Henrikas Radauskas

Parengė Gabija Pugžlytė ir Akvilė Zieniūtė 4G

Henrikas Radauskas – vienas didžiausių XX amžiaus lietuvių poetų, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje.

Poetas, vertėjas Henrikas Radauskas, kaip ir brolis dvynys Brunas, gimė 1910m. Krokuvoje (Lenkijoje).

Augo Gikonių kaime, Panevėžio apskrityje.

Biografija

Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire lankė pradžios mokyklą.

1921m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją.

1929m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje.

1930 m. Henrikas Radauskas ryžosi atsisakyti mokytojo profesijos, persikėlė į Kauną ir iki 1935 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras.

1936m. buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis.

1937-1941m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, Berlyną, 1949 m. persikėlė į JAV.

Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, kur dirbo fizinį darbą, 1959 – 1969 m. – Kongreso bibliotekos Vašingtone tarnautojas.

Mirė ir buvo palaidotas 1970m. Vašingtone.

Radauskas buvo gana uždaras, nemėgęs viešumos žmogus, atvirai bendravęs tik su nedideliu būreliu draugų.

Alfonsas Nyka – Niliūnas Radauską apibūdino kaip „menų alkoholiką”, pripažinusį tik vieną domėjimosi vertą gyvenimo sritį – meno kūrybą. Jis nemėgo meno nesuprantančių žmonių.

Aistringai žavėjosi impresionistų tapyba, baroko muzika, sekė teatrą, modernųjį kino meną.

Asmenybė

Mėgstama jo pramoga, per darbo pertraukas su Nyka – Niliūnu vaikštinėjant po Vašingtono parką, buvo diskutuoti gramatikos, žodyno, klausimais arba įvairiomis kalbomis deklamuoti mėgstamų poetų eiles.

Svarbi poeto gyvenimo atrama ir mūza buvo jo žmona Vera Sotnikovaitė, aristokratiškos kilmės moteris, Peterburgo imperatoriškojo baleto mokyklos auklėtinė.

„Radausko religija buvo menas, jis buvo nuoširdus, gal net fanatiškas tos religijos ir išpažinėjas, ir žynys, ir šitoje plotmėje jis negalėjo negirdomis praleisti profanacijos. Jis kaip Don Kichotas puola ginti šią neliečiamą sritį net tada, kai grėsmė jai iš tikrųjų tik tariama.“ (J. Blekaitis)

Radauskas nemėgo, kai kas nors paviršutiniškai skverbdavosi į šventą jam sritį – poeziją, ir tokius žmones yra ne kartą viešai išjuokęs. Tačiau su kitų profesijų žmonėmis gebėjo būti draugiškas, atidus, linksmas ir paslaugus.

Kūryba

1935 m. – „Fontanas“ 1950 m. – „Strėlė danguje“ 1955 m. – „Žiemos daina“ 1965 m. – „Eilėraščiai“

Išvertė Tomo Mano , Stefano Cveigo prozos, Gėtės, Anos Achmatovos, Boriso Pasternako eilėraščių.

Eilėraščių rinkiniai:

Henrikas Radauskas - bene vienintelis vyresnės kartos rašytojas, kurio kūrybinio pajėgumo emigracija nė kiek nepaveikė.Tematikos, pasaulėžiūros, poetikos ir poezijos kokybės požiūriu poeto prieškario ir pokario kūryba beveik nesiskiria.

Gamta Grožis Meilė Kūryba Gyvenimo prasmė

Kūrybos temos

Henrikas Radauskas, atitrūkęs nuo tradicinės lietuviškos aplinkos, griauna tautinės literatūros tradiciją- tuo jis artimas prozininkui Jurgiui Savickiui.

Minimi literatūros personažai (Adomas, Kainas, velnias), daug teatro, mitologinių dalykų.

Eilėraščiuose daug Europos kultūros ženklų. Kalbama apie žmogaus prigimtį, santykį su aplinka, miestą ir visiškai nėra įprastinių lietuviškų motyvų.

H.Radausko poezijoje nėra tautinio idealizmo, Lietuvos, lietuvių likimo apmąstymo, įprasto išeivijos poetams, neoromantinio lyrizmo.

Eilėraščiai nėra autobiografiniai (dažniausiai kalbama trečiuoju asmeniu).

Henrikas Radauskas išstūmė iš eilėraščio emocingą išpažintį.Poetas rašė pasikliaudamas ne jausmu, o intelektu.

H.Radauskas - modernistas

Tomas Venclova:

„Lietuviška aplika - ypač parapinė aplinka - Radauskui svetima. Jo eilėraščiuose itin sunku įžvelgti kokį nors įprastinį lietuvišką motyvą ar mitą, nusistovėjusią poetinėje kūryboje peizažo dalelę. Netgi artojas, kurį išmeta Į „karštą dangų vyturio giesmė “yra lygiai tiek pat itališkas ar olandiškas, kiek ir lietuviškas. Radauskas yra stačiai apsvaigęs Europa. Tradicine, amžina Europa, jos pastatais ir muziejais, jos viduramžiais, Renesansu - ypač Renesansu- ir dabartimi “

H. Radausko eilėraščiuose atsiskleidžia savitas poeto požiūris į kūrybą –koncepcija „menas menui“.

Skelbiamas meno apolitiškumas. H. Radausko nuomone, menas yra ne tautos suvienijimo priemonė, o individo laisvės išraiška.

Radauskui svarbiausia - žmogaus gyvenimo apmąstymas, dažnai teatrališkas ir ironiškas, paremtas paradoksais. Jo kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams.

Šaukiu aš tautą, GPU užguitąir blaškomą it rudenio lapus,į naują vieškelį, į naują buitį,kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs

B.Brazdžionis

Aš nestatau namų,aš nevedu tautos,Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos

H.Radauskas

Dominuoja ne realusis, bet pasakiškas pasaulis.Nusivylimas tikrove ir tikėjimas vaizduotės, pasakos galia - dažnas eilėraščių motyvas. H. Radausko pasaka-siurrealistinė, kurioje klaidžioja keisti personažai, sapnai, neįprasčiausios vizijos.

„Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. Klausau, ka Pasaka man gieda kaip lakštingala, Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“.

„Pasaka“

„Jis ne tiek širdimi kalba, kiek dailina eilėraščius plunksna“. - A.Miškinis

Estetizmas

Į kasdienybės chaose besiblaškantį žmogų poetas žvelgia ironišku, bet kartu ir užjaučiančiu žvilgsniu. Nors pasaulyje viešpatauja likimas, tačiau už jį aukštesnis ir galingesnis yra grožis.

Pirmenybė teikiama grožiui. Estetinis įspūdis – stipriausias H. Radausko kūrybos impulsas

Daug meno detalių. Labai taisyklinga, skaidri H.Radausko

eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara, intonacija.

Pasaulis matomas ne tiesiogiai, bet ironiškai ir paradoksaliai (prieštarauja sveikam protui).

Visi eilėraščiai labai ekspresyvūs (daug judėjimo).

H. Radausko poetinis pasaulis – paradokalus ir kontrastingas, fragmentiškas ir barokiškai puošnus.

Jame dera viskas, ką realiajame pasaulyje pavadintume anomalija ar beprotybe.

Vaizdų ryšiai, iš pirmo žvilgsnio nelogiški, pagrįsti spalvos, garso asociacijomis.

KATĖSČia gyvena persiškos katės,Nesirūpinančios vaikais.Kambarys, jų kūnus pamatęs,Ėmė klotis lėtais šilkais.Jos nuėjo per kilimo takąIr ištirpo šilko klane.O nuo sienų muzika teka,Susikaupus ąsočio dugne.Natiurmorte, sklaidydamas tamsą,Tyliai liejasi žemas do.O vandentieky tragišką BrahmsąRepetuoja pamišęs vanduo.Pergamentu apvilktas tomasZaratustrą cituoja sapne,Ir praeina katės fantomas,Atsimušęs šilko klane.

Klausa, regėjimas ir sąmonė yra svarbiausios žmogiškosios galios.

Lyrinis subjektas gali būti bet kokios tautybės, nes jam nerūpi tautos bruožai, o tik grožio paieška pasaulyje.

Gyvenimas – žaidimas, spektaklis, kuriame tik dalyvaujama; kasdienybė – mirtis.

Eilėraščio žmogus

Žmogus yra dvilypis: vienišas, apimtas liūdesio ir linksmas, ironiškas, ciniškas.

Jis mėgaujasi pilnatve („Vakaras. Nereikia nieko,/ tik sėdėt ir žiūrėt, / kaip ta saulė mus palieka./ ir lyg vakaras žėrėt. “ - „ Vakaras“)Yra apimtas liūdesio(„O žemėj žydi baltos vyšnios/Ir begalinis liūdesys“ - „Begalinis liūdesys“)

Ačiū už dėmesį