Nuteistųjų poreikiai

Kuo iš kitų žmogaus poreikių išsiskiria kriminogeniniai poreikiai?

Kokios yra aktualiausių nuteistiesiems poreikių (probleminės) sritys?

Kas būdinga nuteistųjų psichinei sveikatai?

Bendrieji poreikiai

egzistencijos palaikymo, t.y. biologiniai poreikiai (pavyzdžiui, valgyti, miegoti, turėti būstą, jaustis saugiai ir kt.)

psichologiniai-socialiniai poreikiai (pavyzdžiui, bendravimo, pagarbos, pripažinimo, valdžios, grupavimosi, ir kt.).

tam tikrame asmenybės vystymosi etape aktualiu poreikiu tampa saviraiška ir savirealizacija (savo galimybių, kompetencijų, asmenybės atskleidimas).

Kriminogeniniai poreikiai

t.y. poreikiai, kurių pagrindu formuojasi arba yra palaikoma motyvacija nusikalsti. Kriminogeniniai poreikiai yra dinaminės (kintančios) asmens ir jo gyvenimo situacijos charakteristikos, kurias koreguojant sumažinama kriminalinio recidyvo (pakartotinio nusikaltimo) tikimybė (Andrews, Bonta, 1998).

Kriminogeninių poreikiųšaltiniai nepalanki socialinė, kultūrinė, ekonominė aplinka iki

nusikaltimų, žalingi įpročiai, piktnaudžiavimas alkoholiu,

priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų, finansiniai sunkumai, skolos, psichikos sutrikimai, prasta fizinė sveikata, šeimos problemos, prasti gyvensenos įgūdžiai, asocialios nuostatos, menka savikontrolė,

ankstesnių teistumų pasekmės

Nuteistieji - atskira socialinės rizikos grupė Pavyzdžiui, Europos Komisijos Socialinės atskirties

skyriaus (Social Exclusion Unit, angl.) [1]2002 m. skelbtais duomenimis, nuteistieji kalėti 13 kartų dažniau nei bendrojoje populiacijoje augo globos įstaigose ir 13 kartų dažniau iki teistumo buvo bedarbiai, jų išsilavinimo lygis paprastai yra žemas, mokymosi įgūdžiai menki, konkurencijos galimybės darbo rinkoje nedidelės. Pripažįstama, kad ir pats įkalinimas didina socialinę atskirtį, nes, pavyzdžiui, iš tų, kurie prieš teistumą turėjo darbą, 2/3 jį prarado per bausmės atlikimo terminą, 1/3 prarado turėtą nuolatinį būstą.

[1] Žr. http://www.literacytrust.org.uk/Database/Exclusion.html

Kam ir dėl ko svarbu pažinti nuteistųjų poreikius?

Tikslingam ir veiksmingam reabilitaciniam darbui organizuoti, tiek planuojant individualias intervencijas, tiek atrenkant programų dalyvius, tiek diegiant reikalingiausias, efektyvias socialines bei psichologines paslaugas pataisos įstaigose

Probleminės sritys

Gyvensenos įgūdžiai aprėpiantys socialinius, kognityvinius ir praktinės veiklos įgūdžius;

Priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų;

Šeima

šeima visose kultūrose yra pagrindinis asmens vertybių, socialinės patirties ir paramos šaltinis.

Šeiminių ryšių stiprinimas mažina recidyvizmą, nutraukia kriminalinio elgesio ciklus, daro poveikį teigiamiems nuteistųjų elgsenos pokyčiams (Bower ir Alessandri, 2000).

Tačiau

šeima gali sustiprinti arba panaikinti bet kokius teigiamus rezultatus, kurie buvo pasiekti reabilitacinėse programose, taikytose penitencinėse įstaigose. KODĖL IR KAIP?

Pasekmės šeimai

Įkalinimas dažnai pakeičia šeimos ekonominę padėtį, socialinį statusą, vaidmenų pasiskirstymą, įpročius, o taip pat bendravimą su aplinka, aplinkos ir net pasaulio suvokimą (Young ir Smith, 2000).

Nuteistųjų vaikai

„nematomos aukos“ ir viena iš didžiausios rizikos grupių visuomenėje. Tyrimai rodo stiprias koreliacijas tarp tėvų įkalinimo ir vaikų kriminalinio elgesio. Apibendrinant jų rezultatus padaryta išvada, kad įkalinimo patirtį turinčių tėvų vaikai šešis kartus dažniau nei kiti padaro nusikaltimus ir yra nuteisiami (Bilchik, Seymour ir Kreisher, 2001).

Vaikų reakcijos į tėvo/motinos įkalinimą

dažniausiai tai yra gąsdinantis ir trikdantis įvykis, sukeliantis „išsiskyrimo traumą“, turinčią panašius simptomus kaip ir kitais tėvų praradimo (pavyzdžiui, mirties) atvejais. Vaikų išgyvenimus ir reakcija į traumuojantį įvykį ypač pablogina socialinė šeimos stigmatizacija.

apibendrinimas

Šiuolaikinių tyrimų duomenys neleidžia abejoti, kad tėvų įkalinimas daro įtaką vaikams, kuri pasireiškia neigiamais emociniais išgyvenimais ir būsenomis (sutrikimu, gedėjimu, liūdesiu, vienišumu, kalte ir gėda), taip pat padidėjusia deviantinio (nukrypstančio nuo normų) ir kriminalinio elgesio rizika.

Todėl reabilitacijos procese svarbu ne tik išnaudoti šeimos potencialą, siekiant nuteistojo reabilitacijai svarbių pokyčių, bet ir suteikti pačiai šeimai reikalingą paramą ir pagalbą, t.y. išsiaiškinti ir padėti spręsti jos problemas bei poreikius.

Fizinė sveikata

Kalėjimų populiacija visame pasaulyje jaunėja ir yra santykinai jauna, taigi galima būtų tikėtis geros fizinės būklės ir sveikatos. Tačiau taip nėra. Gyvenimo būdas ir įpročiai (rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais, netvarkingų seksualinių santykių keliu plintančios ligos, prasta mityba), socialinių ir psichologinių paslaugų neprieinamumas ir kt. gana dažnai sužaloja jaunų žmonių fizinę sveikatą.

Pataisos įstaigose nepastebėsime daug akivaizdžios fizinės negalios ištiktųjų (aklų, kurčių, luošų, nekalbančių) ar kenčiančių dėl viršsvorio, bet aptiksime įvairių formų hepatito, kepenų cirozės, virškinimo ir širdies-kraujagyslių pakenkimų atvejų, o taip pat įvairių virusinių ir infekcinių, venerinių ligų, infekuotųjų imunodeficito virusu (ŽIV), sergančių AIDS ir t.t.

Kaip tenkinami fizinės sveikatos poreikiai? PĮ derinamos bausmės (t.y. teisinės priežiūros) ir

gydymo funkcijos, sudaromos sąlygos fiziniam aktyvumui, sportui, poilsiui.

Nuteistiesiems ypač aktualus žinių ir mokėjimų, susijusių su infekcinėmis ligomis (tuberkulioze, ŽIV/AIDS), nes kalėjimuose, kur didelė koncentracija ir žmonių, ir blogų įpročių, užsikrėtimo infekcinėmis ligomis yra labai didelis.

Kai kuriose užsienio šalyse skaičiuojami nuteistųjų kūno masės indeksai, ne mažiau rimtai kaip ir į priklausomybes nuo alkoholio ir/ar narkotikų žiūrima į priklausomybę nuo tabako ir stiprų rūkymą.

Psichinė sveikata

Psichinės nuteistųjų sveikatos problemų aptarimą pradėsime nuo klausimų apie

(1) nusikaltimų paplitimą psichikos ligonių populiacijoje ir

(2) psichikos sutrikimų paplitimą nuteistųjų populiacijoje

Nusikaltimai psichikos ligonių populiacijoje

lyginant psichikos ligomis sergančių ir sveikų žmonių nusikalstamumo rodiklius, pirmoje grupėje nusikalstamumo rodikliai yra aukštesni. Be to, sergantys psichikos ligomis, dažniau nei sveiki suimami dėl smurtinių nusikaltimų, o minėtos tendencijos ryškesnės moterų, nei vyrų grupėse. KODĖL?

S. Hodgins (1998):

pirma, reikėtų atskirti du skirtingus pogrupius: a) asmenys, kuriems būdingas antisocialus elgesys,

prasidėjęs nuo jauno amžiaus (dažniausiai – ankstyvosios paauglystės) ir besitęsiantis per visą jų gyvenimą. Jie paprastai padaro pirmus nusikaltimus palyginti ankstyvame amžiuje, dar iki pasireiškiant psichiniam susirgimui, jiems būdingas asocialus gyvenimo būdas;

b) asmenys, kurie pirmus nusikaltimus padaro vėlesniame amžiuje, kai liga jau būna pasireiškusi. Jų nusikaltimai būna (dažniausiai) psichikos sutrikimo pasekmė arba bent jau su ja susiję veiksniai.

antra - sergant kai kuriomis psichinėmis ligomis, būdingas padidėjęs agresyvumas, Tai patvirtina ne tik visuomenėje paplitę stereotipai, bet ir empiriniai tyrimai (Swanson ir kt., 1996).

trečia - kai kurie „vėlai startavę“ nusikaltėliai, sergantys psichikos liga, mieliau renkasi nusikaltėlio statusą nei ligonio, todėl ir suėmimo ar nusikaltimo tyrimo metu jie lengvai prisipažįsta, kad nusikalto, netgi prisiimdami kitų kaltę (Robertson, 1998).

ketvirta – psichikos sutrikimus turintys asmenys, padarę nusikaltimus, palieka daugiau įkalčių, yra labiau stebimi, todėl dažniau suimami ir nuteisiami, nei sveiki nusikaltėliai (Blackburn, 2000).

penkta - alkoholio ir narkotikų vartojimas. Ir intoksikacija, ir vartojimas, ir priklausomybė yra susiję su rizikingu ir kriminaliniu elgesiu ne tik ligonių, bet ir sveikų asmenų tarpe. Tačiau, psichikos ligoniai gali būti ypač lengvai alkoholio ir narkotikų sutrikdomi ir pažeidžiami.

šešta - nusikaltimų, ypač smurtinių, rizika didesnė ir toje nedidelėje psichikos ligonių grupėje, kuriems būdingi psichozės simptomai.

Be to, atkreiptinas dėmesys:

kartais manoma, ir ne be pagrindo, jog didesnis užregistruojamų nusikaltimų skaičius psichikos sutrikimus turinčių asmenų grupėje susijęs su tam tikra jų diskriminacija, kurią demonstruoja policijos ar teisinės institucijos;

visuomenės ir valstybės psichikos ligonių gydymo politika, kokybė, tipas, intensyvumas, siūlomos paslaugos yra svarbūs kontekstiniai veiksniai, kurie daro įtaką šių pacientų elgesiui (taip pat ir kriminaliniam), bei areštuojamų ir nuteisiamų ligonių skaičiui.

Psichikos sutrikimai nuteistųjų populiacijoje

Daugelyje Europos ir pasaulio šalių yra sukurtos elektroninės informacijos kaupimo ir saugojimo apie psichikos sutrikimus turinčius įstatymų pažeidėjus sistemos. Jos atlieka ir nacionalinių elektroninių duomenų (psichiatrinių, demografinių ir socialinių) bazės funkcijas. (Tokia sistema pradeda funkcionuoti ir Lietuvoje).

Oficiali statistika:

2005 m. daugiau nei pusė visų įkalintųjų JAV turėjo psichikos sutrikimų, nustatytų pagal DSM-IV kriterijus.[1] Iš jų beveik pusei buvo būdingi manijos, apie trečdaliui – depresijos ir apie 15 proc. – psichozės simptomai; maždaug 1 proc. turėjo šizofrenijos diagnozę, o dažniausias gretutinis psichikos sutrikimas - asmenybės sutrikimas (iki 40 proc.); be to, beveik 60 proc. turėjo pažengusią priklausomybę nuo alkoholio ir/ar kitų psichoaktyvių medžiagų su būdingaisiais psichikos pažeidimais.

[1] Bureau of Justine Statistics. Special Report. Mental Health Problems of Prison and Jail Inmates. U.S. Department of Justine. Office of Justine Programs. Available at http://www.ojp.usdoj.gov/bjs/mhppji.htm

Anglijos ir Velso nuteistųjų populiacijoje 1998 m. statistiniai duomenys rodė, kad nuteistųjų su depresija skaičius siekia 39 proc. tarp vyrų ir 75 proc. tarp moterų, o 10 proc. suimtų vyrų ir 14 proc. suimtų moterų turėjo psichozės istoriją. Daugiau nei 2/3 vyrų ir moterų piktnaudžiavo uždraustais narkotikais (Hodgins, 2000).

pažeistos psichikos žmonių nusikaltimus nulemia (taip pat kaip ir sveikųjų) įvairios individualios ir išorinės aplinkybės, toli gražu ne visada psichiniai sutrikimai yra svarbiausia (ar vienintelė) nusikaltimo priežastis.

teismo psichiatrijos pacientų grupė yra specialių poreikių grupė, kuriai priverčiamosios medicinos priemonės turėtų apimti ne tik farmakologinį gydymą, bet ir psichoterapines intervencijas, konsultavimą, mokymą, kitas socialines paslaugas, skirtas psichikos sutrikimo atkryčio ir rizikingo elgesio prevencijai.

psichikos ligomis sergančių nuteistųjų reabilitacinės programos turi būti:

ilgalaikės, nes pagrindiniai psichikos susirgimai paprastai yra chroniški ir apima tiek kognityvinius, tiek emocinius bei elgesio sutrikimus, kuriuos galima sušvelninti, bet ne pašalinti;

kompleksinės, nes pagrindiniai susirgimai yra kompleksinio pobūdžio, jie apima ir nepakankamus, savarankiškam gyvenimui būtinus, įgūdžius, ir kognityvinius trūkumus bei netinkamo elgesio modelius;

Intervencijos turi būti derinamos su socialinėmis paslaugomis, nes kai kurie šios grupės nuteistieji nesugeba savarankiškai tvarkyti finansinių ir kitų praktinių klausimų (pilnavertiškai maitintis, tinkamai orui apsirengti ir kt.);

programose turi būti numatyta teisiškai pagrįsta priežiūra, kuri būtina ne tik bausmės vykdymui, bet ir nusikaltimo ateityje prevencijai.

Pastebėjimas:

„didžiųjų“ psichiatrijos ligų atvejų PĮ pasitaiko ne tiek daug, bet atskirų psichikos sutrikimų simptomų ir jų derinių, kurie galėtų būti diagnozuojami (bet nėra) ir kliniškai, kur kas daugiau.

kartais pastebėti sutrikimą ir pareigūnams, ir specialistams trukdo ydingos nuostatos. Pavyzdžiui, asocialios asmenybės sutrikimas (dažnai diagnozuojamas ir psichiatriniams pacientams kaip gretutinis psichikos sutrikimas) gali būti laikomas natūraliu ir nepakeičiamu atributu asocialiam asmeniui (o juo yra kiekvienas nuteistasis). Arba atsisakymas valgyti ar dažnas verkimas gali būti vertinamas kaip manipuliacija, bandant atkreipti dėmesį.

tipiška, kad ribinių psichikos sutrikimų požymius turintys nuteistieji dažniausiai „paliekami ramybėje“ ir nesulaukia specialistų dėmesio tol, kol jų elgesys nesukelia problemų fiziniam kitų saugumui, o dar dažniau - rūpesčių įstaigos tvarkai ir jos administravimui.

Psichikos sutrikimų turinčių ir jų neturinčių grupių charakteristikos (Hodgins, 2000) N=21,510 nuteistųjų, atliekančių įkalinimo

bausmes įvairiuose JAV kalėjimuose, sutikusių atsakyti į anketos klausimus (kiti kriterijai tiriamųjų atrankai nebuvo taikyti).

Rezultatai: - apie 70 proc. tiriamųjų nurodė įvairių psichinių

sutrikimų simptomus, dažniausiai – depresijos ir manijos, pradedant miego sutrikimais ir baigiant paranoja;

Dažniausiai minėti simptomai

liūdesys, sąstingis, bloga nuotaika; domėjimosi veiklomis ir malonumo jose praradimas; padidėjęs arba prarastas apetitas; nemiga arba nuolatinis mieguistumas; psichomotorinis sužadinimas arba vangumas; nevertingumo arba perdėtai didelės kaltės išgyvenimai; susilpnėjęs gebėjimas susikaupti ir mąstyti; savižudybės bandymai; nuolatinis pyktis arba susierzinimas; padidėjęs/smukęs interesas seksualiniam aktyvumui; deliuzijos ir haliucinacijos.

Skirtumai tarp grupių

Beveik ketvirtadalis turėjusių sutrikimų simptomų ir penktadalis be jų atlikinėjo bausmes trečią ir daugiau kartų;

Psichikos sutrikimų simptomai buvo būdingesni moterims, nei vyrams: apie 70 proc. apklaustų moterų ir apie 50 proc. apklaustų vyrų nurodė psichinių sutrikimų simptomus;

Turintys psichinių sutrikimų simptomų daugiau nei du kartus dažniau negu jų neturintys (atitinkamai 13 proc. ir 6 proc.) bent vienerius metus iki paskutinio įkalinimo neturėjo nuolatinio būsto; be to, du kartus dažniau buvo augę ne šeimose, o institucinės priežiūros įstaigose (atitinkamai 18 proc. ir 9 proc.);

Turintys psichinių sutrikimų tris kartus dažniau (24 proc.) nei sveiki (8 proc.) praeityje buvo patyrę fizinę ir/ar seksualinę prievartą;

Daugiau nei 50 proc. nuteistųjų, turinčių psichikos sutrikimų, turėjo ir priklausomybę nuo alkoholio ir/arba kitų psichotropinių medžiagų, o dar per 20 proc. turėjo rimtų, vartojimo sukeltų, pakenkimų. Daugiau nei trečdalis šios grupės nuteistųjų nusikaltimo įvykdymo metu buvo pavartoję narkotinių medžiagų. Dažniausiai vartoti narkotikai per mėnesį iki suėmimo – marihuana (arba hašišas) ir kokainas (arba krekas). Maždaug 10 proc. daugiau turinčiųjų psichinius sutrikimus buvo stipriai geriantys, tai pripažino apie 40 proc. šios grupės narių;

Psichinius sutrikimus turinčiųjų grupėje kiek dažnesni nei jų neturinčių grupėje buvo teistų už smurtinius nusikaltimus (atitinkamai 30,5 proc. ir 24,4 proc.), dažniausiai – plėšimus įsilaužiant.

Drausmės pažeidimai ir sužeidimai dėl muštynių, taip pat pareigūnų ar kitų nuteistųjų verbaliniai arba fiziniai užpuolimai dažnesni, nei sveikųjų grupėje daugiau nei 1o proc. (atitinkamai 38,9 ir 26,6 proc.).

Trečdalis nuteistųjų, turinčių psichikos sutrikimų simptomų, įkalinimo metu buvo gydyti įvairiais metodais (skiriant medikamentus, laikinai paguldant į ligoninę, taikant psichoterapiją).

apibendrinimas

ne tik kliniškai diagnozuojami psichikos pažeidimai, bet ir psichikos sutrikimai, apimantys vieną ar kelis simptomus, gali kelti sunkumų nuteistojo prisitaikymui prie režimo, užduočių, kriminalinės subkultūros. Jeigu jie ignoruojami ir žmogus nesulaukia jokios paramos ar pagalbos, gali būti, kad specifinės įkalinimo sąlygos tokius simptomus sustiprins. Kartais susiformuoja „užburtas ratas“, kai dėl turimų ne tik rimtų psichikos pakenkimų, bet ir subtilesnių sutrikimų, žmogus nesusidoroja su konkrečiomis, įtampą, baimę keliančiomis situacijomis, o patirtos nesėkmės padaro jį dar labiau pažeidžiamu.

Blackburn, R. (2003). Mentally disordered offenders. In: C.R. Hollin (ed.) Working with offenders: Psychological practice in offender rehabilitation Chichester, UK: Wiley, p. 119-149.

Bilchik, S., Seymour, C. & Kreisher, K. (2001). Parents in prison. Corrections Today, 63(7), 108-111.

Hodgins S. (2000). Offenders with Major Mental Disorders. In: C. R. Hollin (ed.). Handbook of Offender Assessment and Treatment. John Wiley&Sons Ltd., p. 433-451.

Hodgins, S. (1998). Research in forensic hospitals: Possibilities and limitations. Criminal Behaviour and Mental Health, 8, 7-12.

Young, D. & Smith, C. (2000). When moms are incarcerated: The needs of children, mothers and caregivers. Families in Society, 81(2), 130-141.