Henrikas Radauskas

Moters paveikslas ir jos pavidalai eilėraščiuose yra besikečiantys, opoziciški vienas kitam. Tačiau moterimi visada grožimasi kaip meno kūriniu, daug dėmesio suteikiama kūno grožiui. Žinome, kad Radauskas traktuojamas kaip menų vergas, todėl ir savo kūryboje jis moterį piešia kaip tobulą kūrinį, išaukštindamas jos grožį, privalumus, moters charakterio subtilybes. Dažnai moters portrete vyrauja šviesi plaukų spalva, tai būtų galima sieti su lietuvėmis šviesiaplaukėmis, kurios yra kaip idealas.

Moters įvaizdis Henriko

Radausko kūryboje

oMoteris, įsikūnijusi mitologinėse būtybėseoBlondinės, šviesiaplaukėsoMergaitėsoLaisvo elgesio moterysoNebe pirmos jaunystės moterys

Radausko moteris būtų galima suklasifikuoti štai taip:

Radauskas moterį įkūnija undinėje ( “Undinės”) ar raganoje (“Kornelija”). Poetas pasitelkdamas šį būdą parodo moters temperamentą, ją lygina su gamtos stichijomis ir vaizdais, o mitologija neatskiriama nuo gamtos. Šios būtybės nerealios, tačiau tobulai gamtos sukurtos. Moteris ir gamta viena kitą papildo, pabrėžia savitą grožį, originalumą.

Moterys, įsikūnijusios mitologinėse

būtybėse

Blondinės ir šviesiaplaukės idealas labai ryškus poeto kūryboje ( eil.: “Panelei, kurios nėra”, “Malda į blondinę”), tai labiausiai dominuojantis išvaizdos bruožas, kuris dažnai minimas. Šis bruožas primena tautinį lietuvės moters portretą, galbūt poetas moterį taip vaizdavo, nes pats gyveno svetur ir jo mintis buvo užvaldęs tautiečių grožio ilgesys.

Blondinės ir šviesiaplaukės

Mergaitės įvaizdį eilėraščiuose (“Vasara pietuos”, “Mergaitė pajūry”, “Mergaitė bėga į mišką”) poetas kuria norėdamas pavaizduoti tyrą meilę, ją atskleisti per dar visai nesubrendusios, naivios moters akis. Taip pat mergaitės siluetas padeda perteikti gamtą, vizduojamą per jausnystės prizmę.

Mergaitės

Laisvo elgesio moteris

Radauskas (eil. “Klio, istorijos mūza”) vaizduoja laisvo elgesio moterį, kuri įkūnija pačią istoriją. Istorija - kaip šio tipo moteris, laisva, palaida, interpretuojama kiekvieno savaip, sutepta ir paslaptinga. Šis poeto požiūris laužo nusistovėjusias formas , todėl ne veltui jį galime vadinti modernistu.

Šio tipo moterys jauČiasi vienišos, nemylimos, praradusios savo jaunystę, o svarbiausia -grožį (eil. “Senmergė”, “Moteris prieš veidrodį”). Kadangi Radauskas yra estetas, jam grožis viena iš pagrindinių vertybių, todėl jis šias moteris vaizduoja nusivylusias savimi, gyvenimu, praradusias viltį, ateities vizijas bei besigailinčias dėl praeities.

Nebe pirmos

jaunystės moterys

Ačiū už dėmesį.