio matuojame abiejose pusėse į užpakalį po 42 cm ir pieštuku tas vietas pažymime. Tose vietose prikalamos užpakalinės kojos. Imame dvi naujas lazdas ir jas abi atplauname po 63 cm ilgumo. Abejas lazdas nuo storojo galo už 34,5 cm įpiau-name iki pusės ir padarome išpiovą tokio platumo, kad įeitų antroji 1 azda (87 brėž.). Sudėję abi lazdas per išpiovimą, gauname kryžių (brėž. 88.) kurį, sukalę vinimis, apipiname „žvaigžde" (39 brėž.). Toliau ruošiamos kojos. Atpiauname du gabalu 66 cm lazdos priešakinėms kojoms ir du 45 cm ilgumo užpakalinėms kojoms. Priešakinių kojų lazdose nuo drūtgalio tris kartus atmatuojame po 15 cm ir visas tris vietas pa-
88 brėž. 89 brėž.
žymime pieštuku. Užpakalinių kojų lazdas taip pat skirstome į tris dalis po 15 cm (89 brėž.). Prie fotelio rėmo priešakinių kampų prikalame priešakines kojas. Vinį kalame iš rėmo vidaus pusės į koją, ir koją prikalame taip, kad rėmo viršus būtų pakilęs lygiai 45 cm nuo žemės, kad rėmo paviršius sutaptų su ta kojos vieta, kur pažymėjome atmatavę 45 cm nuo drūtgalio. Užpakalines kojas prie rėmo kalame tose vietose, kurias anksčiau pažymėjome, atmatavę nuo kampų po 42 cm.
3 6
Rėmą pažymėtose vietose dedame ant pastatytos užpakalinės kojos galo ir vinimi iš viršaus prikalame prie kojos. Prikalę prie rėmo kojas, tarp jų žemiau, lygiai 15 cm nuo žemės, prikalame anksčiau pagamintą ktyžių (88 brėž.). Kryžiaus ilgesnius galus prikalame prie priešakinių kojų, o trumpuosius prie užpakalinių. Vinis kalame per kojas, kad jos įlistų į kryžiaus galą.
Prikaltas kojas nustatome taip, kad priešakinės apačioje būtų 2—3 cm plačiau praskėstos, negu prie rėmo. Kad apačioje kojos išlaikytų nustatytą tarp jų nuotolį, prie jų žemai prikalame lazdelę, kurią reikalui praėjus, išimame. Paskui ruošiame kojoms nuolatinius ramsčius. Pirmiausia atmatavę pažymime rėmuose tas vietas, kur bus kalami ramsčiai. Atmatuojama po 14 cm nuo kiekvienos kojos į abi puses. Atmatuotas vietas pažymime. Tada imame lazdą, atmatuojame nuo galo 30 cm, toje vietoje užJaužiame ir, įstrižai nupiovę, prikalame prie kojos. Įlaužta lazdos vieta reikia prikalti prie kojos už 15 cm nuo rėmo viršaus. Prieš kaldami ramstį prie rėmo, patikriname, kad kojos teisingai stovėtų. Patikriname tokiu išmatavimu: virvele arba metru matuojame nuo vienos kojos apačios iki antros gretimos kojos tos vietos, kurioje ji prikalta prie rėmo; po to pamatuojame tą patį atstumą tarp antrosios kojos apačios ir pirmosios kojos prie rėmo prikalimo vietos. Jei atstumai sutampa, reiškia kojos taisyklingai prikaltos (90
brėž.); tada galima prikalti ramsčius (a). Toks matavimas tinka patikrinti tik priešakinėms ir užpakalinėms kojoms. Iš šonų taip matuoti negalima, nes užpakalines kojas visada padarome kiek atsikišusias į užpakalį. Iš šono tik patikriname kampainiu, kad priešakinės kojos, iš šono žiūrint, būtų statmeniškos su žeme. Prikalę ramsčius, prie kryžiaus taip pat iš visti pusių prikalame atitinkamo didumo lankučius (91 brėž.). Kaldami, jų galus įstrižai nudrožiame, kad jie geriau prigultų ir nebūtų atsikišę. Jie prilaiko kryžiaus skersinius, kad nejudėtų.
3 7
Imame nestorą lazdelę, ją išilgai perskeliame, iš apačios droždami kiek paploniname, o galus plokščiai nusmailiname. Vieną tokios lazdelės galą prikalame netoli kojos prie kryžiaus (92 brėž.). Ją verždami aplenkiame koją ir kitą galą prikalame prie to paties kryžiaus galo tik iš kitos pusės. Taip apkalame visas kojas. Fotelio forma jau baigta (93 brėž.).
Priešakinės kojos viršutinį galą iš vidaus pusės nudrožiame kiek įstrižai. Toje įstrižumo vietoje prikalame storesnę, gerai išmirkytą, taip pat įstrižai nudrožtą vytelę. Replėmis tą vytelę lenkdami, padarome iš jos mažytį apskritą lankelį, kurio kitą galą prikalame iš viršaus prie kojos (brėž. 94). Lankelio skersmuo turi būti 6—7 cm.
Sutvarkius fotelio formą, anksčiau prikalta prie fotelio kojų pa-gelbinė lazdelėj dabar pašalinama.
b ) F o t e l i o a p a t i n ė s d a l i e s i š p y n i m a s . Pabaigę fotelio formą, turime skeltomis vytelėmis apsukti jo kojas ir apatinį kryžių. Pradedame jas sukti (vynioti) nuo apačios. Priėję prie kryžiaus,
3 8
pereiname į jį, vyniojame aplink jo galą iki tos vietos, nuo kurios atsiskiria lankučiai, iš pluošto padarome kilpelę ir užveržiame, kad neatsi-leistų. Iš viršaus pluošto galą dar prikalame maža vinute. Imame kitą pluoštą ir, įkišę jo galą tarp kojos ir kryžiaus galo, apsukame koją toliau aukštyn, kol prieiname ramstį. Priėję prie ramsčio, apsukame pluoštu koją su vienu ir kitu ramsčiu atskirai. Toliau sukame pluoštu aplink koją iki jos viršaus, kur įtraukiame pluošto galelį ir dar jį perkalame vinute (95 brėž.). Vieną pluoštą baigę, prie jo priduriame kitą (96 brėž.).
Išmirkome storesnių vytelių, storuosius jų galus įstrižai nudro-žiame ir poromis prikalame iš viršaus prie užpakalinio rėmo. Ant visos užpakalinės rėmo dalies prikalame 10 porų tokių vytelių (97 brėž.). Apie tas prikaltas vyteles, kaip apie statinėlius, piname paprastai, e idami nuo vieno lanko iki kito. Pripynę iki priešakinių kojų, abiejose pusėse greta rėmų įstatome po vytelę. Pindami lanko kraštuose ne-besiekiame, bet apsukame apie pristatytas vyteles ir grįžtame prie kito krašto. Taip papynę <£—5 cm, visus statinėlius nulenkiame žemyn ir pindami kraštuose aplenkiame ir apie pristatytas vyteles, ir apie kojas (98 brėž.). Išpynę £—10 cm, užbaigiame 3-jų vytelių pyne. Pabaigę pynę, imame naują vytelę, įkišame ją tarp kojos ir statinėlių ir apsukame aplink koją ir statinėlį ir užkišame tarp pirmo ir antro statinėlio. Likusį galą pindami uždedame per 2 statinėlius. Toliau piname taip, kaip nurodyta 81-me brėžinyje. Paskutinės vytelės galą apsukame aplink koją, įtraukiame į pynimą ir prikalame vinele.
c ) V i r š u t i n ė s d a l i e s i š p y n i m a s . Paimame storesnių vytelių ir jas poromis prikalame prie rėmų iš lauko pusės viršūnėmis aukšt5'n. Prie priešakinių kojų prikalame po vieną statinėlį. Aplink visą fotelį statinėlių galima kalti 34—39 poras. Ties užpakalinėmis kojomis reikia statinėlių prikalti kiek tankiau. Prikaltus statinė-
3 9
iius apipiname 4 vytelių pyne. Pynę pradedame vytelėmis A ir B (99 brėž.). Vytelę A lenkiame per vieną statinėlių porą ir per koją iš vidaus pusės ir praeinama pro dvi statinėlių poras, galą palikdami lauke. Su vytele B aplenkiame koją ir kartu nuo kojos praeiname iš lauko pusės pro vieną statinėlių porą, toliau per dvi poras iš vidaus pusės, ir galą paliekame lauke. Prie šių \ \^ abiejų galų dar priduriamos dvi vytelės ir jos pinamos drauge su pirmosiomis vytelėmis (100 brėž.j. Su tomis vytelėmis iki užpakalinės 1 0 0 b r ė ž -dalies vidurio, kur prie besibaigiančių vytelių drūtgalio priduriamos kitos vytelės taip pat drūtgaliais, pinama ir užbaigiama tokiu pat būdu, kaip buvo pradėta pinti.
Taip statinėlių apačią sutvarkę, paliekame 5—6 cm tarpą neiš-pintą. Tik aukščiau, po 5—6 cm, išpiname dviejų vytelių pynę (101 brėž.). Nuo priešakinės kojos pradedame pinti storų vytelių drūtgaliais. Priėję ties užpakaline koja, priduriame dar po vieną vytelę laib-galiais. Šios pridurtos vytelės pinamos į pynę kartu su pirmosiomis vytelėmis, tik jau šioje pynėje vietoje vienos vytelės eina dvi. Taip pindami einame iki kitos priešakinės kcjos, galais ją aplenkiame ir jais užpynę dar per porą statinėlių, paliekame galelius lauko pusėje.
Toliau pinama eiliniu pynimu. Eilinio pynimo sluoksnį užpiname 2-jų vytelių pyne, tos pynės galus sudurtame taip, kaip parodyta 26 brėžinyje. Eilinio pynimo vytelių galus paliekame lauko pusėje. Dabar statinėlių peras perskiriame: kiekvienos poros vieną statinėlį lenkiame į dešinę, kitą į kairę. Statinėliai vieni su kitais sudaro kryžminį pynimą. 10 cm aukštyje, susikirtę statinėliai suimami vėl poromis ir jie užpinami paskutine 2-jų vytelių pyne (101 brėž).
Užpakalyje pynė kyla aukštyn, bet neturi pakilti daugiau, kaip 32 cm, matuojant nuo sėdynės. Pabaigę šią paskutinę pynę, piname dar eiliniu pynimu kokius 5 — J cm aukščio. Prie šio eilinio sluoksnio viršaus iš lauko pusės prikalamas lankas. Jį prikalame prie priešakinių
101 brėž.
•40
kojų ir užpakalyje prie keleto statinėlių. Dabar statinėlius replėmis lenkiame į lauko pusę ir ant jų piname eiliniu pynimu, vis lenkdami, kad statinėliai, o kartu ir pynimas darytųsi apskritas ir prieitų prie prikalto lanko. Tada pynimą baigiame, kaip nurodyta 81 brėž. ir statinėlius prikalame prie lanko. Taip pasidaro fotelio viršus dailiai apskritas. Tokį fotelį matome 102 brėžinyje.
2. Stalas
a ) R ė m ų s u d a r y m a s . Prie tokios fotelio formos atitinkamai derinama ir stalo forma. Stalo rėmus sudaro kojos, jas prilaikąs kryžius ir lankas.
Iš vienos ar iš dviejų sudurtų lazdų sulenkiamas apskritas lankas, kurio skersmuo turi 60 cm. Atplaunamos 4 tiesios lazdos, kiekviena 72 cm ilgumo. Tai yra mūsų pinamo stalo kojos. Paskui atpjaunamos dar 2 lazdos po 60 cm ilgumo. Iš jų abiejų padaromas kryžius, kurie visi keturi galai lygūs. Sulenktą lanką padaliname į keturias lygias dalis ir jas pažymime. Tose lanko vietose prikalame kojas. Tarp kojų, 25-me cm nuo žemės prikalame kryžių. Patikrinę kryžiaus taisyklingumą, prikalame ant jo lazdelę (pagelbmc). Panašiai, kaip ir foteliui, prikalame prie kojų ir lanko ramsčius. Ramsčiai prie kojų prikalami 20 cm atstume nuo lanko. Prie lanke jie prikalami 15-os cm atstume nuo kojų. Ramsčius pritvirtinę, piie kryžiaus prikalame lankučius, kurie sutvirtina kryžių. Kojas aplenkiame išdrožtomis lazdelėmis, kurias tvirtai prie kryžiaus prikalame (92 brėž.). Toliau vytelių pluoštu reikia apsukti kryžiaus galus ir kojas nuo žemės iki pat lanko (95 brėž.). Tokius rėmus matome 103 brėžinyje.
b) Tokiam stalui reikalinga apskrita 62 cm skersmens lenta . Lentos šonuose aplink išgręžiame kas 2,5 cm tankumo skylutes. Į tas skylutes įstatomos smailai nudrožtos vytelės (104 brėž.), panašiai, kaip statinėliai į apskrito krepšio dugną.
Aplink šias vyteles (statinėlius) piname sluoksniniu pynimu. Už-pynę 3—4 cm, replėmis pradedame statinėlius Jenkti žemyn. Su sta-tinėliais kartu linksta žemyn ir pinamas sluoksnis, pasidarydamas apskritas. Taip tolydžio lenkdami statinėlius, visą pynimą sulenkiame į
4:
vidaus pusę. Kai visas pinamas sluoksnis yra jau visai į vidų atgręžtas, užbaigiame paprastai (74 brėž.).
Mokėdami pinti krepšius, fotelius ir stalus, taburetę galime jau visai lengvai išpinti.
a) K o j ų p a g a m i n i m a s . Jos paruošiamos visai taip, kaip stalo kojos. Skirtumas tik tas, kad taburetės kojos yra daug trumpesnės (45 cm) ir kryžius mažesnis (abi lazdos po 36 cm). Sulenkiamas lankas 32 cm skersmens. Padalinamas jis į 4 dalis ir prikalamas prie kojų. Kojos padalinamos į 3 dalis, būtent po 15 cm. Už 15 cm nuo žemės prikalamas kryžius, o 15 cm atstume nuo lanko prikalami ramsčiai. Kryžius sutvirtinamas atitinkamais vienodo didumo lankučiais. Kryžius ir kojos apsukamos taip, kaip ir stalo kojos. Taburetės ramsčiai nuo stalo ar fotelio ramsčių skirtingi: čia jie prie 'anko prieina tik kampu, kuris prie jo ir prikalamas, bet prie lanko jie niekur neprigula, tik atsiremia užlaužta vieta, kurioje jie prie lanko ir pritvirtinami.
b) S ė d y n ė s p y n i m a s . Imamos 5 storokos vytelės ir per vidurį jos perskeliamos, panašiai, kaip apskrito krepšio dugną pinant (42 brėž.). Į jų perskeltą vietą sukišamos kitos 5 vytelės. Aplink susidariusį iš vytelių „kryžių" pradedame pinti iš dviejų vytelių pynę. Porą kartų apipynę, vyteles praskečiame (43 ir 44 brėž.). Išpynę 15 cm skersmens skritulį, prie statinėlių dar pristatome po vieną statinėiį. Užpynę 2 vytelių pynę, piname sluoksniniu pynimu. Visus vytelių
103 brėž. 104 brėž.
3. Taburetė
4 2
likusius galus paliekame toje pusėje, kuri numatoma palikti apačioje. Kai išpiname sėdynę 32 cm skersmens, replėmis statinėlius po truputį pindami lenkiame žemyn ir užbaigiame panašiai, kaip stalo lentą. Išpintą sėdynę keturiose vietose prikalame prie paruoštų kojų.
Taburetėms ir stalams lentas galima ir išpinti iš pluoštų, prikalant ant lentos, kaip matome 105-me brėžinyje.
4. Lovelės vaikams
Pirmiausia padaromi lovelės rėmai. Atpiaunamos 4 tvirtos lazdos, visos po 95 cm ilgumo. Tai mūsų daromos lovelės kojos. Toliau taip pat atpiaunamos 4 lazdos po 48 cm ir keturios po 1 m ilgumo. Iš dviejų atpiautų lazdų, numatytų lovelės kojoms, ir dviejų trumpesnių lazdų sukalamas lovelės galas, kokį matome 106 brėžinyje. Prie lovelės kojų ir apatinės skersinės lazdos kartu prikalamas ir ramstis, kuris paruošiamas ir pritvirtinamas tokiu pat būdu, kaip stalams bei foteliams. Sukalę vieną ir antrąjį lovelės galą, imame ilgąsias atpiautas lazdas ir
106 brėž. 107 brėž.
jomis sukalant sujungiame abu lovelės galus (107 brėž.). Iš apačios po šoninėmis lazdomis prikalami ramsčiai. Tokie pat ramsčiai prie visų apatinių lazdų prikalami ir iš vidaus. Padarę rėmą, tarp apatinių lovelės lazdų išilgai per vidurį prikalama dar viena lazda (108 brėž.). Toliau ant apatinės rėmų dalies skersai lovelės dugną prikalama 7—10 lazdelių (108 brėž.), ir lovelės dugnas jau baigtas. Pradedame pinti.
4 3
Pirmiausia vytelės pluoštu apvyniojame kojas. Vyniojame nuo apačios iki apatinio rėmo. Rėmo ir ramsčio susidūrimo vietas apvyniojame vytelės pluoštu, kaip parodyta 95 brėž. Toliau prie apatinio rėmo prikalame nedideliais tarpais po dvi vyteles, kurios čia atstos sta-:inėlius; apie jas ir pradedame lovelės galą pinti 3-jų vytelių pyne. Pinti pradedame vytelių laibgaliais, o priėję iki pusės šono, priduriame
108 brėž.
kitas vyteles storgaliais ir piname, kol praeiname pro kitą lovelės galą. Per tą patį lovelės galą ant pirmosios pynės dar kartą užpinama kita pynė plongaliais ir su ja einama pro kitą šoną, kur prie jos storgalių priduriamos kitos vytelės storgaliais ir jas piname, kol jos kitame lovelės gale pasibaigia. Toliau, kokį 15—20 cm, jau piname sluoksniniu pynimu (109 brėž.), ant kurio dar užpiname 4 vytelių dvigubą pynę. Ji pinama panašiai, kaip apatinė 3 vytelių pynė. Baigę pynę, praskiria-me visas vytelių poras į abi puses aplink susidarydami kryžmiškus py-nučius. Vytelių viršutinius galus prikalame taip pat poromis prie viršutinės rėmo dalies (prie viršutinės lazdos). Perskeliame mūsų pasirinktą vidutinio storumo lazdą išilgai į dvi dalis ir ja apkalame ant statinėlių prie viršutinio rėmo. Likusių statinėlių viršutinius galus iš kiekvienos poros po vieną nupiauname. Likusius galus supiname į užbaigimo pynę iš trijų porų. Tą pynę pradedame iš galų.
Lovelę galima užbaigti dar ir kitokiu būdu. — Vytelių viršutiniai galai nupiaustomi ir išilgai rėmą ištiesiami trys vytelių pluoštai. Su atskiru pluoštu rėmą kartu su ištiestais trimis vytelių pluoštais apsu-
*
4 4
kame. Pluošto sudūrimai paslepiami rėmo apačioje (brėž. 110). Iš viršaus ant išsikišusių lovelės kojų dar abiejuose galuose prikalame po lazdą. Tos lazdos ir kojų sudūrimo vietą dailiai nupiauname iš šonų kiek įstrižai. Į patį kamputį įkalame vinelę ir apie ją ir kampą apsukame taip, kaip parodyta 111 brėžinyje. Išsikišusius aukštyn lovelės galus dar galima pintiniais ornamentais pagražinti.
5. Staleliai gėlių vazonams pastatyti
Iš lentos gabalo išpiauname apskritą dugną. Prie jo aplink prikalame pluoštu apvyniotą išilgai perskeltą vytelę, į kurios perskėlimą statmeniškai pristatome statinėlių panašiai, kaip parodoma 78 brėž. Statinius užpiname 3 vytelių pyne arba vytelės pluoštu pritvirtinamas lankutis, kaip parodyta 80 brėžinyje. Toliau piname sluoksniniu pynimu. Užbaigiame arba trijų vytelių pyne užpindami, arba toje vietoje pritvirtindami vytelės pluoštu lankutį. Ant tos pynės arba lankučio piname trijų arba keturių porų užbaigimo pynę. Statinėlių likusius galus apačioje užbaigiame kaip parodyta 81 brėžinyje.
Užbaigę stalelio viršų, ruošiame jam atitinkamas kojas. Atpjaunamos trys vienodo ilgumo lazdos ir visos trys sukalamos kryžmai, kaip parodyta 112 ir 113 brėžiniuose. Prie apatinių ir viršutinių kojų galų prikalamos lazdelės. Iš storesnės vytelės galima padaryt dar ir pagražinimų. Ant viruštinių kojų galų prikalama stalelio lenta.
4 5
6. Rėminių kėdžių išpynimas
Lietuvoje plačiai vartojamos medinės stalių darbo kėdės. Iš medžio daromi rėmai, ir iš plonos lentos padaromas kėdės dugnas — sėdynė. Tokia kėdė būna patogesnė, jei jos dugnas daromas ne iš lentos, bet išpinamas vytelių pluoštu.
Tokių kėdžių dugnai išpinami panašiai, kaip taburečių dugnas. — Ant lentos prikalama vytelė ir po ja prikišama vienas prie kito eilė vytelių pluoštų. Pakloti pluoštai suskirstomi po du ir skersai kitais pluoštais išpinami kuriuo nors raštu (pav. 105 ir 114 brėž.). Išpynė pusę kvadrato, nuimame prakaltą vytelę ir piname į antrą pusę, kol išpiname visą kėdės dugną.
114 brėž. 115 brėž.
Išpintą dugną dedame ant padaryto tam tikro rėmo ir likusius vytelių pluoštų galus lenkiame aplink rėmą į apačią. Ten, apačioje rėmo, vytelių galus sukryžiuojame ir smulkiomis vinutėmis prikalame prie rėmo. (brėž. 115). Kad prikalti pluoštai geriau laikytųsi, ant jų dar prikalamos perskeltos lazdelės.
Tokį rėmą su išpintu dugnu uždedame ant paruoštų kėdei rėmų — kojų ir vinimis prikalame. Kad vinys būtų nematomos, kalant reikia pluoštas kiek praskirti.
Panašiai galima išpinti ir kėdės atramą. Tik atramos pluoštų galus prikalame vinutėmis ne antroje pusėje, bet ant rėmo šonų. Atlikę ga' lai nupiaustomi.
IX. Paukščių narveliai
Pintiniai paukščių narveliai dažniausiai daromi dviejų tipų: 1) pintinis ir 2) rėminis.
4 6
1. Pintinis paukščių narvelis
Pintinio narvelio dugnas daromas tokiu pat būdu, kaip kelionės krepšių (58 br.). Statinėliai įstatomi irgi taip pat (61-64 br.). Statinėliai užpinami 3 vytelių pynėmis, kurios pradedamos iš kiekvieno kampo, užleidžiant vienus ant kitų, kol išsibaigia vytelės. Besibaigiančių vytelių galus įpynę įtraukdami paslepiame. Toliau statinėliai paliekami neužpulti. Ant kampinių stačių lazdų atitinkamame aukštume prikalamos keturios lazdos lygiagrečiai su dugnu. Iš jų susidaro viršutinis rėmas. Kad sustatyti statinėliai tvirčiau laikytųsi ir neišsikraipytų, vidury, tarp dugno ir viršutinio rėmo, užpiname dviejų vytelių pynę. Tada imame perskeltą ir plonai išdrožtos lazdos pluoštą ir jį prikalame prie rėmo, prispausdami viršutines statinėlių dalis. Statinėlių viršūnes supiname į 3-jų porų užbaigimo pynę, o likusius galelius dailiai nupiaustome. Pats narvelis jau baigtas, bereikia tik padaryti jam dangtį.
116 brėž. 117 brėž.
Narveliui dangtis daromas panašiai, kaip ir dugnas, tik jis išpina-mas rečiau: tarp atskirų pluoštų paliekamos neišpultos spragos (114 brėž.). Dangčio galuose užpinamos 3-jų porų užbaigimo pynės. Tokį dangtį prie narvelio galima pritvirtinti iš šono dviejose vietose susukta vytele arba susukta viela. Patogiausia vielą susukti ant ylos (117 brėž.). Pro tokią spirališkar susuktą vielą iškišama kita viela. Abiejų vielų galus užlenkiame į priešingas puses (118 brėž.). Vienos vielos abu galu įtraukiame į dangčio kraštą ir ten užlenkiame, o antrosios vielos abu galu įtraukiame į narvelio rėmą iš lauko pusės ir taip pat užlenkiame. Prie priešakinės dangčio pusės pritaisome (įsukame) kabliuką narveliui užkabinti.
118 brėž.
4 7
2. Rėminis narvelis
Rėminio narvelio dugną darome iš lentų. Atpiauname reikalingo ilgumo 2—3 lentas, jas iš apačios sukalame, o prie jų kampuose prikalame 4 narvelio aukštumo lazdeles. Tarp šių lazdelių viršuje prikalamos skersinės ir išilginės lazdelės, kurios sudaro viršutinį rėmą. To rėmo didumas tuii atitikti lentos didumą. Vienoje pusėje, kur numatomos palikti durelės, tarp lentos ir viršutinio rėmo įstatomos dar dvi lazdelės. Per rėmą ir per lentą perkalamos vinys, kurios sukalamos į tų lazdelių galus. Lygiagrečiai su narvelio dugnu viduryje tarp dugno ir viršutinio rėmo aplink dar prikalamos lazdelės. Tai ir visi naivėlio rėmai (119 brėž.).
119 brėž. 120 brėž.
Aplink prie rėmo pastoviu tankumu prikalame po porą vytelių. Jos kiekvienoje poroje sudedamos taip, kad vienų būtų drūtgaliai, o antrų laibgaliai (120 brėž.).
Vyteles prie vidurinių lazdų dar pritvirtiname skeltos vytelės pluoštu, jį apsukdami apie prikaltų porą vytelių ir aplink lazdą. Apsukę visas prikaltas vyteles ir apėję aplink visą narvelį, grįžtame atgal ir apsukame visas tas vyteles iš priešingos pusės (121 brėž.). Prie viršutinio rėmo vyteles pritvirtiname, apsukdami skeltos vytelės pluoštu kiek kitaip: čia vytelės pluoštą apie prikaltas vyteles per vieną porą apsukame, o kitą porą pralei- 121 brėž. ir 122 brėž. džiame. Atgal grįždami apsukame visas praleistąsias vytelių poras. Atgal sugrįžę dar kartą tokiu pat būdu visas prikaltąsias vytelių po-
4 8
ras apsukame (122 brėž.). Taip pritvirtintas vyteles galima nupiau-styti lygiai su rėmo viršumi.
Narvelio dangčiui padaryti sukalamas iš 4 lazdų rėmelis, didumo sulig narvelio viršutiniu rėmu. Skersai tą rėmelį prikalama dar viena lazda (jos galai įsiremia į rėmelio šonines lazdas). Ant tokio rėmelio išilgai poromis prikalamos vytelės, panašiai, kaip narvelio šonuose. Prikalti vytelių galai dai apsukami plonu vytelės pluoštu (122 brėž.). Prie vidurinės lazdos vytelės pritvirtinamos pluoštu kaip parodyta 121 brėž. Pagamintas dangtis vinimis prikalamas prie narvelio viršutinio rėmo. Priešakinės angos durelės padaromos visiškai taip, kaip dangtis ir prie narvelio pritvirtinamos susukta viela (117 ir 118 brėž.). Jei numatoma, kad narvelis reikės dažnai nešioti, šonuose galima padaryti pintinės rankenos.
X. Vaikų lopšiai
Lietuvoje vaikams migdyti daugiausia vartojami iš lentų sukalti lopšiai, kurie kabinami ant lingės. Tačiau daug sveikesnis pintinis lopšys, panašus į krepšį, vartojamą skalbiniams sudėti.
Tokie lopšiai pinami panašiai, kaip pailgieji krepšiai ( 5 1 — 5 4 brėž.). Tokio lopšio forma atitinka 55-me brėžinyje parodytą krepšį. Toki pintiniai lopšiai su kūdikiu nekabinami ant lingių ir jais vaikai nesupami, bet pastatomi, pav., ant suolelio, ant dviejų taburečių arba ant specialių lazdinių kojų, kurios padaromcs panašiai kaip stalo kojos. Tik tokio lopšelio kojas darant, lanką reikia sulenkti pailgą, kad jis atitiktų krepšio formą. Kojos įtaisomos arčiau lanko galų, o tarp jų kiek žemiau sukalamas iš lazdų keturkampis, ant kuiio atsiremia lopšelio dugnas.
Toks lopšelis, atiikęs nuo kūdikio, puikiausiai tinka ir skalbiniams laikyti, ir kitiems reikalams.
XI. Pintinės tvoros
Sodyboms, kiemams, ypač darželiams aptverti tinka įvairios pinučių ir žiogrinės tvoros.
123-me brėžinyje parodyta tvora yra paprasta žiogrinė tvora, tinka aptverti sodams ir sodyboms. Ji tveriama iš visai paprastos medžiagos — eglės šakų, lazdynų, alksnių.
4 9
Dailesnę tvorą vaizduoja 124-as brėžinys. Ji tveriama iš lazdyno vienodo storumo lazdų. Galima ją tverti ir iš alksnio lazdų; tik iš alksnio ji nebus jau tokia daili.
Daug dailesnė yra pinučių tvora, tveriama iš apvalių beržo šakų (125 brėž.).
123 brėž. 124 brėž.
Gali būti ir kitokių panašių tvorų, kitaip ir kitokia tvarka gali būti sukaltos lazdos. Tik svarbu, kad būtų prisilaikyta vienodumo, išlaikyta vienoda forma, nebūtų bet kaip iškreivezota.
Paskutinėm dviem tvorų rūšim galima sukalti tokie pat ir varteliai.
XII. Botkočių pynimas
Pmtinius botkočius (vytinius) galima pinti iš vytelių arba iš suskaldyto į 12 dalių jauno ąžuoliuko arba uoselio. Pinant iš vytelių, reikia pinti tik iš žalių ir neluptų vytelių.
5 0
Imamos 3 vienodo storumo vytelės ir jos visos trys susukamos į virvę (126 brėž.). Susukti geriausia pradėti iš laibgalio. Susukę tokias tris virves, jas visas tris sukdami į atbulą pusę, susukame į vieną storą virvę (127 brėž.). Tokią storą vytinę virvę apsukame dar trimis vytelėmis, kurios turi eiti aplink vytinį einančiais grioveliais (128 brėž.). Vytinio drūtgalys nuo pat galo kokius 15—20 cm kietai apsukamas vytelės pluoštu arba dar geriau smaluota virvute. Laibgalys užbaigiamas kiek kitaip. Čia paliekamas vienos iš vytelių suvytos virvutės galas, jį
' 129 brėž. 127 brėž
užlenkiant padaroma iš jo ąselė, toliau jos plonasis galas prilenkiamas prie bendro vytinio, ir pats vytinio laibgalys kietai apvyniojamas lanksčia viela (apie 2 cm) (brėž. 129).
Jei vytinis daromas iš ąžuoliuko arba uoselio, tai toks medelis iš laibgalio skeliamas į 12 dalių. Suskaldomas ne ištisai iki pat drūtgalio, bet rankenos vieta paliekama nesuskaldyta. Kiekviena iš tų 12 dalių
51
dailiai apdrožiamos, kad jos atrodytų, kaip vytelės. Tokios mūsų dirbtinės vytelės susukamos taip pat, kaip ir tikros karklų vytelės. Tik tokio vytinio drūtgalio apsukti nėra reikalo. Jis tik peiliu apskritai nulyginamas.
XIII. Kojašluosčių pynimas
Kojašluosčiai yra gaminami iš kokoso pluoštų. Tai yra brangi užsieninė medžiaga, pas mus beveik negaunama. Tačiau kojašluosčiams gaminti gerai tinka ir šiaudai. Iš kūlio paimamos trys vienodo storu
mo saujelės šiaudų ir iš jų kietai nupina-ma ilga kasa. Tokią kasą aplink vyniodami susiuvame į pailgą arba apskritą dugnelį (130 ir 131 brėž.). Kasai susiūti tinka špagatas, susukti tvirti siūlai, plona virvutė...
Kojašluostį galima pasidaryti ir iš vytelių. Iš vytelių išpinamas keturkampis dugnas tokiu pat būdu, kaip ir bet kurio keturkampio krepšio dugnas. Kad galuose vytelės nenusmuktų, užpinama
130—131 brėž. 3-jų porų užbaigimo pynė.
XIV. Vytelių ir išdirbinių baltinimas ir dažymas
1. Baltinimas
Nors nuluptas vyteles džiovinant saulė ir pabaltina, tačiau iš jų pagaminti dirbiniai būna dar nepakankamai balti. Be to, atskiros vytelės būna nevienodo baltumo, kas kenkia išdirbinių vertei ir grožiui. Todėl reikia juos dar pabaltinti.
Paprasčiausias būdas jiems baltinti — tai palaikyti sieros dūmuose. Tik tam reikalui reikia turėti nedidelę patalpą — mažą atskirą kambariuką, kurio sienos ir durys būtų gana sandarios. Tokį kambariuką gali atstoti lentinė dėžė. Jos visos sienelės turi būti kuo sandariausiai suleistos ir durelės gerai uždaromos, nes sieros dujos ir dūmai turi išsilaikyti bent ketvirtį paros. Be to, jei baltinimas atliekamas atskirame kambaryje, tai svarbu, kad iš jo biaurus kvapas ir nuodingos dujos nepatektų į kitas patalpas.
5 2
Baltinimas atliekamas paprastu būdu. Norint vytelių išdirbinius baltinti, reikia jie sudrėkinti arba trumpai pamirkyti. Jei pinant vytelės kiek susitepė, tuo metu reikia išdirbinius numazgoti. Baltinimo kameroje (specialioje dėžėje arba parinktame kambaryje) vytelės arba išdirbiniai sukabinami ant tam reikalui paruoštų kablių. Kai daiktai kameroje sutvarkyti, imamas sieros gabalas, įdedamas į kokį seną molinį arba skardinį indą ir uždegamas. Toks indas su degančia siera statomas į kamerą. Kai siera gerai įsidega, kamera uždaroma ir laikoma sandariai uždaryta kokias 6 valandas. Vytelės ir jų išdirbiniai gražiai išbąla.
2. Dažymas
Dažoma atskiros vytelės bei jų pluoštai ir jau pagaminti daiktai, jei buvo pinama, sakysim, iš pajuodavusių vytelių — pluošto. Pirmu ir antru atveju pynimui svarbu mokėti panaudoti ir suderinti spalvas. Geras nudažymas išdirbiniams suteikia grožio ir vertės. Pav. iš dažytų vytelių bei pluošto galima išpinti puikiausių raštų baldai ir kiti daiktai.
a ) V y t e l i ų d a ž y m a s a n i l i n o d a ž a i s . Amlino dažais nudažytos vytelės turi švelnius, lygius antspalvius. Galima nudažyti įvairiomis spalvomis. Pynėjui svarbu mokėti pačiam juos pavartoti.
4-iuose litruose lietaus arba upės vandens ištirpdoma 100 g Marselio muilo. Kad muilas ištirptų, vandenį reikia virinti. Gerai pamirkytas vyteles šilumoje išdžioviname ir dedame į šį tirpinį. Kiek pamirkę, išimame ir išdžioviname. Taip išdžiovintos vytelės galima jau dažyti. Šie dažai ištirpinami 50—60 laipsnių šilimos vandenyje ir juose mirkoma pynimo medžiaga. Dažniausia vartojamosios anilino dažų spalvos:
1) r a u d o n o s : šviesiai raudoną spalvą gauname ištirpdinę 50 g eozi-no keturiuose litruose vandens; tamsiai raudoną — 120 g eozi-no tame pačiame vandens kiekyje, arba 120 g fuksino ir 30 g oranžinių dažų 4-se litruose vandens; sodriai raudoną spalvą — 4-se litruose vandens 120 g porceau II R dažų; rožinę spalvą — 4-se litruose 120 g bengališkų rožių spalvos dažų; karmazine spalvą — 4-se litruose vandens 120 g košenilo dažų; fioletinę — 4-se litruose ištirpdžius 120 g fuksino.
2) F i o l e t i n ė s s p a l v o s : šviesiai fioletinę gauname ištirpinę 4-se utruose vandens 15 g melyto fioleto; tamsiai fioletinę spalvą —
5 3
150 g 3-se litruose vandens; raudonai fioletinę — 150 g metylo fioleto ir 30 g fuksino 4-se litruose vandens; fioletinę žydrią — 150 g metylo fioleto ir 30 g žydrios spalvos 3-se litruose.
3) m ė l y n a spalva : šviesiai mėlyna — 15 g žydrių dažų ir 4 1 vandens; tamsiai mėlyna — 150 g žydraus mėtelyno 31 vandens; žalsvai melsva spalva — 150 g žalių briliantinių dažų 31 vandens;
4) g e l t o n o s spa lvos : švari geltona — 100 g geltono naftalino 4 1 vandens; šviesiai g e l t o n a — 1 8 0 g šafranino ir 4 1 vand.; oranžinė — 150 g oranžinės spalvos ir 4 1 vandens;
5) b r o n z i n ė s spa lvos : raudonai bronzinė — 150 g vezuvino ir 4 1 vandens.
6) Ž a l i o s spa lvos : šviesiai ž a l i ą — 1 5 0 g melylo žalumo ir 3 1 vandens; šviesių lapų spalva — 150 g žalio melachito, 30 g geltono naftalino ir 4 1 vandens;
b) S t a l i ų b e i c a i . Galima vyteles ir pluoštus dažyti ir stalių beicais. Jais dažyti yra lengviau, bet jų spalvos nėra patvarios. Kai kurie beico dažai gana gerai įsigeria į vytelių medžiagą. Tokie dažai yra kalio hipermanganas, muilo šarmas, indigo, anilino dažai.!
Pintiems daiktams geriausiai vartoti vandeninius dažus. Ko mažiau vartotini aliejiniai dažai. Anilino ir beico dažai paruošiami tokiame inde, kad dažomi daiktai galima būtų į dažus panerti. Bet jei dažomas daiktas yra didelis, pav. fotelis, tai jį reikia dažų skiediniu apipilti. Pabaigtų daiktų pagražinimus išdažyti sunku. Geriau dažyti pačią medžiagą ir išpinti.
c) L a k a v i m a s . Daiktus, kuriuos norime lakuoti, reikia gerai išdžiovinti ir vilnoniu skuduruku gerai nuvalyti. Lakų patiems gaminti neišsimoka; galima jų pirkti įvairiausiais kiekiais ir įvairiausių spalvų. Spiritinis lakas tinka lakuoti tik tokius krepšelius, kurių nereikia liesti rankomis. Medžiagos lakuoti prieš pinant negalima.
Pintinius išdirbinius galima lakuoti kopeliniu laku, kuris šiam reikalui yra daug tinkamesnis už spiritinį laką.
Lakas ant pintinių dirbinių uždedamas plonu teptuku, stropiai sekant, kad nepariktų kur nors storesnių sluoksnių, ypač ant briaunų.
Lako spalva turi būti pritaikinta prie dažytų daiktų spalvos. Norint išdirbinius lakuoti, reikia jie pirmiau nudažyti. Kai nudažyti jie geriau išdžiūna, tik tada galima lakuoti. Lako savybės — tai jo greitas
5 4
džiuvimas ir graži spalva. Kartą nulakavus, negalima tuojau antrą kartą lakuoti, nes nuo to pasidaro šiurkštus daikto paviršius. Ant indo, kuriame laikome laką, reikia dirbant pritaikinti vielą, kad būtų į ką nubraukti teptuką, jei kartais ant jo būna paimta daug lako. Baigus lakuoti, teptukas pamerkiamas vandenyje, kad jis sausai neišdžiūtų. Nulakuoti daiktai laikomi šiltame kambaryje, kur nėra dulkių. Drėgname ore lakuoti daiktai negražiai atrodo.
Aplamai, dažymas ir lakavimas yra gana sudėtingas darbas ir reikalingas ne mažo patyrimo. Todėl pradedantiems nepatartinas. Geriau nedažytas daiktas, negu netikusiai nudažytas.
XV. Vytelių auginimas
1. Žemės parinkimas
Karklų vytelių plantacijai įrengti tinka visokia žemė, nes jie auga ir molynuose ir smėlėtoje žemėje. Tik svarbu, kad joje būtų drėgmės. Savaime suprantama, kad kiekvienai žemės rūšiai turi atitikti ir karklų rūšis. Ir, be to, kiekviena žemės rūšis reikalinga kiek kitaip paruošti. Netinka vytelių plantacijai tik visai sausi smėlynai ir gilūs durpynai. Tačiau labai geroje ir trąšioje žemėje vytelės perauga. Jau vienų metų vytelės būna per storos pinti, o per 2 metu išauga į lazdas ir tinka daryti baldų formoms ir statinių lankams.
Tiesa, labai geroje dirvoje galima sodinti vienmečius karklus; jie sodinami labai tankiai, pav., eilėmis kas 30 cm ir kas 10 cm. Tada išauga smulkios vytelės, tinkamos mažiems dirbiniams. Tokia plantacija per keletą metų išsieikvoja. Po 8—10 metų vytelės ten visai nebeauga. Plonos vytelės auginti yra prasmės, nes jos brangesnės.
Vidutinėje dirvoje išauga geros vytelės; vidutinio ilgumo ir vidutinio storumo, su maža šerdimi ir lanksčios, kokios geriausiai tinka pynimui. Išaugusios labai geroje žemėje tomis savybėmis nepasižymi. Todėl labai trąšioje žemėje patartina sodinti vienmečius ūgius, arba retai sodinti ir auginti lazdas. Tokias lazdas reikia išpiauti kas 2—3 metai.
2. Dirvos paruošimas
Paruošiant dirvą plantacijai, reikia ne tik išarti, bet ir gerai išpurenti, kad diegai galėtų geriau įleisti šaknis. Tokioje dirvoje karklų šaknys geriau pasiekia drėgmę, vadinasi, geriau gauna maisto.
5 5
Karklams susodinti žemė reikia išjudinti 30—50 cm gilumo. Ji išjudinama, kasant kastuvu arba labai giliai ariant. Dirvą paruošti galima ir iš rudens. Bet jei vieta nėra labai drėgna arba kieta (molynė), tai geriau ji paruošti pavasarį. Naujai išpurentoje žemėje diegai lengviau gauna sau reikalingo maisto.
3. Diegų parinkimas
Diegais sodinti tinka mažos 15—50 ilgumo vytelės, kurių galima prisipiauti iš pinti tinkamų karklų rūšių. Įvairiose Lietuvos vietose, ypatingai upių krantuose, auga daug gerų ir pinti tinkamų vytelių, iš kurių galima prisipiauti diegų ir prisisodinti. Bet geriausių rūšių vy-teiių augina Miškų Departamento laikomuose daigynuose ir Kauno miesto laikomoje sodininkystėje, kur jų galima nusipirkti.
Sodinant diegų ilgumas priklauso nuo žemės rūšies. Trąšioje ir drėgnoje žemėje sodinami diegai 15—20 cm ilgumo. Vidutinėje ir drėgnoje žemėje diegai sodinami 25 cm ilgumo. Tokioje pat žemėje su vidutiniu drėgmės kiekiu sodinami diegai 30 cm ilgumo. Sausoje žemėje, pav., smėlynuose sodinami diegai turi būti bent 40 cm ilgumo. Vėjo pustomuose smiltynuose diegams reikia 50 cm ir daugiau.
4. Karklų diegų sodinimas
Vytelių plantacijai išartą žemę reikia išakėti. Išakėta dirva yra beveik lygi, ir joje jau galima nužymėti diegų eilėms vietą. Vienos eilės atstumą nuo kitų reikia išmatuoti ir išmatavus nustatyti. Tarp atskirų eilių atstumai daromi nuo 30 cm iki 80 cm, pav.: 30, 40, 50, 60, 70, 80 cm. Juo tankiau yra sodinamų diegų eilės, tuo vytelės smulkesnės teišauga. Tankiai apsodinta plantacija pirmaisiais metais duoda geras vyteles, bet vėliau suauga taip tankiai, kad sunku būna ir praeiti.
Tarp atskirų diegų eilėse atstumas laikomas nuo 10 iki 40 cm. T o kiam atstumui išlaikyti geriau kuo nors atmatuoti, pav. nustatyto ilgumo lazdele. Įgudęs sodintojas tarp atskirų diegų atstumus išlaiko ir iš akies.
Jei žemė giliai išpurenta, tai diegus galima tiesiog kišti į žemę, saugant, kad jų žievė nenusiluptų. Kad žemė prie jo geriau prigultų, reikia ji prie diego dar paspausti. Jei žemė nelabai išpurenta, tai karklo diegų negalima giliai įbesti, nes ir pats diegas nelenda, be to, yra pavojaus jo žievę nubraukti. Tada reikia smaila lazda padaryti skylę ir
56
tik tada diegą kišti. Darant diegams dirvoje skyles, reikia stengtis, kad jos būtų vienodo gilumo. Patogiausia sodinti trims žmonėms iš karto: vienas pirma eidamas praduria skyles, antras nešasi diegus ir po vieną įstato į skylutes, o tiečias apspaudžia juos žeme.
Skylutes išbedant, galima karklų diegus sodinti ir neišdirbtoje žemėje, pav. smėlyje, upių pakrantėse, išplėštų velėnų vagose.
Karklai sodinami stačiai į žemę juos įbedant. Bet kiti sodina ir ne-tiesiai, kiek pagulusius į žemę (apie 45 laipsnių palinkimu). Palinkimas turi būti visų į tą pačią pusę. Toks sodinimas tinka sausesnei žemei, pav. smėlyje, kur diegui sunkiau gauti drėgmės. Kad jam drėgmės pakaktų, reikia jo didesnę dalį į žemę įkišti. Kišant didelę diego dalį į žemę, geriau ji įkišti įstrižai (su palinkimu), nes dirvos paviršiuje ir žemė trąšesnė ir oro gauna lengviau, negu giliai įkištas. Arčiau žemės paviršiaus jam lengviau ir prigyti ir šaknis išleisti. Sodinti diegus įstrižai į žemės paviršių yra sunkiau. Todėl drėgnoje žemėje diegai sodinami stačiai. Stačiai sodinant, ir diego nereikia tokio didelio — pakanka net 20 cm.
5. Kaip giliai sodinami diegai
Paprastai į žemę diegai sodinami taip, kad jie visai pasislėptų žemėje, kad jų nebūtų matyti nė viršūnės. Diegas į žemę įkišamas taip giliai, kad jo pati viršūnėlė būtų lygiai su žemės paviršium. Taip pasodintas diegas gerai įsišaknyja ir tais metais išleidžia tik vieną vytelę, kurią galima suvartoti pasodinti kitur arba pynimo reikalams. Kitais metais iš tokio nupiauto kelmelio išauga jau keletas vytelių. Jei diegas bus pasodintas ir kiek giliau, pav. kokiu centimetru pasislėps ir po žemės paviršiumi, tai tas nekenkia, nes diegas prasikala ir iš po žemės. Ypač toks gilumas nekenkia, jei žemė buvo neseniai išarta, išjudinta. Sename arime geriau diego viršūnę palikti prie pat žemės paviršiaus.
Jei diegas lieka taip pasodintas, kad jo viršūnė lieka keletą cm virš žemės paviršiaus, tai ta viršūnė, diegui prigijus, išleidžia keletą šakelių, iš kurių išauga silpnos, niekam netikusios vytelės. Pats karklo kelmelis formuojasi virš žemės paviršiaus, kur daugiau nukenčia nuo šalnų, vabzdžių ir kt.
Bet lakiame smėlyje, vandens užpilamose vietose, karklų diegus reikia sodinti tik išsikišusius kiek iš žemės. Toks išsikišimas yra rei-
57
kalingas, kad smėlys neužpustytų. Tokiose vietose reikia palikti virš žemės paviršiaus diego dalis iki 20 cm ilgumo. Piktžolėmis apaugusioje vietoje taip pat reikia diego viršūnė palikti virš žemės paviršiaus, kad jos neišbujojusio diego nenuslopintų. Tik, žinoma, daug racionaliau pirma piktžoles išnaikinti ir tik į švarią dirvą diegus sodinti.
Jei žemė yra gerai ir giliai išpurenta, tai galima diegus sodinti paprasčiausiai juos į žemę įkišant, jokios skylės jiems nedaiant.
6. Sodinimo laikas
Vytelių diegus galima sodinti rudenį, žiemos metu ir pavasarį. Sausoje dirvoje ir lakiame smėlyje galima sodinti rudenį. Žiemos metu galima sodinti smėlėtoje dirvoje, jei tik nėra sniego ir žemė dar nėra užšalusi. Pavasarį sodinant, svarbu pasodinti kuo anksčiau. Juo anksčiau pasodinami diegai, tuo geresnės išauga vytelės. Vėliau pavasarį pasodinti karklai išaugina prastesnes vyteles.
Sodinti galima pradėti tada, kai dirva pradžiūsta.
7. Kokia žemė reikalinga atskiroms karklų rūšims
a) P a p r a s t i e j i k a r k l a i (salix viminalis) tinka sodinti geroje žemėje, kurioje netrūksta trąšų ir drėgmės. Tokios vietos yra upių vandens sąnašos, smėlėti molynai. Durpynuose jie neauga.
b) Vadinami b a l t i e j i k a r k l a i (salix amigdalina) galima sodinti visose šlapiose dirvose, šlapiuose ir trąšiuose smėlynuose, ir net durpynuose. Tik durpynuose vytelės išauga prastesnės.
c) R a u d o n i e j i k a r k l a i (salix purpurea) galima sodinti sausesnėje žemėje, jei tik giliau yra pakankamai drėgmės, pav. smėlynuose, vandens suneštose nuosėdose.
58