40 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

Ji linktelėjo. nors punšo nenorėjo, nesumojo, ką dar galė­tų jam pasakyti. Gailėjosi čia atėjusi. Jis buvo toks nuoboda, bet daugiau niekas nepakvies jos šokti, be to, su ta tamsiai mėlyna suknele atrodė kvailai. Reikėjo likti namie ir klausytis radijo su mama, kaip buvo jai pagrasinęs tėtis.

– tuojau grįšiu, – tarė Deividas ir dingo.Ji ėmė žvalgytis į šokančias poras. Daugelis merginų buvo

gražiai pasipuošusios ryškiaspalvėmis suknelėmis pūstais si­jonais, užsimetusios mažyčius švarkelius, jų suknelės buvo panašios į tą, su kuria jai buvo uždrausta eiti iš namų.

Praėjo, regis, visa amžinybė, kol vėl pasirodė išsišiepęs Deividas. atrodė taip, tarsi būtų slėpęs jaudinančią paslap­tį. Vos paragavusi punšo, ji suprato, kodėl jis toks laimingas. Gėrimas atrodė keisto skonio, ir ji sumetė, kad buvo pasti­printas.

– Kas jame? – paklausė ji, giliai įkvėpdama punšo ir siurb­telėdama mažą gurkšnelį, mat jai parūpo, ar jos įtarimai pa­grįsti. Ji buvo ragavusi alkoholio tik kelis kartus, bet nė kiek neabejojo, kad į punšą jo pripilta ganėtinai.

– tik truputis tauraus gėrimo, – nusiviepė jis, ūmai tarsi dar labiau sumažėjęs ir kur kas labiau subjaurėjęs nei tada, kai pakvietė ją į šokius. Buvo tikras pašlemėkas, ir tai, kaip geidulingai skersakiavo į ją, kėlė šleikštulį.

– nenoriu apgirsti, – atsainiai pasakė ji, dar labiau gailė­damasi, kad atėjo į šokius ir ypač su juo. Kaip ir dažniausiai, ji čia jautėsi nesmagiai.

– nagi, Maribeta, būk draugė. tu nenusigersi. tik keletą gurkšnelių. Pralinksmėsi.

Ji įdėmiau pažvelgė į jį ir suprato, kad jis, nuėjęs atnešti punšo, spėjo nusitašyti.

– Kiek prisisiurbei?– Jaunikliai už sporto salės turi keletą butelių romo, o Ka­

ningemas – puslitrį degtinės.– Puiku. tiesiog nuostabu.

ViRŠeliS

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 41

– tikrai! – Jis linksmai nusišypsojo patenkintas, kad ji jam nepriekaištavo, visiškai abejingas jos balso tonui. Ji pasi­dygėjusi spoksojo į jį, bet jis, regis, to nepastebėjo.

– trumpam dingsiu, – šaltai tarė Maribeta. Ji atrodė daug vyresnė už jį. Jos ūgis ir elgesys ją sendino, o šalia jo buvo lyg milžinė, nors tik penkių pėdų aštuonių colių ūgio. Deividas buvo už ją žemesnis kokiais keturiais penkiais coliais.

– Kur eini? – sunerimo jis. Jie dar nesušoko nė vieno šokio.– Į tualetą, – atkirto ji.– Girdėjau, kad ir tenai yra buteliukas.– atnešiu ir tau, – pasakė ir įsimaišė į minią.orkestras grojo „Vakaro vėsumoje, vėsumoje, vėsumoje“,

porelės šoko susiglaudusios, ir ji nuliūdo, skindamasi kelią per sporto salę pro būrelį vaikinų, aiškiai besistengiančių pa­slėpti butelį. Deja, jie negalėjo užmaskuoti jo poveikio, ir už kelių žingsnių du jau vėmė pasieny. Bet brolis buvo priprati­nęs ją prie tokio reginio. Ji nusiyrė kuo toliau ir atsisėdo ant suolo kitoje salės pusėje, tik norėdama susikaupti ir šiek tiek ramiai pabūti prieš grįždama pas Deividą. Jis, žinoma, jau girtas, ir jai buvo visai nelinksma. tikriausiai reikėtų traukti namo ir viską užmiršti. Ji abejojo, ar po kelių taurių Deividas apskritai jos pasiges.

Maribeta ilgai sėdėjo ant suolo, žvarbdama nakties ore, bet to nepaisė. Jai buvo gera čia būti, toli nuo visų: Deivido, bendraklasių ir nepažįstamųjų, kurie lakė ir lupo ožius. Buvo gera ir atitrūkti nuo tėvų. Jai dingtelėjo, kad šitaip galėtų čia sėdėti amžinai. Ji atrėmė galvą į suolo atlošą, užsimerkė, prie­šais save ištiesė kojas, tarytum būtų plūduriavusi šaltame ore, ir susimąstė.

– apsvaigai? – pasigirdo šalia jos tylus balsas.Maribeta pašoko. Pakėlusi akis, išvydo pažįstamą veidą.

Jis buvo abiturientas, futbolo žvaigždė, ir nė nenutuokė, kas ji. Maribeta nežinojo, ką jis čia veikia ir kodėl ją užkalbino. Gal palaikė kita? Ji atsisėdo ir papurtė galvą, vildamasi, kad jis nueis ir duos jai ramybę.

42 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

– ne. tik pernelyg daug žmonių. Man regis, visko per daug.

– ir man, – pasakė jis ir neprašytas klestelėjo greta jos. net mėnulio šviesoje buvo neįmanoma nepastebėti, kad vai­kinas labai patrauklus. – nepakenčiu minios.

– Sunkoka tuo patikėti, – prajuko ji. Keista, bet šalia jo pa­sijuto jaukiai, nors jis ir buvo mokyklos pažiba. tačiau viskas atrodė nuostabu sėdint lauke, tamsoje, ant suolo prie sporto salės. – tu nuolat apsuptas žmonių.

– o tu? iš kur tu žinai, kas aš? – susidomėjo jis. Buvo labai išvaizdus. – Kas tu esi?

– Pelenė. Mano biuikas ką tik virto moliūgu, kavalie­rius – girtuokliu, o aš išėjau ieškoti krištolinės kurpaitės. Gal ją matei?

– Galbūt. Papasakok, kaip ji atrodo. iš kur man žinoti, kad iš tikrųjų esi Pelenė? – Jos žodžiai jį pralinksmino, ir jis nustebo, kodėl anksčiau jos nepastebėjo. Ji vilkėjo bjauria su­knele, bet buvo dailaus veido, puikios figūros, be to, turėjo gerą humoro jausmą. – ar tu abiturientė? – Ūmai susidomė­jo ja, nors visi mokykloje žinojo, kad jis jau kelerius metus susitikinėja su Debe Flauers. net sklido gandai, kad baigę mokyklą jie ketina tuoktis.

– aš mokausi žemesnėje klasėje, – kreivai šyptelėjo ji, ste­bėtinai nuoširdi net Žaviojo Princo akivaizdoje.

– Gal todėl tavęs ir nepastebėjau, – atvirai prisipažino jis. – Bet atrodai vyresnė.

– ačiū. – Ji nusišypsojo svarstydama, ar grįžti pas Dei­vidą, ar keliauti namo. Juk nesėdės čia viena su abiturientu. tačiau su juo jautėsi saugi.

– aš – Polas Braunas. o koks tavo vardas, Pelene?– Maribeta Robertson. – Ji šyptelėjo ir atsistojo.– Kur eini? – aukštas tamsiaplaukis žaviai šypsojosi, bet

atrodė nusivylęs.– namo.– Viena? – Ji linktelėjo. – nori, kad pavėžėčiau?

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 43

– ačiū, ne. – neįtikėtina, kad atsisako važiuoti su Polu Braunu, abiturientų įžymybe. Kas tuo patikėtų? tai bent lai­mėjimas, šyptelėjo sau.

– nagi, bent jau leisk tave palydėti į sporto salę. ar pasa­kysi savo palydovui, kad išeini?

– Gal ir turėčiau. – tarsi seni draugai jie ramiai nužings­niavo prie pagrindinių salės durų. Vos jiems įžengus vidun, ji pamatė beviltiškai nusitašiusį Deividą – svyruodamas jis gėrė iš butelio kartu su pustuziniu vaikinų. Čia buvo vyresnių mo­kinių, kurie viską prižiūrėjo, bet visi, regis, darė, ką norėjo. – nemanau, kad jį reikėtų perspėti, – taktiškai tarė Maribeta ir stabtelėjo dar gerokai nepriėjusi prie Deivido ir žvelgdama į Polą su šypsena. Jis buvo daug aukštesnis už ją. – ačiū už draugiją. Dabar metas į namus. – Vakaras visiškai nepavyko. Ji jaustųsi bjauriai praleidusi laiką, jei ne tas pokalbis su Polu Braunu.

– negaliu išleisti tavęs vienos. leisk pavėžėti. o gal tu bi­jai, kad mano ševrolė taip pat virs moliūgu?

– ne. argi tu ne Žavusis Princas? – paerzino ji, bet pas­kui sumišo. Jis iš tikrųjų toks, ir ji sumojo, kad nederėjo taip sakyti.

– nejaugi? – šyptelėjo jis. Buvo nepaprastai patrauklus ir elgėsi rafinuotai, padėjo jai įlipti į automobilį, nepriekaištin­gai prižiūrimą 1951 metų Bel Air su nauja chromo apdaila, visas jo vidus buvo išmuštas raudona oda.

– Man patinka tavo moliūgas, Polai, – patraukė jį per dantį Maribeta, ir jis nusijuokė.

Kai ji pasakė savo adresą, Polas pasiūlė kur nors užsukti mėsainių ir išgerti po pieno kokteilį.

– tau buvo ne itin smagu. tavo kavalierius – tikras bu­kagalvis. atleisk, gal man nederėtų taip šnekėti, bet šįvakar iš jo nesulaukei dėmesio. Kertu lažybų, kad net nepašokai. Gal pakeliui į namus tau reikėtų truputį pasilinksminti? Kaip manai? Dar anksti. – taip, vėlu nebuvo, o namo jai reikėjo grįžti iki vidurnakčio.

44 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

– Gerai, – atsargiai tarė ji. norėjo pabūti su juo ir buvo juo susižavėjusi labiau, nei drįso prisipažinti. Jam atsispirti neįmanoma. – ar šį vakarą atėjai vienas? – paklausė ji svars­tydama, kas nutiko Debei.

– taip. aš vėl laisvas paukštis. – Maribetos klausimas by­lojo, kad ji žino apie Debę. Visi mokykloje žinojo. Bet prieš dvi dienas jųdviejų romanas baigėsi, nes Debė išsiaiškino, jog per Kalėdų atostogas jis susitikinėjo su kita. tačiau apie tai Mari­betai neprasitarė. – Regis, man pasisekė, ar ne, Maribeta?

Jo šypsena ją nuginklavo. Pakeliui į Vilio užkandinę, ku­rioje nuo ryto iki vakaro kiurksojo auksinis jaunimas, jis do­mėjosi, kaip gyvena Maribeta. Kai jie tenai nusigavo, užkan­dinė buvo sausakimša, plyšavo automatinis patefonas. Čia buvo susibūrę bene daugiau žmonių nei šokiuose, ir Maribeta ūmai labiau nei iki šiol sunerimo dėl atkarios savo suknelės, kurią privertė apsivilkti tėvai, ir dėl to, kas yra Polas. Staiga labai aiškiai pasijuto esanti tik šešiolikmetė. o Polui beveik aštuoniolika. lyg nujausdamas, kad ji drovisi, jis puolė pažin­dinti ją su savo draugais. Kai kurie smalsiai kilstelėjo antakius, tarsi klausdami, kas ji, bet nė vienas, regis, neprieštaravo jos draugijai. Keista, bet buvo jai, Polo viešniai, malonūs, ir ji pui­kiai praleido laiką juokdamasi ir šnekėdamasi. Pasidalino su Polu sūrainį, išgėrė pieno kokteilį, paskui juodu sušoko pus­tuzinį šokių pagal dainų, tarp jų ir lėtų, muziką, sklindančią iš automatinio patefono. Polas buvo ją taip prisiglaudęs, kad juto įsirėmusias jos krūtis, jai net gniaužė kvapą. Maribeta tučtuojau suprato, kaip veikia Polą, ir suglumo, bet jis neleido jai atsitraukti ir šoko stipriai ją apkabinęs. Vėliau pažvelgė į ją ir švelniai nusišypsojo.

– Kur buvai paskutinius ketverius metus, mergyte? – pa­klausė kimiu balsu, ir ji šyptelėjo.

– Man rodos, buvai pernelyg užsiėmęs, todėl manęs ir ne­pastebėjai, – be užuolankų atsakė ji, ir jam tas patiko.

– tu teisi, buvau kvailys. Šįvakar man tikriausiai pasisekė.

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 45

Jis vėl prisitraukė ją arčiau ir ėmė lūpomis braukyti jai per plaukus. Kažkuo ji jaudino jį. ne tik kūnas ar įspūdingos krūtys, kurias juto jiems šokant, bet ir tai, kaip ji žvelgė, rea­gavo į jį. Ji spinduliavo gyvybingumu, išskirtinumu ir drąsa, tarytum nieko nebijotų. Žinojo, kad ji dar vaikas, kad ją, jau­niklę, turėtų šiek tiek gąsdinti abiturientas, bet taip nebuvo. Ji nesibaimino jo, nebijojo sakyti, ką mano, ir tai jį traukė. išsiskyrimas su Debe užgavo jo savimeilę, o Maribeta ramino kaip koks balzamas.

Jiems atėjus prie automobilio, jis atsigręžė į ją. Dar neno­rėjo vežti jos namo. Jam patiko būti su ja. Viskas joje patiko. o Maribeta svaigo vien būdama su juo.

– Gal nori šiek tiek pasivažinėti? Dar tik vienuolikta. – Jie išėjo iš šokių labai anksti, todėl turėjo daugybę laiko pasikal­bėti ir pašokti Vilio užkandinėje.

– tikriausiai reikėtų grįžti namo, – neryžtingai tarstelėjo ji, jam pradėjus važiuoti, bet jis pasuko parko, o ne jos namų link.

tai nesukėlė jai įtarimo, bet ji nenorėjo pernelyg ilgai už­sibūti, nors su juo ir jautėsi saugi. Jis visą vakarą buvo tikras džentelmenas, Deividas nė iš tolo jam neprilygo.

– truputį pasivažinėsime, tada prižadu pargabenti tave namo. tik nenoriu, kad vakaras baigtųsi. Jis man ypatingas, – reikšmingai tarė jis, ir Maribetai iš susijaudinimo ėmė suktis galva. Polas Braunas? o jei tai iš tikrųjų vyksta? o jeigu jis pradės susitikinėti su ja vietoj Debės Flauers? negali būti. – Puikiai praleidau laiką, Maribeta.

– ir aš. Buvo kur kas geriau nei šokiuose, – nusijuokė ji. Jie keletą minučių nerūpestingai plepėjo, paskui jis privažia­vo nuošalią vietą netoli ežero, sustabdė automobilį ir atsigrę­žė į ją.

– tu – nepaprasta mergina, – pasakė, ir Maribeta nė kiek neabejojo, kad jis tikrai tą turi galvoje. Polas atidarė daiktadė­žę, iš jos ištraukė butelį džino ir pasiūlė jai: – Gal nori gurkš­telėti?

46 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

– ne, ačiū. negeriu.– Kodėl? – nustebo jis.– tiesą sakant, nemėgstu.Keista, pagalvojo jis, bet vis tiek atkakliai piršo gėrimą. Ji

toliau atsisakinėjo, bet primygtinai prašoma, nenorėdama jo įžeisti siurbtelėjo. Skaidrus skystis nutvilkė jai gerklę ir akis, o burna degte degė. Maribeta nuraudo, kai jis pasilenkė, apglė­bė ją ir pabučiavo.

– ar tai patinka tau labiau už džiną? – jausmingai paklau­sė, pabučiavęs ją dar sykį, o ji nusišypsojo ir linktelėjo tirp­dama iš malonumo ir susijaudinimo, bet kartu jai atrodė, jog elgiasi šiek tiek nuodėmingai. Jis buvo neįtikėtinai patrauklus ir labai išvaizdus. – ir man, – tarė jis, vėl ją pabučiavo ir ėmė sagstyti jos suknelę. Ji mėgino priešintis, bet jo pirštai buvo miklesni ir labiau įgudę, ir netrukus jis jau lietė jos krūtis, gla­monėjo, sykiu bučiuodamas ją taip, kad jai net užėmė kvapą. Mergina nė nenumanė, kaip jį sustabdyti.

– Polai, liaukis... prašau... – tyliai pasakė, ir nors stengėsi kalbėti rimtai, jai nesisekė. Žinojo, ką turi daryti, bet jai buvo itin sunku nepasiduoti jo vilionėms. tada jis pasilenkė, ją pa­bučiavo, ir ūmai jos liemenėlė jau atsegta, o suknelės viršus nusmauktas. Jo lūpos keliavo jai per krūtis, per lūpas, paskui jis pirštais pradėjo dirginti spenelius. netikėtai ji sudejavo, kai jo ranka nuslydo jai po sijonu ir prityrusiu judesiu greitai rado, ko ieškojusi, nors ji ir stengėsi neišskėsti kojų. Bet vis turėjo sau priminti, kad nenori to, ką jis daro. turėjo išsigąs­ti, bet niekas jos nebaugino. Jis jaudino visas jautriąsias jos vietas, buvo švelnus, bet ji žinojo, kad reikia liautis. Galų gale, sunkiai gaudydama kvapą, ji atsiplėšė nuo jo ir papurtė galvą. Jis suprato.

– aš negaliu. atleisk, Polai. – Ji buvo apstulbinta to, ką pajuto jo glamonėjama. Jai svaigo galva.

– nieko tokio, – švelniai tarė jis. – Suprantu... Man ne­reikėjo... tikrai labai atsiprašau... – tai pasakęs, jis ją pabu­čiavo, ir juodu vėl viską pradėjo iš naujo, tik šįkart sustoti

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 47

buvo sunkiau. Kai ji atsiplėšė nuo jo, abu atrodė gerokai susitaršę, o pamačiusi atsegtą jo kelnių praskiepą labai su­triko. Jis trūktelėjo į save jos ranką, o ji, nors ir nenorom, buvo užvaldyta to, kas dėjosi. apie tai jau buvo perspėta, jai buvo uždrausta tai daryti, bet ji neįstengė atsispirti, negalėjo sulaikyti nei savęs, nei jo. Jis griebė ją į glėbį, prispaudė jos ranką prie kelnių užtrauktuko. Ji susizgribo Polą glostanti, glamonėjanti, o jis ją pabučiavo, parvertė ant sėdynės ir už­gulė ją, pulsuodamas iš aistros ir jaudulio. – ak... Maribeta, labai tavęs geidžiu, ak, mieloji, myliu tave... – tarsi vienu ju­desiu jis timptelėjo jos sijoną į viršų, o savo kelnes – žemyn, ir ji pajuto, kaip jis spaudžiasi ieškodamas jos, beprotiškai jos trokšdamas. Dabar jo įsigeidė ir ji, o užliejus malonumo ir skausmo bangai, jis įėjo į ją. lėtai judant joje, jį nukrė­tė didžiulis nevalingas virpulys, ir po akimirksnio jis patyrė orgazmą. – o Dieve... o Dieve... ak, Maribeta... – Paskui pa­mažu atitokęs, pažvelgė į ją, o ji žiūrėjo apstulbusi, negalė­dama patikėti tuo, ką jie padarė. Jis švelniai pirštais palietė jos veidą. – o Dieve, Maribeta, atsiprašau, tu buvai nekalta... neįstengiau susitvardyti, tu tokia graži, labai tavęs geidžiau... atleisk, mieloji...

– nieko tokio, – išgirdo ji save tikinant, kai jis vis dar gu­lėjo būdamas joje. tada Polas neskubėdamas atsitraukė. nors jam vėl sukilo geiduliai, pakartoti nebedrįso. lyg burtininkas iš po sėdynės ištraukė rankšluostį ir mėgino jai padėti susi­tvarkyti, o ji labai stengėsi užgniaužti drovumą. Jis siurbte­lėjo didžiulį gurkšnį džino, tada pasiūlė ir jai. Šįkart ji išgėrė svarstydama, ar pirmas gurkšnis buvo kaltas, kad ji pasidavė jo vilionėms, ar buvo Polą įsimylėjusi, gal ir jis ją, ar tai reiš­kia, kad ji dabar jo mergina?

– tu nuostabi, – pasakė jis bučiuodamas ir prisiglausda­mas ant sėdynės. – atsiprašau, kad šitai atsitiko čia, šį vakarą. Kitą sykį bus geriau, tikrai. Po dviejų savaičių mano tėvai iš­važiuoja, galėsi ateiti pas mane. – Jam nė nedingtelėjo, kad ji gali nebenorėti su juo mylėtis. Spėjo, kad ji trokšta daugiau,

48 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

ir beveik neklydo, bet Maribeta nelabai suprato, ką jaučia. Jos pasaulis akimoju susijaukė.

– ar tu ir Debė... – Dar neišsprūdus tiems žodžiams, ji suprato, jog tai kvailas klausimas, o jis jai nusišypsojo, buvo panašus į kur kas išmintingesnį vyresnį brolį.

– tu dar visai jaunutė, ar ne? Kiek tau metų?– Prieš dvi savaites sukako šešiolika.– na, dabar tu jau didelė mergaitė.Pamatęs, kad ji virpa, jis nusivilko švarką ir apgaubė jai

pečius. Ji buvo sukrėsta to, kas atsitiko. Paskui sumojo vis dėlto turinti jam užduoti vieną klausimą.

– ar aš galiu pastoti? – Ją labai baugino ta mintis, bet jis gal mokės ją nuraminti. Ji nežinojo, ar mylėdamasi labai ri­zikavo.

– nemanau. Vargu ar vienas kartas būtų lemtingas. na, tu galėtum... bet nepastosi, Maribeta. Kitą kartą būsiu atsar­gesnis.

Ji nelabai suprato, kodėl jis turi saugotis, bet žinojo, kad jei kada nors, galbūt jeigu jie nuolat susitikinės, tą darys dar sykį, jeigu tą patyrė Debė Flauers ir jeigu tai buvo, ko jis iš jos tikėjosi, tada ir ji bus atsargi. nenorėjo vienintelio daly­ko – kūdikio. Sudrebėdavo vien pagalvojusi apie menkiausią to galimybę. Be to, nesiveržė ištekėti spiriama bėdos kaip abi jos tetos. Ūmai ji prisiminė visus tėvo pasakojimus.

– Kaip aš suprasiu, kad esu nėščia? – be užuolankų pa­klausė ji Polo, kai jis užvedė variklį.

Jis pažvelgė į ją nustebęs, kad ji tokia naivi. iki šiol atrodė visai suaugusi ir subrendusi.

– tu nežinai? – suglumo jis, o ji papurtė galvą, nuoširdi kaip visada. – Dings mėnesinės.

tai išgirdusi, ji sutriko ir supratingai linktelėjo. tačiau jai vis tiek buvo neaišku. Drovėjosi toliau jį kamantinėti, nes jis galėtų pagalvoti, kad ji – visiška kvaiša.

Veždamas ją namo, jis beveik nekalbėjo. Sustojęs priešais jos namą, apsidairė, atsigręžė į ją ir pabučiavo.

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 49

– ačiū, Maribeta. Vakaras buvo puikus.Kažkodėl ji vylėsi, kad nekaltybės praradimas reiškė dau­

giau nei tik „puikų vakarą“, bet suprato, kad neturi jokios tei­sės tikėtis iš jo daugiau. Ji suklydo mylėdamasi su juo patį pirmą jųdviejų pažinties vakarą ir manė, kad jai pasiseks, jeigu toliau susiklostys rimtesni santykiai. Jis juk prisipažino mylįs ją.

– ir aš praleidau puikų vakarą, – atsargiai ir mandagiai pasakė ji. – Pasimatysime mokykloje, – viltingai ištarė.

Maribeta atidavė Polui švarką, greitai išlipo iš automobilio ir nuskubėjo prie paradinių laiptų. Durys buvo neužrakintos ir ji įsmuko vidun. Buvo dvi minutės po vidurnakčio. Mari­beta apsidžiaugė, kad visi jau atsigulę. Jai nereikėjo aiškintis ir atsakinėti į klausimus. Ji kuo skrupulingiausiai nusiprausė laiminga, kad niekas nieko nepastebėjo, tada pamerkė sukne­lės apačią į vandenį ir pakabino džiūti tvardydama ašaras. Juk galėtų pasiteisinti, kad kas nors apipylė ją punšu ar apvėmė.

Virpėdama nuo galvos iki kojų įsinėrė į naktinius ir sku­biai šmurkštelėjo į lovą. Kamuojama šleikštulio gulėjo tamso­je, kambaryje, kuriame gyveno su noele, ir galvojo apie viską, kas įvyko. Mėgino save įtikinti, kad gal tai svarbių santykių pradžia. Bet nežinojo, ką tai reiškia ir ar Polo Brauno ketini­mai jos atžvilgiu rimti. Ji rimtai svarstė, ar viskas, ką jis sakė, yra tiesa. Vylėsi, kad nemelavo, bet buvo prisiklausiusi isto­rijų apie merginas, kurios mylėjosi, o paskui buvo paliktos vaikinų, vertusių jas taip daryti. Bet Polas jos nevertė. todėl ir buvo baisu. Ji pati to norėjo. tai labiausiai ją ir glumino. Ji geidė mylėtis su juo. Vos tik paliesta ji išsyk užsiplieskė. ir to nė kiek nesigailėjo. tik bijojo pasekmių. Maribeta išsigandusi gulėjo lovoje, valandų valandas nesumerkdama akių ir mels­damasi, kad tik nepastotų.

Kitą rytą per pusryčius mama paklausė, ar ji gerai pasi­linksmino, o ji atsakė, kad taip. Keista, bet, regis, niekas nieko nė neįtarė, nors Maribeta tikėjosi, kad jos savijauta turėtų iš­duoti apie netikėtus kūno pokyčius. Po to, ką patyrė, ji suau­

96 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

mis... niekas nesustoja ir nepasilieka, o srūva kaip upė. ar tai skamba kvailai? – Ji atsigręžė į tomį, svarstydama, ar filosofi­niai jos postringavimai jam neatrodo paiki, bet jam neatrodė. Juodu buvo subrendę ne pagal metus, ir visai pagrįstai.

– ne. tik ta žmonių tėkmė, kai jie tai šmėkšteli, tai vėl dingsta, man ne prie širdies. labiau patiktų, kad žmonės lik­tų. o, kad anė vis dar būtų gyva. Visai nenoriu „tos kitos“ po tavęs, Maribeta. Kas trukdo tau pasilikti?

– ne visada galime taip elgtis, – pasakė ji. – Kartais turime keliauti toliau. Kaip anė. ne visada galime rinktis. – nors ga­lėjo rinktis, ji su kūdikiu buvo susaistyta, ir vis dėlto galiausiai Maribeta turės pasitraukti, o kūdikis gyvens savo pasaulyje su kitais tėvais. Dabar atrodė, lyg visų jų gyvenime nebuvo nieko amžino.

– aš taip nenoriu, Maribeta. tam tikru metu žmonės turi likti.

– Vieni lieka, kiti ne. Kai kurie tiesiog negali. Mes tik tu­rime juos mylėti, kol galime, ir iš jų mokytis to, kas mums skirta.

– o kaip mudu? – paklausė jis, staiga keistai surimtėjęs, nepanašus į šešiolikmetį. Bet ji buvo rimta jauna moteris. – ar mums lemta ko nors pasimokyti vienam iš kito?

– Galbūt. Gal mudviem dabar reikia vienam kito, – iš­mintingai atsakė ji.

– tu jau man atskleidei daug dalykų dėl anės: kad turiu ją paleisti, mylėti, kad ir kur ji dabar yra, nešiotis ją su savimi.

– ir tu man padėjai, – šiltai pasakė ji, bet nepaaiškino kuo, ir jis nustebo.

Jiems važiuojant prie ežero, joje vėl sukrutėjo kūdikis. nuo tol, kai jį pajuto pirmąkart, jis judėjo daug sykių, ir tas jausmas darėsi jai pažįstamas ir mielas. Dar to nebuvo paty­rusi, ir jai tai teikė malonumo.

Kai jie nukako prie ežero, tomis patiesė ant smėlio už­klotą, ir Maribeta sudėjo ant jo maistą. Buvo padariusi su­muštinių su kiaušinių salotomis. tomis tikino, kad tokius

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 97

sumuštinius labiausiai mėgsta. Dar buvo paėmusi šokoladi­nio pyrago, maišelį vaisių, butelį pieno, kurio dabar gerdavo daug, ir sodos vandens. Juodu buvo išalkę, todėl nuspren­dė tučtuojau užkąsti, o paskui atsigulė ant patiesalo ir ilgai šnekėjosi apie mokyklą, jo draugus, jųdviejų tėvus ir planus. tomis pasakojo kartą buvęs su tėčiu Kalifornijoje ir Flori­doje apžiūrėti produktų. Ji nesilankė niekur ir prisipažino labai norinti nuvažiuoti į niujorką ir Čikagą. abu svajojo nukeliauti į europą, bet jai toptelėjo, kad vargu ar kada nors pavyks tenai nusigauti. Jai nepasitaikė progos kur nors išva­žiuoti, išskyrus šį miestelį, nors ir ši kelionė jai buvo didžiu­lis nuotykis.

Jie sušneko apie Korėjos karą ir jame žuvusius jų pažįs­tamus. Jiems atrodė tikra beprotybė, kad jų šalis, vos pasibai­gus vienam karui, įsivėlė į kitą. abu prisiminė: kai jiems buvo ketveri, buvo užpultas Perl Harboras. tomio tėvas jau buvo per senas karo tarnybai, o Maribetos tėtis kariavo prie ivo Džimos. Kol jo nebuvo, jos mama nerimavo, bet galiausiai jis grįžo namo gyvas ir sveikas.

– Ką darytum, jei tave išsiųstų į karą? – paklausė ji.tai išgirdęs jis sutriko.– turi galvoje, dabar? ar kai man sukaks aštuoniolika?tai buvo įmanoma, mat iki šaukimo buvo likę dveji metai,

o Korėjos karas vis dar tęsėsi.– nesvarbu. ar eitum?– Žinoma. Privalėčiau.– o aš ne, jei būčiau vyras. nesu karo šalininkė, – kirto ji.tomis nusišypsojo. Jos galvoje kirbėjo labai aiškios min­

tys, o kelios jų buvo gana beprotiškos.– nes tu mergina. Vyrams toks klausimas nekyla.– Bet gal turėtų. o gal kada nors vyrai galės rinktis. Juk

kvakeriai nekariauja. Manau, jie išmintingesni už kitus.– Gal jie tik bijo, – tarė jis, mat taikėsi su jam žinomais

papročiais, o Maribeta nenorėjo jų pripažinti. Ji nepritarė daugeliui dalykų, nebent jais iš tikrųjų tikėjo.

98 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

– abejoju, kad jie – bailiai. tiesiog ištikimi sau ir tam, kuo tiki. Jei būčiau vyras, atsisakyčiau eiti į karą, – atkakliai tvirti­no Maribeta. – Karas – kvailystė.

– ne, neatsisakytum, – išsišiepė tomis. – Kautumeis kaip visi. Būtum priversta.

– Galbūt kada nors vyrai nebesielgs, kaip yra priversti. Gal tuo suabejos ir nedarys, kas jiems liepiama.

– Kažin. o jeigu taip ir būtų, kiltų sumaištis. Kodėl vieni vyrai turėtų kariauti, o kiti ne? Kaip jie elgtųsi? Pabėgtų? Kur nors pasislėptų? tai neįmanoma, Maribeta. Palik karą vaiki­nams. Jie žino, ką daro.

– Čia ir yra bėda. nemanau, kad žino. Mes įsitraukiame į naujus karus kaskart, kai kažkam pasidaro nuobodu. Kad ir šis karas. Vos išsikapstėme iš vieno, jau esame įklimpę į kitą, – nepritariamai pasakė ji.

tomis nusijuokė.– Gal tau reikėtų tapti prezidente, – paerzino jis, bet gerbė

jos idėjas ir ryžtą drąsiai mąstyti. Ji buvo tikrai narsi.Paskui jie nusprendė pasivaikščioti aplink ežerą, o grįž­

tant tomis paklausė, ar ji nenorėtų pasimaudyti. Bet ji ir vėl atsisakė, ir jam parūpo, kodėl ji nenori kartu paplaukioti. toli ežere plūduriavo sielis, ir jam knietėjo nuplaukti iki ten su ja, bet Maribeta nepanoro.

– nagi, rėžk teisybę, – galų gale tarė jis. – Bijai vandens? nėra ko gėdytis, jei bijai. tik pasakyk.

– Visai ne. tik netraukia maudytis. – Ji mokėjo gerai plaukti, bet nė nemanė nusivilkti tėčio marškinių.

– tada nors sumirkyk kojas. – Buvo karšta, ir jai būtų buvę gera panerti į vėsų vandenį, deja, ji negalėjo. Buvo jau puspenktą mėnesį nėščia. – tik įbrisk su manimi. Jis gaivus.

Ji nusileido, bet tik tiek. ežeras buvo tolokai seklus, tai­gi jie buvo nubridę gana nemažai, kai jis staiga ėmė gilėti. Ji sustojo ant seklumos, o jis pro ją nuplaukė iki sielio, yrėsi plačiais, lygiais mojais. Jo rankos ir kojos buvo ilgos, stiprios, taigi jis puikiai plaukė. netrukus jau stovėjo šalia jos.

– Šauniai plauki, – pagyrė Maribeta.

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 99

– Pernai buvau mokyklos komandoje, bet jos kapitonas tikras bukagalvis. Šiais metais su komanda neplauksiu. – Jis smalsiai varstė ją šelmiškomis akimis, kai jie leidosi eiti at­gal kranto link, ir aptaškė ją. – iš tikrųjų tu bailė. tikriausiai plauki ne blogiau už mane.

– ne, – atsakė ji, mėgindama išsisukti nuo vandens purslų.Bet jis toliau valiūkiškai žaidė su ja, ir ji, neįstengdama at­

sispirti, taip pat jį aptaškė. netrukus jie lyg vaikai gausiai liejo vienas ant kito vandenį. Ji permirko, o mėgindama išveng­ti į ją tyškančio vandens prarado pusiausvyrą ir žnektelėjo į vandenį. iš pradžių nustebo, bet paskui susivokė kiaurai per­šlapusi, todėl išlipus iš vandens jis tikrai pastebės išsišovusį jos pilvą. Buvo per vėlu išgelbėti padėtį, taigi ji pakišo to­miui koją ir šis pliumptelėjo šalia jos. tada ji kuo greičiausiai nuplaukė nuo jo, tačiau jis nesunkiai ją pasivijo, ir abu ėmė springti vandeniu ir juoktis.

Maribeta neplaukė su juo iki sielio, bet abu šiek tiek pa­plaukė kartu. Ji vis suko galvą, kaip grakščiai išlipti iš van­dens, kad jis nepastebėtų jos pilvo, deja, nė neįsivaizdavo kaip. Galų gale apsimetė sustirusi ir paprašė tomio atnešti rankšluostį. Jis šiek tiek nustebo: juk vanduo šiltas, o popietės saulė kaitinte kaitino, bet išbridęs ant kranto paėmė rankš­luostį ir ištiesė jai, tad ji vis dėlto bus priversta išnirti iš ežero ir nupėdinti iki jo. norėjo jam liepti nusisukti, bet nedrįso, tik sunerimusi gulėjo vandenyje.

– Kas nors ne taip? – Ji nežinojo, ką jam atsakyti, ir ga­liausiai nenoromis linktelėjo. neketino jam prisipažinti ir vi­sai nenumanė, kaip atskleis tiesą. Dabar ji tarsi įviliota į spąs­tus. – Gal galėčiau padėti? – suglumo jis.

– Kažin.– Klausyk, tiesiog lįsk lauk, Maribeta. Kad ir kas būtų, mes

susitvarkysime. nagi, padėsiu.Jis ištiesė jai ranką, ir išvydus tokį jo gestą jos akys pri­

plūdo ašarų. tada jis nustypčiojo iki jos ir ėmė atsargiai ją kelti. Galų gale Maribeta atsistojo priešais jį. Ji leidosi ištrau­

100 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

kiama iš vandens ir nesipriešino, jai iš akių pasipylė ašaros, bet jis visai nesuprato, kodėl ji verkia. Jis švelniai apgaubė ją rankšluosčiu, o kai jo žvilgsnis nukrypo žemyn, išvydo aiškiai pūpsantį pilvuką, dar nedidelį, bet labai kietą ir labai apva­lų. Žinoma, tai kūdikis. Jis prisiminė, kaip atrodė jo mama, laukdamasi anės, o Maribeta buvo per liesa, kad dėl to kiltų abejonė. Jis apstulbęs sužiuro į ją.

– nenorėjau, kad sužinotum, – liūdnai tarė ji. – nenorė­jau tau sakyti.

Jie stovėjo iki kelių ežere, bet nė vienas nežengė arčiau kranto. tomis atrodė lyg žaibo trenktas, o Maribeta – lyg ką nors palaidojusi.

– na, – tyliai pasakė jis, prisitraukdamas ją ir ranka ap­glėbdamas per pečius, – eime atsisėsti.

Juodu tylėdami nužingsniavo į paplūdimį, ten, kur buvo pasikloję užklotą. Ji nusismaukė rankšluostį ir atsisagstė tėčio marškinius. Po jais vilkėjo maudymosi kostiumėlį ir mūvėjo šortus, o dangstytis marškiniais dabar buvo beprasmiška. Jos paslaptis išaiškėjo.

– Kaip tai nutiko? – galų gale paklausė jis, stengdamasis nespoksoti į iškilimą, kuris, jai sėdint, aiškiai pūpsojo. tomis vis dar buvo priblokštas.

išgirdusi jo klausimą, ji nelinksmai šyptelėjo.– Man regis, visai paprastai, nors apie tai nedaug ką nu­

tuokiu.– turėjai vaikiną? Turi vaikiną? – paklausė jis. Jam su­

spaudė širdį.Ji papurtė galvą, nusuko nuo jo žvilgsnį, paskui vėl į jį

pažvelgė.– nei turėjau, nei turiu. iškrėčiau tikrų tikriausią kvailys­

tę. – Ji nusprendė nuoširdžiai jam tai prisipažinti. nenorėjo nieko nuo jo slėpti. – tai buvo vienintelis kartas. Su beveik nepažįstamu vaikinu. tąsyk tai net nebuvo pasimatymas. Jis vežė mane namo po šokių, kuriuose mano palydovas nusi­tašė. Jis – abiturientų pažiba. turbūt pasijutau pamaloninta, kad jis užkalbino mane ir elgėsi su manimi kur kas maloniau,

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 101

nei tikėjausi. Šokinėjo aplink mane, nusivežė suvalgyti mė­sainio su savo draugais. Man pasirodė, jog tai šaunu. Vėliau pakeliui į namus jis sustojo parke. to negeidžiau, bet ir ne­norėjau visko išpūsti. Jis davė man siurbtelėti džino, o pas­kui... – Ji dirstelėjo į atsikišusį pilvą... – Kas buvo paskui, gali įsivaizduoti. Jis mane tikino, kad aš nepastosiu. tą savaitgalį jis išsiskyrė su drauge, arba bent taip sakė, bet pirmadienį su ja susitaikė, taigi aš visiškai apsikvailinau. tikriau, sugrioviau savo gyvenimą dėl menkai pažįstamo vaikino, kuriam nieka­da nerūpėjau. Kai supratau, kas atsitiko, jis jau buvo susižadė­jęs. Jųdviejų vestuvės įvyko tuojau po mokyklos baigimo.

– ar pasakei jam?– taip. Bet jis norėjo vesti ją, o ji, jei būtų sužinojusi, būtų

pašėlusi. nenorėjau sužlugdyti jam gyvenimo... ir sau pačiai. tėvams neprasitariau, kas jis, nes visai nenorėjau, kad mano tėvas priverstų jį vesti mane. nenorėjau tekėti už to, kuris manęs nemyli. Mano, šešiolikmetės, gyvenimas būtų žlugęs. o kita vertus, – nusiminusi atsiduso ji, – mano gyvenimas ir taip žlugęs, kad ir kas nutiktų. tiesiog padariau klaidą.

– o ką sakė tavo tėvai? – Jis buvo sukrėstas jos pasakoji­mo, to vaikino abejingumo ir jos drąsos nedaryti to, ko neno­rėjo, net pakliuvus į bėdą.

– tėvas išvarė iš namų. nuvežė į gailestingųjų seserų vie­nuolyną, kuriame turėjau gyventi, kol į pasaulį ateis kūdikis. Bet aš tenai neištvėriau. Pagyvenus kelias savaites, aplinka ėmė slėgti, todėl pamaniau – verčiau mirsiu badu, taigi ištrū­kau iš vienuolyno, sėdau į autobusą ir atvažiavau čia. Buvau nusipirkusi bilietą į Čikagą, vyliausi ten rasti darbą, bet, au­tobusui sustojus šiame miestelyje pavakarieniauti, Džimio restorano lange išvydau skelbimą. Gavusi darbą, išlipau iš autobuso, ir štai aš čia. – Ji atrodė pažeidžiama, nepaprastai jaunutė ir labai graži, kai jis žvelgė į ją, apimtas švelnumo ir susižavėjimo. – tėtis leido grįžti namo po Kalėdų, po to, kai pagimdysiu kūdikį. tada vėl pradėsiu lankyti mokyklą, – ty­liai tarė ji stengdamasi kalbėti lyg niekur nieko, bet net ir jai tai nuskambėjo niūriai.

102 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

– o ką ketini daryti su vaikeliu? – paklausė jis, vis dar ste­bėdamasis tuo, kas jai nutiko.

– atiduosiu įvaikinti. noriu rasti gerus žmones, kurie jį paimtų. negaliu juo rūpintis. Man tik šešiolika. negaliu juo pasirūpinti. neturiu ką jam duoti... nežinau, kaip su juo elg­tis. noriu vėl mokytis, paskui studijuoti koledže... Jei tą kūdikį pasiliksiu, įklimpsiu visiems laikams, be to, neturiu ničnieko, ką galėčiau jam duoti. trokštu rasti šeimą, kuri tikrai jo no­rėtų. Vienuolės žadėjo man padėti, bet tai buvo tenai, namie... Čia aš bejėgė. – Kalbėdama ji nervinosi, o jis buvo suglumęs.

– ar tikrai ketini atsižadėti kūdikio? – Sunku įsivaizduoti, kad apskritai galima atiduoti vaikelį. net jam tai atrodė siau­binga.

– nežinau. – tai ištarus, joje sukrutėjo kūdikis, tarsi būtų išsigandęs silpno, neryžtingo jos balso. – Man galvoje netelpa, kaip išgalėčiau juo pasirūpinti. tėvai man nepadėtų. negaliu uždirbti ganėtinai pinigų jam išlaikyti. tai būtų neteisinga vai­ko atžvilgiu. Dabar to vaiko nenoriu. ar tai iš tikrųjų baisu?

Jos akys paplūdo ašaromis, ir ji, apimta nevilties, pažvel­gė į jį. Buvo žiauru prisipažinti, kad kratosi kūdikio, bet ji nemelavo. nemylėjo Polo, todėl nenorėjo jo vaiko ir visos atsakomybės už kitos būtybės gyvenimą. Jai sunkiai sekėsi susitvarkyti su savo gyvenimu, ką jau kalbėti apie kito. Jai tik šešiolika.

– oho, Maribeta. turi ką veikti. – Jis prisislinko prie jos, vėl ją apkabino ir priglaudė. – Kodėl tylėjai? Juk galėjai man pasakyti.

– ak, taip, žinoma... labas, mano vardas Maribeta, vai­kinas užtaisė man vaiką ir vedė kitą, o tėvai išmetė mane iš namų... Gal pakviestum vakarienės?

Jos žodžiai jį prajuokino, Maribeta nusišypsojo pro ašaras ir ūmai puolė jam į glėbį raudodama iš siaubo, gėdos ir pa­lengvėjimo, kad jam pasipasakojo. Draskanti rauda išsunkė iš jos visas jėgas, ir jis laikė ją apkabinęs, kol ji liovėsi verkusi. Jam buvo labai gaila jos ir kūdikio.

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 103

– Kada jis turi gimti? – paklausė, kai ji nurimo.– Gruodžio pabaigoje.Buvo likę tik keturi mėnesiai, ir abu žinojo, kad jie žaibiš­

kai prabėgs.– ar čia lankeisi pas gydytoją?Ji papurtė galvą.– nė vieno nepažįstu. nuo merginų restorane nuslėpiau

nėštumą, nes būgštavau, kad Džimis mane atleis. Pasakiau joms, kad buvau ištekėjusi už vyruko, kuris žuvo Korėjoje, to­dėl jos nelabai nustebs galų gale pastebėjusios, jog laukiuosi.

– Visai gera mintis, – nudžiugo jis, bet paskui smalsiai su­žiuro į ją. – ar mylėjai jį, Maribeta? na, kūdikio tėvą.

tomiui buvo labai svarbu žinoti, ar ji mylėjo tą vaikiną. Kai ji papurtė galvą, jam atlėgo širdis.

– Man buvo malonu, kad jis nori pabūti su manimi. ir viskas. Buvau neįtikėtinai kvaila. tiesą sakant, jis pašlemėkas. tik norėjo, kad nešdinčiausi ir neprasitarčiau Debei. Pasakė, kad galiu kūdikio atsikratyti. nelabai žinau, kaip tas daroma, bet manau, kad jis tiesiog išpjaunamas lauk. niekas man nie­ko dorai nepaaiškino, tik kartojo, kad tai tikrai pavojinga ir brangu.

Jai šnekant, tomis rimtai žiūrėjo į ją. Jis taip pat buvo girdėjęs apie abortus, bet apie tą procedūrą išmanė ne ką dau­giau už ją.

– Džiaugiuosi, kad to nepadarei.– Kodėl? – Jo pastaba ją nustebino. argi jam tai svarbu?

Jiems viskas klostytųsi kur kas paprasčiau, jeigu ji nebūtų nėščia.

– nes man atrodo, kad to nereikia. Galbūt tai vienas tų dalykų kaip anė, gal taip atsitiko ne be priežasties.

– nežinau. Daug apie tai galvojau. Stengiausi suvokti, ko­dėl tai įvyko. Deja. Man tik labai nepasisekė. Patį pirmą kartą. Regis, tai viskas, ką suprantu.

Jis nedrąsiai palinksėjo. Jo žinios apie seksą buvo tokios pat paviršutiniškos kaip ir jos, gal dar miglotesnės. Be to, ki­taip nei Maribeta, jis nė sykio to nedarė.

104 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

Paskui jis labai keistai pažvelgė į ją, ir ji suprato, jog jam labai knieti užduoti jai dar vieną klausimą.

– Ką? nagi... Kad ir ko nori paklausti, sakyk...Dabar jie buvo draugai iki gyvenimo galo, juos siejo bi­

čiulystė, kuri niekada nenutrūks. Jis buvo jos paslapties pati­kėtinis, jos bendrininkas. ir nuo šios akimirkos visada bus.

– Ką jutai? – paklausė jis išraudęs ir klaikiai sumišęs, bet klausimas jos nepašiurpino. Dabar niekas nebūtų galėjęs jos sukrėsti. tomis buvo lyg brolis, geriausias draugas ar kažkas daugiau. – ar tai malonu?

– ne. tik ne man. Gal jam. Bet manau, kad galėtų būti. tai turėtų jaudinti ir svaiginti. tuo metu apie nieką kita negal­voji, neieškai kokios nors prasmės, ir tau nė motais, ar elgie­si deramai. tai panašu į lekiantį greitąjį traukinį, o gal buvo kaltas džinas... tačiau man atrodo, kad su tinkamu žmogumi gali būti nuostabu. nežinau. tiesą sakant, manęs netraukia vėl pamėginti. Dar ilgai to nenorėsiu, nebent rasčiau tinka­mą žmogų. nesiveržiu to daryti ir vėl labai apsikvailinti. – Jis linktelėjo, sudomintas jos žodžių. tai išgirsti ir tikėjosi. Jį sužavėjo jos ryžtas. Bet tomis nusiminė, kad ji tai patyrė, o jis ne. – liūdna, kad tai nieko nereiškė, o turėjo būti svarbu. Dabar laukiuosi kūdikio, kurio niekam nereikia, nei jo tėvui, nei man, – niekam.

– Gal persigalvosi, kai jį pamatysi, – mąsliai tarė jis. nes jam sutirpo širdis tą valandėlę, kai išvydo anę.

– Kažin. Dvi merginos, kurios pagimdė kūdikius man būnant vienuolyne, jų nė nematė. Vienuolės juos išnešė vos gimusius, ir viskas. Regis, keista jį nešioti, o paskui atiduoti, bet keista ir pasilikti. Juk ne vienai dienai, o visam laikui. ar galėčiau tai padaryti? ar gebėčiau būti motina? nema­nau. tikriausiai aš nenormali. Kodėl nenoriu, kad kūdikis liktų su manimi? o jeigu, jį išvydusi, jo nebeatiduosiu, ką tada darysiu? Kaip jį išlaikysiu, užauginsiu? tomi, nežinau, ko griebtis...

Jos akys vėl pritvinko ašarų, ir jis ją prisitraukė arčiau, bet šįsyk nė nedvejodamas pasilenkė ir pabučiavo. tai buvo bu­

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 105

činys, kupinas susižavėjimo, švelnumo, užuojautos ir meilės, kurią jai jautė. tai buvo vyro bučinys moteriai, pirmas, iki šiol nepažintas, pirmas ir labai svarbus visam jų gyvenimui. Bučinys, kuris būtų galėjęs paskatinti kitiems dalykams, bet čia ir dabar nė vienas nebūtų to leidęs.

– Myliu tave, – sušnabždėjo jis jai į plaukus. norėjo, kad tas kūdikis, kurį ji nešioja, būtų jo, ne to vaikino, niekada jai nerūpėjusio. – labai tave myliu. aš nepabėgsiu... Būsiu šalia ir tau padėsiu.

Šešiolikmečiam vaikinui tai buvo drąsūs pažadai. Bet pas­taraisiais metais jis suvyriškėjo.

– ir aš tave myliu, – atsargiai tarė ji rankšluosčiu brauk­dama ašaras ir nenorėdama užkrauti jam visų savo bėdų.

– turi nueiti pas gydytoją, – pasakė jis tėvišku tonu.– Kodėl? – Kartais ji vis dar atrodydavo labai jaunutė,

nors jai šitiek teko iškęsti.– Reikia įsitikinti, kad kūdikis sveikas. Mano mama, lauk­

damasi anės, nuolat lankydavosi pas daktarą.– taip, bet ji buvo vyresnė.– Kad ir kaip būtų, manau, turi pasirodyti gydytojui. –

Staiga jam toptelėjo viena mintis. – Sužinosiu savo mamos daktaro pavardę, gal sugalvosime, kaip jis galėtų tave apžiūrė­ti. – Jis atrodė patenkintas tokiu sumanymu, ir ji sukikeno.

– tu beprotis. Jis pamanys, kad kūdikis tavo, ir pasakys mamai. negaliu eiti pas daktarą, tomi.

– Ką nors sugalvosime, – mėgino ją įtikinti. – Gal mamos daktaras galėtų padėti rasti įtėvius tavo vaikeliui. Man regis, daktarai tuo rūpinasi. Juk tikriausiai pažįsta žmonių, kurie trokšta kūdikio, bet negali jo turėti. Mama su tėčiu, prieš susi­laukdami anės, taip pat galvojo apie įsivaikinimą, bet jiems to neprireikė. Sužinosiu jo pavardę, ir galėsime su juo susitarti.

Jis įsivėlė į tai ir užsikrovė naštą kartu su ja, o niekas ki­tas jos gyvenime to nepadarė. Jis vėl ėmė ją bučiuoti, ilgai ir aistringai, paskui labai švelniai uždėjo ranką jai ant pilvo. tai buvo jaudinantis gestas, ir ji paklausė jo, ar jis jaučia kūdikį. tomis trumpam susikaupė, o paskui išsišiepęs linktelėjo. tai

106 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

buvo menkučiai judesiai, tarsi jos pilvas būtų gyvenęs savo gyvenimą, kaip kad iš tiesų gyveno tą valandėlę.

Vėlyvą popietę juodu dar kartą išsimaudė, ir šįsyk ji nu­plaukė kartu su juo prie sielio. Grįžusi pajuto nuovargį. Jie ilgai gulėjo ant užkloto ir tyliai šnekučiavo apie jos ateitį. Da­bar ji atrodė ne tokia grėsminga, jei dalysis su tomiu, nors jos rimtumas vis tiek Maribetą gąsdino. Jeigu ji neatsižadės kū­dikio, turės jį auginti visą gyvenimą. o jeigu atsisakys, gali to gailėtis. Buvo sunku nuspręsti, kaip derėtų elgtis, tik kirbėjo nuojauta, kad vaikui ir net jai būtų kur kas geriau, jei jį įsivai­kintų kiti. Kada nors ji susilauks kito, nors nuolat gailės ir šio. Bet dabar tam buvo netinkamas laikas, vieta ir aplinkybės, su jomis mergina neįstengė susitvarkyti.

Jis laikė ją savo glėbyje, jie bučiavosi ir glamonėjosi, bet toliau nežengė. Užėję į jos kambarį, kad ji galėtų persirengti vakarienei ir kinui, abu buvo keistai ramūs. tą popietę jų­dviejų santykiai pasikeitė. tarsi dabar jie būtų priklausę vie­nas kitam. Ji atskleidė jam savo paslaptį, ir jis jos neatstūmė. Maribeta žinojo, kad jis neapvils. Jiems reikėjo vienas kito, ypač jai reikėjo tomio. atrodė, lyg tarp jų užsimezgė tylus ryšys, ryšys, kuris niekada nenutrūks.

– iki rytojaus, – atsisveikino jis, užvežęs ją į namus vie­nuoliktą valandą. Suprato, kad nebegalėtų likti nuošalyje. turėjo žinoti, kad jai viskas gerai. Ketino kasdien ją vežio­ti iš darbo, nors buvo pažadėjęs mamai grįžti vakarieniauti namo. – Rūpinkis savimi, Maribeta, – nusišypsojo jis, o ji nu­sišypsojo jam ir mostelėjo, tada tyliai uždarė duris. atsigulusi į lovą, pagalvojo, kokia ji laiminga, kad sutiko jį. Jis buvo tarsi draugas, kokio niekada neturėjo, brolis, kokiu nebuvo Raja­nas, mylimasis, kokiu niekada nebūtų tapęs Polas. Šiuo metu jis buvo jai viskas. ir tą naktį ji dar kartą susapnavo anę.

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 113

sižiūrėti, ką daryti ir ko nedaryti, sužinos apie pavojaus si­gnalus, kurie įspės, kad reikia kviesti gydytoją. Knygelė jiems pasirodė labai pravarti.

Daktaras Maklinas pasakė, kad už priežiūrą ir gimdymą reikės sumokėti du šimtus penkiasdešimt dolerių, o ligoni­nei teks pakloti dar tris šimtus. laimė, tiek pinigų Maribeta buvo atsidėjusi iš tų, kuriuos tėvas davė vienuolynui. taigi lėšų nepristigs. Bet abu gerokai susirūpino, kad kūdikio tėvu gydytojas laikė tomį.

– o jeigu jis pasakys mamai? – baiminosi Maribeta.Ji nenorėjo jam pridaryti bėdos. nerimavo ir tomis, bet

jam kažkodėl atrodė, kad daktaras jų neišduos. Jis buvo pado­rus žmogus, ir tomis abejojo, ar daktaras Maklinas prasitars jo tėvams. nors įvyko nesusipratimas dėl kūdikio tėvystės, daktaras džiaugėsi, kad tomis atvedė pas jį Maribetą.

– Kažin, – ramino ją tomis. – tikrai manau, kad jis nori mums padėti. – tomis juo pasikliovė ir buvo įsitikinęs, kad neklysta.

– Jis malonus, – tarė ji, kai juodu patraukė išgerti pieno kokteilių. Jie kuždėjosi apie knygelę, kurią jiems davė dak­taras, apie jos nėštumo laikotarpį ir apie keletą su gimdymu susijusių dalykų, kuriuos jiems minėjo daktaras. – tai truputį baugina, – nervinosi Maribeta. – Jis siūlė man vaistų, kad ge­riau miegočiau. aš tam neprieštaraučiau.

Ją kankino abejonės dėl visko. Būdama šešiolikos, ji turė­jo daug ką patirti dėl kūdikio, kurį atiduos ir kurio niekada nepamatys. Daugybė klausimų, o juos sukėlė vos pusvalandis su Polu Braunu ant priekinės jo ševrolė sėdynės. Kartais vis dar buvo sunku patikėti, kad tai vyksta. Bet, pasirodžius dak­tarui, tikrovė tapo dar akivaizdesnė. Kaip ir tomio nerimas bei tai, kad kūdikis, regis, ėmė augti sulig kiekviena diena.

tomis kone kasdien aplankydavo ją restorane arba po darbo pasirodydavo prie jos namo ir nusivesdavo išgerti gai­viųjų gėrimų, pasivaikščioti ar į kiną. Bet rugsėjo pirmąją jis grįžo į mokyklą, ir susitikinėti pasidarė sunkiau. Pamokos

114 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

baigdavosi trečią popiet, tada laukdavo treniruotė ir namų darbai. Kol jis pavakare galų gale ištrūkdavo pas ją, būdavo labai išvargęs. Bet visada ja rūpindavosi, o kai tik juodu likda­vo vieni, glausdavo ją glėbyje ir bučiuodavo. Kartais, kai šne­kėdavosi apie praleistą dieną, jos darbą ir jųdviejų problemas, jam atrodydavo, lyg jie jau būtų vedę. Jųdviejų aistra vienas kitam panėšėjo į sutuoktinių, bet nė vienas nežengė toliau, nei derėjo. tik bučiuodavosi, glamonėdavosi ir glostydavo vienas kitą.

– nenoriu pastoti, – vieną vakarą kimiai tarė ji, kai jo ran­kos keliavo virš pamažu brinkstančių jos krūtų, ir abu nusi­juokė.

Ji nesiveržė su juo mylėtis, ne dabar, kai joje augo Polo kūdikis... o paskui ji norėtų, kad viskas būtų kitaip. nenorėjo, kad šitai vėl įvyktų, kol ji to nenori, nebent po daugelio metų, kai baigs mokyklą, koledžą ir ištekės už mylimo vyriškio, su kuriuo trokš susilaukti vaikų. neketino pernelyg skubėti ir viską sugadinti, ir tomis tą suprato, nors kartais tai varė jį iš proto, nes labai jos geidė.

Retsykiais jis ruošdavo namų darbus pas ją arba įsikū­ręs tolimiausiame restorano kampe, o ji jam nešdavo pieno kokteilius, mėsainius ir net kartais padėdavo. Kai šeiminin­kės nebūdavo namie, ji užsirakindavo duris, ir juodu išsi­tiesdavo ant jos lovos. Jis jai skaitydavo, arba ji darydavo už jį chemijos, algebros ar trigonometrijos namų darbus. Jie buvo lygiaverčiai mokiniai, ir tik praėjus dviem savaitėms po mokslo metų pradžios jam ūmai toptelėjo, kad jie gali mokytis kartu. Jis ketino nukopijuoti jai mokymo progra­mą, paskolinti knygų, kad ji neatsiliktų nuo mokslų ir galėtų mokytis toliau.

– Galėtum paprašyti, kad tau leistų laikyti egzaminą, taigi neatsiliktum.

tačiau nemalonią mintį, kad ji turės grįžti į ajovą pas tė­vus, tomis vijo šalin. norėjo, kad ji liktų su juo, bet nė vienas vis dar gerai nežinojo, kas bus, kai ji susilauks kūdikio.

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 115

Kol kas viskas vyko pagal jo planą. Juodu susitikdavo kas vakarą po pamokų ir mokydavosi, kada tik ji galėdavo, abu darydavo namų darbus. Ji rašė referatus ir atlikdavo tas pačias užduotis. tiesą sakant, Maribeta toliau mokėsi ir tuo pat metu dirbo pas Džimį, o tomis stebėjosi, kad jai puikiai sekasi. netrukus jis suprato, jog, nors jo pažymiai puikūs, iš tikrųjų ji net geresnė mokinė už jį.

– tu šauni, – pagyrė ją tomis, taisydamas jos algebros už­duotis lape, kurį parnešė iš mokyklos.

Maribeta buvo puikiai įvertinta už abu patikrinimus raš­tu, kuriuos jis jai perdavė šią savaitę, o istorijos rašinys apie Pilietinį karą, jo manymu, buvo geriausias iš visų skaitytųjų. o, kad jį būtų išvydusi jo istorijos mokytoja!

Vienintelis keblumas buvo tas, kad jis kiekvieną vakarą parsirasdavo į namus vidurnaktį, ir pirmo mokslo metų mė­nesio gale jo mamai kilo įtarimas. Jis jai paaiškino kasdien sportuojąs ir mokąs draugą, kuris vargsta su matematika, bet jo mama dirbo mokykloje, todėl buvo nelengva ją įtikinti, kad jis grįžta namo vidurnaktį dėl pateisinamos priežasties.

tomiui labai patiko būti su Maribeta. Kartais, baigę visus darbus, jie valandų valandas šnekėdavosi apie savo svajones, idealus, jiems tekusius sunkumus, dvasines vertybes, tikslus, moralę ir neišvengiamai apie kūdikį, jos puoselėjamas su juo susijusias viltis, gyvenimą, kurio ji linkėtų vaikeliui. norėjo, kad vaikelis gautų daugiau, nei teko jai. Kad gautų geriausią, koks įmanomas, išsilavinimą, ir tėvus, kurie stengtųsi padėti jam žengti per gyvenimą ir nesilaikytų įsikibę požiūrio, klai­dingai susidaryto dėl ankstesnių kartų baimių ir neišprusimo. Maribeta suprato, kokia kova jos laukia, jei mėgintų kada nors stoti į koledžą. Jos tėvų manymu, tai buvo tuščias ir nereika­lingas dalykas, ir jie niekada kitaip negalvos. Bet ji nenorėjo ir įstrigti tokiame darbe, kokį dabar turėjo. Galėtų gyvenime nuveikti kur kas daugiau, jei tik įstengtų gauti išsilavinimą.

Mokytojai nuolat bandė paprotinti jos tėvus, kad ji gali daug pasiekti, bet jie to nesuprato. o dabar jos tėvas atrėžtų,

116 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

jog ji niekuo nesiskiria nuo savo tetų, mat buvo prigauta ir neištekėjusi. Maribeta žinojo, kad to niekada neatitaisys net atsižadėjusi kūdikio, tėvai nuolat jai primins apie jos pakly­dimą.

– taigi kodėl nenori jo pasilikti? – ne kartą klausė jos to­mis, bet ji tik papurtydavo galvą. Žinoma, tai nebuvo tinka­mas sprendimas. Kad ir kaip ji gyventų, kad ir kokį švelnumą ir meilę jaustų kūdikiui, negalės juo pasirūpinti, o viena jos dalis suvokė, kad to vaikelio ir nenorėtų.

Spalio pradžioje ji turėjo pasisakyti merginoms restorane, kad laukiasi. Šios jau pačios buvo tai supratusios ir labai dėl jos džiaugėsi, manydamos, jog kūdikis – paskutinė žuvusio vyro dovana, puikus jo atminimo įsikūnijimas. Jos nė nenu­tuokė, kad tas vaikelis buvo Polo Brauno atminimas, to, kurio aštuoniolikametė žmona tikriausiai jau nėščia ir visai nenu­tuokia apie šį kūdikį.

Maribeta negalėjo joms prisipažinti, kad ketina vaikelio atsisakyti, ir jos atnešė jai į darbą mažų dovanėlių, o jas ga­vusi ji pasijuto labai kalta. Sudėjo jas į stalčių savo kambaryje ir stengėsi negalvoti apie kūdikį, kuris niekada jomis nepasi­naudos.

Ji vėl apsilankė pas daktarą Makliną, šis elgėsi su ja labai maloniai ir pasiteiravo apie tomį.

– Koks geras vaikinas, – nusišypsojo jis šnekėdamasis su ja ir neabejodamas, kad jųdviejų klaida bus sėkmingai ištai­syta.

abu jaunuoliai buvo puikūs. Ji – miela mergina, ir jis buvo tikras, kad Vitakeriai, sužinoję apie kūdikį, susitaikys su ta mintimi ir ją pripažins. Spalio viduryje visai atsitiktinai liza Vitaker iš mokyklos užbėgo pasitikrinti. Prieš jai išei­nant, daktaras neužmiršo pagirti, koks šaunus jos sūnus.

– tomis? – Ji nustebo, kad jis prisiminė jos sūnų. Pasku­tinį kartą jis matė berniuką gimus anei, prieš šešerius metus. tomis stovėjo prie ligoninės ir mojo jai, stovinčiai prie lan­go. – Jis geras, – pritarė ji, bet buvo suglumusi.

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 117

– turėtum juo didžiuotis, – supratingai tarė jis. Jam knie­tėjo daugiau pasakyti apie du jį sužavėjusius jaunus žmones, bet negalėjo. Buvo abiem pažadėjęs neprasitarti.

– Didžiuojuosi juo, – pasakė ji išsiblaškiusi, mat skubėjo atgal į mokyklą, bet vėliau, jau važiuodama į namus, prisimi­nė jo pagyras ir pasvarstė, ar tik jis nebuvo susidūręs su to­miu. Gal vedė pamoką mokykloje ar gydo ką nors iš tomio klasės? Paskui tai išgaravo jai iš galvos.

tačiau kitą savaitę viena jos kolegių pasakė mačiusi tomį su labai gražia mergaite ir lyg tarp kitko užsiminė, kad ji ge­rokai nėščia.

tai išgirdusi, liza apstulbo, ir ją užplūdo baimė, prisimi­nus netikėtas daktaro Maklino liaupses tomiui. Visą popietę galvojo apie tai ir nusprendė vakare viską išsiaiškinti su to­miu. o šis parsirado tik po vidurnakčio.

– Kur buvai? – griežtu balsu paklausė ji, kai jis įėjo pro duris. Motina laukė jo virtuvėje.

– Mokiausi su keliais draugais, – nervingai atsakė jis.– Kokiais draugais? – Ji pažinojo beveik visus jo draugus,

ypač dabar, nes dirbo mokykloje. – Kas jie? noriu išgirsti jų vardus.

– Kam?Ūmai tomis sukluso, o kai į virtuvę įžengė tėvas, paste­

bėjo, kad tėvai keistai susižvalgė. Mamai grįžus į darbą, tarp jų tvyrojęs priešiškumas truputį sumažėjo, bet juodu vienas nuo kito laikėsi, regis, dar atokiau. liza neužsiminė Džonui apie merginą, su kuria buvo pastebėtas tomis, bet jis išgirdo juos šnekantis ir susidomėjo, kas dedasi. Paskui jis sužinojo dar ir tai, kad tomio nuolat nebūna namie, ir jis pareina tik labai vėlų vakarą.

– Kas yra? – ne itin susirūpinęs paklausė jis lizos. to­mis – geras vaikinas, dar nė sykį neįkliuvo į jokią bėdą. Gal įsitaisė merginą?

– apie tomį išgirdau keletą keistų dalykų, – atsakė sune­rimusi liza. – tegu dabar jis viską mums iškloja.

118 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

Pažvelgęs į mamą, tomis suprato, kad ji jau kai ką žino.– Kokių keistų dalykų? – pasiteiravo Džonas. tai buvo

nepanašu į tomį.– Kas ta mergina, su kuria susitikinėji? – ėmė be užuolan­

kų kamantinėti mama, o tėtis atsisėdo ir įbedė į juos žvilgsnį.– Ji – tik draugė. tik tiek.Deja, jis melavo, ir mama tai nujautė. Maribeta jam buvo

daugiau nei draugė. Jis buvo ją įsimylėjęs iki ausų, stengėsi padėti jai mokytis ir labai rūpinosi jos kūdikiu.

Bet mama kirto iš peties.– Ji nėščia? – liza tylomis varstė tomį žvilgsniu, šis atrodė

taip, lyg būtų gavęs nuo jos niuksą į diafragmą, o tėtis – tarsi tuojau nukris nuo kėdės. – ar taip?

– aš... ne... aš... na, mama... nežinau... aš ne... o Dieve... – vebleno jis, braukdamas ranka sau per plaukus ir apimtas pa­nikos. – tuoj paaiškinsiu. nėra taip, kaip manai.

– Gal ji tiesiog stambi? – viltingai paklausė tėvas.tomis nusiminė.– ne visai.– o Dieve, – sušnabždėjo mama.– Verčiau sėskis, – tarė jam Džonas, ir tomis susmuko

ant kėdės, o liza liko stovėti ir pasibaisėjusi žiūrėjo į jį.– negaliu patikėti, – sielvartingai pasakė ji. – Ji nėščia...

tomi, ką tu iškrėtei?– nieko. Mudu tik draugai. aš... na, gerai... Mes daugiau

nei... bet... ak, mama... tau ji patiks.– o Dieve, – vėl pratarė mama ir šįsyk atsisėdo. – Kas ji?

ir kaip tai nutiko?– Manau, kad paprastai, – niūriai atsakė tomis. – Jos var­

das Maribeta. Susipažinau su ja šią vasarą.– Kodėl mums nepasakei?o kaip jis būtų galėjęs jiems pasakyti? Juk jie nesišnekė­

jo nei su juo, nei tarpusavy. Jų šeimos gyvenimas baigėsi su anės mirtimi, dabar jie tik plaukė pasroviui lyg kokios sudu­žusio laivo liekanos.

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 119

– Kiek mėnesių ji laukiasi? – pasidomėjo mama, tarsi tai ką nors keistų.

– Šešis su puse, – ramiai tarė jis.Gal ir geriau, kad jie sužinojo. Jis jau seniai norėjo mamos

prašyti pagalbos ir neabejojo, kad Maribeta jai patiks. tačiau dabar liza buvo dar labiau sukrėsta.

– Šešis su puse? Kada tai prasidėjo? – Ji beviltiškai mėgino suskaičiuoti atgaline data, bet jai nesisekė, nes buvo pernelyg prislėgta ir sutrikusi.

– Kada tai prasidėjo? – tomis buvo suglumęs. – Jau sa­kiau, kad susipažinau su ja šią vasarą. Ji čia persikraustė bir­želį. Dirba restorane, kuriame lankausi.

– Kada tu eini į restoraną? – Jo tėvas, regis, dar labiau sumišo nei mama.

– labai dažnai. Mama nebegamina valgio. Jau daug mė­nesių. Už vakarienę susimoku iš savo santaupų.

– Puikumėlis, – kandžiai pasakė tėvas, mesdamas į žmoną priekaištingą žvilgsnį. Paskui sutrikęs vėl pažvelgė į sūnų. – Kiek metų tai merginai?

– Šešiolika.– nieko nesuprantu, – įsiterpė mama. – Čia ji persikėlė

birželį ir yra pusseptintą mėnesį nėščia... taigi pastojo nuo tavęs apie kovą, o paskui atvažiavo čia? Kur tu buvai?

Jie gerai žinojo, kad jis nebuvo niekur išvažiavęs. Bet jie taip pat nenumanė, kad jis dažnai vakarieniaudavo restorane, ką jau kalbėti apie tai, kad turi nėščią merginą. Pusseptinto mėnesio kūdikis buvo neišvengiama tikrovė. apie tai pagal­vojusi liza sudrebėjo. Ką jie sau manė ir kodėl jis jiems nepa­sakė? Bet pagalvojusi ji suprato. Mirus anei, jie labai nutolo, ypač juodu su Džonu, tad nieko stebėtina, jog tomis įklimpo į bėdą. niekas nekreipė į jį dėmesio.

tačiau tomis galų gale suvokė jų klausimų esmę.– Ji pastojo ne nuo manęs, mama. Pasijuto nėščia namuo­

se, onavoje, ir jos tėvas liepė jai nešdintis iš namų iki gims kūdikis. Ji apsigyveno vienuolyne, bet tenai neištvėrė, todėl birželį atvažiavo čia. tada ir susipažinau su ja.

120 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

– ir visą tą laiką niekur su ja nesirodei? Kodėl tylėjai?– nežinau, – atsiduso jis. – Ketinau, nes tikrai maniau,

kad ji jums patiks, bet ir bijojau, jog tam nepritarsite. Ji šauni ir labai vieniša. neturi nieko, kas jai galėtų padėti.

– išskyrus tave. – Jo mama atrodė įskaudinta, bet tėvas atsikvėpė lengviau. – Beje, kai ką prisiminiau, – pratarė liza, pradėjus aiškėti tai painiai istorijai. – ar nuvedei ją pas dak­tarą Makliną?

tai išgirdęs, tomis apstulbo.– Kodėl klausi? ar jis ką nors sakė?Gydytojas neturėjo to sakyti, juk pažadėjo, bet mama, žiū­

rėdama į jį, papurtė galvą.– tiesą sakant, ne, tik tiek, kad tu – labai geras vaikinas,

bet aš nesupratau, kodėl jis tave prisiminė. Praėjo šešeri me­tai... o dar aną savaitę viena mokytoja matė tave su mergina. anot jos, ji smarkiai nėščia. – Ji pažvelgė į šešiolikmetį sūnų, svarstydama, ar jis ketina vesti tą merginą, nors gal jai nieko nejaučia, gal tik skatinamas galantiškumo? – Ką ji ruošiasi daryti su kūdikiu?

– Ji nežino. Mano negalėsianti juo pasirūpinti. nori ati­duoti įvaikinti. Pasak jos, taip bus geriau kūdikiui. Jos many­mu, – jis norėjo viską tuojau paaiškinti mamai, kad tėvai pa­miltų ją taip, kaip myli jis, – kai kurie žmonės šmėkšteli kitų žmonių gyvenime tik trumpam, kaip anė, norėdami suteikti laimės ar atnešti dovaną... taip ji galvoja ir apie šį kūdikį, lyg ji būtų čia, kad paleistų jį į pasaulį, bet toliau jo gyvenime nebebūtų. Ji tvirtai apsisprendusi.

– Jaunai merginai tai labai svarbus sprendimas, – tyliai tarė liza, gailėdama merginos, bet sunerimusi dėl akivaiz­džios aklos tomo meilės. – Kur jos šeima?

– Jie atstūmė ją ir draudžia grįžti namo, kol ji pagimdys kūdikį. Jos tėvas – tikras kietaširdis, o mama jo įbauginta. Maribeta iš tikrųjų vienui viena.

– ir turi tik tave, – liūdnai pridūrė liza. Jaunuoliui tai buvo siaubinga našta, bet Džonas, sužinojęs, jog kūdikis ne tomio, šiek tiek aprimo.

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 121

– norėčiau, kad su ja susipažintumėte, mama.liza ilgai dvejojo, mat nežinojo, ar reikėtų susitikti su ja ir

garbingai pripažinti jų santykius, ar tiesiog neleisti jam ma­tytis su ja. Bet tai atrodė neteisinga sūnaus atžvilgiu, ir ji ty­lomis sužiuro į vyrą. Džonas gūžtelėjo pečiais, parodydamas, kad neprieštarauja.

– Gal ir susipažinsim.Jai keistai atrodė, kad jie privalo tai padaryti dėl tomio.

Jeigu jis tiek daug galvoja apie šią merginą, gal ir verta su ja susipažinti.

– Ji labai nori lankyti mokyklą. Su ja mokausi kas vakarą, skolinu vadovėlius ir parnešu visas kopijas to, ką darome. Ji jau aplenkė mane, yra parašiusi daugiau referatų ir daugiau perskaičiusi savarankiškai.

– Kodėl ji neina į mokyklą? – nustebo mama.– Ji dirba. negali grįžti į mokyklą, kol nepagimdė vaikelio

ir negrįžo namo.– o kas bus tada? – atkakliai kamantinėjo jį mama, bet

net tomis nežinojo, ką atsakyti. – Kaip tu? ar tai rimta?Jis delsė, nenorėjo jai visko atskleisti, bet suprato, kad

turi.– taip, mama, tai rimta. aš myliu ją.tai išgirdęs, jo tėvas staiga labai sunerimo.– Juk neketini jos vesti? ir išlaikyti jos kūdikio? tomi, tau

šešiolika, nesuvoki, ką darai. Būtų ganėtinai blogai, jei tas kū­dikis tavo, bet taip nėra. tu neprivalai taip elgtis.

– Žinau, – tarė jis kaip tikras vyras. – aš myliu ją ir ves­čiau, jeigu ji tekėtų už manęs, ir išlaikyčiau kūdikį, bet ji ne­nori nei to, nei to. Veržiasi atgal į mokyklą, o paskui – ir į koledžą, jei tik galės. Jai atrodo, kad galės gyventi savo na­muose, bet aš abejoju. Kažin, ar jos tėvas kada nors leis jai siekti mokslų. Ji manęs nespaudžia, tėti. Jeigu ir vesčiau ją, tai tik prieš jos valią.

– tada ir nevesk, – pasakė tėvas, atkimšdamas alų ir siurb­telėdamas. Jį nervino jau vien mintis, kad tomis vestų še­šiolikos.

122 ⁾ D a n i e l l e S t e e l

– nedaryk to, dėl ko vėliau gailėtumeis, – tarė mama, stengdamasi kalbėti ramiau, nei jautėsi. išklausius visą istori­ją, jai virpėjo rankos. – Judu labai jauni. Suklydę sugriausite savo gyvenimą. Ji jau padarė klaidą, taigi visko neapsunkink dar viena.

– tą patį sako ir Maribeta. todėl ir nori atsižadėti kūdi­kio. anot jos, jei augins vaikelį, tai bus dar viena klaida, už kurią mokės visi. Man regis, ji neteisi ir kada nors gailėsis ati­davusi kūdikį, bet ji mano, kad jis vertas geresnio gyvenimo, negu ji galėtų jam pasiūlyti.

– Ji turbūt neklysta, – liūdnai pasakė mama. neįtikėtina, bet gyvenime nėra nieko baisiau, kaip atsižadėti kūdikio, ne­bent jo netekti, ypač mylimo vaiko. atsisakyti kūdikio, kurį nešiojai devynis mėnesius, lizai atrodė košmaras. – yra daug puikių žmonių, trokštančių įsivaikinti. Žmonių, kurie neturi savo vaikų ir bus labai geri kūdikiui.

– Žinau. – Ūmai tomis pajuto baisų nuovargį. Buvo pusė antros nakties, jie sėdėjo virtuvėje jau pusantros valandos, šnekėdamiesi apie Maribetos bėdą. – tik man tai skamba la­bai liūdnai. o ką ji turės?

– ateitį. Gal tai svarbiau, – išmintingai atsakė mama. – Ji sugriaus sau gyvenimą, jei nuo šešiolikos čiūčiuos kūdikį, be šeimos, kuri galėtų jai padėti. ir tu, jei ją vesi, nepadėsi jai. Dviem vaikams, kurie dar net nebaigę vidurinės mokyklos, toks gyvenimas netinka.

– tik susipažink su ja, mama. Pasišnekėk. noriu, kad ją pažintum. Gal tada galėsi jai parnešti užduočių iš mokyklos? Ji jau pralenkė mane, ir aš nebeišmanau, ko ją mokyti toliau.

– Gerai. – tėvai susirūpinę susižvalgė, bet abu pritaria­mai linktelėjo. – Parsivesk ją į namus kitą savaitę. Paruošiu vakarienę. – Ji ištarė tuos žodžius taip, lyg tai būtų didžiulė auka. Ji nebepakentė gaminti valgio, bet prispirta gamindavo, o dabar pajuto dar didesnę kaltę, mat sūnus buvo priverstas valgyti restorane it koks našlaitis. Ji mėgino jam kai ką pasa­kyti, kai užgesinę šviesą jie nuėjo per holą. – atleisk... atleisk,

G y V e n i M o D o Va n a ⁽ 123

kad buvau taip tave apleidusi, – tarė ji ašarodama ir pasistie­busi jį pabučiavo. – Myliu tave... Man rodos, šiuos dešimt mėnesių buvau visai nuklydusi į lankas.

– nieko tokio, mama, – švelniai ramino jis, – man viskas gerai.

Dabar jis taip jautėsi, bet tik Maribetos dėka. Ji padėjo jam daugiau negu jis jai. Jie vienas kitą vis guodė ir ramino.

tomis nuslinko į savo kambarį, o liza savajame pažvelgė į Džoną ir sukrėsta sunkiai atsisėdo ant jų lovos.

– Sunku patikėti tuo, ką išgirdome. Žinai, jis vestų tą mer­giną, jeigu tik jam leistume.

– Jeigu jis taip pasielgs, bus sumautas kvailys, – pyktelė­jo Džonas. – tikriausiai ji – ištvirkėlė, jei pastojo šešiolikos, ir mulkina jį savo svajonėmis siekti išsilavinimo ir studijuoti koledže.

– nežinau, ką ir manyti, – dirstelėjusi į jį pasakė liza. – tik man atrodo, kad šiemet mes visi gerokai išprotėję. tu pradė­jai gerti, aš kvaištelėjau mėgindama užmiršti tai, kas įvyko. tomis maitinosi restoranuose, užmezgė romaną su nėščia mergina ir nori ją vesti. neblogas jovalas, ar ne? – paklausė ji priblokšta visko, ką išgirdo, ir jausdamasi labai kalta.

– Gal taip nutinka žmonėms, kuriems pradeda slysti iš po kojų žemė, – tarė jis ir atsisėdo šalia jos ant lovos. tai buvo didžiausias jų suartėjimas per ilgą laiką, ir liza pirmą­syk sumojo, kad nebepyksta, tik nerimauja. – Maniau, mirsiu, kai... – tyliai pasakė Džonas ir neįstengė baigti sakinio.

– ir aš... Regis, buvau tarsi mirusi, – prisipažino ji. – lyg paskutinius metus būčiau ištikta komos. net nesumojau, kas atsitiko.

Jis apkabino ją ir ilgai glaudė. tą naktį, kai jie atsigulė, jis nebepratarė jai nė žodžio, tik spaudė ją glėbyje, ji taip pat tylėjo.