Lyginamoji konstitucinė teisė kaip mokslo dalykas

Lyginamosios konstitucinės teisės samprata:Plačiąja prasme: kaip visų pasaulio valstybių

konstitucinių santvarkų lyginamoji studijaSiaurąja prasme: kaip pasaulyje vyraujančių

konstitucinės teisės tradicijų studija

Lyginamosios konstitucinės teisės dalykas: pasaulio valstybėse vykę ir vykstantys

konstitucionalizmo procesai: jų dabarties formali išraiška ir konstitucinė tikrovė.

Lyginamosios konstitucinės teisės objektas plačiąja prasme:

a.) valstybinės valdžios institucijų sistema (valdžių padalijimas)

b.) valstybės formac.) asmens teisinio statuso turinysd.) konstitucijos priežiūros mechanizmai

Lyginamosios konstitucinės teisės mokslo objektas siaurąją prasme:

Konkrečios šalies konstitucinė sistema

Lyginamosios konstitucinės teisės mokslo metodai:

Lyginamasis – analitinis. Gretinamos pasirinktų valstybių konstitucinės sistemos arba atskiri institutai.

Gramatinis – hermeneutinis. Analizuojami teisės aktų tekstai, jų loginė/ semantinė reikšmė.

Istorinis. Nagrinėjama pasirinktų valstybių konstitucinių sistemų arba atskirų institutų istorinė raida.

Sisteminis. Lyginamosios konstitucinės teisės dalykas nagrinėjamas plečiamai, pasitelkiant visų teisės šakų duomenis.

Sociologinis. Lyginamas formalios ir faktinės konstitucijos santykis, jų nesutapties lygis ir priežastys.

Lyginamosios konstitucinės teisės mokslo funkcijos

1.Pažinimo. Mokslo dalykas įsisavinamas kryptingai, klasifikuojant užsienio šalių konstitucines sistemas.

Klasifikavimo lygiai: a.) pagal valstybių formasb.) politinius režimusc.) partines sistemasd.) tarptautinį integralumą2. Šviečiamoji. Pateikiamos turiningos žinios apie

užsienio šalių konstitucinių sistemų savitumą, jų konstitucionalizmo paveldą ir pagrindines vertybes

3. Taikomoji. Lyginamosios konstitucinės teisės mokslinių tyrinėjimų duomenys panaudojami praktiškai:

a.) perimant konstitucinius “išradimus” vienoms valstybėms iš kitų;

b.) unifikuojant žmogaus teisių ir laisvių institutąc.) prognozuojant ir modeliuojant konstitucionalizmo

pokyčius4. Ideologinė. Lyginamosios konstitucinės teisės

mokslo žinios dažnai tampa politinių partijų propagandos šaltiniu

Konstitucinės teisės kaip savarankiško mokslo raida

Moksliniai – filosofiniai samprotavimai apie asmens, visuomenės ir valstybės santykių teisinę išraišką aptinkami dar šumerų ir akadų civilizacijose. Antikos mąstytojai (Platonas, Aristotelis) pirmieji pateikia sisteminį konstitucinės teisės dalyko vertinimą. Aristotelis tampa pirmuoju “komparatyvistu” (117 polių konstitucijų).

Europos intelektualinei minčiai patiriant krikščionybės įtaką (V-XVII a.), pradedama samprotauti nuo valstybės kategorijos. Asmuo lieka antraeiliu subjektu. Adoruojama monarchija (T.Smitas, N.Makiavelis,T.Hobsas, H.Grotius, J.Bodenas, R.Filmeris).

Anglijos revoliuciniai įvykiai XVII a. viduryje, paskatino naujo požiūrio į valstybinę teisę plėtotę (O.Kromvelis “Valdymo įrankis” 1642 m.). Palengva grįžtama į “antikinį” prioritetų išdėstymą, teisėje išaukštinant žmogų. Plėtojama prigimtinės teisės koncepcija (Dž.Lokas, Š.L.Monteskje, E.Vatelis, Ž.Ž.Ruso).

Iki 18 a. pabaigos vartojama “valstybinės teisės” sąvoka. Vatelis pirmas pavartojo “konstitucinės teisės sąvoką”. JAV konstitucionalizmo “tėvai” (T.Paine, T.Džefersonas, A.Hamiltonas, B.Franklinas) ją įtvirtina.

Nuo XIX a. pirmosios pusės konstitucionalizmas tampa visuotiniu reiškiniu. Susiklosto 3 pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys:

1.Juridinė (XIX a. vidurys). Konstitucija suvokiama kaip valstybės ir valstybinės valdžios veiklos (pozityvizmo) rezultatas. Atstovai – A.de Tokvilis, W.Dicey, A.Esmeinas, G.Jelinekas, H.Kelzenas. Šios mokyklos atstovai suformuluoja pagrindines konstitucinės teisės sąvokas ir kategorijas.

2.Sociologinė (XIX a. pabaiga). Konstitucijai keliami nauji uždaviniai – teisės viešpatavimo, asmenų solidarumo, socialinės teisės paskirties įtvirtinimo poreikiai. Atstovai. L.Diugi, M.Oriju, L.Gumplovičius. Sociologinės mokyklos atstovai formuluoja vertybines konstitucinės teisės mokslo raidos kryptis.

3.Politinė – sociologinė (XX a. pradžia, vidurys). Mokslinių tyrimų tikslu laikomas konstitucinės teisės ar jo atskiro instituto veiksmingumas visuomenėje. Konstituciniai teisiniai tyrinėjimai siejami su politologiniais, sociologiniais stebėjimais. Taip konstitucinė teisė įsilieja į socialinių mokslų sritį ir tampa jos integralia dalimi. Atstovai: E.Corwin, G.Biurdo, M.Diuverže, H.Fineris.

4.Post-socialistinė. (XX a. pabaiga). Vakarų konstitucionalistų mintys persijojamos buvusių Varšuvos pakto valstybių teisininkų. Rytų Europoje susiklosto “etatistinį liberalizmą” palaikanti konstitucinė doktrina. Atstovai: L.Garlickis, A.Sajo, B.Vasilesku, M.Baglajus, B.Strašunas.

Užsienio šalių konstitucinės teisės mokyklos. Prancūzija.

Moderni konstitucinės teisės mokykla. Ištakos: Esmenas (juridinė mokykla), Diugi, Oriju (sociologinė mokykla). Mokslininkai ir jų darbai:•1947 m. – Laferjer – “Konstitucinės teisės vadovėlis”. 1949 m. – Vedelis “Konstitucinės teisės pagrindiniai institutai” . 1951 m. Kafaras - “Politiniai institutai ir konstitucinė teisė” – 2 tomai. 1956 m. Šontevu – “Konstitucinė teisė ir politikos mokslas”. 1958 m. Diuverže – “Politiniai institutai ir konstitucinė teisė” – pusiauprezidentinio valdymo doktrina. •Kai kurios Prancūzijos konstitucinės teisės doktrinos problemos.•Dvi politinių institutų koncepcijos: •1)Prelo ir Biurdo – institutų esmė – idėja, jungianti žmones, jų grupes.•Institutai organizmai – tai žmonių kolektyvai, kuriuos jungia ideologija, pažiūros, bendri poreikiai. •Institutai mechanizmai – tam tikrų taisyklių rinkiniai, užtikrinantys institutų – organizmų veiklą. •2) Diuverže – institutas – tai visuma idėjų, įsitikinimų, tikėjimų, papročių kartu su materialiuoju elementu (turtas, pastatai, pinigai). kurie sudaro susijusią ir organizuotą visumą (šeima, politinė partija, profesinė sąjunga, parlamentas). Diuverže išskyrė du institutų tipus:•paprasti institutai – tai institutai be ypatingos organizacijos. •sudėtingi institutai – institutai, kuriem būdinga organizacija, valdymo hierarchija.

Prancūzų konstitucinės teisės ypatumai • prancūzų autoriai laiko save nepriklausomais nuo

įstatymų leidybos ir teismo praktikos – analizuoja ir kritikuoja įstatymus, konstituciją. Kritika grindžiama teismine praktika ir politiniais mokslais.

• Nėra konstitucinės teisės mokymo kurso ar vadovėlio – yra konstitucinė teisė ir politiniai institutai. Konstitucinė teisė ir politika – šiuolaikiniai konstitucinės teisės autoriai aiškiai pasuka politinių mokslų link.

• Aiškiai skiriama konstitucinė ir administracinė teisė. Prancūziškoji doktrina skiria Vyriausybę ir administraciją, aukščiausiuosius ir žemesniuosius valstybės organus.

• Iš konstitucinės teisės yra išskirtos ir į konstitucinę teisę neįeina žmogaus teisių ir laisvių problemos. Jos yra laikomos prigimtinėmis, todėl jos yra virš konstitucijos. Prigimtinės teisės nesikeičia, o konstitucijos – keičiasi.

• Prancūzų teisininkų nedomina federalizmas. • Vyravo principas, kad teismas negali pripažinti įstatymų

antikonstituciniais – teismo paskirtis – normų taikymas. Todėl visų įstatymų atitikimas konstitucijai yra patikrinamas dar prieš juos promulguojant.

• Konstitucinė teisė nagrinėja šiuos pagrindinius klausimus: parlamentas, vyriausybė, prezidentas, rinkimai. Plačiai naudoja politikos mokslų medžiagą.

• Konstitucinė teisė suprantama siaurąja prasme – tai konstitucijos teisė.

• Prancūzijos konstitucionalistai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime.

Vokietija

Konstitucinės teisės mokslo raida susijusi su vokiško konstitucionalizmo istorija. Konstitucionalizmo istorijos ypatumai ir lėmė konstitucinės teisės doktrinos ypatumus. 19 am. Vokietija buvo susiskaidžiusi, todėl buvo siekiama sukurti vieningą valstybę.

1860-70 metai – Prūsijos įsigalėjimas – vokiškosios konstitucinės teisės mokyklos įsitvirtinimas (Bismarkas, Mortkė). H.Rosleris tampa 1887 m. Japonijos konstitucijos “tėvu”. Juridinė (klasikinė) mokykla – Lebandas ir Jelinekas.

1919 m. – Veimaro konstitucijos priėmimas. Po II pasaulinio karo Vokietija okupuojama, tačiau tai buvo palanku konstitucinės teisės mokslui. 1949 m. konstitucija vadinama “profesorių konstitucija”.

Vokietijos teisininkai: Mauncas, Hesse, Šternas, Izenze, Kirhofas, Šteinas. Vokietija pripažįsta ypatingą konstitucinės teisės doktrinos kūrėją – Vokietijos Federalinį Konstitucinį Teismą. Jos sprendimai labai gausiai yra paremti doktrina, todėl turi ne tik teisinį, bet ir mokslinį autoritetą. Jo pozicija – mokslinės tiesios kriterijus.

Konstitucinės teisės mokslininkai neslepia teisės ir politikos ryšio. Valstybės teisė – tai politinė teisė – teisė politikai.

Juridinės (konservatyviosios) mokyklos atstovai – Mauncas, Hesse – iškelia juridinius aspektus į pirmą vietą. Valstybinė teisė – reikšmingas politikos mokslo įsiveržimas (Zaifertas, Ridleris) – Vokietijos politinės partijos programinėse dokumentuose nevengia naudoti mokslininkų koncepcijų.

Pripažįstama plataus konstitucinės teisės normų interpretavimo doktrina:

statinė – Šternas – svarbu išsiaiškinti konstitucijos kūrėjų koncepciją interpretuojant konstituciją.

dinaminė – Mauncas – konstitucijos idėjas ir principus reikia aiškinti, atsižvelgiant į šiuolaikines aktualijas.

Vokiečių konstitucinės teisės mokslininkus domina:“Partijų valstybės” doktrina. Valstybės santvarka ir

politika saistoma partijų veiklos. Tokios valstybės būtinas elementas – skirtingos politinės orientacijos partijos su alternatyviais siūlymais.

Federalizmo principas – akcentuojamas ne žemių ir federacijos atskirumas, o jų bendradarbiavimas ir valstybinės veiklos kooperacija

Valdžių padalijimo problematika. Kritikuojamas klasikinį valdžių padalijimo principą. Valdžių padalijimą atitinka ne viena, o 5 teorijos. Valdžių padalijimas tai:

valstybinė teisinė samprata (klasikinė, tradicinė)valdžių padalijimas federalinio lygmeniuvaldžių padalijimas sprendimų priėmimo aspektu – tarp vyriausybės, parlamento, politinių partijų, spaudimo grupių, visuomenės nuomonės. valdžių padalijimas laiko aspektu – kaip valdžia įgyvendinama laikevaldžių padalijimas socialiniu aspektu tarp įvairių socialinių grupių.

Jungtinė Karalystė

Vyrauja dvi pagrindinės kryptys:formalioji dogmatinė (aprašomoji) – britų

konstitucinės teisės mokslas jaučia W.Dicey įtaką. Aprašomoji mokyklos atsiradimas yra sąlygotas tuo, kad Didžioji Britanija neturi rašytinės konstitucijos, todėl konstitucinės teisės moksliu tenka atskleisti konstitucinės teisės principus, normas, institutus ir pan. Kai kurie darbai dėl to yra tapę doktrina – jais remiasi teismai kaip teisės šaltiniais ar kaip svarbiomis rekomendacijomis, kuriomis reikia vadovautis. Šios krypties autoriai: Desmitas, Bentlis, Raitas, Deksteris.

politologinė sociologinė kryptis – sieja konstitucinės teisės tyrimus su politiniu kontekstu. Šios krypties mokslininkų darbuose, suvokiant konstitucinės teisės reiškinius, didelė reikšmė teikiama politikos įtakai, istorinei politinės minties įtakai (Lokas, Milis). Šios krypties reikšmingi šių autorių darbai: Krosmeno “Mitas apie kabineto valdymo sistemą”, Makintošo “Valstybė ir politika Didžiojoje Britanijoje” – iškėlė idėją apie Premjero (kabinetinio) valdymo sistemą.

Šios krypties atstovus domina kaip realiai funkcionuoja konstituciniai politiniai mechanizmai. Siekia įveikti prarają tarp teisino aprašymo ir politikos studijų.

Doktrinos ypatumaiNevartojamos tautos, nacionalinio ar valstybės suvereniteto kategorijos. Laikomasi parlamento viršenybės teorijos. Juridinis suverenitetas – viršenybė priklauso parlamentui (Karalius + Bendruomenių Rūmai + Lordų Rūmai). Literatūroje ši sąvoka dar vadinama “karaliene parlamente”.

• Karūna – tai vieninga sąsaja trijų valstybės valdžios dalių (Parlamento, Vyriausybės ir teismų).

• Kita artima valstybei sąvoka – Vyriausybė (valdymas) • Parlamento viršenybės principas reiškia, kad

nepripažįstami jokie parlamento teisiniai ribojimai – jis yra vienintelė institucija, kuri gali priimti, pakeisti ar panaikinti bet kurį įstatymą. Pastaruoju metu parlamento ir vyriausybės santykius apibūdina dvi koncepcijos:

• Vestminsterio modelis – besąlyginis parlamento prioritetas valstybės institucijų sistemoje.

• Kabineto modelis – stipri vykdomoji valdžia – priešpastato parlamentą ir Vyriausybę. Teigia, kad iš tikrųjų JK – tai kabineto, o ne parlamento valdymas. Krosmenas eina dar toliau, teigdamas, kad JK yra net ne kabineto, bet Premjero valdymas – jis yra centrinė figūra, lemianti valstybės institucijų funkcionavimą.

JAV

Konstitucinės teisės mokslui būdingas pragmatinis požiūris. JAV teisininkus domina:

a.) rašytinės konstitucijos koncepcijab.) federalizmo klausimaic.) valdžių padalijime standžių ir atsvarų sistemos studijosd.) įstatymo konstitucingumo teisminė kontrolė.20 am. I pusėje JAV konstitucinės teisės moksle vyravo dvi

kryptys:tradicinė (juridinė) – kazusų tyrimai, teismų praktikos

studijos (atitinka klasikinę kryptį Europoje) – Kolumbijos universiteto teisės mokykla – Hauelas.

Politikos mokslo, istorinės minties ir konstitucinės teisės persipynimas – Prinstono universiteto politinis fakultetas – Vilsonas, Korvelas.

Po II pasaulino karo mažėja daroma Europos mokyklos įtaka, įsitvirtina pragmatizmo filosofija. Ryškus politikos mokslo atsikyrimas nuo jurisprudencijos. Vyrauja pragmatizmas, realizmas – Paundas, Holmsas, Levelinas, Sirota.

1950-1970 m. JAV toliau vystėsi juridinės ir politinės jurisprudencijos kryptys. Siekta konstitucinės teisės problemas nagrinėti taikant politologijos, socialinius metodus – siekė pritaikyti teisinius institutus prie besikeičiančios tikrovės.

Gyva konstitucija – konstitucijos gyvybės šaltinis – pati konstitucija, o ne Aukščiausiojo Teismo sprendimai (Traibas).

Šiuolaikiniai konstitucijos modeliaiKonstitucijos sampratų įvairovė

Konstitucijos sampratos:a.) politinė. Konstitucija fiksuoja valstybės politinių

jėgų kompromisą, įgyvendinant valstybinę valdžią. 1815m. Nyderlandų konstitucija.

b.) ideologinė. Konstitucija įtvirtina valstybės ir visuomenės vertybes bei tradicijas. 1996 m. Maroko konstitucija.

c.) programinė. Konstitucija kelia konkrečius tikslus visuomenei ir valstybei, kurie turėtų būti įgyvendinti Konstitucijoje nustatytais terminais ir apimtimis. 1977 m. TSRS konstitucija.

d.) socialinė. Konstitucija nustato valstybės socialinės santvarkos bruožus ir valstybės vaidmenį, užtikrinant socialinę lygybę (socialinį lygiateisiškumą). 1917 m. Meksikos konstitucija, 1919 m. Veimaro (Vokietijos) konstitucija.

e.) juridinė. Konstitucija tampa valstybės teisinės sistemos centru. Joks kitas teisės aktas negali prieštarauti konstitucijai. Valstybinės valdžios institucijų veikla visiškai priklausoma nuo aktualių konstitucijos nuostatų. 1789 JAV, 1918 m. Austrijos, 1958 m. Prancūzijos konstitucijos;

Konstitucionalizmo raidos pagrindiniai etapai

1.VI a.p.m.e – 1787 m.Per daugiau nei du tūkstančius metų konstitucijos

terminas vartojamas minint paties įvairiausio lygio ir mastelio teisinius dokumentus:

a.) antikos polių (Atėnai, Pilas, Tirintas) ir viduramžių Europos miestų bei mini-respublikų (Savoja) konstitucijos

b.) III-IV a. Senovės Romos imperatorių (pradedant Gordianų dinastija) įstatymai – konstitucijos

c.) naujojo pasaulio (Šiaurės Amerikos) pusiau nepriklausomų teritorinių vienetų (Niu Džersio 1738 m.) konstitucijos

d.) kai kurių Europos monarchijų pseudo-konstitucijos (1772 m. Švedijos konstitucija);

Konstitucijos sampratai aktualūs teisės aktai:a.) 1215 m. Anglijos “Didžioji laisvių chartija”b.) 1653 m. O.Kromvelio paskelbtas “Valdymo įrankis”

Anglijaic.) 1679 m. Anglijos “Geresnio valdinių laisvės

užtikrinimo” aktas;d.) 1689 m. Anglijos “Teisių bilis”e.) 1648 m. Masačusetso laisvių chartija;

2. 1789 – 1917 m. 1789 m. priimama JAV konstitucija. Tai pirmoji valstybė,

kurioje gana greitai (1803 m.) teorinė konstitucijos viršenybė buvo patvirtinta praktiškai, JAV AT nagrinėjant ginčą dėl kompetencijos tarp Valstybės vadovo (Madison) ir Senato rūmų atstovo (Marbury). Tokiu būdu pirmą kart pabrėžta juridinė konstitucijos samprata.

JAV konstitucijos sėkmė lėmė gausų jos pasekėjų skaičių.a.) Europa. Prancūzija (1791), nuo prancūzų – 1789 m.

Šveicarija (Helvecijos konstitucija), 1798 m. Nyderlandai (Batavijos konstitucija), 1806 m. Ispanija (Buanomo konstitucija). Vėliau – Belgija (1831 m.), Liuksemburgas (1868 m.), Vokietija (1871 m.), Portugalija (1911 m.)

b.) Amerika. Nuo JAV – Venesuela (1811 m.), Meksika (1824 m.), Argentina (1853 m.) , Brazilija (1891 m.);

c.) Azija. Nuo Vokietijos – Japonija (1889 m.), nuo JAV – Filipinai (1898 m.), nuo britų – Iranas (1906 m.), savarakiškai – Kinija (1912 m.);

d.) Afrika, Australija. Australija nuo britų (1900 m.), 1848 m. Liberija (nuo prancūzų);

Esminiai bruožai: Konstitucija kol kas suprantama tik kaip politinis/ideologinis dokumentas. Žmogaus teisės ir laisvės minimos epizodiškai, išskiriamos asmeninės, politinės teisės. Daugelis konstitucijų priimtos nedemokratiškai.

3. 1918 – 1944 m.Tarpukario konstitucijos. Po pirmojo pasaulinio karo

susikuria daugiau 30 naujų valstybių, dar 20-yje įvyksta reikšmingos politinės permainos. Konstitucionalizmas suklesti vidurio-rytų Europoje, centrinėje Amerikoje, artimuosiuose rytuose. Vystosi socialinės konstitucijos samprata.

Atstovės: 1919 m. Veimaro konstitucijoje, 1920 Čekoslovakijos, 1921 m. Jugoslavijos, 1920 m. Estijos, 1922 m. Latvijos, 1937 m. Airijos, 1917 m. Meksikos, 1931 m. Ispanijos konstitucijos. Nauji konstitucijos bruožai:

a.) įtraukiami ekonominiai ir socialiniai santykiai, b.) išplečiamas valstybės vaidmuo visuomenės bei individo

gyvenime (pripažįstamas valstybės ekonominis bei socialinis vaidmuo),

c.) konstitucinis statusas suteikiamas naujiems politinės sistemos institutams (politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms),

d.) Įtvirtinamas specialiosios konstitucinės justicijos modelis (konstitucinis teismas)

e.) konstituciškai įtvirtinami taikios tarptautinės politikos principai.

Socialistinės konstitucijos. Atstovės: 1919 m. Vengrijos, 1924 bei 1936 m. TSRS ir 1940 m. Mongolijos konstitucijos. Bruožai:

a.) Tautos suvereniteto principas pakeičiamas darbininkų klasės valstybės valdžios turėjimo principu

b.) monizmo principas (vienpartiškumas, marksistinė komunistinė ideologija, Tarybų neribota valdžia, socialistinės nuosavybės įtvirtinimas).

4. 1945-1978 m.Konstitucinis procesas įgauna globalinį pobūdį.

Išsiplečia į Afrikos, Azijos, Okeanijos regionus.II-asis pasaulinis karas lemia jame dalyvavusių valstybių

(ypač “blogio ašies”) konstitucines permainas. Apie 50- 60 –uosius metus (1954 m. Alžyro krizė) įsibėgėja kolonijų žlugimo procesas.

Šiame etape veikė keturi konstitucijų modeliai:1. Senosios liberalios konstitucijos (JAV, Belgija,

Nyderlandai) a.) demokratizuojamos politinės teisės bei laisvėsb.) socialinės bei ekonominės teisės įtvirtinamos

minimaliaic.) konstitucijose nebuvo atspindėtas valstybės socialinis

vaidmuo 2. “Antrosios bangos” liberaliosios konstitucijos (1946 m.

Japonijos konstitucija, 1947 m. Italijos konstitucija, 1949 m. VFR konstitucija) Šios konstitucijos:

a.) įtvirtino socialines bei ekonomines teises,b.) išplėtė valstybės vaidmenį socialinėje bei

ekonominėje sferoje, c.) reglamentuojami politinės sistemos institutai –

politinės partijos, organizacijos, visuomeniniai susivienijimai,

d.) plačiai imami reguliuoti tarptautiniai santykiai;

3. Totalitarinio socializmo konstitucijos. Pabrėžtinas socialistinių valstybių konstitucinio vystimosi vieningumas.

Atstovės: 1977 m. TSRS konstitucija, modernizuotos 1971m. Bulgarijos, 1949 m. Vengrijos konstitucijos.

Pokyčiai:a.) konstitucinio reguliavimo ribų išplėtimasb.) ypač aktyvus valstybės vaidmuoc.) Pagrindinio įstatymo ideologijos sustiprinimasd.) Išskyrus komunistus, draudžiamos kitos politinės

partijos4. liberalios etatistinės konstitucijos

(besivystančiose šalyse). Atstovės: Malta (1974 m.), Marokas (1972 m.),

Kamerūnas (1972 m.), Graikija (1975 m.). Konstitucijų bruožai:a.) perimamos Vakarų Europos šalių konstitucinės

vertybės;b.) visuomenės brandos stoka reikalauja papildomų

žmogaus teisių ginties garantijųc.) didėja takoskyra tarp formalios ir faktinės

konstitucijos

5. 1978 m. – 20xx m.1978 m. žlugus Franko diktatūrai Ispanijoje, ir šiai

pasukus demokratijos linkme, tapo aišku, jog šaltasis karas eina į pabaigą.

TSRS griūtis tapo tik laiko klausimu. Pro-vakarietiškas tendencijas atspindėjo 1982 m. Turkijos, 1988 m. Tuniso, Brazilijos, 1991 m. Čado, 1992 m. Mongolijos konstitucijos. Europoje jas perėmė Kroatijos, Slovėnijos, Rumunijos, Bulgarijos (1991), Čekijos, Slovakijos, Estijos (1992) metų konstitucijos.

Etapo bruožai:a.) įtraukiamos ekologinės, humanitarinės,

kultūrinės teisės ir laisvės, plečiamas klasikinių teisių turinys

b.) nyksta socialistinės konstitucijos sparnas (lieka Kinija, Kuba, Vietnamas)

c.) juntama vis didesnė universalių ir regioninių tarptautinių organizacijų įtaka (JTO, ES)

d.) sparčiai populiarėja konstitucinio teismo institutas

e.) daugelis valstybių pasirenka liberalios/etatistinės konstitucijos modelius

Rytų ir vidurio Europos konstitucionalizmo raidos bruožai

1991 – 1997 m. priimtoms konstitucijoms būdinga:

a.) respublikos formab.) socialinis valstybės vaidmuoc.) demokratiškai parengta ir priimta konstitucijad.) visuotiniuose rinkimuose formuojama parlamento

institucijae.) kontinentinės teisės tradicijos įtaka (išskyrus

Estiją, Latviją)f.) parlamentinė valdymo forma (išskyrus Lenkiją,

Kroatiją)g.) unitarinė valstybės sandaros forma (išskyrus

Serbiją ir Juodkalniją)h.) demokratinis politinis režimas (išskyrus

Baltarusiją, Azerbaidžaną, Kazachstaną)i.) speciali konstitucinės justicijos institucija

(išskyrus Estiją). Moldova, Kazachstanas – Prancūzijos konstitucinės tarybos instituto recepcija;

j.) ombudsmeno institucijos recepcijak.) euro-integracinė orientacija

Konstitucijos turinys

Pagrindinis valstybės įstatymas turi socialinį, juridinį ir politinį turinį.

Konstitucijos socialinis turinys – tai numatytas visuomenės gerovės užtikrinimo receptas. Jo esminiai momentai: ekonomikos organizavimo principai, rinkos monopolio režimai, mokesčių sistemos, biudžeto paskirstymo kriterijai, socialinės lengvatos.

Konstitucijų klasifikacija pagal jų socialinį turinį:Liberalios – demokratinių valstybių konstitucijos,

minimalus valstybės vaidmuoEtatistinės – totalitarinių valstybių konstitucijos,

kurioms būdingas išskirtinis valstybės vaidmuo. Liberalios etatistinės – dažnai kuriamos “jaunose

demokratinėse valstybėse”;Teisinis konstitucijos turinys – tai ta teisiškai

reikšminga medžiaga, kuri sudaro konstituciją. Tai normos principai ir kitos normos, plėtojančios visuomenės santvarkos pagrindus, valstybės santvarkos pagrindus, pagrindines piliečių teises.

Greta principinių nuostatų konstitucijoje galima rasti normų, šias nuostatas detalizuojančių (pvz. dėl parlamentinių procedūrų, dėl savivaldos institucijų, autonomijos vienetų kompetencijos).

Konstitucijos politinis turinys. Konstitucija numato valstybės politinės sistemos

pagrindus, asmens politinių teisių apimtį, rinkimų teisės bruožus, renkamų valdžios institucijų formavimo pagrindus, politinių partijų steigimo, veiklos ir kontrolės kriterijus.

Pagal savo politinį pobūdį konstitucijos gali būti skirstomos į:

Demokratines – numato bendražmogiškas vertybes, politinės minties pliuralizmą, pripažįsta Tautos suvereniteto šaltinį. (Italija, Japonija, Ispanija, Prancūzija, Kanada)

Autoritarines – dažnai numato tam tikrų klasių, socialinių grupių ir bei privilegijas, nustato fiksuotą partinę sistemą, sumažina parlamento reikšmę, riboja pagrindines asmens teises bei laisves (Nigerija, Filipinai, Indonezija);

Totalitarines – įtvirtina vienos partijos viešpatavimą, valstybės bei viešpataujančios partijos sąjungą, diktatoriaus kultą, privalomą ideologiją (Kuba, Kinija, Vietnamas, TSRS);

Konstitucijos savybėsKonstitucija kaip teisinis dokumentas – tai

aukščiausias valstybės įstatymas, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis visos teisės sistemos bruožus. Iš čia seka konstitucijos bruožai:

a.) aukščiausia teisinė galia (išskyrus bendrosios teisės sistemos šalis, taip pat apie besivystančias šalis, kur gali būti priimami ypatingieji įstatymai, kurie gali prieštarauti konstitucijai bei yra aukštesnės juridinės galios).

b.) stabilumas (santykinis – pvz. JAV 1789 m. konstitucijoje buvo padarytos tik 27 pataisos, 1946 m. Japonijos k-ja iš viso nekeista, o Venesuelos konstitucija jau pasikeitė 30 kartų, Prancūzijos per 1815- 1895 m. – 10 kartų)

c.) dinamiškumas (konstitucija traktuojama kaip “protingas” intelektualinis kūrinys, kuris gali būti interpretuojamas priklausomai nuo kintančių visuomenės poreikių)

d.) Abstraktumas (tačiau šalia labai svarbių, visuotinai reikšmingų dalykų bei principų, konstitucijos gali reglamentuoti ir labai detalius dalykus: pvz. 1874 m. Šveicarijos konstitucijos 25-bis straipsnyje yra draudžiama papjauti ar paleisti gyvuliui kraują, prieš tai jo nepritrenkus, 1975 m. Graikijos konstitucija dedikuoja atskirą straipsnį Olimpo kalnui)

e.) kompleksinis pobūdis. Konstitucija apima visas visuomenės gyvenimo sritis ir jas atspindi kaip vieningą socialinės būties tvarką.

Konstitucijų klasifikacijosEgzistuoja keliolika (keliasdešimt) konstitucijų

klasifikacijų.Pagrindinis konstitucijų skirstymas:a.) formalia prasmeb.) materialia prasmePirmuoju atveju konstitucijos suvokiamos ir papildomai

klasifikuojamos pagal jos tekstinę išraišką.Antruoju – pagal valstybėje realiai susidariusią teisinę

tvarką (netvarką).Formali konstitucija – pageidaujamas valstybės ir

visuomenės tvarkos scenarijus (receptas). Materiali – formalios konstitucijos įgyvendinimo

padarinys (produktas). Valdžia ir visuomenė – šio recepto įgyvendinimo

autoriai (virėjai).Nė vienoje pasaulio šalyje materiali konstitucija

nesutampa su formalia konstitucija. Kai tas atotrūkis sąlyginis, konstitucija vadinama faktine (Švedija, Airija, Šveicarija), kai žymus – fasadine (Rusija, Kazachstanas, Iranas)

Priklausomai nuo to, kuriam virėjui tenka pirmenybė (tautai ar valdžiai), bei jo meistriškumo (teisinės kultūros lygio), susiklosto įvairiausi materialios konstitucijos variantai.

Materialios konstitucijos klasifikacijos1. Priklausomai nuo valstybėje susiformavusio

politinio režimo: a.) demokratinės (Australija, Italija, Ispanija),

autoritarinės (Rusija, Kazachstanas, Kinija)b.) totalitarinės (Libija, Baltarusija, Kuba);2. Priklausomai nuo konstitucijos gyvavimo

trukmės:a.) Stabilios (ilgalaikės) – JAV 1789 m., Belgijos 1831

m., Lichtenšteino 1867 m., Meksikos 1917 m., Japonijos – 1946 m. konstitucijos.

b.) Epizodinės (trumpalaikės) – Prancūzijos 1791,1793,1795,1799, 1801, 1803, 1814, 1848, 1946 m. konstitucijos.

3. Priklausomai nuo konstitucijos priėmimo būdo:

a.) priimtos tautos arba jos atstovaujamosios institucijos (parlamento) – 1999 Suomijos, 1994 m. Belgijos, 1997 m. Lenkijos konstitucijos.

b.) priimtos monarcho, prezidento arba karinių veikėjų (dovanotosios arba “oktrojuotosios”) – 1789 m. Helvecijos, 1798 m. Batavijos, 1814 m. Prancūzijos, 1889 m. Japonijos, 1952 m. Jordanijos, 1963 m. Kuveito konstitucijos, 1919 m. Indijos, 1962 m. Pakistano, 1968 m. Brazilijos konstitucijos.

4. Priklausomai nuo faktiškai įvykusių konstitucijos keitimų:

a.) dinamiškos “gyvosios” konstitucijos (1789 m. JAV konstitucija, 1958 m. Prancūzijos konstitucija, 1946 m. Italijos konstitucija, 1949 m. Vokietijos pagrindinis įstatymas);

b.) statiškos “mirusios” konstitucijos. 1946 m. Japonijos, 1994 m. Baltarusijos, 1969 m. Libijos konstitucijos;

5. Priklausomai nuo istorinio laikotarpio:a.) pirmojo (1867 Kanados)b.) antrojo (1935 m. Indijos)c.) trečiojo (1947 m. Japonijos)d.) ketvirtojo (1996 m. Maroko) konstitucijos;

6. Priklausomai nuo galiojimo teritorijoje:a.) virš-nacionalinės (1978 m. TSRS, 2004 m. ES)b.) nacionalinės/ unitarinės (1982 m. Turkijos, 1975

m. Graikijos), nacionalinės/federacinės (1972 m. Kanados, 1994 m. Belgijos)

c.) regioninės/federalinės (Kalifornijos, Teksaso, Pendžabo, Kvebeko, Minas-Žerajo, Bavarijos)

Formalios konstitucijos klasifikacijos

1. Pagal konstitucijos tekstinę išraišką:a.) rašytinės (daugelio pasaulio šalių)b.) nerašytosios (JK, Naujosios Zelandijos, Izraelio,

Austrijos) konstitucijos

2. Rašytinės konstitucijos papildomai skirstomos į:a.) vientisas (konsoliduotas)– 1992 m. Estijos

konstitucijab.) sudėtines (kodifikuotas) – Švedija - 1974m. Sosto

paveldėjimo, 1974 m. Riksdago, 1979 m. Spaudos laisvės, 1994 m. Žodžio laisvės aktai;

Prancūzija į 1958 Konstitucijos nuostatas įtraukia ir nebegaliojančios 1946 m Konstitucijos preambulę bei 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių deklaraciją.

Tačiau, įtraukiant šiuos dokumentus, formaliai pripažįstama ir praktikoje vartojama tik viena – 1958 m. Prancūzijos Konstitucijos sąvoka.

3. Pagal konstitucijos struktūrą: a.) siauros apimties (liberalios) konstitucijos. 1789 m.

JAV, 1889 m. Japonijos konstitucijos;b.) vidutinės apimties (liberalios- etatistinės)

konstitucijos. 1946 m. Japonijos, 1991 m. Rumunijos, 1994 m. Etiopijos konstitucijos;

b.) plačios apimties (etatistinės) konstitucijos. 1950 m. Indijos konstitucija, 1988 m. Brazilijos konstitucija;

4. Pagal konstitucijos struktūrinius elementus – preambulę:

a. Neturinčios preambulės (1946m. Italijos, 1953 m. Danijos, 1975m. Graikijos konstitucijos).

b. Turinčios simbolinę preambulę (1911 m. Monako, 1869 Liuksemburgo konstitucijos)

c. Turinčios teisiškai reikšmingą preambulę (1789 m. JAV, 1958 m. Prancūzijos, 1978 m. Ispanijos konstitucijos, 1996 m. Maroko konstitucijos)

Konstitucijos preambulės teisinė reikšmė

Konstitucijos preambulės reikšmė išaugo XX-amžiaus antroje pusėje. Į konstituciją pradedama žvelgti kaip į vientisą dokumentą, kurioje visos jos dalys turi vienodą svarbą.

Nesant preambulės, prarandamas įvadas į konstitucinę sistemą

Teisinę reikšmę turinčios preambulės bruožai:a.) preambulėje yra tiesiogiai įvardintos ir skelbiamos

žmogaus teisės bei laisvės, jų kilmė;b.) jokia Konstitucijos teksto dalis negali būti

aiškinama taip, kad prieštarautų preambulės teiginiams, jų dvasiai;

Konstitucijos preambulėje fiksuojama:a.) pagrindiniai valstybės tikslai ir uždaviniai

(programinis), 1978 m. Ispanijos, 1996 m. Maroko konstitucijos

b.) valstybės istorinės raidos gairės ir esamos (konstatuojamasis) konstitucionalizmo sąlygos (valstybės “atgaila). 1949 m. VFR PĮ.

c.) valstybės vaidmuo tarptautinėje arenoje (programinis /deklaratyvus). 1947 m. Japonijos konstitucija.

d.) valstybės vaidmuo žmogaus teisių įgyvendinimo srityje (programinis /deklaratyvus) (1958 m. Prancūzijos konstitucija)

5. Pagal konstitucijos struktūrinius elementus – dėstomąją dalį:

a.) Sudėtingo (1949 m. VFR) ir lengvo (1958 m. Prancūzijos) gramatinio /morfologinio stiliaus konstitucijos

b.) iškilmingo (1972 m. Kanados, 1947 m. Japonijos) ir paprasto stiliaus (1953 m. Danijos) konstitucijos

c.) Apimančios (1946 m. Italijos, 1947 m. Japonijos) ir neapimančios (1789 m. JAV, 1958 m. Prancūzijos) žmogaus teisių ir laisvių institutą.

d.) Apimančios žmogaus teisių ir laisvių institutą: tik politinių teisių prasme (1814m. Norvegijos konstitucija); kaip konstitucinius principus (1996 m. Omano konstitucija), kaip “antrinį” konstitucijos elementą (1953 m. Danijos, 1992 m. Latvijos konstitucijos)

e.) Nustatančios: monarchijos valdymo formą (1974 m. Andoros, 1996 m. Maroko konstitucijos), respublikos valdymo formą (1982 m. Turkijos, 1974 m. Maltos konstitucijos)

f.) Nustatančios unitarinės valstybės sandaros formą (1988 m. Tuniso, 1992 m. Čekijos konstitucijos), federacinės valstybės sandaros formą (1988 m. Brazilijos, 1994 m Belgijos konstitucijos; regioninės valstybės valdymo formą (1978 m. Ispanijos konstitucija), federacinės/autonominės valstybės sandaros formą (1994 m. Rusijos konstitucija)

6. Pagal vietos savivaldos konstitucinį reglamentavimą:

a.) įtraukiančios vietos savivaldos institutą į konstitucijos struktūrą (1974 m. Andoros, 1947 m. Japonijos konstitucijos);

b.) neįtraukiančios vietos savivaldos instituto į konstitucijos struktūrą (1946 m. Prancūzijos, 1789 m. JAV, 1953 m. Danijos konstitucijos).

7. Pagal valstybės ir religijos santykį:a.) Pasaulietinės (1949 VFR PĮ, 1946 m. Italijos, 1983 m.

Nyderlandų, 1992 m. Slovėnijos konstitucijos.)b.) Klerikalinės (1996 m. Maroko (islamas), 1975 m.

Graikijos (stačiatikiai), 1815 m. Norvegijos (liuteronai-evangelikai) konstitucijos;

8. Pagal oficialios valstybinės kalbos reglamentavimą:

a.) vienakalbės (1992 m. Latvijos, 1997 m. Lenkijos, 1994 m. Rusijos) konstitucijos

b.) daugiakalbės (1974 m. Andoros, 1983 m. Nyderlandų, 1994 m. Belgijos konstitucijos)

9. Pagal konstitucijos originalų pavadinimą:a.) politinė konstitucija (Kolumbija)b.) konstitucinis įstatymas (Austrija)c.) pagrindinis įstatymas (Vokietija)

10. Pagal konstitucijos galiojimo laiką:a.) nuolatinės (1853 m. Argentinos, 1811 m.

Venesuelos, 1999 Suomijos) konstitucijos;b.) laikinos (1949 m. Vokietijos PĮ, 1976 m.

Jemeno, 1992 m. Lenkijos, 1969 m. Libijos konstitucijos)

11. Pagal konstitucijos keitimo galimybes:a.) “kietos” (1789 m. JAV, 1947 m. Japonijos)

konstitucijosb.) “lanksčios” (1996 m. Maroko, 1992 m. Latvijos)

konstitucijos c.) “mišrios” (1958 m. Prancūzijos, 1946 m.

Italijos) konstitucijos.Konstitucijos “kietumą” įtakoja:a.) dvigubo parlamento votumo reikalavimas

(Nyderlandai, Belgija, Italija;b.) kvalifikuota dviejų rūmų parlamento balsų

dauguma (2/3 – Japonija)c.) kvalifikuota federacijos subjektų balsų dauguma

(3/4 – JAV)d.) visuomenės pritarimas referendumo būdu

(Japonija)

Konstitucijos rengimas, priėmimas, keitimas

Prielaidos:a.) naujos valstybės susikūrimas/atsikūrimas (1964

m. Alžyro, 1922 m. Latvijos konstitucijos)b.) valstybės politinio režimo pasikeitimas/ valstybės

perversmas (1918 m. Rusijos, 1921 m. Lenkijos, 1928 m. Lietuvos; 1969 m. Brazilijos konstitucijos)

c.) galiojančios konstitucijos netobulumas (1946 m. Prancūzijos konstitucija)

d.) visuomenės gyvenimo pokyčiai (1889 m. Japonijos konstitucija)

Konstitucijos teksto rengimas, konstituanta:a.) Kartais komisiją sudaro ne atstovaujamoji, o

vykdomoji valdžia: 1958 m. Prancūzijos, 1975 m. Graikijos konstitucijos.

b.) Po karinių perversmų konstitucijų projektus rengia karinių vadų padėjėjai (1969 m. Brazilijos konstitucija)

c.) Kolonijoms konstitucijų projektus dažnai parengia metropolijos, arba rengia vietos valdžia kartu su metropolijos patarėjais (1935 m. Indijos konstitucija)

d.) Pasitelkus užsienio autoritetus (1889 m., 1947 m. Japonijos konstitucijos)

e.) III pasaulio šalyse iniciatyva priimti konstituciją priklauso centrinės valstybės valdžios institucijoms, kurios sudaro konstitucijos rengimo komisijas;

Konstitucijos priėmimasa.) konstituciją priima specialiai tam tikslui sukurtas

steigiamasis (konstitucinis) susirinkimas. (1789 m. JAV Filadelfijos konventas, 1946 m. Prancūzijos konstitucinė asamblėja.) Tai suverenios konstituantos.

b.) Konstituciją priima parlamentas. Parlamentas konstitucijos priėmimo laikotarpiu gali pasiskelbti steigiamuoju susirinkimu (Estija, Portugalija).

c.) Konstituciją priima neparlamentinės institucijos, ar parlamentas yra tik šios institucijos dalis (Mongolijos 1992 m. konstitucija – priėmė Didysis liaudies churalas)

d.) Konstitucija priimama tautos referendumu – pvz. 1958 m. Prancūzijos konstitucija (konstituciją rengęs konstitucinis komitetas – nesuvereni konstituanta)

e.) konstituciją patvirtina karinė taryba (1969 m. Brazilijos konstitucija)

f.) konstituciją patvirtina revoliucinės- demokratinės tarybos (1917 m. Meksikos konstitucija)

g.) monarchinėse valstybėse konstituciją dovanoja (oktrojuoja) monarchas (1992 m. Kuveito konstitucija) Oktrojuota konstitucija dar yra vadinamos konstitucijos, kurias “padovanojo” monopolijos savo kolonijoms.

1789 m. JAV konstitucijos rengimas ir priėmimas

Po nepriklausomybės karo 13 valstijų sudarė Konfederaciją ir 1777 m. buvo priimti Konfederacijos straipsniai. 1781 m. jie įsigaliojo.

Tačiau konfederacija nebuvo efektyvi – tebuvo viena institucija – vienų rūmų konfederacijos kongresas – valstija turėjo 2-7 atstovus, tačiau kiekviena valstijų, nepriklausomai nuo atstovų kongrese skaičiaus, turėjo tik po vieną balsą. Svarbiausiems klausimams spręsti reikėjo bent 9 valstijų iš 13 pritarimo.

Kongresas nereguliavo tokių svarbių klausimų, kaip prekyba tarp valstijų, tarptautinė prekyba, nesprendė mokesčių klausimų.

Nebuvo institucijos (Prezidento), kuri federaciniu lygiu užtikrintų sprendimų įgyvendinimą.

Todėl išryškėjo nesutarimai tarp valstijų, iškilo grėsmė konfederacijai.

Siekiant išgelbėti valstybę, 1787 m. buvo sušauktas Filadelfijos komitetas (konventas), kuriame dalyvavo 55 delegatai – jie rengė naują konstituciją, nors komitetas buvo sušauktas tik peržiūrėti ir patobulinti konfederacijos straipsnius.

60 proc. naujos konstitucijos rengėjų buvo teisininkai. Jos rengime dalyvavo tokie autoritetai kaip Hamiltonas, Vašingtonas, Franklinas, Medisonas.

Konstitucijos rengėjus veikė: Antikos filosofų (Platonas, Aristotelis, Ciceronas), švietėjų (Milio, Monteskė, Loko, Bentamo, Bodeno, Ruso, Voltero, Bekarijos (ypač vėliau rengiant Teisių bilį)) mintys.

Konstitucijos rengimo etapai:Virginijos planas – jos delegatai pasiūlė naujai

sutvarkyti JAV santvarką – stipri federacija, kur valstijoms tenka menkesnė reikšmė. Stipri vykdomoji valdžia.

Niu – Džersi etapas - grynosios federacijos kūrimas – šio plano atstovai siekė nežymiai pataisyti konfederaciją, išsaugoti konfederacijos straipsnius su nežymiais pataisymais.

Konektikuto kompromisas – vidurys tarp stiprios centrinės valdžios ir valstijų savarankiškumo. Dž.Šermano planas dėl švelniai asimetrinės federacijos (pagal atstovavimo principą valstijoms parlamento rūmuose – Atstovų rūmai – pagal gyventojų skaičių, Senato – nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus).

Konstitucija buvo priimta 1878 m. rugsėjo 15 d. Filadelfijos konvente valstijos vienbalsiais nubalsavo už konstitucijos priėmimą. Ji įsigaliojo 1789 m. liepos mėn.

1958 m. Prancūzijos konstitucijos priėmimas

Konstitucija buvo priimta aštrios politinės krizės sąlygomis:

a.) Nuo 46 iki 50 matų pasikeitė 20 vyriausybių. Griuvo Prancūzijos kolonijinė sistema.

b.) Valdžia nesugebėjo išspręsti Alžyro kolonijos ateities klausimo. Reikėjo stiprios valdžios, kuri išgelbėtų respubliką ir demokratinę santvarką.

c.) Pati tauta nemėgo IV respublikos konstitucijos ir režimo.

d.) Partinė sistema buvo išskaidyta – naudojama proporcinė rinkimų sistema.

Chronologija:1958 m. pavasarį įvyksta maištas Alžyre. Masiu

reikalauja, kad būtų sudaryta vyriausybė, vadovaujama maršalu De Goliu, tačiau pastarasis nenorėjo grįžti į valdžią maišto dėka. Po kelių dienų paskelbiama, kad reikia sudaryti naują vyriausybę. Pralamentas nutarė skirti De Golį naujų premjeru.

De Golis pasiekė, kad parlamentas priimtų du įstatymus:

a.) įstatymas, suteikiantis teisę Prezidentui, kai parlamentas eina atostogų, leisti įstatymus.

b.) Konstitucinį įstatymą – suteikiantį teisę vyriausybei peržiūrėti konstituciją.

Idėjos: De Golio pažiūros:a.) Valstybės sutvirtinimasb.) Nuoseklus valdžių padalijimasc.) Dviejų rūmų parlamentasd.) Stiprus prezidentas kaip arbitras – sprendžia ginčus

tarp institucijų. Debre pažiūros:Parlamentarizmo racionalizavimas: nesuderinami

parlamentaro ir ministro postai, mažoritarinė rinkimų sistema.

Konstitucijos rengimas:I vyriausybinė fazė – darbo grupė, kuriai vadovavo

Debre, rengė tekstą. Taip pat De Goliui pirmininkaujant dirbo tarp- ministerinė taryba.

Konsultacinis konstitucinis komitetas – 39 nariai, 2/3 jų – parlamentarai – taip buvo užtikrintas parlamento dalyvavimas konstitucijos rengime.

II vyriausybinį fazė – tekstą ėmė nagrinėti vyriausybė, atsižvelgdama į pataisas ir pasiūlymus. Vyriausybė nutarė perduoti konstituciją tautos referendumui.

Konstitucijos priėmimas, referendumo rengimo kompanija:

balsavimas. 66 proc. pasisakė už naują konstituciją, dar didesnio palaikymo konstitucija susilaukė kolonijose.

Konstitucijos keitimas ir pataisosTeisę siūlyti pataisas turi:a.) valstybės vadovas (Prancūzija); b.) Vyriausybė (Italija); c.)

tam tikra deputatų grupė (Japonija, Belgija); d.) federacijos subjektai (Vokietija, Argentina); e.) Tautos dalis (Italija)

Pataisos priėmimas: Paprastai pataisa priimama parlamente tam tikra

kvalifikuota balsų dauguma. Jei parlamentą sudaro dveji rūmai, pataisa turi būti priimama abiejų rūmų kvalifikuota balsų dauguma.

Kai kuriose šalyse konstitucijos pataisoms turi pritarti tam tikras federacijos subjektų skaičius. Reikšmingos pataisos priimamos Tautos referendumu.

Už tą pačią pataisą gali būti reikalaujama balsuoti du kartus, esant tam tikrai pertraukai tarp balsavimų, kai kur net reikalaujama, kad antrasis balsavimas būtų atliekamas naujai išrinkto parlamento (Italija).

Apribojimai:Prezidentas neturi teisės vetuoti konstitucijos pataisų.

Išimtis – Indija, Pakistanas. Yra nustatomos tam tikros nekeičiamos normos: dėl teisės

į demokratinę opoziciją, (Nyderlandai), respublikos valdymo formą (Italija).

Konstituciją draudžiama keisti ypatingosios padėties, karo metu (Albanija).

Konstitucijos apsauga. Konstitucinė kontrolė

Kokią konstituciją reikia “saugoti”? Ji turi būti:a.) faktinėb.) priimta Tautosc.) įtvirtinanti asmens teisių ir laisvių pirmenybę prieš

valstybės interesusd.) teisinė konstitucija (būtinas, tačiau ne vienintelis

konstitucijos turinio kriterijus).Konstituciją vertindami kaip juridinę reikšmę

turintį dokumentą:a.) Konstituciją laikome valstybės teisinės sistemos

centru, kuriame sukaupti esminiai teisėkūros, teisėsaugos ir viešo administravimo principai.

b.) Suvokiame, jog konstitucinės teisės subjektai gali plėtoti konstitucinius teisinius santykius tik vadovaudamiesi konstitucijos imperatyviomis, alternatyviomis ar dispozityviomis nuostatomis.

c.) Numatome ir tikimybę jiems sąmoningai ar nesąmoningai pažeisti konstitucijoje numatytą tvarką.

d.) Neišvengiamai susiduriame su konstitucinės atsakomybės problema.

Konstitucinės atsakomybės kategorija kelia daugybę klausimų:

a.) Kas laikytina konstitucijos pažeidimu (konstitucinio teisės pažeidimo materialus/subjektyvus turinys)?

b.) Kas turi teisę klausti – įvyko konstitucinės teisės pažeidimas ar ne (konstitucinio teisminio tyrimo iniciatoriai)?

c.) Kas gali šį klausimą nagrinėti (konstitucinės justicijos institucija)?

d.) Kaip galima sankcionuoti konstitucinės teisės pažeidimą (konstitucinės justicijos institucijos kompetencija)?

e.) Kokiomis poveikio formomis sankciją galima realizuoti (konstitucinės atsakomybės realizavimo instrumentai)?

f.) Koks konstitucinės atsakomybės santykis su kitomis teisinės (administracinė, baudžiamoji, drausminė) ir neteisinės (politinė, moralinė, etinė) atsakomybės formomis?

– šie ir daugybė kitų klausimų kyla bet kuriam konstitucinių teisinių santykių subjektui, veikiančiam valstybėje, kurioje įtvirtintas juridinės konstitucijos modelis.

Konstitucinės atsakomybės sąsaja su kitomis teisinės atsakomybės formomis

Už konstitucinės tikrovės pažeidimus galima pati įvairiausia teisinė ir neteisinė atsakomybė – baudžiamoji, administracinė, drausminė, politinė ir kt.

Daugelyje pasaulio valstybių konstitucinė atsakomybė aprėpia rūšinės teisinės ir neteisinės atsakomybės formas. Todėl vienas konstitucinės teisės pažeidimas gali sulaukti dvejopos teisinės atsakomybės + neteisinės atsakomybės grėsmės.

Štai BK gali būti numatyta, jog baudžiamoji atsakomybė taikytina už valstybės perversmą, antikonstitucinių grupių kūrimą, viešus raginimus smurtu pažeisti valstybės suverenitetą, valstybės paslapties išdavimą ir t.t.. Šios prielaidos tiesiogiai formalizuojamos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose.

Tačiau išvardintų veikų objektas – konstitucija, konstitucinė santvarka, konstitucinių teisinių santykių stabilumas. Todėl veikos priešingumas teisei kyla iš pačios Konstitucijos vertybinio turinio.

Kai tokias veikas atlieka valstybės veikėjas, jo apkaltos proceso baigtis lemia būtent konstitucinės atsakomybės taikymo klausimą.

Konstitucijos apsauga plačiąja prasme1. Institucinė apsauga. Konstitucijos apsaugos

atsakomybė tenka aukščiausioms valdžios institucijoms– parlamentui, vyriausybei, prezidentui.

a.) Prezidentas – konstitucingumo garantas (Prancūzija, Portugalija, Rusija). Prezidento pareiga saugoti konstituciją siejama su priesaika (Vokietija). Veto teisė.

b.) Parlamentas taip pat turi įgaliojimus prižiūrėti, kaip vykdoma konstitucija. Tai– vykdomosios valdžios priežiūra (nepasitikėjimas vyriausybe, valstybės vadovo apkalta), teisės aktų konstitucingumo kontrolė (kartu su KT – Austrija, Vokietija, savarankiška – Ispanija, JK). Bikameralizmas.

c.) Vyriausybė – užtikrina Konstitucijos apsaugą valstybiniu ir regioniniu viešojo administravimo lygiu.

d.) Teismai saugo konstituciją įgyvendindami teisingumą. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai patikrina žemesnių teismų priimtus sprendimus, esant pagrįstai abejonei jų teisėtumu.

e.) Ombudsmeno institucija – gina piliečių teises ir laisves. Kartais suvokiama kaip konstitucinio taikdario institucija – Prancūzija (mediatorius).

f.) Politinės partijos. Pro-konstitucinė politinių partijų ideologija yra svarbus politinės sistemos komponentas, leidžiantis tikėtis susidariusios parlamentinės daugumos lojalumo konstitucijai.

Konstitucijos apsauga siaurąja prasme (konstitucinė kontrolė)

Konstitucinės kontrolės funkciją vykdo konstitucinės justicijos institucijos – bendrosios jurisdikcijos ar specialūs teismai/teismų sistema, įgyvendinanti konstitucinę priežiūrą.

Konstitucionalizmo raida įvairių teisės tradicijos platumose, suformavo dvejopą konstitucinės justicijos perspektyvą:

a.) Konstitucijos kontrolę įgyvendina vienas ar grupė bendrosios jurisdikcijos teismų. (Amerikietiškas modelis)

b.) Konstitucijos kontrolę įgyvendina vienas specialus teismas. (Europietiškas modelis)

Kas ta bendroji ir specialioji jurisdikcija???a.) Bendroji – teismai nagrinėja ne tik konstitucinės

atsakomybės klausimus (Danija, Estija, Pakistanas).b.) Specialioji – konstitucinis teismas nagrinėja tik

konstitucinės atsakomybės klausimus (Kroatija, Čekija, Portugalija).

c.) Specialioji/mišrioji – konstitucinis teismas nagrinėja konstitucinės/administracinės atsakomybės klausimus (Austrija)

Amerikietiškasis modelis1803 m. byloje Madison vs. Marbury, JAV AT

pirmininkas J.Marshall ir kiti teisėjai formuluoja vienus svarbiausių konstitucinės justicijos bruožų:

a.) tik teismas gali aiškinti ir interpretuoti konstituciją

b.) teismas, nagrinėdamas bylą klauso tik įstatymo (konstitucijos)

c.) teismui konstitucinio ginčo šalys yra lygiosd.) teismo priimtas sprendimas, komentuojant

konstitucinių teisės normų taikymo tikslingumą ir pagrįstumą, yra galutinis bei neapskundžiamas

e.) teismo sprendimas yra privalomas tik konstitucinio ginčo šalims.

1886 m. Norton v. Shelby county byloje AT nustato santykį tarp Konstitucijos ir jai prieštaraujančios teisenos.

Nekonstitucinis įstatymas:a.) negalioja;b.) nesuteikia jokios teisinės gynybos;c.) lygus nepriimtam įstatymui;Ilgainiui, JAV AT, monopolizavęs Konstitucijos

interpretavimo, aiškinimo ir taikymo prerogatyvas, tampa svariu JAV politinio proceso dalyviu ir šalies konstitucinės santvarkos stabilumo garantu.

JAV AT konstitucinės jurisprudencijos viražai

JAV AT raida paženklinta ir pasiekimų ir nuopuolių virtinėmis.

1830 – aisiais metais, JAV AT patvirtinus indėnų gentis diskriminuojantį Kongreso įstatymą, AT teko atlaikyti didžiulį oponuojančių nuomonių spaudimą. Tačiau jo sprendimas liko nepakeistas, AT užstojus tuomečiam prezidentui Jacksonui.

1896 m. AT byloje Plessy vs. Fergusson priėmė sprendimą, jog atskiras baltųjų ir afro /amerikiečių mokymas (segregacija) nepažeidžia konstitucijos. Taip buvo pratęsta rasinė diskriminacija.

1954 m. AT ištaisė bemaž prieš 60 metų padarytą klaidą. Byloje Brown vs. Ministry of education teismas nusprendė, jog “atskiras mokymas yra savaime nelygus” ir nusprendė, jog valstybinėse mokyklose segregacija nebegali būti taikoma.

1974 m. AT priėmus nepalankų sprendimą dėl Watergate bylos tuomečio prezidento R.Nixon atžvilgiu, visuomenėje taip pat buvo abejota, ar valstybės vadovas laikysis jam numatytų konstitucinių teisinių pareigų ir atsistatydins iš valstybės vadovo posto. Visgi, R.Nixon pakluso JAV AT sprendimui.

Šie pavyzdžiai rodo, jog AT pozicija itin smarkiai priklauso nuo aukščiausių valdžios institucijų – Prezidento ir Kongreso politinio atspalvio.

Amerikietiškojo modelio paplitimas ir ypatumai

Konstitucinės justicijos prerogatyvos suteikimas bendrosios jurisdikcijos teismams yra būdingas:

a.) daugeliui Lotynų Amerikos valstybių - Ekvadoras, Kolumbija, Meksika;

b.) Europoje toks modelis gana retas – JK, Danija, Norvegija, Švedija ir Estija;

c.) Azijoje – Pakistanas, Indija, Japonija.d.) Okeanija – Australija, Naujoji Zelandijae.) Afrika – Kongas, Pietų Afrikos Respublika Bendrosios jurisdikcijos teismų pagalba

konstitucinėje justicijoje:a.) pradedamas formuoti konstitucinių teisinių

precedentų klodas.b.) Konstituciniai teisiniai precedentai leidžia itin

smulkiai ir lanksčiai interpretuoti konkrečią konstitucijos normą, neužkirsdami kelio rastis kitoniškoms tos normos aiškinimo preferencijomis prabėgus daugeliui metų ir pasikeitus realiai konstitucinei teisinei santvarkai.

c.) Toks procesas sukuria „gyvosios konstitucinės teisės“ fenomeną, kurio dėka formalioji konstitucija per dešimtmečius išlieka nepakitusi.

Europietiškas modelis

Specialaus konstitucinio teismo doktrininė vizija gimė Europoje, baigiantis I- ajam pasauliniam karui. Ši idėja formuojasi paraleliai su teisinės konstitucijos samprata.

Europietiško modelio idėjiniai “tėvai” – austrų konstitucionalistai H.Kelzenas ir R.Eizemanas.

Konstitucinio teismo instituto evoliucija:a.) Čekija, Austrija (1920 m.), Ispanija (1931 m.)b.) Italija (1946 m.), Vokietija (1949 m.), Prancūzija (1959

m.), Turkija (1961 m.), Jugoslavija (1963 m.)c.) Portugalija (1976 m.), Ispanija (1978 m.), Belgija

(1983 m.);d.) Lenkija (1985 m.), Vengrija (1989 m.), Rumunija,

Bulgarija (1991 m.), Albanija, Čekija (1992 m.), Slovėnija (1994 m.), Armėnija (1996 m.);

Konstitucinio teismo pavadinimų įvairovė:a.) Konstitucinis teismas (Rusija, Turkija, Kroatija);b.) Konstitucinė taryba (Prancūzija, Kazachstanas,

Moldova);c.) Konstitucinis tribunolas (Lenkija, Portugalija,

Ispanija)d.) Arbitražo teismas (Belgija)

Europietiško modelio paplitimo priežastys

1. Europos šalyse, skirtingai nuo anglo saksų teisinės sistemos šalių suprantamas įstatymas. JAV iškeliama konstitucija, o Europoje – įstatymas. Todėl Europietiškas modelis leidžia nagrinėti ne tik konstitucijos ir įstatymo, tačiau ir įstatymo /poįstatyminio akto atitikimo klausimus.

2. Kontinentinėje Europoje teisėjai buvo mokami tik taikyti įstatymus. Konservatyvus europiečių požiūris į bendrosios jurisdikcijos teismų teisėjų kompetencijos išplėtimo galimybes, privertė šią teisę atiduoti konstitucinio teismo teisėjams, išsaugant originalų teisinės sistemos stuburą.

3. Europos teismams būdinga specializuotų teismų sistema. Skirtingai nei JAV, Europoje daug lanksčiau žvelgiama į teisminės valdžios kompetencijos pasidalijimą tarp teismų. Administraciniai (Prancūzija), žemės/žemėvaldos (Vokietija), šeimos (Italija) ir kiti teismai sudarė palankią aplinką konstitucinio teismo idėjos vystymui.

4. Tarpukario Europos šalių konstitucijas buvo lengva pakeisti. Todėl sukuriama spec. institucija sprendžianti teisės aktų konstitucingumo klausimus.

5. Žlugus Varšuvos pakto socialistiniam blokui, naujos valstybės paveldėjo senąsias teisminės valdžios institucijas, kurių organizacija buvo gana panaši į Vakarų Europos šalių teismines sistemas. Konstitucinio teismo instituto įdiegimas buvo kur kas lengvesnis, nei visos teisinės sistemos kaita, įtvirtinant teisinės konstitucijos sampratą.

Specialios konstitucinės justicijos institucijos sudarymo tvarka

1.) Konstitucinio teismo teisėjų skaičius. Latvija – 7, Slovakija – 9, Belgija, Ispanija – 12, Portugalija – 13, Italija – 15, Vokietija – 16 (proporcingai žemių skaičiui), Austrija (įskaitant atsarginius teisėjus) 20, Rusija – 19;

2.) Institucijos, dalyvaujančios konstitucinio teismo aparato formavime. Teisėjų kandidatūrų teikime gali dalyvauti visos 3 valdžios:

a.) Proporcingas dalyvavimas: visos valdžios – po lygiai. Pietų Korėja 3*3

b.) Neproporcingas dalyvavimas: Ispanija – Generaliniai Kortesai – 8, Vyriausybė – 2, Teismai – 2.

2 valdžios. Austrija. Vyriausybė – 8, Parlamentas – 6.1 valdžia. Vokietija. Po(8) kandidatus teikia/renka

Bundestagas/BundesratasInstitucija, skirianti pasiūlytus teisėjus į pareigas:a.) Parlamentas – Portugalija, Vokietijab.) Valstybės vadovas. Prezidentas–Italija, Austrija.

Karalius–Belgija, IspanijaKonstitucinio teismo pirmininko skyrimo

kompetencija:a.) Parlamentas (Vokietija – rotacijos tvarka)b.) Prezidentas (Austrija, Prancūzija)c.) Konstitucinis teismas (Italija, Portugalija)d.) federacijos subjektų kalbinės grupės (Belgija, rotacijos

tvarka)

Konstitucinio teismo teisėjų statusasĮgaliojimų trukmė:Dažniausiai įgaliojimų laikas yra 12 metų. Išimtis –

Austrija, Turkija. Portugalijoje, Korėjoje – 6 metai, Bulgarija, Vengrija, Rumunija, Prancūzija – 9 metai, Albanija, Rusija – 12 metų, Serbija – iki gyvos galvos.

Teisėjų kaita:Vienų konstitucinių teismų sudėtis nesikeičia (Portugalija,

Mongolija) per visą kadencijos laiką, kitų – keičiasi rotacijos principu (Ispanija, Rumunija).

Teisėjų kadencijų skaičius:Paprastai renkami vienai kadencijai (išimtis – Vengrija,

Sirija, Beninas). Reikalavimai kandidatams į konstitucinio teismo

teisėjo pareigybes:a.) Amžiaus. Nenustatyta riba – Italija, Prancūzija,

Portugalija. Minimalus amžius – Vokietija, Belgija – 40 m., maksimalus – Austrija, Belgija – 70 m.

b.) Kvalifikaciniai. Būtini – teisininko išsilavinimas. “Žymus teisininkas” –Albanija, Kroatija, Makedonija. Alternatyvūs – parlamento nario (Belgija), aukščiausiojo teismo teisėjo (VFR), pedagogo (Austrija) karjeros praktika.

c.) Su teisėjo statusu nesuderinami kriterijai: kitos valdžios institucijų (Parlamento, vyriausybės) atstovai (absoliučiai visos šalys), politinių partijų vadovai, nariai (Austrija, Prancūzija), vietos savivaldos institucijos atstovai (Prancūzija), visuomeninių organizacijų vadovai ar tarnautojai (Ispanija); valstybės karjeros tarnautojai (Belgija, Portugalija);

Konstitucinės justicijos institucijų kompetencija

1. Teisės normų aktų konstitucingumo kontrolė Neribotos kontrolės koncepcija – nėra apibrėžta:

kokių teisės normų konstitucingumas gali būti tikrinamas. Būdinga Amerikietiškajam modeliui

Ribotos kontrolės koncepcija – teisės aktai, kurių atitikimą konstitucijai nagrinėja konstitucinės priežiūros institucijos yra numatyti Konstitucijoje ar Konstitucinio teismo įstatyme. Būdinga Europietiškam modeliui. Galimi variantai:

a.) parlamento aktų konstitucinė kontrolė – reglamentų, statutų, kitų vidaus aktų atitikimas konstitucijai numatytas daugelyje valstybių – Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje.

b.) Poįstatyminių aktų konstitucinė kontrolė – Prezidento, Vyriausybės, kitų centrinių žinybų priimti aktai. Įvairiose šalyse yra numatyta nevienoda apimtis teisės aktų, kuri gali būti tikrinami tik Vyriausybės teisės aktai (parlamentinės respublikos), Prezidento ir Vyriausybės teisės aktai – Rusija, Lenkija, Slovakija.

c.) tarptautinių sutarčių konstitucingumo kontrolė – egzistuoja daugelyje valstybių (Ispanija, Portugalija, Moldova, Rusija)

d.) vietos savivaldos institucijų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė (Slovakija, Slovėnija, Čekija).

2. (ne) oficialus ir privalomas konstitucijos aiškinimas – vykdoma, siekiant užtikrini konstitucijos normų stabilumą, vieningą šių normų turinio traktavimą.

Oficialus: Armėnija, Vengrija, Slovakija, Rusija. Neoficialus: ši funkcija nėra konstituciniam teismui

numatyta, tačiau nagrinėdamas konkrečia bylą, jis vis viena atlieka konstitucijos aiškinimą (Estija, Danija)

3.valdžių atribojimo principo užtikrinimas – ginčai tarp valstybės institucijų. Specialios procedūros yra numatytos Austrijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje.

a.) sprendžiami ginčai tik tarp aukščiausių institucijų – prezidento, parlamento, vyriausybės, aukščiausiojo teismo (Portugalija, Lenkija)

b.) sprendžiami ginčai tarp centrinių ir vietinių institucijų, federacijos subjektų (Čekija, Belgija, VFR), regionų (Ispanija)

4. rinkimų ir referendumų kontrolė - konstitucinės justicijos institucijai yra suteikti platūs įgaliojimai (Prancūzijos Konstitucinė Taryba – veikia kaip sprendžiamoji institucija – nagrinėja skundus dėl rezultatų – 74 proc. visų sprendimų). Kitose šalyse referendumų bei rinkimų rezultatai yra skundžiami apeliacine tvarka (VFR). Naikinamasis referendumas – Italija (500000 asm.)

.

5. pareigūnų padarytų konstitucijos pažeidimų tyrimas ir jų nušalinimo nuo pareigų klausimų sprendimas – apkaltos procedūra

Daugelyje valstybių apkaltos procesas – išimtinė parlamento kompetencija. Tašiau parlamentas – tai politinė institucija, todėl rezultatai gali priklausyti nuo kaltinamojo politinės orientacijos.

Siekiant išvengti subjektyvaus sprendimo, toks klausimas pavedamas konstituciniam teismui.

Konstitucinio teismo vaidmuo apkaltos procese:Vengrijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje konstitucinis

teismas pats sprendžia Prezidento nušalinimo klausimus. (Kol kas “miegančios’ kompetencijos)

Kitose valstybėse konstitucinis teismas tik fiksuoja konstitucijos pažeidimą, klausimo sprendimas – parlamento funkcija (Italija, Rumunija).

6. politinių partijų konstitucingumo kontrolė –

numatyti tik kai kurių šalių konstitucijose ar konstitucinių teismų įstatymuose. Tai dvejopo pobūdžio veikla:

tikrinamas partijos kūrimasis ir veikla, išvada teikiama atsakingai institucijai (Teisingumo ministerijai) (Čekija)

konstituciniai teismas patys sprendžia klausimą dėl partijos pripažinimo antikonstitucine ir priima sprendimą (Vokietija 1952;56 m.).

7. Teisės spragų (omisijų) šalinimas – konstitucinis teismas nurodo parlamentui teisinės sistemos spragą ir jos panaikinimo galimybes (Portugalija).

8. Konstitucinės teisės atėmimas – numato Vokietijos federacijos Pagrindinio įstatymo 18 str. – tai labai retai įeina į konstitucinės priežiūros institucijos kompetenciją. Vokietijos Federalinis teismas šia savo kompetencija pasinaudojo tik du kartus (abu – dėl parlamentaro mandato atėmimo)

9. Valstybės institucijų konsultavimas – būdingas tik tam tikros šalims. Paprastai konsultuojamas valstybės vadovas, tai būdinga bendrosios teisės tradicijos valstybėms. Konsultavimas nėra privalomas, todėl, kad nėra sprendžiamas joks ginčas. Europoje šią funkciją naudojasi Prancūzijos konstitucinė taryba – jis konsultuoja Prezidentą dėl referendumo organizavimo ir Prezidento ypatingų įgaliojimų įgyvendinimo.

Konstitucinis skundas

Konstitucinis teismas gali tirti skundus dėl žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų. Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Latvijoje gali nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų (individualius), asmenų grupių ir susivienijimų (kolektyvinius) skundus.

Tokiems skundams gali būti teikiama nevienoda reikšmė. Paprastai juos nagrinėja kelių (3;5) teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka. Visos sudėties teismas ir žodinio proceso būdu konstitucinius skundus nagrinėja tada, kai juose skundžiamas kelių teisės aktų konstitucingumas ar pareiškėjas yra marginalus asmuo.

Praktika – įvedus konstitucinį skundą (VFR, Latvija), jų nagrinėjimas užima per 70 proc. KT veiklos laiko. Kita tendencija – KT nurungia AT kompetenciją (super -kasacija)

Portugalija, Ispanija, Lotynų Amerikos valstybės numato konstituciniam teismui amparo procedūrą. Amparo procedūra išnagrinėtas skundas yra individualaus pobūdžio. Priežastis – skundžiamas bet kokios grandies bendrosios jurisdikcijos teismo sprendimas, kuris svarbus tik bylos šalims.

Skirtumas nuo konstitucinio skundo – pareiškėjas negali ginčyti teisės akto konstitucingumo. Taip KT priartėja prie bendrosios jurisdikcijos teismų.

Asmens konstitucinis teisinis statusasAsmens konstitucinių teisių ir laisvių

samprata istorinė raida

Nuo seno egzistuoja du požiūriai į žmogaus teisių esmę:

1.Natūralistinis.2.Pozityvistinis.

Natūralizmo atveju žmogaus teises suprantamos kaip prigimtinės žmogaus savybės, egzistuojančios aukščiau valstybės ir nepriklausomai nuo valstybės. Valstybė ir visuomenė privalančios tik jas saugoti ir rūpintis, kad jos būtų įgyvendintos. Fiksuojamas pačiose pirmosiose konstitucijose (JAV 1789 m., Prancūzija 1791 m.), vėliau plėtojasi paraleliai su konstitucionalizmo plėtra (išskyrus “fasadinę” konstituciją, kiekviena faktinė konstitucija yra neabejotinas žmogaus teisių ir laisvių konstitucinis įvertinimas).

Pozityvizmo požiūriu žmogaus teisės kyla iš valstybės, kuri savo nuožiūra jas žmogui suteikia, nustato jų mastą, o panorėjusi gali jas taip pat savo nuožiūra siaurinti ar kai kurias ir visiškai likviduoti. Čia teigiama, kad žmogus iš prigimties neturi jokių teisių, kad jos atsiranda tik iš tos organizuotos bendrijos, kurioje asmuo gyvena. Šis požiūris paprastai būdingas autoritarinėms arba totalitarinėms valstybėms – TSRS 1924 m., Kinijos 1912 m., Vengrijos 1919 m. konstitucijos.

Požiūrių kritika

Natūralistinės pažiūros ribotumu yra laikoma tai, kad ji deklaruoja žmogaus teisių neatimamumą, nesvarstydama klausimo, kaip šis neatimamumas dera su gyvenimo realijomis, su asmens pareiga legalizuoti savo teises visuomenėje atitinkamų pareigų vykdymu, su teisės pažeidimais, teisine atsakomybe, dėsningai ribojančia prigimtines žmogaus teises. Be to, ši pažiūra neatsako į klausimą, ar žmogus gimsta su pačia subjektine teise, ar tik su tokios teisės poreikiu ( teisnumu), nes pati teisė yra ne biologinės, o socialinės prigimties.

Pozityvistinis požiūris nepakankamas del teigiamos valstybės pirmenybės prieš asmenį ir nepaisant objektyvių kriterijų, kurie apribotų valstybės savivalę teisėkūroje. Jis abejingas tam, ar konkrečiuose įstatymuose įkūnijama valstybinės valdžios pagarba žmogaus teisėms, ar savivalė tų teisių atžvilgiu. Jam svarbu ne įstatymo turinys, o tik jo laikymosi užtikrinimas.

Šiuolaikinei žmogaus teisių koncepcijai būdinga kompromisinė nuostata: žmogaus teisės yra prigimtinės. Jos įtvirtintos visose pokario tarptautinėse deklaracijose, konvencijose, paktuose taip pat daugelio šalių konstitucijose. Tuo tarpu pozityviosios teisės uždavinys - prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas.

Žmogaus teisių ir laisvių konstitucinė raida

Nagrinėjamas procesas laiko prasme (1789 – 2006) daug aiškesnis nei turinio prasme. Vien aplinkybė, jog žmogaus teisių ir laisvių sąrašas nėra baigtinis, atspindi jo platumą ir begalinį kitimą. Nereikėtų manyti, jog žmogaus teisės ir laisvės konstitucijose plėtojosi tik teigiama linkme ir tik visuotinai.

Tam, kad įsivaizduotume klausimo problematiką, panagrinėsime kelias konkrečias žmogaus teises.

Teisė į gyvybę (mirties bausmės uždraudimas konstitucijoje).

Nors žmogaus teisė į gyvybę – visų kitų teisių ir laisvių pagrindas, toli gražu ne visos valstybės net ir šiandieną šios teisės nelaiko absoliučia. Daugiau nei 70 valstybių (Botsvana, Gvatemala, Kinija) konstitucijose mirties bausmė – vis dar legali baudžiamoji sankcija. Todėl tvirtinti, esą teisė į gyvybę šiais laikais visuotinai pripažinta, būtų klaidinga.

Mirties bausmės taikymo pagrindai:a.) Žmogžudystė (Jordanija, Čadas); b.) Nusikaltimai

žmonijai (Izraelis); c.) Terorizmas (Peru, Baltarusija); d.) Narkotikų gabenimas, platinimas, gaminimas (Indonezija, Šri Lanka); e.) Lytiniai nusikaltimai (Saudo Arabija, Kirgizija); f.) Nusikaltimai valstybės tarnybai (Kinija); g.) Valstybės išdavystė (Zimbabvė, Tanzanija); h.) Žmogaus pagrobimas (Iranas);

Mirties bausmės panaikinimo konstitucijose istorinė raida

Regionai:

a.) Pietų Amerika. 1863 m. Venesuela, 1910 m. Kolumbija, 1906 m. Ekvadoras, 1907 m. Urugvajus, 1981 m. Brazilija, 1992 m. Paragvajus;

b.) Centrinė ir Šiaurės Amerika. 1877 m. Kosta Rika, 1903 m. Panama, 1966 m. Dominika, 1976 m. Kanada, 2005 m. Meksika;

c.) Okeanija. Australija (Kvinslendas 1922 m., Naujasis Pietų Velsas 1986 m.), Naujoji Zelandija 1989 m., Samoa 2004 m.;

d.) Azija. 1976 m. Šri Lanka, 1989 Kambodža, 1993 m. Hong Kongas 1997 m. Nepalas, 2004 m. Turkija;

e.) Afrika. 1981 m. Kapo Verdė, 1990 m. San Tomė ir Principė, Namibija, Mozambikas, 1992 m. Angola, 1997 m. PAR, 2005 m. Liberija;

f.) Europa. 1865 m. San Marinas, 1949 m. VFR, 1962 m. Monakas, 1968 m. Austrija, 1972 m. Švedija, 1976 m. Portugalija, 1979 m. Norvegija, 1981 m. Prancūzija, 1982 m. Nyderlandai, 1992 m. Šveicarija, 2004 m. Graikija;

Asmenų politinis lygiateisiškumas. Moterų teisė dalyvauti rinkimuose.

Regionai:a.) Šiaurės ir Centrinė Amerika. 1807 m. Niu Džersis,

1869 m. Vajomingas, 1920 m. visos JAV, 1916 m. Kanada, 1934 m. Kuba, 1939 m. Salvadoras, 1941 m. Panama, 1942 m. Dominika, 1953 m. Meksika; 1955 m. Hondūras;

b.) Pietų Amerika. 1928 m. Gajana, 1929 m. Ekvadoras, 1932 m. Brazilija, Urugvajus, 1938 m. Bolivija, 1947 m. Argentina, 1955 m. Peru;

c.) Okeanija. 1861 m. Pietų Australija, 1899 m. Vakarų Australija, 1902 m. visa Australija, 1893 m. Naujoji Zelandija, 1932 m. Maldyvai, 1937 m. Filipinai, 1945 m. Indonezija;

d.) Azija. 1922 m. Birma, 1924 m. Mongolija, 1931 m. Šri Lanka, 1932 m. Tailandas, 1935 m. Indija, 1945 m. Japonija, 1946 m. Vietnamas, 1952 m. Libanas, 1965 m. Afganistanas, 1972 m. Bangladešas, 2001 m. Bahreinas;

e.) Afrika. 1945 m. Senegalas, 1946 m. Kamerūnas, Kenija, Liberija, 1948 m. Nigeris, 1955 m. Etiopija, 1956 m. Egiptas, Malis, Mauricijus, 1958 m. Madagaskaras, Zimbabvė, 1975 m. Angola, Mozambikas;

f.) Europa. 1862 m. Švedija, 1869 m. JK, 1906 m. Suomija, 1913 m. Norvegija, 1918 m. Austrija, Vokietija, Latvija, Lenkija, Estija, 1931 m. Ispanija, 1945 m. Jugoslavija, 1953 m. Vengrija, 1959 m. San Marinas, 1971 m. Šveicarija, 1984 m. Lichtenšteinas;

Moterų teisės dalyvauti rinkimuose išlygos:

a.) Mokesčio mokėtojo cenzas (Australija 1869 m.)

b.) Santuokos cenzas (Švedija 1862 m.)

c.) Našlės cenzas (Kanada 1883 m. )

d.) Rasės cenzas (PAR 1930 m.)

e.) Išsilavinimo cenzas (Portugalija, 1931 m.)

f.) Nekilnojamosios nuosavybės cenzas (Bermudai 1944 m.)

g.) Tikėjimo cenzas (Kuveitas, 2004 m.)

h.) Dalinė rinkimų teisė, leidžiant balsuoti tik vietos savivaldos lygiu (1908 m. Danija, 1919 m. Belgija, 1925 m. Italija, 1947 m. Meksika, 2000 m. Kataras.)

Žmogaus teisių ir laisvių klasifikacijos

1. Turinio prasme:Asmeninės, Politinės, Socialinės, Ekonominės,

Kultūrinės2. Istorine prasme (K.Vasak):a.) Asmeninės, politinės teisėsb.) Socialinės, ekonominės, kultūrinės teisėsc.) Solidarumo (taikos, sveikos aplinkos) teisės;d.) Moderniosios (asmens tapatybės, reprodukcijos)

teisės;3. Kiekybine prasme (J.Costa):a.) Asmeninės teisėsb.) Kolektyvinės (grupinės) teisėsc.) Specialiosios subjektinės teisės (gėjai, vaikai,

nuteistieji)c.) Tautų teisėsd.) Žmonijos teisės;

4. Pagal asmens santykį su valstybe (anglo-saksų teisės tradicija):

a.) Pozityvios teisės/laisvės (teisė laisvai pasirinkti profesiją)

b.) Negatyvios teisės/imunitetai (draudimas valstybei persekioti asmenis, cenzūruoti spaudą, riboti politinių partijų veiklą);

5. Pagal teisės apibrėžtumo laipsnį:a.) Pagrindinės (asmens sąžinės laisvė)b.) Išvestinės (tikėjimo laisvė, įskaitant laisvamanybę);6. Pagal valstybės politinę ideologiją:a.) asmenų teisės ir laisvės (Lenkija, Kroatija)b.) piliečių teisės ir laisvės (Vokietija, Ispanija)c.) dirbančiųjų (proletariato) teisės ir laisvės (TSRS,

Kinija)7. Pagal teisės sąlyginumą:a.) Absoliučios (neatimamos) žmogaus teisės – teisė į

gyvybę, sveikatą, asmens garbę ir orumą;b.) Santykinės (ribotinos) žmogaus teisės – teisė į

nuosavybę, korespondencijos konfidencialumą, pasisakymų laisvę;

8. Pagal teisės tikslingumą:a.) Materialios teisės (teisė dalyvauti valstybės valdyme)b.) Procesinės teisės (teisė dalyvauti rinkimuose);

Teisės ribojimo pagrindai

“Absoliuti” teisė į gyvybę gali būti apribota:a.) Nusikaltimai karo tarnyboje, nepriklausomai

nuo valstybės politinės padėties (Fidžis, 1964 m., Čilė 1985 m.)

b.) Militaristiniai nusikaltimai (valstybės išdavystė) karo padėties metu (Brazilija 1979 m., Peru 1992 m.)

c.) Nusikaltimai visuomeninei tvarkai tarptautinio ginkluoto konflikto metu (Salvadoras 1973 m.)

d.) Nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis karo padėties metu (Latvija 1995 m.)

e.) Politiniai nusikaltimai karo metu (Izraelis 1962 m.)

f.) Kolaboravimas su izraeliečiais, nepriklausomai nuo valstybės politinės padėties (Palestina 2005 m.)

g.) Kėsinimasis nužudyti valstybės vadovą (Tailandas 2003 m.)

h.) Sabotažas prieš valstybės strateginius objektus (Vietnamas 2005 m.)

j.) Homoseksualizmas (Jemenas 2005 m.)

Santykinės (pasisakymų, susirinkimų) teisės ribojimo pagrindai

a.) Nacionalinio saugumo garantavimas. 2005 m. Australija deportavo ultra žaliąjį S.Parkin’ą.

b.) Visuomenės taikos užtikrinimas. Austrija 2006 m. 3 metų laisvės atėmimu nuteisė politiką D.Earving’ą už holokausto aukų niekinimą.

c.) Valstybinės valdžios negerbimas. 2003 m. Italijoje S.Berluskonis pareikalavo uždrausti valstybinėje televizijoje RAI stiliumi panašu į “Dviračio Šou” renginį. Nepaisant to, jog vėliau teismas panaikino vyriausybės sprendimą, šou nebuvo pratęstas.

d.) Valstybinės valdžios institucijų saugumas. 2005 m. JK Parlamentas priėmė aktą “Dėl rimtų organizuotų nusikaltimų prevencijos”, kuriuo uždraudė be leidimo piketuoti arčiau nei 1 kilometras nuo parlamento pastato.

e.) Visuomenės informavimo priemonių cenzūra. Daugelyje valstybių draudžiama masinėse informavimo priemonėse populiarinti pornografiją, genocidą, smurtą, psichotropines priemones. JK – draudžiama populiarinti savižudybes.

Tarptautinis žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas

Pasauliniu lygiu

1878 m. Berlyno sutartis dėl religinių grupių ir nacionalinių mažumų.

1920 Tautų lygos įkūrimas. Nuo 1920 Tautų lyga pradedant sutartimi su Lenkija 1920 m. su eile valstybių sudarė dvišales sutartis dės valstybių nacionalinių mažumų teisių užtikrinimo.

1948 m. JTO Visuotinė žmogaus teisių ir laisvių deklaracija,

1951 m. JTO Konvencija dėl genocido prevencijos ir jo baudžiamojo vertinimo,

1966 m. JTO Politinių/ pilietinių ir socialinių, ekonominių, kultūrinių teisių paktai,

1969 m. JTO konvencija dėl visų rūšių diskriminacijos panaikinimo,

1981 m. JTO konvencija dėl visų rūšių diskriminacijos moters atžvilgiu panaikinimo,

1989 m. JTO konvencija dėl vaiko teisių apsaugos;

Regioniniu lygiu

Pietų/ Šiaurės Amerika (Amerikos valstybių organizacija AVO)

AVO Konvencija – 1948 m., 1969 m. – AVO papildyta konvencija, 1989 m. AVO papildomas protokolas del socialinių, kultūrinių, ekonominių laisvių. AVO ekonominės, socialinės, kultūrinės tarybos – rengia ataskaitas, pranešimus AVO generalinei asamblėjai, AVO žmogaus teisių gynimo komisija – 1959 m. AVO žmogaus teisių teismas – 1980 m.

EuropaEuropos konvencija – 1950 (1953) m., 1975 m. –

Helsinkio aktas. 6- asis protokolas –del mirties bausmės – 1983 m. , Europos socialinė chartija – 1961 m., Vienos žmoniškojo matmens principas, unifikuotos žmogaus teisių sistemos plėtotė įvykusi Kopenhagoje 1990 m. 1987 m. Europos Konvencija prieš valstybės institucijų sulaikytų arba įkalintų asmenų kankinimą. Institucijos: Komisija, Bendrijų teismas, Teisingumo teismas, Ombudsmenas.

Afrika1981 – AFO – konvencijos priėmimas, 1986 – įsigaliojo.

Plataus turinio, apima ne tik individualias, tačiau ir kolektyvines bei tautų teises – tautų lygybė. Kalbama apie apartheido, sionizmo, kolonializmo grėsmes, akcentuojama pabėgėlių teisinė padėtis. Veikia Komisija iš 11 asmenų.

Konstitucinės asmens pareigosKonstitucinės pareigos gali būti skirtos:a.) ir asmeniui ir piliečiui b.) tik piliečiui;JAV pavyzdys: Pirmajai grupei priklauso pareiga laikytis konstitucijos ir įstatymų, jų sudarytų sutarčių, mokėti mokesčius, laikytis priesaikos teisme. Antrajai grupei priklauso pareiga ginti ir saugoti Konstituciją, laikytis ir padėti kitiems vykdyti federacinius ir federalinius įstatymus, tarnauti prisiekusiaisiais teisme. Liberalios etatistinės krypties konstitucijos fiksuoja kur kas platesnį piliečio pareigų ratą. 1987 m. Haičio konstitucija nustato:a.) pareigą mokyti ir ugdyti saveb.) pareigą gerbti ir tausoti aplinkąc.) pareigą saugoti valstybės ir visuomenės turtąd.) pareigą padėti kitam asmeniui nelaimės atvejue.) pareigą stengtis užtikrinti taikąf.) pareigą dalyvauti rinkimuose;

Kitos pareigos

a.) Tėvynės gynyba. Daugelyje valstybių yra numatyta privaloma karinė tarnyba. Piliečiai vyrai (Izraelyje taip pat ir moterys) yra šaukiami karinėn tarnybon tam tikram laikotarpiui (nuo pusės metų iki 2 metų) ir po jo yra atsargoje. Pasaulyje yra apie 20 valstybių, kuriose nėra privalomosios karinės tarnybos: Italija (panaikinta 2004 m.), Vengrija (panaikinta 2004 m.), Nyderlandai (panaikinta 1995 m.). b.) Ištikimybė valstybei. Rumunijos 1992 m. konstitucijos 54 str. Iš piliečių reikalauja šventos ištikimybės valstybei.c.) Pareiga dirbti. Japonijos 1946 m. konstitucijos 27 str. numatyta pareiga piliečiams dirbti valstybės ir visuomenės labui. d.) Totalitarinio socializmo valstybėse (TSRS, Kinija, Kuba) konstitucijos numato ir kitas pareigas – dirbti, nedrumsti viešosios tvarkos, saugoti tėvynės garbę, saugoti valstybinę paslaptį, sustiprinti tautų solidarumą, pan. Paprastai tokios pareigos yra ne tik teisinio, tačiau ir ideologinio /moralinio pobūdžio.

Konstitucinių teisių ir laisvių garantijos

1) Ekonominės. Rinkos ekonomikos valstybėse ekonominėms ir politinėms garantijoms konstitucijoje nėra skiriama daug dėmesio. Akcentuojamos detaliai reguliuojamos teisinės garantijos. Pagrindinė socialinė ekonominė teisių garantija yra nuosavybės turėjimas, kas suteikia asmeniui galimybę nepriklausomai įgyvendinti savo teises. 2) Politinės. Politinės garantijos yra siejamos su tautos valdžios įgyvendinimo formomis – laisvais rinkimais, valdžių padalijimu, referendumais, daugiapartiškumu, piliečių dalyvavimu valdyme. Marksistinėje doktrinoje šios garantijos siejamos su valstybinės valdžios pobūdžiu. Tikra garantija yra laikomas valdžios sutelkimas darbininkų, darbininkų inteligentijos, valstiečių rankose. 3) Teisinės. Pagrindinė teisinė garantija – tai teisinė valstybė. Naujausiose konstitucijose jau kalbama apie pagrindinius teisių gynimo būdus – kreipimasis į teismą, teismo bei valstybės vadovo vaidmuo teisių apsaugoje, ombudsmeno vaidmuo.

Konstitucijos ir įstatymai numato įvairius teisių įgyvendinimo būdus:a.) atvykimo būdas – nereikalingas joks išankstinis kreipimasis į institucijas, galima tiesiogiai vesti uždarą susirinkimą arba publikuoti straipsnį, kritikuojantį vyriausybės veiklą. ·b.) registracijos būdas – naudojantis atvykimo būdu, reikia užsiregistruoti – tačiau tai tėra techninio pobūdžio būdas. ·c.) Pareikštinis būdas – tai išankstinis, valstybinės valdžios organų informavimas dėl ketinimo įgyvendinti vieną ar kitą konstitucinę teisę. Šių reikalavimų nesilaikymas daro šios teisės įgyvendinimą neteisėtu. ·d.) Leidimo būdas – tam tikroms teisėms įgyvendinti yra būdinas išankstinis tam tikrų įgaliotų institucijų leidimas. e.) Teisminių sankcijų būdas – naudojamas įgyvendinant teises atvykimo būdu. savo konstitucine teise galima pasinaudoti laisvei, tačiau ja piktnaudžiaujant, ar pažeidžiant įstatymą, yra numatyta atsakomybė. Konstitucinių teisių apsauga – tai taip pat ypatinga konstitucinių teismų bei kitų konstitucinės kontrolės institucijų funkcija. Pilietis (jei tai yra numatyta įstatymuose) gali tiesiogiai kreiptis į šias institucijas. Taip pat asmenys turi teisę kreiptis į tarptautines organizacijas (pvz. JT Žmogaus teisių reikalų komitetas), į tarptautinius teismus (pvz.: į Europos Žmogaus Teisių Teismą), jei valstybė yra tos organizacijos narė ar yra pasirašiusi tam tikrą konvenciją ir jei yra išnaudoti visi vidiniai teisės gynimo būdai.

Asmens teisinis santykis su valstybe. Pilietybė

Nors yra daugiau nei 200 pilietybių, vienas asmuo vienu metu gali būti tik vienos valstybės jurisdikcijoje. Jo statusas gali būti: pilietis, asmuo be pilietybės, gali turėti kelias pilietybes, užsienietis, bėglys, perkeltasis, priverstinis persikėlėlis.

1. Piliečiai – plačiausias teisių ir pareigų spektras. Užsieniečiams paprastai nepriklauso politinės teisės (Europos Sąjungos bei Skandinavijos valstybėse užsieniečiams yra suteikiama teisė dalyvauti municipalinių organų rinkimuose). Lotynų Amerikos šalyse galioja abipusiškumo principas, tam tikras pareigas gali eiti tik piliečiai.

2. Užsieniečiai turi kitos šalies pilietybę bei leidimą gyventi tam tikroje valstybėje. Išimtis – diplomatai. Užsieniečiams gali būti pripažinta teisė dalyvauti visuomenės susirinkimuose ir teikti peticijas (Prancūzija, Belgija)

3. Asmens be pilietybės padėtis panaši į užsieniečių, tačiau jie negali pasinaudoti teise į diplomatinę gynybą. Užsieniečiai ir asmenys be pilietybės gali būti išsiųsti iš šalies.

4. Asmenys su keliomis pilietybėmis (bipatridai) - turi teises ir pareigas tų valstybių, kurių piliečiai jie yra, klausimai dėl teisių bei pareigų kolizijų yra išsprendžiami diplomatiniu būdu. Skiriama: skirtingų valstybių piliečiai ir valstybių/valstybių junginių (ES) piliečiai.

Pilietybės įgijimas gimimu1. Ius soli principas reiškia, jog valstybė suteikia savo

pilietybę jos teritorijoje gimusiam asmeniui, nepriklausomai nuo jo natio. Laikomasi nuostatos, kad asmuo, gimęs “po konkrečios šalies saule”, turi teisę į jos pilietybę. (Kanada, Bolivija, Brazilija).

2. Ius sanguinis principas reiškia, kad, gimimo atveju lemiamą reikšmę vaidina ne gimimo vieta, o tėvų pilietybė. Gimusiojo pilietybė apsprendžiama pagal tėvų pilietybes. (Vokietija, Danija).

3. Mišrusis principas. Jei visos valstybės savo teisenoje griežtai remtųsi tik vienu iš nurodytų dviejų įgimtosios pilietybės principų, pilietybės suteikimo gimusiajam klausimai būtų itin opūs. Sakykime, valstybėje, įtvirtinusioje ius soli principą, gimsta užsieniečių, kurių šalis laikosi ius sanguinis principo, kūdikis.

Tam, kad išvengti panašių ir įvairių kitų ginčytinų situacijų, dauguma šalių iš dalies konstitucinėje teisenoje praktikuoja abu principus, liberalizuoja pilietybės suteikimą alternatyvomis – pagal tėvų susitarimą, taiko ius solis principą pamestinukams, kad išvengtų apatridų problemiškumo ir kt.

Mišrus principas veikia tokiose šalyse kaip JAV, Didžioji Britanija ir daugelyje kitų.

Pilietybės įgijimas dėl nepriklausomų aplinkybių

1. santuokos fakto pasėkoje pasikeitusi pilietybė. Šiuo keliu, pilietybė dažniausiai pasikeičia nuotakai, kai svetimšalė išteka už konkrečios valstybės piliečio. Toks būdas dažniausias islamo šalyse, taip pat Japonijoje.

2. Įvaikinimas. Tendencija – įvaikinamas asmuo iki 18 metų. Bent vienas iš tėvų turi būti valstybės pilietis (JK). Kai kada reikalaujamas įvaikinamo asmens sėslumo cenzas (Kanada. 3 m.) Nutrūkus įvaikinimo santykiui, pilietybė išlieka.

2. Teritorijos arba jos dalies perleidimas kitai valstybei. Šis kelias vadinamas optacija arba transfertu.

a.) Optacijos esmė – jei vienos valstybės teritorija įsilieja į kitą teritoriją, kitą valstybę (nesvarbu kokiu būdu – taikiu ar konfliktiniu), nelieka teritorijos, vadinasi nelieka valstybės, o kartu ir pilietybės instituto. Todėl valstybė, prisiimanti teritoriją vykdo optaciją, t. y. suteikia tuo metu apatridams savo pilietybę. Istorijos pavyzdys – 1962 m. Alžyro ir Prancūzijos teritorijų pasikeitimas. Jei pereina tik teritorijos dalis, o pačios valstybės suverenitetas išlieka, asmenys turi teisę rinktis – būti naujos, ar likti senos valstybės piliečiais.

b.) Transfertas – valstybės pilietybė asmeniui suteikiama nepriklausomai nuo jo valios (1945-1948 m. Rumunija, Vengrija, Estija, Karelija, Lenkija), keičiantis valstybių sienoms.

Pilietybės įgijimas asmens prašymu. Natūralizacija

Natūralizacija – tai pilietybės suteikimas, asmeniui jos pageidaujant, išreiškiant valinę motyvaciją, ją įkūnijant konkrečiame prašyme įgyti pilietybę. Įvairių šalių konstitucinėje teisėje numatomi nevienodi reikalavimai ir sąlygos, tam kad būtų patenkintas natūralizanto siekis.

Įvairių šalių konstitucinėje teisenoje galima rasti itin kontrastingų sąlygų:

a.) Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kaip kad ir keliose kitose Azijos šalyse, piliečiu negalima tapti nepriėmus islamo tikėjimo.

b.) Ekonomiškai stiprios, ypač savo natio pabrėžiančios valstybės – pvz., Norvegija, Švedija numato labai didelius reikalavimus (12 m. gyventi šalyje ir kt.), apsunkina natūralizaciją įvairiomis proceso subtilybėmis.

c.) Kitose šalyse tiek natūralizacijai keliami reikalavimai, tiek jos įgyvendinimo tvarka yra paprastesni. Vengrijoje pilietybei gauti užtenka šalyje išgyventi 3 m. terminą.

d.) Kilmės cenzas. Brazilijoje lotynų kalba kalbančių valstybių asmenims keliamas 1 metų kandidatavimo laikotarpis, kitiems – 30 metų.

e.) “Jaunystės cenzas”. Šveicarijoje sėslumo metai tarp 10-20 dvigubinami.

Praktiškai visos valstybės apsunkina arba nesuteikia galimybės natūralizantui patenkinti prašymo, jei gaunama žinių apie jo teistumą, sirgimą pavojingomis, nepagydomomis infekcinėmis ligomis.

Natūralizacija, nors ir suteikia asmeniui pilietybę, vis tik neprilygsta įgimtosios pilietybės svoriui, ir kai kurių valstybių (JAV) teisena tai akivaizdžiai pabrėžia: “Į prezidento postą negali būti išrinktas tas, kuris nėra gimęs Jungtinių Valstijų piliečiu, ar nebuvo juo tuo metu, kai buvo patvirtinta galiojanti konstitucija”

Dar vienas natūralizacijos ypatumas, lyginant ją su įgimtąja pilietybe yra tai, jog kai kurių šalių konstitucinė teisė numato situacijas, kada natūralizacijos būdu įgyta pilietybė gali būti atimta. Dažniausiai tokia pilietybė atimama, jei asmuo, sulaužydamas sąmoningai savo paties duotą priesaiką prieš konkrečią šalį, padaro ypač sunkius valstybinius, tarnybos nusikaltimus (Šveicarija, Švedija, Kanada).

Bipatridai – neretai turi atsisakyti vienos iš pilietybių, pvz. norint užimti atsakingas valstybės valdymo pareigas. Latvijos prezidentė Vykė –Freiberga atsisakė Kanados pilietybės.

Valdinystė – asmuo susisiedamas su valstybe duoda priesaiką, kurioje pasižada būti ištikimas monarchui (Tailandas, Japonija), tradicijoms ir religijai, nepaisydamas priesaikos, gali būti griežtai nubaustas, įskaitant pilietybės atėmimą.

Piliečių – ne piliečių santykis – JAE, Kataras, Kuveitas – ne piliečių – 50 proc. Ir daugiau.

Politinės partijos pasaulio valstybėse

Partijos – Roma, Graikija, viduramžiai. Būtinas politinės partijos egzistavimo kriterijus – valstybės demokratiškumas.

Šiuolaikinių partijų raida prasideda nuo XVII-XVIII a. (pirmiausiai JK) įvykusių buržuazinių revoliucijų. Jų esmė monarcho ir feodalizmo šalininkų kova prieš varguomenės ir išnaudojamų socialinių klasių atstovus.

Partijų evoliucija neatsiejama nuo politinių teisių realizavimo aspektų. Nors JAV federalistai (Madison, Smith) pasisakė už nepartinę valstybę, pačioje valstybėje jau po 30 metų pradėjo formuotis politiniai judėjimai, vėliau virtę respublikonų ir demokratų partijomis.

Politinių partijų užuomazgos. JK.XVII a. pabaigoje Anglijoje susiformavo du pilietiniai judėjimai

– toriai ir vigai. Jų konfrontacijos esmė – lojalumas ir priešprieša karaliaus Čarlzo II-ojo propaguojamai religinei politikai. Pilietiniams judėjimams prasismelkus į parlamentą bei plintant rinkimų teisei, judėjimai transformuojasi į politines partijas.

a.) Toriai – konservatoriai. 1824 m. G.Cunning pirmą kartą paminimi konservatorių vardą. Dar po 10 metų, pasirašius vadinamąjį Tamworto manifestą, konservatorių vardas visuotinai paplinta.

b. Wigai – liberalai. To meto Vakarų Europoje liberalizmas buvo siejamas su nuosaikiu reformizmu. Jungtinėje Karalystėje wigai perkrikštijami į liberalus 1868 m., jų atstovui W.Gledstonui tapus ministru pirmininku.

Politinių partijų raida ir ideologijų turinio plėtotė

Jungtinėje Karalystėje ir už jos ribų paplitę konservatoriai ir liberalai randa naują konkurencijos dirvą – ekonomiką.

a.) Konservatoriai - protekcionistai (už vietinės ekonomikos išsaugojimą ir jai palankios konkurencijos išlaikymą)

b.) Liberalai – merkantilistai (Už ekonomikos integralumą ir aktyvesnę merkantilizmo politiką).

XIX a. pabaiga – socialistų (leiboristų) iškilimas – proletariato klasės iškėlimas ir jų interesų raiška. JK – leiboristai D.McDonald, TSRS - komunizmas, išreiškęs marksizmo-leninizmo ideologijas.

XX a. III dešimtmetis – nacionalsocializmas ir fašizmas – vienos tautos, rasės iškėlimas.

Po II pasaulinio karo, socialistinės partijos kiek liberalizavosi ir sušvelnino klasinės priešpriešos panaikinimo pozicijas. Paplito skandinaviškas socialdemokratijos bumas. JK – tęsia veiklą leiboristai, išstūmę liberalus.

Neo -konservatoriai ir neo -liberalai. Sumažėjus priešpriešai dėl tarptautinės prekybos reglamentavimo, atsirado takoskyra dėl regresyvinių ar progresyvinių mokesčių taikymo bendrovėms ir konsorciumams.

7-9 dešimtmečiai. Politinių partijų interesų sritis dar platėja: žalieji, pacifistai, klerikalai, separatistai, “marihuanistai”, “džokeriai”.

Politinių partijų veiklos konstitucinis reguliavimas

Politinių partijų instituto įtvirtinimas konstitucinėse sistemose. Pradžia – XIX amžiaus pabaiga. Lygiai:

a.) konstitucionalizacija. Daugelyje šalių (Prancūzija, Vokietija, Portugalija, Ispanija, Bulgarija, Rumunija) politinių partijų institutas tiesiogiai įtvirtintas konstitucijose. Kai kurių valstybių (Italija, Graikija) konstitucijose politinių partijų statusas apibrėžtas minint politines asmens teises arba valstybės santvarką. Tokiu atveju politinės partijos nelaikytinos savarankišku konstitucinės teisės institutu.

b.) detali įstatyminė ir poįstatyminė reglamentacija.

Pagrindiniai šaltiniai. Politinių partijų veiklos įstatymai (VFR 1967 m., Portugalija, Austrija 1975 m., Ispanija 1978 m.). Politinių partijų veiklos finansavimo įstatymai (Suomija 1969 m., JAV, VFR 1973 m., Švedija 1965 m.), politinių partijų reglamentai arba statutai. Ypač svarbūs tose šalyse, kuriose vyksta prieš parlamentiniai partijų vidiniai rinkimai (praimerizai) – JAV, Kanada. Kiti įstatymai svarbūs politinių partijų kontrolės, veiklos ar narystės jose ribojimo prasme. VFR Konstitucinio teismo įstatymas, Italijos Respublikos prezidento įstatymas, Austrijos Federacijos karo prievolininkų įstatymas.

1949 m. VFR pagrindinis įstatymas numato jog politinės partijos steigiamos laisvai, išreiškiant tautos politinę valią. Reikalaujama iš politinių partijų laikytis konstitucijoje įtvirtintų demokratinių principų, veiklos ir finansinių rodiklių viešos atskaitomybės.

Partijų atitikimo nurodytoms nuostatoms atitikimą sprendžia VFR konstitucinis teismas. 1952 m. ir 1956 m. jis pripažino anti- konstitucinėmis nacional socialistų ir komunistų partijas.

1977 m. Meksikos politinių partijų įstatymas: piliečiai gali jungtis į nacionalines partijas. Tam, kad partija būrų įsteigta, reikia politinės partijos veiklos principų deklaracijos, veiklos programos bei statuto. Partija gali būti registruojama laikinai ar visam laikui.

Šie du lygiai politinei partijai suteikia išsamų teisinio reguliavimo būvį, kurį sudaro:

a.) politinės partijos samprata, jos vaidmuo politinėje sistemoje ir valstybės mechanizme.

b.) politinės partijos sukūrimas ir registravimas c.) partijos programos ir ideologijos reglamentavimasd.) partijos veiklos ir struktūros ypatumaie.) partijos finansinės – ekonominės veiklos ypatumaif.) partijos santykiai su valstybine (ypač parlamentu) ir

vietos valdžia.

Politinių partijų funkcijosa.) politinės programos sukūrimas ir tobulinimasb.) partijos narystės propagavimas, partijos aktyvistų

ugdymasc.) elektorato mobilizavimasd.) partijos lyderių palaikymas ir jų kontrolė, politinės

valdžios įgijimas ir poveikis valdžios institucijoms. e.) tautinės integracijos skatinimas – susiformuoja

judėjimas, siekiantis abstrakčių politinių ir tautos mentaliteto tikslų – Indijos Nacionalinis kongresas, Lietuvos Sąjūdis, Lenkijos Solidarumas.

f.) Ideologinė funkcija – partija sukurdama savo veiklos programą išreiškia tam tikras socialinės būties perversijas, kurios yra priimtinos vienai ar kitai visuomenės interesų grupei, jų pasaulėžiūrai.

g.) Komunikacinė funkcija – partijos yra puikus visuomenės interesų pažinimo informacinis kanalas valstybinės valdžios atstovams. Šis ryšys yra grįžtamasis ir puikiausiai įgyvendinamas per masinės informacijos priemones, kai informacijos kaita vyksta valstybės valdžiai pasisakant oficiozinėje, o platiesiems visuomenės sluoksniams – nepriklausomoje žiniasklaidoje. Partijų komunikacinė funkcija įmanoma tik tuo atveju, kai valstybėje iš tiesų veikia nepriklausoma žiniasklaida.

h.) valstybinės valdžios siekimas

Politinių partijų simbolikaVisos politinės partijos save sieja su atitinkamomis

spalvomis ir simboliais. Svarbiausias tikslas – taip išsiskirti iš kitų partijų ir kurti savo įvaizdį, ypač prieš rinkimus. Spalvos:

a.) raudona paprastai atspindi kairiąsias socialistų arba komunistų (Italijos komunistai) partijas.

b) mėlyna arba juoda – siejama su kategoriškomis konservatyviomis pažiūromis (JAV respublikonai), taip pat klerikaliniais judėjimais.

c.) rožinė – nuosaikūs socialistai, socialdemokrataid.) geltona – liberalaie.) oranžinė–nacionalistinės (Nyderlandai), reformistinės

(Ukraina) partijosf.) purpurinė/balta – rojalistų arba monarcho šalininkų

(Australijos, Naujosios Zelandijos) partijosg.) žalia – ekologinių partijų bei islamistinių judėjimų

spalvah.) ruda/juoda – fašistų ir neofašistų partijos.Neretai spalvos susilieja prieš rinkimus, kai įvairaus

politinio spektro partijos tampa koalicijų partneriais (VFR – SDP ir žalieji).

Simboliai – paukščiai, liūtai – rojalistai, kūjai, pjautuvai – socialistai, rožė – socialdemokratai, svastikos – nacionalsocialistai, kartais – skaičiai (Nyderlandų demokratų partija).

Politinių partijų klasifikacijosPagal politinį spektrą: tradicinės kairiosios ir

dešiniosios bei centristinės. Taip pat ekstremistinės kairiosios/radikaliosios (Raudonosios brigados, Italija) ir dešiniosios/reakcinės partijos (Vokietijos nacionaldemokratai) .

Pagal ekonominį spektrą: socialistai, komunistai, socialdemokratai, liberalai, konservatoriai, fašistai.

Pagal valstybės santvarkos formą: politinės partijos, pasisakančios už valstybės valdymo principo įgyvendinimą parlamentinės demokratijos, autoritarizmo (Meksikos revoliucionistų partija) arba totalitarizmo (Kinijos komunistų partija) keliu.

Pagal religijos santykį su valstybe: klerikalinės (pasisakančios už vienos ar kitos religijos palaikymą) – VFR Krikščionių demokratų partija, Italijos Krikščionių demokratų sąjunga.

Fundamentaliosios (pasisakančios už religijos viešpatavimą valstybėje) – Alžyro musulmonų lyga, Irano musulmonų judėjimas (dauguma partijos narių – šventikai ir dvasininkai).

Pagal interesų atspindėjimą: klasikinės (darbininkai, verslininkai, inteligentai), egzotiškos (Alaus– Lenkija, Marihuanos– Izraelis, Australija, Ispanija, Kanada, gėjų, prostitučių, biseksualų lygos – Nyderlandai, Šveicarija) partijos.

Pagal nacionalinį identitetą: nacionalinės partijos – etninių mažumų partijos, nacionalinės identifikacijos judėjimai – Suomijos švedų partija, Danijos vokiečių partija. Kai kur tokios partijos uždraustos (Bulgarija). Separatistinės partijos (Korsikos, Andalūzijos, Škotijos nacionalistai), nacionalistinės partijos – Prancūzijos Nacionalinis frontas (Le Penas).

Pagal aplinkos apsaugos spektrą: ekologinės partijos – žalieji – JAV, Ispanija, Vokietija, Prancūzija.

Pagal rinkėjų lytį: Moterų partijos. Atsiradusios 5-6 praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ypač populiarios šiaurės vakarų Europoje: Skandinavijos šalys, Nyderlandai, Belgija, Islandija, Danija. Vyrų partijos – musulmonų lygai priklausančių valstybių (Iranas, Pakistanas, Afganistanas, Libanas, Sirija) politiniai judėjimai.

Pagal politinės partijos narių skaičių – kadrinės ir masinės.

Pagal dalyvavimą valstybės valdyme: parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinės – pozicinės ir opozicinės. JAV pavyzdys. Parlamentinės – Respublikonai, Demokratai, neparlamentinės – žalieji, liberalai, lojalistai ir kt. Pozicinės/opozicinės - svyruoja švytuoklės principu.

Pagal politinės partijos socialinį identitetą: darbininkų, žemdirbių, agrarinės. JK leiboristų partijos 75 proc. narių priklauso darbininkų klasei.

Pagal politinių partijų gausą: 1partinės, 2(3)partinės, daugiapartinės.

Vienpartinės ir bepartinės politinės santvarkos

Abejais atvejais valstybėje nebelieka politinės sistemos stuburo. Politinės partijos funkcijos nebeaktualios.

Tikrasis politinės partijos vaidmuo – pridengti nedemokratinį valdymą, tarnauti vienos visuomeninės klasės, režimo, vieno žmogaus interesams.

Nėra partijų monarchistinėse valstybėse – Omanas, Kataras, Saudo Arabija (politinė veikla baudžiama mirtimi), Butanas, Jordanija, Bahreinas, Libija, Maldyvai, Tuvalu.

Partijų veikla ribojama arba sustabdoma – Mauritanija, Gana, Gvinėja.

Vienpartinės dažniausiai - autoritarinės, totalitarinės valstybės: Kinija, TSRS, Vietnamas, Kuba, Šiaurės Korėja, Mongolija. Paprastai veikia viena partija (pvz. fašistai Italijoje, nacistai Vokietijoje, komunistai TSRS, tai būdinga dabartinėms socialistinėms valstybėms).

Šios valstybės maskuojasi kvazipartiškumu. Vadovaujantis vienos partijos vaidmuo yra įtvirtintas konstitucijoje (pvz. Kuba).

Jei socialistinės konstitucijoje skelbiamas vadovaujančios partijos vaidmuo, tai trečio pasaulio šalių konstitucijose aptinkamos ypatingos partijų galių garantijos (Gabonas).

Daugiapartinės sistemos

Daugiapartinė – su keliomis lyderėmis (Italija – Forza Italija, Italijos komunistų partija, Italijos žalieji)

Daugiapartinė – su viena lydere (Meksika 1918- 1990 m. – Institucinė revoliucionizmo partija).

Daugiapartinė – su viena dominuojančia – Japonija, (Liberalų demokratų partija 1949-1993 m.), Singapūras (Tautos pažangos partija)

Šalys kuriose yra fiksuotas partijų skaičius - Brazilija – 1966 -1979, Senegalas 1976 – 1990.

Dvipartinės – JAV, Jamaika. Dvipartinės su trečia, prisidedančia prie

valdančiosios – JK, KanadaTripartinės – SuomijaPartinės sistemos niekada nebūna vienodos ir pastovios.

Kiekvienoje valstybėje vyksta aktyvi politinių partijų kova ir kaita.

Jaunoje valstybėje paprastai susiformuoja daug mažų partijų, kurios vėliau jungiasi į stambesnius politinius darinius. Taip vyksta politinių partijų poliarizacija. Dar vienas politinių partijų sistemos raidos kriterijus – valstybėje nustatyta valdžios institucijų rinkimų tvarka.

Dvipartinių sistemų anatomija

Dvipartinės ir dvipartinės su trečia papildoma sistemos paremtos rinkimų organizavimo vienmandatėse teritorinėse apylinkėse pagrindu FPTP (First past the post). FTPT sistema lemia, jog visi balsai vienmandatėje rinkimų apygardoje paduoti už mažiau rinkėjų paremtus kandidatus netenka prasmės. FTPT sistema plačiai naudojama anglosaksų teisės tradicijos kraštuose.

FTPT lemia iš esmės dvipartinės sistemos susidarymą, nes tarpusavyje lygiai gali konkuruoti tik stambūs politiniai dariniai. Plačiau tokia elektorato susiformavimo strategija aptariama prancūzų sociologo M.Diuverže darbuose.

Ypač svarbus dvipartinės sistemos susiformavimo poreikis – laikas. Tam neretai prireikia dešimtmečių ar net šimtmečių. Štai JK dvipartiškumą lema tai, jog daugumos britų politinės pažiūros yra tarsi paveldimos iš kartos į kartą.

Kai kada į didžiųjų partijų kovą įsiskverbia regioninės partijos, turinčios palaikymą tam tikroje valstybės dalyje (JK – škotų nacionalistai, Kanada – Kvebeko nacionalistai.

Išimtys. Labai retais atvejais FTPT sistema pražudo stipriąsias partijas. Pvz. 1926 m. Kanadoje, Manitobos provincijoje Konservatoriai rinkimuose į federalinį susirinkimą negavo nė vieno iš 17 mandatų, nors bendrame kiekyje surinko 42,5 proc. balsų.

DVIPARTINĖS SISTEMOS ŠALININKŲ ARGUMENTAI:

A.) SUDAROMA VEIKSMINGA VYRIAUSYBĖ,

PARLAMENTE SUSIDARIUS STABILIAI POZICIJAI IR ORGANIZUOTAI OPOZICIJAI.

B.) SUVARŽOMOS GALIMYBĖS PRIE VALDŽIOS VAIRO STOTI REAKCINĖMS ARBA POPULISTINĖMS EPIZODINĖMS POLITINĖMS PARTIJOMS.

C.) NUSISTOVĖJUSI POLITINĖ PARTIJŲ IDEOLOGIJA BEI TARPUSAVIO SĄVEIKA UŽTIKRINA SAUGŲ IR STABILŲ VALSTYBĖS VALDYMO PROCESŲ DINAMIKOS PASIKEITIMĄ PO RINKIMŲ PAKITUS PARLAMENTO DAUGUMAI.

D.) DVIPARTINĖ SISTEMA VERČIA POLITINES KOALICIJAS ATSIRASTI PRIEŠ, O NE PO RINKIMŲ, TAIP SUDARANT AIŠKESNES ELEKTORATO PASIRINKIMO GALIMYBES.

E.) DVIPARTINĖ SISTEMA YPAČ RETAI LEIDŽIA VALSTYBĖJE KILTI POLITINEI SUIRUTEI, ANARCHIJAI IR JOS PASĖKOJE – PILIETINIAMS KARAMS BEI REVOLIUCIJAI.

DVIPARTINĖS SISTEMOS PRIEŠININKŲ ARGUMENTAI:

A.) DVIPARTINĖS SISTEMOS ILGALAIKIŠKUMAS SUKURIA DVEJŲ VIENA KITĄ APTARNAUJANČIŲ POLITINIŲ PARTIJŲ NEMATOMĄ SUSILIEJIMĄ, PERAUGANTĮ Į DIKTATŪRĄ.

B.) DVIPARTINĖS SISTEMOS UŽTIKRINA VALSTYBINĖS VALDŽIOS, TAČIAU NE PILIETINĖS VISUOMENĖS STABILUMĄ.

C.) PRIEŠINGU ATVEJU, VIENAI PARTIJAI KELIS KARTUS IŠ EILĖS ATSIDŪRUS OPOZICIJOJE, GAL SUSIDARYTI VIENOS – DOMINUOJANČIOS PARTIJOS SISTEMA.

D.) KANDIDATAI, VIENMANDATĖSE APYGARDOSE DAUGIAUSIAI NAUDOJA NEGATYVIOS AGITACIJOS METODĄ, KRITIKUODAMI PRIEŠININKUS.

E.) NEIŠRYŠKĖJA VISOS PARTIJOS POLITINĖ PROGRAMA.

F.) RINKĖJAI PASIRENKA NE JIEMS ARTIMIAUSIĄ, O TOKĮ KANDIDATĄ, KURIS NELEISTŲ PRAŽŪTI JŲ BALSAMS, T.Y. IŠANKSTINĮ RINKIMŲ FAVORITĄ.

G.) NEREPREZENTUOJAMOS MAŽESNĖS POLITINĖS PARTIJOS.

Politinių partijų finansavimo teisinis reguliavimas

Finansavimo kontrolės priežastys - privačių įnašų ir aukų kilmės nustatymas ir apskaita, priešrinkiminių išlaidų kontrolė, partijos lėšų naudojimo skaidrumas.

Tiesioginis politinių partijų finansavimas:a.) Prancūzija 1988 metai. Organinis įstatymas – fizinis

asmuo gali dotuoti iki 20000 frankų, juridinis asmuo – iki 50000 frankų.

b.) Daugelyje valstybių valstybės institucijoms, įstaigoms, organizacijoms draudžiama remti politines partijas (Italija, Vengrija).

c.) 1978 m. Ispanijos įstatymas dėl politinių partijų numato partijų finansavimą proporcingai nuo kortesuose gautų vietų skaičiaus. 1987 m. organinis įstatymas praplėtė subsidijavimo sąvoką: a.) parama rinkimų metu, b.) parama, pagal parlamentinių grupių santykį kortesuose ir autonominių sričių parlamentuose, c.) parama deputatų kongresų rūmų partijoms.

d.) Partijos finansinės ataskaitos sudarymas – Italija 1 mėnuo po kalendorinių metų, Ispanija – 6 mėnesiai, Austrija – 9 mėnesiai.

e.) Finansines ataskaitas tikrina – Ispanija – statistikos tribunolas, Austrija – speciali komisija prie VRM, JAV – federalinė rinkimų komisija, Vengrija – Valstybiniai iždo rūmai.

f.) Sankcijos. Baudos, neteisėtai gautų lėšų paėmimas, teisės į valstybės subsidijas atėmimas, baudžiamoji atsakomybė partijos valdybos nariams (Italija).

Kai kurių šalių politinės sistemos

Vokietija

Daugiapartinė sistema, su 2 išsiskiriančiomis partijomis - Social Democratic Party arba SPD [Franz MUENTEFERING, Gerghardt SHRODER), Christian Democratic Union arba CDU [Angela MERKEL].

Nė viena jų negali užsitikrinti Bundestage daugumos be koalicijos: SPD jungiasi su Alliance '90/Greens [Angelika BEER und Reinhard BUETIKOFER), kaip įvyko paskutiniuosiuose rinkimuose 2002 m, CDU – su Free Democratic Party arba FDP [Guido WESTERWELLE) (1998 m.).

2005 metais įvyko beprecedentinis Vokietijos politinės sistemos istorijoje įvykis. Priešlaikiniuose rinkimuose nė viena iš dominuojančių partijų neįgijo tokios persvaros, jog galėtų užsitikrinti daugumą parlamente su tradicinėmis sąjungininkėmis. Todėl buvo sudaryta didžioji koalicija tarp CDU ir SPD.

Rinkimai į Bundestagą organizuojami mišria sistema, per pusę vietų – 604/2, proporcinio atstovavimo barjeras – 5 proc.

Šalyje veikia per 10 partijų, kurios savarankiškai, ar koalicijos būdu patenka į Bundestagą. Tiesa, koalicijos dažniausiai susidaro po rinkimų, paaiškėjus balsavimo rezultatams.

Prancūzija

Prancūzijos partinei sistemai būdingas dviblokiškumas – partijos yra linkusios grupuotis į blokus (egzistuoja apie 40 partijų). Poliarizacija vyksta prieš rinkimus. Tuo Prancūzijos partijų koalicijos skiriasi nuo VFR partijų koalicijų.

Valstybėje įdiegta FPTP – dvejų ratų mažoritarinė rinkimų sistema (kalbama apie Nacionalinį susirinkimą). Ji ilgainiui turėtų lemti dvipartinės sistemos susidarymą. Šiandieniniai partijų blokai primena XXI a. antrojoje pusėje Kanadoje ir JAV vyravusias partijų sistemas.

Kairėje -Socialistų partija (Frankas HOLLANDAS). Koalicinės partijos – komunistų partija, jungtinė socialistų partija, reformatorių judėjimas.

Dešinėje – Prancūzijos demokratų sąjunga (Frankas BAIRU), Judėjimas už Prancūziją (Čarlis PASKUA) – ją sudaro respublikonai, respublikonai radikalai ir radikalūs socialistai.

Paskutiniuose rinkimuose į Nacionalinį Susirinkimą suvienyta DL, PDS ir JUP sąjunga surinko 355 balsus, SP – 140 balsų. Kitos partijos tiek senato, tiek NS rinkimuose gavo mažiau nei po 10 proc. balsų ir realios įtakos formuojant politinę daugumą neturėjo.

Italija

Padėtis panaši į Prancūzijos partinę sistemą. Nuo 1990-ųjų metų pradeda ryškėti dviejų blokų “Laisvės namų” ir “Alyvmedžio” poliarizacija.Pirmąjį sudaro: Forza Italia, Nacionalinis aljansas,

Krikščionių demokratų sąjunga, Šiaurės lyga, antrąjį - Socialdemokratai, Daisy Aljansas, Saulėgrąžos aljansas, Italijos komunistai. Blokų skirtumai. “Laisvės namai” atstovauja dešiniosioms

rinkėjų grupėms, remia kapitalo, verslo, bankininkų interesus, pasisako už regioninį krašto vystymą. “Alyvmedis” – atstovauja kairiųjų pakraipų rinkėjus, remia smulkiųjų verslininkų, tarnautojų, darbininkų, agrarininkų interesus. Pasisako už vieningą krašto vystymą ir ekonominio disbalanso tarp Šiaurės ir Pietų išlyginimą.Blokai formuojasi prieš rinkimus (kaip ir Prancūzijoje).

Pastebima kai kurių smulkesnių politinių partijų asimiliacija (dešinėje –Krikščionių demokratų sąjunga, kairėje – Italijos komunistų partija)Blokų pasiekimai rinkimuose (2001 m. 05 13). Italijos

dvejų rūmų parlamentą sudaro Deputatų rūmai ir Senatas. Rinkimų sistema – mišri. FTPT sudaro ~ 70 procentų visų renkamų mandatų (Deputatų rūmai 475/630, Senato rūmai 232/315). Paskutiniuose Senato rinkimuose “Laisvės namai” gavo 177 mandatus (Forza Italia 82, Nacionalinis aljansas 46 , Krikščionių demokratų sąjunga 29, Šiaurės lyga 17). “Alyvmedis” – 128 (Socialdemokratai 62, Daisy Aljansas 42, Saulėgrąžos aljansas16, Italijos komunistai 3 + keli nepriklausomi kandidatai.

Jungtinė Karalystė

Egzistuoja vadinamoji 2 arba 2/5 partinė sistema. Valstybėje didelį vaidmenį atlieka 3 partijos – Leiboristai, Konservatoriai, Liberalai demokratai.

Transformacijos. Iki 1890 metų Jungtinė karalystė buvo grynai dvipartinė.

Politinę daugumą parlamente pakaitomis turėjo Liberalai ir Konservatoriai.

Nuo 1890 metų pradeda ryškėti leiboristų vaidmuo. Apie 1910 metus jie tampa ryškia “trečiąja partija” laiminčia nuo 10 iki 20 procentų Bendruomenių rūmų mandatų.

Ekonominės depresijos metais leiboristų vaidmuo toliau stiprėja. Apie 1935-uosius metus liberalai “išmetami” iš JK politinės sistemos balno.

1940-1990 metais Jungtinės karalystės partinė sistema yra grynai dvinarė. Liberalai nusilpsta ir tampa netgi neparlamentine partija. 1975 – 1997 metais ji netgi charakterizuojama kaip daugiapartinė su viena dominuojančia, nes 22 metus iš eilės valdo konservatoriai, leiboristai glūdi opozicijoje. Vėl sustiprėja reformuoti liberalai demokratai (1988 m.), ir Škotų partija.

Nevykusi konservatorių ekonomikos politika nuo 1997 metų juo nustumia nuo politinės daugumos slenksčio. Jų elektoratas pasiduota į Leiboristų ir ypač – Liberalų demokratų pusę. Pastarieji šiandien tampa realia politine jėga, 2005 m. Bendruomenių rūmų rinkimuose gavę apie 18 procentų balsų.

Tiesioginės demokratijos (TD) samprata ir paplitimas

TD – visų valstybės piliečių (kai kuriais atvejais ir asmenų) teisė išreikšti savo valią valstybės (krašto, regiono, savivaldybės) valdymo klausimais.

Klausimų gali būti labai įvairių: įvairių valstybinės valdžios institucijų formavimas ir jų atstovų atšaukimas, valstybės sienų keitimas, prisijungimas ar išstojimas iš tarptautinių organizacijų, nacionalinės valiutos keitimas, valstybės strateginių objektų eksploatavimas, religijos vaidmens valstybėje įtvirtinimas, naujos valstybinės valdžios institucijos įsteigimas, pritarimas/nepritarimas valstybinės valdžios institucijos programiniam sprendimui ir kt.

Tais atvejais, kai Tauta laisvu apsisprendimu deleguoja savo suvereniteto teisę patikėtiems asmenims, susiduriame su tiesioginės demokratijos forma – rinkimais.

Tais atvejais, kai Tauta visuotinai apsisprendžia dėl konkrečių valstybės valdymo klausimų, susiduriame su kita tiesioginės demokratijos forma – referendumais (plebiscitais).

Labai retais atvejais, vienu klausimu organizuojami ir rinkimai ir referendumas (iki 2005 metų Egipto prezidentas buvo renkamas rinkikų kolegijos, vėliau jo kandidatūrą dar turėjo patvirtinti Tauta referendumu.).

Pasaulyje daugelis valstybių yra įtvirtinusios TD institutus savo konstitucijose. Ar TD institutai užtikrina, jog valstybėje vyrauja liberalus politinis režimas?

Rinkimų/referendumų institutai ir demokratinis režimas

Klausimo esmė – išsiaiškinti, ar rinkimų ir referendumų teisė visada sutampa su demokratinio režimo realumu valstybėje. Galimi keli variantai:

1.Taip. Rinkimai ir referendumai įtvirtinti valstybės konstitucijoje ir realiai organizuojami. Valstybės – Šveicarija, Danija, Čekija, Lenkija, Prancūzija, Italija, Vengrija.

2.Ne. Rinkimai ir referendumai įtvirtinti valstybės konstitucijoje, tačiau realiai jie nerengiami, arba tai daroma pažeidžiant visuotinai paplitusius rinkimų ir referendumų organizavimo principus. Valstybės – Šiaurės Korėja, TSRS, Baltarusija, III Reicho Vokietija, Pakistanas ir kt.. Tarpukario Vokietija ir Baltarusija – referendumai rengiami (autoritarizmo bruožas). TSRS – ne, nors ir buvo konstitucijoje numatyti (totalitarizmo bruožas).

3.Taip/ne. Valstybėje įtvirtinta tik viena tiesioginės demokratijos forma. Tokiais atvejais konstitucijoje dažniausiai nutylimas referendumo institutas – JAV, Nyderlandai, JK (britai teigia, jog referendumo institutas paneigia parlamentinės demokratijos vertybę). Referendumai nerengiami, arba tai daroma tik vietiniu lygiu. Kitu atveju gali būti nutylėta rinkimų teisė, o visi valstybės organizavimo klausimai patikėti referendumams. Būdinga nedemokratiniams režimams (Birma, Kot’d Ivuaras) Tokiais atvejais referendumo klausimai yra itin sukti (Ar pritariate valstybės islamizacijai? Jei taip, tai valstybės vadovo įgaliojimus pratęsime dar 5 metams.).

Referendumo samprata ir jo organizavimas

Referendumo ištakos – Šveicarija ir Helvecija. Literatūroje nurodoma, kad pirmas referendumas įvyko 1439 metais Šveicarijoje, Berno kantone. Demokratinių J. J. Rousseau idėjų apie tiesioginį Tautos valdymą įtakoje, 18 a. prasidėjo šiuolaikinių referendumų istorija. 1778 metais keletas Amerikos valstijų referendumu patvirtino savo konstitucijas. Referendumai vyko Prancūzijoje, Italijoje, Danijoje, Norvegijoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių. Pirmą kartą konstituciškai įtvirtintas Prancūzijoje 1851 metais.

19 amžiaus pabaigoje buvo toliau tobulinamos referendumo organizavimo procedūros, įteisintas slapto balsavimo principas. Susiklosčiusios praktikos išdavoje 19 a. pabaigoje, 20 a. pradžioje eilės valstybių konstitucijose buvo įtvirtinta galimybė referendumo būdu spręsti šalies vidaus ir kai kuriuos tarptautinius klausimus. Antai Šveicarijos konstitucijoje dar 1912 m. buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią referendumu turėjo būti tvirtinamos tarptautinės sutartys, sudaromos ilgesniam nei 15 metų arba neterminuotam laikui.

Po pirmojo pasaulinio karo referendumo institutas buvo įvestas daugelio Europos valstybių konstitucijose. Be tradicinių klausimų, susijusių su įstatymų nuostatų patvirtinimu, referendumo būdu buvo numatyta spręsti ir iškilusius konfliktus tarp valstybės konstitucinių institucijų.

Po antrojo pasaulinio karo referendumų taikymo praktika dar labiau paplito. Referendumai tapo labai populiaria piliečių valios išreiškimo forma. Vien Europoje šiuo laikotarpiu surengta gerokai per 100 referendumų.

Plebiscitas ar referendumas? Vienose valstybėse šios sąvokos – sinonimai, kitose – priešingybės. Brazilija – plebiscitas – imperatyvaus pobūdžio, referendumas – konsultacinio.

Vokiečių teisininkai plebiscito formomis laiko visas rinkimų teisės realizacijos formas. Plebiscitas – “labai svarbus” referendumas. Pvz.: balsavimas, kuriuo nusprendžiamos valstybės teritorijos administravimo perspektyvos. Saro regiono administravimas – 1957 m . Prancūzija.

Referendumo svarba. Ne visada referendumais sprendžiami gyvybiškai aktualūs visuomenės klausimai. Kalifornijos valstijoje gyventojai plebiscitu pritaria arba nepritaria automobilių eismo pažeidėjų baudų didinimui, dujų mokesčio didinimui ar mažinimui ir kt.

Referendumo iniciatyvos teisė – parlamento, prezidento, Tautos, teritorinių subjektų. Italija – 500000, Šveicarija 50000 (100000 dėl K-jos keitimo) rinkėjų parašų, Vengrija - 50 parlamentarų parašų, Prancūzija – Prezidentas inicijuoja referendumą Konstitucijos keitimo klausimais. Italijoje inicijuoti referendumą gali 5 iš 20 sričių, Šveicarijoje – 8 iš 23 kantonų.

Referendumo organizavimas. Nerengiami karo, nepaprastosios padėties metu. Nepasisekęs referendumas tuo pačiu klausimu kartojamas tik po ilgesnės pertraukos – Slovakija – 3 m.

Referendumai dėl skirtingų klausimų gali būti sujungti, jei jie organizuojami tą pačią dieną, paliekant vieną biuletenį (Austrija), kelis biuletenius (Italija);

Referendumo klausimai. Dažniausiai nerengiami referendumai dėl mokesčių teisės, valstybės biudžeto ir kitų finansinių klausimų (Danija, Austrija).

Referendume galima svarstyti ne vieną klausimą, tačiau tokiu atveju turi būti tiek pat pasirinkimų, kiek klausimų. Šveicarija: Klausimai: 1. Ar pritariate piliečių pasiūlytam Konstitucijos keitimo projektui? 2. Ar pritariate parlamento pasiūlytam Konstitucijos keitimo projektui? 3. Kuris projektas turėtų įsigalioti, abiems gavus pritarimą?

Tais atvejais, kai klausimų daugiau nei atsakymų į juos, iškreipiamas pasirinkimas. Pvz.: 1986 m. Ispanijos referendumas dėl narystės NATO. Klausimai: ar pritariate a.) Ispanijos narystės NATO siekiui, b.) JAV karo pajėgų atšaukimui iš Ispanijos, c.) branduolinio ginklo uždraudimui Ispanijoje?

Referendumo laikymas įvykusiu. Italija – 50 proc. + 1 balsas nuo visų rinkėjų, Šveicarija 50 proc. + 1 balsas nuo dalyvavusių rinkėjų. Danija daugiau nei pusė dalyvavusių bet ne mažiau nei 40 proc. potencialių rinkėjų. Kitur nenumatyta kvalifikuota dauguma – Pranzūzija, JAV, Austrija.

Referendumų klasifikacijos

1.Pagal geografiją – visuotiniai, regioniniai, vietiniai. Kai kuriose valstybėse numatyti tik visuotiniai referendumai – Lenkija, Estija. Kai kuriose – ir visuotiniai ir regioniniai – Italija, Prancūzija, Šveicarija (būdinga federalinėms ir regioninėms valstybėms). Kai kuriose - tik regioniniai (JAV).

2. Pagal teisėkūros lygmenį – konstituciniai, įstatyminiai. Pastarieji – pre-legislaciniai – referendume iškeliamas įstatymo projekto svarstymas parlamente. Eks –legislaciniai: Tauta patvirtina Parlamento ar kitos valdžios institucijos priimto teisės akto legitimumą.

3.Pagal organizavimo principą: konsultaciniai ( galima rengti, galima ir nerengti) Švedija, Ispanija, Norvegija – 1972 del EEB.) –privalomieji.

4.Pagal teisinę galią: imperatyvūs arba numatyti Konstitucijose – Japonija, Šveicarija, referendumu privalo būti patvirtinta bet kuri Konstitucijos pataisa)) ir fakultatyvūs referendumai (balsavimo rezultatai yra rekomendacinio pobūdžio.

4. Pagal valstybinės valdžios institucijų konkurenciją.

a.) Arbitriniai referendumai. parlamentui nesutariant su vyriausybe, tam tikras klausimas sprendžiamas referendumo keliu. Italija - 1974 m. del skyrybų, 1978 m. - del politinių partijų finansavimo, 1981 m. – dėl asmenų nuteisimo iki gyvos galvos, dėl šaunamųjų ginklų naudojimo, dėl abortų legalizacijos;

b.) Populistiniai referendumai. Organizuojami dėl pasitikėjimo valdžia (ypač prezidentu) nustatymo. 1958 – 1962 m. De Golio referendumai.

c.) Ne parlamentiniai referendumai. Parlamento institucija apeinama, priimant prezidentui reikalingus sprendimus. 1969 m. Prancūzija, De Golis, Konstitucijos pataisos.

5. Pagal valstybės teritorijos ir tarptautinių įsipareigojimų apimtį:

a.) Referendumai dėl tarptautinių santykių užmezgimo – EEB – Norvegija, EB Mastrichtas – Danija, Airija, NATO – Ispanija, ES – Lenkija, Latvija.

b.) Administraciniai referendumai, kuriais keičiamos valstybės administracinio teritorinio suskirstymo ribos, valstybinė siena, prijungiamos ar atiduodamos teritorijos, keičiamas užsieniečių teisinės padėties statusas. 1988 m. Šveicarijos referendumas dėl užsieniečių teisinės padėties, 1989 m. Filipinų referendumas dėl autonomijos suteikimo pietinėms provincijoms.

Rinkimų teisė. Rinkimų organizavimas.

Rinkimų teisė plačiąja prasme – konstitucinės teisės institutas juridiškai reglamentuojantis rinkiminių principų, rinkimų organizavimo, rinkėjų, rinkimus organizuojančių institucijų ir jų stebėtojų teises.

Rinkimų teisės juridinės normos aptinkamos įvairiuose konstitucinės teisės hierarchijos aktuose – konstitucijoje, organiniuose įstatymuose, kodeksuose, įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose, regioniniuose teisės aktuose irk t. Tarptautinės teisės normos nėra tokios svarbios. Šaltiniu pripažįstami ir politinių partijų įstatai, nuostatai, reglamentai. Pranzūzija, Belgija, Argentina – rinkiminiai kodeksai. Parlamentų įstatai, statutai ir reglamentai – reikšmingi, kai parlamente organizuojami pakopiniai valstybės vadovo, prezidiumo, AT rinkimai.

Rinkimų teisė siaurąja prasme – tai piliečių galimybė naudotis pasyviąja ir aktyviąja rinkimų teise. Preziumuojama, jog jei pilietis turi teisę naudotis pasyviąja rinkimų teise, tai taipogi turi teisę naudotis ir aktyviąja rinkimų teise. Išimtis – Vatikano pontifiko rinkimai, kuriuose nustatyta, jog popiežiumi gali būti renkamas nebūtinai kardinolas, dalyvaujantis konklavoje, tačiau ir bet kuris kitas dvasininkas, atstovaujantis katalikų bažnyčiai ir turintis jos palaikymą.

Ne visur rinkimų institutas yra taikomas. Musulmoniškose šalyse parlamento ir vykdomosios valdžios – vyriausybės dualistinėmis funkcijomis užsiimanti aš šura sudaroma iš žymiausių religinių, karo autoritetų, taip pat mokslininkų ir kilmingųjų.

Rinkimų teisės principai. Visuotinumas. Aktyvi rinkimų teisė – pripažįstama

visiems piliečiams ir ne tik jiems, nepaisant rasės, lyties, įsitikinimų, turto, kilmės faktorių ir kt. Nustatomi amžiaus, veiksnumo, turto, lyties, rasės cenzai (neturi balso teisės psichiškai nesveiki asmenys, nusikaltėliai, atliekantys bausmę (išimtys – Vokietija). Pasyvi rinkimų teisė – reikalavimai – tos šalies pilietis, kartais – pilietybė turi būti įgimta arba atstatyta, amžius – prezidentas – 35 m. USA, 50 m. Italija. Finansinis mokestis, kandidatuojant į Parlamentą – Prancūzija – 500 EU, UK – 500 svarų.

Rinkėjų cenzai: amžius – Latvija 21 m. Marokas. 20 m. Brazilija, Iranas, Kuba – 16 m.. Dviejų rūmų parlamente – Italija – žemieji 18 m., aukštieji – 25 m. Išsilavinimo cenzas – Pietų Karolina., Taip pat reikalavimai mokėti kalbėti ir rašyti šalies valstybine kalba. Sėslumo cenzas - JAV – 1-2 mėnesiai, Vokietija – 3 mėnesiai, Prancūzija – 6 mėnesiai, Kanada – 1 metai. Taikomas vietos savivaldos rinkimuose. Lyties cenzas. Naikintas nuo Olandija – 1917, UK – 1918, Vokietija – 1919, USA – 1920, Pranzūzija – 1944, Italija – 1945, Japonija – 1946, Šveicarija – 1971 m.

Kiti cenzai: Nuosavybės cenzas – tiesiogine prasme taikytas rinkėjams, mokantiems nuosavybės mokestį, kurio limitas leido arba neleido balsuoti piliečiams . Ilgiausiai taikytas – Australija, Kolumbija, Meksika, N. Zelandija. Religinis cenzas – Iranas. Rasinis– buvo JAV, PAR apartheido režimo metu.

Lygi rinkimų teisė – visų aktyvia ir pasyvia rinkimų teise dalyvaujančių asmenų teisės ir pareigos yra vienodos, nėra kokybinės vieno rinkėjo persvaros prieš kitą, kiekvieno rinkėjo balsas yra matematiškai vienodai vertingas ir adekvatus. Tai nereiškia, jog balsuojant turima tik vieną balsą. Vokietijoje, Italijoje, parlamento rinkimuose rinkėjas turi 2 balsus – vieną atiduoda už mažoritariniu būdu renkamą rinkėją, kitą – už proporciniu būdu renkamą partijos sąrašą.

Slaptas balsavimas. Pradėtas taikyti 19 a. pabaigoje. Sąlyginai taikomas JAV. Kolorado valstijoje rinkėjui išduodamas biuletenis pažymėtas tuo pačiu numeriu kaip ir rinkėjo registracijos žyma. Pietų Karolinoje, prieš įteikiant balsavimo biuletenį, rinkėjo klausiama už ką jis ketina balsuoti. Įvairiose pasaulio valstybėse – Šveicarija, JK, Danija, Lietuva, Rusija, - leidžiama rinkėjams balsuoti prieš rinkimus paštu. Tokiu atveju, pagal voko siuntėjo žymas ar identifikacinį numerį galima nustatyti ir rinkėjo tapatybę.

Laisvi rinkimai. Rinkėjas pats sprendžia ar dalyvauti jam rinkimuose ar ne. Negali būti nei prievartos nei žadamų malonių atėjusiems balsuoti rinkėjams. Išimtis – Meksika, Haitis, kai kurios kitos Centrinės Amerikos valstybės kur piliečio pareiga balsuoti rinkimuose įtvirtinama konstituciškai.

Rinkimų klasifikacijos

1.Pagal teritoriją: visuotiniai ir regioniniai, federaliniai, vietiniai.

2.Pagal objektą: prezidento, monarcho, parlamento, municipaliniai, koronerių, šerifų, teisėjų rinkimai.

3.Pagal tautos dalyvavimo lygį: tiesioginiai ir netiesioginiai rinkimai, mišrūs.

Pirmu atveju mišrūs – kai tiesiogiai renkami vieneri iš dvejų parlamento rūmų, antru atveju mišrūs – kai dalis parlamento renkama netiesiogiai. Bangladeše ir Pakistame parlamentuose po rinkimų vidaus balsavimo keliu išrenkamas numatytos kvotos dydį atitinkantis skaičius moterų. Egipte į 451 vietų parlamentą 10 narių skiria prezidentas savo dekretu. Indonezijoje 100 narių į Parlamentą skiria prezidentas iš karinių pajėgų.

Netiesioginiai – Prancūzijos senatas renkamas – iš žemųjų parlamento rūmų, regioninių renkamų municipalitetų atstovų, generalinių departamentų tarybų atstovų ir specialiai išrinktų tokiam balsavimui municipalitetų tarybų narių. 12 Narių į Prancūzijos senatą renkama iš Nacionalinės Prancūzijos diasporos – už Prancūzijos ribų gyvenančių Prancūzijos piliečių.

4. Pagal rinkimų lygį: vienpakopiai ir daugiapakopiai rinkimai – TSRS, Kuba, Kinija, Angola – piliečiai renka vietos valdymo atstovus, šie – delegatus į miesto arba krašto tarybas, pastarieji – į respublikos arba autonominės srities parlamentus, šie – į federacijos parlamentą, pastarieji – federacinės aukščiausiosios tarybos narius. 5. Pagal rinkimų eiliškumą: Įprastiniai ir priešlaikiniai

rinkimai. Priešlaikiniai – valstybės vadovo šiam mirus, atsistatydinus, patraukus jį baudžiamojon atsakomybėn, susirgus sunkia liga ar pašlijus psichikos būklei. Nerengiami – dažnose Amerikos valstybėse, kur valstybės vadovo pareigas pradeda eiti viceprezidentas. Priešlaikiniai parlamento rinkimai – esant galimybei kitoms valdžios institucijoms pareikšti nepasitikėjimą parlamentu ir paleisti jį anksčiau laiko.6. Pagal apimtį: visuotiniai, rotaciniai ir papildomi

rinkimai – esant vakuojantiems postams renkamoje institucijoje. Parlamento nariui netekus įgaliojimų, gali būti organizuojami papildomi rinkimai tam tikroje rinkiminėje apylinkėje, kuriai atstovavo parlamentaras. Rotaciniai rinkimai – rinkimais renkama tam tikra dalis institucijos, tokiu būdu vykdoma institucijos narių kiekybinė rotacija. JAV senato rūmai atnaujinami 1/3 X 2 metus. Prancūzijos senatas 1/3 X 3 metus. 7. Pagal formalius kriterijus: Valstybiniai (oficialūs),

nevalstybiniai (neoficialūs pirminiai rinkimai – praimerizas – organizuojami JAV, demokratų ir respublikonų partijoms renkant atstovą į prezidento postą);

Kai kurių valstybių rinkimų ypatumai. JAV

JAV Kongresas. Kandidatų delegavimas – peticijos būdu, partijos

susirinkimuose, partijos vidiniuose rinkimuose.Atstovų rūmai. Renkami tiesiogiai. Mažoritarinė

rinkimų sistema. Renkamas tokiu būdu nuo 1842 m. Reikalavimai pasyviai rinkimų teisei – amžius – 25 metai sėslumo cenzas – 7 metai. Kadencija – 2 metai.

Nuo 1964 m. JAV AT dėka pavyko suvienodinti atstovų rūmų rinkiminių apylinkių demografinės kvotos dydį – rinkiminės apylinkės sudaromos kiekviena maždaug 520000 gyventojų proporcijai.

1968 m. lygybės principas buvo pakartotas AT rekomenduojant visų lygių rinkimų teritorinių vienetų sudarymui laikytis matematinio demografinės proporcijos tikslumo.

Valstijos turi nuo 1 atstovo (Aliaska, Delaveras, Pietų Dakota) iki 53 (Kalifornija). Iš viso 435 vietos kurių mandatai laimimi mažoritarinėje rinkimų sistemoje (FPTP) . Dar 3 mandatai priklauso Kolumbijos apygardai.

Senatas. Reikalavimai pasyviai rinkimų teisei – amžius – 30 metai sėslumo cenzas – 9 metai. Nuo 1913 m. renkamas tiesioginiuose rinkimuose. Kadencija – 6 metai. Rotacija 1/3 X 2 metai. Senato narius renka 2x kiekviena valstija – 100 + viceprezidentas, kuris yra Senato pirmininkas.

JAV Prezidento rinkimai. Netiesioginiai – daugiamandatėse apygardose renkant

valstijų rinkikus, kurie vėliau atiduoda valstijų balsus už kandidatus.

Prezidentas – ne jaunesnis kaip 35m. ne daugiau kaip 2 kadencijos, jei buvo priešlaikinė, ne daugiau kaip 10 metų (išimtis D.Ruzveltas). Kadencijos trukmė – 4 metai.

Prezidentą renka viena - valstijų ir Kolumbijos federalinė apskritis.

Kartais rinkimų rezultatai būna kurioziniai. Užtenka laimėti vadinamosiose dešimtyje auksinių valstijų (Kalifornija, Ilinojus, Niu Džersis, Teksasas ir kt.), jog laimėti visus rinkimus. Kartais daugelyje valstijų laimint mažais skirtumais, o keliose – pralaimint triuškinamai, gaunami prieštaringi rezultatai. 1876 – Prezidentas R.Heisas – 48,04, pralaimėjęs S.Tilendas – 50,99, 1888 – prezidentas B.Harisonas – 47,86, pretendentas G.Klivlendas – 48,78. 2000 G.W. Bušas – 49,82 proc., pretendentas A.Goras – 50,15 proc.

Nedidelės valstijos kartais suvaidina svarbų vaidmenį prezidento rinkimuose. Ši problema nors ir prieštarauja rinkiminės steigiamosios valdžios daugumos valiai, akcentuoja visų valstijų narių federacinę lygybę.

1969 mėginta reformuoti Prezidento rinkimus, paverčiant juos tiesioginiais, tačiau tam pasipriešino mažosios valstijos ir K pataisa negavo 2/3 Senato pritarimo.

PrancūzijaPrancūzijos parlamento rinkimai. Nacionalinis

susirinkimas – mažoritarinė sistema, 2 turai. Rinkiminių apylinkių ribos nustatomos pagal kas antro gyventojų surašymo valstybėje duomenis. Rinkimų išvakarėse registruojami kandidatai be kitų savo duomenų nurodo taip pat ir savo pavaduotoją, kuris taptų parlamentaru, jeigu po rinkimų parlamentaro vieta taptų vakuojanti. Pavaduotojas negali būti: pretendentu į parlamentarus kitoje rinkiminėje apylinkėje, taip pat pretenduoti į kitų parlamentarų pavaduotojus. Pavaduotojais negali tapti senatoriai. Negali pretenduoti – prefektai, kiti teisėtvarkos pareigūnai per paskutinius tris metus dirbantys arba mažiau nei pusmečiui likus iki rinkimų dirbę šioje sistemoje.

Kandidatas, teikdamas savo kandidatūrą palieka rinkiminėje apylinkėje užstatą. Užstatas grąžinamas gavus > 5 proc. Balsų. Kandidato registracijos pažeidimus per dvidešimt keturias valandas gali apskųsti prefektas administraciniam teismui, kur skundas nagrinėjamas per tris dienas. AT sprendimas dėl skundo gali būti ginčijamas KT. Rinkiminiai turai – pirmas ir galutinis - > 25 proc. visų registruotų balsų. II galutinis – dalyvauja I ture surinkę daugiau nei 12,5 proc. balsų, jei tokio nėra – 2 artimiausi pagal balsų skaičių kandidatai. II ture pakanka paprastos daugumos balsų.

Politinių batalijų ypatumai – prieš rinkimus susidaro partijų koalicijos, remiančios bendrą kandidatą. Tokiu atveju smulkioms partijoms tampa sunku tikėtis mandatų NS.

Senatas – 1/3 x 3 metai. Renkamas departamentų kolegijose. Skiriami delegatai – komunose iki 9 tūkst. – nuo 1 iki 15, 9 – 30 – visi komunos tarybos nariai, 30 > visi komunos tarybos nariai + 1 delegatas/ 1 papildomas tūkstantis.

Į kolegijas susibėga apie 110 tūkst. delegatų - 600 NS narių, 4 tūkst. – generalinių ir regioninių tarybų nariai, 105 tūkst. – municipalitetų delegatai. 13 > 5 delegatų - departamentų, proporcinė rinkimų sistema. Kiti departamentai < 5 kvotos – mažoritarinė dviejų turų sistema.

Prezidentas. Konstitucijoje iki 1962 m. – renkamas rinkikų, nuo 1962 m. renkamas tiesiogiai. Rinkimų diena skelbiama ne vėliau nei 35 ir ne anksčiau nei 20 d. iki pirmtako prezidento įgaliojimų pabaigos.

Kandidatą gali kelti – 500 atstovų iš parlamento rūmų, regioninių ir generalinių tarybų, Paryžiaus miesto tarybos, Prancūzijos diasporos. Pasirašiusieji turi atsotvauti ne mažiau kaip 30 departamentų arba užjūrio teritorijų vienetų. Vieno teritorinio vieneto deleguotojų skaičius ne didesnis kaip 10 proc.

Kandidatas, teikdamas savo kandidatūrą palieka rinkiminėje apylinkėje užstatą. Užstatas grąžinamas > 5 proc. Balsų. Centrinė rinkimų koordinatorė – KT. II turai. I-II turai – kas 2 savaitės. Nuo 1965 m. visada reikėjo 2 turų.

Vokietija. Bundestagas renkamas asmenų nuo 18 m.

amžiaus, iki 1971 m. buvo 21 m. Pasyvi rinkimų teisė – 21 m. Kadencija – 4 m. Rinkimų tvarką nustato 1975 m. įstatymas su 1994 m. pakeitimais, taip pat žemių konstitucijos.

Rinkimų sistema mišri – 0,5 mažoritarinė, 0,5 – proporcinė. Rinkimų tvarką prižiūri Federalinis, žemių ir apylinkių rinkiminiai komitetai. Federalinio rinkimų komiteto nariai renkami Federalinėje VRM, žemių – žemių vyriausybių.

Mažoritarinė sistema – kandidatus gali kelti > 200 rinkiminės apylinkės rinkėjų, taip pat partijos paskutiniuose dviejuose Bundestago arba Landtago rinkimuose turėję >5 mandatų – be 200 reikalavimo. Nacionalinių mažumų partijų atstovams netaikomi aukščiau minėti ribojimai.

Proporcinė rinkimų sistema. Rinkiminis sąrašas žemėje sudaromas likus ne mažiau kaip 90 d. iki rinkimų datos, nepatekę į jį gali skųstis FRK. Sąraše partijos sudedamos pagal jų mandatų skaičių buvusiuose Bundestago ir Landtagų rinkimuose, o juose nedalyvavę partijos – alfabeto tvarka. Rinkimų sistema – Hero – Nimajerio, proteguojančio stipriausiai partijai tenkantį didžiausią mandatų skaičių. Proporcinis barjeras – 5 procentai. Nėra taikomas – nacionalinių mažumų partijoms ir partijoms mažoritariniu būdu surinkusioms 3 > mandatus.

Bundesratas Nėra renkamas, nariai skiriami iš žemių vyriausybių.

Deleguojami tik žemių vyriausybėms priklausantys ministrai. Bundesratas – 69 vietos. 7 > milijonų gyventojų turinčios žemės deleguoja 6 atstovus - Badeno, Viurtembergo, Bavarijos, Žemutinės Saksonijos ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės.

Žemės, kuriose kuriose gyvena 2-7 mln. gyventojų, turi 4 vietas- Berlyno, Brandenburgo, Hesės, Meklenburgo, Saksonijos, Anhalto, Tiuringijos federaciniai vienetai.

Mažiau nei 2 milijonus gyventojų turinčios žemės (Bremenas, Sarlandas) turi 3 vietas. Bundesrate vienos žemes delegacija privalo balsuoti vieningai.

Bundesratui vadovauja kas metus rotacijos tvarka vienos iš 16 žemių atstovas. Bundesratas – verifikuoja Bundestago teisėkūrą, nuo 70 – uju iki šiandienos proporcija patvirtintinos teisenos išaugo nuo 10 iki 60 proc. Bundesrate priimamų teisės normų aktų.

Vokietijos Prezidentas Renkamas kas 5 metus gegužės 23 d. Renka

Bundestago deputatai ir jiems lygi žemių Landtagų atstovų proporcija rinkiminiame procese. Bendras rinkikų skaičius – apie 1000. Reikalavimai > 40 metų. Kadencijos daugiausiai 2. Nėra vice – prezidento, esant reikalui pavaduoja Bundesrato pirmininkas. Prezidentui netekus įgaliojimų, per 30 d. rengiami nauji rinkimai.

JK

Bendruomenių rūmai. Cenzai pasyviai rinkimų teisei – negali būti renkami – jaunesni nei 21 m., kariškiai, teisėjai, šventikai, bankrutavusių ir nereabilituotų firmų bendrasavininkiai, Karūnos tarnai, vietos savivaldos deputatai, policininkai.

Profesinių pareigybių cenzai yra prezumpciniai – kandidatas gali tapti parlamentaru atsisakęs profesinės tarnybos.

Rinkimai tiesioginiai ir nuo 1873 – slapti. Rinkimų kontrolė – valstybės lygiu – VRM, regionų – grafysčių šerifai. Kandidatas gali registruoti ir savo agentą, kuris tvarko rinkiminius – organizacinius dalykus.

Rinkimų kandidatavimas paprastas - rinkimų institucijon privaloma pristatyti 10 asmenų pasirašytą rėmimo dokumentą, taip pat sumokėti 500 svaru užstatą, kuris grąžinamas pasiekus 5 proc. balsų I rinkimų ture.

Nuo 1948 m. taikoma mažoritarinė rinkimų sistema. Rinkiminės apylinkės sudaromos pagal demografinius kriterijus, laikantis lygios proporcijos principo, apylinkių geografinės ribos keičiamos kas 8 – 12 metų. Paskutiniuose rinkimuose – 659 apylinkės. Kadencija – 5 metai.