LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

LITUANISTIKOS FAKULTETAS

LIETUVIŲ KALBOTYROS IR KOMUNIKACIJOS KATEDRA

VILMA SINKEVIČIENĖ

ATRIBUTINIŲ JUNGINIŲ SEMANTIKA

LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ TEKSTUOSE

Magistro darbas

Darbo vadovė doc. dr. Laimutė Bučienė

Vilnius, 2012

2

Aš, Vilma Sinkevičienė, patvirtinu, kad šis magistro darbas „Atributinių junginių semantika lietuvių

liaudies dainų tekstuose“ yra originalus, mano parašytas. Patvirtinu, kad visi moksliniai šaltiniai, kitų

studentų rašto darbai naudoti su nuorodomis. Žinau, kad plagijavimas – šiurkščiausias akademinės

etikos pažeidimas – tai svetimo darbo arba jo dalies pasisavinimas ir paskelbimas savo vardu. Esu

informuotas, kad, paaiškėjus melui, baigiamojo bakalauro / magistro darbo įvertinimas bus anuliuotas.

Vardas, pavardė Parašas

Data

3

TURINYS ĮVADAS ................................................................................................................................................... 5

1. Atributinių junginių samprata .......................................................................................................... 9

1.1. Žodžių junginio apibrėžtis lingvistų darbuose ................................................................. 9

1.2. Žodžių junginio pagrindiniai požymiai .......................................................................... 16

1.3. Pažyminio ir atributinio junginio supratimas ................................................................. 17

1.4. Semantinė atributinių junginių klasifikacija .................................................................. 18

2. Lietuvių liaudies dainos: bruožai, klasifikacija .............................................................................. 20

3. Lietuvių liaudies dainų atributinių junginių semantika .................................................................. 22

3.1. Nusakomųjų AJ rūšys ir porūšiai ................................................................................... 22

3.1.1. Grynosios ypatybės atributiniai junginiai ...................................................................... 24

3.1.1.1. Prigimtinės ypatybės atributiniai junginiai ................................................................ 24

3.1.1.2. Neprigimtinės ypatybės junginiai ............................................................................... 33

3.1.1.3. Išskiriamosios (rūšinės) ir pabrėžiamosios ypatybės junginiai .................................. 36

3.1.2. Kiekybinio apibūdinimo junginiai ................................................................................. 38

3.1.2.1. Kiekybiniai santykiai .................................................................................................. 38

3.1.2.2. Skaičiuojamoji vieta eilėje ......................................................................................... 41

3.1.3. Nurodomojo apibūdinimo atributiniai junginiai ............................................................ 42

3.1.3.1. Apibrėžiamojo (parodomojo) apibūdinimo junginiai ................................................ 43

3.1.3.2. Neapibrėžiamojo apibūdinimo junginiai .................................................................... 44

3.1.4. Veiksminio apibūdinimo atributiniai junginiai .............................................................. 46

3.1.4.1. Subjektinis atspalvis ................................................................................................... 47

3.1.4.2. Objektinis atspalvis .................................................................................................... 48

3.1.5. Medžiagos atributiniai junginiai ..................................................................................... 50

3.1.6. Paskirties atributiniai junginiai ....................................................................................... 56

3.1.7. Vardo atributiniai junginiai ............................................................................................ 58

3.1.7.1. Atributas – tikriniai vardai ......................................................................................... 58

3.1.7.2. Atributas – bendrinis daiktavardis.............................................................................. 59

3.1.8. Išskirtinės ypatybės atributiniai junginiai ...................................................................... 61

3.1.9. Panašumo atributiniai junginiai ...................................................................................... 65

3.1.10. Laiko atributiniai junginiai ............................................................................................. 66

3.1.11. Erdvės atributiniai junginiai ........................................................................................... 68

3.1.12. Subjektiniai junginiai ..................................................................................................... 72

3.1.13. Objektiniai santykiai ...................................................................................................... 74

3.1.14. Aplinkybiniai santykiai .................................................................................................. 75

3.2. Antraeilio apibūdinimo atributinių junginių rūšys ......................................................... 76

3.2.1. Apibūdinimas pagal profesiją, pareigas, veiklą ............................................................. 78

3.2.2. Apibūdinimas pagal giminystės ar kitokį tarpusavio santykį......................................... 78

3.2.3. Apibūdinimas pagal socialinę padėtį, luomą .................................................................. 79

3.2.4. Apibūdinamas pagal mandagumo išraišką ..................................................................... 79

3.2.5. Apibūdinimas pagal subjektyvų santykį ........................................................................ 80

3.2.6. Paukščių, žvėrių antraeilis apibūdinimas ....................................................................... 81

3.2.7. Metaforiniai epitetai ....................................................................................................... 81

3.3. Priklausymo atributinių junginių rūšys .......................................................................... 83

3.3.1. Neatskiriamojo priklausymo atributiniai junginiai ........................................................ 84

3.3.1.1. Visumos ir dalies santykiai ........................................................................................ 85

3.3.1.2. Asmens ir abstrakčių esybių santykiai ....................................................................... 88

3.3.1.3. Pasyvaus posesoriaus ir abstrakčių esybių santykiai .................................................. 89

3.3.2. Atskiriamojo priklausymo atributiniai junginiai ............................................................ 90

3.3.2.1. Giminystės santykiai .................................................................................................. 91

4

3.3.2.2. Pavaldumo santykiai .................................................................................................. 92

3.3.2.3. Nuosavybės santykiai ................................................................................................. 93

3.3.2.4. Autorystės santykiai ................................................................................................... 94

IŠVADOS ............................................................................................................................................... 95

LITERATŪRA ....................................................................................................................................... 98

ŠALTINIAI .......................................................................................................................................... 101

SANTRAUKA ..................................................................................................................................... 103

SUMMARY ......................................................................................................................................... 104

PRIEDAI .............................................................................................................................................. 105

A. Juškos rinktos dainos ............................................................................................................... 105

J. Basanavičiaus rinktos dainos .................................................................................................... 127

5

ĮVADAS

Darbo objektas. Atributinių junginių (toliau AJ) tyrimas lietuvių kalbotyroje nėra visai

nauja sritis. Svarbiausias darbas, kuriame AJ aprašyti semantikos ir struktūros aspektu, yra

L. Bunevičiūtės disertacija „Lietuvių kalbos atributinių junginių semantika ir struktūra“ (Bunevičiūtė,

1999). Šiame darbe reikšminga tai, kad kaip atskaitos taškas nagrinėjant reikšmes imama junginio

leksinė ir morfologinė sandara, lemianti AJ semantikos įvairumą. Minėtu darbu ir bus daugiausia

remiamasi aprašant lietuvių liaudies dainų AJ. Nemažai čia remiamasi lietuvių kalbos gramatikomis,

taip pat ir atskirais mokslo darbais (ypač V. Labučio, V. Balkevičiaus, L. Valeikos ir kt.), kuriuose

plėtojamos žodžių junginių (toliau ŽJ) sintaksės idėjos, ir kitais šaltiniais.

Tyrimo sritis. Šiame darbe pasirinkti tirti lietuvių liaudies dainų tekstai. Imti du gerai

žinomi lietuvių tautosakos rinkėjai, kurių surinkti, užrašyti ir išleisti dainų rinkiniai yra vieni

vertingiausių iki šiol išleistų lietuvių liaudies dainų rinkinių. A. Juška ir J. Basanavičius – XIX amžiuje

veikę lietuvių šviesuoliai, vienijami bendro tikslo kelti tautinę kultūrą, išsaugoti gimtąją kalbą. Šios

dainos, užrašytos tiesiai iš žmonių lūpų, yra itin autentiškos. Jos mažiausia pakitę, nėra redaguotos ar

kaip kitaip apdorotos, todėl labiausia perteikia ir tuometinę dvasią. Būtent dėl to tikimasi, kad šios

dainos atskleis ir daug kalbos tyrinėjimams svarbių dalykų.

A. Juška – XIX a. tautosakos rinkėjas, dainas užrašinėjęs pirmiausia kalbos reikmėms. Iš

pradžių jo dėmesio objektas buvo lietuvių frazeologizmai, patarlės ir priežodžiai, o lietuvių liaudies

dainomis ir papročiais susidomėjo gerokai vėliau. Dainas jis užrašinėjo Vilkijos, Veliuonos, Alsėdžių

apylinkėse ir kt. Dauguma jų surinktos jam kunigaujant Veliuonoje apie 1865–1870 metus. Brolio

padedamas, pats jas ir išleido. A. Juška iš viso užrašė per 7000 dainų tekstų ir dėl tokios savo veiklos

caro valdžios sprendimu buvo suimtas ir įkalintas. A. Juškos rinktinė „Lietuviškos dainos“ (Vilnius,

Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954) itin vertinga ne tik literatūriniu, bet ir kalbiniu požiūriu.

Reikšminga tai, kad daug tų dainų žodžių jis panaudojo sudarydamas apie 70000 žodžių lietuvių–

lenkų–rusų kalbų žodyną iš liaudies šnekamosios kalbos.

J. Basanavičius – žymus XIX–XX a. lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio

„Aušra“ redaktorius, mokslininkas, gydytojas, domėjęsis istorijos ir archeologijos sritimis. Žinomas

pirmiausia kaip tautinio atgimimo iniciatorius, vienas Lietuvos nepriklausomybės šauklių. Pasakas,

patarles, dainas pradėjo rinkti dar studijų metais ir darė tai visą gyvenimą. Daug jų užrašė iš savo

motinos. J. Basanavičiaus rinktinė „Ožkabalių dainos“ (Vilnius, LLTI leidykla, 1998. T. 1.) sudaryta iš

1865–1874 metais jo gimtosiose Ožkabalių apylinkėse surinktų lietuvių liaudies dainų

Darbo aktualumas, naujumas. Lietuvių liaudies dainos lingvistiškai tirtos mažai, jų

sintaksės tyrimai kalbotyroje yra gana nauja sritis, o žodžių junginių semantikos aspektu jų dar niekas

netyrė. Todėl darbas aktualus keliais aspektais – jame ne tik aptarti ir inventorizuoti lietuvių liaudies

6

dainų AJ, bet nemažai vietos skiriama ir šio tautosakos žanro gramatiniams ir stilistiniams ypatumams.

Darbas turi ir praktinę reikšmę – jis gali būti pravartus ir išsamesnėms žodžių junginių sintaksės

studijoms, tautosakos tyrinėtojams, taip pat ir mokytojams, kurie rengiasi tautosakos pamokoms.

Laikomasi nuomonės, kad ištyrus, kokiais AJ dainų kalboje reiškiami tautos jausmai ir mintys, koks jų

vaidmuo perteikiant liaudies pažiūras, paaiškės ir daug etnolingvistikai svarbių dalykų.

Reikia paminėti keletą tautosakos tekstų AJ tyrimų. A. Kurlinkutės bakalauro darbas

„Atributiniai santykiai, jų reiškimas lietuvių patarlėse ir priežodžiuose“ (Kurlinkutė, 2008) suteikia

galimybę susipažinti su atributo vartosenos ypatybėmis patarlėse ir priežodžiuose, E. Znutaitės

bakalauro darbas „Atributinių junginių semantika lietuvių mįslėse“ (Znutaitė, 2009) parodo mįslių AJ

vartojimo savitumus, o R. Pirštelytės bakalauro darbas „Atributiniai junginiai lietuvių liaudies

pasakose“ (Pirštelytė, 2011) atskleidžia AJ vartojimo tendencijas pasakos žanro tekstuose.

Svarbu liaudies dainas tirti ir todėl, kad jų sintaksė savita ir gerokai skiriasi nuo

pasakojamosios tautosakos įvairių žanrų kūrinių. Tas savitumas pirmiausia nulemtas jų meninės

prigimties, metrikos, ritmikos, melodijos ir dainavimo būdo. Tokia jų specifika suponuoja „vartojimą

daugybės žodžių junginių, sakinių ir konsrukcijų tipų, kurie skiriasi nuo šnekamosios ir rašomosios

kalbos (Aleksynas, 1971, 12; 128). Taigi liaudies dainų sintaksė labiausia priklauso nuo

dainuojamosios tautosakos meninės tradicijos. Beje, ji labiausia ir prisideda prie jos išlaikymo ir

pratęsimo.

Kad tautosakos tyrimai svarbūs kalbiniams tyrinėjimams, atkreipė dėmesį jau

A. Šleicheris: „į tautosakos tekstus A. Šleicheris žiūrėjo ne tik kaip į paruošiamąją (gramatikos

atžvilgiu) kalbinę medžiagą. Lietuvių liaudies kūryba jam teikė estetinio džiaugsmo, todėl jis

nuosekliai žymėjo ir jo užrašomų dainų „balsus“ (Lituanistinis Augusto Schleicherio palikimas, 2008,

11). Dainų kalbinėmis ypatybėmis domėjosi daugelis tyrinėtojų: XIX a. savo idėjas skelbė šios srities

tyrimo pradininkai A. Leskynas ir K. Brugmanas, G. Neselmanas, F. Fortunatovas, V. Mileris,

A. Becenbegeris, Ch. Barčas ir kt. Nuo XX a. į lietuvių liaudies dainų kalbines ypatybes didesnį

dėmesį atkreipė daug lietuvių mokslininkų: J. Jablonskis, K. Būga, B. Sruoga, D. Krištopaitė,

K. Aleksynas, D. ir L. Saukos, B. Kerbelytė ir t. t.

Pasirinkta tyrimo sritis lėmė ir savitą nagrinėjimo būdą. Kaip žinoma, liaudies dainų

kalba turi ir komunikacinę, ir meninę paskirtį. Todėl ištyrus AJ specifiką ir vartojimo tendencijas

dainose atsiskleidžia ir meninis jų savitumas, t. y. iš kalbinio lygmens pereinama į meninį – vaizdų

kūrimo – lygmenį. Taigi stengiamasi išsiaiškinti (kiek tai yra įmanoma pernelyg neatitrūkstant nuo

tyrimo objekto), kiek vienų ar kitų AJ vartosena siejasi su dainų meninėmis ypatybėmis.

Darbo pagrindą sudaro semantinė lietuvių liaudies dainų AJ analizė. 1Skirstymas pagal

raišką laikomas šalutiniu.

7

Darbo tikslas ir uždaviniai. Šio darbo tikslas – semantikos aspektu ištirti AJ lietuvių

liaudies dainose, nustatyti jų vartosenos polinkius ir tuo remiantis atskleisti lietuvių tautos

pasaulėvaizdžio bruožus, tautinius strereotipus.

Darbe kelti tokie uždaviniai:

1. Panagrinėti, kaip ŽJ ir AJ sąvokos suprantamos įvairiuose lingvistikos darbuose.

2. Aprašyti liaudies dainų AJ reikšmių potipius, rūšis ir porūšius, parodyti atributo formaliosios

raiškos priemonių įvairovę.

3. Išryškinti liaudies dainų AJ specifiką.

4. Įvairiais aspektais palyginti A. Juškos ir J. Basanavičiaus lietuvių liaudies dainų rinktinių AJ.

5. Pateikti statistinę AJ vartosenos dažnumo charakteristiką lietuvių liaudies dainose.

6. Apibendrinti, kokius lietuvių tautos savitumus rodo vienų ar kitų atributų vartosena.

Darbo medžiaga. Šio darbo duomenų bazę sudaro 2900 AJ pavyzdžių, po 1450 AJ

atsitiktine tvarka surinktų iš kiekvienos rinktinės tekstų. Darbo teiginiai ir išvados, statistiniai

duomenys remiasi medžiaga, surinkta iš A. Juškos liaudies dainų rinktinės „Lietuviškos dainos“ ir

J. Basanavičiaus dainų rinktinės „Ožkabalių dainos“. Pagrindinėje darbo dalyje prie pavyzdžių

nurodomas šaltinis ir puslapio numeris. AJ pavyzdžiai pateikiami neizoliuotai nuo sakinio (imama

dainos posmo dalis, turinti gramatinį centrą).

AJ pavyzdžiai nagrinėjami skirstant juos pagal semantinius tipus, rūšis ir porūšius.

Didesnių skyrių medžiaga pabaigoje apibendrinama.

Tyrimo metodika. Apibendrintai aprašant AJ darbe daugiausia naudotasi analitiniu

aprašomuoju metodu. Skirstant AJ į potipius, rūšis ir porūšius pasitelktas transformacijos metodas,

painius AJ santykius atskleisti daug kur palengvino substitucijos ir distribucijos metodai. Atskleidžiant

pasaulio vaizdą lietuvių liaudies dainose per AJ analizę buvo naudinga kognityvinės lingvistikos

teorija. Apibendrinant darbo rezultatus naudotasi gretinamojo ir statistinio metodų elementais. Visi

skaičiavimai darbe ir grafinis duomenų apipavidalinimas atlikti kompiuterine programa „Microsoft

Office Excel 2003“.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, pagrindinė dalis, išvados, šaltiniai ir naudota

literatūra, sutrumpinimų sąrašas, priedai. Įvade apibrėžiama darbo tema, tikslai ir uždaviniai, keliama

problema, įvardijamas darbo objektas, apibūdinama tiriamoji medžiaga. Dėstomoji darbo dalis

sudaryta iš trijų skyrių. Pirmame skyriuje pateikiama dalykinės literatūros apžvalga, aprašoma

vadovaujantis šiais principais: nuo bendrosios informacijos (nuo ŽJ apskritai) einama prie konkrečios

– svarstoma AJ samprata ir specifika. Literatūros apžvalga pradedama nuo seniausių sintaksės darbų

8

apie žodžių junginius, einama prie naujesnių tyrimų ir baigiama naujausių mokslo darbų ir publikacijų

apžvalga. Kitame skyriuje trumpai apibūdinamos lietuvių liaudies dainų ypatybės Trečiąjį skyrių

sudaro AJ semantinė analizė. Visi teiginiai iliustruojami pavyzdžiais. Didesnių skyrių medžiaga

apibendrinama, akcentuojami svarbiausi dalykai, rodantys kokius nors tuometinio gyvenimo ir

pasaulėjautos ypatumus. Statistiniai duomenys pateikiami stulpelinėmis ir sektorinėmis diagramomis,

jos aiškinamos žodiniais aprašais. Išvadose pateikiami tyrimo rezultatai, apibendrinama, kokie AJ

vartosenos polinkiai A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktinėse, koks atskirų jų reikšmių vartojimo

dažnumas, kas jį lemia.

9

1. Atributinių junginių samprata

1.1. Žodžių junginio apibrėžtis lingvistų darbuose

Sintaksės mokslo ištakos siekia seniausius Antikos laikus, tačiau, palyginti su kitų

lingvistikos šakų atradimais, šios žinios gana mažos. Žodžių junginio (ir sakinio, kadangi sintaksės

mokslo formavimosi pradžioje tarp sakinio ir žodžių junginio nebuvo aiškios ribos) supratimas susijęs

su Aristotelio (IV a. pr. m. e.) ir Dionizijaus Trako (II a. pr. m. e.) vardais (Labutis, 1998, 19). Pirmieji

sintaksės kūrėjai graikai (Herodijanas, II a. m. e. Aleksandrijos gramatikas) šio mokslo pagrindu manė

esant raidžių sudėjimą ir sujungimą (iš senosios graikų kalbos sýntaxis „sudėjimas, sutvarkymas,

sujungimas, rikiuotė“). Vėliau sintaksės terminą pradėta vartoti dviem reikšmėmis: kalbos gramatinės

sandaros dalies ir mokslo, tiriančio žodžių junginius. ŽJ ir apskritai sintaksės mokslo pradininku

laikomas Apolonijus Diskolas (II a. m. e.), savo veikaluose aiškinęs, kaip jungiant žodžius sudaromi

sakiniai. Knygoje „Apie sintaksę“ aptardamas žodžių jungimą ir derinimą, jis teigė, kad žodžių

jungimasis sakinyje yra toks pat dėsningas kaip ir garsų jungimasis žodyje (Skardžius, 1997, 132;

Sirtautas, 1981, 5). Šiame darbe sintaksė jau orientuota į tekstą. Nors kalbama apie prepoziciją ir

postpoziciją, aptarti ir veiksnio ir tarinio ryšiai, tačiau iš emės čia tik susisteminta temos ir remos

samprata, atėjusi dar iš Sokrato laikų. Svarbu tai, kad pirmąkart sakinys apibrėžtas kaip „žodžių

junginys, reiškiantis baigtinę mintį“. Žodžio reikšmėje A. Diskolas matė galimybę jungtis su kitais

žodžiais ir šitaip sudaryti ŽJ. Be to, nagrinėjo ir žodžių jungimąsi prie vardų, apibrėžė pažyminį. Jis

teigė, kad pažyminiai jungiasi prie vardų ir reiškia kokybę, kiekybę, kilmę ir priklausymą. Pastebėjo ir

tai, kad pažyminiai gali būti reiškiami ne tik būdvardžiais, bet ir kitais vardais (daiktavardžiais,

savybiniais įvardžiais, dalyviais, skaitvardžiais) (Paulauskienė, 2006, 96). Kaip matyti, ir pažyminio

samprata, labai artima dabartinei, neatsiejama nuo A. Diskolo pavardės.

Vėliau ir Romos, ir Viduramžių gramatikos tobulino tik tai, kas sukurta Antikoje. Nors

sintaksės moksle atsirado ŽJ samprata, kalbėta ir apie sakinio dalis, vis dėlto Naujųjų laikų gramatikų

autoriai prioritetus tirdami teikė morfologijai, o ne sintaksei (Paulauskienė, 2006, 96).

Pažiūrėjus į tolesnę kalbotyros raidą matyti, kad sintaksės mokslo zenitui nušvisti bus

lemta gerokai vėliau. Net XIX a. pradžia su jaunagramatikiais priešakyje į šią moslo šaką neatneš nieko

naujo: lingvistų dėmesio centre atsiranda komparatyvistinės studijos, kurių pamatas – indoeuropiečių

kalbų giminystė. Tokio pobūdžio darbuose pagrindinis dėmesys krypo į fonetinius, fonologinius

kitimus ir dėsnius, o sintaksė šiuo laikotarpiu, jei ir tirta, vis dar neatsieta nuo morfologijos. Dar viena

10

silpno sintaksės plėtojimosi priežasčių – metodologiniai trūkumai, kadangi į sintaksės reiškinius

paprastai buvo žiūrima tik iš reikšmės taško, o analizėjė taikyti subjektyvūs kriterijai (Ivič, 1973, 213).

Vėliau ŽJ tyrinėjo daug įvairių šalių kalbininkų. Iš gausaus jų būrio reikėtų išskirti rusų ir

vokiečių lingvistus. Jų įtaka sintaksės mokslui ryškiau atsispindi tik XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje,

kai daugelis lietuvių filologų vyksta studijuoti į Rusijos aukštąsias mokyklas ir kai pasirodo pirmosios

lietuviškos gramatikos (Būda, 1987, 8).

Prie ŽJ kaip sintaksės objekto apsistojama XIX a. pabaigoje. Pirmasis į tai atkreipia dėmesį

A. V. Dobiašas. Nors jis sekė A. Diskolo sintaksės idėjomis ir sistema, žinomus dalykus papildė

naujovėmis. A. Dobiašo supratimas apie ŽJ paremtas kalbos dalių ir jų formų reikšmių santykiais.

Sintaksės tikslas, jo manymu, yra ištirti schemas, iš kurių susidaro sudėtingos minties išraiškos (Dobiaš,

1962: cit. iš Prokopovič, 1966, 13–14). Tokiomis ypatybėmis pasižymi pirmiausia veiksmažodis, tačiau

daiktavardžiai ir būdvardžiai taip pat turi ne mažiau potencijos sudaryti junginius. Nors A. Dobiašo

idėjos turėjo didelės reikšmės, jam sukurti išbaigtos sintaksės teorijos vis dėlto nepavyko. Jo darbus

Rusijoje tęsė F. Fortunatovas, Vakaruose – vokiečių kalbininkas J. Ryzas. F. Fortunatovas ŽJ suprato ir

apibrėžė labai plačiai, labiausia atsižvelgė į žodžių formas. Jo teorijos išeities taškas – psichologiniai

(minties) ir gramatiniai (kalbos) sakiniai (pastarieji yra gramatikos objektas). Tuo remdamasis

F. Fortunatovas gramatinį sakinį vadina užbaigtu ŽJ, o atskiro žodžio formą manydamas esant ŽJ

pagrindu, savo ruožtu dar skiria juos į gramatinius, kuriuose santykiai tarp minties dėmenų išreikšti

kalbos formomis (paukštis skrenda), ir negramatinius, kurie pasižymi neišreikštais santykiais (poetas

Puškinas) (Fortunatov, 1956: cit. iš Prokopovič, 1966, 14–15). Šios teorijos didžiausias minusas tas,

kad santykis tarp minties ir kalbos gana mechaniškas, eliminuota leksinių-semantinių ir gramatinių

faktorių galimybė. Be to, ŽJ supratimas pernelyg platus (gali apimti net visą sakinį), taigi tarp sakinio ir

ŽJ tarsi nebeliko ribų (Prokopovič, 1966, 14–15). Vakarų Europoje ŽJ mokslo raidai itin nusipelnė

vokiečių kalbininkas J. Ryzas, savo darbuose sudaręs formaliąją ŽJ klasifikaciją (Labutis, 1976, 5). ŽJ

sąvoka taip pat suvokta labai plačiai – tam tikru ŽJ jis laikė ir sakinį. Pagal J. Ryzą, ŽJ gali būti ir

vienas žodis, ir neapibrėžta žodžių grupė. Tai reiškia, kad tarp sakinio ir ŽJ dar vis nėra jokios ribos.

F. Fortunatovo idėjomis Rusijoje sekė A. Peškovskis, pateikęs dar platesnę ŽJ apibrėžtį (į

ŽJ supratimą įeina net ir sudėtiniai sakiniai) (Peškovskij, 1956, 35). ŽJ pagrindiniu požymiu jis manė

esant intonaciją. Tokia ypatybė galėjo būti pritaikyta tik sakiniui, todėl lauktų rezultatų pastaroji teorija

nedavė.

Kitas rusų lingvistas M. Petersonas jau visiškai atsiribojo nuo loginių ir psichologinių teorijų

sintaksėje ir kiek susiaurino ŽJ apibrėžimą, rašė apie ŽJ funkcijas ir klasifikacijos galimybes. Naują

etapą sintaksės moksle pradėjo rusų kalbininkas A. Šachmatovas, ŽJ mokslą atskyręs nuo sakinio

mokslo. Svarbu tai, kad ŽJ ir sakinys kaip atskiri vienetai, jo manymu, yra pagrindinis sintaksės

11

objektas. ŽJ A. Šachmatovas jau suprato kaip sakinio dalį (Šachmatov, 1976: cit. iš Prokopovič,

1966, 23). Tai buvo didelis žingsnis į priekį sintaksės moksle.

XX a. pradžioje ŽJ teorijos raidai didelės reikšmės turėjo struktūralizmo pradininkas

F. De Sosiūras ir jo sintagmos mokslas1. Išplitus struktūrinei lingvistikai mokslininkų dėmesio centre

atsiranda. sintaksiniai tyrimai, iš esmės pasikeičia požiūris į kai kuriuos sintaksės reiškinius.

Tradicinės gramatikos atstovai, orientavęsi į morfologinius dalykus, buvo įsitikinę, kad reikia nubrėžti

griežtą ribą tarp morfologinės ir sintaksinės problematikos ir formų vartojimo tyrinėjimus palikti

sintaksės mokslui. Struktūrinės lingvistikos šalininkai siūlė griežtai neatriboti šių disciplinų ir skelbė,

kad formų vartojimo problema yra daugiau morfologinio pobūdžio (Ivič, 1973, 214). F. De Sosiūro

idėjas tiesiogiai ar bent jau iš dalies perėmė visos struktūrinės lingvistikos mokyklos. Ženevos

mokyklos atstovo Š. Baly lingvistinė binarizmo teorija taip pat susijusi su sintagmos (ŽJ sakinyje)

tyrinėjimu: santykiai sintagmose remiasi tarp dviejų sakinio narių egzistuojančiais ryšiais (sintagma

Š. Baly laikė bet kurį dvejybinį žodžių ryšį) (Ivič, 1973, 133). XX a. 6 dešimtmetyje ŽJ tyrė

generatyvinės (transformacinės) gramatikos atstovai (N. Chomskis, G. Lakofas). Svarbiausias tokios

gramatikos tikslas – nustatyti taisykles, kuriomis konstruojami „gramatiški“ sakiniai. Vienas iš

fundamentalių N. Chomskio teorijos teiginių – abstrakčių kalbos lygmenų dalinimas į paviršinę ir

giluminę struktūrą (Ivič, 1973, 215–218). Tai labai svarbus žingsnis sintaksinės semantikos link, o iš

semantinių pozicijų aprašyti linksnių vartosenos tyrimai ypač svarbūs ŽJ mokslo raidai (Labutis, 1976,

13).

Sovietmečiu didelės įtakos sintaksės mokslui turėjo V. Vinogradovo, V. Suchotino,

N. Prospelovo, A. Prokopovičiaus ir kitų mokslininkų idėjos. V. Vinogradovo sintaksės koncepcija

paremta gramatinių ir leksinių reikšmių vienove. Jis pirmasis atkreipė dėmesį, kad žodžiai vienaip ar

kitaip sąveikauja, todėl tik gramatiškai nagrinėti žodžių formas nesiejant jų su leksinėmis reikšmėmis

yra beprasmiška (Vinogradov, 1947, 7). Jo manymu, ŽJ išiskiria mažiausiu sintaksiniu

savarankiškumu, palyginti su žodžiu ar sakiniu, o komunikacinę intenciją turi tik įeidamas į sakinį

(Vinogradov, 1947, 7). Be šių minėtų dalykų, V. Vinogradovas savo darbuose aptarė sintaksinės

sinonimikos dalykus, svarbios jo įžvalgos ir dėl frazeologinių junginių. V. Vinogradovo pėdomis

toliau sekė V. Suchotinas, ŽJ jau dalinęs į dvi grupes: predikatinius ir nepredikatinius junginius

(Suchotin, 1950: cit. iš Prokopovič, 1966, 37–38). Čia jau atsiranda veiksnio ir tarinio sąvokos, rašoma

ir apie antrininkes sakinio dalis. Vėliau ŽJ nagrinėjo ir iki šiol atskirus tipus tyrinėja kiti rusų

kalbininkai: N. Filičeva (vokiečių kalbos ŽJ) (1980), V. Burlakova (anglų kalbos ŽJ) (1975),

T. Mološnaja (substantyvinių junginių tyrimai). ŽJ sąvoką aiškino ir apibrėžė G. Achmanova (1955),

G. Zolotova (1973), dar V. Jarceva, L. Meščianinovas ir kt. ŽJ tyrė ir kitų šalių kalbininkai: minėtini

1 Šią ir kitas idėjas toliau plėtojo jo pasekėjai Š. Baly, S. Karcevskis, N. Trubeckojus ir kiti (Labutis, 1976a, 5).

12

lenkų mokslininko Z. Klemensievičiaus straipsniai apie ŽJ struktūrą ir atribojimą nuo sakinio,

J. Kurilovičiaus linksnių teorijos tyrinėjimai ir kt. Čekų mokslininkai (V. Matezijus, F. Danešas,

P. Mrazekas) savo darbuose iškėlė žodžių formas ir jų funkcijas ir pan. (Labutis, 1976a, 6).

Lietuvių kalbos sintaksės užuomazgų randama lotynų, vokiečių kalbomis rašytose

gramatikose. Pirmoji spausdinta D. Kleino lietuvių kalbos gramatika „Grammatica litvanica...“ (1653)

turi nedidelį sintaksės skyrelį, nors čia iš čia esmės tik glaustai ir tradiciškai aptartos įvairios formos ir

jų santykiai. Iš tokių fragmentiškų formų vartosenos aprašų vėliau susiformuos ŽJ mokslas.

Rašydamas sintaksės skyrių D. Kleinas pirmiausia orientavosi į lietuvių kalbos savitumą ir norėjo

išryškinti tuos dalykus, kurie ją skiria nuo lotynų ar kitų kalbų. Teigdamas, kad sintaksė pasižymi

universalumu (daug jos taisyklių galima perimti iš kitų kalbų), jis tęsė Antikos tradicijas

(Paulauskienė, 2006, 97). D. Kleinas išsamiausiai aprašė du sintaksinių ryšių tipus – derinimą ir

valdymą, tačiau sakinio dalių mokslo užuomazgų jo sintaksės apraše vis dar nėra. Vėliau išėjusi D.

Kleino gramatikos santrauka „Compendium Litvanico-Germanicum“ iš esmės skirta vokiečiams (tai

lyginamoji gramatika), todėl ir aprašant ŽJ apsiribota tik lyginimu su vokiečių kalbos konstrukcijomis

(Paulauskienė, 2006, 126–145). Kitose Prūsų Lietuvos gramatikose (Sapūno-Šulco, Universito) ŽJ

analizuojami tuo pačiu principu kaip ir D. Kleino gramatikoje, nuo sintaksės lygmens dažnai

nukrypstama į morfologiją. Gana solidus formų vartosenos aprašas pateiktas 1856 m. A. Šleicherio

„Litauische grammatik“. Tai pirmoji lietuvių kalbos gramatika, parašyta kalbininko profesionalo,

kurioje plačiai, nuosekliai ir sistemingai aprašyta lietuvių kalbos struktūra (Lituanistinis A. Šleicherio

palikimas, 2008, 36). Rašydamas sintaksės skyrių jis rėmėsi G. Ostermejerio, F. Kuršaičio darbais,

tačiau savo pirmtakus pralenkė – gramatikoje yra kur kas išsamesnių žinių apie kai kurių formų (ypač

prielinksnininių konstrukcijų) vartoseną (Labutis, 1976, 6). Tačiau ir minimoje sintaksėje iš esmės

apsiribojama santykių tarp formų aprašymu. Kaip matyti, lietuvių kalbos sintaksėje tarp žodžių formų

vartosenos ir sakinio dalių supratimo ilgai nebuvo aiškios ribos.

19 a. pabaigoje pradedama kurti sintaksės terminija (terminų ir sąvokų sistemos raidai

kliudė tai, kad visos iki šio laikotarpio parašytos gramatikos buvo nelietuviškos), sietina su

A. Baranausko, K. Jauniaus vardais. Pasirodo pirmieji sintaksės aprašai, nors mokslinio sintaksės

aprašo ir neparašoma. Pirmojo sintaksės vadovėlio autoriumi laikomas Kauno kunigų seminarijos

dėstytojas P. Januševičius2.

Iš žodžių formų, kaip minėta, ilgainiui susiformavo ŽJ mokslas. Jo pradžia galima laikyti

J. Jablonskio studijas, nors jis pats ŽJ termino nevartojo. Daugelio kalbininkų manymu, dabartinės

lietuvių kalbos sintaksės pagrindus padėjo J. Jablonskio „Lietuvių kalbos sintaksė“, pasirašyta

Rygiškių Jono slapyvardžiu (pasirodė 1911 m.). Tai pirmasis išsamus darbas, kuriame aptariamas

2 Vadovėlis išleistas P. Gražbylio slapyvardžiu 1905 m. („Santaika (syntaxis) lietuviškoje kalboje“).

13

sakinys, sakinio dalys ir jų raiška, sakinių tipai. Kiti jo darbai („Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.),

„Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.)) turėjo didelės įtakos ŽJ mokslo raidai. Reikšminga tai, kad šis

kalbininkas buvo pirmasis, be žodžių formų vartosenos, atkreipęs dėmesį į sakinį ir jo dalis. Kaip

žinoma, J. Jablonskis nusipelnė ir lietuvių terminologijai. Dauguma jo sukurtų terminų iki šių dienų

įsigalėjo kalbotyroje (sakinio dalių (tarp jų ir pažyminio) pavadinimai).

Minėtini ir kiti šio laikotarpio linksnių ir prielinksnių vartosenos tyrinėjimai, kuriuos

galima laikyti ŽJ mokslo pradmenimis: E. Frenkelio „Syntax der litauischen Kasus“ (1928), P. Būtėno

„Trumpas linksnių mokslas“ (1929) ir „Lietuvių kalbos prielinksnių mokslas“ (1930).

Pirmuosius ŽJ aprašus savo darbuose pateikia daugelis lietuvių kalbininkų. Kai kurie tų

darbų išleisti ne Lietuvoje (Klimas, 1921, 27; Meškauskas, 1929, 89–94; Kuzmickis, 1930, 7; Kalnius,

1943, 67–73, Žiugžda, 1961, 117; Masilionis, 1985, 18–19; Skardžius, 1935–1938). Pirmasis ŽJ terminą

pavartojo P. Meškauskas (Meškauskas, 1929, 17). Šiuose darbuose skiriasi tik kai kurie dalykai. Pvz.,

pagal tai, ar junginys turi sintaksinių ar nesintaksinių formų, junginiai skirstomi į priklausomuosius ir

nepriklausomuosius (Durys, 1927, 18). Z. Kuzmickis teigė, kad „žodžių eilė, kurių formos ir tvarka

pareina nuo kalbos dėsnių, yra gramatiškasis žodžių junginys“ (Kuzmickis, 1931, 7). Reikšmingas

P. Skardžiaus indėlis – ŽJ, jo manymu, yra centrinis tiriamasis sintaksės objektas: iš žodžių junginių

„visas sintaksės rūmas statomas“ (Skardžius, 1998, 511–512).

J. Masilionio sintaksės vadovėlis rašytas remiantis J. Jablonskio, P. Klimo, L. Dambriūno,

P. Gailiūno ir J. Žiugždos sintaksėmis. ŽJ samprata nesuformuluota, tačiau jau yra žodžių jungimo

būdų (derinimo, valdymo, šliejimo) užuominų. Teigiama, kad „žodžių junginiai sudaromi, siejant

žodžius pagal reikšmę, o reikšmės santykiai nusakomi ir žodžių formomis (Masilionis, 1985, 11).

Sovietmečiu ŽJ kaip sintaksės objektą vienas pirmųjų iškėlė B. Kalinauskas (1961; 1963; 1972).

ŽJ teorijos pagrindai atsiranda tik 7-ojo dešimtmečio pradžioje, pradėjus kurtis mokslinei

lietuvių kalbos sintaksei. Vienas svarbiausių apibendrinamųjų sintaksės aprašų, turėjusių įtakos šios

teorijos formavimuisi, – J. Balkevičiaus „Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė“ (išleista 1963 m.). Čia

moksliškai pagrindžiami tradicinės sintaksės dalykai, naujai apžvelgiami žodžių ryšiai ir ŽJ. Praėjus 12

metų po LKG III tomo leidimo, pasirodo V. Sirtauto ir Č. Grendos „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1988).

Tai teorinio pobūdžio vadovėlis, skirtas aukštųjų mokyklų studentams. Knygos autoriai, nors ir remiasi

ankstesniais darbais (J. Balkevičiaus „Dabartinės lietuvių kalbos sintakse“, akademine „Lietuvių

kalbos gramatika“, kitais vadovėliais ir straipsniais), į lietuvių kalbos sintasės mokslą įneša nemažai

naujovių. Senosios sąvokos aiškinamos savitai, tikslinamos. Tai gana konspektyvus, glaustas darbas,

kuriame nagrinėjami ir originaliai aiškinami ŽJ ir sakinio dalys.

Didelis indėlis į lietuvių kalbos sintaksės mokslą yra V. Labučio studija „Lietuvių kalbos

sintaksė“ (Vilnius, 1994. II pataisytas leid. – 1998 m.). Šį išsamų darbą reikėtų laikyti monografiniu

14

sintaksės dalykų aprašu. Autorius plėtoja J. Jablonskio tradicinės sintaksės idėjas, remiasi

ankstesnėmis gramatikomis, tačiau pateikia ir naujų minčių ir idėjų (Labutis, 1998, 4).

Atsiranda akademinių aprašų: „Lietuvių kalbos gramatika“ (toliau LKG III, 1976),

vienatomė lietuvių kalbos gramatika rusų kalba „Grammatika litovskogo jazyka“ (toliau GLJ, 1985),

kuriuose plačiai nagrinėjami ŽJ, pasirodo specialių straipsnių (Č. Grendos, M. Čaikausko,

A. Rasimavičiaus), linksnių ir prielinksnių vartojimo aprašų (J. Kiliaus, A. Laigonaitės, E. Valiulytės,

A. Paulauskienės, R. Vaskelaitės, A. Pupkio, J. Šukio, A. Piročkino ir kt.). Prie naujausių darbų

priskiriama J. Balkevičiaus „Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė“ (1998 m.), „Dabartinės

lietuvių kalbos gramatika“ (toliau DLKG, 1997) ir „Lithuanian grammar“ (toliau LG, 1997).

Nuo bendrųjų ŽJ problemų einama prie atskirų ŽJ tipų aprašų, kurie paprastai orientuoti į

formaliuosius (morfologinius) kriterijus ir santykius. Tokiuose tyrimuose pirmiausia iškeliama ŽJ

dėmenų gramatinė forma, tik paskui atsižvelgiama į semantiką. Todėl AJ pagal pagrindinio dėmens

morfologinę raišką (daiktavardis arba jo substitutas) priskiriami prie daiktavardinių junginių (toliau

DJ). Tokio pobūdžio darbuose DJ aprašas yra kiek vienpusiškas, formalizuotas, nes pagrininį dėmesį

skiriant formaliajai raiškai ir neatsižvelgiant į semantinius santykius dažnai suniveliuojama tokių

junginių specifika.

Visiškai naujas požiūris į ŽJ pateiktas lietuvių kalbos gramatikos darbų serijoje (toliau –

LKGD): „Sintaksinių ryšių tyrimai“ (2003); „Gramatinių kategorijų tyrimai“ (2004); „Gramatinių

funkcijų tyrimai“ (2005); „Daiktavardinio junginio tyrimai“ (2006). Pirmasis tomas skirtas sintaksės

problemoms, čia išdėstyta sintaksinių ryšių samprata yra naujosios gramatikos šerdis, ji sieja

morfologijos, morfosintaksės ir sintaksės lygmenis. Novatoriškas šis tomas pirmiausia kitokiu

prijungimo ryšio supratimu, netradiciniu požiūriu į sintaksinių ryšių tipus. Remiantis tradicine sintakse

sintaksiniai ryšiai pagal morfologinius požymius skiriami į valdymą, šliejimą ir derinimą. Toks

skirstymas, studijos autorių nuomone, yra logiškai ydingas. Todėl visas naujosios gramatikos sintaksės

aprašas pagrįstas dviejų pagrindinių sintaksinės priklausomybės tipų – valdymo ir modifikavimo –

skyrimu (LKGD 1, 2003, 7–9). Naujai apibrėžti prijungimo tipai suponuoja pakitusį sintaksinių ryšių

aiškinimą, todėl kiek kitaip apibrėžiamos ir sakinio dalys. Viena iš jų – tradiciškai traktuojama kaip

tarininis pažyminys – įgauna laisvojo predikatyvo statusą ir apibrėžiama taip pat neįprastai. Antrasis

tomas skirtas naujam požiūriui į lietuvių kalbos vardažodžio ir veiksmažodžio gramatinių kategorijų

funkcijas ir jų vietai gramatikoje atskleisti. Sintaksės teorijai itin reikšmingas A. Holveto ir

L. Semėnienės straipsnis „Linksnio teorijos pagrindai“, kuriame išdėstyta vardažodžių ir linksnių

hierarchijų reikšmė apibūdinant veiksnio, papildinių ir kt. sąvokas (LKGD 2, 2004, 11–33). Trečiame

tome grįžtama prie sintaksinių ryšių problematikos, tik čia jų tipų ir potipių ypatumai aptariami dar

išsamiau. Kaip rašo patys autoriai, tai daryta todėl, kad „sintaksinio ryšio tipas – valdymas arba

modifikavimas – yra esminis kriterijus skiriant tam tikras gramatines funkcijas, ypač papildinius ir

15

aplinkybes. Apibrėžti sakinio dalis pagal sintaksinius ryšius iš dalies siekta ir tradicinėje gramatikoje,

tačiau laikomasi nuomonės, kad tradicinis valdymo, derinimo ir šliejimo skyrimas yra prieštaringas, tai

ir juo paremtas sakinio dalių skyrimas taip pat gali būti prieštaringas“ (LKGD 3, 2005, 7–9).

Pabrėžtina, kad lietuvių kalbotyroje sintaksinių vienetų semantikos kaip atskiro tyrinėjimų

objekto3 nebuvo gana ilgai. Semantiniu aspektu AJ tyrė V. Labutis (1976a, 68–70; 1998, 90–92), Jis

vienas iš pirmųjų apibūdino semantinius ŽJ bruožus ir pateikė apibendrintą semantinių ŽJ rūšių, tipų ir

potipių klasifikaciją.

AJ sintaksinės ir semantinės ypatybės panagrinėtos ir išsamiau: parašyta nemažai

straipsnių, keletas disertacijų. Dažniausiai šiuose darbuose vyrauja tradicinė formalioji AJ (DJ)

klasifikacija. Iš tokių tyrinėjimų minėtini T. Bulyginos (tyrė daiktavardines konstrukcijas su kilmininku;

1959, 217–231), I. Musteikienės (1970, 57–69), V. Grabausko (1971, 49–59) (tyrė daiktavardines

konstrukcijas su naudininku) darbai. DJ su priklausoma bendratimi išsamiai aprašė V. Vitkauskienė

(1982, 106–115). Straipsnių apie DJ ir jų vartosenos polinkius skelbė R. Vaskelaitė (Vaskelaitė, 1999, 61–

67; 2002, 93–103; 2003a, 43–46; 2003b, 143–158). Iš naujausių studijų minėtinas jau aptartas lietuvių

kalbos gramatikos darbų serijos 4 tomas „Daiktavardinio junginio tyrimai“ (2006).

L. Valeikos substantyvinių konstrukcijų tyrimuose lyginami lietuvių ir anglų kalbų DJ. Čia

remiamasi transformacinės–generatyvinės gramatikos idėjomis4. Šio kalbininko darbuose detaliau

tyrinėjama AJ, kurių pagrindinis dėmuo – veiksmažodžio abstraktas, struktūra ir semantika (Valejka,

1971; 1977). Tokius pat AJ aprašė ir V. Labutis (1975, 25–36). Analizuodamas tokių junginių gilumoje

esančių santykių (subjektinių, objektinių, aplinkybinių) ryškumo laipsnį, jis pabrėžė ir veiksmažodinių

abstraktų konkretumo ar abstraktumo reikšmę.

Sinoniminę AJ vartoseną tyrė P. Skardžius (1935a, 69; 1935b, 84), P. Kniūkšta (1976),

J. Šukys (1984, 49–59, 76–83; 1998, 124, 127 ir kt.). AJ dėmenų išdėstymo tvarkos polinkiais domėjosi

D. Girdenienė (1981, 166–169) ir V. Vasiliauskienė (1994, 26; 1995, 124–142; 1996, 3–13, 2001, 151–

178). Neseniai pasirodė pastarosios mokslininkės monografija (Vasiliauskienė, 2008), kurioje išsamiai

apžvelgta atributinių frazių struktūra ir kaitos tendencijos nuo lietuvių raštijos pradžios (XVI a.) iki

bendrinės kalbos susiformavimo.

Lietuvių kalbotyroje atsirado straipsnių apie anglų, vokiečių, prancūzų kalbų AJ (plačiau

žr. Meiksinaitė, 1961, 191–203; Vitonite–Genene, 1964, 18–23; Skripkjavičjute, 1975, 173–182;

Petravičius, 1975, 119–124; Tekorienė, 1977, 44–49; Marcinkevičienė, 2000, 71–80; Būdvydaitė,

Toleikienė, 2003, 7–17).

3 Semantinis tyrinėjimų aspektas ir kitose kalbose pradeda įsigalėti tik XX a. antroje pusėje, susiformavus svarbiausioms

semantinių aprašymų koncepcijoms, kurios rado atgarsį ir Lietuvoje: vidinių (gilumos, semantinių) linksnių teorijai

(pradininkas Č. Filmoras), valentingumo teorijai (pradininkas L. Tenjeris). Šių teorijų pagrindu ir susiformavo sintaksinė

semantika. 44

Transformacinės, arba generatyvinės, gramatikos kūrėjai pirmieji išplėtė sintaksinių tyrinėjimų apimtį ir daugiau dėmesio

skyrė semantikai. Jie įtvirtino terminus giluminė (semantinė) ir paviršinė (sintaksinė) sakinio struktūra.

16

Semantiniu aspektu AJ daugiausiai tyrė L. Bunevičiūtė-Bučienė. Reikšmingiausias autorės

darbas – daktaro disertacija „Lietuvių kalbos atributinių junginių semantika ir struktūra“ (Bunevičiūtė,

1999). Čia AJ aprašyti pagal semantiką, pateikta detali šių ŽJ klasifikacija. Studijoje AJ reikšmės

nagrinėjamos kaip atskaitos tašką imant junginio leksinę sudėtį ir morfologinę sandarą, nuo kurių ir

priklauso AJ semantinė įvairovė. L. Bunevičiūtė taip pat yra paskelbusi straipsnių apie AJ, atskiras jų

rūšis (Bunevičiūtė, 1997, 267–270; 1998, 29–42; 2000, 10–15; Bunevičiūtė–Bučienė, 2001, 10–15;

Bučienė, 2004, 13–22; Bučienė, 2007, 17–24; Bučienė, 2011, 8–16).

1.2. Žodžių junginio pagrindiniai požymiai

Žodžių junginys lingvistinėje literatūroje apibrėžiamas kaip mažiausias sintaksinis-

semantinis vienetas, kurį sudaro ne mažiau kaip du savarankiški žodžiai, susieti tiesioginiu gramatiniu

ryšiu (LKE, 1999, 742). Tokia apibrėžtis ne visai atspindi pagrindinius ŽJ požymius: 1) ŽJ yra

sintagminis vienetas, jį sudaro ne mažiau kaip dvi savarankiškos žodžių formos; 2) dėmenis sieja

prijungiamasis ar dvipusės sąsajos ryšys; 3) vienas junginio dėmuo pagrindinis, kitas – šalutinis,

pastarasis realizuoja vieno pagrindiniu dėmeniu einančio žodžio junglumą; 4) ŽJ funkcionuoja sakinyje,

tačiau gali būti nuo jo atskirtas ir turėti savo paradigmą ir struktūrinį modelį; 5) priklauso specifinei

sintagminei pakopai (Labutis, 1998, 49). Pagrindinis ŽJ skirtumas nuo sakinio tas, kad jis neturi sakiniui

būdingos baigtinės intonacijos ir ryšio su kalbėjimo aktu. ŽJ sudedamosios dalys vadinamos

komponentais, arba dėmenimis. Dabartiniuose sintaksės darbuose dominuoja terminas dėmuo.

Labai svarbus dalykas ŽJ kalboje susidaryti – valentingumas, t. y. žodžių savybė jungtis su

atitinkamais žodžiais. Tam įtakos turi trys faktoriai: gramatinis, semantinis, leksinis. Todėl lietuvių

kalbotyroje ŽJ klasifikuojami remiantis struktūriniu (vientisiniai ir sudėtiniai ŽJ), formaliuoju

(veiksmažodiniai, daiktavardiniai, būdvardiniai, įvardiniai, skaitvardiniai, prieveiksminiai ŽJ) ir

semantiniu (reikšmės) aspektu (subjektiniai, objektiniai, aplinkybiniai, atributiniai, predikatyvų

junginiai). Papildomas yra dėmenų apibūdinimas pagal suaugimo laipsnį (laisvieji, nelaisvieji, apylaisviai

ŽJ) (Labutis, 1998, 47–94), tačiau iš esmės jį galima laikyti struktūrinio skirstymo dalimi. Semantinė ŽJ

klasifikacija sintaksės darbuose yra gana nauja (tam tikrų šios klaifikacijos užuomazgų galima rasti jau

J. Jablonskio darbuose, tačiau ten, kap jau minėta, kalbėta tik apie atskirų linksnių formų reikšmes). Taigi

palyginti nauja ir atributinio junginio5 sąvoka. AJ terminas atsiranda kartu su ŽJ semantiniais tyrimais,

semantiniai ŽJ tipai – apibrėžiant semantinius santykius tarp dėmenų.

5 Atributinis – turintis atributą. Atributas plačiąja prasme suprantamas kaip „esminis arba specifinis asmens, daikto,

reiškinio požymis, ženklas“ (VLE, 2002, 164). Lingvistikoje atributas traktuojamas kaip pažyminys (plg. Vaitkevičiūtė,

TŽŽ, 2003; Bunevičiūtė, 1998, 31; Gaivenis, Keinys, 1990, 22, 147 ir kt.).

17

1.3. Pažyminio ir atributinio junginio supratimas

Pažyminio apibrėžimą vienas iš pirmųjų yra pateikęs J. Jablonskis. Jo supratimu,

pažyminiai yra antrininkės sakinio dalys, kuriomis nusakoma daiktų kokybė, sudėtis, eilė ir kiekybė

(Jablonskis, 1957, 467). J. Jablonskis skiria pažyminius į derinamuosius ir nederinamuosius, kaip

ypatingą derinamojo pažyminio, reiškiamo daiktavardžiu, rūšį, nurodo priedėlį (Jablonskis, 1957, 467–

470). Vėliau kiti kalbininkai pažyminį apibrėžia remdamiesi J. Jablonskio modeliu: K. Durys

pažyminiu vadina būdvardį-dalyvį, stovintį prie daiktavardžio ir suderintą su juo gimine, skaičiumi ir

linksniu (Durys, 1927, 29). Nauja čia tai, kad rašoma apie gramatinius ir negramatinius pažyminius

(pastariesiems priskiriamos formos mano, tavo, savo ir padalyviai [predikatinio pažyminio atvejai].

K. Durys pabrėžia, kad paprastai pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį, o eidamas po jo, gali keisti

sakinio prasmę (Durys, 1927, 81–82). J. Kuzmickio darbe pažyminys apibrėžiamas kaip antrininkė

sakinio dalis, priklausanti nuo daiktavardžio ir iškelianti kalbamojo daikto ypatybę. Žodžiai, derinantys

ar valdantys pažyminius, yra pažymimieji žodžiai. Pažyminiai gali būti dvejopi – derinami ir valdomi.

Derinamieji pažyminiai pagal derinimo pobūdį skiriami į grynuosius (derinami gimine, skaičiumi,

linksniu) ir priedėlius (derinami tik linksniu) (Kuzmickis, 1931, 25–26).

J. Balkevičiaus studijoje pažyminys apibrėžiamas daug plačiau (apibrėžtis panaši į

dabartinę AJ sampratą). Jis teigia, kad pažyminiu apibūdinamos pažymimojo daikto ar reiškinio

savybės (kokybė, kiekybė, būvis ar pan.) arba ypatybės, lemiamos jo santykio su kitais realios tikrovės

daiktais (priklausymu kitam, užimama vieta tarp kitų ir pan.) (Balkevičius, 1963, 155). J. Balkevičius

pastebi, kad pažyminys semantiniu turiniu panašus į tarinį. Skirtumas tas, kad pažyminys neturi tarinio

modalumo, jo požymis žinomas iš anksčiau, o ne aktualus kalbamuoju momentu. Reikšminga tai, kad

autorius santykius tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio įvardina kaip atributyvinius

(Balkevičius, 1963, 156). Taigi šiame apibendrinamojo pobūdžio darbe į žodžių ryšius ir junginius

pažvelgta visai naujai.

Vėliau išsamiausiai pažyminys aprašytas „Lietuvių kalbos gramatikos“ III tome (LKG

III, 1976). Čia pažyminio kaip tradicinės sakinio dalies aprašas jau aiškiai atribotas nuo ŽJ aprašo,

pateikta detali AJ klasifikacija pagal kalbos dalis ir žodžių formas. Tai reiškia, kad ŽJ klasifikuoti

atskaitos tašku imant dėmenų raišką (daiktavardiniai ŽJ), ne semantiką (LKG III, 1976, 184–234).

Vėlesniuose darbuose pažyminys nagrinėjamas kaip sakinio dalis, o atributiniai santykiai suprantami

kaip ryšys tarp ŽJ dėmenų, kai pasakomas kažkoks daikto apibūdinimas, nesiejamas su kalbėjimo aktu.

18

AJ laikomi junginiai, kurių priklausomasis dėmuo rodo pagrindiniu dėmeniu reiškiamo

daikto ypatybę, savybę, priklausymą kam nors ar panašų požymį be tiesioginio ryšio su kalbėjimo aktu

(Labutis, 1998, 90; Bunevičiūtė, 1998, 32). AJ supratimas remiasi pažyminio samprata, tačiau AJ

santykius pažyminys atitinka tik sakinio dalių pakopoje. AJ pasakomas kažkoks daikto

apibūdinimas, o jo santykis su požymio turėtoju netvirtinamas. Toks AJ skirtumas nuo predikatyvų

junginių (gera mergaitė ir mergaitė buvo gera). Atributas dar vadinamas pasyviuoju pažyminiu

(Bunevičiūtė, 1998, 32). AJ sudaro gramatiškai priklausomi žodžiai, kurių vienas žymi tam tikrą

daiktą, o antras to daikto požymį arba požymio požymį. Tai santykiai tarp pasyvaus požymio ir

požymio turėtojo, pvz.: tarp graži ir duktė žodžių junginyje graži duktė. Tokių junginių pagrindinis

dėmuo vadinamas pažymimuoju, o šalutinis yra priklausomas pažyminiui.

Taigi formaliai pažyminys apibrėžiamas kaip AJ priklausomasis dėmuo, tačiau šios

sąvokos skiriasi pagal apimtį: AJ apimtis gali būti platesnė nei pažyminio (gali eiti sudėtine sakinio

dalimi), be to, aiškių AJ nesudaro išplėstinis postpozicinis pažyminys, sakinyje įgijęs daugiau

savarankiškumo (jų vientisumą padalina intonacija) (Bunevičiūtė, 1998, 31).

Atributiniai santykiai susiformuoja tarp gramatiškai priklausomų žodžių, kurių vienas

žymi daiktą (asmenį, gyvį, negyvą daiktą ar abstrakčią sąvoką), o kitas to daikto požymį, ypatybę,

savybę, priklausymą kam nors. Pagrindiniu AJ dėmeniu dažniausia eina daiktavardis ar jo substitutas,

prisijungiantis sau priklausomą atributą. Pagrindinė atributo funkcija – konkretizuoti, siaurinti ir

patikslinti pažymimąjį žodį.

1.4. Semantinė atributinių junginių klasifikacija

Detaliausia AJ semantika, kaip minėta, aprašyta L. Bunevičiūtės disertacijoje „Lietuvių

kalbos atributinių junginių semantika ir struktūra“ (Bunevičiūtė, 1999, 49–58, 63–180). Šia

klasifikacija remiamasi ir šiame magistro darbe aprašant lietuvių liaudies dainų AJ. Išeities taškas

skirstant yra semantinės funkcijos ir semantiniai santykiai, atsižvelgiant į struktūrinį ir formalųjį

santykį su pagrindiniu dėmeniu (Bunevičiūtė, 1998, 34).

Pagal semantiką skiriami šie AJ potipiai: nusakomieji (apibūdinamieji), antraeilio

apibūdinimo ir priklausymo (posesyviniai) junginiai (Bunevičiūtė, 1998, 34).

Nusakomieji AJ žymi asmenį, daiktą ar reiškinį ir jo ypatybę, požymį, savybę. Pagal AJ

požymio pateikimą tokie junginiai gali būti: tiesioginiai (daiktui priskiriama tiesioginė ypatybė, kuri

įvardijama nemotyvuotos reikšmės žodžiais, pvz.: anas bernelis, žalia girelė), ir netiesioginiai, kai

daiktas apibūdinamas remiantis ne požymio reikšme (pvz.: deimanto viršūnėlė). (Bunevičiūtė, 1998,

34).

19

Atsižvelgiant į derinamojo žodžio kalbos dalį ir į tai, kad pagal dominuojančius

semantinius požymius ypatybės gali būti nevienodos, skiriami keturi tiesioginio apibūdinimo porūšiai:

a) grynosios ypatybės apibūdinimo junginiai (ją dar galima skaidyti pagal įvairius skiriamuosius daiktų

požymius, pvz.: pagal spalvą – raudoni veideliai; b) kiekybinio apibūdinimo junginiai (siejami su

kiekio nuoroda – trys berneliai); c) nurodomojo apibūdinimo junginiai (apibendrintai, nekonkrečiai

nurodant paminima ypatybė – visas kaimas); d) veiksminio apibūdinimo junginiai (daikto ypatybė

susijusi su veiksmu – beauštanti aušrelė).

Netiesiogiai daiktas apibūdinamas pasitelkiant kitą daiktą, jo savybes: medžiagos AJ

(vario varteliai), vardo (žilvičių krūmas), paskirties (jaučių stalda), vietos (dangaus ponas), išskirtinės

ypatybės (vargo mergelė), stiprinamosios reikšmės (kvailių kvailys), panašumo (sidabro rasa), mato

(mergelė septintų metelių) (Bunevičiūtė, 1998, 34).

Išskirtinė yra netiesioginio apibūdinimo AJ rūšis, kurios pagrindiniu dėmeniu eina

veiksmažodinės (būdvardinės) kilmės daiktavardis. Čia AJ eikšmė dviejų sluoksnių – po atributiniais

dar giliau slypi kiti santykiai: objektiniai (vandens bėgimas), subjektiniai (kraujo praliejimas),

aplinkybiniai (rytelio kėlėjėlė) (Bunevičiūtė, 1998, 37).

Antraeilio pavadinimo AJ vadinami junginiai, kurių dėmuo nusako antrą to paties

daikto pavadinimą (sakinyje eina priedėliu). AJ, kurie parodo, kam priklauso pagrindiniu dėmeniu

pasakytas dalykas, vadinami priklausymo AJ. Šie AJ, atsižvelgiant į tai, kiek priklausomas daiktas

suvokiamas kaip atskiras objektas, dar skiriami į neatskiriamojo ir atskiriamojo priklausymo AJ.

Neatskiriamojo priklausymo AJ skyla į: a) visumos ir dalies santykius (berželio šakelės); b) asmens ir

abstrakčių esybių santykius (žmonių garbė); c) pasyvaus posesoriaus ir abstrakčių esybių santykius

(plieno balsas); d) abstraktaus posesoriaus ir abstrakčių esybių santykius (meilės skatinimas).

Atskiriamojo priklausymo AJ galima skirti į: a) giminystės santykius (močiutės dukrelė); b)

pavaldumo santykius (Dievo tarnai); c) nuosavybės (tėvo dvaras); d) autorystės santykius (paukščių

dainos) (Bučienė, 2004, 14–20).

Baigiant teorinę dalį apie ŽJ ir AJ sampratą ir klasifikaciją, reikia pasakyti, kad dabartinė

jų samprata formavosi ilgai ir lingvistikoje buvo suvokiama gana skirtingai. Tokios plačios teorinės

dalies prireikė tam, kad būtų atskleista visuma. Daugiausia vietos teorinėje dalyje skirta ŽJ aptarimui

kalbotyros darbuose. Tai daryta sąmoningai, kadangi atskaitos taškas visiems tyrinėjimams yra žodžių

junginys apskritai, o AJ, kaip vienas semantinių jo tipų, pradėti nagrinėti palyginti neseniai.

20

2. Lietuvių liaudies dainos: bruožai, klasifikacija

Dainą literatūros teoretikai apibrėžia kaip vokalinės muzikos žanrą, jungiantį poetinį

tekstą ir melodiją („Lietuvių literatūros enciklopedija“ (toliau – LLE) (LLE, 2001, 103). Skiriamos

liaudies ir autorinės (poetų ir kompozitorių sukurtos) dainos.

Lietuvių liaudies dainos yra dainuojamosios poezijos kūriniai, gyvu žodžiu perduodami

iš kartos į kartą. Tai lietuvių liaudies muzikinės kultūros dalis, vokalinė muzika. Jos sudaro didžiąją

dalį lietuviško muzikinio folkloro tarp instrumentinės muzikos ir šokių. Lietuvių liaudies dainoms

būdingas švelnumas, lyriškumas, neretai liūdesys. Jų siužetuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir

paukščių gyvenimas, dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius

mergelės ir bernelio jausmus ir kt. Dainose labai daug palyginimų: žmogaus gyvenimas lyginamas su

augalų, ypač medžių, gyvenimu, dažnai prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos. Lietuvių liaudies dainų

ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn. Dėl

kintančio metro jį gana sunku užrašyti. Lietuvių liaudies dainų savitumą lemia ir lietuvių kalbos

ypatybės: deminutyvai, intonacinė-sintaksinė sandara, dažni refrenai, pakartojimai, poetinės priemonės

(palyginimai, metaforos, įvairiai išplėtotos paralelizmo formos, daugiasluoksnė simbolika, epitetai).

Senosioms liaudies dainoms nebūdingas rimas. Tai vieni svarbiausių lietuvių liaudies dainų bruožų,

atspindinčių tik joms būdingą nuotaiką ir savitumą. Dainoms būdingi subtilūs tempo kitimai, garso

stiprumo svyravimai. Vienos dainos atliekamos švelniai ir jautriai, kitos oriai ir karingai, dar kitos

šūksmingai ar pamaldžiai. Dainų ritmikai ir melodingumui didelės įtakos turi tarmių artikuliacija ir

priegaidės.

Lietuvių liaudies dainas galima skirstyti pagal paskirtį, tematiką, melodijų savybes ar

meninį vaizdavimo būdą. Klasifikuojamos dainos gana įvairiai. LLE skiriamos seniausios darbo ir

kalendorinių apeigų dainos, kitą senųjų dainų dalį sudaro mitologinės, vestuvių, krikštynų, šeimos

gyvenimo, vaikų, jaunimo, meilės, vaišių, karinės-istorinės dainos ir kt. Naujajam sluoksniui

priskiriamos literatūrinės kilmės, moralistinės, žaidimų ir ratelių dainos, dainos apie gamtą ir pan.

(LLE, 2001, 103). Dainos siaurąja prasme yra arčiausiai buities esanti tautosakos rūšis, lydėjusi visais

gyvenimo atvejais. Aprėpti visą dainų masyvą gana sunku. D. Saukos nuomone, vienintelis būdas tai

padaryti yra žanrinė klasifikacija, kuri pateikia „sinchronišką liaudies poezijos pjūvį, ir ribos čia tarp

žanrų tik atskirais atvejais turi užtektinai tvirtą etnografinį, psichologinį, meninį-stilistinį pagrindą“

(Sauka, 2003, 26–27). Todėl ypač griežtai tautosakoje skiriami tradiciniai apeiginiai žanrai. Pagal

ryškius šeimos apeigų ciklus gana aiškiai išsiskiria ir tam tikri žanrai: vestuvių, krikštynų dainos,

21

raudos. Kalendorinių apeigų dainos sudaro apibrėžtus, išplėtotus tipus. Karinių-istorinių, vaišių,

socialinio protesto ir pan. dainų žanrus apbrėžia tematika – čia atsispindi ypatingi gyvenimo reiškiniai,

liaudies gyvenimui turėję didelę emocinę reikšmę. Pagal amžiaus ypatumus atskirai išskiriamos ir

vaikų dainos. Darbo dainų skyrius žanrinės klasifikacijos požiūriu nevienalytis, kadangi į jį įeina ir

senosios dainos, išlaikiusios archajinius melodikos bruožus, tačiau tema ne visada susijusios su darbu,

ir naujųjų laikų dainos tik darbo tema. Todėl žanras susideda iš atskirų pogrupių (arimo, šienapjūtės,

kitų darbų dainų) (Sauka, 2003, 26–27).

Iš viso skaičiuojama apie keliolika tūkstančių dainų ir dar daugiau jų variantų. Bene

didžiausią dalį sudaro senosios apeiginės dainos, žmogaus gyvenime kažkada turėjusios tam tikrą

paskirtį. Atsižvelgiant į muzikines ypatybes ir dainų tematiką, didžiąja dainų eocha, suformavusia

poetinį stilių, sąlygiškai galima laikyti XVI a. pabaigą–XVII amžių (Sauka, 2007, 25). XIX a. lietuvių

liaudies dainų lobynas senka ir apie dainavimą jau kalbama kaip apie silpstantį, gyvųjų kartų dar

menamą, paprotį. Jau 1883 m. A. Juška. rašo, kad „<...> mūsų gadynėje meilė prie dainų jau pradeda

ataušti tarp jaunų mergaičių <...>“ (Lietuviškos svotbinės dainos (toliau LSD), 1955, 24).

Vestuvių dainos rašytiniuose šaltiniuose figūruoja jau nuo XVI–XVII a., didžioji dalis šių

dainų surinkta XIX a. Vestuvės – šeimos santykių mazgas, šios dainos atspindi vestuvių apeigas ir

papročius. Karinės-istorinės dainos glaudžiai siejasi su liaudies epu. Karas – didelis visuomenės

sukrėtimas, tačiau ši sritis valstiečiui pati tolimiausia, labiau sietina su praeities prisiminimais nei su

dabarties išgyvenimais. Darbo dainos (žemės darbai) – gamybos sfera, tai viena archajiškiausių

folkloro formų. Jų paskirtis – palengvinti monotonišką darbą. Šio žanro gyvavimo tradicijos nyko

kartu su besikeičiančomis gyvenimo sąlygomis.

Vadinasi, modernėjantis gyvenimas ir gerėjančios buities sąlygos tam tikra prasme lėmė

dainų kitimą ir nykimą. Kaip rodo dabar dainuojamos dainos, to realaus gyvo vaizdo, kuris perteikia

anuometinio gyvenimo dvasią, seniai nebeliko. Gaila, bet kartu su pastebimai retėjančiomis dainomis

jau išnyko ir tebenyksta nemaža lietuvių papročių ir tradicijų.

22

3. Lietuvių liaudies dainų atributinių junginių semantika

Darbe buvo užsibrėžta ištirti atributinių junginių semantiką ir struktūrą A. Juškos ir

J. Basanavičiaus rinktų lietuvių liaudies dainų tekstuose. Ištyrus tekstus AJ semantikos aspektu, rasta

visų pagrindinių potipių AJ (žr. 1 diagramą).

21%

73%

6%

22%

73%

5%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

Priklausymo AJ Nusakomieji AJ Antraeilio

pavadinimo AJ

A. Juškos

J. Basanavičiaus

1 diagrama. AJ pasiskirstymas pagal semantinius potipius A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktinėse

Iš diagramos matyti, kad abiejų tautosakininkų rinktinėse dominuoja nusakomieji AJ –

tiek A. Juškos, tiek J. Basanavičiaus rinktų dainų tekstuose jie sudaro didžiąją dalį visų AJ (po 73%).

Priklausymo santykius reiškiančių AJ žymiai mažiau – A. Juškos rinktose dainose jie sudaro 21%,

J. Basanavičiaus – 1% daugiau. Mažiausia abiejų autorių dainų rinktinėse yra antraeilio pavadinimo

AJ: A. Juškos rinktinėje jie tesudaro 6%, J. Basanavičiaus – 5%. Panašus AJ potipių pasiskirstymas

abiejų rinkėjų dainose galėtų rodyti bendrąsias liaudies dainų AJ vartojimo tendencijas: daugiausia yra

nusakomųjų AJ, žyminčių esminį apibūdinamojo daikto požymį. Tai ir atitinka mokslinių tyrimų

išvadas, kad visuose tekstuose tai ryškiausi AJ (Bunevičiūtė, 1998, 34). Kiek retesni priklausymo AJ ir

visiškai reti, bet labiausia liaudies dainų meninę vertę rodantys antraeilio pavadinimo AJ.

3.1. Nusakomųjų AJ rūšys ir porūšiai

Nusakomojo santykio AJ dažniausia žymi asmenį ir jo požymį, savybę, gali žymėti

daiktą ar reiškinį ir jo ypatybę. Priklausomasis jų dėmuo paprastai rodo kažkokį esminį apibūdinamojo

daikto požymį. AJ požymis gali būti pateikiamas keliais būdais: daiktas apibūdinamas tiesiogiai arba

netiesiogiai. Daiktą apibūdinant tiesiogiai jam priskiriama ypatybė, įvardijama nemotyvuotos reikšmės

žodžiais. Priklausomuoju dėmeniu čia eina būdvardiškieji (išskyrus santykinius būdvardžius) žodžiai

(graži mergelė, tas bernelis). Netiesiogiai daiktas apibūdinamas remiantis santykiu su kitu daiktu ar

23

reiškiniu, ir tas santykis yra esminė daikto ypatybė (medinis namas, vasaros laikas). Tiriamoje

medžiagoje didžiąją dalį sudaro tiesioginio apibūdinimo junginiai (žr. 2 diagramą):

77%

23%

76%

24%

0%

10%20%

30%40%

50%60%

70%80%

90%

Tiesioginio

apibūdinimo AJ

Netiesioginio

apibūdinimo AJ

A. Juška

J. Basanavičius

2 diagrama. Nusakomųjų AJ pasiskirstymas pagal požymio pateikimo būdą

Diagrama rodo, kad net 76% J. Basanavičiaus ir 77% A. Juškos rinktose dainose yra

tiesioginio apibūdinimo junginiai. Atitinkamai netiesioginio apibūdinimo junginiams tenka po 23%

A. Juškos ir 24% J. Basanavičiaus rinktinėse rastų visų nusakomųjų junginių.

Tiesiogiai ar netiesiogiai apibūdinant daiktą galima įžvelgti nemaža smulkesnių reikšmių,

todėl vieno ir kito apibūdinimo AJ pagal semantiką dar detalizuojami. Remiantis L. Bunevičiūtės

pateikta klasifikacija tiesioginį daikto apibūdinimą atsižvelgiant į derinamojo žodžio kalbos dalį,

būdingą apibūdinimo funkcijai, pagal dominuojančius semantinius požymius galima skirti į: 1)

grynosios ypatybės apibūdinimo junginius; 2) kiekybinio apibūdinimo junginius; 3) nurodomojo

apibūdinimo junginius; 4) veiksminio apibūdinimo junginius (Bunevičiūtė, 1998, 34). Šių AJ

pasiskirstymas matyti 3 diagramoje.

73%

6%

17%

4%

70%

9%15%

6%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

Grynosios

ypatybės AJ

Kiekybinio

apibūdinimo AJ

Nurodomojo

apibūdinimo AJ

Veiksminio

apibūdinimo AJ

A. Juška

J. Basanavičius

3 diagrama. Nusakomųjų tiesioginio apibūdinimo AJ pasiskirstymas pagal rūšis

24

Kaip matyti iš diagramos, abiejų autorių rinktinėse aptariamieji AJ pasiskirstę beveik

vienodai. Tai rodo aiškias tiesioginio apibūdinimo atributų vartojimo tendencijas lietuvių liaudies

dainose: A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktinėse dominuoja grynosios ypatybės AJ, sudarantys 73% ir

70% visų tiesioginio apibūdinimo junginių. Antroje vietoje pagal vartojimo dažnumą yra nurodomojo

apibūdinimo AJ (17% ir 15%). Žymiai mažiau kiekybinio apibūdinimo AJ (6% A. Juškos ir 9%

J. Basanavičiaus rinktose dainose). Mažiausia rasta veiksminio apibūdinimo AJ (4% ir 6%).

3.1.1. Grynosios ypatybės atributiniai junginiai

Grynosios ypatybės AJ turi ryškiausią tiesioginio apibūdinimo reikšmę. Priklausomasis jų

dėmuo rodo tiesioginį daikto požymį, reiškiamą kokybiniais būdvardžiais, kurie dažniausiai žymi

kintamąsias ypatybes, nors jiems priskiriama ir šiek tiek nekintamosios ypatybės būdvardžių. Šios

rūšies AJ struktūrinė schema – Adjx ← Nx. Ypatybinis požymis paprastai yra kokybiškai kintantis,

nepastovus, neretai pasiduoda subjektyviam vertinimui. Pagal žodžių ryšių reiškimo būdą šie AJ

derinamieji.

Būdvardinę ypatybę galima skaidyti pagal įvairius skiriamuosius daiktų požymius.

Svarbiausiu grynosios ypatybės AJ semantinės klasifikacijos požymiu pravartu rinktis inherentiškumą6,

t. y. esminio, prigimtinio daikto bruožo turėjimą / neturėjimą. Pagal tai ypatybės skiriamos į

inherentines (prigimtines) ir neinherentines (neprigimtines) (Tekorienė, 1990, 107). Ypatybės

inherentiškumo kategorija žymi ypatybę pagal jo santykį su daiktu ir (tam tikra prasme) su

suvokiančiuoju subjektu. Remiantis tuo prigimtiniais laikomi požymiai, neatskiriami nuo daikto.

Neprigimtiniai suprantami kaip požymiai, nepriklausantys pačiam daiktui, o tik priskiriami jam kito

daikto, asmens ar situacijos požiūriu (Bunevičiūtė, 1999, 65). Pabrėžtina, kad AJ semantinę struktūrą

lemia ne tik minėtas priklausomojo dėmens pačios ypatybės pobūdis, bet ir kontekstiniai jo požymiai,

pvz.: ilga naktis (laiko ypatybė) ir ilga virvė (erdvės ypatybė) (Bunevičiūtė, 1999, 65).

3.1.1.1. Prigimtinės ypatybės atributiniai junginiai

Lietuvių liaudies dainų tekstuose dominuoja prigimtinės ypatybės AJ. Jų priklausomasis

dėmuo apibūdina daiktą iškeldamas tokias jo ypatybes:

1) spalvą, pvz.: žalia pieva, baltas žiedas, juoda žemė, žalios rūtos ir pan.

6 Inherentinis – būdingas, sudarantis esminį neatskiriamą kieno nors bruožą, priklausantis daiktui pagal jo prigimtį

(Tekorienė, 1990, 91).

25

Nušalo šalnelė / Ge l tonus ž i edel ius , / Nupūtė vėjelis / Ža l iuos ius l apel ius (Jš.

73). Pirksiu žėlavėlę / Ža l ių jų rū t e l ių (Jš. 281). Vai, šąla bąla / Bal tos i evos žiedeliai (Jš. 159).

Žada genėti / Lygias šakeles, / Žada skaldyti / Bal tas l en t e l es (Jš. 537). Vanikėlį pynė, / Už g e l tų

kase l ių / Ant galvelės dėjo (Jš. 91). Paklok manei minkštai lovą, / Padėk ba l tų pr i egalvė l ių

(Jš. 411). O jei raudona i s / Ž i edel ia i s žydės, / Raudosi, berneli, / Tu kas dienužę (Jš. 143). O jei

ge l tonai s ž i edel ia i s žydės, / Dainuosi, broleli, / Tu kas dienužę (Jš. 143). Kad išeitų mergužėlė, /

Bal ta l e l i j ė l ė (Bs. 17). Vai, aš perlėkčiau per žalią girią / Ing ža l ią vyšnių sodą (Bs. 115).

Gražiai bujojo raudona rožė / Terp ža l ios ios rū t e l ės (Bs. 221). Už jūr ių mar ių mėlynųjų ,

/ Už ža l ių g i r ių ūžaujančiųjų (Bs. 107).

Atskirai reikėtų pateikti ir pavyzdžius, kurių priklausomuoju dėmeniu nusakoma ne

konkreti daikto spalva, o įvairūs jos atspalviai (1) arba margumas (2). Šių AJ dainose labai daug, pvz.:

šėmi palši jauteliai, bėras žirgelis, margoji vygelė, margi dvareliai pan.

(1) Aš nusiginčiau / Šėmus jau te l ius , / Aš nuganyčiau / Žalią žolelę (Jš. 187). Garsiai

nusižvengė / Bėras i s ž i rgel i s (Jš. 229). Tai matytų mergužėlė / Pa l šus j auč ius būbaujančius, /

Šienpjovėlius švytuojančius (Bs. 235). Ar puikiai aina / Šėmi pal š i j au te l ia i (Bs. 239).

(2) Ne tiek zylelės ra ibų p lunksne l ių , / Kiek man meilių žodelių (Jš. 147). Ei,

strazduži, strazduži, / Tu ra ibas i s paukš tuž i , / Ko čiulbėjai girios lazdynėly? (Jš. 253). Aš šiandien

čionai, / Rytoj Rusnaitėj, / Margo je karčemai t ė j (Jš. 169). [Atein jaunasis per lauką] Su šiais

marga i s ia i s kur t e l ia i s , / Gražia geltona plintele (Jš. 187). Gale lauko stuobrelis, / Margo

gen io vaikeliai, / Įsilipčiau, išsiimčiau (Jš. 387). Margus povel ius varydama, / budindama

(Bs. 107).

2) formą. Tiriamoje medžiagoje rastas tik vienas toks pavyzdys:

Kumpas snapas pelėdos, / Raibos plunksnos pelėdos (Jš. 199).

3) erdvės ypatybes ir padėtį erdvėje, pvz.: lygiosios pievos, tiesieji takeliai ir pan.

Du šimtu mylių / Šio l yg io jo lauke l io (Jš. 159). – Girios lakūnai, / Oi jie išlakstė / Po

žaliąsias gireles, / Po l yg iąs ias p i eve l es (Jš. 506). Nevalioj daug vargų pamatysim /

T i es ia i s ia i s t akel ia i s vaikščiodami, / Margąją muškietą kilnodami (Bs. 33). Ir prijojau l yg ią

lanką , / Lyg ią lanką , žalią pievą (Bs. 215).

4) požymį pagal kito daikto ar priemaišų buvimą, pvz.: rasotas žirgelis, miglotas

balnelis ir pan.

Matyt nematė, / Suprast suprato / Ant ž i rge l io raso to , / Ant balne l io miglo to

(Bs. 241).

5) turinio papildymą, pvz.: pilnas dvaras, kuo pilniausias stiklelis ir pan.

Ir prijojo p i lnas dvaras kazokų, / Ir paėmė mano vyrą už nieką (Bs. 101). Išgėriau

s t i k l e l į kuo p i ln iaus į / Išleidau dukrelę kuo toliausia (Bs. 81).

6) atmosferos reiškinius, pvz.: dargusis orelis, ūkanotas rytelis ir kt.

Aš nusirausiu / Gelsvus linelius / Ūkanotam ryte l y (Jš. 399). Šiaurusis vėjelis, /

Dargus is ore l i s – / O tai bėgo / Žiemą be kojelių (Jš. 193). Aš prašiau Dievo / Per visą naktį /

Ūkanotos d i ene l ės / Ir mig lo to ry t e l i o (Bs. 241).

26

Minėtos ypatybės, tokios kaip daiktų spalva, forma ir kt., kalboje suvokiamos kaip

objektyvios, t. y. nepriklausomos nuo subjektyvių suvokimo faktorių (pvz., daiktų spalva suvokiama

kaip objektyvi ypatybė) (Tekorienė, 1990, 100). Tačiau skiriamos ir vadinamosios reliatyviai

inherentinės ypatybės, kurių suvokimas kinta nuo suvokiančiojo subjekto individualių jutimo organų

ypatumų (t. y. nuo receptorių būklės ar individualumo). Tai būdinga regėjimo, lytėjimo, uoslės,

klausos ir skonio analizatoriams (Tekorienė, 1990, 100). Lietuvių liaudies dainų tekstuose galima

išskirti tokius šias ypatybes žyminčius junginius:

1) apšvietimą (šviesa, tamsa), pvz.: tamsi naktelė, šviesi saulužėlė ir pan.

Bal ta aušružėl ė / Beauštanti, / Šv i es i saulužė l ė / Betekanti (Jš. 223). Kad jojau į

miestelį, / Miesto tamsūs gasel ia i (Jš. 585). – Močiute mano, mano širdele, / Dar palaukie nors šią

t amsią nakte l ę (Bs. 21). Nieks nekaltas, bernužėli, / Kam surentei t ams ią k l ė t į (Bs. 235).

2) temperatūrą, pvz.: šaltas vėjas, šiltas pavasarėlis ir pan.

Aš aplaistysiu josios kapelį / Ne ša l tu vandenė l iu , bet graudžioms ašarėlėms

(Jš. 535). Užtems mumis tamsi naktis, / Užpūs ša l t i vė ja i (Jš. 433). Ateis š i l t s pavasarė l i s , /

Išgins broliai palšus jaučius / Int ūbąjį laukelį (Bs. 69). Bijūnėlio ša l ta rasa / Baltai burną prausiau

(Bs. 77).

3) požymius, juntamus lytėjimu (taktilinius), galima skirti smulkiau į keletą grupių:

a) drėgmės, pvz.: šlapias kelias, sausos šakos ir pan.

Jei sakyta to neklauso, / Valgys ana duoną sausą (Jš. 369). Grįžo šiaučius į miestelį, /

Ten atrado š lapią ke l ią (Bs. 691). Kadai sėdėjau / Ant sausos ios š iekšne l ės , / O nū sėdėsiu /

Ant margosios kraselės (Bs. 445). Prikrovęs brandžių mieželių, / Parvešiu į namus / Sausu ke l e l iu

(Bs. 637).

b) kietumo, pvz.: minkštos lovos, minkšti pūkai ir kt.

– Nei tau reikia minkš tos lovos , / Nei tau baltų priegalvėlių (Jš. 411). Kloj mergelė

patalėlį, / Minkš tų pūkų pagalvėlę (Bs. 190).

c) paviršiaus lygumo, pvz.: plonosios drobelės, lygus liemenėlis ir kt.

Neškit žėdna po porą / P lonų l i nų , ne kiltų (Jš. 287). Aš išsiausiu / Plonas

drobeles / Pavasario dienelėj (Jš. 399). Einu į svirną – vis kraujo lašai, / O prie galvelės – vis

aš trūs pe i l i a i (Jš. 67). Aš prisirišau / Bėrą žirgelį / Prie žaliosios liepelės, / Prie l ygaus

l i emenėl io (Bs. 143).

4) skonio, pvz.: saldus vynas, karti arielkėlė ir kt.

Išsivirsiu rūgščios roput i enės / Arba skan ios kunko l i enės (Jš. 431). Išimk

keptą žąsiuką, / Pridarytą paršiuką, / Statyk alvę midučio, / Ir sa ldaus gardaus vyno (Jš. 287).

Atsigėrus sa ldaus p ieno / Aisu gult at šieno (Bs. 301). Tiems sveteliams – alaus midaus, /

Karčios ar i e l kė l ės (Bs. 221).

27

5) garso, pvz.: garsieji būgneliai, rami gaspada ir pan.

Gars i e ja i būbnel ia i – mūs broleliai, / Graudžiosios trūbelės – mūs seselės (Bs. 33).

– Vai, kur yr, kur yr ta g aspada7 rami , / Kuri mergelė graži ir giriama? (Bs. 207).

Nuo ypatybių, kurių suvokimas kinta priklausomai nuo individualių receptorių, skiriasi

būdvardžiai, nusakantys daikto dydžio ypatybę. Pagrindinis tokių būdvardžių semantinis elementas yra

poliariškumas, leidžiantis supriešinti dydžio būdvardžių antonimines poras. Vienas antoniminės poros

narys žymi mažą bendrosios inherentinės ypatybės intensyvumą (tamsus, sausas), kitas – didelį tos

pačios ypatybės imtensyvumą (šviesus, šlapias) (Tekorienė, 1990, 17). Vienas iš semantinių požymių,

kuriuo remiasi poliariškumas, – kintanti vidutinė norma8. Iš tokias ypatybes žyminčių būdvardžių

lietuvių liaudies dainų tekstuose galima išskirti šias:

1) ypatybės, reiškiančios dydį (parametrų ypatybes), pvz., aukštas kalnas, gilus ežeras ir

pan.

Ar nupulsi, ar nuskęsi / Į g i lų ežerė l į (Jš. 133). Eisiu į s v i rną / Kuo d idž iaus ią

(Jš. 193). Gaidys, gaidys / Tur d idž ią gerk lę (Jš. 271). – Vai mergele lelijėle, / Maža s mano

ž i rgužėl i s / Nepaneš abiejų raitų (Bs. 79). Ar ing naują dvaružėlį, / Ar ing d id į ka imužė l į , / Ar

int aukš tą ka lnel į? (Bs. 69). Garnys garnys tur i lgą snapą (Bs. 187). Vai, giria giria, / Girele

žalioji, / Pilna smulkių paukš t e l ių (Bs. 197).

2) laiką (amžių), pvz.: senasis tėvelis, jaunoji mergelė, jaunosios dienelės ir pan.

O dar aš turiu j auną berne l į , / Gal mane išvaduoti (Jš. 309). Jaun iaus ia sese l ė /

Labai graudžiai verkė (Jš. 229). Aš turėjau seną motę , / Liepė manei ženytisi (Jš. 211). Aš aisu in

kalnelį / Pas seną j į t ėve l į (Bs. 273). Ir sutinkam totorėlį, / Jauną švogerėl į (Bs. 171). Tik man

gaila rūtelių / Ir jaunų jų d i ene l ių (Bs. 205).

3) konsistenciją, pvz.: grynasis vandenėlis, grynieji pyragėliai ir pan.

Gerkie, žirgeli, neatsilsėjęs / Grynąj į vandenėl į (Bs. 149). [Statyk] Bal tus grynus

pyragėl ius , / Sodink šiuos meilius svetelius (Jš. 287).

Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, grynosios ypatybės apibūdinimo junginių

priklausomasis dėmuo gali apibūdinti daiktą iškeldamas įvairias vidines jo ypatybes, taigi šie junginiai

išsiskiria gana margu koloritu pagal savo semantiką. Prigimtinės ypatybės atskirų porūšių junginiai

pasiskirstę nevienodai, dažnesni galėtų atskleisti tam tikras AJ vartojimo lietuvių liaudies dainose

tendencijas. Čia išsiskiria dvi būdingesnės grupės.

7 Tiriamoje medžiagoje itin daug yra skolinių (neteiktinų svetimymių). Dainos rinktos laikotarpiu, kai kalba dėl įvairių

socialinių ir istorinių aplinkybių buvo labai užteršta. 8 Būdvardžiai mažas, didelis ir pan. rodo, kad dydžio būdvardžių reikšmė apibrėžiama lyginant ypatybę su tam tikra norma

– jei ypatybės tam tikros normos nesiekia, apibūdinama neigiamai (mažas, trumpas), jei normą viršija – teigiamai (didelis,

aukštas). Vidutinę normą dar galima apibūdintii kaip normą, kurios atžvilgiu apibrėžiama dydžio būdvardžių reikšmė. Ji

dar vadinama etalonu, atskaitos tašku (Tekorienė, 1990, 113–114).

28

AJ, kurių priklausomasis dėmuo apibūdina daiktą pabrėždamas jo spalvą, yra patys

ryškiausi ir dažniausi A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktų dainų tekstuose. Spalva yra sudėtingas

materialaus pasaulio reiškinys, įvairiose kalbose egzistuoja skirtingos spalvų pavadinimų ir reikšmių

sistemos (Andriukaitienė, 1996, 162). Konkrečių spalvų pavadinimų vartosena gali parodyti tam tikrus

etnolingvistinius dėsningumus, kadangi kiekvienas kokią nors spalvą nusakantis atributas dainose turi

savitą reikšmę, susijusią su tam tikromis realijomis. Spalvų gama, kaip buvo matyti iš pavyzdžių,

dainų tekstuose gana didelė – dominuoja žalia, balta, juoda, geltona, raudona, pilka spalvos (žr. 4

diagramą). A. Juškos rinktose dainose spalvų gamą išreiškia 15 atributų, J. Basanavičiaus – 14

atributų. I. Andriukaitienė, tyrusi spalvų pasiskirstymą A. Juškos rinktose „Lietuviškose svotbinėse

dainose“, taip pat teigia, kad spalvos įvaizdis jose yra vienas ryškiausių (spalvos nusakomos net 26

būdvardžiais) (Andriukaitienė, 1997, 173). Šiame magistro darbe atliktas tyrimas rodo, kad abiejų

tautosakos rinkėjų tekstuose vyrauja AJ priklausomieji dėmenys, turintys žalios ir baltos spalvos

konceptus. Atributais reiškiamų spalvų spektras atsispindi 4 diagramoje.

37%

2%7%

20%

7%0%

9%

0%

8%4% 1% 0% 0%

4%

46%

4% 3%

14%9%

2%6% 4%

8%1% 0% 1% 2% 0%

0%5%

10%15%20%25%30%35%40%45%50%

Žalias

raud

onas

, -a

gelto

nas, -

a

balta

s, -a

bėra

s

širm

as, š

itvas

juod

as, -

a

pilkas

, -a;

siera

s, -a

mar

gas, -

a

raibas

, -a

gelsva

s, -a

mėlyn

as

palšas

šėm

as

A. Juška J. Basanavičius

4 diagrama. Atributų, reiškiančių spalvas, pasiskirstymas A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktinėse

Kaip matome, žalią spalvą nusakantys atributai A. Juškos rinktose dainose sudaro 37%,

J. Basanavičiaus – net 46% visų pasitaikančių spalvų. I. Andriukaitienės tyrimų duomenimis (lyginant

A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktose dainose vartojamus spalvų pavadinimus), tendencijos tos pačios:

dažniausia pasikartojantys spalvų pavadinimai yra žalias, -ia; baltas, -a, margas, -a. „Apie labai

panašią „folklorinę“ spalvų gamą liudija ir užfiksuotos tos pačios pagrindinių spektro (raudonos,

geltonos, žalios) ir achromatinių (baltos, juodos, pilkos) spalvų leksemos“ (Andriukaitienė, 1997, 174).

Taigi galima daryti išvadą, kad, nors dainos surinktos skirtinguose regionuose ir yra skirtingo žanro,

tačiau ŽJ spalvas reiškiančių atributų vartosena tokia pati.

29

Kiekvieno žodžio semantinėje struktūroje atsispindi ryšiai, kuriuos tauta mato tarp atskirų

daiktų ir reiškinių klasių (Gudavičius, 2009, 105), todėl kiekviena kalba turi skirtingą pasaulėvaizdį.

Kyla klausimas, kodėl lietuvių liaudies dainose dominuoja būtent su žalia spalva susiję epitetai9 ir

kokius įvaizdžius lietuvių pasaulėvaizdyje ši spalva išreiškia. Žalia spalva priskiriama prie vadinamųjų

pagrindinių spektro spalvų, taigi žodžio žalias semantika atskleidžia jame atspindėtą tautos

pasaulėvaizdžio dalelę. Atidžiau patyrinėjus čia galima išskirti keletą būdingesnių vartojimo atvejų.

A. Gudavičiaus atlikta žodžio žalias semantinės struktūros analizė atskleidžia, kad šio žodžio koncepto

pagrindą lietuvių pasaulėvaizdyje pirmiausia sudaro šviežios žolės, vešlios augmenijos įvaizdis,

kalboje reiškiamas prototipinėmis žodžių žalias, žaliuoti, žalumas reikšmėmis (Gudavičius, 2009,

113). Į šią reikšmę remiasi išplėtota metoniminė žalumo žodžių vartosena: Vain ikėl i , mano

ža l iukėl i , / N‘ilgą čėsą aš tave dėvėsiu (Jš. 127) [vainikėlis iš rūtų → rūtos žalios → vainikėlis

žalias]. Daugiau ar mažiau nutolusios metaforinės reikšmės remiasi į prototipinės reikšmės požiūrį

„augantis, vešlus“ ir patvirtina gyvenimo džiaugsmo, optimistinės ateities asociacijas, kurios siejasi su

gyvenimu savuose namuose: Mano tėvužėlio / Žal ias sodužėl i s / Aug ža l ios obelė l ės : / Perlų

lapužėliai, / Aukso žiedužėliai, / Sidabro obuolėliai (Jš. 683).

Šviesias žalios spalvos asociacijas iliustruoja ir dabar jau į archajinę vartoseną išstumta

žodžio žalias reikšmė „puošnus, išpuoštas“:

Ar apsijuosęs / Žal ių sėrų juostelę (Bs. 239). Žal ių š i l kų kasnykėliai, / Vainiks ant

galvelės (Jš. 101).

Žalios spalvos reikšmė čia susipina su naujosios meilės simbolika, „kuri egzistavo jau

viduramžiais – žalios spalvos akcentas apdaro paletėje reiškė, kad asmuo, vilkintis tokiu rūbu,

įsimylėjo ir kad tai yra nauja ir kartu priimtina situacija“ (Tokarski: cit. iš Gudavičius, 2009, 110).

Tokie junginiai dainoms teikia nemaža pakilumo.

Tačiau prototipinei šviežios žalumos, bundančios gamtos ir gyvenimo džiaugsmo

reikšmei yra opozicinės žalios spalvos asociacijos: gedimo ir neigiamo fizinio išgyvenimo:

Žal i baršč ia i – tai ne strova, / Sena boba – tai ne bovas! (Jš. 699); Ir užgėrė

mergužėlė / Ža l iuoju vyne l iu (Bs. 157).

Pastarosios asociacijos jau žymi paslaptingo, chtoninio pasaulio reiškinius.

Aiškinantis spalvos įvaizdį svarbus žodžio vartojimo kontekstas (jungimasis su kitais

žodžiais), kuris padėtų atskleisti spalvą nusakančio žodžio leksinę reikšmę, semantines ypatybes. Kaip

pažymi I. Andriukaitienė, spalvas reiškiančių būdvardžių leksinė reikšmė lemia jų jungimąsi su kitais

žodžiais, atspindi ir žymi realios tikrovės, materialios kultūros faktus ir daiktus, nuotaiką ir dvasinę

9 Epitetas – vienpusiškas pažyminys, būdvardis arba būdvardinis daiktavardis, kuris arba atnaujina žodžio-pavadinimo

reikšmę, arba pabrėžia / sustiprina kokį nors išskirtinį / būdingą daikto požymį (Kerbelytė, 2005, 54). Epitete atrinkta ir

užfiksuota tai, kas dėl įvairių priežasčių patiko. Plačiau apie epitetus žr. šio darbo 3.1.1.3. skyrių.

30

būseną (Andriukaitienė, 1997, 174). A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktose dainose atibutas žalias

dažniausia pažymi gamtos pasaulio realijas10

, kiek rečiau – medžiagas ar kokius nors namų apyvokos

daiktus: rūta (-elė, -ytėlė, -užėlė), giria (-elė), liepa (-elė, -užėlė), lanka (-elė, -užė, -užėlė), beržas (-

elis), lapas (-elis, -iai), darželis; drobužėlė, šilkai (-užiai, -eliai, -užėliai) ir pan.

Pirksiu žėlavėlę / Ža l ių jų rū t e l ių (Jš. 281). Atjoja bernužėlis / Per ža l ią l ankužėl ę

(Jš. 121). Tėveli mano, senasis mano, / Pasėk man, tėveli, / Ža l ius miežel ius (Jš. 143). Atlėk gegutė

per lauką, / Įtup į ža l ią l i epel ę (Jš. 187). Kuris mane gano / Po ža l ią l anke l ę , / Po ža l ią

g i re l ę / Po karklynėlį (Jš. 113). Kad dar rūtelė nedygo, / Žal i rugel ia i nežėlė (Bs. 99). – Kada

rugeliai želmenij, / Žal ia rū t e l ė garbinij (Bs. 99).

Kuskužėlė ža l ių š i l kų , / Kad pažiūriu – pakulinė (Jš. 223). Siuva raudonais, / Siuva

geltonais, / Siuva ža l ia i s š i l kuž ia i s (Jš. 201). Ar apsijuosęs / Ža l ių sėrų juostelę (Jš. 239).

Žal ia mano drobužėlė , / Negraži pažiūrėti (Jš. 121).

Kaip matyti, ir semantinė koncepto žalias analizė, ir jo vartojimo kontekstas rodo vienodą

polinkį į gamtos motyvus, kaimiškąją pasaulėjautą. Tie pasikartojantys motyvai nėra deklaratyvūs –

per gamtos refleksijas atskleidžiami žmogaus jausmai, dvasinis pasaulis. Kaip teigia M. Eliade, gamta

visada reiškia ką nors pranokstančio (Eliade, 1997: cit. iš Keturakienė, 2011, 136). Be to, augalų

simbolika susijusi su gyvybės ciklo etapais ir reikšmėmis (Bankauskaitė-Sereikienė, 2011, 159).

Kitas spalvas nusakantys AJ taip pat turi tam tikrą simbolinę reikšmę: gana dažnu

vartojimu lietuvių liaudies dainose pasižymi AJ, išreiškiantys baltos / juodos spalvų konceptus. Balta

yra simbolinė šviesos, švaros, nekaltumo spalva, dažnai vartojama metaforiškai, reikšmės perkėlimą

grindžiant minėtomis ypatybėmis:

Kad išeitų mergužėlė, / Bal ta l e l i j ė l ė (Bs. 17). Vai, šąla bąla / Ba l tos i evos

žiedeliai (Jš. 159). Neduok broliui ba l tos rankos , / Duoki broliui pyvo gerti (Jš. 411). Paklok manei

minkštai lovą, / Padėk ba l tų pr i egalvė l ių (Jš. 411). Anksti rytą keldama, / Ba l tą burną

prausdama (Jš. 97). Neša rankoj ba l tą nuometė l į , / Nori užklėstie rūtelių vainikėlį (Bs. 21).

Baltos spalvos konceptai taip pat dažnai įvardina gamtos realijas (lelijėlė, ieva), buities ar

kokius kitokius reikmenis (nuometas, priegalvėliai). Vis dėlto bene dažniausia įvardinamos žmogaus

kūno dalys (paprastai rankelės, rečiau burna, veidelis), taigi šiai spalvai būdingesnė metaforinė raiška.

Tai reiškia, kad dainose atributas, žymintis baltą spalvą, reiškia ir fizinę išorę, ir dvasines vertybes,

kadangi „poetiškai nusako šeimos narių santykius, namų aplinką“, juo išreiškiama pagarba ir meilė

artimui (Sauka, 1970, 187). Kalbant apie asmenis (ypač mergelę) balta spalva paprastai nusakomas

estetinis grožis, plg.:

Žada vaikščioti / Bal tos mergelės , / Žada mindžioti / Liepto vietelėj (Jš. 537).

Bal ta i s ž i edai s žydėsiva, / Raudonas vuogas nokinsiva (Bs. 137). Ten vaikščiojo mergužėlė, /

Ba l ta graž i l e l i j ė l ė (Bs. 57).

10

Tyrimo rezultatai sutampa su I. Andriukaitienės straipsnyje (1997) pateiktais duomenimis, kad būdvardžio žalias

pagrindinės realijų tematinės grupės yra šios: augmenija, namų apyvoka ir buitis, negyvoji gamta ir gyvūnija (labai retai)

(Andriukaitienė, 1997, 175).

31

D. Saukos manymu, balta spalva dainą sutaurina. Nors baltumo grožis susmulkinamas ir

išdalinamas, juo nusakoma vaizduojamų žmonių santykių esmė, o tai pakelia dainos intymumą iki

aukštesnio ir prasmingesnio grožio (Sauka, 1970, 188). Vadinasi, galima teigti, kad dainose estetinis

grožis turi prasmę tik egzistuojant dvasinėms vertybėms. Spalvos vartojimo kontekstas rodo, kad

baltumas dainoje – ir šventiškos rimties (vestuvėse), ir kasdienio gyvenimo sakralumo, darbštumo,

švaros simbolis. Kitų tautų poezijoje baltas taip pat yra vienas iš populiariausių atributų, tik ten jis turi

kitokį atspalvį. Rusų baltas pabrėžia kilmingumą (jaunikaičio) (Sauka, 1970, 187).

Junginiuose esantis juodos spalvos konceptas dažniausia turi neigiamą konotaciją11

. Jo

„leksinė aplinka“ (dėl termino žr. I. Andriukaitienė, 1997) rodo, kad šia spalva išreiškiamos niūrios

realijos, susijusios su tamsos galiomis, nelaimėmis ir mirtimi, pvz.:

Ir sumynė kasninkėlius / Į j uodą purve l į (Jš. 217). Užkasė, tai kasė, / Užkasė dukrelę

j uodoms žemėms (Jš. 139). Atlėkė j uodas varnas , / Atnešė baltą ranką / Ir aukselio žiedelį

(Bs. 111). Juodos uoge lės – / Tai ašarėlės, / Ba l t i ž i eda i – žodeliai (Jš. 55).

Iš paskutinio pavyzdžio matyti, kad priešprieša ypač ryški, kai prigimtinės savybės

vartojamos opoziciškai viename posme ar vienoje eilutėje. Taip siekiama padidinimo įspūdžio, plg.:

juodos vuogelės, balti žiedai.

Dar kalbant apie spalvas nemažai dainose yra atributų, nusakančių margumą, pvz.: marga

vygelė, margas dvarelis;

O ir priėjau, / Ir privandravau / Šią margą karčemėlę (Jš. 399). Vienos margi

pa ta l ė l ia i , / Antros šilkų priegalvėliai (Jš. 637). (Kur išleisiu) Ar į margą dvaružėl į , / Ar į

aukštą kalnelį (Jš. 345). Vai, dar neužjojau / Ant vuošvelės dvaro, / Ir sulojo marg i kur ta i / Ant

mano žirgelio (Jš. 77). Vienos marg i pata l ė l ia i , / Antros šilkų priegalvėliai (Jš. 637). Margi

dvarai , margi d vara i , / Dimniejai langeliai (Bs. 299). Augo girioj sedulėlė, / Kukau ra iba

gegužėl ė (Bs. 135). Ten krykštė nardė / Ra iba ante l ė / Malūno vandenėlij (Bs. 58)

Iš pavyzdžių matyti, kad margumas čia suvokiamas kaip įvairiaspalvis, ryškus požymis,

turintis keletą reikšmių. Pirmiausia margumu pasižymi gyvieji gamtos kūriniai: margi kurtai, raiba

gegelė ir kt. Margi ir žmogaus padaryti daiktai: marga vygelė, margi patalėliai ir pan. Tačiau kone

ryškiausiai margi yra tėvo dvareliai, kadangi dauguma atributų, nusakomų žodžiu margas, junginiuose

pažymi pagrindiniu dėmeniu einantį žodį dvaras (-elis, -užis, -užėlis). Aiškiai justi, kad toks epitetas

pasirinktas turint intenciją idealizuoti vietą ar daiktą. Pastarieji atributai itin talpūs, nes vienu žodžiu

tapomas itin iškilus paveikslas (Sauka, 1970, 189). Apibendrintai galima sakyti, kad atributais,

11 Europos kultūrose baltos spalvos pavadinimai paprastai turi teigiamas konotacijas, juodos – neigiamas,

tačiau žodžio reikšmės kultūrinio komponento svoris ir ryškumas gali labai svyruoti (pvz., Afrikos tautose juoda spalva

negali būti siejama su blogiu, nes tai juodosios rasės žmonių etninės identifikacijos spalva), todėl tai negali ir neturi būti

absoliuti taisyklė (Gudavičius, 2007, 153).

32

žyminčiais sąvokas margas, raibas ir pan., ne tik idealizuojami brangiems žmonėms priklausantys

daiktai, bet jais perteikiamas pasaulio ir žmogaus gyvenimo įvairumas.

Kitas spalvas nusakantys junginiai paprastai apibūdina daiktus (dažnai – augalus, gamtos

reiškinius) tiesiogiai, t. y. pagal prigimtinę jų spalvą. Neretai ta spalva giliau perteikiamas koks nors

kitas požymis, pvz.: raudoni obuolėliai ir raudoni veideliai, geltoni šilkeliai ir geltonos kaselės ir pan.

Vai, užkris užkris / Linų laiškelis / Už ge l tonų kase l ių (Jš. 357). Už jūr ių mar ių

mė lynųjų , / Už žalių girių ūžaujančiųjų (Bs. 107). Vai, mėtė į mane broleliai / Raudona i s

obuolė l ia i s (Bs. 115). O drykso tvikso / Gel tonos kase l ės / Kaip gel ton i š i l ke l ia i (Jš. 667).

[Paliko] Jaunąją mergelę ant rūpestėlių, / Ge l tonus miežel ius ant pradalgėlių (Bs. 211).

Gel tonos kase l ės , / Raudonas ve idel i s – / Tai yr mano dukrelė, / Tai yr mano jaunoji

(Bs. 29). Gražiai bujojo raudona rožė / Terp žaliosios rūtelės (Bs. 221). Bal ta i s ž i edai s

žydėsiva, / Raudonas vuogas nokinsiva (Bs. 137). Ketu vesti už pačią / Raudoną graž ią

Aga tę (Bs. 181).

Atidžiau pažvelgus į pavyzdžius pastebimas polinkis ir kitomis spalvomis reikšti

žmogaus išorės bruožus. Pirmiausia tai pasakytina apie mergelę. Daugelyje dainų dominuoja ypatybes

nusakantys junginiai su leksema raudonas (raudonas veidelis). Pavyzdžiuose minimos raudonos uogos

ir raudoni veidai giliau žiūrint turi semantinių sąsajų. Tai rodo rusų tautosakos pavyzdžiai. Rusų

folklore raudonas yra gražus sinonimas (красная девица) (Sauka, 1970, 187). O A. Gudavičius rašo,

kad „raudonos uogos, grožio ir aitraus skonio derinys, – mergystės, meilės ir karčios rusų moters

dalios kategorija (Gudavičius, 2009, 101). Paskutinis iš pateiktų pavyzdžių patvirtintų tokias

asociacijas buvus ir lietuvių tautosakoje (raudona – graži). Taigi leksinis šių atributų vartojimo fonas12

šiuo atveju rodo panašias skirtingų tautų asociacijas, kadangi minimuose junginiuose labai aiškiai

išreikšta moteriškumo kategorija. Prie to paties reikėtų paminėti ir geltonos spalvos konceptą – jis

dažniausia derinamas su pagrindiniu dėmeniu pasakytu žodžiu kaselės.

Tokios įžvalgos suponuoja išvadą, kad spalvas nusakantys atributai (baltas, raudonas,

geltonas) dainose dažnai pasitelkiami apibūdinant moterį (balta burnelė, balta mergelė, raudonas

veidelis, geltonos kaselės). Dainose nėra tokio AJ, kuris spalvą nusakančiais ar kokiais kitais išoriniam

grožiui perteikti vartojamais žodžiais apibūdintų bernelio fizinį grožį.

Šiame skyriuje jau užsiminta apie tai, kad dominuojantys spalvas žyminčių ypatybių

junginiai atskleidžia ir gilų žmogaus ryšį su gamtos būtimi, rodo aiškią žmogaus ir gamtos gyvenimo

paralelę:

Žal io j g i ružėl ė j / Žal ias ąžuo lė l i s – / Tai augo be tėvelio (Jš. 85). Žal ia

serbenta pasilenkė, / Močiutės dukrelė gailiai verkė (Bs. 177). Dygsta rožės balč iaus ios , /

Verkia sesės jauniaus ios / Tos Sapu tės ska i s tos ios (Bs. 43).

12

Leksinis fonas suprantamas kaip su žodžiu susijusios asociacijos ir visa su pavadinamu daiktu susijusi informacija (dėl

termino plačiau žr. Vereščiagin, 1990, 43; Gudavičius, 2009, 101).

33

Gamtos vaizdus nusakantys atributai dainose turi svarbią estetinę funkciją: „gyvoji

gamta, su medžiais, paukščiais, žvėrimis, sodietei – didžioji realybė, kurioje dera tie patys biologiniai

veiksniai kaip ir žmogaus gyvenime. <...> Gamta kaimo žmogui teikia begales analogijų jo

gyvenimui“ (Sauka, 2007, 44–45). Tokio paralelizmo ištakų būta jau pirmykščių žmonių mąstyme, kai

savo gyvenimo pojūčiuose ir gamtos reiškiniuose žmonės įžvelgė valios, gyvybės požymių

(Veselovskij, 1940, 125–126; Kerbelytė, 2005, 35). Kaip teigia V. Balsevičiūtė-Šlekienė, augalo,

medžio vaizdinys nuo seno funkcionavo lietuvių mitologijoje, tautosakoje kaip archetipinė figūra,

jungianti dangų, žemę ir požemį (Balsevičiūtė-Šlekienė, 2011, 222). Vadinasi, prigimtines ypatybes

reiškiantys atributai atskleidžia labai platų vaizduojamų dalykų spektrą – nuo gamtos objektų, reiškinių

ir jų ryšio su žmogumi iki žmogaus išorės ir vidaus bruožų apibūdinimo.

3.1.1.2. Neprigimtinės ypatybės junginiai

Šių nusakomųjų junginių priklausomasis dėmuo rodo pagrindiniu dėmeniu reiškiamo

daikto vertinamąjį požymį, kuris nėra jo savastis, o tik priskirtas suvokiančiojo ir vertinančiojo

subjekto (Bunevičiūtė, 1999, 75). Šis grynosios ypatybės junginių porūšis tiek funkciškai, tiek

semantiškai sudėtingesnis nei prigimtinės ypatybės junginiai. Skirstant neprigimtinius būdvardžius į

smulkesnes grupes remiamasi jų ypatybės turėtojų semantika, o ji čia įvairesnė. Neprigimtinės

ypatybės apibūdinimo junginių semantiką suponuoja priklausomojo dėmens vertinamoji reikšmė.

Neprigimtinių ypatybių turėtojai gali būti ir konkretūs daiktai, ir įvykiai, taigi jais eina ir konkrečios, ir

abstrakčios reikšmės daiktavardžiai. Lietuvių liaudies dainų tekstuose galima išskirti keletą tokių

būdingesnių grupių (dėl klasifikacijos žr. Tekorienė, 1990, 128–132):

1) Tik nesubstanciniam ypatybės turėtojui priskiriamos neprigimtinės ypatybės, kurios reiškia:

a) vertinimą pagal nusistovėjusias moralės normas (rastas vienas pavyzdys):

Ak broliai broleliai mes biedniejai, / Užpuolė prūsokai nezbažnie ja i (Bs. 33).

b) vertinimą pagal tiesos kriterijų, pvz.: netiesūs žodužiai, tikra tiesa ir pan.

Jūsų berneliai / Netiesą kalba, / Mane apkalba / Ne t i es ia i s žodž ia i s (Bs. 277). O šits

trečias bernužėlis / Tikros t i esos laukė (Bs. 75). Kad prašvis t i k ra mums amž inas t i s (Bs. 195).

2) Ir daiktiniam, ir nedaiktiniam ypatybės turėtojui gali būti priskiriamos neprigimtinės ypatybės,

reiškiančios:

a) dorovinį vertinimą, pvz.: slaunūs kavalieriai;

34

Ankalniškių vaikai – / S launūs kava l i er ia i , / Slaunūs kaval i er ia i (Jš. 91). Sakyt

komandai bėgo kuo graičiausia, / Kad tą užmuštų Medekšą garb iaus į (Bs. 259).

b) bendrą gėrio ir blogio vertinimą, pvz.: gera diena, gera valia ir kt.

Šiandien diena – gera d i ena , / Gersim alutį ir vyną (Jš. 639). Jei už gero

gaspador iaus , / Ugny sudeginsiu (Jš. 693). – Jei iš geros va l ios , / Aš su tavim šoksu (Bs. 113). –

Vai, aš mislijau, / Kad bus geras pons (Bs. 55).

c) estetinį vertinimą, pvz.: gražusis bijūnėlis, graži pana ir pan.

Ne su rugeliais, / Nei su kvietkeliais, – / Su dimnios ioms sėkl e l ėms13

(Jš. 147). O

ten vaikščiojo / Padabn a mergelė , / Skynė žalias rūteles (Jš. 109). O ir atlėkė / Graž i

paukš tužė l ė / Į tėvelio sodelį (Jš. 683). [Vainikėlis] Surakinėtas / Iš patvorėlio / Prasč iaus ių

žo l ynė l ių (Bs. 165). [Verkia] Gražus is b i jūnė l i s / Ir visi žodynėliai (Bs. 205). Ten vaikščiojo

graž i pana / Mėnesio šviesa (Bs. 55).

d) jutiminį vertinimą, pvz.: meilūs sveteliai, rūstūs žmoneliai ir pan.

[Statyk] Baltus grynus pyragėlius, / Sodink šiuos mei l ius svet e l iu s (Jš. 287).

Baugus paukš t i s pelėda, / Ma ją nogna, pelėdą (Jš. 199). Svečių šalelėj / Yr rūs tūs žmonel ia i ,

/ Atšiauri jų malonė (Bs. 373). Paukšteliai visoki gied ba lsu mielu : / Vyturys ant oro lėkdams netyla

(Bs. 283).

e) vertinimą sudėtingumo požiūriu, pvz.: sunkūs vargai, meilūs žodeliai ir kt.

Ant tave šaukiuosi / Sunk iuose var guose (Jš. 49). Už gailius prakaitus / Ir už

sunkius darbus (Jš. 637). Pas motinėlę / Lengvi darbeliai,/ Mei lūs žode l ia i (Bs. 245). Pas

anytėlę / Sunkūs darbe l ia i , / Rūstūs žodeliai (Bs. 245).

6) vertinimą, kuris rodo žmogaus emocinę reakciją, pvz.: puiki vieta, linksmas metelis ir pan.

Į svečius nieks jo neprašo, / Puik io j v i e to j nesodina (Jš. 321). Su l inksma š i rdž ia

klausė, / Atidžiai mislia ir ausia (Jš. 195). Smagesniu ba lsu giedojo, / Jog dienos šviesa užstojo

(Bs. 195). Linksmas mete l i s / Šis rudenėlis, / Aš vienas sūnelis / Pas tėtužėlį (Bs. 281).

7) vertinimą pagal kainą (vertę), pvz.: brangios sėklelės, bagota mergelė ir pan.

O ar jums negaila / Tokio brangaus s tono (Bs. 271). Kur bago ta merge lė , / Kur

su didžiu kraiteliu (Bs. 265). Parbėg laivelis / Jūrėms marelėms / Su brang iu tavorėl iu (Bs. 147).

- Eiva, sesele, / Į pajūrėlę, / Pirksiv brangių sėk l e l ių (Bs. 147).

Neprigimtinės ypatybės junginių analizė rodo, kad dažniausia dainose vertinamas grožis

ir protas, gerosios ir blogosios charakterio savybės. Patys ryškiausi yra AJ, reiškiantys etinį ir estetinį

vertinimą: neabejojama mergelės grožiu, darbštumu ir dorovingumu, bernelio jaunumu, drąsa ir

garbingumu, žirgelio eiklumu, jų drabužių švara ir puošnumu, gamtos objektų įspūdingumu:

13

Dimnas (dyvinas) – nuostabus, keistas. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

35

O ir atlėkė / Graž i paukš tužėl ė / Į tėvelio sodelį (Jš. 683). Ankalniškių vaikai – /

S launūs kava l i er ia i , / Slaunūs kaval i er ia i (Jš. 91). – Neuvožok, panytėle, / Ger iaus ias

bernel i s (Jš. 49). Taip, kaipo ant lauko žydi / Graž iaus ias kv i e t ke l i s (Bs. 49). Ir atsiliepė /

Jaunas bernel i s / Po stonią vaikščiodamas (Bs. 97). Ten vaikščiojo graž i pana / Mėnesio šviesa

(Bs. 55).

Lietuvių liaudies dainose labai svarbus vertinamasis požymis – amžius, paprastai

nusakomas abstrakčiaisiais būdvardžiais senas ir jaunas. Be nuolatinių tautologinių epitetų jaunoji

mergelė, senasis tėvelis (atributu pakartojama, kas ir taip jau aišku iš daiktavardžio reikšmės), kurie

yra pagrindiniai lietuvių liaudies dainų meninės raiškos reprezentantai, pagal amžių klasifikuojami ir

kiti veikėjai, pvz.:

Nuleido motušė / Už seno naš l e l io , / Už seno našlelio, / Didžio pijokėlio (Jš. 73).

Įmokino / Mane motinėlė: / „Neklausyki / Jaunų kare i vė l ių “ (Jš. 297). Jaunos mar te l ės / Ten

bemalančios, / Besibarančios (Bs. 247). Ir sutinkam totorėlį, / Jauną šv ogerė l į (Bs. 171).

Pavyzdžiai rodo, kad dainose vyrauja gana šiesios emocijos: ilgesio, svajonių objektas –

jaunas gražus bernelis ir jauna, skaisti mergelė. Liūdnos realijos, kaip minėta, dažniausia perteikiamos

atributais, turinčiais juodos spalvos konceptą (juodas vargelis), nors skausmas, gėla gali būti išsakomi

ir kitais žodžiais (graudžios ašarėlės, sunkūs vargai), tačiau tokių pavyzdžių nedaug, dažniausi yra

teigiamą reikšmės atspalvį turintys atributai. Tuo lietuvių liaudies dainos skiriasi nuo gotų dainų, kurių

kultūra orientuota į mirties, nakties įvaizdžius, taigi atributais eina negatyvios reikšmės žodžiai (juoda

naktis, gilus liūdesys, miręs vėjas). Jie paryškina išgyvenamas emocijas, nerimą, kurį jaučia dainų

herojus. „Galo pojūtis, gyvenimo apokaliptiniame amžiuje jausmas išreiškiamas skausmo, kančios,

šalčio, nerimo, pykčio semantikos būdvardžiais“ (Aliūkaitė, 2005, 5).

Poetizuojami dalykai, išreikšti pozityvios reikšmės atributais, atrodo smarkiai pagražinti,

todėl toks optimistinis santykis su tikrove skatina atkurti etinį ir estetinį idealą, būdingiausią piršlybų

dainoms. Tačiau kad ir kokio turinio dainose jis bebūtų, atskleis ne vienadienių jausmų, o daugelio

kartų patirtį, susidedančią iš patvarios šeimos, laimės ir gerų santykių siekių. Tai ryškina tam tikrą

pasaulėžiūros aspektą – savo turiniu toks estetinis idealas atitinka daugelio kaimo žmonių (tarp jų ir

pačio vargingiausio sluoksnio) interesus (Sauka, 2007, 65).

Kitas bruožas, kuris taip pat gali daug pasakyti apie liaudies mąstymo ypatybes, yra gėrio

/ blogio, tiesos / netiesos ir kitų ypatybių akcentavimas. Lietuvių tautosakoje įprasta realijas skirti į

teigiamas ir neigiamas (tai ne tik pasakų bruožas). Dainose lyrinių subjektų bruožai hiperbolizuojami,

iškeliama kuri nors viena jų savybė, aiškiai išreiškiamas požiūris į juos. Epitetais, maloninėmis

priesagomis ir kitomis meninėmis priemonėmis kuriamas idealumo, neįprastumo įspūdis. Galima

daryti prielaidą, kad iš lietuvių liaudies dainų tekstų išryškėjusi tokių atributų vartosenos specifika iš

esmės atitinka gėrio ir blogio supratimą įvairiomis istorijos epochomis.

36

3.1.1.3. Išskiriamosios (rūšinės) ir pabrėžiamosios ypatybės junginiai

Kalbant apie grynosios ypatybės AJ privalu pabrėžti dar vieną būdingesnę ypatybę šios

rūšies junginiams – įvardžiuotines būdvardžių formas. Įvardžiuotiniu būdvardžiu išreikštas pažyminys

nusako daikto kokybę labiau pabrėždamas tos kokybės laipsnį ir būdingumą pažymimajam daiktui ar

tiesiog žymi rūšinę ypatybę ir taip išskiria tą daiktą iš kitų (Balkevičius, 1963, 157). Žiūrint iš

apibrėžtumo kategorijos pozicijų įvardžiuotinės formos žymi daikto ypatybę kartu nurodydamos, kad

tas daiktas žinomas, apibrėžtas, ir esti opoziciškos paprastosioms formoms, kurios to požymio neturi

(Valeckienė, 1998, 261). Taigi įvardžiuotinės būdvardžių formos pabrėžia, išskiria ir apibrėžia, tad

laikytinos kalbos konkretumo priemone (Paulauskienė, 1994, 224).

L. Bunevičiūtė savo disertacijoje (1999) pateikia klasifikaciją, pagal kurią AJ su

įvardžiuotiniais būdvardžiais skiriami į tris porūšius: išskiriamosios, rūšinės ir pabrėžiamosios

ypatybės ŽJ (Bunevičiūtė, 1999, 80). Lietuvių liaudies dainų tekstuose rasta išskiriamosios ir

pabrėžiamosios ypatybės AJ. Tai suprantama, kadangi rūšines ypatybes apibrėžiantys įvardžiuotiniai

būdvardžiai įprastai reiškia terminus, kurie lietuvių liaudies dainoms nebūdingi.

Pabrėžiamosios ypatybės AJ išsiskiria tuo, kad priklausomasis dėmuo tik pabrėžia,

išryškina jo būdingą įprastinį požymį ar sustiprina to požymio intensyvumą. Tautosakoje, ypač

dainuojamoje, tai patys ryškiausi junginiai, pvz.: žalieji lapeliai, gražusis bijūnėlis, senasis tėvelis,

plonosios drobelės ir pan.

– Girios lakūnai, / Oi jie išlakstė / Po žaliąsias gireles, / Po l yg iąs ias p i evel es

(Jš. 506). Nušalo šalnelė / Gel tonus ž i ede l ius , / Nupūtė vėjelis / Žal iuos ius lapel ius (Bs. 73).

Aš aisu in kalnelį / Pas seną j į t ėvel į (Bs. 273). Vai, da aš ausu / P lonąs ias drobe les (Bs. 135).

[Verkia] Gražus is b i jūnė l i s / Ir visi žodynėliai (Bs. 205).

Pabrėžiamosios ypatybės junginių priklausomieji dėmenys dėl dažno vartojimo su tais

pačiais pažymimaisiais žodžiais virto nuolatiniais meniniais epitetais, nors tarp jų dėmenų nėra jokio

glaudus semantinio ryšio (Bunevičiūtė, 1999, 82). Pastovūs, tautologiniai ar aiškinamieji epitetai

paprastai suprantami kaip meninės raiškos priemonė, dainų stiliui suteikianti emocingumo ir

lyriškumo, vartojama norint išskirti ar pabrėžti esminius daiktų ir reiškinių bruožus („Lietuvių

tautosakos apybraiža“ (toliau LTA), 1963, 268). Dėl itin glaudaus ryšio su pažymimuoju žodžiu tokie

pažyminiai (ypač reiškiantys pastoviuosius epitetus) tapo įprasti ir ilgainiui įgijo vienos iš liaudies

dainų savitumą labiausia atspindinčių priemonių statusą. Jie padėjo įsiminti dainas, o tai turėjo įtakos

išlikti daugmaž panašiems jų tekstams. Tokie atributai yra apibendrinamojo pobūdžio, kadangi nusako

pačias bendriausias pažymimojo žodžio savybes: marelės – mėlynos, lankelė – žalia, žirgelis – bėras,

mergelė / bernelis – jauna / jaunas, ašarėlės – graudžios ir t. t.

37

Įvardžiuotinis būdvardis gali ne tik išryškinti būdingą daikto ypatybę, bet ir savaip

stilistiškai ją paveikti priklausomai nuo pažymimojo žodžio reikšmės, konteksto ir (ar) meninių

tradicijų (Valeckienė, 1998, 267), plg.: baltosios rankelės, baltasis veidelis (meilumo atspalvis),

plonosios drobelės (darbštumo išaukštinimas), baltoji lentelė (vieta, kur šarvojama, arba karsto dalis),

aukštasis kalnelis (kapo vieta):

Mano močiutė / Užtarėjėlė / Jau seniai kai gul / A ukš ta jam ka lne l y (Jš. 187). Seselės

kas dieną gailavoja / Aukš ta jam ka lnel i j stovėdamos, / Ant vuosio tvorelės rymodamos (Bs. 35). –

Vai žeme žeme, / Žem e s i ero j i , / Kad atėmei mano tėvelius, / Atimk ir mane, / Vargo mergelę

(Bs. 267).

Paskutiniai pavyzdžiai, kurių tirtose dainose pasitaikė nemažai, rodo, kad tiesioginė

mirties leksika keičiama, pervadinama mirties temą koduojančiomis metaforomis: su mirtimi ir

laidojimu susiję atributai niekur tiesiogiai neįvardijami – kapinės keičiamos aukštuoju kalneliu, sierąja

žemele. Tokie dalykai ryškina dar vieną tautinį lietuvių bruožą – metaforiškai koduojamą mirtį.

Tiesioginės raiškos vengiama dėl tabu (manyta, kad ištarus žodį galima prisišaukti tuo žodžiu

įvardijamą reiškinį ar objektą, nes žodis ir jo referentas tapatinti), metaforų motyvacija pagrįsta

tradicine mirties ir pomirtinio gyvenimo samprata (kad žmogui mirus, jo egzistencija tęsiasi kitomis

formomis) (Černiauskaitė, 2005, 10–11). Tačiau tokia tendencija pastebima nuo XIX a. antrosios pusės

iki XX a. vidurio užrašytose dainose, o vėliau dėl nykstančių raudų tradicijų metaforos keičiamos

tiesiogine leksika.

Tas pats daiktas gali turėti kelias būdingas ypatybes, reiškiamas skirtingais

įvardžiuotiniais būdvardžiais. Kitaip tariant, tas pats objektas gali būti apibūdinamas keliais

pastoviaisiais epitetais (Valeckienė, 1998, 267; Kerbelytė, 2005, 55), pvz.: aukštoji / margoji klėtelė,

palšieji / šėmieji jauteliai ir kt.

Aš nusiginčiau / Šėmuos ius j aute l ius , / Aš nuganyčiau / Žalią žolelę (Jš. 187). Tavo

pa lšuos ius j au te l ius / Tanciuje prašoko (Jš. 509). Kad aš gaučiau sau mainą / Š i rvą j į ž i rgą

ant bėro (Bs. 229). Garsiai nusižvengė / Bėras i s ž i rgel i s (Bs. 229).

Išskiriamosios ypatybės junginių priklausomasis dėmuo apibrėžia, sukonkretina

pagrindiniu dėmeniu reiškiamą daiktą, išskirdamas jį iš kitų, vienarūšių daiktų (Bunevičiūtė, 1999, 81).

Lietuvių liaudies dainose dažniausia norima išskirti kokį nors naują daiktą ar pasididžiuoti turimu,

pvz.: naujosios staklelės, naujasis grėblelis, pilkoji sermėgėlė:

O bene duos arielkėlės / Iš nau jos io s bar i lkė l ės (Jš. 339). Reik šešurėliui, senam

tėveliui, / Plonųjų marškinė l ių (Bs. 23).Tame la i ve l i j , / Tame nau jamjam, / Sėdi jaunas

bernelis (Bs. 87). Ar apsivilkęs / P i l ką ją sermėgė lę (Bs. 239).

Analizė parodė, kad grynosios ypatybės AJ yra patys ryškiausi ir spalvingiausi. Jais yra

paprasčiausia apibūdinti žmogaus bruožus. Atributo pozicijoje eina prigimtinės ir neprigimtinės

ypatybės būdvardžiai. Dažniausia prigimtinės ypatybės būdvardžiais reiškiama spalva, kuria paprastai

38

nusakomas ryšys su gamtos objektais, apibūdinami išoriniai moters bruožai, išryškėja dvasinės

vertybės (meilė artimui, pagarba ir kt.). Atributu margas išreiškiamas pasaulio ir žmogaus gyvenimo

įvairumas. Šiuo atributu linkstama idealizuoti gyvenamąją aplinką. Neprigimtinės ypatybės

būdvardžiais reiškiami AJ rodo moralinį ir estetinį vertinimą – išaukštinamos teigiamosios savybės

(gerumas, pamaldumas, garbė ir kt.), akcentuojamas grožis, jaunystė ir pan. Ir prigimtinės, ir

neprigimtinės ypatybės AJ, kurie eina nuolatiniais epitetais, dainose kuriamas idealizuotas pasaulio

vaizdas. Pagal AJ nusakytas ypatybes galima susidaryti tam tikrą stereotipinį anų laikų mergelės

apibūdinimą: balta burnelė, baltos rankelės, raudoni veideliai, geltonos kaselės, liaunas liemenėlis,

didis groželis, aukštas protelis ir t. t. Pabrėžiamosios ypatybės būdvardžiais, kurie taip pat labai

būdingi liaudies dainose, reiškiamas amens ar daikto išskirtinumas, pabrėžiamas brangumas.

3.1.2. Kiekybinio apibūdinimo junginiai

Pagrindinė kiekybinio apibūdinimo ŽJ funkcija – nusakyti daikto požymį pagal santykį

su skaičiumi. Šių junginių priklausomuoju dėmeniu, kuris yra derinamas, eina būdvardiškieji (ne

daiktavardiškieji) skaitvardžiai (struktūrinė schema – Numx ← Nx). Semantiškai kiekybinio

apibūdinimo AJ smulkiau skiriami į kiekybinio santykio ir skaičiuojamosios vietos eilėje porūšius

(Bunevičiūtė, 1999, 86). Tiriamoje medžiagoje tai nėra dažni AJ (pagal dažnumą yra treti tarp

nusakomųjų tiesioginio apibūdinimo junginių) – A. Juškos rinktinės dainų tekstuose tesudaro po 6%, J.

Basanavičiaus – 9% (žr. 3 diagramą). Neabejojama, kad dėsningas vienų ar kitų motyvacinių požymių

pasikartojimas atspindi tam tikrus tautos polinkius ir dėmesį kuriai nors kultūros sferai. Pavyzdžiui,

kinų kalboje dažni skaičių pavadinimai siejami su kinų mentaliteto bruožu – mąstymo konkretumu,

daiktiškumu, vaizdiniu pagrindu (Gudavičius, 2009, 142–143). Remiantis tokiomis įžvalgomis logiška

būtų manyti, kad lietuviams tokie bruožai – neesminiai.

3.1.2.1. Kiekybiniai santykiai

Lietuvių liaudies dainose būdingiausi kiekybinius santykius reiškiantys AJ, rodantys

pagrindiniu dėmeniu reiškiamo skaičiuojamojo daikto kiekį. Priklausomuoju dėmeniu eina

pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai, pvz.: viena dukrelė, dvi seseli, trys valsčiai, penki broleliai ir pan.

Augino močiutė / Sau v i eną dukre l ę (Bs. 119). Tame šaltam šaltinėly / Dvi sese l i

žlugtą skalbė (Jš. 175). Du balandž iu klane gėrė, / Begerdamu sudūmojo (Bs. 175). T r imi s

v in ims prikabino, / Nė tijūnas to nežino (Jš. 617). - Mergele mano jaunoji, / Iš t r i jų va l sč ių

rinktoji (Bs. 301). O ir pastatė / Aukštą svirnelį / Ant ke tur ių kante l ių (Jš. 265). Paimkit broleliai /

Po penk ias rykš t e l es , / Pamokykit seserėlę / Kad daugiau nebeitų (Jš. 103). Lygiojoj lankelėj

dobilėliai, / Ten penki bro le l ia i šienelį pjovė (Bs. 289). Ir aš turiu šeš i s ž i rgus , /Vienu plienu

39

padkavotus (Jš. 109).Tik tau reikia šeš ių l en tų , / Šeš ių l en tų naujo grabo (Bs. 85). O kad mes

buvom / Devyn i bro l ia i , / Dešimta – seselė (Jš. 291). Devyn ios ku l kos / Pro šalį lėkė (Bs. 19).

Kaip matyti, atributais eina įvairūs skaičiai – nebūtinai tik iš žinomos tautosakoje

simbolikos 3, 7, 9, bet ir 1, 2, 4, 5, 6. Dominuojantis skaičius rinktinėse – 3 (tokį skaičių žymintys

atributiniai dėmenys sudaro 28% A. Juškos ir net 43% J. Basanavičiaus visų kiekybinio apibūdinimo

junginių). Šio atributo vartojimo motyvus čia aptarsime kiek plačiau. Senovėje žmonės skaičiams teikė

didelę reikšmę, tikėjo jų stebuklinga galia. Trys – ir magiškas, ir mitinis skaičius. Kaip žinome,

religijoje tai vienas svarbiausių skaičių (trys pagrindinės dorybės: tikėjimas, meilė, viltis; dieviškoji

trejybė), vadinasi, yra ir sakralus. Lietuvių liaudies dainose atributu, reiškiančiu šį skaičių, dažniausia

apibūdinami žmonės ar gyvūnai (1), rečiau juo nusakomas laikas (2), rečiausia – įvairūs kiti dalykai

(vietos, daiktai ir kt.) (3), pvz.: trys broleliai, trys bitutės, trys dienelės, trys dūdelės.

(1) Ant ateina / Trys k i r t ė j ė l i a i , / Žada mane / Žalią pakirsti (Jš. 537). Trys b i tu t ės

medų nešė, / Benešdamos sudūmojo (Jš. 661). Ir atjojo t r ys bernyčia i , / Vis trys nevedę (Bs. 73).

(2) Ne taip veidas kaip akelės, – / Pamylėčiau t r i s d i ene l es ! (Jš. 97). Da palaukie,

bernužėli, / Nors t r i j u s me te l ius (Bs. 223). Nenešiosu nedėvėsu / Nė t r i j ų nedėlė l ių (Bs. 219).

(3) – Aikie, martele, / Nedėlios dienelę, / Tr is darbus dirbkie (Bs. 245). Pasamdyčiau

t r i s genel ius , / Kad iškirstų t r i s l ange l ius (Bs. 235). Tėveli mano, / Mano širdele, / Nupirk man

t r i s dūdeles (Bs. 153).

Pavyzdžiai rodo, kad atributo trys vartojimas – grynai simbolinis, įprastas tautosakoje.

Dažniausia kalbama apie tris brolius / seseris / bernelius / mergeles / artojėlius ir pan., kuriems trys

dienelės / nedėlėlės / meteliai yra laiko riba tam tikriems darbams ar žygiams atlikti, o jų irgi

dažniausia būna trys. 7 pavyzdyje atpažįstame dažną motyvą iš pasakų: anyta siunčia martelę, kad toji

nudirbtų tris neįveikiamus darbus.

Iš konteksto nesunku suprasti, kad atributo, nusakančio skaičių trys, vartojimo

tendencijos aiškiai atspindi kelias pagrindines dainų temines grupes – darbo, jaunimo ir piršlybų dainas

(čia akcentuojamas žmogus ir laikas). Karinių-istorinių dainų teminę grupę reprezentuoja junginiai su

pažymimuoju žodžiu devyni, pvz.: šeši žirgai, šešios lentos.

Devyn ios ku l kos / Pro šalį lėkė, / O ši dešimta / Brolelį siekė (Bs. 19). Devyn ias

upes / Plaukte perplaukiau, / O šią dešimtą nerte pernėriau (Bs. 19). Devyn i s r y tus migluže eisiu,

/ O šį dešimtą neužtekėsiu (Jš. 546).

Tokių dainų atskaitos taškas – brolelio raginimas joti į karą ginti tėvynės. Jose ypač

pabrėžiamas pareigos jausmas ir požiūris į karą kaip į neišvengiamybę. Centre – kario žūtis ir gėla,

kurią jaučia net gamtos objektai. Visi šie atskirus siužeto fragmentus į vienumą siejantys junginiai

40

labiausia ir įprasmina gamtos ir žmogaus ryšį, be to, atskleidžia tautos istorijos tarpsnį14

. Atributo

devyni pagrindinė reikšmė yra „daug“, t. y. jis vartojamas siekiant vaizdą padidinti.

Įdomus atributo, reiškiančio skaičių šeši, vartojimo kontekstas. A. Juškos ir

J. Basanavičiaus dainų rinktinėse jis vartojamas dviem atvejais – nusakant žirgų kiekį ir (dažniau)

pabrėžiant lentų, sudarančių karstą, kiekį, pvz.: šeši žirgai, šešios lentos.

Ir aš turiu šeš i s ž i rgus , /Vienu plienu padkavotus (Jš. 109). Aš užkinkysu / Savo

mergelei / Šeš i s bėrus ž i rge l ius (Bs. 273). Tik tau reikia balto grabo, / Šeš ių l en tų ąžuolinių

(Jš. 411). Šeš ių l en tų grabužėlis, / Penki mastai drobužėlės, / Tai mano uždarbėlis (Jš. 345). Tik tau

reikia šeš ių l en tų , / Šeš ių l en tų naujo grabo (Bs. 85).

Atidžiau pažvelgus į šiuos pavyzdžius, matyti, kad pirmuoju atveju atributo vartojimas

taip pat grįstas požymių padidinimu siekiant vaizdą idealizuoti, tačiau kita jo vartojimo pozicija rodo,

kad priklausomojo dėmens funkcija – apibūdinti daiktą, kuris įeina į kito daikto sudėtį (karstas

sudarytas iš šešių lentų). Toks tiesmukas apibūdinimas suponuoja išvadą, kad senatvė ir mirtis

tautosakoje su būdingu kaimo žmogui blaivumu suvokiama kaip natūrali gyvenimo baigtis (Lietuvių

folkloro chrestomatija [toliau – LFCH], 1996, 17).

Negalima nepaminėti savitos atributu einančio skaitvardžio du vartosenos. Pagrindinis

tokio junginio dėmuo – dviskaitiniai daiktavardžiai. Lietuvių liaudies dainos išsiskiria jose dažna, bet

bendrinėje kalboje jau išnykusia dviskaita, pvz.: dvi seseli, du balandžiu ir t. t.

Tame šaltam šaltinėly / Dv i s ese l i žlugtą skalbė (Jš. 175). - O aš dar turiu / Du

narūnė l iu , / Išgriebs man vainikėlį (Jš. 165). Tas lokutis su rankutim / Gniaužė kaip su dv im

rep lu t im , / Paukščius gandindamas (Jš. 393). Tas vilkiukas su dantukais / Kalen kaip su dum

p laktukum , / Paukščius gandindamas (Jš. 393). Du balandž iu klane gėrė, / Begerdamu sudūmojo

(Bs. 175). Dvi sesa i t i svirne siuvo, / Besiūdami sudūmojo (Bs. 175). Šalimis jojo du d i everė l iu , /

Martelę virkdindamu (Bs. 217).

Iš kai kurių pavyzdžių matyti, kad dainose išlaikytos kai kurios skaitvardžio du, dvi

formos, tačiau dabartinės kalbos požiūriu šis skaitvardis jau laikomas daugiskaitiniu (DLKG, 2006,

244). Dviskaitos formos rodo mažai stilizuotą dainų kalbą, išsaugotas senąsias kalbines žmonių

ypatybes.

Kiekybinio apibūdinimo junginių priklausomąjį dėmenį gali sudaryti ne tik kiekiniai, bet

ir dauginiai skaitvardžiai. AJ su dauginiais skaitvardžiais sudaro daugiskaitiniai daiktavardžiai ar

pavartoti tokia reikšme, pvz.: treji meteliai, treji vartai ir t. t.

– Dėvėk, dėvėk, bernai, / Bent t r e jus mete l ius (Jš. 531). [Privažiavau] t r e jus

var tus : / Vieni vartai – žalio vario, / Antri – vartai misingėlio (Jš. 109). Uždavė anyta / Nedėlios

dieną / Trejus darbel ius (Bs. 247).

14

Dainos įvaizdžio kilmė sietina su XIII–XV a. žūtbūtinių kovų prieš kryžiuočius laikais (Krištopaitė, 1956, 51; Kerbelytė,

2011, 374).

41

Iš analizės matyti, kad dauguma atributų eina skaitvardiniais epitetais, pvz.: trys

broleliai, trys seserėlės ir kt. Jie ypatingi tuo, kad čia įdomiai, neįprastai pavartojamas skaitvardžiu

patikslintas požymis, kilmė, objektas (Sauka, 1970, 191). Tačiau yra nemažai pavyzdžių, kurie rodo,

kad neretai vieni ar kiti skaitvardžiai vartojami nemotyvuotai, t. y. dėl žodžio-skaitvardžio formos

patogumo ir lengvumo nekreipiama dėmesio į reikšmę. Tokiais atvejais skaitvardinis atributas paklūsta

eiliavimo reikalavimams ir tampa tik „privačiai intymios reikšmės vaizdiniu apibūdinimu“ (Sauka,

1970, 191), pvz.: penkios rykštelės, du tūkstantėliu ir kt.

Paimkit broleliai / Po penk ias rykš t e l es , / Pamokykit seserėlę / Kad daugiau nebeitų

(Jš. 103). Kas už kepurėlę / Duos du muš t inė l iu ! / O už rūtų vainikėlį - / Du tūks tantė l iu !

(Jš. 693). Ana puse Dunojėlio / Du brole l iu kortom ėjo (Bs. 37). Ana puse Dunojaus / Du

žūk l e l iu žūklavo (Bs. 43).

Kiekybinio apibūdinimo AJ gali žymėti ne tik tikslų daiktų kiekį, bet ir netikslų,

neapibrėžtą. Atributu čia eina gretimus skaičius reiškiančių skaičių samplaika (Bunevičiūtė, 1999, 87).

Lietuvių liaudies dainų tekstuose junginių, kai priklausomasis junginio dėmuo neapibrėžtas, apytikris,

ne taip jau ir mažai. Dažniausia samplaika du trys, tačiau pasitaiko ir junginių su penki šeši, pvz.: dveji

treji meteliai, penki šeši lapyčiai ir kt.

Aš žėlavosiu / Savo mergelės / Dvejus t r e jus me te l ius (Jš. 271). Samdyčiau ant

metų / Du t r i s a r to j ė l iu s , ant metų (Jš. 165). Vai, tai ten girdė / Jaunasis bernelis / Du t r i s bėrus

ž i rge l ius (Bs. 49). Vai, kiek tai yra lankoj dobilų / Penkia i s š eš ia i s l apyč ia i s (Bs. 27). Aš

auginau mergelę / Per d u , per t r i s l aukel ius / Vis tam pačiam kaimelij (Bs. 91).

Tokių junginių paskirtis – perteikti liaudies šnekamosios kalbos savitumą, kadangi

buitinio stiliaus tekstams nebūdingas griežtas tikslumas. Dainoms jie teikia ekspresyvumo,

vaizdingumo.

3.1.2.2. Skaičiuojamoji vieta eilėje

Šių junginių priklausomuoju dėmeniu eina kelintiniai skaitvardžiai. Pagrindinė jų

funkcija – nusakyti daikto eilę tarp kitų vienarūšių daiktų. Dainų tekstuose šiais atributais eina

skaitvardžiai nuo 1 iki 9, pvz.: ketvirta pradalgužė, septinti meteliai, trečia diena, trečias pradalgėlis ir

pan.

Kad susimiltų, / Bene pripiltų / Man an t rą ber ta inėl į (Jš. 331). O šis t rečias

bernužė l i s / Širdelę ramino (Bs. 73). Treč ią d i eną iš siplnumo / Ant patalo gulėjau (Bs. 255).

Rado aukso žiedelį / Ke tv i r to j p radalgužėj (Jš. 667). Ei, pareis, pareis / Tavo dukružėlė / Į

dev in tus me te l ius (Jš. 667).

Šio porūšio junginių vyraujantis skaičius taip pat yra trys. Yra atvejų, kai viename posme

nusakoma kelių dalykų eilė, tada kiekvieno objekto skaičiuojamoji vieta eilėje nurodoma nuosekliai

42

remiantis laipsniavimo principu. Laipsniavimo figūra yra išskirtinė dainų meninės raiškos priemonė

(Sauka, 1970, 191; Kerbelytė, 2007, 46–47), pvz.: pirmoj vainelėj, antroj vainelėj, trečioj vainelėj.

Privažiavau trejus vartus: / Vien i var ta i – žalio vario, / Ant r i – var ta i

mis ingėl io (Jš. 109). Ten penk i bro le l ia i šienelį pjovė, / O šeš ta sesu tė pusryčius nešė

(Bs. 289). Vai, aš turu suknių porą, / T rečią (sukn ią ) – karmazino (Bs. 299). Pirmojo j

va inel ė j / Žirgelis klupo, Ant ro jo j va ine l ė j / Kardelis lūžo, / O šioj t r eč io jo j va ine l ė j / Pats

galvelę padėjo (Bs. 159).

Laipsnišku vardijimu siekiama emocinės įtaigos, kiekvienu atributu perteikiamas vaizdas

kuria vis stipresnį įspūdį. Įtampa auga, kol galų gale pasiekia kulminaciją. Ypač tai ryšku iš paskutinio

pavyzdžio – akcentuojami visi skaitvardiniai atributai, o trečioji vainelė yra aukščiausiasis emocinis

taškas (žūsta brolelis). Pabrėžiamąjį pobūdį rodo ir čia pavartoti įvardžiuotiniai skaitvardžiai.

Su kitais skaitvardžiais sudaryti šio porūšio AJ taip pat turi pabrėžiamąjį atspalvį, išskiria

pagrindiniu dėmeniu pasakytą daiktą. Pavyzdžiui, skaitvardžiu septintas dažniausia pažymimi metai, o

skaitvardį antras renkamasi norint pabrėžti antrą kartą kartojamą veiksmą, pvz.: septinti meteliai,

antras bertainėlis.

Parsiunsdinsu žirgelį / In s ep t in tus me te l ius (Bs. 159). Sep t in t i me te l ia i /

Svetimoj šalelėj (Bs. 147). Ir sugrįžo Daniula / Į sep t in tus me tus (Jš. 509). Kad susimiltų, / Bene

pripiltų / Man an trą ber ta inėl į (Jš. 331). Būtum pragėręs / Ir an trą š imte l į , – / Liustaunas

žirgelis / Nenustovėjo (Jš. 493).

Dominuojantys kiekybinio apibūdinimo skaitvardžiais reiškiami atributai dainas sieja

su kitais tautosakos žanrais. Tiriamoje medžiagoje dominuoja skaičius trys. Tuolietuvių liaudies dainos

artimos pasakoms, kadangi trigubas epizodo kartojimas yra viena svarbiausių pasakų kompozicijos

priemonių (Kerbelytė, 2005, 158). Skaitvardis vienas, pabrėžiantis daikto pirmumą, išskirtinumą,

dainų rinktinėse beveik nevartojamas, o tai dainas skiria nuo pasakų ir patarlių ir priežodžių, kadangi

ten šis skaičius – dominuojantis (Pirštelytė, 2011, 18; Kurlinkutė, 2008, 24). Priklausomuoju junginių

dėmeniu einantys kelintiniai skaitvardžiai dažniausia rodo laipsniškai vardijamą skaičiuojamąją vietą.

Laipsnišku vardijimu siekiama adresatą emociškai paveikti, tai svarbi meninės raiškos priemonė.

Įvardžiuotinių skaitvardžių vartojimas dainose yra pabrėžiamojo pobūdžio.

3.1.3. Nurodomojo apibūdinimo atributiniai junginiai

Nurodomojo apibūdinimo AJ iš kitų tiesioginių nusakomojo apibūdinimo junginių

išsiskiria tuo, kad apibendrintai, nekonkrečiai nurodo, pamini daikto ypatybę. Priklausomuoju jų

dėmeniu eina įvairių reikšminių grupių būdvardiškieji įvardžiai (struktūrinė schema – Pronx ← Nx).

Įvardžiu išreikštas atributas neturi savarankiškos ir apibrėžtos leksinės reikšmės, todėl dažniausia

43

„pavaduoja“ būdvardinį, skaitvardinį ar dalyvinį atributą (Balkevičius, 1963, 159). Šiuos derinimo

būdu susietus junginius smulkiau galima skirstyti atsižvelgiant į įvardžių reikšmes, nuo kurių priklauso

viso junginio pažymimosios reikšmės specifika (LKG III, 1976, 232).

Lietuvių liaudies dainų tekstuose šie junginiai gana dažni (pagal dažnumą yra antri po

grynosios ypatybės junginių) – A. Juškos rinktinėse sudaro 17%, J. Basanavičiaus – 15% visų

nusakomųjų tiesioginio apibūdinimo junginių (žr. 3 diagramą).

3.1.3.1. Apibrėžiamojo (parodomojo) apibūdinimo junginiai

Priklausomasis tokių AJ dėmuo nurodo pagrindiniu dėmeniu žymimą daiktą ar jo ypatybę

kaip iš konteksto ir situacijos jau žinomus kalbėtojui. Iš nurodomojo apibūdinimo AJ tai yra ryškiausi

junginiai dainų tekstuose – abiejose rinktinėse jie sudaro apie 66%, pvz.: ši mergelė, ši naktelė, tas

laikas, ta sėkla, tas vainikėlis, tokia laimė, ana pusė, anas kiemas ir pan.

Dėkui tėvui ir močiutei / Ir š ia i jaunai merguže i / Už tuos pa ta lė l ius , / Šilkų

priegalvėlius (Jš. 639). Kunigėlis maldas laiko, / Meldžiasi visi t uo la i ku (Jš. 375). Ir t ą s ėk lą kad

pasėsma, / Sau tok ią la imę turėsma (Jš. 363). – O aš įmečiau / Tą va in i kė l į / Į jūrelių dugnelį

(Bs. 165). – Vai, kur josiv, brolužėli, / Š ią nakte l ę pernakvotie? (Bs. 177). Anoj pusėj Dunojaus /

Naujienėlė rados (Bs. 39).

Nors visi šie junginiai nurodo daiktą ar jo ypatybę kaip jau žinomus kalbėtojui, vis dėlto

skiriasi reikšmės atspalviais. Artimiausias kalbančiajam daiktas ar ypatybė nusakoma atributais šis,

šitoks, erdvės ar laiko atžvilgiu kiek nutolęs daiktas ar jo ypatybė reiškiama įvardžiais tas, toks, o kai

norima nurodyti tolimiausią daiktą ar jo ypatybę, atributiniu dėmeniu eina įvardžiai anas, anoks

(DLKG, 2006, 263). Palyginkime:

Š i tos l i epe l ės / Žali lapeliai / Bus mano pagalvėlis (Bs. 215) : Tos l iepe l ės / Žali

lapeliai / Bus mano pagalvėlis : Anos l i epe l ės / Žali lapeliai / Bus mano pagalvėlis.

Ana puse Dunojėlio / Du broleliu kortom ėjo (Bs. 37) : Ta puse Dunojėlio / Du

broleliu kortom ėjo : Šia puse Dunojėlio / Du broleliu kortom ėjo.

Iš pavyzdžių matyti, kad neutraliausi šioje trijų įvardžiais einančių atributų priešpriešoje

yra junginiai su tas, ta įvardžiais. Jie gali nurodyti ir daugiau ar mažiau nuo kalbėtojo nutolusį daiktą ir

būti priešinami junginiams, kurių piklausomuoju dėmeniu eina šis, ši ar anas, ana įvardžiai (DLKG,

2006, 263). Lietuvių liaudies dainų tekstuose daugiausia yra įvardžiais tas, ta reiškiamų atributinių

junginių dėmenų. Mažiau junginių, kurių priklausomaisiais dėmenimis eina įvardžiai šis, ši, mažiausia

– kai jie reiškiami įvardžiais anas, ana. Įvardžiais šis, ši paprastai nurodomi laiko (dažniausia) ar

erdvės (rečiau) dalykai, pvz.: šis laukelis, ši naktelė ir pan.

44

Du šimtu mylių / Š io lygiojo lauke l io (Jš. 159). Antru du šimtu / Š ios žaliosios

g i re l ės (Jš. 159). Išein pati Kasiulė / Ant š io didžio dvaro (Jš. 509). Linksmas metelis / Š is

rudenėl i s , / Aš vienas sūnelis / Pas tėtužėlį (Bs. 281). – Sūneli mano, / Mano jaunasis, / Kur jodei

š ią nak te l ę / ant bėrojo žirgelio? (Bs. 105). – Vai, kur josiv, brolužėli, / Š ią nak te l ę pernakvotie?

(Bs. 177).

Yra žinoma, kad ir A. Juška, ir J. Basanavičius liaudies dainas rinko ir užrašinėjo

Aukštaitijos apylinkėse. Aukštaičių tarmėse įvardžius šis, ši įprasta vartoti laiko reikšmės junginiuose

(DLKG, 2006, 263), taigi nenuostabu, kad abiejų rinktinių nurodomojo apibūdinimo junginiuose šiais

įvardžiais dažniausia reiškiamos laiko realijos.

Įvardžiais toks, tokia paprastai reiškiama nuo kalbančiojo daugiau ar mažiau nutolusio

daikto žinoma ypatybė (daugiausia junginiuose su būdvardžiais ar būdvardiškaisiais žodžiais), tačiau

junginiuose su daiktavardžiais ryškiausia jų reikšmė – pabrėžiamoji. Lietuvių liaudies dainose įprasta

pabrėžti idealizuojamus daiktus ar jų savybes, pvz.: toks snapas, toks gražumėlis ir kt.

Lesčiau lesčiau, kad galėčiau, / Tokį snapą kad turėčiau (Bs. 187). Gerčiau gerčiau,

kad galėčiau, / Tok į kak lą kad turėčiau (Bs. 187). O ar jums negaila / Tok io brangaus s tono

(Bs. 271). Ir nėra, ir nebus / Tok io tai augumėl io (Jš. 241). Ir nėra, ir nebus / Tok io

gražumėl io (Jš. 241). Ei, nėra niekur / Tok ių s ta inužė l ių / Kaip tik mano tėvelio (Jš. 683).

Yra junginių, kurių priklausomuoju dėmeniu eina parodomasis įvardis tas pats, kuris ne

tik atlieka pabrėžiamąją daikto ar reiškinio funkciją, bet ir pabrėžia jo tapatumą (Bunevičiūtė, 1999,

89). Kitaip tariant, šiuo įvardžiu nurodoma, kad daiktas yra būtent tas, o ne kitas, pvz.: ta pati

valnystėlė, tas pats kaimelis ir kt.

Ar našlystėlė, / Ar mergystėlė, – / Ta pa t i va lnys t ė l ė (Jš. 357). Aš auginau mergelę /

Per du, per tris laukelius / Vis t am pačiam ka imel i j (Bs. 91). – Neverkit, panelės, / Jaunosios

mergelės. / Parkeliausim Prancūziją / Ir t ą pač ią Masko l i ją (Bs. 123).

3.1.3.2. Neapibrėžiamojo apibūdinimo junginiai

Šio porūšio junginių priklausomasis dėmuo nurodo tiksliai neapibrėžtus daiktus ar

ypatybes. Tokie AJ – tam tikra opozicija parodomojo (apibrėžiamojo) apibūdinimo junginiams,

nurodantiems kalbėtojui jau žinomą daiktą ar jo ypatybę. Lietuvių liaudies dainų tekstuose aptariamieji

AJ vartojami rečiau – jie sudaro 34% visų nurodomojo apibūdinimo junginių. Neapibrėžiamojo

apibūdinimo junginiai taip pat gali skirtis tam tikrais reikšmės atspalviais, todėl pagal semantiką

skiriami dar smulkiau. Pagal neapibrėžtumo laipsnį ir jų ypatybių nurodymo pobūdį jie skiriami į

nežymimojo, atskiriamojo ir apibendrinamojo apibūdinimo junginius (DLKG, 2006, 268). Tiriamoje

medžiagoje didžioji dauguma yra apibendrinamojo apibūdinimo junginių, pvz.: visas kiemas, visas

laukas, visa valia, visi gyviai, visas amželis, visa giminėlė, visi žolynėliai ir kt.

45

O mano [rugius] šalna nukando, / Visas laukas nusigando (Jš. 9). Barbė putrą teskub

virti, / Kad būt vyrai v i s i tvirti (Jš. 69). – O, mergužėle mano, / Visa va l ia tavo! (Jš. 15). Ponia

esmu v i so sv i e to , / Kur nulėksiu, čia man vieta (Jš. 77). Ai tu dievai visagalis, / Tu dievs v isų

gyv ių (Jš. 73). [Verkia] Gražusis bijūnėlis / Ir v i s i žodynė l ia i (Bs. 05). Mano v i sos t robos

naujos / Ir arkliai geri (Bs. 91). Ing v i sas ša l i s blaškydama, / Nuog anų plūksnas draskydama

(Bs. 289). Tai jis gavo valnystėlę / Ant v i so amže l io (Bs. 175).

Dainose vyrauja junginiai su apibendrinamaisiais įvardžiais, dažniausia apibūdinantys

daiktą kaip visumą. Kaip rodo pateikti pavyzdžiai, pagrindiniu dėmeniu eina ir konkretieji, ir

abstraktieji daiktavardžiai. Įvardžiais visas, visa, pažyminčiais abstračiuosius daiktavardžius, dainose

siekiama sustiprinti įspūdį, perteikti hiperbolizuotą vaizdą (ponia viso svieto; visa valia tavo;

valnystėlė ant viso amželio ir pan.). Tačiau su konkrečiaisiais daiktavardžiais junginius sudarantys

įvardžiai, apibūdinantys visumą, atskleidžia bendruomeniškumo, vienybės bruožus anuometiniame

kaimo žmonių gyvenime, pvz.: visas valsčius, visas jaunimėlis, visas kiemas.

Jau suveržtas v i sas va l sč ius / Kaip paukštelis klėtkoj (Jš. 433). Serga mūsų v i sas

k i emas / Neatein daktaras (Jš. 433). Viršininko storas pilvas, / Viso sv i e to procios pilnas

(Jš. 619). Šoka dainuoja v i sas j aun imėl i s – / Nėra mano mergelės (Bs. 219). Aš paguldysu / Savo

mergelę / Su v i sa g i minė le (Bs. 273). Kulkelės kaip bitės ten lekioja, / Iš v i sų ša l e l ių vaiskas

joja (Bs. 35).

Atidžiau pažvelgus į šiuos pavyzdžius nesunku suprasti, kokios dar tvirtos tradicijos ir

papročiai, kokie stiprūs žmonių tarpusavio ryšiai, sąsajos su kultūra. Visa tai rodo tam tikrą lietuvių

tapatumą kaip vertybę. Senovėje žmonės buvo vieningesni, tai pirmiausia rodo dainose visa didybe

iškylanti meilė darbui. Kitas dalykas, telkiantis žmones, – vargas, sąlygotas tuometinės socialinės

padėties ir istorinių aplinkybių. Kolektyvinio tapatumo kaip savos visuomenės suvokimo būdą rodo

jau vien tai, kad „kaimo bendruomenė atidžiai sekė kiekvieno žmogaus gyvenimą jautriai reaguodama

į džiaugsmą ar nesėkmę“ (LTCH, 1996, 17). Tačiau, kaip teigia R. Repšienė, senieji tapatumo

garantai, ryšys su gamta ir tradicijomis, kaimo bendruomenės gyvenimo ritmas – tai, kas seniau buvo

gyvenimo norma ir net privalomybė, dabar jau praeitis (Repšienė, 2007, 240).

Neapibrėžiamojo apibūdinimo junginių, kurių priklausomasis dėmuo žymėtų daiktą kaip

visumos vienetą, tirtoje medžiagoje rasti tik keli, visi jie – slavizmai, pvz.: kožna vieta, kožnas būdas ir

pan.

Mikas tvoras tur aptverti, / Visas ša l i s , kožną ver t ę (Jš. 363). Nepaimsi Dievo

sūdą / Anei kožną žmogaus būdą (Jš. 43). Toje liepelėj / Šimtas šakelių, / Kožnoj šakel ė j / Aukso

spurgelė (Bs. 307). Kas do gadynė ant svieto – / Tankiai yr ant kožnos v ie tos (Bs. 251).

Vadinasi, dainoms, kaip ir pasakoms, nebūdinga tendencija skaidyti visumą į

smulkesnius vienetus – siekant vaizdą hiperbolizuoti dažniau vienetai jungiami į visumą.

Priklausomuoju dėmeniu einantis įvardis vienas dažniausia vartojamas reiškiant daikto

pirmumą, unikalumą, jis paprastai atlieka pabrėžiamąją funkciją (pabrėžia vienintelį asmenį / daiktą /

46

vietą ar pan.), neretai eina su neiginiu, pvz.: viena dukrelė, viena šalelė, ne viena diena, ne viens

sūnelis, nė vienas žmogus ir pan.

O išsirado v i enas berne l i s , / Užtarė mergelę (Jš. 291). Aš beplaukdams, /

Benardydams / Vieną dūmelę dūmojau (Bs. 241). Ne v i enai d i enai , / Nei valandėlei, – / Visam

tavo amželiui (Jš. 357). Ten kraujo upė bėgo, / Ten gul ne v i ens sūne l i s , / Ten verk ne v i ens

t ėve l i s (Bs. 111). Šiaučius purvyne paslydo, / Nė v i ens žmogus neišvydo (Jš. 691).

Kitų grupių (atskiriamojo apibūdinimo, nežymimojo apibūdinimo, klausiamojo-

santykinio apibūdinimo) junginių tirtoje medžiagoje pasitaiko tik po vieną ar kelis pavyzdžius, jie visai

nebūdngi dainoms, todėl čia atskirai nebus aptariami. Pateiksime tik kelis pavyzdžius:

Kožnam duoda k i tą vardą , / Tai vis žmonių šlovę ardo (Jš. 43). Jei už kok io

u l to j ė l io , / Skrynelėj kavosiu (Jš. 693). – Vai, kur yr, kur yr ta gaspada rami, / Kur i merge lė

graži ir giriama? (Bs. 207). Nė Vilniaus mieste, / Nė Varšavėlij, / Tik k i tam kaimel i j / Pas

motinėlę (Bs 89). - Motinėle mano, / Mano širdužėle, / Ka t rą duosi man skryne lę / In marčias

leisdama? (Bs. 233).

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, kad apibrėžiamojo apibūdinimo junginiais

lietuvių liaudies dainose dažniausia kalbama apie žinomus kalbėtojui daiktus, tačiau jo santykis su jais

– neutralus, o artumo / tolumo priešprieša neišryškinama. Neapibrėžiamojo apibūdinimo junginiai,

kurių priklausomaisiais dėmenimis dažniausia eina apibendrinamieji įvardžiai, vartojami meniniam

įspūdžiui sustiprinti, tačiau kartu išryškina bendruomeniškumo ir kolektyvinio tapatumo tandencijas,

dar gana aiškiai išreikštas lietuvių liaudies dainose. Siekiant vaizdą hiperbolizuoti dainose dažniau

vienetai jungiami į visumą – neapibrėžiamojo apibūdinimo junginių, kurių priklausomas dėmuo

žymėtų daiktą kaip visumos vienetą, dainų tekstuose pasitaiko retai.

3.1.4. Veiksminio apibūdinimo atributiniai junginiai

Šių junginių priklausomuoju dėmeniu reiškiamas požymis motyvuotas vidinio (aktyvaus

ar pasyvaus) veiksmo ir veikėjo (daikto) santykio (Bunevičiūtė, 1999, 92). Dažniausiai šių AJ

priklausomasis dėmuo reiškiamas dalyviu (struktūrinė schema – Particx ← Nx). Dalyvis pirmiausia

rodo atributinę reikšmę, tačiau dėl jo veiksmažodinės prigimties junginys įgauna papildomų

subjektinių, objektinių, aplinkybinių atspalvių.

Lietuvių liaudies dainose veiksminio apibūdinimo junginiai patys rečiausi iš visų

tiesioginio apibūdinimo nusakomųjų junginių (A. Juškos rinktinėse tesudaro 4%, J. Basanavičiaus –

6%). Pagal reikšminius atspalvius dainose pasitaiko tik junginių su subjektiniais ir objektiniais

atspalviais, o aplinkybinių atspalvių užfiksuoti nepavyko. Šiuo požiūriu dainų tekstai abiejose

rinktinėse išsiskiria – A. Juškos rinktose dainose vyrauja veiksminio apibūdinimo junginiai, turintys

47

objektinį atspalvį (60% ir 40%), J. Basanavičiaus rinktose dainose ryški tendencija rinktis subjektinį

atspalvį turinčius junginius (67% ir 33%) (žr. 3 diagramą).

3.1.4.1. Subjektinis atspalvis

Šio porūšio veiksminio apibūdinimo junginiai žymi ypatybę, kylančią iš jo paties

veiksmo. Ypatybės turėtojas čia aktyvus, nes pats veikė ar veikia. Šie junginiai dažniausia sudaromi su

veikiamosios rūšies būtojo kartinio ir esamojo laiko dalyviais, pvz.: žydinčios kvietkelės, saulelė

užtekanti ir kt.

– Gerai, s ese l e , / I šbėgus i , / Jaunas dieneles / I šnešus i (Jš. 79). Aš nemačiau

aušros auštančios, / Nei saule l ės už t ekančios (Jš. 153). Nelauki ga idel ių pragys tančių , /

Nei girios paukš t e l ių sučiu lbanč ių (Jš. 489). Turu durel es g i rgždančias , / Aukso

rak t e l ius skambančius (Bs. 57). Verkia darže rūtelės / Ir ž yd inč ios kv i e t ke l ės (Bs. 205).

Visa tavo man šviesybė – / Nuplyšęs ž ipons (Bs. 55).

Kaip matyti, dominuoja esamojo laiko dalyviai – būtojo kartinio laiko formų gerokai

mažiau. Taigi tokia jų vartosena ir liaudies dainose patvirtina bendrąsias tendencijas, kad tiek

dabartinėje, tiek senojoje lietuvių kalboje būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai daug retesni už

esamojo laiko veikiamuosius dalyvius (Ambrazas, 1979, 38).

Dalyvis – išvestinė veiksmažodžio forma, taigi subjektinį atspalvį turintys AJ (veikėjas

aktyvus) yra svarbi veiksmo raiškos priemonė. Prieš akis tarsi atsiveria gyvas, kintantis dainų vaizdas,

bendrais bruožais tapomas išorinis pasaulis, dažniausia atveriantis darbo, kiek rečiau kovos situacijas.

Vadinasi, veiksminio apibūdinimo AJ dainoms suteikia gyvumo, ryškumo ir dinamiškumo, kuriuos dar

labiau pabrėžia postpoziciškai vartojami atributai. Ir pateikti pavyzdžiai, ir visa surinkta medžiaga

rodo, kad vyrauja junginiai, kuriuose atributas, išreikštas dalyviu, vartojamas postpozicijoje. Tai

reiškia, kad juo nusakoma visa AJ reikšmė, o pažymimasis žodis užgožiamas, pvz.: bitutės

gaudžiančios, kazokai bėgantys ir t. t.

Tai matytų mergužėlė / Palšus j auč ius būbau janč ius , / Š ienpjovėl ius

švy tuo janč ius (Jš. 235). [Aš nemačiau] Ar to j ė l ių art i š e inanč ių , / Piemenėl ių

i šgenančių (Jš. 153). Tos liepelės viršūnėlėj / B i tuč ių gaudž iančių (Jš. 127). O ir pamačiau /

Juodą la i ve l į / Dunojužiu a tp laukiant į (Bs. 87). Sutink ant kelio kazokus bėgančius , / Ant jo

sveikatos bes i skub in anč ius (Bs. 259). Už jūrių marių mėlynųjų, / Už žalių g i r ių ūžau janč ių jų

(Bs. 107).

Postpozicinė dalyvių vartosena suponuoja ne tik didesnį priklausomojo dėmens

informacinį krūvį, bet ir jo pabrėžimą. Pospoziciniai dalyviai, kaip ir būdvardžiai, atributinėje frazėje

gauna kontrasto kirtį, esti iškilesni, labiau akcentuojami (Vasiliauskienė, 2008, 96; 105). Kita vertus,

48

tokią jų vartoseną lemia liaudies dainose itin svarbus metras ir griežtai nustatytas skiemenų skaičius

eilutėje (Aleksynas, 1971, 157).

Kartais subjektinį atspalvį turi ir priklausomuoju dėmeniu einantys esamojo laiko

neveikiamieji dalyviai (Partic.px ← Nx), pvz.: mylimasis žentelis, broleliai mylimi, tarnai mylimi.

– Būkie sveikas, sūneli, / Myl imas is ž en te l i (Bs. 203). Jūs bro le l ia i my l imi , /

Meskit tinklą Dunojuj (Bs. 43). Tarna i mano myl imi , / Nedarykit man melą (Bs. 45).

Šiais junginiais reiškiami tarpusavio santykiai, justi intymus atspalvis.

3.1.4.2. Objektinis atspalvis

Objektinio atspalvio veiksminio apibūdinimo junginių priklausomasis dėmuo reiškia

ypatybę, kylančią iš kito daikto atliekamo, atlikto ar reikiamo atlikti veiksmo. Ypatybės turėtojas

minimuose junginiuose yra pasyvus. Šių AJ priklausomuoju dmeniu paprastai eina neveikiamieji

esamojo ir būtojo laiko dalyviai (struktūrinė schema – Partic.px ← Nx), pvz.: nulenktos šakelės,

suskleistieji lapeliai, kuskužėlė rašyta, išsiūta, giriamas kaimas, praleisti amžiai ir pan.

[Įtup į žalią liepelę] Ant nu lenktų jų šakel ių , / Ant susk l e i s tų jų lape l ių (Jš. 187).

Dovanoju mergužėlei / Baltų linų k us kuž ė l ę , / Rašteliais rašy tą , / Šilkeliais i š s iū tą (Jš. 639).

Tarp šimtų šakelių, / Tarp žalių lapelių / Išgirdau ne garsą, – / Bi t inėl į sugau tą / Didelėj nevalioj

(Jš. 235). Kaip graitai linksma nuliūdo, / Prale i s tus amžius pražudo (Bs. 195). Kad išgirdo

žodužius, / Sunarytus ž i eduž ius , / Rankeles jau sudėtas / Ir iš vieno kalbėtas (Bs. 205). Josiv

mudu, broleli, / In g i r iamą kaimą (Bs. 17).

Kitaip nei prieš tai aptartuose subjektinį atspalvį turinčiuose junginiuose, objektinio

atspalvio atributiniais dėmenimis dažniausia eina būtojo kartinio laiko dalyviai. Dominuojanti atributo

vieta taip pat pospozicinė, dažniausia ji yra pabrėžiamojo pobūdžio.

Papildomą objektinį atspalvį turi junginiai, kurių priklausomasis dėmuo – veiksmažodinis

būdvardis su priesaga -inis. Tiriamoje medžiagoje rastas tik vienas toks pavyzdys:

Aš jaunas užmokėsiu / ne trečiokaičiais, ne auksinaičiais, – / Mušt in ia is

do lera ič ia i s (Jš. 121).

Apibendrinant galima teigti, kad liaudies dainose dažniausia norima perteikti ne iš

veiksmo kylančią, o kokią nors esminę, tiesioginę daikto ar asmens ypatybę, todėl veiksminio

apibūdinimo junginiai čia nėra dominuojantys. Priklausomai nuo dalyvio rūšies atsirandančiais

subjektiniais ar objektiniais atspalviais išsiskiria A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktinių dainos.

Subjektinį atspalvį turinčiais atributais, kurių daugiausia J. Basanavičiaus rinktinėje, kuriami lakūs,

dinamiški vaizdai, priartinantys prie anuometinio gyvenimo reiškinių. Objektinio atspalvio atributai,

49

dominuojantys A. Juškos rinktinėje, motyvuoti stilistiškai, tai svarbi meninės raiškos priemonė. Šie

junginiai išsiskiria postpozicine atributo vartosena, vienais atvejais sąlygota tikslo pabrėžti

prkilausomąjį dėmenį, suteikti jam didesnį informacijos krūvį, kitais atvejais – itin griežtos dainų

metrikos ir ritmikos tradicijos.

Baigiant nusakomųjų tiesioginio apibūdinimo AJ analizę galima apibendrinti, kad jais

dainose kuriamas gana tikroviškas, realus vaizdas. Esminėmis daikto ar asmens ypatybėmis

perteikiama daug gyvenimiško konkretumo, tuometinio gyvenimo bruožų (darbštumo, pagarbumo,

meilės artimui ir pan.). Visuose skyriuose vyrauja atributai, rodantys šviesias emocijas. Šios

tendencijos būdingiausios piršlybų dainoms. Itin aiškiai grynosios ypatybės junginiais nusakomi

žmogaus išoriniai ir vidiniai bruožai. Iš jų išryškėja ir anų laikų mergelės stereotipinis supratimas.

Nors ir čia aiškiai pabrėžiama grožio sema, vis dėlto aukščiau vertinamos dvasinės vertybės. Taip pat

iš šių AJ paaiškėjo, kad lietuviams nebūdingas tikslus konkretumas.

Lietuvių liaudies dainose daiktas paprastai apibūdinamas tiesiogiai, netiesioginio

apibūdinimo AJ pagal vartojimo dažnumą tesudaro 23%–24%. Atskirų netiesioginio apibūdinimo

reikšmių pasiskirstymas matyti 5 diagramoje.

44%

3% 3%

19%

5%

17%

8%

56%

1%4%

13%

1%

17%

8%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

Medžiagos

AJ

Paskirties

AJ

Vardo AJ Išskirtinės

ypatybės

AJ

Panašumo

AJ

Erdvės,

vietos AJ

Laiko AJ

A. Juška

J. Basanavičius

5 diagrama. Nusakomųjų netiesioginio apibūdinimo AJ pasiskirstymas paga potipius

Kaip rodo diagramoje pateikti skaičiai, patys dažniausi abiejose rinktinėse yra medžiagos

AJ (sudaro 44% A. Juškos ir 56% J. Basanavičiaus rinktinėse rastų junginių). Kiek retesni, tačiau

A. Juškos rinktinėje labai ryškūs išskirtinės ypatybės AJ (19%). Panašiai vartojami erdvę, vietą

nusakantys junginiai, A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktinėse sudarantys po 17%. Kiti šio porūšio

junginiai žymiai retesni.

50

3.1.5. Medžiagos atributiniai junginiai

Šių junginių atributas reiškia medžiagą, iš kurios padarytas ar sudėtas pagrindiniu

dėmeniu reiškiamas konkretus daiktas (LKG III, 1976, 193). Junginio reikšmę lemia leksinė atributinio

dėmens reikšmė. Dažniausiai medžiagos AJ eina daiktavardžiai su kilmininku (struktūrinė schema –

Ng ← N), atributas dar gali būti reiškiamas santykiniais būdvardžiais (struktūrinė schema – Adjx ←

Nx). Iš nusakomųjų junginių, daiktą apibūdinančių netiesiogiai, tai yra ryškiausi AJ – A. Juškos ir

J. Basanavičiaus rinktinėse jie sudaro 52% visų medžiagos junginių.

Lietuvių liaudies dainų tekstuose tokių junginių atributas dažniausiai reiškiamas

daiktavardžio kilmininku. Medžiagos reikšmės (Ng ← N struktūros) junginius galima skirti į keletą

smulkesnių semantinių porūšių. Priklausomuoju dėmeniu ča gali eiti:

1) ištisinę medžiagą žymintys daiktavardžiai, pvz.: aukso žiedas, aukso raktai, vario sagčiai,

plieno dalgelis,geležiniai ratai, sidabro pūstyklėlis, šilkų juostelės / kasnykėliai, ąžuolo kryželis, linų

kuskužėlė, drobės marškinėliai ir pan.

Ant žirgelio juodbėrėlio / Tymelio balnelis, / Prie to tymo balnužėlio / Aukse l io

k i lpel ės (Jš. 639). [Tai gražiai išlapojo] Sidabro lapa i , / Aukso ž i edel ia i , / Deiman to

v i r šūnė lė (Jš. 147). Žvanga žvanga Bendorutė / Gelež in ia i s ra ta i s (Jš. 399). Dovanoju

mergužėlei / Baltų l inų kuskužėl ę , / Rašteliais rašytą, / Šilkeliais išsiūtą (Jš. 639). Atliūliuoja

laivužis / Pro tėvelio var io var tus , / Pro s t i k lo l ange l į (Jš. 115). Mano bernelio p l i eno

da lge l i s , / Sidabro pus t yk l ė l i s (Bs. 225). Ir prijojom didį dvarą, / Žalvar io var t e l iu s

(Bs. 257). Bernelio aukso ž i edas , / Mergelės – de imantė l io [žiedas] (Bs. 91). Plonos drobės

marškinėl ia i / Žaliais šilkais siūti (Bs. 75). Iš š i l ke l io kasnykė l ių / Bus žirgeliui kamanėlės

(Bs. 189). Reik dieverėliams, jauniems berneliams, / Žalių š i l kų juos t e l ių (Bs. 23).

Aukščiau pateikti pavyzdžiai rodo, kad itin vertinami daiktai, pagaminti iš įvairių tauriųjų

metalų: aukso, sidabro, vario, žalvario, misingio ir pan. Pagrindinė medžiagos atributų funkcija –

pasakyti, kad daiktas pagamintas iš ypač brangios ar šiaip idealios medžiagos, todėl labai ryškus aukso

pomėgis, dažni ir iš sidabro ir kitų metalų pagaminti daiktai. Tokią šių atributų vartoseną galėjo lemti

keletas tik liaudies dainoms būdingų bruožų.

Egzistuoja nuomonė, kad tauriuosius metalus nusakantys atributai turi tikrovišką pamatą

– Ožkabalių dainas rinkęs J. Basanavičius kelia hipotezę, kad dainose atsispindi daugelis tautos kilmės

ir istorijos dalykų. Vario, žalvario, misingio naudojimo tradicijos Lietuvoje siekia seniausius baltų

gyvenimo laikus. J. Basanavičiaus manymu, žalvario kultūra atkeliavo iš senosios Trakijos trakams

keliantis šiaurės link. Lietuvoje vario ir žalvario turėti negalėta, kadangi tai buvo importuoti metalai,

51

taigi turėjo būti reti ir per brangūs, kad iš jų didelius daiktus darytų (Basanavičius, 1970, 263). Apie

Žalvario kultūros paminklus liudija archeologiniai radiniai, aptikti kapuose.

Kiek konkrečiau ir aiškiau dažną šių atributų vartoseną galima paaiškinti lietuvių liaudies

dainoms būdinga specifika. Ankstesniuose skyriuose jau minėta, kad liaudies dainose kuriamas

aukštesnis, šviesesnis pasaulis nei tikroviškasis. Kitaip tariant, norima perteikti idealizuotą vaizdą –

„ne tą, koks turėtų būti, bet koks galėtų būti, – išpuoselėtą jaunų mergaičių svajonių, ilgėjimosi <...>“

(Sauka, 2007, 63). Siekiama perteikti vaizdą, kuriame nebūtų pasipriešinimo esamai padėčiai, būtų tik

svajonė, pagražinanti buitį ir suteikianti jai gražesnių spalvų. Kiemelis keičiamas dvareliu, kiemo

šunys – medžiokliniais kurtais, taigi nenuostabu, kad ir paprasti kibirai virsta aukso viedrais, nešami

ne paprasto metalo, o sidabro naščiais. Minėtais atributais daugiausia ir kuriamas idealizuotas pasaulio

vaizdas. Norint idealizuoti daiktą, neretai atributus renkamasi neatsižvelgiant į tai, kad iš tokios

medžiagos jis nė negaminamas (Kerbelytė, 2005, 55), pvz.: aukso kilpelės, deimanto langeliai, aukso

pentinėliai, zerkolėlio langeliai ir kt. Tokius idealius požymius nusakantys žodžiai prabyla apie

senovinių etninių požymių specifiką, neatsiejamą ir nuo simbolių15

– pvz., konkretaus junginio aukso

žiedas dažnumas grįstas būtent itin populiaria liaudies dainose simbolika, susiformavusia iš papročių ir

apeigų ilgaamžiškumo. Nekyla abejonių, kad žiedas pagamintas iš kito metalo – jis būtinai turi būti iš

aukso. Beje, aukso simbolika tautosakoje pasižymi ir kitos tautos (plg.: ru. золотое колечко; len. złoty

pierścionek ir kt.). Tačiau, nežiūrint į tai, kad dainose labai mėgstama viską paauksuoti ar pasidabruoti,

aukso ir sidabro svoris krenta, kai juo matuojamas kasdieninis darbas (1) arba mergelės / bernelio

grožis (2), pvz.:

(4) Žalių š i l kų kuskužėl ės / Prakaitėliui šluostyt (Jš. 531). Imk, brolau, kirvužį, /

Taisyk, taisyk t i l t už į / Nuo auksel io , vieno s idabrėl io (Jš. 325).

(5) Seno tėvužėlio / Jauna dukružėlė, / Leinas liemenėlis, / Juktos16

kurpužėlės , / Ir

bove lnos17

pankelės18

(Jš. 683). Reik mošytėlėms, jaunoms seselėms, / Š i l ke l ių kasnykėl ių

(Bs. 23).

Neretai kokybę nusakančiais žodžiais pabrėžiamas išskirtinis dėmesys ar šilti jausmai

kuriam nors asmeniui. Tokiais atvejais veikėjo ir jo turimo daikto išskirtinumas sutampa, pvz.:

Mano tėvužėlio / Margi dvaružėliai, / Naujos stubužėlės, / S t i k lo duružė l ės , /

Zerkol in ia i l ange l ia i (Jš. 683). Mano tėvo didis dvaras, / Akmen in ia i mūružė l ia i , / Žalio

var io var tužė l ia i (Bs. 297). Aš įstatysu / Savo mergelei / Zerko lė l io langel ius (Bs. 273).

15

Simbolis – ženklas ar žodis, žymintis daiktą ar reiškinį. Simbolyje yra paslėptas palyginimas, jis pats savyje neturi jokios

sąlygiškos, tiksliai fiksuotos, konvencionalios reikšmės, tačiau įgyja ją kartu su juo simbolizuojamų daiktų reikšmingumu

(Kerbelytė, 2005, 57). 16

Jukta (juchtas) – tam tikro dirbimo stora minkšta oda. – http://www.lkz.lt/startas.htm. 17

Bovelna – medvilnė (siūlai ir audeklas). – http://www.lkz.lt/startas.htm. 18

Panka (pančeka) – kojinė. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

52

Taigi, viena yra tai, kad požymių padidinimu / išryškinimu siekiama idealizuoti lyrinio

herojaus namų aplinką, kita – kad jie čia reiškia ne perteklių ir prabangą, o atvirkščiai – vartojami

siekiant perteikti kuklumo įspūdį ar parodyti priešpriešą su tikrąja prabanga, kuri jau yra kito socialinio

sluoksnio ar etninės grupės atstovų prioritetas, pvz.: šikšnos trobos, auksiniai galionai ir kt.

Siuvau marškinėl ius / Prag i j i n io19

maišo (Jš. 601). Š ikšnos20

t robos , var io

sagčia i – / Tatai mano visas turtas (Jš. 431). Kazokėlių balti stalai, / Krėslai moliavoti, / Aukso

kr iūzų pristatyta, / Vyno pripilstyta (Jš. 627). Atvažiuoja ponai – / Auks in ia i gal ionai21

(Jš. 151).

O jo sūnus didis pons / Su ke l i n ėm s zo m či n ėm s (Bs. 141).

Pavyzdžių, kurie rodo aiškią socialinių klasių priešpriešą, nemaža. Atributai čia išreiškia

baudžiauninkams įprastą paprastumą, skurdumą ir pabrėžia turtingo ponų gyvenimo realijas.

Dvarininko ir baudžiauninko antagonizmas ryškus ne tik liaudies dainose, bet ir kituose lietuvių rašto

paminkluose – taip istorijos atšvaitai įamžinami mene.

Atidžiau išanalizavus aukščiau pateiktus pavyzdžius, visai pagrįstai tokiuose medžiagą

nusakančiuose junginiuose galima įžvelgti lietuvių tautos kulkumo apraiškų. Tokią hipotezę galėtų

patvirtinti ir kiek kitokias medžiagas įvardijantys atributai. Vertinamuoju aspektu liaudies dainose

nedaroma skirtumo tarp mieste brangiai pirktų daiktų (tymo balnelis, jukto bateliai, sėrų kaspinėliai) ir

savo paties rankomis pasidarytų, nieko nekainuojančių įrankių, namų apyvokos reikmenų, kurie lygiai

tiek pat čia iškeliami ir pabrėžiami (LTA, 1970, 185). Tokie daiktų atributai pateikiami su neslepiamu

pasigėrėjimu, išaukštinamas darbštumas (uosio tvorelė, klevo žagrelė ir t. t.). Neturi pranašumo

lyginant su jais nė tai, kas auksu, sidabru, deimantu žiba, pvz.:

Jūs nusitverkit / Vuos io t vore l ę , / Jūs insidėkit / Stiklo lagelius (Bs. 305). Per dieną

arė – / Vagos nenuvarė, / Laužė k l evo žagrel ę (Bs. 197). Siuvau maršk inė l ius /

Nuobrauk in io mai šo (Jš. 531).

Lietuviui uosio ir klevo medžiai atrodė patys patvariausi, taigi tinkamiausi įrankiams

gaminti. Tai rodo dainose dažnas klevo grėblelis / arklas. Tai tik lietuvių tautos bruožas, kadangi kitos

tautos šuos atributus sieja su kitomis realijomis. Pavyzdžiui, svetur uosis ir klevas laikyti idealia iečių

dirbimo medžiaga, todėl daugelio Europos tautų poezijoje minimos būtent uosio ir klevo ietys

(Kerbelytė, 2007, 55). Ar galima iš to daryti išvadą, kad lietuviui būdingesnis paprastumas,

praktiškumas, tačiau svetimas karingumas? Galbūt. J. Grinius yra pasakęs, kad lietuviai nelabai linkę

kariauti, bet vis dėlto sugeba gintis ir tai daug kartų įrodė (Venclova, 2007, 295).

Kaip pažymi L. Bunevičiūtė, medžiagos kilmininkas neretai rodo tik išorinį panašumą,

yra epitetas ir vartojamas perkeltine reikšme, todėl priskirtinas nusakomųjų junginių netiesioginio

apibūdinimo panašumo porūšiui (Bunevičiūtė, 1999, 102). Lietuvių liaudies dainos ypatingos tuo, kad

19

Pragijinis – pasiūtas iš pragijo; pragijys – nuobrukinis audeklas, austas per dvejas nytis. – http://www.lkz.lt/startas.htm 20

Šikšna – nerauginta oda, naudojama pakinktams, kasdienei avalynei. – http://www.lkz.lt/startas.htm. 21

Galionas – auksiniais ar sidabriniais siūlais atausto audeklo apvadas ant drabužių ar baldų. –

http://www.lkz.lt/startas.htm.

53

dauguma junginių čia eina epitetais, sudaro metaforinius pasakymus. Todėl nustatyti, kur yra riba tarp

šių dviejų porūšių junginių, labai sunku. Vienuose junginiuose dar įmanu įžvelgti panašumo reikšmę,

kaip pvz.: aukso obuolėliai, sidabro lapeliai, aukso rasa, tačiau kituose junginiuose ją atpažinti jau

daug sunkiau, pvz.: aukso kilpelės, aukso spurgelė, deimanto viršūnėlė. Ir kt. (plačiau žr. šio darbo

3.1.9. skyrių).

2) medžiagą reiškiančių pavienių daiktų pavadinimai (turintys daugiskaitos kilmininko formą)

lietuvių liaudies dainų tekstuose ypač ryškūs dėl dažniausia vartojamo junginio rūtų vainikėlis. Tai

vienas iš svarbiausių liaudies dainų simbolių ir tiesioginių žmogaus išgyvenimų vaizdinių: rūtelė žydi

(t. y. vainikėlis nepaliestas) – mergelė džiūgauja, rūtelė vysta, rasoja (vainikėlio netenka) – mergelė

liūdi dėl negarbės, pvz.:

Šilko kaspinėliai, / Rūtų va in i kė l i s – / Tai lengvesnis už povo plunksnelę (Jš. 193).

Kad seselė už stalo sėdėjo, / Su rū t e l ių va in i ku kalbėjo (Jš. 127). – Motinėle mano, tu mano

širdele, / Jau aš patrotijau rū tų va in i kė l į (Bs. 279). Už alaus kupkelę, už antrąją vyno / Tu

pražudei, mergužėle, rū tų va in i kė l į (Bs. 47).

Visiems gerai žinoma, kad tai mergelės skaistumo simbolis, tačiau to simbolio ištakos

slypi liaudies pasaulėvaizdyje, kurio pradžia – kasdienė moters buitis. Apie rūtą ir vainiką nuolat

kalbama kaip apie neatskiriamus buities atributus. Rūta pačios mergaitės auginta ir prižiūrėta, tai

brangiausias jos rūpestis, be to, artimiausias ir švelniausias, nes labiausia išreiškia jos grožį, – kitų

papuošalų22

, kaip žinia, mergelė neturi. Tai grynai lietuvių moters savitumas, nes kitų tautų dainose

mergaitės paveikslas taip glaudžiai nesiejamas su gėle, o gėlės, kuriomis dažniausia žavimasi, yra

lelijos ir rožės – ne rūtos (Sauka,1970, 241). Rūta – kuklus, nelepus augalas, žaliuojantis bet kuriuo

metų laiku, taigi simbolizuoja ne tik grožį ir skaistumą, bet ir kuklumą, paprastumą, būdingą

tuometinei moteriai. Toks lietuvės moters stereotipas lietuvių sąmonėje įsitvirtino ilgam, tačiau mūsų

laikų nepasiekė.

Kiti šio porūšio junginiai dažniausia žymi įvairias tuometinio gyvenimo buities ar būties

realijas ir teikia nemaža etnografinės medžiagos, pvz.: pūkų kalnelis, kardų tvora, alus avižų ir kt.

Š iaudų kūl į uždegčiau, / Didį dūmą daryčiau (Jš. 337). Kad jojau per laukelį /

Akmenuž ių brukel iu (Jš. 585). O aš viena / Ašarėlę braukiau, / Ašarė l ių gromatė l ę piešiau

(Jš. 297). Tu pamatysi / Pūkų kalnel į / Ir žaliąsias pušeles (Jš. 537). Kūliau šiaudus be grūdų, /

Dariau a lų av ižų (Jš. 267). Ten kardų t vorą tvėrė, / Pūškelėms duobę kasė (Bs. 111). Deda po

galvele / Pūkų pagalvė l ę (Bs. 190).

3) gyvūnų pavadinimų kilmininkai, pavartoti iš jų gaunamos medžiagos reikšme, tiriamoje

medžiagoje nedažni, pvz.: tymelio balneliai, jukto čebatėliai, kiauninė kepurėlė ir pan.

22

Dainose mergelė nesegi iš žalvario nulietų segių, nesigobia nė skara, papuošta metaliniais žvangučiais. Rūta – tai ne

brangi juosta ar diržas, kuris puošia latvių dainininkę, o iš rūtų pintas vainikas nė kiek neprimena iš aukso, sidabro ar vario

nukalto vainiko, pirkto latvių mergaitei ir atitinkančio senų laikų galvos apdangalą. Ir mergelės bendrinis vardas nėra

sąlygiškai apibrėžtas, kaip antai estų dainose sekant epine tradicija mergaitė vadinama raudovainikuote ar pan. (Sauka,

1970, 241–242).

54

Ar užsidėjęs / K iauninę kepurė l ę (Bs. 239). Duok man mėsos av i k inės , /

Pasturgalį be šikinės (Jš. 339). Kas dienelę adynėlę / Juk to23

čeba tė l ia i (Bs. 225). – Ieškau bėro

žirgelio žirgelio / Ir t ymel io24

ba lne l io (Bs. 275).

4) augalų pavadinimų kilmininkai, pripildantys pagrindiniu dėmeniu pasakytą vietą, išsiskiria

vartojimo dažnumu, pvz.: vyšnių sodelis, rūtų darželis, žilvičių krūmas, rugių laukas, kviečių dirvelė ir

pan.

– Ei, kieno, kieno / Žalias kiemelis, / Žalias rū tų darže l i s (Jš. 57). Pirksiu tau jaunai /

Žalių vyšnių sodą (Jš. 133). Žmonės pramanė / Šauniais žodeliais: / Rož ių taku vaikščiojus

(Jš. 607). Paguldžiau naščius / Ant upės krantelio, / Ant ž i l v i č ių krūmel io (Bs. 87). – Tėveli

mano, / Mano širdele, / Rug ių laukuž i j jodžiau, / Žalius rugelius lankiau (Bs. 241). – Artojai gaudo

/ Ir mane pačią: / Sakė nulesus / Kv iečių d i rvel ę (Bs. 277).

Po ištisinę medžiagą žyminčių junginių, kurie sudaro daugumą, tai vieni iš dažniausių

apibūdinimo pagal medžiagą AJ (sudaro apie 22% medžiagos junginių abiejose rinktinėse).

Populiariausi junginiai rūtelių darželis ir vyšnių sodelis su augančiais juose medžiais ir įvairiais

augalais, čiulbančiais paukščiais yra pagrindiniai junginiai subtiliam išoriniam vaizdui sukurti –

darželis, „<...> sodas ar obelėlė, vyšnelė pamėgti dainose kaip svarbus nuotaikos akompanimentas“

(Sauka, 2007, 31). Tokiais atributais kuriamas tikroviškas realus vaizdas, galima sakyti, yra liaudies

meninės sąmonės dainose atspindys.

Atributai, savo semantika nusakantys gamtos objektus, leidžiantys suprasti, kad žmogus

gamtoje tęsia savo būtį, dar kartą parodo, kam liaudis teikia prioritetus, kokiais konceptais išreiškia

savo pasaulėvaizdį. Šį ryšį labai prasmingai yra apibūdinęs D. Sauka: „Artimumas medeliui, paukščiui,

žvaigždelei skatina atsiverti, išsisakyti. Taip atidengiamos slaptosios prigimties gelmės. Kuo

nuoširdesnis, intymesnis kreipimasis į gamtą, tuo daina labiau išreiškia žmogaus esybę“ (Sauka, 2007,

45). Tokios įžvalgos leistų manyti, kad minėtų bruožų koncentracija lietuvių liaudies dainose yra

nuoroda į vis dėlto emocingą Lietuvos žmonių prigimtį. Tai patvirtintų ir žmonių kalbinėje sąmonėje

fiksuotas emocinis vertinimas, kurio sema turi formalią raišką – maloninius-mažybinius afiksus, pvz.:

aukselio, sidabrėlio, deimantužių ir pan.

Kaip buvo matyti iš pavyzdžių, medžiaga, iš kurios padarytas daiktas, lietuvių liaudies

dainų tekstuose dažniausia nusakoma kilmininku. Tai natūralu, kadangi įvairių žanrų tautosakos

tekstuose ir poetinėje kalboje dominuoja būtent tokia šių junginių raiška (Bunevičiūtė, 1999, 101) (visi

aukščiau pateikti pavyzdžiai). Tačiau pasitaiko atvejų, kai medžiagą nusakantys atributai tirtoje

medžiagoje reiškiami ir santykiniais būdvardžiais su priesaga –inis, pvz.: variniai varteliai, sėrinės

suknelės, akmeniniai mūružėliai, plieniniai rakteliai, geležiniai ratai ir pan.

23

Juktas (juchtas) – tam tikro dirbimo stora minkšta oda. – http://www.lkz.lt/startas.htm. 24

Tymas – plona, minkšta (ppr. ožio) oda, dymas. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

55

Žvanga žvanga Bendorutė / Ge lež in ia i s ra ta i s (Jš. 399). – Kadai nešiojau beržo

rykštę rankelėj, / O nū nešiosiu vis p l i en in ius rak t e l ius (Jš. 443). Buvo nenorėtie brangiosios

algelės, / Buvo nenorėtie s ėr in ių suknel ių (Bs. 279). Vai, kad atkeltų var in ius var t e l iu s , /

Nuleistų lenciūgėlius (Bs. 135). Mano tėvo didis dvaras, / Akmen in ia i mūružė l ia i , / Žalio var io

var tužė l ia i (Bs. 297).

Kaip rodo paskutinis pavyzdys, abi konkuruojančios formos kartais pasitaiko ir tame

pačiame pasakyme (šiuo atveju – posme). Medžiagos kilmininką liaudies dainose linkstama rinktis dėl

stilistinio efekto, o pagrindinė priesagos -inis būdvardžių vartojimo priežastis – ritmas (Bunevičiūtė,

1999, 102), pvz.:

Nusisukčiau l inų l yną , / Užsispeisčiau kampe vyrą (Jš. 315). Danuž danuž vyrui / Su

l i n in iu l ynu ! (Bs. 315). Maršk inė l ia i perke l in ia i , / Kad pažiūriu – paku l in ia i (Jš. 223).

Nors šios formos yra konkuruojančios (abi vienodai išreiškia medžiagą), vis dėlto jos

nėra visai lygiavertės: AJ su daiktavardžio kilmininku gali reikšti požymių kompleksą, pačią dalyko

esmę, o priesagos –inis būdvardžiai suteikia ŽJ konkretumo, jais reiškiama ypatybė padeda daiktą

išskirti iš kitų daiktų. Požymis, išreikštas daiktavardžio kilmininku, yra silpnesnis už požymį, išreikštą

būdvardžiu, tačiau jis spalvingesnis, turtingesnis kaip daikto pavadinimas (Bunevičiūtė, 1998, 38),

plg.:

Pro s t i k lo langą / Aušros žiūrėjau, / Pro beržo lapus / Aušros žiūrėjau (Jš. 381). Ei,

sėsiv, sėsiv / Tėvo daržely / Po s t i l k in iu langel iu (Jš. 147). Tais vieškelėliais, / Tais plentkelėliais /

Vis ža l var io t i l t e l i a i (Bs. 61). Vai, ar jis jojo / Var in iu t i l t e l i u ? (Bs. 167).

Kaip matyti, tą pačią medžiagą nusakantys, bet skirtingai reiškiami atributai keičia

pasakymo stilistiką – junginiai, išreikšti santykiniais būdvardžiais, netenka iškilmingumo ir pakilumo

atspalvio, taip būdingo ir reikalingo liaudies dainoms, nyksta ir idealistinio fono įspūdis. Vadinasi,

medžiagos kilmininką liaudies dainose linkstama rinktis dėl stilistinio efekto, o pagrindinė priesagos -

inis būdvardžių vartojimo priežastis yra rimas.

Kitaip nei tautosakoje, šiandienos kalboje pirmenybė teikiama medžiagą nusakantiems

santykiniams būdvardžiams. Tai kenkia kalbos raiškumui ir vaizdingumui, be to, užmirštamos gražios,

vaizdingos raiškos priemonės ir kalba darosi sausa (Kniūkšta, 2001, 409).

Atlikta detali medžiagos AJ analizė parodė, kad iš pažiūros gana vienodi junginiai

turi gana platų reikšmių spektrą ir atskleidžia nemaža tuometinio gyvenimo realijų. Didelis tauriųjų

metalų pomėgis iš dalies aiškintinas liaudies dainų specifine ypatybe perteikti idealizuotą pasaulio

vaizdą, tačiau kontekstas jau iškelia kitas ypatybes – aukso ar sidabro spindesys neretai nublanksta

prieš gerumą, darbštumą, grožį arba atvirkščiai – tik paryškina šias savybes. Todėl yra pagrindo

manyti buvus gana kuklią paprasto kaimo žmogaus prigimtį, ypač pabrėžiamą sankirtoje su kitų

socialinių klasių atstovais. Meilę ne prabangai, o darbui rodo atributai, nusakantys paprastą ir

praktišką medžiagą – klevo, uosio medį, iš kurių gaminami buities reikmenys ir kiti namų aplinkoje

56

naudojami daiktai. Medžiagą reiškiančių pavienių daiktų pavadinimai lietuvių liaudies dainose

išsiskiria ryškiausiu junginiu rūtų vainikėlis, kurio šaknys slypi kasdienio gyvenimo realijose.

Nepaprastai glaudus rūtos augalo ir moters ryšys atskleidžia ilgam įsitvirtinusį paprastos, dorovingos,

kuklios moters stereotipą. Atributais, savo semantika nusakančiais gamtos objektus, ne tik sukuriamas

tikroviškas realaus gyvenimo vaizdas, bet išryškinamos žmonių ir gamtos gyvenimo sąsajos, o tai yra

nuoroda į emocingą Lietuvos žmonių prigimtį.

3.1.6. Paskirties atributiniai junginiai

Paskirties AJ netiesiogiai apibūdina daiktą, nurodydami jo paskirtį (DLKG, 1997, 559).

Dažniausiai reiškiami daiktavardžio kilmininku (Ng ← N), rečiau naudininku (N → Nd), dar gali būti

reiškiami naudininku su bendratimi (N → (Nd ← N inf), prielinksnine konstrukcija (N → pr N).

Paskirties AJ netiesiogiai apibūdina daiktą, nurodydami jo paskirtį (DLKG, 1997, 559). Pagrindiniais

šių AJ dėmenimis gali eiti įrankių, priemonių, medžiagos, vietos ar laiko pavadinimai (Bučienė, 2011,

27 – 32).

Lietuvių liaudies dainose tai vieni rečiausių iš visų netiesioginio apibūdinimo

nusakomųjų junginių – tesudaro 3% A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktinėse (žr. 5 diagramą) Lyginant

dainas su pasakomis tai kiek netikėta, kadangi pastarojo žanro tekstuose AJ nurodomų medžiagos

pavadinimų pagal paskirtį yra nemažai (pagrindiniu dėmeniu pasakoma įrankis, priemonė ar medžiaga)

(Pirštelytė, 2011, 26). Ši tendencija aiškintina siekiu dainose poetizuoti patį žmogų ir jo atliekamą

darbą. Net ir darbo dainose didžiausias dėmesys skiriamas subjektui (dažnai centre yra pjovėjo ar

grėbėjos dalia), apdainuojamos geriausios jo savybės, tad nenuostabu, kad šie junginiai, žymintys

darbo priemonių paskirtį, reti.

Tiriamoje medžiagoje paskirties AJ dažniausiai išreikšti daiktavardžio kilmininku. Tokią

raišką turintys atributai paprastai rodo, kam tinkamas daiktas. Taigi dažniausia šiais AJ nurodomi

medžiagos pavadinimai pagal paskirtį, o pagrindiniu jų dėmeniu nusakomas įrankis, priemonė ar

medžiaga. Tačiau lietuvių liaudies dainose dažnesni ŽJ, kuriais nurodoma gyvų daiktų paskirtis, pvz.:

jautelių piemenėlė, avelių piemenėlė.

Ei, pamigdyki / Jau te l ių p i emenė lę ! (Jš. 583). O ir atjojo / Iš pilužio ponelis, / Ir

paviliojo / Ave l ių p i emenė lę (Jš. 443) – O kai jis atims / Mano bėrą žirgelį, / O aš atimsiu /

Ave l ių p i emenė lę (Jš. 443). – O kadai buvai / Ave l ių p i emenė lė , / O jau nū būsi / Mano jauna

mergelė (Jš. 443).

Pažymimasis žodis visuose junginiuose yra piemenėlė, o atributu nurodoma jos paskirtis,

apibrėžiama įtakos sfera, kas jai paklūsta. Iš šių junginių atpažįstame anuometinio gyvenimo realijas

(gyvulių). Stereotipinė tokių dainų situacija – neturtinga mergelė gano galvijus, pro šalį jojantis

57

bagočiaus sūnelis juos išbaido ir suvilioja mergelę. Taigi šiais junginiais ne tik atveriama gana

tikroviška situacija (mergelė gano), bet pabrėžiama ir socialinė nelygybė.

Kita didesnė grupė paskirties reikšmės junginių nusako vietą, patalpą, skirtą laikyti ar

vaikščioti priklausomuoju dėmeniu pasakytoms gyvoms būtybėms, pvz.: jaučių stalda, žirgų stainia ir

pan.

– O dievas žino, ir aš nežinau, / Rasi nuėjo į j auč ių s ta ldą (Jš. 67). – O dievas žino, ir

aš nežinau, / Rasi nuėjo į ž i rgų s ta in ią (Jš. 67). O aš nuėjau į žirgų stainią, – / Žirgeliai žvingau,

brolelio nėra (Jš. 67). O aš nuėjau į jaučių staldą, – / Jauteliai būbau, brolelio nėra (Jš. 67). Pati ėjo į

ž i rge l ių s tonelę , / Išsirinko sau šitvą žirgelį (Bs. 161). Girdžiu – verkia bernužėlis / Ž i rgel ių

s tone lė j (Bs. 226). Užžels ko jų takužėl ia i , / Iškris rankų darbužėliai, / Iškris rankų darbeliai

(Jš. 345).

Prie šios grupės dar reikėtų priskirti ir junginius, nusakančius indą, skirtą laikyti

priklausomuoju dėmeniu pasakytai medžiagai. Tiriamoje medžiagoje rastas tik vienas toks pavyzdys:

Parvežė drignių, / Visokių šaknų, / Nėra ar i e l kos a l vės25

(Jš. 55).

Pastarieji junginiai gramatine raiška sutampa su objektiniais kiekybės turinio reikšmės

objektiniais junginiais [toliau – OJ], todėl kartais sunku juos diferencijuoti. Ypač, kai AJ pagrindinis

dėmuo reiškia indus, o priklausomuoju nusakomi seikėjamų daiktų pavadinimai. Ne visada tai padaryti

padeda ir žodžių tvarka (AJ atveju atributas esti prepozicijoje), todėl būtina atsižvelgti į kontekstą,

pvz.:

Atbėgo meška, / Didi liekorka, / Uodo sprandą taisyti.

Siųsčiau padvadą / Į Tilžės miestą / Kad parvežtų liekarstvų.

Parvežė drignių, / Visokių šaknų, / Nėra ar i e l kos a l vės (Jš. 55).

Pavyzdys rodo, kad kalbama apie indą, skirtą degtinei, kuriame bus gaminami vaistai.

Taigi, čia aiškus paskirties reikšmės AJ.

Pasitaiko dainose ir kitokią raišką turinčių paskirties AJ, tačiau tik po vieną kitą pavyzdį.

Pavyzdžiui, naudininku akcentuojama paskirtis – ne daikto rūšis pagal ją (Kniūkšta, 2001, 468).

Struktūrinė schema – N → Nd:

Ten kardų tvorą tvėrė, / Duobę pūškel ėms kasė (Bs. 111).

Junginiuose su bendratimi labiau siekiama pabrėžti priemonę (daiktus, įrankius),

reikalingą tikslui pasiekti (Balčikonis, 1968, 16–17). Struktūrinė schema – N → (pr. Nac ← N inf):

Vai, tik surentė / Juodą la i ve l į / Po maružes p lauk t i e (Bs. 59).

25

Alvė – puodelis pusės litro ar mažesnis, puskvortė. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

58

Dainose rastas vienas paskrties atributinis junginys, išreikštas prielinksnine konstrukcija

(N → pr. N). Čia paskirtis, reiškiama kilmininku su prielinksniu nuo, yra aktuali kalbamuoju metu

(Bunevičiūtė, 1999, 109):

Imk nuo sv i rno rakt e l ius , / Eisim samstyt grūdelius (Jš. 287).

Paskirties atributo, išreikšto daiktavardžio naudininku, bendratimi ir kt., vieta paprastai

yra postpozicija, tačiau čia, kaip matyti, yra atvirkščiai. Ši inversija čia neatlieka ekspresyvumo

funkcijos, o pasirinkta tikriausia dėl rimo.

Paskirties AJ, kaip minėta, palyginti reti lietuvų liaudies dainų tekstuose, todėl ir nelabai

informatyvūs. Tačiau jų raiška gana įvairi. Vyrauja atributas, reiškiamas kilmininku, kuriuo labiausia

norima pabrėžti patalpą gyvuliams laikyti. Siekiant pabrėžti pačią paskirtį renkamasi naudininką, o

priemonė, kuria tikimasi pasiekti tikslą, reiškiama bendratimi. Prielinksnine konstrukcija išreikšto

atributo funkcija – nusakyti paskirtį, svarbią kalbamuoju momentu.

3.1.7. Vardo atributiniai junginiai

Kitaip vardo AJ dar vadinami paaiškinamaisiais. Šių junginių pagrindiniu dėmeniu

nusakomas apibendrintas daikto pavadinimas, o priklausomasis dėmuo žymi siauresnį ir tikslesnį,

neretai individualų to daikto vardą. (LKG 3, 1976, 195). Struktūrinė schema – Ng ← N.

Lietuvių liaudies dainų tekstuose šie junginiai dažnumu taip pat nepasižymi (A. Juškos

rinktinėje sudaro 4%, J.Basanavičiaus – 5% visų nusakomųjų netiesioginio apibūdinimo junginių) (žr.

5. diagramą).

Šių AJ porūšiai skiriami atsižvelgiant į priklausomuoju dėmeniu einančius tikrinius ir

bendrinius vardus, žyminčius siauresnius kai kurių platesnių sąvokų pavadinimus (Bunevičiūtė,

1999, 110). Tiriamoje medžiagoje vardo AJ reiškiami ir tikriniais, ir bendriniais daiktavardžiais ir,

nors yra negausūs, sudaro keletą ryškesnių grupių.

3.1.7.1. Atributas – tikriniai vardai

Vardo AJ, pavadinantys daiktą tikriniu vardu, pagal pavadinimo būdą skaidomi dar

smulkiau:

1) daiktas pavadinamas pagal savo paties vardą, pvz.: Tilžės miestas, Vilniaus miestas ir pan.

Siųsčiau padvadą / Į T i l ž ės mies tą , / Kad parvežtų liekarstvų (Jš. 55). Kai

privažiavom / Vi l n iaus mies t e l į , / Miesto vartai atkelti (Jš. 675). O kas raštas – V i ln iaus

kraš tas , / Kas raštelis – tai kraštelis (Jš. 639). Mano sūneliai, / Tavo švogerėliai / Naujam Vi ln iaus

mies t e l i j / Budavoja grabelį (Bs. 273). Užvajavojom / Kurš ių žemai t ę / Ir iškapojom / Didę

kraitę (Bs. 19). Rūtele žalioji, jau prapuolėm, / Iš L i e tuvos kraš to išvaryti, / Prūsokų mandieroms

aprėdyti! (Bs. 35).

59

Šio porūšio junginiai, kurių esti nemažai, dažniausia atstovauja karinių-istorinių ar

rekrūtų dainų teminėms grupėms, taigi dėl savo istorinio kolorito yra gana informatyvūs. Dainose ne

visada tiesiogiai įvardinamos realijos, iš kurių galima būtų spręsti apie konkrečius mūšius ar kovos

vietas. Tačiau faktas, kad senosiose dainose priešas niekada konkrečiai nenusakomas (Anglickienė,

200, 114), leidžia manyti, kad tiriamoje medžiagoje užrašytos jau vėlesnių laikų dainos. Kaip rodo

pavyzdžiai, čia jau aiškiai išreikšta opozicija tarp sava / svetima. Vilniaus miestelis, Lietuvos kraštas,

Kuršių žemaitė ir kt. atstoja savąją erdvę, Tilžės miestas ir ne itin taikūs santykiai su prūsais jau yra

nuoroda į svetimą, nesvetingą šalį, į kurią vykstama ne savo noru. Kaip teigia S. Papaurėlytė-Klovienė,

istorinės aplinkybės galėjo lemti lietuvių santykį su pasauliu apskritai: „Būtinybė nuolatos gintis nuo

priešų, saugotis antpuolių išugdė itin stiprų ryšį su tėvyne, savo tautiškumo vertės pojūtį“

(Papaurėlytė-Klovienė, 2009, 248). Taigi galima įžvelgti patriotizmo bruožų. Tiek karinėse-istorinėse,

tiek rekrūtų dainose atsiskleidžia stiprus lietuvių pareigos jausmas.

2) Prie junginių, kurių atributu eina tikrinis daiktavardis, priskiriami ir daiktų pavadinimai pagal

buvimo, kilimo ar gyvenamąją vietą. Taigi čia priklauso ir junginiai, kurių pagrindiniu dėmeniu eina

asmens pavardė ar vardas, tik jie gerokai retesni už prieš tai aptartuosius, pvz.:

Vignėžių keleliu / Ant širvo žirgelio / Kretina bernelis – / Bi jūnų Jone l i s (Bs. 145).

Tiesa, šiame junginyje galima įžvelgti ir asmens, pavadinamo pagal savo paties pavardę,

reikšmę (taip pat turi daugiskaitos kilmininko formą). Net ir iš konteksto neaišku, ką norėta pabrėžti

(kilmės vietą ar pavardę), taigi galimos dvi interpretacijos.

3) Dar vieną grupę sudaro AJ, kuriais žymimi švenčių pavadinimai, tačiau keli tokie junginiai

pasitaikė tik A. Juškos rinktinės dainų tekstuose, pvz.: Rasos šventė, Ilgių šventė.

Rasos šven tė kai atėjo, / Šieną pjauti jau reikėjo (Jš. 435). I l g ių šven tė kai atėjo, /

Veselijos prasidėjo (Jš. 435).

Pastarieji AJ yra reti, nes apibrėžti tik vieno palyginti reto žanro rėmų (kalendorinių

dainų). Tačiau, nors reti, jie reikšmingi tuo, kad perteikia čia skleidžiamą ypatingą patyrimą ir

iškilmingesnį nei šiokiadieniai gyvenimą. „Šventės iškilmė – laikinas atokvėpis ir poilsis, <...>

aukštesnės jėgos tarpsnis kasdienių atsitiktinumų tėkmėje“ (Sauka, 2007, 125). Iš tikrųjų čia

atpažįstamas sutelktumas, bendruomeniškumas – šventę, kurioje paprastai dalyvaudavo visas kaimas,

buvo įprasta švęsti laisvai, apeiginis veiksmas sutelkdavo visų dėmesį. Vadinasi, anksčiau žmones

vienijo ne tik darbas, bet ir kartu švenčiamos šventės.

3.1.7.2. Atributas – bendrinis daiktavardis

Gausūs yra vardo AJ, nusakantys rūšį, gentį, veislę ar tipą. Priklausomasis jų dėmuo žymi

platesnių (gimininių) sąvokų pavadinimus, o priklausomasis – bendrinius siauresnių sąvokų

60

pavadinimus (Bunevičiūtė, 1999, 113). Nors šiam porūšiui priklauso keletas apibendrintų semantinių

grupių, lietuvių liaudies dainų tekstuose dominuoja krūmų, kerų ar medžių pavadinimus nusakantys

atributai, pvz.: lazdynų krūmelis, vyšnių medelis, rūtų kvietkas ir pan.

– Ei tu, strazde strazduži, / Tu raibasis paukštuži, / Ko rykavai l a zdynų krūmely ?

(Jš. 73). Aš užmigžiau bernužėlį / Po d i emedž io krūmel iu (Jš. 143). Aš užmigdžiau mergužėlę / Po

b i jūno krūmel iu (Jš. 143). Paguldžiau naščius / Ant upės krantelio, / Ant ž i l v i č ių krūmel io

(Bs. 87). Aš atsitūpčiau į vyšn ių mede l į , / Kur daug juodų vuogelių (Bs. 115). Štai ateina

mergužėlė / Rū tų kv i e tką nešdama (Bs. 204).

Apie žmogaus ir gamtos artimumą jau rašyta ankstesniuose šio darbo skyriuose. Šio

porūšio junginiuose taip pat ryškus žmogaus ir augalo ryšys. Augmenija dainose taip mėgstama ir dėl

to, kad vešli žemės gyvybė atitinka gražiausio žmogaus amžiaus – jaunystės – energingumą ir sveikatą

(Sauka, 1970, 190). Kiekvienoje kalboje bet kurios semantinės grupės pavadinimuose atsispindi tik tos

tautos savitos kultūros tradicijos, istorinės praeities dalykai. Daugelis medžių, gėlių pavadinimų

lietuvio sąmonėje kelia asociacijas, susijusias su tam tikromis tradicijomis, papročiais, veikla ar

žmonių santykiais. Pavyzdžiui, ramunė lietuviui – visų pirma didelis baltas žiedas su daug baltų

lapelių, žydinti pieva, dainų žodžiai ir pan., rusui putinas – ne tik medžio pavadinimas, bet ir poetinis

tautinis simbolis, tautinės savimonės dalis. Visiškai priešingos žodžio avietė asociacijos

(Gudavičius, 2009, 37; 100–101).

Tirtose A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktinių dainose dažnai atributu eina žilvitis, nuo

senų senovės laikomas gyvybingumo, augimo, vaisingumo ir vegetacinės galios įsikūnijimu. Jis

išsprogsta ankstyvą pavasarį dar nenutirpus sniegui, o jo nulaužta šaka greit sužaliuoja įkišta į drėgną

žemę (Dundulienė, 2008, 55). Kad lietuvių liaudies pasakose, dainose ir raudose išlikęs gamtos kultas,

pasireiškiantis pirmiausia medžių ir paukščių garbinimu, jau XX a. pradžioje nustatė danų

mokslininkas Reinderis van der Miolenas, ištyręs daugelio tautosakos rinkėjų (tarp jų ir A. Juškos)

surinktas dainas (Dundulienė, 2008, 9).

Dainose reti, tačiau vis dėlto vartojami vardo junginiai, kurių priklausomasis dėmuo

reiškia laiką. Pagrindinio dėmens pozicijoje eina laiko reikšmės daiktavardžių kilmininkai su

apibendrintos reikšmės daiktavardžiais laikas, metas, pvz.: žiemos laikas, vakaro čėsas ir kt.

Žuvelės vandenij skraido, vandravoja, / Ž i emos la i ke save po ledu kavoja (Bs. 287).

Vakaro čėse , kad jau nešviesu, / Pradeda (juodvarnis) savo sparnus judintie (Bs. 285).

Rasti du junginiai, kurių semantika yra ta pati kaip aukščiau pateiktų junginių, tačiau

formalioji raiška skiriasi (N → pr Nac). Tokios netipiškos raiškos priežastis tikriausia yra rimas:

Čėsai s ap ie naują me tą / Žmonės smarkų šaltį mato (Jš. 653). – Vai vai vai

Dievulėliau mano, / Per ilgas me tas be močiu tės (Bs. 107).

Lietuvių liaudies dainų tekstuose vardo AJ nėra gausūs, tačiau savo semantika gana

61

spalvingi ir informatyvūs. Priklausomojo dėmens pozicijoje galimi ir tikriniai, ir bendriniai

daiktavardžiai yra vienodai dažni. Atributais einančių tikrinių daiktavardžių porūšyje dominuoja

junginiai, kuriais daiktas pavadinamas pagal savo paties vardą. Dažniausia šių junginių pasitaiko

karinėse-istorinėse dainose, taigi jie turtingi istorinėmis realijomis, jais išreiškiama sava / svetima

opozicija. Šių vardo AJ vartojimo kontekstas padeda atskleisti patriotiškumo ir pareigingumo bruožų

užuomazgas lietuvių tautoje. Atributinio dėmens pozicijoje vartojamų bendrinių daiktavardžių porūšis

išskirtinis dominuojančių krūmų, kerų ar medžių pavadinimus nusakančiais atributais, dar kartą

patvirtinančiais gamtos kultą dainose. Čia vartojami medžių, gėlių pavadinimai lietuvio sąmonėje kelia

asociacijas, susijusias su tam tikromis tradicijomis, papročiais, veikla ar žmonių santykiais.

3.1.8. Išskirtinės ypatybės atributiniai junginiai

Šie atributiniai junginiai ypatingi tuo, kad kokybiškai charakterizuoja kalbamą daiktą,

rodydami, koks jis yra ir kuo skiriasi nuo kitų daiktų. Savo raiška ir sandara šie junginiai labai

skirtingi, tai aiškiai matyti ir ištyrus dainų tekstus.

Lietuvių liaudies dainose išskirtinės ypatybės AJ nereti – pagal vartojimo dažnumą yra

antroje (A. Juškos rinktinėje sudaro 19%) ar trečioje (J. Basanavičiaus rinktinėje apima 13%

nusakomųjų netiesioginio apibūdinimo junginių) vietoje (žr. 5. diagramą).

1) Vieną grupę išskirtinės ypatybės AJ sudaro junginiai su ypatybės kilminku (Ng ← N). Jų

atributu dažnai eina abstrakčios reikšmės daiktavardis, pvz.: vargo mergelė / bernelis, srovės upė,

aušros diena ir pan.

– Per prancūzų žemę / Teka s rovės upė (Jš. 205). Per tą girelę / Teka s rovės upe l i s

(Jš. 159). O ant šio trečio sudūmojau, / Vargo merge lę pasidabojau (Bs. 107). Ko užsipuolei, / Tu

jaunas berneli, / Ant manęs siratėlės, / Ant va rge l io merge lės ? (Bs. 265). Vargužij gimiau, /

Vargužij užaugau, / Už vargo bernel io / Ir nutekėjau (Bs. 267). Kad aušros d i ena prašvito, /

Vėl gieda lakštingala rytą (Bs. 195).

Šis porūšis yra išskirtinis dėl itin ryškaus ir dažno atribitinio junginio vargo mergelė /

bernelis. Kaip jau ir buvo pastebėta išanalizavus kai kurių AJ semantiką, lietuvių liaudies dainose

etinis pradas nusveria hedonistinį – patogumų ir malonumų siekimą. Mergelės varguolės grožis pats

tyriausias, su niekuo nepalyginamas (Sauka, 2007, 64–65). Pagyrimais varguolei mergelei alsuoja visa

dainų atmosfera, todėl junginių vargo mergelė / bernelis vartojimą lydi šviesios emocijos. Šis epitetu

virtęs atributas daug pasako apie lietuvių, ypač moterų, kertinius charakterio bruožus. Mokėjimas

62

vargą vargti reiškia kantrybę, neišrankumą, kuklumą. Tai dorovinės lietuvės moters ypatybės, pradžią

gavusios ir labiausia vertintos patriarchalinėje šeimoje (Sauka, 2007, 64).

2) Liaudies dainose galima rasti ir tokių nagrinėjamos rūšies AJ, kurie išskirtinę ypatybę

nusako kito daikto kartu su jo požymiu pavadinimu. Šių junginių priklausomuoju dėmeniu einantis

nusakomasis kilmininkas vienas charakterizuojamosios reikšmės neturi. Ją šis dėmuo įgauna tik

neskaidomame junginyje su būtinuoju derinamuoju pažyminiu (Adjg← Ng) ← N), rečiau dar vienu

valdomu daiktavardžiu ((Ng ← Ng) ← N). Tokios struktūros AJ daiktas pagal išskirtinę ypatybę

apibūdinamas ryškiausiai, pvz.: ožka didžio pieno, avis ilgų vilnų, svečias geros mados ir pan.

Aš turiu ožį, reiks man ožkos, / Mano ožka d idž io p i eno (Jš. 303). Aš turiu ožką,

reiks man avies, / Mano av i s i l gų v i lnų (Jš. 303). Tas yr sveč ias geros mados , / Duodas

mylėti visados (Jš. 273). Tik tau reikia balto grabo , / Šeš ių l en tų ąžuo l in ių (Jš. 411). Padarysiv

marškinėl ius / Vi eno l i no ž i edo (Bs. 183). Tiesk, mergele, po šoneliu / Patalėlį žalių lapų

(Bs. 79).

Kaip matyti, visi atributai šiuose junginiuose vartojami pospoziciškai. Tačiau čia tokia

vartosena suponuota ne tiek rimo, kiek emocinės-ekspresinės intensijos. Kadangi tokia junginio

struktūra išskirtinę ypatybę apibūdina bene ryškiausia, taigi ją norima ir pabrėžti.

Tokia pat nusakomąja reikšme vartojamas ir įnagininkas. Tuo atveju turime junginius,

reiškiančius turėjimo santykius (LKG III, 1976, 207). Kaip pabrėžia L. Bunevičiūtė, kilmininko ir

įnagininko santykis su pažymimuoju dėmeniu skiriasi. Kilmininku pasakoma pastovi, esminė,

dažniausia vidinė gyvų būtybių ypatybė, o įnagininku – laikina, nesvarbi, išorinė ypatybė

(Bunevičiūtė, 1990, 116). Vis dėlto yra ir pastovių ypatybių, reiškiamų įnagininku, ir tai aiškiai matyti

iš kelių pavyzdžių, rastų dainose, pvz.: žiedužėlis deimanto akele, ožys ilga barzda, varna juoda galva.

Pirkčiau pirkčiau ž i edužė l į / De imanto ake l e (Jš. 243). Aš turiu kurą, reiks man

ožio / i l ga barzda (Jš. 303). O ši varna juoda galva / Nor ji svočia būti (Jš. 671). Vai, kiek tai

yra lankoj dob i lų / Penk ia i s š eš ia i s l apyč ia is (Bs. 27).

3) Apibūdinimas pagal išskirtinę ypatybę liaudies dainų tekstuose gana dažnai reiškiamas

prielinksninėmis konstrukcijomis. Prieš tai aptartus įnagininko junginius galima pakeisti prielinksnio su

konstrukcijomis (N → su Ni) (pastarosios taip pat kartais reikalauja būtinųjų pažyminių (N → su (Adji

← Ni) ar dar vieno valdomo daiktavardžio (N → su (Ng ← Ni)), kurių priklausomasis dėmuo žymi

konkretų, rečiau abstraktų daiktą kaip kito daikto (pasakyto pagrindiniu dėmeniu) išskirtinį požymį,

plg.: žiedužėlis deimanto akimi ir žiedužėlis su deimanto akimi. Tačiau transformavus sakinį nublanksta

pasakymo iškilmingumas, justi buitinis atspalvis. Prielinksnio su konstrukcija dainose galima ir su

būtinuoju pažyminiu, ir be jo, pvz.: mergelė su vainikėliu, pons su kelinėms zomčinėms.

O jo sūnus didis pons / Su ke l inėms zomčinėms (Bs. 141). Nupioviau p ieve l ę su

dobi l ė l i u , / Parvedžiau merge lę su va in ikė l iu (Jš. 699). Ana bidna su vaikiukais, / Kaipo

v i š ta su v i šč iukai s (Bs. 91).

63

Daikto kokybę, požymį liaudies dainose rodo ir prielinksnio be konstrukcijos (N→ be

Ng), kurių priklausomasis dėmuo žymi daikto dalį, ypatybę ar atskirą daiktą, reiškinį, kurių neturi

pagrindiniu daiktavardžiu pasakytas daiktas, pvz.: šiaudai be grūdų, mergužėlė be vainikėlio ir pan.

Kūliau š iaudus be grūdų , / Dariau alų avižų (Jš. 693). Aš – viena s i ra ta be

mot inė l ės , / Neturiu kraitelio nei pasogėlės (Jš. 31). Duok man mėsos avikinės, / Pas turgal į be

š i k inės (Jš. 339). Kam surentei tamsią k l ė t į / Be s t i k l e l i ų , be lange l ių , / Be var in ių

duružė l ių? (Bs. 235). Štai sutinku mergužėl ę / Jau be va in i kė l io (Bs. 223).

Junginių su pastarosiomis konstrukcijomis žymiai daugiau nei prieš tai aptartųjų.

Pastebėta, kad kai kur prielinksninėmis su ir be konstrukcijomis kalbama apie tą pačią realiją, tik

prielinksniu be akcentuojamas neturėjimas / praradimas ( <...> parvedžiau mergelę su vainikėliu ir

<...> sutinku mergužėlę jau be vainikėlio). Taigi galima teigti, kad junginius, nusakančius turėjimo

ypatybę, linkstama reikšti įnagininku, sinonimišku prielinsnio su konstrukcijai, o tos ypatybės

stokojimą, neturėjimą norima pabrėžti prielinksnio be konstrukcija.

Įdomu tai, kad reiškiant išskirtinę ypatybę dainose pasitaikė ir junginių su prielinksniu

ant, pvz.: svirnelis ant keturių kantelių.

O ir pastatė / Aukštą sv i rne l į / An t ke t ur ių kan te l ių (Jš. 265). Aš padarysu / Savo

mergelei / Labai puikų grabel į /An t var in ių ko j e l ių (Bs. 273).

4) Apibūdinti daiktą pagal išskirtinę ypatybę galima ir santykiniu būdvardžiu (Adjx ← Nx).

Sudurtiniams būdvardžiams ekvivalentiški kilmininkų / įnagininkų, turinčių būtinąjį požymį, AJ, plg.:

avis ilgų vilnų ir ilgavilnė avis; varna juoda galva ir juodagalvė varna. Būtent tokios struktūros

junginiai lietuvių liaudies dainose yra dominuojantys, tik jais apibūdinamos ypatybės taip pat yra

skirtingos. Didžiąją dalį sudaro junginiai, kuriais apibūdinami gyvūnai (paprastai pagal kurią nors

prigimtinę ar neprigimtinę jų ypatybę), pvz.: laputė ruduodegė, šarka margaplaukė ir pan.

– Ar šert, ar nešert / Juodbėr į ž i rgel į ? (Jš. 211). O l aputė ruduodegė / Šunelių

bijojos (Jš. 405). O ta s t i rna gre i t ko j ė l ė / Žad sesele būti (Jš. 253). Vanags kvietė visus paukščius,

/ Sakė: – Išmuškim tuos jaučius, / Žvėr i s ke turko jus ! (Jš. 393). Voverė l ė rudplaukėlė /

Riešutėlius nešė (Jš. 405). – O tu, šarka margap lauke , / Tai bus tavei gėda! (Jš. 671). Šoka kiškis,

šoka lapė, šoka visi žvėrys, / Ir tas br i edi s i lgar i e t i s , / Ir tas netylėjo (Jš. 623). – Vai žirge žirgeli,

/ Žirge juodbėrė l i , / Vai, kur dėjai brolelį, / Žirgelio valdonėlį? (Bs. 159).

Kaip matyti, atributais apibūdinamos įvairiausios gyvūnų ypatybės. Tokie junginiai

artimiausi dainų apie gamtą žanrui. Dainos apie gamtą užrašytos jau vėlesniais laikais, tačiau jose

atsispindi nemaža liaudies gyvenimo bruožų (LTA, 1963, 201).

Sudurtiniais būdvardžiais apibūdinami gyvūnai pagal išskirtinę ypatybę išsiskiria vienu

ryškiausių ir dažniausia vartojamų junginių žirgelis juodbėrėlis. Tai dar vienas nuolatinis epitetas, be

kurio neįsivaizduojama lietuvių liaudies daina. Be to, šis epitetas yra ir vienas pagrindinių simbolių, tik

skirtas jau nebe mergelės (plg. rūtų vainikėlis), o bernelio paveikslui piešti. Bernelį taip pat apibūdina

64

ir pentinų, kepurėlės simboliai, tačiau žirgo simbolis pats populiariausias, kadangi labiausia išreiškia

bernelio pasaulėjautą. B. Sruoga rašė, kad žirgelis yra „bernioko garbės ženklas“ (Sruoga, 1957, 303).

Vyro garbė anuo metu suprasta kaip tam tikra atsakomybė sergėti savo artimuosius, pareiga ginti

tėvynę ir duoklė žemei. Šis simbolis dažniausia nusako darbštaus, stipraus, drąsaus bernelio ypatybes,

tačiau, kitaip nei rūtų vainikėlis, nieko nesako apie bernelio grožį. Pastarasis apibūdinamas rečiau ir tik

atributais gražus, jaunas. Įdomu, tačiau iš dainose ištirtų atributų neįmanoma susidaryti išorinio

bernelio paveikslo – tesužinome tik apie jo šaunumą, darbštumą ir kitas minėtas ypatybes. Vadinasi,

kalbant apie vyrą anais laikais estetiniai dalykai buvo neesminiai – žiūrėta į tam tikras vidines savybes.

Toks požiūris, kaip žinia, gana ryškiai skiriasi nuo šiandieninio vyro stereotipo: geros fizinės

išvaizdos, pasitikinčio savimi, komunikabilaus ir uždirbančio daug pinigų. Ši sociokultūrinė aplinka,

sąlygojanti atitinkamų stereotipų įsitvirtinimą, be to, apskritai tautosakos meninė specifika sieja dainas

su pasakomis. Čia tendencijos panašios: „stebuklinėse pasakose išorinis grožis aktualesnis, kai

kalbama apie moterį, o vyrai išaukštinami dėl dvasinio grožio, nes įveikia kliūtis gudrumu ir drąsa

(Stankuvienė, 1999, 51). Dainose, kaip ir pasakose, moters paveikslas turtingas ir spalvingas, bet ji

aiškiai skiriama kaip silpnoji lytis, taigi, hierarchiškai yra žemiau nei vyras. Jeigu palyginsime

šiandienės ir tuometinės (tautosakos) moters stereotipus, matysime, kaip pakito moters padėties

visuomenėje supratimas.

Šiam potipiui artimi AJ, kurių priklausomuoju dėmeniu apibūdinami augalai ar kiti

gamtos objektai, pvz.: ąžuolėlis šimtašakelis, kalnai juoddebesiai ir kt.

Tam ažuolė l i j / Š imtašake l i j / Kukau raiba gegutė (Bs. 295). Pasilaužčiau gerą

rykš t ę / Beržo devynšakę (Bs. 227). Aukšti ka lna i , j uod debes ia i – / Tai cigonų užklojims

(Bs. 141).

Maža, bet reikšmėmis gana spalvinga dalis, kurioje nusakoma žmonių išskirtinė ypatybė.

Prie jų tam tikra prasme galima priskirti ir pagal ypatybes apibūdinamas abstrakčias esybes, pvz.:

dukrelė vienturtėlė, Dievas visagalis ir t. t.

Ten vaikščiojo mo t inėlė , / Mano sena širdužėlė, / Mano bal tgalvė lė (Bs. 69). Ir

sutikom tokį žmogų , / Tokį žmogų b jauraka lb į (Bs. 141). Augo dukre l ė , / Dukrelė

v i en tur t ė l ė (Bs. 131). Ir sutikom poną vaitą, / Poną va i tą besmegen į (Bs. 141). Ai tu d i eva i

v i saga l i s , / Tu dievs visų gyvių (Jš. 473).

Kaip matyti, čia labai ryškus subjektyvusis elementas – vertinama pagal charakterio

ypatybes, turtą ar netgi valdžią. Iš atributų ir pažymimųjų žodžių semantikos galima įžvelgti du

lietuvio charakterio bruožus, sudarančius antonimų porą: kaimiškai lietuvišką antipatiją ir šiam

bruožui priešinamą lietuvišką toleranciją. Kaip teigia S. Papaurėlytė-Klovienė, tolerancija labiau

susijusi su globaliais dalykais, o kasdieniame gyvenime yra daugiau nepakantumo (Papaurėlytė-

Klovienė, 2009, 248). Remiantis dainose rastais junginiais galima manyti, kad toleranciją labiau lemia

65

artimas ryšys su kuo nors (motinėlė, Dievas), antipatiją – socialinės priežastys (vaitas). Tačiau

pavyzdžių nedaug, todėl kelti tokias prielaidas vargu ar galima.

3.1.9. Panašumo atributiniai junginiai

Šie AJ yra prieš tai aptartų išskirtinės ypatybės junginių variantas. Jais reikšmės

perkėlimo būdu nusakomas panašumas, t. y. vieno asmens ar daikto požymis dėl didelio panašumo

perkeliamas kitam. Priklausomuoju dėmeniu eina konkrečių daiktavardžių kilmininkas, pavartotas

perkeltine prasme (LKG III, 1976, 192). Struktūrinė šių junginių schema – Ng ← N.

Nemažai tokių kilmininkų yra poetiniai epitetai (Bunevičiūtė, 1999, 120). Dainose tokių

epitetų, kaip minėta, gausu, tačiau jie problemiški tuo, kad labai sunku nustatyti ribą tarp

idealizuojamų dalykų, nusakančių tikrąją medžiagą, ir apibūdinamų pagal medžiagos panašumą, plg.:

Tai nėr nė kieno / Tokių sodužėlių / Kaip tik mano tėvelio: / S idabro lape l ia i , /

Deimanto ž i ede l ia i , / Aukso obuo lė l ia i (Jš. 667) ir Vai čiūčiuos liūliuos / Aukso

pen t inėl ia i / Vis viršum Dunojėlio (Bs. 49).

Kaip matyti, visi junginiai vartojami perkeltine reikšme, bet ne visuose galima įžvelgti

paslėptą palyginimą. Pirmas pavyzdys rodo obuolius kaip auksą (geltoni, spindi) – lyginimas pagrįstas,

be to, auksinių obuolių, padarytų iš tam tikros medžiagos, įsivaizduoti negalima (tai natūralus

produktas). Vadinasi, šiuo atveju turime aiškų panašumo AJ. Tačiau kitas pavyzdys kiek kitoks:

pentinėlių kaip aukso palyginimas ne visai įtikinantis, nebent remsimės tik spalvos panašumu. Be to,

pentinai balnui, paprastai daromi iš geležies, visai galimi ir iš aukso. Taigi čia turime medžiagos AJ.

Lygiai tą patį galima būtų pasakyti apie junginius sidabro rasa ir sidabro pūstyklėlis. Apibendrinus tai,

kas čia buvo pasakyta, galima daryti išvadą, kad pagrindiniu dėmeniu nusakytus natūralius dalykus

apibūdinantys medžiagą reiškiantys atributai leidžia tarp junginio dėmenų įžvelgti panašumo

santykius, o pagrindiniame dėmenyje vartojami daiktų pavadinimai, apibūdinami medžiagos reikšmės

pažymimaisiais žodžiais, tarp junginio narių rodo medžiagos santykius.

Aptariamų junginių liaudies dainose nedaug (A. Juškos rinktinėje sudaro 5%,

J. Basanavičiaus – 2%). Tai suprantama, kadangi daugumoje poetinių epitetų vis dėlto įmanu įžvelgti

grynosios medžiagos reikšmę (plačiau žr. 3.1.5. skyrių).

Lietuvių liaudies dainose dažniausia atributu apibūdinamas pagrindinio dėmens žymimas

daiktas, remiantis jo panašumu pagal medžiagą. Kilmininkas čia vartojamas spalvos ar vidinės

ypatybės reikšme, pvz.: sidabro lapeliai (lapeliai kaip sidabras), ridiko balnelis (tvirtas kaip ridikas) ir

pan.

[Tai gražiai išlapojo] S idabro lapai , / Aukso ž i edel ia i , / Deimanto

v i r šūnė lė (Jš. 147). O kam nuleidai / Žalius lapelius / Ir nuo lapelių / Aukso rase l ę ? (Jš. 506).

66

Aug žalios obelėlės: / Per lų lapužėl ia i , / Aukso ž i edužė l ia i , / S idabro obuo lė l ia i

(Jš. 683). Balnel i s r id i ko / Bajorėliui pritiko (Jš. 223). Toje liepelėj / Šimtas šakelių, / Kožnoj

šakelėj / Aukso spurge lė (Bs. 307). Ant galvelės nedrebės, / Aukso rasa nekvepės (Bs. 205).

Iš šio porūšio junginių patys ryškiausi – sidabro / aukso / deimanto obuoliai / žiedai /

lapeliai. Tokio vartojimo tendencijos dainose turi labai gilias šaknis – šie AJ atėjo iš mitologinės

tautosakos (Dundulienė, 2008, 41). Daugelio Šiaurės Europos (tarp jų ir lietuvių, latvių, baltarusių

mituose) ir Azijos tautų mitologijoje kalbama apie stebuklingus medžius (dažniausia obelis) su

sidabro, aukso, deimanto obuoliais ir lapais, vadinamus Saulės medžiais. Mitologijos pėdsakų apie

Saulės medžius išliko ne tik lietuvių liaudies dainose, bet ir stebuklinėse pasakose – tautosakoje jie

atspindi archajinį vaismedžių ir saulės kultą (Dundulienė, 2008, 45).

Pasitaiko junginių, kuriuose perkeltas medžiagos, pavidalo, formos panašumas

reiškiamas santykiniais būdvardžiais (Adjx ← Nx), pvz.: vyniniai obuoliai (rūgštūs kaip vynas),

vargingos dienos (sunkios kaip vargas).

Ir vyn in ius obuo lė l i u s nokinau (Bs. 101). Kad dievs duotų tiek prie amžiaus /

Vargingų d i enų (Jš. 661).

Panašumo AJ lietuvių liaudies dainų tekstuose nėra gausūs, kadangi perkeltine reikšme

dažniausia apibūdinami daiktai, kuriuose sunku įžvelgti paslėptą palyginimą ir kurių tikrosios

medžiagos reikšmė įtikinamesnė. Panašumo AJ paprastai pažymi natūralius, gyvus dalykus ar

reiškinius ir esti aiškūs poetiniai epitetai, pradžią gavę dar mitologinėje tautosakoje, iškeliantys saulės

ir vaismedžių kultą. Dainoms jie teikia didingumo, puošnumo, todėl laikomi itin svarbia menine

priemone.

3.1.10. Laiko atributiniai junginiai

Priklausomasis šių junginių dėmuo, kuriuo eina kilmininkas ar prieveiksmis, žymi laiką,

sąsajas su laiku, priklausymą nuo kurio nors laikotarpio (Bunevičiūtė, 1999, 125), pagrindinis dėmuo –

daiktą, reiškinį, būseną arba laiką.

Lietuvių liaudies dainose pagal dažnumą šie junginiai yra ketvirtoje vietoje, taigi ne visai

reti (abiejose rinktinėse sudaro 7% visų netiesiogiai apibūdinamų nusakomųjų junginių) (žr. 5

diagramą). Produktyviausi, kaip ir įprasta, laiko AJ su daiktavardžio kilmininku (Ng ← N).

1) Dainose dominuoja junginiai, kurių abu dėmenys turi laiko reikšmę ir žymi laiko sąvokų

67

tarpusavio priklausymą: atributas rodo ilgesnį laikotarpį, kuris įeina į pagrindiniu dėmeniu pasakytą

trumpesnį laiko tarpą (Bunevičiūtė, 1999, 126), pvz.: pavasario dienelė, rudenio naktelė, nedėlios

rytelis ir pan.

– Ei tu, dukra, dukra, / Dukrele jaunoji, / Kodėl nedainavai / Rudenio d i ene l ę?

(Jš. 73). Aš išsiausiu / Plonas drobeles / Pavasar io d i ene l ė j (Jš. 399). Aš aplankysiu savo mergelę

/ Kas nedė l ios ry t e l į laistysiu jos kapelį (Jš. 535). Subatos d i eną / Per pačius pietus / Vėjas

laužė irklelį (Bs. 263). Atsikėliau anksti rytą, / Seredos ry t e l i j (Bs. 111). Kaip vasaros d i ena , /

Teip graži mergina (Bs. 145).

Yra dainose keletas pavyzdžių, kai šio porūšio atributai reiškiami prieveiksmiais, pvz.:

vakar diena, šiandien diena.

Gersiva alaus, / Dievs duos ir daugiau, / O vakar d i ene l ę / Tai alumi lijo, / Alučiu

lijo! (Jš. 391). Šiand ien d i ena – gera diena, / Gersim alutį ir vyną (Jš. 639).

Kiek retesni junginiai, kurių atributinis dėmuo žymi laiko ar su juo susijusias sąvokas, o

pagrindinis – gamtos reškinius, būsenas, pvz.: ryto raselė, žiemos šalčiai, nakties švieselė, nakties

tamsybės ir pan.

Ant jos kapelio / Žalia žolelė, / Ant viršūnėlės / Ry to rasel ė (Jš. 187). Ša lč ia i

ž i emos tuomet liauna, / Viršų pavasaris gauna (Jš. 653). Už vasaros darbus / Ir už čėsus

brangius (Jš. 637). Aš pasistačiau / Šviesų kardelį – / Tai mano žiburėlis, / Tamsios nakt i es

šv i ese l ė (Bs. 143). Ing vienos nak t i es liūdnas t amsybes / Pražus šio svieto grožybės (Bs. 195).

Smagesniu balsu giedojo, / Jog dienos šv i esa užstojo (Bs. 195). Aš pasikabinau / Sau kepurėlę – /

Tai mano ziegorėlis, / Tamsios nak t i es garsel i s (Bs. 143).

Šiame darbe jau pastebėta, kad kai kurie junginiai būdingesni vienos kurios teminės

grupės dainoms. Laiko reikšmės AJ labiausia susiję su darbo (konkrečiai – arimo) dainomis, mažiau

sąsajų turi su kalendorinėmis dainomis. Ryškiausi laiko junginiai, vienu ar kitu dėmeniu (kartais ir

abiem dėmenimis) nusakantys pavasario laiką. Giedra pavasario dienelė – tipiška arimo dainų pradžia

ir vaizdo židinys. Jis tiek suaugęs su dainų turiniu, kad nė nepastebimas. Šitokio dainų peizažo

vaiskumo, gaivaus žalumo apibendrinta formulė reiškia tai, kad „ypatingam, išsiilgtam dainavimui gali

tikti tik giedriausias visų metų laikų laikas“ (Sauka, 2007, 29). Metų ir paroms apeiginiams ciklams

būdingas izomorfizmas, t. y. vienoda ar panaši struktūra (Kerbelytė, 2005, 52). Taigi nenuostabu, kad

dominuojanti paros dalis dainose – ryto metas. Vyrauja tik šviesiausios emocijos, lydimos jėgų

antplūdžio ir džiaugsmo (Smagesniu balsu giedojo, / Jog d ienos šv i esa užstojo). Kaip yra

pastebėjusi B. Kerbelytė, lietuvių, kaip ir rusų26

, dainose, svarbiausi dalykai vyksta ar tiesiog išsakomi

rytą (Kerbelytė, 2005, 52). Skirtingas nuotaikas, kintančias priklausomai nuo metų ar paros laiko,

dainose išryškina opozicija rytas – vakaras. Vakaro dainose dominuojantys nakties laiką nusakantys

26

Rusų dainas tyręs G. Malcevas laiko plotmę jose išskyrė kaip vieną svarbiausių. Pagrindinė formulė, nusakoma

prieveiksmiu рано (anksti), tarsi leitmotyvas randama skirtingų žanrų dainų tekstuose. G. Malcevo manymu, para senovėje

buvo pagrindinė laiko kategorija, ankstyvesnė už metų ir mėnesio kategorijas. „Formulė рано (anksti) sukelia ankstyvo

ryto nuotaiką, o rytas siejamas su pradžios, gimimo, atgimimo samprata“ (Malcev: cit. iš Kerbelytė, 2005, 52).

68

atributai, kelia nuovargio, prislėgtos nuotaikos asociacijas. Taigi realios tikrovės sąlygos, darbo įtampa

ir laikas turi tiesioginės reikšmės liaudies lyrikos nuotaikai ir turiniui (Sauka, 2007, 52). Tuo remiantis

čia galima įžvelgti dar vieną lietuvių bruožą – optimizmą, nulemtą metų laiko ir ypač paros dalies.

3.1.11. Erdvės atributiniai junginiai

Šie AJ nurodo vietą, padėtį, plotą ar kryptį, su kuria kažkaip susijęs pagrindiniu

dėmeniu pasakytas daiktas (LKG III, 1976, 200). Kilmininku reiškiami vietą, erdvę nusakantys AJ yra

panašūs į priklausymo santykius žymintį kilmininką. Taip yra dėl to, kad apibrėžiant daikto požymį

kartu nusakoma jo buvimo vieta ir priklausymas jai kaip visumai, pvz.: jūros kraštas, upės vanduo.

Tačiau vis dėlto šiuos AJ tikslingiau skirti prie nusakomųjų, o ne prie priklausymo junginių, kadangi,

palyginti su posesyviniais junginiais, čia priklausymas labai neryškus (Bunevičiūtė, 1999, 121–122).

Lietuvių liaudies dainų tekstuose aptariamieji junginiai gana dažni (pagal dažnumą yra

antroje vietoje po medžiagos AJ): A. Juškos rinktinėje sudaro 18%, J. Basanavičiaus – 17%. (žr. 5

diagramą) Erdvės AJ atributas dažniausia reiškiamas daiktavardžio kilmininku (Ng ← N), kiek rečiau

santykiniais būdvardžiais (Adjx ← Nx), prielinksninėmis konstrukcijomis (N → pr Ng). Remiantis

LKG III pateiktu detalesniu skirstymu, galima išskirti keletą ryškesnių šių junginių porūšių (LKG

III, 1976, 201):

1) dainose dažniausi AJ, kurių pagrindinis dėmuo žymi augalą ar gyvą būtybę, o priklausomuoju

dėmeniu pasakoma jo buvimo ar veiklos vieta, pvz.: girios medeliai, patvorėlio žolynėliai, lankos

dobilėlis, kiemo bernužėlis, kaimo mergelės ir pan.

Ei, ūžia gaudžia / Gir ios medel ia i , – / Maži mano broleliai (Jš. 265). – Ei tu,

mergužėle / Klastorkėle, / Kiemo bernužėl ių viliokėle (Jš. 223). [Vainkėlis] Surakinėtas / Iš

pa tvorė l io / Prasčiausių žo l ynė l ių (Jš. 165). Ar tu negavai, / Mano broleli, / Zuikelio bėgūnėlio, /

Laukelių lakūnėlio? (Jš. 181). O jos miela dukterėlė – / Kaip mar ių varne lė (Bs. 17). – Vai tu žirge

žirge, / Žirgel juodbėrėli, / Ar mane nuneši / Pas ka imo merge lę? (Bs. 155). Išsitraukiau šviesų

kardą / Ir nukirtau pievos žolę, / Lygios lankos dobi l ė l į (Bs. 215). Visokiem visokias tai stonas / Yr

nuog dangaus pono (Bs. 195).

Kaip minėta, tai patys ryškiausi junginiai iš vietą, erdvę žyminčių AJ. Dominuojantys

atributai labai aiškiai šiuos junginius padalina į dvi dalis: jais nusakomi arba gamtos objektai (girelė,

marios, lankos, dangus ir t. t.), arba žmonių bendruomenės, susitelkimo vietos (kaimas, kiemas). Kai

priklausomasis dėmuo žymi gamtos objektus, santykiai tarp dėmenų artimi visumos ir dalies reikšmės

santykiams, o jei kalbama apie žmonių gyvenamas vietas, ryškesnė kilmės reikšmė.

69

Taigi erdvė dainose suvokiama kaip nevienalytė. Jau ne viename šio darbo skyriuje

minėta, kad gamtos apsuptis yra žmogaus veiksmus lemianti jėga, jos vaizdiniais išreiškiama visa, kas

brangu, siektina ar net pavojinga, lemtinga. Taigi ir per erdvės AJ gamta reiškiasi kaip „<...>visuotinai

veikiantis, kultūrą ir žmogaus elgseną modeliuojantis fenomenas“ (Martinaitis, 2002, ). Fizinė erdvė

dažnai dalinama į sava / svetima, namus / ne namus. Už savosios erdvės ribų paprastai netenkama

budrumo, kyla kokia nors grėsmė. Uždarumo ribas žymi slenkstis, vartai, savo žemės ar kaimo ribos.

Šiandien pasikeitus gyvenamajai aplinkai ir mūsų erdvė suvokiama kitaip – nebėra sutelktumo, koks

atsispindi dar dainose, nebeliko bendruomeniškumo. Kaip teigia R. Grigas, lietuvių polinkį į

bendruomeniškumą pasikeitus politinėms aplinkybėms išstūmė tarpusavio susvetimėjimas,

abejingumas ir bendros veiklos stoka (Grigas: cit. iš Klovienė, 2009, 245).

2) žymiai retesni juginiai, kurių pagrindinis dėmuo nusako vietą (žemės paviršiaus objektus ar

gyvenamas teritorijas), kuri priklauso kilmininku pasakytai platesnės apimties vietai ar daiktui, pvz.:

miesto gaseliai, lauko purvai ir pan.

Kad jojau į miestelį, / Mies to tamsūs gasel ia i27

(Jš. 585). Kai privažiavom / Vilniaus

miestelį, / Mies to var ta i atkelti (Jš. 675). Gero gėrio pažyvojo, / Lauko purvus išvoliojo

(Jš. 639). Tie prūsokai, tie pagonai, / Iš tų savo raštų, / Ištuštin Lietuvos vaikus / Iš tos ž emės kraš to

(Bs. 31).

3) dar vieną šio porūšio grupę sudaro junginiai, pagrindiniu dėmeniu žymintys valstybes, šalis,

kontinentus, o atributinis jų dėmuo nusako pasaulio šalių krypties pavadinimus. Dainose rasti keli AJ,

nurodantys krypties orientyrus. Pagrindiniu šių junginių dėmeniu eina daiktavardis vėjas, o

priklausomuoju pasakomas jo krypties pavadinimas, pvz.: šiaurės vėjelis.

– Pūskie, š iaurės vė je l i , / Artyn marių kraštelio (Bs. 59). Aš pasamdyčiau š iaurės

vė j e l į / Ant poros nedėlėlių (Bs. 123).

Skyrium reikėtų minėti tikrinių daiktavardžių kilmininkus, labiau reiškiančius ne

priklausymą, o sąsajas su tam tikra vietove, pvz.: Lietuvos mergužėlės, Vilniaus daktarėlis ir kt.

Labai gražios L i e tuvos mergužė l ės / Šalia kelio dainavo ryliavo (Jš. 489). –

Ve l iuonos mergos kaip lendrės / Aplaistys tavo šakneles (Jš. 623). Ei, augo augo / Žals beržynėlis

/ Klangi šk ių palaukužy (Jš. 607). O aš ir esmu / Kr iukovos va i ta i t ė , / Ne tau lygi karalaitė

(Jš. 109). Ponia gromatą piešė / Pas V i ln iaus daktarėl į (Jš. 383). Žveng žirgelis Palangos

š i enel io , / Verk mergelė bajorų šalelės (Bs. 173). Vai, da aš jauna / V i ln iaus va i ta i t ė , / Da

nelygi karalūnui (Bs. 183). – Varšavos ponaič ia i / Gazietas rašė, / O kiemo ponaičiai / Tai man

pasakė (Bs. 283). Tie prūsokai, tie pagonai, / Iš tų savo raštų, / Ištuštin Lietuvos va i kus / Iš tos

žemės krašto (Bs. 31). Vignėž ių ke l e l iu / Ant širvo žirgelio / Kretina bernelis – / Bijūnų Jonelis

(Bs. 145).

Pažymimuosius erdvės santykius rodo ir santykiniai būdvardžiai su priesagomis -inis, -

iškas (Adjx ← Nx), pvz.: laukinės antys, dangiškas tėvas ir kt.

27

Gasa (gasa) – kelias, gatvė. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

70

Ak, dieve mano mieliausias, / Tėve dangiškas aukščiausias (Jš. 49). O an tys

l aukinės upėj būdamos, / Lankose kas dieną ten nežūdamos (Bs. 285).

Tokios reikšmės būdvardžiai kartais konkuruoja su kilmininku, taigi yra pagrindo kalbėti

ir apie sinoniminius santykius, plg.: dangiškas tėvas ir dangaus ponas (Jš.). Tačiau erdvės reikšmės AJ

pagrindinė funkcija – žymėti individualią sąsają su vieta, todėl šie junginiai sinonimus su minėtų

priesagų būdvardžiais sudaro retai (Kniūkšta, 1976, 163).

Retai, bet pasitaiko dainose junginių, kai atributinę erdvės reikšmę turi daiktavardžio

junginiai su vietininku (N → Nl). Atributinės reikšmės vietininkai būdingesni oficialiajai kalbai, o

grožinėje literatūroje ir tautosakoje pasitaiko retai. Kai kurie jų keičiami įprastesniais junginiais su

kilmininku, nes taip erdvės ypatybė nusakoma sklandžiau, kategoriškiau (Bunevičiūtė, 1999, 124).

Nagrinėjamoje medžiagoje atributinis vietininkas dažnai vartojamas lyginamosiose konstrukcijose,

pvz.:

Aš pas tėvelį / Tas viens sūnelis / Kaip g i r io j ąžuolė l i s (Jš. 506). Jau suveržtas visas

valsčius / Kaip paukš te l i s k l ė t ko j (Jš. 433). Krapkos būry j e laukia viduryje (Bs. 285). Augin

močiutė vieną dukrelę / Kaip darže l i j rū t e l ę (Bs. 123).

Daikto erdvė dainose apibūdinama ir prielinksninėmis konstrukcijomis:

1) (N → pr Ng), pvz.: nuo lauko rugučiai, ant kūno šašeliai ir pan.

Jis pragėrė namučius / Ir nuo lauko rugučius (Jš. 97). Jis pragers ir mane, / Ir nuo

rankų ž i eduž ius (Jš. 97). Kiek nubraukiau sukdamasi / Prakaito lašelių, / Kad tropytų tiek kentėti /

An t kūno šaše l ių (Jš. 661).

Šių junginių atributo vieta postpozicijoje (paukštelis klėtkoj), bet, kaip matyti iš

pavyzdžių, yra ir prepozicijos atvejų (girioj ąžuolėlis, darželij rūtelė, nuo lauko rugučiai). Aišku, kad

šiuo atveju pirmiausia pabrėžiama kilimo / buvimo vieta, o tik paskui įvardinamas subjektas. Tačiau

nebūtinai junginys pavartotas šia intensija – tokia raiška galėjo būti pasirinkta dėl rimo.

Ir A. Juškos, ir J. Basanavičiaus dainų rinktinėse rasta junginių, kuriuos dėl tinkamos

reikšmės, bet netipiškos raiškos tik sąlygiškai galima priskirti prie erdvę nusakančių junginių:

Žmonių mergelės – r imską28

vynu t į , / O aš jauna – kartų alutį (Bs. 89). Gėriau

dienužę, / O ir naktužę / Vis r incką j į vynel į (Jš. 57).

2) (N → pr Ni), pvz.: po kalneliu miestelis.

Pakol pribėgsi aukštą kalnelį, / Po ka l ne l iu mies t e l į (Bs. 149).

28

Rimskas (rinckas – vok. dial. rinsch) – nuo Reino (apie vyną). – http://www.lkz.lt/startas.htm.

71

Vietą, erdvę nusakantys AJ dainose gana dažni. Jais linkstama apibūdinti gamtos

objektus ir žmonių susitelkimo vietas. Aptariamųjų juginių analizė parodė, kad dainose atsispindi

nevienalytė erdvė, kurią ryškina aiškiai nubrėžtos savo ir svetimo pasaulio ribos. Taip akcentuojamas

žmogaus silpnumas prieš visagalę gamtos stichiją. Šie junginiai ypatingi ir tuo, kad atskleidžia ryškią

anų laikų ir šiandienos erdvės priešpriešą – sutelktumo, bendruomeniškumo apraiškas anksčiau ir aiškų

to trūkumą dabar. Reiškiant erdvės santykius kartais esti sinonimijos atvejų: vietą, erdvę rodo

daiktavardžio kilmininkas ir santykiniai būdvardžiai su priesaga -iškas, tačiau pastarosios raiškos

pavyzdžių nedaug. Tokių junginių atributas, kaip ir turėtų būti, dažniausia vartojamas postpozicijoje.

Retuose prepozicijos pavyzdžiuose akcentuojama vieta, o subjektas netenka svarbos.

Ypatingas AJ porūšis, kurių pagrindinis dėmuo – veiksmažodinis (būdvardinis)

daiktavardis.Veiksmažodinių ar būdvardinių daiktavardžių junginiai su kilmininku, kitais linksniais,

prielinksninėmis konstrukcijomis taip pat turi savotišką atributinę apibūdinamąją reikšmę su giliau

jaučiamu objektiniu, subjektiniu ar aplinkybiniu atspalviu, pvz.: upės bėgimas, uogų skynimas, miegas

dieną ir pan. Atributinė reikšmė juose tik paviršinė, nes giliau slypi minėtos reikšmės (Labutis, 1998,

70; 91). Veiksmažodiniai daiktavardžiai yra išlaikę veiksmažodžio bruožų, bet funkcionuoja jie kaip

daiktavardžiai. Pagal pagrindinio dėmens (daiktavardžio) morfologines ypatybes tai išvestiniai ŽJ, jų

reikšmę galima nustatyti transformacijos metodu. Pažymėtina, kad ne visi Nv yra gryni abstraktai, tad

jų konkretumo laipsnis turi įtakos reikšmei (Bunevičiūtė, 2000, 10). Veiksmažodžių abstraktų

kategorija yra viena gausiausių, o abstraktų skaičius žymiai didesnis už kalboje vartojamų

veiksmažodžių skaičių (DLKG, 2006, 94). Dariausią tipą sudaro priesagų -imas, -ymas vediniai

(Ambrazas, 1993, 21). Nv

su priklausomuoju dėmeniu santykiai panašūs kaip ir veiksmažodžio su

daiktavardžiu, tačiau, nežiūrint į ryškią subjektinę, objektinę ar aplinkybinę reikšmę, bet akcentuojant

pagrindinio dėmens daiktavardines savybes, šie junginiai laikomi nusakomaisiais. Vis dėlto tai patys

silpniausi AJ (Bunevičiūtė, 1999, 11).

Lietuvių liaudies dainų tekstuose šie junginiai nedažni. A. Juškos rinktinėje jų vartojimo

dažnumas sudaro 19%, J. Basanavičiaus – 10% (žr. 5 diagramą). Tokios tendencjos nestebina, nes

tautosakos ir meniniuose tekstuose abstraktų pasitaiko retai. Tačiau kartu tai faktas, kad kalba senovėje

buvo žymiai konkretesnė, o ilgainiui abstraktėjo. Beje, polinkis į kalbos abstraktėjimą ryškus ir

reklamoje (Kairevičiūtė, 2005, 42). Pagrindinis AJ dėmuo dainose dažniausiai reiškia veiksmą

(bėgimas) ir veikėją (artojas, audėja), kiek rečiau pasako veiksmo rezultatą (uždarbis). Visų atspalvių

junginių priklausomasis dėmuo dainose reiškiamas tik kilmininku (Ng ← Nv), įvairesnės raiškos

nepastebėta.

72

Pagal vidinius reikšmės atspalvius aptariami junginiai pasiskirstę gana skirtingai

(žr. 6 diagramą).

40%

48%

12%

76%

16%

8%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

Subjektiniai

santykiai

Objektiniai

santykiai

Aplinkybiniai

santykiai

A.Juška

J.Basanavičius

6 diagrama. AJ, kurių pagrindinis dėmuo – veiksmažodinis (būdvardinis) daiktavardis, pasiskirstymas

pagal rūšis

Iš diagramos matyti, kad A. Juškos dainų rinktinėje tiek subjektinių, tiek objektinių

santykių atributiniai junginiai pagal dažnumą išsidėstę apylygiai, kiek dažnesni objektinių santykių AJ

(48%), subjektinių santykių AJ mažiau (40%). J. Basanavičiaus rinktinėje pagal vartojimo dažnumą

atotrūkis tarp minėtų porūšių yra gana didelis: čia dominuoja subjektinius santykius perteikiantys AJ

(76%), objektinių santykių AJ visai mažai (15%). Aplinkybinius santykius žyminčių junginių

vartojimo tendencijos panašios abiejose rinktinėse (12% ir 8%). Taigi tai dar vienas AJ porūšis, dėl

kurio kiek skiriasi lietuvių liaudies dainų tekstai.

3.1.12. Subjektiniai junginiai

Pagrindinis šių AJ dėmuo žymi daiktavardiškai suvokiamą veiksmą, o priklausomuoju

nurodomas asmuo, gyva būtybė ar daiktas, kuris tą veiksmą atlieka (Bunevičiūtė, 2000, 11).

Subjektinius santykius reiškiančių junginių atributas rodo ne tik subjektą, bet ir veiksmažodinio

daiktavardžio požymį. Kaip minėta, jis reiškiamas daiktavardžio kilmininku (Ng ← Nv), kurį lemia du

faktoriai: kilmininkas žymi „pažeminto“ rango subjektą ir kartu eina požymio rodikliu (Labutis, 1979,

59). Ryškiausia subjekto reikšmė atsiskleidžia priesagų -imas, -ymas vediniuose.

Šių AJ giluminėje struktūroje gali būti agentinių (lapų šlamėjimas), procesantinių (rugių

žydėjimas), statantinių (akmens gulėjimas) ir pacientinių (turto padidėjimas) subjektinių santykių

junginių. Lietuvių liaudies dainose, kaip ir daugumoje kitų tekstų, dominuoja agentiniai junginiai,

pvz.: bernelių dainavimas, saulės tekėjimas ir pan.

73

Kas [koks yra] berne l ių dainavimas , / O ž i rge l ių žv ingavimas ! (Jš. 537). Kas

merge l ių dainav i mas , / O rūtelių žaliavimas! (Jš. 537). Gilus vandens bėg imas – / Tai

c igonų gėr ims (Bs. 141). Aukšti kalnai, juoddebesiai – / Tai cigonų užk lo j ims (Bs. 141). Anksti

dar prieš saulės t ekė j imą / Prašė meldė Dievo padė j imo (Bs. 161).

Kaip matyti iš pavyzdžių, agentiniai junginiai aktualizuoja subjektą – gyvą, aktyvų

veikėją. Lietuvių liaudies dainų centre, kaip minėta, didžiausias dėmesys skiriamas žmogui ir gamtos

objektams, linkstama viską idealizuoti, išaukštinti, tad nenuostabu, kad iškeliamas aktyvus subjekto

veiksmas. Iš tikrųjų „lietuviui aukščiausioji vertybė yra patsai gyvas žmogus, – ne politinė ambicija,

ūkinis interesas, grožinis apipavidalinimas ar net religinis ilgesys“ (Girnius, 2007, 262). Šie junginiai

dainose reikšmingi ir tuo, kad padeda sukurti gyvą, dinamišką vaizdą, kuris ir yra lietuvių liaudies

dainų savastis.

Pabrėžtina tai, kad dainose nemažai junginių, kurie nėra grynieji veiksmo abstraktai. Jų

pagrindinio dėmens pozicijoje yra konkrečios reikšmės daiktavadis, todėl šiuose AJ veiksmiškumo

faktorius pakitęs. Įvairioms kitoms darybos kategorijoms atstovaujančių veiksmažodinių daiktavardžių

dominuojanti veiksmo reikšmė papildoma daiktiškumo semomis (Kairevičiūtė, 2005, 45). Be paties

veiksmo, dažnai suteikiamas veiksmo rezultato atspalvis, pvz.: mergelių tancius, mokslas mokintojų ir

kt.

Negailėkis savo žyg io , / Veskis su savim vyrą lygų (Jš. 273). Pamynė po kojų /

Moks lą mokin to jų (Bs. 271). Anyta, po dvarą vaikščiodama, / Mar te l ės darbe l ia i s /

Gėrėdamos (Jš. 493). – Gale ūlyčios – / Ten merge l ių t ancius (Jš. 133). – Tu nesirūpink, / Mano

berneli, / Mano rožniais darbel ia i s (Jš. 399).

Tokiuose junginiuose, kaip aiškiai matyti, subjektinį atspalvį nustelbia atributinė reikšmė.

Ir pateikti pavyzdžiai, ir apskritai visi dainose rasti junginiai, kurių pagrindinis dėmuo

veiksmažodinės kilmės daiktavardis, rodo, kad pažymimuoju dėmeniu dažniausia eina daiktavardis

darbas (žr. darbo 1 ir 2 priedus). Šio veiksmažodinio daiktavardžio vartosena dainose motyvuota –

siekiama išaukštinti dirbantįjį ir apdainuoti jo veiklą. Aiškiausia dainose išreikšti tie charakterio

bruožai, kurie atskleidžia lietuvio požiūrį į darbą. Kad lietuviai darbštūs, jau pastebėta ne vieno

tyrinėtojo (Grigas, 2003; Girnius, 2007; Klovienė, 2009). Visų pirma, darbas anksčiau suvoktas kaip

vienintelė galimybė pramisti. Be to, šis bruožas gali padėti išgyventi ekstremaliomis sąlygomis –

vyrauja nuomonė, kad darbštumas dažnam lietuviui tremtiniui padėjo išgyventi Sibire. Nuo darbštumo

neatsiejamas ir atsidavimas darbui: „darbštūs žmonės paprastai būna ir atkaklūs, užsispyrę, tvirtos

valios, nes šie bruožai padeda susidoroti su visomis užduotimis“ (Klovienė, 2009, 247).

Subjektinį reikšmės atspalvį dar galima įžvelgti junginiuose, kurių pagrindiniu dėmeniu

eina būdvardžių abstraktai (Ng ← Nadj

). Šiuose AJ svarbiausias yra subjektas, lemiantis viso junginio

semantiką, tačiau dainose rastas tik vienas toks pavydys:

74

Kalba žmonužiai netikrais žodužiais, / Kad pienu burną prausiau, / Rožuž ių

gražumėl iu (Bs. 27).

Tačiau dažniausiai tokiais junginiais nusakoma daiktiškai suvokiama ypatybė, todėl

panašūs junginiai priskiriami priklausymo AJ (žr. 3.3. skyrių).

Pasitaiko dainose AJ, kurių priklausomasis dėmuo, išreikštas daiktavardžio kilmininku,

nusako pasyvius veiksmo atlikėjus ir suformuoja giluminėje struktūroje slypinčius procesantinius

santykius, pvz.: ropelių / rūtelių žaliavimas.

Kas [koks yra] bobelių dainavimas, / O rope l ių ža l iavimas ! (Jš. 537). Kas vyrelių

dainavimas, / O ruge l ių ža l iav imas ! (Jš. 537). Kas mergelių dainavimas, / O rū t e l ių

ža l iavimas ! (Jš. 537).

Šių AJ pagrindinis dėmuo turi konceptą žalias, o tai vėlgi rodo sąsajas su gamta29

. Kaip

minėta, leksema žalias visų tautų poezijoje vienodai taikoma gyvajai gamtai apibūdinti. Juo

pabrėžiama ne tiek spalva, kiek metonimiškai per ją perteikiamas augalo gajumas, sveikumas,

trąšumas. Šie bruožai virsta jauno, stipraus sinonimais ir taikomi pačiam žmogui, jo jausmams

apibūdinti (Sauka, 1970, 189). Aptariamųjų AJ atveju akcentuojama veiksmiškumo sema, taigi vaizdas

dar labiau sugyvinamas, išryškėja paralelė tarp žmogaus atliekamo veiksmo ir savaiminės gamtos

būsenos. Visomis šiomis priemonėmis siekiama perteikti dainų pasaulio grožį (Sauka, 1970, 190).

3.1.13. Objektiniai santykiai

Tokius santykius turime tada, kai pagrindiniu dėmeniu žymimas aktyvus ar pasyvus

veiksmas yra nukreiptas į atributu pasakytą daiktą. Priklausomasis dėmuo čia reiškia ir „pažeminto“

rango objektą, ir atributą (Labutis, 1979, 81). Svarbus yra veiksmažodinio daiktavardžio objektinis

valentingumas, siejamas su tranzityvinių veiksmažodžių vediniais (plg. kraujo praliejimas – pralieti

kraują). Pagrindinį ŽJ dėmenį taip pat galima išvesti iš veiksmažodžio, valdančio kitas formas

(Bunevičiūtė, 2000, 11), tačiau lietuvių liaudies dainose pasitaikė tik galininko reikalaujančių

veiksmažodžių vedinių, todėl čia kiti nebus aptariami.

Kaip minėta, tiriamoje medžiagoje šie santykiai būdingesni A. Juškos rinktinės dainoms,

o J. Basanavičiaus rinktose dainose jų visai mažai. Visi dainose rasti šio porūšio junginiai reiškia tik

tiesioginį objektą, tačiau grynųjų abstraktų (-imas, -ymas vedinių) čia nedaug, pvz.: kaulų laužymas,

kraujo praliejimas.

Koks ten buvo sunkus muštras / Ir kau lų laužymas (Jš. 473). Koks ten buvo skaudus

smogis, / Kraujo pral i e j imas (Jš. 473).

29

Plačiau apie tai jau kalbėta šio darbo 3.1.1. skyriuje.

75

Daugumą dainose sudaro tranzityvinių veiksmažožių vediniai, einantys veikėjų

pavadinimais, t. y. virtę visai konkrečiais žodžiais, pvz.: laukelių artojėlis, linelių verpėjėlė, širdies

ramintojėlė ir pan.

– Ei tu, mergužėle / Klastorkėle, / Kiemo bernužėl ių vi l i okėl e (Jš. 223). [Augino

mane tėvužėlis kaip] Šėmų jau te l ių jungėjė l į , / Lygių lauke l ių ar to j ė l į (Jš. 205). [Augino

mane motinėlė kaip] Margų skryne l ių vožė jė l ę , / Plonų drobel ių rėžė j ė l ę (Jš. 205). Mano

tėvelis – / Ūkininkėlis, / Ūke l io va ldonėl i s (Jš. 315). Mano močiutė – / Ne žiuponėlė, – / L ine l ių

verpė jė l ė (Jš. 315). Iš baimės bėgti kazokai pradėjo / Nuog Teodoro, t a u tos apgynė jo (Bs. 259).

Sūneli mano, / Mano jaunasis, / Vai, ar graži mergelė, / Š i rd i es ramin to j ė l ė ? (Bs. 105). – Padėk

Dievai, mergužėle, / Žalių rū tų ravė j ė l e (Bs. 79).

Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, aptariamųjų ŽJ objektinės reikšmės stiprumą ir čia

lemia veiksmažodinis daiktavardis: objektinė reikšmė stipresnė, kai yra tikrasis abstraktas, o kai

vartojamas konkrečios reikšmės vedinys, objektinę reikšmę nustelbia atributinė. ŽJ su šiais

veiksmažodiniais daiktavardžiais primena nusakomuosius ir posesyvinius santykius, plg.: skrynios

apkaustai, šimtadienio šventė, laikraščio leidėjas ir pan. (Bunevičiūtė, 1999, 150). Taigi čia galima ir

viena, ir kita interpretacija.

Šie junginiai ypatingi ir tuo, kad savo leksika yra labai informatyvūs. Jeigu pažvelgsime į

leksinę pagrindinio dėmens ir atributo reikšmę, pamatysime, kad ir iš šių AJ išryškėja kelios esminės

lietuvio ypatybės, jau įžvelgtos ne viename šio darbo skyriuje. Pirmiausia, žinoma, ir čia labai ryškus

jau aptartas darbštumas, šiuo atveju atskleidžiantis žmonių darbo sferą. Kitas

dalykas – patriotizmas, susijęs ir su pareigingumu. O intymus žmogaus santykis su žmogumi ir gamta,

J. Girniaus žodžiais, prabyla apie „prigimtinį širdies gerumą“, nusakomą draugiškumo ir pagarbos

vienas kitam (Girnius, 2007, 263). Tačiau šiandienai tos „sodžiaus dorybės“ vargu, ar tiktų apibūdinant

lietuvio charakterį, nes „<...> toji kaimiška, susijusi su žeme Lietuva yra praeities dalykas, ir ja beveik

neįmanoma remtis; <...> čia kalti ne tik bolševikai, bet ir bendrosios XX amžiaus tendencijos“

(Venclova, 2007, 295). Kaip matyti, dažnai panašios tendencijos dainose išlieka aptariant bet kurių AJ

semantiką.

3.1.14. Aplinkybiniai santykiai

Veiksmažodinių daiktavardžių AJ gali reikšti ir įvairias veiksmo aplinkybes (erdvės,

laiko, būdo, priežasties ar tikslo). Priklausomasis šių junginių dėmuo turi atributinę reikšmę, bet kartu

išlaiko ir valdomojo linksnio, prielinksninės konstrukcijos ar kt. semantiką ir reiškia veiksmo

aplinkybę (Bunevičiūtė, 2001, 13). Aptariamųjų AJ porūšiai nustatomi pagal atributinį dėmenį, kuris

yra apibrėžtos leksinės reikšmės žodis (žymi vietą, laiką ir kt.).

Liaudies dainų rinktinėse tokių junginių, kaip jau rašyta, nedaug. Dauguma jų žymi laiką

arba vietą, pvz.: marelių narūnėlis, rytelio kėlėjėlis ir kt.

76

[Augino mane motinėlė kaip] Anksti ry t e l io kė l ė j ė l ę , / Naujų ratelių taisėjėlę

(Jš. 205). [Augino mane tėvužėlis kaip] Darželio diemedėlį, / Anksti r y t e l i o kė l ė j į (Jš. 205). Argi

negavai, / Mano broleli, / Giružės lakūnėlį, / Mare l ių narūnėl į ? (Jš. 506).

Rastas vienas pavyzdys, kuriame galima įžvelgti priežasties reikšmę:

Mes kad ir nevalioj / Kenčiam moks lo badą (Jš. 269).

Kaip matyti, visų pateiktų sakinių pagrindiniu dėmeniu eina konkretieji daiktavardžiai,

tikrųjų veiksmažodinių abstraktų tarp šio porūšio junginių nepastebėta. Vadinasi, ir čia neryškus

aplinkybinis atspalvis, dominuojanti yra atributinė reikšmė.

Apibendrinant AJ, kurių pagrindinis dėmuo – veiksmažodinės (būdvardinės) kilmės

daiktavardis, reikia pasakyti, kad šie AJ liaudies dainose nedažni, bet daug pasako apie lietuvių

pasaulėjautą ir būdo bruožus. Subjektinių santykių persvara aiškintina lietuvių savybe išaukštinti patį

subjektą, t. y. dainų siužetų centre visada yra žmogus ar kuri kita gyva būtybė. Be to, šie junginiai

svarbūs kaip meninės raiškos priemonė, nes jais perteikiamas gyvas, neišgalvotas vaizdas. Pagrindinio

dėmens pozicijoje dažniausia vartojamas veiksmažodinis daiktavardis darbas leidžia spręsti apie

lietuvio darbštumą kaip įprastą, prigiminę savybę ir nuo jo neatsiejamą atkalklumą, atsidavimą. Ne

mažiau informatyvūs šiuo aspektu ir objektinius santykius žymintys junginiai – juose vartojama

pagrindinio ir priklausomojo dėmenų leksika signalizuoja ne tik darbštumą, bet teikia ir rimtų

patriotizmą, širdingumą ir pagarbą vienas kitam patvirtinančių argumentų. Tiriamoje medžiagoje

dominuoja pagrindiniu dėmeniu einantys sukonkretėję daiktavardžiai, todėl šiuose junginiuose yra

stipresnė ne subjektinė, objektinė ar aplinkybinė, o atributinė reikšmė.

3.2. Antraeilio apibūdinimo atributinių junginių rūšys

Antraeilio pavadinimo junginiuose yra suderinti bent linksniu du daiktavardžiai,

papildantys vienas kitą semantiškai. Savo struktūra (derinami bent linksniu) jie yra artimi

nusakomiesiems tiesioginio apibūdinimo AJ, o semantika (daiktas charakterizuojamas per kito daikto

ypatybę) labiau primena nusakomuosius netiesioginio apibūdinimo junginius. Pagrindinis skirtumas tas,

kad antraeilio apibūdinimo junginių atributas nepriklauso nuo pagrindinio dėmens, bet jį papildo ir tuo

yra specifinis. Šie AJ rodo papildomą daikto pavadinimą kaip apibūdinimą ir susidaro vadinamojo

apozityvinio ryšio pagrindu, taigi ŽJ atributas vadinamas apozicija (Bunevičiūtė-Bučienė, 2001, 10).

Sakinio dalių lygmenyje apozicija eina priedėliu, bet semantiniu turiniu priedėlis atitinka vardažodinį

tarinį. Dėl funkcijos siaurumo ir apibrėžtumo priedėlis gali būti reiškiamas tik daiktavardžiu

77

(Balkevičius, 1963, 176; 156). Taigi, atsižvelgiant į priklausomąjį dėmenį, skiriami tokie svarbiausi

antraeilio pavadinimo junginių požymiai: 1) piklausomasis dėmuo rodo, kas yra jo pažymimasis

daiktas, 2) nusako antrą lygiavertį to paties daikto pavadinimą, 3) atributas gali pakeisti pažymimąjį

žodį, 4) dažniausia žymi pastovią daikto ypatybę; 5) yra koreliuojamas (Bunevičiūtė, 2011, 11).

Pažymimasis aptariamųjų junginių dėmuo nusako esminį daikto vardą, o apozicija iškeliamas ne tiek

svarbus to paties daikto pavadinimas, dažiausia pastovus, nekintantis (sesuo Loreta), rečiau – aktualus

kalbamuoju momentu (šaunuolė dukra) (Bunevičiūtė, 2001, 11) 30

.

Struktūrinė antraeilio pavadinimo AJ schema – Nx ← Nx. Šis ryšys vienpusės krypties,

kadangi apozicija, pažymėdama daiktą, yra taikoma prie jo.

Lingvistinėje literatūroje rašoma, kad apozicija gali būti apibūdinami asmenys, kitos

gyvos būtybės, įvairūs daiktai. Anraeilio pavadinimo AJ dažnai pasakoma profesija, giminystės ryšys,

pareigos, veikla, tautybė ir apibūdinamos kitos pagrindiniu dėmeniu reiškiamo daikto ypatybės (LKG

III, 1976, 435–436; Labutis, 1998, 331–333; Bunevičiūtė-Bučienė, 2001, 13–14).

Lietuvių liaudies dainų tekstuose antraeilio pavadinimo AJ, palyginti su nusakomaisiais ir

priklausymo junginiais, yra reti – sudaro 6% A. Juškos ir 5% J. Basanavičiaus dainų rinktinėse (žr. 1

diagramą). Tačiau savo semantika jie gana turtingi – tirtoje medžiagoje rasta įvairius santykius

atspindinčių junginių. Dažniausi čia priedėliais einantys nuolatiniai metaforiniai epitetai (48% ir 29%),

kurių pagrindiniai dėmenys yra bendriniai daiktavardžiai. Būtent šiais junginiais liaudies dainos

išsiskiria iš kitų tautosakos žanrų. Kiti semantiniai porūšiai pasiskirstę nevienodai (žr. 7 diagramą).

17%

10% 8%

29%

11% 12%9%

6%

12%

3%

48%

6%

13%

7%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

Pareigos,

veikla

Giminystė Socialinė

padėtis

Metaforiniai

epitetai

Paukščiai ir

žvėrys

Subjektyvus

vertinimas

Mandagumo

apibūd.

A.Juška

J.Basanavičius

7 diagrama. Antraeilio pavadinimo AJ pasiskirstymas pagal semantinius santykius

Iš diagramos matome, kad kiek dažniau dar vartojami AJ, rodantys profesiją, pareigas,

veiklą (A. Juškos rinktinėje šie AJ sudaro 17%), subjektyvų vertinimą (12% ir 13%), giminystės

30

Visa tai, kas čia parašyta, traktuotina tradicine priedėlio samprata, tačiau į šia problemą neseniai pažvelgta iš

kognityvinės lingvistikos perspektyvų, kurios esmė – laisvosios ir glaudžiosios apozicijos skirtumas. R. Mikulskas kritikuoja

tradicinius apozicijos aprašus (Mikulskas, 2009, 99–123).

78

santykius (10% ir 12%). Rečiau vartojami mandagų kreipimąsi rodantys AJ (9% ir 7%), kitus

semantinius santykius apibūdinantys junginiai dainose reti arba visai nevartojami.

3.2.1. Apibūdinimas pagal profesiją, pareigas, veiklą

Šių junginių apozicija eina kokias nors pareigas, profesiją ar tiesiog veiklą

nusakantys žodžiai, pvz.: vyras girtuoklėlis, kunigas klebonas ir pan.

Nuo pikto vyro , / Nuo gi r tuoklė l io / Antakužiai mėlyni (Jš. 357). Ei, išeik išeik, /– Ei,

kieno vyra i / Nakt igoninkai31

/ Naktužėj pablūdijo? (Jš. 537). Kunigė l i , mokyto jau , /

Visuomenės lankytojau, / Mes turim visi mylėti, / Atvirą širdį turėti (Jš. 375). – O jūs, ponai mislinčiai,

/ Jūs šau l ia i medininka i32

, / Kokią piksą jums darė? (387). Aš suskinčiau obuolėlių dvyliką, / Aš

nuneščiau kun igu i k lebonui (Bs. 101). – Vai žirge žirgeli, / Žirge juodbėrėli, / Vai, kur dėjai

b ro le l į , / Žirgelio va ldonė l į ? (Bs. 159).

Šio porūšio junginiai turi dažną bet kuriuo dėmeniu einantį žodį kunigas. Ši tendencija

dar kartą įrodo, kad anais sunkiais laikais prestižinė ir geidžiamiausia profesija buvo kunigo, o

siektinos pareigos – klebono. Kunigo asmenybė laikyta pavyzdžiu ne be pagrindo – dauguma

didžiausių lietuvių šviesuolių buvo kunigai.

3.2.2. Apibūdinimas pagal giminystės ar kitokį tarpusavio santykį

Kaip minėta, lietuvių liaudies dainose abu antraeilio pavadinimo AJ dėmenys dažniausia

žymi bendrines sąvokas. Šis porūšis išsiskiria tuo, kad čia yra pavyzdžių, kai pagrindinis dėmuo

reiškiamas tikriniu daiktavardžiu, kai kada – išgalvotu, pvz.: pati Kasiulė, sūnus Daniula, bernelis

Jonelis ir pan.;

Išein pa t i Kas iu l ė / Ant šio didžio dvaro (Jš. 509). „Sūnau mano, Dan iu la , / Bent

sugrįžk atgalio (Jš.509). Mauš ienė lė , gera žmona , / Traukė šiaučių kaipo poną (Jš. 691).

Valent inė l i s , jaunas bernel i s , / Per du šimtu mylelių (Jš.489). Tėvo sūnau , Baravyke , / Kur

padėjai pautų ryką (Bs. 231).

Vis dėlto daugiau pavyzdžių, kuriuose abu dėmenys reiškiami bendriniais

daiktavardžiais, pvz.: dievas tėvas, kūmužė giminužė, uošvė močiutė, broleliai švogerėliai ir kt.

31

Naktigoninkas (naktigonis) – kas naktį gano gyvulius. – http://www.lkz.lt/startas.htm. 32

Medininkas – 1) miško sargas, eigulys; 2) medžiotojas; 3) medžių, miško pirkliai. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

79

Pasistačiau / Trobužę ant vandens, / Parsivedžiau kūmužę – giminužę (Jš. 61).

Ak, d i eve mano mieliausias, / Tėve dangiškas aukščiausias (Jš. 49). Liksi sveika, / Vuošve

mot inė l e , / Jau daugiau nejodysu (Jš. 243). Vai vuošve moč iu t e , / Kur yr jauni bro le l ia i , /

Man jauni švogerėl ia i ? (Bs. 273). Jūs d i everė l ia i b ro l e l ia i , / Nepramanykit vardelio

(Bs. 103).

Kai abu daiktavardžiai bendriniai, pažymimuoju žodžiu eina daiktavardis, reiškiantis

siauresnę ir konkretesnę sąvoką. Šie junginiai įdomūs tuo, kad sunku nustatyti, kuris žodis yra

pagrindinis, o kuris – pažymimasis. Taip yra todėl, kad čia ir apozicija, ir pagrindiniu žodžiu

pasakomos vienodo rango bendrinės sąvokos. Būdingas lietuvių liaudies dainų sintaksės bruožas –

polinkis reikšti vieną bendrąją sąvoką išvardijant į ją įeinančias dalines konkrečiąsias sąvokas.

Aptariamuose junginiuose žodžių leksinė reikšmė yra nublukusi, požymiai supanašėję, taigi vienas

žodis gali būti pakeistas kitu ar net išvis praleidžiamas. Tokios „apozicinės formulės“ žodžiai virto

epitetais ir ilgainiui įgijo liaudies dainų meninių priemonių statusą (Aleksynas, 1971, 135). Todėl juos

tik sąlygiškai galima priskirti prie antraeilio pavadinimo junginių. Kaip pastebėjo K. Aleksynas,

apozicinės formulės tiek savo raiška, tiek semantika atitinka dvejybes33

, kadangi „priedėlį – epitetą

liaudies dainose mėgstama pridėti, norint parodyti dainininko emocinį santykį su dainos veikėjais:

dažniausia žmonėmis <...>, taip pat su kitais suasmenintais gyvais ir negyvais objektais <...>“

(Jonynas, 1971, 242). Vadinasi, tokie ar panašūs junginiai dainose vartojami grynai dėl poetinės

įtaigos.

3.2.3. Apibūdinimas pagal socialinę padėtį, luomą

Šių junginių apozicija apibūdina asmenis ar kitas gyvas būtybes pagal tai, kokią padėtį jie

užima visuomenėje, parodo jų luomą, pvz.: tarnaitė mergelė, šarkutė karalienė ir pan.

Ir kun iga i , Dievo tarna i , / Nuo apkalbos nėra valni (Jš. 43). Kunigė l i s , dievo

tarnas , / Nuo apkalbos nėra valnas (Jš. 375). Nuleido motušė / Už seno naš l e l io , / Už seno

našlelio, / Didžio p i jokė l io (Jš. 73). – Ar tai tavo dukrelė, / Ar t a rnai t ė merge lė? (Jš. 47). Tu

šarkute karal i ene , / Kod nepini vainiko? (Jš. 673).

Dainose rasti negausūs šio porūšio pavyzdžiai atskleidžia polinkį minėti žemąjį luomą, o

tai leidžia spėti apie tuometinio žmogaus suvaržymą, užguitumą ir visų šių ypatybių sąlygotą kuklią

prigimtį.

3.2.4. Apibūdinamas pagal mandagumo išraišką 33

Dvejybės yra viena iš lietuvių liaudies dainose dažniausia vartojamų stilistinių priemonių. Pagrindinė jų funkcija –

emocinis krūvis, tačiau ši priemonė dar palengvina daininkui dainą įsiminti ir ją improvizuoti (Jonynas, 1971, 233).

80

Apozicija gali įvardinti nuolatinį mandagumo, pagarbos ar laipsnio, pareigos nurodymą,

pvz.: ponas dievas, ponas kunigas, pana Julijona ir kt.

Joj, prašo poną kunigą , / Kad įrašytų ing knygą (Jš. 37). Ant’ ateina pons

Kaniušas , / Graudžiai raudodamas (Jš. 399). Ponu i d i evu i slūgavoja, / Kasdien ant rankų

nešioja (Jš. 375). – Ju l i j ona , graži pana , / Tu pražudei savo brolį (Bs. 85). Ponu i Dievui ant

garbės / Ing pakalnę nudardės (Bs. 231). Ir sutikom poną vai tą , / Poną vai tą besmegenį

(Bs. 141). Ir atjojo pona ič ia i , / Ponaič ia i ba joraič ia i (Bs. 47).

Nors formaliąja raiška apozicijomis išties čia eina pagarbą ar mandagumą reiškiantys

žodžiai, tačiau iš konteksto aiškėja, kad šie priedėliai turi ironišką atspalvį ir vartojami norint

paniekinti. Kadangi neretai kalbama apie kitos socialinės klasės atstovus ar kitataučius, pagrįstai

galima įžvelgti etnocentrizmo bruožų. Savo vertybių sistemos iškėlimas suponuoja vieną iš

universaliausių stereotipiškumo tendencijų – aukštinti save ir neigti kitus (Repšienė, 2009, 247).

Formuojant kito įvaizdį, jam suteikiami visi neigiami ir nepageidaujami bruožai, baimės, tabu ir kitos

ypatybės, kurios nesutampa su dominuojančios grupės tradicijomis, pažeidžia visuotinai priimtas gero

elgesio normas (Cidzikaitė. 2007, 28). O stereotipai, kaip žinia, atsiranda iš nusistovėjusių tradicijų ir

požiūrių.

3.2.5. Apibūdinimas pagal subjektyvų santykį

Apoziciniais santykiais galima išreikšti subjektyvų kalbančiojo požiūrį, vertinimą daikto,

išreikšto pagrindiniu dėmeniu, pvz.: vyreliai neprieteliai, žvirblelis nabagėlis, mergužėlė klatorkėlė,

dukrelė savvalninkėlė ir pan

Vilkelis puikus / Vedė ožką šokti, / Ožke l ė nabagė lė / Su ragais mosavo (Jš. 387).

O žv i rb l e l i s nabagėl i s / Visas negalėjo (Jš. 509). – Ei tu, mergužė l e / K las torkėl e34

, /

Kiemo bernužėlių viliokėle (Jš. 223). – O jūs, vyre l ia i / Nepr i e t e l ia i , / Duokit man pasiilsėti

(Jš. 675). Toji s l i nka Ona / Tegu vištas gano (Jš. 637). O ir pramanė / Mane dievers, – / Tinginė

merge lė (Jš. 291). Mot ie j ė l iu i nabagėl iu i / Reikia eit medžioti (Jš. 341). Vai, ir išgirdo seni

tėveliai / Dukre l ę savva ln inkė l ę , / Namel ių pūs t e ln inkė l ę (Bs. 199). Ėjo avelės pas poną /

Apskųstie v i l ką pagoną (Bs. 185).

Atidžiau pažvelgus į pavyzdžius matyti, kad, kai kalbama apie asmenis, subjektyvus

santykis dažniau yra neigiamas (slinka Ona), o kai apie kitas gyvas būtybes, – dažniau teigiamas

(ožkelė nabagėlė). Galima daryti prielaidą, kad taip dainose pasišaipoma iš žmonių ydų. Būtent toks

subjektyvumas ir išreiškia gana ryškią takoskyrą tarp žmonių ir gyvūnų.

34

Klastorka – klastininkė. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

81

3.2.6. Paukščių, žvėrių antraeilis apibūdinimas

Paukščiai ir žvėrys taip pat gali būti pavadinami pagal jiems priskiriamas ypatybes,

pvz.: lapė gaspadinė, gegelė raibūnėlė, giesmininkas strazdas.

– Ei tu, gege le , / Tu ra ibūnėle , / Ar dar toli meteliai / Mano jaunos mergelės?

(Jš. 259). Ką tik žvėrys susiėjo, / Ką tik jiems ėsti padėjo / Lapė gaspadinė (Jš. 393). Rėkauja

g i esmininkas s t razdas , / Kol medžiuos žaliuose atsirand brazdas (Bs. 285).

3.2.7. Metaforiniai epitetai

Priedėliai dažnai eina nuolatiniais metaforiniais epitetais. Lietuvių liaudies dainų

tekstuose, kaip minėta, tai patys ryškiausi antraeilio apibūdinimo AJ, pvz.: mergelė lelijėlė, bernelis

dobilėlis, saulė močiutė, šelmis bernelis, piršlys melagis ir pan.

Ir ateina bernužėl i s / Baltas dobi l ė l i s (Jš. 133). O tam ne dėkui / P ir š l i u i

melagiu i , / Kam mane išviliojo (Jš. 373). O mergy tė l e l i j ė l ė / Ant jo žėlavoja (Jš. 217). [Išdavei]

Už to še lmio bernužė l io , / Kur nė karto nemačiau? (97). Sau lė močiutė / Kraiteliui krautie, /

Mėnuo t ėve l i s / Dalelei skirtie (Bs. 281). Ž va igždės sese l ės / Vainikui pintie, / S i e t yns

brole l i s / Lauku lydėtie (Bs. 281). - Mot inė le mano, tu mano š i rdel e , / Jau aš patrotijau rūtų

vainikėlį (Bs. 279). Su savo tėveliu meiliai kalbėjo: / – Tėve l i mano š i rdel e (Bs. 277). – Vai tu

bernel i jaunasis, / Dobi l ė l i baltasis (Bs. 99).

Epitetus, kaip ir deminutyvus, laikome ryškiausiu lietuvių liaudies dainų išskirtinumu.

Beje, ši ypatybė tokia pat prasme ir tame pačiame kontekste vartojama ir kitų tautų dainose

(Sauka, 1976, 183). Tokiuose junginiuose35

konkreti atskiro žodžio reikšmė nei sintaksiškai, nei

semantiškai nėra svarbi – svarbiausia yra bendroji reikšmė. Kaip matyti iš pavyzdžių, epitetais virtę

apozicijos nieko naujo junginiui nepriduoda, jomis vaizdinys išskiriamas iš realiosios plotmės,

įtvirtinamas poetinėje sąmonėje. Epiteto reikšmė – semantinis ir stilistinis jo pavaldumas pažymimajai

sąvokai. Priedėlis pažymimąją sąvoką tik pripildo subjektyvaus ir emocionalaus tono

(Sauka, 1970, 194). Vaizdingumu, išraiškingumu jie prilygsta kitoms meninėms ypatybėms –

„epitetais tapomas paveikslas margas, nevienatonis“ (Sauka, 2007, 153).

35

Yra nuomonė, kad apozicinės formulės atsirado iš palyginimų, iškritus palyginamiesiems prieveiksmiams

(LTA, 1963, 270), tačiau A. Jonynas tokiai hipotezei prieštarauja ir teigia, kad tai tiesiog pastovūs ŽJ, iš kurių vienas narys

yra nuolatinis epitetas, suteikiantis pažymimajam žodžiui meninio vaizdingumo ir išreiškiantis dainininko požiūrį į juo

žymimą objektą (Jonynas, 1971, 241).

82

Pateiktuose pavyzdžiuose ir atsispindi įprasčiausi, bet gražiausi nuolatiniai epitetai, be

kurių lietuvių liaudies dainos netektų viso žavesio. Vieni dažniausių junginių – bernelis dobilėlis ir

mergelė lelijėlė. Bernelis dobilėlis neatsiejamas nuo šienapjūtės dainų. Dobilo įvaizdis, ypač pamėgtas

lietuvių liaudies dainose, primena šviesius šienapjūtės įspūdžius (šienapjūtė kaimo gyvenime kėlė

šviesiausias asociacijas) (Sauka, 2007, 39). Tad nenuostabu, kad ir bernelis dobilėlis – itin tvirtai

liaudies meninėje sąmonėje įaugęs epitetas. Dažnas samplaikų močiutė sengalvėlė, motinėlė širdužėlė,

močiutė širdelė ir pan. aiškintinas dainose iškeliama pagarba seno žmogaus patirčiai, gyvenimo

išminčiai (LFCH, 1996, 17).

Kaip teigia D. Sauka, epitetai pažymi pačius reikalingiausius dainos pasauliui žmones,

daiktus ar reiškinius (Sauka, 1976, 183). Taigi, kaip rodo pavyzdžiai, svarbiausi dainose yra patys

artimiausi žmonės. Tokios įžvalgos galėtų patvirtinti mintį, kad dainose išryškėja gana jautraus ir

empatiško žmogas tipas. Kaip jau ir rašyta, į pirmą vietą iškeliamas subjektas – žmogus ir jo jausmai.

Pastebėta, kad antraeilio pavadinimo AJ dainose dažniausia turi kreipinio formą (tai

matyti iš visų pateiktų pavyzdžių), pvz.: berneli dobilėli, sesele lelijėlė, motule sengalvėle ir kt. Be to,

kaip ir įprasta lietuvių liaudies dainose, abu junginio dėmenys yra mažybinių-maloninių priesagų

vediniai. Šnekamojoje kalboje maloniniai kreipiniai įprasti, dažniausia vartojami bendraujant

skirtingos lyties atstovams. Maloniniai kreipiniai turi aiškią apeliacinę funkciją – norą sužadinti tam

tikras adresato emocijas, įsiteikti jam, patikti.(Gudavičius, 2007, 176). Taigi dainose tokia raiška ne

atsitiktinė, o nulemta stilistinių motyvų.

Pagal AJ dėmenų stabilumą aptariamieji junginiai dažniausia yra nelaisvieji (neskaidomi

vientisiniai junginiai) arba apylaisviai (sunkiai skaidomi junginiai) (Labutis, 1998, 53), dar vadinami

kolokatais (Marcinkevičienė, 1995, 41).

Dominuojanti atributo vieta frazėje yra prieš pažymimąjį žodį, postpozicinė jo raiška

žymiai ekspresyvesnė (Vasliauskienė, 2007, 30). Priedėlio įprasta vieta taip pat esti prieš pažymimąjį

daiktavardį. Tai neutrali, nežymėta jo pozicija. Postpozicine vartosena siekiama jį pabrėžti

(Vasiliauskienė, 1995, 124). Tačiau lietuvių liaudies dainų tekstuose rasti AJ, kaip jau ir buvo

pastebėta, ne visada atitinka bendrąsias tendencijas. Antraeilio apibūdinimo AJ – ne išimtis. Jeigu

atidžiau pažvelgsime į aukščiau pateiktus pavyzdžius, matysime, kad dažniausia atributo vieta yra

postpozicija (lapė gaspadinė, Motiejus nabagėlis, šarkutė karalienė ir kt.), rečiau – prepozicija (tinginė

mergelė, slinka Ona, ponas kunigas). Be to, postpozicijos atveju neretai tarp šių junginių dėmenų

įsiterpia dar keli žodžiai (sudėtinių AJ atveju), taigi juos skiria didelė pauzė (Valentinėlis, jaunas

bernelis). Tokie junginiai nesudaro tikrų antraeilio apibūdinimo AJ (Bunevičiūtė, 2001, 11). Tačiau

reikia pabrėžti, kad kompozicija lietuvių liaudies dainose yra gana laisva, dažnai net fragmentiška, o tai

turi didelės įtakos sintaksei. Kitas svarbus dalykas, veikiantis sintaksines konstrukcijas, – dainavimo

būdas (ypač polifoninis), kai prasminis tekstas skaidomas įterpiant vis naujų elementų

83

(Jonynas, 1971, 148–150). Atsižvelgiant į tai minėti junginiai vis dėlto laikytini antraeilio pavadinimo

AJ.

Išanalizavus antraeilio apibūdinimo AJ apibendrintai galima teigti, kad šie junginiai, nors

nedažni lietuvių liaudies dainose, bet semantiškai labai spalvingi, o tai dainoms teikia nemažai

išskirtinumo. Aptariamais AJ dainose pasakoma profesija, pareigos, apibūdinamas luomas, socialinė

padėtis, išeiškiamas subjekyvus santykis ar mandagumas. Reikšmingiausi šio poskyrio junginiai –

nuolatiniai metaforiniai epitetai, pagal stabilumą dažniausia apylaisviai AJ. Tai būtina dainų meninės

raiškos priemonė, teikianti joms vaizdingumo ir ekspresijos. Ryšį su adresatu, emocingumą rodo ir

maloninių kreipinių gausa. Iš antraeilio pavadinimo AJ dėmenų leksinių reikšmių ir konteksto dainose

galima įžvelgti jautraus ir dėmesingo, gerbiančio senolių patirtį žmogaus bruožų, tačiau kartu ima

ryškėti polinkis aukštinti save ir neigti kitus, ypač kitataučius. Subjektyviai apibūdinant asmenis

linkstama pateikti neigiamą požiūrį į tam tikras žmonių ydas. Dažniausia atributo vieta – postpozicija,

sąlygota dainų kompozicijos ir dainavimo būdo.

3.3. Priklausymo atributinių junginių rūšys

Priklausymo (posesyviniai) junginiai rodo, kam daiktas priklauso kaip nuosavybė, kieno

dalis jis yra ir su kuo susijęs giminystės ar kitais santykiais. Griežtos ribos tarp aptartų nusakomųjų ir

priklausymo junginių nėra. Pagrindinis priklausymo junginių dėmuo žymi daikto dalį ar ypatybę ir

reikalauja paaiškinimo, kam ta dalis ar ypatybė priklauso (LKG III, 1976, 185), tačiau priklausymo

santykius gali reikšti ir negyvas daiktas ar reiškinys. Šie požymiai lemia priklausymo AJ rūšį, kuri

paremta neatskiriamojo ir atskiriamojo priklausymo santykių opozicija. Čia atsižvelgiama į

posesoriaus36

(aktyvus / pasyvus, asmuo / neasmuo, konkretus / abstraktus) ir turimojo daikto

(konkretus / abstraktus, laikinas / pastovus) požymius (Bučienė, 2004, 13).

Šių junginių atributinis dėmuo dažnai reiškiamas savybiniais įvardžiais ar tikrinio /

bendrinio daiktavardžio kilmininku. Struktūrinės schemos – Prong ← N ir Ng ← N.

Lietuvių liaudies dainų tekstuose priklausymo junginiai nepasižymi dažnumu (yra antroje

vietoje po nusakomųjų junginių): A. Juškos rinktinėje sudaro 21%, J. Basanavičiaus – 22%

(žr. 1 diagramą). Kaip matyti, jie žymiai retesni už nusakomuosius, o tai reiškia, kad dainose yra

svarbiau apibūdinti patį daiktą ar asmenį, iškelti vieną kurį esminį jo požymį negu parodyti to daikto

priklausymo santykius.

36

Posesoriumi įprasta vadinti priklausomojo dėmens valdomą daiktą (Bučenė, 2004, 13–14).

84

Atskiriamojo ir neatskiriamojo priklausymo junginių pasiskirstymas atsispindi 8

diagramoje.

45%

55%

36%

64%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

Neatskiriamojo priklausymo

AJ

Atskiriamojo priklausymo

AJ

A.Juška

J.Basanavičius

8 diagrama. Priklausymo AJ pasiskirstymas dainų rinktinėse

Diagrama rodo, kad atskiriamojo priklausymo AJ dainose vartojami dažniau nei

neatskiriamojo. Atskiriamojo priklausymo AJ sudaro 55% A. Juškos rinktinėje ir 64%

J. Basanavičiaus visų dainų tekstuose rastų priklausymo AJ, neatskiriamojo – 45% ir 36% visų

priklausymo AJ.

3.3.1. Neatskiriamojo priklausymo atributiniai junginiai

Neatskiriamojo priklausymo AJ dėmenys reiškia fizinį (organinį) daiktų priklausymą. Šie

junginiai smulkiau dar skiriami į keletą semantinių porūšių: 1) visumos ir dalies, 2) asmens ir

abstrakčių esybių, 3) pasyvaus posesoriaus ir abstrakčių esybių, 4) abstraktaus posesoriaus ir

abstrakčių esybių santykius (Bučienė, 2004, 14–17). Abiejų rinktinių dainų tekstuose nerasta tik

abstraktaus posesoriaus ir abstrakčių esybių santykių pavyzdžių, taigi galima manyti, kad prielaida dėl

lietuvių liaudies dainoms būdingo konkretumo ir abstraktų vengimo yra teisinga. Kitų porūšių junginių

pasiskirstymas atsispindi 9 diagramoje.

85

73%

22%

5%

75%

21%

4%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

Visumos ir dalies

santykiai

Asmens ir abstrakčių

esybių santykiai

Pasyvaus posesoriaus ir

abstrakčių esybių

santykiai

A.Juška J.Basanavičius

9 diagrama. Neatskiriamojo priklausymo AJ pasiskirstymas pagal rūšis

Iš diagramos matyti, kad tiriamoje medžiagoje iš neatskiriamojo priklausymo AJ, kaip ir

įprasta įvairiuose tekstuose, dominuoja visumos ir dalies santykiai (sudaro 73% A. Juškos ir 75%

J. Basanavičiaus rinktinėje). Antroje vietoje pagal vartojimo dažnumą yra asmens ir abstrakčių esybių

santykius reiškiantys junginiai (22% ir 21%). Pasyvaus posesoriaus ir abstrakčių esybių ir santykių

paplitimas mažas. Pirmieji apima 1% ir 2% abiejose rinktinėse, antrieji – 4% ir 2% visų neatskirianojo

priklausymo AJ.

3.3.1.1. Visumos ir dalies santykiai

Pagrindinis šių ŽJ dėmuo – konkrečios reikšmės daiktavardis, turintis pastovų požymį

(kūno dalių, vidaus organų, daikto dalių vardus). Remiantis L. Bučienės pateikta klasifikacija smulkiau

skirstomi AJ priklausomuoju dėmeniu pasakomi dalykai: a) asmuo ar koks kitas gyvas padaras

(paprastai aktyvus posesorius), b) augalas ar koks kitas konkretus daiktas (pasyvus posesorius)

(Bučienė, 2004, 15).

Posesoriaus akyvumo / pasyvumo požiūriu abiejose rinktinėse vyrauja skirtingos

tendencijos: A. Juškos dainų rinktinėje dominuoja aktyvų posesorių turintys AJ, J. Basanavičiaus

rinktose dainose ryškesni visumos ir dalies santykių junginiai su pasyviu posesoriumi. Tai pareina nuo

dainose poetizuojamo objekto – jei dainoje išaukštinamas žmogus, pabrėžiami jo bruožai (piršlybų,

darbo, karinės-istorinės dainos), tai atitinkamai AJ bus išreikštas subjektas ir jo santykis su dalimis

(pvz.: žmonių burna, močiutės rankelės ir pan.). Į pirmą planą iškilus gamtos objektams (kalendorinės

ir dainos apie gamtą), pabrėžiamas pasyvaus objekto (augalo) ryšys su savo dalimis (pvz.: beržo lapai,

lino žiedas).

86

Dažniausia priklausomuoju dėmeniu dainose pasakomas asmuo, rečiau – kita gyva

būtybė, pvz.: Stukšio akys, viršininko pilvas, uodo sprandas ir pan.

Nei puikybė, nei pakara / Žmonių burną neuždaro (Jš. 43). Atbėgo meška, / Didi

liekorka, / Uodo sprandą taisyti (Jš. 55). S tukš io akys pažaliavo, / Kad katilus išgabeno

(Jš. 617). Virš in inko storas p i l vas , / Viso svieto procios pilnas (Jš. 619). Ten mergytės šokinėjo, /

D iedo barzdą lietinėjo (Jš. 281). Gul šernelis beržyne, / Šerno kojos smilgyne (Jš. 383). O

tėvelio žodelį / Širdelėj laikyti, / Tėvužė l io ko j e l es / Meiliai apkabinti (Jš. 281). Už manęs linko /

Liepos šakelės, / Ne močiu tės rankelės (Bs. 215).

Aptariamųjų junginių priklausomasis dėmuo tirtoje medžiagoje neretai išreiškiamas

asmeninio įvardžio kilmininku: Prong ← N (tokia raiška vyrauja J. Basanavičiaus dainų rinktinėje),

pvz..: savo burnelė, jos širdis, mano kojelės, jo veidas ir pan.

Kokia š i rd i s anos buvo, / Kad kaip lepšė supuvo (Jš. 91). Kad dzingiliu suskambino, /

Visų š i rd i s sugraudino (Jš. 375). Nusišluostyčiau / Savo burne lę / Su rankos rankovėle (Jš. 259).

Skambino savo dan te l ius , / Ilgą žiemą baidė (Jš. 405). Ėda graužia mano galvą , / O nėra

ramybės (Bs. 121). Čerška barška man pentinai / Po mano koje l ių (Jš. 157). Žalias rūtų vainikėlis /

Ant j o s ios ga lvel ės (Jš. 157). Drauge j os š i rd is liūdna atsigavo – / Linksmą sau giesmelę gavo

(Bs. 195). – Tėveli mano, / Mano š i rde l e , / Lankiau kalne rugelius / Ir geltonus kvietelius (Bs. 105).

Jo ve ido skaistumas, / Jo l i emens dailumas – / Nėr kaip apsakytie, / Kaip miela matytie

(Bs. 145).

Liaudies dainose AJ aktyviuoju posesoriumi dažniausiai eina tradicinės šeimos ketverto

nariai: tėvas, motina, brolis ir sesuo. Siužeto centre paprastai yra mažas namų pasaulis ir vieno iš jų

dalia. Iškeliant subjektus apdainuojamos ir jų kaip visumos dalys: močiutės rankelės, tėvužėlio kojelės,

mergelės galvelė ir pan. Pagrindiniu dėmeniu eina įvairios kūno dalys, tačiau dažniausia pabrėžiama

galva ir širdis. Leksema širdis daugelyje junginių tvirtai „suaugo“ su kitu dėmeniu ir tapo epiteto dalis

(mano širdele, močiutė širdelė ir pan.). Žmogaus ir širdies (visumos ir dalies santykių) semantiką

nusakantys AJ rodo širdingumą ir nuo jo neatsiejamą pagarbą kaip vienus svarbiausių lietuvio tautinio

charakterio bruožų, o „<...> pagarba kaip vertybė būdinga europietiškas vertybes ir tradicijas

puoselėjančioms tautoms“ (Repšienė, 2007, 247). Kaip opozicija dvasiniams dalykams visada

pateikiami materialieji, realizuojami kad ir junginyje v i r š in inko p i l vas , turinčiame ryškų socialinio

protesto atspalvį. Šiuo atveju visumą ir dalį atspindinčiame junginyje tarp abiejų jo dėmenų

pabrėžiamas materialus ryšys.

Kita didelė grupė dainų tekstuose yra junginių, kurių priklausomuoju dėmeniu

pasakomas augalas ar kitas konkretus daiktas (t. y. turinčių pasyvųjį posesorių), pvz.: kopūsto lapas,

klevo lapelis, ievos žiedeliai, karietos langelis ir pan.

O po čėso daržą ėjo, / Po kopūs to lapą ėmė, – / Norėjo (Jš. 387). – Dėl ruge l ių

l a i ške l ių , / Dėl kv i e te l i ų že lmenų , / O po čėso daržą ėjo (Jš. 387). – Atsišluostyki / Klevo

lapel iu , / O ne mano kuskele (Jš. 259). Vai, šąla bąla / Baltos i evos ž i ede l ia i (Jš. 159). Šitos

l i epel ės / Žali l apel ia i / Bus mano pagalvėlis (Bs. 215). Aš pasibraukčiau / puš i es šakel ių /

87

Pačiųjų viršūnėlių / Žirgeliui abrakėlio (Bs. 143). Alyvė l ės juodos vuogos / Žemyn šakas lenkia

(Bs. 73). Ne aš pramyniau / P ievos žo l e l ę , / Ne aš pabaidžiau / Bėrus žirgelius (Bs. 277).

Grabo l en t e l ė – mano sesulėlė, / Grabo sk i edrantė l ė – Mano pasekėjėlė

(Jš. 559). Kad aš ant laivo stovėjau, / La ivo duružes dundinau (Bs. 217). Nepravėrė kar i e tos

l ange l į , / Suplėkino geltoną kaselę (Bs. 261).

Kaip matyti, didžioji dauguma atributų įvardija augalus, daug rečiau jais nusakomi

konkretūs daiktai. Sąsajos su gamta rodo jausmingumą, emocionalumą, kurie priskiriami dvasinėms

savybėms. Tai kiek patvirtintų išvadą, kad lietuviui svarbesnės dvasinės ypatybės nei buitiniai,

materialiniai dalykai (Gudavičius, 2007, 163). Šių AJ kilmininkas taip pat kartais pakeičiamas

įvardžiu, jo reikšmė paaiškėja iš konteksto, pvz.: tavo [serbentos] šaknelės, jo [dvarelio] langeliai ir

pan.

Numynios t avo[serbentos] šakneles , / Nulaužys t avo šakel es (Jš. 623). Ant jų,

tenai vaikščiodamas, / Savo[gandro] snapu jas rankiodamas (Bs. 287). Po stikliniais jo [dvarelio]

l ange l ia i s / Žolynėlius sėsiu (Jš. 281). Vai, kas tuos berže l ius pakirs pakirs / Ir j ų jų šakel es

parinks parinks? (Bs. 81).

AJ dėmenys reiškia visumą ir jos dalį ir tada, kai priklausomuoju dėmeniu nusakoma

vieta, o pagrindiniu – tos vietos dalis, pvz.: jūrelių dugnelis / kraštelis, ežero kraštas, liepelės viršūnėlė

ir kt.

– O aš įmečiau / Tą vainikėlį / Į j ūre l ių dugne l į (Jš. 165). Primuš gromatėlę / Prie

v i r šaus skrynelės , / Užmaus žiedužėlį / Ant baltų rankelių ! (Jš. 555). Ant ežero kraš to /

Pelėdėlė gėrė (Jš. 115). Brolyti mano, / Jaunasis mano, / Jok ant j ū r ių kraš t e l io (Jš. 315). Kad aš

būčiau negulėjus / Ant g rabutės37

k ranto (Jš. 673). Ant Nemuno kran te l io / Dvi ulbeli ulbėjo

(Bs. 63). Ant Dunojaus kran tuž io , / Ant kran to Dunojė l io (Bs. 47). – Pūskie, šiaurus vėjeli, /

Artyn mar ių kraš t e l io (Bs. 59). Ant j ūruž ių kran te l io , / Ant gilaus Dunojėlio (Bs. 49).

Pastačiau viedrelius / Ant upės k rante l io , / Ant geltonų smiltelių (Bs. 87). Bu’o nuneštie, / Bu’o

inmestie / In maruž ių dugnel į (Bs. 241). In l i epe l ės v i ršūnėlę / Vainikai kabinta (Bs. 255).

Kaip matome, šių junginių atributais dažniausia pasakomi bendriniai ar tikriniai vandens

telkinių pavadinimai, o pagrindinis dėmuo juos sukonkretina nurodydamas tikslią vietą, kuri paprastai

yra dugnas arba krantas. Tačiau iš konteksto aišku, kad apie konkrečią vietą dainose kalbama retai, o

tokiais junginiais linkstama nusakyti begalybę ir nepasiekiamybę. Kitaip tariant, šiais junginiais

vaizdas hiperbolizuojamas.

Neryškią visumos ir dalies reikšmę turi AJ, kurie pasako produkto, daikto, reiškinio ir jo

kilmės, šaltinio santykį. Jų atributu gali eiti ir daiktavardžio kilmininkas, ir įvardis, pvz.: ožio kailis,

miežio grūdas, beržo rykštė ir kt.

Kepurėlė vienų kiaunių, / Kad pažiūriu – ož io ka i l i o (Jš. 223). Žada tėvas dukrytėlei /

Alutį daryti: / Iš pusantro miež io grūdo / Penkias bačkas pyvo (Jš. 253). Nusieičiau į beržyną, /

37

Grabutė (grabė) – griovys.

88

Pasilaužčiau beržo rykš t ę (Jš. 153). O ši žalia ber žo rykš t ė / Pabudys anksti (Bs. 55). Aš iš

t avo skūros / Šiūbą pasiūdinsiu (Bs. 113).

Sąlygiškai prie šių junginių šliejasi ir AJ, kurių pagrindinio dėmens pozicijoje eina

daiktavardis kapas. Priklausomasis dėmuo reiškiamas daiktavardžio kilmininku ar įvardžiu, pvz.: jos

kapelis, mano kapas.

Ant j o s [mergužėlės] kape l io / Žalia žolelė, / Ant viršūnėlės / Ryto raselė (Jš. 187).

Išauš šilta vasarėlė, / Išgins broliai žirgužėlius, / Lankys sesės kape l į (Jš. 345). Gale mano kapo ,

/ Gale kapalėlio / Išdygo diegas, / Navatni žolelė (Jš. 559).

Lietuvių liaudies dainoms (ypač A. Juškos rinktinėje) tokie junginiai labai būdingi. Nors

jie ne visai tipiškai išreiškia daikto, reiškinio ir jo kilmės, šaltinio santykius, vis dėlto logiškiausia

minimus junginius būtų skirti būtent šiai rūšiai. Kalbant apie dainų žanrus, minimi AJ yra tipiškiausios

karinių-istorinių dainų konstrukcijos, nors jų nemažai ir kitose dainose, ypač baladėse. Vadinasi, viena

vertus, dainose mirties tema metaforiškai koduojama (plačiau žr. 3.1.1. skyrių), kita vertus –

įvardinama su būdingu kaimo žmogui tiesmukumu, nes dainos, kaip ir kiti tautosakos žanrai, atspindi

stilizuotą šnekamąją kalbą.

3.3.1.2. Asmens ir abstrakčių esybių santykiai

Pagal tai, ką žymi posesoriaus valdomas daiktas, šiuos AJ smulkiau dar galima skirti į: a)

psichines („kūno viduje esančias“) savybes; b) kūno dalių ir vidaus organų veiklai būdingas savybes;

c) fizines savybes; d) socialines savybes; e) laikinąsias savybes (Bučienė, 2004, 16–17).

Jau rašyta, kad tirtoje medžiagoje tokių junginių yra, bet jie negausūs (jų vartojimo

dažnumas kiek didesnis nei 20%). Iš išvardintųjų porūšių pavyzdžių dainose rasta daugeliui, išskyrus

valdomo posesoriaus žymimas fizines asmens savybes.

Kiek dažnesni žmogaus psichines savybes reiškiantys junginiai. Jų priklausomasis dėmuo

reiškiamas ir daiktavardžio, ir nesubstitucinio asmeninio įvardžio kilmininku (dažniau), pvz.: jos

išmintėlė, jos dūšia, mergų natūra ir kt.

Nepaimsi Dievo sūdą / Anei kožną žmogaus būdą (Jš. 43). Svečių šalelėj / Rūstūs

žmoneliai, / Atšiauri j ų ma lonė (Jš. 373). Aš įsitaisiau / Naujas stakleles / Iš savo i šmonėl io

(Jš. 583). Kaip tos plunksnelės papuro, / Atsimainė mergų natūra (Jš. 43). Tai ji to nedarys, / Graži

j o s i šmin tė l ė (Bs. 41). Kaip raselė balta / Jos dūš ia nekalta (Bs.145).

Gausesnė grupė dainose – priklausymo junginiai, kurių posesorius reiškia laikinąsias

savybes, pvz.: žmonių šlovė, mano vargelis, savo dalia, mano nelaimė ir pan.

89

Kožnam duoda kitą vardą, / Tai vis žmon ių š lov ę ardo (Jš. 43). O kai parvirto / Tik

pusketvirto – / Tai mano nečės t ė l i s38

(Jš. 331). Kad jos tas bėdas pažintų, / Savo nesčėsčių

neverktų (Jš. 43). Tu prapuldei / Savo didžią dal ią / Vis per savo / Didelę savalią (Jš. 297). O kad

ėjau viešu keleliu, / M ano varge l i s vidury kelio (Jš. 445). Tu per savo / Didelį l iu s t e l į /

Nutrotijai / Savo didžią dalią (Jš. 297). Ne vienai dienai, / Nei valandėlei, – / Visam t avo amžel iu i

(Jš. 357). Gegužėle, ko kukuoji:/ Ar mano vargus rokuoji? (Bs. 187).

Retai vartojami AJ, kurių posesoriai žymi kūno dalių ir vidaus organų veiklai būdingas

savybes (b) ir socialines savybes (d), pvz.: gegutės balsas, mano vardelis, mergų kalbelės.

(b) Ko aš giedosiu / Anksti rytelį, – / Artojai draudė / Mano bal se l į (Jš. 79). Ar

gegu tės ba lsas , / Ar mažų paukštelių, / Vai, ar mano motinėlė / Išminties mokina? (Bs. 233). – Vai,

tai mano žiedelis, / Negrįš mano bernelis, / Krint mano ašarė l ės (Bs. 111). Kaip krint ašaros

merge lės , / Kad nuima vainikėlį (Bs. 37).

(d) Kai neprišauksi / Mano varde l io , / Šauk t ėvo pavardėlės (Jš. 559). Iš aukselio

žiedelis bekaldoma / Ir mano varde l i s berašoma (Bs. 249). Sustok, ženteli, mano sūneli, / N’atbok

mergų ka lbe l ės (Bs. 225).

Retas pastarųjų junginių vartojimas patvirtina, kad liaudžiai buvo būdinga prietaringai

slėpti savo vardą ir kitas asmenines savybes siekiant apsisaugoti nuo piktų dvasių ir negerų akių

(Sauka, 2007, 68). Prietaringumu galima paaiškinti ir dažnesnį laikinąsias ypatybes reiškiančių

junginių vartojimą – kiekvieną svarbesnį žmogaus žingsnį, sumanymą lydėjo neramumas ir iš baimės

kilęs atsargumas (Sauka, 2007, 68). Labai tikėta antgamtinėmis galiomis, nuo kurių priklausė

žmogaus likimas, laimė, nelaimė, vargas ir pan. Tokie bruožai savitai apibūdina lietuvio žmogaus

pasaulėjautą: lietuviai linkę iškelti ne tik išorinius asmenybės bruožus, bet kreipti dėmesį ir į psichines

savybes – vertinamas protas, išmintis. Kitas dalykas – prietaringumas, atsargumas ir orientacija į

transcendentines galias, galimai lemiančias žmogaus gyvenimo pakilimus ir nuopuolius.

3.3.1.3. Pasyvaus posesoriaus ir abstrakčių esybių santykiai

Neatskiriamaisiais pasyviojo posesoriaus daiktais gali eiti ir abstraktūs dalykai. Šių AJ

pagrindinis dėmuo – pasyvus, o atributu nusakoma abstrakti sąvoka. Lietuvių liaudies dainų rinktinėse

aptariamų junginių rasta tik keli, pvz.: plieno balselis, klevo balselis.

Skamba mano dalgelis / P l i eno bal se l iu (Jš. 699). Skamba mano grėblelis / Klevo

ba lse l iu (Jš. 699). Tai [yra] sunkumai b jaurumai nuometė l io , / Lengvumai gražumai

va in i kė l io (Bs. 109).

Lietuvių liaudies dainose objektai ir subjektai dažniausia apibūdinami tiesiogiai, t. y.

38

Nečėstis (neščėstis) – nelaimė.

90

jų bruožai nusakomi pažymint vieną kurią ypatybę, plg.: skaistumas veido ir skaistus veidas. O reikšti

ypatybę kaip priklausymą dainoms visai nebūdinga, taigi nenuostabu, kad tokie abstraktai čia labai

reti.

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, galima teigti, kad neatskiriamojo priklausymo AJ,

dainose labiausia siekiama pateikti visumą ir dalį nusakančius santykius. Posesoriaus aktyvumas /

pasyvumas tiesiogiai priklauso nuo apdainuojamo dalyko, būdingo vienai kuriai dainų teminei grupei.

Didžiausias dėmesys skiriamas žmogui kaip visumai, todėl svarbios ir jo atskiros dalys. Akcentuojama

leksema širdis, kurios semantika leidžia lietuvio pasaulėvaizdyje įžvelgti širdingumo ir pagarbos kitam

žmogui bruožų. Pasyviuoju posesoriumi einančių augalus reiškiančių konceptų persvara prieš

daiktiškuosius rodo polinkį į dvasines, o ne materialiąsias vertybes. Žymiai retesni asmens ir

abstrakčių dalykų santykius rodantys junginiai galimai reiškia prietaringumą ir tikėjimą už žmogų

galingesnėmis jėgomis. Reti pasyvaus posesoriaus ir abstrakčių esybių santykius rodantys AJ ir visai

nevartojami absraktaus posesoriaus ir abstrakčių esybių santykių AJ patvirtina hipotezę dėl liaudies

dainoms būdingo konkretumo ir abstraktų vengimo.

3.3.2. Atskiriamojo priklausymo atributiniai junginiai

Atskiriamojo priklausymo AJ nurodomas juridinis priklausymas, suprantamas kaip atskiro

daikto nefizinė sąsaja su kitu daiktu. Lietuvių liaudies dainų tekstuose šie junginiai vartojami gana

gausiai (64% ir 55%) (žr. 7 diagramą). Šios rūšies AJ pasiskirstymas pagal porūšius matyti 10

diagramoje.

52%

7%

39%

2%

67%

2%

29%

2%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

Giminystės

santykiai

Pavaldumo

santykiai

Nuosavybės

santykiai

Autorystės

santykiai

A.Juška J.Basanavičius

10 diagrama. Atskiriamojo priklausymo AJ pasiskirstymas pagal rūšis

Iš diagramos matyti, kad dainoms būdingiausi giminystės santykius nusakantys AJ

(sudaro 52% A. Juškos ir 67% J. Basanavičiaus rinktinėse). Kiek rečiau vartojami nuosavybės santykių

AJ (39% ir 29%), pavaldumo (tarnybiniai) ir autorystės santykiai dainose rečiausi – pavaldumo

91

santykius žymintys AJ apima 7% A. Juškos ir 2% J. Basanavičiaus rinktinėse ištirtų atskiriamojo

priklausymo junginių, autorystės santykius reiškiančių AJ vartojimo dažnumas tirtoje medžiagoje

tesiekia 2%.

3.3.2.1. Giminystės santykiai

Šių AJ pagrindinis dėmuo reiškiamas giminystės sąvokas nusakančiais daiktavardžiais.

Priklausomojo dėmens pozicijoje gali būti: a) giminystės sąvokas žymintys daiktavardžiai; b) kiti

tikriniai ar bendriniai asmenų pavadinimai (Bučienė, 2004, 18).

Lietuvių liaudies dainų tekstuose ir pagrindiniu, ir priklausomuoju dėmenimis paprastai

eina giminystės pavadinimai. Didžiausią grupę sudaro AJ, kurių atributas išreikštas asmeninio įvardžio

kilmininku (1), daiktavardžio kilminku išreikštų mažiau (2), pvz.: tavo dukrelė, mano motinėlė,

močiutės dukrelė ir pan.

(1 ) Kelki, mūsų sesužė l e , / Kelki mūsų lelijėle, / Taisyk naujas stakleles (Jš. 345).

Pagręž žirgelis žiemų šalelę, / Girdž, – mano pane lė vargely auga (Jš. 31). Bro ly t i mano , /

Jaunasis mano, / Jok ant jūrių kraštelio (Jš. 315). Ąžuolo kryželis - / Tai mano tėvelis, / Juoda žemelė -

/ Mano mot inė l ė (Jš. 559). Mano bro le l ia i / Ne smuikorėliai, – / Laukelių artojėliai (Jš. 315).

Aš žėlavosiu / Savo merge lės / Dvejus trejus metelius (Jš. 271). Aš išojau į vaiskelį / Ir palikau

savo pačią (Jš. 211). Aukštoj margoj karčemėlėj / Šoka mano bernužėl i s (Bs. 237). O ant

balselio, ant alasėlio / Būtų mano dukrel ė (Bs. 115). Mano vyras jau sušniuro, / Jis, parėjęs

viens namon, / Bimbt, atsigul kamaroj (Bs. 95). Vai, aš insakiau savo berne l iu i / Rudenužį atjotie

(Bs. 99).

(2) Paviliojo kavalierius / Močiutės dukre l ę (Jš. 217). O tai, tai įtiksi ? / Anytėlei, /

Anytai, bernel io / Mot inėl e i (Jš. 493). Ui, ui, ui, pavargo / Tėve l io sūnel i s , pavargo (Jš. 165).

Ten vaikščiojo uliavojo / Moč iu t ės dukrel ė (Bs. 73). Kol iškukavo / Tėvo dukrel ę , / Senos

močiutės / Pasiuntinėlę (Bs. 307).

Nors tokių junginių rasta nemažai, vis dėlto matyti, kad įprasčiausi ir nuolat

pasikartojantys junginiai yra močiutės dukrelė ir tėvelio sūnelis, semantiškai įvairesnių konstrukcijų

nerasta.

Reikia pažymėti, kad dainose gausu asmeniniu įvardžiu mano išreikštų atributų, kurie su

pagrindiniu dėmeniu sudaro kreipinį (berneli mano, mergele mano, mano tėveli / broleli ir kt.). Tokia

formulė (t. y. mano + kreipinys) vartojama, kai kreipiamasi į artimą žmogų (Kerbelytė, 2005, 53).

Taigi lietuviai dainose kreipiasi į pačius artimiausius žmones, ryšį sustiprina kreipinio forma,

artimumą – įvardis mano. Dėl ekspresijos vartojama atributo inversija sustiprina įspūdį. Iš čia

suminėtų šių junginių ypatumų galima spręsti apie lietuviui nesvetimą meilę ir pagarbą artimui.

Kitą grupę giminystės pavadinimų dainose sudaro junginiai, kurių atributas reiškiamas

kitais bendriniais ar tikriniais (ne giminystės sąvokomis einančiais) daiktavardžiais, tačiau šie AJ

nedažni, pvz.: žmonių žentelis, medinčiaus sūnus, sesuo artojaus, akmono vaikas ir pan.

92

O kad aš jojau / Į būro kiemą / Pas Ankmono mergužė l ę (Jš. 555). Mano mieli

vaikeliai / Vaike l ia i s i ra tos (Jš. 509). O ne muselė / Buvo panelė, – / Ba jorai č io mergelė

(Jš. 57). O kai reiks man būt / Žmonių žente l iu (Jš. 241). Ir atjoja bernelis, / Tas bagoč iaus

sūnel i s (Bs. 53). Buvo sesuo ar to jaus , / Ne karužės kirtojaus (Bs. 43). Auga kaime mergelės – /

Vis bus žmonių mar te l ės (Bs. 25). Ne koks ponaitis, ne bajoraitis – / Baudž iaunyko sūnel i s

(Bs. 225). O kaip aš paaugau / In žmonių vyrel ius (Bs. 231). Kas perkalbėjo tavo širdelę? / Ar tik

ans šelmis, / Med inčiaus sūnus , / Giružės valdonėlis? (Bs. 59). Vieną davė vaitui, / Antrą –

artojėliui, / O šią trečią dukterėlę - / Už akmono va iko (Bs. 121).

Prie pastarosios rūšies junginių priskiriami ir tie, kurių posesorius – ne asmuo, o kitos

gyvos būtybės, bet tik pora tokių pavyzdžių rasta A. Juškos rinktinės dainose:

Bėgioj vaikai pelėdos, / Gražūs va ika i p el ėdos (Jš. 199). Gale lauko stuobrelis, /

Margo gen io va i kel ia i , / Įsilipčiau, išsiimčiau (Jš. 387).

3.3.2.2. Pavaldumo santykiai

Pavaldumo AJ nurodomi asmenų kaip pareigūnų ir organizacijų pavaldumo santykiai.

LKG III skiriami keli smulkesni jų porūšiai: a) abu AJ dėmenys žymi asmenis: priklausomuoju jų

dėmeniu paprastai reiškiamas aukštesnės padėties asmuo, o pagrindiniu – jam pavaldus asmuo

(karaliaus vežėjas); b) priklausomasis dėmuo žymi organizaciją ar įstaigą, priklausomasis – jos vadovą

ar vadovybę (Lietuvos kunigaikštis), c) priklausomuoju dėmeniu nurodoma organizacija, pagrindiniu –

jos padalinys ar nariai (pirmos klasės mokinys) (LKG III, 1976, 190).

Lietuvių liaudies dainose šių AJ, kaip minėta, nedaug. Po keletą pavyzdžių rasta

pirmiems dviems porūšiams iliustruoti. Pirmuoju atveju pagrindinio dėmens pozicijoje dažnai eina

daiktavardis tarnas:

(a) Ir kunigai, D ievo tarna i , / Nuo apkalbos nėra valni (Jš. 43). Kunigėlis, d ievo

t a rnas , / Nuo apkalbos nėra valnas (Jš. 375). Ir atjojo daug ponų, / Vis kara l i aus bajorų

(Bs. 183).

Pateiktuose pavyzdžiuose atributai rodo, kam yra pavaldus pagrindiniu dėmeniu

įvardytas asmuo. Dažni AJ, kurių atributais eina žodis Dievas. Čia, skirtingai nei socialinės krypties

dainose (žr. toliau šį skyrių), išreiškiamas ne protestas, pasipiktinimas, bet atvirkščiai –

nusižeminimas, atsidavimas.

(b) Ponia esmu viso sv i e to , / Kur nulėksiu, čia man vieta (Jš. 277). O kas jąją pagaus,

/ Bus švabų kara l ius (Jš. 205). Ai tu dievai visagalis, / Tu d i evs visų gyv ių (Jš. 473).

Atskirai reikėtų minėti pareigas rodančius AJ, kurių priklausomasis dėmuo reiškiamas

asmeninio įvardžio kilmininku. Tai aptariamiems junginiams suteikia nuosavybės atspalvį

(Pirštelytė, 2011, 44), pvz.:

93

O Kaniušas, didis ponas, / Mūs valdonu buvo (Jš. 433). Atein kunigs per bažnyčią, / O

j o t a rnas per bobnyčią (Jš. 375). Ir atjojo lenkų ponai, / Mūs kara l iaus edelmonai (Jš. 109).

Tarnai mano mylimi, / Nedarykit man melą (Bs. 45). Ponas didei supyko, / Savo

va i ską palikęs (Bs. 41).

Žodžių ponas, tarnas vartojimas bet kurio dėmens pozicijoje turi istorinį atspalvį. Tokie

AJ sąlygoti tuometinės socialinės situacijos, taigi būdingiausi socialinės krypties dainoms39

. D. Sauka

teigia, kad, nors apskritai dainos alsuoja optimizmu, o buitis jose gerokai pagražinta, vis dėlto valstietis

suvokia, kad už tos idealizuotos erdvės ribų yra dvaras, dvaro prievaizdas ir ponas, nuo kurių jis yra

priklausomas (Sauka, 2007, 166). Tačiau tiesioginė jų priešprieša beveik niekur neįvardinama –

konkrečios reikšmės numanomos iš paties žodžio tarnas reikšmės.

3.3.2.3. Nuosavybės santykiai

Nuosavybės santykius žymi AJ, kurių pagrindinis dėmuo rodo daiktą, o priklausomasis –

asmenį, kuriam tas daiktas priklauso. Čia labai svarbus posesoriaus aktyvumas / pasyvumas –

valdomas posesoriaus daiktas dažniausia esti pasyvus (kartais ir aktyvus, bet ne asmuo) ir neturi

požymio „pastovus“ (Bučienė, 2004, 19).

Nagrinėtoje medžiagoje tokių junginių daug – pagal vartojimo dažnumą jie yra antroje

vietoje po giminystės santykius apibūdinančių AJ (žr. 9 diagramą) Tiriamoje medžiagoje priklausymo

santykiai vienodai dažnai reiškiami daiktavardžio kilmininku ir savybiniais įvardžiais. Dažniau

vartojami AJ, kuriais nurodomas valdomasis daiktas yra pasyvus, pvz.:

Aš paskleidžiau linelius / Ant t e tuš io laukel io (Jš. 159). O tai nelygios / Uošve lės

l ankos (Jš. 241). Aš įdžioviau rugelius / t e tuš io jau je l ę (Jš. 159). Ei, sėsiv, sėsiv / Tėvo

daržel y / Po stilkiniu langeliu (Jš. 147). Po močiutės var t e l ia i s / Augo žalia liepelė (Jš. 583).

Tavo dukrelė, / Balta lelijėlė, / Kazokėl ių žemelė j (Jš. 667). Ant t ėve l io didžio dvaro / Žalias

beržynėlis (Bs. 71). Kad aš jojau per laukelį, / Per vuošve l io d i rve lę , / Pro vyšnių naują sodą

(Bs. 79). – Toliau toliau, bėri žirgai, / Per šią visą Lenkų žemę (Bs. 37). Rūtele žalioji, jau

prapuolėm, / Iš Lietuvos krašto išvaryti, / Prūsokų mand ieroms aprėdyti! (Bs. 35).

Skamba mano dalgel i s / Plieno balseliu, / Skamba mano grėble l i s / Klevo

balseliu (Jš. 699). Kas už j ūsų kepurėl ę - / Du muštinėliu! (Jš. 693). – Vai, tai mano ž i ede l i s , /

Negrįš mano bernelis, / Krint mano ašarėlės (Bs. 111). Šitos liepelės / Žali lapeliai / Bus mano

pagalvė l i s (Bs. 215). Priimink mane jauną / Ant savo dvare l io (Bs. 155).

Dainose rasta junginių, kuriuose nurodomas valdomasis daiktas yra aktyvus. Pastarieji

AJ reiškiami tik įvardžio kilmininku, pvz.: mano višta, mano jautis ir pan.

Mano v i š ta po sodelį / Viščius vadžioja – / Baltuosius, geltonus, mėlynus (Jš. 321). Aš

turiu kurą, reiks man ožio, / Mano ožys ilga barzda (Jš. 303). Aš turiu ožį, reiks man ožkos, / Ma no

ožka didžio pieno (Jš. 303). Aš turiu ožką, reiks man avies, / Mano av i s ilgų vilnų (Jš. 303). Aš

turiu avį, reiks man jaučio, / Mano jau t i s skleistaragis (Jš. 303). Aš turiu karvę, reiks man žirgo, /

39

Dėl termino žr. Sauka, 2007, 166.

94

Mano ž i rgas eidininkas40

(Bs. 303). Lauke lyja, rasa krinta / Ant mano ž i rge l io (Bs. 77). – Vai

mergele lelijėle, / Mažas mano ž i rgužė l i s / Nepaneš abiejų raitų (Bs. 79).

Kaip matyti iš pagrindiniu dėmeniu einančių žodžių, dažniausia šių AJ atributas pažymi

kokį nors savo laikomą naminį galviją. Leksinis žodžio fonas rodo, kad ne nuosavybės atspalvis čia

yra stipriusias – paprastai norima nusakyti vieną kurią esminę ar neįprastą gyvo padaro ypatybę.

3.3.2.4. Autorystės santykiai

Šių AJ dėmenys rodo atlikėją ir jo veiksmo rezultatą. Posesorius čia gali būti nusakytas

tikriniu ar bendriniu daiktavardžiu, rodančiu asmenį ar kitą gyvą būtybę (Bučienė, 2004, 20). LKG III

šie junginiai aptariami prie nuosavybės santykius reiškiančių junginių (LKG III, 1976, 191).

Lietuvių liaudies dainoms tokie junginiai nebūdingi – rinktinėse rasta tik po kelis šio

parūšio AJ pavyzdžius. Posesorius (t. y. autorius) juose nusakytas bendriniu daiktavardžiu, reiškiančiu

ir asmenį, ir kitas gyvas būtybes, pvz.: dainos ubago, tėvelio žodelis ir kt.;

Nebijau nėmaž botago, / Galas tos da inos ubago (Jš. 181). O t ėve l io žodel į /

Širdelėj laikyti, / Tėvužėlio kojeles / Meiliai apkabinti (Jš. 281). Tie prūsokai, tie pagonai, / Iš tų savo

raš tų , / Ištuštin Lietuvos vaikus / Iš tos žemės krašto (Bs. 31). Dagiliai, sniegenos, kad ir ne daikte, /

Nenor savo g i esmės gražiai pabaigtie (Bs. 286).

Pavyzdžiai rodo, kad dainose pabrėžiama ne kolektyvinė, o individuali autorystė.

Apibendrinant priklausymo junginių analizę galima teigti, kad šie AJ dainose nėra nei

labai dažni, nei labai informatyvūs semantiškai. Visumą ir dalį reiškiančiais santykiais išryškinama

materialinių ir dvasinių vertybių opozicija, giminystės santykiai atskleidžia teigiamą požiūrį į tradicinę

lietuvių šeimą, o nuosavybės AJ santykiai ryškesni dėl dainos subjektui ar jo artimiesiems priklausomų

daiktų išaukštinimo. Jie reiškiami daiktavardžio arba įvardžio kilmininku (dažniau). Įvardžiu

reiškiamas posesorius tam tikrais atvejais įgyja nuosavybinį atspalvį. Šiems AJ nebūdingi sinoniminiai

santykiai.

40

Eidininkas – 1) arklys, kuris vienos pusės kojas kelia kartu; 2) greitakojis, ristūnas; 3) geras ėjikas, keliauninkas. –

http://www.lkz.lt/startas.htm.

95

IŠVADOS

1. A. Juškos ir J. Basanavičiaus dainos rinktos iš skirtingų regionų, yra įvairių žanrų, tačiau AJ

vartojimo tendencijos jose panašios. Tai rodo bendruosius AJ vartojimo lietuvių liaudies dainose

polinkius. Vis dėlto skirtingesnės dainų rinkimo vietos galėjo lemti įvairesnių AJ vartojimą

A. Juškos rinktinėje ir gana vienodų atributų dominavimą J. Basanavičiaus surinktose dainose.

2. Dainose dominuoja nusakomieji AJ (73%), rodantys kažkokį esminį apibūdinamojo daikto požymį

ir atskleidžiantys itin šviesią lietuvio pasaulėjautą.

2.1. Tiesiogiai daiktą apibūdinantys AJ labiausia padeda atkurti anuometinio gyvenimo vaizdą.

Dažnumu ir semantiniu spalvingumu išsiskiria grynosios ypatybės AJ (73% ir 70%), kuriais

sukuriamas gražesnis nei tikroviškasis pasaulis, vertinamos gerosios ir blogosios žmogaus

savybės.

2.1.1. Prigimtinės ypatybės būdvardžiais reiškiami atributai parankūs apibūdinant žmogų pagal

išorinius bruožus. Raudona, balta, geltona spalvos labiausia tinka atskleisti mergelės

išoriniam paveikslui (raudoni veideliai), žalios spalvos leksinis laukas rodo glaudų ryšį su

gamtos realijomis (žalia girelė), o margumą nusakančiu atributu linkstama idealizuoti

gyvenamąją aplinką ir išreikšti pasaulio ir žmogaus gyvenimo įvairumą (marga vygelė).

2.1.2. Neprigimtinės ypatybės AJ įprasta vertinti grožį ir protą, gerąsias charakterio savybes

(aukštas protelis, didis groželis (mergelės); geras bernelis). Dainose grožis kaip vertybė

prasmingas tik tada, kai žmogus yra geras ir protingas. Išorinis grožis aktualiausias, kai

kalbama apie moterį, o vyras labiau vertinamas pagal drąsą, dvasines vertybes.

2.2. Netiesiogiai apibūdinti daiktą lietuvių liaudies dainose įprasta konkrečios reikšmės žodžiais.

Ryškiausi ir informatyviausi AJ, kurių atributai reiškia medžiagą (po 52%), išskirtinę ypatybę

(13% ir 19%) ir erdvę (18% ir 17%).

2.2.1. Pagrindinė medžiagos AJ funkcija pasakyti, kad daiktas pagamintas iš labai brangios

medžiagos, todėl itin ryškūs auksą ir kitus tauriuosius metalus įvardijantys atributai (aukso

kilpelės, sidabro naščiai). Taip siekiama idealizuoti pasaulio vaizdą iškeliant ne prabangą, o

lietuviui būdingas paprastumo, darbštumo, praktiškumo savybes (drobės marškinėliai, klevo

žagrelė). Simbolinio junginio rūtų vainikėlis šaknys ir vartosena rodo dorovingos,

nuolankios ir kuklios lietuvės moters stereotipą.

2.2.2. Neįprastus daiktų, žmonių ar gyvų būtybių bruožus perteikia išskirtinės ypatybės AJ.

Vienas iš jų reprezentantų – AJ vargo mergelė – rodo tuomet itin vertinamą paprastumą,

kuklumą, neišrankumą, sietiną su vargingos (vadinasi, geros) žmonos stereotipu. Dar vienas

būdingesnis AJ juodbėris žirgelis palyginimo būdu atskleidžia drąsaus, stipraus ir garbingo

96

vyro požymius. Išskirtinės ypatybės AJ labai ryškus subjektyvumo kriterijus, todėl yra

pagrindo įžvelgti lietuviškos antipatijos ir tolerancijos bruožų (vaitas besmegenis, Dievas

visagalis).

2.2.3. Erdvės AJ nusakomi gamtos objektai (lankos dobilėlis) arba žmonių susitelkimo vietos

(kaimo mergelė, kiemo bernelis). Remiantis šiais AJ galima įžvelgti anuomet dar įprasto

sutelktumo, bendruomeniškumo bruožų.

2.2.4. Saviti veiksmažodinių daiktavardžių AJ (10% ir 15%). Subjektinio atspalvio AJ

dėmesys krypsta į žmogų ir jo jausmus, išgyvenimus, neretai atveriama žmogaus ir gamtos

paralelė (rūtelių žaliavimas, mergelių dainavimas). Objektinio atspalvio junginiais perteikiamas

gyvas, dinamiškas pasaulio vaizdas (kraujo praliejimas). Tikrųjų abstraktų dainose mažai, o

vyraujančiais konkrečiaisiais daiktavardžiais (laukelių artojėlis) paprastai nusakoma žmonių

veiklos sfera. Šie AJ rodo, kad kalbos abstraktėjimas tada dar buvo neįprastas dalykas.

2.2.5. Kai kurioms nusakomųjų AJ reikšmėms būdinga atributo raiškos sinonimika. Medžiagą,

panašumą ir erdvę nusakantys AJ dažniausia reiškiami daiktavardžio kilmininku (žalvario

tiltelis, vargo dienelės, dangaus ponas), tačiau pasitaiko ir santykiniais būdvardžiais

išreikštų atributų (varinis tiltelis, vargingos dienelės, laukinės antys). Tai aiškintina

specifinėmis dainų žanro ypatybėmis – kilmininką linkstama rinktis dėl stilistinio efekto, o

pagrindinė priesagos –inis būdvardžių vartojimo priežastis – rimas.

3. Turtinga semantika pasižymi antraeilio apibūdinimo AJ (6% ir 5%) (pati Kasiulė, tarnaitė

mergelė). Iš daugelio jų potipių dažniausi priedėliais einantys nuolatiniai metaforiniai epitetai

(mergelė lelijėlė,bernelis dobilėlis) ne tik reprezentuoja dainų meninį stilių, bet teikia informacijos

apie tarpusavio santykius. Nors jais iš esmės nusakomi jautraus ir dėmesingo, gerbiančio senolių

patirtį žmogaus bruožai (močiutė širdelė), tačiau kartu išreiškiamas ir neigiamas požiūris į kitaip

gyvenančius (slinka Ona, vyras girtuolėlis), kitataučius (prūsokai pagonai), kontekstas išryškina

polinkį aukštinti save.

4. Priklausymo AJ dainose nedažni (21% ir 22%). Dominuoja atskiriamojo priklausymo AJ, per

visumą ir dalį, t. y. žmogų ir (dažniausia) jo širdį, rankas išreiškiantys meilę ir supratimą tarp

artimųjų (močiutės širdelė, tėvelio rankelės). Kaip opozicicija šioms sakralizuotoms kūno dalims,

ryškinančioms dvasines vertybes, pateikiami materialaus gyvenimo realijas nusakantys ir ryškų

socialinio protesto atspalvį turintys atributai (viršininko pilvas). Neatskiriamojo priklausymo

porūšis ryškus giminystės santykiais tarp AJ dėmenų – dominuoja tradicinės keturnarės šeimos

narių sąvokas žymintys atributai (tėvelio sūnelis, močiutės dukrelė, mūsų sesužėlė, mano brolelis).

5. Dainose dominuojanti postpozicinė atributo vartosena vienais atvejais sąlygota specifinių dainų

ypatybių, kitais atvejais – stilistinės intencijos. Žymėtosios raiškos atributui tenka visas semantinis

pasakymo svoris.

97

6. Aiškiausia AJ atskleisti tie lietuvio bruožai, kurie atspindi požiūrį į žmogų ir į darbą. Nuo

darbštumo neatsiejamas atkaklumas ir kantrybė, pareigingumas, atsidavimas ir kt.

7. Gamtos objektus žymintys atributai yra nuoroda į emocingą Lietuvos žmogaus prigimtį. Tai

patvirtintų ir žmonių kalbinėje sąmonėje fiksuotas emocinis vertinimas, kurio sema turi formaliąją

raišką – maloninius-mažybinius afiksus (žaliukėlis, deimantužių), ryškiausia išreikštus lietuvių

liaudies dainose.

98

LITERATŪRA

1. A l ek s yn as K . Lietuvių liaudies dainų kalbinės stilistinės ypatybės // Literatūra ir kalba. T. XI.

V., 1971. P. 7–277.

2. A l i ūk a i t ė D . Gotų dainų tekstai: kalbinio identiteto aspektas // Tekstas: lingvistika ir poetika.

Š., 2005. P. 5–6.

3. A m br az as V . Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai// Lietuvių

kalbotyros klausimai. 1986. T. 25. P. 4–44.

4. A n d r iu k a i t i en ė I . Spalvos sąvoka ir pavadinimai lietuvių kalboje // Lietuvių kalbotyros

klausimai. T. 36. V., 1996. P. 162–165.

5. A n d r iu k a i t i en ė I . Spalvos įvaizdis A. Juškos „Lietuviškose svotbinėse dainose“ // Lietuvių

kalbotyros klausimai. T. 38. V., 1997. P. 173–179.

6. A n gl i ck i en ė L. Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. K., 2006.

7. Ba l k ev ič iu s J . Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. V., 1963.

8. Bal k ev ič iu s J . Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė. V., 1998.

9. Bal s ev i č iū t ė -Š lek i en ė V. Medžio motyvas Jono Juškaičio poezijoje // Acta humanitarica

universitatis Saulensis. T. 13 (2011). P. 222–228.

10. Ban k au sk a i t ė -S er e ik i en ė G . Medžio simbolika Antano Vaičiulaičio novelėse // Acta

humanitarica universitatis Saulensis. T. 13 (2011). P. 158–171.

11. Bas an av ič iu s J . Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970.

12. Bi t i n i en ė A . Grožinio stiliaus sakinio ilgis // Kalbotyra. 1994. T. 43 (1). P. 22–33.

13. Б yл ы г ин a T . Нeглaгoльныe coчeтaния c poдитeльным пaдeжoм в coвpeмeннoм литoвcкoм

литepaтypнoм языкe // Cлaвянcкoe языкoзнaниe. M., 1959. 217–231.

14. Bu n ev i č i ū t ė L . Atributinių junginių samprata, aprašymo galimybės ir kai kurie požymiai //

Kalbotyra. T. 47 (1) (1998). P. 29–41.

15. Bu n ev i č i ū t ė L . Lietuvių kalbos atributinių junginių semantika // Daktaro disertacija. V.: VPU,

1999.

16. Bu n ev i č i ū t ė L . Atributiniai veiksmažodinių daiktavardžių junginiai // Žmogus ir žodis. Nr.1.

(2000). P. 10–15.

17. Bu n ev i č i ū t ė - Bu či en ė L. Antraeilio pavadinimo atributiniai junginiai // Žmogus ir žodis. Nr.

2. (2001) P. 10–15.

18. Bu č i en ė L . Priklausymo atributiniai junginiai // Kalbotyra. T. 53 (1) (2004). P. 13–23.

99

19. Č ern i au sk a i t ė D . Metaforinis mirties temos kodavimas lietuvių liaudies raudose // Tekstas:

lingvistika ir poetika. Š., 2005. P. 10–11.

20. Či u r l i on yt ė J . Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. V., 1969.

21. D aik t av a rd in i o ju ng i n io t yr i m a i // Lietuvių kalbos gramatikos darbai. T. 4. V., 2006.

22. DLKG – D ab a r t i n ės l i e t uv i ų k a lb os g r am at i k a . Ketvirtasis pataisytas leidimas. V.,

2006.

23. D a mb r i ū nas L. Lietuvių kalbos sintaksė. Čikaga., 1963.

24. D u nd u l i en ė P . Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. V., 2008.

25. D u r ys M. Lietuvių kalbos sintaksė vidurinei mokyklai. K., 1927.

26. G aiv en i s K . , K e in ys S . Kalbotyros terminų žodynas. K., 1990.

27. G i rn iu s J . Lietuviškojo charakterio problema // Lietuvių tautos tapatybė. Tarp realybės ir

utopijos. V., 2007. P. 256–289.

28. G r am at i n ių fu nk c i jų t yr i m ai // Lietuvių kalbos gramatikos darbai. T. 3. V., 2005.

29. G r am at i n ių k a t egor i jų t yr i m a i // Lietuvių kalbos gramatikos darbai. T. 2. V., 2004.

30. G r i gas R . Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo bruožai 2. Nerimą keliančios trajektorijos //

Filosofija, sociologija. Nr. 1 (2003). P. 22–30.

31. G r i gas R . Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų likimas. V., 2009.

32. G u d av i č iu s A . Gretinamoji semantika. Š., 2007.

33. G u d av i č iu s A . Etnolingvistika. Š., 2009.

34. H o lv oe t A . , J u d ž en t i s A . Sintaksinių ryšių tyrimai. V., 2003.

35. Iv i č M . Lingvistikos kryptys. V., 1973.

36. J ab l on sk i s J . Rinktiniai raštai. T. 1. V., 1957.

37. J on yn as A. Lietuvių folkloristika. V., 1984.

38. K a i r ev i č iū t ė I . Reklamos teksto atributiniai junginiai // Magistro darbas. V.: VPU, 2005.

39. K al i n au sk as B . Lietuvių kalbos žodžių junginių sintaksė. V., 1972.

40. K er b e l yt ė B . Tautosakos poetika. K., 2005.

41. K er b e l yt ė B . Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. K., 2011.

42. K etu r ak i en ė E . Medžio simbolika XIX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios

kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę // Acta humanitarica universitatis Saulensis.

T. 13 (2011). P. 136–157.

43. K n iū kš t a P. Priesagos –inis būdvardžiai. V., 1976.

44. K n iū kš t a P . Kalbos vartosena ir tvarkyba. V., 2001.

45. K u r l in ku t ė A . Atributiniai santykiai, jų reiškimas lietuvių patarlėse ir priežodžiuose //

Bakalauro darbas. V.: VPU, 2008.

46. K uzm i ck a i t ė L . Etniniai stereotipai // Filosofija, sociologija Nr. 3(9) (1992). P. 56–58.

100

47. K uzm i ck i s Z. Lietuvių kalbos sntaksė. K., 1931.

48. Labutis V. Kai kurios veiksmažodinių daiktavardžių konstrukcijos su kilmininku // Kalbotyra. T.

26 (1) (1975). P. 25–36.

49. Lab u t i s V . Žodžių junginių problemos. V., 1976a.

50. Lab u t i s V . Lietuvių kalbos sintaksė. V., 1998.

51. Li t u an i s t i n i s Au gus to S ch le i ch e r i o pa l ik i m as . V., 2008.

52. LFCH – Li e t u v ių fo lk lo r o ch r e s to m at i j a . V., 1996.

53. LG – L i t h u an i an G r am mar . V., 1997.

54. LKE – Li e t uv ių k a l bo s en c i k lo p ed i j a . V., 1999.

55. LKG III – L i e t u v i ų k a l bo s g r am at i k a . T. 1–3. V., 1965–1976.

56. LLE – Li e t uv ių l i t e ra t ū r os en c i k l op ed i j a . V., 2001.

57. LSD – L i e t u v i šk os sv o t b i nė s d a i no s (surinko ir užrašė A. Juška). V., 1955.

58. LTA – Li e t uv ių t au tos ako s ap yb r a i ža . V., 1956.

59. LTCH – L i e t uv i ų t au t os ako s ch r e s to m at i j a . V., 1963.

60. M ar c i nk ev i č i enė R . Kolokacija: tyrimo objektas, aspektai, metodai // Lituanistica. Nr. 2 (22).

(1995). P. 40–53.

61. M art in a i t i s M . Namai // Teksto suvokimo testai 9–12 klasei. V., 2006.

62. M asi l io n i s J . Lietuvių kalbos sintaksė. Č., 1985.

63. M ik ul s k as R . Daiktavardinės apozicijos vaidmuo antrinės predikacijos raškoje // Gramatinių

funkcijų prigimtis ir raiška // Acta Salensia. T. 1. V., 2009. P. 99–123.

64. N i emi A. R . Lituanistiniai raštai. Lyginamieji dainų tyrinėjimai. Vinius, 1996.

65. P apau r ė l yt ė - K l ov i en ė S . Lietuvių nacionalinis charakteris lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje:

ar galime vadintis darbščiaisiais pavyduoliais? // Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 8

(2009). P. 244−252.

66. P apau r ė l yt ė - K l ov i en ė S . Kaimyninių tautų atstovai ir jų nacionalinio charakterio specifika

lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje // Lietuvių kalba. Nr. 4 (2010). Prieiga internete:

http://www.lietuviukalba.lt/index.php?id=146.

67. P au l au sk i en ė A. Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos. V, 2006.

68. П ешк ов ский А . М . Русский синтаксис в научном освящении. М., 1956.

69. Pi r š t e l yt ė R . Atributiniai junginiai lietuvių liaudies pasakose. V.: VPU, 2011.

70. П р окоп о вич ъ Н . Н . Словосочетание в современном русском литературном языке. М.,

1966.

71. R epš i en ė R . Lietuvių tautosakos lobynas. V., 2007.

72. R ep š i en ė R . Stereotipų galia: lietuviškojo tapatumo horizontai (istorija ir tradicija) // Lietuvių

tautos tapatybė. Tarp realybės ir utopijos. V., 2007. P. 236–254.

101

73. S auk a D . Tautosakos savitumas ir vertė. V., 1970.

74. S auk a D . Lietuvių tautosaka. V., 2007.

75. S auk a L. Lietuvių vestuvinės dainos // Literatūra ir kalba. T. 9. (1968) 9–285.

76. S auk a L. J. Basanavičius – lietuvių tautosakininkas // Bas an av i č iu s J . Rinktiniai raštai. V.,

1970. P. 869–882.

77. S auk a L. Lietuvių liaudies dainų eilėdara. V., 1978.

78. C eлив ecт po в a O . H . Koнтpacтивнaя cинтaкcичecкaя ceмaнтикa. M., 1990.

79. Si r t au t as V . Sakinio dalys. K., 1981.

80. Si r t au t as V . , G r en da Č . Lietuvių kalbos sintaksė. V., 1988.

81. S k ar dž i us P . Sintaksiniai etiudai // Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1997.

82. Cк pипкя ви чют e Ъ . K вoпpocy o пoпыткe oбocнoвaния пpeпoзиции и пocтпoзиции

пpилaгaтeльнoгo эпитeтa // Kalbotyra. T. 26 (3). (1975) P. 173–182.

83. S ru o ga B . Raštai. T. 6. V., 1957.

84. St ank uv ien ė R . „Vyriškų“ ir „moteriškų“ pasakų analizės aspektai aukštesniajame vidurinės

mokyklos koncentre // Tekstas: forma ir turinys. Š., 1999. P. 51–52.

85. T eko r i en ė D . Bevardės giminės būdvardžiai. V., 1990.

86. V al eck i en ė A. Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. V., 1998.

87. V as i l i au sk i en ė V . Lietuvių kalbos žodžių tvarka XVI–XIX a. Atributinės frazės. V., 2008.

88. V as ke l a i t ė R . Lietuvių kalbos daiktavardiniai junginiai sintaksinių ryšių požiūriu // Acta

linguistica lithuanica. T. 48. V., 2003. P. 143–158;

89. V en cl ov a T . Lietuviškojo stereotipo problema // Lietuvių tautos tapatybė. Tarp realybės ir

utopijos. V., 2007. P. 290–296.

90. Žu p e r k a K. Lietuvių kalbos stilistika. V., 2001.

91. Žv i r gžd as M . Medis Henriko Nagio poezijos peizaže // Acta humanitarica universitatis

Saulensis. T. 13 (2011). P. 176–181.

INTERNETINĖ PRIEIGA

http://www.lkz.lt/startas.htm.

ŠALTINIAI

1. Li e t u v i šk os d a i no s : užrašė Antanas Juška. T. 1. V., 1984.

2. O žk aba l ių d a in os : surinko Jonas Basanavičius. T. 1. V., 1998.

102

Simboliai ir sutartiniai ženklai

N – daiktavardis

Nv – veiksmažodinis daiktavardis

Nadj

– būdvardinis daiktavardis

Nn –vardininkas

Ng – kilmininkas

Nd – naudininkas

Nac – galininkas

Ni- įnagininkas

Nl– vietininkas

Nx – bet kuris linksnis

Adj –būdvardis

Num – skaitvardis

Pron – įvardis

Adv – prieveiksmis

Vf –veiksmažodžio asmenuojamoji forma

Vinf – veiksmažodžio bendratis

Partica – dalyvis

Particp – veikiamasis dalyvis

Partic – neveikiamasis dalyvis

Pad – padalyvis

„→„ – prijungimas

„/“ – opozicijos ženklas

pr – prielinksnis

Šaltinių santrumpos

Jš. – A. Juškos rinktos dainos

Bs. – J. Basanavičiaus rinktos dainos.

103

SANTRAUKA

Baigiamajame magistro darbe „Atributinių junginių semantika lietuvių liaudies dainų

tekstuose“ aptariami ir inventorizuojami lietuvių liaudies dainų atributiniai junginiai, aiškinamasi, kaip

jie atspindi tautinį lietuvių savitumą. Tyrimo sritis – šiuo aspektu dar netirti lietuvių liaudies dainų

tekstai. Pasirinktos itin autentiškos A. Juškos ir J. Basanavičiaus rinktų dainų rinktinės. Darbo

pagrindą sudaro semantinė lietuvių liaudies dainų AJ analizė. Šio darbo tikslas – semantikos aspektu

ištirti AJ lietuvių liaudies dainose, nustatyti jų vartosenos polinkius ir tuo remiantis atskleisti lietuvių

tautos pasaulėvaizdžio bruožus, tautinius strereotipus. Tiriant AJ naudotas analitinis aprašomasis,

gretinamasis ir transformacijos metodai. Darbas gali būti pravartus išsamesnėms žodžių junginių

sintaksės studijoms, tautosakos tyrinėtojams, taip pat mokytojams, dėstantiems tautosaką. Analizė

parodė, kad lietuvių liaudies dainose dominuoja nusakomieji AJ, kurie, nors perteikia idealizuotą

pasaulio vaizdą, iškelia gana kuklią liaudies žmonių prigimtį. Dažniausi grynosios ypatybės junginiai

reiškiami palyginti vienodai, tačiau atskleidžia gana platų ir įvairų atributais nusakomų požymių,

ypatybių spektrą, parodo ilgam įsitvirtinusius moters ir vyro įvaizdžių stereotipus. Netiesiogiai daiktą

apibūdinantys medžiagos AJ perteikia šviesią ir teigiamą lietuvio pasaulėjautą, ryškiausia atskleisti

bruožai, atspindintys požiūrį į žmogų ir į darbą. Pastarieji AJ išsiskiria sinonimine daiktavardžio

kilmininko ir santykinio būdvardžio raiška, kuri turi įtakos dainų stilistikai. Ir nusakomiesiems, ir

priklausymo junginiams būdinga gamtos objektus žyminčių atributų gausa yra nuoroda į emocingą

Lietuvos žmogaus prigimtį. Beveik vienoda AJ vartosena abiejose rinktinėse rodo bendrąsias lietuvių

liaudies dainų AJ vartojimo tendencijas.

104

SUMMARY

The Master paper thesis is titled „Attributive phrases semantic in the texts of Lithuanian

folk songs“. The Lithuanian folk songs texts attributive phrases are categorized and grouped in order to

illustrate their impact to Lithuanian national individuality. The research area was Lithuanian folk songs

texts not yet researched from this angle. Selection of songs collected by A. Juška and J. Basanavičius

was chosen. The Master paper basis comprises the analysis of semantic Lithuanian folk songs

attributive phrases. The aim of this paper is researching attributive phrases in Lithuanian folk songs by

semantic aspect, identification of the usage tendencies and description of peculiarities of the

Lithuanian nation world-view, national stereotypes. Methods of description, comparison and

transformation were used. The paper would be beneficial for further researches of syntactical phrases,

folklore researchers, teachers teaching folklore.

The analysis has revealed that attributive phrases in Lithuanian folk songs dominates

specified phrases indicating idealist world view and uplifts rather simple nature of a commoner. Rather

often absolute peculiarity phrases denote similar notions, they however encompass rather wide and

various peculiarities view by attributes revealing the stereotypes of woman and men images planted

firmly in one’s psyche. Attributive phrases reveal bright and positive Lithuanian inner world view and

one’s attitude to daily works by avoidance of direct and straight descriptions. The vast amount of

attributes denoting natural objects attributable to both descriptive and dependency structures reveals

emotional nature of Lithuanian character. Similar use of attributive phrases in both song selections

shows common tendencies of their usage in Lithuanian folk songs.

105

Priedai

A. Juškos rinktos dainos

3.1. Nusakomieji AJ

3.1.1. Tiesioginio apibūdinimo

3.1.1.1. Grynosios ypatybės AJ

– Atsidėk, sūnuti, ant Dievo valios, / Nežiūrėk panelės didžių kraitelių (6) (31).

Sėdėdama aukštam medy, / Ko gi taipo smūtnai giedi? (277).

– Oi tu, berneli, tu jaunuolėli, / Kai pasidabojai man siratėlei (31).

Žalios rūtelės, geltoni žiedai, – / Josim, broliukai, vandravot svietą (31).

Kai tiktai sutinka, tuoj duoda rankelę, / Džiaugdamasis gavęs mieliausią panelę (37).

Aprink panelę, kur kiek biednesnę, / Siratą, našlaitę arba kiek mažesnę (37).

O tu dievai, kas tai yra, / Kas tie vyrai pigūs yra? (639).

O tu dievai, kas tai yra, / Kas tos mergos brangios yra? (639).

O, aš, atsisėdęs ant širmo žirgelio (2), / Apibėgsiu laukus / Palei tuos upelius (637).

Tyko gardžiųjų čerkelių / Ir gerųjų kąsnelių (37).

Ant tave šaukiuosi / Sunkiuose varguose (49).

Niekas svietui neįteikia, / Ir geriausią žmogų peikia (43).

– Neuvožok, panytėle, / Geriausias bernelis (49).

Taip, kaipo ant lauko žydi / Gražiausias kvietkelis (49).

O tie žiedeliai, / O tie baltieji, / Vedė juodas uogeles (55).

O tos uogelės, / O tos juodosios, / Vynu, midum kvepėjo (55).

Ne aš lakiojau, / Ne aš ten skraidžiau, / Ne aš pabaidžiau / Šėmus jautelius (8) (79).

Juodas debesėlis / Lėkė padangėliu – / Tai lėkė be sparnelių (85).

Čystas vandenėlis (2)/ Srauniu upelėliu – / Tai bėgo be kojelių (85).

Žalioj giružėlėj (10)/ Žalias ąžuolėlis – / Tai augo be tėvelio (85).

O kad pagaučiau, / Gyvą pakarčiau / Į žaliąjį berželį (57).

Ėjo muselė / Didžius miestelius, – / Trys bernyčiai norėjo (57).

Nušalo šalnelė / Geltonus žiedelius, / Nupūtė vėjelis / Žaliuosius lapelius (2)(73).

Nupūtė vėjelis / Žaliuosius lapelius, / Nulaužė vėtrelė / Žalią viršūnėlę (73).

– Ei, kieno, kieno / Žalias kiemelis, / Žalias rūtų darželis (3) (57).

Atėmė mano / Pusrytėlius, / Nuo baltų rankų (4) – / Abrūsėlį (79).

O jis nemokėjo / Anei ryto kelti, / Nei bėro žirgelio (4)/ Gražiai pabalnoti (73).

– Ei tu, dukra, dukra, / Dukrele jaunoji (4), / Kodėl nedainavai / Rudenio dienelę? (73).

Vanikėlį pynė, / Už geltų kaselių (2) / Ant galvelės dėjo (91).

Teka sraunus upelėlis, / Skraidžioj juodas vanagėlis (97).

Ankalniškių vaikai – / Slaunūs kavalieriai, / Slaunūs kavalieriai (91).

Jei gerti nepaliausit, / Nė senos bobos negausit (91).

Jei gerti nepaliausit, / Nė seno vyro negausit (91).

Anksti rytą keldama, / Baltą burną prausdama (97).

Ant ubago pikts liežuvis / Sakė, jogei paleistuvis (43).

– Gerai, sesele, / Išbėgusi, / Jaunas dieneles (3)/ Išnešusi (79).

Pagailėk, dievuliau, / Mano jaunų metų (2), / Mano jaunų metų, / Gražaus augumėlio (73).

106

Dar už tėvo procią dar turi slaunumą, / Prie jaunų berniukų (4) azdabą, gražumą (37).

Bėdos man ženotam, kaip vištai plunksnuotai, / Bėdos man ženotam, kaip vištai plunksnuotai (43).

Juodos uogelės – / Tai ašarėlės, / Balti žiedai – žodeliai (55).

Atbėgo meška, / Didi liekorka, / Uodo sprandą taisyti (55).

– Ei tu, strazde strazduži, / Tu raibasis paukštuži, / Ko rykavai lazdynų krūmely? (73).

– Ei tu, strazdeli, / Puikus paukšteli, / Kodėl negiedi / Anksti rytelį? (79).

Nuleido motušė / Už seno našlelio (2), / Už seno našlelio, / Didžio pijokėlio (73).

Einu į svirną – vis kraujo lašai, / O prie galvelės – vis aštrūs peiliai (67).

Už balto stalelio (4), / Už rincko vynelio, / Už rincko vynelio, / Už margo kruzelio (73).

Stov mergelė patogi, / Mano širdžiai maloni (97).

Vykitės ponaičius, / Lenkų ponus, / Nelabai puikius bajorėlius (79).

Ak, dieve mano mieliausias, / Tėve dangiškas aukščiausias (49).

Ta adyna41

nečėslyva42

, / Čėstis43

mano nežyčlyvas44

(97).

Tik tau reikia balto grabo, / Šešių lentų ąžuolinių (411).

Paklok manei minkštai lovą, / Padėk baltų priegalvėlių (3) (411).

Suprašyki giminėlę, / Artimiausius kaimynėlius (411).

- Nei tau reikia minkštos lovos, / Nei tau baltų priegalvėlių (411).

Neduok broliui baltos rankos (3), / Duoki broliui pyvo gerti (411).

Tu, lokute, / Tu piktoji, / Tu lazdyne sėdi (405).

Skambino savo dantelius, / Ilgą žiemą baidė (405).

Aš nusirausiu / Gelsvus linelius / Ūkanotam rytely (399).

Genys, nulėkęs į girią, / Gilias skyles kirto (405).

Aš išsiausiu / Plonas drobeles (7)/ Pavasario dienelėj (399).

- Tu nesirūpink, / Mano berneli, / Mano rožniais45

darbeliais (3) (399).

Eisiv, seserėle, / Pirkti dimnų sėklužėlių, / Rožniųjų žolynėlių (601).

Tam jaunimėly, / Tame jaunajam, / Šok ir mano mergelė (3) (399).

O ir priėjau, / Ir privandravau / Šią margą karčemėlę (399).

Padainuosiu gražią dainą (2), / Gražią dainą – paukščių vainą (391).

Vilkelis puikus / Vedė ožką šokti, / Ožkelė nabagėlė / Su ragais mosavo (387).

Kukuoj gega ilgauodegė, / Žaliam berže (4) tupėdama, / Leliuška! (387).

Aušta aušrelė / Į žalią lanką (6), / Teka saulelė / Į dobilėlius (381).

Įmokino / Mane motinėlė: / „Neklausyki / Jaunų kareivėlių“ (297).

Nečėslyvos / Tos jaunos mergelės (7), / Kur bernyčių klauso (291).

O kad aš verpiau / Baltus linelius (3), / tai visi sakė: / Ne verpėjėlė (381).

Vienos margi patalėliai, / Antros šilkų priegalvėliai (637).

Į lauką ėjus – / Sunkūs darbeliai (2), / Namo parėjus – / Skaudūs žodeliai (381).

Jei sakyta to neklauso, / Valgys ana duoną sausą (369).

Čia juoda duona, (2) / Nė tos neduoda (377).

Išauš šilta vasarėlė, / Išgins broliai žirgužėlius, / Lankys sesės kapelį (345).

Bepiga augti / Jaunam sūnužėliui / Pas senąjį tėvužėlį (369).

(Kur išleisiu) Ar į margą dvaružėlį (2), / Ar į aukštą kalnelį (3)(345).

Nuo pikto vyro (2), / Nuo girtuoklėlio / Antakužiai mėlyni (357).

Už jūrų marių, / Už vandenėlių, / Į svetimą šalelę (3)(373).

Kunigėli, mokytojau, / Visuomenės lankytojau, / Mes turim visi mylėti, / Atvirą širdį turėti (375).

Kelki, mūsų sesužėle, / Kelki mūsų lelijėle, / Taisyk naujas stakleles (4)(345).

Vai, užkris užkris / Linų laiškelis / Už geltonų kaselių (357).

Svečių šalelėj / Rūstūs žmoneliai, / Atšiauri jų malonė (373).

41

xAdyna – valanda (brus.). - www.lkz.lt/startas.htm

42 xNečėslyvas – nelaimingas (sl.). - www.lkz.lt/startas.htm

43 xČėstis – garbė, pagarba (brus.). - www.lkz.lt/startas.htm

44 xNežyčlyvas – nepalankus (lenk.). - www.lkz.lt/startas.htm

45 Rožnas – roznas: įvairus, skirtingas. – http://www.lkz.lt/startas.htm

107

Parsivesčiau jauną pačią, / Kad pasiūtų tarbą plačią (339).

- Leiski mane į kamarą, / Kur mergaitės jaunos mala (339).

O bene duos arielkėlės / Iš naujosios barilkėlės (339).

Duok lašinių gerą bryzą – / Gausi danguje atpildą (339).

Duok lašinių diktą šmotą, / Kiaulių turi, tai bagota (339).

Graži povo plunksnelė (6)/ Žeme čiužinėjo (337).

Ubags ant marių sėdėjo, / Į baltą žuvį žiūrėjo (341).

Šiaudų kūlį uždegčiau, / Didį dūmą daryčiau (337).

Šaunūs žodeliai (2)/ Tai mane nubarė, / Graudžios ašaros / Tai mane užtarė (331).

Turiu rugelių, / Turiu mieželių / Ir geltonų kvietelių (331).

Čiulba rykau paukščiukai, / Žalios girios (2) mažiukai (2)/ Po tėvelio vyšnelių sodelį (325).

- Ant baslio balti viedrai! / Kur maustysim aukso žiedus? / Ant pirštelių aukso žiedus!(325)

Į svečius nieks jo neprašo, / Puikioj vietoj nesodina (321).

O dar aš turiu jauną bernelį (3), / Gal mane išvaduoti (309).

Laksto meška po lendryną / Žalias lendres laužydama, / Purvus drabstydama (309).

Mano višta po sodelį / Viščius vadžioja – / Baltuosius, geltonus, mėlynus (321).

O ji suverpė / Baltus linelius (2)/ Kaip geltonus šilkelius (315).

Piemenėlis mažas, / Sodžiui užaugintas; / Ansai yra biednas (321).

Marga višta mažučiukė, / Ale kiaušiai kiaušiai, / Tos vištelės kiaušiai (315).

Brolyti mano, / Jaunasis mano, / Jok ant jūrių kraštelio (2)(315).

O jie užarė / Lygius laukelius (2), / Kaip jūres, kaip mareles (315).

Ašarėlių / Gromatėlę piešiau, / Pas jauniausią / Brolužėlį leidau (297).

Aš turiu kurą, reiks man ožio, / Mano ožys ilga barzda (303).

Ašturiu ožį, reiks man ožkos, / Mano ožka didžio pieno (303).

Aš turiu ožką, reiks man avies, / Mano avis ilgų vilnų (303).

O mes gražiai priimsime / Ir teisingai pagirsime, / Kad geros verpėjos esat (287).

O aš mielam tėvužėliui / Vartelius darysiu (281).

Jūsų piktų aps’ėjimų / Gailestis man’ didžiai ima (277).

Eiva mudu / Ant aukšto kalnelio (2), / Pažiūrėsiv / Seselių pulkelio (297).

Tu prapuldei / Savo didžią dalią (2) / Vis per savo / Didelę savalią (3)(297).

[Statyk] Baltus grynus pyragėlius, / Sodink šiuos meilius svetelius (287).

Išimk keptą žąsiuką, / Pridarytą paršiuką, / Statyk alvę midučio, / Ir saldaus gardaus vyno (4)(287).

Randa vyną, saldų midų (3)/ Verpelėj supiltą (509).

Mes pasipjausiv / Lankoj šienelio, / Baltųjų dobilėlių (3)(675).

Krinta byra ašarėlės / Per skaisčius veidelius (627).

Žvrblis, žvirblis / Tur trumpas kojas (271).

Garnys, garnys / Tur ilgą kaklą (271).

Zuikis, zuikis / Tur greitas kojas (271).

Gaidys, gaidys / Tur didžią gerklę (271).

Šinkavau vyną / Ir juodą pyvą, / Ir brangų brangvynėlį (265).

Tas yr svečias geros mados, / Duodas mylėti visados (273).

Tankiai girneles traukiau, / Žalius rugelius (2) maliau (259).

Čėsais apie naują metą / Žmonės smarkų šaltį mato (653).

Šauniosios mergos kaip stirnos/ Kamaroje suka girnas (653).

Linksmos (sesės) dienos šviesios laukia, / Šventą giesmę garsiai šaukia (653).

Aš nusiprausčiau / Baltai burnelę / Sunkiuoju prakaitėliu, / Graudžiosioms ašarėlėms (2)(259).

- Tėveli mano, / Senasis (3) mano, / Nupirk sūneliams / Po kančiukėlį (247).

Pasiklausyčiau, / Ar kukuoja gegelė, / Ar kukuoja raiboji (2)(259).

Palikau mergelę septintų metelių (2), / O savo seselę – margoje vygelėj (229).

Parduočiau korelius / Ir saldų medutį (3), / Vaduočiau bitiną (235).

- Ko verki, mergele, / Aukštame svirnely (3)/ Pas margas skryneles (3), / Pas plonas drobeles (12)?

(235).

108

Kiek darže rūtelių, / Tiek jaunų mergelių (3) (241).

O, aš išjodamas / Į didžią krygelę (2), / palikau mergelę / Septintų metelių (229).

Žiponėlis karmazino, / Kad pažiūriu – rudo milo (223).

Sermėgėlė gelumbinė, / Kad pažiūriu – pilko milo (223).

Kuskužėlė žalių šilkų (3), / Kad pažiūriu – pakulinė (223).

Jauniausia seselė / Labai graudžiai verkė (229).

Garsiai nusižvengė / Bėrasis žirgelis (10)(229).

Tarp šimtų šakelių, / Tarp žalių lapelių (2)/ Išgirdau ne garsą, - / Bitinėlį sugautą / Didelėj nevalioj

(2) (235).

Ei, ūžia gaudžia / Girios medeliai (2), - / Maži mano broleliai (2) (265).

Aš turėjau seną motę (2), / Liepė manei ženytisi (211).

Aš parvesiu jauną pačią, / Kad pasiūtų tarbą plačią (211).

Balta aušružėlė / Beauštanti, / Šviesi saulužėlė / Betekanti (223).

- Ei tu, mote, tu senoji (2), / Kur tu dėsi mano pačią? (211).

- Tavo pati seklyčioje, / Pačioj vyriausioj kerčioje (211).

O kas tau užtvėrė / Naująjį darželį? (229).

Ir sumynė kasninkėlius / Į juodą purvelį (3) (217).

Atgal grįžta į dvarelį / Pas jaunąjį seržantėlį (217).

Jaunos martelės / Ten bemalančios, / Besibarančios (247).

[Jaunos martelės] Ten bemalančios, / Didžią duonelę / Bemažinančios (247).

Jaunos seselės / Ten beaudžiančios, / Bedainuojančios (247).

A kokia tai gegužėlė, / Bo esmu valna paukštelė (277).

Tu per savo / Didelį liustelį46

/ Nutrotijai / Savo didžią dalią (2)(297).\

- Nauja plinta47

brolužėlis / Tai mane nušovė (229).

Pirksiu žėlavėlę / Žaliųjų rūtelių (3) (281).

Neškit žėdna po porą / Plonų linų, ne kiltų (287).

Negailėkis savo žygio, / Veskis su savim vyrą lygų (273).

Stačios akys pelėdos, / Plačios ausys pelėdos (199).

Kumpas snapas pelėdos, / Raibos plunksnos pelėdos (199).

Rudos akys pelėdos, / Didė galva pelėdos (199).

Skaudūs sparnai pelėdos, / Gelsvos kojos pelėdos (199).

Ilgi nagai pelėdos, / Plati šikna pelėdos (199).

Aš siratėlė, / Aš vargdienėlė, / O aš neturiu / Senos močiutės (2)(187).

Mano močiutė / Užtarėjėlė / Jau seniai kai gul / Aukštajam kalnely (5) (187).

Aš nusiginčiau / Šėmuosius jautelius (2), / Aš nuganyčiau / Žalią žolelę (2)(187).

Atlėk gegutė per lauką, / Įtup į žalią liepelę (10) (187).

Atein strielčiukas per lauką, / Atein jaunasis per lauką (187).

[Atein jaunasis per lauką] Su šiais margaisiais kurteliais, / Gražia geltona plintele (187).

Tupi raimoji gegelė, / Tupi gražioji paukštelė (187).

Eisiu į svirną / Kuo didžiausią (2) (193).

Mandrus paukštis pelėda, / Naktį lėkė pelėda (199).

Bėgioj vaikai pelėdos, / Gražūs vaikai pelėdos (199).

Ar šiam juodam laively (4) / Ant čysto vandenėlio (10)[nakvynužę turėsi]? (181).

Tik tam aukštam svirnely (2), / Toj naujoje lovelėj [nakvynužę turėsiu] (181).

Po ta liepa, po žaliąja, / Teka šaltas šaltinėlis (4) (175).

Ketu vesti už pačią / Raudoną gražią Agatę (181).

Stov staklelės naujoj seklyčioj, / Plonos drobelės aukštam svirnely (2), / Ui dievulėliau mano (169).

Vai, šąla bąla / Baltos ievos žiedeliai (5) (159).

Pirksiu tau jaunai / Žalių vyšnių sodą (2)(133).

46

Liustas – 1) linksmumas, džiaugsmas; 2) puota, pobūvis; 3) laisvė; 4) noras, linkimas. – http://www.lkz.lt/startas.htm 47

Plinta – šautuvas. – http://www.lkz.lt/startas.htm

109

- Aš nekalta, bernuži, / Kam surentei tamsų svirną? (153).

Du šimtu mylių / Šio lygiojo laukelio (159).

[Vainkėlis] Surakinėtas / Iš patvorėlio / Prasčiausių žolynėlių (165).

O ir itiko / Šis šiaurusis vėjelis (3)(159).

Šiaurusis vėjelis, / Dargusis orelis - / O tai bėgo / Žiemą be kojelių (193).

Už balto stalo, / už margo krago, - / Skauda mano galvelė (169).

Aš šiandien čionai, / Rytoj Rusnaitėj, / Margoje karčemaitėj (169).

- Ei, broli, broli, / Broleli mano (2), / Kam šovei volungėlę, / Namininkę paukštelę (3)? (181).

O jei raudonais / Žiedeliais (2)žydės, / Raudosi, berneli, / Tu kas dienužę (143).

O jei geltonais žiedeliais žydės, / Dainuosi, broleli, / Tu kas dienužę (143).

Ar nupulsi, ar nuskęsi / Į gilų ežerėlį (133).

Iškasė, taik kasė / Iškasė dukrelei gilią duobę (139).

Užkasė, tai kasė, / Užkasė dukrelę juodoms žemėms (139).

– Pameluok mergele, / Pameluok jaunoji, / Pameluoki parėjusi / Baltai motušėlei (103).

Tėveli mano, senasis mano, / Pasėk man, tėveli, / Žalius mieželius (143).

Parlek zylelė / Pavasarėly, / Parneš meilius žodelius (3) / Nuo jaunojo bernelio (147).

Atjoja bernužėlis / Per žalią lankužėlę (121).

Žalia mano drobužėlė, / Negraži pažiūrėti (121).

Parbėg laivelis / Jūrėms marelėms / Su brangiu tavorėliu (147).

- Eiva, sesele, / Į pajūrėlę, / Pirksiv brangių sėklelių (147).

Ne su rugeliais, / Nei su kvietkeliais, - / Su dimniosioms sėklelėms48

(3)(147).

Ne tiek zylelės raibų plunksnelių, / Kiek man meilių žodelių (147).

Ateina bernužėlis / Baltasis dobilėlis (133).

Nesigirk panytėle, / Baltoji lelijėle (3), (133).

Aplink Vilnių aukšti kalnai, / Stovi naujas darželėlis (109).

- Ei, strazduži, strazduži, / Tu raibasis paukštuži, / Ko čiulbėjai girios lazdynėly? (253).

– Kame buvai sunylaiti, / Kame vaikštinėjai, / Kame tavo pentinėliai / Šviesi surūdijo? (103).

O šie tretieji – / Baltojo sidabro, / Kur vaitaitė įvažiavo (109).

Kaldyki man tiltelį / Per sraunų Nemunėlį (121).

Privažiavau trejus vartus: / Vieni vartai žalio vario (2), / Antri – vartai misingėlio (109).

- Vainikėli mano žaliukėli (3), / N‘ilgą čėsą aš tave dėvėsiu (127).

Bo yr jų stonas49

vyriausias, / Už visų ponų vožniausias (375).

O ten vaikščiojo / Padabna mergelė (2), / Skynė žalias rūteles (2)(109).

[Augino mane tėvužėlis kaip] Naujos žagrelės taisėjėlį, / Šėmų jautelių jungėjėlį (205).

[Augino mane motinėlė kaip] Anksti rytelio kėlėjėlę, / Naujų ratelių taisėjėlę (205).

Žali barščiai (2) – tai ne strova, / Sena boba – tai ne bovas! (699).

Neprataręs mergelėms, darbo nebaigsi, / Be meiliųjų žodelių (2) nieko neveiksi (699).

Jei už gero gaspadoriaus, / Ugny sudeginsiu (693).

Aš išvirsiu bulbienės / Arba rūgščios burokienės (691).

Grįžo šiaučius į miestelį, / Ten atrado šlapią kelią (691).

Maušienėlė, gera žmona, / Traukė šiaučių kaipo poną (691).

Nakvynę gerą turėjo, / Po Maušos stalu sėdėjo (691).

Mano tėvužėlio / Jauna dukružėlė, / Leinas liemenėlis, / Juktos kurpužėlės, / Ir bovelnos pankelės

(683).

O ir atlėkė / Graži paukštužėlė / Į tėvelio sodelį (683).

Mano tėvužėlio / Žalias sodužėlis, / Aug žalios obelėlės: / Perlų lapužėliai, / Aukso žiedužėliai, /

Sidabro obuolėliai (683).

Mano tėvužėlio / Žalias sodužėlis (2) / Aug žalios obelėlės: (683).

48

Dimnas (dyvinas) – nuostabus, keistas. 49

Stonas – visuomenės sluoksnis pagal kilmę, profesiją, užsiėmimą; luomas.

110

Mano tėvužėlio / Margi dvaružėliai (5), / Naujos stubužėlės, / Stiklo duružėlės, / Zerkoliniai

langeliai (683).

Tam dvarely, tam margajam / Sėd senis tėvelis (639).

O ir atlėkė / Raibas sakalėlis / Iš toli, labai toli (667).

Vienas nešė / Sukrias virveles, / Antras rankoj pantelius (675).

Su didžiu pulku, / Su meiliais žodeliais, / Su gailioms ašarėlėms (667).

O drykso tvikso / Geltonos kaselės / Kaip geltoni šilkeliai (667).

O zuikutis žiuponuotas / Nor jis važnyčioti (671).

Anie maži vištytukai / Po lašiuką gėrė (673).

Užtems mumis tamsi naktis (4), / Užpūs šalti vėjai (433).

Išsivirsiu rūgščios roputienės / Arba skanios kunkolienės (431).

Turiu naują vežimėlį / Baltą arklį ir paršelį (431).

Kadai sėdėjau / Ant sausosios šiekšnelės, / O nū sėdėsiu / Ant margosios kraselės (445).

Šalta žiema, striuks drabužis, / Reiks šaltį kentėti (473).

Sieroji žemelė (2)/ Po juo drebėjo (493).

Koks ten buvo sunkus muštras / Ir kaulų laužymas (473).

Koks ten buvo skaudus smogis, / Kraujo praliejimas (473).

O jei nenukirs / Šviesus kardelis, / Nesumynios žirgelis / Į juodą purvynėlį (506).

Tu, ąžuolėli, / Žalias medeli (3), / Kodėl tu nežaliuoji? (673).

Kaip toli švents Juras yra, / Tuomet bus teisybė čyra (653).

Už vasaros darbus / Ir už čėsus brangius (637).

Šiandien diena – gera diena, / Gersim alutį ir vyną (639).

Gero gėrio pažyvojo, / Lauko purvus išvoliojo (639).

Prikrovęs brandžių mieželių, / Parvešiu į namus / Sausu keleliu (637).

Balnokit tymeliu, / Mylimu balneliu, / Apjosiu lygius laukelius (637).

Už gailius prakaitus / Ir už sunkius darbus (637).

Čiūčia liūlia, sūnužėlį, / Mažą, nedidelį, - / Kad ir mažas, nedidelis, / Didis puikorėlis (639).

Kad aš ėjau ūlytėlėms, / Žalioms prievartėlėms (627).

Davinėjo kazokėliai / Į baltas rankeles, / Davinėjo žalio vyno (2) / Į baltas rankeles (2)(627).

Nupioviau pievelę baravykuotą, / Parvedžiau mergelę čeverykuotą (699).

- Veliuonos lauke lankoje / Žalią serbentą (3) sodinsim (623).

Žmonės pramanė / Šauniais žodeliais: / Rožių taku vaikščiojus (607).

Viršininko storas pilvas, / Viso svieto procios pilnas (619).

O ar jau gieda / Raimi gaideliai, / Ar kėlė kaimynėliai? (559).

Kad jojau į miestelį, / Miesto tamsūs gaseliai (585).

Gale mano kapo, / Gale kapalėlio / Išdygo diegas, / Navatni žolelė (559).

Ko pavytai, / Žalia būdama, / Kam nuleidai / Lygias šakeles (2)? (537).

Raudoni langai, / Po langais klevai, / Dobilužių kiemužėlis (555).

Žada genėti / Lygias šakeles, / Žada skaldyti / Baltas lenteles (537).

Žada vaikščioti / Baltos mergelės, / Žada mindžioti / Liepto vietelėj (537).

- Girios lakūnai, / Oi jie išlakstė / Po žaliąsias gireles, / Po lygiąsias pieveles (506).

Švents Mikas atėjo, / Žiema prasidėjo, / Žalios girios paukšteliai / Liūdėti pradėjo (443).

Balti gražūs marškinėliai / Nė karto neskalbti (531).

Aš aplaistysiu josios kapelį / Ne šaltu vandenėliu, bet graudžioms ašarėlėms (535).

Praded žaliuoti žalios lankelės / Klėsti žali lapeliai, žydi gražūs žiedeliai (535).

Ui, džiūsta vista žals levendrėlis / Nuo pačios viršūnėlės lig pačiai pašaknėlei (535).

Tu pamatysi / Pūkų kalnelį / Ir žaliąsias pušeles (537).

- Ei matros matros, / Jauns matrosėli, / Lipk masto viršūnėlę (2)(537).

Mano mieli vaikeliai / Vaikeliai siratos (509).

Išein pati Kasiulė / Ant šio didžio dvaro (509).

Tavo palšuosius jautelius / Tanciuje prašoko“ (509).

Žals kedeliokas, / Raudons vysčiokas, / Rožėms rašyts žiursčiokas (537).

111

Piemenėliai mažiukėliai / Tai nieko nesakė (341).

O kad aš ganiau / Šile baltas aveles (2), / O ir atjojo / Iš Raudonės ponelis (443).

O kam gi tu mumis leidai / Ant didžių dyvų (473).

Labai gražios Lietuvos mergužėlės / Šalia kelio dainavo ryliavo (489).

O iš kur buvo jauni sveteliai (2), / Kai aš namie nebuvau? (489).

O Kaniušas, didis ponas, / Mūs valdonu buvo (433).

Šėriau žirgelį / Naujoj stainelėj / Grynosioms avižėlėms, / Lankelės dobilėliais (506).

Eis Daniula gilų sklepą / Vyno apžiūrėti (509).

Mano dar ir neišdygo, / O tai yra pikta liga (49).

Gale lauko stuobrelis, / Margo genio vaikeliai, / Įsilipčiau, išsiimčiau (387).

Baugus paukštis pelėda, / Ma ją nogna, pelėdą (199).

3.1.1.2.Kiekybinio apibūdinimo AJ

Ėjo muselė / Didžius miestelius, – / Trys bernyčiai norėjo (57).

Ne taip veidas kaip akelės, – / Pamylėčiau tris dieneles! (2) (97).

Tik tau reikia balto grabo, / Šešių lentų ąžuolinių (411).

Rado aukso žiedelį / Ketvirtoj pradalgužėj (667).

- Pakinkykit šešis žirgus / Bendorutę vežti! (399).

Tas lokutis su rankutim / Gniaužė kaip su dvim replutim, / Paukščius gandindamas (393).

Tas vilkiukas su dantukais / Kalen kaip su dum plaktukum, / Paukščius gandindamas (393).

Šešių lentų grabužėlis, / Penki mastai drobužėlės, / Tai mano uždarbėlis (345).

Užgerki pirma į svečią, / Negana bus – kartą trečią (273).

Kad susimiltų, / Bene pripiltų / Man antrą bertainėlį (331).

Penki ketvirčiai / Puode pripilti – / Tai mano zopostėlis (331).

- Atstok, bernyti, / Nežertavoki, / Sudraskei sijoną / Ant trijų šmotų (321).

O kad mes buvom / Devyni broliai, / Dešimta – seselė (291).

Privažiavau trejus vartus: / Vieni vartai – žalio vario, / Antri – vartai misingėlio (109).

Aš žėlavosiu / Savo mergelės / Dvejus trejus metelius (271).

Kad arielkos jau neteksi, / Dešras penkias jam iškepsi (273).

O ir pastatė / Aukštą svirnelį / Ant keturių kantelių (265).

Palikau mergelę septintų metelių (3), / O savo seselę – margoje vygelėj (229).

- Dėvėk, dėvėk, bernai, / Bent trejus metelius (2)(531).

(235).

Tame šaltam šaltinėly / Dvi seseli žlugtą skalbė (175).

Samdyčiau ant metų / Du tris artojėlius, ant metų (165).

- O aš dar turiu / Du narūnėliu, / Išgriebs man vainikėlį (165).

Penkis jaučius pralakė, / Mane patį suplakė (115).

Paimkit broleliai / Po penkias rykšteles, / Pamokykit seserėlę / Kad daugiau nebeitų (103).

Žada tėvas dukrytėlei / Alutį daryti: / Iš pusantro miežio grūdo / Penkias bačkas pyvo (253).

Ir aš turiu šešis žirgus, /Vienu plienu padkavotus (109).

Kas už jūsų kepurėlę - / Du muštinėliu! (693).

O už rūtų vainikėlį - / Du tūkstantėliu! (693).

Ei, pareis, pareis / Tavo dukružėlė / Į devintus metelius (667).

Trys bitutės medų nešė, / Benešdamos sudūmojo (661).

Trimis vinims prikabino, / Nė tijūnas to nežino (617).

Ir išlapojo / Su penkiais lapeliais, / O ir pražydo / Raudonais žiedeliais (559).

Aš savo kasytužėles, / Aš savo geltonąsias / Triskart per dieną pinčiau, / Šešias šakeles skirčiau

Ir sugrįžo Daniula / Į septintus metus (509).

Ant ateina / Trys kirtėjėliai, / Žada mane / Žalią pakirsti (537).

Būtum pragėręs / Ir antrą šimtelį, - / Liustaunas žirgelis (2) / Nenustovėjo (493).

Ne vienai dienai, / Nei valandėlei, - / Visam tavo amželiui (357).

112

Vienoj pusėj žydai, / Antroj pusėj dvaras (341).

O išsirado vienas bernelis, / Užtarė mergelę (291).

Privažiavau trejus vartus: / Vieni vartai – žalio vario, / Antri – vartai misingėlio (109).

Aš viena sirata be motinėlės, / Neturiu kraitelio nei pasogėlės (31).

Augin augin motinėlė / Tą vieną dukrelę (217).

Jaučiu kieme mergužėlę, / Antram kieme švogerkėlę (637).

3.1.1.3. Nurodomojo apibūdinimo AJ

Kad jos tas bėdas pažintų, / Savo nesčėsčių neverktų (43).

Ant paskutinės adynos / Pasibaigs jau visos novynos (37).

Niekur nėra tos asabos, / Kuri visiems pasidabos (43).

Nepaimsi Dievo sūdą / Anei kožną žmogaus būdą (43).

O tie žiedeliai, / O tie baltieji, / Vedė juodas uogeles (55).

O tos uogelės, / O tos juodosios, / Vynu, midum kvepėjo (55).

Kaip tos plunksnelės papuro, / Atsimainė mergų natūra (43).

Mano žagrės netaisytos, / O tai yra arklas kitas (49).

O tu dievai, kas tai yra, / Kas tie vyrai pigūs yra? (639).

O tu dievai, kas tai yra, / Kas tos mergos brangios yra? (639).

O šiauruži, šiauružėli, / Ši tamsioji naktužėle, / Kur aš jaunas josiu? (637).

Vyriškiai po skūnias baldos, / Ten negieda tokios maldos (653).

Dėkui tėvui ir močiutei / Ir šiai jaunai mergužei / Už tuos patalėlius, / Šilkų priegalvėlius (639).

Ant žirgelio juodbėrėlio / Tymelio balnelį, / Prie to tymo balnužėlio / Aukselio kilpeles (639).

Parveskit arkliuką, / Tą mano širmuką (637).

O, aš, atsisėdęs ant širmo žirgelio, / Apibėgsiu laukus / Palei tuos upelius (637).

O mano [rugius] šalna nukando, / Visas laukas nusigando (49).

Kožnam duoda kitą vardą, / Tai vis žmonių šlovę ardo (43).

Cielam sviete ieškot reikia, / Kurį žmogus nepapeikia (43).

Ta adyna nečėslyva / Čėstis mano nežyčlyvas (97).

O ta muselė, / Bieso puselė, / Išgėrė arielkėlę (55).

Jisai pyko ant tos žiemos, / Kad taip ilgai šąla (405).

Tam jaunimėly, / Tame jaunajam, / Šok ir mano mergelė (3) (399).

O ir priėjau, / Ir privandravau / Šią margą karčemėlę (399).

Tas lokutis su rankutim / Gniaužė kaip su dvim replutim, / Paukščius gandindamas (393).

Tas vilkiukas su dantukais / Kalen kaip su dum plaktukum, / Paukščius gandindamas (393).

Lokys, pagavęs karštuvus, - / Seniai vaina tokia buvus, - / Nežin, ką daryti (393).

Vanags kvietė visus paukščius, / Sakė: – Išmuškim tuos jaučius, / Žvėris keturkojus! (393).

Kunigėlis maldas laiko, / Meldžiasi visi šiuo laiku (375).

Ir tą sėklą kad pasėsma, / Sau tokią laimę turėsma (363).

Mikas tvoras tur aptverti, / Visas šalis, kožną vertę (363).

Ne vienai dienai, / Nei valandėlei, - / Visam tavo amželiui (357).

O tam ne dėkui / Piršliui melagiui, / Kam mane išviliojo (373).

Barbė putrą teskub virti, / Kad būt vyrai visi tvirti (369).

Ar našlystėlė, / Ar mergystėlė, - / Ta pati valnystėlė (357).

Parvežė drignių, / Visokių šaknų, / Nėra arielkos alvės (55).

Tai išvadavo mane bernelis / Be jokio šilingėlio (309).

Kur ta dingo šinkarkėlė, / Kur čia vakar buvo? (309).

- O kas ten kalba / Tam svirnužėly? / Broliukai broleliai / Su seserėlėms (321).

Marga višta mažučiukė, / Ale kiaušiai kiaušiai, / Tos vištelės kiaušiai (315).

Tokių kampelių, / Tokių kraštelių, / Tokių susiedėlių (291).

Kad pabaigsim tas plėčkeles, / Tau žinomas yra kelias (273).

Ponia esmu viso svieto, / Kur nulėksiu, čia man vieta (277).

113

[Statyk] Baltus grynus pyragėlius, / Sodink šiuos meilius svetelius (287).

- O, mergužėle mano, / Visa valia tavo! (315).

Nečėslyvos / Tos jaunos mergelės, / Kur bernyčių klauso (291).

Mielai gerčiau, / Kad galėčiau, / Tokį kaklą / Kad turėčiau (271).

Mielai šokčiau, / Kad galėčiau, / Tokias kojas (2) / Kad turėčiau (271).

Mielai rėkčiau, / Kad galėčiau, / Kad tokią / Gerklę turėčiau (271).

Ir nėra, ir nebus / Tokio tai augumėlio (241).

Ir nėra, ir nebus / Tokio gražumėlio (241).

Kepurėlė vienų kiaunių, / Kad pažiūriu – ožio kailio (223).

Reikia man į vaiską joti, / Visą vaiską muštravoti (211).

A kokia tai gegužėlė, / Bo esmu valna paukštelė (277).

O ta lapė ilguodegė / Žad pamerge būti (253).

O ta stirna greitkojėlė / Žad sesele būti (253).

- O aš įmečiau / Tą vainikėlį / Į jūrelių dugnelį (2) (165).

Aš apsakiau kaimynėliams / Ir visai giminėlei (143).

Lydi paukščiai pelėdą, / Kavoj tąją pelėdą (199).

[Atein jaunasis per lauką] Su šiais margaisiais kurteliais, / Gražia geltona plintele (187).

Atpūsk, vėjeli, / Nuo tos pusės (3) (193).

Tik tam aukštam svirnely, / Toj naujoje lovelėj [nakvynužę turėsiu] (181).

Po ta liepa, po žaliąja, / Teka šaltas šaltinėlis (2) (175).

Ant to upelio / Žydi balta ievelė (159).

Du šimtu mylių / Šio lygiojo laukelio (159).

Antru du šimtu / Šios žaliosios girelės (159).

O ir itiko / Šis šiaurusis vėjelis (159).

Kur šią naktį nakvosi, / Nakvynužę turėsi? (181).

Nebijau nėmaž botago, / Galas tos dainos ubago (181).

Tos liepelės viršūnėlėj / Bitučių gaudžiančių (2)(127).

Ansai vyras gražiai prašė: / – Dar geresnis būsiu (115).

Ansai vanagėlis / viščiukus išgaudė (115).

Per šią girelę / Teka srovės upelis (159).

Kad tu daug turi tų pinigėlių (3), / Muštinių dolerėlių (121).

Bo yr jų stonas vyriausias, / Už visų ponų vožniausias (375). Visos mano drobelės (2), / Visos mano

plonosios (2) (133).

Ir aš turiu šešis žirgus, /Vienu plienu padkavotus (109).

Ar našlystėlė, / Ar mergystėlė, - / Vis viena valnystėlė (265).

Imk, brolau, kirvužį, / Taisyk, taisyk tiltužį / Nuo aukselio, vieno sidabrėlio (325).

Jei už kokio ultojėlio, / Skrynelėj kavosiu (693).

Cielą kvortą jau sutraukiau, / Savo moters nesulaukiau (691).

Už tabokos pusę lapo / Gausi vyrų cielą kapą (639).

Šiaučius purvyne paslydo, / Nė viens žmogus neišvydo (691).

Ei, nėra niekur / Tokių stainužėlių / Kaip tik mano tėvelio (683).

Ei, nėra niekur / Tokios dukružėlės / Kaip tik mano tėvelio (683).

Ei, nėra niekur / Tokių sodužėlių (2), / Kaip tik mano tėvelio (683).

Kad mudu jojov / Per tą tiltelį, / Per misingės tiltelį (683).

Ei, nėra niekur / Tokių dvaružėlių, / Kaip tik mano tėvelio (683).

O ši varna juoda galva / Nor ji svočia būti (671).

O šis briedis ilgarietis / Nor jis šalia joti (671).

Anie maži vištytukai / Po lašiuką gėrė (673).

Tam dvarely, tam margajam / Sėd senis tėvelis (639).

Toji slinka Ona / Tegu vištas gano (637).

Ai, tamsi tamsi / Ši tamsi naktelė (493).

Kaip tam gaspadoriui / Reik daug išmanyti (637).

114

Šoka varna, šoka šarka, / Šoka visi paukščiai, / Ir ta gervė ilgasnapė, / Ir ta netylėjo (623).

Šoka kiškis, šoka lapė, šoka visi žvėrys, / Ir tas briedis ilgarietis, / Ir tas netylėjo (623).

O tai aš ten gražiai čiulbėjau, / Tosios liepelės viršūnėlėj (619).

Viršininko storas pilvas, / Viso svieto procios pilnas (619).

Pavadinkit poną vaitą, / Tegu darai jiems tą provą (617).

Per tą beržyną, / Per tą žaliąjį / Srovės upė tekėjo (607).

Ei, liūliu, liūliu, / Laivas ant jūrių, / Šiam laivužy mergužė (607).

Išein pati Kasiulė / Ant šio didžio dvaro (509).

Aš pas tėvelį / Tas viens sūnelis / Kip girioj ąžuolėlis (506).

Ai tu dievai visagalis, / Tu dievs visų gyvių (473).

Serga mūsų visas kiemas / Neatein daktaras (433).

Jau suveržtas visas valsčius / Kaip paukštelis klėtkoj (433).

Įdėk duonos by šmotelį / Į šią palaikę tarbelę (431).

3.1.1.4. Veiksminio apibūdinimo AJ

Susiedo rugiai sužvilo, / Kaipo ledas išsipylęs (49).

– Gerai, sesele, / Išbėgusi, / Jaunas dieneles / Išnešusi (79).

Piemenėlis mažas, / Sodžiui užaugintas; / Ansai yra biednas (321).

Tėveliui einančiam / Kelelius atskinsiu, / Aš po jo kojelėm / Meirūnus barstysiu (281).

Išimk keptą žąsiuką, / Pridarytą paršiuką, / Statyk alvę midučio, / Ir saldaus gardaus vyno (287).

Tarp šimtų šakelių, / Tarp žalių lapelių / Išgirdau ne garsą, - / Bitinėlį sugautą / Didelėj nevalioj (2)

(235).

[Įtup į žalią liepelę] Ant nulenktųjų šakelių, / Ant suskleistųjų lapelių (187).

Aš nemačiau aušros auštančios, / Nei saulelės užtekančios (2)(153).

[Aš nemačiau] Artojėlių art išeinančių,/ Piemenėlių išgenančių (153).

Tos liepelės viršūnėlėj / Bitučių gaudžiančių (2)(127).

Ir aš turiu šešis žirgus, /Vienu plienu padkavotus (109).

- Ant ir pareina / Mano dukružėlė / Muštuoju keleliu (667).

Dovanoju mergužėlei / Baltų linų kuskužėlę, / Rašteliais rašytą, / Šilkeliais išsiūtą (639).

Balnokit tymeliu, / Mylimu balneliu, / Apjosiu lygius laukelius (637).

Dūriau, dūriau rankovėles / Išnešioto auto (601).

Išėjo mergelė, / Balta lelijėlė, / Supurinta galvužėle (555).

Ir pridūriau rankovėles / Išavėto auto (531).

Randa vyną, saldų midų / Verpelėj supiltą (509).

Žals kedeliokas, / Raudons vysčiokas, / Rožėms rašyts žiursčiokas (537).

Nelauki gaidelių pragystančių, / Nei girios paukštelių sučiulbančių (489).

Aš jaunas užmokėsiu / ne trečiokaičiais, ne auksinaičiais, – / Muštiniais doleraičiais (121).

3.1.2. Netiesioginio apibūdinimo junginiai

3.1.2.1. Medžiagos AJ

– Ei, kieno, kieno / Žalias kiemelis, / Žalias rūtų darželis (2)(57).

Sakė pabaidžius / Šėmus jautelius, / Sakė nulesus / Kviečių dirvelę (79).

Einu į svirną – vis kraujo lašai, / O prie galvelės – vis aštrūs peiliai (67).

Dėkui tėvui ir močiutei / Ir šiai jaunai mergužei / Už tuos patalėlius, / Šilkų priegalvėlius (2)(639).

Ant žirgelio juodbėrėlio / Tymelio balnelį, / Prie to tymo balnužėlio / Aukselio kilpeles (639).

Tik tau reikia balto grabo, / Šešių lentų ąžuolinių (411).

Pro stiklo langą / Aušros žiūrėjau, / Pro beržo lapus / Aušros žiūrėjau (381).

115

Kad aš mergelė: / Po vainikėliu, / Po šilkų kaspinėliais (357).

Ar aš nesakiau / Tavei, mergele: / Neik per linų laukelį (355).

Duok man mėsos avikinės, / Pasturgalį be šikinės (339).

Šiaudų kūlį uždegčiau, / Didį dūmą daryčiau (337).

Imk, brolau, kirvužį, / Taisyk, taisyk tiltužį / Nuo aukselio, vieno sidabrėlio (325).

Čiulba rykau paukščiukai, / Žalios girios mažiukai (2)/ Po tėvelio vyšnelių sodelį (325).

- Ant baslio balti viedrai! / Kur maustysim aukso žiedus (2)? / Ant pirštelių aukso žiedus!(325)

Nusisukčiau linų lyną, / Užsispeisčiau kampe vyrą (315).

Danuž danuž vyrui / Su lininiu lynu! (315).

Atjoj bernelis / Per rugių lauką, / Prakaitėlį šluostydams (259).

Šilkų tinklu seserėlė / Tai mane sugavo (229).

Kelinės zomšinės, / Neaptenka šikinės (223).

Žiponėlis karmazino, / Kad pažiūriu – rudo milo (223).

Sermėgėlė gelumbinė, / Kad pažiūriu – pilko milo (223).

Kuskužėlė žalių šilkų, / Kad pažiūriu – pakulinė (223).

Kepurėlė vienų kiaunių, / Kad pažiūriu – ožio kailio (223).

Marškinėliai perkeliniai, / Kad pažiūriu – pakuliniai (223).

Pirksiu žėlavėlę50

/ Žaliųjų rūtelių (281).

Šilko kaspinėliai (2), / Rūtų vainikėlis (2)- / Tai lengvesnis už povo plunksnelę (3)(193).

Iš aukselio žiedužėlių (2) / Nukaldinsiu pentinėlius (175).

Pirksiu tau jaunai / Žalių vyšnių sodą (2)(133).

Kiek nubraukiau sukdamasi / Prakaito lašelių, / Kad tropytų tiek kentėti / Ant kūno šašelių (661).

Ėjau rūtų darželį (4), / Skyniau rūtų kvietkelę (139).

Kad seselė už stalo sėdėjo, / Su rūtelių vainiku (4) kalbėjo (127).

Ar ant žirgelio, / Tymo balnelio (4) [nakvynužę turėsi], (181).

Ei, sėsiv, sėsiv / Tėvo daržely / Po stilkiniu langeliu (4)(147).

Atliūliuoja laivužis / Pro tėvelio vario vartus (2), / Pro stiklo langelį (115).

Žvanga žvanga Bendorutė / Geležiniais ratais (399).

Privažiavau trejus vartus: / Vieni vartai žalio vario, / Antri – vartai misingėlio (109).

Kūliau šiaudus be grūdų, / Dariau alų avižų (693).

Miežinio alaus gersime, / Atsigėrę Dievui padėkavosme (637).

Dovanoju mergužėlei / Baltų linų kuskužėlę, / Rašteliais rašytą, / Šilkeliais išsiūtą (639).

Mano tėvužėlio / Jauna dukružėlė, / Leinas liemenėlis, / Juktos51

kurpužėlės, / Ir bovelnos52

pankelės53

(683).

Mano tėvužėlio / Margi dvaružėliai, / Naujos stubužėlės, / Stiklo duružėlės, / Zerkoliniai langeliai

(683).

Kad mudu jojov / Per tą tiltelį, / Per misingės tiltelį (683).

Sudungzėjo siera žemė / Po mano kojelėm, / Suskambėjo aukso raktai / Po mano juostelėm (627).

Kazokėlių balti stalai, / Krėslai moliavoti, / Aukso kriūzų pristatyta, / Vyno pripilstyta (627).

Piemens išdrasko šilkų lizdelį, / Skerdžius išima mano vaikelius (619).

Kad jojau per laukelį / Akmenužių brukeliu (585).

Sumudrinau žirgelį, - / Ant plieno padkavėlių / Užsidegė liepsnelė (585).

Per jūres kėliau, / Laive sėdėjo, / Šilkų burvą dėvėjo (607).

Žmonės pramanė / Šauniais žodeliais: / Rožių taku vaikščiojus (607).

Siuvau marškinėlius / Pragijinio54

maišo (601).

Dūriau, dūriau rankovėles / Išnešioto auto55

(2)(601).

50

Žėlava – gedulo drabužiai. – http://www.lkz.lt/startas.htm 51

Jukta (juchtas) – tam tikro dirbimo stora minkšta oda. – http://www.lkz.lt/startas.htm 52

Bovelna – medvilnė (siūlai ir audeklas). – http://www.lkz.lt/startas.htm 53

Panka (pančeka) – kojinė. – http://www.lkz.lt/startas.htm 54

Pragijinis – pasiūtas iš pragijo; pragijys – nuobrukinis audeklas, austas per dvejas nytis. 55

Autas – audeklo gabalas kojoms apvynioti aunantis; skuduras, skarmalas.

116

Ąžuolo kryželis - / Tai mano tėvelis, / Juoda žemelė - / Mano motinėlė (559).

Raudoni langai, / Po langais klevai, / Dobilužių kiemužėlis (555).

Žalių šilkų kuskužėlės / Prakaitėliui šluostyt (531).

Tu pamatysi / Pūkų kalnelį / Ir žaliąsias pušeles (537).

Tavo jupas arosines56

/ Kasdien pardėvėjo (509).

O kai užlipsi / Masto viršūnę, / Užmesk šilkų tinklelį (537).

O kai užmesi / Šilkų tinklelį, / Prisek aukso karūną (537).

Šikšnos57

trobos, vario sagčiai – / Tatai mano visas turtas (431)

- Kadai nešiojau beržo rykštę rankelėj, / O nū nešiosiu vis plieninius raktelius (443).

Kadai klojėjau / Trinyte dvikartėle, / O nū klojėsiu / Pūkelių patalėliais (445).

Siuvau marškinėlius / Nuobraukinio maišo (531).

Siuvau marškinėlius / Nuobraukinio maišo (531).

Kadai dėvėjau / Su druko skepetėle, / O nū dėvėsiu / Šilkelių muturėlį (445).

O aš viena / Ašarėlę braukiau, / Ašarėlių / Gromatėlę (2) piešiau (297).

3.1.2.2. Paskirties AJ

??– O dievas žino, ir aš nežinau, / Rasi nuėjo į jaučių staldą (67).

??– O dievas žino, ir aš nežinau, / Rasi nuėjo į žirgų stainią (2)(67).

Imk nuo svirno raktelius, / Eisim samstyt grūdelius (287).

O aš nuėjau į žirgų stainią, – / Žirgeliai žvingau, brolelio nėra (Jš. 67).

O aš nuėjau į jaučių staldą, – / Jauteliai būbau, brolelio nėra (Jš. 67).

Užžels kojų takužėliai, / Iškris rankų darbužėliai, / Iškris rankų darbeliai (345).

Ei, pamigdyki / Jautelių piemenėlę! (583).

- O kai jis atims / Mano bėrą žirgelį, / O aš atimsiu / Avelių piemenėlę (443).

??Atein lokelis / Su alaus verpele: / - Eik, katele nabagėle, / Pamedžiok mėselės (387).

Parvežė drignių, / Visokių šaknų, / Nėra arielkos alvės58

(55).

Šiaučius, purvus nusikratęs, / Arielkos kvortą pastatęs: (691).

3.1.2.3.Vardo AJ

Siųsčiau padvadą / Į Tilžės miestą, / Kad parvežtų liekarstvų (55).

Kai privažiavom / Vilniaus miestelį, / Miesto vartai atkelti (675).

O kas raštas – Vilniaus kraštas, / Kas raštelis – tai kraštelis (639).

– Ei tu, strazde strazduži, / Tu raibasis paukštuži, / Ko rykavai lazdynų krūmely? (73).

Aš užmigžiau bernužėlį / Po diemedžio krūmeliu (2)(143).

Aš užmigdžiau mergužėlę / Po bijūno krūmeliu (143).

Rasos šventė kai atėjo, / Šieną pjauti jau reikėjo (435).

Ilgių šventė kai atėjo, / Veselijos prasidėjo (435).

Čėsais apie naują metą / Žmonės smarkų šaltį mato (653).

3.1.2.4. Išskirtinės ypatybės AJ

Aš viena sirata be motinėlės, / Neturiu kraitelio nei pasogėlės (31).

Ana bidna su vaikiukais, / Kaipo višta su viščiukais (91).

Tik tau reikia balto grabo, / Šešių lentų ąžuolinių (411).

56

Arosas – medvilninis siūlas, skaisgija. 57

Šikšna – nerauginta oda, naudojama pakinktams, kasdienei avalynei. 58

Alvė – puodelis pusės litro ar mažesnis, puskvortė. // http://www.lkz.lt/startas.htm

117

Vanags kvietė visus paukščius, / Sakė: – Išmuškim tuos jaučius, / Žvėris keturkojus (2)! (393).

Kad aš našlelė: / Po muturėliu, / Po dyminiu ryšeliu (2)(357).

Duok man mėsos avikinės, / Pasturgalį be šikinės (339).

Aš turiu kurą, reiks man ožio, / Mano ožys ilga barzda (303).

Ašturiu ožį, reiks man ožkos, / Mano ožka didžio pieno (303).

Aš turiu ožką, reiks man avies, / Mano avis ilgų vilnų (303).

Tas yr svečias geros mados, / Duodas mylėti visados (273).

Pirkčiau pirkčiau žiedužėlį / Deimanto akele (243).

O ir pastatė / Aukštą svirnelį / Ant keturių kantelių (265).

O, aš išjodamas / Į didžią krygelę (2), / palikau mergelę / Septintų metelių (2)(229).

- Per prancūzų žemę (3)/ Teka srovės upė (4) (205).

Per tą girelę / Teka srovės upelis (159).

Nupioviau pievelę su dobilėliu, / Parvedžiau mergelę su vainikėliu (699).

Kūliau šiaudus be grūdų, / Dariau alų avižų (693).

O ši varna juoda galva / Nor ji svočia būti (671).

Šoka varna, šoka šarka, / Šoka visi paukščiai, / Ir ta gervė ilgasnapė, / Ir ta netylėjo (623).

Tas nušovė seržantėlį, / Gavo žirgą juodbėrėlį (3)(217).

- Ar šert, ar nešert / Juodbėrį žirgelį? (2)(211).

Aš turiu avį, reiks man jaučio, / Mano jautis skleistaragis (303).

Kukuoj gega ilgauodegė, / Žaliam berže (2) tupėdama, / Leliuška! (387).

O ta lapė ilguodegė / Žad pamerge būti (253).

O ta stirna greitkojėlė / Žad sesele būti (253).

O šis briedis ilgarietis / Nor jis šalia joti (671).

- O tu, šarka margaplauke, / Tai bus tavei gėda! (671).

Šoka kiškis, šoka lapė, šoka visi žvėrys, / Ir tas briedis ilgarietis, / Ir tas netylėjo (623).

Voverėlė rudplaukėlė / Riešutėlius nešė (405).

O laputė ruduodegė / Šunelių bijojos (405).

Kadai klojėjau / Trinyte dvikartėle, / O nū klojėsiu / Pūkelių patalėliais (445).

Ai tu dievai visagalis, / Tu dievs visų gyvių (473).

Kadai dėvėjau / Su druko59

skepetėle, / O nū dėvėsiu / Šilkelių muturėlį (445).

3.1.2.5. Panašumo AJ

Anksti rytelį / Po purvynėlius, / Vargios mano dienelės (377).

Kad dievs duotų tiek prie amžiaus / Vargingų dienų (661).

Sidabro lapeliai, / Deimanto žiedeliai, / Aukso obuolėliai (667).

[Tai gražiai išlapojo] Sidabro lapai, / Aukso žiedeliai, / Deimanto viršūnėlė (147).

O kam nuleidai / Žalius lapelius / Ir nuo lapelių / Aukso raselę? (506).

Aug žalios obelėlės: / Perlų lapužėliai, / Aukso žiedužėliai, / Sidabro obuolėliai (683).

Balnelis ridiko / Bajorėliui pritiko (223).

3.1.2.6. Erdvės, vietos AJ

Ankalniškių vaikai – / Slaunūs kavalieriai, / Slaunūs kavalieriai (91).

Migonių mergaitės sustojo raudoti, / Migonių mergaitės sustojo raudoti (43).

Ak, dieve mano mieliausias, / Tėve dangiškas aukščiausias (49).

Ponia gromatą piešė / Pas Vilniaus daktarėlį (383).

59

Drukas – spaustiniai raštai (drabužiuose). – http://www.lkz.lt/startas.htm.

118

Ar per žalią giružę, ar per lygius laukužius, / Ar per Priegos naująjį tiltelį? (325).

Ei, ūžia gaudžia / Girios medeliai (2), - / Maži mano broleliai (2) (265).

- Ei tu, mergužėle / Klastorkėle, / Kiemo bernužėlių viliokėle (223).

[Vainkėlis] Surakinėtas / Iš patvorėlio / Prasčiausių žolynėlių (165).

Ar tu negavai, / Mano broleli, / Zuikelio bėgūnėlio, / Laukelių lakūnėlio? (181).

Jis pragėrė namučius / Ir nuo lauko rugučius (97).

Jis pragers ir mane, / Ir nuo rankų žiedužius (97).

Atlėkė sakalas, / Iš jūros paukštelis / Ir sumaišė vandenėlį, / Laukiau nusistojant (103).

- Ei, strazduži, strazduži, / Tu raibasis paukštuži, / Ko čiulbėjai girios lazdynėly? (253).

[Augino mane tėvužėlis kaip] Darželio diemedėlį, / Anksti rytelio kėlėjį (205).

O aš ir esmu / Kriukovos vaitaitė, / Ne tau lygi karalaitė (109).

Kai privažiavom / Vilniaus miestelį, / Miesto vartai atkelti (675).

Kiek nubraukiau sukdamasi / Prakaito lašelių, / Kad tropytų tiek kentėti / Ant kūno šašelių (661).

Gero gėrio pažyvojo, / Lauko purvus išvoliojo (639).

- Rukšonių lauke baloje / Žalią serbentą sodinsim (623).

- Rukšonių mergos kaip lokės / Numynios tavo šakneles (623).

- Veliuonos lauke lankoje / Žalią serbentą (3) sodinsim (623).

- Veliuonos mergos kaip lendrės / Aplaistys tavo šakneles (623).

Ei, augo augo / Žals beržynėlis / Klangiškių palaukužy (607).

O ar jau gieda / Raimi gaideliai, / Ar kėlė kaimynėliai? (559).

Kad jojau į miestelį, / Miesto tamsūs gaseliai60

(585).

Žada vaikščioti / Baltos mergelės, / Žada mindžioti / Liepto vietelėj (537).

- Girios lakūnai, / Oi jie išlakstė / Po žaliąsias gireles, / Po lygiąsias pieveles (506).

Švents Mikas atėjo, / Žiema prasidėjo, / Žalios girios paukšteliai / Liūdėti pradėjo (443).

Aš pas tėvelį / Tas viens sūnelis / Kaip girioj ąžuolėlis (506).

Jau suveržtas visas valsčius / Kaip paukštelis klėtkoj (433).

- O Kalvių vyrai (2)/ Naktigoninkai / Naktužėj pablūdijo (537).

O Klangių mergos / Nemeilios buvo, / Nepriėmė nakvynužę (537).

Nelauki gaidelių pragystančių, / Nei girios paukštelių sučiulbančių (489).

Labai gražios Lietuvos mergužėlės / Šalia kelio dainavo ryliavo (489).

Šėriau žirgelį / Naujoj stainelėj / Grynosioms avižėlėms, / Lankelės dobilėliais (506).

Argi negavai, / Mano broleli, / Giružės lakūnėlį, / Marelių narūnėlį (3)? (506).

Gėriau dienužę, / O ir naktužę / Vis rinckąjį61

vynelį (3)(57).

3.1.2.7. Laiko AJ

– Ei tu, dukra, dukra, / Dukrele jaunoji, / Kodėl nedainavai / Rudenio dienelę? (2) (73).

Aš susiverpsiu / Baltus linelius / Rudenužio naktelę (399).

Aš išsiausiu / Plonas drobeles / Pavasario dienelėj (4)(399).

Gersiva alaus, / Dievs duos ir daugiau, / O vakar dienelę / Tai alumi lijo, / Alučiu lijo! (391).

Ant jos kapelio / Žalia žolelė, / Ant viršūnėlės / Ryto raselė (2)(187).

Šalčiai žiemos tuomet liauna, / Viršų pavasaris gauna (653).

Už vasaros darbus / Ir už čėsus brangius (637).

Šiandien diena – gera diena, / Gersim alutį ir vyną (639).

Aš aplankysiu savo mergelę / Kas nedėlios rytelį laistysiu jos kapelį (535).

Ant paskutinės adynos / Pasibaigs jau visos novynos (37).

60

Gasa (gasa) – kelias, gatvė. – http://www.lkz.lt/startas.htm. 61

Rinckas – nuo Reino. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

119

3.1.3. Pagrindinis dėmuo veiksmažodinis / būdvardinis daiktavardis

3.1.3.1.Subjektinis atspalvis

Daktaras per vartus, / Sūnelis ant rankų. / - Žento darbas, motinėle (247).

Negailėkis savo žygio, / Veskis su savim vyrą lygų (273).

- Gale ūlyčios - / Ten mergelių tancius (133).

Gale ūlyčios - / Ten martelių tancius (133).

Kas [koks yra] bobelių dainavimas, / O ropelių žaliavimas! (537).

Kas vyrelių dainavimas, / O rugelių žaliavimas! (537).

Kas bernelių dainavimas, / O žirgelių žvingavimas! (537).

Kas mergelių dainavimas, / O rūtelių žaliavimas! (537).

Anyta, po dvarą vaikščiodama, / Martelės darbeliais / Gėrėdamos (493).

Užžels kojų takužėliai, / Iškris rankų darbužėliai, / Iškris rankų darbeliai (345).

Šešių lentų grabužėlis, / Penki mastai drobužėlės, / Tai mano uždarbėlis (345).

Jūsų piktų aps’ėjimų / Gailestis man’ didžiai ima (277).

- Tu nesirūpink, / Mano berneli, / Mano rožniais darbeliais (3) (399).

Jis prapuldė tave jauną / Ir tavo gražumą (217).

Daro dėl savęs šilumą, / Žėdnas savo darbą ima (653).

3.1.3.2.Objektinis atspalvis

– Ei, padėk dievas, / Jauna mergele, / Drobelių skalbėjėle! (2)(57).

Kunigėli, mokytojau, / Visuomenės lankytojau, / Mes turim visi mylėti, / Atvirą širdį turėti (375).

Nei ji verpėja, / Nei ji audėja, / Nei rugių rišėja (2)(291).

Mano tėvelis – / Ūkininkėlis, / Ūkelio valdonėlis (315).

Mano močiutė – / Ne žiuponėlė, – / Linelių verpėjėlė (2)(315).

Mano broleliai / Ne smuikorėliai, – / Laukelių artojėliai (315).

Mano seselės / Ne jumprovėlės, – / Drobelių audėjėlės (2)(315).

- Ei tu, mergužėle / Klastorkėle, / Kiemo bernužėlių viliokėle (223).

[Augino mane tėvužėlis kaip] Šėmų jautelių jungėjėlį (2), / Lygių laukelių artojėlį (205).

[Augino mane tėvužėlis kaip] Naujos žagrelės taisėjėlį, / Šėmų jautelių jungėjėlį (205).

[Augino mane motinėlė kaip] Margų skrynelių vožėjėlę (2), / Plonų drobelių rėžėjėlę (205).

[Augino mane motinėlė kaip] Baltų linelių verpėjėlę, / Naujų staklelių taisėjėlę (205).

[Augino mane motinėlė kaip] Anksti rytelio kėlėjėlę, / Naujų ratelių taisėjėlę (205).

Koks ten buvo sunkus muštras / Ir kaulų laužymas (473).

Koks ten buvo skaudus smogis, / Kraujo praliejimas (473).

Grabo lentelė – mano sesulėlė, / Grabo skiedrantėlė – Mano pasekėjėlė (559).

Ei, išeik išeik, / Broleli artojėli, / Ei, atkelk atkelk, / Žalio vario vartelius (583).

– Ei, padėk dievas, / Jauna mergele, / Drobelių skalbėjėle! (57).

3.1.3.3.Aplinkybinis atspalvis

[Augino mane motinėlė kaip] Anksti rytelio kėlėjėlę, / Naujų ratelių taisėjėlę (205).

[Augino mane tėvužėlis kaip] Darželio diemedėlį, / Anksti rytelio kėlėjį (205).

Argi negavai, / Mano broleli, / Giružės lakūnėlį, / Marelių narūnėlį (3)? (506).

O kad aš dirbau / Namų darbelius, / Tai visi peikė / Darbininkėlę (381).

120

3.2. Antraeilio pavadinimo AJ

3.2.1. Profesija, pareigos, veikla

Aš vienas biednas nusmurgęs, / Kaipo nabaščikas Jurgis (49).

Atbėgo meška, / Didi liekorka, / Uodo sprandą taisyti (55).

Nuo pikto vyro, / Nuo girtuoklėlio (3)/ Antakužiai mėlyni (357).

Kunigėli, mokytojau, / Visuomenės lankytojau, / Mes turim visi mylėti, / Atvirą širdį turėti (375).

- O jūs, ponai mislinčiai, / Jūs šauliai medininkai62

, / Kokią piksą jums darė? (387).

Ar tu negavai, / Mano broleli, / Zuikelio bėgūnėlio, / Laukelių lakūnėlio? (181).

Aš viens sūnelis, / Aš pas tėvelį, / Pastojau kareivėliu, / Dragūnužių broleliu (181).

- Sveikas, brolau raitojėli, / Gersiv mudu alutėlio (411).

- Ei, kieno vyrai / Naktigoninkai63

(2)/ Naktužėj pablūdijo? (537).

3.2.2. Giminystė

Pasistačiau / Trobužę ant vandens, / Parsivedžiau kūmužę – giminužę (61).

Ak, dieve mano mieliausias, / Tėve dangiškas aukščiausias (49).

Maušienėlė, gera žmona, / Traukė šiaučių kaipo poną (691).

Tam dvarely, tam margajam / Sėd senis tėvelis (639).

Išein pati Kasiulė (2)/ Ant šio didžio dvaro (509).

Valentinėlis, jaunas bernelis, / Per du šimtu mylelių (489).

„Sūnau mano, Daniula, / Bent sugrįžk atgalio (509).

O tai, tai įtiksi ? / Anytėlei, / Anytai, bernelio / Motinėlei (493).

3.2.3. Socialinė padėtis, luomas

Ir kunigai, Dievo tarnai, / Nuo apkalbos nėra valni (43).

Kunigėlis, dievo tarnas, / Nuo apkalbos nėra valnas (375).

Nuleido motušė / Už seno našlelio, / Už seno našlelio, / Didžio pijokėlio (73).

- Nei eisiu artyn, / Nei duosiu rankelės, - / Tu šelmis bernelis, / Tu girtuoklužis (493).

Tu šarkute karaliene, / Kod nepini vainiko? (673).

3.2.4. Daikto klasė

Aš turiu karvę, reiks man žirgo, / Mano žirgas eidininkas64

(303).

Tu, ąžuolėli, / Žalias medeli, / Kodėl tu nežaliuoji? (673).

Gale mano kapo, / Gale kapalėlio / Išdygo diegas, / Navatni žolelė (559).

Žali šilkai mastininkai65

/ Marškinėliams siūti (531).

3.2.7. Metaforiniai epitetai

(išdavei) Už to šelmio bernužėlio, / Kur nė karto nemačiau? (97).

62

Medininkas – 1) miško sargas, eigulys; 2) medžiotojas; 3) medžių, miško pirkliai. – http://www.lkz.lt/startas.htm 63

Naktigoninkas (naktigonis) – kas naktį gano gyvulius. – http://www.lkz.lt/startas.htm 64

Eidininkas – 1) arklys, kuris vienos pusės kojas kelia kartu; 2) greitakojis, ristūnas; 3) geras ėjikas, keliauninkas. 65

Mastininkas – 1) kas mastais matuojamas, 2) kas vieno masto ilgumo.

121

- Nei eisiu artyn, / Nei duosiu rankelės, - / Tu šelmis bernelis (3), / Tu girtuoklužis (493).

Kelki, mūsų sesužėle, / Kelki mūsų lelijėle, / Taisyk naujas stakleles (2)(345).

Rūpinosi motinėlė, / Rūpinosi širdužėlė, / - Kur išleisiu dukrelę? (345).

O tam ne dėkui / Piršliui melagiui, / Kam mane išviliojo (373).

- Seserėle mano, / Lelijėle mano, / Josiu į krygelę, / Svetimą šalelę (229).

O mergytė lelijėlė / Ant jo žėlavoja (217).

Kad taip mano mergužėlė / Kad taip mano lelijėlė (6) / Patalėlį klotų (127).

Ir ateina bernužėlis / Baltas dobilėlis (12)(133).

3.2.8. Paukščiai ir žvėrys

– Ei tu, strazde strazduži, / Tu raibasis paukštuži (2), / Ko rykavai lazdynų krūmely? (73).

Tupi raimoji gegelė, / Tupi gražioji paukštelė (187).

- Ei, broli, broli, / Broleli mano (2), / Kam šovei volungėlę, / Namininkę paukštelę? (181).

- Ei tu, gegele, / Tu raibūnėle, / Ar dar toli meteliai / Mano jaunos mergelės? (259).

Atlėkė sakalas, / Iš jūros paukštelis / Ir sumaišė vandenėlį, / Laukiau nusistojant (103).

- Vyturėli, paukštytėli, / Kod nečiulbi pievelėj? (619).

Vanags kvietė visus paukščius, / Sakė: – Išmuškim tuos jaučius, / Žvėris keturkojus! (393).

Broleli mano, / Kam šovei balandėlę, / Naminužę paukštelę? (506).

Ką tik žvėrys susiėjo, / Ką tik jiems ėsti padėjo / Lapė gaspadinė (393).

3.2.9. Subjektyvus vertinimas

Vilkelis puikus / Vedė ožką šokti, / Ožkelė nabagėlė / Su ragais mosavo (387).

O žvirblelis nabagėlis / Visas negalėjo (509).

Atein lokelis / Su alaus verpele: / - Eik, katele nabagėle, / Pamedžiok mėselės (387).

Tas zuikiukas nabagiukas / Žad broleliu būti (253).

Čiulba rykau paukščiukai, / Žalios girios mažiukai (2)/ Po tėvelio vyšnelių sodelį (325).

- Ei tu, mergužėle / Klastorkėle66

, / Kiemo bernužėlių viliokėle (223).

????O ta muselė, / Bieso puselė, / Išgėrė arielkėlę (55).

- O jūs, vyreliai / Neprieteliai, / Duokit man pasiilsėti (675).

Toji slinka Ona / Tegu vištas gano (637).

O ir pramanė / Mane dievers, - / Tinginė mergelė (291).

Motiejėliui nabagėliui / Reikia eit medžioti (341).

Ubagėliai vargdienėliai / savo parakvijoj / Tai jie toliau negal eiti (433).

3.2.10. Apibūdinimo pagal mandagumą AJ (8)

Joj, prašo poną kunigą, / Kad įrašytų ing knygą (37).

Vykitės ponaičius, / Lenkų ponus, / Nelabai puikius bajorėlius (79).

Ant’ ateina pons Kaniušas, / Graudžiai raudodamas (399).

Ponui dievui slūgavoja, / Kasdien ant rankų nešioja (375).

Dėkui dievui, ponui dievui, / Jog saulelė nusileido (235).

- O jūs, ponai mislinčiai, / Jūs šauliai medininkai, / Kokią piksą jums darė? (387).

Pavadinkit poną vaitą, / Tegu darai jiems tą provą (617).

O Kaniušas, didis ponas, / Mūs valdonu buvo (433).

122

3.3. Priklausymo AJ

3.3.1. Neatskiriamojo priklausymo junginiai

3.3.1.1. Visumos ir dalies AJ

Nežiūrėk panelės didžių kraitelių, / Tik žiūrėk panelės rankų, kojelių (2)(31).

Nei puikybė, nei pakara / Žmonių burną neuždaro (43).

Kokia širdis anos (2) buvo, / Kad kaip lepšė supuvo (91).

Atbėgo meška, / Didi liekorka, / Uodo sprandą taisyti (55).

O mergyte, širdis mano (3), / Padabonė – veidas tavo (97).

Kai prisnigo tavo kudlas, / Ar tu nesigėdi? (405).

Skambino savo dantelius, / Ilgą žiemą baidė (405).

Tarė žvėrys keturkojai: / - Vanagai, ko čia atjojai / Ant kiškio sprando? (391).

O po čėso daržą ėjo, / Po kopūsto lapą ėmė, - / Norėjo (387)

Gul šernelis beržyne, / Šerno kojos smilgyne (383).

Pro stiklo langą / Aušros žiūrėjau, / Pro beržo lapus / Aušros žiūrėjau (381).

Skaud mano, / Skaud mano, / Skaud mano širdelė (373).

Kad dzingiliu suskambino, / Visų širdis sugraudino (375).

- Dėl rugelių laiškelių, / Dėl kvietelių želmenų, / O po čėso daržą ėjo (387).

Vai, užkris užkris / Linų laiškelis / Už geltonų kaselių (357).

Graži povo plunksnelė (6)/ Žeme čiužinėjo (337).

Marga višta mažučiukė, / Ale kiaušiai kiaušiai, / Tos vištelės kiaušiai (315).

Brolyti mano, / Jaunasis mano, / Jok ant jūrių kraštelio (2)(315).

Ten mergytės šokinėjo, / Diedo barzdą lietinėjo (281).

O tėvelio žodelį / Širdelėj laikyti, / Tėvužėlio kojeles / Meiliai apkabinti (281).

Tėveliui einančiam / Kelelius atskinsiu, / Aš po jo kojelėm / Meirūnus barstysiu (281).

Po stikliniais jo langeliais / Žolynėlius sėsiu (281).

Kepurėlė vienų kiaunių, / Kad pažiūriu – ožio kailio (223).

- Atsišluostyki / Klevo lapeliu, / O ne mano kuskele (259).

Jis nuėmė vainikėlį / Nuo tavo galvelės (217).

Nusišluostyčiau / Savo burnelę / Su rankos rankovėle (259).

O kas kantelis - / Elnio ragelis, / Viršūnužėj kvietkelė (265).

Mergų stonas67

meilesnis, / Už žemčiūgą gražesnis (277).

– Ir jūs, mergos, stotkavokit, / Savo stoną šėnavokit (91).

Aš prie jo šalelės68

/ Pati atsisėsiu (281).

Stačios akys pelėdos, / Plačios ausys pelėdos (199).

Kumpas snapas pelėdos, / Raibos plunksnos pelėdos (199).

Rudos akys pelėdos, / Didė galva pelėdos (199).

Skaudūs sparnai pelėdos, / Gelsvos kojos pelėdos (199).

Ilgi nagai pelėdos, / Plati šikna pelėdos (199).

Šilko kaspinėliai, / Rūtų vainikėlis - / Tai lengvesnis už povo plunksnelę (4)(193).

Vai, šąla bąla / Baltos ievos žiedeliai (4) (159).

Nusieičiau į beržyną, / Pasilaužčiau beržo rykštę (4)(153).

- O aš įmečiau / Tą vainikėlį / Į jūrelių dugnelį (2) (165).

Už balto stalo, / už margo krago, - / Skauda mano galvelė (169).

Ant liepelės viršūnėlės (3)/ Sakals lizdą krovė (127).

67

Stonas – liemuo, stotas. – http://www.lkz.lt/startas.htm 68

Šalelė (šalis) – dešinė ar kairė kūno liemens pusė, šonas. – http://www.lkz.lt/startas.htm

123

Ne tiek zylelės raibų plunksnelių, / Kiek man meilių žodelių (147).

Ant ežero krašto / Pelėdėlė gėrė (115).

Žada tėvas dukrytėlei / Alutį daryti: / Iš pusantro miežio grūdo / Penkias bačkas pyvo (253).

Batų siūti nebgalėsiu, / Duonos plutos nebturėsiu (691).

Vienas rišo / Mano rankeles, / Antras dėjo ant kojų pančius (675).

Jūs susiprašėt / Daug kaimynėlių / Ant savo ašarėlių (675).

Už tabokos pusę lapo / Gausi vyrų cielą kapą (639).

Sudungzėjo siera žemė / Po mano kojelėm, / Suskambėjo aukso raktai / Po mano juostelėm (627).

Numynios tavo šakneles (3), / Nulaužys tavo šakeles (3)(623).

Stukšio akys pažaliavo, / Kad katilus išgabeno (617).

Viršininko storas pilvas, / Viso svieto procios pilnas (619).

Jau pašėrė / Bėrus žirgelius, / Jos ant marių kraštelio (559).

Grabo lentelė – mano sesulėlė, / Grabo skiedrantėlė – Mano pasekėjėlė (559).

Gale mano kapo, / Gale kapalėlio / Išdygo diegas, / Navatni žolelė (559).

Aš savo kasytužėles, / Aš savo geltonąsias / Triskart per dieną pinčiau, / Šešias šakeles skirčiau

Primuš gromatėlę / Prie viršaus skrynelės, / Užmaus žiedužėlį / Ant baltų rankelių ! (555).

(555).

Ant jos kapelio (2)/ Žalia žolelė, / Ant viršūnėlės / Ryto raselė (187).

Išauš šilta vasarėlė, / Išgins broliai žirgužėlius, / Lankys sesės kapelį (2)(345).

- Mok mano martelė / Baltai skalbti, / Ant rūtų šakelių / Išdžiovinti (493).

Siųsčiau pasiuntinį / Pas tetušėlį, / Kad paduotų šaltinio / Vandenėlį gerti (487).

3.3.1.2. Asmens ir abstrakčių esybių santykiai

Nepaimsi Dievo sūdą / Anei kožną žmogaus būdą (43).

Kaip tos plunksnelės papuro, / Atsimainė mergų natūra (43).

Kožnam duoda kitą vardą, / Tai vis žmonių šlovę ardo (43).

Ak, dieve mano (4)mieliausias, / Tėve dangiškas aukščiausias (49).

Ta adyna nečėslyva, / Čėstis69

mano nežyčlyvas (97).

Ne vienai dienai, / Nei valandėlei, - / Visam tavo amželiui (357).

Anksti rytelį / Po purvynėlius, / Vargios mano dienelės (377).

Svečių šalelėj / Rūstūs žmoneliai, / Atšiauri jų malonė (373).

O kai parvirto / Tik pusketvirto – / Tai mano nečėstėlis70

(331).e

O kai nusėmiau – / Tik bertainėlis71

(rugelių, mieželių, kvietelių)! / Tai mano iškadėlė72

(331).

Tu prapuldei / Savo didžią dalią / Vis per savo / Didelę savalią (297).

Tu per savo / Didelį liustelį / Nutrotijai / Savo didžią dalią (297).

Bėgo patsai pas kaimyną / Savo bėdas sakydamas (115).

- Ei tu, gegele, / Tu raibūnėle, / Ar dar toli meteliai / Mano jaunos mergelės? (259).

Bo yr jų stonas73

vyriausias, / Už visų ponų vožniausias (375).

O tik man gaila / Jaunos mergelės / Ir jos jaunų dienelių (506).

Ir ušbėgo mergužėlė / Į savo šalelę (2), / Ir pavijo kazokėliai / Žalioje lankelėj (627).

Aš įsitaisiau / Naujas stakleles / Iš savo išmonėlio (583).a

Kai neprišauksi / Mano vardelio (2), / Šauk tėvo pavardėlės (559).d

O kad ėjau viešu keleliu, / Mano vargelis vidury kelio (445).d

Ai tu dievai visagalis, / Iš aukštybių savo (435).

69

xČėstis – garbė, pagarba (brus.). - www.lkz.lt/startas.htm

70 Nečėstis (neščėstis) – nelaimė. – http://www.lkz.lt/startas.htm

71 Bertainis – toks biralų matas. – http://www.lkz.lt/startas.htm

72 Iškada – nuostolis, žala. – http://www.lkz.lt/startas.htm

73 Stonas – visuomenės sluoksnis pagal kilmę, profesiją, užsiėmimą; luomas.

124

Kad jos tas bėdas pažintų, / Savo nesčėsčių neverktų (43).e

Ko aš giedosiu / Anksti rytelį, – / Artojai draudė / Mano balselį (79). b

3.3.1.3. Pasyvaus posesoriaus ir abstrakčių esybių AJ

Skamba mano dalgelis / Plieno balseliu (699).

Skamba mano grėblelis / Klevo balseliu (699).

3.3.1.4. Abstraktaus posesoriaus ir abstrakčių esybių AJ

Nepaimsi Dievo sūdą / Anei kožną žmogaus būdą (43).

– Atsidėk, sūnuti, ant Dievo valios, / Nežiūrėk panelės didžių kraitelių (2) (31).

Nepildo dievo valios, / Didžios stojos savalios! (277).

Svieto gėrybės už nieką / Kunigėlis mūs patieka (375).

- Gegužėle, ko kukuoji? / Ar bėdas svieto rokuoji? (277).

Viršininko storas pilvas, / Viso svieto procios pilnas (619).

3.3.2. Atskiriamojo priklausymo

3.3.2.1. Giminystės santykiai (

– O broliai broliai, broleliai mano (3), / Imkit martelę už baltų rankų (67).

O ne muselė / Buvo panelė, – / Bajoraičio mergelė (57).

Tavo dukrelė (2), / Balta lelijėlė, / Kazokėlių žemelėj (667).

- Ulijona, sesuo mano (3), / Užgerk mane – tu vyresnė (411).

- Tu mano bernužėli (2), / Bernuži dobilėli, / Kad tu daug turi tų pinigėlių (121).

Ir ateina jos broleliai, / Lendres švytuodami (399).

Gale lauko stuobrelis, / Margo genio vaikeliai, / Įsilipčiau, išsiimčiau (387).

Kelki, mūsų sesužėle, / Kelki mūsų lelijėle, / Taisyk naujas stakleles (345).

Pagręž žirgelis žiemų šalelę, / Girdž, – mano panelė vargely auga (31).

Kur aš savo svetelius (4)/ Suguldyt galėčiau? (337).

Brolyti mano (2), / Jaunasis mano, / Jok ant jūrių kraštelio (2)(315).

Mano tėvelis (10) – / Ūkininkėlis, / Ūkelio valdonėlis (315).

Mano močiutė (4)– / Ne žiuponėlė, – / Linelių verpėjėlė (315).

Ąžuolo kryželis - / Tai mano tėvelis, / Juoda žemelė - / Mano motinėlė (559).

Mano broleliai (4)/ Ne smuikorėliai, – / Laukelių artojėliai (315).

Mano seselės (2) / Ne jumprovėlės, – / Drobelių audėjėlės (315).

- Ei, sesele, / Sesele mano, / Mano pirkto / Jau tu nedėvėsi (297).

Aš žėlavosiu / Savo mergelės (2)/ Dvejus trejus metelius (271).

- Tėveli mano (2), / Senasis mano, / Nupirk sūneliams / Po kančiukėlį (247).

Klausė seserėlė / Savo brolužėlio (229).

- Ei tu, mote, tu senoji, / Kur tu dėsi mano pačią? (211).

Aš išojau į vaiskelį / Ir palikau savo pačią (211).

- Tavo pati (2)seklyčioje, / Pačioj vyriausioj kerčioje (211).

- Cit, neverki, mergužėle, / Savo neprieteliaus (217).

Paviliojo kavalierius / Močiutės dukrelę (217).

Bėgioj vaikai pelėdos, / Gražūs vaikai pelėdos (2)(199).

Dukryte mano (2), / Jaunoji mano (2), / Kur dėjai vainikėlį? (165).

Ui, ui, ui, pavargo / Tėvelio sūnelis (2), pavargo (165).

– Nemeluok dukrele, / Nemeluok jaunoji, / Nemeluok parėjusi / Savo motušėlei (2) (103).

125

O kai reiks man būt / Žmonių ženteliu (241).

- Tai tinginėlis / Žentelis mano (241).

- Tai darbininkas / Bernelis mano (241).

- Tai vis melai buvo, / Mano dukružėle! (3) / - Žertai buvo, motinėle! (247).

Žmonių moters pietus neša, / Mano mergužė (7) pusrytėlius (153).

- Ei kūmai, kūmuti, / Mano pati ledaka (115).

Aš viens sūnelis, / Aš pas tėvelį, / Pastojau kareivėliu, / Dragūnužių74

broleliu (181).

Cielą kvortą jau sutraukiau, / Savo moters nesulaukiau (691).

Žėdnas, taipo apsirėdęs, / Gal aplankyt savo dėdes (653).

Piemens išdrasko šilkų lizdelį, / Skerdžius išima mano vaikelius (619).

Skubrų Lauras jautį pjovė / Ir po klėčia skūrą džiovė (617).

O kad aš jojau / Į būro kiemą / Pas Ankmono mergužėlę (555).

Mano mieli vaikeliai / Vaikeliai siratos (509).

„Sūnau mano, Daniula, / Bent sugrįžk atgalio (509).

- Mok mano martelė / Baltai skalbti, / Ant rūtų šakelių / Išdžiovinti (493).

Tai ūktveris dalgį plakė, / Jojo šeima lauką arė (435).

O tai, tai įtiksi ? / Anytėlei, / Anytai, bernelio / Motinėlei (493).

Svečių šalelėj / Rūstūs žmoneliai, / Atšiauri jų malonė (373).

3.3.2.2. Pavaldumo juridiniai santykiai

Ir kunigai, Dievo tarnai, / Nuo apkalbos nėra valni (43).

Kunigėlis, dievo tarnas, / Nuo apkalbos nėra valnas (375).

Atein kunigs per bažnyčią, / O jo tarnas per bobnyčią (375).

Ponia esmu viso svieto, / Kur nulėksiu, čia man vieta (277).

O kas jąją pagaus, - / Bus švabų karalius (2) (205).

Ir atjojo lenkų ponai, / Mūs karaliaus edelmonai (109).

Ir atjojo lenkų ponai, / Mūs karaliaus edelmonai (109).

Ai tu dievai visagalis, / Tu dievs visų gyvių (473).

O Kaniušas, didis ponas, / Mūs valdonu buvo (433).

Vykitės ponaičius, / Lenkų ponus (2), / Nelabai puikius bajorėlius (79).

O aš išėjau / Į lenkų žemę, / Pastojau šinkarkėle (265).

3.3.2.3. Nuosavybės santykiai

– Atsidėk, sūnuti, ant Dievo valios, / Nežiūrėk panelės didžių kraitelių (2) (31).

Savo ūkį pilniavoja, / Kaipo brostvą sau nešioja (91).

Ei, eisiu, eisiu, / Aš čia nebūsiu, / Čia ne mano nameliai (55).

Susiedo dirvos apartos, / O tai vienas, antras kartas (49).

Mano žagrės netaisytos, / O tai yra arklas kitas (49).

Susiedo rugiai (2) nupiauti, / Gražiai klojiman sukrauti (49).

O mano [rugius] šalna nukando, / Visas laukas nusigando (49).

Aš čia nebūsiu, / Čia ne mano nameliai (377).

Kirvis tavo tarboj mano (2), / Sutrupino duoną mano (339).

Penki ketvirčiai / Puode pripilti – / Tai mano zopostėlis75

(331).

Čiulba rykau paukščiukai, / Žalios girios mažiukai (2)/ Po tėvelio vyšnelių sodelį (2) (325).

Mano višta po sodelį / Viščius vadžioja – / Baltuosius, geltonus, mėlynus (321).

Aš turiu kurą, reiks man ožio, / Mano ožys ilga barzda (303).

Ašturiu ožį, reiks man ožkos, / Mano ožka didžio pieno (303).

74

Dragūnas – kavalerijos dalinių karys. – http://www.lkz.lt/startas.htm 75

Zopostas – turtas. – http://www.lkz.lt/startas.htm

126

Aš turiu ožką, reiks man avies, / Mano avis ilgų vilnų (303).

O tai nelygios / Uošvelės lankos (241).

- Atsišluostyki / Klevo lapeliu, / O ne mano kuskele76

(259).

- Per prancūzų žemę (3)/ Teka srovės upė (3) (205).

Aš turiu avį, reiks man jaučio, / Mano jautis skleistaragis (303).

Aš turiu karvę, reiks man žirgo, / Mano žirgas (2) eidininkas77

(303).

Aš įdžioviau rugelius / Į tetušio jaujelę (4) (159).

Tavo žirgus juodbėrėlius / Kasdien parvažinėjo (509).

Tavo jaučius palšonėlius / Tanciuje prašoko“ (509).

Aš paskleidžiau linelius / Ant tetušio laukelio (2) (159).

Bėro žirgo pagirdyti, / Savo pentinėlius šveisti (175).

Klausinėjo mergužėlės: / Katra tavo drobelė? (121).

Ar ne tavo pentinėlis (2)/ Stainioj ant vagelio? (115).

Tai brolelio pentinėlis / Stainioj ant vagelio (115).

Žalia mano drobužėlė, / Negraži pažiūrėti (121).

Ei, sėsiv, sėsiv / Tėvo daržely / Po stilkiniu langeliu (147).

Atliūliuoja laivužis / Pro tėvelio vario vartus, / Pro stiklo langelį (115).

Skamba mano dalgelis (2) / Plieno balseliu (699).

Skamba mano grėblelis / Klevo balseliu (699).

Kas už jūsų kepurėlę - / Du muštinėliu! (693).

Ei, nėra niekur / Tokių stainužėlių / Kaip tik mano tėvelio (683).

Nakvynę gerą turėjo, / Po Maušos stalu sėdėjo (691).

Atsibudęs išsigando, / Kurpalių savo nebranda (691).

Mano ylų daugel buvo, / Kurgi anos taip pražuvo? (691).

Ei, nėra niekur / Tokių dvaružėlių, / Kaip tik mano tėvelio (683).

Tai nėr nė kieno / Tokių sodužėlių / Kaip tik mano tėvelio (667).

Tavo dukrelė, / Balta lelijėlė, / Kazokėlių žemelėj (667).

Moters savei pečių kuria, / Bet tik savo malkų turi (653).

Sudungzėjo siera žemė / Po mano kojelėm, / Suskambėjo aukso raktai / Po mano juostelėm (627).

Kazokėlių balti stalai, / Krėslai moliavoti, / Aukso kriūzų pristatyta, / Vyno pripilstyta (627).

Po močiutės varteliais / Augo žalia liepelė (3)(583).

O kad aš jojau / Į būro kiemą / Pas Ankmono mergužėlę (555).

Aš savo vainikėlį, / Aš savo žaliužėlį / Purvynužy laikyčiau, / Rudynužy mirkyčiau (555).

Serga mūsų visas kiemas / Neatein daktaras (433).

Ubagėliai vargdienėliai / savo parakvijoj / Tai jie toliau negal eiti (433).

Tavo vyną, saldų midų / Alvėms išnešiojo (509).

Sermėgėlė mano menka, / Kad aš einu, susilenkiu (431).

Ei, ką tu skalbi, / Kam tu blykiuoji / Savo plonas drobeles? (2)(57).

3.3.2.4. Autorystės santykiai

Nebijau nėmaž botago, / Galas tos dainos ubago (181).

O tėvelio žodelį / Širdelėj laikyti, / Tėvužėlio kojeles / Meiliai apkabinti (281).

76

Kuskelė (kuska) – 1) didelė, stora skepeta apsigaubti, skara; 2) skepeta galvai apsirišti, skarelė; 3) staltiesė. –

http://www.lkz.lt/startas.htm 77

Eidininkas – 1) arklys, kuris vienos pusės kojas kelia kartu; 2) greitakojis, ristūnas; 3) geras ėjikas, keliauninkas. –

http://www.lkz.lt/startas.htm

127

J. Basanavičiaus rinktos dainos

3.1. Nusakomieji AJ

3.1.1. Tiesioginio apibūdinimo AJ

3.1.1.1. Grynosios ypatybės AJ

Kad išeitų mergužėlė, / Balta lelijėlė (17).

O jos miela dukterėlė – / Kaip marių varnelė (17).

– Kada rugeliai želmenij, / Žalia rūtelė (20) garbinij (99).

Mergele jaunoji, mes prapuolėm, / Rūtele žalioji, jau prapuolėm (2)(35).

Ar manim jauna vargo mergele (22), / Manim jauna gėriesi? (99).

Mergele mano jaunoji (4) / Priimk ir mane pernakvot (301).

Ir atsiliepė / Jaunas bernelis (9)/ Po stonią vaikščiodamas (97).

- Vai tu berneli jaunasis (2), / Dobilėli baltasis (2)(99).

Tai matytų mergužėlė / Palšus jaučius (2) būbaujančius, / Šienpjovėlius švytuojančius (235).

Ar puikiai aina / Šėmi palši jauteliai (239).

- Dukružėle mano, / Balta lelijėle (5), / Ko margiausia, ko pilniausia – / Tai tavo skrynelė (233).

Bėkie (gerkie), mano žirgeli, / Bėkie mano bėrasis (3) (149).

Pašerkie bėrą žirgą (15)/ Su čystu abrakėliu (2), / Su čystu vandenėliu(2) (199).

Už jūrių marių mėlynųjų (2), / Už žalių girių ūžaujančiųjų (107).

Išvilio sesutę kuo jauniausią, / Nuėmė vainikėlį kaip žiedelį, / Uždėjo nuometėlį kaip lauželį (109).

O jauna seselė (2)/ Labai gailiai verkė (147).

Dygsta rožės balčiausios, / Verkia sesės jauniausios (2)/ Tos Saputės skaistosios (2)(43).

- Sesute jaunoji (2), / Lelijėle, / Kur mes padėsim / Tą kareivėlį (303).

Vai vuošve močiute, / Kur yr jauni broleliai (, / Man jauni švogerėliai? (273).

Brolelis jaunasis (6) minavoja, / seselės kas dieną gailavoja (35).

Toj vygelėj, toj margojoj, / Gul jauna mergelė (51).

– Vai, sūneli jaunasis (2), / dobilėli baltasis, / Vai, nežinom nežinom, / Katros asi šalužės (203).

Margus povelius varydama, / Jaunus sūnelius (3)budindama (107).

Augino močiutė / Tris jaunas dukreles, / O tris jaunas dukterėles / Kaipo lelijėles (121).

Kuris mane gano / Po žalią lankelę, / Po žalią girelę (15) / Po karklynėlį (113).

Vai, giria giria, / Girele žalioji, / Pilna smulkių paukštelių (197).

Kad dar rūtelė nedygo, / Žali rugeliai (3)nežėlė (99).

– Vai mergele lelijėle, / Mažas mano žirgužėlis / Nepaneš abiejų raitų (79).

Pasikloniok motinėlei / Ir senam tėveliui (3) (223).

Kad primanyčiau, aš apsimainyčiau / Ing raibąją gegutę (115).

Vai, aš perlėkčiau per žalią girią / Ing žalią vyšnių sodą (2) (115).

Tiesk, mergele, po šoneliu / Trijų ailių žalių lapų (6)(79).

Mano tėvo didis dvaras (15), / Akmeniniai mūružėliai, / Žalio vario vartužėliai (297).

Žalia serbenta (×2) pasilenkė, / Močiutės dukrelė gailiai verkė (177).

Baltus linelius beverpiančią, / Plonas drobeles (7)beaudžiančią (107).

Ant mano tėvo / Didžio dvarelio, / Vai, ir išaugo / Žalia liepelė (7)(307).

Po tąj liepa, po žaliąja (2), / Stov marga vygelė (51).

Ilgas giesmininkas rėkauja strazdas, / Kol medžiuos žaliuose atsirand brazdas (285).

Ir prijojau lygią lanką (8), / Lygią lanką, žalią pievą (215).

Siuva raudonais, / Siuva geltonais, / Siuva žaliais šilkužiais (5)(201).

128

Ant šakelių, ant žaliųjų / Žiedeliai maustyta (257).

Ar apsijuosęs / Žalių sėrų juostelę(×2) (239).

Ar užsikišęs / Žalią povo plūksnelę(×2) (239).

Kad ėjau ulyčaitėms, / Žaliais pravartaičiais (2)(225).

– Berželi žalias, / Berželi gražus, / Ar nori žalias būtie? (153).

Ant kalno, ant aukštojo (6), / Aug žalia liepelė (51).

O ši žalia beržo rykštė / Pabudys anksti (55).

Pro tą sodelį, / Pro tą žaliąjį / Vis vieškelėlis ėjo (61).

Ar į margus kartūnėlius (2), / Ar į žalius šilkelius, / Ar į plonas drobeles? (69).

Ant tėvelio didžio dvaro / Žalias beržynėlis (71).

Tankias šakeles suleisiva, / Žalius lapelius suklėsiva (137).

Ir užgėrė mergužėlė / Žaliuoju vyneliu (3)(157).

Aš prisirišau / Bėrą žirgelį / Prie žaliosios liepelės, / Prie lygaus liemenėlio (143).

Vai, kas išrašė / Mano veidužius, / Ar tas midutis, / Ar žalia spurgelė, / Ar šio alučio / Balta putelė

(307).

– Tėveli mano, / Mano širdele, / Lankiau kalne rugelius / Ir geltonus kvietelius (105).

Sūneli mano, / Mano jaunasis, / Vai, ar yra graži mergelė, / Širdies ramintojėlė? (105).

Gražiai bujojo raudona rožė / Terp žaliosios rūtelės (221).

Ant mano tėvo / Didelio dvaro / Žalių vyšnių sodelis (61).

Rašom gromatėlę / Graudžių ašarėlių (4)(269).

– Močiute mano, mano širdele, / Dar palaukie nors šią tamsią naktelę (2)(21).

Du šimtu mylių žalios girelės, / Trečia – lygaus kelelio (23).

Smagesniu balsu giedojo, / Jog dienos šviesa užstojo (195).

Jau aš jo neimsu nė nenešiosu, / Nė ant baltų rankelių (3) nemausu (249).

Tavo mergelė, / Mano dukrelė / Sėdi aukštoj klėtelėj (4)(201).

V ai, dar nenusėdau / Nuo bėro žirgelio – / Vedė mane vuošvužėlė / Už balto stalelio (77).

Dėkavojau tėveliui / Ir senai motinėlei (5)(81).

Pirk man tymo balnelį, / Šveisk šviesųjį kardelį (5) (81).

Kur bagota mergelė, / Kur su didžiu kraiteliu (3)(265).

Ko naujos staklelės / Seklyčioj skamba? (265).

Šventos dienos rytą / Ainam in bažnyčią (269).

Ger dvaruose didi ponai (2), / Ger po kiemus ir padonai (251).

Reik šešurėliui, senam tėveliui, / Plonųjų marškinėlių (2)(23).

Reik anytėlei, senai močiutei, / Puikiųjų parėdėlių (23).

– Aisiv mudvi, sesele, / In svetimą šalelę (2) (25).

Ką ten veikia mūs bernai / Su svetimom mergelėm (25).

– Vai vai vai Dieve, Dievulėliau mano, / Neišteksim dovanėlių / Didiajai giminėlei (23).

Šviesusis kardelis – mūs tėvelis, / Margoji muškieta – mūs močiutė (33).

Josiv mudu, brolužėli, / Viešaisiais keleliais (169).

Žmonių mergelės – rimską vynutį, / O aš jauna – kartų alutį (89).

Rasit močiutę belaukiančią, / Šviesią žvakužę bedegančią (107).

Ar gegutės balsas, / Ar mažų paukštelių, / Vai, ar mano motinėlė / Išminties mokina? (233).

N ieks nekaltas, bernužėli, / Kam surentei tamsią klėtį (2)(235).

Aukštoj margoj karčemėlėj (3) / Šoka mano bernužėlis (237).

Tai man davė tėtužėlis / Didelę valelę (227).

Kad aš ėjau ūlyčaitėms, / Siauroms pačvartaitėms (227).

Su ratukais, su mažiukais, / Su bėraisiais kumelukais (nudardės) (231).

Aš atsitūpčiau į vyšnių medelį, / Kur daug juodų vuogelių (3)(115).

Vai, mėtė į mane broleliai / Raudonais obuolėliais (115).

Vai, ir atradau vuogelę / Ant mažiutėlės šakelės (103).

Išgėriau stiklelį kuo pilniausį / Išleidau dukrelę kuo toliausia (81).

Pastačiau viedrelius / Ant upės krantelio, / Ant geltonų smiltelių (87).

129

– Padėk Dievas, Julijona / Julijona, graži pana! (83).

O ir pamačiau / Juodą laivelį / Dunojužiu atplaukiantį (87).

Tame laivelij, / Tame naujamjam, / Sėdi jaunas bernelis (87).

(Turu) Margus kurtelius lojančius, / Senus tėvelius (4) miegančius (301).

O ir atėmė sesutei / Pusrytėlius, / Iš rankos baltosios / Abrūsėlius (303).

Atsigėrus saldaus pieno / Aisu gult at šieno (301).

Turu karvę juodą, / Pieno ji neduoda (301).

Margi dvarai, margi dvarai, / Dimniejai langeliai (299).

O čion – iš patvorėlio / Gailiųjų noterėlių (297).

(Paliko) Jaunąją mergelę ant rūpestėlių, / Geltonus mieželius ant pradalgėlių (211).

Niekur nieko neprijojau – / Šalto šaltinaičio, / Čysto vandenaičio (6)(291).

Ir prijojau Dunojaitį, / Tenai drumstas vandenaitis (291).

Tiems sveteliams – alaus midaus, / Karčios arielkėlės (221).

Aš neprastas tėvelio sūnelis, / Aš neprastą ir mergelę vesu (173).

Žveng žirgelis grynų avižėlių, / Verk mergelė rūtų vainikėlio (173).

Dievas duotų giedrią dieną – / Reiks rūtelę sėtie (173).

Ir atvažiavo iš Varšavo svečiai, / Ir klausinėjo ramios gaspadužės (207).

– Vai, kur yr, kur yr ta gaspada rami, / Kuri mergelė graži ir giriama? (207).

– Skirkis, ulyčia, tu plačioji: / Tegul sūnelis uliavoja (177).

Išleidžia sau giedodamos, / Naują spietelį išduodamos (287).

Varlės vandenyje tutnuoja balsu, / Draugystoj tardamos lengvu alasu (287).

O vėl šiaudelius, smulkius spalelius / Aplinkui deda, perėt jau žada (287).

O ir karaluks, mitras paukšteliuks / Po aglynančius, po dilgynančius (285).

Slepias nuog paukštelių balta mečerka, / Lazdynuos karklynuos klykauja šarka (285).

Atlankiau mergelę / Kas subatėlę, / Kas šventą dienelę, / Kas nedėlėlę (281).

Aš padarysu / Savo mergelei / Labai puikų grabelį /Ant varinių kojelių (273).

Linksmas metelis / Šis rudenėlis, / Aš vienas sūnelis / Pas tėtužėlį (281).

Buvo nenorėtie brangiosios algelės, / Buvo nenorėtie sėrinių suknelių (279).

- Lakštingalėle, / Linksma paukštele, / Kodėl negiedi / Kiaurą naktelę (2)? (277).

Jūsų berneliai / Netiesą kalba, / Mane apkalba / Netiesiais žodžiais (277).

Balti žiedai, juodos vuogos, / Net šakelės linksta (75).

O šits trečias bernužėlis / Tikros tiesos laukė (75).

Bijūnėlio šalta rasa / Baltai burną prausiau (77).

Kad aš jojau per laukelį, / Per vuošvelio dirvelę, / Pro vyšnių naują sodą (79).

Kad aš jojau per laukelį, / Pro vuošvio didį dvarą, / Pro rūtų naują daržą (79).

Jau mes vargšai asam / Didžiam rūpestėlij (269).

Ainam keliu viešu (2)/ Per naktį ir dieną (269).

Va, tik išaina sena širdelė / Keltie jaunus sūnelius (115).

Užvajavojom / Kuršių žemaitę / Ir iškapojom / Didę kraitę (19).

Jo sieros suknios / Kaip lino žiedas, / Baltos rankelės / Kaip gromatėlės (309).

Sėsk in mano vežimą, / In margą karietėlę (309).

Kol iškukavo / Tėvo dukrelę, / Senos močiutės / Pasiuntinėlę (307).

Tėvelio aukštoj klėtelėj, / Močiutės margoj lovelėj (301).

Vai, kur išnešė / Gulbins vainiką / Ant baltųjų sparnelių (297).

Gieda balsu laibu kaip muzika, / Kad linksmas oras anam patiko (285).

Ir narūnas graitas, visada kaip raitas, / In vandenį lenda, maitnastį randa (285).

Gieda lakštingala prieš gegužio galą, / Gražias giesmeles išguldydama (283).

Paukšteliai visoki gied balsu mielu: / Vyturys ant oro lėkdams netyla (283).

Beg neišgirs motušė, / Beg neišgirs baltoji (29).

Vai, dar neužjojau / Ant vuošvelės dvaro, / Ir sulojo margi kurtai / Ant mano žirgelio (77).

- Vai žeme žeme, / Žemele sieroji, / Kad atėmei / Mano tėvelius (267).

Tas alutis / Gražus geltonas, / Užgersu mergelę / Baltą raudoną (267).

130

Ne tiek ji grėbė, / Kiek gailiai verkė / Ant naujo grėblelio / Pasiremdama (267).

O susilaikiau / Už raudonos roželės, / Už žaliosios rūtelės (263).

Nepravėrė karietos langelį, / Suplėkino geltoną kaselę (261).

Atlėk tuo kartu du baisiu kazoku, / Išmuš jį iš žirgo su dideliu smūgiu (259).

Sakyt komandai bėgo kuo graičiausia, / Kad tą užmuštų Medekšą garbiausį (259).

Ačiū ačiū, bernužėli, / Už teip didę dovanėlę – / Už rūtelių vainikėlį (217).

(Verkia) Gražusis bijūnėlis / Ir visi žodynėliai (205).

Drauge jos širdis liūdna atsigavo – / Linksmą sau giesmelę gavo (195).

Kad prašvis tikra mums amžinastis (195).

Prijojome strovią upę – / Žirgeliai girdyta (257).

Kavokitės kavokitės, / Vaikeliai mieliausi (255).

Geria žmonės iš malonios, / Nesidrovi puikios ponios / Arielkėlę gert (251).

Dabar ne kaip kitą kartą, / Kada buvo gana šaukšto – / Dabar išger čierką aukštą (251).

Negiedojo raibi gaidžiai, / Kaip močiutė kėlė (253).

Jau aš turu dar gražesnį / Nuo bernelio bagotesnio (249).

Ar apsivilkęs / Pilkąją sermėgėlę(×4) (239).

Kad neaudė plonų drobių / Mane augindama (223).

Girdžiu – verkia mergužėlė / Aukštojoj klėtelėj (225).

Pasilaužčiau gerą rykštę / Beržo devynšakę (227).

Kad aš buvau didis ponas, / Daug puikesnis kaip cigonas (229).

Kad aš gaučiau sau mainą / Širvą žirgą (2) ant bėro (229).

Atlėkė juodas varnas, / Atnešė baltą ranką (2) / Ir aukselio žiedelį (111).

Klausčiau tavęs varneli, / Tu juodasis paukšteli (111).

– Aš buvau didžiam kare, / Ten didį mūšį mušė (111).

Saldi (2) gardi vuogužėlė / Ant mažiukėlės šakelės (2)(103).

– Vai, aš parnešu / Savo seselėms (×3) / Baltoms gulbelėms (165).

Garnys garnys tur ilgą snapą (187).

Garnys garnys tur ilgą kaklą (187).

Garnys garnys tur ilgus sparnus (187).

Mesčiau turtužius aš į šalužę, / Puikius rūbužius – į purvynužį (101).

Jočiau jočiau in miestelį, / Didį jomarkėlį (223).

Kasdien karšta meilė, / Kasdien sutikimas (121).

Kasdien gražus gyvenimas / Ženotame stone (121).

Duos karalius šviesų kardą, / Prie kardelio kivierėlį (127).

Iš visų aikių aikiausį / Jotie į vainą šmarkščiausį (3)(163).

Ir prijojo pilnas dvaras kazokų, / Ir paėmė mano vyrą už nieką (101).

Aina siratėlė / Viešuoju keleliu (19).

O tas šeškas, diktas vyrs, / Mums košės išvirs (21).

Neša rankoj baltą nuometėlį (5), / Nori užklėstie rūtelių vainikėlį (21).

Pirksiv mudvi, seserėle, / Tų navatnų sėklužių / Vis žaliosios rūtelės (27).

Kalba žmonužiai netikrais žodužiais, / Kad pienu burną prausiau, / Rožužių gražumėliu (27).

Geltonos kaselės, / Raudonas veidelis – / Tai yr mano dukrelė, / Tai yr mano jaunoji (29).

Mus bernelius, mus biednuosius, / Uzarais apstatė (31).

Ak Dievuliau, kam mus leidai / Ant didžių bėdų... (31).

Ak broliai broleliai mes biedniejai, / Užpuolė prūsokai nezbažniejai (33).

Garsiejai būbneliai – mūs broleliai, / Graudžiosios trūbelės – mūs seselės (33).

Nevalioj daug vargų pamatysim / Tiesiaisiais takeliais vaikščiodami, / Margąją muškietą kilnodami

(33).

Seselės kas dieną gailavoja / Aukštajam kalnelij stovėdamos, / Ant vuosio tvorelės rymodamos (35).

– Tai netiesa, dukruže, / Tai netikri žodžiai (39).

– O tai tiesa, močiute, / O tai tikri žodžiai (39).

O ar sveika Saputė, / Mano miela poniutė? (3) (41).

131

Ten krykštė nardė / Raiba antelė / Malūno vandenėlij (Bs. 58)

Ponas mano mieliausias, / Statau galvą prieš kardą (41).

– Tarnai mano mieliausi, / Atneškite man raktus (41).

Jau aš aisiu į laukus / Sunkaus darbelio dirbtie (45).

Ten šinkauna karčema, / Patogi šinkarkėlė (47).

Pati savim dyvijos, / Iš kur vynas tekėjo: / Ar iš baltų rankelių, / Ar iš aukso žiedelių (47).

Ant jūružių krantelio, / Ant gilaus Dunojėlio (49).

– Vienas – seno tėvelio, / Antras – mano brolelio (49).

(173).

Kaip vasaros diena, / Teip graži mergina (145).

Ateis rudenėlis, / Šalta žiemužėlė (151).

Šalta rasa, o aš basa - / Kojas nušalau (2)(55).

Nesirūpink, berneli, / Mano mažais vaikeliais (53).

Ten vaikščiojo graži pana (2)/ Mėnesio šviesa (55).

– Vai, aš mislijau, / Kad bus geras pons (55).

Ten vaikščiojo mergužėlė, / Balta graži lelijėlė (57).

Kur šią naktelę nakvosi? / Tėvelio aukštoj klėtelėj, / Močiutės margoj lovelėj (57).

Turu kurtelius lojančius, / Senus tėvelius kalbančius (57).

Vai, tik surentė / Juodą laivelį / Po maružes plauktie (59).

Tu gaigal gaigaluži, / Tu narsusis paukštuži, / Vai, tenai ne ulbelės, / Ažna jaunos seselės (63).

– Ak, močiute mano, / Ak, sena širdele (4), / Kad būtum pagimdžius / Sieru sakalėliu (67).

– Ak, močiute mano, / Ak, sena širdele, / Kad būtum pagimdžius / Pilku akmenėliu (68).

Ar ing naują dvaružėlį (2), / Ar ing didį kaimužėlį (2), / Ar int aukštą kalnelį (3)? (69).

Ateis šilts pavasarėlis (2), / Išgins broliai palšus jaučius (2)/ Int ūbąjį laukelį (69).

Kloj mergelė patalėlį, / Minkštų pūkų pagalvėlę (Bs. 190).

Alyvėlės juodos vuogos / Žemyn šakas lenkia (73).

Klaidžiojame vienos / Kaip avelės biednos (269).

Karčemose kaukia, / Piktais balsais šaukia (271).

O ar jums negaila / Tokio brangaus stono (271).

Kur josi, broleli, / Teip toliman kelelin / Nemokintu žirgeliu? (271).

Aš aisu in kalnelį / Pas senąjį tėvelį (273).

Mano sūneliai, / Tavo švogerėliai / Naujam Vilniaus miestelij / Budavoja grabelį (273).

(Turu) Ir kardelį prie šalelės, / Gražų, žalvarinį (299).

Rūtų vainikėlį, sėrų78

kasnykėlį (×2), / Nuo baltų rankelių aukselio žiedelį (×3) (279).

Baltasis grabelis prasivėrė, / Plonoji drobelė (2) prasisklėstė (83).

Ant to kalno, ant aukštojo, / Julijona linus rovė (83).

– Čia nėra aukštos klėties (×2)– / Nėr kur berneliui aitie (163).

Vai, da aš ausu / Plonąsias drobeles (135).

Augo girioj sedulėlė, / Kukau raiba gegužėlė (3) (135).

Rudenij mudu užaugsiva, / Kresnam stuomužij stovėsiva (137). (2k.)

Baltais žiedais žydėsiva, / Raudonas vuogas nokinsiva (137).

Kresnam stuomužij stovėsiva, / Meilų žodelį kalbėsiva (139).

Jau aš dabar josu vajavotie, / Nekaltą savo kraują (2) pralietie (161).

Apverkė ji, apverkė Lietuvą – / Daug labai nekaltų galvų žuvo (161).

Pati ėjo į žirgelių stonelę, / Išsirinko sau šitvą žirgelį (2) (163).

Ir pastatė svainužėlė / Man aukštą kreselę (3)(157).

Vai, dar neprijojau / Nė garsaus kaimelio (155).

Pakol pribėgsi strovią upelę, / Kur vyneliu tekėjo (149).

Gerkie, žirgeli, neatsilsėjęs / Grynąjį vandenėlį (149).

O grenadieriai, jauni broleliai, - / Vidur margo miestelio (149).

78

Sėrai – šilkai (šilkų senesnis vardas). – http://www.lkz.lt/startas.htm.

132

Šviesiamjam kardelij – / Vardas pravardėlė (151).

O kaip gražūs žmonės – / Kaip tikri krikščionys (145).

Teip tuodu jaunučiu, / Tuo gražu vaikučiu / Pradėjo šnekėtis (145).

In didį kelelį, / Tai šeriu žirgelį (147).

In didę vainelę, / Tai šveičiu kardelį (147).

Aš pasiversčiau aukso žiedeliu, / Užsirakinčiau margoj skrynelėj (139).

Aukšti kalnai, juoddebesiai – / Tai cigonų užklojims (141).

Gilus vandens bėgimas – / Tai cigonų gėrims (141).

Su linksma širdžia klausė, / Atidžiai mislia ir ausia (195).

Ing vienos nakties liūdnas tamsybes / Pražus šio svieto grožybės (195).

Bepig martelei / Pas tėvužėlį / Didžiam liustelij (247).

Naujam dvarelij / Sunkūs meteliai (247).

Ger arielką dide čierka, / Berlyniška tinka mierka / Arielkėlei gert (251).

Aš nušaučiau mergelę, / Kurią mačiau šiam / Baltam beržyne (243).

Pas motinėlę / Lengvi darbeliai (×2), / Meilūs žodeliai(×2) (245).

Pas anytėlę / Sunkūs darbeliai (×2), / Rūstūs žodeliai (2)(245).

(lankelės šienpjovėlį) Su plaukeliais geltonais, / Su veideliais raudonais (225).

Aš nuveičiau in girelę, / In baltą beržynėlį (229).

– Jei iš geros valios, / Aš su tavim šoksu (113).

Bernelio skaistus veidas, / Mergelės dar skaistesnis (91).

Aš parėjau vėlai naktį, / Ėmiau gaidį juodą plaktie (95).

Ir be didio pulkelio / Kaip tu ją parviliosi? (133).

Vai, dar buvau tik ištiesus / Kresną stuomenėlį (213).

Išjojo bernelis ant didžio kelio, / Paliko mergelę ant rūpestėlių (211).

Vai, kad išauštų šviesi aušrelė, / Kad užtekėtų šviesi saulelė (2) (191).

Kuri aukšto protelio / Irgi didžio groželio (203).

Ir sutinkam totorėlį, / Jauną švogerėlį (171).

Tik man gaila rūtelių / Ir jaunųjų dienelių (205).

3.1.2.2. Kiekybinio apibūdinimo AJ

Devynias upes / Plaukte perplaukiau (19).

Devynios kulkos / Pro šalį lėkė (19).

Da palaukie, bernužėli, / Nors trijus metelius (223).

Augino močiutė / Tris jaunas dukreles, / O tris jaunas dukterėles / Kaipo lelijėles (121).

Atėmė sesutės pusrytėlius, / Iš antros rankelės vainikėlius (289).

Aš užkinkysu / Savo mergelei / Šešis bėrus žirgelius (273).

Ir klausinėjo / Jaunos mergelės, / Keno tos trys drobelės (275).

Atlėk tuo kartu du baisiu kazoku, / Išmuš jį iš žirgo su dideliu smūgiu (259).

Uždavė anyta / Nedėlios dieną / Trejus darbelius (247).

Tai nešiosu, tai dėvėsu / Nors du tris metelius (219).

Trečią dieną (×2) iš siplnumo / Ant patalo gulėjau (255).

Ir Klok, merguže, patalėlį / Trijų ailių (2)plūksnužėlių (79).

- Mergele mano jaunoji, / Iš trijų valsčių rinktoji (301).

Pirmoj vainoj verkė: regėjo, / Kad žėdnas už tėviškę galvą dėjo (161).

Antron vainon jot atsivožijo – / Daug labia kraujo išrožijo (161).

Trečion vainon, vadinamon rytsaulė, / Ji labai anksti rytelij kėlė (161).

Vai, kiek tai yra lankoj dobilų / Penkiais šešiais lapyčiais (27).

Tikrai sakau, ne ant žerto / Netekėtie antrą kartą (37).

Ana puse Dunojėlio / Du broleliu(3) kortom ėjo (37).

In karietą insodino, / Šešis žirgus sumudzino (37).

Ana puse Dunojaus / Du žūkleliu (2)žūklavo (43).

133

Vai, tai ten girdė / Jaunasis bernelis / Du tris bėrus žirgelius (49).

O šis trečiasis, / Juods juodbėrėlis - / Mano paties bernelio (49).

Kad tu turi du sūnu, / O šian trečią dukrelę (53).

In septintus metelius / Išein našlė ant dvaro (53).

Stovi du šaudikėliu, / Ketin mane pašautie (63).

Ant Nemuno krantelio / Dvi ulbeli ulbėjo (63).

Ant Nemuno kranto / Stovi trys kareiviai (67).

- Mergele mano jaunoji, / Iš trijų valsčių rinktoji (301).

Vai, aš turu suknių porą, / Trečią (suknią) – karmazino (299).

Atimkit, broleliai, pusrytėlius, / Iš antros rankelės vainikėlius (289).

Lygiojoj lankelėj dobilėliai, / Ten penki broleliai šienelį pjovė (289).

Ten penki broleliai šienelį pjovė, / O šešta sesutė pusryčius nešė (289).

Ir atjojo trys bernyčiai, / Vis trys nevedę (73).

O šis trečias bernužėlis (2) / Širdelę ramino (73).

Ir atjoja trys berneliai, / Visi trys nevedę (75).

- Aikie, martele, / Nedėlios dienelę, / Tris darbus dirbkie (245).

Pasamdyčiau tris genelius, / Kad iškirstų tris langelius (235).

Tik tau reikia šešių lentų, / Šešių lentų naujo grabo (85).

Aš auginau mergelę / Per du, per tris laukelius / Vis tam pačiam kaimelij (91).

Ir ateina trečias polkas – / Štai mano bernelis (99).

Pirmojoj vainelėj / Žirgelis klupo, Antrojoj vainelėj / Kardelis lūžo, / O šioj trečiojoj vainelėj / Pats

galvelę padėjo (Bs. 159).

Tėveli mano, / Mano širdele, / Nupirk man tris dūdeles (2) (153).

Parsiunsdinsu žirgelį / In septintus metelius (159).

Septinti meteliai / Svetimoj šalelėj (147).

Nenešiosu nedėvėsu / Nė trijų nedėlėlių (219).

Du balandžiu klane gėrė, / Begerdamu sudūmojo (175).

Du broleliu keliu jojo, / Bejodamu sudūmojo (175).

Dvi sesaiti svirne siuvo, / Besiūdami sudūmojo (175).

Šalimis jojo du dieverėliu, / Martelę virkdindamu (217).

Vieną davė vaitui, / Antrą – artojėliui, / O šią trečią dukterėlę - / Už akmono vaiko (121).

Aš beplaukdams, / Benardydams / Vieną dūmelę dūmojau (241).

Vienai seselei – / Aukso žiedelį, / Antrai seselei – / Sėrų kasnyką (305).

Ten kraujo upė bėgo, / Ten gul ne viens sūnelis, / Ten verk ne viens tėvelis (111).

Augin močiutė vieną dukrelę / Kaip darželij rūtelę (123).

Verks ne viena siratėlė, / Kad neturi motinėlės (135).

Vienoj šalelėj / Jauni broleliai, / Antroje – dieverėliai (61).

Trečias darbelis – / Girioj kukuotie (247).

3.1.2.3. Nurodomojo apibūdinimo AJ

– Močiute mano, mano širdele, / Dar palaukie nors šią tamsią naktelę (21).

Pirksiv mudvi, seserėle, / Tų navatnų sėklužių / Vis žaliosios rūtelės (27).

Vienai seselei – / Sėrų kasnyką, / Antrai seselei – / Perlų vainiką (165).

Aš nuveičiau pas tą tiltą, / Kur kareiviai aina (99).

Aisiv mudu į tą šalį, / Kur lineliai dera (183).

Ing vienos nakties liūdnas tamsybes / Pražus šio svieto grožybės (195).

– Vai, kur yr, kur yr ta gaspada rami, / Kuri mergelė graži ir giriama? (207).

Aš paklausčiau to skuskelio, / Ką mergelė veikia (213).

Nė Vilniaus mieste, / Nė Varšavėlij, / Tik kitam kaimelij / Pas motinėlę (89).

Tame laivelij, / Tame naujamjam, / Sėdi jaunas bernelis (87).

134

Toje liepelėj / Šimtas šakelių, / Kožnoj šakelėj / Aukso spurgelė (307).

- Sesute jaunoji, / Lelijėle, / Kur mes padėsim / Tą kareivėlį (303).

- Sesute jaunoji, / Lelijėle, / Ką mes darysim / Tiems kareivėliams (303).

Visą pulką drąsiai subarė / Ir ing gūžtą dėtie suvarė (287).

Linksmas metelis / Šis rudenėlis, / Aš vienas sūnelis / Pas tėtužėlį (281).

Aš paguldysu / Savo mergelę / Su visa giminėle (273).

O šis trečias bernužėlis (2)/ Širdelę ramino (73).

Po tąj liepele, po tąj žaliąja, / Su berneliu stovėjai (101).

Aš auginau mergelę / Per du, per tris laukelius / Vis tam pačiam kaimelij (91).

Vieną davė vaitui, / Antrą – artojėliui, / O šią trečią dukterėlę - / Už akmono vaiko (121).

Tą tėviškę reik krauju girdytie, / Kurs nor jos gyvenime būtie (161).

Teip tuodu jaunučiu, / Tuo gražu vaikučiu / Pradėjo šnekėtis (145).

Lesčiau lesčiau, kad galėčiau, / Tokį snapą kad turėčiau (187).

Gerčiau gerčiau, kad galėčiau, / Tokį kaklą kad turėčiau (187).

Lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, / Tokius sparnus kad turėčiau (187).

Tai jis gavo valnystėlę / Ant viso amželio (175).

– Vai, kur josiv, brolužėli, / Šią naktelę pernakvotie? (177).

Sakyt komandai bėgo kuo graičiausia, / Kad tą užmuštų Medekšą garbiausį (259).

Kas do gadynė ant svieto – / Tankiai yr ant kožnos vietos (251).

Aš nušaučiau mergelę, / Kurią mačiau šiam / Baltam beržyne (243).

- Motinėle mano, / Mano širdužėle, / Katrą duosi man skrynelę / In marčias leisdama? (233).

Ir ateina toksai žmogus / Pusiaukalbis, išverstakis (229).

Tie prūsokai, tie pagonai, / Iš tų savo raštų, / Ištuštin Lietuvos vaikus / Iš šios žemės krašto (31).

Kulkelės kaip bitės ten lekioja, / Iš visų šalelių vaiskas joja (35).

Verkia sesės jauniausios / Tos Saputės (2)skaistosios (43).

Ana puse Dunojėlio / Du broleliu kortom ėjo (37).

– Toliau toliau, bėri žirgai, / Per šią visą Lenkų žemę (37).

Anoj pusėj (2)Dunojaus / Naujienėlė rados (39).

Po tąj liepa, po žaliąja, / Stov marga vygelė (51).

Toj vygelėj, toj margojoj, / Gul jauna mergelė (51).

Užčiūčiuota, užbučiuota, / Kitam šelmiui teko (51).

Ir atjoja bernelis, / Tas bagočiaus sūnelis (53).

O šis trečiasis, / Juods juodbėrėlis - / Mano paties bernelio (49).

Mergele mano jaunoji, / Kur šią naktelę nakvosi (2)? (57).

Kas perkalbėjo tavo širdelę? / Ar tik ans šelmis, / Medinčiaus sūnus, / Giružės valdonėlis? (59).

Pro tą sodelį, / Pro tą žaliąjį / Vis vieškelėlis ėjo (61).

Tais vieškelėliais (2), / Tais plentkelėliais (2) / Keliavo kareivėliai (61).

Retas dabar toks cūdas (2), / Kitokias mergų būdas (71).

O ar jums negaila / Tokio brangaus stono (271).

Vai, kas išrašė / Mano veidužius, / Ar tas midutis, / Ar žalia spurgelė, / Ar šio alučio / Balta putelė

(307).

Nekelk vartų ik galui, / Neleisk žirgą visa valia (291).

Mano visos trobos naujos / Ir arkliai geri (291).

Ing visas šalis blaškydama, / Nuog anų plūksnas draskydama (289).

O ir atėjo jaunas bernelis, / Ano kiemo svetelis (275).

Ir klausinėjo / Jaunos mergelės, / Keno tos trys drobelės (275).

O tas tymo balnelis, balnelis - / Pas tėvelį klėtelėj (275).

Ant to kalno, ant aukštojo, / Julijona linus rovė (83).

Dabar ne kaip kitą kartą, / Kada buvo gana šaukšto – / Dabar išger čierką aukštą (251).

Kad būčiau žinojus tą sunkumėlį, / Būčiau jį įmetus į Dunojėlį (109).

– Sūneli mano, / Mano jaunasis, / Kur jodei šią naktelę / ant bėrojo žirgelio? (105).

Ant tėvo dvaro berželiai berželiai, / Kas tuos berželius pakirs pakirs (81).

135

Vai, kas tuos berželius pakirs pakirs / Ir jųjų šakeles parinks parinks? (81).

Aš inlįsčiau in tą volą (2), / Kur laputė vaikus veda (95).

Perniek visos kalbužės, / Kad yr širdij bernužis (101).

Tu parėjus, mergužėle, / Iš to jomarkėlio (223).

Gerai, sakiau, tom mergelėms, / Kurios vyrus turi (121).

– Neverkit, panelės, / Jaunosios mergelės. / Parkeliausim Prancūziją / Ir tą pačią Maskoliją (123).

Spaudžia man širdelę / Iš visų šalelių (151).

Ir sutikom tokį žmogų, / Tokį žmogų bjaurakalbį (141).

Aš susimislijau tokią myslelę – / Aitie ing karčemėlę (219).

Šoka dainuoja visas jaunimėlis – / Nėra mano mergelės (219).

Vai, ir ateina mano mergelė / Apdirbus visus darbelius (219).

Tiems sveteliams – alaus midaus, / Karčios arielkėlės (221).

Šitos liepelės / Žali lapeliai / Bus mano pagalvėlis (215).

Ir nuvėjo tėvelis, / Ir nuvėjo motinėlė, / Ir nuvėjo visi vaikai(×6) į girią (181).

Pušies šaka linkterėjo – / Visa giria pokšterėjo (175).

(Verkia) Gražusis bijūnėlis / Ir visi žodynėliai (205).

Padarysiv marškinėlius / Vieno lino žiedo (183).

Vienoj rankoj penkios žvakės, / Kitoj rankoj kitos penkios (×2) (237).

Vienas darbelis – / Žlugtelį skalbtie (247).

Antras darbelis – / Ant marių plauktie (247).

Linksmas metelis / Šis rudenėlis, / Aš vienas sūnelis / Pas tėtužėlį (281).

3.1.2.4. Veiksminio apibūdinimo AJ

Josiv mudu, broleli, / In giriamą kaimą (17).).

Josiv mudu, brolukai, / In peikiamą kaimą (17).

Jūs broleliai mylimi, / Meskit tinklą Dunojuj (43).

Tarnai mano mylimi, / Nedarykit man melą (45).

Visa tavo man šviesybė - / Nuplyšęs žipons (55).

Turu kurtelius lojančius, / Senus tėvelius kalbančius (57).

Turu dureles girgždančias, / Aukso raktelius skambančius (57).

Jaunikis pasigėręs, / Už rankų jai nutvėręs / In karčemą nor vestie (71).

Kur josi, broleli, / Teip toliman kelelin / Nemokintu žirgeliu? (271).

Turu duružes girgždančias, / Aukso raktelius skambančius (301).

(Turu) Margus kurtelius lojančius, / Senus tėvelius miegančius (301).

- Mergele mano jaunoji, / Iš trijų valsčių rinktoji (301).

Turu ožką šeriamą, / Už ragučių keliamą (301).

Jie nė nejaučia svečių ainančių, / Retai jau loja iš apynojų (289).

Ak, ką ji darys, kad atranda žąsis – / Po laukus artus (2) daro sau žertus (289).

Prigimtu balsu giesmę vestų, / Pabaigusi jau gal prilestų (285).

Turėdams iš laiko balsą ingytą / Ūžavo tetervins anksti kas rytą (283).

Ir atjojo trys bernyčiai, / Vis trys nevedę (73).

Sutink ant kelio kazokus bėgančius, / Ant jo sveikatos besiskubinančius (259).

Tuolaik išvydo mūsiškiai sunkybę, / Matė kazokų guldančių daugybę (259).

Tai matytų mergužėlė / Piemenėlius išgenančius, / Artojėlius kūkaujančius (235).

Tai matytų mergužėlė / Palšus jaučius būbaujančius, / Šienpjovėlius švytuojančius (235).

Aš kunigui obuolėlių dvyliką, / Man kunigas bernužį mylimą (101).

O ir pamačiau / Juodą laivelį / Dunojužiu atplaukiantį (87).

Rasit močiutę belaukiančią, / Šviesią žvakužę bedegančią (107).

[rasit močiutę] Baltus linelius beverpiančią, / Plonas drobeles beaudžiančią (107).

Aš pamačiau bernelį, / Aukso pipkį rūkantį, / Arielkėlę geriantį (97).

Už jūrių marių mėlynųjų, / Už žalių girių ūžaujančiųjų (107).

136

Nušvaksuoti čebataičiai, / Korto79

žiponėliai (227).

Kasdien gražus gyvenimas / Ženotame stone (121).

Rasi anytą / Nepermanytą, / Dieverėlius ne brolelius, / Mošeles ne seseles (131).

Verkia darže rūtelės / Ir žydinčios kvietkelės (205).

Ir pamačiau mergelę / Vieškelėliu ainančią (191).

Kaip graitai linksma nuliūdo, / Praleistus amžius pražudo (195).

Kad išgirdo žodužius, / Sunarytus žiedužius, / Rankeles jau sudėtas / Ir iš vieno kalbėtas (205)

Ieškau jaunos mergužės, / Močiutės užaugintos, / Darbelių išmokintos (203).

– Būkie sveikas, sūneli, / Mylimasis ženteli (203).

3.1.3. Netiesioginio apibūdinimo AJ 3.1.2.1. Medžiagos AJ

Aš padarysu / Savo mergelei / Labai puikų grabelį /Ant varinių kojelių (273).

Pirk man tymo balnelį, / Šveisk šviesųjį kardelį (81).

Brai nutvėrė rūtų daržą / Po stiklelio langeliu (221).

Reik dieverėliams, jauniems berneliams, / Žalių šilkų juostelių (23).

Reik mošytėlėms, jaunoms seselėms, / Šilkelių kasnykėlių (23).

Seselės kas dieną gailavoja / Aukštame kalnelij stovėdamos, / Ant vuosio tvorelės rymodamos (35).

Pro rūmužį aidamas / Aukso kardą skambino (41).

Abu drauge pakavo, / Aukso tvora aptvėrė, / Žolynėliais apsėjo (43).

Pati savim dyvijos, / Iš kur vynas tekėjo: / Ar iš baltų rankelių, / Ar iš aukso žiedelių (47).

Pati savim dyvijos, / Iš kur vynas tekėjo: / Ar iš aukso žiedelių (2), / Ar iš aržuolo dugnelio? (47).

Vai čiūčiuos liūliuos / Aukso pentinėliai (3) / Vis viršum Dunojėlio (49).

Tais vieškelėliais, / Tais plentkelėliais / Vis žalvario tilteliai (61).

Vienai seselei – / Aukso žiedelį (5), / Antrai seselei – / Sėrų kasnyką (305).

Jūs nusitverkit / Vuosio tvorelę (2), / Jūs insidėkit / Stiklo lagelius (305).

Turu duružes girgždančias, / Aukso raktelius (2) skambančius (301).

Mano tėvo didis dvaras, / Akmeniniai mūružėliai, / Žalio vario vartužėliai (297).

Aš įstatysu / Savo mergelei / Zerkolėlio langelius (273).

- Ieškau bėro žirgelio žirgelio / Ir tymelio (2)80

balnelio (275).

Ir pririšo žirgelį, žirgelį / Prie rūtelių darželio (275).

Buvo nenorėtie brangiosios algelės, / Buvo nenorėtie sėrinių suknelių (279).

Rūtų vainikėlį, sėrų81

kasnykėlį (×3), / Nuo baltų rankelių aukselio žiedelį(×4) (279).

Per dieną arė – / Vagos nenuvarė, / Laužė klevo žagrelę (2)(197).

- Motinėle mano, tu mano širdele, / Jau aš patrotijau rūtų vainikėlį (×9) (279).

Plonos drobės marškinėliai / Žaliais šilkais siūti (75).

Kūliau šiaudus be grūdų, / Dariau alų avižų (267).

Ir prijojom didį dvarą, / Žalvario vartelius (257).

Ant vartelių, ant varinių (3)/ Abrūsai kabinta (257).

Vai, kad atkeltų varinius vartelius (2), / Nuleistų lenciūgėlius (135).

Kad aš jojau iš darželio, / Laužiau rykštę iš berželio (141).

O jo sūnus didis pons / Su kelinėms zomčinėms (141).

Ar apsijuosęs / Žalių sėrų juostelę (×2) (239).

Ar užsidėjęs / Kiauninę kepurėlę (×2) (239).

Kam surentei tamsią klėtį.– / Be stiklelių, be langelių, / Be varinių duružėlių (235).

Kas dienelę adynėlę / Jukto82

čebatėliai (225).

79

Kortas – 1) geras, brangus audeklas; 2) toks tvirtas medvilninis audeklas. – http://www.lkz.lt/startas.htm. 80

Tymas – plona, minkšta (ppr. ožio) oda, dymas. – http://www.lkz.lt/startas.htm. 81

Sėrai – šilkai (šilkų senesnis vardas). – http://www.lkz.lt/startas.htm.

137

Mano bernelio plieno dalgelis, / Sidabro pustyklėlis (225).

Atlėkė juodas varnas, / Atnešė baltą ranką / Ir aukselio žiedelį (2) (111).

Ten kardų tvorą tvėrė, / Pūškelėms duobę kasė (111).

Ten kraujo upė bėgo, / Ten gul ne viens sūnelis, / Ten verk ne viens tėvelis (111).

Ant liepos lentelės (2) nuometą skalbė, / O ant Dunojėlio išblykiavo (109).

– Matyt nematė, / Suprast suprato / Ant bėrojo žirgelio / Ir tymojo balnelio (2) (105).

Su aukso viedrais, / Su sidabro naščiais, / Su perlų vainikėliu (2)(87).

Bernelio aukso žiedas, / Mergelės – deimantėlio [žiedas] (91).

Aš pamačiau bernelį, / Aukso pipkį rūkantį, / Arielkėlę geriantį (97).

Nupirk man tris dūdeles, / Visas tris varinėles (153).

Atvažiuoja ponai – / Auksiniai galionai (151).

Štai ateina vuošvužė / Aukso kupką nešdama, / Vyną midų gerdama (203).

Ar jis jojo keleliu, / Ar kadugių girele (×2) (167).

Vai, ar jis jojo / Variniu tilteliu? (×2) (167).

Aš važiavau lauką, / Aš važiavau antrą – / Užkukavo gegužėlė / Vyšnelių sodelij (15)(233).

Girdžiu – verkia mergužėlė / Rūtelių darželij (Bs. 227).

- Tėveli mano, / Mano širdele, / Rugių laukužij jodžiau, / Žalius rugelius lankiau (241).

- Artojai gaudo / Ir mane pačią: / Sakė nulesus / Kviečių dirvelę (277).

Vai, laužė laužė / Klevelio žagrelę, / Baudė palšus jautelius (197).

Vienoj rankoj aukso kupka, / Antroj – kepurėlė (171).

Tiktai prašau, berneli, / Int aukselio svirnelį (203).

Ir nuėmė vainikėlį / Kaip rūtų raselę (213). (vietos/visumos ir dalies?)

Iš šilkelio kasnykėlių / Bus žirgeliui kamanėlės (189).

Deda po galvele / Pūkų pagalvėlę (190).

3.1.2.2.Paskirties

Vai, tik surentė / Juodą la ive l į / Po maružes p l aukt i e (59).

Ten kardų tvorą tvėrė, / Duobę pūške lėms kasė (111).

Pati ėjo į ž i rge l ių s tone lę , / Išsirinko sau šitvą žirgelį (163).

Girdžiu – verkia bernužėlis / Ž i rge l ių s tonelė j (Bs. 226)

3.1.2.3.Vardo AJ

Mano sūneliai, / Tavo švogerėliai / Naujam Vilniaus miestelij (5)/ Budavoja grabelį (273).

Užvajavojom / Kuršių žemaitę / Ir iškapojom / Didę kraitę (19).

Rūtele žalioji, jau prapuolėm, / Iš Lietuvos krašto išvaryti, / Prūsokų mandieroms aprėdyti! (35).

Paguldžiau naščius / Ant upės krantelio, / Ant žilvičių krūmelio (87).

Aš atsitūpčiau į vyšnių medelį, / Kur daug juodų vuogelių (115).

Štai ateina mergužėlė / Rūtų kvietką nešdama (Bs. 204).

Žuvelės vandenij skraido, vandravoja, / Žiemos laike save po ledu kavoja (287).

Vakaro čėse, kad jau nešviesu, / Pradeda (juodvarnis) savo sparnus judintie (285).

Vignėžių keleliu / Ant širvo žirgelio / Kretina bernelis – / Bijūnų Jonelis (145).

3.1.2.4. Išskirtinės ypatybės AJ

Nors jaunikis be timpos, / Bet prie merginų limpa (71).

Tam ažuolėlij / Šimtašakelij / Kukau raiba gegutė (295).

82

Juktas (juchtas) – tam tikro dirbimo stora minkšta oda. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

138

Gieda balsu laibu kaip muzika, / Kad linksmas oras anam patiko (285).

Aš padarysu / Savo mergelei / Labai puikų grabelį /Ant varinių kojelių (273).

Kūliau šiaudus be grūdų, / Dariau alų avižų (267).

Vargužij gimiau, / Vargužij užaugau, / Už vargo bernelio / Ir nutekėjau (267).

Ko užsipuolei, / Tu jaunas berneli, / Ant manęs siratėlės, / Ant vargelio mergelės(×2)? (265).

Kam surentei tamsią klėtį.– / Be stiklelių, be langelių, / Be varinių duružėlių (235).

Vai, kiek tai yra lankoj dobilų / Penkiais šešiais lapyčiais (27).

Pasilaužčiau gerą rykštę / Beržo devynšakę (227).

Tik tau reikia šešių lentų, / Šešių lentų naujo grabo (85).

O ant šio trečio sudūmojau, / Vargo mergelę (2) pasidabojau (107).

Štai sutinku mergužėlę / Jau be vainikėlio (223).

Vargios mano dienelės, / Vis gailios ašarėlės (265).

Ir sutikom tokį žmogų, / Tokį žmogų bjaurakalbį (141).

Augo dukrelė, / Dukrelė vienturtėlė (131).

O jo sūnus didis pons / Su kelinėms zomčinėms (141).

Ir sutikom poną vaitą, / Poną vaitą besmegenį (141).

Padarysiv marškinėlius / Vieno lino žiedo (183).

– Vai vai vai Dievulėliau mano, / Per ilgas metas be močiutės (107).

Ir klok, merguže, patalėlį / Trijų ailių plūksnužėlių (79).

Tiesk, mergele, po šoneliu / Trijų ailių žalių lapų (79).

– Vai žirge žirgeli, / Žirge juodbėrėli (3), / Vai, kur dėjai brolelį, / Žirgelio valdonėlį? (159).

Aukšti kalnai, juoddebesiai – / Tai cigonų užklojims (141).

Pasilaužčiau gerą rykštę / Beržo devynšakę (227).

Kad aušros diena prašvito, / Vėl gieda lakštingala rytą (195).

Ten vaikščiojo motinėlė, / Mano sena širdužėlė, / Mano baltagvėlė (69).

Vai, gadin gadin / Vingrelių raštelį, / Rūstin mano širdelę (197).

3.1.2.5. Panašumo

Ir vyninius obuolėlius nokinau (101).

Toje liepelėj / Šimtas šakelių, / Kožnoj šakelėj / Aukso spurgelė (307).

Ant galvelės nedrebės, / Aukso rasa nekvepės (205).

Su aukso viedrais, / Su sidabro naščiais, / Su perlų vainikėliu (2)(87).

3.1.2.6. Erdvės, vietos

O jos miela dukterėlė – / Kaip marių varnelė (17).

– Pūskie, šiaurės vėjeli (3), / Artyn marių kraštelio (59).

Aš pasamdyčiau šiaurės vėjelį / Ant poros nedėlėlių (123).

Kas perkalbėjo tavo širdelę? / Ar dvaro dvaronėliai(2) / Ar kaimo bernužėliai (2)? (59).

Kas perkalbėjo tavo širdelę? / Ar tik ans šelmis, / Medinčiaus sūnus, / Giružės valdonėlis? (59).

Peklos ponais stojas, / Nereik mokintojaus (271).

Visokiem visokias tai stonas / Yr nuog dangaus pono (195).

Aš nusipirksu Palangos žirgelį, / Iš bajorų mergelę parvesu (173).

Žveng žirgelis Palangos šienelio, / Verk mergelė bajorų šalelės (173).

Vai, da aš jauna / Vilniaus vaitaitė, / Da nelygi karalūnui (183).

Krapkos būryje laukia viduryje (285).

O antys laukinės upėj būdamos, / Lankose kas dieną ten nežūdamos (285).

O ir atėjo jaunas bernelis, / Ano kiemo svetelis (275).

Būčiau beplaukęs / Benardęs / Kaip maružių žuvelė (241).

Aš išsirinksu sau bernužėlį, / Lankelės šienpjūvėlį (225).

139

Kad graži būtų, / Kad garbiniuota, / Kad gėrėtųsi / Kiemo mergelės (93).

Kad gražus būtų, / Kad šokinėtų, / Kad gėrėtųsi / Kiemo broleliai (93).

Žmonių mergelės – rimską83

vynutį, / O aš jauna – kartų alutį (89).

Augin močiutė vieną dukrelę / Kaip darželij rūtelę (123).

– Vai tu žirge žirge, / Žirgel juodbėrėli, / Ar mane nuneši / Pas kaimo mergelę (2)? (155).

Pakol pribėgsi aukštą kalnelį, / Po kalneliu miestelį (149).

Ir atkeliavo / Iš Varšavos ponaičiai / Pas Lietuvos mergelę (309).

- Vai, kur josi, brolužėli: / Ar int svečių šalelę (2), / Ar pas jauną mergelę? (297).

- Mergele jaunoji, / Kas tau pasakė? / - Varšavos ponaičiai / Gazietas rašė (283).

- Varšavos ponaičiai / Gazietas rašė, / O kiemo ponaičiai / Tai man pasakė (283).

– Varšavos studentai / Gazietas rašė (51).

Tie prūsokai, tie pagonai, / Iš tų savo raštų, / Ištuštin Lietuvos vaikus / Iš tos žemės krašto (31).

Vignėžių keleliu / Ant širvo žirgelio / Kretina bernelis – / Bijūnų Jonelis (145).

3.1.2.7.Laiko

Linksmos pavasario atėjo dienos, / Iš beržo tek sula kaip krišpols vienas (283).

Šventos dienos rytą / Ainam in bažnyčią (269).

Subatos dieną / Per pačius pietus / Vėjas laužė irklelį (263).

Uždavė anyta / Nedėlios dieną / Trejus darbelius (247).

- Aikie, martele, / Nedėlios dienelę, / Tris darbus dirbkie (245).

Atsikėliau anksti rytą, / Seredos rytelij (111).

Jau ir atjoja jaunas bernelis / Pavasario dienelę (99).

Kaip vasaros diena, / Teip graži mergina (145).

Aš pasistačiau / Šviesų kardelį – / Tai mano žiburėlis, / Tamsios nakties švieselė (143).

Aš pasikabinau / Sau kepurėlę – / Tai mano ziegorėlis, / Tamsios nakties garselis (143).

Aš pasiguldžiau / Liepos lentelę – / Tai mano mergužėlė, / Tamsios nakties rodelė (143).

Smagesniu balsu giedojo, / Jog dienos šviesa užstojo (195).

Vai, da braukysu / Rytelių raseles (135).

Ing vienos nakties liūdnas tamsybes / Pražus šio svieto grožybės (195).

Buvo sesuo artojaus, / Ne karužės kirtojaus (43).

3.1.2.8. Mato

3.1.2.9. Stiprinamoji

3.1.3. Pagrindinis dėmuo veiksmažodinis / būdvardinis daiktavardis

3.1.3.1.Subjektinis atspalvis

Anksti dar prieš saulės tekėjimą / Prašė meldė Dievo padėjimo (161).

Aukšti kalnai, juoddebesiai – / Tai cigonų užklojims (141).

Gilus vandens bėgimas – / Tai cigonų gėrims (141).

Kalba žmonužiai netikrais žodužiais, / Kad pienu burną prausiau, / Rožužių gražumėliu (27).

Pamynė po kojų / Mokslą mokintojų (271).

Vai, netiks netiks / Tavo motinėlei – / Niekins rankų darbelius (207).

Ar aš ne gerai darau, / Ar ne geri mano darbai? (95).

3.1.3.2. Objektinis atspalvis

83

Rimskas (rinckas – vok. dial. rinsch) – nuo Reino (apie vyną). – http://www.lkz.lt/startas.htm.

140

Iš baimės bėgti kazokai pradėjo / Nuog Teodoro, tautos apgynėjo (259).

Sūneli mano, / Mano jaunasis, / Vai, ar graži mergelė, / Širdies ramintojėlė? (105).

– Padėk Dievai, mergužėle, / Žalių rūtų ravėjėle (79).

Vai, ir išgirdo seni tėveliai / Dukrelę savvalninkėlę, / Namelių pūstelninkėlę (199).

3.1.3.2.Aplinkybinis atspalvis

Mes kad ir nevalioj / Kenčiam mokslo badą (269).

3.2. Antraeilio pavadinimo AJ

3.2.5. Profesija, pareigos, veikla

Sūneli mano, / Mano jaunasis, / Vai, ar graži mergelė, / Širdies ramintojėlė? (105).

– Vai žirge žirgeli, / Žirge juodbėrėli (3), / Vai, kur dėjai brolelį, / Žirgelio valdonėlį? (159).

Aš suskinčiau obuolėlių dvyliką, / Aš nuneščiau kunigui klebonui (101).

- Broleliai jauniejai, / Dobilėliai (2) / Užmuškit kareivį / Šalbierėlį (303).

3.2.6. Giminystė

Tėvo sūnau, Baravyke, / Kur padėjai pautų ryką (231).

Vignėžių keleliu / Ant širvo žirgelio / Kretina bernelis – / Bijūnų Jonelis (145).

Liksi sveika, / Vuošve motinėle, / Jau daugiau nejodysu (243).

Vai vuošve močiute, / Kur yr jauni broleliai, / Man jauni švogerėliai? (273).

Jūs dieverėliai broleliai, / Nepramanykit vardelio (103).

Prie grenadierių, jaunų brolelių, / Aš pats jaunas pristosu (149).

3.2.3. Tautybė

Tie prūsokai, tie pagonai (2), / Iš tų savo raštų, / Ištuštin Lietuvos vaikus / Iš tos žemės krašto (31).

Ir sutinkam totorėlį, / Jauną švogerėlį (171).

3.2.4. Socialinė padėtis

– Ar tai tavo dukrelė, / Ar tarnaitė mergelė? (47).

Tarė anyta / Savo martelei, / Kaipo tarnelei (245).

3.2.6. Daikto klasė

Teip sau širdį labai sugraudino, / Kad tėviškę Lietuvą išpažino (163).

3.2.7. Metaforiniai epitetai

Saulė močiutė / Kraiteliui krautie, / Mėnuo tėvelis / Dalelei skirtie (281).

Žvaigždės seselės / Vainikui pintie, / Sietyns brolelis / Lauku lydėtie (281).

- Dukružėle mano, balta lelijėle, (×2) / Tai buvo neitie ing dvarą tarnautie (279).

- Motinėle mano, tu mano širdele, / Jau aš patrotijau rūtų vainikėlį(×3) (279).

- Matušaite lelijaite, / Kur kiaušiniai, kur lašiniai (255).

141

- Vai tu berneli jaunasis, / Dobilėli (4) baltasis (99).

O mergelė lelijėlė (4)/ Jojo gailavoja (119).

Ten vaikščiojo mergužėlė, / Balta graži lelijėlė (57).

– Vai vai vai Dieve, Dievulėliau mano, / tai auga bernužis, / Bernelis šalbierėlis (23).

– Mergele mergužėle, / Mergele lelijėle, / Kas perkalbėjo tavo širdelę? (3) (59).

– Ak, močiute mano, / Ak, sena širdele (2), / Kad būtum pagimdžius / Pilku akmenėliu (68).

Ten vaikščiojo motinėlė, / Mano sena širdužėlė (3), / Mano baltagvėlė (69).

- Mano sūneli dobilėli, / Kaip nujosi pas mergelę (291).

- Broleliai raiteliai dobilėliai, / Vykite, broleliai, kareivėlius (289).

Su savo tėveliu meiliai kalbėjo: / - Tėveli mano širdele (277).

- Sesute jaunoji, / Lelijėle (2), / Kur mes padėsim / Tą kareivėlį (303).

- Broleliai jauniejai, / Dobilėliai (2) / Užmuškit kareivį / Šalbierėlį (303).

O to trečio nepažinau – / Tai šelmio bernelio (219).

Jei bernelis rado, / Šelmis šidorėlis84

(219).

3.2.8. Paukščiai ir žvėrys

Klausčiau tavęs varneli, / Tu juodasis paukšteli (111).

- Lakštingalėle, / Linksma paukštele, / Kodėl negiedi / Kiaurą naktelę? (277).

Ilgas giesmininkas rėkauja strazdas, / Kol medžiuos žaliuose atsirand brazdas (285).

O ir karaluks, mitras paukšteliuks / Po aglynančius, po dilgynančius (285).

3.2.9. Subjektyvus vertinimas

Vai, ir išgirdo seni tėveliai / Dukrelę savvalninkėlę, / Namelių pūstelninkėlę (199).

O kuoselė nabagėlė / Pečenkėlę kepė (113).

Ir vilkeliui nabagėliui (2) / Teip drąsiai atsakė (113).

Ėjo avelės pas poną / Apskųstie vilką pagoną(×5) (185).

3.2.10. Apibūdinimas pagal mandagumą

Ponui Dievui ant garbės / Ing pakalnę nudardės (231).

Ir sutikom poną vaitą, / Poną vaitą besmegenį (141).

Ir atjojo ponaičiai, / Ponaičiai bajoraičiai (47).

Ir atjojo jenerolas, / Jenerolas, lenkų ponas (83).

Ir atjojo daug ponų, / Vis karaliaus bajorų (183).

– Julijona, graži pana, / Tu pražudei savo brolį (85).

3.3. Priklausymo AJ

3.3.2. Neatskiriamojo priklausymo

3.3.1.1. Visumos ir dalies O ši žalia beržo rykštė (4) / Pabudys anksti (55).

– Mergele mergužėle, / Mergele lelijėle, / Kas perkalbėjo tavo širdelę? (5)(59).

Jaunų brolelių / Už kepurėlių / Marga povo plunksnelė (61).

Išnešk man pentinėlius / Iš marių gilumėlio (63).

Ištiks vėl šiltas pavasarėlis, - / Bujos mano plūksnelės (63).

Ant Nemuno krantelio (2)/ Dvi ulbeli ulbėjo (63).

Ten vaikščiojo motinėlė, / Mano sena širdužėlė (4), / Mano baltagvėlė (69).

84

Šidorėlis (šidorius) – apgaudinėtojas, pajuokėjas, erzintojas. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

142

Alyvėlės juodos vuogos / Žemyn šakas lenkia (73).

Ant močiutės didžio dvaro / Levendrų krūmelis (73).

Vai, kas išrašė / Mano veidužius, / Ar tas midutis, / Ar žalia spurgelė, / Ar šio alučio / Balta putelė

(307).

Ant kalnų lapė bėgioj lodama, / Vuodega ing žemę savo tvodama (289).

Ant jų, tenai vaikščiodamas, / Savo snapu jas rankiodamas (287).

Vakaro čėse, kad jau nešviesu, / Pradeda (juodvarnis) savo sparnus judintie (285).

Aš pasibraukčiau / pušies šakelių (2) / Pačiųjų viršūnėlių / Žirgeliui abrakėlio (143).

Aš pasibraukčiau / pušies šakelių / Pačiųjų viršūnėlių / Žirgeliui abrakėlio (143).

Kad aš ant laivo stovėjau, / Laivo duružes dundinau (217).

Šitos liepelės / Žali lapeliai / Bus mano pagalvėlis (215).

Už manęs linko / Liepos šakelės, / Ne močiutės rankelės (215).

Užeis šviesi saulelė, / Ištirps ažero ledelis (173).

Kad aš jojau per žalią girelę, / Nusilaužiau putino šakelę (173).

Ten nebuvo putino vuogelių, / Kiek nubiro graudžių ašarėlių (173).

Ne aš pramyniau / Pievos žolelę, / Ne aš pabaidžiau / Bėrus žirgelius (277).

Padarysiv marškinėlius / Vieno lino žiedo (2)(183).

Tarnai duris pravėrė, / Dvaro vartus atkėlė (203).

Drauge jos širdis liūdna atsigavo – / Linksmą sau giesmelę gavo (195).

- Motinėle mano, tu mano širdele (4), / Jau aš patrotijau rūtų vainikėlį(×3) (279).

Bijūnėlio šalta rasa / Baltai burną prausiau (77).

- Ko nuleidai baltas rankeles / Tu prie savo šalelės (2)? (263).

Nepravėrė karietos langelį, / Suplėkino geltoną kaselę (261).

Ant liepelės liemenėlio (2)/ Kasnykai kabinta (257).

In liepelės viršūnėlę / Vainikai kabinta (255).

Jau aš daugiau neisu nė gersu, / Nė karčemos durų neversu (×2) (249).

Ar užsikišęs / Žalią povo plūksnelę(×2) (239).

– Pūskie, šiaurus vėjeli (3), / Artyn marių kraštelio (59).

Kad aš augau pas tėvelį, / Pas savo širdelę (225).

Suskambėjo pentinėliai / Ant mano kojelių (225).

Pasilaužčiau gerą rykštę / Beržo devynšakę (227).

Aš iš tavo skūros / Šiūbą pasiūdinsiu (113).

Vai, kas tuos berželius pakirs pakirs / Ir jųjų šakeles parinks parinks? (81).

Tik tau reikia šešių lentų, / Šešių lentų naujo grabo (85).

Ėda graužia mano galvą, / O nėra ramybės (121).

Jau aš dabar josu vajavotie, / Nekaltą savo kraują (2) pralietie (161).

Čerška barška man pentinai / Po mano kojelių (157).

Žalias rūtų vainikėlis / Ant josios galvelės (157).

– Tėveli mano, / Mano širdele, / Lankiau kalne rugelius / Ir geltonus kvietelius (105).

Jo veido skaistumas, / Jo liemens dailumas – / Nėr kaip apsakytie, / Kaip miela matytie (145).

Bet paliaus vėjai / Medžių šakas laužę (3)(169).

– Pūskie, šiaurus vėjeli, / Artyn marių kraštelio (59).

Ant jūružių krantelio (2), / Ant gilaus Dunojėlio (49).

Pastačiau viedrelius / Ant upės krantelio (2), / Ant geltonų smiltelių (87).

Bu’o nuneštie, / Bu’o inmestie / In maružių dugnelį (2)(241).

Ant Dunojaus krantužio, / Ant kranto Dunojėlio (47).

Iš kraštelio skuskelės – žali šilkai, / Vidurėlij – žodeliai (213).

3.3.1.2. Asmens ir abstrakčių esybių santykiai

143

Visa tavo man šviesybė - / Nuplyšęs žipons (55).

Visa tavo man šviesybė - / Vainiks ant galvos (55).

Retas dabar toks cūdas, / Kitokias mergų būdas (71).a

Vargios mano dienelės, / Vis gailios ašarėlės (265).

Iš aukselio žiedelis bekaldoma / Ir mano vardelis berašoma (249).d

Ar gegutės balsas, / Ar mažų paukštelių, / Vai, ar mano motinėlė / Išminties mokina? (233).b

Sustok, ženteli, mano sūneli, / N’atbok mergų kalbelės (225).d

– Vai, tai mano žiedelis, / Negrįš mano bernelis, / Krint mano ašarėlės (111).b

– Ak Dievuliau, kam sutvėrei / Savo vieku svietą (31).c

Tai ji to nedarys, / Graži jos išmintėlė (41).a

Kaip krint ašaros mergelės, / Kad nuima vainikėlį (37).b

Kaip raselė balta / Jos dūšia nekalta (145).a

3.3.1.3. Pasyvaus posesoriaus ir abstrakčių esybių AJ

Ten vaikščiojo graži pana / Mėnesio šviesa (55).

Sunkumai bjaurumai nuometėlio, / Lengvumai gražumai vainikėlio (109).

Vikrumai gražumai žirgužėlio, / Puikumai mandrumai bernužėlio (109).

Jo veido skaistumas, / Jo liemens dailumas – / Nėr kaip apsakytie, / Kaip miela matytie (145).

3.3.1.4. Abstraktaus posesoriaus ir abstrakčių esybių AJ

Tą tėviškę reik krauju girdytie, / Kur nors jos (tėviškės) gyvenime būtie (161).

Ing vienos nakties liūdnas tamsybes / Pražus šio svieto grožybės (195).

3.3.2. Atskiriamojo priklausymo

3.3.2.1. Giminystės santykiai

Mano vyras jau sušniuro, / Jis, parėjęs viens namon, / Bimbt, atsigul kamaroj (95).

Vieną davė vaitui, / Antrą – artojėliui, / O šią trečią dukterėlę - / Už akmono vaiko (121).

– Vai, kad žinočiau – mano dukrelė, / Vadinčiau ant dvarelio (115).

Aina pulkas, aina antras, – / Nėr mano bernelio (5) (99).

Vai, aš insakiau savo berneliui / Rudenužį atjotie (99).

Aš pas savo tėtužėlį tai valią turėjau, / Kad sodelij obelėles sodinau

Yr daug lankoj šienpjūvėlių, / Tik nėr mano brolelio (3) (129).

Mergele mano jaunoji (5), / Kur šią naktelę nakvosi? (57).

Kas perkalbėjo tavo širdelę? / Ar tik ans šelmis, / Medinčiaus sūnus, / Giružės valdonėlis? (59).

Ant mano tėvo (5) / Didžio dvarelio / Žaliavo jevarėlis (59).

– Aisiv mudvi, sesele, / In žmonužių marteles (63).

– Ak, močiute mano (3), / Ak, sena širdele, / Kad būtum pagimdžius / Pilku akmenėliu (68).

Ten vaikščiojo motinėlė, / Mano sena širdužėlė, / Mano baltagvėlė (69).

Ten vaikščiojo uliavojo / Močiutės dukrelė (73).

Kol iškukavo / Tėvo dukrelę, / Senos močiutės / Pasiuntinėlę (307).

Ant mano tėvo / Didžio dvarelio, / Vai, ir išaugo / Žalia liepelė (307).

Mano sūneliai, / Tavo švogerėliai / Naujam Vilniaus miestelij / Budavoja grabelį (273).

Mergele mano jaunoji, / Priimk ir mane pernakvot (301).

144

Žmonių mergelių / Žalia rūtelė, / O mano – krome pirkta (295).

- Mano sūneli (2)dobilėli, / Kaip nujosi pas mergelę (291).

Mano mergos baigia verptie, / Jau ketina austie (291).

- Dukružėle mano, balta lelijėle, (×3) / Tai buvo neitie ing dvarą tarnautie (279).

Aš įstatysu / Savo mergelei (6)/ Zerkolėlio langelius (273).

- Tavo bėras žirgelis žirgelis / Mano tėvo stonelėj (275).

Su savo tėveliu meiliai kalbėjo: / - Tėveli mano širdele (277).

Jūsų berneliai / Netiesą kalba, / Mane apkalba / Netiesiais žodžiais (277).

- Motinėle mano, tu mano širdele, / Jau aš patrotijau rūtų vainikėlį(×3) (279).

Aš pas savo motinėlę (2) / Kaip rožė žydėjau (75).

Ten vaikščiojo uliavojo / Močiutės dukrelė (75).

Plonoji drobelė prasisklėstė, / Tai mūsų sesutė prakalbėjo (83).

- Vai žeme žeme, / Žemele sieroji, / Kad atėmei / Mano tėvelius (267).

Tėvelio sūnelis / O susilaikiau (263).

Močiutės dukrelė, / O susilaikiau (263).

O ant balselio, ant alasėlio / Būtų mano dukrelė (115).

Kad nuveinu ing klėtelę – / Štai mano dukrelė (257).

- Tėveli mano (2), / Mano širdele, / Rugių laukužij jodžiau, / Žalius rugelius lankiau (241).

- Tavo mergelė, / Mano dukrelė / Guli aukštoj klėtelėj (243).

Kad ji teip greita, / Kad ji teip sparti, / Nebus mano mergelė(2) (243).

Tarė anyta / Savo martelei, / Kaipo tarnelei (245).

- Motinėle mano, / Mano širdužėle, / Katrą duosi man skrynelę / In marčias leisdama? (233).

Tėvo sūnau, Baravyke, / Kur padėjai pautų ryką (231).

- Dukružėle mano, / Balta lelijėle, / Ko margiausia, ko pilniausia – / Tai tavo skrynelė (233).

Ar gegutės balsas, / Ar mažų paukštelių, / Vai, ar mano motinėlė / Išminties mokina? (233).

Aukštoj margoj karčemėlėj / Šoka mano bernužėlis (237).

Aukštoj margoj karčemėlėj / Šoka mano mergužėlė (2)(237).

O kaip aš paaugau / In žmonių vyrelius (231).

Kad ji mane neišleido / In žmonių marteles (223).

- Sustok, ženteli, mano sūneli, / N’atbok mergų kalbelės (225).

Ne koks ponaitis, ne bajoraitis – / Baudžiaunyko sūnelis (225).

Ir su visom pečenkėlėm85

, / Ir su savo vaikeliais (231).

– Vai, tai mano žiedelis, / Negrįš mano bernelis, / Krint mano ašarėlės (111).

Ir prijojo pilnas dvaras kazokų, / Ir paėmė mano vyrą už nieką (101).

– Sūneli mano (2), / Mano jaunasis, / Kur jodei šią naktelę / ant bėrojo žirgelio? (105).

– Tėveli mano, / Mano širdele, / Lankiau kalne rugelius / Ir geltonus kvietelius (105).

– Julijona, graži pana, / Tu pražudei savo brolį (2) (85).

Nepramanykit vardelio, / Nes aš ne jūsų martelė (103).

Nes aš ne jūsų martelė, / Tėvo močiutės dukrelė (103).

Žmonių mergelės (2) šoka dainuoja, / O aš jauna vis gailiai verkiu (89).

Ko tu verki, mergužėle, / Savo nevidono? (119).

– Broleli mūsų (2), / Jaunasai mūsų, / Ką mums parneši / Iš karužėlės? (165

– Tik tolei graži būsu – / Su savo broleliais / Tik tolei skaisti būsu – / Su baltais dobilėliais (133).

Klausė seselė / Savo seselės (3)(133).

Klausė motinėlė / Savo dukrelės (133).

Kad išeitų močiutė, / Mergelės motinėlė (135).

O jo sūnus didis pons / Su kelinėms zomčinėms (141).

Tavo motinėlė, / Mano anytėlė / Niekins mano drabužius (201).

Tavo tėtužėlis, / Mano šešurėlis / Niekins mano drabužius (201).

Tavo broleliai, / Mano dieverėliai, / Niekins mano drabužius (201).

85

Pečenka – kepsnys. – http://www.lkz.lt/startas.htm.

145

Tavo seserėlės, / Mano mošytėlės / Niekins mano drabužius (201).

O jau šiandien – totorienė, / Totorių martelė (171).

O jos miela dukterėlė – / Kaip marių varnelė (17).

– Močiute mano (2), mano širdele (3), / Vai, kam tu neši baltąjį nuometėlį? (21).

– Beg ne mano dukrelė (3), / Beg ne mano jaunoji (29).

Auga kaime mergelės – / Vis bus žmonių martelės (25).

Ką ten veikia mūs bernai / Su svetimom mergelėm (25).

– Ar tai tavo dukrelė, / Ar tarnaitė mergelė? (47).

Nesirūpink, berneli, / Mano mažais vaikeliais (53).

– Vienas – seno tėvelio, / Antras – mano brolelio (49).

– Oi mergele mano, / Vai, ar būsi mano? (51).

O šis trečiasis, / Juods juodbėrėlis - / Mano paties bernelio (49).

Ir atjoja bernelis, / Tas bagočiaus sūnelis (53).

Vai, tu savo bernužėlį (2) / Laukeliu lydėjai (39).

O seselės savo brolius in prūsus lydėjo (31).

Šviesusis kardelis – mūs tėvelis (2), / Margoji muškieta – mūs močiutė (33).

Garsiejai būbneliai – mūs broleliai, / Graudžiosios trūbelės – mūs seselės (33).

Tėvelis pareinant seniai laukia, / O mūsų močiutė šaukte šaukia (35).

Buvo sesuo artojaus, / Ne karužės kirtojaus (43).

3.3.2.2. Pavaldumo juridiniai santykiai

Ir atjojo daug ponų, / Vis karaliaus bajorų (183).

Ponas didei supyko, / Savo vaiską palikęs (41).

Tarnai mano mylimi, / Nedarykit man melą (2) (45).

Ir atjojo jenerolas, / Jenerolas, lenkų ponas (83).

3.3.2.3. Nuosavybės santykiai

Kur šią naktelę nakvosi? / Tėvelio aukštoj klėtelėj, / Močiutės margoj lovelėj (57).

Ant tėvelio didžio dvaro (3)/ Žalias beržynėlis (71).

Ant močiutės didžio dvaro / Levendrų krūmelis (73).

Ir savo aveles(×2) / Būčiau išdabojęs (271).

Ant mano tėvo / Didžio dvarelio, / Vai, ir išaugo / Žalia liepelė (307).

Tėvelio aukštoj klėtelėj, / Močiutės margoj lovelėj (301).

Mano tėvo didis dvaras, / Akmeniniai mūružėliai, / Žalio vario vartužėliai (297).

Ainu su džiaugsmu, / Imu su verksmu: / Ne mano vainikėlis (297).

Mano tėvo / Didžiam dvare / Vis ievarėliai augo (295).

Kai prijojau vuošvio dvarą, / Vuošvelio dvarelį (2) (293).

Mano visos trobos naujos / Ir arkliai geri (291).

O kartais kvarkia savo jomarke, / Graitai jos nustoj, kad gandras užsto (287).

Ant brolio žirgelio / Jis čion atjojo, / Seselės žiedelį / Man dovanojo (283).

O ši trečioji, / Šilkais austoji, - / Mano pačios drobelė (275).

- Tavo bėras žirgelis žirgelis / Mano tėvo stonelėj (275).

Ką aš giedosu / Kiaurą dienelę: / Piemens išdraskė / Mano lizdelį (277).

Ant tėvelio dvaro / Balnojo žirgelį (77).

Dar neišjojau / Iš tėvelio dvaro – / Ir išdygo žalia rūta / Žirgui po kojelių (77).

Vai, dar neužjojau / Ant vuošvelės dvaro, / Ir sulojo margi kurtai / Ant mano žirgelio (77).

Lauke lyja, rasa krinta / Ant mano žirgelio (2)(77).

– Vai žirgeli juodbėrėli, / Ketinu jotie pas mergelę / Ing vuošvelės dvarelį (79).

Kad aš jojau per laukelį, / Per vuošvelio dirvelę, / Pro vyšnių naują sodą (79).

146

Kad aš jojau per laukelį, / Pro vuošvio didį dvarą, / Pro rūtų naują daržą (79).

Ir savo žirgą su pentinais diegdams, / Iš terp kazokų vis tolyn pabėgdams (259).

- Dukružėle mano, / Balta lelijėle, / Ko margiausia, ko pilniausia – / Tai tavo skrynelė (233).

O aš išeidama iš močiutės dvaro, / Išsinešiau lelijėlę baltojoj rankelėj (233).

Mano bernelio plieno dalgelis, / Sidabro pustyklėlis (225).

Mano žirgas diktas, graitas, / Niekas manęs neapgaus (229).

– Vai, tai mano žiedelis, / Negrįš mano bernelis, / Krint mano ašarėlės (111).

– Sūneli mano, / Mano jaunasis, / Lankei jauną mergelę / Ir jos žalią rūtelę (105).

Ant tėvo dvaro berželiai berželiai, / Kas tuos berželius pakirs pakirs (81).

– Vai mergele lelijėle, / Mažas mano žirgužėlis (2)/ Nepaneš abiejų raitų (79).

Priimink mane jauną / Ant savo dvarelio (155).

– Močiute mano, / Mano širdele, / Palėkdinsu gegužėlę / In šešurėlio dvarelį (2)(131).

Šitos liepelės / Žali lapeliai / Bus mano pagalvėlis (215).

Tavo motinėlė, / Mano anytėlė / Niekins mano drabužius (201).

Kad aš važiavau laukelį / Senos močiutės ūbelį (217).

Kad aš važiavau laukelį, / Senos anytos ūbelį (217).

Kad privažiavau dvarelį, / Senos anytos vartelius (217).

– Tik nesirūpink mano darželiu, / Tik tu rūpinkis su savo žirgeliu (207).

O kur tavo vanikėlį / Miglužė užkrito (39).

O tai mano vainikėlį / Miglužė užkrito (39).

– Toliau toliau, bėri žirgai, / Per šią visą Lenkų žemę (37).

Rūtele žalioji, jau prapuolėm, / Iš Lietuvos krašto išvaryti, / Prūsokų mandieroms aprėdyti! (35).

– Iš Lietuvos žemužės, / Ieškau jaunos mergužės (2)(203).

3.3.2.4. Autorystės santykiai

Tie prūsokai, tie pagonai, / Iš tų savo raštų, / Ištuštin Lietuvos vaikus / Iš tos žemės krašto (31).

Dagiliai, sniegenos, kad ir ne daikte, / Nenor savo giesmės gražiai pabaigtie (Bs. 286).