NATOXXI amžiuje

6-7

4-5

8-9

10-11

12-13

14-15

16-17

18

19

20-21

22-23

Turinys

Aljanso kilmė

Reagavimas į naujas grėsmes saugumui

Šaltojo karo pabaiga

Kaip veikia NATO

Saugumo kūrimas inicijuojant partnerystes

NATO plėtra

NATO Balkanuoses

Platesnė NATO veikla

Transatlantiniai santykiai

Aljanso transformavimas

Žvelgiant į ateitį

3

Atlanto Aljansas

Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) įkūnija transatlantinį ryšį, kuris Europą ir Šiaurės Ameriką vienija į unikalų gynybos ir saugumo Aljansą. Esminis ir nekintantis Vašingtono sutartyje įtvirtintas NATO tikslas – politinėmis ir karinėmis priemonėmis saugoti visų savo narių laisvę ir saugumą. Todėl nuo Aljanso įkūrimo 1949 metais NATO užtikrina savo narių kolektyvinę gynybą. Organizacija taip pat yra pagrindinis sąjungininkių forumas konsultacijoms visais šalių saugumo klausimais bei saugumo ir stabilumo ramstis visoje euroatlantinėje erdvėje.

Pasibaigus šaltajam karui, Aljansas ėmėsi naujų svarbių užduočių. Viena iš jų - vadinamosios saugumo partnerystės su demokratijomis, pradedant Europa, baigiant Kaukazo ir Vidurinės Azijos šalimis. Besikeičiant pasaulio saugumo aplinkai, Aljansas siekia ne tik įveikti nestabilumą, kylantį dėl regioninių ir etninių konfliktų Europos viduje, bet ir tinkamai atsakyti į grėsmes saugumui, kylančias už euroalantinio regiono ribų.

Aljanso veiklos spektras nuolat plečiasi: tai ir bendradarbiavimas su Rusija, Ukraina ir kitomis už NATO ribų esančiomis šalimis, ir veiksminga kova su naujais XXI a. iššūkiais saugumui - tarptautiniu terorizmu ir masinio naikinimo ginklų platinimu. Siekdamas išlikti efektyvia organizacija, ginančia ir remiančia saugumą naujoje ir greitai besikeičiančioje aplinkoje, Aljansas toliau transformuojasi, papildydamas savo darbotvarkę naujais uždaviniais, naujais nariais, naujais pajėgumais, naujomis partnerystėmis ir naujais veiklos būdais.

Šiaurės

Nors 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiai buvo didelis sukrėtimas Aljansui, NATO, reaguodama į besikeičiančią saugumo aplinką, jau prieš kelerius metus buvo pradėjusi adaptuoti savo veiklos principus. 1999 m. sąjungininkės susitarė dėl naujos Aljanso Strateginės koncepcijos. Dokumente įvardijamos „daugialypės ir dažnai sunkiai nuspėjamos” grėsmės, iškylančios saugumui, ir būdai, kuriais Aljansas siekia su jomis kovoti. Ypač daug dėmesio skiriama masinio naikinimo ginklams ir jų platinimo būdams. Dokumente taip pat kalbama ir apie tokias grėsmes Aljanso saugumo interesams, kaip terorizmas, sabotažas, organizuotas nusikalstamumas bei aprūpinimo gyvybiškai būtinais ištekliais nutraukimas.

Reaguodamas į šias grėsmes, Aljansas ėmėsi daugelio iniciatyvų. Tobulinami NATO kariniai pajėgumai, plėtojamas bendradarbiavimas tarp narių ir su šalimis partnerėmis bei kitomis tarptautinėmis organizacijomis. 1999 m. pristatyta Gynybos pajėgumų iniciatyva – aukšto lygio programa, skirta karinių pajėgumų modernizavimui, atsižvelgiant į naująją saugumo aplinką; 2000 m. įsteigtas Masinio naikinimo ginklų centras, kuriame sąjungininkės keičiasi informacija, susijusia su masinio naikinimo ginklų keliama grėsme ir siekia suderintų atsakomųjų veiksmų; taip pat Europos saugumo ir gynybos tapatumo Aljanso viduje plėtojimas, suteikiant Europos šalims NATO narėms galimybę prisiimti daugiau įsipareigojimų saugumo ir gynybos klausimų srityje.

Reagavimas saugumui

Cheminės atakos atrėmimo pratybose

2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktai, kai keleiviniai lėktuvai buvo panaudoti kaip masinio naikinimo ginklai, pademonstravo, kad pasibaigus šaltajam karui radikaliai pasikeitė saugumo situacija, iškilo naujos grėsmės šiuolaikinei visuomenei. Atsakydamos į šį išpuolį, sąjungininkės pirmą kartą pritaikė Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio NATO kolektyvinės gynybos nuostatą, suteikdamos Jungtinėms Amerikos Valstijoms politinę ir praktinę pagalbą kritiniu momentu. Pritaikiusios šią nuostatą, sąjungininkės ne tik padėjo Jungtinėms Amerikos Valstijoms reaguoti į teroro aktus, bet ir žengė tolesnius žingsnius, siekdamos padidinti NATO pajėgumą kovoti su tarptautinio terorizmo keliama grėsme.

į naujas grėsmes

5

Nors NATO narės retkarčiais nesutaria dėl tinkamiausių reagavimo į naujas grėsmes būdų pasirinkimo, tačiau visos pripažįsta, kad tokios grėsmės gali kilti už euroatlantinio regiono ribų, ir negalima tikėtis, jog jas atrems viena organizacija, kaip ir pasikliauti gynybinėmis struktūromis, kurių paskirtis – spręsti įprastinius karinius konfliktus. Veikdamas išvien su kitomis kompetentingomis organizacijomis, Aljansas taip pat turi adaptuotis, ir jei reikia, drąsiai priimti naujus bei skirtingus iššūkius. Todėl geografiškai apibrėžtas aljansas tapo organizacija, kuri pripažįsta, kad grėsmės saugumui jau neturi ribų, jos yra nenuspėjamos, ir NATO yra pasirengusi kovoti su jomis, nepaisydama nei kur, nei kada jos bekiltų.

Be to, siekdama sukurti saugesnę aplinką, NATO ypač aktyviai bendradarbiauja ne tik su tarptautinėmis organizacijomis (kaip Europos Sąjunga, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Jungtinės Tautos ir net Pasaulio sveikatos organizacija), bet ir su NATO nepriklausančiomis šalimis, kaip Rusija, Ukraina bei partnerės tiek eurolatlantinėje erdvėje, tiek platesniame Viduržemio jūros regione.

Šiaurės Atlanto Tarybos posėdis Prahos viršūnių susitikime

2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktai šioms pastangoms suteikė naują akstiną. NATO iš karto pradėjo išsamią savo veiklos ir darbo procedūrų peržiūrą, kuri buvo baigta, parengus 2002 m. lapkričio mėn. Prahoje įvykusio NATO viršūnių susitikimo metu Aljanso lyderių patvirtintą reformų, iniciatyvų ir programų rinkinį. Tuo pat metu 14 sąjungininkių dislokavo savo pajėgas Afganistane, išreikšdamos paramą JAV vadovaujamai operacijai kovojant su Al Qaida, teroristų grupe, atsakinga už įvykdytus išpuolius, ir prieglobstį šiai grupei suteikusiu Talibano režimu, taip pat tebevykstančioje Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) Kabule taikos palaikymo misijoje. Atsižvelgdama į svarbų vaidmenį atliekančių NATO narių pageidavimą bei siekdama užtikrinti tęstinumą šioje misijoje, NATO prisiėmė atsakomybę už vadovavimą ISAF ir šiuo metu analizuoja kitų panašių operacijų už euroatlantinio regiono ribų vykdymo galimybes.

NATO XXI AMðIUJE

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Rytų ir Vakarų Europa tapo atskirtos šaltojo karo sąlygotų ideologinių ir politinių padalijimų. Rytų Europa atsidūrė dominuojančią padėtį užėmusios Sovietų Sąjungos įtakoje. 1949 m. dvylika šalių iš abiejų Atlanto vandenyno pusių įkūrė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (angl. – North Atlantic Treaty Organisation, NATO), kaip atsvarą Sovietų Sąjungos grasinimams išplėsti savo kontrolę į kitas kontinento dalis. 1947-1952 m. Maršalo planas pasiūlė priemones Vakarų Europos ekonomikos stabilizavimui. NATO, kaip politinio ir karinio aljanso, vaidmuo buvo užtikrinti kolektyvinę gynybą bet kokios agresijos atveju bei saugią aplinką demokratijos plėtotei ir ekonomikos augimui. Pasak tuometinio JAV prezidento Harry S. Trumano, Maršalo planas ir NATO buvo lyg „dvi to paties riešuto pusės“.

NATO steigėjos šalys – Belgija, Danija, Islandija, Italija, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija ir Prancūzija – įsipareigojo ginti viena kitą karinės agresijos prieš vieną iš jų atveju. Vienydama Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą į gynybinį aljansą, NATO pademonstravo, kad žlugs bet kokia Vakarų Europos atžvilgiu nukreipta politinė ar karinė prievarta. Kartu šis žingsnis užtikrino, kad šalių gynybos politikos kryptys palaipsniui taps labiau integruotos ir nepriklausomos.

Aljansokilmė

Padalinta Europa

Šaltojo karo raketa

NATO XXI AMðIUJE

7

Sovietų Sąjungos ekspansines ambicijas patvirtino įvykiai tarptautinėje arenoje, 6-jo dešimtmečio pradžioje pasiekę kulminaciją, įsiliepsnojus karui Korėjoje. Atsižvelgdamos į tai, NATO narės šalys padidino savo pastangas kurti karines struktūras, reikalingas siekiant įgyvendinti bendros gynybos įsipareigojimus. Europos vyriausybių prašymu senajame žemyne dislokuotos Šiaurės Amerikos pajėgos neleido Sovietų Sąjungai manyti, kad agresija gali pasisekti. Be to, bėgant laikui, sąjungininkėmis tapo daugiau valstybių. 1952 m. į Aljansą įstojo Graikija ir Turkija, dar po trejų metų prie Sutarties prisijungė Vokietijos Federacinė Respublika, o 1982 m. NATO nare tapo Ispanija. Aljanso dėka Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika ne tik bendromis jėgomis apgynė savo nepriklausomybę, bet ir pasiekė precedento neturintį saugumo lygį. NATO užtikrinamas saugumas buvo vadinamas „klestėjimo deguonimi“, jis buvo Europos ekonominio bendradarbiavimo ir integracijos pagrindas. 10-ojo dešimtmečio pradžioje Aljansas padėjo užbaigti šaltąjį karą, kartu panaikindamas ir Europą dalijusias ribas.

Šiaurės Atlanto Tarybos posėdis Paryžiuje

Vašingtono sutarties pasirašymas

Šaltojo karo metais NATO vaidmenį ir tikslus aiškiai apibrėžė Sovietų Sąjungos keliama grėsmė. Iki 10-ojo dešimtmečio pradžios, Rytų Europos šalims atgavus laisvę, panaikintas Varšuvos paktas, žlugo Sovietų Sąjunga. Nebelikus tradicinių priešininkų, kai kurie apžvalgininkai manė, kad su šiuo žlugimu NATO prarado savo egzistavimo pagrindą. Spėliota, jog ateityje bus galima stipriai sumažinti gynybai skirtas išlaidas bei investicijas į ginkluotąsias pajėgas.

Iš karto po Sovietų Sąjungos subyrėjimo daugelis NATO sąjungininkių žymiai (kai kurios net 25 procentais) sumažino savo gynybai skirtas išlaidas. Tačiau viltys dėl vis didesnių taikos dividendų pasirodė esą pernelyg optimistiškos. Nors šaltojo karo pabaiga ir galėjo panaikinti karinės invazijos grėsmę, kai kuriose Europos dalyse sustiprėjo nestabilumas. Buvusioje Jugoslavijoje ir kai kuriose buvusios Sovietų Sąjungos dalyse prasidėjo daugybė regioninių konfliktų, dažniausiai kilusių etninių nesutarimų pagrindu, kurie galėjo išplisti toliau. NATO šalys greitai padarė išvadą, kad jų įsipareigojimas dėl kolektyvinės gynybos ir NATO dėka užsimezgęs bendradarbiavimas yra geriausias jų saugumo garantas.

Šaltojo pabaigakaro

Berlyno sienos pažeidėjai

9

Tačiau nors ir sumažėjo karinių agresijų tikimybė, reikėjo naujų politinio ir karinio bendradarbiavimo formų, kad būtų išsaugota taika ir stabilumas Europoje bei užkirstas kelias regioninių nesutarimų plitimui. Reikėjo svarbių vidaus reformų, adaptuojant karines struktūras ir pajėgumus, pritaikant juos tokioms naujoms užduotims, kaip krizių valdymas, taikos įvedimo ir taikos palaikymo operacijos, užtikrinant tolesnį jų gebėjimą atlikti pagrindines su gynyba susijusias funkcijas. Reaguodama į naujus iššūkius saugumui, NATO evoliucionavo nuo kolektyvinei gynybai suvienyto Aljanso, tapdama šalių, glaudžiai bendradarbiaujančių platesnėje saugumo erdvėje, partnerystės centru.

Regioninių konfliktų stebėjimas

NATO Generalinis sekretorius Manfredas Wörneris susitinka su sovietiniu prezidentu Michailu Gorbačiovu

NATO XXI AMðIUJE

Viena pagrindinių Aljanso ilgaamžiškumo sąlygų – konsensusu grindžiamas sprendimų priėmimo procesas. Tai reiškia, kad visi sprendimai turi būti vieningi. Todėl prieš priimant svarbų sprendimą vyksta ilgos konsultacijos ir diskusijos. Nors ši sistema pašaliniam stebėtojui gali pasirodyti lėta ir sunkiai valdoma, tačiau ji pasižymi dviem svarbiais privalumais. Pirma, gerbiamas kiekvienos šalies narės suverenitetas ir nepriklausomybė. Antra, priėmus sprendimą, įgyjamas visapusiškas visų šalių narių palaikymas bei jų įsipareigojimas jį vykdyti.

Svarbiausia NATO sprendimų priėmimo institucija yra Šiaurės Atlanto Taryba, kurioje kiekvieną šalį narę atstovauja ambasadoriaus rangą turintis nuolatinis atstovas, padedamas nacionalinės delegacijos, susidedančios iš diplomatinio personalo ir gynybos patarėjų.

Pasirengimas pakilimui

Šiaurės Atlanto Tarybos posėdis

veikiaNATO

Kaip

NATO XXI AMðIUJE

11

Tarybos posėdžiai ambasadorių lygiu vyksta reguliariai – vieną kartą per savaitę, kartais ir dažniau. Taip pat vyksta reguliarūs Tarybos posėdžiai užsienio reikalų, gynybos ministrų, ir kartais valstybių ir vyriausybių vadovų lygiu.

NATO vadovauja Generalinis sekretorius, kuris skiriamas apytikriai ketverių metų kadencijai. Jis (arba ji) yra vienos iš šalių narių aukštas pareigas užimantis tarptautinis valstybės veikėjas. Generalinis sekretorius pirmininkauja Šiaurės Atlanto Tarybos ir kitų svarbių NATO institucijų posėdžiams bei padeda šalims narėms siekti konsensuso. Kasdienėje Aljanso veikloje jam (arba jai) talkina tarptautiniai ekspertai ir visų NATO šalių pareigūnai.

NATO neturi savo ginkluotųjų pajėgų. Didžiąją dalį pajėgų, kurias gali panaudoti Aljansas, visapusiškai kontroliuoja šalies, kuriai jos priklauso, vadovybės tol, kol šalys narės paveda joms užduotis – pradedant kolektyvine gynyba ir baigiant tokiais naujais uždaviniais, kaip taikos įvedimas ir taikos palaikymas. NATO politinės ir karinės struktūros atsako už išankstinį planavimą, reikalingą, kad nacionalinės pajėgos galėtų vykdyti šias užduotis, o taip pat ir organizacinius susitarimus, būtinus bendram vadovavimui, kontrolei, mokymui ir pratyboms.

Statant tiltus

Ispanų pilotas

Šaltojo karo metų Europos padalijimą daugiausia lėmė ideologinis, politinis ir karinis antagonizmas tarp Rytų ir Vakarų. Po dramatiškų pokyčių, užbaigusių šaltąjį karą, NATO, siekdama sustiprinti saugumą ir stabilumą, įsteigė institucijas, skirtas plėtoti dialogą, kurti pasitikėjimą ir užmegzti bendradarbiavimą su buvusiais priešininkais, kitomis Europos valstybėmis bei kaimyninėmis Viduržemio jūros regiono šalimis.

Pirmieji žingsniai šioje srityje – 1991 m. įkurta Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo taryba. Pervardijus šią instituciją Euroatlantinės partnerystės taryba, ji tapo pagrindiniu forumu konsultacijoms ir bendradarbiavimui tarp NATO ir organizacijai nepriklausančių šalių euroatlantiniame regione.

1994 m. NATO pristatė iniciatyvą, pavadintą „Partnerystės taikos labui“ programa. Tai programa, kuria siekiama prie jos prisijungusioms šalims padėti pertvarkyti savo ginkluotąsias pajėgas, kad jos galėtų deramai atlikti savo vaidmenį demokratinėje visuomenėje ir dalyvauti NATO vadovaujamose taikos palaikymo operacijose. Kadangi ši iniciatyva pritaikyta kiekvienos šalies individualiems poreikiams, ji suteikia programoje dalyvaujančioms šalims galimybes praktiškai bendradarbiauti daugelyje skirtingų sričių, pasirenkant tuos programos elementus, kurie geriausiai atitinka jų saugumo interesus. Šie programos elementai numato įvairią

Saugumopartnerystes

Prisijungimas prie “Partnerystės taikos labui” pro-gramos

Kontrolės postas

kūrimas inicijuojant

13

veiklą: nuo karinių mokymų ir konferencijų iki seminarų bei mokymo kursų. Ypač daug dėmesio skiriama karinių pajėgų skaidrumui, siekiama, kad jos būtų demokratiškai valdomos ir kontroliuojamos. Vykdant „Partnerystės taikos labui“ programą įgyta patirtis labai naudinga bendradarbiaujančioms šalims, kurios dalyvauja tokiose taikos palaikymo pajėgose, kaip Stabilizavimo pajėgos (SFOR) Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Kosovo pajėgose (KFOR).

1995 m. NATO pradėjo Viduržemio jūros dialogą su šešiomis Viduržemio jūros regiono šalimis: Egiptu, Izraeliu, Jordanija, Mauritanija, Maroku ir Tunisu. Programos, prie kurios 2000 m. prisijungė Alžyras, tikslas yra užmegzti gerus santykius bei gerinti tarpusavio supratimą su Viduržemio jūros regiono šalimis, skatinti regiono saugumą ir stabilumą. Pagal Darbo programą Dialogo šalių atstovai yra kviečiami dalyvauti NATO mokykloje Oberammergau (Vokietijoje) ir NATO Gynybos koledže Romoje (Italijoje) rengiamuose kursuose.

Diskusijos Euroatlantinės partnerystės taryboje

1997 m. NATO ir Rusija bei NATO ir Ukraina suteikė savo dvišaliams santykiams oficialesnį pagrindą. Su kiekviena iš šių šalių NATO pasirašė susitarimus, kurie yra šalių bendradarbiavimo pagrindas. NATO ir Rusijos nuolatinė jungtinė taryba bei NATO ir Ukrainos komisija buvo įsteigtos kaip priemonės, siekiant palengvinti reguliariai vykstančias konsultacijas ir diskusijas saugumo klausimais. Šiose institucijose diskutuojama tokiomis temomis, kaip taikos palaikymas Balkanuose, krizių valdymas, masinio naikinimo ginklų neplatinimas, gynybos pertvarkymas, aplinkos apsauga bei civilinių ekstremalių situacijų planavimas.

2002 m. sąjungininkės ir Rusija įsteigė NATO ir Rusijos tarybą, kuri pakeitė Nuolatinę jungtinę tarybą. Tai žymiai daugiau nei pavadinimo pakeitimas – šalių santykiai įgavo visiškai naują pagrindą, tapo gilesni ir artimesni. Naujajam forumui, kuriame visos šalys dalyvauja lygiomis teisėmis, o kova su terorizmu, krizių valdymas ir masinio naikinimo ginklų neplatinimas yra pagrindinės bendradarbiavimo sritys, pirmininkauja NATO Generalinis sekretorius. Kaip ir Šiaurės Atlanto Taryboje, NATO ir Rusijos taryboje sprendimai priimami konsensuso pagrindu.

NATO XXI AMðIUJE

Daugelis Rytų Europos šalių atgavusios nepriklausomybę nusprendė, kad jų saugumą ateityje geriausiai užtikrintų NATO. Trys buvusios šalys partnerės – Čekijos Respublika, Lenkija ir Vengrija – organizacijos narėmis tapo 1999 m. kovo mėnesį. Aljanso šalių narių skaičius išaugo iki devyniolikos. 2002 m. lapkričio mėnesį Prahoje įvykusio NATO viršūnių susitikimo metu dar septynios šalys – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Slovakija, Slovėnija ir Rumunija – buvo pakviestos pradėti stojimo derybas.

Septynios naujausios narės bei kitos NATO narystės siekiančios šalys pasisėmė patirties iš 1999 m. pradėto vykdyti Narystės veiksmų plano, kurio paskirtis – padėti suinteresuotosioms šalims partnerėms rengtis narystei. Šis planas suteikia norinčioms į Aljansą įstoti šalims praktinių patarimų ir tikslinę paramą. Savo ruožtu NATO tikisi, kad narystės siekiančios šalys įgyvendins konkrečius politinius tikslus, kaip teritorinių nesutarimų sureguliavimas taikiomis priemonėmis, pagarba demokratiniams principams ir įstatymų viršenybei bei demokratinė ginkluotųjų pajėgų kontrolė. Šio plano dalyviams nesuteikiamos jokios garantijos dėl narystės ateityje, tačiau jis iš tiesų padeda šalims pritaikyti savo ginkluotąsias pajėgas ir rengtis vykdyti prievoles bei įsipareigojimus, kuriuos gali tekti prisiimti, tapus Aljanso nare.

NATOplėtra

NATO valstybių vadovai ir NATO Generalinis sekretorius Javieras Solana Vašingtono viršūnių susitikime

Naujieji sąjungininkai taikos palaikymo operacijoje

NATO XXI AMðIUJE

15

NATO šalių vyriausybės aiškiai parodė, kad Aljanso plėtra – tai ne tikslas, bet priemonė skleisti NATO saugumą toli už savo ribų ir siekti didesnio Europos, kaip visumos, stabilumo. Plėtros procesas padeda užkirsti kelią konfliktui, kadangi pati narystės perspektyva yra stimulas narystės siekiančioms šalims spręsti nesutarimus su savo kaimynėmis bei ryžtingai tęsti reformas ir demokratizacijos procesą. Be to, naujosios narės neturėtų vien mėgautis narystės teikiama nauda, bet ir būti pajėgios prisidėti prie bendro visų šalių narių saugumo. Kitais žodžiais tariant, jos turi būti ne tik teikiamo saugumo vartotojos, bet ir teikėjos.

Keliamos naujųjų narių vėliavos

Narystės protokolų pasirašymas

1995 m. gruodžio mėnesį NATO taikdariai atvyko į Bosniją ir Hercegoviną, o 1999 m. birželio mėnesį kartu su kariais iš daugelio šalių partnerių, tarp jų iš Rusijos ir Ukrainos – į Kosovą. Šiuose regionuose NATO aktyviai dalyvavo kampanijose stabdant kovos veiksmus. 1995 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. NATO sąjungininkės Bosnijoje ir Hercegovinoje vykdė oro antskrydžių operacijas prieš Bosnijos serbų pajėgas. Šie veiksmai padėjo pakeisti jėgos pusiausvyrą tarp šalių ir įtikinti Bosnijos serbų vadovybę priimti Deitone, Ohajo valstijoje, suderėtus taikos susitarimus.

Jungtinės Tautos suteikė SFOR įgaliojimus ne tik palaikyti taiką Bosnijoje ir Hercegovinoje, bet ir įtvirtinti ją ten, kur gali reikėti. Pagerėjus saugumo situacijai, buvo sumažintas Bosnijoje ir Hercegovinoje dislokuotų karių skaičius. Tuo pačiu metu pasikeitė pačios užduoties pobūdis. Šiandien SFOR padeda pabėgėliams ir perkeltiesiems asmenims sugrįžti į namus bei siekia, kad karo nusikaltimais įtariami asmenys būtų perduoti teisingumui. Siekdama išvengti konfliktų atsinaujinimo, SFOR taip pat prisideda prie Bosnijos kariuomenės, kuri pasibaigus kariniams veiksmams buvo suskirstyta į tris etniniškai priešiškas kariuomenes (Bosnijos musulmonų, kroatų ir serbų), reformos įgyvendinimo.

Po NATO karinės intervencijos Kosove daugiau nei metus tęsėsi smurtas. Belgradas ir toliau pažeidinėjo JT Saugumo Tarybos rezoliucijų, reikalaujančių nutraukti represijas Kosovo etninių albanų atžvilgiu, nuostatas. Konfliktas galėjo išplisti visame regione. 1999 m. kovo mėn. Aljansas nusprendė pradėti oro pajėgų kampaniją prieš buvusios Jugoslavijos vyriausybės karines ir sukarintas

Žlugus buvusiai Jugoslavijai, Aljansas daug dėmesio ir energijos skyrė Balkanams. NATO teko tris kartus panaudoti karines priemones, siekiant sustabdyti arba užkirsti kelią įsiliepsnojusiam šiame regione konfliktui: 1995 m. Bosnijoje ir Hercegovinoje, 1999 m. Kosove ir 2001 m. buvusioje Jugoslavijos Makedonijos Respublikoje*, o šiuo metu Aljansas vadovauja dviem taikos palaikymo misijoms, t.y. Stabilizavimo pajėgoms (SFOR) Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Kosovo pajėgoms (KFOR) pietinėje Kosovo Serbijos provincijoje. Šiomis misijomis siekiama užtikrinti saugią aplinką, kurioje visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų etninės kilmės, galėtų gyventi taikiai, kur tarptautinės bendrijos padedama galėtų pradėti plėtotis demokratija.

Patruliai Kosove

NATO Balkanuose

17

KFOR įgaliojimus suteikė NATO ir Jugoslavijos vadovybės 1999 m. birželio mėn. pasirašyta Karinė techninė sutartis bei JT Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1244. Remiantis šiais įgaliojimais, KFOR tapo atsakinga už atgrasymą nuo naujų kovos veiksmų, saugios aplinkos sukūrimą ir Kosovo išsivadavimo armijos demilitarizavimą. Be to, NATO vadovaujamos pajėgos remia tarptautines humanitarines pastangas ir veikia kartu su JT Laikinąja administravimo misija (UNMIK), siekdamos sukurti stabilią aplinką provincijai vystytis ateityje.

2001 m. rugpjūčio mėn. NATO atsiliepė į buvusios Jugoslavijos Makedonijos Respublikos* prezidento prašymą nuginkluoti etnines albanų grupes, kurių veikla kėlė grėsmę šalies saugumui ir stabilumui. Pasibaigus šiai intervencijai, tarpininkaujant įvairių tarptautinių organizacijų, taip pat ir NATO bei JAV, specialiesiems pasiuntiniams, buvo pasiektas politinis šalies etninės albanų bendruomenės ir Vyriausybės susitarimas. Tokiu būdu apie 3 500 NATO karių per 30 dienų trukusią misiją surinko beveik 4 000 ginklų. Ši karinė operacija ir vėlesni mažesni NATO įsikišimai padėjo užkirsti kelią pilietinių konfliktų įsiliepsnojimui bei paruošti dirvą šalies sutaikymui ir atstatymui. Skopjės prašymu NATO kariai pasiliko buvusioje Jugoslavijos Makedonijos Respublikoje* saugoti Europos Sąjungos bei Europos ekonominio saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojus iki 2003 m. kovo pabaigos, kol vadovavimą misijai perėmė Europos Sąjunga.

organizacijas, atsakingas už Kosove vykdytas represijas. Toks sprendimas buvo priimtas išsekus visoms kitoms pastangoms ir dar kartą žlugus deryboms su Belgrado vyriausybe. Suvokdamos, kad JT Saugumo Taryba negali imtis priemonių, užtikrinančių jos rezoliucijų vykdymą, NATO šalys nusprendė, kad vienintelis būdas sustabdyti humanitarinę katastrofą ir atstatyti stabilumą regione – panaudoti karines priemones. Karinių oro pajėgų kampanija tęsėsi 78 dienas.

Nepaisant intensyvių politinių debatų dėl Aljanso intervencijos, kariniai veiksmai užtikrino esmines sąlygas, būtinas šalies atstatymui pradėti: visų konflikto šalių karinių veiksmų nutraukimas; Jugoslavijos karinių, Serbijos policijos ir sukarintų pajėgų išvedimas iš Kosovo; susitarimas dėl tarptautinių karinių pajėgų dislokavimo Kosove; susitarimas dėl besąlygiško ir saugaus pabėgėlių bei perkeltųjų asmenų grįžimo; visų pusių pasiryžimas siekti politinio Kosovo klausimo sprendimo būdo.

Taikos palaikymo operacijos Sarajeve dalyvis

* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.

NATO XXI AMðIUJE

Nušviečiant NATO veiklą žiniasklaidoje neišvengiamai daug dėmesio skiriama aukšto lygio diplomatijai, Aljanso viršūnių susitikimams bei karinėms kampanijoms. Tačiau didžioji Aljanso veiklos dalis lieka nepastebėta žiniasklaidos atstovų. NATO kasdien dalyvauja daugelyje Europos saugumo aplinką gerinančių projektų. Tarp jų – pagalba reformuojant Rytų Europos šalių karines pajėgas, buvusių kariškių perkvalifikavimo civiliam gyvenimui programos, parama nukenksminant minas ir sunaikinat pasenusios amunicijos atsargas.

NATO veiklaBe to, NATO aktyviai dalyvauja koordinuojant humanitarinę pagalbą. 1999 m. Aljansas įsteigė Euroatlantinį reagavimo į katastrofas centrą, kuris koordinuoja ekstremalių situacijų ir padarinių likvidavimo operacijas, įvykus tiek gamtos, tiek žmogaus sukeltoms katastrofoms. Pavyzdžiui, NATO aktyviai dalyvavo koordinuojant pagalbą pabėgėliams, pasitraukiantiems iš kovos veiksmų apimto Kosovo 1999 m.; suteikė paramą potvynių ar žemės drebėjimų aukoms daugelyje šalių, tarp jų Vidurio Europoje 2002 m. vasarą; padėjo Turkijai parengti civilinės saugos priemones, skirtas apsaugoti gyventojus nuo galimo puolimo, panaudojant masinio naikinimo priemones per Irako karą 2003 metais.

NATO taip pat vykdo mokslo programą, kuria remiamas NATO valstybių ir šalių partnerių civilių mokslininkų bendradarbiavimas. Pagal programą kasmet apie 10 000 mokslininkų įvairiais būdais dalyvauja renginiuose ir projektuose, įskaitant iniciatyvas, skirtas tobulinti kompiuterinius tinklus bei plėsti priėjimo prie interneto tarp mokslinių tyrimų bendruomenių Kaukaze ir Vidurio Azijoje galimybes. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų pasikeitus NATO prioritetams, programa toliau sparčiai plėtojama, siekiant paremti mokslinius tyrimus, susijusius su gynyba nuo terorizmo bei kova su kitomis šiuolaikinei visuomenei iškylančiomis grėsmėmis.

Civilinės saugos pratybose

NATO finansuojami Juodosios jūros tyrimai

Platesnė

NATO XXI AMðIUJE

19

© R

eute

rs

Jaapas de Hoopas Schefferis ir JAV valstybės sekretorius Colinas Powellas

Transatlantiniaisantykiai

Santykiai tarp Europos ir Šiaurės Amerikos sudaro Šiaurės Atlanto aljanso bendradarbiavimo branduolį. Laikui bėgant, kaip ir bet kuriuose kituose konstruktyviuose santykiuose, būta pakilimų ir nuosmukių, tačiau jie plėtojosi, reaguodami į besikeičiančias išorines aplinkybes. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europos ekonomika buvo žlugusi, ir dėl to Europos šalys NATO narės buvo stipriai priklausomos nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Nuo pat gynybinio aljanso formavimosi pradžios JAV Prezidentas Harry S. Trumanas bei kiti šios šalies politikai siekė turėti ne tik klestintį ir demokratinį partnerį Europoje, bet ir padėti sukurti struktūrą, kuri pasitarnautų teisėtiems Šiaurės Amerikos saugumo interesams. Amerikiečių vadovavimas šiuo laikotarpiu veikė kaip Europos ekonominio ir karinio atsigavimo katalizatorius, nukreipiantis kontinento kūrybines energijas jį atstatyti, sutaikyti bei sudaryti sąlygas, kurios galiausiai leido susikurti Europos Sąjungai.

Kai Europa tapo stipresnė ir vieningesnė, transatlantiniai ryšiai plėtojosi, atspindėdami besikeičiančias aplinkybes. Panaikinus politinį Europos padalijimą ir Europos Sąjungai pradėjus vykdyti bendrą užsienio bei saugumo politiką, palaipsniui Europos vaidmuo tarptautinėje

erdvėje tapo vis labiau pastebimas. 2003 m. kovo mėn. pabaigoje Europos Sąjunga perėmė NATO misiją buvusioje Jugoslavijos Makedonijos Respublikoje*.

Šiaurės Atlanto sutarties 5-uoju straipsniu įtvirtintas įsipareigojimas, pagal kurį visos sąjungininkės, tapusios NATO narėmis, turi ginti viena kitą karinės agresijos atveju prieš vieną iš jų, iš pradžių buvo suvokiamas kaip būdas įpareigoti Šiaurės Ameriką Vakarų Europos gynybai. Tačiau pirmą kartą NATO istorijoje 5-asis straipsnis buvo pritaikytas atsakant į 2001 m. rugsėjo 11 d. prieš Jungtines Amerikos Valstijas įvykdytus teroro aktus. Nuo tada NATO sąjungininkės Europoje ir Kanada, atsižvelgdamos į savo pajėgumus, siekia padėti Jungtinėms Amerikos Valstijoms kovoti su terorizmu.

Šiandien NATO sąjungininkės Europoje ir Šiaurės Amerikoje sudaro plačią transatlantinę bendruomenę, apimančią politinius, ekonominius bei saugumo klausimus. Ši bendruomenė pagrįsta abipuse priklausomybe, bendromis vertybėmis ir bendrais interesais. Dėl skirtingų šalių pozicijų sąjungininkės ne visada gali sutarti dėl veiksmų savo bendriems interesams įgyvendinti, todėl NATO siekia palengvinti tarp šalių vykstančias konsultacijas ir diskusijas taip, kad, kai tik įmanoma, būtų pasiektas konsensusas. NATO narės dirba kartu, daug dėmesio skirdamos vis didėjančiai transatlantinei darbotvarkei, apimančiai klausimus nuo taikos įvedimo Pietryčių Europoje ir naujų demokratijų stabilizavimo iki kovos su tarptautiniu terorizmu bei masinio naikinimo ginklų platinimo prevencijos.

* Turkija pripažįsta Makedonijos Respubliką jos konstituciniu pavadinimu.

Nuolat keičiantis saugumo aplinkai, Aljansas, siekdamas išlikti efektyviu, turi pats transformuotis. Jis turi rasti naują pusiausvyrą tarp tradicinių Europoje sukoncentruotų uždavinių ir naujų globalinių grėsmių sprendimo. Aljansas taip pat turi įgyti karinius pajėgumus naujų misijų vykdymui, sugebėti greitai ir lanksčiai reaguoti į naujus iššūkius. Prahoje įvykusio NATO viršūnių susitikimo metu Aljansas pradėjo transformacijos procesą, kuris leis jam veiksmingai susidoroti su XXI a. iššūkiais saugumui.

Prahoje buvo įtvirtintas NATO vaidmuo kovoje su terorizmu: parengta kovai su terorizmu skirta karinė koncepcija, specialūs kariniai pajėgumai, susitarimas dėl Partnerystės veiksmų plano kovojant su terorizmu bei išreikštas pasiryžimas veikti išvien su tarptautine bendruomene. Šios priemonės padėjo pagrindą vėlesniems veiksmams, kaip Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) perėmimas Afganistane bei parama Lenkijos kontroliuojamam sektoriui Irake.

Prahoje įvykusio NATO viršūnių susitikimo metu sąjungininkės prisiėmė konkrečius politinius įsipareigojimus, susijusius su pajėgumų tobulinimais pagrindinėse šiuolaikinių karinių operacijų srityse. Visapusiškai įvykdžius taip vadinamus „Prahos pajėgumų įsipareigojimus“, keturgubai padidės didelių, personalą perkeliančių orlaivių Europoje kiekis, bus įkurta degalais ore papildomų lėktuvų eskadrilė,

ISAF dalyviai stebi Kabulą

Atidarant Strateginę vadavietę transformacijai

Aljanso transformavimas

21

Nuo 2004 m. kovo mėn. NATO vienija 26 nares. Tačiau organizacijos darbo metodai daugelį metų beveik nesikeitė, palyginti su 6-ojo dešimtmečio pradžioje 12 narių Aljansui parengtaisiais. Siekdamos efektyviai veikti naujoje strateginėje aplinkoje, šalys narės pripažino būtinybę didinti lankstumą ir mažinti biurokratines struktūras. Prahoje įvykusio NATO viršūnių susitikimo metu taip pat buvo pradėta svarbi pertvarka šia kryptimi. Buvęs komitetų kiekis (apie 467) sumažintas 30 procentų. Daugiau sprendimų turėtų priimti pavaldūs komitetai. Šiaurės Atlanto Taryba, išsaugodama savo bendrąją atsakomybę už Aljanso spendimų priėmimo procesą, daugiau dėmesio galės skirti strateginiams klausimams. Taip pat supaprastintos ir racionalizuotos susitikimų ministrų lygiu procedūros, siekiant daugiau laiko skirti esminiams pasikeitimams nuomonėmis. Laikui bėgant, šie pokyčiai užtikrins šiuolaikiškesnės ir efektyvesnės darbo struktūros Aljanso viduje sukūrimą.

Daugelis Prahoje suderėtų reformų, iniciatyvų ir programų bus Aljanso veiklos pagrindas, sutelkiantis dėmesį ties realistiškomis ir įgyvendinamomis priemonėmis, atitinkančiomis būtinybę garantuoti NATO narių teritorijos, gyventojų bei ginkluotųjų pajėgų apsaugą nuo visų grėsmių ir iššūkių.

užtikrinta, kad daugelis NATO dislokuojamų nuolatinės parengties reagavimo pajėgų turės apsaugos priemones nuo cheminio, radiologinio, biologinio ir branduolinio ginklo bei apie 40 procentų išaugs ne JAV priklausančios oru gabenamos, preciziškai valdomos amunicijos kiekis. Tuo pat metu sąjungininkės susitarė sukurti technologiniu požiūriu pažangiausias NATO Reagavimo pajėgas, galinčias sparčiai dislokuotis ten, kur jų reikia, ir atlikti katalizatoriaus vaidmenį, akcentuojant ir skatinant karinius Aljanso pajėgumus bei toliau vykstančią transformaciją. Sąjungininkės taip pat patvirtino naujosios ekonomiškesnės ir efektyvesnės karinės vadovybės struktūros pagrindinius principus. Ateityje NATO turės strateginę operacijų vadavietę, įsikūrusią Europoje (Belgijoje) ir strateginę vadavietę transformacijai Jungtinėse Amerikos Valstijose su padaliniu Europoje. Pastaroji bus atsakinga už vykstančią Aljanso karinių pajėgumų transformaciją.

Papildymas degalais ore

NATO XXI AMðIUJE

XXI a. pradžios NATO labai pasikeitęs, lyginant su 1949 m. įkurtu saugumo aljansu. Per daugiau nei pusę amžiaus ir Aljansas, ir visas pasaulis pasikeitė taip, kaip jokiu būdu negalėjo numatyti NATO steigėjai. Aljansas išaugo ne tik iš institucijos, kuri keturis šaltojo karo dešimtmečius gynė Vakarų Europą bet ir iš tos organizacijos, kuri veikė po šaltojo karo 10-jame dešimtmetyje prasidėjusiu pereinamuoju laikotarpiu. Vykstant naujų narių integracijai, neišvengiamai turės tęstis adaptacijos procesas, siekiant suderinti didesnio narių skaičiaus interesus, nepadarant neigiamos įtakos Aljanso sugebėjimui laiku priimti spendimus. Iš tiesų, nuolat keičiantis saugumo aplinkai, NATO plėtros tempas taip pat turės įgauti pagreitį.

Nors keičiasi grėsmių, su kuriomis susiduria šalys narės, pobūdis bei NATO kovos su jomis būdai, Vašingtono sutartyje įtvirtinti principai išlieka nepakitę. NATO išlieka transatlantine politine bei karine struktūra, skirta atremti saugumui metamus iššūkius, siejanti Europos ir Šiaurės Amerikos interesus bei subalansuojanti individualių šalių narių interesus.

Pratybos jūroje

Žvelgiantį ateitį

23

Tebevykstanti NATO transformacija yra proceso, skirto didinti Aljanso šalių narių saugumą ir euroatlantinio regiono, kaip visumos, stabilumą bei klestėjimą ateityje, dalis. Po NATO viršūnių susitikimo Prahoje sąjungininkės sustiprino pastangas, siekdamos adaptuoti Aljansą šiandienos uždaviniams: bendrų vertybių – pagarbos demokratijai ir žmogaus teisėms – gynimui; kovai su tarptautiniu terorizmu ir masinio naikinimo ginklų platinimo keliama grėsme; tiltų su Rusija ir Ukraina saugumo srityje kūrimui; glaudesnio bendradarbiavimo su kitomis partnerėmis šalimis tolesniam plėtojimui; išsekus kitoms galimybėms, efektyviam krizių valdymui ir garantavimui, kad konflikto padariniai nepradėtų plisti už sienų ar grasinti platesniam stabilumui. Tai visapusiškas uždavinys, kurio įvykdymas priklauso nuo visuomenės supratimo ir palaikymo NATO bei partnerėse šalyse, nepripažįstant konflikto politikos, bet pasiryžus kurti supratimu ir bendradarbiavimu grindžiamą saugumo politiką ateities kartoms.

NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis

Nauji horizontai

NATO XXI AMðIUJE

NATO Public Diplomacy Division / Division Diplomatie publique de l’OTAN

1110 Brussels / BruxellesBelgium / Belgique

Web site: www.nato.intSite web: www.otan.nato.int

E-mail: natodoc@hq.nato.int

© NATO - 2004

NATO

21LIT0304

Šiuo leidiniu siekėme pateikti visuomenei glaustą įvadą apie NATO. Išsamesnės informacijos galima rasti NATO interneto svetainėje www.nato.int