Kas laukia privatumo ir viešumo sferų globalizacijos eroje?

Tezės

XX a. pradžioje rusų rašytojas Jevgenijus Zamiatinas savo romane Mes, o kiek vėliau jo paveikti anglų rašytojas Aldous Huxley savo romane Puikus naujas pasaulis ir George’as Orwellas savo distopijoje 1984-ieji įspėjo apie neišvengiamą privatumo sferos sunaikinimą ateities totalitariniame pasaulyje. Jie netapo vienišais balsais. Richardas Sennetas XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje įspėjo apie viešojo žmogaus nuopuolį bei pusiausvyros tarp privataus ir viešo gyvenimo sutrikimą. Jürgenas Habermasas neseniai įspėjo mus apie tai, kad viešoji erdvė baigia kolonizuoti privatumo sferą.

Iš tikrųjų viešas žmogus XX a. medijų pasaulyje patyrė stiprią transformaciją. XVIII a. viešieji intelektualai, gyvenę savo visuomenės rūpesčiais ir kėlę juos į filosofijos ir politikos problemų rangą – kitaip tariant, privačių žmonių problemas vertę viešomis, o viešą rūpestį ir interesą artinę prie privataus žmogaus, – patys vengė socialinio garso ir triukšmingos viešumos. Kažkada spaudos vengimas buvo gero tono ir padorios laikysenos požymis. Viktorijos laikų Anglijos dama į spaudą turėjo patekti tik tris kartus savo gyvenime, trim ypatingom progom – tos trys progos buvo gimimas, santuoka ir mirtis. Dabar gi trys kartai spaudoje per visą gyvenimą reikštų tiesiog nebūtį.

Voltaire’o laikų viešas žmogus turėjo sekretorių būtent tam, kad per jį būtų galima atsiriboti nuo triukšmingosios viešumos ir perdėto dėmesio savo privačiam gyvenimui. Dabar gi garsenybės turi savo spaudos atstovus kaip tik tam, kad būtų galima atidengti savo privatų gyvenimą (tiesa, homeopatinėmis dozėmis, po truputį, kad neatšaltų ir dar būtų pakurstytas masių smalsumas bei entuziazmas) ir paversti jį viešosios erdvės dalimi.

Medijos ir popkultūra mūsų viešąjį gyvenimą jau pavertė garsenybių privačių problemų svarstymo erdve. Privatumo ir viešumo dialektika, be kurios neįmanoma nei demokratinė politika, nei viešoji erdvė, mūsų laikais vis labiau deformuojasi. Ar internetas padeda stabdyti šias deformacijas, ar, priešingai, dar labiau jas skatina? Ar esama alternatyvų šiai tendencijai? Pranešime apie tai ir bus kalbama.

Leonidas DonskisVDU profesorius