KORUPCINIO POBŪDŽIO NUSIKALTIMŲ KVALIFIKAVIMO RAIDA LIETUVOJE

Kursinis darbas

VERTINIMAS: … … 9 … … …

KAUNAS, 2012

TURINYS

1. ĮVADAS 3

2. KORUPCIJOS SAMPRATA 6

2.1 KORUPCIJOS SĄVOKA LIETUVOS ĮSTATYMUOSE 8

2.2 KORUPCIJOS RŪŠYS 10

3. KORUPCINIO POBŪDŽIO NUSIKALTIMŲ KAVLIFIKAVIMO RAIDA 14

3.1 KORUPCINIO POBŪDŽIO NUSIKALTIMŲ KVALIFIKAVIMAS

NEPRIKLAUSOMYBĘ ATKŪRUSIOJE LIETUVOJE ( NUO 1990 M.) 16

3. 2 KRUPCINIO POBŪDŽIO NUSIKALTIMŲ KVALIFIKAVIMAS PO

2000 M. BAUDŽIAMOJO KODEKSO ĮSIGALIOJIMO 19

4. IŠVADOS 26

5. SUMMARY 28

6. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 29

2

1. ĮVADAS

Korupcijos atspindį turintys nusikaltimai- gana didelė, susirūpinimą kelianti problema

tiek mūsų valstybėsje, tiek ir tarptautiniu lygiu. Šis reiškinys, kelia didelę grėsmę teisinei

valstybei, demokratijai, žmogaus teisėms, pakerta tinkamą valdymą, sąžiningumą ir socialinį

teisingumą, iškreipia konkurenciją, stabdo ekonominę plėtrą, teisinių, ekonominių, politinių,

darbinių ir kitų visuomeninių santykių raidą. Dažnai literatūroje minima, kad tiek, kiek

egzistuoja tarnyba, pareigos, pasitikėjimas jų vykdytojais, tiek egzistuoja ir pati korupcija.1 Tai

paliudija 1997 m. gruodžio mėnesio pranešimas apie 150 dantiraščio įrašų, kuriuos danų

archeologų grupė rado Sirijoje, Rakkos mieste. Juose teigiama, kad šioje vietovėje buvęs asirų

civilizacijos, egsistavusios XIII a. pr. Kr., administracinis centras. Rastas specialusis archyvas,

priklausęs institucijai, atitinkančiai šių dienų vidaus reikalų ministeriją. Jame sukaupti duomenys

apie kyšius ėmusius valdininkus.2

Korupcijos reiškinys buvo žinomas ir senovės Lietuvoje. XVI amžiuje iškilus Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės politikas ir humanistas Andrius Volanas traktate “Apie politinę arba

pilietinę laisvę, rašė: “(…) jei valdžia (…) būtų pavedama “nešvariems“ žmonėms, tie visada

rūpintųsi savo nauda nei visų gerove ir neįtikėtina, kad tokiems žmonėms stovint prie valdžios

vairo, valstybės plaukimas būtų laimingas bei teisingas”.3 Istorijos faktai paliudija, kad

korupcijos reiškinys senas kaip pasaulis. Pradžioje korupcija reiškė gedimą bei moralinį nuopolį.

Dabar- visiuomeninės valdžios panaudojimą siekiant gauti asmeninę naudą. Plačiaja prasme

korupcija- tai pasinaudojimas tarnybine padėtimi neteisėtiem savanaudiškiems tikslams.4

1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Respublikoje atkūrus nepriklausomybę, atsižvelgiant į

vakarietiškojo pasaulio tradicijas, pradėta kurti nauja administravimo sistema, nustatanti

valstybės tarnautojams ir pareigūnams tam tikrus piliečių aptarnavimo, sprendimų priėmimo,

viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo ir kitus valstybės valdymo tvarkai įgyvendinti būtinus

reikalavimus. Kartu tobulinta ir drausminio bei baudžiamojo poveikio priemonių sistema, tiems

atvejams, kai bus nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Šalia to galima paminėti Lietuvos

1 Justickis V. Kriminologija. 1 dalis. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. – P. 344.2 Measures to prevent corruption, Study of European Centre for Parliamentary Reserch and Documention in the EU Member States.- Strasbourg, 1999.3 Volanas A. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1996. – P. 140.4 Korupcija Lietuvoje: ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo praktika/ A. Gutauskas, J. Laucius.- Vilnius: Teisės institutas, 2007.- P. 8.

3

Respublikos Baudžiamojo kodekso XXXIII skyrių, kuriame nustatomos baudžiamosios

atsakomybės kilimo sąlygos už baudžiamuosius nusižengimus ar nusikaltimus valstybės tarnybai

ir viešiesiems interesams.

Kad ir kaip būtų gaila, šios pastangos dar nepakankamos, neužtikrina visapusiškos

kontrolės, kuri leistų pažaboti korupcijos plitimą Lietuvos Respublikoje. Su kiekviena diena

tobulėja ne tik valstybės tarnybos sistema, bet ir nusikaltimai joje. Tobulėja korupcinio pobūdžio

nusikaltimų atlikimo įvairovė be to šie nusikaltimai pasižymi dideliu latentiškumu. Tai yar todėl,

kad abi korupciniame santykyje dalyvaujančios šalys yra suinteresuotos, jog tokia veika liktų

nepastebėta, o tai ir lemia mažą šių nusikalstamų veikų atskleidima ir išaiškinimą. Tai dar labiau

įtakoja tai, jog tarp korupciniame santykyje dalyvaujančių šalių retai būna nekentėjusįsis.

Nukentėjusiojo vaidmuo atitenka valstybei ir visuomenei, nes valstybės tarnautojų padaromos

nusikalstamos veikos pakerta pasitikėjimą valstybės valdymo aparatu, priimamų sprendimų

skaidrumu, suteršiamas valstybės institucijų autoritetas, suabejojama jų daruotojų

nesavaudiškumu, nešališkumu priimant sprendimus.

Korupcijos problema gvildenama mokslinėje, publicistinėje literatūroje, spaudoje

publikuojamuose straipsiuose, rašomuose moksliniuose darbuose, atliekami įvairūs statistiniai ir

socialiniai tyrimai, formojama teismų praktika. Apstu leidinių, kuriuose apie korupciją kalbama

kaip apie socialinį reiškinį, ieškoma būdų kovai su ja, aprašomos jos atsiradimo priežastys,

požiūris į ją, prevencijos priemonės. Tačiau literatūros, kurioje būtų rašoma apie korupcinio

pobūdžio nusikaltimų kvalifikavaimo raidą Lietuvoje nėra.

Kovojant su tokių nusikalstamų veikų plitimų didelė reikšmė tenka baudžiamajam

įstaymui, jo taikymo ypatumams, kvalifikuojant asmens veiką kaip korupcinio pobūdžio

nusikaltimą, visuomenės požiūrio šiuo klausimu formavimui.

Šio darbo tikslas- susipažinti su korupcinio podūdžio nusikaltimų kvalifikavimo raida

Lietuvoje.

Siekiant iškelto tikslo darbe sprendžiami atitinkami uždaviniai:

1. pateikti korupcijos sąvokos apibrėžimą, aptarti korupcijos rūšis, nurodyti esminius

bruožus;

2. aptarti korupcinio pobūdžio nusikaltimų kalifikavimo raidą Lietuvoje, daugiausia

dėmesio skiriant paskutiniems dvidešimčiai metų;

4

3. analizuoti Lietuvos įstatymus ir ratifikuotus tarptautinius teisės aktus, numatančius

atsakomybę už korupcinio bodūdžio nusikaltimus ir kovos su jais pagrindus mūsų

šalyje.

Darbo struktūra. Darbą susideda iš įvado, dveijų dalių, išvadų, santraukos anglų kalba bei

literatūros ir informacinių šaltinių šąrašo, kurį surado 31 šaltinis.

2. KORUPCIJOS SAMPRATA

5

Žodis „korupcija“ populiarus ir dažnai vartojamas Lietuvos, taip pat kitų valstybių

literatūroje bei masinio informavimo priemonėse: televizijoje, internete, radijuje ir ypač

žiniasklaidoje. Nesvarbu kokią šalį bepaimtume, jos visuomenė smerkia korupciją, ją laiko

įdinga, bet kai bandoma apibrėžti terminą „korupcija“, nuomonės dažniausiai išsiskiria.

Pats korupcijos terminas kilęs iš lotyniško žodžio „corruptio“, reiškiančio „gadinimą“,

„papirkimą“. 5

Tiksliai apibrėžti korupciją yra gana sudėtinga. Pasaulyje egzistuoja daugiau nei 300

korupcijos apibrėžimų, todėl sunku surati vieną visoms šalims vienodą definiciją. „ Ką vienas

laiko kyšiu, kitas laiko dovana. Politinis lyderis ar valstybės pareigūnas, padedantis draugams,

šeimos nariams ir savo šalininkams, vienose visuomenėse gali būti laikomas vertu pagyrimo, o

kitose korumpuotu“. 6

Jungtinių Tautų Organizacijos pareigūnų etikos kodekso 7 straipsio b punktas

rekomenduoja korupcijos sąvoką apibrėžti pagal nacionalinę teisę.

Bene labiausiai paplitęs korupcijos apibrėžimas, kuriame pateikiamas korupcija laikomų

nusikaltimų sąrašas. Tai- kyšininkavimas ( apima kyšių davimą ir ėmimą), piknaudžiavimas

tarnybiniais įgaliojimais, neteisėtas visuomeninių lėšų pasisavinimas, nepotizmas ( kai

valdininkai priima nepagrįstus sprendimus giminaičių naudai) ir kiti nusižengimai.7 Tačiau šis

apibrėžimas nepaaiškina, kuo remiantis sąraše išvardinti nusikaltimai priskiriami korupcijai.

Todėl reikia nurodyti korupcijai priskiriamų nusikaltimų bendrus esminius bruožus.

Pirmasis- asmeninės naudos siekimas. Bet kuris asmuo, kuris naudodamasis savo

įgaliojimais, pareigomis, ima kyšį, proteguoja giminaitį ar savinasi valstybės lėšas, siekia

asmeninės naudos. Šis bruožas yra esminis viename seniausių ir trumpiausių apibrėžimų, pateikų

Jungtinių Tautų Organizacijos informaciniame žinyne: „ Korupcija- tai piktnaudžiavimas

valstybine valdžia siekiant asmeninės naudos“. Pirmiausia tai yra materialinė nauda- pinigai.

Taip pat gali būti ir dovanos, protekcija, susijusi su nauja darbo vieta, karjera, kokios nors

paslaugos ir kita. Naudos galima siekti ne vien sau, taip pat ir šeimos nariams, giminėms,

draugams, partijai arba kokia nors kitai organizacijai.

Skirtinai apibrėžiama piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi sritis. Kalbant apie korupciją

dažniausia galvojama apie valstybės valdymo, jos administracinio aparato pareigūną ir jo

5 Tarptautinių žodžių žodynas.- Vilnius, 1999. P. 257.6 Ackerman S. R. Korupcija ir valdžia: priežastys, padariniai ir reforma.- Vilnius, 2001. P. 19.7 Justickis V. Kriminologija. 1 dalis. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. – P. 345.

6

tarnybą. Tai gali būti muitininkas, policijos preigūnas, teisėjas ar bet kuris kitas perigūnas, kuris

turi teisę priimti sprendimus valstybės vardu. Tačiau korupcinio pobūdžio veiksmų apraiškų gali

būti ne vien valstybės valdymo, bet ir privačioje srityje- privačiame versle, žiniasklaidoje ir

panašiai.

Daug autorių „korupcijos“ sąvoką vartoja siaurąja parsme- kalba tik apie valstybės

valdymo sritį. Visais kitais atvejais, kuomet piktnaudžiaujama savo padėtimi siekiant asmeninės

naudos, tai jau nelaikoma korupcija. O kiti autoriai šią sąvoką supranta ir naudoja plačiai. Nėra

didelio skirtumo kas ima kyšį- privačios kompanijos atstovas, medikas, mokytojas ar valstybės

valdininkas. Jie visi dėl savanaudiškų paskatų piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir visi

vadovaujasi tais pačiais motyvais. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti Europos Tarybos kovos su

korupcija grupės apibrėžimą: „ Korupcija- tai kyšininkavimas ir kitoks elgesys asmenų, kuriems

valstybiniame ar privačiame sektoriuje yra pavestos tam tikros pareigos, susijusios su

įsipareigojimais, patikėtais jiems kaip turintiems valstybės pareigūno, privataus darbuotojo,

nepriklausomo agento statusą, ar kitokiais santykiais, ir kurių tikslas- bet kokia neteisėta nauda

sau ir kitiems“. Pagal šį apibrėžimą korupcinių veiksmų subjektas gali būti ne tik valstybės

valdininkas, bet ir bet kuris tarnautojas.8

Plačiai naudojama korupcijos sąvoka apima tokias sritis:

1) politinės partijos veikla;

2) įtaka rinkimams ir kandidatams;

3) įtaka privataus verslo darbuotojams;

4) įtaka valstybės valdininkams;

5) įtaka žurnalistams.

Aiškinantis apibrėžimo „korupcija“ reikšmę įtakos turi sąvoka „tarnyba“. Sąvoka

„tarnyba“ saistoma su valstybės vykdomąja valdžia, valstybės tarnautoju, kuriam valstybė patiki

tam tikras pareigas ir už jų vykdymą moka atlygį. Platesne prasme- politikas „tarnauja“ savo

rinkėjams, privataus verslo darbuotojas „tarnauja“ įmonės akcininkams, laikraščio ar televizijos

kalano darbuotojas „tarnauja“ visiuomenei, pareigūnas- savo įstaigai ir valstybei. Visais šiais

atvejais tarnybą galima įvardinti kaip pasitikėjimo santykį tarp to, kas tarnauja, ir to, kam

8 Justickis V. Kriminologija. 1 dalis. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. – P. 346.7

tarnaujama. Taigi, koriupcija šiais atvejais yra piktnaudžiavimas tuo pasitikėjimu siekiant

asmeninės naudos.

Trečiasi korupcijai būdingas bruožas- slėpimas. Šis elementas vyrauja visais korupcijos

pasireiškimo atvejais. Kyšininkavimas, papirkimas, piktnaudžiavimas, prekyba poveikiu, pareigų

neatlikimas- visa tai veiksmai, kurie slepiami nuo bet kokių pašalinių asmenų, valstybės, rinkėjų,

skaitytojų... Kaip tik šiuo bruožu korupcija skiriasi nuo atviro piktnaudžiavimo valdžia.

Dar vienas svarbus, ketvirtasis, korupcijos bruožas- nuolatinis santykis, ilgai trunkanti

nusikalstama veika. Kai kalbama apie pavienį nusižengimą, asmuo dar nėra įvardijamas kaip

korumpuotas, tokia etiketė prikabinama, kai tokie veiksmai turi nuolatinį pobūdį. Korupcija- ne

pavienis atskiras kyšis, o daugiau arba mažiau nuolatinins kyšininkavimas, būdingas žmogui,

įstaigai, verslo šakai.9 Gali būti situacijų, kai tam tikrai įstaigai būdingas jų veiklos bruožas yra

korupcija, kuri tampa būdu pagrindianiams institucijos veiklos uždavimiams vykdyti- vadinama

sistenime korupcija. Korupcija yra sistemos dalis, ir be jos sistema nesugeba veikti.

Iš viso to galima daryti išvadą, kad korupcija- tai reguliari, nenutrūkstama, vienalytė

nusikalstama veika, kurią vykdo asmuo, esantis tarnybos santykyje su valstybe, privačiu verslo

subjektu, rinkėjais, skaitytojai, klausytojais ar žiūrovais, ir kuri pasireiškia piktnaudžiavimu savo

padėtimi, pasitikėjimu siekiant asmeninės naudos. Nauda gali būti ne vien materialinė, bet ir

kitokia- atsiskaitomoji paslauga, dovanos, karjeros galimybės, geresnės darbo vietos garantas,

prestižas.

2.2. KORUPCIJOS SĄVOKA LIETUVOS ĮSTATYMUOSE

Kaip jau buvo minėta, korupciją galima suprasti siaurąją prasme- kaip reiškinį tik

valstybės tarnyboje ir plačiąją prasme- kaip reiškinį valstybės tarnyboje, privačiame versle,

politikoje, žiniasklaidoje...

Mūsų valstybėje svarbesnis yra paltesnis korupcijos apibrėžimas. Akcentuojamas ne tik

valstybės tarnautojo, susijusio su korupcija, vaidmuo, bet ir privataus verslo atstovo

nusižengimai tarnybos interesams. Toks korupcijos traktuotės pasirinkimas grindžimas šiais

motyvais:

1) svarbu ginti ne tik valstybės interesus, bet ir kiekvieną ūkio subjektą;

9 Justickis V. Kriminologija. 1 dalis. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. – P. 349.8

2) privataus verslo atstovų požymiai ir įtaka valstybės bei verslo interesams reglamentuota

nelabai aiškiai, todėl ateityje būtina šias sparagas užpildyti;

3) nors gyventojų viešosios nuomonės tyrimai rodo, jog plačioji Lietuvos visuomenė

korupcinių apraiškų atsiradimą, plitimą ir pavojingumą sieja būtent su valstybės

pareigūnų bei tarnautojų piktnaudžiavimu pareigomis siekiant asmeninės naudos, tačiau

gyventojai taip pat smerkia tuos, kurie privataus verslo srityje leidžia atsirasti korupcijos

apraiškoms.10

Šiuo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcijoje XXXIII

skyrius vadinamas „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesims

interesams. Šis skyrius apima tokias nusikalstamas veikas kaip: kyšininkavimas, prekyba

poveikiu, papirkimas, piktnaudžiavimas, neteisėtas teisių į daiktą įregistravimas, tarnybos

pareigų neatlikimas. Visos šios nusikalstamos veikos yra korupcinio pobūdžio, pasireiškiančios

tiek viešoje, tiek ir privačioje socialinio gyvenimo srityje. Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso nuostatos dėl korupcinių nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems

interesams iš esmės yra suderintos su Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių sutarčiuo

nuostatomis ir Europos Sąjungos teisės aktais.11

Taip pat sąvoka „korupcija“ palčiąja parasme vartojama ir Specialiųjų tyrimų tarnybos

įstatyme. Čia ji apibrėžiama taip: Korupcija – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens

tiesioginis ar netiesioginis siekimas, reikalavimas arba priėmimas turtinės ar kitokios asmeninės

naudos (dovanos, paslaugos, pažado, privilegijos) sau ar kitam asmeniui už atlikimą arba

neatlikimą veiksmų pagal einamas pareigas, taip pat valstybės tarnautojo ar jam prilyginto

asmens veiksmai arba neveikimas siekiant, reikalaujant turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau

arba kitam asmeniui ar šią naudą priimant, taip pat tiesioginis ar netiesioginis siūlymas ar

suteikimas valstybės tarnautojui, jam prilygintam asmeniui turtinės ar kitokios asmeninės naudos

(dovanos, paslaugos, pažado, privilegijos) už atlikimą arba neatlikimą veiksmų pagal valstybės

tarnautojo ar jam prilyginto asmens einamas pareigas, taip pat tarpininkavimas darant šioje

dalyje nurodytas veikas.12

10 Justickis V. Kriminologija. 1 dalis. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. – P. 353.11 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. III knyga.- Vilnius: Vilniaus universiteto teisės fakultetas, 2010.- P. 81.12 Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas. 2000 m. gegužės 2 d., Nr. VIII- 1649, Vilnius.

9

Tačiau dar ir šiandien pasitaiko teisės aktų kuriuose korupcija suprantama tik siaurąją

prasme, kaip pavyzdį galima paminėti Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų

derinimo valstybės tarnyboje įstatymą. Įstaymu siekiama „užkirsti kelią atsirasti ir plisti

korupcijai valstybės tarnyboje“. Šiuo atveju kova su korupcija valstybės tarnyboje dirbtinai

išskiriama iš kitų korupcijos rūšių.

Remiantis tuo kas išdėstyta galima daryti išvadą, jog korupcija laikomos tokios veikos:

kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, valstybės tarnautojo ar jam prilygimano asmens

piktnaudžiavimas savo pareigomis, neteisėtas teisių į daiktą įregistravimas, tarnybos pareigų

neatlikimas, tai apima viešuosiu ir privačiuosius interesus, bet tei dar ne viskas. Kad sužinotume

ko trūksta, reikia išsiaiškinti kaip korupcija skirstoma pasaulyje ir svarbiausia Lietuvoje.

2.3. KORUPCIJOS RŪŠYS

Mokslinėje literatūroje korupcija apibrėžiama įvairiomis sąvokomis ir skirstoma į

daugybę rūšių, formų. Ji klasifikuojama pagal atitinkamus kriterijus: mastą, reiškimosi sritį,

paplitimo dažnį ir žalą, pobūdį, reikšmę, subjektus, tikslus ir net atsižvelgiant į visuomenės

nuomonę. Taip pat klasifikavimui įtakos turi ir tyrinėjančių korupciją mokslininkų požiūris.

Korupcija būdinga valdžiai, asmenims, organizacijoms, skirtingo išsivystymo lygio valstybėms.

Korupcinių apraiškų galima sutikti visose kultūrose ir kontinentuose. Kaip jau buvo minėta

egzistuoja per 300 skirtingų korupcijos apibrėžimų, kurie atkreipia dėmesį į skirtingus reiškinio

aspektus ir požiūrius. Paprastai korupcija apibūdinama kaip veiksmas ar jų grupė, pažeidžiantis

visuomenės interesus, elgesys, nukrypstantis nuo pareigų visuomenei vykdymo, individų ar

grupių naudojama priemonė biurokratijos veiksmams paveikti, siekiant kuo racionalesnio,

greitesnio ar efektyvesnio jų elgesio; elgesys, pažeidžiantis formalius teisinius standartus;

visuotinai pripažįstamų ir priimtinų moralinių principų pažeidimas, siekiant asmeninio

pasipelnymo.

JAV mokslininkas, žymaus etikos problemų tyrinėtojas A.Heidenheimer remiasi visuomenės

nuomonės tyrimais, tiria korupcijos paplitimą įvairiose visuomenėse, suskirstydamas jas į

atitinkamas grupes (tradicinė šeimos visuomenė, pilietinės kultūros visuomenė ir įvairias kitas) ir

10

analizuodamas, kiek tarp valstybės tarnautojų ir piliečių paplitęs toks politinis elgesys, kurį tų

šalių elitas apibrėžia kaip korupcinį, pirmiausia išskiria tris rūšis:

1) smulkiąją;

2) rutininę;

3) įsisenėjusią.13

Šio skirstymo kriterijai yra korupcijos paplitimo dažnis, mastas ir kiek atskirose viešųjų santykių

sistemose korupcinis elgesys yra įsigalėjęs ir įprastas. Jo darbuose vartojamos korupcijos

sąvokos pagrindas yra viešoji tarnyba. Pagal tai, kaip tam tikrus valstybės tarnautojų veiksmus

vertina elitas ir visuomenė, ir kaip toji visuomenė korupciją suvokia skirtingose politinėse

sistemose, jis išskiria: juodąją, pilkąją ir baltąją korupciją.

1) Juodoji korupcija – tai veiksmai, kuriuos suvokia ir smerkia kaip korupcinius ir

visuomenė, ir tarnautojai, reikalaudami už juos bausmės.

2) Pilkoji korupcija apima veiksmus, dėl kurių aiškios nuomonės nėra ir tik viena iš minėtų

pusių juos vertina neigiamai.

3) Baltoji korupcija  - tai reiškiniai, kuriuos ir visuomenė, ir tarnautojai (vadinamasis elitas)

vertina neigiamai, bet ne taip griežtai kaip pirmaisiais dviem atvejais, o daugiau jį

toleruoja.

Šios korupcijos sąvokos („baltųjų apykaklių nusikaltimai“) vyravo Pietų Europoje,

Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose Vakarų valstybėse XIX a. aštuntajame dešimtmetyje.

Vykstant globalizacijai ir plečiantis korupcijai tarpnacionaliniu – tarptautiniu lygmeniu, tokie

korupcijos apibrėžimai prarado galią visapusiškai atspindėti šiuolaikinį korupcinį elgesį ir

korupcinio pobūdžio veikas.

Pasaulio bankas, atlikęs daugelyje valstybių korupcijos paplitimo tyrimus, akcentuoja, tyrėjų

nuomone, pačias pavojingiausias korupcijos rūšis:

1) valstybės užvaldymo korupciją;

2) administracinę korupciją.

Europos šalyse nėra vienodos korupcijos sampratos. Korupcija dažniausiai suvokiama kaip

kriminologinė kategorija ir nagrinėjama kaip panašių nusikaltimų visuma. Daugelio Europos

13 Arnold J. Heidenheimer, Michael Johnston. Political Corruption. Transaction Publishers, 1989.11

valstybių baudžiamieji kodeksai teikia funkcinį korupcijos traktavimą, t.y. nustatydami atskirus

nusikaltimus – kyšininkavimą, neteisėtą poveikį verslui ar balsavimo rezultatams ir kitas veikas

– laiko tai korupcijos pasireiškimu.14

Tarptautiniai ir Lietuvos Respublikos teisės aktai dažniausiai išskiria ir mokslinėje

literatūroje labiausiai pripažįsta šias korupcijos rūšis:

1) administracinė korupcija;

2) politinė korupcija;

3) korupcija privačiame sektoriuje;

4) korupcija tarptautiniuose verslo sandoriuose  ir korupcija, susijusi su tarptautinėmis

organizacijomis.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus korupcinių santykių subjektas gali būti ne vien

fizinis, bet ir juridinis asmuo.

Analizuojant Lietuvos Respublikos teisės aktus galima išskirti ir tokias korupcijos, pagal jos

veikimo sritį, rūšis:

1) biurokratinė korupcija (kai asmuo, norėdamas pagreitinti biurokratinį reikalo sprendimą,

imasi "materialiai" skatinti valdininką);

2) elementarioji korupcija;

3) prevencinė korupcija (informacijos gavimas, indulgencijos pirkimas, apsaugos

užtikrinimas);

4) reguliacinė korupcija (kai reikia spręsti komplikuotus turtinius ginčus, dažniausiai tarp

verslo įmonių);

5) pasekmių likvidavimo korupcija (administracinės atsakomybės, pradinio baudžiamojo

tyrimo tarpsniuose, kad sušvelnintų teismo paskirtą bausmę);

6) verslo (komercinė) korupcija;

7) smulkioji (arba „skurdo“) korupcija.

Atviros visuomenės instituto 2002 metų leidinyje „Stojimo į ES stebėsenos procesas.

Korupcija ir antikorupcinė politika“, nepriklausomi tarptautiniai ekspertai Lietuvą priskyrė prie

mažiausiai paveiktų korupcijos ES šalių kandidačių, tačiau pabrėžė, kad „administracinė

14 D.Jočienė. Teisės problemos,- 1997. Nr.112

korupcija yra palyginti rimta problema“ ir rimčiausi įrodymai liečia vietinių valdžios organų

korupciją. „Valstybės užgrobimas“ ir politinė korupcija aukštose sferose yra mažesnės

problemos, lyginant su kitomis šalimis kandidatėmis“.

Trumpai aptarkime politinę ir administracinę korupciją kaip labiausiai paplitusią daugelyje

pasaulio valstybių, jų tarpe ir Lietuvoje.

Politinės korupcijos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose neapibrėžta. Tai

pirmiausia veikos, nukreiptos prieš rinkimų teisę. Mat svarbiausią vaidmenį organizuojant

rinkimus į šalies Seimą ar savivaldybę vaidina visuotiniais pagrindais organizuojamos rinkimų

komisijos. Pažeidimai tokios komisijos veikloje dažniausiai yra siejami su savanaudiškais

materialiniais arba politiniais motyvais. Įstatymo leidėjas numato šias veikas: rinkimų arba

referendumo dokumentų suklastojimą, balsavimo slaptumo pažeidimą, taip pat rinkimų arba

referendumo suklastotų dokumentų panaudojimą; žinomai neteisingą balsų suskaičiavimą; tyčinį

rinkimų arba referendumo dokumentų sugadinimą, sunaikinimą, paslėpimą, taip pat šių

dokumentų pagrobimą. Kai visa tai daroma už slaptą atlygį, turime reikalą su korupcija.

Lietuvos Respublikos teisės aktai neapibrėžia atskirai administracinės korupcijos sampratos.

Pasaulio bankas anksčiau minėtame leidinyje pateikia tokį jos apibrėžimą: “administracinė

korupcija – tai tyčinis jau esančių įstatymų, taisyklių ir nuostatų iškraipymas juos vykdant

valstybės ar ne valstybės veikėjų labui, neteisėtu ir neskaidriu būdu suteikiant privačios naudos

valstybės pareigūnams“. Taip pat nurodo, kad šios korupcijos formos priežastis – valstybės

pareigūnų įgaliojimai savo nuožiūra teikti tam tikras privilegijas, nustatyti prioritetus viešųjų

paslaugų srityje, ar spręsti dėl to, kam taikomos „taisyklės ir nuostatai, o kam ne“. Tai gana

išsamus apibrėžimas, kurio sąvoka ir indeksas atspindi vykdomosios valdžios pareigūnų

korumpuotumo laipsnį ir parodo, kokią įtaką kyšiai ar kitos korupcinio pobūdžio veikos daro

pareigūnams, priimantiems konkrečius sprendimus.

Korupcija Lietuvoje pradėta truputį mažiau nei prieš 15 metų. Geriausiais jos lygį atspindi

Vidaus reikalų ministerijos ir kitų teisėsaugos institucijų oficiali kriminalinė statistika. Nuo 1999

metų atliekami Lietuvoje įvairūs korupcijos paplitimo tyrimai, konstatuoja nemažą

administracinės korupcijos lygį. Daugiausia jos apraiškų pastebima viešojo administravimo

institucijose, kur kyšininkavimas, nepotizmas laikomas viena iš opiausių Lietuvos visuomenės

problemų. Labiausiai pažeistomis administracinės korupcijos institucijomis Lietuvoje laikomos

Savivaldybės (ypač nuosavybės atstatymo teisių – žemėtvarkos tarnybos), viešieji pirkimai, kelių

13

policija, muitinės, teisėsaugos ir teisėtvarkos bei kitos institucijos, kur dažnai administracinė

korupcija perauga į sisteminę (t.y. tampa kasdieniniu reiškiniu, gyvenimo norma, kur sistema

praktiškai nebefunkcionuoja normaliai be korupcijos), nes pasiekusi tam tikrą lygį ir pastovumą,

tampa visuomeninių santykių dalimi, įprastu ir priimtinu būdu priimti tam tikrus sprendimus ir

spręsti problemas. Nusistovi ir tampa bendrai žinomas įvairiausių korumpuotų paslaugų

„kainoraštis“.15

Taigi, matome, kad korupcija ne tik neturi vienareikšmės sąvoko, bet ir jos skirstymas į rūšis

daugeliu atvejų skiriasi. Tačiau aišku viena- tai yra žalingas reiškinys, iškreipiantis vertybių

sistemą, žeidžiantis teisingumą, bet kurioje visiuomenės gyvenimo srityje. Todėl su šiuo

nusikalstamu reiškiniu kovoti būtina nepaisant kaip jis pavadintas ir kokiai rūšiai priskirtinas.

3. KURUPCINIO POBŪDŽIO NUSIKALTIMŲ KAVLIFIKAVIMO RAIDA

Prieš pradedant kalbėti apie korupcinio pobūdžio nusikaltimų kvalifikavimo raidą, reikėtų

išsiaiškinti kas yra laikoma nusikaltimu ir kada tam tikri asmenų poelgiai vertinami, laikomi

nusikaltimais, kvalifikuojami kaip nusikalstama veika.

Nusikalstamos veikos samprata visada buvo mokslininkų didelio susidomėjimo objektas,

todėl teisės vadovėliuose ir mokslo darbuose galima aptikti ne vieną nusikalstamos veikos ar

nusikaltimo apibrėžimą. Nusikaltimas – yra viena pagrindinių baudžiamosios teisės sąvokų, o

taip pat ir kasdienėje kalboje vartojamas terminas, siejamas su kalte, atsakomybe. Teisės

požiūriu nusikaltimas tai veika, kuri yra numatyta baudžiamajame įstatyme ir už kurios

padarymą gresia baudžiamosios teisinės priemonės (sankcijos - kaip bausmė ar kitos).

Didžiausią reikšmę nusikalstamai veikai aiškinti ir teisės taikymo sprendimams priimti

Lietuvos baudžiamojoje teisėje turi nusikalstamos veikos apibrėžimai, pateikti Baudžiamajame

kodekse.16 Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje nurodoma kas yra

nusikaltimas, o 12 straipsnyje kalbama apie baudžiamąjį nusižengimą.

15 A. Panomairovas, A. Čepas, dr. V. Gaidys. Parengta baigiamoji ataskaita “Korupcinės situsacijos Lietuvoje preliminarinis įvertinimas bei kovos su korupcijos strategijos parengimas“.- Vilnius, 1999.16 Piesliakas V. Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Baudžiamasis įstatymas ir baudžiamosios atsakomybės pagrindai. Vilnius: Justitia, 2009., P. 122.

14

Nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas yra pavojingos veikos. Veika baudžiamojoje

teisėje- tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis.17 Bet tai nereiškia, kad bet koks

žmogaus poelgis gali būti pripažintas nusikaltimu. Tik tada, kai asmuo padaro socialiai žalingą

poelgį galima kalbėti apie jo nubaudimą. Kiekvienas žmogaus padarytas poelgis, tariamai

atitinkąs baudžiamuoju įstatymu draudžiamos veikos požymius, kuris yra žinomas teisėsaugos

institucijoms, turi būti jų užregistruotas ir įvertintas pagal baudžiamąjį įstatymą. Policijos

pareigūnas padaręs išvadą, kad veika preliminariai turi baudžiamojo įstatymo uždaustos veikos

požymių, turi pareigą pradėti tirti bylą. Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo

išvada, kad asmens padaryta veika turi nusikalstamos veikos sudėtį- vadinama nusikaltamos

veikos kvalifikavimu.

Nusikalstamų veikų kvalifikavimas yra procesas, kuris susideda iš trijų etapų:

1) baudžiamųjų įstatymų išmanymas- ne vien tam tikrų nusikalstamų veikų uždraudimo

žinojimas, bet ir gebėjimas nustayti veikai būdingus požymius žinojimas ir jų aiškinimas;

2) konkretaus gyvenimo atvejo, teisiškai reikšmingų požymių nustatymas- faktinių bylos

aplinkybių nustaymas;

3) sulyginama tyrimo metu nustatytų teisiškai reikšmingų konkrečios vaikos požymių

visuma su pasirinkata įrodinėti baudžiamosios teisės norma.

Apibendrinat tam, kad asmens poelgis būtų kvalifikuojamas kaip tam tikra nusikalstama veika,

jis turi atitikti šiuos reikalavimus:

1) žmogaus poelgio (veikos) pavojingumas;

2) poelgio priešingumas baudžiamajam įstatymui.

Abu reikalavimai turi būti kartu, kad tam tikrą poelgį galėtume laikyti nusikltimu.

Buvo laikai, kai Lietuvoje galėjome žmogų traukti baudžiamojon atsakomybėn už tokį

poelgį, kuris nebuvo uždraustas baudžiamuoju įstatymu, tačiau įtakingieji, vėliau teismas jį

įvertindavo kaip pavojingą valstybės ar visuomenės interesams, ir to užtekdavo. O kaip yra

dabar? Kaip pasikeitė baudžiamieji įstatymai ir nusikaltimų kvalifikavimo ypatumai per

paskutinius dvidešimt metų?

17 Piesliakas V. Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Baudžiamasis įstatymas ir baudžiamosios atsakomybės pagrindai. Vilnius: Justitia, 2009., P. 124.

15

3.1 KORUPCINIO POBŪDŽIO NUSIKALTIMŲ KVALIFIKAVIMAS

NEPRIKLAUSOMYBĘ ATKŪRUSIOJE LIETUVOJE ( NUO 1990 M.)

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje liko galioti Lietuvos TSR 1961 metų

baudžiamasis kodekas. 1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo

Pagrindinio Įstatymo“ 3 punkte buvo teigiama, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja iki

šiol galioję Lietuvos įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Tačiau 1961 metų Lietuvos Respublikos baudžiamajame

kodekse buvo galima surasti nemažai normų, kurios neatitiko Laikinojo Pagrindinio Įstatymo ir

rementis juo priimtų kitų teisės aktų normų.18 Pirmieji Lietuvios Respublikos baudžiamojo

kodekso pakeitimai buvo padaryti praėjus pusmečiui nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo.

Šis kodeksas iki galiojimo panaikinimo buvo keičiamas ir papildomas kiekvienais metais po

kelis kartus iš viso daugiau kaip 20 kartų. Keičiantis teisės normoms, kurios reglamentavo

korupcinio pobūdžio nusikaltimus, keitėsi ir tų nusikaltimų kvalifikavimo ypatumai.

1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse randame tokias, mūsų darbo

temai aktualias, nusikaltasmas veikas:

1) Valstybinio ar visuomeninio turto grobimas pasisavinimo, išeikvojimo būdu arba

piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi;

2) Rinkimų dokumentų suklastojimas, neteisingas balsų suskaičiavimas arba balsavimo

slaptumo pažeidimas;

3) Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi;

4) Pareiginių įgaliojimų perviršijimas;

5) Aplaidumas;

6) Kyšio priėmimas;

7) Kyšio davimas ar tarpininkavimas kyšininkaujant;

8) Dovanos priėmimas (nuo 1993 m. sausio 28 d.)- Neteisėto atlygio priėmimas (nuo 1995

m. liepos 4d.);

9) Tarnybinis suklastojimas;

10) Patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nekalto asmens;

18 Piesliakas V. Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Baudžiamasis įstatymas ir baudžiamosios atsakomybės pagrindai. Vilnius: Justitia, 2009., P. 39.

16

11) Neteisingo nuosprendžio, sprendimo, nutarties ar nutarimo priėmimas;

12) Papirkimas liudytojo, nukentėjusiojo, eksperto ar vertėjo;

13) Piktnaudžiavimas valdžia, valdžios perviršijimas ir aplaidus tarnybos ėjimas.

Aptarsime tas nusikaltasmas veikas, kurios keitėsi nuo 1990 m. iki 1961 m. LR BK

galiojimo panaikinimo, ir kur galime įžvelgti kvalifikavimo raidą.

Daugiausia korupcinio pobūdžio veikų apimantis kodekso skirsnis yra „Pareiginiai

nusikaltinai“. Asmens padarytą nusikalstamą veiką, norint kvalifikuoti pagal konkrečią teisės

normą, kiekvienu atveju reikia nustatyti nusikalstamos veikos požymius ir įvertinti jų atitikimą

tai teisės normai.

1993 m. sausio 28 d. LR BK skirsnis papildytas nauju straipsiu, kuriame atsakomybė

numatyta valstybės tarnautojams už dovanos priėmimą. Tai gi tuo pačiu šalia valstybės

pareigūno atsirado ir naujas nusikalstamos veikos subjektas- valstybės tarnautojas, šalia kyšio-

dovana. To pasekoje 1994 m. liepos 17 d. vietoje skyriaus „Pareiginiai nusikaltimai“ atsirado

skyrius „Nusikaltimai valstybės tarnybai“. Nusikaltimų valstybės tarnybai subjektais buvo

laikomi valstybės aparato darbuotojai: valstybės pareigūnai ir valstybės tarnautojai. Pagal BK

290 str. 1 dalį valstybės tarnautojas tai asmuo, dirbantis valstybės valdžios, valdymo,

teisėsaugos, valstybės kontrolės ir priežiūros institucijose, įgyvendinantis jų funkcijas, bet

neturintis valdžios atstovo ir administravimo įgaliojimų. O valstybės pareigūnas pagal BK 290

str. 2 dalį tai tai asmuo, dirbantis valstybės valdžios, valdymo, teisėsaugos, valstybės kontrolės ir

priežiūros institucijose, įgyvendinantis jų funkcijas ar turintis administracinius įgaliojimus.

Vadovaujantis šiais apibrėžimais asmenys dirbantys ūkinėje, komercinėje įmonėje ar joms

vadovaujantys, nesvarbu ta įmonė valstybinė ar ne, akcijinė, privati, nebuvo laikomi valstybės

pareigūnais ar tarnautojais. Patraukti baudžiamojon atsakomybės už nusikaltimus valstybės

tarnybai jų nebuvo galima. Tik valstybės pareigūnų ir tarnautojų- siaurąją prasme, atlikti

nusikalstami veiksmai galėlo būti kvalifikuojami pagal kurį nors skirsnio nusikaltimai valstybės

tarnybai straipsnį. Atsirado nepatenkintų tokia situacija, todėl 1995 m. liepos 4 d. pekeista

valstybės tarnautojo sąvoka. BK 290 str. 1 dalimi nustatyta, kad valstybės tarnautojas- asmuo,

kuris atlieka tam tikras pareigas įstaigoje, įmonėje, organizacijoje ir kuriam atlyginimas

mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, tačiau neturi valstybės pareigūno įgalijomų.

Tokia sąvokos redakcija išplėtė asmenų, kurių nusikalstama veika kvalifikuojama kaip

nusikaltimas valstybės tarnybai ratą.

17

Kad valstybės pareigūnas ar tarnautojas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už

piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, įgaliojimų viršijimą ar aplaidumą, jis savo nusikalstamais

veiksmais turėjo padaryti esminę žalą valstybės ar visuomenės interesams arba piliečių teisėms

ar teisėtiems jų interesasm, ar sukelti sunkias pasekmes. Tai apėmė institucijos vardo

diskredituodamą, valstybės ir jos institucijų prestižo menkinimas, sveikatos sužalojimus,

padėjimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, materialinę žalą, LR tarptautinio autoriteto

diskreditavimą ( Kasacinės instancijos teismo kasacinė byla Nr.2K-704/2001; Kasacinės

instancijos teismo kasacinė byla Nr. 2K-351/2001;Kasacinės instancijos teismo kasacinė byla Nr.

2K-486/2001; Kasacinės instancijos teismo kasacinė byla Nr. 2K-750/2001). Kiekvienu

konkrečiu atveju sprendžiant klausimą, ar padaryta žala yra didelė, reikėjo atsižvelgti į faktines

bylos aplinkybes, į nusikaltimo sukeltas pasekmes. Spendimas dėl žalos pripažinimo didele

atitekdavo teismui.

1961 m. LR BK 1999 m. liepos 1d. pakeitimo įstatymu iš esmės išplėsta kyšio pirėmimo

ir papirkimo sudėtis: BK 282 str. ir 284 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė ne tik už kyšio

davimą, priėmimą, bet ir už pažadą priimti kyšį, kyšio pasiūlymą, pažadėjimą duoti kyšį, už

šiuos veiksmus iki tol nebuvo baudžiama. Nors kyšis realiai nebuvo paimamas ar duodamas, bet

tokie veiksmai buvo kvalifikuojami kaip baigtas nusikaltimas.

Vienos skyriuje „Nusikaltimai valstybės tarnybai“ numatytos nusikaltamos veikos

padaromos veikimu netinkamai ar priešingai tarnybos interesams vykdant įgaliojimus, o kitos

neveikimu- nevykdant būtinų įgaliojimų. Valstybės pareigūnas ar tarnautojas visada veikia

tiesioginia tyčia, supranta neteisėtus veiksmus, jų pasekmes, bet vis tiek nori taip elgtis. Tik

vienas minėtame skyriuje esantis nusikaltimas padaromas dėl nerūpestingumo- aplaidumas.

Dar trylika metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo taikomas 1961 m. BK,

kuris parengtas prieš daugiau nei 40 metų. Nepaisant to, kad kodeksas buvo nuolat keičiamas ir

papildomas, jis pamažu prarado savo vertę. Atsirado poreikis sukurti naują, labiau šiuolaikišką,

atitinkantį pasikeitusias gyvenimo ir ekonomines sąlygas, kodeksą.

3.2 KORUPCINIO POBŪDŽIO NUSIKALTIMŲ KVALIFIKAVIMAS PO 2000 M.

BAUDŽIAMOJO KODEKSO ĮSIGALIOJIMO

Išskirtinis naujojo BK bruožas, kad jis yra modernus kodeksas, parodantis baudžiamosios

teisės raidos tendencijas, idėjas ir šios teisės srities mokslo laimėjimus. Jame atsisakyta tarybinės

18

baudžiamosios teisės doktrinos ir pasirinkta šiuolaikinė neoklasicizmo doktrina. 2000 metų

Lietuvos Respublikos BK yra orginalus kodekas. Nors rengiant BK buvo studijuojama daugelio

valstybių įstatymai, jis netapo kosmopolitinis. Naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame

kodekse perteikta Lietuvos mokslininkų idėjos ir reali padėtis Lietuvoje bei šalies kriminalinės

justicijos institucijų nusikalstamumo kontrolės poreikis.19 Nepaisant naujo BK modernumo ir

šiuolaikiškumo jis kas kart tobulinamas, daromi jo pakeitimai, papildymai. Po naujojo BK

įsigaliojo iki šiandien ( per devynis metus) priimti 36 įstatymai dėl jo pakeitimo ir papildymo.

Atsižvelgiant į tai galime daryti išvadą, kad vyksta įstatymo raida, o kartu su juo ir nusikaltimų

kvalifikavimo raida.

Remiantis LR baudžiamojo kodekso komentaro nuostatomis korupcinio pobūdžio

nusikalstamomis veikomis laikytina: kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas,

piknaudžiavimas siekiant turtinės ar kitokios naudos, šios veikos pasireiškia viešame ir

privačiame socialinio gyvenimo sektoriuose. Atsižvelgiant į tai, kad korupcija laikome

pasinaudojimą tarnybine padėtimi savanaudiškais tikslais, sąrašą galime papildyti autorystės

pasisavinimu, komercinės paslapties atskleidimu.

Asmens veiksmai pagal LR BK 191 straipsnio Autorystės pasisavinimas 2 dalį

kvalifikuojami kai:

1) Nusikaltimo objektas- intelektinės nuosavybės teisiniai santykiai dėl autorių asmeninių

neturtinių ir turtinių teisių bei teiėtų interesų, teismų praktikos suformuluota, kad objektu

laikomi ir teisiniai santykiai dėl gretutinių teisų ( LAT 2004 m. balandžio 20 d. kasacinė

nutartis Nr. 2K- 218/ 2004);

2) Veika pasireiškia tikrojo kūrinio autoriaus privertimu pripažinti kitą asmenį

bendraautoriumi ar autoriaus teisių perėmėju ar atsisakyti autorystės teisės. Asmuo yra

priverčiamas. Už tokį privertimą baudžiama tais atvejais, kai tai padaroma pasinaudojant

tarnybos padėtimi ar panaudojant psichinę prievartą. Asmuo laikomas pasinaudojęs

tarnybine padėtimi, jeigu priverčiama dėl to, kad autorius yra pavaldus kaltinamajam.

Pavaldumas gali atsirasti dėl administracinių, darbo ar valstybės tarnybos santykių.

Pasinaudojimas gali būti grindžiamas asmeniniais ir turtiniais interesais. Veikos

kvalifikavimui pagal 191 str. būtinas padarinių atsiradaimas- autoriaus privertimas kitus

19 Piesliakas V. Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Baudžiamasis įstatymas ir baudžiamosios atsakomybės pagrindai. Vilnius: Justitia, 2009., P. 64.

19

asmenis pripažinti kūrinio autoriais ar bendraautoriais, autoriaus teisių perėmėjais ar

atsisakyti autorystės teisių. Vertimas be minėtų pasekmių kalifikuojamas, kaip

pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.

3) Asmens veika turi būti padaroma tiesiogine tyčia- suvokiant, jog asmuo nėra kūrinio

autorius, bendraautorius ir neturi teisės reikalauti, kad jis ar kiti būtų pripažinti autoriais,

bendraautoriais, bet siekia tikrąjį autorių priverst juos tokiais pripažinti.

4) Nusikaltimo subjektu yra fizinis, pakaltinamas, 16 metų sulaukęs asmuo. Taip pat juo

gali būti ir valstybės tarnautoja ar jam prilygintas asmuo. Jeigu dėl neteisėtų veiksmų

autoriui ar kitiems asmenims buvo padaryta didelės žalos, kaltinamasis atsako pagal šį

straipsnį ir BK 228 straipsnį. Nuo 2004 m. vasario 14 d. ir juridinis asmuo.

Asmens veiksmai pagal LR BK 211 straipsnį komercinės paslapties atskleidimas

kvalifikuojami kai:

1) Asmens veiksmais pažeidžiamas sąžiningo ūkininkavimo principai, fizinių ir juridinių

asmenų materialiniai interesai.

2) Nusikalstama veika padaroma atskleidžiant, tiesiogiai suteikiant kitam asmeniui ar viešai

paskelbiant, komercine paslaptimi laikomą informaciją ir taip padarant nukentėjusiajam

asmeniui didelę turtinę žalą. Komercine paslaptimi laikoma informacija gali būti

atskleidžiama be jokio atlygio, už materialinį (pinigus, dovanas) ar moralinį

( paukštinimas tarnyboje) atlygį. Informacija atskleidžiama gali būti ir neveikimu, kai

nesiimama visų būtinų priemonių jai apsaugoti, siekiant, kad informacija taptų žinoma

bent vienam pašaliniam asmeniui.20 Būtina sąlyga- nukentėjusiam asmeniui padaroma

didelė žala, kuri viršija 150 MGL dydžio sumą.

3) Veika kvalifikuojama pagal LR BK 211 str. padaryta tiek tiesiogine tiek ir netiesiogine

tyčia.

4) Subjektu yra pakaltinamas, 16 metų amžiaus sulaukęs fizinis asmuo, kuriam informacija

patikėta dėl tarnybos ar darbo santykių.

Asmens veiksmai pagal LR BK 225 straipsnį Kyšininkavimas kvalifikuojami kai:

1) Kaltinamasis savo veiksmais pažeidžia valstybės ar privačius interesus, t. y. pažeidžiama

normali, autoritetinga pagal teisės aktus vykdoma valstybės, savivaldybės institucijų,

20 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. II knyga.- Vilnius: Vilniaus universiteto teisės fakultetas, 2009.- P. 510.

20

įstaigų, organizacijų ar asmenų, besiverčiančių profesine vaikla, turinčių administracinius

įgaliojimus, teikiančius viešąsias paslaugas, veikla.

2) Nusikalstama veika padaroma, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo priima

kyšį, pažada, susitaria jį paimti, reikalauja, provokuoja jį duoti. Pakanka bet kurio iš šių

veiksmų asmens veikai pagal LR BK 225 str. kvalifikuoti ir nereikalaujama jokių

padarinių. Jei kyšininkavimas išaiškinamas taikant NVIM, veika laikoma baigta ir

kvalifikuojama pagal LR BK 225 str. be nuorodos į LR BK 22 str. ( LAT kasacinė

nutartis Nr. 2K- 251/ 2007). Kai asmuo padaro kyšininkavimo veikas, bet dėl ne nuo jo

priklausančių aplinkybių kyšio nepriima, negauna, asmens veika kvalifikuojama kaip

baigtas nusikaltimas. Kyšio rūšis, gavimo, priėmimo būdas veikos kavlifikavimui

reikšmės neturi. Pagal kyšio vertę, kuri nustatoma pagal kainą nusikalstamos veikos

metu, diferencijuojama bausmė.

3) Kaltininko veiksmai pagal šį straipsnį kvalifikuojami tik esant tiesioginiai tyčiai.

Kaltininkas suvokia, kad jis yra valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo, žino

savo įgaliojimus, pareigas, supranta, jog gauna iš kyšio davėjo turinę naudą, kuri yra

neteisėtas atlygis už teisėtą ar neteisėtą vaikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, taip

pat tokią veiką atlieka duodančio kyšį interesais, o kyšio davėjas supranta, kad turtinę

naudą suteikia neteisėtai. Tokį kaltininko elgesį lemia savanaudiški tikslai, noras

neteisėtai gauti naudos.

4) Subjektas specialusi- valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo, bendrininkas gali

neturėti specialiųjų požymių, kai jis nėra vykdytojas. Už kyšininkavimą atsako ir juridinis

asmuo.

Asmens neteisėti veiksmai pagal LR BK 226 str., Tarpininko kyšininkavimas, nuo 2011 m.

liepos 5 d. Prekyba poveikiu, kvalifikuojami, kai:

1) Pažeidžiama teisinės valstybės siekį atitinkanti, normali, autoritetinga, pagal

Konstituciją, įstatymus ar kitus teisės aktus vykdoma valstybės, savivaldybės institucijų

ar įstaigų veikla, sumenkinmas tarptautinių viešųjų organizacijų prestižas, sutrikdoma

normali veikla.

2) Nusikalstama veika turi būti padaroma aktyviais veiksmais- asmens pažadu,

pasinaudojant savo įtaka, už kyšį, paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą,

tarptautinę viešają organizaciją arba jų tarnautoją ar jam prilyginamą asmenį, kad jis,

21

kyšio davėjo interesais, atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų. Nuo 2011 m.

liepos 5 d. aktyvūs asmens veiksmai, kuriais siekdamas, kad kitas asmuo tarnautojas ar

jam prilygintas asmuo pveiktų valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, tarptautinę

viešają organizaciją arba jų tarnautoją ar jam prilyginamą asmenį, kad jis kyšio davėjo

interesais atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų, jam ar trečiajam asmeniui

tiesiogiai ar netiesiogai pasiūlė, pažadėjo ar susitarėduoti, davė kyšį. Nusikaltimas

laikomas baigtu, kai pažadama, sutinkama paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją

ar įstaigą, tarptautinę viešają organizaciją arba jų tarnautoją ar jam prilyginamą asmenį,

kad jie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų. Kokiasi būdais ir priemonėmis buvo

siekiama paveikti veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kyšio vertė turi įtakos tik

diferencijuojant bausmę.

3) Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Dažniausiasi dėl savanaudiškų paskatų, noro

neteisėtai gauti turtinės ar kitokios naudos. Kai kaltinikas suvokia, kad neturi reikiamos

įtakos padaryti poveikiu, bet vis tiek pažada tai padaryti, jo veika kvalifikuojama pagal

LR BK 226 str. ir LR BK 182 str. („ Sukčiavimas“) sutaptį.

4) Nusikaltimo subjektu gali būti pakaltimamas, 16 metų amžiaus sulaukęs fizinis asmuo,

taip pat asmuo turintis specialiuosius požymius- valstybės tarnautojas ar jam

prilyginamas asmuo.21

5) LR BK 226 str., Tarpininko kyšininkavimas nuatyta, kad kai asmuo padaro nusikalstamą

veiką už nedidelės vertės kyšį, jo veika laikoma baudžiamuoju nusižengimu, nuo 2011 m.

liepos 5 d. LR BK 226 str. Prekyba poveikiu baudžiamuoju nusižengimu laikoma veika,

kai kyšio vertė mažesnė nei 1 MGL.

Asmens neteisėti veiksmai pagal LR BK 227 str. Papirkimas kvalifikuojami, kai:

1) Pažeidžiami valstybės tarnybos ir viešieji interesai, sumenkinamas valstybės autoritetas.

2) Nusikaltama veika padaroma pasiūlymu ar pažadu duoti kyšį, jo davimu valstybės

tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą ar netaisėtą veikimą,

neveikimą vykdant įgaliojimus ar tarpininkui siekiant tų pačių tikslų. Nuo 2011 m. liepos

5 d. nusikaltama veika padaroma pasiūlymu ar pažadu duoti kyšį, jo davimu trečiajam ar

jam prilygintam asmeniui. Už tenka bet kurio veiksmo, nereikia jokių paskemių, kad

21 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. III knyga.- Vilnius: Vilniaus universiteto teisės fakultetas, 2010.- P. 89- 91.

22

veika būtų kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Papirkimas laikomas baigtu pasiūlius

duoti kyšį, pažadėjus jį duoti ar jį davus. Paperkamam asmeniui kyšis gali būti duodamas

tiek iki tam tikro pageidaujamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėto ar

neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus, tiek ir po to. Taigi veikos

kvalifikavimui neturi reikšmės, kada kyšis duodamas: prieš ar po pageidaujamų veiksmų

atlikimo ar neatlikimo. Taip pat reikšmės neturi ir kyšio pasiūlymo, pažadėjimo ar

davimo būdas, vieta ir kitokios aplinkybės. Papirkimas kaip baigtas nusikaltimas

kvalifikuojamas nepriklausomai nuo to kam priklauso kyšis, kieno interesais veikiama,

kai kyšis nepriimamas, jo atsisakoma ir davėjas jį pasiima atgal. Kai kyšis per klaidą

pasiūlomas ne tam asmeniui, ne valstybės tarnautojui, ne trečiajam asmeniui ar jiems

prilyginamiems asmenims, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas papirkti. Kyšio dydis

turi įtakos diferencijuojant bausmę. Baudžiamasis nusižengimas pagal šio straipsnio 3

dalį gali būti kvalifikuojamas tik tuo atveju, jeigu kaltininkas nusikalstama veika siekė,

kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo elgtųsi- veiktų ar neveiktų, teisėtai.

Pagal 2007 m. liepos 21 d. įsigaliojusią, BK 227 straipsnio 3 dalies redakciją

nusikalstama veika kaip baudžiamasis nusižengimas gali būti kvalifikuojama ir tada, kai

asmuo savo nusikalstamais veiksmais, pasiūlydamas, pažadėdamas arba duodamas

mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, siekia iš paperkamo asmens neteisėto veikimo arba

neveikimo.22

3) Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kaip ir kiti korupcinio pobūdžio nusikaltimai.

Jei asmuo yra įsitikinęs, kad jo duodamas, žadamas, siūlomas atlygis yra teisėtas, jis

negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

4) Subjektas pakaltimamas, 16 metų amžiaus sulaukęs fizinis asmuo, taip pat juridinis

asmuo.

Asmens neteisėti veiksmai pagal LR BK 228 str. Piktnaudžiavimas kvalifikuojami, kai:

1) Pažeidžiami valstybės tarnybos ir viešieji interesai, sumenkinamas valstybės autoritetas,

atskirų institucijų veikla, pareigybių aprašymuo nuostatai, netinkamai vykdoma vaikla.

Sutrikdoma asmens sveikata, pažeidiamas orumas, nuosavybė ar kitos vertybės.

22 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–842/2007.23

2) Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis

nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar

kompetencija, kitais atvejais – nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų

neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai

atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik

neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų

kompetencijai, veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas,

veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės

akte numatytais atvejais. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad valstybės

tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika

yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės

tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas

konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo

tarnybinio arba drausminio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami

BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios

nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens

turtinė padėtis arba padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine

žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, tiesioginiai

nuostoliai, negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę

neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė

ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms

vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės

tarnybos autoritetui ir pan.23

3) Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmenys suprata, kad tokie jų

veiksmai, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, yra nesuderinami su tarnybos interesais, kad

taip elgdamiesi jie veikia priešingai tarnybos interesams, t. y. piktnaudžiauja tarnybine

padėtimi ir viršija įgaliojimus, siekdami asmeninės ar turtinės naudos, ir taip daro

valstybei neturtinę žalą, diskredituoja valstybės tarnautojo vardą, menkina valstybinės

institucijos autoritetą jiems pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, ir nori taip veikti.

23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-31/201024

4) Subjektas pakaltinamas, 16 metų amžiaus fizinis asmuo, turintis specialiuosius požymius-

valstybės tarnautojas ar jam prilyginamas asmuo. Bendrininku, išskyrus vykdytoju, gali

būti bet kuris pakaltinamas, sulaukęs 16 metų fizinis asmuo. Nuo 2007 m. liepos 21 d.

pagal 228 straipsnį gali būti kvalifikuojama ir juridinio asmens padaryta nusikalstama

veika.

Taigi, matome, kad darant naujojo LR BK pakeitimus ir papildymus, asmenų vaiksmus

kvalifikuojant pagal korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas reglamentuojančius straipsnius,

šalia valstybės tarnautojo ar jam prilygimano asmens, atsirado naujas subjektas- juridinis asmuo.

Kiti labiau pastebimi pakeitinai- bausmės rūšių ir trukmės pakeitimai, kurie kvalifikavimui įtakos

nedaro.

4. IŠVADOS

Apibendrinant visa kas išdėstyta, galime pasakyti, jog korupcinio pobūdžio nusikaltimai tai-

asmenų, tarnautojų, neteisėti, savanaudiški, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, nuolat

25

atliekami ir slepiami veiksmai, keliantys grėsmę teisinei valstybei, demokratijai ir žmogaus

teisėms, trukdantys plėtoti ekonomiką, sąžiningą konkurenciją, pakertantys tinkamą valdymą ir

demokratinių institucijų stabilumą, iškraipantys socialinį teisingumą.

Savaime suprantama, kad vykstant valstybės vystymuisi, jos ekonominei ir solialinei plėtrai

daugėja ne vien teigiamų reiškinių, bet neišvengiamai ir neigiamų- skandalų, nelaimių,

nusikaltimų... Dėl šių priežasčių siekiant apsaugoti valstybės ir visuomenės interesus turi būti

tobulinama ir baudžiamoji politika. Ji turi būti pajėgi užkirsti kelią įvairiems nusikaltimams,

kurių atlikimo technika tobulėja kartu su pasaulio raida.

Korupcinio pobūdžio nusikaltimų kvalifikavimo raida Lietuvos baudžiamojoje teisėje, per

paskutinius dvidešimt metų, pastebima:

1) Nuo 1990 m. išplėstas šių nusikaltimų subjektų ratas, t.y. prie valstybės pareigūno

sąvokos 1961 m. LR BK pridėtas valstybės tarnautojas, vėliau ir jo sąvoka išplečiama,

apibrėžiant jog tai visi asmenys gaunantys atlygį iš valstybės ir savivaldybių biudžeto.

2) 2003 m. įsigaliojus naujajam LR BK subjektais laikomi: valstybės politikai, valstybės

pareigūnai, teisėjai, valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir kiti asmenys,

kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar

savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi

administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į šias pareigas; asmenys, turintys

atitinkamus įgaliojimus užsienio valstybės ar Europos Sąjungos institucijoje ar įstaigoje,

tarptautinėje viešojoje organizacijoje arba tarptautinėje ar Europos Sąjungos teisminėje

institucijoje, taip pat oficialūs kandidatai į šias pareigas; asmenys, kurie dirba arba kitais

įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje

ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius

įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia

viešąsias paslaugas, taip pat arbitrai arba prisiekusieji.24

3) Nuo 2007 m. liepos 21 d. už kai kurias korupcinio pobūdžio nusikalstama veikas

atsako ir juridinai asmenys. Taip išeita iš rėmių, pagal kuriuos buvo baudžiama tik už

nusikalstamas veikas padatyras valstybinėje tarnyboje.

4) Lyginat su 1961 m. LR BK atsirado atsakomybės diferenciavimas pagal pasiūlyto,

24 Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968.26

pažadėto duoti, priimti, paduoto, priimto, provokuoto ar reikalauto duoti kyšio dydį. Jei kyšio

vertė neviršija 1 MLG veika kvalifikuojama pagal privilegijuotą nusikaltimo sudėties dalį, o

jeigu vertė didesnė nei 250 MLG- pagal kvalifikuotą nusikaltimo sudėties dalį.

Labai didelių ir radikalių pasikeitimų nebūta, tačiau, manome, užteko ir tų kurie padaryti, kad

kova su korupcinio pobūdžio nusikaltimasi būtų bent kiek efektyvesnė. Nusikalstamos veikos

subjektų rato išplėtimas padėjo visuomenei suprasti, jog korupciniai nusikaltimai gali vykti ir

vyksta ne vien valstybės institucijose, bet ir privačiame socialinio gyvenimo sektoriuje.

5. SUMMARY

27

11 March 1990 on the Republic of Lithuania restored its independence began to develop

a new management system, establishing civil servants and officials of some service to the

citizens, decision-making, public and private interests of harmonization and other management

practices to implement the necessary requirements. At the same time improved and disciplinary

and criminal sanctions system for those cases where the failure to meet those requirements.

Individuals, employees, illegal, selfish, misuse of position regularly carried out and concealed

actions that pose a threat to the rule of law, democracy and human rights and impeding the

development of the economy, fair competition, distorting social justice is-corruption crimes.

In the fight against the spread of these crimes have a major role in the criminal the law,

its application development features in characterizing a person as an act of corruption-related

crime, public attitudes on the subject building.

6. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

28

1) Justickis V. Kriminologija. 1 dalis. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001.

2) Volanas A. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1996.

3) Korupcija Lietuvoje: ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo praktika/ A. Gutauskas, J.

Laucius.- Vilnius: Teisės institutas, 2007.

4) Tarptautinių žodžių žodynas.- Vilnius, 1999.

5) Ackerman S. R. Korupcija ir valdžia: priežastys, padariniai ir reforma.- Vilnius, 2001.

6) D.Jočienė. Teisės problemos,- 1997. Nr.1

7) Piesliakas V. Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Baudžiamasis įstatymas ir

baudžiamosios atsakomybės pagrindai. Vilnius: Justitia, 2009.

8) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. III knyga.- Vilnius: Vilniaus

universiteto teisės fakultetas, 2010.

9) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. III knyga.- Vilnius: Vilniaus

universiteto teisės fakultetas, 2010.

10) Stojimo į ES stebėsenos procesas. Korupcija ir antikorupcinė politika.- Atviros

visuomenės institutas, 2002 m.

11) Measures to prevent corruption, Study of European Centre for Parliamentary Reserch

and Documention in the EU Member States.- Strasbourg, 1999.

12) Arnold J. Heidenheimer, Michael Johnston. Political Corruption. Transaction Publishers,

1989.

13) A. Panomairovas, A. Čepas, dr. V. Gaidys. Parengta baigiamoji ataskaita “Korupcinės

situsacijos Lietuvoje preliminarinis įvertinimas bei kovos su korupcijos strategijos

parengimas“.- Vilnius, 1999.

14) Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas. 2000 m. gegužės 2 d., Nr.

VIII- 1649, Vilnius.

15) Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas

1997 m. liepos 2 d. Nr. VIII-371, Vilnius

16) Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Baudžiamasis kodeksas 1961 m. birželio 26

d., Vilnius.

17) Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26 d.

įstatymu Nr. VIII-1968.

29

18) Baudžiamojo kodekso 13, 162, 191, 196, 197, 203, 206, 216, 219, 221, 309 straipsnių

pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 198(1) ir 198(2) straipsniais įstatymas, 2004-

01-29 Nr. IX-1992, Vilnius.

19) Baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181,

182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 198(1), 198(2), 199, 202, 213, 214, 215, 225,

227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir

papildymo, XXVI, XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir Kodekso papildymo 256(1), 257(1)

straipsniais įstatymas, 2007-06-28 Nr. X-1233, Vilnius.

20) Baudžiamojo kodekso 7, 42, 67, 68, 74, 123(1), 125, 126, 134, 142, 144, 176, 177, 204,

205, 210, 211, 213, 220, 223, 225, 226, 227, 228, 228(1), 229, 230, 253(1), 255, 257, 263,

268, 278, 281, 297, 308(1) straipsnių pakeitimo ir papildymo, Kodekso papildymo 68(1),

68(2) straipsniais ir 44, 45 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas, 2011-06-21

nr. XI-1472, Vilnius.

21) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų

praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems

interesams baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga.

22) Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–842/2007.

23) Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-31/2010.

24) Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. balandžio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K- 218/

2004.

25) Kasacinės instancijos teismo kasacinė byla Nr.2K-704/2001.

26) Kasacinės instancijos teismo kasacinė byla Nr. 2K-351/2001.

27) Kasacinės instancijos teismo kasacinė byla Nr. 2K-486/2001.

28) Kasacinės instancijos teismo kasacinė byla Nr. 2K-750/2001.

29) www.lrs.lt

30) http://www.stt.lt/documents/soc_tyrimai/Korupcijos_zemelapis.pdf

31) http://lt.wikipedia.org

30