miŠkininkystĖ ir kraŠtotvarka - kmaik10).pdfekologinis ūkininkavimas, pasak e. jasinsko ir z....

KAUNO MIŠKŲ IR APLINKOS INŽINERIJOS KOLEGIJA

KAUNAS FORESTRY AND ENVIRONMENTAL ENGINEERING UNIVERSITY

OF APPLIED SCIENCES

MIŠKININKYSTĖ IR KRAŠTOTVARKA

FORESTRY AND LANDSCAPE MANAGEMENT

2016 3 (10)

2016

REDAKTORIŲ KOLEGIJA:

EDITORIAL ADVISORY BOARD:

Vyriausiasis redaktorius / Editor in Chief:

Doc. dr. Albinas Tebėra

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, Lietuva

Kaunas Forestry and Environmental Engineering University of

Applied Sciences, Lithuania

Atsakingoji sekretorė / Managing Editor:

Kristina Butkienė




Nariai / Members:

Doc. dr. Inga Adamonytė Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva

Aleksandras Stulginskis University, Lithuania

Doc. dr. Audrius

Aleknavičius


Kaunas Forestry and Environmental Engineering University of Applied

Sciences, Lithuania

Doc. dr. Vytautas Bareika



Sciences, Lithuania

Dr. Valerija Baronienė Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija, Lietuva

Dubrava Experimental and Training Forest Enterprise, Lithuania

Doc. dr. Vincas Gurskis



Sciences, Lithuania

Dr. Jozesf Horvath Šegedo universitetas, Vengrija

University of Szeged, Hungary

Dr. Vilma Kriaučiūnaitė-

Neklejonovienė

Kauno technologijos universitetas, Lietuva

Kaunas University of Technology, Lithuania

Doc. dr. Velta Paršova Latvijos žemės ūkio universitetas, Latvija

Latvia University of Agriculture, Latvia

Doc. dr. Edmundas

Petrauskas

Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva


Prof. hab. dr. Edvardas

Riepšas

Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva


Doc. dr. Loreta Semaškienė



Sciences, Lithuania

Dr. Aušra Steponavičienė Kauno kolegija, Lietuva

Kaunas University of Applied Sciences, Lithuania

Doc. dr. Tapani Tasanen Seinajoki taikomųjų mokslų universitetas, Suomija

Seinajoki University of Applied Sciences, Finland

Dr. Jerzy Wojtatowicz Varšuvos ekologijos ir vadybos universitetas, Lenkija

University of Ecology and Management in Warsaw, Poland

TURINYS

CONTENTS

Virginija Atkocevičienė, Daiva Juknelienė, Jolanta Valčiukienė, Juozas Ūselis

Darnus ekologinis ūkininkavimas Telšių rajone. Sustainable - organic farming in

Telsiai district....................................................................................................................

6

Daiva Gudritienė, Edita Abalikštienė

Skaitmeninių kartografavimo metodų taikymas analizuojant pažeidimus saugomose

teritorijose. Application of digital cartographic methods for the analysis of infringe-

ments of the rules of protected areas................................................................................

14

Daiva Gudritienė

Žemės informacinės sistemos taikymo galimybės Lietuvoje. Application possibilities

of land information systems in Lithuania ........................................................................

21

Kristina Lukauskaitė, Dalia Perkumienė

Organic farming control system. Ekologinio ūkininkavimo kontrolės sistema.................

29

Irena Marinko, Dalia Perkumienė, Zita Baužienė, Indrė Knyvienė

Characteristics of the contemporary student-centred learning process. Dėstytojo vaid-

muo į studentą orientuotose studijose.........................................................................

38

Özgür Oguz, Violeta Naujokienė, Saulė Milčiuvienė

Occupational health and safety in the European Union directive. Darbuotojų sauga ir

sveikata vykdant Europos Sąjungos direktyvą...................................................................

46

Dalia Perkumienė, Özgür Oguz, Biruta Švagždienė

Peculiarities of working time organization. Darbo laiko organizavimo ypatybės............

53

Dalia Perkumienė, Rokas Jankauskas, Nerija Mikalauskienė

GMO produktų naudojimo teisinis reguliavimas. Legal regulation of GMO products....

65

REIKALAVIMAI MOKSLINIAMS STRAIPSNIAMS RENGTI/HOW TO

PREPARE A MANUSCRIPT FOR THE SCIENTIFIC JOURNAL...................................

75

Šiame leidinyje publikuojama tarptautinės mokslinės konferencijos „Gamtotvarkos aktua-

lijos – 2016“ pranešimų medžiagos I dalis

This publication includes Part I of proceedings of the International Scientific Conference

"Nature management issues - 2016"

KONFERENCIJOS ORGANIZACINIS KOMITETAS

ORGANIZATIONAL COMMITTEE OF THE CONFERENCE

Nariai/ Members

Dr. Edita Abalikštienė




Dr. Dalia Perkumienė




PhD. Sinilga Černulienė




Dr. Ernesta Liniauskienė




Dr. Oğuz Özgür Anadolu universitetas, Turkija

Anadolu University, Turkey

Dr. Rita Robles Leono universitetas, Ispanija

University of Leon, Spain

Dr. Andrea Hegedus Šegedo universitetas, Vengrija

Szeged University, Hungary

Dr. Audrius Aleknavičius Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva


Dr. Biruta Švagždienė Lietuvos sporto universitetas

Lithuanian Sports University, Lithuania

FOREWORD

The proceedings of the international scientific - methodical conference “NATURE

MANAGEMENT ISSUES - 2016” consist of scientific articles issued as print (ISSN 2345-

0002) edition.

The conference was held on 18-20 May 2016 at Kaunas Forestry and Environmen-

tal Engineering University of Applied Sciences, Liepų str. 1, Girionys, Kaunas distr.,

Lithuania.

The authors of the articles are teachers, researchers and practising professionals

from Lithuania, Turkey, Slovenia and Nigeria.

The problems of protected areas, nature tourism, ecology; forest use; law; mana-

gement and economics; renewable energy resources; territorial planning; landscape archi-

tecture are studied.

Each author is responsible for correct information of his/her article.

The articles are compiled for publishing by Kaunas Forestry and Environmental

Engineering University of Applied Sciences.

Address: Liepų str. 1, Girionys, Kaunas distr., LT-53101; tel.: +370-37-383 082,

fax: +370-37-383 140, e-mail.: [email protected].

Editors

PRATARMĖ

Pranešimų rinkinys “NATURE MANAGEMENT ISSUES - 2016” yra suda-

rytas pagal tarptautinės mokslinės-metodinės konferencijos „Gamtotvarkos aktualijos –

2016“ mokslinius straipsnius, kuris išspausdintas (ISSN 2345-0002) leidiniu.

Konferencija vyko 2016 m. gegužės 18–20 dienomis Kauno miškų ir aplinkos

inžinerijos kolegijoje, Liepų g. 1, Girionys, Kauno r., Lietuva.

Pranešimus parengė dėstytojai, mokslininkai ir praktikuojantys specialistai iš

Lietuvos, Turkijos, Slovenijos ir Nigerijos.

Mokslinių tyrimų pranešimai susiję su saugomų teritorijų, gamtos turizmo, ekolo-

gijos, miško naudojimo, teisės, valdymo ir ekonomikos, atsinaujinančių energijos išteklių,

teritorijų planavimo, kraštovaizdžio architektūros aktualijomis.

Kiekvienas autorius yra atsakingas už pateiktos informacijos teisingumą.

Pranešimų rinkinys sudarytas Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos.

Adresas: Liepų g. 1, Girionys, Kauno r., LT-5310.; Tel.: + 370-37-383 082, faks.: + 370-

37-383 140, el. p.: [email protected].

Redkolegija

mailto:[email protected]

mailto:[email protected]

6 GAMTOTVARKOS AKTUALIJOS - 2016 NATURE MANAGEMENT ISSUES - 2016

DARNUS EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS TELŠIŲ RAJONE Virginija Atkocevičienė 1,2, Daiva Juknelienė 1,2, Jolanta Valčiukienė 2, Juozas Ūselis2

1 Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija 2 Aleksandro Stulginskio universitetas Anotacija

Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios visame pasaulyje pradėjo plisti ekologinės ir

tausojančios žemdirbystės idėjos. Ekologinių ūkių kūrimąsi skatino didėjantis susirūpinimas dėl

aplinkos apsaugos, biologinės įvairovės nykimo, nedarbo didėjimo, genetinių ligų atsiradimo, mais-

to kokybės prastėjimo bei cheminių medžiagų naudojimo, sveikatos problemų ir gamtinių išteklių

nykimo. Beatodairiškas aplinkos teršimas, su tuo susijęs sparčiai kintantis klimatas, ozono sluoksnio

plonėjimas, didelė maisto tarša, įvairiausios pražūtingos žmogaus organizmui ligos bei dvasinis

degradavimas - visa tai sudaro prielaidas ekologinei krizei.

Vienas iš populiariausių parametrų darniam vystymuisi yra ekologinis ūkis. Ekologinį ūki-

ninkavimą, kaip alternatyvų būdą, Lietuvoje ir kitose šalyse skatina didėjantis susirūpinimas aplinka

ir jos apsauga, maisto kokybe ir kt. Norint išspręsti aplinkosaugines problemas ūkininkaujant ekolo-

giškai naudojamos gamtai ir žmogui nekenksmingos technologijos, kurios mažina cheminių me-

džiagų atsiradimą aplinkoje bei riboja sintetinių cheminių medžiagų naudojimą. Visa tai suteikia

galimybę apsaugoti aplinką, sumažinti ar iš dalies pašalinti neigiamus veiksnius, darančius įtaką

ekosistemai, išsaugoti biologinę įvairovę, efektyviau naudoti gamtos bei energijos išteklius, gaminti

ir suteikti vartotojams neužterštus, sveikus produktus.

Ekologinis žemės ūkis vadovaujasi nustatytais principais, kurie skatina saugoti mus supan-

čią aplinką, kurti ir palaikyti uždarus maisto medžiagų apytakos ciklus apykaitinių procesų grandi-

nėje – dirva – augalai – gyvūnai, vystant mišrius augalininkystės – gyvulininkystės ūkius, išsaugoti

ir didinti dirvožemio našumą, taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius.

Raktažodžiai: ekologinis žemės ūkis, kaimo plėtra, žemės ūkio naudmenos, ūkininkas.

Įvadas

Lietuvai 2004 m. tapus Europos Sąjungos nare, daugelis šalies ūkininkų nuspren-

džia ūkininkauti ekologiškai. Priežastys gali būti įvairios: daugelį ūkininkų traukia visame

pasaulyje populiarėjantis ūkininkavimo būdas arba didėjanti ekologiškai išaugintų produk-

tų paklausa, be abejo, didelę įtaką turi solidžios subsidijos. Europos Sąjungoje ekologinis

ūkininkavimas yra viena iš prioritetinių šakų, kuri remiama finansiškai.

Ūkininkaujant ekologiškai naudojamos gamtai ir žmogui nekenksmingos techno-

logijos, kurios mažina cheminių medžiagų atsiradimą aplinkoje bei riboja sintetinių chemi-

nių medžiagų naudojimą. Ekologinis ūkininkavimas, pasak E. Jasinsko ir Z. Kazakevi-

čiaus, (2008) teikia tiek aplinkosauginę, tiek ekonominę ir socialinę naudą, o visa tai yra

darnaus vystymosi sudedamosios dalys. Lietuvoje ir kitose pasaulio valstybėse šiuo metu

vyksta diskusijos apie ekologinę žemdirbystę, kaip apie vieną geriausių alternatyvų susida-

riusioje situacijoje.

Pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos suformuluotos Rio de Žaneire 1992 me-

tais pasaulio viršūnių susitikime. Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindą sudaro trys ly-

DARNUS EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS TELŠIŲ RAJONE 7

SUSTAINABLE - ORGANIC FARMING IN TELŠIAI DISTRICT

giaverčiai komponentai: aplinkosauga, ekonominis bei socialinis vystymasis (Lietuvos...,

2003).

M. L. Bemelmansas-Videcas, R. C. Ristas, E. Vedungas (1998) darnaus vystymosi

užtikrinimui siūlo taikyti reguliavimo priemones, kurios, jų nuomone, turėtų būti: įstaty-

mai, ekonominės priemonės bei informacijos perdavimas.

Modernus Europos Sąjungos šalių žemės ūkis turi užtikrinti vartotojų aprūpinimą

maistu ir padėti išmaitinti vis daugiau pasaulio gyventojų. Bendroji žemės ūkio politika

kreipiama įgyvendinti socialinio ir ekonominio vystymosi strategijos Europa 2020 priorite-

tus, kurie prisideda prie klimato neigiamo pokyčio mažinimo, inovacijų skatinimo ir naujų

darbo vietų sukūrimo (Vaznonis ir kt., 2011).

V. Skulskis (2010) bei F. Offermann ir H. Nieberg (2000) teigia, kad viena iš

reikšmingiausių darnaus ūkio išraiškų yra ekologinis ūkininkavimas. Jis pripažintas, kaip

veikianti prevencinė aplinkos apsaugos priemonė, kuri savo potencialiomis galimybėmis

sprendžia žemės ūkio produktų konkurencingumo, kaimo gyventojų užimtumo bei papil-

domų pajamų klausimus.

Šiandieniniame pasaulyje itin svarbūs aplinkosauginiai reikalavimai, pasaulio

gamta jau smarkiai paveikta besiplėtojančios cheminės pramonės. Išsaugojimas biologinės

įvairovės, kraštovaizdžio ir kultūros paveldo - tai pagrindinės viešos gėrybės sukurtos že-

mės ūkio (Hasund, 2013). Ūkininkas privalo sąmoningai plėtoti savo veiklą, jog nepakenk-

tų sau, aplinkiniams ir ateities kartoms.

Žemės ūkio daugiafunkciškumo sąvoka apima žemės visas ūkio veiklos sukurtas

prekes, produktus ir paslaugas. Pastaruoju dešimtmečiu daugiafunkcinis žemės ūkis bei

ūkininkavimo vaidmuo ekonomikai ir visuomenei, politikoje ir mokslo srityse yra nuolat

diskutuotina tema (Marsden ir Sonnino, 2008).

Ekologinių ūkių kūrimąsi taip pat sąlygoja didėjantis ūkininkų sąmoningumas, no-

ras įgyvendinti ekologinio gyvensenos būdo idėjas praktikoje, ekologiškų produktų augi-

mas rinkoje, didėjanti aplinkos apsaugos motyvacija, ūkininkaujančių ekologiškai finansi-

nis rėmimas (Makutėnienė ir kt., 2010). De Lauwere ir kt. (2004) teigia, kad veiksniai tu-

rintys įtakos ekologinio ūkininkavimo vystymuisi gali būti skirstomi į vidinius ir išorinius

veiksnius. Išoriniai veiksniai laikomi nepriklausomais nuo ūkininkaujančiųjų ir yra susiję

su žemės ūkio kintančia politika, vidiniai – priešingai išorinių, susiję su ūkininko ūkiu bei

jo asmenybe (Skulskis ir kt., 2008).

Teigiama, kad sparčiam ekologinio ūkininkavimo vystymuisi Lietuvoje didelę įta-

ką turėjo Europos Sąjungos narystė, kurioje buvo sukurtos itin palankios sąlygos šiam ūki-

ninkavimo būdui plėtotis. Mokamos didelės tiesioginės kompensacinės išmokos norint

užtikrinti ekologinį ūkininkavimą kaip taikantį naujausias gamybos technologijas ir suteikti

galimybę kompensuoti už ribojamos žemdirbystės netektas pajamas (Kriščiukaitienė ir kt.,

2012).

Teigiama, kad šie tikslai suformuoti remiantis pagrindiniais ekologinio žemės ūkio

plėtros motyvais. Ekologinis motyvas – taršos sumažinimas, biologinės įvairovės išsaugo-

jimas, saugaus maisto išsaugojimas ir pagaminimas. Ekonominis motyvas – vietinių ištek-

lių naudojimas, energetinių ir materialinių sąnaudų sumažinimas, ūkio problemų sprendi-

mas, gamybos kaštų mažinimas, produktų realizacija aukštesne kaina. Socialinis motyvas –


darbo vietų didinimas, nedidelių ūkių išsaugojimas. Kultūrinis motyvas – etnokultūros

puoselėjimas, dvasinės kultūros ugdymas.

Tyrimų metodika

Analizuojant ekologinio ūkininkavimo vystymosi Lietuvoje teorinius pagrindus

naudota mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų analizė, apibendrinimas ir sistemini-

mas.

Naudoti statistinių duomenų rinkimo, analizės bei palyginimo metodai. Statistinei

informacijai apdoroti ir sisteminti panaudoti grupavimo, palyginimo ir grafinio vaizdavimo

būdai.

Tyrimas atliktas naudojantis Lietuvos Respublikos žemės fondo, Lietuvos žemės

ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis.

Rezultatai

Ekologinių ūkiu veikla Lietuvoje pradėta 1993 m. Tais metais sertifikuoti devyni

ūkiai ir jiems suteiktas pereinamojo laikotarpio į ekologinį ūkininkavimą statusas. Kasmet

Lietuvoje sertifikuotų ekologinių ūkių skaičius ir plotas didėjo ir 2006 metais ūkių jau bu-

vo 2348. Per metus nuo 2006–2007 m. ūkių skaičius išaugo iki 2855 ūkių, tarp jų – ir 13

žuvininkystės ūkių. 2007 m. sertifikuotas ekologinės gamybos plotas užėmė apie 125 tūkst.

ha, tai yra apie 5 % tuo metu deklaruotų išmokoms žemės ūkio naudmenų ploto.

Ypač stiprus ekologinės gamybos padidėjimas pastebėtas 2003 m., tai lėmė dides-

nės išmokos nei tradiciniams ūkiams. Ekologiniai ūkiai didėja, tačiau ekologiškų gaminių

rinka vystosi chaotiškai. Gamintojai neaprūpina ekologiškais produktais vidaus rinkos.

Tam įtakos turi ne tik šių produktų stygius, bet ir ne visada patraukli prekinė produkcijos

išvaizda bei kaina (Čiegis, 2009).

Pagal M. Sakalauskaitės ir A. Dėdelio (2014) išanalizuotus duomenis teigiama,

kad Lietuvoje ekologinių ūkių daugiausiai buvo 2007 metais (2855). Bet nuo tada ekologi-

nių ūkių vis mažėja, tačiau patys ūkiai stambėja ir ekologinės gamybos plotas kasmet auga.

2013 m. ekologinės gamybos plotas buvo daugiau kaip 172 tūkst. ha. Atsižvelgiant į didė-

jančią ekologinių gaminių paklausą užsienyje bei iš lėto ir Lietuvoje manoma, kad ekolo-

ginių ūkių skaičius ir jų užimamas plotas nemažės. 2010–2013 m. laikotarpiu didžiausi

ekologinių ūkių plotai buvo Panevėžio ir Vilniaus, o mažiausi – Marijampolės ir Šiaulių

apskrityse (1 pav.).

Galime teigti, kad Telšių apskrityje ekologinių ūkių plotai nuo 2010 iki 2013 metų

išliko pastovūs ir sudarė nuo 6,1 iki 8 % visų ūkių ploto. Ekologinis žemės ūkis – tai lyg

ūkininkavimo sistema, kuria siekiama išauginti ekologiškus žemės ūkio produktus nenau-

dojant sintetinių trąšų, pesticidų ir augimo stimuliatorių bei laikomasi kitų ekologinio že-

mės ūkio Taisyklėse nustatytų reikalavimų.

Pagal VšĮ ,,Ekoagros“ pateiktus duomenis nustatyta, kad 2008 m. sertifikuota

2805, 2009 m. – 2679, 2010 m. – 2668, 2011 m. – 2598, 2012 m. – 2511 ir 2013 m. buvo

2570 ekologinės gamybos ūkių. Nepaisant ūkių skaičiaus mažėjimo pastebėtas ūkių stam-

bėjimas ir nustatyta, kad kasmet ekologinės gamybos plotas vis auga. 2007 m. jis siekė

125,45, 2011 m. – 157,99, 2012 m. – 162,65, o 2013 m. ekologinės gamybos plotas buvo

daugiau kaip 172 tūkst. ha.



1 pav. Ekologinių ūkių plotai apskrityse 2010-2013 metais (procentais) (Saka-

lauskaitė ir kt., 2014)

Fig. 1. Areas of organic farming in 2010-2013 (percentage) (Sakalauskaite and

others, 2014)

VŠĮ „Ekoagros“ sertifikuoja ekologinius ūkius ir jų produkciją, nuolat tikrina, kad

juose būtų laikomasi visų reikalavimų. Pasak įstaigos direktoriaus Antano Makarevičiaus,

kontrolė ekologiniuose ūkiuose labai didelė, galima sekti visą žaliavos kelią nuo lauko iki

galutinio produkto, todėl ūkininkams būtų per didelė rizika bandyti „apeiti“ ekologinio

ūkininkavimo taisykles. Šiais metais sertifikuota apie 2700 ūkių, kuriuose dirbama apie

210 tūkst. ha žemės. Keičiasi ir žmonių požiūris į ekologiją. Gaila, kad dar nedaug ekolo-

giškos žaliavos perdirbama Lietuvoje, daugiausiai jos parduodama kitoms Europos šalims.

Moderniausių ūkių kūrimuisi reikalingos informacinių technologijų, užsienio

kalbų žinios. Daugelis naujovių vyresnio amžiaus ūkininkui tampa kliūtimi siekti moder-

nios žemės ūkio veiklos. Galime daryti išvadą, kad mažas skaičius jaunų ūkininkų Telšių r.

sav. gali lemti nedidelį ekologinių ūkių skaičių (2 pav.).


2 pav. Telšių r. sav. žemės ūkio naudmenų pasiskirstymas pagal registracijos for-

mą (sudaryta pagal Telšių r. sav. VšĮ ,,Ekoagros“ skyriaus ir Telšių Žemės ūkio skyriaus

2015 metų pateiktus duomenis)

Fig. 2. Distibution of agricultural land in Telsiai district by the form of registra-

tion (according to data given by Telsiai district public company „Ekoagros“ and Telsiai

agriculture department)

Telšių r. sav. sertifikuotų ekologinių ūkių plotas užima 8 680,86 hektarų, tai suda-

ro 12,08 proc. bendro ūkininkų ūkių naudojamo žemės ploto. Registruotų ūkių žemės ūkio

naudmenų plotas sudaro 70,71 proc. bendro ūkininkų ūkių naudojamo žemės ploto, likusi

17,21 proc. dalis – tai neįregistruoti į ūkininkų ūkių registrą žemės plotai. Telšių r. sav.

sertifikuotų ekologinių ūkių pareiškėjų skaičius yra 119, kurie užsiima augalininkystės,

gyvulininkystės ir perdirbimo ekologiniais ūkiais (3 pav.).

3 pav. Telšių r. sav. sertifikuotų ekologinių ūkių pasiskirstymas pagal pasirinktą

veiklos kryptį (sudaryta pagal Telšių r. sav. VšĮ ,,Ekoagros“ skyriaus pateiktus 2015 metų

duomenis)

Fig. 3. Certified organic farming distribution in Telsiai district by type of work

(according to data of 2015 provided by Telsiai district public department „Ekoagros“)

12,08 %

17,21 %

70,71 %Ūkiai/Farms

Sertifikuotas ekologinių ūkių plotas/Area ofcertified organic farms

Neįregistruotas žemės plotas/Unregisteredareas

Registruotas žemės ūkio naudmenųplotas/Registered agricultural area

36,14 %

62,18 %

1,68 %

Augalininkystė/Veg agriculture

Augalininkystė+gyvulininkystė /Veg + Live stock farming

Perdirbimas / Processing



Telšių r. sav. daugiausiai yra augalininkystės ir gyvulininkyste sertifikuotų ekolo-

ginių ūkių, kurie sudaro 62,18 proc. Augalininkystės ekologiniai ūkiai sudaro 36,14 proc.

visų ekologinių ūkių. Mažiausiai užima ūkiai, užsiimantys perdirbimu, jie sudaro tik

1,68 proc. visų ekologinių ūkių.

Lietuvos sąlygomis gyvulininkystė yra neatsiejama ekologinio ūkio sistemos dalis.

Be karvių, kiaulių, avių, vištų, kitų gyvulių ar paukščių sunku įsivaizduoti sėkminga ūkine

veikla užsiimantį ekologinį ūkį. Vertinant ekologiniu požiūriu vien lauko augalininkyste

besiverčiantys ūkiai negali būti pripažįstami uždaromis ekologinėmis sistemomis, nes juo-

se nėra augalinės produkcijos vartotojų grandies – gyvulių. Ekologinei gyvulininkystei

keliami šiuolaikiniai elgesio su gyvuliais, jų priežiūros, šėrimo ir laikymo reikalavimai.

Reikalaujama, kad gyvuliams būtų sudaromos optimalios atskirų gyvulių rūšių prigimtį

atitinkančios sąlygos. Vienas iš svarbiausių reikalavimų, keliamų ekologinei gyvulininkys-

tei, padedantis tausoti gyvulių sveikatą, yra gyvulių apsauga nuo stresų. Vienas dažniausių

veiksnių, sukeliančių gyvulių stresus, yra jų įgimtų poreikių neatitinkančios laikymo sąly-

gos.

Telšių r. sav. nustatyta, kad ekologiniuose ūkiuose vyrauja šešios sertifikuotų augi-

namų gyvulių rūšys. Bendras sertifikuotų gyvulių skaičius ekologiniuose ūkiuose Telšių r.

sav. yra 7 757 gyvuliai (4 pav.).

4 pav. Telšių r. sav. ekologinių ūkių sertifikuotų gyvulių skaičius (sudaryta pagal

Telšių r. sav. VŠĮ ,,Ekoagros“ skyriaus pateiktus 2015 metų duomenis)

Fig. 4. The numbers of certificated live stock in Telsiai district (according to the

data of 2015 data provided by Telsiai district public department „Ekoagros“)

3619

1444

2025 21

2466

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

4000

The

nu

mb

ers

of

live

sto

ck in

un

its

Vie

ne

tai


Telšių r. sav. ekologiniuose ūkiuose daugiausiai auginama galvijų, jų sertifikuota

3 619. Didelis sertifikuotų avių skaičius – 2 466. Mažiausiai Telšių r. sav. auginama arklių,

ekologiniuose ūkiuose jų sertifikuoti tik 5.

Apibendrinant galima teigti, kad ekologinių ūkių skaičius Telšių r. sav. lyginant su

visų ūkių skaičiumi yra nedidelis- tik 119 paraiškas ūkininkauti ekologiškai pateikusių

ūkininkų. Ekologinių ūkių sertifikuotas žemės plotas užima 8 680,86 hektarų. Nustatyta,

kad daugiausiai yra augalininkystės su gyvulininkyste ekologinių ūkių, jų yra 74 ūkiai.

Išvados

Telšių r. sav. ekologiniuose ūkiuose daugiausiai auginama galvijų, jų sertifikuota

3 619. Didelis sertifikuotų avių skaičius – 2 466. Mažiausiai Telšių r. sav. auginama arklių,

ekologiniuose ūkiuose jų sertifikuoti tik 5.

Apibendrinant galima teigti, kad ekologinių ūkių skaičius Telšių r. sav. lyginant su

visų ūkių skaičiumi yra nedidelis – tik 119 paraiškas ūkininkauti ekologiškai pateikusių

ūkininkų. Ekologinių ūkių sertifikuotas žemės plotas užima 8 680,86 hektarų. Nustatyta,

kad daugiausiai yra augalininkystės su gyvulininkyste ekologinių ūkių, jų yra 74 ūkiai.

Literatūra

1. Bemelmans-Videc, M. L., Rist, R.C., Vedung, E. Carrots, Sticks, and Ser-

mons: Policy Instruments and Their Evaluation. - New Jersey and London: Transaction

Publishers, 1998 [ interaktyvus]. [ žiūrėta 2016-04-08].

2. Coleman, D. C., Crossley, D. A. Jr., Hendrix, P.F. Fundamentals of soil eco-

logy. For Academic press, London 2004 [interaktyvus]. [žiūrėta 2016-04-12].

3. Čiegis, R. Ekologinis saugumas: nauji iššūkiai planetai. Iš: Strategic Self-

Management, 2006, Nr.1(3), ISSN 1648-5815.

4. Čiegis, R., Zeleniūtė, R. Ekonomikos plėtra darnaus vystymosi aspektu. Iš:

Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, 2008. ISSN 1392-1142 [interaktyvus]. [žiūrėta

2016-04-16].

5. Čiegis, R. Darnaus žemės ūkio plėtra Lietuvoje. Iš: Vadybos mokslas ir studi-

jos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai: mokslo darbai, 2009. Nr. 16 (1), ISSN

1822-6760.

6. Ekologinės žemės ūkio taisyklės. Valstybės žinios, 2001, Nr. 1-21 [interakty-

vus]. [žiūrėta 2016-04-15].

7. Jasinskas, E., Kazakevičius, Z. Darnaus vystymo skatinimas remiant ekologi-

nius ūkius. Iš: Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai:

mokslo darbai, 2008. Nr. 15(4), ISSN 1822-6760.

8. Kriščiukaitienė, I. Namiotko, V. Iš: Management theory and studies for rural

business and infrastructure development. 2012, Nr. 2 (31), ISSN 1822-67606760.

9. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymas

Nr. 3D-288 „Dėl žemės ūkio ministro 2000 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 375 „Dėl ekolo-

ginio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo. Iš: VŠĮ „Ekoagros“, 2015.

10. Lietuvos Respublikos žemės fondas 2015 m. sausio 1 d. Vilnius.



11. Makutėnienė, D. Makutėnas, V. Išorinių veiksnių poveikio ūkininkų motyva-

cijai ekologiškai ūkininkauti vertinimas. Iš: Management theory and studies for rural busi-

ness and infrastructure development. 2010, Nr. 20 (1), ISSN 1822-6760.

12. Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai. Lietuvos Respublikos žemės

ūkio ministerija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, Vilainiai, 2007.

13. Skulskis, V. Ekologinio ūkininkavimo veiksnių modeliavimas. Iš: Manage-

ment theory and studies for rural business and infrastructure development. 2010, Nr. 22

(3), ISSN 1822-6760.

14. Sakalauskaitė, M., Dėdelė, A. Ekologiniai ūkiai Lietuvoje. Iš: Žmogaus ir

gamtos sauga-2dalis, 2014. ISSN 1822-1823.

15. Vaznonis, V., Vaznonis, B. Bendrosios žemės ūkio politikos perspektyvos:

link darnaus vystymosi. Iš: Management theory and studies for rural business and infrast-

ructure development. 2011, Nr. 1 (25), ISSN 1822-6760.

16. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras [interaktyvus]. [žiūrėta 2016-

04-15].

Virginija Atkocevičienė, Daiva Juknelienė, Jolanta Valčiukienė, Juozas Ūselis

Sustainable - organic farming in Telšiai district

Summary

Organic farming, as an alternative, has been promoted with the growing concern

about the environment and its protection, food quality in Lithuania and other countries. In

order to solve environmental problems in organic farming, environmental and human-

friendly technologies have been used which reduce chemical substances in the envi-

ronment that limit the use of synthetic chemicals.

Rapid development of organic farming in Lithuania had a significant impact on the

European Union membership, which created particularly favorable conditions for the deve-

lopment of the farming method.

Research over the period 2007-2013 showed that the largest number of organic

farms in Lithuania was in 2007 - 2855. It is argued that since then the number of organic

farms was decreasing: in 2008 were certified 2805, in 2009 - 2679, 2010 - 2668, 2011 -

2598, 2012 - 2511 and in 2013 - 2570 organic farms. Despite the declined numbers of

farms, the farms have been growing each year and the area of organic production was

growing. In 2007 it reached 125.45, in 2011- 157.99, 2012- 162.65 ha, in 2013 organic

production area was more than 172 thous. ha.

In Telšiai area certified organic farms cover 8 680.86 hectares, accounting for

12.08 percent of used land in all farms. Registered farms and agricultural land area makes

up 70.71 percent of used land, and the remaining 17.21 percent - are not registered in the

register of farms land. At the moment there are 119 applicants to get a certificate of Orga-

nic farm, which are engaged in crop production, animal husbandry and processing of orga-

nic farm production.

Keywords: Organic agriculture, rural development, agricultural land, farmer.


SKAITMENINIŲ KARTOGRAFAVIMO METODŲ TAIKYMAS ANALIZUOJANT PAŽEIDIMUS SAUGOMOSE TERITORIJOSE

Daiva Gudritienė1,2, Edita Abalikštienė2

1Aleksandro Stulginskio universitetas

2 Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija

Stengiantis išsaugoti saugomas teritorijas bei norint sumažinti jų niokojimą svarbu žinoti

dažniausiai pasitaikančius administracinio kodekso pažeidimus šiose teritorijose. Sukurtas žemėla-

pis suteiks informacijos apie vietoves, kuriose dažniausiai atliekami pažeidimai.

Tyrimui atlikti pasirinktas Nemuno kilpų regioninis parkas, kuriame siekiama išssiaiškinti

dažniausiai pasitaikančius pažeidimus bei problemiškiausias vietoves.

Šio tyrimo tikslas – atlikti detalią Nemuno kilpų regioninio parko ir aplinkinių saugomų te-

ritorijų pažeidimų analizę bei sudaryti taškinį pažeidimų žemėlapį.

Išsikelti šie uždaviniai:

Apžvelgti Nemuno kilpų regioninio parko steigimo tikslą, draudžiamą bei skatinamą veik-

lą.

Atlikti parko 2007-2013 metų pažeidimų klasifikaciją pagal Lietuvos Respublikos Admi-

nistracinių teisių pažeidimų kodekso straipsnius.

Sugrupuoti 2007- 2013 metų pažeidimus pagal atlikimo laiką bei sudaryti taškinį pažeidi-

mų žemėlapį, numatyti jo taikymo galimybes.

Atlikus tyrimą, gautos šios išvados:

1. Daugiausiai pažeidimų atliekama nesilaikant 76 str. saugomų teritorijų reikalavimų (sa-

vavališkai pastatytas kilnojamas namelis; aplinkos teršimas, gamtinio rezervato lankymo režimo

pažeidimas) bei 55 str. vandens apsaugos reikalavimų pažeidimai (paviršinio vandens telkinio ap-

saugos juostoje pastatytas automobilis, dirbama žemė, sandėliuojama nenaudojama ž.ū. technika ir

t.t.).

2. Žemėlapyje išryškėja problemiškiausios vietovės, kuriose pažeidimai kartojasi kiekvie-

nais metais. Tai būtų Punios šilo gamtinis rezervatas ir aplink jį esančios teritorijos, Pociūnų ir Bal-

bieriškio miesteliai bei Birštono kurortas.

3. 2014 m. pasikeitusi ataskaitų forma neleidžia detaliai analizuoti pažeidimų, tai galima

traktuoti, kaip neigiamą veiksnį tyrimui, nes nėra tikslių pažeidimų bei vietovių, todėl nebuvo su-

kurtas žemėlapis.

4. Sudarytą žemėlapį kaip papildomą priemonę, galima naudoti pažeidimų prevencijai

vykdyti.

Raktažodžiai: Skaitmeninis žemėlapis, saugomos teritorijos, ŽIS (Žemės informacinė sis-

tema), GIS (Geografinės informacinės sistemos).

Įvadas

Turizmo plėtros prioritetai turi nekonfliktuoti su aplinka (Heberlain, 1993;

Howarth, 1993). Sprendžiant gamtosaugines problemas svarbu pritraukti vietines bend-

ruomenes, mokslininkus bei jų naujausius pasiekimus, vykdyti švietėjišką veiklą. Siekiant

apsaugoti šias teritorijas reikalinga informacija apie dažniausiai pasitaikančius pažeidimus

ir jų atlikimo vietas. Žinant besikartojančias problemas galima skirti daugiau dėmesio joms

spręsti.

Tiek Lietuvos, tiek ir užsienio autoriai analizuoja susidariusią situaciją, pateikia

statistinius duomenis. Pagrindinius gamtos išsaugojimo principus saugomų teritorijų val-

SKAITMENINIŲ KARTOGRAFAVIMO METODŲ TAIKYMAS ANALIZUOTI PAŽEIDIMAMS SAUGOMOSE 15 TERITORIJOSE APPLICATION OF DIGITAL CARTOGRAPHIC METHODS FOR THE ANALYSIS OF INFRINGEMENTS OF THE RULES OF PROTECTED AREAS

dyme išskyrė Mefee G. K. ir Caroll C. R. (1994). Autoriai teigia, jog privalo būti palaiko-

mi ekologiniai procesai, tikslai ir uždaviniai turi kilti iš ekologinių savybių, ypatybių, sis-

temų žinojimo ir jų supratimo.

Leidinyje „Guide to sustainable tourism in protected areas“ teigiama, jog saugo-

mos teritorijos yra gyvybiškai svarbus mūsų gamtos išteklių paveldas. Gamtos išteklių

apsaugai labai svarbus protingas planavimas ir valdymas (Guide ir kt., 2014).

Dauguma autorių pateikia statistinę medžiagą lentelių bei grafikų forma. Tokia in-

formacija svarbi, tačiau ne visada detali. Ji nėra orientuota erdvėje, nurodoma plati teritori-

ja. GIS technologijos leidžia kaupti duomenis atributų lentelėje ir juos orientuoti erdvėje,

tai yra sieti prie konkrečios vietovės (Papišienė 2014). Šie metodai taikomi Žemės ūkio

naudmenų ploto apskaitai (Bykovienė ir kt., 2014; Gudritienė ir kt., 2015), žemės ūkio

paskirties žemės naudojimo tendencijoms analizuoti (Abalikštienė ir kt., 2013; Abalikštie-

nė ir kt., 2015). Šiuo metu daugelyje sričių Lietuvoje yra taikomi georeferenciniai duome-

nys (Kryžiauskas ir kt., 2010; Gudritienė ir kt, 2014). Jie tarnauja pagrindu sudarant temi-

nius duomenų rinkinius bei įvairios paskirties žemėlapius (Gudritienė ir kt., 2014). Šių

duomenų pagrindu galima sudaryti ir saugomų teritorijų žemėlapius pagal atlikto tyrimo

rezultatus, kurie gali padėti spręsti gamtosaugines problemas, būti naudojamas gamtos

pažeidimų prevencijai vykdyti. Sukurtas žemėlapis suteiks informacijos apie vietoves, ku-

riose dažniausiai atliekami pažeidimai.

Tyrimo tikslas – atlikti detalią Nemuno kilpų regioninio parko ir aplinkinių sau-

gomų teritorijų pažeidimų analizę bei sudaryti taškinį pažeidimų žemėlapį.

Išsikelti uždaviniai: apžvelgti Nemuno kilpų regioninio parko steigimo tikslą,

draudžiamą bei skatinamą veiklą; atlikti parko 2007–2013 metų pažeidimų klasifikaciją

pagal Lietuvos Respublikos Administracinių teisių pažeidimų kodekso straipsnius; sugru-

puoti 2007–2013 metų pažeidimus pagal atlikimo laiką bei sudaryti taškinį pažeidimų že-

mėlapį, numatyti jo taikymo galimybes.

Tyrimo metodai. Analizuoti teisės aktai, knygos, moksliniai straipsniai, užsienio

literatūra, statistiniai duomenys, atliktas interviu su specialistu. Informacija rinkta iš Vals-

tybinės saugomų teritorijų tarnybos (www.vstt.lt), Žemės informacinės sistemos

(www.geoportal.lt), Valstybinio saugomų teritorijų kadastro. Analizuotos Nemuno kilpų

regioninio parko direkcijos 2007–2014 metų užfiksuotų pažeidimų atsakaitos. Taip pat

darbui atlikti buvo taikyta kartografinės medžiagos analizė. Pagal vietovių adresus pažei-

dimai pavaizduoti žemėlapyje naudojantis geoportal.lt tinklalapiu bei ArcGis programiniu

paketu.

Tyrimo objektu pasirinktas Nemuno kilpų regioninis parkas, kuriame siekiama

išssiaiškinti dažniausiai pasitaikančius pažeidimus bei problemiškiausias vietoves.

Rezultatai

Nemuno kilpų regioninis parkas įsteigtas 1992 metais, rugsėjo 24 dieną siekiant iš-

saugoti unikalias didžiąsias Nemuno kilpas ir Punios šilo kraštovaizdį, jo gamtinę ekosis-

temą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti (Baškytė, 2000; Ba-

rauskas, 2004). Bendras parko plotas yra 25095,6 ha. Regioninis parkas pavaldus Valsty-

binei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos.


Parko teritorijoje draudžiama:

– draudžiama statyti ir laikyti apgyvendinimui, maitinimui ir kitiems panašiems

tikslams vagonėlius ir kitus kilnojamuosius objektus;

– draudžiama važinėti ne keliais motorinėmis transporto priemonėmis;

– saugomų kraštovaizdžio objektų apsaugos zonose neleidžiama įveisti miško, sta-

tyti statinių, užstojančių paveldo objektus, pažeidžiančių jų raiškumą;

– konservacinio prioriteto zonose draudžiama želdinti mišku agrarines naudmenas;

– neleidžiama aptverti miškų, paežerių, paupių, apžvalgos aikštelių, įvažiavimų ir

įėjimų į juos, pažintinių takų ir vidaus kelių.

Statiniai parke projektuojami, statomi, rekonstruojami bei kapitališkai remontuo-

jami - tik projektus suderinus su parko direkcija.

Išanalizavus visus duomenis nustatyta, jog Nemuno kilpų regioninio parko teritori-

joje daugiausiai pažeidimų padaryta nesilaikant saugomų teritorijų ir vandens apsaugos

reikalavimų.

Buvo sudarytas Nemuno kilpų regioninio parko 2007–2013 metų pažeidimų žemė-

lapis, kuriame pagal atlikimo metus išryškėja problemiškiausios vietovės. Daugiausiai pa-

žeidimų, kurie pasikartoja kiekvienais metais, yra užfiksuota Punios šilo gamtiniame re-

zervate ir aplink jį (1 pav.).

1 pav. 2007-2013 m. pažeidimų pasiskirstymas Punios šilo gamtiniame rezervate

ir aplink jį

Fig. 1. Violations in Punia Natural Rezervation and around it over the period

2007-2013

Taip pat per 2007–2013 m. laikotarpį 17 pažeidimų padaryta Pociūnuose (2 pav.).

Šiame miestelyje dažniausiai nesilaikoma vandens telkinio pakrantės apsaugos zonos bei

žvejybos taisyklių.


2 pav. 2007–2013 m. pažeidimų pasiskirstymas Pociūnuose

Fig. 2. Distribution of violations in Pociūnai in the period 2007-2013

Kita vietovė, kurioje pažeidimai taip pat kartojasi kasmet – Birštono kurortas.

Šiame miestelyje per 2007–2013 metų laikotarpį padaryta 20 pažeidimų (3 pav.).

3 pav. 2007–2013 m. pažeidimų pasiskirstymas Birštone

Fig. 3. Distribution of violations in Birštonas during the period 2007-2013

Tokio pobūdžio žemėlapiai yra paprasti, gerai suprantami ir informatyvūs. Juos

gali sudaryti specialistas ArcGis programa, jei tokio programinio paketo įstaiga neturi,

žemėlapį galima kurti pasinaudojant www.geoportal.lt pateikiamais įrankiais.

Sudarant žemėlapį yra galimybė kurti ne tik grafinį vaizdą, bet ir kaupti atributinę

informaciją apie analizuojamus objektus. Sudarant aukščiau pateiktą žemėlapį atributinėje

http://www.geoportal.lt/


lentelėje buvo kaupiami šie duomenys: pažeidimo atlikimo metai, vieta, nurodoma, kaip

pažeista.

Atributinės informacijos pildymas leidžia grupuoti ir analizuoti kiekvienų metų

duomenis atskirai. Kaip pavyzdį pateiksime 2009 metais nustatytus pažeidimus, nes tais

metais jų įvykdyta daugiausiai per pastaruosius šešerius metus.

Analizuojant pagal Administracinių teisių pažeidimų kodekso septintojo skirsnio

straipsnius beveik pusė visų pažeidimų (43 %) buvo padaryta nesilaikant vandens apsaugos

reikalavimų (55 str.). Ketvirtadalis (24 %) nusižengimų atlikta pažeidžiant saugomų teri-

torijų režimą (76 str.). Lankymosi miške taisyklių pažeidimai sudarė 17 % visų pažeidimų

2009 m. Kiek mažiau, 12 % nuo visų pažeidimų įvyko pažeidžiant 78 str., želdynų ir želdi-

nių ne miškų ūkio paskirties žemėje apsaugą, tvarkymą. Savavališkas medžių ir krūmų

kirtimas bei niokojimas valstybės miško žemėje sudarė tik 2 %, nes toks pažeidimas buvo

atliktas 1 kartą. Taip pat 2 % atitiko ir priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų pažeidi-

mas pagal 77 str., kuris įvykdytas 1 kartą (4 pav. ).

4 pav. 2009 m. pažeidimų grupės pagal administracinių teisių pažeidimų kodekso

septintojo skirsnio straipsnius

Fig. 4. Groups of violations in 2009 according to the Code of Administrative

Violations, sections of the seventh paragraph

Gana dažnai pasitaikantis pažeidimas yra automobilio pastatymas vandens telkinio

apsaugos juostoje. 2009 metais tai pasikartojo 8 kartus. Per pusę mažiau, po 4 kartus nusi-

žengta savavališkai kertant medžius miško žemėje bei kūrenant laužą tam neskirtoje vieto-

je. Už Nemuno kilpų regioninio parko aplinkos teršimą gauti 3 įspėjimai. Po 2 kartus pada-

ryti pažeidimai yra tokie: savavališkas medžių genėjimas ne miško žemėje, važinėjimas

automobiliu, kur tai daryti draudžiama, suarta ir dirbama žemė vandens telkinio pakrantės

apsaugos juostoje ir savavališki žemės kasimo darbai. Kiti pažeidimai nustatyti tik po vie-

ną kartą.

Apibendrinus rezultatus nustatyta, kad 2007-2013 metais daugiausiai pažeidimų

padaroma nesilaikant 76 str. saugomų teritorijų reikalavimų (savavališkai pastatytas kilno-

jamas namelis, aplinkos teršimas, gamtinio rezervato lankymo režimo pažeidimas). Dar


išsiskiria 55 str., t.y. vandens apsaugos reikalavimų pažeidimai (paviršinio vandens telki-

nio apsaugos juostoje pastatytas automobilis, dirbama žemė, sandėliuojama nenaudojama

ž.ū. technika ir t.t.).

2014 metų pažeidimų analizuoti, kaip 2007–2013 metų, nebuvo galimybės, nes

nuo 2014 m. Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos teikiamos ataskaitos apie saugo-

mose teritorijose padarytus pažeidimus keitėsi. Ataskaitose nebenurodomas tikslus pažei-

dimas ir jo vietovė, pateikiamos tik pažeidimų sritys ir skaičius, todėl 2014 m. pažeidimai

neskirstyti pagal Administracinių teisių pažeidimų kodekso septintojo skirsnio straipsnius.

Taip pat 2014 metų pažeidimai neįtraukti į žemėlapį. Iš viso per 2014 m. buvo padaryti 34

pažeidimai. Iš jų – net 41 % kraštovaizdžio ir saugomų teritorijų srityje. 9 pažeidimai už-

fiksuoti, kaip vandens reikalavimų nevykdymas, tai sudarė 26 %. 15 % pažeidimų padary-

ta nesilaikant miško taisyklių. Savavališkos statybos šiais metais sudaro 12 % visų pažei-

dimų. Po 1 nusižengimą padaryta per žūklę ir teršiant atmosferą ir tai sudarė po 3 %.

Išvados

1. Atlikus analizę nustatyta, jog daugiausiai pažeidimų padaroma nesilaikant 76

str. saugomų teritorijų reikalavimų (savavališkai pastatytas kilnojamas namelis; aplinkos

teršimas, gamtinio rezervato lankymo režimo pažeidimas) bei 55 str. vandens apsaugos

reikalavimų pažeidimai (paviršinio vandens telkinio apsaugos juostoje pastatytas automo-

bilis, dirbama žemė, sandėliuojama nenaudojama ž.ū. technika ir t.t.). Sudarytą žemėlapį,

kaip papildomą priemonę, galima naudoti pažeidimų prevencijai.

2. Sudarytame žemėlapyje išryškėja problemiškiausios vietovės, kuriose pažeidi-

mai kartojasi kiekvienais metais. Tai yra Punios šilo gamtinis rezervatas ir aplink jį esan-

čios teritorijos, Pociūnų ir Balbieriškio miesteliai bei Birštono kurortas.

3. 2014 m. pasikeitusi ataskaitų forma neleidžia detaliai analizuoti pažeidimų, tai

galima traktuoti, kaip neigiamą veiksnį tyrimui, nes nėra tikslių pažeidimų bei vietovių,

todėl nebuvo sukurtas žemėlapis. Žinoma, jog 2014 metais padaryti 34 pažeidimai, jie sus-

kirstyti į 6 grupes: miško naudojimo ir lankymosi, žūklės taisyklių, kraštovaizdžio ir sau-

gomų teritorijų, vandens, atmosferos ir statybos darbų pažeidimai.

Literatūra

1. Abalikštienė, E., Aleknavičius, P. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ten-

dencijos savivaldybėse su vyraujančiomis nenašiomis žemėmis. Žemės ūkio mokslai:

ISSN 1390-0200T. 20, Nr. 3, 2013. p. 133-148.

2. Abalikštienė, E., Gudritienė, D. Identifying the intensity of using agricultural

farming lands for agriculture in Lithuania. Baltic surveying' 15: proceedings of scientific

methodical conference: ISSN 2243-6944. 2015. p. 10-14.

3. Bykovienė, A., Pupka, D., Aleknavičius, A. Žemės ūkio naudmenų ploto aps-

kaita ir pokyčių analizė Lietuvoje. Žemės ūkio mokslai: ISSN 1392-0200, Nr. 2, 2014.

p. 123-138.

4. Gudritienė, D., Abalikštienė, E. Statistical and distant cartography data of a-

bandoned (unused) land. Baltic surveying: internationaL scientific journal: ISSN 2255-

999X. 2014, vol. 1, 2014. p. 92-97.


5. Gudritienė, D., Jasiniauskaitė, R. Verification of set of abandoned lands' data

by the field method. Baltic surveying: international scientific journal: ISSN 2255-999X.,

vol. 1, 2014. p. 116-120.

6. Kryžiauskas, A., Motiejauskas, D. Automatizuotas hidrografijos kanalų išsky-

rimas Lietuvos georeferencinio pagrindo duomenų bazėje. Interaktyvus, žiūrėta 2014-05-

14 2014-03-15 (www.tandfonline.com/doi/abs/10.3846/gc.2010.18#.U3Isq3lZrIV). 2010.

7. Papišienė, L. Georeferenciniai duomenys. Interaktyvus, žiūrėta 2014-05-14

(http://www.gis-centras.lt/gisweb/index.php?pageid=8). 2014.

8. Žemės informacinė sistema. Interactive, Accessed in 2014-07-10 (www.zis.lt ).

2014.

Daiva Gudritienė, Edita Abalikštienė

Application of digital cartographic methods for the analysis of infringements of the

rules of protected areas

Summary

In order to preserve protected areas and to reduce their devastation, it is important

to know the most common violations of these areas. The created map will provide informa-

tion about areas where the damage occurs most often. For the research there was selected

the Nemunas Loops Regional Park, in which the main aim was to identify the most co-

mmon violations and the most problematic areas. The object of this research is to carry out

a detailed analysis of violations in the Nemunas Loops Regional Park and protected areas

over the period of 2007- 2014 and to create a dot distribution map of these violations.

The main tasks: to review the aim of the Nemunas Loops Regional Park estab-

lishment, prohibited and promotional activities.

To carry out the classification of violations in these areas during 2007-2013

according to the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania.

To group the violations of 2007-2013 according to the timing and to create a dot

distribution map in order to provide its application possibilities.

The study has led to the following conclusions: most violations were made contra-

ry to the requirements of protected areas (76th clause). For instance, arbitrary constructed

mobile homes, environmental pollution, violation of the visiting regime in nature reserva-

tion, also the violations of water protection requirements (cl. 55). In other words, a car par-

ked in a protected area of water reservoir, on agricultural land stored agricultural equip-

ment which is not used etc.

The map highlights the most problematic areas where violations occur every year.

These are: Punios Šilas Strict Nature Reserve and the areas around it, Pociūnai and Balbie-

riškis towns, Birštonas. The created map can be used as an additional measure for the pre-

vention of violations.

In 2014, the form of reports was changed and it does not let to analyse the viola-

tions in detail. It can be seen as a negative factor in this research because there are no accu-

rate violations and areas. For this reason, the map was not created.

Keywords: Digital map, protected areas, LIS (Land Information System), GIS

(Geographic Information System).

ŽEMĖS INFORMACINĖS SISTEMOS TAIKYMO GALIMYBĖS LIETUVOJE 21

APPLICATION POSSIBILITIES OF LAND INFORMATION SYSTEMS IN LITHUANIA

ŽEMĖS INFORMACINĖS SISTEMOS TAIKYMO GALIMYBĖS LIETUVOJE

Daiva Gudritienė

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija

Aleksandro Stulginskio universitetas

Šio tyrimo tikslas – nustatyti ŽIS paslaugų populiarumą Lietuvoje bei skatinti platesnes jų

naudojimo galimybes Lietuvos bei užsienio vartotojams. Tyrimo objektas – Lietuvos žemės infor-

macinė sistema. Tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: apžvelgti ŽIS taikymą kitose šalyse; apibū-

dinti ŽIS teikiamas paslaugas bei kaupiamus duomenis; nustatyti ŽIS paslaugų populiarumą Lietu-

voje.

Tyrimui atlikti pasitelkta literatūros bei kartografinės medžiagos analizė, atlikta anketinė

apklausa. Duomenys apdoroti Mikrosoft Exsel programa, pateikti grafikai, informatyvūs paveikslai.

ŽIS duomenis sudaro: erdvinių duomenų apie žemę rinkinių kartografinis pagrindas; teminiai erdvi-

niai duomenų apie žemę rinkiniai bei daug svarbios informacijos iš kadastrų, registrų ir informaci-

nių sistemų.

Atlikus tyrimą nustatyta, kad Žemės informacinė sistema padeda spręsti žemės reformos,

planavimo, žemės ūkio bei kaimo plėtros problemas įvairaus išsivystymo lygio šalyse. ŽIS elektro-

ninės paslaugos ŽIS duomenų gavėjams Lietuvoje teikiamos nemokamai, jos pasiekiamos per ŽIS

žemėlapių naršyklę, paslaugomis patogu ir paprasta naudotis.

Išanalizavus apklausos duomenis, galima teigti, kad Žemės informacinė sistema nėra labai

populiari, tarp visų pateiktų informacinių sistemų ji užėmė trečiąją vietą ir surinko 9,5 procentų

respondentų balsų.

Lietuvos Žemės informacinė sistema yra išvystyta ir plėtojama informacinių technologijų

sritis, kurią plačiau galėtų naudoti tiek Lietuvos, tiek kitų šalių viešieji vartotojai.

Raktažodžiai: Žemės informacinė sistema, erdviniai duomenys, ŽIS paslaugos.

Įvadas

ES šalyse ŽIS vystymui skiriamas didelis dėmesys bei lėšos, todėl Lietuva ŽIS plė-

tojimo srityje neatsilieka nuo kitų ES šalių. Svarbu tai, kad ŽIS duomenų gavėjais gali

būti Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniai, juridiniai asmenys, kitos užsienio valstybių

organizacijos, kurios naudojasi ŽIS duomenimis ir ŽIS elektroninėmis paslaugomis. Todėl

didelė dalis paslaugų viešai prieinama ūkininkams, studentams bei kitiems viešiems varto-

tojams. Jie gali naudoti erdvinių duomenų rinkinių informaciją, atlikti statistinių duomenų

apžvalgą, sudaryti bei parsisiųsti įvairius žemėlapius - tai gali daryti neatlygintinai. Studen-

tai, išmokę naudotis ŽIS paslaugomis, jas gali panaudoti, ruošdami praktinius darbus, kur-

sinius projektus, baigiamuosius darbus. Geras ŽIS paslaugų žinojimas padeda profesinėje

bei praktinėje veikloje daugelio sričių specialistams. Analizuodama literatūrą bei stebėda-

ma situaciją, autorė pastebėjo, kad dažnas vartotojas nežino, kaip galėtų pasinaudoti tei-

kiamomis viešomis ŽIS paslaugomis, todėl reikia viešinti informaciją, ja dalintis.

Tyrimo tikslas – nustatyti ŽIS paslaugų populiarumą Lietuvoje bei skatinti plates-

nį jų naudojimą.

Tikslui pasiekti išsikelti uždaviniai: apžvelgti ŽIS taikymą kitose šalyse; apibūdinti

ŽIS teikiamas paslaugas bei kaupiamus duomenis; nustatyti ŽIS paslaugų populiarumą

Lietuvoje.

22 GAMTOTVARKOS AKTUALIJOS - 2016

NATURE MANAGEMENT ISSUES - 2016

Tyrimo objektas – Lietuvos žemės informacinė sistema.

Tyrimo metodika. Tyrimui atlikti pasitelkta literatūros bei kartografinės medžia-

gos analizė, atlikta anketinė apklausa. Duomenys apdoroti Mikrosoft Exsel programa, pa-

teikti grafikai, informatyvūs paveikslai.

Rezultatai

Danijoje 1960 metais buvo įkurta duomenų sistema, kurioje žemės sklypas prade-

damas suvokti, kaip bazinis erdvinis vienetas. Vėliau Austrijoje pradėtas vartoti „kadastro“

terminas. 1970 metais pradėtas naudoti terminas ,,Land lnformation System“ (angl.) –

Žemės informacinė sistema (ŽIS), kuris apjungia ir pakeičia anksčiau naudotus pavadinimus.

ŽIS sistemos pagrindas yra vieninga erdvinė sistema, siejanti duomenų tiekėjus

bei gavėjus (Ciparisse, 2003).

ŽIS yra patogus įrankis priimant teisinius, administracinius ir ekonominius spren-

dimus. Ši sistema padeda spręsti žemės reformos, planavimo, žemės ūkio bei kaimo plėtros

problemas. ŽIS leidžia atlikti duomenų lyginimą, analizę, padeda priimti projektinius

sprendimus Jungtinėje Karalystėje, Šiaurės Amerikoje bei kitose išsivysčiusiose šalyse.

Platus ŽIS taikymas atskleidžia informacijos rinkimo ir paieškos svarbą siekiant pagerinti

sprendimų priėmimo pajėgumus bei kokybę (Sounders, Cufler, 1993).

Besivystančiose šalyse palaipsniui taip pat pripažįstama ir diegiama ŽIS pradedant

nuo ilgo teisinio proceso, socialinių-ekonominių reformų, kurios sukuria atitinkamą oficia-

lią aplinką ŽIS plėtojimui (Sounders, Cufler, 1993). Pavyzdžiui, Mongolijoje nuo 2012

metų kuriama struktūrizuota kadastro duomenų rinkinių sistema su ,,Multi“ vartotojo

prieiga prie duomenų rinkinių tam, kad būtų išvengta duomenų dubliavimo skirtingose

organizacijose ir siekiant prisitaikyti prie tarptautinių standartų ŽIS srityje. Specialistų

tikslas yra sukurti žemės vertinimo metodiką, veikiančią ŽIS pagrindu (Tuul, 2012).

Aukščiau paminėta skirtingų autorių informacija įrodo ŽIS svarbą įvairaus išsivys-

tymo lygio šalyse, jos reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.

ŽIS paslaugos (1 pav.) – tai veikla, kurią sistema teikia paslaugos gavėjams nuo-

toliniu būdu pasitelkiant informacines priemones (ŽIS…, 2011).

1 pav. ŽIS teikiamos paslaugos

Fig. 1. The provided services of land information system

Straipsnyje bus aptariamos viešai teikiamos paslaugos. ŽIS elektroninės paslaugos

ŽIS duomenų gavėjams teikiamos nemokamai, jos pasiekiamos per ŽIS žemėlapių nar-

šyklę į kurią galima patekti per http://zis.lt/ arba http://www.geoportal.lt/map/, pridėjus



,,ŽIS paslaugos“ (2 pav.). Įrankių juostoje pateikiami 7 įrankiai bei stulpeliu išrikiuoti

duomenų rinkiniai (2 pav.), straipsnyje autorė juos aptars eilės tvarka.

ŽIS nustatymai. Tai įrankis, kurį sistema suaktyvinta su jo pagalba matomas

duomenų rinkinių sąrašas, matavimo vienetų bei paieškose vertinamų plotų pasirinkimo

eilutės. Srityje ,,Matavimo vienetai“ galima nustatyti ploto ir ilgio matavimo vienetus. Sri-

tyje ,,Paieškose vertinami plotai“ nurodomas ploto intervalas aukščiau pasirinktais mata-

vimo vienetais, jeigu to reikalauja užduotis.

Skiltyje ,,Sluoksniai“ galima įsijungti sluoksnius, kurie rodomi žemėlapių naršyk-

lėje. Aktyvius sluoksnius valdyti ir išjungti galima ,,Žemėlapio turinys“ eilutėje. Joje gali

būti išjungiami ir įjungiami sluoksniai bei jų atskiri elementai, prie kiekvieno sluoksnio

yra mygtukas, kurį paspaudus galima atlikti daugiau veiksmų su atitinkamu sluoksniu:

matyti legendą, nusistatyti sluoksnių permatomumą ir t.t.

2 pav. ŽIS žemėlapių naršyklė su įrankių juosta ir erdvinių duomenų apie žemę

rinkiniais

Fig. 2. LIS mapping browser with a toolbar and sets of spatial data of land

Objektų paieška pagal koordinates. Ši paslauga leidžia atlikti erdvinių objektų

padėties paiešką pagal įvestas X ir Y koordinates. Koordinates galima suvesti rankiniu

būdu, paspaudus kairį pelės klavišą ant duomenų įvedimo lango. Įvestos koordinatės žemė-



lapyje pavaizduojamos taškais, linijomis arba plotais pagal vartotojo pateiktą užklausą,

pasirinkus vieną iš braižymo įrankių.

Objektų paieška pagal plotą. Su šios paslaugos pagalba nurodytoje teritorijoje at-

liekama plotinių erdvinių objektų apie žemę paieška pagal nurodytą ploto intervalą. Tai

labai patogu, kai reikia analizuoti konkrečios savivaldybės ar kadastro vietovės duomenis.

Iš pateikto sąrašo nurodomas pageidaujamas erdvinių duomenų rinkinys, kuriame norime

atlikti paiešką, pasirenkamas plotinių objektų tipas, kurių paieška bus vykdoma. Taip pat

nurodoma norima vieta, t.y. pasirenkama savivaldybė, kadastro vietovė. Paieškos galima

sritis nurodoma, paspaudus mygtuką ,,Nurodyti teritoriją žemėlapyje”. Mygtuku ,,Ieškoti”

iškviečiama paslauga. Gautus rezultatus galima atspausdinti bei išsaugoti su tam skirtų

mygtukų pagalba.

Nurodytų objektų statistika. Nurodytoje teritorijoje atliekama erdvinių duomenų

apie žemę analizė. Pateikiami nurodytų objektų statistiniai duomenys, tokie, kaip bendras

kiekis, bendras plotas, bendras ilgis ir pan. Paslauga prieinama, paspaudus mygtuką

,,Nurodytų objektų statistika”. Sąraše pasirenkamas erdvinių duomenų rinkinys, kuriame

norime suskaičiuoti statistiką, nurodomas objektų tipas, kurių statistikos skaičiavimas bus

atliekamas. Paslaugos vykdymas pradedamas, paspaudus mygtuką ,,Skaičiuoti statistiką”.

Rezultatų lange pateikiami užklaustos paieškos rezultatai. Rodomas objekto aprašymas,

kurio statistika pateikiama, suminis kiekis ir plotas. Paslauga suteikia galimybę matyti gra-

finę duomenų išraišką. Paspaudus mygtuką ,,Atvaizduoti objektus grafiškai”, sugeneruo-

jamas PDF dokumentas su grafiškai pavaizduotais rezultatais.

Žemėlapių palyginimas. Su šios paslaugos pagalba atliekamas skirtingų žemėla-

pių palyginimas dviejuose vienodo dydžio žemėlapių languose. Paslauga iškviečiama, pas-

paudus mygtuką ,,Žemėlapių palyginimas”. Žemėlapių palyginimas atliekamas vertikaliai,

per pusę padalinus darbalaukį. Paslauga patogi norint palyginti skirtingus tos pačios teri-

torijos duomenis, gali būti naudojama teritorijos apžvalgai ar analizei atlikti.

Skenuotų planų paieška. Paslauga teikiama pagal įvairius kriterijus (pagal admi-

nistracinę ribą, nurodytą aprėptį, plano pavadinimą), atliekama skenuotų ir geografiškai

orientuotų (pririštų) melioracijos planų arba kamerialinio žemės našumo vertinimo planų

paieška.

Žemės ir miškų nuoma bei pardavimas. Tai yra paslauga, kai nurodytoje teri-

torijoje atliekama žemės ir miškų nuomos bei pardavimo aukcionuose paskelbtų arba anks-

čiau skelbtų sklypų paieška. Galimybė paiešką atlikti pagal įvairius kriterijus: sklypų pas-

kirties tipą, aukciono tipą, aukciono būseną.

Norint naudotis ŽIS paslaugomis būtina apžvelgti ir pagrindinius erdvinius duo-

menų rinkinius, kurie pateikiami viešiems vartotojams. 1 paveiksle pateikiami pagrindiniai

duomenų rinkiniai (stulpelyje). Erdvinių duomenų apie žemę rinkiniai sudaromi 1994 metų

Lietuvos koordinačių sistemoje, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994

m. rugsėjo 30 d.

Erdvinių duomenų apie žemę rinkinių kartografinį pagrindą sudaro: Lietuvos Res-

publikos teritorijos M 1:10 000 skaitmeninis rastrinis ortofotografinis žemėlapis ORT10LT

(G) ir Georeferencinio pagrindo kadastro duomenys GDR10LT (A).

Georeferencinio pagrindo kadastro duomenis sudaro erdviniai objektai, susiju-

sieji su vandens telkiniais, žemės danga, transporto tinklu, inžinerinėmis komunikacijomis,



geodeziniais punktais, aukščiais, vietovardžiais ir t.t. (Kryžiauskas, Motiejauskas, 2010,

Gudritienė, Abalikštienė 2015).

(G) Lietuvos skaitmeninis ortofotografinis žemėlapis apima visą Lietuvos teritori-

ją. Jis sudarytas aerofotografijų pagrindu. Duomenis sudaro keli paketai. 1995–1999 m.

nespalvoto rastro bei trys spalvoto rastro duomenų paketai, t.y. 2005–2006 m., 2009–2010

m. ir 2012–2013 m. Šiuo metu vyksta naujo ortofotografinio žemėlapio gamybos darbai

(GIS..., 2015).

Teminius erdvinių duomenų apie žemę rinkinius sudaro objektų grafiniai (vektori-

niai) duomenys, šių objektų identifikavimo kodai ir aprašomoji informacija, kiekybiniai ir

kokybiniai rodikliai. Valstybiniai teminiai erdvinių duomenų rinkiniai yra:

1. Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 dirvožemio duomenų rinkinys

Dirv_DR10LT;

2. M 1:10 000 Lietuvos žemių melioracinės būklės ir užmirkimo duomenų rinki-

nys Mel_DB10LT;

3. Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 specialiųjų žemės naudojimo są-

lygų duomenų rinkinys SŽNS_DB10LT.

Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 specialiųjų žemės naudojimo są-

lygų duomenų rinkinyje SŽNS_DB10LT saugoma informacija apie objektus, kuriems

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specia-

liųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ nustatytos specialiosios žemės ir

miško naudojimo sąlygos (ŽIS..., 2015).

Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10 000 dirvožemio duomenų rinkinį

Dirv_DR10LT sudaro pagal Lietuvos dirvožemių klasifikaciją ir Lietuvos dirvožemio tipo-

loginių vienetų bendrąjį sistematinį sąrašą susisteminti ir koduoti duomenys apie Lietuvos

dirvožemių išsidėstymą, jų fizines ir agrochemines savybes ir kitas charakteristikas (ŽIS,

2015). Duomenų rinkinio struktūrą sudaro: dirvožemių tipai, vyraujanti dirvožemio pavir-

šinė granuliometrinė sudėtis pagal Fere, vyraujanti dirvodarinė granuliometrinė sudėtis

pagal Fere, dirvožemio našumo balas.

Lietuvos Respublikos teritorijos apleistų žemių duomenų rinkinys

AŽ_DB10LT, kuriame saugoma informacija apie neprižiūrimas, nenaudojamas arba netin-

kamas naudoti pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį žemės ūkio naudme-

nas (ŽIS, 2015).

Lietuvos žemių melioracinės būklės ir užmirkimo duomenų rinkinyje

Mel_DB10LT saugoma informacija apie nusausintų (geros ir blogos melioracinės būklės)

žemių plotus, nurašytos melioruotos žemės plotus ir nesausintų žemių plotus (ŽIS, 2015).

(F) Daug svarbios informacijos pateikiama ir iš kadastrų, registrų ir informacinių sistemų

duomenų. Skiltyje pateikiami duomenys iš: Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų vals-

tybės kadastro; Kultūros vertybių registro; Žemės gelmių registro; Valstybinės geologijos

informacinės sistemos.

2015 metais buvo atlikta anketinė apklausa siekiant išsiaiškinti viešai prieinamų

internetinių prieigų populiarumą Lietuvoje. Buvo apklausta 50 respondentų (3 pav).

Didžioji dalis respondentų – jauni, nuo 16 iki 30 metų, jie sudarė net 78,6 procen-

tus visų apklaustųjų, tai labai gerai, nes ši apklaustųjų grupė nuolat naudojasi informacinių

technologijų pasiekimais.



3 pav. Respondentų amžius

Fig. 3. The age of respondents

Buvo pateiktos 9 viešos internetinės prieigos, tarp kurių pirmuoju numeriu pami-

nėta zis.lt (4 pav.). Pasirinktos tos prieigos, kurios teikia informaciją apie saugomas teri-

torijas, gamtinius išteklius ir su šiais elementais susijusią informaciją.

4 pav. Viešų internetinių prieigų populiarumas procentais

Fig. 4. The popularity of public internet access in percentage

Anketos apklausoje buvo išvardintos labiausiai žinomos žemės išteklių informaci-

nės sistemos. Remiantis anketos apklausos rezultatais galima teigti, kad paklausiausia yra

interaktyvi žemėlapių svetainė (maps.lt), ji surinko net 20,8 proc. respondentų balsų. Že-

mės informacinė sistema (zis.lt) bei Žemės gelmių registras (www.lgt.lt) yra trečiojoje

vietoje, nes abi surinko po 9,5 proc. respondentų balsų.



Nors apklausoje dalyvavo pakankamai jauni žmonės, rezultatai rodo, kad Žemės

informacinė sistema nėra labai populiari, todėl galima teigti, kad trūksta šių duomenų

populiarinimo.

Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad Žemės informacinė sistema yra

išvystyta ir plėtojama informacinių technologijų sritis, kurią plačiau galėtų naudoti tiek

Lietuvos, tiek kitų šalių viešieji vartotojai. Vienas šio tyrimo uždavinių ir yra viešinti ir

populiarinti Lietuvos žemės informacinę sistemą, kad ja galėtų pasinaudoti kuo daugiau

viešų vartotojų.

Išvados

1. ŽIS elektroninės paslaugos ŽIS duomenų gavėjams Lietuvoje teikiamos ne-

mokamai, jos pasiekiamos per ŽIS žemėlapių naršyklę, paslaugomis patogu ir paprasta

naudotis. Žemės informacinė sistema padeda spręsti žemės reformos, planavimo, žemės

ūkio bei kaimo plėtros problemas įvairaus išsivystymo lygio šalyse.

2. Išanalizavus apklausos duomenis galima teigti, kad Žemės informacinė sistema

nėra labai populiari, tarp visų pateiktų informacinių sistemų ji užėmė trečiąją vietą ir su-

rinko 9,5 procentų respondentų balsų.

3. Lietuvos Žemės informacinė sistema yra išvystyta ir plėtojama informacinių

technologijų sritis, kurią plačiau galėtų naudoti tiek Lietuvos, tiek kitų šalių viešieji varto-

tojai.

Literatūra

1. Ciparisse, G. Multilingual thesaurus on land tenure. Land Information Systems:

services and tools of public land administration ISBN 92-5-104283-7, 2003.81-96 p. Inte-

raktyvus, žiūrėta 2015-10-03 (ftp://ftp.fao.org/docrep/fao/005/x2038E/x2038E00.pdf)

2. Dėl Žemės informacinės sistemos nuostatų ir Žemės informacinės sistemos

duomenų saugos nuostatų patvirtinimo. Interaktyvus, žiūrėta 2015-03-15 (https://www.e-

tar.lt/portal/lt/legalAct/bd4058f04f0111e49cf986e1802f1de9), 2014.

3. Gudritienė, D., Abalikštienė, E. Baltic surveying 15. Rsearch of the reliability

of georeferential spatial dataset (GDR10LT) of the republic of Lithuania: ISSN 2255-

999X. vol. 1, 2015. 35-39 p.

4. Kryžiauskas, A., Motiejauskas, D. Geodezija ir kartografija. Automatizuotas

hidrografijos kanalų išskyrimas Lietuvos georeferencinio pagrindo duomenų bazėje. Inte-

raktyvus, žiūrėta 2014-03-15 (www.tandfonline.com/doi/abs/10.3846/gc.2010.18#.U3

Isq3lZrIV), 2010.

5. Lietuvos erdvinės informacijos portalas. Interaktyvus, žiūrėta 2015-08-25

(www.geoportal.lt), 2015.

6. Papišienė, L. Georeferenciniai duomenys. Interaktyvus, žiūrėta 2015-08-10

(http://www.gis-centras.lt/gisweb/index.php?pageid=8), 2014.

7. Sounders J., Cufler J., Land Information Systems Saunders Interaktyvus, žiūrė-

ta 15-10-03 (http://www.gisl.co.uk/lis.htm), 1993.

8. Tuul, B. Land Information Systems. GIS based Land Information System for

mandalsoum, selengeaimag of Mongolia Interaktyvus, žiūrėta 2015-10-03 (http://www.

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/bd4058f04f0111e49cf986e1802f1de9

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/bd4058f04f0111e49cf986e1802f1de9

http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.3846/gc.2010.18#.U3 Isq3lZrIV

http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.3846/gc.2010.18#.U3 Isq3lZrIV

http://www.geoportal.lt/

http://www.gis-centras.lt/gisweb/index.php?pageid=8

http://www.gisl.co.uk/lis.htm



gisl.co.uk/lis.htmhttp://www.isprs.org/proceedings/XXXVIII/part6/papers/Batbaldan/full_

paper.pdf), 2012.

9. Žemės informacinė sistema. Interaktyvus, žiūrėta 2015-09-10 (http://zis.lt/

duomenys/), 2015.

10. Žemės informacinės sistemos nuostatai Interaktyvus, žiūrėta 2015-08-28.

(https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0B88D61F5B92), 2011.

Daiva Gudritienė

Application possibilities of land information systems in Lithuania

Summary

The aim of this research is to determine the popularity of LIS services in Lithuania

and promote a wider range of their usage possibilities among Lithuanian and foreign users.

The object of the research is Lithuanian Land Information System. To achieve the aim the

following objectives have been set out: to review the use of LIS in other countries; to

describe the services that LIS offers and the data it compiles; to determine the popularity of

LIS in Lithuania.

In order to carry out the research the analysis of literary and cartographic material

was used, a survey in writing was conducted. The data was processed with Microsoft Excel

programme, the diagrams and informative pictures were presented.

The data of LIS includes: cartographic basis of spatial land datasets, thematic spa-

tial land datasets and a variety of important information from the cadastre, registers and

information systems.

According to the research results, Land Information System helps to solve the

problems of land reform, planning, agriculture and rural development in countries of va-

rious development level. The electronic services of LIS are provided for the receivers of

LIS data in Lithuania free of charge, they are accessed through LIS map browser. The ser-

vices are convenient and easy to use.

After analysing the survey data, it can be stated that Land Information System is

not very popular. It ranked the third place among all the presented information systems

and obtained 9.5 percent of the respondent votes.

Lithuanian Land Information System is a developed and expanding field of infor-

mation technology, which could be more used by the public users of Lithuania and other

countries.

Keywords: Land Information System, spatial data, LIS services.

http://zis.lt/%20duomenys/

http://zis.lt/%20duomenys/

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0B88D61F5B92

ORGANIC FARMING CONTROL SYSTEM 29 EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO KONTROLĖS SISTEMA

ORGANIC FARMING CONTROL SYSTEM

Kristina Lukauskaitė1, Dalia Perkumienė1,2,3 1 Kaunas University of Applied Sciences 2Aleksandras Stulginskis university 3Kaunas Forestry and Environmental Engineering University of Applied Sciences

Abstract

Most of the regulations governing organic farming are mandatory, i.e., they must be

observed. When farming activities are carried out in the scope of the term "ecology", very stringent

requirements should be met. Any infringement in the field of organic farming is under severe pun-

ishment, and sanctions shall be applied. The article analyses the concept of organic production,

organic farming principles, presents the organic farming control system, analyses the legislation set

out regarding sanctions for violations committed in the field of organic farming, and introduces

entities that have the right to establish and apply those sanctions.

Keywords: organic farming, legal regulation.

Introduction

Organic farming is an agricultural branch that is specifically attended on both sides

– consumers and farmers who are engaged in organic farming. It should be noted that the

rule of law of organic farming activities is regulated in thorough detail. It is also notewor-

thy that most of the rules governing organic farming are mandatory, i.e., they must be fol-

lowed, and not dispositive, enabling farmers in organic production to operate more freely

rather than adhere to strict standards. Organic farming is governed by the national law,

European Union regulations, directives, and certain standards with binding function.

Farming activities embracing the term "ecology" shall meet very stringent

requirements. Any infringement in the area of organic farming is under very strict control

and sanctions shall be applied. Cases in which individuals - farmers engaged in organic

production and growing the products to be sold as organic - use unauthorized synthetic

materials (fertilizers) to foster growth and care of products are at variance with not only the

law, but also morality. In Lithuania, the control system has been established to prevent

violations in the field of organic farming, and most important, those affected products,

related to information about the organic production method, used in product labeling, and

advertising, were not placed in the market.

The article aim is to analyze the organic farming control system.

The objectives:

• Discuss the concept and principles of organic production

• Analyze the organic farming control system

• Analyze the legal regulation regarding sanctions applied on business entities in-

volved in organic farming activities.

Methods: A descriptive, legislation and case analysis methods were applied.

The concept of organic production and the principles for organic production

The term "organic" is legitimated in the EU and Lithuanian legislation. Although

the terms "organic" and "ecological" have the same meaning, the word "organic" is not



used in the Lithuanian language, as it is an inappropriate version of the word "organic"

translation from English.

The term "ecological" must be used in Lithuanian (organic food labeling, 2015).

Organic agriculture is a system for crops, livestock and fish farming that empha-

sizes environmental protection and the use of natural farming techniques. It is concerned

not only with the end-product, but with the entire system used to produce and deliver the

agricultural product1.

As already mentioned, organic farming, i.e., general objectives and principles of

organic production, processing and distribution at all stages, and their control are embod-

ied in the European Union regulations, directives, national legislation, guidance docu-

ments, standards, and so on. There are two main sets of the EU regulations as directly ap-

plicable in the Member States in the field of organic farming2: the Council Regulation (EC)

No. 834/2007 of 28 June 2007 on organic production and labeling of organic products

(hereinafter - the Council Regulation), and the Commission Regulation (EC) No. 889/2008

of 5 September 2008, laying down detailed rules for implementing Regulation (EC) No.

834/2007 on organic production and labeling of organic products with regard to organic

production labeling and control implementation (hereinafter – the Implementing Regula-

tion). The Preamble of the Council Regulation (EC) No. 834/2007 states that the “Organic

production is an overall farm management and food production system that combines best

environmental practices, a high level of biodiversity, preservation of natural resources,

high animal welfare standards, and a production method in line with certain consumer

preferences for products produced by using natural substances and processes” 3. The con-

cept presented in Paragraph a of Article 2 of the Council Regulation (EC) No. 834/2007

defines the meaning of organic production: “organic production is a production method for

use in accordance with the rules laid down in this Regulation, at all production, preparation

and distribution stages” 4. In the Preamble of the Council Regulation, the purpose of the

organic production method is defined indicating that it “plays an important role in the soci-

ety: provides for a specific market responding to a consumer demand for organic products,

as well as the benefits to society, contributing to environmental protection and animal wel-

fare and rural development.” 5 The purpose and scope of application are defined in Article

1 of the Council Regulation, indicating that “this Regulation establishes an organic basis

for sustainable development, whilst ensuring the effective functioning of the internal mar-

ket, fair competition, consumer confidence and protection of consumer interests. It estab-

lishes common objectives and principles, which form the basis of rules of this Regulation

for: a) organic production, processing and distribution at all stages and their control; b) the

indications referring to organic production concerning its labeling and advertising.” 6

1 E., Morgera, C., Bullón, et al. Organic Agriculture and the Law. Rome: Food and Agriculture

Organization of the United Nations, 2012. p. 5. 2 P., Craig. Lisbon Treaty. Oxford: Oxford university press, 2010. 3 The Council Regulation (EC) No. 834/2007 of 28 June 2007 on organic production and organic

product labeling , p. 189/1 4 Ibid, Par. a, Article 2 5 Ibid, p. 189/1 6 Ibid, Par. 1, Art. 1


According to Paragraph d of Article 2 of the Council Regulation, “‘operator”

means the natural or legal persons responsible for ensuring that the requirements of this

regulation are met within the organic business under their control.”7 “Each entity engaged

in organic production must first know and, without a doubt, follow the principles of organ-

ic production in the activities of organic farming, as defined in Article 4 of the Council

Regulation. The latter found that organic production is based on four main principles:

1) the principle of appropriately designed and managed biological processes based on

ecological systems by using internal natural resources and methods; 2) the use of external

inputs limitation principle; 3) the use of chemically synthesized substances in strictly

defined cases; 4) the application of organic production rules, taking into account sanitary

status, differences in regional climatic and local conditions, stages of development and

specific husbandry practices.”8

Organic farming control system

Organic farming control subjects, their concepts, and the requirements are defined

in the above-mentioned Council Regulation. They are divided into three autonomous enti-

ties - the competent authority, control authority, and the inspection body. Paragraph 1 of

Article 27 of the Council Regulation provides that “Member States shall set up a system of

controls and designate one or more competent authorities responsible for controls in

respect of the obligations established by this Regulation in conformity with Regulation

(EC) No 882/2004.” 9 In Paragraph 2 of the same Article, it is stated that “In addition to the

conditions laid down in Regulation (EC) No 882/2004, the control system set up under this

Regulation shall comprise at least the application of precautionary and control measures to

be adopted by the Commission in accordance with the procedure referred to in

Article 37(2).“ 10 The Lithuanian Supreme Administrative Court in a consistent practice

has pointed out that according to the provisions laid down in the Council Regulation, the

competent authority - the central authority of a Member State – shall be obliged with the

organization of official controls in the field of organic production in accordance with the

provisions set out in this Regulation; supervisory bodies - public administrative organiza-

tion of a Member State to which the competent authority has given its full powers to carry

out the inspection and certification of organic production in the area, or part of such

authority; the control body - an independent private third party carrying out inspection and

certification of organic production in accordance with the Council Regulation provisions. 11

Paragraph 4a of Article 27 of the Council Regulation says that the competent authority

may commit its control competences to one or more other control authorities, or delegate

7 Ibid, Par. d, Art. 2 8 Ibid, Art. 4 9 Council Regulation (EC) No 834/2007 of 28 June 2007 on organic production and labelling of

organic products. Par. 1, Art.27 10 Ibid, Part 2, Art.27 11 Ruling by the Lithuanian Supreme Administrative Court in the administrative case No. A525-

487/2013 of 24 April 2013

Ruling by the Lithuanian Supreme Administrative Court in the administrative case No. A602-

1174/2013 of 16 September 2013



control tasks to one or more control bodies. In this case, the allocated authorities are held

responsible for the supervision of respective institutions. 12 Under the provisions laid down

in the Council Regulation, the competent authority designated in Lithuania is the Lithuani-

an Ministry of Agriculture. Pursuant to Paragraph 2 of Order No. 3D-11 of 9 January 2009,

issued by the Lithuanian Minister of Agriculture, “On the Amendment of Order No. 375 of

28 December 2000, issued by the Minister of Agriculture, “On the Approval of Organic

Farming Rules” and some invalidated orders by the Minister of Agriculture” (hereinafter -

the Agricultural Rules), the PI Ekoagros was commissioned to carry out the functions of a

certification body under the approved Rules of organic farming. Paragraphs 2 and 3 in Part

1 of the referred Rules indicate that these rules regulate allotment of codes for certification

bodies, grant control of organic production units, set forth organic production rules, and

regulate labeling of agricultural and food products produced in accordance with the EU

legislation and these regulations. These rules are applied to the certification authorities,

economic operators (natural and (or) legal entities) engaged in or intending to engage in

organic production. 13

The Agro-environmental and Organic Farming Unit at the Quality Policy Depart-

ment was instructed to monitor the activities of certification bodies with regard to the exer-

cise of organic agriculture rules. It should be noted that, in the meantime, both - the PI

Ekoagros and the Agro-environmental and Organic Farming Unit at the Quality Policy

Department - carry out the assigned functions. “The case-law also states that PI Ekoagros

is a public administration entity executing the functions of the certification body under

organic Agriculture Rules, whereas the Lithuanian Ministry of Agriculture is the subject of

public administration, through its structural units, exercising control of the certification

bodies.” 14 The certification bodies must follow one of Europe's standards, this is LST EN

ISO/IEC 17065: 2012 standard (hereinafter - European Standard), which "lays down the

general requirements to be met by a third-party body, engaged in certification of products,

if it is recognized as competent and reliable. In this European Standard, the term "certifica-

tion body" is used for any of the bodies that certify products. The word "product" is used in

the broadest sense and it includes processes and services; the word "standard" is used to

incorporate other normative documents, such as specifications and technical regulations.

"15 It is also noteworthy, that Paragraph 6 of Article 27 of the Council Regulation declares

that competent authorities, in the case of approbation of the control body, should take into

consideration the provisions of Paragraph 5 in the same Article, as well as the standard

control procedure to be followed, which contains a detailed description of the control and

precautions means that the institution has committed to apply on its controlled entities,

12 Council Regulation (EC) No 834/2007 of 28 June 2007 on organic production and labelling of

organic products. Part 4, Art.27. 13 Organic Agricultural Rules approved by the Minister of Agriculture of Lithuania by Order No.

375 of 28 December 2000 (by the Minister of Agriculture of Lithuania on 17 April 2012). Part 1,

p. 2,3. 14 Ruling by the Lithuanian Supreme Administrative Court in the administrative case No. A602-

1174/2013 of 16 September 2013. 15 LST EN ISO/IEC 17065:2012, 21/12/2012 , 1.1 p.


together with the measures that the control body intends to apply where irregularities and

(or) damage have been identified.16

Legal regulation of sanctions applicable to organic production entities

Member States operating in the field of organic production must not only create a

single, clear control system, but also determine the sanctions applicable to organic produc-

tion operators who do not comply with statutory requirements. “The European Union law

provides basically common minimum standards; however, Member States, in their activi-

ties, are not limited to apply stricter rules, which, to their estimates, were more in line with

high environmental or other mandatory targets. The aforementioned European standard

specifies that the certification system used by certification bodies may embrace one or

more items related with the production supervision or the supplier quality system assess-

ment and maintenance, or both, as described in ISO / IEC Guide 53: type of testing or

examination of samples taken from trade or supplier’s company stock, or, testing or control

of any or a particular product, new or used, also batch testing and control, project assess-

ment.”17 It should be pointed out that there is a note at paragraph 1.2 referring to the ISO /

IEC Guide 28, which highlights an advisory model for the third party in the product certi-

fication system.18 The Implementing Regulation provides that “the inspection authority or

body shall carry out a physical inspection of all operators at least once a year. The inspec-

tion authority or body may take samples of unauthorised products used in organic produc-

tion for investigation or examine methods of production that do not comply with the rules

of organic production techniques. In addition, you can select and examine samples for

detecting possible contamination by products not authorized for organic production. Such

an analysis, however, is carried out only when the use of unauthorised products has been

suspected.”19

One of the main misunderstandings in the process of drafting a new organic EU

regulation has been the assumption that there is a problem with the “regulation” and with

consumer trust. The Commission concluded that "The existing organic policy and legal

framework does not provide the appropriate basis for the sustainable development of

organic production in the EU" (Advisory Group on Organic Farming of 24 April 2014).

With this the Commission’s impact assessment asserts a need for action on the basis of

assumptions that are often not sufficiently proven. Clearly a more in-depth analysis of the

sector would have been needed to lay the groundwork for such an ambitious project of

presenting a proposal with the aim of a complete overhaul of the legislation capable of

targeting the real problems facing the sector20.


organic products. Par. 6, Art.27. 17 LST EN ISO/IEC 17065:2012, 2012 12 21, 1.2 p. 18 Ibid. 19 the Commission Regulation (EC) No. 889/2008 of 5 September 2008, laying down detailed rules

for implementing Regulation (EC) No. 834/2007 on organic production and labeling of organic

products with regard to organic production labeling and control implementation. Par. 1,2, Art 65. 20 Position on the Commission proposal for a new organic regulation. A Roadmap towards sustai-

nable growth of the EU organic sectorUpdated version - 15 January, 2015.



Paragraph 6 of Article 27 states that the competent authorities when approving a

control body should take into account the standard inspection procedure to be followed,

containing a detailed description of the inspection measures and precautions which the

body undertakes to impose on its controlled entities, in cases of discrepancies or infringe-

ments in organic farming.21 Clause 20 of the Rules of organic agriculture declares that

organic agricultural product producer and (or) the manager who are violating the Regula-

tion (EC) No. 834/2007, Regulation (EC) No. 889/2008 or requisitions of these regula-

tions, shall be assessed by the certification bodies as non-compliant. 22 The Lithuanian

Ministry of Agriculture has bound PI Ekoagros, as a competent body, to develop a system

of sanctions and execute the certification of organic products. “By delegating PI Ekoagros

to pursue organic certification, the Ministry of Agriculture has determined that it is the

latter that may identify non-compliance and impose sanctions.”23 “The Lithuanian

Supreme Administrative Court also held that the defendant public institution Ekoagros is

competent enough to determine the Non-conformity assessment procedures and take

measures when irregularities are detected. The Non-conformity assessment procedure con-

firmed by the defendant shall be regarded as an integral part of the contracts for organic

production and processing activities, and shall be considered as the single condition for the

issue of certification and supporting documents.“24 „In implementation of Regulation No.

834/2007 and the Regulations’ provisions resulting from the right of certifying ecological

farms, in order to identify non-compliance and to impose sanctions, PI Ekoagros Director

confirmed the non-compliance document, which states that if, during the inspection, unau-

thorized substances were found in the fields at the time of the certification procedure<...>

the non-compliance of fifth level shall be determined followed by an applicable sanction

of non-certification.”25 For example, the use of unauthorized chemical substances in organ-

ic production is subject to the established sanction - non-certification of the entire econo-

my, although the forbidden substances were found in only a small part of the farm. How-

ever, as stated by the Supreme Administrative Court of Lithuania, the harsh sanction like


organic products. Par. 6, Art.27. 22 Organic Agricultural Rules approved by the Minister of Agriculture of Lithuania by Order No.

375 of 28 December 2000 (by the Minister of Agriculture of Lithuania on 17 April 2012). p. 20 23 Ruling by the Chief Administrative Dispute Commission of 15 May 2015 in the administrative

case No. 3R-185 (AG-127/04-2015); Ruling by the Chief Administrative Dispute Commission of 3

December 2014 in the administrative case No. 3R-494 (AG-425/04-2014). 24 Ruling by the Lithuanian Supreme Administrative Court of 16 September 2013 in the administra-

tive case No. A602-1174/2013.

Ruling by the Lithuanian Supreme Administrative Court of 20 September 2012 in the administrati-

ve case No. A492-2575/2012.

Ruling by the Lithuanian Supreme Administrative Court of 22 November 2012 in the administrati-

ve case No. A520-2664/2012. 25 Ruling by the Lithuanian Supreme Administrative Court of 16 September 2013 in the administra-

tive case No. A602-1174/2013.

Ruling by the Lithuanian Supreme Administrative Court of 20September 2012 in the administrative

case No. A492-2575/2012;

Ruling by the Lithuanian Supreme Administrative Court of 22 November 2012 in the administrati-

ve case No. A520-2664/2012.


this "in its essence, complies with Paragraph 1 of Article 30 of the Regulation, providing

for the consequences - the applicant has been deprived of the right to sell products using

the organic production indications in the product labeling and advertising. <...> The panel

of judges considers this strictest instrument to be in line with the objectives raised and

allows controlling authorities to effectively ensure that the market would not give any way

to deceptively associated products linked with organic production. It should be emphasized

that organic farming is based on the proper management of biological processes based on

ecological systems, by strictly limiting external inputs and chemically synthesized sub-

stances. Therefore, when unauthorised substances are found, non-certification of the entire

economy fully justifies the protection of the environment, wildlife welfare, and consumer

confidence in the targets to be achieved by the development of organic production."26

Conclusions

Organic production is an overall running of economy and food production system

that combines best environmental practices, a high level of biodiversity, preservation of

natural resources, high animal welfare standards and a production method in line with

certain consumer preferences for products produced by using natural substances and

processes. Organic production is based on four main principles: 1) the principle of the

appropriate design and management of biological processes based on ecological systems,

by using natural resources and methods of approach; 2) the use of external inputs limita-

tion principle; 3) the principle of strictly defined cases of the use of chemically synthesized

substances; 4) the principle of organic production rules, taking account of sanitary status,

differences in regional climate and local conditions, in stages of development and specific

husbandry practices.

Organic farming control system of an EU Member State is essentially composed

of three independent entities: the competent authority, control authority, the inspection

body.

In approving a control body, the competent authority takes into account the

standard inspection procedure to be followed, containing a detailed description of the

inspection measures and precautions which the body undertakes to impose on its controlled

entities in the case of organic farming when discrepancies and (or) damage are detected. In

Lithuania, producers and (or) supervisors of ecological agricultural production, who have

violated the Regulation (EC) No. 834/2007, the Regulation (EC) No. 889/2008 or regula-

tions of the Republic of Lithuania for organic agriculture, are assessed of nonconformity

by certification bodies.

Bibliography

1. 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės

gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo. [2007. 28 June. Council Regulation (EC) No.

834/2007 on organic production and labeling of organic products].

26 Ruling by the Lithuanian Supreme Administrative Court of 16 September 2013 in the administra-

tive case No. A602-1174/2013.



2. 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos Reglamentas (EB) Nr. 889/2008 kuriuo

nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) NR. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir

ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos ženklin-

imo ir kontrolės. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas//Valstybės žinios.

2003. Nr. 112-4991. [2008. 5 September. Commission Regulation (EC) No. 889/2008

laying down detailed rules for implementing Regulation (EC) NO. 834/2007 on organic

production and labeling of organic products with regard to organic production and labeling

of control. The Republic of Lithuania for individual companies // The Gazette. 2003 No.

112-4991.].

3. Ekologinės žemės ūkio taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio

ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 (Lietuvos žemės ūkio ministro 2012 m.

balandžio 17 d.). [Organic farming rules approved by the Lithuanian Minister of Agricul-

ture in 2000. 28 December. Order No. 375 (Lithuanian Minister of Agriculture in 2012.

April 17)].

4. Ekologiško maisto ženklinimas. Prieiga per internetą: http://vmvt.lt/lt/maisto.

sauga.ir.kokybe/ekologiskas.maistas/ekologisko.maisto.zenklinimas[Žiūrėta 2015 m. Bal-

andžio 10 d.]. [Organic food labeling. Internet access: http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.

ir.kokybe/ekologiskas.maistas/ekologisko.maisto.zenklinimas [Viewed 2015. 10 April].

5. LST EN ISO/IEC 17065:2012, 2012 12 21.

6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A525-487/2013. [The Lithuanian Supreme Administrative Court

in 2013. 24 April. Administrative case. A525-487 / 2013th].

7. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013. [Lithuanian Supreme Administrative Court in

2013. 16 September. The administrative case. A602-1174 / 2013th].

8. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A492-2575/2012. [Li thuanian Supreme Administrative Court in

2012. 20 September. The administrative case. A492-2575 / 2012th].

9. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A520-2664/2012. [The Lithuanian Supreme Administrative

Court in 2012. 22 November. The administrative case. A520-2664 / 2012th].

10. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. gruodžio 3 d. spendi-

mas administracinėje byloje Nr. 3R-494 (AG-425/04-2014). [The Chief Administrative

Disputes Commission in 2014. 3 December. decision 'in the administrative case no. 3R-

494 (WH-425 / 04-2014)].

11. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. gegužės 15 d. spendi-

mas administracinėje byloje Nr. 3R-185 (AG-127/04-2015). [The Chief Administrative

Disputes Commission in 2015. 15 May. Decision 'in the administrative case no. 3R-185

(WH-127 / 04-2015)].

12. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimas ad-

ministracinėje byloje Nr. I-3326-561/2012. [The Vilnius Regional Administrative Court in

2012. 8 October. Administrative proceedings. I-3326-561 / 2012th].

13. Morgera, E., Bullón, C., et al. Organic Agriculture and the Law. Rome: Food

and Agriculture Organization of the United Nations, 2012.

http://vmvt.lt/lt/maisto.%20sauga.ir.kokybe/ekologiskas.maistas/ekologisko.maisto.zenklinimas

http://vmvt.lt/lt/maisto.%20sauga.ir.kokybe/ekologiskas.maistas/ekologisko.maisto.zenklinimas

http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.%20ir.kokybe/ekologiskas.maistas/ekologisko.maisto.zenklinimas

http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.%20ir.kokybe/ekologiskas.maistas/ekologisko.maisto.zenklinimas


14. Craig, P., Lisbon Treaty. Oxford: Oxford university press, 2010.

15. Position on the Commission proposal for a new organic regulation. A

Roadmap towards sustainable growth of the EU organic sectorUpdated version - 15 Janu-

ary, 2015.

Kristina Lukauskaitė, Dalia Perkumienė

Ekologinio ūkininkavimo kontrolės sistema

Santrauka

Dauguma teisinių aktų, reglamentuojančių ekologinio ūkininkavimo veiklą, yra

griežtai vykdytini. Ūkininkavimo srityje, susijusioje su sąvoka „ekologiškas“, keliami labai

griežti reikalavimai. Už pažeidimus vykdant šią veiklą taikomos labai griežtos sankcijos ir

poveikio priemonės. Straipsnyje nagrinėjama „ekologiškos produkcijos“ sąvoka, pristatomi

ekologinės gamybos principai, kontrolės sistema ir jos teisinis reguliavimas.

Raktažodžiai: ekologinis ūkininkavimas, teisinis reguliavimas.

.



CHARACTERISTICS OF THE CONTEMPORARY STUDENT-CENTRED LEARNING PROCESS Irena Marinko1, Dalia Perkumienė2, Zita Baužienė, Indrė Knyvienė2 1 International business school Ljubljana 2 Kauno kolegija

Anotation

The research finds that student-centred learning is introduced in different professional

fields, different geographical areas and practiced also in big classes. Whilst teachers and students

are acquainted with student-centred learning to a certain degree, they are in need of more guidance,

knowledge and understanding regarding its application and practice. The research methodology

includes a critical survey of contemporary literature on student-centred learning.

Keywords: student-centred learning, research, teachers, high school education.

Introduction

“A student-centred classroom isn’t a place where students decide what they want

to learn and what they want to do. It’s a place where we consider the needs of the students,

as group and as individuals, and encourage them to participate in the learning process all

the time”, Jones (2007). Lea et al (2003) also found that different interpretation of SCL

meant that “...many institutions or educators claim to be putting student-centred learning

into practice, but in reality they are not”. Any idea or theory that is open to interpretation is

bound, at least in part, to be interpreted incorrectly. Personal interpretation can cause theo-

ry to be applied too meanly, too generally or merely inappropriately due to lack of proper

understanding of the underlying tenets and desired outcomes.

Many researchers and practitioners have already begun to discuss the diversity of

opinion regarding what constitutes an SC approach. Whilst there is a broad consistency in

general opinion there are also growing concerns regarding the apparent misinterpretation

of the “ingredients” of SCL and what SCL actually “looks” like in practice.

There is an ambiguity in the expression “empowering teachers for a student cen-

tred approach”. One interpretation is in the sense of preparing teachers to use a student

centred (SC) approach addressing questions such as what the prerequisite conditions are,

what strategies can be used, what the critical success factors might be, how is »success«

measured and so on. Much of the available literature is based on issues of practice and on

case studies and this has been included in the review.

Another interpretation of “empowering teachers for a student centred approach” is

more abstract and descriptive, rather than concrete and prescriptive. Many writers have

explored the underpinning theory or constructs and have provided models and commen-

taries in an attempt to suggest reasons why teachers should be empowered to provide a SC

approach or have compared and contrasted SC learning with more traditional approaches

or considered the advantages and disadvantages or the consequences. Other writers have

been concerned with the broader picture in which SC learning is located in a culture or

socio-economic and political context and some have examined SC learning as an approach

which is part of - or reflects - wider pedagogic change looking at how SC learning both

shapes and reflects those trends. These perspectives have also been included.

CHARACTERISTICS OF THE CONTEMPORARY STUDENT-CENTRED LEARNING PROCESS 39 DĖSTYTOJO VAIDMUO Į STUDENTĄ ORIENTUOTOSE STUDIJOSE

The aim of the paper is to disclose a theoretical concept of role of the teacher in

student-centred studies.

The object of the paper is a of role the teacher in student-centred studies.

The methods used in the paper are as follows: monographic method, the analy-

sis and synthesis of scientific literature, the analysis of legal acts, descriptive method and

comparative method.

Basic theoretical concepts

O’Sullivan (2002) says the concept of SCL can be credited to Hayward in as early

as 1905 and, later, to Dewey’s work in 1956. In its many forms and incarnations, SCL, or

facets of it, also occur in the work of Piaget and Vygotsky but any real paradigm shift to-

wards SCL in its current form occurs in the latter decades of the 20th century. This shift

from teaching to an emphasis on learning means that there has been a parallel shift in pow-

er away from the teacher to the student, (Barr 1995). Simon (1999) credits SCL in the

school system as being heavily influenced by the work of Froebel and the idea that the

teacher should not “... interfere with the process of maturation, but act as a guide”. Whilst

SCL is acknowledged in most education systems of being generally worthy or beneficial,

there are few examples where it has been adopted wholesale across all teaching sectors,

subjects and teaching activities. Possible theories and explanations for this are given later

in this review.

O’Neill (2005) also cites that the range of terms used to describe SCL has led to

confusion surrounding its implementation. Our own experience of terms such as “self-

directed learning”, “autonomous learning” and “flexible learning” used to describe the

same (or similar) idea or process has also, we believe, led to a bloom of different interpre-

tations of SCL. It is also likely that the number of synonymous terms is increased by those

coining a new phrase/concept when, in reality, that which they are describing is either a

mutation of the original or a hybrid of two pre-existing ideas. These practices may be the

norm for theorists and researchers but for practitioners and classroom teachers it is unlikely

to be helpful in providing clarity and, ultimately, consistency and superiority of practice.

In contrast, Felder et al (1996) reported resistance from students: “Some students

view the approach as a threat or as some kind of game, and a few may become sullen or

hostile when they find they have no choice about playing”. They found that students in

higher education that had always been spoon-fed in the learning environment could be

particularly resistant due to the belief “... that they are paying tuition or their parents are

paying taxes to be taught, not to teach themselves”. This may suggest that there is a signif-

icant obstacle to overcome when implementing SCL. By shifting the onus from the teacher

to the student, a large portion of responsibility must also be transferred which may not be

to the students’ liking.

The literature survey seems to suggest that SCL has made its way into higher edu-

cation, and that the Bologna system has had a very important role in its development.

Whilst the large body of literature and accompanying definitions would seem to represent a

wealth of resources for educational institutions and practitioners, there is also some

criticism and disaffection worth discussing.



In order for SCL to empower teachers they will require a clear understanding of

what SCL is, what it “looks” like in practice and what the benefits are. They will also need

to understand how they can assess their (and their students’) progress with the aid of clear

and structured success criteria. Presenting them with successful case studies and empirical

evidence would also be beneficial in encouraging them to implement SCL and would also

act a guide to troubleshooting as they move away from their traditional teaching methods.

Projects such as Time for a New Paradigm Shift in Education: Student-Centred Learning,

Attard et al, (2010), have begun the process of standardising SCL planning, practice and

assessment by creating SCL checklists and step-by-step diagnostic strategies for policy

makers and practitioners. The work covers all aspects of implementation and advice to all

stakeholders on creating and maintaining a consistent SCL environment.

Characteristics of the contemporary student-centred learning process

The Bologna system emphasised the importance of this approach and brought

about new findings important for further development of SCL. This chapter discusses how

lecturers should consider individual learners in the learning process, emphasises the

importance of the feedback to students and claims that student-centred learning should

touch also the curriculum.

Zhu and Engels (2013) found that student-centred learning is the most important

innovation on the micro level that can be placed beside the communication technologies

and the use of collaborative learning approaches. The authors mention that innovations like

student-centred learning are most typical in organisations that have integrative structures,

emphasize diversity and that also place an emphasis on collaboration and teamwork.

The main characteristics of a student-centred approach are the considerations given

to individual learners’ experiences, perspectives, backgrounds, interests, capacities and

needs (Harkema and Schout, 2008). Within this approach teachers mainly focus upon what

students should learn and emphasize why (Bransford, Vye & Bateman, 2002). Teachers

take into account the existing knowledge of students (Bransford, Brown, Cocking, 2000;

Protheroe, 2007), provide different opportunities for students to learn, often change teach-

ing methods, help students who have difficulties and consider their background. Teachers

discuss with students which study activities lead to good results, expose students to look-

ing for alternatives and trying to find their own solutions. Examination questions refer to

real-life situation and do not lead to categorising students with regard to their scores or

grades. The basic conditions for an effective learning situation are the learning environ-

ment in which learners feel safe and accepted, numerous opportunities for students to con-

front new information, experiences, and personal discovery of new understandings that are

all adapted to the individual students and their pace of learning, (Mc Combs et al., 1997).

Harden and Laidlaw (2013) emphasise that teachers should provide feedback to the

student, engage the student in active learning, individualise the learning to the personal

needs of the student and make the learning relevant. Hattie and Timperley (2007 in Harden

and Laidlaw) speak about giving the students constructive and enough specific feedback,

an explanation and that the language used in doing so should be non-evaluative, given in

time and frequently and should help learners to plan further studies. Harden and Laidlaw

state that students have individual needs regarding personal capabilities, motivation and


what drives their learning goals and career aspirations, achieving mastery of the course

learning outcomes on entry to the course, learning styles and the place of learning – on

campus or at a distance and the time of learning. Individualisation can be achieved in many

ways: The teaching programme may be arranged so that students can choose to attend a

lecture on a subject, view a podcast of the lecture, engage in collaborative problem-based

learning with their peers or work independently using an online learning programme.

Learning resources or learning opportunities can be adapted or prepared so that the stu-

dents’ learning experience, as they work through the programme, is personalised to their

individual needs. When learning experiences are scheduled in the programme, such as a

session with a simulator, the time allotted for an individual student is not fixed, but is the

length of time necessary for the student to master the required skills. Also the curriculum

can be designed so that it helps students’ individual requirements e.g. by including experi-

ences in the early year of the course, by encouraging a problem-based approach, by the use

of virtual problems related to the subject, by communicating with the students about how

their learning experiences will contribute to their mastery of the learning outcomes, short

realistic scenarios and the use of new technologies such as simulators that provide a more

realistic learning experience (Harden and Laidlaw, 2013, 31).

Mclean and Gibbs (2010) claim that the students should be included at all levels of

curriculum design, implementation and evaluation. As “clients”, students need to be part of

the process of developing a learner-centred curriculum. A clear admission policy (with

appropriate support structures) should be developed. The school should support student

diversity and individual learning needs, the psychological and social aspects of student

diversity, develop students’ self-learning skills, allow time for independent learning and

pursing areas of interest, regularly review the core curriculum content, recognise that their

education continues beyond graduation, provide ample opportunity for student professional

development and not pay lip service to learner-centredness.

Çubukçu (2012) lists the following characteristics of the student-centred teaching

programme (Unver & Demirel, 2004 in Çubukçu, 2012), emphasising tasks that attract

students' interests, organising content and activities around subjects that are meaningful to

the students, determining clear opportunities that let all students develop their own learn-

ing, skills and progress to the next level of learning, organising activities that help students

understand and improve their own viewpoints, developing global, interdisciplinary, and

complementary activities, supporting challenging learning activities even if the learners

find them difficult, and emphasising activities that encourage students to work with other

students in cooperation. In student-centered learning environments, it is essential that stu-

dents take responsibility for learning and that they are directly involved in the discovery of

knowledge, choosing the materials used so that they offer them a chance to activate their

background knowledge and ensuring that the planned activities are based on problem solv-

ing. Various institutions and outside-class activities are incorporated to support students'

learning (Cubukcu, 2012, 53). The time dimension should be evaluated in psychological

terms. It is important that the students have enough time to construct the information cog-

nitively and connect the new knowledge to real life. The students should have enough time

for communication, for learning, synthesising, observing and applying new knowledge to

social life, work, family and society. When talking about “location” of student-centred



learning we should include all the places where students learn: school, library, museums,

work place and home.

Lemos, Sandars, Alves and Costa (2014) claim that the Bologna Process empha-

sises the importance of the student-centred approach. They point out that this system intro-

duces students to the idea of taking responsibility for their learning activities, increased

retention of the content, improved student engagement and improved status of the learners.

Their study tried to investigate a new mixed-methods approach to evaluate the student cen-

tredness of teaching and learning. The research results showed that, in particular, teachers

appreciated especially the following: the importance of engaging students in the learning

process, that the class was a place for discussion, students were encouraged to be autono-

mous and that there was a shift in power relationships from teachers to students. Course

objectives and assessment programme remained under teacher control. Teachers used

content to capture student curiosity and increase motivation. Teachers considered them-

selves more as facilitators, they gave students high responsibility in classroom activities,

and, crucially, they provided instant feedback.

According to the European Students’ Union (Student-centred learning, 2010) the

student-centred learning is actually a synonym for quality higher education. Among other

student-related issues they emphasise transparent procedures for students to be able to give

feedback on the quality of the educational process, students are consulted on curriculum

content, on the teaching and evaluation methods used, are involved in periodic programme

quality reviews, are involved as full and equal members in committees, procedures for

students to appeal decisions regarding their academic attainment or progression are provid-

ed, they are consulted when learning outcomes are designed, student needs and the diversi-

ty of the relevant student group are considered when designing learning outcomes, students

are informed on the intended learning outcomes before they start a course or programme

component, representatives of teachers and students are involved as full and equal mem-

bers in the panels undertaking quality assurance reviews, institutional quality assurance

reviews and guidelines take into account the overall elements of teaching and learning,

prior learning (in non-formal learning environments) is recognised by the institution for the

purpose of access into educational programmes, the process of recognition is easy,

recognition of prior learning can be done without significant costs of bureaucracy, there

are special support measures in place in order to help students from disadvantaged back-

grounds, learning paths are flexible enough so as to permit combining work/family life and

studies, group-work is used in the learning process, the goals of the learning process are

agreed upon between teachers and students, peer and self-assessment are used as a method

in the student assessment process, projects are used in the assessment of students, simula-

tions of tasks and real life situations are used in the assessment of students, students have

access to appropriate research and study facilities both on and off campus, the institution

contributes to promoting a national/regional culture of student–centred learning, the

programme uses a student-centred learning approach in providing training on the use of

innovative teaching methods and student-centred curriculum development. Additionally, in

the classroom, there is practical implementation of an SCL approach that includes a num-

ber of following components: problem-based learning, group project work, student-centred

active learning, resource-based learning, use of the case method, role plays, classroom


workshops, group presentations, use of a web-conferencing environment, particularly in

distance education, use of learning logs for students to record their educational experience,

small group work that enables students to learn how to work in a team, in the process of

which they identify and fill the gaps in their knowledge. They also stress the importance of

involving students after the task is completed, making self-assessment comments, making

peer-assessment feedback comments, suggesting self-assessment grades and negotiating

self-assessment grades.

The European Students’ Union seems to have the most detailed and concrete list of

what constitutes student-centred learning. They emphasise the importance of feedback in

learners’ progress, students’ rights to decide about curriculum content and application,

teaching and evaluation methods, using committees to evaluate the quality of the institu-

tion, the use of credits, stressing that prior learning should be recognised, emphasising the

importance of group-work, the use of projects, different forms of assessment, simulation,

research, IT, the collaboration of librarians and teachers, innovative teaching methods that

provide everyone with and instructive and informative list of practical ways to implement a

student-centred approach.

Conclusions

The main characteristics of a student-centred approach are the considerations given

to individual learners’ experiences, perspectives, backgrounds, interests, capacities and

needs.

Student-centred learning became very important in higher education and that SCL

should be introduced even in the curriculum. However, all this also causes doubts if

students are really qualified to be involved in e.g. giving comments to the curriculum.

The most frequent types of student-centred learning are problem-based learning,

project-led education, learning contracts, flexible learning, inquiry learning, just-in-time

checking and personalized learning.

References

1. Attard et al. Student Centred Learning an Insight into Theory and Practice.

Available at: http://www.esu-online.org/pageassets/projects/projectarchive/2010-T4SCL-

Stakeholders-Forum-Leuven-An-Insight-Into-Theory-And-Practice.pdf [Accessed 26

November 2015], 2010.

2. Bransford, J. D., Vye, N., Bateman, H. Creating high-quality learning environ-

ments: Guidelines from research on how people learn. In The knowledge economy and

postsecondary education: Report of a workshop, ed. P. A. Graham & Stacey, 159-197.

Washington: National Academy Press, 2002.

3. Bransford, J. D., Brown, A. L., Cocking, R. R. How people learn: Brain, mind,

experience, and school. Washington: National Academy Press, 2000.

4. Choi, M.L., Ma, Q. Realising personalised vocabulary learning in the Hong

Kong context via a personalised curriculum featuring ‘student-selected vocabulary.

Language and Education, vol. 29 (1), 2014. P.62-78.

5. Çubukçu, Z. Teachers' evaluation of student-centered learning environments,

Education, vol. 133 (1), 2012. P. 49-66.

http://www.esu-online.org/pageassets/projects/projectarchive/2010-T4SCL-Stakeholders-Forum-Leuven-An-Insight-Into-Theory-And-Practice.pdf





6. Felder, R. M. and Brent, R. "Navigating the bumpy road to student-centered

instruction." College teaching 44.2 (1996): 43-47. [Accessed 16th Jan 2016].

http://www4.ncsu.edu/unity/lockers/users/f/felder/public/Papers/Resist.html. 1996.

7. Felder, R.M. [No Date] Active Learning: An Introduction. Available at:

http://www4.ncsu.edu/unity/lockers/users/f/felder/public/Papers/ALpaper(ASQ).pdf

[Accessed 29 November 2015].

8. Harden, R.M., Laidlaw, J.M. Be fair to students: four principles that lead to

more effective learning. Medical teacher, vol. 35, 2013. P. 27-31.

9. Harkema, S.J.M., Schout, H. 2008. Incorporating Student-Centred Learning in

Innovation and Entrepreneurship Education. European Journal of Education, vol. 43 (4),

513-526.

10. Jones, L. The Student-Centred Classroom. Oxford University Press [Booklet].

Available at: http://www.cambridge.org/other_files/downloads/esl/booklets/Jones-Student-

Centered.pdf [Accessed 2 December 2015]. 2007.

11. O'Sullivan, M. C. Reform implementation and the realities within which teach-

ers work: a Namibian case study. Compare 32.2 (2002): 219-237.

12. Projects. Electronic Journal of Business Research Methods, vol. 12 (2), 115-

123.

13. Lemos, A.R., Sandars, J.E., Alves, P., Costal, M.J. The evaluation of student-

centredness of teaching and learning: a new mixed-methods approach. International

Journal of Medical Education, vol. 5, 2014. P. 157-164.

14. Mclean M., Gibbs T. 2010. Twelve tips to designing and implementing a

learner-centred curriculum: Prevention is better than cure. Medical teacher, vol. 32, 225-

230.

15. Zhu, C., Engels, N. Organizational culture and instructional innovations in

higher education: Perceptions and reactions of teachers and students. Educational

Management Administration & Leadership, vol. 42: 2014. P. 136-158.

Irena Marinko, Dalia Perkumienė, Zita Baužienė, Indrė Knyvienė

Dėstytojo vaidmuo į studentą orientuotose studijose

Santrauka

Pastaruoju metu ypatingas dėmesys Lietuvoje skiriamas studijų kokybei: vykdomi

tiksliniai projektai, atliekami tyrimai, pastarųjų rezultatai skleidžiami konferencijose, pub-

likuojami straipsniai įvairiuose mokslo leidiniuose. Dėstytojo vaidmens reikšmingumą

galima įžvelgti LR Mokslo ir studijų įstatyme, kuriame nusakyta aukštojo mokslo studijų

paskirtis „<...> būti kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio visaverčio gyvenimo atrama ir

paskata, tenkinti prigimtinį pažinimo troškimą. Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja

mokslo ir studijų kokybę, visų šalies piliečių lygias teises įgyti aukštąjį išsilavinimą ir

sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą, siekti mokslinio ir kūrybinio tobulėjimo, rūpi-

nasi mokslo ir studijų sistemos atitiktimi visuomenės ir ūkio poreikiams, remia jos atvir-

umą ir integraciją į tarptautinę mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo erdvę. <...> ugdo

kūrybingą, išsilavinusią, orią, etiškai atsakingą, pilietišką, savarankišką ir verslią asme-

nybę,..>“.

http://www4.ncsu.edu/unity/lockers/users/f/felder/public/Papers/Resist.html




http://www.cambridge.org/other_files/downloads/esl/booklets/Jones-Student-Centered.pdf




Pagrindinis straipsnio tikslas - atskleisti dėstytojo vaidmens į studentą orientuotose

studijose teorinius aspektus.

Pereinant prie į studentą orentuotų studijų iš dėstytojų reikalaujama tam tikro did-

aktikos išmanymo, dėstytojų ir socialinių dalininkų komandinio darbo, tarptautinių partner-

ių įtraukimo bei atitinkamos aukštosios mokyklos kultūros. Dėstytojo vaidmuo studijų

procese aktualizuojasi organizuojant mokymosi procesą, rengiant mokymosi medžiagą,

teikiant nuotolinį mokymą, dalyvaujant mokslinėje veikloje, dėl to padidėja dėstytojų dar-

bo krūvis. Dėstytojo veiklą taip pat sąlygoja ir psichosocialiniai veiksniai, kurie yra

reikšmingi tiek dėstytojo mokslinei veiklai, tiek studijų kokybei bei aukštojo mokslo san-

tykiui su visuomene.

Raktažodžiai: dėstytojo vaidmuo, į studentą orientuotos studijos, studijų rezultatai,

kreditas.



OCCUPATIONAL HEALTH AND SAFETY IN THE EUROPEAN UNION DIRECTIVE Özgür Oguz1, Violeta Naujokienė2, Saulė Milčiuvienė2 1Anadolu University 2 Kaunas University of Applied Sciences

Abstract

89/391 numbered Framework Directive is a general order for protection of workers’ health

and safety and taking precautions. Framework Directive has been introduced by EU consultative

committee, European Parliament and council about occupational health and safety in the workplaces

by the opinion of economic and social committee. The reason of introducing the Framework

Directive is that related member states have different standards about safety at work. The main

reason is common regulation. So It can be prevented that unfair competition between states.

Minimum standards of Framework Directive prevent basic risks in all work lines. It regulates basic

obligations of employers.

Keywords: health, safety, European directive, occupational.

Introduction

Article 118/A of the Treaty of Rome has been put under some obligations member

states. According to this article “member states shall optimum care about prompting of

innovations and to aimed of alignment1 of workers’ occupational health and safety about

occupational health and safety”2. 89/391 numbered “Directive About Taking Precautions

for Improvement of Workers’ Health and Safety” which is introduced according to article

118/A of the Treaty of Rome which founded the European Community, has been frame-

work directive and regulated employers’ obligation about occupational health and safety.

Via that directive alignment of regulations which was dispersed before is aimed. Hereun-

der, subjects such as workplace, working equipment, personal protection, temporary or

mobile workplaces, fishing and farming, occupational safety of temporary workers has

been regulated detailed. That Framework Directive takes in all sectors as private and pub-

lic but there are some exceptions for police, civil defense and armed forces3.

Framework Directive prescribes just the minimum standards. It doesn’t muscle on

higher domestic standards4. 89/391 numbered Framework Directive includes general prin-

ciples about training of workers and delegates, eliminating the risks, increasing attendances

of workers and delegates, protection of health and safety, prevention of work risks addition

to guiding of principle discharging5.

1 Rudolf Streinz. Europarecht, Heidelberg: Müller Verlag, 2005. p. 150. 2 Roger Blainpain & Chris Engels. Europen Labour Law, London: Kluwer Publishing, 1997. p.

298. 3 Ufuk Aydın, İş Hukukunda İşçinin Kişilik Hakları, p. 76 ff. 4 Dagmar Schiek, Europaisches Arbeitsrecht, 1997. p. 218. 5 Blainpain, Engels, ibid, p. 303.

OCCUPATIONAL HEALTH AND SAFETY IN THE EUROPEAN UNION DIRECTIVE 47

DARBUOTOJŲ SAUGA IR SVEIKATA VYKDANT EUROPOS SĄJUNGOS DIREKTYVĄ

1. According to 89/391 Numbered EU Directive Employers’ General Obligations

89/391 numbered Framework Directive includes public and private sector scopes

(industry, farming, education, culture, health, commerce etc.) except a few areas such as

armed forces and police. Outworks and domestic affairs aren’t included by that directive6.

In any circumstances, occupational health and safety shall be provided in the light of di-

rective’s goal as much as possible7. In my opinion, it has to be gotten current situation of

science and technology via “as much as possible” expression. Including whole economic

affairs and all of workers except a few exceptions of directive, is proper for the ILO’s 155

and 161 numbered treaties. Many member states such as England and Germany has

changed their domestic law according to that Framework Directive8. Elimination of some

dangers is been aimed by particular directives. So, particular directives have been ordered

for some high-level risky important work lines9.

Framework Directive has been efficient on shaping many states’ domestic labor

law. That is an improvement which is also aimed and desired. The examples of England

and Germany can be looked over. According to the German Labor Protection Law which is

shaped by 89/391 numbered Framework Directive, we can examine the obligations of

employers’ as basic obligations, general obligations and basic principles10.

Another example of how 89/391 numbered Framework Directive effects domestic

law11 Basis of the regulations about occupational health and safety in England is the

Common Law12. That regulations bring some obligations to employers. Examples of these

obligations are suppling proper materials for work, creating a safe workplace, making a

reliable occupational health and safety system, following investments and taking proper

precautions13. Basic literature about occupational health and safety in England is The

Health and Safety at Work Act which is introduced in 197414.

Employers’ general obligations have been ordered 6th article of 89/391 numbered

Framework Directive. According to article 6/I, employer must take all precautions for pro-

tection of workers’ health and safety, preventing occupational dangers, training and institu-

tive necessity. Employer will be ready for getting into the new situations for getting the

situation well.

Employer must take the precautions which is mentioned at the 1st paragraph,

according to the principles below:

- Avoiding risks,

6 Hanau/Steinmeyer/Wank, Hanbuch des Europaischen Arbetis- und Sozialrechts, p.728 7 Roger Blainpain, European Labour law. Kluwer Law İnternational, 2006. p. 580. 8 Blainpain, ibid, p. 573 ff. 9 Norbert Franz Kollmer & Markus Vogl, Das Arbeitsschutzgesetz, München: Beck

Publishing,1999. p. 4. 10 Kollmer & Vogl, ibid, p. 24. 11 Hartmut Oetker & Ulrich Preis, Europaisches Arbeits and Sozialrecht Teil B Vorkel verlag 2009.

p. 28. 12 Norman, M. Selwyn, Law of Employment. London: Butterworths,1980. p. 289. 13 Jeremy Stranks, Health and Safety Law. Londra: Prentice Hall Publishing, 2001. p. 52. 14 Brenda Barrett & Richard Howells, Occupational Health and Safety Law. London: Third Edition,

Pitman Publishing, 1997. p. 56.



- Taking stock of indispensable dangers,

- Elimination risks at the bottom,

- Getting the work appropriate for workers,

- Caring about technical improvements,

- Taking stock of all conditions, technologies, organizations and social affairs

about work environment and developing a policy for growth all of them together,

- Giving priority to collective protection precautions instead of individual protec-

tion precautions,

- Briefing workers,

Principles mentioned above shall be considered on a preferential basis by employ-

ers.

Also, employers should do supervision about using of chemicals, choosing of

heavy construction equipment, and convenience of workplace about occupational health

and safety. In consequence of that, taking precautions and manufacturing methods should

be like that;

- Protection level of occupational health and safety should be improved,

- Precautions should be convenient with hierarchical orders of workplace,

- When a mission about health and safety is given to a worker, his / her abilities

should be considered,

- Employers should discuss about usage and planning of new tech, choosing of

material, work environment and conditions with workers and their delegates,

- If there is a serious danger in a place, only authorized and educated staff could

be go in there.

According to 89/391 numbered Framework Directive, any cautions about occupa-

tional health and safety cannot be cost for workers but employers15.

Standardizations of precautions about occupational health and safety, prevents

transpositions of hedge to low-level of safety at work states, worse conclusions for workers

and huge differences between member states’ national economies16.

Particular directives which are introduced basis of the article 16 of the Framework

Article could be examined about technical and social occupational health and safety17. And

also they can be examined as three headlines as technical occupational safety directives,

occupational safety directives against dangerous materials and social occupational safety

directives.

I - Technical occupational safety directives;

- 89/392 numbered Directive about Harmonization of Member States’ Regula-

tions about Machines18,

15 89/391numbered European Union Framework Directive art. 6/5. 16 Florian Schubert, Europaischhes Arbeitsschutzrecht und Betriebliche Mitbestimmung,(Frankfurt

am Main: Peter Lang Verlag, 2005. P. 48. 17 Altan Heper, Avrupa İş Hukuku ve Türkiye, (İstanbul: ATA Enstitüsü, Avrupa Dizisi 6, 1997),

p. 165; Fuat Bayram, “Yeni İş Sağlığı ve Güvenliği Mevzuatımıza Hakim Olan İlkeler” Legal

İSGHD, issue 7: 2005. p. 1106. 18 Hartmut Oetker & Ulrich Preis, Europaisches Arbeits und Sozialrecht (EAS), Teil B, Forkel

Verlag, 2009. p. 10.



- 89/654 numbered Directive about Minimum Standards of Health and Safety at

Work,

- 89/655 numbered Directive about Minimum Standards of Health and Safety at

Machines, Tools and Materials,

- 90/270 numbered Council’s Directive about Health and Safety Precautions

about working in Screened Sectors, could be examples.

We can example about occupational safety directives against dangerous materials

which are aiming the protection of workers against usage in a work or keeping in work-

places of dangerous materials19.

II - Occupational safety directives against dangerous materials;

- 83/477 numbered Directive about Protection of Workers against the Risks of

Asbestos Usage at Workplace (Changed by 91/392 numbered Directive),

- 89/656 numbered Directive about Minimum Health and Safety Requirements

for the Use by Workers of Personal Protective Equipment at the Workplace,

- 90/269 numbered Directive about Minimum Health and Safety Requirements

for the Manual Handling of Loads Where There is a Risk Particularly of Back Injury to

Workers,

- 90/394 numbered Directive about Protection of Workers from the Risks Related

to Exposure to Carcinogens at work,

- 90/679 numbered Directive about Protection of Workers from Risks Related to

Exposure to Biological Agents at Work,

- 92/57 numbered Directive about Implementation of Minimum Safety and

Health Requirements at Temporary or Mobile Construction Sites,

- 92/58 numbered Directive about Minimum Requirements for the Provision of

Safety and/or Health Signs at Work,

- 98/24 numbered Directive about Protection of the Health and Safety of Workers

from the Risks Related to Chemical Agents at Work,

- 99/92 numbered Directive about Minimum Requirements for Improving the

Safety and Health Protection of Workers Potentially at Risk from Explosive Atmospheres,

- 2002/44 numbered Directive about minimum health and safety requirements

regarding the exposure of workers to the risks arising from physical agents

- 2003/10 numbered Directive about minimum health and safety requirements

regarding the exposure of workers to the risks arising from physical agents,

- 2003/105 numbered Directive about control of major-accident hazards involv-

ing dangerous substances,

- 2003/122 numbered Directive about control of high-activity sealed radioactive

sources and orphan sources.

19 Can Tuncay, Avrupa Birliği’ne Üyelik Sürecinde İş Sağlığı ve Güvenliği Mevzuatının Uyumu ve

Yeni Yönetmelikler” İş Sağlığı ve Güvenliği Mevzuatındaki Değişiklikler ve İşveren

Yükümlülükleri Semineri, Tisk- Peryön, February 24, 2004.İstanbul, p. 36.



III - Social occupational safety directives;

- 92/85 numbered Directive about introduction of measures to encourage im-

provements in the safety and health at work of pregnant workers and workers who have

recently given birth or are breastfeeding,

- 94/33 numbered Directive about protection of young people at work,

- 92/91 numbered Directive about minimum requirements for improving the safe-

ty and health protection of workers in the mineral-extracting industries through drilling,

- 92/104 numbered Directive about minimum requirements for improving the

safety and health protection of workers in surface and underground mineral-extracting

industries,

- 93/103 numbered Directive about minimum safety and health requirements for

work on board fishing vessels,

- 91/383 numbered Directive about measures to encourage improvements in the

safety and health at work of workers with a fixed-duration employment relationship or a

temporary employment relationship.

European Union has regulated occupational health and safety quite detailed and in-

troduced particular directives about almost every area of occupational health and safety.

And also, European Union has brought an unnecessary bureaucracy about that. Each one of

the Particular Directives are copies of the Framework Directive about structural20.

2. According to 89/391 Numbered Framework Directive Scope of Workers’ Training

Employer shall ensure that every worker is educated about occupational health and

safety about his/her work. So that, employers;

- At the beginning of work,

- At the changing job and transfers,

- At the changing machine or stepping in a new machine,

- At the stepping in new tech, shall ensure that the workers get necessary training

about these situations and their works (article 12).

Particular Directives which are introduced as basis of the European Union’s

Framework Directive, have regulated training obligation of employers. As an example,

according to 92/58 numbered Directive about Minimum Requirements for the Provision of

Safety and/or Health Signs at Work, workers shall be trained as appropriate who works

offenseless 89/391 numbered directive’s article 12. And also they shall be raised awareness

about instructions of provision of safety and/or health signs at work. At the training, mean-

ing of mark and especially use of words and behaviors when general and special situations

are treated (92/58 numbered Directive article 7/2). After all, 93/103 numbered Directive

about minimum safety and health requirements for work on board fishing vessels, also

imposes some obligations to employers about training of workers. According to that,

appropriate training shall be provided and workers trains right and extensive about safety

and health. That training which is mentioned at the first paragraph, includes fire extinction,

20 Jyrki Hollmen, “İş Sağlığı ve Güvenliği Alanındaki AB Direktifleri ve Müktesebatın Üstlenilme-

sinde Karşılaşılan Sorunlar” AB Müktesebatı Uluslararası Semineri: “İş Sağlığı ve Güvenliği ve

Çevre”. Ankara: Türkiye İşveren Sendikaları Konfederasyonu, June 26-27, 2008. p. 26.



life-saving, use of life-saving equipment and use of varied marks including hand signs.

Such training shall be subject to the necessary updating where this is required by changes

in the activities on board (93/103 numbered Directive article 9).

90/394 Directive about Protection of Workers from the Risks Related to Exposure

to Carcinogens at work article 11 has brought that obligations to employer about training:

Appropriate measures shall be taken by the employer to ensure that workers and/or work-

ers' representatives in the undertaking or establishment receive sufficient and appropriate

training, on the basis of all available information, in particular in the form of information

and instructions.

Concerning:

a) potential risks to health, including the additional risks due to tobacco consump-

tion,

b) precautions to be taken to prevent exposure,

c) hygiene requirements,

d) wearing and use of protective equipment and clothing,

e) steps to be taken by workers, including rescue workers, in the case of incidents

and to prevent incidents.

The training shall be;

- adapted to take account of new or changed risk, and

- repeated periodically if necessary.

Conclusion

In my opinion, more simplified regulations would be better for employers. Direc-

tives are juristic texts which regulates general definitions and obligations. Falling of every

little detail into the directive just enlarges the legislations and aggravates its practice.

According to 90/394 numbered Directive about Directive about Protection of

Workers from the Risks Related to Exposure to Carcinogens at work article 11, employers

shall inform workers of installations and related containers containing carcinogens, ensure

that all containers, packages and installations containing carcinogens are labelled clearly

and legibly, and display clearly visible warning and hazard signs.

As is seen, almost all of the particular directives’ articles are about training and

employers are held responsible for ensuring that training.

The aim of 89/391 numbered Framework Directive is taking precautions about

workers’ health and safety while they are at work. Expression at the top of the directive

means all risks and dangers are included. One of the European Union’s basic aims is

providing high-level occupational health and safety all over the member states.

Reference

1. Aydın, U. İş Hukukunda İşçinin Kişilik Hakları. Eskişehir, 2002.

2. Barrett, B. & Howells, R. Occupational Health and Safety Law (3rd Edition).

London: Pitman Publishing, 1997.

3. Bayram, F. Yeni İş Sağlığı ve Güvenliği Mevzuatımıza Hakim Olan İlkeler,

Legal İSGHD, issue 7: 2005, pp. 1104-1128.



4. Blainpain, R. & Engels, C. European Labour Law. London: Kluwer Publishing.

1997.

5. Blainpain, R. European Labour Law. Kluwer Law İnternational, 2006.

6. Hanau, P., Steinmeyer, H. D., Wank, R. Hanbuch des Europaischen Arbetis-

und Sozialrechts. München: Beck Verlag, 2002.

7. Heper, A. Avrupa İş Hukuku ve Türkiye (Avrupa Dizisi 6). İstanbul: ATA

Enstitüsü, 1997.

8. Hollmen, J. İş Sağlığı ve Güvenliği Alanındaki AB Direktifleri ve Müktese-

batın Üstlenilmesinde Karşılaşılan Sorunlar, AB Müktesebatı Uluslararası Semineri: “İş

Sağlığı ve Güvenliği ve Çevre”. Ankara: Türkiye İşveren Sendikaları Konfederasyonu,

2008.

9. Kollmer, N. F. & Vogl, M. Das Arbeitsschutzgesetz. München: Beck Publish-

ing, 1999.

10. Oetker, H & Preis, U. Europaisches Arbeits and Sozialrecht Teil B. Vorkel ver-

lag, 2009.

11. Schiek, D. Europaisches Arbeitsrecht (I. Auflage). Nomos Baden Baden, 1997.

12. Schubert, F. Europaischhes Arbeitsschutzrecht und Betriebliche Mitbes-

timmung. Frankfurt am Main: Peter Lang Verlag, 2005.

13. Selwyn, N. M. Law of Employment. London: Butterworths, 1980.

14. Stranks, J. Health and Safety Law. Londra: Prentice Hall Publishing, 2001.

15. Streinz, R. Europarecht. Heidelberg: Müller Verlag, 2005.

16. Tuncay, C. Avrupa Birliği’ne Üyelik Sürecinde İş Sağlığı ve Güvenliği

Mevzuatının Uyumu ve Yeni Yönetmelikler, İş Sağlığı ve Güvenliği Mevzuatındaki

Değişiklikler ve İşveren Yükümlülükleri Semineri, İstanbul: Tisk- Peryön, 2004.

Özgür Oguz, Violeta Naujokienė, Saulė Milčiuvienė

Darbuotojų sauga ir sveikata vykdant Europos Sąjungos direktyvą

Santrauka

89/391 direktyva numato darbuotojų sveikatos ir saugos bendrą tvarką bei imasi

atsargumo priemonių. Šią direktyvą įvedė ES konsultacinis komitetas, Europos Parlamen-

tas ir Taryba dėl darbuotojų profesinės sveikatos ir saugos darbo vietose ekonomikos ir

socialinių reikalų komitetas. Valstybės narės turi skirtingus darbuotojų saugos darbe

standartus. Labai svarbu yra bendras reguliavimas. Tokiu būtu gali būti užkirstas kelias

nesąžiningai konkurencijai tarp valstybių. Minimalūs šios direktyvos standartai yra išveng-

ti pagrindinės rizikos visose darbo srityse. 89/391 direktyva reguliuoja pagrindinius dar-

bdavių įsipareigojimus.

Raktažodžiai: sveikata, sauga, Europos Sąjungos direktyva, darbo sauga.

PECULIARITIES OF WORKING TIME ORGANIZATION 53

DARBO LAIKO ORGANIZAVIMO YPATYBĖS

PECULIARITIES OF WORKING TIME ORGANIZATION

Dalia Perkumienė1, Özgür Oguz 2, Biruta Švagždienė3 1Aleksandras Stulginskis University 2Anadolu University 3Lithuanian Sport University

Annotation

Work is a significantly important part of our life. However, people always try to facilitate

it. The regulation of working time is one of the oldest concerns of labour legislation. Already in the

early 19th century it was recognized that working excessive hours posed a danger to workers' health

and to their families.

Organisation of work mostly refers to the structure of working processes, the management

of human interaction, their interaction with the equipment and facilities, i.e. the formation of work-

ing system if a new process is organised. Currently, non-standard forms of work-time organisation

become more and more popular in Europe, since such forms are more flexible and favourable for

working people.

Keywords: organisation of work, regulation of working time, working time, public sector,

employees.

Introduction

The relevance of the paper. The organisation of work is an integral part of the

company’s activities, since it helps to manage work and implement its objectives. It can be

stated that company would not exist without permanent organisation of work. More and

more problems related to this issue arise in Lithuania and in other countries of the world.

In general, these problems were determined by organisational principles of work that has

been formed many years ago. The efficient work of employees requires an appropriate

organisation of their work. Proper distributed and organised working time leads to the wel-

fare of both an organisation and employees.

Organisation of work mostly refers to the structure of working processes, the man-

agement of human interaction, their interaction with the equipment and facilities.

In order to start planning the work time, it is necessary to clearly define the goals

of an organisation. The visionary and cognitive result of the operation is called a goal. The

goals of an organisation indicate WHAT has to be done and WHEN the goal has to be

achieved. For this particular reason, the purpose of company objectives has two sides.

Working process could not be carried out without the internal information, i.e. the

knowledge of an employee gained from general and special education, instructions and

experience.

The object of the paper is the organisation of working time for the employees in

Lithuania example of Kaunas district municipality.

The aim of the paper is to analyse peculiarities of organisation of working time

regulation in Lithuania of employees of Kaunas district municipality.

The methods used in the paper are as follows: monographic method, the analy-

sis and synthesis of scientific literature, the analysis of legal acts, descriptive method,

comparative method, graphical method, questionnaire and statistical method.



Discussion

1. The aspects of working time organisation

Work is a significantly important part of our life. However, people always try to

facilitate it. It is not because of laziness but rather because of eager to satisfy their needs in

the fastest and the best way possible. Thanks to work people started to eat better, to dress

warmer, to travel faster and farther. Over time, working instruments improved and working

hours became shorter, so people had more time for their leisure time activities, such as art,

culture, religion, thinking, relaxation, development and travel. It can be stated that the

smaller amount of work reflects the progress of civilisation. The more advanced the socie-

ty is, the greater is the productivity level of work1. Therefore, in order to increase the

productivity, the organisation of work has to be improved.

The regulation of working time is one of the oldest concerns of labour legislation2.

Already in the early 19th century it was recognized that working excessive hours posed a

danger to workers' health and to their families. The very first ILO Convention, adopted in

1919, limited hours of work and provided for adequate rest periods for workers. Today,

ILO standards on working time provide the framework for regulated hours of work, daily

and weekly rest periods, and annual holidays. These instruments ensure high productivity

while safeguarding workers' physical and mental health. Standards on part-time work have

become increasingly important instruments for addressing such issues as job creation and

promoting equality between men and women3.

A man cannot perform all the work himself, without the help of others. In the times

of industrial growth, the work is carried out by joint effort of several or even more people.

As a matter of fact, the work in companies requires knowledge of what actions should be

taken when using other tools, as well as information on collaboration: whose convenience

to suit, whom to make influence on, and for whom to conform4.

The history of the scientific branch related to work organisation dates back to the

19th century. The pioneer of this study is considered to be the American scientist Frederick

Winslow Taylor (1856-1915). Taylor was the first one to bring together ideas and tests for

explaining the processes of work by creating basis for its organisation. In his research

works, Taylor determined the methods used for the analysis of working process, the prin-

ciples of work distribution, organisation, payment, as well as the management of compa-

nies. Taylor states that if employees want to increase the efficiency of work, they must

1 Degėsys, L., Aškinytė, R. Etika. Vilnius: Kronta, 2004. 23-25 p. 2 Jarulaitis, M. Nestandartiniai darbo santykiai ir jų reguliavimas. Jurisprudencija. 8(110), 2008. 83-

89 p; Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. [Lithuanian labour code] [interaktyvus] [žiūrėta

2015.02.05] Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id

=169334. 3 General Survey on Hours of Work, 2005. Via Internet: http://ilo.org/global/standards/subjects-

covered-by-international-labour-standards/working-time/lang-en/index.htm. [visited 2015-10-14]. 4 Butkus, F. S. Darbas vadyba gyvenimas. Vilnius: Eugrimas, 2006. 45-49 p.

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id%20=169334

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id%20=169334



have a leader knowing how to govern effectively. There is no doubt that it is impossible

without scientific knowledge5.

The cornerstone of Taylor’s work organisation theory is as follows: work is effi-

cient only if it is organised according to rules, principles and standards, prepared by using

the latest scientific achievements and many years of practice6.

Generally, organisation is preparation and arrangement of something into a single

unit or an exact system, the design or formation of a structure7.

From the perspective of management, organisation is the design and development

of homogenous systems from people, equipment and material, as well as the implementa-

tion of such systems by applying other management functions.

Organization as the process is perceived differently, and, in human activities,

understood in the following way:

1. Establishment, development, formation;

2. Preparation, coordination, organisation;

3. Regulation, management;

4. Integration, mobilisation8.

Organisation of work mostly refers to the structure of working processes, the man-

agement of human interaction, their interaction with the equipment and facilities, i.e. the

formation of working system if a new process is organised, and the replacement of the ex-

isting system if dealing with active working processes9.

Work organisation in companies is related to two structures (formal and informal).

Therefore, the relationship between employees and their communication related to busi-

ness issues are defined. The structure of each and every organisation is different and indi-

vidual, mostly dependant on activities, goals and, of course, the staff of the company10.

The new Turkish Labour code regulates labour relations starting from the “the

signing of a contract of employment;” therefore, the process of “engagement” is left out of

its scope. Here, it can be said that the clause on gender equality. Article 10 of the Constitu-

tion, ought to be taken into consideration. In practice, however, in the work announce-

ments of the Turkish Employment Organization (ISKUR), whose services cover job

search, placement and relocation, sex is specified in the requirements. ISKUR publicizes

5 Stoner, J. A. F., Freeman, R. E., Jr. Gilbert, D. R. Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika,

2006. 62-64 p. 6 Vanagas, P. Darbo organizavimas, normavimas ir atlyginimas už darbą. Kaunas: Technologija,

2009. 58-61 p. 7 Id. 8 Jarulaitis, M. Nestandartiniai darbo santykiai ir jų reguliavimas. Jurisprudencija. 8(110), 2008 . 83-

89 p; Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. [Lithuanian labour code] [interaktyvus] [žiūrėta

2015.02.05] Prieiga per internetą:http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=169334. 9 Sakalas, A. Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai, 2003. 74-76 p. 10 Beleckienė, G., Murphy, C., Dienys, V. ir kt. Darbuotojų ir jų kvalifikacijos kaitos prognozių

tyrimo ataskaita. Turizmo sektoriaus studija. Kaunas: Profesinio mokymo metodikos centras, 2008.

[interaktyvus]. [visited 2015-10-14]. Prieiga per internetą: http://www.kpmpc.lt/ Skelbi-

mai/SEK_LT/Turizmo%20sektorius.pdf., 13-15 p.

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=169334

http://www.kpmpc.lt/%20Skelbimai/SEK_LT/Turizmo%20sektorius.pdf

http://www.kpmpc.lt/%20Skelbimai/SEK_LT/Turizmo%20sektorius.pdf



those announcements as it receives them, explaining that the content of them is dictated by

market demands11.

Formalization mostly refer to the official aspects of structure, such as strategies,

structure of organisation, regulation, technologies, processes, information systems, control

and encouragement. Formal communication occurs during different conferences, official

meetings and so on and so forth12.

However, the formal scheme of management structure of organisation does not

reflect personal relations which constitute the informal structure of organisation13. Accord-

ing to Sakalas (2003), informal structures of organisation are composed of one or several

representatives of different branches. They are connected by human relations, same inter-

ests and other communication incentives14.

For example, an employee, intensively performing the assigned work will most

likely seek help from another employee who is next to him or who he has more personal

relations with (not the head). It facilitates and accelerates the performance of work, since

information flows faster by informal contacts than by formal (official) reporting system15.

Currently, non-standard forms of work-time organisation become more and more

popular in Europe, since such forms are more flexible and favourable for working people.

These more flexible forms of work lead to deviation from usual employment contracts.

However, these contracts are recognized in Europe and often used in order to achieve

greater flexibility: it helps to adapt working hours, organize working time and the work in

accordance to the fluctuation of production and service demand16. (Flexible forms of work:

'very atypical' contractual arrangements, 2010).

Despite the fact that atypical forms of contractual arrangements are becoming

more popular, the use of atypical contractual arrangements in Europe varies. In accordance

to economic activities, the prevalence of flexible working time organisation is more often

applied in services and agriculture, whereas it is not so popular in industry17. In addition, it

is more commonly used in certain sectors, for example, seasonal work, which is related to

short-term contracts, as well as other sectors such as agriculture, tourism and hospitality

industry.

Article 50 of the Constitution concerning working conditions and the right to work

and leisure states that no person may be employed in a job that is unsuited to his/her age,

sex and ability. According to the law, children and women shall be specially protected in

terms of work conditions. In Turkish legislation, there are a number of regulations related

11 Turkish Labour Code. Law No.4857. http://turkishlaborlaw.com/turkish-labor-law-no-4857/19-

4857-labor-law-english-by-article. 12 Gilbert, J., Reiner, M., Nakhleh, M. Visualization: Theory and Practice in Science Education,

Models and Modeling in Science Education 8(3), 2008. 43-46 p. 13 Stoner, J. A. F., Freeman, R. E., Jr. Gilbert, D. R. Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika,

1999. 14 Sakalas, A. Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai, 2003; 2010. 63-67 p. 15 Stoner, J. A. F., Freeman, R. E., Jr. Gilbert, D. R. Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika,

2006. 78-83 p. 16 Flexible forms of work: 'very atypical' contractual arrangements, 2010. 17 Gruževskis, B. Užimtumo pokyčiai. Lanksčių užimtumo formų taikymo galimybių įvertinimas.

Vilnius: Justitia, 2001. 115-118 p.

http://turkishlaborlaw.com/turkish-labor-law-no-4857/19-4857-labor-law-english-by-article




to the protection of women, especially pregnant women and mothers, the most important of

which are contained in the new Labour Code. With the new regulations, women are grant-

ed further rights and the requirements of Council Directive 92/85/EEC are met to a signifi-

cant extent. However, it is difficult to claim that the new legislation contains all regulations

corresponding to the Directive. Despite changes that have already been brought to the

labour laws, there is a lack of sufficient guarantees in terms of the equality of women and

men, especially concerning pregnant and nursing women. Women continue to face

discrimination in employment to varying degrees18.

Referring to Samuolis (1990), the conception of flexible forms of work refers to

part-time job (not all days per week), the moving schedule and work at home. However,

maintains that one of the reasons for the increasing number of flexible working hours is the

changing nature of work19.

To sum up the observations of Lithuanian and foreign authors regarding the organ-

isation of work, it can be stated that the organisation of working time is an integral part of

company’s activities, for it helps to carry out work and implement the objectives of a com-

pany. What is more, the constant organisation of work is a cornerstone of company’s exist-

ence.

2. Factors determining the organisation of working time

In order to achieve the goals of an organisation, not only the work of employees

has to be organized, but, first and foremost, the head has to plan his work properly.

Scientific literature includes a number of factors that determine the work time or-

ganisation. However, in my opinion, the main of these factors are as follows: determining

organisational objectives, scheduling work time of heads and employees, as well as the

distribution of work. According to Sakalas (1996) et al, the goals of organisation are influ-

enced by the partners of marker (suppliers, buyers), social groups and society. Some re-

quire timely delivery of goods and services, others demand for good quality, focus on the

environmental protection, charity and so on. It makes the biggest influence on hospitality

services. Besides, market innovations are also particularly relevant.

First of all, in order to start planning the time, it is necessary to clearly define the

goals of an organisation. The visionary and cognitive result of the operation is called a

goal. The goals of an organisation indicate WHAT has to be done and WHEN the goal has

to be achieved. For this particular reason, the purpose of company objectives has two sides.

Firstly, there is a need to formulate tasks, which define the expected final result in the most

accurate way. Secondly, on the basis of company’s objectives, tools have to be prepared.

Its purpose is to help to find out whether the expected result was achieved or not achieved

in time20.

The goal has to be consciously perceived and justified. It is essentially important

condition for an organisation to survive. The general goal of the organisation has to come

in line with the goals of the organisation members and their willingness to cooperate in

18 Fevziye Sayılan, Eğitim Sektöründe Kadınların Durumu, Women’s Status in the Educational

Sector. Ankara: Eğitim-Sen Yayınları, 2003. 19 Gruževskis, B. Žmogaus socialinė raida. Užimtumas. Vilnius: Justitia, 2002. 103-106 p. 20 Vasiliauskas, A. Firmų strateginis valdymas. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2001. 82-87 p.



order to achieve this goal, since it is relevant for the existence of organisation. The activity

of human and organisation can be assessed by comparing the expected and the achieved

results, as well as comparing achieved results with the input.

According to Obrazcovas (2004), the problems arise not only for the lack of time

but also for the incapability of planning it reasonably. The author provides options for

evaluating the work time consumption which are as follows:

Optimistic refers to the shortest span of time, during which the work could be

performed in the most favourable conditions;

The most probable means a span of time, during which a certain work can be

performed in normal conditions;

Pessimistic refers to the longest span of time, during which only a certain work

can be done. This time would be enough in case difficulties and most unfavourable condi-

tions arise.

Improper time planning can cause emotional stress, which prevents from perform-

ing tasks. Due to the emotional stress, irrelevant and non-urgent work is usually

performed. Normally it does not require much effort and resources but in stressful situa-

tions such work seems more important and urgent, whereas work for which much effort is

needed, as well as the complexity and the solution of which terrify, is postponed in order to

reduce emotional tension. Hard work is postponed for an indefinite period of time, hoping

to perform it at the last moment when no more delays are possible. In such a way, the emo-

tional tension can put organisation in danger. Therefore, it is important to consider the fact

that the biggest attention should be paid to the most important and urgent work, and the

ones that do not require much attention should be postponed21.

According to Sakalas et al (1996), working process could not be carried out with-

out the internal information, i.e. the knowledge of an employee gained from general and

special education, instructions and experience. Knowledge, together with talents, profes-

sional skills, physiological and psychological characteristics of an employee normally de-

termine his ability to work. As a matter of fact, it can be stated that employee’s compe-

tence in properly organising work time depends on his working experience. The better the

time is planned, the smaller is the workload.

Scientific literature provides a great number of various advices for an appropriate

time planning. O’Connell (2005) gives many advices how to perform work in the shortest

time possible, how to carry out projects faster, how to have all the days productive and

walk hand in hand with the market. The time is spent usefully if all tasks of a day are

properly planned. Referring to the author, it is the most effective method to save time22.

3. Results of the research

There were several ways for collecting data related to work organisation in the

administration of Kaunas district municipality. Therefore, the most effective and conven-

ient choice was selected – to perform a survey using a questionnaire. The survey included

21 Butkus, F. S. Vadyba: organizacijos veiklos operatyvaus valdymo pagrindai. Vilnius: Eugrimas, 2010. 83-89 p. 22 Connell, O. F. Paprastesnis darbo planavimas. Kaunas: „Smaltijos“ leidykla, 2005. 45-47 p.



82 per cent of the employees of the organisation) and was carried out on September – De-

cember of 201523. The employees of Kaunas district municipality kindly agreed to share

their experience and to answer the questions.

The scope of the survey was 62 per cent of women and 38 per cent of men.

According to the survey, the majority of the employees work in the current posi-

tion for 10 and more years (68 per cent). Only a small part (4 per cent) of all the partici-

pants of the survey works in the municipality of Kaunas district for the first year.

According to Sakalas, work organisation and the success of organisation activity

namely depend on the head of an institution, since he is responsible for employee’s failure

to carry out a task or its inappropriate performance24.

The research of Butkus25 shows that more than 80 per cent of all the heads of about

two hundred Lithuanian companies plan their day the night before; however, less than half

of them are satisfied with the implementation of their plants.

The results of the research fail to meet the general demand of the heads of Lithua-

nian organisations for planning and organizing work, since the absolute majority (86.3 per

cent) of all the respondents think that planning and scheduling head’s work has influence

(37 per cent) or has a great influence (49.3 per cent) on the activity of company. Only 13.7

per cent think that the plan and schedule of head’s work has only a slight influence on the

company’s activity, whereas no one considers the organisation of head’s work irrelevant.

The research also aimed at determining the workload of employees. According to

the scientific literature, in order to increase the satisfaction with work, it is advisable to

estimate the rate of satisfaction and then to find out what do employees really want26.

The analysis of the results based on the aspect of perspective only prove the state-

ment of Sakalas et al, who claim that the ability of an employee to properly organise the

work time depends on his working experience. The better is the time planned the smaller is

the workload27 .The results of this analysis are represented in Picture 1.

23 Similar survey was also carried out on February-May of 2013. 24 Sakalas, A., Šilingienė, V. Personalo valdymas. Kaunas, 2000. 15-18 p. 25 Butkus, F. S. Vadyba: organizacijos veiklos operatyvaus valdymo pagrindai. Vilnius: Eugrimas,

2010. 78-80 p. 26 Burnes, B. Managing Change. A Strategic Approach to Organizational Dynamic//Fourth Edition.

Prentice Hall. Pearson Education Limited, 2004. 123-125 p. 27 Sakalas, A., Šilingienė, V. Personalo valdymas. Kaunas, 2000; 2010. 69-71 p.



Fig. 1. The satisfaction with the workload on the basis of the experience in a

workplace

1 pav. Pasitenkinimas darbo krūviu remiantis patiretimi darbo vietoje

The absolute majority of respondents (82.5 per cent) are satisfied in their work-

place (60 per cent) or completely satisfied (24.2 per cent) with their workload. Neither

satisfied nor dissatisfied with their workload are merely 4.7 per cent, while the dissatisfied

round up to 3.7 per cent as well. Not a single one chose an option of total dissatisfaction.

Neither satisfied nor dissatisfied and the dissatisfied appeared to be persons whose work

term has not yet extended to 1 year. Persons who have been working in a company for 4 to

8 years are satisfied or completely satisfied with their workload. Persons who have been

working in a company for 1 to 4 years are satisfied or totally satisfied with their workload

as well.

Therefore, we can make a conclusion that the satisfaction over the workload is

mainly affected by working experience in the organization. This can be explained by

argument of Sakalas that human ability to work and properly organize their working time

come through experience. Also one of the reasons may be the fact that the more experi-

enced employees transfer tasks which were postponed or never performed before to the

newly employed.

Most employees (82.9 per cent) usually or always work 8 hours a day, under the

daily period of work28. In total, 8.5 per cent of respondents have marked that they never

work 8 hours per day, while 8.6 per cent have marked that they always work less than 8

hours per day. This may be the workers who work part-time, under the part weekly work-

ing time (Art. 146 of the Labour Code of the Republic of Lithuania, see p.16).

There were none of those who always work over 8 hours per day but there were

14.8 per cent who have to work over 8 hours very often. This is called overtime work (Art.

152 of the Labour Code of the Republic of Lithuania, see p.16). Answers to a question

whether one had to work overtime were similar to previous question: nobody had to work

overtime on daily basis, while 18.5 per cent had to do overtime work very often. 22.2 per

28 Art. 144 of the Labour Code of the Republic of Lithuania.



cent of respondents never do overtime work. The great majority of respondents (63 per

cent) have marked that they never have to work more than 8 hours per day. It can therefore

be concluded that the work in this tourism organization is organized in appropriate manner

and in accordance with the Labour Code.

Answers to the questions whether one has the freedom to choose the beginning and

the end of working hours and modify the times of breaks were with similar percentage but

the opinions differed greatly; 5.7 per cent have the freedom to choose the beginning and

the end of working hours; 9.1 per cent can choose times of breaks; 7.4 per cent can choose

the first variant most of the time, while the second can be chosen most of the time by 17.5

per cent; 27.6 per cent of respondents are able to choose both variants sometimes; 24.2 per

cent can rarely choose working hours while 18.5 per cent can rarely choose times of

breaks. The „never“ option applies to 37 per cent of respondents in the first case, and to

22.2 per cent of respondents in the second case.

According to the survey data, the vast majority (87.8 per cent) totally agree that the

wage motive is one of the strongest, the same percentage agree that bonuses are to be a

well enough motive as well. This only proves statements in scientific literature to be true:

the strongest external motive is a wage29. Having evaluated the situation of wages and bo-

nuses in the company it turned out that none of the respondents were completely happy.

This means that the wage is unsatisfactory.

According to the survey data, a little stronger motives than those mentioned above,

are: task clarity and certainty, promotion and opportunity to improve one‘s qualification.

87.5 per cent of respondents completely agree with these motives.

Having summarized the results, it can be concluded that staff training is important

for both employees’ and the organization's well-being. The head should take into account

this important factor because none of the respondents have marked raising one’s qualifica-

tion as an option. This suggests that the organization does not have such a possibility.

The research results has shown that the most powerful motivating factors (which

are interrelated) are good relations with colleagues (87.2 per cent agreed completely; 12.8

per cent agreed) and an appropriate psychological-social climate (92.9 per cent agreed

completely, nobody disagreed). Respondents evaluated these motives in the organization

and it turned out that no one is fully satisfied.

After summarizing the results of the research we can see that personal motivators

of employees do not match with company’s factors which should motivate the activity of

employees. Motivation measures in the organization could be applied to individual groups

of workers depending on their individual needs because the negligence of employees' per-

sonal working motives could have negative consequences on the organization as a whole.

It appears that the more diverse working methods are used by individuals with

longer experience in the organization. In order for employees to work more efficiently, one

should organize seminars and trainings which help the less-experienced employees to

adapt more easily and to work more efficiently.

29 Butkus, F. S. Darbas vadyba gyvenimas. Vilnius: Eugrimas, 2006; Felser, G. Motyvacijos būdai.

Vilnius: Alma litera, 2006; Vanagas, P. Darbo organizavimas, normavimas ir atlyginimas už darbą.

Kaunas: Technologija, 2009. 85-89 p.



The questionnaire asked to assess the factors determining the conduct of heads of

organisations, since the scientific literature states and the research suggests that the success

of work organisation the organisation’s activity mostly depend on the head, since he is

responsible for employee’s failure to carry out a task or its inappropriate performance30.

The head’s conduct in an organisation was assessed positively. Despite the fact

that 61.9 per cent of all the respondents stated that they the attitude of a head towards work

seems formal, the other part stated that their head is also a part of the staff. The results of

the research that were presented previously show that one of the most important means of

motivating employees is the clarity and certainty of tasks. According to the assessment of

heads’ conduct, 67.8 per cent of the respondents totally agree and 28.5 per cent agree with

an idea that their head allocates tasks and responsibilities in a clear way. It is considered to

be as one of the steps leading to the successful activity of an organisation. When a head

assesses who to give one or another task in a correct way, he makes the work easier for

both himself and his staff31. More than a half of respondents think that their head copes

with tension and conflicts in the organisation properly. So, referring to the results, heads

are to be perfect specialists of their work.

Conclusions

1. Organisation of work is an integral part of each and every company, since it is

essential for the performance of tasks and goals.

2. The organisation of heads and employees working time begins with the deter-

mination of goals. Company’s goals determine its further activity. Emotional tension is one

of the main factors that makes the process of work organisation difficult. However, the

ability to manage this tension is considered to be significantly important personal features

of a good employee. Adequate organisation of work requires experience which is normally

obtained when overthinking and analysing of the work performed, as well as drawing con-

clusions for improving further stages of planning.

3. The research showed that the employees of Kaunas district municipality usually

choose this work for their personal features which are suitable for working in this institu-

tion. Employees are young, educated or still studying at universities.

4. Absolutely all the respondents agree that the activity of the municipality is

highly dependent on the plans and schedules of their head’s work.

5. According to the research, overtime work is not common in this organisation. It

can also be considered that the number of overtime hours is very small, so it is possible to

draw a conclusion that the work in Kaunas district municipality is organised rather properly.

6. The majority of the respondents are also satisfied with the workload; a slight

dissatisfaction appears only among relatively new members of the organisation.

7. The municipality should pay particular attention of the opportunity to improve

skills. There should be more training courses organised. As the results of the research

show, an opportunity to improve skills would definitely decrease the turnover of staff and

30 Sakalas, A. Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai, 2003; 2010. 75-77 p. 31 Butkus, F. S. Darbas vadyba gyvenimas. Vilnius: Eugrimas, 2006. 84-87 p.



attract skilful and experienced employees who would work in a working place permanent-

ly. A chance of further training is one of the main factors for motivating employees.

8. The head of an institution should provide opportunities to choose the beginning

and the end of working hours more freely (this option is also determined by law). As a

matter of fact, this would provide better conditions to meet the individual needs of staff

members.

References

1. Beleckienė, G., Murphy, C., Dienys, V. ir kt. Darbuotojų ir jų kvalifikacijos

kaitos prognozių tyrimo ataskaita. Turizmo sektoriaus studija. Kaunas: Profesinio mokymo

metodikos centras. [interaktyvus]. [visited 2015-10-14]. Prieiga per internetą:

http://www.kpmpc.lt/Skelbimai/SEK_LT/Turizmo%20sektorius.pdf, 2008.

2. Burnes, B. Managing Change. A Strategic Approach to Organizational Dynam-

ic//Fourth Edition. Prentice Hall. Pearson Education Limited, 2004.

3. General Survey on Hours of Work. Via Internet: http://ilo.org/global/ stand-

ards/subjects-covered-by-international-labour-standards/working-time/lang--en/index.htm.

[visited 2015-10-14], 2005.

4. Butkus, F. S. Vadyba: organizacijos veiklos operatyvaus valdymo pagrindai.

Vilnius: Eugrimas, 2010.

5. Butkus, F. S. Darbas vadyba gyvenimas. Vilnius: Eugrimas, 2006.

6. Connell, O. F. Paprastesnis darbo planavimas. Kaunas: „Smaltijos“ leidykla,

2005.

7. Degėsys, L., Aškinytė, R. Etika. Vilnius: Kronta, 2004.

8. Felser, G. Motyvacijos būdai. Vilnius: Alma litera, 2006.

9. Fevziye Sayılan, Eğitim Sektöründe Kadınların Durumu, Women’s Status in

the Educational Sector. Ankara: Eğitim-Sen Yayınları, 2003.

10. Gilbert, J., Reiner, M., Nakhleh, M. Visualization: Theory and Practice in Sci-

ence Education, Models and Modeling in Science Education 8(3), 2008.

11. Gruževskis, B. Užimtumo pokyčiai. Lanksčių užimtumo formų taikymo gali-

mybių įvertinimas. Vilnius: Justitia, 2001.

12. Gruževskis, B. Žmogaus socialinė raida. Užimtumas. Vilnius: Justitia, 2002.

13. Jarulaitis, M. Nestandartiniai darbo santykiai ir jų reguliavimas. Jurisprudenci-

ja. 8(110); 2008. P. 83-89.

14. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. [Lithuanian labour code] [interaktyvus]

[visited 2016.02.05] Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska. show-

doc_l?p_id=169334.

15. Sakalas, A. Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai, 2003; 2010.

16. Sakalas, A., Šilingienė, V. Personalo valdymas. Kaunas, 2000.

17. Stoner, A. J., Freeman, E. R., Gilbert, R. D. Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir in-

formatika, 1999.

18. Stoner, J. A. F., Freeman, R. E., Jr. Gilbert, D. R. Vadyba. Kaunas: Poligrafija

ir informatika, 2006.

19. Turkish Labour Code. Law No.4857. http://turkishlaborlaw.com/turkish-labor-

law-no-4857/19-4857-labor-law-english-by-article. [visited 2016.02.05].

http://www.kpmpc.lt/Skelbimai/SEK_LT/Turizmo%20sektorius.pdf

http://ilo.org/global/

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.%20showdoc_l?p_id=169334

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.%20showdoc_l?p_id=169334





20. Vanagas, P. Darbo organizavimas, normavimas ir atlyginimas už darbą. Kau-

nas: Technologija, 2009.

21. Vasiliauskas, A. Firmų strateginis valdymas. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegi-

ja, 2001.

Dalia Perkumienė, Özgür Oguz, Biruta Švagždienė

Darbo laiko organizavimo ypatybės

Anotacija

Darbas yra labai svarbus mūsų gyvenimo dalis, kurią žmonės visada stengiasi pa-

lengvinti. Darbo laiko reguliavimas yra viena iš seniausių teisės aktų reguliavimo sričių.

Jau 19 amžiaus pradžioje buvo pripažinta, kad pernelyg ilgos darbo valandos kelia pavojų

darbuotojų sveikatai ir jų šeimos nariams.

Darbo organizavimas daugiausia susijęs su darbo procesų struktūra, žmogaus są-

veikos valdymu, jų sąveika su įranga ir priemonėmis, t.y. darbo sistema, jei formavimas ir

organizuojamas naujas procesas. Šiuo metu Europoje vis labiau ir labiau populiarėja nes-

tandartinės darbo laiko formos. Darbo laiko organizavimas tampa lankstesnis ir palankes-

nis darbo žmonėms.

Raktažodžiai: darbo laiko organizavimas, darbo laiko reguliavimas, darbo laikas,

viešojo sektoriaus, darbuotojai.

GMO PRODUKTŲ NAUDOJIMO TEISINIS REGULIAVIMAS 65

LEGAL REGULATION OF GMO PRODUCTS

GMO PRODUKTŲ NAUDOJIMO TEISINIS REGULIAVIMAS Dalia Perkumienė1,2 , Rokas Jankauskas3, Nerija Mikalauskienė3

1Aleksandro Stulginskio universitetas 2Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija 3Kauno kolegija

Anotacija

GMO produktų naudojimas Lietuvos Respublikoje yra vykdomas vadovaujantis Europos

Sąjungos direktyvomis ir reglamentais bei nacionaliniais teisės aktais. Svarbų vaidmenį atlieka ES

institucijos – Europos komisija, Europos maisto saugos tarnyba ir ES valstybės narės, svarstančios

galutinius sprendimus kaip GMO produktus panaudoti. Pagrindinis subjektas Lietuvoje, administ-

ruojantis ir prižiūrintis genetiškai modofikuotus organizmus – Aplinkos ministerijos Gamtos apsau-

gos departamento Genetiškai modifikuotų organizmų skyrius. Šis skyrius atsako už patikimą GMO

ir jų produktų reguliavimą, jų naudojimą. Sprendims priimant dalyvauja ir visuomenė, tačiau dides-

nės įtakos galutiniam sprendimo priėmimui ji nedaro.

Raktažodžiai: genetiškai modifikuotas organizmas, genetiškai modifikuotas produktas, ri-

botas naudojimas, eksperimentinis naudojimas.

Įvadas

Pirmą kartą genetiškai modifikuoto organizmo sąvoka Lietuvoje įstatyminiu

lygmeniu buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos (toliau – LR) genetiškai modifikuotų orga-

nizmų įstatyme, 2001 metais. Šis įstatymas nustato veiklos, susijusios su genetiškai modi-

fikuotais mikroorganizmais ir organizmais bei genetiškai modifikuotais produktais, sritis,

jų valstybinį valdymą ir reguliavimą bei fizinių ir juridinių asmenų, Lietuvos Respublikoje

įstatymų nustatyta tvarka įregistruotų užsienio valstybių juridinių asmenų filialų ir kitų

padalinių, ribotai naudojančių genetiškai modifikuotus mikroorganizmus arba organizmus,

apgalvotai išleidžiančių į aplinką genetiškai modifikuotus organizmus bei juos, kaip pro-

duktus ar esančius kituose produktuose, tiekiančių rinkai, teises, pareigas ir atsakomybę1.

Įstatymas taikomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie naudoja, ap-

galvotai išleidžia į aplinką, tiekia rinkai ar užsiima kita įstatymu numatyta veikla, susijusia

su GMO ar iš jų gaminamais produktais Lietuvos teritorijoje.

Pasaulio valstybių nuomonė dėl GMO naudojimo ir plėtros išsiskiria – vienose ši

veikla plačiai vykdoma, kitose į tai žiūrima skeptiškai ar net neigiamai. Svarbu tinkamai

reguliuoti GMO produktų naudojimą, priešingu atveju galimi labai neigiami padariniai,

todėl ši tema yra labai aktuali teisės sritis. Europos Sąjungoje vis daugėja valstybių narių,

kurios sparčiai vysto GMO veiklą, todėl Lietuvai, esančiai taip pat jos nare, tai itin aktuali

tema. Genetiškai modifikuotų organizmų produktų naudojime vienas iš svarbiausių dalykų

yra teisinis jo reglamentavimas, todėl kyla problema: ar teisinis reguliavimas yra efekty-

vus, veiksmingas ir svarbiausia – pakankamas?

Tyrimo objektas. GMO produktų naudojimo teisinis reguliavimas.

1 Lietuvos Respublikos genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas. Valstybės žinios. 2001, Nr.

56-1976.



Šio tyrimo tikslas yra išanalizuoti genetiškai modifikuotų organizmų produktų

naudojimo teisinius aspektus. Tikslui pasiekti iškeliami šie uždaviniai: 1) išanalizuoti

GMO sąvoką Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisiniame kontekste; 2) išanali-

zuoti GMO gamybos ir naudojimo teisinius ypatumus; 3) išanalaizuoti visuomenės įtaką

sprendimų, susijusių su GMO produktų naudojimu, priėmimo procesui.

Tyrimo metodai. Tyrimo tikslui pasiekti naudojami šie metodai: lyginamasis, is-

torinis, analitinis, gramatinis, sisteminis, sintezės. Lyginamasis metodas naudojamas lygi-

nant įvairius teisės aktus tarpusavyje, istorinis – nagrinėjant GMO produktų raidą, analiti-

niu metodu siekiama atskleisti teisės aktų nuostatų prasmę, sisteminis metodas naudojamas

nagrinėjant mokslinius ir kitus šaltinius, sintezės metodu daromos rekomendacinio pobū-

džio išvados teisės aktų trūkumams.

GMO samprata, GMO gamybos ir naudojimo teisiniai ypatumai

GMO sąvoka yra nurodyta LR genetiškai modifikuotų organizmų įstatymo 2

straipsnio 3 dalyje: ,,Genetiškai modifikuotas organizmas (GMO)– organizmas, išskyrus

žmogų, kuriame genetinė medžiaga pakeista tokiu būdu, kuris paprastai nepasitaiko poruo-

jantis ir (arba) natūralios rekombinacijos būdu“. Iš apibrėžimo matyti, jog GMO gali būti

tiek augalas, tiek gyvūnas, bet koks organizmas, kurio tam tikros savybės pakeistos ar įgy-

tos naujos, nenatūraliu, gamtoje nepasitaikančiu būdu. Savaime suprantama, kad žmogaus

genetiškai modifikuotu organizmu nelaikysime, todėl apibrėžimas jį išskiria iš visų gamto-

je esančių organizmų. Šis terminas pakankamai aiškus ir informatyvus, tačiau naudojama

genetikos terminologija, kuri gali kliudyti suprasti apibrėžimą visuomenės nariams iš es-

mės.

LR genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas nėra vienintelis Lietuvos teisėje

apibrėžiantis GMO sąvoką. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo2 1 straipsnio

15 dalyje taip pat yra pateiktas GMO apibrėžimas: ,,genetiškai modifikuotas organizmas –

organizmas (išskyrus žmogų), kurio genetinė medžiaga yra taip pakeista ir įgijusi tokių

savybių, kurios negalėtų atsirasti organizmui dauginantis natūraliu būdu“. Šis apibrėžimas

paprastesnis, aiškesnis, be sudėtingų terminų. Tačiau nėra paminėta rekombinacija, kuri

yra natūralus būdas genetinės įvairovės atsiradimui gamtoje, ir nėra vienas iš natūralaus

dauginimosi būdų. Dėl šio trūkumo galima daryti klaidingą išvadą, jog organizmai, kei-

čiantys savybes natūraliu rekombinacijos būdu, yra prisikiriami prie genetiškai modifikuo-

tų organizmų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakyme

Nr. 683 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 106:2001 „Nauji maisto produktai ir nauji

maisto ingredientai“ patvirtinimo“ naudojamas toks termino apibrėžimas: ,,Organizmas,

išskyrus žmogų, kurio genetinė medžiaga genų inžinerijos būdu yra taip pakeista ir įgyja

tokių savybių, kurių negalėtų atsirasti, organizmui dauginantis natūraliu būdu“3. GMO

sąvoka šiame teisės akte aiškinama kur kas suprantamiau ir papraščiau negu LR genetiškai

2 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas. Valstybės žinios. 1992, Nr. 5-75. 3 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 683 „Dėl

Lietuvos higienos normos HN 106:2001 „Nauji maisto produktai ir nauji maisto ingredientai“ pat-

virtinimo“. Valstybės žinios. 2002, Nr. 26-945.

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?a=2493&b=



modifikuotų organizmų įstatyme, tačiau neišvengta analogiškos, Aplinkos apsaugos įsta-

tyme esančios klaidos.

Išanalizavus genetiškai modifikuoto organizmo sąvoką Lietuvos įstatymuose ir

norminiuose teisės aktuose, galima teigti, jog sąvokos apibrėžimai yra beveik tapatūs. Įsta-

tymuose naudojami specializuoti terminai, kurie sunkina sąvokos supratimą, o norminiuose

teisės aktuose jie naudojami rečiau, todėl sąvoka aiškinama kur kas paprasčiau.

Priimtoje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje dėl genetiškai modifikuotų

organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką 90/220/EEB4 (toliau – Direktyva 90/220/EEB)

buvo pirmą kartą ES panaudota GMO sąvoka: ,,organizmas, kuriame genetinė medžiaga

yra pakeista tokiu būdu, kuris paprastai nepasitaiko poruojantis ir (arba) natūralios rekom-

binacijos atveju“. Atkreiptinas dėmesys, jog apibrėžime nėra minimas žmogus, todėl buvo

priimta direktyva 2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į

aplinką, panaikinanti Tarybos direktyvą 90/220/EEB5 (toliau – Direktyva 2001/18/EB),

kurioje pateikta patobulinta, tikslesnė sąvoka įterpiant žodžius ,,išskyrus žmogų“. Prie šio

apibrėžimo pridedami ir du papildymai: kokius metodus naudojant yra vykdoma genetinė

modifikacija ir kokie metodai neprisikiriami prie genetinės modifikacijos.

Analogiškas GMO sąvokos apibrėžimas naudojamas Europos Parlamento ir Tary-

bos 2003 m. rugsėjo 22 d reglamente (EB) Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų or-

ganizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo bei ženklinimo ir iš

dalies pakeičiantis Direktyvą 2001/18/EB6, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. spalio

21 d. reglamente (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir

panaikinantis Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB nukreipiant apibrėžimo nuo-

rodą į Direktyvą 2001/18/EB: ,,genetiškai modifikuoti organizmai“ – organizmai, kuriuose

buvo pakeista genetinė medžiaga, kaip apibrėžta 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento

ir Tarybos direktyvos 2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išlei-

dimo į aplinką 2 straipsnio 2 dalyje (1)“. Galima teigti, jog skirtingi ES teisės aktai, nau-

dodami vienodus terminus, naudoja ir tokius pat apibrėžimus - vartoja jau esamus sukur-

tus, reikalavimus atitinkančius, patvirtintus sąvokų aiškinimus.

Teismų praktikoje pasitaiko bylų, kuriose prašoma GMO sąvokos išaiškinimo.

Vienoje iš jų7 bitininkų grupė prašo Teisingumo teismo priimti prejudicinį sprendimą dėl

genetiškai modifikuoto organizmo sąvokos aiškinimo, kilus ginčui dėl žiedadulkių buvimo

bitininkystės produktuose, kurios buvo surinktos iš genetiškai modifikuotų kukurūzų.

4 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/18/EB „Dėl genetiškai mo-

difikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinanti Tarybos direktyvą

90/220/EEB“. OL L 106, 17/04/2001, p. 1. 5 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/18/EB „Dėl genetiškai mo-

difikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinanti Tarybos direktyvą

90/220/EEB“. OL L 106, 17/04/2001, p. 1. 6 2004 m. balandžio 6 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 641/2004 „Dėl Europos Parlamento ir

Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 išsamių įgyvendinimo taisyklių, taikomų prašymams

išduoti leidimą naujam genetiškai modifikuotam maistui ir pašarams, pranešimams apie esamus

produktus ir atsitiktinai arba techniškai neišvengiamai atsiradusią genetiškai modifikuotą medžia-

gą, kurios rizikos įvertinimas jai palankus“. OL L 102, 07/04/2004, p. 14-25; Specialusis leidimas

lietuvių kalba: skyrius 13 tomas 34 p. 36-47. 7 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. C-442/09.

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CONSLEG:2001L0018:20080321:LT:PDF


http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2004:102:0014:01:LT:HTML



Teismas priėmė sprendimą, kuriame išaiškino, jog GMO pripažįstamas toks organizmas,

kuris geba daugintis ir tebėra ,,gyvas“ organizmas. Teismas, pasitelkęs mokslinius duo-

menis, konstatvo, jog žiedadulkės, panaudotos bitininkystės produktuose, negali daugintis

ir perduoti genetinės medžiagos, todėl tai nėra GMO. Kitaip tariant, bet kokia medžiaga,

kurios sudėtyje galima aptikti GM baltymų ar DNR, yra nebelaikoma genetiškai modifi-

kuotu organizmu ir tokie produktai, kaip pvz. medus yra maistas, kuriame yra GMO turin-

čių ingredientų. Tačiau tai nereiškia, kad šios žiedadulkės nepatenka į genetiškai modifi-

kuotų organizmų reguliavimo sritį – jos tampa genetiškai modifikuotu produktu.

GMO gali būti pritaikyti įvairiose srityse: žemės ūkyje, medicinoje, pramonėje,

maisto gamyboje. Dėl šios priežasties nepaliaujamai didėja gamybos ir naudojimo mastai.

Kylant GMO paklausai yra svarbu užtikrintinti tinkamą šio proceso priežiūrą ir reguliavi-

mą, todėl nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu yra priimami įvairūs teisės aktai bei doku-

mentai. Nuo pat teisinio reglamentavimo pradžios buvo nuolat tikslinama, tobulinama,

papildoma ši sistema: ,,nuo 2001 metų prasidėjo intensyvus GMO sektoriaus teisinės bei

institucinės bazės tobulinimo procesas, kuriuo siekiama sukurti integruotą, sisteminį požiū-

rį į bet kokį GMO naudojimą“8.

Naudojant genetiškai pakeistus organizmus valstybė neturi efektyvių priemonių ir

sprendimų garantuotam šių produktų izoliavimui, todėl jie gali pasklisti ir už valstybės

ribų, sukeldami atitinkamas pasekmes. Dėl šios priežasties buvo priimta Direktyva

2001/18/EB, kurioje aptartos bendrai naudojamos priemonės norint maksimaliai sumažinti

kylančią rizikąir užtikrinti saugumą. Ši rizika pagal Direktyvą 2001/18/EB yra klasifikuo-

jama pagal žmogaus sveikatai ir aplinkai kylantį pavojingumą, o vertinimo kriterijai pa-

teikti direktyvos 2 priede: a) štamo identifikavimas; b) rašytiniai organizmo saugumo įro-

dymai; c) genetinis stabilumas. Pagal šiuos ir kitus kriterijus kompetentinga institucija at-

lieka rizikos aplinkai vertinimą. Lietuvoje šias funkcijas pagal LR genetiškai modifikuotų

organizmų įstatymą atlieka Aplinkos ministerija. ,,<..> prieš priimdama sprendimą dėl

leidimo verstis veikla, kurios metu yra naudojami genetiškai modifikuoti organizmai <...>

išdavimo, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka apibendrina genetiškai

modifikuotų organizmų <...> rizikos įvertinimą bei saugos eksepertizę“9. Pagal pateiktus

pranešimus ir (ar) prašymus, atlikusi rizikos vertinimą, pateikia išvadas, ar fizinis ir juri-

dinis asmuo:

gali rinkai tiekti GMO;

išleisti GMO eksperimentiškai į aplinką;

GMO naudoti ribotai.

Rizikos ivertinimo etapai, tikslai, principai, reikalavimai yra įtvirtinti LR aplin-

kos ministro, LR sveikatos apsaugos ministro, LR žemės ūkio ministro ir Valstybinės

maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. D1-841/V-869/3D-894/B1-

348 „Dėl Genetiškai modifikuotų organizmų ir genetiškai modifikuotų produktų rizikos

8 Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktyvos 2001/18/EB dėl genetiškai

modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką įgyvendinimo pasekmių įvertinimo tyrimas.

Baigiamoji ataskaita// https://www.urm.lt/uploads/.../ES/...tyrimai/42_%20GMO_ataskaita.pdf;

prisijungimo laikas: 2015-11-10. 9 Paulauskas, A. Genetiškai modifikuoti organizmai. Vilnius, 2004, p. 28.

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=382862&p_query=&p_tr2=




https://www.urm.lt/uploads/.../ES/...tyrimai/42_%20GMO_ataskaita.pdf



žmonių bei gyvūnų sveikatai, aplinkai ir žemės ūkiui vertinimo tvarkos patvirtinimo“10.

Atitinkamų GMO gaminių rizikos vertinimas yra apibrėžiamas specialiuose teisės aktuose:

dėl maisto produtų – Reglamentas dėl naujų maisto produktų ir ingredientų11; gyvulių pa-

šarų – Gyvulių pašaro priedų direktyva12 ir kt.

Kiekvienam GMO yra atliekamas rizikos įvertinimas. Gautos išvados nurodo in-

formaciją, ar asmuo gali tiekti į rinką GMO, apgalvotai išleisti į aplinką ar naudoti tik ribo-

tais kiekiais.

Leidimų išdavimo tvarką ir kitus su tuo susijusius aspektus reglamentuoja Europos

Parlamento ir Tarybos reglamentas 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų.

Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, esantis valstybėje narėje ir norintis verstis bet kokia

veikla, susijusia su GMO (gaminamų produktų tiekimas į rinką, komercinio ar eksperimen-

tinio pobūdžio veikla), privalo teikti paraišką ir pranešimą atitinkamai institucijai. Kaip

jau buvo minėta ankščiau, Lietuvoje kompetentinga institucija yra Aplinkos ministerija.

Pagal LR aplinkos ministro 2004 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. D1-225 „Genetiškai mo-

difikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką, pateikimo į rinką tvarkos aprašą”13 dėl

eksperimentinio GMO išleidimo į aplinką besikreipiantis asmuo paraiškoje privalo pateikti

duomenis, nurodančius, kad produktas nekelia pavojaus aplinkai, pateikta taikymo sritis ir

nurodyti įvairių tyrimų rezultatai, stebėsenos planas, aptinkamumas ir ženklinimas. Aplin-

kos ministerija, patikrinusi, ar paraiška atitinka keliamus reikalavimus, išsiunčia per 10

dienų Genetiškai modifikuotų organizmų valdymo priežiūros komitetui ir kitoms suintere-

suotumą turinčioms institucijoms, kurios per 20 dienų turi pateikti išvadą. Gauta išvada dar

kartą išnagrinėjama Aplinkos ministerijos, viešai konsultuojamasi su visuomene ir prane-

šama pareiškėjui, jog GMO išleidimas į aplinką yra vykdytinas arba ne. Taip pat sprendi-

mas yra siunčiamas Europos Komisijai, kuri atsižvelgdama į priimtą sprendimą, jam prita-

ria arba nepritaria. Gavęs teigiamą atsakymą, asmuo privalo apie paraišką, pranešimą,

GMO išleidimą į aplinką informuoti visuomenę.

Praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai valstybė, nesilaikydama ES teisės aktų nustaty-

tos tvarkos, priima sprendimus. Byloje C-313/1114 Europos Komisija kaltino Lenkiją, kad

ši, pažeisdama Reglamento (EB) Nr. 1829/2003 nuostatas, savo nuožiūra priėmė Pašarų

įstatymą, kuriame uždraudė šalies teritorijoje naudoti, gaminti, tiekti į rinką GMO turinčius

10Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro,

Lietuvos respublikos žemės ūkio ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direkto-

riaus įsakymas Nr. D1-841/V-869/3D-894/B1-348 „Dėl Genetiškai modifikuotų organizmų ir

genetiškai modifikuotų produktų rizikos žmonių bei gyvūnų sveikatai, aplinkai ir žemės ūkiui

vertinimo tvarkos patvirtinimo. Valstybės žinios. 2010, Nr. 120-6151. 112003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1830/2003 „Dėl

genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir

ženklinimo ir iš dalies pakeičiantis Direktyvą 2001/18/EB“//OL L 268, 18/10/2003 p. 0024–0028;

Specialusis leidimas lietuvių kalba: skyrius 13 tomas 32 p. 455-459. 12 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1829/2003 „Dėl

genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų“. OL L 268, 18/10/2003 p. 0001-0023; Specialusis leidi-

mas lietuvių kalba: skyrius 13 tomas 32 p. 432-454. 13Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. D1-225 „Dėl Gene-

tiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką, pateikimo į rinką tvarkos aprašo patvir-

tinimo“. Valstybės žinios. 2004, Nr. 71-2487. 14 Europos Sąjųngos Teisingumo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartis Nr. C-313/11.




http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CONSLEG:2003R1830:20081211:LT:PDF




pašarus. Teismas išaiškino, jog pagal Reglamento (EB) Nr. 1829/2003 16 str. 5 d. leidi-

mus tokiems pašarams uždrausti naudoti, tiekti į rinką ir kt. suteikti gali tik Europos Komi-

sija. Be to, tam reikalinga ne šalies argumentuota išvada, o Europos maisto saugos tarny-

bos atliki moksliniai vertinimai. Kadangi Lenkijos valstybė nėra gavusi leidimo uždrausti

tiekti į rinką, naudoti ar kitaip disponuoti pašarais, kurių sudėtyje yra GMO, iš Europos

Komisijos ir situacijos vertinimo iš atitinkamos ES institucijos Lenkija yra įpareigojama

pakeisti Pašarų įstatymo nuostatas.

Vieną iš pagrindinių vaidmenų atlieka EMST – Europos maisto saugos tarnyba. Ši

,,nepriklausoma organizacija, teikianti mokslines konsultacijas visais tiesioginį ar netiesio-

ginį poveikį maisto saugai turinčiais klausimais“15. Ši organizacija atlieka rizikos vertini-

mą, kuris sudaro tvirtą mokslinį pagrindą rizikos kontrolei. Todėl tai viena iš organizacijų,

kuriai yra siunčiamos paraiškos dėl GMO. Vertinimo procese yra bendradarbiaujama su

įvairiomis mokslo įstaigomis, esančiomis valstybėse narėse, todėl tai padeda pasiekti tiks-

lesnius rezultatus.

Tik įrodžius, kad GMO nekelia pavojaus, Europos Sąjunga išduoda leidimą tiekti

šiuos organzimus į rinką. Dėl leidimų pasiteisinimo yra vykdomos metinės aplinkos stebė-

senos ataskaitos ir iki šiol nėra nustatyta, jog GMO, kuriems buvo išduoti leidimai, kaip

nors neigiamai įtakojo aplinką. Tačiau ,, iki šiol nėra išduota nė vieno leidimo auginti Lie-

tuvoje genetiškai modifikuotus augalus mokslo ar tiekimo rinkai tikslais“16. Tai parodo,

jog mūsų šalis kol kas laikosi atokesnės pozicijos ir pasisako kategoriškai prieš GMO au-

ginimą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-660 ,,Dėl Lietuvos Res-

publikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11d. įsakymo Nr. 299 ,,Dėl visuomenės infor-

mavimo ir dalyvavimo išduodant leidimus genetiškai modifikuotų organizmų naudojimui

tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“17 reglamentuoja visuomenės informavimą dėl

GMO išleidimo į rinką ir aplinką, riboto naudojimo ir su GMO susijusių sprendimų priė-

mimo tvarką. Šis informavimas organizuojamas kartu su ES konkrečiu subjektu, vadovau-

jantis Jungtinių Tautų Orhuso konvencija „Dėl teisės gauti informaciją, visuomenės daly-

vavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais“18 bei

Direktyva 2001/18/EB. Nuo visuomenės informavimo dienos per 30 dienų piliečiai gali

pareikšti savo nuomonės, pastebėjimus, įžvalgas. Surinkti duomenys pristatomi Aplinkos

ministerijai, kuri juos įvertindama priima sprendimą dėl leidimo išdavimo ir per 10 dienų

paskelbia internete bei ,,Valstybės žiniose“.

15Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Europos maisto saugos tarnyba //http://vmvt.lt/node/

1282; prisijungimo laikas: 2015-11-15. 16Genetiškai modifikuoti organizmai. Lietuvoje neauginami genetiškai modifikuoti augalai

//https://gmolt.wordpress.com/2015/02/05/lietuvoje-neauginami-genetiskai-modifikuoti-augalai/;

prisijungimo laikas: 2015-11-15. 17 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-660 „Dėl Lietuvos Respublikos aplin-

kos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 299 „Dėl visuomenės informavimo ir dalyvavimo

išduodant leidimus genetiškai modifikuotų organizmų naudojimui tvarkos aprašo patvirtinimo“

pakeitimo“. Valstybės žinios. 2006, Nr. 62-2832. 18 Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės

kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais. Valstybės žinios. 2001, Nr. 73-2572.



Maisto ženklinimas įskaitant ir produkto sudėtyje esančius GMO yra skirtas ap-

saugoti vartotojų interesus ir sveikatą. Šiuo metu visuomenėje vis populiarėja sveika gy-

vensena, todėl vartotojai, besirenkantys maisto produktus, atidžiai skaito produktų etiketė-

se nurodytą sudėtį ir kitą svarbią informaciją. Dėl iki šiol abejonių keliančių GMO produk-

tų saugumo vartotojai privalo turėti teisę į tikslią ir aiškią apie GMO aptinkamumą produk-

te skelbiančią informaciją.

Geneteiškai modifikuotų organizmų ženklinimą reglamentuoja Europos Tarybos ir

Parlamento reglamentas (EB) Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų

pagamintų maisto produktų bei pašarų. Jame nurodoma, kad orperatoriai turi užtikrinti,

jog:

ant kiekvieno produkto, kurio sudėtyje yra GMO, etiketės būtų nurodytas vie-

nas iš užrašų: ,,Šiame produkte yra genetiškai modifikuotų organizmų“, ,,Šiame produkte

yra genetiškai modifikuoto(ų) (nurodomas organizmo(ų) pavadinimas);

ant nesupakuotų, tačiau galutiniam vartojimui pateiktų produktų, arba šalia jų,

kurie yra, arba sudėtyje turi GMO, turi būti nurodytas vienas iš užrašų: ,,Šiame produkte

yra genetiškai modifikuotų organizmų“, ,,Šiame produkte yra genetiškai modifikuoto(ų)

(nurodomas organizmo(ų) pavadinimas).

Jei praktiškai neįmanoma ar labai sudėtinga išskirti iš produktų atsitiktinius GMO,

kurie pateikiami į rinką, yra nustatoma minimali riba, iki kurios produktų ženklinti nebūti-

na. Šiuo metu Europos Sąjunga yra nustačiusi 0,9 % minimalią ribą 19.

Teisingumo teismo sprendime20 aiškinama, kad Reglamentas 1829/2003 ir jo nuos-

tatos nėra taikomos maistui ar pašarams, turintiems GMO, kurie buvo įgyti ne gamybos

procesu. Tai yra – reglamentas netaikomas pašarais su GMO šertų ar naudotų vaistų su

GMO, gyvūnų produktams.

Lietuvoje GMO žymėjimo tvarką reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos

reglamentas (EB) Nr. 1830/2003 „Dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų paga-

mintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir ženklinimo ir iš dalies pakeičiantis Di-

rektyvą 2001/18/EB21. Šiame reglamente nurodoma, kad GMO ar gaminius iš jų būtina

ženklinti pagal keliamus reikalavimus: ženklinimas pateikiamas ant gaminio pakuotės (ga-

limas ir keliose vietose); šie rekvizitai turi būti rašomi valstybine kalba, aiškiai ir lengvai

perskaitomi, patikimai pritvirtinti; informacija turi būti neklaidinanti; atitinkamas užrašas,

perspėjantis, kad šiame produkte yra GMO; gamintojo, pakuotojo, platintojo, GMO infor-

macija ir kt. Subjektai, ženklinantys šias prekes, yra atsakingi už ant produkto pateiktos

informacijos teisingumą.

Visas importas, gautas iš trečiųjų šalių, kuris nėra įstatymų nustatyta tvarka ženkli-

nimas (ant pakuočių ar dokumentuose), tačiau esant įtarimamas, kad produktuose galimi

GMO, yra tikrinamas. Dažniausiai tikrinamas rapsų, sojų, kukuruzų importas, tačiau ES

19JRC Scientific and Technical Reports. The EU Legislation on GMOs. Luxembourg: Publications

Office of the European Union, 2010. P. 12. 20 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. C-442/09. 212003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1830/2003 „Dėl

genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir

ženklinimo ir iš dalies pakeičiantis Direktyvą 2001/18/EB“. OL L 268, 18/10/2003 p. 0024–0028;

Specialusis leidimas lietuvių kalba: skyrius 13 tomas 32 p. 455-459.






rinka nėra užtikrinta, kad į ją nepateks produktuose esančios naujai sukurtos GMO kultū-

ros. ,,Vien soja ir sojų produktai gali būti naudojami maždaug 25000 rūšių maisto produk-

tuose: kepiniuose, šokolado gaminiuose, leduose, įvairiausiuose padažuose, kakavos ir

kituose gėrimuose, sriubose, daržovių konservuose, maisto papilduose“22.

GMO ženklinimas yra opi Lietuvos prekybos centrų ir viešojo maitinimo įstaigų

problema. Jei maistas, pateiktas į rinką, nėra fasuotas, pagal įstatymus šalia jo turėtų būti

nurodyta aiškiai matoma informacija apie GMO. Tačiau nei viename prekybos centre ne-

teko matyti šios nuostatos laikymosi. Kaip ir viešojo maitinimo įstaigose – įstatymai reika-

lauja valgiaraštyje nurodyti patiekalo gamybos procese naudojamus GMO, tačiau to taip

pat neteko pastebėti. Galima prielaida, jog tiek prekybos centrai tiekia nefasuotus produk-

tus be GMO, viešojo maitinimo įstaigos – maisto patiekalus be GMO. Tačiau labiausiai

tikėtina prielaida yra ta, jog yra baiminamasi vartotojų aktyvumo sumažejimo, todėl ir nu-

sižengiama įstatymams.

Apibendrinus – ant kiekvieno produkto, kuris yra iš GMO, ar jo sudėtyje yra

GMO, privalo būti žymėjimas ant pakuotės etiketės. Nefasuotų GMO produktų informacija

turi būti pateikta greta jų (iškabos, stendai). Kai produkte yra mažesnė negu 0,9 % GMO

dalis, produktą žymėti nebūtina.

GMO gamybos ir naudojimo teisinį mechanizmą sudaro: rizikos vertinimas ir sau-

gumo užtikrinimas; leidimų išleisti į aplinką išdavimas; žymėjimas. Be šių etapų genetiškai

modifikuotų produktų realizavimas legaliai - neįmanomas. Jų metu nuodugniai patikrina-

mas ir įvertinamas poveikis aplinkai, žmonėms. Ši sistema užtikrina vartotojų interesų ap-

saugą, aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugą.

Išvados

1. Genetiškai modifikuotų organizmų sąvoka, tiek nacionalinėje, tiek ES teisėje iš

esmės aiškinama analogiškai, kad tai, bet koks gamtoje esantis organizmas, išskyrus

žmogų, kuriam genų inžinerijos būdu yra pakeistos ar įgytos naujos savybės, kurių negalė-

tų atsirasti natūraliais rekombinacijos ir dauginimosi būdais. Vienuose teisės aktuose, pvz.

ministrų įsakymuose sąvoka aiškinama detaliau ir aiškiau, kituose – ES teisės aktuose –

abstrakčiau.

2. GMO produktų gamybą ir naudojimą apima keli etapai: rizikos vertinimas ir

saugumo užtikrinimas, leidimų išleisti į aplinką išdavimas, žymėjimas. Šie etapai griežtai

reguliuojami imperatyviomis šalies ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, kad būtų

užtikrinta vartotojų ineteresų ir aplinkos apsauga. GMO gamybos ir naudojimo procese

dalyvauja kompetentingos institucijos – Europos komisija, Europos maisto saugos tarnyba,

taip pat ES valstybės narės. GMO naudojimui taikomas taikaus sambūvio principas – kiek-

vienas vartotojas turi teisę savarankiškai priimti sprendimą dėl GMO naudojimo.

3. Visuomenės dalyvavimas GMO sprendimų priėmime yra daugiau asmens teisė.

Nacionaliniai teisės aktai, nors ir atitinka ES direktyvas, tačiau visuomenė negali pilnaver-

tiškai pasinaudoti šiomis teisėmis, nes tai neužtikrina visapusiško piliečių dalyvavimo –

22 Lukauskas, K. Maisto chemija ir technologija. Kaunas: Valstybinė maisto saugos kontrolė, 2007.

P. 5-7.



didžiajai daliai visuomenės tiesiog trūksta informacijos apie GMO, dėl ko jie negali turėti

pagrįstos nuomonės, o kita dalis neseka ir nesidomi su GMO susijusia informacija. Visuo-

menė kol kas nėra sudominta, tas parodo jos neaktyvų dalyvavimą, todėl derėtų imtis efek-

tyvesnių priemonių jos švietimui ir informavimui užtikrinti.

Literatūra

1. 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva

2001/18/EB „Dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir pa-

naikinanti Tarybos direktyvą 90/220/EEB“.

2. 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr.

1830/2003 „Dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir

pašarų susekamumo ir ženklinimo ir iš dalies pakeičiantis Direktyvą 2001/18/EB;

3. 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr.

1829/2003 „Dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų.

4. 2004 m. balandžio 6 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 641/2004 „Dėl Eu-

ropos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 išsamių įgyvendinimo tai-

syklių, taikomų prašymams išduoti leidimą naujam genetiškai modifikuotam maistui ir

pašarams, pranešimams apie esamus produktus ir atsitiktinai arba techniškai neišvengia-

mai atsiradusią genetiškai modifikuotą medžiagą, kurios rizikos įvertinimas jai palan-

kus“;

5. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr.

D1-225 „Dėl Genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką, pateikimo į

rinką tvarkos aprašo patvirtinimo“, Valstybės žinios. 2004.

6. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministro, Lietuvos respublikos žemės ūkio ministro ir Valstybinės maisto ir

veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. D1-841/V-869/3D-894/B1-348 „Dėl

Genetiškai modifikuotų organizmų ir genetiškai modifikuotų produktų rizikos žmonių

bei gyvūnų sveikatai, aplinkai ir žemės ūkiui vertinimo tvarkos patvirtinimo, Valstybės

žinios. 2010, Nr. 120-6151.

7. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d.

įsakymas Nr. 683 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 106:2001 „Nauji maisto produktai ir

nauji maisto ingredientai“ patvirtinimo“, Valstybės žinios. 2002, Nr. 26-945.

8. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-660 „Dėl Lietuvos

Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 299 „Dėl visuomenės

informavimo ir dalyvavimo išduodant leidimus genetiškai modifikuotų organizmų naudo-

jimui tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, Valstybės žinios. 2006, Nr. 62-2832.

9. Lukauskas, K. Maisto chemija ir technologija. Kaunas, 2007.

10. Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant

sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais. Valstybės žinios. 2001,

Nr. 73-2572.

11. Paulauskas, A. Genetiškai modifikuoti organizmai. Vilnius, 2004.

12. JRC Scientific and Technical Reports. The EU Legislation on GMOs.

Luxembourg, 2010.

13. Europos Sąjųngos Teisingumo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartis Nr.

C-313/11.







http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2004:102:0014:01:LT:HTML






14. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimas

Nr. C-442/09.

15. Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktyvos

2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką įgyvendi-

nimo pasekmių įvertinimo tyrimas. Baigiamoji ataskaita, 2002. Prieiga per internetą:

https://www.urm.lt/uploads/.../ES/...tyrimai/42_%20GMO_ataskaita.pdf; (žiūrėta 2015-11-

10).

16. Genetiškai modifikuoti organizmai. Lietuvoje neauginami genetiškai modifi-

kuoti augalai. Prieiga per internetą: //https://gmolt.wordpress.com/2015/02/05/lietuvoje-

neauginami-genetiskai-modifikuoti-augalai/ (žiūrėta 2015-11-15).

17. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Europos maisto saugos tarnyba.

Prieiga per internetą: http://vmvt.lt/node/1282 (žiūrėta 2015-11-15).

Dalia Perkumienė, Rokas Jankauskas, Nerija Mikalauskienė

Legal regulation of GMO products

Summary

The concept of genetically modified organisms both in national and EU law is

essentially explained by analogy, that is, any occurring organism, other than a person,

which by genetic engineering has been modified or acquired new properties which could

lead to recombination and natural reproductive techniques. In some legislation, for examp-

le the order of the Minister explains the concept in more detail and clarity, the other - in

EU legislation – in more abstract.

The production and use of GMO products, involves several stages: risk

assessment and security, admission of the release of the issuance, marking. These stages

are strictly regulated by mandatory national and European Union provisions to ensure the

consumers’ ineterests and environmental protection. GMO production and use involves of

the competent authorities - the European Commission, the European Food Safety Authori-

ty, as well as EU Member States. GMOs are in use with the peaceful coexistence principle

- each user has the right to independently decide on the use of GMOs.

Public participation in GMO decision-making is more of a personal right. The na-

tional legislation, although it complies with EU directives, but does not allow the public to

fully exercise these rights, because it denies full citizen participation - the majority just

lack information on GMOs and have no reasoned opinion, the other part does not follow

and is not interested in GMO - related information. The public is not yet interested and

shows weak participation. More effective measures should be taken to ensure education

and information.

Keywords: genetically modified organism, genetically modified product, limited

use, legal regulation.

https://www.urm.lt/uploads/.../ES/...tyrimai/42_%20GMO_ataskaita.pdf

http://vmvt.lt/node/1282

75

REIKALAVIMAI MOKSLINIAMS STRAIPSNIAMS RENGTI

1. Bendrieji reikalavimai:

1. Moksliniai straipsniai turi būti tokios struktūros:

• straipsnio pavadinimas;

• autoriaus vardas, pavardė;

• darbovietė;

• straipsnio anotacija originalo kalba (ne mažiau kaip 600 spaudos ženklų), jos

pabaigoje – ne daugiau kaip 5 straipsnio turinio esmę nusakantys prasminiai žodžiai;

• įvadas (nurodant tyrimų objektą ir tikslą);

• tyrimų metodika (metodai);

• rezultatai;

• aptarimas;

• išvados;

• literatūra;

• santrauka – jeigu straipsnis rašomas lietuvių kalba, santrauka turi būti anglų kal-

ba.

2. Mokslinio straipsnio apimtis – 3–4 puslapiai. Paskutinis puslapis turi būti

užpildytas ne mažiau kaip dviem trečdaliais puslapio.

2. Reikalavimai straipsniui rengti kompiuteriu

Šie reikalavimai parengti, laikantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. va-

sario 23 d. nutarimo Nr. V-3 priedo papildant jame išdėstytus reikalavimus straipsnio teks-

to tvarkymo nuorodomis (>xx pt – tarpo tarp pastraipų dydis).

Reikalavimai programinei įrangai

Straipsniai turi būti parengti Microsoft Windows operacinės sistemos ne vėlesne

kaip Microsoft Word’ 97-2003 versija.

STRAIPSNIO PAVADINIMAS (Cambria, 11 pt, Bold) >11pt

Vardas Pavardė (Cambria, 11 pt, Bold)

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija (Cambria, 11 pt, Italic)

>10 pt Anotacijos tekstas per visą puslapio plotį (Times New Roman, 10 pt, Normal, First line

1,2 cm).

Raktažodžiai (Times New Roman, 10 pt, Italic, First line 1,2 cm). >5 pt

Įvadas (11 pt, Bold, lygiuojama kairėje puslapio pusėje) >5 pt

76

Puslapio formatas

Straipsnis (tekstas, formulės, lentelės, paveikslai) maketuojamas AB5 JIS (182 x

257 mm) formato lapuose su tokiomis paraštėmis: viršuje – 20 mm; apačioje – 20 mm;

kairėje ir dešinėje – 20 mm.

Straipsnio informacijos išdėstymas ir tvarkymas

Straipsnio pradžioje atskiromis pastraipomis pateikiami: pavadinimas; straipsnių

autorių nesutrumpinti vardai ir pavardės; darbovietė ir anotacija. Straipsnio pagrindinis

tekstas 1 intervalo eilėtarpiu spausdinamas Times New Roman, 11 pt, Normal šriftu ir iš-

dėstomas viena skiltimi, pirma eilutė atitraukiama 1,2 cm.

Visų struktūrinių dalių (skyrių) pavadinimai (išskyrus“Summary”) rašomi 11 pt,

Bold. Lygiuojama prie kairiojo skilties krašto. Skyrių pavadinimai nuo teksto atskiriami 1

eilutės intervalu. Poskyrių pavadinimai rašomi iš naujos eilutės 11 pt, Italic Bold tekstą

tęsiant toje pačioje eilutėje. Formulių pagrindiniai simboliai rašomi 11 pt, Italic, o jų in-

deksai – 11 pt. Formulės centruojamos ir numeruojamos arabiškais skaitmenimis lenkti-

niuose skliaustuose dešinėje kraštinėje skilties dalyje. Parašius formulę, rašomas taškas,

jei joje naudojami dydžiai neaiškinami, jei aiškinami – kablelis ir naujoje eilutėje be įtrau-

kos rašomas žodelis “čia”, kiekvienas dydis paaiškinamas.

Lentelės ir paveikslai turi būti įterpti tekste po nuorodų į juos, pasibaigus pastrai-

pai, tačiau negali būti spausdinami po išvadų. Didesnio formato paveikslai ir lentelės gali

būti spausdinami per visą puslapio plotį. Grafikai ir brėžiniai braižomi kompiuteriu. Nuot-

raukos turi būti tik geros kokybės, tinkamos reprodukuoti. Parašai po paveikslais, lentelių

pavadinimai ir pastabos po jų rašomi centruotai 11 pt šriftu lietuviškai ir santraukos kalba.

Lentelėse lietuviškas tekstas rašomas – 11 pt, Bold ir santraukos kalba 11 pt, Italic. Pa-

veikslai ir lentelės nuo teksto atskiriami 1 eilutės intervalu.

Šaltinių nuorodos tekste pateikiamos skliausteliuose nurodant autoriaus pavardę

(be vardo raidės) ar šaltinio pavadinimo pirmą žodį (kai autorius – institucija) ir šaltinio

publikavimo metus, pvz., (Petraitis, 2001), (Peterson, 1988), (Valstybės…, 2004,

(Кресникова, 2005). Jei literatūros šaltinis parašytas daugiau kaip vieno autoriaus, nuro-

doma tik pirmojo autoriaus pavardė, o po jos rašoma tekste lietuvių kalba “ir kt.”, o anglų

kalba “et al”, pvz., (Jonaitis ir kt., 1999), (Johanson et al., 2003). Skliausteliuose galima

nurodyti tik publikavimo metus; naudojamos citatos rašomos su kabutėmis papildomai

nurodant šaltinio, iš kurio paimta citata, puslapio numerį, pvz., Kadangi Peterson (1988)

įrodė, kad …, “tai atitiko vėliau gautus rezultatus” (Kramer, 2003, p.15).

Literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės seka – pagal autorių pavardes ar šaltinio

pavadinimo pirmą žodį. Pirmiausiai dėstomi bibliografiniai aprašai lotyniškais rašmenimis,

po to kitais (pvz., kirilica).

Keletas to paties autoriaus darbų surašomi chronologiškai. Kai vieno autoriaus lei-

diniai išleisti tais pačiais metais, rašoma taip: 2003a, 2003b ir t.t.

Sąraše sutrumpinimai nenaudojami – čia pateikiamos visų šaltinio bendraautorių

pavardės ir visas pavadinimas. Visi įrašai sužymimi arabiškais skaitmenimis ir numeruo-

jami iš eilės.

77

Po literatūros sąrašo per visą puslapio plotį spausdinama santrauka, duomenys apie

autorių originalo ir anglų kalbomis (žr. pavyzdį). >5 pt

Literatūra (11pt, Bold) > 5 pt

1. Čekanavičius, A. Pastatų išorės sienų, apšiltintų iš vidaus, drėgminė būsena.

Daktaro disertacijos santrauka. KTU, 2003.

2. Čekanavičius, A., Stankevičius, V., Montvilas E. Pastatų išorinių sienų, apšil-

tintų iš vidaus, drėgminė būklė. Kaunas, Technologija, 2004.

3. Rapcevičienė, D. Daugiabučių namų renovacijos efektyvumo vertinimas.

Mokslas – Lietuvos ateitis, 2010, 2 tomas, Nr. 2, 33 p.

>10 pt

Vardas Pavardė (11 pt, Bold) >5pt

How to prepare a manuscript for the scientific journal (11 pt , Bold) >5pt

Summary (11 pt, Italic) >5pt

This document contains instruction for the preparation of manuscripts for the

scientific journal (11 pt, Normal, First line 1,2 cm).

Keywords: (11 pt, Italic, First line 1,2 cm).

KAUNO MIŠKŲ IR APLINKOS INŽINERIJOS KOLEGIJA KAUNAS FORESTRY AND ENVIRONMENTAL ENGINEERING UNIVERSITY

OF APPLIED SCIENCES

MIŠKININKYSTĖ IR KRAŠTOTVARKA

FORESTRY AND LANSDCAPE MANAGEMENT

2016 3(10)

Redagavo Zita Petraitytė (lietuvių k.),

Ina Janulaitienė (anglų k.),

Maketavo Lina Šimkevičiūtė

miŠkininkystĖ ir kraŠtotvarka - kmaik10).pdfekologinis ūkininkavimas, pasak e. jasinsko ir z....

Documents