JONAS RUD OKAS

Vilnius 2011gaires.

Nuoširdžiai dėkojame

suteikusiems paramą leidžiant šią knygą:

ALGIMANTUI BLAŽIUI,

GINTAUTUI PANGONIUI –

AB „Grigiškės“ generaliniam direktoriui,

ADOLFUI ŠLEŽEVIČIUI,

LEONARDUI VAIČIUI –

LAS VšĮ „Architekto Gedimino Baravyko fondo“ pirmininkui,

VIKTORUI VALENTUKEVIČIUI –

AB „Lietuvos dujos“ generaliniam direktoriui,

ALGIRDUI STASIUI VĖGĖLEI – UAB „Vilpra“ direktoriui,

Gariūnų verslo parkui,

Vežėjų asociacijai „Linava“

JONAS RUD OKAS

Lietuvos istorijos LEGENDA

Akademikas Juozas Jurginis

UDK 930.1(474.5)(092)

Ru39

ISBN 978-9955-759-52-2

© Jonas Rudokas, 2011

© Aušra Čapskytė, 2011

© Gairės, 2011

5

Turinys

Žodis skaitytojui 7

Mato Jurginio šeima 9

Mokslo metai 29

Kaune, Stokholme, Niujorke 51

Didelių pavojų laikas 69

Apsisprendimas 80

Istorijos institute 97

Kaip rašyti istoriją? 115

Istorijos vadovėlis yra! 120

Kam nepatiko J. Jurginio knyga? 125

LDK istorija liko neparašyta 132

Baltas ir Juodas metraštininkai 140

J. Jurginis ir LKP 154

Kaip surado kosmopolitą 154

Didysis puolimas 159

Kur tos neapykantos šaknys? 167

Mūsų valstietijos metraštininkas 176

Kaip mūsų protėviai pateko į baudžiavą 177

Konferencijos, simpoziumai 185

Antroji monografi ja apie valstiečius 189

Knygų istorijos 198

Vilniaus miesto istorija 206

Knyga apie Lietuvos pilis 212

Pirmoji mūsų krašto kultūros istorija 216

J. Jurginis ir išeivijos istorikai 220

„Lituanistinė biblioteka“ 226

6

„Publicistika ne menas, ne mokslas ir ne amatas...“ 244

Istorijos mokslo žinių populiarinimas 246

Kaip mokyti Lietuvos istorijos? 257

„Lietuvos meno istorijos bruožai“ 261

Apie renesansą Lietuvoje – pirmą kartą 264

Kas sieja istoriją ir poeziją 268

„Kelionių novelės“ 273

Mokslinio darbo technologijos ypatybės 281

Gyvenimo saulėlydis 297

Pavardžių rodyklė 320

7

Ž odis skaitytojui

Tai apybraiža apie žymaus, vieno žymiausių mūsų mokslinin-

kų gyvenimą ir veiklą, išleidžiama jo vyriausiojo sūnaus Juliaus

rūpesčiu. Tikiuosi, ji sudomins skaitytojus visų pirma todėl, kad

akademikas Juozas Jurginis buvo nepaprastai darbštus ir ypač

produktyvus istorikas. O istorija iš kitų mokslo šakų išsiskiria

tuo, kad ji rūpi ne tik specialistams profesionalams, tam yra pa-

kankamai rimtos priežastys. Mūsų tautai ne kartą teko gelbėtis

nuo mirtinų pavojų, ir savoji istorija, laimėjimai praeityje buvo

bene svarbiausias gynybos ginklas, padėjęs kelti tautos dvasią,

skatinęs ją neprarasti laisvės ir pergalės vilties.

Tačiau yra ir kita svarbi priežastis, dėl kurios akademiko gy-

venimas ir veikla tikrai verti šių dienų skaitytojo dėmesio. Beveik

visi jo darbai parašyti priklausomybės metais, todėl jam teko būti

ne tik mokslininku, bet ir kovotoju – dėl teisės rašyti tiesą apie

Lietuvos praeitį, pasakoti apie tai žmonėms, dėl teisės ugdyti jau-

nus istorikus patriotus, organizuoti jų veiklą. Ši kova buvo labai

sunki – ne veltui sakoma, kad J. Jurginis buvo tuomet labiausiai

persekiotas mūsų mokslininkas, persekiotas, bet neįveiktas. Apie

tai liudija dešimtys jo parengtų knygų, kurios buvo graibstyte

graibstomos knygynuose, šimtai straipsnių, kurie įdomūs ir šian-

dien. Manau, skaitytojui bus įdomu sužinoti, kaip tos knygos,

straipsniai gimdavo, kokias kliūtis jų autoriui teko įveikti.

8

Knyga parašyta panaudojant gausią archyvinę ir paties aka-

demiko publikacijų medžiagą, taip pat jo jaunesniųjų kolegų,

mokinių darbus: Edvardo Gudavičiaus, Vytauto Merkio, Antano

Tylos, Aldonos Gaigalaitės, Juozo Marcinkevičiaus ir kitų, taip

pat jaunesniosios kartos istoriko Aurimo Švedo. Turiu prisipa-

žinti, kad ir knygos antraštei panaudota E. Gudavičiaus mintis.

Visiems jiems esu labai dėkingas. Taip pat turiu padėkoti „Gai-

rių“ leidyklos darbuotojams, su kuriais maloniai bendradarbiau-

ti tenka jau daugelį metų.

Autorius

9

Mato Jurginio šeima

Visi mūsų XX a. menininkai, profesoriai, generolai, politikai

ir kiti žymūs žmonės (su retomis išimtimis) yra kilę iš vals-

tiečių, iš baudžiauninkų palikuonių. Tai, žinoma, atsiliepė jų

gyvenimui ir mokslinei, politinei, kūrybinei veiklai, bet tas po-

veikis jiems patiems ir mūsų tautos istorijai, manau, nebuvo

vien neigiamas, kaip dabar neretai bandoma tvirtinti, vis pa-

dūsaujant, kad, deja, neturime mėlyno kraujo žmonių. Anaip-

tol, sunkus kelias į meno, mokslo ar politikos viršūnes, kuris

visiems jiems buvo neišvengiamas, tiesa, pareikalavo nemažų

pastangų, net nuostolių ir aukų, bet, antra vertus, grūdino juos,

ugdė atkaklumą, atsparumą sunkumams, kurių gyvenime visa-

da pasitaiko, padėjo daugiau nuveikti.

Ir istoriko Juozo Jurginio mokslinei, visuomeninei veiklai

valstietiška prigimtis tikriausiai nemažai padėjo, ypač todėl,

kad toje veikloje pasitaikė tiek daug didelių kliūčių, kritinių si-

tuacijų. Jo protėviai nuo senų senovės ėjo baudžiavą Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės Ukmergės apskrities Penionių dva-

re – buvo karališkieji valstiečiai, vėliau caro laikais vadinami

valstybiniais.

Šis dvaras, dar vadinamas ir seniūnija – senesniuose doku-

mentuose, kaip ir dešimtys į jį panašių, kaip ir gretimi Anykš-

čių, Balninkų, Užpalių, Kupiškio dvarai buvo didžiųjų Lietuvos

kunigaikščių nuosavybė. Bet jie tuose dvaruose niekada patys

10

nešeimininkaudavo, o perduodavo valdyti – ir žemes, ir vals-

tiečius – kokiems nors didikams už gautas paskolas ar nuomos

mokestį, už trečdalį gauto derliaus. Žinoma, ir šių baudžiau-

ninkai nematydavo – tik jų skirtus valdytojus, urėdus, vaitus.

Penionių dvaro centras buvo 4 km į vakarus nuo Anykščių, o jo

žemės driekėsi tolokai į šiaurę nuo Anykščių – iki pat Šimonių

miestelio imtinai. 1789 m. dvarui priklausė 427 sodybos (tada

rašė - dūmai), 343 tikrų baudžiauninkų, turinčių savo jaučių ir

arklių lažui dvare eiti, 53 – kampininkų, beturčių ir dar vieno

daržininko, iš viso apie 3 tūkst. gyventojų.1

Tiesa, pirmosios istorinės žinios apie Penionių dvarą yra iš

žymiai senesnių laikų: jau 1510 m. jį valdė garsus didikas LDK

rūmų maršalka Grigas Astikas. Šeimininkai dažnai keitėsi: Šim-

kus Mockavičius, Vilniaus tijūnas (1536 m.), kitas Vilniaus ti-

jūnas ir pilies ūkvedys Povilas Giedraitis (1547 m.), Bobruisko

seniūnas Stanislovas Dovainis (1560 m.) ir kiti. Kiek ilgiau Pe-

nionis valdė Čartoryskiai – nuo 1764 m. iki 1831 m. sukilimo.

LDK priklausančių dvarų valstiečiai baudžiauninkais tapo

atlikus valstybėje valakų reformą apie 1570 metus: nuo tada jie

gyveno nebe savo, o pono žemėje, ir visas jų turtas, net jie patys

priklausė tam ponui.2 Tačiau karališkiesiems (valstybiniams)

valstiečiams baudžiava vis dėl to buvo kiek lengvesnė, negu

privačių dvarų valstiečiams dėl to, kad jų prievolės dvarui bū-

davo fi ksuojamos ofi cialiuose dokumentuose, sudarytuose pa-

tiems baudžiauninkams dalyvaujant, – dvarų inventoriuose. Be

to tarp tokių valstiečių buvo kur kas mažiau einančių lažą, t.y.

dirbančių dvare veltui po kelias dienas savaitėje su savo arkliais

ar jaučiais, su savo padargais, nuo tamsos ligi tamsos: 1790 m.

privačiuose dvaruose lažą ėjo 62 proc., o valstybiniuose – 43

proc. valstiečių,3 kiti vietoj to tik mokėjo nustatytą nuomos

mokestį – činšą. O tas savo ruožtu skatino juos geriau ūkinin-

kauti, gaminti produktus ne tik savo reikalams, bet ir rinkai,

11

jie galėjo geriau gyventi,. Tuo valstybiniai valstiečiai mėgo di-

džiuotis prieš kitus baudžiauninkus, o šie dėl ponų savivalės

netekę kantrybės net bėgdavo į valstybinius dvarus.

Tiesa, tokių dvarų valdytojai neretai bandydavo invento-

riuose nustatytas prievoles keisti savo naudai, didinti, todėl

baudžiauninkai dėl to rašydavo skundus pačiam didžiajam

kunigaikščiui, vėliau – caro valdžiai, o kai tas nepadėdavo –

keldavo maištus. Istorijos knygose aprašyta ir Penionių dva-

ro valstiečių kova dėl savo teisių, prasidėjusi 1819 metais, kai

tuometinis dvaro valdytojas Adomas Jurgis Čartoryskis (1770-

1861), garsus Žečpospolitos didikas, vėliau – Rusijos diploma-

tas, užsienio reikalų ministras, pagaliau – 1830-1831 m. sukili-

mo dalyvis pareikalavo, kad Penionių valstiečiai mokėtų činšą

ne pinigais, kaip buvo parašyta 1798 m. inventoriaus knygoje,

o linais.

Skundus tada valdžiai rašė abi pusės: valstiečiai – kad ku-

nigaikštis savivaliauja, o šis – kad baudžiauninkai jo neklauso,

gi Ukmergės apskrities valdžia jų netramdo. Ginčas užtruko

iki 1826 metų, valstiečiai jį pralaimėjo – Peterburgas patvirtino

A.J. Čartoryskio reikalavimus, ir dar nukentėjo: 8 žmonės, ap-

kaltinti maišto kurstymu, buvo nuplakti rykštėmis.4 Deja, taip

būdavo dažniausiai – valdžia paprastai užstodavo saviškius,

ponus, o ne paprastus žmones. Nepaisant to, valstybiniai vals-

tiečiai buvo drąsesni, labiau savarankiški ir aktyvūs ne tik ūki-

nėje veikloje, bet ir politikoje, iš jų vėliau kilo daugelis žymių

mūsų žmonių.

Būsimojo akademiko gimtinė – Pienionių dvaro Vikonių

kaimas (lenkiškai – Wikance), senuose raštuose pirmą kartą

paminėtas 1738 metais LDK Ukmergės apskrities inventorių

knygoje, bet tada Jurginiai jame dar negyveno, nebuvo jų ir

visame dvare.5 Ši pavardė pasirodė tik 1765 m. inventoriuose:

tada Vikonyse gyveno Kazimieras Jurginis, mokėjęs LDK iždui

12

8 talerius, 2 auksinus činšo mokesčio, iš viso kaime buvo 5 so-

dybos.6

Daugiau žinių apie Vikonių kaimo gyventojus randame jau

minėtame 1798 m. inventoriuje. Tada ten buvo 16 sodybų, tik

dvi iš jų priklausė činšininkams, neinantiems lažo, ir 14 - la-

žininkams, kurie dvi dienas savaitėje turėjo dirbti dvare. Jur-

ginių sodyboje šeimininkavo Jokūbas, tikriausiai Kazimiero

Jurginio sūnus, taip pat lažininkas, su gausia šeimyna: sūnumis

Antanu (20 metų amžiaus), Jurgiu (14 m.), Motiejumi (4 m.),

dukterimis Terese (18 m.) ir Barbora (13 m.), kartu gyveno ir

šeimininko brolis Laurynas 33 metų, nevedęs. Mokesčiai jiems

buvo tokie: činšo - 80 auksinų (nepaisant lažo, ir taip visiems

šio dvaro lažininkams!), kelionių mokesčio -32 auksinai, pa-

dūmės – dar 15,5, iš viso 127,5 auksino.7 Lyginant su kaimy-

nų mokamais mokesčiais, galima spręsti, kad Jokūbas Jurginis

buvo stiprus vidutiniokas.

Vėlesnių, XIX a. Pienionių dvaro inventorių archyve, gaila,

nėra, bet greičiausia šie Jurginiai ir buvo būsimojo akademiko

protėviai, o čia paminėtas Motiejus buvo jo prosenelis, kurio

pirmojo pėdsakai išliko Anykščių parapijos metrikų knygose:

1824 m. birželio 15 d. jis vedė Marijoną Maslauskaitę, su kuria

susilaukė 3 dukterų ir 3 sūnų, tarp jų buvo ir Ignotas Jurginis

(1837-1922), akademiko senelis.

O jo tėvas Matas arba kaip anksčiau vadindavo – Mataušas

gimė 1875 metais, jau panaikinus baudžiavą Penionių dvare,

senojoje Jurginių sodyboje Vikonių kaimo pakraštyje, prie ber-

žyno, kuris ir šiandieną tebežaliuoja. Užaugo dideliame vaikų

pulke: be jo dar bėgiojo trys broliai Juozas, Jonas, Antanas ir

keturios seserys Teklė, Ieva (mirė nesulaukusi metų), Anelė

(būsima Zarankienė) ir Rozalija (Keršulienė). Vėliau, tarpuka-

ryje ir vokiečių laikais, Jonas ir Antanas gyveno Kaune, o Juo-

zas iškeliavo į JAV.

13

Skirmantų kilmės

(1685 m.) herbas.

Iš dailininko

Arvydo Každailio

heraldikos fondo.

Kaip visi to meto kaimo vaikai Matas ganė bandą, padėjo

tėvams ūkyje, o paaugęs iškeliavo į Peterburgą – darbo ir lai-

mės ieškoti. Tada tai nebuvo retas atsitikimas – šeimos būdavo

gausios, namuose vietos mažoka, o gauti darbo kur nors arčiau,

Kaune ar Vilniuje, beveik neįmanoma, nes Lietuvos pramonė

buvo menka, kitataučiai darbdaviai paprastai rinkdavosi saviš-

kius: žydai – žydus, lenkai – lenkus ir t.t. Matyt, turėjo įgimtų

gabumų staliaus amatui, buvo darbštus, nes Peterburge greitai

tapo gerai apmokamu meistru Kronštate, karo laivų statykloje,

pavadintoje Petro Didžiojo vardu.

Taigi Matas buvo neprastas jaunikis, bet miesto panomis ne-

susigundė – vasarą apsilankęs Vikonyse susirado vietinę Ma-

rijoną Doft ertaitę iš kilmingos šeimos, kuri, pasirodo, taip pat

gyveno Peterburge ir tarnavo pas ponus. Tiesa, jos tėvo Vin-

cento bajorystės dokumentų iki šiol nerasta, nors jis ir turėjo

ponišką pavardę, nors ir kalbėjo lenkiškai, vaikščiojo išsipus-

14

tęs, su baltais getrais ir katiloku, nešiojo sidabru inkrustuotą

lazdelę ir ponišką barzdelę. Už tai motina Ona Skirmantaitė

buvo tikra bajorė iš Vilkatėnų dvaro netoli Kavarsko. Bet abu

jie Vikonyse dirbo žemę kaip ir kiti nekilmingi valstiečiai ir

užaugino čia penkis vaikus. Visi trys sūnūs užaugę iškeliavo į

JAV, Jonas ir Feliksas ten ir mirė, o Stasys greitai grįžo namo

– dėl silpnos sveikatos, nebeilgai gyveno. Duktė Julijona liko

netekėjusi ir iki mirties gyveno prie sesers Marijonos, padėjo

jai auginti vaikus.

Jaunieji tuokėsi šv. Katerinos bažnyčioje, Nevos prospekte.

Niekaip nepatikėsi, kad iš vestuvinės nuotraukos, kurią čia ma-

tote, į mus žvelgia samdiniai–proletarai, neturintys ko prarasti,

išskyrus savo grandines. Anaiptol Petro Didžiojo laivų staty-

klos stalius visai panašus į pasiturintį ir savimi pasitikintį mies-

tietį – toks jis buvo, nors svarbiausiais jo turtas – darbščios,

nagingos rankos, ir jo jaunos žmonos – taip pat...

Po vedybų Marijona šeimininkavo namie – Mato uždarbio

pakako šeimai išlaikyti. 1908 m. gimė pirmasis sūnus Stasys.

Tik šeimos gerovė netrukus baigėsi: tėvas įsitraukė į revoliuci-

nę veiklą, pateko į juoduosius sąrašus ir prarado darbą. Teko

visiems trims grįžti į Vikonis, į žmonos tėvų ūkį, kur kaip tik

trūko jauno gaspadoriaus, nes Marijonos broliai jau buvo iške-

liavę uždarbiauti į JAV. Iš Peterburgo laikų tėvams liko prisimi-

nimai apie gražų gyvenimą jaunystėje, apie 1905 m. revoliucijos

įvykius. Liko ir nemaža ten užgyvento, į Vikonis parsigabento

turto: prašmatnių drabužių, virtuvės reikmenų, kuriuos skolin-

davo geriausiems kaimynams vestuvėms, krikštynoms, Tulos

virdulys ir net užsienyje pagamintas primusas, tada – didelė

naujovė.

Kurį laiką Matas ūkininkavo, gimė dar du sūnūs – Juozas

(1909 m.) ir Pranas (1910 m.). Kaip vėliau rašė būsimasis isto-

rikas, šeimos galva be jokios abejonės buvo motina - praktiška

15

Marijos Doft ert

ir Mato Jurginio

vestuvės

Sankt Peterburge

1905 m.

ir tvirto būdo moteriškė: „Ji viską apskaičiuodavo ir numatyda-

vo. Ji pasakydavo tėveliui, kada rudenį pjauti gerioką ir skers-

ti meitėlį, nes matydavo, ar užteks pašaro. Virdama pietums

mėsą, ji žiūrėdavo, kad jos užtektų nuo rudens iki rudens. Ge-

riausią laikydavo darbymečiams – mėšlavežiui ir rugiapjūtei...

Motina patardavo tėveliui, kur ką sėti ar sodinti, nesibardama

ir griaudama jo fantazijas su atlaidžia šypsena“8 – taip šeimose

neretai pasitaiko visais laikais. Ir dar ji buvo labai gera šeimi-

ninkė, pasimokiusi šio meno pas Peterburgo ponus – tą žinojo

16

visas kaimas. Bet Vikonyse jai pakliuvo dar sunkesnės pareigos:

pamaitinti iš karto 10 valgytojų ir daugiau, o to maisto niekada

nebuvo pakankamai. Turėjo siuvamą mašiną – tada tai buvo

reta, apsiūdavo savo vaikus, tik stambiems darbams kviesdavo

iš šalies siuvėją-amatininką.

Tėvelis gi buvo romantikas, mėgo pasvajoti, pavyzdžiui, ne

kartą su kaimynu fantazavo, kaip jie aukštoje gražioje vietoje

pastatys mūrinę bažnyčią su dviem bokštais, prie jos atsiras

naujas miestas, o užtvenktas Limino upelis pavirs upe... Ir dar

buvo nenuorama, kaip sako aukštaičiai – svietavas žmogus, to-

dėl žemdirbystė jam nepatiko, nuo jos jau buvo atpratęs – vilio-

jo miestai, tolimi kraštai. Todėl palikęs žmoną su trimis mažais

vaikais, išdūmė į JAV. Ten jam gerai sekėsi, bet žmonos broliai

vis ragino važiuoti namo, pas vaikus – teko paklausyti.

Grįžo 1914 m. dar karui neprasidėjus, mėgo vaikams ir kai-

mynams pasakoti apie Amerikos stebuklus. Aišku, negalėjo

žinoti, kokie dideli sukrėtimai ir nelaimės laukia netolimoje

ateityje, todėl visus uždirbtus dolerius, nemažus pinigus iškeitė

į caro rublius – gavo keliolika tūkstančių. Didesniąją jų dalį pa-

dėjo į banką – palūkanoms gauti, kaip Amerikoje, o mažesniąją

panaudojo medžiui pirkti naujo namo statybai: gal jau tada

turėjo galvoje svajonę pasistatyti didelį gražų namą su skardi-

niu stogu ir stiklinėm gonkom, kokio Vikonyse nebuvo, kokį

kažkur buvo matęs...

Karas, caro imperijos žlugimas ne tik privertė atidėti šios

svajonės įgyvendinimą, bet ir pražudė visas Mato Jurginio san-

taupas. Maža to, jį, kad ir neapmokytą, pašaukė į Rusijos armiją

– Kauno tvirtovės ginti. Iš tos gynybos 1915 metais, kaip dau-

guma žino, nieko neišėjo, rusai pasitraukė, bet Matui pasisekė

atsikratyti jų kompanijos ir laimingai pėsčiam grįžti į Vikonis,

pakeliui dar pasigavus maišelį cukraus. Užtat netrukus už-

griuvusi kaizerio vokiečių okupacija buvo labai sunki, žmonės

17

badavo, nes atėjūnai atimdavo viską. Tačiau vargų užgrūdinti

mūsų valstiečiai ištvėrė, mulkino juos. Matas savo šeimą rami-

no: „Nieko, gyvensim. Dievas davė dantis, duos ir duonos“.

Taip ir atsitiko, karai, suirutė baigėsi, bet užgriuvo kitokie di-

deli rūpesčiai: 1927 metais prasidėjo Vikonių kaimo skirstymas

į vienkiemius. Tai buvo gal ir sunkiausias laikotarpis Jurginių

šeimos gyvenime, nes prie persikėlimo vargų prisidėjo gamtos

nelaimės. 1929 metai Lietuvoje buvo labai lietingi, todėl supu-

vo javai laukuose, krito iš bado gyvuliai, arkliai buvo bejėgiai

– net jiems nebuvo pašaro. Tada šeima ir neteko didelės dalies

savo iš Peterburgo parsivežtų vertybių, tarp jų sidabrinių stalo

įrankių 24 personoms rinkinio, net tėvo auksinio žiedo – kitos

išeities gelbėtis nuo bado nebeliko. Ir vaikams tada teko eiti

uždarbiauti pas svetimus – nors tėvas laikė tai didele negarbe,

todėl liepė darbo ieškotis toliau nuo namų.

Žinoma, tam buvo ir kita priežastis: paaugę vaikai norėjo

geriau apsirengti, turėti savų pinigų, kurių tėvų namuose ne-

pakako. Pirmasis sunkios samdinio duonos paragavo vyriau-

sias sūnus Stasys, iškeliavęs toli, prie Latvijos sienos. Jis buvo

darbdavio ūkininko apgautas: vietoj už darbą pažadėtų 500 litų

tegavo 300. Tačiau savo tikslą pasiekė: norėjo užsidirbęs pini-

gų mokytis, tapti vairuotoju ir Kaune baigęs vairuotojų kursus

gavo gražų diplomą.

Vis dėlto nelaimės pamažu nuslinko, ir Matas Jurginis galė-

jo imtis įgyvendinti savo svajonę, šį kartą nepaisydamas žmo-

nos atkalbinėjimų – statytis naują namą. Mat jautėsi teisus: juk

sujungęs į krūvą žmonos ir savo iš tėvų paveldėtus žemės skly-

pus tapo beveik valakininkas – 15 ha savininkas. Tiesa, sūnus

Juozas tarybinėse anketose vis viena rašė kilęs iš mažažemių

valstiečių9, ir tai buvo beveik teisybė – kai jis gimė 1909 metais

tėvai teturėjo 5 ha.

Nors ir tapusiam vidutinioku Matui Jurginiui pasistatyti

18

Prie 1927 m.

statomo namo.

Iš kairės :

sūnūs Jonas ir

Vladas, tėvai

Matas ir

Marija,

duktė Ona.

tokį namą, kokio norėjo, nebuvo lengva, bet padėjo geri žmo-

nės, kaimynai, Anykščių geležies dirbinių prekybininkas Lei-

zeris davė skardos stogui skolon. Bent trys Mato sūnūs Pranas,

Jonas, Stasys pramoko iš tėvo staliaus amato, todėl daug pri-

sidėjo prie statybos – patys dėjo grindis, dirbo langus, duris.

Taip namas iškilo – didelis, gražus, jis ir šiandien iš tolo šviečia

lygumoje, prie Anykščių-Troškūnų kelio.

Ir graži šeima išaugo pavydo verta – penki broliai ir trys

seserys, visi rimti, darbštūs, su didele meile tėvų auginami,

malonybiniais vardais vadinami, paklusnūs tėvams, draugiš-

ki, paslaugūs vienas kitam – nė vienas nenuėjo šunkeliais. Tik

naujajame name jie gyveno neilgai – vienas po kito paliko tėvų

sodybą. Pirmasis iškeliavo Juozas – į mokslus Ukmergėn, po to

sūnūs vienas po kito ėjo į Lietuvos kariuomenę. Stasys pateko

net į kariuomenės štabą – vairuotoju, vežiojo generolą Vladą

Nagevičių, Pranas tarnavo artilerijoje, Jonas – kulkosvaidinin-

ku 1 pėstininkų pulke, su juo dalyvavo istoriniame mūsų karių

žygyje į Vilnių 1939 m. rudenį.

19

Lietuvos

kariuome-

nės štabo

vairuoto-

jai. Stasys

Jurginis

– pirmas iš

dešinės.

Iš užaugusių vaikų senieji Jurginiai ne tik gerų naujienų su-

laukdavo. Du sūnūs – pirma Juozas, po to ir Stasys – susižavėjo

komunistų skelbiamomis idėjomis, įsitraukė į nelegalią veiklą,

ir abu pateko į kalėjimą. Juozas – 1929 m., o Stasys, komparti-

jos CK kurjeris, vežiojęs literatūrą, paštą, pinigus, sekamas nuo

1929 metų, buvo suimtas tik 1934 m. vasarą, kalėjo iki 1939

m. vasaros.10 Tėvams tas, žinoma, suteikė daug skausmo, tačiau

savo vaikų jie nesmerkė, gerbė jų pasirinkimą tikėdami, kad jie

nori gero ir Lietuvai, ir jos žmonėms, ypač neturtingiesiems,

vargstantiems. Motina tyliai ašarą nubraukdavo – ne tik gailė-

jo vaikų, bet ir stengėsi jiems, jų bendraminčiams padėti. Apie

tai savo atsiminimuose vėliau rašė vienas jų, Jonas Vildžiūnas:

kaip jis, obelims žydint, Jurginių sodyboje rengė pasitarimus,

vieta buvusi patogi. Kurį laiką čia gyveno ir žymus LKP(b) vei-

kėjas Mykolas Junčas-Kučinskas.11

Kaip prisiminė sūnus Jonas, tuo metu Anykščių krašte ko-

munistams prijaučiančiųjų buvo nemaža – ne tik du jo broliai.

Bet daugelis jų praregėjo 1940 m. vasarą, kai sužinojo, kad Ru-

20

Stasio Jurgi-

nio 1929 m.

kvalifi kaci-

jos diplomas

ir 1933 m.

šoferio

knygutė

verslo

reikalams.

sijoje, net Maskvoje, komunistų rojuje, anot liaudies dainelės:

„Nei duonytės, nei mėsytės,

Tik raudonos vėliavytės...“

O laikas bėgo ir atnešė Jurginių šeimai naujus sunkius išban-

dymus: 1940-1941 m. įvykius, po to karą, kuris išblaškė Mato

vaikus į visas puses. Stasys atsidūrė toli Rusijoje, kariavo 16-oje

lietuviškojoje divizijoje. Jonas nenorom 1940 m. vasarą tapęs mi-

licininku, regis, niekam blogo nepadaręs, karui prasidėjus buvo

apšaudytas, sužeistas, o po to pateko į Anykščių daboklę, iš ten

– į Utenos kalėjimą, vos nebuvo sušaudytas – vokiečių karinin-

kas išgelbėjo, liepė eiti namo. Bet tėvas nusprendė, kad Vikonyse

jam likti pavojinga, todėl po savaitės pasikinkė bėriuką ir išvežė į

Vilnių, kur gyveno Juozas, ten jie abu ir praleido visus karo me-

tus, dirbdami „Lietūkyje“, kartais slapstydamiesi.

21

Dviems Mato sūnums teko karo metais dirbti Vokietijoje

– ne savo noru, matyt, tai buvo vietinės valdžios kerštas komu-

nistų šeimai. Daugiausia vargo ten patyrė jauniausias, Vladas,

gyvenęs tėvų namuose: jį pradžioje laikė uždarę Anykščiuo-

se, paskui Utenoje, ten jį bandė gelbėti brolis Juozas, aiškino

Utenos apskrities komendantui, kad Vladas likęs vienintelis

darbingas žmogus namuose, bet nieko nelaimėjo. Kartu su

tūkstančiais panašaus nelaimingo likimo vyrų ir moterų jis

Lenkijoje, Vokietijoje dirbo statybose, kasė apkasus, kentė šaltį

ir badą. Vermachtui traukiant į Vakarus buvo mobilizuotas į

Raudonąją armiją, kur jam teko ypatinga garbė – imti Berlyną,

taip jiems prieš kautynes pasakė ant kelmo pasilipęs generolas.

Bet ta garbe naudojosi, kariavo labai neilgai, buvo sunkiai su-

žeistas į koją, tapo invalidu.

Sūnui Pranui pasisekė geriau. Jis garsėjo kaime kaip daini-

ninkas ir muzikantas, grojo vakaruškose valsus, polkas ir sukti-

nius, mėgo ir pasipešti. Pirmasis iš brolių vedė, kaip sako aukš-

taičiai – išėjo užkuriom į Niūronių kaimą, ten pasistatė namą,

bet karui prasidėjus saviškių nemalonės neišvengė: 1942 m.

buvo išgabentas į Vokietiją, tiesa, netoli – prie Tilžės, kur tu-

rėjo bernauti suvokietėjusio lietuvio ūkyje, sąlygas turėjo visai

neblogas. O rudenį, kai lauko darbai baigėsi, gavo atostogų – ir

į tarnybą negrįžo.

Vargo ir namiškiai, pasilikę Vikonyse – tėvas, motina, teta

Julė, visi jau seni, dirbti nebuvo kam, o valgyti reikia, prievo-

les okupantams vežti reikia. Tiesa, padėjo kaimynai, pasitaikė

ir atsitiktinių pagalbininkų. Bet svarbiausia, visi Mato vaikai,

praėję didelius karo pavojus, ne kartą buvę arti mirties, liko

gyvi – juk nedaug kam taip sekėsi. 1945 m. pavasarį Europoje

karas baigėsi, bet tik ne Lietuvoje. Čia jis dar tęsėsi beveik de-

šimt metų, gal net žiauresnis, ypač kaime – dieną jo žmones

kamavo viena valdžia, naktį – kita. Ir Matas Jurginis kentėjo

22

nuo abiejų. Viena jo vos neišbuožino, į Sibirą neišvežė: užkrovė

papildomus mokesčius, nes sodyba juk graži – buožiška. Gel-

bėjo sūnus Juozas – pasiskolino pinigų iš draugų, sumokėjo.

Bet greičiausia buvo dar ir kita priežastis, kad Matą ta valdžia

paliko ramybėje. Ją žinojo „naktinė valdžia“, jos atstovai vis ti-

krindavo sodybą – ar nepasirodė sūnūs, ypač laukiamas buvo

Stasys ... Sūnūs tėvus aplankydavo, bet namuose nenakvodavo.

Vis dėlto Mato vaikai sėkmingai išgyveno ir per pokario

baisumus, tik jauniausioji dukra Marytė nutekėjusi į Kurklius,

anksti neteko vyro mokytojo ir 40 ha ūkio savininko Andriaus

Juškos: jį nušovė besislapstančių nuo tarnybos Raudonojoje ar-

mijoje gaudynių metu 1944 m. vasarį, net laidoti teko pusiau

slapčia. Jo našlė nenorėjo gyventi su maža dukra Laimute sveti-

mame krašte, nuvežė ją pas močiutę į Vikonis, ta našlaitę labai

mylėjo, leido į mokyklą. O jos motiną nuo sunkios sąnarių ligos

gelbėjo brolis Juozas – išrūpino kelialapį į Birštono sanatoriją.

Jis padėjo visai giminei: kam eiti mokslus, kam pinigais, kam

Teta Julija

Doft ert su

seserėnais.

Iš kairės:

Jonas,

Pranas

ir Juozas

1928 m.

23

ryšiais su Vilniaus daktarais. Sesers Onos vyras Jonas Gražys

studijavo Kaune kelių inžinieriaus mokslus labai skursdamas

– nupirko jam naują kostiumą. Laimutė studijuodama Vilniuje

2 ar 3 metus gyveno pas dėdę.

Sūnus Stasys, kaip ir derėjo partijos, ir 16-osios lietuviško-

sios divizijos veteranui, karui pasibaigus išėjo į nemažus vir-

šininkus: 1946 m. rugpjūtį tapo LKP(b) Klaipėdos miesto se-

kretoriumi kadrams, daug pasidarbavo keliant uostamiestį iš

griuvėsių. Giminių susitikime Vikonyse linksmai pasakodavo,

kaip vykdė ypatingą misiją: 1949 m. minint J. Stalino 70-metį

gabeno į Maskvą šunį – Italijos kalnakasių dovaną didžiajam

vadui. Iki Klaipėdos jį vežė jūromis, o toliau teko gabenti trau-

kiniu – su ypatinga priežiūra, atsakingam asmeniui ir dar vete-

rinarijos gydytojui lydint...12

Klaipėdiečiai jį gerbė, sakydavo – jis visada padės, o virši-

Iš kairės: knygos autorius Jonas Rudokas su Jonu Jurginiu kalbina Laimę

Juškaitę (Klimavičienę) jos namuose Troškūnuose 2010 m.

24

ninkai nelabai mėgo: 1951 m. rašytoje charakteristikoje par-

tijos srities komiteto sekretorius Kazimieras Liaudis apkal-

tino S.Jurginį reiklumo stoka sau ir savo pavaldiniams. Todėl

palaipsniui jo karjera ėjo žemyn, nepadėjo ir kursai Maskvoje

1948-1949 metais. 1951 m. partija liepė jam eiti vadovauti srities

profsąjungoms, 1954 m. balandį – Rietavo rajono Vykdomajam

komitetui. O 1959 m. balandį Motiejaus Šumausko, tuometinio

LTSR Ministrų tarybos pirmininko, iniciatyva S. Jurginį atleido

ir iš šių pareigų – kad neužtikrino vadovavimo.13

Tada jis grįžo į Klaipėdą, dirbo Duonos kombinato direk-

toriumi, Malūno direktoriaus pavaduotoju. Ir išėjęs į pensiją

nesėdėjo be darbo: įkūrė bent dvi sodininkų draugijas, pavyz-

dingai tvarkomas, ekskursijų lankomas. Kai jį, Klaipėdos Gar-

bės pilietį 1987 m. laidojo, teko sustabdyti transporto eismą

mieste, o tie jo įkurti sodai tebevadinami Jurginio sodais.

Smarkusis Pranas didžiosios pokario sumaišties metus pra-

leido Vilniuje dirbdamas staliumi, o vėliau grįžo į Niūronis,

darbavosi kolūkyje statybininku, lakstė motociklą apžergęs, vėl

grojo akordeonu, mirė 1977 metais. Netoli tėvų gyveno duktė

Ona, mokytoja, ištekėjusi už kaimyno Jono Gražio, vėliau su

šeima persikėlusi į Panevėžį. Vikonyse, tėvų sodyboje, apsigy-

veno sūnus Vladas, nuo motinos maitinimo atkutęs, vaikščiojo

šlubuodamas, bet be ramentų, kolūkius sukūrus dirbo sandė-

lininku. Jam teko ginti tėvų sodybą nuo vienkiemių naikinimo

vajaus: pasinaudojo J.Vildžiūno atsiminimais kaip dokumen-

tu. 1951 m. palaidojo tėvą Matą, kuris mirė dar nesenas: vieną

rytą nebenulipo nuo pečiaus, kur paprastai miegodavo. Kars-

tą jam atvežė sūnus Juozas iš Vilniaus kartu su dar mažiuku

savo sūnumi Juliumi, pakeliui juos prie Puntuko buvo sustabdę

miškiniai, paklausinėjo kur važiuoja, ar neturi ginklų ir leido

važiuoti kur reikėjo. O motina Marijona gyveno dar ilgai, senu

papratimu komandavo sūnui Vladui, mirė 1968 metais.

25

Kai kovos kaimuose nurimo, o Mato vaikai sulaukė solidaus

amžiaus, jie mėgdavo vasarą per Sekmines susirinkti tėvų so-

dyboje – prisiminti vaikystę, jaunystę, išgyventas nelaimes ir

pavojus, pavaikščioti tėviškės laukų takeliais. Tai buvo labai

smagios šventės, sūnus Juozas jas 1983 m. aprašė savo knygelė-

je „Susitikimas tėvų namuose“. Tačiau laikui bėgant susitikimų

dalyvių mažėjo, 2003 m. mirė sodybos šeimininkas Vladas, ir

ši graži tradicija baigėsi.

Vis dėlto 2009–2010 m., kai buvo rengiama ši knyga, dar ga-

lėjau pakalbinti du Mato Jurginio vaikus. Sūnus Jonas, vilniškis,

nors ir beveik 92 metus turėdamas, buvo žvalus ir linksmas, ge-

rai prisiminė praeities įvykius, liūdnus ir malonius: kaip žygia-

vo su pulku į Vilnių ir pakeliui savaitei įstrigo ties Maišiagala

– rusai sustabdė koloną, teko pašalti, ir maisto pritrūko, juk

sustojimas buvo netikėtas, neplanuotas. Po to Vilniuje budėda-

vo Šv. Rapolo bažnyčioje per lietuviškas pamaldas – kad lenkų

davatkos jų netrukdytų. Karui prasidėjus kalėjo Anykščiuose

kartu su mokytoju Pranu Šulga. Papasakojo ir apie sunkius

Visi aštuoni Marijos

ir Mato Jurginių

vaikai 1950 m.

per Sekmines

susirinkę tėviškėje.

Iš kairės: Jonas,

Pranas, Vladas,

Elena (Minderienė),

Ona (Gražienė),

Juozas, Marija

(Juškienė) ir Stasys.

26

karo metus, praleistus Vilniuje kartu su broliu Juozu, kai teko

saugotis ir vokiečių, ir lenkų partizanų – Armijos Krajovos,

apie darbą pokaryje: pradžioje Anykščių valsčiaus Vykdomo-

jo komiteto pirmininku, po to Panevėžyje geležinkelyje ir pa-

galiau vėl Vilniuje staliumi MA bibliotekoje. Vėliau jam teko

meistrauti dekoracijas lėlių teatrui, nes buvo ne šiaip nagingas

stalius, o su menininko gyslele. Daug padėjo broliui Juozui jam

besistatant namą Antakalnyje.

Su Jonu Jurginiu rengiant šią knygą teko susitikti, bendrauti

ne kartą, su juo aplankėme Vikonis, Anykščių kapines, kur ilsisi

senieji Jurginiai – Marija ir Matas, Julija Doft ert ir Skirmantai –

Doft ertai. O 2010 m. birželį Juozo Jurginio sūnus Julius mus su

Jonu ir Laima Juškaite-Klimavičiene nuvežė į Panevėžį pas Ele-

Iš kairės: knygos autorius Jonas Rudokas ir Jonas Jurginis

prie savo šeimos kapo Anykščiuose – tėvų Marijos ir Mato Jurginių,

senelės Onos Doft ert (Skirmantaitės), dėdės Stasio ir tetos

Julijos Doft ertų 2010 m.

27

Elena Minderienė

(Jurginytė )

su broliu

Jonu Jurginiu

2010 m.

ną Jurginytę-Minderienę, savo tetą, leidžiančią senatvės metus

pas dukrą. Įvyko šiltas, smagus giminių susitikimas, tegul ir ne

tokio masto, kaip Vikonyse per Sekmines būdavo, bet vis vie-

na įdomus gražiais prisiminimais: kaip Jurginių namuose buvo

švenčiamos Velykos, Kūčios – su šienu po staltiese, bet prieš tai

Mataušas su krapylu apeidavo visus gyvulius tvarte. O rytą visi

į mišias... Motina lankydavo bažnyčią dažnokai, o tėvas – retai.

Kažkas ta proga prisiminė, kaip Juozas po karo savo seserims

28

iš Vilniaus atvežė dovanų po komjaunimo ženklelį, o jos nieko

nenutuokdamos taip pasipuošusios nuėjo į bažnyčią...

Tik paskutiniųjų Jurginių atsisveikinimas buvo liūdnokas:

Jonui jau 93 metai, jo sesei – 88, ar dar teks kartą susitikti?..

Š a l t i n i a i

1 LVIA, b. SA 3357.2 Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija, V., 1978, p.77.3 Tarybų Lietuvos enciklopedija, t.2, V., 1986, p. 499.4 Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, III t., V., 1968,

p. 453.5 LVIA, SA 3774.6 Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 metų inventoriai, V., 1994, p.33.7 LVIA, f. 325, ap. 8, b. 1094.8 Jurginis J. Susitikimas tėvų namuose, V., 1999, p.44.9 LYA LKP DS f. 77, ap. 28, b. 4433.10 LCVA f. 438, ap. 1, b. 1348.11 Vildžiūnas J. Kova be atvangos, V, 1971, p. 128; Jurginis J. Odė Anykš-

čiams, kn.: Tėvynės pažinimas, K, 1989, p. 46.12 Jurginis J. Susitikimas... p.14.13 LYA LKP DS f. 1771, ap. 227, b.1866; f. 77, ap. 28, b. 4434.

29

Mokslo metai

Juozo Jurginio tėvai buvo pasaulio matę, šviesūs žmonės, to-

dėl rūpinosi, kad jų vaikai būtų raštingi. Tačiau aukštąjį mokslą

baigė tik vienas Juozas – turbūt todėl, kad iš visos šeimos, anot

jo žmonos Stasės Jurginienės, jis buvo labiausiai užsispyręs ir

atkaklus.1 Jį gana anksti skaityti išmokė teta Julė ir motina, po

to mokslus pratęsė visiems vaikams pasamdyta daraktorė, kol

Anykščiuose atsirado lietuviška pradžios mokykla. Tas įvyko

1916-siais, kaizerio vokiečių okupacijos metais, todėl vaikus

Išlikęs Anykščių 1883 m. rusų statytas pradžios mokyklos pastatas.

1916 m. jame įsikūrė lietuviška pradžios mokykla,

o 1921 m. – Anykščių vidurinė mokykla – progimnazija.

Šiuo metu pastatas rekonstruotas į moksleivių rūmus.

30

mokė vokiečių kalbos – tam į mokslą ateidavo jų feldfebelis.

Kaip tas vykdavo J. Jurginis nepamiršo ir senatvėje: „Klasėje

jo laukdavo mokytojas stovėdamas, o mokiniai – sėdėdami

ir nekrusteldami. Kai tik pro duris įžengdavo vokietis, vaikai

visi kaip vienas atsistodavo, į vėluojantį baksteldavo vokiečio

pirštas. Paliepus sėsti reikėjo staiga sėst ir, rankas lig alkūnių

padėjus ant suolo antvožo, laukti komandos: „Fiebel fort“. Tada

iš stalčiaus greitai reikdavo išsiimti vokišką elementorių (Fie-

bel) ir pasidėti lygiai ties krūtine. Feldfebelis rodydavo pirštu

į langą, grindis, lubas ir sakydavo, kaip tuos daiktus vokiškai

vadinti, paskui liepdavo visiems garsiai kartoti. 1918 m. rudenį

vokietis liovėsi vaikščiojęs į mokyklą“.2

Dėl suiručių, valdžių keitimosi, dėl šaltų žiemų mokykla

dirbo su pertraukomis, bet baigęs tris jos skyrius 1921 m. Juo-

zas sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus ir tęsė mokslus

neseniai pradėjusioje veikti Anykščių vidurinėje mokykloje-

progimnazijoje.

Ji įsikūrė 1920 m. buvusios rusiškos dviklasės mokyklos

patalpose netoli stačiatikių cerkvės,3 šis namas tebestovi ir da-

bar. Norinčiųjų čia mokytis atsirado daug, iš plačios apylinkės

– nuo Kavarsko, Kurklių, Troškūnų, Debeikių, bet ne visi buvo

tam tinkamai pasirengę, ir vietos nepakako, patalpos buvo že-

mos ir ankštos, todėl mokinių skaičius atskirais metais svyravo

nuo 140 iki 160. Mokytojų kvalifi kacija, mūsų akimis žiūrint,

buvo silpnoka – nė vieno su aukštojo mokslo diplomu, bet dir-

bo jie nuoširdžiai, negailėdami jėgų. Ypač aktyvūs buvo du kai-

riųjų pažiūrų mokytojai laisvamaniai: Vincas Petronis, dėstęs

gamtos mokslus, geografi ją, fi ziką, gimnastiką, ir Pranas Šulga

– dainavimą, lietuvių kalbą, algebrą, geometriją.

Be savo tiesioginio darbo V. Petronis rengė vaidinimus, or-

ganizavo „Kultūros“ būrelį, įtraukdamas į visuomeninę veiklą

ne tik mokinius, bet ir apylinkės jaunimą. Tokie būreliai Pe-

31

likso Bugailiškio ir kitų šiauliečių – entuziastų, kairiųjų pažiū-

rų šviesuolių – įkurti, veikė visoje Lietuvoje nuo 1920 metų,

jų veikla su šūkiu „Švieskis ir šviesk“ mūsų krašte, kurį tiek

dešimtmečių carizmas slopino, persekiojo švietimą, kultūrą,

buvo nepaprastai aktuali ir populiari. Todėl nenuostabu, kad

gana greitai tokių būrelių atsirado apie 300, plėtėsi knygų lei-

dyba – labai reikalingų, suaugusių švietimas.4 O V. Petronis

pasižymėjo dar ir tuo, kad neretai ginčydavosi su mokyklos

kapelionu kun. Jonu Steponaičiu tikėjimo, religijos klausimais,

kas tais laikais buvo rizikingas užsiėmimas.

Apie šį mokytoją entuziastą ir nenuoramą J. Jurginiui liko

gražūs prisiminimai visam gyvenimui: „1921-1925 m. besimo-

kant Anykščių vidurinėje mokykloje mano gamtos mokytoju

buvo Vincas Petronis. Greta vadovėlio dalykų jis mums ke-

tvirtoje klasėje papasakodavo ir garsiai paskaitydavo iš N. Ru-

bakino knygos „Stebuklai ir paslaptys“. Ši ir kita N. Rubakino

knyga „Iš tamsios praeities į šviesią ateitį“ keliavo per mokinių

rankas. V. Petronis mums darė žymią įtaką, mokė siekti išsila-

vinimo, nepasitenkinti vadovėlio žiniomis“.5

P. Šulga, buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, organizavo

mokinių chorą ir orkestrą. Šie du mokytojai turėjo didelę įtaką

formuojantis Juozo pasaulėžiūrai, jo aiškiai orientacijai į kairę,

kuri apsireiškė gana anksti, dar Anykščių progimnazijoje. Tam,

matyt, pasitarnavo ir „Kultūros“ būrelis, ir eserų įtakoje buvu-

si moksleivių „Aušrinės“ organizacija, kurios veikloje J. Jurgi-

nis dalyvavo.6 Tiesa, ofi cialiose mokyklos vedėjo Jurgio Gūžio

ataskaitose nė viena iš šių kairiųjų organizacijų nepaminėta, tik

sporto būrelis, skautai ir šauliai, gal ir sąmoningai – kad nesu-

keltų klerikalų įtakoje buvusios Švietimo ministerijos įtarimų.

Tačiau nemalonumų dėl kairiųjų veiklos vedėjui, vėliau pa-

sivadinusiam direktoriumi, vis viena išvengti nepavyko. Moks-

leivių tėvai, gal ir kapeliono paskatinti, ėmė skųstis V. Petronio

32

ir P. Šulgos darbu, todėl, kad ir gerai vertindamas jų pedagogi-

nę veiklą, 1925 m. vasarą direktorius paprašė ministeriją juos

iškelti kitur.7 P.Šulga buvo pažemintas į pradinės mokyklos

mokytojus, o V. Petronį iškraustė į Vilkiją, kur jis atliko labai

svarbų mūsų kultūrai darbą, padėdamas tapti žymiu rašytoju

Petrui Cvirkai – neturtingų valstiečių vaikui, našlaičiui. Tas

mylimų mokytojų išvarymas įvyko jau Juozui baigus Anykš-

čių mokyklą: kaip liudija jos Mokytojų tarybos protokolai8, jis

sėkmingai žengė iš klasės į klasę ir 1925 m. birželį atsidūrė tarp

tų 28 mokinių, kuriems taryba nutarė išduoti pažymėjimus iš

keturių klasių kurso.

Dabar teko apsispręsti, kur mokytis toliau. Variantų galėjo

būti trys: Panevėžys, kur gimnazija veikė dar nuo caro laikų,

Utena – čia gimnazija tik kūrėsi, tačiau 1925/1926 mokslo me-

tais jau buvo ir V, ir VI klasė, į abu šiuos miestus anykštėnams

buvo patogus susisiekimas siauruoju geležinkeliu. Kodėl Juo-

zas vis dėlto pasirinko Ukmergę, kurią pasiekti tada buvo gana

Anykščių

vidurinės

mokyklos –

progimnazijos

1925 m.

absolventai.

Juozas Jurginis

viršutinėje eilėje

ketvirtas

iš dešinės –

pasirėmęs

į draugo petį.

33

sunku, nežinia, bet šis pasirinkimas jam buvo tikrai lemtingas.

Mat nei Panevėžyje, nei Utenoje nebuvo tokių aktyvių ir ge-

rai organizuotų mokinių – kairiųjų radikalų, kaip Ukmergėje, į

kurių gretas jis įsijungė tuojau pat, kai čia įsikūrė. Nėra tikslių

žinių, kad kaip tik dėl to jis čia ir atvažiavo, bet jeigu būtų pa-

sukęs kitur, jo likimas galėjo būti visai kitoks.

Ukmergės gimnazija buvo įkurta 1918 m. „Saulės“ vardu

kaip privati katalikiška mokymo įstaiga, 1919 m. ji buvo suvals-

tybinta, joje buvo sustiprintas matematikos ir gamtos mokslų

dėstymas. 1926 m. joje dirbo 22 mokytojai, keturiolikoje kla-

sių mokėsi 502 mokiniai – 377 berniukai ir 125 mergaitės.9

1918 m. įkurtos „Saulės“ privačios mokyklos pastatas. 1919 m.

mokykla buvo suvalstybinta ir tapo Ukmergės gimnazija.

Dabar pastate Ukmergės specialioji mokykla.

34

1925 m. rugsėjo 7 d. susirinkusi šios vienintelės visoje apskri-

tyje lietuviškos gimnazijos Pedagogų taryba nutarė priimti į

V klasę, greta kitų, iš Anykščių atvykusį Juozą Jurginį, „16 ½

metų amžiaus.“

Palyginus su Anykščiais, tų laikų mastais Ukmergė buvo di-

delis, tikras miestas, kadaise Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys-

tės pavieto (apskrities) centras, jame 1923 m. buvo 10,6 tūkst.

gyventojų, tiesa, daugiau kaip trečdalis (36,8 proc.) – žydai, jie

turėjo net dvi gimnazijas – privačias, dar viena privati gimna-

zija, tik nepilna, buvo lenkų. Taigi mokyklinio jaunimo mieste

buvo nemaža, ir jis buvo gana aktyvus politiškai, o tas kėlė susi-

rūpinimą ne tik gimnazistų vadovybei, bet ir policijai, ir vietos

valdžiai. Mat Lietuvą tuo metu valdė krikdemai, ir Ukmergės

Ukmergės gimnazijos Vb klasės moksleiviai 1926 m. sausio 10 d.,

išleidžiantys savo auklėtoją Domą Pinigį į Mažeikius.

D. Pinigis – centre, Juozas Jurginis antroje eilėje penktas iš dešinės.

35

gimnazijoje jie siekė viešpatauti, o nemaža dalis moksleivių aiš-

kiai krypo į kairę. Tokią jų orientaciją skatino ir visame krašte

stiprėjusi opozicija diktatūriškai valdžiai, ir įvykiai mokyklos

viduje.

Kaip tik pirmaisiais J. Jurginio mokymosi Ukmergėje metais

gimnazijoje 1925-ųjų rudenį vyko smarkūs moksleivių protes-

tai dėl jų gerbiamų kairiųjų pažiūrų pedagogų lietuvių kalbos

mokytojo Domo Pinigio ir istoriko Jono Navasaičio pašalini-

mo, apkaltinus juos antireligine propaganda pamokose. Buvo

renkami mokinių parašai, reikalaujant grąžinti tuos mokyto-

jus, tam pritarė dauguma vyresnių klasių gimnazistų – net at-

eitininkai ir šauliai. Į pagalbą mokiniams atėjo gimnazijos tėvų

komitetas, pasiuntęs į Švietimo ministeriją rezoliuciją, kad mo-

kytojų pakeitimas mokslo metų eigoje kenkia mokslui, prašė

palikti tuos pačius mokytojus.

Ši istorija pasiekė net Seimą: socialdemokratų frakcija pa-

teikė interpeliaciją Švietimo ministrui, kaltindama jį, kad

„partiniais tikslais įvykdytas mokytojų pakeitimas giliai įžei-

dė mokyklos mokytojus, užgavo moralinius mokinių jausmus,

sunkiai sukrėtė visą mokyklos darbą pačiu darbinguoju metu.

Švietimo ministerija jau nebe pirmus metus varo Lietuvos

mokyklose reakcinę politiką“. Interpeliaciją pasirašę Steponas

Kairys, Liuda Purėnienė, Kipras Bielinis ir kiti LSDP frakcijos

nariai reikalavo, kad ministras atsisakytų tokios politikos arba

pasitrauktų.10 Tačiau krikdemų dauguma Seime interpeliaciją

atmetė, o ministerija ne tik nenusileido – atleido dar vieną mo-

kytoją – Eleną Baronienę.

Šie įvykiai paskatino kairiųjų pažiūrų moksleivius 1925 m.

baigiantis organizuotis – įkurti „Pažangiųjų mokinių“ kuopelę.

Kaip rašoma įstatuose, jos tikslas – auklėti ir lavinti besimokan-

čią jaunuomenę pažangesnėje dvasioje rengiant susirinkimus,

kuriuose patys nariai arba pakviesti asmenys skaitytų referatus,

36

paskaitas, taip pat organizuojant vakarus, gegužines, leidžiant

šapirografuotą laikraštėlį. Kuopelės sąraše 39 berniukai, tarp jų

nemaža vėliau tapusių žinomais žmonėmis: šeštokai Viktoras

Bergas, steigiamajame susirinkime išrinktas valdybos pirmi-

ninku, gamtos apsaugos sistemos kūrėjas 1957-1970 m., istori-

kas Romas Šarmaitis, Povilas Tryčius, vienas iš Lietuvos žemės

ūkio vadovų pokaryje, ir kiti. Buvo toje kuopelėje ir penktokas

Aleksandras Guzevičius – Lietuvos NKVD, MGB šefas 1940-

1941, 1944-1945 metais, vėliau – rašytojas, Kultūros ministras,

yra sąraše ir V b klasės gimnazistas J. Jurginis.11

Ukmergės gimnazijos „Pažangiųjų mokinių“ kuopelės grupė.

Pirmoje eilėje iš kairės: Petras Pakšys, Viktoras Bergas, Bronius Baleliūnas,

Ksavera Paužuolytė, Strazdas, Antanas Dutkus, S.Darėla, Juozas Jurginis.

Antroje eilėje: S.Gauris, Povilas Tryčius, Antanas Kvieska, Stasys Pilka,

Aleksas Dikčius, Augustas Tamašauskas, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius.

Trečioje eilėje: Jonas Šalkauskas, Antanas Vegelis, nežinomas, A.Guogis,

Antanas Baleišis ir Jonas Stukas.1926 m.

37

Tada iškilo šios organizacijos legalizavimo klausimas. Jį svars-

tę gimnazijos mokytojai 1925 m. gruodžio 1 d. ilgokai ginčijosi:

mat kartu reikėjo spręsti, ar legalizuoti ateitininkus, kuriuos pa-

laikančių netrūko. Bet pedagogai buvo pakankamai padorūs ir

diskriminuoti pažangiųjų nesiryžo, todėl ir vieni, ir kiti gavo tei-

sę veikti – nuo V klasės, tiesa, tik po antro balsavimo.12

Gimnazisto J. Jurginio gyvenimas Ukmergėje nebuvo len-

gvas. Tėvai tada vertėsi sunkiai – kūrėsi, statėsi naują sodybą

vienkiemyje ir buvo gana toli, todėl aprūpindavo tik bulvėmis

ir lašiniais, o juk reikėjo dar daug ko, svarbiausia – pinigų. To-

dėl jam teko uždarbiauti nuo caro laikų mūsų neturtingam

mokslo siekiančiam jaunimui įprastu būdu – mokyti turtingų

tėvų vaikus, mažiau gabius. Tiesa, nuo mokesčio už mokslą jį

dažniausia atleisdavo dėl neturto – nuo viso ar bent nuo pusės.

Nepaisant to, jis ne tik gerai mokėsi, bet ir aktyviai veikė mi-

nėtoje kuopelėje, taip pat ir kairiųjų profsąjungose – piešė por-

tretus, plakatus, rašė skelbimus mitingams, gegužinėms. 1926

m. rugsėjį Ukmergės gimnazijos mokytojų taryba vėl svarstė

moksleivių organizacijų veiklą, vėl buvo siūloma ją uždrausti,

bet dauguma tam nepritarė: neleisi veikti legaliai – veiks slap-

tai. Todėl ir neuždraudė, o pažangiesiems leido reorganizuotis

į „Kultūros“ būrelį Nr.177. Jo dramos sekcijai, kuri rengė litera-

tūros vakarus, vaidinimus, vadovavo J. Jurginis – jo autoritetas

tarp draugų bendraminčių kilo.

Kultūrininkų veikla krikdemų valdžiai, taip pat ir Bažny-

čiai, jos hierarchams labai nepatiko – juk tiek pačioje koopera-

tinėje „Kultūros“ bendrovėje Šiauliuose, vadovavusioje šiam

kilniam darbui, tiek būreliuose veikė daugiausia kairieji, lais-

vamaniai, net komjaunuoliai – taip buvo Ukmergėje. Tačiau

krikdemai vis dėlto nesiryžo būrelių uždrausti – tą padarė kita,

Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro valdžia, įsitvirtinu-

si beveik 14 metų 1926 m. gruodžio karinio perversmo dėka,

38

1927 m. pavasarį. Ukmergiškiams, tiesa, pavyko išgyventi kiek

ilgiau: tik spalio mėnesį į jų susirinkimą atėjo policininkas ir

pareiškė: „ Jūsų būrelis uždarytas!“13

Žinoma, gimnazistai neskubėjo kapituliuoti: jie toliau vei-

kė dramos sekcijoje, apie tai J. Jurginis vėliau štai ką pasakojo:

„Gera proga pasirodyti buvo vaidinimai. Gimnazijos salė buvo

nedidelė ir neturėjo scenos. Todėl vaidinome „Aido“ arba Žydų

našlaičių namų scenose, sumokėdami už jų naudojimą nuomą.

Išlaidas padengti nebuvo sunku, nes už bilietus surinkdavome

nemažą sumą, jos dalis viešai eidavo „Žiburėlio“ draugijai, kuri

šelpė neturtingus mokinius. Kita pajamų dalis neviešai atitek-

Ukmergės gimnazijos moksleiviai-artistai po P. Vaičiūno

komedijos „Patrijotai“ vaidinimo 1926 m. Juozas Jurginis

viršutinėje eilėje antras iš dešinės.

39

davo Raudonosios pagalbos organizacijai, rėmusiai politinius

kalinius. Vaidinome F. Česiūno dramą „Vergijos griuvėsiuose“ ir

dvi P. Vaičiūno komedijas: „Tuščios pastangos“ ir „Patriotai“.14

Negana to, dramos sekcijos vardu gimnazistai 1927 m. spalį

išleido 32 puslapių žurnaliuką „Jaunystės akordai“, padaugintą

šapirografu, atgabentu iš Kauno. Net 7 publikacijas jam paren-

gė J. Jurginis, tada jau septintokas: du nemažus straipsnius apie

kapitalizmą ir apie viduramžių meną, apsakymą apie našlaitę

samdinę, keletą reportažų, korespondencijų.15 Jis buvo ir to

žurnaliuko redaktorius, jam talkininkavo R.Šarmaitis ir Au-

gustas Tamašauskas. Taip jo veikla spaudoje, prasidėjusi 1926

m. korespondencija „Darbininkų atstovui“ apie valstiečių pa-

dėtį Lietuvoje, dabar įgavo kur kas didesnį užmojį.

Būsimasis akademikas sėkmingai ėjo mokslus Ukmergėje

ir tikriausiai 1929 m. pavasarį be didesnių sunkumų būtų čia

gavęs brandos atestatą. Bet taip neįvyko, nes jo pažiūros toliau

kairėjo, o priežasčių tam galėjo būti ne viena: mokslo draugų

įtaka, sunkus gyvenimas, pagaliau simpatijos kairiesiems, atsi-

neštos dar iš šeimos, iš Anykščių vidurinės mokyklos.

1969 m. gruodį žurnalistui J. Jurginis apie tai papasako-

jo: „Kas pastūmėjo ar paviliojo mane į pavojingą kelią pasakyti

sunku. Visko buvo. Buvo romantikos, atsitiktinumo ir sąmo-

ningo pasiryžimo, nebuvo tik gyvenimo prasmės ieškojimo.

Romantikos davė tėvas, keliolika metų dirbęs stalium Kronš-

tato laivų statykloje ir 1905 m. kruvinąjį sekmadienį su popu

Gaponu ėjęs prie Žiemos rūmų, pas carą. Apie socialistus jis

kalbėjo paslaptingai, apie Leniną – pagarbiai. Atsitiktinumai

nuo mano valios nepriklausė, o sąmoningumą brandino opo-

zicinė epocha, sutapusi su mano jaunyste... Po perversmo te-

roro priemonėmis buvo naikinama bet kokia opozicija, ir tai

buvo daroma tautos vienybės vardu. Aš supratau, kad fašistinė

diktatūra pražūtinga tautai, nes paneigusi pilietines laisves,

40

ji neleidžia viešai siekti visuomenės pertvarkymo, skatina so-

cialinį nihilizmą, politinį žlibumą ir pasitikėjimą sąmokslais.

Komunistų partijos raginimas stoti prieš tokią diktatūrą man

buvo artimas, suprantamas“.16

Taip 1926 m. pavasarį J. Jurginis tapo pogrindyje veikusios

gimnazijos komjaunimo organizacijos nariu, o tai anais laikais

jau buvo žingsnis kalėjimo link. Iš Ukmergės gimnazistų į po-

licijos rankas pirmasis pateko P. Tryčius, aštuntokas: 1927 m. jį

suėmė, bet nesant medžiagos bylai sudaryti be teismo ištrėmė

į Varnių koncentracijos stovyklą. Netrukus policijos dėmesio

susilaukė ir kiti buvę kultūrininkai, išleidę „Jaunystės akordus“,

pasirodė ir tokie seklių pranešimai: „Mokinys lietuvių gimna-

zijos Jurginis priklauso prie b-k (bolševikų-komunistų – J.R.)

organizacijos“.17 Todėl gal ir ne vien savo iniciatyva gimnazijos

mokytojų taryba gruodžio 22 d. posėdyje nutarė uždaryti dra-

mos sekciją, nes jos leidžiamas laikraštis yra antireliginio turi-

Saugumo policijos

1928 m. suimtas

ir įkalintas

Viktoras Bergas.

41

nio, užgaulioja gimnazijos tvarką ir atskirus mokytojus.18

O Ukmergės policija toliau dirbo savo darbą. Jos viršininkas

N. Mikšys, peržiūrėjęs agentų surinktą medžiagą apie gimna-

zistų-kultūrininkų veikimą, 1928 m. sausio 9 d. nusprendė 9 iš

jų suimti, padaryti pas juos kratas, ištardyti: A. Tamašauską, R.

Šarmaitį, J. Jurginį, A. Guzevičų, V. Bergą ir kitus. Į tai atsiliepė

ir gimnazijos vadovybė, kuri 1928 m. sausio 20 d. nutarime pa-

rašė: „Mokytojų taryba, turėdama visą tardymo medžiagą virš

išvardintų mokinių prieš akis, jų darbą kaipo priešvalstybinia-

me ir gimnazijos disciplinai nusižengusiame veikime griež-

čiausiai pasmerkia ir nutaria pašalinti juos iš gimnazijos“.19

Tiesa, kol kas šie gimnazistai už grotų pabuvo neilgai, jų

byla, kaip rašoma dokumentuose, buvo numarinta, „kratos

metu priešvalstybinės literatūros nerasta. Ar jie vedė kaimiečių

tarpe agitaciją neišaiškinta“.20 Tačiau atgal į gimnaziją jų nepri-

ėmė: „Mokytojų taryba, perskaičiusi ir apsvarsčiusi jų prašymą,

rado, kad nėra jokios galimybės juos grąžinti gimnazijon, nes

jie, nors esą atleisti iš kalėjimo, bet eina tardymas ir jie randasi

policijos priežiūroje. Kilo klausimas, apskritai inkriminuojami

mokiniai ar gali lankyti gimnaziją“.21 R. Šarmaitis vėliau savo

autobiografi joje rašė, kad juos direktorius K. Ambraziejus ap-

kaltino giedojus „Internacionalą“ bažnyčioje – nors ten jie se-

nokai nebevaikščiojo...22

Nepaisant šių didelių nemalonumų J. Jurginiui ir jo drau-

gams bendraminčiams visam gyvenimui apie Ukmergės gim-

naziją liko smagūs prisiminimai, liko gilus dėkingumo jausmas

jos mokytojams, kurie padėjo susiformuoti tvirtą, aiškią pasau-

lėžiūrą, ypač Elenai Baronienei, dėsčiusiai fi ziką, parašiusiai

kelis geografi jos vadovėlius, ir jos vyrui Jonui Baronui, gimna-

zijos direktoriui 1919-1926 metais, gamtos dėstytojui, gamtos

mokslų terminijos kūrėjui, daugelio šios srities vadovėlių, taip

pat rusų-lietuvių kalbų žodyno autoriui. Abu jie buvo labai iš-

42

silavinę, apsiskaitę žmonės: J. Baronas 1900 m. baigė Maskvos

universitetą, o jo žmona mokėsi Aukštuosiuose moterų kur-

suose Peterburge ir Maskvoje – tokių intelektualų mūsų gim-

nazijose tuo metu buvo labai nedaug.

Štai kaip aprašė jų nuopelnus ir įtaką po daugelio metų J.

Jurginis viename savo rašinyje: „Būdami geri pedagogai jie

mus švietė ir kultūrino ne agituodami, o sukurdami intelektu-

alinę atmosferą... Jie skatino ginčus tarp kairiųjų ir dešiniųjų,

tačiau pabrėždami, kad būtina gerbti vienas kito įsitikinimus, ir

sąmoningas kito nuomonės iškreipimas siekiant ją sumenkinti

būtų nekultūringumas, žeminantis gimnaziją. Šitokie Baronų

įdiegti reikalavimai ir sudarė intelektualinio lenktyniavimo

atmosferą“.23

Todėl J. Jurginio pasaulėžiūra, kurią jis gavo Ukmergės gim-

nazijoje ir dar sustiprino gyvendamas Vakaruose, demokra-

tiškose šalyse, buvo gana retas derinys dviejų priešiškų pradų.

Tai laisvamanybė, socialinio teisingumo ir komunizmo idėjos,

kuriomis jį „užkrėtė“ mokslo draugai, ir liberalizmas, pagar-

ba, pakantumas kitokiai, net priešiškai nuomonei – tą įskiepijo

mokytojai. Tame pat rašinyje jis pabrėžia, kad nors jo bendra-

minčiai R. Šarmaitis, V. Bergas, A. Dikčius ir kiti gerai mokėsi,

jų idėjiniai priešininkai „ateitininkai nebuvo apkiautėliai. Jų

vadovai taip pat mokėsi labai gerai, vėliau baigė Kauno univer-

sitetą, ir vienas jų buvo pakviestas dėstyti tame pačiame uni-

versitete fi lologiją, o kitas – matematiką“.

Kitas panašus ir charakteringas pavyzdys: 1926 m. pavasarį,

Seimo rinkimų išvakarėse, kairieji gimnazistai išklausė iš Kauno

atvykusio LKP(b) vadovybės atstovo studento-marksisto Pijaus

Glovacko pranešimą, gana įdomų. Bet lektoriaus teiginys, kad ne

visi opozicionieriai yra geri, pažangūs, o tik komunistai, nes jie

vieni kovoja prieš visas buržuazines partijas ir prieš kapitalistinę

santvarką, J. Jurginiui nepatiko, atrodė abejotinas.24

43

Tokia pasaulėžiūra tikrai nebuvo patogi niekada. O komu-

nistai ypač niekino liberalus, vadino juos minkštakūniais, lai-

kydamiesi taisyklės – kas ne su mumis, tas prieš mus. Todėl

jiems atėjus į valdžią, dėl savo pažiūrų, dėl pagarbos nuomonių

įvairovei J. Jurginiui ne kartą teko nukentėti, bet jis liko iš-

tikimas tokiai pasaulėžiūrai iki paskutiniųjų savo gyvenimo

dienų.

Jo santykiai su mokslo draugais bendraminčiais Ukmergė-

je buvo labai artimi, ypač su R. Šarmaičiu, Antanu Kvieska ir

A. Tamašausku, 1926 – 1927 mokslo metais jie ir gyveno kar-

tu, išsinuomoję kambarėlį, komunos principais: dalijosi gautą

uždarbį. Deja, likimas vėliau išblaškė juos po visą pasaulį, ne

Bendraminčiai, kambario, pačių pavadinto „Fraternite“ ,

nuomininkai. Iš kairės: Juozas Jurginis, Antanas Kvieska,

Romas Šarmaitis ir Augustas Tamašauskas 1927m.

44

vienas jų, turėjęs gražių planų, gabumų, energijos, anksti pali-

ko šį pasaulį – tokie buvo laikai. A. Tamašauskas žuvo evaku-

acijos metu 1941 m., P. Tryčius – 1950 m. nuo miškinių kulkos,

būdamas Žemės ūkio ministro pavaduotoju, S. Gauris išvyko į

Vakarus, ten tapo fi lologijos daktaru, bet ir jis 1937 m. žuvo, A.

Kvieska nuo revoliucinės veiklos nutolo. Ir likusių Lietuvoje V.

Bergo, A. Guzevičiaus, A.Šarmaičio likimas nebuvo vienodas,

kaip ir jų pažiūros, nors visi Ukmergėje kadaise veikė išvien,

klausė tų pačių mokytojų. Buvo tarp jų ir komunistų-ortodok-

sų, tačiau tas netrukdė jiems susitikinėti, bendrauti – vadinasi,

tolerancijos jie visi iš gimnazijos išsinešė, Ukmergės laikotar-

pis visiems jiems buvo labai svarbus.

O kol kas jiems teko išsiskirstyti ir toliau mokytis kitur –

Kaune, Šiauliuose. J. Jurginis mokėsi Panevėžio gimnazijoje:

1928 m. pavasarį baigė VII klasę, rudenį pradėjo aštuntąją. Ir

čia jis tęsė politinę veiklą – platino nelegalią literatūrą, rinko

aukas politinių kalinių šelpimui, ypač aktyviai reiškėsi spau-

doje: dažnai rašė korespondencijas į LKP(b) CK žurnalą „Bal-

sas“, leidžiamą Vokietijoje, redagavo nelegalų laikraštį „Kom-

jaunuolis“, padėjo Motiejui Šumauskui leisti LKP(b) Panevė-

žio rajono laikraštį „Žarija“, organizavo susirinkimus, 1928 m.

buvo priimtas į kompartiją.

Ne vien pamokos ir politika rūpėjo Juozui Panevėžyje: jis

aktyviai veikė gimnazijos meno kuopoje, kuriai vadovavo, ku-

rioje dažnai skaitė paskaitas pats gimnazijos direktorius Julijo-

nas Lindė-Dobilas, žinomas rašytojas, kunigas, tačiau visiems

mokiniams tolerantiškas ir artimas, visų gerbiamas. Čia mo-

kiniai nagrinėjo pasaulinės literatūros klasikų veikalus, teatrų

pastatymus, žurnalų straipnius,25 tikriausiai ši veikla dar labiau

priartino J.Jurginį prie meno, grožinės literatūros.

Žinoma, tęsė savo darbą ir policija, dabar Panevėžyje: sekė,

kaupė medžiagą, nemažą bylą sukaupė, bet tik 1929 m. vasarį

45

nusprendė veikti ryžtingai. Mat vienas jaunuolis, kurį J. Jurgi-

nis pabandė įtraukti į pogrindžio veiklą, įkliuvo su įkalčiais ir

tardomas viskuo prisipažino, papasakojo ir kas jam vadovavo.

Policija padarė kratą seniai „globojamo“ gimnazisto bute, rado

nelegalios komunistinės literatūros, o tai jau buvo pakankamas

pagrindas areštui ir bylai sudaryti.26 Tėvui pateikus užstatą, iš

kalėjimo 1929 m. kovą buvo paleistas – iki teismo, ir, žinoda-

mas kas jam gresia, laiko veltui neleido: nors ir nebuvo pašalin-

tas iš gimnazijos, direktoriaus J. Dobilo-Lindės patariamas bir-

želio mėnesį Rokiškio gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus,

Kauno universiteto studentas 1929 m.

46

gavo brandos atestatą ir įstojo į Kauno universiteto Technikos

fakultetą elektrotechnikos studijuoti.27

Tikrai ne kiekvienas dvidešimtmetis panašiomis aplinkybė-

mis būtų sugebėjęs taip padaryti: J. Jurginis tada gal pirmąsyk

parodė savo charakterio tvirtumą, tą jam gyvenime teks pakar-

toti dar ne vieną kartą. Pagaliau teismo, ne vienų kalėjimo metų

grėsmė neatsiliepė ir jo įsitikinimams: policijos agentas užrašė

tokį vieno sekamo asmens pasakymą: „Išėjus iš kalėjimo Jurgi-

niui pastarasis dar smarkiau pradėjo dirbti b.-k. naudai“.28 Taip

ir buvo: tais metais jis parašė „Balsui“ daugiau nei 50 kores-

pondencijų apie įvykius Anykščiuose, Ukmergėje, Panevėžyje,

Rokiškyje, darbininkų, moksleivių, valstiečių reikalus, įsikūręs

Kaune dirbo komjaunimo instruktoriumi. Tačiau jo studijų

knygelė išduota 1929 m. rugsėjo 14 d., universiteto rektoriaus

prof. Vinco Čepinskio pasirašyta, taip ir liko tuščia.

1929 m. spalio 23 d. Panevėžio apygardos teismas studen-

tą J. Jurginį už komunistinę veiklą nubaudė 6 metais kalėjimo,

bet kaip nepilnamečiui jam teko kalėti „tik“ ketverius metus

– Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, garsiajame IX forte (vėliau,

pokaryje jis surado ten kamerą, kurioje kalėjo ir parodė ją savo

vaikams), Šiauliuose. Apie šį jo gyvenimo periodą žinių išliko

nedaug, žinoma, kad nedykinėjo – toliau mokėsi. Gilino rusų ir

vokiečių kalbų žinojimą, išversdamas iš vokiečių kalbos garsios

rusų revoliucionierės V. Figner atsiminimus „Kai gyvenimo

laikrodis sustoja“ (išleistus 1938 m.), iš rusų kalbos M. Gor-

kio „Nereikalingo žmogaus gyvenimą“ – šios knygos rankraš-

tis dingo, mokėsi lotynų kalbos. Bet geriausiomis savo to meto

mokytojomis jis pavadino A. Lunačarskio Vakarų Europos

literatūros paskaitų ciklą ir Džono Rido (J. Reed) knygą „10

dienų, kurios sukrėtė pasaulį“: „Susipažinęs su Lunačarskio

duotu Viktoro Hugo „Paryžiaus katedros“ ir Anatolio Franso

„Dievai trokšta“ vertinimu, priartėjau prie pozityvistinio isto-

47

rijos ir meno supratimo“. O Dž. Ridas jam tapo pavyzdžiu, kaip

aprašyti ypač svarbius istorinius įvykius: „Išmokti taip rašyti,

kaip Spalio revoliuciją aprašė Dž. Ridas, buvo mano svajonė, su

ja aš išėjau iš kalėjimo“.29

Kalėjimai, žinoma, ne kurortai, bet elementarios sąlygos kū-

rybiniam darbui juose, atrodo, buvo, todėl J. Jurginis tuo metu

ne tik mokėsi, bet ir nemaža rašė: tęsė savo bendradarbiavi-

mą „Balse“, siuntė rašinius ir kitiems leidiniams – „Darbinin-

kų jaunimui“, „Kultūrai“, „Laisvei“, leidžiamai JAV. Pastarasis

kairiųjų laikraštis paskelbė nemaža jo korespondencijų ir bele-

tristikos bandymų: „Suplyšę kailiniukai“, „Kalvio duktė“ (1930

m.).30 Šiuos kūrybinius bandymus netruko pastebėti mūsų kai-

rieji rašytojai trečiafrontininkai. Kaip rašė savo laiške Salomė-

jai Nėriai vienas aktyviausių jų atstovų Valys Drazdauskas, jis

buvo sumanęs dar valdžiai neuždarius „Trečio fronto“ jau 1931

m. spalio pabaigoje išleisti kitą panašios pakraipos literatūri-

nį žurnalą, pavadintą „Tribūna“, jame žadėjo bendradarbiauti

Vincas Krėvė, Petras Cvirka, Petras Juodelis, Juozas Banaitis,

Teofi lis Tilvytis. J. Jurginis, dar kalėjime būdamas, pažadėjo

straipsnį apie Kazio Borutos kūrybą. Pats iniciatorius planavo

pateikti rašinį „Franko Kruko pasikalbėjimas su Liudu Vasa-

riu“, jis tikėjosi gauti eilėraščių ir iš S. Nėries. Buvo nusiteikęs

labai optimistiškai: „Šį kartą aš manau, kad pasiseks nugalėti

visas kliūtis“.31 Tačiau apsiriko: žurnalas taip ir nepasirodė.

Prie kitų kalinių komunistų J. Jurginis ne visai pritapo, nes

skyrėsi ir išsilavinimas, ir interesai: juk domėjosi ne tiek po-

litika, ekonomika, kiek kultūriniu gyvenimu, menu, grožine

literatūra. Ne visai sutapo ir pasaulėžiūra: kaip pats prisipa-

žino savo išsamioje autobiografi joje, pasiųstoje Kominternui į

Maskvą iš Stokholmo 1939 m. sausį, „vadovaujantys draugai

kalėjime mane dažnai vertino kaip inteligentą, liberalą“32, o ko-

munistui tai jokiu būdu ne komplimentas, greičiau atvirkščiai.

48

Tačiau nelegalioje kalinių veikloje dalyvavo: Šiaulių kalėjime

kartu su A. Guzevičiumi, Aleksu Maginsku, Povilu Rotomskiu,

Jonu Kasperaičiu, Antanu Sniečkumi leido rankraštinį žurnalą

„Kolektyvistas“. Kartu kalėjęs Jonas Kličius teigia, kad šis leidi-

nys ir atsirado 1931 m. J. Jurginio iniciatyva. Be to, konsultavo

kameros draugus literatūros klausimais, užrašinėjo jų pasako-

jimus, juos vėliau paskelbė JAV spaudoje, „Kultūros“ žurnale.

1932 m. pavasarį, minint Juliaus Janonio mirties 15-sias me-

tines, iš kameros į kamerą keliavo jo dailia rašysena surašyta

poeto kūrybos apžvalga – storokas, 60 puslapių sąsiuvinys.33

Taip prabėgo keturi ilgi nelaisvės metai. Šį savo biografi -

jos tarpsnį kiek vėliau, jau antrą kartą iškeliaudamas į Švediją

J.Jurginis įvertino taip: „Gyventi mokiausi tokioje mokykloje,

kurioje iš žmogaus stengiamasi bevertį daiktą padaryti. Ir kas iš

tos mokyklos išeina nepalaužtas, tas gali būti laimingas“.34 Ma-

tyt, tada jis pasijuto laimingas ne vien todėl, kad atgavo laisvę:

Panevėžio mokytojų

seminarijos 1927 m.

absolventai – kalėjimo

bičiuliai. Iš kairės:

Adomas Čiplys ir

Povilas Rotomskis,

su kuriais bičiulystė

nenutruko iki jų

gyvenimo pabaigos.

49

išlaikytas sunkus egzaminas užgrūdino, suteikė pasitikėjimo

savo jėgomis ir tuo padėjo jam įveikti kitus, vėlesnius ir dar

sunkesnius išbandymus.

Š a l t i n i a i

1 Jurginis J. Susitikimas tėvų namuose, V., 1999, p. 3.2 Jurginis J. Tėvynės pažinimas, K., 1989, p. 36.3 LCVA, f.391, ap.2, b.38.4 Ulčinas A. Anykščių vidurinės mokyklos istorijos bruožai (1920-1940),

knygoje Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose, V., 1992, p. 198;

Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1994, p. 313-336.5 Jurginis J. Kultūringumas, išsilavinimas, mokslo populiarinimas, Tarybi-

nis mokytojas 1966-10-15.6 LYA LKP DS, f. 77, ap.28, b. 4433.7 LCVA, f. 391, ap. 2, b.40, ap. 7, b.4350, 5599.8 T. p., b. 38, 39, 40.9 LCVA, f. 391, ap. 2, b.1709.10 Ten pat.11 LCVA, f. 1692, ap. 1, b.72.12 LCVA, f. 1692, ap.2, b.65.13 Šarmaitis R. Akademikas Juozas Jurginis, kn.: Jurginis J. Kelionių novelės,

V., 1988, p.413.14 MAB RS f.295, b.7.15 Kašauskienė B., Šiškienė A. Juozas Jurginis. Literatūros rodyklė, V., 1986,

p. 70,71.16 LLMA, f. 205, b.503.17 LCVA, f. 438,ap. 2, b.44.18 LCVA, f.1692, ap.2, b.65.19 Ten pat, f. 378, ap.2, b.1105220 LCVA, f.438, ap.2, b.44.21 LCVA, f.1692, ap.2, b.65.22 LYA LKP DS, f.17635, ap.1, b.1.23 MAB RS , f.295, b.7.24 Jurginis J. Skirtingi likimai, Komjaunimo tiesa, 1967-11-05.25 Šaltenis R. Tarp dangaus ir žemės, V., 1990, p. 137, 143.26 LCVA, f. 438, ap. 2, b.44.

50

27 LCVA, f. 631, ap. 7, b. 6637.28 LCVA, f.438, ap. 2, b.44.29 Juozas Jurginis: Vingiuotas kelias į mokslą (rankraštis).30 Kašauskienė B., p. 78-84.31 Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 4,

b.162.32 LYA LKP DS , f. 3377, ap.58, b. 765.33 Kličius J. Politkalinių literatūrinės veiklos epizodai. Pergalė, 1967, Nr.7.34 Lietuvos žinios, 1940-01-27.

51

Kaune, Stokholme, Niujorke

1919–1940 m. Lietuvoje už komunistinę veiklą buvo nu-

teista 2313 žmonių.1 Tam tikrą jų dalį kalėjimai įbaugindavo,

atgrasino nuo tokios veiklos – toks, matyt, ir buvo svarbiausias

to meto teisėsaugos sistemos tikslas. Tačiau policinės priemo-

nės komunizmo idėjoms įveikti buvo mažai efektyvios, kur kas

didesnę naudą, kaip rašė to meto spauda, būtų davę skurdo

mažinimas ir didesnis valstybės dėmesys kultūrai, kuo didžia-

vosi totalitarinės valstybės.2 Bet ano meto Lietuvos valdžia net

negalėjo to sau leisti ypač todėl, kad valstybė buvo ekonomiš-

kai silpna, gerokai atsilikusi nuo kaimynų. Taip mūsų visuo-

menė, ypač inteligentija, tarpukaryje sparčiai kairėjo,3 nepai-

sant to, kad valdžia smarkiai persekiojo kairiąsias jėgas, ypač

komunistus, laikė juos kalėjimuose ilgus metus. O jie išėję į

laisvę dažnai tęsdavo savo veiklą, taip darė ir J. Jurginis: atsi-

dūręs už grotų dar jaunas berniokas, galima sakyti paauglys

(tą liudija fotografi ja 1929 m. išduotoje įskaitų knygelėje), jis

1934 m. sausio 14 d. išėjo iš Šiaulių kalėjimo jau subrendęs vy-

ras, žymiai pasikeitęs, tačiau likęs ištikimas komunizmo idė-

joms. Nepaisant to, kad vėliau, jau pokaryje „pasišaipydavo iš

vadinamojo kalinių komunistų kolektyvo, kuris siekė palaikyti

griežtą konfratrų drausmę: vertė kalti marksizmo knygas, nu-

statinėjo, kurias ir kaip švęsti sovietines šventes, skelbė bado

streikus“.4

Todėl ir toliau dirbo tų idėjų labui: įsitraukė į propagandinę,

organizacinę veiklą tarp studentų, inteligentų, rašė komunistų,

kairiųjų spaudai, nors galimybės tam jau buvo sumažėję: atėjus

į valdžią Vokietijoje Hitleriui, „Balsas“ buvo tuojau pat nutil-

dytas, liko „Laisvė“ (JAV), taip pat „Kultūra“, prasidėjo bendra-

52

Kalėjusio

Panevėžyje,

Kauno IX forte ir

išėjusio iš Šiaulių

sunkiųjų darbų

kalėjimo pasiųsta

fotografi ja

namiškiams

1934 m.

darbiavimas svarbiausiame opoziciniame laikraštyje „Lietuvos

žinios“, kurį leido valstiečiai-liaudininkai. LKP(b) sekretoriatui

pavedus, J. Jurginis išvertė V. Lenino knygą „Trys marksizmo

šaltiniai ir trys jo sudėtinės dalys“, ištraukų iš jo ir J. Stalino

raštų.

Savo ruožtu ir policija nesitikėjo, kad ilgoki nelaisvės me-

tai privertė jaunuolį prisipažinti klydus, išsižadėti ankstesnių

siekių. Todėl tą pačią sausio 14 d. Šiaulių policininkai įspėjo

savo kolegas Kaune, kad toks tai pilietis atlikęs bausmę „išvyko

į Kauną ir sakė ten apsigyvensiąs ir studijuosiąs universitete”5

– nežiopsokite! Tačiau kurį laiką J. Jurginio byloje jokių nusi-

kalstamos veiklos pėdsakų nėra.

Taip atsitiko iš dalies todėl, kad jis 1934 m. vasarą dingo

53

iš Kauno, uždarbiavo melioracijoje, dirbo vyresniuoju darbi-

ninku, pakviestas gero draugo, studento-teisininko, turinčio ir

kultūrtechniko specialybę, Antano Kvedaro, kuris vykdė žemės

nusausinimo darbus Šėtos, Kėdainių apylinkėse: pritardamas

kolegos politinėms pažiūroms, stengėsi padėti jam užsidirbti

pinigų žiemai, studijoms.6 Tai buvo labai naudinga neseniai iš

kalėjimo išėjusiam jaunuoliui – neblogas uždarbis, tyras oras,

geras maistas ir įdomu, nes buvo progų pabendrauti su kaimo

žmonėmis, ypač su nusigyvenusiais bajorais-dvarininkais. Vie-

nam iš jų jaunas studentas taip patiko, kad šis panoro apves-

dinti jį su augintine, kuriai žadėjo užrašyti savo dvarą – mat

laikė Juozą užsimaskavusiu kilmingu lenku. O juk jis, kaip jau

žinome, iš tiesų turėjo mėlyno kraujo, nors novelėje, kur tas ne-

įvykusias piršlybas aprašė, to ir neprisipažino...7 Melioracijoje

J. Jurginis uždarbiavo ir 1936 m. vasarą, grįžęs iš kariuomenės.

1934 m. rudenį jis pabandė atnaujinti studijas VDU Techni-

kos fakultete, bet nieko iš to neišėjo: teko atlikti privalomą karo

tarnybą – keletą metų pavėlavus. Kaip būsimą elektrotechnikos

specialistą kariuomenės vadovybė pasiuntė jį į ryšių bataliono

puskarininkių mokyklą. Nors tos elektrotechnikos J. Jurginis

universitete faktiškai nebuvo nė paragavęs, mokyklą sugebėjo

baigti pirmuoju, gavo už tai puikią dovaną – elegantišką švei-

carišką kišeninį laikrodį, tokia buvo įprastinė praktika to meto

mūsų kariuomenėje. Po to net buvo paskirtas tos mokyklos

praktikos darbų dėstytoju, jo atmintyje išliko, kaip pamokoje

apsilankė neseniai, 1935 m. rugsėjį, Atlantą perskridęs JAV lie-

tuvis leitenantas Feliksas Vaitkus, kuris tuoj užsidėjo ausines:

dėstytojas radijo ryšiu Morzės abėcėle pasveikino jį, įveikusį

okeaną ir aplankiusį mūsų kareivėlius. Lakūnas liko labai pa-

tenkintas.8 Karinę tarnybą eidamas J. Jurginis parašė „Kario“

žurnalui bent tris straipsnius apie radijo ryšius, kas tuo metu

buvo didelė technikos naujovė.

54

Į universitetą pavyko grįžti baigus tarnybą 1936 m. rugsėjį:

dabar jis sąžiningai laikė egzaminus, rinko įskaitas iš profeso-

rių. Lygiagrečiai, žinoma, aktyviai reiškėsi studentijos visuo-

meniniame gyvenime, ypač istorijos mėgėjų draugijoje „Scien-

tia“, kuriai per Michaliną Meškauskienę ir Vladą Niunką vado-

vavo LKP(b) CK, kuri pratęsė anksčiau buvusių, bet uždarytų

marksistinių studentų organizacijų „Auroros“, „Stedros“, taip

pat „Kultūros“ būrelio veiklą. Steigiamasis susirinkimas įvyko

1937 m. vasario 28 d., jame J. Jurginis skaitė paskaitą „Bau-

džiava Lietuvoje“, po to dar kartą balandžio 18 d. tema „Mate-

rialistinis metodas istorijoje“, aktyviai dalyvaudavo diskusijo-

se, neretai kritikuodamas pranešėjus. Bet pradžioje į draugiją

Baigęs Lietuvos kariuomenės puskarininkių mokyklą 1935 m. tarnavo ryšių

bataliono kuopoje. Juozas Jurginis antroje eilėje trečias iš kairės.

55

formaliai neįsirašė, kadangi buvo sėdėjęs kalėjime – kad ma-

žiau kiltų įtarimų policijai.

Draugijos pirmininku buvo išrinktas stud. Danielius Če-

prackas, karaimas iš Panevėžio, senas Juozo pažįstamas, o jos

globėju tapo prof. Vincas Krėvė, jos renginiuose lankydavosi

profesoriai Petras Leonas, Antanas Purėnas, docentas Steponas

Kairys – nemaža to meto profesūros dalis simpatizavo kairiųjų

idėjoms. Draugijoje narių nebuvo daug – 20-30, bet jos veikloje

aktyviai dalyvavo ir studentai varpininkai, liaudininkų pažiūrų

jaunimas, ir žydų studentų organizacijų nariai.9 Kai kurie jos

Antrą kartą Vytauto Didžiojo universiteto

Technikos fakulteto studentas. 1936 m.

56

renginiai būdavo gana populiarūs – juose atsilankydavo po

400-500 žmonių, todėl dabar istorikai vertina ją kaip vieną iš to

meto inteligentijos kairėjimo centrų.10

Tuo metu J. Jurginis palaikė artimus ryšius ir su kairiosios

pakraipos rašytojais, kurių gausėjo, jų veikla darėsi vis labiau

aktyvi ir radikali, o jų – Petro Cvirkos, Antano Venclovos, Jono

Šimkaus ir kitų – kūriniai turėjo didesnį pasisekimą, nei deši-

niosios, katalikiškos ideologijos autorių raštai.11 Kaip pranešė

VSD agentai 1934 metais, jis dalyvavo bent keliuose tokių lite-

ratų susirinkimuose – kartu su Salomėja Nėrimi, Petru Juode-

liu, Juozu Banaičiu ir kitais.12

Nepaisant atsargumo priemonių, draugijai „Scientia“ polici-

jos dėmesio išvengti nepavyko: ji tuoj ten įtaisė bent kelis savo

informatorius, kurie rašė plačias ataskaitas apie jos renginius

ir vis nepamiršdavo paminėti, kad juose dalyvavo, pranešimus

skaitė „kalėjime sėdėjęs Jurginis“.13 Policija ne tik sekė, bet ir

darė kratas aktyvesnių draugijos narių butuose, birželio 18 d.

iškrėtė ir Juozo kambarį. Nors nieko sau įdomaus nerado, su-

ėmė jį ir apkaltino, kad „Scientia“ atsirado jo iniciatyva, kad

joje skaitė komunistinio turinio paskaitas ir aplamai davė visas

direktyvas studentų komunistinei veiklai, prižiūrėjo jų veiki-

mą.14 Tikriausiai J. Jurginio vaidmuo šį kartą buvo perdėtas,

ir jokių tiesioginių įkalčių policija neturėjo, todėl bausmė jam

teko, palyginus, nedidelė: Kauno komendantas nubaudė 3 mė-

nesiais kalėjimo „už visuomenės kiršinimą“,15 administracine

tvarka, be teismo, o draugija veikė ir toliau iki pat 1940 metų.

Paskirtą bausmę atliko Pravieniškėse, kurios 1940 m. ir

vėliau liūdnai garsėjo kaip baisi koncentracijos stovykla. Bet

tada, 1937 metais tai buvo tik Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo

fi lialas – darbo stovykla, kurioje laikė neilgam laikui nubaus-

tus kalinius, kartu ir politinius, ir kriminalinius, šių buvo dau-

guma. Visi jie gyveno ūkininko kluone, paverstame baraku, ir

57

Kauno miesto ir apskrities komendanto pranešimas

VDU rektoriui. 1937 m.

58

dirbo durpyne, kurį vadino gyvatynu – apylinkė buvo pelkėta.

Darbas buvo sunkus, ir aplinka neinteligentiška, bet J. Jurginis

jau turėjo pakankamą kalinio patyrimą, buvo užsigrūdinęs, be

to, čia gavo kai kokių lengvatų, nes jį lankė aukšto valdininko

dukra Olga Budrytė. Ji ir pranešė kaliniui, kad jo likimu susi-

rūpino universiteto rektoratas, kad Krašto apsaugos ministras

generolas Stasys Dirmantas, kurio rankose buvo jo likimas, ir

kuris buvo VDU profesorius, sutiktų bausmę panaikinti ar su-

mažinti, jei J. Jurginis pats to paprašytų.16

Toks veiksmas galėjo būti naudingas, nes anksčiau išėjus į

laisvę veltui nenueitų ištisi metai – rugsėjį vėl būtų galima tęs-

ti studijas. Bet ar komunistui galima prašyti malonės valdžią,

klasinį priešą? Tuo klausimu Juozas nutarė pasitarti su čia pat

kalinčiu Motiejumi Šumausku, senu bendražygiu dar iš Pane-

vėžio laikų, su kuriuo čia lageryje ne kartą politikavo, dalinosi

savo abejonėmis dėl Maskvos politikos, ypač nerimu dėl ten

šaudomų apšauktų liaudies priešais pilietinio karo vadų, tarp

kurių buvo ir mūsų tautiečiai Jeronimas Uborevičius ir Vytau-

tas Putna.

M. Šumauskas buvo kategoriškas: Maskvos veiksmų teisin-

gumu komunistui abejoti nevalia, o „prašymas sumažinti baus-

mę yra maldavimas, galvos nulenkimas prieš fašistinę valdžią“,

partija „tokius narius šalina iš savo eilių kaip demoralizato-

rius“.17 Ne jis vienas taip galvojo: Lietuvos kompartija, kaip ir

kitos, buvo sektantiška organizacija, uždara ir nepakanti bet

kokiai nuomonių įvairovei, tą diktavo ne tik Maskva, Komin-

ternas, bet ir specifi nė tos partijos padėtis Lietuvoje, objekty-

vios sąlygos – jai teko veikti pogrindyje.

Tačiau ne veltui J. Jurginis buvo pravardžiuojamas inteligen-

tišku liberalu: jis vyresniojo partijos draugo patarimo nepa-

klausė, paprašė generolą paleisti jį anksčiau ir išėjo į laisvę, bet

tuo įsigijo galingą, kerštingą priešą visam gyvenimui. Ir stu-

59

Juozo Jurginio

pareiškimas

Rektoriui

apie išvykimą

studijuoti į užsienį.

1937m.

dijų nepratęsė: Juozas Bulavas, būsimasis Vilniaus universiteto

rektorius 1956-1958 m., o tuo metu vienas iš LKP(b) vado-

vų, pasiūlė jam keliauti į Švediją – dirbti ten partijos ryšininku

tarp jos vadovybės Kaune ir Kominterno vykdomojo komiteto

Maskvoje, Zigmo Angariečio, J. Bulavo pasiūlymą palaikė ir A.

Sniečkus. Tai buvo labai svarbi užduotis, nes pastovaus ryšio

su Centru LKP(b) neturėjo jau ilgą laiką, ir J. Jurginis sutiko

Taip įvyko dar vienas staigus posūkis jo gyvenimo kelyje.

Visų pirma, teko atsižadėti techniškųjų mokslų studijų, kurių,

60

atrodo, nebuvo labai gaila, nors jos neblogai sekėsi ir patiko:

mat Juozą vis labiau traukė žurnalistika, grožinė literatūra, be

to, iš šios veiklos buvo galima užsidirbti pragyvenimui. Dides-

nis nuostolis buvo tas, kad Kaune teko palikti mylimą mergaitę,

jau minėtą Olgą Budrytę, protingą, išsilavinusią. Bet partijos

užduotį vykdyti reikėjo, ir tikriausiai, norėjosi pamatyti Vakarų

pasaulį, pagyventi ten. Vis dėlto svarbiausia priežastis, padėjusi

apsispręsti, buvo ta, kad ir išleistas iš kalėjimo, bet nenorintis

atsisakyti įprastos politinės veiklos J. Jurginis, kaip pats rašė

pokaryje, nesijautė esąs saugus: „Nors man, kaip buvusiam po-

litiniam kaliniui, palankumo iš rektorato ir dekano pusės užte-

ko, bet jeigu aš nesiliausiu dalyvavęs antifašistiniame judėjime,

visagalė saugumo policija, kuria drauge su karo stoviu rėmėsi

fašistinė vyriausybė, gali bet kuriuo atveju mano studijas su-

trukdyti ne tik trijų mėnesių areštu, bet ištrėmimu iš Kauno

arba uždarymu neribotam laikui į koncentracijos stovyklą“.18

O to jam visai nesinorėjo, nes „kalėjime įkyrėjo priverstinis

sėslumas“19 – juk buvo judrus žmogus, nenuorama.

Tiesa, egzistuoja dar viena versija: tada J. Jurginiui teko

skubiai palikti Lietuvą todėl, kad jam grėsė ilgas įkalinimas už

tikrą ar tariamą pagalbą draugams studentams, 1929 m. pa-

vasarį surengusiems pasikėsinimą prieš premjerą Augustiną

Voldemarą. Iš tiesų dėl to nukentėjo daugelis studentų, jau-

nuolių, dažniausia visai nekaltų, tarp jų ir Juozo bendramokslis

ukmergiškis Viktoras Bergas.20 Tačiau sunku patikėti, kad toks

pavojus tada buvo ir jam: jau 1937 m. rugpjūčio 27 d. saugumo

agentas „Rimaitis“ pranešė, kad J. Jurginis rengiasi vykti į Bel-

giją techniškųjų mokslų studijuoti, nes atsirado žmogus, kuris

duos stipendiją21 – taigi, apie būsimą kelionę policija žinojo,

bet jos nesutrukdė.

Pasiruošimo kelionei rūpesčių, aišku, buvo daug, bet su gerų

draugų pagalba visus juos pavyko įveikti. Tada Michalinos ir

61

Eugenijaus Meškauskų bute įvyko kuklios, bet smagios išleis-

tuvės. J. Jurginis porino „įvairiais juokais pagrąžintas istorijas

apie savo vaikystę, tai gimnazistišką veiklą, tai ką nors iš kalė-

jimo ar Pravieniškių stovyklos gyvenimo. Jam viskas išeidavo

gražiai, grakščiai... Panelė Olga irgi buvo gerai nusiteikusi, nors

laikėsi kiek santūriau“.22 Rugsėjo 25 dieną jis įsėdo į traukinį

Ryga-Berlynas. Švedijoje, Stokholme, turėjo dirbti ofi cialiai

kaip „Lietuvos žinių“ korespondentas, bet konspiracijos sume-

timais keliavo per Paryžių, iš ten per Amsterdamą jūra lapkritį

pasiekė galutinį tikslą. Kelionė nė karto Europos didmiesčiuo-

se nebuvusiam studentui buvo labai įdomi: Berlyno įžymybės,

Tarptautinė paroda Paryžiuje, revoliucinės praeities paminklai

ten ir t.t. Bet malonumai greitai baigėsi, reikėjo imtis darbo.

Ryšius su Kaunu užmegzti pavyko palyginus nesunkiai – su

vietos komunistų pagalba. Švedų prekybinio laivyno jūrininkai

buvo pasirengę nugabenti bet kokią siuntą į Klaipėdą gydy-

tojai Olgai Devenytei,23 o iš ten jos keliavo į Kauną. Kur kas

sunkiau sekėsi susirišti su Maskva, labiausiai todėl, kad Tarybų

Sąjungoje J.Stalino užsukta mėsmalė jau buvo sunaikinusi dalį

Kominterno vadovybės ir sukosi toliau, visi ten buvo įbauginti

ir įtarūs. Nedaug padėjo ir tai, kad ryšius su LKP(b) atstovybe

Kominterne buvo numatyta palaikyti per Zigmo Angariečio

padėjėją Romą Šarmaitį, seną Juozo draugą dar iš Ukmergės

gimnazijos laikų. Bet po kelių bandymų jis pagaliau atsiliepė,

ir ryšių linija Maskva-Stokholmas-Kaunas šiaip taip pradėjo

veikti. Iš Maskvos ėjo Centro direktyvos, kiti partiniai doku-

mentai, teoriniai komunistų žurnalai, tarp jų ir lietuviškas

„Priekalas“, ten leidžiamas, laikraščiai, iškarpos iš laikraščių,

knygos, iš Kauno – pranešimai apie politinę padėtį Lietuvoje

kaip ją matė LKP(b), ataskaitos, medžiaga spaudai. J. Jurginis

palaikė ryšį laiškais ir su Z. Angariečiu, bet dažniau su R. Šar-

maičiu – ir partiniais, ir asmeniškais reikalais.

62

Stokholme jis įstojo į Aukštosios mokyklos Humanitarinį fa-

kultetą, bet studijoms laiko neliko: daugiausia jo teko spaudos

darbui, kuris 1938-1940 m. buvo ypač intensyvus: bibliografai

suskaičiavo, kad J. Jurginis tada paskelbė net 267 publikacijas.24

Tai buvo nepaprastai sunkus darbas dar ir todėl, kad rašyti teko

į labai skirtingo pobūdžio, skirtingos politinės pakraipos leidi-

nius. JAV darbininkų laikraščiui „Laisvė“, artimam komunis-

tams dienraščiui buvo galima papasakoti apie savo įspūdžius,

patirtus kalėjimuose, o rašant „Lietuvos žinioms“, kurias leido

liaudininkai karinės cenzūros sąlygomis, tekdavo daug ką slėp-

ti tarp eilučių. Pavyzdžiui, pasakoti apie demokratiją Švedijoje

ar JAV25 reiškė tuo pačiu ir priminti skaitytojui, kad Lietuvoje

tos demokratijos labai trūksta. Bet ateis laikas, kai už simpatijas

Vakarų demokratijai, skelbtas opozicijos leidinyje, J. Jurginiui

teks skaudžiai nukentėti...

Rašyti labai daug teko todėl, kad reikėjo pelnyti dienraščio

redakcijos, jo skaitytojų pasitikėjimą – ir tas pavyko. Ir dar to-

dėl, kad netrukus, 1939 m. rugsėjį, prasidėjo Antrasis pasau-

linis karas, po to TSRS užpuolė Suomiją – buvo daug svarbių

įvykių, apie kuriuos reikėjo operatyviai, dažnai telefonu infor-

muoti „Lietuvos žinių“ redakciją. Pagaliau, J. Jurginiui rūpėjo ir

kultūros, meno klausimai – apie tai jis rašė žurnalams „Kultūra“,

„Dienovidis“, „Šviesa“ (JAV), ir, žinoma, daug rašė apie švedų

gyvenimą, papročius, laisvalaikį, jų patyrimą ūkio srityje.

Spaudos leidinių ratas, kuriuose jis bendradarbiavo gyven-

damas Švedijoje, po to JAV gerokai išsiplėtė, prisidėjo ne tik

„Dienovidis“, bet ir žurnalai „Mūsų jaunimas“, „Mokslo die-

nos“, „Moksleivių varpelis“, skirti jaunimui, kooperatininkų

leidinys „Talka“, „Mokslas ir gyvenimas“ ir kiti, tai vis kairiosios

pakraipos spauda. Todėl J. Jurginis galėjo siųsti jai antifašisti-

nės tematikos straipsnius ir korespondencijas, tuo metu labai

aktualias, nes A. Hitlerio, B. Musolinio propaganda brovėsi į

63

visas Europos šalis, taip pat ir į Švediją.

Skaitydavo iš Maskvos gaunamą ten 1931-1938 m. LKP(b)

leistą literatūros, politikos, visuomenės mokslų žurnalą „Prie-

kalas“ ir bandė siųsti jam savo rašinių apie literatūrą, teatrą,

inteligentus Lietuvoje, nors šį žurnalą vertino prastai – primi-

tyvios, nuobodžios publikacijos.26 Gal tikėjosi padaryti jį įdo-

mesnį, bet jo kūrybos „Priekalas“ taip nė karto ir nepaskelbė,

jie netiko kraštutinėms stalinistinėms, sektantiškoms jo re-

daktorių (ypač Z. Angariečio) nuostatoms.

Ir dar Lietuvoje, „Įžymiųjų žmonių biografi jų“ serijoje, 1939

m. pasirodė jo jau užsienyje parašyta biografi nė apysaka „Nan-

senas“ – apie garsųjį norvegų keliautoją ir visuomenės veikėją.

Taigi J. Jurginio darbštumas, produktyvumas tuo metu kelia

Biografi nės apysakos „Nansenas“ ir V.Figner „Kai gyvenimo laikrodis

sustoja“ vertimo 1939 m. leidiniai. Fotografi ja iš Juozo Jurginio 100-mečio

parodos ekspozicijos MA Vrublevskių bibliotekoje 2009 m.

64

nuostabą ir pavydą – nors jis čia atvyko turėdamas jau nemažą

žurnalistinio darbo patyrimą, atsidūręs anapus Baltijos jis tapo

tikras, gerai žinomas Lietuvoje spaudos bendradarbis, ne tik

korespondencijų, bet ir įdomių straipsnių autorius, išmoko ra-

šyti sparčiai – be jokių juodraščių.

Tik dirbti teko daug, o pinigų visą laiką trūko, nes Maskva

šelpė menkai ir nereguliariai: R. Šarmaitis 1938 08 15 skun-

dėsi Moskvinui, vienam iš Kominterno Vykdomojo komiteto

funkcionierių: Žakas (J. Jurginio slapyvardis – J.R.) „vėl liko be

pinigų“,27 „Lietuvos žinių“ ir „Laisvės“ honorarai taip pat buvo

kuklūs. Tiesa, per LKP(b) CK ryšininką ėjo lėšos – JAV gy-

venančių tautiečių parama Lietuvos kompartijai, bet jų savo

reikalams jis nenaudojo. Ir partinių ryšių kanalas veikė pras-

tai, tam buvo labai rimtos priežastys: 1938 m. kovą už grotų

saviškių nelaisvėje atsidūrė pats Z. Angarietis, ten jis 1940 m.

pavasarį ir žuvo. Apie tą areštą J. Jurginis per CK kurjerį Alek-

sandrą Slaviną skubiai informavo Kauną, A. Sniečkų28 ir tuo

galbūt išgelbėjo jam gyvybę. Mat nors ir ne kartą kviečiamas

į Maskvą LKP(b) šefas, jausdamas, kad jam gresia Z. Angarie-

čio likimas, ten neskubėjo, kol pateko į Kauno sunkiųjų darbų

kalėjimą. Sklandė šnekos, kad tą jis padarė sąmoningai, nes šis

kalėjimas, žinoma, buvo kur kas mažiau pavojingas už mas-

kviškį...

1938 m. rudenį kalėjime Maskvoje atsidūrė ir R. Šarmaitis.

Tais įtarinėjimų, skundimų ir masinio teroro laikais Maskva

nepasitikėjo daugeliu užsienio kompartijų, vadino jas šnipų

lizdais, ir LKP(b) buvo tuo kaltinama. Teko ir J. Jurginiui – Ža-

kui aiškintis Kominterno vadovybei – pateikti labai detalų savo

gyvenimo ir veiklos aprašymą.29 Po to vienas iš tos vadovybės

narių Klementas Gotvaldas dar pasiūlė jam tęsti darbą,30 bet

tai buvo nerealu, nes ryšiai sunyko ne tik iš Maskvos, bet ir

iš Kauno pusės, kai beveik visa LKP(b) vadovybė čia pateko į

65

kalėjimą. Todėl buvo nuspręsta pasiųsti J. Jurginį į JAV – rinkti

lėšų partijos reikalams.

Taip 1939 m. gegužę jis atsirado Niujorke, po to daug va-

žinėjo po JAV lietuvių kolonijas, dalyvavo įvairiuose išeivijos

renginiuose, sakė kalbas, rašė korespondencijas ir straipsnius

apie JAV įdomybes: dangoraižius, Čikagos skerdyklas, Edisono

muziejų, Metropoliteno operą, Baltuosius rūmus, dar vieną Pa-

saulinę parodą. Aplankęs H. Fordo fabriką Dirborne ten sutiko

savo dėdę Joną Doft ertą, aukštos kvalifi kacijos darbininką, gi-

minių JAV surado ir daugiau. Rašė apie Amerikos demokratiją,

mokyklas, įvykius Antrojo pasaulinio karo frontuose ir t.t. JAV

vietos lietuvių paprašytas parašė knygelę „Labas rytas“ – lie-

tuvių kalbos vadovėlį išeivijai. Į JAV atvyko jau mokėdamas

„Lietuvos žinių“ korespondento Švedijoje Juozo Jurginio

keleivio laivu į Niujorką dokumentas.

66

rusų, vokiečių, švedų kalbas, čia išmoko dar ir angliškai.

1940 m. sausį per grėsmingą, pilną minų ir povandeninių

laivų Atlantą, per Švediją pasiekė Kauną, atidavė surinktas

lėšas kam priklauso ir vėl iškeliavo į Stokholmą – be partijos

palaiminimo, gavęs „Lietuvos žinių“ redakcijos pasiūlymą. Šį

kartą vos per pusmetį šiame dienraštyje jis išspausdino net 108

tarptautinių įvykių apžvalgas. Gal jų būtų buvę dar daugiau,

bet sutrukdė vokiečių pasiuntinys Kaune Erichas Cechlinas:

jis pareiškė mūsų Užsienio reikalų ministerijai pretenzijas dėl

1937 m. parašytas ir išleistas lietuvių kalbos vadovėlis „ Labas rytas“

Amerikos jaunimui. Fotografuota stende, padarytame MA

Vrublevskių bibliotekoje Juozo Jurginio 100-mečio minėjimo proga.

67

J.Jurginio reportažų apie karą Norvegijoje: girdi, jie nedraugiški

Reichui ir neutralioje Lietuvoje negali būti skelbiami...31 Darbas

pamiltoje Švedijoje šį kartą užtruko trumpiau – liepos mėnesį

galutinai grįžo į Lietuvą, jau čia atsiradus Liaudies vyriausybei,

kuri paskyrė jį, pasaulio mačiusį, Užsienio reikalų ministerijos

Politinio departamento direktoriumi. Bet šias pareigas teko eiti

neilgai, nepilną mėnesį – po Lietuvos aneksijos Užsienio reika-

lų ministerijos pas mus nebeliko. Tada J. Jurginis perėjo dirbti

į Meno reikalų valdybą, kur ir sulaukė karo pradžios.

Š a l t i n i a i

1 LYA LKP DS, f .3377, ap. 58, b. 656, 658.2 Tamošaitis M. Didysis apakimas, V., 2010, p. 34, 35.3 Ten pat, p. 40, 41.4 Merkys V. Atminties prošvaistės, V., 2009, p. 191.5 LCVA, f. 438, ap. 2, b. 44.6 Juozas Jurginis: Vingiuotas kelias į mokslą (rankraštis).7 Jurginis J. Kelionių novelės, V., 1988, p. 17.8 Jurginis J. Susitikimas tėvų namuose, V., 1999, p. 56.9 LYA LKP DS, f. 3377, ap. 53, b.258.10 Tamošaitis M., p. 101.11 Ten pat, p. 128.12 LCVA, f. 438, ap. 1, b.357, ap. 2, b.44.13 LCVA, f. 438, ap. 2, b.44.14 Ten pat.15 LCVA, f. 491, ap.1, b. 6444.16 Jurginis J. Kelionių novelės, p. 40.17 Šumauskas M. Kovų verpetuose, V., 1973, p. 409.18 Juozas Jurginis: Vingiuotas kelias...19 Literatūra ir menas, 1969-02-01.20 LCVA, f. 438, ap.1, b. 142.21 LCVA, f. 438, ap.2, b. 44.22 Meškauskienė M. Tolimi artimi metai, V., 1979, p. 102.23 LYA LKP DS, f.3377, ap.46, b.175.

68

24 Kašauskienė B., Šiškienė A. Juozas Jurginis. Literatūros rodyklė. V, 1986,

p. 87-127.25 Jurginis J. Švedijos karalių demokratiškumas, Lietuvos žinios, 1939-04-

14, Po švediškų rinkimų, L. žinios, 1938-09-22; Rinkimai, kokių Europa

neturi: Amerika balsuoja, L. žinios, 1939-01-20.26 LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 298.27 LYA LKP DS, f.77, ap. 21, b. 8.28 Jurginis J. Kelionių novelės, p. 405; Славин А. Гибель Помпеи, Тель-

Авив, 1997, с. 88.29 LYA LKP DS, f.77, ap. 28, b. 4433.30 Ten pat.31 Šarmaitis R. Akademikas Juozas Jurginis, kn. Jurginis J. Kelionių novelės,

p. 422.

69

Didelių pavojų laikas

Kad karas artėja, tada, 1941-jų vasarą, Lietuvoje tikėjo ir kal-

bėjo daug kas, buvo nemaža ir jo laukiančių, bet vis viena karo

pradžia beveik visiems buvo netikėta, ir J. Jurginiui taip pat.

Birželio 23 dieną, pirmadienį, jis kaip paprastai atėjo į darbą

Vilniuje jau po vokiečių aviacijos antpuolio, bet tuoj suprato,

kad jam reikia pasišalinti iš miesto nedelsiant. Dviese, kartu su

poetu Antanu Rūku, dainos „Mes su Stalinu į saulę“, laimėju-

sios konkurse I premiją, autoriumi pabandė trauktis Anykščių

link, bet sustabdyti juos pralenkusių vokiečių kareivių turėjo

grįžti atgal. Tai buvo protinga – mieste pasislėpti pirmosio-

mis karo suirutės savaitėmis, kai ir be jokios priežasties galėjai

atsidurti kalėjime arba net gauti kulką į kaktą, buvo lengviau.

Po kelių mėnesių slapstymosi pavyko gauti darbo „Lietūkio“

Vilniaus skyriuje, padėjo ne tik vokiečių, bet ir švedų kalbos

žinios: galėjo klausytis Stokholmo radijo pranešimų ir atpasa-

koti juos įstaigos šefui. Karo metų sąlygomis tai buvo visai ne-

bloga tarnyba, nes tada visko trūko, o „Lietūkyje“ buvo galima

gauti net labai defi citinių prekių. Mat jo apsukrūs tarnautojai

palaikė dalykiškus, abiems pusėms naudingus ryšius su greta

įsikūrusia Vermachto įstaiga, aprūpinusia karines dalis įvairio-

mis geležies prekėmis - vinimis, uknoliais, skarda, dalį jų per-

leisdavo „Lietūkiui“ – už patarnavimus, už maisto produktus,

buvo ir kitų ryšių kanalų, per kuriuos buvo galima gauti net

sunkvežimių, žemės ūkio mašinų. Žinoma, tai buvo nelegalus

verslas, spekuliacija, tik mūsų laikų žmogui sunkiai supranta-

ma: ji vyko daugiausia ne asmeninio pasipelnymo tikslais. Tie

tariami spekuliantai tokiu būdu uždirbtus pinigus atiduodavo

į specialų fondą valdžios persekiojamiems, besislapstantiems

70

žmonėms, pogrindžio kovotojams šelpti, ypač tuo pasižymėjo

Jonas Kirvelis, seno socialdemokrato Antano Žvirono giminai-

tis, „Lietūkio“ instruktorius.

O šis fondas atsirado todėl, kad Vilniaus inteligentai, tarp

jų ir J. Jurginis su savo geru draugu Andriumi Bulota, pasikė-

sinimo prieš A.Voldemarą 1929 m. ir pilietinio karo Ispanijoje

dalyviu, ieškojo būdų, kaip prisidėti prie kovos su vokiškaisiais

okupantais. Taip susibūrė bendraminčiai universiteto profe-

soriai Juozas Baldžius, Kazimieras Bieliukas, A.Žvironas, dai-

lininkai Juozas Mikėnas, Mečys Bulaka, rašytojas žurnalistas

Vincas Žilėnas, taip pat dirbęs „Lietūkyje“, J. Jurginis, A. Bulota

ir kiti. Visų pirma jie ėmėsi propagandos – aiškinti žmonėms,

Juozo Jurginio bičiulis Andrius Bulota, su kuriuo bičiulystė

tęsėsi ilgus metus. 1967 m.

71

kad vokiečiai karą pralaimės, skatinti jų neapykantą nacių tal-

kininkams ir t.t. Kita veiklos kryptis buvo materialinė parama

kovotojams – ją A. Bulota perduodavo Juozui Vitui – Vilniaus

antifašistinio pogrindžio vadovui,1 be to, teikė partizanams rei-

kalingą informaciją.

Dar J. Jurginis su draugais padėdavo besislapstantiems, no-

rintiems patekti pas partizanus žmonėms gauti suklastotus do-

kumentus, pabėgti žydams iš geto ir t.t. Aišku, ne visada tas se-

kėsi. Taip nepavyko bandymas Vinco Krėvės prašymu išgelbėti

VDU profesoriaus Horsto Engerto žmoną, atsidūrusią gete, jis

buvo vedęs savo studentę žydaitę.2 Už tai pasitaikė proga su-

šelpti kaime, savo tėviškėje, tada gyvenusį Teofi lį Tilvytį (jam

reikėjo norago ir vinių), surengti smagų blynų balių alkaniems

studentams.3 Žinoma, tada J. Jurginis padėjo ir saviškiams, ne

tik materialiai. 1943 m. rudenį vokiečiai, norėdami padaryti

mūsų ūkininkus paklusniais, viešai šaudydavo juos už paskirtų

duoklių nevykdymą. Tada į Anykščių daboklę pakliuvo ir Ma-

tas Jurginis – už tai, kad laiku valdžiai nepristatė bulvių. Jo lau-

kė liūdnas likimas, bet jį pavyko išgelbėti su vietos „Lietūkio“

kooperatyvo vedėjo pagalba.4 Įdarbino Vilniuje savo brolį Joną,

kuriam Anykščiuose gyventi, išėjus iš kalėjimo, buvo nesaugu,

parūpino skardos klėties stogui tėvų sodyboje ir t.t.

Karo metais paprastai trūksta patikimos informacijos, todėl

sklinda visokie gandai. Buvo jų ir apie J. Jurginį: kad jo nėra

gyvo, kad kažkas matė jo lavoną pakeliui į Minską ir panašiai,

apie tai Liudas Gira parašė ir 16-osios lietuviškosios divizijos

laikraštyje.5 Šios netikros žinios nukeliavo ir už Atlanto, kur

1942 m. JAV, Kanados kairiųjų mūsų išeivių spaudoje pasirodė

bent keturi J.Jurginio nekrologai. Pavyzdžiui, „Šviesos“ žurnale

Jonas Šimkus iš TSRS pranešė, kad kažkas „savo akimis matė

Kauno gatvėje lavonus poeto Antano Rūko ir rašytojo Juozo

Jurginio.“ Nekrologą žurnalas užbaigė taip: „Kaip Jurginio ir

72

Rūko, taip ir tūkstančių kitų Lietuvos taurių sūnų, kritusių hi-

tlerizmo aukomis, pralietas kraujas nebus veltui. Atkeršijimo

valanda ateis!“6 Iš tiesų nedaug trūko, kad šios žinios pasitvir-

tintų, bet apie tai kiek toliau.

Tais pat metais buvo dar vienas įvykis, keistokas, bet turėjęs

J. Jurginiui labai skaudžias pasekmes pokaryje. Jo senas pažįs-

tamas Balys Dundulis, taip pat buvęs „Lietuvos žinių“ bendra-

darbis, pasiūlė jam išversti į lietuvių kalbą Igno Šeiniaus knygą

Balys Dundulis gautą recenziją savo ranka perrašė

( pateikiamas jo rankraštis ), pasirašė O. Breivės slapyvardžiu ir išspausdino

dienraštyje „Į laisvę“ 1942 m. Šios knygos vertimas iš anglų kalbos

Lietuvos skaitytojus pasiekė tik 1990 m.

73

„Raudonasis potvynis kyla“, išleistą Stokholme švedų kalba apie

1939-1940 m. įvykius Lietuvoje, parašytą iš patriotinių ir ryš-

kiai kritiškų pozicijų, turėjusią didelį pasisekimą ne tik Švedijo-

je, bet ir Danijoje, Suomijoje. J. Jurginis, perskaitęs knygą, versti

ją atsisakė, bet parašė gana plačią jos recenziją, su gausiomis

citatomis, santūrią, neutralią ir be parašo. Jis vertino knygą ne

vadinamuoju klasiniu požiūriu, kaip tiktų komunistui – iškeikti

autorių už neteisingą, antitarybišką įvykių aprašymą, bet anali-

zavo ją kaip mokslo žmogus: kodėl ji taip patiko švedams ir kuo

ji vertinga istorijai? Recenzento nuomone, Pabaltijo valstybių

žlugimas buvo didelė mįslė Vakarų skaitytojui, kurios atsakymą

švedai, suomiai, danai rado I. Šeiniaus knygoje: „Pabaltijo vals-

tybes užliejęs potvynis viską lygino su rusų žeme...“7

Kodėl J. Jurginis ėmėsi šio darbo, kodėl atsirado tokia recen-

zija, galima tik spėlioti. Gal ir todėl, kad jis nebuvo labai paten-

kintas tuo, kas tada pas mus įvyko, nors kartu su kitais inteligen-

tais ir pasveikino Liaudies Seimą 1940 m. liepos 22 dieną.8 Juk

savo nepasitenkinimą esama padėtimi, nenorą įjungti Lietuvą

į TSRS sudėtį tada reiškė net Mečys Gedvilas, M.Šumauskas,

o gal ir A.Sniečkus...9 Visa nelaimė, kad tos recenzijos dalis

pasirodė Kauno laikraštyje „Į laisvę“ 1942 m. gegužės 13 d.,

pasirašyta J. Jurginio draugams gerai žinomu O.Breivės slapy-

vardžiu. Taip B.Dundulis, matyt, norėjo paneigti žinias apie jo

žuvimą, padaryti gerą darbą,10 deja, išėjo priešingai...

1942 m. tame pačiame laikraštyje O.Breivės slapyvardžiu

pasirodė dar trys J. Jurginio publikacijos, mažos ir nepavo-

jingos, dvi iš jų – tai įspūdžiai, įdomiai aprašyti, iš kelionių po

Vakarinę Baltarusiją, kuri vokiečių laikais buvo prijungta prie

vadinamosios Lietuvos generalinės srities, joje savo veiklą vystė

lietuviškos komercinės organizacijos, tarp jų ir „Lietūkis“, kuris

gana sėkmingai aprūpindavo vietos gyventojus būtiniausiomis

prekėmis. Po šį dar šiek tiek lietuvišką kraštą J. Jurginiui teko

74

nemažai važinėti kaip J. Kirvelio vertėjui, tvarkant reikalus su

vietos okupacine valdžia, tuo pačiu tai buvo proga priminti

skaitytojams Ašmeną, jos gyventojus ir Smargonę nuo seno

garsėjusią savo riestainiukais ir meškų akademija.11

1943 m. rugpjūčio viduryje grįžęs iš darbo J. Jurginis rado

savo bute nekviestus svečius, kurie jį nugabeno tiesiai į gesta-

po rūsį. Pasirodo, neseniai suimto vienos pogrindžio grupės

vadovo, seno kairiųjų veikėjo Juozo Mozelio užrašų knygutėje

tardytojai rado jo darbo telefoną ir todėl apkaltino kartu veikus

prieš vokiečių valdžią. Suimtasis iš karto išsigynė ir sakė teisy-

bę – jokių slaptų reikalų su J. Mozeliu jis neturėjo, tik tarnybi-

nius per „Lietūkį“, bet vokiečiai tuo nepatikėjo, liepė pasėdėti

kameroje ir prisiminti, kaip jie sakė, užmirštus dalykus.

Su tokia biografi ja, kaip J. Jurginio, gyvam ištrūkti iš gesta-

po į laisvę vilčių buvo nedaug. Bet kažkodėl svarbiausių, pa-

vojingiausių tos biografi jos faktų – narystės LKP(b), buvimo

kalėjime 1929-1934 m. tardytojas nežinojo, be to, pasitaikė pa-

doresnis žmogus, ne „prūsas“, o švabas, kurį kalinys sužavėjo

savo sklandžia vokiečių kalba ir pasakojimais apie jo gimtinę

– Fridrichshafeną, o savo biografi ją išdėstė tokią, prie kurios

neprikibsi12 – juk turėjo nemažą kalėjimo patyrimą. Taip pra-

leidęs keletą savaičių už grotų, tikrai tarp gyvenimo ir mirties

J. Jurginis buvo paleistas ir tęsė darbą „Lietūkyje“.

Čia jo lankytojų, klientų ratas vis gausėjo – be prekybininkų

ateidavo teatralai, rašytojai, žurnalistai, universiteto profeso-

riai ir profesorienės. „Lietūkyje“ J. Jurginis ir žmoną susirado

– čia dirbusią studentę istorikę Stasę Leknickaitę, kilusią iš to

paties krašto, tik iš priešingos pusės nuo Anykščių, iš Elminin-

kų kaimo, esančio prie kelio į Svėdasus. Ji buvo kilusi iš gau-

sios šeimos – 11 vaikų, taip pat gyvenimo nelepinta, sunkiai į

mokslus einanti: jau Ukmergės gimnazijoje teko verstis priva-

čiomis pamokomis. Vedybos tikrai nebuvo ankstyvos, greičiau

75

vėlokos, nes jaunikiui buvo jau 35 metai. Bet taip atsitiko dėl

klajokliško jo gyvenimo būdo, dėl kalėjimuose praleistų metų.

1938 m. pavasarį rašytuose laiškuose R. Šarmaičiui į Maskvą

iš Stokholmo J. Jurginis gėdino savo seną gerą draugą, kad jis

augina vos vieną dukrą – girdi, dėl tokios menkos šeimos ne-

vertėjo nei vesti, siūlė pasekti pavyzdžiu jo tėvų, užauginusių

aštuonis vaikus. Bet pats buvo dar blogesnėje padėtyje: „Esu

vienas kaip pirštelis“.

Nors kandidačių į žmonas tokiam šauniam kavalieriui

– pokštininkui, pasakoriui niekada netrūko: buvo pradžios

mokyklos mokytoja, po to diplomuota ekonomistė, bet dau-

giausia žinių išliko apie jau minėtą Olgą Budrytę, garsaus 1923

m. Klaipėdos sukilėlių vado, po to Lietuvos generalinio kon-

sulo Niujorke dukrą: „Visi mano miesčioniški prieteliai man

tos garbės pavydėjo. Meilė buvo kaip Džeko Londono romane!

„Lietūkio“ darbuotoja

studentė

Stasė Leknickaitė

1942 m.

76

Net dabar prisimindamas vos neverkiu...“ Tačiau: „Nori po sos-

tines važinėti, europiečiu būti, turi meilę prarasti. Kai Alachas

viena ranka duoda, kita žiūrėk, ką nors atima. Toks dieviškas

įstatymas“.13 Tiesa, tada, jei tikėti tuo, ką J. Jurginis vėliau pa-

rašė savo neskelbtoje autobiografi nėje novelėje, ne veltui pava-

dintoje „Iliuzija“, jis gerokai pagražino, romantizavo padėtį: iš

tikro O. Budrytei jis buvo tik atsarginis jaunikis, ir jų romanas

perspektyvų vis dėlto neturėjo.14

Tik 1944 m. pagaliau atėjo metas ir J. Jurginiui sukurti šei-

mą. Artimesnė pažintis su būsimąja žmona prasidėjo nuo ben-

dro prof. Leono Karsavino paskaitų lankymo, štai ką apie tai

pasakoja S.Jurginienė: „Nors universitetas buvo uždarytas, bet

Studentai istorikai su profesoriumi Levu Karsavinu (centre) po nelegalių

paskaitų 1942 m. Stasė Leknickaitė pirmoje eilėje antra iš dešinės.

77

kai kurie profesoriai skaitė paskaitas toliau. Tam tikslui studen-

tai ieškojo vietos paskaitoms. Aš susitariau, kad istorikai būtų

po darbo įleisti į mokyklų inspekcijos patalpas Vingrių gatvėje.

Mūsų klausytojų liko nedaug – keliolika. Nuolatos visuotinės

istorijos paskaitas skaitė profesorius Levas Karsavinas – Pran-

cūzijos istoriją. Man tai buvo pačios įdomiausios paskaitos.

Profesorius pats ilgą laiką buvo gyvenęs Paryžiuje. Su dide-

liu entuziazmu dėstė valstybės raidos tarpsnius, pakilimus ir

nuosmukius, revoliucijos eigą ir baigtį, pastoviai papildydamas

savo prisiminimais apie Paryžių. Mano viršininkas, sužinojęs

apie mūsų užsiėmimus, pats panoro pasiklausyti. Į paskaitas

pakviečiau ir Jurginį... Laisvadieniais abu dviračiais važiuoda-

vome į užmiestį, keliaudavome po Vilniaus apylinkes“.15

Dėl mieste vykusių karo veiksmų santuoką pavyko įregis-

truoti tik iš trečio karto, 1944 m. rugpjūčio 8 dieną, ir tai buvo

penktoji santuoka, įforminta vos pradėjusiame veikti Vilniaus

civilinės metrikacijos biure. Jokios vestuvių puotos, aišku, ne-

buvo, negana to, net gyventi jaunavedžiai neturėjo kur. Bet

jiems pasisekė: vaikštinėdami po senamiestį sutiko universite-

to rektorių Kazimierą Bieliuką, kuris, išgirdęs apie jaunavedžių

bėdą pareiškė: „Gerbiamas Juozai, šios problemos jau nebetu-

ri. Aš vaikštau su nuolatiniu galvos skausmu, kaip išsaugoti

butus universiteto namuose, kad atvykstantys „naujieji moks-

lininkai“ – rusai jų nepareikalautų atiduoti ar savavališkai neu-

žimtų... Tamstos nueikite į Čiurlionio gatvę, į 23 namą, paim-

kite raktą nuo 5 buto ir laimingai gyvenkite“. Tai Stasės Jurgi-

nienės pasakojimas, užrašytas sūnaus Juliaus 2008 metais. Dar

pora jo sakinių: „Taip netikėtai gautu būstu džiaugėmės. Butas

turėjo tris kambarius – vieną didelį ir du mažus. Tėvas iš karto

priglaudė savo seną, nuo 1929 metų draugą Povilą Kietį, buvusį

Lietuvos banko aukštą tarnautoją, pasikvietė studijoms brolio

Prano iš Niūronių dukrą Vladą. Pas mus apsigyveno ir mano

78

sesuo Ona, taip pat studijuojanti Vilniaus universitete. Vienas

mažas kambarys buvo paliktas profesoriui geofi zikui Kazimie-

rui Sleževičiui, kuris laikui bėgant vis tankiau ir ilgiau būdavo

Vilniuje. Mūsų buvo daug ir visi nuostabiai bendravome“.16

Beliko pridurti, kad Jurginių šeima tame bute išgyveno iki

1961 metų, kai įsikūrė nuosavame name Antakalnyje. S. Jurgi-

nienė, 1951 m. baigusi universitetą, dėstė istoriją A.Vienuolio

vidurinėje mokykloje, vėliau dirbo MA Ekonomikos instituto

Liaudies ūkio istorijos sektoriuje. Buvo gera šeimininkė, todėl

namai gausėjo vaišingumu, įvairiomis progomis juose svečiuo-

davosi bendradarbiai ir smagiai, įdomiai praleisdavo vakarus.

Š a l t i n i a i

1 LYA LKP DS, f.77, ap.28, b. 4423.2 Jurginis J. Kelionių novelės, V., 1988, p. 241.3 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, V., 1992, p.440.

Pirmasis jaunave-

džių Jurginių būstas

buvo Čiurlionio

gatvėje 23 name.

Juozas Jurginis su

sūnumi Juliumi

pasiruošę išvykai

į Trakus 1949 m.

79

4 Jurginis J. Susitikimas tėvų namuose, V., 1999, p. 98.5 Jurginis J. Susitikimas..., p.100.6 Šviesa (NY), 1942, Nr.2.7 Breivė O. Anno 1940 švediškoj lietuvio knygoj, Į laisvę, 1942-05-13.8 Mokslas ir gyvenimas, 1980 m. Nr.7.9 Krėvė V. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, V., 1992, p.73; Snieč-

kaus fenomenas, V., 2003, p. 112, 327.10 Jurginis J. Kelionių novelės, p. 244.11 Į laisvę 1942-04-25; 05-01.12 Jurginis J. Kelionių novelės, p. 250.13 LYA LKP DS, f.77, ap.28, b.298.14 LLMA , f. 205, ap.1, b.222.15 Julius Jurginis. Mano mama – Stanislava Jurginienė (rankraštis).16 Juliaus Jurginio pašnekesys su mama (rankraštis).

80

Apsisprendimas

Frontui priartėjus lietuvių gyvenimas Vilniuje darėsi vis la-

biau nesaugus – ne tik dėl bombardavimų, būsimų kautynių

gatvėse, bet ir dėl lenkų ginkluoto pogrindžio veiklos. Jie siun-

tinėjo, klijavo ant namų sienų grasinimus mūsiškiams, reika-

lavimus nedelsiant išsikraustyti iš miesto, skleidė gandus, kad

jų laukia žydų likimas. O progoms pasitaikius be jokio gailes-

čio žudė civilius gyventojus lietuvius įvairiose miesto gatvėse

– Žvėryne, prie Aušros Vartų ir kitur.1 Mat tiek emigracinė

lenkų vyriausybė Londone, tiek jos pavaldiniai Vilniuje vis dar

tikėjosi, kad karui pasibaigus vėl galės šeimininkauti Vilniu-

je. Įvertindamas padėtį J. Jurginis su būsimąja žmona laikinai

pasitraukė į tėviškę, o frontui praslinkus vėl grįžo į sostinę, ši

kelionė buvo labai sunki, gausi nuotykių ir pavojų, bet baigė-

si sėkmingai, labiausiai todėl, kad pasitaikė puikus bendrake-

leivis, senas pažįstamas anykštėnas, „neprapuolantis žmogus“

– Antanas Laskauskas.2

1944 m. vasarą į Vilnių sugrįžusi tarybų valdžia rado miestą

apytuštį, bet ir tais savo piliečiais, kurie ištvėrė vokiečių oku-

paciją nesidžiaugė, nepasitikėjo, ypač komunistais. Tas lietė

ir J. Jurginį, nors jis prieš karą ir negavo partijos bilieto, kaip

daugelis, gal tas jam iš dalies padėjo išvengti kelionės į Pane-

rius sušaudymui, bet nuo saviškių įtarimų neapsaugojo. Tiesa,

buvę partijos draugai pradžioje jo nekliudė, už tai saugumas

vis šaukdavo vakarais į rūmus Lenino aikštėje ir klausinėjo,

kodėl vokiečiai jo nesušaudė – kaip ir rašytoją Julių Būtėną ir

kitus mūsų kairiųjų pažiūrų inteligentus, vokiečių okupaci-

jos metus praleidusius Lietuvoje. Mat valdžia įtarė, kad tada

gyvi liko tik tie, kurie pasižadėjo dirbti gestapui – apie tai S.

81

Jurginienės pasakojimas: „1944 m. ruduo ir 1945 m. pavasa-

ris man buvo košmariškai baisūs. Nerimo apimta grįždavau

iš darbo ir laukdavau naktinio beldimo į langus. Ateidavo du

vyrai–saugumiečiai, kas kart vis kiti, ir išsivesdavo Juozą tardy-

mams. Drebėdama iš baimės svarstydavau: grįš - negrįš, suims

- nesuims. Aušros džiaugsmas – vyras grįžo! Tas tęsėsi iki kitų

metų vasario. Sako – pažinsi draugą nelaimėje. Šiuos sunkius

mėnesius padėjo išgyventi Sleževičius. Ramino ir guodė, kad

viskas bus gerai, kad visus dabar tampo, kurie nebuvo pabėgę

į Rusiją ir vokiečių metais dirbo Lietuvoje. Profesorius buvo

mano vienintelis ramstis, parodęs didelę šilumą, žmogiškumą

ir globą“.3

Vis dėlto J. Jurginiui pasisekė, jis liko laisvėje, tik dirbti ir

dar studijuoti tokiomis sąlygomis, žinoma, buvo nežmoniškai

sunku. Apie studijas kiek toliau, o kol kas apie tarnybą: 1944

m. liepą jis grįžo į Meno reikalų valdybą, tik į žemesnes par-

eigas – teatrų skyriaus viršininku. Lygiagrečiai kurį laiką teko

Stasės Jurginienės

ramstis

ir „angelas sargas“

profesorius

Kazimieras Sleževičius

– Ministro Pirmininko

Mykolo Sleževičiaus

brolis, 1950 m.

82

dirbti Ypatingojoje komisijoje vokiškųjų okupantų piktadary-

bėms tirti ir nuostoliams apskaičiuoti. Kazys Preikšas, LKP(b)

CK sekretorius, siūlė jam Valstybinio operos ir baleto teatro,

perkeliamo iš Kauno į Vilnių, direktoriaus pareigas4, bet J. Jur-

ginis nusprendė, kad geriau bus dirbti prie knygų – Mokslų

akademijos bibliotekos (MAB) direktoriaus pavaduotoju. Šiose

pareigose užtruko neilgai, nes Petras Vaičiūnas, žinomas poe-

tas ir dramaturgas, direktoriaujantis nuo pat 1941 metų, staiga

buvo atleistas po labai įdomių įvykių, kuriuose dalyvavo ir J.

Jurginis, tada tapęs MAB direktoriumi.

O įvykiai tokie. 1945 m. prof. Povilas Pakarklis ėmėsi ener-

gingų pastangų gelbėti lituanistinei medžiagai – rankraščiams,

dokumentams, retiems spaudiniams – Karaliaučiaus krašte,

kur tik ką praūžė viską naikinanti karo audra. Jis prieš karą

mokėsi Karaliaučiuje ir žinojo, kiek daug neįkainojamo litua-

nistikos turto buvo saugojama miesto archyvuose ir biblioteko-

Teisininkas,istorikas

Povilas Pakarklis.

1946 -1948 m.

MA Istorijos instituto

direktorius.

1940 m.

83

se, kurios virto griuvėsiais. Šią iniciatyvą parėmė TSRS Mokslų

akademija, pirma ir labai sėkminga ekspedicija buvo surengta

1945 m. Antrosios sudėtyje be P. Pakarklio buvo ir J. Jurginis

su plk. Broniumi Gertumi, buvusiu Lietuvos kariuomenės ka-

rininku, o po to 16-osios lietuviškosios divizijos inžinerinės

tarnybos viršininku: „Jis gavo leidimą iš savo viršininkų lydėti

mus, mokslo piligrimus, į Karaliaučių, kad mes, belandžioda-

mi po griuvėsius neužliptume ant minos“5, – rašė vėliau J. Jur-

ginis. Tuo pačiu pulkininkas buvo labai reikalingas ekspedi-

cijai ir kaip uniformuotas žmogus, kariškių atstovas: vieniems

civiliams keliauti po pafrontę buvo pavojinga visais atžvilgiais,

jo iš tolo matoma žieminė pulkininko kepurė (rus. papacha),

didelės antpečių žvaigždės atverdavo mūsų mokslininkams

kariškų įstaigų duris, ne kartą gelbėjo juos patekus į kritišką

padėtį.

Ši ekspedicija vyko žiemą, gruodžio-sausio mėnesiais, tik

pusiau legaliai – prašyto leidimo iš Maskvos jai nebuvo gauta.

Bet generolas K.Galickis, kurio štabas šeimininkavo šiame kraš-

te, nes civilinė administracija atsirado tik 1947 metais, lanky-

damasis Vilniuje pažadėjo Justui Paleckiui visokeriopą pagalbą

ir savo žodį ištęsėjo. Kariškiai aprūpino ekspediciją transportu,

apgyvendino ją generolų viešbutyje, prašymus vykdė stebėtinai

tiksliai ir greitai. Savo ruožtu paieškas kuo galėdama palaikė

respublikos vadovybė, betarpiškai ją rūpinosi Liaudies komi-

sarų tarybos pirmininko pavaduotojas Marijonas Gregoraus-

kas. Jis atsiųsdavo tuščių sunkvežimių ir vis naujų talkininkų

universiteto dėstytojų – Kazį Daukšą, Andrių Bulotą, Juozą

Galvydį, Leopoldą Kumpiką ir kitus, nes darbo buvo daug, ir

laimikis pasitaikė geras. Mokslų akademijos prezidentas Juozas

Matulis atsiuntė 5 litrus 95° spirito, universalios to meto „valiu-

tos“: „Gal tas skystimėlis ir kuo nors padės...“6

Jau pirmosios ekspedicijos metu P. Pakarklis pastebėjo, kad

84

daugelis lentynų Karaliaučiaus bibliotekose ir archyvuose likę

tuščios, vadinasi, vertingiausias knygas ir dokumentus vokie-

čiai spėjo išsivežti. Bet tikėtasi, kad netoli, nes sąjungininkai šį

kraštą prieš ateinant čia Raudonajai armijai smarkiai bombar-

davo. Toks spėjimas iš dalies pasitvirtino: netoli Karaliaučiaus,

prie kelio į Piluvą esančioje Liochšteto pilyje pavyko rasti spe-

cialiai įrengtą slėptuvę. Tiesa, joje buvo pilna sušalusių vokiečių

karių lavonų, bet greta pavyko aptikti daug lituanistinės me-

džiagos: kelis vokiečių-lietuvių kalbų žodynus, L.Rėzos dainas,

Pretorijaus „Prūsų įdomybes“, Kryžiuočių kronikų nuorašų,

Tik maža dalis lituanikos radinių buvo publikuota. Mokslų akademijos

Centrinės bibliotekos iniciatyva 1987 m. išleistas didelis rankraštinis leidinys

– XVIII a. vokiečių–lietuvių 556 psl. žodynas, rastas Liochšteto pilyje

1945 m. paskutinėmis dienomis.

85

nemaža kitų senų knygų ir pan.7 Vertingos lituanistikos ekspe-

dicija surado ir kitur, tik labai rūpestingai ieškoto Kryžiuočių

ordino archyvo vis dėlto surasti nepavyko. Mat, kaip vėliau pa-

aiškėjo, jau 1943 m. vasarą vertingiausius archyvų dokumentus

vokiečiai pradėjo gabenti į šalies gilumą, į slėptuves kalnuose,

kur jie ir išliko, po karo jie ir didesnioji Karaliaučiaus rinkinių

dalis atsirado Getingene8, tikriausiai kai kurie dokumentai iš

ten, patys svarbiausieji mūsų istorijai, 2009 m. buvo eksponuo-

jami Vilniuje, Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje parodoje.

Pasitaikė kitokių nesėkmių: visas vagonas (apie 8000 vie-

netų) mūsų istorijai vertingų knygų, rankraščių, adresuotas į

Vilnių, atsidūrė Maskvoje ir iš ten jį atgauti nepavyko, viską

priglaudė Rusijos istorijos biblioteka!9 Tačiau ir mūsų bibliote-

kos tada labai praturtėjo, ypač MA biblioteka, kurioje atsirado

be kitų vertingų knygų rinkimų ir garsioji Valenrodo bibliote-

ka, mūsų mokslininkų išgelbėta nuo neabejotino sunaikinimo

per karo sumaištį.10 Bet svarbiausia: „Buvusiame valstybiniame

archyve tarp Prūsijos valdovų įsakymų vokiečių kalba aptiko-

me nemaža iki tol nežinomų spausdinių lietuviškai. Jų tekstas

– neišsenkantis šaltinis lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos stu-

dijoms. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje spausdinti lietu-

viški tekstai buvo religinio turinio, o čia rastieji – išimtinai

pasaulietinio. Juose gausu ūkinių, teisinių ir buitinių sąvokų ir

posakių“11.

Būtina pabrėžti, kad tos paieškos, lituanistikos paminklų

gelbėjimas buvo ne tik labai svarbus, bet ir pavojingas darbas:

mokslininkai galėjo ir negrįžti iš ekspedicijų, žūti nuo minų,

bombų ar atsitiktinių kulkų. Ir apsukrumo jiems tada prireikė

didžiulio, nes painių situacijų kelionėse būdavo daug. Ypač di-

deli nuopelnai prof. P. Pakarklio, kuris jau su kitais pagalbinin-

kais tęsė paieškas dar ilgai, iki 1947 m. vasaros.

O J. Jurginis 1945 m. sausį grįžo į Vilnių – studijų tęsti, su-

86

rastų lobių tvarkyti MA bibliotekoje. Tačiau mūsiškių padėtis

mieste kai kam tada atrodė neaiški, net žinomiems mokslinin-

kams, ypač dėl to, kad Vilniuje pasilikę lenkai vis grūmojo lie-

tuviams, gąsdino juos. Tiesa, J. Jurginis atvirai iš tokių baimių

šaipėsi12, o štai jo šefas MA bibliotekos direktorius P. Vaičiū-

nas pasidavė bauginimams: nieko nepranešęs Akademijos va-

dovybei liepė sukrauti į sunkvežimį vertingiausią lituanistinę

medžiagą ir gabenti ją į Kauną, kur tada buvo įsikūrusi LTSR

Respublikinė biblioteka. Tačiau nelegali operacija nepavyko:

kažkas pranešė apie ją MA prezidentui J. Matuliui, sunkvežimis

buvo sugražintas, o P.Vaičiūnas prarado savo postą.13

J. Jurginis vadovavo MA bibliotekai palyginus neilgai – nuo

1945 m. gegužės iki 1948 m. liepos, bet, kaip papasakojo jo

įpėdinis, ilgametis šios bibliotekos direktorius istorikas dr.

Juozas Marcinkevičius, suspėjo padaryti labai daug. Visų pir-

ma, jam teko organizuoti iš Karaliaučiaus parsigabentų litua-

nistikos vertybių sutvarkymą, ir ne šiaip sau, o užmaskuojant

jas, nes buvo pavojus, kad Maskva gali jas atimti. Todėl bibli-

otekoje buvo sudarytas specialus fondas „Borussica“. Antra, į

biblioteką tada plaukė daug senų knygų, rankraščių iš valdžios

uždaromų bažnyčių, vienuolynų, nusavintų dvarų, čia pateko

dalis panaikintų Baltarusijos muziejaus, Lenkų mokslo mylė-

tojų draugijos bibliotekų fondų – tuo rūpinosi žymus mūsų

muziejininkas Peliksas Bugailiškis.14 Vilniaus spaustuvėse po

karo dar pasisekė aptikti ir išgelbėti nuo sunaikinimo nebaigtų

spausdinti tarpukaryje atliktų mokslo darbų, tarp jų ir lenkų

mokslininkės H.Turskos Vilniaus apylinkių gyventojų nutau-

tinimo tyrimų rezultatus. J. Jurginiui pavyko susitarti ir susi-

grąžinti iš Maskvos didelę dalį Vilniaus viešosios bibliotekos

fondų, išgabentų ten dar I pasaulinio karo metu ir t.t. Visas

šis milžiniškas kultūros vertybių tvarkymo darbas buvo atlie-

kamas gerai apgalvotai: direktorius paruošė pirmuosius MA

87

bibliotekos darbo nuostatus, nustatė svarbiausias jos darbo

kryptis.

Tada, vos frontui nuslinkus į Vakarus, J. Jurginiui, jau nebe

tokiam jaunam žmogui - 1944 m. sausį jam sukako 35 me-

tai – reikėjo apsispręsti ir dėl profesijos visam likusiam gyve-

nimui. Be jokios abejonės, jis buvo didelių ir įvairiapusiškų

gabumų žmogus: jaunystėje Ukmergėje jį traukė aktorystė, vė-

liau technika, labiau praktiškas užsiėmimas, galėjo būti geras

inžinierius-elektrotechnikas, nes tikslieji mokslai jam patiko

– apie tai jis užsiminė ir po karo15, 1969 metais. Galėjo būti

ir rašytojas: prof. Bronius Pranskus aukštai vertino jo jaunys-

tės beletristikos darbus, apybraižas, tikriausiai ne vien todėl,

kad jos buvo parašytos proletarine tematika. Bandė savo jėgas

ir literatūros kritikos, ir vertimų srityse, bendradarbiaudamas

„Kultūroje“, „Trečiajame fronte“16, ir pokaryje jis dalyvaudavo

Rašytojų sąjungos suvažiavimuose, buvo ilgametis ir aktyvus

MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinės tarybos

narys, o juokaudamas žadėjo sulaukęs senatvės stoti į Rašytojų

ar Žurnalistų sąjungą17. Vis dėlto J. Jurginis pasirinko istoriją, ir

tai nebuvo staigus, netikėtas sprendimas: prisiminkime drau-

giją „Scientia“, pranešimus, skaitytus jos renginiuose. Bet pir-

masis impulsas, kaip jis pats prisipažino gerokai vėliau, buvo

jau minėta dar kalėjime įspūdį palikusi Dž. Rido knyga. Bet

jos autorius juk nebuvo savamokslis, jis buvo gavęs socialinių

mokslų magistro diplomą garsiajame JAV Harvardo universite-

te: „Norėdamas juo pasekti stengiausi įsigyti aukštąjį, vadinas,

sistemingą humanitarinį išsilavinimą, istoriją laikydamas tų

mokslų pagrindu“.18 Todėl patekęs į Švediją įstojo į Stokholmo

Aukštosios mokyklos humanitarinį fakultetą, istorijos specia-

lybę, tačiau studijuoti negalėjo, nes nebuvo iš ko gyventi, nebu-

vo ir laiko – teko daug dirbti ir „Lietuvos žinioms“, ir LKP(b).

Vis dėlto noras, užmojis tapti istoriku liko gyvi. Karo metais,

88

jau naciams uždarius Vilniaus universitetą, J. Jurginiui teko

klausytis garsaus istoriko ir fi losofo Levo Karsavino paskaitų,

o prie galutinio apsisprendimo, matyt, prisidėjo ir būsimoji

žmona, pradėjusi istorijos studijas dar Kaune 1939 m. rudenį.19

Dar detalė, tikriausiai neatsiliepusi gyvenimo kelio pasirinki-

mui, bet vis dėlto įdomi, simboliška: viena pirmųjų knygų, pa-

tekusių į rankas vos pramokusiam skaityti Juozukui vaikystėje

buvo Petro Klimo „Lietuvos istorija“, kurią jis skaitė su įdomu-

mu garsiai visai šeimai, tik Matui Jurginiui ji nepatiko...20

Taip būsimasis istorikas 1945 m. sausio 18 d. užpildė VVU

Istorijos ir fi lologijos fakulteto studento anketą: kategorija–eks-

ternas, vedęs, mobilizacija atidėta iki karo pabaigos, specialybė

– visuotinė istorija.21 Iš trijų jos krypčių (senovės istorija, vi-

duramžiai, naujoji istorija) pasirinko viduramžius, kaip vėliau

prisipažino, prof. L. Karsavino įtakoje.22 Tiesa, kolegoms jis

savo apsisprendimą aiškino su savo būdingu prasmingu humo-

ru: girdi, tyrinėti, rašyti apie viduramžius patogiau todėl, kad

joks bajoras iš kapų neprisikels ir pretenzijų nepareikš...

Žinoma, universitetas tada atrodė liūdnai: patalpos nekūre-

namos, langai išdaužyti, bibliotekos išslapstytos ar išgrobsty-

tos, vadovėlių nėra. Ir pats miestas sugriautas, nesaugus – sute-

mus gatvėse aidėjo šūviai. Daug studentų, moksleivių 1944 m.

vasarą pasitraukė į Vakarus ar išėjo į mišką, trūko ir dėstytojų,

kurių keli šimtai taip pat paliko Lietuvą – 1940-1941 m. masi-

nio teroro įbauginti. Karas dar nebuvo pasibaigęs, todėl tęsėsi

jaunų vyrų mobilizacija.

Kartą ir J. Jurginis vos nepateko į armiją, nes jo pareigos

nuo mobilizacijos neapsaugojo. Todėl buvo pakviestas į ka-

rinį komisariatą, nupraustas, praėjo medikų komisiją ir laukė

išsiunčiamas į dalinį. Jo reikalai atrodė prastai: jei į 16-ąją di-

viziją – tai į frontą, iš kur gyvų grįždavo nedaug, jei į naujai

suformuotą, taip pat lietuvišką, atsarginę 50-ją, kuri stovėjo

89

Juozo Jurginio 1945 m. užpildyta klausytojo anketa studijoms

Vilniaus universitete.

90

Rašytojų sąjungos pažyma dėl Juozo Jurginio

atleidimo nuo tarybinės karo tarnybos.

91

Smolensko srityje, – tai badauti. Bet netikėtai gavo į rankas

Rašytojų sąjungos raštą su Kosto Korsako ir Teofi lio Tilvyčio

parašais, kuriame prašoma rašytojui (?!) Juozui Jurginiui karo

tarnybą atidėti, ir LTSR karinis komisaras su tuo sutiko.23 Dėl

tokios įvykių eigos kyla klausimų, bet atsakyti į juos nebėra

kam.

Nepaisant visokių kliūčių universitetas Vilniuje veikė nuo

pat 1944 m. rudens – su 986 studentais. Tik studijų tvarka

buvo neįprastai liberali: įstoti galėjo ir nebaigusieji gimnazijos

(8 klasės), o skubantieji galėjo baigti mokslus eksternais. Šiems

paskaitų lankyti nereikėjo, bet egzaminus visus tekdavo įveik-

ti. Galima įsivaizduoti, kiek daug jų reikėjo skubiai išlaikyti J.

Jurginiui, baigusiam universitetą vos per pusantrų metų – be

bendrųjų istorijos dalykų dar ir marksizmo-leninizmo, polite-

konomijos, pedagogikos, psichologijos, viduramžių paleogra-

fi jos, meno, literatūros, teatro istorijos ir t.t.

1946 m. gruodžio 28 d. būsimasis istorikas išlaikė pasku-

tinįjį valstybinį egzaminą, tiesa, gavo tik laikinąjį pažymėji-

mą – kad įgijo visuotinės istorijos specialisto kvalifi kacijas, su

rektoriaus prof. Zigmo Žemaičio parašu. Tikro diplomo ir dar

su pagyrimu teko palaukti iki 1948 m., kol atsirado reikiami

blankai – tada jis buvo 29-asis universiteto studentas, gavęs jau

tarybinį diplomą,24 tokiu būdu J. Jurginis baigė aukštąjį moks-

lą, kaip minėta, vos per pusantrų metų. Tokie jo tempai mūsų

dienų žmogui atrodo nerealūs, net ir įvertinant tikriausiai bu-

vusias tam tikras profesorių lengvatas to meto studentams – o

juk istorijos studijoms jis galėjo skirti tik dalį savo laiko, likusį

nuo tarnybos, komandiruočių, įvairių papildomų darbų.

Bet taip įvyko – pati pirmoji pakopa kelyje į istorijos mokslo

aukštumas buvo įveikta. Tą lėmė ne tik dideli įgimti J. Jurginio

gabumai, darbštumas, bet ir mokėjimas gerai organizuoti savo

darbą, gebėjimas dirbti sparčiai ir efektyviai. Po to be jokios

92

pertraukos poilsiui jis žengė kitą, dar didesnį žingsnį. Kadangi

išlaikė valstybinius egzaminus, jo parašyto diplominio darbo

„Vilnius XVI amžiuje“ ginti nebereikėjo, jis liko nepanaudotas

– nuostolis. Su darbu susipažinęs prof. Ignas Jonynas pasiūlė iš

jo padaryti kandidatinę disertaciją, ir jos rengimas prasidėjo

– vėl toks pat intensyvus ir spartus, nepaisant jokių sunkumų.

Tiesa, pasitaikė ir viena palanki aplinkybė: būdamas MA

bibliotekos direktorius J. Jurginis kasdien peržiūrėdavo nau-

jai gautas knygas. Ir kaip tyčia tuo metu iš Maskvos atėjo dvi

brošiūros apie disertacijų rengimą: „Abi atidžiai perskaičiau, ir

supratau, ko reikia, kad mano darbas virstų disertacija: reikia

Juozo Jurginio Vilniaus universiteto 1946 m. baigimo

laikinasis pažymėjimas ir tik 1948 m. išduotas diplomas su pagyrimu.

93

spręsti mokslinę reikšmę turintį ginčą, surinkus visus priešta-

ringus faktus įrodymams ir padaryti išvadą, kuri teksto pabai-

goje duoda atsakymą į pradžioje iškeltą klausimą“.25 Žinoma,

teko gerokai susiaurinti ir sukonkretinti temą: iš turimos pla-

čios ir margos medžiagos apie senąjį Vilnių disertantas išskyrė

miesto magistrato santykius su feodalinėmis jurisdikcijomis,

konfl iktus su jomis. Tyrimai turėjo duoti atsakymą į klausimą,

kodėl Vilnius ir kiti to meto mūsų miestai tada silpnai vystėsi,

kas iš dalies lėmė Lietuvos ūkinį ir politinį smukimą nuo XVII

a. vidurio.

Disertacijos autorius, polemizuodamas su Vilniaus istori-

kais–romantikais, įrodinėjo, kad Vilniaus miestiečių savivaldy-

bė, kaip buržuazijos interesų reiškėja, ir feodalinės jurisdikcijos

suskaldė miestą į atskiras, viena kitai priešingas dalis. Miesto

magistratas kovoje prieš feodalus buvo silpnas, todėl vis labiau

tolo nuo bendrųjų miestiečių reikalų ir XVI a. pabaigoje tapo

miestiečiams nebeatstovaujančia feodaline kasta.

Savo darbe J. Jurginis palietė ir kitus labai svarbius mūsų

istorijos klausimus, išryškino naujas valstybės ir kultūros smu-

kimo XVI a. priežastis, kurios vėliau, XVIII a. lėmė valstybės

žlugimą. Iki tol jis paprastai buvo aiškinamas stipresnių kaimy-

ninių valstybių grobuoniškumu ar valdančiosios klasės, Lietu-

vos bajorų tautine išdavyste. Tuo tarpu disertantas, trumpai ta-

riant, nustatė, kad feodalinė Lietuvos valstybė savo laiku, deja,

neišsivystė, kaip gretimos valstybės, į absoliutinę monarchiją,

kuri būtų padėjusi sustiprėti buržuazijai, vaidinusiai progresy-

vų vaidmenį. Todėl „feodaliniai baudžiaviniai santykiai, laiki-

nai nustelbdami bekylančius buržuazinius santykius Vilniuje

ir kituose Lietuvos miestuose, sutrukdė gamybos jėgų augimą

ir tuo pačiu sudarė pagrindines lietuvių kultūros ir valstybės

nykimo priežastis“.26

Disertacijos „Vilniaus miesto savivaldybės santykiai su feo-

94

dalinėmis jurisdikcijomis XVI amžiuje“ gynimas įvyko 1948 m.

birželio 2 d. universiteto visuomeninių mokslų (ekonomikos,

teisės, istorijos ir fi lologijos) taryboje. Ofi cialiais oponentais

buvo paskirti net trys profesoriai – Ignas Jonynas, Konstantinas

Jablonskis ir Juozas Žiugžda, tiek daug todėl, kad pirmiesiems

dviem valdžia nepripažino jų seniau gautų mokslinių laipsnių,

o trečiasis buvo, tiesą sakant, net ne istorikas pagal specialybę,

o kalbininkas. Bet tas nesutrukdė jam būti disertacijos įverti-

nimo komisijos pirmininku.

Profesoriai disertacijos autorių truputį pagyrė už tai, kad jis

pirmą kartą iškėlė keletą svarbių klausimų, tačiau ir kritikos

nepagailėjo, suradę darbo tekste daug nepagrįstų, neteisingų

teiginių, nepriimtinų teorinių samprotavimų, klaidingų doku-

Juozo Jurginio pirmoji 1948 m. apgintoji istorijos mokslų kandidato

disertacija ir diplomai.

95

mentų aiškinimų, neteisingos terminologijos, kurie „rodo per

didelį autoriaus skubotumą panaudojant dokumentus“ – to,

anot K. Jablonskio, neturėtų būti. Jis savo rašte net nurodė, kad

„darbas turi tokių nemažų trūkumų, dėl kurių tokia forma, ko-

kia jis dabar turi, neturėtų būti paliktas naudotis“.

I. Jonynas pabrėžė, kad disertantas ėmėsi nagrinėti labai svar-

bų istorijos mokslinį klausimą – kodėl Vilniuje nesusidarė tvirta

buržuazijos klasė. Tačiau „šio klausimo sprendimas reikalauja

pirmiausia būti įgudusiam istorijos mokslų metode ir plačiai

išstudijavusiam Lietuvos praeitį. Ir vienos, ir kitos sąlygos di-

sertantui trūksta. Skaitant šį darbą tuojau jaučiame, kad jis yra

savamokslis, nepripratintas prie istorinio tyrinėjimo. Autoriui

daug trūksta kritiškumo istorinių šaltinių ir panaudotos litera-

tūros vertinime“. J. Žiugžda taip pat aptiko klaidų, netikslumų,

jis nurodė, kad klasių kovos momentai disertacijoje reikalingi

didesnio išryškinimo ir apibendrinančios sintezės, kad darbe

nepabrėžtas klasinis miesto savivaldybės pobūdis ir t.t.

Nepaisant nurodytų trūkumų visi oponentai pripažino, kad

J. Jurginio darbas atitinka istorijos mokslų kandidato disertaci-

jai keliamus reikalavimus ir siūlė autoriui šį laipsnį suteikti. J.

Žiugžda dar pastebėjo, kad šis darbas duoda pradžią marksis-

tiniam visuomeninių santykių vystymosi Vilniaus mieste XVI

a. nagrinėjimui, o I. Jonynas – kad jo autorius „praskynė kelią

ir išlygino dirvą būsimiesiems tyrinėtojams“. Tokiu būdu di-

sertacija buvo įvertinta teigiamai, balsavimo rezultatai: 15– už,

1 – prieš.27 Tą dieną gynėsi ir ekonomistas Jonas Dagys, jis

pirmasis pokario Lietuvoje įgijo mokslinį laipsnį – tapo eko-

nomikos mokslų kandidatu, o J. Jurginis – istorijos.28 Dar reikia

pridurti, kad jo disertacija buvo pirmasis mokslinis darbas iš

mūsų miestų istorijos, prie šios temos, ypač prie Vilniaus isto-

rijos, jam ateityje dar ne kartą teko grįžti.

96

Š a l t i n i a i

1 Armija Krajova Lietuvoje, V-K, 1995, p.34,36,89,90,91.2 J.Jurginis. Kelionių novelės, V., 1988, p.252.3 Julius Jurginis. Mano mama – Stanislava Jurginienė (rankraštis).4 Mokslininkas, literatas, publicistas, Literatūra ir menas, 1969-02-01.5 LLMA, f.205, b.236.6 Bulota A. Ten kur buvo surastas „Metų“ rankraštis, Literatūra ir menas,

1964-08-08.7 MAB RS, f.129, b.864.8 Jurginis J. Karaliaučiaus Lituanikos likimas, Pergalė, 1978, Nr.2.9 Marcinkevičius J. Lituanikos paieškos Rytų Prūsijoje ir Klaipėdos krašte

po Antrojo pasaulinio karo, Knygotyra, 2000, Nr.36.10 Jurginis J. Ir knygos turi savo likimus. Diena, 1994-08-06; Didžioji pa-

slaptis – Valenrodo biblioteka, Kardas, 1999, Nr. 1-2.11 Jurginis J. Kelionių novelės, p.260.12 Gaigalaitė A. Į save ir istoriją pažvelgus, V., 2002, p.38.13 Marcinkevičius J.14 Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1994, p.269.15 Mokslininkas, literatas...16 Pranskus B. Proletarinė lietuvių literatūra, V., 1964, p.294; Kovoje už

pažangiąją lietuvių literatūrą, V., 1978, p. 145-147.17 Mokslininkas, literatas...18 Juozas Jurginis: Vingiuotas kelias į mokslą (rankraštis).19 LCVA, f.631, ap.7, b.16057.20 Jurginis J. Susitikimas tėvų namuose, V., 1999, p.46.21 LCVA, f.R-856, ap.1,b.401.22 Jurginis J. Prisimenant universiteto prisikėlimą, Mokslas ir gyvenimas,

1979, nr. 2.23 Jurginis J. Susitikimas ... p. 107.24 Jurginis J. Prisimenant universiteto...25 Juozas Jurginis: Vingiuotas kelias...26 LLMA, f.205, ap.1, b.32.27 VU archyvas, b.A 1409 I.28 Jurginis J. Prisimenant universiteto...

97

Istorijos institute

1948 m. liepos mėnesį J. Jurginis perėjo dirbti į Mokslų

akademijos Istorijos institutą ir praleido čia, eidamas įvairias

pareigas, didesniąją savo gyvenimo dalį, iki pensijos 1983 m.,

bet ir po to dar buvo konsultantas iki pat 1991 metų. Čia jis

parašė svarbiausius savo mokslinius darbus, čia patyrė ir šilta,

ir šalta – buvo kritikuojamas, smerkiamas ir giriamas, premi-

juojamas, čia pelnė ne tik kolegų, bet ir plačiosios mūsų visuo-

menės, kuri visais laikais domėjosi istorikų veikla, jų darbais,

autoritetą.

Istorijos institutas buvo įkurtas dar 1941 metais, kartu su

Mokslų akademija, jos pirmuoju direktoriumi tapo žymus

mūsų istorikas K. Jablonskis (1892-1960), bet savo veiklą iš

Konstantinas Jablonskis ir Juozas Jurginis 1954 m.

98

esmės jis pradėjo tik po karo, ir tai stojosi ant kojų sunkiai

ir lėtai: 1951 m. čia pradėjusi dirbti būsimoji profesorė Aldo-

na Gaigalaitė rado tik 18 mokslinių darbuotojų, nors tarp jų

buvo ne vien „gryni“ istorikai, bet ir etnografai, archeologai,

net tautosakininkai.1 Mat padėtis mūsų istorijos moksle, tuo

metu buvo ypač sunki, ir tie sunkumai turėjo gilias, gausias

priežastis. Ne vieną šimtmetį mūsų tautos ir valstybės praeitį

tyrė tik svetimi, todėl ir rašė apie ją taip, kaip jiems patiems

atrodė geriau. Simonas Daukantas, atkaklus žemaitis, galima

sakyti, buvo pirmasis ir vienišas karys, ėmęs ginti mūsų praeitį

nuo klastojimų ir šmeižto.

Reikalai šiek tiek pasitaisė tarpukaryje, kai išaugo, susifor-

mavo mokslininkų – VDU profesoriaus, Lietuvos istorijos ka-

tedros vedėjo I. Jonyno (1884-1954) auklėtinių – karta, vyko

platesnio masto mūsų istorijos šaltinių, kurių dauguma buvo,

deja, ne Lietuvoje, tyrimai, pagausėjo istorinio turinio mono-

grafi jų ir populiarių leidinių. Mūsų istorikai daug prisidėjo

Ignas Jonynas 1954 m. Augustinas Janulaitis 1932 m.

99

prie visuomenės, ypač jaunimo patriotinio auklėjimo, valsty-

bės dvasinio stiprinimo. Tačiau 1944 m. vasarą tarp tūkstančių

pasitraukusių į Vakarus mūsų inteligentų buvo ir dauguma ga-

bių, perspektyvių istorikų, tai Zenonas Ivinskis, Juozas Jakš-

tas, Adolfas Šapoka ir kiti. Tiesa, ir atsidūrę užjūryje, toli nuo

tėvynės jie stengėsi tęsti savo darbą, bet daugumai jų sąlygos

tam buvo labai nepalankios, o svarbiausia – geležinė uždanga

atskyrė juos nuo kolegų, dirbusių Lietuvoje, nuo čia likusių

archyvų.

Tėvynėje pasiliko tik keletas žinomų istorikų, tai visų pirma

K. Jablonskis, I. Jonynas, Augustinas Janulaitis (1878-1950),

ir tais tuometė valdžia nepasitikėjo, kaip buržuaziniais speci-

alistais, vertė atgailauti dėl savo apolitiškumo2, persekiojo, A.

Janulaitis išvengė lagerių tik todėl, kad buvo nepagydomas li-

gonis.3 Nepaisant to, taip pat ir savo garbaus amžiaus jie daug

pasitarnavo ugdydami naująją, pokarinę mūsų istorikų kartą,

bet tam, kad ji užaugtų, prireikė nemaža laiko – nuostoliai

mūsų istorijos mokslo plėtrai buvo milžiniški.

Tačiau ne tik karas, jo pasekmės sutrukdė tą plėtrą – ir

J.Stalino imperijos, kurioje 1940 m. atsidūrė Lietuva, ypatybės.

Padėtį Istorijos institute 1951 m. tyrusi ir pripažinusi ją blo-

ga Maskvos mokslininkų komisija pasiūlė sparčiai papildyti jo

personalą jaunais, baigusiais Vilniaus universitetą specialistais

ar net dar studijuojančiais, bet ne taip lengva buvo tą padaryti

– trūko patikimų (partijos CK nuomone, žinoma) kandidatų.

Mat tada vos ne visi Lietuvos gyventojai buvo įtariami, kalti-

nami antitarybinėmis nuotaikomis, bloga socialine kilme ir t.t.

Todėl buvo trukdoma tapti instituto moksliniais darbuotojais

vėliau žinomiems, garsiems mūsų istorikams Vytautui Mer-

kiui, Leonui Mulevičiui ir kitiems.

O tai savo ruožtu buvo susiję su kita tam laikotarpiui bū-

dinga veikimo sąlyga, kita mūsų istorikų nelaime. Sovietizacija,

100

vykusi mūsų krašte ir pirmaisiais pokario metais, palietė visas

gyvenimo sritis ir visas mokslo šakas. Tenka pripažinti, kad

naujoji valdžia skyrė mokslo plėtrai žymiai daugiau dėmesio ir

lėšų, negu savoji, ankstesnė, tačiau tuo pačiu ir diktavo moksli-

ninkams veikimo sąlygas, kurios ypač skausmingos buvo isto-

rikams. Žinoma, nuo kompartijos ideologų kišimosi į mokslo

procesą, nuo raganų medžioklių kentėjo ir kitų šakų moksli-

ninkai – genetikai, kibernetikai, vadybos specialistai, buvo ren-

giama ataka ir prieš fi zikus – kaip tik kovos prieš kosmopolitiz-

mą laikotarpiu 1948 metais, bet ji netikėtai sužlugo. L. Berija,

vadovavęs atominės bombos kūrimui TSRS, pasiteiravo prof. I.

Kurčiatovą, ar iš tiesų reliatyvumo teorija ir kvantinė mechani-

ka yra idealizmas, todėl reikia jų atsisakyti? Šis pareiškė: „Jeigu

to atsisakyti – teks atsisakyti ir bombos“.4

Taip atominė bomba išgelbėjo fi zikus, o istorikų užtarti ne-

buvo kam. Mat Tarybų Sąjungoje istorija buvo ne šiaip tyrimų

šaka, o partijos ideologinis ginklas kovoje už jos užsibrėžtų

tikslų įgyvendinimą, ypač siekiant paveikti žmonių sąmonę,

kaip partijai atrodė reikalinga, ugdant naują žmogų – taip tada

dažnai buvo skelbiama. O kad taip būtų, mūsų istorikai turė-

jo koncentruoti savo dėmesį visai kitiems tyrimų objektams,

negu iki šiol, negu jie manė esant reikalinga.

Maža to, rašydami istoriją, jie turėjo griežtai laikytis mark-

sistinės metodologijos, klasinio požiūrio: šlovinti darbininkų

klasę ir kompartiją, keikti buržuaziją, visur pabrėžti lemiamą

klasių kovos vaidmenį istorijos procesams, negailėti K. Markso,

F. Engelso, V. Lenino, o iki 1956 m. ir J. Stalino citatų. Pagaliau,

sprendžiant sudėtingesnius, painius ar sąmoningai supainiotus

istorijos mokslo klausimus galutinį žodį tardavo ne specialistai,

o partijos funkcionieriai, politikai. Taip buvo visur ir visada,

iki pat TSRS žlugimo: klausimas, buvo ar nebuvo slaptieji Mo-

lotovo-Ribentropo pakto protokolai, lėmę ir Lietuvos likimą,

101

pagaliau buvo išspręstas tik po to, kai savo nuomonę pareiškė

Maskvos politikai: 1989 m. gruodį TSRS liaudies deputatų su-

važiavimas pripažino, kad tokie protokolai tikrai buvo.5

Suprantama, pašalinis diktatas, tokie tyrimų suvaržymai la-

bai apsunkino istorikų veiklą, kenkė jų darbų kokybei, todėl jie

bandė tam priešintis, kurti normalią istoriografi ją. Institutas,

nuo 1946 m. prof. Povilo Pakarklio, labai įdomios ir sudėtingos

biografi jos žmogaus, bet neabejotinai aukštos kvalifi kacijos ir

patriotiškai nusiteikusio mokslininko vadovaujamas, visų pir-

ma ėmė rūpintis mūsų istorijos šaltinių paieškomis, jų vertimu

į lietuvių kalbą. Tai buvo būtina, norint padėti pagrindus rim-

tiems praeities tyrimo darbams, taip istorikus orientavo ir MA

vadovybė, pats prezidentas Juozas Matulis.

Mokslų akademijos pirmosios pokario sesijos

1946 m. vasario 20-23 d. dalyviai. Iš kairės: rašytojas akademikas

Liudas Gira, organizacinio komiteto narys akademikas Juozas Žiugžda,

MA Centrinės bibliotekos direktorius Juozas Jurginis.

102

Tačiau Maskva, o tuo pačiu ir LKP(b) CK instituto darbą

įsivaizdavo visai kitaip, todėl jau po pusmečio CK plenume

mūsų istorikų veikla buvo smarkiai sukritikuota, o Genrikas

Zimanas, „Tiesos“ laikraščio vyriausiasis redaktorius ir labai

įtakingas asmuo to meto LTSR vadovybėje, pareiškė, kad to-

kiam Istorijos institutui geriau tiktų archyvo pavadinimas.6

Todėl P. Pakarklis pateko į valdžios nemalonę, nepaisant to,

kad 1940 m. buvo Liaudies vyriausybės narys – Teisingumo

ministras, o po karo tyrinėjo, rašė apie kryžiuočių antpuolius

prieš Lietuvą – visai tinkama valdžios, partijos nuomone, tema

(kryžiuočiai – nacių protėviai). Jam teko direktoriaus postą už-

leisti Juozui Žiugždai, kuris, žinoma, įvertino savo pirmtako

„nuodėmes“ ir stengėsi jų nekartoti. Tiesa, marksistinio Lie-

tuvos istorijos vadovėlio, kurio primygtinai reikalavo LKP(b)

CK rengimas ir toliau vyko lėtai, sunkiai (apie tai bus atskira

kalba), bet už tai institutas vis daugiau dėmesio skyrė naujau-

sių laikų istorijai, tiksliau – darbininkų judėjimo ir komparti-

jos istorijai, nepaisant to, kad tuo rūpinosi ir specialus Partijos

istorijos institutas.

Savo ruožtu CK nuolatos prižiūrėjo, kontroliavo, kad mūsų

istorikai nenukryptų nuo jiems užbrėžto kurso ir, žinoma, darė

tą ne tiek savo iniciatyva, kiek jausdamas Kremliaus vyresny-

bės nuotaikas, vykdydamas jos komandas. Budėjo imperijos

interesų sargyboje ir „vyresnieji broliai“ – kolegos istorikai,

dirbantys Maskvos, Leningrado institutuose, kurie iš aukšto

žiūrėjo į periferijos mokslininkus, mokė juos, kaip rašyti savo

krašto istoriją, saugojo nuo nuklydimų ir pagundų. Ir taip buvo

ne tik tada, kai dar buvo gyvas J. Stalinas, – iki pat 1987 metų,

kai Istorijos instituto direktoriumi pirmą kartą tapo neparti-

nis, profesorius V. Merkys.7 „Istorijos institutas visą laiką buvo

„taikiklyje“, – prisimena Edvardas Gudavičius.8

Todėl atmosfera institute buvo sunki, slogi, nepalanki kūry-

103

biniam darbui. Nepaisant to dirbti reikėjo, ir dauguma mūsų

istorikų tada dirbo sąžiningai, stengėsi padaryti kuo daugiau,

nors dėlto dažnai tekdavo gudrauti ar rizikuoti gauti kritikos,

pylos už ideologines klaidas, o gal netekti mėgiamo darbo.

Tiesa, nemažas būrys mūsų istorikų tada darbavosi ir Vilniaus

universitete, Pedagoginiame institute, bet svarbiausius darbus,

daugiausia produkcijos pateikdavo Istorijos institutas. Moksli-

ninkai, kurie dabar tyrinėja tą 1940-1990 m. mūsų istorijos lai-

kotarpį, dar ilgai suks galvas, kaip ir kodėl tada, tokiomis nepa-

lankiomis sąlygomis taip daug buvo padaryta visose kultūros

srityse – švietime, moksle, mene, bet taip buvo. Neatsiliko nuo

kitų mokslo šakų atstovų ir mūsų istorikai, todėl verta smarkiai

suabejoti, ar teisus Aurimas Švedas, tvirtinantis, kad „Lietuvai

tuo metu kur kas labiau atstovavo išeivijoje dirbę istorikai, o ne

„tarybiniai mokslininkai“.9 Juk, pirma, daugelis išeivių galėjo

skirti istorijai tik savo laisvalaikį (Vanda Daugirdaitė-Sruogienė,

Juozas Jakštas ir kt.), antra, jų gretos nepasipildė jaunimu, kaip

čia, pas mus, trečia, jiems nors ir buvo prieinami Lietuvos isto-

rijos šaltiniai, esantys Vakaruose, Vokietijoje ar Vatikane (apie

ką tik svajoti galėjo mūsų istorikai!), bet už tai dėl užsitęsusio

šaltojo karo Lietuvos archyvai jiems buvo sunkiai pasiekiami.

Pagaliau išeivijos istorikų darbai gana sunkiai pasiekdavo skai-

tytojus Lietuvoje – o juk jiems ir buvo labiausiai įdomūs.

J. Jurginis labai daug nuveikė plėtodamas istorijos mokslą,

ugdydamas jaunus mokslininkus, ir tą lėmė keletas aplinkybių.

Visų pirma, vos atėjęs į institutą, jau 1949 m. vasarį jis tapo jo

direktoriaus pavaduotoju mokslo darbui – dar negavęs iš Mas-

kvos mokslų kandidato diplomo. Ir dirbo juo apie aštuoniolika

metų, iki 1972-ųjų, tiesa, su pertrauka 1951-1956 metais. Be

to, kadangi instituto direktorius J. Žiugžda iki 1966 m. buvo ir

MA viceprezidentas, skyrė tam darbui didesnę dalį savo darbo

laiko ir jėgų, tai jo pavaduotojas mokslo darbui daugelį metų

104

faktiškai vadovavo institutui.10 O administracinio darbo gebė-

jimų, naujų idėjų, energijos jam niekada netrūko. Todėl jis visų

pirma ėmėsi gerinti instituto mokslinio personalo sudėtį: atsi-

tiktinius žmones, merginas komjaunimo aktyvistes palaipsniui

keitė perspektyviais jaunais specialistais, ypač po 1956 metų, kai

N. Chruščiovo atlydžio metu tam atsirado didesnės galimybės.

Antra vertus, surasti gabių, darbščių jaunuolių J. Jurginiui

daug padėjo ta aplinkybė, kad jis daugelį metų, 1950-1972-siais,

tiesa, su pertraukomis, dėstė Lietuvos istoriją Vilniaus univer-

sitete, kur jo paskaitos buvo labai mėgstamos. Taip institute

savo sėkmingą mokslinę veiklą pradėjo būsimieji profesoriai V.

Merkys, J. Jurginio globotas nuo pat universiteto,11 Mečislovas

Jučas, Zigmantas Kiaupa, L. Mulevičius, Antanas Tyla, Liudas

Pirmasis Pabaltijo istorikų suvažiavimas 1958 metais Nidoje,

pietų poilsio valandėlė. Iš kairės: trys Estijos dalyviai,Vytautas Merkys,

Juozas Jurginis, Aldona Gaigalaitė ir istorikė iš Latvijos.

105

Truska, žinomi istorikai Jonas Dobrovolskas, J. Marcinkevi-

čius, Feliksas Sliesoriūnas ir kiti. Iki 1970 m. institute jau su-

siformavo gana tvirtas naujosios kartos istorikų branduolys.12

Tiesa, profesorius lyg ir nejautė didelių simpatijų istorikėms

moterims, kartą VU auditorijoje net pareiškė, kad naudos iš

jų būti negali, bet tai daugiau buvo tik šmaikštus pasakymas,

praktikoje šios taisyklės griežtai nesilaikė, padėjo įsitvirtinti

mokslo sferoje ir A. Gaigalaitei, ir Reginai Žepkaitei.13

Žinoma, ir su gabiu jaunimu J. Jurginiui rūpesčių buvo

daug. Visų pirma, kaip sakoma, reikėjo jį maitinti idėjomis,

padėti pasirinkti tinkamas temas disertacijoms, pamokyti juos

tyrimų metodikos, mokslinių darbų rašymo, susirasti nepik-

tybinius oponentus. Neretai būtinai reikėjo apsaugoti jaunimą

Tarp bendradarbių. Iš kairės pirmoje eilėje: Aleksandras Jefremenka,

Regina Žepkaitė, Sigita Noreikienė, Petronėlė Žostautaitė, Stasė Overaitė,

Juozas Jurginis. Antroje eilėje: Feliksas Sliesoriūnas, Zenonas Vasiliauskas,

Markas Petuchauskas, Vitalis Morkūnas, Vytautas Urbanavičius ir

Kazys Varašinskas. 1961 m.

106

nuo rizikingų žingsnių, ginti nuo gręsiančių pavojų, kurių is-

torikams tada netrūko, reikėjo ir paguosti tuos, kurie patirdavo

nesėkmes.

Ypač svarbi buvo jo pagalba jauniems istorikams aprūpi-

nant juos naujausia informacija apie kitų šalių, išeivijos isto-

rikų darbus, kuri tada buvo gerokai ribojama, slapstoma bibli-

otekų specfonduose. O J.Jurginiui ji buvo prieinama, negana

to, jis dažnai važinėjo į tarptautines mokslines konferencijas,

palaikė artimus ryšius su kolegomis užsienyje, domėjosi jų dar-

bais įvairiomis kalbomis. Todėl ne veltui jaunesnieji jo kolegos

ir šiandien tebėra dėkingi jam už atvertą langą į platųjį mokslo

pasaulį.14

Instituto darbuotojų, ypač jaunų, kvalifi kacijai kelti buvo

labai naudingi J. Jurginio vedami teoriniai seminarai. Prieš jį

tokius renginius vedė TSKP istorijos žinovai, komunistai–po-

grindininkai, todėl mokslininkams jie buvo nuobodūs, lankė

juos tik per prievartą. O akademikas „įsigudrino tuos privalo-

mus užsiėmimus paversti istorijos savišvietos valandomis. Pra-

dėjome gilintis į istoriografi nes problemas. Jos tuo metu tapo

aktualios, o mes buvome silpnai paruošti toms problemoms

aukštojoje mokykloje. Taigi teorinių seminarų metu studijavo-

me naujųjų ir naujausių laikų visuotinės istorijos istoriografi ją,

užsienio ir TSRS istorikų veikalus ta tematika“.15

Turėdamas didžiulį publicisto ir mokslo populiarintojo

patyrimą J. Jurginis ir savo mokslo darbus rašė paprasta, aiš-

kia kalba. To paties reikalavo ir iš savo bendradarbių, moki-

nių – visų pirma, „minties aiškumo, pasijuokdavo iš tų, kurie,

rodydami savo mokslingumą, mintį skandindavo tarptautinių

žodžių klampynėje“.16 V. Merkys, 2009 m. lapkritį pristatyda-

mas savo atsiminimų knygą, pasakė, kad mėgstamas J. Jurginio

patarimas buvo: rašyk taip, kad suprastų tavo tėvas! Toks pa-

tarimas buvo tikrai naudingas, nes istorikų darbus, skirtingai

107

nuo matematikų, fi zikų ar genetikų, skaito ir nespecialistai. Tai,

matyt, nemažas istoriografi jos pranašumas, tačiau toli gražu ne

visi istorikai sugeba juo pasinaudoti, rašydami „medine“ ar

„gelžbetonine“ kalba.17

J. Jurginis darė didelę įtaką mokslo jaunimui, kurio tada

buvo gausu, dar ir todėl, kad buvo drąsus – rašė, kalbėjo apie

tai, apie ką kiti vengdavo užsiminti, būdavo ir kontroversiškas

– tuo ir įdomus, ryškus mokslininkas, nepanašus į kitus. Jau-

niems istorikams, kaip prisimena E.Gudavičius, jis buvo ne

tik autoritetas, bet ir legenda.18 Ne vienas J. Jurginio mokinys,

bendradarbis pabrėžia, kad jis buvo reiklus, nevengė kritikos,

tačiau kritikavo visada geranoriškai, galima sakyti, liberaliai:

„Daryk, kaip tau atrodo geriau...“19

Ta proga iškyla klausimas: ar egzistavo istoriko J. Jurginio

mokslo mokykla? Apie tai buvo nemažai diskutuota mokslinė-

je konferencijoje Vilniaus pedagoginiame universitete 2009 m.

lapkričio 26 dieną, skirtoje mokslininko 100-osioms gimimo

Tarp jaunų sektoriaus istorikų. Iš kairės: Antanas Tyla, Ingė Lukšaitė,

Jūratė Kuzmaitė, Edvardas Gudavičius, Feliksas Sliesoriūnas,

Juozas Jurginis, Eugenijus Gorodeckas ir Zigmantas Kiaupa.

108

metinėms.20 Buvo balsų ir už tai, ir prieš, pastarųjų, regis, dau-

giau, ir svarbiausias jų argumentas buvo toks: tarybiniais lai-

kais tegalėjo būti tik viena istorijos, kaip ideologizuoto mokslo,

mokykla – marksistinė. Tačiau niekam ne paslaptis, kad ir tada

istorikų būta visokių – toliau matysime, kaip skirtingai rašė

Lietuvos istoriją J. Žiugžda ir J. Jurginis, nors abu buvo ne tik

komunistai, bet ir marksistai. Svarbiausiais klausimais pasta-

rasis, europinio mąstymo žmogus, ne tik dažnai turėdavo savo

originalią nuomonę, nesutampančią su partijos direktyvomis

istorikams, bet surasdavo nemaža jai pritariančių. O apie jo

įtaką jauniems instituto mokslininkams čia jau buvo nemaža

kalbėta, daugelis jų vadina save J. Jurginio mokiniais, tarp jų ir

akademikai E. Gudavičius, A. Tyla, prof. Z. Kiaupa ir kiti.

Pagaliau – o kas gi yra ta mokslo mokykla, suteikianti

mokslininkui išskirtinius nuopelnus ir garbę? Apie tai jau yra

parašyta nemaža knygų, sukurtas ne vienas tokios struktūros

apibrėžimas. Šį kartą, matyt, pakaks paminėti nors vieną, kurio

autorius ukrainiečių mokslininkas J. Chramovas. Jo nuomone,

mokslo mokyklai keliami tokie reikalavimai: „Jos lyderio žymūs

moksliniai laimėjimai; jo pedagoginis talentas; jo gebėjimas su-

kurti ypatingą mokslinę atmosferą; mokslinė ideologija; žymūs

jo mokinių rezultatai“.21 Jeigu vadovausimės šiais daugelio pri-

pažįstamas kriterijais, tai galime teigti, kad J. Jurginis vis dėlto

išugdė, sukūrė savitą mokslo mokyklą, nors ir ne tokią gausią,

kaip kai kurie mūsų tiksliųjų mokslų atstovai, pavyzdžiui, aka-

demikas Juras Požela.22 Tiesa, jam kartais būdavo priekaištų dėl

perdėto reiklumo savo jauniesiems kolegoms ar net jų niekini-

mo, tačiau V. Merkys straipsnyje, paskelbtame akademiko 60-

mečio proga, juos paneigė: „Neteko pastebėti, kad J. Jurginis

laikytų nesugebantį mokslinį darbą dirbti asmenį žemesniu už

save ir pan. Jis tik stengdavosi padėti surasti kiekvienam savo

vietą, kur gali duoti daugiau naudos visuomenei. Nauda visuo-

109

menei ir yra tas kriterijus, kuriuo vadovaudamasis J. Jurginis

vertindavo žmones. Man rodos, pažinti žmones ir juos teisin-

gai vertinti jubiliatą išmokė pats gyvenimas“.23

O tą reiklumą pats akademikas aiškino taip: „Istorikas, kaip

ir kiekvienas mokslininkas, vadovaujasi pažangos principu:

mokinys, gerbdamas savo mokytoją, turi jį pralenkti savuoju

mokslo įnašu“.24 Todėl paneigti jo nuopelnus jaunųjų moksli-

ninkų ugdyme, ieškant kokių tai formalių argumentų, manau,

nėra pagrindo, juo labiau, kad mokslo mokykla apskritai yra

neformali struktūra, neturinti ofi cialaus, kažkokiais dokumen-

tais įtvirtinti statuso – tai tik hierarchija su aiškiais ryšiais, au-

toritetais, nusistovėjusiais vaidmenimis. Nepaisant tam tikro

neapbrėžtumo, tokios mokyklos gali būti visos mokslo organi-

zacijos valstybėje pagrindas.25

Padėti jaunimui augti J. Jurginis galėjo ir todėl, kad pats

daug dirbo mokslo srityje, greitai pelnė aukštą autoritetą – in-

tensyvi administracinė ir visuomeninė veikla nesutrukdė jo

mokslinių tyrimų ir solidžių monografi jų, populiarių knygų

istorijos tematika rengimo: jos viena po kitos išvysdavo dienos

šviesą ir būdavo šiltai sutinkamos ne tik istorikų, bet ir papras-

tų piliečių, besidominčių Lietuvos istorija, todėl nemaži tiražai

dingdavo iš knygynų per kelias dienas. J. Jurginio pastangas ir

nuopelnus kolegos mokslininkai tinkamai įvertino: 1967 m.

pasiūlė išrinkti jį Mokslų akademijos tikruoju nariu.

Šią kandidatūrą be išlygų palaikė Latvijos ir Estijos moksli-

ninkai, o saviškiai, svarstant jį Istorijos institute, pareiškė ne-

maža priekaištų: kad neretai apibendrindamas surinktus faktus

daro skubotas išvadas (fi losofas Jonas Macevičius), kad netiks-

liai formuluoja vertinimus – per skubėjimą, o „jo keliamos

koncepcijos kartais neatitinka egzistuojančiom nuomonėms“26

(R. Šarmaitis) – bet tai mokslui gali būti net labai naudinga...

Rinkimų gi metu 1968 m. vasario 26 d. vienas iš akademikų,

110

fi zikas Adolfas Jucys, iš viso suabejojo kandidato kvalifi kacija:

gal jis net ne mokslininkas, o žurnalistas, todėl pasiūlė suda-

ryti specialią komisiją tai kvalifi kacijai patikrinti. Tačiau kiti

mūsų akademikai J. Jurginį palaikė. O jis pats 1986 m. rašytoje

savo autobiografi joje tokį nelabai gražų išpuolį įvertino taip:

„Žymaus fi zikos profesoriaus abejonės buvo visai pagrįstos, jis

buvo skaitęs laikraščiuose ir populiariuose žurnaluose mano

rašinius, o ką aš veikiau Akademijos institute jis nesidomėjo,

net būdamas tos pačios mokslo įstaigos gamtos mokslų aka-

demiku–sekretoriumi“.27 Intensyvus istorijos mokslo populia-

rinimas ir populiarumas žmonėse atsirūgs jam dar ne kartą...

Suprantama, J. Jurginis turėjo didelį autoritetą ir savo insti-

Lietuvos Mokslų akademijos tikrieji nariai – akademikai.

Iš kairės pirmoje eilėje: Povilas Brazdžiūnas, Zigmas Januškevičius,

Adolfas Jucys, Paulius Slavėnas, prezidentas Juozas Matulis, Juozas Žiugžda,

Jonas Kriščiūnas, Juozas Indriūnas, Kazimieras Meškauskas. Antroje eilėje:

Juras Požela, Juozas Jurginis, Jonas Janickis, Juozas Gaudrimas,

Algirdas Žukauskas, Vytautas Statulevičius, Kazimieras Bieliukas,

Leonardas Kairiūkštis, Jonas Kubilius ir Kostas Korsakas. 1972 m.

111

tute, ir už jo ribų, bet ne dėl savo pareigų ir garbingų titulų. Jis

nepriklausė tai vadovų kategorijai, kurie sugeba iš darbuotojų

reikalauti tik drausmės, kad jie laiku ateitų į tarnybą ir laiku ją

paliktų – kaip jo pirmtakas Grigorijus Koniuchovas,28 iš Mas-

kvos atsiųstas į institutą jo personalui sustiprinti ir dalykiniu,

ir, svarbiausia, partiniu požiūriu. Būdamas labai darbštus ir

produktyvus mokslininkas (apie tai kalba dar priešaky), aka-

demikas gerai išmanė mokslinio darbo technologiją, istorijos

metodologiją, daug galvojo apie tai, kaip jas tobulinti, tarėsi su

kolegomis, rašė apie tai spaudoje, dalinosi savo idėjomis ir pa-

tyrimu.

Štai ištrauka iš vieno jo straipsnio: „Aš už ieškojimus. Ta-

čiau savo kolegoms galiu prisipažinti, kad niekada neieškau,

nežinodamas ko ieškoti. Aklas ieškojimas man primena vaikų,

o kai kada ir suaugusių žaidimą, kurį anykštėnai vadina vište-

lių gaudymu. Istorikas ieško atsakymo į jam žinomą, kitiems

suprantamą ir visiems reikalingą klausimą“.29 Pats jis „gebėjo

mąstyti problemiškai – kelti aktualius mokslo klausimus ir

duoti argumentuotus atsakymus“30, todėl visai pagrįstai reika-

lavo to paties iš bendradarbių, aiškindamas mokslinės tarybos

posėdžiuose, susirinkimuose, kad „jeigu darbe nėra problemos

ir objektyvaus jos sprendimo, ieškant atsakymo, tai jame nėra

mokslo“.

Nevengė duoti praktiškų patarimų ir istorikams, ir arche-

ologams, kviesdamas pastaruosius galvoti ir rašyti ne tik apie

akmens kirvukus, puodų šukes ir kitas iškasenas, o apie seno-

vės žmones, kurie tais įrankiais ir rakandais naudojosi, apie jų

bendruomenę.31 Žinoma, tokius patarimus ir reikalavimus jie

išklausydavo be didelio entuziazmo, nors jų autorius vis dėlto

buvo teisus.

Dar reikia pridurti, kad J. Jurginis stengėsi sustiprinti insti-

tuto kadrus ne tik jaunimo sąskaita: jis padėjo daug pastangų

112

stengdamasis čia įdarbinti Juozą Stakauską (1890-1972), paty-

rusį istoriką, 1930 m. gavusį fi losofi jos daktaro laipsnį už diser-

taciją apie Lietuvos ir Vakarų santykius XIII amžiuje, parašiusį

vertingų darbų apie lietuviškosios minties kilimą Žemaitijoje,

spaudos draudimą, apie vyskupus Motiejų Valančių ir Mečis-

lovą Paliulionį. Tačiau jo geri norai tikslo nepasiekė, atsimušė

į sieną – J. Stakauskas buvo kunigas. O juk aukštam karaimų

dvasininku Serajai Šapšalui institute dirbti niekas netrukdė...

Žinoma, ne tik šiuo atveju, bet ir daugelių kitų J. Jurginio

galimybės įveikti, šalinti instituto darbo kliūtis ir trūkumus

buvo gana ribotos – nepaisant jo aukštų pareigų ir neformalaus

autoriteto. Pavyzdžiui, tikrai buvo nenormali padėtis istorijos

moksle, kai senesniųjų laikų Lietuvos istorijos tyrimai buvo

neplečiami, net siaurinami, reikalaujant vis daugiau dėmesio

skirti tarybiniam laikotarpiui: „ 1971-1981 m. buvo apginta 90

kandidatinių disertacijų, iš jų 46 nagrinėjo laikotarpį po 1940

m. Antra neigiama kryptis – tai mėginimas pakeisti Lietuvos

Reikalų aptarime. Iš kairės: Juozas Jurginis, Henrikas Šadžius ir

Adolfas Tautavičius.

113

istoriją socializmo istorija arba LKP istorija. Vėlgi ir tų pačių 90

disertacijų tik 34 buvo nesusiję su socializmo ar LKP raida. Šis

kryptingas istorikų orientavimas laikui bėgant stiprėjo“.32 Deja,

dėl tokios skriaudos mūsų praeičiai akademikas galėjo tik ape-

liuoti į visuomenės nuomonę savo interviu populiaraus žurna-

lo korespondentui: „1970 m. sausio 1 d. respublikoje dirbo 99

istorijos mokslo kandidatai ir 9 daktarai. Iš jų ne daugiau kaip

ketvirtadalis savo interesais tiria laikotarpį iki Spalio revoliuci-

jos, visi kiti nagrinėja naujuosius laikus, todėl pasitaiko, kad čia

devyni vilkai vieną bitę pjauna, o XIII-XVIII amž. tyrinėtojams

gresia išnykimo pavojus...“33

Kita istorikų nelaimė, kurios J. Jurginis, aišku, negalėjo

įveikti, – įvairūs partijos CK ar Maskvos užkraunami pašaliniai

darbai, pradedant kukurūzų sėja ar mokslininkų varymu į ko-

lūkius pirmininkais ir baigiant stambių, bet tolimų nuo mokslo

kolektyvinių darbų rengimu, pavyzdžiui, „1940 m. revoliucija

Pabaltijyje“ arba „Pabaltijo istorijos“.34 Šiandien visa tai atrodo

keista, bet tada buvo neišvengiama, teko gaišti laiką, eikvoti jė-

gas, kurių niekada nebuvo per daug.

Š a l t i n i a i

1 Gaigalaitė A. Į save ir į istoriją pažvelgus, V., 2002, p. 25.2 Merkys V. Atminties prošvaistės, V., 2009, p. 107.3 Švedas A. Matricos nelaisvėje, V., 2009, p. 241.4 Вдовин А. Русские в XX веке, M., 2004, с. 197.5 Senn A. E. Lietuva 1940, V., 2009, p. 45.6 Merkys V., p. 167.7 Ten pat, p. 301.8 Visa istorija yra gyvenimas, V., 2008, p. 205.9 Švedas A., p. 221.10 Kulikauskas P. Kelias į archeologiją, V., 2003, p.143.11 Merkys V., p. 187.12 Merkys V.,Ten pat, p. 134,135.

114

13 Gaigalaitė A., p. 59,77; Žepkaitė R. Gyvenimas, atiduotas istorijai, V.,

2006, p. 55,66.14 Zemlickas G. Juozo Jurginio pamokos nenuėjo veltui, Mokslo Lietuva,

2010, Nr.9.15 Gaigalaitė A., p. 182.16 Merkys V., p. 19017 Visa istorija yra gyvenimas, p.246.18 Ten pat, p. 149,160.19 Merkys V., p. 194.20 Zemlickas G. Juozo Jurginio mokykla – ar tokia buvo? Mokslo Lietuva,

2010, Nr.8.21 Cit. iš „Lietuvos mokslinės mokyklos“ (1945-1990), V., 2002, p. 33.22 Rudokas J. Akademikas Juras Požуla, V., 2005, p. 359. 23 Merkys V. Žinomas ne tik Lietuvoje, Gimtasis kraštas, 1969-01-30.24 Jurginis J. Šapokos istorijos apžvalga, Literatūra ir menas, 1988-06-18. 25 Požela J. Dešimtmečiai, skirti Mokslų Akademijai, kn. Juozas Matulis, I

dalis, V., 1999, p. 134. 26 MAA, f.100, ap. 9, b. 102.27 Juozas Jurginis: Vingiuotas kelias į mokslą (rankraštis).28 Merkys V., p. 156.29 Jurginis J. Kada istorija įdomi, Tarybinis mokytojas, 1967-02-25.30 Merkys V., p. 196. 31 Ten pat, p. 139.32 Lietuvos sovietinė istoriografi ja, V., 1999, p. 92.33 Švyturys, 1971, Nr.5; Jurginis J. Istorija ir istorikai, Gimtasis kraštas,

1969-10-16. 34 Gaigalaitė A., p. 117, 119, 219; Visa istorija yra gyvenimas, p. 179.

115

Kaip rašyti Lietuvos istoriją?

Istorijos institutas pokario metais atliko labai svarbų vai-

dmenį to laikotarpio ideologinėje sistemoje: rengė ir leido

atitinkamą literatūrą, konsultavo LKP(b) CK praeities įvykių

traktavimo klausimais, prižiūrėjo aukštųjų mokyklų istorikus,

kad jie nenukryptų nuo partijos nubrėžto kurso ir t.t. Bet svar-

biausias jam keliamas uždavinys, kaip jau teko užsiminti, dar

nuo P. Pakarklio laikų, buvo parengti marksistinį Lietuvos is-

torijos leidinį, visų pirma, vadovėlį, skirtą vidurinėms moky-

kloms. Kol jo nebuvo, istorijos mokytojai dėstė Lietuvos istori-

ją kaip išmanė.

Matyt, verta skaitytojui priminti, kad savo krašto istorijos

tada mokė labai nedaug kur: tik Armėnijoje, Gruzijoje ir Lietu-

voje, t.y. tose respublikose, kurių tautos gilioje senovėje turėjo

savo valstybes. Tačiau to dalyko dėstymas pokaryje pas mus

nebuvo stabilus: jį tai išskirdavo į atskirą discipliną, tai prijung-

davo prie bendrosios, TSRS istorijos, paversdavo jos dalimi

siekiant apsaugoti jaunąją kartą nuo separatistinių nuotaikų,

ugdyti neapibrėžtos tautybės tarybinį žmogų, – o tą reikėjo

pradėti nuo mažens, nuo mokinukų. Todėl parašyti visai naują

Lietuvos istorijos vadovėlį LKP(b) vadovybė ėmė raginti istori-

kus vos karui pasibaigus: 1946 m. kovą posėdžiavęs CK biuras

net buvo sudaręs tam autorių kolektyvą1, kuris, žinoma, nieko

nenuveikė.

Už tai partijos VI suvažiavime, vykusiame 1949 m. vasa-

rį, skaitydamas ataskaitinį pranešimą A. Sniečkus kritikavo

Mokslų akademijos Istorijos institutą, kuris „dar nepriartėjo

prie aktualiausių lietuvių liaudies istorijos problemų…, ne-

sukūrė Lietuvos istorijos vadovėlio.“ Šią kritiką palaikė ir kiti

delegatai, o švietimo ministro pavaduotojas Valerijonas Kny-

116

va priminė, kad LTSR Ministrų taryba dar 1948 m. pradžioje

buvo priėmusi nutarimą išleisti tokį vadovėlį, terminai praėjo,

o rezultatų nėra.2

Tačiau ir ši kritika nepadėjo, todėl dar kartą institutas ir jo

direktorius J. Žiugžda gavo dėl to pylos eiliniame CK biuro

posėdyje 1951 m. birželį: kad nevykdo suvažiavimo direkty-

vų, kad institute blogai organizuojamas darbas, trūksta kvali-

fi kuotų specialistų ir net partinės organizacijos, todėl kadrai

parenkami ir auklėjami prastai. Vadovėlis rengiamas be plano,

jokių terminų atskirų jo dalių užbaigimui nėra, mokslinių tyri-

mų planai sistemingai nevykdomi. Institute tik du darbuotojai

su moksliniais laipsniais, todėl partijos vadovybė tikėjosi gauti

pagalbos iš Maskvos3, bet nieko nelaimėjo. Tiesa, padėtį bandė

gelbėti pats direktorius, juk tam jį partija ir atsiuntė į insti-

tutą iš Švietimo ministerijos, kur jis ėjo paties ministro parei-

gas. 1948 m. rugsėjo 14 d. A. Sniečkaus pasirašytoje pažymoje

taip parašyta: „Toks drg. Žiugždos, vieno iš labiausiai žinomų

mokslininkų Lietuvos istorijos ir marksistinės istoriografi jos

srityje perkėlimas įvyko esant būtinumui sustiprinti Lietuvos

TSR Mokslų akademiją ir tame tarpe Istorijos institutą, kuriam

iškeltas uždavinys – kuo greičiausiai sukurti marksistinį lietu-

vių liaudies istorijos vadovėlį.“4 Todėl direktorius skubiai pa-

rengė vadovėlio tekstą, išvertė jį į rusų kalbą ir 1952 m. pateikė

Maskvai, bet ten negavo palaiminimo – „marksizmo Žiugždos

tekste, žinoma, buvo pakankamai, tuo tarpu faktografi niu po-

žiūriu tekstas pasirodė per silpnas.“5

Kodėl istorikams nesisekė? Visų pirma, reikia prisiminti,

kad taip buvo ne tik jiems – ir lituanistams. Mat fi zikos, che-

mijos, matematikos ir visus kitus vadovėlius mokykloms tada

vertė iš rusų kalbos, o Lietuvos istorijos ir lietuvių literatūros

knygų versti nebuvo iš ko, ir šių pastarųjų dalykų mokytojai

rašė piktus laiškus „Tiesai“, Švietimo ministerijai, reikalavo va-

117

dovėlių iš įvairių tribūnų. Mokslininkams beliko tik pripažinti

didžiulę savo kaltę: „Vadovėlio ir kitų darbų apie lietuvių lite-

ratūros ir Lietuvos istoriją nebuvimas sudaro sąlygas be jokių

kliūčių žaloti mūsų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose studi-

juojantį jaunimą.“6

Tiesa, du patyrę pedagogai lituanistai Albinas Iešmanta ir

Petras Mikutaitis pabandė mokykloms padėti: 1947 – 1949

m. parengė ir išleido „Skaitinius“ – lietuvių literatūros vado-

vėlį V-VII klasėms. Bet už šią iniciatyvą, žinoma, suderintą su

visomis institucijomis, jie buvo skaudžiai nubausti: pirmasis

autorius gavo penkiolika metų kalėjimo, antrasis – dešimt. Mat

juos apkaltino sąmoningu kenkimu tarybų valdžiai, jaunimo

sąmonės žalojimu, propaguojant buržuazinį nacionalizmą.7

Nesėkmingas buvo ir kitas, Juliaus Būtėno bandymas šioje sri-

tyje 1957 metais: tiesa, J.Stalinas buvo jau miręs, todėl autorius

nebuvo teisiamas, bet jo parengtas literatūros vadovėlis, iš viso

30 tūkst. egzempliorių, atsidūrė Petrašiūnų popieriaus fabrike

kaip makulatūra – dėl ydingo turinio.8

Štai kokie tada buvo laikai. Todėl istorikus galime tik užjaus-

ti, o gal dar ir pagirti, kad jie, kaip prisimena J. Marcinkevičius,

tada neskubėjo, tiesą sakant, vilkino Lietuvos istorijos vado-

vėlio rengimą – juk kol J. Stalinas buvo gyvas įtikti valdžiai jie

neturėjo jokios vilties. Visų pirma, kaip ir lituanistai, jie galėjo

būti apkaltinti vadinamosios „vieningos srovės“ teorijos pro-

pagavimu – pakako tik pasakyti ar parašyti vieną kitą geresnį

žodį apie „Aušrą“ ar „Varpą“. Visai nesvarbu, kad tokia teorija iš

tikrųjų neegzistavo: vienas istorikas, tiesa, parašė knygelę apie

kovą prieš ją, bet joje aiškiai net nepasakė, kas tai per teorija,

kas jos autoriai.9 Taigi iš tiesų tai buvo chimera, LKP(b) ideo-

logų sukurtas baubas mūsų mokslininkams, rašytojams terori-

zuoti, tą iš esmės 1956 m. pripažino net TSRS Aukščiausiasis

teismas, peržiūrėjęs P. Mikutaičio bylą.10

118

Ne tik tuo tada kaltindavo partija mūsų lituanistus ir isto-

rikus: dar ir objektyvizmu, feodalinės ir buržuazinės praeities

aukštinimu, o pats baisiausias kaltinimas buvo lietuviškojo

nacionalizmo propaganda – už tai grėsė ilgi lagerių metai, nes

ši „nuodėmė“ buvo prilyginta antitarybinei veiklai. Bet ir tai

buvo dar ne visi pavojai, kurie tykojo mūsų istorikų. Gerokai

prieš karą, apie 1931 metus, žlugus pasaulinės revoliucijos idė-

jai, TSRS radikaliai pasikeitė partijos ir valstybės politika na-

cionaliniu klausimu, Rusijos istoriją vėl ėmė perrašinėti, carus

palaipsniui reabilitavo – pasirodo, jie ne grobė kaimynų žemes,

o rinko jas, atsirado vyresniojo brolio – rusų tautos sąvoka.11

Todėl visos kitos TSRS tautos turėjo tą brolį šlovinti, dėkoti

jam, o mokslininkai kuo daugiau rašyti apie tų tautų draugystę

su didžiąja rusų tauta.

Tačiau mūsų istorikams tą padaryti buvo sunkoka, nes pra-

eityje turėjome savo valstybę, kuri kelis šimtmečius kariavo su

Maskvos imperija – nekokia draugystė. Į šią aplinkybę atkrei-

pė dėmesį Vakaruose pokaryje dirbęs žymus mūsų istorikas Z.

Ivinskis. Buvo ir daugiau istorijos laikotarpių, įvykių, apie ku-

ruos rašant reikėjo ir didelės drąsos, ir apsukrumo, gebėjimų

panaudoti Ezopo kalbą – tautinis judėjimas XIX a. antrojoje

pusėje, 1918-1920, 1940 m. įvykiai ir pan. Maskvos, partijos

reikalavimus rašantiesiems Lietuvos istoriją trumpai ir kiek

supaprastintai būtų galima išdėstyti taip. Visų pirma, reikia ra-

šyti darant atranką, selektyviai: plačiai pasakoti apie kryžiuo-

čių žiaurumus, apie mūsų protėvių kovas su jais, bet nutylėti,

kad rusų armija taip pat ne kartą siaubė, alino mūsų kraštą,

kad LDK kariuomenė kelis kartus stovėjo prie Maskvos Krem-

liaus vartų. Antra, būtinai pabrėžti šlovingus rusų – proletari-

ato vadų, revoliucinių demokratų ir net carų nuopelnus mūsų

tautai. Lietuva, LDK istoriografi joje turėjo būti traktuojama

tik kaip Rusijos imperijos dalis – jos vakarinis pakraštys, lygiai

119

taip pat kaip iki šiol mėgsta rašyti ir daugelis lenkų istorikų, ku-

riems LDK žemės, Baltarusija, Ukraina viso labo tik Lenkijos

„kresai“ (lenk. – pakraščiai), todėl jai turėtų priklausyti ne tik

Vilnius, Lvovas, bet ir Kaunas bei Kijevas.12

Savo ruožtu ir nemaža dabartinių rusų istorikų tvirtina, kad

J.Stalinas 1940 m. nebuvo agresorius, o tik susigrąžino tai, kas

iš Rusijos buvo atimta – Lietuvą, Latviją, Estiją ...13 Taip vieni

ir kiti net XXI a. tebekartoja tai, ką mūsų seneliai iš jų senelių

girdėjo prieš šimtmetį XX a. pradžioje – kad mes niekada ne-

turėjome savos valstybės ir net teisės į ją ...

Trečia, visą Lietuvos istoriją reikia vertinti kaip Spalio revo-

liucijos priešistorę, juodinti tarpukarį ir visa tai, kas tada buvo

daroma ir padaryta, ar bent nutylėti, koncentruoti visą istorikų

dėmesį ekonominėms–socialinėms praeities problemoms, dar-

bininkų judėjimui, o ypač tarybiniam laikotarpiui, partijos ir

komjaunimo veiklai.

Žinoma, taip pasakoti apie Lietuvos praeitį nei J. Jurginis,

nei dauguma mūsų istorikų nenorėjo, o kitaip kurį laiką ne-

galėjo. Tačiau, anot to paties Z. Ivinskio, jų nerangumas, o gal

tylus sabotažas išėjo į naudą. Jis teisingai nuspėjo, kad „Lietu-

vos TSR istorija“ jau bus, žinoma, be genialiųjų Stalino raštų

citatų!“14 Taip ir įvyko, bet užtat Lietuvą šiuo reikalu pralenkė

ne tik Latvija ir Estija, net Buriatija –Mongolija, kuri savo isto-

rijos I tomą išleido 1954 metais…

Tiesa, buvo ir kitokių kliūčių marksistinei Lietuvos istorijai

atsirasti. Norint kad ir glaustai apžvelgti visos tautos ar valsty-

bės istoriją, reikia kitokių mokslininko gebėjimų, žymiai pla-

tesnio akiračio, negu rašyti siauros tematikos monografi ją apie

kokį tegul ir svarbų, sudėtingą įvykį, ir politikos, marksistinės

metodologijos čia išvengti sunkiau – bent dalies. Pagaliau,

„vadovėlių rašymas kartais esti pelningas, bet tyrinėtojui be-

veik visada nedėkingas darbas, nes vadovėliuose mokiniams

120

duodami tik išaiškinti ir patikrinti faktai, dėl kurių tikrumo

ir reikšmės abejonių ar ginčų nekyla. Mokslininkui apmaudu,

nes be pažiūrų įvairovės ir nuomonių kovos negali būti moks-

lo pažangos“.15 Todėl nenuostabu, kad daugelis istorikų sinte-

tinių, apibendrinančių darbų tada vengė, vengia ir dabar.

Istorijos vadovėlis yra!

Tokias knygas rašyti J. Jurginis, priešingai, mėgo, bet ir jis

šiuo atveju neskubėjo. Tačiau labai galimas daiktas, kad apie

vadovėlio rašymą niekieno neraginamas galvojo jau 1948-1949

metais, nes 1950 m. pradžioje paskelbė straipsnį „Lietuvos TSR

istorijos periodizacijos klausimu.“16 Šis klausimas labai svar-

bus: juk jį išsprendus tampa aiškus ir būsimo vadovėlio kar-

kasas, jo pagrindiniai skyriai, ir svarbiausi akcentai. J. Jurginio

straipsnis sukonstruotas pagal visus to meto reikalavimus: savo

siūlomą Lietuvos istorijos suskirstymo periodais schemą auto-

rius pagrindė ne tik jo paties atliekamų baudžiavos laikotarpio

tyrimų rezultatais, bet ir istorinio materializmo principais, o

svarbiausia – citatomis iš „VKP(b) istorijos Trumpojo kurso“,

kurio autoriumi buvo laikomas pats J. Stalinas.

Tačiau šios faktinės gudrybės autoriaus neišgelbėjo: budru-

sis mūsų istorikų ideologinis prievaizdas J. Žiugžda tuojau pat

nustatė, kad J. Jurginio pasiūlyta Lietuvos istorijos periodizaci-

ja nemarksistinė, remiasi ne visuomeninių-gamybinių forma-

cijų kaita (feodalizmas – kapitalizmas – socializmas), o valsty-

bingumo raida: feodalinio susiskaldymo laikotarpis, valstybės

atsiradimas Mindaugo laikais, bendra Lietuvos – Lenkijos vals-

tybė, Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje, 1918-1940 m. Respu-

blika ir LTSR. Dar baisiau, kad „drg. Jurginio periodizacijoje

Spalio revoliucijai, pradėjusiai naują erą žmonijos istorijoje, ir

121

jos reikšmei… visiškai nebeliko vietos.“17

Todėl Istorijos instituto darbuotojų gamybinis susirinkimas

apsvarstė savo kolegos pateiktą klaidingą koncepciją ir pasmer-

kė ją, o jos autoriui tikriausiai teko viešai gailėtis savo pakly-

dimų. Tačiau, kaip toliau matysime, ši rūsti kritika J. Jurginio

tikrai neįtikino ir nuo sumanymo parašyti Lietuvos istorijos

vadovėlį neatgrasė. Jis tęsė darbą, ir 1957 m. pradžioje rankraš-

tis buvo baigtas. Jį svarstė ne vieną kartą, pirmiausia Švietimo

ministerijoje, dalyvaujant jos vadovybei, inspektoriams, me-

todininkams, istorijos mokytojams. Jie pastebėjo rankraščio

tekste kai kurių netikslumų ir net ideologinio pobūdžio trū-

kumų, bet visumoje jį įvertino gerai, reikalavo greičiau išleisti,

tam pritarė ir leidyklos atstovas.

Kiek vėliau rankraštį aptarė Istorijos institute, čia taip pat

jam buvo pareikšta kritinių pastabų, daugelis kalbėjusiųjų siū-

lė plačiau aprašyti atskirus įvykius ar laikotarpius: kolektyvi-

zaciją, socializmo laikus, Stolypino reformas, Didįjį Vilniaus

seimą, Tado Kosciuškos sukilimą, „Aušrą“, „Varpą“ ir t.t., bet

ir čia J. Jurginio tekstas buvo įvertintas teigiamai. J. Žiugžda,

taip pat pasiūlęs papildymų, po to pareiškė: „Vadovėlis para-

šytas gana nuosekliai, kondensuotais teiginiais“, todėl „apgal-

vojus ir ištaisius jis turi būti atspausdintas.“ J. Jurginis kolegų

pastaboms neprieštaravo, pažadėjo jas įvertinti ir kuo greičiau

parengti rankraštį spaudai.18

Taip ir padarė, ir pirmasis „Lietuvos TSR istorijos“ vadovėlis

pasirodė tais pačiais 1957 metais, po to išėjo dar kelios kiek pa-

taisytos jo laidos 1958, 1959, 1960, 1961 metais, jis buvo skirtas

vidurinių mokyklų IV ir VIII klasėms. Palyginus su puošniais,

spalvotais šių dienų vadovėliais, žinoma, jis atrodo kukliai, net

skurdžiai, bet autorius juo didžiavosi, ir tikrai pelnytai, nes

svarbiausia buvo ne forma, o turinys. Mat, J. Jurginiui, kaip

tam Biblijos kupranugariui, galima sakyti, pavyko pralįsti pro

122

adatos skylutę: parašyti Lietuvos istorijos vadovėlį, nors ir be-

veik marksistinį, bet tuo pačiu gana sąžiningą, o svarbiausia

– paleisti jį į mokyklas, šimtams tūkstančių vaikų: vien tik pir-

moji laida išėjo 35 tūkst. tiražu, o kur dar leidimai rusų, lenkų

mokykloms, aklųjų raštu.

Kaip žinome, tikroji įvykių vertė išryškėja juos lyginant ir

dažnai dešimtmečiams po jų praslinkus. Pirmojo pokarinio

vadovėlio pasirodymas svarbus, įdomus dar ir tuo, kad jis net

truputį aplenkė kolektyviškai rengiamos daugiatomės Lietuvos

TSR istorijos I tomą, negana to, daug kur pralenkė jį ir savo

turiniu. Štai ką apie jį rašo naujųjų laikų mūsų istorikai: „Rim-

čiausias Jurginio iššūkis sovietiniam mąstymui ir į originalą

nepanašaus praeities muliažo lipdymui susijęs su jo parengtu

bei 1957 m. išleistu Lietuvos TSR istorijos vadovėliu. Šis tekstas

tapo alternatyva priešingai Žiugždos redaguoto „juodojo trito-

mio“ daliai… Jurginio vadovėlyje pateiktas daug korektiškesnis

požiūris į lietuvių tautos praeitį tapo svarbiu atspirties tašku

Lietuvos TSR istorijos vadovėlio penkerių metų laidos.

123

to meto visuomenės istorinės sąmonės formavimuisi, ieškant

alternatyvų „žiugždizmams.“ 19

Labai vertinga vadovėlio ypatybė yra ta, kad jame yra sky-

relis, pavadintas „Lietuvių tautos kova prieš tautinę priespau-

dą“, kuriame pasakojama apie rusifi kaciją ir pasipriešinimą jai,

apie knygnešius, „Aušrą“ ir „Varpą“20. Jį su rubrika „Teisingai

vertinti istorinius faktus“ net perspausdino „Kauno tiesa“ – ne-

regėtas įvykis. Nepaisant to, tada tai buvo labai rizikinga tema.

Tautinį judėjimą ėmęs rimtai tyrinėti pakliuvo į didelę valdžios

nemalonę perspektyvus istorikas Rimantas Vėbra.21 LKP ideo-

logų bandymai apjuodinti šią temą ar nustumti ją į užmarštį

buvo nelogiški, nesąžiningi, pagaliau, prieštaravo marksizmui.

„Vadovaujantis Marxo koncepcija apie tai kalbėti būtų papras-

ta ir aišku: čia tautiniai sąjūdžiai traktuojami kaip progresyvūs

kylančios buržuazijos sąjūdžiai prieš feodalizmą. Bet pasiro-

dė, kad šitaip kalbėti negalima: lietuvių buržuazija kitokia nei

visame pasaulyje. Visur ji pažangi, o lietuvių – reakcinė, blo-

ga.“22 Nepaisydamas to J. Jurginis ir pats ne kartą apie tautinį

judėjimą rašė, ir savo kolegas ragino tai daryti, pasinaudoda-

mas kiekviena proga. Pavyzdžiui, minint V. Lenino 100-mečio

sukaktį, savo interviu laikraščio korespondentui jis pabrėžė:

„Man atrodo, kad šiuo metu didžiausią reikšmę turi V. Lenino

duotas nacionalinio judėjimo sąvokos apibrėžimas jo straips-

nyje „Apie nacijų apsisprendimo teisę“... Parašyti lietuvių na-

cionalinio judėjimo istoriją yra vienas artimiausių respublikos

istorikų uždavinių“. 23

Žinoma, J. Jurginio vadovėlis turėjo ir daugiau vertingų sa-

vybių: jo tekstas lengvas, smagus skaityti, jame yra legendų,

nemaža iliustracijų, labai įdomus įvadinis ir tuo pačiu apiben-

drinantis skyrius „Ko mus moko istorija“, pagaliau, medžiaga

jame dėstoma ne pagal socialines-gamybines formacijas, o pa-

gal valstybingumo raidą – vadinas, jis ne visai marksistinis. Is-

124

torinės medžiagos pateikimo srityje J. Jurginis turėjo ypatingų

gabumų, ir čia jie labai pravertė ne tik mokinukams Lietuvos

istorija sudominti – vadovėlius graibstyte graibstė iš knygynų

ir suaugusieji.

Vėliau labai panašius vadovėlius rašė kiti autoriai – taip pat

žymūs mūsų istorikai, bet vargu ar jiems pavyko pralenkti J.

Jurginį, ir ne vien dėl jų menkesnių gebėjimų rašyti lengvus,

patrauklius tekstus, dėl ne tokio plataus akiračio: 1957-1961

m. leistas vadovėlis ėjo ypatingu, N. Chruščiovo „atlydžio“ lai-

ku, todėl galėjo būti atviresnis. Kaip dabar pripažįsta istorikai,

šio autoriaus pozicija vertinti mūsų praeities įvykius daug kur

buvo artima A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“, išleis-

tos 1936 metais, tekstui, tuo tarpu vėlesni vadovėliai, kitų para-

šyti, buvo kur kas labiau ideologizuoti, juose tolydžio stiprėjo

„klasinis požiūris“ iš dalies ir todėl, kad į istorikų darbus vis

labiau kišosi partijos istorikai.24 Dėl to apie šią nedidelę 173 psl.

knygelę daug gerų žodžių buvo pasakyta jau minėtoje moksli-

nėje konferencijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 26 d. Vilniaus

Pedagoginiame universitete.

Bet tai, kas dorų žmonių – ne plačiosios TSRS, o savosios

tėvynės patriotų akims buvo puiku, kitokios galvosenos skai-

tytojams, partijos funkcionieriams kėlė pasibaisėjimą. Tiesa,

vos pasirodžiusį vadovėlį pagyrė J. Paleckis,25 o svarbiausia – ir

A. Sniečkus, bent kelis kartus. Ypač daug ką nustebino jo pa-

reiškimas LKP X suvažiavime 1958 m. vasarį: „Lietuvos liau-

dies istorijoje turi deramą vietą rasti… ir kunigaikščiai, kurie

nors ir atstovavo eksploatatorių klases, tačiau vis tik suvaidino

žymų vaidmenį lietuvių tautos istorijoje…“, o Jurginio vado-

vėlis, esą, teisingai, marksistiškai-leninietiškai nušviečia tokius

klausimus.26 Natūralu, rašydamas vadovėlį autorius rėmėsi ne

tik K. Marksu , V. Leninu, bet ir dar prieškariniais VKP(b) CK

dokumentais…27

125

Kam nepatiko J. Jurginio knyga?

Džiaugėsi vadovėliu ne tik partijos vadai, bet ir Švietimo

ministerija: pagaliau pavyko įveikti daugiau kaip dešimtmetį

visus kamavusią problemą. Tačiau po kelių metų ir vieniems, ir

kitiems teko iš pagrindų pakeisti savo nuomonę apie J. Jurginio

darbą, ir ne vien todėl, jog maskviečiams taip nepatiko, kad

lietuvių istorikai per daug mėgsta rašyti apie savo kunigaikš-

čius… Vadovėlio I leidimo pratarmėje autorius pripažino, kad

„glaustai, vaizdžiai ir nuosekliai išdėstyti visus lietuvių tautos

istorijos įvykius, iškeliant jų dėsningumą yra nelengva.“28 To-

dėl prašė skaitytojus pagalbos, kaip tobulinti vadovėlį, ypač is-

torijos mokytojus. Tačiau, palyginus I ir V laidą, rimtų pakei-

timų praktiškai nėra, tik atsirado kitokių iliustracijų, vadinasi,

ir didelės kritikos nebuvo – atviros, dalykiškos. Bet ji brendo,

kaupėsi visai kitokia – ideologinė ir asmeninė, nukreipta prieš

knygos autorių.

Iš tiesų, 1961 m. istorijos vadovėlio laida buvo paskutinė,

jis buvo viešai pasmerktas ir uždraustas naudoti. Jo autorius

1988 metais aiškino tokį valdžios sprendimą tik nauja, pasikei-

tusia partijos ir vyriausybės nacionalinės politikos teorija, kuri

skelbė: „ Įžengėme į subrendusio socializmo erą, vyksta tautų

suartėjimas… todėl gali būti tik vienas tarybinis (valstybinis)

patriotizmas ir viena tėvynė.“29 O gerokai anksčiau, sugrįžęs iš

kažkokio ideologinio renginio Maskvoje, kaip pasakojo prof.

Henrikas Zabulis, šaipėsi, kad jame daugiausia dėmesio buvo

skirta dviems Juozams – Jurginiui ir Stalinui…

Bet juokai buvo menki ir priežasčių eilinei atakai prieš maiš-

taujantį istoriką tikriausiai buvo ne viena. Svarbiausia, 1961 m.

rugpjūčio 16 d. staiga trenkė perkūnas ne iš giedro dangaus, o

iš Maskvos: išėjo TSKP CK nutarimas „Apie rimtas klaidas J.

Jurginio vadovėlyje „Lietuvos TSR istorija“ ir „Lietuvos TSR is-

126

torijos skaitiniuose“. Labai įdomu būtų tą dokumentą paskaity-

ti, sužinoti, kodėl vienam iš daugelio mūsų istorikų tokia aukš-

ta partijos instancija suteikė ypatingą dėmesį. Tačiau jo, kaip ir

kitų panašių, mūsų archyvuose nėra, bet jo turinys tikriausiai

sąžiningai atpasakotas atitinkamame LKP CK biuro, susirinku-

sio nedelsiant, jau rugsėjo 15 d., nutarime. O plačiausiai Mas-

kvos kaltinimai J. Jurginiui surašyti didžiuliame 26 mašinraščio

puslapių dokumente, pavadintame „Išvada apie J. Jurginio kny-

gą „Lietuvos TSR istorija. Vadovėlis vidurinėms mokykloms“,

kurį parengė trys rusų istorikai – V. Pašuta, A. Piaskovskis ir

A. Andrejevas. Jie surado vadovėlyje tiek daug rimtų trūkumų,

kad net išvardinti juos visus, girdi, būtų sunku.

Lietuvos TSR istorijos skaitiniai pradinukams.

127

Kadangi ši medžiaga turėjo eiti į aukštąsias partines įstai-

gas, dideliems viršininkams, kuriems visada trūksta laiko, tai

buvo parengta ir trumpa tų kaltinimų, kurių suskaičiuota net

25, suvestinė ir pasiūlymai, kaip gelbėti LTSR istoriją. Suvesti-

nė ir pasiūlymai niekieno nepasirašyti, bet jie artimi istorikų

išvadai, gal ir jų pačių parengti.30 Visa ši medžiaga atsidūrė ant

A. Sniečkaus darbo stalo ir išliko archyve, jo fonde – tokia ji

buvo tada svarbi.

Bet ir mūsų dienomis ji įdomi ir reikšminga, tik visai dėl kitų

priežasčių: ta kritika, kaltinimai J. Jurginiui šiandien skamba

kaip pagyrimai jam, jie parodo ne tik kokia Lietuvos istorija

1957 metais buvo išleista, bet ir koks buvo autoriaus požiū-

ris į svarbiausius mūsų praeities įvykius, kurio jis laikėsi visą

savo gyvenimą, nors dėl to gaudavo ne tik barti, bet ir mušti.

Pagaliau, jie parodo ir tai, kokių milžiniškų, galima sakyti, di-

dvyriškų pastangų reikėjo net ir N. Chruščiovo laikais, norint

pasakyti nors mažą dalį tiesos apie mūsų praeitį, nušviesti ją

objektyviai, dorai. Todėl tuos maskviečių kaltinimus verta nors

trumpai aptarti.

Turbūt svarbiausias J. Jurginio principas buvo toks: Lietuva

turėjo savo istoriją, kuri šimtmečius nebuvo Rusijos, TSRS is-

torijos dalis, bet savita ir daugeliu atvejų skirtinga – o tada tokia

nuostata buvo vertinama kaip baisiausia erezija. Maskviečiai tai

pavadino atotrūkiu nuo kitų TSRS tautų ir visų pirma nuo rusų

tautos, ir todėl J. Jurginio vadovėlis neatliko TSRS istorijos vado-

vėlio papildymo vaidmens. Tačiau tokį požiūrį sąžiningas isto-

rikas galėjo pagrįsti daugybe svarbių faktų: pavyzdžiui, kitokia

baudžiavos procesų eiga arba – ypač – kitokiais 1905 m. įvykių

tikslais Rusijoje ir Lietuvoje, kur labai garsiai nuskambėjo kovos

prieš tautinę priespaudą, už Lietuvos respublikos įkūrimą šūkiai.

Tiesa, jis bet kokias savitas mintis šiuo ar visais kitais klausimais

reiškė labai atsargiai, negailėdamas duoklės ofi cialiajai tematikai

128

– pasakojimams apie darbininkų judėjimą, klasių kovą, todėl

šiandien toks leidinys patriotams maksimalistams tikrai labai

nepatiktų, gal jie net pareikalautų jį sudeginti. Bet tada viskas

buvo kitaip, autorių „nuodėmes“ kritikai surasdavo ir tarp eilu-

čių, todėl konstatavo, pavyzdžiui, kad vadovėlyje 1905-1907 m.

revoliucijos eiga parodyta iškreiptai.

Maskviečiams jame nepatiko dar labai daug kas: net J. Jur-

ginio požiūris į Lietuvos prijungimą prie Rusijos 1794 metais

– girdi, jis buržuazinis nacionalistinis. Tokį kaltinimą autoriui,

matyt, galima paaiškinti tik tuo, kad jis, gana teigiamai įverti-

nęs tą įvykį, dar pridūrė, kad jo dėka kiek susilpnėjo Lietuvos

polonizacija.31 Aprašant Žalgirio mūšį per mažai pagirtas rusų

pulkų indėlis kryžiuočiams sutriuškinti, žinoma, užkliuvo ir

istorijos periodizacija, vadovėlio struktūra, nes ji beveik tokia

pati, kokią J. Jurginis pasiūlė dar 1950 metais, tik papildyta sky-

reliu apie Spalio revoliuciją.

Tokie patys dideli trūkumai ir „Lietuvos TSR istorijos skai-

tiniuose“, jie dar blogesni, užkliuvo net jų viršelis, nes jame

iliustracija ne iš tarybinių, o iš senovės laikų: lietuvių karžygis

grumiasi su kryžiuočiu. Maskviečiams pasirodė, kad tuo lietu-

viai nori įrodyti: jie kryžiuočius įveikė vieni, be broliškos rusų

tautos pagalbos…

Perskaičius tą medžiagą susidaro tvirtas įspūdis, kad, jos au-

torių nuomone, Lietuvos TSR istorijos vadovėlyje galima rašyti

tik apie V. Leniną, „Iskrą“, bolševikų kivirčus su menševikais,

Maskvos darbininkų kovą prieš caro valdžią, bet jokiu būdu

ne apie „Aušrą“, V. Kudirką ar Didįjį Vilniaus seimą. Šiandien

tokių reikalavimų absurdiškumas visiškai aiškus, bet tada ne-

buvo galima net jais suabejoti, jie pateko ir į jau minėtą TSKP

CK nutarimą, ir į LKP CK biuro nutarimą – jų pagrindu tie

dokumentai ir buvo surašyti.

Maskva dėl tokio blogo vadovėlio visų pirma apkaltino LKP

129

CK ir LTSR Švietimo ministeriją – kad „nesuteikė reikiamos

reikšmės pilnaverčio marksistinio-lenininio Lietuvos istorijos

vadovėlio sukūrimui“, nepadėjo, nekontroliavo ir t.t. CK biuras

dar pareiškė priekaištus Pedagoginės literatūros leidyklai, Isto-

rijos institutui, na, ir autoriui, įpareigojo Švietimo ministeriją

ir Istorijos institutą skubiai, įtraukus kvalifi kuotus autorius pa-

rengti naują vadovėlį ir naują skaitinių knygą, partijos miestų,

rajonų komitetus, Švietimo ministeriją – kontroliuoti istorijos

dėstymą mokyklose ir pan.32

J. Jurginio „erezija“ buvo pavojinga ne tik Lietuvai: ir kitos

respublikos mūsų pavyzdžiu galėjo sugalvoti kurti savo istorijas.

Kad tai neįvyktų, reikėjo kuo plačiau pasmerkti mūsų istoriko

darbą, bet tam slaptas TSKP CK nutarimas netiko. Matyt, todėl

buvo duota komanda V. Pašutai ir R. Šarmaičiui parašyti dar vie-

ną recenziją, sukritikuoti vadovėlį Maskvoje leidžiamame žur-

nale „Komunist“, kurią tuojau išvertė ir išspausdino pas mus.33

Recenzijos autoriams, žinoma, teko pakartoti skaitytojui jau

žinomą kritiką ir dar pridėti naujos: kad „painiai ir neteisingai

apibūdinti 1863 m. sukilimas Lietuvoje ir jo varomosios jėgos“,

kad tokio svarbaus 1905-1907 m. revoliucijos klausimo – agra-

rinio, valstiečių klausimo – sprendimas autoriaus nedomina,

kad mažai rašoma apie Vincą Kapsuką, Zigmą Aleksą-Anga-

rietį, o apie Feliksą Dzeržinskį visai nerašoma ir t.t. Taigi būdu

ir čia daugiausia kritikuojama tai, kas neparašyta – tokia buvo

tada tradicija. O juk jokioje knygoje negalima surašyti visko,

juo labiau tokioje, kurios apimtis labai ribota…

Tačiau, skirtingi nuo ankstyvesnių kritikų, V. Pašuta ir R.

Šarmaitis vadovėlyje surado, nors ir nedaug, gerų dalykų: vy-

kusiai nušviesta Spalio revoliucija, klasių kova ir iš viso vado-

vėlis principingai skiriasi nuo ikitarybinio laikotarpio knygų, o

jo autorius – didelis savo tautos kultūros istorijos žinovas. Tai-

gi, recenzijoje kritika ne tokia tiesmukiška, gerokai švelnesnė,

130

ji priartėjo prie mokslinės polemikos stiliaus. Ir užbaigiama ji

ne autoriaus pasmerkimu – optimistiškai: „Galima tikėtis, kad

Lietuvos istorikai, jų tarpe ir J. Jurginis sukurs pilnavertį Lietu-

vos istorijos vadovėlį ir mokymo priemones.“

Truputį stebina, kad šią recenziją parašė tokie autoriai: R.

Šarmaitis, kaip žinote, buvo geras J. Jurginio draugas nuo

Ukmergės gimnazijos laikų, o su V. Pašuta jis artimai bendra-

vo, keitėsi laiškais ir šventiniais sveikinimais taip pat ne vieną

dešimtmetį. Tačiau jiems, matyt, pasirinkimo nebuvo: partija

pasakė – reikia, ir teko vykdyti komandą…

O dabar, manau, verta trumpam sugrįžti prie šios nelem-

tos istorijos ištakų: ar jos tikrai buvo Maskvoje? Greičiausiai

– ne, nes J. Jurginis, deja, turėjo daugybę nedraugų Vilniuje, ir

tarp partiečių, ir tarp mokslininkų, kurie pasirūpino, kad kiltų

tas triukšmas – kaip tokiais atvejais mėgo sakyti A. Sniečkus,

„šuniukai sulojo.“34 Juk ne veltui dar 1961 m. pradžioje Švieti-

mo ministerijoje buvo surengtas naujas vadovėlio svarstymas,

kuriame buvo iškelta žymiai daugiau jo ideologinių klaidų nei

anksčiau.35 Kas buvo tie nedraugai, toliau dar teks pasvarstyti.

Tačiau tuo Lietuvos istorijos vadovėlio epopėja nepasibaigė,

ir V. Pašutos bei R. Šarmaičio linkėjimai, galima sakyti, išsipil-

dė: naujos, deja, dar labiau ideologizuotos jo, taip pat istorijos

skaitinių laidos – toliau buvo rengiamos kolektyviai, J. Jurginiui

dalyvaujant, tik neilgai: ne veltui žmonės sako, kad ant palenk-

to medžio visos ožkos lipa… Štai ką jis pats papasakojo apie

tą kolektyvinę autorystę: „Istorijos vadovėly man buvo paves-

ta parašyti dalį, skirtą feodalizmo laikotarpiui, o skaitiniuose

– nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos. Svarstant naują

tekstą Švietimo ministerijoje dėl visai suprantamų priežas-

čių daugiausia dėmesio buvo skiriama manajam. Ministerijos

konsultantas mokslo reikalams mano teksto ištisai neskaitęs,

užtekę pavartyti, ir jis pamatęs, kad aš iš kritikos jokių išva-

131

dų nepadaręs, vėl miniu Mindaugą, Gediminą, Vytautą ir kitus

kunigaikščius, kad nesupratęs svarbiausio kritikos teiginio, jog

liaudis buvo ir yra istorijos kūrėja ir kad reikia rašyti liaudies, o

ne feodalinių išnaudotojų istoriją.“

Ir kiti ministerijos klerkai stengėsi įsiteikti Maskvai: „Moky-

klų skyriaus viršininkas pareiškė, kad mano teksto ydingumą

liudija tas, kad jame Markso vardas minimas keturis kartus, o

Lenino – šešis“36 – per maža! Apie šią istoriją J. Jurginis bandė

papasakoti „Literatūros ir meno“ skaitytojams 1966 m., tačiau

Atkirtis Švietimo ministerijos istorijos vadovėlio „ekspertų“ publikacijoms.

132

ir N. Chruščiovo laikais redaktorius nerizikavo jos spausdinti –

išbraukė, palikęs tik autoriaus komentarus: „Stebino ne teksto

vertinimas, o pažiūra į autorių, kaip į žmogų, su kuriuo kalba-

ma ne kaip su lygiu, o kaip su klupdomu atgailautoju, kuriam

diktuoti galima nė kiek nesivaržant… Mokslinio ginčo garbės

kodekse yra tokia taisyklė: kuo aukščiau stovi tas, kuris kriti-

kuoja, tuo labiau santūrus jis turi būti, nes klysdamas didelis

autoritetas gali daug daugiau žalos pridaryti, negu mažas.“37

Pagaliau Maskva kategoriškai pareikalavo pašalinti J. Jurgi-

nį kaip nepataisomą autorių – juk jis ne tik ir toliau rašė apie

mūsų kunigaikščius, bet dar įrodinėjo, kad „istorijos procesas

negalimas be asmenybių istorijos, kad asmenybių neatmeta net

marksistinis istorijos mokslas.“38 Todėl jo pradėtą darbą tęsė

jaunesni istorikai V. Merkys, A. Gaigalaitė, R. Žepkaitė ir kiti –

vis taip pat ginčydamiesi su mūsų istorijos „žinovais“ Maskvoje

iki pat 1990 metų… Tiesa, po J.Stalino mirties dėl tokių ginčų

lageriai jau nebegrėsė, tačiau ir N. Chruščiovo, L. Brežnevo lai-

kais TSKP savo svarbiausiuose direktyviniuose dokumentuose

reikalavo, kad nebūtų idealizuojama TSRS tautų praeitis (ži-

noma, rusai, priešingai, tą darė be trukdymų), kad tautiniai

skirtumai nebūtų išpučiami, o tautos vis labiau suartėtų.39 Ki-

taip tariant, denacionalizavimo, nutautinimo politika visą laiką

buvo populiari, ją kompartija stengėsi vykdyti tiek kalbų, tiek

istorijos srityse, atrodo, kad nuo to labiausiai nukentėjo mūsų

kaimynai baltarusiai.40

LDK istorija liko neparašyta

Nors J. Jurginis ir buvo nušalintas nuo istorijos vadovėlių

rengimo, vis dėlto teko jo lyg ir atsiprašyti – pasiūlyti parengti

Lietuvos istorijos knygą, skirtą užsieniui, kuri turėjo būti iš-

133

versta į vokiečių ir anglų kalbas ir išleista „Minties“ leidykloje

apie 1966 metus. Matyt, čia pasireiškė to meto tradicija: už-

sieniui reikia pateikti geresnę prekę, negu sau, todėl ir knygos

autorius turėjo būti stipresnis, geriau mokantis rašyti tokius

tekstus. O J. Jurginis nepraleido progos aprašyti mūsų istoriją

objektyviau, negu vietiniam skaitytojui skirtose knygose: juk

Vakarų skaitytojui iš tikro reikėjo rašyti kitaip, neįkyrint su

marksizmo dogmomis.

Todėl archyve išlikęs knygos rankraštis tikrai įdomus kaip

žymiai atviresnė autoriaus pozicijų išraiška. Jame pabrėžiamas

svarbus LDK vaidmuo Europos istorijoje, jos savita ir savaran-

kiška raida: „Rusijos normalų, socialinių ir teisinių santykių

vystymąsi sutrikdė totorių antplūdis, Prūsijoje ir Livonijoje daug

užkariautojų atneštų santvarkos dalykų. Lietuvoje šiuo požiūriu

susidarė kitokios sąlygos. Čia susikūrus savarankiškai valstybei

socialiniai ir teisiniai santykiai vystėsi daugiausia vidaus jėgų

veikiami. Be to ,čia viskas vyko žymiai sparčiau dėl ypatingai ak-

„Lietuvos istorija“,

kurios nesulaukė

užsienio skaitytojai.

134

tyvaus aukščiausios valdžios įsikišimo į žmonių santykius. Reta

kuri viduramžių valstybė turi tokius savo istorijos šaltinius ,ko-

kiais yra Lietuvos Metrika ir Lietuvos statutai“.41

Knygoje pabrėžiama ir XVI a. įvykdytos Valakų reformos

reikšmė – jos dėka baudžiava pas mus vystėsi ne pagal Rusijos,

o pagal Vakarų Europos šalių pavyzdį.42 Žinoma, šioje kny-

goje mažiau šlovinama Lietuvos prijungimas prie Rusijos 1794

m., didžioji rusų tauta, darbininkų klasė ir komunistų partija.

Be to, Lietuvos istorijos periodizacija visai nemarksistinė, o to-

kia, kokią naudojo Adolfas Šapoka, kokią siūlė J. Jurginis 1950

metais. Tačiau nei anglų, nei vokiečių skaitytojas šios knygos

nesulaukė. Labai gaila, 177 puslapių rankraštis atsidūrė archy-

ve, didelis autoriaus darbas nuėjo veltui, kodėl – nežinia, gal

valdžia pakeitė savo planus, gal tekstas jai nepatiko?

Kodėl vadovėlio istorijai, regis, ne tokiam svarbiam J. Jurgi-

nio gyvenimo ir veiklos epizodui, čia tiek daug skirta vietos ir

dėmesio? Juk kiti šio istoriko darbai nepalyginamai reikšmin-

gesni moksliniu požiūriu. Tai neabejotina, tačiau šiuo atveju,

manau, tinka liaudies išmintis, kad neretai mažas kupstas di-

delį vežimą verčia. Vadovėlis buvo reikšminga gairė akademiko

mokslo kelyje todėl, kad čia jam pavyko išdėstyti nemažą savo

atrastų, išmąstytų teiginių apie mūsų tautos ir valstybės praeitį,

kurie negalėjo patekti į „juodąją istoriją“ ir kurią budriai reda-

gavo J. Žiugžda. Antra, vadovėlyje J. Jurginiui vienintelį kartą

(jei neskaityti taip ir neišleistos angliškos – vokiškos Lietuvos

istorijos knygos) pavyko apžvelgti mūsų istoriją kaip vieningą

visumą, tegul ir sužalotą partinės– ideologinės cenzūros do-

gmų ir reikalavimų. Trečia, dėl jokios solidžios monografi jos

jam neteko tiek kariauti ir nukentėti, kiek dėl šios nedidelės

knygelės. O kad parašė ją, tai visai nebuvo atsitiktinumas ar

klaida, dėl kurios jis būtų gailėjęsis. Mat svarbiausia – akade-

miko, o vėliau ir jo kolegų grumtynės su vietos partine valdžia,

135

su maskviečiais istorikais dėl teisės mokyti vaikus teisingesnės

Lietuvos istorijos. Tai buvo kad ir nedidelė, bet svarbi sunkios

mūsų tautos kultūrinės kovos dėl savo teisų, dėl tautinio savi-

tumo išsaugojimo dalis, kovos, nemažiau reikšmingos nei gin-

kluota pogrindžio kova, o gal ir svarbesnė už ją.43

Iš tiesų, J. Jurginio ir jo kolegų bendraminčių pastangų dėka

stiprybės sėmimasis iš praeities, pradėtas dar XIX a. pabaigo-

je, „Aušros“ laikais, smarkiai išplėtotas tarpukaryje, labai pa-

sitarnavęs tautos konsolidacijai, valstybingumo stiprinimui,

buvo pratęstas ir pokaryje, nepaisant didelių kliūčių ir pavojų,

neretai balansuojant ties pavojinga riba, laviruojant ir manev-

ruojant. Todėl kai atėjo lemiamas momentas – proga atgauti

nepriklausomybę Maskvos imperijai byrant – mūsų tauta, kaip

pripažįsta Vakarų istorikai, buvo tam kur kas geriau pasiruošu-

Diskutuojantys Juozas Žiugžda ir Juozas Jurginis.

136

si, nei kaimynai baltarusiai.44 O kovoti dėl sąžiningos Lietuvos

istorijos tenka ir dabar, tiesa, jau prieš nutautinimo, kosmopo-

litizmo pavojus, ateinančius ne iš Rytų, o iš Vakarų...

Žinoma, J. Jurginiui, tiek daug žinančiam apie mūsų tautos

praeitį, rūpėjo ne tik parašyti gerą Lietuvos istorijos vadovė-

lį vidurinėms mokykloms. Jis, kaip jau minėta, daug prisidėjo

rengiant „Lietuvos istorijos“ I tomą, išleistą 1985-1986 metais

bent dviem leidimais bendru 80 tūkst. egzempliorių tiražu, nes

jis rado labai didelę skaitytojų paklausą. Šiuo leidiniu ir pats

akademikas buvo labai patenkintas, teigė, kad gvildenamų

klausimų platumu, gilumu ir faktų gausumu jis toli pralenkė

A.Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją.“45

Bet tuo nepasitenkino: jis, priešingai J. Žiugždai, ne kartą

pabrėžė svarbų LDK vaidmenį viduramžių Europos istorijoje,

jos laimėjimus, savitumą. Todėl apie 1978 m. sumanė parengti

stambią studiją apie senosios mūsų valstybės susidarymą, iški-

limą ir žlugimą. Apie tai papasakojo laikraščio korespondentui,

duodamas interviu savo 70-mečio proga,46 bei laiške parašė ko-

legai maskviečiui V. Pašutai. Šis pažadėjo visokeriopą pagalbą

šiuo reikalu, nors nebūdamas geros nuomonės apie LDK47 , be

to, iš karto paklausė: „O kaip šis darbas derinsis su baltarusių

istorikų darbais, vykdomais jau daugelį metų?“48

Nežinome, ką į tai atsakė J. Jurginis, tačiau nemažą šio darbo

dalį spėjo padaryti. 1978 m. ataskaitoje jis paminėjo šį darbą,

pabrėždamas, kad jame žada išryškinti visai kitas LDK žlugimo

priežastis, negu iki šiol buvo aprašomos, apie tai jis jau buvo

užsiminęs savo kandidatinėje disertacijoje. Šį kapitalinį darbą

jis tikėjosi užbaigti, kai 1984 m. išeis į pensiją,49 tačiau šio ke-

tinimo, deja, neįvykdė, tik paskelbė vieną jo epizodą , parašytą

1977 metais. Iš to galima suprasti, kad rengiama knyga būtų

buvusi solidi mokslinė monografi ja, kritiškai vertinanti iki tol

mūsų istoriografi joje įsitvirtinusias nuomones. Pavyzdžiui, šia-

137

me epizode paneigiami A. Šapokos ir Ivano Lapo ( I.Lappo)

teiginiai, kad priėmus III Lietuvos statutą, 1588 metais Lietu-

va vėl padidino savo savarankiškumą, o Liublino unijos aktas

faktiškai tapo negaliojančiu. J. Jurginis pabrėžė neigiamą šios

unijos įtaką Lietuvos socialinei–ekonominei raidai, nes ji kon-

servavo feodalinius santykius, trukdė plėtotis prekiniams–pi-

niginiams santykiams, augti miestams.50

Išliko dar viena planuotos studijos dalis apie LDK susida-

rymą, smukimą ir žlugimą, kuriai medžiagą autorius pradėjo

kaupti dar prieš karą gyvendamas Švedijoje. Iš per dešimtme-

čius sukauptos medžiagos išryškino LDK smukimo priežastis,

papildė Švedijos istorijos faktais ir tai per dvejus metus išdėstė

atskiros knygelės rankraštyje. Jį visiškai baigė 1993 m. vasarą ir

atidavė sūnui Juliui. Paklaustas, kad gal reikėtų bandyti išleisti

šią knygą, atsakė: „Turėk pas save. Dabar dar ne laikas. Vėliau –

tada kai vėl išaugs žmonėse žinių poreikis apie Lietuvos valsty-

Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės

studijos skaitytojai

sulaukė tik po autoriaus

mirties prabėgus

penkiolikai metų.

138

bės istoriją.“ Sūnaus, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direk-

cijos ir leidyklos „Briedis“ rūpesčiu, daug padėjus A. Tylai, da-

bar ši knyga gražiai išleista.51 Gaila, kad skaitytojas jos sulaukė

tik prabėgus 15 metų po autoriaus mirties – jo 100-ųjų gimimo

metinių proga. Nors J. Jurginis savo archyvą labai rūpestingai

saugojo ir tvarkė, atidavė jį MA bibliotekai ir LLMA, daugiau

šios planuotos studijos medžiagos surasti dar nepavyko. Tiesa,

MAB yra saugojamas stambus 192 puslapių rankraštis antraš-

te „Lietuvos valstybės susidarymas“52 – nuo seniausių laikų iki

Reformacijos sąjūdžio ( XVI a.), bet tai visai kitokio žanro dar-

bas – populiaraus pobūdžio, be nuorodų į šaltinius. Todėl nors

ir paleidęs į žmones daug gerų knygų, svarbiausios savo knygos

J. Jurginis, kaip neretai būna, taip, deja, ir neparašė...

Š a l t i n i a i

1 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 112, b. 81.2 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 51, b. 215.3 Ten pat, f. 1771, ap. 112, b. 80.4 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 227, b. 2775.5 Jučas M. Minuotojas klysta tik vieną kartą, Naujasis židinys – Aidai, 2007,

Nr. 5-66 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 51, b. 216.7 LYA, f.K-1, ap58, b. P-21878 Būtėnas J. Smūgiai ir atgaiva, rink.: Rašytojas ir cenzūra, V., 1992, p. 289 Laurinaitis S. Prieš „vieningosios srovės“ atgarsius, V., 1976.10 LYA f. K-1, ap. 58, b. P-2187.11 Вдовин А. Русские в XX веке, М., 2004, с. 72, 91, 103.12 Marcinek R. Polskie Kresy Wschodnie, Krakow, 2002, ir k.t.13 Нарочницкая Н. и др. Партитура Второй Мировой войны, М., 2009,

c. 300, 316 14 Ivinskis Z. Lietuva dar neturi naujos istorijos, Europos lietuvis, 1957-05-23.15 Jurginis J. Įvadas į lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės susidarymo istori-

ją“ (rankraštis) , p.116 Tarybinė mokykla, 1950, Nr. 1.

139

17 Žiugžda J. Už teisingą Lietuvos istorijos periodizavimą. Tiesa, 1950-05-06.18 LCVA, f. R 762, ap. 2, b. 1487.19 Švedas A. Matricos nelaisvėje, V., 2009, p. 136.20 Jurginis J. Lietuvos TSR istorija, p.75-78; Kauno tiesa, 1957-06-2121 Lukšaitė I. Rimantas Vėbra (nekrologas), Dialogas, 1999-04-2322 Lietuvos sovietinė istoriografi ja, V.1999, p. 2323 Literatūra ir menas, 1969-12-1324 Vyšniauskas A. Lietuvos – Lenkijos konfl iktas dėl Vilniaus: tarybinio lai-

kotarpio istorijos vadovėlių analizė, Istorija, 2004.25 LYA LKP DS f. 1771, ap. 191, b. 233.26 Ten pat, b. 431.27 Dėl istorijos studijavimo, V., 194828 Jurginis J. Lietuvos TSR istorija, V., 1957, p. 3.29 Jurginis J. Šapokos istorijos apžvalga, Literatūra ir menas, 1988-06-18.30 LYA LKP DS f. 16895, ap. 2, b. 231.31 Jurginis J. Lietuvos TSR istorija, p. 58.32 LYA LKP DS f. 77, ap. 28, b. 4433.33 Пашуто В., Шармайтис Р.Создать полноценный учебник по истории

Литвы, Коммунист, М., 1961, № 8.34 Sniečkaus fenomenas, V., 2003, p. 227.35 LCVA f. 762, ap. 6, b. 1753.36 LLMA f. 205, ap. 1, b. 139.37 Jurginis J. Apie mokymo meną, Literatūra ir menas, 1966-06-25.38 Gaigalaitė A. Į save ir į istoriją pažvelgus, V., 2002, p. 57.39 Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos programa, V., p. 91-9340 История имперских отношений, Минск, 2008, с. 521,523,524,54841 LLMA f 205, ap.1, b. 351, p. 14,1542 Ten pat, p.4843 Truska L. Karas, kurio pasaulis nepastebėjo, Gairės, 2003, Nr.544 Snyder T. Tautų rekonstrukcija, V., 2008, p. 32545 Jurginis J. Šapokos istorijos apžvalga46 Vaitiekutė S. Istorija ir dabartis, Gimtasis kraštas, 1979-02-0147 Merkys V. Atminties prošvaistės, V.,2009, p. 21348 MAB RS , f. 295, b. 11549 Ten pat, b. 17650 Jurginis J. Liublino unijos aktų ir III Lietuvos statuto reikšmė, LTSR MA

darbai, serija A, 1979, t.151 Jurginis J. Gedimino palikuonė – Švedijos karalienė. V., 200952 MAB RS , f.295, b. 176

140

Baltas ir Juodas metraštininkai

Ankstesniame skyriuje nagrinėta tema labai svarbi ne vien tik

J. Jurginio biografi jai, bet ir visai priklausomybės metų (1940-

1990) mūsų istorijai – ne tik istoriografi jai. Todėl, manau, verta

ją pratęsti ir pasvarstyti, palyginti, kokią Lietuvos istoriją tada

rašė J. Žiugžda, visų mūsų istorikų šefas, ir kokią J. Jurginis, taip

pat akademikas, tiesa, valdžiai ne toks didelis autoritetas, už

tai žmonėms, liaudžiai – gerokai didesnis už savo viršininką.

Tas tapo visiškai aišku 1968–1969 metais, kai poetas Justinas

Marcinkevičius sukūrė dramą–poemą „Mindaugas“, o Lietuvos

valstybinis dramos teatras Vilniuje ją pastatė savo scenoje.

Knyga, o ypač spektaklis buvo dideli įvykiai, kaip prisiminė

teatro direktorius Pranas Treinys, publikos susidomėjimas juo

buvo ypatingas, iki tol neregėtas, ir tai, jo nuomone, liudijo ne

tik apie rašytojo, teatralų meistriškumą, bet, svarbiausia, – apie

tautinio atgimimo pradžią mūsų visuomenėje. Tiesa, publika

nežinojo, kaip ilgai ir skausmingai gimė šis spektaklis, nors

1968 m., gavę jo tekstą ir teatro meno vadovas Henrikas Van-

cevičius, ir aktoriai labai džiaugėsi: „Visi jaučiam – apsireiškė

didelė tema su dideliu autorium, norėjusiu tais metais pasakyti

savo didžiai pilietinį meninį žodį apie pirmąjį Lietuvos karalių,

mūsų valstybės įkūrėją.“ Tačiau priartėjus generalinei repetici-

jai paaiškėjo: „Mindaugo“ negalima šiais metais išleisti į ram-

pos šviesą, nes Amerikos išeivija ir savi nacionalistai švęs Lie-

tuvos nepriklausomybės 50-metį... Henriko kūrybinis tonusas

krinta. Krinta ir kolektyvo... Repeticijų karštis išdvėsta... Taip ir

pernešė Henrikas Mindaugą ant savo pečių į kitų, „nebepavo-

jingų“ 1969 metų sausio 4 d.“1

J. Jurginis buvo pakviestas į spektaklio premjerą, parašė apie

jį labai gerą recenziją, kuri, tiesa, tuo metu nebuvo atspausdin-

141

ta, pasirodė tik po jo mirties. Galimas daiktas, kad ji autoriui

pasirodė rizikinga, galinti pakenkti ne tiek jam pačiam, nuolat

valdžios pešiojamam, kiek šio dramos pastatymo likimui. Juk

recenzijoje rašoma, kaip žiūrovai, jaunimas aistringai ploja, kai

Mindaugas išdidžiai mini Lietuvos vardą...2

Recenzijoje svarstomas ir dviejų originalių spektaklio per-

sonažų, galima sakyti istorikų – Juodo ir Balto metraštininkų

konfl iktas, kuris jų kolegai pasirodė labai įdomus, ir dramos

autoriaus visai istoriškai teisingai, logiškai sprendžiamas, kaip

ir paties karaliaus Mindaugo tragedija. Vargu ar J. Jurginis, tą

konfl iktą stebėdamas scenoje numanė, kad tuoj po spektaklio

premjeros žiūrovai prilipins jam Balto metraštininko pravardę,

o J. Žiugždai – Juodo. Tačiau taip atsitiko, tą žinojo ir LKP CK3,

ir tai nebuvo atsitiktinumas – tuo mūsų publika parodė, kad ji

gerai orientuojasi, kas yra kas mūsų istorikų bendrijoje, kas iš

jų, anot poeto, niekada neužmiršta, kieno duoną valgo, kam

tarnauja, nes antraip „netoli, ko gero, ir ant sausos šakos pasisū-

puoti“, o kas, priešingai, tarnauja ne valdžiai, bet istorijai, moks-

lui, tiesai,4 nors tas ir ne visada sekasi, ne visada įmanoma.

Kodėl taip tada buvo? Norint atsakyti į šį klausimą visų pir-

ma reikia prisiminti bent svarbiausius J. Žiugždos (1813-1979)

biografi jos faktus.

Tai buvo visapusiškai išsilavinęs, visuomeniškai aktyvus, labai

darbštus žmogus. Gyvenimo kelią pradėjęs dar prieš Rusijos revo-

liucijas pradinės mokyklos mokytoju savo gimtinėje Suvalkijoje,

vėliau studijavo, dirbo Rusijoje, ten ir 1919 m. grįžęs į nepriklau-

somą Lietuvą aktyviai veikė keliose politinėse partijose – eserų,

liaudininkų, vėliau 1927–1934 m. – socialdemokratų, 1931 m.

net dalyvavo jų internacionalo kongrese Vienoje. Vėl mokytoja-

vo, rašė kalbos mokslo klausimais – 1929 m. baigė Kauno univer-

sitetą, įgijo specialybę – literatūros ir lietuvių kalbos mokytojas,

dirbo laikraščių, žurnalų redakcijose, redagavo knygas ir t. t.

142

1940 m. socialdemokratai nebuvo naujosios valdžios mėgs-

tami, ir patys į valdžią eiti vengė, bet J. Žiugžda iš karto gavo

aukštas pareigas – viceministro, vėliau – liaudies komisaro pa-

vaduotojo švietimo žinyboje, ir čia buvo labai aukštai įvertin-

tas. Jo šefas Antanas Venclova 1941 m. charakteristikoje pa-

rašė, kad jis „dirba su atsidavimu“, kad „vargu ar kas kitas būt

sugebėjęs tiek nudirbti, kiek jis yra nudirbęs“, o kolegė Liuda

Vaineikytė pavadino jį darbo arkliu, iš trijų įstaigos vadovų at-

liekančiu didžiausią darbo dalį.5 Aišku, tą lėmė ne tik atsidavi-

mas darbui, bet ir didžiulis pedagogo patyrimas, ir dar noras

įsiteikti naujajai valdžiai.

Karo metus praleidęs Penzoje, Maskvoje J. Žiugžda pokaryje

LTSR, LKP(b) vadovybėje turėjo didelį autoritetą ir pasitikėjimą,

buvo jos labai išaukštintas: juk neturėdamas nei istoriko išsila-

vinimo, nei jokio mokslinio laipsnio tapo VU Lietuvos istorijos

katedros vedėju (1945 m.), Istorijos instituto direktorium (1948

m.), akademiku ir net MA viceprezidentu (1946 m.), 1949–1964

m. – LKP CK narys, deputatas, apdovanotas 5 ordinais, iš jų

dviem – Lenino. Tikrai keista, bet visa tai dar nereiškė, kad vice-

prezidento gyvenimas buvo geras, ypač Stalino laikais.

Saugumas tada stengėsi surinkti kompromituojančios me-

džiagos apie daugelį senesniosios, tarpukario mūsų tautos in-

teligentų – Antaną Purėną, Povilą Pakarklį, Feliksą Šimkūną,

net Michaliną Meškauskienę, Vytautą Girdzijauską ir kitus. Bet

J. Žiugždai jis skyrė ypatingą dėmesį dėl jo itin blogos praeities

– buvo eseru, LSDP CK nariu, o po to, kaip sklido gandai, pri-

artėjo prie tautininkų – neveltui 1939–1940 m. dirbo Kauno 5

gimnazijos direktorium, jo brolis 1941 m. buvo ištremtas į Sibi-

rą. Juk ir VKP(b) nariu jis tapo nelengvai, tik 1947 metais, net

penkerius metus išbuvęs kandidatu – nors ir buvo gavęs, kaip

reikėjo buvusiam kitose, „blogose“ partijose, dviejų komunistų

su 20 metų partiniu stažu rekomendacijas.6

143

O čekistai keletą metų sekė jį norėdami, kaip rašė, demaskuo-

ti jo kenkėjišką veiklą, t. y. įgrūsti į lagerį ilgiems metams. Tuo

tikslu tardė ir J. Jurginį – ne kartą, bet iš jo nieko naudingo nesu-

žinojo – šis suteikta proga pakenkti nelabai mėgstamam savo še-

fui nepasinaudojo. O štai iš saugumo rūsiuose laikomų, tardomų

inteligentų reikiamų parodymų išgauti, matyt, nebuvo sunku.7

Todėl J. Žiugždos – į valdžią prasibrovusio įtartino, nepa-

tikimo asmens pavardę dažnai matome čekistų raportuose

A. Sniečkui, pranešimuose Maskvai. Viename iš jų, rašytame

1951 m. vasarį, MGB vadovybė kaltino jį mokyklų sovietiza-

vimo vilkinimu pokaryje, blogu vadovavimu Istorijos institu-

tui ir net Lietuvos istorijos vadovėlio rengimo „marinavimu“.8

Matyt, čekistai buvo jau netoli norimo tikslo, bet A. Sniečkui

pavyko ištikimą valdžios tarną apginti, pasitelkus patį Michailą

Suslovą – taip kalbėjo istorikai.

Taigi J. Žiugžda liko laisvėje, bet už ją teko brangiai mokėti:

reikėjo iš kailio nertis, norint įtikti, įsiteikti valdžiai savo raš-

tais, savo veikla MA viceprezidento, instituto direktoriaus ir

katedros vedėjo pareigose. Bet koks neatsargus žingsnis galėjo

pakenkti ar net būti lemtingas. Taip įvyko, kai J. Žiugžda viena-

me savo straipsnyje gerai atsiliepė apie Joną Basanavičių9 – tuoj

gavo pylos ir turėjo parašyti priešingai. Antra vertus, buvo pa-

vojų ir persistengti – taip atsitiko, kaip jau rašyta, su istorijos

vadovėliu 1952 metais. Taigi balansavimo menas nelengvas...

J. Žiugždos pataikavimo valdžiai mastai buvo didžiuliai.

Visų pirma tai J. Stalino, komunistų partijos, rusų tautos šlo-

vinimas kiekviena proga. Antra, mūsų tautos praeities nieki-

nimas, klastojimas istorijos leidiniuose – ko verti vien tik tokie

jo pareiškimai, kad „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės egzis-

tavimas mums nesuteikia pagrindo didžiuotis savo istorija“,

„nereikia plėsti LDK istorijos tyrinėjimų“ ir pan.10 Pagaliau,

istorijos procesų, jos pažangos aiškinimas vien klasių kova, re-

144

voliucijomis 1863, 1918, 1940 metais – visa tai žinomas ame-

rikiečių istorikas, Lietuvos istorijos žinovas Alfredas Erichas

Senas (A. E. Senn) įvertino, manau, gana vykusiai, subtiliai:

„Žiugždos raštuose daug kūrybos“.11 Taip jis ir pats rašė, ir iš

kitų reikalavo, mokė ne tik saviškius Istorijos institute. Būda-

mas MA viceprezidentas kišosi į kalbininkų, literatų reikalus.12

Didelė J. Žiugždos kaltė, kad visada stengdamasis apsidrausti,

nerizikuoti jis trukdė, ribojo lituanistinės literatūros leidimą.

Antai viename inteligentijos susitikime su A. Sniečkumi pa-

reiškė: „Turime būti politikai, leisdami literatūrinį palikimą.

Gerai, kad išleistas Maironio dvitomis, bet kam reikėjo išleisti

tokiu dideliu tiražu?“13 (Buvo išleista 25000 egz.)

Tiesa, nederėtų J. Žiugždos portreto piešti vien juodomis

Iš kairės: Juozas Žiugžda, Henrikas Šadžius ir Juozas Jurginis 1970 m.

145

spalvomis: sunkiais stalinizmo laikais jo atsargumas padėjo

daugeliui instituto darbuotojų išvengti nemalonumų, užtarda-

vo juos ir vėliau. Kaip pasakoja istorikas Edvardas Gudavičius,

„Žiugžda savo žmones gynė iš paskutiniųjų. Ir neįduodavo. Jis

varžė, prižiūrėjo, vertė dirbti pagal tam tikras ankštas schemas,

bet tuo pačiu gynė savo kolegas“.14 O juk tipiškam karjeristui,

koks buvo instituto direktorius, toks elgesys visai nebūdingas...

Neveltui jo kandidatūrą į šias pareigas 1956 m. perrenkant pa-

laikė K. Jablonskis ir beveik visi akademikai.

Besaikį pataikavimą Maskvai, vietos valdžiai, taip kenkiant

istorijos mokslui, Stalino laikais dar būtų galima suprasti, jei

ne pateisinti: savisaugos instinktas žmogui natūralus. Tačiau

po 1953 metų, kai net A. Sniečkaus politika, taktika pasikei-

tė iš esmės, jokio pavojaus J. Žiugždos laisvei nebeliko, bet jo

elgesys liko tas pats – kodėl? Kodėl, pavyzdžiui, jis tuo metu,

kai buvo ruošiamasi Vilniaus universiteto įkūrimo 400-mečio

minėjimui (1979 m.), parašė LKP CK laišką, kad 1579 m. jokio

universiteto nebuvo – tik menka jėzuitų mokyklėlė? Atsaky-

mas turbūt gali būti tik vienas – nesinorėjo rizikuoti direkto-

riaus, viceprezidento postais, geromis algomis...

J. Jurginio gyvenimo ir mokslinės veiklos orientyrai buvo

visai kiti. Žinoma, ir jis savo laiku sakė konjunktūrines kalbas,

rašė tokius straipsnius, iš dalies ir knygas, šlovino J. Staliną,

dėkojo rusų tautai, caro imperijai, kad priglaudė mus 1795

metais15 ir t. t. Tačiau taip tada buvo priversti veikti visi mūsų

inteligentai – rašytojai, mokslininkai, ir visai be pagrindo juos

(pavyzdžiui, V. Mykolaitį-Putiną, Vienuolį) už tai 1954 m. pa-

smerkė politkaliniai: girdi, tauta galėjo apsieiti ir be universite-

tų, teatrų, institutų, nes „šios aukštos institucijos tarnauja vien

tautai nuodyti, maitoti ir rusinti.“16 Bet tai būtų reiškę – grįžti

į XIX, net į XVIII amžių, o gal ir dar baisiau – pasmerkti visą

tautą išnaikinimui, nutautinimui.

146

Taigi mūsų intelektualai, taip pat įvairių lygių vadovai tikrai

buvo teisūs, kai laviravo, stengdamiesi išlikti ir dirbti savo tau-

tai, kraštui naudingą, būtinai reikalingą darbą. Tautinės kul-

tūros gynimas, kaip jau teko užsiminti ir kaip pripažino dar

mūsų protėviai, pralaimėję 1863 m, sukilimą, buvo svarbiau už

ginkluotą pasipriešinimą, nes galėjo atnešti ir atnešė pergalę

1918 metais – tą kadaise pabrėžė Mykolas Riomeris, geriausio

veikalo apie mūsų tautinį judėjimą autorius.17

Todėl daugumai mūsų inteligentų tikrai reikėjo prisitai-

kyti, eiti į tam tikrus kompromisus su savo sąžine, tačiau tų

kompromisų mastai, tikslai, o svarbiausia – patirti ir padary-

ti nuostoliai nebuvo visada vienodi. J. Žiugžda ne tik tikrino,

cenzūravo visus instituto darbuotojų rašinius, bet ir stengėsi,

Net Vilniaus architektūros albumas neišvengė ideologų kritikos.

147

kad jų būtų kuo mažiau, jis mėgo kartoti vieną posakį: „Niekas

nemuš mūsų už tai, kas nebuvo išleista. O už tai kas pasirodė

spaudoje – galima nukentėti.“18 Šios taisyklės visada tvirtai lai-

kėsi, štai ką prisiminė ilgametis „Vagos“ leidyklos direktorius

Jonas Čekys: „1954 m. LKP CK ideologiniame skyriuje... buvo

svarstomas Vilniaus architektūros albumo išleidimo reikalas.

Nors šio leidinio parengimas buvo smarkiai kritikuojamas ir

šiai kritikai karštai pritarė akademikas Juozas Žiugžda, Juozas

Jurginis, nepaisydamas šios kritikos, ramiai, argumentuotai ir

kažkaip netgi linksmai atrėmė visus puolimus, paremdamas

leidiniais apie Maskvą, Leningradą, Novgorodą.“19

Jis apskritai visada stengėsi parengti ir išleisti kuo daugiau

istorinių monografi jų, straipsnių rinkinių, populiarios literatū-

ros apie mūsų tautos ir valstybės praeitį – apie tai dar bus kalba.

Aišku, skyrėsi ir jų kvalifi kacija. Nors, kadaise I. Jonynas pava-

dino J. Jurginį savamoksliu, tikrasis savamokslis istoriografi joje

buvo J. Žiugžda – iš jo pastangų parašyti nedidelę knygelę apie

1863 m. sukilėlių vadą kunigą Antaną Mackevičių dabar šaipo-

si ir istorikai, ir knygų leidėjai.20

Tiesa, 1974 m. išleistoje jo literatūros rodyklėje galime per-

skaityti: „J. Žiugždos mokslinės veiklos viršūnė yra 3-jų tomų

„Lietuvos TSR istorija.“ Pirmojo „Lietuvos TSR istorijos“ tomo

autoriai iš esmės pakėlė lietuvių tautos istorijos plėšinius, siek-

dami marksistinės – lenininės metodologijos pagrindu įvertin-

ti ir nušviesti pagrindines mūsų krašto senosios praeities pro-

blemas, kritiškai peržiūrėti daugelį buržuazinės istoriografi jos

sukurtų siaurai klasinių, nacionalistinių koncepcijų.“21

Tačiau šis daugelio Instituto darbuotojų ilgai ir sunkiai reng-

tas ir 1957–1965 m. išleistas stambus darbas buvo pavadintas

„Juodąja istorija“, bet ne dėl savo juodų viršelių, o todėl, kad

jame mūsų praeitis klastojama, pateikiama iškreiptai, o XX a.

medžiaga – tai net ne Lietuvos, o darbininkų judėjimo, LKP

148

istorija.22 A. Švedas net mano, kad ji specialiai ir buvo rašoma

tokia, kad jos niekas nenorėtų skaityti, kad žmonės nesidomėtų

savo istorija.23 Jeigu tai tiesa, tai partijos ir jos nurodymus vyk-

dančio J. Žiugždos viltys pasiteisino tik iš dalies: skaitytojai, ypač

studentai, tikrai nemėgo „Juodosios istorijos“, tą KGB užfi ksavo

jau 1958–1960 metais.24 Tačiau žmonės ir toliau ieškojo knygų

apie mūsų tautos praeitį, tik kitokių – todėl taip išaugo A. Ša-

pokos redaguotos „Lietuvos istorijos“, išleistos dar 1934 metais,

„autoritetas“ ir paklausa. Jei „Juodoji istorija“ ir turi šiokią tokią

išliekamąją vertę, tai ne J. Žiugždos dėka, o priešingai – kad ki-

tiems jos autoriams K. Jablonskiui, J. Jurginiui, V. Merkiui, M.

Jučui vis dėlto pavyko įveikti šefo diktatą, pasipriešinimą ir pa-

teikti skaitytojui bent dalį vertingų, teisingų žinių.

Tuo tarpu J. Jurginio darbai iš karto buvo specialistų pri-

pažinti, aukštai vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse

Lietuvos „juodosios“ istorijos tritomis.

149

respublikose, jis buvo laukiamas svečias, pranešėjas daugelyje

tarptautinių mokslinių konferencijų, jo knygas susidomėję skai-

tė išeivijoje atsidūrę mūsų istorikai, kurie vienu metu net tvir-

tino, kad pokario Lietuvoje istorikai iš viso nieko gero negali

parašyti. Tą lėmė tiek šių darbų autoriaus kvalifi kacija, tyrinėto-

jo ir rašytojo gebėjimai, tiek objektyvus požiūris į mūsų praeitį,

drąsa papasakoti apie tai atvirai, sąžiningai, nesilaikant valdžios

nubrėžtų rėmų ir dogmų: „žiugždizmo“ esmę sudarė melas, ku-

rio tikslas buvo tai, kas yra balta, išteplioti juoda spalva arba

atvirkščiai. O Jurginis laimėjo visuomenės simpatijas ir laisvo

istoriko vardą būtent dėl to, kad turėjo drąsos nemeluoti.“25

Todėl plačiajai mūsų visuomenei, žmonėms, istorija besi-

domintiems tik laisvalaikiu J. Žiugžda ir liko Juodasis metraš-

tininkas, t. y. blogas, nedoras istorikas, o J. Jurginis – Balta-

sis, geras. Tuo tarpu patiems istorikams pirmasis buvo net ne

mokslininkas, bet valdžios paskirtas prievaizdas, ir ne vien is-

torikams, o antrasis – neformalus lyderis, autoritetas, nors ir ne

visiems, organizatorius, visada pilnas įvairių kūrybinių planų.

Tai buvo labai skirtingo pobūdžio asmenybės.

Tokia padėtis, aišku, negalėjo neatsiliepti jų tarpusavio san-

tykiams, negana to, likimas ne kartą jiems lėmė būti varžovais,

konkurentais. Taip atsitiko 1965 m. – dėl vadovavimo Lietu-

vos TSR istorijos katedrai Vilniaus universitete. Kaip jau buvo

minėta, pirmaisiais pokario metais apolitiškumu apkaltintas I.

Jonynas buvo iš jos vadovų pašalintas, jį pakeitė J. Žiugžda. O

1949 m. ir pati katedra dingo – liko tik bendra TSRS istorijos

katedra, jo paties vadovaujama, 1948 m. jis pelnė aukštą Dani-

jilo Šupikovo, Maskvos emisaro, dar 1940 m. atsiųsto pas mus

Lietuvos komunistams prižiūrėti, įvertinimą: „Prof. Žiugžda

skaito aukšto idėjinio – teorinio lygio paskaitas ir yra vienas

garsiausių mokslininkų Lietuvos istorijos srityje.“26

Tačiau ideologinei priespaudai silpnėjant universitete kilo

150

idėja tą katedrą atkurti – sąmokslo tvarka, priešiškai nusitei-

kusiam fakulteto dekanui nežinant, neva partinei organizacijai

reikalaujant (?!). Kad jos vedėju privalo būti J. Jurginis, niekam

universiteto istorikų abejonių nebuvo, tačiau sąmokslas buvo

išaiškintas. Tiesa, katedra atsirado, bet jos vedėju vėl tapo J.

Žiugžda27 – nepaisant to, kad buvo menkas Lietuvos istorijos

žinovas ir prastas dėstytojas, nes net laiko tam dažnai neturė-

davo.28 Visai kas kita buvo J. Jurginis: turėdamas gausybę žinių,

originalių idėjų ir mokėdamas jas įdomiai, patraukliai pateikti,

jis buvo studentų labai mėgstamas, globojo gabesnius, iš kurių

stengėsi išugdyti mokslininkus.29 Paskaitose nevengė politiškai

rizikingų teiginių, kaip ir straipsniuose, knygose, mėgo aštrius,

šmaikščius pasakymus. Vienas jo studentas pasakojo, kad savo

įžanginę paskaitą istorikams – pirmakursiams užbaigė taip: „O

dabar, kai išeisite į gatvę ir kils noras nusispjauti, būkite atsar-

gūs: čia, Vilniuje, kiekvienas gatvės grindinio akmuo yra mūsų

istorijos liudininkas...“

Ilgą laiką jiems teko dirbti greta, tame pačiame Istorijos

institute, ir čia konfl iktų tarp jų pasitaikydavo dažnokai – dėl

jau skaitytojui žinomo skirtingo požiūrio į Lietuvos istoriją, dėl

personalo politikos, darbo planų ir t.t. „Jurginis istorikų ben-

drijoje ilgą laiką buvo netiesioginis, bet vis dėlto faktiškasis J.

Žiugždos oponentas. Kiti istorikai to daryti nedrįsdavo“.30

Tiesa, būdavo, kad J. Jurginis garsiai šlovino šefą – moks-

lininką, pavyzdžiui, iškilmingame susirinkime, įvykusiame

Mokslų akademijoje jo 70-mečio proga 1963 m. pavasarį. Ta-

čiau išlikęs archyve jo pranešimo tekstas daug kur mažiausiai

dviprasmiškas, jame nesunku surasti taiklių užuominų, ypač

kai tais laikais Ezopo kalba buvo tokia populiari. Pavyzdžiui:

„Mokslininkas be įsitikinimų, be pasaulėžiūros ir netgi, pasa-

kyčiau be poetiškų polėkių, tai ne mokslininkas, o viduramžių

cecho amatininkas. Jis gali dirbti, bet ne kurti.“

151

Dar geriau – Plutarcho citata: „Istorijai nepaprastai sunku

susekti tiesą: vėlesnėms kartoms įvykių pažinimą užtemdo lai-

kas, o istorija, aprašanti savo amžininkų darbus ir gyvenimą,

slepia ir iškraipo tiesą iš pavydo ir nepalankumo arba trokšda-

ma įsiteikti ir pataikaudama.“ Tiesa, baigdamas savo praneši-

mą J. Jurginis dar kartą citavo Plutarchą, pabrėždamas jubiliato

santūrumą, romumą, nepanaudojimą savo valdžios piktam.31

Aštrus konfl iktas tarp šių istorikų vyko 1967 m. vasarą dėl

kol kas nežinomų priežasčių, jis pasiekė net Maskvą, iš kur

buvo atvykęs TSKP CK atstovas – aiškintis padėties, jis nesė-

kmingai bandė įkalbėti imtis taikytojo vaidmens MA visuome-

ninių mokslų skyriaus akademiką sekretorių K. Korsaką, kurio

manymu, „mūsų CK nebežino, kaip išklampoti iš šios painia-

vos.“32 Paprastai šis mokslininkas palaikydavo J. Jurginį, nors

pripažino, kad jis ne visada teisus ir korektiškas.

Instituto istorijoje buvo bent keli laikotarpiai, kai tie isto-

rikai tapdavo konkurentais ir dėl direktoriaus kėdės, o vien to

pakako jų tarpusavio santykiams apkartinti ilgam. Mat, kad J.

Žiugžda buvo didelis karjeristas – aišku, bet ir J. Jurginis šiuo

atžvilgiu buvo nepėsčias, nors jo motyvai varžybose dėl val-

džios buvo visai kiti – tikėjosi, ir visai pagrįstai, ir ne jis vienas,

kad istorikų kolektyvui galės vadovauti geriau.

Tačiau LKP vadovybė galvojo kitaip, vadovavosi visai kitais

kriterijais, jau skaitytojui žinomais, todėl jo planai vis žlugdavo.

Taip įvyko ir 1970 metais, kai J. Žiugždą valdžia pagaliau išpra-

šė į pensiją. Tada A. Sniečkus kažkodėl buvo pasikvietęs pie-

tauti ilgametį LTSR Valstybės saugumo (KGB) komiteto šefą

Juozą Petkevičių, J. Matulį, J. Jurginį ir pareiškė, kad pastara-

jam teks pakeisti senąjį instituto direktorių, buvo numatytas ir

jo pavaduotojas mokslo reikalams – V. Merkys. Bet J. Žiugžda

nukeliavo į Maskvą ir pasistengė ten įrodyti, kad toks pasirin-

kimas būtų blogas dėl J. Jurginio „praeities klaidų“, todėl LKP

152

vadui teko kapituliuoti.33 Tai buvo labai negražus kerštas – juk

iš to jokios konkrečios naudos eksdirektorius negalėjo tikėtis.

Kad taip įvyko tikriausiai prisidėjo ir J. Jurginio nedraugai

LKP vadovybėje, apie kuriuos kalbėsime toliau: juk jiems nega-

lėjo patikti, kad tokiam ideologiškai svarbiam ir jautriam insti-

tutui vadovautų savarankiškas, nepaklusnus, turintis savo nuo-

monę ir nebijantis ją ginti, autoritetingas tarp istorikų žmogus.

Taip į Istorijos instituto direktorius atėjo Bronius Vaitkevičius,

išaugintas Partijos istorijos institute, artimai bendravęs su Gen-

riku Zimanu...

Š a l t i n i a i

1 Treinys P. Atsisveikinimas su teatru, V., 1998, p. 165.2 Jurginis J. Apie juodą ir baltą metraštininkus, Kultūros barai, 2007, Nr. 7.3 LYA LKP DS f. 16895, ap. 2, b. 231.4 Marcinkevičius J. Mindaugas, V., 1968, p. 10, 86.5 LYA LKP DS f. 1771, ap. 227, b. 2775.6 Bilevičius E. Didžiojo įtempimo laikai ir žmonės, V., 1983, p. 113.7 LYA, f. K. 1, ap. 58, b. P – 2187.8 Ten pat, ap. 10, b. 147 – 151; Tininis V. Komunistinio režimo nusikalti-

mai 1944–1953, I t. V., 2003, p. 237 – 239.9 Žiugžda J. Jonas Basanavičius, Tiesa, 1947. 02. 1810 MAA, f. 16, ap. 1, b. 88; Lietuvos sovietinė istoriografi ja, V., 1999, p. 3011 Senn A. E. Lietuva 1940, V., 2009, p. 234.12 Lietuvos sovietinė istoriografi ja, p. 242, 244, 250.13 Čekys J. Leidykla ideologizuotos visuomenės sistemoje, rink. Rašytojas

ir cenzūra, V., 1992, p. 237.14 Visa istorija yra gyvenimas, V., 2008, p. 216.15 MAB RS, f. 295, b. 29.16 Sietynas, Nr. 5, 1989, p. 212.17 Maksimaitis M. Mykolas Riomeris – Lietuvos sūnus , V., 2006, p.7318 Siekiau būti ištikimas. Antanas Tyla atsako į Aurimo Švedo klausimus.

Naujasis Židinys – Aidai, 2007, Nr. 1 – 2.19 Čekys J. Ilga ir kūrybinga kelionė, Gairės, 1999, Nr. 3.

153

20 Merkys V. Atminties prošvaistės, V., 2009, p. 185; Čekys J. p. 233.21 Juozas Žiugžda. Literatūros rodyklė, V., 1974, p. 14.22 LYA LKP DS f. 16895, ap. 2, b. 231.23 Čekutis R. Žygelis D. Laisvės kryžkelės. Kaip sovietmečiu buvo prievar-

taujama Lietuvos istorija. Bernardinai. lt, 2009. 01. 19. 24 Lietuvos sovietinė istoriografi ja, p. 90, 94.25 „Išbandyti, iki kur galima eiti.“ Vanda Zaborskaitė atsako į Aurimo Šve-

do klausimus, Naujasis Židinys – Aidai, 2007, Nr. 3.26 LYA LKP DS f. 1771, ap. 227, b. 2775.27 „Išbandyti, iki kur...“ 28 Merkys V., p. 102.29 Ten pat, p. 187, 188.30 Genzelis B. Man marksizmas rūpėjo kaip istorinis fenomenas, Naujasis

židinys – Aidai, 2007, Nr.5-631 LLMA, f. 205, ap. 1, b. 215.32 Kosto Korsako laiškai Halinai Korsakienei, Kn: Literatūra ir kalba, XXI,

V., 1995, p. 375.33 Minuotojas klysta tik vieną kartą. Mečislovas Jučas atsako į Aurimo Šve-

do klausimus, Naujasis židinys – Aidai, 2007, Nr.5-6

154

J. Jurginis ir LKP

Lietuvos kompartijos ir inteligentijos, net kairiųjų pažiūrų,

santykiai visą laiką buvo sudėtingi – ir tarpukaryje, ir pokario

metais. Kitaip ir negalėjo būti: partijai inteligentai buvo reika-

lingi visada, ypač 1940-1941 m. ir pokaryje, kai ji tapo valdan-

čiąja, ir dar ypatingomis, rusiškojo socializmo sąlygomis. Antra

vertus inteligentija iš prigimties buvo priešiška dogmatizmui,

sektantiškumui, besąlygiškam paklusnumui Maskvos diktatui

– o juk tai buvo esminės, svarbiausios bet kurios kompartijos

ypatybės, lemiančios jų veiklą, ypač tarpukaryje, kai LKP(b)

buvo pogrindyje, už įstatymo ribų. Dėl to ne vienas LKP(b)

narys ar jai simpatizuojantis inteligentas būdavo iškeikiamas,

apšaukiamas fašistų tarnu, kaip Petras Cvirka „Priekale“1, arba

net pašalintas iš partijos, kaip Juozas Bulavas, vienas iš jos va-

dovų 1938 metais.

Kaip surado kosmopolitą

Nenuostabu, kad iš tokių pozicijų vertindami J. Jurginio veiklą

tuo metu, tegul ir labai naudingą partijai – iš šalies žiūrint, ko-

munistai rado joje daug nusižengimų, dėl kurių jau tarpukaryje

žadėjo jį pašalinti iš savo eilių, ypač dėl „savavališkos“ išvykos į

Švediją 1940 m. sausį ir bendradarbiavimo tada „Lietuvos žinio-

se“ – kai tą savo nariams LKP(b) buvo uždraudusi.2 Tikriausiai

dėl to J. Jurginis 1940-1941 m. taip ir negavo partijos bilieto, o

per vokiečių okupacijos laikotarpį jo nuodėmių sąrašas dar la-

biau išaugo, ypač dėl jau minėtos recenzijos I. Šeiniaus knygai.

Nepaisant viso to jis suprato, kad jam, kaip ir kitiems mūsų

inteligentams, į partiją stoti reikia – priešingu atveju Lietuvą

155

užplūs ir užvaldys atėjūnai iš Rytų. Kažkam kartą atvirai pri-

sipažino, kad stojo į partiją du kartus, pirmą – iš idėjos, o an-

trą – iš reikalo. Tačiau pirmaisiais pokario metais to padaryti

nepavyko: apsilankęs tuo reikalu pas partijos Lenino rajkomo

sekretorių J. Vildžiūną, tą patį, kuris kadaise rengė partiečių

pasitarimus Mato Jurginio sode, gavo atsakymą: jam, susikom-

promitavusiam bendradarbiavimu vokiečių okupacinėje spau-

doje partijoje nevieta.3

O vėliau atsirado ir naujų kliūčių. Apie 1948 metus Krem-

lius pradėjo intensyvią tarybinio patriotizmo ugdymo ir kovos

prieš kosmopolitizmą kampaniją, ypač tarp rašytojų, mokslo

sferoje, aukštosiose mokyklose.4 Reikėjo surasti „kosmopo-

litų“, pasidavusių buržuazinės ideologijos įtakai, ir Lietuvoje.

Nenuostabu, kad tuo buvo apkaltintas ne vienas vyresniosios

kartos mūsų mokslininkas, ėjęs mokslus vakaruose, pavyz-

džiui, biologijos prof. Pranas Baltramiejus Šivickis, užsienyje

gerai žinomas vadybos specialistas Vytautas Andrius Graičiū-

nas ir kiti.

Pasirodo, visai neblogai tiko į šią kompaniją ir J. Jurginis:

juk jis keletą metų gyveno Vakaruose, bendradarbiavo buržua-

zinėje spaudoje, o svarbiausia – 1951 m. balandžio 17 d., atsa-

kinėdamas į klausytojų medikų klausimus vakariniame Mark-

sizmo-leninizmo universitete, padarė keletą labai didelių ideo-

loginių klaidų. Visų pirma, jis, visada mėgęs šmaikščius posa-

kius, prasitarė, kad švedai pasterizuoto rūgusio pieno maistui

nenaudoja, nes laiko jį sugedusiu produktu. Antra, dar baisiau

- kalbėdamas apie JAV žemės ūkį, darbo našumą jame jis leido

sau pripažinti, kad padėtis ten visai nėra tokia bloga, kaip TSRS

tuo metu buvo visur skelbiama. Greičiausia J.Jurginį, neblogai

žinantį gyvenimą JAV, klausytojai išprovokavo, ir jis nesugebė-

jo išsisukti, susilaikyti nuo tiesos sakymo, o apie tai tuojau pat

buvo pranešta LKP CK.5

156

Daug kas, tikiuosi, dar prisimena, kad gana greitai, po ke-

lerių metų apie TSRS žemės ūkio atsilikimą nuo JAV rašė visa

partijos spauda, apie tai iš tribūnų kalbėjo pats Nikita Chruš-

čiovas – TSKP CK pirmasis sekretorius. Bet tuo metu, vykstant

plataus masto „raganų“ medžioklei, paties J. Stalino sumanytai,

J. Jurginio poelgis, juokais vadinamas rūgusio pieno istorija,

buvo baisiai sureikšmintas, išpūstas į didžiulį politinį burbulą.

Nusikaltėlis buvo triuškinamas ir smerkiamas Mokslų aka-

demijos visuotiniame susirinkime balandžio 24 dieną – pavy-

dėtinas operatyvumas! Pranešėjas MA viceprezidentas Juozas

Žiugžda pažėrė daugybę baisių kaltinimų: vergiškas lanksty-

masis „gangsteriškai, supuvusiai amerikietiškų karo kurstytojų

kultūrai“, „keliaklupščiavimas išnaudotojiškajam amerikietiš-

kam gyvenimo būdui“ ir t.t. Žinoma, tiems kaltinimams turėjo

pritarti MA prezidentas Juozas Matulis ir kiti mokslininkai, šį

įvykį turėjo apsvarstyti ir jį pasmerkti visi MA kolektyvai.6

Taigi triukšmas buvo sukeltas didžiulis, ir pavojus J. Jur-

giniui buvo iškilęs taip pat rimtas: jis net galėjo pagal RTFSR

Baudžiamojo kodekso 58 str. 10 dalį – antitarybinė propagan-

da – atsidurti lageryje, kaip jau minėtas V. A. Graičiūnas, ten

ir žuvęs. Bet tada, atrodo, padėjo A. Sniečkus,7 ir dar teisinga

prasikaltėlio taktika: jis nebandė teisintis, bet atliko, kaip sa-

kydavo tikintieji, išpažintį iš viso savo gyvenimo ir smarkiai

atgailavo – rašte MA prezidentui ir kalbėdamas iš tribūnos MA

visuotiniame susirinkime: „Sutikdamas su tuo, kas dėl manęs

buvo pasakyta, aš prašyčiau, kad man būtų leista praanalizuoti

mano grubių politinių klaidų šaknis, jų šaltinį... Mano politinės

visuomeninės veiklos klaidos siekia buržuazijos viešpatavimo

laikus, kada aš, dalyvaudamas revoliuciniame antifašistiniame

judėjime, turėjau atlikti kai kuriuos partijos pavedimus ir atsi-

durti užsienyje. Vykdydamas tuos pavedimus iš reikalo pasi-

dariau buržuazinės spaudos bendradarbiu. Dirbdamas buržu-

157

azinėje liberalioje spaudoje aš atlikau darbininkų klasės kovos

reikalui žalingą darbą.

Ši žala atsirado 1938-1939 metais dėl to, kad aš klaidingai

supratau partijos politiką liaudies fronto prieš fašizmą suda-

rymo klausimu. Komunistų vestą kovą prieš fašizmą už de-

mokratiją aš išaiškinau kaip kovą už išsaugojimą buržuazinės

santvarkos eilėje kapitalistinių valstybių. Aš tariausi, kad rekla-

muodamas buržuaziniai demokratinius kraštus, tokius, kaip

Švedija ar Amerikos Jungtinės Valstybės, aš prisidėsiu prie ko-

vos prieš fašizmą. Aš besaikiai propagavau tų kraštų buržuazi-

nes demokratiškas institucijas ir jų gyvenimo būdą... tai tokia

buvo mano klaidingo kelio pradžia.“

Atgailavo J. Jurginis ir dėl savo recenzijos I. Šeiniaus knygai:

„Tas rodo, kad ir hitlerinės okupacijos metu mano veikloje stigo

nuoseklumo, stigo principinio politinio patvarumo“.8 Ir, žino-

ma, prisiekinėjo pasitaisyti: „Aš per mažai įsijungiau į partijos

vedamą aktyvią puolamąją kovą prieš bet kokius ir bet kur pa-

sireiškiančius mums priešiškos ideologijos pasireiškimus. Tik

visu griežtumu puldamas ir demaskuodamas tą ligą, kuria aš

pats buvau užsikrėtęs, būčiau užsidegęs neapykanta jai, neapy-

kanta būtų diktavusi visus mano poelgius. Čia yra pagrindinis

mano klaidų ir suklupimo šaltinis... Suprasdama, ir giliai per-

gyvendamas tą savo klaidų šaltinį, aš pasižadu dirbti taip, kad

atitaisyčiau padarytą žalą ir kad vertingai savo įtemptu darbu

atstatyčiau prarastą pasitikėjimą“.9

Žinoma, ambicingam mokslininkui taip žemintis, kalbėti ir

rašyti tai, kuo joks protingas žmogus nepatikės, buvo labai sun-

ku ir nemalonu. Bet kitos išeities tada mūsų tautiečiams, ypač

inteligentams, dažnai nelikdavo: teko elgtis taip, kaip vertė ne-

gailestinga totalitarinė sistema, jei norėjai gyventi ir dar dirbti

mėgstamą, reikalingą gimtajam kraštui darbą. Valdžia, partija

visada būdavo teisi, todėl kai panašioje, gal net lengvesnėje si-

158

tuacijoje J. Paleckis LKP CK plenume išdrįso tuo atsargiai sua-

bejoti, tai savo padėtį dar labiau pablogino.10

J. Jurginis tada buvo pasiruošęs bet kokiai įvykių eigai, gal-

vojo net mesti mokslą ir eiti dirbti matininku – juk turėjo tokio

darbo patyrimą, bet laimei to neprireikė: jis buvo paliktas insti-

tute, tik smarkiai pažemintas pareigose – iš direktoriaus pava-

duotojų į jaunesniuosius mokslinius bendradarbius, už tai ga-

lėjo tęsti Lietuvos istorijos tyrimus. Taip nusprendė, tikriausiai

suderinęs reikalą su aukštesne valdžia, MA Prezidiumas „atsi-

žiūrint į tai, kad ist. m. kand. J. Jurginis, nors ir nepakankamai

savikritiškai, bet aplamai paėmus politiškai teisingai šiame po-

sėdyje įvertino savo klaidas..., o taip pat išreiškė pasiryžimą jas

atitaisyti.“11

MA prezidentas J. Matulis visada aukštai vertinęs J. Jurginį,

Istorijos instituto vadovybė, aišku, suprato, kad gabus, perspek-

tyvus mokslininkas nukentėjo visai be reikalo, todėl triukšmui

aprimus jį „reabilitavo“: 1956 m. spalį grąžino į direktoriaus

pavaduotojo moksliniam darbui pareigas. Tą padaryti nebu-

vo sunku, nes jas užėmęs Grigorijus Koniuchovas, atsiųstas iš

Maskvos institutui ideologiškai sustiprinti, nieko nenuveikė ir

supratęs savo bejėgiškumą (!), tų metų pradžioje tyliai paspru-

ko,12 be to, tada įsibėgėjo N.Chruščiovo sukeltas politinis „at-

lydys“.

Dar viena palanki aplinkybė: 1956 m. rugsėjį Istorijos insti-

tuto partinė organizacija J.Jurginį priėmė į TSKP kandidatus, o

po metų, 1957 m. spalį, gavęs J. Žiugždos, R. Šarmaičio ir Emi-

lijos Griškūnaitės rekomendacijas, jis pagaliau tapo partijos na-

riu – po 30 metų pertraukos. Žinoma, dėl to vėl teko žemintis

ir muštis į krūtinę: „Nusikratyti smulkiai buržuazinių įpročių

man buvo nelengva. Lemiamos reikšmės turėjo partinės orga-

nizacijos ir spaudos kritika, nukreipta prieš mano objektyviz-

mą ir keliaklupsčiavimą prieš Vakarų Europos kultūrą. ... Savo

159

gamybiniu darbu ir visuomenine veikla stengiausi pasidaryti

vertu būti TSKP eilėse.“13

Didysis puolimas

Regis dabar, partijai viešai pasmerkus J. Stalino politiką, aka-

demikas galėjo tikėtis, kad daugiau kliūčių ramiai ir vaisingai

dirbti mokslinį darbą nebebus. Nieko panašaus, jo veiklos sė-

kmė paskatino priešus partijoje naujiems antpuoliams. Jie nuo-

lat jam kenkė iš pasalų, stengdamiesi išnaudoti tam kiekvieną

progą. Pavyzdžiui, atmesdavo MA vadovybės pasiūlymus su-

teikti kokį TSRS valstybinį apdovanojimą sukakčių proga14, to-

dėl per visą savo gyvenimą J. Jurginis pelnė vos vieną medalį,

ir tą tuoj po karo, nors kitiems mokslininkams, o juo labiau

buvusiems pogrindininkams valdžia jų negailėjo. Pavyzdžiui,

J. Matulis buvo gavęs net 5 Lenino ordinus,15 neskaitant kitų

menkesnių , nors savo biografi joje taip pat turėjo tamsių dėmių

– pagal to meto vertinimus.

Kitas kenkimo būdas: jokiuose renginiuose, jokiose ofi ci-

aliuose dokumentuose charakteristikose neminėti J. Jurginio

veiklos pogrindyje – nei tarpukaryje, nei karo metais, nors ar-

chyvuose medžiaga apie tai tebesaugoma iki šiol. Tuo tarpu kitų

anų laikų komunistų nuopelnai, tikri ar tariami, net visai men-

ki buvo plačiai garsinami ir šlovinami. Tiesa, pokary į Markso

ir Lenino idėjas jis jau nebežiūrėjo pro rožinius akinius, kaip

jaunystėje, bet vis dėl to kovai už jas buvo atidavęs geriausius

savo gyvenimo metus, todėl viso to nutylėjimas, diskriminavi-

mas kitų bendražygių atžvilgiu skaudžiai žeidė.16

Žinoma, J. Jurginio nedraugai tokiomis smulkiomis šu-

nybėmis nepasitenkino: kaip jau žinote, 1962 m. užsipuolė jį

dėl Lietuvos istorijos vadovėlio ir taip gerokai pakenkė ne tik

160

jo mokslinei veiklai, bet ir tūkstančiams moksleivių, nes kitų

autorių rašyti vadovėliai buvo prastesni.17 Bet ir to jiems buvo

maža – gal todėl, kad akademikas nesidavė sužlugdomas, dirbo

savo darbą?

Todėl po kelerių metų prasidėjo nauja, pati stipriausia ir il-

giausia kampanija prieš J. Jurginį, paprastai siejama su partijos

veterano, LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininko

M. Šumausko atsiminimų knygos „Kovų verpetuose“ pasiro-

dymu 1973 metais. Tai nevisai teisinga, nes iš tikrųjų M. Šu-

mauskas didžiulį skundą apie J. Jurginio politinius nusižengi-

mus tarpukaryje ir karo metais LKP CK biurui pateikė gerokai

anksčiau, 1970 metais. Čia parašyta, kad jis 1937 m. pažeidė

partijos moralinį kodeksą, parašydamas prašymą Krašto ap-

saugos ministrui sutrumpinti kalėjimo bausmę, kad dalyvavo

buržuazinėje spaudoje nepaisydamas partijos draudimo, nega-

na to, liaupsino buržuazinę demokratiją ir dar blogiau – ben-

dradarbiavo spaudoje, leidžiamoje legaliai vokiečių okupacijos

metais, parašė gerą recenziją antitarybinei I. Šeiniaus knygai,

pagaliau – kad patekęs į gestapo kalėjimą parašė pasižadėjimą

nekovoti prieš okupantus ir, matyt, todėl buvo paleistas.18

Galinga persekiojimo mašina vėl buvo paleista į darbą visu

rimtumu. Partijos istorijos institutas jau 1971 m. vasarį paren-

gė solidžią pažymą apie J. Jurginio gyvenimą ir veiklą, surinko

daug senų archyvinių dokumentų iš Kominterno laikų, laikraš-

čių iškarpų, atliko visų jo publikacijų 1926-1942 m. analizę.

Žodžiu, surašė visus jo nusižengimus partijai ir nuopelnus,

pastarųjų vis dėl to rado daugiau.19 Tą pažymą leido paskaityti

jos herojui, kuris juokais pasidžiaugė, kad ji bus labai naudinga

jo biografams – palengvins jų darbą, ir dėl to tikrai neapsiriko.

Bet juokai buvo menki: šios uždelsto veikimo bombos laikro-

dis vis tiksėjo, ji galėjo sprogti bet kada. Kodėl tas įvyko taip

negreit, tik 1974 metais?

161

Juozo Jurginio atsakas į Motiejaus Šumausko kaltinimus, surašytus knygos „Kovų verpetuose“ trijuose leidimuose. Šis atviras laiškas M. Šumauskui

buvo išspausdintas tik J.Jurginiui mirus ir prabėgus 22 metams po jo įteikimo dienraščio redakcijai.

162

Priežastys galėjo būti dvi: bylą sulaikė A. Sniečkus, dar kartą

apgynęs mokslininką, arba jos iniciatoriai vis laukė geros progos

ją panaudoti. Tokia proga nebuvo M. Šumausko atsiminimų pa-

sirodymas, kuriuose be jau skunde surašytų kaltinimų atsirado

ir naujų: kad J. Jurginis buvęs blogas marksistas, nes jis kadaise,

1937 metais, suabejojo VKP(b) politikos teisingumu (kalba ėjo

apie J. Stalino vykdomą terorą prieš karo vadus ir prieš senus

bolševikus), proletariato diktatūros būtinumu ir t. t.20

Tiesa, manoma, kad lietuvišką knygos rankraštį vis dėlto

kiek pacenzūravo pats A. Sniečkus, išbraukęs dalį kaltinimų.

Rusiškame vertime jie dar baisesni, su apibendrinimais: politi-

nis blaškymasis, tvirtų idėjinių pozicijų stoka, neteisingas Lie-

Instituto proginiame susirinkime. Iš kairės: pranešimą

skaito Vytautas Merkys, Kostas Korsakas, Bronius Vaitkevičius,

Juozas Jurginis ir Kazimieras Meškauskas. 1984 m.

163

tuvos istorijos aiškinimas, klasinio požiūrio nebuvimas: „Todėl

nenuostabu, kad Jurginio darbus tvirtai pasičiupo mūsų idėji-

niai priešai iš lietuvių emigrantų tarpo, bandantys ideologinių

diskusijų pagalba pakirsti socializmo pamatus.“21

Laikas smogti tam blogam marksistui ir LKP ideologinių

priešų talkininkui gal ir galutinį, triuškinantį smūgį – ištrenkti

jį ne tik iš partijos, bet ir iš vadovaujančių pareigų Lietuvos is-

torijos moksle, o gal ir iš istoriografi jos apskritai – pagaliau atė-

jo 1974 metais: tada sausį mirė ilgametis LKP šefas, tada TSKP

prasidėjo partinių bilietų keitimo kampanija, pagaliau istorijos

instituto direktoriumi tuo metu jau buvo Bronius Vaitkevičius,

aiškiai nemėgęs J. Jurginio.

Jis – buvęs tarybinis partizanas, baigęs aukštus partinius

mokslus Maskvoje, 1958-1970 m. dirbęs Partijos istorijos insti-

tuto direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui, todėl jo aki-

ratis buvo siauras. Tiesa, apie jo vadovavimą istorikams yra ir

labai gerų atsiliepimų, pavyzdžiui, E.Gudavičiaus,22 tačiau taip

jis patiko ne daug kam. Ir J. Žiugždos laikais J. Jurginis institute,

kaip jau žinote, buvo neretai puolamas, bet dabar tas puolimas

vyko nuolat ir sistemingai, B. Vaitkevičiui talkininkavo ir kai ku-

rie instituto mokslininkai. Mat naujajam direktoriui jis labai ne-

patiko ir dėl asmeniškų, ir dėl profesinių ypatybių – dėl požiūrio

į Lietuvos istoriją – juk akademikas, ne tik TSRS, bet ir užsienyje

gerai žinomas mokslininkas, ir dar buvęs konkurentas. O svar-

biausia – prieštaraujantis direktoriaus nuomonei, kad Lietuvos

istorija prasidėjo 1917 metais, todėl atkakliai siūlantis, kad nau-

joji Lietuvos istorijos knyga turi būti pradėta nuo kur kas senes-

nių laikų. Tiesa, šią poziciją su kolegų pagalba J. Jurginiui pavyko

apginti, knyga išėjo 1986 metais – kur kas geresnė ir gražesnė už

ankstyvesnę, „žiugždinę“, bet jau 1972 metais jis buvo atleistas

iš direktoriaus pavaduotojo moksliniam darbui pareigų, liko tik

Feodalizmo istorijos sektoriaus vadovu – kol kas...

164

Todėl M. Šumausko antpuolis, kuriame, kaip toliau maty-

sime, aktyviai reiškėsi ir Genrikas Zimanas, manau, buvo kur

kas pavojingesnis, nei ankstyvesnis – dėl istorijos vadovėlio.

1974 m. liepos 3 d. kaltinamoji medžiaga buvo perduota MA

partiniam komitetui su tokiu Partinės komisijos prie LKP CK

nurodymu: „Iš stambių klaidų, kurias J. Jurginis padarė praei-

tyje, išvadų nepadarė. Jo veikoje ir dabar yra didelių politinio

pobūdžio trūkumų. Nenuostabu, kad į Jurginio darbus įsikibo

mūsų idėjiniai priešai – nacionalistai emigracijoje, kurie savo

leidiniuose giria Juozą Jurginį kaip „vienintelį“ Lietuvoje isto-

riką. Nacionalistams ypač parankus toks istorijos vertinimas,

kur Jurginis tušuoja socialinius prieštaravimus. Prašome šį

klausimą apsvarstyti ir duoti įvertinimą“.23

Kaip matome, parašyta mandagiai: neva prašo įvertinimo,

o iš tikro jį jau pateikia, belieka tik jam pritarti – juk partijoje

turi būti drausmė, mažesni veikėjai privalo klausyti didesniųjų.

Taip ir galėjo atsitikti. Istorijos instituto partinis biuras sudarė

šiai bylai spręsti specialią komisiją, kuri, išnagrinėjusi J. Jurgi-

nio biografi ją ir mokslinę veiklą, pasiūlė „partinei organizacijai

partiniai principingai, griežtai bausti komunistą Juozą Jurginį

už jo klaidas, padarytas ne tik praeityje, bet ir už klaidas bei

nenorą jomis atsikratyti, jų nuolatinį kartojimą paskutiniuoju

veiklos metu“. Charakteringa, kad svarstant šį klausimą part-

biure ypač aktyvus buvo B. Vaitkevičius: „Direkcijai labai sun-

ku dirbti tokiomis aplinkybėmis, kai sektoriui vadovauja Juo-

zas Jurginis. Jis dažnai neatlieka jam pavestų darbų taip, kaip

privalėtų atlikti“.

Todėl biuras pasiūlė įrašyti J. Jurginiui griežtą papeikimą ir

pasiūlyti MA Prezidiumui spręsti, ar tinka jis dirbti instituto

Feodalizmo istorijos sektoriaus vadovu. Taigi kolegos solida-

rumo neparodė, o palaikė direktorių. Tačiau eiliniai įstaigos

komunistai, susirinkę tą pačią 1974 m. rugsėjo 26 d., buvo kur

165

kas doresni, jie atkreipė dėmesį į tai, kad visi tie politiniai kalti-

nimai buvo žinomi dar priimant J. Jurginį į partiją 1957 metais,

už juos prasikaltėlis buvo baustas ir padarė atgailą – tai kokia

prasmė apie juos vėl kalbėti, svarstyti? O aukštą jo, istoriko,

kompetenciją pripažino Mokslų akademija, kai išrinko jį savo

tikruoju nariu 1968 metais, tai siūlyti jai pašalinti vienintelį

institute esantį akademiką iš sektoriaus vadovų – nelogiška, ne-

rimta, tai būtų „vanduo ant dipukų malūno, tai kas per Mokslų

Akademija, kuri išrinko J. Jurginį akademiku?“

Vis dėlto susirinkimas buvo audringas, vėl puolė B. Vaitke-

vičius: kad sunku su Jurginiu dirbti, kad jis niekina kitus moks-

lininkus ir t. t., bet jį palaikė nedaug kas. Įkaitusią publiką, kaip

prisimena įvykio dalyviai, labai vykusiai nuramino J. Žiugžda,

demonstratyviai prisipylęs iš grafi no stiklinę vandens ir gestu

pasiūlęs B. Vaitkevičiui išgerti su juo į sveikatą...24 Susirinkimas

balsavo už du nutarimo variantus: įrašyti prasikaltėliui griežtą

papeikimą, pasiūlyti MA Prezidiumui ir partiniam komitetui

apsvarstyti klausimą dėl jo vadovavimo sektoriui, bet partinį

bilietą išduoti arba išduoti jį be partinės bausmės ir svarstymų.

Už pirmąjį pasiūlymą balsavo 5, už antrąjį – 9, dar keli susilai-

kė,25 šį sprendimą patvirtino partijos Lenino rajono komitetas.

M. Šumauskas nenorėjo nusileisti: jo reikalavimu 1975 m.

vasario 10 d. įvyko LKP CK biuro posėdis, uždaras – net jo pro-

tokolo nėra, bet kas jame vyko detaliai aprašė savo dienorašty-

je R. Šarmaitis. Pasirodo, M. Šumauskas ir toliau kartojo savo

kaltinimus J. Jurginiui, reikalavo jį pašalinti iš TSKP – reikia,

esą, kovoti dėl jos eilių švarumo. Todėl būtina sudaryti komisi-

ją bylai ištirti, jos išvadas svarstyti biure. Į posėdį pakviestas R.

Šarmaitis smulkiai papasakojo savo draugo biografi ją, pripa-

žino kai kurias jo klaidas, tačiau teigė, kad jo izoliavimas nuo

partijos sukeltų nepageidaujamų padarinių inteligentijoje.

Biuro nariai – Antanas Barkauskas, Juozas Maniušis ir pats

166

LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius kaltinimų J.

Jurginiui nepalaikė ir toliau tyrinėti jo bylą nepareiškė jokio

noro – juk naujų faktų nėra. Todėl biuras nusprendė apsiriboti

svarstymu, M. Šumauskas vėl liko nepatenkintas, žadėjo, grasi-

no skųsti biuro sprendimą Maskvai, jis ir G. Zimanas tvirtino

turį dokumentą, kuriuo J. Jurginis įsipareigojęs bendradarbiau-

ti su hitlerininkais (ir tikriausiai bendradarbiavo!), tik kažkodėl

jie niekam tokio dokumento neparodė.26 Aišku, tai buvo pikti,

bet tušti plepalai: net saugumas, ne kartą tardęs, kaip jau minė-

ta, būsimąjį akademiką tuoj po karo, jokių įkalčių jam nesura-

do. Dar G. Zimanas kaltino J. Jurginį sukursčius savo kolegas

– akademikus nerinkti jo į MA 1972 metais – žinoma, tai buvo

netiesa, taip atsitiko dėl kur kas rimtesnių priežasčių27 ir dar dėl

paprasto mokslininkų nenoro pasiduoti LKP CK diktatui.

Taigi akademikas lyg ir apsigynė, laimėjo, bet pergalė buvo,

tiesą sakant, nevisiška ir kainavo brangiai. Juk kova truko labai

ilgai, ji atėmė daug brangaus laiko, jėgų, nervų – kiek vertingų

straipsnių, knygų per ją liko neparašyta, gal tarp jų buvo ir jau

minėta fundamentali studija apie LDK susidarymą, vystymą-

si ir žlugimą? Maža to, B. Vaitkevičius taip pat nesusitaikė su

pralaimėjimu, bet, skirtingai nuo Šumausko ir Zimano, buvo

greta ir galėjo toliau kenkti, nors pakartotinis jo bandymas

nušalinti J. Jurginį nuo sektoriaus vadovų vėl nedavė norimų

rezultatų.28

Todėl nors akademikas ir buvo tvirtas, daugelio gyvenime

patirtų negandų užgrūdintas žmogus, pastaroji byla jam vis

dėlto nepraėjo be pėdsakų, juo labiau, kad jis buvo jau nebe

jaunuolis, o įbauginti laikraščių ir žurnalų redaktoriai po to

nebenorėjo spausdinti jo straipsnių. V. Merkio teigimu, jis ge-

rokai pasikeitė, tapo labiau įtarus.29

167

Kur tos neapykantos šaknys?

Visą tarybinį laikotarpį J. Jurginio padėtis buvo sunki dar ir

todėl, kad greta jau aprašytų trijų stambių atakų prieš jį lygiagre-

čiai vyko ir smulkesnės, kurios taip pat gadino nuotaiką, trukdė

kūrybiniam darbui. O jo nedraugai buvo atkaklūs ir išradingi:

neįveikę akademiko iš vienos pusės, puolė iš kitos – pabandė ras-

ti sau sąjungininkų tarp pačių mokslininkų ir surado, profesorę

Pranę Dundulienę, 30 turbūt tai įvyko neatsitiktinai.

1976 m. išėjo J. Jurginio knyga „Pagonybės ir krikščionybės

santykiai Lietuvoje“, o žurnale „Komunistas“ 1977 m. pasiro-

dė ją triuškinanti recenzija. Kad taip atsitiko – nieko stebėtino:

juk tą žurnalą keletą metų redagavo G. Zimanas, stebėtis ga-

lima kuo kitu – kad šią tribūną pasirinko recenzijos autorė P.

Knygą „Pagonybės ir

krikščionybės santykiai

Lietuvoje“ žurnale

„Komunistas“ recenzentė

charakterizavo

kaip antimarksistinį

leidinį.

168

Dundulienė ir kad ta recenzija buvo tokia pikta ir politizuota.

Tiesa, tarp akademiko ir abiejų Dundulių – žymaus istoriko

Broniaus, jo žmonos etnografės daugelį metų jautėsi įtampa ar

net antipatija, bet iki tol ji neperžengė normalios mokslo žmo-

nių tarpusavio polemikos ribų – dėl skirtingo požiūrio į kai

kuriuos praeities įvykius ir reiškinius, tarp jų į senovės lietuvių

tikėjimą. Tačiau šį kartą buvo kitaip, ir dėl to kilo pagrįstas įta-

rimas, kad prie tos recenzijos atsiradimo prisidėjo ne tik G. Zi-

manas, bet B. Vaitkevičius. Mat P. Dundulienė, vargu ar buvusi

stipri ir arši marksistė, parašė, kad J. Jurginio knygoje išdėstyta

pažiūra aptariamu klausimu „yra diametraliai priešinga mark-

sistinei metodologijai“, kad „autorius visai užmiršo užsibrėžtą

tikslą – nušviesti pagonybės ir krikščionybės santykius remda-

masis marksistine religijų kilmės teorija.“31

Labai galimas daiktas, kad akademikas šioje knygoje tikrai

kai kur suklydo, o jo priekaištai etnografams-romantikams

buvo menkai pagrįsti, pernelyg kategoriški, tačiau taip buvo

visai ne todėl, kad jis menkiau išmanė marksizmą už recenzijos

autorę. Tokius kaltinimus tais laikais paprastai naudojo parti-

jos ideologai, valdžios atstovai, o ne sąžiningi mokslo žmonės.

O J.Jurginiui, jau ir taip ne kartą plaktam už „erezijas“, jie buvo

ir pavojingi, ir gerokai įkyrėję. Pagaliau šią savo knygą jis labai

vertino, ir ne jis vienas: žymus išeivijos istorikas J. Jakštas savo

redaguojamame periodiniame leidinyje „Lietuvių tautos pra-

eitis“ parašė: „Lengva, žurnalistine plunksna vaizdžiai aprašyti

visuomeniniai ir šeimyniniai santykiai daro knygą įdomiu ir

vertingu skaitiniu“. O jo kritika buvo tradicinė: „Jį menkina

tik ta iš marksistinės evangelijos perimta klasių kovos doktri-

na“. Už tai „J. Jurginis tikrai suvokė (jo žodžiais kalbant) XVI

a. krikščionybės gynėjų ir platintojų darbo pasekmes, kai pa-

stebėjo, jog ėmė leisti religines knygas lietuvių, t.y. valstiečių

šnekamąja kalba. Tai buvo didelis kultūros laimėjimas“.32

169

Todėl nesunku suprasti, kodėl dėl šios recenzijos akademi-

kas savo metinėje ataskaitoje skundėsi J. Matuliui: „Svarbiau-

sia – nepaisymas mokslinės polemikos principų... Recenzentė,

būdama tikra, kad po jos rašinio paskelbimo „Komuniste“ ne

tik autorius, bet ir bet kuris jo knygos šalininkas neteks balso,

ryžosi teigti, kad autoriaus pastangos priešingos marksistinei

ideologijai ir dėl to jos koncepcijomis niekas nedrįs abejoti“.33

Laimei nevisos panašios atakos pasiekdavo tikslą. J. Jurginis

dažnai rašydavo straipsnius „Tarybinio mokytojo“ laikraščiui,

ir ne tik apie istorijos dėstymą mokyklose – apie šios mokslo

šakos būklę, problemas, trūkumus. Viename tokiame straips-

nyje, pavadintame „Kada istorija įdomi“, jis savo kolegas su-

grupavo taip: vieni „ima faktus bei įvykius ir tempia juos į krū-

vą iš anksto pasirinktam teiginiui paremti. Kiti daro mokslines

išvadas iš jiems žinomų faktų ir įvykių visumos, ją objektyviai

analizuodami.“34

Žinoma, tai buvo tiesa, išdėstyta be užuolankų, kurias taip

mėgsta mokslo žmonės, todėl atsirado įsižeidusių. LKP CK

mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas kreipėsi į A. Sniečkų spe-

cialiu raštu, kuriame apkaltino J. Jurginį, kad jis norįs save pri-

skirti tai antrajai – tikrų mokslininkų kategorijai, „o pirmajai

krypčiai drg. J. Žiugždą ir pokario metais šioje srityje nuveiktą

darbą“. Todėl siūlė tą tarybinės tikrovės juodintoją pasmerkti

„Tiesoje“, jau buvo parengtas didžiulis vieno istorijos instituto

mokslininko straipsnis apie tai, kaip suklestėjo istorijos moks-

las Tarybų Lietuvoje.35 Tačiau jis laikraštyje taip ir nepasirodė,

greičiausiai iniciatyva buvo sustabdyta A.Sniečkaus kabinete

– nebe pirmą kartą...

Kodėl akademikas buvo taip nekenčiamas savo bendrapar-

tiečių, su daugeliu iš kurių veikė pogrindyje, sėdėjo kalėjimuo-

se, kodėl buvo jų taip atkakliai ir be gailesčio persekiojamas

dešimtmečius? Kodėl jo taip nemėgo M. Šumauskas? Juk, regis,

170

nuo tų įvykių, kurių jis niekaip negalėjo užmiršti, jau buvo pra-

bėgę daugybė metų, jie buvo kartą svarstyti, pagaliau jeigu J.

Jurginis kadaise ir nusižengė partijai, tai nejaugi jam negalioja

senatis? Antra, Stalino represijų aukos - pilietinio karo vadai,

seni bolševikai – tada buvo seniai reabilituoti, vadinasi, kai

kur mokslininkas buvo visiškai teisus, apie tai jis ir parašė savo

atvirame laiške M. Šumauskui.36

Ir trečia: daug kam šis veikėjas buvo žinomas kaip daug

gero padaręs Lietuvos ekonomikai ir kultūrai, gynęs nekaltus

žmones, ir J. Jurginis iki tol buvo apie jį labai geros nuomo-

nės.37 Kodėl šiuo atveju jis buvo toks piktas ir kerštingas, taip

apsėstas įtarumo (anot R. Šarmaičio), gal kas iš šalies jį kurstė?

Pavyzdžiui, tas pats G.Zimanas, kuris, negalėdamas priešui ki-

taip pakenkti, buvo bent uždraudęs minėti akademiko pavardę

savo redaguotoje „Tiesoje“, nuo kurio nukentėjo daugelis mūsų

inteligentų – net rašytojas Vytautas Petkevičius. V. Merkys

pasakoja, kad G. Zimano antipatijos ir sąskaitos su J. Jurginiu

prasidėjo dar 1940 metais, kai būdamas Maskvoje bandė būsi-

mąjį akademiką bjauriai pašiepti ir gavo grąžos.38 Tačiau nea-

bejotina, kad prieš jį veikė ne tik M. Šumauskas su G. Zimanu,

ir to priešiškumo priežastys nebuvo tik smulkios, asmeninės, o

kur kas rimtesnės, bandykime jas atspėti.

Pirmoji, bendrojo pobūdžio priežastis, manau, buvo stali-

nizmas, ideologinių ir elgesio normų sistema, gyvavusi rusiš-

kojo socializmo imperijoje ir po J.Stalino mirties, tik su kai

kuriais pataisymais. Tai buvo nepakantumas kitokiai, nei ofi -

ciali nuomonei, tiesos monopolio viešpatavimas (viena partija

– viena tiesa, kaip rašė garsi mūsų poetė), priešų ieškojimas

visuomenėje, o neretai ir tų priešų gaminimas - žmonių kirši-

nimas, skaldymas į geriečius ir blogiečius ir t.t. Dar stalinizmas

– tai ir primityvus, schematiškas, pagal taisyklę juoda- balta

istorijos įvykių aiškinimas.

171

Ši sistema išliko todėl, kad valdžioje tebebuvo didžiojo tiro-

no išugdyti kadrai , ir dar todėl, kad ji buvo patogi, patraukli

tam tikro mąstymo žmonėms. kurie nemėgsta daug galvoti,

diskutuoti, įrodinėti – kur kas lengviau komanduoti ir prižiū-

rėti, kad tos komandos būtų vykdomos. Tarp kitko, tokių žmo-

nių netrūksta visais laikais... Bet J. Jurginis buvo kitoks: nors ir

buvęs LKP (b) narys – pogrindininkas, tačiau visą gyvenimą

išlikęs liberalių pažiūrų, tolerantišku žmogumi, taigi – euro-

pietiško sukirpimo komunistu,39 be to, visada aktyviu, pilnu

originalių idėjų. Jam buvusi tuo metu tvarka, žinoma, buvo ne-

priimtina, jis kiekviena proga stengėsi jai priešintis, ištrūkti iš

jos rėmų – todėl ir buvo partijai svetimas, „eretikas“. O tokius

žmones bet kuri diktatūra visada persekioja – nepaisant jų pa-

dėties visuomenėje ir nuopelnų.

Negana to, kaip jau žinote, tais laikais istorija buvo ne tik

(ar ne tiek?) mokslas, kiek ideologijos, propagandos priemo-

nė. Todėl lemiamas žodis vertinant Lietuvos praeities įvykius

priklausė ne profesoriams, akademikams, o LKP CK. Žinomas

beveik anekdotinis įvykis, kai A. Sniečkus su J. Žiugžda spren-

dė, kas tai per reiškinys 1863 m. sukilimas Lietuvoje ir nutarė:

tai buvo ginkluotas valstiečių pasipriešinimas savo ponams, vi-

sai atskiras nuo to meto įvykių Lenkijoje.40 Nors jokie istorijos

šaltiniai tokios koncepcijos nepatvirtina, priešingai – juk su-

kilimą Lietuvoje sužadino įvykiai Lenkijoje, o mužikėlius imti

dalgius kvietė, net varė patys jų ponai...

Natūralu, kad toks primityvus partijos diktatas J.Jurginiui

– Lietuvos istorijos žinovui – negalėjo patikti, bet panašių is-

torikų, kurie bandė jam priešintis ir rašyti istoriją kitaip, nei

liepė partija, Maskva buvo nemaža, juos, aišku, valdžia barė,

jiems trukdė, bet nė vieno taip neplakė – kodėl? Matyt todėl,

kad akademikas ne tik rašė „blogą“ Lietuvos istoriją, bet drį-

so periodinėje spaudoje, savo knygose aiškinti, kaip turi būti

172

ta istorija rašoma – remdamasis marksizmo metodologija.

Pavyzdžiui, J. Jurginis, ne taip kaip kolegos maskviečiai ar J.

Žiugžda, kurie buvo labai prastos nuomonės apie LDK, visada

pabrėždavo svarbų šios valstybės vaidmenį mūsų protėvių gy-

venime: „Valstybės susidarymas sudarė palankias sąlygas lie-

tuvių gamybinėms jėgoms kilti. Ir aplamai kiekvienos tautos

siekimas turėti kuria nors forma savo valstybę, valstybingumo

siekimas yra teigiamas reiškinys, ir todėl istorikas neturi jo iš-

leisti iš akių“.41

Kitame savo straipsnyje akademikas kritikavo primityvius

reikalavimus istorikams apie liaudį rašyti tik gerai, o apie kuni-

gaikščius, kunigus, kapitalistus tik blogai: „Šitaip „aktualinant“

istoriją praeitis virsta amžino gėrio ir blogio mišiniu, nieko

bendro neturinčiu su marksistiniu istorijos supratimu. Amži-

no gėrio ir blogio tezė priklauso idealistinei pasaulėžiūrai“.42

O štai dar labiau eretiška mintis: „Labai svarbu yra teisingai,

neiškreiptai ir neperdėtai nušviesti lietuvių ir rusų tautų drau-

gystę. Negalime vienos tautos aukštinti kitos sąskaita... Klai-

dinga išvada, kad vienos tautybės išnaudotojai - kunigaikščiai

arba bajorai – geresni arba blogesni už kitos tautos išnaudotojų

klasės atstovus“.43

Panašios idėjos galėjo patekti į spaudą todėl, kad tai buvo

kovos prieš J. Stalino kultą metas, bet ir vėliau tuo pretekstu J.

Jurginis naudojosi: „Supaprastintai ir iškreiptai buvo supranta-

mos klasinės istoriko pozicijos, klasinį požiūrį pastatant prieš

tautinį. Marksistinė-lenininė klasių kovos teorija nepaneigia

tautinių tradicijų ir patriotinių jausmų, o duoda mokslinį kri-

terijų atskirtį patriotizmui nuo nacionalizmo ir rasizmo“.44

Regis, pripažintam autoriui ir vienam iš Istorijos instituto

vadovų kritikuoti aiškius nusižengimus nuo marksistinės me-

todologijos – natūralus ir net pagirtinas dalykas. Nieko pa-

našaus, tai tiesos sakymo monopolio, priklausančio partijai,

173

pažeidimas, bet dėl to atvirai smerkti tokį neklaužadą partie-

tį nepatogu, sunku. Juk partija skelbia ir esanti marksistinė, ji

nuolatos reikalauja, kad istorikai vadovautųsi Markso ir Leni-

no idėjomis, o štai vienas iš jų taip daro – ir vėl negerai... Tačiau

J. Jurginiui marksizmas nebuvo religija, kaip daugumai TSKP

ideologų ir tam tikrai daliai (tais laikais jau nedidelei) eilinių

komunistų, o jam priimtina mokslinė teorija, kuria kūrybiškai,

sėkmingai naudojosi.45 Todėl ir buvo blogas, pavojingas – o kas

bus, jei jo nesutriuškinus tokių atsiras daugiau?

Todėl ši akademiko mokslinės veiklos ypatybė, matyt, turė-

jo dvejopas, prieštaringas pasekmes: jis dėl to susilaukė partijos

funkcionierių neapykantos ir persekiojimų, tačiau buvo iš da-

lies vis dėl to apsaugotas nuo galutinio, visiško sutriuškinimo

– taip pat ir dėl aukšto profesionalumo,46 didžiulio mokslininko

autoriteto ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Dėl to ir vieša

kritika jo adresu buvo savotiška, orientuota ne tiek į jo mokslo

darbų trūkumus, kiek į asmenines savybes, praeities nuodėmes

ir t.t. – ją jaunesni jo kolegos pavadino kuluarine.47 Žinoma,

buvo ir daugiau priežasčių, kodėl J. Jurginis, kad ir dažnai pik-

tai puolamas, vis dėl to išliko istoriografi joje, galėjo sėkmingai

dirbti ir net keliauti po Vakarų pasaulį: tai A. Sniečkaus pa-

rama kritiškais momentais, populiarumas išeivijoje (nesunku

įsivaizduoti, koks ten būtų triukšmas, pavyzdžiui, pašalinus

akademiką iš instituto!), pagaliau jo paties apdairumas ir iš-

tvermė – ne veltui sūnui Juliui sakėsi turįs katės savybių: kaip ją

benumesi ji vis viena nukris ant kojų ir nubėgs savo keliais...

Š a l t i n i a i

1 LYA LKP DS f. 77, ap.21, b.8.2 LYA LKP DS f. 77, ap.28, b.4433.3 Šarmaitis R. Juozo Jurginio byla. Gairės, 1995, Nr.6

174

4 Вдовин А Русские в ХХ веке M., 2004, с.209.5 Merkys V. Atminties prošvaistės, V., 2009, p.1989.6 MAA f. 100, ap. 9, b.102.7 Jurginis J. Kelionių novelės, V., 1988, p.401.8 LLMA, f.205, b.32.9 MAA f.100, ap.9, b.102.10 LYA LKP DS f. 1771, ap. 131, b.34.11 Cit. iš: – Čekys J. Ilga ir kūrybinga kelionė , Gairės, 1999, Nr.2.12 Merkys V. p. 157.13 LYA LKP DS f.3453, ap.21, b.232.14 MAA f. 100, ap.9, b.102.15 MAA f.100, ap. 9, b.95.16 Merkys V. p.192.17 Šarmaitis R.18 LYA LKP DS f.1233, ap. 2, b.14.19 LYA DS, f. 3377, ap.58, b.765.20 Šumauskas M. Kovų verpetuose, V., 1973, p.409-412.21 Шумаускас M. В водовороте борбы , M., 1975, с. 135-139.22 Visa istorija yra gyvenimas, V., 2008, p.168,211,22923 LYA LKP DS f.1233, ap.2, b.14.24 Siekiau būti ištikimas. Antanas Tyla atsako į Aurimo Švedo klausimus,

Naujasis židinys – Aidai, 2008, Nr.1-2. 25 LYA LKP DS, f.1233, ap.2,b.25.26 Šarmaitis R.27 Genzelis B. Jokūbas Minkevičius, V., 2003, p.25.28 MAB RS f.295, b.286.29 Merkys V., p.198.30 Lietuvos sovietinė istoriografi ja, V., 1999, p. 108.31 Dundulienė P. Apie senovės lietuvių tikėjimą, Komunistas, 1977, Nr.9.32 Lietuvių tautos praeitis, Čikaga, 1978, t.IV, kn.2.33 MAB RS, f.295, b.176.34 Jurginis J. Kada istorija įdomi, Tarybinis mokytojas, 1967-02-25.35 LYA LKP DS, f. 16895, ap.2, b.231.36 Kultūra, „Opozicijos“ priedas Nr.1, 1995-10-05.37 Merkys V. p. 197.38 Ten pat, p. 192.39 Zemlickas G. Sistemos auka ar laimės kūdikis, Mokslo Lietuva, 2009-12-17.40Gaigalaitė A. Į save ir į istoriją pažvelgus, V., 2002, p.213; Zemlickas G.

Prisimename Juozą Jurginį , Mokslo Lietuva, 2009-01-28.

175

41 Jurginis J. Kai kurie Lietuvos TSR istorijos dėstymo klausimai, Tarybinis

mokytojas, 1956-12-05.42 Jurginis J. Kada istorija įdomi ... 43 Jurginis J. Kai kurie Lietuvos TSR...44 Jurginis J. Kas yra istorija, Mokslas ir gyvenimas, 1966, Nr.12.45 Švedas A. Matricos nelaisvėje, V., 2009, p. 218.46 Lietuvos sovietinė istoriografi ja, p. 112.47 Visa istorija yra gyvenimas, p. 207.

176

Mūsų valstietijos metraštininkas

J. Jurginis buvo kaip reta plataus diapazono istorikas, rašė

apie įvairias epochas ir labai įvairiomis temomis. Tačiau giliau-

sią pėdsaką Lietuvos istoriografi joje jis paliko kaip viduramžių,

feodalinių socialinių-ekonominių santykių tyrinėtojas. Tokį jo

pasirinkimą lėmė keletas aplinkybių.

Visų pirma, tai buvo labai svarbi, bet mažai tyrinėta mūsų

tautos istorijos dalis – iki tol mokslininkai daugiausia dėmesio

skirdavo politinei istorijai. O juk esame valstiečių tauta: 1897

m. Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, 93,3 proc. visų

lietuvių sudarė valstiečiai1, negana to, kaimo žmonių, jų atka-

klumo ir atsparumo dėka išliko mūsų kalba, tautinės tradicijos,

kultūra – nepaisant caro valdžios, dvaro, mokyklos, Bažnyčios

pastangų mus nutautinti. Todėl J. Jurginis pabrėžė, kad mūsų

valstiečių istorija skiriasi nuo kitų tautų – rusų, lenkų – tuo,

kad ji „glaudžiai susijusi su visuomeninės-politinės minties

raida ir nacionalinės kultūros istorija“.2

O pristatydamas antrąją savo monografi ją, skirtą šiai temati-

kai – „Lietuvos valstiečių istorija“, jis rašė: „Tai ne tik agrarinių

ir socialinių santykių raidos išdėstymas, bet tuo pačiu ir labai

sudėtingo kultūros proceso išaiškinimas... Mano knygoje aiški-

namas procesas, kaip laisvi žemdirbiai buvo paversti baudžiau-

ninkais, kaip prieš išnaudojimą ir engimą kovojančių valstiečių

klasėje atsirado nacionalinė sąsaja, kaip iš liaudies darėsi tauta

ir kaip buvo priartėta prie nacionalinio judėjimo. Tikiuosi, kad

joje skaitytojai ras naujų žinių ... ir pajus pagarbą valstiečiams,

išradingiems ir savo tautinėmis aspiracijomis atkakliems mūsų

protėviams.“3

177

Antra, tyrinėti socialinius-ekonominius santykius ir rašyti

apie juos buvo mažiau kliūčių iš valdžios pusės, ypač pirmaisiais

pokario dešimtmečiais, iš dalies ir vėliau – juk čia buvo progų

pasakoti apie socialinę nelygybę, klasių kovą ir kitus tada po-

puliarius klausimus. Tačiau šie tyrimai nebuvo lengvas darbas:

kaip tvirtina A.Tyla, „tas, kuris išmano ekonomikos istorijos

vingrybes, gali drąsiai ir našiai tyrinėti bet kurią temą“.4

Kaip mūsų protėviai pateko į baudžiavą

Lietuvos valstiečių istorija – tai visų pirma baudžiava, nepa-

prastai sunkus ir niūrus mūsų praeities laikotarpis, užtrukęs

kelis šimtmečius, nuo XV iki XIX a. antrosios pusės, palikęs

gilius pėdsakus mūsų tautos sąmonėje. Tačiau iki tol baudžia-

vos laikotarpis, ši socialinių-ekonominių santykių forma mūsų

istoriografi joje buvo menkai tyrinėta. Buvo paskelbta tik keli

A. Janulaičio, Albino Rimkos, K. Jablonskio straipsniai, skirti

atskiriems to laikotarpio klausimams, taip pat stambus apžval-

ginis Petro Rusecko straipsnis jo parengtoje knygoje.5 Todėl

neaiškių klausimų šioje temoje buvo likę dar labai daug, net

pats terminas „baudžiava“ nebuvo tiksliai apibrėžtas.

Baudžiava J. Jurginis buvo susidomėjęs dar prieš karą: kaip

jau rašyta, 1937 m. studentų istorijos mėgėjų draugijoje „Scien-

tia“ perskaitė apie tai paskaitą. Po to, žinoma, buvo didelė per-

trauka, prie valstiečių reikalų jis grįžo netrukus po to, kai ap-

gynė pirmąją, kandidatinę disertaciją ir kai tik nurimo triukš-

mas dėl 1951 m. kilusio politinio skandalo. 1953 m. išleistam

rankraščio teisėmis „Lietuvos TSR istorijos“ I tomui jis parašė

skyrių „Lietuva feodalizmo smukimo laikotarpiu“. Lygiagrečiai

spaudoje ėmė rodytis jo straipsniai šia tema – pirmasis „Per-

galėje“ 1954 m. (Nr.12), po to jų vis daugiau ir daugiau, kai

178

įsibėgėjo daktarinės disertacijos tema „Baudžiavos įsigalėjimas

Lietuvoje“ rengimo darbai.

1955 m. pavasarį, gerokai nužengus į priekį, kilo idėja pra-

tęsti darbus Maskvoje, sąjunginės MA TSRS Istorijos instituto

aspirantūroje. Buvo paruošti tam tikslui reikalingi dokumentai,

LTSR MA Prezidiumas juos apsvarstė ir nutarė prašyti Centrą

priimti J. Jurginį į stacionarinę aspirantūrą dvejiems metams,6

rengti daktarinę disertaciją. TSRS, skirtingai nuo daugumos

Vakarų šalių, buvo dviejų pakopų mokslo laipsnių sistema,

ir ne vienas vėliau žymus mūsų mokslininkas ėjo šiuo keliu

– rengė tokias savo disertacijas Maskvos, Leningrado ir kitų

miestų mokslo įstaigose.

Tačiau į Maskvą J. Jurginis taip ir neiškeliavo, kodėl – ne-

aišku, labai galimas daiktas, kad kas nors iš jo vietinių nedrau-

gų pasistengė – pakišo koją... Likęs namie jis ne tik pats toliau

tyrinėjo mūsų valstiečių istoriją, bet ir organizavo, skatino tą

daryti savo kolegas Istorijos institute. Tos pastangos davė re-

zultatus: 1957 m. pasirodė autorių kolektyvo parengtas straips-

nių rinkinys „Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje“, gana solidus

leidinys, iš dalies mokslinio, iš dalies populiaraus turinio. J.

Jurginis buvo jo atsakingas redaktorius ir pateikė rinkiniui

straipsnį apie baudžiavą Lietuvoje antrojoje XIX amžiaus pu-

sėje: lažinio ūkio krizės pradžią, įvairias naujoves, atsiradusias

baudžiaviniame ūkyje, reformų brendimą. M. Jučas parašė apie

baudžiavos irimą.

Kaip tada buvo reikalaujama iš aukščiau, leidinyje daug dė-

mesio ir vietos skirta klasių kovai. Apie ją rašė net K. Jablons-

kis, o ypač daug – J.Žiugžda, jis stengėsi kuo palankiau valdžiai

nušviesti 1863 m. sukilimą Lietuvoje: kad jis kilo visų pirma

rusų revoliucinių demokratų įtakoje, o lenkų įtaka buvusi ne

tokia svarbi, nes tai buvęs grynai valstiečių sukilimas prieš po-

nus–dvarininkus7 – taip, kaip žinoma, tada nutarė LKP CK, ir

179

istorikams beliko tik pagrįsti tą nutarimą, klastojant istoriją. J.

Žiugžda tokią nuomonę bandė piršti ir vėliau, 1963 m. Vilniu-

je vykusio eilinio Rytų Europos agrarinės istorijos simpoziu-

mo metu, tačiau niekas jai nepritarė – net maskviečiai...8 Nors

leidinio pratarmėje buvo nurodyta, kad jis turi tikslą prisidėti

prie kovos prieš buržuazinės ideologijos atgyvenas Tarybų Lie-

tuvoje, naujos ir įdomios istorinės medžiagos ne tik istorikams,

bet ir istorijos mėgėjams čia buvo nemaža.

Daktarinėms disertacijoms TSRS buvo keliami aukšti reika-

lavimai, norint juos išpildyti mokslininkams reikėjo ilgai, daug

dirbti, pateikti reikšmingų ir originalių idėjų, tyrimų išvadų. J.

Jurginis taip pat turėjo daug vargo dar ir todėl, kad teko sugrįž-

ti į gana tolimą praeitį, net į XI amžių, todėl reikėjo pasinau-

doti ne tik rašytiniais šaltiniais lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių,

lotynų kalbomis, bet ir lingvistikos, etnografi jos, folkloro, ar-

cheologinių tyrimų medžiaga. Reikėjo ieškoti naujų, dar nepa-

naudotų istorinių šaltinių ar į jau žinomus šaltinius pažvelgti

naujai, surasti juose įdomių žinių ir faktų ir tuo pagrindu pa-

teikti originalių išvadų.

Disertaciją rengti labai padėjo K. Jablonskis: ne tik vertin-

gais patarimais, bet ir savo sukaupta medžiaga, išrašais iš senų

šaltinių. Su juo J. Jurginis galėjo diskutuoti baudžiavos temo-

mis, pasitikrinti savo nuomonę, išvadas, o K. Jablonskis pri-

laikė jį nuo skubotų, nepakankamai pagrįstų hipotezių. Tai-

gi jo įtaka disertantui buvo didelė, kai kas net kalbėjo, jog jis

tik pasinaudojo senojo profesoriaus darbais, nieko naujo pats

nesugalvodamas. Aišku, tai buvo netiesa, bet tokios paskalos

nestebina: juk tai buvo pirmoji istorijos mokslų daktaro diser-

tacija pokario metais, todėl pavyduolių jos autoriui netrūko...

Svarbiausias J. Jurginio uždavinys buvo ištirti ir aprašyti,

kaip mūsų valstiečiai – lauko bendruomenės nariai, dirbę ir

valdę jiems priklausančią žemę, palaipsniui tapo visiškai pri-

180

klausomi nuo dvaro, neteko ir žemės, ir laisvės. Kaip vėliau

pripažino recenzentai – feodalizmo istorijos specialistai iš

Maskvos, Kijevo, Rygos, Lvovo, Minsko, Kišiniovo, šį uždavinį

jam pavyko įveikti. Disertacijoje visų pirma išnagrinėta, kaip

atrodė Lietuvos ūkis ir visuomenė XI-XIV amžiuose, toliau ap-

rašoma, kaip susidarė feodalinės tėvonijos, atsirado kaimynai

– nusigyvenę valstiečių bendruomenės nariai, baudžiauninkų

prototipai ir veldamai – valstiečiai, kuriuos didysis kunigaikštis

atiduodavo valdyti ir išnaudoti bajorams, pagaliau, kaip pate-

ko į baudžiavą valstybiniai valstiečiai – plečiantis žemės ūkio

produktų rinkai, didėjant jų paklausai šalies viduje ir užsienyje,

Europoje. Taip feodalinės prievolės, ypač lažas – priverstinis

ir nemokamas baudžiauninko darbas savo inventoriumi dvare

– palaipsniui didėjo, valstiečių priespauda stiprėjo.

Už monografi ją

„Baudžiavos įsigalėjimas

Lietuvoje“ Juozui Jurginiui

buvo suteiktas

istorijos mokslų daktaro

laipsnis.

181

Greta to J. Jurginis savo disertacijoje, kuri 1962 m. pasirodė

knygynuose kaip monografi ja „Baudžiavos įsigalėjimas Lietu-

voje“, išleista 3000 egz. tiražu, pateikė ir išsamią žemdirbystės

raidos viduramžių Lietuvoje analizę, įrodydamas, kad ji tada

buvo pasiekusi pakankamai aukštą lygį, o tas savo ruožtu buvo

valstybės galios pagrindas: „XII-XIII a. Lietuva ima reikštis

kaip stipri karinė jėga, vykdanti aktyvią puolamąją politiką.

Lietuvos valstybės susidarymas buvo gamybinių jėgų, visų

pirma, žemdirbystės kilimo vaisius“.9 Ši išvada ypač aktualiai

skamba mūsų dienomis, kada kai kurie mūsų istorikai ėmė

įrodinėti, kad viduramžių Lietuva iki krikščionybės įvedimo

buvo nuskuręs, beviltiškai atsilikęs nuo kaimynų kraštas.10 Taip

jie pratęsė kadaise svetimų mokslininkų ir rašytojų Jano Dlu-

gošo, Henriko Senkevičiaus ir kitų vykdytą mūsų senosios is-

torijos juodinimą, kurį kadaise labai aiškiai pamatėme lenkų

kino fi lme „Kryžiuočiai“. J. Jurginio logika, paneigianti šiuos

prasimanymus, labai paprasta ir įtikinama: negalėjo skurdi,

ekonomiškai atsilikusi Lietuva būti stipri kariniu atžvilgiu – at-

siginti nuo kryžiuočių ir totorių agresijos.

Vertinga moksliniu požiūriu, įdomi skaitytojams, istorijos

mėgėjams ir kita medžiaga, esanti šioje J. Jurginio knygoje: apie

gyvenviečių atsiradimą, amatų ir prekybos plėtrą, susijusią su

žemdirbystės kilimu, šeimų raidą ir t. t. Reikšminga vieta joje

skirta krikščionybės įvedimo įtakos baudžiavos plitimui Lie-

tuvoje analizei: pasirodo, mūsų protėviai valstiečiai priešinosi

Ordinui ne vien todėl, kad norėjo likti pagonimis, bet ir dėl to,

kad kryžiuočiai, krikščionybė nešė jiems baudžiavos jungą.11

V. Pašuta savo recenzijoje vėliau papildė knygos autorių: ordi-

nas ne tik jo pavergtoms tautoms nešė baudžiavą, bet ir neleido

joms imtis amatų, prekybos, taip trukdydamas joms konsoli-

duotis ekonomiškai.12

Dar viena šio mokslinio darbo ypatybė ypač buvo svarbi

182

tuo metu: jis buvo parašytas vadovaujantis marksistine meto-

dika, todėl valdžiai ir jai pataikaujantiems istorikams buvo la-

bai sunku prikibti prie autoriaus, nors toli gražu ne visos jo da-

romos išvados atitiko tuometiniams Maskvos reikalavimams,

keliamiems istorikams ir jų darbams. Todėl ši metodologija ne

tik nepakenkė darbui, o dargi išėjo jam į naudą: „Minėtas vei-

kalas išsiskiria meistrišku marksistinės teorijos perpratimu, o

tai sudarė autoriui galimybę koreguoti kertinius sovietinės isto-

riografi jos postulatus išsakant užuominą apie Vakarų Europos

– Lietuvos – Rusijos netapatumą ir kartu įžvelgiant kokybiškai

skirtingus Lietuvos ir Rusijos raidos kelius... Ideologiškai pa-

vojingiausi J.Jurginio veiklos prasminiai akcentai sovietmečiu

nebuvo įvertinti kaip nukrypimas nuo generalinės istoriogra-

fi jos linijos“.13

Pagaliau reikia pripažinti, kad nors J. Jurginio knyga, visų

pirma, buvo mokslinis veikalas, skirtas medievistikos, valstie-

čių istorijos specialistams, ji parašyta autoriui būdingu lengvu

stiliumi, be neva mokslinių įmantrybių, kuria taip mėgsta dalis

mokslininkų. Todėl ji buvo ir tebėra įdomi, prieinama ir pla-

tesniam skaitytojų ratui.

Visa tai lėmė, kad ši knyga tapo mūsų istoriografi jos kla-

sika – taip ją pavadino M. Jučas minint jos autoriaus gimimo

100-sias metines, jis pabrėžė neabejotiną jos išliekamąją vertę

ir savo straipsnyje. O E. Gudavičius kita proga pabrėžė, kad be

šio veikalo „aplamai negalima kalbėti apie Lietuvos socialinę

istoriografi ją iki XVI a. vidurio imtinai“.14 Knygai buvo skirta

nemaža recenzijų ne tik mūsų, bet ir lenkų, vokiečių spaudo-

je. Nors išeivijos ryšiai su tėvyne tada dar buvo gana riboti, ir

kliūčių jiems buvo ne vien iš TSRS, LTSR valdžios, bet ir pačios

išeivijos pusės, J. Jurginio monografi ją gana palankiai priėmė

žinomi mūsų istorikai, atsidūrę toli nuo Lietuvos: Z. Ivinskis,

Konstantinas Avižonis, pastarasis karo metais Vilniaus uni-

183

versitete skaitęs epizodinį baudžiavos istorijos Lietuvoje kursą,

1966 m. pavasarį autoriui parašė: „Tamstos studija apie „Bau-

džiavos įsigalėjimą Lietuvoje“ tikrai kruopšti ir įdomi“.15

Todėl ir disertacijos gynimas, įvykęs 1963 m. birželio 11 die-

ną Vilniaus universitete, beveik lygiai penkiolikai metų praėjus

po kandidatinės gynimo (1948-06-29), nebuvo sunkus. Gali-

mas daiktas, kad smarkios kritikos disertantas nepatyrė dar ir

todėl, kad mūsų istorikų kadrai tuo metu buvo nusilpę: jau

nebebuvo senųjų profesorių I. Jonyno, K. Jablonskio, A. Janu-

laičio, o jaunimas dar tik augo. Todėl VU Istorijos ir fi lologijos

fakulteto mokslinėje taryboje, kur vyko gynimas, tikrų istori-

kų buvo vienas kitas, daugiau gretimų specialybių profesorių,

ypač fi lologų, ir pirmininkavo taip pat fi lologas – B. Pranskus.

Dėl to ir oponentus teko kviesti iš toliau – V. Pašutą iš Maskvos

ir Vitalijų Serbentą iš Minsko. Trečiuoju ofi cialiuoju oponentu

buvo Dzidas Budrys – ekonomikos profesorius, LTSR MA aka-

demikas, politinės ekonomijos specialistas.

Gautieji mūsų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, latvių, estų,

moldavų istorikų atsiliepimai apie J. Jurginio darbą daugiau-

sia buvo palankūs. Bent keliose recenzijose pabrėžti autoriaus

nuopelnai panaudojant gretimų istorijai mokslo sričių (etno-

grafi jos, archeologijos, lingvistikos, folkloro) šaltinius, tiriant

kaimynų ir veldamų socialinę esmę, analizuojant painią seno-

jo feodalizmo laikotarpio socialinę-ekonominę terminologiją.

V. Pašuta pagyrė autorių už tai, kad jis savo darbu sujungė

anksčiau kitų istorikų atliktus ankstyvojo ir vėlyvojo feodaliz-

mo atsiradimo laikotarpių tyrimus į vieną visumą – nuo bau-

džiauninkų luomo atsiradimo iki ofi cialaus jo įteisinimo 1588

m. Lietuvos statute. Bet atkreipė dėmesį, kad jis nepanaudojo

naujausių pastarojo laikotarpio lenkiškų šaltinių. Estų istorikai

pripažino, kad J. Jurginis sėkmingai pritaikė lyginamąjį istorinį

metodą – medžiagą apie baudžiavos įsigalėjimą kitose Euro-

184

pos šalyse, bet perdėtai vertino Valakų reformos reikšmę. Prof.

Dmitrijus Pochilevičius iš Lvovo universiteto, žinomas LDK

agrarinių santykių ir valstiečių istorijos specialistas, pabrėžė,

kad disertantas pasirinko svarbią Rytų Europos agrarinės is-

torijos problemą ir pateikė originalų, teisingą jos sprendimą.

Leonas Bičkauskas–Gentvila (Vilniaus pedagoginis institutas)

pagyrė autorių, kad jis teisingai aprašė klasių kovą ano meto

Lietuvoje kaip pagrindinį gamybinių santykių formavimosi ir

vystymosi veiksnį.16

Gynimo metu V. Serbenta, mūsų tautietis, revoliucijos ve-

teranas, skaudžiai nukentėjęs nuo Stalino teroro, Baltarusijos

TSR MA Istorijos instituto atstovas, akademikas savo kalboje

pažymėjo, kad iki šiol apie feodalizmą, apie valstiečių paver-

timą baudžiauninkais rašę lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių isto-

rikai paliko daug neaiškumų, todėl J. Jurginio pasirinkta tema

aktuali, savo darbu jis įnešė daug naujo į istorijos mokslą, su-

rinkęs gausią faktinę medžiagą, atlikęs kruopščią jos analizę.

Jokios kritikos disertantui jis nepareiškė.

Kitas ofi cialus oponentas Dz. Budrys pastebėjo, kad J. Jur-

ginio knyga nepriklauso tokių darbų kategorijai, kuriuose pra-

Istorijos mokslų daktaro laipsnį VAK patvirtino 1963 m. spalį.

185

džioje pateikiami tam tikri teoriniai teiginiai, o po to bandoma

juos paremti, iliustruoti faktais. Priešingai, autorius dėsto su-

rinktą gausią, istorinę medžiagą, kuri savaime veda prie teori-

nių apibendrinimų. Knygoje oponentas pasigedo daugiau teo-

rinės medžiagos, kuri būtų naudinga jam – politekonomijos ir

socialinių teorijų istorijos dėstytojui, bet pripažino, kad tai gali

būti tik pageidavimas.

Visi trys oponentai – V. Pašuta, V. Serbenta ir Dz. Budrys

pripažino, kad J. Jurginio darbas atitinka daktarinėms diser-

tacijoms keliamus reikalavimus. Mokslinė taryba balsavo vie-

ningai: 24 balsai už tai, kad suteikti disertantui istorijos mokslo

daktaro laipsnį, balsavusių prieš nebuvo.17 Vyriausioji atestaci-

nė komisija tarybos sprendimą patvirtino gana greitai – 1963

m. spalį. Tai tada buvo nemažas įvykis ne tik istorikams, bet ir

visiems Lietuvos mokslininkams – juk daktaro mokslinį laips-

nį turinčių tarp jų buvo dar labai nedaug.

Konferencijos, simpoziumai

Ir po to J. Jurginis tęsė Lietuvos valstiečių istorijos tyrimus,

rašė straipsnius, skaitė pranešimus apie tai mokslinėse konfe-

rencijose. Kaip jis pripažino, ši tematika buvo tarybinių me-

dievistų dėmesio centre.18 Todėl nenuostabu, kad estų moks-

lininkų iniciatyva atsirado specialus simpoziumas Rytų Euro-

pos agrarinės istorijos problemoms XVI-XIX a. svarstyti. Į jo

sesijas, kurios dažniausiai vykdavo kas dveji metai vis kitame

Sąjungos mieste susirinkdavo nemaža kvalifi kuotų specialistų,

todėl buvo geros galimybės jose sužinoti įdomių mokslo nau-

jienų, dalyvauti diskusijose, pasidalinti patyrimu, pasitikrinti

savo teorijas ir hipotezes. Ir J. Jurginis nemažą dalį savo dakta-

rinės disertacijos teiginių, išvadų buvo paskelbęs tose sesijose,

186

išklausęs kolegų nuomonę – dauguma jam pritardavo.19

Taip jau pirmoje sesijoje, įvykusioje 1958 m. gruodį Taline, jis

perskaitė pranešimą „Pagrindiniai Lietuvos valstiečių įbaudžia-

vinimo etapai“, o po to iki 1978 m. Rostove prie Dono vykusios

17-osios, paskutinės sesijos, kaip suskaičiavo bibliografai: dar 11

pranešimų – Minske, Gardine, Siguldoje, Kišiniove, Maskvoje ir

kitur. Iš visų mūsų istorikų J. Jurginis, atrodo, buvo aktyviausias

šio simpoziumo dalyvis, tapęs net vienu iš jo vadovų – sesijų ren-

gimo organizacinio komiteto nariu. 1963 m. pavasarį eilinė sesija

įvyko Vilniuje, ji išsiskyrė dideliu dalyvių ir pranešėjų skaičiumi

– buvo perskaityti 63 pranešimai, jie visi net netilpo į didžiu-

lį 720 psl. apimties sesijos darbų rinkinio tomą, išleistą taip pat

Vilniuje 1964 m. Jos dalyviai priėmė specialią rezoliuciją, dėko-

dami šeimininkams, o ypač J. Jurginiui – už puikų renginio or-

ganizavimą. 1971 m. sesija įvyko Kaune, joje akademikas skaitė

pranešimą „Valstiečių sukilimai feodalinėje Lietuvoje“.20

Šiuose renginiuose aktyviai dalyvavo ir kiti mūsų istorikai

– V. Merkys, M. Jučas, A. Gaigalaitė, L. Mulevičius, jie ir dabar

pripažįsta jų naudą: „Kadangi simpoziumams vadovavo Maskva

(tokie žymūs akademikai kaip Skazkinas), tai juose buvo skaito-

mi solidūs pranešimai, ir respubliką šis renginys „patempdavo“

aukštyn. Galima teigti, jog Baltijos istorikai, palyginti su balta-

rusiais ir ukrainiečiais, netgi išsiveržė į priekį. Tokie Agrarinės

istorijos simpoziumai mums buvo gera mokykla“.21 „Šie simpo-

ziumai įleido daug gaivaus vėjo į priplėkusius sovietinės ideolo-

gizuotos istorijos labirintus“22 – tokia V.Merkio nuomonė.

Žinoma, J. Jurginis aktyviai dalyvaudavo ir kituose pana-

šiuose renginiuose, skirtuose visai kitokiai tematikai, vykstan-

čiuose Lietuvoje, kitose TSRS respublikose. Negana to, mokė-

damas bent kelias svetimas kalbas (vokiečių, švedų, anglų, len-

kų), turėdamas plačius ryšius ir nemažą autoritetą tarp užsie-

nio istorikų, būdamas labai komunikabilus, jis galėjo dalyvauti

187

tarptautinėse konferencijose, tiek socialistinėse šalyse, ypač

Lenkijoje, tiek ir už geležinės uždangos ribų. Skaitė pranešimus

istorikų simpoziumuose Skandinavijos ir Baltijos šalių istorijai

tirti Visby mieste Švedijoje (1965, 1971 m.), Tarptautiniuose

antropologų ir etnografų kongresuose Tokijuje (1968 m.) ir

Delyje (1983 m.) ir kitur.

Tiesa, kartais planuotos išvykos žlugdavo: J. Jurginis pa-

rengdavo pranešimus, išsiųsdavo konferencijų rengėjams, o

dalyvauti jose negalėdavo – ar dėl politinių kliūčių, ar dėl biu-

rokratų nerangumo, apsileidimo. Taip 1973 m. jo neišleido į

Tarptautinį antropologijos ir etnografi jos kongresą Čikagoje,

kur turėjo skaityti pranešimą „Pagonybės reliktai baltų tautose

po jų christianizacijos“, būdavo neįveikiamų kliūčių net nuvyk-

Su Vytautu

Merkiu

konferencijoje

Leningrade.

188

ti į Hanzos istorijos simpoziumus, vykusius reguliariai VDR.23

Grįžęs iš kelionių akademikas visada papasakodavo kole-

goms daug įdomių dalykų, dalindavosi su jais ne tik savo įspū-

džiais, bet ir vertingomis užsienyje gautomis žiniomis. Rašy-

davo apie tai ir spaudoje – atvirai, o už tai jam vėl kliūdavo. Taip

grįžęs iš XII Tarptautinio istorikų kongreso, vykusio Maskvoje

1970 m. rugpjūtį jis paskelbė stambų straipsnį apie išklausytus

pranešimus, gana aštriai juos komentuodamas, paliesdamas

kai kuriuos tarybinio mokslo trūkumus netolimoje praeityje,

užkabindamas ekonomistus, kategoriškai teigdamas, kad isto-

rija – tai humanitarinis, o ne socialinis mokslas.24

Todėl ir susilaukė gana pikto ekonomisto Dz. Budrio atsa-

komojo straipsnio, kuriame buvo pažerta daug kaltinimų J. Jur-

giniui, svarbiausias – kad jis blogas marksistas, nes tvirtina, jog

marksistinės metodologijos taikymas atskirose visuomeninių

mokslų šakose ne visada buvęs sėkmingas, o darbo našumas

priklausęs ne tiek nuo technikos, kiek nuo gamintojo materi-

alinio ir dvasinio intereso ir t.t. Šiomis ir kitomis panašiomis

erezijomis autorius, esą, klaidina skaitytojus... Dz. Budrys davė

pylos ir kitam kongreso dalyviui V. Merkiui, pamokė mūsų

istorikus, primindamas jiems: „Socialistinės visuomenės nariai

reikalauja iš istorijos mokslo, kad jis vykdytų savo garbingą

pareigą – būtų iš tikrųjų gyvenimo mokytojas, formuojantis

komunistinę ideologiją“.25

Tokie pamokymai, parašyti kolegos profesoriaus, atrodė

keistokai, bet, kaip jau žinote, J. Jurginiui teko jų išgirsti ne tik

iš Dz. Budrio. Charakteringa, kad šis straipsnis, kaip ir anks-

čiau minėta P. Dundulienės recenzija „Komunisto“ žurnale,

neliko nepastebėta partijos moralės sargų: jų iškarpos atsidū-

rė partinėje akademiko byloje – o gal kada prireiks... Ši žinia

pasiekė net išeiviją, kur nepriklausomos Lietuvos laikų social-

demokrato kūrybą liberalus mėnraštis komentavo taip: „Su-

189

laukęs beveik 68 metų Dzidas Budrys dar vis teberašo kaip ir

anais gerais dėdės Josifo laikais“.26

Ypač smagu J. Jurginiui būdavo dalyvauti įvairiuose mokslo

renginiuose Švedijoje, Stokholme, kur traukė jaunystės prisi-

minimai, kur jo laukdavo senas draugas Juozas Lingis, etnolo-

gas, dirbęs ten universitete ir lietuvių kalbos lektoriumi. Jis Bal-

tijos institute suorganizavo ne vieną konferenciją Baltijos šalių

istorijos klausimais, kuriose akademiko pranešimai būdavo iš-

klausomi su dideliu dėmesiu, pavyzdžiui,1981 m. birželį tema:

„Romantizmo menas Lietuvoje ir jo reikšmė nacionalinei lite-

ratūrai“. Tačiau amžius darė savo, ir kelionėms ėmė trūkti jėgų.

1983 m. ataskaitoje akademikas skundėsi MA prezidentui J.

Matuliui, kad jo bendradarbiavimas su TSRS ir užsienio moks-

lininkais silpnėja dėl jo paties darbingumo mažėjimo, o turimų

gausių ryšių perduoti nėra kam – mūsų istorikai nesugeba taip

„eiti į pasaulį, kaip matematikai ar fi zikai“.27

Vis dėlto jis negalėjo atsisakyti dalyvauti J. Lingio surengtoje

konferencijoje 1983 m. birželį, kuri buvo skirta Baltijos šalių

tautiniam atgimimui XIX a. antroje pusėje.28 Ten J. Jurginio

pranešimui „Lietuvių nacionalinio judėjimo ypatybės“ buvo

skirta svarbi vieta plenariniame posėdyje, jam teko pirminin-

kauti sekcijoje „Tautinių judėjimų socialiniai-ekonominiai pa-

grindai“. Jo ir kartu su juo atvykusių Ingridos Korsakaitės ir L.

Mulevičiaus pranešimai buvo išspausdinti Stokholmo univer-

siteto darbuose.

Antroji monografi ja apie valstiečius

Bet grįžkime prie agrarinės istorijos reikalų. Apie 1970 me-

tus J. Jurginiui kilo mintis parengti sintetinį, 600 metų laikotar-

pį apimantį darbą, kuriame būtų nušviestas valstiečių vaidmuo

190

Lietuvos feodalinėje visuomenėje, išaiškinta, kaip keitėsi valstie-

čių klasė amžių bėgyje nuo seniausių laikų iki pat baudžiavos

panaikinimo ir 1863 m. sukilimo. Darbas buvo skiriamas ne tik

specialistams istorikams, bet ir studentams, šiaip istorijos mė-

gėjams. Tokios rūšies darbus rengti akademikas, skirtingai nuo

savo kolegų institute, labai mėgo29 – matyt, todėl, kad jam sekėsi

tą daryti nesunkiai dėl savo plačios erudicijos, puikios atminties,

mokėjimo sparčiai rašyti. Šios knygos rengimas buvo įtrauktas į

Istorijos instituto darbų planą 1971 metams, tą turėjo atlikti trise,

dalimis: J. Jurginis, darbo vadovas, turėjo parašyti pirmąją dalį

apie valstiečius baudžiavai įsigalint, jam geriausiai žinomą temą.

A. Tyla – apie valstiečių ūkį, buitį ir kultūrą baudžiavai įsigalėjus,

o M. Jučas – apie baudžiavos irimą, nes apie tai baigė rengti ats-

kirą monografi ją. Darbą planuota užbaigti 1973 metais.

Antroji monografi ja apie

valstiečius – „Lietuvos

valstiečių istorija“.

191

Gerai žinodamas, kad mūsų visuomenė tuo metu knygų

apie Lietuvos praeitį, o ypač jo paties parašytų, labai laukda-

vo, su malonumu jas pirkdavo. J. Jurginis 1971 m. papasakojo

žurnalo korespondentui: „Istorikų grupė jau daugelį metų ty-

rinėja agrarinių santykių ir valstiečių judėjimo raidą. Šių tyri-

nėjimų vaisius bus „Lietuvos valstiečių istorija“, aiškinanti, kaip

valstiečiai atsirado, kuo jie buvo feodalizmo ir kapitalizmo lai-

kotarpiais“.30

Tačiau darbas ėjo blogai: vadovo nuomone, tam padarė įta-

kos jo pašalinimas iš direktoriaus pavaduotojo pareigų atėjus į

institutą naujam direktoriui B. Vaitkevičiui, šio priešiški veiks-

mai jo atžvilgiu. M. Jučas iki 1973 m. pavasario, atrodo, visai

nieko neparašė, o tai suteikė progą direktoriui J. Jurginio vado-

vaujamą sektorių pavadinti blogiausiu institute. Todėl gelbėda-

mas planą J. Jurginis jo dalį parengė pats aukodamas, kaip rašė

MA Redakcinės leidybinės tarybos pirmininkui A. Žukauskui,

laisvalaikį ir atostogas. Maža to, A. Tylos parengtas antrosios

dalies tekstas vadovui nepatiko dėl darbo kokybės, išsiskyrė

jo autoriaus ir vadovo požiūris kai kuriais svarbiais klausimais.

Todėl J. Jurginis jį atidėjo į šalį ir pateikė savąjį, paimtą iš kny-

gos „Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje“, gerokai pataisytą ir pa-

pildytą.

Taip 1973 m. pabaigoje knygos rankraštis buvo baigtas, bet

instituto direktorius vėl buvo nepatenkintas: darbo vadovas nu-

stelbė autorių kolektyvą ir dėl to nelaikytinas jo autoriumi...31

Todėl yra pagrindo įtarti, kad B. Vaitkevičius daugiau ar ma-

žiau pasitarnavo, kad šios knygos išleidimas buvo vilkinamas

ištisus penkerius metus, nors „Mokslo“ leidykla, kaip žinoma,

seniai ją išleisti buvo sutikusi. Autorius, tiesa, dėl to kaltino

Mokslų akademiją, ir šį faktą vertino kaip absurdišką senojo

istorijos laikotarpio diskriminaciją...32 Tik 1978 metų rudenį,

po tų painių intrigų „Lietuvos valstiečių istorija“ pagaliau išėjo.

192

Apie ką joje buvo rašoma, kuo ji skyrėsi nuo ankstyvesnės mo-

nografi jos, išleistos prieš 16 metų?

Skyrėsi visų pirma savo turiniu: jis apėmė visus baudžiavos

etapus – nuo pat jos įsigalėjimo iki irimo ir panaikinimo. Skyrėsi

savo žanru ir iš dalies stiliumi: kaip jau minėta, tai buvo sintetinio,

apibendrinančio tipo darbas, o apžvelgti, apibendrinti tada jau ti-

krai buvo ką. Nors valdžia ir toliau varžė, ribojo feodalinio laiko-

tarpio Lietuvos istorijos tyrimus, per tuos metus mūsų istorikai

M. Jučas, L. Mulevičius, F. Sliesoriūnas, kaimyninių respublikų

mokslininkai Tatjana Koniuchova, Valentinas Neupokojevas,

D. Pochilevičius, N. Ulaščikas ir kiti parengė ir paskelbė nemaža

monografi jų, straipsnių Lietuvos valstiečių istorijos klausimais,

ir pats J. Jurginis turėjo daug ką visai naujo apie tai pasakyti,

nors savo publikacijas knygoje paminėjo tik 2 kartus.

Ši knyga reikšminga dar ir tuo, kad ja akademikas, kaip pats

rašė, užbaigė daugelį metų trukusius agrarinių santykių ir kai-

mo kultūros istorijos tyrinėjimus, apėmusius visą feodalizmo

laikotarpį, išaiškindamas svarbiausias tų santykių raidos ypa-

tybes.33 Išleidęs šią knygą J. Jurginis pagrindinį savo dėmesį

sutelkė senosios Lietuvos kultūros tyrimams, bet ir prie vals-

tietijos istorijos dar ne kartą grįždavo – rašė straipsnius, skaitė

pranešimus konferencijose.

Pirmojoje knygos dalyje aprašoma mūsų valstiečių istorija

ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu, kuris prasidėjo 1387 m. ka-

raliaus Jogailos privilegija. Joje suteikiant Lietuvos bajorams

Lenkijos bajorų turimas teises buvo patvirtintos teisės į jų turi-

mas žemes, o valstiečiai tokios teisės negavo. Taip mūsų krašte

prasidėjo baudžiavos įsigalėjimo procesas, kurį užbaigė 1557

m. Valakų reforma ir III Lietuvos statuto įvedimas 1588 metais,

tada dvarininkai tapo visagaliais valstiečių valdovais.34

Tačiau ir po to dvarininkų priespauda ir savivalė baudžiau-

ninkų atžvilgiu toliau didėjo. Apie tai pasakojama antroje daly-

193

je – kaip augo visokios prievolės dvarui, ypač lažas – dvigubai,

kaip sunkėjo baudžiauninkų gyvenimas. Jie bandė ponų jungui

priešintis, rengė sukilimus, kuriuos valdžia žiauriai malšindavo,

o jų ūkiai vis labiau smulkėjo, nuskurdo. Taip XVII a. viduryje

baudžiauninkų priespauda ir išnaudojimas pasiekė aukščiau-

sią ribą. Negana to, tuo pat metu Lietuvą užgriuvo svetimos

kariuomenės (rusų, švedų), kurios plėšė, žudė žmones, degino

kaimus ir miestus, mūsų kraštą nusiaubė maro epidemija ir ba-

das – gyventojų sumažėjo apie 40 proc.

Ūkis, gyvenimas lėmė atsigauti tik XVIII a. II pusėje, tuo

pat metu prasidėjo ir baudžiavos irimas, nes ir tarp dvarinin-

kų vis labiau plito švietėjų ir fi ziokratų idėjos, nuomonės, kad

priverstinis valstiečių darbas nenašus. 1818 m. Lietuvos dva-

rininkai atliko saviškių apklausą – ar sutiktų jie duoti savo

baudžiauninkams laisvę? Mat tuo metu kaimyninėse Kuršo,

Estijos gubernijose tas jau buvo padaryta. Ir dauguma mūsų

dvarininkų buvo už tai, bet tuo metu caras tokio jų pasiūlymo

net nesvarstė.35 Tačiau gyvenimas net jo imperijoje negalėjo

stovėti vietoje – plečiantis kapitalistiniams santykiams, augant

miestams ir Rusijoje. Pirmiausia teko pagerinti sąlygas valsty-

biniams valstiečiams – panaikinti lažo prievoles, duoti jiems

laisvę ir žemės Kiseliovo reformos pagrindu, jos įgyvendini-

mas buvo užbaigtas 1857 m.36 Pagaliau 1861 m. kovo 3 d. (vasa-

rio 19 d. senuoju stiliumi) caras pasirašė manifestą, skelbiantį

baudžiavos panaikinimą Rusijoje.

Ir šioje knygoje J. Jurginis neapsiribojo ekonomine-sociali-

ne tematika. Jis trečioje knygos dalyje bent trumpai (išsiplėsti

buvo, žinoma, rizikinga) apžvelgė, kaip silpnėjant baudžiavai,

tegul ir lėtai plintant švietimui ir kultūriniam judėjimui, kaime

kilo pirmieji mūsų tautinio atgimimo daigai. Augo susidomėji-

mas Lietuvos praeitimi, atsirado raštų lietuvių kalba – net caro

1861 m. manifestas buvo atspausdintas rusiškai ir greta lietu-

194

viškai.37 Kai kur pradinėse mokyklose lietuviškai mokė vaikus.

Tiesa, vidurinėse mokyklose taip net kalbėti mokiniams tarpu-

savyje buvo draudžiama – polonizacija stiprėjo per mokyklas,

bažnyčias, net per valdžios įstaigas – iki 1863 m. sukilimo. Lie-

tuviški rašiniai labai sunkiai galėjo būti išspausdinti: net Dio-

nyzo Poškos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, parašytas 1830

m., liko rankraštyje iki 1886 m., kai jį paskelbė „Aušra“. Tačiau,

kad ir labai sunkiai, lietuvybė plito: atsirado slapti mokytojai

kaimuose „daraktoriai“, Simonas Daukantas, Motiejus Valan-

čius įveikė valdžios cenzūrą ir paskelbė savo raštus, žmonėse

paplito Lauryno Ivinskio kalendoriai.

Savo 1978 m. ataskaitoje MA vadovybei J. Jurginis pabrėžė,

kas, jo nuomone, šioje knygoje svarbiausia ir nauja: kad joje so-

cialiniai-ekonominiai, agrariniai santykiai siejami su kultūros

pažanga ir su tautiniais santykiais. Tačiau ji pas mus, atrodo,

nebuvo tinkamai įvertinta38, už tai užsienyje neliko nepastebė-

ta. Pats autorius skaitė pranešimus knygos tematika Tartu uni-

versitete, Suomijoje, Halės universitete (VDR), pastarasis savo

darbuose paskelbė gana plačią knygos apžvalgą. Ją recenzavo

Poznanėje žymus lenkų istorikas M. Kosmanas, labai šiltai su-

tiko JAV gyvenantis mūsų istorikas Vincas Trumpa, kuris jau

anksčiau buvo atkreipęs išeivijos dėmesį į J. Jurginio ir kitų

mūsų pokario istorikų darbus.39 O „Lietuvos valstiečių istoriją“

jis sveikino, pavadino ją pionierišku darbu, nes, nors valstiečiai,

anot D. Poškos, yra mūsų tautos „ramstis pamatinis“, jų istorija

yra mažai ištirta: „Ilgą laiką manėme, kad istorija tėra tik karo

vadų, ponų ir valdininkų istorija. Mužikai nekūrė istorijos, va-

dinasi jie ir neverti istorijos... Dabar bus lengviau įjungti visų

mūsų valstietiškąją problematiką į bendrąją Lietuvos istoriją.

Bus taip pat drąsiau imtis atskirų tos problematikos temų, nes

J. Jurginis davė gerus ir iš esmės teisingus Lietuvos valstieti-

jos istorijos rėmus“. Jis pareiškė autoriui ir kritinių pastabų: dėl

195

knygos proporcijų, dėl to, kad nepakankamai išryškino revo-

liucinį persilaužimą valstiečio-baudžiauninko atžvilgiu, įvyku-

sį XIX a. pradžioje ano meto šviesuomenės mąstyme.40

Kiek vėliau plačią J. Jurginio knygos recenziją parengė ir pa-

skelbė jau minėtas žymus mūsų išeivijos istorikas J. Jakštas. Jis

pabrėžė, kad „sovietinės Lietuvos istorijos moksle valstiečių is-

torijai yra atsidėjęs profesorius dr. J. Jurginis. Jis produktingiau-

sias, tiesiog žurnalistiniu stiliumi rašęs istorikas, davęs nemaža

įvairiopo turinio monografi jų, didelę Lietuvos meno istoriją ir

prisidėjęs prie kelių kolektyvinių veikalų rašymo. Tačiau jo pa-

grindinė sritis palieka Lietuvos valstiečių istorija. Jai skirtas ne-

paprastai žiningai parašytas veikalas „Baudžiavos įsigalėjimas

Lietuvoje“ (1962). Į jį panašus ir šis kalbamas kūrinys“.41

Š a l t i n i a i

1 Vėbra R. Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje. V., 1990, p. 93.2 MAB RS f. 295, b. 188.3 Jurginis J. Valstiečiai ir nacionalinė kultūra. Naujos knygos, 1978, Nr. 7.4 Siekiau būti ištikimas. Antanas Tyla atsako į Aurimo Švedo klausimus, Naujasis židinys – Aidai, 2008, Nr. 1-2.5 Baudžiava , K., 1935, p. 7-72.6 LLMA, f.205, ap. 1, b.256.7 Žiugžda J. Valstiečių sukilimas Lietuvoje 1863 m. Kn.: Lietuvos valstie-čiai XIX amžiuje, V., 1957, p.134. 8 Merkys V. Atminties prošvaistės, V., 2009, p. 185.9 Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, V., 1962, p. 298.10 Plačiau apie tai: Terleckas V. Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai, V., 2009.11 Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas..., p. 216.12 LLMA, f.205, ap. 1, b. 267.13 Švedas A. „Jano“ mįslė: kūrybiško operavimo marksistine teorija atvejis sovietinėje lietuvių istoriografi joje? Lietuvos istorijos studijos, 2005, Nr.15.14 Jučas M. Dėl sovietmečio istorikų ir senosios Lietuvos istorijos, Naujasis židinys – Aidai, 2004, Nr.9-10; Gudavičius E., Juozas Jurginis, Lietuvos istorijos metraštis, 1984, p. 162.

196

15 LLMA, f. 205, ap. 2, b. 11.16 LLMA, f. 205, ap. 1, b. 267.17 Vilniaus universiteto archyvas, b.1409 (II)18 MAB RS f. 295, b. 258.19 LLMA, f. 205, ap. 1, b. 267.20 Эжегодник по аграрной истории Восточной Эвропы за 1959, 1963,

1971 г.21 Minuotojas klysta vieną kartą. Mečislovas Jučas atsako į Aurimo Švedo

klausimus, Naujasis židinys – Aidai, 2007, Nr.5-6.22 Merkys V., p. 293; Gaigalaitė A. Į save ir į istoriją pažvelgus, V., 2002,

p.188, 189.23 Juozo Jurginio ataskaitos už 1973, 1974 metus (rankraštis).24 Jurginis J. Istorijos saulėlydis ar atgimimas? Literatūra ir menas, 1970-

09-05.25 Budrys D. Kas atsidūrė kryžkelėje: istorijos mokslas ar istorikai? Litera-

tūra ir menas,1971-02-27.26 Akiračiai ( JAV ) 1971, Nr. 427 MAB RS f. 295, b. 133.28 MAB RS f. 295, b. 197.29 Merkys V., p. 194.30 Švyturys, 1971, Nr. 5.31 MAB RS, f. 295, b. 286.32 MAB RS f. 295, b. 176.33 Juozo Jurginio ataskaita už 1973 metus (rankraštis).34 Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija, V., 1978, p. 78.35 Ten pat, p. 187.36 Ten pat, p. 207.37 Ten pat, p. 220.38 MAB RS f. 295, b. 176.39 Trumpa V. Istorija šiandieninėje Lietuvoje, Metmenys, 1970, Nr. 20. 40 Trumpa V. Lietuvos valstiečių istorija, Akiračiai, 1979, Nr. 4.41 Lietuvių tautos praeitis, Čikaga, 1984, t. V, kn. 3/4

197

65 metų sukakties proga sūnaus Juliaus šeimos dovana –

Juozo Jurginio Ex libris.

Dailininkas Petras Repšys. 1974 m.

198

Knygų istorijos

Darbai rengiant ir leidžiant knygas (ir straipsnius) sudaro

didelę ir labai reikšmingą mokslo žmonių gyvenimo dalį. Ypač

jie svarbūs humanitarams – štai ką apie tai rašė pats J. Jurginis:

„Gamtos mokslai pasitarnauja materialinei žmonių kultūrai

per taikomuosius mokslus, tuo tarpu humanitariniai mokslai

(istorija ir fi lologija) tokio tarpininko neturi ir savo rezultatais

tiesiogiai veikia dvasinę kultūrą. Todėl jų planavimas, vyk-

dymas ir įdiegimas skiriasi nuo gamtos ir taikomųjų mokslų.

Spauda humanitarams yra toji dirva, kurioje tiriamojo darbo

laimėjimai perduodami visuomenei. Jeigu paskelbtos knygos ir

straipsniai neranda joje rezonanso, teigiamos ataskaitos lieka

nepelnytais pasigyrimais“.1

Akademiko nuopelnai grynai mokslinės, mokslinės publi-

cistikos ir mokslo populiarinimo literatūros rengimo ir lei-

dybos srityje labai dideli ir turbūt iki šiolei gerai neįvertinti.

Būdamas ne tik aktyvus mokslininkas, bet ir geras organizato-

rius, jis ir pats rengė, ir organizavo, siūlė aktualias temas, kūrė

istorikų grupes jai rengti, padėjo išleisti ir kitų, jau mirusių is-

torikų darbus, taip pat vertingus mūsų istorijos dokumentus.

Ši jo veiklos sritis įdomi ir verta dėmesio ypač todėl, kad litu-

anistinę literatūrą leidžiant tarybiniais metais kildavo specifi nių

sunkumų – kaltinimų praeities idealizavimu ar net lietuviškuo-

ju buržuaziniu nacionalizmu, ne viena vertinga knyga taip ir

nepasiekė skaitytojo, nors ir buvo išspausdinta – baigė savo gy-

venimą Grigiškių popieriaus kombinate kaip makulatūra. Todėl

tokios literatūros rengimas reikalavo ne tik nusimanymo, bet

ir drąsos, ir apsukrumo, ne vienas autorius, redaktorius ar net

aukštas pareigūnas dėl to nukentėdavo, ne kartą už tai kliuvo ir

J. Jurginiui. Be to, nepaisant jo knygų pasisekimo visuomenėje,

199

didelės paklausos joms, įvairios instancijos neretai trukdydavo

jų išleidimą, matyt, įvertindamos valdžios antipatijas jam, nepa-

sitikėjimą juo. Pasitaikydavo nedraugų ir Mokslų akademijoje,

kurios atstovai net neskaitę rankraščių pripažindavo juos ne-

skelbtinais. Todėl kartais autoriui tekdavo nešioti savo rankraš-

čius iš vienos leidyklos ar redakcijos į kitą. Taip atsitiko su knyga

„Ankstyvoji lietuvių kultūra“, kurią buvo planuota išleisti 1972

metais, o iš tikrųjų ji pasirodė kitu pavadinimu „Pagonybės ir

krikščionybės santykiai Lietuvoje“ tik 1976 metais.2

Beje, J. Jurginis dėl to yra ne kartą kreipęsis į MA preziden-

tą J. Matulį, pavyzdžiui: „Aš asmeniškai leidyklomis nesiskun-

džiu, mano darbus jos mielai leidžia, tik negaliu nutylėti to ap-

maudo, kad apie jų mokslinį ir politinį idėjinį lygį sprendžia ne

akademikai ar nariai–korespondentai, o atsitiktiniai ir politi-

niai mažaraščiai, pavadinti recenzentais ir redaktoriais“.3 Dėl to

skundėsi ir kolegoms – kad redaktoriai žaloja jo tekstą, įdėdami

savo „kūrybos“ gabalus, o tą autorius sužino tik tada, kai knyga

pasirodo, ir jau nieko joje pakeisti neįmanoma. Todėl būdavo,

kad išėjus kokiai ilgai ir sunkiai rengtai savo knygai, akademi-

kas nesidžiaugė, o vaikščiodavo nusiminęs, pajuodęs...

Žinoma, ne jis vienas tada kentėjo nuo redaktorių, tačiau

reikia prisiminti, kad tarybiniais laikais jie ne tik taisydavo

tekstą kalbiniu požiūriu, bet iš dalies vykdė ir politinių cenzo-

rių pareigas, nes pateikdavo knygų rankraščius tikrajai cenzū-

rai, ne vienas redaktorius buvo baustas už budrumo stoką.4

Nepaisydamas didelių kliūčių J. Jurginis ir toliau tęsė šią

veiklą, vienaip ar kitaip prisidėdamas prie dešimčių reikalin-

gų, vertingų leidinių pasirodymo. Visas jų istorijas papasakoti,

aišku, neįmanoma, teko atrinkti tik įdomesnes, reikšminges-

nes mūsų istoriografi jai ir kultūrai. Vienas pirmųjų jo inicia-

tyva atsiradusių leidinių buvo „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“

I tomas (Feodalinis laikotarpis), pasirodęs 1955 metais.5 Jame

200

buvo surinkti įvairūs mūsų tolimos praeities dokumentai pra-

dedant romėnų istoriko Tacito pasakojimu apie aisčių papro-

čius, jų gyvenimo būdą (98 metai) ir baigiant valstiečių bruz-

dėjimais 1860 metais, baudžiavos panaikinimo išvakarėse.

Jie buvo išversti iš lotynų, rusų, vokiečių, senosios anglų,

lenkų ir kitų kalbų ir atspindėjo mūsų tautos raidos kelią. Dau-

guma jų iki tol buvo neskelbti arba sunkiai prieinami. Žinoma,

tendencingumo atrenkant dokumentus išvengti nebuvo įma-

noma – leidinio vyriausiasis redaktorius buvo J. Žiugžda, bet

apie tai, kokia ši knyga buvo vertinga, naudinga ypač specialis-

tams, studentams, kalba dabar jos išvaizda bibliotekose. Tarp

leidinio sudarytojų buvo P. Pakarklis, K. Jablonskis, V. Neupo-

kojevas, J. Jurginio pateikta medžiaga sudaro maždaug trečdalį

knygos apimties. Kitų trijų šio leidinio tomų rengime jis nebe-

dalyvavo, tačiau šaltinių leidimu rūpinosi ir toliau.

Įdomią ir naudingą idėją akademikas ėmėsi įgyvendin-

ti bene 1966 metais: leisti istorijos raštų – nedidelių knygelių

seriją, pavadintą „Acta Historica Lituanica“. Jis pagrįstai teigė,

kad tokie leidiniai skaitytojui patogesni už straipsnių rinkinius,

kuriuose paprastai nebūna vieningos temos, o žurnalams rim-

tesni rašiniai būna per dideli.6 Serija pradėta leisti „Kazimie-

ro teisynu“ (1468 m.) – seniausiu LDK tokio tipo dokumentu,

vertingu mūsų rašytinės teisės paminklu. Jį spaudai parengė,

panaudodamas A. Janulaičio iki tol niekur nespausdintą me-

džiagą, pats J. Jurginis, pateikęs ne tik Teisyno teksto originalą,

surašytą Vilniuje senąja rusų kalba, jo vertimą į lietuvių kal-

bą, bet ir A.Janulaičio parašytą dokumento rengimo, daugelio

jo leidimų istoriją, plačius komentarus. Jis pabrėžė, kad tokio

Teisyno atsiradimas parodo valstybės brendimą, tuo pačiu šis

dokumentas kalbėjo apie baudžiavos įsigalėjimą Lietuvoje.7

Serija buvo populiari tarp mokslininkų – ji gerokai išplėtė jų

darbų publikavimo galimybes. Vienas po kito joje pasirodė keli

201

archeologų leidiniai: Vytauto Daugudžio „Stakliškių lobis“ (1968

m.), Adolfo Tautavičiaus „Vilniaus pilies kokliai“ (1969 m.), taip

pat Ingės Lukšaitės, Felikso Sliesoriūno parengtos knygutės. Būta

ir nemalonumų: ideologijos sargai apkaltino archeologę Reginą

Kulikauskienę nacionalizmu – vien dėl to, kad jos knygelė, J.

Jurginio siūlymu buvo pavadinta „Lietuvio kario žirgas“.8 Iš viso

šioje serijoje iki 1988 m. išėjo 15 knygelių, beveik prie visų jų

redagavimo, išleidimo akademikas prisidėjo, ypač prie A. Janu-

laičio knygos „Mikalojus Akelaitis“ (parašė įvadą, paaiškinimus,

redagavo) ir darbo „Alytaus ekonomijos dvarų pastatai 1649

m.“ (1972 m.) – jį pats ir parengė, panaudodamas medžiagą,

parsivežtą iš Stokholmo karališkosios bibliotekos 1969 metais.9

Kitas labai reikalingas ir įdomus ne tik istorikams periodi-

nis leidinys, atsiradęs akademiko iniciatyva, buvo „Lietuvos is-

torijos metraštis“ – Istorijos instituto darbų rinkinys. Dar 1966

metais, skaitydamas instituto partiniame susirinkime praneši-

mą „Komunistas ir mokslas“, jis pripažino, kad iki šiol lenkai

apie Lietuvos istoriją rašo daugiau už mus, kaip vieną iš prie-

monių padėčiai taisyti pasiūlė išleisti naują specialų leidinį.10

Pasiūlymui tikriausiai niekas neprieštaravo, tačiau dėl jo įgy-

vendinimo J. Jurginiui teko ilgai ir sunkiai grumtis, metraščio

pirmas tomas pasirodė 1973 metais, jis tebeeina dabar.

Palaikydamas glaudžius profesinius ryšius su maskviečiu is-

toriku V. Pašuta, jis pasirūpino, kad Vilniuje būtų išleistos dvi

jo parengtos aktualios Lietuvos skaitytojams knygos.11 Visų

pirma, tai „Gedimino laiškai“ (1966 m.) – unikalių mūsų se-

nosios istorijos dokumentų rinkinys, labai gražiai dailininko

Antano Kučo apipavidalintas, J. Jurginio redaguotas. Žinoma,

jis buvo skirtas specialistams-istorikams, tyrinėjantiems mūsų

krašto, jo ūkio istoriją, LDK visuomeninę santvarką ir jos už-

sienio politiką, jame atsispindi svarbūs mūsų praeities įvykiai

– valdovų (Mindaugo, Gedimino) pastangos įveikti valstybės

202

politinę ir ekonominę izoliaciją, blokadą, gintis nuo kryžiuočių

agresijos, demaskuoti jų grobuoniškus tikslus, maskuojamus

gražių krikščionybės idėjų platinimu.

Tačiau knygynuose šią knygą puolė pirkti paprasti, patrio-

tiškai nusiteikę piliečiai – kaip buvusios galingos, laisvos mūsų

Knygos,

pelniusios

didelį

visuomenės

susidomėjimą.

203

valstybės prisiminimą. Juk tuose laiškuose, rašytuose, aišku,

svetimšalių raštininkų-vienuolių, yra, kaip istorikai mano,12

ir autentiškų paties Gedimino posakių, pavyzdžiui: „Pirmiau

geležis pavirs į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauk-

sime savo žodį“.13 Todėl visas 6 tūkst. egzempliorių knygos ti-

ražas buvo bematant išpirktas, atsirado net posakis: „Didžiulė

eilė – kaip „Gedimino laiškus“ duodant...“ Ne vieną iš knygoje

paskelbtų dokumentų 2009 m. vasarą galėjome pamatyti Vil-

niuje – originalą, atvežtą iš Getingeno, Rygos parodoje, sureng-

toje Lietuvos tūkstantmečio proga.

Antrasis, dar labiau reikšmingas leidinys – „Lietuvos vals-

tybės susidarymas“ – 1959 m. rusų kalba Maskvoje išleistos

to paties pavadinimo monografi jos vertimas į lietuvių kalbą.

Šios knygos vertė buvo neabejotina, tik jos maskviškis leidimas

sukėlė nemažą nuoskaudą mūsų mokslininkams: pasirodo, V.

Pašutai buvo leidžiama remtis, cituoti išeivijos istorikų, arche-

ologų K. Avižonio, Jono Balio, Z. Ivinskio, Marijos Gimbutie-

nės darbus, o mūsiškiams tas buvo griežtai draudžiama. Antra

vertus, ši knyga buvo reikšminga mūsų istoriografi jai ne vien

savo turiniu, pasakojančiu apie Lietuvos praeitį, bet dar ir tuo,

kad po jos pasirodymo rusų kalba 1959 m. mūsų mokslininkai

galėjo drąsiau, aktyviau kurti savo tautos ir valstybės istoriją,

rašyti apie tai: „Ši knyga atliko galingo „ledlaužio“ vaidmenį.

Ledlaužio, kuris čia, „gubernijoje“ dirbantiems istorikams,

atvėrė kelius tyrinėti tokią politiškai ir ideologiškai pavojingą

temą“.14 Mat, susilpnėjo ideologinė priespauda ir priežiūra, nes

prižiūrėtojai visada dairėsi į Maskvą.

V. Pašutos knyga lietuviškai pasirodė 1971 metais. Tiesa,

autorius laišku J. Jurginiui buvo pažadėjęs, rengdamas jos lei-

dimą Vilniuje, tekstą atnaujinti, papildyti, įvertinti mūsų isto-

rikų pastabas, svarstant 1959 m. leidimą Istorijos institute. O iš

tikrųjų lietuviškas variantas buvo gerokai sutrumpintas, ypač

204

istoriografi nė dalis, šaltinių sąrašas. Vis dėlto tai buvo puiki

dovana ir mūsų istorikams, studentams, ir vis gausėjančiam

istorijos mėgėjų būriui – knyga išėjo dabar, deja, neįsivaizduo-

jamu tiražu – 35 tūkst. egzempliorių. Tačiau ji atnešė ir skau-

džių nuostolių: dėl jos išleidimo, taip pat ir dėl kitų nuodėmių

valdžiai savo posto neteko Feliksas Bieliauskas, Spaudos ko-

miteto, tvarkiusio visus knygų leidybos reikalus LTSR, pirmi-

ninkas, apie kurio nuopelnus lituanistikos leidimui bus proga

papasakoti kiek toliau.

Atsargumo, apsukrumo tiems, kurie rašydavo ir norėjo iš-

leisti tokią literatūrą, reikėjo per visą tarybinį laikotarpį. Vienas

iš mūsų istorikų gudravimo metodų tuo metu būdavo rimtą is-

torinę knygą pradėti smarkiai ideologizuota, „aktualia“ pratar-

me ar įvadu, kur gausu marksizmo klasikų citatų, taip slopinant

ideologijos sargų budrumą, įvertinant, kad jiems skaityti knygą

pritrūks kantrybės. Atrodo, kad taip buvo padaryta leidžiant

kolektyvinę monografi ją „Lietuvių karas su kryžiuočiais“ (1964

m.), parengtą taip pat J. Jurginio iniciatyva, pasikvietus į talką

Romą Batūrą, B. Dundulį, Rimantą Jasą, M. Jučą ir kitus ko-

legas, jo redaguotą.

Iki tol lietuvių kalba apie 200 metų trukusią herojišką, ne-

paprastai sunkią, žūtbūtinę mūsų tautos ir valstybės kovą dėl

laisvės, dėl savo egzistencijos nebuvo išleista rimtesnio, visą tą

laikotarpį aprašančio ir įvertinančio darbo. Todėl tokia knyga

buvo labai reikalinga, ji autoriams nusisekė. Skaitytojams J.

Jurginis papasakojo apie kryžiuočių ir kalavijuočių įsiveržimą į

Pabaltijį XIII amžiuje, pirmąsias sunkias jaunos Lietuvos vals-

tybės kovas su Livonijos ordinu, Saulės mūšį, R. Jasas – apie

prūsus, jų pasipriešinimą kryžiuočiams ir tragišką likimą; K.

Sidaravičius apie tai, kaip ištisą šimtmetį vyko atkaklios kovos

su teutonų ordinu palei Nemuną. M. Jučas aprašė jėgų telkimą

tam ordinui sutriuškinti ir Žalgirio mūšį, B. Dundulis – mūsų

205

protėvių kovą dėl priėjimo prie Baltijos jūros ir Pabaisko mūšį

1435 m., kuriame žlugo Livonijos ordino galybė.

Ši knyga, Z. Kiaupos nuomone, reikšminga dar ir tuo, kad

jos pasirodymas 1964 m. liudijo apie senosios lietuvių istorio-

grafi jos atgimimo pradžią. O E. Gudavičius gerokai vėliau, 1998

m., ją įvertino taip: „Literatūros apdorojimo moksline sinteze,

pirminių šaltinių panaudojimu atskiriems klausimams aptarti,

periodizacija ir konceptualumu veikalas aktualus ir šiandien,

ir dar, matyt, negreitai tą aktualumą praras“.15

Tačiau norint išvengti trukdymų knygos išleidimui jos pratar-

mėje nepagailėta prakeiksmų Bonos revanšistams – kryžiuočių

įpėdiniams, jų „Drang nach Osten“ politikos tęsėjams, taip pat

pagyrų lietuvių ir slavų tautų draugystei.16 Taip knyga apie to-

limą praeitį buvo padaryta aktuali einamajam momentui, žino-

ma, dirbtinai, bet argi šiuo atveju tikslas nepateisina priemonių?

Buvo ir kitų populiarių ir efektyvių istorikų gudravimo, po-

litinės cenzūros mulkinimo būdų: prikaišioti į tekstą ideologų

mėgstamų terminų (klasių kova, broliškos rusų tautos parama

ir pan.). Arba duoti savo knygoms, straipsniams „politiškai

kryptingas“ antraštes, neretai to reikalaudavo patys ideologi-

niai sargai.17 Antai Reginai Žepkaitei savo monografi ją apie

Lietuvos ir Lenkijos santykius 1919-1939 metais teko pavadin-

ti „Diplomatija imperializmo tarnyboje“ (1980 m.)18 Aišku, tas

klaidino skaitytojus, tikriausiai kenkė ir knygos platinimui , bet

ideologija tada buvo svarbiau už viską. Šiuo metodu naudojosi

ir J. Jurginis, kai savo kandidatinės disertacijos santrauką, pa-

skelbtą instituto darbuose, pavadino „Reakcinis bažnyčių juris-

dikcijų vaidmuo Vilniaus istorijoje“.19

Apie keletą pačių įdomiausių plačiai Lietuvos visuomenei,

o gal ir vertingiausių, sukėlusių didžiausią skaitytojų rezonan-

są leidinių, jų atsiradimo aplinkybes, manau, dera papasakoti

kiek plačiau.

206

Vilniaus miesto istorija

1940 m. apsigyvenęs Vilniuje, J. Jurginis greitai tapo ir di-

deliu jo patriotu, ir geru jo praeities žinovu. Kaip jau žino-

te, 1948 m. apgynė kandidatinę disertaciją apie šį miestą XVI

amžiuje, periodinėje spaudoje paskelbė nemaža straipsnių

apie jo istorinius, architektūros ir dailės paminklus, svarbius

čia buvusius įvykius, 1956 m. kartus su architektu Vladislovu

Mikučianiu išleido knygą „Vilnius – Tarybų Lietuvos sostinė“.

Todėl nenuostabu, kad artėjant svarbiai datai – miesto įkūrimo

650 metinėms (1973 m.) jis A. Tautavičiui ir V. Merkiui pasiūlė

kartu parengti Vilniaus miesto istoriją nuo seniausių laikų iki

1917 metų.20

Jos tikrai reikėjo dėl daugelio priežasčių.Visų pirma todėl,

kad tokios knygos faktiškai nebuvo, ir ne tik lietuviškai. Tiesa,

kadaise du senojo Vilniaus universiteto auklėtiniai, istorikai-

romantikai Mykolas Balinskis ir Juzefas Ignacas Kraševskis

buvo išleidę tokias knygas – 1837 ir 1840-41 metais, žinoma,

lenkiškai, bet pirmasis aprašė miesto praeitį tik iki 1588 metų,

o antrasis - iki XVIII a. vidurio. Kodėl lenkai, šeimininkavę

Vilniuje 1920-1939 m. ir įtikinę Vakarus, kad tai jų miestas,

negana to – vienas iš keturių jų civilizacijos centrų,21 nepasirū-

pino tada išleisti naujos tą įrodančios Vilniaus istorijos, galima

tik spėlioti. O lietuviškai nepriklausomoje Lietuvoje tada šia

tema pasirodė nemaža populiarios pažintinės literatūros, bet

daugiau agitacinio pobūdžio (gerąja šių žodžių prasme): taip

buvo palaikoma, stiprinama visos tautos nuostata – susigrąžin-

ti svetimųjų pavergtą sostinę.22

Žinoma, pokaryje tokios knygos buvo uždraustos, naikina-

mos, bet, svarbiausia, tada mums reikėjo visai kitokios Vilniaus

istorijos, ne tik solidesnės ir naujesnės. Juk pagaliau tapome

miesto šeimininkais, todėl turėjome gerai žinoti jo praeitį,

207

ypač tai, kas liudija mūsų tautos teises į šį miestą, iki tol dažnai

ginčytas, jo vaidmenį tautiniame judėjime. Suprantama, tokių

žinių anksčiau išleistose knygose, daugiausia parašytose len-

kų autorių, negalėjo būti, jose įrodinėjama, kad Vilnius – nuo

amžių lenkiškas miestas23, nors jis pastatytas lietuvių žemėje ir

jokios masinės lenkų migracijos į jį nėra buvę.24 Bet apie tai, kas

labiausiai mums rūpėjo, knygoje turėjo būti kalbama atsargiai,

kad LKP vadovybėje dar tvirtai tebesėdintys vadinamieji inter-

nacionalistai nepakeltų triukšmo, nesutrukdytų paleisti knygą

į žmones.

Tiesa, pirmaisiais pokario metais dalis mūsų tautiečių, gy-

venančių Vilniuje, kaip jau teko užsiminti, čia jautėsi netvirtai,

dar labiau nerimavo išeivija, bijojusi, kad mūsų sostinės klau-

simas vis dar galutinai nenuspręstas. Todėl A. Šapoka paren-

gė trumpą miesto istoriją, įrodinėjančią lietuvių tautos teises į

jį ir norėjo išleisti ją anglų kalba, išplatinti Vakaruose. Bet tą

padaryti jam nesisekė, knygutė buvo 1963 m. išspausdinta tik

lietuviškai, pavadinta „Senasis Vilnius“. Šis istorikas turėjo ir

gerokai didesnių planų - parašyti kelių tomų Vilniaus istoriją,

bet parašęs ir išleidęs tik pirmąjį tomą, apimantį miesto praeitį

iki XVII a. pabaigos, prisipažino: „Kadangi svetur gyvenant tą

medžiagą papildyti neįmanoma, tai autorius ir ryžosi užbaigti

tvarkyti nors tą pirmąją dalį, visa kita palikęs ateičiai“.25

Tas tik parodo, kad J. Jurginio idėja buvo ir savalaikė, ir la-

bai svarbi – jos įgyvendinimas turėjo padėti mums įsitvirtinti

savo istorinėje sostinėje. Pagaliau, mūsų archeologai, istorikai,

meno istorikai pokario metais jau buvo sukaupę daug naujų,

svarbių žinių apie Vilniaus praeitį – reikėjo jas apibendrinti,

susisteminti ir pateikti vilniečiams, kitiems Lietuvos skaityto-

jams.

Tai įvyko 1968 m. vasarą, tada pasirodė šį knyga – stam-

bi, beveik 400 puslapių, didelio formato, gausiai iliustruota,

208

skoningais, meniškais viršeliais (tai didelis dailininko Vytauto

Kalinausko nuopelnas), be to, dešimtūkstantasis „Minties“ lei-

dyklos leidinys, tas irgi padėjo jam tapti tokiu išvaizdžiu. Bet

svarbiausi įvykio kaltininkai, žinoma, buvo autoriai – jie pa-

dėjo daug pastangų rinkdami medžiagą archyvuose, bibliote-

kose (panaudotas literatūros sąraše – keli šimtai pozicijų), jie

surado daugybę senų, istorinių fotografi jų, paveikslų, brėžinių.

A. Tautavičius, remdamasis naujų archeologinių tyrimų, atlik-

tų dabartinėje miesto teritorijoje, rezultatais, papasakojo apie

„Vilniaus miesto istorija“, išleista 10000 egz. tiražu,

knygynuose buvo tik keletą dienų.

209

gyvenvietes Neries ir Vilnelės santakoje, atsiradusias dar prieš

mūsų erą, apie tai, kaip atrodė Vilnius XIV amžiuje, kai jis savo

materialine kultūra niekuo neatsiliko nuo kitų Rytų Europos

miestų, apie jo pilis, miestiečių pastatus, jų buitį, prekybą. J.

Jurginis aprašė miesto įkūrimo legendas, Gedimino, Vilniaus

įkūrėjo laikus, gyvenimą LDK sostinėje, ypač XVII amžiuje,

kai ji tapo gana stambius tiems laikams miestas – jame galėjo

būti apie 20-30 tūkst. gyventojų, maždaug pusė lietuvių, pusė

– rusų.26

Tačiau po to miesto augimas sustojo, o nuo XVII a. vidurio,

kai Lietuvą užplūdo svetimos kariuomenės, prasidėjo jo smu-

kimas, trukęs daugiau kaip šimtmetį. Apie Vilnių – Rusijos

imperijos gubernijos, generalgubernatorystės centrą papasa-

kojo V. Merkys.

Pristatydamas išeinančią knygą J. Jurginis pabrėžė, kad is-

torikams–romantikams Vilnius visų pirma rūpėjo kaip LDK

sostinė, o šios knygos autoriai ėjo kitu keliu, nes miestas ir ne-

būdamas sostine gyvavo ir plėtėsi, jis liko socialiniu organizmu

su savo raidos dėsniais, kuriuos knygoje siekiama atskleisti, pa-

rodyti miesto vidaus gyvenimą, miestiečių buitį, jų papročius

ir kultūrą.27

Kitą svarbią ir vertingą šios knygos ypatybę akcentavo jos

recenzentai: joje parodyta, kad nepaisant mišrios Vilniaus

gyventojų tautinės sudėties jis visada turėjo didelę reikšmę

lietuvių nacionalinės kultūros plėtotei, o XIX a. pabaigoje

– XX a. pradžioje miestas atgimė kaip mūsų tautos kultūros

ir visuomeninio gyvenimo centras, išryškėjo siekimas padary-

ti jį ir politiniu tautos centru28 – atkuriamos valstybės sostine.

Kaip prisimena V. Merkys, knygos autoriai sugebėjo išvengti

valdžiai palankių, jai pataikaujančių recenzentų įsikišimo į

knygos rengimą,29 tačiau ir tai tikriausiai ne viską, ką jie žinojo

ir ką norėjo, galėjo pasakyti. Pavyzdžiui, šių dienų skaitytojui

210

krenta į akį, kad joje beveik nerašoma apie lietuvių visuome-

ninės ir kultūrinės veiklos stiprėjimą mieste XIX a. pabaigoje

– XX a. pradžioje, kurios rezultatas buvo Vasario 16-osios ak-

tas, čia pasirašytas, apie brolius Vileišius, J. Basanavičių, tačiau

nesunku nuspėti, kodėl taip atsitiko.

Skaitytojai, žinoma, „Vilniaus miesto istoriją“ sutiko labai

palankiai: knygynų darbuotojai tvirtino tokių eilių norinčiųjų

ją įsigyti seniai nebuvo matę. Gyrė ją ir visi mūsų laikraščiai, net

„Tiesa“, G. Zimano vadovaujama, o A. Kazlauskas „Literatūroje

ir mene“ ją įvertino taip: „Gilus istorizmo principo supratimas,

sugebėjimas įžvelgti visuomenės vystymosi ir miesto progresa-

vime dialektinius prieštaravimus, visapusiškas reiškinių verti-

nimas, platus požiūris, pozityvaus vystymosi įžvelgimas rodo,

kad „Vilniaus miesto istorijos“ I tomas Lietuvos šiuolaikiniame

istorijos moksle yra aukšto mokslinio-dalykinio ir teorinio ly-

gio veikalas“.30

Labai geri atsiliepimai atėjo iš užsienio. Varšuvoje taip re-

cenzavo šią knygą žinomas mūsų istorijos specialistas Ježis

Ochmanskis, jis negailėjo jai pagyrų ir bendraudamas su V.

Merkiu: „Puikiai parašytas veikalas!“31 Šiltai ją sutiko išeivijos

istorikas V. Trumpa, pabrėžęs, kad ji parašyta rimtai ir moks-

liškai, kad joje sukaupta daug visiškai naujos medžiagos, o išva-

dos padarytos santūriai ir atsargiai. Pagyrė knygos iliustracijas

– jos palengvina skaitymą, bet pakritikavo V. Merkį, kad jis

kartais nori būti per daug „moksliškas“, kad autoriai nepateikė

nei vardų, nei vietovardžių rodyklės. Tačiau recenziją užbai-

gė taip: „Istorijos mokslas ir eilinis skaitytojas bus nepapras-

tai dėkingas autoriams už rimtai atliktą ir dažnai pionierišką

darbą“.32 Tą reikia pabrėžti, nes iki tol ilgą laiką LTSR istorikų

darbai išeivijoje buvo vertinami skeptiškai ar net priešiškai.

Pagaliau šį kartą J. Jurginio, V. Merkio ir A. Tautavičiaus

nuopelnus pripažino ir valdžia, suteikusi jiems už „Vilniaus

211

miesto istoriją, nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos“ 1969

m. Lietuvos TSR respublikinę premiją.

Antrasis Vilniaus miesto istorijos tomas, pasirodęs 1972

metais, buvo parengtas J. Žiugždos vadovaujamos redakcinės

kolegijos, ir tas negalėjo neatsiliepti jo turiniui. Tačiau ir jame

skaitytojai rado daug vertingų žinių: apie kovas dėl Vilniaus

1918-1920 metais ir vėliau, lenkų okupaciją, miesto atstatymą

po karo ir t.t.

Nesustojantis laikas ir Vilniaus miesto istoriją jau papildė

naujais faktais, įdomiais atradimais, tačiau ir praėjus beveik

pusšimčiui metų nuo pirmosios lietuviškos sostinės istorijos

pasirodymo naujos, geresnės knygos vis dar neturime. Tiesa,

2010 m. išėjo Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus istorija.

Legendos ir tikrovė“ – didžiulė, puošni, gausiai iliustruota, dėl

to brangi, nedaug kam įperkama. O jos autorius atsargus: kad

ir pateikęs skaitytojams daug įdomios, unikalios istorinės me-

džiagos, tvirtina nekonkuruosiąs su istorikais profesionalais, o

tik norįs papasakoti apie miestiečių buitį...

Juozas Jurginis - 1966, 1969 ir 1981 m. Respublikinių premijų laureatas.

212

Knyga apie Lietuvos pilis

Kadaise senovėje visas mūsų kraštas buvo tankiai nusėtas

gynybinių pilių tinklu - juk etnografi nė Lietuva stovėjo ir tebe-

stovi prie didelio kelio iš Vakarų į Rytus, į ją brovėsi svetimos

kariuomenės iš abiejų pusių. Gaila, tų pilių išliko visai nedaug,

žymiai mažiau nei pas kaimynus lenkus ar latvius: vienas, ypač

medines, sunaikino gaisrai, kitas užvaldę mūsų žemę priešai

sąmoningai nugriovė, kad išnaikintų žmonėse didingos praei-

ties prisiminimus – kaip Žemutinę pilį Vilniuje. Vis dėlto šio-

kios tokios šių pilių liekanos, aišku, tik mūrinių, išliko ir po II

pasaulinio karo, todėl jos buvo mums tokios įdomios ir bran-

gios, be to, skirtingai nuo kalavijuočių pilių Latvijoje ar Estijo-

je, tai buvo (išskyrus Klaipėdos pilį) ne svetimas, o mūsų pačių

protėvių palikimas, priminė jų kovas dėl laisvės, pasakojo apie

to meto materialinę kultūrą.

Todėl tų pilių liekanos taip traukė turistus, poetai apie jas

rašė eiles, kūrė legendas. Tačiau rimtų, patikimų, žinių apie

jas labai trūko – o jų reikėjo ir mokslui, ir turizmui, ir patri-

otiniam auklėjimui, reikėjo jau turimas žinias patikslinti, pa-

pildyti, susisteminti ir sutelkti viename leidinyje. Buvo ir kita

priežastis tokiam leidiniui atsirasti, ją nurodė architektūros

istorikas Stasys Abramauskas. Apie 1950 metus grupė mūsų

jaunų architektų, archeologų, istorikų, dailėtyrininkų entuzi-

astų ėmėsi labai svarbaus darbo – gelbėti nuo pražūties anks-

tyvojo laikotarpio Lietuvos architektūros paminklus, tarp jų ir

turėjusius gynybinę paskirtį. Tą reikėjo pradėti nuo literatūros

šaltinių analizės, lauko tyrinėjimų, nedidelių remonto darbų.

Taip palaipsniui buvo paruošta bazė tų paminklų restauravi-

mui, pritaikymui praktiškoms reikmėms, prasidėjo darbai, jie

213

buvo gana sėkmingi. Apie sukauptą vertingą istorinę medžia-

gą, apie restauravimo darbų eigą ir ateities planus reikėjo

papasakoti tuo labai besidominčiai visuomenei.33

Tokį leidinį J. Jurginiui pasiūlius imta rengti Istorijos institu-

te, bet tam teko suburti dešimties skirtingų specialybių autorių

ir dar skirtingų įstaigų atstovų kolektyvą – istorikus M. Jučą, R.

Batūrą, archeologus A. Tautavičių, Karolį Meką, dailės istoriką

Stasį Pinkų, architektą Eduardą Budreiką ir kitus. Kaip vėliau

pripažino darbo vadovas ir redaktorius, vien tai buvo nelengvas

uždavinys,34 o ir darbą organizuoti tokiame kolektyve buvo su-

dėtinga: juk skirtingų specialybių žmonės sunkiai susikalba.

Tačiau darbai ėjo gerai, 1968 m. vasarį J. Jurginis apie tai pa-

pasakojo laikraščio korespondentui: kad būsimoje knygoje bus

„Lietuvos pilys“ – indėlis į tautos kultūros istoriją,

krašto paminklotvarką ir pažintinių žinių plėtrą.

214

rašoma ir apie gynybinius pastatus, ir apie išlikusius didikų rū-

mus, pilimis vadinamus, jų istoriją, architektūrą, restauravimo

darbus, kad autoriams jau pavyko rasti naujų iki tol nežino-

mų istorinių dokumentų, ypač įdomūs Biržų pilies brėžiniai,

saugojami Upsaloje, Švedijoje, taip pat Lenkijos muziejuose ir

archyvuose. J. Jurginis vylėsi, kad „surinkta medžiaga bus nau-

dinga tiek Lietuvos kultūros istorijai, tiek paminklų apsaugai,

tiek turizmui – ne ekskursijų vadovo prasme, o ruošiant atitin-

kamą literatūrą, kol kas, deja, kartais ir paviršutinišką“.35 Žino-

ma, jis negalėjo pripažinti, kad ir šią knygą išleisti buvo truk-

dyta: 1970 m. ji buvo pilnai paruošta spaudai, bet tuo metu

tikrinant leidyklų planus buvo kilę abejonių dėl jos aktualumo

– spaustuvės mašinos nepajudėjo, klausimą sprendė LKP CK.

Buvo ir kitokių sunkumų: kažkuris iš bendraautorių neparengė

skyrių apie Medininkų ir Raudondvario pilis – teko juos rašyti

pačiam J. Jurginiui, taip pat papildyti tekstą apie Trakų pilį.36

Vis dėlto 1971 m. ši knyga pasirodė – solidi, puošni, gau-

siai iliustruota piešiniais, brėžiniais, senomis ir naujomis foto-

grafi jomis, atspausdinta gerame popieriuje, labai gražiai įrišta

– panašių knygų tuo metu pas mus buvo išleidžiama vienetai.

Todėl taip ja džiaugėsi, dėkojo J. Jurginiui už jos parengimą, iš

jo gavę dovanų mūsų istorikai išeivijoje V. Sruogienė, Z. Ivins-

kis.37 Tiesa, tuo ji ne visiems patiko: kaip pasakojo „Minties“

leidyklos žmonės, kažkoks spaudos viršininkas specialiai liepė

padidinti knygos kainą: tegul nacionalistai moka! Ir mokėjo

(5,34 rb.) – 15 tūkst. egz. tiražas ištirpo bematant. Juk knygoje

buvo aprašyta tiek įdomių dalykų: visos Vilniaus pilys, tarp jų

ir neseniai atrastas šiukšlėmis užverstas Artilerijos bastionas,

Kauno, Klaipėdos, Medininkų pilys, unikali Biržų pilis, jau

pradėta kelti iš griuvėsių, visa Nemuno žemupio pilių – rūmų

grandinė, taip mėgstama turistų. Jų tyrimai kai ką nuliūdino:

archyvuose rasti dokumentai paneigė romantikų sukurtas le-

215

gendas, kad jos labai senos, pastatytos dar kryžiuočių. Pasiro-

do, atsirado gerokai vėliau.38

Ypač turtinga ir įdomi medžiaga knygoje apie Trakų pilį eže-

ro saloje, kurios griuvėsius kadaise liūdnai apdainavo Maironis,

pranašaudamas jų visišką išnykimą. Taip, laimei, neatsitiko: jų

restauravimo darbai prasidėjo 1940 metais, vos Lietuvai atga-

vus Vilniaus kraštą, po karo jie buvo atnaujinti, vyko sparčiai,

ir 1960 m. pagrindiniai kunigaikščių rūmų atstatymo darbai

buvo baigti.39 Tiesa, 1960 m. pabaigoje jiems buvo kilęs pavo-

jus, kai N. Chruščiovas po straipsnio „Izvestijų“ laikraštyje apie

Trakų, Biržų, Medininkų pilių gelbėjimą nuo sunykimo viešai

išplūdo A. Sniečkų: „Jūs dabar feodalų rūmus atstatote!“.

Tada kilo didelis triukšmas, ir Maskvoje, ir Vilniuje esantys

ilgamečio LKP vadovo priešai, atrodo, tikėjosi tuo pasinaudoti

ir pašalinti jį iš pareigų, o šis teisinosi, kad atstačius Trakų rū-

mus juose bus įrengtas muziejus, atspindintis bendrą lietuvių

ir rusų tautų karą prieš kryžiuočius, jie pasitarnaus tarybinio

patriotizmo auklėjimui.40 A.Sniečkus atsilaikė, o restauravimo

darbai vyko toliau, tuometis LTSR Ministrų tarybos pirminin-

kas M. Šumauskas 1963 m. pareiškė: „Koks čia Maskvos reika-

las, ko jie čia viską diktuoja! Kiek reikia, tiek Trakams pinigų

bus. Ir ne tik Trakams“.41 Žinoma, apie tai knygoje „Lietuvos

pilys“ nebuvo parašyta... Dar reikia pridurti, kad J. Jurginis su

Pranu Kulikausku buvo aktyvūs mokslinės komisijos Trakų

pilies atstatymo klausimams spręsti nariai, pareikšdavo daug

pastabų ir pasiūlymų, todėl nebuvo restauratorių-praktikų mė-

giami, šie galiausiai jų atsikratė.42 O Robertas Žiugžda, bandy-

damas tęsti tėvo liniją istoriografi joje, ir 1982 m. tvirtino, kad

negalima domėtis pilimis, nes tai esą „vieningoji srovė“...43

216

Pirmoji mūsų krašto kultūros istorija

Lietuvos kultūros istorijos tyrimai buvo viena pagrindinių J.

Jurginio mokslinės veiklos sričių – juk tai svarbi senosios mūsų

valstybės istorijos dalis. Šią sritį jis gerai išmanė, apie tai parašė

ne vieną knygą, dešimtis mokslinių ir populiarių straipsnių, kele-

tą metų Vilniaus dailės institute skaitė Lietuvos kultūros istorijos

kursą.44 Todėl nenuostabu, kad apie 1973 m. jam kilo idėja, pa-

sitelkus porą kolegų institute, parengti sintetinį darbą – parašyti

feodalizmo laikotarpio Lietuvos kultūros istoriją. Būsimas kny-

gos tekstas buvo padalintas autoriams maždaug po lygiai, atsi-

žvelgiant į jų specializaciją. Pats darbo vadovas planavo parašyti

apie kultūrą feodalizmo įsigalėjimo metu ir renesanso laikotar-

piu, Ingei Lukšaitei teko vėlyvojo feodalizmo laikotarpio kultūra,

o Feliksui Sliesoriūnui – XVIII a. pabaiga – XIX a. I pusė.

1976 m. darbai jau vyko visu tempu, tačiau rezultatus J. Jur-

ginis vertino kritiškai: nėra norimo teorinio lygio, pasitaiko

minties inertiškumo ir nereikalingo atskirų kultūros šakų apra-

šinėjimo. Bet jis tikėjosi, kad per metus laiko šie trūkumai bus

pašalinti. „Mokslo“ leidykla, susipažinusi su knygos prospektu,

pažadėjo 1979 m. ją išleisti 12 tūkst. egz. tiražu – pripažinusi

darbo aktualumą. Tačiau tokiems rožiniams planams nebuvo

lemta išsipildyti – knyga gimė lėtai ir sunkiai. Vos pradėjus

darbus išryškėjo dideli, principiniai J. Jurginio ir I. Lukšaitės

požiūrių skirtumai, dėl to buvo ginčų, kurie gaišino laiką. Dar

didesnė problema atsirado dėl to, kad, kaip tvirtino darbo va-

dovas, F. Sliesoriūno pateiktas „tekstas buvo žemo mokslinio

lygio ir spaudai netiko, ką pats autorius pripažino.“45 Be to, jis

išėjo iš instituto, ir todėl apie to teksto tobulinimą negalėjo būti

kalbos. Teko iš viso atsisakyti šios dalies skelbimo, todėl kny-

217

gos struktūra išėjo nepilna, keistoka. Ir dar kliūtis: leidyklos

paskirti recenzentai pareiškė priekaištų dėl knygoje pateikia-

mos kultūros sąvokos ir jos tyrinėjimo metodo, dėl to, kad J.

Jurginis knygoje siejo socialinius ir politinius santykius su kul-

tūra. Autorius nenusileido, pavadino tokią recenzentų pozici-

ją idealistine, gindamas savo pažiūras praplėtė knygos įvadinę

istoriografi nę dalį. Sunkumai atsirado, aišku, dar ir todėl, kad

tai buvo pirmasis tokio pobūdžio darbas mūsų istoriografi joje,

pagaliau, abu jo autoriai gerokai nukrypo nuo ofi cialaus, val-

džios palaiminto kurso joje.

Visuomenės būties

ir visuomenės

sąmonės raidos

Lietuvos kultūros

istorijoje studija.

218

Knyga, kukliai ar atsargiai pavadinta „Lietuvos kultūros is-

torijos bruožai“, pasirodė tik 1981 m. vasarą. J. Jurginis ją cha-

rakterizavo taip: „Šioje knygoje nauja ir reikšminga tas, kad ži-

nomais Lietuvos istorijos faktais stengiamasi įrodyti visuome-

ninės būties (materialinės kultūros) ir visuomeninės sąmonės

(dvasinės kultūros) sąveiką ir duodamas bendras, šiuo metu

labai reikalingas kultūros supratimas. Socialinė ir kultūrinė

pažanga aiškinama klasių kovos reikšme, įrodinėjama, kad jos

vaisiumi buvo lietuvių raštijos atsiradimas ir tautinės sąmonės

brendimas, iškeliama aikštėn ir pabrėžiama tai, kas lietuvių,

baltarusių ir ukrainiečių, gyvenusių vienoje valstybėje, kultū-

roje bendra ir ypač vertinga Europos mastu“.46 Jis pripažino,

kad knyga neapima viso feodalizmo laikotarpio, ir tai – aiškus,

nemažas jos trūkumas. Tačiau vertingų savybių ji, žinoma, tu-

rėjo gerokai daugiau, visų pirma, tai, kad čia pirmą kartą buvo

aptartos bene visos pagrindinės kultūros sritys, jų sąveika, rai-

dos sąlygos - iki tol turėjome tik atskirus leidinius apie literatū-

rą, dailę, architektūrą ir pan. Be to, čia aptariama materialinių

vertybių kūrėjų – valstiečių ir amatininkų įtaka kultūros pažan-

gai, liaudies ir institucinės kultūros sąveika, liaudies kultūros

ir pagonybės santykis, kultūrinis bei politinis pasipriešinimas

polonizacijai LDK ir kitos dar mažai tyrinėtos problemos.

Knygos įvade J. Jurginis pateikė savąjį kultūros sąvokos api-

brėžimą: „Tai materialinių ir dvasinių vertybių visuma, sukurta

visuomenės ir liudijanti jos išsivystymą, išreiškiamą žmonių

gyvenimo ir veiklos organizacijų tipais ir formomis“.47 Pirmoje

knygos dalyje jis priminė lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės

susidarymo istoriją, pagrindinius mūsų pagoniškosios kultū-

ros bruožus. Nemaža vietos paskyrė rašto ir ofi cialiosios lite-

ratūros plitimui, analizavo, kaip lietuvių sukurtoje valstybėje

valstybine tapo svetima kalba: J. Jurginis ją vadina rusų kalba,

laikydamasis LDK vyravusių tradicijų, o I. Lukšaitė – LDK sla-

219

vų kanceliarine kalba.48 Ta kalba buvo sukurti žymiausi mūsų

kultūros paminklai: Lietuvos metraščiai, Lietuvos statutai, Lie-

tuvos metrika. Toliau aprašomas LDK ryšių su užsienio šalimis

stiprėjimas, tautiniai ir religiniai santykiai valstybėje.

Antroji knygos dalis, to paties autoriaus parašyta, skirta re-

nesanso kultūros plitimui LDK: humanistų veiklai, reformacijai

ir kontrreformacijai, mokslo ir meno pažangai, knygų lietuvių

kalba atsiradimui ir plitimui, tautinės sąmonės subrendimui:

paradoksas, bet pirmiausia tai įvyko Prūsijoje, svetimoje, o ne

savoje valstybėje, čia ilgą laiką sąlygos lietuviškai kultūrai plė-

totis, ypač knygų leidybai, buvo palankesnės.49

Trečioje knygos dalyje, kurios autorė buvo I. Lukšaitė, pa-

sakojama apie liaudies kultūrą – papročius, tautosaką, apie lėtą

ir sunkų lietuvių kalbos kelią į visuomeninį gyvenimą, raštiją,

mokyklas – ji, deja, taip ir netapo valstybine kalba, priešingai,

jos vartojimas siaurėjo.50 Visa laimė, kad mūsų valstiečiai ir

amatininkai feodalų sulenkėjimo sąlygomis išsaugojo gimtą-

ją kalbą ir tapo nacionalinės kultūros kūrėjais. Rašoma ir apie

švietimo ir mokslo plėtrą, spaudos reikšmės didėjimą, baroko

epochos meną–architektūrą, literatūrą, teatrą. Žinoma, šios da-

lies tekstas visai kitoks: ne taip smagus ir gyvas kaip J. Jurginio,

bet už tai labiau problematiškas, tvirčiau argumentuotas.

Recenzentai ir šią knygą įvertino gerai: už tai, kad ji palie-

tė daug aktualių senosios Lietuvos kultūros istorijos klausimų,

sužadino jiems visuomenės, specialistų dėmesį, pateikė naujų

duomenų, reikšmingų išvadų. Be to, ji išryškino mūsų kultūros

istorijos tyrinėjimų spragas, todėl galės būti pamatu naujiems

tyrinėjimams.51 Vėl nepagailėjo gerų žodžių naujai Lietuvoje

išleistai knygai V. Trumpa: pagyrė autorius už kuklumą – kad

knygą pavadino „bruožais“, nes pilną, „galutinę“ Lietuvos kul-

tūros istoriją rašyti dar anksti – trūksta tyrimų, už skrupulingą

ir išsamų pirminių istorinių šaltinių ir literatūros panaudojimą

220

ir dar už tai, kad jie rašė apie Lietuvos, o ne apie lietuvių kultūrą

ir taip išvengė provincializmo – juk tada tautinės kultūros idė-

ja dar nebuvo gimusi. Sveikino I. Lukšaitės, dar mažai žinomos

autorės, užmojus skirti savo jėgas Lietuvos kultūros istorijai,

tiesa, pabarė J. Jurginį, kad jis ne visada kritiškai vertina isto-

rinius šaltinius. Nežinodamas, kad iš knygos autorių iškrito F.

Sliesoriūnas, labai stebėjosi, kodėl knyga nutrūksta ties XVIII

a. pradžia – juk tai nelogiška.52

Svarbus buvo ir J. Jakšto įvertinimas: jis, tiesa, savo skaity-

tojams priminė, kad „sovietiniams istorikams nevalia iškrypti

iš Maskvos kelio“, bet šią knygą pripažino vertingu įnašu į Lie-

tuvos istoriografi ją. Pabrėžė, kad J. Jurginio tekstas turiningas,

dalykiškas, pagrįstas šaltiniais ar rimta literatūra, bet kartais jis

nukrypsta nuo istorinės tiesos, pavyzdžiui, kai kalba apie ukrai-

niečius ir baltarusius – juk šios tautybės susiformavo gerokai

vėliau, bet taip liepianti Maskva.53 Tarp kitko, šis klausimas ir

šiandieną diskutuojamas: antai baltarusių istorikas Anatolijus

Grickievičius, su kuriuo J. Jurginis buvo gerai pažįstamas, su-

sirašinėjo, dabar tvirtina, kad jokių lietuvių senovėje nebuvo

– tik žemaičiai ir litvinai, baltarusių protėviai, sukūrę LDK ir

sudarę joje gyventojų daugumą.54

J. Jurginis ir išeivijos istorikai

1944 m. vasarą, bijodami J.Stalino teroro, iš Lietuvos į Va-

karus pasitraukė kelios dešimtys tūkstančių mūsų inteligentų,

tarp jų 220 aukštųjų mokyklų dėstytojų, dauguma profesio-

nalių istorikų – iš 20 pasiliko tik 4, ir tie jau garbaus amžiaus.

Dauguma toli nuo gimtojo krašto, JAV, Kanadoje ir kitur at-

sidūrusių mokslininkų, tarp jų ir istorikai, stengėsi tęsti savo

mėgstamą darbą, bet ne taip lengva buvo tą daryti.

221

Visų pirma todėl, kad daug archyvų liko Lietuvoje, tuo skun-

dėsi ne tik jau minėtas A. Šapoka, bet ir V. Daugirdaitė-Sruo-

gienė: „Neturėdama priėjimo prie archyvų negaliu panaudoti

savo pasiruošimo, esu priversta likti istorijos populiarizatore“.55

Antra problema – materialiniai nepritekliai: daugeliui mūsų

inteligentų išeivijoje teko dirbti fi zinį darbą, o knygas, straips-

nius rašyti laisvalaikiu. Pagaliau, ideologinės kliūtys iš abiejų

pusių, ko gero, iki šiol iki galo neįvertintos. Žinoma, Vakaruose

gyvenantys mūsų istorikai dėl jų kentėjo mažiau, tačiau, ypač

šaltojo karo įkarštyje, tikrai negalėjo būti laisvi nuo vyraujan-

čių nuotaikų to meto Vakarų visuomenėje įtakos – juk dau-

gelį metų joje buvo besąlygiškai smerkiami bet kokie išeivijos

kontaktai, bendravimas su kolegomis, likusiais tėvynėje, tiek

mokslo, tiek meno srityse. Juo labiau didelių antipatijų TSRS

ir komunizmo idėjoms sąlygomis nepasitikėjimą išeivijai kėlė

J. Jurginio darbai – dėl to, kad ten buvo žinoma jo komunisti-

Svečiuose pas Jurginius.

Iš kairės:

archeologė, profesorė

Marija Gimbutienė

(JAV),

Stasė Jurginienė,

Mato Šalčiaus sūnus

(JAV) ir Irena

Vladimirovienė.

222

nė veikla tarpukaryje, jo ištikimybė marksistinei metodologijai

istoriografi joje.

Todėl abiejų pusių spaudoje netrūko piktų straipsnių, aš-

trios kritikos vienas kito atžvilgiu. Jų pavyzdžiu gali būti mi-

nėtas Z. Ivinskio straipsnis su charakteringa antrašte „Lietuva

dar neturi naujos istorijos“56, arba M. Sargenio (greičiausiai,

tai slapyvardis) „Jurginis rusų tarnyboje“57, pagaliau J. Jurgi-

nio straipsnis, gal ir ne jo iniciatyva pasirodęs, kaip kovingas

atkirtis „Istorijos mokslas ir istorijos pasakos“58 – atsakant į

kitą Z. Ivinskio straipsnį59, regis, geranorišką. Ir vieni, ir kiti

nebuvo nuoširdūs, atviri, rašė, matyt, ne tai, ką galvojo, kuo

tikėjo, o daugiau ar mažiau išorinių poveikių arba ideologinių

nuostatų įtakoje. Antai, Z.Ivinskis piktai kritikavo J. Jurginio

knygą „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“, ypač dėl to, kad „tai

sekimas Marxu“, o jeigu taip – „tai čia ne mokslas!“60 Dar aiš-

kiau išsireiškė kitas žymus išeivijos mokslininkas: „Nors aš tos

knygos neskaičiau, tik esu pavartęs, be to, aš nesu profesionalus

istorikas, bet abejoju, ar į tai verta atsiremti“.61

Jurginių namų

gyventojas

istorikas Romas

Misiūnas (JAV)

po pusryčių

šnekasi su

Juozu Jurginiu

1964 m.

223

Paradoksalu, bet LKP ideologai, valdžia iš esmės tam išeivi-

jos atsiribojimui pritarė. Kitas paradoksas: mūsų istorikų nega-

lėjo džiuginti nei kolegų išeivijoje kritika, dažnai primityvi, nei

rečiau pasitaikantys geri jos atsiliepimai: prisiminkime, ką rašė

M. Šumauskas apie J. Jurginio darbus, išeivijos komplimentai

atsirūgo ir J. Būtėnui.62 Tačiau laikui bėgant, santykiams tarp

Vakarų ir Rytų gerėjant, pamažu ėmė normalizuotis ir santykiai

tarp LTSR ir išeivijos, kurioje apie 1957 metus nuskambėjo šū-

kis: „Veidu į Lietuvą!“ Žinoma, jį išgirdo ne visi, bet ryšiai tarp

LTSR ir išeivijos istorikų stiprėjo, plėtėsi. J. Jurginis vis dažniau

susirašinėjo su V. Sruogiene, K. Avižoniu, Romualdu Misiūnu,

Bronium Kvykliu, Paulium Rabikausku ir kitais kolegomis Vaka-

ruose, užsimezgė normalūs dalykiški santykiai ir su Z.Ivinskiu:

jis parūpino iš Vatikano archyvo medžiagos akademiko straips-

niui apie šv. Kazimierą.63 Laiškuose, žinoma, nėra nė pėdsakų

„šaltojo karo“, dar neseniai vykusio tarp istorikų: kaltinimų neo-

bjektyvumu, tarnavimu Maskvai, Vakarams ar dar kažkam, visi

džiaugėsi vienas kito laimėjimais, keitėsi knygomis, lankė vieni

kitus, kai tik buvo progų. Kiek vėliau pasirodė ir palankesnės re-

cenzijos spaudoje, pamažu artėjo istorikų požiūris, mažiau buvo

baramas ir J. Jurginis, tačiau tam tikras abiejų pusių kritiškas

požiūris, skeptiškumas išliko iki pat 1988-1990 metų. Tada Lie-

tuvoje pasirodžius išeivijos istorikų darbams, tarpukario veikėjų

atsiminimams vienų ir kitų mokslininkų pozicijos pagaliau su-

artėjo dauguma klausimų, požiūrių skirtumų tarp jų nebeliko.64

Tai natūralu - visi jie stengėsi tarnauti mokslui, tai pačiai tautai.

Š a l t i n i a i

1 MAB RS f.295, b.176.2 Ten pat.3 Ten pat.

224

4 Rašytojas ir cenzūra, V., 1992, p.493, 513, 518.5 Kulikauskas P. Kelias į archeologiją, V., 2003, p.132.6 LLMA, f.205, ap.1, b.27.7 Kazimiero teisynas (1468 m.), V., 1967.8 Merkys V. Atminties prošvaistės, V., 2009, p. 141.9 Juozo Jurginio ataskaitos už 1969, 1971 m. (rankraštis).10 Lietuvos sovietinė istoriografi ja, V., 1999, p.29,30. 11 LMMA f.205, ap.2, b.108.12 Jasas R. Gedimino laiškai, Pergalė , 1967, Nr. 7.13 Gedimino laiškai, V., 1966, psl. 51.14 Visa istorija yra gyvenimas, V., 2008, p. 123.15 Juozo Jurginio pamokos nedingo veltui. Mokslo Lietuva, 2010-05-06;

Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva, V., 1989, p.5.16 Lietuvių kovos su kryžiuočiais, V., 1964, p.4.17 Merkys V. p.231; Lietuvos sovietinė istoriografi ja, p. 75.18 Žepkaitė R. Gyvenimas atiduotas istorijai, V., 2006.19 Istorijos instituto darbai, t.1, 1951.20 Merkys V. p. 195.21 Snyder T. Tautų rekonstrukcija, V., 2008, p.87, 250, 273.22 Pavyzdžiui, Vilnius ir Vilniaus kraštas, K., 1932; Brundalas, Mūsų Vil-

nius, K.,1924; Žemaitis Z. Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui, K. 1928 ir kt.23 J.Jurginis,V.Merkys, A.Tautavičius, Vilniaus miesto istorija, V., 1968, p. 13.24 Ten pat, p. 57.25 Šapoka A. Senasis Vilnius, NY, 1963, p.5,626 Jurginis J. ir kt. Vilniaus miesto istorija, p.54, 56.27 Jurginis J. Vilniaus miesto istorija, Naujos knygos, 1968, Nr.6.28 Kazlauskas A. Vilniaus miesto istorija, Literatūra ir menas, 1968-10-19.29 Merkys V., p. 195.30 Kazlauskas A.31 Ochmanski J. Kwartalnik Historiczny , 1969, Nr.3; Merkys V., p.344.32 Trumpa V. Vilnius be legendų, Metmenys, 1969, Nr.18.33 Abramauskas S. Lietuvos pilys, Lietuvos istorijos metraštis, 1972.34 MAB RS, f.295, b.176.35 Lietuvos pilys, Vakarinės naujienos 1968-02-10.36 LLMA, f.205, ap.1, b.264.37 LLMA, f.205, ap.2, b.52,124.38 Lietuvos pilys, Vilnius, 1971, p.186, 227.39 Ten pat, p.125.40 LYA LKP DS, f.16895, ap.2, b.329.

225

41 Jakelaitis V. Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge, II knyga, V., 2002,

p. 215.42 Kulikauskas P., p.224, 225.43 Lietuvos sovietinė istoriografi ja, p.253.44 MAB RS, f.295, b.176.45 Ten pat.46 Ten pat.47 Jurginis J. Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, V., 1981, p.5.48 Ten pat , p. 44, 218.49 Ten pat, p. 185, 236.50 Ten pat, p. 230.51 Ulčinaitė E. Lietuvos kultūros istorijos problemos, Pergalė, 1982, Nr. 4;

Kuzmickas B. Apie kultūros palikimą, Kultūros barai, 1982, Nr.2.52 Trumpa V. Pirmasis Lietuvos kultūros istorijos visumos bandymas, Aki-

račiai, 1982, Nr.6.53 Jakštas J. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, Lietuvių tautos praeitis, V.

t., knyga 3/4 Čikaga, 1984.54 Грицкевич А. Западный фронт РСФСР, Mинсk , 2009, c. 9.55 LLMA, f.205, ap.2,b.257.56 Europos lietuvis, 1957-05-23.57 Dirva, 1970-10-30.58 Tėvynės balsas, 1965, Nr.80.59 Ivinskis Z. Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokario tyrinėjimų šviesoje,

Lietuvių katalikų mokslų akademija, Suvažiavimo darbai, t. V, 1964, p. 523.60 Visa istorija yra gyvenimas, p. 140.61 Lietuvos sovietinė istoriografi ja, p. 380.62 Rašytojas ir cenzūra, 192, p.561; LLMA, f.205, ap. 2, b. 5263 LLMA , f. 205, ap. 2, b. 52.64 Lietuvos sovietinė istoriografi ja, p. 97-98.

226

„Lituanistinė biblioteka“

Tai buvo „Vagos“ leidykloje 1966-2001 m. leista stambi lei-

dinių serija, iš viso išėjo 32 tomai labai svarbių mūsų tautos,

jos kultūros ir literatūros istorijai knygų, kurios iki tol dūlėjo

rankraščiuose, buvo išbarstytos senoje periodikoje, išleistos

labai seniai arba svetimomis kalbomis – senąja rusų, lotynų,

vokiečių, lenkų, todėl skaitytojams buvo beveik neprieinamos.

Taip tikrai nelengvomis sąlygomis buvo atliktas milžiniškas ir

neįkainojamas darbas, kurį čia, manau, tiks prisiminti, juo la-

biau, kad J. Jurginio indėlis jame nors ir nėra pats svarbiausias,

vis dėlto gana žymus.

Tokios serijos leidimo idėja buvo iškelta dar 1945 m. spalį vy-

kusiame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime, kurio diskusi-

jose dalyvavo ir J. Jurginis, nors ir nebūdamas šios organizacijos

narys. Antanas Venclova tada pareiškė: „Būtinas reikalas pradėti

leisti pas mus tam tikrą leidinį, pavadintą „Literatūriniu pali-

kimu“. Karas parodė, kad jo metu žuvo daug literatūrinės me-

džiagos. Tokių leidinių kitur yra, ir mes jau turime įvairių darbų,

skirtų literatūros praeičiai, bet dar nespausdintų. Nelaukdami

kieno nors nutarimų, pasitarę su Valstybine grožinės literatūros

leidykla galvojame organizuoti tokio leidinio išleidimą“.1

Tačiau galvoti apie tai teko ilgai, nes J.Stalino laikais tokių

knygų leidimas buvo sunkiai įsivaizduojamas, ir vėliau veži-

mas vis nepajudėjo iš vietos – nepaisant mokslininkų, rašytojų

pastangų, nors plečiantis lituanistikos, istorijos ir literatūros

mokslo tyrimams tokių leidinių poreikis darėsi vis aštresnis.

Konkretūs darbai prasidėjo tik 1965 metais, kai jiems karštai

pritarė „Vagos“ direktorius Jonas Čekys, o svarbiausia – Spau-

dos komiteto pirmininkas F. Bieliauskas, LKP veteranas, kurio

pažiūros pokaryje gerokai pasikeitė – iš dogmatiko interna-

227

cionalisto jis palaipsniui tapo tautinio komunizmo šalininku,

susidomėjo Lietuvos praeitimi, gindavo puolamus rašytojus,

dailininkus, leidėjus, už savo patriotizmą ir drąsą pateko į

valdžios nemalonę, ne kartą buvo pažemintas pareigomis, bet

savo pozicijų neatsisakė. Todėl jo vadovavimo Spaudos komi-

tetui laikotarpiu (1964-1973 m.) labai pagyvėjo lituanistikos,

kraštotyros knygų leidimas, tada jau galėjo pasirodyti „Lietu-

vos pilys“, „Vilniaus miesto istorija“, „Mažoji lietuvių tarybinė

enciklopedija“ (1966-1971 m.) ir kiti leidiniai.2

1966 m. birželio 18 d. F. Bieliauskas išleido atitinkamą įsa-

kymą, tada būsimoji knygų serija gavo ofi cialų „Lituanistinės

bibliotekos“ pavadinimą, jai leisti, spręsti tematikos parinki-

mo ir pateikimo klausimams buvo sudaryta komisija: Kostas

Korsakas – pirmininkas, Antanas Venclova, Romas Šarmaitis,

Juozas Jurginis, Jurgis Lebedys, Alfonsas Maldonis – nariai,3

vėliau komisijoje dar dirbo Henrikas Zabulis, Jonas Palionis

ir kiti. Kaip pabrėžė K.Korsakas, buvo numatyta, jog serija tu-

rės apimti ne tik lietuvių raštijos, bet ir Lietuvos istoriografi jos

bei kraštotyros veikalus,... ne tik mūsų literatūros klasikinių

kūrinių pakartotinį naujai parengtą leidimą, bet dar ir visai

nespausdintų tekstų publikavimą (net su jų faksimilėmis!), ne

tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis parašytus ar išspausdintus

lituanistinio turinio darbus“.4

Kaip matyti, komisijoje vyravo fi lologai, bet dėl to istorio-

grafi jos leidimas „Lituanistinėje bibliotekoje“ turbūt nenuken-

tėjo, prie to daug prisidėjo J. Jurginis, kuris aktyviai dalyvau-

davo leidybos planų svarstymuose, jis „komisijos posėdžiuose

visuomet gynė plataus ir visapusiško rašytojų, istorikų kūrybos

skelbimo tendenciją, karštai ginčydavosi su apsidraudėliais,

įrodinėdamas, kad mes turime pasitikėti skaitytoju, gerbti jį ir

nieko nuo jo neslėpti. „Atsargiųjų“ argumentai nublankdavo

prieš J. Jurginio logiką.5

228

Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjų siekis įgijo prasmę.

229

Tiesa, taip būdavo ne visada: akademikas nepalaikė J. Le-

bedžio siūlymo išleisti šioje serijoje Vinco Kudirkos raštus, ir

pastarasis dėl to liko labai nepatenkintas.6 Tačiau prisimin-

dami, kaip šio mūsų tautinio judėjimo lyderio nemėgo partijos

ideologai, nežinodami kitų visų šio sprendimo aplinkybių, ti-

krai negalime dėl to J. Jurginį pasmerkti: juk dėl vienos knygos

buvo galima pražudyti visą seriją. Šiuos raštus „Vaga“ išleido

tik 1990 metais.

Buvo ir kitų nesklandumų, kliūčių: sunku būdavo išleisti

dvasininkų parašytas knygas, trūko popieriaus: 1980 m. Mas-

kva sumažino Lietuvai skiriamo popieriaus kiekį 40 proc., dėl

to K. Korsakas labai nusiminė7, juk po to teko mažinti knygų

tiražus. Nepaisant to, lituanistikos leidimo planai buvo gana

sėkmingai vykdomi, o panašių leidinių serijų neturėjo nei la-

tviai su estais, nei baltarusiai.8 Mūsų skaitytojas gavo literatūros

klasikų, žymių istorikų, metraštininkų darbus: Martyno Maž-

vydo, Antano Baranausko, Motiejaus Valančiaus, Simono Sta-

nevičiaus, Jono Basanavičiaus, Jono Šliūpo, Simono Daukanto,

Petro Dusburgiečio, Vygando Marburgiečio, Alberto Vijūko-

Kojelavičiaus ir kitų knygas. Jas rengiant pasiaukojančiai dirbo,

be jau minėtų mokslininkų, fi lologai Vytautas Jurgutis, Meilė

Lukšienė, Vytautas Vanagas, istorikai Rimantas Jasas, Vytautas

Merkys ir kiti.

Kaip buvo leidžiamos „Lituanistinės bibliotekos“ knygos

1966-2001 metais, parodyta lentelėje:

Met

ai

1966

1967

1968

1969

1970

1971

1972

1973

1974

1975

1976

1977

1978

-198

119

8219

8319

8419

8519

8619

8719

8819

89-1

994

1995

1996

-199

819

9920

0020

01

Išėj

o L

B

knygų 1 2 1 1 3 2 2 1 1 1 2 2 - 1 1 1 1 1 1 1 - 2 - 1 - 1

230

Kaip matote, pradžioje vykęs gana intensyviai, po to ketver-

tą metų (1978-1981) serijos leidimas buvo visai nutrūkęs, ma-

tyt, tam atsiliepė F. Bieliausko ir J. Čekio pašalinimas iš pareigų

1973 metais, o pastarasis tokį valdžios sprendimą sieja dar ir

su 1972 m. įvykiais Kaune – Romo Kalantos susideginimu.9

Po šios pertraukos knygų vėl išeidavo, bet jau mažiau – nauja

leidyklos vadovybė buvo atsargesnė.

Šios serijos leidiniai, nors ir kuklios išvaizdos, greitai tapo

labai populiarūs tarp skaitytojų. Didžiuliai jų tiražai – J. Ba-

sanavičiaus, J. Šliūpo, M. Mažvydo raštai, Lietuvos metraštis

(Bychovco kronika) – po 15 tūkstančių bematant dingdavo iš

knygynų. Didelę paklausą jie turėjo ir išeivijoje: prekybininkas

Jonas Karvelis, platinęs jas Čikagoje, vis skundėsi, kad negali

pakankamai jų parūpinti visiems norintiems – mat JAV pilie-

čiams knygų, kaip ir kitokių prekių, defi cito sąvoka buvo nesu-

prantama...

Maža dalis išleistų „Lituanistinės bibliotekos“ serijos knygų.

231

J. Jurginis ne tik daug prisidėjo parenkant leidinius „Litu-

anistinei bibliotekai“, svarstant jau parengtas spaudai knygas,

bet ir pats pasiūlė išleisti, parengė bent kelias. Pirmoji buvo

Mykolo Lietuvio darbas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų

papročius“, kuris pasirodė 1967 m. išvakarėse, juo ir prasidėjo

sistemingas mūsų literatūros ir kultūros paminklų publikavi-

mas šioje serijoje.

Ši visai nedidelė knygutė – autoriaus lotyniško teksto ver-

timo į lietuvių kalbą vos 24 psl. – bet labai vertinga mūsų is-

toriografi jai kaip autentiškas, įdomus šaltinis iš XVI amžiaus,

tokio laikotarpio, apie kurį žinių turime nedaug. Tačiau ji pas

Lietuvos skaitytojus keliavo gana ilgai: nors šios knygutės, pir-

mą kartą išleistos dar 1615 m. Šveicarijoje, Bazelyje, vertimas ir

pakartotinis išleidimas, regis, visų pirma, turėjo rūpėti mums,

kaip paprastai mus aplenkė lenkai ir rusai, pastarieji išleido ją

bent du kartus.

O ji tebėra ne tik vertinga, bet ir paslaptinga. Jos autorius,

būdamas patriotas, kurio idealas – tvirta Lietuvos valstybė,

negailestingai kritikavo padėtį to meto LDK: bajorų ištižimą,

apsileidimą, didikų pasyvumą, savanaudiškumą, o ypač dva-

sininkus: „Jie savo ištvirkusiu gyvenimu greičiau rūstina die-

vą, negu meldžia jo malonę. Pareigas, mūsų jiems pavestas, dėl

savo apsileidimo užkrauna vikarams, o patys, dykinėdami ir

smaguriaudami gaišina žmonių darbą, kaip tranai bičių medų

ir prašmatniai taisosi.“10 Negailėjo ir teisėjų, kurie „teisia kie-

kvienas kas sau net girti būdami, pašalinę tarpininkus ir liudi-

ninkus. Tada jie gali daryti ką nori“. Bara valstiečius, kurie „pa-

metę ūkio darbus renkasi į smukles, ten jie praleidžia dienas

ir naktis begerdami“, bet gailėjosi jų, nes valdžia smaugė juos

mokesčiais, o ponai žalojo, žudė be teismo ir kaltės.11

Į visas šias negeroves Mykolas Lietuvis bandė atkreipti

paties valdovo Žygimanto Augusto dėmesį, siūlė reformas pa-

232

dėčiai taisyti, kvietė pasinaudoti geru kitų tautų patyrimu ir

pavyzdžiu, aukštino Gedimino, Vytauto laikus, kai LDK ka-

riuomenė garsėjo savo jėga ir narsumu. Tačiau kritikuodamas

galingus, įtakingus valstybės luomus turėjo slėptis po slapyvar-

džiu, ir jau trys šimtmečiai istorikai vargsta, bandydami atspėti,

kokia buvo tikroji autoriaus pavardė? Regis, tą padaryti galėjo

būti nesunku: tai, be abejonės, buvo aukštas LDK pareigūnas,

jei jam buvo patikėtos jos valdžios įgalioto pasiuntinio pareigos

pas Krymo totorių chaną, kur teko praleisti pusantrų ar dvejus

metus. Tačiau tas slapyvardis ir šiandien tebėra neiššifruotas,

nors tą bandė padaryti, hipotezes kūrė ir žymus rusų istorikas,

Kauno universiteto garbės profesorius Matviejus Liubavskis, ir

lenkas Ježis Ochmanskis ir mūsiškis I. Jonynas. Jis susidomė-

jo šiuo darbu dar 1919 metais, XIII Lietuvių mokslo draugijos

susirinkime skaitė pranešimą apie jį, išvertė jį į lietuvių kalbą,

buvo parengęs ir jo publikaciją, kuri tačiau nepasirodė.12

Šį darbą teko užbaigti J. Jurginiui, kuris savo pratarmėje cha-

rakterizavo Mykolą Lietuvį kaip renesanso laikų didelį seno-

sios Lietuvos valstybės patriotą, tikrą humanistą ir išsilavinusį

žmogų, turintį neabejotinų literatūrinių gabumų. Todėl dar-

bas buvo įdomus ir mūsų literatūros istorikams. Tik gaila, kad

mus pasiekė vos nedideli jo fragmentai, ir ne patys vertingiau-

si mūsų istorijai: pirmasis jo leidėjas nusprendė, kad platesni

nusiskundimai sugedusiais savo tautos papročiais skaitytojui

nebus įdomūs, nes jų pilna visur...13 Todėl istorikai nepraranda

vilties: gal kur nors Vakarų Europoje dar atsiras visas knygos

tekstas?

O J. Jurginis vėliau dar ne kartą grįžo prie šios temos, skaitė

pranešimus tarptautinėse konferencijose, savo knygose akcen-

tavo šio autoriaus susirūpinimą dėl ypač žemos visuomenės

moralės, kuri silpnino bendrą Lietuvos-Lenkijos valstybę ir

prisidėjo prie jos žlugimo,14 ką Mykolas Lietuvis ir pranaša-

233

vo, ko bijojo. Nors jo pasiūlymų valdžia neišgirdo, jo darbas,

kaip ir kitų mūsų bajorų patriotų darbai, nebuvo beprasmiai

– „Aušros“, „Varpo“ autoriai jais pasinaudojo tautiniam sąmo-

ningumui kelti.15

Netrumpesnė ir lygiai taip pat paslaptinga kitos J. Jurginio

parengtos renesanso laikų lotyniškos knygelės – Jono Lasickio

„Apie žemaičių dievus“ istorija. Tiesa, jos autorius žinomas –

tai reformatų judėjimo dalyvis, lenkas, gavęs akademinį išsila-

vinimą, kaip spėjama, Vilniuje ir Krokuvoje, nemažai keliavęs

po Vakarų Europą, produktyvus istorikas-publicistas. Minėta

knygelė – tik maža jo literatūrinio palikimo dalis, tačiau mūsų

istorijai pati svarbiausia. Vakaruose ji buvo išleista dar XVII a.

kelis kartus, nes pasakojo apie egzotiškus kraštus, todėl turėjo

paklausą. Vėliau ja susidomėjo mokslo žmonės – išleido vokie-

čiai, lenkai, rusai, net latviai (1936 m.). Ir šis šaltinis buvo gerai

žinomas J. Basanavičiui, kuris jį citavo ne kartą,16 nes domėjosi

senovės lietuvių mitologija, tarpukary jį taip pat buvo išvertęs

I. Jonynas, naudojo rankraštyje studijų reikalams. Bet jis per

karą dingo, teko Leonui Valkūnui jį versti iš naujo, o J. Jurginis

pateikė pratarmę, žinias apie šio rašinio leidimus, J. Lasickio

asmenį ir teksto paaiškinimus.

Žinoma, J. Lasickio rašinys ne visada patikimas, nes jis ne-

mažą dalį teksto parašė iš abejotinų šaltinių, aprašė tai, ką iš-

girdo apie žemaičius, jų tikėjimą, dievus iš savo gero pažįstamo

Jokūbo Laskausko, tačiau lietuviškai nemokėdamas negalėjo

išvengti rimtų klaidų. Vis dėlto tai žinios apie senąją mūsų kul-

tūrą, apie žmonių papročius, laukų darbus, buitį, apie tai, kaip

jie gyveno prieš keturis šimtus metų, kai krikščionybė pas mus

dar buvo silpna, ir žemaičiai priešinosi miškelių kirtimui, nes, jų

manymu, juose gyveno dievai.17 Stokojant geresnių šaltinių teko

naudotis tokiu, todėl J. Lasickio darbais taip domėjosi įvairių

šalių mokslininkai–istorikai, mitologijos žinovai, kalbininkai.

234

Jis susilaukė ir mūsų skaitytojų – istorijos mėgėjų dėmesio,

šios knygos 6000 egz. tiražas buvo išpirktas per porą savaičių,

nors spaudoje kritikos jos rengėjams taip pat buvo pareikšta.

Nepamirštas J. Lasickis ir mūsų laikais: 2009 m. pasirodė nau-

jas jo rašinio vertimas su dar platesniais komentarais.18

Dar viena ir labai reikšminga „Lituanistinės bibliotekos“

knyga, prie kurios rengimo J. Jurginis daug prisidėjo, buvo J.

Basanavičiaus „Rinktiniai raštai“. Problemų čia kilo daugiausia

dėl medžiagos atrinkimo, nes mūsų tautinio judėjimo lyderis

buvo labai darbštus ir devyndarbis žmogus, universalas, iš da-

lies jį taip veikti vertė to meto sąlygos – inteligentų patriotų

turėjome labai mažai. Todėl jo mokslinis, literatūrinis paliki-

mas labai įvairus ir gausus, iki tol jis nebuvo nei sistemingai

tyrinėtas, nei publikuotas. Žinoma, dažnokai trukdė darbui ir

ideologinės kliūtys, pavyzdžiui, leidykla baiminosi, ar galima

spausdinti „Priekalbą“ – J. Basanavičiaus kreipimąsi į skaity-

tojus pirmajame „Aušros“ numeryje, labai svarbų ir įdomų

mūsų tautinio judėjimo dokumentą. Bet tam K. Korsako va-

dovaujama komisija vieningai pritarė, ir ji pateko į knygą.19

Už tai sukritikavo J. Jurginio parengtą įvadą leidiniui – kad

jo autorius „stengiasi neparodyti jo (t.y. Basanavičiaus – J.R.)

kaip kylančios buržuazijos ideologo, nors Basanavičius vis dėl-

to toks buvo“. Įvado autoriui teko pažadėti, kad tą kritiką jis

įvertins“.20

Ši knyga, stambi, daugiau nei 1000 puslapių apimties ir rū-

pestingai Danutės Krikštopaitės parengta, pasirodė 1970 metais.

Daugiausia vietos (apie trečdalis) joje skirta J. Basanavičiaus

folkloristikos darbams – liaudies dainų, pasakų, mitologijos

tyrinėjimams. Ši sritis jam ypač rūpėjo dėl to, kad tautosaka,

liaudies kūryba buvo labai svarbi mūsų kultūros dalis, taip pat

ir todėl, kad joje ieškojo medžiagos, argumentų istorijos mįs-

lėmis įminti, savo kuriamoms teorijoms pagrįsti, ypač vadi-

235

namajai trakų-frigų lietuvių kilmės hipotezei. Tiesa, nepaisant

didelių autoriaus pastangų moksline teorija ji netapo, tačiau tos

pastangos nebuvo visai bevaisės: baltų ir trakų kultūrų, kalbų

bendrumą pripažino ir vėlesnių laikų mokslininkai.

J.Basanavičius dirbo stambiausiose Vakarų Europos bibli-

otekose ir archyvuose, parašė nemaža istorinių darbų, bet į

„Rinktinius raštus“ jų pateko nedaug, nes jų išliekamoji vertė

buvo mažesnė. Iš tiesų kaip istorikas jis ne visada buvo objek-

tyvus, o daugiau romantikas ir patriotas, jo darbuose ryški as-

meninė pozicija – gėrėjimasis senovės Lietuva, pasipiktinimas

kryžiuočių, krikščionybės padaryta žala jai. Tačiau toks požiū-

ris tautinio atgimimo laikotarpiu turėjo aiškų praktinį tikslą.

Kaip pabrėžė savo įvade J. Jurginis, „valstietiškos kilmės tautai,

kokia buvo lietuvių tauta XIX amžiuje, reikėjo įskiepyti pasidi-

džiavimą tolima ir garbinga praeitimi, išguiti menkavertišku-

mo jausmą, paveldėtą iš baudžiavos laikų“. Jis kritiškai vertino

J. Basanavičiaus istoriko darbus, bet pripažino, kad jo „įnašas į

lietuvių kultūrą ir į lituanistikos mokslą yra didelis, ir jį reikia

pažinti“.21

Pagaliau turime nepamiršti, kad šis žmogus buvo bene pir-

masis mūsų mokslo organizatorius, įkūręs 1907 m. Vilniuje

Lietuvių mokslo draugiją – būsimosios Mokslų akademijos

pirmtaką, labai daug nuveikusį mūsų tautosakos, istorijos ir

kitų mokslo šakų labui. Šią savo veiklą J. Basanavičius aprašė

publicistikos darbuose, kurių nemaža buvo įtraukta į šį leidinį.

Jame taip pat išspausdintas pluoštas jo laiškų žymiems mūsų

ir kitų tautų kultūros, mokslo žmonėms: Eduardui Volteriui,

Kazimierui Būgai, Jonui Šliūpui, Jurgiui Zauerveinui, Povilui

Višinskiui, Martynui Jankui, Petrui Vileišiui, Filipui Fortuna-

tovui ir kitiems.

Žinoma, dėl vietos stokos ar ideologinių pavojų ne visi

svarbūs šio autoriaus darbai pateko į leidinį arba dalis jų buvo

236

kupiūruoti. Tačiau jo pasirodymas buvo didelis ir džiugus įvy-

kis – juk J. Basanavičius mūsų tautoje buvo ypatingai gerbia-

mas visais laikais. Tiesa, pastaruoju metu kai kam jis nelabai

patinka...

Vis dėl to garsiausia „Lituanistinės bibliotekos“ knyga, ma-

tyt, galime pripažinti Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos

istoriją“ – nes dėl jos išleidimo, užtrukusio daugiau nei dešim-

tmetį, kilo daugiausia triukšmo, ji, nors ir nebūdama populia-

rus leidinys, pasklido didžiausiu, unikaliu 105 tūkst. egzem-

pliorių tiražu. Kaip ir kodėl taip atsitiko? Manau, tikrai verta

prisiminti tą ilgą šios knygos kelią pas Lietuvos skaitytojus.

Ją išleisti pasiūlė J.Jurginis, ir tam buvo rimto pagrindo: vis

dėl to tai buvo pati pirmoji Lietuvos istorija, ji išleista lotynų

kalba 1650 m. Dancige (I tomas) ir Antverpene 1569 m. (II

tomas). A.Kojelavičius buvo jėzuitas, smulkių bajorų sūnus, gi-

męs netoli Kauno, fi losofi jos ir teologijos daktaras, šių dalykų

dėstytojas Vilniaus Akademijoje (universiteto vardą ši įstaiga

gavo gerokai vėliau), profesorius. Savo darbą jis paskyrė kole-

gijos studentams, nors tai nebuvo vadovėlis, nes nei Lietuvos,

nei Lenkijos istorija čia nebuvo dėstoma. Tai buvo ne tik įdomi,

bet ir literatūriškai gerai parašyta ir labai solidi knyga – turėjo

būti dar ir III jos tomas, nes autorius žadėjo aprašyti Lietuvos

praeitį nuo senų senovės iki savo laikų, bet nespėjo – II tomas

baigėsi Žygimanto Augusto mirtimi 1572 metais.

Ši knyga taip pat buvo gerai žinoma J. Basanavičiui, ja nau-

dojosi Simonas Daukantas ir Jonas Šliūpas, bet vėliau ji pri-

miršta ir prisiminta tik pokary. Tada ja susidomėjo mūsų lite-

ratūros istorikai: juk A. Kojelavičius rašė labai dailiai, jis buvo

poetinės sielos žmogus su išvystyta fantazija, kuri praversdavo

tada, kai jam pritrūkdavo reikiamos medžiagos nuosekliam is-

torijos įvykių aprašymui. Todėl ne veltui J. Jurginis savo įvade

šiai knygai konstatavo, kad „žymi Kojelavičiaus veikalo dalis

237

priklauso grožinei literatūrai, pelniusiai visuotinį pripažini-

mą“.22 1959 m. spaudoje buvo paminėtos 350-osios „Lietuvos

istorijos“ autoriaus metinės.23

Buvo dar viena priežastis, kuri skatino išleisti šią knygą ne-

delsiant: artėjo Vilniaus universiteto jubiliejus – 400 metų nuo

jo įkūrimo, kurį planuota paminėti plačiai ir iškilmingai. „Lie-

tuvos istorijos“, kurią parašė jo auklėtinis, profesorius ir net

neilgai buvęs jo rektorius, pasirodymas turėjo būti dar vienas

gražus šios sukakties paminėjimo įvykis. Todėl visi proceso da-

lyviai savo darbą atliko nedelsdami ir nuoširdžiai: L. Valkūnas

išvertė tekstą, J. Jurginis parašė įvadą ir paaiškinimus, negaiši-

Aptariant Vilniaus Universiteto 400 metų jubiliejaus

reikalus. Iš kairės: Juozas Jurginis, Levas Vladimirovas,

Andrius Bulota ir Justas Paleckis.

238

no nei redaktoriai, nei spaustuvė, knyga galėjo pasiekti skaity-

tojus 1979 metais – bet nepasiekė.

Gana keista ir, regis, nelogiška, bet ją sustabdė vadinamasis

Glavlitas – žinyba, kuri imperijoje rūpinosi valstybės paslapčių

saugojimu, o paprasčiau sakant, vykdė leidinių cenzūrą. Žino-

ma, jokių pavojų toms paslaptims prieš 300 metų parašytos

knygos išleidimas sukelti negalėjo, bet cenzoriai apkaltino A.

Kojelavičių turėjus antirusiškų ir antilenkiškų nuotaikų, o mūsų

leidėjus, kad „lietuviai nori išleisti nacionalistinę literatūrą“. Iš

tikro autorius buvo kaltas, bet visai ne dėl nacionalizmo, o kad

pasirinko tokį dėstymo stilių: daugybė mažų skyrelių su paryš-

kintomis, lengvai krentančiomis į akį vartant knygą antraštė-

mis. O tarp jų buvo ir tokios: „Baisus Lucko rusų žiaurumas“,

„Sumuša maskvėnų kariuomenę“, „Užima Rusiją“24 ir t.t. – argi

taip galima? Ir visai nesvarbu, kad tokių „negražių“ antraščių

apie Lietuvą ir lietuvius nepalyginamai daugiau – „Lietuviai

siaubia Mozūriją“, „Lietuviai nuniokojo Kujaviją“ ir t.t. Paga-

liau tai elementarus dalykas: žiaurumų, niokojimų tada neiš-

vengdavo joks karo žygis, ir net dabar vargu ar išvengia...

Ši byla pasiekė Maskvą, ten kilo triukšmas, bet ji buvo

sprendžiama LKP CK sekretoriaus ideologijai Liongino Še-

pečio kabinete. Labai stengėsi apginti knygą ir K. Korsakas, ir

J.Jurginis, aiškino, įrodinėjo, tačiau nieko nelaimėjo – su Mas-

kva pyktis buvo pavojinga, ypač kai jai pasivaidendavo nacio-

nalizmo baubas: „Nieko gudresnio nesugalvojom, kaip ją (t.y.

knygą – J.R.) deponuoti MA bibliotekoje, moksliniam darbui.

Iki kitos progos“25 – o juk ji galėjo ir neateiti. Todėl apsukrūs

Kauno spaustuvininkai paskubėjo pasinaudoti tokiu valdžios

sprendimu – nelegaliai platino A.Kojelavičiaus knygos lauži-

nius: po 100 rb.26 Tačiau ir autorius, ir jo darbo nesulaukusi

skaitytojų dauguma nukentėjo, ir ne tik jie: „Vagos“ leidyklos

redaktoriai buvo iškeikti ir per partinę, ir per tarnybinę linijas,

239

neteko premijų dalies.27 O svarbiausia – „Lituanistinės biblio-

tekos“ leidimas porai metų visai nutrūko, ir vėliau nebepasiekė

ankstyvesnių užmojų. Kodėl taip atsitiko? Man regis, iš da-

lies tai atsitiktinumas, nes ši knyga tikrai nebuvo labiau žalinga

Maskvos imperijai už kitas, už M. Valančių ar J. Basanavičių.

Tačiau tam tikrai įstaigai reikėjo retkarčiais parodyti, kad ji ne-

snaudžia, kad kietai prižiūri tuos nepatikimus „pribaltus“ – ir

ji parodė. Todėl tuo pačiu tai ir dėsningas įvykis totalitarinėje

valstybėje.

Tačiau lituanistinės literatūros leidimas tebevyko ir net plė-

tėsi, ypač populiarių leidinių naudai. Ta pati „Vaga“ apie 1970

m. ėmė leisti nedidelių knygelių seriją „Noriu žinoti“, ne tik is-

torinio turinio, joje 1971 m. išėjo J. Jurginio darbas „Legendos

apie lietuvių kilmę“. Sekdama šiuo pavyzdžiu „Mintis“ 1972

m. pradėjo leisti panašią seriją „Lietuvos istorija“ – archeolo-

gės Rimutės Rimantienės darbu „Pirmieji žmonės Lietuvoje“.

Vėl laimėjimas

– pradėjo eiti

serijos

„Lietuvos mokslo

paminklai“

knygos.

240

Jai iš paskos turėjo eiti J. Jurginio knyga „Ankstyvoji lietuvių

kultūra“ (kita antraštė „Pagonybės ir krikščionybės santykiai

Lietuvoje“), bet, kaip jau žinote, ji įstrigo leidykloje keletui

metų ir į tą seriją nepateko. Iš viso joje pasirodė per dešim-

tį panašaus žanro leidinių. Kur kas solidesnes istorines kny-

gas serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ ėmė leisti „Mokslo“

leidykla: 1984 m. išėjo V. Merkio parengtas I. Jonyno darbų

rinkinys „Istorijos baruose“ ir Sigito Jegelevičiaus sudaryta A.

Janulaičio knyga „Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai“ su J. Jurginio

įvadu. Nors rusiškojo socializmo valstybėje knygų leidyba, visų

pirma, buvo ideologinės veiklos sritis, ir rinkos dėsniai joje ne-

galiojo, vis dėlto sparčiai augant paklausai knygoms, žinoma,

vertingoms, pas mus augo ir tokių knygų tiražai – iki 50-60

tūkst egzempliorių.

K. Korsakas šį reiškinį pavadino „bibliofi lijos antkryčiu“28, o

jis atsirado labiausia dėl to, kad kilo žmonių išsilavinimo lygis,

kultūra, jų susidomėjimas mokslu, menu, pagaliau būta ir ma-

dos, snobizmo apraiškų. Dabar atrodo keista, bet tada įvairią

literatūrą, ne vien grožinę, intensyviai populiarino ir Vilniaus,

kitų didžiųjų miestų, ir net rajonų spauda. Joje taip pat daž-

nai pasirodydavo ir knygų istorine tematika recenzijos – tiek

populiarių, tiek ir rimtų monografi jų, nemaža jų buvo skirta

ir J. Jurginio knygoms – Ukmergės, Biržų, Šilalės, Pasvalio ir

kt. laikraščiuose. Visa tai, be abejo, didino istorinės literatūros

populiarumą ir poreikį, ypač jis išaugo po 1985 metų, įsibėgė-

jant M. Gorbačiovo viešumo kampanijai, vadinamųjų „baltųjų

istorijos dėmių“ šalinimui. Tačiau tą paskatino ir aktyvi jau

daugelį metų prieš tai mūsų istorikų vykdyta žinių apie mūsų

tautos ir valstybės praeitį populiarizacija.

Tas poreikis Atgimimo metais (1988-1991) pasiekė neregė-

tas aukštumas – žmonės grobstyte grobstė tokią literatūrą, sto-

vėdavo dėl jos eilėse lauke ir žiemos laiku, ir man pačiam teko

241

pašalti... Tada pasirodė ir dar viena „Mokslo“ leidyklos kny-

gų, jau grynai istorinių serija – „Lietuvos istoriografi ja“, joje

daugiausia leisti išeivijos istorikų darbai – Z. Ivinskio, Antano

Kučinsko, V. Trumpos – ilgą laiką buvę nepasiekiami Lietuvos

skaitytojui. Labiausiai laukiama buvo garsioji A. Šapokos reda-

guota „Lietuvos istorija“, kuri pasirodė viena iš pirmųjų, 1989

m. net 100 tūkst.egz. tiražu. Ją skaitytojams pristatė J. Jurginis,

įvertindamas šį darbą kaip reikšmingą istoriografi jos pamin-

klą su autentiška įrodymų sistema, paremta polemika, bet ap-

kaltindamas autorius „fašizmo adoravimu“ – labiausiai dėl to,

kad vienas iš jų, Petras Klimas jame teigiamai įvertino 1926 m.

gruodžio 17 d. karinį perversmą.29 Tačiau vargu ar tas autorius

galėjo rašyti tiesą – ši knyga buvo rengiama ir leidžiama val-

džios, atsiradusios to perversmo rezultate iniciatyva ir lėšomis,

su panašiomis problemomis juk ir J. Jurginiui teko ne kartą su-

sidurti...

Nenuostabu, kad tada atėjo laikas prisiminti ir A. Kojelavi-

čių. 1988 m. pradžioje spaudoje kilo aštri istorikų J. Jurginio,

Stanislovo Lazutkos ir M. Jučo polemika, jie kritikavo vienas

kitą, daugiausia kliuvo, žinoma, pirmajam, jie šį veikalą vertino

labai nevienodai, bet vienu klausimu sutarė: knygą išleisti bū-

tina.30 Todėl A.Kojelavičiui tada labai nusisekė: nors jo darbas

nebuvo nei labai vertingas, aktualus, nei populiaraus turinio, jis

susilaukė ypatingo skaitytojų dėmesio – matyt, dar ir todėl, kad

buvo cenzūros sulaikytas ir kad dėl jo istorikai karštai ginčijosi.

Todėl ši „Lietuvos istorija“ buvo išleista net tris kartus: Vilniuje

„Vagoje“ 1988 m. 45 tūkst. egz. tiražu, 1989 m. 30 tūkst. egz.

tiražu ir tais pačiais metais Kaune „Šviesos“ leidykloje – dar 30

tūkst. egz.

Visa tai dabar jau praeitis, ryškus, gal ir nepakartojamas

reiškinys. Bet vis dėlto gaila, kad dabar ir labai vertingos li-

tuanistinės knygos, išleistos kukliais 1000-2000 egz. tiražais,

242

metų metais guli knygynuose nereikalingos niekam. Nebėra ir

„Lituanistinės bibliotekos“, tiesa, tokio pobūdžio knygų dabar

išeina daug, tik jų poreikis, tiražai minimalūs, nes žmonės kny-

gų nebeskaito, be to, jos labai brangios...

Š a l t i n i a i

1 Rašytojas pokario metais, V., 1991, p.19.2 Tininis V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, V., 1994, p. 145; Rašytojas ir

cenzūra, V., 1992, p.252.3 MAB RS, f. 295, b.68.4 Korsakas K. Lituanistinės bibliotekos lobynas, kn.: Literatūros raida, V.,

1985, p. 732.5 Čekys J. Ilga ir kūrybinga kelionė. Gairės, 1999, Nr. 3.6 Išbandyti, iki kur galima eiti. Vanda Zaborskaitė atsako į Aurimo Švedo

klausimus, Naujasis Židinys – Aidai, 2007, Nr. 3.7 Žukas V. Kostas Korsakas. Prisiminimai, V., 2005, p. 158.8 MAB RS, f. 295, b. 51.9 Čekys J.10 Mykolas Lietuvis. Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, V., 1966,

p. 69. 11 Ten pat, p. 41, 45, 52.12 Jonynas I. Istorijos baruose, V., 1984, p. 21.13 Mykolas Lietuvis, p. 38.14 Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, V., 1981, p. 109-

112.15 Jurginis J. Istorija ir poezija, V., 1969, p. 283; Basanavičius J. Rinktiniai

raštai, V., 1970, p. 176, 199.16 Basanavičius J., p. 161, 178, 359 ir t.t17 Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus,

V., 1969, p. 18.18 Ališauskas V., Vildžiūnas P. Dingęs šventybės pasaulis, V., 2009.19 Rašytojas ir cenzūra, p. 281, J.Basanavičius, p. 695.20 Rašytojas ir cenzūra , p. 433-435.21 Jurginis J. Jono Basanavičiaus kultūrinis palikimas, kn.: Basanavičius J.

Rinktiniai raštai, p.IX, XXIV.

243

22 Jurginis J. A.Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“ ir jos reikšmė, kn.: Vijūkas

–Kojelavičius A. „Lietuvos istorija“, V., 1988, p. 24.23 Žulys V. A.Vijūkas-Kojelavičius ir jo „Lietuvos istorija“, Pergalė, 1959,

Nr.11.24 Vijūkas-Kojelavičius A., p. 438, 478, 442.25 Šepetys L. Tas nelemtas duetas – rašytojas ir cenzūra, kn.: Rašytojas ir

cenzūra, p. 376.26 Rašytojas ir cenzūra, p. 355. 27 Ten pat, p. 369, 520-523.28 Korsakas K., p. 729.29 Jurginis J. Šapokos istorijos apžvalga, kn.: Lietuvos istorija, V., 1988, p.

692-694.30 Literatūra ir menas, 1988-03-05; 04-02; 04-30.

244

„Publicistika ne mokslas, ne menas ir ne amatas…“

Taip rašė J. Jurginis 1960 metais, vadindamas save istoriku-

publicistu ar net atvirkščiai – publicistu-istoriku. Ir tęsė: „Bet

jeigu joje nėra mokslo, meno ir amato ir aplamai nėra kūrybos,

tai ji ne publicistika, o šiaip sau rašinėjimas”.1 Jis tada paminėjo

ir kitą svarbų reikalavimą šio tipo veiklai – rašyti taip, kad būtų

ir teisybė pasakyta, ir įdomu bei naudinga paskaityti. Belieka

pridurti, kad, kaip tvirtina autoritetingi žmonės enciklopedi-

jose ir žodynuose, publicistikos rašiniams būtini jų tematikos

aktualumas ir aiški autoriaus pozicija, gerai argumentuota su

išvadomis ir pasiūlymais.

Nėra jokios abejonės, kad J. Jurginio darbai visiškai atitiko

šiuos reikalavimus, nors tą pasiekti dažnai būdavo nelengva,

ypač rašyti teisybę… Negana to, publicistika tarp mokslininkų

būdavo dažnai „pešiojama“, tą pripažino ir pats akademikas:

„Kritikai prastą grožinės literatūros kūrinį gana dažnai pava-

dina publicistika. Ir mokslininkai aktualia tema, gyva, lengvai

suprantama kalba parašytą knygą ar straipsnį nevengia pava-

dinti publicistika, tarsi ji būtų žemesnės rūšies literatūra”.2

Tačiau visiems žinoma, kokią didelę įtaką žmonių mąsty-

mui, jų nuotaikoms mūsų tautinio judėjimo metu, pavyzdžiui,

padarė Vinco Kudirkos publicistinių straipsnių serija „Tėvy-

nės varpai“ Prūsijoje leistame laikraštyje „Varpas“. J.Jurginio

publicistika, paskelbta taip pat nelengvais priklausomybės

metais, gal ir nebuvo tokia reikšminga, bet taip pat teigiamai

veikė mūsų žmonių galvoseną, žadino patriotizmą – turbūt net

labiau, nei jo mokslinės knygos, nes ją perskaitydavo kur kas

platesnė publika.

245

Taip buvo todėl, kad publicistikos darbų rašymui jis visa-

da skyrė didelį dėmesį, be to, galėjo rašyti gerus, vertingus šio

žanro darbus, nes buvo eruditas – nusimanė ne tik istorijoje,

mokėjo rašyti patraukliai ir sparčiai, operatyviai reaguodamas į

įvairius mūsų kultūros įvykius, istoriografi jos faktus. Pagaliau,

dauguma J. Jurginio darbų, o ypač jo publicistika, parašyta cha-

rakteringu gyvu stiliumi, lyg ginčijantis su nematomu oponen-

tu, gal ir su skaitytoju. Todėl tą publicistiką įdomu paskaityti ir

dabar, prabėgus dešimtmečiams nuo jos pasirodymo, o tada,

kai ji buvo parašyta, jos vertė buvo žymiai didesnė.

Labai gausiame J. Jurginio publicistikos palikime yra kelių

skirtingų tipų darbai. Visų pirma, tai istorijos mokslo populia-

rinimo straipsniai ir nedidelės brošiūros, daugiausia laikrašti-

nė medžiaga, skirta pačiai plačiausiai skaitančiai publikai Lie-

tuvos, Vilniaus, Vilniaus universiteto, meno, kultūros istorijos,

ateizmo tematika. Kitas darbų tipas – laikraščių straipsniai

apie istorijos rašymą ir jos dėstymą mokyklose, skirti daugiau

profesionalams – kolegoms istorikams ir mokytojams, juo-

se nemaža originalių idėjų, poleminių minčių. Trečiasis tipas

– mokslinė publicistika, stambesnės apybraižos apie svarbius,

įdomius mūsų istorijos įvykius ir asmenybes, dauguma jų buvo

spausdinta žurnaluose, o vėliau autorius sudarė jų rinkinius,

labai palankiai sutiktus skaitytojų, ypač inteligentų – jau pra-

kutusių istorijos mėgėjų. Dar vienas darbų tipas – atsiminimai:

straipsniai parašyti įvairiomis progomis ir stambi knyga „Ke-

lionių novelės“. Toks skirstymas, žinoma, sąlyginis, nes ribos

tarp tų grupių nėra griežtos, ir ne visi J. Jurginio darbai čia

patenka, bet orientacijai tų darbų gausybėje iš to šiokia tokia

nauda, tikiuosi, galėtų būti.

Tiesa, šiuo atveju nuošalėje lieka keli šimtai jo korespon-

dencijų, reportažų, parašytų tarpukaryje įvairiems laikraščiams

– dėl to, kad visa tai priklauso nebe mokslo, o žurnalistikos

246

istorijai. Todėl J. Jurginio publicistikos darbų aptarimą pradė-

sime nuo labiausiai šį kartą mus dominančios srities, kuriai jis,

tapęs istoriku, skyrė daugiausiai dėmesio.

Istorijos mokslo žinių populiarinimas

Kadaise tipiškas mokslininkas buvo keistuolis-atsiskyrėlis,

rūpestingai slėpęs savo paslaptingus darbus nuo žmonių. Bet

tie laikai jau toli praeityje: net fi zikas A. Jucys, kuris, kaip jau

žinome, buvo suabejojęs, ar J. Jurginis yra tikras, rimtas moks-

lininkas, jei rašo populiarius straipsnius, į gyvenimo pabaigą

pripažino, kad mokslo žinių populiarinimas yra būtinas.3 Iš

tiesų šis darbas buvo atliekamas dar senajame Vilniaus uni-

versitete viduramžiais, vėliau jam daug dėmesio skyrė mūsų

tautinio judėjimo lyderiai J. Basanavičius, J. Šliūpas, Petras Vi-

leišis. Tarpukaryje jais pasekė žymūs mūsų profesoriai Vincas

Čepinskis, Stepas Kolupaila, Kazys Pakštas, Tadas Ivanauskas,

Paulius Slavėnas, Povilas Brazdžiūnas ir kiti.

Trys pastarieji tęsė šią veiklą ir pokaryje, kai ją energingai

ir sumaniai organizavo pats MA prezidentas J. Matulis, reika-

lavęs, kad joje aktyviai dalyvautų visi Akademijos nariai, nes

tai svarbus ir kilnus darbas, ir didžiausią efektą jis duoda tada,

kai jo imasi autoritetingi mokslo žmonės. Jis net 22 metus

(1948-1970) vadovavo „Žinijos“ draugijai, pats parašė nemaža

straipsnių, skirtų mokslo žinių populiarinimui – nepaisant jo

turėto didžiulio mokslinio ir organizacinio darbo krūvio, dau-

gybės visokių pareigų.

J. Jurginis šioje srityje nuveikė ypač daug, gal ir daugiau už

kitus mūsų mokslininkus – parengė ir išleido dešimtis kny-

gų, brošiūrų, šimtus straipsnių, pasak E. Gudavičiaus, mokslo

populiarizavimo literatūroje „sukūrė naują žanrą, ir pagal tą

247

metą šis žanras buvo aukšto lygio.“4 Maža to, perskaitė daugybę

paskaitų visoje Lietuvoje, todėl pagrįstai tvirtino, kad moks-

lo populiarinimas, publicistika lėmė jo, istoriko, mokslininko,

darbo sėkmę, kad „dėl to mūsų visuomenėje, ypač techniškoje

ir medicininėje inteligentijoje, esu plačiau žinomas ir skaito-

mas nekaip tarp mokslininkų, nors ir humanitarinių specialy-

bių“5 Taip atsitiko dėl kelių palankių aplinkybių. Visų pirma,

todėl, kad iš visų mokslo šakų istorija turbūt labiausiai domina

žmones ir yra labiausiai jiems prieinama – vienoje televizijos

laidoje buvo pripažinta, kad istorinės laidos net populiaresnės

už detektyvines-kriminalines. Antra, J. Jurginis, prieš tapda-

mas mokslininku, jau turėjo solidų publicisto patyrimą – mo-

kėjo įdomiai ir sklandžiai rašyti, kuo gali pasigirti toli gražu ne

visi mokslo žmonės.

Pagaliau trečia – tokį darbą jis mėgo ir vertino, rašė apie

jo ypatybes, rūpinosi, kad jis būtų geriau organizuojamas, ple-

čiamas, jis ne kartą pabrėžė, kad mokslo žinių, ypač huma-

nitarinių, populiarinimas padeda kelti žmonių kultūrą, tapti

jiems kūrybiškais, aktyviais pažangos proceso dalyviais. Ypač

tas aktualu besimokančiam jaunimui, todėl kvietė mokytojus

aktyviai dalyvauti šiame procese, skatinti mokinius skaityti

mokslo populiarinimo literatūrą, padėti ją atsirinkti, pamilti:

„Vertingiausia, ką mokytojas gali išmokyti savo mokinį, tai pa-

milti mokslą. Tam jokių papildomų valandų nereikia, užtenka

pamokų. Kiekvienas, dėstydamas savo dalyką, telkia mokslo

mylėtojus“.6

Kitas svarbus problemos aspektas: mokslo žinių populia-

rinimas naudingas ir pačiam mokslui, jo pažangai, nes be jo

„nevyktų fundamentaliųjų mokslų integracija – įvairių moks-

lo šakų svarbiausių laimėjimų supratimas ir įprasminimas“.7 O

abi šias svarbias funkcijas gali sėkmingai atlikti tik gera mokslo

populiarinimo literatūra, tokia, kai „tyrinėtojas skaitytojui ne

248

tik praneša savo sumanytą tiesą, bet ir parodo, kokiu būdu, ko-

kiomis priemonėmis jis ją surado. Veikalo autorius veda skai-

tytoją savo nueitu keliu, polemizuodamas su tuo, ką jis žino ir

tuo užkrečia pažinimo aistra ir sukelia estetinį pasigėrėjimą...

Mokslo laimėjimai, perteikti populiariomis, vadinasi, visiems

suprantamomis priemonėmis, žadina pagarbą mokslui, sukelia

norą jo siekti, skatina intelektualinį lenktyniavimą“.8

Todėl J. Jurginis sveikino žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“

pasirodymą 1957 metais, jaunimo laikraštyje reklamavo jį, pa-

pasakojo, koks jis įdomus, kvietė jį skaityti: „Mokslo populia-

rinimo žurnalas yra kiekvieno jaunuolio geras draugas ir iš-

mintingas patarėjas“.9 Jis džiaugėsi, kad žurnalo tiražas sparčiai

išaugo ir pasiekė 200 tūkst. egzempliorių, kad leidžiama nema-

ža kitos mokslo populiarinimo literatūros. Bet skundėsi, kad ji

neretai prasta, daugiausia verstinė, kad maža tokios, kuri būtų

Žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redakcijoje kartu

su redakcinės kolegijos nare Elena Sliesoriūniene.

249

skirta lituanistikos dalykams, kad niekam nereikalingos bro-

šiūros su konjunktūriškai aktualiomis antraštėmis kaip pelės

praryja daug popieriaus ir lėšų, o laikraščių, žurnalų apybrai-

žose apstu vulgarinimo.10

Kaip pasakojo pats akademikas, pirmąjį publicistikos darbą

istorine tematika jis parašė dar Anykščiuose, eidamas mokslus

progimnazijoje. Tada kartą mokyklos vedėjas ir lietuvių kalbos

mokytojas Jurgis Gūžys ketvirtokams liepė namuose parašyti

atsiminimus apie I pasaulinį karą. Gavęs mokinukų rašinius

mokytojas juos patikrino ir visiems grąžino, o J. Jurginio dar-

belį pasiliko ir perskaitė garsiai visai klasei: „Pasirodo mano

darbas labai vaizdingai ir įdomiai parašytas... Pagyręs, moky-

tojas prašė sutikimo spausdinti rašinį mokyklos laikraštėlyje,

kuris buvo dauginamas šapirografu. Mano rašinys ėjo per du

numerius ir sudomino ne tik mokinius, bet ir mokytojus. Tai

būta pirmojo mano literatūrinio laimėjimo“.11

Po to bent kelis straipsnius įvairia tematika paskelbė Ukmer-

gės moksleivių leidinuke „Jaunystės akordai“. Būdamas kalėji-

me rašė tik korespondencijas, o nuo 1934 m. pradėjo reguliariai

bendradarbiauti „Kultūroje“ – demokratinės krypties mokslo,

visuomenės, kultūros ir literatūros žurnale. Kol kas J. Jurginis

dar nebuvo apsisprendęs tapti istoriku, todėl čia iki 1939 m.

išspausdintų keliolikos straipsnių tematika labai marga: fi lo-

sofi ja, socialistų ir komunistų konfl iktas, kultūros, literatūros,

meno problemos, net fi zika. Istorinei temai skirtas vos vienas

jo straipsnis, paskelbtas „Šviesos“ žurnale.12

Šia tematika jis ėmė nuolat rašyti tik po karo: jei neskaity-

ti dviejų straipsnių apie Liudviko Rėzos dainas, priklausančių

daugiau literatūros istorijos žanrui,13 tai pirmieji J .Jurginio

straipsniai iš Lietuvos istorijos srities buvo apie Vilniaus praei-

tį, pasirodę 1946 metais.14 Ši sritis, tiek senoji, LDK, tiek XX a.

istorija palaipsniui tapo svarbiausia, nors greta jos jis ir toliau

250

nemaža rašė literatūros, meno klausimais, tiesa, paprastai susi-

jusiais su istorija.

Straipsnių, kuriuose J. Jurginis populiariai papasakojo apie

svarbius Lietuvos istorijos įvykius, veikėjus, pasirodė daug, jų

tematika labai įvairi. Visų pirma, tai rašiniai apie Vilnių, atski-

rus jo istorijos momentus, jo istorines gatves, aikštes, pastatus.

Daug kartų rašė apie Vilniaus universitetą, jo įkūrimą, reikšmę

mūsų kultūrai, ir ne tik periodikoje: prisidėjo prie kelių kolek-

tyvinių monografi jų šia tema, už vieną iš jų net gavo 1981 metų

Respublikinę premiją – už indėlį rašant trijų tomų „Vilniaus

universiteto istoriją“, išleistą 1977-1979 metais. Natūralu, kad

tyrinėdamas mūsų valstietijos istoriją, Lietuvos kultūros isto-

riją, išleidęs apie tai kelias monografi jas, jis paskelbė ir daug

populiarių straipsnių šiomis temomis „Mokslo ir gyvenimo“,

„Kultūros barų“, „Jaunimo gretų“, „Moksleivio“ žurnaluose,

dienraščiuose.

Atskira straipsnių grupė – apie kultūros paminklų apsaugą.

Tai sunkiai sprendžiama problema visais laikais, nors kylantys

sunkumai nevienodi. Tarybiniais laikais tai buvo ne tik patyri-

mo, lėšų, medžiagų stoka, bet ir politiniai motyvai, tas nelem-

tasis klasinis požiūris, dėl kurio dažnai buvo abejojama istorine

ir menine senesnių laikų kultūros paveldo verte, būtinumu jį

saugoti, gelbėti, restauruoti. J. Jurginiui, ne tik istorikui, bet ir

Kultūros ministerijos paminklų apsaugos komisijos pirminin-

kui, reikėjo drąsiai ir autoritetingai paneigti tokias abejones,

tai jis darė kantriai ir atkakliai ne kartą. Pavyzdžiui, pripaži-

nęs, kad „menas – labiausiai internacionali, geriausiai tautas

jungianti ir lengviausiai pereinanti kraštų ir valstybių sienas

žmonių veiklos apraiška“, toliau pabrėžė: „Mes įpratę tiek daž-

nai linksniuoti liaudį, jog tautai nebelieka vietos. Tuščią darbą

dirba tas, kuris praraja nori atskirti vienos klasės meną nuo ki-

tos... Architektūros paminklus – dvarų rūmų ansamblius, kulto

251

pastatus – saugojame anaiptol ne todėl, kad juos statė darbo

žmonių, o ne išnaudotojų rankos. Tai mūsų tautos kultūros

dalis. Tai, kas Lietuvoje buvo sukurta feodalizmo laikais, ne-

priklausomai nuo to, kokios kilmės žmonės kūrė, yra Lietuvos

menas – kultūrinis palikimas, paveldėtas lietuvių tautos“.15

Greta šio principinio klausimo akademikas kėlė ir kitus, la-

bai praktiškus ir kasdieniškus – rašė apie paminklų saugojimo

kultūrą, jų panaudojimą turizmui, patriotizmo ugdymui, ypač

jaunimo, turistų aptarnavimo trūkumus ir t.t. Mūsų dienomis

tai elementarūs dalykai, o tada buvo naujienos, gana abejoti-

nos, apie tai jam teko ne tik aiškinti spaudoje, bet ir kalbėti I

Kultūros darbuotojų suvažiavime, įvykusiame 1969 metais, ir

kitur.

Kadangi J. Jurginio mokslinių interesų ratas buvo nepapras-

tai platus, tai ir jo galimybės, užmojai mokslo žinių populiari-

nimo srityje buvo dideli. Todėl, nors ir būdamas viduramžių

Lietuvos istorijos žinovas, jis parašė populiarių straipsnių apie

vėlesnius laikus – 1863 m. sukilimą, jo pasėkmes mūsų tautos

likimui, 1940 m. vasaros įvykius ir t.t. Rašė ir apie dar senes-

nius laikus, surasdamas juose temų, kurios jau ne vieną šim-

tmetį domino ne tik istorikus, bet ir plačiąją visuomenę. Viena

iš jų buvo lietuvių tautos kilmė.

Su šia problema J. Jurginis susidūrė jau rengdamas spaudai

knygą „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“ (jei ne anks-

čiau?), po to jam teko prie jos grįžti analizuojant J. Basanavi-

čiaus kūrybinį palikimą. Susikaupė nemaža įdomios medžia-

gos apie tai, nors ji, nepaisant atkaklių daugelio įvairių laikų,

tautybių mokslininkų pastangų, pradėtų dar XV amžiuje, taip

ir neperžengė slenksčio tarp legendų ir rimtų mokslininkų te-

orijų. Todėl ir savo knygelę, išleistą 1971 m. „Vagos“ leidyklos

serijoje „Noriu žinoti“, akademikui teko pavadinti „Legendos

apie lietuvių kilmę“.

252

Kažkodėl ji nesulaukė istorikų, sostinės spaudos dėmesio

– jos recenzijas išspausdino tik Biržų, Pasvalio, Šilalės laikraš-

čiai, be to, apie ją šiltai atsiliepė „Draugas“, leidžiamas Čika-

goje ir net Klivlendo „Dirva“, kaip jau rašyta, vos prieš porą

metų prakeikusį J. Jurginį – rusų tarną.16 Gerokai vėliau, jau

prasidėjus M.Gorbačiovo viešumo kampanijai, knygos auto-

rius galėjo viešai pripažinti, kad „norinčių žinoti, kas rašoma

apie lietuvių protėvius ir kaip dėl to buvo ginčijamasi, nestigo,

knygai skaitytojų netrūko, tačiau spaudoje ji liko nepastebėta.

Niekas jos autoriaus nekritikavo ir su jo teiginiais nepolemiza-

vo. Knygą ištiko toks pat likimas, kaip ir „Lituanistinės biblio-

tekos“ leidinius: Jono Basanavičiaus raštų 1036 puslapių tomą

(1970) ir „Lietuvos metraščio. Bychovco kronikos“ vertimą

(1971). Šie trys „Vagos“ leidiniai buvo nutylimi kaip nereikalin-

Knyga skirta

visiems

skaitytojams,

norintiems žinoti

apie istorijos

legendas

ir jų kūrėjus.

253

ga ar beveik disidentinė literatūra, nes ji nesiderino su beveik

ofi cialia tapusia pažiūra į tolimą praeitį, vadintą žila ir garbinga

senove“.17

Už tai į VU Istorijos katedrą 1972 m. sausį knygos autoriui

atėjo, manau, įdomus laiškas iš Kauno – anoniminis, bet be bū-

dingų tokiai korespondencijai prakeiksmų, tik su mandagiais

liūdnais priekaištais: „Gerb. Profesoriau, Jums jau užtenka

erudicijos tarti savo žodį apie lietuvių kilmę. Tegul kiti kriti-

kuoja, Jūs turit teigti. O dabar? Slavai išeina į pasaulinę val-

dymo areną, o lietuviai nežino savo kilmės, viską Jūs pavertėt

legendomis“. Vis dėl to laiškas baigiamas geranoriškais linkėji-

mais: „Lauksiu Jūsų stambaus mokslinio darbo su priderančia

lietuviams vieta, aiškia kilme, tauta, subūrusia galingą valsty-

bę... Būkit malonus, jūs dar turite laiko ir žinių, duokit mums

išdidumo, taip dabar reikalingo...“18

Tokį paprastą žmonių norą suprasti nesunku, jis tikrai teisė-

tas, tik sunkiai įvykdomas: iš kur jie galėjo žinoti, kad ši pro-

blema – ne vieno profesoriaus ir ne vien istorikų rūpestis, kad

mūsų mokslininkų galimybės ją išspręsti labai ribotos, nes pati-

kimų šaltinių beveik nėra. Vis dėlto MA Prezidiumas 1977 m.

priėmė nutarimą „Dėl tolimesnio visuomenės mokslų vystymo

ir koordinavimo“, kurį vykdant greta kitų darbų Istorijos institu-

te buvo suformuota probleminė grupė lietuvių etnogenezei tirti,

vadovaujama žinomos archeologės R. Kulikauskienės. Po to ke-

leta metų, ypač 1980-1988-siais, mūsų archeologai, antropologai,

etnografai, kalbininkai, istorikai bendromis jėgomis gana inten-

syviai nagrinėjo šią temą, spaudoje pasirodė bent du kolektyvi-

niai darbai apie tai.19 Abiejų jų rengime dalyvavo ir J. Jurginis, jis

šiuo klausimu paskelbė keletą populiarių straipsnių periodikoje,

dar vienas labiau mokslinio turinio darbas, parašytas 1992 m.,

pasirodė jau po autoriaus mirties.20 Tuo tikslu jis peržiūrėjo X-

XIII a. metraščius, popiežių ir imperatorių dovanojimus vokie-

254

čių ordinams, įvairias to meto tarpvalstybines sutartis. Iš visos

tos medžiagos 1987 m. planavo parengti knygą „Lietuvos atradi-

mas“ ir ją išleisti dar 1988 metais.21 Tą padaryti tada nepavyko,

o būsimos knygos pavadinimas pasikeitė, tapo „Įvadu į lietuvių

tautos ir valstybės istoriją“, apie jį papasakosiu toliau.

J. Jurginio užmojai mokslo populiarinimo srityje buvo di-

deli, tačiau juos realizuoti, ypač pirmaisiais pokario dešim-

tmečiais, buvo leidžiama toli gražu ne visada. Jau anksčiau

aprašytų LKP antpuolių prieš J. Jurginį metu ar kurį laiką po

jų redaktoriai bijodavo spausdinti jo straipsnius. Apie tai jis

galėjo viešai pasakyti tik gerokai vėliau, prasidėjus Atgimimui:

Gera nuotaika, vėl pavyko išleisti...

255

„Porą metų turėjau lįsti į spaudą pro adatos skylutę, kaip šven-

traščio kupranugaris į dangaus karalystę“.22 Iš tiesų, pavyzdžiui,

po „rūgpienio bylos“ (1951 m.) redakcijų durys jam atsivėrė

tik 1954 metais. Tačiau J. Jurginis nebuvo toks žmogus, kuris

lengvai kapituliuoja, neieško kelių kaip apeiti kliūtis – ieškoda-

vo ir surasdavo.

Vienas toks kelias buvo rašyti istorinius ateistinius straips-

nius, brošiūras, kurių partija labai pageidavo, bet mokančių tą

daryti buvo mažoka. J. Jurginiui, laisvamaniui ir istorikui, tokia

tematika nebuvo tolima, ji siejosi su istorijos žinių populiarini-

mu, maža to, jo rašiniai būdavo kur kas geriau argumentuoti ir

įdomesni skaitytojui, nei mažaraščių etatinių propagandistų. Iš

jų jis kartą net pabandė spaudoje pasijuokti, papasakojęs nuo-

tykį, patirtą ligoninėje, kai kilo ginčas tarp palatos gyventojų

ir slaugės: „Kada vienas kolega norėjo pašiepti kunigus, kaip

jie, esą, nesigėdija gyventi iš religinių prietarų skleidimo, slau-

gė ramiai atkirto: „O iš ko gyvena jūsų partijos propagandis-

tai?“ Žinoma, šis šmaikštus epizodas į laikraštį nepateko, liko

autoriaus rankraštyje, saugojamame archyve...23 Apie to meto

propagandos primityvumą rašė ir MA prezidentui J. Matuliui:

„Daugeliu atvejų mūsų propaganda ginasi nuo priešiškosios

tokiais argumentais, kaip „šmeižtas“, „falsifi kacija“, „melas“. Ji,

netgi ateistinė, nebus puolamojo pobūdžio, kol nebus paremta

moksliniais argumentais, kol nežinojimas ar nutylėjimas bus

laikomas naudingais“. 24

J. Jurginis apie religiją rašė daug ir ne tik valdžios nemalonė-

je atsidūręs, neretai rašė kritiškai, dėl to susilaukdamas piktokų

išeivijos spaudos priekaištų ir net Vatikano radijo pasipiktini-

mo – už tai, kad rašydamas apie karalaitį Kazimierą nepatvir-

tino, kad jis darė stebuklus ir tikrai buvo šventasis.25 Tačiau jo

rašiniai šia tematika nėra antireliginiai, propagandiniai. Aka-

demikas religiją vertino kaip labai svarbų istorinį, visuomeninį

256

reiškinį, turintį ne tik dvasinę, idėjinę, bet ir politinę, kultūrinę,

net ekonominę prasmę. Viename iš įdomiausių savo straipsnių

šiuo klausimu jis pabrėžė, kad ir K. Marksas, pavadinęs religiją

opiumu liaudžiai, tuo nebandė paneigti teigiamą religijos vai-

dmenį žmonijos istorijoje.26 Tačiau jokiai religijai jis nenorėjo

pripažinti šventumo aureolės, matydamas ne vien teigiamas,

bet ir neigiamas jų puses, gerą ir blogą jų įtaką tautų istorijai.

Pavyzdžiui: „Vakarų krikščionybė paliko ateinančioms kar-

toms tokias kultūros vertybes: kalendorių su metų skaičiavimu

ir sekmadienio poilsiu, romaninį ir gotikinį meną, formaliąją

logiką, ... paliko ir iš senovės žydų perimtą... moralės kodeksą

– dešimt dievo įsakymų“. Tačiau „Jogaila, priimdamas krikštą

Krokuvoje iš Gniezno arkivyskupo, turtu ir valdžia pasidalino

su lenkų feodalais ir sudarė palankias sąlygas Lietuvai lenkinti“.

Kita nemaloni istorija: reformacija sužadino tautinę sąmonę, pa-

skatino kurtis tautines valstybes, su reformacijos judėjimu atsira-

do mūsų raštija. Tačiau katalikybė Lietuvoje (ir Lenkijoje) įveikė

reformaciją, ir todėl pas mus „nuo XVII amž. vidurio prasidėjo

feodalinė reakcija, stabdžiusi ūkinę ir kultūrinę pažangą“.27

Panašūs teiginiai katalikiškos pakraipos, religingiems žmo-

nėms, žinoma, buvo nepriimtini, todėl jie ne kartą stengėsi juos

paneigti. Pavyzdžiui, Juozas Girnius savo stambiame straipsny-

je pabandė atremti J. Jurginio kaltinimą bažnyčiai dėl poloni-

zacijos, pasiremdamas dar prieškariniu V. Mykolaičio-Putino

straipsniu. Tačiau ir jame faktiškai tas pripažinta, tik atsargiai

išsireiškiant: „Nuo pabaigos 14 amžiaus krikščionybė, vis tiek

iš kur ji būtų ėjusi, jau turėjo nešti kartu ir svetimą tautišku-

mą“.28 Tokios pat nuomonės tada laikėsi ir Z. Ivinskis, ir kun.

Stasys Yla: „Su krikščionybės įsigalėjimu mūsų krašte paraleliai

vyko taip pat ir lenkų kultūros įsigalėjimas“.29 Plačiai nušvietė

Bažnyčios vaidmenį polonizuojant Lietuvą žymus išeivijos is-

torikas pokaryje Pranas Čepėnas.30

257

Kaip mokyti Lietuvos istorijos?

Natūralu, kad šis klausimas labai rūpėjo J. Jurginiui. Jis pats

ne kartą pabrėžė, kokia tai svarbi disciplina humanitarams ir ne

tik jiems – visiems norintiems tapti inteligentais, išsilavinusiais

ir sąmoningais tautiečiais, piliečiais. Todėl apie tai parašė ne

vieną straipsnį, dažnai aštrų, kritišką, bet dalykišką, daugiausia

jų pasirodė laikraštyje „Tarybinis mokytojas“. Taip akademi-

kas stengėsi padėti, patarti vidurinių mokyklų mokytojams, o

jiems, kol vis dar nebuvo išleistas Lietuvos istorijos vadovėlis,

labiausiai reikėjo nušviesti, akcentuoti svarbiausius, bet tuo

metu ginčijamus mūsų tautos ir valstybės praeities klausimus:

kad valstybės atsiradimas XIII a. buvo tikrai pažangus dalykas,

kad carizmas Lietuvoje vykdė kolonizatorių politiką, tačiau

pristabdė jos polonizaciją, kad Prūsijoje buvo išleista daug lie-

Tarp Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto istorijos mokytojų

kursų klausytojų. Pirmoje eilėje iš dešinės penktas Juozas Jurginis . 1957 m.

258

tuviškų knygų ir net valdžios įstatymai, potvarkiai buvo skel-

biami lietuvių kalba, tačiau tuo pačiu ten sparčiai vyko mūsų

tautiečių germanizacija ir t. t.31

Kita ne mažiau svarbi ir sunki to meto problema – J. Jur-

giniui, kitiems istorikams ir pedagogams teko dėti nemaža

pastangų, kad Lietuvos istorija vidurinėse mokyklose apskritai

būtų dėstoma.32 Juk, kaip minėta, tik nedaugelyje TSRS respu-

blikų tai buvo daroma, ir Maskva, kovodama prieš nacionaliz-

mą, už socialistinių nacijų suartėjimą ir susiliejimą, ne kartą

bandė tokią discipliną iš programų išmesti, palikti tik TSRS,

t.y. Rusijos istoriją.

Vadovėliui išėjus labiau aktuali tapo metodinė tematika. To-

Vilniaus universiteto 1966 m. studentai istorikai su dėstytojais.

Iš kairės pirmoje eilėje: Stasė Overaitė, Algirdas Vaitkūnas, Juozas Galvydis,

Andrius Bendžius, Juozas Žiugžda, Regina Krutulytė, Bronius Dundulis

ir Juozas Jurginis.

259

dėl J. Jurginis ne kartą rašė apie istorijos disciplinos vaidmenį

asmenybės, jos pasaulėžiūros formavime: „Niekas taip neken-

kia pažangai, kaip intelektualinis skurdas. Norint būti ne ama-

tininku, o kūrėju, keičiančiu visuomenę, šalia kultūringumo

dar reikia išsilavinimo. Bendrasis išsilavinimas duoda plačią ir

pilną pasaulėžiūrą, jis leidžia suprasti įvairias pasaulio gyve-

nimo puses. Kaip bebūtų svetima viena kitai fi ziologija ir isto-

rija, bet tiktai žinant ir suprantant vieną ir kitą galima suprasti

žmogų.“33

Labai svarbus jaunimo pasaulėžiūros formavimo aspektas

– išmokyti jį istoriškai galvoti, o tai reiškia suprasti visuome-

nės pažangos procesus, jų priežastis ir dėsningumus. Apie tai

J. Jurginis rašė kelis kartus, ragino mokytojus atsikratyti scho-

lastikos ir metafi zikos, kurios jiems buvo brukamos stalinizmo

laikais, būti objektyvius, aiškino, kaip padaryti istoriją įdomia

disciplina: „Netiesa, kad mokiniai nemėgsta istorijos. Jie ne-

mėgsta nuobodžių schematiškai parašytų istorijos vadovėlių ir

programų. Jie kaip ir kiti skaitytojai mėgsta istorinio žanro gro-

žinės literatūros kūrinius ir iš rašytojų kartais sužino daugiau,

negu iš istorikų“.34

Dar vienas šios problemos aspektas – ideologinis: „Kada

praeities piešimas juoda spalva laikomas politinio subrendimo

požymiu ir kada per istorijos pamokas mokiniams skelbiama

daugiau neapykantos, negu meilės – nenorėkime, kad jauni-

mas pamėgtų istoriją“.35 Taip rašydamas J. Jurginis aiškiai metė

akmenį į LKP ideologų daržą – stebėtina, kad tokios aštrios

pastabos neišbraukė budrus redaktorius... Kitame straipsnyje

jis papasakojo apie savo istorijos mokytoją Ukmergėje Juozą

Galvydį, 1966 m. šventusi savo 70-metį: kaip jis mokė lavinti

logišką galvojimą, istorinį mąstymą, kaip pokaryje nepasidavė

reikalavimams dėstyti istoriją dogmatiškai.36

Nemaža dėmesio akademikas skyrė ir istorijos dėstymo

260

vidurinėse ir aukštosiose mokyklose būklei, jo kokybei anali-

zuoti, pastebėjo čia ir gerų, ir blogų dalykų. 1966 m. rudenį

konkursas stojant į istorijos specialybę Vilniaus universitete

buvo labai didelis – net 6 abiturientai į vieną vietą, tiek pat

kiek ir medicinoje. Žinoma, tai istorijos mokytojų nuopelnas,

tačiau, antra vertus, per penkerius metus iki tol abiturientų ži-

nios, kaip rodė stojamųjų egzaminų rezultatai, nepagerėjo.37

Ir universitete padėtis kėlė nerimą: iš 150 studentų, būsimųjų

žurnalistų, bibliotekininkų, lituanistų, laikiusių Lietuvos isto-

rijos egzaminą, po 3 semestrų paskaitų nemaža teko pavaryti,

studentai nemoka dirbti savarankiškai, į klausimus atsakinėja

primityviai, šabloniškai.38

VU studentų istorikų šventėje 1982 m. Šalia Juozo Jurginio

karalienė Jolanta ir karalius Ūbas (Alfredas Bumblauskas).

261

„Lietuvos meno istorijos bruožai“

Šią knygą J. Jurginis tvirtino parašęs netyčia, „iš bėdos“:

„Lietuvos TSR istorijos“ pirmasis tomas ir trumpasis jos kursas

negalėjo išeiti be meno žinių, o LTSR Mokslų akademijos isto-

rikų kolektyve menotyros specialisto nebuvo. Visokiais menais

buvo pavesta rūpintis man. Parašyti reikėjo mažai, o dirbti at-

renkant faktus ir faktelius daug... Kilo idėja – publicisto ranka

surinktas pagrindines Lietuvos meno istorijos žinias atiduoti

skaitytojams.“39

Tačiau rūpintis menais, jų istorija jam tikrai nebuvo naujas

ar svetimas darbas: savo pirmąjį straipsnį apie meną, skirtą vi-

duramžių tapybai, skulptūrai, architektūrai, teatrui, būsimasis

akademikas parašė 1927 m. dar Ukmergės gimnazijoje besi-

mokydamas, ten piešė K. Markso, F. Engelso, J. Janonio por-

tretus, plakatus. Dar labiau artimas menas jam tapo Panevėžio

gimnazijoje – už tai jis visą gyvenimą liko dėkingas jos direk-

toriui mokytojui J. Lindei-Dobilui.40 Rašė apie meną, daugiau

apie literatūrą gyvendamas Švedijoje, JAV, 1941 ir 1944 m. dir-

bo Meno reikalų valdyboje. Pirmaisiais pokario metais taip

pat paskelbė straipsnių, brošiūrų apie dailę, muziejus, knygas,

daugiau domėjosi architektūra, ypač Vilniaus.

Todėl neatsitiktinai 1947 m. Vilniaus dailės institutas pa-

kvietė J. Jurginį skaityti antikos ir viduramžių meno istorijos

paskaitas ir vadovauti Meno istorijos katedrai. Šias parei-

gas jis ėjo iki 1949 m. rudens, bet tą discipliną dėstė ir vėliau

– 1977, 1978 metais. Pagaliau, knygos autorius tiek jau minė-

tame straipsnyje, tiek jos pratarmėje pripažino, pabrėžė, kad

tai „nėra išsami Lietuvos TSR meno istorija su plačia ir gilia

atskirų kūrinių analize. Tokią istoriją parašys meno istorikai:

architektūros ir dailės specialistai. Autoriaus tikslas buvo siau-

resnis. Darbas pavadintas bruožais, nes jame kalbama apie ar-

262

chitektūrą ir dailę kaip apie lietuvių tautos kultūros istorijos

reiškinius, daugiausia dėmesio skiriant meno santykiavimui

su visuomeninėmis pažiūromis ir idėjomis įvairiais laikotar-

piais“ ir dar pridūrė: „Autorius nesivadovauja principu viskas

arba nieko.“41

Tačiau šis stambios (bemaž 500 puslapių) knygos pasiro-

dymas „buvo netikėtas akibrokštas tiems menotyrininkams,

kurie šiam darbui vis rengėsi ir rengėsi, bet neparašė. Radosi

Dailės instituto dėstytojas, kuris studentams J. Jurginio kny-

gą draudė net į rankas imti“.42 Bet skaitytojai reagavo kitaip:

visą knygos tiražą (10 tūkst. egz.) išpirko bematant, nes jiems ji

buvo įdomi ir reikalinga, su gausybe iliustracijų, gražiai išleista

ir pigi – kaip ir visos knygos tais laikais – vos 1,65 rb. O laikas

Knyga, sukėlusi

diskusijas tarp

menininkų, bet

plačiam skaitytojų

ratui buvo įdomi

ir reikalinga.

263

bėgo, menotyrininkai profesionalai ir toliau kritikavo J. Jurgi-

nio rašinius, esą, jie ginčytini, o kartais tiesiog klaidingi. Šis gi

atsikirsdavo: „Gal būt. Bet tada reikia nurodyti, kur, kokiame

veikale duotas neginčytinas ir teisingas įvertinimas. Aš tokio

veikalo nežinau... menotyrininkai ir dailės istorikai, būkit ma-

lonūs atlikti tą darbą, kuris jums tiesiogiai priklauso. Po mano

„Lietuvos meno istorijos bruožų“ pasirodymo jau praėjo pen-

keri metai. Daug ką buvo galima per tą laiką žymiai geriau ir

kvalifi kuočiau padaryti. Bet nepadaryta!“43

Nepaisydamas menotyrininkų nepasitikėjimo jo žiniomis,

autoritetu ir toliau rūpinosi menotyros būkle respublikoje,

reiškė nepasitenkinimą, kad skiriama per maža dėmesio jai ge-

rinti. Siūlė Istorijos institute veikusią atitinkamą grupę išplėsti

iki sektoriaus.44 Dažnai būdavo oponentu ginant disertacijas

meno istorijos, fi lologijos klausimais. Aktyviai dalyvaudavo

spaudoje kylančiose diskusijose dailės, architektūros, o ypač

„Lietuvos meno

istorijos bruožams“

pasirodžius,

ta proga dailininkas

Stasys Krasauskas

padarė ir

padovanojo

Juozui Jurginiui

jo draugišką šaržą.

264

grožinės literatūros tematika. Pavyzdžiui, 1966 m. „Literatū-

roje ir mene“ vykstant aštriai polemikai apie intelektualiąją

literatūrą, J. Jurginis atvirai ir išsamiai išdėstė savo poziciją,

atkreipdamas dėmesį į tai, kad publicistikoje pasitaiko atvejų,

kai spekuliuojama kai kuriais terminais, kai senos ir reikalin-

gos sąvokos paverčiamos nieko nesakančiais žodžiais – taip

atsitiko su žodžiu „kova“. Todėl rašė: „Mėgstu tą grožinę litera-

tūrą, kurioje erdvu mintims, kuri žadina fi losofi nius apmąsty-

mus, nesibodžiu lyrika, fantastika ir net mitais, bet nepakenčiu

minčių be logikos. Iš visos širdies trokštu, kad intelektualinė

literatūra būtų verta savo vardo, kad žodžio „intelektualinis“

neištiktų toks likimas, koks ištiko kai kuriuos žodžius“.45

J. Jurginio linkėjimai parengti ir išleisti solidesnę Lietuvos

meno istoriją buvo įvykdyti dar labai negreitai. Šio darbo pa-

galiau ėmėsi Tadas Adomonis ir Klemensas Čerbulėnas, aka-

demikas parašė recenziją jos rankraščiui ir pareiškė autoriams

nemaža priekaištų dėl istorinių klaidų, netikslumų, ypač iš ar-

chitektūros istorijos srities.46 Pirmasis knygos „Lietuvos dailės

ir architektūros istorija“ tomas pasirodė 1987, antrasis – net

1997 metais.

Apie renesansą Lietuvoje – pirmą kartą

Kaip jau buvo rašyta, 1973 m. J. Jurginis užbaigė valstiečių

istorijos tyrimus ir pagrindinį savo dėmesį skyrė Lietuvos kul-

tūros istorijai. Tačiau šia tema domėtis pradėjo gerokai anks-

čiau – juk meno istorija taip pat buvo jos dalis. Todėl kurį lai-

ką abiejų tyrimo sričių darbai vyko lygiagrečiai, ir jau 1965 m.

pasirodė knyga „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“. Ją pats

autorius priskyrė mokslo populiarinimo žanrui, nors iš tiesų

tai greičiau mokslinės publicistikos darbas.

265

Renesanso laikotarpis Europos istorijoje buvo labai reikš-

mingas pažangos, humanizmo idėjų atsiradimo ir plitimo po-

žiūriu. Tada labai išaugo susidomėjimas antikine kultūra, atsi-

rado naujų universitetų, suklestėjo menas ir grožinė literatūra,

tada visuomenėje labai populiarios tapo laisvės ir visų žmonių

lygybės idėjos, o „drauge su laisvės ir lygybės siekimu plito

ir bendražmogiškos moralės bei etikos principai. Visa tai darė

didelę įtaką kultūrai.“47

Renesanso pradžia buvo Pietų Italijoje dar XIV amžiuje, iš

kur jos idėjos plito į Prancūziją, Ispaniją, Nyderlandus ir Rytų

Europą. Lietuvą jos pasiekė iš Vokietijos, Lenkijos, Čekijos ge-

rokai vėliau, tik XVI amžiuje, tačiau kaip ir kitose šalyse pada-

rė čia didelę įtaką visuomenės gyvenimui – švietimui, menui,

Knyga skirta mokytojams,

studentams ir

visiems skaitytojams,

besidomintiems literatūros

ir meno klausimais.

266

mokslui, spaudai. Tačiau ši įtaka, jos mastai ir pasekmės pas

mus iki tol nebuvo specialiai tyrinėtos, todėl J. Jurginiui ir šį

kartą teko būti temos pradininku. Kaip pažymėjo E. Gudavi-

čius, iš jo darbų „mūsų kartai svarbiausias buvo „Renesansas ir

humanizmas Lietuvoje“, galima sakyti atvėręs mažai težinomą

kultūros istorijos pasaulį“.48

Šioje knygoje parodyta, kad LDK kultūros sklaidos požiū-

riu nebuvo izoliuota šalis, ir pirmieji renesanso kultūros nešė-

jai čia buvo mūsų didikų, bajorų vaikai, ėję mokslus Krokuvos,

Italijos Bolonijos ir Padujos, Leipcigo universitetuose – Radvi-

los, Goštautai, Astikai ir kiti. Jų atvežtos idėjos rado Lietuvoje

palankią dirvą – pakankamą ekonomikos ir kultūros lygį, au-

gančius miestus, ypač sostinę Vilnių, kuris greitai tapo žymiu

renesanso kultūros židiniu. Jame dirbo žymūs architektai, me-

nininkai iš Italijos, Nyderlandų, Lenkijos, Vokietijos, bet atsi-

rado ir gabių vietinių meistrų, tik iš jų sukurtų rūmų dėl gaisrų,

karų mūsų laikus pasiekė nedaugelis – Vilniaus universiteto,

Alumnato ansambliai ir kt.

Tuo metu, XVI amžiuje, labai išsiplėtė LDK kultūriniai ry-

šiai su Vakarų Europa – vis daugiau jaunimo ėjo ten mokslus,

mūsų šviesuoliai bendravo su žymiais rašytojais, fi losofais.

Kultūros, švietimo plitimas ne tik tarp didikų, bajorų, bet ir

tarp miestelėnų paskatino spaustuvių atsiradimą ir Vilniuje:

1525 m. baltarusių raštijos pradininkas Pranciškus Skorina čia

išspausdino savo pirmąsias knygas. Tada, mūsų didikams daž-

nai keliaujant po Vakarų Europą, iškilo, tapo aktualus ir lietu-

vių tautos kilmės klausimas – jiems norėjosi pasigirti savo gar-

binga praeitimi. Todėl knygos autorius prisiminė lenkų istoriką

Janą Dlugošą, kuris, nors ir būdamas Lietuvai nepalankus, savo

„Lenkijos istorijoje“ užsiminė, kad lietuviai ir žemaičiai galėjo

būti kilę iš lotynų.49

Paskui renesansą ir humanizmą Lietuvą pasiekė ir maištin-

267

gos reformacijos idėjos, kurios mūsų kultūros istorijoje paliko

gilų pėdsaką. Didžiausias reformacijos nuopelnas, kad jos dėka

atsirado lietuviška raštija: „Reformatai maldą siejo su šventraš-

čio skaitymu. Jų įsitikinimu, skaitymas, teksto emocinis suvo-

kimas ir apmąstymas yra būtini geram krikščioniui. Todėl re-

formacija plisdama mokė paprastus žmones skaityti ir rašyti jų

šnekamąja kalba. Taigi M.Mažvydo Katekizmas buvo drauge ir

elementorius“.50

Tačiau reformacijos plitimas pas mus, skirtingai nuo La-

tvijos ir Estijos, buvo sustabdytas, nes sukėlė galingą kontrre-

formacijos bangą. Todėl ir renesanso, humanizmo idėjos buvo

nuslopintos, baudžiava tapo dar sunkesnė, smuko kultūra.

Ši knyga neliko nepastebėta ir Lietuvoje, ir išeivijoje. I. Luk-

šaitė pabrėžė, kad jos autorius pateikė visai naują reformacijos

laikotarpio įvertinimą – kaip humanizmo ir renesanso idėjų

nešėją nekilmingiems sluoksniams.51 Nors J. Jurginis prisipaži-

no, kad knygą parašė LTSR MA Religijos ir ateizmo komisijai

pasiūlius, išeivijos recenzentai šį kartą jo neapkaltino ateizmo

propaganda, o jo darbą įvertino kaip rimtą mokslinį, nors ir

populiariai parašytą. Tiesa, „Metmenys“ stambioje recenzijo-

je pareiškė jai nemaža priekaištų, bet tuo pačiu pripažino, kad

„prof. Jurginis davė gerą įvadą į Lietuvos kultūrinio XVI ir

XVII a. periodo istoriją, kuri iki šiol buvo beveik nežinoma.“52

Siūlė šiuos tyrimus tęsti su didesne energija, gal ir bendromis

Lietuvos ir išeivijos istorikų jėgomis, tačiau tai 1971 m. buvo

labai sunku įsivaizduoti.

Iki šio darbo pas mus šia tema nebuvo ne tik knygos, net

stambesnio straipsnio. Jo pasirodymas, matyt, paskatino ir

kitus istorikus tyrinėti renesanso epochą, jų darbais akademi-

kas galėjo pasinaudoti rašydamas „Lietuvos kultūros istorijos

bruožus“.

268

Kas sieja istoriją ir poeziją?

Nenuostabu, kad J. Jurginį šis klausimas domino porą de-

šimtmečių, ir apie tai jis tikrai galėjo pateikti įdomių, vertingų

rašinių. Juk buvo ne tik autoritetingas, labai produktyvus isto-

rikas, bet, kaip jau žinome, nuo pat jaunystės domėjosi menu,

jo prasmės ir raidos klausimais. Be to, mokslo ir meno santykis

buvo netikėta tema: juk daugeliui piliečių, tarp jų ir patiems

menininkams, mokslininkams atrodo, kad ryšis tarp šių tikrai

gana skirtingų žmogaus visuomeninės veiklos sričių yra labai

menkas, gal jį iš viso net sunku surasti. Nepaisant to, kad ir vie-

na, ir kita yra kūrybinis darbas, savotišką cechinį uždarumą ar

net tarpusavio nepasitikėjimą čia pastebime ne taip retai. Aka-

demikas tokias originalias temas mėgo, ir jas nagrinėdamas

neabejojo sulauksiąs plačios skaitytojų auditorijos dėmesio.

Tiesa, tai buvo specifi nė, „tarpšakinė“ tematika, kurioje dirbant

visada galima susilaukti piktos kritikos iš abiejų pusių – taip

J.Jurginiui ir būdavo, bet dėl to jis savo planų neatsisakydavo.

Pagaliau jam, besidominčiam Lietuvos kultūros istorija, la-

bai tiko aiškintis, kur, anot jo, „susieina ir kur išsiskiria mokslo

ir meno keliai“. Todėl nuo 1960 m. jis paskelbė periodikoje

vieną po kito keletą rašinių, vėliau pavadintų kultūros istori-

jos etiudais – apie tai, kas buvo ar yra bendro tarp mokslo ir

meno mūsų praeityje, pavyzdžiui, kuo yra naudingi Kristijono

Donelaičio „Metai“ kaip istorijos šaltinis, kuo įdomūs Mykolo

Lietuvio ar Jono Lasickio darbai istorikui ir kuo literatūros ty-

rinėtojui ir t. t. Vėliau ėmėsi apibendrinimų: atkreipė skaitytojų

dėmesį, kad skirtumas tarp istoriko ir poeto darbo domino dar

Aristotelį, kuris rašė: „Poezija yra fi losofi škesnė už istoriją, nes

ji liečia daugiau bendruosius dėsningumus, o istorija daugiau

pavienius įvykius“, pabrėžė, kad mokslas – tai išmintis, žinių ir

patirties perdavimas iš kartos į kartą, o menas – jausmai, kad

269

menininkas – epochos išminties apibendrintojas, fantastas ir

svajotojas amžininkų tarpe, bet „ką mokslininkai veiktų be

svajonių ir fantazijos?“.53

O po to visą šią medžiagą sudėjo į vieną knygą, pavadinęs

ją „Istorija ir poezija“. Ir šį kartą, kaip dažnai mėgdavo daryti,

paveiktas Vakarų pasaulio įtakos, jo praktikos reklamuoti savo

produkciją, iš anksto spaudoje paskelbė, apie ką bus ta knyga:

autorius joje ketino „įrodyti, kad nepaisant skirtingų pažangos

tempų mokslas ir menas eina lygia greta, kad istorija ir poezija

gimė drauge, kaip seserys dvynės. Mokslas ir menas priklauso

kultūrai, kuri yra ne kas kita kaip istorijos poezija“.54

Ši knyga, su kuria jos autorius sutiko savo 60-metį ir ku-

rią priskyrė mokslinės publicistikos žanrui, pasirodė 1969 m.

ankstyvą pavasarį. Joje 21 rašinys įvairiomis temomis, dau-

Istorija ir poezija

lyg sesės dvynės,

priklausančios kultūrai.

270

giausia apie reikšmingus mūsų istorijos įvykius – kaip jie atsi-

spindi grožinėje literatūroje, kiek išmonės, fantazijos yra isto-

rikų darbuose. Autorius priminė skaitytojams H. Senkevičiaus

„Kryžiuočius“, Mikalojų Daukšą, L. Rėzą, V. Mykolaičio-Puti-

no „Sukilėlius“, J.Basanavičių ir Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, jos

publicistikos patriotiškumą ir t.t. Taip pat akcentavo skirtingą

mokslo ir meno vaidmenį žmonijos pažangos procese: „Istori-

kai nežino atvejo, kad menas būtų atradęs kokius nors gamtos

ar visuomenės kitimo dėsnius. Kiekvienam savo sritis. Tokius

dėsnius atranda mokslininkai. Taip buvo praeityje, taip bus ir

ateityje. Meno jėga kitur. Menas parodo mokslininkams ir ne-

mokslininkams, kas minėtame kitime žavinga ir kas siaubin-

ga, kas kilnu ir kas žema, kas tragiška ir kas komiška. Tai labai

daug“. 55

Labai įdomu ir charakteringa, kad ir čia J. Jurginis nepralei-

do progos mesti nemažą akmenėlį į partijos ideologų daržą, ir

tą padarė aptardamas, labai gerai vertindamas A.Gudaičio-Gu-

zevičiaus istorinį romaną „Sąmokslas“, parašytą apie 1926 m.

perversmą iš socialistinio realizmo pozicijų. Štai tas akmenukas:

„Apie istorijos įdomumą ir reikalingumą nekiltų noras kalbėti,

jeigu dėl to nebūtų buvę abejojama, jeigu nebūtų buvusi sklei-

džiama nuomonė, kad komunizmo statytojams būtina žiūrėti į

dabartį ir ateitį, o nesidairyti atgal į praeitį. Gyvas domėjimasis

praeitimi gana dažnai ir priekaištingai buvo tapatinamas su jos

idealizavimu. Istorikas, vengdamas tokio priekaišto, turėjo pra-

eities dalykus gretinti su socialistine dabartimi, stengdamasis

pabrėžti, kaip praeityje buvo bloga ir dabar gera“.56

Beveik visos J. Jurginio knygos susilaukdavo ir palankių

recenzijų spaudoje, ir skaitytojų dėmesio, bet šį kartą viso to

buvo ypač daug. Tas šiek tiek stebina: juk beveik visa knygos

medžiaga publikai jau turėjo būti žinoma, nebenauja. Matyt,

tas pats tekstas, pateikiamas periodikoje ir knygoje, vertinamas

271

skirtingai, antruoju atveju kaip kur kas labiau reikšmingas, tu-

rintis išliekamąja vertę, be to, pasireiškė koncentracijos, masės

efektas. O knyga, nors ir sudaryta iš atskirų rašinių, kaip pri-

pažino vienas jos recenzentų, nebuvo fragmentiška, padrika,

be sistemos. Tarp etiudų buvo ryšys ir persipynimas ypač to-

dėl, kad beveik visi jie lietė tautinio judėjimo pradžią, juose

paneigti kai kurių LTSR istorikų, ypač J. Žiugždos (žinoma,

neminint jo pavardės), aiškinimai, kad 1863 m. sukilėliai labiau

nusipelnę tam judėjimui, nei aušrininkai ir varpininkai, nes šie,

esą, žengė atgal, o ne pirmyn, taikstėsi su carizmu ir feodaliz-

mu.57 O pora knygos etiudų – „tai lyg mokslininko, kultūros

istoriko, piliečio, meno mylėtojo ir mąslaus skaitytojo pažiūrų

credo, savotiškas manifestas“.58

Didesnio dėmesio nei kitos ši knyga susilaukė ir išeivijoje.

Ypač gerai ją įvertino žurnalas „Metmenys“: „Vietoj propa-

gandos – tiek tautinės, tiek marksistinės, autorius teikia skai-

tytojui istorinę tikrovę, žinoma, kiek jinai gali būti atskleista

... Imponuoja autoriaus objektyvumas ir vietomis netgi grynai

tautinis garbės pajautimas“, todėl kvietė skaityti šią knygą abie-

jose Atlanto pusėse. Recenzentas, žinoma, pastebėjo J. Jurginio

pretenzijas kompartijos ideologams ir juos pacitavo.59 Ar ne dėl

to M. Šumauskas vėliau, apie ką jau teko rašyti, smerkė akade-

miką, kad jo darbų pagalba emigrantai – ideologiniai priešai

bando pakirsti socializmo pamatus?

Šią knygą pagyrė, nors kažkodėl geru dešimtmečiu pavė-

lavęs, ir dar vienas išeivijos leidinys – tautiškai demokratinės

krypties savaitraštis „Sandara“ . Pacitavęs jos autoriaus mintį,

kad „dirbtinis tendencingas istorijos aktualinimas pagal tai, kas

gera ir kas bloga, ugdo ne politinį sąmoningumą, o abejingu-

mą ir nihilizmą“, recenzentas pridėjo savo komentarą: „Tokiais

žodžiais be abejo Jurginis pasisako prieš partijos direktyvas

ir spausdinamų leidinių cenzūrą... Žymiam mokslininkui ir

272

komunistui šios atspausdintos mintys buvo turbūt atleistos...

J. Jurginis šiame 1969 m. darbe papila daug objektyvių minčių.

Jis jas pateikia fi losofi škai, atsargiai, bet prikišamai nurodyda-

mas, kas buvo ir tebėra blogo komunistinėje santvarkoje“.60

Už tai krikdemų žurnalas knygos autoriaus idėjas pripaži-

no nereikšmingomis, o jo argumentus – silpnais, apkaltino jį

tendencingų, nesąžiningu istorinių faktų parinkimu. O svar-

biausia: „Istorija ir poezija“ priklauso antireliginės literatūros

žanrui. Jurginis, spėčiau, bando parodyti kokia baisi buvo ta

katalikų bažnyčia, kokia neigiama jos įtaka lietuvių kultūros

istorijoje. Beveik kiekviename rašinyje Jurginis prie šios temos

grįžta“. Todėl patarė skaitytojams būti atsargiems.61 Štai toks

ryškus pažiūrų skirtumas... Pagaliau verta paminėti, kad Rim-

Knyga skirta

besidomintiems

Lietuvos kultūros

raida, likusi

spaudos

nepastebėta.

273

vydas Šilbajoris 1971 m. paskelbė „Istorijos ir poezijos“ recen-

ziją anglų kalba Oklahomos universiteto leidinyje.62

Vėliau, 1981 m. J.Jurginis išleido dar vieną panašų rinkinį

„Istorija ir kultūra“, pavadinęs įdėtus jame straipsnius kultū-

ros istorijos apybraižomis. Tai buvo taip pat įdomi knyga, jos

rankraštį neblogai įvertino autoritetingi recenzentai, nors ir

suradę jame nemaža netikslumų ir kitokių trūkumų.63 Tačiau

spauda kažkodėl knygos nepastebėjo – gal todėl, kad ji buvo

labiau fragmentiška ar kad jos tematika buvo mažiau žinoma,

artima plačiajai visuomenei. Šiame rinkinyje taip pat buvo

minčių, medžiagos apie mokslo ir meno ryšius, apie tai akade-

mikas rašė ir vėlesniuose straipsniuose, prisimindamas juose,

kad seniau, iki pat renesanso laikų, mokslas nuo meno nebu-

vo skiriamas. A.Kojelavičius savo „Lietuvos istoriją“ laikė ne

mokslo, o meno kūriniu. O mūsų laikais jau aiški riba tarp šių

sričių ir tarp amato: „Amatas – tai gautų atsakymų kartojimas,

menas – skatinimas kelti naujus klausimus, o mokslas – suge-

bėjimas į klausimus atsakyti“.64

„Kelionių novelės“

Ši knyga žymiai skyrėsi nuo kitų J. Jurginio parašytų, net

nuo publicistikos darbų, visų pirma savo žanru: ji artima bele-

tristikai. Nors autorius ir tvirtino, kad joje išmonės nėra, tačiau

tuo pačiu pripažino, kad „nemaža darbų savo struktūra ir siu-

žetais priartėja prie novelių“.65 Antra vertus, visi jos rašiniai turi

daugiau ar mažiau autobiografi nių elementų, dėl to jie yra ver-

tinga medžiaga visiems, tiriantiems J. Jurginio gyventą laiką, o

juo labiau – jo tiek pat turiningą, kiek ir sunkų gyvenimo kelią,

jo vingius, patirtus įspūdžius, pavojus ir pamokas.

Kitas skirtumas: paprastai savo knygas akademikas rašė

274

sparčiai, o šios rankraščio rengimas užtruko net 48 metus: pra-

sidėjo dar 1935 metais, o „Vagos“ leidyklai jis buvo įteiktas, re-

gis, 1983 metais. Taip atsitiko tikriausiai todėl, kad tai autoriui

buvo laisvalaikio, poilsio meto produkcija, daugiausia nedide-

li, įdomiai parašyti pasakojimai, kurių tekstas buvo daug kartų

taisomas, perdirbinėjamas, vienos jo dalys keičiamos kitomis

ir t.t. Autorius net ilgai svarstė, kaip tuos rašinius pavadinti

– apybraižomis, reportažais, o galiausiai nusprendė , kad tai

vis dėlto novelės.

Pirmasis knygos variantas buvo parengtas jau 1945 metais,

nemaža jame esančių rašinių sukurti dar tarpukaryje, bet ka-

dangi tik ką buvo pasibaigęs baisus karas, tai jis pavadintas

„Tarp mirties ir gyvenimo“ ir daugiausia vietos jame skirta

pasakojimams apie nacių žiaurumus ir jų padarytus nuosto-

lius: masinį žydų žudymą, sušaudytus įžymius mūsų žmones

– Vincą Grybą, Andrių Bulotą, Jagomastų šeimą, apie Vilniaus

universiteto uždarymą, Pirčiupių kaimo tragediją ir t.t. Savo

turiniu labai panašus ir kitas, kiek vėlesnis, berods, 1947 m.

sudarytos knygos rankraštis.66

Vėlesnio, 1964 m. parengto trečiojo knygos varianto, pa-

vadinto „Novelės iš mano gyvenimo“, sudėtis jau visai kita:

pasakojimų apie vokiečių okupaciją nedaug, už tai atsirado

vaikystės ir pasaulinio karo laikų įspūdžių, tarpukario novelių

apie darbą matininku, apie romaną su Olga Budryte.67 Tais pat

metais J.Jurginis pasiūlė savo rašinius „Pergalės“ žurnalui, bet

jo redakcija pageidavo kitokios tematikos darbų – tokių, kokių

rinkinyje nebuvo.68

1973 m. variantas turi dar kitokią antraštę – „Kelionės ir

klajonės“, jo sudėtis jau artima galutinei knygos redakcijai,

jame yra ir įdomi, bet į ją nepatekusi pratarmė, kurioje autorius

aiškino, kodėl tokią knygą parašė ir taip pavadino: kad „joje

pamečiui sudėti aprašymai, atsiradę esant kelionėje arba ją tik

275

užbaigus. Tarp mano kelionių nemaža buvo klajonių, nepri-

klausiusių nuo mano norų. Daug kur teko būti likimo atves-

tam“.69

Galutiniame 1983 m. rankraščio variante vyravo kelionių

įspūdžiai, visų pirma iš tarpukario: kaip J. Jurginis per Berlyną,

Paryžių pasiekė Švediją, ką patrauklaus pastebėjo šioje šalyje

gyvendamas 1937-1939 m. ir dar 1940 m., kaip keliavo į JAV ir

ką ten pamatė – Niujorke, H. Fordo karalystėje Dirborne, kur

dirbo ir jo dėdė Jonas Doft ertas, Čikagoje, kur buvo nemaža

malonių susitikimų su mūsų išeiviais. Keletas pasakojimų skir-

ta vokiečių okupacijos išgyvenimams, po to pokario kelionės

– po Suomiją, Švediją, Šveicariją, Daniją, Vokietiją, Armėniją ir

kitas šalis. Eiliniam LTSR piliečiui, inteligentui pačiam pama-

tyti Vakarų Europą, o juo labiau JAV, tada buvo nepasiekiama

svajonė, todėl tokia knyga galėjo būti įdomi daugeliui.

Tačiau leidykla dar keletą metų jos leisti neskubėjo, delsė,

matyt, dėl politinių kliūčių. Tik 1986 m. balandį rankraštis pa-

teko į R. Šarmaičio rankas – kadangi jame buvo nemaža me-

džiagos apie LKP(b) veiklą tarpukaryje, Partijos istorijos insti-

tutas turėjo jį aprobuoti. Senas J. Jurginio draugas labai kruopš-

čiai peržiūrėjo tekstą, pataisė netikslumus. Maža to, jis parengė

ir plačią autoriaus biografi ją, kuri, manau, tapo savotiška jo

reabilitacija iš LKP pusės, nes joje ne tik išvardinti akademiko

nuopelnai Lietuvos istoriografi jai, bet pirmą kartą plačiai ap-

rašyta pogrindžio veikla tarpukaryje bei vokiečių okupacijos

metais – remiantis gausia archyvine medžiaga. Tiesa, paminė-

ta, kad jo darbe pasitaikė ir trūkumų70, bet triuškinančios kriti-

kos nėra – kadangi didžiausi akademiko persekiotojai buvo jau

kapuose, pagaliau ir LKP M.Gorbačiovo laikais sparčiai keitėsi,

knyga ir toks sąžiningas J. Jurginio gyvenimo kelio aprašymas

pagaliau galėjo būti atspausdintas.

Tačiau išėjusi net 30 tūkst. egzempliorių tiražu tik 1988 m.

276

vasarą knyga „Kelionių novelės“ gerokai pavėlavo: tuo metu

Atgimimui prasidėjus jau visai kitokia literatūra tapo populia-

ri. Ir ta reabilitacija, tegul ir ne po kaltininko mirties įvykdyta,

taip pat nieko nereiškė – juk partijos diktatūra kasdien silpnė-

jo. Dabar ši knyga mums labiausiai įdomi tuo, kad joje daug

akademiko sugrįžimų į jaunystę, kuriuos jis paskutiniais savo

gyvenimo dešimtmečiais mėgo ne tik čia, bet ir kitose tada

parašytose savo knygose. Visų pirma, pasakojimai apie švedus

ir Švediją: savo simpatijas šiai savo jaunystės šaliai jis išsaugojo

visą gyvenimą. Be to, ir pokaryje ne kartą turėjo progų joje ap-

silankyti, pabendrauti su senais draugais ir pažįstamais, surasti

ir naujų draugų, pavyzdžiui, Gotlando saloje.

Tokių progų būdavo ne tik tarnybinių komandiruočių į

mokslines konferencijas, istorinių dokumentų paieškų metu,

Autorius šią knygą

priskyrė daugiau grožinės

literatūros žanrui.

Ji buvo leidžiama net

penkerius metus.

277

bet ir turistinėse kelionėse, kurioms kelialapius už suteiktas

gido paslaugas Vilniuje jam dovanodavo sąjunginė „Inturisto“

fi rma. Natūralu, kad tokiose kelionėse ir vėl pasireikšdavo J.

Jurginio nepaklusnumas kvailai nustatytai tvarkai, jis įvaryda-

vo nemaža baimės bukagalviams grupių vadovams, jie žadėjo

keršyti, bet tie grasinimai, atrodo neišsipildė.71 Žinoma, „Ke-

lionių novelėse“ autorius įdomiai ir šiltai pasakoja ne tik apie

Švediją – ir apie kitas savo apkeliautas šalis.

Kita kelionių į praeitį kryptis – sugrįžimai į vaikystę, į

Anykščių kraštą, kur savo tėviškėje prisiminė kiekvieną kal-

nelį, balą ar upelį. Tiesa, galutiniame knygos variante iš vaikys-

tės įspūdžių liko tik viena novelė, bet apie tai akademikas daug

įdomių dalykų, naudingų ne tik jo biografams, bet istorikams,

kraštotyrininkams, pateikė, kitur – apybraižose „Odė apie

Anykščius“ ir „Pienionių išnykimas ir Kavarsko atsiradimas“.

Ypač įdomi pirmoji, autorius ją skyrė jaunimui ir siekė „su-

dominti skaitytojus savo krašto istorija, populiarinti istorijos

mokslą ir pakreipti kraštotyros mokslą nuo tradicinio daiktų

aprašinėjimo ir prietarų registravimo visuomenės pažangos

aiškinimo kryptimi“.72 Iš tiesų Anykščių kraštas niekada ne-

siskundė poetų, prozininkų dėmesiu, bet šį kartą apie jį, apie

įdomius jo istorijos įvykius papasakojo mokslo žmogus – labai

nuoširdžiai, su didelėmis simpatijomis gimtinei. Vėliau iš šių ir

dar keleto panašaus turinio apybraižų apie Šatrijos kalną, Me-

dininkų pilį, Raudondvarį ir kitų J. Jurginis sudarė ir išleido

atskirą knygą.73

Š a l t i n i a i

1 Jurginis J. Apie publicistiką, Naujos knygos, 1960, Nr. 3.2 Jurginis J. Istorija–mokslas ir menas, rink.: Mokslas, jo metodai ir

kalba,V., 1981, p. 67.

278

3 Karazija R. Žalias teorijos medis, V., 2003, p. 135. 4 Visa istorija yra gyvenimas, V., 2008, p. 38.5 Juozas Jurginis: vingiuotas kelias į mokslą (rankraštis).6 Jurginis J. Kultūringumas, išsilavinimas, mokslo populiarinimas, Tarybi-

nis mokytojas, 1966-10-15.7 Juozas Jurginis: vingiuotas kelias...8 Ten pat.9 Jurginis J. Draugas ir patarėjas, Komjaunimo tiesa, 1957-12-29 10 Jurginis J. Kultūringumas...11 Juozas Jurginis: vingiuotas kelias...12 Jurginis J. Vilnius: jo istorija ir atgavimas, Šviesa (JAV) 1939, Nr. 4.13 Jurginis J.Minėtina knyga, Tiesa, 1945-09-09, 120 metų Rėzos dainynui,

Pergalė, 1945, Nr. 5.14 Jurginis J. Senasis Vilnius, Jaunimo gretos, 1946, Nr. 2; Balius Vingio

dvare, Literatūra ir menas 1946-09-22.15 Jurginis J. Menas ir tautiškumas, Kultūros barai, 1966, Nr. 12.16 Draugas (JAV), 1972-02-05; Dirva (JAV), 1972-05-03.17 Jurginis J. Pažiūros į tautos praeitį, Literatūra ir menas, 1987-03-07.18 LLMA f.205, ap. 1, b. 154.19 Jurginis J. Lietuvos kildinimas iš Alanų ir Herulų, kn.: Iš lietuvių etnoge-

nezės, V., 1981, p. 84-92; Istorikai apie lietuvių kilmę, kn.: Lietuvių etnoge-

nezė, V., 1987, p. 6-17.20 Jurginis J. Lietuviai ir kuršiai, kn.: Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė

istorija, V., 1997, p. 265-277.21 Juozo Jurginio darbo ataskaitos už 1980, 1981, 1986, 1987 metus (ran-

kraštis).22 Jurginis J. Redaktoriui A.Drilingai, Literatūra ir menas, 1988-10-01.23 Jurginis J. Apie mokslo Kainą ir Abelį, Literatūra ir menas, 1963-11-16,

LLMA f. 205, ap. 1, b. 135.24 Juozo Jurginio darbo atskaita už 1979 metus (rankraštis).25 Jurginis J. Kaip karalaitis Kazimieras pateko į šventuosius, Mokslas ir

gyvenimas 1984, Nr. 4; Lietuvos krikštas, V., 1987, p. 5.26 Jurginis J. Kultūra , religija, moralė, Literatūra ir menas, 1984-03-17.27 Jurginis J. Kultūra, religija, moralė, Literatūra ir menas, 1984-03-24.28 Girnius J. Krikščionybės ir ateizmo grumtynės mūsų tautoje, Aidai, NY,

1986, Nr. 1; Mykolaitis-Putinas V. Literatūros etiudai, K., 1937, p. 152.29 Ivinskis Z.Krikščionybės kelias Lietuvon, p. 41, 42; Yla S.Krikščionybė ir

kultūrinė lenkų invazija Lietuvoje, p. 48, kn. Krikščionybė Lietuvoje: praei-

tis, dabartis, ateitis, K., 1938.

279

30 Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, V., 1992, p. 59-82.31 Jurginis J. Kai kurie Lietuvos TSR istorijos dėstymo klausimai, Tarybinis

mokytojas, 1956-12-05.32 Merkys V. Juozas Jurginis, Lietuvos istorijos metraštis, 1994, p. 331.33 Jurginis J. Kultūringumas ...34 Jurginis J. Ar mokome istoriškai galvoti? Tarybinis mokytojas, 1964-09-13;

Kada istorija įdomi, ten pat, 1967-02-25; Istorija – mokslas ir menas, p. 68.35 Jurginis J. Kada istorija įdomi... 36 Jurginis J. Ištikimas sau ir visuomenei, Tarybinis mokytojas, 1966-11-19.37 Jurginis J. Kada istorija įdomi; O mokytojui ar privalomi visi dalykai?

Tarybinis mokytojas, 1966-09-15.38 Jurginis J. Gyvenimo pažinimo aistra, Tarybinis mokytojas, 1970-03-20.39 Jurginis J. Apie publicistiką, Naujos knygos, 1960, Nr. 3.40 Lietuvos žinios, 1940-01-27.41 Jurginis J. Lietuvos meno istorijos bruožai, V., 1960, p. 5,6.42 Merkys V. Atminties prošvaistės, V., 2009, p. 194, 195.43 Jurginis J. Talentas ir pažiūros, Literatūra ir menas, 1966-01-22.44 LLMA, f. 205, ap. 1, b. 132, 147.45 Jurginis J. Intelektualumas ir apsakymas, Literatūra ir menas, 1966-10-08.46 LLMA, f. 205, ap. 1, b.159.47 Jurginis J. Renesansas ir humanizmas Lietuvoje, V., 1965, p. 62.48 Gudavičius E. Juozas Jurginis, Lietuvos istorijos metraštis, 1984, p. 162;

Lietuvos sovietinė istoriografi ja, V., 1999, p. 31. 49 Jurginis J. Renesansas ..., p. 124-126.50 Ten pat, p. 211.51 Lukšaitė I. Apie humanizmą ir renesansą Lietuvoje, Tarybinis mokytojas,

1966-06-11.52 Gerulaitis L. Lietuva kultūrinio atbudimo judėjime, Metmenys, 1971, Nr. 22.53 Jurginis J. Epochų kryžkelėse, Kultūros barai, 1966, Nr. 8.54 „Rašytojas, nepriklausomai nuo valios, yra liudininkas tos epochos, ku-

rioje gyveno...“ Naujos knygos, 1969, Nr. 2.55 Jurginis J. Istorija ir poezija, V., 1969, p. 14.56 Ten pat, p. 334.57 Ten pat, psl. 239.58 Girčys V. Mokslo ir meno kryžkelėje, Pergalė, 1970, Nr. 2.59 Gerulaitis L. Apie istorijos įdomumą, Metmenys, 1970, Nr. 19.60 L.G. Maištaujantis Jurginis, Sandara, 1981-09-07.61 Skrupskelis K. Istorija ir poezija, Aidai, 1972, Nr.3.62 LLMA , f. 205, ap. 2, b. 215.

280

63 LLMA, f. 205, ap. 1, b. 195.64 Jurginis J. Mokslas, menas ir amatas, Mokslas ir technika 1974, Nr. 12.65 LLMA, f. 205, ap. 1, b. 512.66 LLMA, f. 205 , ap. 1, b. 224; MA RS f. 295, b. 269.67 LLMA, f. 205, ap. 1, b. 222.68 Ten pat, b. 345.69 Ten pat, b. 512.70 Šarmaitis R. Akademikas Juozas Jurginis, kn.: Jurginis J. Kelionių nove-

lės, V., 1988, p. 427.71 Merkys V., p. 259-261.72 Juozo Jurginio ataskaita už 1986 m. (rankraštis).73 Jurginis J. Tėvynės pažinimas, K., 1989.

281

Mokslinio darbo technologijos ypatybės

Ši tema įdomi ir galėtų būti, tikiuosi, net praktiška, naudin-

ga skaitytojams todėl, kad, apžvelgus tegu ir ne visus J. Jurginio

darbus, nuopelnus Lietuvos istoriografi jai, kultūrai, natūraliai

gali kilti klausimas – o kodėl jis sugebėjo tiek daug nuveikti?

Gal galima iš jo šio to pasimokyti, ypač jauniems, mažiau paty-

rusiems mokslo žmonėms?

70-mečio proga žurnalistės užklaustas apie savo mokslinio

darbo sėkmės motyvus jis atsakė taip: „Produktyvumo priežas-

tys labai paprastos, vienodos visiems kūrybinį darbą dirban-

tiems: reikia norėti ir sugebėti. Istorija …, kaip ir kiekvienas

kitas mokslas, atsako į klausimus, bet nepasako, ko klausti.

Klausimus kelia dabarties rūpesčiai, ir jeigu istorikas jais gyve-

na, vadinasi tuos klausimus sprendžia. Gautas ir paskelbtas at-

sakymas, nesvarbu, teigiamas ar neigiamas, veikia visuomenę,

tyrinėtojui teikia dvasinį pasitenkinimą. Čia visos aktyvumo,

o tuo pačiu ir produktyvumo paslaptys”1. Atsakymas aiškus ir

nekeliantis abejonių, bet labai kondensuotas, pabandykime jį

išskleisti, detalizuoti, remdamiesi žinomais akademiko biogra-

fi jos faktais.

Apie didžiulį jo norą dirbti mokslinį, publicistinį darbą ir

jo priežastis daug aiškinti nėra reikalo. Jis kilo iš moralinių

paskatų, iš darbštumo, įskiepyto dar vaikystėje, tėvų namuose,

iš aktyvumo, kuriuo J. Jurginis garsėjo jau Ukmergės gim-

nazijoje, iš siekimo įminti praeities mįsles ir duoti žmonėms

naujų žinių, tuo keliant jų sąmoningumą, pasididžiavimą savo

protėvių darbais ir žygiais. Labai veiksmingas svertas visiems

kūrybos – mokslo ir meno žmonėms – yra galimybė parodyti

282

savo gebėjimus, įveikti visas kliūtis ir laimėti, atrasti tai, ko iki

šiol dar niekam nepavyko padaryti, pelnyti specialistų, kolegų

įvertinimą ir pripažinimą. Pagaliau tyrinėti, ieškoti – didžiulis

malonumas, kuris, kai kurių įžymių mokslo žmonių nuomone,

net viršija atradimo, rezultato sukeltą pasitenkinimą.2. Visa tai

neginčytina ir galioja, galima sakyti, vienodai, be išimčių vi-

siems, dirbantiems tokį darbą.

Tačiau norinčiųjų ir žadančiųjų padaryti didelius darbus (ir

ne tik moksle!) visada žymiai daugiau, negu juos padariusiųjų

– todėl, kad gerų norų maža, reikia dar ir sugebėjimų juos rea-

lizuoti, kurie apima gana platų žmogaus savybių diapazoną ir

yra labai nevienodi net tos pačios profesijos ar specialybės as-

menims. Tai kokiomis būdo savybėmis pasižymėjo J. Jurginis,

kurios lėmė jo produktyvumą ir autoritetą tarp kolegų?

Žinoma, tai ginčytinas dalykas, bet pirmuoju jo charakterin-

gu gebėjimu aš siūlyčiau pripažinti mokslinių interesų platumą

ir erudiciją. Juk visa tai leido jam atsakyti į žymiai daugiau ak-

tualių, dabarties klausimų apie praeitį, negu kitiems istorikams,

liečiančių įvairias epochas, ne tik viduramžius, ir įvairias Lie-

tuvos istorijos kryptis – socialinę, politinę, kultūrinę ir kt. Jam

rūpėjo, kaip prasidėjo mūsų tautinis judėjimas XIX a. antrojoje

pusėje, kodėl pirmosios knygos lietuvių kalba atspausdintos ne

savoje valstybėje, LDK, o užsienyje, Prūsijoje, kas lėmė 1940

m. vasaros įvykius Lietuvoje – vidinės priežastys, LKP(b) ak-

tyvi revoliucinė veikla ar „Tarybų Sąjungos internacionalinė

pagalba Lietuvos liaudžiai sudarė sąlygas revoliucijai laimėti“3?

Akademikas pasisakė už antrąjį variantą, pateikdamas svarius

argumentus, kolegų pritarimo tam tada, 1980 m., žinoma, ne-

susilaukė, dargi pelnė jų antipatiją. Tačiau tokia nuomonė vis

dėlto buvo paskelbta, todėl, kaip pats prisipažino, savo tikslą

pasiekė: „Žodis yra žodis. Bet kai jis atspausdintas, tampa pa-

likimu kitiems“.4

283

Mokslinių akademiko interesų platumą pabrėžė V. Trumpa:

„Juozas Jurginis bus bene paskutinis mūsų istorikas, kuris do-

misi, galima sakyti, visais Lietuvos praeities klausimais. Apie ką

jis tik nėra rašęs: ir apie senąją lietuvių religiją, ir apie poeziją

ir istoriją, apie renesansą ir humanizmą, apie bedievį Lyščinskį,

Mikalojų Katkų,. Lietuvos meno istoriją ir t.t., ir t.t. Vis labiau

mūsų istorijos mokslui specializuojantis vargu ar kas ateityje

drįs tiek daug sričių aprėpt.“5

Interesų platumas leido J. Jurginiui naujai pažvelgti‚ regis, į jau

daug kam žinomas problemas, geriau jas suprasti, gretinti įvai-

rių epochų įvykius ir veikėjus, todėl jis ir savo kolegas ne kartą

agitavo plačiau naudotis savo darbuose lyginamuoju-statistiniu

tyrimo metodu: „Iliustratyvus metodas, kuriuo naudojamasi sie-

kiant moralinių ar kitokių pamokymų, istorijos mokslui netinka.

Pavyzdžiais galima paremti kiekvieną išankstinį terminą, bet ne

ką nors įrodyti. Istorija, kaip ir bet kuris kitas mokslas, remiasi

įrodymu, kurio pagrindas yra statistinis-lyginamasis metodas,

įgalinantis tyrinėtojų faktus analizuoti, sisteminti ir nustatyti jų

vietą istorijos procese.“6 Platus darbų diapazonas buvo naudingas

akademikui dar dėl vienos priežasties. Mokslininkai seniai pa-

stebėjo, jog pačios įdomiausios, drąsiausios hipotezės ir teorijos

dažnai atsiranda skirtingų, gana tolimų mokslo šakų sandūrose.

Ir dar dėl to jis galėjo ateiti į pagalbą kitų mokslo šakų atstovams,

pavyzdžiui, prisidėjo prie knygos „Lietuvos TSR ekonominė ge-

ografi ja“ (V., 1957) rengimo, parašęs jai skyrių „Lietuvių tautos

ir Lietuvos ūkio istorija“, pateikė skyrių apie Lietuvos pramonės

raidą iki XVIII a. pabaigos kitai ekonomistų monografi jai.7 Tarp

kitko, tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai bendrai dirbo ir J. Jur-

ginis, ir S. Jurginienė. Rašė ir apie feodalinės Lietuvos energeti-

ką8, 1981 m. pavasarį Italijoje XIII Europos ūkio istorijos sesijoje

perskaitė pranešimą „Darbo našumo dinamika Lietuvoje XVI

– XVIII amžiais“.

284

Natūralu, kad tokia plati darbų tematika nešė ne tik prana-

šumus, bet ir papildomus sunkumus ir net nuostolius – teko

blaškyti dėmesį, atsitraukti nuo pagrindinių darbų. Tą, tiesa,

bent iš dalies galėjo kompensuoti kita svarbi ir dėmesio verta J.

Jurginio mokslinės veiklos technologijos ypatybė – racionalus,

gerai apgalvotas savo darbo organizavimas, laiko taupymas. To,

visų pirma, reikalavo labai intensyvi ir įvairi mokslinė veikla: is-

torinių dokumentų, literatūros studijos, publikacijų rengimas ir

jų „stūmimas“, gynimas nuo ideologinių sargų, bailių redaktorių

ir kitokių priešininkų, dalyvavimas konferencijose TSRS ir už-

sienio šalyse, kitos mokslinės komandiruotės, darbas su aspiran-

tais, mokslinių konferencijų organizavimas, nelengvos adminis-

tracinės pareigos, darbas visokiausiose komisijose ir t. t.

Maža to, J. Jurginiui paprastai tekdavo ir didžiulis visuo-

meninio darbo krūvis: partiniai įpareigojimai, vadovavimas

instituto profesinei organizacijai, dalyvavimas pranešėju įvai-

riuose minėjimuose, radijo ir televizijos laidose, paskaitos per

„Žinijos“ draugijos liniją įvairiose Lietuvos vietovėse, narystė

laikraščių, žurnalų redkolegijose, atsakymai į gausius skaityto-

jų ir kitokių korespondentų laiškus – iš Lietuvos, TSRS ir iš

užsienio ir t.t. Reikia tik stebėtis, kad per visus tuos pašalinius

darbus dar likdavo laiko pagrindiniam – mokslui. Natūralu,

kad akademikas 1980 m. pareiškė nepasitenkinimą MA prezi-

dentui, jog jam dažnai užkrauna ir gido ekskursijoms po Vilnių

pareigas – juk tai ne tik gaišino brangų laiką, bet ir žemino jo,

aukštos kvalifi kacijos mokslininko, orumą.9

Taigi veikti racionaliai vertė pats gyvenimas. Antra vertus,

ši būdo savybė galėjo būti ir stiprios valstietiškos prigimties

pasekmė: juk racionalumas – tai tas pats praktiškumas, ku-

ris būdingas absoliučiai daugumai kaimo žmonių, nepraktiški

žmogeliai ten visada buvo ir tebėra pašiepiami ir net niekinami.

Pagaliau iš dalies čia galėjo pasireikšti J. Jurginio tegul ir neilgų

285

Paskaitoje Rašytojų sąjungoje.

286

elektrotechnikos studijų, jo simpatijų techniškiems mokslams

įtaka: juk technokratai taip pat labai praktiški žmonės, galima

sakyti, priešingybė jausmų valdomiems menininkams.

Tas simpatijas jis reiškė ne kartą, pavyzdžiui: „Su širdgėla

palikau technikos fakultetą ir vis svajojau į jį grįžti. Nors tech-

nikos fakulteto aš ir nebaigiau, bet išbūtų jame metų nelaikau

sugaištu laiku. Aš ten išmokau prisiversti, išmokau vertinti

savo darbą..., pripratau savo darbą pamatyti“10 Pripažino ir

gautų matematikos žinių naudą jam, humanitarui: „Matemati-

ka išmoko ne tik skaičiuoti, bet svarbiausia – logiškai galvoti.

Ji auklėja žmogų tiesos pajautimu. Jos išvadų aiškumas ir tiks-

Mokslo dienos Kupiškyje. Iš kairės: Juozas Matulis, Juozas Jurginis,

Pranas Petronis ir Kazimieras Meškauskas.

287

lumas neleidžia užuot tiesiai atsakius, tenkintis vien šnekėji-

mu, kas dažnai pasitaiko humanitarams.“11 Ta proga, manau,

ne pro šalį paminėti, kad savo simpatijas matematikai reiškia ir

vėlesnės kartos istorikas E. Gudavičius: „Tiek istorija, tiek ma-

tematika, būdamos visai skirtingi mokslai, tuo pačiu yra labai

giminingi tarpusavyje vien požiūriu – įrodymu. Abiejų mokslų

atstovai turi pagrįsti savo nuomonę įrodymais“.12

Apie porą J. Jurginio praktiškumo, gebėjimo nepraleisti ge-

ros progos atvejų jau buvo rašyta: kaip jis surinktą diplomi-

niam darbui universitete medžiagą panaudojo kandidatinei

disertacijai ir kaip iš sukauptos pagalbinės medžiagos rašant

„Lietuvos TSR istoriją“ parengė knygą „Lietuvos meno isto-

rijos bruožai“. O štai dar vienas: atsitiktinai Istorijos institutui

Biografi nė knyga apie Lietuvos šviesuolį Mikalojų Katkų.

288

pranešė, kad Kėdainių kraštotyros muziejus išmetė kažkokius

senus dokumentus. Nieko nelaukdamas J. Jurginis kartu su V.

Merkiu sėdo į savo „Moskvičių“ ir spėjo juos išgelbėti - parsive-

žė Mikalojaus Katkaus archyvą. Pasiūlė kolegai juo pasinaudo-

ti, bet jam tai buvo tolima tematika.13 Teko imtis darbo pačiam,

taip atsirado įdomi knyga apie unikalią mūsų kultūros istorijos

asmenybę, palikusią mums neįkainojamų vertybių – autentišką

pasakojimą apie XIX a. vidurio Lietuvos kaimą knygą „Bala-

nos gadynė“.14

Ta proga galime prisiminti ir istorikų dažnai kartojamą prie-

kaištą savo kolegai – kad jis nemėgo dirbti archyvuose, kad ir

„Vilniaus miesto istoriją“ jis parašęs „iš lubų“ – nesiremdamas

jokiais istoriniais dokumentais, kaip įprasta žurnalistams.15 Tai

tiesa, matyt, tik iš dalies: pats akademikas yra sakęs, kad į ar-

chyvus jis einąs, bet tik tada, kai žinąs, ką naudinga juose galės

surasti – argi tai blogai? O svarbiausia, nepaisant to archyvinę

medžiagą jis panaudojo visuose savo darbuose nepaprastai

gausiai, ypač „Baudžiavos įsigalėjimui Lietuvoje“ – iš jau iš-

spausdintų tokios medžiagos rinkinių įvairiomis kalbomis.

Argi istoriniai dokumentai, patekę į tokius rinkinius, netenka

savo mokslinė vertės? Anaiptol, už tai jų panaudojimas kur kas

patogesnis, kelias į tikslą lengvesnis, trumpesnis – racionalus

klausimo sprendimas.

Ieškodamas būdų, kaip sutaupyti laiko, daugiau padaryti, J.

Jurginis, palyginti, anksti sužinojo apie galimybę panaudoti bi-

bliotekose skaičiavimo techniką reikiamos literatūros paieškai.

Todėl pakvietė bibliotekininkus sparčiau įsisavinti šią techniką

– tada jie geriau aptarnaus mokslininkus.16

Tiesa, šiandien vartant gausius jo publicistinius darbus la-

bai įvairia, ypač neistorine, pašaline tematika net nelabai so-

lidžiuose periodiniuose leidiniuose, manau, kai kam gali kilti

abejonių, ar vertėjo mokslininkui juos rašyti, gaišti brangų lai-

289

ką, ar negeriau būtų buvę skirti jį Lietuvos istorijai, kurioje dar

tiek daug neišartų dirvonų? Tačiau net toks racionalios veiklos

žmogus kaip J. Jurginis, matyt, dažnai negalėdavo susilaikyti

neatsiliepęs į įvairias aktualias savo meto kultūros, meno, švie-

timo problemas, nes turėjo savo poziciją, savų originalių idėjų,

pagaliau nuo pat jaunystės buvo labai visuomeniškai aktyvus

žmogus. Todėl ir rašė, kritikavo, ginčijosi, o redaktoriai, žurna-

listai džiaugėsi jo drausmingumu, punktualumu, pasiruošimu

visada padėti redakcijoms esant reikalui.17 Tai buvo natūralu

– juk pats nemažą žurnalisto patyrimą turėjo, suprato šį darbą,

antra, buvo dalykiškas, gerai organizuotas žmogus, darbavosi

ritmingai, planingai ir galėjo laiku įvykdyti pažadus.

Veiklos praktiškumas ir produktyvumas jam artimai siejo-

si su atkaklumu, kantrybe, tvirta valia – be viso to ne tik ne-

Vieša Juozo Jurginio paskaita „Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas“

Mokslininkų rūmuose 1981 m. rugsėjį.

290

būtų pasiekęs mokslo aukštumų, bet ir neištvėręs tų didelių

negandų, kurios teko jo daliai. Vieną iš šios problemos aspek-

tų jis pats paminėjo savo autobiografi joje: „Mano gyvenime

daug reiškė darbinė patirtis: pradėtą nors ir nemėgiamą darbą

dirbti rūpestingai, jį pamėgti ir užbaigti. To aš išmokau stu-

dijuodamas technikos fakultete... Patyrimas, kad kiekvienas

darbas turi baigtis konkrečiu vaisiumi, tapo įpratimu“.18 Todėl

ne kartą kvietė mokytojus ugdyti savo mokinių kantrybę ir va-

lią: „Mokymas ir auklėjimas susijungia mokėjime išmintingai

dirbti, sugebėjime pasiryžti, prisiversti ir įsigilinti į kiekvieną

dėstomą dalyką, nors jis atrodytų ir nereikalingas. Čia yra ker-

tinis talentų akmuo“.19

Dar reikia pridurti, kad atkaklumas J. Jurginiui nereiškė

beprasmiško užsispyrimo, kaip neretai pasitaiko gyvenime, jis

šią savybę derino su principingumu, ištikimybe savo įsitiki-

nimams ir dar su apsukrumu, mokėjimu manevruoti – apeiti

kliūtis pasirinktame kelyje, pavyzdžiui, išreikšti savo nuomonę

kitais žodžiais ar kitame rašinyje, bet nepasiduoti, neatsitrauk-

ti ir pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Labai padėjo J. Jurginiui jo mokėjimas rašyti. Tikrai ne visi

mokslininkai tą sugeba ir pakankamai tą gebėjimą vertina, o

jis dėl to nė kiek neabejojo. Regis, niekur neskelbtame rašiny-

je tą pabrėžė ir papasakojo apie kai kurias savo rašymo ypaty-

bes: „Mokydamasis rašyti pasidariau istoriku, o išmokęs rašyti

įsigijau mokslo laipsnius ir vardus. Kelias į mokslą nemokant

rašyti labai sunkus... Aš net romano nesėdu skaityti be užrašų

sąsiuvinio. Išsirašau šmaikščius posakius, atskirus vaizdingus

žodžius, gilią prasmę turinčias mintis. Laisvalaikiu aš mėgstu

vartyti tuos savo užrašų sąsiuvinius. Kiekvienas užrašas turi

mano sugalvotą antraštę. Jeigu antraščių nebūtų, neįmanoma

būtų užrašais naudotis, reiktų skaityti po eilutę ir kiekvieną

kartą daug gaišti“.

291

Toliau primena Antono Čechovo patarimus, kad rašyti

reikia konkrečiai – tas galioja ir beletristikai, ir publicistikai,

pabrėžia, kad rūpinasi savo rašinių kalbos grynumu ir tur-

tingumu – išsirašinėjo daug žodžių iš Juozo Balčikonio raštų,

Anderseno, Brolių Grimų, Haufo pasakų. Mokykloje naudojo

juodraščius, o vėliau jų atsisakė: „Stengtis rašyti be juodraščių

yra viena iš priemonių mokytis rašyti. Visų pirma, tuo su-

taupai daug laiko ir, antra vertus, įpranti prie žodžių ir sakinių

tvarkos, ugdai savo stilių“.20

Suprantama, tokiu patarimu gali pasinaudoti tik tas, kuris

rašo tvarkingai – o J. Jurginio rankraščiai atrodo kaip daily-

raštis, tuo galite įsitikinti (59, 131 psl.). Bet to, žinoma, nepa-

kaks: jis turėjo labai gerą atmintį,21 – dėl to kai kam ir atrodė,

kad savo knygas rašo lengvai, „iš kepurės“ – neturėdamas jokių

kartotekų, išrašų ir kitos pagalbinės medžiagos. Tačiau iš tikro

užrašus naudojo, jie (kai kurioms knygoms) išliko archyvuo-

se.22 Suprantama, jam padėjo rašyti mokslo darbus ir ilgametė

žurnalisto praktika jaunystėje, ir įprotis, apie kurį ne kartą pa-

sakojo jo kolegos: savo idėjas visų pirma aptarti su jais, išklau-

syti jų nuomonę, abejones, mintis – tik po to užrašyti.

Dar viena J. Jurginio ypatybė – rašė jis ne tik sparčiai, bet

ir sklandžiai, įdomiai, visiems suprantamai, E. Gudavičius jo

raštų kalbą vadina elegantiška.23 Ir iš kolegų to reikalavo: „Is-

torikas turi operuoti istorinės ir loginės prasmės sąvokomis,

jo kalba turi būti tiksli. To siekiant stengiamasi kalbėti ir rašyti

„moksliškai“: vartoti daugelį tarptautinių žodžių, pažeisti len-

gvo stiliaus reikalavimus, tarsi sunkiai skaitomas ir supranta-

mas tikslas būtų jau mokslinis. Iš tikrųjų kuo daugiau tekste

mokslo, tuo lengviau ir aiškiau jis išdėstomas“.24

Pastarąją akademiko stiliaus savybę ne kartą pabrėžė ypač

jo skaitytojai užjūryje. Pavyzdžiui, V. Sruogienė laiške (1962-

12-06) rašė: „Mes visi čia džiaugiamės Jūsų raštais: retai kuris

292

istorikas sugeba dėstyti patraukliai, o Jūsų lengvas, spalvin-

gas stilius yra tikrai reta dovana!“ Kitame (1970-05-21) laiške:

„Nekantriai laukiu Jūsų knygų. Ypatingai vertinu, kad lengvai

parašytos, prieinamos ne vien specialistams“.25 Gyrė J. Jurginio

rašinių stilių ir V. Trumpa: gerosios jo savybės ypač tapdavo

aiškios, kai vienoje knygoje greta atsidurdavo šio ir kitų autorių

tekstai, ir būdavo galima nesunkiai juos palyginti, pavyzdžiui,

„Vilniaus miesto istorijoje“.26 V. Merkys paminėjo ir dar vieną

charakteringą jo rašinių ypatybę: iš karto pagauti, užfi ksuoti

svarbiausias mintis.27

Labai svarbus J. Jurginio pranašumas, o tuo pačiu ir didžiulis

nuopelnas istoriografi jai – jis gerai mokėjo organizuoti kolek-

tyvinį darbą, gal net mėgo jį, o tokių žmonių tarp mokslininkų

ir menininkų pasitaiko labai nedaug. Jeigu ne ši jo savybė, var-

gu ar šiandien turėtume ką nors panašaus į „Lietuvių kovas su

kryžiuočiais“, „Vilniaus miesto istoriją“ ar „Lietuvos pilis“. Tie-

sa, dabar tokia kūrybinio darbo organizavimo forma neretai

vertinama besąlygiškai neigiamai, esą, ji sukausto mokslininkų

iniciatyvą, trukdo jiems lenktyniauti, todėl net smerkiama,

vadinama kvaila komunistų išmone, kolektyvas tapatinamas su

minia, kuri „kurti nesugeba, tik griauti“.28

Iš tikro anais laikais bendras darbas buvo skatinamas ir ten,

kur jo nereikėjo – prisiminkime tokį fenomeną, kaip kolekty-

vinės kūrybos dainas... Tačiau suburti stambioms problemoms

sparčiai spręsti mokslininkus ir kitokius specialistus vis dėlto

nėra visais atvejais neprotinga ir nereali idėja – juk ir garsioji

A.Šapokos istorija taip pat yra ne jo vieno, o dar ir J. Jakšto, Z.

Ivinskio, Pauliaus Šležo ir P. Klimo darbo rezultatas.

Žinoma, niekas negali paneigti, kad bendromis jėgomis

rengti rimtas knygas labai sunku, kad iš tokio darbo neretai lie-

ka prasti prisiminimai dėl neįvertintų nuomonių, idėjų, dėl

kivirčų, dėl ginčų, prarasto laiko ir t.t. – ir šios knygos autoriui

293

taip yra buvę. Todėl nėra jokio reikalo rašyti knygą keliems

autoriams, jeigu tą gali padaryti ir vienas, pavyzdžiui, vado-

vėlį mokinukams, kur, be to, svarbu, kad būtų vienodas stilius,

dėstymo maniera ir pan. Tačiau pirmaisiais pokario dešimtme-

čiais, kaip jau rašyta, mūsų istorikų pajėgos buvo labai silpnos

– būsimieji profesoriai, akademikai tebuvo vos jaunesnieji

moksliniai bendradarbiai, tik juos subūrus į kolektyvus buvo

įmanoma šį tą reikšmingo padaryti – parengti, pateikti skaity-

tojams jų taip laukiamas knygos apie mūsų praeitį.

J. Jurginiui tą daryti sekėsi plačiu mastu ir dažniausia sė-

Drauge su Antanu Tyla.

294

kmingai, apie tai nemažai galima sužinoti iš jaunesniųjų jo

kolegų, o ypač iš A. Tylos.29 Štai kaip tas vykdavo. Visų pir-

ma, akademikas buvo neišsenkantis idėjų generatorius ir ne

bet kokių – aktualių, įdomių ne tik siauram istorikų ratui, bet

ir plačiai istorijos mėgėjų auditorijai. Jeigu jis sakydavo, kad

„tokia knyga eis“, tai paprastai taip ir būdavo, tą lėmė keletas

priežasčių: bendras knygų Lietuvos istorijos tematika populia-

rumas, J. Jurginio autoritetas, pagaliau jo gebėjimas iš anksto

pareklamuoti rengiamas knygas spaudoje, per radiją. Antrasis

etapas – gauti valdžios pritarimą tokiam darbui, tam padėdavo

iniciatoriaus padėtis, autoritetas, nepaisant jau aprašytų prieš jį

vykdytų kampanijų, mokėjimas įtikinti, argumentuoti, atka-

klumas. Po to reikėdavo suburti nedidelį kolektyvą, kas buvo

taip pat nelengva, vėl prireikdavo kantrybės, geros agitacijos, o

kai kada ir administracinių svertų, be to, toli gražu ne kiekvie-

nas geras specialistas tiko kolektyviam darbui: juk daugelis

mokslininkų yra labai ambicingi žmonės, todėl kolegų kritikos,

kaip naudingos pagalbos, jie nepripažįsta, o be to kolektyvinis

darbas neįmanomas.

Vargais negalais sudarytai komandai reikėjo pateikti darbo

koncepciją, jos vykdymo programą dažnai keletui metų, pa-

skirstyti vaidmenis – tai vis J. Jurginio rūpesčiai. Bet ir po to

jų netrūko, retai kada darbai eidavo planingai ir sklandžiai,

apie tai jau teko pasakoti: kaip koks nors vykdytojas kapitu-

liuodavo, pasitraukdavo iš rikiuotės arba nepajėgė atlikti darbą

tinkamai – vadovo nuomone, kaip kolektyvai net subyrėdavo.

Visko pasitaikydavo, ir vadovui, jokiu būdu nenorinčiam pa-

laidoti savo idėjų, be to, ir formaliai atsakingam už jų realizavi-

mą, tekdavo nertis iš kailio – aukoti laisvalaikį, atostogas ir t. t.

Už tai knygos ėjo, žinoma, tam pasitarnavo ir J. Jurginio būdo

savybės – kantrybė, darbštumas, lyderio gebėjimai, optimiz-

mas, taktas, tolerancija, išplėtotas humoro jausmas ir pan.

295

Žinoma, akylūs kritikai akademiko mokslinėje veikloje, jo

produkcijoje, rasdavo ir silpnų vietų. Apie vieną iš jų, tikrą ar ta-

riamą, atsiradusią dėl jo žurnalistinės veiklos jaunystėje, jau teko

užsiminti. Tačiau E. Gudavičius tokį priekaištą atmeta: jo nuo-

mone, kalbant apie J. Jurginio darbus „žodis „žurnalistas“ buvo

kaišiojamas visur. Tačiau, o kas gi už jį parašė geresnę feodaliz-

mo studiją?“30 O štai J. Jakštas šiuo klausimu turėjo kitokią nuo-

monę: „Pradėjęs literatiškai darbuotis žurnalistikoje, jis paliko

žurnalistiškai rašančiu ir išsimokslinusiu, tapęs itin kūrybingu

istoriku. Jo istorinių raštų būdinga žymė yra jų vaizdingumas.

Vaizdai paimti iš šaltinių, kuriuos jis išsamiai, visapusiškai atpa-

sakoja. Jis nesiima šaltinių giliai, kritiškai nagrinėti, kaip istori-

kai tyrinėtojai linkę daryti. Tad J.Jurginio istoriniai veikalai yra

daugiau vaizduojamojo negu tyrinėjamojo pobūdžio. Net ir jo

daktariška disertacija „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“ (1962)

priklauso iš esmės vaizduojamųjų veikalų rūšiai.“31

Kitas dažnai minėtas akademiko kolegų kritikos objektas

– skuboti, nepakankamai pagrįsti teiginiai ir išvados jo mono-

grafi jose, pranešimuose, straipsniuose. Labai galimas daiktas,

kad ta kritika, nors ir ne visada, būdavo pagrįsta: juk jis dirbo

daug ir sparčiai, todėl ne visada turėdavo laiko dar ir dar kar-

tą pasverti savo teiginius, pagaliau teko skubėti ir todėl, kad

istoriku tapo vėlokai, jau 37 metus turėdamas, o padaryti no-

rėjosi daug. Tačiau mokslo istorikai pripažįsta, kad bet kuriam

tyrinėtojui tenka ieškoti aukso vidurio tarp dviejų kraštutinu-

mų, dviejų pavojų: paleisti į žmones nepakankamai patikrintą

hipotezę arba įklimpti detalėse, smulkmenose ją tobulinant,

tikrinant, ir iš viso jos nepaskelbti. Ko gero, pirmasis pavojus

vis dėlto mažesnis, nes ir trūkumų turinti hipotezė gali pasitar-

nauti mokslo pažangai, o nepaskelbta, niekam be jos autoriaus

nežinoma dažniausia žūsta be pėdsakų, ir ją kažkam vėliau ten-

ka atrasti iš naujo...

296

Š a l t i n i a i

1 Vaitiekutė S. Istorija ir dabartis, Gimtasis kraštas, 1979-02-01.2 Rudokas J. Akademikas Juras Požela, V., 2005, p. 118.3 Jurginis J. Istorinio vystymosi raida, lėmusi tarybinės santvarkos Lietu-voje atkūrimą, kn.: Socialistiniu keliu, V., 1981, p. 56.4 Zemlickas G. Prisimename Juozą Jurginį (3), Mokslo Lietuva, 1999-04-01.5 Trumpa V. Lietuvos valstiečių istorija, Akiračiai, 1979, Nr. 4.6 Jurginis J. Istorija – mokslas ir menas, rink.: Mokslas, jo metodai ir kal-ba, V., 1981, p.56.7 Meškauskas K. ir kt. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu, V., 1976, p.6-53.8 Lietuvos energetika t.1, V., 1982, p. 16-25.9 Juozo Jurginio ataskaita už 1979 metus (rankraštis).10 Jurginis J. O mokytojui ar privalomi visi dalykai? Tarybinis mokytojas, 1966-09-15.11 Ten pat.12 Visa istorija yra gyvenimas, V., 2008, p. 56.13 Merkys V. Atminties prošvaistės, V., 2009, p. 195, 196.14 Jurginis J. Mikalojus Katkus, V., 1963.15 „Pripratom, ir juokas neima“, Bronys Savukynas atsako į Aurimo Švedo klausimus, Naujasis Židinys - Aidai, 2006 Nr. 12.16 Jurginis J. Biblioteka ir mokslinis darbuotojas, Bibliotekų darbas, 1973, Nr. 4.17 Žeimantas V. Teskamba visad jaunystės akordai! Komjaunimo tiesa, 1960-02-04.18 Juozas Jurginis, Vingiuotas kelias į mokslą (rankraštis).19 Jurginis J. O mokytojui ar privalomi...20 LLMA f. 205, ap. 1, b. 499. 21 Merkys V. p. 193.22 LLMA, f. 205, ap.1, b. 6, 242.23 Visa istorija..., p. 246.24 Jurginis J. Istorija – mokslas ..., p. 67.25 LLMA, f. 205, ap. 2, b. 124.26 Trumpa V., Vilnius be legendų, Metmenys, 1969, Nr. 18.27 Merkys V. p. 235.28 Суворов В. Разгром, M., 2010, с. 187.29 Siekiau būti ištikimas. Antanas Tyla atsako į Aurimo Švedo klausimus, Naujasis židinys – Aidai, 2008, Nr. 1-2.30 Visa istorija ..., p. 247.31 Jakštas J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai (recenzija), Lietuvių tau-tos praeitis, t. 4, kn. 2, Čikaga, 1978.

297

Gyvenimo saulėlydis

1984 m. vasario 5 d. J. Jurginiui sukako 75-eri metai, o sau-

sio 23 d. MA Prezidiumas patenkino jo prašymą atleisti iš Isto-

rijos instituto Feodalizmo istorijos skyriaus vadovo pareigų ir

išleisti į pensiją. Ta proga už ilgametį mokslinį ir mokslinį or-

ganizacinį darbą Prezidiumas jam pareiškė padėką, o Instituto

direktorius B. Vaitkevičius nuo vasario 2 d. paskyrė jį to paties

skyriaus vyr. moksliniu bendradarbiu-konsultantu su 140 rb.

mėnesiniu atlyginimu.1

Atrodo, kad ir po to akademiko mokslinė-publicistinė vei-

kla netapo žymiai mažiau intensyvi, juo labiau, kad sumažėjo

administracinio, organizacinio ir visuomeninio darbo krūvis

Mokslinė studija 600 metų

krikščionybės įvedimo

Lietuvoje sukakties proga.

298

– daugiau laiko liko mokslui. Todėl ir toliau į žmones viena

po kitos ėjo jo parašytos, parengtos knygos, straipsniai moks-

liniuose leidiniuose ir masinėje periodikoje. 1984 m. pasiro-

dė straipsnių rinkinys „Istorija ir kultūra“, nedidelė studija

iš „Mokslo“ leidykloje leidžiamos serijos „Lietuvos istorija“

– „Raganų gaudymo šimtmetis“, pora brošiūrų ir 4 straipsniai

periodikoje. Buvo toliau rašoma studija „Lietuvos krikštas“,

skirta, kaip akademikas pabrėžė, „ne tiek artėjančiai 600 metų

krikščionybės įvedimo Lietuvoje sukakčiai (1987 m.) ir kle-

rikalinei kontrpropagandai, kiek materialistiniam feodalinės

visuomenės ir jos kultūros raidos aiškinimui ir atskirų reiški-

nių vertinimui“.2 Todėl knygoje parodytas krikščionybės, kaip

socialinio proceso, neišvengiamumas, analizuojamos vėlyvo

krikščionybės įvedimo LDK priežastys, aukštaičių ir žemaičių

krikšto ypatumai, naujos religijos poveikis valstybės politikai,

kultūrai, liaudies gyvenimui.

Šį darbą J. Jurginis užbaigė 1985 metais, nustatytu laiku, ir

įteikė jį „Mokslo“ leidyklai, jis turėjo pasirodyti 1986 metais,

Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių išvakarėse. Tačiau, autoriaus

spėjimu, ilgokai buvo sprendžiama, priimti ar nepriimti tą ran-

kraštį,3 todėl knyga išėjo tik 1987 m. viduryje ir dėl to neteko

dalies savo vertės. Tiesa, kol vyko ginčai atskiros šios knygos

dalys pasirodė periodikoje – „Tiesoje“, „Švyturyje“, „Kultūros

baruose“.

Dar sunkiau ėjo žymaus mūsų istoriko, vieno iš nedaugelio

tarpukaryje gerai žinomų šios srities specialistų, likusių Lietu-

voje, Augustino Janulaičio darbų rinkinio leidimas. J. Jurginis

atrinko jo straipsnius planuojamam rinkiniui, parengė jo įvadą,

apibūdinantį ir įvertinantį istoriko mokslinį palikimą, jo nuo-

pelnus, tyrinėjant 1769 m. valstiečių sukilimo Šiaulių ekono-

mijoje istoriją, 1831 m., 1863 m. įvykius Lietuvoje, išaiškinus

svarbius jų dalyvius Mikalojų Akelaitį, Liudviką Adomą Juce-

299

vičių ir kitus. Tačiau ši knyga, pradėta rengti dar 1983 metais,4

skaitytojus pasiekė tik 1989 metais.5 Taip galėjo atsitikti todėl,

kad A. Janulaitis jaunystėje buvo vienas iš socialdemokratų ly-

derių, dar 1903 m. suformulavęs savo partijai „neprigulmingos

Lietuvos, lietuviškos respublikos“ siekį,6 jis iki pat savo mirties

1950 m. buvo valdžios nemalonėje, nepaisant to, kad buvo pir-

masis K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifesto“

vertėjas. Taigi knyga apie jį galėjo išeiti tik tada, kai politinės

cenzūros varžtai atsileido.

Tačiau svarbiausias to meto akademiko darbas, matyt, buvo

„Lietuvos atradimas“, vėliau gavęs „Įvado į lietuvių tautos ir

Lietuvos valstybės istoriją“ pavadinimą. Kaip matyti iš jo atas-

kaitų MA vadovybei, idėja parengti tokią knygą kilo dalyvau-

jant bendrame archeologų, kalbininkų, antropologų, etnografų

ir istorikų darbe – tiriant mūsų tautos kilmę. Kaip jau žinote,

šiuo klausimu J. Jurginis buvo rašęs, bet dabar jis išplėtė temą,

panaudodamas tyrimams ir priešistoriniam laikotarpiui taiko-

mus metodus, ir rašytinius šaltinius. Todėl galėjo ieškoti atsa-

kymo į labai svarbų klausimą: „Kada ir kaip, iš kokių genčių

Pabaltijo teritorijoje, gavusioje Lietuvos vardą, pastoviai įsikū-

rė žmonės, kaip atrodė jų jungimosi procesas, ankstyvojo feo-

dalizmo ūkinės, karinės ir teisinės struktūros.“7

Tiesa, ruošdamasis išeiti į pensiją akademikas pagrindinį

savo dėmesį žadėjo skirti kiek kitokiai stambiai temai: moks-

linei monografi jai – LDK istorijai nuo pat jos susidarymo iki

žlugimo. Tačiau jo gausiame archyve po ilgų ieškojimų nera-

dus jokių tokios knygos rankraščių, belieka galvoti, kad kažkas

privertė pakeisti planus. Greičiausia – milžiniška tokio darbo

apimtis, o jėgos ėjo mažyn, todėl būtų pavojus, kad jo užbaig-

ti nepavyks. Taip užmojai tapo kuklesni – apsiriboti tautos ir

valstybės istorija nuo seniausių laikų iki Gedimino epochos

imtinai. Dėl to darbo apimtis, žinoma, sumažėjo, bet rengti jį

300

vis viena buvo labai sunku, nes, kaip pabrėžė jo autorius pra-

tarmėje, „aš ėmiausi aiškinti seniausią 150 metų Lietuvos isto-

rijos laikotarpį, kuriame žinios apie įvykius ir žmones netikros,

prieštaringos ir net paslaptingos, todėl jose ieškoti tiesos galima

tik ginčo tvarka, į svarstymą viliojant ir malonų skaitytoją“. Pa-

sikeitė ir knygos žanras: ji skirta ne vien kolegoms istorikams, o

„visiems, vadinasi, jauniems, suaugusiems ir seniems“.8

Šiam gana stambiam darbui J. Jurginis buvo gerai pasiruo-

šęs, sukaupęs pakankamai medžiagos, todėl pradžioje jis ėjo

sparčiai, buvo planų jau 1988 m. pradžioje jį užbaigti ir įteikti

„Mokslo“ leidyklai. Jeigu taip būtų įvykę, greičiausia ši knyga

būtų buvusi skubiai išleista ir dar dideliu tiražu, nes tada, 1988-

1989 m. panašias knygas skaitytojai graibstyte graibstė. Tačiau

darbą pavyko baigti tik 1990 m., kai istorijos „baltų dėmių“

aiškinimo kampanija jau baigėsi, ir jis neišleistas iki šiol, nors

autorius 1992 m. pradžioje žadėjo jo rankraštį įteikti „Šviesos“

leidyklai, bet to nepadarė. Tiesa, pasirodė pora knygos ištraukų

periodikoje.9 O būtų labai gerai tą vieną paskutiniųjų J.Jurginio

darbų vis dėlto paleisti į žmones – juk savąja istorija besidomin-

tieji dar visai neišnyko, tikriausiai atsirastų nemaža norinčiųjų

sužinoti, ką seniausi istorijos šaltiniai pasakoja apie mūsų tau-

tos ir valstybės pradžią, susipažinti su akademiko argumentais,

kodėl neteisinga mūsų protėvių kovą su kryžiuočiais, trukusią

kelis šimtmečius, laikyti pagonių gynimusi nuo krikščionių

agresijos, vadovaujamos Romos popiežių. Jie gynė ne tik savo

religiją, o ir valstybę, laisvę, nes tada galiojo taisyklė: kas krikš-

tija, tas ir valdo. Kita originali autoriaus mintis: „Apie Lietuvos

valstybę galima kalbėti ne nuo Mindaugo, o jau nuo 1185 m.,

kada Lietuvos kunigaikščiais buvo Dangerutis ir Svelgatas“.10

Lygiagrečiai su šiuo darbu akademikas iš lotynų kalbos

1986-1988 m. vertė ir rengė spaudai du labai reikšmingus

mūsų istorijos šaltinius: Henriko Latvio „Senosios Livonijos

301

kroniką“ ir Hermano iš Vartbergės „Livonijos kroniką“, pasa-

kojančias apie įvykius Baltijos kraštuose XII-XIV amžiuose.

Ypač svarbi ir įdomi istorikams pirmoji kronika, apimanti XII

a. pabaigos – XIII a. pradžios įvykius, nes tai pats seniausias iki

šiol surastas rašytinis mūsų istorijos šaltinis. Jis buvo žinomas

mūsų istorikams, nors kurį laiką buvo spėliojama, kas gi buvo

tas Henrikas Latvis, o jo kronika sunkiai pasiekiama.

Tuo tarpu ja naudojosi ir Hermanas iš Vartbergės, ir Motie-

jus Strijkovskis, ją analizavo ir komentavo žymūs vokiečių, rusų

Juozas Jurginis kartu su Algirdu Šidlausku vertė, analizavo ir susistemino

labai reikšmingus mūsų istorijai rašinius. Kryžiuočių ordino žvalgų

kelių per Lietuvą ir jos žmonių aprašymai sudėti į knygą

„Kraštas ir žmonės“.Tokį pat didelį darbą J.Jurginis padarė vienas

rengdamas knygą „Livonijos kronikos“.

302

mokslininkai. Jis ypač vertingas dar ir tuo, kad yra pakankamai

autentiškas, patikimas, ko trūksta daugeliui kitų senovės šaltinių.

Mat išaiškinus jos autoriaus asmenybę buvo nustatyta, kad tai

latvis, vietinis žmogus, tiesa, mokslus ėjęs Vokietijoje, bet vėliau,

nuo 1203 m. vėl gyvenęs Livonijoje, vyskupo dvare, jis mokėjo

ir latvių, ir lietuvių kalbas, buvo aprašomų įvykių liudininkas ir

dalyvis, turėjęs neabejotinų literatūrinių gabumų.

Todėl J. Jurginis šią kroniką pavadino Lietuvos atradimu,

tačiau iki tol lietuviškai buvo skelbtos tik kelios trumpos jos

ištraukos, nors į vokiečių, rusų kalbas ji buvo išversta ne po

vieną kartą. O jos autorių H. Latvį pavadino pirmuoju baltų

rašytoju ir pabrėžė, kad skaitydami jo kūrinį galime sužinoti,

iš kokių genčių formavosi lietuvių, latvių ir estų tautos, kaip

jos bendravo, gynėsi nuo vokiečių, danų, švedų užkariautojų,

kokia buvo jų ginkluotė, pilys, papročiai.11 Ypač įdomu tai, kad

šioje kronikoje randame tegul ir kuklių žinių apie mūsų ku-

nigaikščius Svelgatą, Dangerutį, Steksę, galingus ir narsius, jų

tragišką likimą12 – tuo ir rėmėsi J.Jurginis, teigdamas, kad Lie-

tuvos valstybė jau egzistavo iki Mindaugo. Tiesa, šiuolaikiniai

Lietuvos istorijos autoriai tokios nuomonės nepalaiko.13

Atrodo, kad akademikas žymiai labiau vertino H. Latvio dar-

bą, nei Hermano iš Vartbergės, nes apie jį paskelbė bent du po-

puliarius straipsnius periodikoje, pabrėždamas jo svarbą mūsų

istorijai, autentiškumą.14 Tačiau ir antroji kronika, aprašanti

vėlesnius, 1185-1378 m. įvykius, turbūt jo rašytame įvade (jo

autorius kažkodėl nenurodytas) pristatoma kaip svarbus mūsų

istorijos šaltinis, nes joje Lietuvai skirta net daugiau dėmesio,

nei pirmojoje, ypač gausūs ir įdomūs mūsų protėvių kovų su

kryžiuočiais ir kalavijuočiais aprašymai. Ir šią kroniką rašė ti-

kras to meto įvykių liudininkas, riterių žygių į Lietuvą dalyvis,

gyvenęs Rygoje, ordino magistro dvare,15 tiesa, jo asmenybė

taip ir liko neišaiškinta. Kronika naudojosi M. Strijkovskis ir

303

pirmosios Lietuvos istorijos autorius A. Vijūkas–Kojelavičius.

Žinoma, abiejų šių darbų žinios buvo naudingos akademi-

kui rengti „Įvadą į lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istoriją“.

Abi šias kronikas numatęs išleisti vienoje knygoje „Livonijos

kronikos“, jos rengėjas vertimų tekstus, įvadus ir paaiškinimus

atidavė leidyklai 1988 m. ir tikėjosi, kad knyga pasirodys 1989

metais, tačiau ar dėl revoliucinių įvykių tuo metu, ar dėl kitų

priežasčių ji išėjo tik 1991 metais.

Tame dešimtmetyje (1984-1994 m.) išryškėjo dar viena J.

Jurginio darbų kryptis – Mažosios Lietuvos vaidmens mūsų

kultūros istorijoje tyrimai. Jų užuomazga buvo gerokai anks-

čiau, kai jis rašė apie renesansą ir humanizmą Lietuvoje, apie

reformacijos ir kontrreformacijos tarpusavio kovas, jie taip pat

siejosi ir su lietuvių tautos etnogenezės tyrimais. Dabar aka-

demikas sprendė klausimą, kodėl mūsų nacionalinis kultūros

centras iki pat XIV a. vidurio buvo protestantiškoji Prūsija, o

ne katalikiškoji Lietuva, koks Karaliaučiaus universiteto indėlis

į mūsų kultūros raidą ir t.t. Taip atsirado keletas straipsnių ir

knygų.

1985 m. sukako 160 metų, kai Karaliaučiuje buvo išleista

Liudviko Rėzos, vietinio universiteto profesoriaus, parengta

knyga „Dainos oder Littauische Volkslieder“. Tai buvo labai

reikšmingas įvykis mūsų kultūros istorijoje, ir ta proga J. Jurgi-

nis paskelbė straipsnį apie L. Rėzos veiklą, jo nuopelnus litua-

nistikai, kurį užbaigė taip: „Rėza, skelbdamas lietuvių liaudies

dainas ir aiškindamas jų moralines ir estetines savybes, pasakė

neregėtą tiesą: Europoje egzistuoja valstiečių tauta, nemirštanti

ir kurianti nacionalinę kultūrą.“16

Straipsnyje „Klaipėda kovose su kryžiuočiais“ analizuojamos

kalavijuočių ordino įsitvirtinimo mūsų pajūryje pasekmės: tas,

tiesa, nepadėjo jam užvaldyti Žemaitijos ir sausumos keliu su-

jungti abu ordinus – kryžiuočius ir kalavijuočius, bet daugeliui

304

šimtmečių atskyrė Lietuvą nuo jūros. Paskutinis žemaičių ban-

dymas atkovoti Klaipėdą buvo 1418 metais, jį, deja, numalšino,

sužlugdė ne kryžiuočiai, o pats Vytautas su savo kariuomene.17

Kitas stambus straipsnis „Karaliaučiaus universitetas ir re-

formacijos reikšmė Lietuvai“ pasirodė jau po autoriaus mirties,

žmonos rūpesčiu. Jame, greta kitų klausimų, sprendžiamas ir

toks labai įdomus ir svarbus mūsų tautos istorijai: kodėl liko

neišnaudota galimybė vienoje valstybėje suburti visus mūsų

tautiečius, ir tą maždaug trečdalį jų, gyvenusių Prūsijoje (tuo

pačiu, žinoma, ir susigrąžinant priėjimą prie Baltijos jūros ne

tik Klaipėdoje, bet ir Karaliaučiuje), kai kryžiuočių ordinui

žlugus šis kraštas atsidūrė LDK įtakos sferoje? Juk tuo atveju

didelė mūsų tautos dalis būtų apsaugota nuo germanizacijos ir

išnykimo, o mūsų būsimoji tautinė valstybė būtų buvusi žymiai

stipresnė?

J. Jurginio nuomone, tai buvo Liublino unijos ir kontrrefor-

macijos pergalės pasekmė: „Unijos aktas leido lietuviams (LDK

indigenams) įsigyti žemių Lenkijoje, o lenkų šlėktoms Lietu-

voje, tuo įteisino bendrą pilietybę. Tikslas suvienyti lietuvius

vienoje valstybėje žlugo, liko siekimo jį įgyvendinti pasekmės.

Jos nulėmė skirtingą Lietuvos ir Prūsijos lietuvių likimą. Lie-

tuvos bajorai, tapę lygiateisiais su lenkų šlėktomis Žečpospoli-

tos piliečiais, kalbėjo ir rašė, jei mokėjo, lenkiškai, vieni kitus

vadindami ponais broliais ir didžiuodamiesi priklausymu kil-

mingųjų luomui, niekino beteisius ir beraščius savo tėvų kal-

ba kalbančius žemdirbius ir nelaikė pilietybę turinčiais tautos

žmonėmis“.18

1989 m. „Mintis“ išleido Oto Šneidereito knygą „Prūsai“,

kuriai įžanginį žodį parašė J. Jurginis. Jame trumpai papasa-

kojo apie mums giminingos, deja, išnaikintos tautos istorijos

tyrimus, pristatė knygą ir jos autorių. O. Šneidereitas buvo kilęs

iš Rytprūsių, gyvenęs tuometėje Vokietijos demokratinėje res-

305

publikoje. Nors ir nebūdamas profesionalus istorikas, jis ėmė-

si sunkaus, bet kilnaus darbo: papasakoti, kaip gyveno prūsai

iki kryžiuočių ordino ekspansijos, ką jie patyrė tos ekspansijos

metu, koks buvo jų tolesnis likimas, kokį pėdsaką jie paliko

istorijoje.

Tačiau ne veltui S.Jurginienė rašė, kad jos vyrui likimas „ne-

buvo dosnus, net gyvenimo saulėlydyje“19. Jo parengtų straips-

nių, knygų spausdinimas ir toliau ėjo sunkiai. „Tebesitęsia

tradicinė ir labai žalinga praktika: valdantiems nesiskaityti su

dirbančiais ir darbo paskelbimą laikyti autoriui daroma malo-

ne. Vadovai ir redaktoriai nejaučia atsakomybės prieš autorius,

nors patys reikalauja terminų, apimties, dydžio ir kokybės tiks-

lumo“20, – rašė J. Jurginis 1985 metais.

Taip buvo iš tiesų. Dar prieš karą, 1939 m. išleidęs knygą

Leidykla „Vaga“ atsakė : – „... jokių monografi jų apie K.Hamsuną nėra,

niekas neišleista. Be to mes neleidžiame (bent iki šiol neleidome) knygų apie

užsienio rašytojus, parašytų mūsų autorių. Pradėti nuo K.Hamsuno?..“

306

apie Fridtjofą Nanseną, jis buvo pradėjęs rengti knygą apie

kitą įžymų norvegą, rašytoją, Nobelio premijos laureatą Knu-

tą Hamsuną, bet sutrukdė karas. Pokaryje pasinaudojęs turi-

ma medžiaga ir papildęs ją naujais rašytojo biografi jos faktais,

knygą parašė ir 1978 m. pabaigoje jos 200 puslapių rankraštį

įteikė „Vagos“ leidyklai. Tikėjosi, kad knyga apie neabejotiną

talentą ir jo gyvenimo dramą bus įdomi Lietuvos žmonėms.

Leidykla „Mintis“ jai įteiktus Juozo Jurginio atsiminimus

apie savo šeimą patarė „taisyti ir tobulinti“.

307

Tačiau leidyklos vyriausiasis redaktorius galvojo kitaip, savo

laiške autoriui 1979 m. sausį parašė: „Nutarėme kol kas susi-

laikyti nuo Jūsų knygos leidimo. Ateityje žiūrėsime...“21 Todėl

„Knuto Hamsuno“ rankraštis, dar kartą J. Jurginio peržiūrėtas

ir papildytas, tebesaugomas jo sūnaus Juliaus archyve...

Buvo blogų naujienų ir daugiau. „Mintis“, ilgai vilkinusi, at-

metė akademiko parašytą pratarmę albumui „Bažnyčia Lietu-

voje“. Dar 1983 m. vasarą parašytos knygelės „Susitikimas tėvų

namuose“, įdomiai pasakojančios apie didelę, gražią Jurginių

šeimą, jos narių likimus istorijos lūžių metais, „Minties“ leidy-

kla, penkerius metus vilkinusi, grąžino autoriui kaip idėjiškai

ydingą.22

Bet labiausiai J. Jurginį skaudino „Mokslo“ leidykla, išleidusi

„Livonijos kronikas“ ne taip, kaip norėjo jis, šį leidinį parengęs:

ne tik išvertęs tų kronikų tekstus iš lotynų kalbos, bet parašęs

joms įvadus – savarankiškus mokslinius darbus apie tas kroni-

kas, iš kurių, kaip pripažino knygos recenzentas E. Gudavičius,

„skaitytojas susidarys apie šaltinį gerą vaizdą“.23 Kaip teigė Lie-

tuvos autorių teisių agentūros specialistai, „Mokslo“ leidykla

ne tik be autoriaus žinios pertvarkė knygos tekstą, bet ir nesu-

mokėjo didelės dalies jam priklausančio honoraro, tuo pažeis-

dama Lietuvos respublikos Civilinio kodekso 519 str. 1 dalį.24

Agentūra bandė apginti autorių, bet iš to nieko neišėjo.

Apie tuos savo tėvo metus sūnus Julius pasakoja: „Būdamas

konsultantas, nuolatos lankėsi institute ir vadovybės paprašy-

tas prisidėjo prie kolektyvinių darbų rengimo. Prabėgus keletui

metų, prasidėjus instituto struktūriniams pokyčiams, jo tyri-

nėjamam Lietuvos istorijos laikotarpiui poreikis sumenko, nes

keitėsi mokslinio darbo prioritetai. Pasijutęs nelabai reikalingas,

didžiąją laiko dalį praleisdavo MA bibliotekoje, rinko medžiagą,

darėsi išrašus su nuorodomis iš įvairių rankraščių bei leidinių

sumanytiems darbams. Rašė namuose, kur sąlygos darbui nebu-

308

Juozas Jurginis „Mokslo“ redakcijai išaiškino: „ ...senosios kronikos autorių,

dabartine tų žodžių prasme, neturi. Rygos arkivyskupo Alberto veiklos

kronika tik pavadinta Henriko Latvio vardu, o Kalavijuočių ordino

magistro – Hermano iš Vartbergės vardu, ...“. Šiame autoriaus ir „Mokslo“

leidyklos ginče, nugalėjo leidyklos „kompetencija“ ir nesunku spėti kodėl ...

309

vo labai palankios. Metų našta reikalavo tylos ir susikaupimo.

Nepiktybiškai, bet jo darbą trikdė kartu gyvenančių jauniausiojo

sūnaus šeima, viduriniojo sūnaus privati architekto studija. Na-

mai visą laiką buvo pilni vieno ar kito sūnaus svečių ar intere-

santų. Pernešė rašomąjį stalą į bendrąjį kambarį, bet ir čia netu-

rėjo trokštamos ramybės. Susižinojęs, kada privalu būti Vilniuje

– MA prezidiumo visuomeninių mokslų skyriaus posėdžiuose ar

MA sesijose, apmąstymams ir rašymui 1986 m. vasaros laikui

persikėlė į Palangą. Porą metų kartu su juo Palangoje buvo ir

žmona. Vėliau mama ar dėl rūpesčių likusios namuose šeimos,

ar dėl konkretaus darbo stygiaus tokių ilgų vasaros išvykų atsisa-

kė. Nuo 1987 m. visų išleistų knygų rankraščiai galutinai sureda-

guoti, pataisyti ir atiduoti spaudai J. Jurginiui būnant Palangoje.

Rašė straipsnius į periodinę spaudą ar žurnalus. „Vienuoliškas“

gyvenimo būdas, griežtas dienos grafi kas – nuo penkių valandų

ryto iki devynių skirtas užstalės moksliniam darbui, po to ato-

kvėpiui pora valandų nupirktos spaudos skaitymui ir vėl prie

darbo stalo. Popietė buvo skirta vaikščiojimui pajūrio pušynų ta-

kais, kurio metu analizuodavo parašytus tekstus, galvodavo, kuo

juos papildyti ar ką išmesti. Vakarop nuo šeštos valandos – žinių,

transliuojamų Vokietijos, Švedijos, BBC radijo stočių, lietuviškų

laidų iš Vatikano, Amerikos ir Europos klausymo metas. Bai-

giantis dienai – laiškų rašymas ar grožinės literatūros skaitymas.

Ir taip diena iš dienos. Visa tai leido maksimaliai atsidėti suma-

nytiems darbams“.

Taip priartėjo didelių permainų metas. Jo išvakarėmis tur-

būt galima laikyti diskusiją „Istorinė tiesa“, įvykusią MA salėje

1987 m. lapkričio 26 dieną, kuri daug kam tapo įsimintina. Joje

dalyvavo ir J. Jurginis, savo kalboje jis paragino pastatyti ben-

drą paminklą ir miškiniams, ir tada vadinamiems liaudies gy-

nėjams, o Antanas Terleckas kvietė paminėti vasario 16-ąją.25

Prasidėjus Sąjūdžio laikų įvykiams mokslo žmonės juose

310

vaidino svarbų, gal net pagrindinį vaidmenį. Tik kažkodėl tų

įvykių židiniais tapo visų pirma Puslaidininkių fi zikos institu-

tas, Žemės ūkio ekonomikos institutas, dar Lietuvos kalbos ir

literatūros institutas, o ne istorikai, nors jiems nuo 1987 m. jau

vadovavo nebe B. Vaitkevičius, o V. Merkys, nepartinis – nere-

gėtas dalykas! Tačiau šio instituto žmonės, jų žodis tada buvo

labai reikalingi publikai, spaudai, nes „perestrojkai priartėjus

prie Lietuvos, istorija čia tapo jautriausia viešojo gyvenimo sri-

timi... Atsigavo prieš tai sovietinės cenzūros ne kartą slopintas

akademikas Juozas Jurginis, jis garsėjo kaip kritinis istoriogra-

fi jos puoselėtojas ir tilto tarp tarpukario ir tarybinių laikų isto-

riografi jos statytojas“.26

Iš tiesų akademiko padėtis nebuvo tokia paprasta. Sūnus

prisimena: „Tėvas įdėmiai sekė visus įvykius Vilniuje – Sąjūdžio

gimimą, mokslinės visuomenės įsiliejimą į jį, nors istorikų jame

beveik nebuvo. Džiaugėsi, kad mitinguose pasakytos buvusių

bendradarbių Liudo Truskos, Gedimino Rudžio ir kitų kalbos

ar publikacijos spaudoje buvo paremtos ne abstrakcijomis, o is-

toriniais faktais ir jų analize.

Tikėjo, kad savarankiškos LKP ir Sąjūdžio konsolidacija tu-

rės didelės įtakos ir istorijos mokslui. Nebereikės savo pozicijos

dėstyme, net vertinant iki XIX a. Lietuvos valstybės istorijos

faktus, kaip „duoklę“ susieti su partinės-tarybinės ideologijos

nuostatomis. Tačiau atkūrus valstybės nepriklausomybę, prasi-

dėjo visuotinė euforija – tas, kas Lietuvoje sukurta tarybiniais

metais, yra naikintina. Pavyzdžiui, Mokslų akademijos reformą

diktavo politikai, bet ne mokslo patirtis. Tėvas visą laiką manė,

kad Mokslų akademija turi būti Lietuvos visų šakų mokslui ats-

tovaujanti institucija. Smerkė organizuojamas konservatyviai

nusiteikusių piliečių sueigas, paremtas tik emocijomis, bet ne

protu. Nuolatiniais rėkimais ir skandavimais „Gėda, gėda ...“

išsiskyrė sueigų dalyvės, kurios daugiau mažiau visur buvo vis

311

tos pačios – senyvo amžiaus moterys, dėvinčios megztas beretes.

Šių sueigų ar mitinguojančių piliečių triukšmingoji dalis inteli-

gentijos ir buvo praminta „megztomis beretėmis“. Kartą tėvas

susiginčijęs su mama, pavadino ją „pintąja berete“, mat kažkur

buvo girdėjęs, kad taip vadinamos radikaliai nusiteikusios mo-

terys. Gardžiai su mama pasijuokėm iš šio tėvo palyginimo.

Minėti ar spausdinti tarybinių laikų mokslinių darbų au-

torius nebuvo pageidaujama, nes jie visi „tarybinės ideologijos

reliktai“, o leidyklos ar redakcijos, tai padariusios, galėjo būti

apšauktos nepriklausomybės „priešų“ protegavimui (pvz., J. Jur-

ginio atveju – „Livonijos kronikos“). Gal šiek tiek mažiau tai pa-

lietė techninių ir gamtos šakų mokslininkus. Labiausiai kentėjo

humanitarai – fi losofai ir istorikai. J. Jurginio darbai taip pat

buvo kritikuojami netikėtai naujai atsiradusių istorijos mokslo

„revizorių“, kurių jis buvo išvadintas plagiatorium ir istorijos

klastotoju. Naujieji „oponentai“, atidavę duoklę politinei madai

ir taip triukšmingai pasireiškę, iš pilietinės ir mokslinės visuo-

menės dingo. Tėvas, nors ir sekė visus įvykius Lietuvoje, bet nuo

politikos atitolo. Gyveno tik savo sumanymais, kuriuos stengėsi

išdėstyti raštuose“.

Greta jau minėto „Įvado į lietuvių tautos ir Lietuvos vals-

tybės istoriją“ svarbiausias to meto J. Jurginio darbas, kurį jis

suspėjo pamatyti išleistą „Šviesos“ leidykloje, buvo „Lietuvių

epas. Didvyriai, kunigaikščiai, karvedžiai“, jį parengė 1989 me-

tais, „tai iš metraščių ir iš istorijos tekstų išrinkti apie fi ktyvius

ir tikrus istorinius asmenis literatūriniai pasakojimai, kurie iki

šiol pozityvistinės krypties istorikų tiek tebuvo vertinami, kiek

tie išmone paremti pasakojimai papildo dokumentinių šaltinių

žinias“.27 Šioje knygoje akademikas priminė daugybę mūsų is-

torijos herojų nuo legendinių Palemono, Rimgaudo iki Min-

daugo, Daumanto, Gedimino ir Vytauto.

Atlikęs šį nelengvą darbą autorius tikėjosi susilaukti nemažo

312

„Lietuvių epas“ – tai paskutinė knyga, kurią autorius

spėjo pamatyti išleistą 1992 metais.

313

visuomenės dėmesio ir šiai knygai, ir sau, tačiau taip neįvyko.

Turbūt todėl, kad tada garsėjo kitokie herojai ir autoritetai, pa-

vyzdžiui, intelektualai, kurie gyrėsi sudeginę viską, ką sukūrė

tarybiniais metais. Bet tuo jie tik prisipažino iki tol rašę, skelbę

netiesą, klaidinę žmones... Tuo tarpu J.Jurginis „Lietuvių epo“

pratarmėje apie savo anksčiau išleistas knygas rašė: „Man ne-

reikia dėl jų turinio atgailauti. Aš nepriklausau prie mitinguo-

jančių fi losofų ir vienas kitą niekinančių rašytojų“.28

O metai bėgo. „Į Palangą tėvą išveždavau kiekvienais metais

gegužės pradžioje. Išvykai jis ruošdavosi labai kruopščiai. Su-

dėdavo į porą lagaminų įvairias knygas ir savo darytus užrašus

bei rankraščius. Vežamas bagažo turinys buvo labai apgalvo-

tas ir tiesiogiai susijęs su planuojamu darbu. Ankščiau minė-

tos švietėjiškos knygos „Tėvynės pažinimas“, „Lietuvių epas“ bei

mokslinis darbas „Livonijos kronikos“ pradėti ir pabaigti Palan-

goje. Lankyti tėvą teko gan tankiai. Kartais laiške ar telefonu

jis paprašydavo atvežti nurodytas knygas iš asmeninės bibliote-

kos ar užeiti į MA biblioteką, pas bičiulį bibliotekos direktorių

Juozą Marcinkevičių, paprašyti ir paimti vieną ar kitą leidinį

ar padaryti kai kurių rankraščių kopijas. „Užsakymai“ būda-

vo duodami su labai aiškiomis nuorodomis, kur visa tai rasti,

– prisimena sūnus. – Veždavau ir mėgstamą suliniuotą popie-

rių, kurio Palangoje nebūdavo. Rašydavo rašalu – plunksna ar

parkeriu. Rašiklių nemėgo, nes jų nespaudžiant prie popieriaus

ne visos parašytos raidės būdavo aiškios. Sulaukęs manęs ar vi-

sos mano šeimos, būdavo laimingas gavęs tai, ko prašė atvežti,

ir svarbiausia – kad atsirado pašnekovai, kuriems galėjo papa-

sakoti apie savo darbus ir sumanymus, kodėl rašo taip ir kur

glūdi jo darbo esmė. Vienatvė ir „asketiškas“ gyvenimas reika-

lavo bendravimo, pašnekesių ir išklausymo. Tiesiog jam reikėjo

išsišnekėti. Prasčiausiam pašnekovui anūkui Ignui – „būsimam

istorikui“ – dedikuodavo išleistas knygas. Išvykdamas į Vilnių

314

kartais „pamiršdavau“ Palangoje savo piniginę. Po to telefonu

paaiškindavau, kodėl taip atsitiko.

Namo tėvą parsiveždavau spalio pirmosiomis dienomis. Čia

jis intensyviai nebedirbdavo. Vaikščiodavo aplinkiniuose Sapie-

ginės miškeliuose ir galvodavo, ko gali reikti kitam išvykos se-

zonui. Grįžęs iš pasivaikščiojimų sėsdavo skaityti knygų, anali-

zuodavo istorinius šaltinius ir nuolatos darydavo išrašus iš jų.

Pasižymėdavo, kokia literatūra bus reikalinga darbui. Į miestą

vykdavo tik tada, kai prireikdavo apsilankyti MA bibliotekos

rankraščių skyriuje ar pasiimti kokias knygas. Po truputį tvarkė

savąją mokslinę biblioteką.

1989 m. vasario 5 d. MA Prezidiumas ir Istorijos institutas su-

organizavo J. Jurginio 80-mečio minėjimą. Centrinių rūmų salė

buvo pilna žmonių, atėjusių pasveikinti jubiliatą. Svečiai išsakė

linkėjimus ir sveikinimus. Tėvas savo padėkos kalboje–praneši-

me dėstė apie istorijos mokslo problemas, savuosius mokslinius

planus bei daromus ir numatytus artimiausius darbus. Ofi cialiai

daliai pasibaigus, pakvietė visus pobūviui į netoliese esančią „Li-

teratų svetainę“. Susirinko bendradarbiai, akademikai, universi-

teto istorikai ir daugelis pažįstamų. Nors pobūvis buvo neilgas,

svečiai pasikalbėjo iki soties, pasidalino prisiminimais. Pabaigo-

je Vytautas Urbanavičius šią Jubiliatui įsimintiną dieną susiejo

su dar vienu artėjančiu įvykiu – Vilniaus arkikatedros bazilikos

šventinimo iškilmėmis. Sąjūdžio suvažiavimo metu, 1988 m.

spalio 23-24 d., katedra buvo grąžinta tikintiesiems. Buvusi Pa-

veikslų galerija buvo iškraustyta. Eksponuoti meno kūriniai per-

kelti į saugyklas, kai kurie į Restauravimo centrą. Gerokai prieš

Sąjūdžio suvažiavimą pradėtas arkikatedros orinio šildymo sis-

temos remontas. Tuo pasinaudojo archeologai, istorikai bei kitų

inžinerinių profesijų specialistai ir pradėjo didžiausios apimties

tyrinėjimo darbus. Ta proga V. Urbanavičius pobūvio dalyvius

pakvietė į ekskursiją po arkikatedros požemius, pasižiūrėti į ver-

315

tingus radinius ir atodangas, kurie išsamiai papildė pastato rai-

dos bei Lietuvos istorijos faktus. Didelis būrys pobūvio dalyvių,

daugiausia ne istorikų, atėjo į arkikatedrą ir leidosi į požemius.

Gidas buvo V. Urbanavičius – aiškino radinių prigimtis ir kartu

fi lmavo ekskursijos eigą. Atsakinėjo į įvairius akademikų ir kitų

dalyvių klausimus. Tėvas švytėjo iš laimės ir džiaugėsi tokia turi-

ninga gimtadienio baigtimi.

1991 m. kovo 29 d. Istorijos instituto direktoriaus Vytauto

Merkio įsakymu panaikinus konsultanto etatą, J. Jurginis buvo

atleistas iš pareigų. Tėvo pensija buvo netoli dviejų šimtų rublių

dydžio. Nuo 1992 m. sausio 1 d. mokslininkams, išeinantiems į

pensiją ar neturintiems tiesioginių darbinių pajamų, Vyriausy-

bė nutarė mokėti rentą. Tėvui gauti šią rentą pritrūko devynių

mėnesių, bet toji materialioji gyvenimo pusė jį nelabai jaudino.

Jis buvo įsitikinęs, kad versis kaip ir prieškaryje, kai neturėjęs

pragyvenimui lėšų, duonai užsidirbdavo rašydamas ir spaus-

dindamas straipsnius ir knygas. Džiaugėsi, kad tauta pagaliau

atsipeikėjo ir išrinko Seimo pirmininku, o vėliau ir Prezidentu

Algirdą Brazauską, kad Lietuva gavo drąsų, išmintingą ir Lie-

tuvos ūkį gerai žinantį vadovą. Tikėjo, kad pasikeis požiūris į

mokslą, nesvarbu kada ir kokio mokslininko darbai buvo pada-

ryti Lietuvoje ar svetur, kad mokslinė polemika taps argumen-

tuota ir įvairiapusė, kad dings viena politiškai angažuota negin-

čijama „nauja“ mokslinė tiesa. „Gal jiems nebereikės, kaip man,

visą gyvenimą kovoti ginant savąsias pažiūras, įsitikinimus ir

padarytus darbus“, – rašė laiške savo senam bičiuliui.

1993 m. viduryje prasidėjo mokslinių laipsnių pripažinimas

– nostrifi kacija. Paklausiau tėvo, ar ruoš tam dokumentus? Jis

man atsakė: „Sūnau, jau ne kartą nedraugai stengėsi mano

mokslinius darbus visaip menkinti. Taigi ir šį kartą niekas ne-

gali nustatyti, ar mano darbais pelnytas mokslo daktaro laipsnis

316

Po penkiasdešimties mokslui skirto darbo metų

pritrūko devynių mėnesių mokslininko rentai gauti.

317

vertas habilituoto. Galų gale, ir komisijoje nėra nė vieno moks-

lininko istoriko, kuris galėtų vertinti. Jeigu tai tik formalumas,

tai man savigarba neleidžia jame dalyvauti. Nieko aš neruošiu,

ir man tai nereikalinga.

Likus dvylikai dienų prieš kelionę Anapilin,

su broliu Jonu jo sode per Jonines.

318

Tėvui smarkiai nusilpo regėjimas. Plunksną po popierių ve-

džiojo ir skaitė jau žiūrėdamas per padidinamąjį stiklą. Nepai-

sant to, liko optimistas, nejautė jokios neapykantos savo moks-

liniams oponentams. Visados būdavo tolerantiškas kitų nuo-

monėms. Draugiškai dirbo net ir su savo aršiausiais kritikais.

Nekentė intrigų, melo ir apgavysčių. Gyvenimo pabaigoje tikrų

draugų nebeturėjo. Visi jie buvo palikę šį pasaulį. Niekados ne-

atgailavo ir neišsižadėjo savo padarytų darbų ir niekam nenu-

lenkė galvos, nors ir labai spaudžiamas. Gyvenimo patirtis leido

atskirti žmones „išverstakailius“ nuo apgautųjų ar suklaidintų.

Pastariesiems visada buvo atlaidus. 1993 m. rudenį staiga pasi-

reiškė įsisenėjusi ir nepastebėta liga. Buvo operuotas Klaipėdoje,

parvežtas į Vilnių ir vėl operuotas onkologinėje ligoninėje. Šiek

tiek pagerėjus sveikatai vėl pradėjo ruoštis išvykai į Palangą. Bet

liga jį įveikė anksčiau, ir 1994 m. liepos 5 d., pasivaikščiojęs Sa-

pieginės miške, mirė namuose“.

Lietuvos Mokslų akademijos Prezidiumas nekrologe pabrė-

žė, kad „akademiko J. Jurginio darbai lieka kaip velionio at-

minimas ir svarbus mūsų kultūros paveldas“.29 O E.Gudavičius

parašė: „Pasitraukė istorikas, kurio pavardę rašysime greta Si-

mono Daukanto ir Zenono Ivinskio“.30 Tai tikrai gražus, dauge-

lio metų sunkiu darbu pelnytas įvertinimas.

Š a l t i n i a i

1 MAB RS, f. 295, b. 221.2 Juozo Jurginio ataskaita už 1984 m. (rankraštis).3 T. p. už 1985 m. (rankraštis).4 T. p. už 1986 m. (rankraštis).5 Janulaitis A. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, V., 1989.6 Socialdemokratai Lietuvos respublikos Seimuose, V., 2006, p. 28.7 Juozo Jurginio ataskaita už 1986 m. (rankraštis).8 Jurginis J. Įvadas į lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istoriją, pratarmė (rankraštis).

319

9 Jurginis J. Gedimino palikimas. Kultūra, „Laisvosios minties“ literatūrinis

priedas, V., 1991; Politinė audra dėl Gedimino krikšto, Tiesa, 1991-09-09;

1991-09-10.10 Juozo Jurginio ataskaita už 1991 m. (rankraštis).11 Jurginis J. Įvadas ir paaiškinimai, kn.: Henrikas Latvis, Hermanas Vart-

bergė, Livonijos kronikos, V., 1991, p. 22.12 Latvis H. Senosios Livonijos kronika, kn.: Livonijos kronikos, p. 37, 38,

62, 87, 88.13 Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija, V., 2005, p. 32,45, Gudavi-

čius E. Lietuvos istorija, V., 1999, p. 42-46.14 Jurginis J. Kas atrado Lietuvą, Gimtasis kraštas, 1987-12 3-9; Autentiška

Henriko Latvio kronikoje, Kultūros barai, 1989, Nr.2.15 Jurginis J. (?) Įvadas, kn.: Livonijos kronikos, p.158.16 Jurginis J. Pirmasis pripažinimas, Literatūra ir menas, 1985-08-17.17 Jurginis J. Klaipėda kovose su kryžiuočiais, kn.: Baltija, Klaipėda, 1986,

p. 45-55.18 Jurginis J. Karaliaučiaus universiteto ir reformacijos reikšmė Lietuvai,

Mokslas ir gyvenimas, 1995, Nr. 2, 3, 4.19 Jurginis J. Susitikimas tėvų namuose, V., 1999, p. 3.20 Juozo Jurginio ataskaita už 1985 metus. (rankraštis).21 MAB RS f. 295, b. 68.22 Juozo Jurginio ataskaita už 1989 metus (rankraštis).23 MAB RS f. 295, b. 287.24 LATA 1992-11-30 raštas.25 Laurinavičius Č., Sirutavičius V., Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo persitvar-

kymo iki kovo 11-osios, XII t, I dalis, V., 2008, p. 68.26 Ten pat, p. 43, 44.27 Juozo Jurginio ataskaita už 1989 m.(rankraštis).28 Jurginis J. Lietuvių epas. Didvyriai, karvedžiai, kunigaikščiai, K., 1992, p. 4.29 Diena, 1994-07-0730 Gudavičius E. Juozas Jurginis, Lietuvos istorijos studijos, 1994, Nr. 3.

320

Pavardžių rodyklė

Abramauskas Stasys 212, 224

Adomonis Tadas 264

Akelaitis Mikalojus 298

Ališauskas Vytautas 242

Ambraziejus K. 41

Andriejevas A. 126

Angarietis Zigmas 59, 61, 63, 64,

129

Aristotelis 268

Astikas Grigas 10

Avižonis Konstantinas 182, 203, 223

Balčikonis Juozas 291Baldžius Juozas 70Baleišis Antanas 36Baleliūnas Bronius 36Balinskis Mykolas 206Balys Jonas 203Banaitis Juozas 47, 56Baranauskas Antanas 229Barkauskas Antanas 165Baronas Jonas 41, 42Baronienė Elena 35, 41, 42Basanavičius Jonas 143, 210, 229,

230, 233, 234, 235, 236, 239, 242, 246, 251, 252, 270

Batūra Romas 204, 213Bendžius Andrius 258Berija Lavrentijus 100Bergas Viktoras 36, 40, 41, 42, 44,

60

Bičkauskas-Gentvila Leonas 184

Bieliauskas Feliksas 204, 226, 227,

230

Bielinis Kipras 35

Bieliukas Kazimieras 70, 77, 110

Bilevičius Elijas 152

Boruta Kazys 47

Brazauskas Algirdas 315

Brazdžiūnas Povilas 110, 246

Breivė Oskaras 73, 79

Brežnevas Leonidas 132

Budreika Eduardas 213

Budrys Dzidas 183, 184, 185,

188, 189, 196

Budrytė Olga 58, 60, 75, 76, 274

Būga Kazimieras 235

Bugailiškis Peliksas 31, 49, 86, 96

Bulaka Mečys 70

Bulavas Juozas 59, 154,

Bulota Andrius (g.1872 m.) 274

Bulota Andrius (g.1907 m.) 70,

71, 83, 96, 237

Bumblauskas Alfredas 260, 319

Būtėnas Julius 80, 117, 138, 223

Cechlinas Erichas 66

Chramovas J. 106

Chruščiovas Nikita 124, 127, 132,

156, 158, 215

Cvirka Petras 32, 47, 56, 154

321

Čaplinskas Antanas Rimvydas

211

Čartoryskis Adomas Jurgis 11

Čartoryskiai 10

Čechovas Antonas 291

Čekys Jonas 147, 152, 174, 226,

230, 242

Čepėnas Pranas 256, 279

Čepinskis Vincas 46, 246

Čeprackas Danielius 55

Čerbulėnas Klemensas 264

Česiūnas F. 39

Čiplys Adomas 47

Dagys Jonas 95

Dangerutis 300, 302

Darėla S. 36

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda

103, 214, 220, 223, 291

Daugudis Vytautas 201

Daukantas Simonas 98, 194, 229,

236, 318

Daukšas Kazys 83

Daukša Mikalojus 270

Daumantas 311

Devenytė Olga 61

Dikčius Aleksas 36, 42

Dirmantas Stasys 58

Dlugošas Janas 181, 266

Doft ertaitė Julijona 14, 21, 22, 26

Doft ertaitė Marijona (Jurginienė)

13, 14, 15, 18, 22, 24, 26

Doft ertas Feliksas 14

Doft ertas Jonas 14, 65, 275

Doft ertas Stasys 14, 26

Doft ertas Vincentas 13

Donėla S. 36

Donelaitis Kristijonas 268

Dovainis Stanislovas 10

Drazdauskas Valys 47

Drilinga Antanas 278

Dundulienė Pranė 167, 168, 174,

188

Dundulis Balys 72, 73

Dundulis Bronius 168, 204, 258

Dusburgietis Petras 229

Dutkus Antanas 36

Dzeržinskis Feliksas 129

Engertas Horstas 71

Engelsas Fridrichas 100, 261, 299

Fransas Anatolis 46

Figner Viera 46, 63

Fordas Henris 65, 275

Fortunatovas Filipas 235

Gaigalaitė Aldona 8, 96, 98,

104, 105, 113, 114, 132, 139,

174, 186, 196

Galickis Konstantinas 83

Galvydis Juozas 83, 258, 259

Gaudrimas Juozas 110

Gauris S. 36,44

Gediminas 131, 201, 203, 232,

289, 299, 311

Gedvilas Mečys 73

Genzelis Bronius 153, 174,

322

Gertus Bronius 83

Gerulaitis L. 279

Giedraitis Povilas 10

Gimbutienė Marija 203, 221

Gira Liudas 71,101

Girčys V. 279

Girdzijauskas Vytautas 142

Girnius Juozas 256, 278

Glovackas Pijus 42

Gorbačiovas Michailas 240, 252,

275

Gorkis Maksimas 46

Gorodeckas Eugenijus 107

Gotvaldas Klementas 64

Graičiūnas Vytautas Andrius 155,

156

Gražys Jonas 23, 24

Gregorauskas Marijonas 83

Grybas Vincas 274

Grickievičius Anatolijus 220, 225

Griškevičius Petras 166

Griškūnaitė Emilija 158

Gudavičius Edvardas 8, 102, 107,

108, 145, 163, 182, 195, 205,

224, 246, 266, 279, 287, 291,

295, 307, 318, 319

Guogis A. 36

Guzevičius Aleksandras 36, 41,

43, 48, 270

Gūžys Jurgis 31, 249

Hamsunas Knutas 305, 306, 307

Hermanas iš Vartbergės (Herma-

nas Vartbergė) 301, 302, 308, 319

Hitleris Adolfas 62

Hugo Viktoras 46

Iešmanta Albinas 117

Yla Stasys 256, 278

Indriūnas Juozas110

Ivanauskas Tadas 246

Ivinskis Laurynas 194

Ivinskis Zenonas 99, 118, 119,

138, 182, 203, 214, 222, 223,

225, 241, 256, 278, 292, 318

Jablonskis Konstantinas 94, 95,

97, 99, 145, 148, 177, 178, 179,

183, 200

Jagomastai 274

Jakelaitis Vytautas 224

Jakštas Juozas 99, 103, 168, 195,

220, 225, 292, 296

Janickis Jonas 110

Jankus Martynas 235

Janonis Julius 48, 261

Janulaitis Augustinas 98, 99, 177,

183, 200, 201, 240, 298, 299,

318

Januškevičius Zigmas 110

Jasas Rimantas 204, 224, 229

Jefremenka Aleksandras 105

Jegelevičius Sigitas 240

Jogaila 256

Jonynas Ignas 92, 94, 95, 98, 99,

147, 183, 232, 233, 240, 242

Jucevičius Liudvikas Adomas 298

Jucys Adolfas 110, 246

Jučas Mečislovas 104, 139, 153,

178, 182, 186, 190, 191, 192,

195, 196, 204, 213, 241

Junčas-Kučinskas Mykolas 19

323

Juodelis Petras 47, 56

Jurginienė Stasė (Leknickaitė)

29, 74, 75, 76, 77, 78, 79, 81,

96, 221, 283, 305, 309

Jurginis Antanas, Ignoto 12

Jurginis Antanas, Jokūbo 12

Jurginis Ignotas 12

Jurginis Jokūbas 12

Jurginis Jonas, Mato 18, 20, 22,

23, 25, 26, 27, 71, 317

Jurginis Jonas, Ignoto 12

Jurginis Julius 5, 24, 78, 79, 137,

138, 197, 307

Jurginis Juozas, Ignoto 12

Jurginis Jurgis 12

Jurginis Kazimieras 10, 12

Jurginis Laurynas 12

Jurginis Matas 9, 12, 13, 14, 15,

16, 17, 18, 20, 21, 22, 24, 25,

26, 71, 88, 155

Jurginis Motiejus, Jokūbo 12

Jurginis Pranas 18, 21, 22, 24, 25

Jurginis Stasys 14, 17, 18, 19, 20,

22, 23, 24, 25

Jurginis Vladas 18, 21, 27, 25

Jurginytė Anelė (Zarankienė) 12

Jurginytė Barbora 12

Jurginytė Elena (Minderienė) 25,

27

Jurginytė Ieva 12

Jurginytė Marytė (Juškienė) 22, 25

Jurginytė Ona (Gražienė) 18, 23,

24, 25

Jurginytė Rozalija (Keršulienė)

12, 24, 25

Jurginytė Teklė 12

Jurginytė Teresė 12

Jurgutis Vytautas 224

Juška Andrius 22

Juškaitė Laimutė (Klimavičienė)

22, 23, 26

Kairys Steponas 35, 55

Kairiūkštis Leonardas 110

Kalanta Romas 230

Kalinauskas Vytautas 208

Kapsukas Vincas 129

Karazija Romualdas 278

Karsavinas Levas 76, 77, 88

Karvelis Jonas 230

Kasperaitis Jonas 48

Kašauskienė Bronislava 49, 50, 68

Katkus Mikalojus 283, 287, 288

Kazlauskas A. 210, 224

Každailis Arvydas 13

Kiaupa Zigmantas 104, 107, 108,

205

Kietis Povilas 77

Kirvelis Jonas 70, 74

Kličius Jonas 48, 50

Klimas Petras 88, 241, 292

Knyva Valerijonas 115

Kojelavičius Albertas (žr.Vijūkas-

Kojelavičius A.)

Kolupaila Steponas 246

Koniuchova Tatjana 192

Koniuchovas Grigorijus 111, 158

Korsakaitė Ingrida 189

Korsakas Kostas 91, 110, 151,

153, 162, 227, 229, 234, 238,

242, 243

Korsakienė Halina 153

Kosciuška Tadas 121

324

Kosmanas M. 194

Krasauskas Stasys 263

Kraševskis Juzefas Ignacas 206

Krėvė Vincas 47, 55, 71, 79

Krikštopaitė Danutė 234

Kriščiūnas Jonas 110

Krutulytė Regina 258

Kubilius Jonas 110

Kučas Antanas 201

Kučinskas Antanas 241

Kudirka Vincas 128, 229, 244

Kulikauskas Pranas 113, 215, 223,

225

Kulikauskienė Regina 201, 253

Kumpikas Leopoldas 83

Kurčiatovas Igoris 100

Kuzmaitė Jūratė 107

Kuzmickas Bronius 225

Kvedaras Antanas 53

Kvieska Antanas 36, 43

Kviklys Bronius 223

Lapo Ivanas 137

Lasickis Jonas 233, 242, 268

Laskauskas Antanas 80

Laskauskas Jokūbas 233

Latvis Henrikas 300, 302, 308, 319

Laurinaitis Stasys 138

Laurinavičius Česlovas 319

Lazutka Stanislovas 241

Lebedys Jurgis 227, 229

Leizeris 18

Leknickaitė Stasė ( žr. Jurginienė S.)

Leninas Vladimiras 52, 100, 123,

124, 128, 131, 159, 173

Leonas Petras 55

Liaudis Kazimieras 24

Lietuvis Mykolas 231, 232, 242, 268

Lindė-Dobilas Julijonas 44, 45, 261

Lingis Juozas 189

Liščinskis Kazimieras 283

Liubavskis Matviejus 232

Lukšaitė Ingė 107, 139, 201, 216,

218, 220, 225, 242, 267, 279

Lukšienė Meilė 229

Lunačarskis Anatolijus 46

Macevičius Jonas 109

Mackevičius Antanas 147

Maginskas Aleksas 48

Maironis 144,215

Maksimaitis Mindaugas 152

Maldonis Alfonsas 227

Maniušis Juozas 165

Marburgietis Vygandas 229

Marcinek R. 138

Marcinkevičius Juozas 8, 86, 96,

105, 117, 313

Marcinkevičius Justinas 140, 152

Marksas Karlas 100, 124, 131,

159, 173, 256, 261, 299

Maslauskaitė Marijona 12

Matulis Juozas 83, 86, 101, 110,

151, 156, 158, 159, 169, 199,

246, 255, 286

Mažvydas Martynas 229, 230, 267

Mekas Karolis 213

Merkys Vytautas 8, 99, 102, 104,

106, 108, 113, 114, 132, 139,

148, 151, 153, 162, 166, 170,

174, 186, 187,188, 195, 196,

206, 209, 210, 224, 229, 240,

325

279, 280, 288, 292, 296, 310,

315

Meškauskas Eugenijus 61

Meškauskas Kazimieras 110, 162,

286, 296

Meškauskienė Michalina 54, 61,

67, 142

Mikėnas Juozas 70

Mykolaitis-Putinas Vincas

145, 256, 270, 278

Mikšys N. 41

Mikučianis Vladislavas 206

Mikutaitis Petras 117

Mindaugas 131, 141, 201, 300,

302, 311

Misiūnas Romas 222, 223

Mockavičius Šimkus 10

Morkūnas Vitalis 105

Moskvinas 64

Mozelis Juozas 74

Mulevičius Leonas 99, 104, 186,

189, 192

Musolinis Benitas 62

Nagevičius Vladas 18

Nansenas Fridtjofas 306

Naročnickaja N. 138

Navasaitis Jonas 35

Nėris Salomėja 47, 56

Neupokojevas Valentinas 192, 200

Niunka Vladas 54

Noreikienė Sigita 105

Overaitė Stasė 105, 258

Ochmanskis Ježis 210, 224, 232

Pakarklis Povilas 82, 83, 85,

101, 102, 115, 142, 200

Pakšys Petras 36

Pakštas Kazys 246

Paleckis Justas 83, 124, 158, 237

Palemonas 311

Palionis Jonas 227

Paliulionis Mečislovas 112

Pašuta Vladimiras 126, 129, 130,

136, 139, 181, 183, 185, 201, 203

Paužuolytė Ksavera 36

Petkevičaitė-Bitė Gabrielė 270

Petkevičius Juozas 151

Petkevičius Vytautas 170

Petronis Pranas 286

Petronis Vincas 30, 31

Petuchauskas Markas 105

Piaskovskis A. 126

Pilka Stasys 36

Pinigis Domas 34, 35

Pinkus Stasys 213

Plutarchas 151

Pochilevičius Dimitrijus 184, 185,

192

Poška Dionyzas 194

Požela Juras 108, 110, 114

Pranskus Bronius 87, 96, 183

Preikšas Kazys 82

Purėnas Antanas 55, 142

Purėnienė Liuda 35

Putna Vytautas 58

326

Rabikauskas Paulius 223

Repšys Petras 197

Rėza Liudvikas 84, 249, 270, 303

Ridas Džonas 46, 47, 87

Rimantienė Rimutė 239

Rimgaudas 311

Rimka Albinas 177

Riomeris Mykolas 146

Rotomskis Povilas 48

Rubakinas Nikolajus 31

Rudis Gediminas 310

Rudokas Jonas 23, 26, 296

Rūkas Antanas 69, 71, 72

Ruseckas Petras 177

Sargenis M. 222

Savukynas Bronys 296

Senas Alfredas Erichas 113, 144,

152

Senkevičius Henrikas 181, 270

Serbenta Vitalijus 183, 184, 185

Sidaravičius Kazys 204

Sirutavičius V. 319

Skazkinas 186

Skirmantai 13

Skirmantaitė 0na (Doft ert) 14, 26

Skorina Pranciškus 266

Skrupskelis Kęstutis 279

Slavėnas Paulius 110, 246

Slavinas Aleksandras 64, 68

Sleževičius Kazimieras 78, 81

Sleževičius Mykolas 81

Sliesoriūnas Feliksas 105, 107,

192, 201, 216, 220

Sliesoriūnienė Elena 248

Smetona Antanas 37

Snyder Timothy 139,224

Sniečkus Antanas 48, 59, 64, 73,

115, 116, 124, 127, 130, 143,

144, 145, 151, 156, 162, 169,

171, 172, 173, 215

Sruogienė Vanda (žr.Daugirdaitė-

Sruogienė V.)

Stakauskas Juozas 112

Stalinas Josifas 23, 52, 61, 99, 100,

102, 117, 120, 125, 132, 143,

156, 159, 162, 170, 172, 220

Stanevičius Simonas 229

Statulevičius Vytautas 110

Steksė 302

Steponaitis Jonas 31

Strazdas 36

Strijkovskis Motiejus 301, 302

Stukas Jonas 36

Suslovas Michailas 143

Suvorovas Viktoras 296

Svelgatas 300, 302

Šadžius Henrikas 112, 144

Šalkauskas Jonas 36

Šaltenis Rapolas 49

Šapoka Adolfas 99, 124, 134, 137,

148, 207, 220, 224, 241, 292

Šapšalas Seraja 112

Šarmaitis Romas 36, 39, 41, 42,

43, 44, 49, 61, 64, 75, 109,

129, 130, 139, 158, 165, 170,

173,174, 227

Šeinius Ignas 72, 73, 154, 157, 160

Šepetys Lionginas 238, 243

Šidlauskas Algirdas 301

327

Šilbajoris Rimvydas 273

Šimkūnas Feliksas 142

Šimkus Jonas 56, 71

Šiškienė Aldona 49, 68

Šivickis Pranas Baltramiejus 155

Šležas Paulius 292

Šliūpas Jonas 229, 230, 235, 236,

246

Šneidereitas Otto 304

Šulga Pranas 25, 30, 31, 32

Šumauskas Motiejus 24, 44, 58,

67, 73, 160 - 166, 169, 170,

174, 215, 223, 271

Šupikovas Daniilas 149

Švedas Aurimas 5, 103, 113, 139,

148, 152, 153, 174, 175, 195,

196, 242, 296

Tacitas 200

Tamašauskas Augustas 36, 39, 41,

43, 44

Tamošaitis Mindaugas 67

Tautavičius Adolfas 112, 201, 206,

208, 210, 213, 224

Terleckas Antanas 309

Terleckas Vladas 195

Tyla Antanas 8, 104, 107, 108,

138, 152, 174, 177, 190, 191,

195, 293, 294, 296

Tilvytis Teofi lis 47, 71, 91

Tininis Vytautas 152, 242

Treinys Pranas 140, 152

Tryčius Povilas 36, 40, 44

Trumpa Vincas 194, 196, 210,

219, 224, 225, 241, 283, 292,

296

Truska Liudas 105, 139, 310

Turska Halina 86

Uborevičius Jeronimas 58

Ulaščikas Nikolajus 192

Ulčinaitė Eugenija 225

Ulčinas A. 49

Urbanavičius Vytautas 105, 314,

315

Vaičiūnas Petras 38, 39, 82, 86Vaineikytė Liuda 142Vaitiekutė S. 139, 296Vaitkevičius Bronius 152, 163,

164, 165, 166, 168, 191, 297, 310

Vaitkūnas Algirdas 258Vaitkus Feliksas 53Valančius Motiejus 112, 194, 229,

239Valkūnas Leonas 233, 237Vanagas Vytautas 229Vancevičius Henrikas 140Varašinskas Kazys 105Vasiliauskas Zenonas 105Vdovinas Aleksandras 113, 138,

174Vėbra Rimantas 123, 195Vegelis Antanas 36Venclova Antanas 56, 142, 226, 227Vienuolis 145Vijūkas-Kojelavičius Albertas

229, 236, 238, 241, 273, 303Vildžiūnas Jonas 19, 24, 28, 155

Vildžiūnas Pranas 242

328

Vileišiai 210

Vileišis Petras 235, 246

Višinskis Povilas 235

Vyšniauskas A. 139

Vitas Juozas 71

Vytautas 131, 232, 304, 311

Vladimirovas Levas 237

Vladimirovienė Irena 221

Voldemaras Augustinas 37, 60, 70

Volteris Eduardas 235

Zaborskaitė Vanda 153, 242

Zabulis Henrikas 125, 227

Zauerveinas Jurgis 235

Zemlickas Gediminas 114, 174,

296

Zimanas Genrikas 102, 152, 164,

166, 167, 168, 170, 210

Žeimantas V. 296

Žemaitis Zigmas 91, 224

Žepkaitė Regina 105, 114, 132,

205, 224

Žygelis D. 153

Žygimantas Augustas 231, 236

Žilėnas Vincas 70

Žiugžda Juozas 94, 95, 101, 102,

103, 108, 110, 116, 120, 121,

122, 125,134, 135, 136, 139,

140-153,156, 158, 163, 165,

169, 171, 172, 178, 179, 195,

200, 211, 258, 271

Žiugžda Robertas 215

Žostautaitė Petronėlė 105

Žukas Vladas 242

Žukauskas Algirdas 110, 191

Žulys V. 243

Žvironas Antanas 70

329

Istorija – humanitarinis mokslas. Ji skatina

intelektualų mąstymą ir kelia m o r a l i n i u s principus,

tarnauja visuomenės kultūrai. Ji nėra nusigręžimas

nuo dabarties, atvirkščiai – tai ieškojimas atsakymų

į dabarties klausimus praeities patirtyje...

Mokslininkas be įsitikinimų, be pasaulėžiūros ir netgi,

pasakyčiau, be poetiškų polėkių, tai ne mokslininkas,

o viduramžių cecho amatininkas...

Istorijai nepaprastai sunku atsekti tiesą:

vėlesnėms kartoms įvykių pažinimą užtemdo laikas,

o istorija, aprašanti savo amžininkų darbus

ir gyvenimą, slepia ir iškraipo tiesą

iš pavydo ir nepalankumo arba

trokšdama įsiteikti ir pataikaudama.

Citata iš Juozo Jurginio kalbos, 1963 m.

330

Sutrumpinimai

MAB RS - Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius,

LYA - Lietuvos ypatingasis archyvas,

LYA LKP DS - Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyrius,

LLMA - Lietuvos literatūros ir meno archyvas,

LCVA - Lietuvos centrinis valstybės archyvas,

MAA - Lietuvos mokslų akademijos archyvas,

LVIA - Lietuvos valstybės istorijos archyvas,

LNM - Lietuvos nacionalinis muziejus.

Iliustracijos

Iliustracijoms panaudoti MAB RS, LCVA, LNM ir asmeninio Juliaus

Jurginio archyvo dokumentų kopijos ir fotonuotraukos.

Rudokas, JonasRu39 Lietuvos istorijos legenda. Akademikas Juozas Jurginis / Jo-

nas Rudokas. – Vilnius: Gairės, 2011. – 332 p., iliustr.

ISBN 978-9955-759-52-2

Akademiko Juozo Jurginio, vieno žymiausių praėjusio am-

žiaus istorikų, mokslo ir kultūros veikėjų, gyvenimas ir

įvairiapusė kūrybinė veikla šioje knygoje atskleidžiami do-

kumentuotai, be pagražinimų. Panaudota gausi archyvinė ir

paties akademiko publikacijų medžiaga, kolegų bei jo moki-

nių darbai. Knyga gausiai iliustruota.

UDK 930.1(474.5)(092)

JONAS RUDOKAS

Lietuvos istorijos legendaAkademikas Juozas Jurginis

Kalbos redaktorius Algis Kusta

Dailininkė Aušra Čapskytė

Maketuotoja Gražina Majauskienė

SL 1970. 2011 11 22. 15,52 leidyb. apsk. l. Tiražas 1000 egz.

Leidykla „Gairės“ (UAB „Mūsų gairės“), Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius,

tel. ir faksas 2417798, el.p.: gaires@post.skynet.lt

Spausdino „Standartų spaustuvė“,

Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vlnius

Užsakymas 6222