...ir štai Liepsnotųjų Girios karalystė tarytum ėmė tolydžio mažėti, tirpti bei nykti naktyje...

Iš anglų kalbos vertėnomeda berkuvIenė

romanas

KATHRYN LASKY

Prologas

Pasaulis ėmė skrieti spirale, nakties danguje sušmė-žavo senojo kėnio spygliai, o tada pasirodė, tarsi miško paklotas pradėjo kilti, grėsmingai artėdamas. Sorenas it paklaikęs plakė trumpučiais sparneliais. beprasmiška! man galas, šmėstelėjo mintis. Tuoj būsiu negyvas pe-lėdžiukas. Išsiritau vos prieš tris savaites, ir štai, mano gyvenimas baigtas!

Staiga kritimas tarytum sušvelnėjo – gal pasitaikė oro duobė? Švelnaus vėjo šuoras? Tarp neišvaizdžių jo pūkelių švilpiantis oro srautas? kas? Laikas sulėtėjo. Trumpas jo gyvenimas praskriejo mintyse – kiekviena sekundė, nuo pat pirmojo prisiminimo...

Pirmas skyrius

Lizdoprisiminimai

9

– N oktai, brangusis, eikš čionai! man rodos, tuoj išvysime savo trečiąjį mažylį. kiaušinis jau

pradeda trūkinėti.– Ir vėl! – atsidūsėjo kludas.– ką turi omenyje sakydamas „vėl“, kludai? argi nenori

dar vieno broliuko? – pyktelėjęs paklausė tėvas.– arba sesytės? – liepsnotosioms pelėdoms kartais

būdingu žemu balsu švelniai švilptelėjo motina.– aš norėčiau sesytės, – sucypsėjo Sorenas.– Prasikalei vos prieš dvi savaites, – kludas grįžtelėjo

į jaunesnįjį brolį Soreną. – ką tu išmanai apie seseris?„Galbūt, – patylom pagalvojo Sorenas, – sesutė visgi

būtų geriau už brolį“. atrodė, kad kludą jaunėlis nervina nuo pat tos akimirkos, kai išsirito iš kiaušinio.

– kas norėtų sulaukti brolio ar sesers, kai artinasi metas pradėti striksėti nuo šakos ant šakos, – niūriai drėbtelėjo

10

kludas. Striksėjimas – tai pirmas žingsnis skrydžio link. Jauni pelėdžiukai tokiu būdu treniruojasi plazdendami sparneliais.

– nagi, nurimk, kludai! – sudraudė tėvas. – būk kan-tresnis. Striksėsi, kai ateis laikas. neužmiršk, plasnoja-mąsias plunksnas turėsi tik po mėnesio arba dar vėliau.

Sorenas jau žiojosi klausti, kas yra mėnuo, bet staiga išgirdo brakštelėjimą. visa pelėdų šeimyna sustingo. nė vienas kitas miško gyventojas į tokį garsą veikiausiai nesureaguotų, tačiau liepsnotosios pelėdos apdovanotos ypatinga klausa.

– Jau ritasi! – aiktelėjo motina. – aš taip jaudinuosi.Ji atsiduso ir susižavėjusi pažvelgė į besiritinėjantį

baltutėlį kiaušinį, kuriame atsirado nedidukė skylutė, o pro ją išlindo mažutėlaitė riesta ataugėlė.

– o, Pelėdų pelėda, juk čia kiaušininis dantukas! – šūktelėjo tėvas.

– manasis buvo didesnis, tiesa, tėti? – kludas stumte-lėjo Soreną į šalį, kad geriau matytų, bet šis, palindęs po tėvo sparnu, vėl prasibrovė į priekį.

– ak, nežinau, sūneli. Šis mielas mažas žvilgantis dantukas man visada sukelia virpulį. menkutis, plonytis kapliukas, besiskinantis kelią į didelį, platų pasaulį. ak, dievaži, gyvybės atsiradimas – tikras stebuklas!

visa tai išties atrodė stebuklinga. Sorenas spoksojo į skylutę, nuo kurios nusidriekė du ar trys įskilimai.

11

kiaušinis ėmė drebėti, įskilimai pailgėjo, tapo platesni. Prieš dvi savaites jis darė tą patį. Tiesiog neįtikėtina.

– kas nutiko mano kiaušininiam dantukui, mama?– Jis nukrito, kvaišeli, – rėžė kludas.– o-o, – tyliai atsidūsėjo Sorenas. besikalantį jauniklį

stebintys tėvai nė nesubarė įžūlėlio kludo.– kur ponia Pi? Ponia Pi? – nekantriai pakvietė mo-

tina.– aš čia, madam.Ponia Plithiver, sena aklažaltė, jau daugybę metų gyve-

nanti kartu su pelėdų šeima, įšliaužė į uoksą. akli žalčiai, gimę be akių, dažnai tarnaudavo pelėdoms, palaikydami švarą bei tvarką lizde, naikindami į drevę užklystančius vikšrus bei įvairiausius vabzdžius.

– Ponia Pi, ar nokto paruoštame kampe nebėra jokių kirmėlių ar vikšrų?

– Žinoma nėra, šeimininke. kiek paukščiukų vadų man jau teko pasitikti drauge su jumis?

– ak, atleiskit, ponia Pi, nederėjo jumis abejoti. Lauk-dama mažylių visada jaudinuosi. kiekvienąkart jaučiuosi taip, tarsi viskas vyktų pirmą kartą. niekada prie to ne-priprasiu.

– neatsiprašinėkite, madam. manote, kiti paukščiai bent kiek rūpinasi lizdo švara? kad žinotumėt, ko prisi-klausiau apie kirus! varge, vargeli! Geriau nė nepradėsiu pasakoti.

12

aklažalčiai didžiavosi tarnaudami pelėdoms, kurias laikė pačiais kilniausiais paukščiais. Tiesą sakant, aklieji žalčiai netgi jautė šiokią tokią panieką kitiems paukščiams, mat šiems dėl nevykusio virškinimo proceso tekdavo gyventi nešvaroje, paliekant skystų dribsnių krūveles, o ne sausus gumulėlius – kukuliukus – kokius atgurkia arba išspjauna pelėdos. nors minkštą maistą pelėdos virškindamos pa-verčia skysčiu, dėl tam tikrų priežasčių jos nesiejamos su žemesniaisiais virškinimo procesais. nesuvirškinamos jų grobio, pavyzdžiui, pelių, dalys – kailis, kaulai, dantukai suspaudžiamos į mažus pelėdos skilvio dydžio bei formos kukuliukus. Praėjus porai valandų po valgio paukščiai juos atgurkia. „Šlapkakiai“ – štai kaip lizdų tvarkytojai žalčiai vadindavo kitus paukščius. aišku, padorioji ponia Plithiver tokių vulgarių žodžių nevartojo.

– mama, – riktelėjo Sorenas, – pažiūrėk.Lizdą staiga sudrebino triokštelėjimas. Teisybė, garsas

toks stiprus atrodė tik liepsnotųjų pelėdų ausims. Ir štai, kiaušinis perskilo, o iš jo pliumptelėjo blyškus, gleivėtas gniužulas.

– mergaitė! – iš motinos gerklės išsiveržė pratisas džiaugsmo klyksmas. – kokia žavi! – atsiduso ji.

– kerinti! – paantrino tėvas.kludas nusižiovavo, o priblokštas Sorenas įsistebeilijo

į pliką padarėlį stipriai užmerktomis akimis didžiulėse akiduobėse.

13

– kas jos galvai, mamyte? – cyptelėjo Sorenas.– nieko blogo, brangusis. visų paukštyčių galvos labai

didelės. Tik po kurio laiko kūneliai augdami jas prisive-ja.

– deja, apie smegenis to nepasakysi, – burbtelėjo klu-das.

– Todėl iš pradžių jie negali nulaikyti iškeltos galvos, – paaiškino motina. – Ir tu toks buvai.

– kaip mes pavadinsime šią mažutę? – paklausė tėvas.– eglantina, – išsyk atsiliepė mama. – aš visada norėjau

dukrytės eglantinos.– o-o, mama, man šis vardas patinka! – nudžiugo So-

renas ir švelniai jį pakartojo, o paskui nutipeno prie mažo balto pulsuojančio gumulėlio.

– eglantina, – tyliai sukuždėjo, ir jam pasirodė, jog pamatė, kaip viena akis truputėlį prasimerkė, o plonytis balselis, rodos, pratarė: „Sveikas“. Sorenas akimoju pamilo mažąją sesutę.

vieną akimirką eglantina dar buvo kirbantis mažas šla-pias gniužulėlis, o po kelių minučių jau virto puriu, baltu pūkų kamuoliuku. Ji sparčiai stiprėjo, ar bent jau Sorenui taip atrodė. Tėvai patikino, girdi, jis irgi elgęsis lygiai taip pat. Tą vakarą įvyko Pirmojo vabzdžio ceremonija. mažylė plačiai atsimerkusi plyšojo iš bado. eglantina vos ne vos sulaukė, kol tėtis baigė kalbą „Sveika atvykus į Tytą“.

14

– mažoji eglantina, sveika atvykus į Tyto mišką, kuria-me gyvename mes, liepsnotosios pelėdos, oficialiai vadina-mos Tyto alba. kadaise, labai seniai, mes gyvenome kitur, tačiau dabar kartu su savo giminaitėmis įsikūrėme čia, pelėdų karalystėje, Tyto miške. esame išties reti paukš-čiai, o mūsų karalystė mažiausia iš visų pelėdų karalysčių. beje, kitados, prieš daugybę metų, mes turėjome ir karalių. vieną dieną, kai tu užaugsi, eidama antrus metus, tu irgi išskrisi iš šios drevės ir susirasi savąją, kurioje įsikursi kartu su gyvenimo draugu.

Ši kalbos dalis nustebino ir sutrikdė Soreną. Pelė-džiukas tiesiog negalėjo įsivaizduoti savęs užaugusio ir gyvenančio nuosavame lizde. kaip jis atsiskirs nuo tėvų? visgi mažylis jau dabar jautė nenumaldomą norą skraidyti, nors ant mažų striukų sparnelių tikrųjų plasnojamųjų plunksnų dar nė ženklo nesimatė.

– o dabar, – tęsė tėvas, – atėjo metas pradėti Pirmojo vabzdžio ceremoniją, – taip taręs atsisuko į motiną: – marela, brangioji, ar malonėtum patiekti svirplį?

mama žengtelėjo į priekį, snapu laikydama vieną pas-kutiniųjų šios vasaros svirplių.

– valgyk, mažute! Pirmiausia galvą. Taip, snapu, sna-pu. Teisingai, pirmiausia galvą – visada tik tokiu būdu, nesvarbu, ar dorosi svirplį, ar pelę, ar pelėną.

– m-m-m, – atsiduso tėtis stebėdamas, kaip duktė ryja svirplį. – Skilvėlaitis jau ir pilnutėlaitis, tiesa?!

15

kludas sumirkčiojo ir nusižiovavo. kartais tėvai jį trikdydavo, ypač kvaili tėčio juokeliai.

– Girios pokštininkas! – sumurmėjo kludas.

auštant, kai pelėdos sutūpė, mažosios sesytės išsiriti-mo sujaudintas Sorenas negalėjo užmigti. Tėvai įsikūrė aukštėliau, arčiau krašto, kur visada miegodavo, bet pelė-džiukas į uoksą besiskverbiančioje blausioje ryto šviesoje girdėjo šiugždančius jų balsus.

– ak, noktai, labai keista – dingo dar vienas mažylis?– deja, taip, brangioji.– kiek jų pasigesta pastarosiomis dienomis?– Trūksta penkiolikos.– meškėnai negalėjo šitiek nudaigoti.– Taigi, – niūriai pritarė noktas. – bet yra dar kai kas.– kas? – dar tylesniu virpančiu balsu suūbavo žmona.– kiaušiniai.– kiaušiniai?– Pradingo kiaušiniai.– Iš lizdo?– Liūdna, bet taip.– ne! – šūktelėjo marela alba. – niekada negirdėjau

nieko panašaus. – koks siaubas!– Pamaniau, turiu tau pasakyti, jei kartais tektų laimė

susilaukti dar vienos vados.

16

– o, kad tave Pelėdų Pelėda, – tarstelėjo motina. So-renas išplėtė akis. Jis niekada anksčiau negirdėjo mamos piktžodžiaujant. – bet juk mes taip dažnai paliekame jauniklius vienus lizde. Grobikai gali mus stebėti, – ji patylėjo. – Gali nuolat mus stebėti.

– Tie grobikai moka laipioti arba skraidyti, – rūškanai pastebėjo noktas alba.

Sorenas jautė į uoksą įslinkusią baimę. kaip gerai, kad eglantina nebuvo pagrobta dar neišsiritusi. Pelėdžiukas pasižadėjo niekada nepalikti sesytės vienos.

Sorenui atrodė, jog nuo pat tos akimirkos, kai sudoro-jo pirmąjį vabzdį, eglantina be paliovos vis valgė, valgė. Tėvas ir motina patikino, esą jis buvęs lygiai toks pat.

– Ir vis dar tebesi, Sorenai! be to, bemaž atėjo metas atlikti tavo Pirmosios mėsos ir kailio ceremoniją!

Štai taip tekėjo gyvenimas lizde pirmosiomis savaitė-mis – ceremonija po ceremonijos. Ir kiekviena vienaip ar kitaip priartindavo didžiąją, ko gero, pačią iškilmingiausią ir džiaugsmingiausią jaunos pelėdos gyvenime Pirmojo Skrydžio šventę.

– kailis! – sušnibždėjo Sorenas. Jis aiškiai nė neįsi-vaizdavo, ką tai reiškia, koks pojūtis apims, kai kailis su mėsa nuslys rykle. motina visada nulupdavo nuo mėsos kailiuką, ištraukdavo kaulus ir tik tada maitindavo Soreną mažais šviežios pelės ar voverės kąsneliais. kludas buvo

17

beveik pasiruošęs Pirmųjų kaulų ceremonijai, o jau po jos galėsiąs gauti ir „visą grobį“, paaiškino tėtis. dar prieš Pirmuosius kaulus jauni pelėdžiukai pradėdavo šuoliuoti nuo šakos ant šakos. o jau paskui akylų tėvų akių stebimo jauniklio laukdavo pirmasis tikras skrydis.

– op! op! Puiku, kludai! nagi, kilstelėk sparnus ir liuoktelėk ant kitos šakos. Tik nepamiršk, kol kas tu tik šokinėji, bet dar neskrendi. Ir netgi po pirmųjų skrydžio pamokų negalėsi skraidyti savarankiškai, kol mudu su mama neleisime.

– Taip, tėti, – abejingai atsiliepė kludas. Ir patylom pridūrė: – kiek jau kartų girdėjau šią paskaitą?

Sorenas pamokymus irgi girdėjo begalę kartų, nors nė nepradėjo šuoliuoti. Pati didžiausia pelėdos jauniklio klaida – mėginimas skraidyti tinkamai tam nepasiruo-šus. Pelėdžiukai neretai šitaip elgdavosi, kai suaugusieji išskrisdavo į medžioklę. Juk be galo rūpėjo išmėginti naujomis plunksnomis pasidengusius sparnus, nors tokie bandymai dažnai baigdavosi pražūtingu kryčiu, ir gerokai susižalojęs pelėdžiukas atsidurdavo ant žemės, toli nuo gimtojo lizdo, neapsaugotas nuo plėšrūnų. Šįkart paskaita buvo trumpa, ir šuoliavimo per šakas pamoka tęsėsi.

– Pernelyg šiugždi, berniuk! kuo mažiau triukšmo. Pelėdos skraido tyliai.

18

– bet aš dar neskraidau, tėti! Pats nuolat man tą prime-ni! argi blogai, jei triukšmauju šokinėdamas nuo šakos ant šakos?

– Prastas, netikęs įprotis! vėliau ir skraidysi triukš-mingai. kai įpranti triukšmauti straksėdamas per šakas, sunku atprasti.

– o vargeli!– aš tau parodysiu, „o vargeli“! – pratrūko noktas ir

taip užvožė sūnui per viršugalvį, kad tas vos neapvirto. Sorenas pastebėjo, jog kludas nė necyptelėjo, o tiesiog atsikėlė, veriamai dėbtelėjo į tėvą ir šokinėjo toliau – jau šiek tiek tyliau negu anksčiau.

– Čia dabar kas, na ir vaikas! ojojoj! Gerai, kad mamytė šito nemato, eglantina! – netikėtai švelniai sušnypštė po-nia Plithiver. nors gyvatė buvo akla, ji tiksliai žinodavo, ką pelėdžiukai veikia kiekvieną akimirką. dabar mažųjų auklė išgirdo eglantinos snape trakštelint lizdo blakę. – mesk šitą vabaliūkštį. Pelėdos nelesa blakių, jas kremta lizdo tvarkytojos. Jei ir toliau šitaip elgsies, tapsi storulė, išplerusi, nepasirengusi Pirmosios mėsos ceremonijai, vė-liau Pirmojo kailio, vėliau Pirmųjų kaulų, o vėliau – pati žinai kam. Šiuo metu tavo mama kaip tik ieško dailaus putlaus pelėno minkštu kailiuku Soreno Pirmojo kailio ceremonijai. Galbūt ir tau aptiks gardų vikrų šimtakojį.

– ech, juos taip smagu valgyti! – šūktelėjo Sorenas. – ryjant daugybė mažų kojyčių kirba gerklėje.

19

– ak, Sorenai, papasakok, kaip pirmą kartą valgei šim-takojį, – ėmė prašyti eglantina.

Ponia Plithiver švelniai atsiduso. kaip miela! Tyra se-sers ir brolio meilė. visgi vyresnysis brolis kludas kėlė tam tikrų abejonių. vadoje dažnai pasitaikydavo vienas sunkiai sukalbamas jauniklis, bet kludas buvo ne šiaip sunkus vaikas. Jis, ponios Plithiver supratimu, dar kažin ką slėpė... arba jam kažko trūko. Šis pelėdžiukas buvo išties keistas, nepelėdiškas.

– Padainuok šimtakojo dainelę, Sorenai! Padainuok!Sorenas plačiai pražiojo snapą ir pradėjo dainuoti:

kas valgomasPilvely šokaIr sukelia tau smagų juoką?kieno mažos kojytėsverčia širdelę daužytis?Pamatęs šį baisūnąTikrai laimingas būni!

Šimtakojis man mieliausiasLesalas visų gardžiausias,maistas jis tikrai puikus,Prisikimškim pilvukus!nuo svirplių ir vabalųretsykiais žagsėt imu.Trokštu misti vien tik tuojuSultinguoju šimtakoju!

20

vos Sorenui baigus dainuoti, į drevę įskrido motina ir numetė pelėną.

– Puikus, riebus kąsnis, branguti. užteks ir tavo Pir-mojo kailio, ir kludo Pirmųjų kaulų ceremonijai.

– aš noriu gauti visą, – susiraukė kludas.– Paklausyk kludai, – marela ramiai ir rimtai pažvelgė į

sūnų. – maisto mes nešvaistome. Šis pelėnas labai didelis, tavo Pirmųjų kaulų ceremonijai tikrai pakaks ir dar liks Soreno Pirmojo kailio bei eglantinos Pirmosios mėsos ceremonijai.

– mėsa! aš gausiu mėsos! – net pašoko iš džiaugsmo eglantina, pamiršusi šimtakojo teikiamus džiaugsmus.

– Taigi, kludai, kai kitąsyk įsigeisi gauti visą pelėną, galėsi skristi ir medžioti pats. aš bemaž ištisą naktį ty-kojau šito. Šiuo metų laiku Tyto miške maisto ne per daugiausia. Jaučiuosi gerokai pavargusi.

rudens dangun pakilo milžiniškas oranžinis mėnulis ir, rodos, pakibo tiesiog virš didžiojo kėnio, kuriame gyveno Soreno šeima. Pro drevės angą ėmė lietis švelni jo šviesa. Iš tiesų puiki naktis pelėdų pamėgtoms ce-remonijoms, kurios paženklindavo mažųjų augimą bei laiko tėkmę.

Taigi tą naktį, priešaušriu, trys maži pelėdžiukai daly-vavo Pirmosios mėsos, Pirmojo kailio ir Pirmųjų kaulų ceremonijose. kludas atgurkė pirmąjį tikrą kukuliuką,

21

tiksliai atspindintį jo skilvio formą, kuriame susispaudė mažas, standus kaulų bei kailio gniužulas.

– Puikus kukulis, sūnau, – pagyrė tėvas.– Iš tiesų simpatiškas, – pritarė ir mama.kludas bent kartą atrodė patenkintas. o ponia Plithiver

patylom pagalvojo, jog tokia tauria virškinimo sistema apdovanotas paukštis negali būti blogas.

Tą naktį, kai didelis oranžinis mėnuo pradėjo krypti žemyn, iki pat pirmųjų pilkšvų naujos aušros ruoželių pasirodymo, noktas alba pasakojo istorijas, kurių pe-lėdos be galo mėgo klausytis nuo pat Pelėdų Pelėdos laikų. Pelėdų Pelėdos brolija buvo pati seniausia pelėdų bendruomenė, iš kurios kilo visos paskesnės.

Taigi tėvas pradėjo:– kadaise seniai, seniai, Pelėdų Pelėdos laikais, Ūbalo

karalystėje gyvavo pelėdų riterių būrys, kasnakt pakilda-vęs į tamsą ir vykdydavęs žygdarbius. Jie kalbėjo vien tik tiesą, siekė nugalėti blogį, sustiprinti silpnuosius, ištaisyti neteisybes, pamokyti pasipūtėlius ir nubausti tuos, kurie skriaudžia silpnesnius už save. Liepsnojančiomis širdimis jie pakildavo į orą...

– ar ši istorija tikra, ar pramanyta, tėti? – žiovaudamas pasidomėjo kludas.

– Tai legenda, kludai.– bet ar taip iš tikrųjų buvo? – neatlyžo kludas. – man

patinka tikri pasakojimai.