SMURTO PAPLITIMAS IR JO

PREVENCIJA LIETUVOJE

1

TURINYS

ĮVADAS ......................................................................................................................... 1

I. SMURTAS – VISUOMENĖS SVEIKATOS PROBLEMA. SMURTO SAMPRATA .................. 2

II. REGISTRUOTAS SMURTAS LIETUVOJE 2005 - 2010 M. ............................................... 9

III. SMURTAS PRIEŠ VAIKUS IR JO PREVENCIJA ............................................................ 16

Prevencija................................................................................................................ 24

Patyčių problema ir jos sprendimo būdai ................................................................. 29

IV. SMURTAS TARP INTYMIŲ PARTNERIŲ, SUTUOKTINIŲ IR KITŲ ŠEIMOS NARIŲ ....... 33

Smurtas prieš moteris .............................................................................................. 33

Smurtas prieš vyrus ................................................................................................. 38

V. SMURTAS IR JAUNIMAS .......................................................................................... 40

VI. SMURTAS PRIEŠ PAGYVENUSIUS ŽMONES ............................................................. 45

VII. SAVIŽUDYBĖS IR NUŽUDYMAI .............................................................................. 48

Nužudymai .............................................................................................................. 49

Savižudybės ............................................................................................................. 52

VIII. SMURTAS DARBE ................................................................................................. 55

Smurto darbo vietose dažnis ................................................................................... 58

Profesinių grupių smurto darbe tyrimai ................................................................... 60

Teisės aktai ir prevencija ......................................................................................... 65

IX. SMURTO PAPLITIMAS KLAIPĖDOS REGIONE ........................................................... 69

X. SANTRAUKA ............................................................................................................ 73

XI. REKOMENDACIJOS ................................................................................................. 75

Leidinys parengtas, vykdant tarptautinį Pasaulio sveikatos organizacijos, šv. Andriaus

universiteto (Škotija) ir Higienos instituto bendrą projektą „Smurto prevencijos stiprinimo

politika“. Dėkojame visiems šio leidinio autoriams už gerą ir sklandų bendradarbiavimą.

Tikimės, kad ir smurto problemos sprendimas bus pagrįstas glaudžiu tarpinstituciniu

bendradarbiavimu.

Autoriai:

Aušra Krupskienė, Higienos institutas

dr. Laura Narkauskaitė, Higienos institutas

dr. Robertas Povilaitis, Nacionalinis partneris smurto klausimams PSO, “Vaikų linija”

vadovas

Kristina Smirnova, Policijos departamentas, prie vidaus reikalų ministerijos

Asta Šidlauskienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Ligita Vaicekauskaitė, Švietimo ir mokslo ministerija

dr. Eglė Vileikienė, Vidaus reikalų ministerija

dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas

Vida Baliulytė, Valstybinis psichikos sveikatos centras

Ineta Pačiauskaitė, Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras

1

ĮVADAS

Pasaulio sveikatos organizacija 2002 m. paskelbtoje ataskaitoje “Smurtas ir sveikata”,

aprašo įvairias smurto formas, pasekmes sveikatai bei įvairias prevencines priemones, galinčias

sumažinti smurtą. Ši lietuviška ataskaita yra bandymas aprašyti kaip smurtas pasireiškia

Lietuvoje – ką mes žinome apie smurtą ir kaip jį sprendžiame. Tikrai turime įvairių ataskaitų,

kuriose buvo žvelgiama į vienokią ar kitokią smurto formą, tačiau čia bandysime pažvelgti į

įvairias smurto formas ir surinkti įvairių valstybės ir mokslo institucijų bei nevyriausybinių

organizacijų turimą informaciją apie smurtą prieš vaikus šeimose, jaunimo smurtą, smurtą tarp

partnerių, smurtą prieš vyresnio amžiaus žmones bei savižudybes. Bandymas aprašyti smurto

mastą Lietuvoje turėtų tapti rimtu žingsniu ieškant smurto problemos sprendimų.

Žvelgdami į įvairius statistinius duomenis, prisiminkime tam tikrą tendenciją, kad

tyrimais atskleidžiama tiktai dalis visuomenėje egzistuojančio smurto, tikrasis smurto mastas

paprastai dar didesnis. Dar mažiau smurto yra užregistruojama įvairių institucijų – vaiko teisių

apsaugos tarnybų, medicinos įstaigų, policijos.

Yra bent keletas priežasčių, kodėl turime rimtai analizuoti ir stengtis užkirsti kelią

smurtiniam elgesiui. Žmogžudystės ir savižudybės yra dvi iš penkių pagrindinių 15 - 29 metų

amžiaus jaunų žmonių mirties priežasčių. Smurtas sukelia fizines traumas ir yra susijęs su

įvairiomis chroninėmis ligomis. Vaikystėje patirtas smurtas yra siejamas su padidėjusia rizika

įsitraukti į sveikatai kenksmingą elgesį – rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą, fizinį

neaktyvumą. Smurtas taip pat siejamas ir su neigiamomis psichosocialinėmis pasekmėmis –

įvairiais psichikos sutrikimais, prastais pasiekimais mokykloje, įsidarbinimo sunkumais.

Smurtas sukelia sunkias ekonomines pasekmes – didelis krūvis tenka sveikatos priežiūros

įstaigoms ir teisėsaugos institucijoms, gali būti prarastas darbingumas, atsirasti pravaikštos, gali

būti prarandamas produktyvumas.

Bet viena svarbiausių žinių yra tai, kad smurtas gali būti sustabdytas. Tai nėra

nevaldomas reiškinys - derinant įvairias įstatymines priemones, tėvystės įgūdžių bei

prevencines programas mokykloms bei pasitelkdami kitas mokslo žiniomis pagrįstas

priemones, galime sumažinti smurtą.

Nacionalinis partneris smurto klausimams PSO,

Viešosios įstaigos “Vaikų linija” vadovas

dr. Robertas Povilaitis

2

I. SMURTAS – VISUOMENĖS SVEIKATOS

PROBLEMA. SMURTO SAMPRATA

dr. L. Narkauskaitė, A. Krupskienė

Smurtas yra viena skaudžiausių ir

aktualiausių visuomenės sveikatos problemų

pasaulyje. Smurto problema nepaprastai

sudėtinga ir įvairialypė: smurtas prieš

moteris, agresyvus elgesys su vaikais yra

viena iš pagrindinių visuomenės sveikatos

problemų ir žmogaus teisių pažeidimų.

Smurtas, priklauso nuo kultūros, vertybių,

socialinių normų, o tai ir yra viena

pagrindinių priežasčių, kodėl smurtas, kaip

visuomenės sveikatos problema, buvo ilgai

ignoruojamas. Smurtas kaip visuomenės

problema įvardyta XX a. viduryje.

Tikėtina, kad smurtas ir prievarta

visada buvo žmonių bendruomenės

egzistavimo dalis. Planetoje kasdieną žūsta

daugiau nei milijonas žmonių, o dar didesnė

dalis patiria kūno sužalojimus savižudybių ar

tarpasmeninio smurto pasėkoje. Pasaulio

sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis,

nuo agresyvaus elgesio ir smurto šeimose

kenčia apie 60 proc. Europos ir Centrinės

Azijos šalyse gyvenančių vaikų ir paauglių.

Kuo daugiau smurto yra šeimose, tuo daugiau

nuo tos problemos kenčia visuomenė.

Akivaizdu, kad smurtas yra viena svarbiausių

mirties priežasčių jaunų ir darbingo amžiaus

žmonių (15 - 44 m.) tarpe. Sąmoningas ir

nesąmoningas smurtas išeikvoja daug

žmonijos socialinių ir ekonominių lėšų. Nors

sunku apskaičiuoti prievartos ir smurto žalą,

akivaizdu, kad ji siekia milijardus JAV

dolerių, skiriamų sveikatos apsaugai, tuo

pačiu prarandant milijardus dolerių šalių

ekonomikoje dėl nukentėjusiųjų nedar-

bingumo, teisėsaugos sistemos išlaikymo bei

neįgyvendintų finansinių investicijų.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas

smurtą apibūdina kaip „šiurkšti prievarta“, o

prievartą – „jėgos vartojimas“. Prievartos

pobūdis visuomenėje gali būti įvairus:

materialinis, ideologinis, tiesioginis,

netiesioginis, socialinis, ekonominis,

politinis, moralinis, fizinis, psichologinis,

teigiamas, neigiamas, teisėtas, neteisėtas ir kt.

Neteisėta prievarta sietina su žmogaus teisių

bei laisvių ribojimais (varžymais) bei

tiesioginiais jų pažeidimais, t.y.

pasikėsinimais į gyvybę, sveikatą, asmens bei

turto neliečiamybę, laisvę, privatų gyvenimą,

individualybę, garbę, savigarbą (orumą) ir kt.

Visuomenė tampa vis jautresnė

įvairioms prievartos apraiškoms, vis naujus

veiksmus ji linkusi suprasti kaip prievartą.

Dabar prievartai priskiriama tai, kas prieš

kelis dešimtmečius nebuvo ja laikoma.

Šiuolaikinių informacinių technologijų

dėka visuomenė bet kuriuo paros metu

informuojama apie tokias prievartos rūšis,

kaip terorizmas, karai, ginkluoti susirėmimai,

įkaitų dramos, tačiau žymiai didesnė dalis

3

prievartos ir smurto atvejų vyksta uždaroje

aplinkoje: namuose, darbo vietose, mokyk-

lose, net sveikatos priežiūros ar socialinėse

įstaigose. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad,

nors biologiniai, genetiniai ir kiti

individualūs veiksniai lemia žmogaus polinkį

į agresiją, tačiau dažniausiai jie sąveikauja su

šeimyniniais, visuomeniniais, kultūriniais ir

kitais išorinio pobūdžio veiksniais, tokiu

būdu sudarydami aplinką, kurioje atsiranda

prievarta ir smurtas.

Smurtas dažnai traktuojamas kaip

neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis.

Nežiūrint to, kad įvairios prievartos rūšys

žmoniją lydi visais laikais, mes neturime su

tuo taikytis, kaip su neišvengiama žmonijos

egzistavimo dalimi. Smurto pasekmės

žmonių sveikatai, taip pat šeimos,

visuomenės, visos šalies gerovei skatina

domėtis šia problema, ieškoti jos priežasčių ir

jas šalinti. Kylant žmonių išsilavinimo lygiui,

socialinei gerovei, didėja nepakantumas

smurtui.

PSO 2002 m. pristatė ekologinį modelį

pritaikytą smurtinio elgesio aiškinimui ir

kuris įrodo, kad smurtą galima numatyti ir

išvengti sveikatos problemų. Išskiriami keturi

ekologinio modelio lygiai, įtakojantys

smurtinį elgesį – individualus, santykių,

bendruomenės, visuomenės:

Individualiame lygyje aiškinamasi,

kas didina tikimybę tapti auka ar

skriaudėju. Čia svarbūs biologiniai,

genetiniai, socialiniai veiksniai.

Santykių lygyje aiškinama kaip

artimi socialiniai santykiai su

bendraamžiais, šeimos nariais didina

smurto patyrimo ar smurto naudojimo

riziką.

Bendruomenės lygis analizuoja

kaip bendruomeninė aplinka – mokykla,

darbovietės, kaimynystė – daro įtaką

smurtautojams ar aukoms.

Visuomenės lygis aiškina kaip

sukuriama palanki smurtui aplinka ir

analizuoja tokius veiksnius, kaip kultūrinės

normos, pagal kurias yra priimtinas

smurtinis konfliktų sprendimo būdas,

priimtinas vyrų dominavimas prieš moteris

ir vaikus, jėgos naudojimas prieš piliečius.

Nei vienas veiksnys nepaaiškina

asmens (ar grupės) aukšto ar žemo smurto

rizikos laipsnio. Smurtą sąlygoja

kompleksinė daugelio veiksnių sąveika.

Individualiame lygyje asmeninė patirtis ir

biologiniai faktoriai įtakoja žmogaus elgesį ir

apsprendžia tikimybę, ar žmogus taps smurto

auka ar skriaudėju. Individualaus lygio

veiksniai: vaikystėje patirta nepriežiūra,

psichologiniai ir asmenybės sutrikimai,

alkoholio ar narkotikų vartojimas, polinkis į

agresiją. Tarpusavio santykiai (šeima,

draugai, intymūs partneriai, tos pačios

socialinės padėties partneriai) taip pat įtakoja

4

smurto riziką. Smurto riziką padidina

nebendravimas su tėvais ar smurtaujančių

draugų įtaka. Rizikos veiksniams,

susijusiems su socialine aplinka (tokia, kaip

mokykla, rajonas, darbo vieta) priklauso

aukštas nedarbo lygis, gyventojų tankumas,

vietinė narkotikų ar ginklų prekyba.

Prievarta namuose dažnai yra užslėpta

problema, nes pati auka ar kaltininkas ją retai

pripažįsta. Šie smurto atvejai retai įtraukiami

į nelaimingų atsitikimų statistiką. Prievarta

namuose dažniausiai susijusi su lyties

problemomis. 20 proc. Europos moterų yra

bent vieną kartą per savo gyvenimą tapusios

smurto aukomis, nukentėjusios nuo joms

pažįstamų asmenų. Svarbi problema yra senų

žmonių ir žmonių su psichinės sveikatos

problemomis išnaudojimas. Didėja socialiai

motyvuota prievarta prieš pabėgėlius ir

etnines grupes. Daugelyje Europos šalių jau

prieš 20 metų pradėtas registruoti vaikų

seksualinio, fizinio, psichologinio

išnaudojimo paplitimas bei priežastys.

Pastaraisiais metais stebint Lietuvoje

vykstančius socialinius procesus, ryškėja

visuomenės agresyvios elgsenos plitimo

tendencija, pasireiškianti įvairių formų

smurto protrūkiais daugelyje socialinių

institucijų (šeimoje, mokykloje, jaunimo

grupėse ir kt.). Ypač sudėtingi socialiniai

reiškiniai, glaudžiai susijęs su visuomenės

vertybėmis, tai - smurtas prieš vaikus, pačių

paauglių smurtavimas ar pasyvus šio

reiškinio stebėjimas. Lietuvoje egzistuoja

daugybė smurto prevencijos programų, šiai

sričiai skiriamos didelės lėšos, tačiau

tolerancija smurtui mūsų šalyje didelė, o

fragmentiškų tyrimų išvados neatskleidžia

tikrosios padėties.

Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai

byloja, jog šalį ištiko stipri visuomenės

sveikatos krizė, pasireiškianti dideliu save ir

kitus naikinančio socialinio elgesio

(savižudybės, alkoholio ir narkotikų

vartojimas, prievarta, smurtas) paplitimu.

Plintantys negatyvūs socialiniai reiškiniai

pirmiausiai paveikia pažeidžiamiausią

visuomenės dalį – vaikus ir paauglius.

Lietuvoje smurto problema labiau

susidomėta, 1990 metais, kai buvo atkurta

nepriklausomybė. Vilniaus universitete

pradėti tyrimai, nes suvoktas smurto mastas.

Nustatyta, kad per 90 proc. smurto aukų yra

moterys, kad smurtaujama kas trečioje

šeimoje. Mokyklose smurtauja vaikai prieš

vaikus, policininkai muša paauglius, seneliai

nukenčia nuo vaikaičių, sūnus muša motiną ir

tėvą… Iš kur tiek žiaurumo? Ieškodami

atsakymo į šį klausimą visada atsisukame į

šeimą. Pasirodo, smurtautojai užaugo tose

šeimose, kur buvo mušami jie patys, kur

matė, kaip tėvas kankina motiną, kur nebuvo

stengiamasi vienas kitą suprasti, taikiai

ieškoti problemų sprendimo būdų, kur

5

nebuvo artimo meilės. Smurtautojų karta

užaugina dar agresyvesnių smurtautojų kartą.

Smurto šeimoje kaina įspūdinga.

Anglijoje jo pasekmėms sušvelninti kasmet

išleidžiama 40 milijonų svarų sterlingų.

Smurtas prieš asmenį sukelia ilgai

trunkančias depresijas, dėl to sumažėja darbo

produktyvumas, ilgai trunka reabilitacijos

laikotarpis, brangiai kainuoja vaistai. Visa tai

neigiamai veikia šalies ekonominę plėtrą,

atsiliepia šalies biudžetui. Lietuvoje tokios

išlaidos neapskaičiuotos.

2011 m. Lietuva priėmė įstatymą, kuris

gintų asmenis nuo smurto privačioje erdvėje,

t.y. smurtas šeimoje dabar traktuojamas kaip

atskira nusikalstama veikla.

Įstatymas parengtas siekiant, kad

smurto atvejų būtų kuo mažiau, kad būtų

operatyviai reaguojama į kiekvieną smurto

privačioje erdvėje atvejį, kad nei vienas

smurto atvejis neliktų be atsakomybės,

smurtautojams pritaikant prevencines

poveikio priemones, o nukentėjęs asmuo būtų

apsaugotas ir gautų reikiamą pagalbą.

Pasaulyje atliekama daug įvairių

smurto tyrimų. Siekiant atlikti išsamią ir

moksliškai pagrįstą bet kokios prievartos ir

smurto analizę, reikia pradėti nuo smurto

formų įvairovės nustatymo. PSO smurtą

apibrėžia kaip „tyčinį fizinės jėgos ar galios

panaudojimą ar grasinimą tai panaudoti prieš

save, kitą asmenį, asmenų grupę ar

visuomenę, kas sukelia arba yra didelė

galimybė sukelti sužalojimus, mirtį,

psichologinę žalą, vystymosi sutrikimus ar

bet kokio pobūdžio žalą“. Šiame apibrėžime

pabrėžiamas tyčinis ir faktiškai įvykdytas

smurtas. Prievarta nelaikomi netyčiniai

nelaimingi atsitikimai, pavyzdžiui, kūno

sužalojimai autoįvykių metu, nudegimai.

Žodžiai „galios panaudojimas“ smurto

suvokimą praplečia veiksmais, kurių šaltinis

yra valdžios žmogui naudojimas, t.y.

grasinimai ir gąsdinimai. Taip pat tai reiškia

nepriežiūrą, pagalbos nesuteikimą. Tokiu

būdu išsireiškimą „tyčinis fizinės jėgos ar

galios panaudojimas“ reikia suprasti kaip

nepriežiūrą, įvairaus pobūdžio žiaurų elgesį

su kitu žmogumi (fizinį, seksualinį ar

psichologinį), nužudymą, taip pat bet kokio

pobūdžio pasikėsinimus į savo paties gyvybę

bei sveikatą.

Toks smurto apibūdinimas atskleidžia

įvairiapusį požiūrį į trumpalaikes ir ilgalaikes

smurto pasekmes ne tik žmonių sveikatai

(psichologinę žalą bei neigiamą įtaką

sveikatai ir vystymuisi), bet ir šeimos,

visuomenės bei visos šalies gerovei. Daugelis

smurto formų prieš moteris, vaikus ir senyvo

amžiaus žmones nesukelia rimtų kūno

sužalojimų ar invalidumo, nėra tiesiogine

mirties priežastimi, tačiau gali jiems sukelti

dideles fizines, emocines ir socialines

problemas.

6

Vienas svarbiausių smurto suvokimo

aspektų yra tyčinis, iš anksto suplanuotas

smurtinis elgesys, tačiau reikia atkreipti

dėmesį į keletą svarbių momentų. Visų

pirma, ketinimas panaudoti jėgą nebūtinai

reiškia ketinimą sukelti žalą, pavyzdžiui per

muštynes jaunuolis sudavė smūgius į galvą ar

panaudojo ginklą, kas galėjo sukelti rimtus

kūno sužalojimus ar net mirtį, nors nei viena

iš šių pasekmių nebuvo numatyta. Tėvas arba

motina smarkiai papurtė verkiantį kūdikį,

siekdami jį nutildyti, ko pasekoje galėjo būti

sukrėstos galvos smegenys, šiuo atveju buvo

panaudota jėga, tačiau nebuvo ketinimo

sukelti kūno sužalojimus. Antra, egzistuoja

skirtumas tarp ketinimo sukelti kūno

sužalojimus ir ketinimo „taikyti prievartą“.

Prievartą gali nulemti nusistovėjusios

visuomenės kultūrinės nuostatos. Kai kurie

žmonės sąmoningai žaloja kitus, tačiau,

atsižvelgdami į savo visuomenėje

galiojančias kultūrines nuostatas ir

įsitikinimus, to nelaiko prievarta. PSO

prievartą sieja su žmogaus sveikata ar

savijauta. Kartais pastovūs išpuoliai ir fizinis

smurtas prieš žmoną šeimoje gali būti

vertinamas kaip pilnai priimtinas elgesys toje

visuomenėje, tačiau PSO tokį elgesį vertina

kaip smurtinį, turintį rimtų neigiamų

pasekmių žmogaus sveikatai.

PSO pasiūlė universalią smurto klasifi-

kaciją, pagal kurią smurtas, priklausomai nuo

smurtautojo charakteristikos, skirstomas į tris

tipus:

Pasikėsinimas į savo paties gyvybę ar

sveikatą;

Tarpasmeninis smurtas;

Kolektyvinis smurtas.

Tai reiškia, kad egzistuoja skirtumas

tarp smurto, nukreipto į save, kito asmens ar

nedidelės asmenų grupės vykdomo smurto ir

smurto, kurį vykdo didelės grupės,

pavyzdžiui, organizuotos politinės grupės,

teroristinės grupuotės.

Smurtinis elgesys skirstomas į fizinį,

seksualinį, psichologinį smurtą ir deprivaciją

(nepriežiūrą).

Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo

jo amžiaus, gyvenamosios aplinkos, jo

santykių su aplinkiniais, gali turėti

subjektyvų ir skirtingą smurtinių veiksmų

vertinimą ir suvokimą, todėl kyla problema

įvairiose apklausose ir tyrimuose apibrėžiant

smurto sąvoką.

Skirtingose šalyse atliekami įvairūs

smurto tyrimai ir apklausos rodo, kad

respondentai, patyrę smurtą, nenoriai vartoja

šį žodį, be to, tam tikri smurtiniai veiksmai

įvairiai vertinami ir nusakomi. Pavyzdžiui,

anglų mokslininkų atliktoje apklausoje buvo

išsiaiškinta, jog 92 proc. smurtą patyrusių

respondentų smurtą namuose įvardijo kaip

rimtus kūno sužalojimus, 76 proc. -

7

stumdymą, purtymą, ir tik 68 proc. smurtui

priskyrė ir grasinimus.

Skirtingam smurto suvokimui ir

vertinimui įtaką daro kiekvieno asmens

nuostatos, kiek ir kokius veiksmus gali

laikyti normaliais ar tiesiog blogu elgesiu.

Sunkiai įvertinamas psichologinis

smurtas (užgauliojimai, grasinimai,

niekinimas ir kt.), kuris dažniausiai

toleruojamas tol, kol neperauga į fizinius

veiksmus. JAV atliktame tyrime įvairaus

amžiaus ir socialinio statuso moterų buvo

klausiama, kaip jos suvokia psichologinį

smurtą. Respondentės pripažino, kad sunku

atskirti, kada tam tikri veiksmai laikytini

psichologiniu smurtu, o ne paprastu

kasdienišku konfliktu. Konfliktai laikomi

gana natūraliu dalyku santykiuose, tačiau kai

įvairūs užgauliojimai, kontrolė ir izoliacija

nuo išorinės aplinkos tampa kasdienybe, tai

jau įvardijama kaip psichologinis smurtas.

Fizinio smurto ir jo stiprumo

suvokimas lemia, ar nukentėjusysis kreipsis

pagalbos, ar ne. Australijoje 2004 m. atliktos

apklausos duomenimis, iš 58 proc.

respondentų, patyrusių rimtus smurtinius

veiksmus, net 72 proc. niekur nesikreipė

pagalbos, nes paprasčiausiai nelaikė jų

rimtais.

Dauguma asmenų, ypač moterys,

vaikai, senyvo amžiaus asmenys, nenoriai

pripažįsta patyrę rimtus smurtinius

veiksmus, ypač jei smurtautojas yra artimas

asmuo – sutuoktinis, partneris, tėvas, mama,

suaugęs vaikas. Priešingai yra vertinami

veiksmai, padaryti nepažįstamo ar mažai

pažįstamo asmens. Manoma, kad yra keli

veiksniai, kurie lemia, kaip rimtai

vertinamas smurtas: buvo patirta sunkių

kūno sužalojimų, iškilo pavojus gyvybei. Be

to, skirtingai suvokiamas smurtas, patirtas

pastaruoju metu ir seniai praeityje. Kiek

kitoks suvokimas vyrauja kalbant apie

seksualinį smurtą: nesvarbu, kada jis buvo

patirtas – neseniai ar praeityje tėvų šeimoje,

dažniausiai vertinamas kaip ,,labai rimtas“

nepalyginamai dažniau nei taip įvardijamas

fizinis ar psichologinis smurtas.

8

LITERATŪRA

1. Valius L., Jaruševičienė L. Paauglių sveikatos priežiūra šeimos gydytojo praktikoje.

Kaunas, 2008.

2. Prieiga internete: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/provita/20060421/1-2.html.

3. World report on violence and health. World Health organization, 2002.

4. Justickis V. Kriminologija. 1 dalis. Vilnius, 2001.

5. Injuries and violence in Europe: why they matter and what can be done. Violence and

Injury Prevention. WHO Regional Office for Europe, 2006; p. 26.

6. Sveikata 21 – sveikata visiems XXI amžiuje. Pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos

priežiūros principai Europos regione.

7. Valintėlienė R., Narkauskaitė L. Smurtas – visuomenės sveikatos problema. Smurto masto

ir priežasčių nustatymas. Visuomenės sveikata (Vilnius). 2010; 1(48)

8. Prieiga internete: http://www.teisesgidas.lt/modules/news/article_storyid_783.html

9. Prievarta ir jos įtaka sveikatai. PSO pranešimas apie situaciją pasaulyje.

10. Smurto prieš moteris šeimoje analizė ir smurto šeimoje aukų būklės įvertinimas. Tyrimo

ataskaita. BGI Consulting, 2008, Vilnius.

11. Mooney J. The Hidden Figure - Domestic Violence in North London. Middlesex

University. School of Sociology and Social Policy. 1993.

12. Violence Against Women. Princeton Survey Research Associates International 2006.

9

1 lentelė. Duomenys apie užregistruotų nusikalstamų veikų skaičių,

tenkantį 100 000 gyventojų 2005 – 2010 m.

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Užregistruotų nusikalstamų veikų skaičius 89 815 82 155 73 741 78 060 83 203 77 669

Nusikalstamų veikų skaičius, tenkantis

100 000 Lietuvos gyventojų 2 631 2 421 2 185 2 324 2 492 2 359

Išaiškintų nusikalstamų veikų dalis, proc. 41,9 44,3 44,5 43,7 44,2 46,5

II. REGISTRUOTAS SMURTAS LIETUVOJE

2005 - 2010 M.

dr. E. Vileikienė

Remiantis Nusikalstamų veikų

žinybinio registro 2005 - 2010 m.

duomenimis, 2010 m. užregistruotos 77669

nusikalstamos veikos, t. y. 13,5 proc. mažiau

nei 2005 m. Lyginant pastarųjų metų

statistinius duomenis, matyti, kad iki tol

mažėjęs užregistruotų nusikalstamų veikų

skaičius nuo 2008 m. pradėjo augti. Šis

užregistruotų nusikalstamų veikų augimas

tęsėsi ir 2009 m., o 2010 m. – sumažėjo.

Tiriamuoju laikotarpiu nuo 41,9 iki 46,5

proc. išaugo užregistruotų nusikalstamų

veikų išaiškinamumas. Atkreiptinas dėmesys,

kad tai yra didžiausia išaiškintų nusikalstamų

veikų dalis per pastaruosius šešerius metus.

Pastarąjį dešimtmetį šalyje nuolat

mažėjo gyventojų skaičius. Viena iš

priežasčių, lėmusių šias tendencijas, buvo

neigiamas gyventojų prieaugis, kai gyventojų

mirtingumas yra didesnis už gimstamumą.

Antra priežastis – nepalankios migracijos

tendencijos. Vien Statistikos departamento

prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį kasmet

iš Lietuvos išvykdavo maždaug tūkstantis

gyventojų. Dėl minėtų priežasčių

analizuojant užregistruotų nusikalstamų

veikų skaičių tikslinga atsižvelgti ir į jų

skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų. 2005 m.

100 000 gyventojų teko 2631 užregistruotos

nusikalstamos veikos, šis rodiklis 2007 m.

sumažėjo iki 2185, vėlesniu 2008 - 2009 m.

laikotarpiu jis vėl išaugo, o nuo 2010 m.

pradėjo mažėti (1 lentelė).

Analizuojant oficialią užregistruotų

nusikalstamų veikų statistiką neįvertinamas

jų latentiškumas. Įvairiais viktimologiniais

tyrimais nustatyta, kad apie dalį nusikalstamų

veikų gyventojai nelinkę pranešti teisėsaugos

institucijoms, o viena iš nepranešimo

priežasčių yra nepakankamas pasitikėjimas

šiomis institucijomis, ypač policija.

Smurtinių nusikaltimų sąvokos nėra

10

1 pav. Užregistruotų ir išaiškintų sunkių sveikatos sutrikdymų skaičiaus kitimo tendencijos

2005 – 2010 m.

292 287 249

228 196

213

354 310 302

291 239 281

0

50

100

150

200

250

300

350

400

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Užregistruota Išsiaiškinta

Lietuvos Respublikos baudžiamajame

kodekse (toliau – BK). Šioje analizėje

remiamasi kriminologine smurtinių

nusikaltimų sąvoka, kuri apima šias

pagrindines nusikalstamų veikų grupes,

suskirstytas pagal atitinkamus BK skyrius:

nusikaltimus žmogaus gyvybei, nusikaltimus

žmogaus sveikatai ir nusikalstamas veikas

žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir

neliečiamumui. Prie smurtinių nusikaltimų

taip pat priskirtini ir plėšimai, kurie pagal

kėsinimosi objektą yra turtiniai, tačiau dėl jų

metu naudojamo smurto, kaip būtino šio

nusikaltimo sudėties elemento, juos sąlyginai

galima priskirti prie smurtinių nusikaltimų.

Panašiai kaip ir tyčinių nužudymų,

sunkių sveikatos sutrikdymų lyginamoji dalis

sudaro 0,3 - 0,4 proc. tarp visų šalyje

užregistruotų nusikalstamų veikų. 2005 -

2010 m. laikotarpiu sunkių sveikatos

sutrikdymų sumažėjo 21,5 proc., šiek tiek

sumažėjo ir jų lyginamoji dalis: 2005 - 2007

m. jie sudarė 0,4 proc. visų užregistruotų

nusikalstamų veikų, o 2008 - 2010 m. – 0,3

proc. Tarp nukentėjusių nuo sunkių sveikatos

sutrikdymų asmenų 19 proc. buvo moterų.

Beveik pusė 2010 m. nustatytų įtariamųjų

(kaltinamųjų) nusikaltimo padarymo metu

buvo apsvaigę nuo alkoholio. Svarbu ir tai,

kad beveik penktadalis sunkių sveikatos

sutrikdymų padaryti bendrininkų grupių, tuo

metu nenustatyta atvejų, kad sunkų sveikatos

sutrikdymą būtų padarę asmenys,

priklausantys organizuotoms nusikalstamoms

grupėms.

Nuo 2007 m. stebima tendencija, kad

išaiškintų sunkių sveikatos sutrikdymų

skaičius viršydavo tais metais užregistruotų

nusikaltimų skaičių. Taip galėjo atsitikti dėl

kelių priežasčių. Viena jų, kad iš tikro išaugo

minėtų nusikaltimų išaiškinamumas, nes

buvo išaiškinama vis daugiau ankstesniais

metais užregistruotų atvejų. 1 paveiksle

matyti, kad, nors užregistruotų sunkių

sveikatos sutrikdymų atvejų ir mažėjo,

išaiškintų nusikaltimų skaičius beveik

11

nepakito. Tačiau galima ir kita priežastis –

dalis sveikatos sutrikdymų galėjo būti

užregistruojami kaip nesunkūs, o vėliau po

ekspertų išvados jie galėjo būti

perkvalifikuojami į sunkius sveikatos

sutrikdymus, kurie atspindi antroje –

išaiškintų nusikaltimų kreivėje.

Remiantis 2010 m. duomenimis matyti,

kad didžiausia tikimybė nukentėti nuo

sunkaus sveikatos sutrikdymo yra tamsiu

paros metu. Užregistruotų atvejų pradeda

daugėti nuo 18 val. iki 22 - 23 val., o po 2

val. nakties jų smarkiai sumažėja. Panašiai

kaip ir nužudymų atveju, dažniausiai (dviem

atvejais iš trijų) sunkūs sveikatos sutrikdymai

buvo užfiksuoti butuose, namuose ar kitose

gyvenamosiose patalpose, rečiau atvirose

vietovėse ar viešose vietose ir gatvėse. Nors

miestuose šie smurtiniai nusikaltimai

užregistruojami dažniau nei kaimo vietovėse,

tačiau šis skirtumas nėra toks didelis, kaip

nužudymų atveju. Iš turimų duomenų apie

nusikaltimo padarymo būdus matyti, kad

daugeliu atvejų sunkiai sveikata sutrikdoma

suduodant smūgius, žymiai rečiau nuduriant,

2010 m. nebuvo atvejų, kada nusikaltimas

padarytas panaudojant šaunamąjį ginklą.

Išžaginimai sudaro vos 0,2 - 0,3 proc.

visų užregistruojamų nusikalstamų veikų.

Kaip rodo tarptautiniai viktimologiniai

tyrimai, gana didelis jų latentiškumas, kai

nusikaltimo aukos dėl tam tikrų priežasčių

nelinkusios pranešti teisėsaugos institu-

cijoms, kad buvo išžagintos. Šių nusikaltimų

numanomos slėpimo priežastys gali būti

artimi aukos ir pažeidėjo santykiai, netikė-

jimas, kad nusikaltimas bus atskleistas ar

patirtas gėdos ir pažeminimo jausmas.

2005 – 2010 m. laikotarpiu nuo 265 iki

208 (21,5 proc.) sumažėjo užregistruotų

išžaginimų. Tačiau iki 2009 m. mažėjęs

užregistruotų išžaginimų skaičius 2010 m.

pradėjo augti (2 paveikslas). Neturint išsamių

viktimologinių tyrimų duomenų sunku įvar-

dinti, ar tai teigiama, ar neigiama tendencija.

Išaugęs užregistruotų išžaginimų skaičius

gali būti siejamas su sumažėjusiu jų laten-

tiškumu ir didesniu pasitikėjimu teisėsaugos

institucijomis.

Analizuojant užregistruotų ir išaiškintų

išžaginimų skaičiaus pokyčius matyti kelios

tendencijos. Viena jų – skirtingai nei nužu-

dymų ar sunkių sveikatos sutrikdymų atveju,

išžaginimų išaiškinama mažiau. Kita tenden-

cija, kad užregistruotų ir išaiškintų išžagini-

mų kreivės kinta panašiai, t. y. sumažėjus

užregistruotų išžaginimų skaičiui sumažėja ir

tais metais išaiškintų nusikaltimų skaičius ir

atvirkščiai. 2005 – 2010 m. laikotarpiu vidu-

tiniškai buvo užregistruoti 206,5, o išaiškinti

143,5 išžaginimo atvejai, t.y. vidutiniškai

išaiškinami du iš trijų nusikaltimų.

12

2 pav. Užregistruotų ir išaiškintų išžaginimų skaičiaus kitimo tendencijos 2005–2010 m.

265 253

200

164 149

208 172

180

105 125

124

155

0

50

100

150

200

250

300

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Užregistruota Išaiškinta

Aprašant pagrindines įtariamųjų

(kaltinamųjų) ir nukentėjusiųjų socialines

demografines charakteristikas atkreiptinas

dėmesys, kad šiuo atveju pažeidėjai gali būti

tik vyrai, o nukentėjusios – tik moterys. Taigi

galima lyginti tik suaugusiųjų ir vaikų iki 18

m. (įtariamųjų atveju – nepilnamečių)

santykį. 2010 m. tarp įtariamųjų (kaltina-

mųjų) buvo nustatyta 16,6 proc. nepilna-

mečių, o tarp nukentėjusiųjų buvo net 42,4

proc. mergaičių iki 18 metų. Remiantis tik

užregistruotais atvejais matyti, kad sąlyginai

mergaitės gana dažnai tampa išžaginimų

aukomis. Tačiau siekiant pagrįsti šią prielaidą

reikalingi išsamūs viktimologiniai tyrimai.

Gali būti, kad suaugusios moterys tiesiog

mažiau linkusios pranešti teisėsaugos institu-

cijoms apie seksualinės prievartos atvejus.

Remiantis 2010 m. duomenimis,

didžiausia tikimybė nukentėti nuo išžaginimo

yra tamsiu paros metu. Panašiai kaip ir

sunkių sveikatos sutrikdymų atvejais,

užregistruotų išžaginimų skaičius pradeda

didėti nuo 18 val. iki 22 - 23 val., o po 2 val.

nakties jų smarkiai sumažėja. Du iš trijų

išžaginimų buvo įvykdyti butuose, namuose

ar kitose gyvenamosiose patalpose, rečiau

atvirose vietovėse ar viešose vietose ir

gatvėse. Panašiai kaip ir užregistruotų sunkių

sveikatos sutrikimų atveju, šiek tiek daugiau

išžaginimų užregistruojama miestuose nei

kaimų vietovėse.

Lietuvoje, palyginti su kitomis Baltijos

šalimis, 100 000 gyventojų užregistruojama

daugiausia išžaginimų – 6,3. Panaši situacija

yra Estijoje – čia 100 000 gyventojų

13

3 pav. Įtariamųjų (kaltinamųjų) ir nukentėjusiųjų pagrindinės socialinės demografinės

charakteristikos (2010 m.)

10%

11%

79%

Įtariamieji (kaltinamieji)

Berniukų iki 17 m. Moterų nuo 18 m.

Vyrų nuo 18 m.

3%

35%

60%

2%

Nukentėjusieji

Berniukų iki 17 m. Moterų nuo 18 m.

Vyrų nuo 18 m. Mergaičių iki 17 m.

užregistruojami 6 išžaginimų atvejai, tačiau

Latvijoje šis rodiklis žymiai mažesnis – 3,5.

Mūsų šalyje Vidaus reikalų ministerijos

2010 m. duomenimis dauguma (net 97 proc.)

įtariamųjų (kaltinamųjų) buvo vyrai, beveik

trečdalis įtariamųjų buvo nepilnamečiai (3

paveikslas). Tai yra nusikaltimai, kuriuos

labai retai padaro moterys. Kita svarbi

įžvalga, kad iš 50 įtariamųjų moterų, net 20

buvo nepilnametės. Jeigu tokios tendencijos

išliks per artimiausius metus, tikėtina, kad

išaugs moterų arba merginų dalis tarp visų

įtariamųjų šiuo nusikaltimu.

Analizuojant 2006–2010 m. gyventojų

apklausų duomenis [1], matyti, kad nuo

nusikaltimų per metus nukenčia 6–8 proc.

gyventojų. Situacija šiek tiek buvo

pablogėjusi 2008 m., tačiau 2010 m. ji

nesiskyrė nuo 2006 m. (4 paveikslas).

Be jau aptartų rodiklių svarbus ir dar

vienas – t. y. latentinių ir užregistruotų

nusikaltimų santykis, kurį patikimai parodo

gyventojų viktimologinės apklausos. Jose

pagal griežtas atrankos metodikas atrenkamas

gana didelis respondentų skaičius (paprastai

kelis kartus didesnis, nei atliekant įprastas

apklausas).

Respondentai klausiami apie jų vikti-

mologinę patirtį (ar jie nukentėjo nuo nusi-

kaltimų), nusikaltimų pobūdį, aplinkybes,

aplinkybes, laiką, nusikalstmos veikos

dalyvius ir pan. Šios apklausos leidžia

adekvačiau įvertinti viktimizacijos lygį,

kadangi jose gaunami duomenys apie

padarytus, tačiau oficialiai neužregistruotus

nusikaltimus bei nusikaltimų aukas. Tačiau

tokie tyrimai šalies mastu pastaraisiais metais

nebuvo atliekami dėl pakankamai didelių

finansinių sąnaudų.

14

4 pav. 2006–2010 m. gyventojų apklausų rezultatai į klausimą „Ar per paskutinius 5 metus Jūs

ar kas nors iš Jūsų šeimos narių tapote nusikaltimo auka?“

6

8

7

79

74

81

12

17

12

3

1

0% 20% 40% 60% 80% 100%

2006 m.

2008 m.

2010 m.

Nukentėjo per paskutinius 12 mėn. Nenukentėjo

Nukentėjo per paskutinius 2-5 metus Nenurodė

Remiantis jau minėtų tyrimų rezultatais,

dauguma nukentėjusiųjų linkę pranešti

teisėsaugos institucijoms apie nusikaltimus

nuo kurių jie nukentėjo: 2008 m. į policiją

kreipėsi 74 proc., o 2010 m. – 80 proc.

Nukentėjusiųjų (procentinė dalis nuo visų

nukentėjusiųjų) (5 paveikslas).

Lyginant 2006 – 2010 m. tyrimų

rezultatus matyti, kad smurtinių nusikaltimų

problema visu tiriamuoju laikotarpiu,

gyventojų manymu, buvo viena iš

svarbiausių. 2007 ir 2008 – 2010 m.

dauguma respondentų pagal svarbumą jai

skyrė antrą vietą ir tik 2007 m. ji buvo

ketvirtoje svarbiausių šalies problemų sąrašo

pozicijoje. 2007 m. buvo ypatingi tuo, kad

smarkiai išaugo eismo saugumo problemos

aktualumas. Nepaisant to, jog anksčiau

buvusią svarbiausią, gyventojų manymu,

eismo saugumo problemą pakeitė vis

aktualesnė korupcijos problema, smurtinių

nusikaltimų svarba tiriamuoju laikotarpiu

nesumenko.

15

5 pav. 2006–2010 m. gyventojų apklausų rezultatai į klausimą „Ar Jūs ar Jūsų šeimos nariai dėl

šio nusikaltimo kreipėtės į policiją?“

77

74

80

23

26

20

0% 20% 40% 60% 80% 100%

2006 m.

2008 m.

2010 m.

Kreipėsi į policiją Nesikreipė į policiją

LITERATŪRA

1. Vidaus reikalų ministerijos užsakymu pagal tą pačią metodiką 2006–2010 m. atliktų

apklausų rezultatai. Plačiau žr. E. Vileikienė. Visuomenės saugumo jausmo ir teisėsaugos

institucijų veiklos vertinimas.

http://www.vrm.lt/fileadmin/Padaliniu_failai/Viesojo_saugumo_dep/naujas/Gyventoju_apklaus

a_2010.pdf

16

III. SMURTAS PRIEŠ VAIKUS IR JO

PREVENCIJA

dr. R. Povilaitis dr. E. Vileikienė, A. Šidlauskienė,

L. Vaicekauskaitė, dr. L. Narkauskaitė, K.

Smirnova,

Smurtas prieš vaikus – socialinis

reiškinys, kurio atsiradimą sąlygoja įvairios

aplinkybės: skurdas, nedarbas, visuomenės

vertybių nepaisymas. Jo formos yra kelios:

fizinis, emocinis, lytinis smurtas, vaikų

nepriežiūra. Tai gali būti susiję ir su žinias-

klaida, naujų informacijos ir komunikacijos

technologijų paplitimu. Žiniasklaida smurtą

parodo kaip normalų reiškinį, skelbiamos

nuotraukos, rodomi siužetai, internete plati-

nama smurtinė medžiaga. Tai ypač neigia-

mai veikia paauglius.

Fizinis smurtas prieš vaikus supran-

tamas kaip faktinę ar potencialią fizinę žalą

vaiko sveikatai sukeliantys veiksmai sąveikos

(ar jos nebuvimo) su vaiku metu (pagal PSO

apibrėžimą). Fizinio smurto veiksmų pobūdis

gali būti įvairus: smūgiai, mušimas, žaloji-

mas ir kitoks poveikis vaiko kūno išoriniam

paviršiui ir vidaus organams, naudojant fizinę

jėgą, šaltąjį ar šaunamąjį ginklą arba kitus

daiktus, skysčius, medžiagas ir pan.

Emocinis smurtas prieš vaikus – nuver-

tinimas, menkinimas, žeminimas, šmeižtas,

padarymas „atpirkimo ožiu“, grasinimas, gąs-

dinimas, atskyrimas, nuolatinis kritikavimas,

šauksmai, patyčios, jausmų nepaisymas,

kvailinimas ar kitokie ne fizinio kontakto

priešiški elgsenos modeliai, judėjimo laisvę

apribojantys veiksmai, sukeliantys ar suda-

rantys sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emo-

cinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socia-

linei sveikatai ir vystymuisi (pagal PSO).

Seksualinis smurtas prieš vaikus – vai-

ko raidos požiūriu priklausomų vaikų ir

paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą,

kuriai jie nesubrendę, kurią ne visiškai suvo-

kia, į kurią nesugeba tinkamai reaguoti, kuri

pažeidžia socialinius tabu ir kuria tvirkintojas

siekia patenkinti savo seksualinius poreikius

ir (ar) gauti su šia veikla susijusį pelną (pagal

PSO).

Remiantis Nusikalstamų veikų žiny-

binio registro duomenimis, 2010 m. Lietu-

voje nuo visų nusikalstamų veikų nukentėjo

3019 vaikų, iš jų – 2019 berniukų (66,8

proc.) ir 1000 mergaičių (33,1 proc.). Remia-

ntis užregistruotais atvejais, berniukai nusi-

kaltimo aukomis tampa dvigubai dažniau nei

mergaitės. 846 (28 proc.) nukentėjusieji buvo

10 – 13 metų, 276 buvo 7 – 9 metų, kiti – iki

6 metų. Lyginant pastarųjų šešerių metų

statistinius duomenis, matyti, kad nuo

nusikalstamų veikų nukenčia gerokai mažiau

vaikų: 2005 m. – 4955, o 2010 m. – 3019

(6 paveikslas).

17

Lyginant 2005 – 2010 m. duomenis

stebimos vaikų, nukentėjusių nuo smurtinių

nusikaltimų, skaičiaus mažėjimo tendencijos

(2 lentelė). Viena jų – per paskutinius

šešerius metus nuo 1124 iki 440, t. y. 60,9

proc. sumažėjo vaikų, nukentėjusių nuo

plėšimų. Minėtu laikotarpiu nuo 99 iki 64, t.

y. 36,4 proc. sumažėjo vaikų, nukentėjusių

nuo išžaginimų, ir nuo 82 iki 61 atvejo, t. y.

25,6 proc. sumažėjo nukentėjusiųjų nuo

seksualinių prievartavimų. Lyginant 2008 –

2010 metų duomenis seksualinio smurto

atvejų kiekvienais metais daugėja

vidutiniškai 2,5 proc. Seksualiniai

nusikaltimai dažniausiai yra latentiniai, ypač

tais atvejais, kai nukenčia vaikai. Lietuvoje

trūksta tokio pobūdžio išsamių mokslinių

tyrimų, todėl tenka pasikliauti tik statistiniais

duomenimis apie užregistruotus atvejus.

6 pav. Vaikai, nukentėję nuo nusikalstamų veikų (2005 – 2010 m.)

3329 3324 2982

2505 2192

2019

1626 1817

1589 1215

1030 1000

4955 5141

4571

3720 3222

3019

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Berniukai Mergaitės Iš viso

2 lentelė. Smurtiniai nusikaltimai, nuo kurių nukentėjo vaikai 2005 – 2010 m. (abs.sk.)

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Nužudymai 7 10 8 10 9 12

Sunkūs sveikatos sutrikdymai 11 13 12 14 9 10

Išžaginimai su pasikėsinimais 99 101 97 62 54 64

Seksualiniai prievartavimai 82 59 68 52 63 61

Mažamečių asmenų tvirkinimas 39 74 53 39 38 55

Privertimas lytiškai santykiauti 3 8 1 3 5 5

Plėšimai 1124 1037 928 800 581 440

18

Visų užregistruotų (ne tik smurtinių)

nusikalstamų veikų padarymo metu žuvo 18

vaikų. Beveik trečdalis - 1109 vaikai patyrė

turtinę žalą, dar daugiau – 1213 - fizinį

smurtą, 131 vaikas patyrė seksualinę

prievartą, 154 – psichologinę prievartą, 16 –

nepriežiūrą. Nuo tėvų nukentėjo 360 (t. y.

11,9 proc.), nuo patėvių ar įtėvių – 68 (t. y.

2,3 proc.), nuo globėjų – 10, nuo artimųjų –

42, nuo pedagogų – 12 vaikų.

Vadovaujantis savivaldybių vaiko

teisių apsaugos skyrių (toliau – VTAS)

duomenimis pastebimai sumažėjo registruoto

smurto apraiškų: 2010 m. smurtą patyrė 1250

vaikų, 2009 m. – 1203 vaikai, 2008 m.

smurtą patyrė 1048 vaikai. 7 paveiksle

pateiktos smurto raiškos tendencijos nuo

2004 - 2010 m.

Socialinės apsaugos ir darbo minis-

terijos duomenimis 2008 – 2010 m. fiziškai

prieš vaikus dažniausiai smurtavo artimi

suaugę žmonės (vaiko šeimos nariai ar kiti

artimieji), taip pat padaugėjo atvejų, kai prieš

vaikus smurtavo svetimi nepilnamečiai

vaikai. Psichologinį smurtą vaikai daugiau-

siai patyrė nuo artimų suaugusiųjų – 857

psichologinio smurto atvejai. Seksualinį

smurtą vaikai daugiau patyrė nuo svetimų

suaugusiųjų ir svetimų nepilnamečių – atitin-

kamai 185 ir 103 seksualinio smurto atvejai.

Tačiau kiekvienais metais daugėja atvejų ,

kai prieš vaikus seksualiai smurtavo suaugę

artimieji (84 atvejai), bei 69 atvejai, kai tai

darė artimi nepilnamečiai asmenys. Daugiau-

siai vaikų, patyrusių smurtą per 2008-2010

metų laikotarpį, buvo 10-14 m. amžiaus, ši

amžiaus grupė išlieka padidintos rizikos tarp

smurtą patiriančių aukų nuo 2008 metų. Tiek

berniukų, tiek mergaičių, patyrusių smurtą,

vidutinis amžius apie 11 metų.

7 pav. Nuo smurto nukentėjusių vaikų skaičiaus kitimas 2004 – 2010 m.

(pagal VTAS duomenis)

2359 2311

1639

1778

1048 1203

1250

0

500

1000

1500

2000

2500

2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

19

2007 - 2010 m. duomenimis, didžiąją

dalį patirto smurto atvejų sudaro fizinis

smurtas (vidutiniškai 53 proc.). Tačiau

padaugėjo ir seksualinio bei psichologinio

smurto atvejų (8 paveikslas).

Siekdama mažinti smurto prieš vaikus

ir tarp vaikų paplitimą, Lietuvos

Respublikos Vyriausybė 2008 m. patvirtino

Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos

ir pagalbos vaikams 2008 – 2010 metų

programą (toliau – Programa) bei programos

įgyvendinimo priemonių planą. Vykdant

Programą buvo įgyvendinamos priemonės,

orientuotos į smurto prieš vaikus prevenciją,

intervenciją ir postvenciją. Svarbiausia buvo

ugdyti visuomenės nepakantumą smurtui

prieš vaikus, kompleksiškai šalinti smurtinės

elgsenos priežastis. Reikėjo sukurti pagalbos

vaikams, nukentėjusiems nuo psichologinio,

fizinio, seksualinio išnaudojimo, ir jų

šeimos nariams pagalbos ir prevencijos

priemonių sistemą, galinčią sumažinti

smurto prieš vaikus plitimą. Programos

priemonės skirtos vaikams, galintiems

nukentėti ar nukentėjusiems nuo

psichologinio, fizinio, seksualinio

išnaudojimo bei nepriežiūros, jų šeimoms,

smurto ir patyčių prevencijai mokyklose.

Tarpinstitucinę Programą koordinavo

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Programa buvo įgyvendinama

bendradarbiaujant su Teisingumo

ministerija, Vidaus reikalų ministerija,

Kultūros ministerija, Sveikatos apsaugos

ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija,

Finansų ministerija, Policijos departamentu

prie Vidaus reikalų ministerijos.

Lietuvoje smurtą patyrusiems vaikams

8 pav. Smurto atvejų prieš vaikus pasiskirstymas pagal pobūdį (pagal VTAS duomenis)

56 56 57 46

38 33 31 41

6 11 12 14

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Fizinis smurtas Psichologinis smurtas Seksualinis smurtas

20

pagalba organizuojama savivaldybėse. Ją gali

suteikti įvairių sričių ir institucijų

specialistai: savivaldybių administracijų

vaiko teisių apsaugos skyriai, teisėsaugos

institucijos, sveikatos priežiūros įstaigos,

seniūnijų socialiniai darbuotojai, mokyklose

dirbantys socialiniai pedagogai bei

psichologai, nevyriausybinėse organizacijose

dirbantys specialistai.

Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos duomenimis 2008 – 2010 m.

aukštos kvalifikacijos specialistai

kompleksinę pagalbą suteikė 1848 prievartą

patyrusiems vaikams ir 1264 jų šeimų

nariams, kurių vaikai buvo patyrę įvairių

formų smurtą. Bendras skaičius aukų,

kurioms buvo suteikta pagalba įgyvendinant

Programą – 3112. Tų pačių metų duomenys

rodo, jog daugiausiai paslaugų buvo suteikta

10 – 14 metų amžiaus netiesioginio smurto

aukoms. Tai padidintos rizikos amžiaus

grupė (9 paveikslas).

Per Programos įgyvendinimo laikotarpį

vaikai nukentėjo nuo įvairių smurto formų:

seksualinį išnaudojimą patyrė 384 vaikai;

psichologinį smurtą išgyveno 658; fizinio

smurto metu sužalotas 751 vaikas.

Paslaugas teikiančios organizacijos

bendradarbiaudamos teikė paslaugas ne tik

įstaigų patalpose, bet ir buvo subūrusios

mobilias specialistų komandas darbui su

nukentėjusiais vaikais. Kompleksinė pagalba

smurto ar netiesioginio smurto aukoms

daugiausia teikta konsultuojant. Pažymėtina,

kad daugiausia suteikta psichologinių

konsultacijų (vaikų būklės psichologinis

įvertinimas, tėvystės įgūdžių mokymai, vaikų

paruošimas teisminiam procesui ir kt.) – 70

9 pav. Nuo smurto nukentėjusių vaikų skaičiaus pasiskirstymas pagal amžiaus grupes,

kurioms buvo suteiktos paslaugos

19%

27%

34%

20%

Ikimokkyklinio amžiaus 7-10 m. 11-14 m. 15-18 m.

21

proc., socialinių konsultacijų (socialinio

darbuotojo pagalba lydint vaikus į teisinius

procesus, sveikatos priežiūros įstaigas,

socialinės konsultacijos tėvams ir kt.) – 25

proc., teisinių (supažindinimas su

laukiančiomis teisinių procesų stadijomis,

atstovavimas teisme) - apie 4 proc., kita

pagalba (sveikatos apžiūros) - 1 proc.

Kompleksinių paslaugų smurto aukoms

iš socialiai saugių šeimų buvo suteikta beveik

du kartus daugiau nei aukoms iš socialinės

rizikos šeimų, gaunančių mažas pajamas,

neužtikrinančių reikiamos vaiko priežiūros.

Šie vaikai į organizacijas buvo nukreipti

Vaiko teisių apsaugos skyrių arba įstaigų,

bendradarbiaujančių su VTAS. Siekiant

tobulinti kompleksinių paslaugų teikimą

vaikams, nukentėjusiems nuo smurto ar

netiesioginio šeimyninio smurto aukoms

(liudininkams) ir jų šeimų nariams, parengtas

ir 1500 egzempliorių tiražu išleistas

kompleksinių paslaugų aprašas

organizacijoms, teikiančioms kompleksines

paslaugas nuo smurto nukentėjusiems

vaikams ir jų šeimoms, valstybinėms bei

nevyriausybinėms organizacijoms, dirban-

čioms vaiko teisių apsaugos srityje.

Siekiant gerinti teikiamų paslaugų nuo

smurto nukentėjusiems vaikams ir šeimoms

kokybę, didelis dėmesys buvo skiriamas

vaiko teisių apsaugos specialistų ir socialinių

darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos

šeimomis, smurto prieš vaikus srityje

kvalifikacijos tobulinimui.

Įgyvendinant Programos priemonę

„Įsteigti vaikų socializacijos centrus

apskrityse“ 2008 metais įkurti 2 vaikų

socializacijos centrai Kauno ir vienas ─

Panevėžio apskrityse ir jų veiklai skirta 1,5

mln. Lt. 2009 – 2010 metais naujų

socializacijos centrų įsteigta nebuvo, nes

Lietuvoje tokio poreikio nėra.

Pagalba vaikui ir šeimai yra viena iš

Programos prioritetinių sričių. Ypatingai

didelis dėmesys buvo skiriamas tėvų

atsakomybei už vaikus skatinti, akcentuotas

darbas su socialinės rizikos šeimomis.

Padedant savivaldybėms buvo siekiama

skatinti šalyje pozityviosios tėvystės raišką

šeimoje bei visuomenėje, propaguoti vaikų

auklėjimą šeimoje be smurto. Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija 2010 metais

parengė ir išleido „Pozityvios tėvystės

įgūdžių ugdymo metodines rekomendacijas“.

Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija, siekdama paminėti Jungtinių

Tautų konvencijos ratifikavimo 20-metį,

organizavo akciją „Smurtui prieš vaikus –

Ne“. Buvo pagaminta informacinių leidinių,

įtvirtinančių šią nuostatą bei formuojančių

visuomenės nepakantumą smurtui prieš

vaikus šeimoje ir visuomenėje. Taip pat

užsakyta reklama mokykliniuose są-

siuviniuose apie Konvencijos nuostatas vaiko

22

teisių apsaugos srityje bei kita praktine

informacija ir sukurtas tinklapis

www.socmin.lt/vaikams. 2008 metų akcijoje

buvo pakviesti dalyvauti žymūs Lietuvos

krepšininkai, kurie bendraudami su vaikais

kvietė ir plačiąją visuomenę keisti požiūrį į

vaikų auklėjimą, pozityviai elgtis su vaikais.

Per Programos įgyvendinimo metus minėta

akcija tapo tęstinė. Beveik visose

savivaldybėse kasmet rengiamos tęstinės ir

ilgalaikės akcijos „Smurtui prieš vaikus –

NE“, kurios prisidėjo prie nepakantumo

smurtui formavimo visuomenėje. Taip pat

plėtojami projektai „Saugūs ir sveiki

mokykloje“, „Savaitė be patyčių“ bei

vykdoma kitokia veikla: vyksta paskaitos –

diskusijos mokyklose, organizuojamos

piešinių parodos, kuriami informaciniai

stendai, atliekami įvairūs tyrimai.

Švietimo ir mokslo ministerija

prevencinę veiklą orientuoja į ilgalaikes

pasaulyje efektyviomis pripažintas smurto ir

patyčių prevencijos programas. Mokyklos

gali rinktis skirtingo amžiaus vaikams

pritaikytas programas: „Zipio draugai“ –

priešmokyklinių grupių ir pirmų klasių

mokiniams, „Antrasis žingsnis“ („ Second

Step“) – pradinių klasių mokiniams bei

Olweus patyčių prevencijos programą visai

mokyklai. Šiuo metu jos visos yra vykdomos

Lietuvoje.

„Zipio draugai” – tai programa, skirta 5

- 7 metų amžiaus vaikų sunkumų įveikimo

įgūdžiams ugdyti. Lietuvoje ji įgyvendinama

priešmokyklinėse grupėse arba pirmosiose

pradinės mokyklos klasėse valandėlių

principu lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis nuo

2000 metų. Nuo to laiko programoje

dalyvavo daugiau kaip 85 tūkst. vaikų,

parengta apie 3 tūkst. pedagogų. Šiuo metu

programa įgyvendinama visose apskrityse, 47

rajonuose. „Zipio draugų” programos plėtrą

Lietuvoje koordinuoja ir išskirtines

programos vykdymo teises turi VšĮ „Vaiko

labui”.

Atlikus palyginamuosius programoje

dalyvavusių ir nedalyvavusių vaikų tyrimus,

pastebėta, kad programa ,,Zipio draugai“ turi

teigiamą įtaką vaikų gebėjimams įveikti

kasdienius sunkumus. Išaugo vaikų

pasitikėjimas savimi ir savo gebėjimais,

atsparumas neigiamai aplinkos įtakai,

gebėjimas susivaldyti, vaikai tapo jautresni

draugų ir artimųjų emocinei būsenai bei

problemoms, draugiškesni, gebantys drauge

rasti išeitį, susitarti. Sumažėjo agresyvaus,

nevaldomo elgesio atvejų, padidėjo

dėmesingumas. Pasikeitė programoje

dalyvaujančių pedagogų požiūris – jie

suprato, kad ir su mažais vaikais galima

kalbėtis apie jausmus bei problemas, išmoko

naujų kalbėjimosi su tokio amžiaus vaikais

būdų. Pakartotinai tarptautinis programos

23

tyrimas buvo atliktas Lietuvoje po vienerių

programos įgyvendinimo metų. Šis tyrimas

parodė, kad programoje įgytus sunkumų

įveikimo įgūdžius vaikai išlaikė ir po

vienerių metų. Tėvų apklausos duomenimis,

72 proc. apklausoje dalyvavusių tėvų

pastebėjo jiems vaiko elgesyje patinkančius

pasikeitimus, kuriuos jie siejo su vaiko

dalyvavimu programoje.

2008 - 2010 metų laikotarpiu buvo

parengti 42 nauji programos konsultantai

(psichologai); per 3 metus apmokyta apie

1000 naujų pedagogų, kurie programą diegia

dirbdami su savo grupių vaikais. Jiems

teikiamos individualios konsultacijos.

Reguliariai atnaujinama ir tobulinama

metodinė medžiaga anksčiau parengtiems

pedagogams, jiems organizuojami

kvalifikacijos atnaujinimo ir tobulinimo

seminarai. Taip pat programoje

dalyvaujančių vaikų tėvai aprūpinami

rekomendacijomis bei informaciniais

lankstinukais.

„Antrojo žingsnio” („Second Step“)

programa skirta pradinių klasių vaikų

socialinių-emocinių įgūdžių lavinimui bei

stiprinimui. Programos tikslas - mažinti vaikų

agresyvų elgesį, mokyti vaikus susitvarkyti

su savo jausmais, atsispirti impulsyviam

elgesiui, spręsti konfliktus, susitvarkyti su

problemomis ir suprasti savo elgesio

pasekmes. Programos įgyvendinimo teisės

Lietuvoje priklauso VšĮ „Paramos vaikams

centras“.

Lietuvoje programa įgyvendinama nuo

2004 m., per tą laiką paruošta virš 1000

mokytojų iš 320 mokyklų. Šiuo metu

„Antrojo žingsnio” vykdymo efektyvumas

gali būti pagrįstas tik užsienyje atliktais

tyrimais – Lietuvoje programos poveikis

vaikams dar nebuvo įvertintas. Užsienyje

atlikti tyrimai liudija, kad programa

efektyviai veikia vaikų socialinius įgūdžius,

ypač vaikų, turinčių didesnių elgesio ir

emocinių problemų.

2008 - 2010 metais išversta, adaptuota

ir išleista metodinė medžiaga, pritaikyta I-IV

klasių vaikams, parengti 57 programos

vadovai – konsultantai, reguliariai tobulinta

jų kvalifikacija, programą vykdyti savo

klasėse apmokyta beveik 900 pedagogų,

dirbantiems pedagogams teiktos

individualios konsultacijos, vykdyta

programos įgyvendinimo stebėsena,

koordinavimas ir sklaida (organizuoti

pristatymai mokyklų bendruomenėms,

savivaldybių atstovams, švietimo

darbuotojams), organizuota konferencija

„Antrasis žingsnis“ mūsų gyvenime“.

2008 m. Švietimo ir mokslo

ministerijos ir Specialiosios pedagogikos ir

psichologijos centro užsakymu VšĮ ,,Vaiko

namas“ atliko tyrimą „Smurto mokyklose

paplitimas, formos, priežastys, prevencija ir

24

pagalbos priemonės“. Apklaustų vaikų

amžius – nuo 6 iki 19 metų (vidurkis 12,8).

Pusė apklaustųjų – vyriškos, pusė –

moteriškos lyties.

Tyrimas parodė, kad 83 proc. mokinių

pastaraisiais mokslo metais mokykloje patyrė

emocinį smurtą iš kitų vaikų. 2/3 pradinių

klasių moksleivių yra mokykloje kitų vaikų

pravardžiuojami, iš pusės yra tyčiojamasi ir

rėkiama ant jų, kas ketvirtas sulaukia

grasinimų sumušti. Kas dešimtas vaikas tokį

elgesį mokykloje patiria dažnai. 80 proc. 5 -

8 klasių moksleivių buvo pravardžiuojami

šiais mokslo metais, o kas šeštas mokinys

mokykloje yra pravardžiuojamas kasdien.

Atstūmimą, bendraklasių ignoravimą,

tyčiojimąsi ir rėkimą bent kartą per

pastaruosius mokslo metus yra patyrę apie

pusę 5 - 8 klasių moksleivių; atstūmimą

kasdien patiria 4 proc. mokinių, o tyčiojimąsi

ir rėkimą – 6 proc. Grasinimų sumušti šiais

mokslo metais yra sulaukę apie trečdalis

moksleivių, 4 proc. to sulaukia kasdien,

reketavimą patyrė penktadalis moksleivių,

kasdien tai patiria 1 proc. moksleivių.

Grasinimą ginklu šiais mokslo metais patyrė

5 proc. moksleivių. 59,7 proc. mokinių

mokykloje patyrė fizinį smurtą iš kitų vaikų.

Pusė pradinių klasių moksleivių yra

nors kartais pargriaunami kitų vaikų,

trečdalis mušami, apspjaunami, iš jų atimami

ir gadinami daiktai. 6 10 proc. pradinių

klasių mokinių tokį elgesį patiria dažnai.

Daugiau nei pusė 5 - 8 klasių moksleivių

buvę pargriauti, kas dešimtas moksleivis tai

patiria bent kartą per savaitę. Trečdalio vaikų

daiktus bendraklasiai atėmė ir gadino, kas

ketvirtas šiais mokslo metais buvo

apspjautas, kas ketvirtas – mušamas vieno

moksleivio (6 proc. patiria mušimą bent kartą

per savaitę), kas penktas – apmėtytas

daiktais. Grupinį sumušimą ir smurto

filmavimą ar fotografavimą šiais mokslo

metais patyrę teigia 9 proc. vaikų.

Prevencija

Kasmet iš valstybės biudžeto lėšų

remiamos psichologinės pagalbos telefonu

paslaugos gyventojams, skambinantiems į

psichologinės pagalbos tarnybas, kurioms

suteikta 800-oji paslauga. Psichologinės

pagalbos telefonu tarnybų teikiama pagalba

dažnai yra vienintelis būdas pagalbos

reikalingiems, krizinėse situacijose

atsidūrusiems žmonėms išspręsti savo

problemas. Kasmet daugėja besikreipiančių

krizines situacijas išgyvenančių vaikų,

jaunuolių, moterų, vyresnio amžiaus žmonių.

Psichologinės pagalbos telefonu poreikis

išaugo ekonominės krizės sąlygomis,

gyventojams susidūrus su papildomomis

problemomis: 2006 m. tarnybos atsakė į 223

tūkst., 2008 m. – 246 tūkst., 2009 m. – 349

tūkst., 2010 m. - 293 300 tūkst. skambučių

25

(TEO duomenimis). Didėjant atsilieptų

skambučių skaičiui, lėšų jiems apmokėti

reikia daugiau, atitinkamai daugiau lėšų

reikia ir administravimo išlaidoms (3 lentelė).

2010 m. jau veikė 5 linijos, jungiančios

11 tarnybų veiklą. Į visas linijas yra galimybė

skambinti iš mobiliojo ryšio Bitė, Omnitel ir

Tele-2 operatorių. Per 2008 – 2010 m.

atsiliepta į 888,1 tūkst. gyventojų skambučių

(vidutiniškai 74,89 tūkst. per ketvirtį), linijos

per parą vidutiniškai buvo pasiekiamos 14

valandų.

Švietimo ir mokslo ministerija

įgyvendinant Programos priemonę

„Įgyvendinti švietimo ir mokslo ministro

įsakymu patvirtinto Krizių valdymo

mokyklose aprašo nuostatas“ Europos

Sąjungos struktūrinių fondų projekto

„Pagalbos mokiniui efektyvumo ir kokybės

plėtra“ lėšomis buvo parengti krizių valdymo

konsultantai, kurie apmokė krizių valdymo

komandas mokyklose. Kad šių komandų

veikla būtų efektyvi, jose dirbantys mokyklos

administracijos atstovai, pedagogai ir

švietimo pagalbos specialistai turi būti

specialiai apmokyti pagrindinių krizių

valdymo mokyklose principų bei strategijų.

2008 - 2010 m. krizių valdymo komandoms

mokyklose buvo organizuoti 278 seminarai,

kuriuose dalyvavo 4488 krizių valdymo

komandų nariai. (2008 metais buvo

organizuoti 26 seminarai, kuriuose dalyvavo

203 krizių valdymo komandos nariai, 2009

metais – 31 seminaras, 510 dalyvių, 2010

metais – 221 seminaras, 3775 dalyviai.).

2009 m. įgyvendinant Europos

Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamą

projektą „Pagalbos mokiniui efektyvumo ir

kokybės plėtra“ buvo parengta 30 krizių

valdymo konsultantų, kurie iki 2011 spalio

apmokys visų Lietuvos mokyklų krizių

valdymo komandas pagrindinių krizių

valdymo mokyklose principų ir strategijų. Iki

projekto pabaigos numatoma suorganizuoti

400 krizių valdymo mokyklose seminarų,

kuriuose dalyvaus 5800 mokyklos

administracijos atstovų, mokytojų, pagalbos

mokiniui specialistų, kurie padėtų didinti

mokyklos bendruomenės narių gebėjimą

efektyviai įveikti krizės sukeltas problemas ir

teikti bendruomenei veiksmingą pagalbą.

2010 m. minėto projekto lėšomis išleista

metodinė medžiaga mokyklų krizių valdymo

komandoms: „Krizių valdymas mokyklose“.

3 lentelė. Valstybės biudžeto lėšos skirtos psichologinių pagalbų linijų išlaidoms padengti

Metai

Skirta lėšų iš

Valstybės biudžeto,

tūkst. Lt

Iš jų:

Skambučiams

apmokėti

Administravimo

išlaidoms

2008 605 320 285

2009 629 377,4 251,6

2010 635 413 222

26

Asociacija „Konfliktų ir prevencijos centras“

2008 - 2009 metais organizavo mokymus,

taikydama mediacijos metodą: suformuotos

10 mokytojų grupės bendradarbiauti su

mokinių smurto - prevencijos grupėmis,

suorganizuota 10 trijų dienų seminarų

mokiniams tema „Konfliktų valdymas ir

mediacijos taikymas konfliktuose".

Lietuvos mokyklose įgyvendinamos

atnaujintos pradinio ir pagrindinio ugdymo

bendrosios programos, kurių turinys

orientuojamas į bendrųjų ir esminių dalykinių

kompetencijų ugdymą. Viena iš sudedamųjų

bendrųjų programų dalių yra

integruojamosios programos, tarp jų ir

„Prevencinės programos“. Šių

integruojamųjų programų tikslas – ugdyti

brandžią ir dorovingą asmenybę, gebančią

kurti ir palaikyti glaudžius tarpasmeninius

santykius bei atsparumą neigiamiems

gyvenimo reiškiniams. Prevencinės

programos nurodo mokyklai prevencinio

darbo kryptį ir gali būti įgyvendinamos

atsižvelgiant į mokyklos arba klasės

kontekstą keliais skirtingais būdais:

integruojant į mokomųjų dalykų programų

turinį; įvedant specialų kursą kuriai nors

klasei kaip pasirenkamąjį dalyką;

integruojant į papildomąjį ugdymą ir

neformaliojo švietimo programas;

integruojant į klasės valandėles; kitu

mokyklos pasirinktu būdu vykdant projektus

ir kt.

2008 metais Sveikatos apsaugos

ministerija, bendradarbiaudama su VšĮ

Vilniaus universiteto vaikų ligonine,

organizavo 10 seminarų Marijampolės,

Telšių, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių

apskrityse, Jurbarko, Šakių, Šilalės,

Tauragės, Plungės, Telšių, Pakruojo,

Pasvalio, Mažeikių, Skuodo miestuose.

Paskaitas išklausė 832 šeimos gydytojai,

vaikų ligų gydytojai, vaikų ir paauglių

psichiatrai, psichiatrai, visuomenės sveikatos

specialistai, psichologai, slaugytojai,

socialiniai darbuotojai, tiesiogiai dirbantys su

vaikais ir šeimomis. Vilniaus universitetinės

vaikų ligoninės filialas Vaiko raidos centras

parengė ir išleido keletą leidinių:

„Šiuolaikinis požiūris į smurto ir patyčių

prevenciją“, „Patyčių samprata“, „Patyčių ir

konfliktų skirtumai“, „Efektyviausios smurto

prevencijos programos“, „Reagavimas į

vaiko agresiją“, „Prievartos prieš vaikus

požymiai“, „Prievartos šeimoje

atskleidimas“, „Psichikos sveikatos

priežiūros sistemos plėtra kaip prievartos

prevencija“, „Savižudybės kaip prievartos

rūšis“, „Rekomendacijos tėvams“,

„Rekomendacijos vaikams“. Buvo

organizuota Vaikų linijos kampanija „Be

patyčių“ ir kt. Dėl lėšų stygiaus 2009 – 2010

27

metais Sveikatos apsaugos ministerija

Programos priemonių nevykdė.

Kalėjimų departamento prie Teisin-

gumo ministerijos Mokymo centras organi-

zavo seminarus „Praktiniai seksualiai nusi-

kaltusių asmenų terapijos diegimo aspektai“.

Seminare dalyvavo Naujosios Zelandijos

Waikato universiteto Klinikinės psicholo-

gijos katedros profesorius D. Boers. Taip pat

buvo įsigyta knygų, skirtų laisvės atėmimo

įstaigų psichologinių tarnybų specialistų

kvalifikacijai tobulinti. 2008 – 2010 metais

buvo kuriama seksualiai nusikaltusių asmenų

terapijos programa Lietuvos bausmių

vykdymo sistemoje. Ji pradėta diegti laisvės

atėmimo vietose. 2008 – 2009 metais atlikta

išsami studija dėl seksualiai nusikaltusių

asmenų terapijos programos įteisinimo

Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje

galimybių. 2008 metais buvo parengta jos

vykdymo metodika. 2009 metais

psichologinė pagalba suteikta 208 asmenims,

seksualiai ir kitaip išnaudojusiems vaikus ir

už tai atliekantiems bausmę, 2010 metais

psichologinės konsultacijos buvo suteiktos

264 asmenims, nuteistiems už seksualinę

prievartą prieš vaikus.

2008 – 2010 metais visose bausmės

atlikimo vietose buvo renkami duomenys ir

analizuojami veiksmai asmenų, teistų už

seksualinę prievartą prieš vaiku. Naudojant

specializuotą metodiką STATIC-99, ištirti 47

nuteistieji. Taip pat pradėta taikyti

seksualinės prievartos rizikos nustatymo

metodika SVR-20, ištirta 88 nuteistųjų. 2010

m. buvo atliekamas programos efektyvumo

vertinimo tyrimas Pravieniškių 2-uosiuose

pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje ir

Alytaus pataisos namuose. Tyrimo metu

nustatyta, kad programa SeNAT padeda

didinti nuteistųjų savivoką, savikontrolę,

lavina nuteistųjų socialinius įgūdžius,

sprendimų priėmimo strategiją. Tyrimas

parodė, kad įvykdyto nusikaltimo, jausmų ir

minčių analizė padeda nuteistiesiems

formuoti pozityvias nuostatas išankstinei

situacijai valdyti ir elgesio korekcijai.

Vilniaus apskrities vyriausiasis

policijos komisariatas (toliau – Vilniaus

AVPK) vykdo tęstinį ankstyvosios teisės

pažeidimų prevencijos ir saugaus eismo

projektą „Inspektorius Liūtas“ (Inspektorius

Liūtas – Lietuvos sostinės policijos simbolis),

skirtą jaunesniojo mokyklinio amžiaus

vaikams. Šis projektas skirtas teisinių žinių

sklaidai, saugaus elgesio ir atsakomybės

ugdymui, patyčių prevencijai. Kauno

apskrities vyriausiasis komisariatas šeštus

metus vykdo projektą „Būk saugus“ smurto ir

patyčių prevencijos klausimais, kuriame

dalyvauja pradinių klasių mokiniai iš 10

mokyklų. Pradėjus projektą su pirmokais, jis

tęsiamas, kai jie tampa antrokais, trečiokais,

ketvirtokais, t. y. projekte dalyvauja tie patys

28

vaikai. Jiems suteikiama vis daugiau ir

įvairesnių žinių, formuojami įgūdžiai, kaip

apsisaugoti nuo galimų grėsmių, kaip

išvengti gaisro ir kaip elgtis jam kilus,

informuojama, kur kreiptis įvykus nelaimei,

pratinama analizuoti įvairias situacijas.

Dalyvaujančių šiame projekte pedagogų

nuomone, projekto poveikis yra labai

pozityvus, jį būtina vykdyti ateityje ir į šią

veiklą įtraukti kiek įmanoma daugiau vaikų.

Daug dėmesio yra skiriama

nepilnamečių teisės pažeidimų prevencinėms

priemonėms organizuoti, individualiai

dirbama su linkusiais nusižengti,

pasižyminčiais delinkventiniu elgesiu

vaikais. Policijos pareigūnai propaguoja

teisines žinias, dalyvauja susitikimuose su

pedagogais, mokiniais ir jų tėvais, teikia

informaciją apie kriminogeninę padėtį

prižiūrimoje teritorijoje (taip pat ir apie

situaciją konkrečioje mokykloje ir jos

prieigose), apie teisinę atsakomybę už vaikų

padarytus teisės pažeidimus, dirba

individualų prevencinį darbą su linkusiais

nusižengti vaikais. Mokiniai mokomi, kaip

netapti nusikalstamos veikos ar kito teisės

pažeidimo, patyčių ir smurto aukomis,

informuojami, kur kreiptis tokiais atvejais.

Mokyklose ir vaikų globos įstaigose visiems

prieinamoje vietoje talpinama informacija

apie šias įstaigas kuruojančius policijos

pareigūnus, nurodomi teritorinės policijos

įstaigos budėtojų padalinio, pasitikėjimo ir

minėtų pareigūnų, Policijos departamento

pasitikėjimo telefonų numeriai. Vykdydami

smurto prevenciją mokyklose pareigūnai

organizuoja ir aktyviai prisideda

organizuojant renginius, konkursus, akcijas,

skirtas smurto prevencijai. Siekiant užtikrinti

vaikų saugumą (apsaugoti nuo užpuolimų,

daiktų atiminėjimo) patruliuojama mokyklų

teritorijose ir jų prieigose, organizuojami

reidai, mokyklų prašymu budima

renginiuose.

Vienas pagrindinių saugios ir sveikos

aplinkos kūrimo komponentų yra vaikų ir jų

tėvų teisinis švietimas, kuriame aktyviai

dalyvauja ir policijos pareigūnai,

organizuodami paskaitas, diskusijas,

konkursus. Nuo 1995 m. Policijos

departamentas kartu su Švietimo ir mokslo

ministerija kasmet organizuoja bendrojo

lavinimo mokyklų ir profesinio mokymo

įstaigų mokinių teisinių žinių konkursą

„Temidė“, kuris padeda ugdyti jaunuolių

teisinį sąmoningumą. Žaisminga konkurso

forma siekiama tų pačių nepilnamečių

nusikalstamumo prevencijos tikslų – skleisti

teisines žinias, mokyti vaikus kurti saugią

aplinką, ugdyti tinkamas elgsenos normas ir

atsakomybę, propaguoti sveikos gyvensenos

principus. Konkurso dalyviai daug dėmesio

skiria smurto prieš vaikus ir tarp vaikų temai.

Policijos departamento ir kitų policijos

29

įstaigų tinklapiuose yra patarimų vaikams ir

tėvams savisaugos ir atsakomybės

klausimais.

Nuo 2006 m. šalies policijos įstaigos

vykdo prevencinį projektą „Saugūs ir sveiki

mokykloje“, kuris apima vaikų teisinį

švietimą, jų laisvalaikio organizuotą

užimtumą, skatina pačių vaikų aktyvų

dalyvavimą kuriant sau saugią aplinką.

Kiekvienais metais Policijos departamentas

pagal galimybes skiria lėšų teritorinėms

policijos įstaigoms teisiniam švietimui ir

vaikų užimtumo renginiams (konkursams,

viktorinoms, varžyboms ir kt.) organizuoti,

jaunųjų policijos rėmėjų, kurie prisideda prie

saugios aplinkos mokykloje kūrimo, veiklai

aktyvinti. Pagal šio projekto programą

Policijos departamentas pagamino 10 tūkst.

DVD kompaktinių plokštelių su animaciniais

filmukais, kurių herojus policijos bičiulis

Amsis pataria vaikams saugumo klausimais.

Taip pat buvo parengtas ir išleistas

Moksleivio kalendorius-užrašinė. Leidinyje

yra nemažai naudingos ir įdomios

informacijos vaikams ir patarimų, skirtų

smurto prevencijai: apie patyčias ir elgesį jas

patyrus, pagalbą kitam, apie prekybą

žmonėmis, spausdinami Lietuvos policijos

bičiulio šuns Amsio patarimai.

Kiekvienais metais Policijos

departamentas organizuoja prevencinę

priemonę „Vasara“. Jos tikslas - užtikrinti

žmonių saugumą vasaros stovyklose ir kitose

lankomose laisvalaikio praleidimo vietose,

suaktyvinti vaikų teisės pažeidimų

prevenciją, prisidėti prie vaikų vasaros

užimtumo ir jų socializacijos. Peržiūrimi ir

koreguojami policijos patruliavimo maršrutai

bei tarnybos vykdymo juose laikas,

atkreipiant dėmesį į dažniausiai žmonių

lankomas poilsiavietes, stovyklavietes bei

kitas aktyvaus poilsio vietas; organizuojamos

bendros priemonės, optimaliai užtikrinančios

vaikų saugumą; operatyviai reaguojama į

įvykius, susijusius su vaikais, ir į visus vaiko

teisių ir teisėtų interesų pažeidimus.

Nustačius vaiko teisių pažeidimus, nedelsiant

informuojama vaiko teisių apsaugos

institucija.

Patyčių problema ir jos sprendimo būdai

Viena dažniausių smurto apraiškų

mokykloje – patyčios. Duomenų apie patyčių

paplitimą Lietuvoje galima rasti PSO

koordinuojamo kas ketverius metus

atliekamo Tarptautinio moksleivių sveikatos

ir gyvensenos tyrimo ataskaitose [1]. Šiuo

metu turimi jau ne vienerių metų tyrimo

rezultatai, taigi galima kalbėti ne tik apie

bendrą patyčių paplitimą, bet ir apie jo

pokyčius pastaraisiais metais [2]. Jei 1994 m.

atliktame tyrime 41,7 proc., berniukų ir 39,5

proc., mergaičių teigė patiriantys patyčias, tai

2006 m. tokių vaikų buvo kiek mažiau – 28

30

proc. berniukų ir 26,5 proc. mergaičių (10

paveikslas).

Panaši tendencija stebima ir tyčiojimosi

iš kitų atveju. 1994 m. 40,3 proc. apklaustų

berniukų ir 27,9 proc. mergaičių atsakė, kad

ir patys tyčiojasi iš kitų vaikų. 2006 m.

besityčiojančių iš kitų vaikų buvo 20,2 proc.

berniukų ir 16,6 proc. mergaičių (11

paveikslas).

Šiandien vis dažniau žiniasklaida

praneša apie patyčių ir smurto problemas

mokyklose. Šiomis temomis rengiamos

10 pav. Patyčių patyrimo paplitimo pokytis 1994 - 2006 (proc.)

39,5 38,4

32,3

26,5

41,7 42

36,4

28

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

1994 m. 1998 m. 2002 m. 2006 m.

Mergaitės Berniukai

11 pav. Tyčiojimosi iš kitų paplitimo pokytis 1994 - 2006 (proc.)

27,9 29,1

26,5

16,6

40,3 40,3 41,3

30,3

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

1994 m. 1998 m. 2002 m. 2006 m.

Mergaitės Berniukai

31

televizijų laidos, rašomi straipsniai, vyksta

įvairūs renginiai visuomenei, organizuojamos

konferencijos. Patyčių problema minima

įvairiuose Seimo ar Vyriausybės

dokumentuose, į jos sprendimą įsitraukia

valstybės institucijos, nevyriausybinės

organizacijos bei verslo įmonės.

Viešoji įstaiga „Vaikų linija“ 2004 m.

inicijavo kampaniją „Nustok tyčiotis“ (vėliau

pavadinimas pakeistas į „BE PATYČIŲ“),

kurios metu siekė į patyčių problemą

atkreipti visuomenės dėmesį. Vykdant

kampaniją buvo paviešinti tarptautinių tyrimų

duomenys, parengti pranešimai žiniasklaidai,

kreiptasi į valstybės vadovus ir pagrindines

valstybės institucijas, galinčias inicijuoti

problemų sprendimą, išleista metodinė

medžiaga, organizuoti mokymai mokyklų

darbuotojams, pasitelkti visuomenei žinomi

žmonės. Šiuo metu veikia „Vaikų linijos“

specialiai visuomenės švietimui skirta

interneto svetainė www.bepatyciu.lt .

2007-uosius metus galima vadinti lūžio

metais – į patyčių problemą atkreiptas

valstybės vadovų bei įvairių valstybės

institucijų dėmesys. LR Vaiko teisių

apsaugos kontrolieriaus įstaiga aktyviai

įsitraukė į problemos sprendimą. LR Seimo

Švietimo ir kultūros komitetas surengė

seminarą. 2007 m. Prezidentūroje vyko

pasitarimas smurto prevencijos mokyklose

klausimais. Tais pačiais metais Ministras

Pirmininkas sudarė darbo grupę veiksmų

programai parengti. Metų pabaigoje įvyko

aukšto lygio konferencija, kurioje buvo

pristatyta įvairių šalių geroji patirtis,

dalyvavo tarptautinio lygio ekspertai.

Konferenciją atidarė LR Prezidentas V.

Adamkus, Seimo pirmininko pavaduotojas G.

Steponavičius, Nyderlandų Karalystės,

Norvegijos Karalystės bei Jungtinės

Karalystės ambasadoriai.

Tai, kad patyčių problema yra aktuali

tiek mokyklų bendruomenėms, tiek

darželiams, tiek valstybinėms,

nevyriausybinėms organizacijoms bei verslo

įmonėms, rodo labai aktyvus dalyvavimas

Vaikų linijos inicijuotoje „Savaitėje BE

PATYČIŲ“. Renginiai vyko 2010 ir 2011

metais. 2011 metais vykusi „Savaitė BE

PATYČIŲ“ sulaukė daugiau kaip 1000

ugdymo ir kitų institucijų palaikymo.

Švietimo ir mokslo ministerija,

siekdama, kad mokyklose mažėtų smurto ir

patyčių, didėtų socialinis ir psichologinis

saugumas, įgyvendindama Programos

priemones, pasirašė bendradarbiavimo sutartį

su bendrove Olweus International AS

(Norvegija) dėl Patyčių ir smurto prevencijos

programos Olweus diegimo Lietuvoje.

Programos esmė – išmokyti visą mokyklos

personalą atpažinti, pastebėti patyčias ir

tinkamai į jas reaguoti. Programos

įgyvendinimo funkcija patikėta Specialiosios

32

pedagogikos ir psichologijos centrui. 2008 –

2010 metais vykdomas pilotinis programos

diegimo projektas pasirinktose Lietuvos

Respublikos bendrojo lavinimo mokyklose.

2008 metais programa buvo pradėta

įgyvendinti 29 bendrojo lavinimo mokyklose,

o 2010 metais jau buvo įgyvendinama 64

bendrojo lavinimo mokyklose visoje

Lietuvoje. 2008 metais išleista prof. D.

Olweus knyga „Patyčios mokykloje: ką

žinome ir ką galime padaryti“. Taip pat

išversta, adaptuota ir išleista (pakeitimus

suderinus su autoriais) metodinė programos

medžiaga, skirta instruktoriams ir

mokykloms. Iš norvegų kalbos išversti bei

išleisti trys vaikams skirti filmai apie

patyčias: „Patyčios. Scenos iš vaikų

kasdienybės“, „Žaismingai lengvai“, „Jie

spardo ir tavo sielą“.

Teigiamu poslinkiu galime laikyti tai,

kad vis daugiau vaikų pasisako suaugusiems

apie patiriamas patyčias. Tokiais atvejais

mokyklos darbuotojai gali pritaikyti Olweus

programos siūlomas priemones, ir ženkliai

didėja tikimybė, kad vaikai sulauks pagalbos.

Mokiniai nurodo, kad mokytojai dažniau

reaguoja į patyčias ir aktyviau stengiasi

padėti nei prieš prasidedant programos

įgyvendinimui mokykloje. Olweus programą

įgyvendinusiose (2009 – 2010 m.) mokyklose

žodinių patyčių skaičių pavyko sumažinti

nuo 21,6 proc. iki 17,3 proc. Su santykiais

susijusių patyčių (atstūmimo, apkalbų,

melagingų gandų) objektais dažniau tampa

mergaitės, tačiau tokio pobūdžio patyčias

patiria ir berniukai. Berniukai dažniau nei

mergaitės tampa fizinių patyčių aukomis.

Elektronines patyčias (internetu ir/ar

mobiliuoju telefonu) sakosi patiriantys

mažiau nei 10 proc. berniukų ir mergaičių.

Beveik du trečdaliai patyčias patiriančių

mergaičių jas patiria iš savo bendraklasių.

80 proc. mokyklų, įgyvendinusių

Olweus patyčių prevencijos programą 2008 –

2009 metais, toliau tęsia programos veiklas –

vykdo Olweus programos kokybės

užtikrinimo sistemą. Šiose mokyklose

patyčių ir toliau mažėja.

LITERATŪRA

1. Prieiga internete: http://www.hbsc.org

2. Zaborskis A., Vareikienė I. Patyčios

Lietuvos mokyklose HBSC tyrimo

duomenimis: Pokyčiai 1994 - 2006 ir

tarptautinis palyginimas. Modernūs požiūriai

į patyčių ir smurto prevenciją mokyklose.

Tarptautinės konferencijos pranešimai.

Vilnius: Multiplex. 2008

33

IV. SMURTAS TARP INTYMIŲ PARTNERIŲ,

SUTUOKTINIŲ IR KITŲ ŠEIMOS NARIŲ

dr. E. Vileikienė, dr. L. Narkauskaitė, K. Smirnova

Partnerio smurtas yra šabloniškas

elgesys, apibūdinamas kaip kito asmens

kontroliavimas ir piktnaudžiavimas savo

galia. Dažniausiai tai vyro elgesys su

moterimi turint minty intymius santykius. Jis

gali pasireikšti daugeliu formų, įskaitant

fizinį, seksualinį, psichologinį, ekonominį

smurtą ir socialinės izoliacijos taikymą, bet

tuo neapsiribojant. Dažniausiai tai yra visų

šių formų derinys. Visos smurto prieš moteris

formos yra tokios pat rimtos, kaip ir intymių

santykių partnerio smurtas. Tai yra viena iš

pagrindinių moterų sužeidimų bei mirties

priežasčių.

Intymūs partneriai, nepriklausomai nuo

socialinės, ekonominės, religinės ar kultū-

rinės grupės, smurtauja visose šalyse. Nors

moterys gali būti agresyvios santykiuose su

vyrais ir smurto pasitaiko tos pačios lyties

partnerių santykiuose, tačiau dažniausiai

smurtauja vyrai prieš moteris. Intymaus

partnerio smurtas yra labiausiai paplitusi

smurto prieš moteris forma, ypač tokiuose

ekonomiškai gerai išvystytuose regionuose

kaip Europa.[1]

Smurtas prieš moteris

Smurtas prieš moteris – aktuali mūsų

visuomenės problema. Susirūpinimas mote-

rimis, kenčiančiomis fizinę, seksualinę, eko-

nominę bei emocinę prievartą, auga tiek

Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu. Atsiranda

vis daugiau iniciatorių, besistengiančių keisti

situaciją, atliekami sociologiniai tyrimai, stei-

giami krizių centrai, organizuojamos preven-

cinės kampanijos, seminarai, konferencijos,

bandoma atkreipti visuomenės dėmesį per

žiniasklaidą, reklamą, informacinius leidi-

nius ir pan. Vis aktyviau į šios problemos

sprendimo paieškas įsitraukia ne tik

specialistai, bet ir savanoriai, ypač moterys,

pačios patyrusios smurtą, taip pat šalies

politikai.

Smurtas prieš moteris gali būti

suprantamas siaurąja ir plačiąja prasme.

Siaurąja prasme – tai fizinis smurtas, plačiąja

prasme – tai yra fizinė, psichologinė, seksua-

linė prievarta, žmogaus nepriežiūra. Jungti-

nės Tautos 1993 m. priėmė Smurto prieš

moteris panaikinimo deklaraciją, kurioje

terminas „smurtas prieš moteris“ reiškia „bet

kokį smurto aktą prieš lytį, kuris daro arba

gali daryti moterims fizinę, lytinę ar

psichologinę žalą bei sukelti kančią, taip pat

reiškia grasinimus atlikti tokius veiksmus,

prievartą arba despotiškai atimti laisvę tiek

visuomeniniame, tiek privačiame gyvenime“.

Kalbant apie moterų patiriamą smurtą,

išskiriamas buitinis smurtas, kuris yra nema-

tomas ir jam pasipriešinti sunku. Smur-

taujantis vyras siekia izoliuoti moterį, apri-

34

boti jos laisvę kontroliuodamas moters ryšius

su šeima ir draugais, neretai drausdamas

įsidarbinti. Tai verčia pasijusti pačią auką

kalta dėl pavartoto prieš ją smurto. Naudo-

jamo prieš moterį smurto tikslas yra valios

atėmimas, bandymas versti ją paklusti,

palaužti psichologiškai, padaryti priklausomą

nuo smurtautojo, kuris vienintelis ją baudžia

ir guodžia. Prie moterų, patiriančių smurtą,

grupės priskiriamos ir prekybos žmonėmis

aukos [2]. Kad smurtas prieš moteris

susilaukė tarptautinio dėmesio, yra viso

pasaulio mote-rų organizacijų nuopelnas.

Nors iš pradžių buvo manoma, kad tai tik

žmogaus teisių pažeidimas, dabar smurtas

prieš moteris laikomas svarbia visuomenės

sveikatos problema.

Atlikus 48 apklausas įvairiose pasaulio

šalyse pastebėta, kad nuo 10 proc. iki 69

proc. moterų pranešė apie fizinius partnerių

vyrų išpuolius prieš jas. Australijoje,

Kanadoje ir JAV 3 proc. moterų, turėjusių

reguliarų sekso partnerį, buvo fiziškai jo

užpultos per pastaruosius 12 mėnesių. 38

proc. Pietų Korėjoje ir 52 proc. Palestinoje

(Vakarų krantas ir Gazos ruožas) visų

ištekėjusių moterų patiria savo vyro smurtą.

Daugelis šių moterų fizinį smurtą patyrė ne

vieną kartą, o toks jų vyrų elgesys nuolat

kartojasi. Tyrimai rodo, kad intymiuose

santykiuose fizinį smurtą dažnai lydi

psichologinis ir seksualinė prievarta. Japoni-

joje iš 613 moterų, prieš kurias buvo smur-

taujama, 57 proc. vienu metu patyrė fizinį,

psichologinį smurtą bei seksualinę prievartą,

ir mažiau nei 10 proc. nukentėjo tik nuo

fizinio smurto. Moterys tampa fizinės agre-

sijos aukomis, jei tokį elgesį kurį laiką tole-

ruoja. Pavyzdžiui, Leone (Nikaragva) atlikto

tyrimo duomenimis, 60 proc. moterų, kurios

smurtą patyrė per paskutinius vienerius

metus, buvo užpultos savo partnerių vieną

kartą, o 20 proc. - daugiau nei šešis kartus.

Londone atlikto tyrimo duomenimis, mote-

rys, prieš kurias smurtaujama, vidutiniškai

per paskutinius vienerius metus patiria po 7

fizinio smurto išpuolius.

Netinkamo elgesio pasekmės yra labai

skaudžios, tai siejama ne tik su sveikata bei

individualia laime, bet ir su visos visuomenės

gerove. Gyvenimas su smurtaujančiu partne-

riu veikia moters saviraišką ir jos gebėjimus

gyventi visuomenėje. Tyrimais nustatyta, kad

smurtą patyrusių moterų veiksmai riboti: jos

neturi informacijos apie galimą pagalbą , jos

nedalyvauja visuomenės gyvenime, jų emo-

cijų nepaiso draugai ir giminės. Nenuostabu,

kad tokios moterys nesugeba tinkamai

pasirūpinti savimi, savo vaikais arba susirasti

darbą, daryti karjerą.

Partnerio smurto problemą moterys

įvardijo dvigubai dažniau nei vyrai. Taip pat

pastebėta, kad ją, kaip vieną svarbiausių

35

šalies problemų, dažniau nurodė ištekėjusios

ar su partneriu gyvenančios moterys.

Lietuvoje trūksta išsamių mokslinių

tyrimų apie smurtą prieš moteris, todėl sudė-

tinga nustatyti, koks šios problemos mastas iš

tikrųjų. Šioje ataskaitoje remiamasi oficialiai

prieinamu informacijos šaltiniu – Nusikals-

tamų veikų žinybinio registro duomenimis.

Remiantis šiais duomenimis, 2010 m. nuo

sutuoktinio, partnerio ar sugyventinio

padarytų smurtinių nusikaltimų nukentėjo

334 moterys. Iš jų 21 buvo nužudyta, 7

sunkiai sutrikdyta sveikata, 93 patyrė

nesunkius sveikatos sutrikdymus, 91 moteriai

buvo grasinama nužudyti ar sunkiai

sutrikdyti sveikatą arba ji buvo

terorizuojama, dar 11 moterų nukentėjo nuo

išžaginimų, seksualinių prievartavimų ar

privertimo lytiškai santykiauti (12

paveikslas).

2005 - 2010 m. laikotarpiu nuo 28 iki

21 sumažėjo nužudymų, nuo 185 iki 93

užregistruotų nesunkių sveikatos sutrikimų,

nuo 124 iki 91 sumažėjo užregistruotų

grasinamų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti

sveikatą arba terorizavimo atvejų. Neturint

išsamių viktimologinių tyrimų duomenų ir

neįvertinus didelio šių nusikaltimų

12 pav. Moterys, 2005 – 2010 m. nukentėjusios nuo sutuoktinio, partnerio ar sugyventinio

28 18 18 18 19 21

7 9 9 10

8 7

185 184

149

137

102

92

35 41

44

61

44 42

124

97

100

55

81

91

5 5 5 4 8 11

0

20

40

60

80

100

120

140

160

180

200

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Nužudymas (BK 129-130 str.)

Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK135-136 str.)

Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK138 str.)

Fizinio skausmo sukėlimas arnežymus sveikatos sutrikdymas (BK140 str.)

Grasinimas nužudyti ar sukiaisutrikdyti sveikatą, žmogausterorizavima (BK 145 str.)

Išžaginimas, seksualinisprievartavimas ar privertimas lytiškaisantykaiuti (BK 149-151 str.)

36

latentiškumo, būtų sudėtinga spręsti,

teigiamos ar neigiamos šios tendencijos.

Kita, nors ir mažesnė, grupė moterų,

kurios nukentėjo nuo savo vaikų ar įvaikių.

2010 m. nuo tokių smurtautojų nukentėjo 103

moterys. Iš jų 5 buvo nužudytos, 1 sunkiai

sutrikdyta sveikata, 28 patyrė nesunkius

sveikatos sutrikdymus, 19 moterų buvo

grasinama nužudyti ar sunkiai sutrikdyti

sveikatą arba jos buvo terorizuojamos (13

paveikslas).

Analizuojant 2005 – 2010 m. duomenis

apie moterų, nukentėjusių nuo sutuoktinio,

partnerio ar sugyventinio bei nukentėjusių

nuo vaikų ar įvaikių padarytų smurtinių

nusikaltimų, matyti tam tikri skirtumai. Per

paskutinius šešerius metus nuo 464 iki 334, t.

y. 28 proc. sumažėjo moterų, kurios nuken-

tėjo nuo sutuoktinio, partnerio ar sugyven-

tinio. Tačiau moterų, nukentėjusių nuo savo

vaikų ar įvaikių, skaičius pakito nežymiai (4

lentelė).

Policijos departamentas prisideda prie

Valstybinės smurto prieš moteris mažinimo

strategijos, patvirtintos 2006 m. Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nutarimu, numatytų

priemonių įgyvendinimo.

Kaupiami, sisteminami ir analizuojami

statistiniai duomenys, susiję su pranešimais

apie smurtą prieš moteris, gautais teritorinėse

policijos įstaigose, taip pat renkami statisti-

niai duomenys apie ikiteisminio tyrimo įstai-

gose užregistruotas ir ištirtas nusikalstamas

veikas, susijusias su smurtu prieš moteris

(paplitimas, dinamika, tendencijos); pagal

kompetenciją rengiami pasiūlymai dėl

13 pav. Moterys, 2005 – 2010 m. nukentėjusios nuo vaikų ar įvaikių padarytų smurtinių

nusikaltimų

7 9 5 8

6 5

3 1 3 4

1 1

29 29 25

23

20

28

5

10 9 10

8

6

20

17

14 11

14

19

0

5

10

15

20

25

30

35

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Nužudymas (BK 129-130str.)

Sunkus sveikatossutrikdymas (BK 135-136str.)

Nesunkus sveikatossutrikdymas (BK 138 str.)

Fizinio skausmo sukėlimasar nežymus sveikatossutrikdymas (BK 140 str.)

Grasinimas nužudyti arsukiai sutrikdyti sveikatą,žmogaus terorizavima (BK145 str.)

37

efektyvesnių smurto prieš moteris preven-

cijos ir užkardymo priemonių.

Specializuotos pagalbos kriterijus

labiausiai atitinka moterų organizacijų

kuriami ir valdomi krizių centrai. Ypač

pažangu, kai tokiuose krizių centruose teikia-

ma ir nemokama psichologinė pagalba

telefonu. NVO krizių centrų pagalba yra

prieinama ir patraukli visų visuomenės

grupių moterims. Skirtingai negu valstybės ar

savivaldybių steigiamos socialinės pagalbos

institucijos, žvelgiančios į klientą iš neutra-

lios profesionalo pozicijos, minėti krizių

centrai yra geriau pritaikyti būtent šiai

tikslinei grupei – smurtą ir prievartą

patiriančioms moterims. Nerekomenduojama

teikti pagalbą smurtą ir prievartą patyrusioms

moterims vadinamosiose mišrios socialinės

pagalbos įstaigose kartu su socialinės rizikos

grupių atstovais (neįgalieji, išėję iš įkalinimo

įstaigų ir kt.). Taip pat nerekomenduojama

smurtą patyrusių moterų ir jų vaikų nukreipti

į bendros paskirties nakvynės namus. Abiem

atvejais moterys ir vaikai patiria naujų savo

teisių suvaržymų, tad, ekspertų vertinimu,

padaroma žala viršija tikėtiną naudą.

Specialistams, dirbantiems su smurtą ir

prievartą patyrusiomis moterimis, tenka labai

svarbus vaidmuo. Jie turėtų būti dėmesingi

padėdami nukentėjusiajai susigrąžinti

ramybę, saugumą ir gerovę. Dažnai šeiminį

smurtą kenčiančioms moterims su vaikais

reikalinga pastogė. Išsprendus trumpalaikio

prieglobsčio problemą, dažnai būtina ir

kitokia pagalba, t. y. butas ar prieglauda,

moterų pagalbos centras, vaikų priežiūra,

pastovus būstas, finansinė parama, ilgalaikė

medicininė priežiūra, psichologinė pagalba

bei konsultacijos vaikams, socialinė ir

dvasinė parama, įdarbinimas, teisinė pagalba,

galimybės lavintis ir mokytis. Visais atvejais

moteriai būtina suteikti dvasinę, psichologinę

pagalbą bei socialinę paramą [2].

Smurtą patyrusios moterys neskuba

viešinti savo gyvenimo, neskuba kreiptis į

organizacijas. Pirmiausia paramos ir

paguodos jos ieško artimiausioje aplinkoje –

pas gimines, draugus ar kaimynus. O į

policiją, medikus, psichologus, socialinius

darbuotojus, nevyriausybines organizacijas

pagalbos kreipiasi tik ypatingu atveju, kai

nebenori taikstytis su esama padėtimi, kai

nusibosta kęsti prievartą. Todėl šioms

moterims turi būti organizuojama parama.

4 lentelė. Moterys, 2005 – 2010 m. nukentėjusios nuo sutuoktinio, partnerio ar

sugyventinio bei nukentėjusios nuo vaikų ar įvaikių padarytų smurtinių nusikaltimų.

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Nukentėjo nuo

sutuoktinio, partnerio ar

sugyventinio

464 448 418 359 321 334

Nukentėjo nuo vaikų ir

įvaikių 111 103 96 96 96 103

38

Nors teikti prevencinę pagalbą nelengva

apskritai, tačiau pagalbos smurtą patyrusiai

moteriai procesas yra dar sudėtingesnis, ilgai

trunkantis, itin atsakingas, reikalaujantis

daugybės pastangų.

Smurtas prieš vyrus

Apie vyrų sumuštas moteris kone

kasdien informuoja policijos suvestinės. Tad

nenuostabu, kad dalis visuomenės tokį

smurtą vertina kaip įprastą nevykusio

šeiminio gyvenimo normą.

Smurtas prieš vyrus slepiasi po

stereotipiniais vaidmenimis, primestais

kiekvienai lyčiai, vyrams gėda prisipažinti

apie patirtą moters smurtą XXI amžiaus

visuomenėje. Tai beveik uždrausta tema,

tačiau vyrai taip pat gali patirti fizinį,

psichologinį ir seksualinį moterų smurtą, o

gynyba nėra pagrindinis moterų smurto prieš

vyrus motyvas. Pykčio nevaldymas,

vaikystės patirtis, nepasitenkinimas tarpusa-

vio santykiais, galia ir kontrolė gali nulemti

moterų smurtą prieš vyrus. Patirtą moterų

smurtą vyrai bandė sustabdyti kalbėdami bei

prašydami nutraukti smurtinius konfliktų

sprendimo būdus, tokio jų elgesio nesureikš-

mindami. Pastaruoju metu didelis dėmesys

sutelktas kovai su smurtu prieš moteris ir

vaikus, o apie vyrų patiriamą smurtą dar tik

užsimenama be didelių atgarsių. Smurtas

prieš vyrus dažniausiai slepiasi po sunkiai

pastebima psichologinio smurto forma, kurio

iniciatorė gali būti ir moteris. Lietuvos

statistikos duomenimis, 2006 m. (2005 m.)

36 (62) vyrai nukentėjo nuo sutuoktinės ir 47

(36) – nuo sugyventinės.

Lietuvos ir pasaulio duomenys rodo,

jog smurtą patiriančių vyrų yra mažuma, o

vyrai, jų patiriamos problemos, vyriškumas

– Lietuvoje nauja tyrinėjimų sritis. Vyrai,

kaip lytiniai subjektai ar socialinių problemų

objektai, lieka visuomenės dėmesio užribyje.

Vos keli tyrimai skirti vyrų vaidmenų kaitos

analizei, stengiantis atkreipti dėmesį į jų

socialines problemas. L. Kublickienė (2003)

nustatė, jog trečdaliui Lietuvos vyrų iškyla

grėsmė jaustis realiai neatitinkantiems mūsų

visuomenėje dominuojančio normalaus vyro

apibūdinimo. A. Tereškinas (2004) pastebėjo,

jog savirefleksija ir savivoka, skatinama vyrų

diskusijų grupių ir terapijos, gali padėti

nugalėti vyriškumo stereotipus ir smurto

kultūrą. G. Navaitis (2005) padarė išvadą, jog

nemenka dalis vyrų neigia savo vyriškumą,

teigdami neturį normaliam šeimoje gyvenan-

čiam vyrui reikiamų savybių. Tad nenuosta-

bu, jog tik retas kuris išdrįsta kalbėti apie

savo problemas, juolab savo šeimoje patyręs

moters smurtą, nes jį pripažinęs gali

sugriauti vyraujantį stereotipinį vyro, kaip

šeimos galvos, įvaizdį. Vyrai išgyvena gėdos

jausmą ir baimę būti atstumtiems, jei prabiltų

apie šią problemą.

39

Pagalba moters smurtą patiriančiam

vyrui šiandieninėje visuomenėje nepakan-

kama. Pasaulyje vis populiarėja ,,karštosios“

vyrų linijos, vyrai kuria pagalbos tinklapius

internete, steigiamos įvairios organizacijos,

siekiančios jiems padėti. Lietuvoje taip pat

pradedama atkreipti dėmesį į vyrų problemas,

tačiau bent kol kas vyrų krizių centrai skirti

smurtaujantiems vyrams. Žinoma, tokie

centrai reikalingi, nes interviu su tyrime

dalyvavusiu vyru parodė, jog ir psichologinį

smurtą patyręs vyras gali nuskriausti savo

moterį. Kyla klausimas, ar toks vyras, atėjęs į

Krizių centrą, gaus visapusišką pagalbą? Ar

bus atkreiptas dėmesys į smurto prieš moterį

priežastis ir ar bus dirbama kartu su šeima ar

pora, o ne tik su smurtautoju? Atsakymas

neaiškus. Vyrų krizių centrai dar tik kuriami

ir dar tik pradeda teikti paslaugas smurtau-

jantiems ar krizę išgyvenantiems vyrams.

Tačiau, atsižvelgus į galimas vyrų problemas,

būtent paslaugų teikimo pradžioje naudinga

atkreipti dėmesį į tai, kad į vyrų krizių centrą

pagalbos gali pasibelsti ir smurtą patyręs

vyras, praradęs savo vyriškąjį ,,aš“. Žinoma,

vyrai į pagalbą žiūri skirtingai ir ne visada

mano, jog jiems reikalingi atskiri centrai, nes

nevyriška ieškoti pagalbos ar turėti problemų,

ypač psichologinių. Tyrime dalyvavę vyrai

bandė patys spręsti smurto prieš juos

problemą, tačiau nė vienas nesulaukė

teigiamų ar norėtų rezultatų [3].

Apie smurtą prieš vyrą šeimoje

sužinoma dažniausiai iš žiniasklaidos, vyrai

nedrįsta garsiai apie tai kalbėti. Išsamių šios

problemos tyrimų Lietuvoje trūksta, galima

sakyti, jų visai nėra.

LITERATŪRA

1. World report on violence and health.

World Health organization, 2002.

2. Metodinės rekomendacijos, skirtos

prieglobstį smurto šeimoje aukoms

teikiančių organizacijų darbuotojams ir

savanoriams. 2007 m., Kaunas

3. A.Didžbalytė. Moterų smurtą patyrusių

vyrų patirties analizė. Socialinis darbas.

Patirtis ir metodai. 2008; 2(2)

40

V. SMURTAS IR JAUNIMAS

dr. L. Narkauskaitė, K. Smirnova

Jaunimo smurtas yra viena iš labiausiai

matomų smurto formų visuomenėje. Visame

pasaulyje žiniasklaida kasdien teikia informa-

ciją apie smurtaujančias gaujas, jaunuolių

smurtą mokyklose ar gatvėse. Pagrindiniai

tokio smurto aukų kaltininkai dažniausiai yra

patys paaugliai ir jaunimas. Nužudymai ir ne

mirtini užpuolimai, įtraukiant į juos jaunus

žmones, didina pasaulinius ankstyvos mirties,

sužalojimų ir negalios rodiklius. Smurtaujan-

tys jaunuoliai stipriai žaloja ne tik smurto

aukas, nuo tokio jų elgesio kenčia šeima,

draugai, kiti bendruomenės nariai. Nukentė-

jusiųjų gydymas didina sveikatos priežiūros

išlaidas, mažina jų veiklos produktyvumą,

smurtaujant suniokojamas turtas, tai apskritai

kenkia visuomenei. Jaunimo smurto proble-

ma negali būti vertinama atskirai nuo kitų

elgesio problemų. Smurtaujantys jauni žmo-

nės dažnai būna linkę į įvairius kitus

nusikaltimus. Jie taip pat dažnai turi kitų

problemų: nelanko mokyklos, piktnaudžiauja

narkotinėmis medžiagomis, serga lytiškai

plintančiomis ligomis, neatsargiai vairuoja.

Tačiau ne kiekvienas smurtaujantis jaunuolis

turi kitų su smurtiniu elgesiu susijusių

problemų ir ne visos jaunų žmonių proble-

mos siejasi su smurtu. Matydamas smurtą

namuose ar fiziškai bei seksualiai išnaudotas

vaikas ar paauglys, ateityje smurtą gali

suprasti kaip priimtiną būdą problemoms

spręsti. Ilgalaikio poveikio ginkluoti

konfliktai taip pat smukdo bendrąją elgesio

kultūrą, dėl to jaunuolių smurto išpuoliai

tampa dažnesni. Kad būtų tinkamai suprastos

ir pašalintos jaunimo smurtinį elgesį lemian-

čios priežastys, reikia sukurti ir įgyvendinti

efektyvias prevencines programas.

Kai kuriose šalyse duomenys apie

jaunų žmonių nužudymus gali būti siejami su

nemirtinu smurtu. Tokie palyginimai suteikia

išsamesnių žinių apie jaunimo smurto proble-

mą. Nemirtino smurto tyrimai rodo, kad

vienam jauno žmogaus nužudymui tenka 20-

40 nemirtino smurto aukų, kurioms suteikia-

mas gydymas ligoninėje. Kai kuriose šalyse,

tarp jų Izraelyje, Naujojoje Zelandijoje,

Nikaragvoje, aukų skaičių santykis yra dar

didesnis. Izraelyje 100 000 gyventojų per

metus tenka 196 smurtines traumas patyrusių

jaunuolių iki 18 metų amžiaus gydymo atve-

jai. Tai sudaro 1,3 proc. 100 000 vyrų ir 0,4

proc. 100 000 moterų lyginant su jaunimo

žmogžudysčių atvejų rodikliais.

Tyrimais Eldorade, Kenijoje buvo

nustatyta, kad nemirtinų smurto aukų

santykis tarp vyrų ir moterų buvo 2.6:1. Kiti

tyrimai parodė, kad santykis yra maždaug

03:01 Jamaikoje, 4-5:1 Norvegijoje.

Atsiskleidė, jog nemirtinų smurtinių traumų

lygis paprastai dramatiškai didėja paauglys-

tėje ir ankstyvoje jaunystėje. Johanesburge,

41

Pietų Afrikoje, nustatyta, kad 3,5 proc.

smurto aukų buvo 13 metų arba jaunesnės,

tačiau 14 – 21 metų amžiaus nukentėjusiųjų

buvo jau 21,9 proc. ir net 52,3 proc. jaunų 22

– 35 metų žmonių patyrė nemirtinas

smurtines traumas. Atlikti tyrimai Jamaikoje,

Kenijoje, Mozambike ir kai kuriuose

Brazilijos, Čilės, Kolumbijos, Kosta Rikos,

Salvadoro ir Venesuelos miestuose taip pat

rodo, kad tarp paauglių ir jaunimo vyrauja

aukšti nemirtinų traumų nuo smurto rodikliai.

Jaunimo nusikalstamumas yra sociali-

nis reiškinys, kurio nepavyksta išvengti nė

vienai valstybei. Tačiau jo reiškimosi būdai ir

prevencijos metodai atskirose šalyse yra

skirtingi. Tai priklauso nuo įvairiausių

socialinių, ekonominių, teisinių, religinių ir

kitokių priežasčių. Lietuvoje nusikalstamu-

mas auga, keičiasi ir jo kokybė – nusikaltimai

sunkėja. Daugiau nusikaltimų padaro arba

dalyvauja juose nepilnamečiai. Ši tendencija

nepalanki.

Nepilnamečių nusikalstamumas yra

specifinė bendrojo nusikalstamumo dalis.

Nusikalstamumo statistika ir kriminologijos

teorija liudija, kad kas trečias recidyvistas

pirmą nusikaltimą yra padaręs dar

paauglystėje [1].

2002 m. buvo atliktas bene pirmasis

Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo

tyrimas, kuriame analizuojamas jaunimo

latentinis (galima sakyti, „realus“) nusikalsta-

mas elgesys. Kaip žinia, kriminologiniai

statistiniai duomenys bei jų analizė mažai ką

pasako apie realų nusikalstamumą. Jie parodo

daugiau teisėsaugos institucijų ir jų darbuoto-

jų veiklą bei darbo krūvį, atskleidžia

gyventojų elgseną, vertinant (faktines ar

tariamas) nusikalstamas veikas, nei realias

nusikalstamumo apimtis bei tendencijas. Šio

tyrimo duomenimis, tarp asmenų, kaltinamų

padarius nusikaltimus, kasmet yra apie 13 -

14 proc. nepilnamečių. 2002 m. nustatyta 3,5

tūkst. 14 - 17 metų amžiaus nepilnamečių,

kaltinamų padarius nusikaltimus. Tai sudarė

13,7 proc. visų kaltinamų asmenų. Tarp

nepilnamečių nusikaltimus dažniausiai pada-

ro 16-17 metų amžiaus jaunuoliai. Tai

daugiau nei du trečdaliai (69,4 proc.) visų

nusikaltusių nepilnamečių. 14 - 15 metų

amžiaus nepilnamečiai sudaro apie 30 proc.

(2002 m. – 30,6 proc.). Per paskutinius

penkerius metus 14 - 15 metų amžiaus

nusikaltėlių dalis padidėjo. Svarbi nepilna-

mečių struktūroje yra nusikaltimų, susijusių

su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžia-

gomis, grupė. Nors jie sudaro nedidelę dalį

bendroje nepilnamečių nusikalstamumo

struktūroje, tačiau kelia susirūpinimą visuo-

menei dėl savo potencialo plisti bei keliamo

didelio pavojaus sveikatai [2].

42

2010 m. Lietuvoje atlikto Neigiamos

vaikystės patirties tyrimo duomenimis [3], 19

- 21 metų amžiaus tiriamųjų grupėje buvo

nustatytas šeimos aplinkoje patirto fizinio,

seksualinio, psichologinio smurto bei

nepriežiūros vaikystėje paplitimas. Apklausa

buvo atlikta pagal JAV Ligų kontrolės ir

prevencijos centro sukurtas anketas

neigiamai vaikystės patirčiai įvertinti. Beveik

dvigubai daugiau moterų nei vyrų vaikystėje

patyrė seksualinę prievartą, daugiau nei

trečdalis (36,5 proc.) moterų patyrė

psichologinę nepriežiūrą. Daugiau vyrų nei

moterų vaikystėje buvo patyrusių fizinę

prievartą ir nepriežiūrą (14 paveikslas).

2008 m. VšĮ ,,Vaiko namas“ atlikto tyrimo

„Smurto mokyklose paplitimas, formos,

priežastys, prevencija ir pagalbos priemonės“

duomenimis, du trečdaliai 9 - 12 klasių

moksleivių buvo per šiuos mokslo metus

pravardžiuojami, o 7 proc. moksleivių yra

pravardžiuojami kasdien. Daugiau nei pusė

moksleivių patyrė rėkimą, o 4 proc. tai patiria

kasdien. Atstūmimą ir tyčiojimąsi šiais

mokslo metais patyrė trečdalis moksleivių, o

kasdien tai patiria 2 - 3 proc. mokinių.

Penktadalis 9 - 12 klasių moksleivių šiais

mokslo metais išgirdo grasinimų sumušti,

kasdien tai išgirsta 2 proc. mokinių. Reke-

tavimą šiais mokslo metais patyrė 7 proc.

moksleivių, kasdien reketuojami 2 proc.

mokinių. Su grasinimais ginklu šiais mokslo

metais susidūrė 4 proc. 9 - 12 klasių mokinių.

Patiriamo emocinio smurto bėgant

metams mažėja: vyresnių klasių moksleiviai

rečiau nei vidurinių klasių moksleiviai patiria

bendraamžių atstūmimą, pravardžiavimą,

tyčiojimąsi, reketavimą, grasinimą sumušti.

14 pav. Patirto smurto formos ir jų paplitimas respondentų vaikystėje

6,6

9,4

3,5

31,5 30

7,8 6 6

24,6

36,5

0

5

10

15

20

25

30

35

40

Psichologinėprievarta

Fizinė prievarta Seksualinėprievarta

Fizinė nepriežiūra Psichologinėnepriežiūra

Vyrai Moterys

43

Tačiau rėkimas ir grasinimas ginklu patiria-

mas panašiu dažnumu. Iš kas penkto 9 - 12

klasių moksleivio šiais mokslo metais buvo

atimti ir sugadinti daiktai. Kas dešimtas buvo

mušamas vieno moksleivio, tiek pat buvo

apspjauti. 4 proc. vyresnių klasių moksleivių

teigia šiais mokslo metais patyrę grupinį

mušimą ir smurto filmavimą ar

fotografavimą.

Nuo 2008 m. policijos generalinio

komisaro nurodymu šalyje vienerius metus

buvo vykdyta prevencinė priemonė „Jauni-

mas“. Veikla buvo organizuota atsižvelgiant į

tuo metu padažnėjusius platų atgarsį

visuomenėje sukėlusius nepilnamečių ir

jaunimo daromus sunkius smurtinius nusikal-

timus. Buvo siekiama sustiprinti šių

nusikaltimų ir kitų nepilnamečių ir jaunimo

daromų teisės pažeidimų prevenciją. Per

vietinės žiniasklaidos priemones kreiptasi į

gyventojus prašant informuoti policiją apie

pastebėtus daromus teisės pažeidimus, opera-

tyviai į juos reaguojama. Kaupta, išsamiai

nagrinėta ir analizuota informacija apie

paauglių ir jaunimo grupes, linkusias daryti

teisės pažeidimus, jų veiklos pobūdį, ryšius

su anksčiau teistais asmenimis, taip pat su

tais, kurie įtraukia nepilnamečius į

nusikalstamą veiklą ir girtavimą. Vykdytos

priemonės, skirtos tokių grupių pažeidimų

užkardymui, grupių skaldymui. Buvo

atliekami jaunuolių, įtariamų teisės

pažeidimų padarymu, patikrinimai dėl ginklų

ar kitų įrankių, pritaikytų žmonėms žaloti,

nešiojimo. Išsamiai analizuotas nepilnamečių

pakartotinis nusikalstamumas, organizuotos

priemonės jam mažinti. Buvo sustiprintas

policijos patruliavimas savaitgaliais ir šven-

čių dienomis, ypač kaimo vietovėse.

Reguliariai organizuotos tikslinės priemonės,

skirtos teisės pažeidimams, susijusiems su

nepilnamečių ir jaunimo girtavimu, išaiškinti

ir jų prevencijai. Kiekvienoje mokymo

įstaigoje, savivaldybės ir seniūnijos patalpoje

yra viešai paskelbti šias įstaigas prižiūrinčių

policijos pareigūnų kontaktiniai duomenys,

teritorinės policijos įstaigos ir Policijos

departamento pasitikėjimo telefonų numeriai.

Teigiami 2008 - 2009 m. vykdytos priemonės

„Jaunimas“ rezultatai paskatino organizuoti

ją dar kartą. 2010-11-15 prasidėjusi priemonė

„Jaunimas“ bus vykdoma dar vienerius

metus. Akcentuojama paauglių ir jaunimo

girtavimo prevencija, grupinio ir pakartotinio

nusikalstamumo prevencija ir kontrolė.

Šalies policija daug dėmesio skiria

paauglių (ypač tų, kuriuos galima priskirti

rizikos grupei) užimtumui. Tuo siekiama

atitraukti juos nuo neigiamos socialinės

aplinkos įtakos ir nepageidautinos veiklos,

skatinti prasmingai praleisti laisvalaikį ir pan.

2010 m. Policijos departamentas kartu su

Lietuvos krepšinio federacija organizavo

krepšinio turnyrą „Vietoj gatvės - krepšinis“,

44

taip pat buvo organizuotas futbolo turnyras

„Vietoj gatvės - futbolas“. Šiuose sporto

renginiuose dalyvavo paaugliai iš visų 10

apskričių. Utenos apskrityje labai populiarios

įvairios sporto varžybos, organizuojamos tarp

policijos pareigūnų ir vaikų. Tai geras

nepilnamečių teisės pažeidimų prevencijos,

laisvalaikio užimtumo pavyzdys; tokia veikla

didina pasitikėjimą policija.

Didelis prevencinis darbas su rizikos

grupės vaikais ir jų šeimomis atliekamas

Policijos jaunimo klube, kuris prieš 10 metų

buvo įsteigtas Vilniuje, Kėdainių policijos

jaunimo centre. Pagrindinis šių įstaigų tikslas

– ankstyvoji teisės pažeidimų prevencija.

Policijos klubai vaikams ir jaunimui atlieka

kontroliuojamąją socialinės rizikos vaikų

funkciją ir užima labai reikalingą tarpinę

poziciją tarp socialinių institucijų, teikiančių

pagalbą elgesio problemų turintiems

vaikams ir jų šeimų nariams, bei

teisėsaugos

institucijų, taikančių baudžiamojo poveikio

priemones. Pažymėtina vieninga policijos,

socialinių pedagogų, psichologų ir kitų

specialistų veikla ir visapusiška pagalba visai

šeimai siekiant mažinti neigiamos socialinės

aplinkos įtaką, smurtą šeimoje, skatinti

pozityvų elgesį, mokymosi motyvaciją,

ugdyti turiningo laisvalaikio poreikį.

LITERATŪRA

1. A. Dapšys. Nepilnamečių nusikals-

tamumo prevencijos sistemos esmė ir jos

kūrimo kryptys. Teisės problemos. 1994, Nr.

3, p. 34.

2. Jaunimo nusikalstamas elgesys:

nukentėjusieji ir kaltininkai. Mokinių

apklausa, projektas „Mare Balticum“. Teisės

institutas, 2002

3. Povilaitis R., Mažionienė M. Neigiamos

vaikystės patirtys. Tyrimo ataskaita, 2011.

45

VI. SMURTAS PRIEŠ PAGYVENUSIUS

ŽMONES

dr. L. Narkauskaitė, K. Smirnova

Smurtas tarp senyvo amžiaus žmonių

tampa vis labiau pastebima problema šių

dienų pasaulyje. Smurtas gali pasireikšti ne

tik fizine, psichologine, emocine ar žodine

agresija, bet ir kaip netinkamas finansinis ar

kitoks materialinis elgesys, nukreiptas prieš

kitą asmenį. Nepaisant, kokia forma smurtas

pasireiškia, jis gali sukelti įvairių fizinės ir

psichinės sveikatos problemų, sąlygojančių

gyvenimo kokybės sumažėjimą. Smurtas

dažnai gali būti kentėjimų, skausmo ar net

traumų priežastis. Nepaisant to, apie šį reiški-

nį yra labai mažai informacijos. Egzistuo-

jantys duomenys dažniausiai yra prieštaringi

ir pagrįsti artimųjų ar prižiūrinčiųjų asmenų

parodymais, o ne pačių senyvo amžiaus žmo-

nių suteikta informacija. Todėl objektyvių,

tyrimais pagrįstų, duomenų trūkumas jaučia-

mas daugelyje Europos Sąjungos šalių, tarp

jų ir Lietuvoje.

Europos viktimologijos mokslo atstovai

pagyvenusius žmones laiko labiausiai pažei-

džiamų asmenų grupe, turinčia didesnę tiki-

mybę patirti įvairiausio pobūdžio viktimiza-

cinius poveikius. Nuo smurto dažniausiai

nukenčia ligoti, neįgalūs, nuo kitų asmenų

priežiūros priklausomi vyresni žmonės.

Žymiai daugiau vyresnių moterų nei vyrų

gyvena skurde, todėl joms gresia didesnis

smurto pavojus. Pagyvenusiems žmonėms

dažniau gresia tarpasmeninis smurtas.

Europoje dėl to kasmet žūva 8300 vyresnių

žmonių. Smurto prieš vyresnius žmones

paplitimas Europoje yra apie 3 proc., bet jį

patiria apie 25 proc. senesnių, reikalingų

globos ir priežiūros gyventojų.

Prancūzijoje vyresni nei 65 m. pagy-

venę žmonės sudaro 16 proc. populiacijos, iš

jų 6 proc. gyvena ne šeimose, o institucijose.

2004 m. 600 000 vyresnių nei 65 m. ir 680

0000 vyresnių nei 75 m. patyrė smurtą ir

nepriežiūrą. Tai dažniausiai smurto atvejai,

patirti šeimoje ir institucijose. 1991 m. JAV

atliktame tyrime nurodoma, kad 842 000

pagyvenusių žmonių kenčia dėl nepriežiūros,

735 000 žmonių nukenčia nuo kitų smurto

formų. 1992 m. Kanadoje telefoninės apklau-

sos metu apklausti 2000 pagyvenusių žmo-

nių, iš jų 4 proc. pareiškė buvo patyrę smurtą

[1]. Lietuvoje padėtis išskirtinė tuo, kad, be

suaktyvėjusios brutalios viktimizacijos Lietu-

vos kaimuose ir vienkiemiuose, pagyvenusių

žmonių teisės pažeidinėjamos darbo, sveika-

tos draudimo, prekių ir paslaugų teikimo

srityse. Taigi pagyvenę žmonės susiduria su

daugybe nesprendžiamų problemų. Pastarųjų

kelerių metų statistikos duomenys rodo, kad

nusikaltimai vienkiemiuose vidutiniškai

sudaro 3 proc. bendro nusikalstamų veikų

skaičiaus Lietuvos kaimuose. Būtina pabrėž-

ti, kad viktimizacijos procesai Lietuvos vien-

46

kiemiuose yra ypač latentiški, nes pagyvenę

žmonės retai kreipiasi į policiją, nepasitiki

teisėsaugos institucijomis, bijo tolesnių

persekiojimų arba tiesiog negali pasikviesti

pagalbos [2].

Viktimizacijos baimė itin būdinga

pagyvenusiems asmenims. Tai įtampa, neri-

mas, kad galima tapti nusikaltimo auka.

Pagyvenusių asmenų viktimizacijos atvejų

vienkiemiuose analizė rodo, kad užpultų

vienkiemių aukų išsigelbėjimas – tai atsi-

tiktinumo dalykas, pavyzdžiui, netikėtai pasi-

rodė medžiotojai, pro šalį važiavo kaimynas

ir pan. Tai turi tiesioginės įtakos pagyvenusių

asmenų baimės jausmui, kuris gali ir nepri-

klausyti nuo objektyvių viktimogeninių

veiksnių. Asmuo įtiki, kad užpuolus jo

likimas priklauso tik nuo atsitiktinių aplin-

kybių, kurių jis negali pakeisti. Taigi asmuo

susitapatina su nusikaltimo aukos vaidmeniu.

Daugeliu atvejų pagyvenę žmonės nebijo

prarasti savo nedidelio turto, tačiau bijo

kankinimų, žalojimo, ir tai yra pagrin-dinis

veiksnys, kuriantis ir palaikantis baimę.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad asmenys

saugiausiai jaučiasi savo namuose. Viktimi-

zacijos baimė turi įtakos ne tik pagyvenusio

asmens mobilumui, bet ir asmeniniams santy-

kiams. Baimė mažina pagyvenusių žmonių

socialinį aktyvumą, jie vengia viešų vietų,

mažiau juda, daugiau laiko praleidžia namuo-

se, tampa izoliuoti. Tai paranku plėšikams,

kurie žino, kad asmuo bus namuose, jam pen-

siją atnešė paštininkas, jis jos neturėjo

galimybės išleisti, po plėšimo vargu ar suge-

bės kreiptis į policiją, mažai bendrauja su

kaimynais ir t. t. Akivaizdu ir tai, kad baimė,

nuolatinė įtampa, stresas turi įtakos pagyve-

nusių žmonių sveikatai, ypač psichikai [2].

Informatikos ir ryšių departamento prie

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis,

šalyje mažėja sunkių bei labai sunkių

nusikaltimų, tačiau ir pavieniai nusikaltimai,

padaryti vienkiemiuose, ypač susiję su

smurto panaudojimu prieš senyvo amžiaus

žmones ir neįgalius asmenis, šalyje sukelia

itin platų atgarsį. Ši visuomenės dalis negali

pasirūpinti savo saugumu taip, kaip kiti

žmonės, jiems sunku, atsitikus nelaimei,

išsikviesti pagalbą, kadangi gyvena vieni

atokiose vietovėse. Siekiant užtikrinti, kad

vienkiemiuose ir nuošalesnėse gyvenamo-

siose vietovėse gyvenantys asmenys, atsiti-

kus nelaimei (užpuolimas ar kitas teisės

pažeidimas, sveikatos sutrikimas, gaisro atve-

jis ar kt. ekstremalios aplinkybės), turėtų

galimybę operatyviai informuoti specialiąsias

tarnybas, 2006 m. buvo parengta ir pradėta

įgyvendinti prevencinė programa „Būk sau-

gus su mobiliu“.

Įgyvendinat projektą, vienkiemių ir

nuošalesnių gyvenamųjų vietovių gyvento-

jams buvo dalijami skubios pagalbos įrengi-

niai. Skubios pagalbos įrenginys sukonstruo-

47

tas taip, kad, kartą paspaudus pagalbos

mygtuką, pokalbio iš nukentėjusiojo pusės

negalima nutraukti, t. y. to negali padaryti ir

užpuolikas. Įrenginyje įmontuotas jautrus

mikrofonas leidžia pagalbos centro operato-

riui girdėti ne tik žmogaus balsą, bet ir viską,

kas vyksta patalpoje, – daugeliu atveju tai

labai padeda vertinant tai, kas atsitiko. Įrengi-

nys turi atsarginį akumuliatorių, kuris

užtikrina ryšį net sutrikus elektros tiekimui

būste. Kritiniu atveju, nenorint, kad užpuo-

likas sužinotų apie tai, jog jau susisiekta su

pagalbos centru, įrenginyje įmontuoto

garsiakalbio garsą galima pritildyti – pagal-

bos centre ir toliau girdi, kas kalbama bei kiti

garsai įvykio vietoje, tačiau kita pusė negirdi

operatoriaus. Tai gali apsaugoti auką nuo

desperatiškų užpuoliko veiksmų. Susisiekus

su pagalbos centru, nukentėjusiam nereikia

sakyti savo adreso ar aiškinti, kaip pas jį

atvažiuoti – šią informaciją operatorius gauna

iš anketos, kurią žmogus užpildo prieš

įsigydamas šį įrenginį. Tai užtikrina greitesnę

reikiamą pagalbą. Anketoje numatyti punktai

nusako galimą atitinkamų pavojų riziką:

sveikatos sutrikimo, gaisro, nusikaltimo, kt.

Joje nurodyta piliečio kraujo grupė, ligos, dėl

kurių gali prireikti skubios pagalbos, bei kita

svarbi informacija, leisianti operatyviau bei

tiksliau reaguoti į iškvietimą.

Įgyvendindamas programą Policijos

departamentas pasirašė trišales sutartis su

UAB „AKTKC – Apsaugos centras“ ir

atitinkamomis savivaldybėmis. 2010 m. pro-

jektas „Būk saugus su mobiliu“ buvo įgyven-

dinamas 37 savivaldybėse. Projekto metu

buvo išdalinta 620 skubios pagalbos įren-

ginių. Taip pat apie 25 įrenginius įsigijo ir

patys gyventojai. Kiekvienas namas, daly-

vaujantis projekte, matomoje vietoje pažy-

mėtas specialiu lipduku. Nuo 2007 m. kovo

mėn. iki 2011 m. vasario 28 d. (t. y. per 4

metus) iš gyventojų, kuriems buvo išdalinti

įrenginiai, buvo gauti 462 pagalbos prašymai

(227 – dėl medicininės pagalbos, 219 – dėl

įvairių teisėtvarkos pažeidimų ir 16 – dėl

gaisrų). Projekto vykdymo metu nė vienas

projekte dalyvaujantis asmuo nenukentėjo

nuo smurtinių nusikalstamų veikų, tokių kaip

nužudymas, plėšimas. Padidėjo gyventojų

saugumo jausmas.

LITERATŪRA

1. Prieiga per internetą:

http://www.medileg.fr/Maltraitance-envers-

les-personnes

2. R.Uscila. Pagyvenusių žmonių

viktimizacija Lietuvos kaimuose ir

vienkiemiuose: viktimologinė analizė.

Jurisprudencija, 2005, t. 70(62).

48

VII. SAVIŽUDYBĖS IR NUŽUDYMAI

dr. E. Vileikienė, V. Baliulytė

Daugelyje pasaulio šalių savižudybė

yra smerkiama dėl religinių ar kultūrinių

priežasčių, o kai kuriose šalyse savižudiškas

elgesys yra kriminalinis nusikaltimas, už kurį

baudžiama pagal įstatymą. 2000 m. 1,6 mili-

jono žmonių visame pasaulyje mirė nuo savi-

žudybių, tarpasmeninio ar kolektyvinio smur-

to, pusė iš jų buvo savižudybės, beveik treč-

dalis žmogžudysčių ir apie penktadalis karo

aukų.

Savižudybė yra tryliktoje vietoje pagal

mirties priežastį pasaulyje. Apskritai savižu-

dybių skaičius didėja priklausomai nuo žmo-

gaus amžiaus. Savižudybių tarp 75 metų am-

žiaus ir vyresnių žmonių yra maždaug tris

kartus daugiau nei tarp 15 - 24 metų žmonių.

Vidutiniškai pasaulyje trys vyrų savižudybės

tenka vienai moters savižudybei. Šis santykis

įvairiose pasaulio šalyse skiriasi, pavyzdžiui,

nuo mažiausio (1:1) Kinijoje iki aukščiausio

(10:1) Puerto Rike. Savižudybių tarp miesto

bei kaimo gyventojų, tarp skirtingų rasinių ir

etninių grupių skaičius taip pat nevienodas.

Pavyzdžiui, Arkties regione 100 000 šiauri-

nės Kanados vietinių gyventojų tenka 59,5 –

74,3 savižudybės, o bendras savižudybių

skaičius Kanadoje yra 15,0 atvejų 100 000

gyventojų. Vidutiniškai yra apskaičiuota, kad

tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus bei

jaunesnių nei 25 metų amžiaus žmonių

bandymų nusižudyti ir nusižudymų santykis

gali siekti 100-200:1. Apie 10 proc. žmonių,

bandžiusių nusižudyti, nusižudo. Moterims

kyla vidu-tiniškai daugiau minčių apie

savižudybę nei vyrams. Atsižvelgiant į

ankstesnius bandy-mus nusižudyti, galima

prognozuoti savižu-dybę ateityje, ypač per

pirmuosius 6 mėne-sius po pirmojo

bandymo. Įvairiose šalyse smurtinių mirčių

skai-čius priklausomai nuo jų išsivystymo

lygio. 2000 m. besivystančiose šalyse 100

000 gy-ventojų teko 32,1 smurtinės mirtys,

išsivys-čiusiose šalyse tokių atvejų 100 000

gyven-tojų buvo 14,4. Lyginant savižudybių

ir žmogžudysčių skaičius įvairiose šalyse

mato-mi dideli skirtumai. Pavyzdžiui,

Afrikoje ir Amerikoje žmogžudysčių skaičius

beveik tris kartus didesnis už savižudybių

skaičių, o Europoje ir Pietryčių Azijoje

savižudybių (19,1 atvejų/100 000 gyventojų

Europoje ir 12 atvejų/100 000 Pietryčių

Azijoje) dvigubai daugiau nei žmogžudysčių

(8,4 atvejai/100 000 gyventojų Europoje ir

5,8 atvejai/100 000 gyventojų Pietryčių Azi-

joje), Vakarų Ramiojo vandenyno regione,

savižudybių yra beveik šešis kartus daugiau

nei žmogžudysčių (atitinkamai 20,8

atvejų/100 000 gyventojų ir 3,4 atvejai/100

000 gyventojų).

49

Nužudymai

Nužudymai yra patys sunkiausi

nusikaltimai žmogaus gyvybei. Kriminologų

teigimu, nužudymų skaičius yra vienas iš

rodiklių, kurį galima lyginti su kitomis

šalimis. Tai iš dalies atspindi šalies gyventojų

gebėjimą spręsti problemas smurtiniu ar

nesmurtiniu būdu. Ataskaitoje analizuojami

tik tyčiniai nužudymai pagal BK 129-131 str.

Analizuojant 2005 – 2010 m. duomenis

tyčinių nužudymų, sunkių sveikatos

sutrikdymų ir išžaginimų atvejų (15

paveikslas.). Pvz., 2005 – 2010 m.

laikotarpiu nuo 390 iki 217, arba net 44,4

proc. sumažėjo nužudymų.

15 pav. 2005 – 2010 m. Lietuvoje užregistruoti nužudymai, sunkūs sveikatos sutrikdymai ir

išžaginimai

390

294 280

301

259

217

354 310

249

228

196 213

265 253

200 164

149

208

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450

2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Nužudymai (BK 129-131 str.) Sunkūs sveikatos sutrikdymai (BK 135 str.)

Išžaginimai ir pasikėsinimai

50

Tyčinių nužudymų lyginamoji dalis

sudaro vos kelis procentus tarp visų šalyje

apie užregistruotus sunkius smurtinius

nusikaltimus, matyti tam tikros teigiamos

tendencijos – nuolat mažėjo užregistruotų

nusikalstamų veikų. Apžvel-giant

užregistruotų nužudymų skaičiaus pokyčius

per pastaruosius šešerius metus matyti kelios

teigiamos tendencijos (5 lentelė). Viena, jau

anksčiau minėta, kad visų pagrindinių

užregistruotų smurtinių nusikal-timų skaičius

pastaraisiais metais mažėjo. Tyčinių

nužudymų per pastaruosius šešerius metus

sumažėjo net 44,4 proc. Kita teigiama

tendencija, kad tolygiai mažėjo ir jų

lyginamoji dalis: 2005 m. jie sudarė 0,5 proc.

visų užregistruotų nusikalstamų veikų, o

2010 m. – 0,3 proc. Tai svarbus rodiklis, nes

tiriamuoju laikotarpiu mažėjo ne tik

nužudymų, bet ir visų užregistruotų nusikals-

tamų veikų skaičius. Tiesa, jis nebuvo toks

didelis – 2005 m., palyginti su 2010 m.,

užregistruota 13,5 proc. nusikalstamų veikų

mažiau, tačiau nužudymų sumažėjo net 44,4

proc. Tai vienas didžiausių teigiamų pokyčių

tiriamuoju laikotarpiu.

Pastebėta ir dar viena teigiama

tendencija – tai pakankamai didelis nužudy-

mų išaiškinamumo lygis. Beveik visu 2005 –

2010 m. laikotarpiu kalendoriniais metais

užregistruotų ir kalendoriniais metais išaiš-

kintų nužudymų skaičius mažai skyrėsi.

Tačiau analizuojant tik nužudymų išaiškina-

mumo lygį gali susidaryti klaidingas įspūdis,

kad išaiškinami beveik visi užregistruoti

nužudymai. Tai ne visiška tiesa, nes gana

didelė nužudymų dalis išaiškinama po kelerių

metų. Kadangi nužudymų skaičius nuolat

mažėjo, tikėtina, jog teisėsaugos pareigūnai

turėjo daugiau galimybių išaiškinti anksčiau

padarytus nužudymus, tačiau vis tiek tam

tikra jų dalis likdavo neištirta. Lyginant

absoliučiais skaičiais tiriamuoju laikotarpiu

išaiškintų nužudymų skaičius sumažėjo nuo

330 iki 256, t. y. 22,4 proc.

Remiantis 2010 m. duomenimis apie

užregistruotus nusikaltimus, iš dalies atsis-

kleidžia jų padarymo aplinkybės. Jie nėra

tikslūs, nes pagrindiniai statistiniai duomenys

apie nužudymo aplinkybes, tokias kaip

nusikaltimo vieta, padarymo būdai ir priemo-

nės fiksuojamos tada, kai užregistruojamas

5 lentelė. Užregistruotų ir išaiškintų nužudymų skaičiaus kitimo tendencijos 2005–2010 m.

Nužudymai

(129-131 str.) 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Užregistruota 390 294 280 301 259 217

Išaiškinta 330 296 256 279 253 256

Išaiškinamumas, proc. 84,6 100,7 91,4 92,7 97,7 118

Nusikalstamų veikų

skaičius

100 000-čių gyventojų

11,4 8,6 8,3 8,9 7,7 6,6

51

nužudymas. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu

gali paaiškėti naujos aplinkybės, tačiau jos

nebefiksuojamos statistinių duomenų bazėse.

Dažniausiai (dviem atvejais iš trijų)

nužudytieji randami butuose, namuose ar

kitose gyvenamosiose patalpose, beveik kas

penktas – atvirose vietovėse, kas dešimtas –

viešose vietose ar gatvėse. Atkreiptinas

dėmesys, kad miestuose užregistruota beveik

dvigubai daugiau nužudymų palyginti su

kaimo vietovėmis. Apie nužudymų būdus

duomenų yra dar mažiau, tačiau iš turimų

matyti, kad dažniausiai (daugiau nei pusė

nustatytų atvejų) žmonės nužudomi suduo-

dant smūgius, apie ketvirtadalis – nuduriant,

bet nustatyti tik keli atvejai, kada nusikal-

timas padarytas panaudojant šaunamąjį

ginklą.

Atkreiptinas dėmesys, kad duomenis

apie nukentėjusius asmenis ir įtariamuosius

(kaltinamuosius) galima lyginti su tam

tikromis išlygomis, nes jie nepakankamai

išsamūs todėl, kad ne visi nužudymai yra

išaiškinami ir ne visi įtariamieji yra

nustatomi. Kartais nužudymas gali būti

padarytas ir prieš kelerius metus, bet jis

išaiškintas ir nustatyti įtariamieji tik 2010

metais. Nepaisant visų minėtų išlygų, matyti

tam tikros tendencijos. 9 atvejais iš 10

įtariamieji (kaltinamieji) buvo vyrai, vyresni

nei 18 m. Kas dešimtas įtariamasis buvo

nepilnametis. Analizuojant nukentėjusių

asmenų socialinius demografinius duomenis

matyti, kad tarp nužudytų asmenų 37 proc.,

arba daugiau nei kas trečias nužudytasis,

buvo moterys. Įtariamųjų (kaltinamųjų)

nužudymais amžiaus vidurkis yra apie 33 m.

Daugiausiai įtariamųjų yra 21 - 40 m.

amžiaus grupėje, o vyresnio amžiaus grupėse

jų skaičius žymiai mažesnis. Pvz., nustatyti 4

vyresni nei 66 m. įtariamieji (kaltinamieji),

vyriausiam iš jų buvo 72 m. Nuo nužudymų

nukentėjo sąlyginai nedaug vaikų iki 18 m.,

tačiau nukentėjusiųjų dalis pradeda augti nuo

21 m. ir sumažėja tik vyriausiųjų amžiaus

grupėje (vyresnių nei 66 m.). Jauniausiam

2010 m. nukentėjusiajam buvo 5 m., o

vyriausiam – 89 m.

Atkreiptinas dėmesys, kad net du

trečdaliai 2010 m. nustatytų įtariamųjų

(kaltinamųjų) nusikaltimo padarymo metu

buvo apsvaigę nuo alkoholio. Svarbu ir tai,

kad beveik trečdalį nužudymų padarė

bendrininkų grupės. 2010 m. nustatyti tik keli

atvejai, kai nužudymą padarė organizuotos

nusikalstamos grupės.

Lietuvoje, palyginti su kitomis Baltijos

šalimis, 100 000 gyventojų užregistruojama

daugiausia nusikaltimų žmogaus gyvybei –

net 7,4. Estijoje - šiek tiek mažiau (6,3), o

Latvijoje šis rodiklis beveik dvigubai

mažesnis nei Lietuvoje – 3,7.

52

Savižudybės

Lietuva jau du dešimtmečius pirmauja

tarp valstybių, pasižyminčių itin prastais

visuomenės psichikos sveikatos rodikliais.

Dideli savižudybių, prievartos, smurto ar

kitokio destrukcinio elgesio, nukreipto tiek į

save, tiek į kitus, rodikliai – tai psicholo-

giškai neatsparios ir nesugebančios spręsti

kasdienio gyvenimo problemų visuomenės

požymiai.

Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje

savižudybių pasitaikydavo ženkliai mažiau

nei Estijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ar kitose

Europos valstybėse (pvz., 1930 metais Lietu-

voje 100 000 gyventojų teko 9 savižudybės,

Estijoje ir Vengrijoje – apie 30), tačiau

pirmaisiais sovietinės okupacijos metais

savižudybių skaičius Lietuvoje padidėjo

daugiau kaip 5 kartus [1].

Kitas ryškus savižudybių skaičiaus

augimo šuolis stebimas pirmaisiais Lietuvos

nepriklausomybės atkūrimo metais. 1991 m.

Lietuva savižudybių skaičiumi jau pirmavo

tarp Baltijos šalių, o 1994 m., aplenkusi

Vengriją, tapo pirmaujančia valstybe

Europoje (45,8 atvejai 100 000 gyventojų).

1996 m. savižudybių rodiklis išaugo iki 46,4

atvejų 100 000 gyventojų, o 1997 – 1999 m.

šiek tiek sumažėjo (44 atvejai 100 000

gyventojų), tačiau 2000 m. šoktelėjo iki 46,6

atvejų 100 000 gyventojų. Tai didžiausias

savižudybių rodiklis Lietuvoje 1990 – 2010

m. laikotarpiu. Nuo 2003 m. iki 2007 m.

savižudybių skaičiaus 100 000 gyventojų

dinamika buvo įgavusi mažėjimo tendenciją.

2003 – 2007 m. savižudybių rodiklis

sumažėjo 27,8 proc., nuo 40,2 iki 30,4 atvejo

100 000 gyventojų. Tačiau 2008 m. jis vėl

padidėjo iki 33,1 atvejo 100 000 gyventojų, o

2009 m – iki 34,1 atvejo 100 000 gyventojų.

Išankstiniai 2010 m. duomenys rodo

savižudybių skaičiaus mažėjimo tendenciją,

nes 100 000 gyventojų teko 30,6

savižudybės.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad

didžiąją savižudybių dalį sudaro vyrų

savižudybės. Lietuvoje vyrų nusižudo 5

kartus daugiau nei moterų. Jei 100 000

gyventojų moterų savižudybių 1986 m. teko

10 atvejų, 1994 m. – 13,4 atvejo, 2004 m. –

14,0 atvejų, 2009 m. – 10,4 atvejo, tai vyrų

atitinkamai 1986 m. – 42 atvejai, 1994 m. –

81,9 atvejo, 2004 m. – 70,1 atvejis, 2009 m.

– 61,3 atvejai. Didžiausią savižudybių rizikos

grupę sudaro 45 - 59 metų vyrai, gyvenantys

kaime. Lyginant moterų savižudybių

rodiklius amžiaus grupėse, didžiausiai rizikos

grupei priskiriamos 45 - 59 metų bei 75 metų

ir vyresnės moterys. Lietuvoje jau dešimt

metų kaimo gyventojų savižudybių rodiklis

beveik du kartus didesnis nei miesto

gyventojų.

Savižudybių skaičius problemą atspindi

paviršutiniškai. Mėginimų nusižudyti atvejų

53

skaičius, deja, lieka nežinomas ir niekur

neregistruojamas. Moksliniai tyrimai leidžia

daryti prielaidą, kad 10 kartų daugiau žmonių

mėgina nusižudyti ir 10 kartų daugiau

galvoja apie savižudybę.

1990 – 2000 m. Lietuvoje vykusios

socialinės, politinės, ekonominės permainos

parodė, kad didelė dalis gyventojų nepajėgė

tinkamai prisitaikyti naujoje, socialinio

aktyvumo reikalaujančioje aplinkoje, kas ir

lėmė savižudybių dažnio augimo šiuo

laikotarpiu tendenciją. Atsižvelgiant į šias

aplinkybes, ypač svarbu, kad, vykdant

savižudybių prevenciją, valstybės pastangos

būtų skiriamos modernioms psichosocialinio

pobūdžio programoms, būtų siekiama padėti

individams, šeimoms ir bendruomenėms įgyti

reikiamą psichologinį atsparumą ir tinkamai

prisitaikyti naujoje aplinkoje.

1999 m. pradėta vykdyti Valstybinė

psichikos ligų profilaktikos programa,

patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1999 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1441.

Siekiant užkirsti kelią savižudybių skaičiaus

augimui, šioje programoje buvo numatytos

priemonės, skirtos programų padidintos

savižudybės rizikos asmenų grupėms

sudarymui ir vykdymui, taip pat specialistų

mokymui, šviečiamųjų radijo ir televizijos

laidų rengimui. Valstybinė psichikos ligų

profilaktikos programa buvo vykdoma iki

2009 metų, kai Lietuvos Respublikos

Vyriausybė nutarimu Nr. 645 patvirtino

Valstybinę psichikos sveikatos strategijos

įgyvendinimo 2008–2010 metų programą.

2003 m. balandžio 10 d. Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 451

patvirtinta Savižudybių prevencijos 2003 –

2005 metų programa. Šios programos

įgyvendinimo priemonės buvo organi-

zuojamos keliomis kryptimis: informacijos

teikimas ir visuomenės nuostatų keitimas,

pagalba rizikos grupėms ir asmenims,

moksliniai tyrimai ir analizė, kurių tikslas –

nustatyti prevencinių priemonių poreikį ir

veiksmingumą, pagrįsti jų pasirinkimą,

ieškoti naujų prevencijos būdų. Programą

vykdė Sveikatos apsaugos ministerija,

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus reikalų

ministerija, Ūkio ministerija, Krašto

apsaugos ministerija, Vilniaus universitetas,

Kauno medicinos universitetas, vietos

savivaldos institucijos, psichikos sveikatos

priežiūros įstaigos ir kt.

2007 m. balandžio 3 d. Lietuvos

Respublikos Seimui patvirtinus Psichikos

sveikatos strategiją, parengta Valstybinė

psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo

2008 – 2010 metų programa, kurios tikslas –

sukurti Lietuvos Respublikoje tokią psichikos

sveikatos priežiūros sistemą, kuri padėtų

veiksmingai ir racionaliai, vadovaujantis

šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir

54

vertybėmis, stiprinti visuomenės psichikos

sveikatą, teikti visapusišką pagalbą psichikos

ir elgesio sutrikimų turintiems asmenims bei

jų šeimoms. Šio tikslo įgyvendinimui skirtos

priemonės numatytos ir Valstybinėje

psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo

2011 – 2013 metų programoje.

Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministras 2009 m. balandžio 24 d.

įsakymu Nr. V-318 patvirtino Nevyriau-

sybinių organizacijų, dalyvaujančių sveika-

tinimo veikloje, skatinimo programą. Ja

siekiama, kad nevyriausybinės organizacijos

aktyviai dalyvautų formuojant bei įgyven-

dinant sveikatos politiką, gerinant visuo-

menės informavimą apie sveiką gyvenseną,

profilaktines programas ir kitas su sveika-

tinimu susijusias sritis. Viena iš prioritetinių

sričių – psichikos sveikatos stiprinimas ir

savižudybių bei smurto prevencija.

Siekiant užtikrinti vaikų savižudybių

prevenciją ir suteikti reikiamą pagalbą

atsižvelgta į vieną iš Europos Komisijos

komunikato „Dėl ES vaiko teisių strategijos

įgyvendinimo“ tikslų – įdiegti vieningą

visoje ES pagalbos vaikams liniją 116111.

2007 m. spalio 27 d. Europos Komisijos

priimtą sprendimą vykdyti įpareigotos

valstybės narės. 2009 m. Valstybės vaiko

teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

įrengta Pagalbos vaikams linija, skirta ne tik

išklausyti, bet ir padėti skambinančiam nuo

smurto nukentėjusiam vaikui bei

suaugusiems, kurie praneša apie smurtą

patiriančius vaikus. Skambinančiajam

sutikus, kad būtų imtasi priemonių spręsti

išdėstytą problemą, telefonu bei raštu

susisiekiama su įvairiomis įstaigomis bei

organizacijomis (mokyklomis, vaiko teisių

apsaugos skyriais (tarnybomis), savivaldybių

socialiniais darbuotojais, dienos centrais ir

pan.) paraginant imtis priemonių keisti

susidariusią padėtį. Nuo 2009-09-14 iki

2010-03-24 Pagalbos vaikams linijos

konsultantai atsakė į 24997 skambučius,

vidutiniškai per dieną atsiliepiama į 200 -

480 skambučių.

LITERATŪRA

1. Žemaitienė N., Zaborkis A. Suicidal

tendencies and attitude towards freedom to

choose suicide among Lithuanian

schoolchildren: results from three cross-

sectional studies in 1994, 1998, and 2002.

BMC Public Health, 2005, 5: 83.

55

VIII. SMURTAS DARBE

dr. B. Pajarskienė

Smurtas darbo vietose nėra naujai

atsiradęs ar nežinomas reiškinys Lietuvoje.

Žinia, fizinės jėgos prieš darbuotoją

panaudojimas yra greičiau pastebimas, todėl

fizinį smurtą yra lengviau priskirti

smurtiniam įvykiui ir dokumentuoti kaip

įvykusį faktą. Esant konfliktinei situacijai

pastebėti ir elgesį priskirti psichologiniam

smurtui darbe yra sunkiau. Tam reikia aiškių

kriterijų, specialių žinių ir praktikos.

Svarbiausios, be abejo, yra moksliniais

tyrimais pagrįstos žinios. Lietuvoje tyrinėti

smurtą darbe, kaip darbo aplinkos rizikos

veiksnį, akcentuoti, kad tai yra saugos ir

sveikatos darbe problema, pradėta visai

neseniai, jei lygintume su kitomis Šalimis.

Išskirtini 2005 metai dėl trijų priežasčių.

Pirma, 2005 metais Lietuvoje įsigaliojo

„Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo

metodiniai nurodymai“, kurie įpareigojo

Lietuvos darbdavius psichologinį smurtą,

kaip ir kitus darbo vietos psichosocialinės

rizikos veiksnius, identifikuoti, tirti, nustatyti

ir imtis reikiamų priemonių, kad ši rizika

būtų pašalinta ar sumažinta [15]. Antra,

publikuotas pirmasis mokslinis straipsnis

apie Lietuvoje darbo vietose patirtą

psichologinį smurtą ir jo pasekmes sveikatai

[7]. Trečia, 27 ES šalyse, tarp jų ir Lietuvoje,

naudojant vieningą metodiką atliktas

ketvirtasis Europos darbo sąlygų tyrimas,

kuris įgalino šalies smurto darbe rodiklius

pamatyti Europos kontekste [4].

Pastaraisiais metais Lietuvoje psicho-

loginio smurto darbe problematikai skiriama

daugiau dėmesio. Nacionalinė sveikatos

taryba, šį klausimą įtraukdama į 2010 metų

metinį pranešimą, atkreipė dėmesį į tai, kad

Lietuvoje psichologinis smurtas darbo

vietose yra darbuotojų sveikatos problema

[16]. Moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų

ir diskusijų šia tema viešoje erdvėje

pastebimai daugėja. Organizuojami moky-

mai, seminarai ir konferencijos, į kurių

programas įtraukiami ir smurto darbe klau-

simai. Tokiu būdu formuojama nuostata, kad

smurtas darbe pažeidžia asmens teises ir

orumą, sukelia stresą, žaloja sveikatą. Toks

elgesys yra nenaudingas niekam, nes

neigiamas jo pasekmes patiria ir darbuotojai,

ir darbdaviai, ir organizacijos. Galima teigti,

kad šiuo metu esame psichologinio smurto

darbe problemos pripažinimo etape. Pripa-

žinimo, kad smurtas darbo vietose egzistuoja,

nepriklausomai nuo to, ar jis suvokiamas

kaip problema, ar yra ignoruojamas.

Lietuvoje galioja saugos ir sveikatos darbe

teisės aktų nuostata, kad darbuotojams turi

būti sudarytos saugios ir sveikatai

nekenksmingos darbo sąlygos visais su darbu

susijusiais aspektais. Jau yra prieinami ir geri

kitų šalių smurto darbe valdymo pavyzdžiai,

56

tačiau vis dar stokojama žinių ir įgūdžių, kaip

šią problemą spręsti. Kyla abejonių, ar kitų

šalių geroji patirtis gali būti pritaikoma darbo

vietose Lietuvoje dėl lietuvių istorinės

praeities nulemto kultūrinio savitumo,

susiformavusių socialinių stereotipų, vertybių

sistemos ir elgesio normų. Nuogąstaujama,

kad vyraujantys socialiniai stereotipai,

lietuviams būdingas uždarumas, nepasi-

tikėjimas, moralinis konformizmas gali tapti

kliūtimi kitose šalyse sėkmingai taikomų

smurto darbe valdymo modelių diegimui

Lietuvos darbo vietose [22].

Visuotinį psichologinio smurto ir jo

apraiškų (formų) darbo vietose supratimą,

Lietuvoje atliktų tyrimo duomenų lyginimo

galimybes apsunkina tai, kad naudojami

skirtingi tyrimo metodai, vartojami skirtingi

psichologinio smurto apraiškų terminai bei jų

apibrėžimai. Akivaizdu, kad tyrėjai į psicho-

loginį smurtą darbe žiūri tarytum skirtingai,

akcentuoja ne tuos pačius dalykus, todėl

apibendrinti, pamatyti visumą, atsakyti į

klausimą, su kokia rizika patirti psichologinį

smurtą tiriamuoju laikotarpiu susiduria

darbuotojai konkrečiose darbo vietoje, yra

ganėtinai keblu. Dažniausiai tyrinėjamas

užgaulus pasikartojantis elgesys darbe,

kuriuo siekiama kerštingai, piktybiškai paže-

minti, pakenkti darbuotojui ar darbuotojų

grupei (angl. bullying/mobbing). Lietuvių

autorių spausdintuose literatūros šaltiniuose

ši tam tikrą apibrėžtą laiką trunkanti

psichologinio smurto darbe forma, kuriai

būdingas kartotinumas ir nuo įprasto

konflikto besiskirianti tuo, kad konflik-

tuojančios pusės pagal jėgas yra

nelygiavertės, ir todėl silpnesnei pusei priski-

riama aukos pozicija, kitai – smurtautojo,

vadinama skirtingai. Siekiant tiksliau

atskleisti smurto darbe tyrinėjimus Lietuvoje

reikia atsižvelgti į tai, kad vieni autoriai

daugiau orientuojasi į paties smurto, kaip

reiškinio, analizę, kiti - į smurto dažnio

rodiklių nustatymą, galimų pasekmių ar

veiksmingų prieš smurtą nukreiptų priemonių

išaiškinimą. Tyrimuose naudojami skirtingi

metodai ir terminologija, skiriasi smurto

apraiškų vertinimo laikotarpis (per pasku-

tinius 6 darbo mėnesius ar per 12 mėnesių).

Dėl minėtų skirtumų šioje publikacijoje

vengiama daryti apibendrinimus. Stengtasi

tyrimus aprašyti, pateikiant publikacijose

naudojamus autentiškus terminus ir nurodyti

tiriamo reiškinio apibrėžimą, jei jis

publikacijoje yra.

Daug nuveikė J.Veinhardt, atskleis-

dama diskriminacinę mobingo prigimtį. Ji

tyrė diskriminuojančius veiksmus darbuotojų

santykiuose, aiškinosi jų ryšį su organizacijų

klimatu ir jo sudedamosiomis dalimis,

analizavo šio termino vartoseną. Akcentuo-

jama, kad „diskriminuojanti veika yra bet

koks išskiriantis, nelygiai traktuojantis,

57

priešiškas ir asmens orumą žeidžiantis

elgesys, susijęs su objekto, prieš kurį jis

taikomas, išskirtinumu“ [22]. Autorė

mobingo pasireiškimą darbuotojų santy-

kiuose mato kaip specifinį diskriminavimo

būdą, pasireiškiantį konfliktų eskalavimu,

priešišku elgesiu, fiziniu ir psichologiniu

smurtu, teroru. Mobingą kaip diskriminaciją

darbuotojų santykiuose J.Veinhardt įžvelgia

aukos išskyrime, poveikio priemonių,

kuriomis siekiama pažeminti, išstumti iš

organizacijos, taikyme [24]. Tai sąlygoja

specifinę mobingo taktiką, pasireiškiančią

dažnai ir ilgai trunkančiais užsipuolimais,

kurie vargina auką, sukelia psichosomatinius

sutrikimus. Diskriminuojantys santykiai,

diskriminacijos veiksniai (prietarai ir stereo-

tipai) rodo, kad egzistuoja mobingui palanki

aplinka [27]. Sudarytas mobingo sąvokos

raktinių žodžių žemėlapis ir išaiškinti

dažniausiai smurtui darbe apibūdinti naudo-

jami veiksmai: bauginti, palaužti, erzinti,

kankinti, išskirti, priešiškai, nedraugiškai

bendrauti, gniuždyti, varginti, pulti, ieškoti

priekabių, neetiškai bendrauti [23]. Originalia

anketa apklausus 1379 asmenis, dirbančius

viešajame ir privačiajame sektoriuje, ir

išanalizavus mobingo raišką pagal 15

kriterijų (diskriminacija dėl fizinių požymių,

sveikatos, demografinių požymių, psicholo-

ginių savybių, veiksmus pagal užsipuolimo

galimybes, veiksmus, veikiant per socialinius

santykius, darbuotojų socialinių pažiūrų puo-

limą, puolimą kasdienėje veikloje, puolimą

sveikatos srityje, vadovo įtakos darbuotojų

santykiams, neatpažintos diskriminacijos

darbuotojų santykiuose, diskriminaciją

matančių, tačiau jos nepatyrusių darbuotojų ir

netolerancijos (nepakantumo) kitokiems)

daroma išvada, kad daugiausia diskrimi-

nuojančių konfliktų darbe kyla dėl demo-

grafinių požymių, o socialinės darbuotojo

pažiūros yra ryškiausias mobingo objektas

[24].

Kad psichologinio smurto darbe

problemos būtų pateiktos ir tinkamai

visuomenės suprastos, be abejo, labai svar-

bios yra susistemintos ir lietuvių kalba publi-

kuotos kitų šalių moksliniais tyrimais

pagrįstos žinios. Jos įgalina susipažinti su

kitose šalyse atliktų smurto darbe tyrimų

rezultatais ir galimais problemos sprendimo

būdais. Publikacijoje „Psichologinis smurtas

darbe. Problema ar fikcija?“ aptarti psicho-

loginio smurto terminai, tyrimo metodai ir

smurto apraiškų dažnis, pristatytos galimos

smurto darbe priežastys ir pasekmės [12].

Naudojant raktinius žodžius – slauga, smur-

tas, patyrimas ir sveikata – Medline duomenų

bazėje rasti 1432 straipsniai. Pagal

pasirinktus kriterijus atrinkti ir išanalizuoti

29 Didžiojoje Britanijoje, JAV, Naujojoje

Zelandijoje, Australijoje, Ispanijoje, Azijos

šalyse ir Lietuvoje atliktų tyrimų pagrindu

58

publikuoti moksliniai straipsniai. Juose

aptariamas smurto poveikis slaugytojų

gyvenimo bei darbo kokybei [9]. Mokslinėje

literatūroje apžvelgta organizacijos klimato

tyrimų raida ir sandara, išanalizuotas

mobingo, kaip diskriminacijos darbuotojų

santykiuose, poveikis organizacijos klimatui

bei suformuluota išvada, kad organizacijos

klimato būklė yra reikšmingas signalas,

skatinantis ieškoti mobingo konfliktų

užuomazgų dar ankstyvojoje latentinėje

fazėje [21].

Smurto darbo vietose dažnis

Ketvirtojo Europos darbo sąlygų

tyrimo duomenimis, Lietuvos darbo vietose

ujimo/priekabiavimo (angl. bullying/

harassment), nepageidautino lytinio dėmesio,

diskriminavimo dėl amžiaus dažnis didesnis

už bendrą ES rodiklį, o fizinio smurto

rodikliai priešingai - mažesni. Lietuvos

darbuotojai dėl grasinimų panaudoti fizinę

jėgą dažniau patiria ne patį fizinį smurtą,

kuris priskiriamas psichologiniam smurtui, o

jo grėsmę. Lietuvos įmonėse, įstaigose ir

organizacijose ujimo/priekabiavimo,

nepageidautino seksualinio dėmesio,

diskriminavimo dėl amžiaus dažnumas

didesnis, palyginti su bendru ES šalių ar

artimiausių kaimyninių šalių rodikliais (16

paveikslas). Lietuvos darbo vietose 1,5 karto

16 pav. Psichologinio smurto darbe apraiškos Lietuvoje lyginant su ES, Estija ir Latvija

(proc.) [4]

0 2 4 6 8 10 12

Lietuva

ES

Estija

Latvija

Nepageidaujamas seksualinis dėmesys Diskriminacija dėl amžiaus

Ujimas/priekabiavimas

59

dažniau patiriamas nepageidautinas

seksualinis dėmesys, palyginti su ES šalių

vidurkiu, ir 2,5 karto dažniau, palyginti su

Latvija. Dėl amžiaus Lietuvos darbuotojai

diskriminuojami 2 kartus dažniau, lyginant su

Estijos ir net 4 kartus dažniau - su Latvijos

darbuotojais.

Lietuvos Statistikos departamento 2007

metų antrajame ketvirtyje atlikto tyrimo

duomenimis, per 12 mėn. darbo laikotarpį 29

tūkst. (10 proc.) dirbančiųjų patyrė smurtą ar

smurto grėsmę. Daugiausia (7 proc.) su

smurtu susidūrė policininkai, sienos apsaugos

ir socialiniai darbuotojai (viešojo valdymo ir

privalomojo socialinio draudimo sektoriai).

Priekabiavimą ir bauginimą darbe patyrė 25

tūkst. (8,8 proc.) apklaustų asmenų,

dažniausiai apdirbamosios gamybos (2,5

proc.), prekybos (2 proc.), švietimo (2 proc.)

darbuotojai, ypač moterys [6].

Klaidinga manyti, kad smurto darbe

aukomis tampama tik dėl neetiško vadovų ar

kolegų elgesio. Dažnai smurtauja ir įstaigoje

nedirbantys asmenys: klientai, pacientai ar jų

artimieji, kiti įstaigoje nedirbantys žmonės.

Statistikos departamento atlikto tyrimo

duomenimis, daugiau nei 5 tūkstančiai svei-

katos ir socialinio darbo sektoriaus darbuo-

tojų (5 proc.) per 12 darbo mėnesių patyrė

smurtą ar smurto grėsmę iš asmenų, kuriems

pagal savo darbo turinį teikė paslaugas [6].

Higienos institutas 2008 - 2009 metais

atlikdamas tyrimą „Psichologinio smurto

vilniečių darbo vietose paplitimas ir jo

pasireiškimo formos bei rizikos veiksniai“

apklausė 315 atsitiktinai atrinktų dirbančiųjų

jų namuose. Tyrime dalyvavo 202 moterys ir

113 vyrų, kurių amžiaus vidurkis 37,2±12,9,

darbo trukmės vidurkis 7,6±17 metai.

Dauguma apklaustųjų (94 proc.) dirbo visu

etatu ir daugiau kaip pusė (59 proc.) buvo

įgiję aukštąjį išsilavinimą. Siekiant

išsiaiškinti galimas psichologinio smurto

formas ir jų paplitimą, smurtautojus ir darbe

taikytas priešsmurtines priemones naudotas

adaptuotas Smurto sveikatos priežiūros

sektoriuje klausimynas, tiriamiesiems

pateikiant Pasaulio sveikatos ir Tarptautinės

darbo organizacijų nuostatas atitinkančias

psichologinio smurto apraiškų sąvo-kas ir jų

apibrėžimus. Žeminimas (angl. abuse)

apibrėžtas kaip žeminantis elgesys, kai

menkinamas žmogus arba dėl jo darbuotojas

gali pasijusti negerbiamas ir nevertinamas.

Ujimas (angl. bullying / mobbing) apibrėžtas

kaip pasikartojantis užgaulus elgesys,

siekiant kerštingai, piktybiškai pažeminti,

pakenkti darbuotojui ar darbuotojų grupei;

Priekabiavimu (angl. harassment) vadintas

bet koks nepageidautinas elgesys darbe,

žeidžiantis žmogaus orumą dėl amžiaus,

negalios, užsikrėtimo ŽIV, šeiminės padėties,

60

lyties, seksualinės orientacijos, rasės, kalbos,

religijos, politikos, profesinių sąjungų, kitos

nuomonės ar įsitikinimų, nacionalinės ar

socialinės kilmės, dėl sąsajų su mažuma,

turtu, kilme ar kita padėtimi. Grasinimu

(angl. threat) įvardintas žadėjimas panaudoti

fizinę jėgą ar valdžią prieš darbuotoją

(darbuotojų grupes) ir jo sukelta fizinės,

seksualinės, psichologinės skriaudos baimė

arba kitos neigiamos pasekmės [25].

Tyrimas parodė, kad 45 proc. tyrime

dalyvavusių 315 vilniečių per 12 mėnesių

darbo laikotarpį yra patyrę vieną ar daugiau

psichologinio smurto apraiškų. Žeminimas

dažniausiai nustatyta vilniečių psichologinio

smurto darbe apraiška (33 proc.), rečiausia –

priekabiavimas (14 proc.). Pasikartojančio

užgaulaus elgesio, siekiant kerštingai, pikty-

biškai pažeminti, pakenkti darbuotojui

paplitimas siekė 20 proc. (17 paveikslas). 73

proc. darbe priekabiavimą patyrusių vyrų ir

38 proc. moterų teigė, kad dažniausiai prieka-

biaujama dėl kitos nuomonės ir įsitikinimų.

Seksualinį priekabiavimą Vilniaus darbo

vietose patyrė tik moterys (28 proc.

priekabiavimą patyrusių moterų).

Nustatyta, kad teisingumo darbe

nebuvimas, konfliktai, neapibrėžti įparei-

gojimai ir netinkamas vadovavimo stilius

ženkliai padidina psichologinio smurto darbo

vietose riziką. Dažniausiai darbuotojus uja ir

žemina vadovai (atitinkamai 47 proc. ir 45

proc.), o grasina ir priekabiauja klientai,

pacientai ir kiti įstaigose nedirbantys

asmenys (atitinkamai po 45 proc.). Tyrimu

taip pat nustatyta, kad per 12 mėnesių

laikotarpį sveikatos priežiūros ir socialinio

darbo sektoriuje priekabiavimo paplitimas

(30,3 proc.) statistiškai patikimai didesnis,

lyginant su švietimo (5,3 proc.), viešojo

valdymo ir gynybos, socialinio draudimo (5,7

proc.) bei prekybos, transporto priemonių

remonto, asmeninių ir namų ūkio reikmenų

taisymo (7,2 proc.) sektoriais. Įrodyta, kad

švietimo sektoriaus darbuotojams grasinama

rečiau (4 proc.), lyginant su sveikatos

priežiūros ir socialinio darbo (21,1 proc.)

prekybos, transporto priemonių remonto,

asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo

(20 proc.) sektoriuose dirbančiais

darbuotojais. Todėl nestebina tai, kad

Lietuvos tyrėjai daugiausia dėmesio skiria

gausiausios sveikatos priežiūros sektoriuje

dirbančios profesinės grupės – slaugytojų

darbe patirto psichologinio smurto

tyrinėjimams.

Profesinių grupių smurto darbe tyrimai

Slaugytojų tyrimų rezultatai rodo, kad

kai kuriose darbo vietose psichologinio

smurto apraiškų paplitimas gali siekti net 100

proc. Nelygu, kokia smurto forma tirta ir kiek

laiko darbe trukęs smurtas vertintas. 2006

metų vasario - birželio mėn. septyniose

61

Kauno apskričių gydymo įstaigose, naudojant

Negatyvaus elgesio klausimyną, įvertintas

1020 dirbančių bendrosios praktikos

slaugytojų, kurių amžius nuo 20 iki 70 metų

(vidurkis 43,25 metai), darbe patiriamas

negatyvus elgesys per 6 darbo mėnesius.

Nustatyta, kad negatyvų elgesį darbe patiria

visos bendrosios praktikos slaugytojos.

Dažnai (kartą per savaitę ir dažniau) per 6

mėnesių laikotarpį 12,3 proc. slaugytojų

darbe patyrė vieną iš 22 tirtų negatyvaus

elgesio formų, dvi tokio elgesio formas

patyrė 5,5 proc. slaugytojų , tris – 2,3 proc.,

daugiau nei 3 negatyvaus elgesio darbe

formas patyrė 9,3 proc. slaugytojų. Labiau-

siai paplitusi negatyvaus elgesio forma – gan-

dų ir apkalbų platinimas, užgaulios ir asmenį

įžeidžiančios pastabos apie įpročius, pažiūras

ir asmeninį gyvenimą. Rečiausiai nustatyti

grasinimai jėga, fiziniu susidor-ojimu ir

konkretūs užgauliojantys veiksmai. Dažną

negatyvų elgesį darbe patyrusios slaugytojos

4,4 patikimai dažniau jautė depresijos simp-

tomus, daugiau nei 2 kartus dažniau skundėsi

kvėpavimo sutrikimais ir raumenų skausmais

kojose, jautė įtampą/ stresą ir irzlumą,

palyginti su negatyvaus elgesio nepatyru-

siomis slaugytojomis. Dažną negatyvų elgesį

darbe patyrusios 1,5 karto patikimai dažniau

skundėsi galvos ir nugaros skausmais, 1,9

karto dažniau – nerimu ir miego sutrikimais

palyginti su negatyvaus elgesio nepatyru-

siomis slaugytojomis [18-19].

Apklausus 98 su priklausomybės

ligomis sergančiais asmenimis dirbančias

slaugytojas, kurių amžius nuo 20 iki daugiau

nei 60 metų, nustatyta, kad emocinį smurtą

patyrusios slaugytojos dažniausiai susiduria

su žodine agresija (80,6 proc.), įžeidinėjimais

(48,0 proc.) ir žeminimu (44,9 proc. ). Rečiau

17 pav. Psichologinio smurto darbe apraiškos vilniečių darbo vietose (proc.)

0 5 10 15 20 25 30 35

Žeminimas

Ujimas

Grasinimai

Priekabiavimas

Visi Vyrai Moterys

62

– su tyčiojimusi (27,6 proc.), priekabiavimu

(19,4 proc.) ir izoliacija (2,0 proc. Dažniausia

reakcija į emocinį smurtą – pykčio (31,6

proc.) ir bejėgiškumo jausmai (28,6 proc.).

46,4 proc. slaugytojų pirmaisiais darbo

metais pirmąkart patyrė smurtą būdamos 20-

25 metų amžiaus. Kasdieniniame darbe 96,9

proc. slaugytojų patiria emocinį smurtą, 35,7

proc. – fizinį. Kaip fizinio smurto pasekmę,

slaugytojos jaučia nuotaikos svyravimus,

miego sutrikimus, baimę, arterinio

kraujospūdžio padidėjimą, depresiją ar yra

likęs sužeidimo randas. [10].

2007 metais spalio 1 - 10 dienomis

trijose sveikatos priežiūros įstaigose atlikta

apklausa, kurioje dalyvavo 100 sveikatos

priežiūros darbuotojų, iš jų 91 proc. moterų.

Tyrime dalyvavo darbuotojai nuo 24 iki 65

metų amžiaus (vidurkis 54 metai), daugumą

jų (76 proc.) sudarė slaugos darbuotojai.

Tyrimu buvo siekiama nustatyti psicho-

loginio spaudimo apraiškas, priežastis bei

galimas psichologinės įtampos tarp darbuo-

tojų mažinimo priemones sveikatos priežiū-

ros įstaigose. Rezultatai parodė, kad 50 proc.

apklaustųjų darbe patyrė ignoravimu

pasireiškiantį psichologinį spaudimą. 45

proc. darbuotojų nurodė, kad individualios

vadovo savybės, o 32 proc. , kad didelis

darbo krūvis yra psichologinio spaudimo

darbe priežastys. Kas antras apklaustasis

mano, kad darbo krūvio ir darbo laiko

suderinimas padėtų sumažinti psichologinį

spaudimą, o kas devintas tai sieja su

darbuotojų švietimu apie jų teises ir pareigas.

Ir tik labai maža dalis (3-5 proc.) apklaustųjų

nurodė, kad psichologinį spaudimą įstaigoje

padėtų sumažinti tokios priemonės, kaip

sisteminis prievartos darbe faktų fiksavimas,

platesnis informavimas apie darbo santykius,

psichologo (pasitikėjimo darbuotojo) priė-

mimas, sankcijų už psichologinę prievartą

įvedimas, psichologinio klimato gerinimo

programų įstaigoje sudarymas, darbuotojų

laisvalaikio organizavimas, saugių darbo

sąlygų užtikrinimas ir darbo užmokesčio

atitikimas realioms darbo sąnaudoms [20].

Psichikos sveikatos slaugytojų darbo

saugumo vertinimas buvo atliktas 2009 m.

lapkričio – 2010 sausio mėn. Apklausta

naudojantis originaliai sukurtu klausimynu

105 apskrities ligoninės psichikos sveikatos

slaugytojų, kurių daugumą sudarė moterys,

32 - 45 metų amžiaus ir iki 20 metų darbo

stažą turintys asmenys. Didžioji dalis

respondentų mano, jog mažinti psichologinį

spaudimą padėtų darbo užmokesčio ir realių

darbo sąnaudų (87 proc.) atitikimas, saugių

darbo sąlygų užtikrinimas (87 proc.),

psichologinio klimato gerinimo programos

įstaigoje sudarymas (67 proc.), darbo krūvio

ir darbo laiko suderinimas (59 proc.),

darbuotojų laisvalaikio organizavimas (58

proc.). Mažiausiai (32 proc.) buvo manančių,

63

kad sisteminis prievartos faktų darbe

fiksavimas galėtų mažinti psichologinį

spaudimą darbe. Šiuo tyrimu nustatyta, kad

62,5 slaugytojų (66,7 proc. vyrų ir 61,3 proc.

moterų) darbe patiria smurtą. Iš jų 42 proc.

vyrų ir 37 proc. moterų taip pat patyrė ir

psichologinį spaudimą. [5].

Vienoje didžiausių Lietuvos daugia-

profilinių ligoninių 2007 metų lapkričio –

2008 metų sausio mėn. buvo įvertintas per 12

darbo mėnesių slaugytojų patirtas

įžeidinėjimas/žeminimas ir ujimas. Tyrime

dalyvavo ir Smurto sveikatos priežiūros

sektoriuje klausimyną užpildė 297 ligoninėje

dirbančios slaugytojos. Įžeidinėjimas/

žeminimas apibrėžtas kaip žeminantis

elgesys, kuris menkina žmogų arba dėl kurio

žmogus gali pasijusti negerbiamas ir never-

tinamas. Ujimas – pasikartojantis užgaulus

elgesys, siekiant kerštingai, piktybiškai paže-

minti, pakenkti darbuotojui ar darbuotojų

grupei. Dažniausiai įžeidinėjamos/žemina-

mos buvo 6 - 10 metų ligoninėje dirbančios

(73,68 proc.), o ujamos – daugiau nei 20

metų dirbančios (48,57 proc.) slaugytojos,

tačiau jų amžiaus ar darbo trukmės ir

psichologinio smurto apraiškų ligoninėje daž-

nio ryšys nenustatytas. Nustatyta, kad 50

proc. tyrime dalyvavusių slaugytojų per 12

mėnesių buvo įžeidinėjamos/žeminamos

pacientų ar jų artimųjų, o rizika patirti įžei-

džiantį elgesį septyniuose ligoninės skyriuose

skirtinga. Priimamojo ir ambulatorinio skyrių

slaugytojų rizika patirti pacientų ar jų

artimųjų įžeidinėjimą/žeminimą 3 kartus pati-

kimai didesnė, chirurginio – 2 kartus didesnė,

palyginti su kituose skyriuose dirbančiomis

slaugytojomis. Taip pat nustatyta, kad slau-

gytojų, kurios dirba pamainomis, rizika darbe

patirti ujimą 1,57 karto patikimai didesnė,

palyginti su slaugytojoms, kurios nedirba

pamainomis [14].

Atlikus tyrimą septyniose vidurinėse

mokyklose ir Negatyvaus elgesio klausimynu

apklausus 470 mokytojų (63,4 proc. mokyk-

lose dirbusių mokytojų), nustatyta, kad darbe

patyrusieji psichologinį terorą (bulingą) 3

kartus dažniau skundėsi streso simptomais,

palyginti su jo nepatyrusiais mokytojais.

Tiriamiesiems buvo pateiktas bulingo apibrė-

žimas ir nustatyta, kad per 6 darbo mėnesius

keletą kartų per savaitę ir dažniau psicholo-

ginį terorą darbe patyrė 2,6 proc. mokytojų

[7]. Kitu tyrimu nustatyta, kad aukštesnis

kolegų priekabiavimo lygis yra susijęs su

didesniu mokytojų emociniu išsekimu.

Mokytojai, kurie matė, jog prie jų kolegų

buvo priekabiaujama, taip pat pasižymėjo

aukštesniu emocinio išsekimo lygiu. Dėl to

tyrimo autoriai daro išvadą, kad bendradarbių

priekabiavimas gali būti svarbus mokytojų

sveikatos rizikos veiksnys. Tyrimas atliktas

2008 metų lapkričio – 2009 metų vasario

mėn. Apklaustas 351 mokytojas iš 8 vidu-

64

rinių mokyklų. Tiriamųjų amžiaus vidurkis

45,2±10,01 metai, darbo stažas 22,5±10,56

metai, pamokų vidurkis per savaitę 21,5±5,1,

dauguma papildomo darbo neturėjo. Tyrimui

naudota Priekabiavimo darbe skalė ir

Emocinio išsekimo skalė. [1].

Nustatytas patikimas koreliacinis ryšys

tarp jūrininkų psichologinio smurto patyrimo

ir kaklo bei peties skausmų, migrenos,

depresijos, prostatos ligų, plaštakos/rankos

skausmų, nealerginės kilmės odos ligų. Tyri-

mas atliktas Klaipėdos jūrininkų ligoninės

Jūros medicinos centre 2006 metų birželio –

rugsėjo mėn. Apklausti 370 jūrininkai

naudojant Negatyvaus elgesio darbe klau-

simyną. Psichologinis teroras apibrėžtas kaip

tokia situacija, kai vienas ar keli asmenys

pakartotinai per tam tikrą laikotarpį patiria

keletą negatyvaus elgesio aktų iš vieno ar

kelių bendradarbių. Šiuo tyrimu nustatyta,

kad per 6 mėnesių laikoarpį bent vieną

negatyvaus elgesio formą darbe patyrė 75

proc., o dažnai psichologinį terorą išgyveno

3,8 proc. tyrime dalyvavusių jūrininkų [8].

2004 metų gegužės mėn. viešojo admi-

nistravimo įstaigoje naudojant adaptuotą

Smurto sveikatos sektoriuje klausimyną per

savaitę apklausti 353 darbuotojai. Tyrime

dalyvavo 268 moterys ir 85 vyrai, kurių

amžius nuo 20 iki 63 metų (vidurkis 38,4

metai). Iš jų santuokoje ar partnerystėje

gyveno 59 proc., buvo įgiję aukštąjį išsila-

vinimą 79 proc., dirbo vadovais 9,9 proc.,

vyriausiaisiais specialistais 48 proc., vyres-

niaisiais specialistais 28 proc. ir specialistais

15 proc. Surinkta informacija apie darbe

patirtą bauginimą per 12 mėnesių laikotarpį,

bauginusius asmenis (vadovai, kolegos,

klientai) ir nepranešimo apie patirtą baugi-

nimą priežastis. Bauginimas darbe buvo

apibrėžtas kaip pasikartojantis, žeminantis,

įžeidžiantis, slegiantis, bauginantis tyčinis

elgesys. Nustatyta, kad bauginimus darbe

patyrė 72 proc. tyrime dalyvavusių vyrų ir 67

proc. moterų, nuolat bauginami jautėsi apie 5

proc. bauginimus patyrusių asmenų. Dažniau

bauginimo aukomis tapo aukštojo išsila-

vinimo neturintys vyrai (91 proc.), vadovės

(89 proc.), vyresnės negu 39 metų (80 proc.)

ir 6 – 10 metus įstaigoje dirbančios moterys

(80 proc.). Dauguma – 89 proc. bauginimus

patyrusių vyrų ir 86 proc. moterų - apie tai

niekam nepranešė. Didžioji dalis vyrų, nepra-

nešusių apie patirtą bauginimą, nurodė, kad

nežinojo, kam pranešti (43 proc.). 38 proc.

moterų, nepranešusių, kad darbe patyrė

psichologinį smurtą, nurodė, kad nepranešė,

nes bijojo pasekmių. Nemanė, jog tai svarbu,

ir todėl niekam apie patirtą bauginimą

nepranešė 39 proc. vyrų ir 34 proc. moterų.

Tyrimu nustatyta, kad, nepriklausomai nuo

lyties, užimamų pareigų ar darbo trukmės

įstaigoje, dažniausiai smurtavo vadovai [11].

65

Teisės aktai ir prevencija

Darbuotojų teisę turėti saugias ir

sveikas darbo sąlygas garantuoja Lietuvos

Respublikos Konstitucija, Darbuotojų saugos

ir sveikatos įstatymas (Žin., 2003, Nr. 70-

3170) ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos

norminiai teisės aktai [2]. Pareiga sudaryti

darbuotojams saugias ir sveikatai

nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu

susijusiais aspektais priskirta darbdaviui.

2004 metų sausio 1 dieną Lietuvos įmonėse

įsigaliojo profesinės rizikos vertinimo tvarka

[15]. 2005 metų rugpjūčio 1 dieną pradėti

taikyti psichosocialinių rizikos veiksnių

vertinimo principai [17]. Remiantis šiais

teisės aktais darbdaviui atstovaujantis ar jo

įsakymu įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir

sveikatai gerinti organizuoja psichosocialinės

rizikos veiksnių, tarp jų ir smurto, rizikos

vertinimą. Nustačius riziką numato ir tvirtina

su darbuotojų atstovu suderintą planą

psichosocialinei rizikai mažinti ir/ar šalinti

[17]. Dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų

sudarymo darbuotojas turi teisę kreiptis į

darbuotojų atstovą, padalinio vadovą ar kitą

darbdavio įgaliotą asmenį, darbdaviui

atstovaujantį asmenį, įmonės saugos ir

sveikatos komitetą, Valstybinę darbo

inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos ar kitas valstybės institucijas

teigdamas pasiūlymus ar reikalaudamas, kad

būtų sudarytos saugios ir sveikatai nekenks-

mingos darbo sąlygos visais su darbu susiju-

siais aspektais, taip pat ir dėl smurto. Tačiau

oficialios statistikos, ar Lietuvos įmonėse

įgyvendinama priešsmurtinė politika, nėra.

Higienos instituto atlikto tyrimo

„Psichologinio smurto vilniečių darbo vietose

paplitimas ir jo pasireiškimo formos bei

rizikos veiksniai“ rezultatai leidžia teigti, kad

vilniečių darbovietėse dažniausiai nebuvo

imtasi jokių smurto prevencijos priemonių.

Buvo bandoma išsiaiškinti smurtavimo

priežastis ir aplinkybes tik 33 proc. ujimo ir

žeminimo atvejais ir apie 40 proc. –

priekabiavimo ar grasinimų atvejais, o

didžiajai daugumai (nuo 76 proc. iki 91

proc.) smurto darbe apraiškas patyrusių

vilniečių vadovas nepasiūlė jokios pagalbos,

apie 50 proc. atvejų patirto smurto priežasčių

ir aplinkybių net nebuvo bandoma

išsiaiškinti, o smurtautojai nepatyrė jokių

savo netinkamo elgesio pasekmių (18

paveikslas).

Akivaizdu, kad daugeliui organizacijų

imtis veiksmų, siekiant apsaugoti darbuotojus

nuo psichologinio smurto rizikos, yra tikras

iššūkis. Su šia problema susiduria ir kitos

šalys. 2009 metų pavasarį, siekiant padėti

užtikrinti gerą darbuotojų sveikatą ir gerovę,

Europos darbo vietose 31 Europos šalyje,

taip pat ir Lietuvoje, atlikta įmonių

(ESENER) apklausa, kuri parodė, kad

psichosocialinės rizikos problemas spręsti yra

66

sunkiau nei kitus darbo vietos saugos ir

sveikatos klausimus, o svarbiausios kliūtys

tam yra klausimo jautrumas bei

informuotumo, laiko, darbuotojų, lėšų ir

mokymų trūkumas. Dau-guma (77 proc.)

ESENER apklausoje dalyvavusių Europos

šalių įmonių vadovų, sveikatos ir saugos

specialistų nurodė, jog stokoja informacijos,

kaip spręsti konkrečius smurtavimo darbo

vietose klausimus [3]. Siekiant padėti

darbdaviams užpildyti šią informacijos

spragą Higienos institutas parengė

„Rekomendacijas, kaip valdyti psichologinį

smurtą darbo vietose“ [13]. Rekomendacijos

parengtos remiantis gerąja Europos šalių

praktika ir tarptautinių organizacijų

siūlymais, tikintis, kad jos padės formuoti ir

įgyvendinti prieš smurtą nukreiptą politiką

Lietuvos darbo vietose. Taip pat šiuo metu

Higienos institutas dalyvauja tarptau-tiniame

Leonardo da Vinči projekte

„CONFLICTMAN (2010 - 2012)“, kurį

koordinuoja Norvegijos darbo tyrimų insti-

tutas (angl. The Work Research Institute –

WRI, vadovas Steinar Widding). Siekiama

gerąją Norvegijos konfliktų darbe valdymo

patirtį įdiegti mažose ir vidutinėse Lietuvos

įmonėse, kad būtų galima sumažinti konfliktų

eskalavimą ir smurto riziką darbo vietose.

18 pav. Smurto apraiškų prevencija vilniečių darbo vietose (proc.)

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Ujimas

Žeminimas

Grasinimai

Priekabiavimas

Jokių pasekmių smurtautojui

Nebuvo bandoma išsiaiškinti smurto priežastis ir aplinkybes

Vadovas nesiūlė pagalbos

67

LITERATŪRA

1. M. Astrauskaitė, A. Perminas, R.M. Kern. Sickness, colleagues’ harassment in teacher’

work and emotional exhaustion. Public health, 2010; 46(9):628-634.

2. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (Žin., 2003, Nr. 70-3170)

3. Europos įmonių apklausa apie naują ir kylančią riziką, Europos darbuotojų saugos ir

sveikatos agentūra, 2010.

4. Fourth European Working Conditions Survey. European Foundation for the Improvement

of living and working conditions. 2007. Prieiga per internetą:

http://www.eurofound.europa.eu/pubdocs/2006/98/en/2/ef0698en.pdf.

5. Istomina N., Vainauskas R., Čižauskaitė A. Psichikos sveikatos slaugytojų darbo saugumo

vertinimas. Sveikatos mokslai, 2010, 5: 3495-3500.

6. Lietuvos Statistikos departamentas. Nelaimingi atsitikimai darbe. Informacinis

pranešimas. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=6510.

7. Malinauskiene V., Obelinis V., Dopagiene D. Psychological terror at work and

cardiovascular diseases among teachers. Acta Medica Lituanica, 2005; 2(12): 20–25.

8. Sąlyga J., Malakauskienė R., Jonutytė I. Lietuvos jūrininkų patiriamo psichologinio teroro

ir fizinės sveikatos ryšys. Sveikatos mokslai, 2008, 2:1613-1615.

9. Skvarčevskaja M., Istomina N., Razbadauskas A., Mačiulis V. Psichikos slaugytojų

patiriamas smurtas – tarptautinės problemos vertinimas, Sveikatos mokslai, 2008, 2:1653-

1657.

10. Skvarčevskaja M., Razbadauskas A. Slaugytojų patiriams smurtas ir jo vertinimas,

Sveikatos mokslai, 2006, 1-2:26-30.

11. Pajarskienė

B., Mackevičiūtė J. Bauginimai darbe vienoje viešojo administravimo

įstaigoje. Visuomenės sveikata, 2006; 2(33): 84-89.

12. Pajarskienė B. Psichologinis smurtas darbe. Problema ar fikcija? Visuomenės sveikata,

2007; 4(39):22-26.

13. Pajarskienė B., Vėbraitė I., Jasiukevičiūtė T. Rekomendacijos kaip valdyti psichologinį

smurtą darbo vietose. Visuomenės sveikata, 2011; 1(52):128-135.

14. Pajarskienė B., Mikutytė I.

Vienos Lietuvos ligoninės slaugytojų rizika darbe patirti

įžeidinėjimą/žeminimą ir ujimą. Visuomenės sveikata, 2009; 3(46):64-70.

15. Profesinės rizikos vertinimo nuostatai. Žin., 2003, Nr. 100-4504.

68

16. Pajarskienė B. Psichologinis smurtas darbe – nauja sveikatos problema Lietuvoje.

Nacionalinės sveikatos tarybos Metinis pranešimas, Urbanizacija – nauji iššūkiai žmonių

sveikatai. Nacionalinė sveikatos taryba, 2010:46-47.

17. Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai. Žin., 2005, Nr. V-669/A1-

241.

18. Vasilavičius P. Kauno apskrities gydymo įstaigų slaugytojų patiriamas negatyvus elgesys

darbe ir sąsajos su subjektyviu savo sveikatos vertinimu. Daktaro disertacija, 2008.

19. Vasilavičius P., Januškevičius V., Ustinavičienė R., Vainauskas S., Šidagytė R. Kauno

apskrities gydymo įstaigų slaugytojų patiariamo negatyvaus elgesio sąsajos su sveikatos

sutrikimais. Visuomenės sveikata, 2010; 1(48):59-82.

20. Valiulienė Ž., Psichologinio spaudimo raiška sveikatos priežiūros darbuotojų kolektyve.

Sveikatos mokslai, 2008, 6: 1983-1986.

21. Vveinhardt J. Mobingo kaip diskriminacijos darbuotojų santykiuose poveikis organizacijos

klimatui. Verslas: Teorija ir praktika, 2009; 10(4): 285-297.

22. Vveinhardt J., Žukauskas P., Mobingo specifiškumas: Lietuviškojo mentaliteto bruožai.

Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2010;

20 (1). Prieiga per internetą: http://baitas.lzuu.lt/~mazylis/julram/20/173.pdf.

23. Vveinhardt. Mobingas Lietuvoje: padalinio ir organizacijos situacija pavienių teiginių

lygmenimis. Verslas:Teorija ir praktika, 2010; 11(3): 238-247.

24. Vveinhardt J. Mobingo koncepto semantinės išvestinės. Profesinės studijos:teorija ir

praktika, 2010; 6: 218-226. Prieiga per internetą:

http://pstp.siauliukolegija.lt/ps06/dvidesimtas.pdf.

25. Workplace violence in the health sector. Country case studies research instruments. Survey

questionnaire. Geneva 2003.

26. Žukauskas P., Vveinhart J. Diskriminacija kaip darbuotojų tarpusavio santykių

disfunkcija.Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 2008;

14: 171-179. Prieiga per internetą: http://baitas.lzuu.lt/~mazylis/julram/14/171.pdf.

27. Žukauskas P., Vveinhardt J. Diagnosis of Mobbing as Discrimination in Employee

Relations. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics, 2009; (4):103-113. Prieiga per

internetą: http://www.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/inzeko/64/1392-2758-2009-4-64-103.pdf

69

IX. SMURTO PAPLITIMAS KLAIPĖDOS

REGIONE

K. Smirnova, I. Pačiauskaitė

Šioje ataskaitoje Klaipėdos regionas

apibūdinamas neatsitiktinai. Jis yra vienas

didžiausių Lietuvoje, todėl Klaipėdos visuo-

menės sveikatos biuras pasirinktas kaip

regioninis partneris bendrame PSO ir šv.

Andriaus universiteto projekte.

Administracinių teisės pažeidimų ir

eismo įvykių registro duomenimis, Klaipėdos

apskrityje 2009 m. buvo įvykdyti 29 vaiko

teisių pažeidimai (pagal Administracinių

teisių pažeidimo kodekso 181(3)

straipsnį), o

2010 m. įvykdyti 33 vaiko teisių pažeidimai.

To paties registro duomenimis, 2009 m.

Klaipėdos apskrityje užregistruotas 61 nepil-

namečių (14-16 m.) chuliganizmo atvejis

(pagal Administracinių teisių pažeidimo

kodekso 175 straipsnį), iš kurių 9 įvykdė

vyrai ir 52 moterys. 2010 m. užregistruota 59

nepilnamečių chuliganizmo atvejai, iš kurių 6

įvykdė vyrai ir 53 – moterys.

Klaipėdos visuomenės sveikatos biuras

pakankamai gerai dirba smurto prevencijos

srityje. 2006-2008 m. miesto savivaldybės

užsakymu jo darbuotojai vykdė tyrimą vado-

vaudamiesi Europos jaunimo narkotikų pre-

vencijos programa (ECAD - The Youth in

Europe Drug prevention program). Tyrimą

inicijavo Islandijos Reikjaviko universiteto

mokslininkai. Jo tikslas - išsiaiškinti veiks-

nius, turinčius įtakos kvaišalų vartojimui, ir

teikti pagalbą Europos miestų politikams

kovojant su jaunimo potraukiu narkotikams.

2008 metais ECAD tyrime dalyvavo

1896 respondentai (346 respondentais mažiau

nei 2006 metais). Didžioji jų dauguma gimę

1992 metais (beveik 82,5 proc.), apie dešim-

tadalis - 1993 – 1994 metais, o likę beveik

8,0 proc. gimę iki 1992 metų. Ir 2006 metais

tyrime dalyvavusiųjų amžius pasiskirsto

panašiomis proporcijomis, tik jie dvejais

metais vyresni. Tyrimo metu respondentai

lankė dešimtą klasę. Kaip tiriamieji vertina

smurto proveržius, ryškėja iš jų atsakymų į

pateiktus teiginius.

Teiginį „Kai kuriose situacijose jėgos

panaudojimas prieš kitus žmones yra

pateisinamas“ kaip iš dalies ar net labai

tinkamą pažymėjo 64,5 proc. apklaustųjų

2008 metais ir 68,5 proc. apklaustųjų 2006

metais.

Teiginį „Kai kas nors su manimi blogai

elgiasi, manau, dera primušti ar suduoti“ kaip

iš dalies ar net labai tinkamą pažymėjo

atitinkamai 34,3 proc. ir 38,4 proc.

Teiginį „Kartais tenka žmonėms suduo-

ti, kad apgintum savo garbę“ iš dalies ar kaip

net labai tinkamą pasirinko 41,5 proc. 2008

m. ir 43,2 proc. 2006 m. apklaustųjų.

Teiginį „Mano draugų grupėje bailiu

laikomas kiekvienas, kuris į mušimą neatsako

tuo pačiu“ iš dalies ar kaip net labai tinkamą

70

pasirinko atitinkamai 28,5 proc. (2008 m.) ir

31,9 proc. (2008 m.) tiriamųjų.

Kad respondentai nėra lengvai supy-

kdomi ar suerzinami, rodo tai, kad 68,2 proc.

per 2008 metų tyrimą ir 65,9 proc. tiriant

2006 metais pasirinko, kad tik kartais ar retai

būna lengvai supykdomi ar suerzinami. Ati-

tinkamai 70,0 proc. ir 64,5 proc. per pastarąją

savaitę beveik niekada nepatyrė pykčio prie-

puolių, kurių nebūtų galėję kontroliuoti. Dau-

giau nei 75 proc. 2008 m. ir apie 70 proc.

2006 m. apklaustųjų atsakė, kad per pastarąją

savaitę nepasitaikė situacijų, kad būtų norėję

gadinti daiktus. Taip pat apie 80 proc.

respondentų vieno ir kito tyrimo metu

pažymėjo, jog per pastarąją savaitę nė karto

nešaukė ant kitų ir nemėtė daiktų. Dažniau-

siai per savaitę apklaustiesiems dešimtokams

tenka susiginčyti - 17,6 proc. (2008 m.) ir

19,5 proc. (2006 m.).

Nors kartą per pastaruosius 12 mėnesių

patyrusių fizinį smurtą dalis sudarė 16 proc.

tiek vienais, tiek ir kitais tyrimo metais, o

panaudojusių fizinį smurtą kartą per 12

mėnesių dalis sudarė beveik penktadalį, o 2 ir

daugiau kartų – atitinkamai 11,8 proc. (2008

m.) ir 15,0 proc. (2006 m.).

Per 12 mėnesių laikotarpį kam nors

sudavę prisipažino beveik 55 tyrime vienais

ir kitais metais dalyvavusių respondentų, ką

nors parvertę per tą patį laikotarpį atsakė

beveik 40 proc. respondentų, beveik du treč-

daliai kam nors įspyrė ir panaši dalis kam

nors trenkė. Mažesnė dalis yra tų, kurie laikė

ką nors už pakarpos, ir tų, kurie grasino kam

nors smurtu – maždaug po trečdalį respon-

dentų. Seksualiai priekabiavusių per pasta-

ruosius 12 mėn. dalis sudarė 5 proc. 2008

metais ir 8 proc. 2006 metais, o vertusiųjų ką

nors lytiškai santykiauti – atitinkamai 3,8

proc. ir 5,8 proc.

Klaipėdos apskrities policijos pareigū-

nai, vykdydami numatytus uždavinius,

organizuoja įvairias priemones, skirtas teisės

pažeidimų, taip pat ir smurtinių, užkardymui

ir jų prevencijai. Kartu su mokyklomis

vykdyta prevencinė akcija „Mėnuo be

patyčių“; kartu su vaikų teisių apsaugos

specialistais organizuota akcija „Netylėk, jei

esi skriaudžiamas“ (vaikai buvo raginami

pranešti apie patirtą smurtą).

2010 m. buvo vykdytos 1107 tikslinės

priemonės, skirtos užkardyti akcizais apmo-

kestinamų prekių apyvartos taisyklių pažei-

dimus ir stabdyti gabenimą ar prekybą namų

gamybos alkoholiniais gėrimais nesilaikant

įstatymų. Taip pat buvo vykdoma nusikalti-

mų bei kitų teisės pažeidimų viešose vietose

ar „ karštuosiuose taškuose“ prevencija.

2010 m. buvo įgyvendinama tęstinė

prevencinė programa „Teisės pažeidimų

prevencija - visuomenės saugumo užtikri-

nimo garantas“. Jos tikslas - kurti saugią

71

aplinką ir užtikrinti viešąją tvarką, stiprinti

teisėtvarkos pažeidimų prevenciją.

Buvo organizuoti susitikimai su

gyventojais, jiems suteikta žinių apie apsisau-

gojimo nuo nusikalstamų veikų būdus.

Žmonės paskatinti burtis į saugios kaimy-

nystės grupes. Klaipėdos apskrityje įkurtos

78 tokios grupės. Informacija apie programą

yra policijos komisariatų interneto tinklala-

piuose, periodiškai skelbiama spaudoje.

Klaipėdos apskrities policijos komisa-

riatas ir jo teritoriniai policijos komisariatai

savarankiškai ir kartu su socialiniais partne-

riais 2010 m. parengė ir įgyvendino 13

prevencinių programų. Didžioji jų dauguma

skirta nepilnamečių teisės pažeidimų preven-

cijai, vaikų užimtumui. Organizuotos 23

sportinės, turistinės stovyklos, kiti renginiai,

skirti vaikų teisiniam švietimui.

Gaila, kad pastaruoju metu dėl

projektams (apskritai policijos prevencinei

veiklai) skiriamo mažo finansavimo,

dažniausiai jie įgyvendinami tik iš dalies,

nepasiekiama iškeltų tikslų ir nesulaukiama

numatytų rezultatų.

Klaipėdos miesto savivaldybė veiklą,

susijusią su smurto prevencija, organizuoja ir

vykdo per biudžetines ar viešąsias įstaigas. Ji

įvairi: įgyvendinamos atskiros tam tikrų

programų priemonės, konsultuojama

(telefonu, internetu, gyvai), vykdomi projek-

tai ir programos. Bendradarbiaujama su

nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios

teikia pagalbą moterims, nukentėjusioms nuo

smurto. Klaipėdos miesto visuomenės

sveikatos biuras padeda nevyriausybinėmis

organizacijoms skleisti informaciją, infor-

muoti visuomenę apie vykdomas akcijas bei

rengiamus projektus apie smurtą prieš

moteris.

2010 metais nuo liepos iki rugsėjo mėn.

buvo suorganizuoti keturi susitikimai su

nevyriausybinėmis organizacijomis, atsto-

vaujančiomis Klaipėdos miesto neįgalie-

siems, vaikų teisės apsaugos tarnybos ir

gausios šeimos organizacijos atstovais. Vyko

diskusija apie smurtą ir su juo susijusias

problemas. Susitikimo metu buvo aptartos

problemos ir vykdomos veiklos.

Kiekvienais metais savivaldybė iš

Savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo

specialiosios programos finansuoja Saugios

aplinkos bendruomenei kūrimo programos

priemones: skubi psichologinė pagalba krizių

įveikimo metu, skubi psichologinė

konsultacija telefonu, psichologinė konsulta-

cija internetu.

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos

sprendimais nustatytos tam tikros miesto

tvarkos taisyklės, kuriomis siekiama išvengti

smurto per viešus renginius, gatvėse ir

ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, draudžiama

viešų renginių metu vartoti alkoholį, neštis

gėrimus stiklinėje taroje.

72

Ugdymo įstaigose privaloma tvarka

kiekvienais mokslo metais vykdoma

tarptautinė programa, kurios tikslas – smurto

ir patyčių prevencija. Susitinkama su

pedagogais, moksleiviais ir jų tėvais, vyksta

diskusijos, skaitomos paskaitos, konsultuo-

jama. Ugdymo įstaigose savivaldybės

direktoriaus įsakymu sudaromos prevencinės

komisijos, kurios tiria kiekvieno

individualaus smurto atvejo priežastis ir

numato galimus sprendimo būdus.

Mokyklose visuomenės sveikatos

priežiūros specialistai, kiek leidžia jų

kompetencija, vykdo prevencines priemones

tarp mokinių.

Profesinio ugdymo įstaigose Klaipėdos

miesto visuomenės sveikatos biuras

organizuoja paskaitas-diskusijas su proble-

miniais ar rizikos grupės moksleiviais ir

pedagogais konfliktų sprendimo ir smurto

prevencijos klausimais.

73

X. SANTRAUKA

Smurtas – daugialypis reiškinys. Jį gali-

ma analizuoti psichosocialiniu, edukaciniu ir

teisiniu požiūriu. Tai atsiskleidžia apiben-

drinus dėl įvairaus smurto kylančių problemų ir

galimų jų sprendimo būdų aprašymus.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje,

nustatyti smurto mastą sudėtinga, nežinomos

efektyvios priemonės jam stabdyti. Tačiau

kasmet įgyjama vis daugiau žinių ir patirties.

Aiškėja, kad smurto galima išvengti ir rasti

daug tinkamų būdų jį sumažinti, kad nekentėtų

vaikai, šeimos, bendruomenės.

Nacionalinės smurto prieš vaikus pre-

vencijos ir pagalbos vaikams programos 2008 -

2010 metų priemonių plano įgyvendinimas

pagerino visuomenės informavimą, tarpins-

titucinį bendradarbiavimą ir specialistų profe-

sinį pasirengimą teikti pagalbą vaikams, paty-

rusiems įvairių formų smurtą, fizinį ar seksua-

linį išnaudojimą.

Apibendrinant Programos įgyvendintų

priemonių rezultatus, galima teigti, kad savi-

valdybių įstaigoms bendradarbiaujant su ne-

vyriausybinėmis organizacijomis pagalba tapo

prieinama socialinės rizikos šeimoms, kuriose

vaikas nuo smurto gali nukentėti dažniausiai.

Pagerėjo su nuo smurto nukentėjusiais vaikais

dirbančių vaiko teisių apsaugos, švietimo,

socialinių paslaugų, įkalinimo įstaigų specia-

listų kvalifikacija. Taip pat buvo stiprinamos

tarnybos, teikiančias psichologinę pagalbą tele-

fonu. Įgyvendinant Programą nuosekliai ir

sistemingai buvo dirbama su asmenimis,

nuteistais už seksualinę prievartą prieš vaikus.

Programos įgyvendinimo periodu Lie-

tuvoje nebuvo garantuojama galimybė kiek-

vienai aukai ir jos šeimai gauti būtiną kom-

pleksinę pagalbą (psichologinę, medicininę,

teisinę, socialinę ir k).Tai ryškus trūkumas, nes

dėl patirto seksualinio išnaudojimo ar

seksualinės prievartos bei nesuteiktos reika-

lingos pagalbos, netinkamos jos kokybės arba

pagalbos ir paramos trūkumo, kitų priežasčių

(neigiamos specialistų, šeimos narių, visuo-

menės reakcijos ir požiūrio į auką, aukos

stigmatizavimo ir kt.) vaiko elgesys gali tapti

probleminis, negatyvus.

Šiuo metu galiojantis teisinis reglamen-

tavimas kompleksiškai nesprendžia smurto

privačioje erdvėje problemos ir neatsižvelgia į

jos specifiką. Dažniausiai smurto šeimoje

pasekmės – tai nežymus sveikatos sutrikdymas.

Tokiu atveju be raštiško nukentėjusio asmens

skundo neįmanoma pradėti tyrimo, nes

nukentėjusysis turi spręsti, ar kreipsis į teismą

dėl jo atžvilgiu panaudotos prievartos, ar nori,

kad smurtaujantis asmuo būtų nubaustas pagal

įstatymą. Aukos, paaiškinus, kad dėl patirto

smurto šeimoje jos turi kreiptis į teismą priva-

taus kaltinimo tvarka, dažniausiai niekur

nesikreipia, kadangi bijo arba nesugeba to

padaryti dėl įvairių priežasčių: iš karto nemo-

kamų teisinių konsultacijų negauna, nes dėl to

reikia registruotis pas teisininką, pačios negali

pateikti įrodymų, o smurtavimo liudininkų

dažniausiai nebūna. Nėra veiksmingų smurto

74

šeimoje aukų apsaugos būdų, dažniausiai jos

lieka toje pačioje aplinkoje su smurtautoju.

Iš tiesų stebina, kokia svarbi nusikals-

tamumo bei asmeninio saugumo tema ir kiek

mažai turime patikimų bei metodiniu požiūriu

gerai parengtų ir atliktų kriminologinių tyrimų,

kurių trūkumą neretai nevykusiai užpildo

atrankinė, paviršutiniška ir į sensacijas orien-

tuota žiniasklaidos informacija, atitinkamai

formuojanti ne tik menkai informuotų ir žinias-

klaida itin pasitikinčių gyventojų, bet kartais ir

specialistų požiūrį į nusikalstamumą. Oficialios

statistikos apie jaunimo nusikalstamumą taip

pat pateikiama nedaug.

Lietuvoje nėra atlikta viktimologinių

tyrimų, atspindinčių viktimizacijos baimės

įtaką pagyvenusių asmenų sveikatai, tačiau

galima remtis užsienio šalių tyrimais, liudi-

jančiais, kad, vyresnių žmonių manymu, jie yra

lengviausias ir dažniausias nusikaltėlių

taikinys; palikus savo namus dienos metu,

jaučiama ne tik įsilaužimo baimė, bet ir baimė

būti apiplėštam nakties metu. Taigi dėl

viktimizacijos baimės (tikros arba menamos)

pagyvenę asmenys suvaržo savo gyvenseną, tai

neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę, tampa

rimta socialine problema.

Smurtas ir Lietuvos darbo vietose taip

pat yra problema, sietina su netinkama

psichosocialine aplinka, asmenį žeminančių

veiksmų toleravimu ir darbuotojo teisių igno-

ravimu bei socialiai neapsaugota aukos pozi-

cija. Jei pripažįstame faktą, kad psichologinis

smurtas darbe yra darbuotojų saugos ir sveika-

tos problema, turime rasti būdų, kaip bendro-

mis pastangomis šią problemą spręsti. Kitų

šalių geroji patirtis skatina remtis moksliniais

tyrimais pagrįstomis žiniomis ir deramą dėmesį

skirti sveikos psichosocialinės darbo aplinkos ir

etiškų darbinių santykių ugdymui.

Savižudybės yra labai svarbi ir sunkiai

sprendžiama problema Lietuvoje. Ypač skau-

du, kad jų skaičiumi mūsų respublika - viena iš

pirmaujančiųjų pasaulyje. Tačiau savižudybių,

kaip ir kitų smurto formų, galima išvengti,

sumažinti jų skaičių. Remiantis užsienio šalių

patirtimi, gerų rezultatų pasiekti įmanoma tada,

kai vykdomos valstybinės prevencinės progra-

mos, kurių įgyvendinimo priemonės yra skirtos

ne tik psichikos ir elgesio sutrikimų preven-

cijai, paplitusių savižudybės būdų kontrolei,

sveikatos priežiūros specialistų mokymui, bet ir

formuoja visuomenės požiūrį ir elgesį. Žino-

tina, kad savižudybių skaičiaus mažinimas – tai

ilgas, kryptingas ir sudėtingas procesas, reika-

laujantis nuolatinio įvairių institucijų bendra-

darbiavimo ir koordinuotos veiklos, švietėjiško

darbo ir laiko, kad visuomenė spėtų įsisavinti

tikrąsias vertybes, rastų pozityvius problemų

sprendimo būdus, išmoktų ieškoti išeities iš

sudėtingų situacijų.

75

XI. REKOMENDACIJOS

Apžvelgus pateiktus oficialius ir moks-

linių tyrimų duomenis bei aptarus išsakytas

problemas, rekomenduotina veiklą tobulinti

keliomis kryptimis.

Moksliniai smurto priežasčių ir pasekmių

tyrimai, išlaidos prevencinėms priemonėms tu-

rėtų tapti prioritetiniais. Kadangi smurto prieš

pagyvenusius žmones, smurto prieš vyrus ir

moteris šeimoje problemos yra nagrinėjamos

nepakankamai, būtina vykdyti naujus moksli-

nius šeiminio smurto tyrimus ir remiantis gau-

tais rezultatais sukurti tikslų ir optimalų šeimi-

nio smurto apibrėžimą, neišskiriant lyties kaip

smurto aukos ir smurto iniciatoriaus.

Kad informacija būtų išsami ir pasitarnautų

parenkant veiksmingesnes prevencijos priemo-

nes ir pagalbos būdus smurto aukoms, būtina

sistemingai kaupti ir analizuoti statistinius duo-

menis apie nukentėjusius ir smurtaujančius as-

menis ir atlikti viktimologinius tyrimus.

Tobulinti ir plėsti ankstyvąją prevencinę ir

šviečiamąją veiklą regionų ir visos valstybės

mastu, organizuoti švietimo, informavimo ir ki-

tas prevencines priemones, formuojančias ne-

pakantumą agresijai. Siekti visuomenės infor-

mavimo apie konstruktyvius problemų ir kon-

fliktų sprendimų būdus, akcentuoti toleranciją

kiekvieno visuomenės nario unikaliai ir subjek-

tyviai patirčiai. Skatinti lyčių ir socialinę lygy-

bę smurto prevenciją integruojant į socialinę ir

švietimo politiką.

Efektyviau dirbti su smurto aukomis. Ska-

tinti nevyriausybinių organizacijų, viešųjų įstai-

gų ir krizių centrų steigimą ir vystymą visoje

Lietuvoje, ypač mažesniuose miesteliuose ir

kaimo vietovėse. Tobulinti jų veiklos metodus,

siekiant užtikrinti kokybišką ir efektyvią pagal-

bą nuo smurto kenčiantiems žmonėms.

Tobulinti vaikų, nukentėjusių nuo smurto,

apklausos mechanizmą, siekiant užtikrinti jų

interesų apsaugą ir išvengti pakartotinio trau-

mavimo ikiteisminių ir teisminių procedūrų

metu. Kaip rodo atlikta analizė, vyriausiuosiuo-

se policijos komisariatuose bei apygardų teis-

muose buvo įrengti vaikų apklausos kambariai,

tačiau trūksta ten dirbančių kvalifikuotų specia-

listų ir psichologų, kurie galėtų tinkamai ap-

klausti vaikus. Numatoma toliau plėsti tokių

kambarių tinklą ir siekti, kad būtų užtikrintas

kvalifikuotų psichologų dalyvavimas teisminių

procedūrų metu.

Užtikrinti, kad specialistai būtų tinkamai

pasirengę dirbti su žmonėmis, patyrusiais įvai-

rių formų smurtą, ypač su vaikais, nukentė-

jusiais nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamų

veikų.

Skatinti darbdavius kartu su darbuotojais

formuoti ir įgyvendinti priešsmurtinę politiką

darbo vietose gerinant psichosocialinę ir fizinę

darbo aplinką, ugdant organizacinę kultūrą ir

organizuojant mokymus konfliktų ir smurto

darbe temomis. Būtina registruoti ir nedelsiant

nagrinėti smurto darbe atvejus. Smurto aukai

suteikti reikiama teisinę ir psichologinę pagal-

bą, o smurtautojui, jei nepakanka pokalbio, tai-

kyti ir drausmines priemones.

76

Išleido Higienos institutas

Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius

Tel. +370 5 262 4583, faks. +370 5 262 4663

El. paštas institutas@hi.lt

www.hi.lt

Parengė spaudai ir atspausdino UAB „Ekopija“

A.Tumėno g. 4, 6 aukštas, Vilnius,

Tel. +370 640 49820

El. paštas info@ekopija.lt

www.ekopija.lt

Tiražas 500 vnt.

77

Smurto paplitimas ir jo prevencija Lietuvoje

ISBN 978 – 9986 – 457 – 33 - 6