"sin cera" 2015

FILOSOFIJOS FAKULTETO KŪRYBOS KNYGA

2015

VERTINIMO KOMISIJA

Brigita Speičytė – proza, poezijaEdita Dulskaitė-Prelgauskienė – tapyba, grafikaTauras Čeledinas, Vytautas Michelkevičius – fotografija

TEKSTO REDAKTORIUS

Vilma Zubaitienė

„SIN CERA“ KOMANDA

Aušra ČižauskaitėAndrius UrsulasBeata JasiulevičDanuta Vansovič (maketas)Justyna Vansovič (redaktorius)Rasa IbelhauptaitėVytautas Butkus

TURINYSFOTOGRAFIJA

Jogilė Rizgelytė 9p./ Aušra Čižauskaitė 10 p. / Lina Marija Balčiūnaitė 12, 74 p. / Vytautas Butkus 5, 41 p. / Jolita Zenkevičiūtė 18, 20 p. / Olga Stremauskaitė 24 p. / Aynura Mamedova 21,54 p. / Justyna Vansovič 25, 53 p. / dr. doc. Antanas Kairys 27, 50, 71 p. / Gabrielė Žlibinaitė 30, 48 p. / Lukas Morkus 33, 63 p. / Ąžuolas Maniušis 34, 42 p. / dr. lekt. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė 40 p. / Erika Kazakova 44 p. / Nikė Kiškytė 52 p. / Rokas Ramanauskas 35, 56, 70 p. / Kristina Skaparaitė 61 p. / Monika Linartienė 75 p.

PROZA

Robertas Krisikaitis 6 p. / Lukas Kučinskas 11p. / Artūras Mantas Puodžiūnas 15 p. / Kamilė Naujalytė 19 p. / Justyna Vansovič 22 p.

POEZIJA

dr. lekt. Donatas Noreika 26, 65, 69 p. / Gabrielė Žlibinaitė 29 p./Dominy-ka Navickaitė 27, 33, 75 p. / Ieva Rasickytė 30, 58 p. / Jolita Zenkevičiūtė 31, 54 p. / Laura Varanauskaitė 35, 59 p. / Lukas Kučinskas 38, 62 p. / Monika Kuzminskaitė 39, 46, 49 p. / Tautvydas Vencius 42 p. / Vaida Gu-dynaitė 43, 47, 68 p. / Dinata Čepulionytė 51 p . / Ieva Kazlauskaitė 55 p. / Rokas Saulevičius 64, 72 p. / Karolina Rimšaitė 73 p. TAPYBA

Nikė Kiškytė 13 p. / Akvilė Bukėnaitė 17, 57 p. / Eglė Razumaitė 28, 60, 66 p. / Justyna Vansovič 37 p. / Beatričė Šaparnytė 45 p.

GRAFIKA

Gabrielė Žlibinaitė 36 p. / Dalia Glemžaitė 14, 29 p. / Karolina Brasaitė 32, 67 p.

5 | proza

Vytautas Butkus

proza | 6

ROBERTAS KRISIKAITIS

Norma

Aš prisėdau arčiau. Kurį laiką tylėjau. Tas irgi geras – tyli, lyg vandens į burną prisisėmęs... „Kiek gavai iš egzo?“ – klausiu, kiek baugščiai; lyg ką gėdinga pasakęs, tuoj pat nusigręžiu, lyg čia ne mano reikalas šitas pokalbis... „Ai, 8“, – atsakė. Jautėsi, kad kažką nori pasakyti, bet nori, kad paklausčiau; matyt, nori pasijusti reikalingas ir vertinamas. Neklausiu, tesižino. Staiga pamatau priešais ateinančias keturias merginas: jos eina besi-juokdamos, viena apie kažką pasakoja; nelabai skiriu žodžius, manau, net nenustebčiau, jei kalba nelietuviškai, nes žodžiai skrieja pro mane, atsimuša į sienas, vienos žodžiai atsimuša į kitų veidus ir pan. Niekaip neišeitų atskirti, kas čia ir kaip. Merginos praeidamos pakelia lyg kokią bangą, kuri dabar nuvil-nija per patalpą, mane akimirką pagauna jausmas, kad už jų tuoj plūstelės kokie 100 žmonių, mažiausiai. Jausmas, kad čia tik pradžia; kalbų bus dar daug. Jos, matyt, draugės, kalbasi garsiai, nesivaržydamos nei koridorių, nei holo, nei mūsų... Staiga pa-juntu kažkokį silpnumą, lyg veltui švaistyčiau laiką; dar vos vos ir baigta. Atsisuku, sakau: „Klausyk, o tu manęs kartais neprisi-meni?“ Jaudulys sugniaužia gerklę, lyg vyktų kažkas svarbaus; jos praėjo, už jų nieko nebuvo, vėl stojo tyla, na, gal ne visiška, bet pakenčiama.„Ne... Aš, aš – tavęs?“ – susimuistė jis, paskui pridėjo – „Nežinau, ne.“ Aš žvelgiau į grindis ir savo batus. „O kodėl klausi?“ – netikėtai tarstelėjo. Matėsi, kad žmogus nuoširdžiai nustebęs. Nurijau seiles, dar įtempčiau pažvelgiau į grindis, lyg ten būtų atsakymas, kurį suradęs akimis viską akimoju išspręsiu. Norėjau atsistoti ir eiti. Tai – dabar irgi manau – būtų buvę ger-iausia. Bet tada pasijutau lyg įsipainiojęs į lipnią juostą. Negalė-jau šiaip sau imti ir atsistoti, po galais!„Tiesiog... Tiesiog aš su tavim mokiausi mokykloj, prisimeni, na, ten?“ – nedrąsiai išlemenau. Anas garsiai atsikvėpė, lyg ką-

7 | proza

tik būčiau išsklaidęs visas abejones, lyg būčiau pranešęs, kad mirties nuosprendis jam, apie kurį man buvo pavesta pranešti, atšaukiamas. „Ai, o kada čia buvo?“ – jau gerokai pralinksmėjęs tarė; panašiai, lyg viso šito pokalbio nė nebūtų buvę, o aš būčiau jo išklausinėjęs apie aną egzaminą. „Na, prieš kelerius, a, prieš daug metų, kažkur prieš aštuonerius“, – sakiau, palengva jausdamas didėjančią mane slegiančią kaltę, lyg sakyčiau kažkokias nesąmones ir sulig kiekvienu žodžiu griaučiau savo reputacijos likučius.„Tikrai? “– pašnekovas pasiteiravo, hmm, nežinia, ar vis dar buvo gyvai susidomėjęs, ar tai mandagumo šydas dengia jo žiovaujančią burną... Patylėjau, gailėjausi jau, bet galvojau – o gal ką pasakys. Veltui; atrodė, lyg būtų uždavęs rimtą klausimą ir dabar su nekantrumu būtų laukęs mano atsaky-mo. Tada teikiausi atsakyti: „Taip, tikrai.“ Anas nusijuokė. „Nežinau“, – tarė. „Viską tu žinai!“ – norėjau surikti, juk tikrai čia tas pats, po galais, turiu aiškintis, gėdingai aiškintis čia, nors žmogus ne kažin kiek pasikeitęs, atrodo, lyg vakar būčiau laikęs jo ranką, tik atėjęs į mokyklą, jis tartų mano vardą, o mes būtume sėdėję vienoje klasėje, viskas taip tikra; cha, o štai dabar dedasi, lyg aš kokį nieką čia būčiau pasakęs. „Tai nieko neprisimeni?“ – neištvėriau, nes stojo nemaloni tyla po paskutinės pašnekovo replikos. „Tikrai neatsimenu, seni“, – pasakė – „O mes buvome draugai?“ Dabar aš pasi-jutau labai blogai. Pasigailėjau, kad a) pradėjau šią šneką, b) per ilgai ją tęsiau, c) išvis pradėjau su juo šnekėtis. Juk nieko kito klausti aš ir nenorėjau, o visą pusvalandį yriausi link šitos akimirkos, šito vieno viską apsprendžiančio istorinio klausimo ir apie tokią pabaigą net nebuvau pamąstęs... „Na, taip“, – pasakiau. Pasijutau blogiau, nes melavau. Draugai nebuvome; jis tik man patiko, jis tik epizodiškai su mani-mi sveikinosi, kai buvo geros nuotaikos ir draugiškai visų atžvilgiu nusiteikęs, jei jo kelyje būtų pasipainiojęs šuo – ir su tuo būtų pasisveikinęs. Bet jau vis tiek...„Keista“, – tarė, bet aišku buvo, kad vengia nemalonios ty-

proza | 8

los. Mintyse, matyt, ieško dingsties arba a) pakeisti temą, arba b) atsistoti ir išeiti. „O juk galėjai išeiti, – sakiau aš sau – būtum buvęs garbingesnis iš mudviejų, neabejotinai.“ O dabar tai jau šaukštai po pietų – kova pralaimėta. „Tu nepasikeitei“, – norėjau ištarti, mano lūpos tyliai tą kone ištarė. Jis išsitiesė ant sofos, pasirąžė. „O tai kaip manai“, – tarė su pirmykščiu nuoširdžiu ir nesuvaidintu susidomėjimu – ar Hegelio tezė, antitezė, sintezė makes sense? – ir atsisu-ko į mane, šypsodamasis. „O man po...j“, – norėjau surikti. Bet vėl ėmiau įtemptai žiūrėti į grindis ir savo batus.Maniau, kad, jeigu aš ilgai tylėsiu, jis susipras ir išeis pats, na, dėl vaizdo gal pavaidins, kad pamiršo kokiame nors ka-binete kepurę ar šaliką. Atsimenu, norėjau tokio pat šaliko, kokį jis turėjo tada... Mokykloje, seniai. Jautėsi, kad pašne-kovas tuoj prasižios ir, matyt, bus labai nemalonu, tad aš paskubom pasakiau: „Jo, jo, tikrai labai įdomu.“ „Tai va – ką ir sakau!“ – kone sušuko. „Žinai, – sako, – „šitas“ yra štai šitas“, – su neregėtu entuziazmu puolė kalbėti; pasirodė, kad visai ne egzaminas ir iš jo gautas aštuonetas būtų buvusi ideali pokalbio tema... Bėda tik, hmm, kad neturėjau, ką pasakyti, be to, tai, kad jis manęs nepažino, mane kažkaip giliai nuliūdino, pasijutau lyg apgautas kokių sukčių ar pranksterių. Juk kaipgi čia taip gali būti – sutinki bu-vusį klasioką, gerai, ne draugą, bet vis tiek... juk mokėmės kartu, kas kad seniai, bet jis nė kiek nepasikeitė! Ir norėjosi pasakyti jam apie tai, kad jis, matyt, tyčiojasi iš manęs, matyt, prisime-na, kad, nors ir sveikinosi su manimi anais laikais, laikė mane pastumdėliu ir menkysta, bet tada neišsidavė, o dabar jau gali savo nuomonę apie mane reikšti štai šitaip – tyčiodamasis, esą neprisimena.Baigęs dėstymą, pasisuko ir padarė kažkokį gestą rankomis, lyg mostą. Norėjau pasakyti: „Na ir kvailys“, – ar kažką tokio, bet sarkastiškai šyptelėjau, juokdamasis ne iš jo, o iš savęs, žino-ma. Čia atėjo Kristoforas. Atėjo, pasisveikino su mumis abiem. „Na, tai kiek gavot iš egzo?“ – su pasididžiavimu tarė; matėsi

9 | proza

plika akimi, kad pats gavo daug ir ieško, kada galės pasigirti, kuo mažiau mudu būsime gavę, tuo smagesnė bus jo nuotaika, be abejo. „Aš tai 8“, – pasakė tas, ir pradėjo kažką pasakoti apie klausimus, temas ir kt. Padarė pauzę akimirką. Kristoforas iš mandagumo dirstelėjo į mane – aš atsakiau: „Gavau 5.“ Jis link-telėjo, ilgai kažkaip. O tas pradėjo vardyti tas temas, klausimus, atsakymus; man tai įkyrėjo, aš atsistojau, o Kristoforas, nėmaž nesutrikęs, drėbtelėjo ant sofos, ten, kur pusvalandį sėdėjau aš. Atsisukau į juos. Prieš eidamas namo per niūrų apsnigtą miestą. Ieškojau gailesčio. Bet negavau.

Jogilė Rizgelytė „Viršūnės“

proza | 10Aušra Čižauskaitė „Pasižmonėjimas”

11 | proza

LUKAS KUČINSKAS

Prieš tau užmiegant

Ištrūkau, tačiau tai neprilygo mano įsivaizduotam jausmui. Keista, kad netikri įvykiai – tai, kas įvyksta mūsų vaizduotėje – kartais sukelia didingesnius jausmus nei realybė. Tikrai keis-ta, ar ne? Taigi, žinok, ir vėl tau rašau, kad papasakočiau apie tobulėjimą, perspektyvas bei tą jaukų namelį miške, apie kurį jau pasakojau. Žengdamas samanotu takeliu, vis primerkdavau vieną akį, nes saulės spinduliai, besiveržiantys pro spygliuočių tarpus, akindavo it būtų tai vasara. Tu žinai, kaip čia yra vasarą – viskas kitaip! Vasarą ir aš būnu kitoks, tiesa? Neatsakyk, nereikia. Tu manęs dar taip nepažįsti, todėl ir galvoji, kad aš esu keistas tylenis, niekam nematant pėdinantis į tamsą, į miško gi-lumą, kur, gerai paieškojęs, galiu rasti iš gilių suręstą mano jaus-mus talpinančią dėžutę. Taip, iš gilių! Tikrai! Pats nepatikėčiau, bet tai tik parodo, kad norint – viskas įmanoma. Žinau, kad tu nori daug. Vis tiek sakau – tai įmanoma! Jei netiki, tai paimk už rankos – visai kaip anksčiau – ir eime, parodysiu.Tu manai, kad žinai, ko aš atsibrukau į šitą Dievo pamirštą kraštą. Jis nerūpėjo nei didiesiems filosofams. Net gamto-tyrininkai čia neužsuka. Medžiotojai irgi. Matyt, bijo. Tikrai bijo vilkų, jų mačiau kokį šimtą! Tik liūdna, nes jie visi vieniši. Kaip ir žmonės. Dažnai sakau, kad retas kuris savo vienatvę išmaino į pilnumą su kitu žmogumi, nes, tai padaręs, žmogus kažką praranda. Tiesa, tokia žmogus yra būtybė, kad, ką turi, tą ir laiko įsikibęs, visko nori tik sau. Gal ir aš toks, bet tau rašau dabar erelio plunksna. Kiti sako, tai romantiška. Aišku, tarp mūsų ro-mantikos jau seniai nėra. Kiek prisimenu, truko ji dvi savaites, o po to... Neprimink, nenoriu prisiminti. Norėčiau tęsti, kodėl aš gi esu čia ir kodėl tu man vis dar brangi, tik jau girdžiu, kaip skruzdžių armija braunasi į mano namelį. Myliu gamtą, nekenčiu skruzdžių – koks aš veidmainis! Veidmainiauti turbūt išmokau iš tavęs; tu turi tokį eikį žmonėms. O sakyk

Kategorijos nugalėtojas

proza | 12

tu man, ar išsimiegojai? Ne? Eik išsimiegok kaip tikra Glis glis – didžioji miegapelė. Iki tol neskaityk, ką rašau toliau. Ir negerk. Šiaip alkoholis yra geras dalykas, bet tu žinai mano požiūrį.

Tai va, tęsiu, ką pradėjau. Žinai, visgi geras jausmas bristi iki kelių gylio upe, paslysti ir visu kūnu įgriūti į vandenį. Gera būna išlipus šlapiam į pamiškę; gera rėkti taip tarsi pasaulis būtų tavo, tarsi atsikratyčiau sunkaus nešulio ir prakaitu persunktu veidu nusišypsočiau, žvelgdamas į horizontą. Gera, tikrai gera. Man labai patinka išeiti į pamiškę, šalia kurios yra dirbamos žemės. Primena vaikystę, kai be problemų laksčiau aplinkui, šalia tėvų, giminių ir laisvės jausmo. Be to, miestiete tu, kad tik žinotum, kaip gražiai saulė gula ant pasvirusių (sakyčiau, netgi atsipalai-davusių) kviečių varpų! Aš čia tikrai ne dėl tavęs, negalvok, kad tiek daug man reiški. Man visos tiek pat reiškė ir dar dabar reiškia – laikausi įsikibęs prisiminimų, nes yra tokių akimirkų, kai tik jie padeda. Tu dar nežinai, bet mano riešą puošia tatu-iruotė „Viskas praeina“. Ji man padeda išlikti realistu. Svarbiau-sia būti nuoširdžiam sau ir aiškiai išreikšti savo jausmus – tam

Lina Marija Balčiūnaitė

13 | proza

sia būti nuoširdžiam sau ir aiškiai išreikšti savo jausmus – tam aš čia ir atsidūriau. Džiaugiuosi, pavyko. Nesidžiaugiu, jausmai nelabai kam tikę. Žadėjau papasakoti apie tolimesnes perspek-tyvas, bet nepasakosiu – apsigalvojau. Perrašyčiau iš naujo, tik gaila rašalo, o ir šiaip dabar atrodo nuoširdžiau. Tuoj baigsiu, gerai? Tik papasakosiu vieną trumpą istoriją.Pažįstu jaunuolį, kuris vaikystėje žiūrėdavo į saulėlydį toliuose, užsilipęs ant kiemo vartų, ir mąstydavo apie savo ateitį. Jis pažadėjo sau tūkstantį dalykų. Turėdamas savo pažadų sąrašą, jis galėtų kasdien išbraukti po vieną sulaužytą pažadą sau. Tiesa, jis gal kiek dažniau šypsosi nei turėtų, dažniau nei planavo. Šypsosi dažniausiai dėl to, kad žmonėms neįdomūs kiti žmonės – jie nori būti savo pasakos herojais, pačiais įdomiau-siais; jie nenori perleisti šio vaidmens niekam kitam. Glis glis, kitą kartą nupiešiu, kaip šypsausi – tada pamatysi ir suprasi!

Nikė Kiškytė „Nepamatytieji miestai”

proza | 14

Dalia Glemžaitė. „Remember”

15 | proza

ARTŪRAS MANTAS PUODŽIŪNAS

Kostiumai ir skaičiai

Juodas kostiumas, daug juodų kostiumų. Juodos skry-bėlės ant moterų galvų, juodi skėčiai tam, kad apsigintų nuo lietaus. Ant mano pečių taip pat juodas švarkas, juodas kaklaraiš-tis, bet neturiu skėčio dėl savo įsitikinimų. Štai, visai prieš mano akis vedamas arklys be raitelio, atliekama keistoji ceremonija pagerbti mirusį, kuris, kaip suprantate, buvo gan žymus, daug pasiekęs žmogus. Jis prilygo tam, kuris Vidurio Rytų ar Rytų Af-rikos žemėse prekiavo kupranugariais ar, atitinkamai, ožkomis. Kas jis konkrečiai – svarbu nėra. Ne apie tai šiandien kalbu.Aš matau jo žmoną, jau suaugusią dukrą, kiek jaunesnį sūnų. Jie nuleidę galvas varvina ašaras į jau ir taip aplaistytą žemę. Kažkas man kužda, kad jie nori, kad būtent tose vietose išdygtų nuostabios, raudonos rožės, kurios vėliau praras gyvybę, taps pilkos, visai tokios pat, kokie čia stovintys žmonės, kurie į kuni-go kalbos ritmą linksi galva ir kartoja žodžius, kuriuos tas pats vyriokas siunčia į dangaus ausis.Kažkas man už nugaros pasakoja apie tai, kaip visa tai, ką mi-rusysis tiek metų kūrė tiesiog sugriuvo, kad jis nepasiekęs savo viršūnės taip netikėtai krito. Čia pajuntu vidinį smūgį, kažką panašaus į liaudyje vadinamą nušvitimą. Mat suvokiu, kad visos pastangos, kurias jis dėjo į savo didžiulį verslą sugriuvo kaip smėlio pilis, paliesta jūros vandens. Tokia didžiulė imperija tiesiog griuvo ir žlugo. Visi šie juoduliai man parodo, kad kiekvienas esame niekieno valdovas, kad viskas, ką mes val-dome, realiai neturi jokios vertės. Pagalvokite, ar verta būt val-dovu tokios šalies, į kurią bet kokią akimirką gali įsiveržt bar-barai ir pareikalaut žlugimo? Tie barbarai nenori nei jūsų turtų, nei jūsų žmonos ar vaikų, nei jūsų turimų žemių – jie tiesiog nori, kad jūsų imperija nebeegzistuotų. Prieš juos pakovot jūs negalite. Kokia prasmė kažką čia statyt, jeigu visi pastatai bus prarasti, o tie patys istorijos vadovėliai, kurie galbūt rašys apie

proza | 16

ar vėliau bus paliesti ugnies ir sunaikinti visiems amžiams.Gėlės ir kiti nuostabūs mūsų gamtos augalai, atrodo, turi dau-giau proto negu mes. Negu tie, kurie sėdi gamtos viršūnėje ir viską valdo. Rožė, numetusi lapus, su tuo susitaiko. Jos kadais stangrus, žalias kūnas susitraukia, ji nebeturi žavesio, o jos vai-kai, mielieji lapai, vis juoduoja, kol tampa tik juoda mase kir-mėlėms. Rožė tiesiog tupi savo vietoje lyg žinodama, kad kažko siekti nėra labai vertinga. Ji neturi tuščių svajonių, ji tik stebi ir laukia, kada gi ateis laikas krist. Tą patį daro ir medžiai, tačiau jų kančios gerokai ilgesnės už rožių. Liūdnokas jų gyvenimas, bet vis tiek, ganėtinai protingas. Jie nejuda, kalba labai menkaverte kalba ir tai ja tik sugeba kalbėt, kai vėjas liečia jų rankas.Augalai taip pat nepripažįsta tuščių ir humoristiškų kalbų, kurias mums atnešė praeityje gyvenę išprotėję padarai, kurie taip pat turėjo dvi kojas, dvi rankas, lyties organus ir puikią vaizduotę. Tas, kuris perskaitė vieną žymią knygą ir baigė spe-cialią mokyklą, dabar gali sakyt, kad jis žinąs viską apie tai, kas mūsų laukia mirties akimirką, kaip mums reikėtų gyvent, kad pasiektume amžiną gyvenimą. Mažų mažiausiai juokinga. Rožė meta lapus ir nieko nesitiki, tiesiog žino, kad sulaukė mirties, tačiau žmogui reikia mąstyt taip giliai ir nesąmoningai, tikėt, kad jo laukia amžinas gyvenimas kažkur padangėje prie ypatingo elfo, vadinamo dievu. Tikėt tokiais dalykais yra žema, net kvaila. Ar smagu būt durnesniam už sumautą nejudantį augalą, kurį tu pats valdai?Ceremonija eina į pabaigą. Dabar tiesiog noriu surūkyt cigaretę ir nusispjaut. Noriu išsižadėt viso to, ką uždirbau ir ką gavau. Grįžęs tiesiog krisiu į lovą ir gyvensiu taip, kaip visada norė-jau. Niekas manęs nebevaržys. Mano žmona, galbūt tai jai nepa-tiks, man neaiškins. Tai yra mano gyvenimas, jis priklauso man, gyvenu jį dėl savęs, o ne dėl ko kito. Tegu ji daro tą patį. Mano vaikai irgi nesąmonės produktas. Neva pratęsta giminė, nors kas iš to? Visos kartos miršta ir pastangos eina šuniui ant nu-garos. Na ką, bent jau patyriau savo malonumus darydamas šią nesąmonę. Norėjau, norėjau dukros, kol buvau jaunas, o dabar,

17 | proza

kai mano metai bėga, ir žinau, kad greit tapsiu maistu kirmėlėms kaip nuostabiausia, nors ir niekuo neišsiskirianti rožė, suprantu, kad tai buvo tik laiko gaišimas. Beverčiai dalykai.Dar keletas metų ir man gulint lovoje į mano gyvenimo duris pasibels barbarai, pareikalaus mano išnykimo. Su skėčiais ir ko-stiumais čia stovės mano draugai ir artimieji, kurie galbūt patirs tokį pat nušvitimą ir supras, kaip dera gyvent save gerbiančiam žmogui.

Akvilė Bukėnaitė „Vienos Gabrielės portretas”

proza | 18

Jolita Zenkevičiūtė „Kodėl, kai aš ateinu niekas manęs nepasitinka? Kodėl mano sugrįžimu niekas nesidžiaugia?

Kodėl vien mane pamatydami žmonės taip greitai ima ir nuliūsta, o kur dar ir tie, kurie šaukia: „Padėkit! Gelbėkit ! Aš alpstu“?

Na, kodėl jiems taip suprast sunku, kad kaip yra vasara, taip ir aš esu?”

19 | proza

KAMILĖ NAUJALYTĖ

Be žanro

Man patinka elektros laidų žaismas… Dažnai važinėju traukin-iais, bet laidus šiandien pastebėjau pirmą kartą, padėjusi galvą ant savo juodo paltuko, užmesto ant tašės, žvelgdama nusilpusiu žvilgsniu į bėgantį vaizdą. Jame tik tie laidai išlieka monotoniški. Reikia būti atsigulus, kad juos pamatytum. Stebiu du laidus – viršutinis eina tolygiai, nesikeisdamas, o apatinis lėtai banguo-ja, kertasi su pirmu ir staigiai nusileidžia ties elektros stulpu, tada vėl kyla ir kertasi. Aš tikrai nežinau, kodėl negaliu atitraukti savo pavargusių akių nuo to žaismo. Aš nieko negalvoju, mano galvoj tuščia, minčių nerasta. Kartais sunerimstu dėl tokios savo būsenos, bet kita vertus, kam rūpi, ką aš galvoju? Gal šitam vaikinui, sėdinčiam greta, gal merginai priešais? Jiems nerūpi, mes niekada daugiau gyvenime nesusitiksim. Man irgi nerūpi. Apskritai, nesuprantu žmonių, nesuprantu, kaip jie išlieka tokie ramūs, negi jie sutaria su aplinka, o jų vidus harmoningas? Gal kiti tą patį mano apie mane? Bet negali būti, aš žiūriu į veidrodį ir matau savo akis, regiu jose, kaip kankinasi, dega... Ne, aš taip pat neatrodau.Štai jau matau tolumoj aštrų televizijos bokšto smaigalį. Neno-riu grįžti į Vilnių, bet ten turi prasidėti mano naujas gyvenimas. Aš savo noru pasirinkau studijų miestą, iššūkis sau ar kaip aš ten kalbėjau. Ar taip ar taip, kelio atgal nebėra. Dabar tempiu dar daugiau daiktų į bendrabutį: miegmaišį, dėžę maistui, keptuvę ir panašių nesąmonių. Man net šlykštu, kad mano išorė gali rodyti prisirišimą prie daiktų. Iš tikrųjų taip nėra. Man mažiausiai rūpi daiktai. Dar mažiau žmonės....Nuo tos keistos kelionės traukiniu praėjo keturi mėnesiai, gal truputį daugiau. Daug kas pasikeitė, vien jau tai, kad dabar retai grįžtu namo, nes nebenoriu palikti Vilniaus. Man čia gera. Žinot, kur dar gera? Pas jį. Jo pasiutusiai graži šypsena ir barzdelė,

poezija | 20

kuriai truputį leidžia ataugt, ir...Naktį negalėjau užmigti kažin dėl ko, atsikėliau, užsimečiau megztinį ir nuėjau į tualetą. Grįžusi atidariau langą, stovėjau, žiūrėjau pro jį. Keli medžiai, sniegas, nesvarbu, aš žiūriu į dan-gų. Dėkoju? Tikriausiai. Už tą, kuris guli man už nugaros. Kuris atsisėda lovoje ir tyliai paglosto mano nuogą koją. Aš atsisu-ku ir nusišypsau. Kaip visada, mes nesugebam išlaikyti gili-os akimirkos, aš pasakau: „Čia karšta“, jis: „Lovoj ar visur?“ – „Visur“. Nesąmonė. Jis atsigula. Aš dar žiūriu į jį. Kaip bus gera grįžt į lovą ir prie jo prisiglausti. Ir taip ir nesugebėti tos akimirkos pasiimti sau. Žinot, kas geriausia? Kad jis miega kaip užmuštas, bet kartais, vis dar miegodamas, sukruta ir pabučiuoja mane, kur papuola, į kaktą ar į nosį...

Jolita Zenkevičiūtė

21 | poezija

Aynura Mamedova

poezija | 22

JUSTYNA VANSOVIČ

Dangus

“Dangus - nei aukštai, nei žemai, nei dešinėje, nei kairėje,Dangus yra žmogaus, kuris Tiki, širdyje.”

Salvador Dali

Kažin ar esi matęs tą raudonplaukę, kiekvieną dieną devintą pa-sirodančią ir pradingstančią pilkoje minioje. Nebuvo jos šian-dien... Ir vakar nesirodė senamiesčio šaligatviuose. Žmonės kal-bėjo, šeimos ji neturi, niekas jos nemylėjo.

****Tik tak... tik tak... Ar girdi? Kas taip tiksi ir be gailesčio drumsčia sielos ramybę? – Blanki mėnulio šviesa apšviečia ant sienos ka-bančio laikrodžio ciferblatą, o kiekvienas dūžio aidas išrauna dar vieną akimirką iš ir taip riboto žmogaus gyvenimo. Sako, Dangaus neapčiuopsi. Jis begalinis kaip į plotį, taip ir į gylį. Sako taip pat, kad Homo sapiens skraidyti iš principo nega-li ir jokie sparnai jam nepadės. Jeigu jau tokie protingi esat, pasakykit man, Betai, ką turėčiau daryti, jei visa savo esybe trokštu pasiekti Dangų? Atsimenu, dar maža būdama, sapnuo-davau, kaip kojos nuo žemės atsiplėšia... Nuostabi akimirka, ne kitaip. Tikėjau ten sutiksianti Dievulį... O dabar, kas gi dabar? Blankus tikėjimas ir traumuota vaizduotė. Nieko gero nelauk, jeigu racionalumas triumfuoja. Tikėjimo protu nesugausi. Tik tak... tik tak... Visi langai apraizgyti grakščiais snaigių ornamentais, o baltut baltutėlė pūga apgaubė jau snaudžiantį miestą. Tik aš viena, lyg mažas gyvūnėlis, svetimoje aplinkoje atitrūkęs nuo savo pulko, nervingai ieškau siaubo apimtom akim, kurion pusėn nuėjo mano gentainiai... O juk nenuorama mano siela pati kalta, jog kadaise, seniai seniai, pametė Jo Pėdsakus. Pėdsakus.. taip taip taip, regis, jų turiu ieškoti nenuilsdama. Ak, naktie, atlaisvink

mano prisiminimus, leisk jiems bent kartą pakilti virš vargano materialaus apvalkalo...!

****Rytmečio saulutė jau šildo mažus, švelnius petukus, o lengvas vėjelis draiko ilgus, auksinius plaukus. Viršum ilgų stiebų vi-jokliškai plazdena įvairiaspalviai drugeliai, karts nuo karto at-sitūpdami ant nosies kraštelio. Skaidrus vaiko juokas pažadina visą jį supančią, aptingusią gamtą. Viena zemuogė, antra, tre-cia... ir visas vienu ypu į burną, – tai bent smagumo! Netoliese, tarp gėlių, mirguliuoja mamytės ilgas sijonas.... Ramuuu... – Maam, paziurėk, gilytė! – Čia ramunėlė, – nusišypsojo mama.– Myli – nimyli, myli – nimyli, myli – nimyli, myli – nimyli, myli – nimyli, myli... Mama, myli!

****Taip, taip... gėlytė... maža, balta gėlytė žalios žolytės apsupty. Įsi-spauski atminty kaip vaikiško naivumo, vaikiško tyrumo simbo-lis, kuris neleis man užaugti. Lai būki kelrodžiu į įstabų vaikystės pasaulį, kuriame tikėjimas, kaip jūros ir marios, – begalinis... Ir štai, vieną pavasario rytą, einant tik man vienai žinoma kryp-timi, visai netoli namų į akis krito be galo rafinuotas baltų gėlių krūmas. Dideli gėlių pumpurai vos laikė savo milžiniškas gal-vas ant mažyčių stiebelių ir atrodė, kad pati gamta prašyte prašė-si jomis pasigerėti. Pati nepajutau, kaip stabtelėjau vien tam, kad plaučius pripildyčiau rytmetinių gėlių kvapu. Ir, iš tikrųjų, viename žiedlapyje kaupėsi, atrodytų, visa pasaulio kvapų istori-ja. Pirmas įkvėpimas, antras... Ir taip palaipsniui visa mane su-panti aplinka įsigėrė į kūną, sielą, jausmus bei atmintį... Kvapai smelkėsi vienas į antrą, judėjo, mirguliavo, žaidė, maišėsi, juokė-si, kvailiojo... Ir buvo tai lyg didelė šventė, amžina čia–būtis... – Ar gražu? – netoliese prakalbo ramus ir be galo malonus bal-sas.Apsižvalgiau aplinkui ir, čia pat, visai netoli, pastebėjau pagar-

23 | poezija

baus amžiaus vyrą, rankoje laikantį sodininko žirkles. – Gražu... – šyptelėjau jam įkandin. Po kurio laiko nuleidau žvilgsnį ir nutipenau pilna krūtine gyvasties, širdyje jau laikyda-ma visą pasaulio Stebuklą.

Klausimai:1. Kur dingo Beta?2. Kas yra Dangus?3. Koks Dangaus ieškojimo tikslas ir būdas?4. Kokia yra šio ieškojimo baigtis?

poezija | 24Olga Stremauskaitė

25 | poezija

Justyna Vansovič „ir akmenys ims šaukti...”

DR. LEKT. DONATAS NOREIKA

Atsigręžimas

Kai bundantis pasaulis pasakas nokino,Kai pasakas tas gynė kareivėliai cino,Kareivėlius nukovė pasipūtęs ryžtasUžmiršt sapnus (ko jie vis grįžta?!)Tolis su aukščiu dėl vietos rungės,Bet stiklo spindis ir kepurės sunkisRikiavo, kad ramus vis būtų veidas,

O saulė kilo, švietė, gėlė ir vėl leidos...Šalia širdis kita, bet kaip sava – taip šiltai plakė,

Ir aplink šviesios galvos nusileido kaip plaštakės.Aidėjo manyje kiekvienas mostas jų,

Ir augau aš, nešiodamas jų svorį ant pečių.Išleisti į pasaulį buvo taip sunku – lyg dalį

Savęs išplėšti ir surast, kas galiUžpildyt tuštumą, suteikt vilties, paremti.

Ne vilkt žeme norėjau – oriai įkinkyti lemtį,Kad ji ne rodinėtų, o per petį plotų,

Nors plikė smagiai švietė vis didesniu plotu...Ir ne vos saulei tekant nardąs plūdžių švinas,

O pilkas kvitų svoris galvą nusvarino.Jau bedantyste ir paprastumu toks, koks buvau kadais, dariaus...

Kai mane pašaukė, aš akinių dairiaus,Prieš eidamas dar pabalnojau nosį,

Atsigręžiau... Šypsausi.Gyventi buvo gera. Net ir mirti gera.

poezija | 26

DOMINYKA NAVICKAITĖ

***

Rytinis Bob DylanasPasiūlo kavosIr aš galvojuAr dar galima Į dangų belstisAr jau tik krebždentis?

27 | poezija

dr. doc. Antanas Kairys „Miestas koks yra - 1“

poezija | 28

Eglė Razumaitė „Autoportretas“

Kategorijos nugalėtoja

GABRIELĖ ŽLIBINAITĖ

Dermė

Tavęs aš nejaučiu,Kai beldiesi širdin

Sezoniniu paukščiu.

Manęs tau nepajust,Kai per žvėrelio miegą

Tavoj širdy aš stengiuosi nubust.

29 | poezijaDalia Glemžaitė „Bird”

poezija | 30

IEVA RASICKYTĖ

***

Sizifo akmenį ridens kiekvienas neramus,Dinamika – gyvenimo variklis amžiais gaus.Kažkas gal melsis, velnią įsileidęs į namus,Gal kas priklaupęs savo Dievui šauks:

Jei kraujo lašas nuodėmę nuplaus – Tai kenčiantiems dangus!Bet ar ne nuodėmė – paklaus –Nupraust juo suteptus draugus?

Ir štai išgirs tik: ,,Meilė maloni“Ir, kad gyvybę už draugus – tai – atiduoti,Bet Babelio bokšte visi senokai esam svetimi,Nė vienas neišsidavė, kad viršuje sunku kvėpuoti.

Gabrielė Žlibinaitė„Neurozė”

JOLITA ZENKEVIČIŪTĖ

948

Rūkas, aklas žmogus jame.Rūkas visur ir visuose.

Miestas tampa miražu –Visos gatvės apklotos rūku.

Saulės spinduliai nublanksta, nesRūkas šiandien valdo josios padangę.

Paukščiai – rūko sargai,Neleidžia jam pradingti niekur.Jie savo sparnais rūką kildina,

Plečia ir gausina.

Paukščiai – rūko sargai.Jie tik vieni juo nenustoja žavėtis.

Rūkas, aklas žmogus jame.Rūkas visur ir visuose.

31 | poezija

poezija | 32

Karolina Brasaitė

33 | poezija


***

O juk buvo du kvaili draugaiNiekad nekalbėdavo

Tik siųsdavo viens kitąPo velnių

Greičiausiai norėjoUžsitikrinti

Kad pagal duotasKoordinatesVienas kitąVieną dieną

Ten atrasIr bus lengviau

Dviese kęsti

Lukas Morkus

poezija | 34

Kategorijos nugalėtojas

Ąžuolas Maniušis

35 | poezija

LAURA VARANAUSKAITĖ

Dalia

Lieka nedaug, visai gal truputį Išeiti, negrįžti – dalia tad mažutė

O gryčioj dūmot palikus – per ankšta – valioju nebūti

ar supaisys kas seniokreivą dalužę

Rokas Ramanauskas

poezija | 36

Gabrielė Žlibinaitė „Įtakos”


37 | poezija

Justyna Vansovič „Su pavadinimu”

poezija | 38

LUKAS KUČINSKAS

02-05

Kas sakė, kad yra, kasegzistuoja tik žodyne, neklydo.Tame kely neradau, ko ieškojau.

Nerasi manęs. Prašau, be pavydo.Į žodyną referuoju laiku esamuoju.

Ar tai tikrai yra ta moralė,Kuri priklauso ir tau be išimties?Atsiprašyti galėsiu už visą šalį,

Tačiau kokios žodžiai yra vertės?Nejau nepameni pabėgusių šypsnių?

Jie visada norėjo, kad pasivytum.O žmogus, būna, pabėga žingsniuVieninteliu, po jo – nieko kito...

39 | poezija

MONIKA KUZMINSKAITĖ

Be

Be akių, be ausųBe plaukų ir be rankųBe širdies, be mintiesBe likimo nulemtoBe gerumo, be pykčio,Pavydo, be meilėsBe vasario pernykščioBe lapkričio saulės Be mirties, be gimimo,Be dangaus, ir be rojausBe pradžios ir be galoBe dievų – ir be NojausBe tylos ir be garsoBe visko, be niekoBe idėjos, be formosIr be tuštumos.

Nesustojantis srautasVaiskiausios šviesos.Neprasideda – Ir neišnyksta.


poezija | 40

dr. lekt. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė „Kolekcija. Pradžia.”

dr. lekt. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė „Kolekcija. Įsibėgėjus.”

41 | poezija

Vytautas Butkus

poezija | 42

TAUTVYDAS VENCIUS

***

Sukaustytas vidinio šalčio,Mėnulis guli patvory,Kai lyjant dienomis

Šviesa paraštėse tik spingso.Paliečiant šaltą stiklą

Kausto drebulys,Nes siela – paukštis,Kūnas – nebylys...

Ąžuolas Maniušis

43 | poezija

VAIDA GUDYNATĖ

***

…nes aš tiesiog dievinu tą juodumą, besislapstančią

po tavo juoku

atpažįstu tave per ją kaskartkaip saviškį,

jau po mūšio aptiktąsvetimose žemėse

praeidama pro šalį kiekvienąkart stengiuosi nereaguoti, neišsiduot,

kad mudviejų kalba ta pati nors man ir groteskas akis bado

susikaupusi skaičiuodama kvėpuoju,kol nurimstu ir

galiausiai apima išgąstis, jog tavęs nebeliko

ir vėl aš čia viena toli nuo namų

poezija | 44

Erika Kazakova „Kartėlis”

45 | poezija

Beatričė Šaparnytė „Disonansas”

poezija | 46


tokelės

tokios tokelėsgyvena jūrų kriauklėje

senosios tokiosjaunas tokeles auklėja:tokelės gyvena kojinėj

regztoj iš dryžuotų vilnųmažiausias toks vaikelissapnų laiko saują pilnątokelės gyvena knygojetarp trečio ir penkto lapotokelės iš ryto spygauja

kol dangų melsvai ištapotokelės tokios mažosarba ligi pat dangaus

tokelės kaip zebrai dažostokelės lietaus ragaus

šiaip tai tokelės nemiegaaplink visą laiką spokso

tai krapšto nuo ūsų sniegątai šluoja apuoko uoksątokelės visokios tokios

suraizgo žodžius į mazgąeinu, pažadinsiu lokius

paėmusi ilgą lazdą

štai tokios šitos tokelės...štai tokios.

VAIDA GUDYNAITĖ

keturios ryto

o tu žinai – manose realybėse debesys susidaro tik tada

kuomet tu rūkai viršutiniam aukšte

balkone lėtai atloši galvą ir mano debesys lėtai išeinaiš vos vos pravertų tavo lūpų

tik vien dėl to aš dar lig šiol tebežiūriu į dangų

nors ir tikrai nebesitikiu (net būdama maža prastai temokėjau šituo tikėti)

malonės

tik vėl ir vėl ir vėl mintyse kartoju tą vaizdą

jausmą, kai debesys suranda pradžią tavo trachėjoj

vėl ir vėl ir vėl tik tam aš ir tebežiūriu į dangų

mano debesys radę pradžią tavyje

47 | poezija

poezija | 48

Gabrielė Žlibinaitė „Pasitikėjimas”


***

Nesitikiu, nereikalauju - ir nepažaduNedūsauju, neraudu ir net nepavydžiuNenoriu to. Kam gaišti taip prabangiai? :)Iš sielvarto priliuobti ir namo nuslinkti vangiai?Nenoriu, mano mielas, laukt prie langoAnt kranto, tarpdury arba ant medžioNebūtas kurt istorijas apie “Galbūt kartuDarytumėm kažką tai...”. Tfu tu.Jei pažiūrėtum iš aukštai - kur paukštis skrendaAtrodytų, kad einame greta, vienu keliuDalijamės lietaus lašu, muse, aviete ir medumKasdien į plaukus lyja vynu ir alumTik tavo kelias baltas, mano - tamsiai juodasPer vandeni žengi, o aš padebesiais skrenduKai stoviu aš, tu bėgi lyg patrakęs priekinTu susimąstęs, man galvoj tik - “Bėkim!”Kartu, bet atskirai. Šalia, tačiau kitam krante.Švari, tyra pusiausvyra. Be simbolių ir žodžių.Neaišku tik, ar vienas kitą mes papildom,Ar prieštaraujam viens kitam - visur ir visada.Nesitikiu, kad kada nors žingsniuosi mano pusėjNepažadu, kad peršoksiu į tavo kelią. Nenoriu, tiesą sakant :) Jis ne man.O mano pusėj - vietos irgi tik vienam.Nerišiu tavo pėdsako prie savo takoRaudonais siūlais nuoskaudų ir pykčio Ir niekad nerišau - net jei taip ir atrodėTai tik iliuzija paika ragus parodė :)Nereikia spęsti spąstų, vaidinti ar galvotKad tyčia stengiuosi patikti, bartis ar tylėtiNes man tikrai nereikia :) Būki kaip patinka

49 | poezija

Ar ne todėl mūsų keliai šalia taip tinka?Nesitikiu, nereikalauju - ir nepažaduNedūsauju, neraudu ir net nepavydžiuNepririšu, nelaukiu ir nesiaukojuNeauklėju, nemokau, nekrentu po kojų.

Paprasčiausiai. Myliu.

Nes niekada nebus dienosPilkos, kada tvirtaiSučiupęs už sparnų neleisi Pakilti man aukštai.

poezija | 50

dr. doc. Antanas Kairys „Miestas koks yra - 2”

51 | poezija

DINATA ČEPULIONYTĖ

Miražas

Tave išaudė laikas. Ir parodė.Šią drobę tarsi gyvą sapnuose.

Todėl kas naktį nesibaigiaMintim kelionės pas tave, tik pas tave.

Nedovanojai šypsenos.Nedovanojai nei širdies.

Tik balsą vis kartoja Rimtis ir rūpestis

Kelių viražuose ištirpęs,Beveik ir pamirštas – keistai...

Labai keistai į širdįTiesiausią kelią suradai.

Visatoj skrieja mintys,Sujungdamos į tiesę du taškus.

Tikiuos, kad jos kasnakt pasiekiaBudrios širdies vartus.

poezija | 52

Nikė Kiškytė „Nuotrupos iš mikropasaulio nr.1”

53 | poezija

Justyna Vansovič „už jūrų marių...”

poezija | 54

JOLITA ZENKEVIČIŪTĖ

1019

Nors ir užrakintum visas duris, užkaltum langus, be jokios vilties man surištom rankom išsivaduot,

Nors ir paliktum mane aklinoj tamsoj, išjungęs visut visas šviesas,

Net ir mažiausius plyšius užkamšęs senais skarmalais,O mane apakinęs, aš vis vien šviesą pajausčiau.

Aš savo laisvės neišsižadėčiau. Būdama tamsoje ir vienui viena iš proto neišeičiau.

Nes žinau, kad Tas, kas esti aukštai, mane stebi ir saugo.

Aynura Mamedova

55 | poezija

IEVA KAZLAUSKAITĖ

Mano pirštais sudėliotas

Aš pasimetus, o tu išmėtytas.O kas gi lengviau: suprast ar surinkt?Jei pažadėsiu tave sudėti,Ar bent pasistengsi mane nuramint?

Pastatysiu tave iš medinių kubelių Taip, kad būtum visai tarytum naujas,Apvyniosiu plonyčiais šilko siūleliaisKaktą, pečius, pirštus ir kojas.

Padarysiu taip, kad mokėtum sapnuoti,Rinkti žemuoges, o gal net ir skraidytum.Bet tikriausiai, kad ne. Tik kad galėtum bučiuoti,O jei pasiseks, kartais beprotiškai lytum.

Ką žadėjai – tesėjai, nors net neprisimeni,Apie save pamiršau pašnabždėti;Laukuose ir pakampėse tavo veido raminama,Plaukus vis glosčiau, kad švelniai spindėtų.

poezija | 56

Rokas Ramanauskas

57 | poezija

Akvilė Bukėnaitė „Kitos Gabrielės portretas”

poezija | 58

IEVA RASICKYTĖ

***

Sako, visad būna pirmas kartas,Bet kiekvienas judesys vienodas,Tik skirtingais arklais artas.

Ir švietus šypsena, didesnė už ambicijas,Sudužo išvagota, šukėm vakaro -Į gležną saują vos surinksi jas.

Jau kito ryto garsas spaudžia šlapią galvą,Ko širdys trokšta – rankos imdamos negauna.

Ir sako vėl, kad būna pirmas kartas -Viduj jau kitas gyvulys, bet senas tvartas.

Lyg pirmą kartą tu esi gyvenimo pakartas.

59 | poezija

LAURA VARANAUSKAITĖ

Draugui

Nurimo, atgulėNutrūko, vėl pakilo-banga.. nugriuvoTęžta laiko lytysLaike nedūsauk,Nepavyt jau...Išeik! Pro langą ilgesiuGrįžk vėju,Ne, geriau nereikia – Aš būsiu jau ant stogo Sugrįši – tuštumaPakilsi ten – AtrasiEch, – būsim mudu amžiams, Tik-tu ir ar-tu-ma.

poezija | 60

Eglė Razumaitė „Malda”

61 | poezija

Kristina Skaparaitė „Kiemas”

poezija | 62

LUKAS KUČINSKAS

Ant suoliuko parke

Kai aplinka jau sutemus ir žmonės gana ramūsAš tau siunčiu telegramas, gauni jas? ŠlamaVa lapai ir aš akimis ieškau nors kokio šešėlio,Ant to suoliuko dažnai būna šalta, ypač sielai.

Kažkur netoli - mažytės karuselės ir dar supynės,Iš tos pusės girdimos šypsenos, jos neeilinės.Tai vaikai, kurie niekaip jomis neatsisotina,O laimingos kaip ir jie yra jų laukiančios motinos.

Tie žibintai virš manęs primena dvi gražuoles -Gražuoles akis, į kurias žiūrėti aš dar noriu.Tiesiog trokštu kaip ąžuolas įleisti šaknis,Laukti jos grįžtančios, ar grįš - matys ateitis.

Vis dar tikiuosi ir laukiu, esu toks vaikinas.Pilnai savęs nepažįstu. Kas esu, gal kas žino?Tačiau dabar trypiu tą smėlį po senais batais,Manęs niekas nemato, nes teritorijos plačios.

Kartais taip patogu atsilošti, bet tik akimirkai,Kadangi vėsu, tamsu ir į galvą grįžta vargai.Visgi aš esu čia, sėdžiu mėnuliui atsukęs nugarąIr nuoširdžiai tikiu, kad pastangos norus nugali.

Todėl stengiuosi ir sulaukiau jau ankstaus ryto,Man vis dar malonu eiti tuščia gatve, grįsta plytom...Tikiuosi, kad aš, o ne ji neteisingu keliu pasuko...Kartais gera sėdėti parke ant to šalto suoliuko...

63 | poezija

Lukas Morkus

ROKAS SAULEVIČIUS

Auksinė dalelė

*Egzistuojame savo paties sukurtame pasaulyje (Rogers) Išsinerti iš minčių,Gyvenimo teorijų tikslo.Užremt tyla kalbas žmonių,Atimt vardus ir mėtyt juos nuo tilto.

Nukapot savų šaknų gijas,Kūju tą puzlėtą veidą.Grąžinti jiems žinias gautas,Užgesint jausmų paveikslą.

Apkurst, apakti, nekalbėti. KartuPamiršti tylą, tamsą ir žodžiusPasivalyti kojas ties pojūčių slenksčiu,Smėlio laikui atgal spragtelėjus. - -

Pasaulis visas telpa tavyje...Išnykti mums ar dvigubėti? Klausėte mane, o kas tada Tiesa?Ir čia daugiau nė žodžio nepridėti.

poezija | 64

65 | poezija

DR. LEKT. DONTAS NOREIKA

Liūdnas striptizas atkakliam lietui arbaNedrąsus visaplaunančio lietaus įsileidimas

Šįvakar toks atkaklus lietus!Uoliai šiūruoja gatves...

O mano liūdnas, nejaukus vidusNorėtų tą lietų pas save parsivest!

Rodos, atlapočiau, – gal palietęsKertes, apkerpėjusias jau, -Lyg užėjęs į seną palėpę,

Atrastų ką seniai pamiršau?..

Bet ar lietus, beplaudamasTas vietas slapčiausias,

Neišplaus ir to, ką taip slėpiau, kad paliest nedrįsau?..

Per amžius jis merkia gatvesIr širdis tų, kurie jo nebijo.

Kitus tik skėčiai per gyvenimą ves,Nes lyja, lyja, ir lyja...

poezija | 66

Eglė Razumaitė „Tapytojas. Pavasario šventė”

67 | poezija

Karolina Brasaitė

VAIDA GUDYNAITĖ

* * *

traukinyjelyg skaistykloje tarp taškų A ir B

tegaliu sėdėti, spoksoti pro langą ir atgailauti A jau nebėra, nebeegzistuoja B tegaliu įspėti ką man ruošia, net neįtariu, kas pasitiks stoty o dabar privalau sėdėti svetimų man žmonių pilnam vagone(būna, staiga atsigręžusi kurį laiką neatpažįstu net ir atvaizdo, atsispindinčio stikle) ir kaip atsukdavom vhs juostas prieš grąžindami į nuomos punktą,stebėti keisčiausia tvarka besikeičiančius vaizdus (toks filmas juk niekad nebuvo sukurtas) teisti teisti save,

nors gal ir man tebegalioja nekaltumo prezumpcija,o įstatymai negalį būti taikomi atgaline data

ne, tik ne man.

poezija | 68

69 | poezija

DR. LEKT. DONATAS NOREIKA

***

Ant mūsų tyliai nusileis naktis...Girdėsim, kaip žuvėdros klykia,Kad niekad, niekad, niekad nebegrįšKą šios nakties tamsa praris...

Ranka nedrąsiai tęsis, kol surasNamus kitoj benamėj rankoj...Laikysim taip viens kitą, kol užgesDiena, ir vien tik žvaigždės sklęs...

Lig begalybės laikas nusitęs...Tik jūra oš ir glostys krantą...Kažkas šiandieną mirė, ir kažkasTaip skaudžiai gimsta, kad net žvaigždės krenta...

poezija | 70

Rokas Ramanauskas

71 | poezija

dr. doc. Antanas Kairys „Miestas koks yra - 3”

poezija | 72

ROKAS SAULEVIČIUS

Tete a tete

Po balto balandžio akim,Kai šakėm upėj naują pradžiąIr tuoj pat skandinti grąža,Tėvas visgi sėdėjo su manim.

Sėdo jis, kaip sėda tyla.Šurmulio laisvė tada apakino tiesą.Nemačiau, kad ranką Jis tiesia,Apsigaubęs mana juoda skara.

Ar viskas jau buvo ar nieko nebus?Vis iš naujo įeiti Tau beldžiu;Pavargęs ant kelių prie skardžio?Ar atgręžus rankas it sparnus?

(Taip ant suolo dviese savyjeKartoju: man nieko nestinga,Man (lyg ir) nieko netrūksta,Nes mano Viešpats gano mane.)

Tik Dieve, kodėl man taip sunkuPabusti kuo šiandien esu?Juk tu sakei: iš tiesų, iš tiesų..O aš tegirdžiu: Adomai, kur tu?

73 | poezija

KAROLINA RIMŠAITĖ

***Kuomet užmirši mane ir vėl paukščiai verks,Nes beržas seniai jau pamiršo kaip verkti.Ir naktį pabers žvaigždės savo gijas,Tik mes negalėsim ant jų užsikarti.

Nors vėjas nurimo – rimties nerandu.Ši žemė vėlei vis rausta.Parimus prie lango paukščio žingsniuGaudysiu mėnulį nardant tarp medžių šakų.

Nulinko man šakos, kurios tiesė į dangų -Taip paukščiai prarado namus.Ir vėlei aš žengčiau į užmirštą taką,Tik bijau, jog tavęs ten nebus.

Tik bijau, kad tavęs ten nebus,Ir nerasi manęs ten paklydus.Kas, jei ne tu, man kalbės apie sapnus,Senam paukščiui užmigus.

poezija | 74

Lina Marija Balčiūnaitė


***

Mes pašovėm mėnulįJis kiaurasŽiūriu pro šautinę žaizdąKaip per rakto skylutęIr matau TaveTu – maneLėtai mirksim ir juokiamėsBe garsoTik oras virpaGatvės žibintai tolumojAtrodo kaip jonvabaliaiO prašautas mėnulisMeta skylėtą šešėlįKuriame ligi šiolViens nuo kito slėpėmės

75 | poezija

Monika Linartienė

"sin cera" 2015

Documents