Finansuojama Europos Sąjungos Teisingumo programos lėšomis

Lyginamoji ataskaita

Walter Hammerschick, Christine Morgenstern, Skirmantas Bikelis, Miranda Boone,

Ioan Durnescu, Alexia Jonckheere, Joep Lindeman, Eric Maes, Mary Rogan

Briuselis, Bukareštas, Dublinas, Greifsvaldas, Utrechtas, Viena, Vilnius

2017 m. gruodis

2

1. Įžanga 4

1.1. Pirminė informacija apie projektą ir tyrime kelti klausimai 4

1.2. Pagrindinės sąvokos ir terminai 6 Suėmimas 7

Ultima ratio 7 Alternatyvos suėmimui /įpareigojimai 8 Užsieniečiai (užsienio valstybių piliečiai) 9

1.3. Asmenų, kuriems taikomas suėmimas, skaičius kaip lyginamojo tyrimo

pradinis taškas 9

1.4. Teisinio, socialinio ir kultūrinio konteksto svarba 11

1.5. Tyrimo atlikimas – keletas komentarų apie metodiką 11

2. Sprendimų priėmimo pagrindai: teisiniai pagrindai, faktiniai motyvai ir

lemiamos įtakos turintys veiksniai 14

2.1. Įžanga 14

2.2. Teisiškai apibrėžti suėmimo pagrindai praktikoje 15 2.2.1. Pasislėpimo rizika ir prevenciniai pagrindai 15 2.2.2. Nusikaltimų sunkumas ir sprendimai taikyti suėmimą 18

2.3. Pagrindų motyvavimas 20 2.3.1. Laiko stoka ir informacija apie įtariamojo asmenines ir socialines

aplinkybes 20 2.3.2. Sprendimų priėmimas ir diskrecija 21

2.4. Paslėpti neteisiniai suėmimo pagrindai ir motyvai 22 2.4.1. Proceso greitumas, užsieniečiai ir bendroji prevencija 22 2.4.2 Išankstinio nubaudimo motyvas 24 2.4.3. Visuomenės požiūris ir diskusijos - jų poveikis sprendimus priimantiems

asmenims 24

3. Proceso šalių vaidmuo 25

3,1. Įvadas 25

3,2. Prokurorai 26

3.3. Advokatai 29

3.4. Teisėjų vaidmuo sprendimų priėmimo procese 32

3.5. Žiniasklaida 33

3.6. Probacijos tarnybų vaidmuo 34

4. Suėmimas: ar kas nors kita yra patikima? Švelnesnių kardomųjų

priemonių taikymo dilemos 37

4.1. Įvadas 37

4.2. Teisminė priežiūra skiriant įpareigojimus 38

3

4.3. Piniginis užstatas 42

4.4. Namų areštas ir intensyvi priežiūra (elektroninis monitoringas) 43

5. Procesiniai aspektai ir suėmimo kontrolė 47

5.1. Įvadinės pastabos 47

5.2. Sprendimo priėmimas 50

5.2.1. Laiko aspektai 50 5.2.2. Įtariamojo apklausa 51 5.2.3. Įrodymų rinkimas ir asmeninė informacija 52

5.2.4. Tyrimo medžiaga 52

5.3. Sprendimų suimti kontrolė 53 5.3.1. Sprendimų peržiūros 53 5.3.2. Apeliaciniai skundai ir kitos (išimtinės) teisminės priemonės 55

6. Europiniai aspektai 56

6.1. Europos Taryba 56 6.1.1. Europos konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija

56 6.1.2. Europos Tarybos rekomendacijos 57

6.2. Europos Sąjunga 58 6.2.1. Įžanga 58 6.2.2. Pamatiniai sprendimai 59 6.2.3. Pamatinio sprendimo panaudojimas šiame tyrime 61

7. Išvados 66

7.1. Kardomųjų priemonių lyginamojo tyrimo eiga 66

7.2. Suėmimo sprendimų pagrindas ir motyvai 67

7.3. Proceso dalyviai ir jų vaidmenys 68

7.4. Švelnesnės kardomosios priemonės 70

7.5. Procedūriniai aspektai ir sprendimų taikyti suėmimą kontrolė 70

7.6. Vinjetės rezultatai 73

7.7. Europiniai aspektai 74

4

1. Įžanga

1.1. Pirminė informacija apie projektą ir tyrime kelti klausimai

Visi turi teisę į asmens laisvę ir saugumą. Ir visi, kaltinami nusikalstamos veikos

padarymu, laikomi nekaltais tol, kol jų kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Kai įtariama, kad

asmuo padarė nusikaltimą, valstybė turi teisę ir pareigą bylą išnagrinėti ir pradėti

baudžiamąjį procesą. Tačiau teisė į laisvę ir nekaltumo prezumpcija, įtvirtintos Europos

Žmogaus Teisių Konvencijos 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalyje (ir nacionalinėse

konstitucinėse ir įstatyminėse nuostatose) reiškia, kad įtarimas savaime negali būti

pakankamu pagrindu šias teises kvestionuoti ir riboti. Atitinkamai, baudžiamajame

procese teismo ir apkaltinamojo nuosprendžio laukiančio įtariamojo laisvė be

ribojimų ir įpareigojimų yra išeities taškas. Tik tuomet, kai yra tvirtas pagrindas

manyti, kad jis (-i) gali nedalyvauti teismo procese arba toliau vykdyti nusikalstamą

veiką, gali būti taikomos prievartos priemones baudžiamajam procesui užtikrinti. Vis

dėlto nei dėl įtarimo, nei dėl faktų, kurie

leidžia daryti prielaidą, kad asmuo

nepasirodys teismo procese, šis asmuo

netampa „šiek tiek kaltu“, todėl bet koks

valstybės įsikišimas šiame etape turi būti

deramai pagrįstas. Net ir esant būtinybei

taikyti prievartos priemones, valstybė

vėlgi turi taikyti mažiausiai ribojančią

priemonę, kad būtų minimaliai

įmanomai ribojama laisvė ir tuo pačiu

užtikrinamas teismo procesas. Taigi, antrasis pasirinkimas yra teismo proceso

laukiančio įtariamojo laisvės apribojimai, tam tikri įpareigojimai. Atitinkamai

viena iš sričių, kuriai šiame tyrime skyrėme daugiausiai dėmesio, buvo tos laisvės

apribojimo priemonės, kurios dažnai dar vadinamos „alternatyvomis suėmimui“, arba

įtraukiamos į (sąlyginių) įpareigojimų sąvoką. Tik, jei valstybės (jų teisėsaugos

institucijos) geba įrodyti, kad jokiomis kitomis priemonėmis neįmanoma užtikrinti, kad

įtariamasis (-oji) iš tiesų dalyvautų teismo procese ir jis (-i) nebevykdytų nusikalstamos

veikos, galima pateisinti griežčiausią priemonę (paskutinįjį pasirinkimą): suėmimą. Šie

argumentai davė pradžią šiam tyrimui, kuriame tiriamas poreikis taikyti suėmimą

kaip ultima ratio, kaip kraštutinę priemonę arba ultimum remedium (šiame

dokumente visos trys sąvokos vartojamos sinonimiškai).

Europos komiteto prieš kankinimą, daug kartų nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose

vietose laikomi asmenys dažnai gyvena prastesnėmis sąlygomis nei nuteisti kaliniai, ir ši

5

problema būdinga visai Europai.1 Sąlygos tardymo izoliatoriuose kartais yra tokios

prastos, kad kai kuriose valstybėse pažeidžiamas 3 straipsnis, kuriuo užtikrinama, kad

niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba

būti tokiu būdu baudžiamas.2

Suėmimą arba kitas teismo proceso užtikrinimo priemones galima pateisinti tik, kai

procesas yra sąžiningas. Šis sąžiningo bylos nagrinėjimo (angl. fair process)

reikalavimas apima sprendimus priimančių organų nepriklausomumą ir nešališkumą,

greitą teismo procesą, teises į gynybą ir teises į informaciją ir vertimą. Šie teisiniai

reikalavimai įtvirtinti EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje ir atitinka žmogaus poreikį suprasti, kas

vyksta, galėti aiškiai išreikšti savo poziciją („išsakyti nuomonę“) ir būti gerbiamam, o ne

būti laikomam tyrimo ir intervencijos objektu. Nesąžiningas teismo procesas kelia riziką

pačiam baudžiamojo proceso teisėtumui.

Lyginamojo metodo taikymas labai pasiteisino dėl bendro daugeliui Europos jurisdikcijų

aspekto: užsieniečių, kuriems taikomas suėmimas, dalies. Nustatėme, kad 2015-2016 m.

jie sudarė daugiau kaip 50 % nuo visų suimtųjų (Austrija, Belgija), tačiau jų dalis

mažesnė tokiose valstybėse kaip Lietuva (7 %) ir Rumunija (8,6 %).3 Tačiau šių valstybių

piliečių yra tarp asmenų, kuriems taikomas suėmimas kitose Europos Sąjungos

valstybėse. Dėl šios priežasties mus domina Europos Sąjungoje naudojami

bendradarbiavimo mechanizmai, tokie kaip vadinamasis Europos teisminės priežiūros

orderis (ESO). Kadangi šiuo instrumentu siekiama įtariamiesiems taikyti kardomąsias

priemones netaikant suėmimo jų gimtojoje šalyje, kai jiems iškelta baudžiamoji byla

kitoje ES valstybėje narėje, tai galėtų būti naudinga priemonė siekiant netaikyti

suėmimo. Tačiau ESO mechanizmui taikyti reikia žinių apie įvairių valstybių praktiką,

taip pat tikėjimo, jog šis dalykas visur supratimas labai panašiai.

Atsižvelgiant į pirmiau minėtą bendrą vertybinį išeities tašką, galėtume daryti prielaidą,

kad valstybėje asmenų, kuriems taikomas suėmimas, dalis turėtų būti kuo mažesnė.

Todėl mūsų tyrimo tikslas buvo suprasti, kokie veiksniai daro įtaką suėmimo taikymui,

kaip jis iš tiesų pagrindžiamas praktikoje ir ar šis pagrindimas yra įtikinamas,

atsižvelgiant į minėtų pagrindinių žmogaus teisių garantijas. Tyrimas atliktas septyniose

valstybėse: Austrijoje (AT), Belgijoje (BE), Vokietijoje (DE), Airijoje (IE), Lietuvoje (LT),

Nyderlanduose (NL) ir Rumunijoje (RO).

1 Europos komitetas prieš kankinimą ir nežmonišką ar orumą žeminantį elgesį arba baudimą tokiu būdu (CPT) (2017): Remand detention. Ištrauka iš 26-osios Bendrosios CPT ataskaitos, CPT/Inf(2017)5-part; https://www.coe.int/en/web/cpt/standards (žiūrėta 2018 sausio 25 d.).

2 CPT, žr. 1 išnašą; keliuose Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose, taip pat Europos Teisingumo Teismo pagrindiniame sprendime nurodoma ši problema, išsamesnė informacija pateikiama šios ataskaitos 6.1. skyriuje.

3 Žr. 1. Nacionalinės ataskaitos, kuriose pateikiami iš įvairių šaltinių gauti duomenys, taip pat susipažinkite su skaičiais, skelbiamais Europos Tarybos Baudžiamosios statistikos apžvalgoje (SPACE I), (http://wp.unil.ch/space/files/2017/04/SPACE_I_2015_FinalReport_161215_REV170425.pdf, žiūrėta 2018 m. sausio 19 d.).

6

Žvelgdami iš lyginamosios ir Europinės perspektyvos norėjome suprasti, kiek

lyginamuoju normatyviniu metodu galima paaiškinti įvairias praktikas arba kaip būtų

galima paaiškinti jų skirtumus Europoje. Taip suformulavome pagrindinį tyrimo

klausimą: Ar tyrime dalyvaujančiose valstybėse suėmimas praktikoje

taikomas kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio)?, ir daugelį konkretesnių

antraeilių tyrimo klausimų:

Kaip plačiai taikomas suėmimas?

Kokius suėmimo ir jo alternatyvų taikymo pokyčius galima pastebėti, kokie

veiksniai šiuo požiūriu aktualūs?

Kokie veiksniai daro turi reikšmės sprendimų priėmimui?

Kokios proceso šalys dalyvauja ir kokie jų vaidmenys?

Ar suėmimui yra realių alternatyvų ir ar jos taikomos? Kokios galimos tam

kliūtys?

Jei taikomos alternatyvos, ar yra požymių, rodančių įtarimųjų kontrolės

priemonių ekspansiją (angl. net widening)?

Ar yra grupių, kurios traktuojamos išskirtinai, jeigu taip, kokios tai grupės ir kaip

jos traktuojamos?

Kiek europiniai aspektai veikia suėmimo praktiką ir ar Europos arba tarptautinis

bendradarbiavimas galėtų padėti dažniau išvengti suėmimo?

Šio tyrimo rezultatai aktualūs ne tik mokslininkams, jie ypač aktualūs nacionaliniams ir

Europos lygio praktikams ir politikos formuotojams. Mūsų įžvalgos galėtų būti

naudingos praktikams – teisėjams, advokatams, prokurorams, taip pat policijos,

socialinių tarnybų ir susijusių sričių atstovams, nes jos parodo, kad skirtingose

jurisdikcijose kyla tokių pat problemų, tačiau kartais užsienio šalyse atrasti

konstruktyvūs sprendimai gali būti naudojami kaip pavyzdys savoje šalyje.

1.2. Pagrindinės sąvokos ir terminai

Vienas iš lyginamojo tyrimo siekių ir tikslų – suprasti vieniems kitus ir rasti bendrą

kalbą. Šį tikslą ypač sunku pasiekti baudžiamosios justicijos srityje. Net toje pačioje

kalboje daug terminų turi kelis atitikmenis, kuriuos galima vartoti pakaitomis, tačiau

kartais jų prasmė šie tiek skiriasi.4 Kartais tie patys terminai ar pažodinis vertimas turi

visai kitą prasmę kitoje kalboje (pvz.: probacija ar reabilitacija).5 Kadangi kai kurie šį

tyrimą atlikę tyrėjai jau kurį laiką dirbo lyginamųjų tyrimų srityje, jie yra jautrūs tokiems

nesusipratimams ir tai mums padėjo atkreipti į juos dėmesį ir nekalbėti užuolankomis.

4 M. Boone and N. Maguire (2018), Introduction, in: The Enforcement of Offender Supervision in Europe, Understanding Breach Processes, Routledge, London: 5.

5 Brants, C. (2011) Comparing criminal process as part of legal culture, in: D. Nelken (ed), Comparative Criminal Justice and Globalisation, Fanham: Ashgate: 49-68.

7

Šioje dalyje patikslinsime kai kurias mūsų tyrime vartojamas pagrindines sąvokas,

kurias svarbu žinoti norint suprasti šią lyginamąją ataskaitą. Konkreti reikšmė, kuri

suteikiama šioms ir kitoms sąvokoms skirtingose valstybėse, taip pat aptariama

nacionalinėse ataskaitose.6

Suėmimas

Sąvoka „suėmimas“ vartojama verčiant įvairias atskirose valstybėse vartojamas sąvokas

(pavyzdžiui, „suėmimas, kol atliekamas tyrimas“ Vokietijoje ir Austrijoje, „preliminarus

suėmimas“ Nyderlanduose). Nors kai kuriose jurisdikcijose, taip pat anglų kalba,

vartojama sąvoka „ikiteisminis suėmimas“ (angl. prie-trial detention, PTD), suėmimo

laikotarpį sudaro ne tik laikotarpis iki teismo proceso, bet ir teismo proceso laikotarpis ir

galimai laikotarpis po apkaltinamojo nuosprendžio apskundimo ar kasacijos atveju.

Sąvokos „suėmimas“ arba „prevencinis suėmimas“ (Rumunija) kartais vartojamos

sinonimiškai. Dažniausiai daugelyje šalių pirminis policijos sulaikymas neįskaitomas į

suėmimo laikotarpį (tai aktualu, pavyzdžiui, atsakant į klausimą, kiek laisvės atėmimo

laiko reikėtų įskaityti į bausmę priimant nuosprendį).

Ultima ratio

Pirmiau minėta, kad viena esminių mūsų tyrimo sąvokų yra ultima ratio sąvoka.

Kadangi pagrindinis mūsų tyrimo klausimas yra, ar suėmimas praktikoje yra taikomas

kaip ultima ratio, turime aiškiai nurodyti, kada, mūsų manymu, šis reikalavimas

tenkinamas, o kada ne. Kaip jau paaiškinta ankstesnėje dalyje, suėmimas turėtų būti

taikomas tik, kai tai absoliučiai būtina tikslams, kuriems pasiekti jis skirtas, įgyvendinti.

Todėl ultima ratio principas yra glaudžiai susijęs su suėmimo tikslais: užkirsti kelią

slapstymuisi, recidyvui, kliudymui atlikti tyrimą ir, kai kuriose valstybėse, viešosios

tvarkos sutrikdymui.7 Suėmimo taikymas dera su ultima ratio principu tik tuomet, kai

jis yra proporcingas tikslams, kuriems pasiekti jis taikomas. Iš karto yra aišku, kad

vienareikšmiškai atsakyti į tyrimo klausimą negalėsime. Problema yra tame, kad

suėmimo tikslai ir proporcingumas yra reliatyvūs ir juos galima aiškinti įvairiai. Taigi,

rengdami nacionalines ataskaitas mes padarėme štai ką: apibūdinome, kaip šias sąvokas

skirtingose valstybėse interpretavo skirtingi tyrimo dalyviai ir kaip šias skirtingas

interpretacijas galima paaiškinti. Mūsų vertinimas, kiek yra laikomasi ultima ratio

principo, rėmėsi dviem kriterijais. Vienas kriterijų buvo tai, kiek mūsų respondentai

sugebėjo mus įtikinti, kad esama galimybių naudoti kitas strategijas ar priemones

6 Žr. 2-as nacionalines ataskaitas projekto interneto svetainėje http://www.irks.at/detour/publications.html.

7 Nors suėmimo tikslus, apskritai, remiantis EŽTK galima palyginti, kai kuriose valstybėse keliami (pastaruoju metu nustatyti) nukrypstantys tikslai, dėl kurių kartais kyla klausimų, ar jie iš viso kada nors gali atitikti ultimo ratio principo reikalavimus. Pavyzdžiui, pagreitinto teismo proceso tikslas, įvestas Nyderlanduose 2015 m. Kitų pavyzdžių ieškokite nacionalinėse ataskaitose.

8

bylose, kuriose galėtų būti taikomas suėmimas. Iš kitos pusės, kiek laikomasi ultima

ratio principo, galima vertinti ir pagal tai, jei apie galimybes taikyti kitas priemones nei

suėmimas net nėra svarstoma.

Ultima ratio principas turi daug bendro su subsidiarumo ir proporcingumo

principais, tačiau jų tapatinti nereiktų. Subsidiarumo principas liečia švelnesnes

priemones: jas visada reikia rinktis, kai jomis galima pasiekti tokių pat tikslų kaip

suėmimu. Ultima ratio išplaukia iš proporcingumo principo, pastarasis yra universalus,

taikomas visoms priemonėms: jei teisėtą tikslą įmanoma pasiekti, reikia rinktis

mažiausiai ribojančias priemones kuo trumpesniam laikotarpiui.

Alternatyvos suėmimui /įpareigojimai

Sunku apibrėžti sąvoką „alternatyvos“ suėmimui lyginamajame kontekste. Ji visada

reiškė „švelnesnių“, „ne tokių griežtų“ ar „atlaidesnių“ priemonių, skirtų užtikrinti

teismo procesą arba užkirsti kelią recidyvui taikymą, kai asmuo stebimas

bendruomenėje plačiąja prasme, taikymą. Remdamiesi Morgenstern8 sukurta

klasifikacija, išskyrėme du kardomųjų priemonių tarpusavio santykio modelius.

Pirmame modelyje („substitucijos modelyje“) švelnesnės priemonės gali būti skiriamos

tik, kai yra visos sąlygos taikyti suėmimą, tai reiškia, kad teisėjai turi pirma išduoti

suėmimo orderį, o tik po to sprendžiama dėl jo vykdymo (iš karto arba vėliau tam

tikromis sąlygomis) sustabdymo ir švelnesnių priemonių paskytimo. Toks modelis veikia

Vokietijoje, Nyderlanduose ir Belgijoje.9 Kitą modelį būtų galima vadinti „įpareigojimų

(angl. bail) modeliu“, pagal kurį sprendimas taikyti kardomąsias priemones nesusijusias

su laisvės atėmimu, gali būti priimtas ir nesant pakankamo pagrindo taikyti suėmimą;

suėmimas yra tik viena iš alternatyvų. Šiame modelyje visos kardomosios priemonės yra

tarpusavyje alternatyvios, o ne pakaitinės suėmimui (Austrija, Airija, Rumunija,

Lietuva). Tačiau net, jei šie modeliai teoriškai ir techniškai skiriasi, praktikoje abiejų

tikslas tas pats. Tiek viename, tiek kitame modelyje dažnai su laisvės atėmimu

nesusijusios kardomosios priemonės yra kompromisas tarp suėmimo ir sprendimo

netaikyti įtariamajam jokių kardomųjų priemonių (plačiau žr. 4. 1.2 dalį).

Čia reiktų pateikti lingvistinį termino „bail“ paaiškinimą. „Bail“ – tai Airijoje vartojama

sąvoka, apimanti bet kokius įtariamajam skiriamus įpareigojimus, visas alternatyvas

suėmimui. „Bail“ versti kaip užstatą nebūtų tikslu, nes piniginis užstatas nėra būtinas, o

tik vienas galimų (nors Airijoje itin dažnas ir įprastas) įpareigojimų, taikomų kaip

kardomoji priemonė įtariamajam. Atitinkamai šio tyrimų autorių siūlomą kategoriją

8 Morgenstern. Die Untersuchungshaft. Nomos, Baden-Baden, 756 pp.

9 Belgijoje visos ikiteisminės priemonės, t. y. suėmimas, elektroninė stebėsena (ES), paleidimas už finansinį užstatą arba paleidimas pasižadant laikytis tam tikrų sąlygų, turi vienodai atitikti tuos pačius bazinius reikalavimus; tačiau nebūtina išduoti suėmimo orderį, o vėliau jį sustabdyti.

9

anglų kalba „bail model“ reiktų versti ir suprasti ne kaip užstato modelį, bet platesnį –

įpareigojimų modelį.

Nors ten, kur taikomas substitucijos modelis, teisėjams gali būti psichologiškai

sudėtinga taikyti švelnesnes kardomąsias priemones po to, kai yra nustatomi pagrindai

taikyti suėmimą, pastebėjome, kad mūsų tirtose trijose šiuo modeliu

besivadovaujančiose valstybėse tai neeliminuoja švelnesnių kardomųjų priemonių. Taigi

praktikoje minėtų modelių skirtumai nėra labai reikšmingi. Nors sąvoka „švelnesnės

priemonės“ būtų neutralesnė, dažnai žargoniškai vartojama sąvoka „alternatyvos“, todėl

ji vartojama ir mūsų tyrime. Vis dėlto norėtume pabrėžti, kad sąvoka „alternatyvos“ nėra

priimtina, nes ji sustiprina poziciją, kad suėmimas yra išeities taškas ir norma, o tokio

požiūrio reiktų atsisakyti.

Užsieniečiai (užsienio valstybių piliečiai)

Svarbus DETOUR projekto tikslas – nustatyti ir paaiškinti užsieniečių dalį tarp asmenų,

kuriems taikomas suėmimas. Užsieniečių sąvoka taip pat gali kelti daug neaiškumų.

Šiame projekte užsieniečiu laikome užsienio valstybės pilietį, t. y. asmenį, kuris nėra

valstybės, kurioje jis laikomas įtariamuoju, pilietis (ar neturi pilietybę rodančių

tapatybės dokumentų). Ši sąvoka dažnai painiojama su kitomis, tokiomis kaip neteisėtas

migrantas ar etninių mažumų kilmės asmenys. Tačiau pamanėme, kad siekiant įvertinti,

ar suėmimo procedūros ir (arba) praktika yra diskriminuojamojo pobūdžio,

efektyviausia būtų daugiausiai dėmesio skirti užsieniečiams. Užsieniečiai priklauso

aiškiau apibrėžtai asmenų kategorijai nei neteisėti migrantai, todėl juos galima palyginti

(gana patikimai) skaitmenine išraiška. Ši kategorija apima ir tuos asmenis, kurie yra

nuolatiniai priimančios valstybės gyventojai, ir laikinus atvykėlius. Kadangi priežastys,

kodėl šių grupių asmenys patenka tarp suimtųjų statistiškai daug dažniau, nei valstybės,

kurioje vyksta procesas, piliečiai, skiriasi, nacionalinėse ataskaitose dažnai jas

nagrinėjame atskirai. Kad užfiksuotume visus diskriminuojamosios praktikos tipus,

turbūt būtų buvę naudinga išnagrinėti net dar platesnę grupę ir į ją įtraukti etninių

mažumų kilmės asmenis (kurie, be abejo, gali būti valstybės, kurioje gyvena, piliečiai),

tačiau ši kategorija yra pernelyg neapibrėžta, kad su ja būtų galima dirbti lyginamajame

tyrime.

1.3. Asmenų, kuriems taikomas suėmimas, skaičius kaip lyginamojo

tyrimo pradinis taškas

Vienas iš mūsų užsidegimą atlikti šį lyginamąjį tyrimą skatinusių veiksnių buvo skirtingi

asmenų, kuriems taikomas suėmimas, rodikliai (asmenų, kuriems taikomas suėmimas

skaičius 100 000 gyventojų) skirtingose jurisdikcijose, kuriuos, pavyzdžiui, kasmet

10

skelbia Europos Taryba. Ši statistika labai skiriasi įvairiose šiame tyrime dalyvavusiose

jurisdikcijose.10 Vis dėlto iš anksčiau atliktų lyginamųjų tyrimų11 pasimokėme, kad

turėtume kritiškai vertinti statistikos patikimumą. 12 Iš Europos Tarybos sužinojome,

kad jie naudoja pačių valstybių jiems pateiktus asmenų, kuriems taikomas suėmimas,

skaičius, o tai reiškia, kad sutinkama su vietine valstybių šios sąvokos apibrėžtimi.13

Tačiau sąvokų apibrėžtims skirtoje dalyje jau paaiškinome, kad tai, kas laikoma

asmeniu, kuriam taikomas suėmimas, skirtingose valstybėse gali šiek tiek skirtis14. Vis

dėlto, apskritai asmenys, kuriems taikomas suėmimas, šiame tyrime dalyvavusiose

jurisdikcijose skaičiuojami panašiai: visose valstybėse suimtaisiais laikomi asmenys,

kuriems taikomas suėmimas iki galutinio teismo sprendimo. Įtariamieji, kurių suėmimo

taikymas atidėtas su tam tikromis sąlygomis arba kuriems taikomos kardomosios

priemonės netaikant laisvės atėmimo kitu teisiniu pagrindu, neįtraukiami į asmenų,

kuriems taikomas suėmimas skaičių.15 Taigi, šiame tyrime dalyvavusiose valstybėse

Europos Tarybos statistinius duomenis apie asmenis, kuriems taikomas suėmimas,

galima laikyti gana palyginamais. Kiti statistinių duomenų tipai apie asmenis, kuriems

taikomas suėmimas, yra nelabai tinkami naudoti lyginamajame tyrime arba jų tiesiog

nėra. Santykinis asmenų, kuriems taikomas suėmimas skaičius (procentas) bendrame

įkalintų asmenų skaičiuje tinkamai neatspindi gerosios ar blogosios suėmimo praktikos.

Santykinai maža asmenų, kuriems taikomas suėmimas, dalis gali, pavyzdžiui, rodyti, kad

įkalinti asmenys dažniausiai atlieka ilgas laisvės atėmimo bausmes. Kita vertus, gana

didelę asmenų, kuriems taikomas suėmimas, dalį taip pat galima paaiškinti gana maža

įkalintų asmenų, kuriems skirta trumpa laisvės atėmimo bausmė, dalimi. Nors būtume

mielai palyginę skirtingus įtariamųjų, kuriems taikomas suėmimas, skaičius skirtingose

valstybėse, šių statistinių duomenų nebuvo arba jų skaičiavimo būdų nebuvo įmanoma

palyginti.

10 Žr. SPACE 3 išnašoje: Skaičiai 100 000 gyventojų 2015 m.: Austrija = 23,7 / Belgija = 28,3 / Vokietija = 13,2 / Airija = 12,5 / Lietuva = 34,3 / Nyderlandai = 23,0 / Rumunija = 12,2 /.

11 F. Dünkel, T. Lappi-Seppälä, C. Morgenstern ir D. van Zyl Smit D. (2010): Kriminalität, Kriminalpolitik, strafrechtliche Sanktionspraxis und Gefangenenraten im europäischen Vergleich. Mönchengladbach: Forum; A. van Kalmthout, M. Knapen, C. Morgenstern (2009): Pre-trial Detention in Europe. Nijmegen: Wolf.

12 M. Boone and N. Maguire (2018), Introduction, in: The Enforcement of Offender Supervision in Europe, Understanding Breach Processes, Routledge, London: p. 11.

13 Žr. 3 išnašą: SPACE taip pat skiriamos tam tikros grupės, pavyzdžiui, asmenys, laukiantys teismo proceso, asmenys, kurių teismo procesas vyksta ir kurie laukia nuosprendžio (ši sąvoka nevartojama kontinentinėje Europoje, nes apkaltinamasis nuosprendis ir nuosprendžio priėmimas aiškinami kartu), ir asmenys, kurie apskundė nuosprendį arba vis dar turi teisę tai padaryti.

14 Žr., avyzdžiui, Nyderlandų audito rūmų kritinius vertinimus dėl statistikos (pvz., SPACE) palyginamumo, https://english.rekenkamer.nl/publications/reports/2017/11/14/pre-trial-detention-suspects-in-the-cells

15 Belgijoje elektroninė stebėsena laikoma arešto orderio „vykdymo būdu“, todėl teisiniu požiūriu tokie asmenys laikomi „įkalintais asmenimis“ (įskaitant ES laikotarpį į galutinį nuosprendį). Tačiau oficialioje nacionalinėje kalėjimų statistikoje skiriami „įprasti“ kaliniai ir asmenys, kuriems taikoma ES (nes asmenys, kuriems taikoma ES, neužima kalėjimo kamerų). Europos Tarybos ataskaitose taip pat pateikiami „koreguoti“ arba „nekoreguoti“ skaičiai. Į nekoreguotus Belgijos skaičius įtraukti asmenys, kuriems taikoma ES.

11

1.4. Teisinio, socialinio ir kultūrinio konteksto svarba

Nors Europos Tarybos skelbiami statistiniai duomenys buvo vienas iš veiksnių,

sužadinusių mūsų smalsumą, vien jie gerai neatspindi gerosios ar blogosios ikiteisminės

praktikos skirtingose valstybėse. Pagrindinis mūsų projekto tikslas buvo ištirti ir

įvertinti ikiteisminę sprendimų priėmimo praktiką jos teisiniame, socialiniame ir

kultūriniame kontekste. Užuot laikę sprendimų priėmimą individualia veikla, laikėmės

nuomonės, kad tai yra bendra skirtingų proceso šalių ir asmenų, kurie daro vieni kitiems

įtaką, veikla.16 Metodikai skirtoje dalyje bus paaiškinta, kad pasirinkome kokybinį,

tarpdisciplininį ir interpretacinį metodą savo tikslui pasiekti. Tokio požiūrio svarbą

galima paaiškinti keliais pavyzdžiais. Didelis užsieniečių, kuriems taikomas suėmimas,

skaičius Austrijoje lyginant su kitomis valstybėmis gali būti suprantamas tik

atsižvelgiant į migrantų srautus praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje ir, dar

svarbiau, nuo 2000 m., kurių apimtis Austrijoje buvo gerokai didesnė nei kaimyninėse

valstybėse. Žinoma, dėl to klausimas, ar su užsieniečiais elgiamasi kitaip nei su austrais,

netampa mažiau aktualus, tačiau šie skaičių skirtumai turėtų būti analizuojami

pirmiausiai atsižvelgiant į nacionalinių aplinkybių skirtumus. Kitas šio kontekstinio

požiūrio pavyzdys susijęs su pagrindų, kurie naudojami jurisdikcijose nutartims pagrįsti,

skirtumus. Negalėtume suprasti plataus pasislėpimo rizikos kaip suėmimo pagrindo

taikymo Vokietijoje lyginant, pavyzdžiui, su Nyderlandais, nežinant, kad Vokietijoje

teismo procese dalyvauti privaloma, o Nyderlanduose teismo procesai gali vykti

įtariamajam nedalyvaujant. Galiausiai, negalėtume suprasti asmenų, kuriems taikomas

suėmimas, skaičiaus pokyčių Lietuvoje, jei jį analizuodami neatsižvelgsime į šios Rytų

Europos valstybės, kuri tik palyginus neseniai paliko sovietinę teisinę - kultūrinę erdvę ir

tapo Europos Sąjungos nare, istoriją. Žymaus suėmimo taikymo sumažėjimo tendenciją

pastarąjį dešimtmetį galima bent iš dalies paaiškinti suėmimo praktikos pritaikymu prie

Europos vertybių ir suėmimo normų.

1.5.Tyrimo atlikimas – keletas komentarų apie metodiką

Pirmiau jau minėta, kad tyrimo pradiniai taškai buvo bendrosios normatyvinės žmogaus

teisių sąvokos, viena vertus, ir, kita vertus, akivaizdūs statistikos apie asmenis, kuriems

taikomas suėmimas, skirtumai. Galėjome remtis itin gausia nacionaline ir Europos

Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Taip pat galėjome remtis kai kurių, bet

nedaugelio, tyrimų išvadomis. Tačiau dažnai jau atliktuose tyrimuose dėmesys

sutelkiamas į teorinius metodus ir tik keliuose jų atlikti empiriniai tyrimai.17

16 What Hawkins calls individual decision-making, Hawkins, K. (2003). Order, rationality and silence: some reflections on criminal justice decision-making, in L. Gelsthorpe and N. Padfield (eds.) Exercising Discretion: Decision-Making in the Criminal Justice System and Beyond. Collumpton: Willan, pp. 186–219

17 Mūsų atliktų nacionalinės literatūros, statistikos ir jurisprudencijos apžvalgų rezultatai skelbiami projekto interneto svetainėje: http://www.irks.at/detour/publications.html.

12

Lyginamojo tyrimo, kuriame derinamas duomenų ir dokumentų tyrimas ir duomenų

rinkimas vietoje, vertę, mūsų manymu, kuria papildomas refleksijos lygmuo:

palyginimas su kitomis sistemomis suteikia analitinio potencialo, padedančio suprasti

savo sistemą, o panašumų atradimas gali praversti teisėsaugos praktiniame

tarptautiniame bendradarbiavime – tiek tyrime, tiek nagrinėjant tarpvalstybines bylas.

Gerosios patirties kitose valstybėse analizė padeda sukurti galimų sprendimų rezervą

savoms problemoms, jei žinome, kokioje teisinėje, socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje jos

atsirado (tai, vėlgi, priklauso nuo tyrimo kruopštumo).

Taikant kokybinį metodą galima išnagrinėti reikšmingus kontekstinius veiksnius ir

parodyti galimas variacijas tame pačiame kontekste. Nebuvo paprasta sukurti tyrime

naudotas priemones (pokalbių gaires, teminės analizės gaires ir pan.): šešios tyrime

vartotos kalbos, skirtingos teisinės sistemos, skirtingos tyrėjų specializacijos (teisė,

kriminologija, sociologija, socialinis darbas, psichologija). Būtinos nuolatinės projekto

partnerių diskusijos ir atitinkami vertimai, kuriuos atliko tyrėjai, atvėrė galimybę (arba,

tiksliau tariant, mus privertė) nuolat apmąstyti mūsų tyrimo turinį ir metodus –

kokybiniam tyrimui nebūdingą paradigminį metodą – ir sudarė sąlygas gauti

pagrįstus rezultatus. Sukūrę instrumentus, sutelkėme dėmesį bendrų struktūrų

nustatymui, bet tuo pačiu siekėme lankstumo, kad galėtume atsižvelgti į nacionalinius

ypatumus (pavyzdžiui, renkantis partnerius pokalbiui: jei Lietuvoje, Vokietijoje ar

Rumunijoje probacijos tarnyba niekada nedalyvauja sprendimų priėmimo procese, nėra

reikalo apklausti probacijos pareigūnus).

Pasirinkome dviejų etapų metodą. Žvalgomajame etape analizavome nemažai bylų, iš

esmės tam, kad pasižiūrėtume, kaip surašomi, motyvuojami sprendimai suėmimą taikyti

ar netaikyti (pratęsti ar nepratęsti), ir stebėjome teismo posėdžius, kuriuose priimamas

sprendimas asmenį suimti (kai sprendžiama dėl asmens suėmimo ar suėmimo

pratęsimo), kad susidarytume įspūdį, kiek skirtingos proceso šalys gali daryti poveikį

sprendimo dėl suėmimo priėmimui. Šiame etape surinkti duomenys nebuvo

savarankiškos analizės objektu, jie buvo naudojami kitam tyrimo etapui kruopščiai

suplanuoti, ypač pokalbių gairėms parengti. Išsamūs pokalbiai su praktikais

antrajame tyrimo etape buvo esminė mūsų tyrimo dalis. Kiekvienoje valstybėje

buvo surengta po 30-35 pokalbius su teisėjais, advokatais ir prokurorais; kai

kuriose valstybėse įvyko papildomi pokalbiai su probacijos pareigūnais, įkalinimo įstaigų

darbuotojais ar policijos pareigūnais. Sukūrėme ir panaudojome inovatyvią

priemonę – bylos scenarijų, kurį naudojome pokalbiuose, kad galėtume palyginti

pokalbio partnerių skirtingose valstybėse reakcijas į tokį patį įsilaužimo scenarijų.18

Sukurti scenarijų buvo nelengva užduotis, nes tai turėjo būti įprasta byla, kurioje būtų

galimi įvairūs sprendimai ir kuri tiktų visoms jurisdikcijoms. Lygiagrečiai atliekamam

18 Žr. Maguire et al, European Journal of Probation 2015, kuriame pateikiama scenarijaus metodika, skirta lyginamiesiems kriminologiniams tyrimams.

13

tyrimui surengti trys seminarai su praktikais sudarė sąlygas pristatyti ir aptarti

preliminarius tyrimo rezultatus, gauti svarbių įžvalgų, ypač apie teisinių ar profesinių

tradicijų ir kultūrinius ypatumus, kuriuos dažnai sunku įžvelgti tyrimo duomenyse.

Šioje lyginamojoje ataskaitoje mėginama apibendrinti aktualiausius rezultatus,

kurie padeda ne tik paaiškinti tam tikras kardomųjų priemonių taikymo praktikas ir

pagrindines problemas, bet ir atkreipti dėmesį į gerąją patirtį ir pateikti politines ir

praktines rekomendacijas. Ši ataskaita remiasi dviem išsamiomis nacionalinėmis

ataskaitomis kiekvienai šaliai, su kuriomis galima susipažinti projekto interneto

svetainėje.19 Pirmoje pateikiami mūsų duomenų ir dokumentų tyrimo rezultatai,

kuriuose atsispindi teisinė situacija, statistika ir iki šiol atlikti tyrimai, o antrojoje

pristatomi mūsų atitinkamų empirinių tyrimų rezultatai.

Šios ataskaitos sekančiame 2 skyriuje aptariamas teisinis suėmimo pagrindas ir

sprendimų priėmimui aktualūs veiksniai. 3 skyriuje aptariamos skirtingos proceso šalys,

jų teisinės ir faktinės funkcijos ir veikla. 4 skyrius skirtas švelnesnių (arba

„alternatyvių“) priemonių taikymo praktikai. 5 skyriuje pateikiamos išvados apie

procedūrinius teisinių ir praktinių problemų aspektus, o konkrečiai - sprendimų

peržiūros procedūrą. Paskutiniame 6 skyriuje aptariami europiniai aspektai, t. y.

tarpvalstybinis bendradarbiavimas. Galiausiai apibendrinamos visų skyrių išvados ir

pateikiamos rekomendacijos.

19 http://www.irks.at/detour/publications.html

14

2. Sprendimų priėmimo pagrindai: teisiniai pagrindai, faktiniai

motyvai ir lemiamos įtakos turintys veiksniai

2.1. Įžanga

Iš valstybių - projekto dalyvių suėmimą reglamentuojančių teisės aktų pagrindinių

nuostatų20 matyti, kad sprendimo dėl kardomųjų priemonių priėmimo baziniai principai

yra gana panašūs ir juose laikomasi EŽTK nustatytų standartų ir EŽTK jurisprudencijos,

įtvirtintos 5 straipsnio 1 ir 3 dalyse.21 Šie principai laikytini visuotiniais. Asmuo gali būti

suimtas tik tuomet, jei tenkinamos šios sąlygos:

pagrįstai įtariama, kad asmuo padarė teisės pažeidimą, ir pagrįstai tikėtina, kad

jo atžvilgiu bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir, jį pripažinus kaltu, jam

bus skirta laisvės atėmimo bausmė;

yra rimtų priežasčių manyti, kad asmeniui neskyrus suėmimo, jis: mėgins:

išvengti ikiteisminio tyrimo, teismo proceso ir bausmės;

kliudys vykdyti teisingumą, pavyzdžiui, klastodamas įkalčius arba

darydamas poveikį liudininkams arba

padarys sunkią (-ias) nusikalstamą (-as) veiką (-as).22

Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad prievartos priemonės būtų

taikomos tik, kai jos proporcingos teisės pažeidimui ir numatomai bausmei, ir tik

tokiam laikotarpiui, kuris būtinas.

Atsižvelgiant į nekaltumo prezumpciją ir teisę į visišką laisvę, asmenų, įtariamų

teisės pažeidimo padarymu, suėmimas turi būti išimtinė priemonė;

Suėmimas taikomas tik kaip kraštutinė priemonė, kai švelnesnių mechanizmų

nepakanka įtariamajam kontroliuoti ir užtikrinti, kad jis dalyvautų teismo

procese;

Remiantis šiais atspirties taškais, šiame skyriuje nagrinėjami suėmimo pagrindai ir

kardomųjų priemonių taikymo praktiniai motyvai, taip pat kiti veiksniai, kurie daro

įtaką sprendimų priėmimo procese valstybėse – projekto dalyvėse.

20 Išsamesnė informacija pateikiama 1-ose nacionalinėse ataskaitose, skirtose Austrijai, Belgijai, Vokietijai, Airijai, Lietuvai, Nyderlandams ir Rumunijai, http://www.irks.at/detour/publications.html

21 Žr. 6.1 skyrių.

22 Išskirtiniais atvejais „teisinės tvarkos sukrėtimas“ taip pat gali būti laikomas pagrindu taikyti suėmimą, žr. toliau ir 6.1 skyrių, taip pat 1-ą nacionalinę ataskaitą, skirtą Nyderlandams, http://www.irks.at/detour/publications.html

15

2.2. Teisiškai apibrėžti suėmimo pagrindai praktikoje

2.2.1. Pasislėpimo rizika ir prevenciniai pagrindai

Pagal tai, kokie pagrindai turi didžiausią praktinę reikšmę, šiame tyrime dalyvavusios

valstybės, iš pirmo žvilgsnio, pasidalija į dvi grupes: vienoje jų valstybės, kuriose

suėmimas dažniausiai pateisinamas darant prielaidą, kad įtariamieji mėgins vengti

baudžiamojo proceso ir bausmės. Šiame tyrime apklaustų praktikų atsakymai ir turimi

duomenys rodo, kad tai būdinga Vokietijai, Airijai, Lietuvai ir Rumunijai. Šis sulaikymo

pagrindas galėtų būti laikomas klasikiniu kartu su rizika trukdyti teisingumo vykdymui.

Sąvoka „klasikinis“ reiškia, kad šiais pagrindais siekiama užtikrinti ikiteisminį tyrimą,

teisminį procesą ir, galiausiai, teismo nuosprendžių vykdymą, ir tai istoriniu požiūriu yra

esminiai motyvai daugelyje teisinių sistemų.23 Rizikoms, susijusioms su trukdymu

vykdyti teisingumą, tenka tik nežymi reikšmė visose tyrime dalyvavusiose valstybėse –

šis pagrindas dažniausiai taikomas tik ankstyvame proceso etape ir bylose su daug

įtariamųjų. Tik Belgija nurodė, kad bendrininkų susitarimo rizika yra dažnas pagrindas

taikyti suėmimą ankstyvame bylų, pavyzdžiui, susijusių su narkotikais, tyrimo etape.

Kitoje valstybių grupėje, suėmimui pagrįsti dažniausiai naudojami prevenciniai motyvai.

Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, Austrija ir Vokietija, kaimyninės valstybės su labai

panašiomis teisinėmis tradicijomis, šiuo požiūriu yra labai skirtingos. Turimi duomenys

apie Austriją rodo, kad pakartotinio nusikalstamos veikos padarymo rizika kaip

pagrindinis motyvas naudojama maždaug 90 % visų sprendimų taikyti suėmimą.

Vokietijoje, priešingai, 90 % visų suėmimo atvejų pagrindas – pasislėpimo rizika. Vis

dėlto Austrijoje pasislėpimo rizika kaip pagrindas taip pat taikoma dažnai, maždaug

60 % visų suėmimo atvejų, o Vokietijoje pakartotinio nusikalstamos veikos padarymo

rizika, kaip buvo paaiškinta, turi mažai praktinės reikšmės, ir yra taikoma tik maždaug

6 % visų suėmimo atvejų. Pakartotinio nusikalstamos veikos padarymo rizika dominuoja

Austrijos suėmimo praktikoje iš dalies dėl labai išsamaus šio sulaikymo pagrindo

reglamentavimo, sudarančio sąlygas jį įvairiai taikyti. Pasak šių valstybių, šie teisės aktai

buvo priimti 1993 m. būtent tam, kad šis pagrindas, kuris jau tuo metu buvo dažnas,

būtų taikomas rečiau.24 Akivaizdu, kad šio tikslo pasiekti nepavyko, ir tai yra puikus

pavyzdys, kaip sunku suėmimą reguliuoti teisės pakeitimais. Kita šio pagrindo

dominavimo priežastis, susijusi su kitais teisiniais pagrindais, paaiškėjo per pokalbius su

ekspertais. Buvo paaiškinta, kad teisinių reikalavimų, keliamų suėmimą taikymo dėl

pasislėpimo rizikos pagrindimui, sunkiau laikytis, o nusikalstamos veikos padarymo

rizika buvo kelis kartus pavadinta pagrindu, kuriam teikiama pirmenybė, nes jis yra

tvirtas ir jį gana paprasta taikyti daugelyje bylų. Platus šio pagrindo taikymas iš dalies 23 Žr., pavyzdžiui, Morgensten, C., Die Untersuchungshaft. Eine Untersuchung unter rechtsdogmatischen, kriminologischen, rechtsvergleichenden und europarechtlichen Aspekten. Baden-Baden, Nomos, 2017

24 2-a nacionalinė ataskaita, skirta Austrijai, p.21, http://www.irks.at/detour/publications.html

16

paaiškinamas tuo, kad jis dažnai taikomas vadinamiesiems „kriminaliniams turistams“,

darantiems gana nesunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, savanaudiškus nusikaltimus

nuosavybei. Kita vertus, Vokietijos tyrimo rezultatai rodo, kad nepaisant tam tikrų

regioninių skirtumų, pasislėpimo rizika yra sulaikymo pagrindas, kurį lengviau taikyti

pagal keliamus teisinius reikalavimus. Ten pakartotinės nusikalstamos veikos įvykdymo

rizika apibrėžiama tik kaip papildomas suėmimo pagrindas, kuriam keliamos griežtai

apibrėžtos sąlygos, pavyzdžiui, įtariami nusikaltimai turi būti daromi „pakartotinai ar

nuolat“.

Tyrėjų vertinimais, Lietuvoje pasislėpimo rizika kaip pagrindas taikoma nuo 80 iki 90 %

visų suėmimo atvejų, neretai kartu su recidyvo rizika (apie 50 % visų suėmimo atvejų).

Kaip ir Vokietijoje, Lietuvoje pasislėpimo rizikos pagrindui nėra keliami jokie specifiniai

teisiniai reikalavimai. Nepaisant to, kad Rumunijoje pakartotinio nusikalstamos veikos

padarymo rizika reguliariai taikoma kaip suėmimo pagrindas, baudžiamojo proceso

užtikrinimas laikomas dominuojančiu kardomųjų priemonių taikymo pagrindu.

Recidyvo rizika, kaip suėmimo pagrindas, kritika remiasi tuo, kad šiuo atveju persipina

baudžiamasis persekiojimas ir nusikaltimų prevencija.25 Įdomu, kad Airijoje šis

suėmimo taikymo pagrindas buvo numatytas tik 1997 m. nauju Airijos Konstitucijos

straipsniu (40.4.6). Įsigaliojus šiam pakeitimui, savo reikšmės nustojo Aukščiausiojo

Teismo sprendimas, kuriuo šis suėmimo pagrindas buvo atmestas kaip prieštaraujantis

Konstitucijai, nes jis sudarytų sąlygas prevenciniam teisingumui. 26 Tai būtų

nesuderinama su kardomųjų priemonių paskirtimi – užtikrinti teismo proceso eigą.

Įdomu tai, kad Airijos praktikai nurodė, jog šis pakeitimas, įteisinęs pakartotinio

nusikalstamos veikos įvykdymo riziką kaip suėmimo pagrindą, anaiptol neturėjo

didesnės įtakos praktikai ir praktikoje jis nepaplito. Tai rodo teisinių tradicijų ir teisinės

kultūros svarbą tikrajai praktikai ir jų ilgaamžiškumą. Šis „naujasis“ pagrindas kartais

taikomas, bet kol kas tik kartu su kitais pagrindais ir jam pagrįsti reikalingi gana

konkretūs sunkios nusikalstamos veikos padarymo rizikos įrodymai.

Apskritai, daugelio šiame projekte dalyvavusių valstybių teisinė kultūra gerokai skyrėsi,

o Airijos – vėlgi itin išsiskyrė iš kitų. Tai ypač akivaizdu kalbant apie įpareigojimų (angl.

bail) pirmenybės prieš suėmimą prezumpciją ir tai, kad įpareigojimai yra numatytoji

priemonė keliant suėmimo klausimą. Tai rodo kitokį požiūrį į suėmimo pagrindus.

Pasislėpimo rizika Airijoje yra dažniausiai taikomas suėmimo pagrindas. Kaip ir kitose

valstybėse, ankstesnis teistumas, numatomos bausmės, gyventojo statusas ar nuolatinė

gyvenamoji vieta, socialiniai ryšiai (pvz., šeima, užimtumas) valstybėje yra kriterijai, į

kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimus dėl įpareigojimų ar suėmimo. Kitas

25 Morgensten, C., Die Untersuchungshaft. Eine Untersuchung unter rechtsdogmatischen, kriminologischen, rechtsvergleichenden und europarechtlichen Aspekten. Baden-Baden, Nomos, 2017, p. 392

26 People (Attorney General) v. O’Callaghan [1966] I.R. 501.

17

veiksnys, į kurį per pokalbius Airijoje buvo atkreiptas dėmesys dėl jo svarbos

pasislėpimo rizikos vertinime – įtariamajam anksčiau paskirtų įpareigojimų laikymosi

istorija, nes dėl ankstesnių pažeidimų gerokai išauga suėmimo tikimybė. Kitose

valstybėse šis aspektas nebuvo detaliau vertintas. Tai iš dalies galima paaiškinti retu

suėmimo alternatyvų naudojimu kai kuriose valstybėse (pvz., Vokietijoje, Austrijoje)

arba didele užsieniečių, apie kuriuos valstybėje, kurioje nagrinėjama byla, nėra

duomenų, dalimi (pvz., Belgijoje). Tačiau šį skirtumą taip pat galima paaiškinti tuo, kad

įpareigojimai yra laikomi numatytąja priemone, kuri, sprendžiant iš Airijos tyrimo

rezultatų, iš tiesų reiškia proceso dalyvių atvirumą įpareigojimų taikymo galimybei ir

aktyvią sprendimų arba sąlygų, kurios leistų taikyti įpareigojimus (o ne suėmimą)

paiešką. Dėl to įpareigojimų pažeidimams skiriama kiek daugiau dėmesio nei sistemose,

kuriose neskiriama daug dėmesio švelnesnėms kardomosios priemonėms. Lietuvoje

pabrėžtas įdomus pasislėpimo rizikos vertinimo aspektas. Žinant, kad daug lietuvių

emigruoja iš šalies dėl ekonominių priežasčių, atkreipiamas dėmesys į tai, ar asmuo

bendrauja ir palaiko socialinius ryšius už šalies ribų, darant prielaidą, kad tokiais

atvejais pasislėpimo rizika yra didesnė. Kitose valstybėse, vertinant pabėgimo riziką, taip

pat atsižvelgiama į socialinius ryšius užsienio valstybėse, tačiau neretai atkreipiamas

dėmesys, kad, pavyzdžiui, įtariamojo gyvenamoji vieta kitoje ES valstybėje neturėtų būti

vertinama kaip rimtas pagrindas manyti, kad asmuo vengs dalyvauti baudžiamajame

procese.

Grįžtant prie prevencinių pagrindų dominavimo, panašu, kad Belgijoje ir Nyderlanduose

tokia pozicija akivaizdžiausia. Panašiai kaip Austrijoje, šiose valstybėse nėra teisinių

saugiklių, apsunkinančių galimybes pagrįsti prielaidą dėl recidyvo rizikos. Šių šalių

praktikai taip pat apibūdino ši pagrindą kaip gana lengvai pagrindžiamą. Abiejų

valstybių praktikai taip pat paaiškino, kad darant prielaidą, jog nusikalstama veika bus

įvykdyta pakartotinai, nebūtinai reikia duomenų apie teistumą ir kad socialinių sąlygų ir

asmeninių problemų (pvz., priklausomybės nuo tam tikrų medžiagų, finansinių

problemų, agresijos ir pan.) gali pakakti šiam suėmimo pagrindui pagrįsti. Šiose

valstybėse prevencinių pagrindų teisinis supratimas ir jų dominavimo loginis pagrindas

yra platesnis nei Austrijoje. Belgijoje ir Nyderlanduose svarbiausia su suėmimu susijusių

teisinių nuostatų sąvoka yra „visuomenės saugumas“. Belgijoje suėmimo orderis

išduodamas tik, kai tai absoliučiai būtina siekiant užtikrinti visuomenės saugumą. Vis

dėlto, sprendžiant iš praktikų atsakymų, šį kriterijų gana lengva tenkinti be išsamaus

pagrindimo. Be to, kad Nyderlanduose yra gana plati rizikos, susijusios su saugumo

aspektais (pvz., valstybės saugumu), samprata, ten taip pat egzistuoja suėmimo

pagrindas, pagal kurį reikalaujama taikyti suėmimą siekiant palengvinti pagreitintą

teismo procesą asmenų, kurie įtariami viešosios tvarkos sutrikdymu viešose vietose arba

nusikaltimais prieš valstybės pareigūnus (policininkus, gaisrininkus ir greitosios

pagalbos darbuotojus) atžvilgiu. Pasislėpimo rizikos naudojimą suėmimui pagrįsti kaip

18

antraeilį iš dalies galima paaiškinti tuo, kad Belgijoje27 ir Nyderlanduose teismo procesas

gali vykti ir galutinis nuosprendis gali būti paskelbtas įtariamajam nedalyvaujant, kai

Vokietijoje, pavyzdžiui, tai neįmanoma. Austrijoje tai taip pat įmanoma, tačiau daroma

retai, pasak apklaustų teisėjų, tikriausiai dėl gana siauro sąlygų, kurias būtina tenkinti,

apibrėžimo.28

Suėmimo rodikliai projekte dalyvavusiose valstybėse rodo tendenciją, kad valstybėse,

kuriose priimant su suėmimu susijusius sprendimus daugiausiai dėmesio skiriama

prevenciniams aspektams, asmenų, kuriems taikomas suėmimas, skaičius yra didesnis

nei valstybėse, kuriose daugiausiai dėmesio visų pirma skiriama baudžiamajam procesui

užtikrinti.29 Gana didelis suimtų asmenų skaičius Lietuvoje nepatvirtina šios hipotezės,

tačiau tai tikriausiai galima paaiškinta istorinėmis ir politinėmis priežastimis.30

2.2.2. Nusikaltimų sunkumas ir sprendimai taikyti suėmimą

Visose valstybėse, priimant sprendimus dėl suėmimo (arba paleidimo), atsižvelgiama į

nusikaltimo sunkumą. Nusikaltimo sunkumas yra ypač aktualus vertinant suėmimo

proporcingumą. Įdomu tai, kad apklausti ekspertai proporcingumą vertino retai. Kai

kurie tiesėjai ir prokurorai iš Austrijos ir Belgijos paaiškino, kad sprendžiant dėl

suėmimo proporcingumo principo laikymasis nesudaro sunkumų, turint galvoje, kokių

bausmių galima tikėtis atitinkamose bylose. Nenuostabu, kad kai kurie advokatai šiuo

klausimu turėjo kitokią nuomonę (pvz., AT ir B). Tiesą sakant, visose šiame tyrime

dalyvavusiose valstybėse nusikaltimo rimtumo vertinimai varijuoja gana plačiose ribose.

Kadangi valstybių pateiktose ataskaitose apibrėžtys ar vertinimai buvo gana skirtingi,

palyginti valstybių neįmanoma. Pavyzdžiui, Vokietijos ataskaitoje matome, kad dalis

respondentų, paklausus apie suėmimo ribas, kalbėjo apie mažiausias ribas ir paaiškino,

kad kai kuriose bylose suėmimas buvo priimtinas nusikaltimams, už kuriuos grėsė

laisvės atėmimo bausmė nuo pusės iki vienų metų. Kiti labiau orientavosi į didžiausias

ribas ir teigė, kad įvykdžius nusikaltimus, už kuriuos gresia mažiausiai penkeri laisvės

atėmimo metai, beveik neįmanoma išvengti suėmimo31 Nors per pokalbius visose

valstybėse buvo pažymima kad tikėtina bausmė dažnai yra svarbi, tačiau kartu

pripažįstama, kad galiausiai sprendimai dėl suėmimo negali būti pagrįsti vien teisės

pažeidimo sunkumu, išskyrus sunkiausius teisės pažeidimus. Bent jau apklausti projekte

27 Atkreiptinas dėmesys, kad visgi pasislėpimo rizika taip pat dažnai taikoma leidimo gyventi Belgijoje neturintiems užsieniečiams.

28 Bylose, kuriose gresia laisvės atėmimo iki trejų metų bausmė, jei įtariamasis jau buvo apklaustas dėl įtarimų ir jei jis yra registruotas adresu, kuriuo jam galima įteikti teismo šaukimą.

29 Žr. 1.3 skyrių.

30 Pastaruoju metu Lietuvoje įvyko gan rimti suėmimo taikymo praktikos pokyčiai ir suimtų asmenų rodikliai gerokai sumažėjo. Pastebimos tendencijos leidžia tikėtis, kad šie skaičiai ir toliau mažės. Savo ruožtu, atsižvelgiant į Rumunijos politinę praeitį, ši šalis mus labai nustebino itin žemais suėmimų rodikliais.

31 2-a nacionalinė ataskaita, skirta Vokietijai, p. 32 ff , http://www.irks.at/detour/publications.html

19

dalyvavusių valstybių teisėjai ir prokurorai dažnai aiškino, kad priimdami sprendimus

jie atsižvelgia į daugybę veiksnių.

Valstybių atstovai nurodė, kad yra tam tikros teisės pažeidimų rūšys, kuriuos padarius

apskritai yra gana didelė suėmimo tikimybė, pavyzdžiui, seksualiniai nusikaltimai,

sunkus smurtas, prekyba žmonėmis ar su narkotikais susiję nusikaltimai. Respondentai

iš Nyderlandų nurodė, kad tiriant „didelio poveikio nusikaltimus“, kurie laikomi

darančiais didelį poveikį bendram saugumo suvokimui visuomenei ir aukštam recidyvo

lygiui, tokius kaip apiplėšimas ir įsilaužimas, įtariamiesiems beveik automatiškai

taikomas suėmimas. Respondentai iš Austrijos, Vokietijos, Belgijos, Airijos ir

Nyderlandų taip pat nurodė, kad bylose dėl smurto artimoje aplinkoje suėmimas

taikomas labai dažnai. Pasak kai kurių respondentų (AT, IE), tokias bylas vertinti labai

sunku.32

Vokietijoje itin didelis nusikaltimo (paprastai nužudymo) sunkumas savaime yra

suėmimo pagrindas, kuris, pasak respondentų, retai taikomas, nes nužudymai padaromi

retai. Šis pagrindas pateisinamas dideliu nužudymų poveikiu visuomenei.33

Nyderlanduose naudojamas panašus pagrindas taikyti suėmimą, jei asmuo įtariamas dėl

nusikaltimo, už kurį gresia 12 ar daugiau metų laisvės atėmimo bausmė, ir yra rimto

pagrindo manyti, kad šis nusikaltimas (ir įtariamojo paleidimas) gali rimtai sutrikdyti

teisinę tvarką (ir atitinkamai visuomenę).34 Yra požymių, kad praktikoje šis pagrindas

dažniausiai taikomas pasiremiant nusikaltimo sunkumu, ir dažnai nepateikiant išsamių

motyvų, pagrindžiančių tariamą rimtą teisinės tvarkos sutrikdymą. Austrijoje pagal

įstatymą reikalaujama taikyti suėmimą teisės pažeidimams, už kuriuos gresia mažiausiai

dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, išskyrus atvejus, kai yra priežasčių manyti, kad

visi įstatymu numatyti suėmimo pagrindai gali būti atmesti.35 Praktikoje tokiais

pažeidimais kaltinami teisės pažeidėjai yra visada suimami, dėl to galima daryti

prielaidą, kad labai sunkių nusikaltimų poveikis visuomenei čia taip pat yra svarbus.

Įtariamiesiems nužudymu daugelyje valstybių taikomas suėmimas, tačiau tai negalioja

Airijai (ir tam tikra apimtimi Lietuvai). Nors nurodoma, kad labai sunkių nusikaltimų

sunkumas Airijoje yra lemiamas veiksnys, dėl kurio dažnai prieštaraujama kitoms

kardomosioms priemonėms, taip pat nurodoma, kad net nužudymų bylose teisėjai ne

visada taiko suėmimą. Dar labiau stebina Lietuvos atstovų pateikti pavyzdžiai, kad šioje

valstybėje už sunkiausius nusikaltimus (tokius kaip nužudymas ar organizuota prekyba

narkotikais) suėmimas taip pat ne visada taikomas.

32 Tikriausiai dėl dažniausiai vienas kitam prieštaraujančių įtariamųjų ir aukų parodymų.

33 1-a nacionalinė ataskaita, skirta Vokietijai, p. 12, http://www.irks.at/detour/publications.html

34 2-a nacionalinė ataskaita, skirta Nyderlandams, p. 43, http://www.irks.at/detour/publications.html

35 1-a nacionalinė ataskaita, skirta Austrijai, p. 10, http://www.irks.at/detour/publications.html

20

Be to, visose valstybėse teisės pažeidimo sunkumas yra veiksnys, į kurį atsižvelgiama

vertinant pasislėpimo riziką, o kai kuriose valstybėse taip pat ir recidyvo riziką (pvz., AT

ir NL recidyvo rizika, be kita ko, apibrėžiama remiantis teisės pažeidimo rimtumu).

Teisės pažeidimų sunkumas visose jurisdikcijose daro netiesioginį poveikį ir pasislėpimo

rizikos vertinimui atsižvelgiant į tikėtinų bausmių griežtumą.

2.3. Pagrindų motyvavimas

2.3.1. Laiko stoka ir informacija apie įtariamojo asmenines ir socialines aplinkybes

Sprendimai taikyti suėmimą arba paleisti asmenis nustatant tam tikrus įpareigojimus ar

apribojimus priimami turint mažai laiko juos parengti.36 Valstybių partnerių prokurorai

ir teisėjai užsiminė apie laiko stoką, o kai kurie jų aiškino, kad turima informacija dažnai

yra labai ribota. Bet apskritai tuo nebuvo skundžiamasi. Priešingai, teisėjai ir prokurorai

dažnai aiškiai nurodė, kad tokiems sprendimams priimti turi pakankamai laiko ir

informacijos (pvz., AT, DE, ROM). Akivaizdu, kad valstybėse egzistuoja savos praktikos

su tokia situacija susidoroti. Vis dėlto, kalbant apie įtariamųjų asmeninę ir socialinę

informaciją, pokalbių partnerių atsakymai dažnai rodė, kad tokio pobūdžio informacijos

trūksta (visų pirma AT, DE, BE, ROM, NL). Kita vertus, mūsų tyrime galime daryti

išvadą, kad tokio pobūdžio informacija laikoma svarbia ir naudinga priimant

sprendimus apskritai ir ypač taikant švelnesnes kardomąsias priemones arba paleidžiant

asmenis be papildomų sąlygų. Tik Rumunijos atstovai teigė, kad priimant sprendimus

šiems aspektams skiriama mažai dėmesio. Dažniausiai tokią informaciją suteikia patys

įtariamieji ir (arba) jos tikimasi iš advokato.

Socialinių darbuotojų pagalba šioje srityje gali reikšminga. Be pagalbos sprendimus

priimantiems asmenims, socialinių darbuotojų praktikų įtraukimas gali padėti gynybos

šaliai imtis priemonių, kurios sudarytų sąlygas taikyti švelnesnes priemones (pvz., rasti

būstą, galbūt gauti gydymą ar darbą ir t. t.). Vokietijoje teikiama teismų pagalba

suaugusiesiems galėtų šią funkciją atlikti, tačiau tai nepraktikuojama. Nepilnamečių

teismo pagalba (Jugendgerichtshilfe) Vokietijoje taip pat dažnai pasitelkiama

nepilnamečių bylose kaip Austrijoje, kur ši galimybė vertinama labai teigiamai, tačiau

suaugusieji jos neturi. Respondentų iš Nyderlandų atsakymai apie jų patirtį įtraukiant

probacijos tarnybas buvo įvairūs, tačiau ji vertinama teigiamai, kai suteikiami

pakankami ištekliai. Belgijoje probacijos pareigūnų taip pat gali būti prašoma pateikti

ataskaitas, tačiau tai daroma retai dėl laiko stokos. Prokurorų ir teisėjų paklausus apie

tokią pagalbą apskritai (aptariama AT, BE, DE, NL ataskaitose), atsakymai labai skyrėsi,

kai kurie jų tam pritarė, o kai kurie prieštaravo. Dažnai buvo teigiama, kad dėl laiko

stokos socialinių užklausų galimybės ir nauda būtų ribotos.

36 Žr. 5 skyrių

21

2.3.2. Sprendimų priėmimas ir diskrecija

Išanalizavus pagrindinius kriterijus, kurie naudojami valstybėse partnerėse suėmimo

pagrindams pagrįsti, paaiškėjo, kad dažniausiai tokie pat kriterijai taikomi pasislėpimo

ir recidyvo rizikoms įvertinti. Teistumą, kaltinimų sunkumą, numatomą bausmę,

užimtumą, socialinius ir (arba) šeiminius ryšius (jų nebuvimą) ir net gyvenamosios

vietos neturėjimą galima naudoti pasislėpimo ir recidyvo rizikoms pagrįsti.

Todėl viena iš įdomių šio lyginamojo tyrimo išvadų yra ta, kad suėmimo pagrindai

nesunkiai tarpusavyje pakeičiami. Gavome atsakymų, rodančių, kad taikomi nebūtinai

tie suėmimo pagrindai, kurie laikomi tinkamiausiais atskirose bylose. Pavyzdžiui, iš

Austrijos atstovų išgirdome apie bylas, kuriose realiai pagrindinis suėmimo motyvas

buvo užkirsti kelią pasislėpimui, nors recidyvo rizika buvo pagrindinis formalus

suėmimo pagrindas. Buvo paaiškinta, kad recidyvo riziką kaip suėmimo pagrindą

lengviau pagrįsti ir kad jis padeda geriau užtikrinti, kad įtariamasis liks suimtas.

Vokietijoje buvo pateiktas priešingas paaiškinimas: buvo požymių, kad pasislėpimo

rizika gali būti iš esmės taikoma bylose, kuriose recidyvo rizika yra pagrindinis tikrasis

motyvas taikyti suėmimą. Kaip minėta, čia pasislėpimo rizika laikoma tvirtesniu

pagrindu, kurį lengviau taikyti. Dėl to susidaro įspūdis, kad teisinių pagrindų normų

sistema gali būti ne tokia svarbi, kai sprendimus priimantys asmenys yra įsitikinę, jog

suėmimas būtinas, ir geba interpretuoti jo pagrindus taip, kad jie atitiktų faktines rizikas

(kurias dažniausiai kelia įtariamieji, kurių socialinės aplinkybės sudėtingos).

Nyderlanduose ši prielaida buvo patvirtinta nurodant atitinkamą literatūrą.37 Nustatę, ar

suėmimas svarstytinas, ir esant svariam įtarimui, teisėjai pirmiausiai vertina, ar būtina

įtariamąjį suimti ar ne. Tik tuomet jie renkasi teisinį pagrindą savo sprendimui pagrįsti

ir dažniausiai tai būna recidyvo rizika dėl plačios jos apibrėžties. Tikrasis suėmimo

motyvas gali būti prevencija, saugumo sumetimai, atpildas, numatoma bausmė ir pan.

Daugelyje valstybių išsakyta kritika dėl vyraujančios suėmimo pagrindimo praktikos,

paremtos gana apibendrintomis prielaidomis, ir išsamių rizikos vertinimų stokos (A, D,

B, NL, LT, ROM). Pasak Vokietijos atstovų, čia susiduriama su rizikų prognozavimo

sunkumais.38 Sutiktina, kad tokias prognozes daryti yra labai sudėtinga, tačiau

manytina, kad šį darbą palengvintų išsami informacija apie asmenį ir jo socialines

sąlygas. Dėl to būtų galima teismams rekomenduoti kitų institucijų pagalbą socialinėms

užklausoms. Pateikdami atsakymus apie pasislėpimo riziką, pavyzdžiui, Vokietijos ir

Lietuvos atstovai teigė, kad ši rizika dažnai perdedama, nes neįvertinama tai, kad iš tiesų

slapstymasis daugeliui įtariamųjų yra didelė emocinė įtampa, kelia daugybę praktinių

problemų, ir kainuoja nemažas lėšas, kurių jie dažniausiai neturi. Austrijos, Nyderlandų

ir Belgijos atstovų atsakymai leidžia manyti, kad šiose valstybėse recidyvo rizika gali būti

37 2-a nacionalinė ataskaita, skirta Nyderlandams, p. 39, http://www.irks.at/detour/publications.html

38 2-a nacionalinė ataskaita, skira Vokietijai, p. 23, http://www.irks.at/detour/publications.html

22

labai plačiai interpretuojama, ją vertinant ne tik baudžiamojo proceso laikotarpiu, bet

neapsiribojant šiuo laikotarpiu ir taip gerokai išplečiant šio pagrindo suimti įtariamąjį

galimybes.

Atrodo, kad suėmimo praktika visose valstybėse labai priklauso nuo atskirų sprendimus

priimančių asmenų vertinimų ir požiūrio. Taip pat panašu, kad jų sprendimo laisvė

(diskrecija) yra gana plati ir jos beveik neriboja teisinės nuostatos, kurios nustatytų

aiškias suėmimo pagrindų taikymo ribas. Tai, pavyzdžiui, atsispindi skirtingoje suėmimo

taikymo praktikoje Austrijos rytuose (gana platus suėmimo taikymas) ir vakaruose

(suėmimas taikomas rečiau) ir dideliuose Vokietijos federalinių žemių regioniniuose

skirtumuose.39 Įdomu tai, kad teisėjai ir prokurorai dažnai nurodo, jog mažai žino apie

bendrą suėmimo praktiką ir jo alternatyvas, o tai rodo, kad jie retai apmąsto savo

individualią praktiką ir jos platesnius kontekstus (pvz., AT, LT, IE). Sprendimams dėl

suėmimo reikalinga tam tikra sprendimo erdvė (laisvė), atsižvelgiant į tai, kad dažnai

turima mažai laiko ir informacijos, o bylos yra sudėtingos. Tačiau tuomet turi būti

skiriama daug dėmesio procedūrinėms ir teisinėms garantijoms, kad būtų efektyviai

užtikrinta įtariamųjų teisių apsauga. Daugelio valstybių atstovų atsakymuose

kritikuojama tai, kad teisėjai retai atmeta prokurorų pateiktus suėmimo prašymus.

Žinoma, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kaip stipriai prokurorai filtruoja atvejus, dėl kurių jie

nusprendžia kreiptis suėmimo. Esant stipriems prokurorų „filtrams“ ir į teismą

patenkant daugiausiai gerai motyvuotiems suėmimo prašymams, natūralu, kad absoliuti

dauguma tokių prašymų yra patenkinami. Bet nepaisant to, labai didelis patenkintų

prašymų skaičius, kurį nurodė daugelis projekte dalyvavusių valstybių ir „Fair Trials“

bent jau primena apie poreikį vertinimus atlikti kritiškai.40 Iš projekte dalyvavusių

valstybių išsiskiria Airija, kurioje dominuoja dažno suėmimo prašymų atmetimo

praktika (teisingiau, pagal airiškąją teisinę tradiciją: siūlymų netaikyti įtariamajam

įpareigojimų (juos pakeičiant suėmimu) atmetimo praktika).

2.4. Paslėpti neteisiniai suėmimo pagrindai ir motyvai

2.4.1. Proceso greitumas, užsieniečiai ir bendroji prevencija

Kartais suėmimas taikomas dėl to, kad taip yra lengviausia užtikrinti netrukdomą

baudžiamąjį procesą ir patogiausia atlikti ikiteisminį tyrimą. Taip kyla tiesioginis

pavojus, kad vietoje ultima ratio principo gali įsivyrauti proceso „patogumo ir saugumo“

motyvai.

39 1-a nacionalinė ataskaita, skirta Austrijai, p.18, ir Vokietiją, p. 27, http://www.irks.at/detour/publications.html

40 Fair Trials, A Measure of Last Resort? The practice of pre-trial detention decision making in the EU, 2017, p. 13

https://www.fairtrials.org/wp-content/uploads/A-Measure-of-Last-Resort-Full-Version.pdf

23

Antai diskusinis klausimas, ar nuolatinė gyvenamoji vieta Europos Sąjungoje turi būti

prilyginama nuolatinei gyvenamajai vietai konkrečioje valstybėje, kaip vienoje nutarčių

yra išaiškinęs Austrijos Aukščiausiasis Teismas.41 Pokalbiuose su, pavyzdžiui, Austrijos ir

Belgijos, taip pat Vokietijos atstovais, išgirdome teiginių, kad, nepaisant įtariamojo

nuolatinės gyvenamosios vietos Europos Sąjungoje, negali būti atmetama jo pasislėpimo

rizika. Praktikai tai paaiškino tuo, kad problematiška patikrinti nuolatines gyvenamąsias

vietas kitose valstybėse, ir nuogąstavimais surasti įtariamuosius užsienyje. Nors iš esmės

visose valstybėse Europos arešto orderis apibūdintas kaip iki šiol gerai veikusi priemonė,

kai kurie respondentai nuogąstavo dėl galimų uždelsimų ir papildomo vargo.42 Dėl

baudžiamojo proceso vėlavimų ir administracinių sunkumų gali kilti pagunda geriau

įtariamąjį suimti ir turėti jį „po ranka“ kada tik prireikia.

Kai kuriose projekte dalyvavusiose valstybėse daugiau kaip 50 % asmenų, kuriems

taikomas suėmimas, yra užsieniečiai (Austrija, Belgija ir Vokietija). 43 Dažnas suėmimo

taikymas užsieniečiams kelia nuogąstavimų, kad užsieniečiai gali būti traktuojami kitaip

nei piliečiai. Tyrimo rezultatai nerodo, kad visiems be išimties užsieniečiams kyla

didesnė suėmimo rizika. Vis dėlto, yra tam tikros užsieniečių grupės, kurioms iš tiesų

kyla didesnė rizika, tokioms kaip „keliaujantys pažeidėjai“ ir apkritai užsieniečiai, kurie

neturi pakankamai socialinių ryšių ir patvirtintos gyvenamosios vietos, taip pat

užsieniečiai susiję su narkotikų prekyba. Galima teigti, kad daugelio šių grupių atstovų

gyvenimo socialinės sąlygos yra prastos. Pavyzdžiui, Austrijoje vyraujančios geros

ekonominės ir socialinės sąlygos yra patrauklios žmonėms iš skurdesnių regionų ir kai

kurie jų mėgina ten rasti laimę darydami nusikalstamas veikas. Socialiai integruoti

įtariamieji turi daugiau galimybių išvengti suėmimo, o gyvenantys nesaugiomis

sąlygomis, vykdantys nusikalstamas veikas dėl skurdo, vis dažniau yra suimami net dėl

gana smulkių pažeidimų. Suprantama, kad valstybės ir jų visuomenės labai nori užkirsti

kelią teisės pažeidimams, o dėl sunkių socialinių įtariamųjų sąlygų nesunku rasti

pagrindą ir parinkti motyvus jiems suimti. Tokiu atveju, viena vertus, kyla klausimas, ar

proporcingumo principas ir tariamos rizikos visada tinkamai įvertinami. Kita vertus,

atrodo, kad tokiais atvejais dominuoja bendrosios prevencijos (atgrasymo) sumetimai,

nors jie tikrai nėra teisiniai motyvai taikyti suėmimą. Keli Austrijos teisėjai ir prokurorai

aiškiai pasakė, kad taikant suėmimą mobiliesiems pažeidėjams („turistaujantiems

nusikaltėliams“) gali būti siekiama atgrasyti kitus; apie tokį požiūrį kartais buvo

užsimenama per pokalbius Vokietijoje. Bet kuriuo atveju mums susidarė įspūdis, kad

suėmimą galinčios pagrįsti rizikos verčiau priskiriamos visiems tam tikros grupės

nariams, o ne individualiai vertinamos konkrečiose bylose.

41 Žr. 6.2. Skyrių ir, pavyzdžiui, Austrijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą Nr. 11 Os 31/08f, 2008-02-27

42 Taip pat žr. 6.2. skyrių

43 Vis dėlto tarp Vokietijos federalinių žemių yra didelių skirtumų šiuo klausimu, žr. 1-ą nacionalinę ataskaitą, p. 25. http://www.irks.at/detour/publications.html

24

2.4.2 Išankstinio nubaudimo motyvas

Panašu, kad manymas, jog suėmimu galima įtariamąjį pamokyti, yra plačiai paplitęs

(nurodė AT, BE, DE, NL atstovai). Čia galimos įvairios interpretacijos, bet tai bent jau

panašu į išankstinio nubaudimo motyvą. Viename kertinių Airijos Aukščiausiojo Teismo

sprendimų teigiama, kad suėmimas buvo netinkamai taikomas tam, kad „……… būtų

atmesta paleidimo taikant įpareigojimus galimybė kaltu nepripažintam asmeniui,

siekiant, kad jis suprastų, ką reiškia laisvės atėmimas“.44 Kai kuriuose respondentų

pasisakymuose gana aiškiai matomi išankstinės bausmės motyvai. Pavyzdžiui,

Nyderlandų ir Belgijos atstovai nurodė, kad teisėjai, kurie priima sprendimus dėl

suėmimo, gali išduoti suėmimo orderį nuogastaudami, kad įtariamiesiems kitaip gali

pavykti visiškai išvengti laisvės atėmimo – Belgijoje dėl to, kad trumpalaikės bausmės

dažnai pakeičiamos kardomosiomis alternatyvomis netaikant laisvės atėmimo, o

Nyderlanduose dėl to, kad teismo proceso teisėjai gali nenorėti grąžinti įtariamojo,

kuriam buvo taikytas suėmimas, atgal į įkalinimo įstaigą. Su pirmiau apibūdinta

situacija glaudžiai siejasi Nyderlandų atstovų teiginys, kad priimant sprendimą kartais

suveikia motyvas, kad visuomenei ar sunkių nusikaltimų aukoms negali pasakyti, kad

asmuo, kuris įtariamas ką tik padaręs sunkų nusikaltimą, bus paleistas iš suėmimo.45

Sprendimus taikyti suėmimą kartais paskatina požiūris, kad įtariamajam bet kuriuo

atveju bus skirta reali laisvės atėmimo bausmė (pvz., nurodė Vokietijos ir Austrijos

atstovai). Kadangi suėmimo laikas bet kuriuo atveju įskaitomas į bausmę, aiškinama,

kad tai naudinga įtariamajam, nes jis greičiau atlieka laisvės atėmimo bausmę užuot

grįžęs į įkalinimo įstaigą prieš tai jį paleidus. Net ir nesiremiant nekaltumo prezumpcija,

tokia argumentacija klaidinga. Apskritai, suėmimo įstaigose sąlygos dažnai būna

prastesnės nei įkalinimo įstaigoje, o įtariamojo padėtis yra sunki dėl nežinios, su kuria

jis susiduria. Be to, faktiškai suėmimo netaikymas gali lemti kiek švelnesnį galutinį

nuosprendį, o jo taikymas – sumažinti tikimybę, kad būtų priimtas sprendimas atidėti

laisvės atėmimo bausmės vykdymą (į tai buvo atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui,

pokalbiuose su Vokietijos advokatais ir teisėjais).

2.4.3. Visuomenės požiūris ir diskusijos - jų poveikis sprendimus priimantiems

asmenims

Daugelyje valstybių teisėjai ir prokurorai dažnai neigia, kad jų sprendimams dėl

kardomųjų priemonių daro poveikį žiniasklaida, politinės grupės, visuomenės diskusijos

apie saugumą apskritai ir apie konkrečius įvykius.46 Vis dėlto, iš esmės visose projekte

dalyvavusiose valstybėse pasitaikė atsakymų, rodančių, kad toks poveikis gali būti

44 People (Attorney General) v. O’Callaghan, [1966] I.R. 501 at 517.

45 2-a nacionalinė ataskaita, skirta Nyderlandams, p. 83 , http://www.irks.at/detour/publications.html

46 Taip pat žr. 3.5. skyrių.

25

svarus. Net Airijoje, kur advokatai taip pat iš esmės sutiko su teisėjais ir prokurorais, kad

apskritai didelė įtaka nedaroma, respondentai nurodė, kad prokurorai gali būti labiau

linkę nepritarti įtariamojo paleidimo taikant įpareigojimus, jei manoma, kad bylos

aplinkybės gali susilaukti žiniasklaidos dėmesio. Pavyzdžiui, Rumunijoje dažnai

patiriamas visuomenės spaudimas taikyti suėmimą valstybės pareigūnams, įtariamiems

korupcija. Nyderlandai, atrodo, yra vienintelė valstybė šiame tyrime, kurioje visuomenės

lūkesčiai ir saugumo jausmo suvokimas vienareikšmiškai ir iš esmės nediskutuotinai

laikomi pagrįstais motyvais taikyti suėmimą. Juolab, kad šioje valstybėje įstatyme yra

numatytas suėmimo pagrindas taikyti suėmimą esant požymiams, kad teisės pažeidimas

rimtai sutrikdė teisinę tvarką (žr. pirmiau). Pateikdami kitus pavyzdžius Nyderlandų

atstovai paaiškino, kad teisėjai taip pat siekia suteikti aukai (-oms) ir kitiems asmenims,

kuriuos paveikė teisės pažeidimai, saugumo jausmą.47

3. Proceso šalių vaidmuo

3,1. Įvadas

Šiame skyriuje nagrinėjamas kardomųjų priemonių (pirmiausiai - suėmimo) skyrimo

procese dalyvaujančių šalių – prokurorų, advokatų, teisėjų ir probacijos pareigūnų –

vaidmuo. Mūsų pokalbiuose su dalyvaujančių valstybių ekspertais išryškėjo praktikos

panašumai ir skirtumai. Dėmesys bus atkreiptas į pačius akivaizdžiausius mūsų tyrime

dalyvavusių valstybių proceso dalyvių panašumus ir ryškiausius skirtumus. Kita vertus,

mūsų pokalbiuose atsiskleidė ne tik dalyvaujančių valstybių skirtumai ir panašumai. Kai

kuriais atvejais gana ryškios įvairovės pastebėta ir tų pačių valstybių praktikoje, o tai

rodo, kad praktika gali skirtis ir toje pačioje teisinėje sistemoje.

Duomenys iš visų valstybių aiškiai parodė, kad nors teisinė sistema neabejotinai turi

esminės įtakos priimant sprendimus, teisinė kultūra taip pat yra labai svarbi. Ypatingas

dėmesys turėtų būti skiriamas teisėjų ir prokurorų santykiui, nes ši dinamika gali turėti

įtakos suėmimo atvejų skaičiui. Prie alternatyvių suėmimui kardomųjų priemonių

skyrimo veiksmingiau prisideda aktyvesni ir tinkamus išteklius turintys advokatai.

Praktika, susijusi su probacijos darbuotojų dalyvavimu, šio tyrimo valstybėse skyrėsi,

kaip ir jų nuomonės dėl tokio dalyvavimo pageidautinumo.

Atskirai reiktų paminėti policiją, kuri, nors tiesiogiai ir nebūdama šio tyrimo dėmesio

centre, neabejotinai atlieka svarbų vaidmenį ikiteisminiame tyrime. Įgaliojimų skirti

suėmimą policija neturi, tačiau praktikoje, žinoma, jos vaidmuo yra itin reikšmingas, o

kartais ir lemiamas.

47 2-a nacionalinė ataskaita, skirta Nyderlandams, p. 12 . http://www.irks.at/detour/publications.html

26

3,2. Prokurorai

Daugumoje valstybių svarbų filtruojantį vaidmenį procese atlieka prokurorai. Jie turi

teisę pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras neretai taip pat vadovauja policijos

vykdomam tyrimui ir atitinkamai yra svarbiausios informacijos apie įtariamąjį turinti

šalis. Tad jų įtaka vargu ar gali būti pervertinta. Kita vertus, prokuroro padėtis teisinėje

sistemoje skirtingose valstybėse žymiai skiriasi. Vienose valstybėse prokurorai turi

daugiau autonomijos nei kitose. Be to, yra didelių skirtumų, susijusių su jų atskaitomybe

(vietos) valdžios institucijoms. Vokietijos ataskaitoje, pavyzdžiui, minima, kad

kiekvienos federalinės žemės (Bundesland) prokuratūros vadovui gali būti daroma

politinė įtaka, nes atitinkamas teisingumo ministras jam gali duoti nurodymus ir

paprastai daryti įtaką sprendimams dėl to, kas yra paskiriamas.48 Kitose valstybėse

tiesioginė politinė įtaka vykdant paskyrimą nėra įprasta, tačiau ministerijos įtaka

pastebima gana dažnai, pvz., nusikalstamumo kontrolės politikos srityje (pvz.,

Nyderlanduose, Austrijoje, Belgijoje). Taigi, kaip minėta daugumos valstybių

ataskaitose, politikai ir (arba) politinės strategijos gali turėti įtakos priimant

sprendimus.

Respondentų nuomone, kuo yra didesnė teisinės ir, tam tikra apimtimi, socialinės

kultūros bendrystė tarp teisėjų ir prokurorų, tuo suėmimo skyrimo tikimybė yra

didesnė. Reikia pažymėti, kad daugelyje valstybių, mūsų darytų interviu dalyvių

manymu, teisėjų ir prokurorų požiūris į suėmimą ir nusikalstamas veikas yra toks pats.

Pavyzdžiui, Austrijoje vienas iš prokurorų nurodė, kad prokurorų nuomonė yra gana

panaši į teisėjų.49 Vokietijoje taip pat buvo aišku, kad teisėjo sprendime skirti suėmimą

nemaža dalimi remiamasi prokuroro argumentais. Įdomu tai, kad kai kurių Vokietijos

prokurorų nuomone, jie yra dominuojantys proceso dalyviai, o teisėjai iš esmės remiasi

jų pateikiamais argumentais, kam pritarė ir kai kurie teisėjai. Kiti teisėjai primygtinai

pabrėžė sprendimų priėmimo procese dominuojantį savo vaidmenį arba bent jau

paskutinį ir lemiamą savo balsą.50 Panaši nuomonė išreikšta ir Lietuvoje teigiant, jog

prokuroras yra laikomas turinčiu didelę įtaką procese kaip asmuo, kuris priima galutinį

sprendimą, ar teikti pareiškimą dėl suėmimo skyrimo.51 Prokurorai didelės įtakos taip

pat turi Nyderlanduose, ir prokurorų prašymai skirti suėmimą atmetami retai.52

Šiame tyrime paaiškėjo anksčiau literatūroje išsamiai nenagrinėtas klausimas: suėmimo

procese prokurorai neretai gali atlikti svarbų „filtravimo“ vaidmenį. Tai ypač pastebima

Airijoje, o šios valstybės prokurorų „savikontrolė“ (angl. self-restraint) gali būti svarbus

48 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 72., http://www.irks.at/detour/publications.html

49 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita, p. 62. http://www.irks.at/detour/publications.html

50 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 67. http://www.irks.at/detour/publications.html

51 2-oji Nacionalinė Lietuvos ataskaita, p. 12. http://www.irks.at/detour/publications.html

52 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 17. http://www.irks.at/detour/publications.html

27

veiksnys, turintis įtakos palyginti mažesniems suėmimo rodikliams. Vokietijos

tendencijos, kurioms ilgą laiką buvo būdingi mažėjantys suėmimo atvejų skaičiai, taip

pat bent iš dalies paaiškinamos atsargesne prokurorų praktika prašant išduoti arešto

orderius.

Dėl šios priežasties, dedant pastangas mažinti suėmimo lygį nagrinėtose valstybėse,

ypatingas dėmesys turi būti skiriamas prokuroro vaidmeniui.

Priimant sprendimus, prokurorams labai svarbi iš policijos gaunama informacija. Tai

reiškia, kad policija taip pat gali turėti didelės įtakos suėmimo skyrimo procese. Pats

reikšmingiausias policijos vaidmuo veikiausiai yra Airijoje. Kai kuriose kitose valstybėse

(Austrijoje, Vokietijoje) respondentai nurodė, kad kartais bylos medžiagą policija

pateikia taip, kad „tiktų“ suėmimui, tuo pačiu metu daugiau ar mažiau tikėdamasi, kad

prokuroras pateiks prašymą skirti suėmimą. Ši praktika taip pat ryškiai apibūdinta

Lietuvos ataskaitoje, kurioje policijos praktika įtikinėjant prokurorus kreiptis su

pareiškimu dėl suėmimo vadinama „klasikine“, nors per pastarąjį dešimtmetį jos atvejų

skaičius kažkiek sumažėjo.53 Mūsų tyrime nebuvo galimybės gauti gilesnių įžvalgų dėl to,

kaip prokurorai sprendžia tokiais atvejais jiems kylančias dilemas arba kaip išfiltruoja

tuos atvejus, kai vien pritarimas policijos pageidavimams (neretai ir tokiems veiksmams,

kurie patenkintų vox populi norus), įgautų nubaudimo ir atgrasymo pobūdį ir

prieštarautų nekaltumo prezumpcijai.

Daugumoje mūsų tyrime dalyvavusių valstybių, atrodo, prokurorai aktyviai neieško

galimybių taikyti švelnesnes kardomąsias priemones. Kita vertus, valstybių teisinės

sistemos labai skiriasi pagal suėmimo pradžios momentą ir prokurorų ir (arba) policijos

galimybes taikyti švelnesnes priemones prieš imantis ultimum remedium. Pavyzdžiui,

Lietuvoje ir Austrijoje prokuroras gali ir turi taikyti kiek įmanoma mažiau intervencines

kardomąsias priemones,54 nesusijusias su suėmimu, tačiau iš Austrijos ataskaitos matyti,

kad net jei prokurorai ir turi įvairių galimybių prieš kreipdamiesi dėl suėmimo skyrimo,

tomis galimybėmis beveik niekada nesinaudojama.55 Ir priešingai, Lietuvos atskaitoje

teigiama, kad prokurorai švelnesnes kardomąsias priemones taiko taip plačiai (dažnai

pagal principą „kiekvienam įtariamajam turi būti paskirta kardomoji priemonė“), kad

kyla perteklinio švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo, taip vadinamoji „kontrolės

tinklo ekspansijos“ (angl. net widening) problema.56

Nyderlandų prokurorų galimybės šiuo požiūriu labai ribotos ir jie visais atvejais turi

kreiptis dėl nutarties skirti suėmimą, ir tik po to galima nustatyti galimas suėmimo

53 2-oji Nacionalinė Lietuvos ataskaita, p. 31-32. http://www.irks.at/detour/publications.html

54 1-oji Lietuvos ataskaita, p. 33; 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita, p. 61 et seq. http://www.irks.at/detour/publications.html

55 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita, p. 62. http://www.irks.at/detour/publications.html

56 2-oji Nacionalinė Lietuvos ataskaita, p. 21. http://www.irks.at/detour/publications.html

28

nevykdymo (atidėjimo) sąlygas. Ir nors techniškai prokurorai turi galimybę tame

pačiame pareiškime skirti suėmimą ir prašyti sąlyginio jo atidėjimo, paprastai jie to

nedaro. Situacija Vokietijoje yra panaši.

Visose valstybėse prokuroras turi galimybę (o kartais ir įstatymų numatytą pareigą)

inicijuoti alternatyvių priemonių skyrimą, tačiau daugumoje valstybių (išskyrus Lietuvą

ir Airiją) prokurorai alternatyvas „apeina“ ir renkasi paprastas, aiškias priemones, t. y.

prašo suėmimo. Airijos sistema skiriasi tuo, kad prokurorai neteikia argumentų dėl

suėmimo skyrimo, o teikia prieštaravimą gynybos prašymui paleisti įtariamąjį paskyrus

įpareigojimus (t. y. už užstatą). Airijos prokurorai neinicijuoja alternatyvių kardomųjų

priemonių; jie tik turi pateikti sprendimo jų neskirti motyvus, nors gana dažnai

alternatyviai kardomajai priemonei būna pritariama. Kai kurių respondentų nuomone,

net ir Airijoje prašymai dėl užstato vis dažniau atmetami, o visuomenei svarbiose bylose

kartais vyrauja nuomonė, kad ikiteisminiame procese įtariamasis neturi būti paliekamas

laisvėje.57

Bendrai atrodo, kad daugumoje valstybių nėra pakankamai paskatų prokurorams

pakeisti savo atsargų požiūrį į suėmimo alternatyvų taikymą. Tinkamoms alternatyvioms

kardomosioms priemonėms rasti reikia ir laiko, ir informacijos, kurių dažniausiai

nebūna, o iš karto skiriant suėmimą, sulaukiama mažiausiai pasipriešinimo. Visuomenė

stipriai neskatina platesnio alternatyvių priemonių taikymo – o kartais būna politinio

padrąsinimo jų netaikyti, – todėl neatrodo, jog šis požiūris gali pasikeisti dabartiniame

baudžiamosios teisėsaugos klimate.

Kai kuriose valstybėse, kaip nurodė prokurorai, tikimasi, kad tyrimo medžiagą įvertins

teisėjai: sprendžiant, ar skirti suėmimą, atsižvelgiama į tam tikrų įtariamųjų tipų arba

tam tikrų nusikaltimų vertinimo praktiką.58 Nors iš tiesų tai savaime ir nėra keista –

vadovautis įtvirtinta praktika yra protinga ir profesionalu – tai gali tapti problematiška

tais atvejais, kai sprendimo priėmimo procese lemiančiu veiksniu tampa pareiškimą

nagrinėjančio teisėjo asmenybė. Apie tai užsimenama prancūziškai kalbančių Belgijos

ekspertų ataskaitoje ir pastebima, kad prokurorai gali nuspręsti neteikti tyrimo

medžiagos ikiteisminio tyrimo teisėjui žinodami, kad atitinkamas teisėjas greičiausiai

neišduos arešto orderio.59

Paskutinė pastaba dėl prokurorų vaidmens susijusi su pirmuoju teismo posėdžiu.

Keliose ataskaitose paminėta, kad šiame posėdyje prokuroras paprastai nedalyvauja

57 2-oji Nacionalinė Airijos ataskaita, p. 94-95. http://www.irks.at/detour/publications.html

58 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita. http://www.irks.at/detour/publications.html

59 2-oji Nacionalinė Belgijos ataskaita (prancūzų kalba), p. 32, 36. http://www.irks.at/detour/publications.html

29

(pvz., Nyderlanduose, Vokietijoje, Belgijoje60). Prokurorai tvirtina, kad šiuose

posėdžiuose dalyvauti jie neturi laiko ir veikiausiai mano, kad, skirdami suėmimą, jie

laikosi saugios ir užtikrintos taktikos, o byla yra patikimose teisėjo, įtariamojo ir

advokatų rankose. Ir net jei prokuroras dalyvauja, nėra neįprasta, kad su bylos medžiaga

nebūna (labai gerai) susipažinęs būtent prokuroras.

3.3. Advokatai

Advokato vaidmens svarba ikiteisminiame procese, ko gero, negali būti pervertinama.

Kitaip nei prokurorų pareigų reguliavime, Europos Tarybos ir Europos Sąjungos

lygmeniu yra sukurtas teisinis reguliavimas, skirtas advokato pareigoms baudžiamajame

procese nustatyti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas niekada neleido abejoti, kad Konvencijos 6 straipsnis

taikomas ir prieš prasidedant teismo posėdžiui:

„EŽTK 6 straipsnio garantijos taikomos nuo „baudžiamojo kaltinimo“ (įtarimų)

pareiškimo momento ir yra taikytinos procese tiek, kiek yra būtina, kad būtų užtikrintas

sąžiningas procesas.“ 61

Per praėjusį dešimtmetį, nuo sprendimo byloje Salduz62, advokato pagalba nuo paties

anksčiausio tyrimo etapo tapo norma, o sprendime byloje Dayanan teismas aiškiai

konstatavo, kad „pagalba“ reiškia visą eilę paslaugų, konkrečiai susijusių su teisine

pagalba, kuri turi būti prieinama įtariamajam. Konkrečiai suėmimo klausimu EŽTT

pripažino, kad, atsižvelgiant į dramatišką laisvės atėmimo poveikį pagrindinėms

atitinkamo asmens teisėms, suėmimo procesas iš esmės taip pat turi atitikti – pačia

didžiausia apimtimi, kokia įmanoma atsižvelgiant į vykdomo tyrimo aplinkybes –

pagrindinius sąžiningo bylos nagrinėjimo, kuris garantuojamas Konvencijos

6 straipsniu, reikalavimus. Tai reiškia, kad turi būti užtikrintas proceso šalių

lygiateisiškumas ir galios balansas, pavyzdžiui, atitinkamų dokumentų ir medžiagos

turinio prieinamumas.63 Europos Sąjungoje yra priimti atitinkami dokumentai, kaip

antai direktyvos, „Žalioji knyga“ ir atliktas poveikio įvertinimas.64 Atsižvelgiant į tai

tampa aišku, kad teisinė pagalba suėmimo vietose laikomiems asmenims yra viena iš

pagrindinių gynybos teisių.

60 Belgijoje prokurorams ikiteisminio tyrimo teisėjas šiame posėdyje (kuris šiuo metu turi būti surengiamas per 48 valandas nuo policijos sulaikymo) net neleidžia dalyvauti. Tačiau jie dalyvauja visuose paskesniuose posėdžiuose. 2-oji Belgijos ataskaita (olandų kalba), p. 26. http://www.irks.at/detour/publications.html

61 EŽTT 1993 m. lapkričio 24 d. sprendimas Imbrioscia prieš Šveicariją.

62 EŽTT 2009 m. spalio 13 d. sprendimas Dayanan prieš Turkiją.

63 EŽTT 2001 m. vasario 13 d. sprendimas Schöps prieš Vokietiją, Lietzowa prieš Vokietiją, Garcia Alva prieš Vokietiją. Žr. 5 skyrių, skirtą procesui.

64 Žr. 6 skyrių, skirtą Europos poveikiui.

30

Mūsų tyrėjai kalbėjosi su daugeliu advokatų ir, atrodo, kad daugumos valstybių

advokatai mano, kad jiems iš tiesų tenka svarbus vaidmuo, kuriuo prisidedama prie

sąžiningo proceso ir riboto suėmimo taikymo. Kai kurių valstybių (pvz., BE, NL, DE)

advokatai pabrėžia, kad, jei nebūtų jų indėlio, vargu, ar būtų svarstoma suėmimo

alternatyvų galimybė. Todėl iš tiesų labai svarus būtent advokato indėlis. Tuo pačiu metu

beveik visi advokatai pabrėžia apribojimus, su kuriais susiduria ir ypač pačioje suėmimo

proceso pradžioje: itin trumpas laikas nuo jų įtraukimo pradžios iki pirmojo posėdžio

paprasčiausiai neleidžia atlikti išsamaus tyrimo ar įvertinimo. Atrodo, kad vienose

valstybėse advokatai paprasčiausiai laiko tai savaime suprantama, o kitose – vertina

gana neigiamai.65 Austrijos ataskaitoje minima, kad prokurorai ir teisėjai turi abejonių

dėl ankstyvo advokatų atstovavimo: jų manymu, advokatai gali trukdyti tyrimui,

ragindami savo klientus tylėti.66 Kita vertus, galimybes gauti advokato pagalbą riboja

organizacinės problemos: kartais toje pačioje byloje būna pernelyg daug įtariamųjų ir

nepakankamai skirtingų advokatų (Belgija).67

Kaip pirmiau minėta, skiriant suėmimą svarbiausia – galimybė susipažinti su tyrimo

medžiaga.68 Dauguma mūsų respondentų teigia, kad ikiteisminio tyrimo laikotarpiu

galimybė susipažinti su tyrimo medžiaga dažnai būna ribota. Neretai taip atsitinka dėl

logistinių problemų ir neatrodo, kad tyrimo medžiagos dalys būtų reguliariai,

sąmoningai neatskleidžiamos. Visgi prokurorai gana ilgai gali „žaisti norėdami išlošti

laiko“, neturėdami pripažinti, kad jie kol kas geriau nesidalins tam tikra informacija.

Nepaisant kai kurių pirmiau aptartų praktinių klausimų, teisinės pagalbos kokybė ir

teisinės pagalbos finansavimas kai kuriais atvejais buvo tie klausimai, kuriuos kėlė mūsų

respondentai. Kai kuriose valstybėse, panašu, kad valstybės finansuojami advokatai

dažnai neteikia reikiamus standartus atitinkančios teisinės pagalbos (Lietuva,

Rumunija). Kitose valstybėse apie pakankamai ryškius nemokamą teisinę pagalbą

teikiančių ir privačių advokatų skirtumus neužsiminta. Viena iš tokių šalių – Austrija,

nors tuo pačiu metu atrodo, kad austrams kyla problemų dėl to, kad jų teisinės pagalbos

schema yra tokia, kad nepatyrę advokatai taip pat privalo atstovauti įtariamuosius.69

Nyderlandų advokatai šiuo metu vykdo aktyvią kampaniją dėl reikšmingo teisinės

pagalbos schemoms skiriamo biudžeto padidinimo.

Bendrai kalbant, paaiškėjo, kad advokatų darbas ikiteisminiame procese nebūtinai yra

lengvas. Kai kuriose valstybėse jie jaučiasi kovojantys jau pralaimėtą kovą, kai platų

65 Rumunijos advokatams konkrečiai susidaro įspūdis, jų padėtis nėra lygiavertė prokurorų padėčiai. „Prokuroras stovas ant 5 cm pakylos, teisėjas – ant 10 cm, o advokatas lieka šalia ginamojo. Kodėl?“

66 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita, p. 78. http://www.irks.at/detour/publications.html

67 2-oji Nacionalinė Belgijos ataskaita (prancūzų kalba), p. 42. http://www.irks.at/detour/publications.html

68 Taip pat žr. 5 skyrių.

69 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita, p. 52. http://www.irks.at/detour/publications.html

31

suėmimo taikymą lemia teisinė kultūra, kuria siekiama tariamai viešo intereso, kurį,

kaip atrodo, aštrina vienkrypčiai atsiliepimai, reikalaujantys labai griežto baudžiamojo

klimato. Šis vaizdas nebūtinai toks niūrus visose valstybėse. Ypač paminėtina Airija, kur

atrodo, kad visi respondentai sutinka, kad jų suėmimo sistema labai švelni ir liberali. O

Lietuvoje, kur suėmimo statistiniai duomenys vis dar palyginti aukšti, panašu, jog

jaučiamas teigiama tendencija atsisakyti bauginimu paremto buvusioje Tarybų

Sąjungoje būdingo jėga paremto požiūrio.

Bendrai atrodo, kad daugelyje valstybių advokatai dažniausiai ir yra tie asmenys, kurių

dėka skiriamos alternatyvios kardomosios priemonės. Kai kuriose valstybėse padėtį dar

būtų galima pagerinti: advokatai galėtų pabandyti rodyti daugiau iniciatyvos. Pavyzdžiui,

Austrijoje alternatyvių priemonių skyrimą dažniausiai inicijuoja ir remia advokatai.

Nepaisant to, kai kurie Austrijos praktikai įžvelgia didesnio kūrybingumo poreikį.70

Tačiau ir Airijoje, mūsų geriausios praktikos pavyzdyje, kai kurie teisėjai mano, kad

advokatai turėtų nuveikti daugiau nei vien pasiūlyti „kokio nors pobūdžio įpareigojimą“.

Tačiau tai lengviau pasakyti nei padaryti, nes tinkamą informaciją per trumpą laiką rasti

sunku, ypač kai ją būtina gauti pusiau oficialiais kanalais, o tai reiškia, kad nuo tų kanalų

priklauso advokatų darbas. Pavyzdžiui, Nyderlanduose advokatai negali prašyti

informacijos tiesiogiai iš probacijos tarnybos, o turi teikti prašymą per prokurorą. Kitose

valstybėse tokiais atvejais probacijos tarnyba nedalyvauja iš viso.

Kaip jau minėta, bendra taisyklės, kad iniciatyvos dėl alternatyvių priemonių imasi

advokatai, išimtis yra Airija, kur prokurorai privalo įrodyti, kodėl turėtų būti atsisakyta

skirti įpareigojimus. Atrodo, kad vienas iš labiausiai stebinančių Airijos tvarką

paaiškinančių pavyzdžių – neformalūs pokalbiai su prokurorais, kuriuose gali būti

susitarta vengti suėmimo: „jei tai galite aiškiai sutvarkyti ne teisme, tai – idealus

scenarijus“.71 Tai paminėta ir kitose ataskaitose.72

Turbūt netikėta įvykių linkmė yra ta, kad vien alternatyvių priemonių egzistavimas gali

sukelti vadinamąjį „kontrolės tinklo ekspansijos“ poveikį: prokurorai ir teisėjai gali skirti

alternatyvią priemonę net ir tais atvejais, kai prašymas skirti suėmimą gali būti

atmestas. Advokatams ne visais atvejais būtina ginčyti: jiems nesvarbu, kaip ištraukti

savo klientą iš laisvės atėmimo vietos; galėdami tikėtis palankesnio požiūrio į

alternatyvias priemones nei į besąlyginį paleidimą, jie gali pabandyti pakreipti procesą

70 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita, p. 51. http://www.irks.at/detour/publications.html

71 2-oji Nacionalinė Airijos ataskaita, p. 65. http://www.irks.at/detour/publications.html

72 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 56-57. 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita, p. 73 ir kt. http://www.irks.at/detour/publications.html

32

link alternatyvios priemonės skyrimo, o ne rizikuoti, kad jų prašymas neskirti suėmimo

besąlygiškai būtų atmestas. Tai konkrečiai minėta Belgijos ir Vokietijos ataskaitose.73

3.4. Teisėjų vaidmuo sprendimų priėmimo procese

Remiantis EŽTK 5 straipsniu, visose valstybėse galutinį sprendimą dėl suėmimo skyrimo

priima teisėjas, ir dėl to jo vaidmuo yra lemiamas. Kita vertus, taip pat aišku, kad

skirtingų proceso dalyvių dinamika lemia, kad šio sprendimo teisėjas nepriima visiškai

izoliuotame nuo įtakų „vakuume“. Sprendimui įtakos turi ne tik bylos aplinkybės ir

pateikti argumentai, bet ir teisinė kultūra bei prokurorų ir advokatų pozicija.

Kaip minėta pirmiau 3.2 dalyje, itin svarbus šiame tyrime paaiškėjęs veiksnys, turintis

įtakos sprendimų priėmimo procesui, yra prokuroro ir teisėjo santykis. Kaip pirmiau

minėta, daugumoje valstybių išsakyta nuomonė, kad teisėjai ir prokurorai laikosi tokios

pačios teisinės suėmimo skyrimo kultūros. Bendra skirtingose valstybėse kelta tema

buvo ta, kad apskritai prokurorai teisėjų yra vertinami kaip atsakingi ir rūpestingi, o tai

gali reikšti, kad teisėjai yra linkę remtis jų nuomone.74 Lietuvoje taip pat, dalyvių

manymu, prokurorų prašymai yra aukštos kokybės ir dėl šios priežasties yra didelė jų

patenkinimo tikimybė. Rumunijoje, prokurorų nuomone, teisėjai yra linkę patenkinti jų

pareiškimus, nes kreipiamasi tik tada, kai yra didelė sėkmės tikimybė.75

Ataskaitose minėta, kad neformalus teisėjų ir prokurorų bendravimas dėl konkrečių

atvejų vyksta daugumoje valstybių, išskyrus Airiją ir Lietuvą, kur tokios diskusijos būtų

laikomos nepriimtinomis ar net neteisėtomis. Kai kuriose valstybėse (Rumunijoje,

Belgijoje, Austrijoje) prokurorų ir teisėjų ryšiai paminėti kaip galintys turėti neigiamos

įtakos bylos baigčiai. Tai, kad šie pareigūnai dirba tame pačiame pastate, naudojasi ta

pačia valgykla ir į teismo salę įeina pro tas pačias duris, advokatų suvokimu, rodo, kad

prokurorai turi galimybių paveikti teisėjo priimamą sprendimą. Advokatai dėl tokio

artumo išreiškė susirūpinimą ir nuomonę, kad tai gali susilpninti procesines kaltinamojo

apsaugos garantijas bei teisingumo vykdymą. Belgijos teisėjai, priešingai, teigė, kad jų

nevaržo prokuroro sprendimai ar nuomonės, o kai kurie net išreiškė nepasitenkinimą,

kad prokurorai pernelyg dažnai prašo skirti suėmimą.76 Taip pat paminėti neformalūs

prokurorų ir teisėjų ryšiai bei diskusijos.

Airijoje, daugumos interviu dalyvių nuomone, yra užtikrinamas prokurorų ir advokatų

lygiateisiškumas, tačiau prokurorai turi daugiau galimybių naudotis ištekliais. Dalyviai

73 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 53. 2-oji Nacionalinė Belgijos ataskaita (olandų kalba), p. 26. http://www.irks.at/detour/publications.html

74 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 67. http://www.irks.at/detour/publications.html

75 2-oji Nacionalinė Rumunijos ataskaita, p. 25. http://www.irks.at/detour/publications.html

76 2-oji Nacionalinė Belgijos ataskaita (olandų kalba), p. 10. 2-oji Nacionalinė Belgijos ataskaita (prancūzų kalba), p. 36–37. http://www.irks.at/detour/publications.html

33

nemano, kad teisėjai ir prokurorai yra pernelyg artimi, ar kad prokurorų argumentams

yra suteikiamas ypatingas statusas, tačiau sutinka, kad prokuroro nuomonė gali būti

lemiama tais atvejais, kai prokuroras neprašo skirti suėmimo.

Teisėjams suteiktos nuožiūros laisvės šio tyrimo dalyviai nelaikė problema. Šalių

nuomonė dėl to, ar teisėjas vaidina kokį nors vaidmenį skatindamas taikyti suėmimo

alternatyvas, skyrėsi. Pavyzdžiui, Nyderlanduose teisėjų požiūris tuo klausimu

apibūdintas kaip „pasyvus“.77 Austrijoje teisėjų vaidmuo sudarant galimybes taikyti

alternatyvias kardomąsias priemones yra didesnis nei prokurorų. Airijos atveju buvo

teigiama, kad, bendrai paėmus, mažai tikėtina, kad teisėjai nesutiktų skirti įpareigojimų,

kai tam pritaria prokuroras, tačiau gali būti situacijų, kai teisėjai abejotų tokiu

susitarimu.

Daugelis valstybių išreiškė susirūpinimą dėl nepakankamo laiko, skirto teisėjams

pasiruošti suėmimo skyrimo klausimui. Tai laikoma ypatinga problema, galinčia reikšti,

kad mažiau ribojančios priemonės neskiriamos vien todėl, kad nepakanka laiko

klausimui išnagrinėti. Vokietijoje, dalyvių tvirtinimu, šis sprendimas turi būti priimtas

per gana trumpą laiką ir remiantis palyginti ribota informacija.78 Be to, visos valstybės

paminėjo teisėjų darbo krūvį. Austrijos ataskaitoje konkrečiai atkreiptas dėmesys į tai,

kad didelis darbo krūvis gali trukdyti skirti suėmimui alternatyvias kardomąsias

priemones, nes gali būti manoma, kad asmens suėmimas yra naudingesnis tyrimui, o

alternatyvios priemonės iš tiesų skiriamos todėl, kad tyrimo medžiaga teisėjui yra

neperduodama todėl, jog aplinkybės dar nėra pakankamai ištirtos.79

3.5. Žiniasklaida

Tyrime taip pat nagrinėtas politinis ir (arba) žiniasklaidos spaudimas teisėjams, galimas

tokio spaudimo poveikis. Tai itin didelį susirūpinimą kėlė Vokietijos teisėjams, kurie

atkreipė dėmesį į atvejus, kai teisėjai didelio atgarsio sulaukusių incidentų atveju

susilaukė aštrios asmeninės kritikos.80 Asmeninę tiesioginę kritiką taip pat minėjo

dalyviai iš Lietuvos.81

Kai kurių interviu dalyvių iš Vokietijos nuomone, dėl šio spaudimo padidėja tikimybė,

kad tam tikroms migrantų grupėms bus skiriamas suėmimas. Patys teisėjai teigė, kad

yra pajėgūs atsilaikyti šiam spaudimui. Respondentai iš Belgijos taip pat atkreipė

77 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 50. http://www.irks.at/detour/publications.html

78 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 63. http://www.irks.at/detour/publications.html

79 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita, p. 49. http://www.irks.at/detour/publications.html

80 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 16. http://www.irks.at/detour/publications.html

81 2-oji Nacionalinė Lietuvos ataskaita, p. 35. http://www.irks.at/detour/publications.html

34

dėmesį, kad sprendimai dėl suėmimo yra labiau politizuojami82, tačiau ir šioje valstybėje

teisėjai nepripažino, kad toks klimatas turėtų įtakos jų sprendimams. Padidėjęs

žiniasklaidos spaudimas plačia taikyti suėmimą taip pat jaučiamas Rumunijoje.83

Nyderlandų teisėjai irgi minėjo visuomenės lūkesčius dėl suėmimo taikymo praktikos.

Kita vertus, teismų praktika taip pat galėtų turėti įtakos visuomenei, galėtų padėti

suprasti, kad suėmimas yra išimtis, o ne taisyklė.84 Airijoje taip pat pastebimas

žiniasklaidos spaudimas ir politinis susirūpinimas tam tikrais nusikaltimais arba

nusikaltimų rūšimis. Kai kurių advokatų nuomone, tai gali turėti įtakos teisminei

praktikai, nors prokurorai ir teisėjai su tuo nesutinka.85

Susirūpinimą kelia tai, kad daugelio šiame tyrime nagrinėtų valstybių teisėjai tvirtino

jaučiantys tiesioginę ir asmeninę tam tikrų žiniasklaidos priemonių kritiką. Tai kelia

grėsmę įstatymo viršenybės bei proporcingumo principams taikant kardomąsias

priemones.

3.6. Probacijos tarnybų vaidmuo

Tyrime dalyvavusios šalys skyrėsi pagal probacijos darbuotojų įsitraukimą į procesą.

Vienose valstybėse probacijos darbuotojai gana plačiai ir intensyviai dalyvauja

sprendimų priėmimo procese, kitose – jų dalyvavimas teisės aktuose nėra numatytas ir

jie iš viso nedalyvauja.

Vokietijoje probacijos darbuotojai ikiteisminiame sprendimų priėmimo procese

nevaidina jokio vaidmens; su pilnamečiais šiame etape nedirba ir jokios kitos

baudžiamosios justicijos socialinio darbo institucijos.86 Joks vaidmuo probacijos

darbuotojams ar socialinėms tarnyboms nėra numatytas ir Lietuvoje.87 Rumunijos

sprendimų priėmimo procese probacijos darbuotojams taip pat nedalyvauja.88 Airij0je

probacijos darbuotojų, kurie pradeda savo darbą užbaigus bausmės skyrimo procesą,

vaidmuo nėra įtvirtintas oficialiai, o probacijos darbuotojai įtraukiami neformaliu

pagrindu, pavyzdžiui, kai asmuo probacijos tarnybos buvo prižiūrimas kitoje byloje.

Belgijoje probacijos darbuotojai gali būti įtraukti į procesą, nors praktiškai mažai

tikėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas probacijos darbuotojų paprašytų parengti

82 2-oji Nacionalinė Rumunijos ataskaita, p. 19. http://www.irks.at/detour/publications.html

83 2-oji Nacionalinė Rumunijos ataskaita, p. 11. http://www.irks.at/detour/publications.html

84 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 12. http://www.irks.at/detour/publications.html

85 2-oji Nacionalinė Airijos ataskaita, p. 15. http://www.irks.at/detour/publications.html

86 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 12. http://www.irks.at/detour/publications.html

87 2-oji Nacionalinė Lietuvos ataskaita, p. 33. http://www.irks.at/detour/publications.html

88 2-oji Nacionalinė Rumunijos ataskaita. http://www.irks.at/detour/publications.html

35

socialinės įvertinimo ataskaitas.89 Nyderlanduose probacijos tarnybai taip pat numatytas

aktyvus vaidmuo ir ji gali būti įtraukta ankstyvais etapais.90 Probacijos darbuotojai

dalyvauja ir Austrijoje,91 kur preliminari probacija gali būti skiriama kaip suėmimo

alternatyva.92

Nepaisant to, ar probacijos darbuotojai ikiteisminiame etape įtraukiami, ar ne, paaiškėjo

panašios su jų darbu susijusios temos. Nuolatinė susirūpinimą kelianti problema –

probacijos darbuotojams taikomi terminai ir didelis darbo krūvis.

Vokietijoje nuomonės dėl didesnio probacijos darbuotojų vaidmens buvo įvairios.

Apskritai advokatų nuomone, jų parama kaltinamajam ir dalyvavimas buvo

pakankamas. Keli partneriai pokalbiuose nurodė, kad probacijos darbuotojus įtraukti

būtų neprotinga, nes jie ir taip labai perkrauti.93 Laiko terminai, susiję su sprendimų

priėmimu, taip pat laikomi vienu iš veiksnių, dėl kurių probacijos darbuotojų

dalyvavimas olandiškai kalbančioje Belgijos dalyje yra ribotas;94 didelis darbo krūvis taip

pat minėtas prancūziškai kalbančioje dalyje.95 Šioje Belgijos dalyje ikiteisminio tyrimo

teisėjai tam tikrą vaidmenį probacijos darbuotojams skiria tik priėmus sprendimą

paleisti su tam tikrais įpareigojimais, probacijos darbuotojai daugiausia dirba

vykdydami įpareigojimų laikymosi kontrolę ir priežiūrą.96 Šis jų darbas apskritai yra

vertinamas palankiai. Nyderlanduose trumpi procesiniai terminai taip pat paminėti kaip

veiksnys, dėl kurio ataskaitų kokybė gali būti nepakankama.97 Rumunijoje probacijos

darbuotojų darbo krūvio problema buvo nurodoma kaip priežastis, kodėl probacijos

darbuotojų įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą vertintinas skeptiškai.98 Austrijos

respondentų nuomone, teisėjai preliminarią probaciją pilnamečiams skiria nenoriai,

ypač ankstyvuosiuose proceso etapuose, vengdami nemažų laiko sąnaudų, kurios yra

būtinas probacijos darbuotojui paskirti.99 Dalyviai iš Airijos taip pat nurodė, kad

probacijos tarnybą įtraukti būtų neįmanoma, nes tam šiuo metu tam nėra išteklių.100

Kitas besikartojantis klausimas – galimas probacijos tarnybos dalyvavimo galimas

konfliktas su nekaltumo prezumpcija. Nyderlanduose, kur yra daug probacijos 89 2-oji Nacionalinė Belgijos ataskaita, http://www.irks.at/detour/publications.html

90 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 49. http://www.irks.at/detour/publications.html

91 Tačiau ne socialiniuose tyrimuose ir ne sprendimų priėmimo procese.

92 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita. http://www.irks.at/detour/publications.html

93 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 61. http://www.irks.at/detour/publications.html

94 2-oji Nacionalinė Belgijos ataskaita, p. 27. http://www.irks.at/detour/publications.html

95 2-oji Nacionalinė Belgijos ataskaita, p. 38. http://www.irks.at/detour/publications.html

96 2-oji Nacionalinė Belgijos ataskaita, p. 38. http://www.irks.at/detour/publications.html

97 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 50. http://www.irks.at/detour/publications.html

98 2-oji Nacionalinė Rumunijos ataskaita, p. 49. http://www.irks.at/detour/publications.html

99 2-oji Nacionalinė Austrijos ataskaita, p. 44. http://www.irks.at/detour/publications.html

100 2-oji Nacionalinė Airijos ataskaita, p. 73. http://www.irks.at/detour/publications.html

36

dalyvavimo ikiteisminiame etape patirties, buvo keliama problema dėl to, kad tam, kad

probacijos pareigūnai galėtų dirbti savo darbą, asmuo turėtų pripažinti padarytą

nusikaltimą.101 Be to, advokatams susirūpinimą kėlė nekaltumo prezumpcijos pažeidimo

klausimas. Teigiama, kad Nyderlanduose kai kurie įtariamieji atsargiai vertina galimybę

kalbėti su probacijos darbuotojais, nes jie yra laikomi teisėsaugos sistemos dalimi.102

Vokietijos advokatai taip pat išreiškė susirūpinimą, kad probacijos darbuotojai nėra

saistomi pareigos užtikrinti konfidencialumą ir visą iš įtariamojo gautą informaciją turi

pateikti teismams.103 Panašiai į galimą įtaką nekaltumo prezumpcijai dėmesys buvo

atkreiptas ir Airijoje, kur taip pat yra manoma, kad labiau į procesą įsitraukus probacijos

pareigūnams būtų pernelyg išplėsta asmenų kontrolė (angl. net-widening).104

Kitą su probacijos dalyvavimu susijusią problemą iškėlė Nyderlandai, kur prieš

pradedant rengti probacijos ataskaitą, prokuroras tam turi duoti sutikimą. Paprastai tas

sutikimas duodamas, tačiau ne visada, nes prokuroras gali manyti, jog mažai tikėtina,

kad asmuo, kuris, pavyzdžiui, tylėjo proceso metu, kalbės su probacijos darbuotoju.

Nyderlanduose tvirtai tikima, kad probacijos tarnyba vaidina svarbų vaidmenį skatinant

taikyti alternatyvas suėmimui, nes beveik visi prašymai nutraukti suėmimo taikymą

patenkinami gavus teigiamą probacijos tarnybos ataskaitą. Kartu Nyderlandų ataskaitoje

minima, jog tai, ar bus parengta ataskaita, gali priklausyti nuo subjektyvių aplinkybių.105

Nors skirtingose valstybėse bei valstybių viduje esama skirtingų požiūrių į oficialų

probacijos darbuotojų įtraukimą, apskritai dalyviai pritarė, jog reikia daugiau socialinio

darbo strategijų ir pagalbos bent jau kai kurioms grupėms, kurioms potencialiai gali būti

taikomas suėmimas. Ne kartą buvo išreikštas susirūpinimas dėl tarp įtariamųjų

paplitusio narkotikų vartojimo ir būsto problemų ir buvo aišku, jog, dalyvių nuomone,

būtinas koks nors paramos mechanizmas šioms problemoms spręsti. Rumunijos

advokatai išreiškė nuomonę, kad probacijos darbuotojų atliekamas vertinimas suteiktų

naudingos patikimos informacijos apie kaltinamojo socialines aplinkybes ir leistų priimti

geresnius sprendimus,106 tačiau prokurorai ir teisėjai nemanė, kad tai atneštų naudos.107

101 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 48. http://www.irks.at/detour/publications.html

102 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 50. http://www.irks.at/detour/publications.html

103 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 61. http://www.irks.at/detour/publications.html

104 2-oji Nacionalinė Airijos ataskaita, p. 73. http://www.irks.at/detour/publications.html

105 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 13. http://www.irks.at/detour/publications.html

106 2-oji Nacionalinė Rumunijos ataskaita, p. 9. http://www.irks.at/detour/publications.html

107 2-oji Nacionalinė Rumunijos ataskaita, p. 16. http://www.irks.at/detour/publications.html

37

4. Suėmimas: ar kas nors kita yra patikima? Švelnesnių kardo-

mųjų priemonių taikymo dilemos

4.1. Įvadas

Projekte DETOUR išryškėjo septynių tyrime dalyvaujančių valstybių teisinių sistemų

skirtumai, susiję su švelnesnių kardomųjų priemonių reguliavimu ir taikumo praktika108.

Tačiau matyti, kad šios alternatyvos vienokia ar kitokia forma egzistuoja visose valsty-

bėse.109

Švelnesnių kardomųjų priemonių taikymas praktikoje gana įvairus. Pirmiausia,

apgailestaujame, jog nėra statistinių duomenų apie švelnesnių priemonių taikymą ir jų

poveikį suėmimo skyrimui. Nors vienose valstybėse nėra aktualių oficialių statistinių

duomenų (AT, DE, IE, RO), kitose valstybėse (BE, LT, NL) yra sukaupta naudingos

informacijos. 110 Remdamiesi apklausomis, pastebime, kad švelnesnės kardomosios

priemonės vienose valstybėse (AT, DE, NL) turi palyginti nedidelės praktinės reikšmės,

o kitose (BE, IE, LT, RO) yra gana populiarios. Pastarųjų valstybių tradicijos ir kultūros

skiriasi: Airijoje suėmimas taikomas palyginti retai, nors kitose trijose valstybėse

suėmimas lieka gana dažnas. 111 Belgijoje pasireiškia kontrolės tinklo ekspansijos efektas,

kuris matosi ir iš statistikos. Nors nusikaltimų skaičius bendrai lieka stabilus112, bendras

gyventojų, kuriems taikoma teisminė kontrolė, skaičius bėgant laikui auga113. Tai vyksta

dėl dvejopos tendencijos: tiek ilgalaikio suėmimo (laikant laisvės atėmimo vietoje arba

namuose intensyvios priežiūros (elektroninio monitoringo) sąlygomis) taikymo augimo,

tiek daugėjant asmenų, kurie paleidžiami nustačius tam tikras teisminės priežiūros

sąlygas. Šių Belgijoje pastebėtų tendencijų nematyti kitose valstybėse, kuriose

108 Išsamesnės informacijos rasite nacionalinėse Austrijos, Belgijos, Vokietijos, Airijos, Lietuvos, Nyderlandų ir Rumunijos ataskaitose http://www.irks.at/detour/publications.html

109 Šiame skyriuje bus nagrinėjamos tik tokios alternatyvios priemonės, kuriomis konkrečiai siekiama išvengti suėmimo, neapimant „diversijos“ (angl. diversion) priemonių, kuriomis užkertamas kelias ir suėmimui, ir alternatyvioms priemonėms. Tai susiję su priemonėmis, taikomomis prieš priimant sprendimą dėl suėmimo, pavyzdžiui: pagreitinto proceso („greitosios procedūros“) taikymas vietoj tyrimo proceso priimant nutartį dėl elgesio Belgijoje, ir „ZSM“ procedūros bei alternatyvos, kurias siūlo Nyderlandų probacijos tarnyba.

110 Metiniame SPACE II tyrime, kurį Europos Tarybai atliko Lozanos Universitetas, pateikiami Austrijos ir Belgijos duomenys, tačiau jie apsiriboja tik alternatyviomis priemonėmis, kurias taikant dalyvauja probacijos tarnybos.

111 Tačiau Lietuvoje pastebimas didžiulis suimtų įtariamųjų skaičiaus sumažėjimas.

112 Marcelo Aebi, Natalia Delgrande and Yann Marguet, ‘Have Community Sanctions and Measures Widened the Net of the European Criminal Justice Systems ?’ (2015) 17 Punishment & Society 575.

113 Šiame skyriuje sąvoką „teisminė kontrolė“ vartojame plačiąja prasme, kaip apimančią visų rūšių priemones, kurias galima taikyti ikiteisminiame etape (įkaitant suėmimą), o sąvoka „teisminė priežiūra (skiriant įpareigojimus)“ reiškia specialias priemones, kai įtariamasis paleidžiamas tam tikromis sąlygomis (žr. 4.2 skyrių), išskyrus užstatą (žr. 4.3 skyrių) arba namų areštą ir elektroninę stebėseną (žr. 4.4 skyrių).

38

alternatyvios priemonės ir toliau taikomos palyginti nuosaikiai (AT, DE), net jei ir

pastebimas jų taikymo padažnėjimas (NL). Tai primena, kad skatinant alternatyvias

priemones būtina įvertinti ir galimą neigiamą poveikį, kaip antai žmonių, kuriems

laisvės atėmimo vietoje ar už jos ribų taikoma teisminė kontrolė, skaičiaus didėjimą.

Švelnesnes kardomąsias priemonės galima stambiai sugrupuoti į tris kategorijas: 1)

teisminė priežiūra skiriant tam tikrus įpareigojimus, 2) užstatas ir 3) namų areštas bei

intensyvi priežiūra (elektroninis monitoringas). DETOUR projekte dalyvavusiose

7 valstybėse šias priemones gali skirti skirtingos institucijos: savaime suprantama,

teisėjai (7 valstybėse), kai kurias iš jų gali skirti prokurorai (AT, LT) ir net policija (IE,

LT). Sprendimas gali būti priimtas bet kuriuo baudžiamojo proceso momentu.

Praktikoje, vienose valstybėse sprendimas dėl švelnesnių kardomųjų priemonių dažniau

būna priimamas proceso pradžioje (pavyzdžiui, Lietuvoje šios priemonės taikomos nuo

pat proceso pradžios dažnai pasiremiant požiūriu, kad „joks įtariamasis neturėtų

išvengti bent kokios nors kardomosios priemonės“114), kitose valstybėse jis retai

priimamas iš karto, dažniausiai – po kelių savaičių (AT, BE, DE, NL). Kai kurie

pastarųjų valstybių praktikai linkę manyti, kad jiems nepakanka laiko paleidimui tam

tikromis sąlygomis įvertinti iš karto po įtariamojo sulaikymo arba pradinio suėmimo

paskyrimo. Atitinkamai tose valstybėse alternatyviomis priemonėmis veikiau sudaromos

galimybės sutrumpinti suėmimo laiką, o ne išvengti suėmimo apskritai.

4.2. Teisminė priežiūra skiriant įpareigojimus

Švelniausiosios kardomosios priemonės, švelnesnės nei užstatas ir namų areštas ar

intensyvi priežiūra (elektroninis monitoringas) (žr. toliau), yra gana įvairios, tačiau visas

jas taikant įtariamasis paliekamas laisvėje arba yra paleidžiamas jį įpareigojant laikytis

vienos arba kelių daugiau ar mažiau ribojančių sąlygų. Išskyrus Lietuvą, nacionaliniuose

įstatymuose nėra numatytas baigtinis sąlygų sąrašas. Dėl to tose valstybėse sąlygų

parinkimas ir skaičius paliekamas valdžios institucijų nuožiūrai. Kai kuriose valstybėse

šie įpareigojimai gali gan reikšmingai suvaržyti įtariamojo laisvę tiek dėl jų kiekio, tiek

dėl jų „gylio“, t.y. ribojančio poveikio (BE, IE, pvz., gali būti skirtas įpareigojimas gydytis

specializuotoje priežiūros institucijoje).

Svarbų vaidmenį ruošiant, organizuojant ir siūlant įpareigojimus atlieka advokatai.

Dažniausiai būtent jie pradeda diskusiją dėl įpareigojimų taikymo. Priešingu atveju, apie

alternatyvas net nesvarstoma. Belgijos advokatai pastebėjo, jog pastaruoju metu iškilo

„nauja dilema“, nes, tikėdamiesi neigiamo teisėjo sprendimo, advokatai „nedrįsta“

prašyti paleidimo be įpareigojimų. Kad išvengtų savo kliento laisvės atėmimo ir įtikintų

teisėją, jie neretai prašo skirti intensyvią priežiūrą (elektroninį monitoringą) ar paleisti

114 2-oji Nacionalinė Lietuvos ataskaita, http://www.irks.at/detour/publications.html

39

įtariamąjį paskyrus tam tikrus įpareigojimus. 115 Be to, pastebėta, kad Vokietijoje

advokatai derasi dėl kardomųjų priemonių, bandydami pasiekti kompromisą ir

sutikdami su įtariamojo laisvės apribojimu, jei tik išvengiama suėmimo ir ypač jei

apribojimas palyginti švelnus. Kiti proceso dalyviai tokiai tvirtai advokatų pozicijai

pritaria: teisėjai tikisi, kad advokatai imsis iniciatyvos dėl alternatyvių priemonių, o

prokurorai kartais iš anksto nurodo, kad tokioms priemonėms jie neprieštaraus (BE,

DE).

Įpareigojimų įvairovė septyniose valstybėse yra didelė: standartiniai įpareigojimai,

skiriami pro forma būdu, bei specialiai pritaikyti įpareigojimai. Standartinių

įpareigojimų pavyzdžiai: pareiga registruotis policijoje (dažniausiai skiriamas

įpareigojimas Vokietijoje, paprastai registruojantis kas savaitę; tai kai kurių praktikų

Austrijoje taip pat laikoma „gera priemone“) arba pas probacijos pareigūną;

įpareigojimas nepasišalinti iš tam tikros gyvenamosios vietos116 ir (arba) informuoti apie

adreso pasikeitimus; draudimas daryti naujus teisės pažeidimus; dokumentų paėmimas;

įpareigojimas atvykti į tam tikrą instituciją ar reikalavimas visada būti pasiekiamam

telefonu. Specialūs įpareigojimai skiriami atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Galima

išskirti tokias įpareigojimų kategorijas:

Judėjimo apribojimas: įpareigojimas neišvykti iš šalies (paimant dokumentus,

kaip antai pasą, arba jų nepaimant), nesilankyti baruose ar kavinėse, neišeiti iš

gyvenamosios vietos naktį (judėjimo vietos ir laiko apribojimas), ir t.t.

Bendravimo apribojimai: pavyzdžiui, draudimas bendrauti su kitais

įtariamaisiais arba nukentėjusiuoju.

Kiti apribojimai: neužsiimti tam tikra profesija ar veikla, susijusia su padaryta

nusikalstama veika, nedalyvauti sporto ar kultūros renginiuose, neišrašyti čekių,

nesinaudoti internetu, t.t.

Užimtumas: aktyviai ieškoti darbo, mokytis, t.t.

Psichologinės, medicininės, socialinės konsultacijos.

Medicinos tyrimai: pavyzdžiui, narkotikais piktnaudžiaujančių asmenų kraujo

tyrimas. Didžiausia problema ta, kad šie tyrimai yra brangūs ir už juos turi

susimokėti patys įtariamieji.

Oficialūs pasižadėjimai: Austrijoje (pvz., susilaikyti nuo kontaktų su

nukentėjusiuoju); tokio pobūdžio įpareigojimas neretai laikomas gana

simboliniu, neturinčiu didelės įtakos.

115 Toks numatymo procesas, sąmoningai arba nesąmoningai vertinant sprendimą, kuris bus priimtas sekančio praktiko, būdingas ir prokurorų praktikai: dėl suėmimo jie dažniausiai kreipiasi tada, kai žino, jog yra didelė sėkmės tikimybė (BE, RO).

116 Visais atvejais minėta benamių problema. Atrodo, kad kartais randama praktinių sprendimų (pvz., paleistų už užstatą bendrabučiai Airijoje), ypač advokatų iniciatyva, tačiau tokia situacija gali tapti įtariamųjų diskriminavimo šaltiniu.

40

Kiti įpareigojimai: perskaityti knygą apie tai, ką patiria moterys, nukentėjusios

nuo nusikaltimų, reguliariai lankytis kūno rengybos centre arba bėgioti parke,

įsigyti valymo priemonių butui išvalyti, būti mandagiu, t.t.

Atsižvelgiant į tyrimo poreikius ir nekaltumo prezumpciją, pastarojo pobūdžio

įpareigojimai labai „silpni“. Kartais ir pačių praktikų jie laikomi bereikalingais ir

neproporcingais.

Dilema kyla dėl užsienio piliečių padėties. Statistiniai duomenys rodo, kad kai kuriose

valstybėse (pvz., AT, BE, DE) užsienio valstybių piliečiai sudaro didelę asmenų, kuriems

skirtas suėmimas dalį ir tuo pačiu nedidelę asmenų, kuriems skirti įpareigojimai be

suėmimo, dalį. Kai kurie apklausti praktikai buvo susidarę nuomonę, kad užsienio

pilietybė padidina tikimybę, kad nebus skiriama švelnesnė kardomoji priemonė nei

suėmimas (AT, BE, IE)117. Kitose valstybėse manoma, kad užsienio valstybių piliečiai

traktuojami kaip ir piliečiai (RO). Tačiau atkreiptinas dėmesys į skirtingus užsieniečių

pogrupius. Esminis kriterijus – gyventojo statusas: ar jie gali nurodyti nuolatinės

gyvenamosios vietos adresą ar leidimą nuolat gyventi šalyje. Kiti svarbūs kriterijai–

finansiniai ištekliai ir šeimos ryšiai. Jei įtariamasis neatitinka šių kriterijų, suėmimas

dažnai laikomas vieninteliu realiu atsaku į numanomą didelę recidyvo arba pabėgimo

riziką. Švelnesnių priemonių skyrimui įtakos gali turėti ir kiti veiksniai, pvz., kalbiniai

barjerai, asmeninė įtariamojo laikysena per apklausas. Kai kuriose valstybėse (AT, DE)

buvo išskirta specifinė kategorija – pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai (pvz., buvo

paminėti kai kurie incidentai, sulaukę tarptautinės žiniasklaidos dėmesio). Kai kuriose

valstybėse (AT, BE, DE) praktikai neretai mini ypatingą problemą, susijusią su

vadinamaisiais „keliaujančių nusikaltėliais“, kurie dažnai atvyksta iš kitų ES valstybių

narių. Teisėjai neretai jaučiasi „privalantys“ (neturintys kitokio pasirinkimo) išduoti

arešto orderį, nes paprastai šie įtariamieji neturi adreso, kuriuo galėtų būti tikrai

pasiekiami arba randami, taip pat dėl didelės recidyvo rizikos. Kalbant apie pastarąją

grupę, pabėgimo rizika yra pagrindinis suėmimo pagrindas. Europos teisminės

priežiūros orderis, kuris buvo sukurtas būtent orientuojantis į šios grupės įtariamuosius,

beveik niekada netaikomas.

Švelnesnių kardomųjų priemonių sunku tikėtis ir tam tikro profilio įtariamiesiems:

narkomanams, lytinius nusikaltimus padariusiems asmenims, alkoholio vartojimo

problemų turintiems įtariamiesiems ir asmenims, kuriems būtina psichiatrinė priežiūra.

Kodėl alternatyvios kardomosios priemonės retai skiriamos narkomanams galima

paaiškinti populiaria prielaida, kad priklausomybę turintis asmuo nėra patikimas (DE) ir

įstaigų, sutinkančių prisiimti atsakomybę už šiuos įtariamuosius, trūkumu (ilgomis į jas

nukreiptųjų eilėmis) (AT, BE, DE). Be to, su priklausomybe susijusios įtariamojo

išlaidos taip pat gali būti laikomos recidyvo riziką didinančiu veiksniu. Kalbant apie

117 Tai ypač pasakytina apie ne ES piliečius.

41

lytinius nusikaltimus padariusius asmenis, problemų dėl alkoholio turinčius

įtariamuosius ir asmenis, kuriems būtina psichiatrinė priežiūra, atrodo, kad praktikai

nėra informuoti apie alternatyvias priemones, kurias pagrįstai būtų galima siūlyti taikyti

šiems asmenims o taip pat akivaizdus reikiamų institucijų trūkumas. Apskritai gydymą

neretai sudėtinga vykdyti dėl ribotų ikiteisminio proceso terminų ir pačiam gydymui

būtino laiko (AT, BE).

Vienur nacionaliniuose įstatymuose nenumatyti jokie švelnesnių kardomųjų priemonių

taikymo terminai (AT, DE, IE, NL), kitur kai kurioms priemonėms jie yra nustatyti:

Belgijoje 3 mėnesiai, kuriuos galima pratęsti (išskyrus paleidimą už užstatą, jam terminų

nėra); Lietuvoje 6 mėnesiai intensyviai priežiūrai ir namų areštui, kuriuos galima

pratęsti (kitų priemonių taikymui terminų nėra); 30 dienų terminas (pratęsiant ne

daugiau kaip 30 dienų) ir ne daugiau kaip 180 dienų iš viso namų areštui Rumunijoje

(kitų priemonių atveju terminų nėra).

Probacijos tarnybos įtraukiamos tik Austrijoje118, Belgijoje ir Nyderlanduose, jei tarnyba

gavo oficialų kompetentingos institucijos pavedimą. 119 Jų vaidmuo gana įvairus: pagalba

visais klausimais ir kontrolė (AT) arba pagalba, susijusi tik su įpareigojimais ir policijos

kontrole (BE). Probacijos tarnybų specifika ta, kad tuo pačiu metu jos turi ir padėti

įtariamajam laikytis nustatytų įpareigojimų, ir kontroliuoti tų įsipareigojimų vykdymą.

Daugumoje šalių kyla problemų dėl įpareigojimų vykdymo kontrolės ir kontrolės

efektyvumo. Tai gali būti viena iš silpnųjų alternatyvių priemonių pusių: jeigu būtų

daugiau galimybių kontroliuoti įtariamuosius ir daugiau informacijos apie jų kontrolę,

tai galėtų padidinti vykdytojų pasitikėjimą šiomis priemonėmis. Kita vertus, būtina

geriau suprasti su tuo susijusius teisėjų lūkesčius. Ar jiems pakanka vien priemonių

skyrimo (tokiu atveju priemonė būtų grynai simboliška, pvz., minėtieji oficialūs

pasižadėjimai Austrijoje, mažai besidomint įsipareigojimų vykdymu) ar pageidaujama

tam tikro poveikio, kurį būtų galima kontroliuoti (kokio grįžtamojo ryšio reikėtų tokiu

atveju?). Problemų gali kilti ypač tada, kai įpareigojimai nėra aiškiai apibrėžti (pvz.,

gauti paramos arba pagalbos deradikalizuojantis) ir sunkiai vykdomi (pvz., ieškoti darbo,

kai įtariamasis toje šalyje neturi leidimo dirbti). Įtakos kontrolės efektyvumui gali turėti

ir pernelyg dažnas mažiau griežtų priemonių naudojimas. Pavyzdžiui, minėta, kad

Lietuvoje pernelyg dažnas tokių priemonių skyrimas gali lemti silpnesnę jų kontrolę ir

padidinti taikstymąsi su įpareigojimų pažeidimais.

118 Austrijoje taikoma alternatyvi priemonė, vadinama „preliminaria probacija“, visų pirma, yra aktualesnė jauniems įtariamiesiems, kadangi probacija yra laikoma auklėjamąja priemone, labiau tinkančia šiai amžiaus grupei. Situacija panaši Vokietijos nepilnamečių justicijos sistemoje: siekiant išvengti suėmimo yra administruojama jaunimui skirta teisminė pagalba, bent jau tuose regionuose, kuriuose ji efektyviai veikia.

119 Atkreiptas dėmesys, kad Airijoje taip pat būna praktinių situacijų, kuriose probacijos darbuotojai pasitelkiami ikiteisminiame etape.

42

Pavyzdžiui, apklaustų respondentų iš Airijos duomenimis, įpareigojimų nesilaikoma

dažnai, Belgijoje kardomosios priemonės (oficialiai) panaikinamos labai retai. Tiek, kiek

praktikai gali vertinti, ir kiek įpareigojimai yra (gali būti) veiksmingai kontroliuojami,

daugumos apklaustų respondentų teigimu, didžioji dauguma įtariamųjų įpareigojimų

laikosi. Reagavimo į pažeidimus tvarka būna numatyta įstatyme arba paliekama

institucijų nuožiūrai. Nuožiūros laisvę dauguma atsakingų šalių dažniausiai vertina

teigiamai, teigdamos, kad smulkūs įpareigojimų pažeidimai negali turėti rimtų

pasekmių, pavyzdžiui, suėmimo taikymą šiuo pagrindu.

Belgijoje kai kuriais atvejais, jei įtariamasis laikosi įpareigojimų, teisėjai tos priemonės

taikymą pratęsia, nes viskas klostosi gerai. Pavyzdžiui, jei psichiatrinis gydymas

įtariamajam yra naudingas, jis bus pratęstas. Tokiu atveju alternatyvios priemonės gali

būti (būna) naudojama kaip socialinės, o ne baudžiamosios politikos priemonės.

Galiausiai pabrėžtina ir tai, kad pažeidus įpareigojimus nebūtinai greitai arba iš karto

reaguojama (pvz., pakartotinai suimant įtariamąjį). Tačiau jei įtariamasis jam skirtų

įpareigojimų nevykdė ir anksčiau, jis nebegalės tikėtis švelnesnių priemonių ateityje ir

netgi jam gali būti priimamas griežtesnis nuosprendis (pvz., greičiausiai nebūtų skiriama

švelnios rūšies bausmė ar poveikio priemonė, kaip antai probacijos pareigūnų

priežiūros). Tai ypač ryšku Airijos praktikoje.

Taip pat pastebima, kad kartais pirmenybė teikiama ką būtų galima pavadinti

„palaipsniniu paleidimu“. Pavyzdžiui, panašu, kad Belgijoje įsivyrauja kardomųjų

priemonių laipsniškumas: po suėmimo laisvės atėmimo vietoje kai kurie įtariamieji

pirmiausia paleidžiami į namus taikant intensyvią priežiūrą (elektroninį monitoringą), o

tuomet jiems skiriami įpareigojimai prieš galutinį besąlyginį paleidimą. Panaši

tendencija, kaip ir minėta, pastebima ir Rumunijoje: „atrodo, jog yra tam tikra

tendencija: suėmimas po 2-3 mėnesių pakeičiamas namų areštu, o šis vėliau

pakeičiamas teismine kontrole“. Ši nauja praktika gali prisidėti prie kontrolės tinklo

ekspansijos. Dėl tokios praktikos kyla automatinio, o ne pagrįsto alternatyvių priemonių

skyrimo rizika. Kai kuriose šalyse alternatyvios priemonės jau kritikuojamos, nes jos

skiriamos pernelyg lengvai, nepaisant to, kad jos daro didelį poveikį įtariamųjų ir jų

šeimų gyvenimui. Ar nekelia nerimo tai, kad kartais skiriamos negriežtos priemonės,

nors iš tiesų teisėjai jų ir nelaiko efektyviomis arba naudingomis (AT)? Dar kartą

pabrėžtina, kad tai – vienas iš veiksnių, kuris prisideda prie kontrolės tinklo ekspansijos.

4.3. Piniginis užstatas

Galimybė būti paleistam sumokėjus piniginį užstatą egzistuoja visose 7 valstybėse.

Nepaisant to, tik Airijoje ši priemonė yra populiari – nuo seno įsitvirtinusi senoje

kultūrinėje tradicijoje – ir laikoma labai veiksminga. Susiklosčiusi praktika reikalauja,

kad teismas nustatytų tokį reikalaujamą užstato dydį, kuris atitiktų įtariamojo finansines

galimybes. Labai teigiamai šią priemonę praktikai vertina Lietuvoje, tačiau esama

43

statistika rodo, kad šioje valstybėje užstatas taikomas gana retai. Ir kitur užstatas, tiek

kartu su kitomis kardomosiomis priemonėmis, tiek be jų, naudojamas labai ribotai. Tai

lemia, viena vertus, principiniai prieštaravimai (laisvė neturėtų būti perkama),

pripažįstama, kad ši priemonė išryškina asmenų socialinę nelygybę (privilegijuoja

turtinguosius, atmeta socialinį teisingumą), kita vertus – daugelio įtariamųjų neturtas,

jo menkas potencialas užkirsti kelią pabėgimui, taip pat abejonės dėl užstatui sumokėti

naudojamų lėšų teisėtumo (ir atitinkamai nuogąstavimai, kad tokiu būdu valstybė gali

prisidėti prie pinigų plovimo), taip pat turi reikšmės tai, kad kai kurie praktikai nėra

gerai susipažinę su užstato taikymo procedūromis. Bent kiek tikslesnės statistikos apie

DETOUR projekte dalyvaujančių šalių praktiką, išskyrus, nebent, Lietuvą ir

Nyderlandus, šiuo klausimu nėra.

Nacionaliniuose įstatymuose įtvirtintos skirtingos užstato formos. Daug kur visa pinigų

suma privalo būti sumokėta iš anksto, ją gali sumokėti tik įtariamasis (BE), arba taip pat

ir tretieji asmenys (LT, DE). Užstatu gali būti arba tam tikra pinigų suma, arba ir

vertybiniai popieriai (AT) arba taip pat užstatu gali būti įkeistas nekilnojamas turtas

(RO). Airijoje yra numatytos 3 užstato formos: įsipareigojimas tam tikra pinigų suma

(užstatas kaip sąlyginė prievolė valstybei, kurią reikia įvykdyti kardomosios priemonės

pažeidimo atveju), išankstinė įmoka pinigais ir trečiosios šalies laidavimas. Užstatas gali

būti taikomas atskirai arba derinamas su kitais įpareigojimais.

Užstato sumos nustatymas paliekamas atsakingoms šalims, teisės aktuose nenumatant

nei minimalios (išskyrus LT: Generalinio prokuroro rekomendacijoje nuo 2018 m.

sausio 1 d. nustatyta rekomenduojama 1 500 eurų suma), nei maksimalios sumos. Iš

mūsų atliktų interviu su praktikais pastebėta, kad praktikoje reikiama suma gali žymiai

skirtis.

Praktiškai visose valstybės užstatas prarandamas, jei kaltinamasis vengia dalyvauti

procese. Čia išsiskiria Lietuva, kur užstatas gali būti prarandamas ir tuomet, jei asmuo

padaro naują nusikalstamą veiką.

4.4. Namų areštas ir intensyvi priežiūra (elektroninis monitoringas)

Nors kai kurių valstybių teisės aktuose namų areštas nenumatytas (BE, DE, IE), ši

priemonė konkrečiai įtvirtinta Lietuvos ir Rumunijos teisės aktuose (nuo 2014 m.).

Lietuvoje ši priemonė praktikoje taikoma dėl analogiškų problemų, su kuriomis

susiduriama teisminės priežiūros srityje (žr. aukščiau). Rumunijoje įtariamasis, kuriam

skirtas namų areštas, privalo būti namuose (išskyrus iš anksto nustatytas išimtis,

pavyzdžiui, ėjimą į darbą ar mokytis), bet kuriuo reikiamu metu atvykti pas prokurorą,

teisėją arba į teismą ir nebendrauti su nukentėjusiuoju. Apklausoje dalyvavę Rumunijos

teisėjai teigia, kad namų areštas dažniausiai skiriamas po suėmimo pereinant prie

teisminės priežiūros (minėtasis kardomųjų priemonių laipsniškumas). Praktikoje ši

44

priemonė skiriama tiems įtariamiesiems, kurie turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir

pragyvenimo lėšų.

Kalbant apie intensyvią priežiūrą (elektroninį monitoringą, toliau IP/EM), pastebėjome,

kad visose septyniose DETOUR projekte dalyvavusiose jurisdikcijose yra įtvirtintas

teisinis pagrindas IP/EM, kaip kardomosios priemonės, taikymui. 120 Vokietijoje ir

Nyderlanduose pati priemonė nėra minima įstatyme, tačiau vis tiek egzistuoja jos

taikymo pagrindas: Vokietijoje ji laikoma „kita tinkama priemone“ kartu su

įpareigojimais ar sąlygomis, kurie gali būti skirti atidedant suėmimo orderio taikymą;

Nyderlanduose IP/EM numatyta bendrosiose nuostatose, susijusiose su reikalavimais,

kurie nustatomi atidedant suėmimą. Visų kitų jurisdikcijų teisės aktuose yra konkreti

nuoroda į IP/EM kaip į galimą priemonę. Airijoje IP/EM galimybė numatyta įstatyme,

tačiau ši teisinė nuostata dar neįsigaliojo.

Nors daugumoje šalių IP/EM (teisiškai) suprantama kaip „alternatyvi“ priemonė (LT,

RO: įpareigojimas, kuris gali būti skiriamas taikant namų areštą), įpareigojimas (IE)

arba suėmimo atidėjimo sąlyga (DE, NL), Austrijoje ir Belgijoje tai – „suėmimo vykdymo

būdas“ (AT, BE). Laikoma „vykdymo būdu“ (o ne „alternatyva“ arba specifiniu

įpareigojimu), ji turi svarbių, „palankių“ pasekmių kaltinamajam. Laikas, kai taikoma

IP/EM, įskaitomas į galutinį bausmės laiką; dėl nepagrįsto laisvės apribojimo taikant

IP/EM gali būti skirta (finansinė) kompensacija ir – bent jau Belgijoje – IP/EM yra

periodiškai peržiūrima teisminių institucijų. Tose valstybėse, kur IP/EM taikoma kaip

įpareigojimas ar alternatyvi priemonė, šios taisyklės netaikomos.

Lietuvoje prokuratūra vaidina svarbų vaidmenį priimant sprendimus dėl alternatyvių

priemonių (o Rumunijoje „teisminės kontrolės“ priemonių), tačiau prokuroras gali

nuspręsti tik dėl švelnesnių kardomųjų priemonių, IP/EM tai negalioja. Visose

jurisdikcijose galutinį sprendimą dėl IP/EM taikymo priima teisėjas ar teismas. Nors

IP/EM galima taikyti iš karto, dėl (sudėtingų) procedūrų (plg., pvz., NL, LT) dažniausiai

IP/EM taikoma po tam tikro suėmime praleisto laiko. Bendrai nėra nustatytos

„absoliučios“ (teisinės) maksimalios IP/EM trukmės (išskyrus Austriją, kurioje taikomi

tie patys maksimalūs terminai, kaip ir suėmimui), ir, kai yra nurodyti terminai, juos

galima pratęsti (LT).

Skirtingose valstybėse naudojamos IP/EM technologijos ir turinys skiriasi. Belgijoje

IP/EM režimas labai griežtas: įtariamajam gali būti leidžiamas tik labai ribotas

judėjimas už nustatytos gyvenamosios vietos ribų (dėl priežasčių, susijusių su

baudžiamuoju tyrimo procesu, medicininių priežasčių, force majeure). Šioje valstybėje

ikiteisminiame etape naudojama GPS vietos nustatymo technologija. Kitose šalyse

įtariamajam leidžiama (arba gali būti leidžiama) tam tikru laiku išeiti iš nustatytos

120 Apie IP/EM kai kuriose ES valstybėse narėse taip pat žr. projektą EMEU ir atitinkamas ataskaitas, paskelbtas: http://emeu.leeds.ac.uk/reports/

45

gyvenamosios vietos, pvz., darbo, mokymosi, gydymosi tikslais, o dažniausiai naudojama

technologija – radijo dažnių. Vienose valstybėse galimybių nustatyti vietą GPS pagalba

yra, tačiau teisminės institucijos apie tai ne visuomet žino (AT), kitose – ši priemonė

taikoma vis dažniau (LT) arba taikoma specifiniais atvejais, pvz., kai yra nustatytos tam

tikros vietos, kuriose įtariamajam yra uždrausta lankytis (NL).

Taigi, teisinis IP/EM taikymo ikiteisminiame etape pagrindas įtvirtintas visose

jurisdikcijose, tačiau yra reikšmingų skirtumų ją taikant praktikoje. Rumunijoje

elektroninė stebėsena netaikoma dėl nepakankamos infrastruktūros, Lietuvoje ir

Austrijoje ji skiriama tik labai retais atvejais, Vokietijoje – tik vienoje žemėje (Hesene) ir

gana ribota apimtimi. Ir priešingai, Nyderlanduose ir ypač Belgijoje IP/EM palyginti

daug populiaresnė (Belgijoje IP/EM 2016 m. skirta apytiksliai 800 atvejų, o tai reiškia,

kad per parą yra stebimi maždaug 200 įtariamųjų; 2016 m. Nyderlanduose IP/EM

taikytas apie 345 atvejų121). Nepaisant to, IP/EM taikymas ikiteisminiame tyrime

Belgijoje vis dar yra, kaip jį apibūdino vienas parlamento narys, „gėlytės“, palyginus su

plačiu jo naudojimu kituose baudžiamosios justicijos sistemos etapuose (ypač vykdant

laisvės atėmimo bausmes; 2016 m. visose teisinėse sistemos lygiuose bendras IP/EM

atvejų skaičius buvo 5610) ir palyginus su kasmet į laisvės atėmimo vietas

ikiteisminiame etape patenkančių asmenų skaičiumi (daugiau nei 10 000). Šioje

jurisdikcijoje taip pat yra didelių IP/EM taikymo atskirose teismų apylinkėse skirtumų;

kai kuriuose apylinkėse ji mažai arba visai netaikoma.

Skirtingų valstybių praktikai ir mokslininkai įvairiai, o neretai ir gana panašiai atsakė į

klausimą, kodėl IP/EM nėra plačiai taikoma; be to, jie pateikė kritinių pastabų ir įdomių

pastebėjimų dėl IP/EM naudojimo. Kai kurie apklausoje dalyvavę respondentai

paminėjo keletą dalykų, susijusių su galima IP/EM nauda, pvz.:

alternatyvios priemonės būtų taikomos dažniau (pvz., DE, IE; AT manoma, kad

GPS galėtų būti gera alternatyva, pavyzdžiui, nustatant draudimus lankytis tam

tikrose vietose), nes sprendimus priimantys asmenys įgytų daugiau pasitikėjimo

dirbdami su tokio pobūdžio papildoma „elektronine“ kontrole (RO) – bent jau

kai jie pakankamai informuoti apie technologines galimybes, o taip ne visada yra

(pvz., AT, BE);

IP/EM gali padėti įtariamajam geriau laikytis kitų nustatytų įpareigojimų (IE,

RO);

sumažėtų administracinė našta kitoms institucijoms, kurios šiuo metu vykdo

priežiūrą naudodamos savus žmogiškuosius išteklius (IE), ir;

plačioji visuomenė jaustųsi saugesnė (IE).

Taip pat buvo išreikšta daug kritiškų pastabų ir pastebėjimų:

121 Antroji Nyderlandų ataskaita, p. 61.

46

Gali būti baiminamasi dėl papildomo administracinio teisėjų, kurie turi reaguoti

į IP/EM sąlygų pažeidimus, darbo krūvio (ir dėl patirties) (BE) arba dėl jos

praktinio įgyvendinimo (AT), dėl nepakankamos patirties ar informacijos,

susijusios su konkrečiu priemonės ir technologijos veikimu (AT, BE);

Rimtų abejonių kyla dėl galimybės veiksmingai užkirsti kelią recidyvui arba

režimo sąlygų pažeidinėjimui (pvz., jei IP/EM taikomas psichikos problemų

turintiems asmenims), pabėgimui, pasislėpimui nuo tyrimo (ypač, kai

įtariamasis yra nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis užsienietis)

ir neleistinam susižinojimui tarp bendrininkų, trukdymui procesui (pvz., AT, BE,

DE, NL, LT). Apskritai keliamas klausimas dėl pridėtinės IP/EM vertės (IE).

Ši priemonė netaikoma ar gali būti netaikoma tam tikriems įtariamiesiems, nes ji

tinka tik „gerai integruotiems“ įtariamiesiems (AT), o benamiams ar

užsieniečiams ji nepritaikoma, nes jie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos

(BE, DE, NL, RO, LT);

Imant konkrečiai Belgijos atvejį, itin griežtas IP/EMrežimas (beveik prilygstantis

suėmimui namuose 24 valandas per parą) stipriai riboja jos taikymo galimybes

ir tai gali trukdyti šią priemonę individualizuoti ir taikyti proporcingai;

Taip pat atkreipiamas dėmesys į diskriminuojančius IP/EM aspektus (atliekant

šią priemonę savuose namuose, faktiškai labai skiriasi komforto lygis, kurį

patiria skirtingos socialinės padėties įtariamieji) (BE) ir (psichologinę) šios

priemonės įtaką įtariamiesiems ir jų šeimoms (BE). IP/EM laikoma itin

intervencine priemone, o tų pačių tikslų galima pasiekti ir mažiau griežtomis

priemonėmis (AT).

Nors šios pastabos gali paaiškinti, kodėl daugumoje jurisdikcijų IP/EM taikoma tik

retais atvejais, taip pat kilo klausimas, ar IP/EM taikymas gali būti platesnis, taip

„plečiant“ arba „stiprinant“ „kontrolės tinklą“.

Minėta, kad yra rizikos, jog IP/EM nepakeis suėmimo, o bus taikoma tais atvejais, kai

įtariamasis ir taip nebūtų laikomas suimtas. Taip pat yra rizikos, kad gali būti pereita

prie tam tikro kardomųjų priemonių „laipsniškumo“ (BE, LT). 122 Be to, taikant IP/EM

gali būti mažiau kreipiamas dėmesys į proceso greitumo principą, ir dėl to viso proceso

trukmė gali tapti ilgesnė (DE). Taip pat, vietoj to, kad būtų užtikrinta, kad būtų labiau

laikomasi kardomosios priemonės sąlygų, gali būti sulaukta priešingo efekto –

fiksuojama daugybė priemonės pažeidimo atvejų (IE).

Tokia priemonė kaip IP/EM panaši į tam tikro pobūdžio „išankstinę probaciją“ (kai

įtariamieji ir nuteistieji traktuojami taip pat, pvz., DE; arba net dar „griežčiau“, plg. BE)

– neretai jos laiko neįskaitant į galutinę bausmę (išskyrus AT, BE) – ir dėl to kyla

klausimas dėl jos taikymo derėjimo su nekaltumo prezumpcijos principu.

122 Nors tai kartais laikoma privalumu, siekiant „išbandyti“ įtariamąjį mažiau nei suėmime apribotoje aplinkoje.

47

5. Procesiniai aspektai ir suėmimo kontrolė

5.1.Įvadinės pastabos

Iš daugumos apklausų visose valstybėse susidaro įspūdis, kad teisinis reguliavimas mūsų

respondentams kelia mažiau susirūpinimo nei tam tikros praktikos ir kliūtys. Dėl šios

priežasties šioje ataskaitos dalyje bandome apibendrinti skirtingus procesinius aspektus,

turinčius įtakos sprendimams dėl suėmimo. Antrasis šiame skyriuje nagrinėjamas

aspektas – peržiūros procesas arba kitos sprendimų skirti suėmimą ar kitas kardomąsias

priemones kontrolės formos, konkrečiai turinčios įtakos jų taikymo trukmei. Skirtingos

teisinės sistemos apibendrintos 1 lentelėje.

Lentelė: Terminai123

Pirmasis teismo posėdis

Antrasis teismo posėdis

1-oji peržiūra

Aukštesnės instancijos teismo kontrolė124

Austrija

Ne vėliau kaip 96 val. nuo pirmojo sulaikymo

---

14 dienų;

ex officio;

žodinis posėdis, tačiau kaltinamasis gali nedalyvauti

- apeliacinis skundas;

pagal prašymą

žodinis posėdis nerengiamas

Belgija

Ne vėliau kaip 48 val. nuo pirmojo sulaikymo

(iki 2017 m.: 24 val.)

Po 5 dienų;

ex officio teisėjų taryba (speciali kolegija)

Po 1 mėn., dar po vieno mėn., vėliau kas 2 mėnesius (ikiteisminio tyrimo etape) ex officio;

po to esant prašymui

Žodiniai posėdžiai

- Apeliaciniai skundai dėl teisėjų tarybos sprendimų teikiami Kaltinimų kolegijai;125

pagal prašymą

Žodiniai posėdžiai

123 Šioje terminų lentelėje apžvelgiami tipiniai atvejai ir neatsižvelgiama į tokias ypatybes, kaip antai supaprastinti procesai ar procesai specialioms grupėms arba nusikaltimams.

124 Neįtraukti ypatingieji apskundimo mechanizmai, pavyzdžiui, Konstituciniam Teismui.

125 Papildoma po 6 mėn. vykdoma ex-officio peržiūra panaikinta 2016 m.; žr. 1-ąją Nacionalinę Belgijos ataskaitą, p. 21.

48

Pirmasis teismo posėdis

Antrasis teismo posėdis

1-oji peržiūra

Aukštesnės instancijos teismo kontrolė124

Vokietija

Ne vėliau kaip 48 val. nuo sulaikymo;

Nėra nustatyto suėmimo skyrimo termino

-- Paprastai po 2–3 savaičių; pagal prašymą

- Apeliacinis skundas (Beschwerde), pagal prašymą;

žodinis posėdis nerengiamas

- po šešių mėnesių, kai aukštasis apygardos teismas turi priimti sprendimą dėl suėmimo pratęsimo specialiąja tvarka (prokuroro prašymu);

Žodinis posėdis neprivalomas

Airija

Ne vėliau kaip 72 val. nuo sulaikymo ir kaip įmanoma greičiau po kaltinimo126

Apylinkių teismuose: po 8 dienų, po to po 15 dienų (arba 30 dienų esant kaltinamojo ir prokuroro sutikimui), po to kas 15 dienų ex officio.127 Oficialių terminų aukštesnės instancijos teismams nėra.

--

jei teisiamasis posėdis nepradėtas per keturis mėnesius, kaltinamasis su reikalavimu jį paleisti nustatant įpareigojimus gali kreiptis į teismą remdamasis prokuroro delsimu,; kaltinamojo prašymu; visus sprendimus neskirti užstato galima apskųsti Aukštajam teismui; vykdoma šių sprendimų teisminė peržiūra

126 144 val. prekybos narkotikais, nužudymo ar disponavimo ginklais siekiant sukelti grėsmę gyvybei atvejais. Kaip ir kitose šalyse asmuo į teismą gali atvykti ir nebūdamas suimtas, t.y. pagal apylinkės teismo šaukimą.

127 Oficialūs terminai netaikomi procesams aukštesnės instancijos teismuose, pvz., apygardos teisme, centriniame baudžiamųjų bylų teisme ar specialiajame baudžiamųjų bylų teisme, žr. 1-ąją Nacionalinę Airijos ataskaitą, p. 11.

49

Pirmasis teismo posėdis

Antrasis teismo posėdis

1-oji peržiūra

Aukštesnės instancijos teismo kontrolė124

Lietuva

Ne vėliau kaip 48 val. nuo sulaikymo; Suėmimas skiriamas ne ilgesniam kaip 3 mėn. terminui

Po 3 mėn. suėmimo terminas gali būti pratęstas dar 3 mėnesiams (tyrimo laikotarpiu iš viso ne daugiau kaip 9 mėn. ir ne daugiau kaip 18 mėn. tyrimuose dėl sunkių bei organizuotų nusikaltimų); 128

visi posėdžiai dėl terminų pratęsimo yra žodiniai129

--

- apeliacinis skundas aukštesnės instancijos teismui

pagal prašymą; žodinis nagrinėjimas, jei prašoma

- po šešių mėnesių, kai apygardos teismas turi priimti sprendimą dėl suėmimo pratęsimo specialiąja tvarka (prokuroro prašymu);

žodinis posėdis

Nyderlandai

Ne vėliau kaip 72 val. (tam tikrais atvejais + 72 papildomos valandos);

Suėmimas gali būti skiriamas ne ilgiau kaip 14 dienų

prokuroro prašymu pratęsti suėmimą po 14 dienų teismo kolegijoje suėmimas gali būti skirtas iki 90 dienų; žodinis posėdis;

- po to ex officio „formaliuose“ posėdžiuose kas 60 dienų (žodiniai posėdžiai)

- teismo kolegija taip pat gali priimti sprendimą dėl 30 dienų, o po to turi būti surengtas naujas posėdis terminui pratęsti 30 arba 60 dienų; žodinis posėdis

- įtariamasis gali pateikti prašymą dėl suėmimo nutraukimo bet kuriuo metu; žodinis posėdis

Apeliacinis skundas Apeliaciniam teismui pagal prašymą

Žodinis posėdis

128 Sunkių nusikaltimų / bendrininkų ir organizuotų grupuočių nusikaltimų tyrimas / taip pat kai įtariamasis sulaikomas užsienio valstybėje

129 Privalomai dalyvaujant prokurorui ir įtariamajam ir advokatui arba vien advokatui; kai suėmimas trunka ilgiau nei 6 mėnesius, įtariamojo dalyvavimas privalomas.

50

Pirmasis teismo posėdis

Antrasis teismo posėdis

1-oji peržiūra

Aukštesnės instancijos teismo kontrolė124

Rumunija

Ne vėliau kaip 24 val. nuo sulaikymo, suėmimas gali būti skiriamas ne daugiau kaip 30 dienų

Ex officio po 30 dienų

- galima pratęsti po 30 dienų (tyrimo laikotarpiu ne daugiau kaip 180 dienų iš viso)

Periodinės ex officio peržiūros kas 60 dienų

Apeliacinis skundas pagal prašymą dėl kiekvieno sprendimo / sprendimas pratęsti

5.2. Sprendimo priėmimas

5.2.1. Laiko aspektai

Sprendimams skirti arba panaikinti suėmimą nustatant įpareigojimus arba jų

nenustatant būdinga tai, kad jiems parengti būna mažai laiko; kartais tik 24 val. (BE, žr.

1 lentelę). Būtent todėl prokurorai ir teisėjai valstybėse partnerėse neretai mini laiko

spaudimą ir tai, kad priimant pirmąjį sprendimą dėl suėmimo turima informacija

dažniausia būna labai ribota (žr. 2.3.1 skyrių). Advokatai dar labiau jaučia laiko stygių

(žr., pavyzdžiui, IR, DE). Kita vertus, įdomu tai, kad nemažai teisingumo sistemos

praktikų neteigė, kad jiems reikėtų daugiau laiko. Priešingai, neretai teisėjai ir

prokurorai tvirtino, kad įprastinėms byloms jiems pakanka ir laiko, ir informacijos (pvz.,

AT, DE, LT, NL, RO). Kartu, teisėjai aiškino, kad faktiškai jie negali disponuoti visu

įstatyme numatytu laiku, nes jie šiuo požiūriu priklauso nuo kitų institucijų, pvz.,

policijos, kada ši pateikia daugumą reikiamos tyrimo informacijos (pvz., AT, DE).

Tad viena įdomiausių mūsų studijos išvadų yra ta, kad nors praktikai pripažįsta, jog

sprendimus turi priimti spaudžiami laiko, atrodo, kad visose valstybėse teisėjai ir

prokurorai adaptavosi ir išmoko susitvarkyti su šia situacija, galiausiai priimdami ją kaip

įprastą ir nurodydami tam tikrą déformation professionelle. Kai kurie teisėjai ir

prokurorai turi strategijų pernelyg skubotam sprendimų dėl suėmimo priėmimui

pateisinti tuo, kad taip bandoma paspartinti procesą, o kartais ir skatinti greitesnes

supaprastintas procedūras (AT, DE, NL), kurių pagalba galėtų būti sutrumpinamas

suėmimo laikotarpis.

51

5.2.2. Įtariamojo apklausa

Pirmoji įtariamojo apklausa teisme pagal nacionalinius teisės aktus ir EŽTK 5 straipsnio

1 ir 3 dalį130 yra labai svarbi garantija siekiant apsaugoti įtariamąjį nuo nuo galimų

nepagrįstų jo teisių suvaržymų. Ir tam asmeninis teisėjo ir įtariamojo susitikimas yra

būtinas. Nors visose valstybėse (kai kurie) teisėjai pabrėžė, kad jiems priimant

sprendimą būtina asmeniškai susitikti ir bendrauti su įtariamuoju, mūsų stebėjimai ir

atliktų interviu rezultatai rodo, kad dažniausiai šis posėdis trunka labai trumpai. Teisėjai

tvirtino, kad iš dalies taip yra dėl didelio teismo posėdžiuose nagrinėjamo bylų skaičiaus

(pavyzdžiui, IE). Mūsų atlikti interviu taip pat patvirtino statistinius duomenis ir

įžvalgas iš senesnių tyrimų, kad teisėjai dažniausiai tenkina prokuroro prašymus skirti

suėmimą, ir tai galima paaiškinti tuo, kad prokurorai tinkamai vykdo savo filtruojamąją

funkciją ir dėl suėmimų kreipiasi pakankamai rezervuotai (žr. 3.2 dalį). Pažymėtina , kad

posėdyje dėl suėmimo prokuroro dalyvavimas yra privalomas tik kai kuriose valstybėse

(IE, LT, RO; Belgijoje prokuroras pačiame pirmame posėdyje (kuris vyksta per 24 /šiuo

metu 48 val. nuo sulaikymo) nedalyvauja, tačiau dalyvauja visose vėlesnėse peržiūrose

(teisėjų tarybos arba kaltinamosios kolegijos posėdžiuose). Kitose šalyse jų dalyvavimas

neprivalomas. Pavyzdžiui DE ir NL prokurorai ne visada dalyvauja posėdžiuose

apylinkių teismuose. Tokia praktika yra netinkama, nes nelieka galimybės per posėdį

įtikinti prokurorą atsiimti savo pareiškimą arba bent jau neprieštarauti prašymui skirti

įpareigojimus ir atidėti suėmimą (tose valstybėse, kur yra tokia galimybė). Kita vertus,

atrodo, kad kartais problemas dar iki posėdžio galima išspręsti neformaliu advokatų ir

prokurorų bendravimu (AT, DE, NL).

Teismo posėdis ir jo aplinkybės gali būti svarbios užtikrinant, kad įtariamasis priimtų

teismo procesą kaip sąžiningą, kad būtų išlaikytas procedūrinis teisingumas. Interviu

nebuvo daug kalbama apie įtariamojo vaidmenį.131 Kita vertus, iš gerosios praktikos

pavyzdžių buvo matyti, kad į sunkią įtariamojo padėtį ir gynybą įmanoma atsižvelgti,

pavyzdžiui, teismo posėdžiuose sukuriant bendravimui palankią ir mažiau oficialią

atmosferą132, pakankamai iš anksto apie posėdį pranešant advokatams, duodant jiems

laiko pasiruošti ir pasikalbėti su savo klientais (DE, NL pavyzdžiai).133

130 Nuo EŽTK 1961 m. liepos 1 d. sprendimo byloje 332/57 (Lawless prieš Airiją, Nr. 3), p. 14; taip pat žr. EŽTK 2000 m. spalio 26 d. sprendimą 30210/96 (Kudła prieš Lenkiją), p. 110, arba EŽRK 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą 39630/09 (Al-Masri prieš Makedoniją), p. 230.

131 Nors patys posėdžiai, kuriuose svarstomas suėmimo skyrimo klausimas, nėra vieši, Rumunijos ir Vokietijos advokatai kritikavo tai, kad įtariamieji būna paviešinami didelio visuomenės dėmesio sulaukiančiose (korupcijos) bylose informuojant žiniasklaidą.

132 Žr. 2-ąją Nacionalinę Belgijos ataskaita, p. 62.

133 Žr. 2-ąją Nacionalinę Vokietijos ataskaita, p. 85. 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 72.

52

5.2.3. Įrodymų rinkimas ir asmeninė informacija

Daugelyje pokalbių teisėjai minėjo, jog jie yra labai priklausomi nuo informacijos,

gaunamos iš kitų šaltinių, dažniausiai iš policijos ir prokuratūros. Tai girdėjosi ir

prokurorų pasisakymuose, kuriuose buvo atkreipiamas dėmesys į policijos pateikiamų

duomenų svarbą. Kartais duomenų pakankamumo ir kokybės problemų kyla

sprendžiant dėl įtarimo pagrįstumo, kuris yra vienas svarbiausių reikalavimų skiriant

suėmimą. Tačiau dažniausiai duomenų stinga apie įtariamojo asmenines aplinkybes,

kurios yra labai svarbios vertinant, ar esama pakankamų pagrindų įtariamąjį suimti.

Žinoma, daugiau ar mažiau stengiamasi surinkti kaip įmanoma daugiau tokio pobūdžio

informacijos, tačiau proceso šalys nevienodai (net ir tose pačiose valstybėse) vertino,

kam tenka pagrindinė pareiga tokią informaciją pateikti teismui. Tai daugiausia

pasakytina apie informaciją apie asmenines ir socialines aplinkybes, kurios galėtų

pagrįsti sprendimą suėmimo netaikyti (neretai suėmimo prašantys prokurorai tokios

informacijos teismui nepateikia). Taigi, vienos proceso šalys atsakomybę už priimamus

sprendimus prisiima tik ribotai, o teismui tenka visa našta priimti visapusiškai pagrįstą

sprendimą.134

Kaip aptarta 2 ir 3 skyriuose, šią situaciją gali pagerinti papildomi informacijos šaltiniai,

konkrečiai informacija, kurią paruoštų probacijos (ar panašios) tarnybos. Apklausose

dalyvavę mūsų partneriai neišsakė vieningos nuomonės dėl to, kiek tokių tarnybų

įtraukimas galėtų būti sėkmingas arba bent jau perspektyvus. Respondentai iš

Nyderlandų paminėjo su tuo susijusią problemą: šiuo atveju raktą nuo probacijos

tarnybos durų turi prokuroras, nes būtent jis gali įpareigoti probacijos tarnybą pateikti

informaciją. Mūsų pokalbiai taip pat patvirtino, kad daugelis proceso šalių informaciją,

kuri būtų naudinga ginamajam (ta prasme, kad padėtų išvengti suėmimo), tikisi gauti iš

advokatų. Tai reiškia, kad, nors tokia informacija turbūt egzistuoja ir gali būti žinoma

jau tuo metu, kai priimama pirminė nutartis suimti, neretai ją galima gauti tik per

antrąjį ar dar vėlesnį teismo posėdį peržiūrint pirminį teismo sprendimą.

5.2.4. Tyrimo medžiaga

Kaip minėta 3.3 skyriuje, vykdant suėmimo skyrimo kontrolę, gynybai ypač svarbi

galimybė susipažinti su tyrimo medžiaga. Paprastai advokatai aktyvių veiksmų nesiima

tol, kol nesusipažįsta su tyrimo medžiaga, o pradėję atstovauti klientui, dažniausiai

pataria jam tylėti, kol tyrimo medžiaga nėra gauta ir išnagrinėta (žr., pavyzdžiui, DE, AT

pavyzdžius). Tai reiškia, kad lemiamos reikšmės turi susipažinimo su tyrimo medžiaga

134 Žr., pavyzdžiui, 2-ąją Nacionalinę Airijos ataskaitą, p. 78; 2-ąją Nacionalinę Vokietijos ataskaitą, p. 95, ir 2-ąją Nacionalinę Belgijos ataskaitą, p. 67.

53

savalaikiškumas ir praktinis prieinamumas. Tai daugelį kartų pabrėžė EŽTT135 ir dėl to

buvo padaryti teisės aktų pakeitimai, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Lietuvoje.

Daugelio advokatų tvirtinimu, galimybė susipažinti su tyrimo medžiaga ikiteisminio

tyrimo metu neretai yra ribota – geriausiu atveju prieinama nedidelės apimties policijos

medžiaga. Minėti ir kiti apribojimai, pavyzdžiui, Belgijos advokatai pabrėžia, kad

pradiniame proceso etape jie negauna prieigos prie tyrimo medžiagos ir kad darbo metu

turi atvykti į teismą, kad susipažintų su tyrimo medžiaga. Lietuvos advokatų teigimu,

priešingai, nėra jokių reikšmingų kliūčių, kurios trukdytų advokatams vykdyti savo

pareigas. Vokietijos advokatai, iš vienos pusės, nenurodo reikšmingų problemų,

susijusių su galimybe susipažinti su tyrimo medžiaga, tačiau atkreipia dėmesį, jog yra

vieninteliai, kurie kiekvienu suėmimo atveju turi pateikti oficialų prašymą, kad gautų

tyrimo medžiagą. Šis reikalavimas iš tiesų neatrodo labai pagrįstas, nes yra akivaizdu,

kad advokatui siekiant pasiruošti teismui, būtina susipažinti su tyrimo medžiaga. Verta

pastebėti, kad neatrodo, kad tyrimo medžiagos dalys būtų neatskleidžiamos sąmoningai.

Mūsų išvados rodo, kad ribotas galimybes susipažinti su tyrimo medžiaga gali kelti

logistinė problema, bet tam tikros įtakos gali turėti ir kaltinimą palaikančios pusės

nenoras: jie gali pasistengti išlošti laiko neatskleisdami, kad tiesiog kol kas nenorėtų

atskleisti tam tikros informacijos.

Nors vienose valstybėse elektroninės bylos ar kitos elektroninio duomenų apdorojimo

baudžiamajame procese formos jau įdiegtos bent jau kai kuriuose regionuose arba tam

tikrose proceso dalyse (BE, LT), kitos valstybės dar tik laukia tokių šiuolaikiškų

privalumų (DE, IE). Nagrinėtose valstybėse skyrėsi ir turima patirtis, ir lūkesčiai.

5.3. Sprendimų suimti kontrolė

5.3.1. Sprendimų peržiūros

Kaip matyti iš 1 lentelės, kontrolės mechanizmų formos gali būti įvairios: skiriasi

pirmosios sprendimo suimti peržiūros momentas, dažnumas, sprendimų priėmimo

lygis, ar sprendimo kontrolė vykdoma ex officio, ar remiantis ginamojo prašymu, ar

kontrolė siejama tik su sprendimu pratęsti suėmimą. EŽTK tėra nustatyta, kad kontrolės

mechanizmai yra privalomi (EŽTK 5 straipsnio 4 dalies), tačiau jie nėra apibrėžti.

Kontrolės mechanizmai, ypač žodinio nagrinėjimo atveju, reiškia galimybę aptarti

tolesnio suėmimo būtinybę ir pasirinkti kitą, mažiau griežtą priemonę. Dėl šios

priežasties jie yra ypatingai svarbūs įtariamajam. Peržiūrint sprendimą gali būti

135 Nuo EŽTT 1989 m. kovo 30 d. sprendimo 1989 - 10444/83 (Lamy prieš Belgiją), p. 29; EŽTT 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo 2007 – 11364/03 (Mooren prieš Vokietiją) ir EŽTT 2009 m. liepos 9 d. (Didžiosios kolegijos) sprendimo toje pačioje byloje, remiantis ankstesnėmis bylomis prieš Vokietiją, pavyzdžiui, EŽTT 2001 m. vasario 13 d. sprendimu 2001 – 24479/94 (Lietzow prieš Vokietiją); EŽTT 2016 m. sausio 19 d. sprendimu 2016 - 1886/06 (Albrechtas prieš Lietuvą), p. 76.

54

sutrumpintas suėmimo laikotarpis – kartais net labai daug – ir tai, kad kontrolė iš tiesų

yra efektyvi, buvo patvirtinta daugelyje pokalbių (pavyzdžiui, DE, NL, IE). Tai rodo, kad

peržiūrai skirti teismo posėdžiai turėtų vykti gana anksti, kad jie turėtų būti numatyti

automatiškai, nelaukiant kol to pareikalaus advokatas (kaip iki šiol yra Vokietijoje).

Peržiūra turėtų būti rengiama reguliariai ir neturėtų apsiriboti tik viena per ilgą laiką

įmanoma galimybe (žr. kritiką Lietuvai).

Nepaisant to, mūsų respondentai išsakė skirtingas nuomones kiek naudingi sprendimų

peržiūros posėdžiai, ypač kai jie rengiami po labai trumpo laiko nuo pradinio posėdžio

(kaip BE) ir (arba) gana reguliariai. Tyrime dalyvavusių valstybių praktikų nuomone,

neretai šiame posėdyje tiesiog antrą kartą pateikiami tie patys faktai ir argumentai ir tai

nėra labai naudinga (AT, BE, DE, NL pavyzdžiai). Taip pat teigiama, kad laikas tarp

teismo posėdžių ne visada išnaudojamas tam, kad būtų surinkta daugiau informacijos,

kuria remiantis būtų galima paskirti alternatyvias kardomąsias priemones.136 Kita

vertus, respondentai nurodė, kad peržiūrai skirti teismo posėdžiai neretai būna pirma

galimybe iš tiesų aptarti asmenines kaltinamojo aplinkybes ir sudaryti galimybes jo

paleidimui. Kaip minėta, tokio pobūdžio informacijos atsiradimas procese dažnai

tiesiogiai priklauso nuo advokatų iniciatyvos.

Kaip minėta 2.3.2 dalyje, sprendimų priėmimo procesas neretai nebūna visapusiškas,

motyvai, kuriais remiantis skiriamas suėmimas, būna pagrindžiami paviršutiniškai ir

nenuosekliai. Tai ypač pasakytina apie rašytinę sprendimo motyvaciją, dėl ko kyla

sunkumų gynybai. Ši problema neretai išlieka ir sprendimų peržiūroje: čia

paprasčiausiai pakartojami pirmajame sprendime nurodyti argumentai, o tai kritikuota

įvairiuose EŽTT sprendimuose.137 Į šio pobūdžio problemas dėmesį atkreipė ir įvairių

valstybių advokatai138, ir aukštesnės instancijos teismo Vokietijoje teisėjai.139 Kartais

prireikia kelių peržiūrų, kol įtariamasis būna paleidžiamas, o tai rodo, kad proceso eiga

ir laikas peržiūrint sprendimus turi didelės įtakos.

Tai leidžia daryti išvadą, kad sprendimų peržiūros galimybės galėtų būti išnaudojamos

veiksmingiau. Apskritai laikomasi nuomonės, kad reguliarios peržiūros ir net peržiūros

galimybė – svarbiausia priemonė suėmimo trukmei kontroliuoti. Tam, kad suėmimo

skyrimo mastas sumažėtų, sprendimų peržiūros turi būti reguliarios. Abi šias mintis

136 Žr., pavyzdžiui, 2-ąją Nacionalinę Nyderlandų ataskaitą, p. 55, kurioje taip pat pabrėžiama, kad dėl didžiulių teisėjų dienos darbo krūvių sprendimai priimami „konvejerio stiliumi“.

137 Pavyzdžiui, EŽTT 2002 m. kovo 31 d. sprendimas (Stašaitis prieš Lietuvą), p. 90; EŽTT 2009 m. birželio 3 d. 45219/06 (Kauczor prieš Lenkiją), p. 39.

138 Pavyzdžiui, 2-oji Nacionalinė flamandų kalba kalbančios Belgijos dalies ataskaita (p. 59); 2-oji Nacionalinė Nyderlandų ataskaita, p. 68; tokia apklausoje dalyvavusių partnerių nuomonė taip pat patvirtinta Briuselyje vykusio 2-ojo seminaro pranešime.

139 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 88.

55

iškėlė respondentai iš Airijos ir dėl to Airija gali būti laikoma šiuo aspektu gerosios

praktikos pavyzdžiu.140

5.3.2. Apeliaciniai skundai ir kitos (išimtinės) teisminės priemonės

Esamos apskundimo procedūros dažnai advokatų apibūdinamos kaip gremėzdiškos (AT,

DE, NL), o neretai ir taktiškai rizikingos (AT, DE). Buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad

tam tikrais atvejais tik apeliaciniai skundai sudaro galimybę aukštesnės instancijos

teismams privalomomis nutartimis kontroliuoti žemesnės instancijos teismų praktiką,

pavyzdžiui, dėl tam tikrų esminių aplinkybių pagrindžiant teisinius suėmimo pagrindus

(DE, AT), ir taip daryti įtakos teisinei kultūrai. Pavyzdžiui, kaip pabrėžė daugelis interviu

dalyvavusių praktikų iš Airijos, nekaltumo prezumpcijos principas suėmimo praktikoje

1966 m. buvo įtvirtintas principiniu Airijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu ir jis turi

tiesioginės įtakos jos teisinei kultūrai ligi šiol.141

Didelės įtakos formuojant teisminę praktiką ir teisinę kultūrą visose šioje studijoje

dalyvavusiose valstybėse taip pat turėjo išimtinės teisių gynimo priemonės, taip pat ir

galimybė kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Kontinentinės teisės šalyse, kuriose

teisminė sistema mažiau orientuota į praktikos formavimą, taip pat matoma didelė

konstitucinių teismų sprendimų įtaka (pavyzdžiui, DE), nors tai ir ne taip aiškiai

išreikšta ir retai minėta mūsų atliktuose interviu (tačiau tai taikytina Rumunijai, kurios

atstovai konkrečiai minėjo teigiamą Konstitucinio Teismo vaidmenį).142

Be to, interviu duomenimis, šiomis sudėtingesnėmis gynybos priemonėmis advokatai

dažnai naudojasi gana nenoriai. Tai gali būti suprantama, nes jiems pačios bylos eiga

kartais gali būti svarbesnė nei klausimai, susiję su suėmimu. Tačiau dėl to

neišnaudojama galimybė riboti teisėjo veiksmų laisvę, pakeisti pasenusias tradicijas ir

toliau formuoti liberalią elgesio su įtariamaisiais ikiteisminiame etape praktiką.

140 2-oji Nacionalinė Vokietijos ataskaita, p. 79.

141 Aukščiausiasis Tautos Teismas (Generalinis Prokuroras) prieš O’Callaghan, [1966 m.] I.R. 501; Žr. 1-ąją Nacionalinę Airijos ataskaita, p. 7 ir 2-ąją Nacionalinę Airijos ataskaitą, p. 23.

142 2-oji Nacionalinė Rumunijos ataskaita, p. 40.

56

6. Europiniai aspektai

6.1. Europos Taryba

6.1.1. Europos konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija

Tyrime dalyvavusių skirtingų valstybių jurisdikcijas sieja bendras norminis pagrindas –

Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK) ir joje numatytos pagrindinės vertybės bei

garantijos. Be abejonės, panašių normų galima aptikti valstybių konstitucijų ar kitų

teisės aktų (pvz., baudžiamojo proceso kodekso) nuostatose. Dažnai nacionalinėje

teisėse keliami reikalavimai yra netgi griežtesni, nei įtvirtintieji EŽTK nuostatose. Kaip

bebuvę, mums, kaip lyginamojo mokslinio tyrimo atstovams, labai pasisekė, kad turime

tokį teorinį pagrindą ir daugybę medžiagos Europos Žmogaus Teisių Teismo

jurisprudencijos forma.

Atliekant tyrimą analizuota EŽTT praktikos ir kitų Europos Tarybos institucijų (ypač

Europos Tarybos Kankinimų prevencijos komiteto (CPT)) nustatytų normų įtaka tyrime

dalyvaujančioms valstybėms. Teismo praktikos įtaka, šioje ataskaitoje minėta bent

keletą kartų, atspindi aktualių žmogaus teisių problemų visumą suėmimo bylose.

Pavyzdžiui, Austrija buvo pripažinta pažeidusi EŽTK nuostatas, nes šalyje nepagrįstai

stebėta komunikacija tarp gynėjo ir kaltinamojo143. Belgija buvo pirmoji valstybė, kurios

atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl nepakankamos prieigos prie bylos medžiagos144.

Šiame kontekste taip pat svarbi byla Salduz prieš Turkiją, paminėta byloje Bouglame,

kurioje buvo nagrinėjami teisės į advokatą per policijos apklausą klausimai145. Galiausiai

Belgija pripažinta pažeidusi EŽTK nuostatas dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų, kurios kai

kuriais atvejais paveikdavo ir suimtuosius146. Vokietiją EŽTT taip pat pripažino kalta dėl

nepakankamos prieigos prie bylos medžiagos147 ir neadekvataus sulaikymo termino148. O

Lietuvos bylos buvo susijusios su nepakankamu ilgalaikio suėmimo pratęsimo

argumentavimu149, nežmoniškomis kalinimo sąlygoms150 ir nepakankama prieiga prie

143 2001 m. sausio 1 d. EŽTT sprendimas Lanz prieš Austriją (peticijos Nr. 24430/94).

144 1989 m. kovo 30 d. EŽTT sprendimas Lamy prieš Belgiją (peticijos Nr. 10444/83).

145 2008 m. lapkričio 27 d. EŽTT sprendimas Salduz prieš Turkiją (peticijos Nr. 36391/02); byloje Bouglame Belgija nebuvo pripažinta kalta, nes apeliantas vėliau buvo išteisintas, tačiau teismas vis tiek dar kartą pabrėžė, kad būtina kuo anksčiau suteikti advokatą –2010 m. kovo 2 d. EŽTT sprendimas Bouglame prieš Belgiją (peticijos Nr. 16147/08).

146 2014 m. lapkričio 25 d. EŽTT sprendimas Vasilescu prieš Belgiją (peticijos Nr. 64682/12).

147 2001 m. vasario 13 d. EŽTT sprendimas Lietzow prieš Vokietiją (peticijos Nr. 24479/94) ir tos pačios datos sprendimas Garcia Alva prieš Vokietiją (peticijos Nr. 3541/94); EŽTT 2001 m. liepos 5 d. Sprendimas Erdem prieš Vokietiją (peticijos Nr. 38321/97).

148 Pavyzdžiui, EŽTT 2015 m. liepos 9 d. sprendimas El Khoury prieš Vokietiją (peticijos Nr. 8824/09 ir Nr. 42836/12).

149 EŽTT 2002 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. 47679/99 (Stašaitis prieš Lietuvą).

150 EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas Savenkovas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 871/02).

57

bylos medžiagos151. Kalbant apie Nyderlandus, EŽTT kritiškai įvertino „grėsmės viešajai

tvarkai“ (angl. „shocked legal order“) pagrindą, kai juo vieninteliu grindžiamas

suėmimas: nors šis pagrindas apskritai priimtinas esant griežtoms sąlygoms, tačiau

byloje nagrinėtu atveju šio principo nesilaikyta152. Rumunija pripažinta pažeidusi EŽTK

nuostatas byloje (pagal ankstesnės redakcijos teisės aktus), kurioje suėmimas nebuvo

paskirtas nepriklausomo teisėjo, ir vėlesnėje byloje dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų. 153

Iš visų tyrime dalyvaujančių valstybių tik Airija niekuomet EŽTT nebuvo pripažinta

padariusi pažeidimų, susijusių su suėmimu154. Pažymėtina, kad EŽTK turėjo nemažai

reikšmės, kuomet 1996 m. buvo priimtos suėmimo nuostatų pataisos ir suėmimas

pradėtas naudoti prevenciniais tikslais. Prieš patvirtinant tas pataisas 1996 m., dėl kurių

kilo poreikis keisti konstituciją, vyko diskusijos dėl baudžiamosios teisės politikos ir

reforma buvo iš dalies pateisinta EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktu, kuriame aiškiai

numatyta, kad asmuo gali būti „teisėtai sulaikomas ar suimamas <...>, kai <...> būtina

užkirsti kelią padaryti nusikaltimą“.

6.1.2. Europos Tarybos rekomendacijos

Įtakos baudžiamajai politikai turėjo ir CPT veikla. CPT rengia vizitus į

suėmimo/kalinimo vietas Europos Tarybos valstybėse narėse ir rengia ataskaitas apie

problemas arba galimas rizikas dėl EŽTK 3 straipsnio taikymo. Visose CPT parengtose

šalių ataskaitose kritiškai vertinamos suėmimo sąlygos (įskaitant ir Airiją). 155 CPT

publikuoja ne tik valstybių narių ataskaitas, bet ir bendrąsias ataskaitas ir

vadinamuosius „CPT standartus“. Abiejuose dokumentuose suėmimo praktika Europoje

apibūdinama kaip probleminė daugumoje šalių, o kai kuriais atžvilgiais, ir visose

valstybėse. CPT ypač kritiškai vertina ribotas veiklos už kameros ribų galimybes

suimtųjų atžvilgiu: „[...] nuteistųjų negalima tiesiog palikti kankintis ištisas savaites,

kartais ir mėnesius, uždarytus savo kamerose, nepaisant to, kokios bebūtų geros

materialinės sąlygos kamerose“156. Visai neseniai CPT pareiškė, kad „vizitų į kalinimo

įstaigas visoje Europoje metu CPT dažnu atveju pastebėjo, kad laikinai sulaikyti asmenys

laikomi itin prastomis ir skurdžiomis sąlygomis.“, todėl „ragina visas 47 Europos

151 EŽTT 2016 m. sausio 19 d. sprendimas Albrechtas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 1886/06).

152 EŽTT 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas Geisterfer prieš Nyderlandus (peticijos Nr. 15911/08).

153 EŽTT 2003 m. birželio 3 d. sprendimas Pantea prieš Rumuniją (peticijos Nr. 33343/96); EŽTT 2015 m.balandžio 28 d. sprendimas Cojan prieš Rumuniją (peticijos Nr. 54539/12).

154 Įdomu tai, kad pirmoji apskritai EŽTT nagrinėta byla dėl suėmimo buvo prieš Airiją (EŽTT, 1961 m. liepos 1 d. – 332/57 [Lawless ./. Airija, Nr. 3]); Airija nebuvo pripažinta pažeidusi EŽTK nuostatas, nes nacionalinis teismas priėmė sprendimą, apribojantį įtariamojo teises dėl nepaprastosios padėties, kuomet kyla grėsmė tautai, be to, įtariamasis buvo IEA narys.

155 Visas šalių ataskaitas ir kitus dokumentus galima rasti CPT interneto svetainėje www.coe.cpt.int.

156 Paimta iš CPT standartų.

58

Tarybos valstybes nares naudoti suėmimą tik kaip kraštutinę priemonę ir suteikti

suimtiesiems adekvačias kalinimo sąlygas“157.

Darytina išvada, kad visose tyrime nagrinėjamose šalyse buvo nustatyti žmogaus teisių

pažeidimai, susiję su suėmimo taikymu, kurių šalies teismų sistema nebuvo išsprendusi.

Dėl šios priežasties kartais reikėjo atitinkamai pakeisti praktiką, o kai kuriais atvejais ir

teisinį reguliavimą. Vis dėlto interviu metu paaiškėjo, kad teisės praktikams tokie

sprendimai ir normos neturėjo didelės įtakos158, kartais paaiškėdavo, kad pakako

nacionalinėje teisėje numatytų garantijų, o papildomos priemonės (pavyzdžiui,

susijusios su instrukcijomis ir vertimu raštu) nėra reikalingos ir tik apsunkina padėtį159.

Nepaisant nedidelės įtakos, ir Rumunijos, ir Lietuvos praktikuojantys teisininkai160

aiškiai nurodė, kad EŽTT jurisprudencijoje keliamų griežtesnių suėmimo taikymo

standartai prisidėjo prie pažangos – abiejose šalyse ženkliai sumažėjo suimtųjų asmenų

skaičius.

6.2. Europos Sąjunga

6.2.1. Įžanga

Bendradarbiavimas tarp Europos Sąjungos valstybių narių baudžiamosios teisenos

srityje yra laipsniškas procesas, kuriam įtaką daro įvairūs veiksniai, pavyzdžiui,

nusikalstamumo ir nusikalstamų struktūrų globalizacija, vidaus sienų valstybėse narėse

panaikinimas (ypač po XX a. 9-ojo dešimtmečio), ES vidaus rinkos teisės plėtra ir kt.

Derybos tarp valstybių narių dėl to, ar Bendrijos kompetencija turėtų apimti ir

baudžiamosios teisės klausimus, buvo užbaigtos kompromisu, įtvirtintu Mastrichto

sutartyje (1993 m.). Sutartimi nustatyta ES kompetencija teisingumo ir vidaus reikalų

srityse (vadinamasis „trečiasis ramstis“), kuri apima teismų bendradarbiavimą

baudžiamosiose bylose, policijos bendradarbiavimą, muitinės bendradarbiavimą ir kt.

1999 m. Amsterdamo sutartyje „trečiasis ramstis“ buvo pervadintas į „policijos ir teismų

bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose“, kuriuo buvo sukurti efektyvūs ir galingi

pamatiniai sprendimai, sustiprinantys ES bendradarbiavimą. Šių sprendimų principo

esmė – valstybės narės turi laikytis įsipareigojimų dėl rezultatų, tačiau turi laisvę spręsti,

kaip šių rezultatų sieks – pagal savo tradicijas ar institucinę santvarką. Dėl šios

priežasties pamatiniai sprendimai turi būti perkelti į nacionalinę teisę, kad taptų

aktyvūs. Tarpusavio pasitikėjimo principas yra dar vienas kertinis teismų

157 26-oji bendroji CPT ataskaita, 2016 m., 31 p..

158 t.p. žr. „Fair Trials International” atlikto tyrimo rezultatus,

https://www.fairtrials.org/campaigns/pre-trial-detention/pre-trial-detention-in-europe/

paskutinį kartą žiūrėta 2018 m. sausio 30 d..

159pvz. žr. 2-ąją nacionalinę Vokietijos atskaitą, 88 p.

160 2-oji nacionalinė Rumunijos ataskaita, 19 p.; 2-oji nacionalinė Lietuvos ataskaita, 40 p.

59

bendradarbiavimo principas, reiškiantis, kad vienoje valstybėje baudžiamojo proceso

metu priimtas sprendimas galioja ir į jį atsižvelgiama visose likusiose 26 valstybėse

narėse.

Šiam tyrimui ypač svarbūs du iš pamatinių sprendimų, susijusių su „laisvuoju judėjimu“

baudžiamosios teisės srityje, t. y. Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos

arešto orderio (EAO)161 ir Pagrindų sprendimas 2009/829/TVR dėl tarpusavio

pripažinimo principo taikymo sprendimams dėl kardomųjų priemonių Europos

Sąjungos valstybėse narėse kaip alternatyvos kardomajam kalinimui (toliau – Europos

teisminės priežiūros orderis arba ETPO, angl. ESO) 162.

Svarbu paminėti, kad Europos Sąjunga taip pat yra nustačiusi standartus dėl įtariamųjų

teisių. Vadovaujantis „Procesinių teisių veiksmų planu“, šiuo metu yra priimtos ir iš

dalies į nacionalinę teisę perkeltos šešios direktyvos dėl vertimo žodžiu ir raštu, teisės į

informaciją, teisinės pagalbos, teisės į advokatą baudžiamojo proceso metu, teisės

bendrauti po suėmimo ir procesinių vaikų gynėjų apsaugos priemonių163. Kai kurios iš

šių direktyvų dalių yra svarbios ir suėmimo byloms, kadangi sustiprina, pavyzdžiui,

gynybos teises (žr. ataskaitos 3.3 dalį).

6.2.2. Pamatiniai sprendimai

Neabejotinai populiariausias ES pamatinis sprendimas bent jau baudžiamosiose bylose

yra Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl EAO. Trumpai tariant, EAO yra

supaprastinta tarpvalstybinė teisminė perdavimo procedūra, pagal kurią vienas asmuo

gali būti perduotas kitai ES valstybei narei baudžiamojo persekiojimo, laisvės atėmimo

bausmės vykdymo ar suėmimo tikslais. Lyginant su ankstesnėmis sudėtingomis ir

ilgomis ekstradicijos procedūromis, EAO nubrėžia griežtus procedūros terminus (60

dienų laikotarpis be asmens sutikimo ir 10 dienų su asmens sutikimu), pašalina dvigubo

161 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinis sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo procedūrų tarp valstybių narių – kai kurių valstybių narių pasisakymai dėl pamatinio sprendimo priėmimo [2002] OJ L 190/1.

162 2009 m. spalio 23 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2009/829/TVR dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo sprendimams dėl kardomųjų priemonių Europos Sąjungos valstybėse narėse kaip alternatyvos suėmimui [2009] OJ L 294/20.

163 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/1919 dėl teisinės pagalbos įtariamiesiems ir kaltinamiesiems vykstant baudžiamajam procesui ir prašomiems perduoti asmenims vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūroms; 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo; 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/800 dėl procesinių garantijų vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji; 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese;

2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese; 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu.

60

baudžiamumo tikrinimą 32 nusikaltimų kategorijose, jei už juos numatyta baudžiamoji

atsakomybė bent 3 metų laisvės atėmimu EAO išduodančioje valstybėje, įveda tam tikras

garantijas ir sumažina atsisakymo taikyti EAO pagrindų skaičių. Išduotų EAO skaičius

ES išaugo nuo 6894 2005 m. iki 16144 2015m. 164

Kaip jau minėta įžanginėje dalyje, viena iš pagrindinių baudžiamosios teisės sistemų

problemų ES yra per didelis užsieniečių skaičius Europos įkalinimo įstaigose. Viena iš

priežasčių yra alternatyvių priemonių, skirtų šiai grupei, trūkumas. EAO kartais

laikomas priemone šiai problemai spręsti, bent jau tiems įtariamiesiems, kurie teisėtai

gyvena ne toje ES valstybėje, kurioje vykdomas baudžiamasis tyrimas: iš principo, turėtų

būti įmanoma šaukti juos į teismą, o jiems neatvykus ne sulaikyti juos atitinkamoje

valstybėje, o išduoti arešto orderį165.

Siekiant reaguoti į didelį užsienio piliečių skaičių įkalinimo įstaigose, buvo numatytas

ETPO. Šiuo pamatiniu sprendimu tikimasi, kad teismų sistemos taikys vienodus

reikalavimus tiek ne rezidentams (gyventojams, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą

kitoje ES valstybėje), tiek rezidentams – visiems suteikiant alternatyvų ikiteisminiam

suėmimui galimybę. Kaip ir EAO, ETPO yra pagrįstas ta pačia procedūra – išduodančioji

valstybė perduoda pažymą kartu su patvirtinančiais dokumentais vykdančiajai valstybei.

Įtariamasis asmuo gali būti perduotas teisminei priežiūrai tai valstybei narei, kurioje jis

teisėtai ir nuolat gyvena. Taip pat, įmanoma asmenį perduoti ir trečiajai valstybei, tačiau

tik tuo atveju, jei ši valstybė narė sutinka su tokia procedūra.

Siekiant palengvinti komunikaciją tarp valstybių narių, pamatinis sprendimas numato,

kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų įkurta centrinė už EAO taikymą atsakinga

institucija. Tokiu atveju EAO pažymą perduoda išduodančiosios valstybės atsakinga

institucija vykdančiosios valstybės atsakingai institucijai. ETPO 8 straipsnis numato, kad

visose valstybėse narėse turi būti vykdomos mažiausiai šios teisminės priežiūros

priemonės:

a) asmens įsipareigojimas informuoti vykdančiosios valstybės atsakingą

instituciją apie bet kokius gyvenamosios vietos pasikeitimus, tam kad būtų

galimybė gauti šaukimą į teismą ar teismo posėdį baudžiamosios bylos

nagrinėjimo metu;

b) įsipareigojimas nevykti į tam tikras vietoves, vietas ar apibrėžtas teritorijas

išduodančioje arba vykdančioje valstybėje;

c) įsipareigojimas būti tam tikroje vietoje tam tikru laikotarpiu;

164 Šaltinis: https://e-justice.europa.eu/content_european_arrest_warrant-90-en.do Žiūrėta 2018-01-26.

165 Dėl teisinių problemų, susijusių su arešto orderio išdavimu šiais atvejais, pavyzdžiui Vokietijoje, žr. Morgenstern 2018, Die Untersuchungshaft, Baden-Baden: Nomos, 508 p..

61

d) įsipareigojimas, susijęs su išvykimo iš vykdančiosios valstybės teritorijos

apribojimu;

e) įsipareigojimas registruotis konkrečioje institucijoje nurodytu laiku;

f) įsipareigojimas vengti kontakto su konkrečiais asmenimis dėl įtariamos

padarytos nusikalstamos veikos (veikų).

Jeigu kardomosios priemonės pobūdis nesuderinamas su vykdančiosios valstybės teise,

taikoma tokių pat nusikaltimų atveju, priemonę galima pritaikyti, bet jos taikymo

rezultatas turėtų būti kuo panašesnis į pirminio sprendimo rezultatą ir jokiu būdu negali

būti mažiau palankus asmeniui. Priešingai nei EAO, kuomet asmens perdavimui ne

visuomet būtinas jo sutikimas, ETPO numato, kad perdavimas gali būti vykdomas tik

asmeniui davus sutikimą.

Nors teisės aktai numato, kad teisminės priežiūros priemonių stebėseną atlieka

vykdančiosios valstybės institucija, visus tolimesnius sprendimus priima išduodančioji

valstybė, t. y. atnaujinimo, peržiūros ar panaikinimo, pakeitimo, arešto orderio išdavimo

ar bet kokius kitokius vykdytinus teismo sprendimus, turinčius tapatų poveikį. Kaip ir

EAO procedūros atveju, ETPO numato tą patį dvigubo baudžiamumo tikrinimo

panaikinimą ir beveik tuos pačius atsisakymo taikyti pamatinį sprendimą pagrindus.

Vadovaujantis Europos teismų tinklo duomenimis, Airija yra vienintelė valstybė, iki šiol

neperkėlusi ETPO į nacionalinį reguliavimą166. Nepaisant Airijos atvejo, ETPO Europos

Sąjungoje nėra plačiai naudojamas. Pavyzdžiui, Nyderlanduose nuo ETPO perkėlimo į

nacionalinę teisę iki 2o17 m. rugsėjo buvo užregistruota 16 gaunamų bylų ir 18

išsiunčiamų, tuo tarpu Vokietijoje tyrimo metu paminėtos vos dvi bylos167.

6.2.3. Pamatinio sprendimo panaudojimas šiame tyrime

Kalbant apie EAO, daugumos tyrimo dalyvių nuomonė dėl šio mechanizmo taikymo

sutampa. EAO efektyviai veikia beveik visose jurisdikcijose ženkliai prisidėdamas prie

„Europos be sienų“ idėjos realizavimo (ypač teigiamų atsakymų sulaukta iš Lietuvos ir

Rumunijos praktikų)168. Vis tik reikėtų paminėti ir kelių respondentų išreikštą abejonę

dėl galimybės išvengti suėmimo naudojant EAO mechanizmą (Belgijoje, Vokietijoje,

įvairios nuomonės Nyderlanduose)169. Kiti įvairių jurisdikcijų apklausos dalyviai

paminėjo sunkumus, būdingus tam tikroms jurisdikcijoms. Pavyzdžiui, tokios šalys kaip

Anglija ir Velsas, Prancūzija, Malta ar Kipras buvo paminėti bent keletą kartų dėl gana

166 Šaltinis: https://www.ejn-crimjust.europa.eu/ejn/libcategories.aspx?Id=39 Žiūrėta 2018-01-26.

167 Nydarlandų atveju žr.: Beun, M. (2017) Konferencijos pranešimas CEP ekspertų susitikimo metu 2017 m. rugsėjo 26 d.; Vokietijos atveju žr. 2-ąją nacionalinę Vokietijos ataskaitą, 99 p.

168 2-oji nacionalinė Lietuvos ataskaita, 40 p.; 2-oji nacionalinė Rumunijos ataskaita, 40 pp. p.

169 žr. 2-ąją nacionalinę Belgijos ataskaitą (flamandai respondentai), 62 p., respondetai iš Valonijos nurodė mažiau problemų (47 p.); 2-oji nacionalinė Vokietijos ataskaita, 98 p., 2-oji nacionalinė Nyderlandų ataskaita, 75 p.

62

ilgai užtrunkančių procedūrų ir tam tikrų garantijų iš vykdančiųjų valstybių reikalavimų.

Ilgai trunkančios procedūros daugiausia sietinos su apeliacijos ir teisminio nagrinėjimo

procesu, kuriuo gali pasinaudoti įtariamieji arba nuteistieji asmenys.

Tam tikrose jurisdikcijose reikalaujamos garantijos, susijusios su asmens perdavimu,

turėtų būti vertinamos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) priimto

Aranyosi ir Caldararu sprendimo170 kontekste. Šiame sprendime teigiama, kad

spręsdamos dėl EAO, teisminės institucijos išduodančioje valstybėje turėtų įvertinti

„realią nežmoniško ar žeminamo elgesio riziką“ EAO vykdančioje valstybėje. Ilgą laiką

ESTT teikė prioritetą Europos bendradarbiavimui vadovaudamasis tarpusavio

pripažinimo principu ir tokiu būdu nepritardamas atsisakymui taikyti EAO dėl žmogaus

teisių problemų. Vis tik EŽTT jurisprudencija, pagal kurią prastos kalinimo sąlygos

identifikuotos kaip nežmoniškas ir žeminamas elgesys su nuteistaisiais (žr. aukščiau 6.1),

lėmė ESTT teismų praktikos krypties pokyčius.

Dar viena praktikų išskirta problema susijusi su teisėjams prieinamos medžiagos

nepakankamu turiniu prieš priimant sprendimą dėl suėmimo. Pavyzdžiui, vertindami

slapstymosi riziką, kai kurie Nyderlandų prokurorai norėtų gauti išsamesnę informaciją

apie asmens socialinę kilmę arba darbingumą bei turimus socialinius ryšius

Nyderlanduose. Kiti tyrimo dalyviai apskritai nenorėjo taikyti bendradarbiavimo

priemonių, pavyzdžiui Vokietijos gynybos advokatai išreiškė kritinį požiūrį

euroskeptiškai nusiteikusių teisėjų atžvilgiu171:

“[…] kiekvienu atveju kalbame apie suvienytą Europą, tačiau jei pažvelgtume į

teisėjų sprendimus, pamatytume pakankamai daug arešto orderių, kuriuose

teigiama, kad „jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Vokietijos Federacinėje

Respublikoje“; teisėjai nesijaudina dėl to, kad šis asmuo kaimyninėje Lenkijoje

gyvena tuo pačiu adresu jau 20 metų, nes jie per daug tingi ir per daug patogiai

dirba arba tai per daug subtilu, tad į šį faktą neatsižvelgiama ir ši informacija jų

nepasiekia.“ 172 (26 interviu, advokatas, Vokietija).

Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad dauguma tyrimo dalyvių teigė, kad paminėtos kliūtys yra

neesminės arba galėtų būti laikomos tobulintinomis sritimis. EAO įprastai buvo

170 EUGH Aktenzeichen C-404/15 u. EUGH Aktenzeichen C-659/15 PPU (Aranyosi u. Căldăraru), ECLI:EU:C:2016:198, prieiga internetu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=175547&pageIndex=0&doclang=EN&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=185162, paskutinį kartą žiūrėta 2018 m. sausio 29 d.

171 2-oji nacionalinė Vokietijos ataskaita, 99 pp punktas.

172 „[…], dass bei jeder Gelegenheit vom geeinten Europa geredet wird, wenn es aber um Haftrichterentscheidungen geht, dann finden sie oft genug Haftbefehle in XY in denen steht, "Er hat in der Bundesrepublik keinen festen Wohnsitz", dann ist es piepsegal, ob der Mensch im Nachbarland Polen seit 20 Jahren unter der gleichen Anschrift gemeldet ist, weil sie zu faul und zu bequem oder zu fein sind, das zu respektieren oder da Auskünfte einzuholen.“

63

apibūdinamas kaip efektyvus ir patikimas Europos bendradarbiavimui skirtas

mechanizmas.

EAO visose jurisdikcijose apibūdinamas kaip sėkminga priemonė, tačiau to paties

negalima pasakyti apie ETPO. Daugelyje jurisdikcijų praktikai nepasižymi žiniomis apie

ETPO, o praktikoje ši priemonė taikoma retai. Daugeliu atveju tokią situaciją galima

aiškinti priemonės naujumu. Pavyzdžiui, Belgijoje interviu metu šis pamatinis

sprendimas dar nebuvo perkeltas į šalies nacionalinį reguliavimą. Kitose šalyse šis

pamatinis sprendimas galioja vos vienerius-dvejus metus. Vis tik dauguma respondentų

pažymėjo mokymo ir informavimo apie ETPO stoką. Šioje vietoje Nyderlandai galėtų

būti laikomi sektinu pavyzdžiu. Kaip nurodo pamatinio sprendimo 7 straipsnis,

Nyderlandai paskyrė vieną centrinę atsakingą instituciją, t. y. prokuratūrą/Tarptautinės

pagalbos baudžiamojoje teisenoje centrą (CILA). Ši tarnyba analizuoja visas gaunamas ir

siunčiamas ETPO užklausas ir savarankiškai sprendžia dėl gaunamųjų. Tokia institucinė

sąranga palengvina bendradarbiavimą Europos lygmeniu ir suteikia ekspertinių žinių

konkrečiose srityse. Nors statistika kol kas nėra didelė, stebima auganti ir vilčių teikianti

tendencija, bent jau Nyderlanduose, t. y. 2016 m. ir 2017 m. buvo perduotos atitinkamai

aštuonios bylos. Nyderlanduose 2016 m. buvo gautos dvi bylos, tuo tarpu 2017 m. šis

skaičius išaugo iki dešimties bylų.

Daugelyje jurisdikcijų administracinė našta ir laiko stoka buvo nurodyti kaip kliūtis

ETPO taikymui (Austrijoje, Lietuvoje ir Airijoje):

„man yra svarbesnių dalykų nei apsikrauti papildomu darbu ir nežmoniškomis

pastangomis bei gaišatimi (...) geriau laikydamasis pagreitinto proceso tvarkos,

imsiuosi bylos kitą savaitę ir reikalas bus išspręstas“ (11 teisėjas, Austrija)

arba

“Mane atbaido visa ta biurokratija” (10 interviu, teisėjas, Vokietija)

Iš tiesų, dauguma prokurorų ir teisėjų išreiškė susirūpinimą dėl laiko, kurį jie gali skirti

nagrinėjimo etape. ETPO mechanizmo pasirinkimas pareikalautų dar daugiau laiko

sąnaudų bei kitų papildomų išteklių. Pavyzdžiui, vertimo užtikrinimas ne visuomet yra

lengvas ir operatyvus – tai susiję su laiko ir finansiniais ištekliais.

Taigi užuot taikę ETPO, kai kurie teisėjai teigė, kad laikytųsi pagreitinto proceso tvarkos

ir priimtų sprendimą kaip įmanoma skubiau. Akivaizdu, kad toks požiūris taikytinas

gana paprastoms byloms. Sudėtingesnėse bylose, kai reikia rinkti įrodymus iš daugelio

jurisdikcijų arba jei byla susijusi su keliais įtariamaisiais, pagreitinta procedūra tampa

neįmanoma. Su narkotikų prekyba arba prekyba žmonėmis susijusios bylos galėtų būti

tinkamos taikyti ETPO priemonę. Dėl laiko, reikalingo šioms byloms išnagrinėti,

prokuroras arba teisėjas galėtų naudoti ETPO mechanizmą, kad įtariamieji galėtų grįžti į

gyvenamosios vietos šalis su tam tikra priežiūra – tai užtikrintų jų dalyvavimą

teisminiame procese. Kai kurie tyrimo dalyviai paminėjo dar vieną alternatyvą ETPO –

64

piniginį užstatą (Lietuvoje ir Vokietijoje). Užuot taikę pakankamai ilgą ir biurokratišką

procedūrą, kai kurie teisėjai linkę paskirti piniginį užstatą arba laidavimą. Ši procedūra

yra greitesnė laiko atžvilgiu, be to, ją gali kontroliuoti išduodančiosios valstybės teismas.

Kai kurių šalių ataskaitose (Airijoje, Belgijoje ir Austrijoje) kliūtimi įvardytas kontrolės

ar informacijos trūkumas dėl teismų priežiūros orderio vykdymo būdo užsienio

jurisdikcijose. Kadangi ši informacija nėra lengvai prieinama, kai kurie teisėjai

„patenkinti, kad asmuo yra čia, vietoje“ (16 teisėjas, Vokietija). Informacijos trūkumas

kai kuriais atvejais gali paskatinti pasitikėjimo dėl sąlygų stebėjimo kitoje šalyje stoką

(Airijoje ir Austrijoje). Be to, informacijos stygius dėl to, kaip kitos šalys įgyvendina

priežiūrą, gali paskatinti nuogąstavimus dėl slapstymosi:

„kaip galima garantuoti, kad jis sugrįš į teismą, tai yra tai, ko jis greičiausiai

nedarys. Tai visiškai nerealu.“ (7 prokuroras, Austrija).

Bendrai, ETPO sukėlė skirtingas respondentų reakcijas. Vis dar yra daug

praktikuojančių teisininkų, kurie net nėra girdėję apie šį europinį mechanizmą, kuris

galėtų būti efektyvus nagrinėjant sudėtingesnes bylas, reikalaujančias ilgų tyrimo

veiksmų. Efektyvesniam ETPO taikymui, tyrimo dalyviai pasiūlė nacionalinėms arba

teismų institucijoms užsiimti sisteminga informacine veikla. Reikalinga ir informacija

apie tai, kaip skirtingos jurisdikcijos įgyvendina teisminę priežiūrą. Ši informacija turėtų

būti lengvai prieinama ir nuolat atnaujinama, pavyzdžiui, Europos teismų tinklo

interneto svetainėje. Kiekvienoje valstybėje narėje turėtų būti paskirtos nacionalinės

centrinės institucijos, kurios galėtų aktyviau skatinti ir koordinuoti ETPO įgyvendinimą.

Tikslinga atlikti daugiau tyrimų apie ETPO įgyvendinimą praėjus keleriems metams po

šio mechanizmo įgyvendinimo siekiant nustatyti silpnąsias vietas. Šių tyrimų rezultatai

turėtų būti lengvai prieinami teismams siekiant sustiprinti jų pasitikėjimą

tarpvalstybiniu bendradarbiavimu.

Nors ETPO dar tik pradeda veikti, kai kurios šalys jau naudoja šią priemonę. Kaip jau

minėta, Nyderlandai yra geras šios priemonės naudojimo pavyzdys. Vienas iš tyrime

dalyvavusių Nyderlandų delegacijos narių antrojo seminaro Briuselyje metu nurodė

sėkmingai pateikęs prašymą taikyti ETPO savo klientui. Gynėjui reikėjo įdėti

pakankamai daug pastangų paaiškinti šį mechanizmą teisėjams – tiek raštu, tiek žodžiu;

tad svarbiausios priemonės pasiekti geresnių šio mechanizmo įgyvendinimo rezultatų

būtų „neduodantys ramybės gynybos advokatai“173. Airija, kuri, kaip minėta, vis dar nėra

perkėlusi pamatinio sprendimo dėl ETPO į nacionalinę teisę, bando neformaliais būdais

spręsti faktinę problemą, t. y. nors dėl ETPO buvo iškilę abejonių arba apie mechanizmą

nebuvo žinoma, respondentai minėjo atvejus, kuomet asmenims, negyvenantiems

Airijoje, už užstatą buvo leista grįžti į užsienio šalį pasitelkus neformalius, „kūrybiškus“

sprendimus dėl stebėjimo ir nuosprendžio laikymosi. Ši galimybė sudaryta atsižvelgiant į

173 Po mūsų pirmojo seminaro Berlyne kita dalyvė mums pranešė, kad jai nepavyko to paties pasiekti savo klientui Vokietijoje ir kad teisėjai net nesvarstė tokio varianto.

65

kaltinamuosius, kurie buvo britai, gyvenantys Šiaurės Airijoje. Taigi suėmimo galima

išvengti, kuomet yra suformuojama praktika ir tokiu būdu siekiama išvengti suėmimo

taikymo.

66

7. Išvados

7.1. Kardomųjų priemonių lyginamojo tyrimo eiga

Lyginamasis kardomųjų priemonių tyrimas – tai dar vienas žingsnis siekiant plėsti

Europos baudžiamųjų teisės sistemų žinias, keistis nuomonėmis ir argumentais bei

geriau suprasti atitinkamus šio klausimo sprendimo būdus. Be kita ko, tai taip tai puiki

galimybė peržiūrėti nacionalines sistemas. Lyginant teisinę sąvoką ir jos praktinį

įgyvendinimą reikia nustatyti ir skirtumus, ir panašumus, o klausimą, kurie iš jų bus

svarbesni, kartais galima palyginti su klausimu dėl pusiau pilnos ar pusiau tuščios

stiklinės. Nacionalinės sistemos turi bendrą EŽTK pagrindą, todėl tarp jų rasta daug

panašumų. Tyrimo respondentai pritarė, kad dalyvaujančiose šalyse dažniausiai

nustatomi ne teisinio pagrindo, o praktikos trūkumai. Teisinių sistemų skirtumus

nustatyti sudėtinga, nes dažnai juos galima suprasti tik didelio kiekio duomenų,

gaunamų nuolat keičiantis informacija tarp partnerių, kontekste. Svarbu pažymėti, kad,

neatsižvelgiant į akivaizdžius skirtumus arba panašias problemas ir jų sprendimus,

šiame tyrime taikant kokybinį metodą būtų galima daryti išvadą, jog visose šalyse esama

reikšmingų skirtumų tarp metodų, kuriuos taiko sprendimus priimantys asmenys, ir

tuos skirtumus pirmiausia nulemia visose dalyvaujančiose šalyse tiems asmenims

suteikiama sprendimo laisvė (diskrecija).

Praktiniu požiūriu pastebėjome liūdinantį tinkamos statistikos trūkumą: statistinių

duomenų trūksta ne tik Europos lygmeniu (nors Europos Tarybos pavedimu surinkti

SPACE duomenys labai vertingi), bet ir nacionaliniai statistiniai duomenys kai kuriose

šalyse, švelniai tariant, nėra išsamūs. Europos Sąjungoje nėra pateikiami jokie

papildomi duomenys, nors įrodymais pagrįsta baudžiamosios teisės politika turėtų būti

kuriama vadovaujantis patikimais duomenimis tiek nacionaliniu, tiek europiniu

lygmeniu.

Vienas iš šio tyrimo tikslų buvo apjungti tyrimus su teisine praktika ir paremti praktikus

- sprendimų priėmėjus, vis dažniau dalyvaujančius tarpvalstybinėse bylose ir

reiškiančius nepasitenkinimą dėl egzistuojančių problemų šioje srityje. Be to, mūsų

tikslas buvo tarp praktikuojančių teisininkų sukurti keitimosi informacija tinklus visose

šalyse, kuriose dažnai susiduriama su analogiškomis, tiek nacionalinio, tiek

tarpvalstybinio masto problemomis. Atlikdami tyrimus siekėme bendrauti su

praktikuojančiais teisininkais ir išgirsti jų nuomonę preliminariose išvadose keliamais

klausimais. Šiuo tikslu pakvietėme teisėjus, prokurorus ir advokatus į tris vienos dienos

trukmės seminarus, skirtus svarbiausioms temoms ir skirtingoms tikslinėms grupėms.

Šie seminarai mums ypač padėjo suprasti teisinių kultūrų ir tradicijų aspektus.

Vadovaujantis dalyvavusių praktikuojančių teisininkų atsiliepimais, galima teigti, kad

67

seminarai ir jiems buvo labai įdomūs ir naudingi. Vis dėlto mes buvome nustebinti, kaip

sunku buvo įtikinti praktikus dalyvauti seminaruose – viena iš priežasčių galėjo būti

didelis darbo krūvis, žinių apie mokymo renginius stoka ir skepticizmas dėl Europos ir

„užsieninių“ reikalų. Susikoncentravimas į nacionalinio lygmens klausimus ir kasdienę

praktiką taip pat galėtų būti įvardinti kaip priežastys, kodėl kartais neįžvelgiama

tarptautinio bendradarbiavimo svarba. Nepakankamos anglų kalbos žinios tapo tikra

kliūtimi kai kuriems potencialiems dalyviams, išreiškusiems susidomėjimą renginiu.

Kartais ši problema gali būti nepakankamai įvertinama tų, kurie vartoja anglų kalbą kaip

darbo kalbą, tačiau ji yra itin svarbi Vokietijos (Rytų), Austrijos, Rumunijos ir Lietuvos

vyresnio amžiaus grupės (potencialiems) dalyviams. Užtikrinus vertimo paslaugas, ko

gero, būtų buvę galima pritraukti daugiau dalyvių.

7.2. Suėmimo sprendimų pagrindas ir motyvai

Suėmimo taikymą reguliuojantys teisės aktai tik tam tikru mastu nubrėžia praktinio

įgyvendinimo kryptis ir apribojimus. Praktinė pusė kur kas labiau priklauso nuo

vyraujančios teisinės kultūros, plačios sprendimus priimančių praktikų diskrecijos, o

taip pat nuo valstybių socialinės raidos ypatybių ir problemų. Pastebėta, kad valstybės,

kuriose didelis dėmesys skiriamas prevenciniams suėmimo aspektams, pasižymi gana

aukštais suėmimo rodikliais. Vertinant šią tendenciją, labiau tikėtinas suimtųjų

skaičiaus didėjimas nei mažėjimas. Mes stebime socialinius pokyčius ir su jais susijusį

mažėjančio saugumo pojūtį, kuriuo naudojasi politinės partijos ir grupės, siekiančios

išplėsti kontrolės priemones ir dar labiau apriboti asmenų laisves. Prevenciniai motyvai

gali daryti vis svarbesnę įtaką suėmimo taikymo praktikoje, ir tai leidžia prognozuoti,

kad labiau tikėtina, kad suėmimo rodikliai ateityje augs, o ne mažės. Net Airijoje, kurioje

pakartotinio nusikaltimo padarymo rizikai priskiriama antraeilė reikšmė, atsiranda

požymių apie šio suėmimo pagrindo įtakos didėjimą. Pastaraisiais metais, beveik tuo

pačiu metu, stebimi teisinio reguliavimo pokyčiai, susiję su padidintomis galimybėmis

taikyti suėmimą vagysčių iš gyvenamųjų patalpų atvejais Vokietijoje, Airijoje,

Nyderlanduose ir Austrijoje. Šie pasikeitimai motyvuoti prevenciniais sumetimais, nes

vagystėmis iš gyvenamųjų patalpų kaltinami asmenys įprastai laikomi galinčiais ir vėl

nusikalsti.

Atsižvelgiant į tai, kad suėmimas taikomas išimtiniais ar kraštutiniais atvejais,

strategijos, pagal kurias suėmimas naudojamas kaip prevencijos priemonė, turi būti itin

kruopščiai apgalvotos. Turint omenyje pirmiau pateiktus pavyzdžius, ypatingos svarbos

darbu tampa prokurorų ir teisėjų supratimo formavimas, kad suėmimą būtina taikyti tik

kaip ultima ratio. Airijos teisinė kultūra, suėmimo atžvilgiu atsisakiusi griežtų

prevencinių nuostatų, iki šiol laikosi šio požiūrio, ir tai nekelia nei pavojaus

baudžiamosios teisenos sistemai, nei pavojingai didina nusikaltimų lygį. Neatsižvelgiant

68

į įvairias teisės tradicijas, visi dalyviai iš Airijos laikosi kitokio požiūrio, kad praktikoje iš

tikrųjų pirmenybė teikiama švelnesnėms kardomosioms priemonėms.

Pastebėjome, kad sulaikymo pagrindai ir atitinkami jų pagrindimai kartais nesunkiai

pakeičiami vieni kitais pagal praktinį poreikį. Iš tyrimo matyti, kad be formaliųjų

sulaikymo pagrindų sprendimams įtakos turi ir neoficialūs, „užslėptieji“ motyvai. Be to,

kai kuriose ataskaitose atkreiptas dėmesys į silpną sprendimų motyvaciją. Dėl to

daugelio valstybių suėmimo taikymo praktika pasižymi nemažu subjektyvumo laipsniu,

kuomet nepakankamai atsižvelgiama į ultima ratio principą ir ir tai, kaip drastiškai

suėmimas apriboja asmens teisės. Turint omenyje, kad tokia praktika labai įsitvirtinusi,

sunku tikėtis, kad padėtį būtų galima pagerinti teisinio reguliavimo pakeitimais. Būtinas

tolimesnis prokurorų ir teisėjų informavimo bei mokymų tęstinumas. Šios informavimo

priemonės galėtų būti paremtos šio tyrimo įžvalgomis, ir orientuotos į tai, kad būtų kuo

mažiau praktikoje remiamasi neoficialiais motyvais, kad ultima ratio principas

praktikoje būtų realus, ir būtų skiriamas pakankamas dėmesys faktais, o ne prielaidomis

grįstam procesinių rizikų, kuriomis grindžiama suėmimo būtinybė, vertinimui.

Kai kurios įtariamųjų grupės nuolat susiduria su suėmimo rizika. Pažymėtina, kad

užsienio piliečiai nepasižymi padidinta rizika vien dėl savo pilietybės per se. Vis dėlto

tam tikroms užsieniečių grupėms ši rizika yra neabejotinai didesnė, ir ne tik dėl jų

„nestabilios socialinės padėties“. Baudžiamosios teisės priemonėmis socialinės

nelygybės problemų išspręsti negalima. Tačiau jas taikant reikėtų stengtis tų problemų

negilinti. Atsakingai laikantis ultima ratio ir proporcingumo principų, kruopščiai

vertinant susidarančių rizikų realumą, galima tikėtis, kad tam tikros užsieniečių grupės

nebus vertinamos skirtingai nei valstybės piliečiai. Deja, vis dar pasitaiko teisėjų ir

prokurorų, kurie dėl nepakankamo pasitikėjimo kitomis teisminėmis sistemomis ar

tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmais, nepritaria įtariamųjų užsienio piliečių

(tame tarpe ir kitų ES valstybių narių piliečių) paleidimui iš suėmimo. Darytina išvada,

jog būtina ir toliau siekti supratimo apie skirtingas suėmimo taikymo patirtis ir

įgyvendinti bendrus kardomųjų priemonių taikymo standartus.

7.3. Proceso dalyviai ir jų vaidmenys

Suėmimo taikymo kontekste ypač svarbus prokurorų vaidmuo. Visose tyrime

dalyvavusiose šalyse, išskyrus Airiją, prokurorai inicijuoja suėmimo taikymą. Vis tik

Airijoje prokurorų vaidmuo taip pat yra reikšmingas dėl galimybės nepritarti švelnesnių

kardomųjų priemonių taikymui.

Prokurorų sprendimams įtakos gali turėti policijos veikla, valstybės ir vietinis politinis

klimatas, žiniasklaidos ir visuomenės spaudimas. Kartu dažnai susidaro įspūdis, kad

teisėjai išreiškia stiprų pasitikėjimą prokurorų kruopštumu priimant sprendimus

kreiptis dėl suėmimo. Daugelyje šalių, išskyrus keletą išimčių, prokurorai iš esmės

69

neatlieka aktyvaus vaidmens taikant švelnesnes kardomąsias priemones. Manytina, jog

jie dažnai teikia pirmenybę saugesniam pasirinkimui ir tokiu būdu apsisprendžia

kreiptis dėl suėmimo taikymo. Taigi siekis mažiau taikyti suėmimą gali būti sėkmingas

tik jeigu prokurorai patys save „sudrausmina“ ir sutinka neiti lengviausiu keliu.

Prokurorų vaidmuo ypatingai svarbus siekiant sumažinti suėmimo taikymą tiriamose

šalyse. Nagrinėjant baudžiamojo persekiojimo vaidmenį, patartina atlikti daugiau

lyginamųjų tyrimų.

Visose šalyse suėmimo procese lemiamą vaidmenį atlieka teisėjas kaip galutinį

sprendimą priimantis asmuo. Tačiau ne viskas taip paprasta, nes sprendimo priėmimo

procese itin svarbus ir prokuroro vaidmuo. Pastebima tendencija, kad šalyse, kurių

teisinei kultūrai būdingas glaudus ryšys tarp teisėjų ir prokurorų, yra labiau tikėtina, kad

prašymas taikyti suėmimą būtų patenkintas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog interviu

metu dalyviai išreiškė susirūpinimą dėl visose šalyse jaučiamo žiniasklaidos ir politinio

spaudimo teisėjams.

Labai svarbus ankstyvas ir aktyvus gynėjų įsitraukimas procese. Gynėjai, turėdami

nepakankamai informacijos, mažai laiko ir ribotus išteklius, dažnai patenka į sudėtingą

padėtį. Pastaraisiais metais, atsižvelgiant į EŽTT suformuluotus reikalavimus ir siekiant

užtikrinti lygybės principo laikymąsi, kai kuriose tyrimo šalyse gynėjų vaidmuo buvo

sustiprintas. Vis dėlto rizika dėl jų vaidmens svarbos išlieka. Gynėjams gali būti perkelta

našta teikti informaciją apie įtariamąjį asmenį ir siūlyti su laisvės atėmimu nesusijusias

kardomąsias priemones, be to, jiems tenka didelė atsakomybė už bylos eigą. Svarbu

pabrėžti, kiti proceso dalyviai, ypač teisėjai, šiuo atžvilgiu nėra atleidžiami nuo savo

pareigų. Nepaisant ES teisinio reguliavimo nuostatų, atskirų valstybių teisinės pagalbos

schemos iš esmės skiriasi, kaip ir gynėjų galimybės dalyvauti ikiteisminiame procese.

Šiame kontekste būtina skirti daugiau dėmesio procedūrinėms teisėms, susijusioms su

teisine pagalba suimtiesiems. Gynėjai turėtų būti gerai pasirengę ir aktyviai įsitraukti į

procesą, kad jų klientų atstovavimas būtų veiksmingas.

Penkios iš tyrime dalyvavusių šalių (Vokietija, Airija, Rumunija, Lietuva bei Austrija)

neturi oficialios probacijos darbuotojo pareigybės, kuri būtų atsakinga už kardomųjų

priemonių taikymo tinkamumo vertinimą arba socialinių tyrimų atlikimą. Tuo tarpu

Belgijoje ir Nyderlanduose tokia pareigybė yra numatyta. Austrijoje probacijos

darbuotojai kaip alternatyvą suėmimui aktyviai vykdo įtariamųjų priežiūrą ar teikia jam

reikiamą paramą, bet tik tam tikrais atvejais. Akivaizdu, kad visose tyrimo valstybėse

įtariamiesiems reikalinga parama tais atvejais, kai jiems aktualios priklausomybės nuo

narkotikų ir nuolatinės gyvenimo vietos problemos. Tuo pačiu daugelio dalyvių

nuomone, probacijos proceso metu gali būti pažeista nekaltumo prezumpcija. Dalyviai

taip pat dažnai minėjo praktines problemas, įskaitant probacijos ataskaitų pateikimui

skirto laiko trūkumą ir pernelyg didelį probacijos personalo darbo krūvį. Įdomu

70

pažymėti, jog patys įtariamieji retai buvo vertinami, kaip atliekantys reikšmingą

vaidmenį kardomųjų priemonių taikymo procese.

7.4. Švelnesnės kardomosios priemonės

Pagal subsidiarumo principą, suėmimas niekada neturi būti taikomas, kai galima

pritaikyti kitą, mažiau griežtą priemonę ir pasiekti tokį pat rezultatą. Dėl šios priežasties

tyrime dalyvavę respondentai (dauguma, tačiau ne visi) pasisakė už platesnį švelnesnių

kardomųjų priemonių taikymą. Tačiau tokios priemonės turėtų būti taikomos kaip

alternatyvios sulaikymui, o ne taikomos tuomet, kai nėra būtinybės įtariamajam taikyti

kokias nors kardomąsias priemones. Tyrime dalyvavusios šalys pasižymi gana

skirtingomis švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo tradicijomis. Vis tik ir šiame

teisinių sistemų skirtumų kontekste galima teigti, kad švelnesnės kardomosios

priemonės dažnai taikomos pernelyg nenoriai, o suėmimas kartais taikomas ir tais

atvejais, kai galima būtų taikyti kitas, švelnesnes priemones.

Reiktų siekti daugiau pažangos, kad ikiteisminiame tyrime dažniau pirmenybė būtų

teikiama švelnesnėms kardomosioms priemonėms. Tam, kad to būtų galima pasiekti,

būtini kokybiniai tyrimai, taip pat svarbu kaupti statistinę informaciją, kurių pagrindu

būtų tinkamai informuojama apie esamą praktiką, atskleidžiamas pokyčių poreikis,

remiami tinkami pokyčiai ir galiausiai padidinamas praktikuojančių teisininkų

pasitikėjimas švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Siekiant pastarojo tikslo,

reiktų stiprinti įtariamųjų priežiūros veiksmingumą. Šiuo atveju, rekomenduojama

labiau įtraukti probacijos/socialines tarnybas į kardomųjų priemonių skyrimo ir taikymo

procesą, taip pat spręsti organizacines problemas. Organizacinės problemos dažnai

trukdo praktiniam teisės aktų įgyvendinimui, taip pat iniciatyvoms, kuriomis siekiama

skatinti švelnesnių kardomųjų priemonių taikymą. Siekiant, paskatinti, kad švelnesnėms

kardomosioms priemonėms dažniau būtų teikiama pirmenybė, reikia sudaryti sąlygas ir

skatinti keitimąsi informacija ir praktines diskusijas tarp praktikų grupių (teisėjų,

prokurorų, gynėjų, probacijos darbuotojų ir policijos pareigūnų), dalyvaujančių

baudžiamosiose bylose. Be to, ne mažiau turi būti skatinamas ir išsamus socialinės,

migracijos ir baudžiamosios politikos tarpusavio sąveikos svarstymas. Tačiau visuomet

reikia turėti omenyje, kad įgyvendinant išsakytas idėjas ir siūlymus, taip pat ir siekį, kad

būtų teikiama pirmenybė švelnesnėms kardomosioms priemonėms, niekad neturi būti

pamirštamas proporcingumo principas.

7.5. Procedūriniai aspektai ir sprendimų taikyti suėmimą kontrolė

Esminė įtariamųjų teisių apsaugos garantija yra neatidėliotinas suėmimo ar užstato

(Airijoje) skyrimo nagrinėjimas teismo posėdyje netrukus po arešto. Šis reikalavimas,

71

numatytas EŽTK 5 straipsnio I ir III dalyse (ir analogiškose nacionalinių teisės aktų

nuostatose), taikomas visose šalyse. Vis dėlto interviu rezultatai parodė, kad tiek

posėdžių, tiek priimamų sprendimų kokybė dar labai dažnai skiriasi nuo pageidaujamos.

Net jei sprendimus priimantys asmenys – prokurorai, prašantys arešto orderio (Airijoje

– prieštaraujantys užstato taikymui), ir teisėjai, skiriantys suėmimą, jų pačių vertinimu,

pakankamai gerai susitvarko su laiko ir informacijos trūkumu tokioje ankstyvoje proceso

stadijoje, jų sprendimai, ypač turint omenyje jų reikšmę, grindžiami toli gražu

nepakankama informacija ir priimami per labai jau trumpą laiką. Gynėjai, kurie į

procesą įsitraukia dažnai vėlesniame etape, interviu metu paaiškino, kad laikas, skirtas

pasirengti suėmimo klausimo nagrinėjimui, būna nepakankamas tam, kad būtų galima

padaryti realią įtaką sprendimui dėl kardomosios priemonės skyrimo. Atsižvelgiant į

laiko terminus, kai neretai tebūna vos kelios valandos arba ne daugiau kaip viena darbo

diena sprendimui dėl kardomosios priemonės parengti, rengti antrąjį teismo posėdį

neilgai trukus po pirmojo gali būti nebloga mintis. Tačiau, remiantis išvadomis,

padarytomis dėl vienintelės į mūsų imtį įtrauktos valstybės, kurioje numatyta galimybė

greitai priimti antrąjį teismo sprendimą (tai Belgija, po keturių dienų), negalima teigti,

jog tai daro didelį poveikį bendrai sprendimų priėmimo kokybei, nors tokiu atveju ir

atsiranda daugiau laiko pasiruošti.

Nuo to, kiek laiko skiriama pasirengti pirmajam teismo posėdžiui, labai priklauso, kiek

informacijos per turimą laiką galima surinkti. Svarbios informacijos, reikalingos

argumentams už ir prieš suėmimą, rinkimas yra visų dalyvaujančių šalių, šiuo atveju,

prokurorų ir teisėjų pareiga. Nepaisant to, kita mūsų tyrimo vykdymo metu nustatyta

bendra teisinio proceso ypatybė buvo ta, kad atsakomybė už informacijos,

neatsispindinčios teisėsaugos registruose, rinkimą – įtariamojo asmeninę informaciją ir

informaciją apie jo socialines gyvenimo sąlygas (pvz., darbo vietą, šeimos ryšius ir pan.)

– dažnai perkeliama gynėjams: teisėjas remiasi policijos ar prokuroro pateikta

medžiaga; prokuroras mano, kad teisėjas turi dirbti su informacija, ir nuspręsti, ar, jo

nuomone, pateikta informacija yra pakankama (ar reikia pareikalauti daugiau

informacijos) ir, galiausiai, kai dalyvauja advokatas, ši našta dažnai perkeliama jam ar

jai.

Remdamiesi tyrimais galime manyti, kad sprendimų kokybę ir švelnesnių kardomųjų

priemonių parinkimo galimybes iš esmės lemia informacijos, ypač apie įtariamojo

asmenį ir jo socialines sąlygas, kiekis ir kokybė. Kadangi pirmasis suėmimo prašymo

svarstymas vyksta netrukus po asmens sulaikymo, tai neabejotinai riboja galimybes

gauti išvadas iš socialinių tarnybų (pvz., probacijos, teisinės pagalbos tarnybos), kurios

galėtų būti labai naudinga svarstant dėl tinkamiausių švelnesnių kardomųjų priemonių.

Net jei tokios išvados nebūtų baigtos ruošti iki pirmojo sprendimo priėmimo, ši

informacija vis tiek gali būti vertinga vėliau, kai pirminis sprendimas suimti yra

peržiūrimas. Atrodo, kad, bent jau nacionaliniu lygmeniu, svarbu įvertinti ar tokia

72

pagalba galėtų padėti dažniau išvengti suėmimo ir ko šiuo klausimu gali prireikti, o

diskusijos turėtų vykti ne tik su ištekliais susijusiais klausimais: pasiekus teigiamų

rezultatų, investicijos pasiteisintų atsižvelgiant į suėmimo taikymo svarbą

įtariamiesiems, taip pat dideles su suėmimo susijusias išlaidas.

Tirdami požiūrius, kiek svarbus asmeninis įtariamojo ir teisėjo susitikimas pirmajame

posėdyje, kuriame sprendžiama dėl suėmimo, skirtingose šalyse gavome skirtingus

rezultatus. Ir tik keletu atvejų aptikome geros sąžiningo proceso praktikos pavyzdžių,

kurie parodė, kad įtariamasis turėtų būti traktuojamas kaip proceso dalyvis, o ne kaip

sprendimo priėmimo objektas. Kai kada netgi bylų perdavimo procesas tarp teismų ir

prokuratūros būna sudėtingas ir atimantis daug laiko (tai gali lemti ilgesnę nei būtina

asmens buvimo suėmimo įstaigoje trukmę). Ši problema gali būti aktuali ir advokatų

darbui, nes jie teismo medžiaga turi papildyti savo turimą, dažnai labai fragmentišką,

informaciją apie įtariamąjį; tai gali kelti klausimų, tuomet išlaikoma proceso šalių galios

pusiausvyra, būtina rungimosi principui užtikrinti. Nors, daugumos respondentų

nuomone, bendra padėtis pagerėjo ir prieiga prie bylų dažniausiai neribojama, praktinis

bylų siuntimo, gavimo ir /ar kopijavimo procesas vis dar yra problemiškas, dėl to gali

būti trukdomas gynybos darbas ir pailgėti asmens be reikalo praleistas laikotarpis

suėmimo įstaigoje.

Šalia privalomo teisminio klausimo sprendimo, gynėjo dalyvavimas yra svarbiausia

įtariamojo teisių garantija, kurią užtikrinant, kaip jau minėta, advokatams uždėta

nemaža atsakomybė. Trečioji garantija – teisminė kontrolė, peržiūrint sprendimus ar iš

tiesų suėmimas buvo būtinas ir ar jo trukmė nėra pernelyg ilga. Valstybėse,

dalyvavusiose mūsų tyrime, randame nemažą šių kontrolės mechanizmų įvairovę, kaip

antai kada vyksta pirmoji sprendimo peržiūra, kaip dažnai ji vyksta vėliau, taip pat ar

sprendimai peržiūrimi ex officio ar pagal proceso šalių prašymą. Bet kuriuo atveju,

advokatų vaidmuo sprendimo peržiūros procese yra labai svarbus. Ir nors daugelio

respondentų nuomone, praktikoje šių peržiūrų rezultatai dar labai skiriasi nuo siektinų,

vis tik jų dėka galima reikšmingai sutrumpinti suėmimo laikotarpius, pagreitinti procesą

ir sudaryti sąlygas visoms dalyvaujančioms šalims aptarti – galbūt derybų keliu –

švelnesnių priemonių taikymo galimybes. Dažnai pirmasis sprendimo skirti suėmimą

peržiūros posėdis, iš tikrųjų, yra pirmoji galimybė kalbėti apie bylą, turint visą reikalingą

informaciją „ant stalo“. Todėl yra rekomenduojama tokias peržiūras rengti ilgai

neatidėliojant. Tarp mūsų kalbintų interviu dalyvių buvo įvairių nuomonių, ar

perspektyvūs yra apeliaciniai mechanizmai, kuriais byla nukreipiama į aukštesnį teismą.

Keliose šalyse nemažai advokatų neskundžia sprendimų skirti suėmimą – dėl taktinių ir

laiko priežasčių. Buvo paminėta, kad kartais specifiniai skundai - konstituciniam

teismui ar panašioms įstaigoms – kartais būna naudingi formuojant teisinę kultūrą ir,

dažnai, kaip leidžiantys stiprinti joje ultima ratio požiūrį.

73

7.6. Vinjetės rezultatai

Kaip papildomą įrankį mūsų lyginamajame tyrime, visiems prokurorams, teisėjams ir

gynybos advokatams mes pateikėme trumpą hipotetinės situacijos aprašymą (vinjetę) –

ir aptarėme su jais (vadovaudamiesi iš anksto parengtomis interviu gairėmis), kokį

sprendimą jie priimtų toje situacijoje. Nacionalinėse ataskaitose detaliai aprašomos

vinjetės ir jų pagrindu nagrinėti klausimai. Čia mes ją tik trumpai pristatysime vinjetės

versiją, kuri buvo pateikiama teisėjams.

23 metų vaikinas (V) yra įtariamas dėl vagystės įsibrovus į gyvenamąjį būstą (namą).

Įsibrauta 3 val. nakties, namo šeimininkai (vyras, žmona ir jų 4 metų dukra) tuo metu

miegojo antrajame namo aukšte. V pateko į vidų išpjovęs angą lauko durų stikle ir taip

atidarydamas duris. Kitą rytą šeimininkai aptiko, kad iš jų buvo pavogta

brangenybių, nešiojamas kompiuteris ir grynųjų pinigų iš viso už 3000 EUR.

Policija nustatė įtariamąjį V remdamasi stebėjimo kamerų įrašu. Įtariamasis šiuo

metu gyvena su tėvais, yra bedarbis, prieš du metus buvo nuteistas su laisvės atėmimu

nesusijusia bausme (laisvės apribojimu).

Įtariamasis sulaikytas 2 valalandą pirmadienio popietę ir į teismą pristatytas

antradienį iš ryto (9 val.). Jums reikia nuspręsti, ar jam skirti suėmimą ar ne.

Vinjetės metodika pasirodė esanti labai naudinga mūsų lyginamosios analizės priemonė.

Nors mums kilo abejonių, ar turėtume naudoti abi priemones (klausimyną ir vinjetę), ar

tik vieną iš jų, abiejų priemonių naudojimas labai pagelbėjo atliekant mūsų tyrimą. Kai

kurie iš mūsų tyrėjų pokalbio pradžiai naudojo vinjetę, kuri pasitvirtino kaip geras būdas

padidinti pasitikėjimą (parodyti, kad išmanome tai, apie ką norime kalbėtis) ir paskatinti

minteriu dalyvius išsakyti savo nuomonę. Tais atvejais, kai vinjetė buvo naudojama

pokalbių pabaigoje, ji padėjo apibendrinti arba pasitikrinti, kas buvo pasakyta anksčiau.

Lyginamajame tyrime vinjetė buvo naudojama kaip priemonė išskirti ir išryškinti

bendrus bruožus ir skirtumus, kuriuos mes ir siekėme parodyti. Labai trumpai, mūsų

pagrindines išvadas galima apibendrinti taip: nusikalstamos veikos sunkumo

vertinimas, kartu atsižvelgiant į ankstesnio nusikaltimo pobūdį, buvo lemiamas veiksnys

priimant sprendimą dėl suėmimo poreikio. Nuo šių aplinkybių labai priklauso

pasislėpimo arba pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika. Airijoje ir, mažesniu mastu,

Lietuvoje, šios aplinkybės sulaukė kitokio vertinimo, nei kitose šalyse. Nors kitose

penkiose šalyse nusikaltimas buvo laikomas pakankamai sunkiu, kad pateisintų

suėmimo taikymą (atsižvelgiant į visas kitas aplinkybes)174, Lietuvoje jis daugiausiai

buvo vertinamas kaip palyginus nesunkus, o Airijoje, nors keli respondentai įvertino jį

kaip pakankamai sunkų, vis tik nusikaltimo pobūdžiui nebuvo teikiama tiek reikšmės

kiek duomenims apie įtariamojo ankstesnius teistumus bei jo drausmę ankstesniame

procese. Kadangi pati veika nebuvo laikoma pakankamai rimtu pažeidimu, ankstesnio

nusikaltimo pobūdis ir sunkumas nebuvo vertinamas kaip labai svarbus, bet kokiu

174 Bent kai kurie iš apklaustų praktikuojančių teisininkų šiose šalyse

74

atveju, atsižvelgiant į tai, kad ankstesnis nusikaltimas buvo padarytas ganėtinai seniai.

Tuo tarpu kitose šalyse anksčiau įvykdytas nusikaltimas buvo lemiamas veiksnys

priimant sprendimą. Ypač Austrijoje ir Vokietijoje sprendimus priimantys asmenys

atkreipė dėmesį į tai, ar tiriamas ir ankstesnis nusikaltimas yra to paties pobūdžio.

Nyderlanduose svarbiu buvo laikomas ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas

(dėl kurio padidėja recidyvo rizika), o pats nusikalstamos veikos pobūdis buvo laikomas

mažiau svarbiu. Tai, kad suėmimas būtų (tikėtina) taikomas šiuo aprašytu atveju, teigė

tik trys iš 24 Airijoje dalyvavusių tyrimo dalyvių, ir nė vienas teisėjas nepriėjo prie tokios

išvados. Kitose šalyse atsakymai pasiskirstė įvairiau, taip pat buvo nemažai sąlyginių

atsakymų. Vinjetės metodu taip pat pavyko atskleisti keletą įdomių švelnesnių

kardomųjų priemonių taikymo skirtumų. Airijoje, Lietuvoje ir Belgijoje švelnesnės

kardomosios priemonės gali būti taikomos nuo pat proceso pradžios (dėl skirtingų

priežasčių ir skirtingomis aplinkybėmis), o kitose šalyse šios priemonės taip pat galimos,

bet paprastai tik vėlesniame etape. Tai gali lemti skirtingos priežastys. Visose šalyse

praktinės problemos buvo pagrindinė priežastis, trukdanti nedelsiant taikyti švelnesnes

kardomąsias priemones, tačiau Vokietijoje respondentai taip pat pabrėžė tam tikrą

kognityvinį disonansą, kurį jie patiria, priėmę sprendimą, esant pagrindui (rizikai, kad

asmuo bėgs ar slėpsis) taikyti suėmimą ir, tuo pačiu metu, jį atidėti ir pritaikyti

švelnesnes kardomąsias priemones.

7.7. Europiniai aspektai

Mūsų atliktame dokumentų tyrime nagrinėjome EŽTT ir kitų Europos Tarybos

institucijų (CPT) praktikos ir nustatytų standartų įtaką tyrime dalyvaujančių šalių teisės

sistemoms. EŽTT praktikos reikšmė neabejotina visoms šalims, išskyrus Airiją, kuri su

suėmimu susijusiais klausimais niekada nebuvo pralaimėjusi bylos EŽTT. Tačiau,

remiantis daugelio mūsų interviu dalyvių nuomone, ši EŽTT praktikos įtaka beveik

nejuntama – paprastai praktikai laikosi nuomonės, kad nėra būtina atsižvelgti į šiuos

sprendimus ir standartus, kartais vyrauja supratimas, kad šalių vidaus teisės numatytos

garantijos pakankamos ir kad papildomos nuostatos nereikalingos, nes, mėginant

atsižvelgti dar ir į jas, padėtis taptų dar sudėtingesnė. Nepaisant tokios nuomonės,

Rumunijos ir Lietuvos praktikuojantys teisininkai pasisakė už tai, kad EŽTT

jurisprudencija aiškiai prisidėjo prie tendecijos, kad suėmimo praktikoje būtų taikoma

mažiau.

Kai kuriose šalyse didelį susirūpinimą kelia užsieniečių, kuriems skirtas suėmimas,

skaičius; daugelis iš jų yra iš kitų ES šalių. Nepaisant to, kai kuriems mūsų interviu

partneriams tarpvalstybiniai klausimai konkrečiose bylose, reikalaujantys

„tarpvalstybinių veiksmų“, net jeigu ES viduje, neatrodė aktualūs ir, atrodo, privengtini.

Tačiau kai kuriems šis klausimas buvo svarbus, tai neretai priklausė nuo šalies ir

regiono, kuriame jie dirbo. Daugelis mūsų tyrime dalyvaujančių dalyvių tiesiogiai ar

75

netiesiogiai pripažino, kad Europos sąranga reikalauja konstruktyvaus teisminio

bendradarbiavimo. Europos arešto orderis buvo žinomas visiems ir pripažintas kaip

gerai parengtas ir patikimai veikiantis įrankis.

To negalima pasakyti apibūdinant Europos teisminės priežiūros orderį (ETPO, ESO). Ši

priemonė vis dar yra nauja daugelyje jurisdikcijų ir vis dar yra daug teisminių institucijų

atstovų, nežinančių apie jos teikiamas galimybes, o daugelis mūsų respondentų apie tai

niekada nebuvo girdėję. Tie, kurie turėjo galimybę ją taikyti, manė, kad tai naudinga

priemonė, bet kartu reikalauja daug laiko ir joje per daug biurokratijos. Trūksta

informacijos apie tai, kaip kitose jurisdikcijose įgyvendinamos įvairios kardomosios

priemonės, dėl šių priemonių įvairovės nepakanka pasitikėjimo šio įrankio

veiksmingumu, kad būtų pasiekti kardomųjų priemonių tikslai. Atsižvelgdami į tai, kai

kurie teisėjai labiau linkę taikyti piniginį užstatą arba bylą išspręsti pagreitintu procesu.

Manytina, kad ETPO galėtų būti veiksminga ilgo tyrimo reikalaujančiose sudėtingesnėse

bylose.

Siekdami, kad ETPO veiktų geriau, dalyviai pasiūlė nacionalinėms arba teisminėms

institucijoms vykdyti sistemingas informavimo kampanijas ir pateikti informaciją apie

tai, kaip kiekviena jurisdikcija kuria ir įgyvendina priežiūros priemones. Platformos,

kaip antai Europos teisminio tinklo tinklalapis, turėtų būti prieinamos ir reguliariai

atnaujinamos. Taip pat, po kelių ETPO įgyvendinimo metų, reikėtų atlikti jo

įgyvendinimo praktikos tyrimus, o šių tyrimų rezultatai turi tapti prieinami praktikams,

siekiant padidinti jų pasitikėjimą tarpvalstybiniu bendradarbiavimu. Tikėtina, kad šiuo

metu gynybos advokatai bus atsakingi už EPO prašymo pateikimą ir teisėjų įtikinimą,

kad atsižvelgiant į proporcingumo principą, tinkamais atvejais šią priemonę taikyti

būtina.