miestai ir kalbos ii - vdu.lt · 1–3 informacija apie respondentą (respondento ir jo tėvų...

Miestai ir kalbos IISOCIOLINGVISTINIS LIETUVOS ŽEMĖLAPIS

Miestai ir kalbos IISOCIOLINGVISTINIS LIETUVOS ŽEMĖLAPIS

K o l e k t y v i n ė m o n o g r a f i j a

Mokslinė redaktorė Meilutė Ramonienė

Vilniaus universiteto

leidykla

Vilnius • 2013

V I L N IAU S U N I V E R S I T E TA S

UDK 81‘27(474.5-21) Mi94

Apsvarstė ir rekomendavo išleisti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto taryba (2013 m. rugsėjo 27 d., protokolas Nr. 8)

Mokslinė redaktorėprof. dr. MEILUTĖ RAMONIENĖ

Recenzavo:Prof. dr. GIEDRĖ ČEPAITIENĖ(Šiaulių universitetas)

Doc. dr. VIDMANTAS DAUGIRDAS(Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos institutas)

Prof. dr. ANNA VERSCHIK (Talino universitetas)

Monografijos leidybą rėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-7-51)

Tyrimą „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ rėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-2-18)

Žemėlapius parengė VIKTORIJA BARANAUSKIENĖ

Santrauką į anglų kalbą išvertė RITA JUKNEVIČIENĖ

Viršelio nuotraukos autorius VIDAS DULKĖ

ISBN 978-609-459-263-8© Meilutė Ramonienė, 2013© Straipsnių autoriai, 2013© Vilniaus universitetas, 2013

5

Turinys

Pratarmė • 7

Į v a d a s . Miestai ir sociolingvistika • 9 Meilutė Ramonienė, Dovilė Krupickaitė (Vilniaus universitetas)

I d a l i s . K A L B O S I R T E R I T O R I J A

1 SKYRIUS. Regioniniai kalbų vartojimo Lietuvos miestuose ypatumai • 23 Dovilė Krupickaitė, Viktorija Baranauskienė (Vilniaus universitetas)

2 SKYRIUS. Kalbų mokėjimas ir vartojimas didžiuosiuose ir mažesniuose miestuose • 55 Laima Nevinskaitė (Lietuvių kalbos institutas)

I I d a l i s . T A R M Ė S L I E T U V O S M I E S T U O S E

3 SKYRIUS. Tarmės Aukštaitijos miestuose: mokėjimas, vartojimas ir kalbinės nuostatos • 75 Meilutė Ramonienė (Vilniaus universitetas)

4 SKYRIUS. Tarmės mokėjimas, vartojimas ir nuostatos Žemaitijos regione • 91 Regina Kliukienė (Vilniaus universitetas)

5 SKYRIUS. Suvalkiečių išskirtinumas: būdo savybės ar kalbėjimas? • 105 Ineta Dabašinskienė, Eglė Dagilytė (Vytauto Didžiojo universitetas)

6 SKYRIUS. Požiūris į tarmes ir nuostatos dėl jų vartojimo trijose Dzūkijos etnografinio regiono dalyse • 125 Laima Kalėdienė (Lietuvių kalbos institutas)

6

I I I d a l i s . T A P A T Y B Ė I R K A L B Ų V A R T O J I M A S

7 SKYRIUS. Keli lietuvių miestų gyventojų kalbinės tapatybės bruožai Loreta Vilkienė (Vilniaus universitetas) • 155

8 SKYRIUS. Lietuvos rusų kalbinės nuostatos Jelena Brazauskienė (Vilniaus universitetas) • 175

9 SKYRIUS. Visagino sociolingvistinė specifika ir perspektyvos Ala Lichačiova (Vilniaus universitetas) • 185

10 SKYRIUS. Lietuvos lenkai ir lenkų kalba Lietuvoje Kinga Geben (Vilniaus universitetas) • 217

I š v a d o s . Lietuvos urbanistiniai kalbiniai repertuarai ir XXI amžiaus sociolingvistinės perspektyvos. Meilutė Ramonienė (Vilniaus universitetas) • 235

ŽEMĖLAPIAI (ĮKLIJA)

Summary • 241

Priedai1. Apklausos didmiesčiuose klausimynas • 256

2. Apklausos mažesniuose miestuose klausimynas • 273

Apie autores • 283

7

Pratarmė

Ši knyga – jau keletą metų trunkančių miestų gyventojų kalbinio elgesio tyrimų tęsinys. 2010 metais pasirodė monografija „Miestai ir kalbos“, apimanti Lietu-

vos didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojų kalbinės elgsenos, kalbinių nuostatų ir tapatybės analizę. Didžiųjų miestų tyrimas įkvėpė paanalizuoti kitų, mažesnių, mūsų miestų kalbinę padėtį, kuri iki šiol buvo beveik netirta. Visą Lietuvos vaizdą patogu matyti žvelgiant į žemėlapį, todėl šį kartą pasitelkėme sociolingvistinių žemėlapių modelį (žr. spalvotą įkliją po p. 240).

Monografija parengta analizuojant dviejų mokslinių projektų duomenis: „Kalbų var-tojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“ ir „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“. Dėkojame projektų rėmėjams – Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui bei Lietuvos mokslo tarybai, parėmusiai ne tik tyrimą, bet ir šios knygos leidybą. Ačiū Vilniaus universiteto Filologijos fakultetui už papildomą paramą leidybai.

Prie abiejų projektų dirbo ne tik jų dalyvės mokslininkės, kalbininkės, geografės, bet ir Vilniaus universiteto studentai – už jų pagalbą apdorojant kokybinius duomenis esa-me labai dėkingos. Už kvalifikuotą pagalbą renkant ir apdorojant kiekybinius duomenis dėkojame sociologei Viktorijai Jonikovai ir Socialinės informacijos centro kolegoms.

Nuoširdžiai ačiū už pastabas ir patarimus knygos recenzentams: kalbininkėms Tali-no universiteto profesorei Annai Verschik ir Šiaulių universiteto profesorei Giedrei Če-paitienei bei geografui, Lietuvos socialinių tyrimo centro Sociologijos instituto Visuo-menės geografijos skyriaus vyresniajam mokslo darbuotojui doc. dr. Vidmantui Dau-girdui. Į jų vertingas pastabas ir patarimus stengėmės atsižvelgti, o už likusias klaidas ir kitus trūkumus prisiimame visą atsakomybę.

Monograf ijos autorės

Į v a d a s . Miestai ir sociolingvistikaMeilutė Ramonienė, Dovilė KrupickaitėVilniaus universitetas

Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai kinta sociolingvistinė pasaulio situacija, veikia-ma spartėjančios globalizacijos ir gyventojų migracijos, vis didėjančios urbaniza-

cijos bei kitų visuomeninių pokyčių. Kinta kalbų pasirinkimas vartoti įvairiose sferose, kalbinių nuostatų, vertybinių orientacijos ir jų poveikis tautinei tapatybei išlaikyti. Kei-čiasi daugelio žmonių ir ištisų kalbinių bendruomenių kalbiniai repertuarai ir kalbų vartojimo modeliai tiek realiame, tiek virtualiame bendravime, plėtojasi ypatinga kalbų įvairovė (angl. super-diversity, pagal Blommaert 2010: 6–12) ir daugiakalbiškumas.

Ryškiausiai ir pirmiausia globalizacijos įtaka kalbų vartojimui pasireiškia miestuose. Urbanizacija, vienas iš radikaliausių per pastaruosius pustrečio šimto metų Europos visuomeninių pokyčių, yra padariusi įtaką visoms žmogaus gyvenimo sritims, iš jų ir kalbiniam gyvenimui. Kalbiniai procesai ir urbanizacijos padariniai yra gana komplek-siški. Visos urbanizacijos dimensijos – demografinė, ekonominė, socialinė ir ekonomi-nė, veikia ir kalbą (Nordberg 1994: 1–4). Urbanistinė aplinka yra kalbų, tarmių, kultūrų kontaktų vieta, miestuose yra didžiausia vartojamų kalbinių atmainų įvairovė, čia grei-čiausiai kinta kalbos ir jų atmainos, o miesto kalbinis elgesys daro didelį poveikį visai visuomenei (Chriost 2007; Ramonienė 2006; 2009; 2010).

Daugelyje pasaulio šalių sociolingvistai nuosekliai analizuoja kintančią sociolingvistinę padėtį, besiplėtojančią daugiakalbystę, kalbinį miestų kraštovaizdį, su tuo susijusią kalbų politiką ir planavimą, kalbines ideologijas (Barni 2008; Spolsky 2004; 2009; Nordberg 1994; Quist, Svendsen 2010). Kalbinės įvairovės daugiakalbiame šiuolaikinio pasaulio kontekste demolingvistiniai (De Vries 1990), geolingvistiniai (Van der Merwe 1989), kalbinio krašto-vaizdžio (linguistic landcaping, Backhaus 2007; Gorter 2006; Shohamy, Gorter 2009; Shoha-my, Ben-Rafael, Barni 2010) ir kiti tarpdalykiniai tyrimai pastaruosius kelis dešimtmečius telkiasi ties viešosios ir privačiosios kalbų ir kalbinių atmainų vartosenos laiko ir erdvės di-mensijomis. Miestų kalbinės situacijos analizė gali būti itin naudinga kalbų politikos, kalbų vadybos sprendimams. Įvairių šalių ir didesnių bei mažesnių regionų kalbų politikos sėkmė neišvengiamai priklauso nuo tikrosios sociolingvistinės padėties supratimo, nuo jos ištyri-mo, todėl sociolingvistiniai tyrinėjimai įgauna vis didesnę mokslinę ir taikomąją vertę. Jie suteikia daug unikalios informacijos apie visuomeninius procesus, reikšmingos ir kitoms socialinių mokslų disciplinoms.

Populiarus ir sociolingvistiniams tyrimams dažnai yra taikomas sociolingvistinių žemėlapių modelis (Barni 2008; Bouzada-Fernández 2003; Šuplinska, Lazdiņa 2009). Vaizdinis didelių tyrimo imčių duomenų pateikimas žemėlapiais, lentelėmis, grafikais ir schemomis padeda atlikti detalią tokio kompleksiško fenomeno kaip komunikacinė

9

M I E S T A I I R K A L B O S . I I

10

elgsena analizę, leidžiančią padėti mokslinius taikomosios kalbų politikos ir kitokio po-būdžio veiklos pamatus.

Lietuvos miestų sociolingvistinė padėtis iki šiol tėra ištirta labai menkai. Didžiausias tyrimas atliktas Lietuvos didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje (Ramonienė 2010). Šis tyrimas parodė mūsų šalies didmiesčių gyventojų kalbinę elgseną ir nuosta-tas, tačiau kitų miestų padėtis ir toliau liko neištirta.

Šios monografijos tikslas – detaliai išanalizuoti visų Lietuvos miestų sociolingvistinę padėtį ir remiantis tyrimo duomenimis nubrėžti Lietuvos kalbines perspektyvas. Tyri-mo duomenys surinkti vykdant mokslinį projektą „Sociolingvistinis Lietuvos žemėla-pis: miestai ir miesteliai“, finansiškai remtą Lietuvos mokslo tarybos (sutarties Nr. LIT-2-18). Šio projekto tyrimo duomenys sujungti su 2007–2009 metais vykdyto projekto „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“, remto Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo, duomenimis iš tokiais pat metodais tirtų Lietuvos didmiesčių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Visos šios tiriamosios medžiagos analizė leidžia matyti visapusišką urbanistinį Lietuvos kalbinės situacijos vaizdą.

TYRIMO DUOMENYS IR METODOLOGIJA

Norėdami išsiaiškinti sociolingvistinę Lietuvos miestų situaciją, pasinaudojome taiko-mosios kalbotyros moksle ir daugelyje socialinių ir humanitarinių mokslų šiuo metu labiausiai paplitusia kiekybinių ir kokybinių tyrimo metodų derinimo metodologija, leidžiančia gauti ir plataus masto imčių reprezentatyvius duomenis, ir giluminį mažos tiriamosios imties vaizdą (Macaulay 2009; Coffin et al. 2010; Heigham, Croker 2009). Šios dvi skirtingos tyrimo strategijos leidžia nustatyti bendras visuomenės kalbinio el-gesio bei kalbinių nuostatų tendencijas, atskleisti giluminius procesus, išsiaiškinti kal-binės elgsenos priežastis. Kiekybinės duomenų analizės pagrindu buvo parengti socio-lingvistiniai žemėlapiai.

Remiantis Vakarų šalyse taikomais metodologiniais pamatais (Barni, Extra 2008; Nordberg 2010), sukurtas metodologinis tyrimo modelis, kurį geografiniu principu būtų galima taikyti nuosekliam ilgalaikiam sociolingvistinės situacijos stebėjimui ir ty-rimui. Šioje monografijoje pateikiama analizė galės būti atspirties tašku, rodančiu da-bartinę padėtį, o bendrasis modelis leis tais pačiais principais rinkti, analizuoti duome-nis ir lyginti dabarties ir vėlesnių laikotarpių sociolingvistinės padėties raidą, pokyčius, apimant erdvės ir laiko dimensijas. Toks modelis – patikimas Lietuvos sociolingvistinės padėties nuoseklios stebėsenos instrumentas, leidžiantis numatyti ateities kalbinės situ-acijos perspektyvas ir tobulinti, koreguoti kalbos politikos procesus.

Kiekybinė analizė ir žemėlapiai

Visuose Lietuvos miestuose, turinčiuose daugiau nei 3 tūkst. gyventojų, buvo atlikta reprezentatyvi apklausa (imtis 2 660 respondentų)1. Šios apklausos duomenys sujungti

1 Apklausą atliko UAB Socialinės informacijos centras.

M. Ramonienė, D. Krupickaitė. Įvadas

1111

su didžiųjų Lietuvos miestų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apklausų, atliktų per anks-tesnį mokslinį tyrimą, duomenimis (902 Vilniaus, 524 Kauno ir 611 Klaipėdos miestų respondentai)2. Iš viso tyrimo imtį sudaro 4 697 respondentai. Šių duomenų analizei naudojama SPSS/PC (Statistical Package for Social Sciences) programinė įranga.

Apklausos t ikslas . Taikant kiekybinių tyrimų metodologiją buvo siekiama su-rinkti informaciją apie dabartinę Lietuvos sociolingvistinę padėtį: Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų kalbinį repertuarą, kalbų ir tarmių mokėjimą, t. y. deklaruojamą kalbinę kompetenciją, vartojimą įvairiose sferose ir kalbines nuostatas, atskleidžiant kalbinį elgesį, kalbines nuostatas ir įvairių veiksnių (amžiaus, lyties, išsilavinimo, tauti-nės tapatybės, gimimo ir gyvenamosios vietos, sėslumo ir kt.) sąsajas visoje Lietuvoje, atskiruose regionuose ir kalbinėse bendruomenėse.

Projekto darbo grupės parengtas 31 klausimo apklausos klausimynas (visą klausi-myną žr. 2 priede). Kaip matyti iš 1 lentelės, klausimyną sudarė keletas pagrindinių klausimų blokų:

1 LENTELĖ. Apklausos kalbinio elgesio ir kalbinių nuostatų klausimyno struktūra

Klausimai DuomenysA1– A5 Informacija apie apklausos vietą, laiką, atranką apklausiamame punkte 1–3 Informacija apie respondentą (respondento ir jo tėvų gimimo vieta, tautybė ir pan.) 4–5 Informacija apie gimtąją kalbą ir kalbų mokėjimą

6–11Vartojamų kalbų repertuaras, kalbų vartojimas įvairiose sferose (viešoje, privačioje ir pusiau viešoje) su įvairiais pašnekovais, kodų kaita

12–13 Kalbinės nuostatos dėl kalbų ir mokymosi 14– 7 Nuostatos dėl kalbų ir švietimo 18–25 Nuostatos dėl tarmių ir tarmių vartojimas

26–31Kita informacija apie respondentą (užsiėmimas, šeiminė sudėtis, šeimos tautinė sudėtis, gyvenimo tam tikrame mieste trukmė ir kt.)

A6–A10 Klausimai klausėjui dėl respondento realaus kalbų vartojimo interviu metu

Atsižvelgiant į projekto finansines galimybes, klausimynas suderintas su 2008 ir 2009 metais didžiuosiuose Lietuvos miestuose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje atliktų apklausų 64 klausimų klausimynu (visą klausimyną žr. 1 priede), kad bent dalį didžiųjų miestų apklausos duomenų būtų galima įtraukti į sociolingvistinius žemėlapius ir duomenys įvairiuose miestuose būtų palyginami.

Apklausos at l ikė jai ir t iksl inė grupė. Kiekybinę apklausą Lietuvos miestuose atliko UAB „Socialinės informacijos centras“. Apklausos tikslinė grupė – 15–74 metų amžiaus Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 metais buvo atlikta analogiška apklausa Vilniaus ir Klaipėdos miestuose, o 2009 metais – Kau-no mieste, šios apklausos metu Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno gyventojai nebuvo apklau-siami, o duomenys kiekybinei analizei ir žemėlapiams sujungti.

2 Apklausą atliko „TNS-Gallup“.


12

Ter itor inių v ienetų (miestų ir miestelių) atranka. Pagrindinė žemėlapio paskirtis – grafinis geografinės informacijos pateikimas (Nacionalinė žemės..., 2007: 3), leidžiantis vaizdžiai parodyti informaciją apie teritorinę raišką turinčius reiškinius; pa-teikti kiekybinius ir kokybinius duomenis apie teritoriją ir sudaryti galimybę atlikti jų pasiskirstymo analizę. Siekiant nustatyti kalbos vartojimo Lietuvos miestuose teritori-nius skirtumus ir sudaryti visą Lietuvos teritoriją apimančius sociolingvistinius žemė-lapius, visų pirma svarbu tikslingai nusistatyti minimalius teritorinius vienetus, kurie leistų grafiškai atspindėti šalies miestų ir miestelių gyventojų sociolingvistinę struktūrą, vaizdžiai pateikti tyrimo duomenis ir sudaryti galimybę atlikti jų teritorinę analizę. Te-ritoriniai vienetai turi atitikti šiuos kriterijus: 1) tolygiai padengti šalies teritoriją, 2) būti pakankamai smulkūs, kad duomenys apie juos leistų išryškinti teritorinius skirtumus. Antra vertus, teritorinių vienetų skaičių riboja turimos apklausos finansinės galimybės. Pasirinkimą riboja ir esamas teritorijos administracinis suskirstymas (analizei reika-lingų statistinių duomenų pateikimo minimalus teritorinis vienetas – savivaldybės) bei oficialūs statistikos apie gyventojų skaičių gyvenvietėse duomenys (einamosios statisti-kos duomenys pateikiami tik apie miestų gyventojų skaičių, o gyventojų skaičius stam-besnėse oficialaus miesto statuso neturinčiose kaimo gyvenvietėse, miesteliuose yra su-žinomas tik per gyventojų surašymus).

Atsižvelgus į turimas galimybes nutarta:• Apklausąvykdytinemažesniuosenei3tūkst.gyventojųturinčiuosemiestuose.

Ši statistinė riba pasirinkta remiantis Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo trečiuoju straipsniu (priimtas 1994 m. liepos 19 d., Nr. I-558, Žin., 1994 Nr. 60-1183), kuris numato, kad „miestai yra kompaktiškai užstatytos gy-venamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros sri-tyse“. Įstatymas taip pat numato, kad miestais laikomos ir „mažiau kaip 3 tūkst. gyven-tojų turintys Lietuvos Respublikos miestai, rajonų miestai bei miesto tipo gyvenvietės, turėję miesto statusą“, tačiau žinant, kad Lietuvoje yra labai daug kaimo gyvenviečių, miestelių, turinčių tiek gyventojų, kiek ir mažiausieji miestai, buvo nutarta pasirinkti 3 tūkst. gyventojų ribą. Taip pat reikėtų pažymėti, kad Vilniaus ir Kauno aglomeraci-nėse zonose yra keletas kaimo gyvenviečių, kuriose 2001 metais (visuotinio gyventojų surašymo duomenimis; Statistikos departamentas 2002a; 2002b) gyveno daugiau nei po 3 tūkst. gyventojų (žinant priemiestinių gyvenviečių augimo tendencijas tikėtina, kad gyventojų jose nesumažėjo), tačiau tiek dėl šių gyvenviečių statuso, tiek dėl einamosios statistikos ir detalesnių duomenų trūkumo jos į tyrimą nebuvo įtraukiamos.

Turint galvoje perspektyviuosius sociolingvistinius tyrimus, svarbu ištirti tiek ma-žuosius miestus, tiek miestelius ir stambesnius kaimus. Visa tai leistų ne tik sudaryti išsamų Lietuvos sociolingvistinį žemėlapį, bet ir atlikti nuodugnius miestiškosios kul-tūros skvarbos tyrimus.

• Kiekviename 20 tūkst. ir daugiau gyventojų turinčiame mieste apklausti nusta-tytą minimalią gyventojų imtį. 20 tūkst. gyventojų riba pasirinkta tiek dėl to, kad ji yra


13

Jungtinių Tautų statistiškai naudojama nustatant miestų gyventojų dalį (lyginant skir-tingas šalis), tiek dėl to, kad Lietuvoje tai yra gana objektyvi riba, aiškiai skirianti paly-ginti dideles didesnių ir mažesnių miestų grupes (išskyrus Radviliškio ir Šilutės miestus, kuriuose gyventojų skaičius yra artimas šiai ribai).

• Savivaldybėse, kuriose yra du ir daugiau miestų, turinčių daugiau nei 3 tūkst. gyventojų, apklausą atlikti sujungiant šiuos savivaldybės miestus, nustatytą minimalią gyventojų imtį išdalijant proporcingai gyventojų tuose miestuose skaičiui.

20 tūkst. ir daugiau gyventojų turinčių miestų, kuriuose atliekama apklausa, 2010 m. sausio 1 d. duomenimis (Statistikos departamentas 2010), yra 15 (neskaičiuojant Vil-niaus, Kauno ir Klaipėdos miestų, kuriuose tyrimas buvo atliktas anksčiau ir kurie ne-beįtraukiami į tyrimą). Visose savivaldybėse, kuriose yra šie miestai, tai yra vieninteliai tos savivaldybės miestai, turintys daugiau nei 3 tūkst. gyventojų (išsamus apklausos te-ritorinių vienetų sąrašas pateikiamas 2 lentelėje). Dar 31 savivaldybėje yra tik po vieną miestą, kuriame gyvena daugiau nei po 3 tūkst. gyventojų. Aštuoniose savivaldybėse (Elektrėnų savivaldybėje ir Kaišiadorių, Radviliškio, Raseinių, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Vilkaviškio rajonų savivaldybėse) yra po du ir daugiau miestų, kuriuose gyvena po 3 tūkst. ir daugiau gyventojų.

Trijose savivaldybėse (Pagėgių savivaldybėje ir Alytaus bei Panevėžio rajonų savi-valdybėse) miestų, kuriuose gyventų daugiau nei 3 tūkst. gyventojų, nėra, todėl tyrimas jose nebuvo atliekamas.

Išimtį sudaro Vilniaus miesto savivaldybė, kurioje, be Vilniaus miesto, yra ir Grigiš-kės kaip atskiras administracinis vienetas su daugiau nei 11 tūkst. gyventojų.

Taigi šiai apklausai iš viso atrinktos 54 savivaldybės. Jose buvo atlikta gyventojų apklausa ir gautų rezultatų pagrindu sudaryti sociolingvistiniai žemėlapiai. Savivaldy-bės ir konkretūs miestai tose savivaldybėse, kuriose buvo atliekama apklausa, nurodyti 2 lentelėje. Papildomai pateikiama informacija apie gyventojų ir respondentų skaičių konkrečiuose miestuose.

2 LENTELĖ. Apklausai atrinkti miestai ir respondentų skaičius

SavivaldybėMiestai, kuriuose vykdyta apklausa

Gyventojų skaičius Respondentų skaičius

1. Akmenės raj. sav. Naujoji Akmenė 11 096 402. Alytaus m. sav. Alytus 66 841 603. Anykščių raj. sav. Anykščiai 11 618 404. Birštono sav. Birštonas 3 137 405. Biržų raj. sav. Biržai 14 276 406. Druskininkų sav. Druskininkai 16 111 407. Elektrėnų sav. Elektrėnai

Vievis13 663 4 990

4020

8. Ignalinos raj. sav. Ignalina 5 948 409. Jonavos raj. sav. Jonava 34 056 60

10. Joniškio raj. sav. Joniškis 10 688 40


14

SavivaldybėMiestai, kuriuose vyk-

dyta apklausaGyventojų skaičius Respondentų skaičius

11. Jurbarko raj. sav. Jurbarkas 12 968 4012. Kaišiadorių raj. sav. Kaišiadorys

Žiežmariai 9 642 3 730

4020

13. Kalvarijos sav. Kalvarija 4 909 4014. Kauno raj. sav. Garliava 13 368 4015. Kazlų Rūdos sav. Kazlų Rūda 6 947 4016. Kėdainių raj. sav. Kėdainiai 30 663 6017. Kelmės raj. sav. Kelmė 9 971 4018. Klaipėdos raj. sav. Gargždai 16 461 4019. Kretingos raj. sav. Kretinga 21 171 6020. Kupiškio raj. sav. Kupiškis 7 964 4021. Lazdijų raj. sav. Lazdijai 4 793 4022. Marijampolės sav. Marijampolė 46 256 6023. Mažeikių raj. sav. Mažeikiai 40 172 6024. Molėtų raj. sav. Molėtai 6 851 4025. Neringos sav. Neringa 3 682 4026. Pakruojo raj. sav. Pakruojis 5 628 4027. Palangos m. sav. Palanga 17 645 4028. Panevėžio m. sav. Panevėžys 11 1959 6029. Pasvalio raj. sav. Pasvalys 8 120 4030. Plungės raj. sav. Plungė 23 063 6031. Prienų raj. sav. Prienai 10 874 4032. Radviliškio raj. sav. Radviliškis 19 185 40

Šeduva 3 118 2033. Raseinių raj. sav. Raseiniai

Ariogala11 990 3 331

4020

34. Rietavo sav. Rietavas 3 826 4035. Rokiškio raj. sav. Rokiškis 15 324 4036. Šakių raj. sav. Šakiai 6 376 4037. Šalčininkų raj. sav. Šalčininkai

Eišiškės 6 488 3 573

4020

38. Šiaulių m. sav. Šiauliai 125 453 6039. Šiaulių raj. sav. Kuršėnai 13 372 4040. Šilalės raj. sav. Šilalė 5 981 4041. Šilutės raj. sav. Šilutė 20 813 6042. Širvintų raj. sav. Širvintos 6 914 4043. Skuodo raj. sav. Skuodas 7 149 4044. Švenčionių raj. sav. Švenčionėliai

PabradėŠvenčionys

6 162 6 121 5 510

202020

45. Tauragės raj. sav. Tauragė 27 500 6046. Telšių raj. sav. Telšiai 29 764 6047. Trakų raj. sav. Lentvaris

Trakai11 514 5 267

4020

48. Ukmergės raj. sav. Ukmergė 26 970 6049. Utenos raj. sav. Utena 31 943 60


15

SavivaldybėMiestai, kuriuose vyk-

dyta apklausaGyventojų skaičius Respondentų skaičius

50. Varėnos raj. sav. Varėna 10 100 4051. Vilkaviškio raj. sav. Vilkaviškis

Kybartai12 766 6 172

4020

52. Vilniaus m. sav. Grigiškės 11 381 4053. Vilniaus raj. sav. Nemenčinė 5 878 4054. Visagino sav. Visaginas 28 048 6055. Zarasų raj. sav. Zarasai 7 568 40

Respondentų imčių ter itor iniuose v ienetuose nustatymas ir atrankos matr ica . Apsisprendžiant, kiek respondentų teritoriniame vienete turi būti apklaus-ta, kad ši imtis galėtų reprezentuoti teritorinį vienetą, buvo atsižvelgiama į du dalykus: 1) biudžeto galimybes ir 2) statistiškai minimalią kiekybinę imtį teritoriniame vienete.

Įvertinus šiuos aspektus, buvo nuspręsta:• 20tūkst.irdaugiaugyventojųturinčiuosemiestuoseapklaustipo60respondentų.

Tokių miestų yra 15, vadinasi, juose iš viso turi būti apklausta 900 respondentų;• savivaldybėse,turinčiosepovienąmiestą,kuriamegyvenadaugiaukaip3tūkst.

gyventojų, tuose miestuose apklausti po 40 respondentų. Tokių savivaldybių yra 31, vadinasi, iš viso jose turi būti apklausta 1240 respondentų;

• savivaldybėse,turinčiosedaugiauneivienąmiestą,kuriamegyvenadaugiaukaip3 tūkst. gyventojų, apklausti po 60 respondentų kiekvienoje savivaldybėje. Tokių savivaldybių yra 8, vadinasi, jose turi būti apklausta 480 respondentų;

• Grigiškėse,kaipatskirameVilniausmiestosavivaldybėsadministraciniamevie-nete, papildomai apklausti 40 respondentų.

Iš viso Lietuvos miestuose ir miesteliuose apklausta 2 660 respondentų. Namų ūkių ir respondentų namų ūkiuose atranka. Namų ūkiai tyrimui

atrinkti taikant daugiapakopę atsitiktinę atranką. Pirmajame etape iš Lietuvos Respu-blikos statistikos departamento Gyventojų registro duomenų bazės atsitiktiniu būdu kiekviename tiriamame mieste ar miestelyje atrinkti pradiniai atrankos punktai, t. y. adresai, nuo kurių pradedamas atrankos maršrutas. Iš viso apklausos metu buvo pa-naudoti 266 pradiniai atrankos punktai. Antrajame etape atrinkti tyrime dalyvaujantys namų ūkiai. Atranka atlikta naudojant maršrutinės atrankos metodą. Pradedant nuo pradinio atrankos punkto, aplankytas kas antras butas arba namas. Respondentas namų ūkyje atrinktas naudojant „jauniausio vyro taisyklę“3.

Apklausos vykdymas. Apklausa buvo atliekama 2010 metų spalio 4–lapkričio 26 dienomis. Apklausą atliko 81 klausėjas. Apklausos metu iš viso buvo aplankyti 9 532 namų ūkiai. Tyrime sutiko dalyvauti 54 procentai kalbintų gyventojų (response rate).

3 Taikant „jauniausio vyro“ taisyklę respondentas tyrimui atrenkamas iš lankantis namuose esančių gyventojų. Iš pra-

džių apklausėjas prašo atsakyti į klausimus jauniausią namuose esantį vyrą. Jei jo nėra ar tokio apskritai nėra, tuomet

apklausiama jauniausia tuo metu namuose esanti moteris.


16

Apklausos vykdytojas Socialinės informacijos centras užtikrino kokybės kontro-lę: Kokybės kontrolės skyriaus darbuotojai patikrino 10 proc. klausėjų darbo telefonu (skambinta asmenims, su kuriais buvo atliktas interviu, teiraujantis, ar tikrai pas juos buvo apsilankęs klausėjas, apie ką buvo interviu, kokie buvo respondento klausimai į pagrindinius interviu klausimus). Analizuodamas tyrimo rezultatų duomenų laikmeną Duomenų įvedimo skyrius patikrino klausėjų darbo logiką ir teisingumą (ar yra visi reikiami atsakymai, ar į klausimus atsakinėjo reikiami respondentai ir pan.).

Statistinė surinktų duomenų paklaida. Vertinant rezultatus būtina kreipti dėmesį į statistinę paklaidą, kuri atsiranda dėl to, kad yra daroma respondentų atranka, o ne vyk-doma ištisinė apklausa. Ši paklaida yra apskaičiuojama matematiškai. Įvertinus bendrą „Sociolingvistinio Lietuvos žemėlapio: miestų ir miestelių“ tyrimo imtį, didžiausia ty-rimo rezultatų paklaida, skaičiuojant tyrimo duomenis nuo visos imties, yra ±1,9 proc.

Sociolingvistiniai žemėlapiai

Kiekybinės kalbų vartojimo ir nuostatų apklausos rezultatų pagrindu parengta 30 sociolingvistinių žemėlapių (žr. skyrių „Sociolingvistiniai žemėlapiai“) naudojant „ArcMap“ ir „CorelDRAW“ programas. Žemėlapiuose vizualiai pateikta susiklosčiusi sociolingvistinė Lietuvos miestų situacija: gyventojų kalbų ir tarmių mokėjimas, var-tojimas įvairiose sferose ir su įvairiais pašnekovais, tapatinimosi su tautine grupe ar vieta ypatumai, kalbinio elgesio ir kalbinių nuostatų regioniniai savitumai. Dėl palygin-ti mažo respondentų mažuosiuose miestuose skaičiaus žemėlapiuose pateikti jų duo-menys vertintini tik kaip tendencijos. Taip pat atsargiai vertintini arealų metodu patei-kti duomenys (8, 11, 16, 18, 20, 21 ir 29 žemėlapiai), nes arealai nubrėžti interpoliacijos būdu (ribą brėžiant ties vidurio linija tarp skirtingoms kategorijoms priskirtų miestų) ir rodo tik tai, kas yra dispersiškuose miestuose, tačiau patys reiškiniai teritorijoje nėra tolygūs. (Išsamiau apie žemėlapių sudarymo problemas žr. 1 skyriuje.)

Regioninė analizė

Regioninė analizė buvo atliekama turimus taškinius duomenis grupuojant pagal pasi-rinktą požymį a priori žinomuose pagal kitus rodiklius išskirtuose regionuose ir tiriant galimus pasiskirstymo dėsningumus arba pagal sudarytus žemėlapius tiriant požymio pasiskirstymo teritorijoje ypatumus. Neretai vienas būdas papildė kitą, nes duomenys regionų branduolyje ir periferijoje dažniausiai skirdavosi.

Lietuvos miestų regioninei sociolingvistinei analizei buvo nutarta pasirinkti šiuos jau žinomus ir su gautais duomenimis galbūt susijusius regionus:

1) tarmių, atskleidžiančius galimus tarmių pasiskirstymo ypatumus (pagal: Girde-nis, Zinkevičius 1966; Grinaveckienė ir kt. 1977; 1982; Lietuvių kalbos institutas 2011; Zinkevičius 1968; 2006);


17

2) etnografinius, atspindinčius materialinės ir dvasinės kultūros reiškinių, o kartu ir tam tikrų kalbos vartojimo tradicijų pasiskirstymo ypatumus. Buvo naudotasi Etninės globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintu etnografinių regionų žemėlapiu, kuris yra vienintelis oficialų statusą turintis aktualus tokio pobūdžio žemėlapis (Etninės kultūros globos taryba ir kt. 2003), ir alternaty-viu Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinio rajonavimo žemėlapiu (Kavaliaus-kas, Purvinas, 2008), kuriame etnokultūrinės zonos išskirtos pagal materialiojo paveldo elementų pasiskirstymą kraštovaizdyje, laikant juos vienais svarbiausių etninės kultūros rodiklių. Šių regionų ribos buvo panaudotos analizuojant tar-mių ir tarminių nuostatų pasiskirstymą ir atsispindi 22–29 žemėlapiuose;

3) tautinių mažumų paplitimo (žr. 4a–5b žemėlapius), tiesiogiai susijusius su gy-ventojų kalbos vartojimo ypatumais; šie žemėlapiai buvo naudojami palyginimui analizuojant ne tik kalbų, bet ir tarmių vartojimo nuostatų pasiskirstymo dės-ningumus.

Kokybiniai duomenys ir jų analizė

Kiekybiniai apklausų duomenys miestų kalbinės situacijos analizei buvo integruojami su kokybiniais duomenimis, surinktais trijose projekto metu surengtose mokslinėse ekspedicijose skirtinguose Lietuvos regionuose ir atskirai apklausiant respondentus kai kuriuose kituose miestuose. Giluminiams interviu įrašyti buvo organizuotos ekspedi-cijos Žemaitijoje (Kretingoje, Palangoje, Salantuose, Plungėje), Dzūkijoje (Varėnoje, Alytuje, Dauguose, Druskininkuose, Simne, Leipalingyje, Veisiejuose, Lazdijuose) ir Aukštaitijoje (Pasvalyje, Biržuose, Linkuvoje, Pakruojyje). Kokybiniai giluminiai inter-viu ne ekspedicijų metu dar buvo įrašinėjami ir Vilkaviškyje, Jurbarke, Radviliškyje, Mažeikiuose, Šalčininkuose, Trakuose, Visagine. Interviu buvo imami pagal projekto darbo grupės iš anksto parengtą pusiau standartizuotą klausimyną, jie įrašyti diktofonu, o analizei parengti išrašai. Iš viso įrašyta ir monografijos skyriuose analizuojama dau-giau nei 300 interviu.

Monografijos sandara

Knygą sudaro įvadas, trys dalys, aprėpiančios 10 skyrių, išvados, sociolingvistinių že-mėlapių rinkinys, santrauka anglų kalba ir du priedai.

Pirmosios dalies 1 skyriuje apibendrintai analizuojami visi surinkti kiekybiniai Lie-tuvos miestų duomenys kalbų, tarmių vartojimo ir kalbinių nuostatų klausimais, išryš-kinami jų regioniniai ypatumai ir dėsningumai siejant juos su esama Lietuvos teritori-ne sąskaida. Skyriaus autorės geografės Dovilė Krupickaitė ir Viktorija Baranauskienė, siekdamos išskirti kalbinio elgesio Lietuvos miestuose regioninius ypatumus, apžvelgia Lietuvos ir užsienio darbus šia tema, aptaria metodines tyrimo problemas ir analizuoja


18

Lietuvos miestų gyventojų kalbų (gimtųjų ir užsienio) ir tarmių vartojimo bei nuosta-tų teritorinius skirtumus, lygindamos su gyventojų tautybe, amžiaus ir miestų dydžių priklausomybe bei esamomis teritorinėmis sąskaidomis (pvz., kalbant apie tarmes). Šios dalies 2 skyriuje rašoma apie miesto dydžio įtaką gyventojų kalbiniam elgesiui ir kalbinei įvairovei. Laima Nevinskaitė lygina kalbų ir tarmių mokėjimą ir vartojimą skirtingo dydžio Lietuvos miestuose, suskirsčiusi juos į tris sąlygines grupes: didieji, vidutiniai ir mažieji miestai.

Antroji monografijos dalis (3–6 skyriai) skirta tarmių Lietuvos miestuose analizei. Keturiuose šios dalies skyriuose analizuojami kiekybiniai ir kokybiniai duomenys iš ke-turių Lietuvos etnografinių regionų4, Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos. Kiekviename skyriuje stengiamasi išryškinti pasirinktojo regiono ypatumus, susijusius su tarmių mokėjimu, vartojimu, kalbinėmis nuostatomis. Skyriaus apie Aukštaitiją au-torė Meilutė Ramonienė nagrinėja tiek kiekybinius, tiek kokybinius šio krašto duome-nis, kai kuriuos aspektus dėl tarmių miestuose gretina su Žemaitijos miestų ypatumais. Regina Kliukienė 4 skyriuje „Tarmės mokėjimas, vartojimas ir nuostatos“ analizuoja Žemaitijos miestų specifiką tarmės klausimais, remdamasi kiekybiniais ir kokybiniais duomenimis, išryškina tarmės vietą miestiečių gyvenime, vietinio tapatumo ir žemai-čių kalbos sąsajas ir svarbą Žemaitijos miestų gyventojams. Ineta Dabašinskienė ir Eglė Dagilytė 5 skyriuje „Suvalkiečių išskirtinumas: būdo savybės ar kalbėjimas?“ nagrinėja Suvalkijos krašto gyventojų kalbinį savitumą ir vietinę tapatybę. Laima Kalėdienė 6 sky-riuje analizuoja Dzūkijos regiono kalbinį savitumą, tarminį kalbėjimą, tarmės gyvybin-gumą ir nuostatas tarmės atžvilgiu.

Trečioji knygos dalis iš esmės skirta kalbų ir tapatybės ryšio analizei. Loreta Vilkie-nė 7 skyriuje aptaria kalbinės tapatybės sampratą teoriniu požiūriu, remdamasi Davidu Blocku išskiria kalbinės tapatybės požymius – kalbinę kompetenciją, kalbinę afiliaciją ir kalbinį paveldimumą. Toliau šiame skyriuje, analizuodama skirtingus tapatybės požy-mių derinius, autorė nagrinėja lietuvių tautybės miestų gyventojų kalbinę tapatybę, sie-dama ją su lietuvių kalba ir tarmėmis. Šios dalies 8 ir 9 skyriuose nagrinėjamas Lietuvos rusų bendruomenės kalbinis elgesys, kalbinės nuostatos ir tapatybė. Jelena Brazauskienė 8 skyriuje analizuodama kiekybinius duomenis daugiausia telkia dėmesį į rusų kalbines nuostatas, aptardama Lietuvos rusų bendruomenės kalbinį elgesį, jų gimtosios kalbos išlaikymo problemas. Savitas, iš kitų išsiskiriantis rusakalbis Lietuvos miestas Visaginas, šio miesto sociolingvistinė specifika ir perspektyvos nagrinėjamos 9 skyriuje. Skyriaus autorė Ala Lichačiova detaliai analizuoja tiek kiekybinius, tiek gausius kokybinius Visa-gino duomenis. Skyriuje „Lietuvos lenkai ir lenkų kalba Lietuvoje“ Kinga Geben, rem-damasi kokybiniais ir kokybiniais duomenimis, aptaria gausiausios Lietuvos tautinės mažumos bendruomenės kalbinį elgesį, nuostatas ir tapatybę miestuose, nagrinėja, kaip lenkų kalbą moka, vartoja ir vertina kitų tautybių gyventojai (lietuviai, rusai ir kt.).

4 Lietuvoje nėra nusistovėjusios bendros etnografinių regionų schemos, etnografinės, etnokultūrinės, tarminės

skirtingų autorių žemėlapių ribos nesutampa. Šioje knygoje daugiausia remiamasi Etninės kultūros globos tarybos prie

LRS patvirtinto žemėlapio (Etninės kultūros... ir kt. 2003) skirstymu.


19

Visuose monografijos skyriuose analizuojami tie patys kiekybiniai duomenys, ne viename skyriuje pasitelkiama ir tų pačių kokybinių duomenų. Tad gali susidaryti įspūdis, kad knygoje esama kartojimosi, tų pačių reiškinių analizės skirtingų autorių tekstuose. Išties kiekviename skyriuje nagrinėjami kiti sociolingvistiniai aspektai, į tuos pačius reiškinius žvelgiama iš įvairių perspektyvų, jie analizuojami skirtingais pjūviais.

Svarbų monografijos elementą sudaro 32-iejų sociolingvistinių žemėlapių rinkinys, parengtas kiekybinių tyrimo duomenų pagrindu, atspindintis Lietuvos miestų socio-lingvistinę situaciją, vaizdžiai atskleidžiantis Lietuvos miestų gyventojų kalbų ir tarmių mokėjimą, vartojimą įvairiose sferose ir su įvairiais pašnekovais, tapatinimosi su tautine grupe ar vieta ypatumus, kalbinio elgesio ir kalbinių nuostatų regioninius savitumus. Su šiais žemėlapiais siejama daugelio knygos skyrių analizė.

Knygos gale įdėti du priedai – kiekybinių apklausų didmiesčiuose ir mažesniuose miestuose klausimynai.

LITERATŪRA

Backhaus, P. (2007) Linguistic Landscapes: Comparative Study of Urban Multilingualism in Tokyo. Clevedon: Mul-tilingual Matters.

Barni, M.; and Extra, G. (eds.) (2008) Mapping Linguistic Diversity in Multicultural Context. Berlin; New York: Mou-ton de Gruyter.

Blommaert, I. (ed.) (2010) The Sociolinguistics of Globalization. Cambridge: Cambridge University Press.Coffin, C., et al. (eds.) (2010) Applied Linguistics Methods. London and New York: Routledge. Chríost, Diarmait Mac Giolla (2007) Language and the city. Palgrave Macmillan.De Vries, J. (1990) On coming our census: a layman‘s guide to demolinguistics. Journal of Multilingual and Mul-

ticultural Development 11 (1– 2): 57–76.Etninės kultūros globos taryba (2003) Pivoriūnas, D.; Šaknys, Ž. Lietuvos etnografiniai regionai. Prieiga inter-

netu: http://www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0123191.jpg (žiūrėta 2012-06-17).Girdenis, A.; Zinkevičius, Z. (1966) Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. Kalbotyra 14: 139–147.Gorter, D. (2006) Linguistic Landscape: A New Approach to Multilingualism. Clevedon: Multilingual Matters. Grinaveckienė, E.; Jonaitytė, A.; Lipskienė, J.; Morkūnas, K.; Razmukaitė, M.; Vanagienė, B.; Vidaugiris, A. (1977)

Lietuvių kalbos atlasas I: Leksika. Vilnius: Mokslas.Grinaveckienė, E.; Jonaitytė, A.; Lipskienė, J.; Morkūnas, K.; Vanagienė, B.; Vidugiris, A. (1982) Lietuvių kalbos

atlasas II: Fonetika. Vilnius: Mokslas.Heigham, J.; and Croker, R. A., eds. (2009) Qualitative Research in Applied Linguistics. London: Palgrave.Kavaliauskas, P.; Purvinas, M. (2008) Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinis rajonavimas. Priimtas spaudai Lietu-

vos nacionaliniame atlase.Lietuvių kalbos institutas (2011) Tarmių skirstymas. Prieiga internetu: http://www.tarmes.lt/index_meniu.

php?id=1 (žiūrėta 2012-04-07). Macaulay, R. S. (2009) Quantitative Methods in Sociolinguistics. London: Palgrave.Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (2007). Geodezija ir kartografija geografinės infor-

macijos infrastruktūros poreikiams: Mokomoji knyga. Prieiga internetu: http://www.gismokymai.lt/files/upload/GII-06_Paskaita8

Nordberg, B. (ed.) (1994) The Sociolinguistics of Urbanization. The Case of the Nordic Countries. Berlin; New York: Mouton de Gruyter.

Ramonienė, M. (moksl. red.) (2010) Miestai ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Ramonienė, M. (2009) Vilniaus gyventojų kalbinis elgesys. Prace bałtystyczne 4: 71−81.


20

Ramonienė, M. (2006) Nuostatos bendrinės kalbos ir tarmės atžvilgiu: Joniškėlio atvejis. Kalbos kultūra 79: 137−148.

Shohamy, E.; and Gorter D., eds. (2009) Linguistic Landscape: Expanding the Scenery. Oxon, New York: Routledge.Shohamy, E.; Ben-Rafael E.; and Barni, M. (eds) (2010) Linguistic Landscape in the City. Clevedon: Multilingual

Matters.Spolsky, B. (2009) Language Management. Cambridge: Cambridge University Press.Spolsky, B. (2004) Language Policy. Key Topics in Sociolinguistics. Cambridge: Cambridge University Press.Statistikos departamentas (2002a) Lietuvos gyventojų ir būstų surašymas. Kauno apskrities kaimo gyvenamosios

vietovės ir jų gyventojai. Vilnius.Statistikos departamentas (2002b) Lietuvos gyventojų ir būstų surašymas. Vilniaus apskrities kaimo gyvenamosios

vietovės ir jų gyventojai. Vilnius.Šuplinska, I.; Lazdiņa, S. (2009) Valodas Austrumlatvijā: pētījuma dati un rezultāti. Via Latgalica: humanitāro

zinatņu žurnlāla pielikums, 1. Rēzekne: Rēzeknes Augstskola. Quist, P.; and Svendsen, B. A. (2010) Multilingual Urban Scandinavia. New Linguistic Practices. Bristol; Buffalo;

Toronto: Multilingual Matters. Van der Merwe, I. J. (1989) Geolinguistics of Afrikaans in the metropolitan area of Cape Town. South African

Journal of Linguistics 7: 92−96.Van der Merwe, I. J. (1996) Geolinguistics of European minority groups in Cape Town. Tijdschriff vorr Economishe

en Sociale Geografie 87 (2): 146−160.Van der Merwe, I. J.; Williams, C. H. (1996) Mapping the multilingual city: A research agenda for urban geolin-

guistics. Journal of Multicultural Development 17 (1): 49−66.Zinkevičius, Z. (1966) Lietuvių dialektologija: (Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija). Vilnius: Mintis. Zinkevičius, Z. (2006) Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

21

I d a l i s

K A L B O S I R T E R I T O R I J A

23

1 s k y r i u s . Regioniniai kalbų vartojimo Lietuvos miestuose ypatumaiDovilė Krupickaitė, Viktorija BaranauskienėVilniaus universitetas

Plečiantis sociolingvistinių tyrimų laukui Lietuvoje atsiranda būtinybė įtraukti ir teritorinį dėmenį. Kalbų sąsajų su įvairiais visuomeniniais procesais tyrimai leidžia

įvertinti visuomenėje vykstančius pokyčius, įtraukus teritorinį dėmenį tokio pobūdžio tyrimai leidžia atskleisti regioninių procesų tendencijas, jų rezultatai gali būti panau-dojami įvardijant regioninio pobūdžio visuomenės problemas, ieškant jų sprendimo būdų, tarp jų ir formuojant regioninę politiką. Mokslo tyrimo projektas „Sociolingvis-tinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ suteikė galimybę regioniškai apibendrinti duomenis apie kalbų vartojimą ir atskleisti Lietuvos miestuose tirtų kalbų ir tarmių var-tojimo ir santykio su jomis ryškiausius regioninius dėsningumus, siejant ir su jau esama Lietuvos regionine sąskaida.

Nors sociolingvistinių, kalbų ir tarmių vartojimą analizuojančių tyrimų per pas-tarąjį dešimtmetį labai padaugėjo, Lietuvoje taip pat, geografijos ir sociolingvistikos sankirtai priskirtinų (geosociolingvistinių) žinomų tyrimų nėra daug. Kalbų ir tarmių vartojimo sąsajų su visuomeniniais procesais tyrimų regioniniu lygmeniu labai maža tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse. Žinomi užsienio šalyse tokio pobūdžio tyrimai dažniausiai apsiribojo sociolingvistinio pobūdžio apklausų duomenų apie tirtų regi-onų gyventojų vartojamų kalbų ypatumus palyginimu (Sebastian 2008; Barni, Extra 2008), nėra žinomų geosociolingvistinių tarmių tyrimų. Lietuvoje pirmi tokio pobū-džio tyrimai buvo atlikti vykdant mokslo tyrimo projektą „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“ (2007–2009): tyrimo duomenų pagrindu buvo lygina-mas kalbų ir tarmių vartojimas, kalbinės ir tarminės nuostatos bei jų sąsajos su tauti-ne tapatybe trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Ramonienė 2010a; Kliukienė 2010), tačiau šio projekto rezultatus pristatančios monografijos (Ramonienė 2010b) kiti skyriai ir kitos publikacijos (Garuckaitė 2010) apsiriboja sociolingvistine vieno ar kito miesto gyventojų vartojamų kalbų ar tarmių analize. Šiuo metu vykdomi socio-lingvistiniai tyrimai vis drąsiau įtraukia teritorinę analizę, pavyzdžiui, projekte „Lie-tuvių kalba: idealai ideologijos ir tapatybės lūžiai“, kuris vykdomas 2010–2013 m., tiriamos kalbinės nuostatos devyniose Lietuvos miestų regionų mokyklose (Aliū-kaitė 2011a; 2011b; sociolingvistika.lt 2010; Vaicekauskienė 2011b; Vaicekauskienė, Aliūkaitė 2012; Vaicekauskienė, Sausverde 2012; Ramonienė 2013). Itin platūs, visą Lietuvos teritoriją apimantys geosociolingvistiniai tarmių tyrimai atliekami vykdant projektą „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ (2011–2013), sudaryti interaktyvūs

I D A L I S . K a l b o s i r t e r i t o r i j a

24

tarmių regionavimo žemėlapiai; kaip nurodoma projekto aprašyme (Aliūkaitė 2011b; Lietuvių kalbos institutas 2011b), pateikėjai turėjo būti klausiami ir apie tarmines nuostatas, tačiau nėra žinoma apie šių duomenų teritorinę ar regioninę analizę. Tam tikra prasme geosociolingvistiniu galima įvardyti ir 2009 m. vykdytą projektą „Baltų sociolingvistika (BalSoc): kalbinė visuomenės savimonė Lietuvoje ir Latvijoje“, ku-riame atliktas kalbinės savimonės palyginimas dviejose valstybėse (Lietuvių kalbos institutas 2011a). Taip pat jau anksčiau būta sociolingvistinių vieno ar kito regiono, vietovės tyrimų (Aliūkaitė 2011b; Kardelis, Navickaitė 2006; Ramonienė 2006; 2009; sociolingvistika.lt 2010b; Savoniakaitė 2003; Vaicekauskienė, 2011a; Urbanavičienė 2011), tačiau geosociolingvistiniais juos pavadinti sunku. Šioje monografijoje aprašo-mo tyrimo duomenimis, taip pat buvo atlikta keletas geosociolingvistinio pobūdžio tyrimų (Baranauskienė 2012; Baranauskienė, Krupickaitė 2012), kuriuose analizuotos kalbų ir tarmių vartojimo sąsajos su regionine Lietuvos sandara.

Kiek daugiau yra geolingvistinio pobūdžio tyrimų. Van der Merve ir Williams (Van der Merve 1989; 1996; Williams, Van der Merve 1996) aprašė kalbos teritorinių tarp-disciplininių tyrimų koncepcijas, GIS technologijų taikymą lingvistiniams tyrimams. Dažniausiai kalbų ir įvairių kalbos aspektų pasiskirstymas analizuojamas ir pateikiamas atlasų pavidalu (Assen ir kt. 1983; Auer, Schmidt 2010; Lameli, Kehrein, Rabanus 2010). Lietuvoje tokio pobūdžio darbai yra skirti lietuvių kalbos tarmių regionavimo tyrimui ir pradėti dar XIX a. viduryje (Garšva 2006; Girdenis, Zinkevičius 1966; Lietuvių kalbos institutas 2011c; Zinkevičius 1968; 2006); jų pagrindu XX a. antroje pusėje sudarytas „Lietuvių kalbos atlasas“ (Grinaveckienė ir kt. 1977; Grinaveckienė ir kt. 1982; Ambra-zas ir kt. 1991) ir „Baltų kalbų atlasas“ (Stafecka, Mikulėnienė 2009).

Gana populiarūs demolingvistiniai (demografija neretai priskiriama visuomeninės geografijos sričiai) tyrimai, kuriuose analizuojami demografinių reiškinių sąsajų su gy-ventojų vartojamomis kalbomis regioniniai ypatumai, tarpdisciplininiai demografijos, lingvistikos ir geografijos ryšiai (De Vries, 1990; Henripin, Lachapelle, 1980). Lietu-voje tokio pobūdžio tyrimai, priskiriami gyventojų ar kultūrų geografijos sričiai, gana populiarūs, tačiau juose kalba dažniausiai analizuojama kaip gyventojų tautinės sudė-ties rodiklis siekiant nustatyti tautinės sudėties teritorinio pasiskirstymo dėsningumus (Daugirdas 2006; Daugirdas, Paltanavičiūtė 2002; Eidukaitė 2005; Gaidelytė 2006; Gau-čas 1997; 1999; 2000; Gaučas, Vidugiris 1998; Pileckas 2003; 2004; Paltanavičiūtė 2005; Stanaitis 2003; Stanaitis, Verseckas 1998).

Lietuvos kultūrinių, etnografinių regionų sudėties geografiniuose tyrimuose taip pat nemažai dėmesio buvo skiriama kalbų ar tarmių vartojimui kaip vienam iš esminių regiono identifikavimo veiksnių (Bartašius 2012; Etninės kultūros... ir kt. 2003; Jan-kauskaitė 2011; Kalnius 2006a; 2006b; Kavaliauskas, Purvinas 2008; Kavaliauskas 2004; Lašinskaitė 2010; Petrulis 2005; Ragauskaitė 2012; Ragauskaitė, Daugirdas 2010–2011; Savenkovaitė 2012; Stanaitis 1999; Vinciūnaitė 2012).

Šiame skyriuje analizuojami kiekybiniai Lietuvos miestų gyventojų kalbų bei tarmių vartojimo tyrimo duomenys, siekiant nustatyti kalbų ir tarmių vartojimo regioninius

D. Krupickaitė, V. Baranauskienė. Regioniniai kalbų vartojimo Lietuvos miestuose ypatumai

25

ypatumus ir dėsningumus, siejant juos su esama Lietuvos teritorine sąskaida. Pirmame poskyryje supažindinama su teritorinės kiekybinių sociolingvistinių duomenų analizės metodika. Antrame bei trečiame darbo poskyriuose analizuojama Lietuvos miestų gy-ventojų kalbų (gimtųjų ir užsienio) ir tarmių vartojimo bei nuostatų teritoriniai skirtu-mai lyginant su gyventojų tautybe, amžiaus ir miestų dydžių priklausomybe (jų daroma įtaka) bei esamomis teritorinėmis sąskaidomis (pvz., kalbant apie tarmes).

1. METODINĖS REGIONINIO KALBŲ / TARMIŲ VARTOJIMO MIESTUOSE TYRIMO PROBLEMOS

Regioninei / geografinei analizei būtini detalūs duomenys smulkiais teritoriniais vie-netais, leidžiančiais nustatyti, ar tiriamam reiškiniui būdingi pasiskirstymo teritori-joje dėsningumai. Šis tyrimas ypatingas tuo, kad tiriamų objektų tinklas nebuvo labai tankus, iš anksto užduotas jau esamo daugiau nei 3 tūkst. gyventojų turinčių mies-tų tinklo (apklausti 67-ių miestų gyventojai). Dėl finansinių galimybių respondentų skaičius buvo ribotas: miestuose proporcingai jų didumui (žr. 1 žemėlapį) svyravo nuo 17 iki 902, o į klausimus apie tarmes mieste atsakė nuo 8 iki 722 respondentų (žr. 23b–29 žemėlapiai). Išskyrus tris didžiuosius Lietuvos miestus (Vilnių, Kauną ir Klai-pėdą), kuriuose buvo vykdoma išsami apklausa, minimalus būtinas patikimai analizei skaičius respondentų (po 60) buvo apklaustas tik 15 miestų (turinčių nuo 20 tūkst. iki 200 tūkst. gyv.); 49 miestuose (turinčiuose mažiau nei 20 tūkst. gyv.) buvo ap-klausta po 40 ar mažiau respondentų. Santykinai mažas respondentų skaičius mažuo-se miestuose neleidžia daryti labai pagrįstų apibendrinimų apie kiekvieno gyventojo nuomonę, tačiau bendras tendencijas atspindi. Taigi iš viso kalbų tyrime dalyvavo 4697 respondentai, o tarmių tyrime šis skaičius sumažėjo iki 4110 respondentų. Išsi-skiria tik 23a žemėlapis, kuriame vaizduojamas tarmės vartojimas iš mokančių kalbėti tarmiškai (2297 respondentai).

Ne mažesnis atsargumas būtinas analizuojant pagal tuos mažai patikimus individua-lius miestų duomenis išskirtus arealus (žr. 8, 11, 16, 18, 20, 21 ir 29 žemėlapius). Arealai nubrėžti interpoliacijos būdu (ribą brėžiant ties vidurio linija tarp skirtingoms katego-rijoms priskirtų miestų), todėl jie rodo tik tai, kas yra dispersiškuose miestuose, tačiau patys reiškiniai teritorijoje nėra tolygūs. Tai yra daugiau pagalbinė priemonė, vaizdinė medžiaga, palengvinanti dispersiškų duomenų interpretaciją.

2. KALBŲ VARTOJIMO TERITORINIAI SKIRTUMAI IR KALBINĖS NUOSTATOS LIETUVOS MIESTUOSE

Siekiant nustatyti kalbų vartojimo teritorinius skirtumus ir kalbines nuostatas Lietu-vos miestuose buvo nagrinėti apklaustų miestų gyventojų atsakymai į klausimus apie jų gimtąją kalbą, kalbų mokėjimą, kalbas, kuriomis kalbamasi su tėvais, ir tai, kokios


26

kalbos, respondentų nuomone, yra reikalingiausios, gražiausios, prestižiškiausios, taip pat apie nuostatas, kuriomis kalbomis turėtų būti mokoma mokyklose.

2.1. Gimtoji kalba

Gimtąją kalbą įvairūs autoriai apibrėžia šiek tiek skirtingai (Vilkienė 2010: 36), tačiau dažniausiai tai įvardijama kaip kalba (-os), kuri (-os) buvo ne tiek išmokta (-os), kiek natūraliai įsisavinta (-os) anksčiausiai. Respondento klausiant apie jo gimtąją kalbą buvo svarbu tai, kad jis galėjo įvardyti net kelias gimtąsias kalbas, nes 2001 m. gyven-tojų surašymo duomenys apie gimtąją kalbą, anot M. Ramonienės, „neparodo tikrosios kalbinės situacijos – gyventojams suteikta galimybė deklaruoti tik vieną gimtąją kalbą“ (Ramonienė, 2010b: 10). 2011 m. jau buvo galima nurodyti kelias gimtąsias kalbas, tad ir šiame tyrime leista žymėti ne vieną kalbą. Dėl galimybės žymėti kelis atsakymus jų skaičius skyrėsi nuo bendro respondentų skaičiaus (nuo 4697-ių padidėjo iki 4914-os). Duomenis apie gimtąją kalbą papildė respondentų atsakymai apie jų tautybę, tapatybę ir kalbėjimo su tėvu ir motina kalbas.

Tyrimo duomenys nenustebino – Lietuvos miestuose vyraujanti gimtoji yra lietuvių kalba, kurią įvardijo 81,22 proc. respondentų; gerokai mažesnis skaičius responden-tų savo gimtąja kalba įvardijo rusų (15,39 proc.), lenkų (5,47 proc.) bei kitas kalbas (2,53 proc.). Tarp pastarųjų daugiausia baltarusių (36 respondentai) bei ukrainiečių (34 respondentai). Tarp atsakymų yra pasitaikę ir retesnių kalbų, tokių kaip kinų (2 at-sakymai Vilniaus mieste), vietnamiečių (1 atsakymas Klaipėdoje), čiuvašų (1 atsakymas Vilniuje), tuteišų (4 atsakymai Vilniuje ir 2 Lentvaryje) ir kt.

Nė vienas respondentas nenurodė lietuvių kalbos kaip gimtosios tik Eišiškėse, kur absoliuti dauguma gyventojų – lenkai (net 95 proc. respondentų gimtąją kalbą teigė esant lenkų). Mažiausiai (iki 50 proc.) lietuvių kalbą gimtąja įvardijo Visagine, Šalčinin-kuose, Nemenčinėje, Švenčionyse, Grigiškėse ir Pabradėje, šiek tiek daugiau Vilniaus mieste (59,65 proc.) (žr. 7–8 žemėlapius). Visi šie miestai yra pietrytinėje Lietuvos daly-je, kur gyvena daugiausia skirtingų tautybių žmonių (žr. 3 žemėlapį). Taip pat santykinai mažai respondentų, įvardijusių lietuvių kalbą gimtąja, yra tautiškai įvairialypėje Klaipė-doje. Šis pasiskirstymas iš esmės atitinka respondentų pasiskirstymą miestuose pagal tautybę (žr. 3 žemėlapį, 1.1 lentelę) ir tapatybę (žr. 2 žemėlapį), kas savo ruožtu iš esmės atkartoja 2001 m. ir 2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenis apie gyventojų tautinės sudėties pasiskirstymą savivaldybėse (žr. 4a–5b žemėlapius). Šis pasiskirstymas nelabai skiriasi ir nuo respondentų atsakymų į klausimą apie kalbas, kuriomis kalbama su motina ir tėvu (žr. 13–14 žemėlapius), tačiau šių atsakymų pasiskirstymą šiek tiek keičia tai, kad nemaža dalis respondentų neturi ar neturėjo tėvų arba su jais kalba kito-mis kalbomis, arba kalbėdami pereina iš vienos kalbos į kitą, todėl vietomis nemažą dalį sudaro atsakymas „kita“.


27

Rusų kalbą gimtąja įvardijo net 41-o miesto gyventojai, didesnė jų dalis taip pat yra Lietuvos pietryčių miestuose (žr. 7 žemėlapį), tačiau vyraujanti yra tik Švenčionių (63,16 proc. gyventojų įvardijo gimtąja) ir Visagino (76,67 proc.) miestuose. Pagrindinis arealas, kuriame buvo respondentų, rusų kalbą įvardijusių gimtąja, yra rytinėje Lietuvos dalyje (žr. 8 žemėlapį). Nors ir po nedaug (šiek tiek didesnė dalis Kaune ir Klaipėdoje), jų buvo didelėje Lietuvos dalyje, dažniau didesniuose miestuose, kuriuose išvystyta pra-monė (Šiauliuose, Naujojoje Akmenėje, Elektrėnuose, Kazlų Rūdoje) ar kurie buvo ir yra reikšmingi transporto mazgai (Radviliškyje). Tam tikri gyventojų tautinės sudėties ir tyrimo duomenų apie miestų gyventojų gimtąją kalbą nesutapimai yra nulemti tiek skirtingų tyrimo objektų (surašyme buvo tirti visi savivaldybės gyventojai, duomenys apie gyventojų tautybę ar gimtąją kalbą miestuose nepateikiami), tiek vaizdavimo skir-tumų (neatitinka skalės).

1.1 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų gimtoji kalba pagal tautybę (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemė-lapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Gimtoji kalbaTautybė

Lietuvis Rusas Lenkas KitaLietuvių 99 % 17 % 11 % 17 %Rusų 2 % 96 % 23 % 56 %Lenkų 0 % 0 % 77 % 5 %Kita 0 % 1 % 2 % 47 %

Lenkų kalba kaip gimtoji buvo paminėta tik 21-ame mieste, daugiausia pietrytinėje Lietuvos dalyje bei didžiausiuose Lietuvos miestuose (žr. 7 žemėlapį). Šis pasiskirstymas bei išskirti arealai (žr. 8 žemėlapį) atitinka lenkų tautybės gyventojų pasiskirstymo are-alus bei tapatybes, išskyrus pavienius atvejus (žr. 2–4b žemėlapius).

Nors tyrimo duomenys neatskleidė naujų respondentų gimtosios kalbos pasiskirs-tymo dėsningumų, akivaizdu, jog šie duomenys puikiai koreliuoja su duomenimis apie apklaustų gyventojų tautinę sudėtį, tapatybę ir su surašymo duomenimis. Analizuo-jant miestų gyventojų pasiskirstymą pagal gimtąją kalbą, pagal tautybę ir tapatybę, svarbu suvokti, kad miestų gyventojų tautinė sudėtis gali radikaliai skirtis nuo aplin-kinių teritorijų gyventojų tautinės sudėties (plg. Vilnių, Klaipėdą). Miestų gyventojai yra mobilesni, todėl miestuose didesnė gyventojų kaita, į juos daug greičiau atvyksta kitataučių. Lietuvoje tai dažniausiai rusų tautybės gyventojai. Priešingai yra su lenkų tautybės gyventojais, kurie po polonizacijos yra šių vietų autochtonai – jų ne mažes-nė dalis ir kaimo vietovėse. Šie skirtumai puikiai atsiskleidžia lyginant pagal tyrimo duomenis sudarytas kartoschemas su kartogramomis, sudarytomis pagal 2001 m. ir 2011 m. gyventojų surašymo duomenis (lenkų tautybės gyventojų pasiskirstymas su-tampa, rusų – ne).


28

2.2. Kitų kalbų mokėjimas

Atkūrus nepriklausomybę ir tuomet, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, užsienio kalbų mokymasis tapo itin aktualus ir sparčiai populiarėja tiek dėl atsivėrusių galimybių laisvai keliauti, studijuoti, stažuotis, dirbti užsienyje, tiek ir dėl vis didėjančių politinių, verslo, mokslo ryšių su kitomis šalimis, kai mokėti užsienio kalbų „reikalauja darbo aplinka“ (Dabašinskienė, Garuckaitė 2010: 239).

Šiame darbe „kitos“, arba užsienio, kalbos yra suprantomos kaip visos kalbos, išsky-rus lietuvių, kuri yra valstybinė kalba. Tirtos Lietuvoje populiariausios užsienio kal-bos – tos, kurios dažniausiai dėstomos mokyklose (rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir pran-cūzų). Užsienio kalbų mokėjimas analizuojamas tik tų respondentų, kurie teigė mokan-tys nurodytą kalbą. Kalbos mokėjimas apėmė bent vieną šių aspektų: kalbos supratimą (t. y. kai kalbėtojas supranta, apie ką yra kalbama nurodyta kalba), mokėjimą kalbėti, gebėjimą skaityti ir gebėjimą rašyti nurodyta kalba. Kartogramose ir kartoschemose (žr. 9–11 žemėlapius) nedetalizuotos pačių respondentų įvardytos kitos užsienio kalbos, nes jų imtis buvo per maža vaizduoti. Iš viso 75 respondentai (2,07 proc.) teigė mokantys kitų užsienio kalbų, dažniausiai ukrainiečių (paminėjo 25 respondentai) ir baltarusių (10 respondentų). Dar buvo paminėtos 22 kalbos: ispanų, italų, latvių, turkų, lotynų, estų, suomių, danų, švedų, arabų, slovakų, moldavų, armėnų, rumunų, norvegų, graikų, čekų, hebrajų, olandų, azerbaidžaniečių bei „čigonų“.

Reikia paminėti, kad dalis respondentų nemokėjo lietuvių kalbos (Vilniuje 9 res-pondentai, Klaipėdoje – 1, Grigiškėse – 1, Šalčininkuose – 7, Visagine – 8, Eišiškėse – 3, Pabradėje – 2). Beveik visi šie miestai, išskyrus Klaipėdą, yra Lietuvos pietryčių dalyje ir visuose juose gyvena daug nelietuvių tautybės gyventojų (žr. 3–5b žemėlapius).

Išanalizavus tyrimo duomenis, galima įvardyti tam tikras Lietuvos miestų gyventojų mokamų užsienio kalbų pasiskirstymo tendencijas. Visų pirma, reikia paminėti, kad beveik visi respondentai moka rusų kalbą (94,57 proc.), apie pusė – anglų (51,97 proc.), apie trečdalis – lenkų (34,96 proc.), apie penktadalis – vokiečių (21,67 proc.) ir maža dalis – prancūzų (5,26 proc.).

Skirtingose respondentų amžiaus grupėse kalbų mokėjimas skiriasi – rusų ir lenkų kalbą moka daugiau vyresnio amžiaus respondentų (žr. 1.2 lentelę), o anglų kalbą – jau-nimas. Šiek tiek panašus į pastarąją ir vokiečių bei prancūzų kalbų mokėjimo pasiskirs-

1.2 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų užsienio kalbų mokėjimas pagal amžių (tyrimo „Sociolingvistinis Lie-tuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Užsienio kalbosAmžius

15–25 26–40 41–55 56+Rusų 82 % 97 % 99 % 99 %Lenkų 17 % 36 % 42 % 42 %Anglų 93 % 65 % 35 % 20 %Vokiečių 25 % 26 % 20 % 17 %Prancūzų 6 % 6 % 5 % 4 %


29

tymas. Svarbu paminėti, kad šiuos duomenis, ypač lenkų kalbos mokėjimo pasiskirsty-mą, labai nusveria didžiųjų bei mažiausių miestų gyventojų atsakymai (žr. 1.3 lentelę). Užsienio kalbų (išskyrus rusų) mokėjimas pagal tautybę skiriasi nedaug (žr. 1.4 lentelę), tačiau galima teigti, kad santykinai didesnė dalis lietuvių tautybės gyventojų moka an-glų kalbą, rusų tautybės gyventojai – lenkų (dauguma jų gyvena Rytų Lietuvoje, kurioje gyvena ir dauguma lenkų, be to, lenkų kalba yra gimininga rusų kalbai, todėl jiems lengviau išmokstama), o lenkų tautybės gyventojai – vokiečių kalbą. Skirtingų tautybių šeimose gyvenantys respondentai (tokių daugiausia ten, kur gyvena nelietuvių tautybės gyventojų) dažniausiai moka rusų ir lenkų kalbas (žr. 1.5 lentelę), o vienos tautybės – rusų ir anglų kalbas.

1.3 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų užsienio kalbų mokėjimas pagal miestų dydžius (tyrimo „Sociolingvis-tinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Užsienio kalbosMiestų grupavimas pagal gyventojų skaičių (2010 m.)

> 200 tūkst. 40–200 tūkst. 10–40 tūkst. 3–10 tūkst.Rusų 97 % 97 % 92 % 93 %Lenkų 41 % 25 % 25 % 40 %Anglų 59 % 59 % 48 % 42 %Vokiečių 24 % 23 % 17 % 22 %Prancūzų 5 % 5 % 5 % 6 %

1.4 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų užsienio kalbų mokėjimas pagal tautybę ir gimtąją kalbą (tyrimo „So-ciolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Užsienio kalbosTautybė Gimtoji kalba

Lietuvis Rusas Lenkas Kita Lietuvių Rusų LenkųRusų 93 % 100 % 100 % 100 % 93 % 100 % 100 %Lenkų 28 % 42 % 99 % 54 % 29 % 49 % 100 %Anglų 55 % 45 % 31 % 37 % 55 % 45 % 31 %Vokiečių 22 % 17 % 28 % 20 % 22 % 19 % 26 %Prancūzų 6 % 2 % 2 % 5 % 6 % 3 % 3 %

1.5 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų užsienio kalbų mokėjimas pagal šeimos tautybę (tyrimo „Sociolingvis-tinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Užsienio kalbosRespondentų šeima

Vienos tautybės Skirtingų tautybiųRusų 94 % 99 %Lenkų 31 % 58 %Anglų 50 % 39 %Vokiečių 20 % 20 %Prancūzų 5 % 4 %

Kaip minėta, rusų kalbą moka beveik visi apklausti Lietuvos miestų gyventojai ir tai nestebina, nes daugelį metų Lietuva buvo tiesioginėje Rusijos įtakoje. Išsiskyrė tik keturi miestai, kuriuose rusų kalbą mokėjo 80 proc. ar šiek tiek mažiau respondentų:


30

Jurbarke 80 proc., Kalvarijoje 76,92 proc., Šilutėje 76,67 proc. ir Šeduvoje 75 proc. (žr. 9, 11 žemėlapius). Net penkiolikoje miestų visi apklausti gyventojai moka rusų kalbą – didelė dalis šių miestų yra Pietryčių Lietuvoje, kur daugiausiai nelietuvių tautybės gy-ventojų.

Anglų kalba yra antroji pagal populiarumą tarp užsienio kalbų. Ją moka daugiau nei pusė gyventojų. Galima išskirti vieną didesnį arealą Vidurio Lietuvoje, kurio miestuose anglų kalbą moka pusė ar daugiau respondentų, tačiau labai ryškius teritorinio pasis-kirstymo dėsningumus būtų sunku įvardyti (žr. 11 žemėlapį), nes yra net 14 nedidelių, po visą Lietuvą išsibarsčiusių miestų (Eišiškės, Jurbarkas, Šeduva, Zarasai, Rietavas, Kel-mė, Švenčionėliai, Pabradė, Varėna, Radviliškis, Plungė, Elektėnai, Švenčionys ir Kalva-rija), kuriuose tik trečdalis ar mažiau respondentų moka anglų kalbą (žr. 10 žemėlapį).

Lenkų kalba yra trečia pagal mokamų užsienio kalbų populiarumą tarp apklaustųjų. Tik viename Lietuvos mieste (Šeduvoje) nebuvo nė vieno respondento, kuris mokė-tų lenkų kalbą (žr. 9, 11 žemėlapius). Absoliuti dauguma gyventojų moka lenkų kal-bą šešiuose miestuose: Eišiškese (100 proc.), Nemenčinėje (97,5 proc.), Šalčininkuose (95,12 proc.), Grigiškėse (90 proc.), Pabradėje (85 proc.) ir Švenčionyse (84,21 proc.), esančiuose pietrytinėje Lietuvos dalyje, kur gyvena didžiausia dalis lenkų tautybės ir tapatybės gyventojų (žr. 2–4b žemėlapius). Regionas, kuriame santykinai nemažai gy-ventojų moka lenkų kalbą, apima ne tik tankiau lenkų tautybės gyvenamą regioną, bet išplitęs net iki Vidurio Lietuvos. Jis apima ir pietinę – pasienio su Lenkija – Lietuvos dalį, kurioje ne tik daugiau kontaktų su lenkais galimybių, bet dar sovietmečiu buvo matomos tuo metu itin patrauklios lenkų televizijos programos.

Mokančių vokiečių kalbą yra tarp visų miestų apklaustų gyventojų (žr. 10–11 že-mėlapius), tačiau jų dalis yra nedidelė: daugumoje miestų šią kalbą moka mažiau negu trečdalis respondentų. Daugiausiai (apie pusė respondentų) šią užsienio kalbą moka tik Vievyje (50 proc.) ir Kazlų Rūdoje (52,5 proc.), Šakiuose (45 proc.) ir Jurbarke (40 proc.) – pastarieji trys miestai sudaro nedidelį arealą, išsiskiriantį didesne dalimi mokančiųjų vokiečių kalbą.

Tarp apklaustų miestų gyventojų pranzūzų kalbą mokančių gerokai mažiau nei kitas užsienio kalbas. Net trečdalio tirtų Lietuvos miestų nė vienas respondentas nemoka prancūzų kalbos (žr. 10–11 žemėlapius). Prancūzų kalbą mokančių gyventojų daugiau-sia yra Palangos ir Pasvalio (po 25 proc.), Kupiškio (22,5 proc.) ir Trakų (20 proc.) mies-tuose, išsidėsčiusiuose visiškai skirtingose Lietuvos dalyse. Pažymėtina, kad prancūzų kalbos mokėjimo teritorinis pasiskirstymas glaudžiai susijęs su tuo, ar ši kalba mokoma bendrojo lavinimo mokyklose (žr. 12 žemėlapį). Dažniausiai prancūzų kalbos mokymas vienoje ar kitoje mokykloje yra ilgalaikė tradicija, likusi iš sovietmečio.

Apibendrinant teigtina, kad tik lenkų kalbos mokėjimas turi neabejotiną regioninę raišką, kuri tiesiogiai susijusi su tuo, kad šiame regione gyvena santykinai daug lenkų tautybės gyventojų. Tačiau svarbu ir tai, kad šis regionas gerokai didesnis negu lenkų tautybės gyventojų paplitimo regionas. Nors gilesnio tyrimo neatlikta, tačiau tikėtina,


31

kad tam gali turėti įtakos didesnis sąlytis su lenkų kalba (arti lenkų gyvenami regionai, tarp jų pasienis su Lenkija, televizija lenkų kalba ir kt.).

2.3. Kalbinės nuostatos

Gyventojų nuomonė apie kalbas gali atskleisti nemažai kalbų vartojimą lemiančių, ta-čiau neretai iš pasąmonės kylančių, sunkiai racionaliau paaiškinamų veiksnių. Tyrimo metu respondentai buvo prašomi pasakyti savo nuomonę, kuri iš jiems pateiktų šešių Lietuvoje labiausiai žinomų, vartojamų ar dažniausiai girdimų šešių kalbų (lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir prancūzų) yra gražiausia, reikalingiausia bei prestižiš-kiausia. Respondentai turėjo galimybę nurodyti ir kitas kalbas, tačiau dėl jų įvairovės nesusidarė reikiama imtis, kad būtų galima ją išsamiau analizuoti. Be to, respondentai galėjo žymėti kelis atsakymus, todėl bendras atsakymų skaičius viršija 100 proc.

Daugumos respondentų nuomone, gražiausia kalba yra lietuvių (taip atsakė 63,42 proc. respondentų), antra pagal gražumą rusų (15,97 proc.), trečia – prancūzų (13,42 proc.), anglų kalbą kaip gražiausią nurodė 10,41 proc. respondentų, lenkų kal-bą – 4,45 proc. ir mažiausiai respondentų – vokiečių kalbą (vos 2,02 proc.). Kitos savo nuožiūra pasirinktos bei papildomai paminėtos kalbos sudarė 9,24 proc. (žr. 15 žemė-lapį). Nuomonių apie kalbų gražumą pasiskirstymas (žr. 15–16 žemėlapius) kiek to-lygesnis nei gyventojų, kalbančių tomis kalbomis, išskyrus rusų kalbą – nors rusiškai kalbama visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau santykinai daugiau respondentų, rusų kalbą įvardijusių gražiausia, yra rytinio ir šiaurės rytinio Lietuvos pakraščio miestuose, ten, kur daugiausia rusų tautybės gyventojų (žr. 3, 5a–5b žemėlapius). Lenkų kalba taip pat gražiausia respondentams iš tų miestų, kuriuose daugiau gyvenama lenkų, – esančių pietrytinėje Lietuvos dalyje ir ypač iš Eišiškių (žr. 3–4b žemėlapius). Suprantama, šių te-ritorijų miestuose lietuvių kalba santykinai rečiau buvo įvardyta gražiausia, o Eišiškėse nė vienas respondentas to nenurodė. Analogiškai Pietvakarių Lietuvoje, kur santyki-nai mažiausiai respondentų gražiausiomis įvardijo rusų ar lenkų kalbas, lietuvių kalba dažniau laikoma gražiausia. Anglų, vokiečių ir prancūzų kalbas gražiausiomis įvardijo mažai respondentų visuose regionuose, gal kiek daugiau anglų ir prancūzų kalbos gra-žesnės rytinio Lietuvos pakraščio gyventojams.

Buvo išskirtos net 27-ios skirtingos gražiausios kalbos, iš jų net 220 respondentų nurodė italų kalbą, 108 – ispanų, visos kitos kalbos (baltarusių, japonų, kinų, latvių, portugalų, ukrainiečių, lotynų, estų, suomių, švedų, armėnų, rumunų, bulgarų, gruzi-nų, žydų, norvegų, graikų, esperanto, totorių, „čigonų“, azerbaidžaniečių, romų, indų, argentiniečių) ar tarmė (žemaičių) gražiausiomis įvardytos tik po kelis ar vieną kartą.

Nuostatos apie kalbų gražumą glaudžiai susijusios su įvairiais veiksniais. Respon-dentų dalis, kuri lietuvių, rusų ir lenkų kalbas laiko gražiausiomis, didėja su respon-dentų amžiumi (žr. 1.6 lentelę), o kitos nagrinėtos kalbos – priešingai. Kalbų gražu-mo nuostatos glaudžiai koreliuoja su respondentų tautybe ir gimtąja kalba: daugumai


32

lietuvių ir tų, kurių gimtoji kalba lietuvių, gražiausia yra lietuvių kalba, o tarp rusų ir lenkų tautybės (arba tų, kurių šios kalbos gimtosios) respondentų tokia nuomonė apie lietuvių kalbą net apie keturis kartus retesnė (žr. 1.7 lentelę). Vienos tautybės šeimose, kurias Lietuvoje dažniausiai sudaro lietuviai, daugiau yra manančių, kad gražiausia kal-ba yra lietuvių, nei skirtingų tautybių šeimose (žr. 1.8 lentelę). Kitos minimos kalbos yra gražesnės skirtingų tautybių šeimoms. Be to, mažesniuose miestuose gyvenantiems respondentams dažniau gražiausia yra lietuvių kalba, o didesniuose – rusų, prancūzų, anglų kalbos (žr. 1.9 lentelę). Kaip ir visose respondentų amžiaus grupėse bei skirtingų dydžių miestuose yra vienoda dalis manančių, kad vokiečių kalba yra graži (žr. 1.6 ir 1.9 lenteles).

1.6 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie gražiausias kalbas pasiskirstymas pagal amžių (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Gražios kalbosAmžius

15–25 26–40 41–55 56+Lietuvių 60 % 67 % 71 % 74 %Rusų 14 % 18 % 18 % 18 %Lenkų 3 % 3 % 6 % 7 %Anglų 22 % 12 % 7 % 5 %Vokiečių 2 % 2 % 2 % 2 %Prancūzų 20 % 17 % 12 % 10 %

1.7 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie gražiausias kalbas pasiskirstymas pagal tautybę ir gimtąją kalbą (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Gražios kalbosTautybė Gimtoji kalba

Lietuvis Rusas Lenkas Kita Lietuvių Rusų LenkųLietuvių 80 % 23 % 22 % 30 % 80 % 22 % 21 %Rusų 8 % 66 % 29 % 51 % 9 % 63 % 26 %Lenkų 1 % 3 % 54 % 13 % 1 % 7 % 61 %Anglų 11 % 12 % 10 % 10 % 11 % 12 % 11 %Vokiečių 2 % 2 % 4 % 6 % 2 % 3 % 4 %Prancūzų 13 % 22 % 21 % 20 % 13 % 22 % 18 %

1.8 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie gražiausias kalbas pasiskirstymas pagal šeimos tauty-bę (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Gražios kalbosRespondentų šeima

Vienos tautybės Skirtingų tautybiųLietuvių 76 % 44 %Rusų 12 % 39 %Lenkų 3 % 11 %Anglų 10 % 13 %Vokiečių 2 % 5 %Prancūzų 12 % 20 %


33

1.9 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie gražiausias kalbas pasiskirstymas pagal miestų dy-džius (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Gražios kalbosMiestų grupavimas pagal gyventojų skaičių (2010 m.)

> 200 tūkst. 40–200 tūkst. 10–40 tūkst. 3–10 tūkst.Lietuvių 60 % 72 % 77 % 73 %Rusų 23 % 10 % 13 % 14 %Lenkų 7 % 1 % 2 % 5 %Anglų 10 % 20 % 10 % 13 %Vokiečių 2 % 2 % 2 % 2 %Prancūzų 20 % 15 % 10 % 10 %

Reikalingiausia iš šešių tirtų kalbų daugiausia (65,74 proc.) respondentų taip pat įvardijo valstybinę lietuvių kalbą. Anglų kalba reikalingiausia šiek tiek mažesnei daliai – 52,69 proc. respondentų, o rusų kalba – tik penktadaliui (21,42 proc.) apklaustų miestų gyventojų. Kitos trys kalbos kaip reikalingiausios nurodomos labai retai: vokiečių (3,66 proc.), lenkų (1,64 proc.), prancūzų (1,58 proc.). Vienuolika papildomai paminėtų kalbų (baltarusių, ispanų, italų, kinų, ukrainiečių, lotynų, armėnų, rumunų, esperanto, „čigonų“) reikalingiausiomis įvardijo tik 0,64 proc. respondentų (žr. 17 žemėlapį). Iš jų daugiausia (po 6 respondentus) – ispanų bei kinų kalbas, tačiau dažniausiai po „kitomis kalbomis“ slepiasi respondentų mokamos kitos kalbos arba pačių respondentų tautybė.

Nuomonės apie reikalingiausias kalbas pasiskirstė analogiškai nuomonėms apie gra-žiausias kalbas (plg. 16 ir 18 žemėlapius): vėl išryškėjo etniškai mišrus rytinis Lietuvos pakraštys (žr. 3–5b žemėlapius), tačiau santykinai daugiau miestų gyventojų reikalin-giausia įvardijo rusų ir gerokai mažiau – lenkų kalbą. Nuomonių apie kitų kalbų reika-lingumą pasiskirstymo ryškesnius dėsningumus nustatyti sunku.

Respondentų dalis, kuri lietuvių, rusų ir lenkų kalbas laiko reikalingiausiomis, didė-ja su respondentų amžiumi (žr. 1.10 lentelę), anglų kalba – priešingai, kitų kalbų vertini-mas beveik nekinta. Kalbų reikalingumo nuostatos glaudžiai koreliuoja su respondentų tautybe ir gimtąja kalba: visų tautybių atstovai mano, kad reikalingiausia yra lietuvių kalba (žr. 1.11 lentelę), tačiau vienos tautybės asmenų šeimose daugiau yra manančių, kad reikalingiausia kalba yra lietuvių, o skirtingų tautybių asmenų šeimose tokių yra santykinai mažiau, jie dažniau reikalingiausia įvardija rusų kalbą (žr. 1.12 lentelę). Ma-

1.10 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie reikalingiausias kalbas pasiskirstymas pagal amžių (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Reikalingos kalbosAmžius



34

žesniuose miestuose gyvenantiems respondentams dažniau reikalinga lietuvių kalba, didesniuose – užsienio (rusų, anglų, vokiečių, prancūzų) kalbos (žr. 1.13 lentelę). Tik lenkų kalbos reikalingumo nuostata yra dažnesnė didžiausiuose (gyvena daugiau skir-tingų tautybių žmonių) ir mažiausiuose (didesnė dalis mažesnių miestų yra pietrytinėje Lietuvos dalyje, kur gyvena daugiau lenkų tautybės žmonių) Lietuvos miestuose.

1.11 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie reikalingiausias kalbas pasiskirstymas pagal tautybę ir gimtąją kalbą (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Reikalingos kalbosTautybė Gimtoji kalba


1.12 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie reikalingiausias kalbas pasiskirstymas pagal šeimos tautybę (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Reikalingos kalbosRespondentų šeima


1.13 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie reikalingiausias kalbas pasiskirstymas pagal miestų dydžius (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Reikalingos kalbosMiestų grupavimas pagal gyventojų skaičių (2010 m.)


Sunku nusakyti, kuo yra matuojamas, įvertinamas kalbos prestižiškumas. Dažniau-siai tai asocijuojasi su vertybe mokėti tam tikrą kalbą. Tyrimo duomenys rodo, kad Lie-tuvos miestuose prestižiškiausia yra laikoma anglų kalba (tokia ją įvardijo 50,52 proc. respondentų), gerokai rečiau – lietuvių (39,94 proc.), prancūzų (10,03 proc.), rusų (7,11 proc.) ar vokiečių (3,83 proc.) kalbos, o lenkų kalbą kaip prestižiškiausią nurodė


35

tik 0,92 proc., kitas paminėtas dešimt kalbų (ispanų, japonų, italų, kinų, ukrainiečių, lotynų, švedų, graikų, esperanto, „čigonų“) ir žemaičių tarmę – 2,02 proc. respondentų (žr. 19 žemėlapį). Iš kitų kalbų prestižiškiausiomis buvo įvardytos italų, japonų ir ispanų kalbos – jas dažniau nurodė respondentai, gyvenantys didžiuosiuose Lietuvos miestuo-se (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje). Teritoriškai nuomonės apie prestižiškiausias kalbas (žr. 20 žemėlapį) pasiskirsčiusios analogiškai nuomonėms apie reikalingiausias kalbas (plg. 18 žemėlapį). Tai rodo, kad kalbos vertinimas ir prestižas glaudžiai susiję. Antra vertus, pietvakariniame Lietuvos pakraštyje (pasienyje su Rusijos Karaliaučiaus sritimi nuo Šilutės iki Marijampolės) išryškėjo arealas, kuriame lietuvių kalba, miestų gyvento-jų nuomone, gerokai prestižiškesnė už anglų kalbą nei kitur Lietuvoje.

Respondentų dalis, kuri lietuvių ir rusų kalbas laiko prestižinėmis, didėja su respon-dentų amžiumi (žr. 1.14 lentelę), o dalis tų, kurie prestižiškiausia įvardija anglų ar pran-cūzų kalbą – priešingai. Lenkų kalbą prestižine įvardijo labai maža dalis visų amžiaus grupių atstovų. Nuostatos apie prestižiškiausią kalbą glaudžiai koreliuoja su responden-tų tautybe ir gimtąja kalba: visų tautybių atstovai mano, kad prestižiškiausia anglų kal-ba (žr. 1.15 lentelę), tačiau yra tendencija, kad lenkų ir rusų tautybės atstovai dažniau prestižiškiausiomis įvardija savo tautybės kalbą. Vienos tautybės šeimose, kurias, kaip minėta, dažniausiai sudaro lietuvių tautybės asmenys, daugiausia yra manančių, kad prestižiškiausia kalba yra lietuvių, o skirtingų tautybių šeimose daugiau linkusių taip manyti ir apie kitas kalbas (žr. 1.16 lentelę). Mažesniuose miestuose gyvenantys res-pondentai dažniau prestižiškiausia laiko lietuvių kalbą, o didesniuose – anglų, vokiečių,

1.14 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie prestižiškiausias kalbas pasiskirstymas pagal amžių (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Prestižinės kalbosAmžius


1.15 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie prestižiškiausias kalbas pasiskirstymas pagal tautybę ir gimtąją kalbą (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Prestižinės kalbosTautybė Gimtoji kalba



36

prancūzų kalbas (žr. 1.17 lentelę). Rusų, o ypač lenkų kalbos vienodai mažai vertinamos kaip prestižinės visose miestų grupėse.

1.16 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie prestižiškiausias kalbas pasiskirstymas pagal šeimos tautybę (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Prestižinės kalbosRespondentų šeima


1.17 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie prestižiškiausias kalbas pasiskirstymas pagal miestų dydžius (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Prestižinės kalbosMiestų grupavimas pagal gyventojų skaičių (2010 m.)


Visų tirtų kalbinių nuostatų (apie gražiausią, reikalingiausią ir prestižiškiausią kal-bas) teritorinis pasiskirstymas glaudžiai siejasi su respondentų tautine sudėtimi, nes akivaizdžiai kitokiomis nuostatomis dėl rusų ir lenkų kalbų išsiskiria Lietuvos rytinė dalis. Miestų gyventojų nuostatų kitų kalbų atžvilgiu pasiskirstymo regioninių dėsnin-gumų įžvelgti sunku, nors tam tikru didesniu lietuvių kalbos vertinimu išsiskiria pasie-nio su Rusijos Karaliaučiaus sritimi regionas.

2.4. Respondentų nuomonė apie vienkalbes / dvikalbes mokyklas

Augant užsienio kalbų mokėjimo poreikiui populiarėja mokyklos, kuriose sustiprintai mokoma užsienio kalbų. Antra vertus, mokyklose, kuriose dėstoma tautinių mažumų kalbomis, neretai priešinamasi didesnio dalykų, mokomų lietuvių kalba, skaičiaus įve-dimui. Gyventojų požiūris į dvikalbes mokyklas gali atskleisti nemažai svarbių kalbų vartojimo veiksnių.

Siekiant įvertinti nagrinėjamų miestų gyventojų nuomonę apie vienkalbes / dvikal-bes mokyklas, respondentų buvo klausiama: „Apskritai galvojant, ar savo vaikus esa-te / būtumėte linkę leisti į mokyklą, kurioje mokoma viena kalba, ar į mokyklą, kurioje


37

mokoma dviem kalbom?“ Net 52,93 proc. respondentų buvo už dvikalbes mokyklas. Tikėtina, kad tokį pasirinkimą paskatino „noras, kad vaikai ateityje turėtų geresnes kar-jeros galimybes“ (Dabašinskienė, Garuckaitė 2010: 241). Už vienkalbes mokyklas buvo 37,79 proc. respondentų, o kiti neturėjo nuomonės.

Šiame darbe miestus pagal nuomonių apie vienkalbių ir dvikalbių mokyklų rei-kalingumą pasiskirstymą galima suskirstyti į tris dideles grupes: 1) miestai, kuriuose absoliuti dauguma gyventojų (80,01–100 proc.) mano, kad vaikus reikia leisti į vien-kalbes ar dvikalbes mokyklas, 2) miestai, tarp kurių gyventojų vyrauja tokia nuomonė (60,01–80,00 proc.), ir 3) miestai, kuriuose tik apie pusė ar mažiau (0,01–60,00 proc.) gyventojų pareiškė nuomonę apie vienkalbes ar dvikalbes mokyklas. Aiškiai matoma (žr. 21 žemėlapį), kad daugumoje miestų santykinai nedidelė dalis gyventojų turi aiškias nuostatas šiuo aspektu. Pirmos ir antros grupių miestų yra šiek tiek mažiau, tačiau abie-

1.18 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės pasiskirstymas apie vienkalbes / dvikalbes mokyklas pa-gal amžių (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

MokyklosAmžius

15–25 26–40 41–55 56+Vienkalbė 33 % 40 % 41 % 37 %Dvikalbė 57 % 54 % 52 % 49 %Neturi nuomonės 10 % 6 % 7 % 13 %

1.19 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės pasiskirstymas apie vienkalbes / dvikalbes mokyklas pa-gal tautybę ir gimtąją kalbą (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

MokyklosTautybė Gimtoji kalba

Lietuvis Rusas Lenkas Kita Lietuvių Rusų LenkųVienkalbė 40 % 32 % 31 % 30 % 40 % 31 % 30 %Dvikalbė 52 % 58 % 55 % 57 % 52 % 59 % 55 %Neturi nuomonės 9 % 10 % 14 % 13 % 9 % 9 % 14 %

1.20 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės pasiskirstymas apie vienkalbes / dvikalbes mokyklas pa-gal šeimos tautybę (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

MokyklosRespondentų šeima

Vienos tautybės Skirtingų tautybiųVienkalbė 39 % 29 %Dvikalbė 53 % 62 %Neturi nuomonės 8 % 9 %

1.21 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės pasiskirstymas apie vienkalbes / dvikalbes mokyklas pa-gal miestų dydžius (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

MokyklosMiestų grupavimas pagal gyventojų skaičių (2010 m.)

> 200 tūkst. 40–200 tūkst. 10–40 tūkst. 3–10 tūkst.Vienkalbė 44 % 26 % 34 % 32 %Dvikalbė 45 % 70 % 57 % 57 %Neturi nuomonės 10 % 4 % 8 % 11 %


38

jose grupėse daugiau tų, kurių respondentai pasisako tik už dvikalbes mokyklas – šios nuomonės arealas apima daugiau šiaurinę–šiaurės rytinę Lietuvos dalį.

Visose respondentų amžiaus grupėse dažnesnė nuomonė, kad vaikus reikia leisti į dvikalbes mokyklas, tačiau jaunesni respondentai šį atsakymą pateikia dažniau (žr. 1.18 lentelę). Taip pat visų tautybių respondentai labiau linkę vaikus leisti į dvikalbes mo-kyklas, tačiau lietuvių tautybės respondentų, pasisakančių už dvikalbes mokyklas, yra kiek mažiau (analogiškai daugiau jų yra už vienkalbes mokyklas) nei tarp kitų tautybių respondentų (žr. 1.19 lentelę). Analogiškas pasiskirstymas pagal respondentų gimtąją kalbą (žr. 1.19 lentelę). Taip pat skirtingų tautybių šeimose gyvenantys respondentai dažniau pasisako už dvikalbes mokyklas nei tie, kurie gyvena vienos tautybės šeimo-se (nes tarp jų daugiausia yra lietuvių tautybės žmonių) (žr. 1.20 lentelę). Kad ir kaip būtų keista, mažiausiai respondentų, norinčių vaikus leisti į dvikalbes mokyklas, gyve-na didžiausiuose Lietuvos miestuose, tačiau vis tiek respondentų, pasisakančių tiek už vienkalbes, tiek už dvikalbes mokyklas, dalys yra vienodos. Respondentai, gyvenantys mažesniuose miestuose, beveik dvigubai rečiau buvo už vienkalbes nei už dvikalbes mokyklas (žr. 1.21 lentelę). Tam įtakos galėjo turėti tai, kad daugiau mažesnių miestų yra daugiatautėje pietrytinėje Lietuvos dalyje, kur norima, kad mokyklose dalykai būtų mokomi keliomis kalbomis.

Respondentai pasisako tiek už lietuvių, rusų ar lenkų kalbų derinius dvikalbėse mo-kyklose, tiek už lietuvių ir anglų, vokiečių ar prancūzų kalbas, nors labai mažos dalys. Vienkalbėse mokyklose dažniausiai nori-ma, kad būtų mokoma lietuvių kalba, daug mažiau – kitomis kalbomis, tačiau dažniau pageidaujama rusų kalba (žr. 1.22 lentelę). Taip pat ir visose amžiaus grupėse daugiau-sia respondentų norėtų, kad vienkalbėje mo-kykloje būtų mokoma lietuviškai, tačiau tarp

vyresnio amžiaus respondentų yra didesnė dalis (nei tarp jaunesnio) (žr. 1.23 lente-lę) pageidaujančių, kad būtų vienkalbė rusų mokykla. Tam įtakos galėjo turėti tai, kad didesnė dalis vyresnio amžiaus rusų tautybės respondentų nemato būtinybės mokytis valstybinės kalbos, nes patys greičiausiai mokėsi rusakalbėje mokykloje. Tik tarp jau-nesnių respondentų buvo norinčių, kad vienkalbėse mokyklose būtų mokama tik anglų kalba. Svarbu paminėti, kad tarp visų tautybių respondentų daugiausia buvo norinčių, kad vienkalbė mokykla būtų lietuvių (žr. 1.24 lentelę), tačiau beveik vienu balsu už tai pasisako lietuvių tautybės respondentai, kitų – net apie pusę mažiau. Vienos tautybės šeimose gyvenantys respondentai dažniau norėtų, kad vienkalbės būtų lietuvių moky-klos, o tarp skirtingų tautybių šis skaičius yra mažesnis, apie ketvirtadalis pritartų mo-kykloms rusų kalba (žr. 1.25 lentelę). Didžiausiuose Lietuvos miestuose yra daugiau

1.22 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų pagei-daujama dėstomoji kalba vienkalbėje mokykloje (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: mies-tai ir miesteliai“ duomenys)

Kalbos Respondentų dalis

Lietuvių kalba 91 %Rusų kalba 6 %Lenkų kalba 2 %Anglų kalba 1 %Kita kalba 0 %Nieko neatsakė 0 %


39

skirtingų nuomonių, nemaža dalis respondentų yra už rusų ir lenkų vienkalbes moky-klas (žr. 1.26 lentelę) ir tai atitinka respondentų tautinės sudėties pasiskirstymą.

1.23 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų pageidaujama dėstomoji kalba vienkalbėje mokykloje pagal amžių (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

KalbosAmžius

15–25 26–40 41–55 56+Lietuvių 91 % 92 % 90 % 89 %Rusų 4 % 4 % 7 % 9 %Lenkų 3 % 2 % 2 % 1 %Anglų 1 % 1 % 0 % 0 %Kita kalba 0 % 0 % 0 % 0 %Nieko neatsakė 0 % 0 % 0 % 0 %

1.24 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų pageidaujama dėstomoji kalba vienkalbėje mokykloje pagal tautybę ir gimtąją kalbą (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

KalbosTautybė Gimtoji kalba

Lietuvis Rusas Lenkas Kita Lietuvių Rusų LenkųLietuvių 99 % 56 % 37 % 62 % 98 % 57 % 31 %Rusų 0 % 41 % 20 % 37 % 1 % 41 % 19 %Lenkų 0 % 0 % 41 % 0 % 0 % 1 % 47 %Anglų 0 % 1 % 1 % 0 % 0 % 1 % 1 %Kita kalba 0 % 1 % 0 % 2 % 0 % 1 % 0 %Nieko neatsakė 0 % 0 % 1 % 0 % 0 % 0 % 1 %

1.25 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų pageidaujama dėstomoji kalba vienkalbėje mokykloje pagal šeimos tautybę (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

KalbosRespondentų šeima

Vienos tautybės Skirtingų tautybiųLietuvių 95 % 71 %Rusų 3 % 25 %Lenkų 2 % 1 %Anglų 0 % 1 %Kita kalba 0 % 1 %Nieko neatsakė 0 % 0 %

1.26 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų pageidaujama dėstomoji kalba vienkalbėje mokykloje pagal miestų dydžius (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

KalbosMiestų grupavimas pagal gyventojų skaičių (2010 m.)

> 200 tūkst. 40–200 tūkst. 10–40 tūkst. 3–10 tūkst.Lietuvių 85 % 99 % 98 % 94 %Rusų 11 % 0 % 1 % 2 %Lenkų 3 % 0 % 0 % 2 %Anglų 0 % 1 % 0 % 1 %Kita kalba 0 % 0 % 0 % 0 %Nieko neatsakė 0 % 0 % 0 % 1 %


40

Apibendrinant galima teigti esant labai netolygų nuomonių apie dvikalbes ar vien-kalbes mokyklas pasiskirstymą, o didžiosios dalies miestų respondentai aiškios nuo-monės apie tai neturi, tačiau išsiskiria šiaurinė–šiaurės rytinė Lietuvos dalis, kurioje didesnė dalis gyventojų pasisako už dvikalbes mokyklas.

3. LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS LIETUVOS MIESTUOSE

Tarmiškai dažniausiai bendraujama buityje, su artimaisiais, todėl šio tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar miestų gyventojai bendrauja su artimaisiais tarmiškai (konkre-čiai su savo tėvais), nepriklausomai nuo to, ar gyvena kartu su tėvais, ar tėvai gyvena kitoje vietovėje (kitame etnografiniame regione), ar miesto gyventojai kalba tarmiškai. Minėtojo 2007–2009 m. vykdyto tyrimo rezultatai rodo, kad daugiau nei trečdalis tri-jų didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų skiria tarminį kodą, didžioji dauguma supranta tarmes ir kurią nors moka, tačiau dažniausiai tie, kurie tapatina save su vienu iš etninių Lietuvos regionų ar vietove, kurioje gimė ir užaugo. Kokios tarmės populiariausios vie-name ar kitame mieste, taip pat priklauso nuo tarminio regiono, kuriame miestas yra (Kliukienė 2010: 104). Svarbu tai, kad Klaipėdoje, kurioje žemaičių tarmės vartojimas itin paplitęs, gerokai daugiau gyventojų pasisako už tarmių vartojimo skatinimą.

Su tarmėmis susijusių klausimų apklausos klausimyne nebuvo daug, be to, buvo gali-ma teritoriškai analizuoti (t. y. gauti bent kiek reprezentatyvią atsakymų sklaidą kiekviena-me mieste), kaip pasiskirsto atsakymai apie miestų gyventojų vartojamas tarmes ir tarmi-nes nuostatas: tarmių vertinimą (tirta gyventojų nuomonė apie gražiausias, įprasčiausias, prestižiškiausias ir sunkiai suprantamas tarmes) ir nuomonę apie tarmių vertingumą ir išlaikymo būtinybę. Respondentų buvo tiesiogiai klausiama apie tai, kokias tarmes jie var-toja, kaip jie jas vertina minėtais aspektais ir ką mano apie tarmių išlaikymo būtinybę.

Kaip minėta, į klausimus apie lietuvių kalbos tarmes atsakė santykinai mažesnis skaičius respondentų (4110 iš 4697) – tik tie, kurie paminėjo, kad šiek tiek žino apie lie-tuvių kalbos tarmes (žr. 22 žemėlapį). Todėl gauti tyrimo duomenys vertinami atsargiau nei ankstesni, nes sumažėjo imtis.

Duomenų lentelėse regioninę interpretaciją šiek tiek sunkina nevienodas miestų, taip pat respondentų skaičius skirtinguose regionuose, todėl bendri duomenys šiek tiek „pasislinkę“ tų regionų, kurie yra didesni ir kuriuose yra daugiau (miestų) gyvento-jų (Aukštaitijoje ir Žemaitijoje). Be to, dėl palyginti didesnio respondentų trijuose di-džiuosiuose miestuose skaičiaus šie rezultatai taip pat supanašėja.

Regioninei tarmių analizei respondentai buvo suskirstyti į aštuonias kategorijas. Pirmiausia miestai buvo suskirstyti į penkias kategorijas pagal jų buvimą viename ar kitame etnografiniame regione (Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje ir Ma-žojoje Lietuvoje1), tačiau padarytos keturios išimtys. Dėl itin išsiskiriančio respondentų

1 Taip, kaip juos 2003 m. patvirtino Etninės kultūros globos taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo Rekomendacijose

dėl etnografinių regionų ribų nustatymo, žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=3841&p_d=28969&p_k=1.


41

skaičiaus atskirai buvo analizuojami trijų didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) gyventojų atsakymai, be to, atskirai nagrinėtas Visaginas, nes „įprasta lietuvių dalijimosi į žemaičius, aukštaičius, sūduvius bei dzūkus schema šiam kraštui vargu ar pritaikytina, nes itin didelę dalį jo gyventojų dabar sudaro industrinės paskirties objekto statytojai ir eksploatuotojai, neturėję jokių prigimtinių sąsajų su kraštu, kuriame gyvena“ (A. Kava-liauskas, cituota iš: Baubinas, Daugirdas 2005: 19).

3.1. Tarmių vartojimas

Gauti tyrimo duomenys parodė, kad daugiau nei pusė respondentų (55,89 proc., iš viso 2297 respondai) nuo ką nors žinančių apie tarmes moka kalbėti tarmiškai, tačiau ge-rokai mažesnė jų dalis vartoja (kalba) tarmiškai (46,93 proc. arba 1929 respondentai) (žr. 23a žemėlapį). Toks mokančiųjų kalbėti tarmiškai ir vartojančiųjų tarmę (tarmiškai kalbančių) santykis parodo, kad dalis gyventojų vengia ar neturi su kuo kalbėtis tarmiškai, nors ją ir moka. Tik 12-oje tirtų miestų nepasikeitė mokančių ir kalbančių tarmiškai santykis (Naujojoje Akmenėje, Plungėje, Šilutėje, Kybartuose, Kazlų Rūdoje, Žiežmariuose, Šeduvoje, Visagine, Švenčionyse, Pabradėje, Šalčininkuose ir Eišiškėse). Mokančių kalbėti tarmiškai daugiausia yra vakarų Lietuvoje (išskyrus Klaipėdą, Ne-ringą ir Šilutę), šiaurės rytuose (išskyrus Zarasus ir Visaginą) bei pietinėje Lietuvos dalyje, vartojančių tarmę arealai labai panašūs su mokančių, tik mažiau vartojančių tarmę arealais (lyginant su mokančiais kalbėti tarmiškai) pietrytinėje Lietuvos dalyje. Didžiausią mokančių tarmes respondentų dalį sudaro gyvenantys etnografinių regionų branduoliuose (žr. 23a žemėlapį). Žemaičių ir dzūkų tarmės intensyvesnio vartojimo arealai sutampa su išskirtais žemaičių (Petrulis, 2005) ir dzūkų (Ragauskaitė, Daugirdas 2010–2011) etninės savimonės arealų branduoliais. Šimtu procentų visi respondentai moka kalbėti tarmiškai ir vartoja tarmę tik Plungėje. Mažiausiai moka ir kalba tarmiškai pietrytinėje Lietuvos dalyje: Eišiškėse (atitinkamai 12,5 proc. ir 12,5 proc.), Šalčinin-kuose (atitinkamai 19,05 proc. ir 19,05 proc.) ir Nemenčinėje (atitinkamai 15,15 proc. ir 12,12 proc.) bei rytinėje Lietuvoje – Visagine (atitinkamai 16,67 proc. ir 16,67), Vidurio Lietuvoje – Šeduvoje (po 15,79 proc.) ir Ariogaloje (18,75 proc. ir 12,50 proc.).

Kaip jau minėta, tarmiškai dažniausiai kalbama su artimaisiais, nes tarmė paprastai išmokstama iš tėvų. Tyrimo duomenys parodė, kad net 78 proc. nuo ką nors žinančių apie tarmes (ne visi ką nors žinantys apie tarmes moka kalbėti tarmiškai ar jas vartoja) apklaustų miestų gyventojų su tėvais tarmiškai nekalba (tokią didelę tarmiškai nekal-bančiųjų dalį lėmė tiek tai, kad su tėvais nekalbama, tiek ir tai, kad didelė dalis respon-dentų jau neturi tėvų). Kita dalis kalba tarmiškai, daugiausia žemaitiškai (9,6 proc.), kiek mažiau aukštaitiškai (8,07 proc). Mažiausiai respondentai su tėvais bendrauja su-valkiečių (2,51 proc.) ir dzūkų (1,81 proc.) tarmėmis (žr. 23b žemėlapį).

Kaip jau minėta, apie dešimtadalis nuo ką nors žinančių apie tarmes respondentų vartoja žemaičių tarmę, daugiausia jų gyvena Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos miestuo-


42

se (žr. 23b žemėlapį). Ypač dažnai žemaičių tarmė vartojama žemaičių etnografinio regi-ono branduolio (Petrulis 2005) miestuose – Plungėje (83,33 proc.), Rietave (82,5 proc.), Telšiuose (63,33 proc.) ir kitur. Taip pat gauti tyrimo duomenys parodė, kad žemaitiškai mažiausiai šneka regiono periferijoje esančiuose miestuose – Šiauliuose, Kelmėje, Ra-seiniuose, Ariogaloje. Žemaitiškai su tėvais kalba ir dalis kituose Lietuvos miestuose apklaustų gyventojų. Be to, Žemaitijos miestuose, kaip niekur kitur, mažai kalbama ki-tomis tarmėmis.

Kaip ir žemaičių, aukštaičių tarmė yra viena iš dažniausiai vartojamų kalbant su tėvais. Dažniausiai su tėvais aukštaitiškai kalba respondentai, gyvenantys Rokiškyje (52,5 proc.), Pasvalyje (40 proc.), Utenoje (38,33 proc.) bei kituose Aukštaitijos mies-tuose. Aukštaitiškai kalbančių dažnai pasitaiko ir Dzūkijoje bei paribyje, esančiame Šiaulių mieste. Apskritai aukštaičių tarmė daugiausia vartojama ne tik Aukštaitijos, bet ir didžiuosiuose Lietuvos (Kaune ir Vilniuje) bei kitų regionų miestuose.

Labai nedidelė dalis respondentų kalbasi su tėvais suvalkietiškai. Žinoma, didžiausia dalis respondentų gyvena Suvalkijos regione: Marijampolėje, Kazlų Rūdoje ir kituose miestuose. Miestus suskirsčius pagal etnografinius regionus matoma, kad suvalkietiškai daugiausia kalbama Suvalkijoje bei nemaža dalis kalba ir Dzūkijoje, tačiau šios tarmės visai nevartoja respondentai, gyvenantys Mažojoje Lietuvoje (žr. 1.27–1.28 lenteles).

1.27 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų tarmių vartojimo kalbant su tėvais pasiskirstymas grupuojant mies-tus pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003; tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Aukštaitija DzūkijaMažojiLietuva

Suvalkija (Sūduva)

Žemaitija Vilnius Kaunas Klaipėda Visaginas

N214 56 8 83 276 159 45 122 1

106 % 105 % 113 % 110 % 104 % 113 % 113 % 106 % 100 %Aukštaičių 93 % 16 % 38 % 13 % 9 % 57 % 64 % 10 % 0 %Dzūkų 2 % 59 % 0 % 7 % 0 % 23 % 4 % 2 % 0 %Suvalkiečių 2 % 18 % 0 % 83 % 1 % 13 % 13 % 5 % 0 %Žemaičių 9 % 13 % 75 % 6 % 93 % 20 % 31 % 89 % 100 %

1.28 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų tarmių vartojimo kalbant su tėvais pasiskirstymas grupuojant mies-tus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvinas 2008; tyrimo „Sociolingvis-tinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Aukštaitija DzūkijaMažoji Lietuva

Suval-kija

Žemai-tija

Vilnius Kaunas Klaipėda Visaginas

N210 57 8 86 276 159 45 122 1

106 % 105 % 113 % 109 % 104 % 113 % 113 % 106 % 100 %

Aukštaičių 93 % 21 % 38 % 13 % 9 % 57 % 64 % 10 % 0 %

Dzūkų 2 % 56 % 0 % 8 % 0 % 23 % 4 % 2 % 0 %

Suvalkiečių 2 % 16 % 0 % 81 % 1 % 13 % 13 % 5 % 0 %

Žemaičių 9 % 12 % 75 % 7 % 93 % 20 % 31 % 89 % 100 %


43

Mažiausia dalis respondentų kalbėdami su tėvais vartoja dzūkų tarmę. Daugiau-sia dzūkų tarmę vartoja respondentai, gyvenantys Varėnos (22,5 proc.) ir Alytaus (18,33 proc.) miestuose, kurie patenka į Dzūkijos savimonės regiono branduolį (Ra-gauskaitė, Daugirdas 2010–2011). Nagrinėjant gautus rezultatus pagal etnografinius re-gionus paaiškėjo, kad dzūkų tarmė daugiausia vartojama Dzūkijoje, išskyrus į pietrytinę Lietuvos dalį patenkančią, kurios skirtingi autoriai (Etninės kultūros... ir kt.; 2003; Ka-valiauskas, Purvinas 2008) brėžia skirtingas ribas. Taip pat šią tarmę vartoja ir nemaža dalis Vilniaus miesto, kuris patenka į Dzūkijos regioną, respondentų. Dzūkiškai su tė-vais visai nekalba respondentai, gyvenantys Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos miestuose.

Tyrimo duomenys parodė, kad miesto gyventojams yra nebūdinga kalbėti tarmiškai. Visai tarmiškai su tėvais nešneka pietrytinėje bei rytinėje Lietuvos dalyje (Elektrėnuose, Kaišiadoryse, Švenčionyse, Eišiškėse ir Švenčionėliuose) bei Vidurio Lietuvoje (Arioga-loje) gyvenantys respondentai. Daugiausia tarmiškai kalba su tėvais Žemaitijos vidurio vakaruose (Plungėje, Rietave) bei Aukštaitijos šiaurėje (Biržuose) esančių miestų res-pondentai.

Apibendrinant gautus tyrimo duomenis galima teigti, kad miesto gyventojams yra nebūdinga kalbėti tarmiškai, tačiau išsiskiria tam tikri regionai, kurių miestuose tarmiš-kai kalbama gana daug. Kalbant su tėvais dažniausiai vartojamos žemaičių ir aukštaičių tarmės, tam įtakos turi stipri etnografinė respondentų savimonė. Kiekviename regione dažniausiai šnekama jam būdinga tarme, didžiuosiuose miestuose – aukštaičių tarme (Vilniuje ir Kaune) ir tik Klaipėdoje – žemaitiškai. Apskritai labiausiai miestuose papli-tusi tarmė yra aukštaičių. Lyginant išskirtus tarmių vartojimo kalbant su tėvais regio-nus („grynuosius“ ir „mišriuosius“) (žr. 23b žemėlapį) su etnografiniais, matoma, kad „mišrūs“ regionai yra daugiau etnografinių regionų paribiuose, kur dažnai responden-tai bendrauja besiribojančių regionų tarmėmis. Rytų Lietuvos miestų gyventojai kalba aukštaitiškai, todėl čia tarminių regionų ribos yra ginčytinos. Dzūkijos šiaurės rytinėje dalyje daugiausia su tėvais kalbama aukštaičių tarme. Išskirti „grynieji“ regionai dau-giausia atitinka etnografinius regionus, išskyrus minėtus atvejus.

3.2. Tarmių vertinimas

Kaip apie galimus tarmių vertinimo aspektus respondentų buvo klausiama, kurią tarmę jie laiko gražiausia, reikalingiausia, įprasčiausia, prestižiškiausia.

Pirmiausia reikėtų paminėti, kad apklaustų miestų gyventojų nuomonės (žr. 1.29 lentelę) nelabai skyrėsi nuo didžiųjų miestų gyventojų (palyginti su Kliukienė 2010: 102): tiek gražiausia, tiek prestižiškiausia ir labiausiai įprasta aukštaičių tarmė, kuri yra ir labiausiai paplitusi. Gerokai mažiau, tačiau gana daug respondentų išskiria ir žemai-čių tarmę, tačiau dėl prestižiškumo ji konkuruoja su suvalkiečių tarme. Žemaičių tarmė laikoma ir sunkiausiai suprantama.


44

1.29 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie lietuvių kalbos tarmes pasiskirstymas, proc. (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Tarmė Gražiausia Įprasčiausia Prestižiškiausia Sunkiausiai suprantamaAukštaičių 34,0 43,1 32,9 2,7Dzūkų 13,5 6,5 3,9 15,4Suvalkiečių 12,7 10,4 11,6 5,3Žemaičių 21,6 22,8 11,0 56,7Nė viena 5,0 5,8 16,3 7,0Nežinau 13,3 11,4 24,3 12,9

Analizę regionais šiek tiek sunkina tai, kad Lietuvoje nėra nusistovėjusios bendros etnografinių ir kitų regionų skirstymo schemos. Šiame darbe naudotasi etnografinių regionų skirstymo schemomis darant prielaidą, kad gyventojai dažniausiai tapatinasi su labiau kompleksiniu etnografiniu, o ne su kalbiniu (tarmės) regionu, kuris yra tik sude-damoji etnografinių regionų dalis. Esamas Etninės kultūros globos tarybos prie Lietu-vos Respublikos Seimo patvirtintas etnografinių regionų žemėlapis (Etninės kultūros... ir kt. 2003) vertinamas labai prieštaringai (vyko diskusijos spaudoje ir tarp specialistų), tačiau tai vienintelis oficialų statusą turintis aktualus žemėlapis. Kaip alternatyvą P. Ka-valiauskas ir M. Purvinas sudarė Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinio rajonavimo žemėlapį (Kavaliauskas, Purvinas 2008), kuriame etnokultūrinės zonos išskirtos pagal materialiojo paveldo elementų pasiskirstymą kraštovaizdyje, laikant juos vienais svar-biausių etninės kultūros rodiklių. Jame pateiktų kraštovaizdžio etnokultūrinių zonų ri-bos šiek tiek skiriasi nuo etnografinių regionų ribų anksčiau nagrinėtame žemėlapyje, todėl miestų, taip pat respondentų skaičius juose skiriasi (pagal kraštovaizdžio etno-kultūrinio rajonavimo žemėlapį Birštonas priklauso Suvalkijai, o ne Dzūkijai, Ignalina,

1.30 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie gražiausią lietuvių kalbos tarmę pasiskirstymas (proc.) grupuojant miestus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvinas 2008), skliaustuose pateikiami skaičiai, gauti sugrupavus miestus pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003) ir neatitinkantys pirmųjų (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Aukš- taitija

Dzū- kija

Suvalkija (Sūduva)

Žemai-tija

MažojiLietuva


N793 (853) 453 (433) 321 (281) 764 86 722 450 497 24

100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 %

Aukštaičių 51 29 (25) 17 31 22 32 40 24 71

Dzūkų 11 33 (37) 17 (13) 9 15 14 8 9 4

Suvalkiečių 16 (15) 7 (8) 43 (47) 7 10 8 15 8 4

Žemaičių 14 12 11 (10) 42 42 12 15 34 8

Nė viena 3 4 2 5 9 8 3 8 0

Neturi nuomonės

6 15 (14) 11 5 1 26 18 18 13


45

Švenčionėliai ir Švenčionys – Dzūkijai, o ne Aukštaitijai), taigi šiek tiek skiriasi atsaky-mų į klausimus pasiskirstymas (žr. 1.30–1.33 lenteles).

Analizuojant regionų miestų, suskirstytų tiek pagal vieną, tiek pagal kitą regionavi-mo schemą, gyventojų atsakymus (žr. 1.30–1.33 lenteles), labiau išsiskyrė Dzūkijos ir Suvalkijos gyventojų nuomonės dėl tų regionų kalbos: akivaizdu, kad suskirsčius pagal kraštovaizdžio etnokultūrinio rajonavimo schemą padaugėja „dzūkų“, gražesne, įpras-tesne, prestižiškesne laikančių aukštaičių kalbą, taip pat „suvalkiečių“, gražesne laikan-čių dzūkų kalbą. Būtent šie tyrimo duomenys leidžia spręsti etnografinio rajonavimo klausimus. Pirmiausia, galima teigti, kad dėl ilgalaikių procesų šiaurės rytų Lietuvoje

1.31 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie įprasčiausią lietuvių kalbos tarmę pasiskirstymas (proc.) grupuojant miestus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvinas 2008), skliaustuose pateikiami skaičiai, gauti sugrupavus miestus pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003) ir neatitinkantys pirmųjų (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Aukš-taitija

Dzū- kija

Suvalkija (Sūduva)

Žemai-tija

MažojiLietuva


N793 (853) 453 (433) 321 (281) 764 86 722 450 497 24

100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 %

Aukštaičių 87 40 (32) 14 (13) 23 19 46 48 20 71

Dzūkų 1 32 (36) 7 (4) 1 3 7 4 3 4

Suvalkiečių 2 5 (7) 68 (75) 4 2 6 17 4 0

Žemaičių 4 (3) 2 2 (1) 64 59 7 6 55 4

Nė viena 3 (4) 6 (7) 5 (4) 5 13 8 6 7 0

Neturi nuomonės

3 15 (16) 4 (3) 4 3 25 19 12 21

1.32 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie prestižiškiausią lietuvių kalbos tarmę pasiskirsty-mas (proc.) grupuojant miestus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvi-nas 2008), skliaustuose pateikiami skaičiai, gauti sugrupavus miestus pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003) ir neatitinkantys pirmųjų (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Aukš- taitija

Dzū-kija

Suvalkija (Sūduva)

Žemai-tija

MažojiLietuva


N793 (853) 453 (433) 321 (281) 764 86 722 450 497 24

100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 %

Aukštaičių 51 28 (24) 17 (18) 34 27 30 34 21 54

Dzūkų 3 (2) 16 (18) 3 (2) 1 1 3 3 2 4

Suvalkiečių 12 (11) 6 (7) 42 (47) 5 6 9 15 8 8

Žemaičių 6 5 5 (4) 26 26 6 6 15 4

Nė viena 10 (11) 18 (19) 11 (8) 17 27 18 11 26 4

Neturi nuomonės

18 (19) 26 21 16 14 34 30 29 25


46

iš esmės nebeliko dzūkų ir jų savimonės regiono, nors materialusis paveldas ir gamtinė aplinka (kalvotas, nederlingas galinių ledyno morenų suformuotas reljefas), ilgą laiką formavusi atitinkamą gyvenseną, rodo tokį regioną buvus. Senoji, tradicine vadinama lietuvių kalbos tarmių klasifikacija taip pat šį regioną priskiria rytų dzūkų patarmės regionui (Jaunius, Salys, cituota iš: Grinaveckienė ir kt. 1977). Tam tikrą tarmės savi-tumą šiame regione kalbininkai išskiria ir dabar, tačiau tarmę priskiria rytų aukštaičių šnektai (Girdenis, Zinkevičius, cituota iš: Grinaveckienė ir kt. 1977). Analizuojant Birš-tono miesto respondentų atsakymus paaiškėjo, kad gyventojai palankiau vertina dzū-kų tarmę (net 45 proc. respondentų gražiausia laikė dzūkų tarmę, o suvalkiečių – tik 10 proc.), nors, kaip matyti iš 24–27 žemėlapių, šį miestą būtų sunku vienprasmiškai priskirti vienam ar kitam regionui.

Pažvelgus į apklausos duomenų 24 ir 26 žemėlapius ir plika akimi matyti, kad kiek-viename etnografiniame regione net ir miestų gyventojai linkę gražiausia ir prestižiš-kiausia laikyti to regiono tarmę. Taip yra ne tik dėl to, kad šios tarmės yra įprasčiausios, bet ir dėl to, kad dauguma mažesnių Lietuvos miestų gyventojų ar jų tėvų sovietmečiu gal buvo atvykę iš miesto regiono kaimų. Didesniuose miestuose nuomonės įvairėja ir tai susiję su regionų, iš kurių atvykę gyventojai, įvairovės didėjimu, tačiau vis tiek palyginti didžiausia dalis respondentų palankiausiai vertino to regiono, kuriame yra miestas, tarmę.

Minėtas Birštono pavyzdys labai tinkamas aptariant kitą įžvalgą: etnografinio regio-no tarmės populiarumas didžiausias regiono (skirtingų autorių vadinamu kultūriniu ar subetniniu regionu) branduolyje. Dzūkijos kultūrinis regiono branduolys apima Alytų, Varėną ir Druskininkus, taip pat Lazdijus, patenkančius į pagrindinę regiono teritoriją (Ragauskaitė, Daugirdas 2010–2011). Tiesa, į Žemaitijos subetninės savimonės regiono branduolį (Petrulis 2005) patenka tik Kelmė, Kuršėnai, Telšiai, Skuodas ir Plungė, tačiau

1.33 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie sunkiausiai suprantamą lietuvių kalbos tarmę pa-siskirstymas (proc.) grupuojant miestus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvinas 2008), skliaustuose pateikiami skaičiai, gauti sugrupavus miestus pagal Etninės globos tarybos patvir-tintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003) ir neatitinkantys pirmųjų (tyrimo „Sociolingvisti-nis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Aukš-taitija

Dzū- kija

Suvalkija (Sūduva)

Žemai-tija

MažojiLietuva

Vilnius Kaunas Klaipėda Visag-nas

N793 (853) 453 (433) 321 (281) 764 86 722 450 497 24

100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 %

Aukštaičių 1 2 2 6 6 1 2 3 4

Dzūkų 7 4 5 37 28 6 7 29 29

Suvalkiečių 3 5 (4) 1 10 7 4 2 10 0

Žemaičių 81 75 (74) 83 29 29 61 64 19 50

Nė viena 4 4 (5) 3 8 24 7 5 14 0

Neturi nuomonės

4 11 6 10 6 21 19 23 17


47

beveik visuose vakariau Šiaulių, Ariogalos ir Jurbarko esančiuose, t. y. Žemaitijos su-betninės savimonės regiono, miestuose žemaičių tarmė laikoma gražiausia, įprasčiausia ir netgi gana prestižine. Šiek tiek mažiau populiari ši tarmė tik didesniuose pramonės miestuose (Plungėje, Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje). Akivaizdu, kad Dzūkijos re-giono miestų gyventojai gerokai mažiau tapatinasi su regionu, kuriame gyvena, nei Že-maitijos. Akivaizdu, kad žemaičio tapatybė įsitvirtina ir Mažosios Lietuvos teritorijoje, kuri palyginti neseniai buvo prijungta prie Lietuvos teritorijos, o po Antrojo pasaulinio karo visai ištuštėjusi ir apgyvendinta labai įvairios kilmės gyventojų.

Remiantis gautais sociolingvistinio tyrimo rezultatais ir pagal išskirtų regionų bran-duolių analogiją būtų galima teigti, kad Suvalkijos regiono branduolys (ar pagrindinė teritorija) apimtų Kalvarijos, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Šakių, Kybartų ir Vilkaviškio miestus, o Aukštaitijos – didelę centrinės ir rytinės Lietuvos dalį, kuri plyti ryčiau Ra-dviliškio ir šiauriau Kauno, Birštono, Grigiškių ir Pabradės.

Miestų gyventojų požiūris į tarmes leidžia skirti gana aiškias pagrindines etnografi-nių regionų teritorijas ir tarpines zonas, kuriose ne tik labai skiriasi gyventojų nuomonės apie tarmes, bet ir labai daug nežinančių, kaip jas vertinti. Šiuo atžvilgiu itin išsiskiria Vilniaus regionas ir zona tarp Vilniaus ir Kauno imtinai, kur susikerta trijų regionų ribos.

Kaip parodė Žemaitijos ir Dzūkijos regionų miestų gyventojų etninės savimonės pa-lyginimas, ne visuose etnografiniuose regionuose vienodai vertinama to regiono tarmė. Labiausiai savo tarmę vertina, vartoja ir ją prestižine laiko Aukštaitijos ir Suvalkijos regionų miestų gyventojai, o mažiausiai – tik 15 proc. – Dzūkijos (žr. 1.30–1.32 lente-les). Aukštaičių tarmę prestižine laiko ir Vilniaus bei Kauno gyventojai. Nors Žemaiti-jos miestų gyventojų tapatybė labai stipri, žemaičių tarmė nėra laikoma labai gražia ar prestižine ir tai susiję galbūt su tuo, kad ją kitų regionų gyventojų supranta sunkiausiai (žr. 1.33 lentelę, 27 žemėlapį), o Žemaitijos miestų gyventojams tokia yra teritoriškai tolimiausia dzūkų tarmė.

Apibendrinant galima teigti, kad mažesniuose Lietuvos miestuose, ypač esančiuose regionų branduoliuose, dar labai gyvas tarmių vartojimas ir stipri tarminė regioninė sa-vimonė. Didžiųjų miestų gyventojai, išskyrus Klaipėdos, gerokai mažiau vertina regio-no, kuriame gyvena, o labiau vietovės, iš kurios atvykę, tarmę. Taip pat aiškiai išsiskiria tarmiškai stipriausi Žemaitijos ir Aukštaitijos regionai, kurių tarmė linkusi plisti, ir tar-miškai silpnesnis Dzūkijos regionas, kurio miestų gyventojų tarminė savimonė silpna, pats regionas nedidelis.

3.3. Tarmių išlaikymo vertingumo (naudos) nuostatos

Tarmė, kaip ir kalba, yra neatskiriama žmogaus tapatybės dalis, tačiau jos išlaikymas tampa vis sudėtingesnis pasaulyje, kuriame nyksta ribos ne tik tarp kalbų, bet ir kultūrų. Pasigirsta nuomonių, kad tarmės jau atgyveno, yra būdingos tik kaimo vietovėms, jų


48

gyventojams, todėl „Lietuvoje dažnai gėdijimasi kalbėti tarmiškai, nes manoma, kad tai yra mažo išsilavinimo požymis“ (Taraskevičius 2009). Tiriant miestų gyventojų tarmių vartojimą buvo siekiama išsiaiškinti respondentų nuomonę apie tarmių išlaikymo ver-tingumą bei vaikų ir jaunimo skatinimą kalbėti tarmiškai.

Maždaug pusė (53,77 proc.) apklaustų miestų gyventojų teigiamai vertina jaunimo skatinimą kalbėti tarmiškai. Daugiausia taip manančių yra Žemaitijoje (Plungėje net 95 proc.) (žr. 1.34 lentelę), taip pat miestuose, patenkančiuose į minėtų etnokultūri-nių regionų branduolius (žr. 28–29 žemėlapius). Mažiausiai teigiamai atsakiusių res-pondentų tarmės skatinimo klausimu yra Pietryčių Lietuvoje. Nebuvo nė vieno miesto, kuriame visai nebūtų teigiamai manoma šiuo klausimu, tačiau rytinėje Lietuvos dalyje, kuri pasižymi tautiniu margumu, apie pusė (50 proc.) respondentų neturėjo nuomonės ar nežinojo, ką atsakyti į šį klausimą.

1.34 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie būtinybę jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai pasiskirs-tymas (proc.) grupuojant miestus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvi-nas 2008), skliaustuose pateikiami skaičiai, gauti sugrupavus miestus pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003) ir neatitinkantys pirmųjų (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Aukš- taitija

Dzū- kija

Suvalkija (Sūduva)

Žemai-tija

MažojiLietuva


N793 (853) 453 (433) 321 (281) 764 86 722 450 497 24

100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % 100 %

Sutinku 55 (54) 46 (48) 45 64 47 43 55 64 67

Nesutinku 19 (20) 26 (24) 23 (24) 15 27 15 15 7 13

Neturi nuomonės

26 (26) 28 (29) 32 (31) 21 26 42 31 29 21

Labiausiai linkę skatinti kalbėti tarmiškai jaunąją kartą tie, kurie patys kalba tar-miškai, o tai dažniausiai yra lietuvių tautybės bei tų, kurių gimtoji kalba yra lietuvių, ir vienos tautybės šeimoje gyvenantys asmenys (žr. 1.35–1.37 lenteles). Ten, kur išlikusi vienalytiškiausia gyventojų struktūra (regionų branduoliuose), tarmės dažniausiai ne tik vartojamos, yra įprastos, bet ir palaikomos.

1.35 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie būtinybę vaikus ir jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai pasiskirstymas (proc.) pagal tautybę ir gimtąją kalbą (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Tautybė Gimtoji kalbaLietuvis Rusas Lenkas Kita Lietuvių Rusų Lenkų

Sutinku 57 36 31 40 57 36 27Nesutinku 17 15 26 16 17 16 25Neturi nuomonės 26 50 43 43 27 48 48


49

1.36 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų vienos ir skirtingų tautybių šeimų nuomonės apie būtinybę vaikus ir jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai pasiskirstymas (proc.) (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Respondentų šeimaVienos tautybės Skirtingų tautybių

Sutinku 57 42Nesutinku 17 20Neturi nuomonės 25 38

1.37 LENTELĖ. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie būtinybę vaikus ir jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai pasiskirstymas (proc.) pagal kalbančiųjų tarmiškai dažnį (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Kalbėjimo tarmiškai dažnisDažnai Kartais Nekalba (neturi su kuo) Nekalba (nenori)

Sutinku 70 60 54 35Nesutinku 10 15 18 38Neturi nuomonės 20 25 28 28

Įdomiai nuomonės apie tarmių išsaugojimo būtinybę pasiskirsto miestų grupėse (žr. 1.38 lentelę): labiausiai linkstama skatinti jaunimą kalbėti tarmiškai vidutinio di-dumo miestuose – regioniniuose centruose (40–200 tūkst. gyventojų). Didžiausiuose (>200 tūkst. gyventojų) ir mažiausiuose (3–10 tūkst. gyventojų) miestuose labai dide-lė neapsisprendusiųjų dalis, o mažuose (3–40 tūkst. gyventojų) – ir tų, kurie nemato būtinybės išlaikyti tarmes. Tikėtina, kad didžiausių miestų rodiklį sumažina tautiškai labai mišraus Vilniaus miesto gyventojų nuomonė („už“ yra tik 42,52 proc. responden-tų). Kaip rodo ankstesnis tyrimas, rezultatas turėtų būti priešingas, nes tarmių išlai-kymo siekis tiesiogiai susijęs su gyventojų išsilavinimu: aukštesnį išsilavinimą turintys gyventojai laikosi „teigiamų“ nuostatų tarmių atžvilgiu (Kliukienė 2010: 101), taigi ir didesniųjų miestų, ypač tų, kuriuose yra aukštųjų mokyklų ir kurių gyventojai pasižymi aukštesniu išsilavinimu, šios nuostatos turėtų būti palankios tarmėms išlaikyti.

1.38 LENTELĖ. Apklaustų skirtingų dydžių miestų gyventojų nuomonės apie būtinybę vaikus ir jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai pasiskirstymas (proc.) (tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duo-menys)

Miestų grupavimas pagal gyventojų skaičių (2010)> 200 tūkst. 40–200 tūkst. 10–40 tūkst. 3–10 tūkst.

Sutinku 52 64 55 51Nesutinku 13 14 21 21Neturi nuomonės 35 22 24 28


50

APIBENDRINIMAS

1. Regioniniam / teritoriniam miestiečių kalbų / tarmių (geosociolingvistiniam) tyrimui būtini patikimi visų miestų duomenys.

2. Didžiausi kalbų vartojimo regioniniai skirtumai susiję su Lietuvos gyventojų tau-tinės sudėties teritorine sklaida:• Norstyrimoduomenysneatskleidėnaujųrespondentųgimtosioskalbospa-

siskirstymo dėsningumų, akivaizdu, jog šie duomenys puikiai koreliuoja su duomenimis apie apklaustų gyventojų tautinę sudėtį, tapatybę ir surašymo duomenimis.

• Miestųgyventojųtautinėsudėtisgaliišesmėsskirtisnuoaplinkiniųteritorijųgyventojų tautinės sudėties (plg. Vilnių, Klaipėdą). Priešingai yra su lenkų tautybės gyventojais, kurie po polonizacijos yra šių vietų autochtonai – jų ne mažesnė dalis yra kaimo vietovėse.

• Iš visų tirtų kalbų tik lenkų kalbosmokėjimas turi neabejotiną regioninęraišką ir ji tiesiogiai susijusi su tuo, kad Pietryčių Lietuvos regione gyvena palyginti daug lenkų tautybės gyventojų. Svarbu ir tai, kad lenkų kalbos mo-kėjimo regionas gerokai didesnis negu lenkų tautybės gyventojų paplitimo regionas. Nors gilesnio tyrimo neatlikta, tačiau tikėtina, kad tai priklauso nuo didesnių kontaktų su lenkų kalba galimybių (arti lenkų gyvenamas regionas, pasienis su Lenkija, televizija lenkų kalba).

• Visųtirtųkalbiniųnuostatų(apiegražiausią,reikalingiausiąirprestižiškiau-sią kalbas) teritorinis pasiskirstymas glaudžiai siejasi su respondentų tautine sudėtimi, nes akivaizdžiai kitokiomis nuostatomis dėl rusų ir lenkų kalbų iš-siskiria Lietuvos rytinė dalis. Tam tikru didesniu lietuvių kalbos vertinimu pasižymi pasienio su Rusijos Karaliaučiaus sritimi regionas.

• Nuomoniųapiedvikalbesarvienkalbesmokyklaspasiskirstymaslabaineto-lygus, o didžiosios dalies miestų respondentai neturi aiškios nuomonės apie tai, tačiau išsiskiria šiaurinė–šiaurės rytinė Lietuvos dalis, kurioje didesnė da-lis gyventojų pasisako už dvikalbes mokyklas.

3. Tarmių vartojimo tyrimas atskleidė ryškius regioninius tarminės savimonės skir-tumus.• Šiektiekdaugiauneipusėmiestųgyventojų(nuokąnorsžinančiųapietar-

mes) moka kalbėti tarmiškai, tačiau vartoja tarmę (kalba tarmiškai su tėvais) nedidelė dalis respondentų. Išsiskiria tam tikri regionai, kurių miestuose tar-miškai kalbama gana daug. Kiekviename regione dažniausiai šnekama jam būdinga tarme, didžiuosiuose miestuose kalbama aukštaičių tarme (Vilniuje ir Kaune) ir tik Klaipėdoje – žemaitiškai.

• Labiausiaimiestuosepaplitusitarmėyraaukštaičių.• Išskirti„grynieji“tarmiųvartojimoregionaidaugiausiaatitinkaetnografinių

Lietuvos regionų branduolius.


51

• Mažesniuose Lietuvos miestuose, ypač esančiuose regionų branduoliuose,dar labai gyvas tarmių vartojimas ir stipri tarminė regioninė savimonė. Di-džiųjų miestų gyventojai, išskyrus Klaipėdos, gerokai mažiau vertina regiono, kuriame gyvena, o labiau vietovės, iš kurios atvykę, tarmę.

• AiškiaiišsiskiriatarmiškaistipriausiŽemaitijosirAukštaitijosregionai,kuriųtarmė linkusi plisti, ir tarmiškai silpnesnis Dzūkijos regionas, kurio miestų gyventojų tarminė savimonė silpna, pats regionas nedidelis.

• Tųregionų,kuriuoseišlikusivienalytiškiausiaetninėgyventojųstruktūra,kurtarmės ne tik dažniausiai vartojamos, bet ir yra įprastos, miestų gyventojai yra ir labiausiai linkę skatinti kalbėti tarmiškai jaunąją kartą, pirmiausia stip-rios tarminės savimonės Žemaitijos regione.

• Nors didokuosemiestuose gyventojų etninė struktūramišri, juose tarmiųvartojimas taip pat palaikomas – matyt, tai siejama su aukštesniu gyventojų išsilavinimu.

LITERATŪRA

Aliūkaitė, D. (2011a) Jaunųjų žemaičių raiškos idealai: sąmoningosios nuostatos. Respectus Philologicus 20 (25): 209–220.

Aliūkaitė, D. (2011b) Projektas „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“: kalbos idealai paprastų kalbos bendruomenės narių akimis. Respectus Philologicus 19 (24): 267–268.

Ambrazas, S.; Belickienė, G.; Grinaveckienė, E.; Jonaitytė, A.; Lipskienė, J.; Morkūnas, K.; Vanagienė, B.; Vidugi-ris, A. (1991) Lietuvių kalbos atlasas III. Morfologija. Vilnius: Mokslas.

Assen, P. B; Van Gorcum (1983) Atlas linguarum Europae: Cartes. Volume I, premier fascicule.Auer, P.; Schmidt, J. E. (2010) Language and Space: an international handbook of linguistic variation. Vol. 1: Theo-

ries and methods. Berlin; New York: De Gruyter Mounton.Baranauskienė, V. (2012) Lietuvos miestų regioniniai sociolingvistiniai ypatumai: Magistro darbas. Vilnius, Vilniaus

universitetas. Baranauskienė, V.; Krupickaitė, D. (2012) Lietuvos miestų gyventojų tarminės regioninės savimonės ypatumai

(sociolingvistinio tyrimo duomenimis). Taikomoji kalbotyra 2012. Prieiga internetu: http://taikomojikal-botyra.lt.azalija.serveriai.lt/en/2012/10/lietuvos-miestu-gyventoju-tarmines-regionines-savimones-ypa-tumai-sociolingvistinio-tyrimo-duomenimis (žiūrėta 2012-10-03).

Barni, M.; Extra, G. (2008) Mapping linguistic diversity in Multicultural contexts. Berlin: Mouton de Gruyter.Bartašius, M. (2012) Lietuvos Žiemgalos kultūrinis regionas. Žiemgala 1: 15–25.Baubinas, R.; Daugirdas, V. (2005) Ignalinos atominės elektrinės regionas Lietuvos regioninės sąrangos ir

tarpvalstybinių regionų kontekste. Iš Ignalinos AE regionas: permainų erdvė. Vilnius: Geologijos ir geogra-fijos institutas, p. 13–33.

Dabašinskienė, I.; Garuckaitė, R. (2010) Kalbinis Kauno praeities ir dabarties savitumas. Iš M. Ramonienė (red.). Miestai ir kalbos. Vilnius: VU l-kla.

Daugirdas V. (2006). Acculturation in the Lithuanian-Latvian border region. Geopolitical studies: 14: 391–408. PL. Warsaw. Prieiga internetu: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2012~ISSN_1822-7309.N_ 14.PG_334-357/DS.002.0.01.ARTIC (žiūrėta 2012-04-07).

Daugirdas, V.; Paltanavičiūtė, G. (2002) Ignalinos AE regiono gyventojų tautinės sudėties kaita. Iš Ignalinos AE regionas: permainų erdvė. Vilnius: Geologijos ir geografijos institutas, p. 71–86.

De Vries, J. (1990) On coming our census: a layman‘s guide to demolinguistics. Journal of Multilingual and Mul-ticultural Development 11 (1–2): 57–76.


52

Eidukaitė, G. (2005) Tautinės mažumos Rytų Lietuvoje: Bakalauro darbas. Vilnius, Vilniaus universitetas. Etninės kultūros globos taryba, Pivoriūnas, D., Ž. Šaknys. (2003) Lietuvos etnografiniai regionai. Prieiga interne-

tu: http://www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0123191.jpg (žiūrėta 2012-06-17).Gaidelytė, R. (2006) Tautinės sudėties kaita Rytų Lietuvos seniūnijose 1989–2001 m.: Bakalauro darbas. Vilnius,

Vilniaus universitetas. Garšva, K. (2006) Aukštaičiai. Iš Vasiliauskaitė, V. (sud.). Aukštaičių tapatumo paieškos. Kaunas: Žiemgalos lei-

dykla, p. 58–65.Garuckaitė, R. (2010) Kauno rusakalbių gyventojų kalbinių nuostatų tyrimas: Magistro darbas. Kaunas, Vytauto

Didžiojo universitetas.Gaučas, P. (1999) Lietuvių kalba rytų Lietuvos bažnyčiose XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje (iki 1939 m.).

Geografijos metraštis 32: 290–303.Gaučas, P. (2000) Dėstomosios kalbos Pietryčių Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose 1945–1999 metais. Ge-

ografija 36 (2): 47–55.Gaučas, P.; Vidugiris, A. (1998) Lietuvių-gudų paribio apskričių etnolingvistinė gyventojų sudėtis XIX a. viduryje.

Geografija 34 (2): 22–27.Gaučas, P. (1997) Etnolongvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. antroje pusėje – 1939 m.: Daktaro disertaci-

ja. Vilnius: Vilniaus universitetas. Grinaveckienė, E.; Jonaitytė, A.; Lipskienė, J.; Morkūnas, K.; Razmukaitė, M.; Vanagienė, B.; Vidugiris, A. (1977)

Lietuvių kalbos atlasas I. Leksika. Vilnius: Mokslas.Grinaveckienė, E.; Jonaitytė, A.; Lipskienė, J.; Morkūnas, K.; Vanagienė, B.; Vidugiris, A. (1982) Lietuvių kalbos

atlasas II. Fonetika. Vilnius: Mokslas.Gudavičienė, E. (2010) Sociolingvistinis Vilniaus miesto portretas. Iš M. Ramonienė (red.). Miestai ir kalbos. Vil-

nius: Vilniaus universiteto leidykla.Henripin, J.; Lachapelle, R. (1980) La Situation Demolinguistique au Canada. Evoliution Passe et Prospective. Mon-

treal: Institut de recherches politiques.Jankauskaitė, V. (2011). Rytų Aukštaitijos kultūrinis subregionas: Bakalauro darbas. Vilnius, Vilniaus universitetas. Kalnius, P. (2006a) Aukštaitijos ir Žemaitijos paribio vietinių gyventojų savimonė. Lietuvos etnologija: socialinės

antropologijos ir etnologijos studijos 6 (15): 95–121.Kalnius, P. (2006b) Aukštaitiškumas Lietuviškosios tapatybės kontekste. Iš Vasiliauskaitė, V. (sud.). Aukštaičių

tapatumo paieškos. Kaunas: Žiemgalos leidykla, p. 66–88.Kardelis, V.; Navickaitė, A. (2006) Šiaurės rytų vilniškiai 1920–1930 m. Sociolingvistinės pastabos. Baltistica XLI

(3): 489–496.Kavaliauskas, P. (2004) Dėl Lietuvos Respublikos teritorinės sandaros tobulinimo. Prieiga internetu: http://www3.

lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2231&p_d=33493 (žiūrėta 2011-12-04).Kavaliauskas, P.; Purvinas, M. (2008) Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinis rajonavimas. Priimtas spaudai Lietu-

vos nacionaliniame atlase.Kliukiene, R. (2010) Tarmės mieste: mokėjimas, vartojimas ir kalbinės nuostatos. Iš M. Ramonienė (red.). Miestai

ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 91–105.Lameli, A.; Kehrein, R.; Rabanus, S. (2010) Language and Space: an international handbook of linguistic variation.

Vol. 2: Language mapping: Maps. Berlin; New York: De Gruyter Mounton.Lašinskaitė, A. (2010) Mažosios Lietuvos kultūrinis regionas: Bakalauro darbas. Vilnius, Vilniaus unversitetas. Lietuvių kalbos institutas (2011a) Baltų sociolingvistika (BalSoc): kalbinė visuomenės savimonė Lietuvoje ir Latvi-

joje (2009). Prieiga internetu: http://www.lki.lt/LKI_LT/index.php?option=com_content&view=article&id=485&Itemid=10 (žiūrėta 2012-04-07).

Lietuvių kalbos institutas (2011b) Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir inter-aktyvioji tarminės informacijos sklaida (2011–2013). Prieiga internetu: http://www.tarmes.lt/index_meniu.php?id=2 (žiūrėta 2012-04-07).

Lietuvių kalbos institutas (2011c) Tarmių skirstymas. Prieiga internetu: http://www.tarmes.lt/index_meniu.php?id=2 (žiūrėta 2012-04-07).

Paltanavičiūtė, G. (2005) Etninių įtampų tyrimo problema socialiniame lauke. Geografija 41 (1): 17–22.


53

Petrulis, V. (2005) Žemaitijos etninės savimonės regiono erdvinė struktūra. Geografija 38 (1): 163–175.Pileckas, M. (2003) Rytų Lietuvos gyventojų nacionalinės sudėties kaita atkūrus Lietuvos valstybingumą. Geo-

grafija 39 (1): 40–45.Pileckas, M. (2004) Tautinio švietimo raida Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose atkūrus nepriklausomybę. Geografija

40 (2): 41–47.Ragauskaitė, A.; Daugirdas, V. (2010–2011) Dzūkijos kultūrinis regionas. Annales Geographicae 43–44: 16–28.Ragauskaitė, A. (2012) Kompleksinė kultūrinio regiono samprata. Tautosakos darbai XLIII: 109–125.Ramonienė, M. (2006) Nuostatos bendrinės kalbos ir tarmės atžvilgiu: Joniškėlio atvejis. Kalbos kultūra 79: 137–148.Ramonienė, M. (2009) Vilniaus gyventojų kalbinis elgesys. Prace baltystyczne 4: 71–81.Ramonienė, M. (2010a) Kalbos didžiuosiuose Lietuvos miestuose: šiandiena ir perspektyvos. Iš M. Ramonienė

(red.). Miestai ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 279–286.Ramonienė, M. (red.) (2010b) Miestai ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Ramonienė, M. (2013) Tarmės socialinė vertė: Lietuvos miestų jaunimo kalbinės nuostatos. Taikomoji kalbotyra.

Prieiga internetu: www.taikomojikalbotyra.lt (žiūrėta 2012-04-08).Savenkovaitė, A. (2012) Sūduvos kultūrinis regionas: Bakalauro darbas. Vilnius, Vilniaus universitetas. Sebastian, D. S. (2008) Fourth sociolinguistic survey, 2006. Vitoria-Gasteiz.Sociolingvistika.lt (2010a) Kalba Vilnius: Vilniaus kalbos vaidmuo šiandieninėje Lietuvoje. Prieiga internetu: http://

www.sociolingvistika.lt/projektai/kalba-vilnius (žiūrėta 2012-04-08).Sociolingvistika.lt (2010b) Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai, 2010–2013. Prieiga internetu:

http://www.sociolingvistika.lt/projektai/lietuviu-kalbos-idealai (žiūrėta 2012-04-08).Stafecka, A., Mikulėnienė, D. (sud.) (2009) Baltų kalbų atlasas. Prospektas. Rīga: Latvijas Universitātes Latviešu

valodas institūts. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.Stanaitis, A. (2003) Tautiniai pokyčiai Vilniaus mieste XX a. II pusėje. Geografija 39 (1): 33–39.Stanaitis, A. (1999) Vilniaus kraštas ir jo sampratos kaita. Geografijos metraštis 32: 285–289.Stanaitis, A.; Verseckas, R. (1998) Lietuvos gyventojai tautiniu ir religiniu požiūriais (Tarptautinio projekto tyri-

mo duomenimis). Geografijos metraštis 31: 369–381.Taraskevičius, A. (2009) Tarmės ateina į miestus. Prieiga internetu: http://www.atgimimas.lt/Kultura/2009-me-

tai-spalio/Tarmes-ateina-i-miestus (žiūrėta 2012-12-15).Urbanavičienė, J. (2011) Adutiškio–Kamojų arealas: kalbinė tapatybė lietuvių ir baltarusių paribyje. Kalbotyra

63(3): 95–114.Vaicekauskienė, L. (2011a) Projektas Kalba Vilnius: Vilniaus kalbos vaidmuo šiuolaikinėje Lietuvoje 2010. Respec-

tus Philologicus 19 (24): 265–266.Vaicekauskienė, L. (2011b) Language ‘nationalization’: One hundred years of Standard Lithuanian. In Tore Kris-

tiansen & Nikolas Coupland (eds.). Standard Languages and Language Standards in a Changing Europe. Oslo: Novus, p. 105–112.

Vaicekauskienė, L.; Aliūkaitė, D. (2012) Mirror, Mirror, Tell Me: Overt and covert hierarchisation of standard-dia-lect varieties in Lithuanian speech community. In Stef Grondelaers & Tore Kristiansen (eds.). Experimental studies of changing language standards in contemporary Europe. Oslo: Novus.

Vaicekauskienė L., Sausverde, Ē. (2012) Lietuvos tarmių rezervatas. Socialiniai ir geografiniai tarmės mobilumo ribojimai tiesioginių tyrimų duomenimis. Taikomoji kalbotyra 2012 (1). Prieiga internetu: www.taikomoji-kalbotyra.lt (žiūrėta 2013-04-16).

Van der Merwe, I. J. (1989) Geolinguistics of Afrikaans in the metropolitan area of Cape Town. South African Journal of Linguistics 7: 92–96.

Van der Merwe, I. J. (1996) Geolinguistics of European minority groups in Cape Town. Tijdschrift voor Econo-mische en Sociale Geografie 87 (2): 146–160.

Van der Merwe, I. J.; Williams, C. H. (1996) Mapping the multilingual city: A research agenda for urban geolin-guistics. Journal of Multicultural Development 17 (1): 49–66.

Vilkienė, L. (2010) Dvikalbystė didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Iš M. Ramonienė (red.). Miestai ir kalbos. Vil-nius: Vilniaus universiteto leidykla.

Vinciūnaitė, S. (2012) Rytų Lietuvos kultūrinė sritis: Magistro darbas. Vilnius, Vilniaus universitetas.

55

2 s k y r i u s . Kalbų mokėjimas ir vartojimas didžiuosiuose ir mažesniuose miestuoseLaima Nevinskaitė Lietuvių kalbos institutas

Miestai visuomet buvo vieta, sutraukianti skirtingą etninę ir kalbinę kilmę turinčius žmones, atvykstančius iš kaimo vietovių arba kitų miestų, paprastai ieškančius

geresnių ekonominių galimybių (Mufwene 2010: 34). Be to, dideliuose miestuose tel-kiasi daugiau įmonių, turinčių tarptautinių ryšių ar bendrų su užsienio šalimis įmonių, į juos atvyksta didesni srautai turistų – visa tai lemia didesnį užsienio kalbų mokėjimo poreikį. Dėl šių priežasčių didesniuose miestuose labiau negu mažesniuose yra tikėtina didesnė kalbinė įvairovė, pasireiškianti įvairesnėmis miesto gyventojų gimtosiomis kal-bomis bei aukštesniu užsienio kalbų mokėjimo lygiu ir vartojimo dažnumu. Miestai taip pat turėtų skirtis nuo kitų vietovių tarmių mokėjimu ir vartojimu, nes didesniuose miestuose paprastai dominuoja bendrinė kalba, arba miesto dialektas, pačių kalbėtojų prilyginamas bendrinei kalbai. Tą aiškiai rodo miestiečių nuostatų kokybiniai tyrimai (apie vilniečius žr. Vaicekauskienė, Čičirkaitė 2011).

Šiame skyriuje siekiama atskleisti miesto dydžio įtaką kalbinei įvairovei Lietuvos kontekste, atliekant lyginamąją kalbų ir lietuvių kalbos tarmių mokėjimo ir vartojimo skirtingo dydžio miestuose analizę. Keliamas klausimas, kaip miestų dydis per jų etninę aplinką ir kitus veiksnius lemia kalbų mokėjimą ir vartojimą. Šiuo tyrimo klausimu tęsiama miesto aplinkos įtakos jo kalbiniams ypatumams analizė, pradėta monografijos „Miestai ir miesteliai“ skyriumi apie kalbų mokėjimą ir vartojimą didžiuosiuose mies-tuose (Nevinskaitė 2010).

Skyriuje analizuojami miestai pagal dydį suskirstyti į tris grupes. Skirstymas yra są-lyginis ir sukonstruotas analizės tikslais1:

1. Didieji miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda.2. Vidutiniai miestai: 2010 m. turėję per 25 tūkst. gyventojų, išskyrus didžiuosius

miestus. Į šią kategoriją patenka Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė, Mažei-kiai, Jonava, Utena, Kėdainiai, Telšiai2.

3. Mažieji miestai: mažiau negu 25 tūkst. gyventojų.

1 Nors galima pateikti formalų mažo miesto (miestelio) apibrėžimą (pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administra-

cinių vienetų ir jų ribų įstatymą miesteliais laikomos kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios nuo 500

iki 3000 gyventojų, cit. iš Zemlevičienė 2009: 88), šiame skyriuje siekiama ne aprašyti mažus miestus, o analizuoti miesto

dydžio įtaką kalbos mokėjimui ir vartojimui. Todėl čia remiamasi vien šio tyrimo tikslais sukonstruotomis palaipsniui ma-

žėjančiomis miestų dydžio kategorijomis. 2 Oficialiosios statistikos portalas / Lietuvos statistikos departamentas. Rodiklių duomenų bazė. Prieiga internetu:

http://osp.stat.gov.lt/.

56


Taip pat buvo atliekama papildoma duomenų analizė, siekiant paaiškinti pastebė-tas tendencijas ar jų išimtis. Vienas iš tokios analizės aspektų buvo Rytų ir Pietryčių Lietuvos miestų įtaka mažųjų miestų kategorijai, sudarytai ir iš visiškai homogeniškų, „lietuviškų“ miestų, ir didesne etnine įvairove pasižyminčių Rytų ir Pietryčių Lietuvos mažųjų miestų. Kitas panašus aspektas – skirtumas tarp didžiausia etnine įvairove pa-sižyminčio Vilniaus, taip pat įvairialypės Klaipėdos ir homogeniškiausio Kauno, kuris buvo pastebėtas ankstesnėje didžiųjų miestų analizėje (Nevinskaitė 2010). Kadangi sky-riaus tikslas yra nustatyti miesto dydžio įtaką, o ne išsamiai aprašyti visas galimas mies-tų kategorijas, atskirai tos papildomos kategorijos nebus analizuojamos, tik jų analize remiamasi interpretuojant nustatytas tendencijas. Didieji miestai buvo analizuojami anksčiau minėtame šaltinyje ir čia taip pat nebus pateikiami išsamūs jų duomenys, tik prireikus pasiremiama ankstesnės analizės rezultatais (Nevinskaitė, 2010).

Analizė atlikta naudojant reprezentatyvių Lietuvos miestų gyventojų apklausų, apra-šytų monografijos įvade, duomenis. Nors tai yra didelės apimties duomenys, kai kuriais atvejais susidurta su mažų imčių problema. Ji išryškėjo analizuojant vidutinių miestų rusakalbius gyventojus – nors bendra vidutinių miestų imtis pakankama (539 respon-dentai), į imtį pateko tik 14 rusakalbių gyventojų (2,6 proc.). Tai atitinka Statistikos de-partamento pateikiamus statistinius duomenis (tuose miestuose iš tiesų yra mažai rusų, taigi ir rusakalbių gyventojų3), tačiau kelia problemų mokslinei analizei. Analizuojant duomenis bus nurodoma, kurie iš nustatytų skirtumų nėra statistiškai reikšmingi ir lai-kyti tik polinkiais, o ne visiškai patikimais įrodymais.

Skyrių sudaro keturios dalys, kiekvienoje analizuojami duomenys apie skirtingų kal-bų ar kalbos atmainų (tarmių) mokėjimą ir vartojimą skirtingo dydžio miestuose. Pirmo-je įvadinėje dalyje pateikiami duomenys apie kitakalbių gyventojų skaičių ir jų gimtąsias kalbas, sociodemografinius analizuojamų miestų požymius. Antroje dalyje analizuojama, kaip gimtakalbių lietuvių ir gimtakalbių rusų grupės moka kitų svarbiausių etninių grupių kalbas ir kaip dažnai vartoja viena kitos kalbas įvairiose srityse. Trečia dalis skirta užsienio kalbų, ypač anglų kalbos, mokėjimo ir vartojimo įvairiose srityse analizei. Ketvirtoje dalyje analizuojami duomenys apie tarmių mokėjimą ir vartojimą bei tarmines nuostatas.

1. MIESTŲ TAUTINĖ, KALBINĖ IR SOCIODEMOGRAFINĖ SUDĖTIS

Analizuojamų duomenų imties sudėtis pagal tautybę skirtingų grupių miestuose patei-kiama 2.1 lentelėje. Iš lentelės duomenų matyti, kad homogeniškiausi (t. y. lietuviškiau-si) yra vidutiniai miestai, kuriuose lietuviai sudaro vidutiniškai 96 proc. respondentų. Daugiausia etninės įvairovės yra didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, kur lietuviai sudaro 57,5 proc. gyventojų.

3 Socialinės demografinės charakteristikos / Statistikos departamentas. Prieiga internetu: http://db.stat.gov.lt/sips/

Database/cen_lt/s71lt/1.%20demografija/1.%20demografija.asp.

L. Nevinskaitė. Kalbų mokėjimas ir vartojimas didžiuosiuose ir mažesniuose miestuose

57

2.1 LENTELĖ. Tyrimo imties pasiskirstymas (proc.) pagal tautybę ir miestų grupes

Lietuviai Rusai Lenkai KitosDidieji miestai 65,8 17,7 8,3 8,2Vidutiniai miestai 95,9 3,3 0,2 0,6Mažieji miestai 86,6 5,3 6 2,2

Mažieji miestai atsiduria tarpinėje padėtyje. Kai kurie iš jų yra labai homogeniški, bet bendrą tendenciją keičia kai kurios išimtys – daugiausia Rytų ir Pietryčių Lietuvos miestai, kuriuose gyvena didelė dalis kitų tautybių gyventojų. Miestai, kurių imtyje mažiau negu 80 proc. sudarė lietuviai4, parodyti 2.2 lentelėje. Tai yra vertinga informacija, nurodanti išimtis, kurios gali lemti toliau analizuojamų duomenų interpretavimą. Kiti į imtį įtraukti 45 miestai laikyti homogeniškais – juose lietuviai sudarė 80 proc. ir daugiau imties.

2.2 LENTELĖ. Imties pasiskirstymas (proc.) pagal tautybę miestuose, kuriuose lietuviai respondentai sudarė ma-žiau negu 80 proc.

Lietuviai Rusai Lenkai KitosDidieji miestaiVilnius 55 14 18 13Kaunas 78 19 1 2Klaipėda 71 22 0,2 7Mažieji miestaiEišiškės 0 0 95 5Šalčininkai 17 10 70 3Visaginas 22 52 10 16Nemenčinė 30 15 40 15Švenčionys 32 37 26 5Grigiškės 33 18 38 11Pabradė 35 25 25 15Švenčionėliai 67 14 14 5Lentvaris 62 12 25 1Trakai 80 0 15 5

Duomenys apie respondentų tautybę iš dalies, bet ne visiškai sutampa su apklausos duomenimis apie gimtąją kalbą nagrinėjamuose miestuose. Pavyzdžiui, didžiuosiuose miestuose 18 proc. respondentų pagal tautybę nurodė laikantys save rusais, tačiau rusų gimtąja kalba nurodė 26 proc. respondentų. Todėl toliau atliekant analizę bus aiškina-masi, kaip tam tikras kalbas moka ir jas vartoja tam tikras gimtąsias kalbas nurodę res-pondentai, o ne atitinkamų tautybių respondentai, nes tai geriau leidžia paaiškinti kitų kalbų vartojimą; pavyzdžiui, jei rusų tautybę nurodęs asmuo nuolat kalba lietuviškai, tai gali būti dėl jo turimų dviejų gimtųjų kalbų – rusų ir lietuvių.

Grįžtant prie gimtosios kalbos, mažiausiai gyventojų, kurių gimtoji kalba yra lie-tuvių, yra didžiuosiuose miestuose (žr. 2.3 lentelę). Tokią tendenciją labiausiai lemia

4 Ši riba taip pat pasirinkta sąlygiškai.

58


Vilnius, kuriame lietuvių kalbą gimtąja laiko tik 59,6 proc. respondentų. Didžiuosiuose miestuose taip pat daugiausia gyventojų, kurių gimtosios kalbos yra rusų ir lenkų. Ma-žųjų miestų kategorijoje lietuvių skaičius yra mažesnis negu vidutinio dydžio miestuo-se – tai lemia Rytų ir Pietryčių Lietuvos miestų įtaka.

2.3 LENTELĖ. Gimtosios kalbos (proc.)

Lietuvių Rusų Lenkų KitosDidieji miestai 70 26 8 5Vidutiniai miestai 97 3 0 0Mažieji miestai 88 9 5 1

Tai, kad nurodoma tautybė ne visada sutampa su nurodoma gimtąja kalba, gali lemti ne tik tautybės ir kalbos neatitikimas, ypač mišriose šeimose, bet ir tai, kad dalis respon-dentų nurodė ne vieną gimtąją kalbą. Gyventojų, nurodžiusių ne vieną gimtąją kalbą, daugiausia yra didžiuosiuose miestuose (žr. 2.4 lentelę). Tarp šių miestų vėlgi „pirmau-ja“ Vilnius (8,4 proc., arba 76 asmenys, nurodė dvi gimtąsias kalbas, 1,4 proc., arba 13 asmenų, – tris)5. Dvi gimtąsias kalbas nurodė ir kiek didesnė dalis mažųjų miestų gyventojų, lyginant su vidutiniais miestais. Didžiuosiuose miestuose daugiausia ir gy-ventojų, kurie nurodė net tris gimtąsias kalbas, nors apskritai šie skaičiai yra labai maži.

2.4 LENTELĖ. Respondentų, nurodžiusių daugiau negu vieną gimtąją kalbą, skaičius (proc.)

1 kalba 2 kalbos 3 kalbos

Didieji miestai 91,7 7,6 0,7

Vidutiniai miestai 99,8 0,2 0

Mažieji miestai 98,7 1,1 0,2

Kalbų mokėjimas ir vartojimas yra susijęs su žmonių sociodemografiniais požy-miais. „Klasikiniai“ sociodemografiniai asmens kalbos vartojimą lemiantys požymiai yra klasė (ją galima iš dalies operacionalizuoti pasitelkiant duomenis apie asmenų išsi-lavinimą, pagrindinį užsiėmimą; gaila, tačiau čia naudojamuose jungtiniuose apklau-sų duomenyse nėra svarbaus pajamų kintamojo6), amžius, lytis (aktualesnė ne atskirų kalbų vartojimui, o aiškinant kalbos požymius). Kalbant apie užsienio kalbas, Lietuvoje dėl istorinių aplinkybių ryškius kalbų mokėjimo skirtumus tarp skirtingų visuomenės grupių lemia amžius (anglų kalba geriau mokama jaunesnių amžiaus grupių, rusų – vyresnių); kai kurių užsienio kalbų mokėjimas yra susijęs su tų kalbų prestižu – pa-vyzdžiui, Lietuvoje prestižine kalba laikoma anglų (žr. Vaicekauskienė 2010). Didžiųjų miestų duomenys rodo, kad jos mokėjimas yra susijęs su sociodemografinėmis socialinį

5 10 proc. Lentvario respondentų nurodė turintys dvi gimtąsias kalbas, tačiau tai yra tik 4 respondentai, todėl duome-

nys nėra statistiškai patikimi. Dvi gimtąsias kalbas nurodė ir 7,5 proc. respondentų iš Grigiškių (3 asmenys).6 Pajamų kintamasis buvo įtrauktas į didžiųjų miestų apklausą, tačiau jo nebuvo antrojoje apklausoje.


59

prestižą žyminčiomis kategorijomis, pavyzdžiui, pajamomis ir užsiėmimu. Rusų kalba su šiomis kategorijomis yra susijusi, bet silpniau – ji vis dar yra labai plačiai mokama kalba visose pajamų ir užimtumo grupėse, ypač vyresnio amžiaus visuomenės dalyje (Nevinskaitė, Vaicekauskienė 2010).

Vadinasi, norint suprasti kalbų mokėjimo ir vartojimo skirtumus tarp skirtingo dy-džio miestų, verta išnagrinėti ir jų skirtumus sociodemografinių požymių atžvilgiu. Iš toliau pateikiamų lentelių matyti, kad didžiųjų miestų gyventojai skiriasi nuo mažesnių aukštesniu išsilavinimo lygiu (viduriniai taip pat lenkia mažuosius miestus) (žr. 2.5 len-telę), juose taip pat šiek tiek daugiau aukštesnių užimtumo kategorijų gyventojų (ypač samdomų darbuotojų, o tarp jų – aukštesnės kvalifikacijos samdomų darbuotojų) ir ma-žiau bedarbių bei pensininkų (žr. 2.6 lentelę), taip pat didmiesčiai yra šiek tiek jaunesni (žr. 2.7 lentelę). Kaip matysime vėliau, šie skirtumai gali iš dalies paaiškinti kalbinių skirtumų tarp skirtingo dydžio miestų veiksnius.

2.5 LENTELĖ. Išsimokslinimo lygmuo7 (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiPradinis, pagrindinis 13 18 20Vidurinis 27 29 29Spec. vidurinis, aukštesnysis 27 31 33Aukštasis 36 23 18

2.6 LENTELĖ. Užimtumo grupės (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiSavarankiškai dirbantys 6 5 5Praktikuoja privačiai 0,4 0,2 0,3Samdomi darbuotojai – aukščiausio lygio specialistai

15 9 7

Samdomi darbuotojai – vidurinio lygio specialistai

9 7 7

Samdomi darbuotojai – tarnautojai 13 8 11Samdomi darbuotojai – kvalifikuoti darbininkai

11 13 11

Samdomi darbuotojai – nekvalifi-kuoti darbininkai

3 3 5

Bedarbiai 6 15 16Prižiūri namus, augina vaiką 4 5 3Pensininkai 18 20 22Mokiniai, studentai 15 14 14

7 Čia ir toliau lentelėse tamsiau ir šviesiau pažymėti skirtumai tarp miestų grupių; tamsiausia spalva rodo labiausiai

išskiriančius duomenis, atitinkamai šviesesnė – kiek mažiau išsiskiriančius duomenis. Spalvomis pažymėti tik statistiškai

reikšmingi skirtumai; taikytas chi kvadrato statistinio reikšmingumo testas, p<0,05.

60


2.7 LENTELĖ. Amžiaus grupės (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestai15–25 metų 25 23 2126–40 metų 25 26 2341–55 metų 24 27 2856 ir daugiau metų 26 24 27

2. ETNINIŲ GRUPIŲ KALBŲ MOKĖJIMAS IR VARTOJIMAS

Šiame poskyryje nagrinėjama, kiek gimtakalbių lietuvių ir gimtakalbių rusų skirtingo dydžio miestuose moka ir vartoja kitų svarbiausių Lietuvos etninių grupių kalbas. Ana-lizuojant kalbų mokėjimą, įtraukiama ir lenkų kalba, tačiau analizuojant vartojimą dėl apimties sumetimų apsiribojama rusų ir lietuvių kalbomis – skyriuje siekiama ne ap-rašyti visas kalbas, o analizuoti kalbų mokėjimo ir vartojimo sąsajas su miestų dydžiu.

2.1. Gimtakalbiai lietuviai

Apklausos duomenys rodo, kad Lietuvos miestuose gyvenančios etninės grupės gali su-sikalbėti viena kitos kalbomis, ypač lietuviai ir rusai, nes vieni moka kitų kalbą. Kaip gimtakalbiai lietuviai8 moka dviejų didžiausių tautinių mažumų – rusų ir lenkų – kal-bas, parodyta 2.1 paveiksle.

Iš diagramos matyti tam tikri skirtumai tarp skirtingo dydžio miestų. Daugiausia rusų kalbą mokančių gimtakalbių lietuvių yra didžiuosiuose ir vidutiniuose miestuose, kiek mažiau – mažuosiuose miestuose. Tačiau lenkų kalbą moka daugiau didžiųjų mies-tų ir mažųjų miestų lietuviakalbių gyventojų. Didžiųjų miestų grupėje lenkų kalbą mo-kančių gimtakalbių lietuvių skaičių labiausiai padidina Vilniaus duomenys. Rusų kalbą

8 Kaip minėta anksčiau, skyriuje analizuojamas kalbų mokėjimas ir vartojimas tarp tam tikras kalbas gimtosiomis nu-

rodžiusių respondentų, o ne skirtingų tautybių grupių. Jie vadinami atitinkamai gimtakalbiais lietuviais ir gimtakalbiais

rusais.

2.1 PAV. Rusų ir lenkų kalbų mokėjimas; gimtakalbiai lietuviai (moka kalbėti) (proc.)

87 8779

1711 14

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Didieji miestai Vidutiniai miestai Maži miestai

100908070605040302010

0Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestai

RusųLenkų


61

moka palyginti mažiau mažųjų miestų gyventojų. Mažųjų miestų papildoma analizė rodo, kad lenkų kalbą dažniau moka Rytų Lietuvos (Vilniaus ir Utenos apskričių) gy-ventojai ir Pietų Lietuvos, besiribojančios su kaimynine Lenkija, mažųjų miestų gyven-tojai (Kauno, Alytaus ir Marijampolės apskričių).

Norint nustatyti miesto kalbinės aplinkos įtaką kalbų vartojimui, analizuotas kalbos vartojimas įvairiose srityse tarp mokančiųjų tą kalbą. Taip galima tiksliau sužinoti, kiek žmonėms iš tiesų tenka pasitelkti savo kalbos įgūdžius skirtingo dydžio miestuose. Kaip rusų kalbą vartoja gimtakalbiai lietuviai, mokantys rusų kalbą, parodyta 5 lentelėje.

Iš duomenų matyti, kad dažniausiai rusų kalbą tenka vartoti didžiuosiuose mies-tuose gyvenantiems gimtakalbiams lietuviams (žr. 2.8 lentelę). Jie gerokai dažniau negu kitų miestų grupių lietuviai rusiškai kalba, skaito knygas ir periodiką, klauso radijo ir žiūri televiziją, taip pat kiek dažniau rašo ir naršo internete. Vidutiniai miestai patenka į antrąją kategoriją – jų gyventojai dažniau negu mažųjų miestų gyventojai kalba, skaito knygas, klauso radijo ir žiūri televiziją, naršo internete rusų kalba. Mažųjų miestų gim-takalbiai lietuviai gyventojai rusų kalbą šiose srityse vartoja rečiausiai.

2.8 LENTELĖ. Rusų kalbos vartojimas (gimtakalbiai lietuviai, mokantys rusų kalbą); vartoja nurodytai veiklai daž-nai arba kartais (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestai

Kalba 90 77 73

Rašo 47 44 44

Skaito knygas 51 32 29

Skaito periodiką 43 25 25

Klauso radijo 65 57 55

Žiūri TV 87 82 78

Naršo internete 32 31 24

Toliau buvo nagrinėtas kalbų vartojimas viešojoje ir pusiau viešoje srityse9 – kal-bantis su kaimynais, draugais ir pažįstamais, paslaugų sferoje (parduotuvėje, kavinėje ir pan.), su medicinos darbuotojais, su valdininkais ir pareigūnais. Gimtakalbių lietuvių duomenys parodyti 2.9 lentelėje.

Iš šių duomenų matyti du dėsningumai. Pirma, rusų kalba visuose miestuose daug dažniau vartojama pusiau privačioje srityje – su kaimynais, draugais ir pažįstamais. Vadinasi, oficialiosios bendravimo sritys yra tapusios beveik visiškai lietuviškos; kaip matysime toliau, ten ir kitakalbiai dažniausiai vartoja valstybinę kalbą. O sritys, kuriose bendraujama su daugiau ar mažiau pažįstamais žmonėmis, yra likusios labiau daugia-kalbės. Antra, rusų kalbą gimtakalbiams lietuviams rečiau tenka vartoti vidutiniuose ir

9 Pusiau viešąja sritimi laikoma ta, kuri išeina iš privačios šeimos erdvės, tačiau vis dar apima pažįstamus žmones (kai-

mynus, draugus ir pažįstamus). Viešajai sričiai priskiriamas bendravimas su nepažįstamais žmonėmis.

62


mažuosiuose miestuose. Mažuosiuose miestuose lietuviams kiek dažniau tenka vartoti rusų kalbą paslaugų ir medicinos sferose, bet šie skirtumai yra maži.

2.9 LENTELĖ. Rusų kalbos vartojimas viešojoje ir pusiau viešojoje srityse (gimtakalbiai lietuviai, mokantys rusų kalbą); vartoja nurodytai veiklai dažnai arba kartais (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiSu kaimynais 60 17 18Su draugais ir pažįstamais 56 39 36Paslaugų sferoje 21 9 13Su medicinos darbuotojais 11 2 6Su valdininkais 10 2 4

Tas pačias tendencijas patvirtina ir duomenys apie tai, kaip gimtakalbiai lietuviai vartoja rusų kalbą darbo aplinkoje (2.10 lentelė) – rusų kalbą jie dažniau vartoja di-džiuosiuose miestuose.

2.10 LENTELĖ. Rusų kalbos vartojimas darbo aplinkoje (lietuviakalbiai iš mokančiųjų rusiškai); vartoja nurodytai veiklai dažnai arba kartais (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiSu bendradarbiais 49 20 24Su klientais 50 38 42Su viršininkais 17 7 7

Apibendrinant gimtakalbių lietuvių duomenis galima teigti, kad rusų kalbą moka dau-giau didžiųjų ir vidutinių miestų gyventojų, o dažniausiai vartoti šią kalbą tenka didžiųjų miestų lietuviakalbiams, mokantiems rusų kalbą. Taigi duomenys patvirtina miesto dy-džio įtaką. Pagrindinis veiksnys, lemiantis tokią tendenciją, turėtų būti miesto kalbinė aplinka – didieji miestai pasižymi didžiausia etnine įvairove, juose yra daugiausiai kitomis kalbomis kalbančių gyventojų. Šio veiksnio įtaką patvirtina ir anksčiau nustatyti skirtu-mai tarp pačių didžiųjų miestų – dažniausiai rusų kalbą įvairiose srityse tenka vartoti he-terogeniškojo Vilniaus, mažiausiai – lietuviškojo Kauno gyventojams (Nevinskaitė 2010).

Skirtumus tarp skirtingo dydžio miestų lemia ir sociodemografiniai miestų skir-tumai – didžiuosiuose miestuose yra daugiau aukštesnio išsimokslinimo ir aukštesnio užimtumo grupių gyventojų, o duomenų koreliacinė analizė parodė, kad šie skirtumai yra statistiškai reikšmingai susiję su rusų kalbos mokėjimu (Nevinskaitė, Vaicekaus-kienė 2010).

Skirtumai tarp vidutinių ir mažųjų miestų nėra nuoseklūs – kai kuriose srityse rusų kal-bą dažniau vartoja vidutinių miestų, kai kuriuose – mažųjų miestų gimtakalbiai lietuviai. Atlikus papildomą analizę, atsižvelgiant į daugiau rusakalbių gyventojų turinčių Rytų ir Piet ryčių Lietuvos miestų įtaką, pastebėti nedideli skirtumai – lietuviškesnių mažųjų mies-tų gyventojai vartoja rusų kalbą kiek mažiau. Taigi ir šiuo atveju įtaką daro miesto aplinka.


63

2.2. Gimtakalbiai rusai

Analizuojant rusakalbių gyventojų imtį, taip pat išaiškėja, kad miesto dydis turi įtakos kalbų mokėjimui ir vartojimui. 2.2 pav. parodyta, kiek gimtakalbių rusų moka kitų di-džiausių Lietuvos etninių grupių kalbas. Iš diagramos matyti, kad lietuvių kalbą moka didelė dalis rusakalbių gyventojų. Daugiausia (100 proc.) lietuvių kalbą mokančių gy-ventojų yra „lietuviškiausiuose“ vidutiniuose miestuose (tačiau dėl mažos imties skir-tumas nėra statistiškai patikimas, todėl gali būti, kad didinant imtį juose atsirastų ir lie-tuviškai nekalbančių gyventojų), kiek mažiau didžiuosiuose miestuose, o mažiausiai – mažuosiuose miestuose. Tokią tendenciją mažuosiuose miestuose labiausiai lemia Rytų ir Pietryčių Lietuvos miestų įtaka; pavyzdžiui, palyginti maža dalis rusakalbių moka lietuvių kalbą Visagine (74 proc.), Nemenčinėje (75 proc.), Pabradėje (67 proc.).

Lenkų kalbą mokančių rusakalbių gyventojų daugiausia yra didžiuosiuose miestuo-se (Vilniaus įtaka) ir mažuosiuose miestuose (kaip ir lietuvių atveju, duomenys rodo Rytų Lietuvos miestų ir Pietų Lietuvos įtaką).

2.2 PAV. Lietuvių ir lenkų kalbų mokėjimas; gimtakalbiai rusai (moka kal-bėti) (proc.)

92100

86

28

14

43

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100


100908070605040302010


RusųLenkų

2.11 lentelėje parodyta, kaip gimtakalbiai rusai vartoja lietuvių kalbą įvairiose kas-dienio gyvenimo srityse. Čia skirtumai tarp miestų yra nedideli: dažniau lietuvių kalbą tenka vartoti didžiųjų miestų ir vidutinių miestų rusams; statistiškai reikšmingi yra tik televizijos žiūrėjimo ir radijo klausymo skirtumai. Kitose srityse pastebėtų skirtumų ne-

2.11 LENTELĖ. Lietuvių kalbos vartojimas (gimtakalbiai rusai, mokantys lietuvių kalbą); vartoja nurodytai veiklai dažnai arba kartais (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiKalba 98 100 97Rašo 89 79 86Skaito knygas 68 64 58Skaito periodiką 86 86 81Klauso radijo 89 93 78Žiūri TV 96 100 89Naršo internete 55 50 51

64


galima laikyti statistiškai reikšmingais, tačiau tai greičiausiai lėmė maža imtis; kadangi skirtumai vis tiek yra matomi, tikėtina, kad didinant imtį jie išliktų.

Pateikti 2.12 lentelės duomenys apie tai, kaip gimtakalbiai rusai vartoja lietuvių kal-bą viešoje ir pusiau viešoje srityse, jau rodo aiškią tendenciją – rusakalbiai dažniausiai vartoja lietuvių kalbą homogeniškuose vidutiniuose miestuose, o mažiausiai – mažuo-siuose miestuose. Mažųjų miestų grupėje svarbi Rytų ir Pietryčių Lietuvos miestų įtaka, nes ją atmetus maži miestai taptų panašesni į „lietuviškus“ vidutinius miestus.

Rečiausiai vartoti lietuvių kalbą rusakalbiams tenka mažiausiai viešoje iš išvardytų sričių – su draugais ir pažįstamais, t. y. tokioje aplinkoje, kurią žmogus daugiausia gali susikurti pats. Kitose srityse pasirinkimas mažesnis ir tenka daugiau bendrauti lietuvių kalba.

2.12 LENTELĖ. Lietuvių kalbos vartojimas viešoje ir pusiau viešoje srityse (gimtakalbiai rusai, mokantys lietuvių kalbą); vartoja nurodytai veiklai dažnai arba kartais (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiSu kaimynais 94 100 73Su draugais ir pažįstamais

92 93 83

Paslaugų sferoje 98 100 87Su medicinos darbuotojais

97 100 77

Su valdininkais 95 100 85

Tas pačias tendencijas patvirtina ir duomenys apie lietuvių kalbos vartojimą dar-bo aplinkoje (2.13 lentelė). Rusakalbiai lietuvių kalbą dažniau vartoja vidutiniuose ir mažuosiuose miestuose. Papildoma analizė rodo, kad lietuvių kalba dažniau vartojama lietuviškesniuose mažuosiuose miestuose, rečiau – Rytų ir Pietryčių Lietuvos miestuose.

2.13 LENTELĖ. Lietuvių kalbos vartojimas darbo aplinkoje (rusakalbiai iš mokančiųjų lietuviškai); vartoja nurody-tai veiklai dažnai arba kartais (proc.)


Apibendrinant rusakalbių respondentų duomenų analizę, galima teigti, kad lietu-vių kalbą dažniau vartoja vidutinių ir mažųjų miestų gyventojai, ypač – lietuviškesnių mažųjų miestų gyventojai. Taigi kaip ir gimtakalbių lietuvių grupėje matoma miesto kalbinės aplinkos įtaka, žmonių kalbinio elgesio pritaikymas prie kitų miesto kalbinių grupių. Tendenciją patvirtina ir didžiųjų miestų skirtumai – analizė parodė, kad daž-niau lietuvių kalbą vartojo lietuviškojo Kauno gyventojai negu vilniečiai ir klaipėdiečiai rusai (Nevinskaitė, 2010).


65

3. UŽSIENIO KALBŲ MOKĖJIMAS IR VARTOJIMAS

Šiame poskyryje analizuojamas anglų kalbos mokėjimas. Šios kalbos ir kelių kitų Vaka-rų kalbų mokėjimo duomenys parodyti 2.3 paveiksle.

Iš diagramos matyti gana ryškūs skirtumai – anglų kalbos mokėjimo mieste papli-timas laipsniškai priklauso nuo miesto dydžio, toks pat dėsningumas, tik mažesni skir-tumai matyti vokiečių kalbos atveju. Prancūzų kalbos mokėjimo lygis yra labai žemas ir tarp miestų beveik nesiskiria.

2.3 PAV. Užsienio kalbų mokėjimas didžiuosiuose miestuose (visi respondentai); moka kalbėti (proc.)

4640

32

12 10 72 3 2

0

10

20

30

40

50


50

40

30

20

10


AnglųVokiečiųPrancūzų

Tačiau skirtingų tautybių gyventojų (kurių gimtosios kalbos yra skirtingos) kalbų mokėjimas yra nevienodas (žr. 2.4 pav.). Iš duomenų matyti, kad lietuviakalbiai visuose miestuose geriau moka anglų ir vokiečių kalbas. Skirtumas ypač didelis vidutiniuose miestuose, tačiau kadangi juose rusakalbių imtis buvo labai maža, tai galėjo lemti ir didesnė statistinė paklaida. Rusakalbių gyventojų anglų kalbos mokėjimas nėra tolygiai susijęs su miesto dydžiu – pirmoje vietoje yra didieji miestai, antroje – mažieji miestai,

2.4 PAV. Anglų ir vokiečių kalbos mokėjimas; moka kalbėti (proc.)

52

14

38

11

34

7

38

9 7 7

19

7

0

10

20

30

40

50

60

Anglų Vokiečių Anglų Vokiečių Anglų Vokiečių

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestai

LietuviakalbiaiRusakalbiai

o vidutiniai miestai lieka paskutinėje vietoje. Anglų kalbą mokančių rusakalbių skaičių galėjo padidinti kai kurių mažųjų miestų specifika: papildoma duomenų analizė rodo, kad aiškiai didesnis anglų kalbą mokančių rusakalbių procentas (20–25 proc.) yra Gri-giškėse ir Visagine, turinčiuose dideles pramonės įmones, kuriose darbuotojams daž-niau gali reikėti anglų kalbos; Grigiškių atveju įtaką greičiausiai daro ir Vilniaus kai-mynystė, nes dalis Grigiškių gyventojų dirba Vilniuje. Kituose miestuose anglų kalbos mokėjimo lygis nesiekė 10 proc.

66


Tokius nemažus kalbų mokėjimo skirtumus tarp skirtingas gimtąsias kalbas turin-čių respondentų dabar sunku paaiškinti. Reikėtų atlikti išsamesnę skirtingų tautybių respondentų amžiaus, užsiėmimo, pajamų analizę – galbūt tarp skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių yra tokių skirtumų, kurie paaiškintų ir kalbų mokėjimo skirtumus.

Anglų kalbos vartojimas kasdieniame gyvenime (iš mokančiųjų šią kalbą) matyti 2.14 lentelėje. Duomenys rodo, kad anglų kalbą dažniau vartoja didžiųjų miestų negu vidutinių ir vidutinių miestų negu mažųjų miestų gyventojai. Vidutiniai miestai pana-šesni į didžiuosius pagal radijo klausymą ir televizijos žiūrėjimą anglų kalba.

2.14 LENTELĖ. Anglų kalbos vartojimas kasdieniame gyvenime (iš mokančiųjų kalbą, visos tautybės); vartoja nurodytai veiklai dažnai arba kartais (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiKalba 40 30 24Rašo 32 25 20Skaito knygas 28 15 12Skaito periodiką 22 13 9Klauso radijo 25 26 17Žiūri TV 41 43 28Naršo internete 46 38 31

Duomenys apie kalbų vartojimą darbo aplinkoje vėlgi rodo panašius dėsningumus – anglų kalba darbe dažniau vartojama didžiuosiuose ir vidutiniuose miestuose. Ypač dažnai tenka bendrauti angliškai darbe su klientais (2.15 lentelė). Taigi miesto dydis lemia kalbų vartojimo dažnumą.2.15 LENTELĖ. Anglų kalbos vartojimas darbo aplinkoje (iš mokančiųjų kalbą, visos tautybės); vartoja nurodytai veiklai dažnai arba kartais (proc.)


Skirtumus tarp miestų neabejotinai gali paaiškinti miestų sociodemografiniai skir-tumai – kadangi didžiuosiuose miestuose daugiau aukštesnio išsimokslinimo, aukštes-nių užsiėmimo grupių ir jaunesnių gyventojų, o šios kategorijos yra susijusios su di-desne anglų kalbos mokėjimo tikimybe, tai paaiškina platesnį anglų kalbos mokėjimą didesniuose miestuose. Tačiau svarbu tai, kad dalis pastebėtų skirtumų išlieka net at-metus amžiaus ir užimtumo veiksnius. Atlikus analizę pagal įvairius kriterijus atskirose amžiaus ir užimtumo grupėse, skirtumai nebebuvo tokie nuoseklūs, bet išliko bendro-sios skirtumų tendencijos – pagal kalbų mokėjimą ir vartojimą didesni miestai dažniau lenkė už juos mažesnius miestus (žr. 2.16 ir 2.17 lenteles10). Vadinasi, skirtumus lemia ir miesto aplinka, susijusi su miesto dydžiu.

10 Nors kai kurių lentelėse pateiktų skaičių skirtumai atrodo gana dideli, jie nėra paryškinti šviesiau ir tamsiau, nes žymi-

mi tik statistiškai reikšmingi skirtumai. Statistinis reikšmingumas gali būti nepakankamas dėl palyginti mažų imčių atskiro-

se užimtumo grupėse – taigi skirtumai gali rodyti polinkius, tačiau iš jų kol kas negalima daryti reprezentatyvių išvadų.


67

2.16 LENTELĖ. Gimtakalbių lietuvių rusų kalbos mokėjimas skirtingose amžiaus ir užimtumo grupėse (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiA m ž i a u s g r u p ė15–24 metų 61 70 4225–35 metų 95 85 7936–45 metų 97 95 9046–55 metų 96 93 9556 ir daugiau metų 99 94 90U ž i m t u m o g r u p ėSavarankiškai dirbantys 96 96 93Samdomi darbuotojai – aukščiau-sio lygio specialistai

95 92 95


94 98 98


94 92 86


86 77 78

Bedarbiai 92 85 80

2.17 LENTELĖ. Anglų kalbos mokėjimas skirtingose amžiaus ir užimtumo grupėse (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiA m ž i a u s g r u p ė15–24 metų 84 90 7825–35 metų 69 47 4736–45 metų 34 27 2246–55 metų 26 17 1356 ir daugiau metų 12 5 8U ž i m t u m o g r u p ėSavarankiškai dirbantys 52 65 65Samdomi darbuotojai – aukščiau-sio lygio specialistai

66 60 54


44 28 37


30 25 22


18 28 9

Bedarbiai 34 29 27

68


4. TARMIŲ MOKĖJIMAS, VARTOJIMAS IR POŽIŪRIS Į TARMES

Miestų dydis taip pat lemia tarmių mokėjimą ir vartojimą juose, nuostatas tarmių at-žvilgiu. Galima kelti prielaidą, kad didelių miestų gyventojai, jei nėra atvykę iš kitų re-gionų, dažniau nebeturės tarmės (tarmėmis čia vadinamos tradicinės tarmės, ne miesto dialektai). Atvykėliai, kurių dideliuose Lietuvos miestuose nemažai, dažnai mokės kal-bėti tarmiškai, tačiau jos nevartos, norėdami prisitaikyti prie kalbinės miesto aplinkos (plg. Vaicekauskienė 2012). Taigi kokį vaizdą pateikia čia turimi duomenys apie skirtu-mus tarp miestų?

Toliau analizuojami tik tų respondentų, kuriems lietuvių kalba yra gimtoji, duome-nys. Tai leis nustatyti būtent miesto dydžio (o ne tautybės) įtaką tarmių mokėjimui ir vartojimui, nes dauguma negimtakalbių lietuvių turėtų nemokėti tarmių, o jei apklau-sos metu sakytų ją mokantys – tai, tikėtina, būtų labiau nepagrįstas negu gimtakalbių lietuvių gyventojų atveju teiginys.

Visų pirma, didesniuose miestuose kiek mažiau gyventojų negu mažesniuose aps-kritai sakosi mokantys tarmę (žr. 2.18 lentelę) ir labai nežymiai mažiau atpažįstantys tarmes (žr. 2.19 lentelę). Kita vertus, net tarmių mokėjimo atveju skirtumai tikrai nėra didžiuliai – viena iš priežasčių yra ta, kad nemaža dalis didmiesčių gyventojų yra atvykę iš kitų regionų. Pavyzdžiui, iš mokančių tarmę didmiesčių gyventojų mažesnė dalis – 36 proc. – buvo gimę viename iš šių didmiesčių.

2.18 LENTELĖ. Tarmių mokėjimas; gimtakalbiai lietuviai. Atsakymas į klausimą „Ar Jūs pats / pati mokate kalbėti kuria nors tarme?“ (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiMoku (nors šiek tiek bent viena tarme) 58 69 64Nemoku ir nenoriu mokėti 21 18 18Nemoku, tačiau norėčiau išmokti 13 9 8Sunku pasakyti 9 4 10

2.19 LENTELĖ. Tarmių atpažinimas; gimtakalbiai lietuviai. Atsakymas į klausimą „Ar, išgirdęs tarmiškai kalbantį žmogų, atpažintumėte, kokia tarme jis kalba?“ (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiTaip, lengvai atpažinčiau visas tarmes 35 38 39Priklauso nuo tarmės – vienas tarmes atpa-žįstu lengviau, kitas – sunkiau

43 48 40

Suprasčiau, kad kalba tarmiškai, tačiau kokia konkrečiai tarme – nepasakyčiau

14 13 16

Nieko nežinau apie lietuvių kalbos tarmes 8 1 5

Dar labiau stebina labai nedidelis (5 proc.), nors ir statistiškai reikšmingas, skirtumas tarp skirtingo dydžio miestų gyventojų, dažnai kalbančių tarmiškai – dažnai tarmiškai kalbantys nurodė po 44 proc. didmiesčių ir mažųjų miestų gyventojų, 49 proc. vidutinių


69

miestų gyventojų (žr. 2.20 lentelę). Kadangi, kaip matysime vėliau, tarmės dažniausiai vartojamos kalbant su šeimos nariais, greičiausiai taip atsitinka dėl glaudžių ryšių su giminėmis, ypač gyvenančiais kitose vietovėse ir kalbančiais tarmiškai.

2.20 LENTELĖ. Tarmių vartojimo dažnumas. Atsakymas į klausimą „Kaip dažnai Jūs kalbate kuria nors tarme?“

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiDažnai 44 49 44Kartais 40 38 40Nekalbu, nes neturiu su kuo kalbėti 14 8 13Nekalbu, nes nenoriu kalbėti tarmiškai 2 5 3

Žvelgiant į tarmių vartojimo sritis, ryškėja jau gana dideli skirtumai tarp didmiesčių, iš vienos pusės, ir vidutinių bei mažųjų miestų, iš kitos. Apibendrinant galima teigti, kad tarmė dažniau vartojama privačioje erdvėje, kur ją beveik vienodai dažnai vartoja didmiesčių ir mažesnių miestų gyventojai. Viešoje erdvėje tarmę dažniau vartoja ma-žesnių miestų gyventojai (žr. 2.21 lentelę).

2.21 LENTELĖ. Tarmių vartojimas įvairiose srityse (gimtakalbiai lietuviai, mokantys kalbėti tarmiškai); kalba daž-nai arba kartais (proc.)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiP r i v a t i e r d v ėKalba su tėvais 51 53 52Kalba su broliais, seserimis 52 60 58Kalba su seneliais 38 22 27Kalba su žmona, vyru, partneriu, partnere

27 45 43

Kalba su vaikais 18 44 41Kalba su anūkais 6 16 17Kalba su draugais 52 66 65P u s i a u v i e š a i r v i e š a e r d v ėKalba su kaimynais 25 52 50Kalba parduotuvėje, kavinėje 14 36 26Kalba su medicinos darbuotojais 10 31 20Kalba su valdininkais, pareigūnais 8 26 16Kalba darbe 18 22 9

Matyti aiškus skirtumas tarp tarmių vartojimo privačioje ir viešoje erdvėje skirtin-go dydžio miestuose, nors rezultatai ir ne visai tolygūs. Su tais šeimos nariais, su ku-riais sieja kraujo giminystės ryšiai – tėvais, broliais ir seserimis, tarmiškai kalba beveik vienoda dalis tiek didmiesčių, tiek mažųjų miestų gyventojų. Netgi didesnė dalis di-dmiesčių negu mažesnių miestų gyventojų tarmiškai kalba su seneliais. Tai būtų galima aiškinti nebent tam tikru nostalgijos jausmu, tarmių idealizavimu – tačiau tvirtai paaiš-kinti tokio skirtumo priežastis trūksta duomenų. Su šeimos nariais, nesiejamais kraujo giminystės ryšio – sutuoktiniu ar partneriu, vaikais, anūkais, – tarmiškai kalba daugiau

70


mažesnių miestų gyventojų. Kalbant su draugais, kuriuos galima priskirti privačiajai erdvei, matyti skirtumas tarp didžiųjų miestų ir mažesnių miestų, tačiau jis nėra didelis, o kalbant jau kiek mažiau privačioje erdvėje, su kaimynais, skirtumas didėja – su kaimy-nais tarmiškai jau kalba gerokai daugiau mažesnių miestų negu didmiesčių gyventojų. Tai gali lemti ir kitoks santykis su kaimynais negu šeimos nariais ir draugais, ir tai, kad kaimynai gali būti iš kitų Lietuvos regionų atvykę žmonės, taip pat ne lietuviai.

Ypač didelis tarmės vartojimo skirtumas, siekiantis apie 20 proc., tarp didmiesčių ir mažesnių miestų tokiose viešose erdvėse kaip parduotuvės ir kavinės, valstybinės ir medicinos įstaigos. Šiame kontekste išsiskiria tik darbo sritis, kur vėl nematyti skirtu-mo tarp skirtingo dydžio miestų – tačiau reikėtų manyti, kad ne didmiesčių gyventojai darbe daugiau kalba tarmiškai, bet mažesnių miestų gyventojai labiau vengia kalbėti tarmiškai darbe, nes čia skaičius yra mažiausias iš visų tarmės vartojimo sričių.

Nagrinėjami tarminių nuostatų duomenys rodo, kad didmiesčių ir mažesnių mies-tų gyventojų nuostatos beveik nesiskiria: panaši dalis gyventojų mano, kad vaikus ir jaunimą reikia skatinti kalbėti tarmiškai (didmiesčiuose 58 proc., vidutiniuose mies-tuose 59 proc., mažuosiuose miestuose 55 proc.), taip pat panaši dalis sutinka (tiksliau, diduma nesutinka) su teiginiu, kad tarmių vartojimas labiau tinka kaimo, o ne miesto gyventojams (atitinkamai 36 proc., 32 proc. ir 32 proc.).

Taip pat nepastebėta reikšmingų skirtumų analizuojant nuostatas, susijusias su tar-mių vartojimo sritimis (žr. 2.22 lentelę), išskyrus nuomonę apie tarmių vartojimo tin-kamumą juokaujant.

2.22 LENTELĖ. Nuostatos dėl tarmių vartojimo įvairiose visuomenės gyvenimo srityse (procentas gyventojų, ku-riems tarmių vartojimas atrodo tinkamas nurodytoje srityje)

Didieji miestai Vidutiniai miestai Mažieji miestaiVerslo santykiuose 5 6 6Mokslo įstaigose 7 8 7Žiniasklaidoje (pvz., radijas, televizija) 9 7 7Parduotuvių, kavinių ir pan. pavadinimams 12 13 10Juokaujant 68 66 59Bendraujant su artimaisiais, šeimos nariais, draugais, kaimynais ir pan.

83 80 81

Bendraujant su nepažįstamais žmonėmis gatvėje, kalbant telefonu ir pan.

11 15 13

Taigi vertinant tarmines nuostatas ir tarmių vartojimą tarsi matyti atitikimas – gana nedidelė dalis visų miestų gyventojų mano, kad tarmes tiktų vartoti viešose srityse. Tar-mes jie priskiria privačiai sričiai. Įdomu, kad daugiau didžiųjų ir vidutinių miestų negu mažesnių miestų gyventojų mano, kad tarmes tinka vartoti juokaujant. Galimas paaiški-nimas yra tarmės kasdieniškumas tarp mažųjų miestų gyventojų bei didesnis jos žymė-tumas tarp miestiečių, netgi siejant su „kaimietiškumo“ stereotipu. Kita vertus, nors tar-minės nuostatos daugumoje sričių sutampa, mažesnių miestų gyventojai dažniau negu


71

didmiesčių gyventojai vis tiek vartoja tarmes viešose srityse. Toks neatitikimas rodo ne tik išreikštų nuostatų ir deklaruojamo kalbinio elgesio skirtumus (plg. Vaicekauskienė, Sausverdē 2012), bet ir miesto aplinkos įtaką ir skirtingų kalbų, ir jų atmainų vartojimui.

APIBENDRINIMAS

Apibendrinant analizę galima teigti, kad keltos prielaidos pasitvirtino. Skirtingo dydžio miestai skiriasi etnolingvistinės įvairovės lygmeniu, etninių grupių kalbų ir užsienio kalbų mokėjimu bei vartojimu.

Didžiuosiuose miestuose apskritai galima matyti didžiausią kalbinę įvairovę: jų gy-ventojai geriausiai moka tiek kitų etninių grupių, tiek užsienio kalbas. Vidutiniai mies-tai yra labiausiai homogeniški pagal tautinę sudėtį, tačiau jų gyventojų lietuvių tiek pat kiek didžiuosiuose miestuose moka rusų kalbą, kiek mažiau – lenkų kalbą. Vidutiniuose miestuose rusakalbiams gyventojams labiausiai iš visų miestų tenka vartoti lietuvių kal-bą ir tai patvirtina jų homogeniškumą.

Maži miestai yra gana homogeniški, jų gyventojai mažiausiai moka tiek Lietuvos etninių grupių, tiek užsienio kalbas; atsižvelgus į Rytų Lietuvos miestų įtaką, duomenys dar geriau atitinka kalbinės įvairovės mažėjimo sulig miesto dydžiu tendenciją. Kalbinės įvairovės mažėjimo mažėjant miesto dydžiui dėsningumą iškreipia ir pavienės išimtys, kurias lemia konkrečių miestų specifika (pvz., mieste veikianti didelė pramonės įmonė, kurios darbuotojams gali tekti mokėti užsienio kalbą, ar miesto artimumo didžiajam miestui veiksnys – minėti Grigiškių, Visagino pavyzdžiai).

Taigi duomenys patvirtina logišką išvadą, kad kalbų mokėjimą ir vartojimą lemia ne miesto dydis, o reali miestų kalbinė ir ekonominė aplinka. Darant prielaidą, kad didesniuose miestuose tikėtina didesnė etninė ir ekonominė įvairovė, jų gyventojai mo-kės daugiau kitų Lietuvos etninių grupių ir užsienio kalbų ir dažniau jas vartos, tačiau gali būti išimčių, priklausančių nuo konkrečių miestų specifikos. Šią išvadą patvirtina ir ankstesnės didžiųjų miestų analizės rezultatai, parodę skirtumą tarp palyginti homoge-niško etniniu atžvilgiu Kauno ir įvairesnių Vilniaus ir Klaipėdos: Vilniuje ir Klaipėdoje lietuviakalbiai gyventojai dažniau mokėjo ir vartojo rusų, o Kaune rusakalbiai gyvento-jai – lietuvių kalbą (žr. Nevinskaitė 2010).

Nustatyti skirtumai iš dalies yra susiję su sociodemografiniais miestų skirtumais – didesniuose miestuose yra daugiau aukštesnio išsimokslinimo, aukštesnės užimtumo kategorijos, jaunesnių gyventojų, o šie požymiai yra susiję su didesne kitų kalbų mo-kėjimo tikimybe. Kita vertus, dalis iš nustatytų skirtumų išlieka net ir atsižvelgiant į amžiaus, užimtumo įtaką, todėl galima teigti, kad šie skirtumai taip pat susiję būtent su miesto dydžio ir jo specifikos lemiama aplinka. T. y. skirtumus lemia ne tai, kad dides-niuose miestuose gali būti daugiau jaunesnio amžiaus ir aukštesnį užimtumo statusą tu-rinčių žmonių, bet miesto dydis, nes tų pačių amžiaus ir užimtumo grupių duomenyse išlieka skirtumų tarp miestų.

72


Tarmių miestuose analizė atskleidė kiek kitokius skirtumus tarp miestų – vis dar labai didelė didžiųjų miestų gyventojų dalis moka kalbėti tarmiškai, tačiau tarmes daž-niau vartoja kalbėdami su šeimos nariais; mažesniuose miestuose tarmės dažniau varto-jamos ir viešoje erdvėje. Tačiau apskritai skirtumai tarp skirtingo dydžio miestų tarmių atžvilgiu nėra itin dideli ir tai susiję su didžiųjų miestų gyventojų struktūra – tarp jų yra vis dar daug neseniai iš kitų miestų atvykusių gyventojų.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Mufwene, S. S. (2010). Globalization, Global English, and World English(es): Myths and Facts. In Nikolas Cou-pland (ed). The Handbook of Language and Globalization. Chichester: Wiley-Blackwell.

Nevinskaitė, L. (2010) Kalbų mokėjimas ir vartojimas didžiuosiuose miestuose: lyginamoji analizė. Iš Meilutė Ramonienė (sud.). Miestai ir kalbos: kolektyvinė monografija. Vilnius: Vilniaus u-to leidykla, p. 269–277.

Nevinskaitė, L.; Vaicekauskienė L. (2010) Status and Functions of Russian and English in Lithuanian Cities. Pra-nešimas konferencijoje „Kalbos ir žmonės: dialogai ir kontaktai“. Vilnius, 2010 m. rugsėjo 23–24 d.

Vaicekauskienė, L. (2010) Globalioji daugiakalbystės perspektyva: anglų kalbos vieta ir vaidmuo Lietuvos mies-tų erdvėje. Iš Meilutė Ramonienė (sud.) Miestai ir kalbos: kolektyvinė monografija. Vilnius: Vilniaus u-to leidykla, p. 175–203.

Vaicekauskienė, L.; Čičirkaitė, R. (2011) „Vilniaus klausimas“ bendrinės lietuvių kalbos sampratose: metalingvis-tinių vilniečių komentarų tyrimas. Darbai ir dienos 56: 55–74.

Vaicekauskienė, L.; Sausverdē E. (2012) Lietuvos tarmių rezervatas. Socialiniai ir geografiniai tarmės mobilumo ribojimai tiesioginių tyrimų duomenimis. Taikomoji kalbotyra: [Elektroninis žurnalas] 1.

Zemlevičienė, R. (2009) Mažieji miestai Lietuvos gyvenviečių tinkle. Annales Geographicae 42(1–2): 88–94.

I I d a l i s

T A R M Ė S L I E T U V O S M I E S T U O S E

75

3 s k y r i u s . Tarmės Aukštaitijos miestuose: mokėjimas, vartojimas ir kalbinės nuostatosMeilutė RamonienėVilniaus universitetas

Didžiausias ir margiausias tiek tarminiu požiūriu, tiek gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo įvairove Lietuvos etnografinis regionas yra Aukštaitija, apimanti didelę

centrinės ir rytinės Lietuvos dalį, į rytus nuo Radviliškio, į šiaurę nuo Kauno, Birštono, Grigiškių ir Pabradės. Nemažai Aukštaitijos gyventojų pasklidę ir po kitus Lietuvos re-gionus, daug jų gyvena didmiesčiuose. Šiame knygos skyriuje, remiantis kiekybinių ir kokybinių tyrimų duomenimis, nagrinėjamas Aukštaitijos krašto miestiečių kalbinis elgesys ir kalbinės nuostatos.

Kaip jau buvo minėta pirmame skyriuje, Lietuvoje nėra nusistovėjusios bendros etnografinių regionų schemos, etnografinės, etnokultūrinės, tarminės skirtingų autorių žemėlapių ribos nesutampa. Kaip ir daugumoje kitų šios knygos skyrių, kalbant apie Aukštaitiją bus remiamasi Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto žemėlapio (Etninės kultūros..., 2003) skirstymu.

Analizuojami kiekybiniai apklausos duomenys apima visą Aukštaitiją1 su visa tar-mių, patarmių ir šnektų įvairove. Šiame skyriuje daugiausia nagrinėjami 880 respon-dentų, gyvenančių Aukštaitijos miestuose, atsakymai. Analizuojami kokybiniai interviu reprezentuoja šiaurinę Aukštaitijos dalį, kur 2012 metų vasarą vyko projekto „Socio-lingvistinis žemėlapis. Miestai ir miesteliai“ ekspedicija. Šios ekspedicijos metu iš viso 80 giluminių interviu užrašyta Pasvalyje, Biržuose, Linkuvoje, Pakruojyje.

Šio skyriaus tikslas – išnagrinėti tarmių gyvybingumą Aukštaitijos miestuose. Anali-zuojama, ar šio regiono miestuose tarmės yra mokamos, ar vartojamos, kokiose situacijose ir su kokiais pašnekovais miestiečiai Aukštaitijoje kalba tarmiškai, koks yra tarmių presti-žas, kiek tarmė miestiečiams yra svarbi, graži, susijusi su vietine tapatybe ir pan. Daugeliu atvejų Aukštaitijos regiono miestiečių kalbinis elgesys ir nuostatos gretinamos su tiek kal-biškai, tiek kultūriškai itin ryškaus etnografinio regiono – Žemaitijos – miestų situacija.

1. TARMĖS MOKĖJIMAS

Ankstesnis Lietuvos didmiesčių sociolingvistinis tyrimas yra parodęs, kad tarmės nėra svetimos Lietuvos miestų kalbiniame gyvenime, jos atpažįstamos, tarmes moka ir varto-ja nemažai Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojų (Kalėdienė 2010:85; Kliukienė 2010: 91–105). Ar kuo nors ypatinga šiuo požiūriu Aukštaitija, kurioje paplitę tiek daug skir-tingų tarmių, patarmių, šnektų, pašnekčių (Zinkevičius 1966; Tarmės 2012)?

1 Kuriuose Aukštaitijos miestuose vykdyta apklausa ir kiek respondentų apklausta, žr. Įvadą ir 1 žemėlapį.

76

I I D A L I S . T a r m ė s L i e t u v o s m i e s t u o s e

Kaip rodo tyrimo duomenys, aukštaičių tarmės apskirtai yra įprasčiausios Lietu-vos miestuose. Iš visų tyrime dalyvavusių ir ką nors žinančių apie tarmes respondentų 43 proc. atsakė, kad jiems įprasčiausia yra būtent aukštaičių tarmė (pvz., žemaičių tar-mė pripažinta įprasčiausia 23 proc. respondentų). Žvelgiant į pačių Aukštaitijos miestų duomenis matyti (žr. 3.1 pav.), kad daugiau nei pusė miestiečių (59 proc.) teigia mokan-tys tarmiškai.

3.1 PAV. Aukštaitijos miestiečių tarmės mokėjimas

AR JŪS PATS / PATI MOKATE KALBĖTI TARMIŠKAI?

Ar jūs pats/pati mokate kalbėti tarmiškai?

59%

38%

3%

MokuNemokuNieko nežinau apie tarmes

Nieko nežinau apie tarmes, 3%

Moku, 59%

Nemoku, 38%

Palyginę Aukštaitijos ir kitų regionų miestus bei didmiesčius Vilnių, Kauną ir Klai-pėdą (žr. 3.1 lentelę ir 23a žemėlapį), galime matyti, kad Aukštaitijos tarmių mokėjimas viršija visos Lietuvos miestiečių tarmių mokėjimo vidurkį net 10 proc. (visos Lietuvos miestuose tarmę moka 49 proc.). Tačiau Aukštaitijos miestų gyventojai šiuo požiūriu neprilygsta žemaičiams, kurių net 71 proc. teigia mokantys tarmiškai.

3.1 LENTELĖ. Tarmės mokėjimas

Iš viso Aukštaitija Žemaitija Dzūkija (Dainava) Suvalkija (Sūduva)

Mažoji Lietuva

N 4697 N 880 N 780 N 519 N 319 N 102

Moku (nors šiek tiek bent viena tarme)

49% 59 % 71 % 42 % 53 % 41 %

Žinau tarmes, bet nemoku

39% 38 % 27 % 41 % 35 % 43 %

Nieko nežinau apie tarmes

12% 3 % 2 % 17 % 12 % 16 %

2. TARMĖS VARTOJIMAS

Kaip jau buvo minėta knygos įvade, įvairių kalbinių atmainų vartojimas, jų dažnas kaita-liojimas skirtingose situacijose yra lemiamas pačios urbanizacijos. Miesto gyventojams tenka daug dažniau keisti savo socialinius ir komunikacinius vaidmenis (Malmberg, Nordberg 1994), įsitraukti į skirtingus socialinius tinklus (Milroy 1980) ir bendraujant

M. Ramonienė. Tarmės Aukštaitijos miestuose: mokėjimas, vartojimas ir kalbinės nuostatos

77

Kaip dažnai kalbate tarme?

45%

38%

DažnaiKartaisNekalbu

dažniau rinktis vis skirtingus kalbinius kodus. Be to, migracija iš kaimų į miestus, persi-kėlimas iš vieno regiono į visai kito regiono miestą, šeimų su žmonėmis iš kitų regionų kūrimas taip pat veikia kalbinius pasirinkimus, skatina labiau prisitaikyti prie kitaip kalbančių, neretai atsisakyti tarminio kodo arba stengtis vengti ryškiausių tarminių ypatybių bendraujant su kitų tarmių, kitų regionų pašnekovais. Miesto gyventojams daug dažniau nei kaime gyvenantiems tenka dalyvauti oficialiose komunikacinėse situ-acijose, kur paprastai stengiamasi kalbėti bendrine arba kuo labiau į bendrinę panašia kalba. Taigi mieste tarmėms iš esmės paliekama tik privataus gyvenimo erdvė ir net joje miestiečiams tenka kur kas mažiau bendrauti su artimais, ta pačia tarme kalbančiais žmonėmis negu gyvenant kaimo aplinkoje (plg. Malmberg, Nordberg 1994: 19–22).

Kaip Aukštaitijos miestuose yra vartojamos tarmės? Ar mokantys tarmę ją vartoja miesto gyvenime? Jeigu taip, kokiose situacijose ir su kuriais pašnekovais?

Tyrimo duomenys rodo, kad didžioji dalis miestiečių Aukštaitijoje tarmę vartoja – taip teigia 83 proc. respondentų (žr. 3.2 pav.). Į apklausos klausimą „Kaip dažnai jūs var-tojate tarmę?“ 45 proc. atsakė tarmiškai kalbantys dažnai, 38 proc. – kartais, o 17 proc. sakėsi tarmiškai nekalbantys.

3.2 PAV. Aukštaitijos miestiečių tarmės vartojimo dažnumas

KAIP DAŽNAI KALBATE TARME?

Nekalbu, 17%

Dažnai, 45%

Kartais, 38%

Palyginti su Žemaitijos regionu (žr. 4 skyrių „Tarmės mokėjimas, vartojimas ir nuos-tatos Žemaitijos regione“), Aukštaitijos miestuose tarmės vartojamos kiek rečiau (Že-maitijoje tarmę vartojantys teigia 91 proc. respondentų), tačiau galima sakyti, kad ir Aukštaitijos mietuose tarmės yra gana gyvybingos.

Pagal tyrimo duomenis, kaip įprasta ir kitur (plg. Blom, Gumprez 1972; Malm-berg, Nordberg 1994), tarmę mokantys respondentai teigia ją dažniausiai vartojantys privačioje sferoje. Daugiausia tyrimo dalyviai, gyvenantys Aukštaitijos miestuose, nu-rodė tarmiškai bendraujantys su draugais (62 proc.), antrą vietą užima bendravimas su broliais / seserimis (57 proc.), pusė šių apklausos dalyvių sakėsi tarmiškai bendrau-jantys su tėvais (50 proc.)2. Su kitais pašnekovais tarmiškai kalbančių skaičius mažes-

2 Tikėtina, kad į šią grupę pakliūva tik tebeturintys gyvus tėvus respondentai. Giluminiuose interviu buvo sakoma, kad

tėvams gyviems esant bendraudavo tik tarmiškai, pavyzdžiui: T: O kaip sakėt tarmiškai, kur jūs kalbat tarmiškai? R: Tai beveik

niekur, kol buvo gyvi tėvukai, tai su tėvukais kalbėdavau. (Biržai, mokytojas, 59 m.)

78


nis – nesiekia ir 50 proc. Nemažai respondentų deklaravo tarmiškai kalbantys su kai-mynais (49 proc.), su žmona, vyru, partneriu ar partnere (46 proc.), mažiau – su vaikais (42 proc.). Gana nedidelis skaičius miestiečių Aukštaitijoje sakėsi tarmiškai kalbantys su seneliais (21 proc.), bet greičiausiai dėl to, kad daugelis iš jų senelių jau neturi. Re-čiausiai iš artimiausios aplinkos žmonių vartojant tarmę buvo nurodyta bendraujant su anūkais – taip teigė tik 12 proc. respondentų. Turbūt į šį skaičių pakliūva ir apskritai neturintys anūkų respondentai, tačiau lyginant Aukštaitijos ir Žemaitijos ir visų kitų regionų miestų miestiečių bendravimą tarmiškai su seneliais ir anūkais, galima matyti gana ryškių skirtumų. Su seneliais iš viso Lietuvos miestuose tarmiškai kalba 31 proc., o Žemaitijoje 33 proc. miestų gyventojų, taigi, kur kas daugiau negu Aukštaitijoje. Dar reikšmingesnis skirtumas atsiskleidžia žvelgiant į deklaruojamą bendravimą su jauniau-sia karta, su anūkais, kuriems, kaip matyti, Aukštaitijos seneliai nelabai linkę perteikti gimtosios tarmės. Aukštaitijoje, kaip jau minėta, tik 12 proc. sakosi su anūkais kalbantys tarmiškai (Žemaitijoje – 25 proc., o kituose miestuose 14 proc.). Namų aplinkoje tar-miškai kalbinant gyvūnus taip pat nurodytas didesnis procentas žemaičių negu aukštai-čių: žemaičių – 33 proc., o aukštaičių – 18 proc.

Giluminiuose interviu išaiškėjo įvairių aspektų, susijusių su tarmių vartojimu. Varto-jantys tarmę namų aplinkoje miestiečiai buvo linkę pabrėžti tarmės, kaip natūralios gimto-sios kalbos, ypatingą sąsają su emocine namų atmosfera, su šeimos narių santykių artimu-mu, šiltumu. Pavyzdžiui, respondentė iš Pakruojo teigė visai neįsivaizduojanti šiltų šeimos narių santykių, jaukios namų aplinkos, jeigu namie kalbėtų oficialia bendrine kalba:

1. Vienus žmones pažįstu, pati moteris yra pakruojietė, vyras yra nuo Prienų, <...> tai jie šeimoj kalba literatūriškai, su vaikais kalba literatūriškai. Man, pavyzdžiui, nepriimti-na, man tiesiog toks gaunas, tarsi susvetimėjusi šeima <...> Nežinau, bet man kažkaip negražiai taip atrodo, nešiltai atrodo. <...> Man kažkaip, sakau, man labai keista. Mes kartą su ja ginčijomės, negalėčiau taip ir staigiai su vyru persiorientuot, ir kalbėt su juo literatūriškai, kaip su svetimu žmogum. Su svetimu tai aš galiu kalbėt atitinkamoj įstai-goj. Nu, taip toks pasidarai tarsi viešas žmogus, aš nežinau. Gal kitur yra priimta. <...> Jeigu literatūriškai kalbėt, tai reikia visada būt įsitempus, aš bent jau taip jausčiausi pati, jeigu man dar namie kalbant su namiškiais reikia būti įsitempus, tai nežinau tada... (Pakruojis, bibliotekininkė, 49 m.)

Giluminių interviu metu skambėjo netolerancija tokiems tarmės bendruomenės žmonėms, kurie užmiršta tarmę, neoficialioje aplinkoje ima vartoti bendrinę ar nuo įprastos tarmės nutolusią kalbą. Tokie kalbėtojai pašiepiami, laikomi susvetimėjusiais, su jais nenorima bendrauti, pavyzdžiui:

2. Kai išgirsti iš letuviška (bendrine), labai pjaun ausį. <...> Čia atsimenu, kaiminkos į Kupiškį išsikėla, grįždava, tai iš letuviška šnek, šnek. Įsivaizdin, poniutė, iš letuviška šnek – nenormaliai kalb, netarmiškai. Sakyčia, atvirkščiai, kaip sakėt, kad gėda tarmiš-kai, atvirkščiai, kažkaip, kad dabar pradėt šnekėt iš letuviška. (Pasvalys, savivaldybės darbuotojas, 47 m.)


79

3. Dabar va, aš žiūriu pas mus remontą dara biržietis meistras ir dabar atvažiava jam savaitgalį padėt sūnus. Ir tas sūnus jau studijuoja Vilniuj. Ir aš apačioj geriu kavą, o jie viršuj kalbas. Tėvelis kalba tarmiškai, sūnus pusiau jau bando ir taip, ir taip, ir man negera klausyt ir aš tik laikaus, kad aš nepasakyčiau pabaikite abu biržietiškai ir bus labiau susikalbėti ir su sūnum. Jisai mažų mažiausiai tris mets pabuvęs Vilniuj. Tai va, tai va. (Biržai, mokytoja, 57 m.)

Kaip rodo apklausos duomenys, Aukštaitijos miestuose tarmė vartojama ne tik pri-vačioje, bet ir pusiau viešoje sferoje, pavyzdžiui, parduotuvėje, kavinėje, su medicinos darbuotojais, su valdininkais, pareigūnais. Tačiau ir šioje aplinkoje Aukštaitijos miestų gyventojai linkę tarmę vartoti gerokai rečiau negu žemaičiai. Kaip matyti iš 3.2 lentelės, tarmiškai parduotuvėse, kavinėse kalbančių aukštaičių teigia 18 proc., o tose pačiose vietose žemaičių – net 41 proc.

Gretindami Aukštaitijos ir Žemaitijos miestus, matome, kad skiriasi nurodomos tarmės vartojimas ir mentaliniuose procesuose, mąstant, skaičiuojant. Kaip matyti iš 3.2 lentelės, žemaičiai ir šioje sferoje linkę labiau vartoti tarmę negu aukštaičiai – tar-miškai galvoja 43 proc. Žemaitijos miestų gyventojų ir tik 25 proc. Aukštaitijos, skai-čiuoja – 25 proc. žemaičių ir tik 15 proc. aukštaičių.

3.2 LENTELĖ. Tarmės vartojimas įvairioms funkcijoms

Grupė: bent kartais šnekantys tarmiškai

Iš viso Lietuvos miestuose

Aukštaitija Žemaitija

Kalbate su žmona, vyru, partneriu, partnere

40 % 46 % 49 %

Kalbate su vaikais 35 % 42 % 48 %Kalbate su tėvais 53 % 50 % 58 %Kalbate su broliais, seserimis 58 % 57 % 66 %Kalbate su seneliais 31 % 21 % 33 %Kalbate su anūkais 14 % 12 % 25 %Kalbate su draugais 64 % 62 % 76 %Kalbate su gyvūnais 21 % 18 % 33 %Kalbate su kaimynais 44 % 49 % 60 %Kalbate parduotuvėje, kavinėje 25 % 18 % 41 %Kalbate su medicinos darbuotojais 19 % 12 % 34 %Kalbate su valdininkais, pareigūnais 16 % 7 % 28 %Galvojate 29 % 25 % 43 %Skaičiuojate 19 % 15 % 25 %

Tyrimo giluminių interviu duomenys rodo, kad kai kuriuose Aukštaitijos miestuose tarmė gyvai vartojama ir jaunų žmonių, kurių tėvai nevietiniai, kilę iš skirtingų tolimes-nių regionų ir patys nemoka vietinės tarmės. Tada vaikai išmoksta gyvenamo miesto tarmę iš aplinkos ir ją vartoja, pavyzdžiui:

4. Bet mano dukros tai pasvalietiškai, kai mokėsi čia, tai tikrai šnekėjo, dabar vyresnioji išvykus į Kauną ir jau lygtai jau primiršus tą pasvalietišką šneką, o mano mažoji dar kol

80


kas va gimnaziją baigusi, tai jinai dar pasvalietiškai, ir kai rašo žinutę ar taip kažką, tai pasvalietiškai sudėtinga [juokiasi] perskaityt. Bet taip ji kalba pasvalietiškai, tai galbūt vienintelė iš mūsų šeimos tokia tikra pasvalietė, tarmiškai kalbanti. Bet žinot, kai gyvena kartu su tėvais, kurie nelabai pasvalietiškai, tai ir ji pati taip jau su savo bendraamžiais tiktai pasvalietiškai bendrauja. <...> tai tiktai tiek ne šeimos aplinka formavo, bet drau-gų aplinka, mokyklos gyvenimas. (Pasvalys, bibliotekininkė, 52 m.)

Tačiau kai kurie respondentai minėjo ir kitokių atvejų, kad kitos tarmės arba iš didmiesčių kilę artimieji neretai ne tik neskatina tarmės vartojimo, bet atvirkščiai, linkę priekaištauti, drausti savo tarmiškai šnekantiems šeimos nariams vartoti tarmę, pavyzdžiui:

5. T3: O marčiai nepatinka [tarmė]? R: Nepatinka. T: O iš kur marti? R: Vilnietė. Gryna vilnietė. Ir jinai ir sūnui draudžia, kai čia atvažiuoja [į Biržus]. Tai

irgi, ką tu čia turguj susitikęs savo draugus, sako, paklausyk, kaip tu kalbi. O jis iš karto perjungia registrus. (Biržai, mokytoja, 57 m.)

6. Žmona yra iš Anykščių, tai pyksta, kad aš biržietiškai kalbu [nusijuokia]. Pyksta. Nu, sako, va negražiai kalbi [juokiasi], nelietuviškai, nuu, bet mes kažkaip įpratę ir šeimoj, ir ir ir vat giminėj visoj, ir ir ir tėveliai irgi biržietiškai <...> iš žmonos gaunu tokių priekaištų, kad va tu čia biržietiškai, kaip ir nelietuviškai kalbi, tai va dėl to toksai, aš skaitau, kad kaip ir pažeminimas gaunasi. (Biržai, regioninio parko darbuotojas, 53 m.)

Apklausos metu tiriamųjų buvo klausiama, kokiose srityse jie mano tarmę esant vartotiną. Rezultatai patvirtina ir kitų tyrimų duomenis (plg. Vaicekauskienė, Sausver-de 2012; Ramonienė 2013; 2006) – Aukštaitijos miestų gyventojai tarmėms tinkamą iš esmės skiria privačią erdvę. Kaip rodo 3.3 pav., 85 proc. respondentų mano, kad tarmė tinkama su artimais, pažįstamais žmonėmis, ir tik 12 proc. sutinka, kad tarmė vartotina ir su nepažįstamais. Oficialiam, dalykiniam bendravimui, viešajai erdvei daugumai tar-mė atrodo netinkama, 6 proc. sutinka, kad tarmė gali tikti verslo komunikacijai, 7 proc. pritaria tarmės vartojimui žiniasklaidoje.

Kokybiniuose interviu, paklausus apie galimą tarmių vartojimą žiniasklaidoje, res-pondentai dažniausiai nustebdavo dėl tokio klausimo, atrodydavo kiek sutrikę.

7. T: O per radiją, per televiziją, pavyzdžiui, jeigu būtų kokios nors vieną kartą per savaitę žinios tarmiškai. Pasvalietiškai.

R: Nežinau, keistai skambėtų, aišku. Įdomiai, kodėl ne. Bet čia daugiau regioninė. Jeigu reikėtų šnekėt žemaitiškai visai Lietuvai, no, žemaičiam tegu šnek. O gal būtų įdomiau, nes dabar tos žinios per radiją ain tas pats per tą patį, nusibost klausytis, o taip dzūkiškai, gražiai šnek tenais. Dzūkuoja – labai maloniai kalb. Žemaitiškai. Gal ir gražu būt, tikrai. Tos pačios žinios, bet kitokia tarme. (Pasvalys, savivaldybės darbuotojas, 47 m.)

3 T žymimas tyrėjas, R – respondentas. Interviu citatos pateikiamos autentiškos, kalba netaisyta.


81

Daugumos Aukštaitijos tyrimo dalyvių nuomone, tarmė nėra labai tinkama moks-lo, mokymo įstaigoms, tik 9 proc. pritarė tarmės vartojimui šioje sferoje (žr. 3.3 pav.). Tačiau giluminiuose interviu ne vienas, ypač jaunesnio amžiaus, respondentas kalbėjo apie tai, kad mokykloje tarmė yra gyvai vartojama, jos daugiau privengiama per lietuvių kalbos pamokas, kalbant su mokytojais lituanistais:

8. T: O su mokytojais? R: Su... su kokia žiūrint mokytoja. Jeigu su lietuvių kalbos mokytoja, tai jau stengdavais

truputį gražiau... (Biržai, jauna moteris)

Paklausti apie galimą tarmės mokymą mokykloje, respondentai dažniausiai suabejo-davo, bet kartais ir pritardavo, kad galbūt tai būtų įdomu ir vertinga:

9. T: O jeigu mokykloje pamokos būtų tarmiškai? R: Nu aš skaitau, kad gal nelabai, tada žinot... nu, pavyzdžiui, studijuojant aukštąjį už

tai, kad, matot, negali žinot gyvenime, kaip papūs vėjas, į kurią pusę ir kuo reiks dirbt, ane, arba kuo išsimokyt. Pavyzdžiui, kažkokia nu papildoma pamoka galėtų būt, pa-vyzdžiui, iš tikrųjų mokyklose, galbūt įdomu, jeigu kas norėtų. (Biržai, regioninio parko darbuotojas, 53 m.)

Nors tiesioginio draudimo vartoti tarmę mokykloje respondentai neminėjo, tačiau kai kurie mokytojai kalbėjo apie mokyklos vadovybės netoleranciją net ir netyčia mo-kytojų kalboje pasireiškiančioms tarmės ypatybėms:

10. Stebėjo pamokas mano, tai pavaduotojos kritikos davė – išlenda tarmė. Žinai, mokyto-jas, vis tiek turėtų kalbėti prieš klasę... Nu aš nežinau, ar linksniuose kažkokiuose ar kur tenai nu ir išlindo. (Pasvalys, mokytoja, 57 m.)

Kaip Aukštaitijoje žiūrima į kalbinį kraštovaizdį, į tarmiškus viešuosius užrašus? Kaip matyti iš 3.3 pav., 13 proc. respondentų tinkami atrodytų tarmiški parduotuvių ar kavinių pavadinimai. Tokia tarmės tolerancija šioje srityje Aukštaitijos miestiečiai kiek išsiskiria iš kitų regionų, pavyzdžiui, Žemaitijoje su šiuo teiginiu sutinka 11 proc., Suvalkijoje 9 proc., Dzūkijoje 7 proc., o vadinamajame Mažosios Lietuvos regione tik 3 proc. miestų gyventojų.

Interviu metu kai kurie respondentai pabrėžė, kad tarmė, vartojama viešai, jiems atrodo netinkama:

11. Man viešai, sakyčiau, sunku klausytis, nu nežinau, kodėl taip. Va šnekam, viskas tvarkoj, bet jeigu kas nors va taip viešai, nežinau, man sunku klausytis mūsų tarmės. Man geriau literatūriškai. (Pasvalys, bibliotekininkė, 50 m.)

12. Aš manau, kad, sakykim, ten stovi prieš auditoriją ir ten prieš klasę, prieš susirinkimą kažkokį dar bendrai ar, sakykim, ar įstaigoje ar ten kokiam ofise, nežinau kur, mano atrodo, kad literatūrinė kalba vis dėlto turėtų būt, nežinau. (Linkuva, mokytoja, 43 m.)

82


Tik nedaugelis pašnekovų sakėsi, kad viešoje erdvėje tarmė atrodo tinkamas kalbinis kodas, tačiau pasitaikė ir tokių vertinimų, pavyzdžiui:

13. R: Man viešoj erdvėj tarmė yra labai gražu. T: Neatrodo, kad ne savo vietoj? R: Vat man visiškai neatrodo, kad ji ne savo vietoj, man labai gražu. Man tas savitums,

tas tas nu ko ko tu čia gali dar privaidint, norminės kalbos tu kur nori gali išgirst, ir Vilniuj, i Kaune, kur tik kur tik papuola, bet va teip labai graž, labai graž šnekėt pasva-lietiškai, niekur kitur neišgirsi. Man patink kažkaip. <...> man tarmė patinka. (Pasvalys, fotografas, 52 m.)

Kiti pašnekovai palankiau tarmę viešumoje vertina tik tam tikrais atvejais, specia-liuose su kalbomis, tarmėmis, vietos etnografija ir pan. susijusiuose renginiuose, kur tarmė gali būti parodoma kaip vietos specifika:

14. R: Aš tai visai būčiau už tai, kad, sakykim, kokie specifiniai literatūros ar kalbiniai rengi-niai vyktų tarmiškai ir...

T: O tokie nespecifiniai? Paprasčiausi, kurie visai nesusiję su kalba, tiesiog? R: Nežinau, gal neįprasta. ... R: Gal neįprasta, gal atrodo ir keistokai. Gal kitiem, žmonės priprastų, būtų kažkoks tas

kalbinis šokas toksai. Nežinau. (Biržai, mokytoja, 57 m.)

Gana didelė respondentų dalis, Aukštaitijoje net 64 proc., teigiamai vertina tarmių vartojimą juokaujant. Humoras ir tarmė labai glaudžiai susijusi atrodo ir kitų regionų miestiečiams. Galimas dalykas, kad tokias sąsajas skatina žiniasklaida, sukūrusi gana ryškų humoristinį ar pašiepti tinkamą tarme kalbančiojo įvaizdį (dar žr. Vaicekauskie-nė, Sausverde 2012). Kita vertus, kaip matyti iš kokybinių interviu, kalbos vartotojai jaučia, kad tarmė yra spalvingesnis, išraiškingesnis kodas, leidžiantis perteikti subtilių prasmių ir emocijų, nuotaikos niuansų:

3.3 PAV. Požiūris į tarmės tinkamumą tam tikrose situacijose

Kuriose iš šių situacijų tarmių vartojimas Jums atrodo

nkamas?

69

13

64

85

127

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

Verslosantykiuose

Moksloįstaigose

Parduotuvių,kavinių ir pan.pavadinimams

Juokaujant Bendraujant suar�maisiais,

pažįstamais irpan.

Bendraujant sunepažįstamais

žmonėmis

Žiniasklaidoje

KURIOSE IŠ ŠIŲ SITUACIJŲ TARMIŲ VARTOJIMAS JUMS ATRODO TINKAMAS?

Verslo santykiuose

Mokslo įstaigose

Parduotuvių, kavinių ir pan. pavadinimams

Juokaujant Bendraujant su artimaisiais, pažįstamais ir

pan.

Bendraujant su nepažįstamais

žmonėmis

Žiniasklaidoje


83

15. ... žiūrint, kokie santykiai vat ir su pardavėja, kai tokiam kaimely miestely ar ne, kai tu pažįsti gerai žmogų ir jeigu ateini ten su gera nuotaika kažką jau va taip palazdavoda-mas, kažką tokio pajuokaudamas, tai vat taip ir... (Linkuva, mokytoja, 43 m.)

Kokybiniuose interviu su Aukštaitijos miestų gyventojais atsiskleidė dar vienas svar-bus su gimtosios tarmės vartojimu susijęs aspektas, pabrėžtas ir kituose tyrimuose (Ra-monienė 2006), – bendravimo prigimtine tarme natūralumas, gebėjimas tarme daug lengviau, paprasčiau reikšti savo mintis negu išmokta bendrine kalba, nors pastaroji ir laikoma gražesne už tarmę, pavyzdžiui:

16. R: Lengviau, aišku, tarmiškai, jeigu man literatūriškai būtų paprasčiau, tai aš tikriau-siai ir nešnekėčiau tarmiškai, bet, aišku, tarmiškai, nes vis tiek prigimtis, tėvai, kaime gyvenus, viską, čia vis supa žmonės, visi taip šnekantys, tarmiškai lengviau, bet gražiau literatūriškai. (Pasvalys, bibliotekininkė, 50 m.)

17. R: labai mažakalbis [vyras], jeigu reikia kažką bendrine kalba susakyt... Kai telefonu, tai mane net erzina, žmogui nebegali net sakinio pasakyt [juokiasi].

T: O biržietiškai pasakytų? R: Jo, puikiausiai. (Biržai, mokytoja, 57 m.)

18. R: ...tikrai yra lengviau. Vyresnieji, gal va vienuoliktokai mano, gal jau jie tikrai lavi-ruoja, bet dešimtokai tai būna taip, kad jis kalba kalba ir sako – ai, nebegaliu pasakyt, pritrūko žodžių, ir čik čik biržietiškai susako.

T: Tada nebetrūksta žodžių? R: Tada nebetrūksta. Tokių yra, ypač vaikinai. Ypač vaikinai. Mergaitės, tai jos taip

tokios gal labiau. O ir per įskaitą man buvo, va, kai jie susinervino, susijaudino, aišku, ir saka, ai čia bus aiškiau, užbaigsiu teip. Nepykit, mokytoja, bet aš užbaigsiu teip, sako [juokiasi]. (Biržai, mokytoja, 57 m.)

3. TARMĖS VERTĖ IR SVARBA

Yra žinoma, kad kalbinio kodo gyvybingumą, jo vartojimą palaiko teigiamos kalbinės nuostatos to kodo atžvilgiu (Garret 2010: 23–29; Ramonienė 2013 ir kt.). Nors nuosta-tos nebūtinai tiesiogiai veikia kalbinį elgesį ir nebūtinai egzistuoja požiūrio ir kalbinės elgsenos harmonija, tačiau pozityvios nuostatos gali paskatinti kalbinės atmainos var-tojimą. Tradiciniai būdai aiškinantis tiesiogines kalbines nuostatas yra klausimai apie kalbinio kodo estetinį patrauklumą, apie prestižą ir pan. Apklausoje Lietuvos miestuose buvo klausiama, kuri tarmė atrodo gražiausia. Miestiečiai Aukštaitijoje, kaip matyti iš 3.4 lentelės, išsiskyrė iš kitų regionų respondentų teigiamai vertindami savo krašto tar-mės grožį, net 51 proc. gražiausia įvardijo aukštaičių tarmę (Žemaitijoje žemaičių tarmę gražiausia pripažino 42 proc. respondentų).

Apskritai Aukštaitijoje didžioji dauguma miestiečių estetiniu požiūriu tarmes verti-no labai palankiai ir tik 5 proc. respondentų teigė, kad jiems negraži nė viena tarmė (žr. 3.4 lentelę, dar žr. 24 žemėlapį).

84


3.4 LENTELĖ. Deklaruojama gražiausia tarmė

Iš viso Lietu-vos miestai

Aukštaitija Žemaitija Dzūkija SuvalkijaMažoji Lietuva

Aukštaičių 34 % 51 % 31% 29 % 17 % 22 %Dzūkų 13 % 11 % 9 % 33 % 17 % 15 %Suvalkiečių 13 % 16 % 7 % 7 % 43 % 10 %Žemaičių 22 % 14 % 42 % 12 % 11 % 42 %Nė viena 5 % 3 % 5 % 4 % 2 % 9 %

Kokybiniuose interviu kai kurie respondentai teigė, kad gražios visos tarmės, bet pabrėžė, kad jų – pati gražiausia, pavyzdžiui:

19. R: aš nežinau, man, pavyzdžiui, patinka, gražu. Kaip irgi ten kur nors va išvažiuoji toliau irgi kai vietiniai šnekas man gražu, kai tarmiškai žemaičiai ten dzūkai.

T: O kokia tarmė gražiausia? R: Pasvaliečių, aišku [juokiasi]. T: [juokiasi] O negražiausia? R: Oi, sunku pasakyt, man visos gražios, nėr taip kad, kad negalėčiau klausytis man

įdomu. (Pasvalys, kompiuterininkas, 26 m.)

20. Yra ta [moteris], kuri išlaikė labai tvirtą, sakau, net gražu klausytis, man net širdis alps-ta, kaip aš jos klausausi. Vat jos pasiklausius, tai be proto gražu. (Pakruojis, biblioteki-ninkė, 49 m.)

Tačiau dalis kalbintų aukštaičių neigiamai vertino savo tarmę, teigė ją esant negražią palyginti su kitomis atmainomis:

21. Tiesiog išgirsti, kaip jie, kaip kiti žmonės kalba, ir pamatai, kokia tavo kalba yra ir nu... Man tai mūsų, bent jau ta biržietiška kalba nėra labai tokia kad būtų graži [nusijuokia]. (Biržai, pardavėja, 21 m.)

Kai kurie respondentai gretino tarmę ir bendrinę kalbą, pastarąją estetiniu požiūriu vertindami palankiau:

22. Žinokit, net nežinau, nu, aišku, literatūriškai daug gražiau išeitų. (Pasvalys, biblioteki-ninkė, 52 m.)

23. Nežinau, man tarmės nėra gražu. Ne, nu būtų gal, nežinau. Bet jau taip yra, tai jau taip ir bus, bet aš kažkodėl nesižaviu tarmėm. Man literatūrinė kalba gražiausia. (Pasvalys, bibliotekininkė, 50 m.)

Kalbinių nuostatų tyrėjai yra pastebėję, kad dominuojančios standartizacijos ideolo-gijos šalyse vertinant tarmę ir bendrinę kalbą gana įprastas yra kalbos vartotojų pabrė-žiamas bendrinės kalbos taisyklingumo aspektas (žr. Ramonienė 2013). Kai kurie res-pondentai pažymėjo, kad, jų nuomone, tarmė trukdanti išmokti taisyklingos bendrinės kalbos, mokytis rašybos:


85

Tarmių vartojimas labiau tinka kaimo, o ne miesto gyventojams

37%

23%

36%

4%

SutinkuNei taip, nei neNesutinkuSunku pasakyti

24. T: Ar atrodo, kad tarmė gali, taip sakant, pablogint bendrinės kalbos mokymąsi? R: Nuu man atrodo, kad gal, matot, paskui galbūt, kai jau tuos pagrindus visus turi kaip

reikiant ir taip toliau, pavyzdžiui, galbūt ten vyresnėse klasėse, galbūt ta tarmės... gal jau nieko labai nebūtų, bet šiuo metu, kaip sako, jeigu dar ypač tiem jaunesniem, tai žinokit, tas įtaką turi. (Biržai, regioninio parko darbuotojas, 53 m.)

Tokių minčių pareiškė ir kalbintos Linkuvos mokyklos mokytojos:

25. T: Ar manot, kad tarmė trukdo rašymui? R: Trukdo, taip. (Linkuva, mokytoja, 52 m.)26. R: Sako – einam ‒ linkuvietiškai, tai jie ir parašys ainam – a. (Linkuva, mokytoja, 38 m.)

Atvirasis tarmių prestižas tiesiogiai aiškinantis kalbines nuostatas pripažįstamas ne-dažnai, tačiau Aukštaitijoje atsakydami į klausimą, kuri tarmė prestižiškiausia, aukštai-čių tarmę minėjo net 51 proc. respondentų (žr. 3.5 lentelę). Aukštaičių tarmė, beje, ir kitų regionų miestiečių buvo pripažinta kaip prestižiškiausia, iš viso taip teigė 33 proc. respondentų.

3.5 LENTELĖ. Tarmių prestižas

TarmėIš viso

Lietuvos miestuose

Aukštaitija ŽemaitijaDzūkija

(Dainava)Suvalkija (Sūduva)

Mažoji Lietuva

Aukštaičių 33 % 51 % 34 % 24 % 18 % 27 %Dzūkų 4 % 2 % 1 % 18 % 2 % 1 %Suvalkiečių 12 % 11 % 5 % 7 % 47 % 6 %Žemaičių 11 % 6 % 26 % 5 % 4 % 26 %Nė viena 16 % 11 % 17 % 19 % 8 % 27 %

Projekto duomenų analizė dar kartą patvirtino, kad gana dažnai neigiamos nuosta-tos tarmių atžvilgiu kyla iš to, jog tarmės siejamos su kaimietiškumu, nemodernišku gy-venimo būdu (dar žr. Vaicekauskienė, Sausverde 2012; Ramonienė 2013). Teiginio „Tar-

3.4 PAV. Tarmės vertinimas miestietiškumo / kaimietiškumo požiūriu

TARMIŲ VARTOJIMAS LABIAU TINKA KAIMO, O NE MIESTO GYVENTOJAMS

Nesutinku, 36%

Sutinku, 37%

Nei taip, nei ne, 23%

Sunku pasakyti, 4%

86


Reikia skatinti, kad vaikai ir jaunimas kalbėtų tarmiškai

54%

20%

20%

6%

SutinkuNei taip, nei neNesutinkuSunku pasakyti

mių vartojimas labiau tinka kaimo, o ne miesto gyventojams“ vertinimą rodo 3.4 pav. Kaip matyti, tiek sutinkančių su šia mintimi, tiek jai prieštaraujančių Aukštaitijos mies-tuose yra beveik vienodai: 38 proc. šiam teiginiui pritaria, 36 proc. – ne, o maždaug ketvirtadalis neturi aiškios nuomonės.

Kai kurie mažesnių Aukštaitijos miestų gyventojai komentavo, kad neretai tarmės gėdijamasi išvykus į didesnius miestus, nenorima tarmiškai šnekant pasirodyti „kai-miečiu“, pavyzdžiui:

27. Aš vieną iš priežasčių manyčiau, kad čia bus ta, kad mūsiškiai išvažiuoja, jiem gėda pasirodyt, provincijos sindromas – kad aš būsiu students, visi kalbės ir versimės, versim save, versim liežuvį. (Biržai, mokytoja, 57 m.)

28. Ne. Čia matai – provincija, kaimas. Nuvažiavęs į miestą tu taip pašnekėk, tai į tave atsisuks ir žiūrės, kas čia tu per žmogus esi, nes miestuose taip nu nekalba... (Linkuva, mokytoja, 60 m.)

Tarmių gyvybingumas tiesiogiai siejamas su jų perteikimu jaunajai kartai. Tyrimo metu respondentų buvo klausiama, ar reikėtų skatinti, kad jaunimas kalbėtų tarmiš-kai. Daugiau nei pusė (54 proc.) Aukštaitijos miestiečių, kaip matyti iš 3.5 pav., su-tiko su tokiu teiginiu, penktadalis buvo priešingos nuomonės, ketvirtadalis neturėjo aiškios nuomonės. Šiuo klausimu aukštaičius taip pat pralenkė žemaičiai, atsiskleidė kaip labiau palaikantys savo tarmę, 64 proc. teigė sutinkantys dėl jaunimo skatinimo, o 15 proc. – ne.

REIKIA SKATINTI, KAD VAIKAI IR JAUNIMAS KALBĖTŲ TARMIŠKAI

Nesutinku, 20%

Sutinku, 54%


Sunku pasakyti, 6%

3.5 PAV. Jaunimo skatinimas kalbėti tarmiškai

Kalbėdami apie tarmių ateitį, išlikimo perspektyvas, giluminių interviu metu res-pondentai pasakė įvairių nuomonių – ir labai optimistiškų, ir liūdnai vertinančių tarmių nykimą ir niveliaciją:

29. T: O toks va bendras įspūdis, kad jau Pasvalio tarmė nelabai numirs? R: Man atroda, kad nenumirs, man atroda, kad tikrai nenumirs, nes ir iš vienos pusės


87

yra dar tų žmonių, vis tiek kaip jie [nusijuokia] kaip jie bevažiuotų, jų dar dar dar yra, o šviesuomenė tai kaip tik atrodo visi visi už tą tarmę, visi visi yra, tikrai tikrai priešiškai nusiteikusių nėra. (Pasvalys, fotografas, 52 m.)

30. R: Tiktų užfiksuoti. Nepapūsi prieš vėją, nieka nebus. Gal būti entuziastų, tokių kaip folklioro. Vis tiek, ant tų entuziastų laikos, o to folklioro dūšioj žmonėms nebelika. Ta prasme, naudojim. Lika toks koncertinis variants, o ta... Yra dabar vaikai. Dabar Vokie-tijoj buvom su su Valakėliu, yra tokie, bet daruos mažuma. Visų tradicijų, tai tas pats. Globalizacėj to visko prarija. [P] Nieka nepadarysi. (Pasvalys, savivaldybės darbuotojas, 47 m.)

Tas pats respondentas fotografas pasigrožėjo, kad ir svetimšaliai, apsigyvenę Pasva-lyje, pirmiau išmoksta tarmiškai, nes bendrinės kalbos kasdieniame gyvenime jiems čia visai nereikia:

31. Labai gražu, kai atvažiuoj čia kas nors, nu sakysim, mišrios šeimos koks nors a šveds, a prancūzs, jisai čia vietoj gyven, sakysim, su kokiu vietiniu, lietuvaite, ar jisai išmokst ne tų norminį kalbų, bet išmokst tarmiškai, ir kaip tas prancūzs šnek tarmiškai [nusijuo-kia]. Nu kad jam i nereikia nu jis jis jisai nu kaip jis ne neviešas kažkoks persona, jisai ne ne politiks, ne ne mokytojas jam gal ir nereik, jei jis ten kaime kažkoks statybininks ar kitos kokios kokios tokios darbininkiškos profesijos žmogus, jam jam gal su vietiniais užtenka komunikuot, o daugiau tų kitų dialektų nei tos norminės kalbos jam kaip ir nereikia. (Pasvalys, fotografas, 52 m.)

Paklausti, ką respondentams asmeniškai reiškia tarmė, jos mokėjimas, vartojimas, daugelis iš jų siejo tarmę su vidine savastimi, tapatybe (apie tai dar žr. šios knygos skyrių „Keli lietuvių miestų gyventojų kalbinės tapatybės bruožai“), stipriausiomis emocijo-mis, didesnėmis saviraiškos galimybėmis:

32. T: Na, o sakėt, kad man jos reikia, tos tarmės. Kam jos reikia? R: Dūšiai, matyt, reikia [juokiasi]. Nežinau, taip gal gal iš įpratimo, gal iš kažkokios

vidinės savasties, kad kad aš... Bet... nu man daug smagiau ir daug daug atrodo pras-mingiau, kai aš galiu vat taip va išsikalbėt, išsisakyt ir man nereikia... Va teip teip many galbūt susidėlioja, kad aš aš galiu, sakau, vat pamokoj vienaip, o paskui neformalioj aplinkoj ar kažkur kitur – tarmiškai ir man nėra jokių problemų. Aš nematau jokių problemų, aš ir mokiniam leidžiu teip. (Biržai, mokytoja, 57 m.)

33. Mano nuomone, tai, kad iš tikrųjų, kad aš biržietiškai kalbu, tai kažkoks dar irgi toksai nu nesakyčiau, kad gal pasitenkinimas, bet tik tai tas, kad vat jis galbūt dūšios nurami-nims yra. (Biržai, regioninio parko darbuotojas, 53 m.)

34. Tarmė įaugusi į kraują žmogui. (Pakruojis, bibliotekininkė, 49 m.)

35. Iš ankstyvosios vaikystės tas dalyks gauts, jis yra girdėts, yra išmokts, sakysim, ir nu netgi neišmokts, o kažkoks, nu nežinau, kaip pavadinsi, jis yra įkalts kažkaip, jis įkvėpts ir man tai labi gražu tas dalyks, mani virkdo tiesiog iš grožio. (Pasvalys, fotografas, 52 m.)

88


Kalbėjimas tarmiškai, respondentų teigimu, sumažina tarpusavio distanciją, suarti-na žmones, palengvina bendravimą sudėtingesnėje situacijoje. Net ne viena mokytoja respondentė teigė, kad, norėdamos mokykloje su mokiniu nuoširdžiau pasikalbėti, kal-ba ar kalbėtų tarmiškai (nors viena iš jų apskritai sakė mokykloje tarmės netoleruojanti):

35. T: Jeigu kas nors nutiko, nuoširdžiai reikia su juo [mokiniu] išsiaiškint kažką. Kaip kalbėtumėt? Literatūriškai ar tarmiškai?

R: Man turbūt nepavyktų literatūriškai kalbėt. T: Kodėl? R: Nežinau, man atrodo, kad tarmiška, ta tokia gal tarmiška šiltesnė, vaikui labiau į

dūšią ... kažkaip nuu... Tai būna tokių situacijų – pasakyk man, po pamokos truputį pasikalbėsim ‒ pasilieka tas vaikas... Aš pagal save. Pasilieka tas vaikas. Tai kas dabar nutiko? Nu kodė tu taip padarei? Nu tai pagalvokim – atrodo šilčiau. O tai, kad – Kodėl tu taip padarei? Kodėl neatsinešei? Kodėl? Man tas m... m... m.. – toksai šaltas bendra-vimas. O čia – Nu kodė tu taip? Nu, atrodo, iš karto vaikui ne taip baisu. Nežinau, čia mano nuomonė [juokiasi]. Nežinau. (Linkuva, mokytoja, 43 m.)

36. Nu vėlgi. Čia tas pats kaip klausei, kas artimiau. Tai jeigu su vaikais bendrauji, teip nori su vaiku kažką nuoširdžiai pakalbėt, tai aš kalbu tarmiškai. Ir mokykloj, ir mokytojai kalba tarmiškai. Ir jeigu mokytojas kalba su vaiku literatūriškai, tai yra daug šalčiau – Nu, Deividai, pasakyk, kodėl tu prasikaltai? Ne, čia daug šalčiau... negu negu – Kas čia dabar pasidarė, Deividai, kodėl tu taip? Aišku, aš tarmiškai kalbėsiu. (Pasvalys, mokyto-ja, 57 m.)

Daugelis respondentų teigė besididžiuojantys tiek savo, tiek apskritai tarmėmis, jų savitumu, pavyzdžiui:

37. Tai aš pasakysiu, kad ta tarmė, tai ji iš tikrųjų ir dabartiniais laikais, tai tiesiog virs perliukais tokiais, kai išgirsti, tai taip ir aaa... Mes didžiuojamės tuo, kad žinom, kas yra maklynė <...> Mes tai tuo didžiuojamės savotiškai, nes savotiška, iš tikrųjų. <...> Smeg-duobėm didžiuojamės, maklynėm didžiuojamės <...> Liepiam išlinksniuot „alų“ – „als“. Tikrinam, kas yra pasvalietis... (Pasvalys, mokytoja, 57 m.)

APIBENDRINIMAS

Išnagrinėjus kiekybinius ir kokybinius duomenis apie Aukštaitijos miestų gyventojų kalbinį elgesį, matyti, kad daugiau nei pusė (59 proc.) miestiečių teigia mokantys tarmę. Tai rodo, kad didelė dalis miestiečių dar yra dvikalbiai – kalba ir bendrine kalba, ir vieti-ne tarme. Tačiau turint galvoje, kad Aukštaitija apima didžiąją dalį Lietuvos, be to, lygi-nant situaciją su Žemaitijos miestais, kur net 71 proc. teigia mokantys tarmiškai, galima matyti aiškias tarmių nykimo tendencijas Aukštaitijos urbanistiniame peizaže. Tokią iš-vadą sustiprina ir tai, kad iš mokančiųjų tarmiškai 42 proc. tarmę vartoja bendraudami su vaikais ir tik 12 proc. – su anūkais, vadinasi, jaunoji karta tarmiškai nebekalbės. To-kią prognozę paremia ir nusiteikimas dėl jaunimo skatinimo kalbėti tarmiškai – tik kiek


89

daugiau nei pusė (54 proc.) palaiko tokio skatinimo idėją, penktadalis miestiečių jai nepritaria, o kiti neturi aiškios nuomonės. Dabartinė sociolingvistinė padėtis rodo, kad per vieną ar dvi kartas mūsų tarmės gali visai išnykti iš miestiečių kalbinio repertuaro.

Kokios išorinės socioekologinės priežastys nulemia tai, kad tarmės laipsniškai nyksta iš miesto kalbinio gyvenimo? Analizuojant kalbėtojų elgseną galima matyti, kad komu-nikacinių strategijų pokyčius veikia pati urbanizacija. Klasikinis J. A. Fishmano (1972) sociolingvistikos klausimas „Kas kalba, su kuo, kur, kada ir apie ką?“ leidžia atskleisti urbanizacijos poveikį. Miestų erdvėje, palyginti su kaimo aplinka, formuojasi kitokie kalbėtojų tarpusavio ryšiai, menkesnis yra pašnekovų artimumo laipsnis, formalesni yra socialiniai vaidmenys, bendravimo temos ir situacijos, kuriose bendraujama, mieste lieka mažiau artimos kalbėtojų tarpusavio distancijos, mažiau asmeninės sąveikos, kur natūraliai būtų vartojama tarmė, galimybių. Tai patvirtina ir analizuojami Aukštaitijos miestų duomenys apie tarmių vartojimą.

Tyrimo duomenimis, ne visi mokantys tarmę ją vartoja, beveik penktadalis (17 proc.) respondentų teigė niekada nekalbantys tarmiškai. Natūralu, kad tarmė daugiausia var-tojama privačioje sferoje, su draugais, šeimoje, su broliais, seserimis, tėvais – taigi su senosios, tėvų šeimos nariais. Naujose, savo sukurtose šeimose su vyru ar žmona tar-mės vartojama mažiau, dar mažiau, kaip jau buvo minėta, su vaikais ir anūkais. Tačiau vartojantys tarmę namie teigia, kad bendravimas tarmiškai rodo ir kuria šiltus, artimus tarpusavio santykius, jaukią, emociškai malonią namų atmosferą, bendrinė kalba tokio-se šeimose netoleruojama. Iš kokybinių duomenų matyti, kad miestuose prie bendrinės kalbos pereinama tada, kai šeimas sukuria skirtingų tarmių regionų žmonės. Tačiau tokių šeimų jaunimas, ypač mažesniuose miestuose, neretai išmoksta vietinės tarmės iš aplinkos, iš draugų, mokykloje ir aktyviai ją vartoja tarpusavy bendraudami.

Pusiau viešojoje sferoje Aukštaitijos miestuose tarmės vartojamos mažiau, tačiau beveik penktadalis tarmiškai kalbasi parduotuvėse, 7–12 proc. su valdininkais, medici-nos darbuotojais. Galima spėti, kad tarmiškai tokiais atvejais daugiau šnekama su pažįs-tamais žmonėmis, dirbančiais tose sferose, nes tik 12 proc. apklausos dalyvių pripažino tarmę esant tinkamą bendrauti su nepažįstamais.

Viešojoje sferoje Aukštaitijos miestų gyventojai tarmės nelinkę toleruoti, tik nedi-delė dalis mato tarmę tinkamą verslo komunikacijoje, mokslo įstaigose, žiniasklaidoje. Viešoji komunikacija daugumai susijusi tik su bendrine kalba, kuri neretai pripažįstama kaip gražesnė, vertingesnė, ji (bendrinė kalba) laikoma taisyklinga, taigi atvirai pripažįs-tamas didesnis standarto prestižas, palyginti su vietine kalbine atmaina. Nors net pusė apklausoje dalyvavusių Aukštaitijos miestų gyventojų šio regiono tarmę laiko gražiausia ir tik 3 proc. miestiečių negraži nė viena tarmė, vis dėlto tik kiek daugiau nei trečdalis (36 proc.) mano, kad tarmė yra visai tinkamas bendravimo kodas, ne tik kaimui, bet ir miestui.

Iš kokybinių duomenų matyti, kad tarmės vartotojai Aukštaitijoje vertina tarmę kaip tinkamesnę nuoširdžiam, draugiškam, intymiam bendravimui, laiko ją natūrales-ne, lengvesne kalba, kuriančia artimą ryšį su pašnekovu. Daugelis respondentų išsakė

90


pasigėrėjimą, pasididžiavimą savo tarme, jos savitumu, pabrėžė jos svarbą asmenybei, vietinei tapatybei, daugiau kaip pusė tyrimo dalyvių pritarė, kad reikėtų skatinti jauni-mą vartoti tarmę.

Tyrimas Aukštaitijos miestuose rodo, kad tarmės kalbiniame miesto gyvenime dar yra gyvos, bet jų gyvybingumas laipsniškai mažėja. Nors galima matyti toleranciją tar-mėms ir viešajame gyvenime, tačiau ji nė iš tolo neprilygsta kalbinės įvairovės palai-kymui ir tarmių vartojimui tokiose šalyse kaip Norvegija, Šveicarija, Liuksemburgas, Slovėnija ar kt. (plg. Trudgill 2002: 31; Ramonienė 2013).

Būtina pridurti, kad šis tyrimas nerodo realaus miestiečių kalbinio elgesio, nes ana-lizuojama tik jų pačių deklaruojama kalbinė elgsena. Norint matyti visą tikrąjį, išsamų miestų gyventojų kalbinio gyvenimo vaizdą, būtina pasitelkti ir kitus metodus (lauko tyrimus, stebėjimą ir kt.), fiksuoti realią kalbinę vartoseną konkrečiose situacijose. Vi-sapusiškas esamos sociolingvistinės situacijos matymas galėtų būti tinkamas pamatas kalbų politikos, kalbinių nuostatų vietinių tarmių atžvilgiu formavimui, sąmoningam jų išlikimo palaikymui.

LITERATŪRA

Blom, J.-P.; Gumprez, J. J. (1972) Social meaning in linguistic structures: Code-switching in Norway. In Directions in Sociolinguistics. The Ethnography of Communication. Eds. J. J. Gumprez, D. Hymes. New York etc.: Holt, Rinehart and Winston, p. 407–434.

Etninės kultūros globos taryba, D. Pivoriūnas, Ž. Šaknys (2003) Lietuvos etnografiniai regionai. Prieiga interne-tu: http://www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0123191.jpg (žiūrėta 2012-06-17).

Fishman, J. A. (1972) Domains and the retionship betwee micro- and macrosociolinguistics. In Directions in Sociolinguistics. The Ethnography of Communication. Eds. J. J. Gumperz and D. Hymes. New York etc.: Holt, Rinehart and Winston, p. 435–453.

Garrret, P. (2010) Attitudes to Language. Cambridge: Cambridge University Press.Kalėdienė, L. (2010) Lietuvybės perspektyva Lietuvos miestuose. In Miestai ir kalbos. Moksl. red. M. Ramonienė.

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 71–89.Kliukienė, R. (2010) Tarmės mieste: mokėjimas, vartojimas ir kalbinės nuostatos. Iš Miestai ir kalbos. Moksl. red.

M. Ramonienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 91–105.Malmberg, A.; Nordberg, B. (1994) Language Use in Rural and Urban Settings. In Nordberg B. (ed.) The Sociolin-

guistics of Urbanization. The Case of the Nordic Countries. Berlin; New York: Mouton de Gruyter.Milroy, L. (1980) Language and Social Networks. (Language in Society 2). Oxford: Basil Blackwell.Ramonienė, M. (2013) Tarmės socialinė vertė: Lietuvos miestų jaunimo kalbinės nuostatos (Įteikta spaudai).Ramonienė, M. (2006) Nuostatos dėl bendrinės kalbos ir tarmės: Joniškėlio atvejis. Kalbos kultūra 79: 137–148.Tarmės (2012). Prieiga internetu: http://www.tarmes.lt/index_meniu.php?id=1 (žiūrėta 2013-07-12).Trudgill, P. 2002. Sociolinguistic Variation and Change. Edinburg: Edinburg University Press.Vaicekauskienė, L;, Sausverde, E. (2012) Lietuvos tarmių rezervatas. Socialiniai ir geografiniai tarmės mobilumo

ribojimai tiesioginių tyrimų duomenimis. Taikomoji kalbotyra (1): 1–27. Prieiga internetu: www.taikomoji-kalbotyra (žiūrėta 2013-07-15).

Zinkevičiaus, Z. (1966) Lietuvių dialektologija: Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija. Vilnius: Mintis.

91

4 s k y r i u s . Tarmės mokėjimas, vartojimas ir nuostatos Žemaitijos regioneRegina KliukienėVilniaus universitetas

Ankstesni miestiečių nuostatų dėl tarmių tyrimai, tarmių mokėjimo ir vartojimo didžiuosiuose miestuose analizė (Kliukienė 2010: 91–106) paskatino išsiaiškinti,

ar Lietuvos regionų miestuose ir miesteliuose taip pat siaurėja tarmių vartojimo sritys, ar nėra pavojaus visiškai išnykti tarmėms, vietinėms kultūroms ir vietinei tapatybei (plg. Kalėdienė, 2009: 287–293).

Kalbant apie Žemaitijos regioną, visų pirma pabrėžtinas jo kalbinis išskirtinumas. Žemaičių dialektas labiausiai nutolęs nuo bendrinės kalbos ir aukštaičių tarmių, todėl kalbiniai pokyčiai dėl bendrinės kalbos ir kitų tarmių įtakos ypač pastebimi. Žemai-čiai, kitaip negu aukštaičiai, dažnai turi apsispręsti „būti žemaičių tarmių vartotoju ir jos propaguotoju ar pasukti lengvesniu keliu, imti kalbėti bendrine lietuvių kalba, taip išvengti galimų pašaipų ir nepatogumų bendraujant su kalbančiais ne tarmiškai ir tapti „normaliu“ lietuviu“ (Kalnius 2012: 306–307). Tokio elgesio rezultatas yra arba visiškas „nužemaitėjimas“, arba pasirinkimas kalbėti pusiau tarmine kalba (plg. Pupkis 1995; Mikulėnienė 2010). Tokio elgesio apraiškų esama daugiau Žemaitijoje, kurios žmonės neretai turi prisitaikyti, iš dalies atsisakyti tarmiškumo dėl socialinės padėties ir kitų dalykų. Mokslininkų teigimu, kalbinių reiškinių nykimas ar supanašėjimas su kitomis tarmėmis ir kalbomis lemia tarmių ploto pasikeitimus, šiuo atveju ne žemaičių naudai (apie žemaičių dialekto traukimąsi žr. Bukantis: 1994: 12). Tai taip pat skatina gauti kuo išsamesnės informacijos apie Žemaitijos miestų gyventojų kalbinę elgseną.

Šiame skyriuje analizuojami tik Žemaitijos regiono kiekybinės apklausos duomenys (skirstymas pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį), taip pat naudojamasi giluminiais interviu, atliktais ir iššifruotais šio skyriaus autorės. Mums buvo svarbūs respondentų, iš kurių 98 proc. yra lietuviai (Žemaitijos duomeni-mis, apklausta 780 respondentų), kurių gimtoji kalba lietuvių ir kurie tapatina save su Lietuva, atsakymai. Be to, mums rūpėjo tokios Žemaitijos regiono respondentų grupės: a) ką nors žinančios apie tarmes (780 respondentų); b) mokančios tarmę (552 respon-dentai); c) bent kartais šnekančios tarmiškai (493 respondentai); d) vartojančios tarmę tam tikrose situacijose (į skirtingus klausimus atsakė skirtingas žmonių skaičius, pavyz-džiui, į klausimą „kurią tarmę vartojate, kai rašote“ – 16 respondentų, „kai kalbate su tėvais“ – 276 respondentai ir t. t.).

Pagrindinis šio skyriaus tikslas – išanalizuoti atliktos apklausos rezultatus ir atskleis-ti respondentų tiesiogiai pareikštas nuostatas dėl tarmės mokėjimo ir vartojimo. Tam aiškinamasi, koks santykis lietuvių, mokančių tarmę ir kalbančių tarmiškai, mokančių

92


tarmę, bet nekalbančių tarmiškai, kokios dažniausios ir rečiausios tarmės vartojimo sfe-ros Žemaitijos regione, taip pat koks santykis tarp žmonių, turinčių „teigiamas“ nuos-tatas dėl tarmių, ir žmonių a) nemokančių tarmiškai, b) nenorinčių kalbėti tarmiškai, c) nekalbančių tarmiškai. Be abejonės, svarbus ir tarmės prestižo klausimas, kurį čia taip pat stengiamasi gvildenti.

1. TARMIŲ ATPAŽINIMAS

Pirmiausia visų Žemaitijos miestų gyventojų buvo teiraujamasi, ar jie apskritai skiria tarminius kodus. Kiekybinės analizės duomenimis, atpažintų tarmiškai kalbantį žmogų daugiau nei trečdalis respondentų (37 proc.), vos ne pusei apklaustųjų (46 proc.) būtų lengviau atpažinti tik savo tarmę (15 proc.) ir tik du procentai žmonių visai nieko neži-nojo apie tarmes (žr. 4.1 lentelę).

4.1 LENTELĖ. Tarmės atpažinimas

100 %Taip, lengvai atpažinčiau visas tarmes 37 %Priklauso nuo tarmės – vienas tarmes atpažįstu lengviau, kitas sunkiau 46 %Suprasčiau, kad kalba tarmiškai, tačiau, kokia konkrečiai tarme, nepasakyčiau 15 %Nieko nežinau apie lietuvių kalbos tarmes 2 %

Paklausti, kokią tarmę supranta prasčiausiai, 37 proc. žemaičių sunkiausiai mano suprantą dzūkų tarmę, respondentams suprantamesnė atrodo aukštaičių ir suvalkiečių tarmės (tik 6–10 proc. žmonių nurodė jas kaip sunkiausiai suprantamas), o žemaičių tarmė pasirodė sunkiausiai suprantama net 29 proc. atsakiusiųjų (žr. 4.2 lentelę). Grei-čiausiai turėta galvoje visi ne žemaičiai, o kitų tarmių ar bendrinės kalbos vartotojai.

Nuomonę dėl Žemaitijoje „egzotiškos“ dzūkų tar-mės, matyt, lėmė tos tarmės retesnis vartojimas Žemai-tijoje, galbūt dzūkų tarmės ypatybių, turinčių nemažai skirtybių nuo žemaičių tarmės, neišmanymas ar net nenoras domėtis kitomis tarmėmis, turinčiomis nema-žai skirtybių nuo žemaičių tarmės. Pasak respondentės, žentas dzūkas sakydavo: „jūs prancūzai!“ (suprask, že-maičių tarmė tokia pat, kaip ir visiškai jam nesupran-tama ir tolima prancūzų kalba), ir tikina pati dzūkiškai nesuprantanti, kaip kad žentas prancūziškai (Kretinga, pensininkė, 84 m.).

4.2 LENTELĖ. Tarmės suprantamumas

100 %

Aukštaičių 6 %

Dzūkų 37 %

Suvalkiečių 10 %

Žemaičių 29 %

Nė viena 8 %

Nežinau 0 %

Neturiu nuomonės 10 %

R. Kliukienė. Tarmės mokėjimas, vartojimas ir nuostatos Žemaitijos regione

93

2. TARMIŲ MOKĖJIMAS IR VARTOJIMAS

Miestų gyventojai, pripažįstantys, kad moka tarmę, sudaro 71 proc. (žr. 4.1 pav.) visų 780 apklaustųjų. Palyginti su Aukštaitija ir kitais regionais, tai gana didelis procentas (plg. 3 skyrių „Tarmės Aukštaitijos miestuose: mokėjimas, vartojimas ir kalbinės nuostatos“).

4.1 PAV. Mokėjimas kalbėti tarmiškai

AR JŪS PATS / PATI MOKATE KALBĖTI TARMIŠKAI?

2%

Ar jūs pats/pa� mokate kalbė� tarmiškai?

Moku (nors šiek �ek bent vienatarme)

Nemoku tarmiškai

Nieko nežinau apie tarmes

Nieko nežinau apie tarmes, 2%

Moku (nors šiek tiek) bent vieną tarmę, 71%

Nemoku tarmiškai,

27%

Didesnioji likusių respondentų dalis tvirtina nemokantys tarmiškai (27 proc.) ir tik du procentai visai nieko nežino apie tarmes. Mokančių tarmiškai grupės atstovai nevie-nodai dažnai vartoja tarmę (žr. 4.2 pav.): šiek tiek daugiau nei pusė (53 proc.) iš 552 at-sakiusiųjų dažnai kalba tarmiškai, 38 proc. tik kartais, o 9 proc. visai nekalba tarmiškai.

4.2 PAV. Tarmės vartojimo dažnumas

KAIP DAŽNAI KALBATE KURIA NORS TARME?

Nekalbu, 9%

Kartais, 38%

Dažnai, 53%

Mūsų duomenimis, visai nedidelė dalis žmonių visai nekalba tarmiškai. Santykis tarp mokančių tarmę ir dažnai kalbančių tarmiškai būtų kaip 3 su 2, o skirtumas tarp mokančiųjų ir nekalbančiųjų, kaip matome, daug didesnis. Kodėl tie, kurie moka tarmę, ne visada ją vartoja, neretai jos atsisako? Tai aiškinama kiekvieno individo pasirinkimu, kuris gali būti nulemtas profesinių, socialinių veiksnių, būtinybės prisitaikyti ir išlikti tam tikroje visuomenėje (plačiau apie tai žr. 5 skyrių ir ten minimą literatūrą).

94


Per giluminius interviu ne kartą girdėjome didžiavimąsi savo šaknimis ir gimtąja tarme: esu iš čia gimimo, čia mano šaknys, mano visi protėviai žemaičiai, sakykim, taip jau iš vienos pusės. Ir jinai yra, ta pusė, labai stipri. Jinai man viską davė. O aš, mano šeima, nu, mes žemaičiai. Aš nežinau, nu, aš žemaitė. Aš – iš tikrųjų žemaitė. Ir man, pavyzdžiui, nėra taip, kad aš slėpčiau, kad aš žemaitė, kažkur nuvažiavus. Ne. Atvirkščiai, man įdomu pasakyti – taip, aš žemaitė, va, ir kalba. Ir paprašo pasakyti ką nors žemaitiš-kai1 (Palanga, mokytoja, 49 m.); taip mano tėvai buvo, taip aš, taip ir seneliai buvo irgi. Nu tai jau nuo gimimo, čia įaugę į kraują, juk mūsų tėvai, seneliai, esam žemaitee, iš pat prigimties (Plungė, pensininkė, 75 m.). Šiais respondentės žodžiais patvirtinamas dabar regioninių grupių mąstysenoje vyraujantis reiškinys – regioninės grupės nariu tampa-ma, jeigu tėvai ir (ar) seneliai yra tos grupės atstovai (žr. Kalnius 2012: 127). Kartu čia gali būti puikiausias pavyzdys vadinamojo kalbinio paveldimumo – „iš prigimties“ (pla-čiau apie tai 7 skyriuje). Apskritai iš daugelio respondentų pasakymų buvo galima jus-ti, kad gimtosios tarmės vartojimas Žemaitijoje yra įprastas, suprantamas, kasdieninis, neapsimestinis, rodantis tarmės gyvybingumą ir vidines teigiamas nuostatas, o neretai ir toleranciją kitų grupių nariams (ne žemaičiams): Žemaitiškai su visais! Su anūku, ne-mokančiu lietuviškai, – senelis žemaitiškai, anūkas rusiškai. Ne žemaitiškai tik tada, kai pašnekovas nesupranta (Salantai, mokytojas, 68 m.). Be to, kokį kalbos kodą pasirinkti, sprendžiama pagal pašnekovą, pagal situaciją – anūkas savas, nors ir nemoka žemaitiš-kai, o jau su svetimais, nesuprantančiais žemaitiškai, kitaip.

Aptariant situacijas, kuriose apskritai nors kartą kalbėta tarmiškai (nebūtinai žemai-tiškai!), buvo gauti kiekybiniai duomenys iš 493 žmonių grupės, bent kartais šnekančios tarmiškai (žr. 4.3 lentelę). Pasirodo, rezultatai gerokai skiriasi nuo tų, kai buvo teirauja-masi, su kuo ir kur Žemaitijos respondentai kalba tik žemaitiškai. Atsakydami į klausimą, kuriose situacijose jie apskritai kalba tarmiškai, visose tokiose pačiose situacijose varto-jamos tarminės kalbos procentas mažesnis už atsakymų procentą, kai buvo teiraujamasi, kur ir su kuo respondentai vartoja žemaičių tarmę. Tokį skirtumą, be abejo, lemia skir-tingos apklaustųjų imtys ir skirtingos grupės: tik žemaičiai visais atvejais kalba žemai-tiškai, o Žemaitijos gyventojai (ne tik žemaičiai) tose pačiose situacijose rečiau vartoja tarmę. Ypač retai rašoma tarmiškai – tik 5 proc. apklaustųjų sakėsi vartoją tarmę rašte. Šią grupę respondentų sudaro tie, kurie kokius asmeninio pobūdžio raštelius ar žinutes rašo tarmiškai. Iš giluminių interviu sužinota, jog dažnai ne tik jaunimas ar vidutinio amžiaus žmonės, ypač bendraudami telefono žinutėmis, vartoja vadinamąjį žemaičių raštą (greičiau žodžius ir jų žemaitiškas formas), bet ir auklėtiniai mokytojui rašo žinutes žemaitiškai: apie žinutes aš pasakysiu, įdomiai, kadangi čia ne taip seniai, aš čia su futbolu biškį esu susidėjęs. Rašo man žemaitiškai ir viskas: „Muokytuojau! Vo kelinta valonda“... taip rašo: „žaidam“ (Salantai, mokytojas, 68 m.). Oficialiuosiuose raštuose, be abejonės, pasak respondentų, tinkama ir įprasta vartoti yra tik bendrinė kalba. Iš giluminių inter-viu toks požiūris atsiskleidė aiškiausiai: abi kalbos formos – sakytinė ir rašytinė tarminė

1 Interviu citatos pateikiamos autentiškos, kalba netaisyta.


95

kalba turi griežtas vartojimo sritis. Privačiai rašydami (ypač telefono žinutes) dažnai var-toja žemaičių raštą mokiniai tarpusavyje, kartais mokiniai ir mokytojai, dažniau seserys ar broliai, kartais motinos su vaikais ar vyras ir žmona, bet tai tik supaprastintas, asmeni-niams reikalams taikomas raštas. Kaip žinome, dabar turime lingvistų sukurtą žemaičių rašybos sistemą (Girdenis, Pabrėža 1998), įrodančią, kad ir žemaičių kalba tinkama kaip rašto kalba, ja kuriami kūriniai, leidžiami žurnalai, rašomi viešieji užrašai. Vis dėlto tik mažuma Žemaitijos respondentų pateisintų tarminį raštą viešojoje kalboje, o daugeliui tai būtų nereikalinga, sudarytų keblumų. Požiūris pragmatinis, nepaisant senų žemaičių rašo tradicijų, ilgos istorijos ir žemaičių kultūrininkų pastangų. Tokią žemaičių elgseną, pasak P. Kalniaus (Kalnius 2012: 320), formavo suvokimas apie savo tarmę kaip mažiau prestižinę, taip pat XX a. žemaičių valdininkija, visaip kaip vengusi žemaitiškumo.

4.3 LENTELĖ. Tarmės vartojimas privačioje ir viešojoje aplinkoje (Kuriose iš šių situacijų kalbate tarmiškai?)

Kalbate su draugais 76 % (n – 371)Kalbate su broliais, seserimis 66 % (n – 311)Kalbate su kaimynais 60 % (n – 291)Kalbate su tėvais 58 % (n – 276)Kalbate su žmona, vyru, partneriu, partnere 49 % (n – 232)Kalbate su vaikais 48 % (n – 229)Galvojate 43 % ( n – 207)Kalbate parduotuvėje, kavinėje 41 % (n – 190)Kalbate su medicinos darbuotojais 34 % (n – 152)Kalbate su gyvūnais 33 % (n – 161)Kalbate su seneliais 33 % (n – 152)Kalbate su valdininkais, pareigūnais 28 % (n – 133)Skaičiuojate 25 % (n – 121)Kalbate su anūkais 25 % (n – 99)Kalbate darbe 20 % (n – 98)Rašote 5 % (n – 16)

Tarminės kalbos vartojimo tam tikrose situacijose apklausos duomenimis, regione beveik 80 proc. žmonių su draugais kalba tarmiškai, daugiau kaip du trečdaliai respon-dentų taip kalba su broliais ir seserimis. Vadinasi, natūraliai tarmė vartojama vienos kartos atstovų, turinčių giminystės ryšius, žinoma, ir tų, kuriuos sieja bendri interesai. Lemiamą vaidmenį turi ir tai, kad tuos žmones sieja vaikystės kalba, ja kalba labai ar-timi žmonės: Ir mama, ir tėvas, ir sesuo žemaitiškai, bet va, sutinki žmogų, su jumis ir nepakalbėsi! (Palanga, masažuotoja, 55 m.); visa giminė, kaip sako, seneliai – iš čia. Iš to krašto (Palanga, mokytoja, 49 m.); Aš, baba, bočius pasišnekėdavom. O dabar blogiausia, kad vaikai nežino. Ne visi tėvų su ta tarme, senelių, prosenelių nė vardo... ir mokyklose net turbūt neaiškina (pensininkė, 75 m., Plungė). Vadinasi, norima ir gebama išlaikyti tarmę bent savoje artimiausioje aplinkoje. Palangiškė respondentė piktinasi žmonėmis, kuriems nesvarbi sava kalba: visas gyvenimas yra planuojamas užsieny ir šitos kalbos jiems nereikia. Bet aš sakau, taigi nesusišnekės su seneliu, su močiute. Nesusišneka, sako. Bet

96


jiems yra nesvarbu (Palanga, masažuotoja, 55 m.). Tik kiek mažesnis procentas (58 proc.) respondentų tarmę vartoja su tėvais, bet toks rezultatas, matyt, nulemtas kokių objek-tyvių priežasčių (gali būti tėvų nebėra arba su jais retai susitinkama ir kt.). Apie pusė apklaustųjų tvirtina tarmę aktyviai vartojantys su vyru, žmona, partneriu (49 proc.) ir su savo vaikais (48 proc.). Buvo atvejų, kai tėvai sakė kalbantys žemaitiškai, bet nebe tarmiškai kalbančius girdi savo vaikus: O vaikai nekalba žemaitiškai. Aš kalbu, sakykim, žemaitiškai, bet vaikai kalba jau tokia literatūrine kalba. Labai mėgina, jeigu įeina į terpę kokią nors tarp jaunimo, kur kalba žemaitiškai, pavyzdžiui, Kretingos, tai jau nori, nori pakalbėt, nori. Bet jau tarmė yra... Nu, jau juokingai skamba (Palanga, mokytoja, 49 m.).

Iš tiesų nėra aišku, dėl kokių priežasčių ne visada tarmiškai šnekama net šeimoje, – ar tai jau tendencija rinktis visoje Lietuvoje oficialiai vartojamą kalbą, ar greičiau nei gry-nai bendrinę, nei grynai tarminę kalbą, kurioje šnekamoji kalba yra netekusi ryškiausių savo tarmės ypatybių, bet tarminis fonetikos, prozodijos ir gramatikos pagrindas išlikęs (plg. Pupkis 2005: 10), ar tai rodo tarmę neturint prestižo, ar tai lemia dar kokie kiti veiksniai. Tarminį kodą žmonės pasirenka skirtingoms kalbos funkcijoms – mąstymui, skaičiavimui. Paklausti, kaip galvoja, nemaža respondentų dalis prisipažino mąstantys savo gimtąja tarme (43 proc.), bet skaičiuoja tarmiškai tik ketvirtadalis (25 proc.). Ma-nytina, kad vidiniai ryšiai su savo prigimtine kalba gerokai nunykę, nes paprastai visada (bent jau mintyse) ir skaičiuojama tarmiškai (autorės asmeninė patirtis). Tai patvirtina tarmės vartojimo su anūkais analizės rezultatai: taip pat tik 25 proc. senelių aktyviai tar-miškai kalba su savo anūkais. Peršasi mintis, kad tarmė nebėra tas tiltas, jungiantis tau-tos ir kalbos patirtį, kad tik tarp vyresnės kartos šeimos narių tarminis kalbėjimas yra stabilesnis ir kad ne vieta, o savo žemaitiškumo suvokimas ir išsaugojimas per kalbą yra svarbiausi. Nesvarbu kur gyveni, jei gimei žemaičiu, – juo ir būsi (tai rodo giluminiai in-terviu: įdomiausia vat, pavyzdžiui, kad giminės, va mano dėdės, kurie atvažiuodavo, už-kietėję žemaičiai, nors ir Aukštaitijoj gyveno, visada savo tarmę išlaikė. Ir sakydavo, kaip jūs Žemaitijoj vaikų neišmokėt žemaitiškai kalbėt! Jų vaikai, pavyzdžiui, irgi nekalba. Bet esmė yra ta, kad jie patys tai išlaikė tarmę. Jie kalbėdavo tarpusavy tik žemaitiškai. Ir sa-kydavo, „žemaičių klanas!“ (Palanga, mokytoja, 49 m.). O tarmės vartojimo kalbantis su jaunimu procentas kone prilygsta tarmės vartojimui pusiau viešoje aplinkoje – panašiai vienodai kalbama su medicinos darbuotojais (34 proc.), su valdininkais ar pareigūnais (28 proc.), kalbama darbe (20 proc.). Panašūs apklausos rezultatai gauti teiraujantis apie tarmės vartojimą, kai kalbamasi su seneliais ir naminiais gyvūnais (abiem atvejais po 33 proc.). Ta pati mokytoja palangiškė šitaip samprotavo: matyt, vat ta kalba labai sti-priai susiliejo, pradėjo nykti tarp vaikų.

Tokio „susiliejimo“ procesas, dar vadinamas kalbine mimikrija (žr. Kalnius 2012: 307), ypač būdingas žemaičiams, kurių tarmiškumas yra itin pastebimas, todėl jo ven-giama, jei atsiduriama nepalankioje ir nedraugiškoje aplinkoje. Vaikai ir jaunuoliai, ko gero, jautriausi, todėl nenorėdami išsišokti pradeda kalbėti mišria kalba. Suaugusių žmonių tokį „nužemaitėjimą“ lemia socialinė padėtis ir kitos priežastys.


97

3. KALBINĖS NUOSTATOS

Gyventojų nuostatos dėl tarmių atspindi tarmės gajumą, gyvybingumą, jos praktinį vartojimą ir jos padėtį, vadinamąjį autoritetą kitų atmainų atžvilgiu, todėl norėta pasi-teirauti, kuri tarmė ar kurios tarmės žemaičiams atrodo įprasčiausios, gražiausios, pres-tižiškiausios. Kiekybinės analizės dėl požiūrio į tarmes rezultatai atskleidė nusistatymą įprasčiausia laikyti savo gimtąją tarmę – 64 proc. atsakymų patvirtino, kad žemaičių tarmė Žemaitijoje yra įprasčiausia ir priimtiniausia. Visos kitos tarmės įprastos vos vie-nam kitam apklaustajam (suvalkiečių tarmė – 5 proc., dzūkų – 4 proc., aukštaičių – vos 1 proc.) (žr. 4.4 lentelę).

Klausimu, kuri tarmė atrodo gražiausia, buvo tiki-masi sužinoti, ar sava tarmė sukelia pasigėrėjimo, pasi-didžiavimo jausmą, ar žmogus jaučia savo vertę, išskir-tinumą kalbėdamas gimtąja tarme, pagaliau, ar tarminės kalbos skambėjimas yra pats gražiausias klausytojo au-siai. Šiuo požiūriu žemaičių tarmė vertinama pusėtinai – 42 proc. respondentų mano esant žemaičių tarmę gra-žiausią ir skambiausią. Vos vienuolika procentų mažiau respondentų kaip gražiausią išskiria aukštaičių tarmę (31 proc.), dzūkų ir suvalkiečių tarmės jiems pasirodė gana negražios, prastesnės – 9 proc. ir 7 proc. atsakymų (ko gero, todėl, kad žemaičiams šios atmainos mažiau pažįstamos ar įprastos, gana svetimos) (žr. 4.5 lentelę).

Kokybinės apklausos duomenimis, daugelis respon-dentų žemaičių tarmės grožį tapatino su įprastumu, paprastumu, suprantamumu, netgi su švelnia, malonia kalba, kuria kalbama su tokiais pat maloniais žmonė-mis. Aš su vaiku ir dabar šneku žemaitiškai, bet jau ta žemaitiškai tokia švelni kalba. Tėvas šneka žemaitiškai, bet ta kalba irgi čia mūsų yra tokia, nežinau, yra švelnesnė. Kretingos tas rajonas mūsų švelnesnis. Pas mus švelnesnis toks (Palanga, masažuotoja, 55 m.). Ne vienas responden-tas vertino žemaičių tarmę kaip gruboką, bet savą: Šiaip tai jinai gruboka, sakykim, pati kalba. Bet man tai graži, aš nežinau, aš net nejaučiu, kad... Jinai mano kalba ir viskas. Taip kažkaip, įaugus ir tiek (mokytoja, 49 m., Palanga).

Buvo ir tokių, kurie gražiausia laikė bendrinę kalbą, nes taip jau buvo mokomi (iš mokyklos, iš šalies primestas toks supratimas?): Aišku, per lietuvių kalbą, sakykim, tar-mes einam. O šiaip žinokit, kad tikrai, truputėlį sudėtinga būtų. Visgi, esi įpratęs šitaip. Ir šitaip yra norma tokia, ir kažkaip išlipti iš tos normos neišeina [nusijuokia]. Įsispraudi į stereotipą ir viskas [nusijuokia] (Palanga, mokytoja, 49 m.).

Kiti, ne žemaičių tarmės atstovai negražią žemaičių kalbą tapatino su tokiais pat ne-gražiais žmonėmis: Ne, man ji negraži, žinokit, kalba, man jinai negraži, nemyliu aš tų

4.4 LENTELĖ. Įprasčiausia tarmė

100 %Aukštaičių 23 %Dzūkų 1 %Suvalkiečių 4 %Žemaičių 64 %Nė viena 5 %Nežinau 0 %Neturi nuomonės 4 %

4.5 LENTELĖ. Gražiausia tarmė

100 %Aukštaičių 31 %Dzūkų 9 %Suvalkiečių 7 %Žemaičių 42 %Nė viena 5 %Nežinau 0 %Neturiu nuomonės 5 %

98


žemaičių žmonių, užsispyrę kaip ožiai, bjaurūs, užsispyrę, nemyliu aš jų [juokiasi]. Gyve-nu, ką darysi, gyvenimas liepė (50 m. mokytoja, kilusi iš Kruonio, dabar palangiškė). Šiai atvykėlei graži Marijampolės kalba, kapsai. Man gražu kapsai. Kap kap, tep tep. Nes iš to krašto kilusi, man ten gražu. Ir pati kartais – kap kap sakei? Kap kap? Nu kiek metų, nuo vaikystės vis prisimenu. Treti, patys tikriausi žemaičiai, net papokštavo: sako, šnekėkit bjauriai, bus žemaitiškai! (Salantai, pensininkas, 70 m.).

Respondentų taip pat buvo teiraujamasi, ar žemaičių tarmė Žemaitijoje turi auto-ritetą, ar žemaičių tarmė jiems atrodo išskirtinė, o jei taip, tai kuo ji ypatinga. Beje, pastaruoju metu (ypač sociolingvistikos darbuose) kalbos arba jų atmainos prestižas

vertinamas pagal tas ypatybes, kurios jas išskiria iš kitų kalbų ar atmainų, vartojamų toje pačioje bendruomenėje (Miliūnaitė 2010: 238). Kokia kalbos atmaina pasirenka-ma kaip prestižinė, pasak Johno Edwardso, lemia žmo-nių suvokimas, susijęs su socialiniais dalykais, bet ne su lingvistiniais ar estetiniais (plg. Edwards 1996: 703 t. t.). Mūsų kiekybinio tyrimo duomenimis, tik mažiau nei trečdalis respondentų (26 proc.) (žr. 4.6 lentelę) laiko že-maičių tarmę prestižine, turinčia gerą vardą ir autoritetą.

Čia galima įžvelgti socialinį ekonominį aspektą, kai kalbos vartotojas pasirenka tą kalbą ar tarmę, kuria kalba socialiai vyraujanti ir valdžią turinti visuomenės grupė (plg. Zhao, Liu 2007: 114). Šiuo atveju ne žemaičių tarmė, o aukštaičių (matyt, respondentų ji tapatinama su bendrine kalba) yra prestižiškesnė, ver-tingesnė, suteikianti socialinį ekonominį statusą ir daugiau galimybių, vartojama viešoje erdvėje, ne privačioje aplinkoje, ir atliekanti daugiau funkcijų (plg. toliau 3 pav.). Pasak A. Pupkio, prestižinė kalba yra toji bendrinės kalbos atmaina, į kurią orientuojasi dau-guma vartotojų, prie jos pamažu artėja įvairūs sociolektai, pusiau tarminė kalba (Pupkis 1995: 1). Manytina, kad miestuose ir miesteliuose besiformuojančios pusiau tarminės ar „sulietuvintos“ kaip tik ir yra tokios kalbos atmainos (plg. dar Kalėdienė 2010: 85). To-kių tarpinių tarmės ir bendrinės kalbos atmainų formavimąsi skatina bendrinės kalbos prestižas (plg. Vaicekauskienė, Sausverde 2012: 4 t. t.). Patys respondentai apie vartoja-mą kalbą sakė: Nuvažiuotumėt į kaimą, tai tikrai jums užšnekėtų nu rimčiau žemaitiškai. O mes, sakau, pašnekam vieną žodį taip, kitą taip... (pensininkė, 84 m., Kretinga); Ta tarmė vis tiek tokia nebėra. Aš galiu ir literatūriškai, gražiau pašnekėt, ir truopne žemai-tėškaa užvaryt (Kretinga, pensininkė, 84 m.). O Palangoje, pasak vienos respondentės, apskritai susilieja viskas į vieną, į makalą susidaro (Palanga, mokytoja 50 m.). Tokios tarpinės kalbos atmainos formavimasis dažniausiai sąlygojamas darbo, mokslo įstaigų aplinkos, o iš jos pereina ir į šeimą: paprastai ta lietuviška, bendrine kalba. Nes kadangi tai darbas. Darbas verčia daryt, ... ir nori nenori, turi kalbėt. O paskui parėję namuose čia irgi [suprask, bendrine] (mokytoja, 50 m., Palanga); Darbe biškį švelniau, bet juk su žemaičiu kalbi... (Plungė, pensininkė, 75 m.).

4.6 LENTELĖ. Prestižiškiausia tarmė

100 %Aukštaičių 34 %Dzūkų 1 %Suvalkiečių 5 %Žemaičių 26 %Nė viena 17 %Nežinau 0 %Neturiu nuomonės 16 %


99

Kaip minėta, šiuo tyrimu stengtasi išsiaiškinti Žemaitijos regiono gyventojų nusitei-kimą, požiūrį į savo gimtąją tarmę ir kitas tarmes, nes tokia nuomonė gali lemti ir vie-nos ar kitos kalbinės atmainos vartojimą (plg. Ramonienė 2010: 20). Grupės žmonių, ką nors žinančių apie tarmes, buvo klausiama, kuriose situacijose tarmės vartojimas jiems atrodo tinkamas. Analizės rezultatai rodo, kad procentų mažėjimo tvarka visos tarmiš-kam kalbėjimui tinkamos (respondentų nuomone) situacijos išsidėsto taip: bendraujant su artimaisiais ir pažįstamais (82 proc.), juokaujant (64 proc.), bendraujant su nepažįs-tamais žmonėmis (17 proc.), parduotuvių ir kavinių pavadinimams (11 proc.), mokslo įstaigose (9 proc.), verslo santykiuose (7 proc.), žiniasklaidoje (5 proc.). Analizuojant socialinį kontekstą įžvelgta aiški koreliacija tarp neoficialaus ir oficialaus, tarp fami-liaraus ir formalaus, tarp bendravimo su artimaisiais ir bendravimo su svetimais (žr. 4.3 pav.). Panaši situacija buvo fiksuojama prieš dešimtmetį atliktu tyrimu (plg. Kalnius 2012: 330): žemaičių tarmė gyvenime užima svarbią vietą, bet laikosi tik neformalioje aplinkoje. Tarmės pozicijos silpnėja, kai kalbama biurokratinėje aplinkoje.

4.3 PAV. Požiūris į tarmės tinkamumą tam tikrose situacijose

908070605040302010

0

KURIOSE SITUACIJOSE TARMĖS VARTOJIMAS JUMS ATRODO TINKAMAS?

Vers

lo

sant

ykiu

ose

Mok

slo

įstai

gose

Pard

uotu

vių,

ka

vini

ų pa

va-

dini

mam

s

Juoj

auka

nt

Bend

rauj

ant s

u ar

timai

siais,

...

Bend

rauj

ant

su n

epaž

įsta-

mai

siais,

...

Žini

askl

aido

je

7% 9% 11%

64%

82%

17% 5%

Giluminių interviu metu respondentų ypač buvo pabrėžiamas tarmės gajumas ir, jų nuomone, neišvengiamumas namų sąlygomis ir su tokiais pat žemaičiais: šnekėkimės žemaitiškai, namų sąlygomis (Salantai, vyras, 37 m.); tinka namuose, va, atsisėdai į pa-lapinę [pavėsinę] ir kalbi tarmiškai. Jeigu ten yra ta kompanija, jeigu ne – tai ne. Kalbi bendrine kalba, ir viskas baigta. Nes nesąmonė gaunasi (Palanga, moteris, 50 m.), taip pat juokaujant: Juokais, va, kad prie šposų, ten vėiniouleka, kažką pasakom, va, ant juokų. O šiaip, ne (mokytoja, 50 m., Palanga). Artimam, nuoširdžiam bendravimui tarmė tinka-miausia, pasikeitus situacijai pereinama prie kitos kalbos.

Per apklausas bandėme išsiaiškinti tarmės išlikimo Žemaitijos regione tendencijas. Tam buvo klausiama, ar tarmiškumas nėra tapatinamas su kaimietiškumu, ar tarmišku-mas suderinamas su moderniškumu, ar būtina jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai.

Teigiamas tarmių tinkamumo nuostatas išsakė pusė apklaustųjų Žemaitijos miestų gy-ventojų. 50 proc. respondentų mano, kad tarmės nėra kaimietiškumo ženklas (žr. 4.4 pav.).

100


Ketvirtadalio apklaustųjų nuomone, tarmės visai nepritinkančios miestiečiams (26 proc.), 21 proc. žmonių nei patvirtino, nei paneigė šio teiginio, o 3 proc. išvis ne-turėjo nuomonės. Pasirodo, iki šiol gaji nuomonė bendrine kalba kalbančius laikyti „miesčionimis“, tarmiškai šnekančius „kaimiečiais“ (plg. dar Kalnius 2012: 321). Po-kalbiai su respondentais daugeliu atvejų rodo, kad neretai tarmiškumas tikrai yra sieja-mas su kaimietiškumu: dažnai jaunimas pasako: jūs iš kaimo, jūs žemaitiškai šnekat, o mes mokam ir kitaip! (suprask, jūs iš Gelgaudiškių, o mes iš Salantų) (Salantai, moteris, 73 m.). Tas „kitaip“ reiškia „suliteratūrinta“ kalba, jai teikiamas prioritetas, o pats taip mokantis žmogus jaučiasi, o gal ir atrodo svarbesnis, moderniškesnis nei koks žemai-tiškai (kaimietiškai) kalbantis žmogus. Palangiškė moksleivė girdėjusi apie žemaitiškai šnekančius: kaimiečiai..., bet jai visaip patinka, nors pasiteiravus, ar draugautų su tokiu vaikinu, paaiškina: Jeigu jau konkretus ten kaimietis, tai tada nelabai... (Palanga, moks-leivė, 17 m.). Nemažas procentas žmonių (64 proc.) tvirtino, kad būtina skatinti jauni-mą išlaikyti tarmes (žr. 4.5 pav.). Viena studentė, kilusi iš Mažeikių, paaiškino, kodėl

4.4 PAV. Tarmės vertinimas šiuolaikiškumo požiūriu

TARMIŲ VARTOJIMAS LABIAU TINKA KAIMO, O NE MIESTO GYVENTOJAMS

Sutinku, 26%


Nesutinku, 50%

Sunku pasakyti,

3%

4.5 PAV. Tarmės išlikimo tendencijos

REIKIA SKATINTI, KAD JAUNIMAS KALBĖTŲ TARMIŠKAI

Sunku pasakyti, 3%

Nesutinku, 15%

Nei taip, nei ne,

18%

Sutinku, 64%


101

mes tai turėtume daryti: Kad turėtų gal savo kartai kitai palikt, palikuoniam, kad žinotų, kas tai yra tos tarmės, kad... (studentė, 21 m.).

Galima sakyti, deklaruojamas teigiamas požiūris, bet giluminių interviu analizė rodo, kad iš tikrųjų respondentai nėra griežti šiuo požiūriu – daugeliu atvejų sako to-leruojantys vadinamąją literatūrinę kalbą: tarmiškumo vengti gal ir nereikėtų, kažkiek reikia supažindinti su prigimtinėm šaknim, bet reiktų vis tiek gal literatūriškai (Salantai, moksleivis, 18 m.); Pertraukų metu išgirsti [tarmiškai], taisai, vaikuti, taip reikia sakyt, nes egzaminas... čia mokykla, ... nes laukia egzaminai, o tarmėms mokyti – atskiros pa-mokėlės, būreliai. Moksleivių namai tam yra. Ten jie trepsi ir plumpsi, ir ten viską daro, ir darželiuose (Palanga, mokytoja, 50 m.). Vyresnė respondentė kretingiškė darželio au-klėtoja (Kretinga, darželio auklėtoja, 54 m.) pripažįsta, kad daugelis jos auklėtinių jaunų tėvelių taip pat kalba bendrine kalba, na o jų vaikai skatinami išlaikyti žemaitiškas tra-dicijas ir kalbą tik per įvairias šventes ir specialias etninio švietimo valandėles. Ji sako, kad Kretingoje sunku rasti žemaičių perliuką, vaiką, kuris žemaitiškai laisvai kalbėtų ir kuris galėtų pasakoti, deklamuoti tarmiškai. Tiesa, moteris aiškino, kad su gerano-riškai nusiteikusiais ir nuoširdžiais tėveliais ir ji pati pakalbanti žemaitiškai, bet kartu apgailestauja, jog jaunystėje pasidavusi uošvės (ji ne žemaitė) įtakai pati buvo įsitikinusi, kad būti žemaite yra kažkoks pažeminimas, todėl ir jų šeimoje vyravusi bendrinė kalba (dabar, kai suaugo mano vaikai, būna žemaitiškai [kalbam], bet šiaip literatūrine). Res-pondentės įsitikinimu, tarmė laisvalaikiui, artimam bendravimui su kolegomis, drau-gais, artimaisiais. Salantiškis Zoologijos sodybos šeimininkas, atvirkščiai, teigia visur (ir įstaigose) kalbantis ir susišnekantis žemaitiškai, net su pašnekove iš Vilniaus pasiryžęs kalbėti tik žemaitiškai, namų sąlygomis, ir labai gerbiantis žmones, skatinančius tar-miškumą (Salantai, vyras, 37 m.). Dar viena respondentė prisipažino net darbe dažnai išprovokuojanti savo klientą kalbėti tarmiškai (Palanga, moteris, 63 m.). Pasitaikė ir gana griežtai nusiteikusiųjų: Bet aš sakau, mūsų papročiai, mūsų kalba. Mes turim savo tą išlaikyti. Ir viskas (Palanga, moteris, 55 m.). Kitas respondentas (Salantai, pensinin-kas, 63 m.) pasidžiaugė, kad esama žmonių, kurie ir Vilniuje gyvendami skatina išlaikyti žemaičių kalbą, papročius, rengia radijo laidas, rašo žemaitiškai regiono laikraščiuose. Tokia tarminė spauda skaitoma, specialiųjų radijo laidų yra klausoma, bet, respondentų nuomone, žiniasklaidos pagrindinė funkcija yra informuoti, ir vargu ar tarmine kalba ta informacija galėtų būti įdomesnė, patrauklesnė – ko gero, tik sudėtingiau perskaitoma ir sunkiau suvokiama. Vadinasi, funkcionalumo požiūriu tarminės kalbos vartojimas siaurėja, palyginti su bendrine kalba, neapsiribojančia vien vadinamąja namų kalba.

Kalbant apie kiekybinį santykį tarp teigiamai nusiteikusių respondentų ir kalbančių ar nekalbančių tarmiškai žmonių, jis nėra vienodas. Santykis tarp žmonių, turinčių tei-giamą požiūrį, bet nemokančių tarmės ir, žinoma, nekalbančių tarmiškai yra 64 proc. ir 27 proc. Ir mokantys tarmę, ir teigiamai nusiteikę jos atžvilgiu sudaro palyginti panašų procentą respondentų – 64 proc. ir 71 proc. Vadinasi, teigiamos nuostatos tarmių atžvil-giu, be abejonės, yra labiau susijusios su tuo, ar žmogus moka ir kalba tarmiškai.

102


APIBENDRINIMAS

Atlikus kiekybinę ir kokybinę Žemaitijos regiono tarmės mokėjimo, vartojimo ir nuos-tatų analizę, paaiškėjo tam tikros teigiamos ir neigiamos tendencijos ir daromos tokios išvados:

• Nedidelė dalis žmonių visai nesidomi tarmėmis ir nekalba tarmiškai.• Mokantys tarmę ir dažnai kalbantys tarmiškai sudaro didžiąją dalį apklaustų gy-

ventojų. • Analizuojant grupės žmonių, bent kartais šnekančių tarmiškai, atsakymus paaiš-

kėjo, kad ne visada tarmiškai šnekama šeimoje – ar tai jau tendencija rinktis viso-je Lietuvoje oficialiai vartojamą kalbą (ar greičiau pusiau tarminę) net namuose, ar tai rodo tarmę neturint prestižo, ar tai lemia mišri šeimos tarminė sudėtis, o greičiausiai pakitusi kalbinė situacija Žemaitijoje. Tie klausimai, be abejonės, spręstini ateityje, vertinant pokyčius ir numatant, kas vyks ateityje.

• Vyresnės kartos šeimos narių tarminis kalbėjimas yra stabilesnis, o tarmės var-tojimo kalbantis su jaunimu procentas kone prilygsta tarmės vartojimui pu-siau viešojoje aplinkoje – panašiai vienodai kalbama su medicinos darbuotojais (34 proc.), su valdininkais ar pareigūnais (28 proc.), kalbama darbe (20 proc.).

• Kiekybinės ir kokybinės analizės duomenimis, gyventojų požiūrio į tarmes rezul-tatai atskleidė tokias nuostatas: a) įprasčiausia laikyti savo gimtąją kalbą; b) že-maičių tarmės grožį tapatinti su įprastumu, suprantamumu ir mielumu; c) gra-žiausia laikyti ne savo tarmę, bet bendrinę kalbą, nes taip jau buvo mokomi (iš mokyklos); d) ne žemaičių tarmė, o aukštaičių yra prestižiškesnė, vertingesnė, suteikianti socialinį ekonominį pagrindą ir daugiau galimybių, vartojama viešo-joje erdvėje, ne privačioje aplinkoje, ir atliekanti daugiau funkcijų.

• Analizuojant socialinį kontekstą įžvelgta aiški koreliacija tarp neoficialaus ir ofi-cialaus, tarp familiaraus ir formalaus, tarp bendravimo su artimaisiais ir ben-dravimo su svetimaisiais. Giluminių interviu metu respondentai ypač pabrėžė tarmės gajumą, gyvybingumą ir, jų nuomone, neišvengiamumą namų sąlygomis.

• Pasitvirtino tarmės išlikimo Žemaitijos regione tendencijos: teigiamas tar-mių tinkamumo nuostatas išsakė pusė apklaustų Žemaitijos miestų gyventojų; 50 proc. respondentų mano, kad tarmės nėra kaimietiškumo ženklas; kita pusė respondentų linkusi sieti tarmiškumą su kaimietiškumu; galima sakyti, dekla-ruojamas teigiamas požiūris, bet iš tikrųjų respondentai nėra griežti – daugeliu atvejų sako pripažįstantys vadinamąją „literatūrinę“ – bendrinę kalbą.

• Teigiamiausias nuostatas tarmių atžvilgiu turi žmonės, mokantys ir kalbantys tarmiškai.


103

LITERATŪRA

Brazauskienė, J.; Kalėdienė, L.; Kliukienė R.; Ramonienė M. ir kt. (2010) Miestai ir kalbos: kolektyvinė monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Bukantis, J. (1994) Ar negalima geriau? Žemaičių žemė 3: 12. Bukantis, J. (2002) Žemaičių kalba šiandien ir jos išlikimo perspektyvos. Žemaičių žemė 2: 12–13. Edwards, J. (1996) Language planning and education. Edinburgh University Press Ltd.Girdenis, A.; Pabrėža, J. (1998) Žemaičių rašyba. Vilnius; Šiauliai.Kalėdienė, L. (2009) Viešoji nuomonė ir kalbų politika. Kalbos kultūra 82: 287–293.Kalnius, P. (2012) Žemaičiai: XX a.–XXI a. pradžia. Vilnius: Mintis.Mikulėnienė, D. (2010) Tarmės Lietuvos etnografiniai regionai. Kaunas.Miliūnaitė, R. (2010) Kalbos prestižas ir jo planavimas. Kalbos kultūra 83: 231–256.Pupkis, A. (1995) Prestižinė kalba ir Jablonskio autoritetas. Gimtoji kalba 12: 1–4.Pupkis, A. (2005) Kalbos kultūros studijos. Vilnius: Gimtasis žodis.Vaicekauskienė, L.; Sausverde, E. (2012) Lietuvos tarmių rezervatas. Socialiniai ir geografiniai tarmės mobilumo

ribojimai tiesioginių tyrimų duomenimis. Taikomoji kalbotyra (1): 1–27. Prieiga per internetą: www.taiko-mojikalbotyra (žiūrėta 2013-07-15)

Zhao, S.; Liu, Y. (2007) Home Language Shift and Its Implication for Language Planning in Singapore: From the Perspective of Prestige Planning. The Asia-Pacific education researcher 16 (2): 111–126. Prieiga internetu: www. Philjol.info/index.php/TAPER/article/viewFile/230/231 (žiūrėta 2012-09-06).

105

5 s k y r i u s . Suvalkiečių išskirtinumas: būdo savybės ar kalbėjimas?

Ineta Dabašinskienė, Eglė DagilytėVytauto Didžiojo universitetas

Vakarų aukštaičiai kauniškiai mažiausiai skiriasi nuo norminio kalbos varianto, todėl daugiau kalbininkų dėmesio nesulaukė: buvo domimasi kitomis tarmėmis,

turinčiomis ryškesnes tarmės ir šnektos ypatybes (Bacevičiūtė 2004: 14). Nors vakarų aukštaičių kauniškių patarmės pavadinimas susijęs su į šios tarmės plotą įeinančiu Kauno miestu, tačiau didžiausioji ir svarbiausioji kauniškių patarmės dalis išsidėsčiusi Šakių, Vilkaviškio ir Marijampolės rajonuose (Bacevičiūtė et al. 2005: 34). Šis patarmės pavadinimas sugalvotas mokslininkų, todėl daugiausia vartojamas mokslo darbuose ar populiarinimo straipsniuose apie tarmes. Dauguma žmonių, nežinančių tikslaus lietuvių tarmių skirstymo, Užnemunėje esantį kraštą įpratę vadinti Suvalkija, o jo žmones – suvalkiečiais, nes didžioji šio ploto dalis prieš Pirmąjį pasaulinį karą priklausė Suvalkų gubernijai (Bacevičiūtė et al. 2005: 24). Patys Užnemunėje gyvenantys žmonės save taip pat dažniausiai vadina bendru suvalkiečių vardu, o savo kalbėjimą – suvalkietiška tarme. Jie žino ir didžiuojasi, kad jų krašto kalbą lietuvių bendrinės kal-bos pagrindu pasirinko XIX a. pabaigos lietuviškos periodikos leidėjai. Nacionalinio sąjūdžio sąlygomis jie tapo prestižine visuomenės grupe, pajėgia pasirinktą kalbos variantą padaryti pavyzdinį ir patrauklų visuomenei. Teorinis tarmės bendrinei kalbai pasirinkimas vyko 1883–1885 m. „Aušros“ (1883–1886 m.) redakcija nusprendė rem-tis A. Šleicherio ir F. Kuršaičio gramatikomis, taigi kalbos pamatu pasirinko Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos pietinių vakarų aukštaičių tarmę (Venskienė 2007: 193).

Kauniškių patarmė, nors ir būdama artimiausia bendrinei lietuvių kalbai, nuo nor-minio kalbos varianto skiriasi ne tik savitų žodžių formų, tarminių žodžių bei skolinių, atėjusių iš vokiečių arba slavų kalbų, vartojimu, bet ir ypatingu garsų tarimu (žr. Bace-vičiūtė 2004; Zinkevičius 1994). Skiriamoji tarties ypatybė dažnai tampa suvalkiečių vizitine kortele, leidžiančia kitiems lengvai atpažinti šio regiono atstovus. Ką suvalkiečiai mano apie save, savo kalbėjimą ir apie kitus, kaip jaučiasi išvažiavę į didmiestį, ar greitai perima daugumos kalbą ir atsisako savo išskirtinumo? Į šiuos klausimus mėginsime atsakyti pasitelkdami kalbinių nuostatų tyrimų gaires.

Neseniai išleistoje kolektyvinėje monografijoje „Miestai ir kalbos“1 aptariamos didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – gyventojų kalbinės nuostatos. Lietuvo-je vis dar jaučiame stygių studijų, kuriose būtų analizuojama ne atskiros kalbos ar jų atmainos, bet pačių kalbos vartotojų požiūris į savo ir kitų kalbą, todėl darbai, tiriantys

1 Ramonienė M. (moksl. red.). Miestai ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010.

106


mažesnių miestelių, kaimų ar etninių regionų vartojamas kalbas, tarmes sociolingvisti-niu, taip pat ir kalbinių nuostatų požiūriu (plačiau žr. Ramonienė 2006; Aliūkaitė 2005, 2007; Grumadienė 2001), leis naujai pažvelgti į vartotojų nuostatas ir suvokti tarmių gyvavimo perspektyvas.

Kaip žinome, sociolingvistiniai tyrimai, pradėti septintajame praeito amžiaus de-šimtmetyje, atkreipė dėmesį į skirtingas kalbos atmainas, skirtingus kalbėtojus, skirtin-gas kalbėjimo situacijas, tikslus ir kt.2, tačiau tik 1984 m. R. Fasoldas išsamiai aptarė ir išskyrė pagrindines kalbinių nuostatų tyrimų kryptis. Pirmoji labiausiai orientuota į tai, kaip tiriamieji vertina pačią kalbą. Respondentų tokiose studijose paprastai prašoma įvertinti konkretų kalbos variantą (pavyzdžiui, tarmę) vienu aspektu: graži / negraži, senamadiška / moderni ir pan. Vis dėlto dažniau kalbinių nuostatų tyrimai apima ir pačių kalbėtojų vertinimą (pavyzdžiui, kalbančiųjų tarmiškai) (Fasold, 1984: 148). Kal-bines nuostatas imta sieti su amžiumi, lytimi, išsilavinimu, kalbos mokėjimu ir kultūri-niais veiksniais. Teigiama, kad nuostatos ilgainiui gali kisti, būti perduodamos iš kartos į kartą, jos gali sietis ne tik su kalba, kurią vartoja namiškiai, draugai, bendruomenė, televizija, žiniasklaida, popkultūra, bet ir su tam tikra etnine, regionine, socialine ar profesine priklausomybe. Kalbinės nuostatos taip pat priklauso nuo situacijų, kuriose kalba yra vartojama (formalioje ar neformalioje situacijoje, viešai ar privačiai) (Baker 1992: 41–47; Garrett 2010: 16). Vadinasi, aplinka daro įtaką individo kalbinių nuostatų formavimuisi.

Kai kurie lingvistai, norėdami išsamiau atskleisti kalbinių nuostatų prigimtį, bando jas klasifikuoti. C. Bakeris išskiria du tipus: 1) instrumentinį tipą (angl. instrumental orientation) ir 2) integracinį tipą (angl. integrative orientation). Pirmasis nuostatų tipas susijęs su pragmatiniais ir taikomaisiais motyvais. Kaip teigia P. Gardneris ir E. Lamber-tas, instrumentinio tipo kalbinės nuostatos atsiskleidžia per norą būti pripažintam vi-suomenėje, gauti ekonominės naudos vartojant tam tikrą kalbą. Tai labiau konkrečiam individui būdingas požiūris. Tokias kalbines nuostatas lemia profesiniai, socialiniai veiksniai, asmeninė sėkmė ir ambicijos arba būtinybė prisitaikyti ir išlikti tam tikroje vi-suomenėje. Integracinis kalbinių nuostatų tipas yra visuomeninis ir tarpasmeninis po-žiūris. Jis atsiskleidžia kaip noras būti tokiam, kaip kiti kalbinę bendruomenę reprezen-tuojantys individai. Taigi šios kalbinės nuostatos susijusios su priklausomybe tam tikrai bendruomenei ir jos kultūrai (Baker 1992: 32). Nepaisant nuostatų tipų, akivaizdu, kad abu jie teigia pozityvų nusistatymą daugumos atžvilgiu, tačiau kalbinės nuostatos gali būti ir teigiamos, ir neigiamos, ypač kai tai susiję su kalbos norminimo politika šalyje. Labai dažnai savos ir kitų kalbos vertinimą lemia valstybės kalbos norminimo politika, nes bendrinė kalba yra laikoma kalbos taisyklingumo etalonu. Pastebėta, kad žmonės kalbėdami apie kalbą dažnai pabrėžia būtent taisyklingumo ypatybę ir gerai žino, ku-rios žodžių formos yra taisyklingos, kurios ne (Milroy 2001), ir kad vakarų aukštaičių

2 Pirmieji kalbinių nuostatų tyrimai buvo pradėti jau 1960 m.: žr. W. E. Lambert, R. C. Hodgson, R. C. Gardner, S. Fillen-

baum. Evaluational Reactions to Spoken Languages. Language of Abnormal and Social Psychology 1960; 60: 44–51.

I. Dabašinskienė, E. Dagilyė. Suvalkiečių išskirtinumas: būdo savybės ar kalbėjimas?

107

kauniškių patarmė dėl bendrų ypatybių dažnai prilyginama bendrinei kalbai. Galima daryti prielaidą, kad šios tarmės atstovai sunkiai skiria gimtąją tarmę ir norminės kal-bos variantą, todėl sociolingivistiniu požiūriu šio etninio regiono gyventojų kalbinės nuostatos ypač įdomios.

1. TIRIAMOJI MEDŽIAGA IR DALYVIAI

Skirtingai nei kituose knygos skyriuose, šiame daugiau dėmesio skiriama kokybinei analizei, o kiekybiniai duomenys aptariami papildant ar lyginant rezultatus. Kiekybinei analizei buvo pasitelkti 519 respondentų atsakymai, o kokybinei – 21 interviu. Pusiau struktūruoto interviu metodu kalbinti suvalkiečiai gyvena Vilkaviškyje (16), Šakiuose (2), Marijampolėje (1), Kybartuose (1), Kalvarijoje (1) ir Kaune (8). Iš viso apklausta 13 moterų ir 8 vyrai. Bendra įrašytų interviu trukmė daugiau kaip 10 valandų (10 val. 26 min. 5 sek.).

Atsižvelgiant į dabartinę gyvenamąją vietą, kokybinio tyrimo respondentai buvo su-skirstyti į dvi pagrindines grupes: 1) suvalkiečiai, gyvenantys Suvalkijoje (13), 2) suval-kiečiai, gyvenantys Kaune (8).

5.1 LENTELĖ. Suvalkiečiai, gyvenantys Suvalkijoje

Eil. Nr.

Interviu trukmė (min.)

Lytis Amžius Išsilavinimas Dabartinis užsiėmimas

1. 29.46 V 24 m. Aukštasis universitetinis Kompiuterių inžinierius2. 25.08 M 25 m. Aukštasis neuniversitetinis Viešbučio administratorė3. 22.48 M 28 m. Aukštasis universitetinis Mokytoja4. 36.17 V 30 m. Aukštasis neuniversitetinis Pardavimų vadybininkas

5. 16.38 V 44 m. AukštesnysisGimnazijos direktoriaus pava-

duotojas6. 30.19 V 47 m. Techninis profesinis Tiekėjas / ūkininkas7. 26.21 M 50 m. Aukštesnysis Poetė / rašytoja8. 38.24 V 51 m. Aukštesnysis Apsaugos posto viršininkas9. 27.36 M 53 m. Aukštasis universitetinis Mokytoja

10. 17.50 V 55 m. Aukštasis neuniversitetinis Menininkas11. 39.19 M 62 m. Profesinis Ūkininkė / pensininkė12. 23.58 M 65 m. Vidurinis Rūbininkė13. 26.05 M 67 m. Pradinis Virėja

Kaip matyti iš lentelės duomenų, pirmąją tiriamųjų grupę sudaro 13 dalyvių nuo 24 iki 67 metų amžiaus, 7 moterys ir 6 vyrai. Kadangi šie respondentai gyvena Suvalkijoje, o daugiau laiko ne gimtajame krašte praleido tik studijuodami, galima daryti prielaidą, kad jų kalbines nuostatas vis dar lemia nuolat girdima ir vartojama tarmė bei gyvena-moji – suvalkietiška – aplinka. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, respondentų atsakymai analizuojami trimis aspektais:

108


1. Kalbines nuostatas lemia asmeninė žmogaus patirtis, todėl visi suvalkiečiai, gyvenantys Suvalkijoje, buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: 20–30 metų (tai jauniausi, neseniai studijas kituose miestuose baigę respondentai), 31–54 metų (vidurinės kartos tyrimo dalyviai), 55–70 metų (vyriausi tyrimo dalyviai). Kie-kvienoje amžiaus grupėje yra ir vyrų, ir moterų (I a. gr. – 2 vyr., 2 mot.; II a. gr. – 3 vyr., 2 mot.; III a. gr. – 3 mot., 1 vyr.).

2. Remiantis prielaida, kad vyrai ir moterys skirtingai vertina daugelį dalykų, siek-ta išsiaiškinti, ar kalbinės nuostatos yra susijusios su lytimi, todėl išskirtos vyrų (6 vyr.) ir moterų (7 mot.) grupės.

3. Tyrime atsižvelgiama į dalyvių išsilavinimą: I grupė – 4 respondentai, įgiję pradi-nį, vidurinį arba profesinį išsilavinimą; II grupė – 6 respondentai, baigę aukštąjį neuniversitetinį arba aukštesnįjį mokslą; III grupė – 3 respondentai, įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą.

Antroji respondentų grupė – tai suvalkiečiai, jau kurį laiką gyvenantys Kaune. Ši tiriamųjų grupė mažesnė, joje nėra vyresnės kartos atstovų. Vyrų ir moterų santykis ne-vienodas: tyrime dalyvavo 6 moterys ir 2 vyrai, beveik visi respondentai yra įgiję aukš-tąjį išsilavinimą.

5.2 LENTELĖ. Suvalkiečiai, gyvenantys Kaune

Eil. Nr.

Interviu trukmė (min)

Lytis AmžiusKiek metų

gyvena Kaune

IšsilavinimasDabartinis užsiėmi-

masGimtasis miestas

1. 20.16 M 22 m. 4 m.Aukštasis neuni-

versitetinisPardavėja Vilkaviškis

2. 21.30 V 24 m. 5 m. VidurinisLaisvai samdomas

menininkasKalvarija

3. 47.12 V 32 m. 6 m.Aukštasis uni-

versitetinisPrekiautojas turguje Kybartai

4. 25.04 M 26 m. 8 m.Aukštasis uni-

versitetinisSocialinė darbuotoja Vilkaviškis

5. 22.44 M 30 m. 12 m. Aukštasis uni-

versitetinisUniversiteto adminis-

tracijos darbuotojaŠakiai


versitetinisUniversiteto adminis-

tracijos darbuotojaŠakiai


versitetinisUniversiteto dėsty-

tojaMarijampolė


versitetinisFinansininkė Vilkaviškis


109

2. SUVALKIEČIŲ TARMĖ: VARTOSENA IR NUOSTATOS

Siekiant išsiaiškinti suvalkiečių kalbines nuostatas, mėginta analizuoti, kaip tyrimo daly-viai įvardija savo etninę tapatybę, aprašyti, kokį kalbos variantą respondentai renkasi ben-draudami privačioje ar oficialioje aplinkoje, nustatyti, kas ir kur, tyrimo dalyvių nuomone, vartoja tarmę, išanalizuoti respondentų požiūrį į savo ir kitas tarmes, aptarti tyrimo daly-vių nuomonę apie tarmių ir bendrinės kalbos santykį, nustatyti, kaip šie tyrimo klausimai susiję su respondentų amžiumi, lytimi ir išsilavinimu. Dalyvių atsakymai dažniausiai ski-riami atsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, t. y. suvalkiečiai Suvalkijoje ir suvalkiečiai Kaune. Pastaroji grupė, nors ir labiau homogeniška lyties ir išsilavinimo požiūriu, pateikia kitokį vertinimą vienu ar kitu klausimu, todėl pastebėti skirtumai įdomūs ir galėtų būti interpre-tuojami platesniame daugumos ir mažumos ar imigrantų tyrimų kontekste.

2.1. „Esu suvalkietė“

Analizuojant kalbines nuostatas tyrimo dalyvių požiūris į savo tapatybę dažnai yra svar-bus. Sociologai V. Čiubrinskas ir J. Kuznecovienė3 savo darbuose nagrinėja pagrindi-nius lietuviškos tapatybės modelius, išskiria lemiamus veiksnius: kilmę, aplinką, kalbą, tikėjimą ir pan. Teigiama, kad esama dviejų tautos tipų: pilietinio ir etninio. „Etninę tautą pirmiausia apibūdina bendra genealoginė kilmė ir bendras likimas, o ne teritorija; priešingai negu pilietiniame modelyje, labiausiai siejančiu elementu laikomas ne įsta-tymas, o bendra etninė kultūra – dialektai, papročiai, tradicijos. Pilietinės tautos svar-biausi bruožai – teritorija, tautos narių priklausymas politinei bendruomenei, pilietybė, bendri įstatymai, visų lygybė prieš įstatymą, bendra (nacionalinė) kultūra ir pilietinė ideologija“ (Čiubrinskas 2008: 56). Šiame darbe aptarsime etninės (aš esu lietuvis) ir regioninės (aš esu suvalkietis) tapatybės suvokimą, sieksime išsiaiškinti, kokius veiksnius respondentai labiausiai pabrėžia priskirdami save vienai ar kitai minėtai kategorijai.

Išanalizavus dažniausiai pasikartojančius respondentų atsakymus tapatybės klausi-mu (pavyzdžiui, tėvai lietuviai, gimiau Lietuvoje, gyvenu Lietuvoje, kalbu lietuviškai), išskirti keturi pagrindiniai veiksniai, kurie lemia etninės tapatybės (esu lietuvis) suvoki-mą. Tai tėvų kilmė, gimimo vieta, gyvenamoji vieta ir lietuvių kalba.

Suvalkijos suvalkiečiai dažniausiai mini tėvų kilmę ir gimimo vietą. Pastebėta, kad tai labiau akcentuoja vyriausi tyrimo dalyviai, taip pat moterys: Lietuvė. Nežinau, kad visą laiką lietuviškai, čia gimus, čia augus Lietuvoj. Šiaip, nepakeitus niekada gyvenamos vietos (mot., 62 m.). Lietuvė. Nu tai tėvai, seneliai, proseneliai... (mot., 67 m.). Šie respon-dentai teigė, kad gyvenamoji vieta ir lietuvių kalba nelaikomi labai svarbiais, tačiau taip nemano kauniečiai: beveik visi tiriamieji lietuvių kalbą mini kaip vieną iš svarbiausių lietuviškumo požymių: Lietuvė. Kalbu lietuviškai, gyvenu Lietuvoj, aplink tėvai lietuviai,

3 Plačiau straipsnių rinkinyje: V. Čiubrinskas (sud.). Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: VDU leidykla, 2008.

110


visi supa lietuviai.... (mot., 41 m.). Bet bent jau kalba, pirmiausiai kalba, kultūra, nu aiš-ku, kultūra skiriasi, kaip žinia, Lietuvoj yra daug grupių žmonių, tai gal prie daugumos nelabai būčiau prisiskirtinas. Be abejo (vyr., 32 m.). Galima daryti prielaidą, kad gimimo ir gyvenamoji vieta ne tokia svarbi, nes daugelis atsakiusiųjų jau seniai nebegyvena Su-valkijoje ir dabar savo namais laiko Kauną. Be to, kai kurie tyrimo dalyviai ne vienerius metus praleido gyvendami užsienyje. Galbūt tai lėmė laisvesnį gimimo ir gyvenamosios vietos, kaip lietuviškosios tapatybės sudedamųjų dalių, požiūrio suvokimą.

Visų tiriamųjų tėvai – lietuviai (tik vieno senelis yra rusas), tačiau tik Kaune gyve-nantys respondentai tėvų tautybę, kaip svarbų lietuviškosios tapatybės elementą, mini rečiausiai. Tai galima aiškinti geografine padėtimi, nes dažniausiai artimi ryšiai su tėvais palaikomi dėl to, kad Suvalkijos suvalkiečiai gyvena netoli savo tėvų, o išvažiavusieji į Kauną turi retesnę galimybę juos matyti.

Svarbu paminėti, kad priešingai nei suvalkiečiai, gyvenantys Suvalkijoje, kauniečiai pabrėžia lietuvių kultūrą, tradicijas, kaip vieną iš tautybę lemiančių elementų: R4: Esu tradicinė lietuvė. T: Gali išsiplėsti? R: Mėgstu lietuviškus patiekalus, švenčiu lietuviškas šventes (mot., 26 m.). Jaučiuosi, kad aš lietuvis dėl to, kad įrašyta mano pase ir kad kalbu lietuviškai, ir todėl, kad čia mano šaknys ir tradicijos lietuviškos (vyr., 24 m.). Galima tei-gi, kad kultūra kaip vertybė daugiausia susijusi su asmenine respondentų patirtimi: trys iš minėtų tyrimo dalyvių ne vienerius metus gyveno užsienio šalyse, pažino svetimas kultūras, todėl savoji tapo svarbi ir vertinga.

Paklausti apie savo regioninę tapatybę, visi Kaune gyvenantys respondentai teigia esantys suvalkiečiai ir šią savo tapatybę sieja su gimimo vieta: konkrečiu miestu ar re-gionu – Suvalkija: T: O jūsų jeigu paklausia „kas tu esi?“, tai pirma mintis, kuri ateina į galvą „aš esu lietuvė“ ar „aš esu suvalkietė“? R: Žiūrint kokiam kontekste klausia. Jeigu kažkas iš lietuvių, tai, ko gero, atsakau, kad šakietė, ne ko gero – tikrai atsakau, nes nie-kada nesakau, kad kaunietė. O jeigu kažkas iš užsienio kažkokių tai svečių ar draugų klausia, tai sakau, kad lietuvė. Nes Šakiai mažai kam ką nors sako... (mot., 31 m.). Aš ne iš Kauno, aš iš Suvalkijos. Nu aš save taip priskirčiau. O didžioji dalis mano bendraamžių ar dar kažko jau save priskiria kauniečiams. Ir aš galvoju, kad aš suvalkiete turbūt visą laiką būsiu, kiek aš begyvenčiau ar Kaune ar kitam mieste. Aš manau, šaknys mano yra iš čia (mot., 41 m.). Keli tyrimo dalyviai pabrėžė tarmę, kaip savosios tapatybės sudedamąją dalį: T: Oo, ar tu jautiesi suvalkiete? R: Be abejo jaučiuosi suvalkiete. Todėl, kad kartais irgi... Ta prasme, mano tarmė gal nėra tokia ryški, bet aš mėgstu panaudoti suvalkietiškų žodžių (mot., 26 m.). T: Mhm, tai jeigu reikėtų save identifikuoti, sakytumėt. „Aš esu lie-tuvė, suvalkietė“? R: Tikrai taip, nes aš galvoju, kad ta kalba yra, kuriam tu regione gyveni, susiformuoja manieros tos kalbos. Taip (mot., 41 m.). Man smagu, kad žmonės žino, kad aš iš Suvalkijos. Aš tuo didžiuojuosi [juokiasi] ( mot., 31 m.).

Išanalizavus šių respondentų atsakymus paaiškėjo, kad gimtoji suvalkiečių tarmė, kaip tapatybės dalis, tyrimo dalyviams reikšminga nevienodai. Kalbos išskirtinumas vi-

4 R – respondentas, T – tyrėjas. Interviu citatos pateikiamos autentiškos, kalba netaisyta.


111

sada buvo svarbus 32 metų vyriškiui (net šešerius metus gyvendamas už Suvalkijos ribų respondentas vis dar kalba suvalkietiškai), o socialine darbuotoja dirbanti 26 metų mer-gina, įgijusi filologinį išsilavinimą, tik po kelerių metų, pragyventų Norvegijoje, pradėjo vertinti savo tarmę, nes ji respondentei priminė gimtuosius namus ir artimuosius.

Dvilypė tapatybės samprata (lietuvis-suvalkietis) būdinga ir Suvalkijoje gyvenan-tiems respondentams. Visos apklaustos moterys teigia, kad gimtoji vieta ir suvalkiečių tarmė yra neatsiejamos nuo jų regioninės tapatybės (aš esu suvalkietė), o pusei apklaustų vyrų tai lemia tik gyvenamoji vieta, o jokios kalbos atmainos (bendrinės kalbos ar tar-mės) jie nesureikšmina.

Apibendrinant galima teigti, kad visi respondentai nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties jaučiasi ne tik tikrais lietuviais, bet visada pabrėžia ir savo regioninę tapatybę – teigia esą suvalkiečiai, tačiau tai dažniausiai sieja su gimimo vieta, o vartojama tarmė nėra svarbiausia.

2.2. „Kalbu suvalkietiškai“

Norint suvokti suvalkiečių kalbines nuostatas savo tarmės atžvilgiu, svarbu išsiaiškinti, kaip tyrimo dalyviai kalba oficialiose ir privačiose situacijose, ar dažnai vartoja tarmę, kada kalba bendrine lietuvių kalba.

Suvalkiečiai, gyvenantys Suvalkijoje, teigia, kad visose gyvenimo situacijose tarmę dažniausiai vartoja vyresni žmonės, o daugelis jaunesnių respondentų stengiasi derinti savo kalbą pagal situaciją ir pašnekovus: jeigu atsipalaiduoji, tai tikrai nekontroliuoji, net ne apie tai galvoji, jeigu jau būni koks įsitempęs, tai jau renki žodžius ar kažką... nu kokiam pokalby dėl darbo, pavyzdžiui, jeigu eini (vyr., 24 m.). Mokytoja: ir Vilniuj, ir Jurbarke esu atlikus praktiką. Tai girdi, kad kartais vaikai išgirsta tą žodį pakartoja, ži-not, kaip vaikai, dar su mažais kaip dirbi. Tai paskui stengiesi jau pats kažkaip save jau... Mąstai, kad jau tu čia gerai kalbėtum [juokiasi]. Kad jie tiesiog nepastebėtų. Yra toks kabliukas. Kai kartais tenka save ribot (mot., 28 m.). Aš niekad nesistengiau ten miesčio-nuot ar kažkaip tai besimokydama (mot., 50 m.). T: O su kuo bendraujat tarmiškai? R: Su visais, su visais. Ir nesvarbu, ar ten kur suvažiuoji. Daleiskim, dabar kai atvažiuoja čia ar iš Šakių, ar iš kur nors, daleiskim, kad ir iš tos pačios Žemaitijos ar iš kur, nu ir vis tiek šneki savo kalba (mot., 62 m.).

Beveik visos Suvalkijoje gyvenančios moterys pabrėžia visada kalbančios tik tarmiškai, o daugelis vyrų teigia, jog kartais kontroliuoja savo suvalkietišką tartį ir stengiasi kalbėti bendrine kalba, tačiau tai vyksta retai ir tik labai oficialiose situacijose. Keli apklaustieji tei-gė tarmiškai kalbantys tik su šeimos nariais, nes tai lemia jų darbas pardavimų srityje, kur nuolat tenka bendrauti su žmonėmis iš įvairių etninių regionų. Matyti, kad tyrimo dalyvių kalbos pasirinkimą dažniausiai lemia socialinės aplinkybės (darbas, gyvenamoji vieta).

Visi Kaune gyvenantys respondentai moka kalbėti tarmiškai, tačiau dažniau ben-drauja bendrine kalba – tai lemia Kauno mieste vyraujanti kitokia kalbinė aplinka. Jie

112


nurodo, kad tarmiškai kalba su tėvais, seneliais, draugais ar bendradarbiais iš to paties regiono: Gal truputį pasijaučia mano akcentas, kai būnu artimųjų tarpe, kurie yra suval-kiečiai (vyr., 24 m.). Na mes gal kai kuriuos žodžius tiktai, balsius kitaip tariam, bet aš kitaip kalbu namuose, tikrai kitaip toj aplinkoj. Ne manuose, bet šeimoj, jeigu šeima at-važiuoja į Kauną, tai aš tikrai kalbu kitaip (mot., 30 m.). T: O, pavyzdžiui, kai susitinkat su draugėm, kolegėm iš to paties Šakių miestelio, ir tarpusavy kalbėdamos vartojat tokius žodžius. Ar sakot „griovys“ ar „grabė“? R: Ne tada sakyčiau turbūt „grabė“, jeigu ten su automobiliu atsidurtumėm... (mot., 31 m.). T: Mhm, o jūs čia, Kaune, kai susitinkat su-valkietę iš jūsų krašto, tai jūs kalbat kaip? R: Aš grįžtu prie zanavykų (mot., 30 m.).

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad kalbos pasirinkimą lemia ne vieta, o žmonės, su kuriais bendraujama. Šie respondentai vienbalsiai tikina, kad jeigu pašnekovai kalba suvalkietiškai, jie taip pat atsako suvalkietiškai: jeigu tu girdi klausimą anglų kalba, tai tu atsakai angliškai, ne kažkaip kitaip. Tai man viskas atrodo natūralu. Jeigu tu girdi tėvus na kažkaip taip kitaip kalbant arba toj aplinkoj, tai na ir pats vat kažkaip grįžti prie to zanavykiško šnekėjimo (mot., 30 m.). Tiesiog, sakau, kai būna, tarkim, draugų ratas ar giminaičių, tai visi kalba suvalkietiškai, tai nejučiom išsprūsta (vyr., 24 m.).

Dažnai jaunimo ir vyresniosios kartos kalba skiriasi, tačiau, pasak jauniausių res-pondentų, pačių tyrimo dalyvių ir jų tėvų kalboje daug skirtumų neatranda. Tam prita-ria ir daugelis Kaune gyvenančių suvalkiečių teigdami, kad tėvų ir vaikų kalboje įžvelgti kalbos skirtumus labai sudėtinga, nes per trumpą laiką (pavyzdžiui, 20 metų) tarmė negali labai ryškiai pakisti: Tarmė, Egle, formuojasi, pati žinai, tarmė formuojasi šimtme-čiais ir tūkstantmečiais kaip ir, nu aišku, kalba ilgiau, kalba ilgiau, kas be ko, bet tarmė irgi šimtmečiais formuojasi, sakykim taip. Ane? Tai to skirtumo tikrai per dešimt – dvidešimt metų nepajausi (vyr., 32 m.). Tačiau matyti, kad kai kurie respondentai pastebi skirty-bes, kurių jau savo kalboje nevartoja: nuo vaikystės mes jų nenaudojam, tų kap, tep. Gal daugiau yra suvalkietiški, tarmiški žodžiai: stuba, kaip pavyzdžiui, toks naudojamas prie-linksnis prie. Prie stubos, tai yra suvalkietiškai pasakymas, bet kap, tep... aš jų nenaudo-jau, tėvai nenaudojo. Gal dar čia ir iš šeimos kažkaip ateina. Aš tai tikrai nenaudodavau (mot., 41 m.).

Vyriausieji yra pripažįstami etninių vertybių saugotojai ir puoselėtojai, todėl visi ap-klausti suvalkiečiai tikina, kad geriausiai senąją tarmę yra išlaikę vyresni žmonės: Mano senelis labai gražiai kalbėjo ir dar dabar truputį kalba suvalkietiškai, nu dėl senatvės jau kalba mažiau, žodžiu, tai augau ir girdėjau, ir kalbėjau (mot., 26 m.). R: Vat tai tiek, kiek šeimos šventėse pastebim, o iš zanavykų aš taip greit nepasakyčiau, bet kartais būdavo, kad mes močiutės klausdavom: „o kaip, kaip jūs sakėt?“ T: Tiesiog tų senesnių žodžių jau ir jūs nebežinodavot? R: Gal jie net netarmiški, tiesiog šiaip senesni (mot., 31 m.). R: Vat visai neseniai, sakykim, nu kaip neseniai, pernai galbūt, tarp mūsų pačių, suvalkie-čių, sakykim, su uošviu buvo. Uošvis stovi vienam gale tvarto, fermos, sakykim, aš kitam gale, ir rėkia, paimk ten tokį įrankį, tas įrankis „tambore“ yra. Kas tas tamboras? Stovim išsižioję, o pasirodo – „karidorius“. T: Karidorius? R: Senojoj suvalkiečių kalboj „tambo-


113

ras“ – „karidorius“ (vyr., 30 m.). Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, vyresnės kartos atstovai vartoja daugiau išskirtinių žodžių, kurių jaunesnioji karta jau nebežino, tačiau suvalkiečių jaunimas vis dar kalba tarmiškai. 40 metų dėstytoja teigia, kad maži vaikai (ikimokyklinio amžiaus) yra geriausias tarmės vartosenos atspindys, nes jie „nemąs-tydami kalba taip, kaip girdi kalbant tėvus ir kitus artimuosius“: mano sesers yra maži vaikai tiesiog tai ir kitą sykį aaa šita juokiamės irgi, kad ant jų kalbos labai ryškiai matytis tie visi. T: Mh, bet jie auga Suvalkijoj, Marijampolėj? R: Aha, Suvalkijoj auga ir tiesiog vat tas ryškiausiai, kad mes visi sugebam išgirsti va tą ryškią suvalkietišką tą tarmę (mot., 40 m.). Mokykloje vaikų kalba šiek tiek pakinta, nes mokytis tenka bendrine kalba, jie taip pat susiduria su įvairiomis užsienio kalbomis, informacinių technologijų įtaka: Ta prasme, gal yra kažkokių žodžių, kurie ten vartoti seniau, ir ten toki žodžiai, kaip „kašė“, „gurbas“ ir kas dar „po valiai“ aš nežinau, kurie yra būdingi atskiriems regionams, bet tų žodžių vienas dalykas yra nedaug, kitas dalykas – jaunesni žmonės jau jų nevartoja. Jau-nesni vaikai kažkaip kalba kitaip, bet anglicizmų tai aišku, sakiau, daugiau (vyr., 32 m.). Visi respondentai sutinka, kad tai labiau leksiniai skirtumai ir suvalkietiška tartis vis tiek išlieka: pati tarmė, jis [suvalkietis] ir tą anglicizmą taria suvalkietiška tarme (vyr., 32 m.). Šiam teiginiui pritaria ir universiteto dėstytoja, kuri visada atpažįsta pirmų kur-sų studentus esant iš Suvalkijos. T: Mh, ir kažkokių tai, pavyzdžiui, skirtumų kalbos per kartas neįžvelgtumėt? Kad, tarkim, jaunimas šneka arba mažiau arba ten. R: Ne ne tai ne. Ir pati kadangi va dėstau studentam ir pati kitą sykį labai girdisi, ypatingai pirmuosiuose kursuose. T: Kad iš kito regiono. R: Iš karto, jo, identifikuoji daugeliu atveju (mot., 40 m.).

Šias nuostatas įtikinamai papildo kiekybiniai duomenys, dar kartą patvirtinantys, kad tarmė dažniau pasirenkama atsižvelgiant į pašnekovą ir kalbinę situaciją. Į klau-simą, kuriose iš šių situacijų tarmės vartojimas atrodo tinkamas, respondentai atsakė dažniausiai akcentuodami „pažįstu / nepažįstu“ ar „oficialu / privatu“ opozicijas.

5.3 LENTELĖ. Tarmės vartojimo situacijos

Situacijos %Verslo santykiuose 5 %Mokslo įstaigose 6 %Parduotuvėse, kavinėse, pan. 9 %Juokaujant 53 %Bendraujant su artimaisiais, pažįstamais ir pan. 79 %Bendraujant su nepažįstamais žmonėmis 11 %

Tarmė labiausiai priimtina kalbant su artimaisiais ir pažįstamais žmonėmis, matyt, juo-kaujant su jais, o kitose situacijose, išsiskiriančiose didesniu ar mažesniu formalumu, daž-niausiai pasirenkama bendrinė kalba. Tokia nuomonė būdinga visų regionų gyventojams, kurie sutinka, kad tarmė mažiausiai tiktų verslo, mokslo ir žiniasklaidos institucijose.

Apibendrinant galima teigti, kad visi tyrimo dalyviai moka kalbėti tarmiškai. Daž-niausiai visose gyvenimo situacijose gimtąja kalbos atmaina bendrauja Suvalkijoje gy-

114


venančios moterys, o vyrams, dažniausiai dėl darbo, tenka kalbėti ir bendrine kalba. Respondentai teigia, kad tėvų ir vaikų kartos kalba nesiskiria, tačiau seneliai vartoja daugiau tarminių žodžių nei jų anūkai. Visi tyrimo dalyviai sutinka, kad net ir jaunimo kalboje egzistuoja ryškus tarmės požymis – suvalkietiškas akcentas.

2.3. „Ausį rėžia“

Ką reiškia būti kilusiam ne iš didmiesčio ir kalbėti tarme? Ar dažnai kalbantieji ne bendrine lietuvių kalba, o tarme vadinami kaimiečiais? Šie klausimai jautrūs regionų gyventojams, nes neretai girdima paplitusi nuomonė, kad tarmiškai kalba kaimiečiai, tarmė siejama su provincija: T: Kaip jūs galvojat, kodėl žmogus jaučiasi blogai kalbėdami tarme atvažiavę? R: Nu gal tas toks užgauliojimas, ar tai kaimas, ar tai provincija, ar tai, galvoju, gal tik dėl to. Aš manau, tik dėl to (mot., 41 m.). Nu ta prasme aš pati su tuo susi-dūrus, kad mano pusbroliai, pusseserės jau jiems atrodydavo, kad mes su sese esam tikros kaimietės, kad mes kalbam suvalkietiškai (mot., 26 m.). Taigi, neretai tarmės vengiama dėl užgauliojimų ir paplitusio stereotipo, kad tarmiškai kalba tik kilę iš provincijos, t. y. menkiau išsilavinę, žmonės.

Nepaisant aptartų patirčių, beveik visi respondentai tikina, kad išsilavinimas ir tar-mės vartosena neturi nieko bendra, t. y. negalima teigti, kad tarmiškai kalba menkiau išsilavinę žmonės. Tyrimo dalyviai pasakoja pažįstantys daugybę universitetus baigusių žmonių, kurie dažnai mieliau renkasi kalbėti tarmiškai nei bendrine kalba.

Kiekybiniai apklausos rezultatai rodo, kad net 39 proc. respondentų nesutinka su nuomone, kad tarmės tinkamos vartoti tik kaime, o ne mieste. Reikia pripažinti, kad nemaža dalis yra manančių kitaip (30 proc.) ir dar kita dalis abejojančių (25 proc.). Taigi, tik ilgiau pakalbėję su pašnekovu galime suprasti, kad gali būti labai daug išlygų, kai akcentuojame miesto ir kaimo skirtumus, kai kalbame apie skirtingus individus ir jų nuostatas, amžių, išsilavinimą ir kitus veiksnius.

Paprašyti įvardyti priežastis, kodėl suvalkiečiai vengia kalbėti tarmiškai net ir pa-čioje Suvalkijoje, daugelis tyrimo dalyvių teigė, kad greičiausiai tie suvalkiečiai neseniai grįžo iš kitos kalbinės aplinkos ir dar nespėjo prisitaikyti prie tarmės. Kelios responden-tės paminėjo, kad suvalkiečiai vengia savo tarmės, nes jiems gėda kalbėti tarmiškai, o 32 metų prekiautojas tvirtina, kad sąmoningai per trumpą laiką kalbą pakeitę žmonės nori pasirodyti geresni, labiau išsilavinę: Kaip pasakyt, „fyfizmas“ pasireiškia, kaip panos, tar-kim, išvažiuoja iš kaimo studijuoti į Kauną grįžta ir jau... (vyr., 32 m.).

Suvalkiečiai, gyvenantys Kaune, didesnės reikšmės neteikia jokiai kalbos atmainai, t. y. žmogus gali kalbėti taip, kaip jam patogiau: Ne, aš tai nesmerkiu tokių žmonių. Jeigu jie kažkokį gavo išsilavinimą, pabuvo didmiesty, nu, įsivaizduojat, visgi kaip bebūtų, at-važiuoja iš Suvalkijos ar iš kur, tai iš provincijos, pamatė tą didmiesčio gyvenimą, prie jo pritampi, išmoksti tos gražios kalbos dikcijos, kalbos manieros. Aš tai nesmerkiu, kad tai yra blogai. Ir kalba kažkaip bendrine kalba, taisyklingai. Aš tikrai nieko blogo nematau.


115

Aš galvoju, kad kiekvienas žmogus turi elgtis laisvai ir jeigu jam gerai kalbėti taip, kalba taip, jeigu reikia kažkiek save pakeisti, pakeiti. Aš tai tikrai nesmerkiu ir nemanau, kad tai blogai (mot., 41 m.).

Nekalbėjimą gimtąja tarme respondentai vertina dvejopai: tyrimo dalyviai iki 50 metų amžiaus kalbai neteikia didesnės reikšmės ir šį reiškinį vertina neutraliai, o vy-riausieji piktinasi ir laiko tokius savos kalbos išdavikais. Neutralus vertinimas būdinges-nis vyrams ir labiau išsilavinusiems žmonėms nei moterims ir žemiausio išsilavinimo tyrimo dalyviams.

Vertindami kitas tarmes, suvalkiečiai, gyvenantys Suvalkijoje, akcentuoja nesupran-tamą žemaičių ir švelnią dzūkų tarmę, o Kauno suvalkiečiai nenoriai skirsto tarmes pagal jų skambumą, grožį ir apskritai tvirtina, kad visos tarmės yra gražios. Vis dėlto daugelis respondentų mini žemaičių tarmę kaip įdomią, tačiau sunkiai suprantamą: Tie patys žemaičiai, aš, sakau, žemaičių jaučiu, kad kartais nesuprantu arba reikia taip labai stengtis klausyt jų, bet man gražu (mot., 31 m.). Aišku, žemaičių labai savita, bet kai ne-supranti [juokiasi] per ją žmonių, tai nepasakyčiau, kad labai graži. T: Mhm, tas faktas toks lemia? R: Mhm, ko gero (vyr., 24 m.). Universiteto dėstytoja pagrindžia šį teiginį pavyzdžiu iš savo asmeninės patirties: R: Mano sesuo suvalkietė, na šita, jau mes su vyru jau draugavom ir jinai už mane jaunesnė buvo, tokia buvo gal, tai kokios gal trylikos metų mes ją nusivežėm irgi į Plungę. T: Mh. R: Ir jinai, irgi kaip pasakyt, aš jau buvau prie tos žemaičių tarmės pripratus, o jinai vaikas antrą dieną apsiverkė, nes jinai sako: „Aš nieko nesuprantu!“ R: Tiesiog tas toks irgi tas toks vat įspūdis. T: Mh. R: Jo, jinai sako: „Aš taip pavargau“, nes tiesiog visą laiką įsitempus klausyt turi (mot., 40 m.).

Apie kalbų ir tarmių grožį dažnai girdime įvairių nuomonių. Kiekybiniai rezultatai parodo, kad dažniausiai visiems tarmės atstovams gražiausia yra jų pačių tarmė. Šiuo požiūriu Suvalkijos gyventojai nesiskiria, net 43 proc. teigia, kad jiems jų tarmė gražiau-sia, o kaip mažiausiai gražią išskiria žemaičių, matyt, siedami tai su menku supratimu (žr. 5.4 lentelė).

5.4 LENTELĖ. Gražiausia tarmė

Aukštaitija Dzūkija Suvalkija ŽemaitijaAukštaičių 51 % 29 % 17 % 31 %Dzūkų 11 % 33 % 17 % 9 %Suvalkiečių 16 % 7 % 43 % 7 %Žemaičių 14 % 12 % 11 % 42 %

Daugeliui tyrimo dalyvių įvertinti savo tarmę sunku, nes ji per daug kasdieniška ir nuolat girdima. Kaune gyvenantys respondentai atsakė nevienodai. Jauniausias atstovas šioje tiriamųjų grupėje teigia, kad jam suvalkiečių tarmė – viena iš negražiausių: T: Tai ar tau graži tavo tarmė? R: Ne! T: Kodėl? R: [juokiasi] nežinau. Ko gero, pati negražiausia tarmė iš visų... T: Negražiausia? Tavo tarmė? Tavo gimtoji, čia šaknys tavo, o tau negra-žiausia... R: [juokiasi] žinau, bet čia visiškai tuo nesiremiu, kas mano šaknys. Ar aš suval-

116


kietis, ar ne suvalkietis, ne pagal tai, nes man pati tarmė yra rėžianti ausį. T: Nepatinka tas? R: Nepatinka tas ištęstumas (vyr., 24 m.). 32 metų prekiautojas suvalkiečių tarmės nelinkęs vertinti: T: Tau graži tavo tarmė? R: Aš tiesiog apie tai negalvoju. Ji yra tarmė. Man lietuvių kalba yra graži, o aš kalbu lietuviškai. Tai ar aš kalbėčiau žemaitiškai, ar suvalkietiškai... T: Tai tau visos tarmės yra gražios? R: Manau (vyr., 32 m.). Responden-tams vyrams sunkiau vertinti savo tarmę, o moterys vienbalsiai tvirtino, kad suvalkiečių tarmė skamba gražiai ir joms malonu ja kalbėti.

Visiems respondentams kalbėti savo tarme, girdėti ją yra įprasta, tik kitos tarmės gali kelti sunkumų, pavyzdžiui, net 81 proc. suvalkiečių sunkiai supranta žemaičių tarmę. Šią tarmę kaip sunkiai suvokiamą apibūdina visų regionų atstovai (57 proc.), kita kaip sunkesnė įvardijama dzūkų tarmė (15 proc.). Kitų regionų atstovai išskiria suvalkiečius dėl kitų priežasčių.

Akivaizdžios tarmės ypatybės, ypač atsispindinčios tartyje, visų suvalkiečių teigimu, yra greitai atpažįstamos kitų regionų atstovų, kurie mėgsta pakomentuoti ir tarmės, ir charakterio ypatumus. Vyresni nei 50 metų Suvalkijoje gyvenantys respondentai (daž-niau žemesnį išsilavinimą įgijusios moterys) tikina, kad kitų pastebima ir išskiriama yra ne suvalkiečių tarmė, o stereotipiškai šiam kraštui priskiriama būdo savybė – „skū-pumas“. Toks suvalkietiškas bruožas šiems tiriamiesiems nėra priimtinas, nes daugelio suvokiamas kaip neigiamas. Jaunesni nei 50 metų tyrimo dalyviai (dažniau aukštesnįjį arba universitetinį išsilavinimą įgiję vyrai) neįžvelgia neigiamų nuostatų ir labiau linkę matyti su suvalkietiška tarme siejamą smagumą: atpažinę suvalkiečius, kitų regionų at-stovai stengiasi pakartoti kokį nors žodį suvalkietiška intonacija, prašo pakalbėti dau-giau, žmonėms patinka, smagu girdėti kalbančius suvalkietiškai: Aš net kolektyve kartais suvalkietiškai, kai labai supykstu, kartais suvalkietiškai šneku ir paskui girdžiu, kad kitiem labai juokinga mane kartoti kaip suvalkietiškai [juokiasi] (mot., 31 m.).

Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad dauguma suvalkiečių, ypač jaunesnių, įvairiems komentarams nėra labai jautrūs. Dažniausiai respondentai tokias pastabas priima kaip žaidimą ir patys iš savęs pasijuokia: Ką aš žinau, man tai smagu. Aš ir pasakau, kad aš, kaip suvalkietė, turiu jums pretenzijų [juokiasi]. Čia ką aš žinau, aš nepykstu dėl to. Man smagu, kad žmonės žino, kad aš iš Suvalkijos. Aš tuo didžiuojuosi [juokiasi] (mot., 31 m.). O 40 metų dėstytoja teigia, kad kartais, norėdami pasijuokti iš suvalkiečių, kitų etninių regionų atstovai patys atrodo juokingai pamėgdžiodami suvalkietišką tartį: „Kieturis“ kokius nors jo ten tiesiog, ką nors ta būtinai „e“. „E“ tiesiog, ir kas šita įdomiausia, suval-kiečiams tai dažniausiai būna juokinga, nes dauguma tiesiog nu kaip ir girdi, nu kaip ir tiesiog vat irgi, kaip pasakyt, kažkada vat ir bandėm su vyru, bandžiau žemaitiškai kal-bėt, aš kaip ir, kaip pasakyt, kaip ir girdžiu, kaip turėtų skambėt tas garsas, bet tiesiog kai pats bandai ištart, nu nepavyksta tiesiog (mot., 40 m.). Tačiau, nepaisant suvalkiečiams priimtino gebėjimo pasijuokti iš savo tarmės, keli tyrimo dalyviai minėjo nuoskaudą, kad nepagrįstai jų regiono atstovams yra priskiriami kai kurie neigiami būdo bruožai ir stereotipiški vertinimai: T: Bet jūsų toks kalbos komentavimas niekaip neveikia? R: Nu


117

kaip, tai nėra kažkoks mano asmeninis įžeidimas, kaip kad pasakytų kažkas, tu kvaila, ar ką, bet va, matyt, vis tiek aš identifikuojuosi su tuo suvalkiečiu, kad kažkokios tokios neigiamos emocijos viduj bent jau kyla (mot. 40 m.). O tie žeminimai visi, tai tikrai netei-sybė. Tikrai nepagrįsti (mot., 50 m.).

2.4. „Mūsų tarmė arčiausiai literatūrinės kalbos“

Ankstesniame skyrelyje citavome vieną dalyvį, ko gero, aiškiai įvardijusį suvalkiečių tarmės ypatumą – ji dažniausiai visų yra atpažįstama, nes „rėžianti ausį dėl ištęstumo“. Taigi respondentai, net kurį laiką gyvenę kitoje kalbinėje aplinkoje, negali paslėpti savo regioninės tapatybės ir yra atpažįstami iš suvalkietiškos tarties: <...> visos kitos tarmės jos sugeba užsislėpti, suvalkiečiai turbūt vieninteliai tos tarmės niekada negali užslėpti. Vien dėl to turbūt, kad mūsų ta tarmė buvo arčiausiai tos literatūrinės, pagal ją, sakykim, nu pagrindu, ne viskas, buvo sukurta. Dėl to, sakykim, mes ne kokiu nors, mes ne kokiu nors, tik tas tarimas ir intonacija mūsų skiriasi (mot., 40 m.). Respondentė pabrėžia ne tik neigiamai suvokiamą (pačių suvalkiečių!) savo tarmės išskirtinumą, kurį, kaip buvo teigiama, sunku nuslėpti, bet pabrėžia ir šios tarmės artimumą bendrinei lietuvių kal-bai. Toks suvalkiečių tarmės ir bendrinės kalbos santykis žinomas daugeliui šio regiono atstovų, todėl neatsitiktinai jie tampa kalbos „ekspertais“ ir noriai pasisako kalbos klau-simais. Neretai suvalkiečiai savo gimtąją tarmę tapatina su bendrine kalba. R: Mhm, gal kažkoks toksai grubesnis toks. Tą turi tokį, bet aš galvoju, gal čia tos provincijos yra kalba. Bet aš vis tiek galvoju, kad suvalkiečių yra arti tos bendrinės ir gal tik tokia provincionali. O Kaune tokia apdirba labiau, patempia, dar patvarko tą kalbą kažkaip stengiasi... Vat aš taip mąstau. T: Tai jūs sakot, kad Kaune irgi kalba suvalkietiškai, tik truputėlį ta kalba dar yra sukultūrinta. R: Sukultūrinta, vat taip. Mano nuomonė yra tokia (mot., 41 m.). Taigi iš pateikto pavyzdžio matome, kad patiems respondentams kartais kyla sunkumų, kai reikia įvardyti savo kalbą, nes suvalkiečių tarmė, jų manymu, yra mažiausiai nutolusi nuo bendrinės kalbos.

Tai, kad suvalkiečių tarmės pagrindu yra sukurta bendrinė lietuvių kalba, šios tar-mės atstovai žinojo jau mokykloje, nes, kaip teigia visi respondentai, mokykloje moky-tojai nemokė, kur ir kada reikėtų rinktis tarmę ar bendrinę kalbą: Nu nebuvo vat taip pasakyta, kad kalbėkite taip, o kai išeisit į didžiąją visuomenę, kalbėkit taip. Aš nieka-da to nesu girdėjus (mot. 41 m.). T: Mokytojai mokykloje tavo kalbos nekontroliuoda-vo? R: Aš neatsimenu, kad būtų... Atrodo, kad ne. Jeigu neatsimenu, tai reiškias, kad ne (mot., 26 m.). T: Nebūdavo taip, kad, tarkim, per paskaitą, per pamoką reikėdavo labiau bendrine kalba kalbėt per lietuvių kalbos pamoką. R: Ne ne, čia mum to tikrai niekada nebuvo.T: Mh, nieks nekontroliavo. R: Ne (mot., 40 m.). Net lietuvių kalbos mokytoja, anot daugelio Kaune gyvenančių respondentų, kalbėjo sau įprasta suvalkiečių tarme: T: Net lietuvių kalbos mokytoja? R: Tikrai ne. Ir pati jinai kalbėjo, aš kaip dabar atsimenu,

118


aš labai gerai atsimenu savo lietuvių kalbos mokytoją, ji tikrai labai suvalkietiškai kalbėjo, na zanavykiškai (mot., 31 m.) ir netgi pabrėždavo suvalkietišką tartį, kaip taisyklingos kalbos variantą: girdavo ir sakydavo, kad suvalkiečių kalbėjimas yra gražus, taisyklingas kirčiavimas, kirčiuoti lengva mum, tai... (mot., 31 m.). Mum, atsimenu, per kirčiavimo šitas būdavo pamokos mokykloj, tai vat ir sakydavo: jum gerai seksis šitie dalykai. Ir tiesiog vat irgi net būdavo tokios taisyklės, vat taip staigiai neprisimenu, bet būdavo irgi sakyda-vo, jeigu jūs tęsiat, tai kaip tik reiškia, turi būt kairinis šitas kirtis (mot., 40 m.). Mokytojai tarpusavyje taip pat dažnai kalbėdavo tarmiškai: T: Mhm, o patys mokytojai tarpusavy kaip suvalkietiškai šnekėjo ar prie bendrinės kalbos labiau? R: [atsidūsta] tie mokytojai irgi neaišku. Nelygu iš kur jisai yra, bet, tarkim, vietiniai mokytojai, kurie ten buvo, tai kalbėjo pakankamai suvalkietiškai (vyr., 24 m.).

Tyrimo medžiaga rodo, kad suvalkiečiams nuo mokyklos laikų įdiegtas suvalkiečių tarmės, kaip bendrinės kalbos pamato, prestižas, taigi ir paklausti, ar tarmė trukdo gerai išmokti bendrinę kalbą, respondentai nedvejodami atsakė, kad jų tarmė tikrai nekenkia: T: Ir ar šitam kontekste jūsų tarmė padeda išmokti bendrinę kalbą, ar trukdo? R: Aš ma-nau, kad padeda. T: Mhm, nes tiesiog yra labai labai arti. R: Ir artima, ir aš nežinau, kiek čia tiesos, bet na mes kirčiuojam taisyklingai. Tai man atrodo, kad padeda. T: Ir žodynas nelabai ten skiriasi. R: Ir žodynas vienas kitas tiktai žodis skiriasi (mot., 31 m.). T: Tai turbūt būtų galima sakyti, kad jūsų tarmė kaip ir padėjo gerai išmokti tą bendrinę kalbą? R: Nu net nežinau, turbūt. Aš net nežinau, sakau, čia tas gaunasi, kad sakau, nu tiesiog, mes visada taip ir galvodavom, kad mes ta bendrine kalbam. Tuo labiau kad ir mokyto-jai tą akcentuodavo, kad tiesiog tuo pagrindu ir paskui tiesiog kaip būdavo, sakau, važiuo-ji kur nors vaikas į Aukštaitiją ar Žemaitiją, nu iš tikrųjų būdavo pakankamai, pakan-kamai sudėtinga ten su tais žmonėm susišnekėt. Vat iš tikrųjų matydavai tuos skirtumus didžiulius. O čia tiesiog būdavai atrodo, jinai niekuo nesiskiria nuo tos kalbos, kur girdi per televiziją ir per radiją (mot., 40 m.). Galima daryti prielaidą, kad daugelis suvalkie-čių mano, kad jų tarmė ne tik artima bendrinei kalbai, bet ir yra bendrinė kalba. Dažnai ne vienas suvalkietis geba diskutuoti kalbos klausimais, į juos, kaip į ekspertus, kreipiasi ir kiti, ieškantys patarimų. Kaip teigia viena respondentė, kitų regionų atstovai mano, kad suvalkiečiams kalbėti bendrine kalba yra lengviausia: Nes iš tikrųjų, nu aš ir darbe susiduriu, ir kai aš ir sakiau, neslepiu, kad aš esu suvalkietė, netgi manęs daug kartų klau-sia, nes kažkodėl taip ir galvoja užkulisiuose, kad suvalkiečiai arti bendrinės kalbos, net rašytinių taisyklių kažkodėl klausia manęs (mot. 41 m.). Suvalkiečiai nevengia pasisakyti ne tik bendrinės kalbos klausimais, bet ir aptaria kitas tarmes: Vėl eilinį kartą išskirsiu žemaičius, bet manau, kad ji [tarmė] tikrai trukdo. Nes kiek irgi girdėjęs istorijų, kad po to jiem tenka mokytis, nu, tarkim, atvažiavus į didesnį miestą kaip čia, į Kauną, kalbėt bendrine kalba, tai... (vyr., 24 m.). Kirčiavimui įsivaizduoju, kad tai turėtų [trukdyti]. Jeigu, tarkim, žmogus yra iš kokio, pavyzdžiui, Panevėžio ar Šiaulių, tai tą patį taisyklingą kirčiavimą tiem žmonėm tikrai sunku išmokti (mot., 31 m.). Vertindami kitų tarmes ir savąją bendrinės kalbos kontekste, visi respondentai yra įsitikinę, kad jų gimtoji tarmė


119

netrukdo išmokti bendrinės kalbos, nes yra laikoma norminio kalbos varianto pamatu. Toks savo tarmės suvokimas ir vertinimas yra pakankamas stimulas kalbėti ja įvairiose gyvenimo situacijose, o tai reiškia išlaikyti ją ir išsaugoti ateityje.

Daugelis kiekybinės apklausos būdu apklaustų suvalkiečių savo tarmei priskiria aukštą prestižą – net 47 proc. (žr. 5.5 lentelę). Toks vertinimas, matyt, bus susijęs su bendrinės kalbos artimumu suvalkiečių tarmei. Būtent tokias mintis išdėstė ir interviu respondentai. 5.5 lentelės duomenys rodo, kad tik suvalkiečiai taip vertina savo tarmę, o dauguma kitų tarmių atstovų, nors ir pasisakydami už savo tarmę, dažniausiai presti-žine laiko aukštaičių tarmę.

5.5 LENTELĖ. Prestižiškiausia tarmė

Aukštaitija Dzūkija Suvalkija ŽemaitijaAukštaičių 51 % 24 % 18 % 34 %Dzūkų 2 % 18 % 2 % 1 %Suvalkiečių 11 % 7 % 47 % 5 %Žemaičių 6 % 5 % 4 % 26 %

Tyrimo dalyvių nuomonė apie tarmių puoselėjimą ir išsaugojimą išsiskiria. Jauniau-si Suvalkijoje gyvenantys respondentai tikina, kad suvalkiečių tarmę išsaugoti būtų gra-žu, bet tikrai neprivaloma: tarmė labiau asocijuojasi su istorija, tačiau jokios praktinės naudos neteikia. Tarmės puoselėjimui labiau pritaria vyresnės nei 30 metų moterys, manančios, kad tarmė – tai senolių palikimas, tradicija. Nepaisant įvairių nuomonių ir tarmių vertinimų, teigiama, kad tarmes reikia saugoti ir puoselėti dėl įvairovės: T: Mhm, kaip galvoji, ar verta šiais laikais išlaikyti tarmes apskritai? R: Manau, verta, nes tai yra unikalu. Tik dėl to gal (vyr., 24 m.). R: Man tai skirtumai visą laiką gražūs. Ir su tais draugais, su kuriais susitinkam, būrys, kuris yra iš Dzūkijos, man gražu jų klausyti. Nors jie dabar irgi nebe Dzūkijoj, tiek metų, kiek aš Kaune, jie – sostinėj. Man gražūs tie skir-tumai... (mot., 31 m.).

APIBENDRINIMAS IR PABAIGOS DISKUSIJA

Norint geriau suvokti, kokie kalbiniai kitimai vyksta mažesniuose miestuose ar mieste-liuose, kaip ir kada čia gyvenantys žmonės vartoja tarmes, ką jie mano apie jų išsaugo-jimą ir bendrinės kalbos vartojimą, reikia įvairialypių, sistemingų ir ilgalaikių tyrimų. Šiuo tyrimu buvo mėginta susipažinti su Suvalkijos regione ir Kaune gyvenančių suval-kiečių kalbinėmis nuostatomis. Pagal gyvenamąją vietą išskirtos grupės suteikė įdomių žinių, kurios atskleidė galimas tendencijas skirtingai vertinti ir suvokti tarmės ir bendri-nės kalbos santykį. Visi suvalkiečiai nuo mokyklos laikų žino ir dažnai pabrėžia tarmės indėlį formuojant bendrinę kalbą. Savosios tarmės išskirtinumo suvokimas ir, drįstame teigti, didžiavimasis tuo (minimas aukštas prestižas!) kai kuriose situacijose padidina

120


suvalkiečių savivertės lygį. Kita vertus, tam tikri tarmės požymiai (specifinė tartis) ir stereotipiškai priskiriami suvalkietiško charakterio ypatumai („skūpumas“) šio regiono atstovams dažnai tampa neigiamų ar kritiškų vertinimų rodikliais.

Diskusijos tapatybės klausimu priverčia pergalvoti, kas svarbu, kas formuoja etni-nę tapatybę. Visi tiriamieji kalbėjo panašiai, tačiau jų atsakymuose išryškėja skirtingi veiksniai, lemiantys šios tapatybės suvokimą. Svarbu, kad visi respondentai jaučiasi esą ne tik lietuviai, bet ir pabrėžia savo regioninę kilmę – „esu suvalkietė / suvalkietis“. Ne-priklausomai nuo amžiaus, lyties ar išsilavinimo, daugelis tyrimo dalyvių teigė esą su-valkiečiai, šią regioninę tapatybę labiau siedami su gimimo vieta, o ne su tarmės vartoji-mu. Sociologai ir istorikai lietuvių migracijos tyrimuose atskleidė lyg ir naują tendenciją pabrėžti gimimo vietą kaip vieną svarbiausių etninę tapatybę formuojančių veiksnių (žr. Čiubrinskas, Kuznecovienė 2008), todėl kalbos (ar jos atmainos) sureikšminimo atsisa-kymas gali būti suvokiamas kaip bendras XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios laikotarpio, kuriam būdingas intensyvus judumas, požymis.

Gyvenimas kitoje kalbinėje aplinkoje, nepaisant pozityvių integracinių ar instru-mentinių kalbinių nuostatų, dažniausiai riboja gimtosios kalbos vartojimo funkcijas. Visi tiriamieji teigė mokantys kalbėti tarmiškai, tačiau, kaip būtų galima tikėtis, suval-kietiškai visose situacijose kalba tik daugelis respondentų, gyvenančių Suvalkijoje. Su-valkiečiai iš Suvalkijos tam tikrose situacijose stengiasi kalbėti ir bendrine kalba. Tai lemia kelios priežastys: 1) suvalkietiškas akcentas gali blaškyti kitų etninių regionų pašnekovų dėmesį, kai kalbama apie rimtus dalykus (pavyzdžiui, pokalbyje dėl darbo, vedant pamoką); 2) kalbėti bendrine kalba įpareigoja darbas; 3) kalbos varianto pasirin-kimą lemia gyvenamoji vieta (pavyzdžiui, ilgiau pagyvenę didmiestyje studentai perima daugiau bendrinei kalbai būdingų ypatybių). Tačiau daugelis respondentų, gyvenančių Kaune, tarmiškus elementus vartoja tik bendraudami su kitais suvalkiečiais, o bendrinė kalba yra jų vartojama visose kalbinėse situacijose su skirtingais pašnekovais.

Visose gyvenimo situacijose dažniau tarmę vartoja moterys, vyresnės kartos arba že-mesnio išsilavinimo atstovai. Įdomu, kad suvalkietišką tarmę patys suvalkiečiai ar kitų regionų atstovai tapatina tik su specifine tartimi, o leksika ir kiti ypatumai lieka nepaste-bėti. Sunku teigti, ar jaunesnei amžiaus grupei būdingas tarminis kalbėjimas yra tik ryš-ki suvalkietiška tartis, ar yra ir daugiau tarmės požymių. Nepaisant įvairių nuomonių, daugelis vyresnių tyrimo dalyvių tikina, kad jiems suvalkiečių tarmė skamba gražiai ir šia kalba malonu kalbėti. Tam pritaria ir suvalkietės, gyvenančios Kaune. Ši nuomonė artimesnė moterims ir žemiausią bei universitetinį išsilavinimą įgijusiems žmonėms. Vadinasi, dažniausiai suvalkiečių tarmę palankiausiai vertina įvairaus amžiaus moterys, o vyrai visais klausimais yra mažiau kategoriški ir linkę laikytis neutraliai. Išsilavinimas tampa svarbus kriterijus, leidžiantis suvokti bendresnes respondentų nuomones apie tarmės vartoseną, puoselėjimą ir jos svarbą, kaip skirtybių išsaugojimą ateičiai.

Ar tarmė išliks, parodys tik laikas, o tyrimo dalyvių nuomonė apie išsaugojimą ski-riasi. Jauniausieji respondentai, gyvenantys Suvalkijoje, tikina, kad išsaugoti suvalkiečių


121

tarmę būtų gražu, bet tikrai neprivaloma: tarmė labiau asocijuojasi su istorija, tačiau jokios praktinės naudos neteikia. Statistiniai duomenys rodo, kad beveik pusė visų res-pondentų (45 proc.) sutinka, kad jaunimas turėtų kalbėti tarmiškai, kiti 25 proc. abejoja ir tik likusi dalis nesutinka. Deja, tarp jaunimo vyrauja instrumentinės nuostatos, ku-rios nepadeda išlaikyti tarmės dominuojančioje bendrinės kalbos aplinkoje. Kita vertus, Kaune gyvenančių suvalkiečių (dauguma turi aukštąjį išsilavinimą, amžius – 26 metai ir daugiau) nuostatos leidžia manyti, kad gyvenimo didmiestyje patirtis, išsilavinimas, o su juo įgytas kitoks vertybių supratimas bei vyresnis amžius pakeis panašios patirties įgijusių jaunesniųjų nuostatas savo tarmės atžvilgiu.

Būtų įdomu atlikti ilgalaikį arba skersinio pjūvio metodo tyrimą, rodantį jaunimo nuostatų kaitą studijų laikotarpiu. Šio tyrimo respondentų pasisakymai ir bendrosios ži-nios leidžia daryti prielaidą, kad į didmiestį atvykęs studijuoti jaunimas dažnai stengiasi susitapatinti su dauguma. Tai reiškia ne tik savosios kalbos atsisakymą, bet ir kitokių nuostatų savos ir vyraujančios kalbos atžvilgiu teigimą. Kaip žinome, kalbinės nuosta-tos kinta, todėl tikėtina, kad po kelerių metų dėl jau minėtų priežasčių jaunimas, net ir gyvendamas kitoje kalbinėje aplinkoje, gali įgyti teigiamą požiūrį ir esant progai vartoti savo gimtąją tarmę.

Kalbinės nuostatos neišvengiamai susijusios su visa žmogų supančia aplinka: arti-mųjų nuostatomis, visuomenėje priimtomis normomis ir pan., todėl dažnai asmeninės įvairių socialinių vienetų (pavyzdžiui, šeimos, darbo kolektyvo ir kt.) nuostatos kore-liuoja su visuomenės nuostatomis5. Žinome, kad visuomenėje egzistuoja neformalūs socialiniai mechanizmai, kurie skatina kalbėtojus išlaikyti savo kalbą labiau prestižinės kalbos akivaizdoje arba parodyti, kad tam tikri socialiniai veiksniai lemia specifinius kalbos pokyčius. Žmogaus pasirinkimą, kuria kalbos atmaina kalbėti, dažniausiai ir le-mia visuomeninės nuostatos.

Socialinio konteksto perspektyvoje galime matyti ir Kaune gyvenančių tyrimo daly-vių suvalkiečių grupę. Respondentai teigė, kad jie yra išlaikę savo gimtąją tarmę ir gali ja laisvai bendrauti su kitais, kai to prireikia. Kauniečiai dažnai savo kalbines nuostatas ir tarmės vartojimą apibūdina remdamiesi atitinkamomis socialinėmis kalbėjimo si-tuacijomis bei tų situacijų dalyviais. Tyrime matėme, kad dauguma Kaune gyvenančių suvalkiečių tarmę vartoja bendraudami su kitais suvalkiečiais: šeimos nariais, draugais, kolegomis. Šie tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad priklausymas tam tikrai etninei gru-pei atgaivinamas per socialinius ryšius su kolegomis, šeimos nariais ar kilusiais iš to paties regiono asmenimis. Socialiniai respondentų ryšiai lemia jų kalbinį pasirinkimą: Kaune gyvenantys suvalkiečiai tarpusavyje gali dažnai vartoti suvalkiečių tarmę tam tikrose situacijose, nors dominuojanti kalba yra skirtinga. Kaip matome, kalbos atmai-nos pasirinkimą lemia ne vieta, kurioje gyvenama, dirbama, o pašnekovai, su kuriais siekiama išlaikyti socialinius ryšius bei tapatybę per kalbines situacijas.

5 Socialinius ryšius tyrinėjanti ir Vakaruose nemažai dėmesio sulaukusi socialinių tinklų teorija ir metodologija Lietu-

voje tik pradedama taikyti socialiniuose moksluose (žr. Kavaliauskaitė, Ramonaitė 2011), o lietuviškoje kalbotyroje yra

beveik neminėta.

122


Tapatybės dažnai (re)konstruojamos pagal situaciją. Yra žinoma, kad kalbėtojai, ku-riuos sieja artimesni etniniai ryšiai, dažniau vartoja etninės grupės kalbą ir rečiau dau-gumos kalbą, todėl tikėtina, kad ilgainiui išlaikys kalbą ir etninę tapatybę. Toks artimas etninių ryšių egzistavimas sietinas su Suvalkijos regione gyvenančiais tiriamaisiais, o Kauno suvalkiečių teigtas aukštas etninis gyvybingumas grupėje ir stiprus tapatinima-sis su grupe (priešingu atveju grėstų greita asimiliacija ir daugumos kalbos vartojimas) leidžia manyti, kad jų regioninė tapatybė ir tarmė bus išlaikyta. Globalizacijos kontekste socialiniai santykiai nėra daugiau ribojami teritoriškai, todėl net ir išvykus į kitą kalbinę aplinką dažnai psichologinis prieraišumas, grįžtamieji apsilankymai, materialiniai saitai su gimtąja vieta – visa tai gali lemti kalbinio ir kultūrinio išlaikymo „diasporoje“ teigia-mus procesus (žr. Lanza ir Svenson 2007).

Nuostatų tyrimai leidžia atskleisti kodo socialinę svarbą, numatyti vienos ar kitos atmainos gyvybingumą, jos ateities perspektyvas (Ramonienė 2006: 137), nes kalbos (kalbos atmainos) gyvybingumas priklauso nuo bendruomenės, identifikuojančios šią kalbą (kalbos atmainą) kaip savo, požiūrio (Romaine 2000; Sachdev, Hanlon 2000).

Taigi, atlikus nors ir nedidelį kalbinių nuostatų tyrimą paaiškėjo, kad suvalkiečių nuostatos savos tarmės atžvilgiu yra teigiamos. Nepriklausomai nuo gyvenamosios vie-tos, suvalkiečiai linkę kalbėti tarmiškai ir tapatinasi su Suvalkijos regionu. Nors glo-balizacijos ir urbanizacijos procesai nepalankūs skirtybėms, ypač kalbinėms, išlaikyti, jaunosios kartos nuostatos rodo, kad suvalkiečių tapatybė ir tarmė, ypač suvalkietiškos tarties elementai, vis dar gyvi ir, matyt, išliks ateityje.

LITERATŪRA

Aliūkaitė, D. (2005) Tarminis kalbėjimas: (galimi?) socialiniai kalbėjimų koreliatai. Lituanistica 61 (1): 38–47.Aliūkaitė, D. (2007) Tarminio kalbėjimo estetinė vertė: nuostatų tyrimas. Iš Tekstai ir kontekstai: transformacijų

sklaida. Vilnius: VU leidykla, p. 211–223.Bacevičiūtė, R. (2004) Šakių šnektos prozodija ir vokalizmas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.Bacevičiūtė, R.; Mikulėnienė, D.; Salienė, V. (2005) Vakarų aukštaičiai kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai.

Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.Baker, C. (1992) Attitudes and language. Philadelphia: Multilingual Matters Ltd. Čiubrinskas, V.; Kuznecovienė, J., red. (2008) Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Kaunas: VDU leidykla.Fasold, R. (1984) The sociolinguistics of society. Oxford: Blackwell. Garrett, P. (2010) Attitudes to language. Cambridge: Cambridge University Press. Grumadienė, L. (2001) Kodėl vis dažniau girdime pusiau tarminę kalbą. Kalbos kultūra 74: 81–86.Milroy, L. (1987) Language and Social Networks. Oxford: Basil Blackwell. Milroy, J. (2001) Language ideologies and consequences of standardization. Journal of Sociolinguistics 5/4:

530–555.Kavaliauskaitė, A.; Ramonaitė, J. (2012) Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos eiga. Vilnius: Baltos

lankos.Lanza, E.; Svendsen, B. A. (2007) Tell me who your friends are and I might be able to tell you what language(s)

you speak: Social network analysis, multilingualism and identity. International Journal of Bilingualism 11 (3): 275–300.


123

Ramonienė, M. (2006) Nuostatos dėl bendrinės kalbos ir tarmės: Joniškėlio atvejis. Kalbos kultūra 7: 137–148.Romaine, S. (2000) Language in Society. Oxford: Oxford University Press. Sachdev, I.; Hanlon, D. (2000/2001) Language Attitudes, Perceptions and Identity: Some Haida and Cree Data.

London Journal of Canadian Studies, vol. 16. Venskienė, J. (2007) Lietuvių bendrinės kalbos pradžia: idėjos ir jų sklaida (1883–1901): daktaro disertacija. Kau-

nas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.Zinkevičius, Z. (1994) Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

125

6 s k y r i u s . Požiūris į tarmes ir nuostatos dėl jų vartojimo trijose Dzūkijos etnografinio regiono dalyseLaima KalėdienėLietuvių kalbos institutas

Projekto vykdytojų sprendimas apklausos duomenis susieti su etnografiniais regi-onais labai pasiteisino Žemaitijos atveju, o štai dėl Dzūkijos radosi keblumų. At-

sakymai į svarbiausią klausimą – ar esama dabartinius gyventojus siejančių socialinių ryšių plačiai išsidriekusiame Dzūkijos etnografiniame regione – parodė, kad šiandien šio regiono gyventojai nėra susaistyti bendrų socialinių tinklų. Etnografiniai požymiai yra išsirutulioję ne tuo pačiu laikotarpiu kaip lingvistiniai, nulėmę tarmių pasiskirstymą ir vartojimą šiame regione, todėl šiandien Dzūkijos regionas suskyla mažiausiai į tris dalis (prie panašių išvadų prieina ir kiti tyrėjai, plg. Ragauskaitė, Daugirdas 2011). So-cialinių tinklų teorijos taikymas sociolingvistikoje duoda gražių vaisių, todėl ir šiame tyrime pasitvirtino prielaida, kad jei žmonių nesieja socialiniai ryšiai, tai ir jų kalba neturi bendro pagrindo: nesant glaudaus bendravimo, nelieka priežasčių vartoti tokią pačią kalbos atmainą (Labov 2001; Trudgill 1986: 8–9), o tada prarandamas ir tos pa-čios etninės savimonės pamatas (Labrie 1988; Giddens 2000: 10), tuomet kalba / tarmė tiesiog negali būti panaši, mažai skirtis (Auer 2005; Milroy 1980: 35–36). Būtų sunku patikėti, kad šiandien, tarkim, Varėną su Ignalina sieja glaudūs tarpusavio ryšiai arba kad Dzūkijos centras yra Vilniuje, todėl į klausimą apie Dzūkijos etnografinio regiono gyventojų tapatinimąsi su dzūkais ir jų tarme vienareikšmiško atsakymo negauta. Dzū-kijos etnografinis regionas tarmių vartojimo požiūriu šiandien susideda iš trijų dalių: 1) dzūkiškos su Alytaus, Varėnos, Druskininkų ir Lazdijų miestais; 2) daugiakalbės su Lentvario, Trakų, Vievio, Nemenčinės, Pabradės, Šalčininkų, Grigiškių, Elektrėnų ir Ei-šiškių miestais ir 3) aukštaitiškos su Ignalinos, Švenčionių ir Švenčionėlių miestais. To-kios išvados prieita gavus atsakymus į projekte keltus klausimus, ką Dzūkijos miestų ir miestelių (ne kaimo) gyventojai mano apie savo pačių kalbą. Stengiantis nustatyti, kurią iš tarmių apklausiamieji laiko gražiausia, įprasčiausia, prestižiškiausia, Dzūkijos regione gauta itin skirtingų atsakymų, nes vieniems viena tarmė buvo įprastesnė, kitiems – kita. Sugrupavus atsakymus susidarė trys klasteriai – dzūkiškas, daugiakalbis ir aukštaitiškas.

1. REGIONAS, TARMĖ, TAPATYBĖ

Etnografiniai regionai nevienodai suvokiami pačių jų gyventojų, o gyventojų nuomo-nė jau yra šio tyrimo objektas (apie skirtingą įvairaus pobūdžio, ne tik regioninių, ta-patumų suvokimą žr., pvz., Kuzmickas 2004). Mokslinėje literatūroje vienas iš penkių

126


Lietuvos etnografinių regionų – Dzūkijos – kelia daugiausia klausimų dėl jo pripaži-nimo vientisu dariniu. Visai neginčijamai Dzūkija laikoma tik pietinė 2003 m. įteisin-tojo regiono dalis, o jos gyventojai turi dar ir diferencijuotą dzūkų savivardį1: palygin-ti su likusia Dzūkija neprastose žemėse į vakarus nuo Merkinės, apie Subártonis, yra įsikūrę gruntiniai dzūkai, pušynuose ties Marcinkonimis, Zervýnomis, Márgioniais, Mardasavù tebegyvena šiliniai dzūkai (patys save vadina pieskynų dzūkais), o vakaruose ties Liškiava palei Nẽmuną tęsiasi panemunės dzūkų, buvusių sielininkų ir žvejų, kaime-liai (žr. Abramavičius).

Apžvelgdamas dabartinio etnografinio Dzūkijos regiono ribas internetinėje antro-pologijos ir etnologijos enciklopedijoje Lietuvos tapatybė, Petras Kalnius (žr. Etnogra-finė Dzūkija) daro prielaidą, kad nemenkų skirtumų tarp rytinių ir vakarinių dzūkų esą galima įžiūrėti dėl skirtingos jų istorinės praeities: pietinėje dalyje senovėje gyventa jotvingių genties, lietuvių vadintų dainaviais, o rytinėje – aukštaičių. P. Kalnius nurodo, kad šiai hipotezei, remdamasis tarmių faktais, pritariąs Zigmas Zinkevičius, o kad tai liudija ir dvasinės kultūros reiškiniai, anksčiau yra teigęs Norbertas Vėlius.

Tokie tolimi atgarsiai tampa svarbūs pamėginus suvokti, kuo remiantis apibrėžia-mos etnografinio Dzūkijos regiono ribos, nes tai istorijoje daryta ne kartą (Savoniakai-tė 2008). Taikant istorinį etnografinį etninių teritorijų ribų nustatymo metodą (apie jo pritaikymą etniniu požiūriu interpretuojant Karaliaučiaus krašto praeitį po Antrojo pa-saulinio karo žr. Кušner 1991: 7–8), tais atvejais, kai teritorijoje jau įsigali dvi ar daugiau kalbų, o gyventojų tautinė sudėtis nebūna vienalytė, lemiamais laikomi duomenys apie autochtoninę etninę bendruomenę, o juos esą geriausiai atskleidžiančios archeologija, toponimika, muzikologija ir kultūros antropologija. Vadovaujantis šiuo metodu gautais įrodymais buvo nustatytos Lietuvos Respublikos sienos 1918 metais.

Su tiriamuoju Dzūkijos regionu susijęs dalykas yra tas, kad, remdamiesi istoriniais ir antropologiniais duomenimis, daugelis mokslininkų pripažįsta pietrytinėje Lietuvoje gyvenančių ir gudiškai bei lenkiškai kalbančių gyventojų kultūrinės polonizacijos kon-cepciją (Bumblauskas 2011; Gaučas 2005; Kalnius 1998; Luckievič 1993; Plygavka 2008; Šutinienė 1996; Turska 1995 (perspausdintas 1939 m. leidimas); Zinkevičius 1993 ir kt.). Tačiau etninės tapatybės nustatymo ir savęs priskyrimo kuriai nors tautybei princi-pai gali būti kardinaliai priešingi. Kokių didelių tapatybės suvokimo ir ypač pripažini-mo skirtumų radosi dėl besiskiriančių metodologinių principų, rodo dabar vis dažniau skirtingai traktuojama pietrytinėje Lietuvos dalyje gyvenančių lenkų tautinė ir pilietinė tapatybė. Taip atsitiko ir dėl gana staigaus Lietuvos tautinės politikos posūkio XXI am-žiuje. Mat nuo 2002 m. pasikeitusi Europos Komisijos vykdoma tautinė politika grin-džiama ne istoriniais gyventojų ryšiais ir santykiais, o faktine savimone, todėl Lietuvoje randasi tam tikro nesusikalbėjimo, nes visoje Europos Sąjungos tautinės mažumos per-orientuojamos ieškoti savo tėvynės atitinkamai pagal savo titulinę tautybę2.

1 Pažymėtina, kad tai istoriniai, dabar jau ne visuotinai tam tikroje teritorijoje vartojami savęs apibūdinimai. 2 Įvedus vadinamąją lenko kortą, lenkų tautybės Lietuvos piliečiai susaistomi su kita valstybe.

L. Kalėdienė. Požiūris į tarmes ir nuostatos dėl jų vartojimo trijose Dzūkijos etnografinio regiono dalyse

127

Aptardama kultūros tradicijų svarbą identifikuojant regionus, ypač jų ribas, Alma Ragauskaitė (2012) teigia, kad regioninę etnokultūrą atskleidžia regiono gyventojų iš kartos į kartą perduodama kultūra, ne tik reliktai, bet ir naujovės, o visa tai ir sudaro platų regiono raidos sociokultūrinį kontekstą (plg. Natalijos Kasatkinos (2007) regi-oninės savimonės tyrimų principus). Apžvelgusi Dzūkijos etnografinį regioną šiuo aspektu, A. Ragauskaitė vis dėlto apibendrina, kad, remiantis daugelio autorių dar-bais, aiškesnės regioninės savimonės būta tik Merkinės–Eĩšiškių–Varėnos–Alytaũs–Lazdijų areale. Kitaip ir negalėjo būti dėl istorinių aplinkybių: Užnemunėje ir Vilniaus krašte nuo pat XIV amžiaus susidarydavo skirtingos nei pietinėje Lietuvoje sąlygos formuotis regioninei savimonei.

Etnolingvistinė tapatumo teorija kalbos / tarmės išlaikymą sieja su regioniniu gy-ventojų tapatinimusi (Giles, Johnson 1987; Aliūkaitė 2009: 166). Vadinamieji kalbos išlaikymo ir nykimo reiškiniai tiriami organizuojant reprezentatyvias didelių grupių apklausas, nes atskirų žmonių nuomonės šiuo klausimu neišvengiamai įvairuoja. Ne-lengva apibūdinti dabartinio Dzūkijos regiono ir dzūkų tarmės santykį, nes lingvistiniu požiūriu tokio reiškinio kaip dzūkų tarmė nebeliko3. Vartojami pasakymai „šnekama dzūkiškai“, „dzūkuojama“4 dar nėra tarmės įvardijimas – paprastai dzūkais pravardžiuo-davo dzūkuojančius kaimynus5, nors dabar ir patys mielai save pavadina dzūkais ir pa-aiškina taip darantys todėl, kad vietoj č, dž tariantys c, dz (Bacevičiūtė ir kt. 2004: 76). Asta Leskauskaitė (2009: 38) pažymi, kad „[k]albėdamiesi su pirmąkart matomais arba mažai pažįstamais žmonėmis Marcinkonių ir aplinkinių kaimų gyventojai gali stengtis dzūkuoti mažiau <...>. Tai būdinga ir kitiems pietų aukštaičiams“. Pietinės dalies da-bartinio Dzūkijos etnografinio regiono gyventojai save pavadina dzūkais, o šiaurinės dalies gyventojai to niekados nedarė anksčiau (plg. Bendorius, Mažiulis, Salys 1955: 302), nedaro ir dabar. Dzūkuojančiais juos pavadino kalbininkai dėl to, kad jų kalbai bū-dinga priebalsių t, d asibiliacija, dar vadinama dzūkavimu (Zinkevičius 1966: 139–141). Kaimynai juos pravardžiuoja cíeksais, cíekiais, cíekininkais, cíekliais, cìkiais, ciksonais, ciktonais, kapcijonais ir dar kitaip (Zinkevičius 2006: 142).

Pati didžiausia problema yra ta, kad nemažoje šio etnografinio regiono dalyje šne-kama nelietuviškai – gudiškai ir lenkiškai, dar ir rusiškai (Čekmonas 1999; Rutkovska 2012), tačiau tos vietovės yra integralios regiono dalys. Vadinasi, šiandienėje situacijoje

3 Antanas Baranauskas 1898 m. buvo nubrėžęs panašias į 2003 m. Seimo patvirtintąsias Dzūkijos etnogra-finio regiono ribas (Baranovskij 1999: 34–35), o pačius dzūkus buvo padalijęs pusiau – į rytinius (Šačininkų-Kernavs-Liñkmenų-Tumanto linija) ir vakarinius (į pietus nuo Sangrūdõs-Alytaũs-Kernavs-Šačininkų) (komentarus žr. Zinkevičius 1999: 138–139). 4 Vietoje č, dž taria pučiamąjį priebalsį c, afrikatą dz, o prieš balsius i, y, į ir dvibalsį ie priebalsius t ir d irgi taria kaip c ir dz. Antanas Salys (1995; tai perspausdintas 1939 m. straipsnis iš enciklopedijos apie Dzūkiją) šio reiškinio atsiradimą aiškino kontaktais su gudais ir datavo XIII–XIV a., Z. Zinkevičius linkęs šiek tiek vėlinti šį reiškinį (2006: 56–61). 5 Z. Zinkevičius mano (2006: 142), kad dzūkais kaimynai pravardžiuodavo tuos, kurie tardavo dzū daugis-kaitos kilmininko, pvz., žõdzū, ir dar kai kuriose kitose formose. Dzūko pavadinimas literatūroje pirmą kartą pavartotas palyginti neseniai, 1859 m. (ten pat).

128


negalima apibendrinti visų šiam dabartiniam regionui priskiriamų vietovių gyventojų atsakymų ir išvesti vidurkio.

Neišleistinas iš akių svarbiausias dalykas – visų (ir ne tik šiame regione) realiai egzis-tuojančių kalbų ir tarmių vartojimą valdo kodų kaitos mechanizmas (Gafaranga 2007: 281–283) – jis generuoja pakaitinį ar susikryžminantį tos pačios kalbos atmainų ar ir kitų kalbų vartojimą, o šio mechanizmo variklis – prestižas. Prestižą lemia socialiniai santykiai (Hymes 1971; Meyerhoff 2006: 37–38; Miliūnaitė 2010).

Atitinkamai pagal šiandien vartojamas tarmes Dzūkijos etnografinis regionas dalin-tinas į kelias dalis: pietinę dzūkišką, vidurinę daugiakalbę ir šiaurinę aukštaitišką (visos Lietuvos skirstymas pagal dabartines tarmes atspindėtas 23 žemėlapyje). Pietinėje dzū-kiškoje dalyje yra Alytaus, Varėnos, Druskininkų ir Lazdijų miestai. Interviu metu paaiš-kėjo, kad daugelis jų gyventojų save laiko dzūkais. Vieni tai aiškina kilme, t. y. gimimo vieta, kiti – kalba ar tarme.

Pavyzdžiui, save dzūke dėl kilmės laiko 33 metų parduotuvės savininkė iš Varėnos (respondentė R), kuri taip atsako į tyrėjo T klausimą apie tautybę:

R6: Lietuvė.T: O pagal ką žmonės priskiria sau tautybę?R: Pagal šak... Nu bent jau aš pagal savo šaknis. Tėvai, proseneliai, vis dėlto nuo to priklau-

so, aš manau. <...> Taip, kur gimiau, kur augau, kas mano tėvai, kas mano proseneliai. <...> Protėviai, nu čia tiktai nuo to.

T: Ir gimtoji kalba lietuvių?R: Taip taip.T: O dzūkų – ne gimtoji kalba?R: Žinokit, iš tiesų irgi gimtoji, kadangi gimiau Dzūkijoj. <...> Ir todėl drąsiai galiu sakyt,

kad ir gimtoji kalba dzūkų yra, nes iš tiesų gimus ir užaugus čia.

Labai panašiai svarsto ir jauna (25 metų) mokytoja iš Alytaus:

T: O jeigu, sakyčiau, klausčiau, ar tapatintum save su dzūke? Ar galėtum pasakyti: aš – dzūkė.

R: Galėčiau.T: Ir tada su kuo tapatintum? Nuo ko čia pareina?R: Gimiau, užaugau Dzūkijoje, traukia tik Dzūkija [nusijuokia]. Studijavau Vilniuje, vis

tiek grįžau į Dzūkiją. Miela, galbūt dėl to.

Ne tarmę, o gyvenamąją vietą svarbesniu veiksniu apsisprendžiant dėl priklausymo dzūkams laiko ir 39 metų tarnautoja iš Simno:

T: O jūs nelaikot savęs dzūke?R: Nu, šiaip aš skaitau save dzūke, laikau dzūke, taip... Vis tiek, aš čia gimus, augus...T: Bet, sakot, nedzūkuojat...R: Ne.

6 R – respondentas, T – tyrėjas. Inverviu citatos pateikiamos autentiškos, kalba netaisyta.


129

T: O dzūkė?R: Nu, vis tiek, šitam krašte gyvenu [juokiasi].Yra nepriešpriešinančių lietuvių su dzūkais: save tiek lietuviu, tiek ir dzūku laiko

varėniškis 57 metų savivaldybės specialistas:

T: O save tapatintumėt su dzūku, jeigu klausčiau, kokia jūsų tapatybė? Galėtumėt pasakyti: „Dzūkas esu“?

R: O tai čia tokios… dzūkės. Tai… O koks skirtumas? Vis tiek juk dzūkas – lietuvis… [juo-kiasi].

Panašiai mano ir 57 metų tarnautojas iš Daugų7:T: <...> kaip jūs jaučiatės, kokia jūsų tautybė?R: Lietuvis-dzūkas.T: O kodėl galite save abibūdinti ir lietuviu, ir dzūku, ar tai nesikerta jums?R: Ką aš žinau, na, negali vien dzūkuose gyventi. Ir dirbdamas kažkokį darbą vis tiek reikia

ne vien tarmiškai.T: Bet čia tik kalbos klausimas, čia susiję viskas kartu, toks vienas dalykas: ir lietuvis, ir

dzūkas. R: Jeigu būtų galima būti tik dzūku, tai būčiau dzūkas.

Tarnautoja iš Druskininkų (24 metų) irgi mano, kad dzūkai – tai tiesiog lietuviai ir tiek:T: Pirmiausia noriu paklausti, kokia jūsų tautybė?R: Lietuvė.T: Ne dzūkė?R: Dzūkė, taip, dzūkė.T: Dzūkė?R: Mhm.T: Tai pasakykit, kodėl taip sakot? Kad lietuvė ir kad dzūkė? Kas čia nulemia jums tą tokį?..R: Nulemia tai, kad ir tėvai abu dzūkai, nėra jokių, nu, įsimaišę kitų ten aukštaičių ar

kokių... Abu dzūkai, tai tiesiog ir aš pati automatiškai... Ir pati, kadangi, nu, tėvai iš Druskininkų, nu, ir aš dabar Druskininkuose irgi jau galutinai apsistosiu... Tai va.

Visai panašiai šnekėjo ir 34 metų medikė iš Druskininkų:T: O jūs nesat dzūkė?R: Aš? Dzūkė.T: Dzūkė. Tai labiau lietuvė, ar labiau dzūkė?R: Tai o dzūkai ne lietuviai [nusijuokia]? Dūkai lietuviai, man atrodo [nusijuokia].

Nepriešpriešino lietuviškumo su dzūkiškumu ir 76 metų varėniškis: Lietuvis, tikras lietuvis ir dzūkas. Leipalingyje gimęs, bet daug metų Druskininkuose gyvenantis 50 metų tarnautojas mano, kad svarbiau yra būti lietuviu, o ne dzūku: Lietuvis. Šiaip dabar neak-centuojama, ten suvalkietis ar dzūkas ir ar aukštaitis, aš manau, čia ne pagrindinis dalykas.

7 Per anketinę apklausą Daugai nepateko į tiriamųjų miestų ar miestelių sąrašą, nes Dauguose gyvena mažiau nei 2000 žmonių: 2011 m. surašymo metu ten buvo tik 1 170 gyventojų.

130


Pažymėtina, kad nemaža esama ir tokių, kurie dzūkiškumą labiau sieja su tarme, o ne su gimimo vieta – taip mano 23 metų studentė iš Daugų:

R: Šiaip labiau tapatinu kraštą su tarme, o aš nelabai, bent jau manau, kad aš nelabai dzū-kuoju, tai aš savęs taip grynai, aš su Lietuva labiau... Kad lietuvė, aš galiu pasakyt, bet ar dzūkė, tai kaip... Taip tvirtai ne.

T: Čia reikia tarmės?R: Man atrodo, kad... Man bent jau taip atrodo, kad per tarmę.

Priklausymą dzūkams su tarme sieja ir 50 metų mokytoja iš Druskininkų:

T: O šiaip jūs esat dzūkė, ar ne? R: Taip taip, pagal tarmę dzūkė. Tai, sakysim, pagal tarmę.

Tarmių paplitimo požiūriu dzūkiškai daliai dar priklauso Šalčininkai ir Eišiškės, bet čia dabar vyrauja ne lietuvių kalba: Šalčininkuose ir Eišiškėse lietuvių kalbą gimtąja laiko tik 11 proc. respondentų, kitas kalbas, t. y. rusų ir lenkų, atitinkamai 18 proc. ir 70 proc. Be Šalčininkų ir Eišiškių, galimos vadinti dzūkiška regiono dalimi miestuose ir miesteliuose prieš kelis dešimtmečius dažnai vartota ne lietuvių kalba, kai kur ir dabar arba esama nemažai kitakalbių gyventojų, arba namų aplinkoje vartojama ir kita nei lietuvių kalba. Tokiais buvusiais daugiakalbiais miestais būtų galima laikyti Lentvarį, Trakus, Vievį, Grigiškes ir Elektrėnus, nelietuviškai kalbėta (kai kur ir dabar tebekalba-ma) aplinkiniuose kaimuose (Čekmonas, Grumadienė 1993). Padėtis sparčiai keičiasi, nes, kaip rodo šios apklausos duomenys, lietuvių kalbą kaip gimtąją Vievyje, Elektrė-nuose, Trakuose, Lentvaryje ir Grigiškėse deklaravo dauguma – 74 proc. – respondentų. Net 18 proc. respondentų kaip gimtąją nurodė rusų kalbą. Lenkų kalbą gimtąja laikė 12 proc.8 Įdomu pažymėti, kad nurodžiusiųjų lietuvių tautybę kai kur būta mažiau nei laikiusių lietuvių kalbą gimtąja: matyt, tautybę labiau linkstama sieti su pilietybe ir gy-venamąja vieta nei su kalba (dar plg. Brazauskienė 2010; Geben 2003). Šalčininkuose lietuvių tautybę nurodė 17,07 proc., o lietuvių kalbą kaip gimtąją – 21,95 proc., Vie-vyje – atitinkamai 85 proc. ir 95 proc. respondentų. Kad ir kaip būtų, aptartojoje dau-giakalbių (buvusių ar esamų) miestų grupėje lietuvių kalbos tarminis bendravimas su tėvais per apklausą deklaruotas nepalyginti rečiau nei dzūkiškoje grupėje, todėl Dzūki-jos etnografiniame regione šalia dzūkiškos miestų grupės, kurią sudaro Alytus, Varėna, Druskininkai ir Lazdijai, buvo apsispręsta išskirti daugiakalbę miestų grupę ir į ją šalia Šalčininkų ir Eišiškių įtraukti Lentvarį, Trakus, Vievį, Grigiškes ir Elektrėnus. Šiai Dzū-kijos regiono miestų grupei būdinga tai, kad respondentai visai nenurodė arba nedaug kas iš jų tenurodė bendraujantys su tėvais tarmiškai lietuviškai (žr. 6.3 lentelę).

Trečioji miestų grupė, išskirta Dzūkijos etnografiniame regione, yra aukštaitiška – mat dalis šiam etnografiniam regionui priskiriamų dabartinių miestų yra aukštaičių tarmės paplitimo plote: Ignalina, Švenčionėliai ir Švenčionys. Iš aukštaitiškos grupės du

8 Buvo nurodžiusių po dvi gimtąsias kalbas.


131

miestai – Nemenčinė ir Pabradė – dėl daugiakalbiškumo buvo priskirti prie aptartosios daugiakalbės regiono dalies: juose 37,5 proc. respondentų lietuvių kalbą nurodė kaip gimtąją, tiek pat – rusų, 25 proc. – lenkų. Pagrindinės priežastys skirti šiuos du miestus į daugiakalbę grupę buvo jų praeitis – tiek juose pačiuose, tiek aplink šiuos miestus ply-tinčiuose kaimuose prieš kelis dešimtmečius, kai kur ir dabar, vyravo ne lietuvių kalba, o dabartinės apklausos respondentai nurodė visai nebendraujantys arba mažai bendrau-jantys lietuviškai tarmiškai su savo tėvais.

Dėl specifikos visai atskirai, ne šiame straipsnyje, apžvelgtini Dzūkijos etnografi-niame regione atsidūrusiuose Vilniaus (žr. Kliukienė 2010) ir Visagino (žr. Lichačiovos straipsnį šiame rinkinyje) miestuose vykdytų apklausų rezultatai.

2. TARMINIO BENDRAVIMO SU TĖVAIS PALYGINIMAS VISUOSE LIETUVOS REGIONUOSE9

Anketinės apklausos duomenys rodo, kad respondentai mano visai nedaug bendrau-jantys tarmiškai: palyginus atsakymus iš visos Lietuvos į klausimą, kaip apklausiamieji šnekasi su savo tėvais, paaiškėjo, kad taip daro vidutiniškai tik kas penktas (20,78 proc.). Kaip ir reikėjo tikėtis, dažniausiai tarmiškai šnekama Žemaitijoje – 16-oje jos miestų taip nurodė dažniau nei kas trečias respondentas (36,41 proc.). Aukštaitijoje (19-oje jos miestų) prisipažinusių tarmiškai bendraujančių su savo tėvais buvo mažiau, tik daugiau nei kas ketvirtas – 27,68 proc., Suvalkijoje (10-yje miestų) – kas penktas – 21,79 proc., mažiausiai – Dzūkijoje (17-oje miestų), rečiau nei kas vienuoliktas, – 8,75 proc. (žr. 6.1 lentelę ir 6.1 paveikslą; taip pat 23 žemėlapį).

6.1 LENTELĖ. Tarmės vartojimas kalbant su tėvais Lietuvoje

Regionas MiestaiSu tėvais kalba tarmiškai

regione (proc.)Su tėvais kalba tarmiškai

Lietuvoje (proc.)Žemaitija 16 36,41 35,04Aukštaitija 19 27,68 26,64Suvalkija 10 21,79 20,97Mažoji Lietuva 2 9,29 8,94Dzūkija 17 8,75 8,41

Iš viso: 64 Vidutiniškai: 20,78 Iš viso: 100

Įvairių Lietuvos regionų miestų respondentų nuorodos gerokai skiriasi, Dzūkijos re-gione palyginti itin mažai deklaruojamas tarminis bendravimas – 8 proc., o Žemaitijoje

9 Skirtingai nei kituose šio rinkinio straipsniuose, čia pateikiami suminiai apklausos duomenys apie tar-minį bendravimą su tėvais Dzūkijos etnografiniame regione: nagrinėjami ne tik tų respondentų atsakymai, kurie pasisako bendraujantys tarmiškai, bet ir tarmiškai visai nemokančių arba tarmiškai bendraujančių labai mažai. Vienas iš tokį apsisprendimą lėmusių veiksnių buvo dalies regiono daugiakalbiškumas. Todėl atkreip-tinas dėmesys į tai, kad toks skaičiavimo būdas lėmė palyginti nedidelį tarmiškai su tėvais bendraujančių respondentų skaičių Dzūkijoje, ypač besiskiriantį nuo Žemaitijos, taip pat ir Aukštaitijos duomenų.

132


kartais net didelė dauguma respondentų nurodo bendraujantys su tėvais tarmiškai, iš viso vidutiniškai kas trečias (35 proc.). Aukštaitijoje taip dažnai kaip Žemaitijoje tar-miškai nebendraujama, bet vis tiek ir čia išsiskiria kai kurie miestai, ypač šiauriniai: Biržuose keturi penktadaliai, net 80 proc., respondentų nurodė tarmę kaip bendravimo su tėvais priemonę, Rokiškyje apie pusę – 57,50 proc., nors iš viso regione tarmiškai su tėvais šnekasi kas ketvirtas (27 proc.). Suvalkijoje tarminis bendravimas deklaruojamas palyginti rečiau (21 proc.) nei Žemaitijoje, taip tvirtina kas penktas respondentas.

Šis sociolingvistinis miestų ir miestelių tyrimas buvo atliktas 2011–2012 metais, kai tęsėsi jau nuo XX a. pabaigos Lietuvoje prasidėję tokie teritorinių tarmių niveliacijos procesai, kuriems ypač didelę įtaką daro gyventojų migracija (apie analogiškus pro-cesus kitose kalbose plg. Hinskens 1998). Kita labai svarbi šio proceso ypatybė yra ta, kad vis labiau įsigali bendrinė lietuvių kalba regionuose – beveik visi gyventojai moka bendrinę kalbą, vartoja ją oficialesnėse situacijose, daugiau ar mažiau pritaikydami prie savo regione vyraujančios ar vyravusios tarmės. Tiesa, šis vyksmas visame lietuvių kal-bos plote nebuvo tolygus: pavyzdžiui, Žemaitijai būdingesni tarmės ir bendrinės kal-bos priešpriešinimo procesai, panašūs į vykstančius Šveicarijos vokiškose tarmėse (plg. Christen 2008); taip pat itin dideliu savarankiškumu pasižymi Norvegijos tarmės (žr. Jahr 2008), o, pavyzdžiui, Dzūkijoje bendrinės kalbos pozicijos daug stipresnės.

3. TARMINIS BENDRAVIMAS SU TĖVAIS DZŪKIJOS REGIONE

Tarmės gyvybingumą vietinių žmonių akyse parodo jų nuomonė apie šeimos ben-dravimo kalbą. Labai nustebino tas faktas, kad Dzūkijoje daug kas – keturi iš penkių (80,57 proc.) net vadinamosios dzūkiškos miestų grupės respondentų į klausimą, kuria tarme bendraujantys su tėvais, atsakė iš viso tarmiškai su jais nekalbantys (žr. 6.2 lentelę).

6.1 PAV. Tarmės vartojimas kalbant su tėvais

Žemaitija

(35%)

Aukštaitija

(27%)

Suvalkija

(21%)

Mažoji Lietuva (9%)

Dzūkija (8%)

TARMĖS VARTOJIMAS KALBANT SU TĖVAIS

Žemaitija (16)

Aukštaitija (19)

Suvalkija (9)

Mažoji Lietuva (2)

Dzūkija (18)

Žemaitija

(35%)

Aukštaitija

(27%)

Suvalkija

(21%)

Mažoji Lietuva (9%)

Dzūkija (8%)

TARMĖS VARTOJIMAS KALBANT SU TĖVAIS

Žemaitija (16)

Aukštaitija (19)

Suvalkija (9)

Mažoji Lietuva (2)

Dzūkija (18)


133

Pažymėtina, kad Dzūkijoje ryški takoskyra tarp požiūrio į tarmę ir bendrinę kalbą miestuose ir kaimuose. Štai 46 metų pardavėja iš Alytaus priešpriešina pačių alytiškių ir aplinkinių kaimų gyventojų kalbą:

T: Ir jūs jau namuose taip tarmiškai... Ne?R: Kaimietiškai nekalbėjom.T: Kaimietiškai, netgi taip?R: Taip. Ne.

Tarminę dzūkų kalbą su kaimietiškumu siejo ir 17 metų moksleivis iš Daugų:

T: O tau neatrodo, kad šita tarmė labai susijusi su šituo kraštu, vietove?R: Kaimuose – taip.T: O Alytuj?R: Nežinau.

Tarmės vartojimą kaip įprastą Daugų miestelyje neigė ir 23 metų studentė:

R: Čia, man atrodo, čia yra Dauguos, kad nėra grynai tokių dzūkiškų jaunesnių žmonių. Nes nėra įstrigę, kad ar dzūkuotų moksleiviai, ar bendraklasiai...

T: Nieko, neįstrigo tarmė visiškai? O, sakysim, o kitoks tarmės vartojimas, dėl juoko?R: Taip, buvo, pamenu, su klasiokais kartais. Ir dabar kartais parašom „tep“, dar kažką

tokio, bet ten toks grynai juokais. Su viena bendraklase arba su kita kažką taip, dabar nepamenu, bet „tep“ žinau, kad yra toks, „tį“ va dar. Čia tik nenatūraliai, bent jau man nėra tai natūraliai. Aš taip specialiai tą rašau.

Neigti, kad miestelyje yra kalbančių tarmiškai, informantė galėjo ir todėl, kad ji pati dzūkiškai nešnekėjo namuose, nes jos mama – aukštaitė. Be to, rodos, tarmės vartojimą labiau linkę neigti labai jauni žmonės (čia pateikti 17 ir 23 metų respondentų atsaky-mai). O štai vietinė vidutinio amžiaus (48 metų) valgyklos darbuotoja iš tų pačių Daugų teigė priešingai10:

R: Tai kad čia visi dzūkiškai šneka. Čia aš nežinau, kas šneka lietuviškai. Čia aš daugmaž kiek žinau, tai tikrai visi dzūkiškai.

T: Visi, ir jaunimas?R: Nu nu, nebent kurie jau ten išvažiavę gal in užsienį, gal kur... O taip tai čia daugmaž

visi... Nu nežinau, kiek ėjom ir in mokyklą, ir in visur, ir visi vis vien dzūkiškai šnekėjo. Niekas neperšnekėjo. Tos kalbos niekas nepakeitė.

Daugų savivaldybės 55 metų tarnautojo teiginiai apie kodų perjungimą bendraujant su vietiniais ir atvykėliais vis dėlto verčia abejoti teiginiais dėl visuotinio tarmės varto-jimo Dauguose: Pagrindinai vis tiek kalbi literatūrine, mm bendrine kalba, bet ee, bet jei vietinis, tai... O šiaip tai, aišku, taip jau akivaizdžiai arba, arba bent jau mm demonstra-tyviai ne... Nerodai to dalyko.

10 Ir interviu metu ji vartojo tarmiškas ar pusiau tarmiškas formas in užsienį, in mokyklą.

134


Vidutiniškai dzūkiškoje grupėje tarmiškai šeimose bendrauja kas ketvirtas penktas (22,42 proc.) apklaustasis11. Galbūt su tėvais nebendraujama tarmiškai vien todėl, kad pačiame mieste vis labiau tampa įprasta kalbėtis bendrine kalba, kaip teigia 39 metų druskininkietė mokytoja:

T: <...> Kai kas sako, kad Druskininkuose jau nebekalba dzūkiškai?R: Ne, ne, manau, kad yra kalbančių, tikrai, ypač vyresnio amžiaus žmonių, kurie gyvena

pačiam mieste. Galbūt jaunimas ten mažiau vartoja, bet iš vyresnių žmonių tai tikrai yra, yra tikrai vartojančių.

T: Sakot, mažiau vartoja, bet vis tiek vartoja?R: Taip, taip, taip.T: O visai jaunų? Tokių mokinių, kad va dar mokėtų dzūkiškai ir vartotų? Tokio mokinių

amžiaus?R: Mokinių amžiaus, tai... Nu yra gal pavieniai kokie mokiniai, yra, galbūt yra, yra, gal

nedaug tokių, bet bet yra.

Mokytojos žodžius tarsi patvirtina 17 metų mokinė iš Druskininkų:

T: O mokykloje, klasėj, negirdi, kad vienas daugiau užtraukia tarmiškai, kitas mažiau?R: Nelabai mokykloje, nebent mokytojai kartais. Bet jie taip specialiai, nes visi mokytojai

irgi dzūkai.T: O tavo draugai?R: Draugai – ne.T: Nė truputį?R: Ne.T: O jeigu, pavyzdžiui, juokaujant?R: Nelabai.

Ne visuomet tarmiškai bendrauja ir varėniškiai, kaip sako 45 metų bibliotekininkė:

R: Ai, nežinau. O gal priklauso, kaip su žmogum bendrauji. Jeigu mane kalbina lietuviškai, aš tada stengiuos kalbėt literatūrine kalba, bet aš namie daugiausiai kalbu dzūkiškai.

T: Na tai, na, sakysim, nuo pašnekovo priklauso...R: Nuo pašnekovo, taip, ir nuo vietovės. Aš nuvažiuoju į Vilnių, aš jau stengiuos kalbėti,

kad ir su savo žmogum eidama, aš stengiuosi jau vis tiek kalbėt literatūriškiau, nenaudot eee eee tarmiškų žodžių, kuriuos galbūt ee žmonėm. Nu kažkaip gal šiek tiek nejaukiai jaučiuosi, galbūt, gal galų gale.

T: O jūs tarmiškai galvojat?R: Tarmiškai, nu bet yra visokių, ne taip kad visiškai tarmiškai, tai taip neįmanoma, čia

tiktai mūsų senieji, senieji žmonės gal moka visiškai pilnai tarmiškai kalbėt. Mes jau taip nemokam, nors nors nee, didžiumą žodžių tai dzūkiškai šneku.

T: O tai jūs su vyru kalbat?

11 Lazdijuose 2012 m. pabaigoje gyveno 4 426 gyventojai. Rajono savivaldybės interneto prieigoje (Lazdijų rajono savivaldybė) teigiama, kad aplinkiniuose kaimuose plačiai vartojama dzūkų tarmė, bet net tokiame palyginti nedideliame mieste kaip Lazdijai labiau paplitusi yra bendrinė kalba – vadinasi, bendrinės kalbos pasirinkimą lemia jos prestižas.


135

R: Su vyru, su vaikais.T: O vaikai moka?R: Moka, bet jie jau, jie stengias. Nuu kalba kalba irgi, parvažiavę namo. Sūnus vienas,

vyresnysis sūnus, jis, aišku, niekur nepaslėpsi tarmės. Jis ir ir Vilniuj, šnekėdamas su ben-dradarbiais. Išlenda tų tarmiškų žodžių, bet ne kaži kiek. Jaunėlis, tai galbūt jis daugiau lietuviškiau kalba...

Net ir tokiame nedideliame miestelyje kaip Leipalingis, vietinio 49 metų verslininko nuomone, grynai dzūkiškai nebendraujama:

T: Na ir kaip jums atrodo? Ar miestelyje kalba tarmiškai daugiau, ar jau kitaip negu kai-me?

R: Gal biški kitaip. Gal kaime biški daugiau dzūkuoja.<...>T: O jūs su žmona bendraujat dzūkiškai, manot, ar tokia jau bendrine kalba?R: Bendrine tokia.T: Ir su dukra irgi tokia bendrine kalba?R: Jo.T: O ar čia dėl to, kad taip išeina normaliai? Dėl kokių priežasčių? Juk mokat nuo tėvų

dzūkiškai?R: Kad čia gal seniau tėvai kalbėjo... Tam tikri žodžiai, o taip, kad būtų pilnai dzūkiška

tarmė – tai nebuvo. Jie gal daugiau tų žodžių naudodavo dzūkiškų.T: Leipalingy?R: Nu kaimuose, sakykim. Kaimuose. Aš gi kaime gyvenau. Trys kilometrai nuo miestelio,

tai ten juokaudavom, kad ten dzūkiškai kap cia, kū cia. Vieną kitą žodį. O taip kad – tai nežinau.

Panašiai tvirtinama ir dėl Varėnos (57 metų tarnautojas): Varėnoj, čia, aš nežinau… Nelabai girdisi viešoj erdvėj, kad čia jau labai dzūkuotų.

Galima buvo tikėtis, kad nors ir ne itin aktyviai dzūkiškoje miestų grupėje dekla-ruojamame tarminiame kalbėjime su tėvais vis dėlto bus nurodyta dzūkų tarmė, o ne kuri kita. Taip ir atsitiko Lazdijuose bei Varėnoje, tikrai dzūkiškiausiuose miestuose (17,5 proc. atsakiusiųjų). Net ir su ne Dzūkijoje gyvenančia motina 33 metų parduo-tuvės savininkė iš Varėnos prisipažino bendraujanti dzūkiškai:

A, aš, žinokit, iš tiesų nežinau, kaip jinai vat bendrauja [Vilniuje], bet kai aš nuvažiuo-ju, tai mes [šnekamės dzūkiškai], nuo manęs gal jie, nes aš vis tiek dar dzūkuoju. Man taip gaunasi, nes aplinka čia, yra aplinka tokia, kad visi dzūkiškai šneka.

Alytuje ir Druskininkuose nurodomos kone visos tarmės kaip vartojamos, ne vien dzūkų. Tai, kad paminėtos labai skirtingos tarmės, galėtų būti paaiškinta didesnio mies-to statusu: juk nenuostabu, kad apskrities centre Alytuje ar dideliame kurorte Druski-ninkuose gyvena ne vien iš aplinkinių vietovių susikėlę žmonės:

[B]ūna, kad ta pati močiutė viena suinteresuota, kita nesuinteresuota dzūkiškai kalbėt. Vėlgi ten pagaliau nežinai, ar tu ją ten tikrą dzūkę sutikai, ar kokią ten visai ne dzūkę. O

136


Druskininkuose yra tikrai didelė dalis ir žemaičių, ir suvalkiečių, ir aukštaičių pagaliau gyvena. (Druskininkai, mokytoja, 50 m.).

Alytuje beveik penktadalis nurodė su tėvais šnekantys dzūkiškai – 18,33 proc., kai-mynų suvalkiečių tarme – 6,67 proc., visai po nedaug, po 3,33 proc., – aukštaičių ir žemaičių tarmėmis. Analogiškų rezultatų gauta ir pasiteiravus Druskininkų gyventojų: dzūkiškai ir suvalkietiškai bendraujantys su savo tėvais nurodė po 7,69 proc. respon-dentų, visai nedaug, po 2,56 proc., – aukštaitiškai ir žemaitiškai. Be to, pažymima, kad bendraujant su tėvais irgi perjungiami kodai:

Su... Nu tai dabar... su kuo šneku dzūkiškai... a... jeigu taip iš tikrųjų, tai su mama gal greičiau, bet aš dzūkiškai pasakau vieną kitą frazę, bet... bet... nematau reikalo šnekėt dzūkiškai, nes... nes tie reikalai gal tokie skubūs ir ir būna, kad... kad... tada negalvoji – kartais dzūkiškai pasakai, kartais literatūriškai... (Druskininkai, mokytoja, 50 m.)

Siekiant paaiškinti, kodėl tiek mažai respondentų nurodė bendraują su tėvais tarmiš-kai, neišleistinas iš akių ir tas faktas, kad didelės dalies šio projekto respondentų tėvai nemažą gyvenimo dalį nugyveno sovietmečiu, kai buvo skatinama atsisakyti tarminio kalbėjimo bendrinės kalbos naudai, nes išsilavinimo lygis buvo siejamas su bendrinės kalbos įvaldymo lygiu. Nenuostabu, kad to proceso rezultatai ypač išryškėjo miestuose, kur gyvena daugiau išsilavinusių žmonių, todėl ilgainiui bendroji opinija kardinaliai nusigręžė nuo tarmių ir liko tik tarminio kalbėjimo toleravimas:

T: Mhm.. O dzūkiškai kalbate? R: Mmm, mhm. Nu čia su ta dzūkų kalba... e, nu kaip ir nelabai kalbu, bet kažkokių, nu

kažkokius žodžius ar frazes tai ten būna, kad kartais naudoju, bet taip, kad iš vis vien tiktai dzūkiškai, tai nėra to.

T: O šeimoj? Va tėvai kaip?..R: Nu tėvai irgi.. nėra taip, kad vien tik dzūkiškai kalba, vis tiek su... e... keletas žodžių gali

būti dzūkiškų, o kiti... nu taip daugiau lietuviškai.T: Mhm.R: Nu jau taip grynai. O tų dzūkiškų žodžių... nu tiktais dzūkiškų žodžių kažkiek įmetam

tiesiog ir viskas.T: O nemoka tėvai taip tikrai dzūkiškai šnekėti? R: Mm, nu tai moka, bet tiesiog neįprasta taip buvo kalbėti ir viskas. T: O kodėl neįprasta? Čia gi nieko...R: Nežinau... ee, dėl to, kad... nežinau... viskas priklauso nuo šeimų. Šeimose ten kitaip

buvo paplitę ir tiesiog taip kalbėdavo, nu ir taip susiklostė...T: Niekada niekur nė su kuo nekalbėdavot? Neteko kalbėti dzūkiškai?R: Mmm, tekę. Ypač Varėnoj tenai paplitę, tai kaip tekdavo lankytis, tai tenai jau jo...T: Tėvai, vadinas, mokėt moka dzūkiškai?R: Jo.T: Tiktai nekalba?R: Mhm, nu taip... Taip yra, jo...


137

T: O tėvai kada nors su kuo nors kalba dzūkiškai, ar ne?R: Praktiškai tai ne. T: O mokėt moka?R: Moka. (Druskininkai, mokymo centro darbuotojas, 24 m.)

Pačių gyventojų nuomone, tarmės akivaizdžiai traukiasi iš kasdienio gyvenimo. 57 metų savivaldybės tarnautojo iš Varėnos apibendrinimas tinka visam regionui: Varė-noj, čia, aš nežinau… Nelabai girdisi viešoj erdvėj, kad čia jau labai dzūkuotų.

Tarminės kalbos vengimas atvirkščiai proporcingai sietinas su tarmės prestižišku-mu: viešai nekalbama neprestižinėmis laikomomis tarmėmis (plg. Trudgill 1979: 9). Tarminis kalbėjimas / nekalbėjimas viešumoje priklauso ir nuo socialinės pačių kalbė-tojų padėties: sociolingvistine aksioma laikomas teiginys, kad socialinės skalės apačioje esantys asmenys daugiau šneka tarmiškai nei esantys šios skalės viršuje. Apskritai ne-aišku, kodėl vieni žmonės linkę pabrėžti savo išskirtinumą kalbos atžvilgiu ir išlaiko ją net kalbėdamiesi ne su savais, „svetimais“, o kiti ir su „savais“ nenori to daryti. Būtent nenori, nes apskritai kalbos / tarmės atstovai turi ištisą spektrą tokių kalbos priemonių, kad panorėję sugebėtų manipuliuoti savo tapatybe (Llamas, Watt 2010: 1). Kitaip ta-riant, pastaruoju metu vis dažniau prieinama prie nuomonės, kad žmogus sugeba keisti savo tapatybę, manipuliuodamas kalba, o tai jau priešingybė ilgai vyravusiai nuomonei, kad kalbą ir tapatybę siejantys ryšiai esantys nekintami (vadinamasis šiboleto reiškinys12, žr. Kemmer 2011).

6.2 LENTELĖ. Tarminis kalbėjimas su tėvais dzūkiškoje regiono dalyje (proc.)

Miestai Aukštaitiškai Dzūkiškai Suvalkietiškai ŽemaitiškaiNekalba tarmiškai

Alytus, Varėna, Drus-kininkai, Lazdijai

1,47 15,26 4,22 1,47 77,58

Dauguma respondentų (94,73 proc.) vadinamojoje daugiakalbėje regiono dalyje nu-rodė tarmiškai su savo tėvais nebendraujantys (žr. 6.3 lentelę). Lietuvių tarmėmis su savo tėvais šiek tiek, kas dešimtas, kalbasi Lentvaryje, Trakuose ir Vievyje (po 10 proc.), dar mažiau, kas dvidešimtas (apie 5 proc.), – Šalčininkuose, Pabradėje ir Nemenčinėje, visai retai kas, vos 2,50 proc., nurodė bendraujantys dzūkiškai Grigiškėse, o Elektrėnuo-se ir Eišiškėse – niekas nebendraująs.

Daugiausia iš patvirtinusiųjų tarminį bendravimą nurodė aukštaičių tarmę – Len-tvaryje, Trakuose, Pabradėje ir Vievyje po 5 proc., Nemenčinėje – 2,5 proc. Arčiau dzū-kiškojo ploto esančiuose Šalčininkuose ir Trakuose kaip vartojama tarmė nurodyta dzū-kų – beveik po 5 proc., o toliau nuo šio ploto, Grigiškėse, – 2,5 proc. Kaip okazionalų

12 Carmen Llamas ir Dominicas Wattas primena Biblijos pasakojimą, kaip keldamiesi per Jordano upę dvie-jų genčių kariai vieni kitus atpažindavę iš kalbos: vieni hebrajišką žodį ‘srovė‘ tardavę šibolet, o kiti – sibolet; iš kalbos atpažintuosius svetimus čia pat ir paskandindavo.

138


reiškinį arba net ir šiek tiek įtariai būtų galima vertinti nurodytuosius po 5 proc. žemai-tiško bendravimo Lentvaryje ir Vievyje, kaip, beje, ir 2,5 proc. suvalkietiško bendravimo Nemenčinėje, bet, kita vertus, taip gali nurodyti iš atsikėlusių šeimų kilę informantai.

6.3 LENTELĖ. Tarminis kalbėjimas su tėvais daugiakalbėje regiono dalyje (proc.)


Lentvaris, Trakai, Vievis, Nemen-činė, Pabradė, Šalčininkai, Grigiš-kės, Elektrėnai, Eišiškės

2,5 1,38 0,28 1,11 94,73

Vadinamojoje aukštaitiškoje Dzūkijos regiono dalyje bendroji tendencija panašesnė ne į dzūkiškos dalies, o į daugiakalbės: anketose nurodoma, kad tarmiškai su tėvais ne-bendraujama arba bendraujama mažai13 – 3,33 proc. atvejų (žr. 6.4 lentelę). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš tarmių dažniausiai (7,5 proc. atvejų) vis dėlto nurodoma aplinkinė aukštaičių tarmė, nedidelę nuorodą (2,5 proc.) į žemaičių tarmę būtų galima laikyti at-sitiktinumu arba net ir pajuokavimu.

6.4 LENTELĖ. Tarminis kalbėjimas su tėvais aukštaitiškoje regiono dalyje (proc.)


Ignalina, Švenčionys, Švenčionėliai

2,5 0 0 0,83 96,67

Palygus viso Dzūkijos regiono neigiamų atsakymų į klausimą apie tarminį bendra-vimą su tėvais vidurkį – 89,66 proc. – su atitinkamais Vilniaus respondentų atsakymais (nekalba tarmiškai 80,04 proc.) paaiškėja, kad sostinėje net dažniau – kas penktas res-pondentas – yra nurodęs su tėvais bendraujantis tarmiškai.

Apskritai dabartiniam lietuvių kalbos diskursui būdinga diglosijos situacija – kelių tos pačios kalbos atmainų vartojimas, tiesa, ne visuomet pakaitinis (Wardhaugh 2006: 88–118). Dažniau tarminė kalba ar niveliuotos jos atmainos, kaip ir bendrinė kalba su visomis savo atmainomis, yra vartojamos tiesiog kodų kaitos principu: pramaišiui tose pačiose situacijose (Milroy, Li Wei 1995). Šalia ar drauge su diglosija (jeigu ją traktuojame tradiciš-kai – kaip socialiai žymėtų tos pačios kalbos atmainų ar skirtingų kalbų vartojimą skirtin-gomis aplinkybėmis14) Dzūkijos regione konstatuotina dar ir dvikalbystė / daugiakalbystė.

13 Kaip ir Lazdijų atveju, vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Ignalinos miesto apylinkėse šnekama tarmiškai, tik ne dzūkų, o aukštaičių tarme, tiesa, esama ir nelietuviškų kaimų, tačiau kaimuose tarminis kalbėjimas tebėra gyvas, todėl tokia maža dalis Ignalinos gyventojų, nurodžiusių tarminį bendravimą su tėvais, verčia paieškoti kitokių priežasčių, kodėl nurodyta taip mažai bendravimo su tėvais tarmiškai. 14 Jeigu pasirenkama tam tikroje situacijoje kalbėti viena kuria nors kalbos atmaina, o kitose situacijose kita, tai tos situacijos paprastai būna žymėtos, viena aukštesnė socialinėje hierarchijoje, todėl pasirinktasis variantas vadinamas aukštesniuoju variantu, kita – žemesnė, atitinkamai variantas vadinamas žemesniuoju (plg. Wardhaugh 2006: 88–118).


139

4. GRAŽIAUSIOS TARMĖS VERTINIMAS

Iš atsakymų į anketos klausimus matyti, kad gražiausia tarme daugiau kaip pusė dzū-kiškos Dzūkijos regiono dalies gyventojų (žr. 6.5 lentelę) laiko savąją – vidutiniškai 61,02 proc. atvejų. Patinka ir kitos tarmės, pavyzdžiui, druskininkietė 17 metų mokslei-vė žavisi žemaičių tarme:

T: Ar tau gražios tarmės, ar graži dzūkų tarmė?R: Man nelabai patinka dzūkų tarmė.T: O žemaičių?R: Man labai graži, nežinau kodėl, bet labai patinka.

Žemaičiais žavisi ir kita druskininietė, 24 metų tarnautoja:

R: Mm nežinau, kai žemaičiai kalba, tai kažkokie man visi žmonės atrodo geri, nieko pikto nepasako, žemaitiškai, atrodo, neįmanoma. Nu taip va yra.

T: O dzūkų?R: O dzūkų? Na, dzūkų kitokia, inai tokia yra, nežinau, net, kaip čia, na, ji su tokiais nu-

kirtimais. Nes žodžius visur kaip nukerta atrodo.T: Tai žemaičių gražesnė atrodo negu dzūkų?R: Nu jo [juokiasi], jo, gražesnė.

Yra tokių, kurie labai palankiai atsiliepia apie visas tarmes, savosios itin neiškeldami, nors ir laiko ją gražiausia (Varėna, tarnautojas, 39 m.):

T: O jum graži dzūkų tarmė?R: Man tai labai graži. Tai tokia... Švelni, ne be be be, o švelniai tas dz, c, tas maloninis.

Mažybinį, maloninį padaro iš posakio, sumalonina žodį [nusijuokia], tai šneka tokia būna įdomesnė. O žemaičiai, tai jie, labiau... [Nusijuokia].

Žmonės suvokia, kad tarmė keičiasi, bet vis dėlto išlieka tarme:

R: Tokia yra... Aišku, mes jau nemokam tos tikros tarmės, kalbos. Kaip mūsų vat seneliai. Tai ne, ne... Jau... Jau viskas. Vis tiek išstumia po truputį, nes...

T: Keičiasi ta tarmė. R: Taip. T: Į kokią, kažkokią kitą... R: Taip, į kitą. T: Taip, taip... R: Bet negali sakyt, kad ne tarmė. Vis tiek išlieka tarmė. (Varėna, parduotuvės savininkė,

33 m.)

Visai kitaip renkasi gražiausią tarmę vadinamosios daugiakalbės regiono dalies res-pondentai (žr. 6.6 lentelę). Visų pirma, čia nepalyginti daugiau yra nežinančių, kuri tar-mė jiems patinka – vidutiniškai net ketvirtadalis (25,04 proc.). Kita vertus, taip nėra, kad kaip patinkančias nurodytų tas tarmes, kurias iš tikrųjų vargu ar girdi vartojant savo aplinkoje – pavyzdžiui, suvalkiečių (vidutiniškai 3,78 proc.). Tai, kad dalis atsakiusiųjų

140


kaip gražiausią nurodo žemaičių tarmę, vidutiniškai 12,16 proc., būtų galima paaiškinti tuo, kad nurodoma iš tikrųjų „kitokia“ nei bendrinė kalba, o ne artima, pažįstama ir vartojama tarmė.

6.6 LENTELĖ. Daugiakalbės regiono dalies gyventojų nuomonė apie gražiausią tarmę (proc.)

Miestai Aukštaičių Dzūkų Suvalkiečių Žemaičių Nė viena Neturi

nuomonėsElektrėnai, Grigiškės, Lentvaris, Šalčinin-kai, Trakai, Eišiškės, Nemenčinė, Pabra-dė, Vievis

35,52 19,97 3,78 12,16 3,53 25,04

Kaip ir buvo galima tikėtis iš vartojančių ar girdinčių aplinkinę tarmę, dabar aukš-taičių tarmės plote atsidūrę Dzūkijos etnografinio regiono gyventojai gražiausia tar-me (žr. 6.7 lentelę) laiko aukštaičių – vidutiniškai 61,76 proc. atvejų (dzūkų tarmę kaip gražiausią nurodo 7,69 proc.). Palyginti su dzūkiškosios dalies gyventojų atsakymais, aukštaitiškoje dalyje daugiau yra nežinančiųjų, kuri tarmė jiems patinka (ar apskritai kuri nors patinka) – vidutiniškai 14,72 proc.

6.7 LENTELĖ. Aukštaitiškos regiono dalies gyventojų nuomonė apie gražiausią tarmę (proc.)


nuomonės Švenčionėliai, Šven-čionys, Ignalina

61,76 7,69 2,5 10 3,33 14,72

Vilniuje ketvirtadalis (25,9 proc.) apskritai neturėjo nuomonės dėl gražiausios tar-mės pasirinkimo, o iš nurodžiusiųjų daugiausia nurodė aukštaičių tarmę (32,41 proc.).

5. ĮPRASČIAUSIOS TARMĖS PASIRINKIMAS

Labai iškalbingi yra įprasčiausios tarmės pasirinkimo rezultatai: tikriausiai jie ir atspin-di aplinkoje girdimą, nors pačių ir nevartojamą tarmę. Dzūkiškos regiono dalies gyven-tojų atsakymai (žr. 6.8 lentelę) aiškiai telkiasi ties dzūkų tarme – ją nurodė trys iš keturių respondentų, vidutiniškai 75,49 proc. Abejojančių dėl įprasčiausios tarmės pasirinkimo nedaug – vidutiniškai 6,25 proc.

6.5 LENTELĖ. Dzūkiškos regiono dalies gyventojų nuomonė apie gražiausią tarmę (proc.)


nuomonės Alytus, Druskinin-kai, Lazdijai, Varėna

11,15 61,02 11,35 6 3,49 1,51


141

Štai 38 metų iš Druskininkų kilusi ir ten tebegyvenanti istorijos mokytoja tarmės situaciją apibūdina taip:

T: O dabar su kuo nors dzūkiškai šnekat, ar nėr su kuo?R: Nu su mama kartais.T: Kartais? Ne visada?R: Kartais. Ne visada.T: O tai kaip tai tarpais, kartais taip, kartais taip su mama?R: Nu gal kai kurie tik žodžiai, žinokit, jau dabar kažkaip sulietuvėjom.T: O su broliu?R: Su broliu lietuviškai.T: Su draugais...R: Mh.T: ...su klasės draugais?R: Irgi lietuviškai.T: Ar visada taip buvo, ar dabar tik taip?R: Dabar kažkaip tai, gal kad, atseit, kad tokia jau, atseit, gėda. Nu aš nežinau, kodėl, bet

taip gal yr jau. Jau ta karta kita užaugo, jau nėr su kuo nei bendraut.

Kodų kaita vyksta ir didesniuose miestuose, ir visai nedideliuose, tokiuose kaip Vei-siejai:

T: Bet yra toksai skirtumas, kad viešumoj jau kalbama kitaip?R: Tai yra ryškus skirtumas. Tarkim, kur nors išvažiuoji ar kažkokioje nors oficialioje aplin-

koje, tarkim, kalbam daugiau bendrine kalba.T: O pačiuose Veisiejuose?R: O Veisiejuose – ne. O Veisiejuose kaip mum patogiau. (Veisiejai, moksleivė, 18 m.)

6.8 LENTELĖ. Dzūkiškos regiono dalies gyventojų nuomonė dėl įprasčiausios tarmės (proc.)

Miestai Aukštaičių Dzūkų Suvalkiečių Žemaičių Nė viena Neturi nuo-

monės Alytus, Druskininkai, Lazdijai, Varėna

9,11 75,49 7,4 1,77 4,32 1,93

Aiškinantis daugiakalbės Dzūkijos regiono dalies nuomonę dėl įprasčiausios tar-mės (žr. 6.9 lentelę) vėl, kaip ir gražiausios tarmės pasirinkimo atveju, vidutiniškai ke-tvirtadalis respondentų (24,59 proc.) nurodė nežinantys, kuri tarmė įprasčiausia arba kad tokios nesą nė vienos (vidutiniškai 5,6 proc.). Kaip įprasčiausią tarmę didelė dalis respondentų (57,07 proc.) nurodė aukštaičių, gana nedaug – 7,79 proc. – dzūkų. Taigi daugiakalbės regiono dalies atsakymai nuo dzūkiškos iš esmės skiriasi tuo, kad gerokai didesnė dalis, daugiau nei ketvirtadalis, apskritai nežinojo, kokią tarmę nurodyti kaip įprasčiausią. Taip yra ir todėl, kad šiame regione rinktis reikia iš kalbų, o tarmė jau lyg ir nebesvarbi:

142


T: O kaip jūs bendraujat, labiau kokia kalba čia gyvendamas Trakuose?R: Lietuvių irgi. T: Su kaimynais kaip šnekat?R: Irgi, lietuviškai viskas. (Trakai, moksleivis, 17 m.)

6.9 LENTELĖ. Daugiakalbės regiono dalies gyventojų nuomonė dėl įprasčiausios tarmės (proc.)


nuomonės Elektrėnai, Grigiškės, Lentvaris, Šalčininkai, Trakai, Eišiškės, Ne-menčinė, Pabradė, Vievis

57,07 7,79 2,82 4,27 5,6 24,59

Aukštaitiškoje Dzūkijos regiono dalyje gyventojams įprasčiausia yra aukštaičių tar-mė – vidutiniškai 81,94 proc. atvejų (žr. 6.10 lentelę). Nuo dzūkiškos dalies skiriasi ne-žinančių atsakymo skaičiumi – aukštaitiškoje dalyje tokių daugiau, 10,56 proc. Pažymė-tina, kad dzūkų tarmės kaip įprasčiausios nenurodė niekas.

Vilniuje apie pusę respondentų (45,98 proc.) kaip įprasčiausią nurodė aukštaičių tar-mę, ketvirtadalis neturėjo nuomonės (25,35 proc.), panašiai kaip daugiakalbės grupės atveju.

6.10 LENTELĖ. Aukštaitiškos regiono dalies gyventojų nuomonė dėl įprasčiausios tarmės (proc.)


nuomonėsŠvenčionėliai, Šven-čionys, Ignalina

81,94 0 4,17 0,83 2,5 10,56

6. PRESTIŽAS

Prestižo buvimo / nebuvimo išsiaiškinimo būdų yra nemažai (žr. visuomenės vertybinės orientacijos teorijų ir metodikos apžvalgą, pavyzdžiui, Murphy, Ackermann, Handgraaf 2011)15. Pačių pirminių tokių duomenų prigimtis yra subjektyvi, todėl tyrimo ir jo ana-lizės vertė priklauso nuo tyrimo mokslinio lygio, atlikėjų profesionalumo ir rezultatų interpretacijos principų. Net ir priėmus prielaidą, jog tyrimas atliktas patenkinant visas šias sąlygas, negalima būti visiškai tikriems, kad respondentai klausimus interpretuoja taip pat, kaip ir tyrėjai. Vienas iš geriausių pavyzdžių būtų bendrinės ir tarminės kal-bos skirtumų ar tų skirtumų niuansų suvokimas: kas vieniems gali pasirodyti tapatu, kitiems – labai skirtinga. Pavyzdžiui, tarmės atstovams tarmiškas kalbėjimas neretai daugiau asocijuojasi su leksika, kai kuriomis morfologinėmis ypatybėmis, o atvykė-

15 Pažymėtina, kad nuostatas, vertybinę orientaciją, kad ir susijusią su kalba, paprastai tiria socialinės psichologijos specialistai, tačiau esama ir sociolingvistinių darbų (pvz., Labov 1970); taip pat susijusių su lietuvių kalba (Ramonienė, Extra 2011; Ramonienė 2010 ir kt.).


143

liai subtiliau reaguoja į fonetinius skirtumus, todėl kyla ir klausimo turinio suvokimo adekvatumo keblumų. Gali pasidaryti neaišku, ar tik kai kuriais fonetiniais tarmiškais bruožais nuo bendrinės kalbos besiskiriantis kalbėjimas laikytinas bendrine, ar tarmine kalba (plg. panašių procesų tyrimus Vokietijoje, pvz., Elmentaler 2008).

Dzūkiškoje regiono dalyje aukščiausiai kotiruojama sava, dzūkų, tarmė – taip mano daugiau nei trečdalis apklaustųjų – 38,89 proc. (žr. 6.11 lentelę). Pažymėtina, kad labai daug, beveik tiek pat – 33,88 proc. – jokios tarmės nelaiko prestižine arba tiesiog neat-sako į šį klausimą ar jį ignoruoja. Nedaug, bet po lygiai, po 11,3 proc., yra prestižiškomis pripažįstančių aukštaičių arba suvalkiečių tarmes. Tai, kad žemaičių tarmė kotiruojama palyginti nedaug (4,63 proc.), tik sustiprina teiginį, jog gyventojai prestižinėmis laiko aplink girdimas ar pačių vartojamas tarmes, o ne svetimas, nuo jų gerokai nutolusias.

Tačiau pažymėtina, kad dzūkų tarmės kartais net gėdijamasi, kaip pasakojo 61 metų muzikos mokytoja iš Varėnos:

R: Juk aš taip stengiausi lietuviškai pas jį šnekėti...T: O kodėl taip stengėtės lietuviškai?R: Aš nežinau kodėl... <...> Bijojau reakcijos kitų <...> Kai šnekėsiu, tai gal už tai, kad ar

nesupras manęs, arba galbūt netgi ir išsijuoks iš mano tos kalbos...<...>R: Bet šiaip tai mūsų kalba graži gi yra, visi taip kaime vat tie žmonės... Nors irgi, žinot

ką, vat mintis. <...> Žmogus su žmogum susitikį, su kitu žmogum. Va ir kaimo žmogus, visiškai jau senas žmogus, jis stengiasi mažiau dzūkiškų žodžių vartot kažkodėl tai. Jis stengiasi lietuviškai daugiau kalbėt. Nu man tai keista.

T: O kodėl, jūs manot, kodėl stengiasi?R: Aš manau, kad jie nori parodyt, kad jie galbūt irgi, nu, kaip tas senas žmogus sako, kad

aš irgi moku truputį... Jau mokytas esu ir sugebu pasakyti kitaip žodžius. Man taip bent tai atrodo.

Kitas mokytojas iš Varėnos, 82 metų, teigė, kad tarminės kalbos gal ne gėdijamasi, o tiesiog ji nevartojama dėl susiklosčiusių aplinkybių, dėl to, kad mokykloje taip mokoma:

R: Varėna, dabartinė, jau nelabai dzūkuoja, kaip kad dzūkuoja senesnieji, senesnioji karta, o jaunesnioji karta jau daugiau eina prie lietuviškos kalbos, normalios. Gramatinės kalbos.

T: Ar jums atrodo, kad jie gėdijasi, ar kaip?R: Ne ne, jie nesigėdija, bet jie visgi lanko gimnazijas, lanko mokyklas.

6.11 LENTELĖ. Dzūkiškos regiono dalies gyventojų nuomonė dėl prestižiškiausios tarmės (proc.)

Miestai Aukštaičių Dzūkų Suvalkiečių Žemaičių Nė viena Neturi nuo-

monės Alytus, Druskinin-kai, Lazdijai, Varėna

11,3 38,89 11,3 4,63 21,13 12,75

144


Visiškai suprantama, kodėl pusė (52,90 proc.) daugiakalbės regiono dalies apklaus-tųjų neišskiria nė vienos tarmės kaip prestižinės – tikriausiai maža kas iš jų patys kalba tarmiškai, kaip ir kiti jų aplinkoje (žr. 6.12 lentelę). Tas faktas, kad šios regiono dalies gyventojai gana prestižine (37,84 proc.) laiko tik vieną iš tarmių, leidžia daryti prielaidą, kad ir šios imties atsakymai yra tvirtai susiję su tikrąja padėtimi – iš tikrųjų apklausia-mųjų aplinkoje skamba tarmė, o faktą, kad nuoroda į konkrečią tarmę nėra spėlionė, patvirtina tai, kad apklausiamųjų aplinkoje, nors ir neištisai, bet vartojama tarmė yra būtent jų nurodytoji aukštaičių. Kitos tarmės – dzūkų, suvalkiečių ir žemaičių – presti-žinėmis nelaikomos (atitinkamai 2,62 proc., 2,57 proc. ir 4,07 proc.).

6.12 LENTELĖ. Daugiakalbės regiono dalies gyventojų nuomonė dėl prestižiškiausios tarmės (proc.)


nuomonės Elektrėnai, Grigiškės, Lentvaris, Šalčininkai, Trakai, Eišiškės, Ne-menčinė, Pabradė, Vievis

37,84 2,62 2,57 4,07 15,43 37,47

Labai panašių rezultatų gauta ir apklausus aukštaitiškos regiono dalies informantus (žr. 6.13 lentelę): prestižiškiausia neabejotinai laikoma aukštaičių tarmė, tik dar labiau nei daugiakalbėje regiono dalyje – 59,07 proc. atvejų. Neišskiriančių jokios prestiži-nės tarmės mažiau nei daugiakalbėje dalyje – ne pusė, o trečdalis (35,93 proc.). Kaip ir daugiakalbėje dalyje, neprestižinėmis laikomos dzūkų, suvalkiečių ir žemaičių tarmės (atitinkamai 0 proc., 1,67 proc. ir 3,33 proc.). Aukštaičių tarmės prestižiškumas tik pa-tvirtina tarmės vartojimo ir kotiravimo sąryšį.

6.13 LENTELĖ. Aukštaitiškos regiono dalies gyventojų nuomonė dėl prestižiškiausios tarmės (proc.)



59,07 0 1,67 3,33 11,67 24,26

Išnagrinėtų duomenų fone natūraliai atrodo tas faktas, kad Vilniuje geriausiai koti-ruota aukštaičių tarmė (29,50 proc.).

7. SUNKIAUSIAI SUPRANTAMOS TARMĖS

Gana aišku, kodėl absoliuti dauguma dzūkiškos regiono dalies respondentų sunkiausiai suprantama laiko žemaičių tarmę (87,93 proc.) – jie negirdi kalbant ta tarme aplinkui, o kur nors išgirdę iš tikrųjų geba ne viską suprasti: 39 metų tarnautojas varėniškis sakė, kad [s]unkiausia šiaip kalba žemaičių supratimo atžvilgiu, nes, pavyzdžiui, atvažiavo... Atva-žiavo sūnus ir tėvas, tai sūnaus vis tiek jau kalba kita buvo, o su tėvu aš visai... Nesupratau.


145

Tačiau tai, kad beveik šeštadalis apklaustųjų Druskininkuose (13,51 proc.) kaip sun-kiausiai suprantamą nurodė suvalkiečių tarmę (žr. 6.14 lentelę), gali būti aiškinama dve-jopai: arba taip įvertinę suvalkiečius respondentai bus buvę gana artimai susidūrę su jais ir todėl norėję pabrėžti, kad ne visa jų leksika yra lengvai suprantama bendrinės kalbos atstovams, arba tie respondentai bus atsakinėję nevisiškai nuoširdžiai. Daugiau išsiski-riančių rezultatų nėra. Beveik visuotinai žemaičių tarmė laikoma nesuprantamiausia.

6.14 LENTELĖ. Dzūkiškos regiono dalies gyventojų nuomonė dėl sunkiausiai suprantamos tarmės (proc.)


nuomonės Alytus, Druskininkai, Lazdijai, Varėna

3,43 0,42 4,63 87,93 2,76 0,83

Panašių rezultatų kaip ir dzūkiškoje dalyje gauta apklausus daugiakalbės regio-no dalies atstovus (žr. 6.15 lentelę): sunkiausiai suprantama laikoma žemaičių tarmė (60,12 proc.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prasčiau lietuviškai mokančiame regione kas penktas gyventojas (18,98 proc.) apskritai neturėjo nuomonės dėl tarmės supranta-mumo, tačiau daugiausia tokių būta tuose miestuose, kur dažniau bendraujama nelietu-viškai (Nemenčinėje, Šalčininkuose, Eišiškėse, Pabradėje).

6.15 LENTELĖ. Daugiakalbės regiono dalies gyventojų nuomonė dėl sunkiausiai suprantamos tarmės (proc.)


nuomonės Elektrėnai, Grigiškės, Lentvaris, Šalčinin-kai, Trakai, Eišiškės, Nemenčinė, Pabra-dė, Vievis

1,79 6,45 6,12 60,12 6,54 18,98

Dar daugiau žemaičių tarmę laikančių sunkiausiai suprantama būta aukštaitiškoje regiono dalyje (žr. 6.16 lentelę) – aštuoni iš dešimties (79,26 proc.). Vilniuje nuomo-nė tarmių suprantamumo klausimu panaši į daugiakalbės Dzūkijos regiono dalies – 60,8 proc. apklaustųjų nesuprantamiausiais laikė žemaičius, 27,5 proc. neturėjo nuomo-nės šiuo klausimu arba nė vienos tarmės nelaikė sunkiau suprantama.

6.16 LENTELĖ. Aukštaitiškos regiono dalies gyventojų nuomonė dėl sunkiausiai suprantamos tarmės (proc.)



0 7,87 4,17 79,26 1,67 7,03

146


8. AR REIKIA VAIKUS IR JAUNIMĄ SKATINTI KALBĖTI TARMIŠKAI?

Dzūkiškos regiono dalies gyventojai labiau nusiteikę skatinti vaikus ir jaunimą kalbėti tarmiškai (61,22 proc.) nei neskatinti (23,22 proc.), neturinčių nuomonės šiuo klausimu palyginti nedaug – 15,56 proc. (žr. 6.17 lentelę).

Vairuotojas iš Lazdijų, 62 metų, vaikų mokymą kalbėti tarmiškai laiko savaime su-prantamu dalyku:

T: O vaikai? Dabar mažiau jau susitinkat su tais vaikais. Bet vaikai [Lazdijuose] irgi dzū-kiškai kalba?

R: Kaip tėvai, taip ir vaikai kalbės.T: Nu žodžiu, niekas čia nekeičia kalbos?R: Svarbu lietuviškai. Nu kas, kad dzūkas? Kiba kitokis žmogus? Toks pat lietuvys. [Juokiasi]

Tačiau esama ir tokios nuomonės, kad tarmė tik trukdanti išmokti bendrinės kal-bos – taip tvirtino 24 metų tarnautoja iš Druskininkų:

T: O jeigu, sakykim, būtų daugiau tarmės per radiją, televiziją, žiniasklaidoje, mokykloje kokių pamokų, ar būtų įmanoma atgaivinti tarmės vartoseną ten, kur ji jau tokia, kaip ir nebėra jos?

R: Jo jo jo, taip, tokiais būdais, aš ir manau, kad yra įmanoma, nes tada daugiau žmonių nuu gal daugiau naudotų iš tikrųjų, bet čia irgi yra tas dalykas, kad nu ta dzūkų kalba, inai prie tokio priveda paskui, prie netaisyklingo kalbėjimo, kur paskui visokiose moky-klose kaip tik mokina, kad lietuviškai... Nežinau, aš kai atsimenu, kaip pas mus mokino, tai būdavo, kurie ten labai tarmiškai, tarkim, ar iš kitur kilę, tai jie ten, kur trumpos ar ilgos raidės, ten paskui jas maišo, tai kažkaip kaip tik atvirkščiai būdavo.

T: Mh. Atrodo, kad tarmė tarsi trukdo gerai išmokti bendrinę kalbą?R: Jo. Va taip va kažkaip pas mus būdavo.T: Ir mokykloje taip būdavo?R: Mmm aš kaip atsimenu, tai va taip va būdavo iš tikrųjų.T: Būdavo sakoma... Kad tarmė daugiau trukdo, negu...R: Jo, kad va trukdo nu va kad taisyklingai, o daugiau vis tiek reikia tos taisyklingos kalbos.

Ten darbe, visur kitur irgi...

Bibliotekininkė iš Lazdijų, 56 metų, vaikų mokėjimą kalbėti tarmiškai sieja su moky-kla, bet padėtį vertina pesimistiškai:

T: O dzūkiškai, kaip suprast dzūkiškai? Ar kad žodžiai? Ar kad kuria prasme?R: Nu žodžiai, tokie kaip ti, cik. Va taip netyčia, savaime gaunasi. Kalbam apie dzūkų

tarmę, ką jūs galėtumėt pasakyt, kaip jaunimas šiais laikais dzūkuoja: labai, ar nelabai? Mūsų vaikai jau nemoka šito. Už tai, kad juos mokykloj, mokykloj mokina literatūriškai šnekėc. Ir viskas. Nėra pas mus to, kas dzūkų tarmį kad propaguotų.

T: O kaip jūs manot, ar toks dalykas, kad jeigu mokykloj būtų pamokos kokios nors, ar kas, kur būtų dėstoma?


147

R: Faktiškai, per literatūros pamokas turėtų būt, norint išlaikyt tarmį visų. Kodėl žemaičiai turi tą viską? Jie visi, tiesiog jie moka savo tarmę. O pas mus jau, pas mus jau perlaužia vaikus pagal tarmę lietuvių kalboj ir jau ne dzūkas. Dar va tos dzūkų kalbos daugiau laikosi Varėnos pusė.

Tokį pastebėjimą patvirtino ir 33 metų parduotuvės savininkė iš Varėnos:

Važinėju, aaa verslas toksai, kad tenka važinėti po kaimus. Tai ten iš viso žinokit... Dzūkų ta kalba dar taip gyva [šypsosi] ir jinai taip gražiai gyva, nes iš tikrųjų vat pakalbini žmones, pabendrauni arba ateina vyresnio amžiaus žmonės, tai jie iš viso, yra tie žodžiai... Bent jau dar aš suprantu, nu mano vaikas jau paklausia. Vaikui mano vienuolika metų, tai paklausia, ką čia tas žodis reiškia.

Tačiau ta pati varėniškė ir paaiškina, kodėl vaikai nemoka ar blogiau moka tarmiškai:

R: Šiaip baigė visas eee visus dėstomus dalykus labai gerai, bet lietuvių kalbą labai, kartais net ir mane pataiso.

T: Tai jau taiso, kad netarmiškai kalbėt?R: Nu, taip. T: O kaip motyvuoja, kodėl čia reikia pataisyt? R: Nes mokytoja, mokytoja sakė, kad lietuviškai...

6.17 LENTELĖ. Dzūkiškos regiono dalies gyventojų nuomonė apie vaikų ir jaunimo skatinimą kalbėti tarmiškai (proc.)

Miestai Reikia skatinti Nereikia skatinti Nežinau Alytus, Druskininkai, Lazdijai, Varėna 61,22 23,22 15,56

Daugiakalbėje regiono dalyje požiūris į skatinimą kalbėti tarmiškai šiek tiek kitoks – mažiau nusiteikusių skatinti jaunimą kalbėti tarmiškai (38,95 proc.), daugiau neapsi-sprendusių šiuo klausimu (32,63 proc.), šiek tiek daugiau ir neigiamai nusiteikusių jau-nimo tarminio kalbėjimo atžvilgiu (28,42 proc.) (žr. 6.18 lentelę). Nėra taip, kad nusitei-kusiųjų neskatinti tarminio kalbėjimo daugiau būtų tuose miestuose, kuriuose mažiau lietuviškai šnekančių gyventojų. Labai netolygus atsakymų į klausimą dėl skatinimo kalbėti tarmiškai pasiskirstymas skirtinguose daugiakalbės regiono dalies miestuose leidžia įtarti, kad šios regiono dalies gyventojai apskritai neturi tvirtesnės nuomonės tarminio kalbėjimo klausimu.

6.18 LENTELĖ. Daugiakalbės regiono dalies gyventojų nuomonė apie vaikų ir jaunimo skatinimą kalbėti tarmiš-kai (proc.)

Miestai Reikia skatinti Nereikia skatinti Nežinau Elektrėnai, Grigiškės, Lentvaris, Šalčinin-kai, Trakai, Eišiškės, Nemenčinė, Pabradė, Vievis

38,95 28,42 32,63

Aukštaitiškoje regiono dalyje atsakymai irgi gana dispersiški (žr. 6.19 lentelę): vie-nuose miestuose net pusė respondentų linkę skatinti vaikus ir jaunimą kalbėti tarmiškai,

148


o kitur tokių beveik nėra, nemažai nežinančių atsakymo į šį klausimą – vidutiniškai kas trečias (33,43 proc.).

Tikriausiai atsakymai į šį klausimą susiję su pačių respondentų tarmišku kalbėjimu: nevartojantys tarmės ir kitų nelinkę skatinti – taip rodytų apklaustųjų Vilniaus mieste atsakymai: net 42,11 proc. vilniečių nežinojo atsakymo arba nebuvo linkę raginti kalbėti tarmiškai (15,37 proc.). Kita vertus, Visagine kone du iš trijų (66,67 proc.) buvo už ska-tinimą, abejojo kas penktas – 20,83 proc.

6.19 LENTELĖ. Aukštaitiškos regiono dalies gyventojų nuomonė apie vaikų ir jaunimo skatinimą kalbėti tarmiškai (proc.)

Miestai Reikia skatinti Nereikia skatinti Nežinau Švenčionėliai, Šven-čionys, Ignalina

33,33 33,24 33,43

APIBENDRINIMAS

Šiame tyrime pasitvirtino socialinių tinklų teorijos prielaida, kad jei žmonių nesieja socialiniai ryšiai, socialinis tinklas, tai ir jų kalba neturi bendro pagrindo. Į klausimą apie Dzūkijos etnografinio regiono gyventojų tapatinimąsi su dzūkais ir jų tarme vie-nareikšmiško atsakymo negauta, nes šis regionas tarmių vartojimo požiūriu šiandien susideda iš trijų dalių: 1) dzūkiškos su Alytaus, Varėnos, Druskininkų ir Lazdijų mies-tais; 2) daugiakalbės su Lentvario, Trakų, Vievio, Nemenčinės, Pabradės, Šalčininkų, Grigiškių, Elektrėnų ir Eišiškių miestais ir 3) aukštaitiškos su Ignalinos, Švenčionių ir Švenčionėlių miestais.

Apklausos rezultatai parodė, kad Dzūkijos etnografiniame regione tarmiškai su tė-vais kalba 8 proc. gyventojų (o vidutiniškai visoje Lietuvoje – 20,78 proc., t. y. kas penk-tas šnekasi tarmiškai). Išskirtajame dzūkiškame Dzūkijos regione rezultatai sutampa su Lietuvos vidurkiu – tarmiškai bendrauja 19,43 proc., o daugiakalbiame – beveik visai nebendraujama jokia lietuvių tarme – tik 4,27 proc. nurodė bendraujantys tarmiškai lietuviškai. Taigi, pačių gyventojų nuomone, tarmės akivaizdžiai traukiasi iš kasdienio gyvenimo. Tarnautojo iš Varėnos, 57 metų, apibendrinimas tinka visam regionui: Varė-noj, čia, aš nežinau… Nelabai girdisi viešoj erdvėj, kad čia jau labai dzūkuotų. Vadinamo-joje aukštaitiškoje Dzūkijos regiono dalyje bendroji tendencija panašesnė ne į dzūkiškos dalies, o į daugiakalbės: anketose nurodoma, kad tarmiškai su tėvais nebendraujama.

Gražiausia tarme daugiau kaip pusė dzūkiškos regiono dalies gyventojų laiko sa-vąją – vidutiniškai 61,02 proc. Varėniškio tarnautojo (39 metų) žodžiais, dzūkų tarmė labai graži. Tai tokia... Švelni, ne be be be, o švelniai tas dz, c.

Labai iškalbingi yra įprasčiausios tarmės pasirinkimo rezultatai: tikriausiai jie ir at-spindi aplinkoje girdimą, nors pačių ir nevartojamą tarmę. Dzūkiškos regiono dalies gyventojų atsakymai telkiasi ties dzūkų tarme, ją nurodė kas trečias respondentas, vi-


149

dutiniškai 75,49 proc. Aukštaitiškos dalies dauguma respondentų – 81,94 proc. – įpras-čiausia laiko aukštaičių tarmę. Daugiakalbės regiono dalies atsakymai nuo dzūkiškos ir aukštaitiškos dalių skiriasi tuo, kad daugiau nei ketvirtadalis respondentų apskritai nežinojo, kokią tarmę nurodyti kaip įprasčiausią, nes negirdi vartojant jokios.

Prestižine tarme dzūkiškoje regiono dalyje dzūkų tarmę laiko 38,89 proc. respon-dentų – gal taip atsitiko todėl, kad dalis apklaustųjų galėjo ir nesuprasti klausimo, o gal ir todėl, kad, 61 metų muzikos mokytojos iš Varėnos žodžiais, gėdijasi, nes kai šnekėsiu, tai gal už tai, kad ar nesupras manęs, arba galbūt netgi ir išsijuoks iš mano tos kalbos... Tai, kad pusė – 52,90 proc. – daugiakalbės regiono dalies apklaustųjų neišskiria nė vie-nos tarmės kaip prestižinės, būtų galima aiškinti tuo, kad maža kas iš jų patys kalba tar-miškai, kaip ir kiti jų aplinkoje. Trečdalis – 35,93 proc. – jokios tarmės nelaiko prestižine ir aukštaitiškoje regiono dalyje, bet užtat net pusė – 59,07 proc. – prestižiškiausią mano esant aukštaičių tarmę.

Tai, kad net 87,93 proc. dzūkiškos regiono dalies, 60,12 proc. daugiakalbės ir 79,26 proc. aukštaitiškos sunkiausiai suprantama laikė žemaičių tarmę, rodo, kad res-pondentai vis dėlto sugebėjo gana adekvačiai vertinti tarminį kalbėjimą – žemaičių tar-mė Dzūkijos regione iš tikrųjų ir nesuprantama, ir labai retai girdima.

Nuomonė dėl jaunimo skatinimo kalbėti tarmiškai gana pesimistinė, kaip sakė 56 metų bibliotekininkė iš Lazdijų, už tai, kad juos mokykloj, mokykloj mokina literatū-riškai šnekėc. Ir viskas. Nėra pas mus to, kas dzūkų tarmį kad propaguotų. Nors dzūkiško-je dalyje net 61,2 proc. nurodė norintys, kad jaunimas būtų skatinamas kalbėti tarmiš-kai, realių perspektyvų daugelis nemato. Daugiakalbėje regiono dalyje yra 38,95 proc. nusiteikusiųjų skatinti tarminį jaunimo kalbėjimą, o aukštaitiškoje atsakymai gana dis-persiški skirtinguose miestuose, nes, ko gero, iš tikrųjų susiję su realia padėtimi, t. y. su tikruoju tarmės vartojimu.

LITERATŪRA

Abramavičius, M. Dzūkijos nacionalinis parkas. Prieiga internetu: http://www.keliaukkitaip.lt/index.php/ke-liauk/article/61 (žiūrėta 2013-02-21).

Aliūkaitė, D. (2009) Perceptyviniai dialektų tyrimai: mentalinis žemėlapis. Respectus Philologicus 15(20): 164–179.

Auer, P. (2005) The role of interpersonal accommodation in a theory of language change. In Dialect Chantes. Convergence and Divergence in European Languages. Ed. By P. Auer, F. Hinskens and P. Kerswill. Cambridge: CUP, p. 335–357.

Bacevičiūtė, R.; Ivanauskienė, A.; Leskauskaitė, A.; Trumpa, E., sud. (2004) Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija (su kompaktine plokštele). Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Bailey, G. (2004) Real and Apparent Time. The Handbook of Language Variation and Change. Ed. by J. K. Cham-bers, P. Trudgill and N. Schilling-Estes. Oxford: Blacwell Publishing, p. 312–332.

Baranovskij (1999)– Барановскiй, А. Замѣтки о литовскомъ языкѣ и словарѣ. Iš Lietuvių dialektologijos skaiti-niai 1. Z. Babickienė, B. Jasiūnaitė (sud.). Vilnius: Vilniaus universitetas, p. 34–55.

Bendorius, A.; Mažiulis, A.; Salys, A. (1955) Dzūkai. Lietuvių enciklopedija 5. Boston: Lietuvių enciklopedijos lei-dykla, p. 302–303.

150


Brazauskienė, J. Lietuvos miestų rusų diasporos portretas. In M. Ramonienė (moksl. red.) Miestai ir kalbos. Vil-nius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 107–124.

Bumblauskas, A. (2011) Lietuvos etninės įtampos kaip didžiųjų istorijos naratyvų išdava. Prieiga internetu: http://www.mdl.lt/wp-content/upload/2011-lietuvos-etnines-itampos-kaip-didziuju-istorijos-naratyvu-pries-priesu-isdava.pdf (žiūrėta 2013-02-21).

Christen, H. (2008) „...wiu me das vilich nid i dr ganze schwiz verschteit“ – Empirische Erkundungen zur sozialen Praxis des polydialektalen Dialogs. Sociolinguistica. International Yearbook of European Sociolinguistcs, 22 (Sociodialectology): 24–47.

Čekmonas, V. (1999) O bilingwizmie polsko-litewskim i litewsko-polskim na Dence (czyli na pólnocno-wschod-nich obszarach Wileńszczyzny). In J. Porayski-Pomsta (red.) Sytuacja językowa na Wileńszczyźnie. Warsza-wa: Elipsa, p. 28–39.

Čekmonas, V.; Grumadienė, L. (1993) Rytų Lietuvos kalbų paplitimo žemėlapis. Lietuvos rytai. K. Garšva, L. Gru-madienė (red. ir sud.). Vilnius: Valstybinis leidybos fondas, p. 132–136.

Lazdijų rajono savivaldybė. Prieiga internetu: http://www.lazdijai.lt/go.php/lit/Gyventojai/123/2/5 (žiūrėta 2013-05-12).

Elmentaler, M. (2008) Varietätendynamik in Norddeutschland. Sociolinguistica. International Yearbook of Eurto-pean Sociolinguistcs 22 (Sociodialectology): 66–86.

Etnografiniai regionai (2003) Rekomendacija dėl etnografinių regionų ribų nustatymo. Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=3841&p_d=28969&p_k=1 (žiūrėta 2013-02-21).

Gafaranga, J. (2007) Code-switching as a conversational strategy. In Handbook of multilingualism and multilin-gual communication. Peter Auer and Li Wei (eds.). Mouton de Gruyter: Berlin, New York, p. 279–313.

Gaučas, P. (2004) Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. antrojoje pusėje – 1939 m. Istorinė-geografi-nė analizė. Vilnius: Inforastras.

Geben, K. (2003) Świadomość i kompetencija językowa a warstwy leksykalne w idiolektach młodzieży polskiego pochodzenia na Wileńszczyźnie. Warszawa: Elipsa.

Geolingvistikos tyrimai. Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida (2007–2013 m.). Visuotinės dotacijos projektas. Prieiga internetu: www.tar-mes.lt (žiūrėta 2013-01-17).

Giddens, A. (2000) Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius: Pradai. Giles, H.; Johnson, P. (1987) Ethnolinguistic identity theory: a social psychological approach to language main-

tenance. International Journal of the Sociology of Language 68: 69–100.Hinskens, F. (1998) Dialect Levelling: A Two-dimensional Process. Folia Linguistica 32 (1–2): 35–52.Hymes, D. (1971) Sociolinguistics and the ethnography of speaking. In Social Anthropology and Language. E. Ar-

dener (ed.). Routledge, p. 47–92.Jahr, E. H. (2008) On the reasons for dialect maintenance in Norway. Sociolinguistica. International Yearbook of

Eurtopean Sociolinguistcs 22 (Sociodialectology): 157–170.Kalnius, P. Etnografinė Dzūkija. Lietuvos tapatybė. Antropologijos ir etnologijos enciklopedija. Prieiga internetu:

http://identitetas.mch.mii.lt/ (žiūrėta 2013-02-25). Kalnius, P. (1998) Etniniai procesai pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje. Vilnius: Žara.Kasatkina, N. (2007) Etniškumo tyrimai: tendencijos ir esminės sąvokos. Filosofija. Sociologija 18 (4): 1–11.Kemmer, S. (2011) The Story of the Shibboleth. Prieiga internetu: http://www.ruf.rice.edu/~kemmer/Words/

shibboleth (žiūrėta 2013-04-23). Kliukienė, R. (2010) Tarmės mieste: mokėjimas, vartojimas ir kalbinės nuostatos. Iš M. Ramonienė (moksl. red.)

Miestai ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 91–106.Kušner (1991)– Кушнер, П. Этническое прошлое юго-восточной Прибалтики. Вильнюс: Минтис.Kuzmickas, B. (2004) Tapatumai. Kultūros barai 5: 10–13.Labov, W. (1970) The Study of Non-Standard English. Champaign, IL: National Council of Teachers of English.Labov, W. (2001) Principles of Linguistic Change. Vol. II. Social Factors. Language in society 29. Oxford: Blackwell.


151

Labrie, N. (1988) Social networks and code-switching: A sociolinguistic investigation of Italians in Montreal. The Sociolinguistics of Urban Vernaculars. N. Ditmarr and P. Schlobinski (eds.). Berlin: de Gruyter, p. 217–232.

Leskauskaitė, A., sud. (2009) Marcinkonių šnektos tekstai (su kompaktine plokštele). Vilnius: Lietuvių kalbos ins-titutas.

Lichačiova, A. (2013) Visagino sociolingvistinė specifika ir perspektyvos. Iš M. Ramonienė (moksl. red.) Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 185–216.

Luckievič, L. (1993) Pietryčių Lietuva ir gudų tautinis atgimimas. Iš Lietuvos rytai. Garšva, K., Grumadiene, L. (red. ir sud.). Vilnius: Valstybinis leidybos fondas, p. 101–109.

Llamas, C.; Watt, D. (2010) Introduction. In Language and Identities. C. Llamas and D. Watt (eds.). Edinburg Uni-versity Press Ltd., p. 1–8.

Meyerhoff, M. (2006) Introducing Sociolinguistics. Routledge.Miliūnaitė, R. (2010) Kalbos prestižas ir jo planavimas. Kalbos kultūra 83: 231–256.Milroy, L. (1980) Social Network and Language Maintenance. In Language and language use: a reader. A. K. Pugh,

Victor J. Lee, J. Swann (eds.). Heinemann Educational Books in association with The Open University Press.Milroy, L.; Wei, L. (1995) A social network approach to code-switching: the example of a bilingual commu-

nity in Britain. In One Speaker, Two Languages: Cross-disciplinary Perspectives on Code-Switching. L. Milroy, P. Muysken (eds.). Cambridge: CUP, p. 136–157.

Murphy, R. O.; Ackermann, K. A.; Handgraaf, M. J. J. (2011) Measuring Social Value Orientation. Judgment and Decision Making 6(8): 771–781.

Plygavka (2008)– Плыгавка, Л. Фонетические особенности белорусского языка в Литве и его влияние в ситуации полилингвизма. Žmogus ir žodis 1: 56–60.

Ragauskaitė, A. (2012) Regioniškumas ir tradicinė kultūra. Kompleksinė kultūrinio regiono samprata. Tautosa-kos darbai 43: 109–125.

Ragauskaitė, A.; Daugirdas, V. (2011) Dzūkijos kultūrinis regionas. Annales Geographicae 43-44: 16–28. Prieiga internetu: http://www.geo.lt/geo/index.php?id=706>>Vol 43(1-2) (žiūrėta 2013-09-11).

Ramonienė, M., moksl. red. (2010) Miestai ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Ramonienė, M.; Extra, G. (2011) Multilingualism in Lithuanian Rities. Languages at home and school in Vilnius,

Kaunas and Klaipėda. Vilnius/Tilburg, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Rutkovska, K. (2012) Lenkų ir lietuvių paribio kultūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Salys, A. (1995) Baltų kalbos, tautos bei kiltys: lietuvių giminaičiai. Vilnius: Baltos lankos. Savoniakaitė, V. (2008) Apie Lietuvos etnologijos istoriją. Lituanistica 54 (3): 51–58.Šutinienė, I. (1996) Istorinė Paribio gyventojų sąmonė ir jų integracija Lietuvos valstybėje. Iš R. Grigas ir kt. (red.).

Paribio Lietuva / Sociologinė Paribio gyventojų integravimosi į Lietuvos valstybę apybraiža. Vilnius: LFSI, p. 33–60.Trudgill, P. (1979) Standard and Non-standard Dialects of English in the United Kingdom: Problems and Policies.

International Journal of the Sociology of Language 21: 9–24.Trudgill, P. (1986) Dialects in Contact. Oxford: Blackwell.Turska, H. (1995) O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie = О происхождении

польскоязычных ареалов в Вильнюсском крае. Vilnius: Mintis. Wardhaugh, R. (2006) An Introduction to Sociolinguistics. 5th ed. Blackwell Publishing Ltd.Zinkevičius, Z. (1966) Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija (su 75 žemėlapiais). Vil-

nius: Mintis. Zinkevičius, Z. (1993) Rytų Lietuva: praeityje ir dabar. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius, Z. (1999) Apie lietuvių kalbos tarmių skirstymą. Iš Z. Babickienė, B. Jasiūnaitė (sud.). Lietuvių dialek-

tologijos skaitiniai 1. Vilnius: Vilniaus universitetas, p. 136–152.Zinkevičius, Z. (2006) Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

I I I d a l i s

T A P A T Y B Ė I R K A L B Ų V A R T O J I M A S

155

7 s k y r i u s . Keli lietuvių miestų gyventojų kalbinės tapatybės bruožaiLoreta VilkienėVilniaus universitetas

Pastaraisiais metais socialinių ir humanitarinių mokslų tyrėjai aktyviai domi-si įvairiais tapatybės klausimais. Kaip teigia N. Thompsonas (2003: 25), kelis

dešimtmečius identiteto klausimai buvo siejami vien su asmenybės psichologijos ty-rimais, tačiau šiuo metu toks požiūris yra kritikuojamas dėl kelių priežasčių. Pirma, manytina, kad tapatybė yra nulemta ne vien psichologinių, bet ir socialinių veiksnių, o socialinė identiteto dimensija anksčiau buvo lyg ir primiršta. Antra, ilgai tapatybė buvo suvokiama kaip konstanta, pastovi asmens charakteristika, o dabar toks požiūris jau yra pasikeitęs, teigiama, jog laikui bėgant tapatybė gali kisti ir kinta, kitaip tariant, tapatybė yra taki. Iš esmės, kaip teigia sociologas Algimantas Valantiejus, „[i]identiteto samprata yra viena problemiškiausių socialinės srities [turbūt galima teigti, kad ir humanitarinių mokslų srities – L. V.] mokslo sąvokų“ (Valantiejus 2001b: 20), o identiteto1 tyrimai vyksta dviem kryptimis: „viena iš jų ieško nekintamo ir objektyvaus identiteto pagrindo, tuo tarpu kita – kintant socialinei aplinkai nepaliaujamai peržiūri „objektyvias“, kitaip tariant, fiksuotas identiteto ribas“ (Valantiejus 2001a: 5). Vis dėlto aktyviau pripažįsta-ma, kad tapatybė – kintanti realybė.

Tapatybės konceptas yra ir vienas iš pagrindinių sociolingvistų, o ypač lingvisti-nės antropologijos2 specialistų tyrimų objektų (Bucholtz, Hall 2006: 369), nes tapatybė lanksčiausiai ir geriausiai atskleidžiama per kalbą (ten pat). Taigi lingvistai taip pat ak-tyviai imasi tirti tapatybės, kalbinės savimonės klausimus. Tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvoje tokių tyrimų vis dar nėra labai gausu. Taigi šiame skyriuje keliamas tikslas teoriškai apibrėžti, kas yra laikytina kalbine tapatybe, ir atsakyti į klausimą, kaip galima apibūdinti lietuvių tautybės miestų gyventojų kalbinę tapatybę, siejant ją su lietuvių kal-ba ir tarmėmis. Ieškant atsakymo į pastarąjį klausimą pasitelkti dviejų sociolingvistinių projektų „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“ (2007–2009 m.) ir „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ (2010–2012 m.) kiekybinių ir kokybinių apklausų duomenys.

1 Sociologai, antropologai skiria tapatumo ir identiteto sąvokas. Pavyzdžiui, A. Valantiejus teigia, kad „ <...> kitaip negu tapatumo samprata, savo reikšmes konstruojanti iš tam tikrų išoriškai priskiriamų, sveiko proto požiūriu „natūralių“ ar „pa-tvarių“ savybių, identiteto sąvoka sietina ne su išoriškai priskiriamomis esmėmis, bet veikiau su padėtimis, kurios perteikia visuomet kintantį santykį tarp kitų žmonių priskiriamų „tapatumo“ savybių ir paties žmogaus konstruojamo naratyvi-nio aspekto, nusakančio tai, ko esamu laikotarpiu stinga pasakojančiam asmeniui“ (Valantiejus 2001a: 5). Šiame skyriuje, svarstant su kalba susijusius klausimus, sinonimiškai vartojamos kalbinės tapatybės ir kalbinio identiteto sąvokos.2 Lingvistinė antropologija (arba antropologinė lingvistika) – tarpdisciplininis mokslas, tiriantis kalbą kaip kultūros šal-tinį (angl. language as a cultural resource) ir kalbėjimą kaip kultūrinę praktiką (angl. speaking as a cultural practice) (Duranti 2002: 2).

156

I I I D A L I S . T a p a t y b ė i r k a l b ų v a r t o j i m a s

1. TAPATYBĖS SAMPRATA

Kaip jau buvo minėta, šiame skyriuje dėmesys sutelkiamas į kalbinės tapatybės klausi-mus. Tačiau kalbinė tapatybė nėra izoliuota nuo kitų tapatybės aspektų, tad pirmiausia vertėtų aptarti, kokia apskritai yra tapatybės samprata.

Sociologas A. Giddensas rašo: „Identitetas susijęs su žmonių supratimu apie tai, kas jie yra ir kas jiems prasminga. Socialinis identitetas nusako požymius, kuriuos indivi-dui priskiria kiti. Dažnai šie požymiai apibrėžiami remiantis socialinėmis grupėmis, kurioms, kaip manoma, priklauso konkretus žmogus <...>. Savimonės (arba asmeninis) identitetas suteikia mums išskirtinę individualybę. Ji susijusi su unikaliu savimonės po-jūčiu <...>“ (Giddens 2005: 58). Taigi plačiausia prasme egzistuoja socialinė, t. y. grupės, ir individuali tapatybė. Tačiau pabrėžtina, kad, kaip jau buvo minėta, tapatybė nėra duo-tybė. Tiek asmeninė, tiek grupės tapatybė yra ne sustingusi, o kintanti, konstruojama ar perkonstruojama laikui bėgant (Omoniyi, White 2006: 1; Block 2008: 26).

Kita vertus, tapatybė yra susijusi su tam tikromis socialinėmis sąlygomis, socialiniu, kultūriniu fonu (Gee 2006: 22; Omoniyi 2006: 19), t. y. identitetas – asmens ar asmenų grupės atosklaida čia ir dabar. O visa tai, be abejo, susiję su atliekamais socialiniais vai-dmenimis. „Socialiniai vaidmenys – tai įvairūs situaciniai vienos ar kitos visuomenės grupės atstovo stereotipai: ligonis, mokytojas, sugėrovas, bendraklasis. Tie stereotipai ap-rėpia daug dalykų: aprangą, laikyseną ir t. t., bet svarbiausia yra kalba. <...> kiekvienam vaidmeniui keliami kitokie kalbiniai reikalavimai“ (Marcinkevičienė 1994: 49). Kitaip tariant, egzistuoja „ištisas socialinių vaidmenų repertuaras“ (Grumadienė 1994: 8), kurį realizuodamas individas atskleidžia vis kitokią konkrečią savo tapatybę (plačiau Karaliū-nas 1997: 87–91). O tokia atosklaida vyksta ir per kalbą. Nelygu kaip ir su kuo individas bendrauja tam tikru momentu: ar kaip sūnus su motina, ar kaip tėvas su sūnumi, ar kaip vadovas su pavaldiniu, pirkėjas su pardavėju ir pan., – kad išreikštų save, jis renkasi konkrečias kalbos priemones. Kaip teigia T. Omoniyi (2006: 18), identitetas yra takus, todėl individai gali lanksčiai pereiti iš vienos tapatybės į kitą, nelygu poreikiai, iškylantys tam tikru tapatybės raiškos momentu. Iš viso socialių vaidmenų, vadinasi, ir tapatybių, repertuaro konkrečiu metu konkrečioje vietoje yra pasirenkama ir iškeliama virš kitų tinkamiausia ir naudingiausia tapatybė (ten pat: 20). Pavyzdžiui, pardavėju Pasvalyje dir-bantis vyras aptarnaudamas Pasvalio tarme kalbantį klientą išryškina greičiau savo loka-lią pasvaliečio tapatybę ir bendrauja nebe bendrine lietuvių kalba, o tarme. Taigi matyti, kad kodo3 (kalbos ar tarmės) pasirinkimas – vienas tapatybės išraiškos veiksnių. Žmonės vartoja kalbą, tam tikrą kalbos variantą, dialektą, kad būtų suprasta, jog jie atlieka tam tikros tapatybės vaidmenį. Tai ir vadinama tapatybės kūrimu čia ir dabar (Gee 2006: 11).

Kaip teigia M. Ramonienė, „kalba glūdi tapatybės konstrukto centre“, „[t]ai, kas mes esame, su kuo tapatinamės, kokiais ryšiais esame susiję su aplinkiniais, neišven-

3 „Sociolingvistiniu požiūriu kodu gali būti apibendrinta tiek kalba, tiek teritorinis, tiek socialinis dialektas ar kitas

smulkesnis subsisteminis vienetas (Belikov, Krysin 2001, 24). Pažymėtina, kad tam tikrame kontekste kiekvienas dialektas

ar sociolektas gali būti traktuojamas kaip tam tikros kalbos bendruomenės kodas“ (Aliūkaitė 2006: 7).

L. Vilkienė. Keli lietuvių miestų gyventojų kalbinės tapatybės bruožai

157

giamai rodo ir kalba“ (Ramonienė 2010: 284). Ir šios mintys gali būti plėtojamos dviem kryptimis: daugiakalbystės atveju, pasirinkę vieną kalbą iš mokamų negimtųjų kalbų repertuaro, mes kursime vienokią savo tapatybę (abejotina, ar įvairiais atžvilgiais tolygią gimtakalbio tapatybei), o pasirinkus vartoti savo gimtąją kalbą bus konstruojamas ki-toks identitetas. Tačiau ir vienos – gimtosios – kalbos ištekliais galima išreikšti skirtingą socialinį vaidmenį, skirtingą tapatybę. Pavyzdžiui, sakydami viešąją kalbą oficialiame renginyje rinksimės oficialaus registro raiškos priemones, atskleisime savo, kaip oficia-laus asmens, tapatybę, tačiau bendraudami namie su vaikaičiais jau ieškosime visiškai kitokių tos pačios gimtosios kalbos priemonių, norėdami atsiskleisti kaip seneliai. Tai-gi kalbėdami ar kalbėdamiesi, rašydami gimtąja kalba vartojame konkrečias kalbinės raiškos priemones, kad, nelygu aplinkybės, suprojektuotumėte tam tikrą savo tapatybę (Gee 2006: 22; Andersen, Kjar ir kt. 2009: 43). Kitaip tariant, kalba, jos priemonės yra aiški tapatybės žyma (Omoniyi 2006: 20).

Kaip jau buvo minėta, tapatybės konceptas nėra vienareikšmis, vienalytis. Anali-zuojant teorinę literatūrą, galima rasti įvairių tapatybės skirstymų į tipus. Šio skyriaus autorės pasirinktas tyrėjo Davido Blocko požiūris apibendrintas 7.1 lentelėje.

7.1 LENTELĖ. Asmeninės / kolektyvinės tapatybės tipai (pagal Block 2006: 39; 2008: 36)

Tapatybės tipas Esmė / pagrindas

Etnininė Bendra istorija, kilmė, vertybių sistema, įpročiai, kalba ir religija – visa, kas asocijuoja-si su kultūrine grupe

Rasinė Biologinis / genetinis pagrindas, t. y. rasės fenotipas

Pilietinė Bendra istorija, kilmė, vertybių sistema, įpročiai, kalba ir religija – visa, kas asocijuoja-si su nacionaline valstybe

Lytiškumo Socialiai sukurtų moteriškumo ir vyriškumo normų atitiktisSocialinės klasės Pajamų lygis, veikla, išsilavinimas ir simbolinis / tipiškas elgesys

Kalbinė Individo savimonės santykis su skirtingomis komunikacijos priemonėmis: kalba, dialektu ar sociolektu

Kaip teigia D. Blockas (2006: 39), sudėtinga atskirai kalbėti apie vieną tapatybės tipą neminint kitų, nes visi tapatybės tipai tarpusavyje yra susipynę. Pavyzdžiui, atkreiptinas dė-mesys, kad etninės ir pilietinės tapatybių esmėje glūdi ir kalbos sąvoka, kitaip tariant, „kal-bos vartojimas ir sąvokos etninė ir socialinė [pridurtina, ir pilietinė, ir lytiškumo – L. V.] tapatybė yra neatsiejamos“ (Leung, Harris, Rampton 2009: 137). Taip pat pažymėtina, kad pateiktas tipų skirstymas nelaikytinas baigtiniu (ten pat), be to, galimos ir kitokios prieigos prie tapatybės tipologijos. Kaip jau buvo minėta, šiame skyriuje plačiau svarstomi kalbinės tapatybės klausimai, todėl tik pastarasis tipas toliau yra aptariamas plačiau.

2. KALBINĖS TAPATYBĖS SĄVOKA

Kaip teigia D. Blockas (2008: 35–36), kalbinė tapatybė – tai paties individo suvoktas ar kitų jam priskiriamas santykis su komunikavimo priemone: kalba (pavyzdžiui, lietuvių)

158


ar tarme (pavyzdžiui, Pasvalio), ar sociolektu (pavyzdžiui, Pasvalio jaunimo). Šiame skyriuje atsiribojama nuo sociolekto, kaip kalbinės tapatybės aspekto, tyrimų ir dėmesys sutelkiamas į individų santykį su lietuvių kalba ir tarmėmis.

Aprašant kalbinės tapatybės santykį su komunikavimo priemone mokslininkų pa-sitelkiamos dar trys sąvokos: kalbinė kompetencija4 (angl. language expertise), kalbinė afiliacija (angl. language affiliation) ir kalbinis paveldimumas (angl. language inheritan-ce) (Block 2008: 36; Leung, Harris, Rampton 2009: 144).

Kalbinė kompetencija rodo, kokiu lygiu individai geba vartoti kalbą, kitais žodžiais tariant, ar asmenys apskritai moka tikslinę kalbą, kiek geba vartoti visus jos teikiamus raiškos išteklius (Block 2008: 36; Leung, Harris, Rampton 2009: 144–145). Kalbinės kompetencijos sąvoka turbūt yra aktualesnė, kai kalbama, pavyzdžiui, apie tai, kiek imigrantai moka priimančios šalies arba savo tėvų šalies kalbą. Tačiau negalima ir teigti, kad visų gimtakalbių kalbinė kompetencija yra vienoda. Tačiau šiame skyriuje toliau kompetencijos sąvoka plačiau nesvarstoma darant prielaidą, kad visi Lietuvoje gyvenantys lietuviai yra įgiję (nors ir nevienodą) lietuvių kalbos kompetenciją.

„Afi liac ija siejama su individo nuostatomis kalbos, dialekto ar sociolekto atžvilgiu ir jo emociniu santykiu su kalba, dialektu ar sociolektu. Iš esmės tai mastas, kuriuo as-muo tapatinasi su tam tikra komunikavimo priemone, jaučiasi su ja susaistytas“ (Block 2008: 36; Leung, Harris, Rampton 2009: 144–145). Kitaip tariant, afiliacija – tai teigia-mas nusiteikimas konkrečios kalbos ar jos varianto atžvilgiu.

Kalbinis paveldimumas reiškia, kad žmogus yra gimęs konkrečios kalbos var-tojimo kontekste – šeimoje ar bendruomenėje, kurios siejamos su tam tikra kalba ar dialektu. Pažymėtina, kad kalbinis paveldimumas iš anksto nelemia kalbos ar dialekto kompetencijos (Block 2008: 36; Leung, Harris, Rampton 2009: 144–145). Kitaip tariant, asmuo, su kuria nors kalba susijęs paveldimumo santykiu, gali ir nemokėti paveldėto-jo kodo, be to, jam gali būti nebūdinga ir tos kalbos afiliacija. Manytina, šiuo požiū-riu geras pavyzdys yra emigrantų kalbinė tapatybė. Lietuvių emigrantų šeimoje gimęs vaikas, su lietuvių kalba susijęs paveldimumo santykiais, gali taip niekada ir neišmokti lietuviškai, tačiau jausti stiprų teigiamą emocinį santykį su lietuvių kalba, o Lietuvoje gyvenantis kitatautis gali ne tik afiliuotis su lietuvių kalba, bet ir įgyti gana aukštą šios kalbos mokėjimo lygį.

B. Ramptonas siūlo iš viso atsisakyti sąvokų gimtakalbis ir gimtoji kalba, jas keisti kalbinės kompetencijos, afiliacijos ir kalbinio paveldimumo konceptais (Leung, Harris, Rampton 2009: 144). Turbūt taip elgtis prasminga tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalys-tė, JAV, Kanada ir pan., kur iš tikrųjų gimtakalbio konceptas kelia daug abejonių, o, kaip rašo Alanas Davies’as, gali būti net teigiama, jog „gimtakalbis yra gražus mitas“ (Davies

4 Šio skyriaus autorė renkasi kalbinės kompetencijos terminą, nes pastarojo apibrėžtis, pateikta, pavyzdžiui, Bendruo-

siuose Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenyse (BEKM 2008:333), atitinka language expertise definicijas,

pateikiamas cituotų autorių darbuose. Paminėtina, kad BEKM vartojamas ilgesnis terminas komunikacinė kalbinė kompe-

tencija, tačiau šiame skyriuje pasirenkamas trumpesnis pastarojo variantas, apimantis ir kalbos vartojimo (komunikacijos)

aspektą.


159

2001: 157). Tačiau manytina, kad yra šalių, kaip antai Lietuva, Latvija, Estija ir pan., kuriose gimtakalbiškumas ir gimtoji kalba suvokiami dar gana vienareikšmiškai arba, kitaip tariant, dar nėra labai problemiški konceptai. Taigi šiame skyriuje svarstant lietu-vių kalbinės tapatybės klausimus vartojama ir gimtosios kalbos sąvoka, bet pasitelkiami ir kalbinės kompetencijos, afiliacijos ar paveldimumo konceptai.

Kompetencija, kalbinis paveldimumas ir afiliacija – trys kalbinės tapatybės požy-miai, kurie nebūtinai visi gali būti kiekvienu atveju vienodai stipriai išreikšti. Šio sky-riaus autorė manytų, kad galima sudaryti minėtų požymių matricą, iš kurios būtų ma-tyti, kokie įmanomi požymių deriniai gali sudaryti kalbinės kompetencijos konceptą (žr. 7.2 lentelę). Paminėtina, kad tokie deriniai gali susidaryti įvairių kodų – gimtosios kalbos, tos kalbos dialekto (kito varianto) ar svetimosios kalbos atžvilgiu.

7.2 LENTELĖ. Kalbinės tapatybė požymių deriniai

PožymisKalbinės tapatybės variantai

1 2 3 4 5 6 7 8Kompetencija + + + + – – – –Paveldimumas + + - - + + - –Afiliacija + - + - + - + –

Kaip matyti iš 7.2 lentelės, galimi aštuoni požymių deriniai, kitaip tariant, įmanomi aštuoni kalbinės tapatybės variantai. Pirmuoju atveju (visi trys pliusai) individas, saky-kime, yra gimęs tam tikros tikslinės kalbos bendruomenėje, moka kalbą ir tapatinasi su ja. Tai tipiška, pavyzdžiui, gimtosios kalbos atžvilgiu. Antruoju atveju asmuo turi paveldėtosios kalbos kompetencijos, tačiau su ta kalba jo nesieja teigiamos nuostatos. Kaip rodo aptariamų tyrimų kokybinių interviu duomenys, taip gali atsitikti, pavyz-džiui, kalbant apie individo santykį su gimimo vietos dialektu. Trečiasis derinys gali būti būdingas, pavyzdžiui, svetimosios kalbos kontekste: asmuo gali mokėti kalbą ir demonstruoti teigiamas nuostatas jos atžvilgiu, nors su ta kalba ir nėra paveldimumo santykio. Tokio požymių derinio pavyzdys – anglų kalba. Mokantieji šią kalbą yra su ja susaistyti ir teigiamų nuostatų. Septintasis požymių derinys taip pat galėtų būti ilius-truotas anglų kalbos pavyzdžiu: kaip rodo apklausos, net ir nemokantieji anglų kalbos aktyviai demonstruoja teigiamas nuostatas šios kalbos atžvilgiu. Ketvirtuoju atveju, kaip matyti iš 7.2 lentelės, individas gali turėti kalbos kompetencijos, tačiau ta kalba nėra paveldėtoji, su ja asmuo nesiafiliuoja. Galima spėti, kad tokie atvejai nėra dažni, tačiau, kaip rodo aptariamų projektų duomenys, toks derinys galimas, pavyzdžiui, asmeniui persikėlus gyventi iš vienos vietos į kitą ir išmokus naujos gyvenamosios vietos tarmę. Tokiu atveju pastebima, kad nebūtinai susiklosto teigiamos nuostatos išmoktosios tar-mės atžvilgiu. Penktasis požymių derinys gali būti būdingas, pavyzdžiui, emigracijoje gimusiųjų kalbinei tapatybei. Nebe pirmos kartos emigrantų lietuvių šeimoje gimęs in-dividas gali afiliuotis su lietuvių kaba, tačiau taip ir neįgyti šios kalbos kompetencijos. Šeštąjį požymių derinį gali iliustruoti pavyzdys, labai panašus į pastarąjį – skirtumas tik

160


toks: emigrantų šeimoje gimęs asmuo nemoka paveldėtosios kalbos ir su ja nesiafiliuoja. Aštuntasis derinys – požymių nebuvimas – rodo, kad asmens kalbinė tapatybė visiškai nesusijusi su tam tikra kalba.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad šio skyriaus autorė kalbinę tapatybę suvokia kaip individo santykį su kalba (ar keliais kalbiniais kodais), atsiskleidžiantį per gebėjimą vartoti kalbinį kodą, kuris yra paveldėtas arba ne, ir (ar) per individo pozityvų nusi-teikimą to kalbinio kodo atžvilgiu. Tačiau pažymėtina, kad tai nelaikytina konstanta, „per individo gyvenimą kalbinės tapatybės gali dramatiškai pakisti“ (Block 2008: 36). Be to, konkrečiu atveju gali būti išreikšti ne visi trys kalbinės tapatybės požymiai, o du ar vienas. Turbūt tokiais atvejais būtų galima svarstyti apie tapatybės stiprumo laipsnį.

3. LIETUVIŲ KALBINĖS TAPATYBĖS ASPEKTAI

Kaip jau buvo minėta, šiame skyriuje svarstoma, kokia yra lietuvių miestų gyventojų kal-binė tapatybė gimtosios kalbos ir tarmių požiūriu. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Lietuvoje gyvenančių lietuvių kalbinė tapatybė nėra problemiška: lietuvių kalba laiko-ma gimtąja, lyg ir aiškus kalbinis paveldimumas, turima lietuvių kalbos kompetencijos, su šia kalba tikslinės grupės individus sieja teigiamas emocinis ryšys (afiliacija). Taigi pritartina L. Kalėdienei, teigiančiai, kad, palyginus su kitomis etninėmis grupėmis, gy-venančiomis Lietuvoje, „stipriausias tautinis tapatumas Lietuvoje – lietuvių“ (Kalėdienė 2010: 87). Ir tautinis identitetas, atrodo, sietinas su stipriu tapatinimusi (afiliacija) su lietuvių bendrine5 kalba. Tačiau, neabejojant respondentų tapatybės santykiu su lietuvių kalba, galima kelti klausimą, ar bent dalies Lietuvos gyventojų kalbinė tapatybė sietina vien su bendrine lietuvių kalba. Atlikus respondentų kokybinių giluminių interviu ana-lizę vis dėlto galima teigti, kad lietuvių kalbinė tapatybė nėra visiškai vienalytė. Kitaip tariant, galima skirti tam tikras skirtingos kalbinės tapatybės individų grupes, nulemtas asmenų santykio su bendrine lietuvių kalba ir tarmėmis.

3.1. Kompetencija

Manytina, kad visi Lietuvoje gyvenantys lietuviai turi įgiję gimtosios kalbos kompeten-cijos. Tai rodo ir projektų „Miestai ir kalbos“ bei „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ respondentų kiekybinių apklausų rezultatai. Į klausimą, kiek moka lietuvių kalbą, 99 proc. lietuvių tautybės respondentų atsakė gebą ir skaityti, ir rašyti, ir suprasti, ir kalbėti. Neturėtų kelti nuostabos ir tas 1 proc. atsakiusiųjų, kad ne visas gim-

5 „Bendrinė (literatūrinė) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos prie-

monių) kalba. Daugelyje kraštų funkcionuoja ir kaip inteligentų tarmė. Nuo teritorinių ir socialinių dialektų bendrinė kalba

skiriasi tuo, kad a) turi ne tik akustinę, bet ir vizualinę išraišką (raštą), b) joje dominuoja rašytinis ar sakytinis monologas,

c) sudėtingesnė ir turtingesnė vad. funkcinių stilių sistema. Yra ir kitokių bendrinės kalbos ir dialektų skirtumų, bet jie

beveik visi išvedami iš pirmųjų dviejų – rašytinės išraiškos prioriteto ir monologinės formos“ (Girdenis 1973: 45).


161

tosios kalbos veiklos rūšis yra įvaldę. Kodėl atsiranda abejojančiųjų savo kalbine kom-petencija, gali būti kelios priežastys. Viena jų – savikritiškumas. Primintina, kad ap-klausoje dalyvavo respondentai nuo 15 metų amžiaus. Taigi, kai kurie jų galėjo kritiškai įvertinti, pavyzdžiui, savo rašymo gebėjimus, o sąvoką „moku“ suprasti kaip gebėjimą rašyti visiškai be klaidų. Kita vertus, ne visai moką lietuvių kalbą galėjo teigti ir asme-nys iš mišrių šeimų, kurių gimtosios kalbos yra kelios. Vis dėlto neabejotinai manytina, kad lietuviai turi lietuvių kalbos kompetenciją. Lietuvių bendrinę kalbą jie įvardija kaip taisyklingą6, gramatišką, bendrąją, tikrinę, normalią kalbą, tokią, kaip reikėtų kalbėti. Ir dažniausiai atskiria ją nuo tarmės.

Aptariamų projektų metu taip pat buvo klausta, ar respondentai moka tarmių. Sta-tistiniai duomenys rodo, kad 60 proc. lietuvių teigia moką nors vieną tarmę. Savo mo-kėjimu abejoja arba teigia nemokantys jokios tarmės 35 proc. Taigi matyti, kad daugiau nei pusė Lietuvos miestų gyventojų turi ne vien bendrinės lietuvių kalbos, bet ir tarmės kompetencijos. Be to, paklausti, ar dažnai kalba tarmiškai, 45 proc. mokančiųjų tarmę atsakė, kad dažnai, 40 proc. – kartais, o 15 proc. teigė šio kodo nevartoją. Tad galima teigti, kad dauguma mokančių tarmę respondentų aktyviai šį komunikacijos kodą var-toja, nors kai kurie iš jų vadina tarmę šnekamąja kalba, iškraipyta, netaisyklinga.

Turbūt spėtina, kad jeigu individai vartoja tarmę, tai savo kalbinę tapatybę gali sieti ir su šiuo komunikavimo kodu – nelygu, kokį socialinį vaidmenį atlieka konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu. Kaip rodo kokybinių ir kiekybinių interviu analizė, mokan-tieji tarmę dažniausiai ją vartoja privačioje erdvėje (šeimoje, giminių susitikimuose, su draugais ir pažįstamais). Tačiau dalis nedidelių miestų gyventojų kokybiniuose interviu teigia, kad savo gyvenamoje erdvėje ir viešose vietose taip pat aktyviai vartoja ir tarmę, jei yra tikri, kad komunikacija vyksta su žmogumi, kuris taip pat moka tarmiškai. Va-dinasi, galima daryti prielaidą, kad atlikdami skirtingus socialinius vaidmenis, nelygu aplinkybės, asmenys savo tapatybę siekia išreikšti kalbėdami arba tarmiškai, arba ben-drine lietuvių kalba.

1. T7: O šeimoj kaip šnekat? R: Tarmiškai. <...> Savoj šeimoj taip, tarmiškai kalbam. T: Ir vaikai moka? R: Taip. (Linkuva, M47, LV)8

2. T: Kaip jūs kalbat namie? <...> R: Su vyru kalbam tarmiškai. Išimtinai tarmiškai. <...> O su vaikais šnekamąja9 kalba

šnekam, dabar galvoju, jau mažiau. Kai vaikai jau išvažiavo studijuot, kai prasidėjo studijos, ir jeigu telefonu šnekam, tai mes dažniau jau šnekam tikrine kalba.

6 Kursyvu išskirtos respondentų išsakytos bendrinės lietuvių kalbos charakteristikos. 7 T žymimas tyrėjas, R – respondentas.8 Skliaustuose nurodomas miestas ar miestelis, kur imtas interviu, respondento lytis (V – vyras, M – moteris), amžius ir

interviu ėmusio asmens inicialai. Visų interviu citatos pateikiamos autentiškos, kalba netaisyta.9 Šnekamąja kalba respondentė vadina tarmę.

162


T: Aha, tikrine. O tai kaip jūs čia nusprendėt, ar čia savaime taip įvyko? R: Ne, čia sprendimo jokio nebuvo. <...> Ir aš kartais va galvoju: būna va taip šnekam

telefonu, šnekam telefonu, kartais būna, kad ta šneka prasideda tarmiškai ir šnekam tarmiškai. <...> Kai šeimoj, kai visi, tai mes visi tarmiškai šnekam. (Pasvalys, M50, LV)

3. R: Kada jau susėdam su kuo šalia, su pažįstamu žmogum, tai tada jau ir paleidi tą savo tarmę. Nu, jeigu ten iš gyvenvietės tą patį žmogų susitiksi ir šnekėsi taip kaip darbo vietoj, tai atrodys, kad tu kažkoks pasipūtęs <...> (Pakruojis, M40, LV)

4. R: Ne. Čia [darbe – L. V.] man yra sutartis darbo, kaip aš turiu kalbėti, kaip aš turiu elgtis. Čia aš tarmiškai galiu kalbėt tiktai su tais žmonėm, kuriuos aš pažįstu. Iš kurių negausiu nusiskundimų ir t. t. Viskas atsiremia į darbą. <...>

T: <...> Tai, žodžiu, darbo vietoj pirmiausia būtų ta bendrinė kalba? R: Iš karto pasisveikinus su žmogum matai, kaip jis nori, kad tu su juo bendrautum. Ir

aš su juo bendrauju. (Pasvalys, V21, LV)

5. R: Nu, sakykim, visuomeninėj erdvėj tikrai negirdėjau, kad, pavyzdžiui, kur nors viešoj erdvėj (išskyrus kažkokius specialius renginius) kad kas nors šnekėtų tarmiškai. <...>

T: O gal, jeigu vartotų viešoj erdvėj, gal visiems ir tiktų, ir pritiktų? R: Nežinau, ar tai būtų patogu. Nes, matyt, iš tikrųjų atsirastų nesusikalbėjima, su rašyb,

ko gera, problemų tuoj atsirastų. (Pasvalys, M55, LV)

Iš cituotų pavyzdžių matyti, kad tarmė ar bendrinė kalba pasirenkama, nelygu kon-tekstas, „tarminio kodo pa(si)rinkimą lemia individo tapatinimasis su viena ar kita grupe“ (Aliūkaitė 2006: 11). Mažesniuose miestuose, kur tarmės yra gyvybingesnės, privačioje erdvėje, namuose su artimaisiais gali būti aktyviai kalbama tarmiškai (1, 2 pavyzdžiai). Taip pat šis komunikavimo kodas gali būti laikomas tinkamesnis ben-draujant su pažįstamais vietos gyventojais (3 pavyzdys), bendrinė kalba gali būti net traktuojama kaip netinkanti pažįstamo socialiniam vaidmeniui atlikti: atrodys, kad tu kažkoks pasipūtęs. Taip pat tarmė gali būti pasirinkta ir paslaugų sferoje, jei yra aišku, kad klientas yra vietos gyventojas (4 pavyzdys) – tokiu atveju paslaugų teikėjas priside-rina prie kliento. Tačiau iš esmės matoma tendencija, kad kuo aplinkybės oficialesnės (darbo santykiai, viešasis gyvenimas), tuo aktyviau miestų gyventojai renkasi bendrinę kalbą (4, 5 pavyzdžiai). Net tuo atveju, kai respondentas bendrauja su ne namuose esan-čiais savo vaikais studentais, nesąmoningai gali teikti pirmenybę bendrinei kalbai, o ne tarmei, nors pastaroji būtų įprastas namų komunikacijos kodas (2 pavyzdys). Išvada: kuo oficialesnis socialinis vaidmuo atliekamas, kuo bendravimo erdvė labiau nutolusi nuo namų, įprastos gyvenamosios aplinkos, kuo menkiau pažįstamas pašnekovas, tuo dažniau tapatinamasi su bendrine kalba. Taigi aptariamų projektų duomenys pagrin-džia D. Aliūkaitės teiginius, kad „regionuose, kuriuose dar ryškios tarminės tradicijos, kasdienėje komunikacijoje sąmoningai ar nesąmoningai maišomos kelios kalbėjimo sistemos. Viena vertus, galima teigti, kad parenkant kodus, užpildomos kalbos ar vari-anto kognityvinėje sistemoje atsirandančios konceptualiosios spragos, kita vertus <...>, galima teigti, kad taip išreiškiami tam tikri socialiniai, kultūriniai kontekstai, demons-


163

truojami savų ir svetimų ryšiai“ (Aliūkaitė 2006: 8). Taip pat aptariamų projektų duo-menys patvirtina ir D. Aliūkaitės teiginius, jog tarmė labiau siejama su tuo, kas „privatu, asmeniška, bendrinė kalba – vieša“ (ten pat: 13). Šio skyriaus autorės nuomone, visa tai pasakytina labiau apie gyventojus tų mažesnių miestų, kuriuose tarmės yra gyvybingos, o ne apie didžiuosius miestus: Vilnių, Kauną ar Klaipėdą.

Taigi, kaip jau buvo minėta, identitetas – asmens atosklaida čia ir dabar. Turintieji tiek bendrinės kalbos, tiek tarmės kompetencijos, nelygu socialinis vaidmuo, susijęs su bendra-vimo aplinkybių oficialumu, siekiu tapatintis su adresatu, pirmenybę teikia arba bendrinei kalbai (kuo oficialesnis kontekstas ir socialinis vaidmuo), arba tarmei (kuo privatesnis kon-tekstas ir vaidmuo). Kitaip tariant, tarmės ar bendrinės kalbos pasirinkimas rodo individo socialinę priklausomybę ir atlieka tam tikrą funkciją (plačiau Joseph 2010: 9).

3.2. Kalbinis paveldimumas

Iš to, kas jau buvo aptarta, matyti, kad projektų apklausų respondentai turi lietuvių kalbos, o nemaža dalis ir tarmės kompetencijos. Kalbant apie mokančius tarmiškai respondentus, kyla kalbinio paveldimumo klausimas. Primintina, kad apie kalbinį pa-veldimumą kalbėtina tada, kai žmogus yra gimęs tam tikros kalbos aplinkoje (šeimoje ar bendruomenėje), bet kalbinis paveldimumas savaime dar nelemia kalbos kompe-tencijos (pavyzdžiui, kaip jau buvo minėta, lietuvių emigrantų vaikas su lietuvių kal-ba yra susijęs paveldimumo santykiu, tačiau nebūtinai šią kalbą išmoksta). Taigi kyla klausimas: ar galima teigti, kad visų lietuvių aiškus kalbinio paveldimumo santykis su bendrine lietuvių kalba? Viena vertus, jei manytume, kad paveldimumas yra nulemtas gimimo kalbos šalyje, kalbinėje bendruomenėje, tai galėtume sakyti, kad turbūt taip: visi lietuviai su bendrine lietuvių kalba susiję paveldimumo santykiais. Tačiau jei pa-veldimumo sampratą sietume labiau su šeimos kontekstu, tai galėtume kelti klausimą, ar iš tiesų bendrinė lietuvių kalba yra su kiekvienu individu susijusi vienodai stipriais paveldimumo saitais. Ar tarmė, kaip viena iš šeimos kodų rinkinio10, negali būti su asmenimis susijusi stipresniais paveldimumo saitais? Tokias abejones grindžia ir ap-tariamo tyrimo kokybinių interviu medžiaga, kurią išanalizavus galima įžvelgti tokias keturias individų grupes:

7.3 LENTELĖ. Individų kalbinio paveldimumo grupės lietuvių kalbos ir tarmės atžvilgiu

Bendrinė lietuvių kalba TarmėPirma grupė ~ +Antra grupė + +Trečia grupė + ~Ketvirta grupė + –

10 Kodų rinkinys (angl. code selection) – kalbų ar kalbos variantų, tam tikrų individų vartojamų tam tikrose situacijose,

rinkinys (Richards, Schmidt 2002: 79).

164


Iš 7.3 lentelės matyti, kad pirmą grupę sudaro asmenys, kurie yra paveldėję tarmę, kitaip tariant, šeimoje pirmiausia vartojamas būtent šis kodas.

6. Nu, kad čia tokiam Pasvaly ta gryna lietuviška kalba tai yra labai toli. (Pasvalys, M55, LV)

7. Na, kažkaip jeigu tu jau gimei su tokia tarme, ten gyvenai, tu ją ir turi mokėt, tu ją ir moki. Jeigu tu nori – moki. Nenori – tu kalbėsi taisyklingai. (Pasvalys, V21, LV)

Vadinasi, būtent su tarme individas susijęs stipriais paveldimumo santykiais. Tačiau negalima teigti, kad Lietuvoje gimęs vaikas yra visiškai izoliuotas nuo bendrinės lietuvių kalbos (todėl lentelėje nėra padėtas minuso ženklas, o silpnesnis paveldimumo santy-kis pažymėtas ~ ženklu). Spėtina, kad pastarasis kodas vaiko gali būti girdimas viešose erdvėse, kaip antai poliklinikose, per televiziją, įvairiuose renginiuose ar privačioje sfe-roje, kaip antai bendraujant su tėvų pažįstamais ar giminėmis, kurie nėra iš individo gyvenamosios vietos. Taigi manytina, kad būtų netikslu teigti, jog su bendrine kalba nėra jokių paveldimumo saitų, greičiau – tie saitai bent jau tam tikru individo gyvenimo tarpsniu nėra labai stiprūs. Pažymėtina ir tai, kad bendrinės kalbos dažnai sąmoningai išmokstama, pavyzdžiui, mokykloje:

8. Va, vaikai tada ir pradeda. Išeina į mokyklą, prasideda ta bendrinė kalba. (Pasvalys, V50, LV)

Galima įžvelgti ir antrą grupę individų, kurie yra paveldėję ir tarmę, ir bendrinę lie-tuvių kalbą, kuri aktyviai vartojama ir namuose. Pavyzdžiui, giluminių interviu analizė atskleidė, jog esama šeimų, kuriose tėvas su vaiku kalba tik tarme, o mama – bendrine kalba. Taigi vaikui abu kodai yra lygiaverčiai. Turbūt tokiu atveju galima teigti, kad ir asmens kalbinio paveldimumo ryšiai tiek su bendrine kalba, tiek su tarme gali būti pa-našiai stiprūs. Tačiau manytina, kad tokia individų grupė nėra labai gausi.

Trečioji grupė gali būti nevienalytė: viena vertus, šiai grupei gali priklausyti asme-nys, kurių tėvai moka kalbėti tarme, tačiau yra persikėlę gyventi į didžiuosius miestus ar tiesiog išsikėlę iš gimtosios tarmės erdvės, todėl šeimoje kalba bendrine kalba, tačiau vaikai su seneliais (ir senelių gyvenamoje vietoje) išmoksta kalbėti ir tarme ar keliomis tarmėmis. Turbūt galima manyti, kad paveldimumo ryšys ir su tarme nėra visiškai nu-trūkęs. Tačiau šiai grupei gali priklausyti ir mažuose miestuose gyvenantys individai, kurie, nors ir gimę tarmės aplinkoje, tačiau jos jau nebemoka, nes, pavyzdžiui, tėvai sąmoningai stengiasi juos mokyti tik bendrinės kalbos.

9. R: Mūsų šeimoje iš tikrųjų labai įdomiai. Pas mus vaikai visiškai tarmiškai nekalba. <...> Nemoka. Nežinau, kodėl.

T: O kokio amžiaus vaikai? R: Dukrai 18, sūnui 14. Netgi vat žmonės klausia vyro darbe: gal tavo žmona ne biržietė,

kodėl tavo vaikai taip kalba? Mes su vyru kalbam visiškai tarmiškai <...> Su vaikais galbūt vaikystėj mes kalbėdavom, stengdavomės va taip kad lietuviškai ir gal jie įprato, aš nežinau. (Biržai, M40, LV)


165

10. R: Šiaip aš ją [5 metų dukrą] bandau pratinti, kad jinai nu vat bendrine ta tokia kalba kalbėtų, bet vat jau pas ją irgi išlenda tas pakruojietiškas tarimas, nes jinai lanko darželį, tai vat jau iš darželio pas ją yra ta tokia pakruojietiška kalba. <...> Ir man nepatinka tas. <...> Aš tai ją pataisau. (Pakruojis, M30, LV)

11. T. O ką pirmiau išmokote: tarmę ar bendrinę kalbą? R: Bendrinę kalbą. T: Bendrine? Ir namuose kalbėjote bendrine kalba? R: Taip. T: O iš ko išmokot tarmę? R: <...> iš aplinkos, iš draugų, iš esamo rato. (Pasvalys, M30, LV)

Iš 9 pavyzdžio matyti, kad tėvai sąmoningai vengė kalbėti su vaikais tarmiškai. Pa-klausta, kodėl taip darė, respondentė negalėjo įvardyti priežasčių. Ir nors pati su vyru namuose kalba tarmiškai, vaikų visiškai neišmokė šio kodo. Kita respondentė (10 pa-vyzdys) ir pati vengia kalbėti tarmiškai, ir vaiko tarmės nemoko. Tačiau aplinka daro įtaką ir vaikas jau tik iš aplinkinių (iš darželio) išmoksta tarmiškai, o tai, kaip matyti iš 10 pavyzdžio, motinai nepatinka. Vienuoliktas pavyzdys taip pat rodo, kad asmuo pirmiau išmoko bendrinės kalbos, o tik vėliau – tarminio kalbėjimo. Taigi galima teig-ti, kad daliai nedidelių miestų gyventojų bendrinė kalba yra jų pirmoji, gimtoji kalba. Nors tokie individai gimsta būtent tarmės aplinkoje, taigi lyg ir galimas paveldimumo santykis, tačiau tėvai sąmoningai stiprina būtent bendrinės kalbos kompetenciją, nemo-kydami tarmės, neskatindami jos vartoti.

Ketvirtoji grupė – tai individai, kurie paveldimumo santykiais susiję jau tik su ben-drine kalba. Šiuo atveju pirmiausia kalbėtina apie didžiųjų miestų gyventojus, kurie tarmiškai nei patys kalba (pavyzdžiui, yra jau nebe pirma karta, gyvenanti mieste), nei vaikus moko (ar gali išmokyti).

Svarstant kalbinio paveldimumo aspektus ryškėja ir gimtosios kalbos problema. Ki-taip tariant, kyla klausimas, kas – kalba ar tarmė – laikytina mokančių tarmę individų gimtąja kalba? Paprastai tarmė vadinama teritorine kalbos atmaina (LKE 1999: 631). Tačiau reikia pripažinti, kad lingvistai galutiniai nesutaria, koks tarmės ir kalbos san-tykis. „Apskritai lingvistikoje iki šiol nėra galutinai išspręsta ,,atskiros kalbos“ proble-ma“ (Aliūkaitė 2005: 40). Šiame straipsnyje į tarmę žvelgiama sociolingvistiškai, t. y. laikoma, kad tarmė ir bendrinė kalba yra du atskiri kodai, pasirenkami tam tikruose komunikavimo kontekstuose. Kaip teigia D. Aliūkaitė, „[p]ažymėtina, kad tam tikra-me kontekste kiekvienas dialektas ar sociolektas gali būti traktuojamas kaip tam tikros kalbos bendruomenės kodas“ (Aliūkaitė 2006: 7). Taigi „[k]albinio standartinio ir tar-minio kodo vertė yra vienoda“ (Ramonienė 2006: 146). Tokių svarstymų kontekste kyla individų, kurie stipresniais paveldimumo saitais susiję su tarme, o ne su bendrine kalba, gimtosios kalbos klausimas. Pastarasis konceptas taip pat nėra lengvai apibrėžiamas.

Lingvodidaktikos terminų žodyne (toliau – LTŽ) rašoma, kad gimtoji kalba – tai „kal-ba, kuri įsisavinama ankstyvoje vaikystėje bendraujant su tėvais, artimais asmenimis,

166


girdint ją artimiausioje aplinkoje“ (LTŽ 2012: 55). Ten pat teigiama, kad dažniausiai tai individo pirmoji kalba. Kad gimtoji kalba – pirmoji asmens išmokstama kalba, ak-centuoja ir kiti tyrėjai (pvz.: Matthews 1997; Cook 1999; Šernas 2006). Taigi gimtoji kalba – tai pirmoji, natūraliai vaikystėje įsisavinta kalba, priešprieša vėliau formaliojo ugdymo metu išmoktai kalbai ar kalboms. Jei ankstyvoje vaikystėje išmokstama kelių kalbų vienodai, tai tos visos kalbos gali būti laikomos gimtosiomis kalbomis (plačiau Vilkienė 2009: 9–10; 2010: 36). Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad daliai indi-vidų pirmoji kalba ar pirmasis kodas yra ne bendrinė lietuvių kalba, o tėvų vartojama tarmė, nes jie ankstyvoje vaikystėje pirmiausia yra išmokę tarmę, o ne bendrinę kalbą. Pastaroji tampa asmens savastimi pradėjus lankyti formaliojo švietimo įstaigas. Tokią mintį plėtoja ir profesorius Aleksas Girdenis: „[t]ikroji gimtoji kalba ir man, ir jums, kurie esate išaugę toj aplinkoj, yra tarmė – bendrinė kalba mums jau antroji kalba. Ir vi-siškai nuoširdžiai su savo artimiausiais žmonėmis mes galime kalbėti tik ta tikrąja kalba. Negaliu įsivaizduoti savęs, kalbančio „kaip iš knygų“ su savo vaikais, tėvais, senoliais…“ (Girdenis 1997: 13). Taigi būtent tarmė laikoma gimtąja kalba. Projekto „Sociolingvisti-nis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ giluminių interviu metu pateikiamas klau-simas, ar tarmė netrukdo išmokti bendrinės lietuvių kalbos, ir respondentų atsakymai į šį klausimą taip pat rodo, kad bendrinė kalba kai kurių individų yra išmokstama vėliau, mokykloje, t. y. nėra pirmoji kalba, pavyzdžiui:

12. T: O kažin, tarmė netrukdo, o gal kaip tik atvirkščiai – padeda – išmokti bendrinę kalbą? R: Manau, kad trukdo. <...> Šiek tiek trukdo, bet tai jokiu būdu tai nereiškia, kad geriau

jos iš viso nebūtų. (Pasvalys, V50, LV)

Akivaizdžiai matyti, kad respondentai netiesiogiai įvardija, jog pirmasis kodas, ku-rio išmokstama ankstyvoje vaikystėje, yra tarmė. Taigi tik su šiuo kodu yra stiprūs dalies individų, kilusių iš mažesnių miestų, kur tarmės gyvybingos, kalbinio paveldimumo saitai. Tačiau manytina, kad negalima visiškai nuneigti ir paveldimumo su bendrine lietuvių kalba santykio, nors kai kurių minėtos grupės individų bendrinės kalbos pavel-dimumas yra silpnesnis nei tarmės.

3.3. Kalbinė afiliacija

Kaip jau minėta, kalbinė tapatybė, vadinasi, ir afiliacija, glaudžiai susijusi ir su kitomis tapatybės atmainomis, pavyzdžiui, etnine tapatybe. Kaip teigia antropologas Vytis Čiu-brinskas, „[k]ad ir kokia būtų nūdienos pasaulyje miglota, vis naujus iššūkius patirianti ir vis naujai perkonstruojama kolektyvinių identitetų, o ypač tautinių (nacionalinių) tapatybių, sfera, tai neleidžia nepaisyti fakto, kad dauguma šiandieninių vėlyvos moder-nybės tautinių (nacionalinių) valstybių gyventojų identifikuoja save (savaime supranta-ma – šalia kitų tapatybių) su savo tautiškumu, kaip dauguma Lietuvos gyventojų su lie-


167

tuviškumu, t. y. tautiškai ir / arba etniškai ir / arba nacionaliai save priskiria lietuviams. Vadinasi, jaučiame tam tikrą kolektyvinę priklausomybę, kurią pripažindami atskiri individai tampa arba tiesiog yra lietuviai“ (Čiubrinskas 2008: 13). Tokį tautinį tapati-nimąsi rodo ir projektų „Miestai ir kalbos“ bei „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ apklausų rezultatai. Pavyzdžiui, atsakydami į klausimą „O kaip Jūs jaučiatės galvodamas (-a) apie save?“ 94 proc. apklaustų lietuvių patvirtino savo etninę tapatybę. Kokybiniuose giluminiuose interviu respondentai aiškiai įvardija ir tai, kas yra lietuviškumas:

13. T: <...> kokia jūsų tautybė? R: Lietuvis. T: O iš kur jūs žinote? Iš ko susideda tas lietuviškumas? R: Kaip čia pasakius: gimiau Lietuvoj, kalbu lietuviškai, visi aplinkiniai, visa šeima, visos

giminės – visi lietuviai. Iš to taip ir manau. (Pasvalys V21, LV)

14. T: Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl laikote save lietuve, o ne kuo kitu? R: <...> gimiau Lietuvoje, Lietuvos teritorijoje, mokiaus lietuvių kalbos, mano pase yra

lietuvių tapatybės kaip ir ženklas ir šiaip laikausi lietuvių tradicijų, papročių, mm... tikrai niekada nekyla man klausimų, kad esu ne lietuvė. (Klaipėda, M25, JB)

15. R: Be kalbos tai čia jau ne ne ne. Tai čia jau tikrai pagrindas. (Linkuva, M62, LV)

16. T: O jeigu nemokėtum lietuviškai? Sakykim, būtum išvažiavusi į Ameriką ir nebemokė-tum lietuviškai, ar galėtum save laikyti lietuvaite?

R: Na, gal ne, nes kalba yra svarbu. (Prienai, M16, LV)

Iš pavyzdžių matyti, kad savo lietuviškumą respondentai sieja su gimimo vieta, gy-venamąja teritorija, kilme (tėvai, giminės), kultūra (tradicija, papročiais), o svarbiau-sia – kalba. Tokie atsakymai nėra netikėti, o aptariami tyrimai tik patvirtina Jolantos Kuznecovienės (2006: 84–106; 2008: 62) sociologinių apklausų rezultatus. Kalbos iškėli-mas, kaip teigia J. Kuznecovienė, yra dėsningas, nes „[n]uo pat XIX a. pabaigos lietuvių tautinės tapatybės konstravimo strategijos buvo grindžiamos emocinio ryšio su kalba idėja“ (Kuznecovienė 2006: 92). O kaip teigia A. Valantiejus, „[n]egalima neįžvelgti, jog sociologinė kalbos poveikio, kalbos vaidmens istorijoje problema, nusakanti visą lietu-vių tautinio identiteto formavimosi raidą, egzistuoja per visą Lietuvos kultūros istoriją. <...> Šiandieną Lietuvoje būtų sunku surasti asmenį, kuris suabejotų kalbos vaidmeniu konstruojant kolektyvinį lietuvių identitetą“ (Valantiejus 2001b: 21). Tačiau vis dėlto aptariamų tyrimų metu buvo galima išgirsti ir kitokių nuomonių:

17. T: O kalba svarbu čia, ar ne? R: Kokia prasme? T: Na, sakykim, aš esu lietuvis dėl to, kad moku lietuviškai. R: Ne, tai kalbą bet kas gali išmokti.

168


T: Žodžiu, kalba ne tiek svarbu, šaknys [svarbiau]. R: Taip, šaknys ir mentalitetas. (Biržai, V36, LV)

Spėtina, kad nuomonė, jog kalba tautinei tapatybei nėra pats svarbiausias veiksnys, formuojasi dėl aktyvios lietuvių migracijos (emigracijos, grįžimo į Lietuvą). Septynio-liktame pavyzdyje cituota nuomonė vyro, kuris buvo emigravęs, kelerius metus gyveno užsienyje. Dirbdami svečiose šalyse žmonės išmoksta vietos kalbos, bet ne taip greitai tapatinasi su priimančiomis šalimis. Taigi tokiais atvejais kalbos mokėjimas stipriai ne-siejamas su tautine (o gal greičiau pilietine? Gal individai ima painioti šias tapatybes?) tapatybe. Tačiau negalima teigti, kad tokie respondentai nesiafiliuoja su gimtąja lietuvių kalba. Pastaroji jiems išlieka svarbus veiksnys.

Pastebėta ir kitokių atvejų, kai kalbos, kaip tautinės tapatybės bruožo, vaidmuo yra šiek tiek sumenkinamas, pavyzdžiui:

18. T: <...> iš ko iš viso galima nuspręsti, kad žmogus yra būtent vienos tautybės arba kitos? R: Pagal ką? Papročiai, kad ir gyvenimo būdas gali skirtis, vieni vienaip gyvena, kitaip,

tradicijos visai kitokios būna. T: Tai, suprantu, kalba nėra labai svarbu, nes pati sakot, nemokate žemaitiškai, bet esat

žemaitė. R: Mh, jo, galėčiau teigt, kad taip. T: Žodžiu, kalba yra kaip pašalinis toks veiksnys, ar ne? R: Jo. T: Mh, įdomu. Tai tada paklausiu taip: esate žemaitė, kuri nemoka žemaitiškai, taip? R: Mh... (Mažeikiai, M21, LV)

Cituotas interviu su mergina, kurios abu tėvai – aukštaičiai, baigę mokslus Kaune ir išvykę gyventi ir dirbti į Žemaitiją. Čia gimė ir užaugo, išsilavinimą įgijo ir kalbintoji jų dukra. Nors tėvai nemoka žemaitiškai, šeimoje vartojama bendrinė kalba, tačiau dėl gyvensenos ypatumų mergina laiko save labiau žemaite nei apskritai lietuve. Galima sakyti, kad ir vėl susiduriame su migracijos – tiesa, šalies viduje – reiškiniu, kai akivaiz-džiai kalbos mokėjimas (ar nemokėjimas) nesiejamas su etnine tapatybe. Tačiau turbūt galima teigti, kad kol kas nuomonės, jog kalba nėra svarbi etninės tapatybės koncepte, yra dar pavienės. Tendencija – kalba yra laikoma reikšmingu etninės tapatybės rodikliu. Manytina, kad toks požiūris gali būti laikomas ir kalbinės afiliacijos išraiška.

Kaip jau buvo minėta, kalbinė afiliacija sietina su individo nuostatomis kalbos, tar-mės ar kito kalbinio kodo atžvilgiu, emociniu santykiu su konkrečiu kodu. „Kalbinės nuostatos yra kalbos vartotojų požiūris į vieną ar kitą kalbos atmainą, kalbinio kodo vertinimas, susijęs su paties kalbėtojo ir kitų vartojamais kodais“ (Ramonienė 2006: 138). Aptariamų projektų apklausų duomenys rodo teigiamas tikslinės respondentų grupės nuostatas bendrinės kalbos atžvilgiu: 80 proc. apklausose dalyvavusių lietuvių gražiausia įvardijo lietuvių kalbą (plg. 15 žemėlapį), 89 proc. tai įprasčiausia kalba; 68 proc. – reikalingiausia (plg. 17 žemėlapį), 47 proc. – prestižiškiausia kalba (plg.


169

19 žemėlapį). Analizuojami duomenys patvirtina M. Ramonienės teiginį, kad „ben-drinė kalba atvirai vertinama labai palankiai, ji siejama su geru išsilavinimu, tvirta ir aukšta socialine pozicija“ (Ramonienė 2006: 139). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog anglų kalba stipriai konkuruoja su lietuvių kalba, kai respondentams reikia apsispręsti dėl kalbos reikalingumo ir prestižo: 55 proc. tikslinės grupės respondentų anglų kalbą įvardijo kaip reikalingiausią (tai tik 13 proc. mažiau nei iškėlusiųjų lietuvių kalbą), o 50 proc. teigė, kad anglų kalba yra prestižiškiausia (3 proc. lenkia lietuvių kalbą). Taigi matyti, kad tuomet, kai su kalba santykis yra stipriau emocinis nei pragmatinis, laimi lietuvių kalba, o kai pragmatika tampa svarbesniu veiksniu, teigiamesnės nuostatos anglų kaip tarptautinio susikalbėjimo kalbos atžvilgiu. Tačiau iš esmės pozityvus emo-cinis santykis su lietuvių kalba yra stiprus.

Kiekybinių apklausų duomenys taip pat rodo teigiamas tikslinės grupės responden-tų nuostatas tarmių atžvilgių. Tik 4 proc. lietuvių miestų gyventojų mano, kad nė viena tarmė nėra graži (plg. 24 žemėlapį), 5 proc. – nė viena nėra įprasta (plg. 25 žemėlapį), 16 proc. nė vienos nesieja su prestižu (plg. 26 žemėlapį). Skaičiai rodo, kad tik men-kos dalies apklaustųjų nuostatos dėl tarmės nėra palankios. Vertindami teiginį „Reikia skatinti, kad vaikai ir jaunimas kalbėtų tarmiškai“ respondentai taip pat atskleidė savo palankumą tarmėms (plg. 28 žemėlapį). Su minėtu teiginiu sutinka 57 proc. lietuvių (nesutinka 17 proc., nei sutinka, nei nesutinka – 21 proc., sunku pasakyti – 5 proc.). Kiek mažiau ryžtingai už aktyvų tarmių vartojimą pasisakoma vertinant teiginį „Tar-mių vartojimas labiau tinka kaimo, o ne miesto gyventojams“: su šia mintimi sutinka 33 proc. lietuvių, nesutinka – 42 proc., nei sutinka, nei nesutinka – 21 proc., o 4 proc. atsakyti buvo sunku. Vis dėlto faktas, jog 42 proc. respondentų mano, jog tarmės gali gyvuoti įvairiose erdvėse, yra iškalbingas ir rodo teigiamą tikslinės grupės emocinį san-tykį su tarmėmis.

Kokybinių interviu analizės duomenys taip pat atskleidžia teigiamas respondentų nuostatas tiek dėl bendrinės kalbos, tiek dėl tarmių. Bendrinę kalbą, respondentų nuo-mone, reikia mokėti, kad suprastume vieni kitus, o tarmės respondentams atrodo tautos turtas, šaknys, praeities liudytojos, jos yra gražios, tarmes vartodamas žmogus jaučiasi artimesnis kitiems tos pačios tarmės vartotojams, gali geriau save išreikšti:

19. R: [Tarmės] – mūsų tautos savastis yra. Kai pagalvoji, mes tiek ir teturim ir tai taip trapu yra, kai dabar tiek keliauja, tiek važinėja, kai tautos maišosi, kalbos maišosi, tai mūsų didžiausias turtas, ką beturim. Iš to nematerialaus. (Pasvalys, V50, LV)

20. T: O kuri kalba jums yra širdžiai mieliausia? R: Čia jūs lietuvių jau nežiūrit? T: Iš visų. Aš jau čia žiūriu iš visų. R: Tai jau aišku, jeigu iš visų, tai pirmoj vietoj lietuvių yra, nes aš ją moku, jinai mano. T: Ar lietuvių, ar tarmė? R: O čia klausimas. O gal aš... negaliu aš jų atskirt. Negaliu. T: O kodėl negalit atskirt?

170


R: Šiaip, jeigu kuri pirmoj vietoj, kuri antroj – aišku, pirmoj vietoj tarmė, nes aš iš to už-augau. O bendrinė kalba – išmokta kalba yra, bet jos neatskiriamos. (Pasvalys, M50, LV)

21. T: O jum patinka kalbėti tarmiškai? R: Patinka. Su savo, su tais žmonėmis, kurie tai supranta, tai labai patinka. T: O kodėl? R: Ką žinau, kažkokia tai šiluma pasidaro, kažkas grįžta, į vaikystę, tarsi, grįžti. (Biršto-

nas, M 67, LV)

22. T: O kai kurie va poetai, rašytojai savo gimtąja kalba ima rašyti, kaip jums tai atrodo? Kaip vertintumėte?

R: Mmm... Na, gal, iš vienos pusės gal ir gerai, iš kitos pusės, gal ir nelabai. Na, gal gerai labiau.

T: O kodėl gerai? R: Vėl sunku atsakyt. <...> Na, <...> natūralumas tos kūrybos... Jiem vis tiek lengviau

kurt natūraliai savo kalba, negu ta taisyklinga, kurią jie vos ne kad išmoko. Vis tiek savo kalba tau kurt yra lengviau negu, tarkim, nuvažiavus į kokią Angliją, tarkim. Na, angliš-kai kurt. Vis tiek savo kalba tau yra lengviau. Ir tas kūrinys gaunasi toks natūralesnis, tikresnis. Tai tiek. (Pasvalys V21, LV)

Kaip matyti iš pavyzdžių, nors bendrinė kalba vertinama palankiai (20 pavyzdys), tarmės yra širdžiai mielesnės, emocinis santykis su jomis yra itin stiprus (19, 20, 21 pa-vyzdžiai). Svarstant apie rašytojų tarminę kūrybą (22 pavyzdys) teigiama, kad tik gimtąja kalba – tarme – ir galima geriausiai išreikšti tai, kas norima pasakyti skaitytojui. Tokia mintis visiškai sutampa su D. Aliūkaitės teiginiu, „kad bendrinė kalba ir tarmė teikia dvi skirtingas galimybes išreikšti pasaulį. Pirmoji labiau struktūruoja mąstymą; tarmė, kaip kalbos būdas, eklektiškesnis. Tai ne kalbos stilius, bet kita kalbos prigimtis, kita dvasia“ (Aliūkaitė 2005: 42). Tai respondentai savo pasisakymuose aiškiai įvardija. Ir taip dar kartą pagrindžiama mintis, jog būtent tarmė daliai Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų yra gimtoji kalba, kadangi „[k]iekviena gimtoji kalba yra apriorinė, nes ji suteikia žmogui tam tikrų patirčių galimybių. Kurios nors visuomenės ar konkrečios socialinės grupės narių kalba ne tik išreiškia patirtį; patirtis ir kuriama per kalbą“ (Aliūkaitė 2005: 39), o „[b]et kuri antroji (vienaip ar kitaip išmoktoji) kalba yra aposteriorinė. Įžengiant į svetimus kal-binius pasaulius, įveikiami ankstesniojo, pirminio, pasaulio patirties prietarai ir ribos, ta-čiau tai nereiškia, kad atmetamas gimtąja kalba sukurtas pasaulis“ (Aliūkaitė 2005: 39).

Tačiau reikia pripažinti, kad dalis respondentų ir nesiafiliuoja su tarme:

23. T: Ar jūs mokate tarmę? <...> R: Nu tai Panevėžy jeigu gyvenu, tai nu, kad ne moku, bet priversta kalbėti. <...> tai

pripratimas yra toksai. <...> T: O jums patinka kalbėti tarme? R: Panevėžietiška? Ne. T: O kodėl? R: Nu, man negraži kalba. (Pasvalys, M30, LV)


171

24. T: O jūs tarmiškai mokate? <...> R: Nu, moku, bet man iš tikrųjų nepatinka labai pakruojiečių kalba. (Pakruojis, M30, LV)

Iš 23 ir 24 pavyzdžių matyti, kad nors respondentės ir yra paveldėjusios tarmes, turi jų kompetencijos, tačiau visiškai su tarmėmis nesiafiliuoja, pastarosios tokiems respon-dentams atrodo negražios ir netinkamos bendrauti viešuomenėje. Taigi nors individai gali būti su tarme susiję paveldimumo santykiais ir turėti tarminės kompetencijos, tre-čiasis kalbinės tapatybės bruožas – afiliacija – gali būti visiškai jiems nebūdingas.

Taigi, galima teigti, jog lietuvių miestų gyventojų kalbinė afiliacija su bendrine kalba yra labai stipri, itin aiškiai siejama su etnine tapatybe, o tarminė afiliacija nėra tokia vienalytė: vieni respondentai stipriai afiliuojasi su tarme, o kiti su šiuo kodu nejaučia jokio teigiamo emocinio ryšio.

APIBENDRINIMAS

Kaip jau buvo minėta įvade, šiame skyriuje keltas tikslas teoriškai apibrėžti, kas yra lai-kytina kalbine tapatybe, ir atsakyti į klausimą, kokie kalbinės tapatybės bruožai būdingi Lietuvos miestų gyventojams lietuviams (bendrinės lietuvių kalbos ir tarmių požiūriu). Primintina, kad šiame skyriuje kalbinė tapatybė suvokiama kaip individo santykis su kalba (ar kitais kalbiniais kodais), atsiskleidžiantis per gebėjimą vartoti tam tikrą kodą, kuris yra paveldėtas arba ne, ir (ar) per individo palankų nusiteikimą konkretaus kal-binio kodo atžvilgiu. Kitaip tariant, kalbinę tapatybę sudaro trys komponentai: kompe-tencija, kalbinis paveldimumas ir kalbinė afiliacija. Konkrečiu atveju kiekvienas tų po-žymių gali būti išreikštas stipriau ar silpniau arba konkrečiu atveju ir visiška neišreikš-tas. Ir tokie požymiai, įvairūs jų deriniai (žr. 7.2 lentelę), šio skyriaus autorės nuomone, gali būti aptariami gvildenant individo kalbinės tapatybės klausimus tiek gimtosios, tiek svetimųjų kalbų atžvilgiu.

Kaip jau buvo minėta, siekta aptarti, kas tipiška lietuvių miestų gyventojų kalbinei tapatybei bendrinės kalbos ir tarmių atžvilgiu. Atlikus tyrimą galima daryti išvadas, kad dažnu atveju miestų gyventojų kalbinė tapatybė negali būti siejama vien su bendrine lietuvių kalba, veikiau ji yra dvilypė, kitaip tariant, susijusi ir su tarmės, ir su bendrinės kalbos kompetencija, paveldimumu ir afiliacija.

Atlikus tyrimą ir atsižvelgus į galimus trijų kalbinės tapatybės aspektų derinius (žr. 7.2 lentelę) išskirti du tipiški lietuvių miestų gyventojų kalbinės tapatybės variantai ben-drinės kalbos požiūriu (žr. 7.4 lenelę, kur grafos pažymėtos tamsiau). Iš 7.4 lentelės ma-tyti, kad galima įžvelgti dvi individų grupes, kurios skiriasi tik vienu požymiu: vieni as-menys yra paveldėję bendrinę kalbą, ją moka ir afiliuojasi su šia kalba, o kita grupė – tai individai, kurie su bendrine kalba nėra susiję tvirtais paveldimumo saitais – jų gimtoji kalba greičiau yra tarmė. Visai kitoks vaizdas susidaro išanalizavus kalbinės tapatybės atvejus tarmės požiūriu (žr. 7.5 lentelę).

172


7.5 LENTELĖ. Kalbinės tapatybės požymių deriniai tarmės požiūriu


1 2 3 4 5 6 7 8Kompetencija + + + + - - - -Paveldimumas + + - - + + - -Afiliacija + - + - + - + -

Kaip matyti iš 7.5 lentelės, šiuo atveju galimi visi aštuoni požymių deriniai. Kaip ir bendrinės kalbos atveju, gali būti išreikšti visi trys požymiai: individas gali būti pavel-dėjęs tarmę, ją mokėti ir afiliuotis su ta tarme (1 derinys) arba ne (2 derinys). Šie du deriniai, manytina, yra dažniausi. Taip pat individas gali būti išmokęs tarmę, pavyzdžiui, atvažiavęs į konkretų miestą ir miestelį, bet tos tarmės nepaveldėjęs, tačiau reiškia tei-giamas (3 derinys) arba neigiamas (4 derinys) nuostatas tos konkrečios tarmės atžvilgiu. Kita vertus, jis gali nemokėti tarmės, tačiau būti su ja susijęs paveldimumo santykiais ir palankiai (5 derinys) arba nepalankiai (6 derinys) ją vertinti. Pastebėta, kad tokiu atveju vis dėlto dažnesnis yra neigiamas tarmės vertinimas. Taip pat asmuo gali nemokėti tar-mės, nebūti jos paveldėjęs, tačiau vis dėlto būti palankiai (7 derinys) arba nepalankiai (8 derinys) nusiteikęs tarmės atžvilgiu – tai dažniau pasakytina apie miestų, kuriuose tarmių gyvybiškumas apmenkęs, gyventojus. Šiuo atveju, manytina, dažnesnis 7 derinys.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad lietuvių miestų gyventojų kalbinė tapatybė yra dvilypė. Viena vertus, visi tikslinės grupės respondentai turi bendrinės kalbos kompe-tencijos, bendrinė kalba užima labai stiprias pozicija individo sąmonėje, ji siejama su socialiniais vaidmenis, atliekamais viešuosiuose, oficialiuosiuose kontekstuose, akivaiz-di stipri afiliacija su bendrine kalba, pastaroji yra labai svarbi suvokiant savo etninę – lietuvio – tapatybę, tačiau vis dėlto ne visi individai su bendrine kalba yra susiję stipriais paveldimumo saitais. Antra vertus, tarmės lietuvių sąmonėje užima svarbią poziciją ir santykis su jomis taip pat atsispindi individų kalbinėje tapatybėje. Galima teigti, kad dalies lietuvių gimtoji kalba vis dėlto yra ne bendrinė kalba, o tarmė, pastarosios kom-petencijos turi didelė dalis Lietuvos miestų gyventojų lietuvių, tarmė pasirenkama tada, kai reikia atskleisti savo, kaip lokalios bendruomenės ar šeimos nario, tapatybę, dažniau į tarmes žvelgiama labai palankiai. Net tuo atveju atveju, kai individas nėra paveldėjęs tarmės ir jos nemoka (didžiųjų miestų gyventojai), dažniau reiškia teigiamas nuostatas tarmių atžvilgiu.

7.4 LENTELĖ. Kalbinės tapatybės požymių deriniai bendrinės kalbos požiūriu


1 2 3 4 5 6 7 8Kompetencija + + + + - - - -Paveldimumas + + ~ - + + - -Afiliacija + - + - + - + -


173

LITERATŪRA

Aliūkaitė, D. (2005) Tarminis kalbėjimas: (galimi?) socialiniai kalbėjimo koreliatai. Lituanica 61 (1): 38–47.Aliūkaitė, D. (2006) Tarminis kalbėjimas ir bendrinė kalba: kodų pasirinkimo aspektas. Kalbotyra 56(3): 7–14. Andersen, D.; Kjar, H. H.; Tranberg, L. F.; Carlsen, L. H.; Secher, L.; Coulson, M.; Nielsen, T. (2009) Sociolinguistic

Identity. [Supervisor – Dorte Lonsmann]. Prieiga internetu: rudar.ruc.dk/bitstream/.../FINAL%20PROJECT2.pdf (žiūrėta 2012-07-14).

BEKM (2008) – Bendrieji Europos mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenys. Vilnius: Firidas. Block, D. (2006) Identity in Applied Linguistic. In Sociolinguistics of Identity. Eds. Omoniyi Tope and White Goodith).

London, p. 34–49. Prieiga internetu: http://books.google.co.uk/books?id=L2cN-TYuvZYC&pg=PA90&lpg= PA90&dq=Language+identity+and+language+ownership&source=bl&ots=Gg0IjC5fd7&sig=fBWEqw1Cw81ZCGxJwEHzhuVBcSA&hl=lt&sa=X&ei=ZQAiUM61OpDE4gTfzYGoDw&ved=0CF-cQ6AEwBw#v=onepage&q=Language%20identity%20and%20language%20ownership&f=false (žiūrėta 2012-08-12).

Block, D. (2008) Multilingual identities in a global city. London stories. Basingstoke: Palgrave Macmillan.Bucholtz, M.; Hall, K. (2006) Language and Identity. In A Companion to the Philosophy of Education. Ed. Randall

Curren. Cornwall: Blackwell Publishing, p. 369–394. Cook, V. (1999) Going beyond the Native Speaker in Language Teaching, Draft of TESOL Quarterly 33 (2): 185–

209. Prieiga internetu: http://www.unb.ca/slec/hot_topics/native_speaker.html. (žiūrėta 2009-08-19). Čiubrinskas, V. (2008) Tautinio identiteto antropologinio tyrinėjimo klausimai. Iš Lietuviškojo identiteto trajekto-

rijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, p. 13–25.Davies, A. (2001) Proficiency or the native speaker: what are we trying to achieve in ELT? In Principle & Practice

in Applied Linguistics. Studies in honour of H. G. Widdowson. Eds. Guy Cook, Barbara Seidlhofer. Oxford University Press, p. 145–157.

Duranti, A. (2002) Linguistic Anthropology. Cambridge: Cambridge University Press. Gee, J. P. (2006) An introduction to Discours Analysis. New York and London: Routledge.Giddensas, A. (2005) Sociologija. Vilnius: UAB „Poligrafija ir informatika“. Girdenis, A. (1997) Visa lietuvių kalba! / [Kalb.] Z. Babickienė. Švietimo naujovės 10: 13–18.Girdenis, A. (1973) Bendrinė kalba. Mūsų kalba 3: 45–47. Grumadienė, L. (1994) Sociolingvistika ir kalbos kultūra. Iš Sociolingvistika ir kalbos kultūra. Vilnius: Gimtasis

žodis, p. 5–13.Joseph, J. E. (2004) Language and Identity. National, Ethnic, Religious. Basingstoke: Palgrave Macmillan.Joseph, J. E. (2010) Identity. In Language and Identities. Eds. Carmen Llamas and Dominic Watt. Edingurgh Uni-

versity Press, p. 9–17.Kalėdienė, L. (2010) Lietuvybės perspektyva Lietuvos miestuose. In Miestai ir kalbos. Vilnius: VU leidykla, p. 71–89.Karaliūnas, S. (1997) Kalba ir visuomenė. Vilnius.Kuznecovienė, J. (2006) Šiuolaikinės lietuvių tautinės tapatybės kontūrai. Sociologija. Mintis ir veiksmas 2: 84–106. Kuznecovienė, J. (2008) Lietuvių tautinis identitetas: bruožai ir tipai. Iš Lietuviškojo identiteto trajektorijos. Suda-

rė V. Čiubrinskas ir J. Kuznocovienė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, p. 55–74.Leung, C.; Harris, R.; Rampon, B. (2009) The Idealised Native Speaker, Reified Ethnicities, and Classroom Realities.

In Linguistic Anthropology. A Reader. Ed. Alessandro Duranti. London: Blackwell Publishing, p. 137–150. Pri-eiga internetu: http://books.google.lt/books?id=ptk9xUamLeUC&pg=PA145&lpg=PA145&dq=language+affiliation&source=bl&ots=SqWzo0l0o0&sig=OSjrQ_jQ7yP4s1www3K4l1PuBIo&hl=lt&sa=X&ei=fT0iUKfLEIfIswbAooHgCA&ved=0CHIQ6AEwCA#v=onepage&q=language%20affiliation&f=false (žiūrėta 2012 07 25)

LKE (1999) – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LTŽ (2012) – Lingvodidaktikos terminų žodynas. Ramonienė M., Brazauskienė J., Burneikaitė N., Daugmaudytė J.,

Kontutytė E., Pribušauskaitė J. Vilnius: VU leidykla. Marcinkevičienė, R. (1994) Gyvosios kalbos etnografija. Iš Sociolingvistika ir kalbos kultūra. Vilnius: Gimtasis žo-

dis, p. 47–54.

174


Matthews, P. H. (1997) Concise Dictionary of Linguistics. Oxford: Oxford University Press.Omoniyi, T. (2006) Hierarchy of Identities. In Sociolinguistics of Identity (eds. Omoniyi Tope and White Goodith),

p. 11–33. Prieiga internetu: http://books.google.co.uk/books?id=L2cN-TYuvZYC&pg=PA90&lpg=PA90&dq= Language+identity+and+language+ownership&source=bl&ots=Gg0IjC5fd7&sig=fBWEqw1Cw81ZCGxJwEHzhuVBcSA&hl=lt&sa=X&ei=ZQAiUM61OpDE4gTfzYGoDw&ved=0CFcQ6AEwBw-#v=onepage&q=Language%20identity%20and%20language%20ownership&f=false (žiūrėta 2012-08-01).

Omoniyi, T.; and White, G. (2006) Introduction. In Sociolinguistics of Identity (eds. Omoniyi Tope and White Goodith). London, p. 1-10. Prieiga internetu: http://books.google.co.uk/books?id=L2cN-TYuvZYC&pg=PA90&lpg= PA90&dq=Language+identity+and+language+ownership&source=bl&ots=Gg0IjC5fd7&sig=fBWEqw1Cw81ZCGxJwEHzhuVBcSA&hl=lt&sa=X&ei=ZQAiUM61OpDE4gTfzYGoDw&ved=0CF-cQ6AEwBw#v=onepage&q=Language%20identity%20and%20language%20ownership&f=false (žiūrėta 2012-08-01).

Ramonienė, M. (2006) Nuostatos dėl bendrinės kalbos ir tarmės: Joniškėlio atvejis. Kalbos kultūra 79: 137–148.Ramonienė, M. (2010) Išvados. Kalbos didžiuosiuose Lietuvos miestuose: šiandiena ir perspektyvos. Iš Miestai ir

kalbos. Vilnius: VU leidykla, p. 279–286.Richards, J. C.; Schmidt, R. (2002) Longman Dictionary of Language Teaching & Applied Linguistics. London: Pe-

arson Education. Šernas, V. (2006) Glotoedukologija. T. II. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.Thompson, N. (2003) Communication and Language: A Handbook of Theory and Practice. London: Palgrave

Macmillan.Valantiejus, A. (2001a). Istorijos ir sociologijos sąlyčio beieškant. Sociologija. Mintis ir veiksmas 1–2 (6): 5–8. Valantiejus, A. (2001b). Dvi istorinio aiškinimo alternatyvos: Miroslavo Hrocho ir Czesławo Miłoszo tezės. Socio-

logija. Mintis ir veiksmas 1–2 (6): 20–45. Vilkienė, L. (2009) Kalba kalbą atveda. Iš Lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymas. Keletas metodikos klausimų.

Vilnius: VU leidykla, p. 6–30. Vilkienė, L. (2010) Daugiakalbystė didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Iš Miestai ir kalbos. Moksl. red. M. Ramo-

nienė. Vilnius: VU leidykla, p. 27–68.

175

8 s k y r i u s . Lietuvos rusų kalbinės nuostatosJelena BrazauskienėVilniaus universitetas

XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios lingvistikos mokslų, kaip ir dauge-lio kitų mokslų, tyrimai aiškiai nukreipti į žmogų. Žmogus ir kalba neatsie-

jami dalykai. Šiuolaikinis pasaulis ir ypač Europa išgyvena globalizacijos laikotarpį, kai keičiasi geografinės erdvės, žmonių santykiai, komunikacijos priemonės. Suaktyvėjo žmonių judumas, jie daugiau keliauja, keičia gyvenamąsias vietas, ne tik miestus, bet ir šalis. Vienos kalbos jau nebepakanka, atsiranda poreikis mokėti daugiau kalbų, kad jaustųsi savarankiški ir visaverčiai.

Lietuva, kaip ir daugelis šiuolaikinių valstybių, yra daugiatautė ir daugiakultūrė. Į Lietuvą atvyksta įvairių šalių ir tautybių atstovų ir įsilieja savo kalba į šalies kalbinę įvairovę, iš Lietuvos žmonės išvažiuoja svetur ir sugrįžta pramokę kokią nors kalbą ar kalbų. Žmogus, kalba ir erdvė tampa mokslinių tyrimų projektų temomis (žr. Įvadą). Surinkta projektų medžiaga leidžia apibendrinti tam tikrus duomenis ir pateikti kai ku-rias įžvalgas.

Šiame skyriuje apžvelgiamos rusų tautybės Lietuvos gyventojų kalbinės nuostatos – kokią kalbą jie laiko savo gimtąja, ar moka lietuvių kalbą, kokių kalbų moka ir vartoja privačiojoje ir viešojoje erdvėje, kaip vertina kalbas ir kokių kalbų mokosi. Kartu mė-ginama atskleisti rusų tautybės Lietuvos gyventojų identitetą. Ar šiuolaikinėmis nepri-klausomos Lietuvos ir globalizacijos sąlygomis Lietuvos rusai nori pozicionuoti save kaip rusų tautybės atstovus, ar jie jaučiasi lietuviais, ar nori būti Europos ar pasaulio žmonėmis?

1. RUSŲ TAUTINĖ MAŽUMA LIETUVOJE

Pagal Lietuvos statistikos departamento teikiamus 2011 metų Lietuvos gyventojų su-rašymo duomenis, Lietuvoje gyvena 154 tautybių žmonės. Palyginus 2001 metų (114 tautybių) ir 1989 metų (108 tautybės) statistinius duomenis akivaizdu, kad tautinė įvai-rovė mūsų šalyje didėja. Daugėja ir kalbų, kuriomis kalba Lietuvos gyventojai. Įvairių tautinių ar etninių grupių padėtį ir kalbų vartojimą reglamentuoja tam tikri Europos Tarybos ir Lietuvos Respublikos dokumentai. Galima paminėti 1994 m. priimtą ET tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją (Valstybės žinios 2000, Nr. 20-497), 2003 m. balandžio 9 d. – Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin. 1991, Nr. 4117), Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą (Žin. 1995, Nr. 15-344). Remiantis tais dokumentais, „grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje bei laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautinei (etninei) grupei, laikoma tautine mažuma. Asmuo laisvai pasirenka savo tautybę pa-

176


gal tėvų tautinę (etninę) kilmę. Asmuo, priklausantis tautinei mažumai, yra asmuo, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai ar etninei grupei ir siekiantis išsaugoti savo tautos ar etninės grupės kultūrą, kalbą, tradicijas, papročius, tautinę (etninę) savimonę.“ Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas „nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime“, bet „nereglamentuoja Lie-tuvos gyventojų neoficialaus bendravimo ir religinių bendruomenių bei asmenų, pri-klausančių tautinėms bendrijoms, renginių kalbos“.

Šių dienų Lietuvoje gyvena šios tautinės mažumos: lenkai, rusai, baltarusiai, ukrai-niečiai, žydai, vokiečiai, totoriai, latviai, romai, karaimai ir kt. Jų narių skaičius ir pa-siskirstymas Lietuvoje nevienodas. Remiantis 2011 metų Lietuvos gyventojų sura-šymo duomenimis, rusai yra antra tautinė mažuma pagal skaičių po lenkų. Rusų yra 176 tūkstančiai 913 gyventojų. Tai sudaro 5,8 proc. visų Lietuvos gyventojų. Lenkų yra 6,6 proc. Palyginus su 2001 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, kai rusų tautybės gyventojų buvo 219 789, jų sumažėjo 19,5 procento. 2010 metų Lietuvos sta-tistikos departamento duomenimis, rusų tautybės gyventojų skaičius buvo 4,8 proc. ir kėlė labai liūdnų minčių dėl rusų etninės bendruomenės gyvybingumo. Nemanytume, kad 2011 metais rusų tautybės gyventojų padaugėjo dėl naujai atvykusių į Lietuvą rusų tautybės žmonių (juk daugiau žmonių išvažiuoja, tarp jų ir rusų tautybės). Vis dėlto norėtume teigti, kad praėjus dvidešimčiai metų po Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos pasikeitė rusų savimonė – rusai labiau nori būti rusais Lietuvoje ir skelbia savo tautybę (šį teiginį įrodo tyrimo, atlikto remiantis Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausos duomenimis, analizė) (Brazauskienė 2010). Lietuvos ir Europos Sąjungos tei-siniai dokumentai suteikia kitų tautybių gyventojams teisių ir saugumą, garantuoja lais-vę puoselėti savo kalbą. Priešingai, dar nestabiliais 1995 ir 2001 metais rusų diasporos atstovai nenorėjo viešinti savo tautybės. Tuomet pase jau buvo galima nerašyti tautybės, vadinamoji penkta grafa jau buvo panaikinta. Tautinė priklausomybė rusų diasporoje kiek prarado savo socialinę vertę, pasikeitė jos socialinių, kultūrinių ir kalbinių vertybių sistema. Pastaraisiais dešimtmečiais rusai labiau norėjo integruotis į lietuvių bendruo-menę ir kalbiškai asimiliuotis: pradėjo aktyviai mokytis lietuvių kalbos, leido savo vai-kus į lietuviškas mokyklas ir vaikų darželius, keitėsi jų kalbinė elgsena. Lietuvių kalbos svarbos ir prestižo suvokimas keitė etninę rusų Lietuvoje savimonę. Sociolingvistinio Lietuvos žemėlapio tyrimas bei mažųjų miestų ir miestelių gyventojų kalbinių nuostatų analizė galėtų paremti arba paneigti autorės įžvalgas.

2. GYVENAMOJI VIETA IR TAPATYBĖ

Projekto metu sudarytas miestų gyventojų tautinės sudėties žemėlapis rodo, kad rusų tautybės gyventojai pasiskirstę po visą Lietuvą ir gyvena dispersiškai (žr. 3a-b žemėlapį).

Negalima išskirti tam tikro regiono, kur ši tautinė mažuma pasiskirstytų kompak-tiškai, pavyzdžiui, kaip lenkų tautinė mažuma Rytų Lietuvos regione. Bet galima pa-stebėti, kad rusų tautinė mažuma taip pat gana gausi būtent šiame regione. Remiantis

J. Brazauskienė. Lietuvos rusų kalbinės nuostatos

177

tyrimo medžiaga, regionas apima šias rajonų savivaldybes: Šalčininkų, dalį Elektrėnų savivaldybės, Vilniaus, Trakų, Širvintų, Švenčionių, Ignalinos ir Zarasų. Regionas iš-siskiria marga tautine sudėtimi ir sunkiai nubrėžiamos tikslios ribos, skiriančios teri-torijas pagal gyventojų tautybes, bet tyrimo duomenys rodo, kur gyvena rusų tautybės žmonės ir kiek jų yra, palyginti su lietuviais, lenkais ir kitų tautybių gyventojais. Vievyje ir Molėtuose gyvena tik 5 proc. rusų, Šalčininkuose – 9,76 proc., Elektrėnuose ir Zara-suose – 10 proc., Lentvaryje – 12,50 proc., Švenčionėliuose – 14,29 proc. Nuo 15 proc. iki 25 proc. gyventojų rusai sudaro šiuose miestuose: Nemenčinėje, Ignalinoje, Grigiš-kėse, Pabradėje. Galima išskirti miestą, kur dominuoja rusų tautybės gyventojai, – tai yra Švenčionys. Juose gyvena 36,84 proc. rusų, 31,58 proc. lietuvių, 26,32 proc. lenkų ir 5,26 proc. kitų tautybių. Eišiškėse, kur 95 proc. gyventojų sudaro lenkai, bei lietu-viškesniuose Trakuose ir Širvintose rusų tautybės gyventojų visai nepažymėta. Tyrimo žemėlapis rodo, kad rusų yra ne tik Rytų Lietuvos regione, bet ir kitur. Nuo 1,67 proc. iki 10,17 proc. rusų tautybės gyventojų yra Alytuje, Marijampolėje, Kretingoje, Mažei-kiuose, Tauragėje, Kelmėje, Anykščiuose, Biržuose, Joniškyje, Kazlų Rūdoje, Druskinin-kuose, Kėdainiuose, Utenoje, Ukmergėje, Ariogaloje, Neringoje, Naujojoje Akmenėje, Radviliškyje, Šiauliuose, Rokiškyje, Šeduvoje, Jonavoje. Yra ir tokių miestų, kur rusų tautinė mažuma nepažymėta, – tai yra Lazdijai, Kalvarija, Vilkaviškis, Kybartai, Šakiai, Jurbarkas, Raseiniai, Panevėžys, Kupiškis, Pasvalys, Pakruojis, Skuodas, Plungė, Rieta-vas, Šilalė, Šilutė ir kt. Kompaktiškiausiai rusai Lietuvoje gyvena dideliuose miestuose – Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune (žr. Miestai ir kalbos 2010), bet daugiausiai (nagrinėjamo tyrimo duomenimis, per 50 proc.) jų gyvena Visagine. Šio miesto atsiradimo istorija susijusi su Ignalinos AES statybomis ir paaiškina nenatūraliai susiklosčiusią jo tautinę sudėtį (žr. 9 skyrių). Dėl to savo analizėje Visagino duomenų nenagrinėsime.

Išsiaiškinus, kur Lietuvoje pasiskirstė rusų tautinė mažuma, galima panagrinėti kitą žemėlapį ir ištirti apklaustų miestų gyventojų tapatybę kaip labiausiai su tautybe susi-jusį subjektyvų dalyką (žr. 2 žemėlapį). Tautybę žmogus dažniausiai perima iš tėvų, o tapatybę jis renkasi pagal daugelį veiksnių, pavyzdžiui, gyvenamąją vietą, aplinką, ben-druomenę, kultūrą, kalbą (Lichačiova 2010; Geben 2010). Žmogaus tautybės ir tapaty-bės nesutapimą rodo projekto žemėlapių duomenų analizė. Iš 62 miestų tik 11 miestų apklaustų gyventojų tautybės ir tapatybės duomenys rusų atžvilgiu sutampa (Anykš-čiai, Biržai, Joniškis, Kelmė, Kretinga, Lentvaris, Mažeikiai, Neringa, Ariogala, Pabradė, Švenčionėliai, Vievis). Dauguma apklaustų miestų rusų tautybės gyventojų tapatina save ne tik su rusais. Jie pasirinko kitus klausimyno atsakymų variantus: lietuvis, europietis, pasaulio pilietis. Trečdaliu mažiau rusų jaučiasi rusais Nemenčinėje, Naujojoje Akme-nėje ir Ukmergėje. Tik pusė ar dar mažiau deklaravusių rusų tautybę Molėtų, Utenos, Zarasų, Kėdainių, Ignalinos, Jonavos ir Elektrėnų gyventojų tapatina save su rusais, o Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Radviliškio, Rokiškio, Šeduvos miestų rusai visiš-kai netapatina savęs su savo etnine grupe. Tačiau įdomu, kad Grigiškėse, Šalčininkuose ir Švenčionyse gyventojų, kurie tapatina save su rusais, yra daugiau nei rusų tautybės gyventojų. Greičiausiai tai gali būti lenkų ar kitų tautybių gyventojų pasirinkimas. Dar

178


vienas įdomus atvejis – Birštono miestas. Pagal gyventojų tautinę sudėtį tai 100 procen-tų lietuviškas miestas, bet 5 proc. jaučiasi europiečiais, 2,5 proc. – pasaulio piliečiais, o dar 2,5 proc. – rusais. Tai gali reikšti, kad dalis Lietuvos miestų gyventojų, manytina, iš mišrių šeimų, oficialiai gali priklausyti titulinei ar kitai tautybei, tačiau jaučiasi esą ru-sai. Vadinasi, asmens tapatybė yra labiau kintamas dalykas, palyginti su tautybe, ir būtų labai įdomu daugiau patyrinėti veiksnius, nuo kurių priklauso žmonių pasirinkimas.

3. GIMTOJI IR VALSTYBINĖ KALBA

Dar vienas žemėlapis rodo apklaustų miestų gyventojų gimtosios kalbos pasirinkimą (žr. 7 žemėlapį). Ši sąvoka atrodo lyg visiems suprantama ir įprasta, bet kaip terminas „gimtoji kalba“ apibūdinama gana skirtingai: pirmoji kalba, mamos kalba, pagrindinė kalba, etninė kalba, kurią geriausiai moka, daugiausiai vartoja ir kt. (Avina 2006: 80–82; Vilkienė 2010: 36; Geben 2010: 155). Mums, kaip ir daugeliui lingvistų, priimtinas gimtosios kalbos apibrėžimas, kurį teikia Lingvodidaktikos terminų žodynas: „Gimtoji kalba – tai kalba, kuri įsisavinama ankstyvoje vaikystėje bendraujant su tėvais, artimais asmenimis, girdint ją artimiausioje aplinkoje. Gimtoji kalba dažniausiai yra asmens pirmoji kalba. Mokykloje gimtoji kalba dažniausiai yra mokomoji kalba, taip pat gim-tosios kalbos mokoma kaip atskiro dalyko“ (LTŽ 2012: 31). „Pirmoji kalba – tai kalba, kurią asmuo įsisavina pirmiausia ir (ar) moka geriausiai. Bendraudamas pirmąja kalba, kalbos vartotojas jaučiasi patogiausiai, gali save išreikšti laisviausiai ir taisyklingiausiai. Dažniausiai pirmoji kalba yra asmens gimtoji kalba“ (LTŽ 2012: 155).

Remiantis 7 žemėlapiu galima teigti, kad daugiau ar mažiau po visą Lietuvą pasi-skirstė gyventojai, kurie gimtąja nurodė rusų kalbą, išskyrus tuos miestus, kuriuose ne-buvo pažymėta rusų tautybės gyventojų (Panevėžys, Garliava, Kaišiadorys, Kuršėnai ir kt.). Iš viso tokių miestų analizuojamame žemėlapyje yra 24. Įdomu, kad Birštone, kur pagal tautinę sudėtį nėra rusų, o 2,5 proc. gyventojų tapatina save su rusais, gimtosios rusų kalbos niekas nepažymėjo. Apklaustų tiriamų miestų gyventojų nuo 1,67 proc. (Kretinga, Mažeikiai ir Utena) iki 76,67 proc. (Visaginas) nurodė rusų kalbą kaip gim-tąją. Pirmauja Visaginas (76,67 proc.), toliau mažėjančia tvarka galima įvardyti šiuos miestus: Švenčionys (63,16 proc.), Grigiškės (45 proc.), Pabradė (45 proc.), Šalčininkai (31,71 proc.), Nemenčinė (30 proc.), Švenčionėliai 28,57 proc.), Lentvaris (20 proc.), Zarasai ir Ignalina (15 proc.), Rokiškis (12,50 proc.), Elektrėnai, Trakai, Radviliškis ir Naujoji Akmenė (10 proc.), Neringa (9,52 proc.), Biržai ir Kazlų Rūda (7,50 proc.) ir kt. Panagrinėjus tautinės sudėties ir gimtosios kalbos žemėlapių duomenis galima pa-stebėti, kad gimtąją rusų kalbą pažymėjo daugiau gyventojų, nei buvo rusų. Tai reiškia, kad rusų tautybė siejama su rusų kalba ir kad rusų kalba yra gimtoji ne tik rusams, bet ir kitų tautybių respondentams. Gimtosios kalbos rodikliai ypač didesni už tautybės rodiklius Grigiškių (45 : 17,50), Šalčininkų (31,71 : 9,76), Švenčionių (63,16 : 36,84), Ne-menčinės (30 : 15), Švenčionėlių (28,57 : 14,29) miestuose, kur gyvena daug lenkų. Rusų kalbą kaip gimtąją nurodė net tų miestų gyventojai, kur nebuvo pažymėta rusų tautybės


179

respondentų, tai yra Gargždai (2,50 proc.), Širvintos (2,50 proc.), Eišiškės (5 proc.) ir Žiežmariai (5 proc.). Toks apklaustų gyventojų gimtosios kalbos deklaravimas leidžia teigti, kad rusų kalba Lietuvoje funkcionavo (funkcionuoja) kaip artimiausios asmens aplinkos kalba – kaip šeimos ir mokomoji, mokyklos, kalba. Ši kalba išliko kaip gimtoji, nors asmens tautybė yra ne rusų.

Sociolingvistinių žemėlapių duomenimis, 15 proc. apklaustų miestų gyventojų var-toja rusų kalbą bendraudami su motina, apie 10 proc. – su tėvu. Visagine, Šalčininkuose ir Grigiškėse 50–60 proc. apklaustųjų su tėvais bendrauja rusiškai. Švenčionyse, kur rusų yra daugiausia, su motina bendraujama vienodai tiek rusų, tiek lietuvių kalba, o su tėvu daugiau rusiškai (bet tai sudaro tik 26,32 proc.) (žr. 13, 14 žemėlapius). Visagino atvejo nenagrinėsime, nes ten rusai sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Keisčiau atrodo situacija Šalčininkuose ir Grigiškėse, kur dominuoja lenkų tautybės gyventojai. Grei-čiausiai kalbos pasirinkimą bendrauti šeimoje lemia ne tik gimtosios kalbos veiksnys. Tai galėtų būti ir labai geras svetimos kalbos mokėjimas. Grigiškių atveju būtų galima iškelti artumo nuo daugiakalbio Vilniaus veiksnį. Šio miesto ne rusų tautybės gyventojai galėjo mokytis ir dirbti Vilniuje jiems artimesnėje rusų kalbinėje aplinkoje ir atsinešti rusų kalbą į šeimą. Norėdami priskirti save didelio miesto bendruomenei ir siekdami aukštesnio socialinio statuso, jie aktyviai bendrauja rusiškai ir su savo artimaisiais.

2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 89,3 proc. rusų nurodė savo gimtąją kalbą pagal tautybę. Per šį Lietuvos gyventojų surašymą pirmą kartą buvo leis-ta nurodyti dvi gimtąsias kalbas. Tai padarė 0,6 proc. gyventojų. Jie nurodė lietuvių ir rusų, lietuvių ir lenkų, rusų ir lenkų kalbas. Daugiausia dvi gimtąsias kalbas nurodė jauniausios amžiaus grupės – iki 14 metų respondentai. Mūsų tyrimų respondentai taip pat nurodė ne tik vieną gimtąją kalbą. Projekto „Miestai ir kalbos“ tyrimai parodė, kad paprastai rusų tautybės žmonės kaip savo gimtąją kalbą nurodo rusų – beveik 100 proc. Jų nuomone, žmogus turi turėti gimtąją kalbą ir saugoti ją, nors ir gyvena tarp kita kal-ba kalbančių žmonių. Bet buvo ir tokių atvejų, kai respondentai nurodė dvi gimtąsias kalbas – rusų ir lietuvių arba rusų ir lenkų kalbą. Galima manyti, kad rusų ir lenkų gim-tosios kalbos deklaruojamos tada, kai respondentai yra kilę iš mišrių šeimų. Manytina, kad nurodžiusieji lietuvių ir rusų gimtąsias kalbas taip pat yra mišrių šeimų atstovai. Kai respondentai kaip gimtąsias nurodo rusų ir lietuvių kalbas, jie gali būti tiek iš mišrių šeimų, tiek iš rusiškų, bet gerai mokantys lietuviškai ir laisvai bendraujantys lietuvių kalba nepatirdami jokių sunkumų.

Mūsų tyrimai rodo, kad per 90 proc. apklaustų gyventojų moka lietuviškai, o su-pranta – beveik 100 proc. Tokie faktai patvirtina kalbinių kontaktų esmę ir jų rezultatą – nuolat kontaktuodamas su kita (svetima) kalba žmogus sąmoningai ar nesąmoningai kuriasi naują kalbų sistemą ir tampa dvikalbiu asmeniu, kuris gali ne tik savo pirma kalba, bet ir antra kalba atlikti komunikacinį aktą ir pasiekti teigiamų rezultatų. Dvi-kalbių ir dvikalbystės klausimai plačiai nagrinėjami lingvistikoje ir sociolingvistikoje (Vainraich 1979; Dešerijev 1976; Belousov ir kt. 2001). Plačiąja prasme dvikalbystė yra dviejų kalbų mokėjimas ir jų vartojimas keičiant vieną kita atsižvelgiant į kalbinio ben-

180


dravimo sąlygas. Lietuvoje rusų tautybės žmonėms susiklostė dvikalbystė – dauguma jų moka lietuviškai ir vartoja lietuvių kalbą viešojoje sferoje. Rusų kalba bendraujama šeimoje ir su artimaisiais, kaip ir reglamentuoja Tautinių mažumų įstatymas (Žin. 1991, Nr. 4117). Nesigilinant į dvikalbystės tipus galima pasakyti, kad rusams būdinga tiek ankstyvoji ir darnioji, tiek vėlyvoji, vyraujančioji ir aplinkybinė dvikalbystė: pirma – kai asmuo išmoksta kelias kalbas vaikystėje ir vienodai laisvai jas moka, o antra – kai asmuo (o mūsų atveju tautinės mažumos bendruomenė) turi poreikį išmokti šalies, kurioje gyvena, kalbą, kad patenkintų savo komunikacinius ir socialinius poreikius; bet kalbos mokėjimo lygis gali būti nelygus gimtajai kalbai (Vilkienė 2010: 27–31). Kita vertus, rusų tautinės mažumos dvikalbystę galima apibūdinti kaip nesubalansuotą dvikalbystę, kai dvi bendruomenės vartojamos kalbos atlieka skirtingas socialines funkcijas. Susi-klosto tam tikra hierarchija – lietuvių kalba vartojama oficialiojoje ir viešojoje erdvėje, darbe, mokymo(si) įstaigose, o rusų kalba – neoficialaus bendravimo erdvėje, buityje (Avina 2006: 74–78). Leisime sau kiek užbėgti į ateitį ir prognozuoti stiprėjančią rusų dvikalbystę, kurią ugdo vienodas visiems moksleiviams (tiek lietuvių, tiek rusų ir lenkų mokyklų) lietuvių kalbos brandos egzaminas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės sukurtoje tautinių mažumų politikos plėtros stra-tegijoje iki 2015 metų (Žin., 2007, Nr. 112-4574) konstatuojama, kad 2007 metais tik 65,8 proc. rusų mokėjo valstybinę kalbą, ir numatoma, kad 2015 metais šis skaičius pasieks 80 proc. Nemokančių valstybinės kalbos gyventojų yra Visagino savivaldybėje, Švenčionių ir Šalčininkų rajonuose, kur rusų ir lenkų tautybių gyventojai sudaro daugu-mą. Tokį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad rusakalbė ir lenkiška aplinka, gana pasyvus ir uždaras mažų miestų gyvenimo būdas neaktualizuoja lietuvių kalbos vartojimo porei-kio, ten dominuoja buitinė kalbos vartojimo erdvė. Sociolingvistiniai tyrimai rodo, kad lietuvių kalbos nevartoja ar nemoka tik senesnio amžiaus žmonės, o vidutinio amžiaus gyventojai ir jaunimas moka lietuvių kalbą ir dažniausiai laisvai bendrauja lietuviškai.

Miestų ir miestelių gyventojų nusiteikimą mokytis kalbų gali patvirtinti apklaustų miestų gyventojų nuomonė apie vienkalbes ir dvikalbes mokyklas (žr. 21 žemėlapį). Dauguma gyventojų pasisakė už dvikalbes mokyklas. Tyrimas nesuteikia galimybės su-žinoti rusų tautybės gyventojų nuomonės, bet galima apibrėžti situaciją. Keturių miestų, kur gyvena 15 proc. ir daugiau rusų (t. y. Pabradė, Grigiškės, Ignalina, Nemenčinė), daugiau kaip 60 proc. apklaustų gyventojų nuostata – noras parinkti vaikams dvikalbę mokyklą. Tačiau labiausiai rusiško (36,84 proc.) Švenčionių miesto tik trečdalis gyven-tojų pasisakė už dvikalbę mokyklą. Pusė apklaustų gyventojų nežino, kokią mokyklą būtų geriau pasirinkti.

4. GRAŽIAUSIA, REIKALINGIAUSIA IR PRESTIŽIŠKIAUSIA KALBA

Projekto metu sudaryti žemėlapiai atskleidžia gyventojų nuomones apie kalbas: kuri yra gražiausia, reikalingiausia, prestižiškiausia. Gražiausia kalba daugiau nei 60 proc. apklaustų gyventojų įvardijo lietuvių, reikalingiausia taip pat lietuvių (bet kiek daugiau


181

nei pusė respondentų pažymėjo ir anglų kalbą), prestižiškiausia kalba pusei apklaustųjų yra anglų, antra pagal prestižą eina lietuvių kalba (žr. 15–20 žemėlapius).

Norėdami sužinoti rusų tautybės respondentų nuomonę panagrinėsime tų miestų duomenis, kur gyvena daugiausia rusų. Mūsų tyrimo žemėlapyje galima išskirti pen-kis miestus: Švenčionis (36,84 proc. rusų), Pabradę (25 proc.), Grigiškes (17,50 proc.), Ignaliną (15 proc.), Nemenčinę (15 proc.). Kituose miestuose rusų yra mažiau negu 15 procentų.

8.1 LENTELĖ. Gyventojų nuomonė apie gražiausias kalbas (proc.)

Miestas Lietuvių k. Rusų k. Lenkų k. Anglų k. Vokiečių k. Prancūzų k. KitaŠvenčionys 47,37 47,37 0,00 15,79 10,53 26,32 0,00 Pabradė 45,00 40,00 10,00 0,00 0,00 10,00 15,00Grigiškės 37,50 55,00 25,00 5,00 5,00 10,00 7,50Ignalina 37,50 10,00 0,00 37,50 2,50 15,00 12,50Nemenčinė 35,00 25,00 15,00 15,00 2,50 15,00 20,00

Remiantis 8.1 lentelėje pateiktais skaičiais galima pasakyti, kad rusų ir lietuvių kalbos pasirinktų miestų gyventojams yra beveik vienodai gražios. Apklaustų didžiųjų miestų rusų tautybės gyventojai teigė, kad jų gimtoji kalba yra jiems gražiausia ir įprasčiausia (Brazauskienė 2010: 120). Palyginus, kiek procentų gyventojų pažymėjo rusų kalbą kaip gimtąją (Pabradė – 45 proc., Grigiškės – 45 proc., Nemenčinė – 30 proc.), galima teig-ti, kad ir mažųjų miestų rusams jų kalba yra gražiausia. Tačiau Ignalinoje rusų kalba surinko tik 10 proc., nors kaip gimtąją ją nurodė 15 proc. apklaustų gyventojų. Tokį rezultatą galima paaiškinti tuo, kad šiame mieste tik 5 proc. gyventojų tapatina save su rusais. Taigi tautybės, tapatybės ir gimtosios kalbos santykiai turėtų būti dar tiriami. Bet ir gimtoji kalba Lietuvos rusams gali būti ne visada gražiausia.

Reikalingiausios kalbos atžvilgiu pasirinktų miestų gyventojų nuomonė, kaip rodo 8.2 lentelė, gana vieninga.

8.2 LENTELĖ. Gyventojų nuomonė apie reikalingiausias kalbas (proc.)

Miestas Lietuvių k. Rusų k. Lenkų k. Anglų k. Vokiečių k. Prancūzų k. KitaŠvenčionys 84,21 63,16 0,00 10,53 0,00 0,00 0,00Pabradė 75,00 45,00 5,00 65,00 5,00 0,00 0,00Grigiškės 72,50 42,50 5,00 45,00 0,00 0,00 0,00Ignalina 32,50 7,50 0,00 80,00 0,00 0,00 0,00Nemenčinė 45,00 37,50 7,50 67,50 5,00 5,00 2,50

Kaip ir bendroje statistikoje (žr. 16 žemėlapį), pirmauja lietuvių kalba, antroje vieto-je anglų kalba. Ši kalbos vertybė, manytume, buvo pasirinkta remiantis ne tautybės ar tapatybės jausmu, o pragmatiškais ir ekonominiais sumetimais. Švenčionys, kur gyve-na daugiausia rusų, pasirinko lietuvių ir rusų kalbas ir tik 10 proc. balsų atiteko anglų kalbai. Ignalinos gyventojams reikalingiausia yra anglų kalba, tik trečdaliui responden-tų – lietuvių, o rusų – beveik visai nereikalinga. Galima manyti, kad toks poreikis yra

182


dėl to, kad rusų tautinei mažumai labai reikalinga valstybinė kalba. Bet ir anglų kalba darosi reikalingesnė, nes dėl socialinių mažųjų miestų problemų jų gyventojai ketina vykti dirbti į užsienį arba ten jau dirba.

O dabar išsiaiškinkime, kokia kalba pasirinktuose miestuose yra prestižiškiausia. Pažvelkime į 8.3 lentelėje pateiktus duomenis.

8.3 LENTELĖ. Gyventojų nuomonė apie prestižiškiausias kalbas (proc.)

Miestas Lietuvių k. Rusų k. Lenkų k. Anglų k. Vokiečių k. Prancūzų k. KitaŠvenčionys 68,42 42,11 0,00 21,05 0,00 0,00 0,00Pabradė 20,00 20,00 0,00 70,00 0,00 15,00 5,00Grigiškės 30,00 15,00 5,00 62,50 0,00 7,50 0,00Ignalina 22,50 0,00 0,00 65,00 2,50 7,50 10,00Nemenčinė 32,50 32,50 12,50 65,00 7,50 12,50 2,50

Skaičiai rodo, kad daugumai (per 60 proc.) gyventojų prestižiškiausia atrodo anglų kalba. Tik labiau rusiškame Švenčionių mieste anglų kalba aukštai nevertinama; čia pir-mauja lietuvių kalba. Taigi, remiantis atlikta analize galima teigti, kad apklaustų miestų rusų tautinės mažumos kalbinės nuostatos dėl kalbų vertybių yra tokios pat, kaip ir kitų gyventojų: gražiausia kalba dažniausiai pasirenkama gimtoji, reikalingiausios pasirinki-mą lemia šalies situacija, o prestižiškiausios – tiek šalies, tiek išoriniai veiksniai.

5. KALBŲ MOKĖJIMAS IR MOKYMASIS

Pažvelkime į rusų tautinės mažumos užsienio kalbų mokėjimą (žr. 9–11 žemėlapius). Vidutiniškai trečdalis pasirinktų penkių miestų apklaustų gyventojų moka anglų arba vokiečių kalbą. Prancūzų kalbą pažymėjo tik 5 proc. Grigiškių ir Nemenčinės gyventojų, o kitų trijų miestų mokyklose prancūzų kalba nedėstoma. Kadangi šių tyrimo duomenų nepakanka, pasitelksime ankstesnio tyrimo duomenis. Mokytis svetimų kalbų rusams (kaip ir lietuviams ar lenkams) nėra labai populiaru. Tik kas penktas tyrimo metu ap-klaustas suaugęs rusas mokosi svetimos kalbos – dažniausiai anglų. Tačiau, 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, padėtis pagerėjo: 78,5 proc. Lietuvos gy-ventojų, o tarp jų ir rusų tautybės, moka vieną ar daugiau užsienio kalbų (rusų, anglų, lietuvių, vokiečių ir lenkų).

Analizuojant kalbų mokymosi aspektą būtų įdomu pateikti projekto „Kalbų varto-jimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“ tyrimo metu apklaustų pirmų–ketvirtų klasių Vilniaus miesto rusiškų mokyklų mokinių pareikštas nuomones. Vaikai mano, kad geriausiai jie kalba gimtąja rusų kalba, tačiau 16 proc. nurodė lietuvių kalbą; labiau-siai patinka kalbėti ne tik gimtąja (71 proc. atsakymų), bet ir lietuvių (29 proc.), anglų (20 proc.), lenkų (5 proc.) kalbomis; televiziją vaikai žiūri ne tik gimtąja kalba, bet ir lietuvių, anglų. Tai reiškia, kad vaikai turi poreikį vartoti ir gimtąją kalbą, ir mokytis svetimųjų kalbų. Paklausti, kokių kalbų norėtų mokytis (be lietuvių ir anglų), vaikai pasirinko visą pasiūlytų kalbų sąrašą. Pasirinkimas buvo toks: prancūzų – 37,6 proc.,


183

vokiečių – 28,9 proc., ukrainiečių – 20,5 proc., baltarusių – 19,6 proc.; latvių – 14,6 proc., armėnų – 12,5 proc., romų – 11,8 proc.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad reikalingiausios kalbos rusų tautybės vaikams, be didelių europinių kalbų, yra kaimyninių šalių ir Lietuvos tautinių mažumų kalbos. Gy-venimas daugiakalbėje erdvėje darosi įprastas ir skatina komunikaciniais tikslais moky-tis asmens aplinkos kalbų. 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 78,5 proc. gyventojų moka vieną ar daugiau užsienio kalbų (plg. projekto duomenis: 9 že-mėlapį ir 10 žemėlapį). Galima manyti, kad rusai gali būti ne tik dvikalbiai, mokantys savo gimtąją ir valstybinę kalbas, bet ir daugiakalbiai. Daugiakalbystė gali būti tautinės mažumos pranašumas.

APIBENDRINIMAS

Apibendrinant sociolingvistinių žemėlapių bei tyrimų duomenų analizę galima teigti, kad deklaravusieji rusų tautybę nedidelių Lietuvos miestų tautinės mažumos atstovai nurodo ir rusų gimtąją kalbą, bet ne visada save tapatina su rusais. Tapatybė suvokia-ma kaip kintamas dalykas. Gimtoji kalba siejama su tautybe, tėvų kalba ar kalba, kuri labai gerai mokama ir kurią vartojant nepatiriama sunkumų. Rusų kalba jiems atrodo gražiausia. Tuo rusai nesiskiria nuo kitų apklaustų Lietuvos miestų gyventojų lietuvių ar lenkų. Visų tautybių gyventojai gimtąją kalbą vertina intuityviai, vadovaudamiesi jausmais. Yra rusų, kurie teigia turintys dvi gimtąsias kalbas, ir pirma nurodo lietuvių kalbą. Manau, tai atskleidžia aukštesnį valstybinės kalbos statusą, palyginti su gimtąja tautinės mažumos kalba. Lietuvių kalbos prioritetą atspindi ir tai, kad ši kalba daugelio rusų pripažinta reikalingiausia arba prestižiškiausia. Laikyti gimtąją kalbą vertinga rusų tautinės mažumos atstovams aktualu tik tuose miestuose, kur jie gyvena kompaktiškai. Ten, kur rusų gyventojų yra mažai ir stipri kitos kalbos aplinka, gimtoji kalba jiems nėra nei reikalingiausia, nei prestižiškiausia. Jų kalbinį elgesį daugiausia reguliuoja ra-cionalumas ir pragmatiškumas. Be abejonių, tautinės mažumos kalba, kurios vartojimo erdvė susiaurinama iki neoficialaus bendravimo, neturi prestižo ir darosi nereikalinga plačiajai komunikacijai, netenka dalies savo funkcijų. To pavyzdys galėtų būti faktas, kad rusų filologiją Vilniaus universitete studijuoja lietuviškų ir lenkiškų mokyklų absol-ventai, tiesa, neretai kilę iš mišrių šeimų. Bet absolventų, kurių gimtoji arba vidurinio išsilavinimo kalba rusų, tėra tik vienetai.

Susiklosčiusiomis aplinkybėmis galima įžvelgti tam tikrą grėsmę rusų kalbai. Pra-radusi kodifikuotos kalbos vartojimo erdvę ir prestižą, rusų kalba gali prarasti savo ko-kybę ir likti niekieno nekontroliuojama šnekamąja kalba. Todėl manytume, kad rusai turėtų labiau susirūpinti savo gimtąja kalba: daugiau dėmesio skirti mokyklose, kontro-liuoti jos vartojimą rusų žiniasklaidoje ir kaip vertimo kalbos viešojoje erdvėje, o moks-lininkai tęsti rusų kalbos diasporos sąlygomis tyrimus, stebėdami jos pasikeitimus ir funkcionavimą, skelbti tokių tyrimų rezultatus, kad rusų kalba kaip tautinės mažumos vertybė būtų visos rusų bendruomenės dėmesio objektas.

184


LITERATŪRA

2011 m. gyventojų surašymo rezultatai. Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga internetu: www.stat.gov.lt/uploads/Lietuvos_gyventojai_2011.pdf

Avina, N. (2006): Авина Н. Ю. Родной язык в иноязычном окружении. Москва: Элпис.Belousov, V. ir kt. (2001): Белоусов В. Н., Григорян Э. А., Познякова Т. Ю. Русский язык в межнациональном

общении. Проблемы исследования и функционирования. Москва.Brazauskienė, J. (2010) Lietuvos miestų rusų diasporos portretas. Iš M. Ramonienė (red.) Miestai ir kalbos. Vilnius:

Vilniaus universitetas, p. 107–123.Brazauskienė, J.; Lichačiova, A. (2011) Бразаускене Е., Лихачёва А. Русские в современной Литве. Диаспоры

(1). Moskva: Natalis, p. 61–86.Dešerijev, J. (1976) – Дешериев Ю. Д. Развитие национально-русского двуязычия. Москва.ET tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Valstybės žinios 2000, Nr. 20-497. Prieiga internetu: http://

www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=96635&Condition2=Europos_TarybosGeben, K. (2010) Vilniaus lenkų kalbinė savimonė, daugiakalbystė ir tapatybė. Iš M. Ramonienė (red.) Miestai ir

kalbos. Vilnius: Vilniaus universitetas, p. 153–173.Karaliūnas, S. (1988) Bilingvizmo situacijos ir jų socialinė dinamika. Lietuvių kalbotyros klausimai 27. Vilnius.Karaliūnas, S. (1997) Kalba ir visuomenė. Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai. Vilnius:

Lietuvių kalbos institutasLietuvos Respublikos Tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymas 2003 m. balandžio 9 (Žin. 1991, Nr. 4117).

Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=628&p_query=&p_tr2=&p_hil=&p_sess=&p_no=1

Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas (Žin. 1995, Nr. 15-344). Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=170492.

Lietuvos Respublikos vyriausybės sukurta tautinių mažumų politikos plėtros strategija iki 2015 m. (Žin. 2007, Nr. 112-4574). Prieiga internetu: http://tar.tic.lt/Default.aspx?id=2&item=results&aktoid=9D963B5B-E82B-438A-8E73-2B31702E8070

Mustajoki, A.; Protasova, J. (2004) – Мустайоки, А.; Протасова, Е. (pед.) Русскоязычный человек в иноязычном окружении. Helsinki: Helsinki University Press.

Naidič, L. (2004) – Найдич, Л. Выбор языка, переключение кода, лексические заимствования: русский язвк эмигрантов последней волны в Израиле. In А. Мустайоки, Е. Протасова (pед.) Русскоязычный человек в иноязычном окружении. Helsinki: Helsinki University Press.

Ramonienė, M.; Geben, K. (2011). Особенности языкового поведения литовских поляков. Диаспоры (1). Moskva: Natalis, p. 86–120.

Vainraich, U. (1979) – Вайнрайх, У. Языковые контакты. Киев: Вища школа.Vilkienė, L. (2010) Daugiakalbystė didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Iš Miestai ir kalbos. Moksl. red. M. Ramo-

nienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 27–69.

185

9 s k y r i u s . Visagino sociolingvistinė specifika ir perspektyvosAla LichačiovaVilniaus universitetas

2012 metais Visaginui sukako trisdešimt septyneri. Tiksliau sakant, prieš tiek metų buvo pradėtas realizuoti naujos teritorijos apgyvendinimo planas,

nes juridiškai Visagino1 kaip miesto istorija dar trumpesnė: 1977 m. jam buvo suteik-tos miesto tipo gyvenvietės teisės, o pirmieji rinkimai į Visagino miesto tarybą įvyko 1995 m. (Lietuvos statistikos metraštis 2011: 20).

Aptardami Visagino ypatumus socialiniuose tyrimuose, mokslininkai vaizdžiai pasako-ja apie miesto istorijos pradžią (Kasatkina, Leončikas 2003: 178–188): Visaginas buvo pra-dėtas statyti kaip atominės jėgainės (vėliau pavadintos IAE – Ignalinos atominė elektrinė) darbuotojų gyvenvietė, ir aukštos kvalifikacijos specialistai, baigę tuometinės Tarybų Są-jungos prestižines aukštąsias technikos mokyklas, buvo kviečiami į Lietuvą aptarnauti IAE. Pasak N. Kasatkinos ir T. Leončiko kalbintų visaginiečių respondentų, tai buvo „sąjunginės reikšmės statyba“, „atominės jėgainės vadovybė vykdė tikslinę gerų specialistų atranką vi-soje Sąjungoje“, jaunas miestas buvo ramus, saugus, jaukus ir labai žalias. „Pirmasis gyve-namasis namas pradėtas statyti 1975 m.; įpusėjus pirmojo mikrorajono statybai, 1983 m. buvo pradėtas antrasis mikrorajonas. Mieste buvo statomi daugiaaukščiai, jame nėra priva-čių vieno ar dviejų aukštų namų. Tuo pačiu metu Visaginas – labiausiai apželdintas šalyje miestas (želdinimai užima net 46 proc. teritorijos)“ (ten pat: 182, 183, 180).

Jaunų išsilavinusių atvykėlių adaptacija Visagine, jų pačių akimis, buvo gana sė-kminga, bet vėlesni ir ypač mūsų dienų esminiai šalies ir miesto raidos pokyčiai stipriai atsiliepė jų ir jų vaikų gyvenimams, nuotaikoms, tapatybės kompozicijai.

Šiame skyriuje mėginsime atskleisti Visagino ypatumus per sociolingvistinių duo-menų prizmę. Bus aptariami šie klausimai:

• gyventojųskaičiauskaitanuoįkūrimometųikidabar,jųtautinėsudėtis;• miestokalbinisgyvenimas –kuriaskalbasvisaginiečiairenkasiprivačiojeerdvė-

je, kaip kalbama už šeimos ar namų ribų: parduotuvėse, medicinos įstaigose, dar-be ir t. t.;

• kaipvisaginiečiaivertinasavokalbiniusgebėjimus –gimtosioskalbosmokėjimolygį, valstybinės kalbos ir užsienio kalbų kompetenciją;

• kokiasmokyklaspagaldėstymokalbąvisaginiečiaipasirenkaarpasirinktųsavovaikams;

1 Iki 1992 m. gyvenvietė vadinosi Sniečkumi – buvusio Lietuvos komunistų partijos lyderio vardu. Tarp potencialių

naujų pavadinimų buvo svarstomi Atomėnai, Atomavas, Drūkšiai, Vilkaragis ir kt., bet galiausiai buvo išrinktas hidronimas

Visaginas (Kavaliauskas 2003: 378–379).

186


• kokiųtendencijųirpokyčiųpožymiusgalimaįžvelgtiVisaginokalbiniamegyve-nime.

Analizuosime Visagino miesto rusakalbių gyventojų pasakojimus, užrašytus kokybi-nės apklausos metu. Anot Austrijos kalbininko Heinricho Pfandlo, daug metų tyrinėju-sio rusakalbių emigrantų tapatybę ir kalbinį elgesį, kai kalbama apie migrantų bendruo-menes, svarbu susitelkti ne tiek ties masiniais reiškiniais, kiek ties „kiekviena kultūrine kalbine asmenybe: kokia yra emigruojančio kultūrinė kalbinė situacija, kokia tampa jo kalba, koks jo kultūrinis elgesys, kokios jo nuostatos naujos kultūrinės kalbinės tikrovės atžvilgiu, kodėl vieni praranda gimtąją kalbą, o kiti neįsisavina kalbos šalies, į kurią at-vyko? Kokios objektyvios ir subjektyvios aplinkybės nulemia šį apsisprendimą?“ (Pfandl 1994: 104).

Taigi, be Lietuvos statistikos departamento duomenų bei projekto „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ kiekybinių klausimynų atsakymų, naudosiu visaginiečių kokybinių apklausų (interviu) medžiagą. Iš viso šiame skyriuje išanalizuoti ir apibendrinti 60 kiekybinių2 ir 36 kokybinių interviu duomenys.

1. OFICIALIOJI IR ISTORIOGRAFINĖ STATISTIKA: VISAGINO GYVENTOJŲ SKAIČIUS, TAUTINĖ SUDĖTIS, MIESTO INFRASTRUKTŪROS KALBOS

Leidinio apie Visagino istoriją autorius A. Kavaliauskas (2003: 357) rašo: „Skirtin-gai nuo kitų natūraliai susiformavusių Lietuvos miestų, Visaginas augo labai sparčiai. 1979 m. pradžioje (5978 gyventojai) pagal gyventojų skaičių buvęs 49-tas miestas Lietu-voje, 1989 metais išaugus iki 31 570 gyventojų, Visaginas tapo 13-tu miestu. Daugiausiai gyventojų mieste gyveno 1991 m. – 33 701 ir 1992 m. – 33 655 žmonės bei 1998 m. – 33 770 ir 1999 m. – 33 719 žmonių“.

Duomenys, pateikiami A. Kavaliausko (nuo 1979 iki 2002 m.) ir Lietuvos statistikos departamento (nuo 2006 iki 2012 m. pra-džios), sujungti 9.1 lentelėje.

„Lietuvos Respublikos gyventojų ir būs-tų visuotinio surašymo duomenimis, – tęsia A.Kavaliauskas, – 2001 m. balandžio 6 d. Visagino mieste gyveno 29 554 gyvento-jai, iš kurių buvo 14 035 vyrai, 15 519 mo-terų. Darbingo amžiaus buvo 21 414, iš jų 10 395 vyrai ir 11 019 moterų, pensinio am-

2 Pagal projekto metodiką (plačiau žr. Baranauskienė 2012: 15) Visaginas pateko tarp tų penkiolikos 20 000 ir daugiau

gyventojų turinčių miestų (neskaitant Lietuvos didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos), kuriuose buvo nustatyta

statistiškai minimali kiekybinė imtis – po 60 respondentų kiekviename teritoriniame vienete.

9.1 LENTELĖ. Visagino gyventojų skaičius 1979–2012 metais

Metai, sausio 1 d. Gyventojų skaičius (tūkst.)1979 5,971989 31,51991 33,72000 33,62002 29,12006 28,32010 28,02011 26,82012 26,0

A. Lichačiova. Visagino sociolingvistinė specifika ir perspektyvos

187

žiaus – 2 584, iš jų 810 vyrų ir 1 774 moterys. Surašyti 29 554 Visagino gyventojai pagal tautybes pasiskirsto: lietuvių – 4 419, rusų – 15 491, lenkų – 2 541, baltarusių – 2 862, ukrainiečių – 1 583, totorių – 263, vokiečių – 110, latvių – 104, armėnų – 82, žydų – 31, azerbaidžaniečių – 28, moldavų – 43, gruzinų – 7, estų – 12, čigonų – 5, čiuvašų – 25, graikų – 14, osetinų – 14, bulgarų – 10, suomių – 5, kitų tautybių – 171, nenurodė tau-tybės – 1 734“ (Kavaliauskas 2003: 358).

Etninis visos Lietuvos fonas, kuriame Visagino miesto socialinis vaizdas išsiskiria savo specifika, gerai matomas iš Statistikos departamento pateikiamų skaičių: Lietuvos Respublikos visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, 2011 m. „Lietuvoje gyveno 2 mln. 561 tūkst. (84,2 proc. visų gyventojų) lietuvių, 200,3 tūkst. (6,6 proc.) lenkų, 176,9 tūkst. (5,8 proc.) rusų, 36,2 tūkst. (1,2 proc.) baltarusių, 16,4 tūkst. (0,5 proc.) ukrainiečių, 19,3 tūkst. (0,6 proc.) kitų tautybių gyventojų“ (Gyventojai pagal tautybę, gimtąją kalbą ir tikybą...: 1–2). Tautinės sudėties požiūriu Lietuva yra gana vienalytė valstybė. Margiausia yra tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis: 2011 m. jame gyve-no 128 tautybių gyventojai, iš kurių lietuviai sudaro 63,6 proc. Mažiausia lietuvių tau-tybės gyventojų lyginamoji dalis užfiksuota Šalčininkų rajone (10,8 proc.) ir Visagino mieste (18,6 proc.). Tačiau Šalčininkų rajone 77,8 proc. visų gyventojų yra lenkai, o Visagine beveik 51,9 proc. gyventojų – rusai. Taigi Visagine matome veidrodinį tauty-bių pasiskirstymą visos šalies atžvilgiu: plg. 84,2 proc. lietuvių Lietuvoje vs 81,4 proc. nelietuvių Visagine, 5,8 proc. rusų visoje šalyje vs 51,9 proc. rusų Visagine.

Mūsų dienų gyventojų amžiaus rodikliai stipriai skiriasi nuo situacijos XXI am-žiaus pradžioje. Sociologai rašo: „Iš 33,6 tūkst. dabartinių Visagino gyventojų (pagal 2001 m. ES Phare projekto duomenis – A. L.) 26 proc. yra ikidarbinio amžiaus, 66 proc. (22 176 gyventojai) – darbingo amžiaus ir 8 proc. – pensinio. <...> 1999 metais vidutinis Visagino gyventojų amžius buvo 30,6 m. (vyrų – 29,7 m., moterų – 31,6 m.)“ (Kasatki-na, Leončikas 2003: 184).

2012 m. pradžioje visaginiečių vidutinis am-žius jau buvo 39,3 m., vyrų – 37,5 m., moterų – 41 m. (Lietuvos statistikos departamentas).

A. Kavaliausko knygoje (2003: 358) patei-kiami skaičiai apie Visagino gyventojų pasis-kirstymą pagal pilietybę: 2001 m. pradžioje Lietuvos pilietybę turėjo 26 020, Rusijos – 2078, Baltarusijos – 187, Ukrainos – 133, Len-kijos – 2, Latvijos – 25, Armėnijos – 14, Kazachstano – 35, Izraelio – 4, Gruzijos – 2, Azerbaidžano – 3, Moldovos – 3, kitų šalių – 15, nenurodė valstybės – 6, nenurodė pilietybės – 27 žmonės. Neturėjo pilietybės 996 asmenys, o 4 gyventojai turėjo dvigubą pilietybę. Svarbi ir migracijos lyginamoji statistika (žr. 9.2 lentelę).

Nuo XXI a. pradžios Visagino gyventojų skaičius ir toliau mažėja. Kaip rodo socio-loginiai tyrimai, natūralios kaitos rodikliai Visagine yra stabiliai neigiami. 2011 m. su-

9.2 LENTELĖ. Visagino gyventojų migracija 1997–2001 metais (pagal: Kavaliauskas 2003: 359)

Metai Atvyko Išvyko1997 782 6001998 514 6171999 466 6012000 248 8772001 317 1046

188


rašymo duomenimis, Visagine nustatytas didžiausias gyventojų skaičiaus sumažėjimas per pastaruosius dešimt metų – 23,6 proc. (antroje vietoje pagal šį rodiklį yra Akmenės rajono savivaldybė – 22,9 proc., toliau Pagėgių – 22,2 proc., Kelmės – 20,6 proc., Biržų – 20,5 proc., Ignalinos ir Jurbarko rajonų savivaldybės – po 20,1 proc.) (Gyventojai pagal teritoriją, amžių ir lytį...: 2).

Miesto kalbinė specifika stipriai paveikė ir Visagino žiniasklaidos infrastruktū-ros formavimą. Pirmieji vietiniai laikraščiai Visagine buvo išleisti XX a. devintajame dešimtmetyje: 1980 m. pasirodė savaitraštis „Energetikas“ (tiražas – 300 egz. lietuvių ir 2700 egz. rusų kalbomis), 1988 m. tokiu pat tiražu – „Taikus atomas“ («Мирный атом»), o sujungus šiuos du leidinius 1989 m. buvo pradėtas leisti savaitraštis „Gera diena“ («Добрый день»), kurio tiražas – 300 egz. lietuvių kalba ir 4500 egz. – rusų. Nuo 1990 m. vasario „Gera diena“ buvo leidžiama tik rusų kalba (Kavaliauskas 2003: 17–18). Be minėtų rusakalbių laikraščių, 1989–1992 m. buvo leidžiamas Lietuvos persitvarky-mo sąjūdžio savaitraštis „Santarvė“ («Согласие»), 1995–1997 m. – miesto savaitraštis „Visaginas“ su puslapiu lietuvių kalba, 1998–2001 m. lietuviškai buvo leidžiamas „Vi-sagino laikraštis“. 1994 m. taip pat buvo išleista keliasdešimt numerių Vaikų kūrybos namų leidinio „Jaunimo laikraštis“ («Молодежная газета»), nuo 1997 m. – „Vaikų va-palionės“ («Детский лепет»), 2000–2001 m. – leidinėlis „Klasė“ («Класс»). 1994 m. darbą pradėjo Visagino televizija: buvo rengiamos informacinės analitinės, autorinės, kūrybinės laidos rusų kalba. Pasak A. Kavaliausko (2003: 19), „nuo pat pradžių buvo rengiamos ir trumputės laidos lietuvių kalba, nors Visagine rasti lietuviškai mokančių žurnalistų buvo nelengva. <...> Nuo 2000 m. lietuviškos laidos nebetransliuojamos“. Aišku, šiuo metu per kabelinę ar palydovinę televiziją retransliuojamų kanalų įvairovė kompensuoja vietinių kanalų praradimą, o internetas išbraukia kalbinį informacijos ga-vimo klausimą iš opių problemų sąrašo.

Pirmoji mokykla rusų dėstomąja kalba Visagine duris atvėrė 1977 m., po metų šios mokyklos patalpose buvo įsteigtos lietuviškos klasės, kurios 1983 m. persikėlė į kitas patalpas ir tapo 2-ąja vidurine mokykla. Bendras rusų ir lietuvių kalbų Visagine santykis atsiliepė tolesniam mokyklų pasiskirstymui pagal dėstomąją kalbą: 2002 m. Visagine veikė keturios vidurinės mokyklos ir viena gimnazija mokomąja rusų kalba, viena pa-grindinė mokykla ir viena vidurinė mokykla mokomąja lietuvių kalba (Kavaliauskas 2003: 385). Visagino miesto administracijos duomenimis, šiuo metu Visagine veikia trys vidurinės mokyklos ir viena gimnazija mokomąja rusų kalba, taip pat yra viena pa-grindinė mokykla ir viena gimnazija, kur dėstoma lietuvių kalba (Visagino savivaldybės bendrojo ugdymo... planas 2012: 4).


189

2. PROJEKTO „SOCIOLINGVISTINIS LIETUVOS ŽEMĖLAPIS: MIESTAI IR MIESTELIAI“ KIEKYBINĖS APKLAUSOS DUOMENŲ ANALIZĖ

Visagino sociolingvistinis paveikslas gali būti atskleistas remiantis projekto kiekybinės apklausos (vykdymo laikas – 2010 m.) statistiniais duomenimis. Tuo tikslu logiška vi-sus klausimus ir atsakymus suskirstyti pagal: 1) visaginiečių kilmę ir gimtąsias kalbas, 2) kalbų mokėjimą bei realų kasdienį kalbinį repertuarą, kuris nedirbančių gyventojų sąlyginai gali būti suprantamas kaip buitinio bendravimo situacijų kalbos, o dirban-čių – kaip apimantis buitinę ir darbo sferas, 3) skirtingų kalbų tinkamumo tam tikriems tikslams įvertinimą.

1. Atsakymai į pirmos grupės klausimus rodo, kad: a) daugumos apklaustų visaginiečių tėvai gimė ne Lietuvoje – apie 73 proc. mo-

tinų ir 75 proc. tėvų (plg. Vilniuje tokių yra 24 ir 27 proc., Klaipėdoje 24 ir 25 proc., Kaune 14 ir 17 proc. respondentų);

b) pačių respondentų, gimusių Lietuvoje ir ne Lietuvoje, santykis kitoks: už Lie-tuvos ribų gimė 55 proc. visaginiečių (plg. Vilniuje tokių yra 15 proc., Klaipė-doje 13 proc., Kaune 7 proc.);

c) 88 proc. apklaustų visaginiečių turi motiną nelietuvę (plg. Vilniuje – 47 proc., Klaipėdoje 30 proc., Kaune 21 proc. respondentų), daugiausia tai motinos ru-sės – 57 proc., motinų lenkių – 20 proc., motinų lietuvių ir kitų tautybių – po 12 proc.;

d) 85 proc. apklaustų visaginiečių turi tėvą nelietuvį (plg. Vilniuje – 47 proc., Klaipėdoje 31 proc., Kaune 24 proc. respondentų), iš jų rusų – 52 proc., lietu-vių ir lenkų – po 15 proc., kitų tautybių – 18 proc.;

e) Visagine dominuoja vienos tautybės šeimos – tokių šeimų ten 75 proc., bet pagal šį rodiklį Visaginas nėra išskirtinis Lietuvos miestas (plg. Kaune tokių šeimų net 91 proc., Klaipėdoje 87 proc., Vilniuje 79 proc.);

f) o štai pagal respondentų tautybę Visaginas išsiskiria tuo, kad ten gyvena dau-giausia žmonių, vadinančių save nelietuviais – jų yra 78 proc. (plg. Vilniuje tokių respondentų 45 proc., Klaipėdoje 29 proc., Kaune 22 proc.), iš jų rusų kiek daugiau negu pusė – apie 52 proc., lietuvių – 22 proc., lenkų – 10 proc., kitų tautybių – 17 proc. respondentų3;

g) į klausimą „Kaip Jūs jaučiatės galvodamas (-a) apie save? Ar Jūs jaučiatės esantis (-i) lietuvis (-ė)?“ visaginiečiai atsakė taip: 55 proc. respondentų jaučiasi esą rusai, 18 proc. – lietuviai, 8 proc. – pasaulio piliečiai, 7 proc. – europiečiai, 5 proc. – lenkai, 7 proc. – kita (plg. dauguma didžiųjų miestų respondentų jaučiasi esą lietuviai: 79 proc. kauniečių, 69 proc. klaipėdiečių

3 Bendrą Lietuvos miestų apklaustų gyventojų tautinę sudėtį žr. 3 žemėlapyje, rusų tautybės gyventojų pasiskirstymą

savivaldybėse žr. 5a ir 5b žemėlapiuose.

190


ir 53 proc. vilniečių; rusais jaučiasi esą 20 proc. Klaipėdos, 15 proc. Kauno, 11 proc. Vilniaus respondentų, be to, Vilniuje yra nemažai manančių esą len-kai – 14 proc. respondentų, Kaune jų yra tik apie 0,4 proc., o Klaipėdoje visai nėra. Vilniuje palyginti daug apklaustųjų vadina save europiečiais – 8 proc. ir pasaulio piliečiais – 5 proc., Kaune ir Klaipėdoje tokių respondentų mažiau – atitinkamai 2 ir 2 proc. Kaune, 4 ir 3 proc. Klaipėdoje)4;

h) visaginiečių gimtosios kalbos pasiskirsto taip: 77 procentams respondentų gimtoji yra rusų kalba, 17 proc. – lietuvių, 2 proc. – lenkų, 8 proc. – kitos kalbos (plg. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje dominuoja lietuvių kalba – Vilniuje ją pavadino gimtąja 60 proc., Kaune 84 proc. ir Klaipėdoje 74 proc. apklausos dalyvių; rusų kalbą gimtąja pavadino 29 proc. klaipėdiečių, 27 proc. vilnie-čių ir 21 proc. kauniečių; lenkų – 17 proc. vilniečių, 0,57 proc. kauniečių, 0,16 klaipėdiečių; kitos kalbos yra gimtosios 8 procentams Vilniaus gyven-tojų, 4 procentams Klaipėdos ir 1 procentui Kauno gyventojų, dalyvavusių apklausoje);

i) dauguma (96 proc.) visų apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų turi tik vieną gimtąją kalbą, dominuojanti yra lietuvių gimtoji kalba – ją įvardija 81 proc. respondentų, didmiesčiuose – 70 proc., antra vieta atitenka rusų kalbai – 15 proc., didmiesčiuose – 26 proc. Iš didmiesčių mažiausias kiekis turinčiųjų vieną gimtąją kalbą gyvena Vilniuje – 90 proc., Kaune ir Klaipėdo-je – po 93 proc., Visagine – 97 proc. Čia buvo užfiksuotas ir mažiausias kiekis respondentų, teigiančių turį dvi gimtąsias kalbas – tik 3 proc. (plg. Vilniuje – 8 proc., Kaune ir Klaipėdoje – po 7 proc.).

Šiuos atsakymus matome apibendrintus 9.3 lentelėje „Visagino gyventojų gimtinė, tautybės, tapatybė ir gimtosios kalbos“ (miesto specifikai suvokti svarbiausi skaičiai pa-ryškinti).

2. Atsakymai į antros grupės klausimus parodo Visagino gyventojų įvairių kalbų mokėjimą ir, kas svarbiausia, kalbų vartojimą kasdieniame gyvenime. Iš šių duo-menų matome, kad:a) pagal lietuvių kalbos mokėjimo lygį visaginiečiai istoriškai (kiek tai sakytina

apie 37 metų gyvenvietę) skiriasi nuo likusios Lietuvos. Apskritai Lietuvoje teigiančių, kad lietuviškai „moka viską“, t. y. supranta, kalba, skaito, rašo, yra 95 proc. (plg. visai nemokančių – 1 proc.), o tarp turinčių gimtąją rusų kalbą lietuviškai mokančių viską – 79 proc. (plg. visai nemokančių lietuvių kalbos – 2 proc.), o Visagine lietuviškai mokančių viską respondentų yra tik 57 proc., o visai nemokančių – 13 proc.;

b) rusų kalbos visavertį mokėjimą („moka viską“) Lietuvoje deklaruoja 76 proc. apklausos dalyvių, vidutinį („moka ne viską“) – 18 proc., visišką nemokė-

4 Visagino ir kitų Lietuvos miestų gyventojų tautinės tapatybės santykį žr. 2 žemėlapyje.


191

jimą – 5 proc. Didmiesčiuose gyventojų, gerai mokančių rusų kalbą, yra 82 proc., vidutiniškai – 14 proc., visai nemokančių – 3 proc. Visagine visi 100 proc. respondentų teigia, kad gerai moka rusiškai;

c) lenkų kalbą Lietuvoje gerai moka vos 8 proc. visų apklausos dalyvių, viduti-niškai – 27 proc., visai nemoka – 65 proc. Tarp visaginiečių šie skaičiai yra ati-tinkamai 3 proc., 35 proc. ir 62 proc. Šiuo atžvilgiu Visagino sociolingvistinė situacija labai panaši į Kauno, kur visai nemokančių lenkų kalbos yra 66 proc. (plg. Vilniuje – 36 proc., Klaipėdoje – 89 proc.), o mokančių gerai – 4 proc. (plg. Vilniuje – 23 proc., Klaipėdoje – 1 proc.);

d) visaginiečių anglų kalbos kompetencija stipriai skiriasi nuo didmiesčių gy-ventojų kompetencijos: gerai angliškai moka tik 13 proc. visaginiečių res-pondentų (plg. Vilniuje – 38 proc., Klaipėdoje – 36 proc., Kaune – 35 proc.), visai nemoka – 60 proc. visaginiečių (plg. Klaipėdoje – 44 proc., Vilniuje – 41 proc., Kaune – 39 proc. respondentų). Tačiau 40 proc. apklaustų visaginie-čių supranta angliškai, 23 proc. skaito, 22 proc. angliškai kalba;

e) vokiečių kalbos mokėjimo, tiksliau sakant, jos nemokėjimo situacija Visa-gine mažai skiriasi nuo situacijos didmiesčiuose: visai jos nemoka 77 proc. visaginiečių respondentų (plg. Kaune ir Klaipėdoje – po 79 proc., Vilniuje – 72 proc.); 22 proc. apklausos dalyvių Visagine atsakė, kad „moka ne viską“ (plg. Vilniuje – 20 proc., Kaune – 15 proc. Klaipėdoje – 12 proc.); o štai vo-kiškai „mokančių viską“ Visagine mažiausiai – tik 2 proc. (plg. Klaipėdoje – 9 proc., Vilniuje – 8 proc., Kaune – 6 proc.);

f) dar panašesni visuose lyginamuose miestuose prancūzų kalbos nemokėjimo rodikliai – visai jos nemokančių skaičiai beveik vienodi: Visagine ir Klaipė-doje – po 97 proc., Vilniuje – 93 proc., Kaune – 92 proc., tas pat ir su „mo-kančiais viską“: Visagine tokių – 0 proc., Klaipėdoje ir Kaune – po 1 proc., Vilniuje – 2 proc.

9.3 LENTELĖ. Visagino gyventojų gimtinė, tautybė, tapatybė ir gimtoji kalba

Respondentų atsakymai(proc.)

VISAGINIEČIŲ

tėvųgimtinė

pačių gimtinė

motinos tautybė

tėvo tau-tybė

pačiųtautybė

pačiųtapatybė

gimtoji kalba

Ne Lietuva 73 55 – – – – –

Lietuvių – – 12 15 22 18 17

Rusų – – 57 52 52 55 77

Lenkų – – 20 15 10 5 2

Kita – – 12 18 17 7 8

Europiečiai – – – – – 7 –

Pasaulio piliečiai – – – – – 8 –

192


Bendrą kalbų vartojimo vaizdą demonstruoja visaginiečių atsakymai į klausimų grupę „Kokiomis kalbomis Jūs kalbate / skaitote knygas / spaudą, žurnalus / rašote / žiūrite TV / naršote internete / klausote radijo?“

Atsakymai, be abejo, turėjo nuspėjamų momentų, susijusių su rusų kalba: rusiškai kalba 100 proc. respondentų, kiek mažiau rašo – 98 proc., 95 proc. skaito knygas, žiū-ri televiziją ir naršo internete, 87 proc. klauso radijo, 91 proc. rusiškai skaito spaudą. Tiek pat prognozuojami atrodė ir Visagino respondentų atsakymai apie intymų kalbų vartojimą – galvojant ir besimeldžiant. Tačiau paaiškėjo, kad rusiškai galvoja 92 proc. apklaustųjų, o rusiškai meldžiasi gerokai mažiau – 59 proc., kas gali liudyti ir šio įpročio nebuvimą ar jo susiformavimą kitos kalbos pagrindu, nes 22 proc. tai daro lietuviškai, 16 proc. – lenkiškai.

Ne visai nusakomi buvo visaginiečių santykiai su lietuvių kalba, tad apklausos metu paaiškėjo, kad 75 proc. respondentų kalba ir rašo lietuviškai, 32 proc. lietuviškai skaito knygas, 56 proc. – spaudą, 64 proc. žiūri lietuvišką televiziją, 43 proc. apklausos dalyvių naršo internete ir 65 proc. klauso radijo lietuvių kalba. Be to, Visagine 65 proc. apklausos dalyvių kalbėdami pereina iš vienos kalbos į kitą, o tai viršija kitų miestų respondentų kodų kaitos dažnį (plg. Klaipėdoje – 56 proc., Vilniuje – 45 proc., Kaune – tik 22 proc.).

Kalbų, kuriomis kalbama, skaičius Visagine ir dideliuose miestuose sutampa – ke-turios kalbos, tačiau nenurodoma, kokios. Taigi galima spėlioti, ar apklausų dalyviai įvardijo kalbėjime vartojamų kalbų kiekį be gimtosios / gimtųjų kalbų, ar skaičiavo visas savo galimo žodinio bendravimo kalbas. Kad ir kaip būtų, čia matome Lietuvos gyven-tojų pranašumą, palyginti su Europos gyventojais, kurių tik apie pusę gali susikalbėti dar viena kalba, be savo gimtosios (Daugiakalbystė 2012).

Šie atsakymai apibendrintai pateikiami 9.4 lentelėje „Visagino gyventojų kalbų re-pertuaras (I)“ (daugiau nuspėjami atsakymai, t. y. tiesiogiai išplaukiantys iš visaginiečių tautinės sudėties, paryškinti tamsiau, mažiau nuspėjami – šviesiau).

9.4 LENTELĖ. Visagino gyventojų kalbų repertuaras (I)

Vartojamos kalbos(proc.)

VISAGINIEČIAI

kalba rašoskaito

knygasskaito

spaudąžiūri TV

naršointernete

klausoradijo

galvoja meldžiasi

Lietuvių 75 75 32 56 64 43 65 34 22

Rusų 100 98 95 91 95 95 87 92 59

Lenkų 22 3 3 2 2 0 4 0 16

Anglų 13 13 10 5 17 25 4 2 –

Pereina iš kalbos į kalbą

65 – – – – – – 2 –

Kitomis kalbomis

– 8 5 4 7 2 2 3 3


193

Visaginiečių kalbines praktikas privačioje aplinkoje galime rekonstruoti iš jų atsaky-mų į klausimus apie tai, kokiomis kalbomis respondentai bendrauja su šeimos nariais, naminiais gyvūnais, giminėmis, kaimynais, draugais ir pažįstamais. Situacija ir vėl atro-do gana prognozuojama, nes dažniausiai bendraujama rusiškai: nuo 98 proc. bendrau-jant su kaimynais iki 83 proc. – su seneliais5.

Viešojo bendravimo situacijose Visaginas taip pat skiriasi nuo šalies didžiųjų miestų, nes jo gyventojai dažniau kalba rusiškai: nuo 93 proc. paslaugų ir medicinos srityse iki 73 proc. – su valdininkais ir pareigūnais (plg. Vilniuje įvairiose viešose sferose rusiš-kai bendraujama nuo 72 proc. su klientais iki 28 proc. su valdininkais ir pareigūnais, tose pačiose situacijose Klaipėdoje – nuo 70 proc. iki 22 proc., Kaune – nuo 27 proc. iki 5 proc.). Kartu viešame bendravime visaginiečiai nevengia lietuvių kalbos: darbe su klientais lietuvių kalbą vartoja 69 proc. apklausos dalyvių, paslaugų srityje – 60 proc., o štai su viršininkais mažiau – 39 proc. respondentų. Visaginiečių viešajame gyvenime paplitęs reiškinys – dviejų kalbų kaita, pavyzdžiui, su klientais dviem kalbom bendrau-ja net 66 proc. dirbančių respondentų. Teoriškai šioje situacijoje gali būti vartojama ir lenkų ar anglų kalba, bet vis dėlto labiau tikėtina, kad respondentai turi omeny jiems įprastą rusų ir lietuvių kalbų derinį.

Iš 9.5 lentelės matome, kaip pasiskirsto kalbos visaginiečių privačiame ir viešame bendravime (maksimalūs skaičiai paryškinti).

9.5 LENTELĖ. Visagino gyventojų kalbų repertuaras (II)

Vartojamos kalbos(proc.)

VISAGINIEČIŲ BENDRAVIMAS

Pr ivačioje s feroje Viešoje s feroje

šeimoje /su giminėmis

(↔nuo iki)

su gyvū-nais

su kaimy-

nais

su draugais /

pažįstamais

paslaugų / medicinos

sferose

su parei-gūnais

su klien-

tais

su bendradar-biais / virši-

ninkais

Lietuvių 12 su tėvu ↔29 su vaikais 12 28 52 60 / 29 56 69 54 / 39

Rusų83 su seneliais

↔90 su vaikais

94 98 95 93 73 90 92 / 89

Lenkų0 su vaikais

↔11 su sene-liais

0 0 2 0 0 0 0

Anglų – – 0 0 2 / 0 0 3 3 / 0

Kitomis kalbomis

3 su tėvų ↔7 su sutuokti-niais /partne-

riais

0 5 0 0 / 2 0 – –

Pereina iš kalbos į kalbą

0 0 2 0 2 / 0 0 0 0

Dviem kalbomis

23 su vaikais ↔12 su tėvu 6 28 48 52 / 24 29 66 46 / 27

5 Skaičiuota ne visos apklaustųjų imties, o tik turinčių galimybę kalbėti su tuo asmeniu / asmenimis, atžvilgiu.

194


3. Visagino, kaip ir didžiųjų miestų, gyventojai neprivačioje sferoje vartojamų kal-bų hierarchijos viršūnėje mato valstybinę kalbą. Ją tinkamiausia verslui laiko 74 proc. visaginiečių respondentų (plg. Vilniuje – 86 proc., Kaune – 89 proc., Klaipėdoje – 91 proc.), aukštajam mokslui – 86 proc. visaginiečių (plg. Vilniuje panašiai mano 92 proc., Kaune 95 proc., Klaipėdoje 94 proc. respondentų), vie-šiesiems užrašams – 95 proc. apklausos dalyvių Visagine (plg. Vilniuje – 98 proc.,

9.6 LENTELĖ. Visaginiečių nuomonės apie įvairioms sferoms tinkamiausias kalbas

KALBOS IR JŲ VARTOJIMOSFEROS

KALBŲ TINKAMUMO VERTINIMAIVISAGINIEČIŲ AKIMIS

( lyginant su didmiesčių respondentų kalbų ver tinimais)

(proc.)

V i s a g i n a s Vilnius Kaunas Klaipėda

NEP

RIV

ATI

SFE

RA

VERS

LAS

lietuvių 74 86 89 91

rusų 64 25 18 35

lenkų 7 4 1 0

anglų 53 44 45 53

AUKŠ

TASI

S

MO

KSLA

S


rusų 34 16 7 19

lenkų 2 3 0 0

anglų 54 38 36 42

VIEŠ

IEJI

U

ŽRA

ŠAI


rusų 33 10 5 18

lenkų 12 3 0 0

anglų 13 14 14 14

PRIV

ATI

SFER

A

BEN

DRA

VIM

AS

SU D

RAU

GA

IS IR

A

RTIM

AIS

IAIS


rusų 87 47 16 36

lenkų 5 22 1 0

anglų 7 12 5 10

BEN

DRA

VIM

AS

SU

N

EPA

ŽĮST

AM

AIS lietuvių 47 81 93 82

rusų 83 48 20 38

lenkų 3 13 2 1

anglų 5 26 21 43

HU

MO

RAS,

JUO

KAI


rusų 87 53 27 37

lenkų 7 15 3 0

anglų 8 12 5 11


195

Kaune – 99 proc., Klaipėdoje – 97 proc.). Svarbus Visagino ir didmiesčių gyven-tojų kalbų vertinimo skirtumas yra tai, kad visaginiečiai antrą vietą pagal tinka-mumą verslui teikia rusų kalbai (64 proc.) ir tik trečią – anglų kalbai (53 proc.). Didmiesčiuose anglų turi aukštesnes pozicijas nei rusų kalba: Klaipėdoje anglų kalbai versle pritaria 53 proc., rusų – 35 proc., Kaune – atitinkamai 45 proc. ir 18 proc., Vilniuje – 44 proc. ir 25 proc. apklaustųjų.

Visaginiečių atsakymuose rusų kalba dominuoja ir privačios (neoficialios) sferos kalbų hierarchijoje: rusų kalba deklaruojama labiau nei kitos kalbos tinkančia bendrau-ti tiek su draugais ir artimaisiais (87 proc.), tiek su nepažįstamaisiais (83 proc.); ji labai tinka humorui, juokams (87 proc.). Skirtingai negu didžiųjų miestų respondentams, kuriems lietuvių kalba yra įprasčiausia (plg. Kaune – 74 proc., Klaipėdoje – 68 proc., Vilniuje – 56 proc.) ir gražiausia (plg. Kaune – 66 proc., Klaipėdoje – 65 proc., Vil-niuje – 53 proc.), 83 proc. visaginiečių įprasčiausia kalba yra rusų, taip pat 52 proc. respondentų ši kalba yra gražiausia, 57 proc. – reikalingiausia ir tik pagal prestižą anglų kalba vos lenkia rusų: 50 proc. anglų kalba vs 48 proc. rusų. Didmiesčių respondentams anglų atrodo ne tik prestižiškiausia kalba (plg. Klaipėdoje – 68 proc., Vilniuje – 64 proc., Kaune – 55 proc.), bet praktiškai tiek pat reikalingiausia, kiek lietuvių (plg. Klaipėdo-je – 61 proc. anglų kalba vs 62 proc. lietuvių, Vilniuje – po 58 proc., Kaune – 53 proc. vs 55 proc.).

Apklausos dalyvių kalbų vertinimai pateikiami 9.6 lentelėje (skaičiai, rodantys res-pondentų prioritetus, paryškinti: maksimalūs skaičiai tamsiau, antros vietos skaičiai šviesiau).

3. PROJEKTO „SOCIOLINGVISTINIS LIETUVOS ŽEMĖLAPIS: MIESTAI IR MIESTELIAI“ KOKYBINIŲ DUOMENŲ ANALIZĖ

Kokybinė apklausa, kai buvo taikytas giluminio interviu metodas, vyko 2011 m. pavasa-rį–vasarą. Iš viso buvo apklausti 36 žmonės, 2 interviu su Visagino gyventojais užrašyti Vilniuje, visi kiti Visagine6. Bendra interviu trukmė – 10 val. 23 min. Respondentais sutiko būti 23 moterys ir 13 vyrų. Jų amžius: 4 žmonių – nuo 20 iki 30 metų, 8 žmo-nių – nuo 30 iki 40 metų, 7 žmonių – nuo 40 iki 50 metų, 13 žmonių – nuo 50 iki 60 metų, 3 žmonių – nuo 60 iki 70 metų, 1 žmogaus – per 70 metų. Dešimt respondentų turi aukštąjį išsilavinimą, 13 – vidurinį, 12 – vidurinį profesinį išsilavinimą, vienas baigė 8 klases. Apklaustųjų sudėtis pagal užimtumą: 25 respondentai dirbantys, 5 pensinin-kai, 4 bedarbiai ir 2 studentai. Kaip ir kiekybinis tyrimas, kokybinė apklausa rodo, kad kas antram respondentui Lietuva nėra gimtinė (19 iš 36 apklaustųjų). Lietuvoje gimė

6 Didesnę dalį kokybinių apklausų (interviu) atliko ir surašė VU Rusų filologijos studentas Aleksandr Pučel, tai buvo jo

kursinio darbo pagrindas. Taip pat norėčiau padėkoti VU TSPMI studentei visaginietei Jevgenijai Pšečiuk, kuri ne tik buvo

mano respondentė, bet ir atliko keletą kokybinių apklausų Visagine.

196


17 žmonių, iš kurių 6 respondentų gimimo vieta yra pats Visagino miestas, 10 respon-dentų gimė Rusijoje, 3 – Baltarusijoje, po 2 – Ukrainoje ir Kazachstane, po 1 – Latvijo-je ir Kirgizijoje. Atsakymai į klausimą „Kokią šalį Jūs laikote savo tėvyne?“ pasiskirstė tokiu būdu: Lietuvą įvardijo 16 žmonių, Rusiją – 8, Baltarusiją – 3, Latviją, Lenkiją, Ukrainą, Kazachstaną – po 1 žmogų. Iš konkrečių atsakymų išsiskiria Kirgizijoje gimu-sio 53 metų vyriškio tėvynės apibūdinimas: [tėvynė man yra] Tarybų Sąjunga, kurios jau nebėra. Panašus Rusijoje gimusios 50 metų medicinos darbuotojos atsakymas: <...> esu daugiau ar mažiau pagyvenusi, manau, kad vis dėlto Tarybų Sąjungą. Du respondentai atsakė: sunku pasakyti. Dar vieno respondento atsakymas buvo Lietuva ir Rusija. Gim-tosios kalbos pasiskirsto taip: 24-iems respondentams gimtoji yra tik rusų kalba, 4 – rusų ir lenkų, 3 – lenkų, 2 – lietuvių, 1 – lietuvių ir rusų, 1 – ukrainiečių, 1 – lakų (viena iš Rusijos Šiaurės Kaukazo Dagestano respublikoje vartojamų kalbų).

9.7 LENTELĖ. Visaginiečių, dalyvavusių giluminėje apklausoje, bendras sociolingvistinis portretas7

Respondentolytis, amžius (kiek metų gy-vena Lietuvoje, Visagine)7, užimtumas

Gimimo vieta

Tėvų gimimo

vieta

Šalis, laikoma tėvyne

Tau-tybė

Tėvųtauty-

bė

Tautinė savi-voka

Gimtojikalba

Mokyk-los

kalba

Išsila-vini-mas

M, 32 (17) siuvimo įmo-nės darbuo-toja

Lietuva Lietuva Lietuva rusė rusai rusė rusų rusų vidur.

M, 59 (59, 26)pensininkė

RusijaRusija

(Maskva)Rusija rusė rusai rusė rusų rusų vidur.

V, 50 (30)vairuotojas

RusijaRusija

(Lenin-gradas)

Lietuva rusas rusai rusas rusų rusų vidur.

M, 52 (33)buhalterė

Baltaru-sija

Rusija(Lenin-gradas) Baltaru-

sija

Baltaru-sija

lenkė lenkai lenkėlenkų ir

rusų

baltaru-sių 8 kl.,

rusų 9–10 kl.

vidur.prof.

V, 33 (32, 16)montuotojas

Baltaru-sija

Baltaru-sija

Baltaru-sija

lenkas lenkai lenkas lenkų rusųvidur.prof.

V, 22 statybi-ninkas

Lietuva(Visagi-

nas)Rusija

Lietuva ir Rusija

rusas rusai rusas rusų rusų vidur.

V, 63 agronomas

Lietuva Lietuva Lietuvalietu-

vislietuvė,lenkas

lietuvis lietuvių lietuvių 8 kl.

M, 74 (28)pensininkė

Rusija(Rostovo

sr.)

Rusija(Rostovo

sr.)Rusija rusė rusai rusė rusų rusų

aukš-tasis

7 Du skaičiai nurodomi, jeigu respondentas gimė ne Lietuvoje arba jeigu atvykęs į Lietuvą iš pradžių gyveno ne Visagi-

ne. Jeigu respondentas gimė Lietuvoje arba atvykęs į Lietuvą iškart apsigyveno Visagine, nurodoma tik kiek metų gyvena

Visagine.


197

9.7 LENTELĖS TĘSINYS81

8 Respondentė šiuo metu gyvena Kijeve, bet jos gyvenimo istorija yra svarbi mūsų apklausos kontekste: būdama

dvejų metų respondentė kartu su tėvais ukrainiečiais atvyko į Visaginą, čia gyveno iki 18 m., vėliau ištekėjo už ukrainiečio

ir grįžo į tėvynę. Tėvai liko gyventi Visagine, tad moteris atvažiuoja jų aplankyti.

Respondentolytis, amžius (kiek metų gyvena Lietu-voje, Visagine), užimtumas

Gimimo vieta

Tėvų gimimo

vieta


Tau-tybė

Tėvųtauty-

bė

Tautinė savi-voka

Gimtojikalba

Mokyk-los

kalba

Išsila-vini-mas

V, 45 (11)montuotojas

Rusija(Dages-tanas)

Rusija(Dages-tanas)

Rusija lakas lakai lakas lakų rusų vidur.

M, 51 (29)medicinos darbuotoja

LietuvaRusija(Brian-skas)

Lietuva rusė rusai rusė rusų rusų vidur.

M, 31 (29)stilistė-kirpėja

LatvijaLietuva,Latvija

sunku pasakyti

rusė rusai rusė rusų rusųvidur.prof.

V, 68 (30)pensininkas

Lietuva Lietuva Lietuva lenkas lenkaiLietuvos

lenkaslenkų

lenkų 7 kl., rusų 8–10 kl.

aukš-tasis

M, 57 (35)bedarbė

Lietuva Lietuva Lietuva lenkė lenkai lenkėlenkų ir

rusųrusų

vidur.prof.

V, 37 (12)vairuotojas

Lietuva Lietuva Lietuva rusassentikė, lietuvis

rusas rusų lietuvių vidur.

M, 30siuvimo įmo-nės darbuo-toja

Lietuva(Visagi-

nas)

Baltaru-sija

Lietuva lenkė lenkai rusė rusų rusųvidur.prof.

M, 27 (2-188)buhalterė

Ukraina Ukraina Ukrainaukrai-nietė

ukrai-niečiai

ukra-inietė

ukrai-iečių

rusųaukš-tasis

V, 30 (27)prokuroras

Lietuva Lietuva

Lenkija, nors ten dar ne-buvau

lenkas lenkairusas–lenkas

lenkųrusų 9 kl., lietuvių

10–12 kl.

aukš-tasis

M, 46 (22)bibliotekininkė

Kazach-stanas

Rusija(Tambovo

sr.), Mordo-vijos Resp.

Lietuva rusė rusai rusė rusų rusųvidur.prof.


Rusija(Irkut-

sko srit.)

Rusija(Irkutsko ir

Čitos sr.)Rusija rusas rusai rusas rusų rusų

vidur.prof.

M, 30 auklė

Lietuva(Visagi-

nas)Rusija Lietuva rusė rusai rusė rusų rusų vidur.


Rusija(Pskovo

sr.)

Rusija(Pskovo

sr.)

Tarybų Sąjunga

rusė rusai rusė rusų rusųspec. med.

V, 58 (23)bedarbis

Lietuva Lietuva Lietuvalietu-

vislietuviai lietuvis lietuvių lietuvių vidur.

V, 53 (30)energetikas

KirgizijaRusija

(Sibiras),Ukraina

Tarybų Sąjunga

rusasrusė,ukrai-nietis

Lietuvos rusas

rusų rusų vidur.

198


Respondentolytis, amžius (kiek metų gyvena Lietu-voje, Visagine), užimtumas

Gimimo vieta

Tėvų gimimo

vieta


Tau-tybė

Tėvųtauty-

bė

Tautinė savi-voka

Gimtojikalba

Mokyk-los

kalba

Išsila-vini-mas


Baltaru-sija

Lietuva,Baltaru-

sija

Baltaru-sija

lenkas lenkai rusaslenkų ir

rusųrusų

vidur.prof.

M, 57 (31)bedarbė

Rusija(Kalu-

gos srit.)Rusija

Rusijamano mažoji

gimtinė

rusė rusaisunku

atsakytirusų rusų

aukš-tasis

M, 31 siuvimo įmo-nės darbuo-toja

Lietuva(Visagi-

nas)Baltarusija Lietuva lenkė

lenkė, lenkas–lietuvis

rusėrusų ir lenkų

rusųvidur.prof.

M, 21 studentė

Lietuva(Visagi-

nas)

Kazach-stanas,

Vengrija

sunku pasakyti

rusė rusairusė iš

Lietuvosrusų lietuvių vidur.


Lietuva(Kau-nas)

Lietuva,Rusija

(Smolens-ko sr.)

Lietuvalietu-

vė lietuvė,

rusaslietuvė

lietuvių ir rusų

rusųaukš-tasis

M, 49 (21)aptarnavimo sfera

Rusija Rusija Rusija rusė rusairusė Lie-

tuvojerusų rusų

vidur.prof.

V, 42 (34)inžinierius

Lietuva(Vilnius)

Rusija (Volgogra-

das),Kazachsta-

nas

Lietuva rusas rusairusas

Lietuvojerusų rusų

vidur.prof.


Kazach-stanas

Rusija (Tiume-

nės, Kurs-ko sr.)

Kazach-stanas

rusė rusaipasaulio

pilietėrusų rusų

spec. med.

M, 21 studentė

Lietuva(Visagi-

nas)

Rusija(Sibiras)

Lietuva

labiau prie

lietu-vių

rusaiLietuvos rusakal-

bėrusų rusų vidur.

M, 45 (23, 22)vadybininkė

Ukraina

Kazach-stanas,Rusija

(Gorkio sr.)

Rusija rusėukrai-nietė,rusas

rusė Lie-tuvoje

rusų rusųaukš-tasis

M, 54 (25)paslaugų sfera

Rusija Rusija Rusija rusė rusairusė iš

Lietuvosrusų rusų

aukš-tasis

M, 57 (27)bedarbė

Rusija Rusija Rusija rusė rusai rusė rusų rusųaukš-tasis


Lietuva(Dūkš-

tas)Lietuva Lietuva totorė totoriai

Lietuvos totorė

rusų rusųvidur.prof.

9.7 LENTELĖS TĘSINYS


199

Grynoji statistika neatskleidžia Visagino specifikos. Be abejo, objektyvūs skaičiai daug pasako, tačiau šio miesto „nelietuviškas veidas“ geriausiai matomas analizuojant giluminių interviu medžiagą – per konkrečių žmonių pamąstymus, pasisakymus apie jų pačių ir jų vaikų likimus. Taigi, remiantis kokybinės apklausos duomenimis, galima išskirti keletą pagrindinių dalykų Visagino sociolingvistinei situacijai apibūdinti:

1. Visi respondentai pabrėžia, kad Visagine i šsi laiko rusų kalbinio g yveni-mo inf rastruktūra: prekybos vietose, aptarnavimo srityje, medicinos įstaigo-se dominuoja rusų kalba. Tai kartu ir priežastis, dėl kurios Visagine, respondentų nuomone, galima gyventi nemokant lietuvių kalbos ir to pasekmė. Interviu cita-tomis pailiustruosime, kaip jie komentuoja lietuvių ir rusų kalbų pasiskirstymą Visagine:8

T9. Štai Jūs gyvenate Lietuvoje, jums turbūt rusų kalbos reikia pirmiausia namuose? Ar dar kokiose nors gyvenimo srityse?

R. Mes gyvename tokiame mieste, kur lietuvių kalbos reikia atskirose srityse, o rusų kalba vartojama visur (rusė; 54 m.; paslaugų sferos darbuotoja; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 25 m.10);

R. Kitose srityse irgi, bet ir namuose; bendravimas [rusiškai] vyksta parduotuvėse, turguje, darbe – visur (rusė; 32 m.; siuvimo įmonės darbuotoja; vidurinis išsilavinimas; gimė Lietuvoje; Visagine gyvena 17 m.);

R. Na, man rusų kalbos reikia visur: ir darbe, ir – vaikas į mokyklą eina, – ir mokykloje, na, tai yra mes absoliučiai visur bendraujame rusiškai. Na, lietuvių kalbą aš mažai vartoju, tai yra kalbu lietuviškai labai retai ir mažai (lenkė; 31 m.; siuvimo įmonės darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; Visagine gyvena nuo gimimo);

R. Ааа… iš ėsmės, na, čia Visagino ypatumas, kad mes čia rusų kalbą vartojame [juokiasi] visur.

T. Kur, pavyzdžiui?R. Na, ir darbe, ir kažkur viešosiose vietose, ir, sakykim, poliklinikoje, ligoninėje, – na, visur,

nes ten, kur mus supranta rusiškai, ten mes bendraujame rusiškai (rusė; 40 m.; medici-nos darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 30 m.);

R. Na, kaip, mūsų Visagine tai jos [rusų kalbos] visur reikia. T. Na, pavyzdžiui?R. Na, ir parduotuvėje rusiškai kalbu. Na, kaip: rusų kalba man reikalinga, nes aš nemoku

lietuviškai. T. Na, parduotuvėse, kur dar? R. Visur. Bankuose... Kur aš dar vaikštau?.. Na, viešosiose vietose. Tai todėl, kad mūsų toks

specifinis miestas. Jeigu būtumėm gyvenę kokiuose nors Elektrėnuose, jau seniai būčiau

9 T – tyrėjas, R – respondentas. Visos interviu citatos išverstos iš rusų kalbos šio skyriaus autorės.10 Metai pateikiami pagal 2011 m. apklausos duomenis. 10

200


kalbėjusi lietuviškai (rusė; bedarbė; 57 m.; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visa-gine gyvena 27 m.).

2. Daugelis apklaustųjų apgai lestauja , kad gerai nemoka l ietuv ių kalbos , paaiškindami tuo, kad nėra būtinybės. Taip pat respondentai supranta, kad gyve-nant Lietuvoje privalu mokėti lietuvių kalbą:

R. Reikėtų geriau mokėti lietuviškai, nes aš čia gyvenu, ... jau 22 metai kaip gyvenu Lie-tuvoje, bet šiuo momentu tik rusų kalbą labai gerai moku, tobulai ... O lietuvių kalbą visai nedaug, vos vos. Nes bendravimo ja labai mažai pas mus Visagine... <...> Tiesiog nėra galimybių ir nėra ... na, sakysim: nėra bendravimo. Taigi... Štai asmeniškai aš šiuo momentu neturiu bendravimo, kad tobulai kalbėčiau lietuviškai. Nors labai norėčiau, na, tobulai išmokti tą kalbą, taip sakant, kalbėti lietuvių kalba. <...> Lietuvių kalbą tu turi mokėti, mokėti bent suprasti ir bent truputį kalbėti lietuviškai. Jeigu mes gyvename Lietuvoje, reikia mokėti, netgi labai reikia mokėti lietuvių kalbą, tiesiog būtina mokytis... (rusė; 46 m.; bibliotekininkė; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 22 m.).

T. O ar Jūs asmeniškai gerai mokate lietuvių kalbą?

R. Labai blogai, praktiškai ne. Ne, nemoku. Suprasti – suprantu daug ką, bet nemoku (ru-sas; 53 m.; energetikas; vidurinis išsilavinimas; gimė Kirgizijoje; Visagine gyvena 30 m.);

R. Na, kaip, nelabai. Na, sakysim, parduotuvėse, mano darbe. Viską suprantu, ko man reikia (rusė; 49 m.; aptarnavimo sferos darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 21 m.);

R. Oi… Tai kaip anksčiau rašė anketose: skaitau ir verčiu su žodynu, kažkas panašaus [juokiasi]. Taip, na, kažką suprasti, aišku, galiu, ko iš manęs nori – ir netgi galiu šį tą lietuviškai atsakyti. Bet kad pasakyčiau „ооо, aš galiu laisvai bendrauti lietuviškai“, – ne, aš to negaliu, tuo labiau rašyti (rusė; 40 m.; medicinos darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 30 m.);

R. Gerai.T. Kaip gerai? Laisvai skaitote, rašote?R. Laisvai skaitau, rašau, kalbu.T. O kaip Jums atrodo, ar galima gyventi Lietuvoje, jei nemoki lietuvių kalbos?R. Turbūt tam tikrose vietovėse... O šiaip iš principo jos reikia. Jeigu gyveni valstybėje, tai

ir įsisąmonink... Vis dėlto visa informacija yra valstybine kalba. Kompaktinio gyvenimo vietose – taip, nesiginčysiu.

T. Kokio kompaktinio? R. Na, kaip Lietuvoje lenkai, pavyzdžiui, tai Švenčionių rajonas, tie visi... iš senų senovės

buvo lenkai. Visaginas iš principo irgi susiformavo ne kaip lietuvių miestas, o kaip dau-giatautis miestas. Visi atvažiuodavo iš visos Sąjungos ir nemokėjo, pavyzdžiui, lietu-viškai ir bendravo tik rusiškai (rusas; 42 m.; inžinierius; aukštasis išsilavinimas; gimė Vilniuje; Visagine gyvena 41 m.).


201

T. Kiek laiko gyvenate Visagine? Ir apskritai Lietuvoje?

R. Nuo 83-iųjų metų. Atvažiavome čia jėgainės statyti. Atominės. Aš visą gyvenimą dirbau mokykloje iki 2002 m., o vyras elektrinėje. Taip mes čia ir gyvenam. Dėl to, kad nebuvo būtinybės tokios jau didelės išmokti lietuvių kalbos, aišku, kalbą mokame nelabai gerai. Nors mokykloje paskutiniais metais buvo užsiėmimų, kursai buvo, lankėme, bet kalbinė aplinka pas mus visada rusiška, todėl lietuvių kalbą mokame silpnokai (rusė; 74 m.; pensininkė; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 28 m.).

T. O kaip Jums atrodo, ar Lietuvoje galima gyventi, jei nemoki lietuvių kalbos?

R. Manau, kad jausies nepatogiai, jeigu nemokėsi lietuviškai (ukrainietė; 27 m.; buhalterė; aukštasis išsilavinimas; gimė Ukrainoje; Visagine gyveno nuo 2 iki 18 m.);

R. Ne, negalima… negalima nesuprasti kalbos; galbūt mūsų mieste dar kažkaip galima dėl to, kad pas mus sava specifika. O apskritai Lietuvoje, kituose miestuose – ne (rusė; 54 m.; paslaugų sferos darbuotoja; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 25 m.);

R. Na, štai gyvename. Ir vėlgi dėl to, kad specifinis miestas mūsų Visaginas, toks rusakal-bis. Bet apskritai gana sudėtinga. Būna ir Visagine tokių momentų, kai blogai nemokėti kalbos. Negali kažkokio dokumento perskaityti, tame pačiame banke. Duoda lapą, žiūri ir eini pas ką nors vertimo. T. y. kalbą reikia mokėti, bet taip atsitiko, kad...

T. O štai įdomu, kodėl Jūs per tuos metus neišmokote kalbos?R. Tik dėl to, kad jos kaip ir nereikėjo darbe, darbe nebuvo būtinybės ... jos gilaus, nuodu-

gnaus mokėjimo (rusė; bedarbė; 57 m.; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 27 m.).

Keletas respondentų paminėjo, kad net ir tokiame specifiniame kalbos atžvilgiu mieste kaip Visaginas blogas valstybinės kalbos mokėjimas galėjo tapti kliūtimi jų pro-fesinei saviraiškai, pavyzdžiui:

T. Sakykit, kaip jaučiatės dėl to, kad esate rusė Lietuvoje? Ar būna nepatogumų? Gal buvo kokių konfliktų?

R. Žinote, tiesiog, kaip pasakyti... Yra nepatogumo jausmas – ta prasme, kad ... lietuvių kalbos nemokėjimas ir gyvenimas Lietuvoje atsiliepė turbūt mano gyvenimui, karjeros atžvilgiu, tarkime. Tai atsiliepė. Jeigu aš būčiau, pavyzdžiui, Rusijoje, tai turbūt būtų buvę kitaip… (rusė; 54 m.; paslaugų sferos darbuotoja; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 25 m.);

R. Pas mus Lietuvoje svarbiausia – ne tiek tavo profesiniai gebėjimai, kiek būti lietuviu. T. O kodėl Jums taip atrodo?R. Na, taip ne atrodo, o taip ir yra. Nes užtenka tiesiog pamėginti įsidarbinti, na, į bet kurią

įmonę, – ir tu supranti, kad tavo profesinių gebėjimų neypatingai reikia, svarbu, kad tavo pavardė būtų lietuviška ir kad laisvai mokėtum lietuvių kalbą (rusė; 40 m.; medici-nos darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 30 m.).

202


3. Nepaisant nusistovėjusios kalbinės miesto aplinkos, aiškiai matome pasyvaus l ietuv ių kalbos mokėjimo paplit imą : visi respondentai teigia, kad daugiau ar mažiau supranta lietuviškai, prireikus gali susikalbėti tipinėse miesto gyveni-mo situacijose, kai kuriems lietuvių kalbos reikia arba reikėjo ir darbe, tačiau jie nedrįsta savo riboto kalbos suvokimo pavadinti kalbos mokėjimu:

T. Ar mokate lietuvių kalbą?

R. Aš lietuviškai bendrauju, suprantu, rašau, skaitau. Bet ši kalba man kol kas dar ne gimtoji, deja [juokiasi]. <...> Šiuo metu esu bedarbė. Paskutinė darbo vieta – aš dirbau statistikos skyriuje, Visagino statistikos departamente. Aplinka – vien titulinis sąrašas, tik lietuviai ten buvo.

T. Kokia kalba daugiausiai bendravote darbe? R. Lietuvių, lietuvių. Natūralu, kad valstybine.T. Teko bendrauti tiktai žodžiu ar raštu irgi reikėjo?R. Ir raštu, ir žodžiu. Bet, kai reikia, aš dėl lietuvių kalbos problemų neturiu. T. <...> O su kaimynais?R. O su kaimynais ir rusiškai, ir lietuviškai. Turime įvairių kaimynų (rusė; 57 m.; bedarbė;

aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 31 m.).

Yra respondentų ir dažniau vartojančių lietuvių kalbą arba pereinančių iš vienos kal-bos į kitą, priklausomai nuo situacijos ir pašnekovų, pavyzdžiui:

T. Jums turbūt rusų kalbos reikia pirmiausia namuose? Ar dar kokiose nors gyvenimo srityse?

R. Na, kitose srityse. Namuose jos nereikia, kaip sakiau, esu lenkas. Čia tiesiog mano drau-gai rusai, pažįstami, todėl reikia bendrauti rusiškai.

T. <…> Už namų ribų Jums dažniau tenka bendrauti rusiškai, lietuviškai ar lenkiškai?R. Lietuviškai.T. O su kaimynais?R. Lietuviškai (lenkas; 30 m.; prokuroras; aukštasis išsilavinimas; gimė Lietuvoje; Visa-

gine gyvena 27 m. Bet į klausimą O kaip Jums atrodo, ar Lietuvoje galima gyventi, jei nemoki lietuvių kalbos?, respondentas vis dėlto atsako: Galima).

T. O kai ateina svečių, kokia kalba Jūs dažniausiai bendraujate?

R. Dažniausiai rusiškai, bet turiu draugų lietuvių, su kuriais bendrauju lietuviškai (rusė; 57 m.; bedarbė; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 31 m.);

T. Kokia kalba Jūs daugiausia skaitote grožinę literatūrą?

R. Lenkų ir lietuvių.T. O kokia kalba dažniausiai žiūrite televizorių, pavyzdžiui, žinias per televiziją? Arba

filmus?R. Pastaruoju metu lietuviškai. T. O laikraščius kokia kalba dažniausiai skaitote?R. Lietuvių.


203

T. O internete bendraujate arba skaitote kažką – dažniausiai kokia kalba?R. Internetas – rusų–lietuvių <...> Darbe [žemės ūkio sritis] daugiausia teko bendrauti

lietuviškai. T. <...> O su kaimynais?R. O su kaimynais – nelygu, kokie kaimynai: su rusais rusiškai, su lietuviais lietuviškai, su

lenkais lenkiškai (lenkas; 68 m.; pensininkas; aukštasis išsilavinimas; gimė Lietuvoje; Visagine gyvena 30 m.).

T. Kokia kalba žiūrite žinias per televiziją arba filmus?

R. Kartais žiūriu lietuviškai, kad apskritai nepasimesčiau, sakykim, ir nepamirščiau kalbos. Bet daugiausia visa informacija – manau, iki 90 procentų – eina mano gimtąja kalba.

T. O laikraščius?R. Laikraščius periodiškai peržiūriu ir lietuviškai. Lygiai taip pat, kaip klausausi radijo,

pavyzdžiui, lietuviškai. Bet, sakau, tai ne dėl to, kad man..., na, kad tai lyg mano antroji kalba, o tam, kad nepamirščiau: tos šalies, kur gyvenu, bendravimo kalbą turiu mokėti. Aš taip manau (rusė; 45 m.; vadybininkė; aukštasis išsilavinimas; gimė Ukrainoje; Visagine gyvena 22 m.).

4. Tarp respondentų yra pabrėžiančių savo susidomėjimą Lietuvos i stor ija ir kultūra , jiems tai yra svarbus pilietybės komponentas:

T. Prašom pasakyti, ar Jūs domitės istorija, kultūra? Ir su kuria istorija ir kultūra Jūs tapatinatės?

R. Mmm… Na, greičiausiai su rusų. Lietuvių irgi domiuosi, kadangi gyvenu Lietuvoje. Dabar tai mano šalis...

T. <...> Kaip Jūs vertinate tai, kad esate Lietuvos pilietė? <...> R. Sakykim, normaliai. Aš gyvenu Lietuvoje, čia gimė vaikai ir... sutinku, kad reikia žinoti

istoriją, reikia mokėti kalbą. Be abejo, reikia domėtis kultūra (rusė; 57 m.; bedarbė; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 31 m.);

R. Oi… ir rusų, žinoma, ir lietuvių kultūrą ... priimu gerai. Netgi labai gerai priimu. Ir pa-tinka visos tradicijos, ir viskas viskas (rusė; 46 m.; bibliotekininkė; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 22 m.).

5. Atsakymai į klausimą apie lietuviškos mokyklos pasir inkimą vaikams iš ru-sakalbių šeimų rodo, kad apklausos dalyviams svarbiau ne „idealistiniai“, bet la-biau pragmatiniai šio sprendimo motyvai:

T. Kaip manote, kodėl daug rusų tėvų parenka savo vaikams lietuvių mokyklas?

R. Na… Todėl, kad čia gyvena, ir mokytis vaikams lengviau. Ir... darbą rasti lengviau (len-kas; 68 m.; pensininkas; aukštasis išsilavinimas; gimė Lietuvoje; Visagine gyvena 30 m.);

R. Na, jiems reikės stoti [į aukštąsias mokyklas], jeigu jie neišvažiuos į užsienį. Tik tokiu atveju (rusė; 59 m.; pensininkė; vidurinis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 24 m.);

204


R. Na, jeigu lieka gyventi Lietuvoje, – gali būti, kad ir reikia (rusė; 32 m.; siuvimo įmonės darbuotoja; vidurinis išsilavinimas; gimė Lietuvoje; Visagine gyvena 17 m.);

R. Jeigu vaikas ruošiasi gyventi Lietuvoje, na, kaip be valstybinės kalbos? Tai sudėtinga. Mes gi dirbome rusiškoje įmonėje, rusakalbėje, taip sakant, o dabar jaunimas – jeigu baigia studijas ir dirba – būtinai reikia mokėti valstybinę kalbą, lietuvių (rusė; 57 m.; bedarbė; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 27 m.).

T. Jūsų vaikai mokėsi lietuvių mokykloje?

R. Ne, tais laikais – mano vaikai 80-ųjų ir 82-ųjų gimimo metų, – tai dar buvo neaktualu tuo metu. Šiandien reikia vaikus leisti į lietuvių mokyklą. Rusų kalbą jie išmoks namuo-se. O lietuvių kalbą jie turi mokėti, valstybinę kalbą (totorė; 51 m.; pensininkė; specia-lusis vidurinis išsilavinimas; gimė Lietuvoje; Visagine gyvena 31 m.).

Kiti respondentai mokyklos pasirinkimą sieja su vaikų tapatybės bei gimtosios kal-bos išsaugojimu, nors ir pastebi besikeičiančią vaikų savivoką, pavyzdžiui:

R. Visi tėvai nori... laimės savo vaikui, ... padėti savo vaikui kuo geriau įsikurti gyvenime. Ir jeigu tėvai mano, kad vaiko tolesnei, sakykim, karjerai, sakykim, būtent Lietuvoje bus geriau, jeigu vaikas eis į lietuvių vaikų darželį, į lietuvių mokyklą, išmoks, absoliučiai laisvai kalbės lietuviškai, – na, tai jų teisė. Tiesiog aš kiek kitaip į tai žiūriu.

T. T. y. jums rusiškumo palaikymas – tai svarbu?R. Svarbu. Ir aš kategoriškai prieš asimiliaciją. T. <...> Kai sakote „pas mus taip priimta / nepriimta“, ką turite omenyje? R. „Pas mus“ – tai asmeniškai man Rusijos gyventojai. Štai čia aš nieko negaliu su savim

padaryti. Jeigu sakau „mūsų komanda laimėjo“, tai reiškia – tarkim, olimpiadoje, – kad tai vienareikšmiškai Rusijos komanda. Vaikai jau turi kitą nuomonę, jie gimė Lietuvoje, jiems „mūsiškiai“ – tai lietuvių komandos (rusė; 40 m.; medicinos darbuotoja; specialu-sis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 30 m.).

T. Tarkim, Jūs rusė, gyvenate Lietuvoje, na, ir visiškai susitapatinate su Lietuva ir kalbate lietuviškai, ir... savo vaikus ketinate leisti į lietuvių mokyklą, ir neketinate palaikyti savo rusiškumo. Jūsų nuomone, ar tai normalu?

R. Ne. Aš manau, kad net jeigu mano vaikai augs Lietuvoje ir eis į lietuvių darželį ir lietu-vių mokyklą, tai aš vis tiek pasistengsiu, – kiek galėsiu, kiek tai įmanoma, – duoti jiems rusų kalbos žinių. Tegul tai bus nors ir šnekamosios kalbos lygmeniu. <...> Mano tėvai nuo vaikystės stengėsi man duoti labai daug, kai dėl kalbos. Mano tėvas, jei konkrečiai apie asmenybes, jis karštas Rusijos patriotas. Aš nuo vaikystės buvau... na, iš pradžių priversdavo, vėliau jau pačiai patiko – skaičiau labai daug literatūros rusų kalba. Bet dabar manau, kad tai daugiausia rusų šeimose, tokiose rusų šaknis turinčiose šeimo-se, kurios tai vertina. Nes tai, kaip dabar, ypač dideliuose miestuose Lietuvoje, – man atrodo, tėvai mažiau tam skiria dėmesio. Nes žino, kad tu... vaikas gimė Lietuvoje – jam galbūt reikalingesnė bus tam tikra lietuvių kultūros dalis. Ir rusų kalbai jau nėra tokio dėmesio (labiau prie lietuvių; 21 m.; VU studentė; Visagine gyvena nuo gimimo).


205

6. Kiekybinės apklausos duomenimis, dv ikalbių mokyklų idėja Visagine kiek populiaresnė negu didžiuosiuose miestuose (plg. Visagine už dvikalbes moky-klas buvo 85 proc. respondentų, Klaipėdoje 55 proc., Vilniuje 46 proc., Kaune 34 proc.). Tačiau giluminių interviu metu ši nuomonė nebuvo ryški: vieni res-pondentai sakė, kad būtų neblogai, jei tokios mokyklos atsirastų Visagine, kiti nusiteikę prieš dvikalbį mokymą, nes jis, jų manymu, gali neužtikrinti visaverčio abiejų kalbų mokėjimo:

T. O jeigu būtų galimybė mokytis arba vaikus leisti į dvikalbę mokyklą, kurių kalbų derinį pasirinktumėte?

R. Rusų ir anglų (rusas; 22 m.; statybininkas; vidurinis išsilavinimas; Visagine gyvena nuo gimimo);

R. Rusų ir anglų (lenkas; 30 m.; prokuroras; aukštasis išsilavinimas; gimė Lietuvoje; Visa-gine gyvena 27 m.);

R. Lietuvių ir anglų. Rusų išmoks [patys]. O anglų – na, mano dukra mokėsi anglų kalbos mokykloje, jai gerai sekėsi, paskui išvažiavo ir jai ten normalu. Turbūt vaikams to reikia. Jaunimui reikia kaip nors įsitaisyti. Visaginas toks neperspektyvus miestas, kad... (totorė; 51 m.; pensininkė; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Lietuvoje; Visagine gyvena 31 m.).

T. Į kokią mokyklą leidote savo vaikus?

R. Savo vaiką atidaviau į lietuvių mokyklą.T. O jeigu būtų galimybė mokytis dvikalbėje mokykloje, na, tarkim, lietuvių–anglų arba

rusų–lietuvių, Jūs leistumėte [vaiką] į tokią mokyklą? R. Manau, kad taip.T. Į kokią būtent? R. Manau, kad vis dėlto į rusų–lietuvių. T. O kodėl?R. Na, aš nežinau, kaip žmogui, vaikui, susiklostys likimas, bet iš principo, jeigu jau likti

gyventi čia ir galvoti apie šitą šalį, tai manau, kad reikia vis dėlto mokėti dvi kalbas (rusė; 45 m.; vadybininkė; aukštasis išsilavinimas; gimė Ukrainoje; Visagine gyvena 22 m.).

T. Ką Jūs manote apie dvikalbes mokyklas?

R. Оi… Ne, tai gali būti įmanoma vyresnėse klasėse, pačiose paskutinėse klasėse. Bet asme-niškai mano įsitikinimas tiesiog gelžbetoninis, kad pradinėje mokykloje vaikai turi moky-tis vien tik gimtąja kalba. Ir ne veltui sovietinėje mokykloje užsienio kalbų pradėdavo mokyti tik po ketvirtos klasės. Dabar vaikams nuo pirmos klasės dėsto ir rusų, ir lietuvių, visokius fakultatyvus vokiškai, angliškai, ir rezultatas – jiems košė galvoje, ir jie norma-liai nemoka nė vienos iš šių kalbų. Aš kategoriškai prieš dvikalbystę. Iki tam tikro laiko.

T. O į kokią mokyklą leistumėte vaikus?R. Tik į rusų, tik į rusų. Todėl, kad aš manau, kad kitų užsienio kalbų jie galės išmokti

kitais būdais, per fakultatyvus, repetitorius. <...> Bet mokytis vis dėlto žmogus turi gim-

206


tąja kalba (rusė; 40 m.; medicinos darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 30 m.);

R. Jeigu tai neatsiliepia kokybei, vėlgi tokiu atveju manau, tai labai gera idėja. Bet jeigu vaikas nė vienos kalbos nemokės kaip reikiant, tai nieko gero. Aš atiduočiau greičiausiai į lietuvių–anglų, turbūt rusų kalbos vaikas mokytųsi namie… (rusė; 21 m.; VU studentė; Visagine gyvena nuo gimimo).

7. Daugeliui apklausos dalyvių aktualus tapatybės suvokimas , nors ir tėvynės, ir gimtosios kalbos įvardijimas kai kuriems jų buvo sudėtingas. Labai vaizdžiai tai rodo lietuvės, 36 metus gyvenusios Rusijoje, pamąstymai:

R. Šiaip tai mano gimtoji kalba turėtų būti lietuvių. Bet aš lietuviškai kalbu blogiau nei rusiškai. Aš Rusijoje baigiau mokyklą, universitetą baigiau…

T. Kaip apskritai manote, ar žmogus gali turėti dvi gimtąsias kalbas? R. Na, štai kaip man... man atrodo, – man gali būti. Aš manau, kad lietuvių yra mano

gimtoji kalba, bet aš reiškiu mintis… aš viską suprantu, bet reiškiu mintis blogiau negu rusiškai. O rusiškai – reikalas tas, kad aš pradėjau… aš iki 11 metų apskritai rusų kalbos nemokėjau. O vėliau, kai atvažiavau į Rusiją su tėvais, aš gi nesupratau rusiškai ir mokiausi kalbos iš knygų, mokykloje. Ir todėl kalbu taisyklingai, ir visada matau klaidas. <...> Štai. Todėl man atrodo, kad ir rusų mano gimtoji kalba.

T. <...> Jūs save apibūdinate tiesiog kaip lietuvę? Ar kaip rusų lietuvę? Rusakalbę lietuvę? Yra kažkokių derinių?...

R. Lietuvę. Tiesiog lietuvę.T. O kokią šalį laikote tėvyne?R. Na, Lietuvą, žinoma. Aš 10 metų... 11 gyvenau, vaikystė praėjo, ir vis tiek tėvynė – Lietu-

va. Tiesiog, kai atvažiuoju į tas vietas, kur gimiau, tai net kažkaip širdis sustingsta. <...> T. Sakykite, ar turite tokių giminių arba draugų, ar pažįstamų, kurie visiškai susitapatino

su Lietuva, būtent rusų?.. Ir kalba tik lietuviškai, ir vaikus nuteikia kalbėti tik lietuviškai, ar turite tokių pažįstamų? <...>

R. Na, manau, kad tai ne visai normalu. Vis tiek reikia savo žinoti...T. ...savo šaknis, taip?R. Savo šaknis, žinoma. Tiesiog jie nenori, – tai žinote dėl ko, kokiu momentu atsitiko? Po

91-ųjų metų revoliucijos. Žmonės išsigando ir greitai greitai pradėjo... pavardes keisti, užrašinėti kitaip, ir kad gatvėje iš jų lūpų nesigirdėtų jokio rusiško žodžio. Štai nuo to momento (lietuvė; 65 m.; pensininkė; aukštasis išsilavinimas; gimė Kaune; Visagine gyvena 18 m.).

Pateiksime ir kitų respondentų atsakymų, pavyzdžiui:

R. Štai turiu galimybę ir, vienaip ar kitaip, aš vis tiek važiuoju į Rusiją savo šeimos reika-lais, paprastai į svečius, – na kaip, žinoma, aš ... tapatybė išlaikoma, aš noriu matyti tėvynę ten, kur gimiau, ten, kur mano draugai, pažįstami... (rusas; 47 m.; montuotojas; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 25 m.).


207

T. O kokią šalį laikote tėvyne?

R. Sunku pasakyti. Gimiau Lietuvoje, bet ir su Rusija mane daug kas sieja. T. Su Rusija turite kontaktų? Būnate ten? Kokiais tikslais?R. Taip, būnu, aplankau gimines, turizmo tikslais... T. <...> O kokios tautybės Jūsų tėvai? R. Rusai.T. Kur jie gimė?R. Rusijoje (rusas; 22 m.; statybininkas; vidurinis išsilavinimas; Visagine gyvena nuo

gimimo);

R. Оi… šiuo momentu Lietuvą. Todėl, kad, nors ir esu rusė, gimiau Kazachstane. O tėvai gyvena Rusijoje. Bet štai, štai…

T. <...> Kaip jūs vertinate tai, kad esate Lietuvos pilietė? Ką dėl to jaučiate? Ar Jums tai malonu? Ar tas pat?

R. Na … ne, kodėl, normaliai, labai netgi gerai vertinu tai, kad gyvenu, – jeigu aš gyvenu Lietuvoje, vadinasi, turiu turėti pilietybę... <...> Ir apskritai kaip ir turėtų būti pilietybė ir Rusijos, nes aš rusų žmogus, bet pilietybė mano šiuo metu lietuvių. Geriau, aišku, būtų buvę, jei turėčiau ir rusų, ir lietuvių pilietybę (rusė; 46 m.; bibliotekininkė; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 22 m.);

R. Aš apskritai lenkė, bet laikau save ruse. T. O ar galėtumėte paaiškinti, kodėl laikote save ruse? Pagal kokius požymius? Ir apskritai,

kaip Jums atrodo, pagal kokius požymius pirmiausia galima nustatyti, kokios tautybės yra žmogus?

R. Na, pirmiausia, natūralu turbūt pagal gimines, bet aš gyvenu rusiškame mieste, ben-drauju su rusiškai kalbančiais žmonėmis, dirbu, kur visi kalba rusiškai, ir todėl taip išeina.

T. O kokia Jūsų gimtoji kalba? R. Mano gimtoji kalba lenkų.T. ...Kaip manote, ar žmogus gali turėti keletą gimtųjų kalbų? R. Manau, kad gali, nes man, va būtent man, tokia situacija ir yra, kad turiu dvi gimtąsias

kalbas – tai rusų ir lenkų. <...> Mes visada save laikėme rusais, ir mūsų vaikai žaidžia kieme: mes rusai, ir viskas, ir pas mus čia visi rusai…

T. <...> Kai Jūs sakote ar galvojate „mano tauta, esu šios tautos dalis“ – tai apie ką? Jaučia-te, kad esate kurios tautos dalis?

R. Na, žinote, tikriausiai, rusų tautos. Nes štai neseniai mes čia žiūrėjome koncertą per televizorių, per ORT, taip? – per rusų kanalą, – ten rodoma šventė, ir štai mes gulime: štai, mūsų šventė, Šeimos diena, – na, tai yra... tai mūsų, ir šito neatimsi. Tegul mes už tūkstančių kilometrų, tegul mes Lietuvoje, bet tai vis tiek mūsų (lenkė; 31 m.; siuvimo įmonės darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; Visagine gyvena nuo gimimo).

8. Kai kurie daug metų Lietuvoje gyvenantys respondentai Lietuvą vadina tė-vyne, bet v i s dėlto savo namais laiko Rusiją , pavyzdžiui:

208


T. Kaip manote, Rusijoje pagal Jūsų kalbėjimą atpažintų, kad esate ne vietinė, ne Rusi-jos gyventoja?

R. Taip, kai mes parvažiuojame namo, į Irkutsko sritį, tai ten sako, kad turime akcentą. Nors aš to nepastebiu (rusė; bibliotekininkė; 46 m.; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 22 m.);

R. Na, taip, sako, kad yra akcentas, žinoma, kai jau tiek metų gyveni Lietuvoje – šiaip ar taip, pradedi kalbėti su akcentu. Aš net kai parvažiuoju namo, tai mano pažįstami, mano draugai sako, kad mano jau akcentas lietuviškas (rusas; 47 m.; montuotojas; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 25 m.).

T. Kai Jūs sakote ar galvojate „mano tauta, esu šios tautos dalis“ – tai apie ką? Jaučiate, kad esate kurios tautos dalis?

R. Mano širdis, žinoma, Rusijoje (rusė; 40 m.; medicinos darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 30 m.).

9. Kaip jau buvo paminėta skyriuje apie kiekybinę apklausą, tapatinimasi s su Europa ar pasauliu tarp visaginiečių paplitęs šiek tiek labiau negu tarp di-dmiesčių gyventojų, bet yra ir kategoriškų tokios pozicijos priešininkų. Visagino respondentų nuomonių pasiskirstymą gerai atspindi šios citatos iš interviu:

T. Kaip Jūs žiūrite į tai, kad kai kurie žmonės tapatina save su Europa arba su pasau-liu, sako: „Aš – europietis“, „Aš – pasaulio žmogus“. Tai blogai ar normalu šiuolaiki-niame pasaulyje?

R. Nėra tokios tautybės – pasaulio žmogus ar Europos žmogus... Manau, kad tai tiesiog blefas, ne daugiau... Juk tautybės, jos kaip ir istoriškai susiformavusios, nesuardomos... na, gerai, nesuardomos – tai jau visai... bet tai yra kažkokie tokie, sakykim, pamatiniai dalykai, – taip? – tai štai, kai dabar sako: „Aš – Europos žmogus“ – kas yra ta Europa? Kur ji, parodykite man?... (rusė; 21 m.; VU studentė; Visagine gyvena nuo gimimo);

R. Na, šitaip žmonės atsitraukia nuo savo istorijos, ją perrašo, iškreipia. Tai bjauru (rusė; 31 m.; stilistė-kirpėja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Latvijoje; Visagine gyvena 29 m.);

R. Manau, kad tai yra blogai. Tai kažkaip... nežinau, mažina žmogaus savivertę (rusė; 30 m.; auklė; vidurinis išsilavinimas; Visagine gyvena nuo gimimo);

R. Manau, kad tai yra blogai, nes žmonės pamiršta savo šaknis, netgi nesidomi jomis. Globalizacija (rusas; 22 m.; statybininkas; vidurinis išsilavinimas; Visagine gyvena nuo gimimo);

R. Aš to nesuprantu. Nežinau, ar tai blogai ar gerai. Man tai nepriimtina (rusė; 74 m.; pensininkė; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 28 m.);

R. Niekad nepagalvodavau taip griežtai apibrėžti savo pozicijos. Galima sakyti, Lietuvoje aš save laikau lietuve, Europoje save laikau Europos piliete (labiau prie lietuvių; 21 m.; VU studentė; Visagine gyvena nuo gimimo);


209

R. Ne, aš to nepripažįstu. Aš – ne.

T. ...Mes įstojome į Europos Sąjungą, bet mes vis tiek turime vadinti save Lietuvos, Latvijos, Estijos piliečiais...

R. Lietuvos. Taip, mes lietuviai. Mes Lietuvoje gyvename... (lietuvė; 65 m.; pensininkė; aukštasis išsilavinimas; gimė Kaune; Visagine gyvena 18 m.);

R. Manau, kad tai normalu dabartiniame pasaulyje (lenkas; 30 m.; prokuroras; aukštasis išsilavinimas; gimė Lietuvoje; Visagine gyvena 27 m.);

R. Šiuolaikiniame pasaulyje tai normalu... Mano pačios vyresnieji vaikai dabar gyvena ir dirba Londone, jie laisvai bendrauja rusiškai, lietuviškai, angliškai, nors abu rusai. Kaip jie gali atsakyti, ar jie lietuviai, ar anglai? Turbūt europiečiai, tai jau lyg ir gyvenimas diktuoja savo įstatymus... (rusė; 57 m.; bedarbė; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 31 m.);

R. Na, tai gali būti kažkiek duoklė madai, o kažkiek, mano asmenine nuomone, – kad kažkur, kažkada, turbūt vaikystėje, štai šis tautybės klausimas buvo praleistas, gal tėvai savo laiku nesugebėjo savo vaikui galbūt pakankamai paaiškinti, įskiepyti meilės savo kultūrai. Bet ir vėl – tai nėra blogai. Žmogus visur jaučiasi kaip savo namuose. Irgi gerai (rusė; 40 m.; medicinos darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazach-stane; Visagine gyvena 30 m.).

10. Visi kalbinti visaginiečiai gerai suvokia savo miesto etninį , kalbinį ir kultūr inį sav itumą Lietuvos kontekste, pavyzdžiui:

R. Pas mus čia ne Lietuva, ir niekada Lietuva nebus. Lietuva – kažkur ten, štai ten jau pa-sirinkimo neturėtumėm. O čia mes kompaktiškai gyvename ir kalbame savo kalba, nors ir suprantame lietuviškai. Nenoriu niekaip pažeminti lietuvių kalbos, bet pas mus čia ne Lietuva. Čia net lietuviai sako: „Mes gyvename ne Lietuvoje“. Taip jau susiklostė (rusas; 53 m.; energetikas; vidurinis išsilavinimas; gimė Kirgizijoje; Visagine gyvena 30 m.);

R. Žinote, aplink mane vien rusai. Todėl lietuvius ant pirštų galima suskaičiuoti. O jeigu juos ant pirštų suskaičiuoji, vadinas, jie irgi kalba rusiškai. Pas mus rusiškas miestas, todėl... na, taip išeina (lenkė, 31 m., siuvimo įmonė; vidurinis išsilavinimas; Visagine gyvena nuo gimimo);

R. Visaginas labai specifinis miestas, jūs supraskit, kad čia atvažiavo žmonės, kuriems buvo po 25, 30 metų. Jie atvažiavo čia dirbti. Jie čia negimė, nesimokė, nebaigė aukštųjų mokyklų. Jie atvažiavo į darbą, kur visa dokumentacija, darbo specifika buvo įdėta iš anksto, ten buvo rusų kalba. Kam jiems būtų reikėję mokytis lietuvių kalbos? <...> Jeigu čia 90 ar daugiau nei 80 procentų būtent rusų šeimų, tai natūralu, kad mes tarpusavyje bendraujame rusiškai. Parduotuvėje kalbame rusiškai. Mes vaistinėse kalbame rusiškai. Mes su gydytojais kalbame rusiškai. Noriu pastebėti, kad Visaginas – tai visiškai kitoks miestas Lietuvoje, t. y. reikia tai suprasti (rusė; 45 m.; vadybininkė; aukštasis išsilavini-mas; gimė Ukrainoje; Visagine gyvena 22 m.).

210


11. Įvertindami kitų Lietuvos miestų, ypač Vilniaus, rusakalbių gyventojų rusų kalbos kompetenciją, rusakalbiai visaginiečiai neretai pabrėžia savo kalbi-nį pranašumą ir teigia, kad kituose Lietuvos miestuose skamba netaisyklinga rusų kalba:

T. Kaip Jūs apskritai vertinate Lietuvos gyventojų rusų kalbos mokėjimą? T. y. rusų tautybės gyventojų. Kaip jie kalba?

R. Lietuvos gyventojai, pavyzdžiui, Vilniaus, kiek aš girdžiu, kalba siaubingai... Girdžiu kažką lenkiško, kažką baltarusiško, dar kažkokios kalbos, t. y. grynos rusų kalbos aš Vil-niuje per 20 metų gyvenimo Lietuvoje neišgirdau... Kai girdėdavau daugiau ar mažiau gryną kalbą, tai iš atvažiuojančiųjų. Išties, kalba siaubinga. Tuo ir skiriasi Visaginas, kad čia vis tik išsisaugojo rusų kalba, nuo pat pradžių (rusė; 45 m.; vadybininkė; aukš-tasis išsilavinimas; gimė Ukrainoje; Visagine gyvena 22 m.);

R. Priklausomai nuo gyvenimo vietos: jeigu paimsim Visaginą, čia situacija atrodo daug geriau, rusų kalba taisyklingesnė. Jeigu imsim kažkokias kitas Lietuvos vietas, kur... kompaktiškai gyvena rusai, – na, vis dėlto ten jau jaučiama lenkų įtaka, lietuvių įtaka. Ir tai supaprastina ir nuskurdina kalbą (rusė; 40 m.; medicinos darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 30 m.);

R. Aš galiu pasakyti tik apie savo miestą, apie savo aplinką – kalba gerai. O jau kažkokiose kitose vietose aš susidūriau, – ten jau visai ne rusų kalba. Tos frazės, kurių mes niekad nevartojame... O Visagine dauguma žmonių, kuriuos aš pažįstu, šiaip ar taip, kalba tai-syklinga rusų kalba (rusas; 53 m.; energetikas; vidurinis išsilavinimas; gimė Kirgizijoje; Visagine gyvena 30 m.);

R. Tai priklauso nuo regiono. Sakykim, pas mus Visagine mano senelių ir jų draugių karta, jeigu būna kažkokie šeimyniniai pobūviai, – tai tokia graži kalba! Švari, be jokių prie-maišų, ji labai taisyklinga, jos tiesiog malonu klausytis. Sakykime, mano tėvų karta jau pradeda ne tai kad klaidų kažkokių daryti, bet irgi kažkokį slengą ... Na, ir štai, tarkim, mano karta, jau mažai kas išvis kalba taisyklingai... <...> O Vilniuje tai apskritai... kažkoks apgailėtinas mišinys rusų, lenkų, baltarusių, dar kažko tokio, kad klausytis išvis neįmanoma (rusė; 21 m.; VU studentė; Visagine gyvena nuo gimimo).

12. Gyvenimas tokiame specifiniame etniniu atžvilgiu mieste formuoja visaginiečių vartojamų kalbų ver tinimo skalę : interviu atsakymuose neretai nurodoma ribota lietuvių kalbos mokėjimo nauda, palyginti su anglų arba rusų kalbomis. Ypatingą anglų kalbos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje mini beveik visi, o štai lietuvių kalba, nors ir vertinama kaip valstybinė, ne visiems atrodo naudingiausia ar prestižiškiausia Lietuvoje. Tačiau rusų kalba daugumai visaginiečių svarbi ne tik jų gyvenimo aplinkybėmis, bet ir platesniu kontekstu:

T. Kokią kalbą Jūs laikote pačia reikalingiausia Lietuvos gyventojams? Aišku, išskyrus lietuvių.


211

R. Na, aš manau, kad rusų ir anglų. Su tomis dviem kalbomis niekur neprapulsi. O lietu-vių? Lietuvių – taip, bet Lietuvoje. Ir viskas (rusė; 32 m.; siuvimo įmonės darbuotoja; vidurinis išsilavinimas; gimė Lietuvoje; Visagine gyvena 17 m.);

T. O Jums asmeniškai kokia kalba pati prestižiškiausia?R. Rusų ir anglų.T. O kodėl?R. Todėl, kad tos dvi kalbos daugiausia vartojamos (rusė; 31 m.; stilistė-kirpėja; specialusis

vidurinis išsilavinimas; gimė Latvijoje; Visagine gyvena 29 m.);

R. Man – rusų (lakas; 45 m.; montuotojas; vidurinis išsilavinimas; gimė Dagestane; Visa-gine gyvena 11 m.);

R. Man rodos, rusų – pati reikalingiausia. Vis tiek mes arčiau Rusijos, lietuviai. Štai aš tų pačių žinių klausausi. Juk visa mūsų pramonė, juk mes tik ten galim nuvežti... (lietuvė; 65 m.; pensininkė; aukštasis išsilavinimas; gimė Kaune; Visagine gyvena 18 m.).

T. O kokia kalba, Jūsų manymu, dabar lietuvių visuomenėje laikoma prestižiškiausia? R. Aš manau, kad valstybinė (ukrainietė; 27 m.; buhalterė; aukštasis išsilavinimas; gimė

Ukrainoje; Visagine gyveno nuo 2 iki 18 m.);

R. Na, turbūt lietuvių. T. O Jums asmeniškai kokia kalba pati prestižiškiausia?R. Rusų kalba.T. O kodėl?R. Rusų kalba – gana paplitusi ir rusiškai kalba labai daug žmonių, nemanau, kad tiek

žmonių kalba lietuviškai. Lietuvių kalbą moka tik lietuviai, gyvenantys Lietuvoje (lenkė; 30 m.; siuvimo įmonės darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; Visagine gyvena nuo gimimo).

Svarbu pažymėti, kad, reitinguodamos kalbas pagal reikalingumą, jaunosios kartos respondentės, Vilniaus universiteto studentės, kalbėjo apie tai, kad šiuo metu rusų kal-bos joms reikia tik grįžtant namo į Visaginą, tačiau tos kalbos mokėjimas taip pat nau-dingas studijoms:

T. Štai Jūs gyvenate Lietuvoje, Jums rusų kalbos reikia daugiausia namie ar dar kuriose nors gyvenimo srityse?

R. Praktiškai tik kalbant su tėvais. <...> T. y. Visagine aš dažniausiai kalbu rusiškai, netu-riu ten pažįstamų, su kuriais galėčiau kalbėti lietuviškai. Vilniuje – atvirkščiai, turiu vos porą žmonių rusakalbių (labiau prie lietuvių; 21 m.; VU studentė; Visagine gyvena nuo gimimo);

R. Jos (rusų kalbos) man prireikė moksle. <...> mūsų fakultete tenka skaityti labai daug lite-ratūros, pirmiausia angliškai. T. y. jeigu tai kažkokia labai specifinė literatūra, sakykim, labai sudėtingi dialektiniai modeliai, man daug lengviau suprasti ją rusiškai, ir jeigu randu – tai aš labai laiminga. Na, arba, sakykim, kažkokius kursinius rašai ir reikia

212


kažkokių papildomų informacijos šaltinių, na, t. y. turiu tam tikrą pranašumą prieš savo kursiokus, kurie, sakykim, nemoka tos kalbos (rusė; 21 m.; VU studentė; Visagine gyvena nuo gimimo).

13. Esminiai pastarojo dešimtmečio pakitimai šalies ir miesto raidoje stipriai pa-veikė iš kitur į Lietuvą atvykusių žmonių, jų vaikų gyvenimą ir nuotaikas, tad nemaža dalis apklaustųjų mano, kad iš Visagino ir apskritai iš Lietuvos ger iau būtų i švažiuoti :

T. O jeigu Jūs galėtumėte rinktis, kur gimti, – kokią šalį pasirinktumėte? Arba jeigu ga-lėtumėte rinktis, kur Jūsų vaikams gimti, – ką būtumėte išrinkęs? Ar pasirinktumėte Lietuvą?

R. Na, tik ne Lietuvą.T. O kodėl? R. Todėl, kad ši šalis be ateities.T. Tuomet kokią?R. Galbūt Vokietiją ar Prancūziją, kurią nors klestinčią Europos šalį (rusas; 53 m.; energe-

tikas; vidurinis išsilavinimas; gimė Kirgizijoje; Visagine gyvena 30 m.);

R. Žinoma, kad pasirinkčiau Rusiją (rusė; 59 m.; pensininkė; vidurinis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 24 m.);

R. Ne. Aš pasirinkčiau Rusiją (rusas; 22 m.; statybininkas; vidurinis išsilavinimas; Visagi-ne gyvena nuo gimimo);

R. Vargu. Manau, kad tai gana... šalis be socialinių garantijų, aš nenorėčiau (rusė; 21 m.; VU studentė; Visagine gyvena nuo gimimo);

R. Tiesą sakant, nežinau. Bet Lietuvos – turbūt ne. Nenorėčiau aš čia nei būti, nei gyven-ti, bet taip susiklostė gyvenimas, ir vaikai mano čia auga, ir aš čia gyvenu ... na, štai... (lenkė; 31 m.; siuvimo įmonės darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; Visagine gyvena nuo gimimo);

R. Aš Lietuvos pilietė, bet jokių ypatingų jausmų, na, nejaučiu. Nes įgijome pilietybę kaž-kada, tai buvo dar, na, lyg viena šalis ir paskui staiga... to lyg ir reikėjo, kadangi mes čia, Lietuvoje, likome gyventi.

T. <...> O jeigu galėtumėte rinktis, kur Jūsų vaikams gimti, – ką būtumėte išrinkusi?R. Vargu ar Lietuvą.T. O kokią šalį, gal galėtumėte pasakyti?R. Tą pačią Ameriką, kokią nors Europos šalį (rusė; 57 m.; bedarbė; aukštasis išsilavini-

mas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 27 m.);

R. Man Lietuva nėra patogi šalis, aš čia nesijaučiu patogiai, ramiai ir saugiai. Aš čia kaip ant parako statinės sėdžiu (rusė; 40 m.; medicinos darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Kazachstane; Visagine gyvena 30 m.);

R. Manau, kad ne, turbūt nepasirinkčiau, man nepatinka dabartinė mūsų padėtis Lietuvo-je. Aš visų tų naujienų rytais klausausi, kas žemės ūkyje, kas kur kaip... Labai man gaila (lietuvė; 65 m.; pensininkė; aukštasis išsilavinimas; gimė Kaune; Visagine gyvena 18 m.).


213

14. Vis dėlto nemažai respondentų pabrėžia savo trauką Lietuvai , tarp jų yra ir gimusių Lietuvoje, ir atvykusių čia dirbti:

T. Kaip Jūs vertinate tai, kad esate Lietuvos pilietė?

R. Man tai malonu. Aš čia gyvenu ir noriu būti Lietuvos piliete (rusė; 49 m.; aptarnavimo sferos darbuotoja; specialusis vidurinis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 21 m.);

R. Gimiau Rusijoje, baigiau ten mokslus ir atvažiavau į Lietuvą, jau būdama suaugusi mo-teris, turėdama šeimą. Aš myliu Lietuvą, čia gimė mano vaikai, bet laikau save tik ruse.

T. <...> O jeigu Jūs galėtumėte rinktis, kur gimti, – kokią šalį pasirinktumėte? Arba jeigu galėtumėte rinktis, kur Jūsų vaikams gimti, – ką būtumėte išrinkusi? Ar pasirinktumėte Lietuvą?

R. Manau, kad taip. Šiaip tai vaikai lyg ir nesirenka: kur gimė [juokiasi], ten ir gimė. Nežinau, kaip mano vaikai, bet aš vaikams Lietuvą parinkčiau. Mus Visaginas visiškai tenkina. Mes čia atvažiavome su vyru iš Leningrado kaip jaunieji specialistai ir gyve-name čia jau 30 metų... (rusė; 57 m.; bedarbė; aukštasis išsilavinimas; gimė Rusijoje; Visagine gyvena 31 m.);

R. Žinote, man, aišku, malonu, kad esu Lietuvos pilietė, bet truputį su vyriausybe nesutinku. T. O jeigu Jūs galėtumėte rinktis, kur gimti...? R. Aš, žinoma, nieko nekeisčiau, būčiau taip ir palikusi, kaip yra (lenkė; 57 m.; bedarbė;

gimė Lietuvoje; Visagine gyvena 35 m.);

R. Na, dėl savęs tai nenorėčiau nieko keisti. Man patinka Lietuvoje, džiaugiuosi, kad gimiau čia, o ne, pavyzdžiui, Rusijoje... (labiau prie lietuvių; 21 m.; VU studentė; Visagine gyvena nuo gimimo);

R. Esu savo tėvynės patriotė, todėl kur bevažiuočiau, į bet kokį užsienį, mane traukia atgal. Tik čia, tik namo, nesvarbu, ar tai būtų kaimas, ar sostinė. Vis tiek Lietuva – tai mano... Mano šalis, mano gimtinė (rusė; 30 m.; auklė; vidurinis išsilavinimas; Visagine gyvena nuo gimimo).

APIBENDRINIMAS

Lietuvos gyventojams žodis Visaginas greičiausiai kelia dvi stereotipines asociacijas: ato minė elektrinė ir rusakalbių miestas. Tuo pat metu visaginiečių „rusakalbiškumas“ suvokiamas ir vertinamas kiek kitaip nei tradicinis Lietuvos pietryčių regionų ar Vil-niaus ir Klaipėdos gyventojų „polinkis“ į rusų kalbą. Pavyzdžiui: „Visagino savivaldybė smarkiai kontrastuoja Utenos regione savo daugiataute bendruomene. Rytų Lietuvoje, kuri amžių bėgyje pergyveno natūralios asimiliacijos ir – pabrėžtinai – prievartinės asi-miliacijos ir kolonizacijos procesus, formavosi multikultūrė terpė, paremta šimtametė-mis kitataučių tolerancijos tradicijomis. Ši aplinka buvo pažeista XX a. viduryje ir ypač 8-ame dešimtmetyje, kada į Ignalinos AE statybas buvo siunčiami tuometinės Sovietų

214


sąjungos specialistai. Dr. Algirdo Kavaliausko apskaičiavimu 2001 m. Visagino savival-dybėje gyveno daugiau kaip 40 tautų ir tautybių žmonės. Tačiau pirmiausiai ūkiniai ir socialiniai veiksniai naikino patį tautiškumo pagrindą – kalbą, palaipsniui ją išstumiant pradžioje iš viešojo vartojimo, o vėliau – ir buities. Daugiatautė Visagino bendruomenė palaipsniui tapo rusakalbe, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – dvikalbe…“ (Visagi-no savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklų pertvarkos 2012–2015 m. bendrasis planas: 3). Verta atkreipti dėmesį į du šio teksto teiginius: pirma, kad lietuvių kalba Visagine buvo išstumiama iš vartojimo, ir, antra, kad daugiatautė Visagino bendruomenė palaipsniui tapo rusakalbe. Projekto tyrimo „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: mies-tai ir miesteliai“ medžiaga visiškai neigia tokį miesto kalbinės situacijos supratimą: dau-gelis respondentų, besiteisindami dėl prasto valstybinės kalbos mokėjimo, pasakojo, kad Sniečkaus miesto, vėliau Visagino, gyventojų bendravimo kalba nuo pat pradžių buvo rusų, o miesto bendruomenė nuo pat pradžių buvo rusakalbė (taip pat žr. Kavaliauskas 2003) – kitaip ir negalėjo būti „sąjunginio pavaldumo“ (t. y. tuometinės Tarybų Sąjun-gos su išskirtiniu rusų kalbos statusu) ir „sąjunginės reikšmės didžiosiose statybose“ su panašiems miestams būdingu uždarumu (Kasatkina, Leončikas 2003: 184). Beveik tokia miesto kalbinė situacija išlieka ir mūsų dienomis, nors negalima nepastebėti ir dvikal-bystės įsitvirtinimo požymių. Buvusį lietuvių kalbos nemokėjimą dabar keičia vyresnio amžiaus respondentų pasyvusis šios kalbos mokėjimas, o jaunosios kartos respondentų lietuvių kalbos mokėjimo lygis tampa netgi aukštesnis nei gimtosios rusų kalbos.

Visagino kontekstas išskirtinis dar ir kitu požiūriu. Pasak Heinricho Pfandlo, „žmo-nės, kurie nuo mažens atsiduria dviejų kalbų konfrontacijos situacijoje, anksčiau ar vė-liau iškelia sau klausimą apie gimtąją kalbą“ (Pfandl 2004: 130). Bet čia ir vėl galime teig-ti, kad patys visaginiečiai jaučiasi gyveną gana homogeniškoje kalbos atžvilgiu terpėje, o tai netiesiogiai lemia faktą, kad Visagine daug mažiau respondentų turi dvi gimtąsias kalbas – tik apie 3 proc., negu Vilniuje ir Klaipėdoje, kur tokių respondentų buvo apie 8 proc. Taip pat reikia pabrėžti, kad respondentams visaginiečiams, skirtingai nuo Vil-niaus ir Klaipėdos apklaustųjų, lietuvių kalba netampa antrąja gimtąja. Interviu metu Visagino gyventojai minėjo tik rusų ir lenkų gimtųjų kalbų derinį (išskyrus Rusijoje užaugusią 65 m. lietuvę, kuriai, jos žodžiais tariant, atrodo, kad ir rusų yra jos gimtoji kalba – žr. interviu), o didmiesčiuose dažniausias derinys – rusų ir lietuvių. Apskritai visaginiečiai beveik nedvejodami atsakinėjo į klausimą apie gimtąją kalbą, o štai vilnie-čiai ir klaipėdiečiai dažniau susimąstydavo, negalėdami atsakyti iškart. Panašiai yra ir su Visagino ir didmiesčių respondentų tautybės ir tapatybės suvokimais: visaginiečiai, palyginti su apklausų dalyviais Vilniuje ir Klaipėdoje (žr. Lichačiova 2010), apibrėžia save ryžtingiau ir vienareikšmiškiau.

Kalbant apie Visagino ir visos Lietuvos santykį, socialinės ir ekonominės permainos šalyje visaginiečius veikia stipriau nei kitų miestų gyventojus, nes Visagino gyvybingu-mas labai priklausomas nuo IAE egzistavimo. Ar jėgainei nustojus dirbti Lietuvos že-mėlapyje išliks pats miestas, ar jo gyventojai neišsivažinės į kitas šalis, juk, anot jų pačių,


215

jeigu jau teks pradėti gyvenimą iš naujo, galbūt prasmingiau tai daryti turtingesniuose ir ramesniuose už Lietuvą kraštuose (žr. interviu). Visaginiečiams, priešingai nei kitų Lietuvos regionų gyventojams, permainos šalies gyvenime yra pirmiausia ne ekonomi-nės gerovės, bet savivokos klausimas. Visagino bendruomenė nėra galutinai pasirengusi tapti tokia pat, kaip ir kitų Lietuvos miestų, lietuviška visuomene. Visaginiečiai jautriai suvokia savo kaip asmenybės pokyčius, susijusius su bendra geopolitine kaita; vieni su tuo susitaiko, kiti jaučia vidinį konfliktą su savo asimiliacijos požymiais ir ypač – vaikų pasaulio suvokimu, ir tam priešinasi. Respondentų pamąstymai rodo, kad jie reflektuoja kitų žmonių patirtį, pavyzdžiui, pasakodami apie nepatogumus, sukeltus lietuvių kalbos nemokėjimo: ...pažįstu daug žmonių – ateis į parduotuvę, kad ir etiketes pažiūrėt, per-skaityt – žmonėms iškart atsiranda sunkumų; įvertindami kalbinio kultūrinio ugdymo svarbą: Dabar Europoje vaikų ugdymui skiriama ne tiek laiko, kiek mums skyrė mūsų tėvai, mūsų vaikystėje. Aš, jeigu būtų tokia galimybė, pasistengčiau vaikams skirti daug dėmesio; Štai, tarkim, mano pusseserė išvažiavo į Angliją... Jie abu rusai, vyras ir žmona, jiems ten gimė vaikas, dabar vaikšto į anglų darželį. Jis kalba praktiškai vien angliškai. Tai jau ne rusų žmogus, jis jau nesupranta ir nekalba tos šalies, kuriai priklauso, kalba, iš kurios kilo jo tėvai... Ne. Aš nelaikau tai įmanoma, ir t. t. Dažnai respondentai tai daro, kalbėdami apie gimtosios kalbos išsaugojimą šeimos pastangomis: Turiu pažįstamų šeimų, kur vaikai mokosi lietuvių mokyklose, ir visi jie puikiai kalba rusiškai, ir šeimos tarpusavyje kalba rusiškai. Bet pirmiausia respondentai svarsto savo asmeninę patirtį, pavyzdžiui: Viskas priklauso nuo tėvų, kaip šis klausimas sprendžiamas šeimoje... Mano vaikas puikiai kalba rusiškai, puikiai galvoja, rašo, skaito, nors baigė lietuvių mokyklą; Aš labai daug skaičiau vaikystėje ir rašyti mokiausi pati todėl, kad aš lietuviškai anksčiau išmokau rašyti ir paskui man buvo labai gėda, kad aš, rusė, nemoku rašyti. Tai koreliuoja su sociologų įžvalgomis: „Nors asimiliacija dažnai analizuojama kaip procesas, vykstan-tis grupės lygmeniu, kurio atskiras individas gali net nepastebėti, tačiau individualioje patirtyje etniniai pokyčiai irgi yra suvokiami, vertinami, apmąstomi. Individualūs pasi-sakymai padeda suprasti, su kuo asimiliaciją sieja ją patiriantys žmonės ir kaip jie patys interpretuoja tapatybės virsmą“ (Leončikas 2007: 94).

Be jau minėtų asociacijų, žodis Visaginas taip pat galėtų sietis su tarpine stovykla, kur žmonės pragyvena tam tikrą laiką, tikėdamiesi paversti tą stovyklą nuolatine savo gyvenamąja vieta, bet taip ir nespėja įterpti savo gyvenimo į konkretų geopolitinį kraš-tovaizdį, lieka nežinioje dėl savo ir ypač savo vaikų tolesnio likimo, be to, gyvenimo aplinkybių nebuvo skatinami suartėti su priimančiąja kultūra bei gerai pramokti tos kultūros kalbos, tad ir toji kalba, ir kultūra jiems taip ir lieka „tranzitinės“. Vis dėlto, sprendžiant iš interviu, šį miestą jie norėtų laikyti savo nuolatiniais namais, nes, visų respondentų teigimu, jie neturėjo ir neturi jokių etninių konfliktų su kaimynais, pažįs-tamais, bendradarbiais. Svarbu pabrėžti, kad ir ne rusų kilmės respondentai mini gerus santykius, siejančius miesto bendruomenės narius, ir geranoriškai toleruoja rusų kalbos dominavimą kaip per keletą dešimtmečių susiklosčiusį jų miesto komunikacinį bruožą.

216


Visaginas išties yra ypatingas Lietuvos miestas, nes jo susiformavimas yra ne ilgų ir sudėtingų sociokultūrinių procesų, o darbo imigracijos idėjos padarinys. Be to, jis atsi-rado valstybėje, kuri dabar jau neegzistuoja. Šį miestą galima apibūdinti ir kaip dirbtinę salą, kurios etninio, kultūrinio ir kalbinio kitoniškumo buvo neįmanoma nenumatyti iš anksto. Nepilni keturi miesto istorijos dešimtmečiai – labai trumpas laikotarpis, tad miestas ir toliau gyvuoja kaip savotiška sala sociolingvistiniame Lietuvos žemėlapyje.

Vis dėlto visaginiečių pasakojimuose pastebimas noras išsivaduoti iš tokio atskirtu-mo ir „kasdieninėje patirtyje pasireiškiančių etninių ribų“ (Leončikas 2007: 94).

LITERATŪRA

Baranauskienė, V. (2012) Lietuvos miestų sociolingvistiniai regioniniai ypatumai: Magistro darbas. Vilniaus uni-versitetas.

Daugiakalbystė (2012) – Мультилингвизм как европейская норма. Prieiga internetu: http://www.parta.org/articles/?id=211 (žiūrėta 2012-09-30).

Kasatkina, N.; Leončikas, T. (2003) Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas / Eugrimas.

Kavaliauskas, A. (2003) Visaginas. Istorijos fragmentai (1972–2002). Vilnius: Jandrija. Leončikas, T. (2007) Etniškumo studijos 2007/1: Asimiliacija šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje: švietimo sekto-

riaus pasirinkimas. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas / Eugrimas.Lichačiova, A. (2010) Vilniaus ir Klaipėdos rusų ir rusakalbių tapatybės savivokos ypatumai. Iš Miestai ir kalbos.

Vilnius: Vilniaus universitetas, p. 125–151.Gyventojai pagal tautybę, gimtąją kalbą ir tikybą. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų

surašymo rezultatai. Prieiga internetu: http://web.stat.gov.lt/uploads/docs/gyv_kalba_tikyba.pdf (žiūrėta 2013-09-30).

Gyventojai pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Prieiga internetu: http://web.stat.gov.lt/uploads/docs/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf?PHPSESSID= twmjcujxideyz (žiūrėta 2013-09-30).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. Nacionalinė antidiskriminacinė 2009–2011 metų programa (2008) Prieiga internetu: http://www.mature-project.eu/materials/del_LR_Vyriausybes_nutarimo_del_Naciona-lines_antidiskriminacines_progamos.doc (žiūrėta 2012-09-20).

Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga internetu: http://www.stat.gov.lt/lt (žiūrėta 2012-11-12).Lietuvos statistikos metraštis 2011. Prieiga internetu: http://www.stat.gov.lt/uploads/metrastis/1_LSM_2011_

Lt.pdf?PHPSESSID= (žiūrėta 2012-09-15).Pfandl (2004) – Пфандль Х. Металингвистические высказывания и культурная рефлексия у русскозяычных

эмигрантов в Австрии. In Русскоязычный человек в иноязычном окружении / Slavica Helsingensia, 24. Helsinki: Helsinki University Press, p. 129–135.

Pfandl (1994) – Пфандль Х. Русскоязычный эмигрант третьей и четвертой волны: несколько размышлений. Русский язык за рубежом 5–6: 101–108.

Visagino savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklų pertvarkos 2012–2015 m. bendrasis planas. Prieiga inter-netu: http://www.visaginas.lt/index.php?1584549780 (žiūrėta 2012-10-05).

217

1 0 s k y r i u s . Lietuvos lenkai ir lenkų kalba LietuvojeKinga GebenVilniaus universitetas

Atliktų projektų „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ ir „Miestai ir kalbos“ duomenys leidžia apibendrinti Lietuvos miestuose gyvenančių

lenkų atsakymus ir analizuoti jų kalbinės savimonės išraiškas. Skyriaus tikslas yra išana-lizuoti lenkų etninės mažumos kalbos pasirinkimus ir lenkų kalbos vartojimą Lietuvos miestuose. Skyriuje nagrinėjama dalis vykdant projektus surinktų atsakymų, susijusių su lenkų tautiniu ir lokaliniu tapatumu, gimtosios ir negimtosios kalbos vartojimo ir mokėjimo lygiais, kalbų vartojimu viešojoje ir privačioje erdvėse bei kalbų vertinimo klausimais.

Sociolingvistinių ir dialektologinių šiaurės rytų paribio lenkų kalbos problemati-kos tyrimų ypač pagausėjo pastaraisiais dešimtmečiais, nes po 1989 metų tapo visiems prieinami moksliniai lauko etninių mažumų tyrimai. Lietuvos ir Lenkijos mokslinin-kų dialektologinių tyrimų rezultatai skelbti Januszo Riegerio ir Viačeslavo Vereničiaus redaguotame leidinyje Nad polszczyzną kresową (pvz., V. Čekmonas 1982; 123–138). Šiuolaikinę Lietuvos lenkų kalbą ir kalbinę savimonę iki šiol tyrė Zofia Kurzowa (1988), Jolanta Mędelska (1993), Irena Masojć (1996), Halina Karaś (2001, 2002), Anna Zielińs-ka (2002), Kinga Geben (2003), Henryka Sokołowska (2004) ir kiti. Sociolingvistiniai šiuolaikinės lenkų etninės mažumos kalbiniai pasirinkimai aprašomi monografijoje Miestai ir kalbos (Geben 2010: 153–173) bei kituose straipsniuose (Geben 2011: 42–52; Ramonienė; Geben 2011: 86–120). Lietuvos etninės mažumos, jų kalba ir tapatybės iš-raiškos yra sociologijos susidomėjimo objektas (pvz.: Beresnevičiūtė 2005; Leončikas 2007: 86–93; Kasatkina 2007; Ehala, Zabrodskaja 2011: 6–60). Kalbos, kultūros ir etni-nių mažumų tapatybės pokyčiais domisi ir kiti Lietuvos (pvz., Vilkienė 2011: 115–127) kalbininkai.

Statistikos departamento duomenimis, 2011 metais Lietuvoje gyveno 200 317 len-kų (6,6 proc.). Palyginti su 2001 metų surašymu, lenkų sumažėjo 34,6 tūkst. (Lietuvos statistikos departamentas 2012: 22–23). Dauguma lenkų gyvena Rytų Lietuvoje, tan-kiausiai Šalčininkų (79 proc.) ir Vilniaus (63 proc.) rajonuose (žr. 4a ir 4b žemėlapius), pačioje sostinėje gyvena 104 tūkst. (19 proc.) lenkų (Lietuvos statistikos departamentas 2004: 38).

1. LENKŲ TAUTYBĖ IR TAPATYBĖ

Abiejų projektų kiekybinio tyrimo metu Lietuvos miestuose apklausti 296 lenkai, t. y. 6,7 proc. visų apklaustųjų deklaravo lenkų tautybę. Dauguma respondentų kilo iš viena-tautės šeimos: motiną lenkę minėjo 86 proc., tėvą – 85 proc. respondentų. Nors neliko

218


svarbaus etninėms mažumoms tautybės užrašo pase (Daukšas 2008: 57–72) ir deklaruo-ti etninę tapatybę tapo individualaus pasirinkimo reiškiniu, visgi keliamas klausimas, ar deklaruojama tautybė rodo kilmę ar jaučiamą tapatybę. Anketos klausimais buvo sie-kiama išsiaiškinti, ar išryškėtų skirtumų tarp „paveldėtos“ tautybės ir tapatybės, kurią žmogus norėtų sau priskirti, ir kuo jaučiasi šiuo gyvenimo tarpsniu, todėl paklausta, kaip respondentai save suvokia: kokiai etninei ar teritorinei grupei priklauso. Apklaus-tieji, kurie savo tautybę nurodė kaip lenkų, turėjo galimybę rinktis iš šešių atsakymų: jaučiuosi esąs lietuvis, rusas, lenkas, europietis, pasaulio pilietis, įrašyti savo atsakymą ar neatsakyti nieko (žr. 10.1 lentelę, plg. 2 žemėlapį).

10.1 LENTELĖ. Tautybės ir tapatybės sąsajos (procentais)

Kuo Jūs jaučiatės esąs, gal-vodamas apie save?

Lietuvis Rusas Lenkas Europietis Pasaulio pilietis Kita

Lietuvos lenkai (n=290) 10 6 71 8 4 1

Duomenys rodo tendenciją, kurios ištakos yra globalizacija (8 proc. jaučiasi europie-čiai, 4 proc. pasaulio piliečiai), kai nepriskiriama savęs jokiai etninei grupei. Tai gali būti ir laikino neapsisprendimo išraiška, rodanti sutrikusį ryšį: respondentas negali savęs priskirti nei gimtajai etninei grupei, nei bet kuriai kitai. Tačiau daugiausia lenkų išlaiko savo etninę savimonę, nors matome ryškią asimiliacijos tendenciją: su lietuvių etnine grupe tapatinasi 10 proc. ir su rusų etnine grupe – 6 proc. Tai reiškia, kad dalis lenkų kilmės respondentų jaučia stiprų ryšį su kita etnine grupe, savo dabartį ir ateitį sieja su ja, taiko sau šios grupės stereotipus. Apklausos duomenys rodo, kad niekas iš lietuvių (0 proc.) nenorėtų priskirti savęs lenkų etninei grupei. Taip pat Anastassia Zabrodskaja ir Martin Ehala (2011: 44) Lietuvoje gyvenančių etninių grupių gyvybingumo (angl. ethnic vitality) analizėje teigia, kad lenkų mažuma jaučia mažesnę „etninių skirtumų distanciją“ lietuvių atžvilgiu negu lietuviai lenkų atžvilgiu. Šie duomenys skatino iškelti naujų klausimų apie tai, kaip kintanti tapatybė gali būti siejama su gimtosios kalbos pasirinkimu.

2. LENKŲ TAUTYBĖS, TAPATYBĖS IR LENKŲ GIMTOSIOS KALBOS DEKLARACIJOS PASI- SKIRSTYMAS LIETUVOS MIESTUOSE

Kalba yra labai svarbi tapatumui, nes jos pasirinkimas dažniausiai tiesiogiai siejasi su asmens etnine ir kultūrine identifikacija. Sociolingvistikos tyrimuose kalba yra įvardija-ma kaip svarbiausia tapatybės dalis. Anot R. Wardhaugh (2006: 6), „kalba yra giliausias tapatybės rodiklis, svarbesnis nei kiti kultūros artefaktai tokie kaip drabužiai, valgymo ir elgesio prie stalo manieros“. Kalbą galima laikyti esmine tapatybės vertybe (Geben 2010: 155), ji padeda žmogui suvokti savo santykį su visuomene, kurioje gyvena, taip pat ir su savo šaknimis. Etninės mažumos atstovams dažniau tenka atsakyti sau ir ki-

K. Geben. Lietuvos lenkai ir lenkų kalba Lietuvoje

219

tiems, kas jie yra, tautybės ir tapatybės problemos jiems aktualios ir intuityviai suvokia-mos. Tyrime toliau keliami klausimai: koks yra ryšys tarp tapatybės ir gimtosios kalbos, ar Lietuvos miestų gyventojų atsakymai skiriasi ir nuo ko tai priklauso.

Kiekybinio miestų tyrimo metu buvo paminėta lenkų1 kalba, tautybė ar jaučiama tapatybė 27 vietovėse (plg. 2, 3, 7, 8 žemėlapius). Keturiolikoje miestų buvo vienas ar keli respondentų atsakymai, kurie dažniausiai nurodydavo tik lenkų tautybę. Tokiuo-se miestuose kaip Klaipėda, Anykščiai, Biržai, Molėtai, Naujoji Akmenė, Zarasai keli respondentai deklaruoja lenkų tautybę bei kitą tapatybę. Lenkų gimtąją kalbą nurodo tik respondentai iš Klaipėdos, Biržų, Molėtų ir Zarasų. Kitų šitos grupės respondentų gimtoji kalba yra rusų ir (ar) lietuvių. Tautybė ir jaučiama tapatybė sutampa tokiuose miestuose kaip Vievis, Utena, Ignalina, bet respondentų gimtoji kalba yra deklaruojama lietuvių ir rusų. Tik Širvintų ir Druskininkų respondentų atsakymuose gimtoji kalba, tautybė ir tapatybė sutampa.

Lenkų tautybė dažniau buvo minima 12 vietovių (žr. 10.2 lentelę, plg. 3 žemėlapį), kuriose lenkai respondentai sudarė 10–95 proc. tiriamųjų: Eišiškės (95,0 proc.), Šalči-ninkai (71,0 proc.), Nemenčinė (40,0), Grigiškės (37,5), Švenčionys (26,3), Lentvaris (25,0), Pabradė (25,0), Vilnius (18,0), Trakai (15,0), Švenčionėliai (14,3), Varėna (12,5), Visaginas (10,0). Šitie miestai priklauso teritorijai, lenkų tyrėjų vadinamai Vilniaus kraštu (lenk. Wileńszczyzna).

10.2 LENTELĖ. Lenkų tautybė, tapatybė ir gimtoji kalba visų respondentų iš Vilniaus krašto pasirinkimuose (pro-centais; miestai išdėstyti pagal lenkų tautybės respondentų skaičiaus mažėjimą)

Eiši

škės

Šalč

inin

kai

Nem

enči

nė

Grig

iškė

s

Šven

čion

ys

Lent

varis

Pabr

adė

Viln

ius

Trak

ai

Šven

čion

ėlia

i

Varė

na

Visa

gina

sTautybė 95,0 71,0 40 37,5 26,3 25,0 25,0 18,0 15,0 14,3 12,5 10,0Tapatybė 95,0 61,0 25 27,5 5,3 25,0 10,0 13,9 10,0 9,5 2,5 5,0Gimtoji kalba

95,0 56,1 45 22,5 5,3 22,5 15,0 17,3 10,0 9,5 2,5 1,7

Beveik visuose miestuose (išskyrus Eišiškes ir Lentvarį) jaučiama lenkų tapatybė, palyginti su deklaruota tautybe, mažėja. Didžiausias tapatybės atotrūkis nuo tautybės yra Švenčionyse (skirtumas 21 proc.), nes šitame mieste daugiausia respondentų ne-atsakė į šį klausimą, bei Pabradėje ir Nemenčinėje (skirtumas 15 proc.), kur daugiau respondentų pasirinko europiečio, lietuvio, pasaulio piliečio tapatybę arba neatsakė į klausimą. Nemenčinėje daugiau negu kitur lenkų pasirinko europiečio tapatybę, sykiu dukart daugiau respondentų nurodo gimtąją lenkų kalbą negu lenkų tapatybę. Galima teigti, kad šitame mieste tapatybės kaitos procesai yra labai intensyvūs.

1 Respondentai savo kalbą vadino lenkų kalba, tik keli respondentai teigė kalbantys „po prostu“. Šių atsakymų netapa-

tinu su lenkų kalba. Respondentų kalbos kokybė nebuvo tirta.

220


Lenkų kalbą kaip gimtąją geriausiai išlaiko lenkų tautybės respondentai Eišiškėse, Vilniuje, Lentvaryje ir Švenčionėliuose (plg. 8 žemėlapį). Didžiausias kalbos ir tautybės neatitikimas yra Švenčionyse (skirtumas siekia 21 proc. lyginant lenkų kaip gimtąją kal-bą ir lenkų tautybę deklaravusiųjų skaičių) bei Grigiškėse ir Šalčininkuose (skirtumas po 15 proc.). Šiuose miestuose lenkai dažniau nurodydavo kitą gimtąją kalbą – rusų. O Varėnos mieste tarp pasirinkusiųjų kitą gimtąją kalbą vyravo respondentai, nurodžiu-sieji lietuvių gimtąją kalbą. Sostinėje 80,2 proc. (130 asmenų) tiriamųjų lenkų gimtąja arba viena iš gimtųjų laiko lenkų kalbą. 72,2 proc. (117 asmenų) gimtąja laiko tik lenkų, 8,6 proc. (14 asmenų) nurodo dvi kalbas: rusų ir lenkų – 8 asmenys, lietuvių ir lenkų – 5 asmenys. 3,7 proc. respondentų (6 asmenys) nurodo net tris gimtąsias kalbas: rusų, lietuvių ir lenkų. 15,3 proc. lenkų tautybės respondentų (24 asmenys) nurodo kitą gim-tąją kalbą negu lenkų: daugiau rusų (12,3 proc.) negu lietuvių (2,5 proc.).

Apibendrinę kiekybinius tyrimus matome, kad 77 proc. tiriamųjų lenkų gimtąja lai-ko lenkų kalbą, 23 proc. – rusų ir 11 proc. – lietuvių kalbą. Tarp jų 39 respondentai (13 proc.) gimtosiomis įvardija kelias kalbas. Matome panašumų su jaučiamos tapaty-bės deklaravimu (tik 71 proc. jaučiasi esą lenkai), bet tapatybės pokyčiai yra greitesni negu gimtosios kalbos, tyrimo metu daugiau lenkų tapatinasi su lietuviais negu su ru-sais, bet kartu daugiau jų deklaruoja gimtąją kalbą rusų.

Galime konstatuoti, kad lenkų kalbos vartojimas miestuose išlaiko mažėjimo tenden-ciją, geriausiai kalba išlaikoma vietovėse arčiau Baltarusijos sienos, sostinėje bei miestuo-se besiribojančiuose su sostine. Didelę įtaką respondentų tapatybės pasirinkimams daro miesto aplinka (plg. Vilkienė 2011: 120 rašo: kuo lietuviškesnėje aplinkoje gyvenama, tuo palankesnė nuostata būti tapatinamam su lietuviais). Lietuviška aplinka Varėnoje, rusiška Visagine ir Švenčionyse, lemia tai, kad atitinkamai keičiasi lenkų tautybės respondentų jaučiama tapatybė. Glaustas (kompaktiškas) teritorijos apgyvendinimas lenkų Pietų Lie-tuvoje ar rusų Visagine (plg. 9 skyrių) turi įtakos tų mažumų kalbų vartojimui ir išlaiky-mui. Gimtoji kalba pasirenkama bendraujant su tos pačios tautybės atstovais pusiau vie-šose situacijose (pvz., paslaugų sferoje, plg. 5 b, 6 žemėlapius). Kalbų vartojimas šeimoje (plg. 10.3 ir 10.4 pav.) rodo, kad kalbėdami su sutuoktiniais lenkai dažniausiai vartoja dvi kalbas – lenkų ir rusų. Interviu metu respondentai savo gimtosios kalbos pasirinkimą motyvuoja tėvų (šeimos) pasirinkta bendravimo kalba bei įgyto bendrojo išsilavinimo kalbos įtaka.

3. GIMTOSIOS KALBOS IR TAPATYBĖS DEKLARAVIMAS INTERVIU METU

Kiekybinių duomenų rezultatų interpretacijos ieškojome atlikdami kokybinį tyrimą: iš-analizavome 35 interviu lenkų kalba (apie 16 val.)2. Tarp kokybinių duomenų pateikėjų

2 Interviu įrašyti Vilniuje (7), Trakuose (6), Šalčininkuose (19), Varėnoje (2), Simne (1). Skyriaus autorė įrašė 24 interviu,

mgr. Julija Matiušenok įrašė 11 interviu Šalčininkuose ir apgynė magistro darbą tema: „Kalbos ir tapatybės ryšys: trijų

Šalčininkų šeimų atvejo tyrimas“ (darbo vadovė dr. K. Geben).


221

vyrauja kilę iš vienatautės ir vienakalbės lenkų šeimos atstovai, visi yra gimę Lietuvoje. Respondentų buvo įvairaus amžiaus: 15–25 metų – 10 respondentų, 26–45 metų – 5 res-pondentai, 46–55 – 8 respondentai, vyresnių kaip 56 metų daugiausia – 12 respondentų. Kokybinių interviu analizėje buvo gvildenamas tapatybės klausimas. Daroma prielaida, kad respondentams tapatybės reiškinys yra dvilypis. Respondentai atsakė, kad jaučiasi lenkais arba vietiniais lenkais, lenkais iš Lietuvos, o tapatybės pasirinkimo motyvacija dažniausiai buvo siejama su jaučiamu emociniu ryšiu: To chyba zależy od każdego czło-wieka, co on ma w sercu i kim on czuje siebie. (Vertimas: Tai tikriausiai priklauso nuo kie-kvieno žmogaus, ką jis turi širdyje, tuo ir jaučiasi.) (Šalčininkai, 41 m. vyr.). Responden-tai, gyvenantys mišriose šeimose, minėjo, kad žmogaus asmens bruožai sutuoktiniui yra svarbesni nei jo pasirinkta kalba ar jo tautybė, jiems buvo svarbi ne vyro ar žmonos kilmė iš kitų tautybių šeimų, bet kitos jų vertybės bei savybės, pavyzdžiui, charakterio bruožai. Jaustis ne savo etninės grupės atstovu gali paskatinti būtent mišrios šeimos sukūrimas.

Tai, kad svarbi jaučiamos tapatybės kitimo priežastis yra mišrios šeimos sukūrimas, parodo Vilniaus ir Šalčininkų respondentų gyvenimo istorijų pavyzdžiai. Mišri šeima, sudaryta su lietuviais (Vilnius, 46 m. vyr.) ar rusais (Vilnius, 58 m. vyr.), kai vaikai lanko lietuvių ar rusų mokyklas, lemia kitos negu lenkų namų kalbos pasirinkimą. Pavyzdžiui, Trakuose įrašytos respondentės (56 m. ir 65 m. mot.) pasakoja, kad sudariusios šeimą su kitos tautybės atstovu, pačios neišmokė vaikų lenkų kalbos ir jų vaikai nesijaučia len-kais. Apklaustų vyriausios kartos atstovų vaikai iš Varėnos ir Simno taip pat nesijaučia lenkais. Kokybinio interviu metu mišrių šeimų mažiausia apklausta Šalčininkuose, visi šio miesto respondentai nurodė lenkų tautybę ir gimtąją lenkų kalbą.

Iš kiekybinio tyrimo duomenų paaiškėja, kad lenkams svarbus yra lokalus patriotiz-mas, tarp jų yra daugiausia tokių respondentų, kurie tapatina save su miestu, kuriame gyvena (62 proc., plg. taip atsakiusiųjų lietuvių yra 43 proc.). Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma ne tik lenkų, bet ir kitų etninių mažumų atstovų neidentifikuoja savęs su visa valstybe, bet verčiau tapatinasi su vietove, kurioje gimė, ar su miestu, kuriame gyvena. Tai lokalaus identiteto išraiška, kai respondentas jaučiasi savas tik mieste (vietovėje), kur gimė. Kartu Lietuvos lenkai vienareikšmiškai nurodo Lietuvą kaip savo tėvynę. Sakinys, kurį dažnai kartodavo įvairaus amžiaus lenkai: Aš čia gimiau, čia gyveno mano tėvai ir se-neliai, rodo prieraišumą savo vietovei. Taip pat respondentai cituoja poeto Adomo Mic-kevičiaus žodžius Lietuva, Tėvyne mano (Šalčininkai, 55 m. mot.), kuris, panašiai kaip ir jie dabar, lenkų kalba išreiškia meilę tėvynei Lietuvai. Jauniausios kartos atstovai mini ir pilietybės svarbą savo jaučiamos tapatybės formavimuisi: Nes čia gimiau ir turiu lietuviš-ką pasą (Šalčininkai, 23 m. vyr.). Respondentai pasakoja apie savito etniškumo pojūtį, kai jaučiasi lenkais gyvendami Lietuvoje labiau negu būdami Lenkijoje: Tutaj może bardziej czujesz siebie Polakiem niż tam czuł się by Polakiem. Tutaj bardziej na swoim miejscu, jak to mówi się, niż tam. (Vertimas: Čia galbūt labiau save jauti lenku negu tenai jaustum lenku. Čia labiau savo vietoje, kaip čia pasakius, negu tenai.) (Vilnius, 58 m. vyr.). Respon-dentams yra artimiausia lenkų tauta, bet ne ta, kuri gyvena Lenkijos teritorijoje, o vietinė lenkų bendruomenė, nes juos vienija ta pati kultūrinė ir socialinė terpė.

222


Svarbią įtaką tapatybės formavimuisi daro mokykla ir šeima. Šeimoje žmogus kuria savo identitetą (plg. Beresnevičiūtė 2005: 121), o auklėjimas mokykloje formuoja grupės jausmą ir veikia jauno žmogaus pasaulėžiūrą. Tapatybės pokyčiai siejami su tam tikrais svarbiais žmogaus gyvenimo etapais, pavyzdžiui, respondentė iš Trakų (63 m.) pasako-ja, kad jos sūnus „perėjo“ prie lietuvių kalbos ir jaučiasi lietuvis nuo to laiko, kai pradėjo studijuoti universitete. Taip pat namų kalba keičiama, kai vaikai pradeda lankyti mo-kyklą, mišrių šeimų vaikai dažniausiai leidžiami į mokyklą lietuvių kalba, pavyzdžiui: Mąż był Ruski, sama Polka, dzieci po litewsku. (Vertimas: Vyras buvo rusas, pati esu lenkė, vaikai [kalba] lietuviškai) (Trakai, 68 m. mot.). Interviu metu surinkti duomenys rodo, kad stipriausiai kalbos pasirinkimo dilema jaučiama parenkant vaikui mokyklą ir jaunimui apsisprendžiant dėl studijų Lietuvoje, Lenkijoje ar kitur užsienyje. Mokyklos pasirinkimas lemia kalbos išlaikymą kaip gimtosios, nes auklėjimas mokykloje apima ne tik kalbos įgūdžių, bet ir svarbiausių vertybių ugdymą. Ugdymo procese formuoja-mas jaunų žmonių svarbiausių vertybių (tarp jų ir gimtosios kalbos) suvokimas (Geben 2009: 310–321; Geben 2011: 42–52).

Jaunimo atstovai (15–25 metų) interviu metu sakė, kad, visų pirma, kiekvienos kal-bos mokėjimas yra svarbus ir visos kalbos yra reikalingos. Tokia nuomonė buvo grin-džiama nusiteikimu, kad daugiakalbiams bus daugiau galimybių įsidarbinti ir susikal-bėti su įvairių kalbų ir tautų atstovais. Jaunimas jokiu būdu nenorėtų išryškinti nesusi-tarimų, skirtumų tarp tautybių, nes tai būtų jų pačių nenaudai. Rodomas noras pritapti kalbos, kultūros ir savimonės atžvilgiu, kartais išreiškiamas nesidomėjimas kalbos ar tapatybės problemomis, pavyzdžiui: Jeżeli, jestem Polką, mój mąż, przyszły mąż będzie też Polakiem, to oczywiście, że w domu będziemy z dziećmi rozmawiać w języku pols-kim. Aaa to, w jakim języku będzie rozmawiać z kolegami, to już jego decyzja, a w szkole niech rozmawia po litewsku. To tylko dla dziecka będzie lepiej, jeżeli będzie znał więcej języków. (Vertimas: Jei, esu lenkė, o mano vyras, būsimas vyras, bus irgi lenkas, tai aišku, kad namie kalbėsime su vaikais lenkiškai. O tai, kokia kalba vaikas kalbės su draugais, tai jau jo sprendimas, o mokykloje tegul kalba lietuviškai. Tai tik vaikui bus geriau, jei išmoks daugiau kalbų.) (Šalčininkai, 20 m. mot.). Respondentė pasirinktų vaikui lie-tuvišką mokyklą, nes mano, kad baigusieji lietuviškas mokyklas gali pasiekti daugiau. Sovietmečiu daug lenkų baigė rusų mokyklas, dabar vis daugiau lenkų vaikus leidžia į lietuviškas mokyklas, siekdami jiems „palengvinti gyvenimą“. Švietimo sektoriaus pa-sirinkimas yra susijęs su socialinio mobilumo strategija: mokyklą lietuvių kalba renka-si tie, kurie patys siekia socialinio mobilumo (Leončikas 2007: 86–93).

Vyriausios kartos atstovai (per 58 metų) yra labai prieraišūs lenkų kalbai, kalbos vartojimą sieja su savo tėvų gimtąja kalba ir religija. Moteris pasakoja, kad savo gyve-nimo be lenkų kalbos neįsivaizduoja, nes visos šventės, apeigos, maldos, dainos visada buvo lenkų kalba, pavyzdžiui: Chodza na msza polska, do kościoła chodzę, śpiewam po pogrzebach i i na msze śpiewam, <…> śpiewam na koncertach, na koncertach i w kościele w chórze śpiewam i tego po pogrzebach śpiewam po polsku, tyko po polsku. (Vertimas: Einu į lenkiškas mišias, į bažnyčia einu, giedu laidotuvėse ir ir per mišias giedu, <...>


223

koncertuose dainuoju, koncertuose ir bažnyčios chore, ir per laidotuves giedu lenkiškai, tik lenkiškai.) (Šalčininkai, 70 m.). Ryškėja, kad lenkai mažuose miestuose (o ypač arčiau Baltarusijos sienos) labiau negu sostinėje savo tapatybę sieja su papročiais ir tikėjimu.

Kokybinio tyrimo metu apklausti 46–58 metų respondentai buvo panašių tradicinių pažiūrų, nors ne visi išmokė savo vaikus lenkų kalbos, tačiau sau priskiria tradicines lenkų vertybes. Jie suvokia savo akultūraciją, kelių kultūrų pažinimą ir įsisavinimą lai-ko būtinumu: Najwięcej kultura to jest rosyjska, bo ona była wtedy nawiązana, kultura polska, jakoś staramy się podtrzymywać kulturę swoją polską, jako jesteśmy Polakami, a litewska kultura też, bo żyjemy w państwie litewskim, też musimy, jak mówi się. (Verti-mas: Labiausiai [pažinta] tai yra rusų kultūra, nes tada ji buvo primesta, lenkų kultūra, kažkaip stengiamės palaikyti savo lenkų kultūrą, nes esame lenkai, o lietuvių kultūra irgi, nes gyvename Lietuvoje, tai pat privalome, kaip sakant.) (Šalčininkai, 47 m. vyr.). 46–58 metų respondentų atsakymuose pabrėžiama daugiakalbės ir daugiakultūrės aplinkos įtaka jų asmenybių formavimuisi.

Įvairių atsakymų sulaukėme iš 26–45 metų amžiaus tarpsnio respondentų. Respon-dentė iš Šalčininkų, kaip svarbiausią nurodanti lenkų kalbą, yra baigusi rusų mokyklą ir jaučia artumą rusų kalbai ir kultūrai, bet šiuo metu vis labiau tapatinasi su lenkų kultūra: Właśnie teraz najczęściej po polsku, gdy córka poszła do szkoły polskiej, to w języku pols-kim, ale także mnie i rosyjska jest bliska, bo jak byłam mała, to oglądałam najwięcej kino rosyjskie, i muzyka, i literatura. (Vertimas: Būtent dabar dažniausiai lenkiškai, kai dukra pradėjo lankyti lenkų mokyklą, bet man taip pat ir rusų yra artima, nes kai buvau maža, tai daugiausia žiūrėjau rusų filmus, ir muzika, ir literatūra.) (Šalčininkai, 39 m.). Suvo-kia, kad lenkų kalbos išlaikymas leidžia palaikyti artimesnius šeimos ryšius: Oczywiście kultura polska najbliższa, od małych lat jakoś tą polskość podtrzymujemy tym, że święta religijne, tradycyjne w rodzinie zawsze świętkowaliśmy. Jak jest jakaś tradycja w rodzinie, to jest ten kontakt i stosunki są bardziej takie bliższe. (Vertimas: Aišku, lenkų kultūra artimiausia, nuo vaikystės tą lenkiškumą palaikome tuo, kad tradicines, religines šventes visada namie šventėme. Kai yra kokia tradicija šeimoje, tai tas kontaktas ir ryšiai yra tokie artimesni.) (Trakai, 39 m.). Kaip ir kitų amžiaus grupių atstovai, ji teigia, kad svarbiau-sias tapatybės formavimosi veiksnys yra tradicinės šeimos ryšių palaikymas. Gimtosios kalbos pasirinkimų didesni skirtumai išryškėja pagal mišrios šeimos ir vienakalbės šei-mos sudarymą, nes mišriose šeimose jaunimas greičiau pereina prie prestižiškesnės ir reikalingesnės visuomenėje kalbos.

Vietovėse, kur gyvena mažai lenkų, kalbos išlaikymas pavienėse šeimose yra neį-manomas. Interviu Varėnos mieste duomenimis, lenkiškai kalba tik vyriausios kartos atstovai. Pavyzdžiui, abiejų lenkų sukurtoje šeimoje Varėnoje keturi suaugę vaikai savo šeimose kalba lietuviškai, anūkai nekalba ir beveik nesupranta lenkiškai. Respondentė iš Varėnos pabrėžia, kad šiame mieste negirdima lenkų kalbos, o „jei kurie kalba lenkiškai, tai yra kaimiečiai ir neišsilavinę“: Nu tutaj Polakom może trocha i trudniej, <…> ale jak chcesz tak rozmawiasz, nichto tu im nie zabrania. Tyko że ich tutaj mało jest, które i jest to oni nie rozmawiajo <...> Nu tam musi troszeczki, wie, lepiej i wykształcone Polaki w

224


Wilnie i tam dużo więcej po polsku. U nas tyko po polsku to jeżeli ze wsi dzie przyjado. A tak, żeby tam na ulicy, dużo nie słychać. (Vertimas: Na, čia lenkams gal truputį ir sunkiau, <...> bet kaip nori kalbėti, taip ir kalbi, nieks čia jiems nedraudžia. <...> Na, tenai [Vil-niuje] turbūt truputį, žinot, geriau išsilavinę lenkai Vilniuje ir ten daug daugiau lenkiškai [kalba]. Pas mus jei lenkiškai kas kalba, tai iš kaimo atvažiavęs. O taip kad gatvėje, tai netenka daug girdėti.) (Varėna, 73 m.). Simne lenkų kalba yra pamiršta net vyriausios kartos ten gyvenančių lenkų. Simne vyras (60 m.) trukdė savo motinai (84 m.), kuri teigė esanti lenkė ir turėjo vyrą lenką, kalbėti su manimi lenkiškai interviu metu. Vyras teigė, kad čia negali būti lenkų: T: Aš labai gražiai dabar įrašiau lenkiškai kalbančią jūsų motiną. Ar jūs suprantat lenkiškai? R: Taip. T: Suprantat? R: Suprantu, bet žinokit, nu kokie čia lenkai, kokie čia. T: Bet jūs nenorėjot išmokti lenkiškai? R: Net minties nebuvo (Simnas, 60 m.). Toks pavyzdys rodo, kad grynai lietuviškoje aplinkoje nepalaikoma šeimos pasakojimuose prisiminimų apie lenkų kilmę ar kalbos vartojimą.

Taisyklinga kalba ir aiškia savimone išsiskiria respondentai iš Šalčininkų ir Vilniaus, nes šiuose miestuose lengviausia išlaikyti kalbos mokėjimą dėl palaikančių išorinių veiksnių, pavyzdžiui, vaikai mokosi lenkų mokyklose, yra prieinama lenkiška spauda, bibliotekos turi lenkiškų knygų, lenkų kalba vyksta pamaldos bažnyčiose, vietiniai kul-tūros ar socialiniai renginiai.

4. KALBŲ MOKĖJIMAS

Pasitelkus SPSS programą, buvo tirta, kaip Lietuvos lenkai vertina savo vartojamų (lie-tuvių, rusų ir lenkų) kalbų mokėjimą (žr. 10.3 lentelę). Duomenys rodo, kad labiausiai išlavinti aptariamų kalbų supratimo gebėjimai: beveik visi (96–99 proc.) supranta lietu-viškai ir rusiškai, 97 proc. – lenkiškai. Lenkų kalbą suprantančių yra daugiau nei kalban-čių ar rašančių. Skirtumas tarp suprantančių ir rašančių lenkų kalba siekia 21 proc., nes daug lenkų tautybės respondentų baigė mokyklas ne lenkų kalba ir neišmoko rašytinio kodo. Respondentai nurodė rusų kaip geriausiai mokamą kalbą.

10.3 LENTELĖ. Lenkų tautybės respondentų kalbų mokėjimas (procentais)

Lenkų atsakymai (n=296) Suprantu Kalbu Skaitau Rašau Visai nemokuLenkų kalba 97 96 88 76 1 Lietuvių kalba 96 92 90 88 3 Rusų kalba 99 100 100 98 –

Beveik visi miestuose gyvenantys Lietuvos lenkai moka tris kalbas (lietuvių, rusų, lenkų) ir interviu metu teigiamai vertino savo daugiakalbystę, esą, ją pasitelkus sukuria-mas bendrystės pojūtis, gaunama daugiau įvairios informacijos. Tik vyriausi responden-tai pasakojo apie sunkumus, kad jų lietuvių kalbos žinios esti nepakankamos, nes sovie-tmečiu darbo vietoje nebuvo poreikio kalbėti lietuviškai. Dabar jiems padeda reikalus tvarkyti anūkai, pavyzdžiui: Gdzie idziesz teraz czy co, to już tylko na litewskim języku. Już


225

na przykład ja sama, gdzie trzeba załatwić już, ja ni mogą. (Vertimas: Kur eini dabar ar ką, tai jau tik lietuvių kalba. Jau pati savo reikalų tvarkyti negaliu) (Trakai, 78 m. mot.).

Ieškojome atsakymo, kodėl respondentai geriausiai moka rusų kalbą. Jie tai aiškina įgytu viduriniu išsilavinimu rusų kalba (pvz., Šalčininkai, 39 m. mot.), respondentai skaito spaudą, knygas, klausosi radijo rusų kalba. Kitų užsienio kalbų mokėjimas yra siejamas su aukštuoju išsilavinimu ir poreikiu vartoti jas darbe. Prestižiškiausios Lie-tuvos visuomenėje užsienio kalbos (anglų) nemoka 69 proc. šios grupės respondentų. 31 proc. supranta anglų kalbą, 21–22 proc. šia kalba ir skaito, 18 proc. rašo.

Prastesnis rašymo visomis kalbomis gebėjimo vertinimas bei anglų kalbos nemokė-jimo lygis nulemtas respondentų išsimokslinimo ir jų amžiaus. Tik 20 proc. turi aukštąjį išsilavinimą, daugiausia respondentų yra įgiję vidurinį (37 proc.) ir specialųjį vidurinį išsilavinimą (31 proc.). Poreikis vartoti kitas kalbas darbe yra ribotas: tarp apklaustų-jų lenkų daugiausia buvo pensininkų (21 proc.), bedarbių (13 proc.), samdomų dar-buotojų ir kvalifikuotų darbininkų (12 proc.), tarnautojų, prekybos ir paslaugų sferos darbuotojų (11 proc.). Tik jaunimas turi galimybių bendrauti anglų kalba, pavyzdžiui, keliaudamas, studijuodamas, bet visai lenkų bendruomenei yra būdingas sėslumas ir tradicinė gyvensena – tai pabrėžia respondentai interviu metu.

5. KALBŲ VARTOJIMAS

Lenkų tautybės respondentai dažniausiai nurodo kasdien vartojantys tiek lietuvių (90 proc.), tiek rusų (95 proc.), tiek lenkų kalbas (92 proc.). Į klausimą Kuriomis kal-bomis galvojate? gauname po kelis atsakymus. Vidinė mąstymo kalba gali būti įvairi: 67 proc. šios tautybės respondentų dažniausiai galvoja lenkiškai, 66 proc. – rusiškai, 47 proc. – lietuviškai (žr. 10.1 pav.). Lenkai meldžiasi dažniausiai lenkiškai – 85 proc. Tai yra didžiausias šios kalbos vartojimo rodiklis, susijęs su šeimos tradicija ir senelių vartojama kalba (plg. 10.4 pav.: 82 proc. respondentų su seneliais kalba lenkiškai).

Privačių laiškų, elektroninių žinučių, asmeninių užrašų kalba dažniausiai sutampa su kalba, vartojama žodžiu privačioje erdvėje. Daugiausia tirtų respondentų atsakė, kad

10.1 PAV. Lenkų tautybės respondentų kalbų vartojimas

0102030405060708090

100

kalba galvoja meldžiasi rašo

lietuvių kalba

rusų kalba

lenkų kalba

226


rašo rusų kalba (92 proc.), 60 proc. – lenkų kalba. Valstybinę kalbą respondentai vartoja darbe ir įvairiose įstaigose, 85 proc. respondentų teigė gebantys šia kalba rašyti (kitiems galbūt tai neaktualu dėl pensinio amžiaus). Kadangi lietuvių kalbos rašytinis kodas yra būtinas tvarkant kasdienius reikalus (pvz., banke), rašančių lietuvių kalba yra tik 3 proc. mažiau negu deklaravusių mokėjimą rašyti lietuvių kalba.

Šalčininkuose respondentai dažniau negu Vilniuje vartoja rusų kalbą pusiau oficia-liose situacijose: rusų kalba respondentai bendrauja ne tik su kaimynais ir rusų tautybės draugais, bet šią kalbą kartu su lietuvių kalba vartoja miesto parduotuvėse ir kalbė-dami su nepažįstamais, pavyzdžiui: Rosyjski na co dzień, litewski najwięcej w mieście, w magazynach różnych, a polski w domu tylko. (Vertimas: Rusų kalbą kaip kasdieninę, lietuvių dažniausiai mieste, įvairiose parduotuvėse, o lenkų tik namuose.) (Šalčininkai, 24 m. vyr.); Rosyjski używam codziennie, polski też, litewski też. Angielski trochę rzadziej, jeżeli tylko w czytaniu, czy słuchaniu muzyki angielskiej. (Vertimas: Rusų kalbą vartoju kasdien, lenkų irgi, lietuvių irgi. Anglų truputį rečiau, jei tik skaitau ar klausau muzikos anglų kalba.) (Šalčininkai, 20 m. mot.). Respondentų teigimu, Trakuose lenkų šeimų jaunimas dažniau kalba lietuviškai: Polaki przeszli na litewski język, tak już nie chcą roz-mawiać po polsku <…> Młode najwięcej po litewsku, Polaki wszystkie (dzieci) popuskali do litewskiej szkoły. (Vertimas: Lenkai perėjo į lietuvių kalbą, tai jau nenori kalbėti len-kiškai <…> Jaunimas dažniausiai lietuviškai kalba, lenkai visus vaikus išleido į lietuvišką mokyklą.) (Trakai, 78 m. mot.).

Lietuvos lenkai skaito spaudą, klauso radijo laidų, žiūri televizijos laidas ar naršo in-ternete dažniau rusiškai arba lietuviškai negu lenkiškai. Mažas lenkų žiniasklaidos popu-liarumas yra problema, kuri gali būti išspręsta didinant televizijos programų ir spaudos įvairumą (plg. Geben 2008: 62). Respondentai nežiūri naujausių lenkiškų filmų, todėl pa-reiškia tokią nuomonę: No, niestety, bardzo szkoda, ale Polska nie ma tyle takich dobrych filmów. (Vertimas: Na, deja, labai gaila, bet Lenkija neturi tiek daug tokių gerų filmų.) (Šalčininkai, 41 m. mot.). Nors nemažai respondentų (61 proc.) deklaruoja dažnai arba kartais žiūrintys televiziją lenkų kalba, bet tai nėra kasdienis ryšys su lenkų kalba. Dar mažiau, bet daugiau negu pusė (56 proc.) apklaustų lenkų miestiečių, dažnai (kartais) klausosi radijo lenkų kalba, tik 16 proc. naršo lenkiškose interneto svetainėse, 48 proc. skaito lenkišką spaudą, 55 proc. teigia skaitantys knygas lenkų kalba (žr. 10.2 pav.).

10.2 PAV. Lenkų tautybės respondentų kalbų vartojimas žiniasklaidoje

0

20

40

60

80

100

skaito knygas skaito spaudą klauso radijo žiūri TV

lietuvių kalba

rusų kalba

lenkų kalba


227

Šiuos duomenis galima palyginti su vilniečių apklausos, atliktos 2005 metais, duo-menimis (plg. Radijas ir televizija Lietuvoje 2006: 100). Iš apklausos ataskaitos matome, kad Russkoje Radio Baltija auditorija Vilniuje buvo 22,5 proc. ir 2008 metais išaugo iki 25,6 proc. (plg. LRTK ataskaita 2008: 16). Lenkų radijo stoties Znad Wilii auditorija Vil-niuje 2005 metais siekė 3,3 proc., o 2008 metais sumažėjo iki 2,7 proc. Nors radijas Znad Wilii yra visapusiškas ir šiuolaikinis, dauguma lenkų, gyvenančių Vilniuje, klausosi rusų ar lietuvių radijo stočių.

Informacija apie supantį pasaulį yra gaunama dažniausiai rusų ir lietuvių kalbomis, o tai lemia pasaulėžiūros formavimąsi. Kadangi kalba visada yra susijusi su kultūros reiškiniais (Joseph 2004: 167 rašo: Language can not be culturally „neutral“), kartu su kalbos vartojimu vyksta akultūracija. Lietuvos lenkai skaito knygas dažniau rusiškai dėl įgyto išsilavinimo rusų kalba, klasikinės ir šiuolaikinės laisvalaikio literatūros pa-siūlos. Ieškant tokio bendro lenkų bendruomenės vaizdo paaiškinimo, galima įžvelgti, kad rusų kalbos populiarumas nemažėja dėl to, kad lenkų bendruomenė sensta, o žmo-nių nuostatas skiria visų pirma amžius (plg. Kasparavičienė, Krukauskienė, Matulionis 1995: 208). Demografinis senėjimas ir asimiliacijos procesai lemia, kad lenkų bendruo-menei priklauso daugiau vyresnio amžiaus respondentų. Todėl galima teigti, kad apra-šomi žiniasklaidos kalbos pasirinkimai labiausiai būdingi vyresnio amžiaus žmonėms.

5.1 Kalbinė situacija lenkų šeimose

Lenkų kalbos vartojimas šeimoje mažėja (plg. 13, 14 žemėlapius). Nors su vyresnės kar-tos šeimos nariais – tėvais, seneliais – lenkai (n=296) dažniausiai kalba lenkiškai: su motina kalba lenkiškai 77 proc. apklaustųjų lenkų, su tėvu – 75 proc. Respondentai teigia, kad su broliais ir seserimis bendrauja lenkiškai (73 proc.), bet su sutuoktiniu – tiek lenkiškai (55 proc.), tiek rusiškai (54 proc.) ir neretai pereinama iš vienos kalbos į kitą (24 proc.). Pastebima tendencija prisitaikyti prie kitakalbių sutuoktinių. Su vaikais lenkiškai dažnai kalba 67 proc., su anūkais – 53 proc. respondentų. Su jaunosios kartos atstovais, be lenkų ir rusų kalbų, vis dažniau bendraujama lietuviškai: su vaikais dažnai lietuviškai kalba 48 proc., su anūkais – 54 proc. respondentų (žr. 10.3 ir 10.4 pav.).

10.3 PAV. Lietuvių ir rusų kalbų vartojimas Lietuvos lenkų šeimose

0

20

40

60

80

100

Lietuvių kalbos vartojimas Rusų kalbos vartojimas

su seneliais

su motina

su tėvu

su sutuoktiniu

su vaikais

su anūkais

228


Lyginant lietuvių, rusų ir lenkų kalbų vartojimo rezultatus, lenkų respondentų šei-mose pastebimas didžiausias lietuvių kalbos vartojimo su jaunesne karta šuolis. Rusų kalbos vartojimas išlieka beveik nepakitęs, o lenkų kalbos vartojimas jų šeimose mažėja.

5.2 Kalbų vartojimo viešojoje erdvėje tendencijos

Iš anketų duomenų aiškėja, kad neoficialioje viešojoje erdvėje – bendraudami su kai-mynais, draugais ar pažįstamais, lenkai kalba visomis trimis kalbomis (lenkų, lietuvių ir rusų), vartojamos kalbos su tais pačiais pašnekovais neretai yra kaitaliojamos. Su medi-

10.4 PAV. Lenkų kalbos vartojimas Lietuvos lenkų šeimose

0

20

40

60

80

100

lenkų kalbos vartojimas

su seneliais

su motina

su tėvu

su sutuoktiniu

su vaikais

su anūkais

10.5 PAV. Lenkų tautybės respondentų rusų ir lietuvių kalbų vartojimas viešajame Lietuvos miestų gyvenime

0

20

40

60

80

100

lenkų kalbos vartojimas

su seneliais

su motina

su tėvu

su sutuoktiniu

su vaikais

su anūkais

0

20

40

60

80

100


su kaimynais

su pažįstamais

paslaugų sferoje

su medicinos darbuotojais

su viršininkais

0

20

40

60

80

100


su kaimynais

su pažįstamais

paslaugų sferoje


su viršininkais

0

20

40

60

80

100

Lenkų kalbos vartojimas

su kaimynais

su pažįstamais

paslaugų sektoriuje


su viršininkais0

20

40

60

80

100

Lenkų kalbos vartojimas

su kaimynais

su pažįstamais

paslaugų sektoriuje


su viršininkais

10.6 PAV. Lenkų tautybės respondentų lenkų kalbos vartojimas viešajame Lietuvos miestų gyvenime


229

cinos darbuotojais ir su viršininkais 86 proc. apklaustųjų lenkų kalba lietuviškai, šitoje srityje kalbos yra retai kaitaliojamos (žr. 10.5 ir 10.6 pav.).

Bendravimas oficialioje viešojoje erdvėje, dalyvavimas platesniame Lietuvos visuo-menės gyvenime – kalbinė sfera, kurioje vartojama valstybinė kalba. Tai skatina lietuvių kalbos mokymąsi ir veikia kalbines nuostatas. Visiems, norintiems dalyvauti Lietuvos visuomenėje, įgyti išsilavinimą aukštosiose Lietuvos mokyklose, iškyla būtinybė vartoti valstybinę kalbą.

6. KALBINĖS NUOSTATOS

Kalbininkai sutaria, kad kalbos nėra geresnės ar blogesnės (Wardhaugh 2006: 335), kalbos ir jų atmainos lingvistiškai yra lygiavertės. Kalbinės nuostatos apklausos metu buvo suprantamos kaip emocinis kalbų vertinimas, tačiau įtaką tam tikram nusiteiki-mui kalbos atmainos atžvilgiu daro socialiniai ir politiniai veiksniai (plg. Wardhaugh 2006: 336).

Lietuvių kalba išlaiko reikalingiausios kalbos statusą, tai pabrėžiama 61 proc. visų Lietuvos lenkų respondentų atsakymų (plg. apskritai visų respondentų atsakymuose šis rodiklis siekia 66 proc.). Tai, kad lietuvių kalba yra šiandien Lietuvoje būtiniausia, patvirtina net vyriausios kartos atstovai: Najpotrzebniejszy litewski, a inne trzeba znać, trzeba wszędzie po litewsku trzeba pisać, za to i idzim tak. (Vertimas: Reikalingiausia lietuvių, o kitas kalbas reikia mokėti, visur reikia lietuviškai rašyti, todėl taip ir einame) (Trakai, 65 m. mot.); Bo za to, że jak na Litwie żyim, to dobrze bardzo i litewski język znać i bywa, że gdzie postąpić tego uczyć się, czy gdzie to, łatwiej to, już litewski język, żeby był, wiadomo, wiadomo. (Vertimas: Todėl, kad Lietuvoje gyvename, tai labai gerai lietuvių kalbą mokėti ir būna, kad įstotum kur mokytis ar kur nors, tai lengviau jau lietuvių kalba būtų, žinoma, žinoma...) (Šalčininkai, 70 m. mot.).

Nors tik 62 proc. apklaustųjų lenkų pripažįsta anglų kalbos aukščiausią prestižą (žr. 10.4 lentelę, plg. visų atsakymus 20 žemėlapyje), giluminių interviu metu paaiškėja, kad anglų kalba laikoma itin tinkama, prestižine, tokia, kurios būtinai reikia mokyti vaikus. Teigiamos nuostatos anglų kalbos atžvilgiu nėra susijusios su šios kalbos kasdieniu var-tojimu: internete anglų kalba naršo tik jaunimas. Anglų kalba siejama su kelionėmis, kitų šalių kultūra ir naujosiomis technologijomis: Najpopularniejszy jest moim zdaniem to jest angielski, dlatego że cała kultura, cały komputer, wszystkie oprogramowania prze-ważnie jest w języku angielskim, a w nasze czasy bez komputera, nu, ni studia, nic nie ob-chodzi się, wszędzie jest komputer. (Vertimas: Populiariausia, mano manymu, yra anglų todėl, kad visa kultūra, visas kompiuteris, visos programos daugiausia yra anglų kalba, o mūsų laikais be kompiuterio, na, nei studijos, niekas neišsiverčia, visur yra kompiuteris.) (Šalčininkai, 24 m. vyr.). Interviu metu pabrėžiama visuomenės nuostata, kad šiuo metu reikia orientuotis į ryšius su Europos Sąjungos šalimis, pavyzdžiui: Myślę, że już ten w nasze czasy, gdy my już w Europie, to taki najpotrzebniejszy jest język angielski. T: A jaki język jest Pani zdaniem najbardziej prestiżowy? R: Myślę, że język angielski. (Vertimas:

230


Manau, kad mūsų laikais, kai mes jau Europoje, tai tokia reikalingiausia kalba yra anglų. T: O jūsų nuomone, kokia yra prestižiškiausia kalba? R: Manau, kad anglų kalba.) (Šalči-ninkai, 39 m. mot.). Lenkų, kaip ir kitų tautybių atstovų, kalbines nuostatas veikia glo-balizacija, įsitikinimas, kad pasaulio mastu anglų kalba bendrauja socialiai vyraujanti ir valdžią turinti visuomenės grupė.

Įprasčiausia kalba laikoma rusų (59 proc.). Interviu metu buvo teigiama, kad tai yra vaizdinga kalba, leidžianti lengvai reikšti mintis, bartis ir juokauti. Šia kalba bendrauja-ma su draugais ir sutuoktiniu (plg. 10.5 pav.), neretai pereinama iš vienos kalbos į kitą.

10.4 LENTELĖ. Lietuvos lenkams (n=296) gražiausia, reikalingiausia, įprasčiausia ir prestižiškiausia kalba (procen-tais, statistiškai reikšmingos didesnės reikšmės pažymėtos pilka spalva)

Gražiausia Reikalingiausia Įprasčiausia Prestižiškiausia

Lietuvių kalba 22 61 31 26

Rusų kalba 29 35 59 17

Lenkų kalba 54 11 32 8

Anglų kalba 10 44 6 62

Vokiečių kalba 4 5 5 7

Prancūzų kalba 21 3 3 12

Kitos kalbos

Net pačių lenkų tautybės atstovų teigimu, lenkų kalbos prestižas yra labai mažas, kaip prestižinę ją minėjo 8 proc. Bet daugiau nei pusė apklaustų Lietuvos lenkų teigė, kad ji yra jiems gražiausia. Atsakymai sutampa su gimtosios kalbos pasirinkimu (plg. lenkų kaip gimtąją nurodė 69,3 proc.). Lenkų kalba turi jiems simbolinė vertę, su šia kalba jaučiamas gilesnis emocinis ryšis. Interviu metu vyriausios kartos atstovai pabrėž-davo savo prieraišumą lenkų kalbai: Polski, bardzo ważny polski, bo my jesteśmy Polacy, ważny język polski. (Vertimas: Lenkų, labai svarbi lenkų, nes mes esame lenkai, svarbi lenkų kalba.) (Šalčininkai, 70 m.). Jaunimas apibrėžia ją kaip gražią, bet pasitaiko įvairių nuomonių, pavyzdžiui: Najbardziej lubię to chyba język rosyjski. Jest bardzo ładny. No polski też jest bardzo ładny. (Vertimas: Labaiusiai tai turbūt mėgstu rusų kalbą. Ji yra labai graži. Na ir lenkų yra labai graži.) (Šalčininkai, 20 m.). Informantė (Trakai, 15 m.), besimokanti lenkų mokykloje, teigia, kad svarbiausia kalba jai yra lenkų, bet reikalin-giausia yra lietuvių dėl brandos egzaminų.

Respondentai nevienareikšmiškai vertino tarmės „po prostu“ reiškinį. Šią kalbą api-būdindavo visų pirma kaip „atsirandančią dėl išsilavinimo stokos vyresnių žmonių kal-bą“, bet sykiu tai „artimiausios aplinkos kalba, įdomi, savita“ (plg. Matiušenok 2012: 107).


231

7. LENKŲ KALBA IR KITOS TAUTYBĖS

Lietuviai supranta ir kalba lenkiškai (27–14 proc.) mažiau negu rusai (41–21 proc.), bet skaityti lenkiškai moka tik 7–9 proc. šių tautybių atstovų (plg. 9, 10 žemėlapius). Taip at-sakiusieji respondentai dažnai buvo kilę iš mišrių šeimų arba sudarę skirtingų tautybių šeimas. Kitų tautybių respondentai (baltarusiai, ukrainiečiai ir kt.) deklaruoja geresnes lenkų kalbos žinias, palyginti su lietuviais ar rusais (kalba 34 proc.) (žr. 10.5 lentelę).

10.5 LENTELĖ. Kitų tautybių respondentų lenkų kalbos mokėjimas / žinios (procentais)

Suprantu Kalbu Skaitau Rašau Visai nemokuLietuviai (n 3660) 27 14 7 3 73Rusai (n 489) 41 21 9 5 58Kiti (n 215) 54 34 22 14 46

Trečdalis Lietuvos gyventojų supranta lenkiškai. Tačiau palyginus apklaustų lietu-vių ir rusų deklaruotas lenkų kalbos žinias su šios kalbos vartojimu, pastebima, kad šios kalbos vartojimas yra labai mažas (siekia tik 1–2 proc.). Šeimoje 2 proc. lietuvių ir 3 proc. rusų bendrauja su seneliais lenkiškai. Kitų tautybių respondentai bendrauja lenkiškai šeimoje kiek dažniau su seneliais (10 proc.), 9 proc. taip kalba su sutuokti-niu, 5–7 proc. – su vaikais ir anūkais. Žiniasklaida lenkų kalba nėra populiari: televiziją lenkų kalba žiūri 8 proc. lietuvių ir rusų, 12 proc. kitų tautybių respondentų. 5 proc. lietuvių, 7 proc. rusų ir 12 proc. kitų tautybių respondentų klauso radijo lenkų kalba.

Lietuviai ir rusai meldžiasi savo gimtąja kalba, lenkų kalbos vartojimas šioje sferoje tarp lietuvių siekia 1 proc., tarp rusų 3 proc., bet tarp kitų tautybių atstovų tai yra gero-kai dažnesnis reiškinys: 28 procentai atsakė, kad meldžiasi lenkiškai.

Bendraudami su kaimynais ir pažįstamais 3–5 proc. lietuvių ir 9 proc. rusų atstovų vartoja lenkų kalbą. Paslaugų sektoriuje (pvz., kalbėdami su kirpėja, pardavėja) lenkų kalbą vartoja 2 proc. lietuvių ir rusų. Viešojoje aplinkoje (su medicinos darbuotojais, viršininkais) kitų tautybių respondentai lenkiškai nekalba.

Lenkų kalbos vertinimas lietuvių ir rusų tautybės respondentų yra panašus: lenkų kal-ba yra laikoma įprasčiausia kalba (4–10 proc.), nors kitų negu rusų ir lietuvių tautybių respondentai dažniau minėjo, kad tai jiems gražiausia kalba (13 proc.). Lenkų kalba nėra minima tarp kalbų, tinkamiausių verslo ryšiams. Lietuvos visuomenėje lenkų kalba nėra laikoma prestižine, ji užima žemos kalbinės atmainos (angl. low) pozicijas, nes jos var-tojimas yra siejamas tik su neoficialiomis situacijomis. Nors trečdalis Lietuvos gyvento-jų supranta lenkiškai, lenkų kalbą įprasta vartoti tik buityje. Taip suprantamos diglosijos daugiakalbėse visuomenėse reiškinį pristatė J. Fishmanas (1971: 286). Jis teigia, kad diglo-sijos atveju skirtingas kalbas ta pati daugiakalbė visuomenė vartoja skirtingose situacijose, kalbos turi skirtingas funkcijas ir tai yra priimama kaip norma (plg. Wardhaugh 2006: 95).

Atsakydami į klausimą apie lenkų kalbos prestižą, kitų tautybių respondentai dažnai rėmėsi nuostatomis apie vietinį tarminį variantą, vadinamą „język prosty“.

232


APIBENDRINIMAS

Iš kiekybinio tyrimo išryškėja, kad respondentų teigiami atsakymai apie lenkų kalbos mokėjimą ir vartojimą, taip pat respondentų šios kalbos vertinimas kaip gražiausios koreliuoja su teritorija, kur gyvena lenkų etninė grupė (plg. 4 b ir 10, 16 žemėlapius). Iš žemėlapių analizės matome, kad labiausiai lenkų tapatybė bei kalba išlaikoma Eišiškėse, sostinėje bei su ja besiribojančiuose miestuose. Kituose miestuose, pavyzdžiui, Švenčio-nyse, Varėnoje, Visagine, tendencijos išlaikyti lenkų kalbą lenkų respondentų šeimose yra nepalankios, nors vienatautėse šeimose ji išlaikoma geriau nei mišriose. Daugiau respondentų deklaravo lenkų kalbos mokėjimą negu tos kalbos vartojimą. Daugiau-sia nurodžiusiųjų gimtąją lenkų kalbą priklauso vyriausios kartos respondentams ir vis daugiau respondentų su savo vaikais ir anūkais kalba lietuviškai.

Lenkų kalba vartojama kaip sakytinė, šia kalba lenkai dažniausiai kalba, mąsto ir meldžiasi. Iš nuostatų analizės matome, kad lietuvių kalba turi reikalingiausios kalbos statusą, o prestižiškiausia kalba, kaip ir kitų Lietuvos etninių grupių atstovų teigimu, laikoma anglų. Kai kurias gyvenimo sferas lenkų kalba užleido rusų (žiniasklaida), o kai kurios yra rezervuotos lietuvių kalbai (bendravimas oficialioje viešojoje erdvėje). Galima suformuluoti įžvalgą, kad namų kalba palaipsniui keisis: ne tik oficialiuose, bet ir privačiuose kontaktuose vis dažniau bus kalbama respondentų minėtomis reikalin-gesnėmis (lietuvių, anglų) ir prestižiškesnėmis (anglų, lietuvių, rusų) kalbomis.

Interviu metu respondentai aiškino lenkų kalbos svarbą tapatybės išlaikymui ir pa-brėžė jaunosios kartos išsimokslinimo valstybine kalba tendenciją. Surinkti pavyzdžiai rodo, kad stipriausiai kalbos pasirinkimo dilema jaučiama vaikui parenkant mokyklą ir jaunimui apsisprendžiant dėl studijų. Daugiakalbystė yra vertinama palankiai, vyrauja nuostata, kad daugiakalbiams ateityje bus daugiau galimybių įsidarbinti ir susikalbėti su įvairių kalbų ir tautų atstovais. Ypač prieraišūs lenkų kalbai yra vyriausios kartos atstovai (per 58 metų amžiaus), nors pabrėžia ir daugiakultūrės aplinkos įtaką jų asme-nybės formavimuisi. Visi apklausos dalyviai teigė, kad lenkų kalbos išsaugojimas leidžia palaikyti artimesnius šeimos ryšius.

Lenkams būtų svarbu išlaikyti rašytinio kodo mokėjimą: jis leistų jiems geriau pa-žinti šiuolaikinę lenkų kultūrą ir sparčiai besikeičiančią bendrinę lenkų kalbą. Kitų tau-tybių atstovai lenkų kalbos reikalingumą ir prestižą vertina ne itin palankiai, todėl sie-kiant pakelti lenkų kalbos prestižą Lietuvoje būtų svarbu padidinti lenkų žiniasklaidos įvairovę ir šiuolaikiškumą.

LITERATŪRA

Beresnevičiūtė, V. (2005) Etninės grupės ir socialiniai kalbos aspektai. Lietuvos etnologija 5 (14): 113–126.Čekmonas, V. (1982) – Чекман В. (1982) K социолингвистической характеристике польских говоров

белорусско-литовского пограничия. In J. Rieger, W. Werenicz (red.). Studia nad polszczyzną kresową. T. I. Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, Łódź, Wrocław: Ossolineum, p. 123–138.

Daukšas, D. (2008) Pase įrašytoji tapatybė: Lietuvos lenkų etninio / nacionalinio tapatumo trajektorijos. Lietuvos etnologija 8: 57–72.


233

Fishman, J. (1971) The Sociology of Language. In J. Fishman (red.). Advances in the Sociology of Language. Vol. 1. The Hague, p. 217–404.

Geben, K. (2003) Świadomość i kompetencja językowa a warstwy leksykalne w idiolektach młodzieży polskiego pochodzenia na Wileńszczyźnie. Warszawa: Elipsa.

Geben, K. (2008) Typy innowacji słownikowych w języku inteligencji polskiej na Wileńszczyźnie. Prace Filolo-giczne LIII, p. 223–230.

Geben, K. (2009) O rdzennych wartościach Polaków na Litwie (na podstawie badań ankietowych studentów polonistyki Uniwersytetu Wileńskiego. In M. Dawlewicz (red.) Europejskość ojczyzn: litewsko–polskie związki językowe, kulturowe i literackie. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 310–321.

Geben, K. (2010) Vilniaus lenkų kalbinė savimonė, daugiakalbystė ir tapatybė. In M. Ramonienė (red.) Miestai ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universitetas, p. 153–173.

Geben, K. (2011) Identyfikacja językowa i tożsamościowa Polaków wileńskich. Iš I. Masoit, H. Sokolovska, red. Tapatybė kultūrų sankirtoje: mokslinių straipsnių rinkinys. T. 2. Vilnius: Edukologija, p. 42–52.

Joseph, J. E. (2004) Language and identity: national, ethnic, religious. Basingstoke: Palgrave Macmillan.Karaś H. (2001) (red.) Język polski na Kowieńszczyźnie. Historia – sytuacja socjolingwistyczna – cechy językowe –

teksty. Warszawa: Elipsa. Karaś H. (2002) Gwary polskie na Kowieńszczyźnie. Warszawa; Puńsk: Aušra.Kasatkina, N. (2007) Etniškumo tyrimai: tendencijos ir esminės sąvokos. Prieiga internetu: www.lmaleidykla.lt/

publ/0235-7186/2007/4/1-11.pdf (žiūrėta 2013-02-24).Kasparavičienė, V.; Krukauskienė, E.; Matulionis, A., red. (1995) Vilniečio portretas: sociologiniai metmenys. Vil-

nius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas.Kurzowa, Z. (1988) Świadomość językowa i poglądy Polaków litewskich na ich język. Przegląd Polonijny XIV (1):

75–96.Leončikas, T. (2007) Etniškumo studijos 1: Asimiliacija šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje: švietimo sektoriaus pasi-

rinkimas. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas / Eugrimas, p. 86–93.Lietuvos statistikos departamentas (2004). Prieiga internetu: www.stat.gov.lt/uploads/docs/Vilniaus_saviv.pdf

(žiūrėta 2012-09-29).Lietuvos statistikos departamentas (2012). Prieiga internetu: www.stat.gov.lt/uploads/Lietuvos_gyvento-

jai_2011.pdf (žiūrėta 2012-11-05).Lietuvos statistikos metraštis (2011). Prieiga internetu: www.stat.gov.lt/uploads/metrastis/1_LSM_2011_Lt.pdf

(žiūrėta 2012-09-29).LRTK ataskaita (2008) Prieiga internetu: www.rtk.lt/assets/files/LRTK%20ataskaita_2008.doc (žiūrėta 2012-09-25).Matiušenok, J. (2012) Kalbos ir tapatybės ryšys: trijų Šalčininkų šeimų atvejo tyrimas: magistro darbas, darbo va-

dovė dr. K. Geben. Vilniaus universitetas.Masojć, I. (1996) Czynniki kształtujące świadomość językową Polaków na Litwie po drugiej wojnie światowej.

In J. Rieger (red.). Język polski dawnych Kresów Wschodnich. T. I. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Semper, p. 25–45.

Mędelska, J. (1993) Język polski na Litwie w dziewiątym dziesięcioleciu XX wieku. Bydgoszcz: Wydawnictwo Uczel-niane Wyższej Szkoły Pedagogicznej.

Radijas ir televizija Lietuvoje (2006). Prieiga internetu: www.rtk.lt/assets/files/va/knyga.pdf (žiūrėta 2012 09 25).Ramonienė, M.; Geben, K. (2011) Особенности языкового поведения литовских поляков. Диаспоры (1).

Moskva: Natalis, p. 86–120.Sokołowska, H. (2004) Wielojęzyczność a umiejętności komunikacyjne uczniów szkół polskich na Litwie. Warszawa;

Wilno: Elipsa.Vilkienė, L. (2011) Ar dvikalbystė – dvikultūrės tapatybės laidas? Kalbotyra 63 (3): 115–129.Wardhaugh, R. (2006) An Introduction to Sociolinguistics. 5th edition. Blackwell Publishing.Zabrodskaja, A.; Ehala, M. (2011) Этнолингвистическая витальность этнических групп стран Балтии.

Диаспоры (1). Moskva: Natalis, p. 6–60.Zielińska, A. (2002) Polska mniejszość na Litwie Kowieńskiej. Studium socjolingwistyczne. Warszawa: SOW.

235

I š v a d o s . Lietuvos urbanistiniai kalbiniai repertuarai ir XXI amžiaus sociolingvistinės perspektyvosMeilutė Ramonienė Vilniaus universitetas

Ši monografija pirmąkart lietuvių sociolingvistikoje pristato Lietuvos miestų kalbinį gyvenimą XXI amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Remiantis kiekybinių ir koky-

binių tyrimų metodologine prieiga, analizuojamas visų didesnių nei 3 tūkst. gyvento-jų turinčių miestų gyventojų kalbų ir tarmių deklaruojamas mokėjimas ir vartojimas įvairiose sferose bendraujant su skirtingais pašnekovais skirtingose situacijose, tiriamos kalbinės nuostatos, ieškoma sąsajų tarp kalbinio elgesio, nuostatų ir tapatybės. Atski-ruose monografijos skyriuose išnagrinėti gimtųjų kalbų – lietuvių kaip valstybinės kal-bos ir jos tarmių, didžiausių Lietuvos tautinių mažumų lenkų ir rusų – kalbų mokėji-mas ir vartojimas, užsienio kalbų komunikacinė kompetencija, gebėjimai ir praktinių įgūdžių taikymas. Specialus dėmesys skirtas kalbinių nuostatų įvairių kalbų ir tarmių, daugiakalbystės atžvilgiu analizei, nagrinėjama įvairių socialinių veiksnių (amžiaus, iš-silavinimo, socialinės padėties ir pan.), miestų dydžio įtaka kalbiniam elgesiui, atski-rų regionų kalbiniai ypatumai. Nuodugnesnės minėtų aspektų išvados yra dėstomos kiekvieno monografijos skyriaus apibendrinimuose. Šiame Išvadų skyriuje išryškinami miestiečių kalbiniai repertuarai, jų regioniniai, statuso ypatumai, kalbinės nuostatos, susijusios su dvikalbio ugdymo klausimu.

KALBŲ STATUSAS, PRESTIŽAS IR VARTOJIMAS

Projekto tyrimas atskleidė kalbų statusą ir prestižą, aiškias skirtingų kalbų vartojimo tendencijas. Lietuvių kalba visuose miestuose užima ypatingą poziciją. Oficialios sferos net ir daugiakalbiuose ir daugiataučiuose miestuose yra tapusios beveik visiškai lietuviš-kos, čia ne tik lietuviai, bet ir kitakalbiai dažniausiai vartoja valstybinę kalbą. Gyvenimo sritys, kuriose bendraujama su daugiau ar mažiau pažįstamais ar artimais žmonėmis, daugiakalbiuose miestuose yra likusios labiau daugiakalbės. Su kaimynais, draugais, kai kur ir paslaugų sferoje tiek kitakalbiai dažniau vartoja ne valstybinę kalbą, tiek lietuviai dažniau vartoja rusų.

Didžiausios tautinių mažumų grupės, lenkai ir rusai, gyvenantys miestuose, moka ir viešajame gyvenime vartoja valstybinę lietuvių kalbą. Visai nemokančių lietuvių kalbos tėra labai nedidelė dalis, daugiausia vyriausio amžiaus, mažiausiai socialiai aktyvi mies-tiečių dalis. Šiuo požiūriu labai išsiskiria kai kurie specifiniai miestai, pavyzdžiui, Visa-ginas. Šiame palyginti naujame mieste (Visaginas įkurtas tik prieš 37 metus) daugiau nei pusė gyventojų yra patys gimę ne Lietuvoje, o jų tėvų daugiau nei 70 proc. gimusių už

236


Lietuvos ribų. Tad nestebina tai, jog net 13 proc. šio miesto gyventojų pripažįsta visai ne-mokantys lietuvių kalbos (visuose kituose miestuose lietuvių kalbos nemokančių teigia tik 1 proc. gyventojų). Visais keturiais kalbiniais gebėjimais (klausyti, kalbėti, skaityti ir rašyti lietuviškai) pasižyminčių Visagino gyventojų taip pat yra daug mažiau nei kituose Lietuvos miestuose (57 proc.), o visuose kituose miestuose tokių yra 95 proc. Nepaisant menkesnių lietuvių kalbos gebėjimų nei kituose miestuose, gana nemaža dalis Visagino gyventojų lietuvių kalbą vartoja daugelyje situacijų, pavyzdžiui, 75 proc. respondentų kalba ir rašo lietuviškai, 32 proc. lietuviškai skaito knygas, 56 proc. – spaudą, 64 proc. žiūri lietuvišką televiziją, 43 proc. apklausos dalyvių naršo internete ir 65 proc. klauso radijo lietuvių kalba. Visagine ryškesnis ir dvikalbystę liudijantis reiškinys – kodų kaita, deklaruojama dažniau nei kituose miestuose (65 proc. Visagino apklausos dalyvių teigia kalbėdami pereinantys iš vienos kalbos į kitą). Visaginas, kaip savotiška dirbtinė sala, gyvuojanti palyginti neilgą laiką, yra įdomus pavyzdys miesto, kurio kalbinė ir kultūrinė erdvė perkuriama mūsų akyse.

Nors tiesiogiai pareikštos itin teigiamos nuostatos valstybinės lietuvių kalbos atžvil-giu, tyrimo rezultatai rodo smarkiai kylančią anglų kalbos socialinę vertę. Visų miestų gyventojai, nepaisant anglų kalbos gebėjimų lygio, šią globalizacijos sąlygomis plintan-čią lingua franca (Blommaert 2010) laiko prestižiškiausia kalba (50,52 proc.). Anglų kalbos prestižą labiau nei lietuviai (50 proc.) iškelia rusų, lenkų ir kitų tautybių gyven-tojai (62–66 proc.). Anglų kalbą labiau vertina mišrios šeimos, didesniuose miestuo-se gyvenantys jaunesnio amžiaus miestiečiai. Lietuvių kalba, palyginti su anglų, pagal prestižiškumą miestiečių nurodoma beveik 10 proc. mažiau – 39,94 proc.

REGIONINIAI YPATUMAI

Teritoriniai kalbų mokėjimo, vartojimo, kalbinių nuostatų ypatumai vaizdžiai matyti kiekybinių tyrimo duomenų pagrindu parengtuose žemėlapiuose. Juose atsispindi ryš-kiausi miestų gyventojų kalbinio elgesio bruožai: deklaruojama gimtoji kalba, valstybi-nės lietuvių kalbos, didžiausių Lietuvos tautinių mažumų grupių, rusų ir lenkų, popu-liariausių Lietuvos miestuose užsienio kalbų mokėjimas ir vartojimas, tarmių vartosena ir kalbinės nuostatos, iškylančios per estetinį, pragmatinį, galios ir prestižo kalbinių kodų vertinimo lygmenį.

Gimtosios kalbos deklaravimas iš esmės sutampa su miestų gyventojų tautine ta-patybe. Dominuojanti Lietuvos miestiečių gimtoji kalba yra lietuvių (81,22 proc.) ir ji nurodyta beveik visų lietuvių (99 proc.) visuose miestuose, išskyrus vieną – Eišiškes. Lietuvių kalbą kaip gimtąją nurodė ne tik lietuviai1, bet ir 17 proc. rusų, 11 proc. len-kų, 17 proc. kitų tautybių miestiečių. Rusų kalba kaip gimtoji deklaruota keturiasde-šimt viename mieste, tačiau taip nurodžiusių gyventojų skaičius daug mažesnis negu lietuvių – 15,39 proc. respondentų. Rusų kalbą kaip gimtąją nurodė ne tik rusais save

1 Būtina turėti galvoje, kad respondentai galėjo nurodyti ne tik vieną, bet ir kelias gimtąsias kalbas.

M. Ramonienė. Išvados. Lietuvos urbanistiniai kalbiniai repertuarai ir XXI amžiaus sociolingvistinės perspektyvos

237

laikantys miestiečiai (jų iš viso 96 proc.), bet ir 2 proc. lietuvių, 23 proc. lenkų, 56 proc. kitų tautybių žmonių. Kaip rodo tyrimo duomenys, didžioji jų dalis gyvena pietryti-nės Lietuvos dalies miestuose, didmiesčiuose (Vilniuje, Klaipėdoje, mažiau – Kaune) ir miestuose, esančiuose netoli pramonės centrų (Klaipėdos, Mažeikių, Šiaulių, Kauno, Alytaus). Lenkų kalba kaip gimtoji nurodyta dvidešimt viename mieste ir tai iš esmės atitinka lenkų tautybės gyventojų pasiskirstymo arealus (Pietryčių Lietuva, Vilnius). Didėjantį daugiatautiškumą ir daugiakalbystę, vaizdžiai rodomą ir 2011 metų gyvento-jų surašymo rezultatų2, iliustruoja ir visai naujos Lietuvos kalbinėje erdvėje miestiečių nurodytos kaip gimtosios, pavyzdžiui, kinų, vietnamiečių kalbos.

Kalbų mokėjimas ryškiu regioniškumu nepasižymi, išskyrus lenkų kalbą, kurios mokėjimas būdingesnis tiems arealams, kuriuose didžiausias lenkų tautybės gyventojų paplitimas. Tiesa, lenkų kalba mokama plačiau nei lenkų gyvenamas regionas, tai grei-čiausiai aiškintina dažnesnių kontaktų su Lenkija galimybėmis, lenkų televizijos buvu-siu prieinamumu dar sovietmečiu. Užsienio kalbų mokėjimo deklaravimas susijęs su tų kalbų mokymu mokyklose ir ryškiu regioniškumu neišsiskiria. Paminėtina nebent prancūzų kalba. Ją labiau moka gyventojai tų miestų, kuriuose nuo sovietmečio viduri-nėse mokyklose tradiciškai buvo ir tebėra mokoma prancūzų kalbos.

Kalbinės nuostatos neišsiskiria aiškesniais regioniniais ypatumais. Ryškiau matyti tik palankesnės nuostatos rusų ir lenkų kalbų atžvilgiu rytinės Lietuvos dalies miestuo-se, kur gyvena daugiausia tas kalbas vartojančių gyventojų.

Miestų gyventojų tarmių mokėjimas, vartojimas, teigiamos nuostatos tarmių atžvil-giu susiję su etnografiniais regionais, kuriuose vienos ar kitos tarmės yra paplitusios. Ty-rimo duomenys rodo, kad miestuose dažniau vartojamos ir geriau vertinamos yra tar-mės, vartojamos etnografinių regionų branduoliuose, kur stipriausia lokali tapatybė ir etnografinė gyventojų savimonė, pavyzdžiui, Žemaitijoje, šiaurinėje Aukštaitijoje.

DAUGIAKALBYSTĖ IR ŠVIETIMAS

Vis labiau besiplečianti daugiakalbystė ryškėja ir daugelio pasaulio šalių švietimo sis-temose (García, Zakharia, Otcu 2013; Extra, Yağmur 1995). Prieš keletą dešimtmečių dominavusi vienkalbystės ideologija keičiama kitomis nuostatomis, steigiama dvikalbių mokyklų ir vaikų darželių. Europos Sąjungos kalbų politika, besiremianti daugiakal-bystės skatinimo nuostatomis, itin remia dvikalbystę ir daugiakalbystę švietimo sferoje. Lietuvos visuomenėje vis dar kyla diskusijų, neretai net kultūrinis elitas reiškia griežtą neigiamą nuomonę ankstyvosios dvikalbystės klausimais. Tautinių mažumų mokyklose priešinamasi didesniam dalykų, mokomų lietuvių kalba, skaičiui.

Tiriant kalbines nuostatas didžiuosiuose Lietuvos miestuose buvo norima pasiaiš-kinti miestiečių kalbines nuostatas dvikalbio ugdymo klausimu, todėl į apklausos klau-

2 Surašymų duomenimis, 2001 m. Lietuvoje gyveno 115 tautybių, o 2011 m. – 154 tautybių gyventojai (Statistikos

departamentas 2012).

238


simyną įtrauktas hipotetinis klausimas, į kokią mokyklą respondentai būtų linkę leisti savo vaikus – vienakalbę ar dvikalbę. Apklausos rezultatai nustebino tyrėjus – daugiau nei pusė didmiesčių gyventojų (52,93 proc.) buvo už dvikalbę mokyklą. Analogiškas klausimas apie mokyklos kalbą buvo įtrauktas ir į mažesnių miestų apklausą. Rezulta-tai parodė, kad mažesnių Lietuvos miestų gyventojai net daugiau už didmiesčių palai-ko dvikalbio ugdymo idėją, pavyzdžiui, net 70 proc. 40–200 tūkst. gyventojų turinčių miestų gyventojai pasisako už dvikalbę mokyklą. Tarp dvikalbes mokyklas palaikan-čiųjų matome daugiau miestiečių iš mišrių (62 proc.) nei vienataučių (53 proc.) šeimų, daugiau nelietuvių (58 proc. rusų, 55 proc. lenkų, 57 proc. kitų tautybių) negu lietuvių (52 proc.), daugiau jaunesnių miestiečių (57 proc. 15–25 m. amžiaus; 49 proc. 56 m. ir vyresnio amžiaus). Dvikalbėms mokykloms labiau pritaria šiaurės rytinės Lietuvos dalies miestų gyventojai. Taigi galime drąsiai teigti, kad dvikalbystė ir daugiakalbystė švietimo srityje Lietuvos miestuose yra vertinama labai palankiai.

MIESTAI IR TARMĖS

Urbanizacija keičia ne tik ekonominę gyvenimo struktūrą, bet ir kasdienio gyvenimo, įpročių, tradicijų ir komunikacijos modelį. Miestų gyventojai yra platesnių, bet lais-vesnių ir ne tokių tankių socialinių tinklų nariai nei kaimo vietovėse (Nordberg 1994: 4–18), miestuose bendraujama su daugiau ir įvairesniais pašnekovais, turinčiais skir-tingų tarmių, akcentų ypatumų. Natūralu, kad miestai yra ta aplinka, kur linkstama atsisakyti kalbinių variantų, pasižyminčių ryškiais regioniniais savitumais, kur daugiau vartojama bendrinė kalba ir mažiau kalbama tarmėmis.

Mūsų projekto tyrimai parodė, kad daugiau nei pusė Lietuvos miestiečių moka ko-kią nors tarmę, bet nebūtinai dažnai ją vartoja, o 16 proc. jų teigia niekada nekalbantys tarmiškai. Tarmės yra gyvybingiausios vidutinio dydžio miestuose, turinčiuose daugiau nei 30 tūkst. gyventojų. Juose 49 proc. gyventojų teigia tarmiškai bendraujantys daž-nai, 37 proc. – kartais, ir tik 13 proc. sakosi tarmiškai nekalbantys niekada. Ryškiausiu tarmių vartojimu išsiskiria Žemaitija, ypač šio regiono branduolio miestai (pvz., Plun-gė, Rietavas, Telšiai), kai kurie Aukštaitijos regionai (pvz., Rokiškis, Pasvalys, Utena). Mažiausiai tarmę miestuose vartoja dzūkai. Vienalytės etninės gyventojų struktūros miestuose tarmės yra gyvybingos, dažnai vartojamos ir vertinamos teigiamai, šių mies-tų gyventojai labiausiai linkę skatinti tarmiškai kalbėti jaunąją kartą. Iš tyrimo rezulta-tų matyti, kad tarmės Lietuvos miestuose dar yra gyvos, jos aiškiai siejamos su lokalia tapatybe, tačiau kai kuriuose regionuose stokoja prestižo (pvz., Dzūkijoje tik 15 proc. miestiečių laiko prestižiška savo krašto tarmę). Kokybiniai duomenys rodo, kad dau-geliu atvejų neigiamas nuostatas tarmių atžvilgiu yra paskatinusi mokykla, formuojanti kalbinę standartizacijos ideologiją, idealizuojanti vienintelį bendrinės kalbos variantą.

Atlikta analizė rodo tik deklaruojamą kalbinę elgseną, tačiau išryškėjusi dabartinė Lietuvos miestų sociolingvistinė situacija leidžia prognozuoti ateities kalbines tenden-

M. Ramonienė. Išvados. Lietuvos urbanistiniai kalbiniai repertuarai ir XXI amžiaus sociolingvistinės perspektyvos

239

cijas. Akivaizdu, kad valstybinė lietuvių kalba pasižymi aukštu statusu ir prestižu, ypač viešajame gyvenime. Itin ryškus yra bendrinės kalbos atvirasis prestižas. Nors kitakal-biai gyventojai lietuvių kalbą moka neblogai ir pabrėžia šios kalbos svarbą, gana palan-kiai visi miestiečiai vertina dvikalbystę ir daugiakalbystę, anglų ir kitų užsienio kalbų mokėjimą. Daugumos pripažįstama kalbinių gebėjimų vertė visose gyvenimo sferose – tiek darbui, tiek šalies, kultūros pažinimui ir pan. Lietuvos tautinės mažumos linkusios išlaikyti savo kalbas, jas sieja su tautine tapatybe, tačiau rusų ir lenkų kalbų gebėjimai tarp šių tautinių grupių ima menkėti daugiausia įsigilalint lietuvių kalbai.

Nors Lietuvos miestuose anksčiau nebuvo atlikta analogiškų sociolingvistinių ty-rimų ir dėl to negalima palyginti dabartinės padėties su ankstesniais laikotarpiais, ta-čiau sukurtas ir pritaikytas metodologinis modelis leis ateityje ne tik stebėti sparčiai kintančią sociolingvistinę situaciją, nuosekliai lyginti atskirus kalbinio elgesio kaitos laikotarpius, bet ir gilinti Lietuvos miestų padėties analizę. Sukurto metodologinio so-ciolingvistinio žemėlapio modelio pagrindu bus galima nuosekliai ir kryptingai toliau tirti sudėtingų kalbinių reiškinių, paties kalbos fenomeno vaidmens šiuolaikinėje visuo-menėje tendencijas, priežastis ir perspektyvas, kalbinius pokyčius, jų sąsajas su socialine visuomenės kaita ir svarbiais socialiniais veiksniais. O kad būtų galima visapusiškai ma-tyti ir įvertinti ne tik deklaruojamą, bet ir realią kalbinę elgseną, reikia sociolingvistinę situaciją tirti ir kitais metodais.

LITERATŪRA

Blommaert, J. (2010) The sociolinguistics of Globalization. Cambridge University Press.Extra, G.; and Yağmur, K. (1995) Urban multilingualism in Europe. Immigrant Minority Languages at Home and

School. Clevedon; Buffalo; Toronto: Multilingual Matters.García, O.; Zakharia Z.; and Otcu, B. (2013) Bilingual Community and Multilingualism. Beyond Heritage Languages

in a Global City. Bristol; Buffalo; Toronto: Multilingual Matters.Nordberg B., ed. (1994) The Sociolinguistics of Urbanization. The Case of the Nordic Countries. Berlin; New York:

Mouton de Gruyter.

241

Cities and Languages II. A Sociolinguistic MapSummary

INTRODUCTION. URBAN AREAS AND SOCIOLINGUISTICS

Globalization, migration, increasing urbanization and other social processes are rapidly changing the sociolinguistic situation in the world. These changes are evident in the choice of language for communication in different areas of life, shifts in linguistic attitudes as well as their impact on the maintenance of ethnic identity. Global trends affect linguistic repertoires of many people and language communities by creating new models of language use both in real-life and in virtual communication, and contribute to the development of so-called super-diversity (Blommaert 2010: 6–12) and multilingualism. Undoubtedly, the earliest evidence of the influence of globalization on language is to be found in urban areas.

The changing sociolinguistic situation, increasing multilingualism, linguistic landscape of the cities and such related issues as language policy, planning, and language ideologies have been in the focus of many linguistic studies (Barni 2008; Spolsky 2004, 2009; Nordberg 1994; Quist and Svendsen 2010). During the last decades, studies into demolinguistics (De Vries 1990), geolinguistics (Van der Merve 1989) and linguistic landscaping (Backhaus 2007; Gorter 2006; Shohamy and Gorter 2009; Shohamy, Ben-Rafael and Barni 2010) as well as other inter-disciplinary research of linguistic diversity in contemporary multilingual contexts have been focused on public and private language use and the use of language varieties along the dimen-sions of time and space.

Another approach frequently applied in sociolinguistic studies is sociolinguistic mapping (Barni 2008; Bouzada-Fernández 2003; Šuplinska and Lazdiņa 2009). Visual reporting of large-scale research data in maps, tables, graphs, and schemes allows for a detailed analysis of the complex phenomenon of communicative behaviour and provides the scientific background for further research or applied studies of language policy.

Sociolinguistic situation in urban areas of Lithuania remains very little investigated. One of the few existing studies deals with sociolinguistic situation in the three largest cities of the country, namely Vilnius, Kaunas, and Klaipėda (Ramonienė 2010). The current study aims to contribute to the field by reporting detailed data on the sociolinguistic situation of all urban ar-eas of Lithuania, which will enable researchers to outline the linguistic prospects of the country. The book contains an analysis of language and dialect knowledge and use across different areas of communication; it also discusses linguistic attitudes of the population and the relationship between linguistic attitudes and identity, reveals the specificity of different regions, and looks into the impact of city size on the linguistic behaviour of its residents. The study described here involved quantitative and qualitative research methods. All the data was collected during the research project “A Sociolinguistic Map of Lithuania: Cities and Towns” sponsored by the Research Council of Lithuania (contract No. LIT-2-18). The quantitative data comes from a

242


survey of 4,697 respondents from urban areas of Lithuania with over 3,000 inhabitants. This data was consolidated with the data from the project “Language Usage and National Identity in Urban Areas of Lithuania: Cities and Languages” (2007–2009) carried out with the support of the Lithuanian State Studies Foundation in the three largest cities, namely Vilnius, Kaunas, and Klaipėda. The quantitative data from the two research projects was used to draw 30 sociolin-guistic maps and incorporated into the qualitative analysis of 300 in-depth interviews admin-istered using a semi-structured questionnaire. The analysis of the data reveals a comprehensive picture of linguistic situation in urban areas of Lithuania.

PART I. Languages and territory

C h a p t e r 1 . USE OF LANGUAGES ACROSS DIFFERENT REGIONS OF LITHUANIA

This chapter deals with the regional specificity of language use in Lithuanian cities and towns. The analysis reported here is based on quantitative data collected under the research project “A Sociolinguistic Map of Lithuania: Cities and Towns”. Data collection took place in 67 urban areas having at least 3,000 inhabitants, while the survey questionnaire was filled in by 4,697 re-spondents. For the analysis of dialect use, however, the number of selected questionnaires was restricted to such respondents who indicated having a certain awareness of dialectal language varieties, which reduced the analysed sample to 4,110 questionnaires.

The results of the analysis suggest that the ethnic composition of the population in a partic-ular area has only partial impact on the linguistic choices of the people. It appears that only the knowledge of Polish has a distinct regional distribution which is directly related to the relatively high proportion of Polish people in the eastern and south-eastern parts of Lithuania. Moreover, it is also important to take into account the fact that Polish is known and understood in a much larger area than the territory inhabited by Poles in Lithuania. While the spread of Polish has not been investigated in greater detail, it could perhaps be explained by rather extensive contacts with the Polish language owing to the proximity of Poland in the bordering regions and acces-sibility of Polish television broadcasts.

The distribution of linguistic attitudes and preferences to languages (the most beautiful, the most important, the most prestigious) is also related to the ethnicities of the respondents because distinctly different attitudes have been established in the eastern urban areas of Lithu-ania where the proportion of non-Lithuanian population is quite high. Regional patterns in the distribution of linguistic attitudes other than those mentioned above are hard to discern.

The analysis of dialect use in urban areas involved a comparison of data with the existing eth-nographic (Etninės kultūros... ir kt., 2003) and ethnocultural landscape mappings (Kavaliauskas and Purvinas 2008). Urban residents do not typically speak dialects (the analysis dealt only with such respondents who admitted having some knowledge of dialects), yet there are certain regional centres, especially in Žemaitija and, to a lesser degree, in Suvalkija, Aukštaitija, and Dzūkija, where even town residents speak their local dialects and have a strong dialectal and regional identity.

Each region is characterized by the use of its local dialect while residents from the big cit-ies (Vilnius and Kaunas) typically use the Aukštaitian dialect, and Klaipėda dwellers prefer

Summary. Cities and Languages II. A Sociolinguistic Map

243

Žemaitian (Samogitian). Moreover, those people, except for Klaipėda, demonstrate marked preference for their native dialect over the local dialect typically spoken in the area where they live. The study showed that the strongest attitudes towards the local dialect have been found in Aukštaitija and Žemaitija, particularly in the ethnic centres of the regions. Dialects spoken there have a tendency to spread, whereas the residents, stronger than elsewhere, agree with the idea that the use of dialects should be encouraged among the younger generation (this is particularly obvious in Žemaitija). The use of dialects in larger cities is also positively evaluated, but this is an outcome of higher education of the residents rather than their ethnic awareness. A mismatch between dialectal attitudes and the regional dialect of an ethnographic area usually occurs in the outskirts of the dialect areas and in eastern Lithuania in the border area between Aukštaitija and Dzūkija

C h a p t e r 2 . KNOWLEDGE AND USE OF LANGUAGES IN CITIES AND TOWNS OF DIFFERENT SIZE

The focus of this chapter is on the interrelationship between the size of an urban area and linguistic diversity in terms of knowledge and use of various languages and their dialects. The main research question is whether the size of an urban area affects the level of knowledge of languages and linguistic choices of its population. It is hypothesized that residents of larger cit-ies know and use a broader range of languages.

For the purposes of the study, all urban areas were subcategorized into three groups: the three big cities (Vilnius, Kaunas, and Klaipėda), nine middle-sized towns with population over 25,000 (except the three big cities), and smaller towns.

The analysis largely confirmed our hypothesis that the size of an area is directly related to linguistic diversity: the range of languages known and used in an urban area parallels its size. The greatest linguistic diversity was found in the three cities whose residents indicated the highest levels of language knowledge, including the languages of ethnic minorities and other foreign languages. Middle-sized towns are most homogeneous in terms of ethnicity, which eventually means that Russian-speaking residents need to use Lithuanian here more often than in the large cities; as regards the knowledge of foreign languages, middle-sized towns occupy an intermediary position between large and small urban areas. Small towns are rather homo-geneous, while their residents have the least knowledge of other languages, i.e. the languages of ethnic minorities and foreign tongues. A few cases deviating from the general trend can be accounted for by the specificity of certain urban areas. Therefore, a conclusion has been drawn that linguistic diversity does not only correlate with the size of the urban area, but also depends on the ethnic structure of the population, economic environment and other factors, usually, but not always, related with the size of the area.

The use of dialects in urban areas differentiates big cities and smaller towns: while part of the population in the big cities has retained their native dialects, their use is restricted to com-munication in the family. In contrast, residents of small towns use dialects both in the private and public domains. Generally speaking, urban areas in Lithuania are not significantly different in terms of the use of dialects; the reason is the population structure as quite a number of urban residents are still newcomers from other places.

244


PART II. Dialects across urban areas of ethnic regions

C h a p t e r 3 . KNOWLEDGE AND USE OF THE LOCAL DIALECT AND LINGUISTIC ATTITUDES IN AUKŠTAITIJA

This chapter discusses the vitality of dialects in the towns of Aukštaitija. More specifically, it looks into the knowledge of various dialects, use of dialects in different situations and with dif-ferent interlocutors, analyses the prestige of dialects and their perceived beauty or relevance to ethnic identity. The description of linguistic behaviour in urban places of this region is often contrasted with Žemaitija, another linguistically and culturally distinctive region of Lithuania.

Over a half of urban residents in Aukštaitija (59%) indicate that they can speak a dialect. Clearly, these people can be viewed as bilingual speakers, because they speak the standard va-riety of Lithuanian and one of its dialects. However, bearing in mind the fact that Aukštaitija stretches over a larger part of Lithuania and comparing this number to 71% of residents in Žemaitija who can speak their local dialect, it is possible to conclude that dialects are gradually disappearing from the urban landscape of Aukštaitija. Out of all respondents who have admit-ted that they know a dialect, only 42% use it when communicating with children and only 12% speak their local dialect with their grandchildren, which suggests that the younger generation will not be speaking the dialect of their family.

Furthermore, nearly one fifth (17%) of the respondents who know a dialect indicate that they never use it. It turns out that the use of dialect is restricted to private settings, namely com-munication with friends, family members, brothers, sisters, parents, all of whom are offsprings of one family. The use of dialects in the family, as indicated by the respondents, contributes to a better and emotionally warmer atmosphere at home and closer ties among the relatives, while the use of the standard language is considered to be inappropriate in private communication.

The choice of language variety in the semi-public domain shows a preference for Standard Lithuanian, even if nearly one fifth of the respondents say that they use their local dialect in shops and 7–12% choose it when dealing with the authorities and in health care institutions. As regards the public domain, urban residents of Aukštaitija do not find Lithuanian dialects suitable for business communication, educational institutions or the mass media. Public com-munication, as indicated by the majority of the respondents, is associated with the standard language which is considered to be a more beautiful, valuable and accurate variant than dia-lects. Clearly, Standard Lithuanian is perceived as more prestigious in comparison to its dia-lectal varieties.

The qualitative data shows that people in Aukštaitija consider their dialect to be more suit-able for a sincere, friendly and intimate communication as the dialect is thought to be more natural and easier to learn. Many respondents expressed their admiration for their dialect and its uniqueness, and they also observed that a dialect is important for personal development and local identity. Over a half of the respondents agreed that young people should be encouraged to use their native dialect. It is thus obvious that dialects are still alive in urban areas of Aukštaitija, but their vitality is gradually decreasing.


245

C h a p t e r 4 . KNOWLEDGE AND USE OF THE LOCAL DIALECT AND LINGUISTIC ATTITUDES IN ŽEMAITIJA

This chapter deals with the quantitative survey data from the region of Žemaitija, designated in accordance with the map of ethnographical regions approved by the Council for the Protec-tion of Ethnic Culture. The data is supplemented with observations from in-depth interviews conducted and transcribed by the author of the chapter. All in all, 780 respondents have been surveyed, all of which are native speakers of Lithuanian and identify themselves with Lithu-ania. The study was specifically focused on the following target groups: a) people having some awareness of dialects, b) people who can speak a dialect, c) people who sometimes speak a dialect, d) people who use a dialect in certain situations, e.g. “which dialect do you use when you write?” (16 respondents answered this question), “which dialect do you use when speaking with your parents?” (276 respondents), etc.

The quantitative and qualitative analysis revealed the following tendencies in the use of the local Žemaitian dialect:

• asmallproportionoftherespondentsadmittedtohavingnointerestatallinthedia-lects and never using them;

• themajorityoftherespondentsarepeoplewhocanspeaktheirlocaldialect,andtheydo it often;

• the analysis of responses from those participants who sometimes speak the dialectproves that the local dialect is not the only language variety used in family communica-tion. The data, however, does not provide conclusive evidence allowing us to establish whether this is a new trend that reflects deliberate choices to use the official language variety and its semi-dialectal variant at home, or it is a sign of decreasing dialect pres-tige, as an outcome of a mixed family context or merely a changing linguistic situation in Žemaitija. These are research questions for the future;

• theeldergenerationshowsamoreconsistentuseofthelocaldialect.Moreover,elderlyrespondents tend to use dialects equally often in their interaction with the younger generation and in the public domain, namely in contacts with medical staff (34%), au-thorities (28%), and at work (20%);

• theanalysishas revealed the following linguisticattitudesof thepopulation towardsdialects: a) one’s native language is considered to be the most common language; b) the beauty of Žemaitian is identified with its simplicity, clarity, and pleasantness; c) the most beautiful language is not one’s dialect but rather Standard Lithuanian, because this is something the respondents have been taught at school; d) Aukštaitian rather than Žemaitian is seen as a more prestigious and valuable language which guarantees a social-economic basis and more opportunities as it is used in public life, is not restricted to private contexts, and has many more functions;

• theanalysisof the socialcontextproves that there isaclearcorrelationbetween theunofficial and official, familiar and formal, private and non-private contexts. During the in-depth interviews, the respondents stressed the vitality and perseverance of their local dialect, which, in their opinion, is unavoidable at home;

• the studyconfirmed the survival tendenciesof the localdialectofŽemaitija:halfofrespondents from urban areas of the region expressed their positive appreciation of the

246


dialect; a similar proportion of people think that dialects are not a sign of rural life, yet another 50% relate the use of dialects to the countryside. While the positive attitudes prevail, the respondents do not show strong opinions on this issue and often acknowl-edge the existence of the so-called “literary“, or standard, language;

• finally,themostpositiveattitudestowardsdialectshavebeedestablishedamongthoserespondents who both know a dialect and use it.

C h a p t e r 5 . KNOWLEDGE AND USE OF THE LOCAL DIALECT AND LINGUISTIC ATTITUDES IN SUVALKIJA

This chapter focuses on the region of Suvalkija and the city of Kaunas. Interestingly, this region reveals specific attitudes of the respondents towards the relationship between one’s identity and dialect, on the one hand, and the standard language variety on the other.

In order to describe the linguistic attitudes of the residents of Suvalkija, the respondents were asked to provide data about their ethnic identity, choice of language varieties for private and official communication, indicate situations in which the use of a dialect would be suitable, express views on their native and other dialects of Lithuanian. The data was used to analyse the respondents’ perception of the relationship between standard and dialectal varieties, correlate their views with such factors as age, gender, and education. All the respondents from the region were streamed into two groups: local residents of Suvalkija in the urban areas of Suvalkija, and people coming from Suvalkija and residing in Kaunas. The latter group, which is more homo-geneous in terms of gender and education, holds a different opinion on certain questions, and the difference could be particularly interesting in the context of majority–minority or immi-grant communities.

The analysis of responses to the question on identity revealed four major factors which de-termine the perception of ethnic identity (“I am a Lithuanian”). They are the origin of parents, birthplace, permanent residence, and the Lithuanian language. Moreover, the study disclosed a dual perception of identity, namely Lithuanian-Suvalkietian: irrespectively of their age or gender, the respondents indicate that they are not only true Lithuanians, but also they identify themselves with their native region and declare their Suvalkietian identity. Admittedly, this dual identity is usually related to their place of birth rather than the use of the local dialect.

Respondents who permanently live in Suvalkija think that only elderly people use the dia-lect in all spheres of life, whereas the younger generation try to adjust the language to the situ-ation and interlocutors. All respondents indicated that they could speak their native dialect. They have also admitted that there is no difference between the language spoken by the genera-tion of their parents and their children, except for the language of grandparents who use more dialectal words than their grandchildren. The respondents also agree that at least one feature of their dialect, namely the Suvalkietian accent, is strongly felt in the language spoken by the younger people. They confirm that since their school days they have been aware of the signifi-cance of their local dialect to the formation of Standard Lithuanian, which, as a consequence, enhances their appreciation of the dialect and makes them feel proud of it. In contrast, certain features of the dialect (the specific accent) and stereotypes of the national character of the peo-ple of Suvalkija, namely stinginess, quite often push their self-esteem towards the negative end.


247

In general, the linguistic attitudes of people in this region are positive. Irrespective of their place of residence, people tend to use their dialect and identify themselves with the region of Suvalkija. Even if globalisation and urbanisation blur regional differences, linguistic in particu-lar, linguistic attitudes of the younger generation show that the identity and dialect of people in Suvalkija, especially the accent, are still alive and will be preserved in the future.

C h a p t e r 6 . DIALECTS ACROSS THREE PARTS OF THE ETHNIC REGION OF DZŪKIJA

Analysis of survey data on the use of dialects has shown that in this respect three significantly different parts can be distinguished in Dzūkija: 1) the Dzūkian area including the towns of Aly-tus, Varėna, Druskininkai, and Lazdijai; 2) a multilingual area including Lentvaris, Trakai, Vie-vis, Nemenčinė, Pabradė, Šalčininkai, Grigiškės, Elektrėnai and Eišiškės; and 3) the Aukštaitian area including Ignalina, Švenčionys, and Švenčionėliai.

In the region of Dzūkija as a whole, dialects are little-used when communicating with par-ents (cf. 8% in Dzūkija with the country average of 20.78%). However, the Dzūkian area, with its 19.43% of respondents who admit using dialects, is very similar to the national average. Residents in the multilingual area of the region use dialects very rarely: only 4.27% speak their native dialect when communicating with parents. Unexpectedly, in terms of dialect use this part of Dzūkija appears to be similar to the Aukštaitian area rather than to the Dzūkian. Such tendency could possibly be accounted for by the fact that the majority of surveyed respondents have parents who lived in the soviet times when the use of dialects was discouraged and more prominence was given to the standard language which was generally associated with higher education.

The data on the choice of the most common dialect is particularly informative as it indi-cates which dialect is commonly used in the area, even if the respondents themselves do not use it. Respondents from the Dzūkian area mostly choose Dzūkian as the most common dialect (75.49%); in the Aukštaitian area, the Aukštaitian dialect is considered to be most common (81.94%); finally, in the multilingual area, one fourth of the respondents (24.59%) did not know which dialect to indicate as most probably none of them is commonly used. The significant dif-ference between the large number of respondents who could single out a common dialect and those few who admitted that they used their dialect with parents can be explained in the follow-ing manner: as a common dialect, the respondents usually indicated the dialect that they hear around them, irrespectively of the fact how frequently or rarely it may happen, so this question merely provides qualitative data. In contrast, the question about communication with parents provides quantitative results because all answers pertain to individual respondents.

Over a half of respondents (61.02%) consider Dzūkian, their local dialect, to be most beau-tiful, and the same can be said about the Aukštaitian area where 61.72% of the respondents rated Aukštaitian highest. One fourth (25.4%) of the respondents have no opinion as to the most beautiful dialect.

As regards language prestige, in the Dzūkian area the local dialect is regarded as most pres-tigious by 38.89% of the respondents. Aukštaitian as the most prestigious variety was indicated by 59.07% of respondents in the Aukštaitian area. Thus, Aukštaitian is rated higher in its area

248


than Dzūkian. The fact that nearly half of respondents (52.90%) in the multilingual area do not distinguish one prestige-laden dialect could be explained by the infrequent use of dialects in this area. Moreover, some of respondents could have misunderstood the meaning of the word ‘prestigious’.

To the majority of residents in Dzūkija, the least comprehensible dialect is Žemaitian: it was indicated by 87.93% of respondents in the Dzūkian area, 79.26% in the Aukštaitian area, and 60.12% in the multilingual one. Obviously, Žemaitian is not only most difficult to understand, but also it is seldom heard in this part of Lithuania.

The future of dialects in this region does not look very optimistic because the respon-dents do not think it is necessary to encourage young people to use dialects. It was only in the Dzūkian area that three respondents out of five (61.2%) agreed that young people should be encouraged to use their native dialect. To compare, in the Aukštaitian and multilingual areas only one third of respondents share the same opinion (respectively 38.95% and 33.33%).

PART III. Identity and language use

C h a p t e r 7 . SOME FEATURES OF LINGUISTIC IDENTITY OF LITHUANIAN URBAN POPULATION

The concept of identity has been one of the main research objects in the works of sociolinguists and, particularly, linguistic anthropologists (Bucholtz and Hall 2006: 369) because identity is most flexibly and fully revealed through language (ibid.). The aim of this chapter is to discuss the theoretical definition of linguistic identity and attempt to delineate the linguistic identity of Lithuanian urban residents in relation to the use of Lithuanian and its dialects.

According to Block (2008: 35–36), linguistic identity is a relationship of an individual to his/her means of communication as it is perceived by the individual himself or as it is ascribed to the individual by others, the means of communication being a language (e.g., Lithuanian), or a dialect (e.g., the Pasvalys dialect of Lithuanian), or a sociodialect (e.g., young speakers’ slang in Pasvalys). In this chapter, the discussion of linguistic identity is focused on the relationship of an individual to Lithuanian and its dialects, whereas sociodialects are beyond the scope of the study. Analyses of linguistic identity employ another three important concepts, namely lan-guage expertise, language affiliation, and language inheritance (Block 2008: 36; Leung, Harris and Rampton 2009: 144). So, linguistic identity in this chapter is defined by the author as an individual’s relationship with language (or several linguistic codes) evidenced by his ability to use the linguistic code which has or has not been inherited and/or by his positive evaluation of that code. Obviously, in certain cases, linguistic identity might be evidenced by only one or two features, which allows us to grade the strength of one’s identity.

The analysis of survey data shows that linguistic identity of urban residents in Lithuania cannot be simply related to Standard Lithuanian. Rather, it is to be seen as a dual identity de-rived from the knowledge of both dialect and standard language variety and defined by exper-tise and affiliation. On the one hand, all respondents of the target group are proficient users of Standard Lithuanian, and this language variety is well entrenched in their consciousness as it is linked with social roles in public and official contexts, and the respondents feel strongly affili-


249

ated with that language. Hence, the standard language variety is important in the perception of one’s Lithuanian identity, even if not all respondents are related to it through language inheri-tance. One the other hand, dialects seem to occupy a very important place in the Lithuanian self-perception and unavoidably impact linguistic identity. It is thus possible to conclude that a dialect rather than the standard language is the native tongue of part of Lithuanians. Quite many Lithuanian urban residents can speak a dialect; they choose to speak a dialect in situa-tions where one’s identity or affiliation with the local community or family comes into question. Moreover, dialects are evaluated very positively. Even if a person does not speak any dialect (e.g., residents of large cities), his/her opinion of dialects is often highly positive.

C h a p t e r 8 . LINGUISTIC ATTITUDES OF RUSSIAN POPULATION IN LITHUANIA

This chapter reviews linguistic attitudes registered among the Russian population of Lithuania and, more specifically, reports on their perception of native language, knowledge of Lithuanian and other languages, use of languages in the private and public domains, as well as linguistic preferences and choices for language learning. Moreover, an attempt is made here to describe the ethnic identity of the Russian population of Lithuania.

The 2011 population census in Lithuania (Department of Statistics of Lithuania) registered 154 different ethnicities in Lithuania, the Russian ethnic minority group being the second larg-est minority group after Poles. The total number of Russians living in Lithuania is 176,913 people (5.8% of the total population).

It would be difficult to distinguish one region in Lithuania which is compactly resided by Russians, but it is obvious that there are more Russians in the eastern part of the country which is in fact compactly populated by the Polish people. For instance, Russians account for 5% of the population in Vievis and Molėtai, while in Šalčininkai they comprise 9.76%, in Elektrėnai and Zarasai 10%, Lentvaris 12.50%, Švenčionėliai 14.29% of the local residents. The propor-tion is even higher (15–25%) in Nemenčinė, Ignalina, Grigiškės, and Pabradė. The town of Švenčionys could be singled out as having a relatively large Russian community with 36.84% of the total number. In contrast, there are urban areas in the country where the Russian minority has not been recorded at all, namely central, southern and south-western or western Lithuania. The largest proportion of the Russian population has been established in Visaginas (51.56%), but this town is excluded from the current analysis due to its special status and the unusual composition of the population formed in the aftermath of the specific economic processes.

Findings from the analysis of sociolinguistic maps and survey data show that respondents from small towns in Lithuania who declare their ethnicity and native language Russian do not always identify themselves with Russians. Identity is understood as a changing feature. The respondents think that a native language is related to one’s ethnicity, parents’ language or any other language that a person knows very well and can easily use for communication. Russian is perceived by those respondents as the most beautiful language, which actually makes them similar in this respect to Lithuanians or Poles. Some Russian respondents declared having two native languages, Lithuanian being the first. Most probably, it demonstrates the higher status of the state language in comparison with the language of an ethnic minority. The priority of Lithu-

250


anian is also evidenced by the fact that the majority of Russian respondents see it as the most necessary and prestigious language. In contrast, the Russian language is viewed as prestigious by those respondents who come from urban areas densely populated by Russians. Hence, the necessity and prestige of the native Russian language tends to decrease in places where the pro-portion of Russian speakers is smaller and the dominating position is thus occupied by other languages. Undoubtedly, linguistic behaviour is regulated by rational and pragmatic choices. As a consequence, the use of the language of ethnic minority is restricted to informal communica-tion, because the language becomes irrelevant in public interaction and naturally loses part of its functions. Such loss of codified use and prestige may have a negative effect on the quality of the Russian language and reduce it to a colloquial variety, so the Russian community needs to make a special effort to prevent their native language from deterioration.

The study has also showed that the respondents from urban areas, Russians among them, know, or are learning, or would like to learn one or two foreign languages. Hence Russians in Lithuania, who know their mother tongue and the state language, could easily become mul-tilingual if they added a third (foreign) language, which is usually English. As a consequence, multilingualism could become an advantage of this ethnic minority group.

C h a p t e r 9 . SOCIOLINGUISTIC SPECIFICITY AND POTENTIAL OF VISAGINAS

Owing to its history of origin, Visaginas is a very unusual town of Lithuania: it appeared not through complex sociocultural processes but rather as an outcome of labour migration. The town continues to exist as a segregated island on the map of the country. This study, however, has uncovered certain signs of changes which might be further investigated in sociolinguistic research.

The demographic and linguistic specificity of Visaginas is partly revealed here through the discussion of data provided by the Department of Statistics of Lithuania and historiographic information about the population and urban infrastructure of the town since its foundation. Moreover, quantitative and qualitative data from the project “A Sociolinguistic Map of Lithu-ania: Cities and Towns” has also been taken into account. Finally, the chapter summarises data of 60 quantitative and 36 qualitative surveys.

According to data of the quantitative surveys, 73–75% of parents of the residents of Visagi-nas, and 55% of the residents were born outside Lithuania; 78% of the respondents do not con-sider themselves Lithuanian, and 55% admit that Russian identity is closest to them. Russian as a native language was indicated by 77% of the respondents. As to the proficiency of Lithuanian, 57% of the respondents declared having good knowledge, but 13% admitted not knowing the language at all, which is, in fact, markedly different from the other urban areas of Lithuania. All respondents stress the fact that Russian is the dominating language in the linguistic reality of the town: it is used in shopping centres, public services, and health care institutions. As a con-sequence, the respondents agree that the knowledge of Lithuanian is not very relevant in their daily life. Interestingly, many of them regret that they do not know Lithuanian well enough, but this poor knowledge is explained by the limited use of the state language in the town.


251

Life in this ethnically specific community has an impact on the linguistic attitudes of the local residents. In the interviews, the respondents often indicate the lower value attributed to Lithuanian in comparison with English or Russian. While the importance of English in the contemporary world is stressed by almost all respondents, Lithuanian, even if valued as the state language, is not seen as the most useful or prestigious language. In contrast, Russian to the majority of the respondents is important both in their daily life and in the broader context. As regards the usefulness of languages for business, while respondents in all urban areas of Lithuania indicated the state language as most important, people in Visaginas rated Russian as the second most important language (64%) and English as the third (53%), which differs from the other places where English is rated higher than Russian. An interesting observation from Visaginas applies to the quality of Russian used in Lithuania: respondents from Visaginas often indicate that they use a better variety of Russian than does the Russian-speaking population elsewhere in Lithuania where Russian is often used incorrectly.

Alongside the persisting linguistic dominance of Russian in Visaginas, it is also obvious that the passive knowledge of Lithuanian is increasing. Elderly respondents admit that they can understand Lithuanian and, if need be, they could carry conversations in that language in typical urban situations. Some respondents told that they sometimes needed to use Lithuanian at work, but they did not even dare to think that their limited knowledge of the language can be called knowledge at all. It has also been observed that younger respondents have a higher linguistic competence of Lithuanian than of their mother tongue, namely Russian.

Life in a linguistically homogeneous environment indirectly explains the fact why fewer respondents in Visaginas (only about 3%) than in Vilnius and Klaipėda (8%) declare having two native languages. Moreover, differently from Vilnius and Klaipėda, Lithuanian in Visaginas has not become a second native language.

Crucial changes of the last decades in the development of the whole country and Visaginas in particular have greatly influenced the lives and attitudes of people who have once immi-grated to Lithuania. Today, quite many of them think that it would be better to emigrate from Visaginas and from Lithuania in general. These attitudes are also reflected in the official Lithu-anian statistics: the natural increase rate of Visaginas is negative, and the population of the town is decreasing at the highest rate in the country.

Nevertheless, quite many respondents admit that they are attracted to Lithuania, some of them were born here, while others came as labour immigrants. In-depth interviews reveal that they would like to settle permanently in Visaginas because they have never had any ethnic conflicts with neighbours, acquaintances or colleagues at work. Non-Russian respondents also mention friendly relationships in the local community and speak about general tolerance of the prevailing Russian language, which is seen as a special feature of communication established during several last decades.

Thus, the people of Visaginas are not quite determined to become a Lithuanian urban com-munity similar to urban communities elsewhere in the country. Many local people here find themselves in conflict with their individuality and signs of assimilation, and especially the world perception of their children. Fortunately, their personal stories are dotted with modest signs of liberation from life in a segregated and ethnically isolated community.

252


C h a p t e r 1 0 . POLISH PEOPLE AND THE POLISH LANGUAGE IN LITHUANIA

This chapter discusses linguistic preferences and language use among the Polish ethnic minor-ity residing in Lithuanian cities and towns. It also touches upon the issues of ethnic and local identity, knowledge and use of the native language, use of languages in public and private do-mains as well as evaluation of languages. The study aims to describe the relationship between identity and native language and contrast respondents coming from different parts of Lithuania as well as look into reasons behind their choices.

The quantitative survey involves data from 296 Polish respondents. The Polish language, ethnicity or perceived identity were mentioned by respondents coming from 27 different plac-es. Interpretation of the quantitative data was supplemented by data from 35 interviews carried out in Polish. The respondents have indicated that they perceive themselves as Polish or local Polish, while the choice of identity is mostly motivated by emotional attachment.

The quantitative data shows that there is a strong correlation between positive answers about the knowledge and use of the Polish language on the one hand and a positive appre-ciation of Polish as the most beautiful language on the other in the areas populated by the Polish ethnic group. The strongest Polish identity and the best knowledge of Polish has been retained in Eišiškės, Vilnius, and areas neighbouring the capital. The situation in other towns, e.g., Švenčionys, Varėna, and Visaginas, is different because here a markedly negative attitude towards retention of Polish in the families has been observed. The respondents more often declared the knowledge of Polish rather than its use. The majority of native speakers of Polish represent the older generation. It has also been found that native speakers of Polish increasingly use Lithuanian when interacting with their children or grandchildren.

The Polish language is typically used for spoken interaction: the respondents indicated that they speak, think and pray in Polish. The data on linguistic attitudes suggests that Lithuanian is perceived by this group as the most necessary language, while English is viewed as the most prestigious language. In certain areas of communication within this linguistic community, Pol-ish has been superseded by Russian (the language of the mass media) and Lithuanian (the language of public official communication).

In general, one third of the population of Lithuania understand Polish. However, a com-parison of language knowledge and language use among Lithuanians and Russians shows that only 1–2% indicate that they use Polish. Among Lithuanian respondents, 14-27% understand and use Polish, while among Russian respondents the proportions are considerably higher (21–41%); only 7–9% of Lithuanian and Russian respondents have said that they can read in Polish. Polish is usually known by people who come from mixed families or who live in mixed marriages.

The results of this study suggest that the Polish community should put more effort into the retention of the written variety of Polish which would allow them to get better acquainted with the contemporary Polish culture and the rapidly changing standard Polish language. Undoubt-edly, language is a very important factor directly affecting the ethnic and cultural identity of individuals.


253

C o n c l u s i o n . URBAN LINGUISTIC REPERTOIRES OF LITHUANIA AND THE SOCIOLINGUISTIC OUTLOOK FOR THE 21st CENTURY

This monograph is the first attempt in Lithuanian sociolinguistics to shed light on the linguis-tic situation in Lithuanian cities and towns in the first decades of the 21st century. Quantita-tive and qualitative research methods have been used to investigate the knowledge and use of languages and dialects in all urban areas with over 3,000 inhabitants. More specifically, the research questions were focused on the use of languages across a variety of social domains and situations with different interlocutors; the study also looked into linguistic attitudes of urban residents and aimed to describe interrelation between the linguistic behaviour, attitudes, and identities.

Our findings have revealed the evidence of language status and prestige and pointed out marked tendencies in the use of different languages. In all urban areas, the Lithuanian language enjoys a special position with a high status and prestige. The official domains, even those in multilingual and multicultural towns, have become fully Lithuanian, with all residents, both Lithuanian and non-Lithuanian, most often using the state language. In contrast, private do-mains involving communication with acquaintances or relatives tend to be rather multilingual in towns with multilingual populations. Only a very small proportion of respondents indicate that they do not know Lithuanian at all. Usually, this refers to elderly and the least socially ac-tive urban residents.

The study also provides the evidence of the rapidly increasing prestige of English. Urban residents in all places, irrespectively of their proficiency in English, consider this lingua franca of the globalization era to be the most prestigious language (50.52%).

The regional specificity of language knowledge, use and linguistic attitudes have been vi-sually illustrated in maps based on the quantitative research data. The respondents’ choice of native language largely coincides with their declaration of ethnic identity. Individual regions of the country are not significantly different in terms of language knowledge and linguistic at-titudes, the only exception being the knowledge of Polish. However, the linguistic behaviour and attitudes of urban residents correlate with the size of the area and, more generally, with its linguistic and economic environment. It has been established that large cities show the greatest linguistic diversity, a higher level of proficiency in all languages, those of ethnic minorities and foreign languages included, and a more intense use of different languages.

The study has also revealed attitudes towards bilingual education. It appears that urban residents are in favour of bilingual education: over a half of all respondents (52.93%) in the large cities and 70% in smaller towns with 40,000–200,000 inhabitants support the idea of a bilingual school.

The analysis of dialect use shows that over a half of Lithuanian urban residents can speak some dialect, even if they do not use it in their daily life; 16% of the respondents do not know any dialect. Dialects seem to have the strongest position in middle-sized towns with over 30,000 inhabitants. The knowledge and use of dialects as well as positive attitudes to dialects vary across the ethnographic regions of the country. Urban residents prefer to use and put value on the dialects used in the centres of ethnographic regions. Such centres are usually character-

254


ized by a strong local identity and ethnographic self-consciousness of the local residents, e.g., in Žemaitija or northern Aukštaitija. The least frequent use of the local dialect in towns has been established in Dzūkija (southern Lithuania). This study shows, however, that dialects still pos-sess vitality and are strongly related with local identity, even if in certain regions (Dzūkija) they might have lost some prestige. The qualitative data suggests that in many cases the negative at-titudes towards dialects could have been influenced by school which promotes the ideology of linguistic standardization and prioritizes the single standard language variety.

The methodological model designed and implemented in the study will be instrumental in the future not only to monitor the changing linguistic situation and compare different periods, but also to carry out in-depth analyses of linguistic situation in individual urban areas. The methodological sociolinguistic map will provide a basis for a consistent further study of many complex linguistic phenomena and the role of language in contemporary world; it will also al-low for an analysis of the causes of linguistic processes, their future development and relation to relevant social factors. However, to build up a comprehensive picture of the declared and the actual linguistic behaviour, sociolinguistic investigation should involve a variety of method-ological approaches.


255

P r i e d a i

256

Apklausos didmiesčiuose klausimynas Raugyklos 15, 01140 Vilnius

Tel.: 8-800 06600

A1. APKLAUSĖJO PAVARDĖ: ________________________________________ IR KODAS: ______________ A2. ANKETOS NR.: ________________________

A3. ATRANKOS PUNKTO NR. _________________ A4. APKLAUSOS DATA: 2008 M. ______ MĖN. ______ D. A5. APKLAUSOS PRADŽIA: ______ VAL. ______ MIN. LABA DIENA / LABAS VAKARAS, AŠ ESU VISUOMENĖS NUOMONĖS TYRIMŲ KOMPANIJOS „TNS GALLUP“ APKLAUSĖJAS (-A) ………… . ŠIUO METU ATLIEKAME GYVENTOJŲ APKLAUSĄ APIE KALBŲ VARTOJIMĄ. JŪS ŠIAI APKLAUSAI BUVOTE PASIRINKTAS ATSITIKTINAI. GARANTUOJAME VISIŠKĄ JŪSŲ PATEIKTŲ ATSAKYMŲ KONFIDENCIALUMĄ. DUOMENYS BUS ANALIZUOJAMI TIK APIBENDRINUS VISŲ APKLAUSTŲJŲ ATSAKYMUS. APKLAUSA TRUKS APIE 25 MINUTES. MALONIAI PRAŠOME JŪSŲ DALYVAUTI ŠIOJE APKLAUSOJE. A6. KIEK ŠIUO METU NAMUOSE YRA JŪSŲ ŠEIMOS NARIŲ NUO 18 IKI 74 METŲ? _________ ŽMONĖS A7. PRAŠOME PASAKYTI VISŲ JŲ GIMIMO DATAS. PRADĖKITE NUO JAUNIAUSIO VYRO.

Gimimo data ٧ Lytis Metai Mėnuo Diena Vyras Moteris

1 šeimos narys 1 2 2 šeimos narys 1 2 3 šeimos narys 1 2 4 šeimos narys 1 2 5 šeimos narys 1 2 6 šeimos narys 1 2

TOLIMESNEI APKLAUSAI PASIRINKITE JAUNIAUSIĄ 18–74 METŲ VYRĄ, LANKYMOSI METU ESANTĮ NAMUOSE, ARBA, JEIGU NAMUOSE NĖRA VYRŲ, JAUNIAUSIĄ 18–74 METŲ MOTERĮ, LANKYMOSI METU ESANČIĄ NAMUOSE

1. PRADĖKIME POKALBĮ NUO TO, KUR GIMĖ JŪSŲ TĖVAI IR JŪS PATS (PATI). ĮRAŠYKITE ŠALĮ IR GIMIMO VIETĄ

Šalis Miestas / miestelis / rajonas 1. Motina 1. 2. 2. Tėvas 1. 2. 3. Respondentas 1. 2.

2. KOKIA JŪSŲ TĖVŲ IR JŪSŲ PATIES TAUTYBĖ? ĮRAŠYKITE TAUTYBES

Tautybė 1. Motina 2. Tėvas 3. Respondentas

A1. APKLAUSĖJOPAVARDĖ: ................................................................... IRKODAS:.........

A2. ANKETOSNR.:...................................................................................

A3. ATRANKOSPUNKTONR. ...................................................................

A4. APKLAUSOSDATA:2008M................................MĖN. .................D.

A5. APKLAUSOSPRADŽIA:..........VAL...........MIN.

Laba diena / labas vakaras, aš esu visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „TNS Gallup“ apklausėjas (-a) ................ .Šiuo metu atliekame gyventojų apklausą apie kalbų vartojimą.Jūs šiai apklausai buvote pasirinktas atsitiktinai. Garantuojame visišką Jūsų pateiktų atsakymų konfidencialumą. Duomenys bus analizuojami tik apibendrinus visų ap-klaustųjų atsakymus. Apklausa truks apie 25 minutes.Maloniai pra šome Jūsų dalyvaut i š io j e apklauso j e .

A6. KIEKŠIUOMETUNAMUOSEYRAJŪSŲŠEIMOSNARIŲNUO18IKI74METŲ?...................žmonės

A7. PRAŠOMEPASAKYTIVISŲJŲGIMIMODATAS.PRADĖKITENUOJAUNIAUSIOVYRO.

Gimimodataν

Lytis

Metai Mėnuo Diena Vyras Moteris

1 šeimos narys 1 2

2 šeimos narys 1 2

3 šeimos narys 1 2

4 šeimos narys 1 2

5 šeimos narys 1 2

6 šeimos narys 1 2

Tolesnei apklausai pasirinkite jauniausią 18–74 metų vyrą, lankymosi metu esan-tį namuose, arba, jeigu namuose nėra vyrų, jauniausią 18–74 metų moterį, lankymosi metu esančią namuose.

1. PRADĖKIMEPOKALBĮNUOTO,KURGIMĖJŪSŲTĖVAIIRJŪSPATS(PATI).Įrašykite šalį ir gimimo vietą

Šalis Miestas/miestelis/rajonas

1. Motina 1. 2.

2. Tėvas 1. 2.

3. Respondentas 1. 2.

Priedai

257

2. KOKIAJŪSŲTĖVŲIRJŪSŲPATIESTAUTYBĖ?Įrašykite tautybes

Tautybė

1. Motina

2. Tėvas

3. Respondentas

3. OKAIPJŪSJAUČIATĖSGALVODAMAS(-A)APIESAVE?ARJAUČIATĖSESANTIS(-ANTI)LABIAU...

Kortelė Nr. 3

1. Lietuvis (-ė)2. Rusas (-ė)3. Lenkas (-ė)4. Europietis (-ė)5. Pasaulio pilietis (-ė)6. Kita (užrašykite) .................................................................................

4 kl. užduoti ne lietuvių tautybės žmonėms (žr. 2 kl.)

4. KAIPJŪSJAUSTUMĖTĖSPAVADINTASLIETUVIU/LIETUVE?Kortelė Nr. 4

1. Visai patiktų – neprieštaraučiau2. Man tai nepatiktų, nes aš esu tos tautybės, kurios esu3. Man tai visai nerūpi4. Kita (užrašykite) ...........................................................................................

5. KOKIAYRAJŪSŲGIMTOJIKALBA? GALIMA ŽYMĖTI KELIS ATSAKYMUS

1. Lietuvių2. Rusų3. Lenkų4. Kita (užrašykite) ..........................................................................................

6. KAIPJŪSĮVERTINTUMĖTESAVOGIMTOSIOSKALBOSMOKĖJIMĄ? KLAUSKITE APIE KIEKVIENĄ

GIMTĄJĄ KALBĄ ATSKIRAI. TRYS ATSAKYMAI KIEKVIENAI GIMTAJAI KALBAI! Kortelė Nr. 6

Kalbu Rašau Skaitau

Ger

ai

Vidu

tiniš

kai

Pras

tai

Ger

ai

Vidu

tiniš

kai

Pras

tai

Ger

ai

Vidu

tiniš

kai

Pras

tai

1 gimtoji kalba: .......................... 1 2 3 1 2 3 1 2 3

2 gimtoji kalba: ........................... 1 2 3 1 2 3 1 2 3

3 gimtoji kalba: .......................... 1 2 3 1 2 3 1 2 3

258


7. KIEKJŪSMOKATEŠIASKALBAS? KLAUSKITE APIE KIEKVIENĄ KALBĄ ATSKIRAI. MAŽIAUSIAI VIENAS

ATSAKYMAS KIEKVIENOJE EILUTĖJE Kortelė Nr. 7

KOKIŲDAR,BEIŠVARDYTŲ,KALBŲMOKATE?ŽYMĖTI Į „KITA“

Suprantu Kalbu Skaitau RašauVisai

nemoku

1. Lietuvių 1 2 3 4 5

2. Rusų 1 2 3 4 5

3. Lenkų 1 2 3 4 5

4. Anglų 1 2 3 4 5

5. Vokiečių 1 2 3 4 5

6. Prancūzų 1 2 3 4 5

7. Kita: ................................. 1 2 3 4

8. Kita: ................................ 1 2 3 4

9. Kita: ................................ 1 2 3 4

8 kl. užduoti, jei 7 klausime respondentas nurodė mokantis daugiau nei 1 kalbą

8. ARGALĖTUMĖTEIŠVARDYTIKALBAS,KURIASMOKATE,PIRMIAUSIAĮVARDYDAMASKALBĄ,

KURIĄMOKATEGERIAUSIAI,POTOTĄKALBĄ,KURIĄMOKATEŠIEKTIEKMAŽIAU,IRT.T.TAIGI

GERIAUSIAIJŪSMOKATE...VIENAI VIETAI GALIMA PRISKIRTI TIK VIENĄ KALBĄ.

Vieta Kalba (užrašykite)

1

2

3

4

5

6

9–11 klausimus užduokite tiems, kurie 7 klausime atsakė, kad nesupranta, nekalba, neskaito arba nerašo lietuviškai (nors vienas atsakymų „suprantu“, „kalbu“, „skai-tau“, „rašau“ yra nepasirinktas)

9. ARJŪSMOKOTĖSLIETUVIŲKALBOS?Kortelė Nr. 9

1. Taip, tačiau nesimokau specialiai – tiesiog stengiuosi kalbėti, skaityti lietuvių kalba ir pan.2. Taip, lankau lietuvių kalbos kursus3. Taip, savarankiškai mokausi iš vadovėlių, interneto ir pan.4. Ne, nesimokau, nes man neapsimoka (dėl senyvo amžiaus, ketinu išvažiuoti iš Lietuvos ir

pan.) → pereiti prie 12 klausimo5. Ne, nes man to nereikia → pereiti prie 12 klausimo6. Kita (užrašykite) ..........................................................................................

10. KODĖLJŪSMOKOTĖSLIETUVIŲKALBOS?Kortelė Nr. 10. Galimi keli atsakymo variantai

1. Iš pagarbos šaliai – turiu mokėti kalbą šalies, kurioje gyvenu2. Dėl geresnių darbo perspektyvų3. Todėl, kad vaikai mokosi šios kalbos4. Kad galėčiau susikalbėti su lietuviškai kalbančiais žmonėmis

Priedai

259

5. Kad galėčiau susikalbėti su sutuoktiniu, giminėmis6. Tai susiję su mano mokslais7. Kita (užrašykite) ..........................................................................................

11. ARSUNKUMOKYTISLIETUVIŲKALBOS?

1. Taip2. Ne3. Sunku pasakyti / nežinau

12. KIEKJUMSATRODOSVARBUMOKĖTIVALSTYBINĘKALBĄ?Kortelė Nr. 12

1. Labai svarbu2. Svarbu3. Nebūtina → pereiti prie 14 klausimo4. Visai nesvarbu → pereiti prie 14 klausimo

Klausti tų, kuriems atrodo svarbu / labai svarbu (žr. 12 klausimą)

13. KODĖLJŪSTAIPMANOTE?Kortelė Nr. 13. GALIMI KELI ATSAKYMAI

1. Lietuvos pilietis turi mokėti lietuviškai2. Tam, kad nebūtum atskirtas nuo visuomenės3. Tam, kad su tavimi elgtųsi kaip su lygiaverčiu4. Tam, kad visuomenė tave priimtų5. Kita (užrašykite) ..........................................................................................

Klausti visų:

14. AR,JŪSŲNUOMONE,VALSTYBINĖSKALBOSEGZAMINASLIETUVOSPILIEČIAMSKITAKALBIAMS

YRAREIKALINGAS?


15. AR,JŪSŲNUOMONE,VALSTYBINĖSKALBOSEGZAMINASKITAKALBIAMSNELIETUVOS

PILIEČIAMS,ATVYKUSIEMSGYVENTIĮLIETUVĄ,YRAREIKALINGAS?


Klausti tų, kuriems egzaminas atrodo reikalingas (kl.14=1 ARBA kl.15=1 )

16. KODĖL,JŪSŲNUOMONE,KITAKALBIAMS,GYVENANTIEMSLIETUVOJE,REIKALINGAS

VALSTYBINĖSKALBOSEGZAMINAS?Kortelė Nr. 16. GALIMI KELI ATSAKYMAI

1. Kad priverstų žmones mokytis lietuvių kalbos2. Kad pakeltų lietuvių kalbos mokėjimo lygį3. Kad būtų garantuotos lygios galimybės (įsidarbinant, dalyvaujant viešajame gyvenime ir

pan.)4. Kita (užrašykite) ...........................................................................................

260


17–18 klausimus užduoti tiems, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji kalba (žr. 5 klausimą) ir kurie kalba lietuviškai (žr. 7 klausimą)

17. KAIPMANOTE,ARLIETUVIŠKAIJŪSKALBATESUAKCENTU?

1. Taip 2. Ne → pereiti prie 19 klausimo3. Sunku pasakyti → pereiti prie 19 klausimo

18. KAIPMANOTE,ARJUMSKYLASUNKUMŲDĖLJŪSŲAKCENTO?JEITAIP,ARJŪS…Kortelė Nr. 18. GALIMI KELI ATSAKYMO VARIANTAI

1. …nejaukiai jaučiatės tarp lietuviškai kalbančių draugų, pažįstamų2. …nejaukiai jaučiatės darbe (tarp kolegų), bendraudamas su klientais3. …nejaukiai jaučiatės parduotuvėse, įstaigose4. …dėl savo akcento buvote nepriimtas į darbą5. …dėl savo akcento netekote darbo (arba akcentas buvo viena iš darbo praradimo

priežasčių)6. …iš viso vengiate kalbėti lietuviškai7. kita (detaliai užrašykite) .........................................................................................

..............................................................................................................................................8. Man nekyla jokių problemų dėl mano akcento

Klausti visų:

19. ARŠIUOMETUMOKOTĖSARARTIMIAUSIUMETUKETINATEMOKYTISKOKIOSNORSKALBOS?

1. Taip 2. Ne → pereiti prie 21 klausimo

20. KOKIŲKALBŲMOKOTĖSARKETINATEMOKYTIS?(įrašykite): ............................................................. ..............................................................................................................................................................

21. KOKIOMISKALBOMISJŪS…?VIENAS ATSAKYMAS KIEKVIENAME LANGELYJE! Kortelė Nr. A

DĖMESIO: PAAIŠKINKITE RESPONDENTUI, KAD PERĖJIMAS IŠ VIENOS KALBOS Į KITĄ YRA DVIEJŲ

AR DAUGIAU KALBŲ VARTOJIMAS VIENAME POKALBYJE, VIENAME TEKSTE IR PAN.

Lietu-vių

Rusų Lenkų anglų

Pereinateišvienoskalbosįkitą

Kita Užrašykite:

............

Kita Užrašykite:

...........

1.Kalbate

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

2.Skaitoteknygas

dažnai 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

Priedai

261

Lietu-vių

Rusų Lenkų Anglų


Kita Užrašykite:

............

Kita Užrašykite:

.........

3.Skai-totespaudą,žurnalus

dažnai 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

4.Rašote

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

5.Klausoteradijo

dažnai 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

6.ŽiūriteTV

dažnai 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

7.Baratės

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

8.Galvojate

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

9.Naršoteinternete

dažnai 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

10.Skai- čiuojate

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

11.Meldžiatės

dažnai 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

Klausti visų:

22. KOKIOMISKALBOMISJŪSBENDRAUJATE/BENDRAVOTENAMIE?KORTELĖ NR. A

Lietuvių Rusų Lenkų


Kita užrašy- kite:

..........

Kita užrašy- kite:

............

Neturi/neturėjo

1.Suvyru/žmona/part-neriu(-e)

dažnai 1 1 1 1 1 1

1kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

2.Suvaikais

dažnai 1 1 1 1 1 1

1kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

3.Sumama

dažnai 1 1 1 1 1 1

1kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

262


Lietuvių Rusų Lenkų


Kita Užrašy- kite:

..........


............

Neturi/neturėjo

4.Subroliais,seserimis

dažnai 1 1 1 1 1 1

1kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

5.Suseneliais

dažnai 1 1 1 1 1 1

1kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

6.Suanūkais

dažnai 1 1 1 1 1 1

1kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

7.Sugyvūnais

dažnai 1 1 1 1 1 1

1kartais 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3

23. KOKIOMISKALBOMISJŪSBENDRAUJATE…?Kortelė Nr. A

Lietu-vių

Rusų Lenkų Anglų



............


.............

1.Sukaimynais

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

2.Sudraugaisirpažįstamais

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

3.Paslaugųsfero-je(parduotuvėje,kavinėjeirpan.)

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

4.Sumedicinosdarbuotojais

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

5.Suvaldininkais,pareigūnais

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

24. KOKIOMISKALBOMISJŪSKALBATEDARBE?GALVOKITENEAPIEVIENĄKONKREČIĄ(DABARTINĘ)

DARBOVIETĘ,OAPIESAVODARBINĘPATIRTĮNEPRIKLAUSOMOJELIETUVOJE. Kortelė Nr. A

Lietu-vių

Rusų Lenkų anglų


KitaUžrašy- kite:

...........

KitaUžrašy- kite:

..........

Niekadanedir- bau

1.Suben-dradarbiais

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

1kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

Priedai

263

Lietu-vių

Rusų Lenkų anglų


KitaUžrašy- kite:

...........

KitaUžrašy- kite:

..........

Niekadanedir- bau

2.Suklien-tais

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

3.Suviršininkais

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

25. KOKIOMISKALBOMISJŪSDARBE...?GALVOKITENEAPIEVIENĄKONKREČIĄ(DABARTINĘ)

DARBOVIETĘ,OAPIESAVODARBINĘPATIRTĮNEPRIKLAUSOMOJELIETUVOJE. Kortelė Nr. A

Lietu-vių

Rusų Lenkų anglų


KitaUžrašy- kite:

...........

KitaUžrašy- kite:

..........

Niekadanedir- bau

1.Skaitote/skaitėte

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

2.Rašote/rašėte

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

26. ARGALĖTUMĖTEPASAKYTI,KADDĖLKURIOSNORSKALBOSNEMOKĖJIMOJŪSTURĖJOTE

PROBLEMŲDARBINDAMASISARDARBINIUOSESANTYKIUOSEAPSKRITAI?

1. Taip, turėjau problemų 2. Ne, problemų neturėjau → pereiti prie 28 klausimo3. Nebuvo tokios situacijos → pereiti prie 28 klausimo

27 kl. klausti, jei respondentas turėjo problemų (žr. 26 kl.)

27. ĮVARDYKITE,KOKIŲSUNKUMŲIRDĖLKURIOSKALBOSNEMOKĖJIMOJUMSKILO?

Lietuvių Anglų Rusų LenkųKita

........

Neturėjautokios

problemos

Nebuvotokios

situacijos

1. Negalėjote gauti norimo darbo

1 2 3 4 5 6 9

2. Netekote darbo 1 2 3 4 5 6 9

3. Jaučiatės nevisavertis 1 2 3 4 5 6 9

4. Dažnai tenka prašyti kitų pagalbos

1 2 3 4 5 6 9

5. Jaučiatės nejaukiai bendrau-damas su kitais darbuotojais

1 2 3 4 5 6 9

264


28 kl. neklausti apie tos pačios (respondento) tautybės žmones: pavyzdžiui, lietuvio neklausti, kokiomis kalbomis jis bendrauja su lietuviais, ir pan.

28. KOKIOMISKALBOMISJŪSBENDRAUJATESUKITATAUČIAIS?Kortelė Nr. A

Lietu-vių Rusų Lenkų Anglų


KitaUžrašy- kite:

.........

KitaUžrašy- kite:

..........

1.Sulietuviais

dažnai 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3

2.Surusais

dažnai 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3

3.Sulenkais

dažnai 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3

4.Sukitaiskitataučiais

dažnai 1 1 1 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3 3 3 3

29. KURIKALBALIETUVOJEJUMSATRODOTINKAMIAUSIA:MAŽIAUSIAI VIENAS ATSAKYMAS KIEKVIE-

NOJE EILUTĖJE! Kortelė Nr. 29

Lietuvių Rusų Lenkų Anglų Kita..........

1. ...verslui 1 2 3 5 6

2. ...aukštajam mokslui (universitetinėms studijoms, publikacijoms) 1 2 3 5 6

3. ...viešiesiems užrašams (įstaigų, parduotuvių pavadinimams, reklamai gatvėse, vitrinose ir pan.)

1 2 3 5 6

4. ...humorui, juokams 1 2 3 5 6

5. ...bendravimui su draugais, artimaisiais 1 2 3 5 6

6. ...bendravimui su nepažįstamais žmonėmis 1 2 3 5 6

30. PASAULYJEYRADAUGYBĖKALBŲ.VIENOSKALBOSYRAGRAŽESNĖS,KITOS–REIKALINGOS/BŪTINOSMOKĖTI,NORINTSUSIKALBĖTISUŽMONĖMIS,DIRBTITARPTAUTINIUMASTU,TREČIOS–ĮPRASČIAUSIOSARPAPRASČIAUSIOSKASDIENYBĖJEARBAYRAKALBŲ,KURIASMOKĖTIYRALABAIPRESTIŽIŠKA.KURIKALBAJUMSATRODO…MAŽIAUSIAI VIENAS ATSAKYMAS KIEKVIENAME STULPELYJE! Kortelė Nr. 30

…gražiausia …reikalingiausia …įprasčiausia …prestižiškiausia

1. Lietuvių 1 1 1 1

2. Rusų 2 2 2 2

3. Lenkų 3 3 3 3

4. Anglų 4 4 4 4

5. Vokiečių 5 5 5 5

6. Prancūzų 6 6 6 6

7. Kita (užrašykite) ................................ 7 7 7 7

Priedai

265

Klausti visų:

31. SUKOKIAVIETOVEJŪSSAVETAPATINATE?KORTELĖ NR. 31

1. Su miestu, kuriame gyvenate2. Su vietove, kurioje gimėte ir užaugote (patikslinkite): ................................................3. Su etniniu Lietuvos regionu, kuriame gimėte ir užaugote (patikslinkite): ...................

3.1. Aukštaitija3.2. Dzūkija3.3. Suvalkija3.4. Žemaitija

4. Su Lietuva5. Su Europa6. Su visu pasauliu7. Kita (nurodykite): .............................................................................................................

32. KOKIADĖSTOMOJIKALBABUVOMOKYKLOJE(VIDURINĖJE),KURIĄJŪSLANKĖTE/LANKOTE?

Kortelė Nr. 32

33. OKOKIAKALBAKALBĖJOTE/KALBATESUDRAUGAISPERPERTRAUKAS?Kortelė Nr. 32

32.Dėstomojikalba 33.Kalbaperpertraukas

1. Lietuvių 1 1

2. Rusų 2 2

3. Lenkų 3 3

4. Anglų 4 4

5. Tarmiškai 5 5

6. Kita: ........................... 6 6

34. APSKRITAIGALVOJANT,ARSAVOVAIKUSESATE/BŪTUMĖTELINKĘLEISTIĮMOKYKLĄ,KURIOJE

MOKOMAVIENAKALBA,ARĮMOKYKLĄ,KURIOJEMOKOMADVIEMKALBOMIS?

1. Vienakalbę mokyklą 2. Dvikalbę mokyklą → pereiti prie 36 klausimo3. Sunku pasakyti / nežinau → pereiti prie 38 klausimo

35. KOKIAVIENAKALBATURĖTŲBŪTIMOKOMAMOKYKLOJE,ĮKURIĄNORĖTUMĖTELEISTISAVOVAIKUS?

1. Lietuvių kalba2. Rusų kalba3. Lenkų kalba4. Anglų kalba5. Kita kalba (nurodykite): ................................................................................6. Sunku pasakyti / nežinau

Klausti norinčiųjų leisti vaikus į dvikalbę mokyklą (žr. 34 kl.)

36. KOKIOMISKALBOMISTURĖTŲBŪTIMOKOMAMOKYKLOJE,ĮKURIĄNORĖTUMĖTELEISTISAVO

VAIKUS?NURODYKITEDVIKALBAS.

1. Lietuvių kalba2. Rusų kalba3. Lenkų kalba

266


4. Anglų kalba5. Kita kalba (nurodykite): ...............................................................................6. Sunku pasakyti / nežinau

37. KODĖLNORITE/NORĖTUMĖTE,KADJŪSŲVAIKAILANKYTŲDVIKALBĘMOKYKLĄ?

1. Vaikai yra kilę iš tautiškai mišrios šeimos, todėl norime, kad gerai mokėtų abiejų tėvų kalbas2. Tam, kad vaikai ateityje galėtų studijuoti užsienyje3. Tam, kad vaikai ateityje turėtų geresnes karjeros galimybes4. Kita (nurodykite ): .......................................................................................5. Sunku pasakyti / nežinau

38. ARTURITEVAIKŲ?

1. Ikimokyklinio amžiaus (iki 7metų) → pereiti prie 41 klausimo2. Mokyklinio amžiaus (7–18 metų)3. Vyresni nei 18 metų4. Neturiu vaikų → pereiti prie 44 klausimo

39–43 klausimus klausti, jei respondentas turi vaikų (žr. 38 kl.)

39. KOKIADĖSTOMOJIKALBAYRA/BUVODĖSTOMAMOKYKLOJE(VIDURINĖJE),KURIOJEMOKĖSI/

MOKOSIJŪSŲVAIKAI(-AS)?

40. OKOKIAKALBAVAIKAI(-AS)KALBA/KALBĖJOSUDRAUGAISPERPERTRAUKAS?

39.Dėstomojikalba 40.Kalbaperpertraukas

1. Lietuvių 1 1

2. Rusų 2 2

3. Lenkų 3 3

4. Anglų 4 4

5. Kita: ........................... 5 5

41. ARJŪSŲVAIKAIYRALANKĘ/LANKONEGIMTOSIOSKALBOSPAMOKĖLIŲ/BŪRELIŲ,BŪDAMI

IKIMOKYKLINIOAMŽIAUS(NEDARŽELYJE)?

42 kl. klausti, jei turi mokyklinio amžiaus arba vyresnių vaikų (žr. 38 kl. = 2 arba 3)

42. OBŪDAMIMOKYKLINIOAMŽIAUS(NEMOKYKLOJE)?

41.Ikimokyklinioamžiaus 42.Mokyklinioamžiaus

1. Taip 1 1

2. Ne 2 2

3. Sunku pasakyti / nepamenu 3 3

43 kl. klausti, jei vaikai lankė būrelius ikimokykliniame arba mokykliniame amžiuje (žr. 41–42 kl.)

43. KOKIŲKALBŲJIEMOKĖSI?(nurodykite): ..............................

Priedai

267

O dabar pakalbėkime apie tarmes

44. ARIŠGIRDĘS(-USI)TARMIŠKAIKALBANTĮŽMOGŲATPAŽINTUMĖTE,KOKIATARMEJISKALBA?

1. Taip, lengvai atpažinčiau visas tarmes 2. Priklauso nuo tarmės – vienas tarmes atpažįstu lengviau, kitas – sunkiau3. Suprasčiau, kad kalba tarmiškai, tačiau kokia konkrečiai tarme – nepasakyčiau4. Nieko nežinau apie lietuvių kalbos tarmes → pereiti prie klausimų apie respondentą

(54 kl.)

45. OKIEKGERAIJŪSSUPRANTATEKIEKVIENĄIŠTARMIŲ(KLAUSYDAMIESITATARMEKALBANČIŲ

ŽMONIŲ)? KLAUSKITE APIE KIEKVIENĄ TARMĘ ATSKIRAI. Kortelė Nr. 45

Gerai Vidutiniškai Prastai visainesuprantu Sunkupasakyti

1. Aukštaičių 1 2 3 4 9

2. Dzūkų 1 2 3 4 9

3. Suvalkiečių 1 2 3 4 9

4. Žemaičių 1 2 3 4 9

46. KURITARMĖJUMSYRA...? KLAUSKITE APIE KIEKVIENĄ TARMĘ ATSKIRAI. PO VIENĄ ATSAKYMĄ

STULPELYJE. KORTELĖ NR. 46

...gražiausia ...įprasčiausia ...prestižiškiausia...sunkiausiai suprantama

1. Aukštaičių 1 1 1 1

2. Dzūkų 2 2 2 2

3. Suvalkiečių 3 3 3 3

4. Žemaičių 4 4 4 4

5. Nė viena 5 5 5 5

6. Nežinau 9 9 9 9

47. KURIOSEIŠŠIŲSITUACIJŲTARMIŲVARTOJIMASJUMSATRODOTINKAMAS?TURIMEOMENYJE

LIETUVOSKONTEKSTĄ.GALIMI KELI ATSAKYMAI. Kortelė Nr. 47

1. Verslo santykiuose 2. Mokslo įstaigose 3. Parduotuvių, kavinių ir pan. pavadinimams4. Juokaujant5. Bendraujant su artimaisiais, šeimos nariais, draugais, kaimynais ir pan.6. Bendraujant su nepažįstamais žmonėmis gatvėje, kalbant telefonu ir pan.7. Žiniasklaidoje (pvz., radijas, televizija)8. Kita: .................................................................................................

48. YRAĮVAIRIŲNUOMONIŲAPIETARMIŲIŠLAIKYMOVERTINGUMĄ/NAUDĄ.KIEKJŪSSUTINKATE

SUŠIAISTEIGINIAIS?Kortelė Nr. 48

Visiškaisutinku

SutinkuNeitaip,neine

Nesu- tinku

Visiškainesutin-

ku

Sunkupasakyti

1. Tarmės – mūsų turtas, todėl reikia jas išlaikyti ir vartoti

1 2 3 4 5 9

2. Reikia skatinti, kad vaikai ir jauni-mas kalbėtų tarmiškai

1 2 3 4 5 9

268


Visiškaisutinku


Nesu- tinku

Visiškainesutin-

ku

Sunkupasakyti

3. Tarmes verta išlaikyti, kad jos turtintų bendrinę kalbą

1 2 3 4 5 9

4. Tarmės trukdo gerai išmokti bendrinę kalbą

1 2 3 4 5 9

5. Tarmių vartojimas labiau tinka kaimo, o ne miesto gyventojams

1 2 3 4 5 9

6. Tarmių vartojimas yra nesuderi-namas su moderniu, šiuolaikišku gyvenimu, todėl nebeverta jų vartoti

1 2 3 4 5 9

49. ARJŪSPATS/PATIMOKATEKALBĖTIKURIANORSTARME?

1. Moku (nors šiek tiek bent viena tarme)2. Nemoku ir nenoriu mokėti → pereiti prie klausimų apie respondentą (54 kl.)3. Nemoku, tačiau norėčiau išmokti → pereiti prie klausimų apie respondentą (54 kl.)4. Sunku pasakyti → pereiti prie klausimų apie respondentą (54 kl.)

50 kl. klausti, jei respondentas moka kalbėti kuria nors tarme (žr. 49 kl.)

50. KAIPDAŽNAIJŪSKALBATEKURIANORSTARME?

1. Dažnai 2. Kartais3. Nekalbu, nes neturiu su kuo kalbėti → pereiti prie klausimų apie respondentą (54 kl.)4. Nekalbu, nes nenoriu kalbėti tarmiškai → pereiti prie klausimų apie respondentą (54 kl.)

51. KOKIATARMEIRKAIPDAŽNAIJŪSKALBATE?

Aukštaičių Dzūkų Suvalkiečių Žemaičių

Kalbate

dažnai 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3

52. KURIOSEIŠŠIŲSITUACIJŲJŪSVARTOJATETARMĘ?GALIMI KELI ATSAKYMAI (ŽYMĖTI STULPELYJE)

53. KURIĄTARMĘVARTOJATEIRKAIPDAŽNAI?KLAUSTI TIK APIE TAS SITUACIJAS, KURIOSE VARTOJA

TARMĘ! VARTOJIMO DAŽNĮ ŽYMĖTI TIK TŲ TARMIŲ, KURIAS VARTOJA.

52. 53.

Vartoja aukštaičių dzūkų suvalkiečių žemaičių

1. Rašote 1

dažnai 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3

2. Baratės 2

dažnai 1 1 1 1

kartais 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3

Priedai

269

52. 53.Vartoja aukštaičių dzūkų suvalkiečių žemaičių

3. Galvojate 3dažnai 1 1 1 1kartais 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3

4. Skaičiuojate 4dažnai 1 1 1 1kartais 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3

5. Meldžiatės 5dažnai 1 1 1 1kartais 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3

6. Kalbatesužmona/vyru,partneriu(-e)

6dažnai 1 1 1 1kartais 2 2 2 2

niekada 3 3 3 3

7.Kalbatesuvaikais


niekada 3 3 3 3

8.Kalbatesutėvais


niekada 3 3 3 3

9. Kalbatesubroliais,ses-erimis


niekada 3 3 3 3

10.Kalbatesuseneliais


niekada 3 3 3 3

11. Kalbatesuanūkais


niekada 3 3 3 3

12. Kalbatesugyvūnais


niekada 3 3 3 3

13. Kalbatesukaimynais


niekada 3 3 3 3

14. Kalbatesudraugais


niekada 3 3 3 3

15. Kalbateparduotuvėje,kavinėje


niekada 3 3 3 3

16. Kalbatesumedicinosdarbuotojais


niekada 3 3 3 3

17.Kalbatesuvaldininkais,pareigūnais


niekada 3 3 3 3

18.Kalbatedarbe


niekada 3 3 3 3

270


Ir pabaigoje – keletas klausimų apie Jus ir Jūsų šeimą.

54. APSKRITAI,ARJŪSPATENKINTASSAVOGYVENIMU?Kortelė Nr. 54

1. Labai patenkintas2. Patenkintas3. Nelabai patenkintas4. Visai nepatenkintas5. Sunku pasakyti

55.KAIPSENIAIGYVENATEŠIAMEMIESTE?Kortelė Nr. 55

1. Iki 5 metų2. 6–10 metų3. 11–20 metų4. Ilgiau nei 21 metus5. Sunku pasakyti

56. ARKETINATEEMIGRUOTI(IŠVAŽIUOTIGYVENTIILGAMLAIKUI)IŠLIETUVOS?


57. ARJŪSESATETIKINTIS?

1. Taip2. Ne → pereiti prie 59 klausimo

58. KURIAIRELIGINEIBENDRUOMENEIPRIKLAUSOTE?

1. Romos katalikų2. Stačiatikių3. Sentikių4. Krikščionių reformatų5. Kitai (nurodykite) .........................................................................................6. Nepriklausau jokiai religinei bendruomenei

59.JŪSŲAMŽIUS:___________METŲ

60.JŪSŲIŠSIMOKSLINIMAS:

1. Pradinis2. Pagrindinis3. Vidurinis4. Spec. vidurinis5. Aukštasis6. Atsisakė nurodyti

61.JŪSŲPAGRINDINISUŽSIĖMIMAS:Kortelė Nr. 61

1. Pats sau darbdavys, savininkas, privatus verslininkas2. Praktikuojate privačiai (gydytojas, advokatas)3. Samdomas darbuotojas – aukščiausio lygio specialistas (turintis aukštąjį išsimokslinimą ir

dirbantis pagal specialybę)

Priedai

271

4. Samdomas darbuotojas – vidurinio lygio specialistas, asistentas, techninis darbuotojas5. Samdomas darbuotojas – tarnautojas, prekybos ir paslaugų sferos darbuotojas, kariškis,

saugos ir gelbėjimo tarnybų darbuotojas6. Samdomas darbuotojas – kvalifikuotas darbininkas 7. Samdomas darbuotojas – nekvalifikuotas darbininkas8. Bedarbis9. Prižiūrite namus, auginate vaiką10. Pensininkas11. Mokinys, studentas12. Kita (užrašykite) ..........................................................................................

62.KOKIAJŪSŲŠEIMINĖPADĖTIS?

1. Vedęs / ištekėjusi / gyvenate kartu nesusituokę2. Išsiskyręs / išsiskyrusi3. Našlys / našlė4. Nevedęs / netekėjusi

63 kl. klausti, jei respondentas „Vedęs / ištekėjusi / gyvena kartu nesusituokę“

63. KOKIATAUTINĖJŪSŲŠEIMOSSUDĖTIS?

1. Visi šeimos nariai yra vienos tautybės Kokios? ..........................................2. Šeimos nariai yra įvairių tautybių Kokių? ....................................................

64. KURISIŠPATEIKTŲTEIGINIŲGERIAUSIAIAPIBŪDINAJŪSŲFINANSINĘPADĖTĮ?Kortelė Nr. 64.

VIENAS ATSAKYMAS

1. Man neužtenka pinigų net maistui2. Man užtenka pinigų maistui, bet labai sunku nusipirkti drabužių3. Man užtenka pinigų maistui bei drabužiams ir galiu šiek tiek sutaupyti, bet to neužtektų

didesniam pirkiniui (pvz., televizoriui arba šaldytuvui)4. Man yra prieinami kai kurie brangūs daiktai, tokie kaip televizorius, šaldytuvas ir kiti, bet

labai brangių pirkinių negaliu sau leisti (pirkti butą, vasarnamį ar pan.)5. Galiu sau leisti pirkti viską, ko noriu6. Sunku pasakyti

Tai buvo paskutinis mūsų klausimas. Nuoš i rdžiai dėko jame už Jūsų at sakymus .

Klausimai interviu atlikėjui

A8. PAŽYMĖKITERESPONDENTOLYTĮ:

1. Vyras2. Moteris

A9. KOKIAKALBASKAITĖTEKLAUSIMUS?

1. Lietuvių2. Rusų3. Kita .............................................................................................................

272


A10. KOKIAKALBAJUMSATSAKINĖJORESPONDENTAS?

1. Lietuvių2. Rusų3. Lenkų4. Kita (užrašykite) ..........................................................................................5. Pereidavo iš vienos kalbos į kitą. Kokios tai buvo kalbos? .......................................

A11 klausimą žymėkite tik tuomet, jei respondentas interviu metu kalbėjo lietuviškai

A11. ARRESPONDENTASKALBĖJOLIETUVIŠKAI…

1. Su akcentu2. Tarmiškai (kurio nors Lietuvos regiono tarme)3. Taisyklinga lietuvių kalba

A12. JEIGUINTERVIUMETURESPONDENTASKALBĖJODARSUKUONORS,BEJŪSŲ,KOKIOMISKALBO-

MISJIS/JIKALBĖJO?

1. Lietuvių2. Rusų3. Lenkų4. Tarmiškai (kurio nors Lietuvos regiono tarme)5. Kita (užrašykite) ..........................................................................................6. Pereidavo iš vienos kalbos į kitą. Kokios tai buvo kalbos?........................................

A13. APKLAUSOSPABAIGA:______VAL.______MIN.

A14. APKLAUSOSTRUKMĖ:______VAL.______MIN.

273

Apklausos mažesniuose miestuose klausimynas

A1. APKLAUSĖJO PAVARDĖ: ________________________________________ KODAS: ___________________ A2. ANKETOS NR.: ________________________

A3. ATRANKOS PUNKTO NR. _________________ LABA DIENA / LABAS VAKARAS, AŠ ESU TYRIMŲ KOMPANIJOS „SIC“ APKLAUSĖJAS (-A) ………… . ŠIUO METU ATLIEKAME GYVENTOJŲ APKLAUSĄ APIE KALBŲ VARTOJIMĄ. AR SUTIKTUMĖTE ATSAKYTI Į KELETĄ KLAUSIMŲ? JŪS ŠIAI APKLAUSAI BUVOTE PASIRINKTAS ATSITIKTINAI. GARANTUOJAME VISIŠKĄ JŪSŲ PATEIKTŲ ATSAKYMŲ KONFIDENCIALUMĄ. DUOMENYS BUS ANALIZUOJAMI TIK APIBENDRINUS VISŲ APKLAUSTŲJŲ ATSAKYMUS. APKLAUSA TRUKS APIE 15 MINUČIŲ. MALONIAI PRAŠOME JŪSŲ DALYVAUTI ŠIOJE APKLAUSOJE. A4. KIEK ŠIUO METU NAMUOSE YRA JŪSŲ ŠEIMOS NARIŲ NUO 15 IKI 74 METŲ? _________ ŽMONĖS A5. PRAŠOME PASAKYTI VISŲ JŲ GIMIMO DATAS. PRADĖKITE NUO JAUNIAUSIO VYRO.

Gimimo data ٧ Lytis Metai Mėnuo Diena Vyras Moteris

1 šeimos narys 1 2 2 šeimos narys 1 2 3 šeimos narys 1 2 4 šeimos narys 1 2 5 šeimos narys 1 2 6 šeimos narys 1 2

TOLIMESNEI APKLAUSAI PASIRINKITE JAUNIAUSIĄ 15–74 METŲ VYRĄ, LANKYMOSI METU ESANTĮ NAMUOSE. ARBA, JEI NAMUOSE NĖRA VYRŲ, PASIRINKITE JAUNIAUSIĄ 15–74 METŲ MOTERĮ, LANKUMOSI METU ESANČIĄ NAMUOSE

1. PRADĖKIME POKALBĮ NUO TO, KUR GIMĖ JŪSŲ TĖVAI IR JŪS PATS (PATI). ĮRAŠYKITE ŠALĮ IR GIMIMO VIETĄ

Šalis Miestas/ miestelis/ rajonas 1. Motina 1. 2. 2. Tėvas 1. 2. 3. Respondentas 1. 2.

2. KOKIA JŪSŲ TĖVŲ IR JŪSŲ PATIES TAUTYBĖ? ĮRAŠYKITE TAUTYBES

Tautybė 1. Motina 2. Tėvas 3. Respondentas 3.1 Sunku pasakyti

3. O KAIP JŪS JAUČIATĖS GALVODAMAS (-A) APIE SAVE? AR JŪS JAUČIATĖS ESANTIS (-ANTI) LABIAU...

RODYTI EKRANĄ 1. Lietuvis (-ė) 2. Rusas (-ė) 3. Lenkas (-ė) 4. Europietis (-ė) 5. Pasaulio pilietis (-ė) 6. Kita (UŽRAŠYKITE)__________________________________

A1. APKLAUSĖJOPAVARDĖ: ........................................................ KODAS:.............

A2. ANKETOSNR.: .......................................................................

A3. ATRANKOSPUNKTONR. .......................................................

Laba diena / labas vakaras, aš esu tyrimų kompanijos „SIC“ apklausėjas (-a) …… .Šiuo metu atliekame gyventojų apklausą apie kalbų vartojimą. Ar sutiktumėte atsa-kyti į keletą klausimų?Jūs šiai apklausai buvote pasirinktas atsitiktinai. Garantuojame visišką Jūsų pateiktų atsakymų konfidencialumą. Duomenys bus analizuojami tik apibendrinus visų ap-klaustųjų atsakymus. Apklausa truks apie 15 minučių.

Maloniai pra šome Jūsų dalyvaut i š io j e apklauso j e .

A4. KIEKŠIUOMETUNAMUOSEYRAJŪSŲŠEIMOSNARIŲNUO15IKI74METŲ?...........žmonės

A5. PRAŠOMEPASAKYTIVISŲJŲGIMIMODATAS.PRADĖKITENUOJAUNIAUSIOVYRO.

Gimimodataν

Lytis

Metai Mėnuo Diena Vyras Moteris

1 šeimos narys 1 2

2 šeimos narys 1 2

3 šeimos narys 1 2

4 šeimos narys 1 2

5 šeimos narys 1 2

6 šeimos narys 1 2

Tolesnei apklausai pasirinkite jauniausią 15–74 metų vyrą, lankymosi metu esan-tį namuose.Arba, jei namuose nėra vyrų, pasirinkite jauniausią 15–74 metų moterį, lanku-mosi metu esančią namuose.

1. PRADĖKIMEPOKALBĮNUOTO,KURGIMĖJŪSŲTĖVAIIRJŪSPATS(PATI).ĮRAŠYKITE ŠALĮ IR

GIMIMO VIETĄ

Šalis Miestas/miestelis/rajonas

1. Motina 1. 2.

2. Tėvas 1. 2.

3. Respondentas 1. 2.

274


2. KOKIAJŪSŲTĖVŲIRJŪSŲPATIESTAUTYBĖ?ĮRAŠYKITE TAUTYBES

Tautybė

1. Motina

2. Tėvas

3. Respondentas 3.1 Sunku pasakyti

3. OKAIPJŪSJAUČIATĖSGALVODAMAS(-A)APIESAVE?ARJŪSJAUČIATĖSESANTIS(-ANTI)LA-

BIAU...RODYTI EKRANĄ

1. Lietuvis (-ė)2. Rusas (-ė)3. Lenkas (-ė)4. Europietis (-ė)5. Pasaulio pilietis (-ė)6. Kita (užrašykite) ...........................................................................................

4. KOKIAYRAJŪSŲGIMTOJIKALBA? GALIMA ŽYMĖTI KELIS ATSAKYMUS

1. Lietuvių2. Rusų3. Lenkų4. Kita (užrašykite) ..........................................................................................

5. KIEKJŪSMOKATEŠIASKALBAS? KLAUSKITE APIE KIEKVIENĄ KALBĄ ATSKIRAI. MAŽIAUSIAI VIENAS

ATSAKYMAS KIEKVIENOJE EILUTĖJE! RODYTI EKRANĄ

KOKIASDAR,BEIŠVARDINTŲKALBŲ,MOKATE?KIEKMOKATEŠIASKALBAS?ŽYMĖTI Į „KITA“

Suprantu Kalbu Skaitau Rašau Visainemoku

1. Lietuvių 1 2 3 4 5

2. Rusų 1 2 3 4 5

3. Lenkų 1 2 3 4 5

4. Anglų 1 2 3 4 5

5. Vokiečių 1 2 3 4 5

6. Prancūzų 1 2 3 4 5

7. Kita: ................................... 1 2 3 4

8. Kita: .................................. 1 2 3 4

Klausti visų:

6. KOKIOMISKALBOMISJŪS…?VIENAS ATSAKYMAS KIEKVIENAME LANGELYJE! RODYTI EKRANĄ

DĖMESIO: PAAIŠKINKITE RESPONDENTUI, KAD PERĖJIMAS IŠ VIENOS KALBOS Į KITĄ YRA DVIEJŲ

AR DAUGIAU KALBŲ VARTOJIMAS VIENAME POKALBYJE, VIENAME TEKSTE IR PAN.

Lietuvių Rusų Lenkų anglųPereinateišvienos

kalbosįkitą

Kita Užrašykite:.................

Kita Užrašykite:................

1.Kalbatedažnai /kartais

1 1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2 2

Priedai

275

Lietuvių Rusų Lenkų anglųPereinateišvienos

kalbosįkitą

Kita Užrašykite:.................

Kita Užrašykite:................

2.Skaitoteknygas

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2

3.Skai-totespaudą,žurnalus

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2

4.Rašotedažnai/kartais

1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2

5.Klausoteradijo

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2

6.ŽūriteTVdažnai /kartais

1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2

7.Galvojatedažnai /kartais

1 1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2 2

8.Naršoteinternete

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2

9.Skai- čiuojate

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2

10.Mel-džiatės

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2

Klausti visų:

7. KOKIOMISKALBOMISJŪSBENDRAUJATE/BENDRAVOTENAMIE?VIENAS ATSAKYMAS KIEKVIEN-

AME LANGELYJE! RODYTI EKRANĄ

Lietuvių Rusų LenkųPereinateišvienos

kalbosįkitą

KitaUžrašykite:

...........

KitaUžrašykite:

............

Neturi/neturėjo

1.Suvyru/žmona/part-neriu(-e)

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 11

niekada 2 2 2 2 2 2

2.Suvaikaisdažnai /kartais

1 1 1 1 1 11

niekada 2 2 2 2 2 2

276


Lietuvių Rusų LenkųPereinateišvienos

kalbosįkitą

KitaUžrašykite:

...........

KitaUžrašykite:

............

Neturi/neturėjo

3.Sumotinadažnai /kartais

1 1 1 1 1 11

niekada 2 2 2 2 2 2

4.Sutėvudažnai /kartais

1 1 1 1 1 11

niekada 2 2 2 2 2 2

5.Subroliais,seserimis

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 11

niekada 2 2 2 2 2 2

6.Suseneliaisdažnai /kartais

1 1 1 1 1 11

niekada 2 2 2 2 2 2

7.Suanūkaisdažnai /kartais

1 1 1 1 1 11

niekada 2 2 2 2 2 2

8.Sugyvūnaisdažnai /kartais

1 1 1 1 1 11

niekada 2 2 2 2 2 2

8. KOKIOMISKALBOMISJŪSBENDRAUJATE…?VIENAS ATSAKYMAS KIEKVIENAME LANGELYJE! RO-

DYTI EKRANĄ

Lietuvių Rusų Lenkų AnglųPereinate

išvienoskalbosįkitą

Kita Užrašykite:

.............

Kita Užrašykite:

.............

1.Sukaimynaisdažnai /kartais

1 1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2 2

2.Sudraugaisirpažįstamais

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2 2

3.Paslaugųsferoje(parduotuvėje,kavinėjeirpan.)

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2 2

4.Sumedici-nosdarbuoto-jais

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2 2

5.Suvaldininkais,pareigūnais

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2 2

Priedai

277

11. KOKIOMISKALBOMISJŪSKALBATEDARBE?GALVOKITENEAPIEVIENĄKONKREČIĄ(DABARTINĘ)

DARBOVIETĘ,OAPIESAVODARBINĘPATIRTĮNEPRIKLAUSOMOJELIETUVOJE. RODYTI EKRANĄ

Lietuvių Rusų Lenkų AnglųPereinateišvienos

kalbosįkitą

KitaUžrašykite:

...........

Niekadanedirbau/

nepritaikoma

1.Suben-dradarbiais

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1

1

niekada 2 2 2 2 2 2

2.Suklien-tais

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2

3.Suviršininkais

dažnai /kartais

1 1 1 1 1 1

niekada 2 2 2 2 2 2

12. KURIKALBALIETUVOJEJUMSATRODOTINKAMIAUSIA:MAŽIAUSIAI VIENAS ATSAKYMAS KIEKVI-

ENOJE EILUTĖJE! RODYTI EKRANĄ

Lietuvių Rusų Lenkų Anglų Kita: ............

1. ...verslui 1 2 3 5 6

2. ...aukštajam mokslui (universitetinėms studijoms, publikacijoms)

1 2 3 5 6

3. ...viešiesiems užrašams (įstaigų, parduotuvių pavadinimams, reklamai gatvėse, vitrinose ir pan.)

1 2 3 5 6

4. ...humorui, juokams 1 2 3 5 6

5. ...bendravimui su draugais, artimaisiais 1 2 3 5 6

6. ...bendravimui su nepažįstamais žmonėmis

1 2 3 5 6

13. PASAULYJEYRADAUGYBĖKALBŲ.VIENOSKALBOSYRAGRAŽESNĖS,KITOS–REIKALINGOS

/BŪTINOSMOKĖTI,NORINTSUSIKALBĖTISUŽMONĖMIS,DIRBTITARPTAUTINIUMASTU,

TREČIOS–ĮPRASČIAUSIOSARPAPRASČIAUSIOSKASDIENYBĖJEARBAYRAKALBŲ,KURIAS

MOKĖTIYRALABAIPRESTIŽIŠKA.KURIKALBAJUMSATRODO…MAŽIAUSIAI VIENAS ATSAKYMAS

KIEKVIENAME STULPELYJE! RODYTI EKRANĄ

…gražiausia …reikalingiausia …įprasčiausia …prestižiškiausia

1. Lietuvių 1 1 1 1

2. Rusų 2 2 2 2

3. Lenkų 3 3 3 3

4. Anglų 4 4 4 4

5. Vokiečių 5 5 5 5

6. Prancūzų 6 6 6 6

7. Kita (užrašykite) ............ 7 7 7 7

278


14. SUKOKIAVIETOVEJŪSSAVETAPATINATE?RODYTI EKRANĄ. VIENAS ATSAKYMAS

1. Su miestu, kuriame gyvenate2. Su vietove, kurioje gimėte ir užaugote (patikslinkite): ................................3. Su etniniu Lietuvos regionu, kuriame gimėte ir užaugote (patikslinkite):

3.1. Aukštaitija3.2. Dzūkija3.3. Suvalkija3.4. Žemaitija

4. Su Lietuva5. Su Europa6. Su visu pasauliu7. Kita (nurodykite): .........................................................................................

15. APSKRITAIGALVOJANT,ARSAVOVAIKUSESATE/BŪTUMĖTELINKĘLEISTIĮMOKYKLĄ,KURIOJE

MOKOMAVIENAKALBA,ARĮMOKYKLĄ,KURIOJEMOKOMADVIEMKALBOM?

1. Vienakalbę mokyklą 2. Dvikalbę mokyklą → pereiti prie 17 klausimo3. Sunku pasakyti / nežinau → pereiti prie 18 klausimo

16. KOKIAVIENAKALBATURĖTŲBŪTIMOKOMAMOKYKLOJE,ĮKURIĄNORĖTUMĖTELEISTISAVO

VAIKUS?

1. Lietuvių kalba2. Rusų kalba3. Lenkų kalba4. Anglų kalba5. Kita kalba (nurodykite): ...............................................................................6. Sunku pasakyti / nežinau

Klausti norinčiųjų leisti vaikus į dvikalbę mokyklą (žr. kl. 15)

17. KOKIOMISKALBOMISTURĖTŲBŪTIMOKOMAMOKYKLOJE,ĮKURIĄNORĖTUMĖTELEISTISAVO

VAIKUS?NURODYKITEDVIKALBAS.

1. Lietuvių kalba2. Rusų kalba3. Lenkų kalba4. Anglų kalba5. Kita kalba (nurodykite): ...............................................................................6. Sunku pasakyti / nežinau

O dabar pakalbėkime apie tarmes

18. AR,IŠGIRDĘS(-USI)TARMIŠKAIKALBANTĮŽMOGŲ,ATPAŽINTUMĖTE,KOKIATARMEJISKALBA?

RODYTI EKRANĄ

1. Taip, lengvai atpažinčiau visas tarmes 2. Priklauso nuo tarmės – vienas tarmes atpažįstu lengviau, kitas – sunkiau3. Suprasčiau, kad kalba tarmiškai, tačiau, kokia konkrečiai tarme – nepasakyčiau4. Nieko nežinau apie lietuvių kalbos tarmes → pereiti prie klausimų apie respondentą (28 kl.)

Priedai

279

19. KURITARMĖJUMSYRA...? KLAUSKITE APIE KIEKVIENĄ TARMĘ ATSKIRAI. PO VIENĄ ATSAKYMĄ

STULPELYJE. RODYTI EKRANĄ

...gražiausia ...įprasčiausia ...prestižiškiausia ...sunkiausiaisuprantama

1. Aukštaičių 1 1 1 1

2. Dzūkų 2 2 2 2

3. Suvalkiečių 3 3 3 3

4. Žemaičių 4 4 4 4

5. Nei viena 5 5 5 5

6. Nežinau 9 9 9 9

20. KURIOSEIŠŠIŲSITUACIJŲTARMIŲVARTOJIMASJUMSATRODOTINKAMAS?TURIMEOMENYJE

LIETUVOSKONTEKSTĄ.GALIMI KELI ATSAKYMAI. RODYTI EKRANĄ

1. Verslo santykiuose 2. Mokslo įstaigose 3. Parduotuvių, kavinių ir pan. pavadinimams4. Juokaujant5. Bendraujant su artimaisiais, šeimos nariais, draugais, kaimynais ir pan.6. Bendraujant su nepažįstamais žmonėmis gatvėje, kalbant telefonu ir pan.7. Žiniasklaidoje (pvz., radijas, televizija)8. Kita: ............................................................................................................

21. YRAĮVAIRIŲNUOMONIŲAPIETARMIŲIŠLAIKYMOVERTINGUMĄ/NAUDĄ.KIEKJŪSSUTINKATE

SUŠIAISTEIGINIAIS?RODYTI EKRANĄ

Visiškaisutinku


NesutinkuVisiškai

nesutinkuSunkupasakyti

1. Reikia skatinti, kad vaikai ir jauni-mas kalbėtų tarmiškai

1 2 3 4 5 9

2. Tarmių vartojimas labiau tinka kaimo, o ne miesto gyventojams

1 2 3 4 5 9

22. ARJŪSPATS/PATIMOKATEKALBĖTIKURIANORSTARME?RODYTI EKRANĄ

1. Moku (nors šiek tiek bent viena tarme)2. Nemoku ir nenoriu mokėti → pereiti prie klausimų apie respondentą (26 kl.)3. Nemoku, tačiau norėčiau išmokti → pereiti prie klausimų apie respondentą (26 kl.)4. Sunku pasakyti → pereiti prie klausimų apie respondentą (26 kl.)

23 kl. klausti, jei respondentas moka kalbėti kuria nors tarme (žr. 22 kl.)

23. KAIPDAŽNAIJŪSKALBATEKURIANORSTARME?RODYTI EKRANĄ

1. Dažnai 2. Kartais3. Nekalbu, nes neturiu su kuo kalbėti → pereiti prie klausimų apie respondentą (26 kl.)4. Nekalbu, nes nenoriu kalbėti tarmiškai → pereiti prie klausimų apie respondentą (26 kl.)

24. KURIOSEIŠŠIŲSITUACIJŲJŪSVARTOJATETARMĘ?GALIMI KELI ATSAKYMAI (ŽYMĖTI STULPELYJE).

RODYTI EKRANĄ

280


25. KURIĄTARMĘVARTOJATEIRKAIPDAŽNAI?KLAUSTI TIK APIE TAS SITUACIJAS, KURIOSE VARTOJA

TARMĘ! VARTOJIMO DAŽNĮ ŽYMĖTI TIK TŲ TARMIŲ, KURIAS VARTOJA.

24. 25.


1.Rašote 1dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

2.Galvojate 2dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

3.Skaičiuojate 3dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

4.Kalbatesužmona/vyru,partneriu

4dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

5.Kalbatesuvaikais

5dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

6.Kalbatesutėvais

6dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

7.Kalbatesubroliais,ses-erimis

7dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

8.Kalbatesuseneliais

8dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

9.Kalbatesuanūkais

9dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

10.Kalbatesugyvūnais

10dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

11.Kalbatesukaimynais

11dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

12.Kalbatesudraugais

12dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

13.Kalbateparduotuvėje,kavinėjeirpan.

13dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

14.Kalbatesumedicinosdarbuotojais

14dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

Priedai

281

24. 25.


15.Kalbatesuvaldininkais,pareigūnais

15dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

16.Kalbatedarbe

16dažnai /kartais

1 1 1 1

niekada 2 2 2 2

Ir pabaigoje – keli klausimų apie Jus ir Jūsų šeimą.

26. KAIPSENIAIGYVENATEŠIAMEMIESTE?RODYTI EKRANĄ

1. Iki 5 metų2. 6–10 metų3. 11–20 metų4. Ilgiau nei 21 metus5. Sunku pasakyti

27. ARKETINATEEMIGRUOTI(IŠVAŽIUOTIGYVENTIILGAMLAIKUI)IŠLIETUVOS?


28. JŪSŲAMŽIUS:___________METŲ

29. JŪSŲIŠSIMOKSLINIMAS:RODYTI EKRANĄ

1. Pradinis2. Pagrindinis3. Vidurinis4. Spec. vidurinis / aukštesnysis5. Aukštasis6. Atsisakė nurodyti

30. JŪSŲPAGRINDINISUŽSIĖMIMAS:RODYTI EKRANĄ

1. Pats sau darbdavys, savininkas, privatus verslininkas2. Praktikuojate privačiai (gydytojas, advokatas)3. Samdomas darbuotojas – aukščiausio lygio specialistas (turintis aukštąjį išsimokslinimą ir

dirbantis pagal specialybę)4. Samdomas darbuotojas – vidurinio lygio specialistas, asistentas, techninis darbuotojas5. Samdomas darbuotojas – tarnautojas, prekybos ir paslaugų sferos darbuotojas, kariškis,

saugos ir gelbėjimo tarnybų darbuotojas6. Samdomas darbuotojas – kvalifikuotas darbininkas 7. Samdomas darbuotojas – nekvalifikuotas darbininkas8. Bedarbis9. Prižiūrite namus, auginate vaiką10. Pensininkas11. Mokinys, studentas12. Kita (užrašykite) ..........................................................................................

282


31 kl. klausti, jei respondentas „Vedęs / ištekėjusi / gyvena kartu nesusituokę“

31. KOKIATAUTINĖJŪSŲŠEIMOSSUDĖTIS(GYVENANČIŲVIENAMENAMŲŪKYJE)?

1. Visi šeimos nariai yra vienos tautybės Kokios? ..............................................2. Šeimos nariai yra įvairių tautybių Kokių? ......................................................

Tai buvo paskutinis mūsų klausimas. Nuoš i rdžiai dėko jame už Jūsų at sakymus .

Klausimai interviu atlikėjui

A6. PAŽYMĖKITERESPONDENTOLYTĮ:

1. Vyras2. Moteris

A7. KOKIAKALBASKAITĖTEKLAUSIMUS?

1. Lietuvių2. Rusų3. Kita .............................................................................................................

A8. KOKIAKALBAJUMSATSAKINĖJORESPONDENTAS?

1. Lietuvių2. Rusų3. Kita (užrašykite) ..........................................................................................4. Pereidavo iš vienos kalbos į kitą. Kokios tai buvo kalbos? ........................

A11 klausimą žymėkite tik tuomet, jei respondentas interviu metu kalbėjo lietuviškai

A9. ARRESPONDENTASKALBĖJOLIETUVIŠKAI…

1. Su akcentu2. Tarmiškai (kurio nors Lietuvos regiono tarme)3. Taisyklinga lietuvių kalba

A10. JEIGUINTERVIUMETURESPONDENTASKALBĖJODARSUKUONORS,BEJŪSŲ,KOKIOMISKALBO-

MISJIS/JIKALBĖJO?

1. Lietuvių2. Rusų3. Lenkų4. Tarmiškai (kurio nors Lietuvos regiono tarme)5. Kita (užrašykite) .......................................................................................... 6. Pereidavo iš vienos kalbos į kitą. Kokios tai buvo kalbos? ........................

283

Apie autoresVIKTORIJA BARANAUSKIENĖ – geografė, baigusi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fa-kultetą. Magistro baigiamasis darbas – „Lietuvos miestų sociolingvistiniai regioniniai ypatumai“. Mokslinio straipsnio „Lietuvos miestų gyventojų tarminės regioninės savimonės ypatumai (so-ciolingvistinio tyrimo duomenimis)“ bendraautorė, sociolingvistinių žemėlapių autorė. Moksli-nių interesų sritys: geosociolingvistika, kraštotvarka, teritorijų planavimas, aplinkosauga. Daly-vauja įvairioje mokslinėje veikloje.

Dr. JELENA BRAZAUSKIENĖ – kalbininkė, Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros docentė. Universitete dirba nuo 1975 m. Mokslinių interesų sritys: šiuolaikinė rusų kalba ir jos funkcionavimas (žodžių daryba, morfologija, kalbos kultūra, stilistika), rusų kalbos kaip gim-tosios ir kaip svetimosios mokymas. Ji yra kelių rusų kalbos kaip gimtosios ir kaip svetimosios vadovėlių, praktinės rusų kalbos gramatikos, kitų mokomųjų knygų ir mokslinių straipsnių, pu-blikuotų Lietuvoje ir užsienyje, autorė ir bendraautorė.

Dr. INETA DABAŠINSKIENĖ – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros profe-sorė, aktyviai vykdanti mokslinius tyrimus ir skaitanti paskaitas, susijusias su sociolinvistika ir psicholingvistika, pragmatika ir kalbos vartosena, taikomąja kalbotyra, kalbos politika ir dau-giakalbyste. Mokslininkė aktyviai dalyvauja nacionaliniuose, Europos Komisijos ir kituose tarp-tautiniuose mokslo ir švietimo projektuose; yra daugelio jų koordinatorė, partnerė, laimėjusi ne vieną tarptautinį pripažinimą už vykdytų projektų kokybę, aktualumą ir sklaidą. Pagal mainų ir kitus susitarimus skaitė ir skaito paskaitas Europos, JAV, Kinijos ir Japonijos universitetuo-se. Stažavosi Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Rusijoje, Kroatijoje, JAV. Ji yra daugelio mokslinių straipsnių, publikuotų Lietuvos ir tarptautiniuose periodiniuose mokslo leidiniuose, autorė, redagavo ne vieną mokslo studiją, išleistą tarptautinėse leidyklose, yra periodinių mokslo leidinių redakcinės kolegijos narė.

EGLĖ DAGILYTĖ – Vytauto Didžiojo universiteto Taikomosios lietuvių kalbotyros programos magistrė. Šiuo metu dirba naujienų portalo tekstų redaktore, vertėja.

Dr. KINGA GEBEN – kalbininkė, Vilniaus universiteto Polonistikos centro lektorė. Mokslinių interesų sritys: sociolingvistika, lenkų kalbos kultūra, lenkų kalbos kaip svetimosios mokymas, leksikologija. Ji yra monografijos apie Vilniaus krašto lenkų kilmės jaunimo leksiką ir savimo-nę, metodinės priemonės studentams bei daugelio mokslinių straipsnių, publikuotų Lietuvoje ir užsienyje, autorė, dvikalbio žodyno, lenkų kalbos vadovėlio vidurinių mokyklų moksleiviams ir knygos apie lenkų kalbą Lietuvoje bendraautorė.

Dr. H/P LAIMA KALĖDIENĖ – kalbininkė, Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dia-lektologijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pro-fesorė (ortoepija ir sociolingvistinė fonetika; norminė ir sociolingvistinė akcentologija). Moks-linių interesų sritys: sociolingvistika (variantinė sociolingvistika, kalbų sąveika, kalbų politika), dialektologija (miestų, regioninė ir periferinių tarmių dialektologija; tarmių, kalbų ir bendinės kalbos sąveika; tarmės žodyno bendraautorė), taikomoji kalbotyra (dažninių žodynų ir kompiu-terinio Palemono šrifto bendraautorė; tekstynų lingvistika), onomastika.

284

Dr. REGINA KLIUKIENĖ – kalbininkė, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuvių kal-bos katedros docentė. Mokslinių interesų kryptys: lietuvių kalbotyra, lietuvių bendrinės kalbos ir jos tarmių fonetika ir fonologija. Ji yra mokslinių straipsnių (recenzuojamuose mokslo leidi-niuose) autorė ir bendraautorė, monografijos autorė, metodinės priemonės studentams sudary-toja, Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto bendradarbė, mokslinių projektų ir tarptautinių konferencijų dalyvė, mokslinės duomenų bazės ,,Lituanistika“ ekspertė.

Dr. DOVILĖ KRUPICKAITĖ – geografė, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros profesorė. Mokslinių interesų sritys: gyventojų, miestų ir regioninė geografija, demo-grafija, urbanizacijos tyrimai, regionų ir miestų planavimas. Ji yra monografijos apie studentų nuostatas emigruoti bendraautorė, daugiau nei 20 mokslinių publikacijų monografijose ir moks-lo žurnaluose autorė ir bendraautorė, parengusi žemėlapių Lietuvos nacionaliniam atlasui, va-dovavusi ir dalyvavusi nacionaliniuose ir tarptautiniuose mokslo tyrimo projektuose, Lietuvos geografų draugijos prezidentė.

Dr. ALA LICHAČIOVA – kalbininkė, Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros profesorė, daugelio Lietuvoje ir užsienyje publikuotų mokslinių straipsnių autorė, mokslinių projektų ir tarptautinių konferencijų dalyvė. Mokslinių interesų sritys: kalbos psichosociologijos aspektai (dvikalbystė, rusų kalbos kaip užsienio ir kaip gimtosios suvokimas ir įsisavinimas, kalbos, kul-tūros ir identiteto ryšys), garsinė rusų kalba, komunikacinio elgesio nacionalinė specifika.

Dr. LAIMA NEVINSKAITĖ – Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja. Daktaro disertaciją (Komunikacijos ir informacijos mokslų kryptis) apgynė Vilniaus universitete. Mokslinių interesų sritys: sociolingvistika, kalbos politika, viešosios sakyti-nės kalbos tyrimai. Ji yra trijų kolektyvinių monografijų ir daugelio mokslinių straipsnių autorė, aktyviai dalyvauja mokslo, švietimo ir mokslo taikomuosiuose projektuose.

Dr. MEILUTĖ RAMONIENĖ – kalbininkė, Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros profesorė, 1990–1995 m. ir 1999–2010 m. šios katedros vedėja. Dirbo Helsinkio universitete, skaitė paskaitas Tartu, Helsinkio, Ciuricho, Bazelio, Sietlo Vašingtono universitetuose, stažavosi Oslo, Krokuvos, Tartu, Bazelio universitetuose. Mokslinių interesų sritys: taikomoji kalbotyra, sociolingvistika, lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymas, lietuvių onomastika. Ji yra kelių lietuvių kalbos kaip svetimosios vadovėlių (tarp jų Teach Yourself Lithuanian, London: Hodder education, 2006; Colloquial Lithuanian. The Complete Course for Beginners, London; New York: Routledge, 1996, 2010 ir kt.), praktinės lietuvių kalbos gramatikos, kitų lietuvių kalbos kaip sve-timosios mokomųjų knygų, daugelio mokslinių straipsnių, knygų skyrių, publikuotų Lietuvoje ir užsienyje, autorė ir bendraautorė, monografijos „Miestai ir kalbos“ mokslinė redaktorė, tarptau-tinių ir Lietuvos mokslinių ir švietimo projektų vadovė ir dalyvė. 2006 metų Valstybinės mokslo premijos laureatė.

Dr. LORETA VILKIENĖ – kalbininkė, Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros do-centė. Mokslinių interesų sritys: taikomoji kalbotyra, stilistika, diskurso analizė, lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymas. Ji yra mokslinių ir metodinių straipsnių, kelių lietuvių kalbos kaip svetimosios mokomųjų priemonių autorė ir bendraautorė, tarptautinių ir Lietuvos mokslo ir švietimo projektų dalyvė. 2006 metų Lietuvos mokslo premijos laureatė.

Mi94 Miestai ir kalbos : kolektyvinė monografija / Vilniaus universitetas ; mokslinė redaktorė Meilutė Ra-monienė. – Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2010–2013.

[D.] 2: Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis / [žemėlapius parengė Viktorija Baranauskienė]. – Vil-nius : Vilniaus universitetas : Vilniaus universiteto leidykla, 2013. – 318 p. : iliustr. : spalv. įklija. – Santr. angl. – Bibliogr. sk. gale. – ISBN 978-609-459-263-8.

Ši monografija – jau keletą metų trunkančių miestų gyventojų kalbinio elgesio tyrimų tęsinys. Ji pa-rengta analizuoajant dviejų mokslinių projektų duomenis: „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“ ir „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“. Mažesnių mūsų miestų kalbinei padėčiai tirti pasitelktas sociolingivstinių žemėlapių modelis.

UDK 81‘27+81‘24](474.5-21)+811.172‘27

Miestai ir kalbos II SOCIOLINGVISTINIS LIETUVOS ŽEMĖLAPIS

K o l e k t y v i n ė m o n o g r a f i j a

Mokslinė redaktorė MEILUTĖ RAMONIENĖ

Viršelio dailininkė AUDRONĖ UZIELAITĖKalbos redaktorė JOLANTA STORPIRŠTIENĖMaketuotoja NIJOLĖ BUKANTIENĖ

Tiražas 400 egz. 18,30 aut. l. 19,75 sp. l.

Išleido VšĮ Vilniaus universiteto leidykla Universiteto g. 1, LT-01122 VilniusSpausdino Standartų spaustuvė S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius

miestai ir kalbos ii - vdu.lt · 1–3 informacija apie respondentą (respondento ir jo tėvų...

Documents