AlternAtyvios energetikos perspektyvos lietuvoje

Altenergija

„Įsielektrinusi“ nuo neprognozuojamų įvykių Japonijos Fukušimos elektrinėje, pasaulio ir Lietuvos visuomenė vis gar-siau kalba apie saugius ir nesibaigiančius išteklius, kurių turime savo šalyje: biomasę, saulę, vėją, žemės gelmių ener-giją, biodujas, vandenį. Pasaulio alternatyvistai jau susitarė, kad visos šios energetikos sritys yra geros ir gali puikiai bendradarbiauti bei pakeisti viena kitą. Ar pavyks tai padaryti ir mums?

Dr. Dalius Tarvydas, Lietuvos energetikos institutas, Daiva Ausėnaitė, Jurga Grigienė

pžvelgti visus alternatyviosios energetikos pliusus ir minusus, pateikti visų šios rinkos dalyvių nuomones ir sudėti visus taškus ant „i“ tikriausiai neužtektų net kelių „Green‘o“ numerių. Vargu, ar pajėgtume – tema velniškai plati, įdomi ir prieštaringa. Todėl atrinkome

tik esminius, mūsų manymu, momentus, kurie padės jums susida-ryti platesnį vaizdą, kuria linkme krypsta ir gali krypti alternatyvioji energetika Lietuvoje. Taip pat norėjome duoti savotišką atsvarą atominės energetikos protegavimui mūsų šalyje, nes būdų, kaip iš-gyventi be naujos atominės elektrinės, – daugiau nei pakankamai.

Atsinaujinančių energijos šaltinių sektorius nėra vienalytis. Jį galima skirstyti pagal atsinaujinančio ištekliaus tipą: kietosios biomasės (tai – malkos, briketai, granulės bei visa likusi organi-ka), saulės, vėjo, žemės, biodujų, hidroenergija, pagal tiekiamos energijos tipą: elektros, šilumos, dujų, pagal „žaidėjo“ tipą: vals-tybė, stambusis verslas, smulkusis verslas, namų ūkiai (ir bendri-jos). Kiekviena šių sričių turi savo unikalią specifiką, kiekvienas „žaidėjo“ tipas turi savo interesų. Taip pat ir saulė, vanduo, vėjas, biomasė turi savo panaudojimo pliusų ir minusų, kurie priklauso nuo daugelio veiksnių.

„Žaidėjai“ ir jų tikslai

Biomasė – ne tik malkos

Biomasė turi didžiausią ekonominį potencialą Lietuvoje. Tai ne tik mums gerai pažįstamos malkos ar sparčiai populiarėjantys briketai bei granulės, bet ir visa likusi organika, pradedant pa-prasčiausia žole ir baigiant gyvūnų išmatomis ar kūnų dalimis. Ap-žvelgsime populiariausius biomasės šaltinius.

A Lengviausiai yra įvardyti verslo tikslus. Nebus pelno – verslas į šią sritį nelįs. Tai akivaizdu iš įvairių verslo atstovų ar lobistų pasisakymų, kuriuose dominuoja „paramos“ idė-jos. Vieni nori fiksuoto / garantuoto produkcijos supirkimo tarifo, kiti – subsidijų investicijoms, treti – nieko prieš, kad galėtų pasinaudoti keliomis paramos priemonėmis iš karto. Toks paramos siekimas ne visada proporcingai susijęs su vi-suomenei teikiama nauda.

Kitas įtakingas „žaidėjas“ – valstybė, kuriai atsto-vauja Vyriausybė ir Seimas. Ji turi keletą viešai dekla-ruojamų tikslų: visų pirma, tai išoriniai įsipareigojimai Europos Sąjungai – 23 proc. energijos privalo būti at-sinaujinanti. Taip pat madingos energetinio saugumo bei energijos prieinamumo (kainos prasme) temos. Vals-tybės vaidmuo, šiuo atveju, įdomus tuo, kad ji nustato žaidimo taisykles: ką ir kaip reikia remti, ką atleisti nuo mokesčių, kam įvesti akcizus ir t. t. Tiesa, Lietuvos atve-ju, valstybės pozicija nėra labai ryžtinga. Tai rodo ir vis

Mediena – tradicinė atsinaujinančios energijos rūšis, dažniausiai naudojama šilumai gaminti. Atsižvelgiant į tai, kad 32 proc. Lietuvos teritorijos sudaro miškai, šis kuras ir ateityje vaidins nemažą vaidmenį. Ir šiuo metu didžioji dalis privačių namų šildyti naudoja medieną. Atrodytų, gerai – juk tai vietinis, atsinaujinantis kuras. Bet čia slypi viena proble-ma: kaimo vietovėse didelė dalis krosnių, naudojamų patal-poms šildyti, yra senos ir neefektyvios. Dažnai pasitaiko net krosnių su šildomomis sienelėmis, kurios ir yra vienintelis šilumos šaltinis (jokių radiatorių). Žiūrint iš atsinaujinančių išteklių pusės, tokia šildymo sistema nėra labai bloga, bet taip neefektyviai naudojamas kuras, ir energija paprasčiau-siai išmetama per kaminą. Žiūrint į problemą valstybiškai, didelę dalį neefektyvių krosnių reikėtų keisti moderniais kietojo kuro katilais. Taip būtų ne tik taupomas kuras, bet ir remiama Lietuvos pramonė. Jei name jau įrengta šildymo radiatoriais sistema, o malkos įsigyjamos komercinėmis kai-nomis, verta pakeisti seną katilą / krosnį nauju ir moderniu (atsiperka per 5–8 metus). Tačiau, jei radiatorių nėra – vien išlaidų kurui sumažėjimas neatpirks šildymo sistemos mo-dernizavimo kaštų. Be to, nemaža dalis individualių namų malkų perka mažesnėmis nei oficialios rinkos kainos (arba turi savo miško), dėl to katilo atnaujinimo patrauklumas dar sumažėja. Individualių namų gyventojams, kurių pajamos didesnės, potencialiai patrauklus sprendimas gali būti me-dienos granules deginantis katilas. Jo priežiūra yra minimali (dėl patogumo jį galima lyginti su dujiniu šildymu), bet nau-doja vietinį, potencialiai kainų atžvilgiu stabilesnį kurą.

Mediena – patrauklus kuras ir centralizuoto šildymo tinklams. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, 2009 metais 90 proc. šilumą tiekiančių bendrovių bent dalį jos pagamino naudodamos biomasę – dažniausiai medie-nos atliekas. Per paskutiniuosius 10 metų atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas centralizuotai tiekiamos šilu-mos sektoriuje padidėjo 10 kartų. Šią plėtrą skatino didelis kainų tarp iškastinio organinio kuro ir atsinaujinančių ener-gijos išteklių skirtumas. Šiuo metu šis plėtros potencialas dar ne visai išnaudotas.

Kiek keblesnė situacija yra su elektros energijos gamy-ba iš biomasės. Šiuo metu elektrą gamina tik UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Litesko“. Elektros gamybai reikalinga aukš-tesnių parametrų šiluminė energija, todėl mediena bei kita kietoji biomasė nėra labai efektyvi ir be papildomo skatini-mo ekonomiškai nepatraukli.

Šiaudai. Vis labiau populiarėja šiaudų panaudojimas kurui. Jie naudojami tiek pramoniniams ir CŠT (centralizuoto šilumos tiekimo) katilams, tiek gyventojams siūlomi briketų pavidalu. Energetine verte šiaudai panašūs į medieną, bet jų pelenų kristalizavimosi temperatūra yra žema, dėl to kyla problemų valant deginimo įrengimus.

Žolė. Lietuvoje egzistuoja milžiniški nenaudojamos žemės plotai. Juose augančią žolę būtų galima taip pat nau-doti energetinėms reikmėms arba apsodinti labiau energe-tikai pritaikomais augalais, tokiais kaip daugiametės žolės ar gluosniai.

nepriimamas atsinaujinančių energijos išteklių įstatymas, visiškai nenaudojamos kilmės garantijos (tai pažyma, įro-danti elektros energijos kilmę) ir t.  t. Nors viešai ir dekla-ruojamas stiprus atsinaujinančių energijos šaltinių palai-kymas, bet ryžtingų ir koordinuotų veiksmų šioje srityje trūksta.

Paskutinis „žaidėjas“ yra vartotojas. Nors potencialiai būtent jis gali turėti didžiausią įtaką atsinaujinančių ener-gijos šaltinių vystymuisi šalyje, jo balsas interesų kovoje mažiausiai girdimas. Vartotojo interesus išskirti yra sudė-tingiau nei verslo ar valstybės. Viena vertus, vartotojai yra linkę už energiją mokėti kuo mažiau. Kita vertus, jie yra su-interesuoti švaresne savo gyvenamąja aplinka bei gali tu-rėti kitų, mažiau racionalių tikslų, tokių kaip klimato kaitos mažinimas ar natūralios gamtos išsaugojimas. Prieš keletą metų programos „Pažangi energetika Europai“ rėmuose vykdyto „E-Track“ projekto metu atlikus nereprezenta-tyvią gyventojų ir verslo atstovų apklausą paaiškėjo, kad didžioji dalis apklaustųjų norėtų naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, bet norinčiųjų už privilegiją naudoti elektrą, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių, mokėti brangiau neatsirado. Lietuvos ekonominė situa-cija šiuo metu yra tokia, kad žmonės nelinkę leisti pinigų „prabangos prekėms“, ypač jei nemato tiesioginės naudos sau. Be to, Lietuvos gyventojai ir taip savo energetinėms reikmėms skiria didesnę pajamų dalį nei kiti europiečiai.

nuotr iš lietuvosmarsrutai.eu

58 59

Biomasės naudojimo privalumai ir trūkumai.

Pagrindinis biomasės privalumas yra tas, jog tai atsinauji-nantis energijos išteklius, kuris jau šiuo metu, be papildomos pa-ramos, šilumos sektoriuje gali konkuruoti su kitomis kuro rūšimis. Individualių namų segmente – malkos yra pats pigiausias kuras. CŠT sektoriuje jis taip pat sėkmingai konkuruoja su dujomis. Šio kuro platesnis įsisavinimas gali duoti keleriopą naudą: naujų darbo vietų miškininkystės ir žemdirbystės sektoriuose, didelė dalis įren-ginių, naudojamų kietajam biokurui deginti, gali būti gaminami Lietuvoje.

Egzistuoja mitas, kad biomasė, kaip ir kiti atsinaujinantys energijos šaltiniai, neteršia aplinkos. Nėra visai taip. Deginant bio-masę į aplinką išmetama daug ir įvairių teršalų. Tiesiog yra susitar-ta, kad išmestas CO2 nėra skaičiuojamas, nes jį vėl deguonimi pa-verčia tie patys augalai. Kita vertus, deginant medieną, smulkiųjų dalelių (nestatant filtrų) į aplinką išmetama daugiau nei deginant dujas.

Šis sektorius būtų tikslingai vystomas, panaudojant miško kirtimo atliekas (graudu žiūrėti, kai kirtimų vietose pūva kalnai šakų, tinkamų skiedroms gaminti) bei žemės ūkio atliekas / pro-duktus. Taip realiai galima sumažinti šalies priklausomybę nuo energetinių išteklių importo ir kurti darbo vietų net keliuose sek-toriuose: miškininkystės, žemės ūkio, pramonės.

Elektros gamyba iš kietosios biomasės tikslinga tik kogenera-ciniuose (skirtuose kombinuotai šilumos ir elektros gavybai) įren-giniuose ir reikalauja paramos. Šiuo metu ji yra remiama per VIAP (viešuosius interesus atitinkančių paslaugų) mokesčius.

Pagrindinė grėsmė – pakils malkų (ir kitų medienos produk-tų) kainos, nes didėjant paklausai ir turint ribotą pasiūlą kainos neišvengiamai kyla.

saulės energetika sparčiai populiarėja

Saulė yra labai didelis energijos šaltinis, kurį pritaikius galima gauti šilumos ir elektros. Šių laikų naujosios technologijos suku-ria vis didesnių galimybių, kurias pritaikius galima iš saulės gauti nemažą energijos kiekį. Lietuvoje, žiūrint pasauliniu mastu, saulės energija nėra plačiai naudojama, nors pastaruoju metu imtasi dau-giau domėtis.

Saulės energiją galime „sugaudyti“ dviem būdais. Pirmuoju atveju – sušildomas vanduo. Antruoju – saulės energija paverčia-ma elektra. Ir nors mūsų klimato juostoje saulė šviečia gerokai rečiau nei Pietų Europos valstybėse, jos energiją vis dėlto galima panaudoti. Apskaičiuota, jog Lietuvoje yra ~150 km2 namų stogų, tinkamų fotoelektros saulės jėgainėms įrengti. Taigi įrengtos ant visų namų stogų tokios jėgainės turėtų galią, lygią Lietuvos elek-tros jėgainių galiai. Tačiau taip pagaminta saulės elektra vartoto-jams kainuotų maždaug 3 Lt/kWh.

Fotoelektra šalyje buvo pradėta naudoti tik nuo 1996 m. Dau-giausia saulės energija naudojama privačiuose namuose, soduose ir kitose vietose. Šiems pastatams naudojamos saulės mikroelek-trinės – minimaliems poreikiams tenkinti (50–500 Wp). Šiuo metu visų Lietuvos įrengtų fotoelektrinių modulių galia sudaro apie 20 kWp.

Lietuva ne tik naudoja saulės energiją, bet ir gamina saulės elementus bei kolektorius. Lietuvos aukštųjų technologijų įmonės susijungė į „Fotoelektros technologijų ir verslo asociaciją“, ir ketina pradėti vystyti fotoelektros technologijas, t. y. saulės energetikos gaminių pramonės šaką.

Lietuva pajėgi gaminti šiuo metu plačiausiai pasaulyje nau-dojamus monokristalinio silicio saulės elementus iki 1–2 MW ga-lios per metus. Tai patenkintų ne tik Lietuvos reikmes, bet taptų vienu iš aukštųjų technologijų eksporto gaminių.

Šiuo metu Lietuvoje pramoninių fotoelektrinių jėgainių nėra. Nepaisant to, kad fotoelektros techninis potencialas gero-kai didesnis nei kitų atsinaujinančiųjų energijos rūšių potencialas kartu sudėjus, kad ji yra ekologiškiausia, jos plėtrą stabdo didelė įrangos savikaina. Ji keletą kartų viršija įprastinės elektros įrangos savikainą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad kol kas saulė yra didžiau-sią techninį ir mažiausią ekonominį potencialą turintis atsinauji-nančios energijos išteklius Lietuvoje. Šiuo metu patvirtinti saulės elektros supirkimo tarifai viršija 1,5 Lt/kWh. Toks supirkimo tarifas, galbūt, ir būtų pateisinamas siekiant skatinti vietinę pramonę, bet šiuo metu taip didinamas importo deficitas ir Lietuvos vartotojų pinigais remiami užsienio gamintojai. Fotoelektros gamyba pri-skiriama mažos rizikos investicijai, žinoma, jei yra garantuota vals-tybės parama. Be jos investicijos neatsipirktų niekada. Esant šiuo metu patvirtintoms kainoms, tokios energetikos atsipirkimo laiko-tarpis yra 8–12 metų. Tenka konstatuoti, kad Lietuvos ekonomika,

vargu, ar pajėgtų pakelti bent kiek didesnių saulės elektrinių sta-tybą, beje, jau ne viena ES šalis pristabdė saulės elektrinių rėmimą.

Situacija saulės energiją pritaikant šiltam vandeniui ruošti yra kiek geresnė. Saulės kolektoriai karštam vandeniui ruošti in-dividualiuose namuose gali būti naudojami ilgiau nei pusę metų. O, derinant juos su kieto kuro katilais, kurie naudoja tik vietinį at-sinaujinantį kurą, kaina šie galėtų konkuruoti su kitomis šildymo priemonėmis.

Lietuvos saulės energetikos asociacijos prezidentas E. Žilins-kas pabrėžia, kad saulės energetika – perspektyvi ir plati sritis, kuri apima projektavimą, statybą, renovaciją, energetiką, inžineriją, mokslą, verslą, švietimą ir kt.

Vakarų šalyse saulės kolektorių parduodama gerokai dau-giau, nes daugelis valstybių iš biudžeto padengia dalį saulės ko-lektorių įsigijimo išlaidų. Suma, kurią saulės kolektorių pirkėjui atlygina valstybė, svyruoja nuo 15 iki 30 procentų. Akivaizdu, kad būtent kompensacijos už saulės kolektorių naudojimą ir lemia vis didesnį jų vartotojų skaičių vidurio ir šiaurės ES valstybėse. Kol kas Lietuva nėra suformavusi valstybės politikos dėl saulės kolektorių, tad sunku tikėtis, kad artimiausiu metu jie bus tokie pat populiarūs kaip Austrijoje ar Vokietijoje.

„Lietuvoje, norėdami pasivyti pasaulį, turėtume atlikti šuolį, nes dėl įvairių priežasčių buvo praleista proga eiti „žingsnis po žingsnio.“ Nuo sugebėjimo alternatyviosios energetikos pionie-riams bendradarbiauti tarpusavyje bei su atsakingomis instituci-jomis ir kitais partneriais priklausys, koks bus tas šuolis – ar su kar-timi, ar šuolis iš vietos, ar... šokimas per kliūtis“, – sako E. Milutienė, KTU Aplinkos inžinerijos institutas, Lietuvos saulės energetikos asociacija.

Altenergija

Lietuvos ekonomika vargu ar pajėgtų pakelti bent kiek didesnių saulės elektrinių statybą.

nuotr. iš greenalternativesonline.com

60 61

vėjo energetika – mitų apipinta

Vėjo malūnai Lietuvoje statyti jau XIV a. Šiuo metu vėjas yra naudojamas tik elektros energijai gaminti (neskaitant mėgėjiškų instaliacijų, naudojamų šildyti ar mechaniškam darbui). Šią tech-nologiją vysto stambūs investuotojai: statomos kelių megavatų galios jėgainės, investicijos vertinamos šimtais milijonų litų. Vėjo jėgainės Lietuvoje, kaip ir didžiojoje pasaulio dalyje, kol kas ne-sugeba konkuruoti su tradicine energetika. Šiuo metu elektra, pagaminta iš vėjo jėgainių, superkama pirmumo teise – ne rinkos sąlygomis – už 30 ct/kWh. 2010 m. www.lvea.lt duomenimis, vėjo elektrinės Lietuvoje jau pagamino 430 milijonų kWh. Vėjo elek-trinės – viena iš nedaugelio priemonių, kurios padėtų, Lietuvos sąlygomis, santykinai greitai padidinti atsinaujinančios energijos dalį elektros balanse (kita alternatyva – biomasės kogeneracinės jėgainės).

Vėjo energetika Lietuvoje turi vienus stipriausių lobistų, kurie aktyviai propaguoją šią energijos rūšį. Iš kitos pusės, eg-zistuoja gana stiprus, nors kartais ir nepagrįstas, vietos gyven-tojų pasipriešinimas. Ši situacija susidarė, tikriausiai, dėl to, kad į vėjo jėgaines investuoja „svetimi“, t. y. žmonės, nepriklausan-tys vietinei bendruomenei. „Svetimi“ investuotojai buvo viena iš priežasčių, kodėl Jungtinėje Karalystėje XXI a. pradžioje vėjo energetika vystėsi vangiai. Danijoje ar Vokietijoje, kur jėgaines savo žemėse statė ūkininkai ar vietiniai kooperatyvai, jų integra-cija buvo daug sklandesnė. Tokiu būdu buvo stiprinamos vieti-nės bendruomenės, o iš elektros vartotojų surinkti pinigai atnešė daugiau naudos.

Vėjo energetika apipinta daugybe įvairiausių mitų. Vieni jų, tokie kaip žūvantys paukščiai ar didelis triukšmas, seniai paneigti, bet vis dar eskaluojami vėjo energetikos priešininkų. Kita vertus, vėjo energetikos lobistai taip pat kuria mitus. Štai keletas jų:

Vėjo energetika mažina priklausomybę nuo importo. Ele-mentarus žaidimas skaičiais gali sugriauti šį mitą. Vėjo energeti-kos lobistai teigia, kad šiuo metu vėjo elektros savikaina yra 28–30 centų. Akivaizdu, kad, kalbant apie vėjo elektros kainą, liūto dalis tenka įrengimams (investicijoms), kurie yra importuojami. Tar-kime, tai sudaro 70 proc. kainos. Vadinasi, gaminant vieną kWh elektros, apie 20 ct yra „importuojama“. Palyginimui: šiuo metu Lietuva importuoja elektros energiją iš Rusijos už 18ct/kWh (pagal savo specifiką vėjo energetika konkuruoja su elektros energijos importu, o ne su vietiniais gamintojais). Net jeigu „importo“ dalis vėjo elektros kainoje yra mažesnė, vis tiek vėjo energetikos įtaka einamosios sąskaitos deficitui mažinti yra nedidelė. Paprasčiausiai importas permetamas iš Rytų į Vakarus. Tiesa, vėjo jėgainės gali užtikrinti kainos stabilumą.

Vėjo energetika yra gera alternatyva namų vartotojams. Pa-skutiniu metu daugėja samprotavimų, kaip būtų gerai atsijungti nuo skirstomųjų tinklų ir naudoti pasigamintą pigią vėjo / saulės elektrą. Pabandžius konkrečiai apskaičiuoti, kiek kainuotų tokios energijos kilovatvalandė vidutiniam vartotojui, turinčiam autono-minę sistemą, išeina apie 1 Lt...

energija iš Žemės gelmių

Geoterminė energija – tai atsinaujinanti šiluminė energija, akumuliuota žemės gelmėse. Šią energiją generuoja žemės viduti-niuose sluoksniuose vykstantys branduoliniai ir gravitaciniai pro-cesai. Šiuolaikinės geoterminės jėgainės naudoja iki 5 kilometrų gylio gręžinius.

Lietuvoje prie geoterminės energijos priskiriama giluminė ir seklioji geotermija bei šilumos siurbliai (pvz. žemė–vanduo).

Geoterminės energijos naudojimas elektros energijai ga-minti prasidėjo vos kiek daugiau nei prieš 100 metų, Italijoje. To-kios energijos naudojimo tyrimai Lietuvoje pradėti prieš 16 metų. Gauti svarbiausi geologiniai ir geofiziniai duomenys įrodė, kad Vakarų Lietuvoje, žemės gelmėse, yra aukšto energetinio poten-cialo geoterminė anomalija. Remiantis šiais duomenimis, buvo su-projektuota, pastatyta ir nuo 2004 metų Klaipėdoje veikia 35 MW galios geoterminė jėgainė, kurią eksploatuoja UAB „Geoterma“. Ji tiekia šilumą Klaipėdos miestui (2010 m. pagamino 27,5  GWh ši-lumos). Tai vienintelis stambesnis giluminis geoterminis projektas Lietuvoje.

Lietuvoje didžiulį potencialą turi ir seklūs geoterminiai ište-kliai. Juos dažniausiai eksploatuoja individualūs vartotojai, pade-dant šilumos siurbliams. Šilumos siurblio darbinė schema primena šaldytuvą, tačiau atlieka šildymo funkciją, nors, esant poreikiui, karštomis dienomis gali vėsinti patalpas.

Seklios geoterminės instaliacijos Lietuvoje sparčiai populia-rėja ne tik tarp individualių namų savininkų. Taip jau šildomos baž-nyčios, sanatorijos, daugiabučiai namai.

Pagrindinė geoterminių stočių riboto vystymo priežastis yra ekonominė. Geoterminė šiluma gana brangiai kainuoja (pagrin-dinę kaštų dalį sudaro gilių gręžinių gręžimas), didelės pradinės investicijos.

Tačiau geoterminė energetika turi nemažai privalumų, lygi-nant su kitais atsinaujinančiais energijos šaltiniais – ji mažai „mato-ma“, gerokai mažesnis žemės plotų poreikis. Taip pat labai svarbu, kad geoterminę energiją gali įsisavinti tiek individualus vartotojas, tiek ir stambios įmonės.

Geoterminiai ištekliai svarbūs ne tik tiesioginiam šilumos tiekimui. Jie gali būti kompleksiškai naudojami ir kitose srityse, taip didinant šios energijos ekonominį efektyvumą. Geotermi-nių kolektorių požeminis vanduo pasižymi unikaliomis cheminės sudėties savybėmis, todėl gali būti naudojamas balneologijos centrams, tokiems kaip žymioji Žydroji lagūna Islandijoje, kurioje

gydomos odos ligos, steigti, taip pat baseinams įrengti. Didelių geoterminio balneologinio vandens išteklių yra Neringoje, Palan-goje, kitose pajūrio vietose. Taip pat nemažą potencialą turi žuvi-vaisa – geoterminis vanduo užtikrina stabilią temperatūrą ištisus metus. Galima steigti džiovyklas (pvz., medienos, vaisių, daržovių), šildyti šiltnamius.

Biodujos – energijai gauti ir aplinkai saugoti

Biodujos gali būti gaminamos iš bet kokių organinių medžia-gų. Tam tinka tiek žemės ūkio, pramonės ar komunalinės atliekos, tiek specialiai auginami augalai.

Biodujų panaudojimo energetinėms reikmėms istorija Lietu-voje bene trumpiausia iš visų atsinaujinančių energijos išteklių. Ją pradėjo 1992 metais Panevėžio AB „SEMA“ įrengtas biodujų reak-torius, kuris perdirba alkoholinių gėrimų gamybos organines atlie-kas. Tai buvo originalios konstrukcijos įrenginys, kurį suprojektavo įmonės darbuotojai.

Kitas stambesnis projektas – ŽŪB „Vyčia“ 1998 metais įrengta demonstracinė biodujų jėgainė, gaminusi iki 400 tūkst. m3 dujų, kurios buvo naudojamos elektrai ir šilumai gaminti.

Biodujų gamyba yra sudėtingas biologinis-cheminis pro-cesas, kurio metu organinės medžiagos yra veikiamos bakterijų. Šio proceso metu sudėtingi organiniai junginiai suskaidomi į ele-mentarius. Galutinis proceso produktas – biodujos – sudarytos daugiausia iš metano ir anglies dioksido. Energinė biodujų vertė tiesiogiai susijusi su metano koncentracija jose. Tradiciškai mano-ma, kad aukštos kokybės biodujose yra ne mažiau kaip 55 proc. metano. Gamtinėse dujose metano koncentracija yra daug dides-nė ir gali siekti iki 90 proc.

Nors biodujos ir iš jų gaminama elektra bei šiluma yra pri-skiriama energetikai, bet daugeliu atveju tai labiau aplinkosaugos projektai, kurių energetinė nauda tik papildoma, ir, galbūt, net ne pagrindinė. Šiuolaikinėse, moderniose biodujų jėgainėse perdirb-tos žemės ūkio, pramonės ir gyvenviečių organinės atliekos ma-žiau teršia dirvožemį, vandenį ir orą. Jose sumažinama skleidžiamų kvapų, sunaikinamos pavojingos bakterijos ir virusai.

Altenergija

62 63

Trumpai apžvelkime sritis, kuriose biodujų jėgainės galėtų būti sėkmingai naudojamos atliekoms tvarkyti ar gyvenamosios aplinkos kokybei gerinti:

X Biodujų gamyba iš žemės ūkio atliekų. Kiekvienas lietuvis, kuris bent retkarčiais seka naujienas, žino apie dide-lių kiaulių kompleksų ir vietos bendruomenių nesutarimus. Dažniausiai tai susiję su toli sklindančiais nemaloniais kva-pais. Šią problemą galėtų padėti spręsti biodujų gamyba iš mėšlo (ir kitų žemės ūkio atliekų). Anaerobinių bakterijų ap-dorotas mėšlas, kurio kvapas nebėra toks intensyvus, vėliau gali būti sėkmingai panaudojamas kaip trąša. Gautą energiją galima naudoti savoms reikmėms, o elektrą parduoti. San-dėliuojant mėšlą anaerobinis procesas vyksta natūraliomis sąlygomis, o išsiskyręs metanas patenka į atmosferą. Gaila, kad šiuo metu Lietuvoje tai nėra populiaru.

X Biodujos iš sąvartynų. Iki šios dienos didžioji dalis komunalinių atliekų Lietuvoje vežama į sąvartynus. Nema-žą dalį šiame šiukšlių sraute sudaro biodegraduojančios atliekos, kurios gulėdamos sąvartynuose yra. Taip į aplinką išmetama daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO2, me-tanas). Biodujas galima išgauti tiek iš jau uždarytų, tiek ir iš veikiančių sąvartynų.

X Biodujos iš nutekamųjų vandenų valymo dumblo. Tai viena iš nedaugelio alternatyvų, kaip galima efektyviai tvarkyti šias atliekas. Biodujų gamybos privalumai akivaiz-dūs, jei lyginsime dviejų didžiausių Lietuvos miestų – Kau-no ir Vilniaus – nutekamųjų vandenų valymo sistemas. Vilniečiai investuoja, kad dirbtinėmis priemonėmis kovotų su kvapais, kauniečiai per metus pagamina apie 3 mln m3

dujų, kurios naudojamos šildyti ir elektrai gaminti. X Biodujų gamyba iš pramonės atliekų. Alkoholio,

mėsos ar pieno apdirbimo pramonės šakose atliekas tvar-kyti galima pasitelkus anaerobines bakterijas. Taip galima sumažinti atliekų kiekį ir pasigaminti gamybos procesams reikalingos šilumos ir / ar elektros.

Naujos didelės hidrojėgainės atsiradimas Lietuvoje mažai tikėtinas

X Alfredas Sabaliauskas, Lietuvos hidroenergetikų asoci-acijos prezidentas: „Šis įstatymas panaikino bet kokį hidroener-getikos vystymąsi šalyje. Atrodo, kad hidroenergetika Lietuvoje yra kažkoks priešas. Manau, kad būtina suteikti galimybę šiai sričiai vystytis, negalima visai uždrausti. Kauno hidroelektrinė atšventė 50 metų – per tuos metus ji pagamino 20 TW/h elektros energijos. Turėdama tokį išteklių, Lietuva dvejus metus galėtų tik tokia elektra apsirūpinti be jokio kito kuro. Mūsų šalyje yra 1100 tvenkinių – 400 iš jų tinkami hidroenergetikai. Šiuo metu yra pa-naudota tik 80. O jeigu prisimintume dar senus malūnus?“

X Prof. Romualdas Juknys, apdovanotas prezidento V.  Adamkaus premija už nuopelnus aplinkosaugai: „Nors įvairiuose pasitarimuose ir dokumentuose daug kartų buvo iš-aiškinta, kad yra daug ekologiniu požiūriu palankesnių bei eko-nominiu požiūriu efektyvesnių alternatyvių energijos šaltinių. Nors buvo pateikti detalūs skaičiavimai, įrodantys, kad norint pagaminti tokį patį kaip viena šiuolaikiška 2,5 MW galingumo vėjo jėgainė kiekį elektros energijos, reikėtų pastatyti 7 vidutinio dydžio mažąsias hidroelektrines ir paskandinti daugiau nei 400 ha, o pastačius šiuolaikišką vėjo jėgainę jūroje nuo užtvindy-mo galima išgelbėti beveik 1000 ha (10 kvadratinių kilometrų!) ekologiniu požiūriu itin vertingų žaliųjų plotų. Nors išaiškinta, kad lyginant hidroelektrinių ir biomasės deginimo efektyvumą išeina, jog apželdindami tokį pat plotą apleistų žemių trumpos rotacijos energetinėmis plantacijomis iš vieno ha gausime 2–3 kartus daugiau energijos nei užtvindydami hidroenergetikos poreikiams itin vertingą gamtos ir kultūros paveldą. Nors pri-mygtinai daug kartų nurodyta, kad yra ir biomasės rezervų, kai nereikia nieko papildomai nei sodinti, nei prižiūrėti, ir kad tokį pat kaip iš 80 mažųjų hidroelektrinių energijos kiekį galima gauti sudeginus mažiau nei procentą Lietuvos ūkiuose susida-rančių šiaudų, tačiau vis tiek šalyje skatinama hidroenergetika“.

X Rimantas Braziulis, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmi-ninkas: „Remiantis energetikos specialistų skaičiavimais, buvo parengta ir patvirtinta Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo strategija. Norint sėkmingai įgyvendinti na-cionalinius tikslus ir ES direktyvas, užtenka hidroelektrinių galią padidinti tik iki 141 MW. Šį tikslą galima pasiekti, nestatant nau-jų užtvankų ir nenaikinant natūralių upių, bet įrengiant hidro-turbinas ant esamų užtvankų.“

AltenergijaVienas iš trukdžių, stabdantis biodujų gamybos vystymąsi, – biodujos dažniausiai sunaudojamos jų išgavimo vietoje, o tai ne visada yra ekonomiškai naudinga (pavyzdžiui, kai nėra pakanka-mo šilumos poreikio). Šią problemą kitos šalys sprendžia įvairiai. Vienose pagamintas biodujas galima tiekti į gamtinių dujų tinklus (maišant su gamtinėmis dujomis iš anksto nustatytomis proporci-jomis), kitur jos spaudžiamos ir naudojamos įvairioms reikmėms, pavyzdžiui, transportui.

Hidroenergetika su Hidros galva

Hidroenergetika mūsų šalyje turi gilias tradicijas. Dar praė-jusio amžiaus pradžioje taip buvo malami grūdai. Šiandieninėje energetikoje hidrojėgainės yra viena iš Lietuvoje naudojamų at-sinaujinančios energijos rūšių. Lietuva – lygumų šalis, dėl to nėra labai palankių sąlygų hidroenergetikai vystyti. Tiesa, turime vieną santykinai didelę hidroelektrinę Kaune, bet ji buvo pastatyta ko-mandinės ekonomikos sąlygomis. Netgi neatsižvelgus į ekologiją, o, žiūrint tik į užliejamų žemės plotų kiekį, naujos didelės hidrojėgai-nės atsiradimas Lietuvoje (kaip ir bet kurioje kitoje demokratinėje Europos šalyje) mažai tikėtinas. Mažąsias hidroelektrines statyti yra daug paprasčiau, bet ir jos sukelia daugiau problemų nei potencia-liai galėtų duoti naudos: užtvenktos upės pelkėja, užliejami žemės

plotai ir naikinama turtinga paupių biosfera, be to, biomasės sąna-šos prie užtvankos pūva ir į aplinką išskiria metaną, kuris yra daug agresyvesnės, šiltnamio efektą sukeliančios, dujos nei CO2.

Šiuo metu tikriausiai yra tik dvi realios alternatyvos, kaip galima vystyti hidroenergetiką Lietuvoje: išnaudoti jau esamas užtvankas (jų buvo gausiai pristatyta tiek tarpukariu, tiek kolūkių laikais) arba naudoti technologijas, nereikalaujančias užtvankų (tiesa, jos yra brangesnės ir šiuo metu niekaip „netelpa“ į hidroe-lektros supirkimo tarifą).

Dar 2004 metais Seimas priėmė Vandens įstatymo pataisas, draudžiančias statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu bei kultūriniu požiūriu vertingų upių. Dėl hidroenergetikos plėtros niekaip negali susitarti Lietuvos gamtos apsaugos specialistai ir energetikai. Štai keletas jų nuomonių.

Fiksuoti ar paleisti?

Būtent dėl būsimų elektros bei šilumos kainų ir kyla dau-giausia diskusijų tarp įstatymų priėmėjų ir alternatyvistų. Siūlo-ma žaliąją energiją supirkti iš anksto nustatytu tarifu arba taikyti kintančio tarifo mechanizmą. Planuojama, kad kintantis tarifas atsinaujinančiai energijai būtų nustatomas taikant priemoką prie vidutinės rinkos kainos, o dėl priemokos dydžio atsinaujinančios energijos plėtotojai varžytųsi aukcionuose. Tokia tvarka patinka ne visiems – investuotojai nori iš anksto konkrečiai žinoti kainas ir planuoti investicijas. Jie teigia, jog kintantis atsinaujinančios energijos rėmimo tarifas vartotojams gali kainuoti net brangiau nei iš anksto suskaičiuotas ir nustatytas, nes svyravimai tiesiogiai priklausytų nuo elektros rinkos kainos, kuri nėra stabili ir priklau-so nuo daugelio nekontroliuojamų veiksnių.

Pasak atsinaujinančios energijos asociacijų atstovų, kintan-tis tarifas sektoriuje sukurtų spekuliacinę rinką, taip pat tai pa-skatintų korupciją ir protekcionizmą, nes vėliau būtų mėginama padidinti pasiūlytas mažiausias kainas. Fiksuotas atsinaujinan-čios energijos rėmimo tarifas šiuo metu taikomas 21 iš 27 Euro-pos Sąjungos šalių.

reikia pinigų? pinigų yra

Šalies bankai jau penkerius metus teikia paskolas atsinauji-nančios energetikos projektams. „Esame paskolinę daugiau nei 600 mln. litų. Daugiausia tai vėjo energetikos projektai. Mano apskaičiavimais, Lietuvos bankų sektorius šiai energetikai vystyti galėtų skirti iki 4–5 milijardų litų“, – sako Tomas Andrejauskas, „Swedbank Markets“ tarnybos vadovas Lietuvoje.

Jis pabrėžė, kad vėjo elektrinių projektai labai imlūs kapi-talui, jų skatinimas sukuria atitinkamą infrastruktūrą – reikėtų investuotojų, kurie sutiktų mokėti už bendruomenių ar atskiro miesto vėjo elektrinę. Reikia paskolos iš banko, kad būtų įsigyta vėjo jėgainė. Reikia įmonės, kuri prižiūrėtų vėjo elektrinę, vadina-si, bus išlaidų kiekvieną mėnesį.

Priklausomai nuo projekto dydžio, suma vėjo elektrinei pa-statyti siekia apie 60–90 milijonų litų. Šiuo metu paskolos vėjo jėgainėms įsigyti marža siekia 3 procentus. Šių investicijų atsi-perkamumas yra pakankamai ilgas, tad investuotojai ar finansuo-tojai prisiima pakankamai ilgalaikę riziką. Ir išlieka opus klausi-mas, kaip tą riziką valdyti. Pasak T. Andrijausko, rizikos valdymas ir prognozuojamumas tiesiogiai siejamas su taip dažnai minimu įstatymu.

„Bankai vertina projekto vystytojo patikimumą ir patirtį. Matavimai, projekto kaštai ir verslo planas, nuosavo kapitalo ir skolinamos sumos santykis – visa tai svarbu. Lietuvoje šiuo metu bankų sektorius prašo turėti apie 50 proc. savo kapitalo. Kai pra-dėjome finansuoti, pradinio kapitalo poreikis buvo gerokai ma-žesnis, tačiau dėl to, kad nėra aiškumo dėl ateities, projektų rizika didėja. Manyčiau, kad, priėmus įstatymą ir aiškiai apibrėžus visas sąlygas, turimo kapitalo poreikį galima būtų sumažinti netgi dvi-gubai. Aiškumas atpigintų projekto kaštus. Pagrindinė rizika  – neapibrėžta reguliacinė aplinka“, – teigia bankininkas.

Įtartinas atominės energetikos protegavimas

Lietuvos valdžia primygtinai siekia statyti atominę elektri-nę. Jos projekto tyrėjai teigia, jog tik taip galėsime apsirūpinti pigia elektra. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas yra sakęs, jog naujos atominės elektrinės gaminamos elektros kaina galėtų

Žaidimas dar Be taisyklių

Kalba apie alternatyvios energetikos plėtrą Lietuvoje nega-lima nepaminėjus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, kuris pirmą kartą apibrėš ir reglamentuos Lietuvos atsinaujinan-čios energetikos rinką. Deja, jis svarstomas jau dvejus metus... Labai norėtųsi tikėti, kad Jums skaitant šį straipsnį jis pagaliau bus priimtas. Na, o kol kas verslininkai ir asociacijos stengiasi vienu dokumentu susitarti su valdžios institucijomis. Susitarti dėl supirkimo kainos, apibrėžti pavienių gyventojų teises ir ben-drai įteisinti šalyje alternatyvią energetiką. Kol nėra įstatymo, ši energetikos sritis negauna tinkamo finansavimo iš bankų, Lie-tuva nesidomi užsienio investuotojai. Gyventojai susiduria su dviprasmiška situacija, kai lyg ir galėtų savo namuose įsirengti alternatyvius energijos gavimo šaltinius – saulės baterijas, vėjo jėgaines, tačiau taip pat galėtų už tokius veiksmus susilaukti ir kažkokių nuobaudų. Be to, daugelis šių įrenginių yra pakankamai brangūs, todėl dažnas nusprendžia palaukti įstatymo, kuris gal-būt bus aiškesnis, galbūt jame bus numatytos subsidijos ir priva-tiems asmenims.

nuotr. iš azuolas.prenai.lt

64 65

matytu laiku, o pirminės apskaičiuotos AE statybų kainos išauga net milijardais eurų. Kas už visa tai mokės? Aišku, kad mes.

Beje, energetikai sutartinai tvirtina, kad Lietuva išgyventų ir be naujos AE. „Seniai strategijose yra prirašyta, kad Lietuva turi turėti 35 proc. elektros, gaminamos kartu su šiluma, taip pat turėtume pasiekti, kad 20 proc. elektros būtų gaminama iš atsi-naujinančių energijos išteklių. Taip pat statome elektros jungtis, kurios garantuos rinką. Aš matau visai šviesią ateitį ir be AE“, – teigia Vidmantas Jankauskas.

Pasak Lietuvos energetikos instituto direktoriaus Euge-nijaus Ušpuro, galimybių Lietuvai įvairiais būdais apsirūpinti elektra yra ne viena – dabar galiojančioje Energetikos strategi-joje, kuri priimta dar 2007 m., buvo numatytas net 51 galimas scenarijus.

suBjektyvus apiBendrinimas

Šiandieninė Lietuvos situacija rodo, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai be papildomos paramos su iškastiniu kuru gali konkuruoti tik šilumos sektoriuje. Bet kokia elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos šaltinių reikalauja didesnės ar mažes-nės paramos.

Atsižvelgiant į ribotus išteklius, visą atsinaujinančių išteklių sektorių reikėtų vertinti kompleksiškai, atsižvelgiant ne tik į pa-gamintos energijos kainą vartotojui (supirkimo tarifus), bet ir ku-riamą šalutinę naudą, tokią kaip papildomų darbo vietų kūrimas ar racionalesnis išteklių naudojimas. Dabartinė praktika remti vi-sus atsinaujinančius išteklius atsižvelgiant į jų gamybos savikainą Lietuvai yra per brangi. Turtingesnės šalys, tokios kaip Danija ar Vokietija, remia savo mokslą ir pramonę, Lietuvoje tuos pačius atsinaujinančius išteklius, remiami ne vietiniai, o užsienio gamin-tojai, dėl to išleisti pinigai nebegrįžta į ekonomiką.

Galbūt vertėtų nesiblaškyti ir nesiekti skatinti visų be iš-imties, o orientuotis į Lietuvos sąlygomis tinkamiausias techno-logijas, visų pirma, kietąją biomasę (tai ne tik pigiausias, bet ir skatinantis darbo vietų kūrimą miškininkystėje, žemės ūkyje ir pramonėje, išteklius), saulės kolektorius (jie labai geras tandemas su kietojo kuro katilais individualiuose namuose). Tokias techno-logijas, kaip vėjo jėgaines, galbūt, reikėtų skatinti tik tiek, kiek rei-kalauja dabartiniai Lietuvos įsipareigojimai, nes jų statyba ir eks-ploatacija neprisideda prie šalies gerovės (greičiau – atvirkščiai).

Su saulės elektra situacija šiek tiek sudėtingesnė. Egzistuo-ja idėja, kad Lietuva gali sukurti proveržį saulės elementų (PV) segmente (keli ES milijonai buvo „investuoti“ kuriant eksperimen-tinę laboratoriją). Jei yra nors kiek tiesos, tuomet, galbūt, būtų pa-teisinamas proto ribas viršijantis saulės elektros supirkimo tarifas, nors tai vis tiek kelia abejonių: kartą investavus milijoną, sunku konkuruoti rinkoje, kur kasmet investuojami milijardai.

Nemažai atsinaujinančios energetikos šalininkų mini tokias kliūtis kaip – poveikio aplinkai vertinimai, žemės paskirties keiti-mo procedūros, sudėtinga pasijungimo prie tinklų tvarka, seni tarifai, kvotos. Daug problemų, kurias reikės išspręsti valdžios institucijoms. Tik, ar pakaks joms ryžto? Juk atominės energe-tikos lobistai vilioja kitais dalykais – politine šalies galia, tuščiu pažadu apie energetinę nepriklausomybę.

siekti 7–8 lietuviškus centus už kilovatvalandę. Deja, praktiškai visa informacija, susijusi su projektu, yra įslaptinta, pavadinta ko-mercine paslaptimi, tad lyg „iš lubų“ pateikiamos tokios mažos kainos daugelį verčia abejoti. Abejonėmis dėl valdžios užmojų viešoje erdvėje dalijasi ne vienas autoritetingiausias Lietuvos energetikos specialistas.

„Net neįsivaizduoju, kas tokį skaičių galėtų pasakyti. Tai iš fantastikos srities. Jei vien tik kurą skaičiuotume, tik tiek ir būtų. Dabar, kai yra nepaprastai didelė kapitalo kaina, tai neįmano-ma“,  – sakė Vidmantas Jankauskas, buvęs Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (VKEK) pirmininkas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius. Galėtume kalbėti apie euro centus, bet tik ne lietuviškus“. Pasak jo, lenkų ekspertai apskai-čiavo, kad naujoje atominėje elektrinėje gaminamos elektros energijos savikaina galėtų siekti netgi 40–50 lietuviškų centų už kilovatvalandę. „Aš esu žmogus, kuris visada sakydavo, kad at-ominė elektra yra pati brangiausia, nes dabar yra tokia reali jos kaina. Ji yra pati brangiausia pasaulyje, na, gal saulės elektra da-bar dar yra brangesnė.“

Akademiko Jurgio Vilemo teigimu, šiuo metu Europoje vy-rauja antibranduolinės nuotaikos – atominių elektrinių statoma kur kas mažiau. Be to, sunku prognozuoti ateityje vyksiančius elektros rinkos pokyčius. „Situacija priklausys ir nuo to, ar po 2012 metų bus įvesti dideli mokesčiai už anglies dvideginį, t. y. už iškastinį kurą. Jeigu jie bus nedideli, atominė energetika negalės konkuruoti su tradicine energetika. Dėl Kioto protokolo susita-rimų nėra jokių sprendimų nuo 2012 metų, todėl Europos bran-duolinės energetikos projektai sustojo ir laukia. Niekas nenori rizikuoti milijardinėmis investicijomis nežinodamas, kuo tai gali baigtis”, – tvirtino akademikas. Anot jo, mūsų parengta AE gali-mybių studija sunkiai įtikins ir būsimo projekto įgyvendintojus: „Ar investuotojui kas nors gali pasakyti, kad naujoje elektrinėje pagaminta kilovatvalandė kainuos 7–8 centus? Kas, kišdamas tiek milijardų, tikės tokiais skaičiais?“

Beje, mažas kainas žadantieji neretai „pamiršta“ mūsų se-nąją Ignalinos atominę elektrinę. Įdomu, ar jau suskaičiuota, kiek tiksliai kainuos kelis etapus apimsiantis ir iki 25 metų truksiantis jos demontavimas bei radioaktyvių atliekų saugojimas? Juk net pradinių investicijų nepavyko tiksliai apskaičiuoti – aiškinamės, kur pradanginti milijardai... O juk dažnai AE nepastatomos nu-

Atominė elektra yra pati brangiausia pasaulyje.

Parengė Sonata Dirsytė

Nori užsiaugiNti daržovių? išsiriNk sėklų bibliotekoje

„greeNpeace‘as“ skelbia karą „Facebookui“

San Francisko (JAV) viešoji biblioteka ėmėsi gana neįprastos iniciatyvos – sukūrė „Sėklų bibliotekos“ (angl. SeedLibrary) programą, kurios metu vartoto-jams skolinama sėklų. Taip siekiama atkreipti dėmesį į maisto saugumą, darnią žemdirbystę bei paskatinti žmones gyventi ekologiškiau.

Procesas paprastas. Vietos gyventojai iš „Sėklų bibliotekos“ kolekcijos są-rašo išsirenka jiems reikalingų sėklų ir pasiskolinę jas pasėja savo darže. Nuėmę derlių augintojai surenka sėklas ir sveikiausią jų dalį grąžina atgal į biblioteką. Bibliotekoje taip pat galima rasti augalų sėjos kalendorių, sėklų žinyną bei daug naudingos informacijos tiek pradedančiajam, tiek pažengusiajam daržininkui.

Planuojama, jog laikui bėgant „Sėklų bibliotekos“ filialas apims plačią, ge-riausiai prie vietos mikroklimato prisitaikiusių sėklų kolekciją, nes jos bus užau-gintos vietiniame dirvožemyje, veikiamos čionykščio klimato, augalų ir gyvūnų įvairovės.

„Mes siekėme sukurti bendruomeninę iniciatyvą, kuri ne tik leistų tarpu-savyje keistis sėklomis, bet ir suteiktų galimybę šviesti vietinius gyventojus“, – projekto tikslais pasidalijo viena iš jo iniciatorių Ania Moniuszko. Šis siekis, be

abejonės, pasiteisino – San Francisko viešosios bibliotekos vartotojai ateidami pasiskolinti sėklų taip pat ieško informacijos apie miesto sodininkystę, vietinę augmeniją, dalijasi tarpusavyje savo patirtimi.

(Šaltinis: www.sfseedlibrary.org)

„Greenpeace‘as“ įvairiomis pasaulio kalbo-mis išplatino žinutę, jog didžiausiam pasaulyje socialiniam tinklui „Facebook“ atėjo laikas pereiti prie atsinaujinančios energijos vartojimo. „Face-book“ labiausiai kritikuojamas už tai, jog Oregone ir Šiaurės Karolinoje esantiems kompanijos įrengi-niams energija tiekiama naudojant iškastinę anglį.

Prieš „Facebook“ purvinos energijos naudo-jimą nukreiptos kampanijos metu žalieji pasitelkė ne tik įprastines priemones (televizijos reklamą, žinutes ant orlaivių), bet ir siekė pasaulio rekordo. „Greenpeace‘as“, siekdamas atkreipti organizacijos darbuotojų dėmesį, pačiame socialiniame tinkle sukūrė grupę „UnfriendCoal“, kurios lankytojai per 24 valandas parašė 80 tūkst. komentarų ir palaikė „Greenpeace‘o“ kampaniją, skatinančią „Facebook“ pereiti prie „žaliosios“ energijos.

„Greenpeace‘as“ prognozuoja, jog duomenų ir telekomunikacijos centrų elektros energijos suvartojimas per artimiausią dešimtmetį patrigubės. Tokiu atveju, iki 2020-ųjų metų didžiuliai išoriniai duomenų serveriai, išdėstyti įvairiose pasaulio vietose, kuriuos naudoja „Face-book“ ir kiti tinklapiai, galėtų suvartoti daugiau elektros energijos nei Prancūzija, Vokietija, Kanada ir Brazilija kartu paėmus.

Siekiama, jog „Facebook“ pasektų „Google“ pavyzdžiu, kuris per pastaruosius metus kelis kartus investavo į vėjo ir saulės energijos projektus, o atsinaujinančios energijos tinklo plėtrą iškėlė kaip vieną iš savo strateginių tikslų...

(Šaltinis www.greenpease.org )

Žalios žinios

66 67