LIETUVOS HIDROBIOLOGŲ DRAUGIJA

UŽSAKOMOJO DARBO „UTENOS RAJONO

EŽERŲ: VIDINKSTO,

LUKNO, DUSYNO, LAMĖSTO, ILGIO,

ALAUŠO, TAURAGNO, GIEDRIO IR

KLOVINIŲ UŽTVANKOS SURINKTA

TYRIMŲ MEDŽIAGA SUSIJUSI SU ŽUVŲ IR

VĖŽIŲ RŪŠIŲ BUVIMU, POPULIACIJOS

BŪKLE“ GALUTINĖ ATASKAITA

VILNIUS

2014

2

LIETUVOS HIDROBIOLOGŲ DRAUGIJA

TVIRTINU: ………………………

Draugijos prezidentė

Eugenija Milerienė

2014m. vasario mėn. 28d.

UŽSAKOMOJO DARBO „UTENOS RAJONO

EŽERŲ: VIDINKSTO,

LUKNO, DUSYNO, LAMĖSTO, ILGIO,

ALAUŠO, TAURAGNO, GIEDRIO IR

KLOVINIŲ UŽTVANKOS SURINKTA

TYRIMŲ MEDŽIAGA SUSIJUSI SU ŽUVŲ IR

VĖŽIŲ RŪŠIŲ BUVIMU, POPULIACIJOS

BŪKLE“ GALUTINĖ ATASKAITA

Darbo vadovas

Dr. Egidijus Bukelskis

Vilnius

2014

3

DARBO VYKDYTOJAI:

Dr. Eugenija Milerienė,

Lietuvos Hidrobiologų draugijos perzidentė

Jonas Janušauskas,

Utenos medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas–žuvininkas

Vaida Umbrasaitė,

Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros laborantė

Dominykas Bukelskis,

Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto mikrobiologijos ir biotechnologijų studijų

programos studentas

4

TURINYS

Įvadas ................................................................................................................................................................. 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA ........................................................................................................................... 7

1.1. BENDRA EŽERŲ CHARAKTERISTIKA ................................................................................................ 7

1.2. ŽUVŲ BENDRIJŲ STRUKTŪRA ......................................................................................................... 8

2. ANKSTESNIŲJŲ TYRIMŲ APŽVALGA ............................................................................................................. 10

2.1. SELIAVŲ MORFOLOGINIAI TYRIMAI .......................................................................................................... 10

Metodika .................................................................................................................................................. 10

Rezultatai: seliavų augimo analizė ........................................................................................................... 13

Morfometrinių požymių skirtumai tarp populiacijų ................................................................................. 21

1.3. TAURAGNO EŽERO TYRIMAI ......................................................................................................... 29

Žuvų bendrijos struktūros tyrimo medžaga ir metodika .......................................................................... 31

2010- 2011 metų tyrimų rezultatai .......................................................................................................... 32

2.3.ALAUŠO EŽERO TYRIMAI ........................................................................................................................ 39

Tyrimų rezultatai ...................................................................................................................................... 41

2.4. KITI EŽERAI .................................................................................................................................... 45

3. 2013 M. TYRIMŲ REZULTATAI ...................................................................................................................... 48

3.1. TYRIMŲ METODIKA ............................................................................................................................... 48

3.2. TIRTŲ VANDENS TELKINIŲ ŽUVŲ BENDRIJOS............................................................................................ 50

Alaušo ežeras ............................................................................................................................................ 50

Dusyno ežeras .......................................................................................................................................... 54

Giedrio ežeras........................................................................................................................................... 57

Ilgio ežeras ................................................................................................................................................ 60

Klovinių tvenkinys..................................................................................................................................... 64

Lamėsto ežeras ......................................................................................................................................... 66

Lukno ežeras ............................................................................................................................................. 69

Tauragno ežeras ....................................................................................................................................... 72

Vidinkstas ................................................................................................................................................. 77

3.3. ŽUVŲ AUGIMAS TIRTUOSE VANDENS TELKINIUOSE ............................................................................. 81

Kuojų augimas .......................................................................................................................................... 82

Ešerių augimas.......................................................................................................................................... 83

Karšių augimas ......................................................................................................................................... 84

5

Raudžių augimas ....................................................................................................................................... 86

Karosų augimas ........................................................................................................................................ 86

3.4. ŽUVŲ BENDRIJŲ TYRIMŲ DUOMENŲ APTARIMAS ............................................................................... 87

TIRTŲ EŽERŲ VANDENS HIDROCHEMINIAI TYRIMAI .................................................................................... 90

4. PERSPEKTYVINIS TIRTŲ VANDENS TELKINIŲ ŽUVINIMO PLANAS 2014–2018 METAMS ......................... 92

IŠVADOS ........................................................................................................................................................... 94

LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................................................... 95

Priedai: ............................................................................................................................................................. 97

PRIEDAI ...........................................................................................................................................98

6

Įvadas Ežerai – tai naturalūs vandens telkiniai, arba žmonių, rečiau gyvūnų (bebrų) veiklos

suformuoti vandens telkiniai. Aplinkos sąlygų būklės pokyčiai lemia kraštovaizdžio, taip pat ir

svarbiausių akcentų – ežerų bei upių fukcionavimo pokyčius, natūralią jų raidą, naudojimo ir

pritaikymo rekreacijai galimybes. Intensyvi ūkinė veikla ežerų ar juos maitinančių upių baseinuose

gali turėti lemiamą įtaką ežerinių ekosistemų kokybiniams pakitimams. Šios problemos aktualios

visoje Europoje, mūsų šalyje, bei Utenos rajono vandenyyse. Ypač pavojingi upių, ežerų ir tvenkių

užteršimai. Mokslininkai, tyrinėjantis vidaus vandenų ekosistemas nustatė, jog pagrindinė sparčios

vandens telkinių eutrofizacijos priežastis – gausėjanti biogeninių medžiagų, visų pirma azoto ir

fosforo, priteka į hidroekosistemas iš aplinkinių žemės ūkio, ir/ar urbanizuotų teritorijų. Tik taip

galima rengti moksliškai pagrįstas rekomendacijas, kaip galima būtų įgyvendinti įvairius

gamtosauginius projektus, siekiant apsaugoti vandens telkinius nuo negatyvaus biogeninių

medžiagų pertekliaus poveikio. Vienas iš svarbiausių šios naujos ekologijos krypties uždavinių –

moksliškai pagrįstas vandens ekosistemų būklės atstatymas (restoration of aquatic ecosystems), ir

subalansuoto žuvų išteklių naudojimo bei žuvinimo priemonių taikymo pagrindimas.

Utenos rajone telkšo 185 didesni nei 0,5 ha ežerai, visų jų plotas kartu su ežerais esančiais

rajonų sandūrose yra apie 46 km². Tai sudaro 5,2 % nuo visų Lietuvos ežerų ploto. Ištekliai yra

labai koncentruoti, vien tik Alaušo daliai tenka 23% visų Utenos rajono ežerų ploto, o šešių ežerų,

didesnių kaip 100 ha (Aiseto, Alaušo, Indrajų, Tauragno, Uteno ir Vidinksto) daliai – net 58% visų

ežerų ploto. Vieno ha arba didesnių ežerų yra apie 145, o didesnių kaip 10 ha – 62. Visų ežerų

kranto linijos ilgis yra apie 340 km, o jų duburiuose sukauptas vandens tūris siekia beveik 0,4 km3.

Šiuose Utenos rajono vandens telkiniuose sparčiai plėtojama mėgėjiška žūklė. Yra žinoma, kad

visos šalies žvejai mėgėjai kasmet sugauna ne mažiau nei 1350-1500 tonų žuvų per metus. Daug

žvejojama ir Utenos regione, ypač žvejų mėgstami Alaušo, Tauragno ežerai, ne mažiau populiarūs

ir Vidinkstas, Lamėstas, Klovinių tvenkinys. Nustatyti kokia dabartinė žuvų išteklių būklė, kaip

toliau vystyti žuvininkystę šiuose bei kituose rajono vandens telkiniuose ir siekiama atliekant

devynių Utenos rajono vanderns telkinių – Alaušo, Tauragno, Giedrio, Vidinksto, Lamėsto, Dusyno

bei Ilgio ežerų ir Klovinių tvenkinio žuvų ir vėžių ichtiologinius tyrimus. Tiriant šiuos telkinius bus

atliekama ir hidrocheminių vandens rodiklių analizė. Tai padės geriau suprasti vandenyse

vykstančius pokyčius, kurie lemia žuvų ir vėžių gyvenimo bei reprodukcijos sąlygas. Tyrimų

rezultatai leis paruošti vandens telkinių tvarkymo planus bei pateikti ilgalaikes rekomendacijas

žuvininimui, žuvų išteklių gausinimui bei racionaliam tausojančiajam naudojimui.

7

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. BENDRA EŽERŲ CHARAKTERISTIKA Lietuvoje iš viso yra apie 2830 didesnių nei 0,5 haežerų. Jų bendras plotas siekia 880 km².

Šalyje yra dar virš 3100 mažesnių, 0,05-0,5 ha ploto, natūralios kilmės ežerėlių, tačiau bendras jų

paviršiaus plotas tesudaro 5,34 km². Dalį mažųjų ežerų sudaro senvaginės bei karstinės kilmės

vandens telkiniai, kurių skaičius nuolat kinta. Visi ežerai užima apie 1,37 proc. Lietuvos teritorijos

ploto. Be to, šalyje yra 340 didesnių nei 5 ha dirbtinių tvenkinių.Ežeringiausios yra Baltijos ir

Žemaičių aukštumos, Dainavos ir Neries-Žeimenos žemumos. Didžiausias ežeringumas, apie 11 %

yra šalies šiaurės rytuose, Ignalinos ir Zarasų rajono rytinėje dalyje. Ypač ežeringa sritis – Baltijos

aukštumų lanko šiaurinė dalis – Aukštaičių aukštuma. Ten susidarę ištisi ežerynai: Molėtų,

Dubingių, Zarasų. Aukštaičių aukštumoje telkšo didžiausi (Drūkšiai, Dysnai), giliausi (Tauragnas,

Malkėstaitis), ilgiausi (Asveja, Sartai) šalies ežerai. Dauguma ežerų telkšo 100–160 m aukštyje virš

jūros lygio.Mažiausiai ežerų yra Lietuvos Vidurio žemumoje (<0,5 %) ir Pajūrio žemumoje.

Pagal dubens kilmę Lietuvos ežerai skirstomi į ledyninius (glacigeninius), sudarytus ledyno ir

jo tirpsmo vandenų, senvaginius (fliuviogeninius), lagūninius (mareogeninius), pelkinius

(organogeninius), karstinius ir sudėtinguosius ir dirbtinius (antropogeninius). Dauguma Lietuvos

ežerų susitelkę ledyninės ir upinės kilmės dubenyse. Pagal gylį vyrauja seklūs ir vidutinio gylio

ežerai, tik 85 ežerai yra gilesni nei 20 m. 48 % kranto linija mažai vingiuota, 28 % – vidutiniškai

vingiuota, 17,5 % – labai vingiuota, 6,5 % nevingiuota.

Pagal pratakumą ežerai skirstomi į:

pratakius (į ežerą ir įteka ir išteka upės) – Lietuvoje tokių 870

vandenskyrinius (upės neįteka, tik išteka) – Lietuvoje tokių 300

nenutekamuosius (upės įteka, bet neišteka) – Lietuvoje tokių 80

akliniuosius (į ežerą upės neįteka ir iš jo neišteka) – visi likę ežerai (dauguma)

Pagal vystymosi stadiją dauguma Lietuvos ežerų yra subrendimo ir senatvės stadijose. Daug

ežerų nunyko dėl melioracijos, gamtinės ir antropogeninės eutrofikacijos. Manoma, kad per 12

tūkst. metų užpelkėjo apie 15 tūkst. Lietuvos ežerų.

Ežerų pakrantėse ir atabrade paprastai auga viksvos, ajerai, nendrės, meldai, švendrai, iš

plūduriuojančių augalų būdingos vandens lelijos, lūgnės, plūdės, o iš visai pasinėrusių augalų –

elodėjos, maurabragiai, dumbliai.

Lietuvos ežerai pagal hidrocheminę sudėtį yra hidrokarbonatų klasės. Bendra

mineralizacija>120 mg/l, rūgštingumas 6,5-9,2 pH, hidrokarbonatų>80 mg/l. Dauguma ežerų yra

mezotrofiniai (vidutinio maistingumo), mažiau yra eutrofinių (labai maistingų), o aukštapelkėse

pasitaiko distrofinių (nemaistingų) ežerų.

8

Utenos rajone telkšo 185 didesni nei 0,5 ha ežerai, visų jų plotas kartu su ežerais esančiais

rajonų sandūrose yra apie 46 km². Tai sudaro 5,2 % nuo visų Lietuvos ežerų ploto. Ištekliai yra

labai koncentruoti, vien tik Alaušo daliai tenka 23% visų Utenos rajono ežerų ploto, o šešių ežerų,

didesnių kaip 100 ha (Aiseto, Alaušo, Indrajų, Tauragno, Uteno ir Vidinksto) daliai – net 58% visų

ežerų ploto. Vieno ha arba didesnių ežerų yra apie 145, o didesnių kaip 10 ha – 62. Visų ežerų

kranto linijos ilgis yra apie 340 km, o jų duburiuose sukauptas vandens tūris siekia beveik 0,4 km3.

Tiesa, šie ir anksčiau minėtieji statistiniai rodikliai yra šiek tiek padidinti, nes ežerai, telkšantys

administracinių rajonų sandūroje, buvo priskirti tik Utenos raj.

Didžiausia ežerų koncentracija (apie 36% viso jų skaičiaus) yra absoliutaus aukščių zonoje

140–160 m BS, o reljefui toliau kylant ir, priešingai, žemėjant, jų koncentracija mažėja (160–180 m

aukštyje – 22%, 120–140 m – 19%, 100 – 120 m – 12% ir t. t.); du trečdaliai ežerų telkšo aukščiau

kaip 140 m BS.

1.2. ŽUVŲ BENDRIJŲ STRUKTŪRA Lietuvos ežeruose gyvena daugiau nei 30 rūšių žuvys, iš jų 28 rūšys vietinės, kitos

introdukuotos (karpiai, peledės, sidabriniai karosai, starkiai). Kiekviename ežere gyvena ne daugiau

kaip 23–25 žuvų rūšys. Sykinės žuvys gyvena tik mezotrofiniuose bei mezoeutrofiniuose ežeruose.

Žinoma beveik 80 ežerų Lietuvoje, kuriuose gyvena seliavos.

Ežerų žuvų bendrijų rūšinę sudėtį ir kitus parametrus pirmiausia lemia ežero tipas.

Mezotrofinių (pačių jauniausių) ežerų žuvų bendrijų branduolį (daugiau nei 70 % biomasės arba

verslinės produkcijos) sudaro stintos, seliavos, aukšlės (planktofagai) pūgžliai, karšiai (bentofagai),

lynai, kuojos (eurifagai), lydekos ir ešeriai (plėšrūnai) ir retai dar karosai bei dyglės. Ežerams

senstant, eutrofikuojantis, seklėjant, šiltėjant žuvų bendrijų branduolys keičiasi. Pirmiausia pradeda

mažėti, ir galiausiai visai išnyksta šaltavandenės stintos ir seliavos, po to ima nykti šilumą

mėgstančios planktofagės aukšlės, tada – pūgžliai, karšiai, lynai, kol senuose distrofiniuose

ežeruose lieka vien tik ešeriai, jei ežeras buvo gilus, arba vien tik karosai ir dyglės, jei ežeras buvo

seklus.

Lietuvos ežerai skirstomi į 7 kategorijas: seliavinius, karšinius, lydekinius, ešerinius,

natūralios žuvininkystės ir dūstančius ežerus. Tokia vandens telkinių klasifikacija yra pagrįsta

žuvų bendrijų branduolio formavimu principu „plėšrūnas ir dominantas“. Vandens telkiniai pagal

žuvų bendrijoje dominuojančias rūšis išskiriami nepriklausomai nuo to, ar tai plėšri, ar taiki žuvis.

Todėl be seliavinių, lydekinių, karšinių ar ešerinių vandens telkinių kategorijų dar išskiriami ir tų

kategorijų variantai: seliaviniai, seliaviniai–stintiniai, seliaviniai–sykiniai, karšiniai ir karšiniai–

sterkiniai, lydekiniai ir lydekiniai–karosiniai vandens telkiniai.

9

Lietuvoje seliaviniai ežerai dideli, gilūs, didžiausias gylis dažniausia siekia 20 ir daugiau

metrų. Tai oligomezotrofiniai arba mezotrofiniai vandens telkiniai, juose dažniausia išreikšti visi

trys temperatūros sluoksniai, o metalimnione vandens temperatūra neviršija 14–15oC. Vandens

skaidrumas siekia apie 5 metrus, pH 7–8,5. Smėlėtas ir žvirgždėtas gruntas 1–2 metrų gylyje užima

daugiau nei 25% dugno. Deguonies kiekis epilimnione ir metalimnione neturėtų būti mažesnis nei

10 mg/l, o dujų režimas yra palankus ištisus metus. Litoralės zona siaura, grunte smėlis arba žvyras,

gali pasitaikyti riedulių. Dėl bangavimo tokiuose ežeruose vyksta grunto dalelių judėjimas, todėl

bangų mūšos zonoje neauga makrofitai, jie užima tik 11–20 % viso ežero ploto, taigi būdingas

fragmentinis užžėlimas. Šio tipo ežeruose gyvena reliktiniai vėžiagyviai, kuriais gali maitintis

planktofaginės žuvys tokios kaip seliava. Iš tirtų ežerų seliaviniai yra Tauragnas ir Alaušas. Seliava

yra vesliu svarbi rūšis, todėl šiai rūšiai rekia skirti daugiau dėmesio. 2010-2012 m. Buvo alikta kai

kurių Lietuvos ežerų seliavų augimo ir morfologinė analizė. Tarp tirtų vandens telkinių pakliuvo

Alaušas ir Tauragnas.

2. ANKSTESNIŲJŲ TYRIMŲ APŽVALGA

2.1. SELIAVŲ MORFOLOGINIAI TYRIMAI Metodika

Fenotipiniams –morfometriniams tyrimams medžiaga buvo renkama 2010–2012 metais,

šešiuose rytų Lietuvos ežeruose: Alauše, Čičiryje, Persvėte, Prūte, Vencave ir Tauragne. Seliavos

buvo gaudomos 18–20–24 mmakytumo statomais tinklais, pasveriamos ir išmatuojamos, paimami

žvynai, nuo pilvo po krūtininiais pelekais ir šalia šoninės linijos, amžiui nustatyti.

Augimo analizė

Augimo analizei buvo naudojamas seliavų ilgis nuo snukio pradžios iki vidurinių uodegos

spindulių galo (FL), 1 mm tikslumu ir amžius. Amžius buvo nustatomas vizualiai pagal žvynus,

naudojant 8–32 kartus didinantį binokuliarą. Amžiaus grupės buvo žymimos taip: 0+ - šiųmetukai

(pirmieji gyvenimo metai skaičiuojant nuo išsiritimo), 1+ - vienmečiai (antrieji gyvenimo metai) ir

t.t.. šios analizes metu atskirų ežerų seliavų populiacijos buvo sugrupuojamos į grupes pagal augimo

tempus ir gyvenimo trukmę, taip pat buvo atliekama augimo analizė atskirai tarp kiekvieno ežero

skirtingų lyčių individų.

Morfometrinė ir meristinė analizė

Morfometrinei ir meristinei analizei buvo naudota šviežiai sugauta žuvis, morfometriniai

požymiai buvo matuojami mechaniniu slankmačiu 0,01 mm tikslumu. Išmatuoti 24 morfometriniai

ir 6 meristiniai parametrai, pagal modifikuotą sykų matavimo metodiką. Požymių žymėjimas ir

reikšmės pateikiamos 1 lentelėje.

11

1 lentelė. Morfologinių požymių žymėjimas ir reikšmės:

Morfologinių

požymių žymėjimas Morfologinių požymių aprašymas

Morfometriniai požymiai

PD1 predorsalinis atstumas: nuo snukio galo iki nugarinio peleko pradžios

POD1 postdorsalinis atstumas: nuo statmens, nuvesto nuo nugaros peleko

pabaigos per kūno vidurį, o iki kūno galo

PrV1 preventralinis atstumas: nuo snukio galo iki pilvo peleko pradžios

PA1 preanalinis atstumas: nuo snukio galo iki analinio peleko pradžios

TTL2 Kūno priekinės dalies ilgis: atstumas nuo žiaunadangčio krašto iki

nugarinio peleko pradžios

LUL2 Kūno užpakalinės dalies ilgis: atstumas nuo nugarinio peleko

pabaigos iki analinio peleko pradžios

PL1 (CPL2) uodegos stiebelio ilgis: atstumas nuo statmens, nuvesto nuo analinio

peleko pabaigos iki kūno vidurio galo, iki kūno galo

H1 (BDD2) kūno aukštis: atstumas nuo nugarinio peleko pradžios iki kūno

pilvinio paviršiaus

H11 (CPD2) uodegos stiebelio aukštis

LD1 (DOL2) nugaros peleko ilgis: atstumas nuo nugaros peleko pradžios iki

pabaigos

HD1 nugarinio peleko aukštis: ilgiausio nugarinio peleko spindulio ilgis

LA1 (ANL2) analinio peleko ilgis: atstumas nuo pauodegio peleko pradžios iki

pabaigos

HA1 analinio peleko aukštis: ilgiausio analinio peleko spindulio ilgis

LP1 (PCL2) krūtinininio peleko ilgis: atstumas nuo pamatinės pilvo peleko pirmo

spindulio pradžios iki peleko galo

LV1 (PVL2) pilvo peleko ilgis: atstumas nuo pilvo peleko pradžios iki pabaigos

PV1 atstumas nuo krūtininio peleko pradžios iki pilvo peleko pradžios

VA1 atstumas nuo pilvo peleko pradžios iki analinio peleko pradžios

LC1 galvos ilgis: atstumas nuo snukio galo iki toliausio išsikišusio

žiaunadangčio krašto

HC1 (HDD2) galvos aukštis (per akies obuolį)

O1 (OOL2) horizontalus akies skersmuo: atstumas nuo priekinio iki užpakalinio

akies krašto

PO1 (PSL2) postorbitalinis ilgis: atstumas nuo akiduobės užpakalinio krašto iki

labiausiai nutolusio žiaunadangčio krašto

R1 (POL2) preorbitalinis (snukio) ilgis: atstumas nuo snukio galo iki akies

priekinio krašto

LMX1 (MXL2) viršutinio žandikaulio ilgis

LMD1 (MBL2) apatinio žandikaulio ilgis

Meristiniai požymiai

SPBR1 (GRC2) žiauninių spaigliukų skaičius ant kairiojo pirmojo žiauninio lanko

LL1 (LLS2) perforuotų žvynų skaičius šoninėje linijoje

D11 (DRC12) nešakotų spindulių skaičius nugariniame peleke

D21 (DRC22) šakotų spindulių skaičius nugariniame peleke

A11 (ARC12) nešakotų spindulių skaičius analiniame peleke

A21 (ARC22) šakotų spindulių skaičius analiniame peleke

Visi morfometriniai požymiai patikimai koreliuoja su kūno ilgiu, todėl reikalinga duomenų

transformacija kuri panaikintų šią koreliaciją. Kadangi seliavos skirtinguose ežeruose auga labai

nevienodai, reikia tinkamai pasirinkti duomenų perskaičiavimo metodą. Morfometriniai duomenys

12

transformuoti natūrinio logaritmo pagrindu vis vien patikimai koreliuoja su kūno ilgiu, todėl buvo

nustatyta, jog tinkamiausi morfometrinių požymių perskaičiavimo metodai yra pagrindinių

komponenčių bei regresines analizes metodai, kadangi jie geriausiai eliminuoja ilgio skirtumus.

Taigi buvo pasirinkta duomenų transformacija regresinės analizės pagrindu į liekamąsias paklaidas

(MORFOM – RESID metodas) (A. Kaupinis, 2005).

Visų individų morfometriniai požymiai perskaičiuoti į liekamąsias paklaidas buvo tikrinami

Kolmogorovo – Smirnovo testu, ir neivienoje imtyje nepastebėtas patikimas duomenų nukrypimas

nuo normaliojo skirsinio (p>0.05). Todėl tolimesnėje analizėje naudota parametrinė statistika.

Tikrinant skirtumus tarp seliavų populiacijų pagal meristinius požymius taikyta neparametrinė

statistika (Kruskalo–Voliso ranginis kriterijus), prieš tai duomenys buvo transformuoti natūrinio

logaritmo pagrindu.

Bendrai, morfometrinė analizė buvo atliekama tarp skirtingų lyčių seliavų tame pačiame

ežere, norint įsitikinti ar išreikštas lytinis dimorfizmas, šiai analizei naudoti penkių ežerų seliavų

morfometriniai duomenys (Alaušo, Čičirio, Persvėto, Prūto ir Vencavo) individų skaičius toks pats

kaip ir naudotas augimo analizei (1 lentelė). Taip pat buvo atliekama analizė tarp skirtingų

populiacijų seliavų norint įsitikint ar atskirų ežerų seliavos pagal morfometrinius ir meristinius

požymius išsiskiria į atskiras grupes (naudoti duomenys iš Alaušo, Čičirio, Persvėto, Prūto,

Tauragno ir Vencavo ežerų). Galiausia buvo lyginami Alaušo, Čičirio Tauragno ir Vencavo ežerų

duomenys rinkti 2010 – 2011 metais su tuose pačiuose ežeruose 2002 – 2003 metais dr. A.

Kaupinio rinktais duomenimis, norint sužinoti ar morfometriniai požymiai kinta bėgant laikui.

Seliavų skaičius naudotas morfometrinei analizei tarp populiacijų skirtingai metais:

Naudoti statistiniai duomenų apdorojimo metodai

Statistiniam duomenų apdorojimui buvo naudojamos STATISTICA 6.0 ir Excel programos.

Ar duomenys skirstosi pagal normalųjį slirstinį buvo tikrinama Kolmogorovo – Smornovo testu, jei

skirtumas nuo normaliojo skirstinio patikimas (p< 0,05) – naudota neparametrinė statistika, jei

skirtumas nuo normaliojo skirstinio nepatikimas (p>0,05) tada naudota pasametrinė statistika.

Konkretūs metodai nurodomi tyrimų rezultatuose. Naudotos aprašomosios statistikos: vidurkis,

standartinė paklaida, pasikliautinieji intervalai.

Darbe taikytos vienmatės ir daugiamatės analizės:

1. Vienmatė neparametrinė - Kruskalo-Voliso testas tikrinant skirtumus tarp grupių.

2. Vienmatė parametrinė – dispersinė analizė (ANOVA) patikimiems skirtumams tarp grupių

nustatyti.

13

3. Daugiamatės parametrinės – klasterinė analizė (vidutinės jungties metodas) norint

sugrupuoti individus į grupes, diskriminantinė analizė norint įsitikinti ar populiacijos patikimai

pasiskirsto į atskiras grupes.

Rezultatai: seliavų augimo analizė

Seliavų ilgių vidurkiai apskaičiuoti pagal žvynų metinių žiedų spindulius pateikiami

5lentelėje. Nustatyta, kad visų populiacijų seliavų ilgiai kiekvienoje amžiaus grupėje skiriasi

patikimai (ANOVA, p<0,01). Didžiausias vienerių metų seliavų ilgio vidurkis (13,37±0,42

cm)būdingas Asalnų seliavų populiacijai, tačiau didžiausią ilgį seliavos pasiekia Čičirio ežere,

būdamos 4 metų (30,14±0,38 cm).Čičirio populiacijai būdingas didžiausias kasmetinis ilgio

prieaugis kuris mažėti pradeda tik ketvirtaisiais gyvenimo metais. Kitose populiacijose ilgio

prieaugis didžiausias pirmaisiais metais, o antraisiais–trečiaisiais gyvenimo metais sumažėja 2-3

kartus.

2 lentelė. Tirtų ežerų seliavų ilgių vidurkiai amžiaus grupėse (± standartinė paklaida) ir

kasmetinis ilgio prieaugis.

Ežeras Ilgis kiekvienais gyvenimo metais, cm

Ilgio prieaugis kiekvienais

metais, cm

1 2 3 4 p

1

p

2

p

3

p

4

Alaušas

11,0

5±0,38

14,2

7±0,25

15,6

±0,4 *

1

1,05

3

,22

1

,33 *

Čičirys

8,17

±1,53

16,6

±0,82

25,6

1±0,49

30,1

4±0,38

8,

17

8

,44

9

,00

4

,53

Šventas

13,1

8±0,49

19,3

5±0,44

20,9

4±0,8

21,8

8±0,4

1

3,18

6

,17

1

,59

0

,93

Gavys

10,9

2±0,66

15,2

6±0,73

17,9

2±0,6

19,1

8±0,31

1

0,92

4

,34

2

,66

1

,26

Daugai

8,34

±0,2

13,8

6±0,77

17,8

1±0,84 *

8,

34

5

,52

3

,95 *

Bebrusai

11,1

9±0,75

16,8

6±0,45

21,0

8±0,36

24,3

9±0,28

1

1,19

5

,66

4

,23

3

,31

Parsvėtas

12,4

2±0,27

17,5

9±0,18

20,4

3±0,06

* 1

2,42

5

,18

2

,83

*

Prūtas

9,71

±0,95

14±0

,78

17,5

1±0,7

* 9,

71

4

,29

3

,51

*

Vencavas

11,2

2±0,8

16,8

9±1,23

19,2

2±0,09

21,3

5±0,15

1

1,22

5

,67

2

,33

2

,13

Aisetas

9,1±

1,63

15,3

4±1,32

21,1

9±0,58

23,5

3±0,85

9,

10

6

,24

5

,85

2

,33

Drūkšiai

10,0

4±0,38

13,8

3±0,26

17,8

5±0,14 *

1

0,04

3

,79

4

,02

*

Sugardas

9,3±

0,5

13,3

9±0,72

18,0

3±0,86

21,3

9±0,5

9,

30

4

,09

4

,64

3

,37

14

Asalnai

13,3

7±0,42

20,4

7±0,28

21,4

5±0,5

23,2

±0,45

1

3,37

7

,10

0

,98

1

,75

Tauragnas

10,4

6±0,72

16,5

6±0,8

20,2

1±0,27

23,7

8±0,44

1

0,46

6

,10

3

,65

3

,57

Vištytis

9,05

±0,92

13,2

±1,88

14,6

7±0,5

* 9,

05

4

,15

1

,47

*

Ūkojas

11,7

±0,51

17,8

±0,87

21,4

7±2,83

* 1

1,70

6

,09

3

,67

*

Vajuonis

10,4

9±0,37

14,7

5±0,41

16,7

1±0,36

* 1

0,49

4

,27

1

,95

*

Baluošas

10,7

1±0,3

16,5

1±0,59

17,5

3±0,43

* 1

0,71

5

,81

1

,01

*

Pastaba: ženklas * tokio amžiaus seliavų nesugauta

2 lentelėje pateikti ilgio vidurkiai toliau naudoti apskaičiuoti atskirų populiacijų seliavų

augimo parametrams pagal Bertalanfio augimo lygtį. Apskaičiavus žuvų ilgius tiek pagal Rosa Lee

(1920) formulę tiek pagal Bertalanfio augimo lygtį, patikimi skirtumai tarp rezultatų nenustatyti

(visose populiacijose pagal ANOVA p>0,05), taigi minėta augimo lygtis tinka aprašyti tyrimo

duomenims. 3 lentelėje pateikiamos apskaičiuotos L∞, k ir t0 reikšmės bei kiekvienos populiacijos

augimą aprašantis matematinis modelis pagal Bertalanfio lygtį. Didžiausios L∞ reikšmės būdingos

Sugardo ir Čičirio ežerams, atitinkamai 57 ir 48 cm, o mažiausios Alaušo ir Vištyčio seliavoms,

atitinkamai 16,4 ir 15,5. Tačiau spręsti apie seliavų augimo pobūdį populiacijose vien tik pagal L∞ ir

k parametrus negalima, nes esant mažam amžiaus grupių skaičiui galimi netikslumai skaičiuojant

šiuos parametrus, kuomet labai didelę L∞ reikšmę augimo modelyje kompensuoja maža k reikšmė ir

atvirkščiai (De Graaf, Prein, 2005), todėl pagal k ir L∞ reikšmes apskaičiuotas žuvų augimo

parametras φ‘, pagal kurį galima palyginti skirtingų populiacijų seliavų augimo pobūdį.

3 lentelė. Tirtų ežerų seliavų augimo parametrai L∞, k, t0 ir φ‘ ir matematinis augimo modelis,

apskaičiuoti pagal von Bertalanffy lygtį.

Ežeras k L

∞ t0

φ

‘

Matematinis

modelis

Alaušas

0,

89

1

6,4

-

0,23

2,

379

]1[4,16 )23,0(89,0 t

t eL

Vištytis

1,

04

1

5,5

0,

14

2,

398

]1[5,15 )14,0(04,1 t

t eL

Gavys

0,

57

2

1

-

0,28

2,

4

]1[21 )28,0(57,0 t

t eL

Vajuonis

0,

78

1

8,2

-

0,04

2,

412

]1[2,18 )04,0(78,0 t

t eL

Daugai 0, 2 - 2,

15

34 8 0,08 426 ]1[28 )08,0(34,0 t

t eL

Sugardas

0,

09

5

7

-

0,85

2,

466

]1[57 )85,0(09,0 t

t eL

Bebrusai

0,

27

3

5

-

0,43

2,

519

]1[35 )43,0(27.0 t

t eL

Vencavas

0,

63

2

3

-

0,02

2,

523

]1[23 )02,0(63,0 t

t eL

Tauragnas

0,

32

3

2,4

-

0,27

2,

526

]1[4,32 )27,0(34,0 t

t eL

Prūtas

0,

3

3

3,5

-

0,72

2,

527

]1[5,33 )72,0(3,0 t

t eL

Parsvetas

0,

6

2

4

-

0,24

2,

539

]1[24 )24,0(6,0 t

t eL

Ūkojas

0,

51

2

6,8

0,

92

2,

564

]1[8,26 )92,0(51,0 t

t eL

Aisetas

0,

39

3

0,7

0,

07

2,

565

]1[7,30 )07,0(39,0 t

t eL

Asalnai

0,

7

2

5,9

-

0,54

2,

672

]1[9,25 )54,0(7,0 t

t eL

Baluošas

1,

75

1

7,8

0,

39

2,

744

]1[8,17 )39,0(75,1 t

t eL

Šventas

1,

18

2

2,1

0,

29

2,

76

]1[1,22 )29,0(18,1 t

t eL

Čičirys

0,

26

4

8

0,

37

2,

777

]1[48 )37,0(26,0 t

t eL

φ‘ reikšmes atidėjus grafiškai, ežerų populiacijos pagal seliavų augimo pobūdį išsiskiria į tris

grupes (1 pav.). Lėtai augančių grupę sudaro Alaušo, Vištyčio, Gavio, Vajuonio, Daugų ir

Sugardo populiacijos, kurių φ‘ reikšmės yra intervale tarp 2,379 ir 2,466,vidutiniškai greitai

augančių grupę sudaro Bebrusų, Vencavo, Tauragno, Prūto, Parsvėto, Ūkojo, Aiseto

populiacijos, φ‘ reikšmės tarp 2,519 ir 2,565. Greitai augančios seliavos – Asalnų, Baluošo, Švento

ir Čičirio ežeruose φ‘ – tarp 2,672 ir 2,777.

16

1 pav. Tirtų ežerų seliavų augimo φ‘ reikšmės.

Toks populiacijų pasiskirstymas į grupes nepriklauso nuo maksimalaus ežero gylio,

koreliacija tarp φ‘ ir maksimalaus ežero gylio bei ežero ploto nepatikima (p>0,05). Taip pat

negalima teigti, kad seliavų augimo tempai priklauso nuo kartu ežere gyvenančios ežerinės stintos

(Osmerus eperlanus) populiacijos, nes lėtai augančių seliavų populiacijų grupėje stinta aptinkama

Vištyčio, Gavio ir Daugų ežeruose, vidutiniškai greitai augančių seliavų grupėje Ūkojo ir Aiseto, o

greitai augančių seliavų grupėje Asalnų ir Čičirio ežeruose.

Seliavų ilgio pokyčiai skirtingais metais

Vidurkis

±0,95 pasikliauties intervalas

Asaln

ai 2002

Asaln

ai 2011

Balu

ošas 1

990

Balu

ošas 2

003

Balu

ošas 2

011

Čič

irys 2

003

Čič

irys 2

010

Daugai 2005

Daugai 2011

Drū

kšia

i 1990

Drū

kšia

i 2011

Ilgai 1999

Ilgai 2001

Ilgai 2011

Taura

gnas 2

003

Taura

gnas 2

010

Vencavas 2

003

Vencavas 2

010

Viš

tytis 2

002

Viš

tytis 2

011

12

14

16

18

20

22

24

L,

cm

2 pav. seliavų ilgių vidurkiai skirtingais metais su 0,95 pasikliauties intervalais

17

Grafike (2 pav.) pateikiami seliavų ilgio iki žvynų pabaigos (L, cm) 2+ amžiaus grupėje

vidurkiai su 95% pasikliauties intervalais, nes ši grupė daugelyje ežerų buvo pakankamai gausi

visais metais, o ilgis iki žvynų pabaigos pasirinktas todėl, kad ankstesniais metais ne visada buvo

matuotas ilgis iki vidurinių uodegos spindulių (FL, cm). Ilgų ir Vištyčio ežeruose 2+ amžiaus

seliavų kai kuriais metais visai nebuvo sugauta, taigi grafike atidėti 3+ amžiaus seliavų iš šių ežerų

ilgių vidurkiai su 95% pasikliauties intervalais. Skirtingais metais seliavų ilgių vidurkiai tam tikroje

amžiaus grupėje skiriasi (2 pav.). Patikimi skirtumai tarp skirtingų metų duomenų pagal ANOVA

(p<0,05) nustatyti penkių ežerų seliavų populiacijose: Baluošo, Daugų, Ilgų, Tauragno ir Vištyčio.

Baluošo seliavų ilgio 2+ amžiaus grupėje vidurkiai 1990, 2003 ir 2011 metais buvo atitinkamai

18,5, 16,41 ir 16,12 cm; Dauguose 2005 metais – 17,76 cm, o 2011 metais – 16,69 cm; Vištytyje

2002 metais 3+ amžiaus seliavų ilgių vidurkis buvo 15,17 cm, o 2011 metais – 13,55 cm. Taigi

šiuose ežeruose pastebimas seliavų augimo tam tikroje amžiaus grupėje lėtėjimas. Tauragno ežere

2003 metais seliavų ilgio 2+ amžiaus grupėje vidurkis – 19,13 cm, o 2010 metais – 21,86 cm; Ilgų

ežere seliavų ilgio 3+ amžiaus grupėje vidurkiai 1999, 2001, 2011 metais atitinkamai buvo 18,08,

18,45, 20,1 cm. Tauragno ir Ilgų ežeruose pastebimas seliavų tam tikrose amžiaus grupėse augimo

spartėjimas. Apibendrinant galima teigti, kad seliavos yra plastiška rūšis augimo pobūdžio atžvilgiu,

tame pačiame ežere jis gali pasikeisti per gana trumpą laiką.

Masės – ilgio santykis skirtinguose ežeruose

Norint nustatyti skirtingų ežerų seliavų augimo skirtumus buvo analizuojami duomenys rinkti

2010-2011 metais iš 18 Lietuvos ežerų. Sprendžiant iš sugavimų, tirtuose ežeruose vyravo patelės,

jos sudarė 66,74%, patinai – 33,26%. Pagal amžių gausiausios 2+ ir 3+ amžiaus grupės. Palyginus

šių amžiaus grupių seliavų ilgius, abiejose grupėse tarp visų ežerų populiacijų nustatytas patikimas

skirtumas (ANOVA, p<0,05).

18

4 lentelė. Tirtų ežerų seliavų patinų ir patelių ilgių (FL, cm) ir masės (g) vidurkiai 2+ ir 3+

amžiaus grupėse (* - vidurkiai skiriasi patikimai ANOVA, p<0,05)

Ežeras

Amžiaus grupė

2+ 3+

Kūno ilgis Masė

Kūno

ilgis Masė

♀ ♂ ♀ ♂ ♀ ♂ ♀ ♂

Aisetas

2

0,55

19,9

6

9

4,75

81,

33

2

3,00

2

1,20

1

34,00

115,

00

Alaušas

1

4,95

14,8

6000

2

9,70

28,

50000

1

5,60 -

3

2,00 -

Asalnai 2

2,17*

20,3

0*

1

22,33*

88,

75*

2

1,45

2

1,25

1

10,00

102,

50

Baluošas

1

7,72

16,8

5 5

5,80*

43,

13*

1

8,53 -

6

5,25 -

Bebrusai

2

0,10 -

8

1,00 -

2

1,40

1

8,60

9

8,00

65,0

0

Čičirys

2

2,63 -

1

19,50 - 2

4,14*

2

2,00*

1

44,00*

115,

20*

Daugai

1

7,73

17,4

5

4

9,25

46,

50

1

8,10 -

5

6,00 -

Drūkšiai

1

7,60

17,1

4 5

1,00*

45,

60*

1

7,99*

1

6,93*

5

4,00

50,0

0

Gavys

1

9,45 -

7

9,29 -

1

9,76 -

8

5,90 -

Ilgai

2

0,40 -

9

1,00 -

2

1,20

2

1,43

1

15,80

110,

75

Parsvėtas 1

8,99*

17,0

1*

7

0,67*

45,

43*

2

1,00

1

9,60

8

9,67

78,0

0

Prūtas

1

6,85

16,3

5

4

9,25

43,

83

1

7,25 -

5

0,50 -

Sugardas -

19,7

0 -

74,

00

2

2,50

2

1,55 1

21,56*

107,

50*

Šventas

2

0,38

19,6

0000 9

2,50*

78,

75*

2

0,94

2

0,60

1

01,00

90,0

0

Tauragnas

2

3,22 -

1

47,80 -

2

1,80 - -

-

Ūkojas

1

9,83

19,8

3

8

5,25

78,

00 2

1,17*

1

9,75*

1

01,14*

85,2

5*

Vajuonis

1

5,94

15,2

0

3

7,75

34,

00

1

6,33 -

4

3,67 -

Vištytis

1

3,97

13,1

5

2

5,50

19,

50

1

4,80

1

3,73

3

1,40

24,0

0

* - ANOVA, p<0,05

Nustatyta, (4 lentele) kadseliavų patelių ilgiai ir kūno masė pateiktose amžiaus grupėse yra

didesni nei patinų, tačiau patikimi skirtumai pagal kūno ilgį 2+ amžiaus grupėje (ANOVA, p<0,05)

19

aptikti tik Asalnų ir Parsvėto populiacijose, o pagal kūno masę Asalnų, Baluošo, Drūkšių, Parsvėto

ir Švento populiacijose. 3+ amžiaus grupėje pagal kūno ilgį patelės ir patinai patikimai skiriasi

Čičirio, Drūkšių ir Ūkojo ežeruose, o pagal kūno masę Čičirio, Sugardo ir Ūkojo ežeruose.

Patelių kūno ilgis ir masė yra didesni už patinų, nes tuo metu, kai atlikome matavimus patelės

buvo pradėję brandinti ikrus, todėl ilgio ir masės santykis buvo skaičiuojamas atskirai patinams ir

patelėms. Patelėms šis santykis aprašytas pagal lygtį: y=0,002967 × x3,42, kur y – masė, g, o x –

kūno ilgis (FL), cm. Regresijos koeficientas =3,42, patikimas (p<0,001), determinacijos

koeficientas r2 =0,98.Patinų kūno ilgio ir masės santykis buvo aprašytas pagal lygtįy=0,002407 ×

x3,48. Regresijos koeficientas =3,48, patikimas (p<0,001), determinacijos koeficientas r2 =0,97.

Tačiau paskaičiavus regresijos parametrų a ir b pasikliauties intervalus (5 lentelė)atskirai patinams

ir patelėms, pastebėta, kad jų ribos persidengia. Taigi skirtumas tarp skirtingų lyčių individų

įmitimo nepatikimas ir toliau analizuojamos abiejų lyčių seliavos kartu.

5 lentelė. Regresijosparametraiskirtingoms seliavų lytims pagal lygtį bFLaTW ×= su ±0,95

pasikliauties intervalais.

a b

a

-

0,95

+0,

95 b

-

0,95

+

0,95

Patinai

0,0

0241

0,0

0164

0,0

03164

3

,48

3

,34

3

,59

Patelės

0,0

02967

0,0

0244

0,0

03494

3

,42

3

,37

3

,48

Bendra

i

0,0

02774

0,0

02396

0,0

03153

3

,44

3

,4

3

,49

Taigi tirtų ežerų seliavų įmitimas buvo aprašomas pagal lygtį y=0,002774×x3,442, (3 pav.) kur

regresijos koeficientas 3,442 – patikimas (p<0,001), determinacijos koeficientas r2= 0,98.

Regresijos linija gerai aprašo duomenis.

20

r2=0,98

y=0,002774 × x3,442

12 14 16 18 20 22 24 26 28 30 32 34

FL, cm

-100

0

100

200

300

400

500

600

TW

, g

3 pav. Seliavų masės (y) priklausomybė nuo ilgio (x).

Vertinant skirtumus tarp masės–ilgio priklausomybės skirtingose populiacijose ir

analizuojant liekamąsias paklaidas nuo regresijos linijos (3 pav.) siekta išsiaiškinti, kuriuose

ežeruose panašaus ilgio seliavos turi didesnę masę.

Vidurkis

±0,95 pasikliauties

intervalai

Ais

eta

s

Ala

uša

s

Asa

lna

i

Ba

luo

ša

s

Be

bru

sa

i

Čič

irys

Da

ug

ai

Drū

kšia

i

Ga

vys

Ilg

ai (T

rakų

ra

j)

Pe

rsvė

tas

Prū

tas

Su

ga

rda

s

Šve

nta

s

Ta

ura

gn

as

Ūko

jas

Va

juo

nis

Viš

tytis

-20

-15

-10

-5

0

5

10

15

20

25

30

35

Lie

ka

mo

ji p

akla

ida

4 pav. Seliavų įmitimo reikšmės (liekamosios paklaidos).

Pagal ANOVA seliavų kūno ilgio ir masės santykis įvairiuose ežeruose patikimai skiriasi (p<

0,001). Didžiausias liekamųjų paklaidų vidurkis būdingas Tauragno seliavoms, pagal įmitimą jos

patikimai skiriasi nuo daugelio kitų populiacijų (4 pav.). Taip pat viena didesnių įmitimo reikšmių

yra Gavyje. Mažiausias masės-ilgio santykis būdingas Bebrusų seliavoms. Kitų populiacijų individų

šis santykis yra gana panašus.

21

Morfometrinių požymių skirtumai tarp populiacijų

Pagal ANOVA visų ežerų seliavos patikimai skiriasi 21 morfometriniu požymiu iš 24

(p<0,05), skirtumas nepatikimas pagal preanalinį atstumą (PA1) (p= 0,649), pagal priekinės kūno

dalies ilgį (TTL2) (p= 0,709) ir krūtinės peleko ilgį (LP) (p= 0,644), taigi šie trys požymiai neturi

įtakos tolesniems skaičiavimams.

Iš 4 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad kai kuriuose ežeruose seliavų patelės ir patinai

patikimai skiriasi vienais ar kitais morfometriniais požymiais, tačiau A. Kaupinis (2005) teigia, kad

atliekant statistines analizes sujungus patinų ir patelių morfometrinius duomenis, ar analizuojant

juos atskirai didelių skirtumų nėra (statistinių analizių rezultatai yra panašūs). Tai buvo nustatyta

analizuojant ir šių metų duomenis. Todėl tolimesnėje analizėje patinų ir patelių morfometriniai ir

meristiniai požymiai buvo apjungti. Norint nustatyti, ar skiriasi skirtingų ežerų seliavų

morfometriniai požymiai, buvo atlikta diskriminantinė analizė. Klasifikavimo į grupes pagal ežerus

teisingumas pateikiamas 6 lentelėje.

6 lentelė. Klasifikavimo rezultatai diskriminantinėje analizėje pagal morfometrinius ir

meristinius požymius (%).

Ežeras Klasifikavimo teisingumas (%)

Morfometriniai požymiai Meristiniai požymiai

Aisetas 55 45,00

Alaušas 96,67 66,67

Asalnai 60 6,67

Baluošas 41,67 100,00

Bebrusai 66,67 0,00

Čičirys 2010 53,85 23,08

Čičirys 2011 41,18 41,18

Daugai 22,22 44,44

Drūkšiai 76,92 11,54

Gavys 40 16,00

Ilgai 4,55 0,00

Parsvėtas 74,07 62,96

Prūtas 80 56,67

Sugardas 66,67 27,78

Šventas 12 12,00

Tauragnas 54,55 9,09

Ūkojas 65,38 57,69

Vajuonis 80 15,79

Vencavas 60 20,00

Vištytis 84 68,00

Iš viso 58,1 38,28

22

Bendras populiacijų klasifikavimas pagal morfometrinius požymius yra teisingas 58,10%.

Geriausia suklasifikuotos Alaušo, Vištyčio, Vajuonio ir Prūto seliavos, atitinkamai 96,67%, 84%,

80% ir 80% (6 lentelė). Šių populiacijų žuvys labiausiai skiriasi pagal morfometrnius požymius.

Apskaičiavus Mahalanobio atstumus tarp skirtingų ežerų seliavų populiacijų morfometrinių

požymių ir pagal juos nubraižius multidimensinio skirstymo (MDS) grafiką matyti, kaip

populiacijos pasiskirsto dvimatėje erdvėje (5 pav.). Susidaro trys grupės, iš kurių vieną sudaro tik

Tauragno ežero seliavų populiacija, taigi galima teigti, kad šio ežero seliavos labiausia išsiskiria

pagal morfometrinius požymius. Kita grupė – Prūto, Čičirio, Alaušo, Vencavo ir Parsvėto

populiacijos. Čičirio 2010 ir 2011 metais matuotos seliavos atsidūrė šalia, patikimi skirtumai rasti

pagal du požymius: priekinės kūno dalies ilgį (TTL) (ANOVA, p=0,004) ir analinio peleko ilgį

(HA) (ANOVA, p=0,012) taigi, per metus šioje populiacijoje pastebėti nežymūs morfometrijos

pokyčiai. Trečią grupę sudaro visi likę ežerai, kurioje šiek tiek labiau atsiskiria Švento, Vištyčio ir

Ilgų populiacijos. Akivaizdu, kad upės baseinas nėra seliavų morfologinius požymius populiacijose

lemiantis veiksnys.

Aisetas

Alaušas

Asalnai

Baluošas

Bebrusai

Čičirys 2011

Čičirys 2010

Daugai

Drūkšiai

Gavys

Ilgai

Parsvetas

Prūtas

Sungardas

Šventas

Tauragnas

Ūkojas

Vajuonis

Vencavas

Vištytis

-1,4 -1,2 -1,0 -0,8 -0,6 -0,4 -0,2 0,0 0,2 0,4 0,6 0,8 1,0 1,2 1,4 1,6

1 dimensija

-0,8

-0,6

-0,4

-0,2

0,0

0,2

0,4

0,6

0,8

1,0

1,2

2 d

imensija

Aisetas

Alaušas

Asalnai

Baluošas

Bebrusai

Čičirys 2011

Čičirys 2010

Daugai

Drūkšiai

Gavys

Ilgai

Parsvetas

Prūtas

Sungardas

Šventas

Tauragnas

Ūkojas

Vajuonis

Vencavas

Vištytis

5 pav. Mahalanobio atstumai tarp seliavų populiacijų multidimensinio skirstymo (MDS) dvimatėje

erdvėje pagal morfometrinius požymius.

23

Seliavų morfometrijos pokyčiai

Norint įsitikinti, ar seliavų morfometriniai požymiai kinta skirtingais metais buvo naudojami

A. Kaupinio rinkti duomenys ir V. Umbrasaitės duomenys.Norint nustatyti ar morfometriniai

požymiai pakito per praėjusį laiko tarpą, skirtingų metų duomenims atskirai buvo apskaičiuoti

Mahalanobio atstumai tarp populiacijų pagal morfometrinius požymius. Pagal Mahalanobio

atstumus nubraižyti multidimensinio skirstymo (MDS) grafikai (6 ir 7 pav.). Taip galima palyginti

kaip tie patys ežerai buvo susiskirstę į grupes ankstesniais metais ir kaip jie susiskirstę dabar.

Alaušas

Asalnai

BaluošasČičiry s

Drūkšiai

Ilgai

Tauragnas 2001

Vencav as

Višty tis

-1,5 -1,0 -0,5 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0

1 dimensija

-1,2

-1,0

-0,8

-0,6

-0,4

-0,2

0,0

0,2

0,4

0,6

0,8

1,0

1,2

2 d

imensija

Alaušas

Asalnai

BaluošasČičiry s

Drūkšiai

Ilgai

Tauragnas 2001

Vencav as

Višty tis

6 pav.Mahalanobio atstumai tarp seliavų populiacijų multidimensinio skirstymo (MDS)

dvimatėje erdvėje pagal morfometrinius požymius matuotus 1998-2003 metais.

Alaušas

AsalnaiBaluošas

Čičirys 2011

Čičirys 2010

Drūkšiai

GavysIlgai

Tauragnas

Vencavas

Vištytis

-2,0 -1,5 -1,0 -0,5 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0

1 dimensija

-0,8

-0,6

-0,4

-0,2

0,0

0,2

0,4

0,6

0,8

1,0

1,2

2 d

imensija

Alaušas

AsalnaiBaluošas

Čičirys 2011

Čičirys 2010

Drūkšiai

GavysIlgai

Tauragnas

Vencavas

Vištytis

7 pav.Mahalanobio atstumai tarp seliavų populiacijų multidimensinio skirstymo (MDS)

dvimatėje erdvėje pagal morfometrinius požymius matuotus 2010-2011 metais.

24

Tų pačių ežerų populiacijos skirtingais metais sudaro skirtingas grupes. 1998-2003 metų

duomenimis pagal Mahalanobio atstumus Gavio seliavos labiausiai nutolusios nuo visų kitų ežerų

populiacijų, todėl grafike (7 pav.) jos nebuvo žymimos, kad aiškiau matytųsi, kaip išsidėsto kitų

ežerų populiacijos. Grafike (7 pav.) Alaušo, Čičirio, Vištyčio, Drūkšių ir Ilgų populiacijos sudaro

vieną grupę, akivaizdu, kad seliavų morfometrijai neturi įtakos augimo pobūdis, (Čičirio ir Vištyčio

seliavos patenka į vieną grupę, o pagal augimo pobūdį yra skirtingose grupėse). Kitą grupę sudaro

Asalnų, Baluošo ir Vencavo seliavų populiacijos, o labiausiai pagal Mahalanobio atstumus tarp

morfometrinių požymių nuo visų nutolę yra Gavio ir Tauragno populiacijos.

Pagal 2010-2011 metų duomenis (8 pav.) labiausiai nuo visų kitų nutolusios yra Tauragno ir

Drūkšių ežerų populiacijos. Gavio ežero seliavos yra panašios į Baluošo ir Asalnų seliavas, tai gali

būti susiję su tuo, kad daug metų Gavys buvo žuvintas seliavomis iš šių ežerų. Matyti, kad 6

paveiksle populiacijos išsidėsto nepriklausomai nuo upių baseinų, tačiau 7 paveiksle Žeimenos

baseino ežerų: Gavio, Baluošo ir Asalnų populiacijos yra panašiausios. Taigi, Žeimenos baseino

ežerų seliavos per 12 metų supanašėjo. Lietuvos ežerų seliavų morfometriniai požymiai

populiacijose nei 1998-2003 nei 2010-2011 metais nepriklausė nuo upės baseino, kuriame yra

ežeras, išsidėstymo. Akivaizdu, kad šie požymiai kinta keičiantis žuvų kartoms populiacijose.

Meristinė analizė

Pagal visus atskirus meristinius požymius buvo nustatyti patikimi skirtumai tarp populiacijų

(Kruskalo-Voliso testas, p<0,001).

Vertinant skirtumus tarp populiacijų pagal visus meristinius požymius, buvo atlikta

diskriminantimė analizė, populiacijų klasifikavimo į grupes teisingumas pagal meristinius požymius

pateikiamas 6 lentelėje. Teisingiausiai suklasifikuota Baluošo seliavos – klasifikavimo teisingumas

100%, tačiau bendras populiacijų klasifikavimo į grupes pagal ežerus teisingumas yra 38,28%, tai

yra daug mažesnis nei pagal morfometrinius požymius. Apskaičiuoti Mahalanobio atstumai tarp

populiacijų pagal meristinius požymius taip pat mažesni, nei pagal morfometrinius požymius. Taigi

meristiniai požymiai yra mažiau kintantys, pastovesni. Mahalanobio atstumai pavaizduoti dvimatėje

erdvėje naudojant multidimensinio skirstymo (MDS) analizę (8 pav.).

25

Aisetas

Asalnai

BebrusaiČičirys

Daugai

Drūkšiai

Gavys

Ilgai (Trakų raj)

Sugardas

Šventas

Ūkojas

Vajuonis

VištytisAlaušas

Persvėtas

Prūtas

Tauragnas

Vencavas

-1,5 -1,0 -0,5 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0

1 dimensija

-1,0

-0,8

-0,6

-0,4

-0,2

0,0

0,2

0,4

0,6

0,8

1,0

2 d

imensija

Aisetas

Asalnai

BebrusaiČičirys

Daugai

Drūkšiai

Gavys

Ilgai (Trakų raj)

Sugardas

Šventas

Ūkojas

Vajuonis

VištytisAlaušas

Persvėtas

Prūtas

Tauragnas

Vencavas

8. pav. Mahalanobio atstumai tarp seliavų populiacijų multidimensinio skirstymo (MDS) dvimatėje

erdvėje pagal meristinius požymius

Baluošo seliavos yra labiausiai nutolę nuo visų populiacijų pagal Mahalanobio atstumus tarp

meristinių požymių, taigi grafike (8 pav.) jos nepavaizduotos, kad būtų aiškesnis kitų ežerų

populiacijų išsidėstymas grafike. Šiame grafike Bebrusų, Vištyčio ir Daugų populiacijos sudaro

vieną grupę, Čičirio, Tauragno, Parsvėto, Prūto ir Vencavo populiacijos sudaro kitą grupę ir visi

likę ežerai – trečią grupę. Taigi skirtingose kartose galimi meristinių požymių pokyčiai. Tauragno

seliavos pagal morfometrinius požymius aiškiai skyrėsi nuo kitų ežerų populiacijų, tačiau pagal

meristinius požymius taip aiškiai neišsiskiria. Taigi būtų neteisinga teigti, kad meristiniai požymiai

priklauso nuo seliavų augimo pobūdžio populiacijoje ar nuo upės baseino kuriam priklauso ežeras.

Nagrinėjant seliavų augimo pobūdį populiacijose, individų ilgis amžiaus grupėse buvo

skaičiuojamas pagal metinių žiedų spindulių ilgius žvynuose. Nustatyta, kad didžiausios seliavos 4

metų amžiaus grupėje būdingos Čičirio populiacijai, šios populiacijos žuvims taip pat būdinga

didžiausi metiniai ilgio prieaugiai, kurie pradeda mažėti tik ketvirtaisiais gyvenimo metais, o kitose

populiacijose metiniai ilgio prieaugiai 2-3 kartus sumažėja jau antraisiais-trečiaisiais gyvenimo

metais. Pagal augimo tempus tirtų ežerų populiacijos pasiskirsto į 3 grupes. Lėtai augančiųjų

26

seliavų grupės augimo parametras φ‘ yra tarp 2,379 ir 2,466,vidutiniškai greitai ir greitai augančių

seliavų parametras φ‘ yra atitinkamai tarp 2,519 ir 2,565bei tarp 2,672 ir 2,777. Nustatyta, kad

greičiausias augimas būdingas Čičirio, o lėčiausias – Alaušo ir Vištyčio seliavoms. Tokį populiacijų

pasiskirstymą pagal augimo tempus interpretuoti yra gana sunku, nustatyta, kad tam reikšmingos

įtakos neturi maksimalus ežero gylis nei kai kuriose ežeruose kartu gyvenanti stintos populiacija.

Viljanen (1988) teigia, kad seliavų augimo tempai yra greitesni piečiau esančiuose ežeruose, kur

ežerų produktyvumas didesnis ir yra pakankamai maisto seliavoms. Taip pat Viljanen ir kt. (2004)

pastebi, kad seliavų augimo tempas smarkiai priklauso nuo atskirų amžiaus grupių bei visos

populiacijos gausumo ežere, pastebima neigiama koreliacija tarp amžiaus grupių gausumo ir jų

augimo tempų. Teigiama, kad seliavų populiacijos gausumas svyruoja priklausomai nuo tais metais

susiklosčiusių neršto sąlygų, taigi galima spręsti, kad ir augimo tempai populiacijose turėtų būti

nepastovūs. A. Kaupinis (2005) teigia, kad tarp išsiskiriančių seliavų augimo grupių aiškių ribų nėra

ir to paties ežero seliavų populiacija skirtingais metais gali būti priskiriama prie kitos grupės,

priklausomai nuo augimo pobūdžio skirtumų skirtingais metais.

Pastebėta, kad patelių ilgiai ir kūno masė pateiktose amžiaus grupėse yra didesni nei patinų,

tačiau patikimi skirtumai pagal šiuos požymius 2+ ir 3+ amžiaus grupėse aptikti ne visose

populiacijose, taigi negalima teigti, kad seliavų patelės populiacijose visada auga greičiau.

Populiacijose patelės dažnai gyvena ilgiau, nei patinai, tai paaiškinti galima Dobrowsky (1982)

tyrimų rezultatais, kurių metu pastebėta, kad patinams būdinga didesnė cholesterolio koncentracija

kraujyje, ypač ji padidėja prieš nerštą. Teigiama, kad tai gali lemti pokyčius patinų

kardiovaskuliarinėje sistemoje, dėl kurių patinų gyvenimo amžius gali būti trumpesnis nei patelių.

Lyginant tų pačių ežerų, tačiau skirtingų metų seliavų ilgius tose pačiose amžiaus grupėse,

patikimi skirtumai pagal ANOVA (p<0,05) nustatyti penkių ežerų seliavų populiacijose. Baluošo,

Daugų ir Vištyčio ežerų seliavų populiacijose pastebėtas kūno ilgio tam tikroje amžiaus grupėje

mažėjimas. Vištytyje tai gali būti susiję su parazitų, tokių kaip Proteocephalus exiguus,Zschokkella

nova pagausėjimu(Evdokimova, 2008). Tauragno ir Ilgų ežeruose, atvirkščiai, kūno ilgio

padidėjimas tam tikrose amžiaus grupėse. Taigi, seliavos yra plastiška rūšis augimo pobūdžio

atžvilgiu, tame pačiame ežere jis gali pasikeisti per gana trumpą laiką.

Apibendrinant tirtų populiacijų seliavų masės-ilgio priklausomybės tyrimą pastebėta, kad

bendrai patelių kūno ilgis ir masė dažniausiai pasitaikančiose amžiaus grupėse yra didesni nei

patinų, pagal regresijos lygčių parametrus nebuvo nustatytas patikimas skirtumas tarp patinų ir

patelių masės-ilgio santykio. Lyginant įmitimą tarp skirtingų ežerų, pagal liekamąsias paklaidas nuo

regresijos linijos (pagal lygtį y=0,002774×x3,442), didžiausias masės prieaugis būdingas Tauragno

seliavoms, pagal šį požymį jos patikimai skiriasi nuo daugelio kitų tirtų populiacijų. Taip pat, viena

27

didesnių reikšmių nustatyta Gavyje. Mažiausias masės prieaugis būdingas Bebrusų ir seliavoms, o

kitų ežerų populiacijų individai pagal įmitimą ypatingai neišsiskiria. A. Kaupinio (2005) tyrime

didžiausias įmitimo reikšmes turėjo Čičirio ir Ūkojo seliavos, o šiame tyrime jos neišsiskyrė, taigi,

galima teigti, kad seliavų masės-ilgio santykio reikšmės nuo 2005 m pakito. Nors teigiama, kad

įmitimo reikšmės yra pastovesnės lyginant su augimo tempų kitimu (Kaupinis, 2005).

Tiriant morfometrijos skirtumus tarp seliavų lyčių skirtingose populiacijose, iš 15 tirtų ežerų

patikimi skirtumai buvo nustatyti aštuonių ežerų populiacijose. Pastebėta, kad vienose populiacijose

patelės nuo patinų gali skirtis keletu požymių, kitose, visai nesiskirti. Kaupinio (2005) disertacijos

rezultatuose Vencavo seliavų patinai nuo patelių skiriasi pagal analinio peleko ilgį (HA), krūtininio

peleko ilgį (LP), ventralinio peleko ilgį (LV) ir akies skersmenį (O), o šio tyrimo rezultatuose

Vencavo patinai nuo patelių patikimai nesiskiria. Panašiai yra ir kai kurių kitų ežerų populiacijose.

Taigi pastovių požymių kurie išskirtų seliavų lytis populiacijose nustatyti negalima. Lytinis

dimorfizmas nėra išreikštas, vienose populiacijose gali būti reikšmingas skirtumas pagal vienus

požymius, kitose pagal kitus, o trečiose visai nebūti patikimų požymių skirtumų tarp lyčių. Taip pat,

to paties ežero populiacijos skirtingose kartose požymiai kuriais skiriasi seliavų patinai ir patelės

gali nesutapti.

Skirtingų ežerų populiacijų seliavų morfometrijos tyrime pagal 2010-2011 metų duomenis

pastebėta, kad tirtos žuvys pagal ANOVA patikimai skiriasi 21 morfometriniu požymiu iš 24,

skirtumas nepatikimas pagal preanalinį atstumą, priekinės kūno dalies ilgį ir krūtinės peleko ilgį. A.

Kaupinio (2005) tyrimo rezultatuose teigiama, kad skirtingų ežerų seliavos skiriasi pagal visus 24

požymius, taigi galima daryti prielaidą, kad Lietuvos ežerų seliavos supanašėjo minėtais požymiais,

kita vertus rezultatų skirtumai galimi dėl tyrimuose naudoto skirtingo ežerų kiekio. Bendrai atskirų

ežerų seliavų populiacijų klasifikavimas pagal morfometrinius požymius diskriminantinėje analizėje

yra teisingas 58,1%. Pagal Mahalanobio atstumus tarp skirtingų ežerų seliavų populiacijų

morfometrinių požymių, tirtos populiacijos dvimatėje erdvėje pasiskirsto į keturias grupės.

Labiausia iš visų populiacijų pagal morfometriją (kaip ir pagal įmitimą) išsiskiria Tauragno

seliavos, gal būt tokius pokyčius populiacijoje lemia sparčiai kintančios sąlygos dėl vykstančių

eutrofikacijos procesų šiame ežere (Bukelskis, Balevičius, 2007). Čičirio 2010 ir 2011 metais

matuotos seliavos atsidūrė šalia, taigi, per metus šioje populiacijoje morfometrijos pokyčiai

nežymūs, patikimi skirtumai rasti pagal du požymius: priekinės kūno dalies ir analinio peleko

ilgius. Taigi iš to galima spręsti, kad ir per trumpą, vienų metų, laikotarpį kai kurie požymiai

populiacijoje gali pakisti.

Tiriant kaip morfometriniai požymiai kinta ežeruose keičiantis seliavų kartoms,tų pačių ežerų

populiacijos, pagal Mahalanobio atstumus tarp morfometrinių požymių, skirtingais metais atsiduria

28

skirtingose grupėse. 1998-2003 m duomenimis Gavio seliavos labiausiai nutolusios nuo visų kitų

ežerų populiacijų, 2010-2011 metų duomenims ši populiacija buvo artima Baluošo ir Asalnų

populiacijomis, o Tauragno tapo labiausia nuo visų nutolusi. Žeimenos baseino ežerų: Gavio,

Baluošo ir Asalnų populiacijos atsiduria šalia. Taigi, jei tai nėra atsitiktinumas, galima teigti, kad

kai kurių Žeimenos baseino ežerų seliavos per 12 metų supanašėjo. To priežastis galėtų būti seliavų

populiacijų maišymas vykdant įžuvinimo darbus. Ežerai kurių seliavos pasižymi lėtesniu augimu

yra įžuvinami Tauragno seliavomis, tačiau iš šio tyrimo rezultatų matyti, kad tai turi įtakos seliavų

morfometrijai, o teigiama įtaka augimo pobūdžiui nepastebėta.Bendrai, seliavų morfometriniai

požymiai Lietuvos ežerų populiacijose nepriklauso nuo upės baseino. Akivaizdu, kad šie požymiai

kinta keičiantis kartoms populiacijoje. Kaupinis ir Bukelskis (2004), straipsniuose teigia, kad

seliavų morfometrijos pokyčiai susiję su ekologinėmis sąlygomis ir jų pokyčiais ežeruose. Oreha ir

Škute (2009) teigia, kad mažesnio skaidrumo ežeruose pastebimas žuvų akies padidėjimas,

ežeruose, kuriose gausu maisto, seliavoms būdinga trumpesnė ir platesnė galva. Taigi ežerų

hidrobiologiniai parametrai turi įtakos seliavų morfometriniams požymiams. Keičiantis klimatui,

ežerų parametrams, taip pat gali keistis seliavų morfometriniai požymiai.

Analizuojant meristinius požymius, pagal juos nustatyti patikimi skirtumai tarp visų

populiacijų, tačiau populiacijų klasifikavimo į grupes pagal šiuos požymius teisingumas

diskriminantinėje analizėje yra kur kas mažesnis nei pagal morfometrinius požymius. Apskaičiuoti

Mahalanobio atstumai tarp populiacijų pagal meristinius požymius yra taip pat mažesni, nei pagal

morfometrinius požymius. Dėl to galima patvirtinti A. Kaupinio (2005) teiginį, kad seliavų

meristiniai požymiai yra mažiau kintantys, ir pastovesni rūšiai. Taip pat, lyginant grafinį populiacijų

pasiskirstymą MDS analizėje pastebėta, kad meristiniai požymiai nepriklauso nuo seliavų augimo

pobūdžio populiacijoje ar nuo upės baseino. Oreha ir Škute (2009) teigia, kad vidutinė vandens

telkinio temperatūra turi įtakos meristiniams požymiams, tokiems kaip spindulių skaičius

neporiniuose pelekuose, žiauninių spaigliukų skaičiui bei žvynų skaičiui lateralinėje linijoje.

Pastebėta, kad žemesnės temperatūros ežeruose seliavų analinio peleko spindulių skaičius padidėja,

o žiauninių spaigliukų kiekis sumažėja. Taip pat manoma, kad žiauninių spaigliukų kiekis priklauso

nuo maisto kiekio ežere, teigiama, kad daugiau žiauninių spaigliukų turi žuvys gyvenančios ne

tokiose maistinguose ežeruose. Taigi, sprendžiant iš literatūros šaltinių, ežerų hidrobiologiniai ir

hidrologiniai parametrai turi įtakos tiek morfometriniams, tiek meristiniams seliavų požymiams.

Alaušas – produktyvus, unikalus seliavinis Utenos krašto ežeras. Jame žuvų išteklių pakanka

ir verslinei, ir mėgėjų žvejybai. Tik būtina išteklius naudoti atsakingai ir taupiai.

29

1.3. TAURAGNO EŽERO TYRIMAI

9 pav. Tauragno ežero batimetrinis planas.

Nuo seno Tauragnas garsėjo savo žuvimis. Čia plaukiojo bene didžiausi Lietuvoje ešeriai,

užaugdavę net iki 4 ar 5 kg, gelmėse naktimis maisto ieškodamos dundėjo nuo dugno nepakeliamos

vėgėlės, birželį į priekrantes pasišildyti išplaukdavo dvimetrinės lydekos, žolių sąžalynuose

vidurvasario naktų čepsėdavo įmitę didžiuliai lynai. Tad žuvys čia ir žvejotos. Tai mena senoviniai

žuvų gaudymo įrankiai – žeberklai, varžos, tinklų pasvarai, randami archeologų kasinėjimų metu,

užsilikę senose sodybvietėse.

Prieš 40–50 metų žuvys pradėtos gaudyti organizuotai, žuvininkystės ūkių. Tačiau nebuvo

taip jau lengva gaudyti žuvis šiame griovį primenančia stačiašlačiame ežere. Statomieji tinkai

pasirodė esą per žemi Tauragno gelmėms, traikiamasis tinklas rėždavosi į pašlaites, kliuvo seklumų

kraštuose. Tad kasmet pabandę to meto žvejai netrukus persikeldavo į daug lengviau apžvejojamus

Baluošo, Lūšių, Asalnų ir kitus ežerus, kurių tikrai netrūksta šiame krašte. Iš to laikmečio žvejybos

apie išteklius spręsti labai sunku, nes apie sugavimus ataskaitos buvo rašomos atmestinai, netiksliai

nurodant ne tik sugavimus, bet ir rūšis, tyčia ar ne sukeičiant ežerų laimikius.

Atkūrus nepriklausomybę Tauragne vėl imta žvejoti. Tuo laiuku jau buvo galima šsigyti

šiuolaikiškesnių seliavoms skirtų gaudyti tinklų. Jos ir tapo geidžiamausia žuvimi. Kitos pakliūdavo

tik kaip priegauda. Dar vėliau ir taisyklėmis buvo uždraustas kitų žuvų gaudymas. Jos paliktos

žvejams mėgėjams. Džiugino meškeriotojus ešerių, stambių lydekų laimikiai, tik ne visi mokėjo šio

ežero žuvis pagauti. Tad dažnam belikdavo stebėtis, kaip su medine žemine meškerėle iš po ledo

30

vietinins senolis ištraukdavo po kelis puskiligraminius kuprius, o kitiems ir ant ploniausio valo

tekibdavo „degtukiniai“ ešeriokai.

7 lentelė. Žuvų sugavimai verslinės žūklės įrankiais Tauragno ežere 1996-1999 m. (kg per

sezoną)

Žuvų

rūšys

Sugavimai Tauragne

19

96 m.

19

97 m.

19

98 m.

19

99 m.

Ešerys 42 14 32

16

0

Karšis 2 10 20 20

Kuoja 17 14 19

30

6

Lydeka – – 2 81

Lynas – –

12

Seliava

12

16

45

9

32

2

49

0

Ungurys 7 – – – –

Vėgėlė – – 16 5

Kitos (plakiai,

raudės) 4 2 3 10

Iš viso :

12

87

49

9

41

4

10

85

Vėlesniais metais Tauragne vyko tik specializuota žvejyba. Ją iki šiol vykdo L.Zemlevičiaus

individuali įmonė. Upelyje, ištekančiame iš Tauragno 2005 metais sugauta 263 kg, 2006 m. 15 kg,

2008 m. 272 kg ungurių. Pačiame ežere gaudomos ir seliavos, jų 2009 m. sugauta 181 kg. Tačiau ši

žvejyba neintensyvi, tad kiek didesnio poveikio žuvų ištekliams neturi.

Specialiosios žvejybos metu, kai gaudomos žuvys veisimui (Tauragne šiam tikslui žvejojamos

tik seliavos, tokius darbus atlieka ir žvejoja Žuvininkystės tarnybos Ignalinos filialo darbuotojai,)

2007 m. sugavo 216 kg, 2008 m. 114 kg, 2009–2010 m. po 100 kg seliavų.

Dalį žuvų mokslinių tyrimų, kuriuos atlieka mokslo ir mokymo institucijos (anksčiau

Ekologijos institutas, dabar – Gamtos tyrimų centras), metu sugavo mokslininkai, tačiau tokie

tyrimai atliekami ne kasmet, o per vieną žvejybą tesugaunama po 30–50 kg, pvz., 2001 m

Ekologijos institutas tyrimams per dvi žvejybas tesugavo 51 kg žuvų. Ankstesniais metais Tauragne

moksliniais ir žuvivaisos tikslais žvejojo ir kitos organizacijos (Aukštaitijos nacionalinis parkas,

UAB „Laukoja“ tačiau per metus jos tesugaudavo po 100–150 kg žuvų, daugiausia seliavų.

31

Žuvų bendrijos struktūros tyrimo medžaga ir metodika

Ežeruose žvejojama skirtingo akytumo selektyviniais statomais tinklaičiais kurių ilgis 40 m, o

akytumas – 14, 18, 22, 25, 30, 40, 50, 60 mm. Tyrimai atliekami liepos-rugsėjo mėnesiais.

Žvejojama litoralinėse ir profundalinėse dalyse, kiekvienoje stotyje žuvys gaudytos 4 selektyviniais

tinklais po 2-3 kartus.

2005 metais visi sugavimai perskaičiuoti 30 metrų ilgio tinklui, t.y. vienai žvejybos pastangai.

Tai leidžia tiksliau palyginti skirtingų vandens telkinių žuvų išteklius ir paklaidos dydį, kuris

neišvengiamai atsiranda dėl vandens telkinių skirtingų geografinių, hidrologinių, ekologinių sąlygų.

Lyginamajai analizei ankstesniųjų metų duomenys taip pat perskaičiuoti vienai žvejybos pastangai,

imant sugavimus 30 metrų tinklo ilgiui.

Tyrimų metu atsižvelgta į ežero buveinių tipą, taip pat buvo įvertinti šie ekologiniai

parametrai: gylis (m), vandens temperatūra (0C), skaidrumas (m, pagal Sekki diską), gruntas

(išskirti 5 grunto tipai) (8 lentelė).

8 lentelė. Tyrimų vietos Tauragno ežere 2005 metų vasarą

Vandens

telkinys Zona Gruntas Gylis, m

Skaidrum

as, m

Žvejota

kartų

Tauragnas Litoralė sm-dm 4-8 2,5 2

Tauragnas Profundalė sm-dm 12-20 2,5 2

Bendra sugautų žuvų ichtiologinė analizė buvo atliekama pagal visuotinai taikomus metodus

(Правдин, 1966). Nustatyti žuvų ilgiai (L, l), masė (Q), amžius (T), lytis. Speciali analizė –

gausumas (N), amžiaus klasės (AK), populiacijų amžinė (K) bei matmeninė (K1) struktūros –

atlikta pagal Thoresson (1993) metodiką. Teorinis žuvų bendrijoje skaičius (N) ir biomasė (B)

perskaičiuoti ploto vienetui (vnt./ha ir kg/ha) (Žuvų išteklių kontrolės ir apskaitos Lietuvos ežeruose

ir vandens talpyklose metodika, 1996):

kur n – sugautų žuvų bendras skaičius; Q – sugautų žuvų bendra masė; p – apžvejojamas

plotas; k – sužvejojimo koeficientas (sugaunama bendrijos dalis, koeficientas vandens telkiniams

skiriasi priklausomai nuo abiotinių kintamųjų).

,k p

nN ,

k p

QB

32

Žuvų bendrijų rūšinė įvairovė pagal biomasę ir gausumą įvertinta Shannon-Wiener’io indeksu

(Shannon, 1948):

kur H’ – rūšinės įvairovės indeksas, S – rūšių skaičius bendrijoje, Pi – i-tosios rūšies žuvų

tankio dalis.

Amžiaus nustatymui buvo naudojami žuvų žvynai (Правдин, 1966). Charakterizuojant kuojos

ir ešerio populiacijų būvį, augimo tempai buvo įvertinti pagal Lietuvos ežerams nustatytas šių rūšių

augimo tempų grupes (Grigelis, 1975).

Visi tyrimai atlikti pagal „ŽUVŲ IŠTEKLIŲ TYRIMŲ METODIKĄ“, patvirtintą aplinkos

ministro 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 501 (Žin., 2005, Nr. 131-4748). Tyrimų analizė atlikta

Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijoje.

2010- 2011 metų tyrimų rezultatai

Pagal eutrofizacijos lygį Tauragnas priklauso mezotrofiniam ežerų tipui. Pritaikant ekologinę

ežerų klasifikaciją pagal dominuojančias ir indikatorines žuvų rūšis, ežerą galime klasifikuoti ir

pagal žuvininkystės tipus (Virbickas, 1988; Virbickas, 1994). Šis ežeras priskirtinas I – „stintiniam“

tipui, 7-8 variantams, kur į žuvų bendrijos branduolį įeina ankstyvosios sukcesinės būklės

šaltamėgės žuvys – stintelės, seliavos, be jų dar dominuoja ir kitų ekologinių grupių žuvys – kuoja,

ešerys ir karšis. Verslinis perspektyvinis žuvininkystės tipas – seliavinis. Pagal apibendrintus tyrimų

duomenis Tauragno ežere įprastos yra 14 rūšių žuvys: stintelė, seliava, lydeka, karšis, kuoja, lynas,

raudė, plakis, paprastoji aukšlė, vėgėlė, ešerys, pūgžlys, trispyglė dyglė ir ungurys. Ežeras

priskirtinas vidutinio produktyvumo ežerų grupei, pagal čia prieš 20 ir daugiau metų vykdytos

verslinės žvejybos rezultatus ežere žuvų vidutiniškai buvo sugaunama po 6-7 kg/ha per metus.

Ežeras ne kartą buvo žuvintas seliavomis, lydekomis ir unguriais.

Ežere 2008 metų ichtiologinių tyrimų metu sugautos 11 žuvų rūšių: stintelė, seliava, lydeka,

kuoja, karšis, ešerys, raudė, plakis, paprastoji aukšlė, pūgžlys ir ungurys. Lyginant su ankstesniais

metais, šiemet Tauragne nepagautas lynas, bei vėgėlė, kuri vasarą gyvena gelmėse ir į moksliniams

tyrimams skirtus tinklus pakliūva retai. Tačiau gausiai pagautos seliavos ir anksčiau retai

pasitaikančios stintelės.

,PlogPH'S

1i

i2i

33

Jau 13 metus vykstančio monitoringo rezultatai rodo, kad Tauragno ežere žuvų biomasė

vienai žvejybos pastangai (VŽP) svyruoja, tačiau skiriasi nedaug. Mažiausias laimikis buvo 2003

m. – 1,5 kg, didžiausias 2004 m. – 4,66 kg. Nuo 1999 m. iki 2003 m. laimikių biomasė mažėjo

(2003 m. sudarė tik 55,5 % daugiamečio vidurkio), o 2004 m. sugauta labai daug jaunų amžinių

grupių ešerių, kas ir lėmė tokį laimikių padidėjimą. 2005 m. visų žuvų laimikiai sumažėjo iki 84 %

nuo daugiamečio vidurkio), tačiau buvo didesni nei 2002-2003 m. 2008 metais biomasė dar kiek

buvo mažesnė ir nesiekė daugiamečio vidurkio (79 %) (10 pav.).

Žuvų gausumas vienai žvejybos pastangai Tauragno ežere keitėsi taip pat panašia kaip

biomasė. Mažiausias žuvų gausumas buvo užfiksuotas 1996 m., vėliau jis palaipsniui didėjo, ir

(kaip ir biomasė) nuo 1999 m. iki 2003 m. pradėjo mažėti. 2004 m. buvo didžiausias laimikių

gausumas dėl didelio kiekio jaunų amžinių grupių ešerių. Nuo 2005 m. visų žuvų laimikiai pradėjo

gausėti ir 2008 m. gausumas jau viršijo daugiametį vidurkį net 9 % (11 pav.).

10 pav. Tauragno ežere sugautų žuvų biomasės kaita vienai žvejybos pastangai 1993-2008

metais

Tauragnas

0

1

2

3

4

5

1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2001 2002 2003 2004 2005 2008

Metai

Bio

mas

ė, k

g

34

11 pav. Tauragno ežere sugautų žuvų gausumo kaita vienai žvejybos pastangai 1993-2008

metais.

Geras žuvų bendrijų stabilumo rodiklis yra vidutinė žuvies masė. Stabiliose žuvų bendrijose

šio rodiklio svyravimai yra nežymūs, stipriai aplinkos veiksnių (klimato pokyčiai, tarša, naujų rūšių

invazija, intensyvi verslinė ir mėgėjiška žvejyba) veikiamose žuvų bendrijose pastebimi žymūs

vidutinės žuvies masės svyravimai. Tauragno ežere šio parametro reikšmės per eilę metų kito

tolygiai ir nežymiai (12 pav.). Didžiausia vidutinė vienos žuvies masė buvo 1996 m. – 141,3 g,

1997 m. ženkliai sumažėjo iki 79,5 g ir toliau mažėjo iki 2002 m, kai tebuvo 49,0 g. Nuo 2003 m.

Vidutinė žuvies masė vėl pradėjo palaipsniui didėti: 2005 m. siekė 98 % daugiamečio vidurkio, o

2008 m. pasiekė 66,4 g.

Tauragnas

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2001 2002 2003 2004 2005 2008

Metai

Gau

sum

as,

vn

t

35

12 pav. Vidutinės žuvies masės svyravimai Tauragno ežere 1993-2008 metais

Pagal biomasės, gausumo ir vidutinės žuvies masės svyravimus, ichtiocenozių bei

dominuojančių žuvų rūšių amžinių grupių struktūrą galime įvertinti ežero bendrijų stabilumą. Gauti

rezultatai rodo, kad Tauragnas pasižymi vidutiniškai subalansuota žuvų bendrija. Pergaudytuose

ežeruose dažniausiai trūksta plėšrūnų, vyrauja menkaverčių žuvų (pvz., pūgžlių) populiacijos.

Tačiau Tauragne gausu įvairioms ekologinėms grupėms priklausančių žuvų – planktofagių,

bentofagių, plėšriųjų (ichtiofagių).

Panašiai kaip ir ankstesniais metais, taip ir 2008 metais ežere pagal gausumą dominavo kuoja

(26,7%), ešerys (25,9%) ir pūgžlys (22,3%), taip pat gausi buvo seliava (11,1%) (13 pav.). Lyginant

su 2005 metais, kuojos ir ešerio santykinis gausumas ryškiai sumažėjo – atitinkamai 1,4 ir 1,8 karto,

o pūgžlio ir seliavos labai padidėjo – atitinkamai 3 ir 2,8 karto. Plakio ir lydekos dalis bendrijoje

padidėjo – atitinkamai 4,9 ir 1,4 karto, o karšio ir ungurio sumažėjo – atitinkamai 2,3 ir 2,7 karto.

2008 metais nepagautas lynas, kurio santykinis gausumas visada būna mažas (2005 m. – vos 0,5%).

Tačiau pagauta raudė (3,1% bendrijos), stintelė (2%) ir aukšlė (0,9%). Tauragno ežere stintelė

laimikiuose pasitaiko ne kasmet, tačiau pastaraisiais metais pagaunama dažniau. Jos išteklius labai

sunku įvertinti, dėl šiai žuvų rūšiai būdingo gyvenimo būdo, dėl tyrimams naudomaų žvejybos

įrankių selektyvumo, kai sugaunami tik patys stambiausi individai. Pagal esamus stintelės

sugavimus manome, kad šių žuvų ištekliai yra pakankamai dideli ir Tauragno ežere gali sudaryti net

iki 10 % žuvų bendrijos pagal gausumą.

Tauragnas

0102030405060708090

100110120130140150

1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2001 2002 2003 2004 2005 2008

Metai

Mas

ė, g

36

13 pav. Tauragno ežero žuvų bendrijų struktūra pagal gausumą 2005 ir 2008 metais

Žuvų bendrijoje pastaraisiais metais vyko žymūs pokyčiai. 2005 m. bendrijos branduolį

sudarė ešerys (35,8%), kuoja (30,7%) ir karšis (10,7%), o 2008 m. bendrijos branduolį jau sudarė

seliava (30,2%), ešerys (19,4%), kuoja (17,7%) ir lydeka (10,1%). Ešerio ir kuojos santykinė

biomasė ryškiai sumažėjo – atitinkamai 1,8 ir 1,7 karto (13 pav.). Karšio santykinė biomasė

sumažėjo 2,4 karto ir ši rūšis nebepatenka į bendrijos branduolį. Tačiau žymiai padidėjo seliavos

dalis bendrijoje (3,9 karto) ir ji sudaro didžiausią dalį bendrijos branduolyje. Taip pat padidėjo ir

lydekos santykinė biomasė (1,25 karto), todėl ir ji patenka į branduolį. Tokie bendrijų

2005Lynas

0,5%

Ungurys

0,5%

Lydeka

0,6%Plakis

1,2%

Karšis

2,3%Seliava

3,9%Pūgžlys

7,5%

Ešerys

47,1%

Kuoja

36,4%

Ešerys

Kuoja

Pūgžlys

Seliava

Karšis

Plakis

Lydeka

Lynas

Ungurys

2008

Ešerys

25,9%

Kuoja

26,7%

Pūgžlys

22,3%

Seliava

11,1%

Plakis

6,1%

Raudė

3,1%Stinta

2,0%Ungurys

0,2%

Lydeka

0,9% Aukšlė

0,9%

Karšis

1,0%Kuoja

Ešerys

Pūgžlys

Seliava

Plakis

Raudė

Stinta

Karšis

Lydeka

Aukšlė

Ungurys

37

svyravimai, daugiausia yra lemiami tiek verslinės, tiek vis dar pasitaikančios nelegalios

žvejybos, nes kiti veiksniai (klimatas, tarša ir t.t.) kinta mažai ir kiek didesnio poveikio nedaro.

Geriausias to pavyzdys yra Tauragno ežero seliavų populiacijos padidėjimas.

Anksčiau į Tauragno ežero žuvų bendrijos branduolį nepatekdavusi seliava dabar kasmet

sugaunama vis gausiau, jos populiacija sparčiai atsistato. Tai greičiausiai yra dėl sumažėjusios

žvejybos versliniais ir žuvivaisos tikslais pasekmė. Karšių, kuojų ir ešerių išteklių sumažėjimas

sietinas su suaktyvėjusia nelegalia žvejyba, nes anksčiau buvę gausūs stambūs šių rūšių individai

dabar tapo reti. Nerimą kelia tai, kad bendrijoje padidėjo menkaverčių žuvų rūšių santykinė

biomasė – plakio 9,2 karto(nuo 0,4 iki 3,6%) ir pūgžlio 2,7 karto (nuo 3,1 iki 8,4%).

14 pav. Tauragno ežero žuvų bendrijų struktūra pagal biomasę 2005 ir 2008 metais.

2005

Kuoja

30,7%

Ungurys

0,9%

Plakis

0,4%Lynas

2,6%

Pūgžlys

3,1%Seliava

7,7%Lydeka

8,1%

Karšis

10,7%

Ešerys

35,8%

Ešerys

Kuoja

Karšis

Lydeka

Seliava

Pūgžlys

Lynas

Ungurys

Plakis

2008

Seliava

30,2%

Kuoja

17,7%

Lydeka

10,1%

Pūgžlys

8,4%

Raudė

4,6%

Karšis

4,4%

Aukšlė

0,3%

Ungurys

0,9%

Stinta

0,34%

Plakis

3,6%

Ešerys

19,4%

Seliava

Ešerys

Kuoja

Lydeka

Pūgžlys

Raudė

Karšis

Plakis

Ungurys

Stinta

Aukšlė

38

Ištyrus žuvų išteklius bei produkciją ploto vienetui (9 lentelė) nustatyta, kad jis priskirtinas

vidutinio produktyvumo ežerų grupei. Pagal ankstesnius verslininių sugavimų duomenis jame

vidutiniškai buvo sugaunama po 6-7 kgžuvų iš 1 ha. Šiuo metu produkcija siekia beveik 21,4 kg/ha.

Taigi dabar ežeras žuvingesnis ir priskirtinas labai produktyvių (P>15 kg/ha) ežerų grupei. Tačiau

reikia pastebėti, kad apie 40% ežero produkcijos sudaro menkavertės žuvys – plakiai, raudės,

stintelės.

Tauragno ežere menkaverčių žuvų (pūgžlių, plakių) dalis pagal verslinę produkciją žymiai

padidėjo. Biologiniu ir ūkiniu požiūriu didelis menkaverčių žuvų kiekis vandens telkiniuose yra

neleistinas, todėl taikomi įvairūs metodai jų gausumui sumažinti. Vienas iš progresyviausių metodų

– biologinis, kai ichtiofaunos struktūra ir atskirų rūšių gausumas reguliuojami plėšrių žuvų pagalba.

Nustatyta, kad subalansuotoje ichtiocenozėje, kurioje dominuoja vertingos rūšys, plėšrūnai

(šamas, lydeka, vėgėlė, starkis, stambus ešerys) turi sudaryti ne mažiau 20-25%. Pagrindiniai

plėšrūnai Tauragno ežere yra stambus ešerys, lydeka ir vėgėlė. Tauragno ežere pagal biomasę

plėšrių žuvų dalis bendrijose siekia 30. Vėgėlės ežere nėra gausios, nes mokslinių tyrimų metu

pagaunamos ne kasmet. Gausiausia rūšis yra ešerys, tačiau pastaraisiais metais stipriai pagausėjo

smulkių, jaunų amžiaus grupių ešerių, o dėl nelegalios žvejybos sumažėjo didesnių individų (tipiškų

plėšrūnų), kurie tesudaro 10-13% populiacijos. Todėl faktiškai Tauragno ežere plėšrūnų dalis

bendrijoje yra mažesnė nei 20 . Neatsitiktinai remiantis mūsų rekomendacijomis Žuvininkystės

tarnyba į Tauragną pastaraisiais metais suleido nemažus plėšriųjų žuvų – sterkų, lydekų, ungurių

kiekius. Ateityje būtų tikslinga ežere įveisti ir šamą.

9 lentelė. Žuvų ištekliai (kg) ir verslinė produkcija (kg) Tauragno ežere 2008 m.

Rūšis

Žuvų

ištekliai

ežerui, kg

Verslinė produkcija, kg/ežere

Be

ndra

Mėgėjiškais

įrankiais sugaunama

Versliniais įrankiais

sugaunama

Seliava 18936

315

0 - 3150

Ešerys 12169

203

0 800 1230

Kuoja 11111

222

0 1120 1100

Lydeka 6342 910 500 410

Karšis 2730 550 100 450

Kitos 11384 209

0 420 1670

Viso 62672 109

50 2940 8010

39

Pagal mokslinių tyrimų duomenis Tauragno, taip pat atsižvelgiant į šio ežero gamtinius

žvejybos pobūdį ir intensyvumą, manome, kad ežero būklę reikia gerinti. Tuo pačiu galima teigti,

kad ežere įmanoma ir atskirų žuvų rūšių specializuota žvejyba versliniais įrankiais. Remiantis

tyrimų rezultatais versliniais įrankiais kasmet būtų galima sugauti apie 3000 kg seliavų. Ateityje

galėtų būti organizuojama ir kitų žuvų žvejyba, pvz., žvejyba etnografiniais žvejybos įrankiais –

venteriais, bučiais.

Vertinant dabartinę ežero būklę galima teigti, kad ji nėra bloga, tačiau jame aiškiai jaučiamas

pernelyg intensyvios atrankinės žvejybos poveikis kai kurių žuvų ištekliams – pirmiausia ešeriams,

lydekoms. Todėl ateityje versliniais žvejybos įrankiais tikslinga žvejoti tik seliavas. Būtina atkurti

sunykusius plėšriųjų žuvų išteklius. Tam reikėtų skatinti mėgėjiškos žvejybos rūšį, kai mažesnės nei

4–5 m. ar net 5–6 m. amžiaus žuvys būtų paleidžiamos. Ežero ateitis neįsivaizduojama, jeigu čia ir

toliau bus žvejojama nelegaliaisbūdais ir priemonėmis.

2.3.ALAUŠO EŽERO TYRIMAI

Alaušo ežero ilgis 3,5 km, didžiausias plotis 1,3 km (15ir 16 pav.). Didžiausias gylis 16,2

m. Krantai daugiausia aukšti, šiaurės vakarinis krantas pelkėtas. Ežere yra dvi salos, kurių

bendras plotas 0,5 ha. Pietiniame gale įteka upelis, o šiauriniame gale išteka upelis į Plaštaką.

Ežerą maitina palyginti nedidelis baseinas (52 km²), todėl vandens lygis svyruoja neženkliai –

apie 30–40 cm per metus, o vandens skaidrumas vasarą siekia 4–6 m. Nors ežeras gilus, tačiau

plačiaerdvis, vėjo gerai išmaišomas, ir vandens temperatūra dugne per metus svyruoja nuo 2 iki 8

°C.Šiaurėje iš Alksno ežero įteka Alksna, pietvakariuose – Šiekštelė iš Šiekščio ežero, pietuose

Giedrė iš Giedrio ežero, bei dar 2 bevardžiai upeliai. Iš šiaurinės dalies išteka Alauša (Šventosios

intakas).

40

15 pav. Alaušo ežero batimetrinis planas.

41

16 pav. Alaušo ežero hidrografinė schema schema (iš http://www.maps.lt/map/), rodyklėmis

parodyti tyrimų regionai

Tyrimų rezultatai

Utenos rajone Alaušas – didžiausias ir giliausias seliavinis ežeras. Jame tyrimai atlikti turint

tikslą įvertinti verslo poveikį seliavų ištekliams, nustatyti plėšrūno–aukos santykius. Gaila, kad šis

ežeras iki šiol tyrinėtas labai mažai. Tebuvo žinoma, kad čia gyvena viena mažiausių savo dydžiu

seliava. Anksčiau, prieš 30-40 m., Alaušo ežere, kaip ir Vajuonyje, seliavas buvo leidžiama

gaudyti labai mažo, vos 16 mm akytumo tinklais, t.y. vos 25-35 g žuveles.

Įvairiaakių tinklų laimikiai parodė, kad giluminėje ežero dalyje (žemiau metalimnijono)

Alauše vyrauja kuojos, sudarančios beveik 60 proc. nuo bendro gausumo ir virš 60 proc. nuo

42

bendros biomasės. Dvigubai mažiau yra ešerių (atitinkamai 343,6 ir 30,2 proc.) (17 pav.).Kitų

žuvų reta, jos čia atsitiktinės.

17 pav. Santykinis žuvų gausumas ir biomasė įvairiaakiuose tinkluose Alaušo ežere

Atitinkamai apskaičiavus gausumą ir biomasę ploto vienete nustatyta, kad kuojų biomasė

siekia net 178 kg/ha, o ešerių – 143,5 kg/ha (18 pav.). Sunku įvertinti, ar kuojos šioje ežero dalyje

renkasi maisto paieškai, ar tai laikinos sankaupos. Tačiau neabejotinai tokia jų gausa stebina ir

įrodo, kad verslinis poveikis gaudant atrankiniai seliaviniais įrankias jokio poveikio neturi. Tą

patvirtina ir ešerių gausa.

18 pav. Apskaičiuotas žuvų gausumas ir biomasė įvairaakiuose tinkluoseAlaušo ežere

Kuoja Raudė Karšis Plakis Ešerys

N % 56,73 6,73 0,96 0,96 34,62

B % 62,51 6,43 0,33 0,56 30,17

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

80,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

0

50

100

150

200

250

0,000

10,000

20,000

30,000

40,000

50,000

60,000

70,000in

d./

ha

kg/h

a

Žuvų gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Verslinė produkcija

(kg/ha/m.)

43

Santykinis žuvų gausumas ir biomasė selektyvių tinklų laimikiuose Alaušo ežere didžiausias

ešerių (atitinkamai 47,6 ir 60,9 proc.). Likusių žuvų šioje ežero dalyje maža, jos tėra šalutinės rūšys.

Tačiau reikia įvertinti tai, kad seliavos, kaip tipiškos pelagialės vertikalios migrantės, gyvena labai

dideliame tūryje (mūsų apskaičiavimu joms tinkamas vandens gylis čia sudaro 15 m), todėl bendras

seliavų gausumas ir biomasė yra žymiai didesni (atitinkamai 1163 vnt./ha3 ir 33 kg/ha3). Tai atitinka

pačių produktyviausių seliavinių ežerų rodiklius (10 lentelė).

Apskaičiuotas žuvų gausumas ir biomasė ploto vienete didžiausi ešerių (atitinkamai beveik 60

kg/ha ir virš 50 ind./ha) (19 ir 20 pav.). Tai vieni didžiausių rodiklių seliaviniuose ežeruose. Kitų

žuvų žymiai mažiau, tik kuojų biomasė sudaro kiek daugiau nei 30 kg/ha. Įdomiu, kad gelmėje

laikosi ir priekrančių bendrijoms būdingos žuvys – lynai, raudės, plakiai, tačiau nesugauti karšiai.

Tai nestebina, nes Alaušas – kaip reta skaidraus vandens telkinys, o tokiuose ežeruose (Akmenoje,

Švente, Vencave) stambių karšių sugauti moksliniams tyrimams pritaikytais tinklais gelmėse ne

neršto metu beveik neįmanoma.

19 pav. Santykinis žuvų gausumas ir biomasė selektyviuose tinkluose Alaušo ežere

Kuoja Lynas Raudė Seliava Pūgžlys Ešerys Plakis

N % 36,53 0,90 0,60 9,28 3,29 47,60 1,80

B % 32,48 1,38 2,32 2,33 0,34 60,91 0,24

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

44

20 pav. Apskaičiuotas žuvų gausumas ir biomasė selektyviuose tinkluoseAlaušo ežere

Apibendrinant seliavų tyrimų rezultatus galima teigti, kad didžiausia šių žuvų gausa yra

Baluošų, Daugų, Platelių ir Stirnių ežeruose. Tačiau, priklausomai nuo vidutinio seliavų svorio,

biomasė didžiausia yra Alaušo, Baluošo, Bebrusų, Ilgų, Stirnių ir Virintų ežeruose (21 pav., 10

lentelė).

21 pav. Seliavų gausumas ir biomasė Lietuvos ežeruose

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450

0,000

10,000

20,000

30,000

40,000

50,000

60,000

70,000

ind

./ha

kg/h

a

Žuvų gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Verslinė produkcija

(kg/ha/m.)Gausumas (ind./ha)

45

10 lentelė.Seliavų gausumas, biomasė ir išteklių būklė seliaviniuose Lietuvos ežeruose

Ežeras Biomasė kg/ha3 Gausumas,

vnt/h3

Vidutinis

tinkamas

gylis

Seliavų populiacijos

būklė

Alaušas 331 1163 15 Labai gera

Alnis 100 875 15 Patenkinama, būtina

kontrolė

Baluošas 339 6830 10 Labai gera

Bebrusai 336 2295 15 Labai gera

Čičirys 226,5 1500 15 Labai gera

Daugai 350 6250 10 Labai gera

Dringis 96 1200 10 Patenkinama, būtina

kontrolė

Drūkšiai 228 800 20 Labai gera

Dusia 8,6 594 20 Atsikurianti, būtina

kontrolė

Ilgai 283,5 2400 15 Labai gera

Parsvetas 190 3700 10 Gera

Plateliai 92,0 4876 20 Labai gera

Prūtas 28,5 660 15 Patenkinama, būtina

kontrolė

Stirniai 270 5630 15 Labai gera

Šventas 210,5 2525 5 Gera, atsikurianti,

būtina kontrolė

Ūkojas 278 3000 10 Gera, bet mažėja

vidutinis dydis. Būtina

kontrolė

Virintai 615 3450 15 Besiformuojanti

populiacija.

Potencialiai labai gera,

būtina kontrolė

Vištytis 53,8 1875 25 Patenkinama, tačiau

smulkėjanti. Būtina

kontrolė

Vencavas 42 1500 20 Atsikurianti, būtina

kontrolė

2.4. KITI EŽERAI

Kiti iš numatytų tirti ežerų yra gerokai seklesni ir mažesni. Šie ežerai nėra plačiai tyrinėti.

Iš likusių septynių vandens telinių: Lamėsto, Lukno, Vidinksto, Giedrio, Klovinių tvenkinio,

Ilgio ir Dusyno anksčiau tyrimai buvo vykdyti tik dvejuose, Lukno ir Vidinksto ežeruose.

Lukno ežeras (inv. Nr. 31-44) priklauso Šventosios upės baseinui, jis yra Utenos rajone,

Vakarų aukštaičių plynaukštės svėdasų-Vyžuonų mikrorajone, dugninių morenų ruože, kuris dalinai

46

yra paveiktas Viešintos upės. Ežeras pailgas, netaisyklingos formos, ištysęs iš vakarų į rytus. Lukno

ežero plotas 54,2 ha. Ežero krantinės ilgis 5,84 km, vingiuotumo koeficientas 2,22. Ežero ilgis 2,65

km, didžiausias plotis 0,41 km, vidutinis – 0,2 km. Didžiausias ežero gylis 4,6 m, vidutinis gylis

2,8 m.Ežeras pratakus, į jį iš šiaurės įteka Vastapų upelis, iš kaimyninio Luknelio ežero įteka

Luknelio upelis ir trys bevardžiai upeliai, iš ežero išteka upelis Lukna. Lukno apyežerį sudaro

plokščios nedidelės kalvos, pietinėje dalyje vyrauja priemoliai, vietomis žvyras, o daubose ir upelių

slėniuose durpė.

2001 metų tyrimų domenimis didesnę apyežerio dalį sudarė dirbami laukai, pievos tik rytinėje

dalyje buvo miškas. Kranto linija vingiuota. Šiauriniai krantai statūs, tvirti, užpelkėjusios tik

įtekančio upelio žiotys. Pietiniai krantai lėkštesni, vietomis pažliugę. Viršvandeninė augalija

nebuvo gausi, augalų juosta reta, siekė apie 5 m. Pločio. Vakarinis ežero krantas buvo ypatingai

užaugęs nendrėmis, meldais ir vandens lelijomis.Lunko ežero dugne kaupiasi nuosdos. Centrinę

ežero dalė dengia dumblingas molis. Šiaurinė ežero pakrantė smėlinga, pietvakarinė, pietinė,

pietrytinė – dumblingos. Dumblingas molis dengia 42,6 ha dugno, dumblas smėlingas ir smėlis

dumblingas po 5 ha.

2001 metų tyrimų duomenimis Lukno ežere pagal žuvų sąstatą vyravo lydeka, kuoja, karšis.

Ežero produktyvumas buvo 7,1 kg/ha iš jų 2,4 kg/ha lydekų.

Vidinkstas yra 113 ha ežeras, apie 9 km į pietvakarius nuo Utenos ir 5 km į pietryčius nuo

Leliūnų, pakrantėse yra Aleksiejiškio, Miliūnų, Pakalnių, Kvoselių, Pavidinkstės kaimai.

Pavadinimas gal būt sietinas su liet. vidus – „vidurinė dalis“. Ilgis Žuvingas (12 žuvų rūšių).

Atabradai smėlingi, tačiau daug kur užaugę vandens augalais. Baseino plotas 4,6 km², ežero

vandens lygis per metus svyruoja neženkliai – apie 30 cm. Išteka upelis, srūvantis link Versmyno

ežero (Anykštos baseinas).

Vidinksto ežeras (inv. Nr. 30-54) yra Utenos rajone, pietinėje pakrantėje yra įsikūręs Pakalnių

kaimas, nuo Utenos nutolęs 10 km. Ežeras yra Šventosios upės baseine, vandens horizontas virš

jūros lygio 162,18 m, ežeras turi 5,75 km2 baseiną. Vidinksto ežero plotas 113 ha, vanduo į šį ežerą

priteką įvairiais bevardžiais upeliais, iš vakarinės įlankos link Versmyno ežero išteka bevardis

upelis. Ežero ilgis iš šiaurės į pietus 2,4 km, vidutinis plotis 0,49 km, kranto linijos ilgis 7,2 km.

Didžiausias gylis 5,9 m, vidutinis gylis 3,8 m, vandens tūris 4,3 mln. m³. Ežeras ledyninės kilmės,

šlaitai statūs, iškilę 10-40 m ir nutolę nuo kranto per 10-70 m, šlaituose priemolio gruntai. Ežero

rytinėje ir vakarinėje dalyje yra stambesnės įlankos. Prie kranto gyliai staiga krenta, dugnas 20-50

m atstumu nuo kranto lėkštėja. Giliausia įduba yra šiaurės vakarinėje dalyje. Pakrantėse daugiausia

smėlio gruntai, 20-50 m nuo kranto prasideda juosvai pilkšvas dumblas. Smėlis sudaro 23,3 ha

dugno, dumblas 91,5 ha.

47

2001 m ichtiologinių tyrimų duomenimis Vidinksto ežere pagal žuvų sąstatą vyravo karšis,

lydeka ir kuoja. Ežero produktyvumas buvo 7,7 kg/ha, iš jų lydekų 1,3, karšių 2,4, kuojų 2,1 kg/ha.

Vidinksto ežere nuo seno gyveno plačiažnypliai vėžiai (Atacus astacus). Pagal ststistinius

duomenis plačiažnypliai vėžiai vidinksto ežere versliniu būdu buvo gaudyti 1964 m. Ir tais metais

sugauta 4100 vienetų.

48

3. 2013 M. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. TYRIMŲ METODIKA Ichtiologiniai tyrimai Utenos rajono ežeruose atlikti 2013 metais liepos–rugpjūčio

mėnesiais pagal specialiosios žvejybos leidimą nr. 037. Specialioji žvejyba ir ichtiologiniai

tyrimai vykdyti pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr.

D1-501 patvirtintą ichtiologinių tyrimų metodiką. Žvejybai naudoti statomų įvairiaakių tinklaičių

komplektai 8-12-17-21-30-37-43-50-60-70 mm, kiekvieno jų ilgis – 30 metrų, aukštis – 3 metrai,

bei selektyvūs tinklai 12-60 mm, kurių vienos sekcijos ilgis – 5 m (21 pav.). Sužvejotos žuvys

suskirstytos ilgio grupėmis, suskaičiuotos ir pasvertos. Iš kiekvienos ilgio grupės paimta po 10

vnt. žuvų ir išmatuoti šie biologiniai požymiai: bendras žuvies ilgis, ilgis iki kūno galo ir bendra

žuvies masė.

a=14 mm a=18 mm a=25 mm a=30 mm a=40 mm a=50 mm a=60

mm

3m

21 pav. Selektyvinio tinklaičio schema (a – sekcijos akytumas, h – tinklaičio aukštis).

Papildomai buvo naudoti du statomųjų įvairiaakių tinklaičių komplektai (40, 45, 50, 60 ir

70, 80 ir 90 mm akytumo tinklaičiai, kurių kiekvieno ilgis – po 35 m).

Biologiniai rodikliai apskaičiuoti pagal formules:

1. Žuvų biomasė B (kg/ha):

B = q /p * k,

kur: B – tam tikros rūšies žuvų biomasė (kg/ha);

q – tam tikros rūšies sužvejotų žuvų biomasė (g);

p – apžvejotas vandens telkinio plotas (ha);

h=3 m

49

k – žvejojimo efektyvumo koeficientas (0,2).

2. Žuvų gausumas N (vnt./ha) buvo apskaičiuojamas pagal formulę:

N = n /p * k

kur: N – tam tikros rūšies žuvų gausumas hektare;

n – tam tikros rūšies sužvejotų žuvų kiekis vienetais;

p – apžvejotas vandens telkinio plotas (ha);

k – žvejojimo efektyvumo koeficientas (0,2).

Kiekvienos žuvų rūšies produkcija kilogramais iš 1 hektaro per metus apskaičiuojama

pagal formulę:

kur: P – žuvų rūšies produkcija kilogramais į hektarą per metus (kg ha-1 m-1),

B – kiekvienos žuvų rūšies biomasė tiriamame telkinyje (kg/ha),

P/B –žuvų rūšies produkcijos ir biomasės santykis.

BPBP /

50

3.2. TIRTŲ VANDENS TELKINIŲ ŽUVŲ BENDRIJOS

Alaušo ežeras

2013 metų tyrimų duomenimis Alaušo ežere sugauta 9 rūšių žuvys – kuoja, plakis,

karšis, lynas, raudė, seliava, pūgžlys, ešerys ir lydeka.

Santykinis žuvų gausumas selektyvių tinklų laimikyje didžiausias buvo pūgžlių, seliavų

ir kuojų (29,5, 22,9 ir 22,2 procentų nuo bendro žuvų gausumo) (22 pav.). Biomasė didžiausia

buvo raudžių, jos sudarė virš 30 proc. nuo visos žuvų biomasės, apskaičiuotos vien tik pagal

selektyvių tinklų laimikį (22 pav.). Kiek didesnė santykinė biomasė selektyvių tinklų

laimikiuose buvo pūgžlių (20,2 proc.) bei lynų (14,5 procentų). Likusių rūšių gausumas ir masė

šių žvejybos įrankių komplektuose skiriasi nežymiai ir yra labai maži, ypač maža lydekų

biomasė, sudaranti vos 0,1 proc. nuo bendros žuvų biomasės. Visoje priekrantėje iki 5–6 m

gylio labai maža lydekų, ir nors šis vandens telkinys pastoviai žuvinamas lydekomis, jų

selektyviuose tinkluose, kurių bendras ilgis buvo 320 metrų, pagauta vos viena. Galima teigti,

kad lydekos šiame ežere, kur leidžima povandeninė medžioklė, yra pergaudytos.

22 pav. Atskirų rūšių žuvų santykinis gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Alaušo ežere selektyvių

tinklų laimikyje 2013 m.

Apskaičiuotasis žuvų gausumas ir biomasė selektyvių tinklų laimikyje ploto vienete, viename

hektare, didžiausias buvo seliavų, jis siekė 900 vnt.viename ha tinkamo gylio ežero plote (23 pav.).

Lydeka Plakis Karšis Ešerys Seliava Kuoja Lynas Pūgžlys Raudė

N % 0,32 8,25 0,32 3,17 22,86 22,22 1,27 29,52 12,06

B % 0,20 2,25 4,38 6,70 9,06 9,48 14,53 20,25 33,15

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

35,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

51

Biomasė irgi didžiausia seliavų – 18,3 kg/ha. Tai neabejotinai vienas didžiausių rodiklių seliavinių

ežerų grupėje, šalyje. Iš kitų žuvų išsiskiria tik pūgžlių (gelmėje) ir raudžių (priekrantėje) biomasė.

Alauše pakankamai gausios kuojos –jų yra 145 vnt./ha, bet tai tik vyresniojo amžiaus nei treji metai

žuvys. Bendras žuvingumas, apskaičiuotas vien tik pagal tokio tipo – selektyvių tinklų, žvejybos

įrankių laimikius Alaušo ežere sudaro 55,3 kg/ha,o gausumas – beveik 1,6 tūkst. vnt./ha.

23 pav. Apskaičiuotas žuvų gausumas (vnt./ha) ir biomasė (kg/ha) selektyvių tinklų laimikyje

Alaušo ežere 2013 m.

Bendras santykinis žuvų gausmas Alaušo ežere visų žvejybos įrankių laimikiuose rodo, kad

didžiausias gausumas pūgžlių, kuojų ir seliavų (atitinkamai 24,1, 22,5 ir 18,7 proc. nuo bendro žuvų

gausumo), tačiau biomasė didžiausia ešerių, ji siekia 29,2 proc. nuo bendros žuvų biomasės (24

pav.). Iš likusių žuvų išsiskiria tik pūgžlių ir kuojų gausa (atitinkamai 24,1 ir 22,5 proc.), tačiau

pūgžlių biomasė – vos 9,5 proc. nuo visos žuvų biomasės. Vis tik tai labai aukštas procentas, todėl

Alauše pūgžlys yra subdominantinė rūšis. Ežero žuvų bendrija priekrantėje nėra pilnai

subalansuota, nes plėšriosios žuvys – lydekos yra retos, jų gausa ir masė bendrijoje sudaro vos 2

procentus (apskaičiavus pagal bendrus laimikius). Plėšrūnių vaidmenį atlieka ešeriai, nes čia jie

gana stambūs, o jų masė sudaro 1/3 nuo visų žuvų masės.

0100200300400

5006007008009001000

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

ind./hakg/ha

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

52

24 pav. Bendras žuvų santykinis gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Alaušo ežere 2013 m.

Įdomiausi Alaušo ežere duomenys, kuriuose pateikiami apibendrinti žuvingumo duomenys

(25 pav.). Šiame grafike matoma, kad dominantinės rūšys ežere yra seliava ir pūgžlys (gelmėje) bei

ešerys (paviršiniuose sluoksniuose, priekrantėje iki 5 m gylio. Kiek mažesnė yra kuojos (9,6 kg/ha)

bei raudės biomasė (7,9 kg/ha). Lynų ežere galėtų gyventi nepalyginamai daugiau, daug didesnė

turėtų būti ir jų biomasė, tačiau priklausomai nuo mėgėjų žvejybos (primiausia dėl povandeninės

mežioklės) intensyvumo, pirmiausia paveikiami šių žuvų ištekliai. Mėgėjiška žūklė ir povandeninė

medžioklė pirmiausiai daro poveikį būtent priekrančių buveinėse gyvenančioms, besislepiančioms

dieną (lynams, unguriams) ar pasalūnišku gyvenimo būdu pasižyminčioms žuvims (lydekoms).

Karšis Lydeka Lynas Plakis Raudė Ešerys Seliava Kuoja Pūgžlys

N % 0,26 0,52 1,04 6,74 10,88 15,28 18,65 22,54 24,09

B % 2,06 2,16 6,84 1,06 20,32 29,23 4,26 24,54 9,53

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

35,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

53

25 pav. Bendras apskaičiuotasis žuvų gausumas (vnt./ha) ir biomasė (kg/ha) Alaušo ežere 2013 m.

Neabejotinai Alaušo ežeras yra vienas žuvingiausių ne tik Utenos rajone, bet ir visoje šalyje.

Bendras žuvingumas siekia 65 kg iš 1 ha bendro ežero ploto, žuvų gausumas – 1,5 tūkst. vnt./ha.Tačiau

kai kurių žuvų ištekliai naudojami pernelyg intensyvai, todėl savaiminė reprodukcija negali

kompensuoti populiacijų netekties dėl pergaudymo. Tam būtinas atstatomasis (palaikomasis) žuvinimas.

Tačiau apskaičiuoti tinkamus įžuvinimo medžiagos kiekius, kurie ateityje užtikrintų žuvų bendrijų

stabilumą, reikia ne visam ežero plotui, o tik vienoms ar kitoms žuvims, kurias siekiama pagausinti,

tinkamai ploto daliai. Tik taip būtų galima pasiekti teigiamų rezultatų. Alauše lydekomis žuvinimo

kiekis turėtų būti skaičiuojams ne didesniam nei 400 ha plotui, lynams – 300, unguriams – 500 ha.

Mūsų nuomone, pakanka savaiminės ešerių reprodukcijos. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais

sumažėjus tinkamų nerštaviečių plotams dėl dumblėjimo, plečiantis nendrynams, dirbtinių nerštaviečių

įrengimas trurėtų teigiamą poveikį šių žuvų gausinimui. 2013 metais pradėtas vykdyti dirbtinių

nerštaviečių įrengimo bei tolimesnės stebėsenos projektas, kartu būtų ir ilgalaikio priemonės taikymo

pavyzdys. Visa tai galėtų būti taikoma ir kitų ežerų žuvų bendrijų subalansavime.

0

100

200

300

400

500

600

700

800

900

1000

0,00

2,00

4,00

6,00

8,00

10,00

12,00

14,00

16,00

18,00

20,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasėBiomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

54

Dusyno ežeras

Dusynas – labai žuvingas karšinis–sterkinis ežeras. Tyrimų metu jame sugautos 10-ties rūšių

žuvys – kuoja, raudė, aukšlė, sterkas, karšis, paprastasis ir sidabrinis karosai, pūgžlys, ešerys ir lydeka

(26 pav.). Gausiausia žuvis – kuoja, sudaranti net 65,9 proc. nuo bendro gausumo, ir tik ešerių gausa

viršija 10 proc., o visų kitų tėra po kelis procentus. Panašiai pasiskirsto ir biomasė, tik kuojų ji sudaro

beveik 38 procentus, o iš kitų žuvų, ketvirtį – sidabriniai karosai. Likusios žuvys negausios, maža ir jų

biomasė. Tačiau Dusyno ežero tyrimų metu nesugauta lynų, nors ši žuvis šioje bendrijoje – dominantė.

Taip yra todėl, kad tyrimams naudojant unifikuotis vienasisenius statomuosius tinklus, labai gausiai

augalijos prižėlusiuose ežeruose jie nepasiekia dugno, o lieka pakibę virš augalų. Lynai tokiu atveju į

tinklus nepakliūva, išskyrus nerštinį laikotarpį. Todėl mes galime teigti, kad lynai, nors užima ir labai

svarbią padėtį rūšinėje hierarchijoje, tačiau nei jų gausa, nei jų biomasė šiame ežere nenustatyti. Reikia

tikėtis, kad Dusyno ežeras ateityje bus tiriamas papildomai, parinkus tinkamiausią tam laiką, pvz.,

gegužės pabaigą – birželio mėnesio pradžią. Tik tada bus galima pateikti galutinius duomenis apie šio

vandens telkinio pilną bendrijos sudėtį ir atskirų rūšių pasiskirstymą.

26 pav. Atskirų rūšių žuvų santykinis gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Dusyno ežere selektyvių

tinklų laimikyje 2013 m.

Kuoja Raudė Aukšlė Starkis Karšis S.karosas P. karosas Pūgžlys Ešerys Lydeka

N % 65,88 3,20 4,69 0,43 2,35 7,68 3,62 1,28 10,45 0,43

B % 37,73 0,98 1,87 5,31 6,25 25,71 7,11 0,25 5,31 9,48

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

55

Dusyne pagrindine plėšriąją žuvimi tapo sterkas. Nors jo gausa maža, tačiau čia jis veisiasi, o

bendra biomasė sudaro net 10,7 proc. nuo visų žuvų santykinės biomasės. Priešingai nei sterkas, lydeka

čia pergaudyta, jai tenka šalutinės plėšrūnės vaidmuo. Į selektyvius žvejybos įrankius lydekos visai

nepateko. Apskaičiavus biomasę tik pagal selektyvius tinklus matome, kad ji didžiausia kuojų (56,4

proc.) ir sidabrinių karosų (17,7 proc.), likusiųjų žuvų ežere nedaug (27 pav.).

27 pav. Apskaičiuotas žuvų gausumas (vnt./ha) ir biomasė (kg/ha) selektyvių tinklų laimikyje

Dusyno ežere 2013 m.

Apskaičiuotasis bendras žuvų gausumas ir biomasė pagal visų žvejybos įrankių laimikius

Dusyne pateikiamas 28–29 paveiksluose. Pagal tai galima teigti, kad tai žuvingas ežeras, žuvų gausa čia

siekia virš 2,1 tūkst. hektare, o biomasė – 109 kg.ha. Santykinis gausumas didžiausias kuojų ir ešerių,

biomasė – kuojų ir sidabrinių karosų. Vadinasi, introdukuotų žuvų bendra biomasė sudaro trečdalį visų

ežero žuvų biomasės (išskyrus lynus, kurių populiacijinai rodikliai nenustatyti).

Dar didesni introdukuotų ir vietinių žuvų skirtumai pagal biomasę, tenkančią vienam ha ežero

ploto. Vis tik absoliučia dominante ežero bendrijoje tenka laikyti kuoją. Kartu su sidabriniais karosais

šios dvi žuvys yra dominuojančios, o ateityje skirtumai, tikėtina, dar labiau padidės. Iš kitos pusės

vertinat, pastebimi ir teigiami pokyčiai – ežero bendrijoje vėl atsiranda paprastasis karosas, kurio

biomasė siekia beveik 10 kg/ha. Jeigu į ežerą daugiau nebus leidžiama sidabrinių karosų, jų turėtų

mažėti, o jų nišą palaipsniui užims paprastieji (auksiniai) karosai.

0

200

400

600

800

1000

1200

1400

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

35,00

40,00

45,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

56

28 pav. Bendras žuvų santykinis gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Dusyno ežere 2013 m.

29 pav. Bendras apskaičiuotasis žuvų gausumas (vnt./ha) ir biomasė (kg/ha) Dusyno ežere 2013 m.

Dusynas – labai įdomus hipertrofinis ežeras. Jame išlikęs perteklinis pagrindinių biogenų kiekis

dugno nuosėdose. Tačiau kol vanduo skaidrus, kol klesti povandeninė augalija, tol žuvų bendrija išliks

stabili, o ežeras toks pat žuvingas. Todėl neleistina čia žuvinti karpius ir kitas svetimžemes rūšis,

galinčias sutrikdyti medžiagų balansą.

Kuoja Raudė Aukšlė Starkis Karšis S.karosas P. karosas Pūgžlys Ešerys Lydeka

N % 56,39 2,74 4,01 0,73 2,92 17,70 4,56 1,09 9,49 0,36

B % 21,01 0,55 1,04 5,37 5,01 49,35 7,81 0,14 4,46 5,28

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

0

200

400

600

800

1000

1200

1400

0,005,00

10,0015,0020,0025,0030,0035,0040,0045,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

57

Giedrio ežeras

2013 metų tyrimų duomenimis Giedrio ežere sugauta 5 rūšių žuvys – kuoja, plakis,

karšis, sterkas ir ešerys.

Santykinis žuvų gausumas selektyvių tinklų laimikyje didžiausias buvo ešerių ir kuojų

(atitinkiamai 26,3ir 36,8 procentų nuo bendro žuvų gausumo). Biomasė didžiausia buvo ešerių,

jie sudarė virš 54 proc. nuo vios žuvų biomasės, apskaičiuotos vien tik pagal selektyvių tinklų

laimikį (30pav.). Kiek didesnė santykinė biomasė selektyvių tinklų laimikiuose buvo kuojų

(16,5 procentų). Likusių rūšių gausumas ir masė šių žvejybos įrankių komplektuose skiriasi

nežymiai ir yra labai maži. Priekrantėje iki 5–6 m. gylio labai maža lydekų, ir nors šis vandens

telkinys pastoviai žuvinamas lydekomis, jų selektyviuose tinkluose iš viso nesugauta. Galima

teigti, kad lydekos šiame ežere, kur intensyviai žvejojamos, yra pergaudytos, o dar netolimoje

praeityje čia buvo gaudoma ir neleistinais įrankiais. Tai rodo ir labai mažas vidutinis ešerių

dydis.

30 pav. Atskirų rūšių žuvų santykinis gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Giedrio ežere selektyvių

tinklų laimikyje 2013 m.

Apskaičiuotasis žuvų gausumas ir biomasė selektyvių tinklų laimikyje viename hektare,

didžiausias buvo kuojų, plakių ir ešerių (atitinkamai 58,50 ir 42 vnt. viename ežero hektare (31

pav.). Biomasė irgi didžiausia ešerių – 4,5 kg/ha. Tai neabejotinai vienas mažiausių rodiklių, seklių

eutrofinių ežerų grupėje, šalyje. Tarp kitų žuvų negalima išskirti nei vienos subdominantės. Bendras

žuvingumas, apskaičiuotas vien tik pagal tokio tipo – selektyvių tinklų, žvejybos įrankių laimikius

Giedrio ežere sudaro vos 8,3 kg/ha,o gausumas – 176 vnt./ha.

Kuoja Plakis Karšis Starkis Ešerys

N % 36,84 21,05 13,16 2,63 26,32

B % 16,53 4,87 22,96 1,11 54,52

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

58

31 pav. Apskaičiuotas žuvų gausumas (vnt./ha) ir biomasė (kg/ha) selektyvių tinklų laimikyje

Giedrio ežere 2013 m.

Bendras santykinis žuvų gausumas Giedrio ežere visų žvejybos įrankių laimikiuose rodo, kad

santykinis gausumas didžiausias kuojų ir ešerių (atitinkamai 35,9 ir 25,6 proc. nuo bendro žuvų

gausumo), tačiau biomasė didžiausia karšių, ji siekia 57 proc. nuo bendros žuvų biomasės (32–33

pav.). Iš likusių žuvų išsiskiria tik plakių gausa (20,5 proc.), tačiau jų biomasė – vos 2,7 proc. nuo

visos žuvų biomasės. Vis tik tai labai mažas procentas, todėl Giedryje plakiai yra puikius

indikatorius, rodantis, kad čia labai trūksta plėšriųjų žuvų. Ežero žuvų bendrija priekrantėje nėra

pilnai subalansuota, nes plėšriosios žuvys – lydekos yra retos, jų gausa ir masė bendrijoje nežymi,

todėl tyrimų metu nebuvo sugauta nei viena lydeka. Plėšrūnų vaidmenį atlieka ešeriai, tačiau čia jie

gana smulkūs, nors jų masė sudaro 1/3 nuo visų žuvų masės.

Giedrys, vertinant pagal dabartinę bendrijos būklę, yra karšinis–sterkinis ežeras. Kaip reta

kuriame kitame ežere, čia žuvų tyrimo metu gauti rezultatai skirtingomis žvejybos priemonėmis

beveik nesiskiria, išskyrus karšių biomasę ir gausą. Kai kuriuos žuvys (lydekos, lynai, raudės)

tokios retos, kad jų nepavyko sugauti bendrame tinklų komplekte, kurio ilgis sudarė 410 metrų!

Ateityje Giedryje plėšrūnių vaidmenį turėtų perimti lydekos priekrantėje ir sterkai gelmėje. Tada

ženkliai sumažėtų plakių, smulkių kuojų, pagerėtų karšių augimas, nes jiems liktų daugiau maisto.

Perspektyvoje čia būtų galima įleisti ir šamų, kurie neabejotinai taptų menkaverčių žuvų gausos

reguliatoriumi ir padidintų plėšriųjų žuvų vaidmenį bendrijoje, tuo pačių būtų patrauklus žvejybos

objektas.

0

10

20

30

40

50

60

70

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

ind

./ha

kg/h

aApskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Gausumas (ind./ha)

Gausumas (ind./ha)

59

32 pav. Bendras žuvų santykinis gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Giedrio ežere 2013 m.

33 pav. Bendras apskaičiuotasis žuvų gausumas (vnt./ha) ir biomasė (kg/ha) Giedrio ežere 2013 m.

Pagal apibendrintus duomenis galima teigti, kad dominantinė rūšis Giedrio ežere yra ešerys.

Kitų žuvų reikšmė daug mažesnė. Lynų ežere galėtų gyventi nepalyginamai daugiau, daug didesnė

turėtų būti ir jų biomasė, tačiau anksčiau čia buvusi nelegali žvejyba pirmiausiai paveikė šių žuvų

išteklius. Lynus būtų galima pagausinti atvežus ir įleidus dvimečių pagal mėgėjų žvejybai

galiojančias normas, tačiau tik į 1/3 ežero ploto, kur yra jiems tinkamos gyvenimo sąlygos.

Kuoja Plakis Karšis Starkis Ešerys

N % 35,90 20,51 15,38 2,56 25,64

B % 9,23 2,72 57,00 0,62 30,43

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

0

10

20

30

40

50

60

70

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Gausumas (ind./ha)

Gausumas (ind./ha)

60

Ilgio ežeras

2013 metų tyrimų duomenimis Ilgio ežere sugauta 9 rūšių žuvys. Selektyvių tinklų

laimikyje didžiausias santykinis gausumas buvo ešerių – virš 51 procento nuo bendro žuvų

gausumo (34 pav.). Didžiausia santykinė biomasė selektyvių tinklų laimikiuose taip pat buvo

ešerių (39 proc.), beveik 2 kartus mažesnė biomasė – kuojų ir lynų (atitinkiamai 18 ir 19,8

proc). Likusių rūšių gausumas ir masė šių žvejybos įrankių komplektuose skiriasi nežymiai ir

yra labai maži, tik plakiai sudarė beveik 12 proc. Ešerys Ilgio ežere, vertinant vien tik pagal

selektyvių tinklų laimikius, yra indikatorinė rūšis, labai gerai rodanti dabartinę ežero

ichtiofaunos naudojimo tendenciją ir visos bendrijos būklę. Nors ežere sumažėję nelegalios

žvejybos tinkliniais įrankiais atvejų, tačiau vasarą naktimis dar žvejojama kitais nelegaliais

būdais. Priekrantėje maža lydekų, ir nors ežeras pastoviai žuvinamas lydekomis, gal todėl

selektyviuose tinkluose jų iš viso nepagauta. Iš kitos pusės vertinant, lydekoms reprodukcijos

sąlygos yra blogos dėl joms ypač netinkamų biotopų (ežere labai siaura litoralė, už jos

prasideda šlaitas, neapaugęs žoline augalija), todėl vasarą jaunų amžiaus grupių lydekos laikosi

pačioje priekrantės aukštųjų helofitų seklumoje, siaurų litoralės įlankų su žoline povandenine

augalija dalyje, todėl padidėja vidurūšinė konkurencija, pasireiškia kanibalizmas, todėl net ir

intensyviai žuvinant lydekų ištekliai negausėja.

Apskaičiuotas žuvų gausumas ir biomasė priekrantėje (kaip kad įrankiai statomi pagal

metodiką), selektyvių tinklų laimikyje iš esmės atitinka santykinį žuvų gausumo ir masės

pasiskirstymą, aprašytą aukščiau (35 pav.), tačiau ženkliai iš kitų žuvų rodiklių išsiskiria plakių

gausumas – jų čia nustatya 125 vnt./ha arba 2,7 kg/ha. Taikant ekologinę sampratą „plėšrūnas–

auka“, priekrantės bendrijoje trūksta plėšrūnių. Tokio tipo ežeruose kaip Ilgis Lietuvoje ir

artimuose regionuose, kur žuvų ištekliai naudojami racionaliai ir atkuriami pagal biologiškai

pagrįstas nuostatas, plėšrūnų biomasė turi būti 20-25 proc. nuo bendros žuvų biomasės. Vis tik

reikia pažymėti, kad apie lydekų reikšmę viso ežero biocenozei vien tik pagal selektyvių tinklų

laimikius spręsti negalima.

Ilgio ežero priekrantės žuvų bendrijoje turėtų gyventi žymiai didesnis lynų kiekis ir

atitinkamai turėtų būti didesnė jų masė. Tačiau dėl iki šiol buvusios žuvininkystės vystymo

koncepcijos, prioritetą teikiant intensyviai mėgėjiškai žvejybai ir ankstesnio nelegalios

žvejybos „preso“ priekrantės bendrijos žuvims, lynų ir lydekų, svarbiausių žvejybos objektų,

ištekliai nualinti labiausiai: lynų – nelegalios žvejybos, lydekų – jas išgaudant mėgėjams. Kitų

žuvų išteklius iki šiol žvejai mėgėjai naudojo taip pat intensyviai, tačiau dėl joms palankesnių

reprodukcijos sąlygų, geresnių adaptacinių savybių, ešerių gausa ir biomasė yra proporcingai

dideli. Netipiškų priekrantės rūšių – karšių čia iš esmės ne neršto metu negali būti daug. Taip

61

pat netinkamos gyventi sąlygos čia pūgžliams ir aukšlėms. Tyrimų metu paprastųjų aukšlių iš

viso sugavome tik dvi. Ilgio ežere buvo sugautas ir vienas lynas. Reikia tikėtis, kad ateityje jų

pagausės, arba jų ištekliai bus papildomai atkurti. Tačiau lynams gyventi tinkami plotai ežere

labai nedideli, užtai tikėtis ženklaus jų pagausėjimo neverta.

24 pav. Atskirų rūšių žuvų santykinis gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Ilgio ežere selektyvių

tinklų laimikyje 2013 m.

Selektyvių tinklų naudojimo ichtiologiniuose tyrimuose ypatybė yra ta, kad jų

laimikiuose labai gerai atspindima jaunų amžiaus grupių, paprastai trumpaamžių žuvų, rūšinė

sudėtis, gausumas ir biomasė, tačiau vyresnio amžiaus, lynų ir karšių apskaičiuoti rodikliai

paprastai būna gerokai žemesni, nei realiai yra konkrečiame vandens telkinyje. Todėl vien tik

pagal selektyviais tinklais nustatytus rodiklius apie vandens telkinio, ypač didesnio ploto, būklę

spręsti negalima.

Apskaičiuotasis žuvingumas pagal selektyvių tinklų laimikius iš esmės atspindi

santykinius rodiklius ir jis siekia beveik 16 kg iš 1 ha ežero ploto. Tai labai žemas rodiklis.

Mažas gausumas bei atskirų rūšių žuvų masė. Tik ešerių kiek daugiau (atitinkamai 262 vnt./ha

bei 5,9 kg/ha).

Aukšlė Plakis Kuoja Lynas Raudė Karšis Pūgžlys Ešerys

N % 1,63 16,26 18,70 0,81 4,07 5,69 1,63 51,22

B % 0,99 11,76 18,11 19,82 1,82 6,93 1,52 39,04

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

62

35 pav. Apskaičiuotas žuvų gausumas Ilgio ežero priekrantėje (vnt./ha) ir biomasė (kg/ha)

selektyvių tinklų laimikyje 2013 m.

Sprendžiant pagal bendruose laimikiuose gautus tyrimų duomenis, ežere pagal gausumą

vyrauja ešerys, pagal biomasę – lydeka. Iš plėšrūnių rūšių („plėšrūnas–auka“ sąvokoje ešerys tėra

obligatinis plėšrūnas, jeigu jo masė mažesnė nei 150–200 g), todėl dominate rūšimi Ilgyje yra

lydeka, subdominatine rūšimi laikytinas ešerys.

Pūgžlių, plakių, aukšlių kiekį ateityje ženkliai turėtų sumažinti stambūs plėšrūnai (lydekos,

dideli ešeriai). Taip būtų optimaliai išnaudojami visi mitybiniai ištekliai ir padidintas natūralus ežero

produktyvumas, tačiau ne menkaverčių, o vertingų rūšių sąskaita.

Bendras Ilgio ežero žuvingumas siekia 22,8 kg iš 1 ha, o gausumas – virš 440 ind./ha

(neskaitant jaunų amžiaus grupių žuvų) (36–37 pav.). Tokių žemų produktyvumo rodiklių reta kuriame

kitame Utenos rajono natūraliame ežere, panašūs yra gal tik Klovinių tvenkinyje bei Giedrio ežere.

Ežere išlieka labai intensyvaus mėgėjiškos žvejybos „preso“ pasekmė – pernelyg mažas lydekų kiekis,

nors jų amžius labai skirtingas, o didžiausia sugauta lydeka buvo 3 kg masės. Ateityje norint tinkamai

subalansuoti žuvų rūšinę sudėti ir jų amžines grupes, sumažinti menkaverčių žuvų kiekį, būtina

apriboti naudojimą, gal, pvz., įvedant didesnį leidžiamą sugauti lydekų ilgį – 50 cm (tik tokio ilgio

lydekas leidžiama gaudyti, pvz., Latvijoje).

0

50

100

150

200

250

300

0,00

1,00

2,00

3,00

4,00

5,00

6,00

7,00

ind

./ha

kg/h

aApskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

63

36 pav. Bendras santykinis žuvų gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Ilgio ežere

37 pav. Apskaičiuotas bendras žuvų gausumas ir biomasė 1 ha Ilgio ežero ploto

Aukšlė Plakis Kuoja Lynas Raudė Lydeka Karšis Pūgžlys Ešerys

N % 1,59 15,87 18,25 0,79 3,97 1,59 6,35 1,59 50,00

B % 0,44 5,18 7,98 8,73 0,80 46,14 12,85 0,67 17,20

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

0

20

40

60

80

100

120

140

160

180

200

0,00

2,00

4,00

6,00

8,00

10,00

12,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

64

Klovinių tvenkinys

Klovinių tvenkinyje sugautos 5 rūšių žuvys (38 pav.). Didžiausias santykinis gausumas buvo

kuojų (virš 72 proc. nuo bendro gausumo), o biomasė – raudžių ir ešerių (atitinkamai 8,3 ir 16,6

proc.). Visi rodikliai apskaičiuoti pagal bendrus visų žvejybos įrankių laimikius, atskirai

neišskiriant selektyvių ir įvairiaakių tinklų, nes sugavimai atskirose įrankių sekcijose ir atskiruose

įvairiaakiuose tinkluose praktiškai nesiskyrė, kaip nesiskyrė ir nevienoduose tyrimų vietų gyliuose

ir buveinėse. Visų kitų rūšių santykinis gausumas buvo labai mažas ir neviršijo 8 proc..

38 pav. Bendras santykinis žuvų gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Klovinių tvenkinyje

Didžiausias apskaičiuotas žuvų gausumas viename Klovinių tvenkinio hektare buvo kuojų

(virš 490 vnt./ha) ir ešerių (beveik 680 vnt./ha) (39 pav.). Kiek kitaip pasiskirstė biomasė –

didžiausia ji nustatyta kuojų (68,3 proc. arba 33,9 kg/ha), o visų kitų žuvų buvo labai maža ir

pasiskirsė po lygiai (2,4–4,0 kg/ha). Šios keturios rūšys yra bendrijos šalutinės ar subdominantinės

rūšys. Tvenkinyje santykinai mažas menkaverčių žuvų kiekis, nes jas gana efektyviai sureguliuoja

plėšriosios žuvys, ir nors bendra lydekų santykinė biomasė tesudaro 7 procentus, tai yra 3,6 kg

viename ha ežero ploto. Klovinių tvenkinyje gyvena ir sterkai, tačiau tyrimų metu jų nesugauta,

todėl spręsti apie šių žuvų įtaką bendrojoje negalima.

Kuoja Raudė Lydeka Karšis Ešerys

N % 72,29 8,28 0,64 2,23 16,56

B % 68,26 6,89 7,22 12,78 4,85

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

80,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

65

Bendras Klovinių tvenkinio žuvingumas sudaro 47,3 kg iš 1 ha vyresnių nei 3 m. amžiaus

žuvų (jaunesnių amžiaus grupių žuvys neapskaitomos, jų labai didelis mirtingumas). Tačiau realiai

šis rodiklis yra žymiai didesnis, nei apskaičiuotasis, nes tvenkinyje, be sterko, dar gyvena ir lynai,

plakiai bei kitos žuvys. Netikslūs rezultatai gauti todėl, kad atliekant tyrimus tvenkinyje buvo labai

skaidrus vanduo, kas yra labai neįprasta vasaros menesiais. Todėl žuvys vengė žvejybos įrankių, o

aktyvesnės ar prieblandose medžiojančios iš viso nesugautos. Kaip ir Dusyne, taip ir šiame vandens

telkinyje tyrimus reikėtų pakartoti po 2–3 metų, ypač giluminėje dalyje. Tada būtų galima ne tik

patikslinti bendrijos sudėtį ir kitus parametrus, tačiau realiai įvertinti ir žuvinimo įtaką žuvingumui.

39 pav. Apskaičiuotas bendras žuvų gausumas ir biomasė 1 ha telkinio ploto Klovinių

tvenkinyje

0

100

200

300

400

500

600

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

35,00

40,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

66

Lamėsto ežeras

Tyrimų metu sugautos 10 rūšių žuvys: lydeka, kuoja, paprastoji aukšlė, karšis, plakis,

raudė, sterkas, lynas, pūgžlys ir ešerys (40 pav.).

Lamėsto ežere santykinis žuvų gausumas selektyviuose tinkluose (akytumas kinta nuo 14

mm iki 60 mm) didžiausias buvo raudžių (20,8 procento nuo bendro žuvų gausumo), sterkų

(18,2 proc.) bei plakių (18,6 proc.). Tik karšių (14,5 proc.) gausumas buvo kiek didesnis, o

likusių žuvų labai maža (40-41 pav.). Tačiau didžiausia buvo lynų biomasė (31,6 proc.), nors

gana didelė ir sterkų (19,5 proc.) bei karšių (16,5 proc.). Likusių rūšių žuvų biomasė buvo

maža ir neviršijo 9 procentų nuo bendros biomasės. Ežere nepakankamai gausios plėšrūnės

(lydekos selektyviuose tinkluose sugautos tik keturios).

40 pav. Santykinis žuvų gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Lamėsto ežere selektyvių tinklų

laimikiuose

Kaip matoma 41 paveikle pateiktame grafike, Lamėsto ežero žuvų bendrija, vertinant

vien tik pagal selektyvių tinklų laimikius, yra pakankamai gerai subalansuota. Dominantine

rūšimi pagal biomasės santyki laikytinas lynas, likusios dvi rūšys – sterkas ir karšis –

Starkis Aukšlė Plakis Pūgžlys Lynas Kuoja Raudė Lydeka Karšis Ešerys

N % 18,22 0,74 18,59 0,37 2,23 15,99 20,82 1,49 14,50 7,06

B % 19,54 0,21 4,10 0,05 31,58 6,74 8,53 4,84 16,45 7,97

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

35,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

67

subdominantėmis. Žuvų pasiskirstymą ir rūšinę įvairovę lemia ne tiek gyvenimo sąlygos, kiek

naudojimas. Žvejyba Lamėste nėra intensyvi, retai pasitaiko nelegalios žvejybos atvejų, todėl

čia pakanka ir plėšrūnų, ir menkavertės žuvys (aukšlės, pūgžliai) neišsiskiria gausa. Pastarųjų

rūšių žuvų gausą maitindamiesi sureguliuoja sterkai, kurie čia sėkmingai veisiasi.

Apskaičiuotasis žuvų gausumas ir biomasė viename ežero ploto vienete – hektare iš

esmės atitinka santykinį pasiskirstymą (41 pav.). Taigi Lamėsto ežeras yra labai produktyvus, o

jo žuvų bendrija subalansuojama dėl gamtinių sąlygų. Mėgėjų žvejybai ežere svarbiausia rūšis

yra ešerys ir kuoja. Todėl jų gausos ir biomasės rodikliai palyginus yra maži. Selektyvių tinklų

laimikio analizė parodė, kad vien tik jaunų amžinių grupių žuvų biomasė siekia beveik 74 kg iš

1 ha ežero ploto, o gausa – 1,16 tūkst. ind./ha. Tai yra aukštas rodiklis, rodantis didelį

potencialą tiek bendro produktyvumo, tiek atskirų rūšių produktyvumo didėjimui.

41 pav. Apskaičiuotas žuvų gausumas selektyvių tinklų laimikyje Lamėsto ežere

0

50

100

150

200

250

300

350

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

68

Bendruose visų žvejybos įrankių laimikiuose iš esmės nustatytas toks pat žuvų gausos ir

biomasės pasiskirstymas, kaip ir selektyviuose tinkluose (42 pav.). Tačiau nustatyti ženkliai

didesni karšių gausumo ir biomasės rodikliai – santykinis gausumas 14,5 proc., biomasė – 16,5

proc.. Vis tik reikia pažymėti, kad vyrauja jauni karšiai, 4-5 metų amžiaus ir tai gali būti

perprodukcijos pasekmė, kada žuvys dėl maisto stokos auga lėtai. Apskaičiavus bendrą žuvų

gausą ir biomasę Lamėsto ežere gauti rodikliai išties nėra labai dideli lyginant su pačiais

produktyviausiais ežerais. Bendra žuvų buomasė sudarė tik 43 kg iš 1 ha, o žuvų gausumas

viršijo 800 ind./ha, ir tai neskaitant pačių jauniausių žuvų, kurių ilgis mažesnis nei 6–8 cm (42–

43 pav.).

42 pav. Santykinis žuvų gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Lamėsto ežere bendruose

laimikiuose.

Baigiant aptarti Lamėsto ežero žuvų bendrijos rodiklius galima būtų samprotauti, kad kai

kurių žuvų, pirmiausia lynų, lydekų gausumui ežere nemenką poveikį anksčiau darė nelegali

žvejyba tinkliniais žvejybos įrankiais. Belieka tikėtis, kad tai žuvų ištekliams nebeturės įtakos jau

artimiausiais metais. Ežero nuominkas (išduotas leidimas naudoti žvejybos plotą) – Utenos

medžiotojų ir žvejų draugija ežerą nuolatos žuvina. Tačiau ateityje būtų gerai, kad žuvinama būtų

ne lydekų lervutėmis, o šiųmetukėmis, jas išleidžiant visu ežero perimetru. Tik taip būtų galima

kompensuoti meškeriotojų išgaudomus lydekų kiekius.

Starkis Aukšlė Plakis Pūgžlys Lynas Kuoja Raudė Lydeka Karšis Ešerys

N % 18,22 0,74 18,59 0,37 2,23 15,99 20,82 1,49 14,50 7,06

B % 19,54 0,21 4,10 0,05 31,58 6,74 8,53 4,84 16,45 7,97

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

35,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

69

43 pav. Apskaičiuotas bendras žuvų gausumas Lamėsto ežere 2013 m. vasarą

Lukno ežeras

Lukno ežeras – vienas iš tirtų Utenos rajono vandens telkinių, kuriame žuvų bendrija labiausiai

paveikta žvejybos, mažiausiai subalansuota atskirų rūšių gausa ir masė, neproporcingai didelis

menkaverčių žuvų, visų pirma plakių gausumas, maža plėšrūnių. Jeigu vertintume vien tik pagal

selektyių tinklų laimikius, tai Luknas būtų tipiškas kuojinis ežeras. Kuojos čia sudarytų beveik 30 proc.

pagal gausą ne ką mažesnė ir biomasė (33,9 proc.). Tačiau absoliuti dominantinė rūšis būtų plakis

(gausumas 60,3 proc., masė 25,6 proc.) (44–45 pav.). Iš viso Lukne sugauta 10-ties rūšių žuvų.

Lukne nedidelis ir bendras žuvingumas, siekiantis 76,6 kg iš vieno ha, tačiau ežere vyrauja labai

smulkios žuvys, kurių gausa siekia net 3,3 tūkst. vnt./ha. Šie vertinimai daromi vien tik pagal selektyvių

tinklų laimikius, t.y. didžiąją dalimi visi apskaičiuotieji rodikliai parodo jaunų amžiaus grupių

populiacijų parametrus (46 pav.). Iš kitos pusės vertinant galima teigti, kad ežere pakankamai didelė

rūšinė įvairovė, čia gyvena introdukuoti sterkai bei sidabriniai karosai, yra išlikę ir paprastieji karosai.

Nelegalios žvejybos įrodymas – labai mažas lynų kiekis (turimo metu sugautas vos vienas 10 g masės

lynukas).

0

50

100

150

200

250

300

350

0,00

2,00

4,00

6,00

8,00

10,00

12,00

ind

./ha

kg/h

aApskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

70

44 pav. Santykinis žuvų gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Lukno ežere selektyvių tinklų

laimikiuose.

45 pav. Apskaičiuotas žuvų gausumas selektyvių tinklų laimikyje Lukno ežere

Aukšlė Starkis Lydeka Raudė KuojaS.

karosas

P.

karosasPlakis Pūgžlys Lynas Karšis Ešerys

N % 1,63 0,98 0,49 1,14 29,58 0,33 1,31 60,29 0,16 0,16 2,12 3,43

B % 1,08 2,47 10,06 0,62 33,91 2,31 15,59 25,63 0,05 0,06 1,41 7,88

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

0

500

1000

1500

2000

2500

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

71

Nuo selektyvių tinklų mažai skyrėsi ir bendras laimikis, t.y. žuvys sugautos tos pačios, tik kiek

kitaip pasiskirstė jų gausa bei masė (46 pav.). Todėl Lukne dominatinė rūšis yra plakis, pagal gausą

sudarantis daugiau nei pusę visų žuvų gausumo. Plakių biomasė daug mažesnė, vos 10,4 proc., o tai

lemia labai mažas vidutinis jų dydis (svoris vos 11 gramų). Iš kitų žuvų išsiskiria tik subdominatine

rūšimi esanti kuoja (gausa beveik 30 proc., masė – 33,9 proc.). Likusios žuvys negausios, nors kai kurių

masė viršija 10 proc. (lydekų, paprastųjų karosų, sterkų).

46 pav. Bendras santykinis žuvų gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Lukno ežere 2013 m.

Apskaičiuotasis bendras žuvų gausumas Lukne labai nežymiai skiriasi nuo rezultatų, gautų

apskaičiavus selektyvių tinklų laimikius ir sudaro 75,1 kg/ha, o žuvų gausumas – 2,8 tūkst. ind./ha

(47 pav.). Taigi Luknas – vidutinio produktyvumo ežeras, kuriame dėl pergaudos vyrauja smulkios

žuvys, kuriame pernelyg didelis menkaverčių karpinių žuvų kiekis. Nežiūrint to, kad šiame ežere

yra įveistas sterkas, tačiau kartu su lydekomis (1,5 proc. nuo bendro gausumo ir vos 12,5 proc.

pagal biomasę) plėšriųjų žuvų kiekis aiškiai per mažas, kad bendrija galėtų būti vadinama

subalansuota. Tokia bendrija nualina maisto išteklius, kurie neproporcingai panaudojami atskirų

rūšių, neatsitiktinai karšis čia tėra antraeilė rūšis. Norėtųsi tikėti, kad ežere padėtis ženkliai pasikeis.

Tam turi praeiti keleri metai, kai žuvys bus gaudomos tik legaliomis priemonėmis, o kryptingas

žuvinimas padės pagausinti žuvų išteklius.

Aukšlė Starkis Lydeka Raudė KuojaS.

karosas

P.

karosasPlakis Pūgžlys Lynas Karšis Ešerys

N % 1,50 2,40 0,45 1,05 27,29 0,30 3,60 55,32 0,15 0,45 3,45 5,55

B % 0,44 13,02 4,08 0,25 14,19 0,94 26,89 10,39 0,02 3,32 11,69 15,21

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

72

47 pav. Bendras apskaičiuotas žuvų gausumas ir biomasė Lukno ežere

Tauragno ežeras

Tauragnas neabejotinai vienas įdomiausių ežerų ichtiologams. Jis nuo seno buvo garsus ne tik

išskirtiniu savo gyliu, bet ir žuvimis. Čia gyveno vieni didžiausių Lietuvoje ešeriai, užaugdavę iki 3 ir

daugiau kilogramų svorio, veisėsi labai stambios, iki 300 g svorio seliavos, priekrantėse tarp žolynų

besišildančios raudės kartais užaugdavo didesnės nei 1 kg. O kur dar nepaprasto dydžio kuojos, metro

ilgio unguriai, rekordinės „tauragninės“ lydekos. Įdomu tai, kad visa tai vyko ne prieš pusšimtį metų ar

dar anksčiau, o palyginus netolimoje praeityje XX amžiauis 8–9 dešimtmečiuose. Deja, besikeičianti

aplinka, gamtinės sąlygos, pagaliau tiesioginė žmogaus veikla žuvų bendriją pakeitė: nebėra ešerių,

kurių amžius siekdavo 20 ir daugiau metų, kelis kartus sumažėjo seliavų, sutrumpėjo vidutinis jų

amžius, išmigravo paskutinieji unguriai. Tik raudės Tauragne vis dar neapsakomai didelės, nuolatos jų

gausėja užželiančiose ežero įlankose. Atlikus tyrimus 2013 m. vasarą, taip pat pasinaudoję kolegų iš

Gamtos tyrimų centro atlikto monitoringo duomenis ir visus juos apibendrinę, gavome pakankamai

aiškų vaizdą apioe Tauragno ežero žuvų bendrijos būklę.

Kaip matome iš 48 paveiksle pateikto grafiko, vien tik pagal selektyvių tinklų laimikį Tauragno

žuvų bendrijoje didžiausias santykinis gausumas yra kuojų (36 proc.) ir plakių (31,3 proc.), o biomasė –

ešerių (39,1 proc.), nedaug mažesnė kuojų biomasė (34,2 proc.). Visų likusių žuvų maža, nedidelė ir jų

biomasės dalis bendrijoje.

0

500

1000

1500

2000

2500

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

73

48 pav. Santykinis žuvų gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Tauragno ežere selektyvių tinklų

laimikiuose 2013 m.

Apskaičiuotasis žuvingumas pagal selektyvių tinklų laimikį parodė, kad bendra biomasė nėra

didelė ir tesiekia 31,6 kg iš 1 ha ežero ploto. Didžiausias gausumas buvo plakių (147 ind./ha, bei kuojų

(112 ind./ha) (49 pav.). Didžiausia biomasė buvo ešerių (11,1 kg/ha) bei kuojų (9,7 kg/ha). Likusiųjų

žuvų laimikiai, o tuo pačiu ir apskaičiuotieji rodikliai buvo nepalyginamai mažesni ir plakių sudarė

beveik 4 kg/ha, lydekų 363, kg/ha, ungurių 2,2 kg/ha. Likusiųjų žuvų šie rodikliai buvo žymiai mažesni.

Reikia pažymėti, kad pagal tyrimų metodiką selektyvūs tiklai statomi negiliose ežero vietose, kur gylis

nuo 3 iki 6–8 metrų ar dar mažiau. Todėl šiais įrankiais nesugauta seliavų, ežerinių stintų, gelmėse

besilaikančių stambių ešerių.

Kuoja Ešerys Plakis Karšis Lydeka Pūgžlys P. aukšlė Raudė Ungurys

N % 58,70 26,04 9,11 2,49 1,30 1,18 0,59 0,47 0,1183432

B % 50,31 32,07 3,39 1,86 10,27 0,29 0,16 1,43 0,23370518

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

74

49 pav. Apskaičiuotas žuvų gausumas ir biomasė selektyvių tinklų laimikyje Tauragno ežere 2013 m.

Neatpažįstamai pasikeičia vaizdas 50 paveikle pavaizduotame grafike. Čia pateikiami visais

žvejybos įrankiais (įvairiaakaiais, seliaviniais, stintiniais bei selektyviaisiais tinklais) sugautų laimikių

apibendrinti rezultatai. Pagal juos matome, kad iš viso Tauragne sužvejota 12-os rūšių žuvų. Santykinis

gausumas didžiausias buvo kuojų (42,8 proc.), seliavų (24,2 proc.) bei ešerių (18,8 proc.). Tai atitinka ir

ankstesnių tyrimų metų gautas išvadas. Vis tik realiai ežere žuvys vasarą gyvena skirtingomis

bendrijomis – priekrantėse vyrauja kuojos, žolių sąžalynuose – raudės, plakiai, gelmėse nuo priedugnio

iki 7–8 m ties paviršiumi– seliavos,virš gelmių, bet ne giliau kaip iki 8 m, – aukšlės, šalia jų – ešeriai,

pačiame preidugnyje – vėgėlės, ežerinės stintos. Tarpinėse ežero dalyse – iki 18 m gylio ant šlaitų ties

iškyšuliais, apie seklumas ežero viduryje, kur dumblėtas dugnas, laikosi karšiai, pūgžliai, kiek sekliau –

plakiai. Kuojos, gi atvirkščiai, laikosi kieto grunto buveinėse, ypač kur dugnas nuklotas moliuskų,

dreisenų, kolonijomis. Visas šias ežero buveines vienu ar kitu metų laiku aplanko pagrindinės ežero

plėšriosios žuvys – lydekos ir stambūs ešeriai, nors ir negausūs, tačiau ežero gyvenimui svarbūs

unguriai.

0100200300400500600700800900

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

ind

./ha

kg/h

aApskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija

(kg/ha/m.)Gausumas (ind./ha)

75

50 pav. Bendras santykinis žuvų gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Tauragno ežere 2013 m.

Apskaičiuotaisis Tauragno ežero žuvingumas – 1,8 tūkst. ind. į 1 ha bendro ežero ploto ir 237

kg/ha (51 pav.). Tai beveik 3 kartus didesnė biomasė, nei kituose tirtuose rajono ežeruose. Tokie

rodikliai rodo, kad ežere žuvys nėra pergaudytos, išskyrus seliavas – jų individų vidutinis dydis

ženkliai mažesnis, nei jos buvo šiame ežere prieš 8–10 metų. Iš kitos pusės vertinat galima teigti,

kad seliavų populiacija turi labai geras galimybes atsikurti, nes mažesnio dydžio – 80-120 g žuvų

yra gausu, tik bent dvejus metus reikia jų negaudyti reprodukcijai neršto metu. Taip pat gaudant

seliavas verslui neleistina naudoti tankesnius nei 26 mm akytumo tinklus. Gera ir kuojų, ešerių,

raudžių populiacijų būklė. Kas kita karšiai – Tauragne jų yra, tačiau juos sugauti tinklais nėra

lengva, ir todėl gaunami karšių gausos rodikliai yra nepatikimi. Gausiausia žuvis Tauragne – seliava

(451 ind./ha, arba, priklausomai nuo vidutinio joms tinkamo gylio konkrečioje ežero vietoje – ne

mažiau kaip 5,4 tūkst. individų vidutiniame 12 metrų gylyje, viename hektare ežero ploto virš

gelmių. Todėl seliavų masė, paskaičiuota vienam hektarui tinkamo ploto (40,6 kg/ha) turėtų būti

vertinama ne mažesne mase kaip 480–500 kg tinkamo gylio tūrio vienete. Vis tik nėra lengva

apskaičiuoti visus seliavų išteklius, nes ežero dubens forma ir dugno reljefai yra labai sudėtingi, dėl

deguonies trūkumo, ne visose duobėse priedugnyje tinkamos sąlygos seliavoms. Tačiau

Kuoja Ešerys Plakis Karšis Lydeka Pūgžlys P. aukšlė Raudė Seliava Stinta Vėgėlė Ungurys

N % 42,78 18,75 5,80 2,38 0,89 1,34 0,37 0,89 24,18 2,157738 0,372024 0,074405

B % 32,69 30,22 1,92 1,48 7,37 0,28 0,09 2,86 22,28 0,233075 0,449394 0,13101

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

35,00

40,00

45,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

76

preliminariai, seliavų Tauragne galėtų gyventi iki 12-15 tonų. Remiantis šiais paskaičiavimais,

kasmetinis seliavų laimikis (biologiškai pagrįstas naudojimas negali viršyti 25 procentų), įskaitant ir

kasmet žūstančią seliavų populiacijos dalį (taip vadinama populiacijos netektis) neturėtų būti

didesnis kaip 3 tonos.

51 pav. Bendras apskaičiuotas žuvų gausumas ir biomasė Tauragno ežere 2013 m.

Kitų žuvų ištekliai labai priklauso nuo atskirų rūšių tarpusavio santykio. Pvz., ešeriai, jeigu jų

dydis pasiekia 300—400 g, tiesiogiai reguliuoja ežerinių stintų gausą, lydekos – seliavų, gelmėse

nuo vasaros vidurio iki spalio, priekrantėse – rudenį, unguriai – smulkių kuojų gausą ir pan. Taip

susiformuoja labai sudėtingi, bet stabilūs mitybiniai tinklai, kurių buvimą apsprendžia tiek

kintančios sąlygos ežere, tiek išteklių naudojimo formos. Šiuo metu nepatenkinama būklė yra tik

lydekų išteklių, nors jų biomasė santykinai didelė ir sudaro 6,3 kg/ha. Visų kitų žuvų populiacijų

būklė atitinka gilaus oligomezotrofinio ežero potencialias galimybes pagal tinkamų buveinių plotus

ir mitybos objektų gausą, o išteklių naudojimas neviršyja optimalaus biologiškai pagrįsto. Kai kurių

žuvų, pvz., vėgėlių, nors jos ir žuvintos dideliais kiekiais, mažas gausumas nulemiamas paplitusių

helmintų (jose parazituoja kirmėlės Triaenophorus nodulosus, Diplostomum spataceum ir kt.).

Ungurių išteklius ateityje reikėtų atkurti žuvinant. Taip pat Tauragne galima būtų atkurti ežerinių

sykų populiaciją, įveisti šamus.

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450

500

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

77

Vidinkstas

2013 metų tyrimų duomenimis Vidinksto ežere sugauta 7 rūšių žuvys – kuoja, plakis,

karšis, sterkas, pūgžlys, ešerys ir lydeka.

Santykinis žuvų gausumas selektyvių tinklų laimikyje didžiausias buvo kuojų – virš 74

procentų nuo bendro žuvų gausumo ir biomasės (52 pav.). Kiek didesnė santykinė biomasė

selektyvių tinklų laimikiuose buvo tik plakių (14,7 proc.), o karšių, ešerių ir lydekų neviršijo 8

procentų. Priekrantėje maža lydekų, ir nors šis vandens telkinys pastoviai žuvinamas

lydekomis, jų selektyviuose tinkluose pagauta vos viena. Iš kitos pusės vertinant, ežere

reprodukcijos sąlygos lydekoms yra prastos dėl joms tinkamų biotopų trūkumo (labai siaura

litoralė, už jos iškart prasideda sublitoralė su vyraujančiais kietaisiais gruntais, dėl mažo

vandens skadrumo nėra povandeninių limneidų), todėl vasarą jaunų amžiaus grupių lydekos

laikosi tik priekrantės aukštųjų helofitų seklumoje, o vyresnės nei 3 m. amžiaus lydekos

itensyviai žvejojamos meškeriotojų. Kuojų biomasė buvo didžiausia (60,4 proc.), daug

mažesnė – karšių (14,4 proc.). Kitos žuvys, pagal jų biomasę, sudaro mažesnį procentą nuo

bendros žuvų biomasės.

52 pav.Atskirų rūšių žuvų santykinis gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Vidinksto ežere

selektyvių tinklų laimikyje 2013 m.

Kuoja Plakis Karšis Pūgžlys Lydeka Ešerys

N % 74,31 14,68 7,34 0,46 0,46 2,75

B % 60,40 9,21 14,36 0,21 8,30 7,51

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

80,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

78

Apskaičiuotasis žuvų gausumas ir biomasė selektyvių tinklų laimikyje didžiausias kuojų ir

siekia 11,8 kg iš 1 ha ežero ploto (53 pav.). Tai nėra didelis rodiklis tokio tipo ežeruose šalyje, bet

tai rodo, kad plėšriosios žuvys iš esmės nereguliuoja jų gausos. Bendras žuvingumas, apskaičiuotas

vien tik pagal tokio tipo žvejybos įrankių laimikius Vidinksto ežere sudaro vos 20 kg/ha, nors žuvų

gausumas – beveik 1 tūkst. vnt./ha.

53 pav. Apskaičiuotas žuvų gausumas (vnt./ha) ir biomasė (kg/ha) selektyvių tinklų laimikyje

Vidinksto ežere 2013 m.

Bendras santykinis žuvų gausmas Vidinksto ežere visų žvejybos įrankių laimikiuose rodo, kad

didžiausias gausumas kuojų ir plakių (atitinkamai 72 ir 14,2 proc. nuo bendro gausumo), tačiau

biomasė gerokai didesnė karšių, ji siekia 57,5 proc. nuo bendros žuvų biomasės (54–55 pav.). Iš

likusių žuvų nei viena rūšis neišsiskiria nei gausa, nei biomase. Bendras žuvingumas yra labai

mažas. Ežero žuvų bendrija nėra pilnai subalansuota, nes plėšriosios žuvys – lydekos yra retos, jų

gausa ir masė bendrijoje sudaro vos kelis procentus. Plėšrūnių vaidmens neatlieka ir ešeriai, nes čia

jie gana smulkūs, o jų masė tesudaro 3,3 proc. nuo visų žuvų masės.

0

100

200

300

400

500

600

700

800

0,00

2,00

4,00

6,00

8,00

10,00

12,00

14,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

79

54 pav. Bendras žuvų santykinis gausumas (vnt., %) ir biomasė (g, %) Vidinksto ežere 2013 m.

Žuvų biomasė ežere šiuo metu siekia tik 20 kg/ha, tačiau neabejotinai ji turi galimybę didėti,

priklausomai nuo mėgėjų žvejybos intensyvumo, nes ši naudojimo forma pirmiausiai daro poveikį

vietinėms žuvų rūšims – lydekoms, ešeriams, karšiams.

Vidinkstas – bene vienintelis ežeras Utenos rajone, kuriame yra pakankamai gausūs

plačiažnyplių vėžių ištekliai. Tyrimų metu vidutinis vėžių sugavimas vienu standartiniu bučiuku

buvo 2,4 vėžio per naktį. Tačiau čia vėžiai intensyviai gaudomi, todėl ištekliai smarkiai nualinti,

vyrauja smulkūs, trečiamečiai vėžiai.

Kuoja Plakis Karšis Starkis Pūgžlys Lydeka Ešerys

N % 72,00 14,22 9,78 0,44 0,44 2,67

B % 26,50 4,04 57,52 4,90 0,09 3,64 3,30

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

80,00

%

Santykinis gausumas (N) ir biomasė (B)

80

55 pav. Bendras apskaičiuotas žuvų gausumas (vnt./ha) ir biomasė (kg/ha) Vidinksto ežere 2013 m.

.

0

100

200

300

400

500

600

700

800

0,00

2,00

4,00

6,00

8,00

10,00

12,00

14,00

ind

./ha

kg/h

a

Apskaičiuotas gausumas ir biomasė

Biomasė (kg/ha)

Galima produkcija (kg/ha/m.)

Gausumas (ind./ha)

81

3.3. ŽUVŲ AUGIMAS TIRTUOSE VANDENS TELKINIUOSE Vandens telkinio ichtiocenozę sudarančių žuvų augimo tempas – vienas iš parametrų pagal

kurį galima spręsti apie telkinio žuvų bendrijos būklę. Kiekvienos rūšies augimo tempas atspindi

rūšiai reikalingų sąlygų kokybę, kuri tiesiogiai priklauso nuo biotinių, ir abiotinų veiksnių. Darbe

žuvų augimo tempas aprašytas kaip tiesioginė ilgio priklausomybė nuo amžiaus. Amžius

nustatinėtas pagal žvynų metines rieves. Atveju, kai nebuvo sugauta reikalingų amžiaus grupių

individų, galimi atitinkamo amžiaus žuvų ilgiai paskaičiuoti pagal regresijos lygtis. Kuojos ešerio ir

karšio augimas atskirai buvo nagrinėtas giliuose Tauragno ir Alaušo, bei sekliuose Lukno, Lamėsto,

Giedrio, Dusyno, Vidinksto, Ilgio ežeruose ir Klovinių tvenkinyje. Augimo tempai nelyginti tų

žuvų rūšių kurių telkiniuose buvo sugauta ne mažiau kaip trijų amžiaus grupių. Augimo tempai

įvertinti pagal monografijoje „Lietuvos ežerų hidrobiologiniai tyrimai“ pateiktą Lietuvos ežerų žuvų

augimo tempų grupių lentelę (56 pav.). Tarpusavyje lyginta tos pačios rūšies žuvų augimas

skirtinguose vandens telkiniuose. Tyrimo metu nustatyti žuvų ilgiai ir amžiai pateikiami 12-15

lentelėse, prieduose.

56 pav. Lietuvos žuvų augimo tempų grupės. Monografija „Lietuvos ežerų hidrobiologiniai

tyrimai“ (1975m.)

82

Kuojų augimas

57 pav. Kuojos augimas (ilgio priklausomybė nuo amžiaus) Alaušo ir Tauragno ežeruose.

Lyginant kuojų augimą į atskirą grafiką buvo išskirtas Alaušo ir Tauragno – gilių ežerų, kuojų

augimas (57 pav.). Grafike pastebima, kad šios rūšies žuvys auga gana panašiai, tačiau nuo 3 iki 8

metų spartesnis augimas būdingas Tauragno, o nuo 9 iki 13 gyvenimo metų Alaušo kuojoms. Tai

gali būti susiję su skirtingu populiacijų amžinės struktūros pasiskirstymu vandens telkiniuose.

Tauragne 7+ amžiaus kuojų vidutinis ilgis ir svoris atitinkamai yra 21 cm ir 194 g. Alauše 7+

amžiaus individų nesugauta, tačiau paskaičiuotas vidurkis tarp 6+ ir 8+ individų ilgio ir svorio yra

22±2cm (standartinė paklaida) ir 140±44g (standartinė paklaida). Lyginant su Lietuvos ežerų žuvų

augimo tempų grupėmis (1975) abiejų telkinių 7+ amžiaus kuojų ilgiai yra didesni nei 16,4, o

svoriai – nei 90,4 cm, taigi joms būdingas geras, I grupės, augimo tempas.

58 pav. Kuojų augimas (ilgio priklausomybė nuo amžiaus) Lukno, Dusyno, Lamėsto ežruose ir Klovinių

telkinyje.

Likusių keturių ežerų (58 pav.) kuojų augimas skiriasi nežymiai, pastebima, kad greičiausia

iki 5 gyvenimo metų auga Dusyno ežero kuojos, tada jų augimas sulėtėja. Nuo 5 metų greičiausias

0

5

10

15

20

25

30

35

1+ 2+ 3+ 4+ 5+ 6+ 7+ 8+ 9+ 10+ 11+ 12+ 13+

L, c

m

Amžius, m

Kuoja

Alaušas

Tauragnas

0

5

10

15

20

25

30

1+ 2+ 3+ 4+ 5+ 6+ 7+ 8+ 9+ 10+

L, c

m

Amžius, m

Kuoja

Luknas

Dusynas

Lamėstas

Klovinių

83

augimas būdingas Klovinių užtvankos kuojoms. Lamėste ir Lukne kuojos auga labai panašiai,

tačiau nuo 3-ųjų gyvenimo metų Lamėste kuojų augimas labai sulėtėja ir dar du metus mažai kinta:

3, 4 ir 5 metais jų ilgiai yra atitinkamai 13,7cm, 14 cm ir 14,15 cm, po to pagreitėja. Lukno kuojos

auga gana tolygiai, nežymus pagreitėjimas pastebimas 5 –aisiais, o sulėtėjimas 7- aisiais metais. 7+

amžiaus kuojų ilgis Klovinių tvenkinyje, Lukne ir Lamėste atitinkamai yra 26,5cm, 21,3 cm ir 20

cm. Svoris: 223,5 g, 100 g ir 87 g. Taigi Klovinių ir Lukno kuojų augimas yra geras, patenka į I

grupę, Lamėsto kuojos pagal ilgį patenka į I grupę o pagal svorį į II – vidutinio augimo grupę.

Lamėsto ežere lyginant su kitais tirtais telkiniais yra gausiausios raudės ir karšio populiacijos, gana

gausi plakio populiacija, taigi lėtesnį kasmetinį kuojos masės prieaugį Lamėsto ežere gali lemti

mitybinė konkurencija su šių rūšių žuvimis. Apibendrinant galima teigti, visuose tirtuose ežeruose

kuojų augimo tempas yra geras.

Ešerių augimas

Tirtų gilių ežerų, Tauragno ir Alaušo ešerių augimas skiriasi nedaug, nuo 4 metų šiek tiek

spartesnis Alaušo ežere. Taip pat Alaušo ešeriams būdingi du augimo tempo padidėjimai kurie, kaip

teigiama literatūroje, atspindi pakilimą į aukštesnius mitybos lygmenis. Pirmasis atspindi mitybos

perėjimą nuo planktoninių prie bentosinių organizmų, antrasis nuo bentosinių organizmų prie žuvų.

Tauragno ešerių augime aiškūs šuoliai nepastebimi (59 pv.). 7+ amžiaus ešerių vidutinis ilgis

Tauragne ir Alauše yra 19,8 cm, ir 20,3 cm, svoriai – 82 g ir 86 g, taigi pagal ilgį šių ežerų ešeriai

priklauso II grupei tačiau pagal svorį – III augimo grupei.

59 pav. Ešerių augimas (ilgio priklausomybė nuo amžiaus) Tauragno ir Alaušo ežeruose.

Likusių ežerų ešerių augimas gana smarkiai skiriasi. Didžiausias augimo tempas būdingas

Lukno ežero ešeriams, mažiausias – Klovinių tvenkinio ešeriams (60 pav.). Dusyno ir Klovinių

tvenkinio ešeriai auga panašiu tempu iki 5-ųjų gyvenimo metų, po to Klovinių tvenkinio ešerių

05

1015202530354045

1+ 3+ 5+ 7+ 9+ 11+ 13+ 15+ 17+ 19+ 21+ 23+ 25+ 27+

L, c

m

Amžius, m

Ešerys

Tauragnas

Alaušas

84

augimas sulėtėja, o Dusyno išlieka spartus. 7+ gyvenimo metais Lukno, Dusyno, Klovinių

tvenkinio ir Vidinksto ešerių ilgiai atitinkamai yra 23,4 cm, 19,7 cm, 13,8-16,8 cm intervale ir 12,5-

14,2 cm intervale. Svoriai atitinkamai 222g, 136g, 34-70g intervale, 24-30g intervale. Pagal

Lietuvos ežerų žuvų augimo tempų grupes Lukno ešeriai pagal ilgį patenka į pirmąją augimo grupę,

pagal svorį – į antrąją, Dusyno – pagal abu parametrus į antrąją grupę, o Giedrio, Vidinksto Ilgio ir

Klovinių tvenkinio ešeriai patenka į III augimo grupę. Apibendrinant galima teigti, kad iš visų tirtų

ežerų ešeriams geriausios augimo sąlygos yra Lukno ežere. Lyginant su visais tirtais ežerais Lukne

aptikta gausiausia plakio (N% = 55,3%) ir gana gausi kuojos populiacija (N%= 27,29%), Vidinkste

plakio populiacija mažiausia (N%=14,22%) taigi galima daryti išvadą, kad plakio ir kuojos, kaip

potencialių mitybinių objektų, gausumas ežeruose turi įtakos spartesniam ešerių augimo tempui.

60 pav. Ešerių augimas (ilgio priklausomybė nuo amžiaus) Dusyno, Lukno, Giedrio, Vidinksto

ežeruose ir Klovinių tvenkinyje.

Karšių augimas

Didžiuosiuose ežeruose buvo sugauta nedaug karšių amžiaus grupių. Tačiau numanomas ilgis

ir svoris paskaičiuotas pagal regresijos linijas, matoma tendencija, kad Alauše šios rūšies žuvys

auga greičiau (61 pav.). Tauragno karšių augimą patikimai aprašo regresijos tiesė y = 9,4017x0,6313

(R2 = 0,99), pagal ją paskaičiavus 7+ amžiaus individo ilgis turėtų būti 32,12 cm, (II augimo tempo

grupė) o svoris 346,22g (pagal lygtį y = 9,2173x1,8634, R2=0,98). Alaušo 7+ amžiaus karšio ilgis

pagal regresijos tiesę y=27,605x0,1997 (R2=0,93) turėtų būti 40,71 cm (I augimo tempo grupė) svoris

pagal lygtį y = 211,81x0,6423, R2=0,74, - 739,18 g. Taigi Tauragno karšiai priklauso II augimo grupėi

pagal ilgį ir III pagal svorį, o Alaušo karšiai – I pagal ilgio ir II pagal svorį 7+ amžiaus grupėje.

0

5

10

15

20

25

30

35

1+ 2+ 3+ 4+ 5+ 6+ 7+ 8+ 9+ 10+11+12+13+14+15+16+17+18+19+

L, c

m

Amžius, m

EšerysDusynas

Luknas

Klovinių

Giedrys

Vidinkstas

85

61 pav. Karšių augimas (ilgio priklausomybė nuo amžiaus) Tauragno ir Alaušo ežeruose.

Likusių telkinių: Dusyno, Lukno, Lamėsto, Klovinių tvenkinio, Giedrio ir Vidinksto ežeruose

karšių augimas ypatingai nesiskiria (62 pav.), didesnis ilgis 6+ ir 7+ metų amžiaus karšiams

būdingas Klovinių tvenkinyje, o mažiausias 5+-9+ amžiaus karšių Giedrio ežere. Tirtų ežerų 7+

amžiaus karšių ilgiai atitinkamai yra 28,6 cm, 30,1 cm, 31,5cm, 38,3 cm, 26,52 cm (pagal lygtį y =

5,1948x0,8377,R2=0,91), 27,58 cm (pagal lygtį y = 6,6962x0,7274 R=0,99). Dusyno, Lukno Lamėsto,

Klovinių tvenkinio, Giedrio ir Vidinksto ežero 7+ amžiaus karšių svoris atitinkamai yra 219,67g,

200g, 412g, 513g, 234,58 (pagal lygtį y = 1,596x2,5645 , R2=0,94), 191,27 (pagal lygtį y =

2,1965x2,2955 , R2=0,99). Taigi pagalilgį, Dusyno, Lamėsto ir Lukno ežere karšiai priklauso II,

Klovinių tvenkinio, Giedrio ir Vidinksto III augimo tempų grupei. Pagal svorį Klovinių tvenkinio

karšiai priklauso II, Lukno III, o Dusyno, Lamėsto, Giedrio ir Vidinksto IV augimo tempų grupei.

Taigi, nors grafike augimo tempai atrodo panašūs, skirtumai aptinkami skirstant karšius pagal

nustatytas ilgio grupes.

62 pav. Karšių augimas (ilgio priklausomybė nuo amžiaus) Dusyno, Lukno, Lamėsto, Giedrio,

Vidinksto ežeruose ir Klovinių tvenkinyje.

0

10

20

30

40

50

1+ 2+ 3+ 4+ 5+ 6+ 7+ 8+ 9+ 10+ 11+ 12+ 13+ 14+

L, c

m

Amžius, m

Karšis

Tauragnas

Alaušas

0

10

20

30

40

50

60

1+ 2+ 3+ 4+ 5+ 6+ 7+ 8+ 9+ 10+11+12+13+14+15+16+17+18+19+

L, c

m

Amžius, m

Karšis

Dusynas

Luknas

Lamėstas

Klovinių

Giedrys

Vidinkstas

86

Raudžių augimas

Pakankamas kiekis raudžių augimo tempui aprašyti buvo sugauta tik Lamėsto ir Alaušo ežeruose. Lyginant panašios

biologijos žuvų raudės ir kuojos augimą pastebėta kad Alauše ir Lamėsto ežere raudės auga lėčiau (63 pav.). Lamėsto ežere

lyginant su kitais tirtais telkiniais yra gausiausios raudės, karšio populiacijos, gana gausi plakio populiacija, taigi lėtesnį raudės

masės prieaugį gali lemti mitybinė konkurencija su šių rūšių žuvimis.

63 pav. Raudžių augimas (ilgio priklausomybė nuo amžiaus) Lamėsto ir Alaušo ežeruose.

Karosų augimas

Apibendrinant tirtų ežerų, Lukno ir Dusyno karosų augimo tempus matyti, kad paprastojo karoso

Lukne ir sidabrinio karoso Dusyne augimas labai panašus, tačiau paprastasis karosas Dusyne auga lėčiau

nei paprastasis karosas Lukne ir sidabrinis karosas Dusyne (64 pav.). Galima daryti prielaida, kad telkinyje

kartu gyvenant Lietuvoje įprastai rūšiai – paprastajam karosui ir introdukuotam sidabriniam karosui

pastarasis yra konkurencingesnis.

64 pav. Paprastojo ir sidabrinio karosų augimas (ilgio priklausomybė nuo amžiaus) Dusyno ir

Lukno ežeruose.

Apibendrinant žuvų augimo tempus tirtuose ežeruose galima teigti, kad visuose geriausias augimas būdingas

kuojoms, ešerių ir karšių augimas kai kuriuose ežeruose yra geresnis pagal ilgį nei pagal svorį, žuvų augimo tempo

pagal svorį nustatymui įtakos gali turėti žvejybos metu tirtų žuvų ikrų subrendimo stadija, taigi reikėtų atsižvelgti į

žvejybos laiką.

05

101520253035

1+ 2+ 3+ 4+ 5+ 6+ 7+ 8+ 9+ 10+ 11+ 12+ 13+ 14+ 15+ 16+ 17+ 18+

L, c

m

Amžius, m

Raudė

Lamėstas

Alaušas

0

10

20

30

40

1+ 2+ 3+ 4+ 5+ 6+ 7+ 8+ 9+ 10+ 11+ 12+ 13+

L, c

m

Amžius, m

Karosas

Dusynas. P. karosas

Dusynas. S. karosas

Luknas. P. karosas

3.4. ŽUVŲ BENDRIJŲ TYRIMŲ DUOMENŲ APTARIMAS

Ištyrus 9 Utenos rajono ežerus, nustačius juose gyvenačių žuvų bendrijų rūšinę sudėtį, atskirų

rūšių ir bendrą gausumą, biomasę, gauti nevienodi rezultatai. Vienuose ežeruose žuvų ištekliai labai

skurdūs, mažėjantys dėl žmogaus veiklos, gamtinių sąlygų pokyčių, kituose egzistuoja stabilios

daugiakomponentės bendrijos, kuriose rūšys susaistytos sudėtingais mitybiniais ryšiais, didelė rūšių

dominuojančių rūšių gausa ir biomasė (65–66 pav.). Žuvingiausi trys ežerai: Alaušas, Dusynas ir

Tauragnas. Juose žuvų gausa ploto vienete (1 ha) sudaro atitinkamai po 1,6, –1,9 tūkst. ind./ha. Visų

žuvų biomasė, perskaičiavus 1 ha ežero bendro ploto, Alauše yra 65,1, Dusyne – 99,7, Tauragne –

55,2kg/ha (67–68 pav.). Iš likusiųjų ežerų žuvingas tik Luknas (biomasė 77,3 kg/ha), vidutiniškai

žuvingi Klovinių tvenkinys ir Lamėstas (atitinkamai 47,3 ir 43,2 kg/ha). Likusieji ežerai – skurdūs,

juose žuvų masė sudaro vos 11 kg/ha Giedrio ežere, kituose – po 20–30 kg/ha.

Tirtuose ežeruose skirtinga ir atskirų žuvų rūšių gausa, jų biomasė, kaip nevienodas ir pačių

rūšių skaičius vandens telkiniuose. Skurdžiausiuose ežeruose į bendrijų sudėtį (neskaitant retų,

lokaliai paplitusių žuvų, kurios gali gyventi atskiruose ežeruose, bet nesugautos tyrimų metu –

kartuolės, kirtikliai, galimai ir vijūnai) įeina vos po 5 rūšis, kituose – po 10–12 rūšių, kaip kad

Lukne, Tauragne, Dusyne, Lamėste.

66 pav. Atskirų rūšių žuvų gausumas tirtuose Utenos rajono ežeruose.

0%10%20%30%40%50%60%70%80%90%

100%

Vn

t/h

a

Rūšis

Gausumas, indv./ha

Tauragnas

Vidinkstas

Luknas

Lamėstas

Klovinių

Ilgis

Giedrys

Dusynas

Alaušas

88

Panašiai žuvys pasiskirsto ežeruose pagal santykinį gausumą ir biomasę (67-68 pav.). Kai

kurios giliavandenės žuvys gausios tik Tauragne, kaip kad ežerinės stintos ir vėgėlės. Vėgėlių yra ir

Alauše, tačiau tyrimų metu jos nesugautos.

66 pav. Santykinis atskirų žuvų gausumo pasiskirstymas tirtuose ežeruose.

67 pav. Atskirų rūšių žuvų biomasė tirtuose Utenos rajono ežeruose.

0%10%20%30%40%50%60%70%80%90%

100%

Gausumas (proc.)

Vėgėlė

Stinta

Starkis

Aukšlė

P. Karosas

S. Karosas

Seliava

Pūgžlys

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Kg/

ha

Rūšis

Biomasė, kg/ha

Tauragnas

Vidinkstas

Luknas

Lamėstas

Klovinių

Ilgis

Giedrys

Dusynas

Alaušas

89

68 pav. Santykinis atskirų žuvų biomasės pasiskirstymas tirtuose ežeruose.

Visuose tirtuose ežeruose gyvena kuojos, ešeriai, karšiai, lydekos (jos nesugautos, nors ir

gyvena, Giedrio ežere). Plakių nesugauta Dusyne ir Klovinių tvenkinyje, pūgžlių – Klovinių

tvenkinyje ir Giedryje. Labai netikėti rezultatai, kad sterkai veisiasi net šešiuose (Dusyne, Giedrio,

Lamėsto, Lukno ir Vidinksto, jie gyvena ir Kloviniuose, tačiau nesugauti) vandens telkiniuose. Visi

šie vandensn telkiniai, išskyrus Vidinkstą, nėra tipiški sterkiniai telkiniai, tačiau visur jie veisiais.

Tai rodo, kad net ir labai antropopgeniškai pakeistuose ežeruose, gausiai prižėlusiuiose augalijos,

jeigu tik ten vanduo nėra skaidrus, sterkai gali sėkmingai reprodukuoti. Antrasis netikėtumas buvo

santykinai labai didelis paprastųjų karoso kiekis Dusyno ir Lukno ežeruose (atitinkamai 5,1 ir 12,5

kg/ha). Jeigu Dusynas galėtų būti laikomas karosiniu ežeru, kuriame dominantinė rūšis sidabrinis

karosas, tai Luknas – bene vienintelis tokio dydžio ežeras Lietuvoje (plotas 77,3 ha),. kuriame

absoliuti domainuojanti bendrijos rūšis – paprastasis karosas. Labai norėtųsi ateityje šio ežero

bendriją tokią ir išsaugoti. Tam tereikia į ežerą neįleisti sidabrinių karosų ar kitų svetimžemių rūšių.

Daugelyje mažesniųjų ežerų žuvys yra pergaudytos (Giedryje, Ilgyje, Kloviniuose,

Vidinkste). Tai lėmė ankstesniais metais vykdavusi nelegali žvejyba. Didieji ežerai skirtingos

būklės – Tauragne ištekliai stabilūs, nenualinti, Alauše kai kurioms žuvims (lydekoms, lynams)

daromas neigiamas poveikis, pirmiausia povandeninės medžioklės. Žuvų bendrijų subalansavimui

reikia kryptingai numatyti žuvinimo programą (ji pateikiama atskirai) ir per penkerius metus ją

įgyvendinti.

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Biomasė (proc.)VėgėlėStintaStarkisAukšlėP. KarosasS. KarosasSeliavaPūgžlysLynasLydekaEšerysKaršisPlakisRaudėKuoja

90

TIRTŲ EŽERŲ VANDENS HIDROCHEMINIAI TYRIMAI Visuose tirtuose vandens telkiniuose buvo nustatyti kalcio (Ca2+), bendrojo azoto (N),

bendrojo fosforo (P), ir biocheminio deguonies suvartojimo (BDS5) parametrai. Tyrimų duomenys

pateikiami 11 lentelėje, ataskaitos pateikiamos prieduose. Iš grafiko (69 pav.) matyti, kad

didžiausias biogeninių elementų: bendrojo azoto (1,43 mg/l) ir bendrojo fosforo (0,185 mg/l) kiekis

būdingas Lukno ežerui. Mažiausaias fosforo kiekis būdingas Ilgio ir Tauragno ežerams (0,01 mg/l),

o mažiausias azoto kiekis Vidinksto ežerui(0,63 mg/l).

69 pav. Biogeninių elementų: azoto (N) ir fosforo (P) koncentracijos tirtuose ežeruose.

Pagal kalcio jonų koncentraciją vandenyje ežerai pasiskirsto panašiai kaip ir pagal biogeninių

elementų koncentraciją. Mažiausia kalcio jonų koncentracija aptikta Vidinksto (37,7 mg/l),

didžiausia Lukno ežere (79,5 mg/l) (70 pav.).

70 pav. Kalcio (Ca2+) jonų koncentracija tirtuose ežeruose.

Vidinkstas Alaušas Tauragnas Giedrys Dusynas Ilgis LamėstasKlovinių

tv.Luknas

N (mg/l) 0,63 0,85 0,79 0,79 1,09 0,89 0,85 1,43 1,6

P (mg/l) 0,011 0,017 0,01 0,024 0,031 0,01 0,015 0,018 0,185

00,020,040,060,080,10,120,140,160,180,2

00,20,40,60,8

11,21,41,61,8

P (mg/l)N (mg/l) Bendrasis azotas ir fosforas

0

20

40

60

80

100

Vidinkstas Alaušas Tauragnas Giedrys Dusynas Ilgis Lamėstas Klovinių tv. Luknas

Ca2+

(mg/

l)

Ca2+ kiekis

91

Pagal biocheminio deguonies suvartojimą ežerai pasiskirsto kitaip nei pagal tirtų cheminių

elementų koncentracijas vandenyje (71 pav). Mažiausia biocheminio deguonies suvartojimo

reikšmė Klovinių tvenkinyje (2,52), didžiausia – Lukne (8,52 mg/l). Vidinkstui, kuriam buvo

būdingos mažiausios cheminių elementų koncentracijos vandenyje, BDS5 reikšmė yra gana didelė

(5,88 mg/l).

71 pav. Biocheminio deguonies suvartojimo (BDS5) reikšmės tirtuose ežeruose.

11 lentelė. Tirtų hidrocheminių vandens parametrų reikšmės ežeruose

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

Vidinkstas Alaušas Tauragnas Giedrys Dusynas Ilgis Lamėstas Klovinių tv. Luknas

BD

S (m

g/l)

Biocheminis deguonies suvartojimas

Vandens telkinys Hidrocheminiai rodikliai

Ca2+ (mg/l) BDS (mg O2/l) N (mg/l) P (mg/l)

Vidinkstas 37,7 5,88 0,63 0,011

Alaušas 41,3 3,04 0,85 0,017

Tauragnas 50,1 5,64 0,79 0,01

Giedrys 57,5 3,08 0,79 0,024

Dusynas 58,2 6 1,09 0,031

Ilgis 58,6 6,68 0,89 0,01

Lamėstas 65,2 5,52 0,85 0,015

Klovinių tvenkinys 73 2,52 1,43 0,018

Luknas 79,5 8,52 1,6 0,185

4. PERSPEKTYVINIS TIRTŲ VANDENS TELKINIŲ ŽUVINIMO PLANAS 2014–2018

METAMS

Vandens telkinio

pavadinimas,

inv. nr. (kodas),

plotas

Įleidžiamų žuvų rūšis, amžius, kiekis, kuriais metais bus įleidžiama

Sykai

paauginti , seliavų lervutės

Lydekos

paaugintos

Lynai

įvairiaamžiai

Unguriai

stikliniai

Šamai

vienvasariai

Vėžiai

siauražnypliai

Alaušo ežeras,

31–24, 1054 ha

Tinkamas plotas 300 ha, 6000

vnt. 2015 m., 3000 vnt. 2017

m.

Tinkamas plotas 400 ha, po 2000

vnt. kasmet

Tinkamas plotas

200 ha, 2000 vnt.

2015 m., vėliau

kasmet po 1000

vnt.

Kas treji metai po

26000 vnt.

Dusyno ežeras

30-36, 64,7 ha

Pusė normos visam plotui, po 160

vnt. kasmet

Giedrio ežeras

31-36, 36,0 ha

Pusė normos tinkamo ploto – 20

ha, po 160 vnt. kasmet

180 vnt. 2015

m.

Ilgio (Antalgės)

ežeras

Pusė normos tinkamo ploto – 20

ha, po 160 vnt. kasmet

225 vnt. 2016

m.

1000 vnt.

93

30-44, 45,4 ha

Klovinių vandens

talpykla,

12250108, 100,8

ha

Pusė normos tinkamo ploto – 50

ha, po 250 vnt. kasmet

200 vnt. 2018

m.

2000 vnt.

Lamėsto ežeras,

31-182, 56,2 ha

Tinkamas plotas – 30 ha, 2015 m.

160 vnt. vėliau po pusę normos

kasmet – po 80

Lukno ežeras,

31-44, 52,2 ha

2015 m. 260 vnt. vėliau po pusę

normos kasmet – po 80 vnt.

1000 vnt.

Tauragno ežeras,

31-140, 503,3 ha

Tinkamas plotas 150 ha, 3000

vnt. 2016 m., 1500 vnt. 2018

m.

2014 m. 3 mln. lervučių

Pusė normos tinkamo ploto – 150

ha, po 750 vnt. kasmet nuo 2015

m.

2014 m. 12000

vnt.

Pastabos:

1. Nesant galimybei gauti nurodyto amžiaus įžuvinimo medžiagos, galima žuvinti atitinkamais kiekiais pagal patvirtintas normas jaunesnių

amžiaus grupių žuvimis.

2. . Atskirais metais negavus įžuvinimo plane nurodytų rūšių žuvų, galima žuvinti atitinkamai didesniais kiekiais sekančiais metais.

3. Nenuomojamų ežerų (Alaušo ir Tauragno) žuvinimo perpektyvinis planas gali būti koreguojamas priklausomai nuo valstybinio

nenuomojamų vandens telkinių žuvinimo plano.

4. Kas penkeri metai vietoje lydekų ežeruose ir Klovinių tvenkinyje rekomenduotina įveisti šamus.

IŠVADOS

1. Alaušo ežeras yra vienas žuvingiausių ne tik Utenos rajone, bet ir visoje šalyje. Bendras

žuvingumas siekia 65 kg iš 1 ha bendro ežero ploto, žuvų gausumas – 1,5 tūkst. vnt./ha.Tačiau kai

kurių žuvų ištekliai naudojami pernelyg intensyvai, todėl savaiminė reprodukcija negali

kompensuoti populiacijų netekties dėl pergaudymo.

2. Ištyrus 9 Utenos rajono vandens telkinius nustatyta, kad vienuose jų žuvų ištekliai labai skurdūs,

mažėjantys dėl žmogaus veiklos – pergaudymo, gamtinių sąlygų pokyčių, kituose egzistuoja

stabilios daugiakomponentės bendrijos, kuriose rūšys susaistytos sudėtingais mitybiniais ryšiais,

juose didelė rūšių dominuojančių rūšių gausa ir biomasė. Žuvingiausi Alaušo, Dusyno ir Tauragno

ežerai, skurdžiausi Giedrys, Ilgis, Klovinių tvenkinys.

3. Visuose tirtuose ežeruose gyvena kuojos, ešeriai, karšiai, lydekos. Plakių nesugauta Dusyne ir

Klovinių tvenkinyje, pūgžlių – Klovinių tvenkinyje ir Giedryje. Sterkai gyvena ir veisiasi šešiuose

vandens telkiniuose (Dusyne, Giedrio, Lamėsto, Lukno ir Vidinksto ežeruose, Klovinių tvenkinyje),

tačiau ne visur vienodai gausūs.

4. Luknas – bene vienintelis tokio dydžio ežeras Lietuvoje (plotas 77,3 ha), kuriame absoliuti

domainuojanti bendrijos rūšis – paprastasis karosas. Šią unikalią bendriją būtin išsaugoti jos

stabilumo nepažeidžiant žuvinant svetimžemėmis rūšimis.

5. Žuvų augimas tirtuose vandens telkiniuose nevienodas: vienos žuvys auga sparčiau sekliuose

ežeruose (kuojos, raudės, karšiai), kitos – giliuose (pvz., ešeriai Tauragne). Tam įtakos turi tiek

terminės savybės, tiek maisto ištekliai.

6. Didieji ežerai skirtingos būklės – Tauragne žuvų ištekliai stabilūs, nenualinti, Alauše kai kurioms

žuvims, pirmiausia lydekoms ir lynams, daromas neigiamas poveikis (didžiąja dalimi povandeninės

medžioklės). Žuvų bendrijų subalansavimui reikia kryptingai vykdyti numatytą penkerių metų

vandens telkinių žuvinimo programą.

95

LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Bernatchez L., Colombani F., Dodson J.J. 1991. Phylogenetic relationships among the

subfamily Coregoninae as reveald by mitochondrial DNA restriction analysis. Journal of fish

biology, 39A: 283–290.

2. Brzuzan P., Ciesielski S., Kusznierz J., Jurczyk L. 2004. Identification of whitefish remains by

mtDNA analysis. Ann. Zool. Fennici., 41: 61–68.

3. Bubinas A., Bukelskis E., 1998. Gėlavandenių hidrocenozių struktūra ir jų tyrimo metodai.

Vilniaus universiteto leidykla: 120 p.

4. Bukelskis E., Balevičius A., 2007. Biologinė kaita sausumos vandenyse. Globali aplinkos

kaita: 188-206.

5. Dabrowsky K. R., 1982. Reproductive cycle of vendace (Coregonus albula L.) in relation to

some chemical and biochemical changes in the body. Hydrobiologia 94: 3-15.

6. Helfman G. S., Collette B. B., Facey D. E., Bowen B. W., 2009. Willey-Blackwell, Oxford.

720 p.

7. Yekhnenko V. M., Mamontov A. M., Luczynski M., 2008. East-Siberian coregonid fishes:

their occurrence, evolution and present status. Environmental Biotechnology Vol. 4, No 2: 41-

53.

8. Kaupinis A., 2004. Lietuvos ežerų sykinių žuvų vidurūšinė morfologinė ir genetinė įvairovė.

Daktaro disertacija. Vilnius 163 p.

9. Kaupinis A., Bukelskis E., 2004. Vendace (Coregonus albula (L.)) growth and morphological

diversity in lakes of Lithuania. . Acta Zoologica Lituanica. Vol. 14, No 1: 3-12.

10. Kesminas V., Olechnovičienė J., 2008. Fish communities changes in the cooler of the Ignalina

Nuclear Power Plant. Ekologija Vol. 54. No 4: 124 – 131 p.

11. Kilkus K., 2005. Ežerotyra. Vilniaus universiteto leidykla. 271 p.

12. Lietuvos Gamta, 2010. Enciklopedinis leidinys. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras: 123

p.

13. Pernaravičiūtė B., Balkuvienė G., 2000. Influence of physical water parameters on the growth

and abundance of vendace and smelt under natural and thermogradient conditions. Acta

Zoologica Lituanica. Vol. 10, No 4: 24-31.

14. Politov D. V., Gordon N. Yu., Afanasiev K.I., Altukhov Yu. P., Bickham J. V., 2000.

identification of palearctic coregonid fish species using mtDNA and alozyme genetic markers.

Journal of fish biology 57 (Supplement A): 51-71.

15. Reshetnikow Y. S., 2004. Coregonid fishes in Arctic waters. Ann. Zool. Fennici 41: 3-11

96

16. Rösch R., Schmidt W., 1996. Ruffe (Gymnocephalus cernuus L.), newly introduced into Lake

Constance: preliminary data on population biology and possible effects on whitefish

(Coregonus lavaretus L.). Ann. Zool. Fenici 33: 467 – 471.

17. Moiseenko T. I., 2002. Change in the Life Cycle Strategy of Fish under the Effect of Chronic

Water Pollution. Russian Journal of Ecology. Vol. 33, No 1: 45-55.

18. Oreha J., Škute N., 2009. Morphological characteristics of local population of European

vendace Coregonus albula (L.) of some lakes of Latvia during 50 years. Proceedings of the

Latvian Academy of Sciences. Section B, Vol. 63, No 6: 271-278.

19. Sinevičius P., 2006. Išsaugokime seliavas (Coregonus albula L.) Dusios ežere. Žuvininkystė

Lietuvoje, VI: 172–175.

20. Smidt M. B., Gassner H., 2006. Influence of scuba divers of the avoidance reaction of a dense

vendace (Coregonus albula L.) population monitored by hydroacoustics. Fisheries research

82: 131-139.

21. Tumas R., 2003. Vandens ekologija. Kaunas, Naujasis lankas: 350 p.

22. Valkeajärvi P., Marjomäki T. J., 2004. Perch as a factor in recruitment variations of vendace

(Coregonus albula) in lake Konnevesi, Finland. Ann. Zool. Fennici 41: 329-338.

23. Viljanen M., Turunen T., Väisänen P. 2004. Fluctuations in year–class strength and growth of

the vendace (Coregonus albula (L.)) in the small, mesohumic, oligotrophic Suomunjärvi, a

lake in eastern Finland. Ann. Zool. Fennici 41: 241–248.

24. Virbickas J., 1989. Lietuvos žuvys. Vilnius, 149 p.

25. Vuorinen J.A., Bodaly R.A., Reist J.D, Luczynski M. 1998. Phylogeny of five Prosopium

species with comparisons with other Coregonine fishes based on isozyme electrophoresis. J.

Fish Biol., 53: 971–927.

26. Woodger C. D., 1976. Morphological variations as induced by environment in coregonids.

Env. Biol. Fish., Vol. 1, No 1: 101-105.

Priedai: 12 lentelė. Skirtingo amžiaus kuojų ilgis ir svoris tirtuose vandens telkiniuose ir augimo tempo grupės (pagal monografiją Lietuvos ežerų

hidrobiologiniai tyrimai“, 1975 m.)

Am

žiu

s Kuoja

Dusynas Luknas Klovinių tv. Alaušas Tauragnas Lamėstas

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

1+ 10,5 9

2+ 11,63 16 11,7 13 12,15 17

3+ 14,7 33 13,35 20,5 13,5 20 13,7 24

4+ 15,25 32,5 14,9 35,5 13,45 25,5 15,7 32 14 24

5+ 17,75 57,5 18,5 51 19,6 98 15 35,75 18,2 62 14,15 28,5

6+ 19,5 73,75 20,25 71,5 21,87 129 20,7 96 22,4 111 17,43333 56

7+ 19,9 81 21,3 100 26,5 223,5 25,25 194 20 87

8+ 25,6 175 24,7 184 25,53 167

9+ 28,4 307 27,1 230 26,7 182

10+ 24,2 185

11+ 27 206

12+ 30,55 345 28,5 257

13+ 33,2 475

Au

gim

o

tem

pų

gru

pė

- - I I I I I I I I I II

98

13 lentelė. Skirtingo amžiaus ešerių ilgis ir svoris tirtuose vandens telkiniuose. Ir augimo tempo grupės (pagal monografiją Lietuvos ežerų

hidrobiologiniai tyrimai“, 1975 m.) A

mži

us

Ešerys

Dusynas Luknas Klovinių tv. Alaušas Tauragnas Giedrys Vidinkstas Ilgis

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis,

(L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis,

(L, cm)

Svoris

(g)

Ilgis,

(L, cm)

Svoris

(g)

Ilgis,

(L, cm)

Svoris

(g)

Ilgis,

(L, cm)

Svoris

(g)

Ilgis,

(L, cm)

Svoris

(g)

1+ 8,7 6

2+ 10,9 12

3+ 10,7 13 12,2 15

4+ 11,7 17 15,9 46,5 11,8 17,5 12,3 21 12,4 18 12,8 22,5

5+ 17,05 52,5 13,8 34 17,4 51 15,2 34 12,3 18

6+ 21,7 116 19,75 96 17,15 47 12,5 24

7+ 19,7 216 23,4 191 20,3 86 19,8 82 13,8 30 15,5 42

8+ 22,8 138 27,1 222 21 102,3 14,2 30 18,1 109,3

9+ 24 81 29,75 320 16,8 70 25,7 195 22,55 112,5 18,3 71 19,77 80

10+ 25 182 26,2

11+ 206 20,8 111

12+ 32,75 438 222 25,9 222

13+ 21,7 136 29,45 301,5 27 236

14+ 27,2 150 32,5 504

15+ 34,7 545

16+ 28,2 242 36,25 630

17+ 38,4 773 29 305

18+ 1115

19+ 34,5 31,8 415

21+ 37 553

22+ 790

25+ 41,5

27+ 42,2 910

Au

gim

o

tem

pų

gru

pė

II II I II III III II III II III III III III III III III

99

14 lentelė. Skirtingo amžiaus karšių ilgis ir svoris tirtuose vandens telkiniuose. Ir augimo tempo grupės (pagal monografiją Lietuvos ežerų

hidrobiologiniai tyrimai“, 1975 m.) A

mži

us

Karšis

Dusynas Luknas Klovinių tv. Alaušas Tauragnas Giedrys Vidinkstas Ilgis Lamėstas

Ilg

is,

(L,

cm)

Sv

ori

s (g

)

Ilg

is,

(L,

cm)

Sv

ori

s (g

)

Ilg

is,

(L,

cm)

Sv

ori

s (g

)

Ilg

is,

(L,

cm)

Sv

ori

s (g

)

Ilg

is,

(L,

cm)

Sv

ori

s (g

)

Ilg

is,

(L,

cm)

Sv

ori

s (g

)

Ilg

is,

(L,

cm)

Sv

ori

s (g

)

Ilg

is,

(L,

cm)

Sv

ori

s (g

)

Ilg

is,

(L,

cm)

Sv

ori

s (g

)

1+

2+ 14,12 20,2 11 11 11,8 13 12,15 15

3+ 15,9 30 13,43 22,3 14,15 24 17,5 19 16,13 38

4+ 17,6 42 22,1 112 15,1 43,5 16,8 43,3 17,95 47,5

5+ 20,5 63 26,8 212 16,5 122 21,6 80 21,5 137

6+ 29,6 219,67 34,8 400 39,8 709 29 253 26,5 162 24,25 412

7+ 28,6 204,67 30,1 200 38,3 513 32,12 31,85 114

8+ 41,5 586

9+ 42,15 777,5 37,4 539,67 29,3 237 43 805

10+ 42,7 785

11+

12+ 52,3 1575

13+ 46,8 1230 42,67 778,33

14+ 48,2 1194

15+ 53 1370

17+ 50,7 1240

Au

gim

o

tem

pų

gru

pė

II Iv II III III II I II II III IV IV IV IV - - IV IV

100

15 lentelė. Skirtingo amžiaus raudžių, starkių, karosų ilgis ir svoris tirtuose vandens telkiniuose. A

mži

us Raudė Starkis P. karosas S. karosas

Alaušas Lamėstas Luknas Dusynas Luknas Dusynas

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

Ilgis, (L,

cm)

Svoris

(g)

1+ 17,20 31,00

2+ 20,20 52,00

3+ 13,30 21,00 10,50 11,00 31,20 194,00 15,25 60,00

4+ 15,20 42,00 12,25 18,50 39,30 470,00 17,70 91,00

5+ 15,80 48,50 12,50 21,00 17,60 100,00 19,35 144,00 18,35 102,50

6+ 17,80 53,00 23,85 266,50

7+ 18,95 127,00 25,67 316,00 24,40 262,00

8+ 27,10 523,00 27,85 540,00

9+ 25,80 356,00 30,00 385,00 30,93 389,00

10+ 23,60 173,00 33,07 711,33

11+ 24,00 121,00 21,55 168,00 36,30 1100,00

12+ 26,30 365,33

13+ 28,77 300,00 33,10 700,00

14+ 30,80 473,00

15+

16+ 32,20 545,00

17+ 32,50 430,00