Pasak Vilniaus universiteto Teisės fa-kulteto Baudžiamosios justicijos kate-dros docento, praktikuojančio advokato dr. Remigijaus Merkevičiaus, labai svar-bu, kad teisė ir žmogaus teisės egzistuo-tų ne tik formaliai. Kad būtų ginamas kiekvienas žmogus, o nekaltumo pre-zumpcija galiotų visiems be išimties. To-dėl pirmiausia reikia išmokti gintis ir gin-ti savo privatų gyvenimą.

R. M. Senieji teisės filosofai yra paminėję labai paprastą dalyką: jeigu teisė neginama, ji ilgainiui nebetampa teise. Valstybė ar val-džia apskritai yra toks instrumentas, kuris ple-čia savo galių erdvę labai įvairiai, labai inten-syviai. Ir jeigu tiktai privatus žmogus užleidžia kažkokią poziciją – valstybė įsivaizduoja, kad tai yra jau jos galių dalis. Kiekvienas, tarkim, kurio teisė į privatumą, nekaltumo prezump-ciją pažeista, gali kreiptis į institucijas ir saky-ti, kad yra pažeidžiamas jo privatumas. Jis pri-valėtų tai daryti. Priešingu atveju neturėsime jokios privatumo apsaugos. Jeigu nesistengsi-me savo privatumo ginti, jo nebus.

O kaipgi apsiginti žmogui, kuris ne-būtinai yra viešas asmuo, bet jo pavardė skamba nuolat, kritikuojant ir kalbant apie pradėtą ikiteisminį tyrimą? Ką reiškia ne-kaltumo prezumpcija Jūsų akimis?

R. M. Aš humoro forma pasakysiu: mūsų nekaltumo prezumpciją, lietuvių supratimu, tai visiškai atitinka – visi taip elgiasi. Jeigu pa-imtume brandžią visuomenę, taip būti nega-lėtų. Esmė, matyt, tokia – kažkas turi pradėti ginti savo nekaltumo prezumpciją ir, matyt, mes ilgainiui turėtume tokią nekaltumo pre-zumpciją, kaip ją supranta civilizuotos Vakarų Europos valstybės ar Amerika. Jeigu leisime valstybės pareigūnams elgtis ne pagal įstaty-mus, ne pagal vertybes, Konstituciją, jie taip ir elgsis. Kitaip gi nebus. Tai reiškia, kad žmogus turi pradėti ginti savo teisę. Pirmiesiems, iš-drįsusiems tai daryti, matyt, nepavyks apginti savo teisės, nes yra įsišaknijęs gerokai iškreip-tas mūsų nekaltumo prezumpcijos suprati-mas. Šimtajam, tūkstantajam galbūt pavyks ir po kelerių ar keliolikos metų turbūt turėtume normalią nekaltumo prezumpcijos sampratą, apsaugą, kaip kad turi normalios valstybės.

– Ar galima nekaltumo prezumpcijos pažeidimo pavyzdžiu laikyti Seimo na-rio Vito Matuzo bylą? Iš pradžių Specialių-jų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdy-bos vadovas su trenksmu baigia karjerą pareikšdamas, kad Seimo narys Vitas Ma-tuzas – korumpuotas, o po mėnesio visus garsiai pamokęs, kaip reikia dirbti, atsklei-dęs bylos detales, lyg tarp kitko pareiškia, kad dalyvaus rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Ar gali toks srautas ikiteismi-nio tyrimo medžiagos su daugybe vardų, pavardžių būti skelbiamas viešai be bylą kuruojančio prokuroro leidimo?

R. M. Jeigu kalbame apie normalią, brandžią teisinę valstybę, tai yra absoliučiai nenormalu. Jeigu kalbame apie Lietuvą, Matuzo atvejis nėra išskirtinis, apie visus taip pat kalbama. O dėl pro-kuroro tai net neabejotinai – be jo leidimo ne-gali būti viešinama. Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą, jeigu yra viešinami ikiteisminio tyrimo duomenys, jie gali būti viešinami tik tada ir tik-tai tiek, kiek leidžia prokuroras. Jeigu duome-nys viešinami neleidžiant prokurorui, tai pagal įstatymą turėtų būti pradedamas dar vienas iki-teisminis tyrimas ir atsakoma į klausimą, o kas gi leido viešinti arba kodėl yra viešinami tie duo-menys. Jeigu norima tokią situaciją išsiaiškinti, žinoma, derėtų iškelti klausimą: kas leido viešinti duomenis, kurie, bent jau dalis jų, tikrai yra pri-vataus gyvenimo dalis?

– Nors sprendimą kaltas ar nekaltas mūsų valstybėje priima teismai, žmogišką-jį faktorių priimant sprendimus labai sun-ku atmesti. Ar svarstymai viešojoje erdvėje ir politikavimas dėl asmeniui pareikštų įta-

JEI NETURI NUOSPRENDŽIO – TAVO DARBAS BLOGAS

rimų daro įtaką teismų sprendimams tokio pobūdžio bylose?

R. M. Kada viešinami tokie duomenys? Tada, kada tu nesugebi įrodyti savo tvirtinamos pozicijos tomis teisinėmis formomis, kuriomis reikia. Tai yra neturi įrodymų eiti į teismą, tie-siai šviesiai kalbant. Tada pradedi viešinti duo-menis, spekuliuoti ir t. t Per trumpą nepriklau-somos Lietuvos istoriją tokių pavyzdžių turime labai daug. Į bet kurį miestą bakstelėję pirštu turbūt rastume vieną kitą politiką, kuris taptų mūsų aptariamos temos pavyzdžiu.

O viešas ikiteisminių tyrimų detalių aptari-nėjimas neabejotinai daro įtaką tokioms komisi-joms kaip Seimo. Kadangi pagrindinis jų akcen-tas yra reitingai, balsai, rinkėjai ir t. t. Greičiausiai tai daro įtaką ir teismui. Dėl ko? Dėl to, kad apskri-tai Lietuvoje yra susiformavęs toks labai įdomus baudžiamojo proceso scenarijus: ikiteisminio ty-rimo įstaigos, ypač tos su garsiais pavadinimais, ką mes apie jas girdime? Sulaikymai, tyrimo pra-džia. Vėliau nieko iš esmės nebegirdime. Rezulta-tai arba neigiami, arba niekas apie juos nekalba. Jeigu rezultatai yra blogi, prasideda kaltinimai ki-tiems. Mes sulaikėme, mes pradėjome, o toliau arba kaltas prokuroras tapo, nes kažko nepadarė, arba kaltas teismas su įvairiausiomis spekuliacijo-mis, kad kažko neįrodė arba kažko nenuteisė ir t. t. Teisinėje valstybėje taip būti negali. Esmė ne su-laikymas, ne tyrimo pradžia, esmė – apkaltinama-sis nuosprendis. Va tada tu, vadinasi, padarei labai gerą, kokybišką darbą. Surinkai tinkamus įrody-mus. Jeigu neturi nuosprendžio – tavo darbas yra visiškai blogas. Tau reikia rašyti minusą.

– Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevė-žio valdybos viršininkas Povilas Urbšys viešai yra pareiškęs, kad generalinis pro-

kuroras, nesikreipdamas į Seimą dėl V. Ma-tuzo teisinės neliečiamybės atėmimo, pa-sirodytų silpnas ir valdomas, nurodo, koks prokuroras ir kokia prokuratūra turi ku-ruoti ikiteisminį tyrimą, kalba apie Vyriau-sybės spaudimą prokurorams. Kaip verti-nate tokį buvusio pareigūno elgesį?

R. M. Jeigu vertintume tokius pasisakymus kaip pareigūno, einančio pareigas, manyčiau, vertinimas turėtų būti vienareikšmiškas – toks pareigūnas su tokiais pasisakymais neturėtų dirbti valstybės tarnyboje. Jeigu vertintume to

žmogaus pasisakymą kaip žmogaus, kuris, matyt, eina į politiką, – čia yra jo asme-ninės nuomonės reiški-mas, būkime jam atlaidūs. Kokiam kontekste mes tai įvertinsim... Bet tokie pasi-sakymai, kad kažkas kažko nepadaręs bus toksai, ku-riam priklijuojama kažkokia neigiama etiketė, manyčiau, žmogui nedaro garbės. Jei-gu kalbame apie pareigūną, jis pažeidžia valstybės tarny-bos esminius principus. Jei-

gu kalbame apie etiką, teisininkų etiką ar profe-sinę etiką, ji taikoma tam, kuris yra profesionalas. Jeigu jis toliau lieka tarnyboje, apie etiką nėra ką kalbėti. Pažeisti svarbiausi, elementariausi princi-pai, jis tarnyboje likti negalėtų.

Politiko etika yra žymiai laisvesnė negu tei-sininko. Politikai, reikšdami savo pozicijas, ne-labai jaučiasi varžomi. Apie tai kalbėti galima, bet aš manau, kad Lietuva dar nesubrendu-si tokioms diskusijoms. Mūsų etikos suprati-mas turbūt gerokai silpnesnis, šimtą ar du šim-tus kartų silpnesnis negu civilizuotų valstybių. Pažiūrėkit, kaip mes elgiamės viešoje erdvė-je. Žmogus viešina paslaptis, kurias sužinojo naudodamasis savo tarnybinėmis funkcijomis, tarnybinėmis pareigomis ar atlikdamas tarny-bines pareigas, jis privalo jas saugoti. Jeigu pa-viešina, jis gali būti traukiamas teisinėn atsako-mybėn pagal įvairiausią atsakomybės lygį. Tai nėra visiškai taip, kad aš tai, ką sužinojau būda-mas tarnyboje, uždariau tarnybos duris ir galiu šnekėt ką noriu, taip nėra. Iš kur buvęs Pane-vėžio STT vadovas tą informaciją gavo? Gi ne Panevėžio turguje. Jis ją gavo atlikdamas savo pareigas. Tai jeigu dabar kiekvienas elgsimės

tokiu būdu: gavau kažkokią paslaptį, nutraukiu darbo sutartį ir einu į televiziją viešindamas tą paslaptį, tai būtų krachas valstybėje.

– Lietuviai teisingumo aktyviai ieš-ko Europos Žmogaus Teisių Teisme. Prieš Lietuvą laimėtų bylų skaičius auga. Ypač griežtai ir vienareikšmiškai Teismas pasi-sako dėl bandymų daryti įtaką teisėsau-gai, teismams. Nepaisant to, kad Lietuva pralaimėjo ne vieną tokią bylą, viešų pasi-sakymų, kaip tirti nusikaltimus, kas turi tir-ti, kaip reikia nuteisti ir kad būtinai reikia nuteisti, – nemažėja. Kas tai – nesugebėji-mas ar nenoras mokytis iš savo klaidų?

R. M. Jeigu jau Lietuva gauna neigiamą sprendimą, tai reiškia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo tokį blogą pavyzdį, kad žemiau kristi nebėra kur. Europos Žmo-gaus teisių teismas sako, kad užtikrina mini-malias žmogaus teisių garantijas, tai reiškia, sprendimas prieš Lietuvą yra minimaliau mi-nimalių pavyzdžių. Kita vertus, o kaip Lietu-va išmoko tas pamokas, kurias davė Europos Žmogaus Teisių Teismas? Ogi niekaip. Pavyz-džių, kai buvo pasakyta, kad teismas šališkas ar buvo daroma kažkam įtaka, mes jau turime. Ir garsių pavyzdžių, o kaip tai buvo įvertinta? Niekaip. Toliau kartojami tie patys dalykai.

– Gal įstatymų netobulumas trukdo žmonėms apginti savo teises?

R. M. Formalių teisinių taisyklių, kuriomis galima žmogui apsiginti, apstu. Jų yra tiek, kiek įprastai turi demokratinės, civilizuotos valstybės. Esmė turbūt kita. Žmonės nesinau-doja tais instrumentais, valstybės institucijos, kurios privalėtų saugoti, nelabai tą daro. Bet formaliai, jeigu paskaitytume įstatymų teks-tus, jie daugeliu atvejų yra lygiai tokie patys arba labai panašūs ar identiški savo prasme, tikslais, kaip ir kitų valstybių įstatymai ar kons-titucijos, ar procesiniai kodeksai, baudžiamie-ji kodeksai ir pan. Skirtumai jų labai nežymūs. Esmė yra supratimas, noras, aktyvumas ir vals-tybės pagalba ginant savo teises. Čia yra es-miniai skirtumai tarp Lietuvos ir, tarkim, Pran-cūzijos, Vokietijos ar Skandinavijos.

Su R. Merkevičiumi kalbėjosi žurnalistė Rūta Karčiauskienė

Interviu parengtas pagal Aukštaitijos televizijos laidos „Kitoks požiūris“ medžiagą.

Laidos įrašą galite žiūrėti www.atv.lt

4 POŽIŪRISKITOKS

V. Merkevičius: „Teisinėje valstybėje taip būti negali. Esmė ne sulaikymas, ne tyrimo pradžia, esmė – apkaltinamasis nuosprendis.“

„Dėl to, kad apskritai Lietuvoje yra susiformavęs toks labai įdomus baudžiamojo proceso scenarijus: ikiteis-minio tyrimo įstaigos, ypač tos su garsiais pavadinimais, ką mes apie jas girdime? Sulaikymai, tyrimo pradžia. Vėliau nieko iš esmės nebegirdime. Rezultatai arba neigiami, arba niekas apie juos nekalba.“

R. Merkevičius