ekonomikos pagrindai

EKONOMIKOS PAGRINDAI

PASKAITŲ KONSPEKTAS

Parengė

Dėst. Sigita Šimbelytė

ŠIAULIAI, 2007

Sigita Šimbelytė. Ekonomikos pagrindai (2007)

2

TURINYS Pratarmė ...............................................................................................…………………………....... 3

1. Ekonomikos įvadas ..............................…………………………………..................................... 4

1.1. Ekonomikos sąvokos ............…………………………............................................................... 5

1.2. Ekonomikos teorijos istorija ........................…………………………....................................… 6

1.2.1. Ekonominė mintis Antikos laikais ...............................……………………….......... 6

1.2.2. Ekonominė mintis Viduramžiais ..................................………………….…….....… 7

1.2.3. Merkantilizmas ..............................................................………………………......…8

1.2.4. Klasikinė ekonomika ...........................................................……………………...… 8

1.2.5. Socialistinės ekonominės kryptys ......................................……………………...…. 9

1.2.6. Lietuvos ekonomikos mokslo raida ........................………………………............. 10

1.3. Ekonomikos objektas ..............................................................…………………………........... 11

1.3.1. Daiktas ir paslauga ....................................................……………………................ 11

1.3.2. Pasirinkimo problema ...............................................………………………............ 11

1.3.3. Gamybos ištekliai .....................................................……………………................ 12

1.4. Mikroekonomika ir makroekonomika .......................................…………………………….... 16

1.5. Ekonomikos problemos ir jų tikslai ..........................................…………………………......... 16

1.6. Ekonomikos sistemų tipai .....................................................…………………………............. 18

1.6.1. Tradicinė ekonomika ...................................................………………………......... 18

1.6.2. Rinkos ekonomika .................................................................……………………... 18

1.6.3. Komandinė ekonomika .......................................................……………………….. 18

1.6.4. Mišrioji ekonomika ................................................................……………………... 19

2. Specializacija, mainai ir pinigai ....................................…………………………………......... 22

2.1. Specializacija ......................................................................................……………………….... 23

2.2. Mainai .................................................................................................………………………... .23

2.3. Pinigai ir jų funkcijos .........................................................................………………………... .24

2.3.1. Pinigų istorinė raida ................................................................…………………….. 24

2.3.2. Pinigų savybės ir funkcijos ....................................................……………………... 25

2.3.3. Pinigų vertė ir rūšys ...............................................................…………………..…. 27

2.3.4. Valiutų kursas ..........................................................................………………..…... 27

2.4. Vertybiniai popieriai .......................................................................…………………………... 28

2.4.1. Akcijos .......................................................................................……………..……. 29

2.4.2. Obligacijos ................................................................................……………..…….. 29

2.4.3. Opcionas ...................................................................................……………..…….. 30

2.4.4. Hipotekos lakštai .....................................................................……………..……... 30

2.4.5. Vekselis ......................................................................................…………...……… 31

2.4.6. Finansų rinka ............................................................................…………...……….. 31

2.5. Finansų institucijos ............................................................................………………….……… 33

2.5.1. Bankų istorijos apžvalga .........................................................……………...……... 33

2.5.2. Bankai - finansų rinkos dalis .................................................……………...………. 34


3

2.5.3. Bankų sistema ...........................................................................…………...……….. 36

2.5.4. Šiuolaikinių bankų teikiamos paslaugos ..............................……………..……….. 38

2.5.5. Bankininkystės problemos ir jų sprendimo būdai ..............………….....…………. 39

2.5.5.1. Bankininkystės problemos rinkos ekonomikos šalyse ....................…… 39

2.5.5.2. Bankininkystė Lietuvoje: jos problemos ir plėtra ...………………….... 40

2.6. Laisvosios rinkos ūkio modelis .......................................................…………………….…….. 42

2.6.1. Privati nuosavybė ...................................................................………………...….... 42

2.6.2. Pelnas .........................................................................................……………......…. 43

2.6.3. Konkurencija .............................................................................………………...…. 43

3. Pasiūla ir paklausa ......................................................………………………………................ 47

3.1.Rinka ........................................................................................…………...........…………….... 48

3.2. Paklausa .............................................................................................………………………..... 49

3.3. Paklausos dėsnis ...............................................................................………………………….. 49

3.4. Paklausos lankstumas .......................................................................………………………….. 51

3.5. Pasiūla ................................................................................................………………………... ..52

3.6. Pasiūlos pokyčiai ...............................................................................…………………………. 53

3.7. Paklausos ir pasiūlos tarpusavio sąveika ……………………………………………………... .54

4. Prekės vertė ir kaina ......................................................................…………………………….. 59

4.1. Prekės vartojamoji ir mainomoji vertė ……………………………………………………….... 60

4.2. Kainos esmė ir rūšys ………………………………………………………………………..….. 62

4.2.1. Kainos esmė …………………………………………………………………….…... 62

4.2.2. Kainos funkcijos ..................................................................…………………..….... .63

4.2.3. Kainų rūšys ............................................................................…………………..….. .64

4.3. Gamybos apimties ir kainos priklausomybė ...............................…………………………..…... 66

5. Šalies ūkis, jo vystymosi rodikliai ..............………………………………….....................…..... 69

5.1. Šalies ūkio struktūra .......................................................................…………………………...... 70

5.1.1. Gamintojo veiklos organizavimas .............................………………………............. 73

5.1.1.1. Verslas ir verslininkas ..............................................……………..……... 73

5.1.1.2. Verslo įmonė .............................................................……………..…….. 74

5.1.1.3. Verslo organizavimo formos ..................................………………...….... 75

5.2. Bendrasis nacionalinis produktas ................................................……………………..…….... ...77

5.2.1. Vartotojų ir gamintojų santykiai ..........................................…………………..……. 80

5.2.2. Valstybės ir vartotojų santykiai ...........................................……………………..…. 80

5.2.3. Valstybės ir verslo santykiai ................................................……………………..…. 80

5.3. Ekonominio vystymosi ciklai ........................................................…………………………....... 81

6. Pajamos ir jų paskirstymas ...........................................………………………………..........…. 84

6.1. Pajamų šaltiniai .............................................................................…………………………....... 85

6.1.1. Darbas kaip pajamų šaltinis .............................................…..………………………. 85

6.1.2. Turto pajamos ....................................................................…...…………………….. 88

6.1.3. Pajamų nelygybė .................................................................….……………….…….. 90

6.2. Pajamų paskirstymo sistema ..........................................................……..………………....……. 94

7. Valstybės vaidmuo ............................................................………………..………………........... 99


4

7.1. Valstybės funkcijos .........................................................................………………………........ 100

7.1.1. Visuomeninių gėrybių teikimas .........................................………………………... 100

7.1.2. Žalingų išorinių padarinių tvarkymas ................................…………………….…... 101

7.1.3. Naudingų išorinių padarinių skatinimas ...........................…………………….…… 102

7.1.4. Privačios nuosavybės gynimas ............................................…………………….…. 102

7.1.5. Gamtinių monopolijų reguliavimas ...................................…………………….…... 102

7.1.6. Socialinių programų vykdymas ..........................................…………………..……. 103

7.1.7. Ekonomikos stabilizavimo priemonės ..............................……………………..…... 104

7.2. Valstybės biudžeto formavimas ir naudojimas .......……………………………........................ 105

7.2.1. Valstybinis biudžetas ............................................................………………….…… 106

7.3. Ekonominės politikos į gyvendinimas ...........................................……………………....……. 109

7.3.1. Valstybės ekonominės politikos tikslai ...............................………………….……. 109

7.3.2. Finansinė politika ..................................................................…………………….... 110

7.3.3. Monetarinė politika ...............................................................………………..……... 111

7.3.4. Kitos valstybės ekonominės politikos formos ...................…………………......….. 111

Literatūra .............................................................................................……………………....……....114


5

PRATARMĖ

Visais laikais žmogus didelę savo gyvenimo dalį skyrė ir skiria ekonominėms

problemoms.Visi mes svarstome: kokį darbą pasirinkti, kodėl ir kiek už jį apmokama, kas lemia

prekių ir paslaugų pabrangimą, kaip tas pabrangimas daro įtaką mūsų pragyvenimo lygiui, kodėl ir

kokius mokesčius turime mokėti valstybei, galiausiai- kaip naudingiau panaudoti savo pajamas-

taupyti banke ar tenkinti kasdieninius poreikius?

Šie ir kiti klausimai tiesiogiai veikia žmogų, sukeldami norą dirbti, profesiškai tobulėti,

ugdyti save kaip kūrybingą asmenybę.Atsakyti šiuos ir daugelį kitų klausimų gali ekonomika.Dalį

šio mokslo žinių jau turite iš bendrojo išsilavinimo ir kitų mokymo dalykų.Ekonominių žinių

sistemą įgysite tik išstudijavę ekonomiką kaip atskirą dalyką.

Ekonomikos mokslas yra ir paprastas, ir sudėtingas.Tai patvirtina mikrekonomikos

kūrėjo Alfredo Marshallo žodžiai:“Beveik po pusės amžiaus ekonomikos mokslo tyrinėjimo aš

supratau, kad apie ekonomiką dabar žinau mažiau negu pradžioje“

Šio konspekto tikslas- susipažindinti su istoriniais šio mokslo pradmenimis, panagrinėti

ekonomikos sistemų tipus ir kaip jie veikia rinką, kaip ir kokiomis priemonėmis bandoma ją

reguliuoti, kaip apskritai sukasi mūsų gyvenimo ratas, kodėl labai svarbu sugebėti prekiauti

atsižvelgiantį tai, kas pirks jūsų pagamintas prekes.Tam būtinos ekonominės žinios apie mūsų kaip

individų ir piliečių vietą ekonoimikos sistemoje.


6

1. EKONOMIKOS ĮVADAS

Šiame skyriuje sužinosite:

• Kas yra ekonomikos mokslas

• Kodėl ekonomikos mokslas yra istorinis

• Kaip formavosi ekonominė mintis

• Kaip formavosi įvairios ekonominės srovės skirtingais žmonijos vystymosi etapais

• Kaip formavosi ekonominė mintis senovėje

• Kaip formavosi ekonominės idėjos Viduramžiais

• Kaip formavosi klasikinė ekonomika

• Kodėl atsirado socialistinės ekonominės kryptys

• Kokia Lietuvos ekonomikos mokslo raida

• Kas yra žmogaus gyvenimas

• Kas yra daiktas ir paslauga

• Kodėl ekonomika yra pasirinkimo mokslas

• Kas sudaro ekonomikos mokslo objektą

• Kas yra gamybos ištekliai

• Kas sudaro gamtinius išteklius

• Kuo ypatinga žemė kaip gamybos išteklius

• Kas yra darbas ir kokią vietą jis užima žmogaus gyvenime

• Kas yra darbo jėga ir kuo ji skiriasi nuo darbo išteklių

• Kaip galima didinti daiktų ir paslaugų gamybą

• Kas yra darbo našumas ir darbo imlumas ir nuo ko jie priklauso

• Kas yra kapitalas ir kokiomis formomis jis pasireiškia

• Kas yra žmogiškasis kapitalas ir kuo jis pasireiškia

• Kas yra ūkininkavimas

• Kaip ir kokiais lygiais ūkininkavimą nagrinėja ekonomikos mokslas

• Kas yra mikroekonomika ir ką ji nagrinėja

• Kas yra makroekonomika ir ką ji nagrinėja

• Kokios yra ekonomikos problemos ir kokių tikslų ji siekia jas nagrinėdama

• Kas yra visuomenės ekonomikos sistema

• Kokie yra ekonomikos sistemų tipai bei jų skiriamieji bruožai

• Kaip įvairios ekonomikos sistemos sprendžia išteklių stygiaus problemą


7

Jūs pradedate mokytis ekonomikos mokslo pagrindų suvokdami, kad jau daug ką žinote ir

daug ko norite - ir ilgiau pamiegoti, ir skaniau pavalgyti, ir pasmaguriauti, ir paiškylauti. Bet kartu

suprantate, kad ne viskas pasiekiama, o jeigu ir gaunama, tai tik labai stengiantis. Vadinasi,

vienokiu ar kitokiu būdu sprendžiate svarbias asmenines kaip žmogaus ar kaip visuomenės piliečio

problemas.

P r o b l e m a (lot. problema - sudėtingas uždavinys) - tai uždavinys, iškylantis

tikslingoje žmonių veikloje, kurį reikia teoriškai arba praktiškai spręsti; tai sudėtingas

sunkiai išsprendžiamas klausimas.

1.1. Ekonomikos sąvokos

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, kasdien susiduria su ekonomika. Kiekvienas iš jūsų

svarstote: ką veiksite baigę mokyklą, kokį darbą pasirinksite, arba tiksliau, kur gausite darbą, kiek

gausite atlyginimo, ar jo užteks jūsų reikmėms patenkinti: būstui išlaikyti ir aptarnavimo išlaidoms,

maistui, drabužiams, transportui, laisvalaikiui, mašinai, televizoriui ir kt; kodėl už jūsų darbą

mokama tiek arba tik tiek; kodėl brangsta arba pinga prekės ir paslaugos; kodėl ir kokius mokate

mokesčius valstybei; kaip panaudoti savo pajamas tenkinant kasdienines reikmes, ką daryti su

likusiomis pajamomis - kaip jas kaupti ir laikyti - ar banke, ar pirkti akcijas, obligacijas, žemę ar

vertingą daiktą. Į šiuos ir į daugelį kitų klausimų Jums padės atsakyti ekonomikos mokslas.

Žodis “ekonomika” kilęs iš graikų kalbos žodžių – “oikos" -namai ir ,,nomos" - taisyklės.

Graikų ,,oikonomia" reiškė namų ūkio tvarkymą ir šeimyninių žmonių sąjungą su jos įvairiais

reikalais. Tad ekonomika kaip mokslas apėmė namų valdymą, žinias apie namų ūkį, apie žmogaus

gyvenimą bei veiklą.

Žmogaus gyvenimą laiko požiūriu galima suskirstyti į tris sąlygiškai vienodas laiko dalis -

darbą, laisvalaikį ir poilsį. Vaizdus tokio suskirstymo pavyzdys gali būti mūsų gyvenimo trukmės

vienetas - para, turinti 24 valandas. Čia darbui (pažymėkime jį (td) skiriamos 8 valandos,

laisvalaikiui (t1) - 8 valandos ir poilsiui (tp) - 8 valandos. Nepaisant sąlygiškai vienodos šių dalių

trukmės, žmonijos istorijos eigoje tos dalys turi skirtingas tendencijas: darbo laikas sukuriamų gė-

rybių ar suteikiamų paslaugų mastu turi mažėjimo tendenciją (td min), laisvalaikis žmogaus

psichinio ir fizinio tobulėjimo ir veiklos pobūdžio kaitos požiūriu turi didėjimo (ilgėjimo)

tendenciją (t1 max), poilsio laikas, sunaudotas žmogaus fizinei ir psichinei energijai atgauti yra

santykiškai pastovus dydis (tp const).

Darbas bendrąja ir plačiąja prasme reiškia energijos veiklą, siekiančią tam tikro apibrėžto

tikslo. Pagal energiją darbas skirstomas į mechaninį (sudaiktintą) ir žmogaus (gyvąjį) darbą.

Žmogus dirba pasitelkęs savo fizines ir psichines jėgas, todėl jo darbas skirstomas į fizinį ir protinį.


8

Fizinis žmogaus darbas yra tokia veikla, kurioje vyrauja fizinės jėgos elementas, o protinis -

kai vyrauja psichinės energijos elementas.

Poilsis fiziologine prasme reiškia ypatingos veiklos būseną, kai ląstelė nedirbdama atgauna

savo normalią sudėtį.

Laisvalaikis kaip socialinė istorinė kategorija - tai nedarbo laikas, kurį žmogus naudoja:

būtinoms gyvybinėms buitinėms reikmėms tenkinti; nuvykti į darbą ir grįžti iš jo; individualiam ir

grupiniam mokymuisi keliant savo profesinę kvalifikaciją (kursai, seminarai, literatūros skaitymas);

išsilavinimo lygiui kelti (laikraščių, žurnalų, grožinės literatūros skaitymas, muziejų, teatrų,

koncertų lankymas, radijo ir televizijos laidų klausymas ir žiūrėjimas); mėgėjiškai ir visuomeninei

veiklai, sportui, kūno kultūrai, turizmui ir ekskursijoms; bendravimui su žmonėmis (įvairūs

užsiėmimai ir žaidimai su vaikais, svečiavimasis, svečių priėmimas) ir kt.

Taigi ir būstas, kuriame gyvename - ilsimės, leidžiame laisvalaikį, ir maistas, kurį valgome,

ir drabužiai, kuriuos dėvime, ir mūsų atliekamas darbas, ir visa kita vienaip ar kitaip yra susiję su

ekonomika bei jos veiksniais.

Tad ekonomika kaip mokslas apima visą ekonominę sritį: prekybą, pramonę, žemės ūkį,

transportą, kreditą ir kt., taip pat ekonominių reiškinių tyrinėjimą.

Daugiau kaip per du tūkstančius metų žodžio “ekonomika" reikšmė gerokai praturtėjo ir

pasikeitė. Jame dabar atsispindi daugiau reiškinių,negu teigė graikų filosofas Ksenofontas (apie

430-355 m. pr. Kr.), kuris ir laikomas šio žodžio įvairiomis pasaulio kalbomis autoriumi.

Šiuo metu žodis ekonomika turi tokias pagrindines reikšmes: mokslo šakos pavadinimas;

šalies ūkio (pavyzdžiui, Lietuvos ekonomika), pavadinimas; ūkio šakos (pavyzdžiui, žemės ūkio,

pramonės, transporto ir t.t. ekonomika; mažesnio ūkinio vieneto (pavyzdžiui, įmonės - akcinės

bendrovės (AB), uždarosios akcinės bendrovės (UAB) ir pan.) ekonomika; namų ūkio (šeimos)

ekonomika.

E k o n o m i k a - mokslas apie racionalų ūkininkavimą, apie tai, kaip žmonės ir

visuomenė pasirenka naudoti ribotus gamybos išteklius būtiniems Ir vis didėjantiems savo

poreikiams tenkinti, gaminti ir tiekti prekes bei teikti paslaugas.

1.2. Ekonomikos teorijos istorija

Bet kuris mokslas iš prigimties yra istorinis, apimantis ankstesnių kartų patirtį. Todėl ir

ekonomika, kaip mokslo šaka, turi savo istoriją, t.y. praeities ryšius su dabartimi.

Kiekvienas iš mūsų, gyvendamas visuomenėje, kasdien susiduriame su ekonomika - ką

pirkti, iš kur gauti pinigų, kaip naudingiau juos išleisti, kad patenkintume savo poreikius, kur

investuoti likusius pinigus, - ar taupyti banke (susiduriame su palūkanomis, kurias bankas mokės už


9

indėlį), ar pirkti akcijas, obligacijas ir pan. Tai daugiau asmeninio pobūdžio pasirinkimo problemos,

bet jos glaudžiai susijusios su visuomeninėmis – infliacija, nedarbu ir kt.

Atsakyti į šiuos ir daugelį kitų klausimų gali ekonomikos teorija - mokslas apie racionalų

ūkininkavimą, apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš alternatyvų naudoti ribotus

gamybos išteklius būtiniems savo poreikiams tenkinti, gaminti ir tiekti prekes bei teikti paslaugas.

Ekonomikos teorija, kaip ir kiti mokslai, atsirado ne iš karto. Kartu su visuomenės raida nuo

senovės civilizacijos iki mūsų laikų žmogus ieškojo atsakymo, kaip išspręsti pagrindinę ekonominę

problemą - pasirinkimo problemą - ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti? Apie tai byloja

ekonominės minties istorija.

Ekonominė mintis - tai visuomeninių - ekonominių santykių atspindys žmonių sąmonėje,

pasireiškiantis ekonominėmis pažiūromis, idėjomis, teoriniais apibendrinimais.

1.2.1. Ekonominė mintis antikos laikais

Pirmosios ekonominės mintys sutinkamos tautosakoje, religijoje (Biblijoje, Evangelijoje,

Talmude, Korane) vėliau jų aptinkama rašytiniuose šaltiniuose - įstatymų rinkiniuose, poetiniuose

veikaluose, ūkio tvarkymo nuostatuose (pavyzdžiui, senovės Babilone veikė caro Chamurapi -

1792-1750 m. pr. Kr.) įstatymai, numatę vergvaldystės ir piniginius santykius, žemės nuomą,

samdinių darbo apmokėjimą natūriniais produktais ir sidabru).

Jau senovės graikų rašytojai mėgino aiškinti ekonominius reiškinius, kurie buvo suartinami

su etika. Aristotelis (384-322 m. pr.Kr.) savo traktatuose “Politika" ir “Etika” skirdamas gamtinį ir

priešgamtinį turto įgijimo būdus, pirmąjį laikė vertingu, o antrąjį - pagrįstą prekyba ir pelnu,

smerkė. Jis pripažino, kad teisingai tvarkomoje valstybėje turi būti tinkamai tvarkomas ir ūkis,

garantuojantis piliečiui laisvę ir galimybes atlikti pareigas. Jis pirmasis analizavo jau kai kurias

pagrindines politinės ekonomikos problemas - prekės mainomąją ir vartojamąją vertę, aiškino

pinigų virtimo kapitalu sąlygas. Graikų filosofas Ksenofontas parašė pirmąjį ekonomikos veikalą

“Ekonomiksą", kuriame įrodinėjo, kad pagrindinis šio mokslo tikslas - įgyto turto naudojimas dievų

garbei, valstybės naudai ir draugų patogumui". Sokrato (470-469 m. pr. Kr.) mokinių idealą sudarė

kuklus žemės ūkis su natūriniais mainais, nedideliu pinigų kiekiu, nedideliais turtais. Į prekybą

žiūrėta nepalankiai. Platonas (428-427-348 m. pr. Kr.) manė, kad paskolos turi būti draugiškos,

neapmokestinamos palūkanomis. Palūkanas smerkė ir Aristotelis, pareikšdamas, kad ,,pinigai neturi

daryti pinigų". Platonas ir Aristotelis kėlė ir gyventojų reguliavimo klausimą, didelę reikšmę teikė

darbo pasidalijimui tarp luomų - filosofų-valdytojų, karių-valdininkų, amatininkų ir pirklių.

Graikijoje buvo luomas tokių žmonių, kurie turėjo atlikti visus ,,juoduosius" darbus, tai vergai.


10

Vergija, pagal Aristotelį, įgalina tobulybėn linkusius žmones siekti tobulybės, išvaduodama juos

nuo kasdieninių darbų.

Aristotelio teiginiai padarė didelę įtaką vėlesnei ekonominės minties raidai ne tik vergovės,

bet ir feodalizmo epochoje Viduramžių Europoje. Jis pagrįstai laikomas politinės ekonomijos

pradininku, nes nagrinėjo pagrindines šio mokslo problemas - vertę, pinigus.

Ekonominės minties raidai didelę įtaką turėjo agrarinės ekonomikos mintis Antikos laikais.

Senovės Graikijoje labai svarbūs nesusisteminti Homero (XII- VII a. pr. Kr.) poetiniai

veikalai. Protognas teigė, kad žmogus - visų darbų matas, Sokratas - kad žemės ūkio gamybai reikia

laisvų žmonių, jau minėti Ksenofontas, Platonas, Aristotelis gilinosi į sudėtingas ekonomines

problemas. Išsiskyrė net kelios mokyklos, pavyzdžiui, Kinikų mokykla ir jos atstovas Diogenas,

propagavęs asketizmą, vidinę laisvę. Šios mokyklos atstovai pripažino tik moralines gyvenimo nuo-

statas. Epikūriečių mokyklos nuostata ta, kad didžiausia išmintis - surasti pasitenkinimą. Kiveniečių

mokykla skleidė principą - siekti tikslo mažiausiomis pastangomis.

Romėnų mąstytojai (oratorius ir publicistas Ciceronas, Markas Aurelijus) žemės ūkio

raštuose samprotauja, kad prabanga nėra gerai, norint išlaikyti derlingumą, reikia žemę arti ir tręšti

(234-149 m. pr. Kr. Katono traktatas ,,Apie žemdirbystę"), kad ūkininkavimo tikslas yra nauda ir

pasitenkinimas. Varonas (116-27 m. pr. Kr.) įrodinėjo, kad žemę turi valdyti tie, kurie ją dirba, o už

nuomojamą žemę reikia mažinti palūkanas ir mokesčius.

Senovės Rytuose ekonominės minties veikalai turėjo filosofinių pamokymų, išreikštų

netiesiogine forma, pobūdį (Arkašastra, Kamurabio įstatymas, Moralės kodeksas).

,,Manu įstatymuose”, veikusiuose VI a. pr. Kr. Indijoje, buvo reglamentuojamos nuosavybės

teisės ir taisyklės. Vėlesniuose senovės Indijos išminčių brachmanų traktatuose aprašyta Senovės

Indijos valstybinė ir ūkinė sandara, pirkimo ir pardavimo, darbuotojų samdymo, sutarčių sudarymo,

prekybinių operacijų, kainodaros taisyklės.

Senovės Kinijos filosofas Konfucijus (551-479 m. pr. Kr.) išdėstė savo pažiūras į protinį ir

fizinį darbą, į vergvaldžių ir vergų santykius. IV-III a. pr. Kr. Kinijoje buvo paplitęs “Guan-czi"

traktatas, kuriame buvo dėstoma apie prekybą, mokesčius, rinkos santykius, žemdirbystę ir verslus,

apie pinigų apytaką, finansus. Senovės Kinijos filosofas Siunczi (313-238 m. pr. Kr.) tvirtino, kad

mokestis žemės ūkyje turi sudaryti vieną dešimtąją žemės ploto derliaus (dešimtinė), o medžioklė ir

žvejyba neturi būti apmokestinta. Jis teigė, kad mokesčiai ir muitai neturi trukdyti verslui, prekybai

ir prekių mainams.

Nors romėnai ekonominiais klausimais nieko naujesnio ir originalesnio už graikus nesukūrė,

tačiau iškėlė teisines privačios nuosavybės ir sutarčių laisvės bei teisingos kainos idėjas.

Žlugus Romos imperijai (476 m.), Vakaruose prasidėjo laikotarpis, vadinamas

Viduramžiais, kuris truko iki XV a. pabaigos.


11

1.2.2. Ekonominė mintis viduramžiais

Pirmąjį tūkstantmetį po Kristaus gimimo žlugo vergvaldystė ir pereita prie feodalizmo,

vietoj stabmeldystės atsirado naujos religijos. Pagrindinis šio laikotarpio ekonominės minties

bruožas - vergovinę santvarką imta ne teisinti, bet smerkti. Svarbų vaidmenį šiame procese

suvaidino bažnyčia.

Viduramžiais bažnyčia iškėlė įgimtą žmonių lygybės principą ir siūlė visiškai ar iš dalies

panaikinti vergiją, smerkė palūkanas ir prekybą. Ši ekonominė mintis dėl bažnyčios įtakos rėmėsi

Naujuoju testamentu. Pirmuoju šio laikotarpio veikalu laikomas Kolumelos (I a. pr. Kr.) - Romos

rašytojo ir agronomo dvylikos tomų veikalas ,,Apie žemės ūkį", vadinamas senovės žemės ūkio

enciklopedija.

Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu didžiulę įtaką darė šv. Augustino (354-430) religinės,

filosofinės, etinės ir valstybinės idėjos. Ryškiausias vėlyvųjų viduramžių ekonominių ir socialinių

idėjų atstovas buvo Tomas Akvinietis (1224-1274). Vieninteliu teisingu pajamų šaltiniu pri-

pažįstamas darbas, kuris skirstomas į taurų ir netaurų.

Kryžiaus karai turėjo didelę reikšmę natūrinio ūkio irimui ir mainų santykių plėtotei. Dėl jų

įtakos prasiplėtė prekybos ribos, pakito Vakarų Europos gyventojų norai ir skonis, iškilo Italijos

pajūrių miestų ir piniginio kapitalo reikšmė. Iškilus pinigų politinei galiai, buvo sukurta ūkinių lėšų

(pirmiausia pinigų) klasifikavimo schema bei apskaitos sistema (Lukas Pačioli - XV a.), kuri išlaikė

šimtmečių bandymus ir sėkmingai naudojama mūsų laikais.

Einant į naujuosius amžius, vystantis prekybai ir didėjant pinigų galiai bei atsiradus naujoms

ūkio formoms, keitėsi ir idėjos, pradėta griežčiau skirti bažnytinius ir valstybinius reikalus. Bet,

įžengus į naujuosius amžius, kaip atsvara stiprėjančiai valstybinei (karaliaus) valdžiai moralinės,

religinės (visi žmonės gimsta lygūs, visų turto šaltinis - tik darbas), ekonominės ir filosofinės idėjos

suformavo utopinio socializmo teoriją. Europoje utopinio socializmo idėjas aiškiausiai išreiškė

anglų filosofas humanistas T. Moras (1478-1535) ir italas T. Kampanela (1568-1639), kurie savo

veikaluose vaizdavo tobulesnį, geresnį, negu iš tiesų yra, gyvenimą.

1.2.3. Merkantilizmas

Nauji gamybos ir vartojimo santykiai, valstybės kova su bažnytine valdžia išplėtė valstybės

kontrolę prekybai (kaip tarpininkui tarp gamybos ir vartojimo). Dėl to ir pats XVI-XVIII amžių

laikotarpis vadinamas merkantilistiniu. Pirmieji merkantilistai T. Gresthemas, T. Menas turtą

tapatino ne tik su auksu, pinigais, jo šaltiniu laikydamas tik užsienio prekybą, o vadovavosi teiginiu

- kuo daugiau parduoti, kuo mažiau pirkti. Merkantilistų pažiūros plačiai buvo paplitusios Euro-


12

poje XVI-XVII a. ir ekonomistų anglo V. Stafordo (1554-1612), škoto Dž. Lou (1677-1729), italų

G. Skarufi (1519-1584), A. Dževonezi (1712- 1769) ir kitų veikaluose įgavo išbaigtumo bruožų.

Merkantilistai pirmieji pavartojo ,,politinės ekonomijos" sąvoką. Ekonominėje literatūroje ji

kildinama iš prancūzo A. Monkretjeno veikalo //Politinės ekonomijos traktatas, skirtas karaliui ir

karalienei" (1615).

Merkantilistų pažiūras Vakarų Europoje pakeitė vadinamoji klasikinė politinė ekonomija,

kurios atstovai turto kūrimo sfera pagrįstai laikė ne prekybą, bet gamybą, ir vienintele gamybine

darbo (t. y. kuriančio naujas vertes) šaka laikė žemės ūkį. Tai fiziokratai F. Kenė (1694-1774), A.

Turgotas (1727-1781), K. Becheris (1635-1682), Viktoras de Mirabo (1715-1789), Diuponas de

Neimūras (1739-1817). F. Kenė teigė: jeigu neturtingi ūkininkai - neturtinga ir karalystė. Jis išskyrė

tris socialines grupes - produktingąją, kurią sudaro žemdirbiai, savininkų-valdančių žemę, ir

neproduktingąją, kuriai priklauso pramonininkai, prekybininkai, laisvosios profesijos asmenys ir

tarnai. K. Becheris teigė, kad žemė - svarbiausias išsimaitinimo veiksnys, o ūkininkai - rei-

kalingiausias luomas.

Fiziokratų mokymas nebuvo įgyvendintas, tačiau jis turėjo įtakos klasikinei ekonomikos

mokslų, pirmiausia ekonomikos teorijos, plėtrai.

1.2.4. Klasikinė ekonomika

Pirmuoju klasikinės mokyklos pradininku laikomas anglų ekonomistas Viljamas Peti (1623-

1687). Jam priklauso apmokestinimo ir muitinės mokesčių moksliniai tyrimai.

Klasikinės ekonomikos mokslų plėtros pradžia, dar vadinama klasikine mokykla, buvo ir

škotų mokslininko A. Smito knyga “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas" (1776).

Svarbiausieji A. Smito teiginiai: 1) darbo pasidalijimas didina darbo našumą/ nes tada žmogus gali

lengviau darbą išmokti ir geriau atlikti; 2) laisvas žmonių ekonominio gyvenimo organizavimas

vadovaujant asmens interesui - siekdami savo asmeninių interesų (gauti kuo didesnį pelną)

individualūs gamintojai gamins tik tokias prekes, kokių pageidaus ir kokias pirks vartotojai; 3)

asmens laisvė.

Klasikinės mokyklos pasekėjai buvo D. Rikardas (1772-1823), teigęs, kad žemės renta - tai

pajamos už žemės naudojimą, T. Maltusas (1776-1834), įnešęs į klasikų mokyklą pesimistinę gaidą,

kad gamtos turtai, ypač dirbamoji žemė, yra riboti, todėl maisto gamyba taip pat yra ribota. Šią

mintį jis išreiškė garsiuoju dėsniu: gyventojų skaičius gausėja geometrine progresija, o maisto

produktų gamyba didėja tik aritmetine progresija. Klasikinei mokyklai priklausė D. S. Milis (1806-

1873), D. Hjumas (1711-1776) ir kt.


13

1.2.5. Socialistinės ekonominės kryptys

Socialistinėms ekonominėms kryptims būdingas neigiamas požiūris į laisvosios rinkos

sistemos ekonominę tvarką, paremtą privačia nuosavybe, kainų sistema ir laisvąja konkurencija

(apie tai plačiau 2 skyriuje).

Socializmas yra politinis mokymas, pabrėžiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę

ir skiriantis daug dėmesio valstybiniam ūkio valdymui gamybos išteklius skirstant pagal planą. Tai

autoritarinis socializmas, kitaip vadinamas komunizmu.

Komunizmas - tai centro planuojama ekonomika, kurioje visos gamybos priemonės

priklauso valstybei. Strateginius sprendimus dėl gamybos ir paskirstymo, t. y. ką gaminti, kaip

gaminti ir kam gaminti, priima vyriausybė/ o kainų sistema nustumiama į šalį ir savarankiškai

neveikia. Tai buvusi Tarybų Sąjunga ir jos Rytų Europos sąjungininkai bei dabartinė Kinija, Šiaurės

Korėja, Kuba ir kitos šalys.

Kaip jau minėta, utopinio socializmo idėjos atsirado XV-XVI a., nors jo pradininku galima

laikyti senovės Kinijoje IV-I a. pr. Kr. Konfucijaus mokymo pagrindu sukurtą traktatą “Guan-czi"

(,,Nuostatų knyga"), kuriame išdėstomi idealios santvarkos bruožai - bendra nuosavybė, produktai

skirstomi lygiais pagrindais; numatomas visų lygiateisis dalyvavimas valdant valstybę, vyrų ir

moterų lygybė, žmonių sugebėjimų visuomenės labui atskleidimas, rūpinimasis vaikais, seneliais,

ligoniais.

XIX a. pradžioje naują utopinę socialistinę visuomenę sukurti siūlė R. Ouenas (1771-1858),

Fransua Mori Šarlis Furjė (1772-1837), Sen Simonas (1760-1825), tikėdamiesi visas problemas

išspręsti kuriant nedideles idealias komunas, kurių visi fabrikai būtų darbininkų nuosavybė, o

pelnas skirstomas visiems po lygiai. XIX a. utopinio socializmo teorijos buvo vienas vadinamojo

mokslinio socializmo atsiradimo šaltinių. Jo svarbiausi kūrėjai buvo K. Marksas (1818-1883) ir F.

Engelsas (1820-1895).

Socializmas - tai visuomeninės ekonominės minties kryptis, iš pradžių apėmusi utopinio

socializmo teorijas, o vėliau išsivysčiusi į pseudomokslinę socialistinės visuomenės kūrimo teoriją.

Socialistinėse ekonomikose, atsižvelgiant į tai, kiek turto priklauso valstybei ir kaip griežtai

planuojama panaudoti gamybos išteklius, vienos socialistinės šalys labai skiriasi nuo kitų. Kai

daugelį, bet ne visas pagrindines ūkio šakas valdo vyriausybė, tokia ekonomikos sistema vadinama

demokratiniu socializmu. Toks pavyzdys galėtų būti Švedija. Jos vyriausybė “atskiedžia"

kapitalizmą socializmu, aprūpindama ištekliais visą švietimo ir socialinę sferas. Rūpinamasi

medicinos aptarnavimu, vaikų darželiais, mokyklomis, mokamos nemenkos senatvės pensijos,

pašalpos ir pan. Socialinės išmokos Švedijoje sudaro apie 90 % dirbančių žmonių atlyginimo, tačiau

švedai už savo gerovę moka pagal pačius didžiausius pasaulyje mokesčių tarifus.


14

Remdamasi K. Markso filosofija, buvusi Tarybų Sąjunga įteisino, skirtingai negu Vakarų

valstybės, gamybinio turto priklausomybę valstybei, o ne atskiriems žmonėms ir daugelis ūkinių

sprendimų - ką gaminti, kokias prekes tiekti ir kokias paslaugas teikti, kaip gaminti tas prekes ir kas

turėtų jas įsigyti - buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Sprendimus priimdavo Valstybinis

plano komitetas.

Bet ši ekonominė ūkininkavimo sistema žlugo, nes nesugebėjo nustatyti, ko nori vartotojai,

t.y. ką gaminti, o to nežinodami nesugebėjo užtikrinti, kaip gaminti, pagamintų gaminių vartotojas

paprasčiausiai nepirko. Parduotuvės ir sandėliai greitai buvo užversti prekėmis, kurių vartotojui

nereikėjo. Jis ieškojo kitų prekių, todėl pastarųjų kainos kilo, didėjo deficitas, klestėjo šešėlinė

ekonomika.

Š e š ė l i n ė e k o n o m i k a (nelegalioji, paslėptoji) - tai tokia ekonominė veikla, kuri

nežinoma mokesčių rinkėjams ir vyriausybės statistikos tarnyboms.

1.2.6. Lietuvos ekonomikos mokslo raida

Dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių Lietuvoje nebuvo sukurta originalių ekonominių

teorijų, kurios paprastai buvo perimamos iš kitų šalių.

Ekonominės minties raidos pradžia Lietuvoje (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) sietina

su XII a. kronikomis, metraščiais, Kazimiero privilegija (1447), teisynu (1448). Ypač vertingas

šaltinis, atspindintis ekonominę XVI a. Lietuvos mintį, yra Lietuvos įstatymų rinkiniai - Lietuvos

statutai (1-asis išleistas 1529 m., 2-asis - 1566 m., 3-iasis - 1588 m.). Tuo metu iškilo mąstytojai

mokslininkai P. Skarga (1536-1612), A.Volanas (1531-1610), kurie teigė, kad valstiečiai yra visų

gėrybių kūrėjai. M. Smigleckis (1562-1618) parašė veikalą ,,Apie palūkanas”, A. Olizarovijus

(1618-1659) – “Apie politinę žmonių sąjungą".

Svarbią reikšmę ekonominės minties istorijai Lietuvoje turėjo 1579 m. įkurtas Vilniaus

universitetas. 1783 m. prof. J. Stroinovskis (1752-1815) Vilniaus universitete pradėjo dėstyti

fiziokratų teoriją, kuri teigė, kad valstietis turi atsilyginti dvarui tiek, kiek iš jo gauna. 1803 m.

įkurta viena pirmųjų pasaulyje savarankiška politinės ekonomijos katedra Vilniaus universitete.

Prof. M. Očiapovskis (1788-1854) dėstė žemės ūkio ekonomiką - apie samdomojo darbo

privalumus. J. Geištoras (1827- 1892) - ,,Bajoro žodyje savo gentainiams apie valstiečio laisvę ir

lygybę" pripažino valstiečių asmeninę laisvę.

Uždarius 1832 m. Vilniaus universitetą (po 1830 m. Lietuvos valstiečių sukilimo prieš caro

patvaldystę, baudžiavą), Lietuva neteko mokslo centro. Nutrūko ir ekonomikos mokslų studijos,

nors veikė įvairios švietėjiškos draugijos, kurios pusę šimtmečio gvildeno ekonomines problemas.

Todėl jau XIX a. pabaigoje kartu su tautinio atgimimo idėjomis atgijo ir ekonominė mintis.


15

Prasidėjo lietuvių tautinio romantizmo ir idealizmo laikotarpis. Siuo laikotarpiu savo literatūriniais

kūriniais iškilo S. Daukantas (1793-1864), K. Nezabitauskis (1800-1870), T. Ivinskis (1811-1881),

A. Strazdas (1763-1833), A. Baranauskas (1831-1902), M. Valančius (1801-1875), kurie savo

traktatais, ūkmių patarimų knygelėmis, periodiniais leidiniais “Aušra”, ,,Lietuviškas balsas”

nagrinėjo ir politinės ekonomijos klausimus. J. Šliūpas (1861-1944), P. Leonas (1864- 1938), P. L.

Liūtas (1878-1951) nagrinėjo kooperacijos teoriją dirbant žemę, J. Adomaitis (1859-1922), P.

Matulionis (1860-1932) parašė ,,Etiudus iš gyvenimo Lietuvos ūkininkų".

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, pagrindiniu ekonomikos mokslo centru (1918 m.

praradus Vilniaus kraštą) tapo 1922 m. įsteigtas Kauno universitetas. Čia dirbo žymiausi to meto

Lietuvos ekonomistai: A. Rimka (1886-1944), P. Šalčius (1893-1958), V. Jurgutis (1855-1966), D.

Budrys (1903-1971).

Klaipėdos prekybos universitete, įsteigtame 1934 m., buvo dėstomi politinės ekonomijos

pagrindai - E. Galvanauskas dėstė įmonių ūkio mokslą.

Politinę ekonomiją Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar universitetas) dėstė prof. F.

Kemėšis, agrarinės ekonomikos mokslų tyrimų darbus atliko prof. J. Kriščiūnas, prof. K. Aleksa ir

kt.

Kartojimo klausimai

1. Kas yra ekonomikos mokslas?

2. Kodėl ekonomika yra pasirinkimo mokslas?

3. Kaip siejasi ekonomika ir žmogaus gyvenimas?

4. Kas yra žmogaus gyvenimo esmė?

5. Kas yra ekonominis mąstymas ir ekonominė mintis?

6. Kaip ekonominė mintis siejasi su žmonijos istorija bei svarbiausiais jos įvykiais?

7. Kokias žinote senovės ekonomiškąsias idėjas?

8. Kokias žinote Viduramžių ekonomiškąsias idėjas?

9. Kas yra merkantilizmas?

10. Kas yra utopija?

11. Kas yra fiziokratizmas?

12. Kuo žymi klasikinė ekonominė mintis?

13. Kas yra socializmas?

14. Kuo socializmas skiriasi nuo kapitalizmo?

15. Kaip kito Lietuvos ekonomikos mokslas?


16

1.3. Ekonomikos objektas

Ekonomikos mokslas atsirado gerokai vėliau už pačią ekonomiką. Jau daugelį tūkstantmečių

žmonės ūkininkavo remdamiesi iš kartos į kartas perduodama patirtimi. Žinios apie ūkininkavimą

buvo perteikiamos padrikai, nesujungus jų į vieningą mokslinę sistemą.

Ekonomikos kaip savarankiškos pažinimo srities objektas išryškėjo maždaug prieš 400

metų, kai atsirado ekonomikos teorijos pirmtakas - politinė ekonomija. Todėl ekonomikos mokslo

objekto samprata formavosi palaipsniui.

Iš pradžių buvo manoma, kad ekonomikos mokslas nagrinėja, kaip sukuriamos ir

naudojamos materialiosios vertybės. Vėliau pradėta susidurti su šioms vertybėms sukurti

naudojamų materialiųjų ir dvasinių išteklių ribotumu.

Šiuo metu ekonomika apibrėžiama kaip mokslas, kurio objektas - tirti žmonių veiklą,

susijusią su daiktų ir paslaugų gamyba, paskirstymu, pasikeitimu ir vartojimu. Būtina atsižvelgti į

ribotus išteklius ir ieškoti optimalaus varianto. Tai amerikiečių mokslininko, vieno iš pirmųjų

Nobelio premijos laureatų ekonomisto P. Samuelsono apibrėžimas.

1.3.1. Daiktas ir paslauga

Nei atskiras visuomenės narys - žmogus, nei valstybė negali turėti visko. Net turtingiausias

žmogus neturi visko. Pavyzdžiui, jis jaučia baimę, kad jį apvogs, todėl samdo apsaugą, kuria

nelabai pasitiki, dėl to neturi ramybės, užtikrintumo ir t.t. Visiems turėti visko neįmanoma, nes

paprasčiausiai visiems jo neužtektų. Žmonių siekiams ir troškimams ribų nėra, tačiau tą ribą turi

ištekliai, naudojami daiktams gaminti ar paslaugoms teikti, tenkinant žmonių norus.

Daiktą mes galime pamatyti, apčiuopti, žinome, kad jo gamyba ir pardavimas atskirti nuo

vartojimo (nes jį gaminant vartotojas nedalyvauja), kad daiktą galima sandėliuoti, perduoti kaip

nuosavybę.

Paslaugos sąvoka skiriasi nuo daikto. Pirmiausia paslauga yra ne- apčiuopiama (pavyzdžiui,

savijauta, įspūdis ar jausmas, kuriuos patiria pacientas pas psichologą). Paslauga yra ne daiktas, o

procesas arba veiksmų eilė, ji gaminama ir vartojama tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, gydymo,

turistinės kelionės, koncerto, vakaro kavinėje ir t.t. kokybės neįmanoma įvertinti prieš gaunant

paslaugą. Taigi svarbi paslaugos savybė ta, kad klientas dalyvauja gamybos procese. Pavyzdžiui,

nebus pervežimo paslaugos be keleivio. Todėl paslaugų negalima sukaupti ateičiai. Juk negalima

uždaryti kirpyklos tam, kad užaugtų barzdos ar plaukai arba sukaupti saulėlydžio įspūdį ant

Palangos tilto žiemai.


17

Paslauga skiriasi nuo daikto ir tuo, kad paslaugos suteikimo momentu nėra nuosavybės

perdavimo. Pavyzdžiui, jūs turbūt prisimenate multiplikacinį filmuką, kai Pūkuotukas perdavė

drambliukui sveikinimus gimtadienio proga nuo papūgėlės. Tada drambliukas pasakė: ,,Tai duok

man tuos linkėjimus". Ir kai Pūkuotukas pasakė, kad jo tik prašė perduoti linkėjimus, t.y. atlikti

paslaugą, drambliukas apkaltino jį, kad šis “matyt, pametęs linkėjimus".

1.3.2. Pasirinkimo problema

Norėdami kuo geriau patenkinti savo poreikius daiktams ir paslaugoms, žmogus, firma ar

net valstybė privalo rinktis tai, ką jie norėtų įsigyti. Pasirinkimo būtinumą čia lemia: pajamų dydis

(uždarbis), turtingumas (turtas, santaupos) ir galimybė pasiskolinti (kreditas). Bet pasirinkus vieną

gėrybių derinį, kito jau nebegali rinktis, nes nebeturi pajamų, turto ir galimybės skolintis.

Dirbdamas žmogus stengiasi kuo mažesnėmis pastangomis, sunaudodamas mažiau

medžiagų, žaliavų, energijos, sugaišdamas mažiau laiko, pagaminti daugiau daiktų arba suteikti

paslaugų. Jis yra priverstas materialiąsias gėrybes naudoti taupiai, vadovaudamasis eko-

nomiškumo principu, kuris moko ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos visuomenės požiūriu kuo

ūkiškiau (taupiau) naudoti ribotus gamybos išteklius ir siekti kuo daugiau naudos (daiktų ir

paslaugų).

1.3.3. Gamybos ištekliai

Gamybos ištekliai - visa tai, kas naudojama prekėms ir paslaugoms gaminti. Yra trys

pagrindinės išteklių grupės: gamtiniai ištekliai (žemė, naudingosios iškasenos, vandenys, miškai,

atmosfera, augmenija, gyvūnija ir kt), darbo jėga (žmogaus fiziniai ir protiniai sugebėjimai),

kapitalas (turtas, vertybė).

Gamtiniai ištekliai - tai visa, kas sukurta gamtos. Juos sudaro gyvoji gamta, miškai, žemė ir

jos naudingosios iškasenos, mineralai, vandenys, saulės šviesa, vėjo bei vandens energija, taip pat ir

oras, kuriuo kvėpuojame.

Gamtos teikiamos žmogui dovanos yra dvejopos: vienomis jų galima naudotis tokiomis,

kokios jos yra (pavyzdžiui, vandenų pasiskirstymas, žemės paviršiaus forma, saulės šviesa), o kitas

galima gerinti bei tvarkyti pagal savo norą (pavyzdžiui, didinti dirvos našumą tręšiant, sausinant,

laistant ir pan.).

Žmogus, naudodamas žemę savo poreikiams tenkinti, ją keičia, suteikdamas papildomų

(teigiamų ir neigiamų) savybių.


18

Kalbant apie žemę siaurąja prasme, kaip apie vieną iš natūralių gamybos išteklių žemės ir

miškų ūkyje, jos teikiamos medžiagos yra dvejopos: vienos atsinaujinančios (pavyzdžiui, augalų

maisto medžiagos), kitos neatsinaujinančios (pavyzdžiui, naudingosios iškasenos). Dirvos

maitinamosios medžiagos iš dalies atsinaujina pačios, tuo labiau, kad ir žmogus, siekdamas naudos

ir pelno, stengiasi kelti dirvos našumą tręšdamas augalus.

Bet gamtos dosnumas nėra beribis - peržengus tam tikrą ribą, gamybos išteklių sąnaudos

ima mažėti. Pavyzdžiui, tręšiant lauką mineralinėmis trąšomis, pirmasis trąšų maišas, įterptas į

dirvą, padidins derlių, kartu ir pelną. Įterpus trąšų kelis kartus daugiau, derlius tiek pat kartų

nepadidės, nes kiekvienas papildomai įterptas trąšų maišas veiks mažiau negu kiekvienas

ankstesnis.

Lietuva, kaip ir daugelis pasaulio valstybių (šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama per 200

suverenių, t.y. nepriklausomų valstybių), istoriškai vystėsi kaip žemės ūkio šalis, nes didelių,

ypatingų naudingųjų iškasenų neturi. Be nedidelių naftos, dujų, durpių, kitų energetinių išteklių,

statybinių medžiagų žaliavos, Lietuva neturi nei spalvotųjų, nei juodųjų metalų išteklių. Todėl mūsų

turtas yra dirbamoji žemė, kraštovaizdis, išsimokslinę žmonės ir kapitalas, kaip tų pačių žmonių su-

kurtas gamybos išteklius.

Žemė yra ribotas išteklius, nes plėsti dirbamosios žemės plotus praktiškai nėra galimybių. Iš

kitos pusės, didėjant pasaulyje gyventojų skaičiui, kasmetinis natūralus gyventojų prieaugis

pasaulyje sudaro 1,8 %, plečiasi miestai, statomos gamyklos, keliai, žemės ūkio naudmenų plotai

mažėja. Atskiro ūkio mastu žemė taip pat ribota.

Žemės kokybė, kurią apibūdina jos našumas (derlingumas), taip pat keičiasi. Tinkamai

ūkininkaujant - taikant sėjomainas (nuoseklią ir suderintą atitinkamų augalų rūšių kaitą), tręšiant ir

t.t. - žemės kokybė gerėja, ir atvirkščiai. Bet palaikyti arba didinti žemės derlingumą reikia

investicijų - išlaidų trąšoms, žemės ūkio mašinoms, melioracijai, keliams tiesti ir kt,

Žemės vertę (kainą) nusako jos kokybė (derlingumas) ir tai, kur yra ūkininko ūkis - ar toli

reikia vežti pagamintą produkciją (pieną, mėsą, daržoves ir pan.) parduoti. Kuo ūkininko ūkis bus

arčiau didelio miesto ar miestelio, tuo didesnė tikimybė, kad jis parduos, pavyzdžiui, pieną ir

mažesnė tikimybė, kad jis surūgs bevežant. Galiausia: reikės mažiau kapitalo įsigyti šaldytuvams,

pienvežiui, separatoriui ir t.t. Todėl pati brangiausia dirbamoji žemė bus tankiai apgyvendintuose

rajonuose, prie didelių miestų, gerų kelių. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir Olandijoje vienas hektaras

žemės kainuoja apie 15000 EURO (70500 Lt) o Prancūzijoje - vidutiniškai tik 3200 EURO (15000

Lt). Lietuvoje vidutinė dirbamosios žemės kaina - apie 1800 Lt už hektarą.

Darbas yra tai, ką mes darome. Tai vienintelis dalykas, kuriam žmonės skiria daugiausiai

laiko per savo gyvenimą. Sakydami “dirbti" ne visada galvojame apie paslaugų keitimą į pinigus,

nes mes taip pat dirbame sode, tobuliname slidinėjimo techniką, kai kurie mokosi mokykloje, ruošia


19

namų darbus, tie, kurie turi vaikų, formuoja jų charakterius Galiausiai, mes patys dirbdami

formuojame save. Visa, kas yra aplink mus, yra kitų darbo rezultatas. Kai mums ko nors reikia, mes

paprasta tai perkame, o pinigai atitenka to daikto gamintojams.

Darbas yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo prasmė. Kiekvienas žmogus turi dirbti pagal savo

galimybes, sugebėjimus.

Darbas yra žmonių pastangos, kurių reikia prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Darbas

skiriasi nuo žaidimų ir pramogų (tl – laisvalaikis) tuo, kad jis yra tik priemonė, o ne tikslas save

patenkinti. Todėl konkreti darbo išraiška yra fiziniai ir protiniai žmonių gebėjimai, kuriuos galima

panaudoti ekonominėje veikloje. Bet ne visada galimybės yra panaudojamos, todėl realūs darbo

ištekliai ekonomikoje vadinami darbo jėga.

Darbo jėga - tai visi, sulaukę įstatymo numatyto amžiaus (Lietuvoje -18 metų), dirbantys ar

aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai.

1998 m. pabaigoje Lietuvoje gyveno 3701,3 tūkst. nuolatinių gyventojų. Ekonomiškai

aktyvių buvo 44,7 % visų gyventojų.

Visi užimti ekonomine veikla gyventojai darbą organizuoja tam tikru būdu. Todėl darbo

organizavimas - tai organizacinių - techninių priemonių sistema, padedanti tikslingai naudoti darbo

jėgą, darbo laiką, esant atitinkamam gamybos, technikos, technologijos ir organizavimo lygiui.

Darbo organizavimo tikslas - kad kiekvienas dirbtų jo išsilavinimą, žinias ir darbo pobūdį

atitinkantį darbą (matematikos mokytojas - dėstytų matematiką, traktorininkas - artų dirvą, sėtų

grūdus, bankininkas - atliktų finansines operacijas, vairuotojas - vairuotų automobilį ir pan.). Sunku

net įsivaizduoti, jeigu vairuotojas pradėtų mokyti moksleivius biologijos arba traktorininkas pradėtų

dirbti vertybinių popierių biržoje. Netgi paprasčiausiam darbui atlikti reikia elementarių žinių ir

įgūdžių. Pabandykite pirmą kartą pamelžti karvę ir įsitikinsite, kad ne visiems iš karto tai pavyks,

nors tai nelabai sudėtinga. Vadinasi, jeigu nėra įgūdžių, t.y. tam tikrų įgytų mokymosi ar gyvenimo

elementarių žinių sistemos, darbą atliksite sugaišdami daugiau laiko negu žmogus, turintis žinių ir

įgūdžių, ir dirbantis tą darbą.

Todėl pagrindinis darbo organizavimo uždavinys - sudaryti palankias sąlygas darbuotojų

darbo našumui.

Norėdama sėkmingai plėtoti savo ūkį ir tenkinti nuolat didėjančius gyventojų poreikius,

visuomenė turi nuolat didinti įvairių prekių gamybą ir teikti daugiau paslaugų. Tai pasiekti galima

dviem būdais:

• didinti dirbančių žmonių skaičių;

• geriau organizuoti jau dirbančių žmonių darbą.

Dirbančių žmonių skaičiaus didėjimas priklauso ne tik nuo bendro valstybės gyventojų

skaičiaus, bet ir nuo darbingų žmonių skaičiaus - darbo išteklių augimo. Visuomenės raidos istorija


20

rodo, kad žmogaus poreikiai auga sparčiau, negu darbingų gyventojų skaičius. Žmogus tampa darbo

jėga tik nuo 18 metų. Iki tol jis turi mokytis, įgyti bendrojo lavinimo ir profesinių žinių. Tam

visuomenė naudoja nemažai lėšų, kurias reikia sukurti nuolat stengiantis tenkinti didėjančius visų

gyventojų poreikius. Todėl, norint sėkmingai didinti visuomeninį produktą, reikia efektyviau,

našiau dirbti, t.y. didinti darbo našumą. Pavyzdžiui, norint, kad laiku ir greitai būtų pasėti

žiemkenčiai, reikia kokybiškai įdirbti dirvą, įterpti trąšas, paruošti sėklą, kurą ir tepalus traktoriui,

pasirūpinti, kad jis nesugestų lauke, turėti atsarginių detalių remontui ir pan.

V i s u o m e n i n i s p r o d u k t a s - tai prekės ir paslaugos, kurias teikia valstybė

visų arba daugumos gyventojų labui (švietimas, sveikata, gyvenamieji namai, televizija,

radijas ir kt.) Skirtingai nuo privačių produktų, nėra tiesioginio ryšio tarp visuomeninių

prekių vartojimo ir mokėjimo už jas; už visuomenines prekes mokama iš bendrų mokesčių.

Todėl darbo našumu laikomas labai geras, produktyvus žmogaus darbas, konkrečiai

išreiškiamas produkcijos kiekiu, pagaminamu per laiko (darbo laiko – td) vienetą –minutę, valandą,

pamainą, savaitę, mėnesį, ketvirtį, pusmetį, metus arba faktiškai sunaudojamu darbo kiekiu (darbo

laiku), kurio reikia tam tikros produkcijos kiekiui (vienetui) pagaminti ar tam tikram darbui atlikti.

Pavyzdžiui, jūs per dvi valandas paruošiate trijų dalykų - matematikos, chemijos ir fizikos pamokas,

t.y. vieno dalyko pamokai paruošti vidutiniškai sugaištate 40 minučių. Tai ir būtų pamokų ruošimo

(darbo) našumas, išreikštas darbo imlumu.

Bet ne visi žmonės dirba vienodai ir intensyviai - vieni tuos pačius darbus atlieka greičiau,

kiti - lėčiau. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: paties žmogaus sugebėjimo (charakterio,

temperamento), noro, kvalifikacijos, materialinio suinteresuotumo, gamybos techninio lygio ir

organizuotumo.

Psichologai aiškina, kad žmogus jau gimęs turi individualių ypatybių, kurios jį skiria nuo

kitų žmonių. Viena svarbiausių iš jų yra temperamentas. Charakteris, jo savybės formuojasi

aktyvioje žmogaus veikloje, t.y. žmogui dirbant (td) ir leidžiant laisvalaikį (tl). Žmogaus sugebėji-

mas, noras, kvalifikacija, materialinis suinteresuotumas visiškai arba iš dalies priklauso nuo paties

individo, o gamybos techninis lygis ir organizuotumas - nuo gamybos išgalių išsivystymo

visuomenėje lygio.

G a m y b o s i š g a l ė s - tai maksimalus tikrosios produkcijos, kurią šalies ūkis geba

pagaminti per tam tikrą laiką iki galo panaudodamas visus turimus gamybos išteklius (žemę,

darbą, kapitalą), apimties lygis.

Šios išgalės priklauso nuo technikos pažangos, kuri yra materialinis darbo našumo kėlimo

gamyboje pagrindas, nes, pasitelkus geresnę techniką ir naujas technologijas, mažėja darbo

sąnaudos produkcijos vienetui pagaminti.


21

Geresnei technikai ir naujoms technologijoms įsigyti ir įdiegti, kartu ir darbo našumui

didinti, turi įtakos kapitalas, t.y. lėšos, skiriamos naujai technikai ir technologijoms.

Šiandien žmogus nieko negamina be įrankių. Pradėdamas naują darbą, jis visuomet

naudojasi jau atlikto darbo produktais (įrankiais, prietaisais, mašinomis, mechanizmais, įrenginiais

ir pan.).

Mūsų laikais vis didesnę reikšmę gamyboje kartu su žeme ir darbu įgyja kapitalas kaip

sudaiktinto darbo išteklius, kaip žmogaus darbu pagamintos gamybos priemonės.

Kapitalas - tai turtas: pastatai, mašinos, naminiai gyvuliai, trąšų ir pašarų atsargos,

neparduota produkcija, taip pat pinigai, kuriuos žmogus laiko banke kaip indėlį, arba kitu pavidalu

įvairiose finansų institucijose (apie tai skaitykite 2 skyriuje).

Kapitalo šaltinis yra kaupimas, t.y. susilaikymas nuo nūdienos vartojimo. Kaupdamas

kapitalą, ūkininkas atideda dalį derliaus sėklai, dalį galvijų prieauglio melžiamų karvių bandai

formuoti ir pan. Taip kapitalas yra atnaujinamas kiekybiškai ir kokybiškai.

Kapitalas pagal išraiškos formas skirstomas į pagrindinį, apyvartinį, realųjį,finansinį,

žmogiškąjį (intelektualųjį).

Realusis kapitalas - tai ūkinėje veikloje naudojami gamyklų pastatai, įrenginiai, įrankiai,

žaliavos, medžiagos ar kitos ekonominės gėrybės, kurios yra ankstesnis gamybos rezultatas.

Finansinis kapitalas - tai akcijos, obligacijos ar kiti vertybiniai popieriai bei banko indėliai

realiajam kapitalui įsigyti. Todėl finansinis kapitalas dar vadinamas skolinamuoju kapitalu.

Skolinamasis kapitalas - tai lėšos, skirtos paskolų paklausai patenkinti grynųjų pinigų arba vertybi-

nių popierių forma, arba firmoje naudojami pasiskolinti pinigai.

Žmogiškasis kapitalas - tai žmonių išsilavinimas, profesija, patirtis; tai mokymusi ir

praktine patirtimi sukauptos žinios bei meistriškumas, didinantys žmonių darbo našumą, verslumą.

Todėl mokymasis naudojant tam savo laiką arba mokestis, pavyzdžiui, už vairuotojų kursus, yra

investicijos (laiko arba pinigų) į ,,žmogiškąjį kapitalą" lygiai tokios pat, kaip ūkininko investicijos

įsigyjant fizinį kapitalą, pavyzdžiui, kombainą.

Mokomės, t.y. kuriame savąjį žmogiškąjį kapitalą tam, kad įgytume verslumo įgūdžių, t.y.

vadovavimo ir organizacinių sugebėjimų, kurie privalomi verslininkui, kad jo firma (ūkis) gamintų

daugiau reikalingų prekių, teiktų paslaugų ir duotų daugiau naudos jam.

Ūkininkas kasdien turi vadovauti, t.y. priimti daug sprendimų. Pavyzdžiui, priklausomai nuo

oro sąlygų ir nuo kultūrinių žemės ūkio augalų būklės, jis turi spręsti, kokius lauko darbus reikia

dirbti tą ar kitą dieną. Ūkininkas turi rūpintis naminiais gyvuliais, kad jie nesusirgtų, kad būtų

tinkamai pašerti. Kai kurie ūkininko sprendimai priimami kartą per sezoną, pavyzdžiui, kiek ir

kokių kultūrinių augalų auginti, kokiuose laukuose ką auginti, kiek įterpti trąšų arba kitų chemikalų.

Kai kurie sprendimai ilgalaikiai - kokias pirkti mašinas, kokius statyti pastatus, iš kur gauti tam


22

pinigų. Ūkininkas turi numatyti, kaip geriausiai ir pelningiausiai parduoti savo produkciją. Šiais

laikais jam pravartu orientuotis administraciniuose labirintuose, susijusiuose su mokesčių

deklaracijomis, paraiškomis subsidijoms ir pan.

Ūkyje sprendimus priima visi ūkininko šeimos nariai, todėl visi jie turi būti kompetentingi.

To reikia mokytis arba kreiptis į konsultavimo tarnybas. Ūkininkas, valdydamas savo ūkį, turi

sugebėti rasti reikiamą informaciją, mokėti ja naudotis ir taikyti. Stambūs ūkininkai patarimų ir

konsultacijų apie ūkio valdymą gali gauti iš privačių konsultavimo tarnybų, ypač veiklos planavimo

ir buhalterinės apskaitos klausimais, arba samdydami profesionalius valdytojus (vadybininkus).

Panaudodamas visus šiuos gamybos išteklius, žmogus gamina įvairią produkciją,

pavyzdžiui, iš medienos pagaminama apie 40 tūkst. pavadinimų daiktų, o iš įvairių metalų - net 10

gaminių, iš pieno - per 220 pavadinimų maisto produktų ir t.t.) ir keičiasi ja vienas su kitu. Vienas

žmogus, netgi viena, nors ir galingiausia valstybė, negali pagaminti visų jai reikalingų daiktų, todėl

trūkstamomis gėrybėmis apsirūpina pirkdama iš kitų šalių.

Gaminant įvairią produkciją, gamybos ištekliai gali būti sujungti įvairiomis proporcijomis

(darbas, žemė, kapitalas, verslumas, informacija ir t.t). Taigi produkcijos gamyba arba

ūkininkavimas ir yra žmogaus veikla, kuria siekiama apsirūpinti trūkstamomis gėrybėmis žmogaus

poreikiams patenkinti.

Ūkininkavimo sąvoką labiausiai atitinka žmogaus veikla žemės ūkyje, nes čia ji yra kartu ir

ekonominė, ir gyvenimo būdas. Ekonominė ūkininkavimo veikla yra todėl, kad ūkininkas iš jos

pragyvena. Jei žmogus gyvena ir dirba mieste, o į kaime esančią savo sodybą atvyksta tik per

atostogas ir praleidžia joje laisvalaikį, tai tokia jo veikla nebus tiesiogiai ekonominė, nes čia jis

tenkinasi pačiu veiksniu (gėrisi aplinka, ramybe, augmenija, gyvūnija, kaimišku gyvenimo būdu ir

kt).

Kai žmogus ūkininkauja siekdamas tik savo asmeninių interesų, toks ūkis vadinamas

privačiu ūkiu, o jei jis siekia ir bendrų valstybės interesų, tada jis vadinamas valstybiniu ūkiu.

Atskiri ūkiai - ir privatūs, ir valstybiniai - glaudžiai susiję vieni su kitais, nes juos sieja daugybė

įvairiausių ryšių, jie visi gamina tai, ką sugeba, nors ir labai skirtingus, bet visiems reikalingus

daiktus ir teikia įvairias paslaugas. Kiek ir kokių daiktų reikia, lemia rinka. Visų valstybėje esančių

ir mainų santykiais susietų ūkių visuma vadinama visuomenės ūkiu arba tiesiog šalies ūkiu. Kadangi

ūkininkavimas siekiant pragyventi yra ekonominė veikla, tai ir šalies ūkis vadinamas šalies

ekonomika.

Panašiai kaip šalies viduje, taip pat tarpusavyje bendradarbiauja ir atskirų šalių ūkiai,

sudarydami pasaulinį ūkį.

Taigi ekonomika yra mokslas, nagrinėjantis ne tik atskiro žmogaus arba žmonių ūkį

(ūkininkavimą), bet ir santykius, kurie užsimezga žmonėms bendradarbiaujant vieniems su kitais jų


23

ūkinėje veikloje. Ekonomika nagrinėja ūkininkavimo rezultatus ir priežastis, dėl kurių tie rezultatai

būna geri arba blogi. Ji stengiasi nustatyti tam tikrus dėsningumus (pavyzdžiui, kuo daugiau prekių

rinkoje, tuo jų kainos bus mažesnės, ir atvirkščiai), priežastinius ryšius (kodėl ir kada tos kainos

pradės mažėti). Todėl ekonomika - tai mokslas apie tai, kaip žmonės užsidirba sau pragyventi.

Kartojimo klausimai

1. Kas sudaro ekonomikos mokslo objektą ?

2. Kuo daiktas skiriasi nuo paslaugos?

3. Kaip suprantate gamybos išteklius ir kokius juos žinote?

4. Kas yra gamtiniai ištekliai?

5. Kas yra žemė ir kokios jos ypatybės?

6. Kas yra darbas ir darbo jėga?

7. Kas yra darbo našumas ir darbo imlumas?

8. Kas yra kapitalas?

9. Kokie yra gamybos ištekliai?

10. Kas yra verslumas?

11. Kas yra ūkininkavimas ?

1.4. Mikroekonomika ir makroekonomika

Ekonomikos mokslas tiria, analizuoja daugybę įvairaus dydžio, apimties ir svarbos objektų,

procesų ir santykių. Todėl, priklausomai nuo nagrinėjamų objektų, procesų ir santykių dydžio,

apimties ir svarbos, jis skirstomas į dvi pagrindines dalis - mikroekonomiką ir makroekonomiką.

Mikroekonomika - ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti žmogaus, šeimos, įmonės,

nacionalinės ekonomikos sektorių veiklą bei tai, kaip jų veiklos sąveika daro įtaką kainoms,

gamybai ir pajamoms.

Pagrindinė gyvenimo Žemėje figūra yra žmogus, asmenybė, todėl ekonomikos mokslas turi

tirti jo asmeninę ekonomiką, namų ūkį, atskirus žmogaus naudojamus produktus, paslaugas.

Kadangi žmogus tuos produktus (daiktus) ir paslaugas gamina, jais keičiasi ir naudoja, jis bendrauja

su kitais žmonėmis ir per gamybinius, prekybinius santykius su didesniais objektais - įmonėmis,

firmomis. Pastarųjų grupės ir sudaro nacionalinės ekonomikos sektorius - pramonę, žemės ūkį,

transportą, ryšius, statybą ir kt. Todėl mikroekonomikos mokslas tiria konkrečių produktų ir

paslaugų gamybos išgales, būdus, technologijas. Mikroekonomikoje naudojami tokie rodikliai:


24

produktų ir paslaugų gamybos ir vartojimo apimtys, prekių kainos, prekių gamybos išlaidos,

pardavimo pajamos, firmų veiklos efektyvumo rodikliai.

Mikroekonomika yra dalykinė ekonomikos mokslo dalis, kadangi vartoja sąvokas ir

rodiklius, tiesiogiai susijusius su įvairių ekonominių subjektų (žmonių, verslininkų, gamybinių ir

socialinių kolektyvų, įmonių bei firmų) veikla ir ekonomine elgsena.

Kadangi šalyje yra šimtai tūkstančių didelių ir mažų įmonių, kurios gamina dešimtis ir

šimtus milijonų prekių bei teikia įvairiausių paslaugų, tai, apsiriboję tik mikroekonomika,

negalėsime apžvelgti bendros ekonominės visos šalies būklės. Todėl ekonomikos mokslas, kuris

remiasi apibendrinančiais ekonominiais rodikliais, įgalinančiais įvertinti ekonominius procesus

šalies, kaip vieningo ūkinio vieneto, mastu, vadinamas makroekonomika.

Makroekonomika - tai ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti nacionalinę ekonomiką kaip

visumą, kurios subjektais laikoma valstybė, individai (šeima), korporaciniai vienetai. Šis mokslas

tiria ekonomikos veiklą pagal šiups bendruosius rodiklius: bendrąjį nacionalinį produktą, infliacijos

tempus, nedarbo lygį, pinigų pasiūlą, valstybės biudžeto deficitą, užsienio prekybos balansą ir kt.

Makroekonomika padeda suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia

daryti, kad būtų pasiekti pageidaujami tikslai - ekonominė laisvė, gyvenimo lygio kilimas ir kt.

Makroekonomika ir mikroekonomika yra glaudžiai susijusios ir veikia viena kitą.

Makroekonomikos terminas dažnai tapatinamas su “makroekonominės politikos" samprata -

tai valstybinio ekonomikos reguliavimo politika, daranti įtaką makroekonominiams šalies

rodikliams - bendrajam nacionaliniam produktui (BNP), infliacijos tempams, nedarbo lygiui, vi-

dutiniam darbo užmokesčiui ir t.t.

1.5. Ekonomikos problemos ir jų tikslai

Mokydamiesi ekonomikos, galėsite kvalifikuotai suvokti visus ūkininkavimo klausimus, iš

kurių svarbiausi:

• ką gaminti, t.y. kokias gaminti prekes ir kiek, kokias teikti paslaugas ir kiek? Kartais

gana sunku pasirinkti, ką gaminti (pavyzdžiui, ar verta Lietuvoje auginti cukrinius runkelius ir iš jų

gaminti cukrų? Gal vertėtų tuos pačius išteklius, kuriuos dabar sunaudojame cukrui gaminti - darbą,

žemę, kapitalą - panaudoti pieno gavybai ir jo produktus parduoti kitoms šalims, o už gautus

pinigus nusipirkti pigesnio cukraus iš kitų šalių?);

• kaip gaminti prekes ir teikti paslaugas? Tą patį žemės sklypą galima panaudoti

cukriniams runkeliams auginti, arba jame galima auginti kultūrinius augalus pašarams ir šerti jais


25

melžiamas karves, kurių pieną pardavus pirkti cukrų. Ir vėl susiduriame su išteklių ribotumu ir

pasirinkimo ,,arba - arba" būtinumu;

• kam ir kaip paskirstyti pagamintą produkciją, ir kas ja naudosis? Ūkininkas,

užsėdamas ir užsodindamas savo žemę, stengiasi numatyti, kokia jo produkcija ir kam ji bus

reikalinga, t.y., kur ir už kokią kainą jis galės ją parduoti. Parduoti jis turi stengtis už tokią kainą,

kuri būtų didesnė už to produkto gamybai sunaudotų gamybos išteklių vertę, nes priešingu atveju jis

išleis daugiau, negu gaus pardavęs. Bet pačiam į šį klausimą atsakyti yra sunku, todėl jam padeda

valstybė, kurdama ministerijas ir kitas institucijas, kurios bando nustatyti, kiek ir kokios

produkcijos reikia Lietuvai arba kitoms šalims.

Pagrindinė ekonomikos problema - tai pasirinkimo problema. Kadangi žmogaus

poreikiai yra begaliniai, o ištekliai riboti, visuomenėje būtina pasirinkti taip, kad, esant tam

tikram technologijos lygiui, būtų kuo labiau patenkinami poreikiai.

Ekonomikos teorijos mokslo tikslai:

• padėti žmonėms suvokti, kas vyksta ekonomikoje, pateikti pačius bendriausius

ekonomikos veikimo dėsningumus;

• suformuluoti dėsningumus, teorijas, kuriomis galėtų naudotis kiti ekonominiai mokslai

(pavyzdžiui, rinkodara ir kt);

• padėti vyriausybei vykdyti ekonominę politiką.

Kartojimo klausimai

1. Iš kokių dalių susideda ekonomikos mokslas?

2. Ką nagrinėja mikroekonomika?

3. Ką nagrinėja makroekonomika?

4. Kokios yra ekonomikos mokslo problemos?

5. Kokie yra pagrindimai ekonomikos mokslo tikslai?

1.6. Ekonomikos sistemų tipai

Kiekviena visuomenė, spręsdama pasirinkimo klausimą, kuris iškyla dėl neribotų poreikių ir

ribotų galimybių juos patenkinti, privalo atsakyti įjau minėtus pagrindinius klausimus: ką gaminti,

kaip gaminti, kam gaminti?

Būdas, kuriuo ieškoma atsakymo į šiuos klausimus, yra tos visuomenės ekonomikos

sistema. Pagal tai, kaip skirtingos ekonomikos sistemos atsako į šiuos klausimus, jos skirstomos į

keturis pagrindinius tipus: tradicinę, komandinę, rinkos ir mišriąją ekonomiką.


26

1.6.1. Tradicinė ekonomika

Jau pats šios ekonomikos sistemos pavadinimas rodo, kad papročiai ir tradicijos lemia

atsakymus į klausimus: ką, kaip ir kam? Šios ekonomikos sistemos paprastai egzistuoja

atkampiausiuose pasaulio regionuose (Tibete, kai kuriuose Indijos departamentuose, Afrikos, Piet-

ryčių Azijos valstybėse). Tokios ekonomikos sistemos būdingos izoliuotoms nuo pasaulio gentims

ar grupėms arba net ištisoms valstybėms. Šios sistemos vyrauja ten, kur dauguma žmonių gyvena

kaimo vietovėse ir verčiasi žemės ūkiu ar kita primityvia veikla - žūkle, medžiokle. Tokia

ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko ekonomiškai silpnose šalyse ar atskiruose jų regionuose.

Šios ekonomikos sistemos raidą nulemia labai lėtai besikeičiančios tradicijos. Čia mažai gaminama,

bet mažai ir vartojama. Žmonės gyvena ties riba: produktų užtenka tik gyvybei palaikyti, nes ir

pagaminti produktai paskirstomi tradiciškai - pagal šalies papročius. Tai neskatina gaminti daugiau,

negu suvartojama, todėl nesusidaro produkcijos perteklius.

1.6.2. Rinkos ekonomika

Rinkos ekonomikoje arba dar kartais vadinamoje laisvosios verslininkystės ekonomikos

sistemoje į klausimus ,,ką, kaip ir kam gaminti?" atsako pirkėjai ir pardavėjai pagal pasiūlos ir

paklausos dėsnius (apie tai plačiau 2 skyriuje).

Be pirkėjų ir pardavėjų, yra dar keletas svarbių rinkos ekonomikos elementų. Vienas iš jų -

privati nuosavybė, kuri reiškia žmogaus ir verslo firmos teisę būti gamybos priemonių savininkais.

Rinkos ekonomikoje gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims. Privati nuosavybė skatina

žmones naudoti savo nuosavybę taip, kad ji duotų pelną.

P r i v a t i n u o s a v y b ė (angl. - private property) - svarbiausia laisvosios

verslininkystės sistemos teisė, garantuojanti asmens laisvę turėti, naudoti, disponuoti vertę

turinčiais produktais.

Siekimas gauti pelno - antra rinkos ekonomikos sudedamoji dalis. Šis siekimas (dažnai dar

vadinamas pelno motyvu) skatina verslininkus gaminti pirkėjų paklausą turinčią produkciją ir

parduoti ją tokia kaina, kurią pirkėjai gali mokėti. Pelno motyvas skatina verslininkus gaminti

produkciją pigiai todėl, kad taip gaminant galima:

• parduoti produkciją mažesne kaina negu konkurentai, tuo pritraukiant pirkėjus;

• didinti pelną ir mažinti kainą.

Ekonomistai dažnai lygina rinką su rinkimais. Tačiau per rinkimus žmonės balsuoja už

politikus, o rinkoje atiduoda savo balsą už jiems patinkančias pasirinktas prekes ar paslaugas.

Gamintojai, kurie gamina ir tiekia pirkėjų pageidaujamas prekes, turės pelną, o tie, kurie šito ne-


27

paiso ir gamina per daug arba per mažai, arba nustato per didelę arba per mažą kainą, pelno neturi ir

dažnai patiria ir nuostolių.

1.6.3. Komandinė ekonomika

Komandinės ekonomikos sąlygomis visus sprendimus ,,ką, kaip ir kam?" gaminti lemia

vienas centras ar grupė (partinė, specialistų). Si sistema remiasi kolektyvine (dar vadinta

visaliaudine) nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės (žemė, pastatai, įrenginiai, keliai, ryšių

linijos, energetika ir kt.) priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą, kurį sudaro centras

(buvusioje Tarybų Sąjungoje tai buvo Valstybinis plano komitetas).

Komandinės, dar vadintos centralizuoto planavimo, ekonomikos sistemos tipas vyravo

buvusioje Tarybų Sąjungoje, Albanijoje, Siaurės Korėjoje, Kinijoje, Kuboje. Šiose šalyse aukšto

rango technokratų grupės, kurias sudarė inžinieriai, ekonomistai, pramonininkai, vadinamieji

planuotojai - konsultavo politikos vadovus, kurie parengdavo ir įgyvendindavo centralizuotos

ekonomikos sistemos planus. Šie planuotojai ir nuspręsdavo, kokias prekes gaminti ir kokias

paslaugas teikti, kur statyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, kokios bus taikomos

technologijos. Planuotojai nustatydavo atlyginimų dydžius kiekvienam, taip pat pelną bei palūkanų

normą ir kartu spręsdavo, kas naudos pagamintas prekes ir paslaugas. Rinkos stimulus čia

pakeisdavo centrinių valdymo organų komandos. Pamatę, kad centriniai planavimo organai

nebepajėgūs susitvarkyti su ekonomikos sistema, komandinės ekonomikos sistemos planuotojai

greta komandinio valdymo stengėsi įvesti nemažai rinkos elementų, bet tai šios sistemos

neišgelbėjo ir ji žlugo.

Daugelio valstybių patirtis rodo, kad ilgesnį laiką negali egzistuoti nei tik rinkos, nei tik

komandinė sistema. Nors ir teigiama, kad pagrindinius ekonominius sprendimus rinkos ekonomikos

sistemoje diktuoja rinka, tačiau vyriausybės vaidmuo juos prisiimant vis didėja (apie tai plačiau

skaitykite 7 skyriuje). Todėl daugelio demokratinių šalių ekonomikos sistema vadinama mišriąja.

1.6.4. Mišrioji ekonomika

Dabartinio pasaulio šalyse yra mišri - rinkos ir valstybės – ekonomika, kurioje reiškiasi

abiejų - ir rinkos, ir komandinės ekonomikos mechanizmų elementai, kurių santykis skirtingose

šalyse yra nevienodas. Paprastai kiekvienos šalies ūkyje svarbiausias yra vienas kuris nors me-

chanizmas. Daugelio ekonomistų nuomone, JAV, Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir

kitose šalyse įsitvirtinusi mišrioji ekonominė sistema. Ji pamažu įsitvirtina ir buvusiose

centralizuoto planavimo - komandinės ekonomikos šalyse.


28

Pasaulinė patirtis parodė, kad efektyviausia yra tokia ekonomikos sistema, kurioje vyrauja

ne komandiniai, o rinkos santykiai. Mišriosios ekonomikos pavyzdžiu galėtų būti tiltai. Paprastai

tiltas statomas tam, kad būtų galima sujungti du upės krantus. Taigi komandinės ekonomikos

sistemoje tiltas turėtų būti tik pakeliamas, kai reikia praleisti praplaukiančius laivus. Tokių tiltų

daug pastatyta Rusijoje - Sankt Peterburge, toks tiltas yra ir Lietuvoje - tai Aleksoto tiltas Kaune

(dabar jis neveikia). Dar 1980-1990 metais buvusioje Tarybų Sąjungoje buvo leidžiamas žurnalas

moksleiviams “Jaunasis technikas” (“Junij technik"), kuriame buvo skyrelis ,,Jaunųjų išradėjų

klubas". Žurnalui rašydavo moksleiviai, siūlydami savo išradimus, idėjas. Vienas moksleivis pa-

siūlė pasukamojo tilto idėją. Jos esmė ta, kad tvirtinamas tik vienas tilto galas - jis montuojamas ant

smagračio su ašimi. Kai reikia upe praleisti plaukiantį laivą, antrasis, laikinai tvirtinamas tilto galas,

“atkabinamas" nuo kranto ir upės srovė tiltą pasuka. Praplaukus laivui, tereikia laisvąjį tilto galą

grąžinti į vietą ir pritvirtinti. Tai pavyzdys, iliustruojantis mišriosios ekonomikos sistemos esmę -

panaudojus rinkos elementus (šiuo atveju - upės srovę), ekonomika (tiltas) “pasukama", o vėliau,

jau komandinės ekonomikos elementas grąžina tiltą į vietą.

Kartojimo klausimai

1. Kas yra ekonomikos sistema?

2. Pagal ką ekonomikos sistemos skirstomos į tipus?

3. Kokie yra pagrindiniai ekonomikos sistemų tipai?

4. Kuo skiriasi arba yra panašūs ekonomikos sistemų tipai?

5. Kas yra tradicinė ekonomika?

6. Kaip suprantate privačią nuosavybę?

7. Kas yra valstybinė nuosavybė?

8. Kokia rinkos ekonomikos sistemos esmė?

9. Kas yra komandinės ekonomikos sistema ir kuo ji remiasi?

10. Ką vadiname mišriąja ekonomika?


29

ŽODYNĖLIS

Administracija (lot. administratio - valdymas, vadovavimas) - valstybės valdymo organai;

vykdomosios valdžios organai.

Akcija (angl. stock) - bendrovės nuosavybės vienetą liudijantis dokumentas.

Alternatyva (lot. alternare - keistis) - būtinybė ar galimybė rinktis vieną iš dviejų.

Apskaita - tai įmonės ar kito kokio nors ekonominio objekto finansinių - ūkinių operacijų

registravimo, klasifikavimo ir “kaupimo" procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas ir tvarkymas.

Asketizmas (gr. askethes - apmokytas, įgudęs) - susilaikymas nuo žemiškųjų dalykų.

Autoritarinis (pranc. autoritaire - valdingas) - siekiantis įtvirtinti savo valdžią, įtaką, autoritetą.

Deficitas (lot. deficit - trūksta) rinkos situacija, kai išteklių ar prekių paklausa ilgai viršija jų

pasiūlą, o kainos neatspindi pasiūlos ir paklausos pusiausvyros.

Deklaracija (lot. declaratio - paaiškinimas) - daiktų ar pajamų sąrašas, pateikiamas kaip

dokumentas.

Demokratija (gr. demokratia - liaudies valdžia) – valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš

visuomenės daugumos valios.

Dominuoti (lot. dominare - viešpatauti, iškilti virš kažko) - vieno vyravimas, o kitų pavaldumas.

Etika (lot ethice - dorovės filosofija) - mokslas, tiriantis dorovę; žmonių elgesio normos.

Fiziokratas (pranc. physiocrate - fiziokratizmo šalininkas). Fiziokratai teigė, kad žemės ūkis yra

pagrindinis ekonominį augimą lemiantis veiksnys, nes pramonė tik perdirba žemės ūkio produktus.

Iliustruoti (lot. illustrare - aiškinti, vaizduoti) - pateikti vaizdžius pavyzdžius aiškinant, įrodinėjant

savo mintį, teiginį.

Institucija (lot. institutio - nustatymas, sutvarkymas) - kuri nors visuomenės įstaiga.

Intensyvus (lot. intensio - įtampa) - atliekamas energingai, smarkiai.

Izoliuoti (pranc. isoler - atskirti) - patalpinti atskirai, neleisti bendrauti.

Kapitalizmas (angl. capital - pagrindinis) - socialinė ekonominė sistema, kuriai budinga privati

gamybos priemonių nuosavybė, konkurencija bei pelno siekimas. Pagrindiniai verslo sprendimai

priimami esant minimaliam vyriausybės ekonominiam kišimuisi.

Kategorija (gr. kategoria -nurodymas, apibrėžimas) - daiktų ar asmenų grupė, skiriama pagal kokį

nors požymį.

Kompetencija (lot. competentia - priklausomybė pagal įstatymą) - asmens ar įstaigos sprendimai,

kuriuose atsispindi pastarųjų patirtis, žinios, išsilavinimas.

Komunizmas (lot. communis - tai utopinė visuomenė, kuri tapatinama su visuomenine gamybos

priemonių (pagrindinio ir apyvartinio kapitalo) nuosavybe, beklase visuomenės struktūra,

komunistine morale.


30

Korporacija (lot. corporatio - bendrija) - susivienijimas, bendruomenė, sąjunga, kurią jungia

bendri interesai.

Kvalifikacija (lot. qualificatio - koks, kokios kokybės) - ko nors kokybės apibūdinimas.

Merkantilizmas (pranc. mercantilisme, kilęs iš italų mercante - pirklys) – tai ankstyvojo

kapitalizmo (XVI-XVIII a.) ekonominė politika.

Moralė (pranc. morale - dorovinis) - tauraus elgesio taisyklės.

Motyvas (lot. motivum): skatinamoji priežastis, veiksnys.

Nobelis A. (1833-1896) - švedų inžinierius, išradėjas. Premijos, kuri vadinama Nobelio premija,

įkūrėjas (1895). Premija skiriama kasmet už mokslo ir technikos atradimus, už veiklą siekiant taikos

pasaulyje.

Obligacija (lot. obligatio - įsipareigojimas, pasižadėjimas) – vertybinis popierius, patvirtinantis

bendrovės ar vyriausybės įsiskolinimo sumą, galiojimo terminą ir teisę į metinę palūkanų normą

obligacijų turėtojams.

Oratorius (lot. orare - kalbėti) - asmuo, sakantis kalbą susirinkime.

Pesimizmas (lot. pessimus - blogiausias) - nusivylimas, polinkis viską vertinti neigiamai.

Principas (lot. principium - pradžia, pagrindas) - tai kokios nors teorijos pradinis teiginys; tai

įsitikinimas, lemiantis žmogaus santykių su tikrove, jo elgesio ir veiklos normas.

Privatus (lot. privatus) - asmeninis.

Produkcija (lot. producere - gaminti) - bendras produktų kiekis, pagamintas per tam tikrą laiką.

Proporcija (lot. proportio - santykiavimas) - atitinkamas sudedamųjų dalių santykis.

Psichika (gr. psyche - siela) - tai daugybė tikrovės atspindėjimo ir savo elgsenos reguliavimo

reiškinių.

Publicistas - rašytojas, kuriantis visuomeninius - politinius kūrinius.

Seminaras (lot. seminarium - čia: mokykla) - kvalifikacijos kėlimo įstaigų mokymosi forma.

Sfera (gr. sphaira - rutulys) - sritis, aplinka, padėtis.

Sistema (gr. systema - sandara, junginys) - tai planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas,

organizacija; visuomeninė santvarka.

Socialinis (lot. socialis) - visuomeninis.

Socializmas (lot. socialis - visuomeninis) - tai visuomenės gyvenimo sutvarkymo teorija, kuria

grindžiama santvarka.

Subsidija (lot. subsidium - pagalba) - piniginė pašalpa.

Suverenus (pranc. souverain -nepriklausomas) -nepriklausomas nuo ko nors.

Tarifas (pranc. tarif- nustatymas) - oficialiai nustatytas mokestis.

Tendencija (lot. tendere - kreipti, siekti) - kryptis, kuria vystosi tam tikras reiškinys.


31

Tradicija (lot. traditio - perdavimas, pasakojimas) - paprotys, tvarka, elgesio taisyklės,

perduodamos iš kartos į kartą.

Traktatas (lot. tractatus - nagrinėjimas, samprotavimas) - mokslo veikalas, kuriame išsamiai

nagrinėjamas koks nors klausimas.

Utopija (gr. u - ne + topos - vieta, kurios nėra) - tai neįvykdoma, nereali svajonė.


32

2. SPECIALIZACIJA, MAINAI IR PINIGAI


• Kas yra specializacija

• Ką žmonėms teikia specializacija ir mainai

• Kaip ir kada Lietuvoje atsirado pinigai; jų raida

• Kokios pinigų savybės

• Kokias funkcijas atlieka pinigai; jų rūšys

• Kas yra valiuta ir valiutos kursas

• Kokia šiuolaikinėje ekonomikoje vertybinių popierių svarba

• Kuo skiriasi akcijos nuo obligacijų

• Kokie yra opcionai ir kodėl jie sudaromi

• Kas yra hipotekos lakštai

• Kodėl naudojami vekseliai

• Kokios yra finansų rinkos ir kas jas sudaro

• Kokios yra pinigų rinkos

• Kokiais trumpalaikiais piniginiais dokumentais prekiaujama antrinėje pinigų rinkoje

• Kokie ir kodėl naudojami čekiai

• Kaip atsirado bankai

• Kam reikalingi bankai ir kokias pagrindines funkcijas jie atlieka

• Iš ko susideda bankų sistema, kokios yra bankų grupės

• Kokias paslaugas teikia bankai

• Kokios pagrindinės bankininkystės problemos

• Kokios bankininkystės problemos Lietuvoje

• Kas atsako į klausimus: ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti?

• Kaip kainos atsako į klausimus: ką, kaip ir kam?

• Kas yra privati nuosavybė

• Kas yra darbo priemonės ir darbo objektai

• Kas yra pelnas

• Kokiu būdu pelnas veikia ekonomiką

• Kodėl privati nuosavybė, kainos ir konkurencija laikomos laisvosios rinkos ūkio modelio pamatu


33

2.1. Specializacija

Kažkada gamyba buvo labai paprasta. Vienas žmogus gamindavo vieną daiktą. Kiekviena

bendruomenė turėdavo savo siuvėją, kepėją, kalvį, batsiuvį, dailidę, kurie versdavosi vien tik tuo

amatu, gamindami daiktus nuo pradžios iki pabaigos. Sau reikalingų daiktų jie gaudavo iš kitų

panašių meistrų mainais.

Šiais laikais gamyba organizuojama daug sudėtingiau. Dabar darbininkas specializuojasi

gamindamas tik vieną mažą galutinio produkto dalį.

Tokia sistema, kai žmogus atlieka vieną specializuotą funkciją, o ne daug skirtingų darbo

funkcijų, ir kai daug žmonių dirba skirtingose galutinio produkto gamybos stadijose, vadinama

darbo pasidalijimu arba specializacija.

S p e c i a 1 i z a c i j a - tai darbo pasidalijimo forma, kai asmuo ar firma sutelkia savo

gamybos pastangas į vieną veiklos sritį arba ribotą jų skaičių.

Pamažu pereinant nuo rankomis atliekamo darbo prie mašinų, gamyba vis labiau

specializavosi. Darbuotojai galėjo pagaminti daugiau materialiųjų gėrybių. Pavyzdžiui, ūkininkai

specializuojasi augalininkystėje, augindami javus, bulves, daržoves arba gyvulininkystėje,

gamindami mėsos, pieno produktus. Darbuotojas, dirbdamas tik tam tikrą darbą, atlieka jį geriau ir

greičiau, nes įgyja daugiau įgūdžių negu tuo atveju, jei jam reikėtų išmokti daug to produkto

gamybos operacijų. Dėl specializacijos kiekviena atskira darbo operacija atliekama kvalifikuotai,

naudojant mechanizmus ir taip padidinant darbo našumą ir kokybę.

Tačiau specializacija neįmanoma be mainų: ūkininkai išaugintus žemės ūkio produktus

iškeičia į kitas jiems būtinas prekes (drabužius, traktorius ir jų atsargines dalis, kurą, tepalus ir kt.)

ir paslaugas (mokymo, buitines, medicinos, teisines ir kt).

2.2. Mainai

Visuomenė apsirūpina daugybe reikalingų jai prekių bei paslaugų arba pati jas gamindama

maino į tai, ko jai reikia.

M a i n a i - tai prekių ir paslaugų pirkimo ir pardavimo veiksmas, atliekamas

natūriniais prekių mainais arba per rinką.

Mainų ekonominės prielaidos:

• skirtingos gamybos sąlygos - skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais,

pavyzdžiui, subtropiniams vaisiams auginti Lietuvoje sąlygų nėra, todėl, mainydami

produktus (bulves, daržoves), kuriems pagaminti turime geras sąlygas, įsigyjame bananų,

kivi, ananasų ir pan.;


34

• skirtingi gamybos našumo lygiai, nes kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai

geriau sekasi. Kiekviena šalis importuoja tokią produkciją (ar paslaugas), kurią gaminti

šalyje kainuotų gerokai brangiau, negu ją įsigyti pasaulinėje rinkoje.

Importas yra svarbus dviem požiūriais:

1) kartu su eksportu jis sudaro prekybos balansą. Už importą turi būti mokama užsienio

valiuta, verte, lygia eksporto vertei, kad būtų palaikoma mokėjimų pusiausvyra;

2) importas - tai “išėjimas" iš nacionalinių pajamų apyvartos, padedantis sumažinti tikrąsias

pajamas ir produkcijos apimtį.

Importas laikomas naudingu, nes šalis naudojasi tarptautinės prekybos pranašumais (įsigyti

prekių ir paslaugų mažesnėmis kainomis), bet gali būti ir kenksmingas, nes mažina pajamas ir

gamybos apimtis. Importas yra naudingas tada, kai jis yra suderintas su eksportu, t.y. prarastas

pajamas už importą atlygina pajamos, gautos už eksportą. Taip palaikomas šalies pajamų ir

produkcijos apimties lygis, ir kad būtų iš- laikyta mokėjimų balanso pusiausvyra, importą

finansuoja eksportas.

Eksportas yra svarbus šiais atžvilgiais:

• kartu su importu jis sudaro šalies mokėjimų balansą (šalis privalo gaminius eksportuoti,

kad galėtų užsienio valiuta mokėti už importą);

• eksportas turi įtakos nacionalinių pajamų apyvartai, padėdamas kelti realias pajamas ir

produkciją;

• yra skonių, polinkių, prioritetų įvairovė. Būtent dėl to visos pasaulio šalys siektų prekiauti,

net jeigu gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos.

Bet kurios pasaulio šalies gyvenimo lygis yra skirtingas ir tiesiogiai priklauso nuo gamybos

rezultatų. Sukurtos materialiosios gėrybės tenkina gyventojų poreikius, sudaro galimybes gamybai

bei paslaugoms plėsti ir kartu geriau gyventi.

Pažangiose visuomenėse prekės mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet į pinigus, o šie - į

kitas prekes. Tų pinigų kiekis priklauso nuo prekių vertės (apie tai plačiau 4 skyriuje).

2.3. Pinigai ir jų funkcijos

2.3.1. Pinigų istorinė raida

Pinigai - tai viskas, kas visuotinai priimtina atsiskaityti už prekes ir paslaugas.


35

Pinigų šiandieninė samprata atsirado ne iš karto, nors istorikai negali tiksliai nurodyti, kada

tai buvo.

Lietuvių proseneliai pirmuosius tarpusavio mainus pradėjo vieną prekę ar paslaugą keisdami

į kitą. Tai ankstyviausia mainų forma - natūriniai mainai. Jie turėjo daug trūkumų, nes pavyzdžiui,

norint iškeisti audeklą į žuvį, pirmiausia reikėjo susirasti žmogų, turintį žuvies ir norintį audeklo, o

suradus žveją, dar nereiškia, kad šiam reikia audeklo, o ne, pavyzdžiui, karvės. Todėl pamažu kito

įvairios mainų tarpininkavimo priemonės: akmenys, kaulai, kriauklės, medžio įnagiai, gintaras bei

iš jo dirbdintos vietoje puošmenos, antkakliai ir dar kitokie daugelio žmonių pageidauti daiktai.

Ilgainiui, mainams dažnėjant, prireikė visuotinų - visiems patogių pinigų. Apie IV-V a.

Lietuvos krašte pradėjo formuotis kailiniai pinigai - kiaunių kailiukai, kurių pagrindinis vienetas

(kartis) ilgainiui susidėstė ir atėjo į istoriją iš 40 kiaunių (sabalų) kailiukų. Paskutiniai jų pėdsakai

Lietuvoje dingo tiktai XVI a. Lietuvių gyvenamose žemėse randame senovės Romos monetų (I-II

a.), o po tautų kilnojimosi (VIII-XII a.) randami arabų, Bizantijos, germanų ir kitų šalių pinigai

liudija, kad lietuvių proseneliai be savų dar naudojo ir svetimus mainų įrankius - pinigus. Tačiau

svetimos monetos Lietuvoje nebuvo populiarios ir buvo naudojamos prekiaujant su savais pirkliais.

Dažnai svetimos monetos būdavo suliedinamos į gabaliukus, iš kurių VIII-X a. išsivystė paskutinė

priešmonetinių pinigų rūšis - liedintosios kapos - pailgi, dažniausiai 10-15 cm ilgio įvairių formų

sidabro leidinėliai. Kapas liedino visi, kas norėjo, bet laikydamiesi bendros taisyklės - sidabras

turėjo būti beveik grynas. VIII a. pabaigoje Bohemijoje nukaldinta stambi sidabrinė moneta

Vaclovo II grašis. Jis greitai tapo savo rūšies tarptautiniu pinigu. Ši moneta įsigalėjo ir Lietuvoje.

XIV a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė pirmieji muštiniai Lietuvos pinigai. Pradžią padarė

Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Vėliau pasirodė kunigaikščio Kęstučio Trakuose pradėtos

kaldinti monetos, skirtos lietuviškoms sritims. Vienas kunigaikščio Kęstučio pinigėlis svėrė 0,5 g,

jam žuvus, pinigėlių kaldinimas sustojo.

Apie 1395 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pradėjo kaldinti naujas savo monetas

visai Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei (DLK), su lietuviškais ženklais ir slaviškais įrašais. Kai

kurios tolimos slavų žemės Lietuvos valstybėje nuo Algirdo laikų turėjo lyg ir savo “piniginę

autonomiją". Tačiau kunigaikščio Vytauto viešpatavimo pabaigoje visa didžioji valstybė imta

aprūpinti pinigais centralizuotai, iš sostinės. Mirus Vytautui, Vilniaus pinigų kalvelė sunyko. Tik po

70 metų Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ją atgaivino ir XV a. pabaigoje pradėjo kaldinti

savo pinigėlius denariukus, o paskui ir pusgrašius. Šiose monetose pirmą kartą Lietuvos istorijoje

suglausti draugėn Vytis ir Lenkijos Erelis. Daug Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės monetų paliko

Žygimantas Augustas: pusės denaro monetėlę (obolą), dvidinarį, 2,3,4,6 grašių sidabrines monetas,

pustalerį (15 grašių) ir talerį (30 grašių). Jis pirmasis Lietuvoje įvedė aukso monetas ir jas kaldino

Vilniuje, atskiroje kalykloje, 1,2,3 dukatus bei 10 dukatų - portugalą. Po Liublino unijos ir


36

Žygimanto Augusto mirties Vilniaus monetų kalykla buvo uždaryta. Lietuviams reikalaujant,

naujasis šalies valdovas Steponas Batoras ją atidarė, bet monetas tyčia sumenkino, priderindamas

prie Lenkijos pinigų. Atsirado naujas menkavertis šilingas, Zigmantas Vaza dar labiau sumenkino

DLK monetas, bet auksinių kaldino daugiau negu bet kuris kitas Lietuvos valdovas. Prie savo

sidabrinių monetų jis pridėjo dar vieną naują 1,5 grašio vertės, kuri žinoma paltaroko arba

pusantrininko vardu.

Aršiausiu Lietuvos istorinių monetų menkintoju laikytinas Jonas Kazimieras. Jo laikais kaldintos

monetos daugiau negu perpus ,,sublogo". Atsirado ir neįprastai naujų: ortas (18 grašių), zlotas,

varinis šilingas, pramintas “boratinka”. Pastarųjų buvo kaldinta tiek daug, kad jos užpylė ir taip jau

nuskurdusį krašto ūkį, išstūmė iš pinigus, ilgiems laikams žiauriai supurtė ekonominį Lietuvos

gyvenimą. Pamėgę jas padirbinėti sukčiai tą skaičių dar padidino.

Iždininkas Liudvikas Pociejus, įrengęs mažą pinigų kalvėlę Gardine, 1706 m. nukaldino

Sakso vardu šiek tiek lietuviškų trigrašių ir bendrų abiem susijungusiems kraštams šeštokų. Šios

monetos buvo pačios smulkiausios, kartu ir paskutinės LDK. Įsigalėjus Lenkijos-Lietuvos valdovui

Leščinskiui, monetas naudoti buvo uždrausta. Augustui Saksui grįžus, jos vėl atgavo apyvartos

teises, bet daugiau jų nebebuvo kaldinama. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigai nuėjo

istorijon. Toliau iki Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo Lietuvoje buvo lenkiški pinigai, paskui

rusiški-lenkiški, pagaliau XIX a. Rusijos carų rubliai ir kapeikos. Lietuvą okupavus vokiečiams,

carų rubliai laikinai pasiliko apyvartoje ir maišėsi su Vokietijos reichsmarkėmis. 1916 m. rugpjūčio

6 d. vyriausiojo kariuomenės vado įsakymu Lietuvoje įvesta nauja valiuta - ostrublis. Ostrublių

notose lietuviški įrašai šalia vokiškų liudija, kad ši valiuta yra skirta platesniam negu etnografinės

Lietuvos plotui. Priverčiamuoju kursu ostrublis turėjo eiti lygiomis dalimis su caro rubliu arba 2

vokiškomis markėmis, tačiau pasisekimo neturėjo. Gyventojai laikėsi rusiškų pinigų. Tada vokiečiai

Rusijos pinigus naudoti uždraudė, o vietoj ostrublio 1918 m. pradžioje įvedė ostmarkę.

1918 m. pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, Lietuva savo pinigų išleisti negalėjo ir buvo

okupantų priversta laikinai adaptuoti ostpinigius - markę, kuri 1919 m. vasario 26 d. ministrų

kabineto aktu pavadinta auksinu, o šimtoji dalis - pfeningas - skatiku. Ostpinigiai buvo iškeisti į

litus Lietuvos vyriausybės nustatytu kursu. Be carų rublio, vokiškos reichsmarkės ir ostpinigių,

kurie visi yra buvę legaliais pinigais Lietuvoje, valstybės kūrimosi pradžioje, arba tik jos dalyse

pasirodė ir žlugo daug pašalinių atsiskaitymo ženklų. Rusų armijai įsibrovus į Lietuvą, kariai

savavališkai atiminėjo iš gyventojų gyvulius ir kitą turtą, išrašydami “kvitus”, dažnai užpildytus

įvairiomis blevyzgomis, už kuriuos nuskriaustieji jokių pinigų negaudavo.

Visas pokarines painiavas Lietuvoje likvidavo ir krašto ūkiui padėjo tvirtus pagrindus 1922

m. spalio 1 d. įvesta tautinė valiuta - litas. Jis buvo garantuotas auksu, padalytas į 100 centų.

Leidėjas - Lietuvos bankas, kurio pirmuoju valdytoju paskirtas prof. V. Jurgutis. Popieriniai lito


37

mokamieji ženklai išėjo į apyvartą 1922 m. vasario mėnesį, o 1941 m. kovo 25 d. litas buvo

uždraustas ir apyvartoje pasiliko val- džios jėga ir nekontroliuojamu jos įsakymu “padengti”

okupanto rubliai. 1947 m. gruodžio 14 d. įvyko pinigų reforma.

Po daugelio metų pirmą kartą nacionalinių pinigų atkūrimo Lietuvoje idėją viešai išdėstė

prof. S. Uosis 1988 m. gegužės 26 d. MA Ekonomikos institute vykusiame pokalbyje su Estijos

mokslininkais.

2.3.2. Pinigų savybės ir funkcijos

Nagrinėdami pinigų raidos istoriją, matėme, kad pinigais gali būti bet kas, tačiau jie privalo

būti:

• stabilūs, tai reiškia, kad pinigų vertė turi likti maždaug ta pati ir šiandien, ir rytoj. Kai ji

svyruoja (kyla ir krinta), tai žmonės arba juos kaupia, arba skuba išleisti, kad nenueitų

niekais. Ir vienoks, ir kitoks elgesys su pinigais daro žalą ekonomikai;

• gana nedideli ir lengvi, t.y. kad žmonės galėtų juos nešiotis;

• patvarūs, t.y. jie turi būti pagaminti iš medžiagos, atsparios dėvėjimuisi, iš ypač geros

kokybes popieriaus;

• vienarūšiai, t.y. visi to paties nominalo pinigai turi turėti vienodas vertes;

• dalūs, t.y. skaidytis dalimis, kad būtų galima atiduoti grąžą. Pavyzdžiui, iš lito atiduoti

grąžą nesunku, o kaip ją atiduoti iš kailio arba kiaušinio?

• lengvai atpažįstami ir sunkiai klastojami. Nuo klastojimo pinigus apsaugo įvairios

specialios apsaugos priemonės, kurių būna 10 ir daugiau.

Pinigai yra apibrėžiami ne pagal jų esmę, bet pagal tas funkcijas, kurias jie atlieka

ekonominiame gyvenime. Pinigų funkcijos :

• mainų priemonė. Pinigų ekonomikoje, skirtingai nuo natūrinių mainų ekonomikos, žmonės

parduoda tai, ką turi ir gautus pinigus naudoja savo pageidaujamiems pirkiniams ar

paslaugoms apmokėti. Todėl pinigai yra tarsi tarpininkas, palengvinantis mainus;

• vertės matas, nes pinigais mes apibūdiname kiekvieną prekę ar paslaugą, tinkamą

mainams, kaip vertą tam tikro pinigų vieneto kiekio;

• teisėta mokėjimo priemonė, kadangi nustatoma valstybės įstatymu, kuris skelbia, kad tam

tikros formos pinigai (banknotai ir monetos) turi būti priimami visų asmenų, kuriems jie

siūlomi mainais už prekes ar paslaugas;

• vertės kaupimo priemonė, nes pinigais išreikštą vertę to, ką parduodame šiandien, ateityje

galime panaudoti kam nors pirkti, kadangi pinigai yra patvarūs, stabilūs, ir dalūs. Juk sunku


38

įsivaizduoti, kaip būtų sudėtinga be pinigų sukaupti reikiamą sumą, pavyzdžiui, pieną norint

iškeisti į teatro bilietą. Taigi pinigus galima taupyti, nors jie ir nėra tobula kaupimo

priemonė, nes jų perkamoji galia gali keistis. Kai kainos kyla, mes mažiau prekių su savo

pinigais beįperkame. Kainų kilimas sukelia infliaciją.

Infliacija - tai pastebimas ir ilgai trunkantis kainų kilimo laikotarpis. Vieni ekonomistai

teigia, kad apie infliaciją galima šnekėti tada, kai kainos kyla trejus metus, kiti linkę apsiriboti

vieneriais metais. Infliacija (kainų kilimas) gali būti sparti ir nevaldoma, tai - hiperinfliacija arba

superinfliacija. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo 1990 m. iki 1992 m. liepos mėn. vartojamųjų prekių ir

paslaugų kainos padidėjo maždaug 2200 %.

Kita kraštutinė infliacijos forma yra lėtoji arba “šliaužiančioji” infliacija. Pavyzdžiui, esant

10 % 1997 m. infliacijos tempui, Lietuvoje vos po 5 metų lito perkamoji galia (vertė) tebus lygi 50

centų.

Paprastai infliacija nėra nei lėtoji, nei hiperinfliacija.

Pagrindinės infliacijos priežastys - paklausos pokytis ir padidėjusios gamybos išlaidos.

Paklausos sukeltą infliaciją lemia perkamosios galios (pinigų) perteklius, pakeliantis kainas. Kai

paklausa kyla greičiau, negu gamyba pajėgia patenkinti poreikius, kainos didėja. Išlaidų sukeltą

infliaciją lemia padidėjusios gamybos išlaidos - pavyzdžiui, kai darbo užmokestis padidėja daugiau

negu darbo našumas, firmos vadovybė gali nutarti pakelti kainas, norėdama išlaikyti pelną.

Kainoms kylant, darbininkai gali reikalauti didinti atlyginimą, kad šis neatsiliktų nuo brangstančių

gyvenimo sąlygų, t.y. įsisuka infliacijos spiralė.

Infliaciją gali sukelti ir karo sunkumai, radikalūs ekonomikos pokyčiai, staiga atsiradęs

kokio nors vartojamojo reikmens trūkumas ir kt. Infliacija veikia įmones skirtingai: vieni nukenčia

dėl jos, kiti laimi. Dėl infliacijos sumažėja pinigų vertė. Taigi pralaimi visi tie, kurių pajamos

išreiškiamos pastovia pinigų suma, t.y.:

• žmonės, kurių atlyginimai išreiškiami fiksuotu dydžiu;

• verslininkai, įsipareigoję ateityje tiekti prekes bei teikti paslaugas už pastovią kontrakte

numatytą kainą;

• pensininkai, gaunantys pastovias pensijas;

• visi tie, kurie pirko obligacijas arba skolino pinigus kitais būdais, nes jiems grąžinama

skola nuvertėjusiais pinigais.

Iš infliacijos gali nesunkiai padidinti savo pajamas tie, kurie skolinasi, nes netikėta infliacija

perskirsto turtą - paima iš skolintojų ir perduoda skolininkams. Infliacija nebaisi ir verslininkams,

kurie darbuotojams moka pastovų atlyginimą, o jų gaminių kainos auga greičiau negu gamybos

kaštai. Iš infliacijos pelnosi ir tie/ kurie gali nesunkiai padidinti savo pajamas, nes tas didinimas

pralenkia infliacijos lygį, pavyzdžiui, prekiaujantys juvelyriniais dirbiniais.


39

Priešingas infliacijai reiškinys - defliacija, kai kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa

vertingesni. Defliacija reiškia ekonominį smukimą - žlunga verslas, didėja nedarbas, sumažėja

dividendai.

Taigi šiuo metu pinigai nebeturi stabilios vertės. Todėl, norint kaupti vertę šiandien, reikia

pirkti tokios vertės daiktus, kurie nenuvertės ir ateityje. Tai brangieji metalai, meno kūriniai,

juvelyriniai dirbiniai, nekilnojamasis turtas, žemė - skolinimo (kredito) priemonė, nes kapitalą

pinigų pavidalu daug lengviau perduoti iš vienų rankų į kitas negu, pavyzdžiui, traktorius, pastatus,

žemę ir t.t.

2.3.3. Pinigų vertė ir rūšys

Pinigai nesiskiria nuo kitų prekių, ir todėl jų vertė taip pat priklauso nuo paklausos ir

pasiūlos. Pardavėjai už savo prekes ir paslaugas nori gauti pinigų. Taigi jie išreiškia pinigų

paklausą, kuri bus tuo didesnė, kuo daugiau prekių ir paslaugų bus mainoma, ir kuo daugiau tai

daroma, tuo didesnis prekybinis aktyvumas.

Prekybinis aktyvumas nusako prekių cirkuliacijos greitį, kuris padidina savo funkcijas

atliekančių pinigų pasiūlą. Pinigų pasiūla dar vadinama pinigų mase - tai faktiškas pinigų -

banknotų, monetų, banko depozitų, vekselių ir t.t. kiekis, naudojamas mainams.

Tam tikram prekių ir paslaugų kiekiui apmokėti visuomet naudojamas tam tikras pinigų

kiekis.

Popieriniai pinigai ir monetos kartu vadinami grynaisiais pinigais arba valiuta, naudojami

vidutinio dydžio sandoriuose. Verslo srityje dažniausiai mokama banko indėliais, kurie šiandien

sudaro didžiausią pi- nigų pasiūlos dalį.

Pati didžiausia pinigų pasiūlos dalis - tai čekinės sąskaitos, laikomos komerciniuose

bankuose, kurių paslaugomis naudojasi verslininkai, ir piliečiai, kurie atlieka didžiąją dalį visos

šalies bankų veiklos. Čekiai yra viena iš pinigų rūšių, nes jie priimami visur.

Asmens ar firmos išrašomų čekių vertė priklauso nuo jų čekinėje sąskaitoje esamo pinigų

kiekio. Čekiai palengvina atsiskaitymus ir garantuoja jų saugą. Pavyzdžiui, bankuose ir kelionių

agentūrose parduodami kelionių čekiai. Jie patikimi ir saugūs kelionėse, netgi, pametus juos,

indėlį galima atgauti.

Vystantis banko indėliams, atsiskaitymai negrynaisiais pinigais pasaulyje vis populiaresni.

Pavyzdžiui, Suomijoje mažmeninėje prekių apyvartoje jie sudaro 97 % (tik 3 % prekių apyvartos

apmokama grynaisiais pinigais), JAV - 95 % (Lietuvoje - 5 %).

Automatizavus čekinių sąskaitų apskaitos bankuose darbus, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje

JAV ir kitose išsivysčiusiose pramoninėse valstybėse plačiai pradėtos naudoti kredito kortelės. Šiuo


40

specialiuoju banko garantijos piniginiu dokumentu, patvirtinančiu indėlio savininko asmenybę,

galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas negrynaisiais pinigais. Kredito kortelės (jų yra įvairių) yra

plačiai, nors ir ne visuotinai, pripažįstamos kaip mainų tarpininkės. Šiandien labai paplitusios

plastikinės kortelės su magnetiniu kodu. Manoma, kad ateityje mums įprastus pinigus pakeis

vadinamieji elektroniniai pinigai (signalai), kurie pateiks informaciją apie asmenų ar firmų mokumą

ir pačius mokėjimus.

2.3.4. Valiutų kursas

Pasaulyje nėra tokios valstybės, kuri galėtų pasigaminti viską, ko jai reikia. Todėl tos

prekės, kurios gaminamos kitose šalyse ir reikalingos mums, yra perkamos. Atsiskaitoma tik tų

šalių, kurios parduoda ar perka prekes ar paslaugas, valiuta. Todėl ir eksportuotojai (prekių

pardavėjai), ir importuotojai (prekių pirkėjai) privalo turėti galimybę laisvai keisti savo pinigus į

jiems reikiamos valstybės valiutą. Šalių piniginiai vienetai - litai, doleriai, markės, kronos ir kt. -

vieni su kitais yra susiję valiutos kurso verte su tarptautine prekyba ir investicijomis. Pasaulio

valiutų vertė išreiškiama valiutos kursu, kuris yra užsienio pinigų kaina, išreikšta vietiniais pinigais.

Pavyzdžiui, Lietuvoje 1999 m. lito ir JAV dolerio kursas buvo 4 litai už dolerį arba 0,25 dolerio už

1 litą.

Kadangi pasaulyje yra daugybė valiutų (vien SNO narėmis yra 200 oficialiai pripažintų

pasaulio valstybių), būtina užsienio valiutų rinka, kurioje perkama arba parduodama užsienio

valiuta. Pavyzdžiui, jeigu nusprendėte vykti į Vokietiją, galite pasikeisti tam tikrą litų kiekį į

Vokietijos markes vietiniame banke ar valiutos keitykloje aerouoste. Abi šios įstaigos yra valiutų

rinkos dalys.

Valiutų kursas visą laiką kinta, priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos dėsnių užsienio

valiutų rinkoje. Pagrindiniai užsienio valiutos operacijų centrai yra Bazelis (Sveicarija), Frankfurtas

prie Maino (Vokietija), Honkongas (Kirdja), Londonas (Didžioji Britanija), Niujorkas (JAV) ir

Tokijas (Japonija).

Prekyba užsienio valiuta vyksta beveik visą laiką. Nacionalinės valiutos paklausa paprastai

priklauso nuo tos šalies prekių ir paslaugų paklausos. Pavyzdžiui, jeigu mes daugiau perkame

prekių ir paslaugų iš Lenkijos, mums reikės daugiau Lenkijos zlotų. Tai keltų zloto kainą (didėja

zlotų paklausa). Jeigu Lietuvoje sumažėtų lenkiškų prekių paklausa, atitinkamai sumažėtų ir zlotų

paklausa bei jų kaina. Kai lito kursas kyla (litas brangsta), užsienio valiutos (pavyzdžiui, Vokietijos

markės) atžvilgiu, Lietuvos importuotojai, kuriems reikia užsienio valiutos, galės jos daugiau

nusipirkti už litus. Tada pastebėsime, kad Vokietijos prekės yra pigesnės negu anksčiau. Tačiau

Lietuvos eksportas mažės, kadangi brangesnis litas padidins mūsų prekių kainą.


41

Ir atvirkščiai - kai lito kursas užsienio valiutos, pavyzdžiui, Vokietijos markės atžvilgiu,

kris, tai lietuviškos prekės dėl to vokiečiams atrodys pigesnės ir jų bus perkama daugiau, o vokiškų

prekių importas sumažės, nes jos lietuviams pabrangs.

Kartojimo klausimai

1. Kas yra darbo pasidalijimas ir specializacija?

2. Kodėl specializacija neįmanoma be mainų?

3. Kas yra pinigai?

4. Kokia pinigų atsiradimo istorija?

5. Kas yra banknotas ir moneta?

6. Kokios yra pagrindinės pinigų funkcijos?

7. Kas lemia pinigų vertę?

8. Kas yra valiuta?

9. Kas yra infliacija ir defliacija?

2.4. Vertybiniai popieriai

Šiuolaikinėje ekonomikoje dažniausiai nepasiekiama pusiausvyra tarp laisvų piniginių lėšų

ir jų poreikio. Tačiau pusiausvyra būtina, todėl funkcionuoja trys pagrindiniai makroekonominiai

sektoriai: ūkis, valstybė ir gyventojai.

Ūkis - tai įmonės ir organizacijos, besiverčiančios gamybine bei paslaugų teikimo veikla.

Šiame sektoriuje formuojasi pagrindinė finansinių išteklių paklausa, nes reikia plėsti gamybą

didinant jos efektyvumą, o tam reikia papildomų investicijų.

Valstybė - tai biudžetas ir nebiudžetiniai fondai (apie tai plačiau 7 skyriuje).

Gyventojai (namų ūkiai) - kurie turi sukaupę lėšų ir jas nori pelningai investuoti.

Be to, atskiros valstybės ekonomika yra neizoliuota ir susijusi su pasauline ūkio sistema.

Todėl atskiros valstybės ekonomikos pusiausvyrai didelę įtaką daro ir tarptautinis kapitalas.

Laisvų piniginių lėšų pasiūlai ir paklausai reguliuoti yra sukurta finansų perskirstymo

sistema - tai tarpininkas tarp laisvų pinigų turėtojų (ūkis, valstybė, namų ūkis) ir tų sektorių,

kuriems tų pinigų reikia. Tas piniginių lėšų perskirstymo tarpininkas - tai vertybinių popierių rinka.

V e r t y b i n i a i p o p i e r i a i - tai dokumentai, teikiantys jų savininkui juose

išreikštas turtines teises, kurias galima realizuoti tik pateikus vertybinius popierius.

Vertybiniai popieriai šiuolaikinėje ekonomikoje labai svarbūs. Jie suteikia pinigų

savininkams galimybę laisvus pinigus investuoti į tas ūkinės veiklos.sritis, iš kurių tikimasi


42

daugiausia naudos. Įsigyti vertybinių popierių tai tas pat, kaip atiduoti į rinką laisvus pinigus.

Vertybiniai popieriai padeda firmoms ir organizacijoms apsirūpinti pinigmėmis lėšomis, kurios

būtinos plečiant ir modemizuojant gamybą, paaštrėjus konkurencinei kovai.

Vertybinių popierių yra įvairių, tačiau dažniausiai naudojamos trys jų grupės: akcijos,

obligacijos ir kiti dokumentai- opcionai, hipotekos lakštai, vekseliai, čekiai, būsimieji sandoriai

(ateities sutartys).

Vertybiniai popieriai gali būti trumpalaikiai (iki vienerių metų) ir ilgalaikiai (ilgesniam negu

vieneri metai laikotarpiui). Pasaulio finansų rinkose labiausiai paplitę vertybiniai popieriai yra

akcijos ir obligacijos. Jos suteikia ekonominiams subjektams galimybę laisvus pinigus investuoti į

tas ūkinės veiklos sritis, kurios, jų nuomone, yra patikimiausios ir pelningiausios.

2.4.1. Akcijos

Akcijos - tai įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investicijų vertybiniai popieriai,

pažymintys, kad jų savininkai - akcininkai dalyvauja formuojant akcinės bendrovės kapitalą ir

suteikiantys jiems turtines ir asmenines neturtines teises.

Akcijas išleidžia įmonės. Nusipirkę akcijų, jų savininkai tampa dalies įmonės kapitalo

bendrasavininkiais. Jie gauna dalį įmonės pelno - dividendus. Jeigu įmonė gauna pelno ir jos veikla

sėkminga, akcijų savininkai gauna dividendų procentą nuo pelno. Jeigu įmonei reikia sukaupti

dideles finansines lėšas investiciniams projektams įgyvendinti, ji nustato dividendų procentą,

didesnį už bankams patikėtų pinigų procentus.

Akcijų savininkas turi teisę dalyvauti akcinės bendrovės (įmonės) valdymo veikloje: rinkti

stebėtojų tarybą, dalyvauti akcininkų susirinkimuose ir spręsti svarbius įmonės veiklos klausimus.

Akcininkai turi teisę gauti informaciją apie bendrovės veiklą, jiems taip pat suteikiama pirmenybė

įsigyjant naujų akcijų.

Akcijų yra labai įvairių. Dauguma įmonių išleidžia paprastąsias akcijas, kurios garantuoja

balsavimo teisę, lygias teises į pelno dalį (dividendus), į įmonės likvidavimo pajamas ar nuostolius,

teisę į naujas akcijas padidėjus kapitalui.

Kai kurios įmonės išleidžia ir privilegijuotąsias akcijas, kurios suteikia jos savininkams kai

kurias turtines privilegijas, pavyzdžiui, gali garantuoti didesnį dividendų procentą, jų išmokėjimo

pirmenybę kitų akcijų (pavyzdžiui, paprastųjų) atžvilgiu. Tačiau privilegijuotųjų akcijų savininkų

balsavimo teisė dažniausiai yra apribojama.

Žmonių ir akcinių bendrovių įsigytos akcijos ir obligacijos perkamos ir parduodamos

vertybinių popierių rinkoje, dar vadinamoje fondų biržoje. Tai aptarnavimo įmonė, kurios


43

pagrindinis tikslas - sukurti palankiausias sąlygas vertybinių popierių apyvartai, geriausiai tenki-

nančias ir vertybinių popierių pirkėjų (emitentų), ir pardavėjų (investitorių) lūkesčius.

2.4.2. Obligacijos

Obligacija - tai patvirtinantis skolą vertybinis popierius, t.y. tam ros rūšies skolos

pažymėjimas. Šią skolą obligacijos leidėjas pasižada sumokėti nustatytą atsiskaitymo dieną. Už

pinigų skolinimą, t.y. perkant obligaciją, kiekvienais metais per visą galiojimo periodą yra mokama

papildoma pinigų suma, skaičiuojama procentais nuo paskolintos sumos.

Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas skiria iždo, savivaldybių, akcinių

bendrovių (AB), bankų obligacijas.

Obligacija yra ilgalaikės paskolos teikimo priemonė, kurią išleidžia valstybė arba akcinis

vienetas. Užuot iš kurio nors banko skolinusis pinigus, vyriausybė į apyvartą išleidžia obligacijų ir

taip surenka didžiules sumas, kurių reikia jos reikmėms tenkinti.

Priklausomai nuo apmokėjimo termino, skiriamos ilgalaikės (nuo vienerių ir daugiau metų)

ir trumpalaikės obligacijos (iki vienerių metų).

Kur įdėti kapitalą - į akcijas ar obligacijas, lemia daug veiksnių. pirmiausia obligacija yra

labai panaši į privilegijuotąsias akcijas: obligacijos savininkas tiksliai žino, kokią pinigų sumą jam

išmokės per nustatytą laiką ir jam pasibaigus obligacijos leidėjas. Tačiau obligacijos savininkas

negali kontroliuoti jos leidėjo (emitento) veiklos. Jei obligacijos leidėją ištinka bankrotas,

obligacijos savininkas netenka tik metinių pajamų -- palūkanų, o pradinė obligacijos vertė, t.y.

kaina, už kurią jis pirko obligaciją, jam bus grąžinta. Obligacijos savininkas turi pirmumo teisę

prieš akcininkus gauti pajamas. Akcininkas tiksliai nežino, kokia bus dividendų suma ir koks

akcijos kursas.

Normaliomis sąlygomis investicijos į obligacijas mažiau rizikingos, tačiau ir mažiau

pelningos, ypač jeigu stipriai veikia infliacija, nes pinigų suma, nurodyta obligacijoje, dažniausiai

neperskaičiuojama atsižvelgiant į infliaciją ir nuostoliai gali būti labai dideli dėl nuvertėjusio pini-

ginio vieneto kurso.

Obligacijos parduodamos lygiai taip pat kaip ir akcijos.

1 lentelė. Akcijų ir obligacijų skiriamosios savybės

Akcijos Obligacijos 1. Neterminuotos ir leidėjo neišperkamos

2. Pajamų dydis nefiksuotas (išskyrus

privilegijuotąsias akcijas)

1. Terminuotos ir leidėjo būtinai

išperkamos

2. Palūkanos nustatytos iš anksto


44

2.4.3. Opcionas

Opcionas - sandoris (sutartis), suteikiantis galimybę jo pirkėjui įsi- gyti ar parduoti tam tikrą

turtą iš anksto sutarta kaina, kuri nurodoma sutartyje. Opciono savininkas gali ,,vykdyti opcioną"

bet kuriuo sandoryje nurodytu laikotarpiu. Pavyzdžiui, ūkininkas gali gauti pelno, turėdamas

opcioną parduoti grūdus iš anksto (pavyzdžiui, pavasarį) nustatyta kaina kiekvieno sezono

pabaigoje (rudenį nuėmus derlių). Opciono pasirašymo ir vykdymo data nesutampa, t.y. sutartyje

nurodomas iš- ankstinis pirkimas-pardavimas. Skiriamas pirkimo ir pardavimo opcionas.

Pirkimo opcionas - sutartis, suteikianti jo savininkui teisę tam tikru laikotarpiu įsigyti turtą

kontrakto nurodyta kaina.

Pardavimo opcionas - sutartis, suteikianti jo savininkui teisę tam tikru laikotarpiu parduoti

turtą kontrakte nurodyta kaina.

Opciono sutartis yra brangi, nes paprastai imama nuo 5 iki 10 % kontrakto sumos,

priklausomai nuo opciono vykdymo periodo trukmės.

Patys populiariausi opcionai, kuriais prekiaujama tarptautinėse rinkose, - kai suteikiama

teisė pirkti arba parduoti vertybinius popierius – akcijas, obligacijas.

2.4.4. Hipotekos lakštai

Hipotekos lakštai - tai vertybiniai popieriai, pažymintys, kad fiziniai ar juridiniai asmenys

įkeičia nekilnojamąjį turtą, gaudami paskolą.

Hipotekos lakštai surašomi dviem egzemplioriais, kurių pirmasis lieka paskolą suteikusiam

juridiniam asmeniui - kredito įstaigai - hipotekos bankui, antrasis - paskolą gavusiam fiziniam ar

juridiniam asmeniui.

Paskolos, kurią gaunant įkeičiamas nekilnojamasis turtas, dydis nustatomas įkeičiamo turto

savininko ir hipotekos lakšto laikytojo abipusiu susitarimu, atsižvelgiant į įkeičiamo turto vertę.

Hipotekos lakštų laikytoj ai gauna lakšte pažymėtų procentų dydžio metines pajamas. Jie

išperkami lakšte pažymėtu terminu apmokant hipotekos lakšto pažymėtą paskolos sumą, į kurią

buvo įkeistas nekilnojamasis turtas. Neišpirkus nekilnojamojo turto, visos teisės į jį pereina lakšto

savininkui.

2.4.5. Vekselis

Vekselis - tai fizinio asmens ar ūkio subjekto įsipareigojimas ar pasižadėjimas atėjus laikui

atsiskaityti su skolintoju. Už vekselio apmokėjimą atsako jį išrašęs asmuo. Pavyzdžiui, žemdirbiui


45

jo produktą nupirkusi perdirbimo įmonė išrašo vekselį, kuriuo vietoj grynųjų pinigų šis gali

atsiskaityti su trąšų pardavėju. Perdirbimo įmonė skolą už žemdirbio produkciją sumokėtų trąšų

pardavėjui. Vekseliai gali būti parduodami bankui. Jei įmonė turi vekselį, gali jį parduoti bankui ir

gauti paskolą. Bankas pats rūpinasi, kad pinigai būtų išieškoti iš skolininko. Taigi vekselis yra

finansinis dokumentas savitarpio atsiskaitymams negrynaisiais pinigais.

Vekseliai yra paprastieji ir įsakomieji.

Paprastasis vekselis yra tam tikras skolininko pasižadėjimas, surašytas pagal tam tikrus

įstatymus (Lietuvoje - pagal Vekselių ir čekių įstatymą) vekselio blanke, sumokėti kreditoriui arba

kitam nurodytam asmeniui sutartu terminu nustatytą pinigų sumą. Čia dalyvauja du asmenys:

skolininkas - vekselio davėjas ir kreditorius (skolintojas) - vekselio gavėjas.

Įsakomuoju vekseliu (vadinamu trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio

sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui.

Taip su įsakomuoju vekseliu yra susiję trys asmenys. Įsakomieji vekseliai daugiausia

naudojami tarptautinėje prekyboje. Tai vienoje valstybėje gyvenančio kreditoriaus įsakymas kitoje

valstybėje gyvenančiam skolininkui, kad šis sumokėtų nustatytą pinigų sumą nurodytam asmeniui

arba vekselio pareiškėjui.

Iki šiol Lietuvoje vekseliai nebuvo populiarūs, nes klaidingai manyta, jog, skolininkui

atsakius ar vengiant apmokėti vekselį, atgauti pinigus būtų sunku ar net neįmanoma. Tačiau skolą

atgauti nėra sudėtinga, - tereikia kreiptis į notarą ir teismo antstolį.

2.4.6. Finansų rinka

Išsivysčiusiose užsienio šalyse paplitę pinigų rinkoje (kuri laikoma finansų rinkos dalimi)

cirkuliuojantys tokie trumpalaikiai piniginiai dokumentai: iždo vekseliai; komerciniai vekseliai,

vertybinių popierių išpirkimo sutartys; bankų akceptai, apyvartiniai depozitiniai sertifikatai, čekiai.

F i n a n s ų r i n k a - tai sistema, kurioje prekiaujama finansiniais aktyvais. Pasaulio

banko žodyne finansų rinka suprantama kaip pinigų rinka ir kapitalo rinka.

Finansų rinkos vaidmuo rinkos ekonomikos sąlygomis yra svarbus tuo, kad joje

perskirstomi šalies finansiniai ištekliai, siekiant veiksmingiau juos panaudoti.

Finansų rinkos pagal įvairius požymius skirstomos taip.

Pagal skolų apmokėjimo laikotarpį:

• pinigų rinka - kai prekiaujama trumpalaikiais ištekliais, kurių apmokėjimo laikotarpis yra

iki vienerių metų;

• kapitalo rinka - kai prekiaujama ilgalaikiais finansiniais ištekliais, kurių apmokėjimo

laikotarpis yra daugiau kaip vieneri metai (akcijos, obligacijos).


46

Pagal finansinių išteklių pardavimo eiliškumą:

• pirminė rinka - tai naujai išleistų vertybinių popierių rinka, kurioje pajamos tenka firmai,

išleidusiai vertybinius popierius (akcijas, obligacijas);

• antrinė rinka - tai esamų vertybinių popierių rinka, kurioje prekiauja asmuo, turintis akciją

ar obligaciją, norintis ir galintis ją parduoti.

Pagal finansinės rinkos prigimtį:

• organizuotos rinkos, kuriose prekyba vertybiniais popieriais vyksta fizinėje vietoje,

pavyzdžiui, Londono vertybinių popierių biržoje. Norint parduoti akciją, už komisinį

mokestį pasamdomas brokeris, turintis vietą biržoje;

• už biržinės rinkos, kurios veikia neapibrėžtoje fizinėje vietoje, jose dirba daug dilerių ir

brokerių, su kuriais bendraujama ryšio priemonėmis - telefonais, kompiuteriais, faksais.

Šioje rinkoje prekiaujama vertybiniais popieriais, neįrašytais nė vienoje organizuotoje

rinkoje. Paprastai tokiu būdu parduodamos mažesnių firmų akcijos, kurioms yra brangu

skelbtis organizuotose biržose.

B i r ž a - yra prekybos organizacija, kurioje suderinta pasiūlos ir paklausos

koncentracija laiko ir vietos požiūriu.

Pagal finansinių išteklių pateikimo laiką:

• baigtų sandorių rinkos, kuriose finansiniai ištekliai pateikiami ir apmokami praktiškai

vienu metu - gali būti uždelsiama tik viena ar kelios dienos;

• būsimųjų sandorių rinkos, kuriose finansiniai ištekliai pateikiami ir apmokami iš anksto

žinomu būsimu laiku pagal sutartą išteklių pateikimo metu tam tikrą kainą, tam tikrą išteklių

kiekį ir kokybę.

P i n i g ų r i n k a - tai sistema, kai viena pusė teikia, o kita įsigyja finansinių išteklių

trumpam laikotarpiui (nuo vienos dienos iki vienerių metų).

Pagrindiniai pinigų rinkos subjektai, imantys paskolas, yra iždas, komerciniai bankai,

nedepozitinės finansų mstitucijos/ vertybinių popierių dileriai, firmos.

Pinigų rinkoje pagrindiniai skolintojai (piniginių dokumentų pirkėjai) yra komerciniai

bankai, kompanijos ir kiti verslo subjektai, nedepozitinės finansų institucijos, centriniai bankai,

valstybė ir administracinių vienetų (žemių, valstijų, sričių, apskričių, rajonų) vadovai, privačos

institucijos, užsienio šalių vyriausybės.

Pinigų rinkoje veikia pirminė ir antrinė rinkos.


47

Pirminėje pinigų rinkoje yra įsigyjami piniginiai fondai, esant įvairioms palūkanų normoms,

kurios priklauso nuo skolinimo šaltinio, skolininko finansinės būklės ir pan.

Antrinėje pinigų rinkoje prekiaujama trumpalaikiais piniginiais dokumentais dažniausiai

tarp fizinių asmenų, nesančių pirminiais kreditoriais ar kredito ėmėjais. Praktiškai dažniausiai

susiduriame su antrine pinigų rinka. Ji yra labiau išsivysčiusi ir dažnai vadinama prekybos telefonu

rinka. Svarbiausi antrinės rinkos dalyviai yra komerciniai bankai, prekiaujantys iždo vekseliais,

komerciniais vekseliais ir kitais dokumentais (bankų akceptais, depozitiniais sertifikatais, čekiais,

kelioniniais čekiais).

Iždo vekselis yra trumpalaikis vyriausybinis skolos dokumentas (dažnai -1 mėnesio),

reguliariai cirkuliuojantis ir vyraujantis pinigų rinkoje. Pavyzdžiui, JAV iždo vekselius dažniausiai

išleidžia dienai. Iždo vekseliai išleidžiami laikinoms valstybės išlaidoms padengti. Šių vekselių

pirkėjai skolina pinigus valstybei, dažniausias jų apmokėjimo terminas - 3, 6 arba 12 mėnesių.

Komercinis vekselis - tai trumpalaikio skolos pasižadėjimo raštas, išleistas akcinės

bendrovės be garantijos, naudojamas komercinių operacijų srityje.

Komerciniai vekseliai, padengti prekėmis, atsiranda iš prekių pirkimo ir pardavimo sutarčių,

t.y. paremti prekių apyvarta. Pavyzdžiui, ūkininkas išduoda vekselius už trąšas ir pan.

Bankų akceptai yra bankų sutikimas apmokėti mokėjimo dokumentus, pavyzdžiui,

vekselius. Tai mokėjimo garantija. Tokiu būdu bankai teikia paskolas tarptautinės prekybos

paskoloms vykdyti. Vekselius į bankus pateikia importuotojai ir eksportuotojai. Bankų paskolos

dažniausiai yra trumpalaikės.

Depozitiniai sertifikatai - tai kreditinės įstaigos rašytinė pažyma apie piniginių lėšų

perdavimą į šią įstaigą terminuotam naudojimui ir indėlininko teisę gauti šį depozitą. Depozitiniai

sertifikatai gali būti iki pareikalavimo ir terminuoti, kuriems nurodytas indėlio išėmimo laikas bei

priskaičiuoti procentai.

Čekis - piniginis dokumentas, pagal kurį bankas išduoda grynuosius pinigus iš asmens

einamosios sąskaitos čekyje nurodytam asmeniui.

Čekių pasaulyje naudojama vis mažiau. Ypač jų sumažėjo atsiradus mokėjimo kortelėms.

Tačiau kai kuriais atvejais naudotis čekiais žmonėms patogu.

Sudarant įvairius sandorius, be grynųjų pinigų, čekinių indėlių, dar naudojami ir kelioniniai

čekiai, kuriais atsiskaitoma už įvairias kitas paslaugas bei prekes.

Kelioniniai čekiai - tai tam tikrų bankų ir specializuotų firmų parduodami čekiai, kuriuos

galima atkurti, jeigu jie būtų pavogti arba pamesti.

Kelioniniai čekiai parduodami bankuose ir kelionių biuruose, kur pirkėjai sumoka čekių

nominalo sumą ir nedidelį mokestį už paslaugą. Kelioniniai čekiai užsienyje yra labai populiarūs,

kadangi juos, kitaip negu grynus pinigus, galima vėl išduoti, jeigu bus pavogti arba pamesti.


48

Kartojimo klausimai

1. Kas yra vertybiniai popieriai ir kokios jų rūšys?

2. Kuo skiriasi paprastosios ir privilegijuotosios akcijos?

3. Kuo skiriasi akcijos nuo obligacijų? ;

4. Kas yra opcionas?

5. Kas yra hipotekos lakštai?

6. Kokias žinote vekselių rūšis ir kaip jie panaudojami?

7. Kas yra čekis, čekinis atsiskaitymas?

8. Kokios yra finansų rinkos?

9. Kuo skiriasi pirminės ir antrinės finansų rinkos?

2.5. Finansų institucijos

Finansų institucijos yra kanalas, kuriuo indėlininkų pinigai pasiekia investuotojus. Šios

institucijos jungia tuos, kurie nori susitaupyti ateičiai, su tais, kurie nori pinigus išleisti dabar.

Žmonės savo santaupas laiko bankuose, nes žino, kad pinigai bus grąžinti bet kada jiems

panorėjus. Be fizinės apsaugos nuo vagystės ar kitų nelaimių, bankai indėlius apdraudžia.

Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų sistema darėsi vis sudėtingesnė,

kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama

per bankus. Taigi kreditinė-bankinė sistema užima ypač svarbią vietą šalies ūkio struktūroje. Joje

cirkuliuoja daugybė įmonių bei gyventojų piniginių atsiskaitymų ir mokėjimų, ji sutelkia ir paverčia

laikinai laisvus pinigus, santaupas ir pajamas aktyviai veikiančiu kapitalu, atlieka daugybę

įvairialypių kredito, draudimo, tarpininkavimo, investicijų ir kitų operacijų. Be to, bankai vykdo

daug vyriausybės operacijų, pavyzdžiui, biudžeto, kasos operacijas ir kt.

2.5.1. Bankų istorijos apžvalga

Bankai - tai ypatingos ekonominės institucijos. Jie atsirado ir plėtėsi kartu su prekine

gamyba, prekiniais-piniginiais santykiais, rinka.

Pats žodis “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio banco, reiškiančio stalą, prie kurio

viduramžiais prekymečiais sėdėdavo žmonės, mainę pinigus ir versdavęsi panašiomis operacijomis.

Nuo to laiko, kai žmonija atrado pradinius banko sistemos veikimo principus, iki mūsų

dienų bankininkystė labai patobulėjo. Jau III tūkstantmetyje pr. Kr. Babilonijoje atsirado pirmieji

bankų prototipai. Į bankus indėliais buvo priimami grūdai, grikiai, brangieji metalai, kartais net

galvijai. Priėmus indėlius, buvo duodamos paskolos, kurios buvo apmokamos palūkanomis.


49

Kad nereikėtų į rinką nešti aukso, buvo rasta išeitis - aukso savininkui bankas išduodavo

vertybinį popierių-įsipareigojimą, kurį aukso savininkas galėjo parduoti prekių savininkui, o šis,

pateikęs jį bankui, kuriame buvo saugomas savininko auksas, galėjo atsiimti priklausantį (pagal

įsipareigojimą) auksą.

Taigi matome, kad bankų atsiradimas siejamas jau su tais laikais, kai visuotiniu mainų

ekvivalentu tapo brangieji metalai.

Pasirodžius apyvartoje metaliniams pinigams, atsirado papildomų problemų dėl jų

padirbinėjimo ir kt. Todėl auksakaliai ėmėsi priiminėti iš žmonių monetas ir brangiuosius metalus,

jiems išduodami bevardžius kvitus. Šie kvitai atstodavo tikrą pinigą ir keliaudavo iš rankų į rankas,

todėl jie ir laikomi pirmosiomis popierinių pinigų užuomazgomis.

Iš pradžių popieriniai pinigai buvo visiškai padengti brangiaisiais metalais. Tačiau

bankininkai pastebėjo, kad kasdien jiems tenka išmokėti tik nedidelę saugomų monetų (aukso) dalį.

Patys sumaniausieji, be abejo, suprato, kad iš to galima pasipelnyti. Juk dalį aukso, paprastai

liekančio rezerve, galima būtų paskolinti ir gauti už tai palūkanas (šios operacijos jau buvo

žinomos). Be to, jos leistų ne tik pasipelnyti bankininkui, bet ir sumažinti indėlininkų mokesčius,

taip įtraukiant dar daugiau klientų. Tokia dalinio rezervavimo praktika plačiai paplito

bankininkystėje.

Šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik

pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir

terminuotuosius. Indėlius pervesti būdavo nurodoma žodžiu, savininkui užėjus pas sėdintį prie savo

darbo stalo “banco”. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai (Medici) - šeima, kuri vienu metu

valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje.

XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradėta steigti didesnius bankus, pavyzdžiui, 1694

m. buvo įkurtas Anglijos bankas, kuris atliko kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, taip pat

turėjo teisę leisti (emituoti) banknotus. Šiuo banku pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse.

Tolesnis bankų raidos etapas buvo stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veiklą

ne banknotų emisija, bet indėliais, atsiradimas. Ši bankų raidos stadija baigėsi XIX a. Ją pakeitė

bankų koncentracija, privatūs bankai buvo išstumti.

Ryškus XX amžiaus 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių bruožas buvo komercinės bankininkystės

internacionalizavimas, t.y. tarptautinės bankininkystės stiprėjimas. Tai sąlygojo plėsti užsienio

bankininkystę. Steigiami bankų skyriai, veikiantys įvairiuose finansų centruose ir priimantys

indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta.

Bankų vaidmuo ekonomikoje laikui bėgant vis didėjo ir šiuo rinkos ekonomikos metu yra

milžiniškas.


50

2.5.2. Bankai - finansų rinkos dalis

Šalyje nuolat vyksta nenutrūkstamas pinigų judėjimas: prekių pirkimo-pardavimo, įvairių išmokų

operacijos. Todėl visi ekonomistai žino, kad kiekvienos šalies klestėjimo pagrindas - efektyvus

įmonių ir bankų funkcionavimas, jų abipusis bendradarbiavimas. Tačiau praktiškai pasiekti, kad

šios institucijos darniai veiktų, ne visada pavyksta. Bankui visada naudingos pelningai dirbančios

įmonės, o įmonės stengiasi susirasti stabilius, patikimus bankus.

Bankai ne tik strategiškai svarbūs visai ekonomikai, bet ir nedidelės visuomenės narių

grupei - bankų akcininkams.

Šiuolaikinėje ekonomikoje bankai tapo finansiniais tarpininkais investuojant kapitalą, jie su

investitoriais dalijasi atsakomybe už galimas pasekmes ir riziką. Todėl šiuo metu retas investitorius

savo kapitalą investuoja tiesiogiai. Dažniausiai jie tam skolinasi lėšų banke, o savo pinigus, nors jų

ir užtektų, deda į vieną ar kitą banką kaip indėlį. Padėjusi pinigus kaip indėlį, firma už tai gauna

palūkanas, o kreditą iš banko ji paprastai gauna palankesnėmis sąlygomis (kadangi laiko indėlį

banke). Šio proceso ekonominė reikšmė ta, kad atsiranda galimybė kompensuoti galimus savo

veiklos nuostolius. Rinkos sąlygomis finansavimas vyksta investuojant lėšas, naudojantis kreditinės

sistemos institutais.

Pagrindinė finansinių rinkų funkcija - perskirstyti piniginius išteklius tarp žmonių,

atidedančių savo santaupas ateičiai, ir žmonių ar firmų, kuriems reikia kreditų gamybai plėsti. Šis

procesas vadinamas pinigų perskirstymu. Tame procese dalyvauja įvairios ekonominės struktūros -

vertybinių popierių rinka, bankinė sistema, fondų birža ir kt. Tačiau tik bankai turi galimybę kurti

aktyvus, kurie yra dalis pinigų pasiūlos. Tik bankai tiesiogiai veikia pinigų pasiūlą.

Bankai surenka nedideles pinigines lėšas iš žmonių bei įvairių organizacijų, jas

sukoncentruoja, suteikia joms dideles finansines galias ir nukreipia į tas veiklos sritis, kuriose yra

finansinių išteklių poreikis, pavyzdžiui, plėsti gamybą, didinti kapitalą, tobulinti gamybos techno-

logijas ir pan.

Jeigu visą šiuolaikinę rinkos ekonomiką sulyginsime su žmogaus organizmu, tai bankams

tektų širdies, o pinigams - kraujo vaidmuo. Bankai “varinėja" ir aprūpina pinigais visas rinkos

ekonomikos dalis - valstybę, jos gyventojus, įmones. Taip pat skatindami pinigų pasiskirstymą tarp

atskirų gamybos ir naudojimo elementų, jie šalina iš ekonomikos negatyvius reiškinius: infliaciją,

nedarbą ir kt. Be to, esant skirtingiems ekonomikos ciklams (pakilimui, nuosmukiui ir kt), atsiranda

skirtingas poreikis finansiniams ištekliams. Ir čia gelbsti bankas, didindamas arba mažindamas

pinigų pasiūlą.

Taigi kaip žmogus be širdies ir be kraujo negali gyventi, taip ir šiuolaikinė rinkos

ekonomika negali išsiversti be bankų.


51

Pabandykime pasižiūrėti į piniginių lėšų srautus tarp atskirų šiuolaikinės rinkos ekonomikos

dalyvių (1 pav.).

PINIGINIŲ LĖŠŲ SRAUTAI TARP ATSKIRŲ RINKOS EKONOMIKOS DALYVIŲ

IŠTEKLIŲ RINKOS

FINANSŲ RINKOS

PREKIŲ IR PASLAUGŲ RINKOS

Valstybė Firmos Namų ūkiai

Mokėjimai už gamybos išteklius

Pajamos

Santaupos

Biudžeto deficitas

Investicijos

Mokesčiai

Valstybės pirkiniai

Pajamos Vartojimas

1 pav.

Namų ūkis (vartotojas) gauna pajamų (darbo užmokestis, dividendai ir kt.) ir išleidžia jas

mokesčiams (soc. draudimui, už elektrą, butą, telefoną ir kt), prekėms, paslaugoms įsigyti

(drabužiams, maisto produktams ir kt), dalis lėšų patenka į finansines rinkas taupymui (indėliai).

Firmos - tai įmonės, gaminančios įvairią produkciją arba teikiančios įvairias paslaugas. Jos

gauna pajamų pardavusios savo prekes (paslaugas) ir panaudoja jas gamybos ištekliams –

žaliavoms, medžiagoms pirkti, darbo užmokesčiui, rentai, palūkanoms ir kt.

Valstybė gauna pajamų iš mokesčių. Jas panaudodama valstybiniams pirkiniams ir tik tada,

jeigu išleidžia daugiau, negu gauna, ieško priemonių deficitui padengti finansinėse rinkose.

2.5.3. Bankų sistema

Gerai funkcionuojanti finansų sistema - tai rinkos ekonomikos pagrindas, tai tarsi centrinė

jos nervų sistema. Iš jos galima spręsti apie visos ekonomikos būklę. Svarbiausia šios sistemos

sudedamoji dalis yra stabili komercinių bankų sistema.


52

Bankų sistema yra labai svarbus veiksnys, palaikantis stabilumą šalies ekonomikoje. Ji

ypatinga vien tuo, kad susijusi tik su pinigais. Kita svarbi jos savybė, kad bankų sistema skiriasi

nuo kitų sistemų tuo, jog iš esmės ji grindžiama žmonių pasitikėjimu.

Solidi ir gerai išplėtota bankų sistema garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro

sąlygas greitai apmokėti net ir dideliu atstumu, taip palengvindama daugelio rūšių finansines

operacijas. Ji skatina taupyti ir racionaliai naudoti santaupas. Smulkūs indėlininkai tokiomis

sąlygomis pastebi bankų teikiamus investavimo patogumus.

Bankai - tarsi kanalas, kuriuo indėlininkų pinigai pasiekia investuotojus, jungiantis tuos,

kurie nori susitaupyti ateičiai, su tais, kurie nori tuos pinigus išleisti dabar. Taigi veikdami kaip

tarpininkai tarp daugybės depozitorių (indėlininkų) arba skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų,

bankai sutelkia kapitalą veiksmingai naudoti. Juos galima laikyti dideliais skolintinų pinigų

rezervuarais, į kuriuos įteka gausybė smulkių likvidinių fondų srovelių ir iš kurių tie pinigai, kaip

finansinio kapitalo porcijos, pagrįstai laikomos tolesnio turto didėjimo šaltiniu, paskirstomi po visą

šalį tuo momentu, kai jų labiausiai reikia, ir į tas vietas, kur jie bus veiksmingiausiai panaudojami.

Begalė mažų pinigų sumų, kurios taip ir liktų “bevaisėmis” sankaupomis, virsta produktyviomis, ir

taip bankai padeda perkelti kurios nors turtingos vietovės didelių ir mažų kapitalistų turtą į tas

vietas, kur tas turtas bus naudingai ir pelningai naudojamas.

Bankai yra svarbiausi šalies ūkio centrai, kurie leidžia pinigus į ,,ekonominį gamybos

darbą”. Jie yra ne tik tos šalies ūkio širdis, bet ir smegenys, kurios, leisdamos pinigus, žiūri, kad jie

dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą.

Užsienio šalyse, priklausomai nuo banko vykdomų operacijų pobūdžio, išskiriamos trys

pagrindinės bankų grupės (2 pav.):

1. Centrinis bankas, kuris vykdo pinigų emisijos ir minimalių rezervų politiką, valdo

operacijas su vertybiniais popieriais ir taip reguliuoja bankinės veiklos sritį.

2. Universalieji arba komerciniai bankai, kurie atlieka beveik visas bankų operacijas

(išskyrus pinigų emisiją): priima indėlius, teikia kreditus, prekiauja vertybiniais popieriais,

teikia konsultacijas ir t.t.


53

IŠSIVYSČIUSIŲ RINKOS EKONOMIKOS ŠALIŲ BANKŲ SISTEMA

CENTRINIS BANKAS

Specializuoti bankai Universalieji arba komerciniai bankai

Inovaciniai

Investiciniai

Hipotekiniai

Biržų

Šakiniai

Kiti bankai ar kreditinės institucijos

2 pav.

3. Specializuoti bankai, kurie vykdo tam tikros apimties kreditinę - finansinę veiklą. Jie

gali būti:

• inovaciniai, kurie finansuoja rengiamas ir diegiamas naujas technologijas;

• investiciniai, kurie teikia ilgalaikius kreditus juridiniams ir fiziniams asmenims;

• hipotekiniai, kurie skolina pinigus, užstatant žemę bei kitą nekilnojamąjį turtą;

• šakiniai, kurie finansuoja žemės ūkio, transporto, pramonės, statybos bei kitus objektus;

• biržų, kurie finansuoja biržų sandorius, prekybą.

Specializuotų bankų sistema sukurta norint bankų sistemoje išvengti krizių, kadangi krizė

paliečia tik vieną kurią nors šaką ar vieną regioną ir jos išvengiama visoje bankų sistemoje.

Universalių bankų sistema grindžiama priešingu principu: kai veiklos sritys įvairios,

nuostolius vienoje srityje galima kompensuoti kitoje srityje gautu pelnu, todėl universalių bankų

bankroto pavojus daug mažesnis. Jie patogesni ir klientams, nes visas paslaugas šie gali gauti

vienoje vietoje. Pasaulyje vis labiau įsigali universalieji bankai.

Priklausomai nuo kapitalo finansavimo būdo, bankai gali būti valstybiniai, akciniai,

privatūs, kooperatyviniai, bendri, t.y. dalyvaujant užsienio investitoriams.


54

Centrinis bankas nėra komercinė įmonė, jo tikslas - ne gauti pelną, bet reguliuoti pinigų

pasiūlą. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą nuo jos monetarinę politiką,

ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus.

Komerciniai bankai mokėjimų sistemoje yra turto saugotojai ir finansinių išteklių

skirstytojai.

Lietuvos bankų sistemą 1999 metais sudarė Lietuvos bankas, 3 valstybiniai ir 12 komercinių

bankų (žr. 3 pav.).

LIETUVO S BANKŲ SISTEM A

LIETUVO S BANK AS

KOM ERCINIA I BAN KAI

LIETUVOS TAUPOM ASIS

BAN KAS

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO BAN KA S

3 pav.

2.5.4. Šiuolaikinių bankų teikiamos paslaugos

Kiekvieno banko, kaip ir bet kurios kitos institucijos, egzistavimą nulemia tai, kiek jis

naudingas visuomenei. Konkretus visuomenės asmuo (juridinis ar fizinis) į banką žvelgia kaip į

instituciją, galinčią padidinti jo turimas pajamas bei turtą arba bent išsaugoti iki tam tikro momento

sukauptus pinigus. Minėti asmenys gali būti dvejopi banko klientai - indėlininkai ir paskolų gavėjai.

Išvystytos bankininkystės šalyse klientams siūloma apie du šimtus įvairiausių bankinių

paslaugų. Tai įvairių tipų indėliai (kaupiamieji, specializuotieji ir kt), įvairių rūšių paskolos,

investicinės bankininkystės paslaugos, valiutų prekybos riziką mažinantys bankiniai produktai,

modernios atsiskaitymų formos, lizingas ir t.t. Bankai savo klientams siūlo ne tik kreditus, bet ir

visiškai aptarnauja, t.y. pildo atsiskaitomąsias sąskaitas, atlieka atsiskaitymo operacijas, konsultuoja


55

finansiniais klausimais, išmoka darbo užmokestį, valdo pensijų fondą, vykdo operacijas valiuta ir

kt.

Didėjant konkurencijai tarp bankų, klientai turi vis daugiau galimybių rinktis, dėl to bankas

turi nuolat siūlyti kokias nors paslaugas ar diegti naujoves, tobulinti technologijas, gerinančias

klientų aptarnavimą. Visų pirma, tai pasakytina apie einamųjų sąskaitų formas.

Einamoji sąskaita - tokia, į kurią pervedamas darbo užmokestis, tai patogi vieta saugoti

pinigus ir pagrindinė sąskaitų apmokėjimų priemonė.

Pagrindinė naujovė - automatinės kasos mašinos, vadinamieji bankomatai. Klientas gali

ištisą parą pasiimti tam tikrą pinigų sumą iš bankomato bet kuriame mieste ar šalies bankomate (su

tam tikros rūšies kortelėmis).

Dar visai neseniai Lietuvos komerciniai bankai didžiausią dėmesį skyrė gana siauram bankų

paslaugų spektrui. Tai juridinių asmenų sąskaitų aptarnavimas, mokėjimo pavedimai, valiutų

konvertavimas, indėlių kaupimas bei paskolos ūkio subjektams. Šiuo metu šalies komerciniai

bankai sparčiai modernėja, siūlydami vis naujas paslaugas.

Netradicinė bankų paslauga - banko garantija. Tai finansinis laidavimas pardavėjui, kad

bet kuriuo atveju jam bus sumokėta už pateiktas prekes, ar pirkėjui, kad jam bus sugrąžintos avansu

sumokėtos lėšos arba kompensuoti nuostoliai pardavėjui nepateikus prekių pagal sutartį. Garantija -

tai tam tikra draudimo forma. Verslininkui ji naudinga, nes sumažina jo verslo riziką.

Taip pat viena iš bankų paslaugų yra bankų seifų nuoma. Asmenys už tam tikrą mokestį

gauna seifą bankų saugyklose ir gali jame laikyti įvairius dokumentus, vertybes ir pan.

Keliaujantiems į užsienį bankai gali pasiūlyti kelioninių čekių, banko ūkių, tarptautines

bankų korteles įvairia valiuta. Šiomis kortelėmis galima atlikti įvairiausius vietinius ir tarptautinius

pavedimus. Tai labai patogu svečiuojantis kitoje šalyje.

Norintiems investuoti į vertybinius popierius, bankas siūlo finansų maklerio paslaugas.

Šioje srityje bankai atlieka beveik visas operacijas - nuo konsultavimo iki vertybinių popierių

dokumentų sutvarkymo.

Artimiausiu metu Lietuvoje ruošiamasi pradėti kredituoti gyventojų būstus, padėti įsigyti

brangesnių ilgalaikio naudojimo prekių (pavyzdžiui, automobilį) išperkamosios nuomos - lizingo

būdu. Deja, Lietuvos bankai kol kas neturi realių galimybių tai atlikti su pakankamai mažomis

palūkanomis.

Labai populiari paslauga privatiems asmenims - čekių aptarnavimas. Čekis - tai vertybinis

popierius, tam tikra forma sudarytas čekio išrašytojo pavedimas jo bankui, kad šis sumokėtų jame

nurodytą sumą. Norint gauti lėšas pagal čekį, jį reikia inkasuoti banke. Pinigai ūkio pateikėjui

išmokami tik bankui gavus įplaukas pagal inkasuojamą čekį. Čekis besąlygiškai negarantuoja, kad

bus išmokėta nurodyta suma.


56

Kol kas pati populiariausia paslauga, teikiama fiziniams asmenims, yra terminuoti indėliai

- tai tam tikram laikui atiduota saugoti pinigų suma, kurios šį laikotarpį negalima išimti iš sąskaitos.

Terminuoti indėliai gali būti asmeniniai, atidaryti kitų asmenų vardu ar bendri keliems asmenims.

Už terminuotus indėlius bei už indėlius ,,iki pareikalavimo" bankas moka nustatyto dydžio

palūkanas, kurių dydis priklauso nuo indėlio dydžio bei trukmės.

Be to, viena pagrindinių banko paslaugų - paskolų teikimas. Tai piniginių lėšų (kredito)

suteikimas už tam tikrą mokestį. Paskolų teikimas - pagrindinis bankų pelno šaltinis.

Dar viena bankinė paslauga - kredito kortelės, skirtos individualiam naudojimui ir įmonių

atsiskaitymams. Pati populiariausia Lietuvoje platinama kortelė VISA ELEKTRON. Tai pirmoji

Lietuvoje tarptautinė kortelė, kurios sąskaita atidaroma litais, o ja naudotis be jokių rūpesčių galima

visame pasaulyje, kur veikia elektroninių kortelių nuskaitymo įrenginiai bei pinigų išdavimo

automatai. Ši kortelė saugesnė už kitas, nes kiekviena operacija tikrinama. Jei kortelė pavagiama,

nuo vagystės pranešimo momento visus galimus nuostolius padengia VISA sistema. Visos šios

priemonės palengvina bankininkystės operacijas, klientai gali jomis naudotis greičiau, patogiau ir

ekonomiškiau.

2.5.5. Bankininkystės problemos ir jų sprendimo būdai

Kad bankai veiksmingai dirbtų, jiems turi būti sudarytos atitinkamos sąlygos, pavyzdžiui,

turi būti tinkama stabili teisinė sistema, centrinio banko pozicija vykdant monetarinę politiką ir t.t.

2.5.5.1. Bankininkystės problemos rinkos ekonomikos šalyse

Visada, pradedant bet kokią veiklą arba darbą, būtinos tam tikros sąlygos: tikslas, motyvai,

paruošiamieji darbai. Pavyzdžiui, žiemą eidami slidinėti, visada žiūrime, koks oras, kokia lauke

temperatūra, nes nuo to priklausys, kaip slys slidės, kokiu tepalu jas tepti, kaip apsirengti.

Taip pat yra ir bankininkystėje: kad bankai veiksmingai dirbtų, jiems turi būti sudarytos

atitinkamos sąlygos, pavyzdžiui, turi būti tinkama pastovi teisinė sistema, stabili centrinio banko

pozicija vykdant monetarinę politiką ir t.t. Jeigu nėra šių pagrindinių sąlygų, bankininkystė

susiduria su įvairiausiomis problemomis.

Viena iš seniausių problemų bankininkystėje yra finansinės panikos tikimybė. Joks bankas

niekada neturi tiek pinigų (likvidinių lėšų), kad galėtų vienu metu patenkinti įsipareigojimus

visiems savo klientams, jei jie staiga užsimanytų visi vienu metu atsiimti bankui paskolintus

pinigus. Taip būna, kai pasklinda gandas, jog banko reikalai prasti: tada indėlininkai skuba atsiimti

savo pinigus, kad jie nedingtų bankui bankrutavus. Vienam bankui bankrutavus, kyla


57

nepasitikėjimas ir kitais bankais, gali kilti finansinė panika. Kilus tokiam pavojui, centrinis bankas

gali išduoti panikos paveiktiems bankams neriboto dydžio grynųjų pinigų paskolas. Tačiau

centrinio banko pagalba bankrutuojantiems bankams (tuo labiau,jei jie žino, kad juos gelbės) turi ir

neigiamų pasekmių: bankai pasijunta pernelyg drąsūs ir leidžiasi į pelningas,bet rizikingas

operacijas, pavyzdžiui, išduoda dideles paskolas už nemažus procentus, tikėdamiesi uždirbti ir kad

dauguma indėlininkų tuo momentu nepareikalaus savo pinigų. Kad bankai rūpintųsi savo ateitimi ir

pernelyg nepasitikėtų pagalba, yra sukurta ir visą laiką tobulinama bankų priežiūros sistema.

Antra problema - tai bankų veiklos rizika. Ji susijusi su tuo, kad bankrutavus banko

partneriui (skolininkui), bankui visų pirma tenka padengti paskolą, išreikalauti iš skolininko likusį

turtą (jeigu jo dar yra) skolai padengti ir t.t. Todėl mažindami riziką, bankai turi stengtis plėsti

indėlininkų ratą, vengti dideles paskolas duoti vienam klientui, riboti kreditų, išduodamų

individualiems nebankiniams partneriams, dydį. Tų ribų dydis priklauso nuo banko kapitalo dydžio,

nes jis nulemia, ar pakaks lėšų nuostoliams dengti. Riziką galima sumažinti ribojant duoti paskolas

banko darbuotojams ir su juo susijusiems asmenims bei įstaigoms. Mat tos paskolos dažnai

išduodamos lengvatinėmis sąlygomis, nereikalaujant užstato arba laidavimo, vengiant

prievartinėmis priemonėmis (pavyzdžiui, grasinant) išieškoti paskolintus pinigus.

Bankai be rizikos veikti negali. Rinkos ekonomikoje galima išskirti tokias bankinės rizikos

atmainas:

• kreditavimo rizika - tai pavojus, kad skolininkas laiku negrąžins paskolos, o jos

neatsiėmęs ir bankas negalės grąžinti pinigų indėlininkui. Tai gali sukelti finansinę paniką ir

banko bankrotą;

• likvidumo rizika - tai banko nesugebėjimas laiku įvykdyti įsipareigojimų suėjus terminui,

pavyzdžiui, grąžinti indėlininkui indėlį;

• rizika, susijusi su pajamomis - kai išlaidos, susijusios su įsipareigojimais, viršija banko

gaunamas pajamas;

• rizika, susijusi su rinka ar valiutos kursais - kai krintant valiutos kursui, pavyzdžiui,

“atpigus” Vokietijos markei, banke esančių markių atsargų vertė sumažės. Pavyzdys: bankas

turi 100 000 DM/ kurių vertė 1997 m. liepos mėnesį buvo 270 000 Lt. 1997 m. lapkričio

mėnesį DM kainavo (buvo keičiama) 2 Lt 15 ct, taigi banko turėtų 100 000 DM atsargų

vertė tebus tik 215 000 Lt, t.y. sumažėjo: 270 000-215 000=55 000 Lt;

• darbo rizika - tai rizika, susijusi su techninių sistemų (pavyzdžiui, kompiuterių, ryšių

linijų, faksų, telefonų, autoatsakiklių, bankomatų ir t.t.) gedimais;

• valdymo rizika, susijusi su nekompetentingu vadovavimu - tai nekvalifikuoti,

neapgalvoti, ne laiku padaryti sprendimai, nurodymai, įsakymai ir pan.


58

Kaip matome, kartais labai paprastos problemos (pavyzdžiui, kompiuterio gedimas ar banko

darbuotojo aplaidumas - net pavėlavimas į darbą) gali išvesti iš rikiuotės banką. Todėl ir mūsų

Lietuvos bankams reikėtų nepamiršti šių klasikinių problemų.

2.5.5.2. Bankininkystė Lietuvoje:jos problemos ir plėtra

Esminis normalios bankų veiklos bruožas - naudojantis visuomeninės ir investuotojų

pasitikėjimu tenkinti visų ūkio subjektų (asmenų, firmų) kuo įvairiausias finansines reikmes. Dėl to

Lietuvoje pirmiausia reikėtų sustiprinti teisinę sistemą, kuri gintų klientų ir savininkų garbę,

interesus ir svarbiausia jų nuosavybę. Nuosavybė, esant tam tikroms sąlygoms, virsta kapitalu, o

kapitalas privalo judėti. Bankininkystė judina kapitalą, kad jis judėtų kuo sparčiau ir duotų kuo

didesnę naudą.

Nuosavybė (žemės, mašinos, namo, miško ir t.t.) visada susijusi su tam tikrais santykiais.

Pavyzdžiui, ūkininkas savo žemę gali išnuomoti, parduoti, įkeisti, užrašyti testamentu, bet tie

santykiai turi būti įteisinti įstatymais.

Todėl visus nuosavybės santykius ir jų teisinį apibrėžtumą bankuose galima suskirstyti į

grupes.

• Bankų savininkų (akcininkų) santykiai, kurie turi daugelį aspektų. Pavyzdžiui,

pirmiausia akcininkai susirenka, sudaro banko steigimo (įkūrimo) sutartį, prisiimdami tarpusavio

turtinius, finansinius, juridinius įsipareigojimus. Po to visuotinis akcininkų susirinkimas renka

tarybą, kuri gina savininkų interesus. Savininkai (akcininkai) samdo valdybas, administracijos

darbuotojus ir sutarčių su jais pagrindu paveda tvarkyti savo turtą. Visi šie tarpusavio santykiai -

turtiniai, finansiniai, juridiniai įsipareigojimai ir atsakomybė - turi būti aiškiai aptarti Civiliniame ir

Baudžiamajame kodeksuose. Tokiu būdu juridiškai pagrįsta sutartis garantuoja saugų įvairių

nuosavybės rūšių finansinės, prekybinės, pramoninės, žemės ūkio, hipotekos, žmogiškosios

nuosavybės) funkcionavimą.

Ž m o g i š k o j i n u o s a v y b ė (kapitalas) susijusi su žmogaus veikla gaminant

naujus gaminius, teikiant paslaugas, dalyvaujant mainuose, gaunant pelną, kai natūralūs

gamtiniai ištekliai (žemė, kapitalas, aplinka) gaminio ar paslaugos vienetui sumažinami

inovacijomis.

• Bankų valdybų turtiniai nuosavybės santykiai su indėlininkais, nes tik nuo kiekvieno

valstybės piliečio (indėlininko) turtingumo priklauso, ar valstybė taip pat taps turtinga. Indėliai yra

koncentruotas žmonių darbas, kurį bankas per pinigus paverčia galinga kūrybine jėga - kapitalu. Bet

šis indėlininko kapitalas turi būti saugus, apdraustas. Pavyzdžiui, JAV, išsivysčiusioje ir turtingoje


59

valstybėje, kiekvienas bankas vieną indėlį apdraudžia iki 100 000 JAV dolerių. Visa kita -

indėlininko rizika. Sakysim, jei pilietis į vieną banką padėjo 1 mln., tai 900 000 - yra jo rizika, o

100 000 apdraudžia JAV finansų rezervų sistema.

• Pinigų pirkimo ir pardavimo santykiai įgyvendinami per kreditą, kreditavimą,

tarpbankinius kreditus.

Šios atsakingos operacijos atliekamos sutarčių, sudaromų tarp juridinių ir fizinių asmenų,

pagrindu. Sutartys grindžiamos ne tik tarpusavio įsipareigojimais, bet mūsų sąlygomis ir sudėtinga

garantijų sistema. Garantuojama daugiausia nekilnojamuoju turtu (žeme, pastatais).

• Investicijų telkimo santykiai Lietuvos bankininkystėje grindžiami vyriausybinėmis

garantijomis, nes šie santykiai skatina investicijas į pramonę, statybas, žemės ūkį. Tam turėtų

pasitarnauti bendrų su užsieniu bankų kūrimas bei Lietuvos komercinių bankų filialų kūrimas

užsienyje.

• Hipoteka. Žemės nuosavybės kapitalo paleidimas per bankus - didžiulis nepanaudotas

rezervas, nors hipotekoje gali būti ne tik žemė, bet ir nedirbančios įmonės, įrenginiai, pastatai. Tai

didelis turtas ir jis turi būti apyvartoje.

Lietuvos finansinei sistemai dar tolokai iki tarptautinio lygio. Tai įdomi ir sudėtinga

ekonomikos sritis, joje dar gausu problemų, kurias reikia tobulinti. Tam pirmiausiai reikėtų sukurti

stabilią teisinę sistemą, kuri nesikeistų ateinant kiekvienai naujai valdžiai. Ji turėtų užtikrinti bankų

stabilumą ir leisti jiems dirbti pagrindinį darbą - perskirstyti pinigus tarp atskirų rinkos dalyvių.

Kartojimo klausimai

1. Kokia bankų istorinė raida?

2. Koks bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje?

3. Kaip skirstomi bankai pagal veiklos pobūdį ir funkcijas?

4. Kodėl valstybė turi centrinį banką?

5. Kodėl atsiranda bankininkystės problemos?

2.6. Laisvosios rinkos ūkio modelis

Pirmame skyriuje sužinojome, kad rinkos ekonomikos esmė ta, kad į klausimus ,,ką, kaip ir

kam?" atsako pirkėjai (vartotojai) ir pardavėjai (gamintojai).

Laisvosios rinkos sistema, kurios pagrindiniai dalyviai yra pirkėjai ir pardavėjai, remiasi

privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Ypač svarbu, kad kiekvienas žmogus tuo pačiu

metu yra ir vartotojas, ir gamintojas. Pavyzdžiui, ūkininkas sėja grūdus, sodina šakniavaisius, laiko


60

gyvulius - šiuo požiūriu jis gamintojas, bet tuo pačiu metu jis perka trąšas kurą ir tepalus, atsargines

dalis mašinoms ir mechanizmams,elektros energiją, kombinuotuosius pašarus, indus, drabužius,

avalynę ir t.t. - šiuo požiūriu jis vartotojas. Tokiu būdu šalyje veikia tūkstančiai rinkų, o jas sieja

milijonai tarpusavio ryšių: ūkininkas mašinų rinkoje pirko traktorių, degalų rinkoje - kurą. Su

traktoriumi augina javus, perka trąšas trąšų rinkoje. Grūdus parduoda grūdų rinkoje, bet perka

duoną, pyragą duonos rinkoje, kombinuotuosius pašarus pašarų rinkoje ir t.t. ir pan. Tie milijonai

tarpusavio ryšių persipina ir kažkas turi tinkamai valdyti juos, įvesti tvarką, apsaugoti nuo chaoso.

Prisiminkime, kaip visiškai neseniai daugelis ūkininkų puolė auginti tabaką, nes didėjo paklausa

cigaretėms ir papirosams. Jei rinka nebūtų reguliuojama, liktume be duonos ir tektų išmokyti karves

rūkyti, t.y. šerti jas tabaku, nes niekas nenorėtų auginti žolės pašarams. Bet šito neatsitiko tik dėl

kainų.

Kainos lemia, ką mes norime ir galime nusipirkti. Jos daro įtaką mūsų pasirinkimui tęsti

mokslą aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje (universitete), ar imtis darbo, verslo. Turbūt

kiekvienas suprantame, kad tie, kurie baigia vidurinę mokyklą, paprastai uždirba daugiau negu tie,

kurie nesugeba jos baigti, nekalbant jau apie aukštesniąsias ar aukštąsias mokyklas. Uždirbdamas

daugiau, jis išgali ir daugiau prekių nusipirkti, ir labiau paslaugomis pasinaudoti, lyginant su tais,

kurių uždarbis mažesnis. Pirkdami daugiau ir brangesnių daiktų, išsilavinę žmonės tokiu būdu

skatina tų daiktų gamybą - reikia daugiau darbininkų, daugiau gamyklų. Taip kainos, o tiksliau

kainų sistema atsako į klausimą “kam gaminti?", t.y. kas pirks tai, kas bus pagaminta.

Kai pirkėjai pageidauja daugiau kokio nors daikto, jie pasirengę ir daugiau už jį mokėti -

kaina kyla. Tai sudomina naujus gamintojus verstis tų daiktų gamyba, ir vėl plečiama gamyba,

didinamas darbininkų skaičius ir jų atlyginimas (didėja paklausa darbo rinkoje). Bet tai vyksta iki

tol, kol prekių nebus prigaminta pakankamai ir jų visų nebeišpirks. Tada tų prekių kainos pradės

mažėti, gamintojai, kurių gaminių nebepirks, sustabdys gamybą arba ims gaminti ką nors kita. Taip

kainos padės rasti atsakymą į klausimą ,,ką gaminti?"

Kainos (apie tai plačiau 4 skyriuje) skatina gamintojus ūkininkauti ekonomiškai, kad jos

būtų minimalios (tada pirkėjas noriai pirks jo gaminius), o pelnas būtų maksimalus. Bulvėms

nukasti ūkininkas gali pasamdyti 10-15 žmonių, bet, jei tai bus pigiau - išsinuomoti bulviakasę.

Taip kainos padės rasti atsakymą į klausimą ,,kaip gaminti?”


61

2.6.1. Privati nuosavybė

Kurti vartotojams reikalingas prekes ir paslaugas pačia mažiausia kaina ir tuo laimėti

varžybas tarp gamintojų ir yra tas stimulas, kuris priverčia gamintojus taupiai naudoti ribotus

išteklius. Be to, šie ištekliai yra privačioje nuosavybėje - jiems įsigyti gamintojas išleidžia savo

santaupas. Todėl turto savininkas puikiai žino, jog turės pelno, jeigu sugebės sukurti žmonėms

reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirkėjai sutiks mokėti.

P r i v a t i n u o s a v y b ė yra tokia, kurią valdo atskiri asmenys bei privačios firmos;

tai svarbiausia laisvosios rinkos sistemos teisė, garantuojanti asmens laisvę turėti vertingų

produktų, jais naudotis. Privati nuosavybė - tai žmonių ir verslo firmų teisė būti gamybos

priemonių savininkais.

Kiekviename darbo procese gamybos priemonės visada dalijamos į darbo priemones,

kuriomis žmogus veikia apdorojamą medžiagą, ir darbo objektus, veikiamus žmogaus darbo.

Pavyzdžiui, valgydami valgykloje, t.y. atgaudami sunaudotą energiją, jūs vykdote savotišką biolo-

ginių kalorijų gamybos procesą naudodami darbo priemones (šaukštą, lėkštę, puodelį, šakutę, peilį)

ir darbo objektus (sriubą, kotletą, kompotą, duoną ir pan.).

Darbo priemonės dar yra vadinamos pagrindiniu kapitalu (fondais), o darbo objektai -

apyvartiniu kapitalu (fondais).

Pagrindiniai fondai - tai daug kartų gamybos procese dalyvaujanti ir nekeičianti savo

natūralios formos kapitalo dalis, kurios vertė į gatavą produkciją perkeliama dalimis. Pavyzdžiui,

traktorius dirba ūkininkui 10-15 metų, t.y. jis dalyvauja 10-15 gamybos procesų (turima galvoje,

kad gamybos procesas tęsiasi metus - rudenį pasėti žiemkenčiai subrandins derlių beveik po metų)

ir kiekvienais metais dešimtąją-penkioliktąją savo vertės - kainos, už kurią jis buvo pirktas, dalį

“perkels" į žieminius rugius. Tas vertės perkėlimas reiškia, kad grūdams išauginti sunaudosime

sėklų, trąšų, taip pat ir traktoriaus vertės dalį - ruošiant dirvą, vežant ir išsėjant sėklas, vežant ir

išbarstant trąšas vežant grūdus ir pan. Tas pats traktorius dirbs ne tik auginant žieminius rugius, bet

ir atliekant kitus darbus. Ir per visus tuos 10-15 metų jis išlaikys savo natūralią traktoriaus formą.

Apyvartiniai fondai - tai ta gamybos priemonių dalis, kuri iš karto sunaudojama

kiekviename naujame gamybos procese, ir visą savo vertę perkelia į gatavus gaminius bei keičia

natūrinę savo formą. Pavyzdžiui, tam, kad traktorius dirbtų, sunaudosime 50 litrų dyzelinio kuro,

kuris jam dirbant, virs mechanine energija. Arba iš miltų iškepėme duoną kuri visiškai nepanaši į

miltus, ir pan.

Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę taip, kad jį duotų pelno.


62

2.6.2. Pelnas

Jau minėjome, kad laisvosios rinkos sistemos pamatas yra privati nuosavybė, o pelnas -

pagrindinė ekonominė paskata. Jis dar vadinamas ekonominiu suinteresuotumu. Ekonominis

suinteresuotumas nėra vienintelis žmonių elgesio motyvas, tačiau daugeliu atvejų - pagrindinis.

Pelnas yra tai, kas lieka atėmus iš pajamų joms gauti padarytas išlaidas.

Materialiųjų (maisto, drabužių, buitinių paslaugų) ir dvasinių gėrybių (kultūrinių paslaugų ir

t.t.) gamyba yra visuomenės gyvavimo ir raidos pagrindas. Gamyba yra bet kokia žmogaus veikla,

kurios tikslas gėrybių, t.y. prekių ir paslaugų kūrimas. šiame procese vieni produktai paverčiami

kitais (pavyzdžiui, šienas, sušertas karvėms, virsta pienu) sujungus visus gamybos išteklius - žemę

(gamtinius išteklius),darbą, kapitalą ir verslumą.

Dėl pelno verslininkai rizikuoja kapitalu (pagrindiniu ir apyvartiniu), samdo darbuotojus

(darbo išteklius), įsigyja gamtinių išteklių (žemės, miško, vandens telkinių, naudingų iškasenų ir

pan.). Pelnas verčia verslininką gaminti daugiau ir geresnės kokybės produktų, mažinti jų gamybos

išlaidas ir parduoti daugiau už konkurentus.

Laisvosios rinkos sistema yra pakankamai gyvybinga, tačiau ir ji turi trūkumų ir ribotumų.

Tačiau tobulos rinkos nėra. Niekada nebūna taip, kad, pavyzdžiui, visos kainos kiekvienu momentu

butų visiems tinkamos ir prieinamos ir atspindėtų tikslią informaciją. Įvairiausi rinkos trūkumai yra

realybė, su kuria rinkos ekonomika visada turi grumtis. Pavyzdžiui, neryžtingam žmogui ji gali

teikti tik bado laisvę. Tokią situaciją mes matome Lietuvos kaime. Ypač sunku kaime seniems žmo-

nėms, neišgalintiems apdirbti turimų 2-3 hektarų, pripratusiems prie komandinės ekonomikos

teiktos garantuotos socialinės paramos, nesugebantiems imtis kokios nors veiklos. Todėl

vyriausybė, prieš imdamasi taisyti rinkos trūkumus, turi būti įsitikinusi, kad jos reguliavimo prie-

monės nepadarys dar daugiau žalos (apie tai plačiau 7 skyriuje).

2.6.3. Konkurencija

Perkant daugiau prekių, jų kaina kyla, o tai skatina gamintoją jų daugiau gaminti. Pamatę

tai, konkurentai irgi darys tą patį. Gamintojai konkuruos (varžysis) vienas su kitu, stengdamiesi

sukurti pirkėjams reikalingas prekes ir paslaugas pačia mažiausia kaina, tuo skatindami vartotoją

daugiau pirkti. Tokiu būdu konkurencija reiškia varžybas tarp tų, kurie gamina prekes, ir tarp tų,

kurie tas prekes perka, nes niekada nėra visko tiek, kad užtektų visiems. Todėl tie, kurie išgali

mokėti daugiau, pirks brangesnę prekę, o tie, kurie negali tiek mokėti, - pigesnę.

Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus ,,šokti pagal vartotojų dūdelę”: pasikeitus

vartotojų poreikiams, pomėgiams, pasikeičia ir kainos; tada gamintojai skatinami didinti


63

produkcijos gamybą arba atvirkščiai - mažinti ją. Tačiau gali vykti ir priešingas procesas, kai

vartotojai ,,šoka pagal gamintojų dūdelę". Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje galima nusipirkti tik

smulkaus cukraus, sufasuoto po 1 kg, arba maišuose po 50 kg.

Tačiau konkurenciją gali reguliuoti ir įvairūs kliuviniai, prie kurių pirmiausiai galima

priskirti įstatyminius apribojimus ir produkto diferenciaciją. Įstatyminiams apribojimams priklauso

patentai, apribojimai kurti šakoje naujas įmones bei užsienio prekybos apribojimai. Patentai

išradėjui suteikia išimtinę (monopolinę) teisę diegti naują prekę ar procesą, valstybė skatina

išradybinę veiklą. Naujų firmų kūrimą šakoje galima riboti teikiant privilegijas, pavyzdžiui,

naudojant vandenį, elektrą, gamtines dujas, telefono ryšius. Užsienio prekyba ribojama valstybės

nustatomais dideliais muitų tarifais ir kvotomis užsienio firmų produkcijai.

Produkto diferenciacija reiškia, kad beveik kiekviena prekė turi ją pakeičiančią,

konkuruojančią prekę - substitutą. Tiksliau tariant, konkreti firmos prekė yra diferencijuota nuo kitų

šios šakos prekių, jeigu esant tokiai pat kainai, pirkėjai suteikia pirmumą (arba ignoruoja) būtent

šiai prekei.

Todėl “grynąją” rinkos ekonomikos sistemą šiandieniniame pasaulyje vargu ar rastume.

Dabartinio pasaulio šalyse yra mišri – rinkos ir valstybės - ekonomika, kai reiškiasi abiejų sistemų

elementai, kurių santykis skirtingose šalyse yra vienodas. Veiksmingiausia laikoma tokia mišri

ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne komandiniai, o rinkos santykiai.

Kartojimo klausimai

1. Kas yra laisvosios rinkos sistemos pagrindas?

2. Kaip kainos veikia rinką?

3. Kodėl privati nuosavybė skatina taupiai naudoti ribotus išteklius?

4. Kas yra darbo priemonė?

5. Kas yra darbo objektas?

6. Kas yra pelnas?

7. Kaip veikia ekonomiką kainos, privati nuosavybė ir konkurencija?


64

ŽODYNĖLIS

Adaptacija (lot. adaptatio - pritaikymas) - žmogaus ar gyvūnų prisitaikymas prie kintančių ar

naujų socialinių ekonominių, gamtinių gyvenimo sąlygų.

Akceptas (lot. acceptus - prisiimtas) - įrašas vekselyje, liudijantis kad įrašą padaręs asmuo sutinka

dokumentą apmokėti laiku, yra įforminamas žodžiu “akceptuotas" arba kitu panašiu žodžiu

vekselyje ir pasirašomas mokėtojo. Vien mokėtojo parašas vekselio pirmoje pusėje laikomas

akceptu.

Bankas (pranc. banque) - finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti

komercines paskolas.

Banknotas (angl. bank-note) - neprocentiniai emisijos bankų išleidžiami pasižadėjimai - kreditiniai

piniginiai ženklai, atstojantys metalinius pinigus (monetas) kaip cirkuliacijos ir mokėjimo

priemones.

Bankrotas (ital. bancorotto -nemokus skolininkas) -negalėjimas išsimokėti skolų.

Biudžetas (pranc., angl. budget - krepšelis) - finansinis planas, apibendrinantis tam tikro laikotarpio

pajamas ir išlaidas.

Brokeris (angl. broker) - tarpininkas, atstovaujantis pirkėją arba pardavėją ir jų vardu siūlantis

pirkti ar parduoti vertybinius popierius.

Civilinė teisė - teisės šaka, kurios normos reguliuoja asmenų tarpusavio turtinius, prekinius,

piniginius santykius.

Čekinė sąskaita (angl. cheking accout): banko sąskaita, kuriai indėlininkas turi teisę išrašinėti

čekius.

Čekis (angl. check) - raštiškas nurodymas bankui, kad asmeniui ar firmai išmokėtų tam tikrą pinigų

sumą.

Defliacija (lot. deflare -nupūsti) - kainų lygio mažėjimas; pinigų perkamosios galios padidėjimas.

Depozitas (lot. depositum - kas atiduota saugoti) - materialioji vertybe (pinigai ar vertybiniai

popieriai), atiduota valstybinei įstaigai ar kitai kredito įstaigai saugoti, indėliai, atiduoti norint gauti

palūkanas.

Diferenciacija (lot. differentia - skirtumas) -visumos susiskirstymas, susiskaidymas į įvairias dalis.

Dileris - komercinis makleris, tarpininkas, dirbantis savo rizika ir savo sąskaita biržoje ar

prekyboje.

Dividendas (lot. dividendus - dalijamas) - tai pelno dalis, skirta išmokė akcininkams.

Eksportas (lot. exportare - išvežti) - tai prekių, paslaugų ir ilgalaikio turto pardavimas užsienio

šalims.


65

Emisija (lot emissio - išleidimas) - valstybinės arba privačios institucijos vertybinių popierių ir

pinigų leidimas į apyvartą.

Fizinis asmuo – žmogus, kaip civilinės teisės santykio dalyvis

Garantija (pranc. garantir - laiduoti) - tai prievolė, sauganti kieno nors prisiimtų pareigų

įvykdymą.

Hiperinfliacija (angl. hyperinflation) - tai infliacijos reiškinys, kuriam būdingas spartus ir

nevaldomas kainų kilimas (10 ir daugiau kartų per metus).

Hipoteka (gr. hypotheke - įkeitimas, užstatas) - tai nekilnojamojo turto įkeitimas įstatymu nustatyta

tvarka gaunamai paskolai laiduoti.

Hipotekos bankas (angl. mortgage bank) - bankas, kuris teikia ilgalaikes paskolas už užstatomą

nekilnojamąjį turtą.

Importas (lot. importare - įvežti) - prekių, technologijų ir paslaugų įvežimas iš užsienio.

Investicijos (angl. investment) - pinigų naudojimas pagrindiniams gamybiniams fondams:

įrenginiams, naujiems prietaisams, pastatams įsigyti gaminant prekes bei tenkinant paslaugas.

Juridinis asmuo - organizacija - civilinės teisės subjektas, turintis atskirą turtą galintis savo vardu

įgyti turtinių bei asmeninių neturtinių teisių ir turėti pareigų.

Kainų sistema - ekonomikos sistema, kurioje ištekliai skirstomi pagal pasiūlą ir paklausą.

Kreditas (lot. creditum): paskola, skola.

Kredito kortelės (angl. credit card) - banko identifikavimo kortelė, suteikianti teisėtam savininkui

teisę pirkti prekes bei mokėti už paslaugas kreditan.

Kodas (pranc. code - knyga - simbolių, sutartinių ženklų rinkinys informacijai apdoroti, perduoti,

laikyti, slėpti).

Konkurencija (lot. concurrere - bėgti kartu) - lenktyniavimas kokioje nors srityje.

Kvota (lot. quot - kiek) - dalis, norma.

Lizingas (angl. lease - nuomoti) - veiklos finansavimo bei kreditavimo šaltinio Lietuvoje lizingo

paslaugos). Tai daugiausia transporto priemonių nuoma, nors mėginama nuomoti ir kitas mašinas,

įrangą, reklamos paslaugas ir pan.

Monetarinė politika (angl. monetary policy) - valstybės centrinio banko galių naudojimas

reguliuojant pinigų pasiūlą ir reglamentuojant kreditus, siekiant paveikti šalies ekonomiką,

kontroliuoti infliaciją ir skatinti ekonomikos augimą.

Moneta - metalinis pinigas, kuriame išspausdinti tam tikri valstybės simboliai (paprastai herbas ar

pan.), liudijantys, kad jam valstybė suteikia mokėjimo galią.

Nominalas (lot. nominalis - vardinis) – kaina, pažymėta ant prekės ar kainoraštyje.

Opcionas (lot. optio - pasirinkimas).

Prioritetas (lot. prior - pirmas) - pirmumas (būtina sąlyga išradimui, pateiktai idėjai pripažinti).


66

Produkcijos kvotos - ribiniai produkcijos kiekiai, taikytini visam eksportuojamam kiekiui.

Paprastai taikomi cukrui, pienui, mėsai, sviestui, tabakui.

Realiosios pajamos (angl. real income) -nominalusis (piniginis) darbo užmokestis, pakoreguotas

atsižvelgus į infliaciją. Nominalusis darbo užmokestis - tai pinigų suma, kurią dirbantis asmuo

gauna už atliktą darbą.

Substitutas (lot. substitutus - pakeistas) - tai naujas gaminys arba esamo pakaitalas, atitinkantis

esamą (pakeičiamą) gaminį pagal visas ar pagrindines jo savybes.

Šliaužiančioji infliacija (angl. creeping infliation) - tai nedidelis, laipsniškas (pavyzdžiui, po 0,2-

0,5 % per mėnesį) bendrojo kainų lygio didėjimas ekonomikoje - infliacijos prieaugis per metus ne

didesnis kaip 2-6 %.

Užsieninė bankininkystė (angl. foreign-owned banks arba offshare banking) - tai bankininkystė,

kuriai netaikomas nacionalinis reguliavimas.

Užsienio valiutų rinka (angl. forein exchange market) - tai rinka, kur keičiama, parduodama bei

perkama užsienio valstybių valiuta ir nustatomi valiutų kursai.

Valiutos kursas (angl. exchange rate) - vienos šalies pinigų kaina, išreikšta kitos šalies pinigais

(pavyzdžiui, JAV dolerio kaina litais yra 1 doleris = 4 litams).

3. PASIŪLA IR PAKLAUSA

Šiame skyriuje Jūs sužinosite:

� Kas yra rinka

� Kokios yra rinkos

� Kokia kainų paskirtis rinkoje

� Kas nustato kainas rinkoje

� Kas yra paklausa

� Kas nusako paklausos dėsnius

� Kaip keičiasi paklausa

� Kas lemia paklausos lankstumą

� Kokie veiksniai be kainos veikia paklausą

� Kas yra paklausos funkcijos

� Kas yra pasiūla

� Kaip apibudinamas pasiūlos dėsnis

� Kas lemia pasiūlą


67

� Kas ir kokie yra mokesčiai

� Kokia pasiūlos ir paklausos sąveikos įtaka nustatant kainas

� Kaip paklausos ir pasiūlos pokyčiai veikia kainas

Kiekviena visuomenė, norėdama patenkinti įvairius žmonių poreikius, susiduria su

pagrindine problema - kaip racionaliai panaudoti ribotus išteklius. Todėl visuomenei tenka spręsti

tris pagrindinius klausimus:

1. Ką gaminti? Būtina numatyti, kokių ir kiek prekių ir paslaugų gaminti;

2. Kaip gaminti? Reikia įvertinti, kokias reikės naudoti gamybos technologijas (mašinas,

mechanizmus, įrenginius ir pan.), organizavimo metodus, kokie naudojami ištekliai duos

maksimalią naudą;

3. Kam gaminti? Reikia įvertinti, kaip bus paskirstoma pagaminta produkcija, kas pirks ir

vartos, taigi ir kaip bus paskirstytos pajamos.

Kaip jau skaitėte 1 skyriuje, skirtingos visuomenės, t. y. sukūrusios skirtingas visuomenės

ekonomikos sistemas, į šiuos pagrindinius klausimus atsako įvairiai.

Tradicinės ekonomikos sistemos šių atsakymų ieško per papročius ir tradicijas. Komandinės

ekonomikos sistemos atsakyti į šiuos klausimus patiki valdžiai. Laisvosios verslininkystės -

mišriosios ekonomikos sistemoje (t.y. rinkos ir valstybės priimtų sprendimų derinys) į klausimus:

ką, kaip ir kam atsako rinkos kainos.

3.1. Rinka

Ekonominėje literatūroje galima rasti įvairių rinkos apibrėžimų.

Rinka - tai prekiavimo vieta (parduotuvė, urmo bazė, turgus ir pan.).

Rinka - tai ryšio tarp gamintojų ir vartotojų sistema.

Rinka - tai ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdas ir kt

R i n k a - tai visuma mainų santykių, pasireiškiančių pirkimo-pardavimo aktu tarp

pardavėjų ir pirkėjų, kurių sprendimai bei perkamoji galia formuoja pasiūlą ir paklausą bei

jų tarpusavio ryšį. Tai vieta, kurioje sus tinka pardavėjai ir pirkėjai, parduodami ir pirkdami

prekes, paslaugas bei kitus išteklius. Tai mainų sistema, suvedanti produkto, ekonominių

išteklių ar vertybinių popierių pardavėjus ir pirkėjus.

Rinką-sudaro:

� prekių ir paslaugų rinka, kurioje veikia prekių biržos, marketingo organizacijos,

mažmeninė ir didmeninė prekyba;


68

� gamybos išteklių rinka, kurioje perkami ir parduodami gamybos ištekliai (žemė, darbas,

kapitalas). Svarbiausia šios rinkos dalis – darbo birža;

� finansų rinka, kuri atspindi finansinių lėšų paklausą bei pasiūlą. Joje veikia valiutų biržos.

Rinkos skirstomos pagal įvairius požymius.

Pagal ekonominę rinkos santykių objektų paskirtį:

� prekių ir paslaugų rinka;

� darbo rinka;

� vertybinių popierių rinka;

� kt.

Pagal geografinį požymį:

� vietinė;

� regioninė;

� šalies;

� pasaulinė;

� kt.

Pagal konkurencijos apribojimo laipsnį:

� monopolinė;

� oligopolinė;

� mišrioji;

Pagal ūkio šakas:

� automobilių;

� naftos;

� žemės ūkio (gyvulių, grūdų ir t.t).

Pagal pardavimo pobūdį:

� didmeninė (urmo);

� mažmeninė.

Rinkos būna paprastos, kuriose tenkinamas kiekvienam suprantamas poreikis, pavyzdžiui,

turgus, ir labai sudėtingos, suprantamos tik specialistams, pavyzdžiui, vertybinių popierių, kapitalo


69

rinka. Rinkų visuma atspindi sudėtingą šiuolaikinę ekonomiką, kurią kažkas turi tvarkyti. Tvarką

nustato kainos, skatindamos veiksmingai naudoti ribotus išteklius ir būtinų produktų gamybą.

Kadangi visokių gėrybių nėra tiek, kad užtektų visiems, rinkos sistemoje prekės ir paslaugos

paskirstomos pagal kainas - prekė ar paslauga atiteks tam, kuris sumokės didžiausią sumą. Rinkoje

susidariusios kainos “informuoja" įmonės savininkus, kaip panaudoti gamybos išteklius prekių,

kurių kainos kyla (arba krinta), gamybai. Kainų kilimas privilioja papildomai gamintojų, lygiai kaip

ir kainų kritimas dalį gamintojų “išstumia" iš rinkos. Taip kainos skatina gamintojus didinti arba

mažinti gaminamos produkcijos kiekį. Bet kainos rinkoje kyla arba krinta ne savaime, o veikiamos

paklausos.

3.2. Paklausa

Paklausa - tai vartotojo (pirkėjo) noras ir pajėgumas pirkti tam tikrą prekę ar paslaugą tam

tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Jei pirkėjas tik norės tos prekės, bet neturės pinigų, tai jo noras ir

liks tik noru, bet ne paklausa. Taigi noras, troškimas ar poreikis įsigyti prekę taps paklausa tik turint

tam pinigų.

Kiekvienas pirkėjas žino, kad perkamų prekių kiekis priklauso nuo kainos - kuo didesnė

kaina, tuo mažiau jis gali jų įsigyti ir, atvirkščiai - kuo mažesnė kaina, tuo daugiau prekių gali

pirkti, kitoms sąlygoms nesikeičiant (pavyzdžiui, turimų pinigų kiekiui, poreikiams, madai ir pan.).

Taigi paklausą lemia ne perkamos prekės kiekis, o prekės kaina. Ji ir nulems norimą įsigyti prekių

ar paslaugų apimtį. Tokiu būdu kaina skatins arba neskatins gamintoją gaminti reikiamą vartotojui

prekių kiekį.

3.3. Paklausos dėsnis

Kainos ir perkamų prekių kiekio ryšys yra gana pastovus, todėl ji formuluojamas kaip

paklausos dėsnis, teigiant, kad prekių paklauso; kiekis kinta kainų kitimui priešinga kryptimi.

Didesnė kaina mažina prekių paklausą ir atvirkščiai - kainos nuolaida, taikoma prekei, didina jos

paklausą. Kitaip tariant, žemesnė kaina į šią rinką privilioja daugiau pirkėjų ir kiekvienas iš jų nori

pirkti daugiau. Pavyzdžiui, jūs nusprendėte mokykloje įkurti bufetėlį, kuriame per pertraukas

prekiauti vaisiais, sausainiais, kramtomąja guma, saldainiais, šokoladu ar pan. Užsienio valstybėse

tokia prekyba mokyklose organizuota įrengus tam skirtus automatus. Ateityje ir pas mus bus taip, o

kol kas mes galime verstis ir ,,gyva prekyba. Ar reikia tokios prekybos, paprastai sprendžiama


70

demokratiškai - apklausos būdu. Surinkus apklausos duomenis, būtina juos išanalizuoti. Tai galima

atlikti surašius juos (pagal kiekvieną numatomą prekiauti prekę) į paklausos lentelę.

2 lentelė. Saldainių “Tiko” paklausos ir kainos lentelė

Pirkėjų (moksleivių), norinčių ir galinčių

pirkti saldainius, skaičius

Vieno saldainio kaina, Lt

90

80

70

60

50

40

30

20

1,00

1,05

1,10

1,15

1,2

1,25

1,3

1,35

Iš 2 lentelės matyti, kiek saldainių “Tiko", “Ralis" ir pan. bus perkama įvairiomis kainomis

tam tikru apibrėžtu laiku. Kaip matome, net 4,5 karto daugiau saldainių norės ir galės įsigyti

moksleiviai mažesne kaina. Paklausos duomenys yra tokie:

� prekę mažesne kaina gali įsigyti daugiau moksleivių, nes paprastai visuomenėje didesnė

dalis uždirba mažiau negu vidutiniškai;

� mažesne kaina moksleiviai labiau pirks saldainius, negu kitus gardumynus (šokoladą,

vaisius);

� jei padidinsime saldainių kainą, tai dauguma moksleivių stengsis pirkti kitus pigesnius

gardumynus;

� perkant vis tuos pačius saldainius, moksleiviai pasieks tam tikrą “pasitenkinimo” ribą ir

vieną dieną atsisakys jų (tada jų paklausa ims mažėti), o pirks obuolį. Kad pasitenkinimas

preke nemažėtų, reikia mažinti saldainių kainą, nes vartotojas ir nebenorėdamas saldainio,

bet turėdamas galimybę įsigyti jį pigiau, vis tiek pirks, manydamas, kad jį suvalgys rytoj, o

rytoj jis gali pabrangti.

Informaciją, pateiktą 2 lentelėje, galima pakartoti koordinačių sistemoje, sudarant paklausos

kreivę, grafiškai rodančią kainos ir paklausos santykį. Vertikalioje ašyje atidėsime galimas kainas,

pažymėdami raide P (angl. Price – kaina), o norimą pirkti saldainių kiekį – raide Q (angl. Quantity

– kiekis), kuris bus pavaizduotas horizontalioje ašyje. Gautus taškus sujungę linija, gausime pirkėjų

reakciją pagal jų skaičių į skirtingus kainų dydžius. Ši kreivė vadinama paklausos kreive ir žymima


71

raide D (angl. Demand – paklausa) (žr. 4pav.). ji rodo perkamo prekės kiekio Q ir kainos P, už kurią

prekė perkama, ryšį. Pagal šią kreivę galima numatyti net po kiek už saldainį sumokės, jei juos

pirks 45 moksleiviai – t.y. po 1,23 Lt.

SALDAINIŲ PAKLAUSOS KREIVĖ

P, Lt

Q, vnt

1,35

1,3

1,1

1,05

1

1,2

1,15

1,25

20 504030 807060

D

4 pav. Saldainių paklausos kreivė

Prekės kaina yra tik vienas iš veiksnių, turinčių įtakos paklausos kiekiui. Paklausos kiekis

priklauso ir nuo daugelio kitų veiksnių, iš kurių svarbiausi:

• Vartotojų (pirkėjų) pajamos ir jų pasiskirstymas. Pavyzdžiui, jums reikia dar vienos

poros batų ir juos įsigytumėte, jeigu jie atpigtų. Tačiau kai batai atpigo, jums reikia susimokėti už

dujas, be kurių negalite apsieiti. Bet jūsų pajamos nėra tokios, kad galėtumėte pirkti ir atpigusius

batus, ir susimokėti už dujas. Todėl šiuo atveju kiekvienas žmogus nepirks planuoto pirkinio (batų),

neturėdamas didesnių ar papildomų pajamų, negu reikia buitiniams jo poreikiams patenkinti.

• Vartotojų skonis ir mados. Jei įmonė nepatenkina vartotojų skonio ar atsilieka nuo

mados, kurią diktuoja patys pirkėjai (norintys įsigyti madingą prekę), jos prekių paklausa nebus

didelė. Kuo įvairesnė pasiūla (daugiau rūšių, įvairesnių modelių, pakuočių svorio ir pan.), tuo labiau

bus perkama įmonės produkcija, t.y. didesnė bus paklausa, dažnai neatsižvelgiant ir į kainą.

Pavyzdžiui, ne visiems patogu pirkti cukrų po 1 kg. Matyt, laimėtų tie pardavėjai, kurie pardavinėtų

cukrų, fasuotą po 100,250 ar 500 g. Arba praktiškai nėra parduotuvėse cukraus gabaliukais, o

pirkėjai, matyt, pirktų, nes tai praktiškiau negu birus cukrus- ypač kelionėje, turistinėje išvykoje ir

pan. Pavyzdžiui, pieštukų gamybos įmonė gamina kelių rūšių (įvairaus dydžio, spalvų, kietumo)

pieštukus. Pirkėjas gali rinktis, nes kiekvienas iš jų turi savo reikalavimus, t.y. perka daiktą, kuris

jam patinka. Kartais užtenka spalvų. Trejų metų vaikui bus svarbu ne pieštuko forma ar

minkštumas, o jo spalvingumas.


72

Gyventojų skaičius. Jis sąlygoja paklausos kiekį visuomenėje. Kuo daugiau gyventojų

naudos vienos ar kitos įmonės gaminamą produkcija, tuo tos įmonės produkcijos paklausa bus

didesnė. Pavyzdžiui, kuo šeimoje daugiau žmonių, tuo daugiau reikės dantų pastos, dantų šepetukų,

muilo ir kitų priemonių jų reikmėms tenkinti. O kai paklausa didelė, gamintojai suinteresuoti

daugiau pagaminti produkcijos ir, be abejo, gauti didesnį pelną.

� Didėjanti paklausa. Gamintojas gamina daugiau prekių, bet tada atsiranda ir daugiau

įmonių, gaminančių tos pačios rūšies produkciją. Taip pamažu rinkoje atsiranda prekių

perteklius, t.y. prekių kiekis viršija pirkėjų kiekį. Matydami, kad pirkėjai prekių neperka

netgi sumažinus kainas, gamintojai sumažins ir jų gamybą, atleisdami nereikalingus

darbininkus, kurie, tapę bedarbiais, pirks prekių dar mažiau, nes jų pajamos sumažėjo.

Pamažu ims trūkti negaminamos prekės, todėl padidės tos prekės kaina, o tai sukels

infliaciją, kuri taip pat sąlygoja. prekės paklausos kiekį visuomenėje.

� Prekių paklausos kiekis. Jis gali sumažėti ir dėl sukaupto turto lėkio. Pavyzdžiui,

daugelis Lietuvos žmonių dar prisimena talonus būtiniausioms prekėms - ūkiškam ir

tualetiniam muilui, degtukams, druskai ir kt. įsigyti. Žmonės buvo suinteresuoti panaudoti

talonus visiškai nesvarstydami, ar jiems šiuo metu reikia tų prekių. Išnykus talonams,

muilas, degtukai, druska ir kt. tapo laisvai parduodamomis prekėmis. Dabartinė muilo

paklausa negali būti didelė, nes žmonės turi nemažai anksčiau už talonus sukauptų atsargų.

Todėl sukaupto turto kiekio atsargos neskatina prekių paklausos, nepaisant to, kad tos

prekės būtinos, be kurių vartotojas negali apsieiti.

Lietuvoje šiuo metu daugumos prekių paklausa nėra didelė. Tai lemia mažas darbo

užmokestis, pensijos, stipendijos, bedarbystė. Didžiausią paklausą turi maisto produktai. Žmogus

niekada neplanuoja įsigyti brangius kailinius, kai jo mėnesio atlyginimas yra toks, kad vos užtenka

maistui bei užsimokėti už komunalines ir kitas paslaugas.

Veikiant visiems paklausos veiksniams, kreivė keisis taip, kad prekės paklausos dydis

esamomis kainomis bus didesnis arba mažesnis, negu buvo manyta iš pradžių.

Jei paklausa didės, kreivė pasislinks į dešinę, jei mažės, ji visa pasislinks priešinga kryptimi

- į kairę.

3.4. Paklausos lankstumas

Paprastai žmogus perka ir naudoja daug prekių ir paslaugų -be vienų jis negali apsieiti ir

perka kasdien, o kitas jis pirks, jeigu turės pinigų, t.y. jeigu tų prekių kainos bus jam tinkamos, arba,


73

jei tuo metu negali įsigyti būtinos prekės. Pavyzdžiui, norite gerti, o taip mėgstamo pieno nėra, bet

yra vaisvandenių, kurie net brangesni. Šiuo atveju perkate vaisvandenius. Bet kitą dieną

parduotuvėje pieno bus, ir pirkėjas, mėgstantis pieną, jį pirks, nežiūrėdamas į vaisvandenius, net

jeigu pieno kaina ir padidės. Taigi kainos pasikeitimas nevienodai veikia atskirų prekių paklausą.

Prekės ar paslaugos viena nuo kitos skiriasi tuo, kad perkant tam tikrą jų kiekį, skirtingai

reaguojama į kainos pokyčius. Pavyzdžiui, pieno ir vaisvandenių kainai tiek pat kartų (procentų)

padidėjus, nevienodai pasikeis jų paklausa. Pirkėjų reakcija į kainą, t.y. kaip pasikeis prekės

paklausa padidėjus kainai, matuojama paklausos lankstumu. Jei kurios nors prekės paklausa,

padidėjus kainai, pasikeičia mažai (šiuo atveju - pieno), tai tokios prekės paklausa yra nelanksti. Ir

priešingai - kai paklausa lanksti, net ir nedaug pasikeitusi kaina gali gerokai paveikti prekės

paklausą. Pavyzdžiui, lengvųjų automobilių kainoms padidėjus nors 1 % (nuo 1000 Lt tai sudarys

10 Lt), pirkėjų reakcija bus tokia, kad mašinų bus perkama mažiau. Tačiau benzino kainai padidėjus

1 % (nuo 2 Lt tai sudarys 2 ct), vairuotojų reakcija nebus tokia stiprį nes, pasibaigus degalams, ne

visada galima ieškoti pigesnių. Toks vairuotojas, aišku, stengsis ateityje pakeisti automobilį kito

modelio automobiliu, naudojančiu mažiau benzino.

Nelanksti prekių, paslaugų paklausa priklauso nuo įvairių priežasčių:

• vartotojas negali apsieiti be būtiniausių prekių: maisto produktų, avalynės, drabužių,

šilumos (butui apšildyti), vandens, transporto, kuro, degalų ir pan.);

• kai kurias prekes ar paslaugas sunku kuo nors pakeisti - duoną, pieną ir kt.

• žmonės nelinkę keisti pirkimo įpročių, net jeigu palyginti pigių prekių ar paslaugų kaina

šiek tiek pakyla arba nukrinta. Taigi pabrangus benzinui 1 % (2 centais), paklausa pasikeis

mažiau, negu pabrangus automobiliui 1 %;

• kartais būna sunku atidėti pirkinį. Pavyzdžiui, jeigu labai norite gerti, nebėgsite ieškoti

pigesnių vaisvandenių.

Taip atsirado vadinamasis Gifeno paradoksas, teigiantis, kad, didėjant pirmo būtinumo

prekių kainoms, jų (perkama) taip pat daugiau.

XIX a. anglų ekonomistas R. Gifenas pastebėjo, kad Airijoje badmečiu bulvių paklausa

padidėjo, nors jų kainos išaugo. Mat bulvės buvo pagrindinis airių varguomenės maisto produktas.

Didėjančios kainos vertė mažiau vartoti kitų brangesnių ir vertingesnių produktų. Kadangi bulvės

vis tiek liko palyginti pigus produktas, jų paklausa išaugo.


74

3.5. Pasiūla

Kaip jau minėjome, pagrindiniai rinkos dalyviai yra pirkėjai (vartotojai) ir pardavėjai

(gamintojai). Įsitikinome, kad didėjanti prekių paklausa skatina gamybą, o jeigu ji mažėja,

atvirkščiai - gamyba mažėja.

Pasiūla yra prekių kiekio, kurį pardavėjas ar jų grupė nori ir gali parduoti, bei kainos, už

kurią ši prekė parduodama, ryšys, kai kitos sąlygos nekinta. Ekonomistai pasiūla vadina daiktų ir

paslaugų kiekį, kurį pardavėjai pateikia pirkti įvairiomis kainomis - tam tikru laiku ir tam tikroje

vietoje.

Pardavėjas, skirtingai nuo pirkėjo, visada stengsis parduoti kuo daugiau prekių ir kuo

didesne kaina. Taigi galima sudaryti pasiūlos lentelę, kurioje bus matyti, kiek saldainių “Tiko” nori

parduoti jūsų draugai moksleiviams nurodytomis kainomis per dieną (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Saldainių ,,Tiko" pasiūlos ir kainos lentelė

Kiekybinė pasiūla vienetais per dieną Vieno saldainio kaina, Lt 20

30

40

50

60

70

80

90

1,00

1,05

1,10

1,15

1,20

1,25

1,30

1,35

Pagal 3 lentelę net 4,5 karto daugiau saldainių buvo siūloma pirkti didesnėmis kainomis

negu mažesnėmis, t.y. tarp kainos kitimo ir pardavėjo siūlomų pirkti prekių kiekio išlieka gana

pastovus ryšys: kainai didėjant, pasiūla didėja, ir atvirkščiai - kainai mažėjant, pasiūla mažėja, taip

vadinamas pasiūlos dėsnis.

Atidėję koordinačių sistemoje lentelės reikšmes, per gautus taškus nubrėžiame liniją, kuri

vadinama pasiūlos kreive - S (angl. supply - tiekimas, siūlymas).


75

SALDAINIŲ PASIŪLOS KREIVĖ

P, Lt

Q, vnt20 504030 807060

1,35

1,3

1,1

1,05

1

1,2

1,15

1,25

S1

S2

S

5 pav.

Kaip matome 5 pav., siūlomų prekių (saldainių) kiekis priklauso nuo jų kylančios ar

krintančios kainos, nes gamintojai siekia pelno - kuo didesnė kaina, tuo didesnė paskata gaminti ir

parduoti daugiau prekių.

3.6. Pasiūlos pokyčiai

Sužinoję, kad mokykloje saldainių kainos didelės ir moksleiviai juos perka, draugai irgi gali

susigundyti prekiauti. Tada jiems atsirastų konkurentai, kuriuos galima nugalėti ne tik kaina

(pavyzdžiui, sumažinus K saldainio kainą, moksleiviai pirktų pas jus, o ne pas konkurentą, tačiau

sumažėtų ir jūsų pelnas). Todėl jums reikia ieškoti ir kitų pasiūlos kiekį lemiančių veiksnių.

Svarbiausieji iš jų:

• kitų prekių kainos. Pavyzdžiui, daugelis javų (rugiai, kviečiai) yra pakaitinės prekės, nes

tenkina tuos pačius poreikius. Pakilus rugių kainai rinkoje, ūkininkai jų augins daugiau, o kviečių

mažiau, todėl rugių pasiūlos kreivė pasislinks į dešinę (S2), o kviečių į kairę (S1). Panašiai atsitinka

ir tada, kai produkcija papildo viena kitą gamyboje, t.y. kad gaminamos viena kitą papildančios


76

prekės. Pavyzdžiui, galvijininkystėje tai gali būti jautiena ir galvijų oda. Skerdžiant mėsai daugiau

jaučių, gaunama ir odų. Pakilus jautienos kainai, padidės jos gamyba, o kartu ir odų pasiūla;

• gamybos išteklių kainos. Jei gaminamos produkcijos gamybos ištekliai atpigo, gamintojas

gali pasiūlyti rinkai daugiau prekių ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, pakilus trąšų ir kuro bei degalų

kainoms, ūkininkai mažiau augins rugių ar kviečių, nes juos parduoti senąja rinkos kaina

nebeapsimokės. Pasiūlos kreivė pasislinks į kairę pusę – S1 (žr. 5 pav.);

• gamybos technologijos pobūdis. Taikant naują technologiją, kuri taupo gamybos išteklius

(energiją, medžiagas, žaliavas, darbo laiką), sumažėja gaminamos produkcijos išlaidos, o tai,

nesikeičiant rinkos kainai, didins gamintojo pelną ir skatins jį gaminti daugiau prekių. Pasiūlos

kreivė, veikiant šiam veiksniui, pasislinks į dešinę – S2 (žr. 5 pav.);

• mokesčiai ir subsidijos. Mokesčiai yra valstybės ekonominio gyvenimo pagrindas.

Įvairioms negamybinėms funkcijoms vykdyti valstybei reikia labai daug kasmetinių išlaidų. Reikia

palaikyti vidaus tvarką, apsisaugoti nuo priešų, plėtoti švietimą, kultūrą, mokslą, sveikatos ap-

saugą, mokėti pensijas ir palūkanas už paskolas, paimtas atlyginti ypatingoms išlaidoms, kurioms

nepakako valstybės pajamų bei įplaukų ir kt.

M o k e s č i a i - tai valstybės arba viešosios valdžios (pavyzdžiui, savivaldybių)

nustatytos įvairios privalomos įmokos į valstybės biudžetą, už kurias jokia specialia paslauga

individui neatlyginama.

Mokesčiai taip pat veikia tai, ką gaminame, be to, jie imami tam tikroms ūkio šakoms

apsaugoti. Pavyzdžiui, jau keletas metų muito mokesčiai padeda apginti kai kurių Lietuvos žemės

ūkio produktų gamintojus ir perdirbėjus, nes dėl mokesčių importuojamųjų produktų kaina tapo

didesnė ir vartotojas jų perka mažiau. Todėl Lietuvos ūkininkai sėkmingai parduoda žemės ūkio ir

maisto produktus vietos rinkoje. Arba, atvirkščiai - mokesčiai padeda apsaugoti rinką (t.y. riboti

pasiūlą) nuo kai kurių prekių, kurias vyriausybė laiko žalingomis. Pavyzdžiui, apmokestinant už

cigaretes ir svaigalus vadinamaisiais “nuodėmių mokesčiais", siekiama surinkti lėšų ir sumažinti šių

produktų vartojimą bei atpratinti žmones nuo rūkymo ir gėrimo, nes tai žalinga sveikatai.

• gamtinės ir klimato sąlygos ypač svarbios žemės ūkiui, nes sausra, liūtys arba šalnos

paprastai sumažina žemės ūkio produkcijos pasiūlą;

• kiti būdai gauti pelno. Daugelis gamintojų gali gaminti ne vieną, bet keletą prekių rūšių,

todėl, kai kokios nors prekės, kurią galėtų gaminti, kaina kyla, gamintojai gali persiorientuoti į kitos

produkcijos gamybą. Pavyzdžiui, baigiantis vasarai, ankstyvą rudenį paklausą turi daikonas -

japoniškasis ridikėlis. O mums įprastus ridikėlius ‘Žara’, 'Kretingos didieji' vargiai ar apsimokės

auginti.


77

3.7. Paklausos ir pasiūlos tarpusavio sąveika

Paklausa ir pasiūla išreiškia pirkėjų ir pardavėjų ketinimus ir galimybes sudaryti pirkimo-

pardavimo sandėrius (sutartis). Sugretinus paklausą (paklausos kreivę) ir pasiūlą (pasiūlos kreivę),

galima paaiškinti, kaip konkurencinėje rinkoje susidaro rinkos kaina. Rinkos kaina ir yra kaina,

kuria prekės ir paslaugos bus iškeistos į pinigus. Kaina ir perkamų bei parduodamų prekių kiekis

yra bendri tiek pirkėjui, tiek pardavėjui, nes antraip sandėris neįvyktų.

Norėdami tuo įsitikinti ir įsivaizduoti, kaip rinkoje veikia ekonominis prisitaikymas, turime

paklausos ir pasiūlos kreives nubrėžti vienoje koordinačių sistemoje (6 pav.), naudodami anksčiau

nagrinėtus saldainių paklausos (4 pav.) ir pasiūlos (5 pav.) duomenis.

Tam sujungėme saldainių “Tiko” paklausos ir kainos (2), pasiūlos ir kainos (3) lenteles į

vieną (4) lentelę.

SALDAINIŲ PAKLAUSOS IR PASIŪLOS KREIVIŲ TARPUSAVIO SĄVEIKA

P, Lt

Q, vnt20 504030 807060

1,35

1,3

1,1

1,05

1

1,2

1,15

1,25

D – paklausos kreivė Perteklius (neparduotos

prekės)

Trūkumas (prekių

trūkumas)

S – pasiūlos kreivė

E – pusiausvyros taškas

A F

K C

6 pav.


78

4 lentelė. Saldainių “Tiko” paklausos ir pasiūlos pusiausvyra

Kaina P, Lt

už vnt.

Kiekybinė

paklausa Q, vnt.

per dieną

Kiekybinė

pasiūla Q, vnt.

per dieną

Perteklius (+)

arba

trūkumas (-)

Poveikis

kainai

1 2 3 4 5 1,00 90 20 trūkumas - 70 kaina didės 1,05 80 30 "-50

1,10 70 40 "-30 1,15 60 50 "-10 1,20 50 60 perteklius + 10 1,25 40 70 "+30 1,30 30 80 "+50 1,35 20 90 "+70 kaina mažės

Šioje lentelėje rinkos kaina bus 1,17 Lt, kadangi saldainio paklausos ir pasiūlos už šią kainą

kiekis sutampa (55 saldainiai). Rinkoje nebus nei saldainių trūkumo, nei pertekliaus (0).

Nubrėžus paklausos ir pasiūlos kreives vienoje schemoje, jos būtinai susikirs tam tikrame

taške E.

Taškas E (angl. Equilibrium - pusiausvyra) yra pusiausvyros taškas. Jame dvi jėgos atstoja

viena kitą, nėra prekių kiekio ir kainos kitimo tendencijos. Viena iš jėgų - pirkėjo siekimas pirkti

daugiau prekių, mažėjant jų kainoms. Kita - pardavėjo siekimas parduoti vis mažiau prekių, kai

mažėja kainos. Pusiausvyros taške esant prekės kainai PE = 1,175 už saldainį, paklausos dėsnis

skatina pirkėją pirkti prekių kiekį QE o pasiūlos dėsnis - pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį.

Kai yra kitokia kaina, didesnė už pusiausvyros kainą, pavyzdžiui, 1,20, 1,30 ir t.t, pasiūlos

kiekis yra didesnis už paklausos kiekį. Taigi dalis prekių nebus nupirkta. Vadinasi, atsiranda

pasiūlos perteklius - 70 vnt. saldainių. Norėdami parduoti, pardavėjai bus priversti kainą mažinti.

Kaina kris tol, kol pasieks pusiausvyros lygį, t.y. 1,175 Lt/vnt. Tada pirkėjai nupirks 55 saldainius.

Jeigu pradinė kaina yra žemiau pusiausvyros taško, pavyzdžiui, ji sudaro 1,00 Lt/vnt., tada

prekių paklausa viršys pasiūlą, nes pardavėjai šia kaina tesiruošia parduoti tik 20 saldainių (taškas K

pasiūlos kreivėje), o pirkėjai nori pirkti net 90 saldainių (taškas C paklausos kreivėje). Susidaro 70

saldainių paklausos nepriteklius - deficitas. Kadangi pasiūla yra ribota, kaina kyla ir dabar jau

tarpusavyje konkuruoja pirkėjai. Rinka aprims, kai kaina pasieks pusiausvyros tašką ir stabilizuosis.

Jeigu atsitiks taip, kad, sužinoję apie paklausos perviršį (deficitą), saldainius pradės

pardavinėti kiti ir didesne negu 1,0 Lt kaina, saldainius pirks, nes jų trūksta. Kaina didės iki

pusiausvyros taško E.

Dėl reklamos arba konditerijos firmos reklaminio renginio saldainių “Tiko” paklausa

gerokai padidėja (pavyzdžiui, pažadėjus prizą už daugiausiai surinktų saldainių popierėlių -


79

nemokama kelionė į Paryžiaus Disneilendą ar pan.). Tada nauja paklausos kreivė D1 pasislenka į

dešinę, o tai rodo (7 pav.), kad padidėjo saldainių paklausos kiekis esant bet kuriai kainai.

Išaugus paklausai, susidarė nauja pusiausvyros kaina taške E1 lygi 1,20 Lt/vnt. ir naujos

parduotos pusiausvyros kiekis - 60 saldainių. Ir atvirkščiai, sumažėjus paklausai (pavyzdžiui,

atsiradus šalia mokyklos parduotuvei, prekiaujančiai pigesniais saldainiais), paklausos kreivė D2

būtų pasislinkusi į kairę. Tada paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškas – E2 - pusiausvyros

kaina būtų žemesnė P2 = 1,15, o pusiausvyros kiekis - mažesnis - 44 saldainiai.

Kadangi šalia mokyklos buvo atidaryta parduotuvė, prekiaujanti pigesniais saldainiais,

mokyklos ,,komersantai" nebe taip energingai prekiavo. Dėl to mokykloje saldainių buvo

parduodama mažiau ir pasiūlos kreivė S pasislinko į kairę (8 pav.) ir, susikirtusi su paklausos kreive

D, sudarė naują pusiausvyros kainą PE2, -1,215 Lt/vnt. ir pusiausvyros kiekį - 48 saldainius.

PRADINĖ SALDAINIŲ PASIŪLA IR PAKLAUSA DĖL REKLAMOS POVEIKIO

P, Lt

Q, vnt20 504030 807060 90

1,4

1,35

1,15

1,1

1,05

1,25

1,2

1,3

1

0,95

1,45

S

D1

D

E1

EE2

D2

7 pav.


80

PRADINĖ SALDAINIŲ PASIŪLA IR PAKLAUSA PRIE MOKYKLOS ATIDARIUS NAUJĄ PARDUOTUVĘ

P, Lt

1,35

1,3

1,1

1,05

1

1,2

1,15

1,25

Q, vnt20 504030 807060 90

S

E

E1

D

8 pav.

Taigi rinkos ekonomikoje kainas nustato pasiūlos ir paklausos sąveika. Kai visos kitos

sąlygos lieka nepakitusios, padidėjus paklausai, kyla rinkos kaina, ir atvirkščiai.

Kartojimo klausimai

1. Kaip suprantate rinką?

2. Kokios yra rinkos?

3. Kas yra paklausa?

4. Kas lemia prekių ir paslaugų paklausą rinkos ekonomikoje?

5. Kaip apibūdinamas paklausos dėsnis?

6. Kaip sudaroma paklausos kreivė?

7. Kokie yra svarbiausi paklausą veikiantys veiksniai?

8. Kaip apibūdinamas paklausos lankstumas?

9. Kas yra pasiūla?

10. Kokie svarbiausi pasiūlą lemiantys veiksniai?

11. Kaip apibūdinamas pasiūlos dėsnis?

12. Kaip sudaroma pasiūlos kreivė?

13. Kokį ryšį parodo paklausos ir pasiūlos kreivės?


81

14. Koks pasiūlos ir paklausos sąveikos vaidmuo nustatant kainas?

15. Ką vadiname pusiausvyros tašku ir ką jis parodo?

16. Kas yra paklausos ir pasiūlos perteklius?

17. Kaip paklausos ir pasiūlos pokyčiai veikia kainas?

ŽODYNĖLIS

Birža (pranc. bourse) - akcijų, vertybinių popierių bei kitų gamybos išteklių pirkimo ir pardavimo

vieta; joje kontroliuojami vertybiniai popieriai.

Infliacija (lot. inflatio - išputimas) - piniginio vieneto (lito, dolerio, markės ir pan.) perkamosios

galios smukimas, pasireiškiantis bendrojo kainų lygio kilimu per tam tikrą laikotarpį.

Kapitalo rinka (angl. capital market) - tai ilgalaikių finansinių investicijų rinka, kuri dar yra

vadinama nuosavybės rinka.

Marketingas (angl. marketing - rinka) - įmonių veiklos organizavimo ir valdymo sistema, kuria

stengiamasi atsižvelgti į visą rinkoje vykstančių procesų kompleksą.

Monopolija (gr. monopolia - vieno prekiavimas) - tai rinkos situacija, kai kurio nors gamintojo

prekės ar paslaugos dominuoja atitinkamoje rinkoje.

Muitas (angl. customs duty) - tai mokestis, nustatytas muito tarifu, kuriuo apmokestinamos

eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Muito tarifas - tai apmokestinamų prekių sąrašas, kur nurodytas imamo mokesčio dydis ir būdas.

Oligopolija (gr. oligo + poleo - parduodu) - tai rinka, kurioje įsitvirtinę keletas didelių firmų.

Paradoksas (gr. paradoxos - netikėtas) - moksle tai netikėtas reiškinys, neatitinkantis įprastų

aiškinimų.

Stabilizuoti (lot. stabilis- pastovus) - daryti pastovų, sudaryti pastovią padėtį, būseną.

Talonas (pranc. talon) - tai kontrolinis dokumentas, duodantis teisę įsigyti ką nors; pagrindinė

vertybinio popieriaus (akcijos, obligacijos, vekselio) dalis; dokumento dublikatas, liekantis kasos

pajamų (išlaidų) knygelėje (“šaknelė”).

Technologija (gr. techne – menas, verslas, mokslas + logos - supratimas) – tai žinių apie medžiagų

apdorojimo būdus ir priemones visuma.

Valiuta (it. valuta - kaina, vertė) - tai pinigai, pinigų vertės kaina.


82

4. PREKĖS VERTĖ IR KAINA


• Kas yra prekės naudingumas

• Kas yra technologinis naudingumas

• Kaip bandoma išmatuoti prekės naudingumą

• Kas yra vartojimo prekių rinkinys

• Kas yra prekės vertė

• Kas yra mainomoji vertė

• Kas yra vartojamoji vertė

• Kas yra kaina

• Kokias pagrindines funkcijas atlieka kaina

• Pagal kokius požymius skirstomos kainos

• Kaip susiformuoja rinkos kaina

• Kaip gamybos apimtis sąlygoja kainas

• Kokią įtaką kainos turi gamybos apimčiai

4.1. Prekės vartojamoji ir mainomoji vertė

Kiekvienas vartotojas siekia visapusiškiau patenkinti savo poreikius, t.y. gauti iš pirkinių

maksimalią naudą, nes, kaip jau žinome, vartotojo pajamos yra ribotos. Todėl pirkdami prekes ir

apmokėdami paslaugas, visada svarstome, kiek ir kokių prekių mums pirmiausia reikia pirkti, nes

nusipirkus vieną prekę, pirkti kitai paprasčiausiai mums gali nebeužtekti pinigų. Aišku, kad

vartotojui geriausiai apsimoka pirkti tas prekes ir paslaugas, kurios yra naudingiausios.

Naudingumas - tai prekės ar paslaugos gebėjimas patenkinti vartotojo norus, suteikti jam

pasitenkinimą, malonumą.

Kiekvienas vartotojas - individas, šeima, įmonė, vyriausybė – prekės ar paslaugos

naudingumą nusako savaip. Pavyzdžiui, kiekvienas iš jūsų savaip vertinsite pieno, duonos ar kitų

prekių bei paslaugų naudingumą. Norėdamas atsigaivinti, vienas žmogus gali pirkti jam patinkančio

pieno, o kitas - ledų arba limonado. Taigi vartotojas perkamą kiekį didins tol, kol papildomo prekės

vieneto teikiamas naudingumas bus didesnis už alternatyvios prekės kainą rinkoje. Pavyzdžiui,

nusipirkus dvi porcijas ledų, jūs atsigaivinsite už 2,40 Lt, o Coca-colos butelis jums kainuotų 2 Lt.

Rinkos kainos yra objektyvios, naudingumas, susijęs su vartotojo skoniu - subjektyvus.


83

Prekės ar paslaugos naudingumo praktiškai neįmanoma išmatuoti taip, kaip matuojamas,

pavyzdžiui, ilgis ar svoris. Bandymų tai daryti yra. Pavyzdžiui, maisto produktų naudingumą

bandoma išmatuoti kaloringumu.

Bandant nustatyti maisto produktų vartojimo lygį ir jo kitimo tendencijas, ekonomistai

nagrinėja, kiek kalorijų ir baltymų (augalinės ir gyvulinės kilmės) suvartoja vienas žmogus per

dieną. Tai daroma norint numatyti žemės ūkio vystymosi kryptis ir tendencijas. 95 % žmogaus

vartojamų maisto produktų sudaro maistas, gaunamas iš žemės ūkio, ir tik 5 % - iš kitų šaltinių -

miškų ūkio, vandens telkinių (upių, ežerų, tvenkinių) (žr. 5 lentelę).

Vartojimas čia suprantamas kaip realiai suvartojamų maisto produktų fizinė apimtis (žr. 6

lentelę).

Tačiau, jeigu maisto prekes galima susmulkinti į be galo mažas dalis (cukrų, sviestą, miltus,

pieną ir kt), tai dauguma ilgalaikio vartojimo prekių šia savybe nepasižymi (televizorius, mašina,

namas). Todėl vartotojas šias prekes, pavyzdžiui, televizorių, įsigyja po vieną, o ne dalimis. Bet tam

reikia daugiau pinigų, todėl čia neapsieinama be santaupų.

Kaip jau minėta, įsigydami prekes, vartotojai priversti rinktis iš keleto alternatyvų, nes:

• visiems prekių nepakanka;

• jų pajamos ribotos;

• prekių ir paslaugų kainos keičiasi;

• skiriasi vartotojų skonis.

5 lentelė. Vieno žmogaus per dieną suvartojamos kalorijos 1988-1990 metais

Baltymai, g Valstybės Kalorijos augalinės kilmės gyvulinės

Švedija 2945 28 65

Didžioji Britanija 3181 36 54 Olandija 3163 32 65 Vakarų Vokietija 3464 36 64 Prancūzija 3449 34 62 Šveicarija 3565 34 64 Italija 3508 49 57 Ispanija 3567 28 65 Graikija 3793 55 57 Lenkija 3464 46 56 Čekoslovakija 3638 45 63

Vengrija 3638 48 56 Rumunija 3252 56 43 Bulgarija 3683 58 52 buv. TSRS 3380 50 56 Europa (be buvusios TSRS) 3459 42 60 Siaurės Amerika 3656 36 72


84

Lotynų Amerika 2724 38 29 Afrika 2218 43 11 Tolimieji Rytai 2433 47 11

Kiekvienas vartotojas turi būtinų prekių ir paslaugų sąrašą, surašytą pagal jų svarbą.

Pirmiausia tai prekės žmogaus fiziologiniams poreikiams tenkinti (maistas, būstas, drabužiai), po to

patogumo (indų plovimo, skalbimo mašinos, automobilis ir kt.) bei prabangos poreikius

tenkinančios prekės ir paslaugos (brangūs papuošalai, prestižiniai automobiliai, atostogos garsiuose

pasaulio kurortuose ir kt).

6 lentelė. Lietuvoje suvartojama pagrindinių maisto produktų skaičiuojant vienam gyventojui

1995 m. Maisto produktų pavadinimas 1991 m.,

kg

1993 m.,

kg per metus, per dieną, Mėsa ir jos produktai

iš jos II kategorijos subproduktų

Pienas ir jo produktai

Kiaušiniai vnt.

Duona ir grūdų produktai

Bulvės

Daržovės, arbūzai, melionai

Vaisiai ir uogos

Cukrus

Aliejus ir margarinas

Žuvis ir žuvų produktai

66

58

315

293

138

128

83

51

31,0

3,0

19,2

56

50

319

143

122

122

69

50

25,1

7,4

8,4

52

43

238

172

136

127

65

48

22,2

11,5

9,9

0,142

0,118

0,652

0,0005

0,373

0,350

0,179

0,132

0,061

0,032

0,027

Tokiu būdu susidaro ir vartojimo prekių rinkinys, t.y. visų prekių ir paslaugų sąrašas.

Sudarant šį sąrašą vartotojas, priklausomai nuo pajamų, skonio, dar atsižvelgia į prekių bei

paslaugų pakeičiamumą. Pavyzdžiui, troškulį galima numalšinti išgėrus vandens arba sulčių, pieno,

arbatos, kavos.

Vartojimo pakaitalai - tai tarpusavyje viena kitą pakeičiančios prekės ar paslaugos, kurios

tenkina panašius vartotojų poreikius.

Sudaręs prekių rinkinį, vartotojas vienas materialiąsias gėrybes lygina su kitomis, jas vertina

priklausomai nuo jų naudos ir sumokėtų pinigų. Pavyzdžiui, jeigu norėdami gerti, mes gauname

stiklinę vandens, tai ji bus naudinga, t.y. turės vartojamąją vertę, bet ar ji turės vertę, priklausys nuo

to, kiek už ją sumokėsime (jeigu už stiklinę vandens nieko nemokėsime, ji mums vertės neturės).

Taigi stiklinės vandens kaina, išreikšta pinigais, bus jos mainomoji verte.


85

V e r t ė yra prekės galia, pasireiškianti ją mainant į kitas prekes arba paslaugas.

M a i n o m o j i v e r t ė - tai materialiosios gėrybės vertė, kurią ji turi mainant į kitas

gėrybes.

Pažangiose šalyse prekės mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet į pinigus, o pinigai - į

kitas prekes. Čia pinigai atlieka vieną pagrindinių funkcijų - vertės mato funkciją.

Kartojimo klausimai

1. Kaip suprantate prekės ir paslaugos naudingumą?

2. Kokiais rodikliais matuojamas naudingumas?

3. Kaip suprantate vartojimą?

4. Kas yra vartojimo pakaitalai?

5. Ką reiškia prekės vertė?

6. Ką vadiname vartojamąja verte?

7. Nuo ko priklauso prekės ar paslaugos vertė?

8. Kas yra prekės mainomoji vertė?

4.2. Kainos esmė ir rūšys

4.2.1. Kainos esmė

Jau nuo pat vaikystės, kai žmogus dar tik stebi arba jau ir pats dalyvauja perkant, pradedama

suprasti, kas yra kaina ir kuo ji svarbi žmogui.

Didelė kaina reiškia, kad daiktui ar paslaugai reikia daug pinigų. Ir atvirkščiai - maža kaina

reiškia, kad turėdami ir mažiau pinigų, jūs galite įsigyti reikiamą prekę. Tačiau kaina, tiksliau

kainos, labai svarbios ne tik kiekvienam žmogui, bet ir visai ekonominei sistemai. Jos reguliuoja

visus ekonominius procesus - gamybos, prekių paskirstymo, mainų, gėrybių vartojimo, paslaugų

teikimo. Pavyzdžiui, lubinai gerai neaugs sunkiose priemolio dirvose, todėl Žemaitijoje

neparduosite sėklų tokia kaina, kurią mokės lengvų dirvožemių ūkininkai Pietų arba Pietryčių

Lietuvoje. Tokiu būdu kaina reguliuos lubinų sėklų paskirstymą Lietuvoje. Visos kainos, o jų yra be

galo daug, kartu paimtos veikia kaip vieningas kainų mechanizmas, apimantis įvairias kainas -

didmenines, mažmenines, reguliuojamas, sutartines, laisvas, valstybines, kontraktines,

prognozuojamas, projektines, limituotas, pasaulines ir kt.

K a i n a - vertė, išreikšta pinigais, tai santykis, kuriuo prekės mainomos viena į kitą.

Tokia kainų įvairovė priklauso nuo jų paskirties, taikymo srities, nustatymo būdo.


86

Pirkėjui (vartotojui) kaina - tai pinigų kiekis, kurį jis sumoka už prekes, daikto ar paslaugos

vienetą.

Pardavėjui kaina - tai pinigų kiekis, kurį jis gali gauti už parduotą daiktą.

Kaip matome, kaina neatskiriama nuo pinigų. Toks kainos supratimas labai suprastintas,

emocionalus.

Kaina, kaip ir pinigai, yra istorinė kategorija, kuri susiformavo atsiradus ir išsivysčius

mainams. Netgi natūriniuose mainuose norint išlaikyti mainų ekvivalentiškumą, buvo naudojama

kaina, bet kaip mainymo proporcija. Pavyzdžiui, akmeninis kirvis buvo keičiamas į dvi molio

puodynes, t.y. buvo naudojamos prekinės kainos, kurios išreiškė mainų proporcijas.

Pasirodžius metaliniams, vėliau ir popieriniams pinigams, atsirado galimybės kainą išreikšti

vienais ir tais pačiais prekinio ekvivalento vienetais - pinigais. Dabar jau ir kirvio pardavėjas, ir jo

pirkėjas mato parduodamoje ir įsigyjamoje prekėje piniginių vienetų kiekį, kurį galima gauti arba

sumokėti už prekės vienetą.

Tačiau iškyla klausimas: kaip nustatyti, kiek piniginių vienetų reikia mokėti už tos ar kitos

prekės vienetą? Kitaip tariant, reikėjo sugalvoti, kokiu būdu nustatyti kainą. Todėl ir kainos, kaip

mainų proporcijos, samprata tapo labai priklausoma nuo kainos nustatymo metodų, t.y. kainodaros

mechanizmo.

Skiriami du kainų nustatymo būdai: rinkos ir gamybinis (išlaidų).

Naudojant rinkos kainų nustatymo būdą, pagrindiniais kainos sudarymo (kainodaros)

veiksniais yra rinkos konjunktūra, prekės paklausa ir pasiūla. Kaina šiuo atveju suprantama, kaip

gėrybių vertingumo išraiškos forma, pasireiškianti jau mainų procese. Tai reiškia, kad kaina susijusi

su prekės, kaip vartojimo objekto, vertingumu ir naudingumu, mainant ją į pinigus ar į kitą prekę.

Naudingumas-tai prekės ar paslaugos gebėjimas patenkinti atskiro vartotojo norus,

suteikti jam pasitenkinimą ir malonumą.

Ekonomistai teigia, kad naudingumas nėra prekės ar paslaugos ypatybė, o nauda gaunama iš

prekės ar paslaugos. Pavyzdžiui, pavalgę jūs jaučiate sotumą, pasitenkinimą, energijos antplūdį.

Pabuvę teatre ar koncerte,jaučiate tam tikrą dvasinį pakilimą, nuotaiką ir pan. Tikrąjį prekės ar

paslaugos naudingumą įvertina tik vartotojas. Todėl vartotojo naudingumas, priklausomai nuo jo

fizinės ir protinės būklės, yra unikali kiekvieno asmens savybė. Pavyzdžiui, ne kiekvienam patinka

tas ar kitas muzikinis kūrinys ar grupė atlikėjų.

Gamybos naudingumas - kai siekiama gauti kuo daugiau naudos (rezultatų) naudojant

ribotus išteklius. Pavyzdžiui, ūkininkauja du ūkininkai, turintys vienodus žemės plotus ir samdantys

tiek pat žmonių. Bet antrasis ūkininkas išaugino didesnį bulvių derlių negu pirmasis. Reiškia, jo

gamyba (bulvių auginimas) yra technologiškai naudingesnė už pirmojo ūkininko.

T e c h n o l o g i n i s n a u d i n g u m a s - kai pasiekiamos maksimalios gamybos


87

apimtys naudojant esamus išteklius ir technologijas, dirbant nuosaikiu tempu (viskas

atliekama laiku ir nuosekliai).

Pavyzdžiui, laiku įdirbama ir patręšiama žemė, bulvės sodinamos paruošta sėkla, jos laiku

kaupiamos, įterpiamos trąšos, pasėliai apdorojami apsaugos nuo kenkėjų ir ligų priemonėmis ir pan.

Gamybos naudingumas gali reikštis ne tik ekonominiu (td - darbo laiko panaudojimo

naudingumas), bet ir socialiniu požiūriu (tl - laisvalaikio ir tp - poilsio naudingumas). Pavyzdžiui,

gerėjant darbo sąlygoms, žmogus gali turiningai praleisti laisvalaikį, gerai pailsėti, išsimiegoti ir

pan. Didėja darbuotojų darbingumas, darbo našumas, gerėja gaminių ir atliekamų paslaugų kokybė,

kartu kyla ir jų kainos.

Naudojant gamybinį (išlaidų) kainos nustatymo būdą, ji apskaičiuojama sudedant

kiekvienos prekės gamybos išlaidas ir atitinkamo pelno sumas. Nustatant kainą šiuo būdu, ji

tiesiogiai susiejama su prekės gamybos ir pardavimo išlaidomis ir numatomu pelnu.

Pagrindinė pagal reikšmę gamybinių išlaidų dalis yra darbo sąnaudos, todėl bet kokio

produkto gamybos išlaidų didžiausią dalį sudaro darbo apmokėjimo išlaidos: už darbą prekei

pagaminti, žaliavų ir medžiagų gamybai, iš kurių gaminama ši prekė.

4.2.2. Kainos funkcijos

Norint geriau suprasti kainų esmę, svarbu nustatyti, kokias funkcijas jos atlieka

ekonomikoje.

Žinant kainą, galima išmatuoti prekės vertę, t.y. nustatyti, kokį kiekį pinigų už parduotą

prekę pirkėjas turi sumokėti, o pardavėjas gauti. Žinant prekės svorio, apimties ar vieneto kainą ir

dauginant ją iš pardavėjo parduodamo ir pirkėjo perkamo prekės vienetų skaičiaus, nustatomas

piniginio mokėjimo dydis.

Lygindami įvairių prekių vertingumą, išreikštą jų kainomis, mes terenkame brangias ir

pigias, o kartu ir naudingas prekes.

Atlikdamos išmatavimo ir palyginimo funkcijas, kainos atlieka ir apskaitos funkciją.

Pavyzdžiui, ūkininkas turi du traktorius, du kultivatorius, grūdų kombainą, kurių bendra suma 680,0

tūkst. Lt. Šią sumą gauname sudėję traktorių, plūgų, kultivatorių ir grūdų kombaino įsigijimo

kainas.

Kartu su apskaita kaina atlieka ekonominių procesų reguliavimo funkcijas juos

analizuojant, prognozuojant, planuojant.

Kaina atlieka paskirstymo funkciją, t.y. perskirstant paklausą, susijusią su kaina tai ar kitai

prekei, paveikti prekės pasiūlą, plečiant trūkstamų deficitinių) prekių arba siaurinant neturinčių

paklausos prekių gamybą.


88

Kaina atlieka labai svarbią socialinę funkciją. Su kainomis ir jų pokyčiais susiję vartojamų

gėrybių ir paslaugų struktūra ir apimtys, šeimų išlaidos, gyvenimo lygis (apie tai plačiau skaitykite

6 skyriuje), minimalus gyvenimo lygis, vartotojiškasis šeimų biudžetas. Žmonės labai jautriai

reaguoja į kainų pokyčius - didėjant mažmeninėms kainoms, gyvenimo lygis krinta ir, atvirkščiai,

mažėjant kainoms - kyla.

Kainos atlieka ir šalies užsienio ekonominių ryšių įgyvendinimo funkcijas, pirmiausia

prekybinių sutarčių, užsienio mokėjimų, savitarpio atsiskaitymų tarp valstybių ir kt.

Kainos atlieka skatinimo funkciją, skatindamos gamintoją didinti gamybos apimtis ir

gerinti produkcijos kokybę, siekti didesnių pajamų.

Kaip matome, kainos atlieka daugybę funkcijų, kiekvienai iš jų keliami įvairūs reikalavimai

ir todėl visas jas įgyvendinti nėra galimybių. Rinkos ekonomikos sąlygomis kaina atlieka šias

funkcijas:

� apskaitos ir kontrolės;

� mokėjimo ir pajamų susidarymo;

� išteklių paskirstymo;

� įvairių ekonominės sistemos subjektų skatinimo;

� pasiūlos ir paklausos reguliavimo.

Minėtos kainų funkcijos yra labiau visuomeninio pobūdžio. Tačiau jos ne mažiau svarbios ir

konkrečioms įmonėms, nes:

� nustato įmonės (ūkio) rentabilumą ir pelningumą;

� veikia subjekto (įmonės, ūkio) įplaukas, gautas pardavus prekes todėl gali sąlygoti ir

gamybos struktūrą bei kasdieninės veiklos metodus;

� lemia subjekto finansinį stabilumą ir gebėjimą rizikuoti;

� nustato tam tikrus santykius tarp įmonės (ūkio) ir jos prekių ar paslaugų pirkėjų, padeda

susidaryti tam tikrą nuomonę apie įmonę, kuri gali turėti įtakos tolesnei pastarosios veiklai;

� padeda įmonei konkuruoti rinkoje.

4.2.3. Kainų rūšys

Kaina nėra koks nors apskaičiuojamas rodiklis, nustatomas pagal tam tikrą formulę. Tai

sudėtingas socialinis - ekonominis reiškinys, į įvairiausių visuomeninės gamybos veiksnių (darbo,

žemės, kapitalo) tarpusavio sąveikos rezultatas.

Todėl kainos pagal požymius skirstomos į atskiras rūšis.


89

Kainas veikia prekių ir paslaugų prekybos būdas, prekybinių operacijų mastai ir

parduodamų prekių pobūdis. Pagal šiuos požymius kainos skirstomos į: didmenines, mažmenines,

supirkimo ir tarifus.

Didmeninės kainos yra tokios, kuriomis parduodami dideli prekių kiekiai taip vadinamomis

urmo sąlygomis. Šios kainos naudojamos prekybinėse - pardavimo operacijose tarp įmonių, tarp

įmonių ir specializuotų parduotuvių, prekių biržose, urmo bazėse ir įvairiose kitose prekybinėse

įmonėse.

Mažmeninės kainos tokios, kuriomis prekės parduodamos individualiems pirkėjams ir

nedideliais kiekiais, rečiau įmonėms (pavyzdžiui, įmonė perka kanceliarines prekes - segtuvus,

trintukus, pieštukus ir pan.).

Supirkimo kainos - tai valstybės perkamos iš įmonių, ūkininkų, gyventojų produkcijos

kainos, daugiausia žemės ūkio produkcijos. Produkciją valstybė superka tam, kad aprūpintų

produktais miesto gyventojus, kariuomenę, sukauptų valstybinius rezervus.

Kaip jau sužinojote 1 skyriuje, paslauga yra specifinė prekė, dažnai neturinti materialiosios

(daiktinės) išraiškos, todėl keičiantis paslaugomis, jos apmokamos kaina, kuri vadinama tarifais.

Tarifais yra apmokamos komunalinės, buitinės paslaugos, ryšių (telefonas), radijo ir televizijos

paslaugos, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir kitos paslaugos.

Pagal kainų reguliavimo lygį ir būdą jos skirstomos į: fiksuotas, reguliuojamas, sutartines ir

rinkos kainas.

Fiksuotas, t.y. tvirtas kainas nustato kainodaros arba kitos valstybinės institucijos, tai

įformindamos dokumentais. Šiuo atveju nei gamintojas, nei prekės pardavėjas neturi teisės keisti

tokios kainos dydžio. Tai baudžiama įstatymu.

Reguliuojamas kainas reguliuoja valstybinės institucijos. Reguliuojama netiesiogiai, kai

reikia skatinti arba slopinti prekių arba paslaugų paklausą arba pasiūlą. Pavyzdžiui, norėdama

paskatinti kokios nors prekes gamybą, valstybė gali sumažinti tos prekės apmokestinimą, todėl ji

bus pigesnė, taps labiau perkama - padidės paklausa, o tai skatins kainos augimą. Panašiai galima

reguliuoti ir kainų mažinimą. Dažnai kainos reguliuojamos tik nustatant tam tikros prekės

minimalaus lygio ribą kai siekiama padidinti vartotojų perkamąją galią, arba nustatant maksimalaus

lygio ribą, kai siekiama skatinti prekės gamybą. Reguliuojamos kainos nustatomos prekėms ir

paslaugoms, turinčioms gyvybinę svarbą valstybei ir visuomenei, pavyzdžiui, žemė, strateginės

žaliavos kuras energija, visuomeninis transportas ir kt. Šių kainų grupei priskirtinos: bazinė kaina

atskiroms prekių grupėms - avienai, kiaulienai, cukrui ir kai kuriems vaisiams ir daržovėms;

planinė kaina - tai apytikris vidutinis bendrosios rinkos produktų - javų, cukraus, pieno, alyvų

aliejaus kainų lygis, kurio rekomenduojama laikytis gamintojams; išėmimo kaina - tai

kompensacija bendrosios rinkos vaisių ir daržovių gamintojams, kuri gali būti mokama žinomoms


90

gamintojų organizacijoms (įmonėms, firmoms) už išimtą iš rinkos produkcijos perteklių; nurodyta

kaina - tai vienas iš subsidijuojamų kainų tipų -jautienai, veršienai, vynui, medvilnei javams;

tarpininkų nustatytos kainos dar vadinamos įsikišimo kainomis,nustatomos tam tikriems

bendrosios rinkos produktams (javams, cukrui alyvų aliejui, pieno produktams, jautienai ir

veršienai) kainos, kuriomis tie produktai gali būti tiekiami tarpininkaujančioms agentūroms

kiekvienoje šalyje - bendrosios rinkos narėms: tai minimali kaina, mažesnė už rinkos kainą. Šios

kainos gerokai mažesnės už planines kainas.

Sutartinės kainos nustatomos iš anksto susitarus pirkėjui ir pardavėjui, jos įforminamos

dokumentu, vadinamu kontraktu. Kontrakte paprastai nurodomos kainų ribos - nuo žemiausios iki

aukščiausios, t.y, kainų sąsaja su valstybinėmis (fiksuotomis) rinkos, pasaulinėmis kainomis.

Laisvąsias rinkos kainas nustato paklausos ir pasiūlos sąveika bei pokyčiai. Kai visos kitos

sąlygos (apie tai jau sužinojote 3 skyriuje) lieka nepakitusios, padidėjus paklausai, kyla rinkos

kaina, ir atvirkščiai. Padidėjus pasiūlai, kainos mažėja, ir priešingai.

Be jau išvardytų pagrindinių kainų rūšių, ekonomikoje naudojama dar daugiau kainų grupių:

palyginamosios, projektinės, sąmatinės, preiskurantinės, prognozuojamos kainos. Priklausomai nuo

rinkos, kurioje susiformuoja kainos, pobūdžio, jos skirstomos į biržų, aukcionų, komisines kainas.

Norint palyginti, pavyzdžiui, 1993-1997 metų gyvenimo lygį ir įsitikinti, ar jis pagerėjo, ar

pablogėjo, reikia perskaičiuoti kiekvienų šio laikotarpio metų šeimos arba asmens pajamas

(išlaidas) palyginamosiomis kainomis. Palyginamosios kainos nustatomos bendru nutarimu

priimant kokių nors metų kainas, pavyzdžiui, 1995 m. = 100 %. Tada 1993/1994, 1996 ir 1997

metų kainas (duonos, pieno, mėsos ir kt. prekių ir paslaugų) lyginsime su 1995 m. atitinkamų

produktų kainomis ir nustatysime kainų indeksą, t.y. perskaičiavimo koeficientą, atspindintį 1995

m. kainų pokytį.

Projektuojant gaminti naujus gaminius, prekes ir teikti naujas paslaugas, naudojamos

projektinės kainos.

Projektuojant statybinės industrijos objektus, nustatoma konkrečios statybos objekto kaina.

Ši kaina vadinama sąmatine, kadangi nustatoma statybos sąmatos pagrindu. Statybos sąmatoje

sumuojamos visos statomo objekto išlaidos.

Daugelis prekių ir paslaugų kainų fiksuojamos įvairiuose dokumentuose, kurie vadinami

kainų žinynais - preiskurantais, todėl šios kainos vadinamos preiskurantinėmis.

Prognozuojamų kainų pagrindu sudaromi verslo projektai, verslo planai, įmonių planai,

šalies ūkio ekonominių rodiklių prognozės (optimistinės, pesimistinės).

Kadangi įvairiose pasaulio valstybėse vienų ir tų pačių prekių ir paslaugų kainos skirtingos,

atsiranda būtinybė naudoti pasaulines rinkos kainas, dar vadinamas pasaulinėmis kainomis.

Pasaulinės kainos - tai prekių ir paslaugų kainos arba realiai veikiančios pasaulinėje rinkoje


91

(pavyzdžiui, kviečių kainos arba kainos, kurias tam tikru laikotarpiu pripažįsta pasaulinės

prekybinės organizacijos (pavyzdžiui, Tarptautinė Prekybos Organizacija, OPEC -naftą

eksportuojančių šalių organizacija, Urugvajaus žiedo sutartis ir kt), arba vidutinės vienų ir tų pačių

prekių kainų, susiformavusių įvairiose šalyse ir regionuose, reikšmės. Pasaulinės kainos paprastai

nustatomos laisvai konvertuojama valiuta.

Kaip atskiros pasaulinės kainos rūšys dar žinomos: įvežimo kainos ir rekomenduojamos

kainos. Pagal Urugvajaus žiedo sutartį vaisiai ir daržovės įvežami laikantis nurodytų įvežimo kainų

ir atleidžiami nuo dalies muitų, kurie kitu atveju turėtų būti mokami. Rekomenduojamą kainą,

priėmus Urugvajaus žiedo sutartį, pakeitė įvežimo kaina vynui, vaisiams ir daržovėms.

Kartojimo klausimai

1. Kas yra kaina?

2. Kokias pagrindines funkcijas atlieka kaina?

3. Kaip sudaromos kainos?

4. Pagal kokius požymius kainos skirstomos į atskiras rūšis?

5. Kodėl kainos vadinamos reguliuojamomis?

6. Kaip susidaro laisvos rinkos kainos?

7. Kokias dar žinote kainas?

8. Ką parodo vartojimo kainų indeksas?

4.3. Gamybos apimties ir kainos priklausomybė

Be materialių (maisto, drabužių, kitų gaminių, buitinių paslaugų) ir dvasinių gėrybių

(kultūrinės, dvasinės paslaugos) gamybos žmonių gyvenimas neįmanomas, nes daugumos gėrybių,

kurių reikia įvairiausiems žmonių poreikiams tenkinti, gamta gatavu pavidalu neteikia. Yra net

posakis, kad darbas yra turto tėvas, žemė -jo motina.

Ekonomikos teorija gamybą supranta kaip procesą, kurio metu esami gamybiniai ištekliai

(žemė, darbas, kapitalas) paverčiami produktais, ir ne tik materialiais.

Gėrybės kuriamos ir tokiose žmogaus veiklos srityse kaip švietimas, mokslas, valdymas,

informacijos paieška, kaupimas, apdorojimas ir kt.

Gamyba - tai gamybos išteklių (žemės, darbo, kapitalo, verslumo) sujungimas prekių ir

paslaugų gamybai.

Bet kuriai gamybai ir praeityje, ir dabar būdingi bendrieji bruožai:

1) gamyba visada turi tas pačias sudedamąsias dalis;


92

2) gamyboje visi gamybos ištekliai naudojami suderintai;

3) gamybos ištekliams yra būdingas pakeičiamumas.

Gaminamos prekės ir paslaugos (kuo prekės ir paslaugos skiriasi ir kuo yra panašios jūs

skaitėte 1 skyriuje) - kaip gamybos rezultatas - yra pasiūla (žr. 3 skyrių), susidedanti iš dviejų dalių:

� vartojimo reikmenų ir tiesioginių asmeninių (profesinių) paslaugų (maisto, drabužių, baldų,

mašinos ir kt), kultūrinių, medicinos, švietimo, teisės ir pan.;

� gamybos priemonių (gamyklos, įrenginių, įrankių, prietaisų ir kt.) ir komercinių

(prekybinių) paslaugų (bankų, draudimo, prekybos, transporto, tarpininkavimo ir pan.),

kurios ne tiesiogiai, o per finansines (žr. 2 skyrių) institucijas tenkina žmonių poreikius.

Todėl gamyba, naudodama visuomenės ekonominius išteklius, tiesiogiai ir netiesiogiai

tenkindama mūsų visų poreikius, kuria naudingumą.

Jeigu gamyba didėja sparčiau negu gyventojų skaičius, tai daugiau prekių ir paslaugų tenka

vienam gyventojui - gyvenimo lygis gerėja. Ir atvirkščiai, jeigu gyventojų skaičius didėja sparčiau

negu gamyba, gyvenimo lygis smunka.

Todėl norint gyventi geriau, reikia plėsti gamybą. Bet tai daryti irgi reikia ne bet kaip.

Galimi du gamybos plėtimo būdai:

1) geriau išnaudoti ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, kapitalą);

2) gaminti daugiau nedidinant gamybos išteklių.

Numatant didinti gamybos apimtis, ir vienu, ir kitu būdu pirmiausiai reikia priimti

sprendimą apie galimą prekės ar paslaugos kainą ir po to įvertinti efektyvią gamybos apimtį. Tai

esminiai sprendimai, kurie turės įtakos žaliavoms pirkti, darbo jėgos poreikiui, vartotojiškai prekių

paklausai. Reikia pasirinkti tokias produkcijos apimtis ir kainas, kurios užtikrintų, kad įmonė

funkcionuos normaliai. Šie du rodikliai (dydžiai) - gamybos apimtis ir kaina yra labai glaudžiai

susiję. Jeigu įmonė, numatydama didinti gamybos apimtį, pasirenka kainą, už kurią numato

parduoti savo gaminius, tuomet pagamintų prekių pardavimo apimtį nulems vartotojas. Kaip

skaitėte šio skyriaus pradžioje, pastarasis pirks tokias prekes ar paslaugas, kurios teiks jam

didžiausią naudingumą ir kurioms įsigyti jis turės pakankamai pajamų, t.y. jeigu jam bus prieinama

to gaminto kaina. Kuo gaminio kaina bus prieinamesnė, o pats gaminys labiau tenkins vartotojo

poreikius, tuo daugiau jis tų gaminių pirks, kartu skatindamas gamybos apimties didėjimą. Jeigu

įmonė nusprendžia, kiek ji gaminių pagamins ir parduos, t.y. numato gamybos apimtį, tuomet ji

palieka pačiai rinkai nustatyti, kokiai kainai susidaryti rinkoje turės įtakos gamybos apimtis. Jeigu į


93

pateks per didelė gaminių apimtis, rinkoje padidės pasiūla, tačiau tik tol, kol vartotojas turės pinigų

mokėti tokią kainą. Išsekus vartotojo pajamoms ir pasiekus vartojimo ribą, vartotojas nebedidins

pirkimo apimčių, tai privers gamintoją arba mažinti gaminio kainą, arba mažinti gamybos apimtis.

Tačiau mažindamas gaminio kainą, gamintojas mažins ir bendrąsias įplaukas, kartu ir pelną,

t. y. skirtumą tarp pinigų, kuriuos įmonė gauna pardavusi savo gaminius vartotojams, ir pinigų,

išleistų gaminant ir parduodant gaminius. Tiek įplaukos, tiek gamybos ir pardavimo išlaidos

priklauso nuo kombinacijos ,,kaina - gamybos apimtis".

Mažindama gamybos apimtį, įmonė vėl mažins įplaukas, o kartu ir pelną tol, kol rinka

pasiges jos gaminių. Gaminių trūkumas, santykinai padidėjusi jų paklausa skatins kainos augimą,

tai “signalizuos" gamintojui, kad reikia didinti gamybos apimtį. Vėl matome tą pačią kombinaciją -

,,kaina - gamybos apimtis".

Prekių kainų svyravimai nulemia tai, kad gamyba vyktų remiantis paklausa. Rinkos kainos

lygis rodo, ar prekės gamybos apimtį reikia padidinti, ar sumažinti.

Taigi kainos veikia kaip “barometras", rodantis prekės trūkumą ar jos perteklių, lyginant su

vartotojo poreikiu rinkoje; jos rodo, kaip naudingiausiai galima panaudoti gamybos išteklius. Versle

naudingumas pasireikš pelnu, valstybės mastu - nacionalinėmis pajamomis, gyvenimo kokybe

(pavyzdžiui, žmonių ilgaamžiškumu, gimstamumu, mirtingumu ir pan.). Apie tai plačiau aprašyta 6

skyriuje.

Kartojimo klausimai

1. Kas yra gamyba?

2. Kokie galimi gamybos plėtimo būdai?

3. Kaip numatoma plėsti gamybą?

4. Kas turi įtakos gamybos apimčiai?


94

ŽODYNĖLIS

Agentūra (lot. agens - veikiantis) - grupė arba visuomeninė organizacija, įgyvendinanti tam tikras

idėjas; įstaiga, įmonė ar organizacija, jungianti grupę agentų.

Analizė (gr. analysis - išdėstymas, išdalinimas, išskirstymas) - mokslinio tyrimo metodas išskirstant

dalyką į sudedamąsias dalis.

Apskaita - tai įmonės ar kitokio ekonominio objekto finansinių operacijų ir jų duomenų

reguliavimo, klasifikavimo ir kaupimo procesas.

Diapozonas (gr. dia pason - per visas stygas) - apimtis, dydis, ribos.

Fiksuoti (lot.fixus - tvirtas, nesuardomas) - galutinai nustatyti.

Kombinacija (lot. combinatio - dvigubinu, didinu)jungimas daiktų arba sąvokų į vieną visumą,

manevras.

Konjunktūra (lot. conjungere - sujungti) - aplinkybių susiklostymas; tam tikra padėtis, galinti

paveikti kokio nors veiksmo rezultatus.

Kontraktas (lot. contractus) - sutartis, įpareigojanti abi susitariančias šalis tam tikrais terminais

įgyvendinti numatytus įsipareigojimus.

Norma (lot. norma) - nustatytas kiekis, dydis, matas, taisyklė ir pan.

Normalus (lot. normalis - tiesus) įprastas, paprastas, atitinkantis nusistovėjusius arba nustatytus

reikalavimus, normas.

Objektyvus (lot objectum - materialaus pasaulio dalis, daiktas) - visa, kas egzistuoja

nepriklausomai nuo sąmonės.

Preiskurantas (vok. Preiskurant, pranc. prix-curant) - kainynas.

Rentabilus (vok. rentabel) - apsimokantis, pelningas.

Rezervas (pranc. reserve - atsargos, lot. reservare - saugoti, laikyti) - atsarga, vartojama prireikus.

Režimas (pranc. regime) - tiksliai nustatyta darbo, poilsio, maitinimosi,

technologinio proceso tvarka; taisyklių, priemonių, būtinų siekiant tam tikro tikslo, sistema.

Strategija (gr. strategia - vadovavimas) - politinis, visuomeninės kovos vadovavimo mokslas.

Subjektyvus (lot. subjectivus) - asmeniškas, vienašališkas, būdingas tik tam asmeniui.

Urugvajaus žiedo sutartis (1994) - tai sutartis žemės ūkiui vystyti, apimanti įsipareigojimus,

susijusius su vietinėmis subsidijomis, importo režimų, eksporto subsidijomis.


95

5. ŠALIES ŪKIS, JO VYSTYMOSI RODIKLIAI


• Kokios yra pagrindinės žmonių ūkinės veiklos rūšių grupės

• Kas sąlygoja žmogaus ūkinės veiklos sandarą

• Kuo skiriasi materialiosios ir nematerialiosios žmogaus veiklos sritys

• Kas yra socialiai orientuota ekonomika

• Kokios yra pagrindinės socialinės srities šakos

• Kas yra gamybos šaka

• Kas yra gamybos procesas

• Kokie elementai sudaro gamybos procesą

• Kas yra gamybos ciklas

• Kas yra verslas ir verslininkas

• Kas yra verslo įmonė

• Kokie yra pagrindiniai verslo įmonių tipai

• Kokias funkcijas atlieka Žemės ūkio rūmai

• Kas yra nacionalinis produktas

• Kaip apskaičiuojama nacionalinio produkto vertė

• Kaip sąveikauja ekonominėje sistemoje jos pagrindiniai sektoriai

• Kokie susiklosto santykiai tarp vartotojų ir gamintojų

• Kokie susiklosto santykiai tarp valstybės ir vartotojų

• Kokie susiklosto santykiai tarp valstybes ir gamintojo

• Kas sukelia ekonominius svyravimus

• Kas vyksta ekonominio ciklo metu

• Kokios fazės sudaro ekonomikos ciklą

• Kokios pagrindines ciklinių svyravimų priežastys

5.1. Šalies ūkio struktūra

Visų rūšių ūkinė veikla, kuria verčiasi šalies žmonės pelnydami lėšų pragyventi, gali būti

suskirstyta į tris pagrindines grupes:

1. Pirminės šakos. Jos susijusios su javų ar kitų žemės ūkio augalų auginimu,

gyvulininkyste bei gavyba - anglių, naftos, mineralų, žuvų, medžiokle, medžių kirtimu ir pan.


96

2. Antrinės šakos. Tai šakos, kurios gamina daiktus, medžiagas, žaliavas, pusgaminius

(pusfabrikačius), paversdamos gatavais produktais, pavyzdžiui, įvairių materialiųjų vertybių -

maisto, drabužių, baldų, mašinų gamyba, namų ir tiltų statyba, kelių (automobilių, geležinkelių ir

kt.) tiesimo darbai ir pan.

3. Tretinės šakos. Jos teikia įvairias paslaugas, pavyzdžiui, komercinės paslaugos

garantuoja prekių pristatymą iš gamintojo vartotojui ir apima transporto, prekybos (mažmeninės,

didmeninės), bankų ir kitas finansines paslaugas (išskiriama net 11 jų rūšių), draudimo ir su juo

susijusias paslaugas (4 rūšys); profesines paslaugas, kurios gali būti tiesioginės (pavyzdžiui,

švietimo paslaugos, apimančios gyventojų mokymo ir darbo jėgos paruošimo procesus - įvairus

mokymas: pradinis, vidurinis, aukštesnysis, suaugusiųjų ir pan.; sveikatos apsaugos ir socialinės

rūpybos, teisinės, pavyzdžiui, advokato, notaro paslaugos, meno, kultūros ir t.t.) ir netiesioginės -

konstravimo ir kitos inžinerinės paslaugos (pavyzdžiui, namų statybos, civilinės inžinerijos,

konstravimo, objektų atidavimo eksploatuoti, statybų užbaigimo ir t.t).

Kaip jau buvo minėta (1-ajame skyriuje), žmogaus gyvenimas susideda iš trijų dalių: darbo

laiko, laisvalaikio ir poilsio laiko. Tokia žmogaus gyvenimo struktūra sąlygoja ir jo ūkinės veiklos

sandarą. Žmogaus veikla skirstoma į dvi pagrindines veiklos dalis:

• materialiosios gamybos sritį;

• nematerialiosios gamybos (veiklos) sritį.

Materialiosios gamybos srities žmogaus veikla skirstoma į 5 pagrindinius sektorius:

1) pramonės;

2) žemės ūkio;

3) transporto, ryšių;

4) statybos;

5) kitos šakos, aptarnaujančios 1-4 sektorius finansinių institucijų, valdymo, teisinių

paslaugų institucijų paslaugos ir t.t.).

Nematerialiosios gamybos srities žmogaus veikla apima laisvalaikio ir poilsio laiką ir

skirstoma į 4 pagrindinius sektorius:

1)švietimo;

2) sveikatos apsaugos;

3) kultūros, meno, sporto;

4) socialinį.


97

Visi, tiek materialiosios, tiek ir nematerialiosios sričių sektoriai tarpusavyje labai glaudžiai

susiję, vienas nuo kito priklauso ir vienas kitą sąlygoja. Jeigu nesivystytų tokia pramonės šaka kaip

mašinų gamybos pramonė, o konkrečiai - žemės ūkio mašinų gamybos pramonė, žemės ūkio,

pavyzdžiui, augalininkystės šaka negalėtų išauginti pakankamai grūdų, kitų žemės ūkio augalų, tai

nebūtų pakankamai maisto, nebūtų pakankamai žmonių ir kartu negalėtų vystytis pramonė. Žemės

ūkis priklauso ne vien nuo mašinų gamybos pramonės, bet ir nuo statybų pramonės, transporto, kitų

šakų, nekalbant jau apie nematerialiosios gamybos srities šakas - švietimą, mokslą (specialistų

rengimą), sveikatos apsaugą, kultūrą ir pan.

Praktiškai visos valstybės ūkio šakos vienokiu ar kitokiu būdu aptarnauja ir tenkina žmonių

socialines reikmes. Jas tenkina ne vien tik maisto ir lengvoji pramonė, bet ir mašinų gamybos,

elektrotechnikos pramonė, energetika. Socialiai orientuotos yra tokios ūkio šakos, kaip žemės ir

miškų ūkio, statybos, transporto ryšių, prekybos.

S o c i a l i a i o r i e n t u o t a e k o n o m i k a - tai ekonomika, nukreipta pirmiausiai

tenkinti žmogaus, šeimos reikmes.

Socialinės srities šakos yra namų komunalinis ūkis (gyvenamieji namai, liftai, vandentiekis,

kanalizacija, šilumos ūkis); buitinis gyventojų aptarnavimas (skalbyklos, kirpyklos, remonto

įmonės, nuomos punktai, lombardai, informaciniai biurai, ritualinių paslaugų įmonės, rekreacinių

paslaugų organizacijos) ir daugelis kitų su žmogaus laisvalaikiu ir poilsiu susijusių organizacijų.

Prie jų galima priskirti aplinkos apsaugos ir atkūrimo šakas.

Centrinę vietą tarp socialinės srities šakų užima kultum, švietimas, sveikatos apsauga.

Kultūros kaip šakos uždavinys - išsaugoti istorinius ir nacionalinius kultūros paminklus,

kaupti ir tirti literatūros, meno, muzikos, tapybos, skulptūros, architektūros sričių vertybes, auklėti

kultūringą žmogų.

Švietimas - tai kertinis laisvos visuomenės akmuo, ant kurio kuriama ir laikosi stipri, sveika

valstybė.

Švietimo, demokratijos ir ekonominių galimybių ryšys turi lemiamą reikšmę bet kurios

laisvos visuomenės gerovei. Švietimo šaka apima visas ugdymo ir mokymo formas. Iš vienos pusės

ji tenkina žmonių siekį žinioms, iš kitos - ruošia žmones dirbti: įgyti specialybę, profesiją, kelti

kvalifikaciją ar persikvalifikuoti.

Sveikatos apsauga rūpinasi žmonių sveikata, sveikatos profilaktika ir gydymu, medicinos

pagalba ir aprūpinimu medikamentais (poliklinikos, ligoninės, ambulatorijos, gydymo ir sveikatos

centrai, greitosios pagalbos punktai, dispanseriai, gimdymo namai, profilaktoriumai, kūno kultūros

ir sporto įstaigos).

Rinkos ekonomikos sąlygomis socialinis kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos “produktas"

yra apmokamas ir tik nedidelę jo dalį kaip socialines priemones dengia valstybė.


98

Pakankamai didelis socialinis krūvis tenka mokslo šakai, kurios laimėjimais remiasi kultūra,

švietimas, sveikatos apsauga, vartojimo reikmenų gamybos šakos.

Kiekvienas išvardytas sektorius susideda iš daugelio įvairių gamybos ir kitų šakų.

Gamybos šaka - tai gamybiniu požiūriu vienarūšių įmonių visuma.

Gamybos šakos gali skirtis naudojamų žaliavų rūšimis (pavyzdžiui, augalininkystės šaka

produkcijos gamybai naudoja augalus, gyvulininkystės šaka - gyvulius); technologinio proceso

vienodumu (augalininkystės šaka - grūdų auginimas, daržovių auginimas, techninių augalų – linų,

cukrinių runkelių, aliejinių augalų auginimas ir kt); arba produkcijos paskirtimi ir ekonominiu

giminingumu (kuro, maisto - mėsos, pieno, vaisių, daržovių, lengvoji pramonė, statybinių medžiagų

pramonė ir kt).

Kiekviena gamybos šaka apibūdinama gaminamos produkcijos nomenklatūra, technologinių

procesų ypatybėmis, specifinėmis darbo sąlygomis, t.y. gamybos procesu.

Gamybos procesas - tai visuma tarpusavyje susijusių darbo ir gamtinių procesų, kurių metu

pradinė medžiaga (žaliava) paverčiama gatavais gaminiais.

Kadangi kiekviena šaka savo veiklai naudoja skirtingą darbo, kapitalo ir kitų gamtinių

išteklių sudėtį, gamybiniai procesai taip pat yra skirtingi ir jie priklauso pirmiausia nuo gaminamos

produkcijos sudėtingumo. Pavyzdžiui, gaminant traktorių, panaudojama tūkstančiai įvairių gaminių.

Netgi siuvant paprasčiausius marškinius, jų gamybos procese dalyvauja daug žmonių, gamybos

šakų ir net valstybių (pavyzdžiui, medvilnę augina Indija, audinius gamina Anglija, siuva Lietuva,

naudojamos Vokietijoje pagamintos siuvimo mašinos, Švedijoje pagamintos sagos ir t.t). Sudėtingi

gamybos procesai skirstomi į dalis ir juos atlieka įvairūs gamybiniai padaliniai. Pavyzdžiui, siuvant

marškinius, medžiaga sukerpama į ruošinius, toliau, kitame padalinyje susiuvamos ilgosios siūlės,

dar kitame - prisiuvamos rankovės, po to toliau - daromos skylės sagoms, įsiuvamos sagos ir t.t.

Taip pat viskas vyksta ir auginant, pavyzdžiui, rugius: įdirbama žemė, paruošiama dirva sėjai,

paruošiamos sėklos, parengiama reikiama technika – traktorius, sėjamoji, pasėjama, prižiūrimi

pasėliai, nuimamas derlius ir t.t. Tai vis gamybos procesai, kuriuose galima išskirti tris pagrindines

sudedamąsias dalis:

• darbą;

• darbo priemones;

• darbo objektus (žr. 9 pav.).

Kiekviename darbo procese žmogus darbo priemonėmis veikia darbo objektus, paversdamas

juos gatavais produktais, tiesiog vadinamais produkcija.


99

GAMYBOS PROCESAS

DARBAS

DARBO PRIEMONĖS

DARBO OBJEKTAI PRODUKCIJA

Tikslinga žmonių veikla

Žaliavos, pagrindinės medžiagos

Pagalbinės medžiagos

Kooperuojami gaminiai

Komplektuojami gaminiai

Gaminiai ir paslaugos

Gamybos priemonės

Vartojimo reikmenys

Mašinos

Pastatai

Įrenginiai

Energija

Įrankiai ir kt.

9 pav.

Gamybos procesas yra skirstomas į dvi dalis:

− technologinį procesą, kai keičiamos darbo objekto formos, dydžiai, savybės (pavyzdžiui, iš

miltų kartu su priedais užmaišoma tešla, iš kurios kepama duona);

− netechnologinius procesus, nekeičiančius darbo objekto (pavyzdžiui, iškepta šviežia duona

aušta - vyksta savaiminis, bet ne technologinis procesas).

Pagrindinis visų gamybos procesų sudėtinis elementas yra operacija. Bet kokio gaminio

gamybos technologinis procesas skirstomas į daugelį operacijų (pavyzdžiui, karvės melžimas

susidėtų iš pasiruošimo melžimui, tešmens nuplovimo, masažo, nušluostymo, kibirėlio, jeigu

melžiama rankomis, pastatymo, arba melžtuvo uždėjimo, įjungimo, nuėmimo baigus melžimą ir t.t).

Operacijos skirstomos į daugelį veiksmų. Jos atliekamos darbo vietoje, aprūpintoje

įrenginiais, įrankiais, plotu, t.y. darbo priemonėmis.

Visos gamybos proceso operacijos, priklausomai nuo to, ką jos atlieka, skirstomos į:

• paruošiamąsias (pavyzdžiui, pasiruošiama melžti karves);

• gamybines (pavyzdžiui, karvės melžimas). Gamybinės operacijos gali vykti ir žmogui

tiesiogiai nedalyvaujant. Pavyzdžiui, žemės ūkio šakoje auginant augalus, gyvulius, žmogus tų


100

produktų gamybos procese, kuris gali tęstis beveik metus ir net daugiau (auginant telyčią, kol ji taps

melžiama karve), dalyvauja tiesiogiai tik keliolika valandų, atlikdamas tik kai kurias operacijas.

Gamybos operacijų visuma sudaro pagrindinius gamybos procesus;

• transporto operacijas, kai darbo objektas perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui,

atvežti šieno ir išdalyti karvėms, parginti karves iš ganyklos;

• kontrolės operacijas - darbo objektų, pusgaminių arba gaminių kiekio ir kokybės kontrolę.

Pavyzdžiui, ardami lauką, ūkininkai visada stebi arimo gylį, vagų suvertimą, tiesumą, užbaigimą ir

pan.

Be to, kaip atskiros gali būti išskirtos sandėliavimo operacijos ir taip vadinamos “nulinės”

operacijos, t.y. technologinio proceso sąlygojamos pertraukos (pavyzdžiui, sūrio gamyboje -jo

brandinimas).

Tačiau nepakanka vien tik turėti gamybos procesui reikiamų išteklių - žemės, darbo,

kapitalo. Jie turi būti tinkamai ir organizuotai naudojami. Taigi gamybos proceso organizavimas

suprantamas kaip priemonių sistema, racionaliausiai derinanti atskirus gamybos procesus su darbo

priemonėmis ir darbo objektais. Gamybos procesas organizuojamas tam, kad įmonė, gamindama

produkciją vartotojų poreikiams tenkinti, gautų kuo didesnį pelną.

Priklausomai nuo gaminamos produkcijos pobūdžio, gamybos procesas skirstomas į:

• pagrindinį, kuris duoda tiesioginį rezultatą - gatavus gaminius arba paslaugas;

• pagalbinį, kuris sudaro sąlygas pagrindinio proceso vyksmui. Pavyzdžiui, tinkamai

nesuremontavus traktoriaus ar kombaino, galima patirti derliaus nuostolių, nes javapjūtės metu

sugedus kombainui, bus praleistas palankiausias derliaus nuėmimo laikas, išbyrės grūdai ir derlius

bus mažesnis. Tai reiškia, kad bus veltui išleistos piniginės lėšos pirkti trąšoms, sugaištas darbo

laikas. Taigi nors pagalbinis gamybos procesas tiesiogiai nesukuria produkcijos, tačiau daug

prisideda prie jos sukūrimo ir kokybės;

• gamybos aptarnavimo procesą, kurį sudaro sandėliavimo, transportavimo operacijos,

kokybės kontrolė, darbo vietų aptarnavimas ir kt. Pavyzdžiui, norint pamelžti karves, prieš tai reikia

išvalyti mėšlą, pakreikti tvartą, nuvalyti karves. Aptarnavimo procesai yra darbo procesai,

nesukuriantys produkcijos, tačiau turintys įtakos jos kokybei ir gamybai.

Vienas iš pagrindinių racionalaus gamybos proceso organizavimo rodiklių yra gamybos

ciklo trukmė.

Gamybos ciklo trukmė - tai laikotarpis, per kurį žaliavos, medžiagos ir kooperuojami

dirbiniai (pusgaminiai), perėję visas gamybos proceso operacijas, paverčiami gatavu gaminiu

(produkcija).

Gamybinio ciklo trukmė išreiškiama kalendoriniais laiko vienetais - dienomis, paromis,

savaitėmis, mėnesiais, ketvirčiais, metais. Pagal gamybos ciklo trukmę sprendžiama, kiek įmonei


101

reikia apyvartinių lėšų. Gamybos ciklas yra nuolat besikartojantis, kadangi mes nenustojame

vartoti, todėl negalime nustoti gaminti.

5.1.1. Gamintojo veiklos organizavimas

5.1.1.1. verslas ir verslininkas

Kiekvieno darbo pradžia yra sunki, tuo labiau neturint elementariausių teorinių žinių apie

verslo organizavimą.

V e r s l a s - tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiems

prekiniams mainams.

Verslininkas, pradėdamas savo veiklą, susiduria su daugybe nenumatytų situacijų.

Neturėdamas reikiamos informacijos ir nežinodamas, kokios informacijos reikia, jis turi priimti

sprendimus ir rizikuoti. Dažnai žmogus pats nežino, ką jis gali ir kokių turi gebėjimų.

V e r s l i n i n k a s – tai žmogus, organizuojantis verslo įmonę savo ar skolintomis

lėšomis ir siekiantis gauti pelno.

Verslas - tai saviraiškos forma, aukščiausias poreikis ir veiklos motyvacija. Žmonės nori

turėti savo verslą dėl keleto priežasčių: asmeninės nepriklausomybės, neribotų pelno galimybių,

progos dirbti mėgiamą darbą patogiu laiku. Tai ir yra svarbiausi motyvai, kurie vilioja žmones tapti

verslininkais. Žmogus, įgyvendindamas savo gebėjimus, kurdamas produktus arba teikdamas

reikiamas paslaugas, nori padaryti visuomenei daug naudos, nes dažnam verslininkui pinigai tai tik

sėkmės įrodymas, bet ne galutinis tikslas.

Pats žmogaus ūkininkavimas, viena vertus, yra instinktyvus (kaip būdas išgyventi, sudarant

palankesnes egzistavimo sąlygas), antra vertus - sąmoningas (kaip noras įveikti ir valdyti gamtos

jėgas). Būtent sąmoningas ūkininkavimas ir daro žmogaus ūkinę veiklą verslu.

Bendrąja prasme verslas yra žmogaus materialiųjų reikmių tenkinimas. Be materialiųjų

gėrybių neapsieina nei žmogaus fizinė, nei dvasinė prigimtis. Ūkis yra materialiosios žmogaus

kultūros pagrindas ir pirmasis jos laipsnis. Kadangi be materialiosios gerovės neįmanomas žmogaus

gyvenimas apskritai, tai galima teigti, jog ūkis yra pagrindas aukštesnei kultūrai kurti.

Organizuodamas ūkinę veiklą, žmogus, kaip savarankiškas ūkio subjektas, ne tik kuria sau

palankią materialią terpę, kurioje galėtų saugiai ir patogiai jaustis, bet ir praplečia visuomenės

nustatytas ribas savo veiklai, griauna nusistovėjusias gyvenimo formas ir tuo pasitarnauja pažangai.

Bet žmogus, kaip ūkinės veiklos subjektas, gyvena konkrečioje visuomenėje ir yra

veikiamas įvairių veiksnių – gamtos, istorijos, kultūros, papročių, religijos, susiklosčiusių

ūkininkavimo tradicijų.


102

Taigi verslas yra ne vien veiklos forma, gyvenimo būdas, mokslas ir menas kartu paėmus,

bet ir kūrybinis polėkis, ekonominės rizikos sritis. Pasaulio patirtis rodo, kad daugiau negu pusė

pradėjusių savo verslą žmonių per pirmuosius penkerius metus bankrutuoja, iš jų net ketvirtadalis -

per pirmuosius dvejus metus.

5.1.1.2.verslo įmonė

Verslo įmonė yra pirminė gamybos grandis, gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas.

Tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka tam tikrai ūkinei-

konkurencinei veiklai.

Verslo įmonės veikla nesibaigia produktų gamyba ar realizavimu. Ji priklauso nuo politinės,

teisinės sistemos, sąlygojančios nuosavybės formą (valstybinė, privati, grupinė), nuo ekonominės,

techninės (technologinės), geografinės bei ekologinės aplinkos. Kartu verslo įmonė daro įtaką

aplinkai ir visuomenei, priklausomai nuo jos tikslų ir santykių su rinkos partneriais - tiekėjais

(pavyzdžiui, trąšų ar kombinuotųjų pašarų, technikos, kuro ir t.t), pirkėjais, (pavyzdžiui,

gamybiniais - pieninėmis, sūrinėmis) ar individualiais (pavyzdžiui, ekologiškai švarių technologijų,

neteršiančių aplinkos), socialinėmis grupėmis (pavyzdžiui, socialiai remtinais gyventojais). Tie

santykiai pasireiškia tuo, kad vieni reikalauja laiku tiekti, antri - kokybiškai gaminti, treti - rūpintis

gamtos apsauga, o ketvirti - teikti labdarą ar pan.

Verslo įmonės tikslų sistema įgyvendinama bendraujant su vartotojais, konkurentais ir

atsižvelgiant į rinkos sąlygas (10 pav.).

Verslo įmonės turi daug ir įvairių tikslų. Jie skirstomi į dvi grupes:

• ekonominius;

• socialinius.

Kaip jau minėjome, nors daugumai verslininkų pinigai tėra tik verslo sėkmės įrodymas,

tačiau įmonė visada pirmiausia siekia ekonominių tikslų.


103

VERSLO ĮMONĖS TIKSLŲ SISTEMOS ĮGYVENDINIMAS

Verslo įmonė

Rinkos sąlygos

Vartotojai Konkurentai

10 pav.

Ekonominių tikslų sistemą verslo įmonėje sudaro gamybos.finansavimo ir sėkmės tikslai.

Jeigu gamybos ir finansavimo tikslai yra daiktiniai, tai sėkmės tikslai yra tik tų daiktinių tikslų

išraiška (pavyzdžiui, vartotojai noriai perka įmonės produkciją).

Socialiniai įmonės tikslai padeda teisingai atlyginti už verslo įmonės interesus atitinkantį

darbą; užtikrinti ir garantuoti darbuotojams saugias darbo sąlygas; suinteresuoti darbuotojus didinti

pelną, suteikiant jiems teisę į pelno dalį; įtraukti darbuotojus formuoti įmonės tikslus ir dalyvauti jų

įgyvendinimo procese ir kt.

Ekonominiai ir socialiniai įmonės tikslai kartu sudaro jos tikslų sis- temą, išreiškiamą

konkrečiais rodikliais.

5.1.1.3. verslo organizavimo formos

Verslo įmonės yra grupuojamos pagal įvairius požymius:

• pagal įmonės dydį yra mažos, vidutinės, didelės ir labai didelės įmonės;

• pagal gamybos specializavimą yra specializuotos (pavyzdžiui, kiaulininkystės ūkis,

paukštininkystės ūkis, daržininkystės ūkis ir kt.), universalios (pavyzdžiui, universalios

parduotuvės) ir mišrios įmonės;


104

• pagal gamybos apimtį įmonės skirstomos į masinės gamybos (gamina didelės paklausos

visiems reikalingas prekes), serijinės gamybos (gamina atskirų dydžių, modelių partijas - serijas) ir

vienetinės gamybos įmones - gaminančias atskirus (individualius) gaminius;

• pagal naudojamą žaliavą įmonės skirstomos į gaunančias gamtinius išteklius

(pavyzdžiui, naftos verslovės, galvijų ūkiai, žuvų ūkiai ir kt.) ir apdirbamosios pramonės įmones

(pavyzdžiui, pieninės, kepyklos, trikotažo, audimo, siuvimo fabrikai, mažos perdirbimo įmonės ir

kt.);

• pagal produkcijos paskirtį įmonės skirstomos į gaminančias gamybos priemones

(mašinų gamyklos, trąšų gamyklos ir kt.) ir gaminančias vartojimo reikmenis (pavyzdžiui, maisto

pramonės, lengvosios pramonės įmonės ir kt.).

Teisinės sistemos požiūriu (juridiniu) įmonės yra:

Individualios (personalinės) įmonės. Jos ypatingos tuo, kad nuosavybės teise priklauso

fiziniam asmeniui (keliems asmenims), kurio asmeninis turtas neatskirtas nuo įmonės turto,

pavyzdžiui, tokiai įmonei bankrutavus, savininkas turės sumokėti skolą. Šios įmonės turi ir

privalumų -jų savininkams tenka visas jų veiklos pelnas, jie yra savarankiški šeimininkai, gali daryti

įvairius pakeitimus. Bet atsako visu savo turtu, t.y. gali prarasti ir asmeninę nuosavybę - namą, butą,

automobilį, garažą, asmenines santaupas ir t.t.

Tikroji ūkinė bendrija (TŪB). Tai dviejų ar daugiau bendrasavininkių įmonė, įkurta

visiškos turtinės atsakomybės pagrindu. Partneriai individualiai atsako už visus bendrijos

įsipareigojimus ir, jeigu verslas sužlugtų, jo kreditoriai, t.y. tie, kuriems įmonė skolinga, turi teisę

išieškoti skolas iš bet kurio TŪB nario arba iš visų partnerių kartu. Kitaip tariant, šios įmonės turtas

neatskirtas nuo bendrijos narių turto.

Akcinė bendrovė (AB). Tai yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, turinti juridinio

asmens teises. Jos kapitalas (nuosavybė) padalytas į akcijas. Todėl bendrovės savininkai dar

vadinami akcininkais. Akcininkai atsakingi už AB įsipareigojimus tik savo akcijomis, bet ne

asmeniniu turtu kaip personalinės įmonės ar TŪB. Dar vienas akcinės bendrovės pranašumas -

akcininkas bet kada gali parduoti, perleisti arba palikti kaip palikimą savo akcijas. Tačiau nėra

absoliutaus gėrio, todėl ir akcinės bendrovės turi trūkumų -jas sunku ir brangu įsteigti, reikia mokėti

specialius ir papildomus mokesčius (pavyzdžiui, mokesčius moka kiekvienas akcininkas nuo savo

dividendų).

Akcinės bendrovės, viešai (laisvai) parduodančios savo akcijas, vadinamos viešosiomis arba

atvirosiomis akcinėmis bendrovėmis.

Norėdamos apsisaugoti nuo bankroto, kai kurios bendrovės yra uždaros, todėl vadinamos

uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis (UAB).


105

Valstybės įmonė (VI) nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei ar vietos savivaldybei,

turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Valstybės įmonės gali būti ir

akcinėmis, priklausomai nuo akcijų investavimo į įstatinį kapitalą.

Dar yra ir daugiau verslo įmonių organizavimo tipų, tai: bendrosios įmonės, koncernai,

konsorciumai ir įmonių asociacijos.

Bendrosios įmonės kuriamos su užsienio valstybinėmis, akcinėmis ir privačiomis įmonėmis

ir firmomis.

Koncernas - tai ūkio struktūra, jungianti savarankiškas akcines bendroves, kurias sieja

bendri interesai (patentų ir licencijų sutartys), bendros mokslinių tyrimų ir gamybinės bei

technologinės programos, glaudi kooperacija.

P a t e n t a s - tai nematerialusis turtas, kurį suteikia patentinė žinyba, duodama jo

savininkui išimtinę teisę per tam tikrą nustatytą laikotarpį gaminti ir parduoti savo išradimą.

L i c e n c i j a - leidimas naudoti išradimą, prekių ženklą arba teisinės (patentinės)

apsaugos neturintį objektą.

Koncernui vadovauja didžiausia akcinė bendrovė arba specialiai jam valdyti sukurta akcinė

bendrovė (holdingo kompanija).

Konsorciumas formuojamas savarankiškumo, ekonominių interesų bendrumo, dalyvių

savivaldos pagrindu. Jis steigiamas pagal bendrosios jungtinės veiklos sutartį arba kaip tikroji ar

komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija.

Asociacija - tai savarankiška įmonių sąjunga, koordinuojanti ir vykdanti jos narių pavestus

darbus, savo veikla atstovaujanti jų ekonominius interesus.

Galimos įvairios asociacijų formos:

• Įmonių asociacijos atlieka panašius darbus, gamina panašias prekes ar teikia panašias

paslaugas - pavyzdžiui, kaupia informaciją, konsultuoja savo narius; analizuoja asociacijos narių

veiklą - darbo, kapitalo, prekių ir žaliavų rinkas bei jų poveikį tiesioginei asociacijos narių veiklai.

• Pramonės ir prekybos rūmai sprendžia užsienio prekybos, gamybos racionalizavimo ir

ūkio plėtojimo, profesinio mokymo ir tobulinimo, mokesčių, kainų, kreditų, biržų monitoringo,

statistikos, ekonominių apžvalgų ir kitus klausimus.

• Žemės ūkio rūmai įgyvendina tokius pagrindinius tikslus: plėtoja ūkininko ūkį bei

juridinio asmens statusą turinčių junginių ūkį, diegia pažangias technologijas žemės ūkio gamyboje,

skatina kaimo kultūros plėtrą; įgyvendina žemdirbių ūkinės-komercinės veiklos savivaldą. Žemės

ūkio rūmai (ŽŪR) atlieka tokias pagrindines funkcijas:

• dalyvauja rengiant žemės ūkio ir kaimo plėtros programas, įstatymų, susijusių su Rūmų

narių interesais, projektus;


106

• rūpinasi žemės ūkio ekonomikos bei ūkininkavimo kultūros kėlimu, racionaliu žemės

naudojimu;

• siūlo ir dalyvauja nustatant žemės ūkio produkcijos supirkimo kvotas, subsidijas, importo

bei eksporto kvotas bei muitų tarifus;

• vadovauja Rūmų konsultavimo tarnybai, teikia informaciją ir kitas profesinio švietimo

paslaugas (pavyzdžiui, kaip auginti ožkas, sraiges, sliekus, putpeles ir kt.);

• skatina modernių specializuotų prekinių ūkių kūrimąsi, teikia jiems metodinę, informacinę,

organizacinę, materialią paramą;

• vadovauja kooperacijos plėtrai žemės ūkyje;

• skatina ekologišką ūkininkavimą, verslų ir kaimo turizmo plėtrą;

• plėtoja žemės ūkio ir maisto produktų eksportą ir kt.

Asociacija yra juridinis asmuo. Jos turtą sudaro narių materialiniai ir finansiniai įnašai,

įplaukos už asociacijos teikiamas paslaugas, labdara ir kitos savanoriškos aukos.

Pajamas, gautas iš bet kokių šaltinių, taip pat iš komercinės-ūkinės veiklos, asociacija gali

naudoti tik jos įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti. Šios pajamos asociacijos nariams kaip

pelnas neskirstomos.

Asociacija veikia pagal savo įstatus, kuriuos priima delegatų (įgaliotinių) suvažiavimas,

konferencija ar susirinkimas.

Įmonė gali būti kelių asociacijų nare, jeigu tai atitinka jos interesus.

Kartojimo klausimai

1. Kas sąlygoja materialiosios ir nematerialiosios žmogaus veiklos sritis?

2. Kokios yra socialiai orientuotos ekonomikos šakos?

3. Ką vadiname gamybos (paslaugų) šaka?

4. Ką vadiname gamybos procesu?

5. Iš kokių elementų susideda gamybos procesas?

6. Kokios būna gamybos proceso operacijos?

7. Ką vadiname verslu?

8. Kokias pagrindines funkcijas atlieka verslininkai?

9. Kokios verslininkystės juridinės formos ir rūšys?

10. Kokios yra įmonių rūšys, kokie jų skinamieji bruožai?

11. Kas yra Lietuvos žemės ūkio rūmai ir kokios jų funkcijos?


107

5.2. Bendrasis nacionalinis produktas

Šalies ekonominę sistemą sudaro trys pagrindiniai ekonomikos sektoriai:

• namų ūkis;

• verslo įmonės;

• valstybė.

Visi šie sektoriai tarpusavyje sąveikaudami sukuria šalies nacionalinį produktą.

N a c i o n a l i n i s p r o d u k t a s - tai pinigais išreikšta vertė prekių ir paslaugų,

kurias pagamina šalies ekonominiai sektoriai per metus.

Apskaičiuojant nacionalinį produktą, būtina suskaičiuoti viską, kas buvo pagaminta, tačiau

labai svarbu neįvertinti to paties produkto kelis kartus. Pavyzdžiui, jei skaičiuojama, kiek

vartotojams parduota duonos, tai jau nebeskaičiuojama, kiek kepėjams parduota miltų. Priešingu

atveju miltų vertė nacionaliniame produkte būtų įvertinta du kartus. Duona, atitekusi vartotojams,

yra galutinis produktas, o miltai - tarpinis produktas.

G a l u t i n i s p r o d u k t a s - tai prekės ir paslaugos, skirtos tiesiogiai vartotojui

(duona).

T a r p i n i s p r o d u k t a s yra toks, kuris perkamas tolesniam perdirbimui ir

skirtas kitam produktui gaminti arba vėliau perparduoti (miltai).

Pavyzdžiui, jei benziną perka degalinės savininkas arba ūkininkas, tai jis yra tarpinis

produktas, skirtas perparduoti (degalinėje) ir tarpinis produktas ūkininko ūkyje auginant grūdus ar

daržoves. Jei benziną perka turistas savo lengvajai mašinai, tai čia benzinas yra galutinis produktas.

Apskaičiuojant šalies nacionalinio produkto vertę, galutiniai produktai skirstomi į keturias

kategorijas:

1. Asmeninio vartojimo išlaidos (C). Jas sudaro namų ūkio išlaidos ilgalaikio vartojimo

reikmenims (automobiliams, vaizdo aparatūrai, kompiuteriams ir kt), trumpalaikio vartojimo

prekėms (maistui, drabužiams ir kt.) įsigyti, taip pat išlaidos už teikiamas paslaugas (kirpėjo,

gydytojo ir kt).

2. Valstybinės išlaidos (G) apima visas valstybės išlaidas, skirtas galutinėms prekėms bei

paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ir naudoti. Į vyriausybės išlaidas, apskaitomas kaip BNP

dalį, neįtraukiami transferiniai išmokėjimai.

Transferiniai išmokėjimai yra tokie, kuriuos vyriausybė moka asmenims, norėdama

užtikrinti socialines garantijas, ir kurie nėra šelpiamų asmenų produktyviosios veiklos ekvivalentas

ar kompensacija už jų paslaugas. Transferiniai išmokėjimai apima senatvės pensijas, invalidumo

draudimo išmokas, nedarbo pašalpas ir kt.


108

3. Investicijos - tai išlaidos pagrindiniams fondams ir atsargoms bei rezervams sudaryti. Jos

skirstomos į išlaidas (I):

• mašinoms, įrenginiams ir gamybiniams pastatams, naudojamiems versle, įsigyti ir statyti;

• gyvenamiesiems namams statyti, nes investicijos jiems, panašiai kaip gamybiniai

įrenginiai, yra turtas, galintis teikti pajamas. Jeigu ateityje gyvenamieji namai bus išnuomoti, tai jų

savininkai gaus rentą;

• gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiui. Grūdai, iš kurių malami miltai ir

kepama duona, atskirai neįtraukiami į nacionalinio produkto vertę. Grūdų ir miltų vertė

įskaičiuojama į duonos kainą. Bet ne visi grūdai sunaudojami duonai kepti. Dalis jų gali būti

parduodama kitoms šalims - eksportuojama, kita dalis kaupiama atsargoms (pavyzdžiui,

nederlingiems metams, stichinių nelaimių atvejams ir pan.). Grūdų (taip pat ir kitokių produktų)

atsargos, pagamintos šiais metais, turi būti įskaičiuotos į šių metų nacionalinio produkto vertę.

Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Tai:

• atstatymo (renovacijos) investicijos, skirtos susidėvėjusioms priemonėms atstatyti:

kapitaliai remontuoti mašinas, mechanizmus, pastatus ir statinius, įrenginius;

• grynosios investicijos, skirtos naujoms darbo priemonėms įsigyti: naujiems pastatams,

statiniams pastatyti, naujoms mašinoms bei mechanizmams pirkti.

Kaip jau minėta, nacionalinio produkto vertė apskaičiuojama sudedant visų baigtinių

(galutinių) produktų vertes ir tarpinius produktus, kurie padidina atsargų apimtis. Atsargų pokyčiai

gali būti arba teigiami (derlingais metais atsargos gali būti papildytos), arba neigiami (javai

neužderėjo ir iš atsargų paimamas reikiamas grūdų kiekis miltams ir duonai kepti).

4. Prekių ir paslaugų grynasis eksportas (E-i) - tai eksporto (E) ir importo (i) skirtumas.

Eksportuojami gaminiai ir paslaugos sudaro dalį Lietuvoje pagamintos produkcijos, todėl jie turi

būti įskaičiuoti į nacionalinį produktą. Jeigu gaminių eksportas yra akivaizdus, tai to negalima

pasakyti apie kai kurias paslaugas. Pavyzdžiui, atvykę iš užsienio turistai naudojasi Lietuvos

viešbučių taksi, restoranų, valgyklų, kultūros įstaigų paslaugomis, kurios įskaičiuojamos į

nacionalinį produktą, nors už jas užsienietis ir sumokėjo. Jos laikomos eksportuojamomis

paslaugomis.

Sudėjus visų keturių grupių metines išlaidas prekėms ir paslaugoms pirkti, galima

apskaičiuoti BNP išlaidų sumą:

BNP=C + G +I + (E-i),

kur BNP - bendrasis nacionalinis produktas;

C - asmeninio vartojimo (vartotojų) išlaidos;

G - valstybinės išlaidos;


109

I - investicijos senoms darbo priemonėms atstatyti ir naujoms įsigyti (verslo išlaidos

gamybai plėsti);

(E-i) - eksporto (E) ir importo (i) skirtumas - grynasis eksportas. Jau minėta, kad

nacionalinis produktas - tai per kalendorinius metus pagamintų prekių ir paslaugų vertė. Čia

nepriskiriamos išlaidos padėvėtiems automobiliams ar anksčiau statytiems namams įsigyti, nes tie

daiktai pagaminti anksčiau ir jų vertė jau buvo įtraukta į tų metų nacionalinį produktą. Į šių metų

nacionalinį produktą bus įtrauktos išlaidos tų automobilių ir namų remontui, taip pat išlaidos

(pinigai sumokėti tarpininkams) perkant tuos daiktus.

Kaip jau minėjome, pagrindiniai ekonominiai sektoriai - namų ūkis, verslo įmonės ir

valstybė tarpusavyje sąveikauja kaip vartotojai ir gamintojai (žr. 11 pav.). Kiekvienas iš šių sektorių

tuo pačiu tik skirtingomis proporcijomis) yra prekių ir paslaugų vartotojas ir gamintojas.

EKONOMIKOS APYTAKA TARP VALSTYBĖS, NAMŲ ŪKIŲ IR VERSLO

VALSTYBĖ

Namų ūkiai Verslo įmonės

Mokesčiai (pajamų) Prekės ir paslaugos

Socialinės išmokos (pensijos, pašalpos)

Dotacijos

Gamybos ištekliai(darbas, žemė, kapitalas)

Valstybės paslaugos (visuomeninis produktas)

Mokesčiai(jurid. asmenų, PVM, pelno ir kt.)

Valstybės paslaugos (visuomeninis produktas)

Kompensacijos (už vandenį, šilumą, energiją)Darbo užmokestis

Gamybos ištekliai (darbas, žemė, kapitalas)Prekės ir paslaugos

11 pav.

5.2.1. Vartotojų ir gamintojų santykiai

Paprastai mes leidžiame pinigus, pirkdami daiktus ir paslaugas, kurių mums reikia. Tuos

pinigus mes uždirbame, sudarydami verslo įmonėms sąlygas naudotis gamybos ištekliais. Verslo

įmonėms mes suteikiame darbo jėgą, t.y. savo žinias, gebėjimus, mokėjimą dirbti, ir už tai įmonės


110

sumoka mūsų darbo jėgos kainą - darbo užmokestį. Darbo užmokestis yra pagrindinis vartotojo

pajamų šaltinis (žr. 6 skyrių).

Darbo užmokesčio terminas ekonomikos teorijoje vartojamas bet kokiam darbo arba

paslaugos apmokėjimui apibūdinti. Agronomas, veterinarijos gydytojas, zootechnikas, mūrininkas,

autobuso vairuotojas, gydytojas, pardavėja, banko tarnautojas, advokatas ir daugybė kitų žmonių

gauna darbo užmokestį kaip atlyginimą už dalyvavimą gamyboje (materialioje srityje) arba

paslaugų srityje (nematerialioje gamyboje) už dalyvavimą savo pastangomis - protinėmis – “galva”,

arba fizinėmis – “rankomis".

5.2.2. Valstybės ir vartotojų santykiai

Panašiai kaip namų ūkis teikia gamybos išteklius (žemę, darbą, kapitalą) gamintojams -

verslo įmonėms, taip jie tuos pačius gamybos išteklius teikia ir valstybiniam sektoriui (toliau

vadinsime - valstybe). Šias paslaugas (gamybos išteklių pavidalu) teikia žmonės, kurie dirba

įvairiose valstybinėse įstaigose.

Vartojimo prekės ir paslaugos nėra vieninteliai ekonomikos (verslo įmonių) teikiami

produktai. Vyriausybė teikia švietimo paslaugas - samdo vaikų darželių auklėtojas, vidurinių, žemės

ūkio ir aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų mokytojus, kitų šakų aukštesniųjų, aukštųjų mokyklų

dėstytojus ir darbuotojus. Ji taiso tiltus, tiesia kelius, oro uostus ir pan.

Vyriausybė per valdžios institucijas teikia sveikatos apsaugos paslaugas, remia kultūrą,

sportą, meną, apmoka šalies gynybos, vidaus tvarkos ir rimties palaikymo išlaidas, aplinkos

apsaugos priemones. Visų lygių valdžios - šalies, apskričių ir vietinės savivaldybės - naudoja lėšas,

teikdamos visuomenines gėrybes.

Priešinga kryptimi valstybės teikiamoms paslaugoms - iš vartotojų į valstybinę sritį -

patenka mokesčiai, kuriuos mes visi mokame.

Pagrindinis mokestis, kurį mes mokame valstybei, yra .fizinių asmenų pajamų mokestis. Šio

mokesčio suma priklauso nuo patvirtinto tarifo ir apmokestinamųjų pajamų dydžio (plačiau apie tai

7 skyriuje). Šio mokesčio apimtis nustatoma vadovaujantis numatomu vidutiniu darbo užmokesčiu

vienam dirbančiam žmogui, pagrindiniu neapmokestinamuoju minimumu, darbuotojų skaičiumi ir

mokesčių tarifu. Savo ruožtu valstybė moka atlyginimus savo darbuotojams ir teikia išmokas tiems,

kam priklauso.

5.2.3. Valstybės ir verslo santykiai

Pinigų ir ekonominių išteklių (žemės, darbo, kapitalo, verslumo, informacijos) srautai teka

skirtingomis kryptimis tarp valstybės ir verslo įmonių. Iš vienos pusės prekės ir paslaugos juda iš


111

verslo įmonių sektoriaus į valstybinį sektorių. Iš kitos pusės juda valstybės teikiamos paslaugos į

verslo sritį (išmokos, valstybės garantijos, valstybės prestižas ir kt.).

Už verslo įmonių teikiamas valstybei prekes ir paslaugas pastaroji sumoka įmonėms

pinigus, bet verslo įmonės kartu moka valstybei įvairius mokesčius: pelno, pridėtines vertės (PVM),

akcizo, tarptautinės prekybos ir sandorių, kitus mokesčius - nekilnojamojo turto, žyminį ir

konsulinį, kelių, valstybinių gamtos išteklių, aplinkos teršimo, baudų ir pajamų iš konfiskuotų

prekių mokestį.

5.3. Ekonominio vystymosi ciklai

Didesnį nacionalinį produktą sukuria didesnė darbo jėga, kurią lemia gyventojų skaičius.

Kad būtų daugiau gyventojų, šalies ekonomikai būtina augimo tendencija ir ne tiek bendrosios

gamybos apimties, kiek jos dalies, tenkančios vienam Šalies gyventojui. Jeigu bendrasis

nacionalinis produktas (BNP), tenkantis vienam šalies gyventojui, turi ilgalaikę didėjimo

tendenciją, tai šalyje yra ekonominė pažanga.

Kiekvienos šalies ekonominė pažanga yra sudėtinė valstybės ekonominės politikos dalis

(plačiau apie tai 7 skyriuje). Bet kaip ir automobilis negali važiuoti keliu vienodu, nuolat didėjančiu

greičiu, taip ir šalies ekonomika svyruoja: BNP apimtis tai didėja, tai mažėja. Ekonomikos pakilimą

keičia nuosmukis, o jį - vėl pakilimas. Ekonominio 1 augimo bei nuosmukio periodų kaitos

procesas vadinamas ekonominiu (verslo, ūkinės veiklos) ciklu.

E k o n o m i n i s c i k 1 a s - tai periodiškas ekonomikos svyravimas.

Ekonominiai ciklai vienas nuo kito skiriasi trukme ir intensyvumu - jie tai krinta, tai kyla.

Tačiau jie visi turi tam tikras vienodas ūkinės veiklos pokyčių fazes.

Ekonomikos (verslo) ciklą sudaro keturios fazės:

1. Krizė (depresija). Jos metu išauga nedarbas, smarkiai sumažėja paklausa. Dalis įmonių

patiria nuostolius arba bankrutuoja. Paskatos investicijoms silpnos. Jeigu krizė užsitęsia kelerius

metus (pavyzdžiui, Didžioji pasaulinė krizė 1930-1940 m.), ji vadinama depresija.

2. Pagyvėjimas. Tai fazė, einanti po krizės arba depresijos, kai gamyba pradeda didėti.

Atnaujinami fiziškai ir morališkai susidėvėję įrenginiai, kyla užimtumo, pajamų ir vartojimo išlaidų

lygis. Gerėja 1 gamybos, realizavimo ir pelno perspektyvos, gausėja investavimo motyvų. Į gamybą

įtraukiamas nepanaudotas gamybinis pajėgumas bei darbo ištekliai.

3. Pakilimas. Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia. Rinkoje ima trūkti

kvalifikuotos darbo jėgos. Pastebimi kai kurie deficito požymiai medžiagų bei žaliavų rinkoje.

Tolesnis gamybos augimas darosi nebeįmanomas be didesnių investicijų. Tačiau investavimui


112

reikia tam tikro laiko, todėl padidėjus paklausai, didėja produkcijos kainos, o jų kilimas padidina

gamybos kaštus.

4. Smukimas (recezija). Po to, kai ekonomika pereina aukščiausią pakilimo tašką, gamyba

pradeda mažėti. Mažiau realizuojama prekių ir paslaugų, sulėtėja gamybos augimo tempai.

Sumažėjus paklausai, gamyba ne didėja, bet dažnai mažėja. Sumažėja užimtumas (didėja nedarbas),

krenta rentabilumas, nyksta naujų investicijų motyvai.

Ciklinių svyravimų priežastys yra visuminės (bendrosios) paklausos pokyčiai.

V i s u m i n ė p a k l a u s a - tai prekių ir paslaugų, kurias norėtų įsigyti vartotojai -

valstybė, įmonės ir pavieniai asmenys - tam tikru laiku, esant vidutiniam kainų lygiui, visuma.

Visuminės paklausos pokyčiai yra tokie.

1. Vartojimo pokyčiai:

• vartotojiškos paklausos pokyčiai. Nors vartotojų poreikių struktūra palyginti yra stabili,

tačiau retkarčiais vyksta greiti ir masiniai vartotojų skonio pokyčiai. Pavyzdžiui, reklamos

poveikis, mėgiamos sportinės komandos laimėjimai ir kt.;

• palūkanų normos ir infliacijos išaugimo grėsmė. Palūkanų normos dydis tiesiogiai susijęs

su infliacijos tempais. Išaugus palūkanų normai, mažiau perkama ilgo naudojimo prekių

(kadangi jos dažnai perkamos kreditan);

• apmokestinimo ir piniginių išmokų pokyčiai, keičiantys ir vartojimo išlaidas. Jeigu

padidėja mokesčiai, tai sumažėja vartotojo pajėgumas pirkti ir vartoti. Tada ekonomika

įžengia į nuosmukio laikotarpį;

2. Vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms pirkti pokyčiai.

3. Eksporto apimties pokyčiai. Prekių ir paslaugų eksportas priklauso nuo išorinių

priežasčių: tarptautinių valiutos santykių, atskirų prekių rinkos situacijos ir nuo vidaus veiksnių:

vidaus kaštų (prekių gamybos išlaidų) santykio su tarptautiniais kaštais, šalies eksportuojamų

prekių konkurencinio pajėgumo, t.y. mūsų prekių paklausos užsienyje.

T a r p t a u t i n i a i v a l i u t i n i a i s a n t y k i a i - tai ekonominiai santykiai,

susiję su nacionalinėmis valiutomis pasaulio rinkoje, prekybos ir kitų ryšių tarp šalių

piniginiu aptarnavimu bei valiutos kaip mokėjimo priemonės ir kredito panaudojimu.

4. Investicijų svyravimas. Investicijų svyravimai susiję su palūkanų normos kitimu, šeimų

pajamų, investitorių pajamų kitimu ir pan. Kylant bankų palūkanų normai, žmonės daugiau

pinigų neš į banką, pirks akcijas ar įdės į kokį nors verslą, ir atvirkščiai.

Ekonomikos aktyvumui įvertinti naudojami du ekonominiai rodikliai BNP ir nedarbo lygis,

nes ekonominio ciklo smukimo ar pakilimo fazės apibūdina du svarbūs požymiai - gamybos

apimties sumažėjimas (ar padidėjimas) ir nedarbo lygio padidėjimas (ar sumažėjimas). Apie

valstybės ekonominės politikos įgyvendinimą skaitykite 7 skyriuje.


113

Kartojimo klausimai

1. Kas yra nacionalinis produktas ?

2. Kas yra galutinis produktas?

3. Kas yra tarpinis produktas?

4. Kaip nustatoma (apskaičiuojama) nacionalinio produkto vertė?

5. Kaip tarpusavyje sąveikauja pagrindiniai ekonominiai sektoriai?

6. Kokie susiklosto santykiai tarp vartotojų ir gamintojų?


114

ŽODYNĖLIS

Profilaktika (gr. prophylaktikos - apsauginis) - priemonių, saugančių nuo ligų, visuma; planinės

operacijos įrenginio darbingumui palaikyti.

Medikamentas (lot. medicamentum - vaistas).

Ambulatorija (lot. ambulatorius - judamas) - gydymo ir profilaktikos įstaiga, teikianti medicinos

pagalbą ateinantiems ir namie sergantiems ligoniams; tos įstaigos patalpos.

Dispanseris (pranc. dispansair - išdalyti, paskirstyti, išvaduoti) -- ligonių gydymo bei profilaktikos

įstaiga, organizuojanti masinį profilaktinį gyventojų tikrinimą.

Realizuoti (pranc. realiser) - ką nors įvykdyti, įgyvendinti; parduoti, paversti pinigais.

Specializavimas (lot. speciali - ypatingas) - riboto asortimento produkcijos gamyba (įmonėje,

regione, šalyje).

Universalus (lot. universalis - bendras) - visuotinis, visa apimantis, visur esantis; įvairiapusis.

Serija (lot. series - eilė) -- panašių forma ar savybėmis daiktų grupė.

Personalinis (lot. personalis - asmeninis).

Kreditorius (lot. creditor - skolintojas) - šalis, suteikianti paskolą.

Įstatinis kapitalas - pagrindinis pradinis įmonės kapitalas.

Komandinis (pranc. commandite - pasitikėjimo bendrovė) - susijęs su socialine ekonomine sistema,

kurioje ištekliai skirstomi remiantis centralizuotai priimamais sprendimais; susijęs su komanda.

Racionalizuoti (lot. rationalis - protingas) - gerinti, tobulinti.

Monitoringas (lot. monitor - įspėjimas, perspėjimas) - tai kompleksinė pokyčių stebėjimo,

vertinimo bei prognozavimo sistema.

Modemus (pranc. moderne - naujausias, šiuolaikinis) - atitinkantis šių dienų reikalavimus ir skonį.

Konferencija (lot. conferentia - surinkti į vieną vietą) -valstybių, organizacijų, įstaigų atstovų

pasitarimas, susirinkimas.

Fazė (gr. phasis - pasirodymas) - kokio nors reiškinio formos ar būvio kitimo momentas; kitimo

stadija.

Depresija (lot. depressio - prislėgtumas) - ekonominio nuosmukio periodas esant dideliam nedarbui

ir neaugant gamybai.

Recezija (lot. recessio - atsitraukimas) - tai gamybos smukimas arba jos augimo lėtėjimas.


115

6. PAJAMOS IR JŲ PASKIRSTYMAS


• Kas yra vartotojas

• Kas yra vartojimas

• Kokie yra vartotojo pajamų šaltiniai

• Kas yra darbas

• Kodėl darbas yra pagrindinis pajamų šaltinis

• Kas yra darbo pajamos

• Kas yra gyvenimo kokybė ir kokiais rodikliais ji apibūdinama

• Kas yra gyvenimo lygis ir kokiais konkrečiais rodikliais jis išreiškiamas

• Kas yra turtas

• Kaip skirstomas turtas

• Kaip gaunamos turto pajamos

• Kokios yra pagrindinės pajamų nelygybės priežastys

• Kas yra lygybė ir nelygybė

• Kokios yra infliacijos rūšys

• Kaip infliacija veikia žmonių pajamas

• Kas yra nedarbas

• Kas yra nedarbo lygis

• Kokios yra nedarbo rūšys

• Kokios yra nedarbo socialinės pasekmės

• Kokios yra ekonominės nedarbo pasekmės

• Kas yra skurdas

• Kas yra skurdo riba

• Kas yra absoliutus ir santykinis skurdas

• Kaip ekonomikos augimas veikia skurdą

• Kodėl reikia perskirstyti pajamas

• Kokie veiksniai sąlygoja netolygiai paskirstamas pajamas

• Kaip optimaliai paskirstyti pajamas

• Kodėl būtina pajamų perskirstymo sąlyga yra ekonomikos augimas

Svarbiausias ekonomikos asmuo yra vartotojas, nes jeigu nebūtų vartotojo, nereikėtų ir

gamintojo. Vartotojas čia suprantamas kaip atskiras individas, t.y. asmuo, šeima, grupė asmenų,

kurie kartu nusprendžia, ką pirkti (pavyzdžiui, baldų komplektą); įmonė arba vyriausybė.


116

Vartotojas - tai pagrindinis vartojimo (poreikių tenkinimo) vienetas.

Vartojimas - tai prekių ir paslaugų pirkimas ir vartojimas, norint patenkinti poreikius, t.y.

poreikių tenkinimo procesas. Kai kurios prekės naudojamos ilgai, pavyzdžiui, šaldytuvai, skalbimo

mašinos, o kitos, pavyzdžiui, ledai, pyragaičiai - suvartojamos tuoj nusipirkus.

Vartotojo paklausą rinkoje, t.y. jo elgesį lemia du pagrindiniai veiksniai:

1) ką jis nori pirkti;

2) ką jis gali pirkti.

6.1. Pajamų šaltiniai

Jau minėjome, kad vartotojo norai virsta paklausa tik tada, kai jiems įgyvendinti vartotojas

turi pinigų. Vartotojo norai nuolat kinta, nes juos riboja šie veiksniai:

• piniginės pajamos, skirtos prekėms ir paslaugoms pirkti;

• prekių ir paslaugų kainos.

Taigi vartotojas, norėdamas būti pirkėju, privalo turėti piniginių pajamų, t.y. užsidirbti

pinigų, kad nusipirktų tai, ko pageidauja. Pajamų galima gauti dviem būdais:

• už darbą;

• už asmeninio turto naudojimą.

6.1.1. Darbas kaip pajamų šaltinis

Apie darbą, kaip gamybos išteklių, jau buvo aprašyta 1 skyriuje. Šiame skyriuje apie darbą

bus rašoma kaip apie pajamų šaltinį.

Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri sugeba suprasti jėgas, kurios jį valdo, ir tai suprasdamas,

jis gali aktyviai veikti savo likimą ir stiprinti tuos elementus, kurie siekia gėrio.

Plačiai paplitusi nuomonė, kad galima ugdyti mokslinant, tačiau pastebėta, kad galimi

kraštutinumai, nes iš patirties žinoma, kad vien sukauptos žinios neįstengia pakeisti moralės ir

elgsenos. Labai išsimokslinę žmonės kartais elgiasi nusikalstamai ir amoraliai, kai vadovaujasi

egoizmu ir korupcija.

Šiuo metu bandoma visuomenei įteigti, kad galima gerai uždirbti visiškai nedirbant. Tai

labai patraukli idėja, juolab, kad žmogus iš prigimties linkęs turtėti kuo mažiausiomis pastangomis.

Tačiau pabandykime nors mintimis įsivaizduoti, kaip tai realiai galima padaryti. -Tikinama, kad

užtenka vien proto ir pinigai savaime ateis.


117

Tačiau nuostata, kad žmogus protingas, ir vien proto sąskaita gali turtėti visiškai

nedirbdamas, iš esmės neteisinga. Net ir genialiausia idėja, esanti tik jūsų galvoje, ir nepaversta

kitiems žmonėms suprantamomis sąvokomis (t.y. neapiforminta, nesuprojektuota), negalės būti

įgyvendinta. Taigi tik darbas gali paversti idėją įgyvendinama. Pirmiausia reikia intensyviai galvoti

kuriant idėją (tai ir yra protinis darbas), po to ją formuoti, užrašyti ir paversti preke, kurią galima

parduoti. T. Edisonas yra pasakęs: ,,Genijus - vienas procentas įkvėpimo ir devyniasdešimt devyni

procentai darbo".

Ekonomikoje pripažinta, kad darbas - tai visos fizinės ir protinės pastangos, kurios daromos

dėl atlyginimo. Darbas skirstomas į protinį ir fizinį.

Protinis darbas yra centrinės nervų sistemos, kuri reguliuoja ir koordinuoja visus žmogaus

organizmo procesus, veikla. Jį dirba mokslininkai, pedagogai, specialistai ir visi kiti, susiję ne tik su

gamybos valdymu, organizavimu, aptarnavimu, bet ir su paslaugų teikimu.

Fizinis darbas yra raumenų veikla, kurią taip pat reguliuoja centrinė nervų sistema. Šį darbą

dirba darbininkai gamyklose, fabrikuose prie staklių, įrenginių, mechanizmų, laukuose augindami

įvairius augalus, prižiūrėdami galvijus ir paukščius bei kitose įvairiose srityse. Fiziniam darbui taip

pat reikia protinio darbo elementų - teorinio pasirengimo bei mąstymo, praktinio išsilavinimo.

Išsilavinęs darbininkas arba patyręs ūkininkas gamina daugiau ir kokybiškiau už menkos

kvalifikacijos darbininką. Pradėjus grąžinti nuosavybę, daugelis ūkininkų palikuonių, gyvenančių

miestuose, puolė atsiimti žemę manydami, kad joje ūkininkauti yra paprasta. Bet dauguma jų,

susidūrę su sunkumais, dėl žinių, įgūdžių stokos paliko žemę likimo valiai.

Vykstant mokslo ir technikos pažangai, žmogaus darbas darosi sudėtingas, nes jis dažnai yra

mechanizuotas ir automatizuotas. Mechanizuojant ir automatizuojant gamybos procesus, fizinės

veiklos poreikis mažėja, svarbesnė tampa protinė veikla, kartu įgyjama žinių, įgūdžių, patirties.

Žmogaus fizinė bei protinė energija, kuria dirbamas darbas, vadinama darbo jėga.

D a r b o j ė g a - tai visi, sulaukę įstatymo numatyto amžiaus, dirbantys ar aktyviai

ieškantys darbo, šalies piliečiai.

Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami gauti pajamų, siekdami karjeros,

pripažinimo, norėdami bendrauti su kitais žmonėmis, išreikšti save, savo idėjas, siekius, tiesiog

“pasirodyti" ir t.t. Tačiau ekonomikoje darbas nagrinėjamas kaip siekis gauti pajamų.

Kaip minėjome, vienas iš pagrindimų žmogaus pajamų gavimo šaltinių yra darbo pajamos.

Tai užmokestis darbo jėgai už atliktą darbą pagal tam tikrą darbo jėgos kainą, kuri vadinama darbo

užmokesčiu.

D a r b o u ž m o k e s t i s - tai išmokos darbuotojams už jų darbo jėgos, kaip

gamybos ištekliaus, panaudojimą.


118

Darbo užmokestis yra uždarbis, kuris mokamas už dirbtą laiką (valandą, pamainą, mėnesį),

kurio metu teikiamos paslaugos, pavyzdžiui, gydytojo, mokytojo, policininko, artisto ir pan. arba už

tam tikrą pagamintos produkcijos kiekį. Darbo užmokestis, kurį gauna autobuso vairuotojas,

mūrininkas, banko tarnautojas, universiteto dėstytojas, mokytojas, advokatas, pardavėjas ir kt.

išreiškiamas pinigais. Kai jūs baigsite žemės ūkio mokyklą, aukštesniąją žemės ūkio ar kitą

mokyklą arba universitetą, įgysite specialybę ir pradėsite dirbti, tai yra įsiliesite į darbo jėgos rinką.

Jūsų uždarbis - darbo užmokestis (arba alga) priklausys nuo darbo turinio, sugebėjimų, kuriuos

įgysite besimokydami ar studijuodami, ir daug ko kito.

Alga - tai įmonės ar organizacijos darbuotojui mokamas (paprastai kas mėnesį) atlyginimas,

t.y. užmokestis už darbuotojo dalyvavimą gamyboje fizinėmis arba protinėmis pastangomis, kurios

nėra tiesiogiai susijusios su darbuotojo dirbtų valandų skaičiumi.

Darbo užmokestis yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis dirbančių žmonių pajamų šaltinis,

nes dalis gyventojų asmeninių poreikių tenkinama iš visuomeninių vartojimo fondų. Todėl

realiosios darbo žmonių pajamos didesnės už jų darbo užmokestį.

R e a l i o s i o s ž m o g a u s p a j a m o s yra ta grynoji nauda, kurią jis gauna

dirbdamas.

Realiosios žmogaus pajamos gali būti išreikštos ne tik pinigais, bet ir natūra, pavyzdžiui,

ūkininkas gauna pajamų iš savo ūkio - mėsos, pieno, kiaušinių, daržovių ir kt., kuriuos suvartoja jų

nepirkdamas.

Be to, įvertinant daugelio visuomenės narių realiąsias pajamas, reikia prisiminti, kad jie

gauna ir socialinių pajamų iš visuomeninio vartojimo fondų. Tai nemokamas vaikų švietimas,

moksleivių vežimas autobusais kaimo vietovėse, specialistų rengimas, medicinos aptarnavimas,

kultūrinis švietimo darbas (bibliotekos), kūno kultūra, stipendijos moksleiviams ir studentams,

pašalpos daugiavaikėms motinoms ir tėvams, pensijos (senatvės, našlaičių, našlių), invalidumo

pašalpos ir kt.

Atskaičiavus iš uždirbto darbo užmokesčio visus mokesčius bei išmokas, taip pat įvertinus

infliaciją, gaunamas realusis darbo užmokestis.

R e a l u s i s d a r b o u ž m o k e s t i s - tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį

darbuotojas gali įsigyti už pinigų sumą, liekančią atskaičiavus mokesčius ir atskaitymus.

Darbo užmokestį reguliuoja darbdavys ir samdomasis darbuotojas, vadovaudamiesi

specialiais Vyriausybės nutarimais (Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymu). Darbdavio

ir samdomojo darbuotojo siekiai ir interesai yra skirtingi. Darbdavys, norėdamas gauti didesnį

pelną, stengsis mažinti gamybos išlaidas (kuriose darbo užmokestis sudaro nemažą dalį) ir mokėti

kuo mažesnį atlyginimą už darbą. Samdomasis darbuotojas, aišku, norės gauti kuo didesnį darbo


119

užmokestį. Todėl Vyriausybė reguliuoja mažiausio (minimalaus) atlyginimo dydį, mokesčius iš

atlyginimo ir kt.

M i n i m a l u s i s d a r b o u ž m o k e s t i s - tai įstatymu nustatytas žemiausias

darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mokėti už dirbtą laiką ir kuriuo siekiama užtikrinti

minimalų gyvenimo lygį.

Darbo pajamos tiesiogiai veikia ne tik daugumos žmonių gyvenimo lygį, bet ir jų

visuomeninę padėtį bei pripažinimą. Gaudami didesnį atlyginimą už darbą, jie gali įsigyti daugiau

prekių ir paslaugų, tai garantuoja aukštesnį ne tik dirbančių žmonių, bet ir visos visuomenės

gyvenimo kokybę, t.y. žmogaus gyvenimo gerovę.

G y v e n i m o k o k y b ė - tai žmonių pasitenkinimas gaunamomis materialiosiomis

ir dvasinėmis gėrybėmis, kurių išraiška - geros, patogios gyvenimo sąlygos, pritaikytos pagal

šiuolaikinius poreikius, taip pat sveikata ir gyvenimo trukmė.

Kadangi kokybė yra apibendrinta samprata, paprastai išreiškiama žodžiais “gera",

“vidutinė”, “patenkinama”, “prasta", “nepatenkinama”, todėl ją išmatuoti vienu kokiu nors rodikliu

neįmanoma.

Gyvenimo kokybės lygį galima išmatuoti indeksais - rodikliais ir jų grupėmis:

1. Natūralios aplinkos rodikliai:

• klimato sąlygos (temperatūra, krituliai);

• gyventojų tankumas (kiek gyventojų gyvena, pavyzdžiui, 1 kv.km plote);

• apgyvendintas plotas, dirbamosios žemės plotas, miškais apsodintas plotas, vandenys;

• gamtos užterštumas.

• kita.

2. Gyventojų pajamos - jų ištekliai ir lygis:

• vidutinis atlyginimas;

• nedarbo lygis;

• socialiai remtinų žmonių skaičius;

• pragyvenimo lygis;

• mokesčiai;

• kita.

3. Kultūrinės srities rodikliai:

• poilsio zonų dydis (plotas, pobūdis - miškas, ežerai, upės, jūros pakrantė ir pan.);

• atstumas iki poilsio zonų, teatrų, muziejų, viešųjų bibliotekų;

• kitų kultūros įstaigų kiekis.

4. Saugaus gyvenimo rodikliai:

• nelaimingi atsitikimai;


120

• smurtiniai nusikaltimai;

• bausmės, baudos ir t.t.

5. Visuomeninės globos rodikliai:

• vietų skaičius mokymosi įstaigose, senelių namuose;

• ligoninės; konsultacijos ir parama finansiniais, šeimos ir socialiniais klausimais.

6. Sveikatos būklės rodikliai:

• gimstamumas;

• mirtingumas (naujagimių mirtingumas, mirtys dėl įvairių ligų ir t.t).

7. Kompleksinis indeksas (visų indeksų suma).

Taigi gyvenimo kokybė apima labai platų ir ne visada konkretų savybių ratą. Todėl

kiekybinę žmonių gerovę apibūdina gyvenimo lygio p sąvoka, išreiškiama daugeliu pakankamai

konkrečių rodiklių.

Pagrindiniai rodikliai, apibūdinantys gyvenimo lygį, yra:

• pagrindinių gėrybių ir paslaugų (natūrine išraiška) vartojimo struktūra ir lygis, apskaičiuoti

vienam žmogui ar 4 asmenų šeimai per metus;

• gyventojų piniginės pajamos, apskaičiuotos vienam žmogui ar šeimai per mėnesį. Šis

rodiklis lyginamas su pragyvenimo minimumu, vadinamu minimaliuoju gyvenimo lygiu

(MGL),kuris nustatomas minimaliai būtinų žmogui suvartoti gėrybių ir paslaugų rinkiniu, dar

vadinamu “vartojimo krepšeliu”;

• visuomeninės gėrybės dar vadinamos visuomeninio vartojimo fondais;

• turtinis cenzas ir piniginės santaupos parodo anksčiau sukaupto turto reikšmę dabartiniam

žmogaus gyvenimo lygiui;

• vidutinė gyventojų gyvenimo trukmė;

• žmogaus laisvalaikio (t1) trukmė, nustatoma pagal dirbančių žmonių darbo savaitės

trukmę, pavyzdžiui 40 darbo valandų per savaitę;

• gyventojų pajamos ir kainos - kuo didesnės pajamos ir žemesnės kainos, tuo daugiau

prekių ir paslaugų vartotojas gali įsigyti iš savo pajamų.

6.1.2.Turto pajamos

Antrasis piniginių pajamų šaltinis yra turimo turto naudojimo pajamos, vadinamos turto

pajamomis.

Turtas - tai jūsų turimų daiktų vertė: buto, namo, garažo, kolektyvinio sodo, žemės,

mašinos, jachtos ir pan.


121

T u r t a s - tai viskas, kas vertinga ir turi savininką; tai ekonominiai ištekliai, kuriais

ekonominis subjektas disponuoja ir tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje.

Ne kiekvienas turtas, priklausomai nuo to, ar jis tiesiogiai duoda pajamų ar ne, bus laikomas

ekonominiu ištekliu, pavyzdžiui, jūsų turimas namuose vertingas meno kūrinys yra turtas, bet šiuo

atveju -- ne ekonominis išteklius. Tas pats meno kūrinys muziejuje jau bus laikomas ekonominiu

ištekliumi, nes teikia muziejui naudą.

Nacionalinis (valstybės) turtas yra skirstomas į nefinansinį ir finansinį turtą (žr. 12 pav.).

Nefinansinis turtas skirstomas į sukurtąjį ir nesukurtąjį turtą.

S u k u r t a s i s t u r t a s - tai žmogaus darbu sukurtas ilgalaikis ir trumpalaikis

turtas bei vertybės.

N e s u k u r t a s i s t u r t a s - toks, kurio sukūrimo procesas tiesiogiai nesusijęs su

žmogaus darbu.

Sukurtas turtas yra ilgalaikis materialusis ir nematerialusis turtas.

Nematerialusis turtas yra toks, kuriam nebūdingos fizinės savybės, bet jis turi realią vertę,

t.y. pirktas arba kitaip įsigytas turtas. Dažniausiai perkant nematerialųjį turtą, nusiperkama juridinė

teisė, pavyzdžiui, teisė dėti firmos ženklą ant produkto, teisė gaminti pagal patentą, licenciją arba

autorinė teisė.

A u t o r i n ė t e i s ė - tai nematerialusis turtas, suteikiantis jo savininkui išimtinę

teisinę kontrolės privilegiją leisti literatūros ar meno kūrinį per visą jo gyvenimą ir dar 50

metų po jo mirties.

Nematerialiajam turtui priskiriama ir dalykiniai ryšiai, partneriai, pažintys, rekomendacijos

įsidarbinant.

Trumpalaikis turtas yra toks, kuris sunaudojamas iš karto ir savo formą (arba savininką)

pakeičia per trumpą laiką, t.y. ne ilgiau kaip per vienerius metus ar vieną ūkinės veiklos ciklą. Tai

įvairių žaliavų, medžiagų ir komplektavimo gaminių (pusfabrikačių) atsargos, nebaigta gamyba

(pavyzdžiui, žiemkenčių pasėliai, pienui auginama telyčia ir pan.), pagaminta, bet dar neparduota

produkcija, prekės, įsigytos ir skirtos parduoti, piniginės lėšos - pinigai, gautinos paskolos (pirkėjo

skola, paskolinti pinigai, pavyzdžiui, ūkininkui ir pan.), iš anksto apmokėtos sąnaudos, pavyzdžiui,

ūkininkas iš anksto sumokėjo nuomą už visus ateinančius metus. Nuoma buvo mokėta ne dėl teisės

turėti žemę, bet dėl galimybės pelningai tą žemę naudoti, t.y. tikintis, kad padarytos išlaidos

(nuomos mokestis) ilgainiui duos tam tikrų pajamų.


122

NACIONALINIO TURTO SKIRSTYMAS

Nacionalinis turtasNefinansinis turtas Finansinis turtas

Sukurtasis turtas Nesukurtasis turtas Piniginis auksas

Ilgalaikis turtas Trumpalaikis turtas Vertybės Materialusis turtas

Nematerialusis turtas

Valiuta ir indėliai

Materialusis turtas

Nematerialusis turtas

Žaliavos, medžiagos ir

komplektavimo detalės

Nepiniginis auksas, kiti

taurieji metalai

Žemė

Patentai

Vertybiniai popieriai, išskyrus akcijas

Gyvenamieji pastatai

Kiti pastatai ir statiniai

Mašinos ir

įrengimai

Kultivuojami biologiniai

ištekliai

Mineralų tyrinėjimas

Kompiuterių programinė įranga

Pramogų sritys, literatūros ir kiti meno kūriniai

Kitas nematerialusis

turtas

Nebaigta gamyba

Pagaminta produkcija

Pirktos prekės, skirtos

perparduoti

Antikvariniai ir kiti meno kūriniai

Kitos vertybės,

produkcija

Žemės gelmių ištekliai

Nekultivuojami biologiniai

ištekliai

Vandens ištekliai

Licencijos ir kiti parduodami kontraktai

Įgytas prestižas

Kitas nematerialusis

turtas

Paskolos

Akcijos ir kiti vertybiniai popieriai

Draudimo techniniai rezervai

Kitos gautinos ir mokėtinos

sąskaitos

12 pav.

Trumpalaikis turtas visą laiką turi būti apytakoje (žr. 13 pav.).

TRUMPALAIKIO TURTO APYTAKA

PINIGAI

GAMYBA

PARDUODAMA PRODUKCIJA

BEI PASLAUGOS

EKONOMINIAI IŠTEKLIAI ŪKINEI

VEIKLAI

13 pav.


123

Siekiant gauti pajamų iš trumpalaikio turto, reikia vengti kraštutinumų. Mat sukaupus daug

trumpalaikio turto (atsargų, gatavos produkcijos), jis “šaldomas" ir dalis jo nedalyvauja apyvartoje.

Kai stokojama gamybos atsargų ar kito trumpalaikio turto, sutrinka gamybos procesas. Pavyzdžiui,

trūkstant degalų, sutriks darbai laukuose, trūkstant trąšų, ūkininkas gaus mažą derlių, mažiau turės

produkcijos parduoti, mažiau gaus pinigų, nebegalės įsigyti kuro, trąšų ir pan.

Nesukurtasis turtas taip pat skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį.

Materialusis nesukurtas turtas - tai žemė, jos gelmių ištekliai (akmens anglis, nafta, dujos,

geležies rūda, durpės, statybinės medžiagos – smėlis, žvyras, kalkės ir pan.); nekultivuojami

biologiniai ištekliai - nesukultūrinti augalai, žvėrys, paukščiai; vandens ištekliai.

Nematerialusis nesukurtas turtas - tai įsigytos juridinės teisės pasinaudoti patentais,

licencijomis, nou-chau (angl. – “know-how” - žinau kaip), įgytas prestižas ir pan.

P r e s t i ž a s - tai nematerialiojo turto vertė, kai įmonė gali uždirbti daugiau negu

kitos tos pačios ūkio šakos įmonės.

Naudojamas turtas gali duoti pajamų. Pavyzdžiui, turėdami garažą, galite jį išnuomoti už

nuomos mokestį. Turtas, išreikštas pinigais, paskolintas arba laikomas taupomojoje sąskaitoje

banke (apie tai sužinojote 2 skyriuje), duos palūkanų. Yra ir daugiau pajamų gavimo būdų iš savo

turto.

Taigi daiktų, kuriuos galima nusipirkti, skaičius ir vertė priklauso nuo mūsų pajamų (darbo

ir turto) dydžio, ir nuo to, kaip protingai mes jas išleidžiame, t.y. kokiomis kainomis įsigyjame

prekių ir apmokame paslaugas.

6.1.3. Pajamų nelygybė

Bet kurios ekonominės sistemos veiksmingumas paprastai vertinamas jos visuomenės narių

socialinių poreikių tenkinimo lygiu - gyvenimo kokybe ir lygiu.

Tačiau ekonomika yra ne vien mokslas apie ekonominę pažangą, bet ir problemų mokslas,

nagrinėjantis ir visuomenės nepageidautinų reiškinių apraiškos formas: infliaciją,, nedarbą, skurdą,

diskriminaciją. Nors spartus ekonominis augimas būdingas daugeliui šalių, tačiau jis nebuvo nei

visa apimantis, nei staigus. Daugelyje vargingiausių šalių gyvenimo lygis tebėra labai žemas -

vidutinės metinės pajamos, tenkančios vienam gyventojui, sudaro mažiau kaip 200 USD

(Mozambike, Tanzanijoje, Etiopijoje, Samalyje, Kambodžoje, Afganistane, Ugandoje, Nepale,

Laose ir kt.), kai išvystytose pramoninėse valstybėse jos sudaro apie 44,0 tūkst. USD (pavyzdžiui,

Šveicarijoje, Japonijoje, Norvegijoje, JAV ir kt.). Lietuvos statistikos departamentas teigia, kad

vienas šalies gyventojas 1998 m. gavo vidutiniškai po 4,4 tūkst. Lt.

Kaip matome, pasaulyje gana gaji nelygybė ir ne tik mūsų dienomis.


124

Jau beveik du tūkstančius metų filosofai ir visuomenės kritikai diskutuoja dėl lygybės ir

nelygybės. Šiuo metu lygybė (socialinis teisingumas) traktuojama ne kaip pajamų lygio

suvienodinimas, o kaip šansų lygybė, t.y. vienodos mokymosi galimybės, nepaisant kilmės,

politinių įsitikinimų bei finansinės padėties.

Tačiau žmogus retkarčiais suabsurdina tą šansų lygybę. Pavyzdžiui, ar teisėjas, remdamasis

teise yra politiškai ir visuomeniškai bešališkas? Ar kandidatas į Seimo narius kvalifikuojamas ir

renkamas atsižvelgiant tik į jo išsilavinimą? Ar turi realias lygias teises ir galimybes moterys savo

veikloje kaip jų kolegos vyrai? Galiausiai, ar visi gimsta turėdami vienodai gebėjimų ar gabumų?

Tačiau silpnavaliai ir tinginiai taip pat priklauso žmonių bendruomenei, kurioje individai pagal

charakterį ir intelektą yra skirtingi, nelygūs (H.Vontobelis).

N e l y g y b ė - tai nevienodai paskirstytos bet kurios visuomenės vertybės tarp jos

narių.

Nelygybės samprata apima pajamas, turtą, prestižą ar valdžią. Kiekvienoje visuomenėje

ribotų išteklių skirstymas priklauso nuo lyties, amžiaus, etninės kilmės, kvalifikacijos, partiškumo,

religijos, paveldėjimo ir kitų kriterijų, vertinamų atitinkamoje visuomenėje. Nelygybė lemia

žmogaus (individo) galimybes įgyti išsilavinimą, kartu skatina siekti turto, garbės, svarbių postų,

norint atnešti naudos visuomenei. Ekonominis atlyginimas už gerai atliktą sunkų ar pavojingą darbą

ne visada atitinka jo svarbą. Šį atlyginimą dažnai papildo autoritetas ir prestižas. Pavyzdžiui,

universiteto profesoriaus pajamos nėra labai didelės, tačiau jo prestižas didesnis negu mokesčių

inspektoriaus ar bankininko.

Taigi nelygybė yra nepageidautinų visuomenės reiškinių - infliacijos, nedarbo ir skurdo

pasekmė, kartu ir priežastis, t.y. užburto rato problema, skambanti kaip žinomas posakis:

,,Neturtingas todėl, kad kvailas, o kvailas - todėl, kad neturtingas".

Infliacija - tai bendrojo kainų lygio augimas. Paprastai skiriamos keturios pagrindinės

infliacijos rūšys: paklausos, gamybos, pelno ir pajamų.

Paklausos infliacija; sukelia padidėjusi gamintojų ir vartotojų paklausa, nes ji padidina

žaliavų ir medžiagų, prekių ir paslaugų kainas.

Kaip žinome, žemės ūkio produktai plačiai naudojami kaip gamybos žaliava, dėl kurios

pabrango daugelis pramoninių prekių (pavyzdžiui, odinė avalynė, vilnoniai, lininiai bei

medvilniniai drabužiai). Pabrangus prekėms ir paslaugoms, teko didinti atlyginimus, tai turėjo

įtakos paklausai, o ši - kainų augimui, t.y. infliacijai. Todėl toks infliacijos procesas buvo

pavadintas gamybos sąnaudų infliacija.

Plačiau panagrinėkime pajamų infliaciją. Infliacija, kaip ir nedarbas, neigiamai veikia

žmonių sampratą apie gyvenimo lygį, nes jos metu pakyla kainos. Todėl norint išlaikyti esamą

pragyvenimo lygį, reikia vis daugiau pajamų. Infliacijos metu mažėja piniginio vieneto perkamoji


125

galia. Tačiau nereikia pamiršti, kad darbo užmokestis, kurį gauna dirbantys žmonės, taip pat yra

kaina - darbo jėgos kaina. Vadinasi, infliacijos metu darbo užmokestis taip pat kyla. Todėl dirbantys

žmonės paprastai netampa infliacijos aukomis, kadangi pinigų perkamąją galią infliacija “graužia"

ne nuolat, o kainos nuolat keičiasi.

P e r k a m o j i g a 1 i a -- tai mastas, kuriuo už tam tikrą piniginį vienetą galima

pirkti prekių ir paslaugų; kuo daugiau prekių ir paslaugų galima nupirkti, tuo didesnė

perkamoji galia, ir atvirkščiai.

Dėl infliacijos vieni žmonės kažką laimi, kiti kažko netenka - atsiranda “laimėjusiųjų” bei

“pralaimėjusiųjų” (apie tai plačiau skaitėte 2.3.2 skyrelyje).

Svarbiausias neigiamas infliacijos bruožas - dėl jos vykstąs pajamų (darbo) ir turto

perskirstymas. Net jeigu dirbantis žmogus ir nepatiria nuostolių dėl infliacijos, tai atsitinka tų

žmonių sąskaita, kurie nuo jos nuolat kenčia. Tai senesni, nedirbantys žmonės, gyveną iš pensijos,

ar kiti, gaunantys fiksuotas pajamas.

Remiantis 1999 metų “Sodros" informacija, vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra 290 Lt.

Bendras senatvės ir invalidumo pensijų gavėjų skaičius siekia apie 800 tūkst. žmonių arba 21,6 %

Lietuvos gyventojų.

Infliacija žmonių pajamas perskirsto despotiškai, iškraipydama visuomeninių pajamų

paskirstymo principus.

Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą,

būtina suprasti, kas yra darbo jėga. Kaip jau minėta, darbo jėga yra darbingo amžiaus, t.y. nuo 18

metų dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir neieškantys

darbo, negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai,

asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nes jų

darbas gali būti sunkesnis už dirbančių žmonių įmonėse ir įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje. Taigi

kas tada yra bedarbiai, pagal kurių skaičių yra nustatomas nedarbas?

Bedarbiai - tai žmonės, kurie neturi darbo, aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo

įstaigose (darbo biržose), kaip norintys ir galintys dirbti.

Nedarbo lygis apibūdinamas užregistruotų darbo biržoje bedarbių ir visos darbo jėgos

santykiu, išreikštu procentais:

bedarbių skaičius

Nedarbo lygis = ——————-——————— x 100 %.

darbo jėgos skaičius


126

N e d a r b o l y g i s - ekonominis rodiklis, rodantis, kokia darbo jėgos dalis yra

neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių darbo, santykio su visais

darbingais gyventojais procentinė išraiška.

Nedarbui, kaip ekonominei kategorijai, būdinga įvairovė, t.y. įvairios nedarbo rūšys.

Žmogus, neturintis darbo ir aktyviai jo ieškantis, galų gale pavargsta ir į viską numoja ranka,

nustoja jo ieškoti ir jaučiasi prislėgtas. Todėl tokia nedarbo rūšis vadinama ,,prislėgtuoju nedarbu”.

Tačiau gyventi reikia -- išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Žmogus ieško bet

kokio darbo, net atsitiktinio, net žemesnės kvalifikacijos. Toks nedarbas vadinamas “paslėptuoju”

nedarbu, nes į nedarbo apskaitą taip pat neįtraukiamas.

Tačiau būna ir priešingai - žmogus darbo neieško, nors teigia, kad tai daro. Taip daryti jį

skatina socialinės pašalpos. Kaip neprisiminsi girtuoklio aiškinimo, kad, esą, geriąs, nes kitaip

nebūtų už ką (pardavus butelius) ir duonos nusipirkti. Toks nedarbas vadinamas “šešėliniu”.

Žmonės, ieškodami geresnio uždarbio, migruoja ne vien tik iš miesto į miestą, iš miesto į

kaimą, bet ir iš šalies į šalį. Pagrindinė migracijos priežastis - ekonominė.

M i g r u o j a n t i s n e d a r b a s - tai nedarbo rūšis, sąlygojama gyventojų

teritorinio mobilumo ar įmonių bankroto.

Struktūrinis nedarbas yra nedarbo rūšis, sąlygojama gamybos techninio lygio augimo, kai

esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.

Nuolat besikeičianti ekonomika dažnai lemia tai, kad įgyta patirtis, profesija, darbo įgūdžiai,

kvalifikacija visiškai nereikalingi visuomenei. Todėl darbininkas yra priverstas persikvalifikuoti

arba -keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiu.

C i k l i n i s n e d a r b a s yra sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio, kurį

sukelia gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis.

Socialines ir ekonomines nedarbo pasekmes galima vertinti plačiąja ir siaurąja prasme.

Plačiąja prasme į nedarbą galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausių neefektyvaus gamybos

išteklių (visų pirma darbo – darbo jėgos) panaudojimo priežasčių. Visuomenė praranda galimybę

pagaminti ir įsigyti papildomų prekių bei paslaugų.

Nuostoliai dėl nedarbo šalies ūkyje susidaro ne tik dėl nepagamintų prekių ir paslaugų, bet ir

dėl išmokėtų nedarbo pašalpų. Visi dirbantys žmonės moka draudimo mokesčius iš savo darbo

užmokesčio, o vyriausybė moka pašalpas. Draudimo mokesčius moka visi, o pašalpas gauna tik

bedarbiai.

Siaurąja prasme nedarbo poveikis pasireiškia tiesiogiai žmogui, nes prarandama dalis

darbuotojo pajamų. Toks žmogus -- bedarbis - nėra visavertis vartotojas, nes jis perka mažiau,

kadangi neturi pajamų, kartu jis daro įtaką ir gamybos apimčių mažėjimui. Bet ekonomikoje ne tik


127

vartojimas lemia gamybą - egzistuoja ir atvirkštinis ryšys. Pasiūla formuoja naujus poreikius,

sudaro sąlygas vystytis, tobulėti asmenybei.

Socialiniai nedarbo nuostoliai nereiškia vien to, kad didėja valstybės ar individo išlaidos, ar

mažėja pajamos. Žmogus, įstumtas į priverstinį nedarbą, kenčia psichologiškai - nedarbas

demoralizuoja žmogų - plinta psichinės ligos, nusikaltimai, savižudybės, skyrybos. Vokietijos

medikų sąjungos duomenimis, vieneri praleisti be darbo metai sutrumpina žmogaus gyvenimą

vidutiniškai 5 metais.

Tačiau nedarbo nuostoliai nėra vien psichologinio ar finansinio pobūdžio. Darbinė patirtis

taip pat vertingas turtas. Praradęs darbą, žmogus ne tik nebekaupia naujų įgūdžių, netobulėja, bet

atrofuojasi ir tie sugebėjimai, žinios, įgūdžiai, kurie buvo įgyti.

Ekonomine prasme skurdas suprantamas kaip pajamų pragyventi nepakankamumas.

S k u r d a s - tai situacija, kai žmonės negauna tiek pajamų, kad galėtų nusipirkti

būtiniausių pragyvenimo reikmenų.

Kiek reikia pajamų, kad žmogus nepatirtų skurdo? Siekdami nustatyti, ar žmogus gyvena

pasiturinčiai, ar skurdžiai, ekonomistai naudoja taip vadinamą skurdo ribos apibrėžimą. Jame

nurodomas pajamų dydis, kuriam mažėjant žmogus pakliūva į skurdo pinkles. Skurdo riba nėra

pastovi, todėl bėgant laikui ir atsižvelgiant į šalies ekonomines (infliacija) bei socialines (nedarbas,

diskriminacija) sąlygas, ji nuolat kinta - paprastai kasmet skurdo riba pakeliama. Be to, ji pakyla ir

dėl skurdo sampratos pokyčio per ilgesnį laikotarpį.

Pagal tarptautinę skurdo ribą, nustatytą Vidurio ir Rytų Europai - 4 JAV doleriai per dieną,

Lietuvoje 1999 m. buvo apie 600 tūkst. žmonių, gyvenančių skurde. Mūsų šalyje skurdo riba

nustatoma pagal skirtingas metodikas, tačiau dažniausiai ji prilyginama 50 % vartojimo išlaidų

vidurkio ir yra lygi 118,4 JAV dol. per mėnesį, arba 3,95 dol. per dieną. Tai rodo, kad Lietuvos

skurdo riba beveik atitinka tarptautinių institucijų rekomenduojamą ribą.

Yra skiriamos dvi pagrindinės skurdo koncepcijos :

• absoliutaus skurdo, kai neturtinga laikoma šeima, kurios šeimos nario pajamos mažesnės

negu nustatyta oficiali skurdo riba - 474 Lt per mėnesį;

• santykinio skurdo, kai remiasi prielaida, kad neturtinga toji šeima, kurios pajamos

gerokai mažesnės už vidutines.

Pagal santykinę skurdo ribą Lietuvoje 1999 m. skurdo 16,6 % gyventojų.

Skurdui mažinti būtinas ekonomikos augimas. Tai lemia daugelis veiksnių, kuriuos galima

sugrupuoti į keturias grupes:

1) žemės ir gamtinių išteklių kiekis ir kokybė;

2) darbo išteklių kiekis ir kokybė;


128

3) pagrindinio kapitalo apimtis (pastatai, įrenginiai, mašinos, mechanizmai ir kt.);

4) technologija ir mokslas.

Ekonomikos augimas teikia realias skurdo mažinimo galimybes, nes antraip, didėjant

skurstančių žmonių skaičiui, daugėja nusikaltimų, blogėja kriminogeninė padėtis, taigi - ir šalies

įvaizdis, taip pat stabdomas ekonomikos augimas. Todėl skurdo mažinimas laikomas viena

svarbiausių šalies tolesnės sėkmingos plėtros sąlygų.

Atlikti tyrimai parodė, kad dauguma nepasiturinčių šalies gyventojų įstengia saikingai

maitintis (duona, bulvėmis, kiaušiniais, pieno produktais) bei užsitikrinti būstą ir kuklią apsaugą. Jie

labai mažai vartoja mėsos produktų, tik 5 % asmenų, laikančių save vargšais, perka naujus,

nedėvėtus drabužius. Beveik pusė neturtingųjų gerokai riboja vaistų pirkimą.

Labiausiai skursta jaunos šeimos, turinčios du ir daugiau vaikų, gyvenančios atskirai nuo

tėvų, taip pat šeimos, kuriose vienas iš sutuoktinių yra bedarbis arba dirba biudžetinėje (mokslo,

švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos) įstaigoje.

Turtingiausių šeimų vartojimo išlaidos beveik 8 kartus didesnės negu skurdžiausiai

gyvenančių. Turtingiausiai gyvenančių šeimų vienas narys per mėnesį išleidžia 1056 Lt, o

skurdžiausiai gyvenančių šeimų - vos 133 Lt.

Turėdami nepakankamai pajamų, neturtingi namų ūkių nariai riboja savo poreikius ne tik

svarbiausioms reikmėms - maistui, drabužiams, būstui, bet ir taupo savo poilsio, kultūros, švietimo

ir net sveikatos sąskaita. Pavyzdžiui, ūkininkų ūkiuose švietimui nėra skiriama nė cento, pensininkų

ūkiuose - 30 centų per mėnesį vienam namų ūkio nariui.

Pagrindinis ekonomikos augimo tikslas, to augimo pasekmė ir rezultatas - gyvenimo lygio

kilimas, skurdo mažinimas. Tačiau bendras ekonomikos augimas neužtikrins tokio pat gerovės

augimo kiekvienam žmogui, šeimai. Pavyzdžiui, jei darbuotojas neturi aukštesnės kvalifikacijos,

ekonomikos augimas ne tik gali jį apeiti, bet ir išstumti iš darbo vietos. Taigi ekonomikos augimas

iš tiesų gerina visuomenės gyvenimo materialiąsias sąlygas tik tada, kai jis sąlygoja atitinkamus

perskirstymo procesus.

Kartojimo klausimai

1. Kaip apibūdinamas vartotojas?

2. Kokie veiksniai sąlygoja vartotojo elgesį rinkoje?

3. Kaip vartotojo norai tampa paklausa?

4. Ko reikia vartotojui, kad jis patenkintų savo poreikius?

5. Kaip vartotojas gauna pajamų?

6. Kodėl darbas yra pagrindinis pajamų šaltinis?


129

7. Kas yra darbas?

8. Kaip keičiasi protinio ir fizinio darbo santykis?

9. Kas yra darbo jėga ?

10. Kas yra darbo užmokestis ?

11. Kokią įtaką darbo pajamos turi žmogaus gyvenimo gerovei?

12. Kokiais rodikliais apibudinama gyvenimo kokybė?

13. Kodėl naudojama gyvenimo lygio sąvoka?

14. Kokiais rodikliais apibūdinama gyvenimo sąvoka?

15. Kas yra turtas?

16. Kaip klasifikuojamas turtas?

17. Kokios yra materialiojo turto savybės?

18. Kas yra lygybė ir nelygybė?

19. Kas sąlygoja visuomenėje nelygybę?

20. Kokia infliacijos įtaka nelygybei?

21. Kaip susiję infliacija ir nedarbas?

22. Kaip nustatomas nedarbo lygis?

23. Koks gali būti nedarbas?

24. Kokie yra socialiniai nedarbo nuostoliai?

25. Kokią įtaką turi nedarbas ekonomikai?

26. Kaip suprantate skurdą?

6.2. Pajamų paskirstymo sistema

Pajamų paskirstymo procesas turi vykti per laisvosios rinkos operacijas ir pasitelkus

valstybės pajamų paskirstymo reguliavimo priemones.

Žmonės privalo turėti lygias teises, tačiau jie niekuomet neturės vienodų galimybių,

socialinio aktyvumo ir energijos bei kitų žmogiškųjų savybių.

Netolygų pajamų pasiskirstymo procesą sąlygoja vienas su kitu susiję veiksniai:

• kiekvieno individo pajamų formavimo procesą veikia fizinių ir protinių žmonių galimybių

skirtumai;

• darbo intensyvumas turi įtakos galutiniam jo rezultatui. Ne visada intensyvus, t.y. greitai

atliekamas darbas duoda geresnių rezultatų. Žinoma net patarlė: ,,Paskubėsi - žmones

prajuokinsi";

• bet kokia žmogaus veikla, susijusi su rizika. Rizika - tai grėsmė patirti nuostolius, tai

veiklos savybė ir požymis. Nuostoliai gali būti: materialieji, darbo, laiko, finansiniai ir


130

specifiniai (pasitikėjimo, gero vardo praradimas). Kiekvienas žmogus savaip supranta riziką,

priklausomai nuo jo išsilavinimo, gyvenimiškosios patirties, informacijos, nuotaikos bei

nuojautos. Žinomas pakankamai paprastas rizikos išvengimo (sumažinimo) būdas - ,,nedėti

visų klausimų į vieną krepšį", t.y. “išsklaidyti" rizikos galimybę;

• sunkus, pavojingas, nepatrauklus (pavyzdžiui, gaisrininko, išminuotojo, santechniko,

šiukšlių surinkėjo ir pan.) darbas geriau apmokamas, nors pagal sudėtingumą nepranoksta

eilinių darbų, pavyzdžiui, dieninės ir naktinės pamainos darbo;

• pajamų didėjimą lemia išsilavinimas ir kiti profesinio tobulėjimo veiksniai (kvalifikacijos

kėlimas, studijos universitete ir pan.), taip vadinamos ,,investicijos į žmogiškąjį kapitalą”;

• ne visas pajamas žmogui teikia darbinė veikla. Kaip buvo minėta anksčiau (skyrelyje

6.1.2), pajamas duoda ir palūkanos iš sukaupto ar paveldėto turto, kuriam dažnai

priskiriamas ir “žmogiškasis kapitalas". Pavyzdžiui, A. Sabonio, Š. MarČiulionio kaip

krepšininkų talentas -jų “žmogiškasis kapitalas” duoda naudą daugeliui įkurtų krepšinio

mokyklų, kuriose ugdomi nauji krepšinio talentai;

• žmogaus sėkmės ir atsitiktinumo veiksnys - ,,aukso puodo" laimėjimas loterijoje, lobio

atradimas, dalyvavimas biržų veikloje ir pan.

Taigi šie objektyvūs veiksniai sąlygoja netolygiai žmonėms paskirstomas pajamas.

Todėl visuomenėje visada aktualus klausimas: kaip optimaliai paskirstyti pajamas, kad

nelygybė ne slopintų (atimant iš turtingųjų dalį jų pajamų ir atiduodant ją skurdžiams), o skatintų

darbinę veiklą (skurdžiai turi siekti didesnių pajamų, t.y. turėti praturtėjimo paskatų). Skatinant

darbinę veiklą, didėja pajamos - bendrasis nacionalinis produktas. Bet pasaulyje nerasime dviejų

vienodų žmonių: vienas pasižymi geresne fizine būkle, antras platesne erudicija, trečias turi visko

po lygiai. Todėl šie skirtumai veikia kiekvieno individo pajamų formavimo ir pasiskirstymo

procesus.

Bendra pajamų suma priklauso nuo pajamų paskirstymo būdų, nes neteisingai paskirsčius

pajamas, gali sumažėti bendrasis nacionalinis produktas. Šia prasme pajamų lygiavos variantas

(visiems vienodai), slopina darbinę veiklą ir sumažėja bendrosios visuomenės pajamos. Tai

atsiranda dėl gyventojų, gaunančių dideles pajamas, dalies nacionalinėse pajamose mažėjimo ir

gaunančių mažas pajamas dalies didėjimo. Vadinasi, pajamų paskirstymas turi skatinti visuomenės

pajamų didėjimą.

Tam tikru mastu bet kuri visuomenė paskirsto savo uždirbtas pajamas negalinčių dirbti

žmonių naudai. Tuo rūpinasi vyriausybė, realizuodama atitinkamas programas. Neaugant

ekonomikai, bet koks pagalbos atsidūrusiems skurde žmonėms padidinimas reiškia dirbančių

žmonių pajamų sumažinimą ir paskatų dirbti slopinimą. Ekonomikos augimo sąlygomis


131

perskirstomos ne pajamos, o jų prieaugis. Ekonomikos augimo sąlygomis atsiranda galimybė

pajamas paskirstyti taip, kad mažai aprūpintų šeimų pajamos santykinai išaugtų didesniu mastu,

negu gaunančių dideles pajamas.

Ekonomiškai stipriose šalyse turtingieji savo socialines problemas sprendžia savarankiškai,

o skurdo atžvilgiu tam tikra rūpesčių našta tenka visai visuomenei.

Tačiau visuomenės parama, be teigiamų rezultatų, sukelia ir tam tikrų nepageidautinų

reiškinių. Visuomenėje atsiranda ,,priklausomybės psichologijos” fenomenas, mažėja pasitikėjimas

savo jėgomis, silpnėja darbinės veiklos iniciatyva ir pan. Šiems ir kitiems nepageidautiniems

veiksniams pašalinti reikia daug lėšų. Pavyzdžiui, Lietuvoje skurdui pašalinti reikėtų 1,2 %

bendrojo vidaus produkto arba tai sudarytų 443 mln. litų per metus.

Taigi galima tvirtinti, kad kol kas nėra universalių ir amžinų būdų socialinei lygybei

pasiekti. Juos reikia parinkti tokius, kad būtų įmanoma ne tik pagerinti susidariusią situaciją, bet

kad tai nesukeltų papildomų neigiamų reiškinių. Todėl būtina kompleksinė skurdo mažinimo

programa, kuri apimtų ir socialines išmokas, ir nepinigines socialinės integracijos priemones.

Valstybės mokesčių, švietimo, sveikatos apsaugos, žemės ūkio, smulkaus verslo rėmimo ir

užimtumo politika taip pat turėtų ieškoti skurdo mažinimo komponentų.

Viena iš visuomenės gerovės užtikrinimo priemonių, kuri iš vienos pusės užtikrintų

socialinę lygybę, iš kitos - neribotų darbinės veiklos paskatų, yra pajamų apmokestinimas.

A p m o k e s t i n i m a s - tai valstybės mokesčių įplaukos iš namų ūkio ir įmonių

pajamų bei išlaidų.

Pagrindinis apmokestinimo tikslas yra padidinti valstybės pajamas tam, kad būtų galima

apmokėti vyriausybės valdymo išlaidas. Tačiau mokesčiai naudojami siekiant ir kitų tikslų:

• skatinti reikalingų ir riboti nereikalingų prekių ir paslaugų gamybą;

• apsaugoti tam tikras ūkio šakas, pavyzdžiui, apginti Lietuvos cukraus gamintojus nuo

pigaus importinio cukraus;

• apsaugoti rinką nuo kai kurių prekių, kurias vyriausybė laiko žalingomis (pavyzdžiui,

cigaretės, alkoholis);

• reguliuoti ekonominę veiklą. Vyriausybė, didindama arba mažindama mokesčius,

tiesiogiai veikia žmonių išlaidoms liekančių pinigų kiekį.

Vienas iš pagrindinių apmokestinimo motyvų yra mokesčių teisingumas, kurį nustatant

vadovaujamasi dviem pagrindiniais principais:

1) gaunamos iš mokesčių naudos principu;

2) gebėjimo sumokėti mokesčius principu.


132

Kai apmokestinant vadovaujamasi naudos principu, vyriausybė pati įvertina atskirų

žmonių ar jų grupių gaunamą naudą. Pavyzdžiui, visi mes naudojamės gaisrų kontrolės, policijos

patruliavimo, ligų kontrolės, greitosios medicinos pagalbos ir kitomis paslaugomis, tačiau niekas iš

mūsų tiesiogiai už jas nemokame, nors remiame jų funkcijas, kurias finansuoja vyriausybė iš

surinktų iš mūsų įvairių mokesčių. Vadovaudamasi šiuo principu, vyriausybė neperskirsto pajamų.

Jeigu vyriausybė nori perskirstyti pajamas, tai jas apmokestinant, reikia vadovautis

gebėjimo mokėti, dar vadinamo mokumo principu.

M o k u m o p r i n c i p a s - tai teorija, teigianti, kad mokesčiai turi būti nustatomi

pirmiausia atsižvelgiant į tai, kas gali juos sumokėti, o tik vėliau - kam šie mokesčiai duos

naudos.

Kartojimo klausimai

1. Kas turi didžiausią įtaką mažinti skurdui?

2. Kodėl pajamos paskirstomos netolygiai?

3. Kaip galima optimaliai paskirstyti pajamas?


133

ŽODYNĖLIS

Absurdas (lot. absurdus - negražiai skambantis, nemalonus) - beprasmybė, nesąmonė.

Amoralus (lot. - moralis - nedorovingas, nepripažįstantis moralinių principų, nepadorus).

Atrofija (gr. atrophia - nuvytimas) - kokio nors jausmo, savybės, įgūdžio praradimas,

susilpnėjimas.

Autoritetas (lot. auctoritas - valdžia, įtaka) - visų pripažinta reikšmė, įtaka; asmuo, visų

pripažįstamas ir gerbiamas.

Biologija (gr. bios - gyvybė + gr. logos - mokslas) - mokslas, visapusiškai nagrinėjantis gamtą

(organinę), jos atsiradimą, vystymąsi, dėsnius.

Cenzas (lot. census - įkainojimas, surašymas) -- sąlygos, suteikiančios asmeniui garantiją naudotis

kokiomis nors teisėmis, pavyzdžiui, rinkimų, turto, sėslumo, išsilavinimo ir pan.

Charakteristika (gr. charakter - bruožas, ypatybė) - skiriamųjų daikto arba reiškinio požymių,

savybių visuma.

Demoralizacija (pranc. de + - morale) - dorovės nuosmukis; tvarkos, atsakomybės nebuvimas,

sumažėjimas.

Despotas (gr. despotes - valdovas) - valdovas, valdantis remdamasis savivale (nesiskaitantis su kitų

nuomone ir norais), o ne įstatymais.

Diskriminacija (lot. discriminatio – atskyrimas, padalijimas) – teisių mažinimas, pavyzdžiui, dėl

tautinės padėties, rasinių santykių ir pan.

Diskusija (lot. discussio - tyrimas) - kokio nors dalyko svarstymas susirinkime, spaudoje; ginčas.

Egoizmas (lot. ego - aš) - savimeilė, savi interesai pripažįstami aukščiau už visuomeninius.

Erudicija (lot. eruditio - mokslingumas, išsilavinimas) – visapusiškas išsimokslinimas,

apsiskaitymas, nuodugnus susipažinimas su kokia nors mokslo sritimi.

Formulė (lot. formula - taisyklė) - trumpa ir tiksli formuluotė.

Higiena (gr. hygieinos - teikiantis sveikatą) - medicinos šaka, tirianti aplinkos įtaką žmogaus

organizmui ir rengianti moksliškai pagrįstas rekomendacijas žmogaus sveikatai saugoti ir stiprinti.

Indeksas (lot. index - rodyklė, sąrašas) - skaičius, reiškiantis kokio nors ekonominio reiškinio

nuoseklų pokytį.

Iniciatyva (lot. initiare - pradėti) – gebėjimas pirmauti ką nors darant.

Instrukcija (lot instructio – pamokymas) dokumentas arba nurodymas, kaip atlikti tam tikrą darbą,

kokių laikytis normų, tvarkos ir taisyklių.

Intelektas (lot. intellectus – suvokimas, prasmė) – protas, sąmonė; žmogaus mąstymo gabumai.

Komercija (lot. commercium - prekyba) – ekonominė veikla, kuria siekiama pelno.


134

Kompensacija (lot. compensare - išlyginti, atlyginti) atlyginimas; atlyginimas už tai, kas prarasta,

perleista; išmoka už nepanaudotas atostogas, už nedirbamą žemę ir pan.

Kompleksinis (lot. complexus - junginys, derinys) – daiktų arba reiškinių visuma.

Koncepcija (lot. conceptio – suvokimas, supratimas) - požiūrių į įvairius reiškinius sistema; kokių

nors reiškinių tyrimo būdas; bendra (dailininko, poeto, mokslininko ir pan.) užmačia, sumanymas.

Kondicija (lot. conditio - sąlyga norma) - sutartis, sąlygos, standartas ir pan., kuriuos turi atitikti

koks nors daiktas).

Korupcija (lot. corruptio - papirkimas) - valstybės veikėjo pareigybinių teisių panaudojimas

pasipelnymo tikslams, pareigūno papirkimas.

Kriminologija (lot. crimen - nusikaltimas + gr. logos - mokslas) - mokslas apie nusikalstamumą

kaip socialinį reiškinį.

Kriterijus (gr. kriterion - išskirtinis požymis) - požymis, pagal kurį kas nors vertinama.

Kultivuoti (lot. cultus - apdirbimas, lavinimas) - įdirbti, auginti, veisti, plėtoti, tobulinti.

MGL - tai šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti

visiems minimalų socialiai priimtinų poreikių tenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto

poreikius pagal fiziologines normas (žr. 5 lentelę), taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų,

ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir

švietimo paslaugų poreikius.

Migracija (lot. migratio - kraustymasis) - gyventojų kraustymasis iš vienos vietos į kitą.

Mobilus (lot. mobilus -judamas) -judrus.

Nou-chau (angl. know-how – “žinau-kaip") – techninio, prekybinio, valdymo, finansinio ir kitokio

pobūdžio techninės žinios ir praktinė patirtis, kurios sudaro komercinę vertę ir gali būti pritaikytos

gamyboje arba profesinėje praktikoje ir neturi patentinės apsaugos (neužpatentuota). “Nou-chau"

elementais gali būti įvairios instrukcijos, specifikacijos, formulės, receptūros, gamybos

organizavimo schemos, dokumentai, technologinio proceso charakteristikos.

Profesija (lot. professio) - specialybė, veiklos, užsiėmimo sritis, kuriai reikia specialaus

pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis.

Receptūra (lot. receptum - kas gauta) - kokių nors mišinių arba valgių gaminimo taisyklių visuma.

Registracija (lot. registrum - įtraukta, įrašyta) - įrašymas į sąrašą, knygą; aprašo, sąrašo sudarymas.

Schema (gr. schema - išvaizda, pavidalas) - abstraktus, apibendrintas kieno nors grafinis vaizdas.

Specifikacija (lot. species - būdas +facere - daryti) - dokumentas, nurodantis technines sąlygas,

kurias turi atitikti gaminamas arba užsakomas gaminys.

Šansas (pranc. - chance) - tikimybė, galimybė ką nors įsigyti, laimėti.


135

7. VALSTYBĖS VAIDMUO

Valstybė egzistuoja tuomet, kuomet tauta gyvena šalyje,

kurią valdo jos suvereni vyriausybė.

L.Openheimas


• Kas yra valstybė

• Kada prasidėjo aktyvus valstybinio rinkos ūkio reguliavimas •

• Kokios pagrindinės priežastys nulėmė valstybės vaidmens didėjimą rinkos ekonomikoje

• Kas yra “visuomeninės prekės"

• Kas yra ,,išoriniai kaštai" ir kokiais būdais valstybės stengiasi juos mažinti

• Kaip atsiranda “išorinė ekonominė nauda"

• Kodėl rinkos ekonomikoje valstybė aktyviai gina privačią nuosavybę

• Kas yra “autorinės teises"

• Kas yra “gamtinės monopolijos"

• Kokie yra pajamų perskirstymo šalininkų argumentai

• Koks kuriamas ateities socialinės politikos modelis kai kuriose Europos šalyse

• Kaip valstybės finansų ir valiutos politika stabilizuoja ekonomiką neleisdama jai ,,perkaisti"

• Kas yra valstybės biudžetas ir kaip jis formuojamas

• Kas sudaro valstybės biudžeto pajamas

• Kas sudaro valstybės biudžeto išlaidas

• Kas yra ekonomikos politika

• Kokį vaidmenį valstybės ekonomikoje atlieka jos vyriausybė

• Kokie pagrindiniai valstybės ekonominės politikos tikslai

• Kokios pagrindinės valstybės ekonominės politikos įgyvendinimo priemonės

Valstybę sudaro keturi elementai: tauta, teritorija, vyriausybė ir suverenumas.

Tauta yra abiejų lyčių visuma, kurios dydis nėra griežtai nustatytas. Pavyzdžiui, Kinijoje

gyvena 1,2 mlrd. žmonių (20 % pasaulio gyventojų), o mažose valstybėse (Andoroje, Vatikane,

Lichtenšteine, Monake ir kt.) žmonės skaičiuojami tūkstančiais. Aišku, kad šios nedidelės

bendruomenės turi menkesnius kitus pagrindinius valstybingumo elementus, pavyzdžiui, teritoriją.

Teritorija - vienas iš svarbiausių šiuolaikinės valstybės valstybingumo požymių.

Šiuolaikinė teritorinė valstybė grindžiama vidiniu sutaikinimu ir išoriniu apginamumu. Valstybės


136

skiriasi savo teritorijų dydžiu lygiai kaip ir gyventojų skaičiumi. Pavyzdžiui, Kanados plotas 9,96

mln. kv. km, o kai kurių valstybių - tik 20 kv. km.

Vyriausybę sudaro vienas arba keli asmenys, kurie atstovauja tautai ir valdo pagal tos šalies

įstatymus.

Suverenios vyriausybės visiškai kontroliuoja savo šalių vidaus ir užsienio politiką, tačiau

vyriausybė yra teisėta savo šalies atstovė tol, kol ją pripažįsta kitos vyriausybės.

7.1. Valstybės funkcijos

Nuo senovės Graikijos laikų filosofai daugiausia dėmesio skirdavo valstybei valdyti,

individo ir valstybės santykiams. Iš pradžių vienintelė valstybės funkcija buvo ginti savo piliečius

nuo kitų valstybių piliečių išpuolių bei palaikyti vidaus tvarką. Pamažu šios funkcijos išsiplėtė.

Šiuolaikinėje ekonominėje visuomenėje valstybė atlieka daug svarbių funkcijų, tai: apsauga nuo

užsienio šalių išpuolių; vidaus saugumas, teisingumas, tvarkos palaikymas; socialinės paslaugos -

pensijos, pašalpos; komercinės ir gamybinės funkcijos - nacionalizuotos ūkio šakos, viešieji darbai,

muitai, akcizai, valiuta, svoriai ir matai (metrai, kilogramai, laikas), komunalinė tarnyba; švietimas,

visuomenės poilsis, mokslas, studijos; teismai ir valdymas, mokesčių rinkimas ir t.t.

Žmogus, pasimokęs iš savo klaidų, leisdamas rinkai laisvai veikti, pamatė, kad būtina

tobulinti rinkos ekonomiką.

Valstybinio rinkos ūkio reguliavimo istorija prasidėjo 1929-1930 metų pasaulinės

ekonominės krizės metu. Ši krizė privertė vyriausybes rimtai rūpintis ūkiniu gyvenimu, kad

apribotų stichiškumą, kartu sukurtų ištisą valstybinio reguliavimo sistemą. Antrojo pasaulinio karo

metu didelę pažangą padarė mokslas, tuo metu tarnavęs karo jėgoms. Pasibaigus karui, reikėjo visą

visuomenės ūkį pertvarkyti naujų technologijų, tarnaujančių taikiam darbui, o ne karui pagrindu, tai

sukėlė struktūrinius ekonomikos pokyčius. Be to, reikėjo modifikuoti visą ūkininkavimo sistemą,

kad ji galėtų prisitaikyti prie naujos būklės.

Priimdama sprendimus reguliuoti rinkos jėgų sąveiką, vyriausybė visada turi rūpestingai

pasverti, ar reguliavimo kaštai neviršys naudos, kurią duotų toks įsikišimas.

Užsienio valstybių patirtis nurodo kelias tokio kišimosi priežastis, kurias galima

pailiustruoti gerai žinomais pavyzdžiais.

7.1.1. Visuomeninių gėrybių teikimas

Visi žinome, kad bet kuri valstybė turi saugoti savo teritorinį vientisumą ir

nepriklausomybę. Bet tam reikia išlaidų. Taigi krašto apsauga yra tokia prekė, kurią turi “pirkti”


137

visi žmonės bendram labui - savo kaip valstybės piliečio saugumui užtikrinti. Tačiau tai kitokia

prekė, negu apelsinai, kompiuteriai ar gyvenamieji namai: žmonės čia moka ne atskirai už

kiekvieną naudojamą jų vienetą, bet perka bendrai visam kraštui. Jeigu apsaugos paslauga teikiama

vienam asmeniui, tai nereiškia, kad kitiems tos apsaugos lieka mažiau, kadangi visi žmonės

naudojasi apsaugos paslaugomis drauge. Faktiškai krašto apsaugos paslaugos teikiamos net ir tiems

žmonėms, kurie jų nepageidauja, nes kaip gi jų galima neteikti? Brangią ginkluotę (pavyzdžiui,

reaktyvinius lėktuvus, tankus, povandeninius laivus ir kt.) įstengia nusipirkti tik turtingos valstybės,

o ne miestas ar atskiras asmuo. Šios prekės dar vadinamos “visuomeninėmis gėrybėmis”, nes joks

privatus verslininkas neišsilaikys pardavinėdamas krašto apsaugą jo piliečiams. Apsaugos paslaugų

ne- įmanoma parduoti tiems, kurie jų nori, o paskui neginti tų, kurie atsisako už jas mokėti. O jei šie

gaus apsaugą “nemokamai”, tai kam jiems dar kažkam mokėti? Tai vadinamoji ,,keleivio be bilieto"

problema - pagrindinė priežastis, dėl kurios krašto apsaugą turi tvarkyti vyriausybė, imdama lėšas iš

mokesčių mokėtojų.

Tikrų visuomeninių gėrybių - bendrai vartojamų ir susijusių su nemažomis ,,keleivių be

bilietų" problemomis - yra ne tiek jau daug. Todėl tarp kitų visuomeninių gėrybių galima paminėti

vyriausybės kovos su potvyniais ir kenkėjais, epidemijomis, programas ir netgi radijo bei televizijos

signalus, transliuojamus radijo bangomis. Televizijos ir radijo programas gali pelningai gaminti jų

privačios kompanijos, parduodamos laidų laiką reklamai už didžiulę kainą. Pavyzdžiui, 1987 m.

sausio 25 d. JAV NBC kanalas transliavo amerikietiškojo futbolo rungtynes ,,Super Bowl” prizui

laimėti. Tuo metu 30 sekundžių reklamos kainavo 600 000 JAV dolerių.

7.1.2. Žalingų išorinių padarinių tvarkymas

Vyriausybė rūpinasi krašto aplinkos apsauga (pavyzdžiui, nuo įvairių teršalų), kurios

programai įgyvendinti reikia lėšų įvairių valymo įrenginių statyboms. Pačios įmonės jų negali

pastatyti, arba tada labai padidėtų gamybos kaštai, gaminių kainos. Paimkime, pavyzdžiui,

kompaniją fabrike prie upės, gaminančią popierių - nuo rašomojo popieriaus iki kartoninių dėžučių.

Kaip šalutinį gamybos produktą fabrikas išleidžia į upę cheminius teršalus. Kadangi upės vanduo

nepriklauso nei vienam asmeniui, nei organizacijai, nėra kam priversti kompaniją liautis teršus upę.

Be to, valyti išmetamuosius vandenis brangiai kainuoja, taigi kompanija popieriaus produkciją

parduos pigiau, jei nepadengs vandens valymo kaštų. Todėl, atsiliepdama į palyginti didesnę pigiau

parduodamos produkcijos paklausą, popieriaus kompanija didins gamybą, kartu daugiau teršalų iš

fabriko nutekės į upę. Nebaudžiamai teršdama upę, kompanija atsiduria geresnėje padėtyje, nei jos

konkurentai, kurių popieriaus produkcijos kainose atsispindi valymo įrenginių kaštai.


138

Taip vadinami ,,išoriniai kaštai", neatsispindintys kainoje (popieriaus) per įprastinius rinkos

procesus. Kaip ir kitų išorinių ekonominės veiklos padarinių, taip ir teršiamų objektų dažnai esti

ten, kur gamtiniai ištekliai (šiuo atveju upė) nepriklauso nei asmenims, nei privačioms

organizacijoms. Pavyzdžiui, valstybinės žemės ir pakelės dažniau apšiukšlinamos negu vejos prieš

žmonių namus, nes valstybinės žemės niekam nepriklauso asmeniškai, joks asmuo neatsako už jų

švarą ir nėra kam ieškoti jų teršėjų. Daugiausia teršalų išmetama į orą, jūras ir upes vien dėl to, kad

nėra vienasmenių šių išteklių savininkų, kurie būtų suinteresuoti reikalauti iš teršėjų atlyginti už

padarytus nuostolius. Nors kai kurie žmonės negaili laiko ir pastangų traukdami teršėjus

atsakomybėn, tačiau dauguma nejaučia ekonominių akstinų tai daryti.

Tokiais atvejais valstybės pareiga - mėginti ištaisyti padėtį įsikišant ir priverčiant tos

produkcijos gamintojus ir vartotojus apmokėti valymo išlaidas. Ekonominis valstybės vaidmuo čia

bus toks: reikalauti iš tų, kurie turi naudos parduodant ir naudojant kokius nors gaminius, kad šie

padengtų visus to gaminio gamybos ir vartojimo kaštus.

Deja, nėra taip lengva nuspręsti, kokių priemonių valstybė privalo imtis. Dažnai yra sunku ir

brangu tiksliai nustatyti teršalų šaltinį arba apskaičiuoti, kiek tai kainuoja visuomenei. Dėl to čia

svarbiausia žiūrėti, ar taršos mažinimas nekainuos visuomenei daugiau negu pati tarša.

Nustačiusi optimalų ar bent jau leistiną užterštumo lygį, valstybė apsaugai gali pasitelkti

įstatymus, potvarkius, baudas, teisinius ir netgi specialiuosius mokesčius. Taip pat ji gali nustatyti

aiškesnes nuosavybės teises į teršiamus gamtinius išteklius bei rinkos kainas už naudojamus

išteklius ir priversti teršėjus mokėti mokesčius.

Mažinti taršą neseniai imta dar vienu tik rinkos metodais pagrįstu būdu - per parduodamų ir

perkamų leidimų ar kreditų sistemą. Pagal šią sistemą firmos perka iš valstybės leidimus išmesti

tam tikrą teršalų kiekį į aplinką. Leidimais galima prekiauti, o jų kaina gali kilti ir kristi

priklausomai nuo įvairių aplinkos (metų laikas, savaitės dienos, paros, valanda ir t.t.) ir ekonominių

sąlygų (paklausa, pasiūla). Valstybei telieka tik nustatyti bendrą leistiną taršos lygį kokiame nors

rajone, tada parduoti tiek leidimų, kiek reikia, kad šis lygis nebūtų viršytas.

7.1.3. Naudingų išorinių padarinių skatinimas

Be žalingų išorinių padarinių, visuomenėje susiformuoja ir ,,išorinė ekonominė nauda", kai

vienų žmonių išsilavinimas teikia naudos ir tiems žmonėms, kurie nėra kokios nors prekės ar

paslaugos gamintojai ir vartotojai. Tai švietimas, duodantis kraštui išorinės ekonominės naudos, nes

išsilavinę kvalifikuoti darbininkai našiau dirba ir greičiau prisitaiko prie naujų sąlygų, todėl rečiau

tampa bedarbiais. Tai reiškia, jog šiandien skirdami daugiau lėšų švietimui, ateityje sutaupysime


139

nemažai valstybinių ir privačių lėšų, išleidžiamų priemonėms su nusikalstamumu, skurdu ir kitomis

socialinėmis problemomis ir turėsime profesionalesnę - judresnę ir našesnę darbo jėgą.

Valstybė turi subsidijuoti ar kitaip remti gamybą ir vartojimą tų produktų, kurie teikia

nemažą išorinę ekonominę naudą, ir rūpintis, kad šios naudos vertė atsispindėtų produktų kainose ir

gamybos apimtyje. Jeigu išoriniai kaštai sąlygoja tam tikrų prekių perprodukciją (nes produktai

brangsta ir juos mažai kas beperka), tai išorinė nauda gali riboti kitų produktų ir paslaugų kiekį

(kurie mažiau patrauklūs ir pagaminti žemesnės kvalifikacijos darbininkų).

Taigi vyriausybė turi sekti - išorinių kaštų ir išorinės naudos sąveiką ir stengtis atstatyti

ekonominę pusiausvyrą, pažeistą išorinių kaštų ir išorinės naudos, išplėsdama nuosavybės teises ir

rinkos kainų sistemą.

7.1.4. Privačios nuosavybės gynimas

Rinkos ekonomikoje valstybė registruoja žemės ir namų pardavimo dokumentus ir verčia

sudarinėti sutartis tarp beveik visų rūšių produkcijos pirkėjų ir pardavėjų. Pirkėjai nori būti tikri,

kad turės teisę parduoti tuos daiktus, kuriuos nusipirks iš pardavėjų (kad jie nekontrabandiniai,

nevogti, nefalsifikuoti ir pan.). Ir pirkėjai, ir pardavėjai nori turėti garantiją, kad jeigu susitars dėl

keitimosi kokiais nors produktais, ši sutartis bus įvykdyta. Tas pat pasakytina apie darbininkus,

kurie individualiai arba kolektyviai per profsąjungas susitaria su darbdaviais dėl atlyginimo ir darbo

sąlygų. Jeigu tokių garantijų nėra arba jos neveiksmingos ir jeigu nefunkcionuoja doros ir

nešališkos teisingumo institucijos, atlikti rinkos operacijas pasidaro ir brangiau, ir sunkiau.

Rinkos ekonomikoje valstybė turi patvirtinti ir ginti teisę į privačią nuosavybę ir pajamas,

gaunamas naudojant tą nuosavybę. Be tokių garantijų mažai kas rizikuos gaišti laiką ir investuoti

pinigus į verslą, kurio pelnas gali pereiti valstybei ar kokiai nors grupei.

Valstybės garantuojama privačios nuosavybės apsauga apima ne tik žemę, fabrikus,

parduotuves ir kitas materialiąsias vertybes, bet ir taip vadinamą intelektualiąją nuosavybę, t.y.

žmonių protų produkciją, išreikštą knygomis ir kitais raštais, dailės kūriniais, filmais, mokslo

išradimais, technikos projektais, kompiuterių programomis, vaistais ir pan. Juk nedaugelis

verslininkų ir firmų sutiktų investuoti kapitalą į brangius ir ilgai trunkančius naujų vaistų tyrimus

išvedant naujas gyvulių veisles ar augalų rūšis, į naujas kompiuterių programas ar netgi į naujų

romanų leidybą, jeigu varžovų firmos galėtų lengvai pasisavinti ir realizuoti jų darbą,

nemokėdamos honorarų ar kitokio atlyginimo, atspindinčio jų gamybos kaštus.

Todėl vyriausybė, norėdama apginti ir paskatinti mokslininkus ir menininkus, suteikia jiems

ypatingas teises, kurios vadinamos autorinėmis teisėmis. Autorinės teisės saugo tam tikras

intelektualiosios nuosavybės rūšis, pavyzdžiui, knygas, muziką, filmus ir kompiuterių programas.


140

Išradimams, projektams, gaminiams ir gamybos procesams taikomos kitokios apsaugos priemonės,

t.y. patentai. Tai ypatingos garantijos, suteikiančios jų savininkams - asmenims ir firmoms - išim-

tinę teisę parduoti ar kitaip realizuoti savo gaminius ir kūrinius.

Nustatydama ir įgyvendindama nuosavybės teises ir garantuodama, kad teisinė sistema

efektyviai funkcionuos, valstybė sukuria socialinę aplinką, kuri laiduoja daugelio prekių ir paslaugų

privačių rinkų veiklą, remiamą visuomenės.

7.1.5. Gamtinių monopolijų reguliavimas

Dar viena visuomenės veiklos sritis, į kurią kišasi valstybė, yra taip vadinamos ,,gamtinės

monopolijos", kurių paslaugas labiausiai apsimoka teikti tik vienai firmai. Pavyzdžiui, tokia firma

galėtų būti vandentiekis, nes turėti du vandentiekio vamzdynus būtų nepaprastai nuostolinga ir

neveiksminga. Todėl užuot kontroliavusi veiklos kaštus ir skatinus.efektyvumą per konkurenciją,

vyriausybė reguliuoja šios firmos kainas ir paslaugas taip, kad jos siūlytų savo klientams paslaugas

už prieinamą kainą, gaudamos pakankamą pelną iš savo įdėjimų. Taip, pavyzdžiui, elgiasi Lietuvos

Vyriausybė kompensuodama šilumos mokesčius pensininkams ir kitiems socialiai remtiniems

žmonėms.

Tokių “gamtinių monopolijų” yra nedaug ir jų paslaugos sudaro tik nežymią ekonominės

veiklos dalį. Daug veiksmingesnė situacija, kai vienoje ūkio šakoje, pavyzdžiui, pieno pramonėje,

įsigali keletas didelių firmų. Tada atsiranda realus pavojus, kad šios firmos susimokys nustatyti

aukštesnes kainas ir neįsileisti į šią šaką naujų, konkuruojančių firmų. Norint sutrukdyti tokią

monopolišką ir suokalbišką veiklą ir padidinti konkurencijos vaidmenį ekonominėje sistemoje,

vyriausybės priima prieš trestus nukreiptus teisinius aktus ir įstatymus: specialias licencijas, kurios

išduodamos norint gaminti kokias nors prekes ar teikti paslaugas, kvotas, kurios riboja užsienio

prekių bei paslaugų importą; leidimus verstis profesine veikla (pavyzdžiui, konsultuoti žemdirbius,

atlikti ūkinės - finansinės veiklos auditą ir kt).

7.1.6. Socialinių programų vykdymas

Rinkos ekonomikoje kai kurie žmonės stokoja įgūdžių ar šiaip išteklių (nes įgūdis yra dalis

intelektualiojo ištekliaus), kurių reikia užsidirbti pragyvenimui, todėl valstybei tenka imtis

priemonių pajamoms perskirstyti. Tai darydama, valstybė siekia nustatyti teisingesnę mokesčių

politiką ir teisingiau paskirstyti pajamas, likusias sumokėjus mokesčius. Bet tai nėra taip paprasta,

kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.


141

Plataus perskirstymo šalininkai teigia, kad šitokia valstybės nuostata riboja turto

koncentraciją ir plačiau “išsklaido" ekonominę galią tarp šeimų, lygiai kaip ir nukreipti prieš turtus

įstatymai palaiko konkurenciją ir išsklaido ekonominę galią bei išteklius tarp gamintojų. Plataus

perskirstymo priešininkai tvirtina, kad papildomai apmokestinus gaunančias dideles pajamas

šeimas, mažinamos jų paskatos dirbti, taupyti ir investuoti, vadinasi, daroma žala visai ekonomikai.

Pastaruoju metu visuomenėje paplitusi nuomonė, kad daugelyje rinkos ekonomikos šalių

valstybė gailestingumo ir teisingumo vardan turi paremti labiausiai nepasiturinčias šeimas ir padėti

joms išvengti skurdo. Beveik visos rinkos ekonomikos šalys teikia paramą bedarbiams, medicinos

pagalbą beturčiams ir moka pensijas.

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelio pramoninių šalių valstybiniuose išlaidų ir mokesčių

planuose daug lėšų skiriama įvairioms socialinėms programoms. Pavyzdžiui, Olandijoje joms

skiriama beveik 60 % BNP. Dabar niekas neabejoja, kad tokių programų reikia, tik diskutuojama,

kiek žmonių ir kokias jų pajamas turi aprėpti ir kaip perskirstyti pajamas išlaikant asmenines

paskatas dirbti, taupyti ir investuoti.

Pastaraisiais metais rinkos ekonomikos šalyse formuojasi nuomonė, kad socialinė valstybės

politika neturi būti dovanėlių dalijimas, o tik sudaromos galimybės užsidirbti. Anksčiau buvo

stengiamasi įvairiomis dotacijomis sumažinti socialiai nuskriaustų - bedarbių, negalinčių dėl kokių

nors priežasčių dirbti - nepasitenkinimą esama tvarka. Dabar, kai net tokių galingų valstybių, kaip

Vokietija, iždai yra tušti, apie socialinės politikos pertvarkymą pradėjo kalbėti ir kairieji, ir dešinieji

politikai. Dabar kiekvienos Europos šalies dirbantis žmogus vidutiniškai pusę savo pajamų turi

atiduoti valstybei, kuri tuos pinigus atiduoda kitiems. Tai nėra paremta žmogiško solidarumo,

susitarimo tarp duodančiojo ir gaunančiojo principu, tarp jų įsiterpia valstybė, todėl žmonės kaip

įmanydami stengiasi nuslėpti savo pajamas. Šiuo metu Vokietijoje yra apie 2,5 mln. žmonių, kurie

nuolat gauna vienokio ar kitokio dydžio socialinę paramą. Iš jų apie 700 000 dar galėtų dirbti

lengvesnius ar sunkesnius darbus. Šiai daliai darbingų Vokietijos gyventojų iš socialinės rūpybos

gaunami pinigai tapo ne būtina pagalba, o paprasčiausiu pragyvenimo šaltiniu. Nustatyta, kad per

1996-1997 metus Vokietijoje socialiai remtinų asmenų padaugėjo net 67 %, nors jokių karų ar

katastrofų, ekonominių krizių tuo metu Vokietijos teritorijoje nenutiko.

Dabartinė Vokietijos vyriausybė, 1997 m. pradėjusi totalaus taupymo politiką, ėmė

reikalauti iš įvairaus dydžio bendruomenių - miestelio, rajono - kad jos imtųsi pačios stebėti savo

narius ir praneštų, kurie iš jų neteisėtai naudojasi socialinėmis pašalpomis. Gal kurioje nors Rytų

valstybėje toks reikalavimas būtų žlugęs, nes čia į skundus valstybei žiūrima kiek su panieka, tačiau

Vokietijoje jis susilaukė didelio atgarsio. Kartą buvo demaskuota lenkų šeima, kuri kiekvieną

mėnesį gaudavo po 1500 DM, nors jau senokai buvo išvažiavusi į Lenkiją. Tik kartą per mėnesį

vienas jų pasirodydavo namuose, norėdamas iš pašto dėžutės pasiimti čekį.


142

Tokia bendruomenių atsakomybės už savo narius ideologija yra naujos Vokietijos finansų

politikos esmė. Buvo pastebėta, kad kasmet įvairioms socialinėms pašalpoms reikalingų lėšų suma

auga greičiau nei nedarbas ar pabėgėlių iš užsienio srautas. Per trejus metus ji padvigubėjo. 1997 m.

Vokietijos vyriausybė įvairioms socialinės paramos programoms skyrė apie 60 mlrd. DM, manoma,

kad iš jos apie 10 % teks apgavikams.

Pavyzdžiui, jau minėtoje Olandijoje iki 1990 m. darbo netekęs mokytojas neprivalėjo

ieškotis kitokio darbo, o galėjo gauti valstybės mokamą kompensaciją. Ji būdavo mokama iki pat

senatvės ir sudarydavo apie 70 % mokytojo atlyginimo. Tad jaunas žmogus galėjo gauti savotišką

pensiją ir iš jos be didelių rūpesčių gyventi. Beveik milijonas olandų gaudavo ankstyvojo

invalidumo pašalpą, nors beveik pusė jų buvo darbingi. Bet nuo 1990 m. Olandijos Vyriausybė

pradėjo vykdyti politiką, pagal kurią valstybė turi išlaikyti tik tuos savo piliečius, kurie iš tikrųjų

negali užsidirbti. Didžiąją kitų pašalpų dalį turi prisiimti darbdaviai. Darbuotojas su darbdaviu

sudaro net ir galimo invalidumo (jeigu susižeistų darbe ir taptų invalidu) sutartį, o darbdavys

stengiasi sukurti saugias darbo sąlygas. Tai davė gerų rezultatų -1996 m. privataus verslo išlaidos

darbuotojų socialiniam draudimui išaugo 22 %. Olandijoje, skirtingai nuo Vokietijos, pavyko

pasiekti kompromisą tarp privataus kapitalo ir valstybinių poreikių. Jei Vokietijos Vyriausybė

pirmiausia svarsto, kuo būtų dar galima apmokestinti piliečius, tai Olandijos Vyriausybė buvo pa-

teikusi planą, kaip sumažinti mokesčius. Ji numatė, jog sumažinus mokesčius, kiekvienas statistinis

Olandijos pirkėjas savo kišenę ,,papildys" maždaug 545 DM ir jas galės išleisti pirkdamas prekes.

Todėl labai suklestėjo verslas ir dėl to verslininkai tapo pajėgūs perimti kai kuriuos socialinius

vyriausybės įsipareigojimus, juos geriau kontroliuoti. Tuo tarpu Vokietijos statistinio pirkėjo

kišenės “paplonėjo" 370 DM. Be to, Olandijos Vyriausybė sustabdė pajamų didėjimą - mažiausias

atlyginimas sumažėjo nuo 66 iki 54 % vidutinio šalies atlyginimo. Pasekmė - buvo sukurta daug

naujų darbo vietų. Darbo užmokesčio mažėjimas nesukėlė didelių maištų, streikų. Darbuotojai ir

darbdaviai tarsi buvo susirūpinę tik vienu dalyku - valstybe. Neveltui šiandieninė Olandija - ateities

Europos modelis.

Kaip matome iš pateikto Olandijos pavyzdžio, rinkos ekonomikos šalyse valstybė sudaro

tokias ekonomines sąlygas, kai veiksmingiausia yra laisvoji verslininkystė.

7.1.7. Ekonomikos stabilizavimo priemonės

Viena iš valstybės funkcijų - įvesti plačiai pripažįstamą, pastovią valiutą ir palaikyti jos

vertę ribojant infliaciją.


143

Valstybės ekonominės politikos planuotojai sukūrė ekonomikos stabilizuojamąsias

priemones (finansų ir valiutos politiką), kuriomis šalių vyriausybės gali pasinaudoti mėgindamos

sušvelninti kylančias kainas, didėjantį nedarbą.

Pasinaudodama finansų politika, ir siekdama pakelti bendrą išlaidų, gamybos ir užimtumo

lygį, pati valstybė pinigų išleis daugiau, o mokesčių rinks mažiau, netgi jeigu atsiras deficitas.

Siekdama sumažinti bendrą išlaidų ir gamybos lygį, ji sumažins savo pačios išlaidas, padidins

mokesčius arba padarys tai kartu.

Valiutos politika sąlygoja pinigų ir kredito išteklių pokyčius. Valstybė, didindama pinigų

kiekį (išleisdama į apyvartą daugiau pinigų) pasieks, kad mažės palūkanų norma (t.y. pinigų kaina),

vadinasi, bankai duos daugiau paskolų. Papildomai gavę pinigų, žmonės daugiau jų išleis vartojimo

prekėms. Žemesnės palūkanų normos taip pat duos impulsą didinti investicines išlaidas toms

įmonėms, kurios ketina plėstis ir samdyti daugiau darbininkų.

Valstybė gali elgtis ir priešingai – “prilaikyti" ekonomiką keldama palūkanų normas ir šitaip

mažindama pinigų ir kredito išteklius, nes kai šalyje yra mažiau pinigų, didesnės palūkanos ir

išlaidos, kainos ims mažėti ar bent jau didės ne taip greitai. Galų gale sumažės gamyba ir

užimtumas.

Šiuo metu, išskyrus tuos laikotarpius, kai vyksta gamtos ir žmonių sukeltos nelaimės - karai,

potvyniai, žemės drebėjimai, sausros, viesulai - išvardytos stabilizuojamosios priemonės padeda

išvengti smarkių nedarbo ir infliacijos protrūkių.

Apibendrinant galima teigti, kad valstybės svarba rinkos ekonomikoje gana didelė. Kaip

veiksmingai reguliuoti rinkos ekonomiką toliau, kaip veikti ilgalaikėje kovoje su infliacija ir

nedarbu, universalių receptų nėra.

Kartojimo klausimai

1. Kas yra valstybė?

2. Kokias pagrindines funkcijas atlieka valstybė?

3. Kas yra valstybinio reguliavimo sistema?

4. Į ką atsižvelgiama priimant sprendimą reguliuoti rinkos jėgų sąveiką?

5. Kodėl išlaidos krašto apsaugai (karinės, gamtinės, aplinkos) vadinamos “visuomeninėmis

prekėmis"?

6. Kodėl bet kokia nauda turi būti apmokama?

7. Kaip valstybė apmokestina gamtinių išteklių naudotojus?

8. Kas yra ,,išorinė ekonominė nauda"?

9. Kokiomis priemonėmis ir kodėl valstybė gina privačią nuosavybę?

10. Kokias žinote ,,gamtines monopolijas"?


144

11. Kaip valstybė “kovoja" su monopolijomis?

12. Ką teigia pajamų perskirstymo šalininkai?

13. Ką siūlo vietoj socialinės paramos pajamų perskirstymo priešininkai?

14. Kaip valstybė stengiasi stabilizuoti ekonomiką?

7.2. Valstybės biudžeto formavimas ir naudojimas

Biudžetas yra ,,pinigų krepšys", į kurį dedami, laikomi ir iš kurio imami pinigai. Biudžetas

parodo ekonominio subjekto (valstybės, teritorijos, įmonės, šeimos) “pinigų krepšio" turinį - kiek

piniginių lėšų jame yra arba kiek jų trūksta ir to krepšio “pripildymo" ir “ištuštinimo” dinamiką,

pinigų gavimo ir išleidimo kanalus, santykį tarp pajamų ir išlaidų.

Tik nuo XIX a. visos valstybės pajamos ir visos išlaidos įrašomos į vieną bendrą sąrašą ir

kiekviena ūkinė veikla tenkinasi tik tomis sumomis, kurios tuo sąrašu jai paskirtos ir leistos.

Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių biudžeto pobūdžio sąnaudų sudarymo pėdsakų randama XV

a. pabaigoje. Sistemingesni ir išsamesni biudžetai tepradėti sudarinėti tik XVII a. Pavyzdžiui, 1776

m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės biudžete išlaidų struktūra buvo tokia: 1 - Karaliui, II -

Kariuomenei, III - Administracijai: a) Maršalo departamentui; b) Kanderio departamentui; c) Iždo

departamentui; d) įvairiems reikalams ir IV - nepaprastoms ir nenumatytoms išlaidoms.

Biudžeto, kaip ir kitų su juo susijusių ekonominių priemonių apmokestinimu, subsidijomis,

subvencijomis, valstybinėmis investicijomis ir pan., valstybė daro poveikį verslininkams, o per juos

ir prekių bei paslaugų, kapitalo, darbo rinkoms.

Biudžetas ir rinkos reguliatoriai - glaudžiai susiję. Pavyzdžiui, valstybė, didindama

mokesčius, surenka daugiau pajamų į biudžetą ir kartu gali didinti valstybinius užsakymus,

valstybinius kapitalinius įdėjimus (mokyklų statybą), socialines išmokas iš biudžeto (stipendijas

moksleiviams). Taigi valstybinis biudžetas - tai valstybinio rinkos ūkio reguliavimo sistemos

grandis.

Valstybės biudžetinėje sistemoje išskiriami trys biudžetų tipai:

• valstybinis biudžetas;

• įmonių, organizacijų, įstaigų biudžetai, dažnai vadinami jų balansais;

• šeimos biudžetai.

7.2.1. Valstybinis biudžetas

Valstybinis biudžetas tai yra:


145

• vyriausybės politikos priemonė, padedanti paskirstyti ribotus valstybės išteklius

socialiniams ir ekonominiams poreikiams tenkinti;

• valstybės valdymo ir administravimo priemonė, kuria nustatomi vyriausybės paslaugų

teikimo ir valstybinių programų vykdymo būdai, išlaidų dydis;

• ekonominio valdymo priemonė, įgalinanti reguliuoti šalies ekonomikos, atskirų rajonų,

miestų, kitų administracinių vienetų ekonomikos augimą;

• finansinio valdymo priemonė, vykdanti ne tik apskaitos funkcijas valstybėje, bet ir

įpareigojanti valstybės tarnautojus atsakyti už pajamas ir išlaidas jų veiklos srityse.

Biudžeto pajamas sudaro mokestinės ir nemokestinės pajamos.

Mokestinės pajamos:

• pajamų mokestis, kuris susideda iš pelno ir kapitalo mokesčio, fizinių asmenų pajamų

mokesčio, juridinių asmenų pelno mokesčio;

• turto mokestis, susidedantis iš nekilnojamojo turto mokesčio (pavyzdžiui, žemės mokestis,

žemės nuomos ar kito nekilnojamojo turto mokestis, valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens

telkinių, išnuomotų verslinei ir mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestis, įmonių ir organizacijų turto

mokestis), turto dovanojimo ir paveldėjimo mokesčio;

• vidaus prekių ir paslaugų mokestis (PVM, akcizai);

• tarptautinės prekybos ir sandorių mokestis;

• kiti mokesčiai (žyminis mokestis, prekyviečių mokestis ir kt).

Nemokestinės pajamos:

• pajamos už eksploatuojamą valstybės, savivaldybių turtą - Lietuvos banko likutinis pelnas,

mokestis už valstybinius gamtos išteklius, palūkanos už valstybinio kapitalo naudojimą, palūkanos

už biudžeto depozitus, atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir kt;

• pajamos iš baudų ir konfiskuotų prekių;

• kitos nemokestinės pajamos.

Fizinių asmenų pajamų mokestį moka:

• fiziniai asmenys, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys

su darbo santykiais susijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos

Respublikos teritorijoje; užsienyje įsteigtose (įregistruotose) Lietuvos Respublikos įmonėse,

įstaigose ir organizacijose;

• fiziniai asmenys, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys

su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos

Respublikos teritorijoje bei užsienyje;

• juridinio asmens teisių neturinčios individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos.


146

Pajamų mokestis neišskaičiuojamas:

• pensininkams iš pensijų, mokamų iš Lietuvos Respublikos valstybinio draudimo fondų,

valstybės ir savivaldybės biudžetų, taip pat kitų užsienio valstybių mokamų pensijų, kurios

apmokestintos tose valstybėse;

• mokymo įstaigų studentams bei moksleiviams iš stipendijų ir iš stipendijų fondų mokamų

pašalpų, finansuojamų iš biudžeto;

• iš profesinių sąjungų, draugijų, kitų visuomeninių organizacijų, politinių partijų pašalpų,

išmokėtų savo partijos ir organizacijų nariams lėšų, kurios surinktos iš fizinių asmenų nario

mokesčio.

Juridinių asmenų pelno mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos juridinių asmenų

apmokestinamasis pelnas.

Juridinių asmenų pelno mokestį moka:

• juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos

įmonių įstatymas;

• juridiniai asmenys, besiverčiantys nekomercine veikla, bet gavę pajamų iš komercinės -

ūkinės veiklos.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM) Lietuvos Respublikoje įsigaliojo nuo 1994 m. gegužės 1

d. PVM egzistuoja beveik 100 pasaulio šalių, visose Europos Sąjungos valstybėse. Šis mokestis yra

visuotinis, kadangi jį moka beveik visi; neutralus, kadangi neturi didesnės įtakos gamybos

išlaidoms; teisingas, nes žmonės daugiau perka ir daugiau moka. PVM atsiranda prekių realizavimo

procese.

PVM mokesčio objektas - gaminant prekes ir atliekant darbus sukurta ir realizuota pridėtoji

vertė ir importuojamos prekės.

Pridėtoji vertė (pridėtinė vertė) - tai prekių ar paslaugų vertės padidėjimas gamybos

stadijose. Pavyzdžiui, duonos gamybos pirmoji studija - kviečių išauginimas, įvertintas 20 ct/kg.

Antroji stadija - malimas. Miltai jau kainuoja 45 ct/kg. Taigi produkto vertė padidėja 25 ct/kg.

Iškepta iš tų miltų duona kainuos 95 ct/kg. Galutinis produktas - duonos kepaliukas parduotuvėje

jau kainuos 1,25 Lt (žr. 7 lentelę).


147

7 lentelė. Galutiniai ir tarpiniai produktai bei pridėtoji vertė

Gamybos stadijos Pardavimo

kaina, Lt/kg

Tarpinio

produkto

Pridėtoji vertė,

Lt/kg 2-3=4 1 2 3 4

Tarpiniai produktai

grūdai

miltai

duona (didmeninė prekyba)

0,20

0,45

0,95

0

0,20

0,45

0,20

0,25

0,50 Iš viso: 2,85 1,60 1,25

Kaip matyti, produkto vertė padidėja kiekvienoje gamybos stadijoje. Visų pridėtinių verčių

suma bus 1,25 Lt/kg.

Tarpinis produktas - tai produktas (prekė), kuris perkamas tolimesniam perdirbimui ir

skirtas kitam produktui gaminti arba vėliau perparduoti. Šiuo atveju grūdai ir miltai arba ir duona

kepykloje bus tarpiniai produktai.

Galutinis produktas - tai prekės ir paslaugos, skirtos tiesiogiai galutiniam vartojimui.

Tarpinį ar galutinį produktą apibūdina ne fizinės jo savybės, bet paskirtis. Pavyzdžiui, jei

miltus perka duonos kepykla, tai jie yra tarpinis produktas, skirtas tolesniam apdirbimui. Jei tuos

pačius miltus perka šeimininkė, norėdama išsikepti blynų, tai jie yra galutinis produktas.

Prekė, kaip mokesčio objektas - tai daiktai, numizmatinės vertės pinigai, nekilnojamasis

turtas (išskyrus žemę), visų rūšių energija. Paslaugos mokesčio objektas yra visų rūšių darbai,

paslaugos ir kita apmokama veikla (išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį).

PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų teikimo procese sukurtos pridėtinės

vertės ir importuojamų prekių, išskyrus, pavyzdžiui, maršrutinio keleivinio transporto paslaugas,

pašto paslaugas, laidojimo priemones bei paslaugas ir kt.

Šį mokestį skaičiuoja ir moka į biudžetą: juridiniai asmenys, juridinio asmens teisių

neturinčios įmonės (personalinės, individualiosios įmonės, TŪB), užsienio valstybių ūkio subjektų

padaliniai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, ir fiziniai asmenys.

PVM neapmokestinamos šios importuojamos prekės:

• teikiant labdarą ar humanitarinę pagalbą;

• prekės, apmokamos valstybių, tarptautinių organizacijų ir fondų lėšomis;

• prekės, įvežamos fizinių asmenų, jeigu įvežama ne daugiau negu

Lietuvos Respublikos Vyriausybės leista įvežti be muitų.

Akcizo mokestis - tai mokestis, uždedamas tam tikram gaminamam arba parduodamam

produktui. Akcizų objektas yra šios prekės:

• nedenatūruotas etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, tarp jų ir alus;


148

• rūkomasis tabakas ir tabako gaminiai;

• kava, šokoladas, maisto produktai su kakava;

• bižuterija, aukso ir sidabro dirbiniai, išskyrus dirbtinę bižuteriją ir monetas;

• variklių benzinas, išskyrus aviacinį, dyzelinis kuras;

• prabangūs lengvieji automobiliai;

• elektros energija;

• erotiniai ir smurtinio pobūdžio spaudiniai.

Nekilnojamojo turto mokestį moka juridinių asmenų ir juridinio asmens teisių neturinčios

įmonės už joms priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuriam nustatyta teisinė registracija, išskyrus

žemę.

Metinis mokesčio tarifas nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mokėtojo įstatuose

numatytai veiklai, yra 1 % nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Jei nekilnojamasis turtas

nenaudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus, tai mokama 5 %

nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Tai daroma tam, kad nekilnojamasis turtas būtų naudojamas.

1996 m. nekilnojamojo turto mokesčių buvo gauta apie 200 mln. Lt.

Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo žyminio ir konsulinio mokesčių įstatymai. Šie mokesčiai

imami kaip valstybinė ir konsulinė rinkliava, kuri 1996 m. sudarė beveik 190 mln. Lt.

Prekyviečių mokestis visas įskaitomas į savivaldybių biudžetus. 1996 m. jo gauta 5 mln. Lt.

Visi juridiniai ir fiziniai asmenys, kurių veiklą reglamentuoja Įmonių įstatymas, moka

nustatyto dydžio kelių mokestį nuo realizavimo pajamų. Pramonės, statybos, remonto,

autotransporto įmonės - 0/6 %, prekybos - 0,3 %, valstybinės dujų įmonės - 0/1 %, bankai -1,0 %,

kiti mokėtojai - 0,5 %. Šių mokesčių į valstybės biudžetą surenkama per 150 mln. Lt.

Dabartinė Lietuvos mokesčių sistema panaši kaip Vakarų šalių. Nustatyti beveik tie patys

mokesčiai, jų tarifai nėra dideli, palyginti su kitų Europos valstybių mokesčių tarifais.

Biudžeto išlaidos skirstomos dviem požiūriais:

• pagal ekonominių išlaidų elementus: išlaidos prekėms ir paslaugoms, skolų palūkanos,

subsidijos ir transferai, išlaidos pagrindiniam kapitalui įsigyti, paskolos;

• pagal vyriausybės funkcijas: išlaidos bendrajam valstybės valdymui, krašto apsaugai,

viešajai tvarkai, švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai, globai ir rūpybai, sveikatingumo

priemonėms (sportui, reabilitacijai), kultūrai, žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei ir

veterinarijai, mineralinių išteklių gamybai, pramonei ir statybai, transportui ir ryšiams, kitai

ekonominei veiklai ir išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grupėms.

Biudžetas gali būti:

• subalansuotas, kai jo pajamos atitinka išlaidas;

• deficitinis, kai jo pajamų neužtenka numatytoms išlaidoms padengti.


149

Biudžeto deficitas - kai biudžeto išlaidos viršija jo pajamas. Pagrindinės biudžeto deficito

priežastys - lėšų trūkumas valstybės ūkinėms funkcijoms įgyvendinti, stichinės nelaimės.

Kartojimo klausimai

1. Kas yra biudžetas?

2. Kaip formuojamas biudžetas?

3. Kas sudaro biudžeto pajamas?

4. Kas yra fizinių asmenų pajamų mokestis?

5. Kaip suprantama pridėtoji vertė?

6. Kas yra akcizo mokesčio objektas?

7. Už ką mokamas nekilnojamojo turto mokestis?

8. Kaip skirstomos biudžeto išlaidos?

9. Kas yra subalansuotas biudžetas?

7.3. Ekonominės politikos įgyvendinimas

Bet kurios valstybės ekonomika priklauso pirmiausia nuo objektyvių istorinių ekonominių

dėsningumų. Tačiau konkrečiu laikotarpiu ekonomika priklauso nuo pagrindinių jos elementų -

valstybės, įmonių ir piliečių siekių bei valios. Kiekvienas iš šių elementų turi skirtingo masto

poveikį ekonominiam valstybės likimui. Didžiausias poveikio galimybes turi valstybė, t.y.

vyriausybė. Taigi ekonominė politika - tai šalies vyriausybės ekonominiai veiksmai, kuriais

kryptingai veikiami ekonominiai procesai, sprendžiant socialines ir ekonomines problemas.

Ekonominė politika išreiškia šalies, valstybės ir tautos tikslus, uždavinius ir norus.

Ekonominė politika glaudžiai susijusi su valstybine vidaus ir užsienio politika bei valstybine

ideologija ir karine politika.

Priklausomai nuo vyriausybės įgyvendinamų ekonominių priemonių (valstybinio biudžeto

sudarymas, tikslinės valstybinės programos, valstybiniai įstatymai, socialinės paramos ir apsaugos

priemonės, valstybiniai mokesčiai ir lengvatos, eksporto ir importo reguliavimas, valstybinės vidaus

ir užsienio skolos ir kt.) trukmės, valstybės ekonominė politika skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę.

Trumpalaikė ekonominė politika - tai ekonominės priemonės, numatytos metams arba

keliems mėnesiams. Ši politika būtina dėl vidaus ir užsienio sąlygų nepastovumo ir

neprognostiškumo.

Ilgalaikė ekonominė politika - tai daugeliui metų į priekį numatoma ekonominė veikla. Jai

būdinga sąlygiškai pastovus ekonominis gyvenimas arba pakankamai užtikrintos išteklių (darbo,

žemės, kapitalo) galimybės visuomenės gyvenimui patenkinti.


150

7.3.1. Valstybės ekonominės politikos tikslai

Valstybės ekonominė politika skirta nacionaliniams šalies ir jos tautos tikslams įgyvendinti.

Šie tikslai svarbūs kiekvienai šaliai ir priklauso nuo visuomeninės - politinės sistemos, nuo jos

socialinio ir ekonominio išsivystymo lygio bei istorinių - nacionalinių tradicijų. Pavyzdžiui, šalyse,

kuriose jaučiamas gamybos ir gyvenimo lygio nuosmukis, bedarbystė, infliacija, valstybės

ekonominė politika skiriama stabilumo sąlygoms sudaryti stabdant ekonomikos nuosmukį. Šalyse

su socialiai orientuota rinkos ekonomika pagrindiniai valstybės ekonominės politikos tikslai yra:

• ekonominė laisvė;

• ekonominis teisingumas;

• socialinė apsauga (parama);

• socialinis-ekonominis efektyvumas;

• ekonominė pusiausvyra.

Ekonominė laisvė - tai verslininkystės formų ir būdų pasirinkimo, nuosavų lėšų

paskirstymo ir panaudojimo, nuosavybės objektų įsigijimo ir pardavimo, elgesio rinkoje,

dalyvavimo profsąjungų ir nevyriausybinių organizacijų bei streikų ir protestų akcijose laisvė. Čia

laisvė suprantama ne absoliučiai - ką noriu, tą ir darau - bet kaip galimybė ūkinei sistemai

efektyviai funkcionuoti, siekiant valstybės ekonominės politikos tikslų.

Ekonominis teisingumas suprantamas kaip teisingas ir sąžiningas požiūris į visus šalies

žmones, jų poreikius ir galimybes sukurti jiems panašias kuo vienodesnes veiklos sąlygas, teises ir

galimybes reikštis. Teisingumas, be abejo, yra labiau moralinė etinė negu ekonominė samprata, nes

kiekvienas individas turi savo teisingumo įvaizdį, kurį sukuria jo asmeniniai interesai ir asmeninės

naudos siekiai. Tačiau teisingumu reikėtų laikyti tai, kad kiekvienas gauna naudos priklausomai nuo

savo gabumų ir pastangų. Reikia skirti galimybių lygybę ir rezultatų lygybę.

Socialinė apsauga - tai valstybės priemonės ginti savo piliečius nuo bedarbystės, šelpti

senus ir neįgaliuosius, invalidus, daugiavaikes šeimas, nukentėjusius nuo nelaimingų atsitikimų ir

stichinių nelaimių.

Socialinis-ekonominis efektyvumas - tai socialinė ekonominė nauda, gauta sunaudotų tai

naudai pasiekti gamybos išteklių vienetui.

Ekonominę pusiausvyrą apibūdina kainų stabilumas, aukštas užimtumo lygis, pakankamas

ekonomikos augimas, subalansuota tarptautinė prekyba.

Kainų stabilumas rodo bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio kuo mažesnį (ne daugiau

kaip 1 % per metus) augimą.


151

Aukštas užimtumo lygis rodo mažesnį bedarbystės procentą - nuo 3 iki 7 %, kurį sudaro

natūralus darbo išteklių judėjimas - darbuotojai išeina į pensiją, įstoja į mokyklas, universitetus,

miršta/ keičia darbovietę ir pan.

Ekonomikos augimas reiškia, kad gaminama daugiau prekių, teikiama daugiau paslaugų,

didėja jų pasiūla rinkoje, kartu didėja gyventojų pajamos ir vartojimas.

Subalansuota tarptautinė prekyba - kai šalis prekių ir paslaugų daugiau eksportuoja negu

importuoja.

Be jau išvardytų valstybės ekonominės politikos tikslų, galimi ir kiti, atitinkantys atskiros

valstybės specifiką.

Ekonominės politikos tikslams įgyvendinti valstybė naudoja konkrečius veiksnius:

• finansinę politiką (fiskalinę);

• piniginę politiką (monetarinę);

• struktūrinę - investicinę politiką;

• socialinę politiką;

• užsienio ekonominę politiką.

7.3.2. Finansinė politika

Finansinė politika - tai valstybės biudžeto, mokesčių, valstybinių piniginių pajamų ir

išlaidų visuma, kuriuos naudodama valstybė keičia piniginių srautų apimtis ir kryptis, siekdama

numatytų tikslų.

Pagrindinis šios politikos uždavinys - centralizuotų valstybinių piniginių lėšų šaltinių, kurių

reikia valstybės ekonominei politikai įgyvendinti, paieška. Be to, vykdydama finansinę politiką,

valstybė netiesiogiai daro poveikį ir privačiam ūkio sektoriui, namų (šeimos) ūkiams, ribodama

arba skatindama pastarųjų veiklą, mokesčiais arba taip vadinamais transferiniais mokėjimais -

pensijomis, stipendijomis, pašalpomis.

Biudžetinė politika yra valstybės fiskalinės politikos dalis, užtikrinanti subalansuotą

biudžetą (iždą) - pajamos turi atitikti išlaidas per tam tikrą laikotarpį, paprastai per metus. Jeigu

biudžeto išlaidos viršija pajamas, tai didina valstybės vidaus įsiskolinimą, destabilizuoja valstybės

piniginę sistemą, didina infliaciją. Šiuo atveju valstybė arba stengiasi spausdinti daugiau pinigų,

arba išleidžia valstybinius vertybinius popierius - obligacijas, paskolos lakštus. Tačiau pirmasis

būdas sušvelninti biudžeto deficitą - sumažinti skirtumą tarp didesnių negu pajamos išlaidų - didina

infliaciją, o antrasis - išleidžiant obligacijas - sukuria busimąjį įsiskolinimą, nes obligacijas ar

paskolos lakštus reikės išpirkti, t.y. ir vėl didinti biudžeto išlaidas.


152

Tokiu būdu valstybė priversta panaudoti valstybės piniginių pajamų ir išlaidų reguliavimo

svertus.

Valstybės piniginių išlaidų politika vykdoma siekiant pirmiausia patenkinti valstybinio

sektoriaus išlaidas - neatidėliotinus valstybinius poreikius (socialinius, visuomeninius, gamybinius),

kurie nuolat auga. Pavyzdžiui, senstant gyventojams, daugėja pensininkų, kuriems reikia mokėti vis

daugiau pensijų, o didėjant gimstamumui, reikia daugiau lėšų skirti pašalpoms, švietimo sistemai

išlaikyti, stipendijoms. Valstybės piniginių išlaidų politiką visada riboja biudžeto pajamos, todėl

labai svarbu vykdyti piniginių pajamų politiką.

Valstybės piniginių pajamų politika formuojama atsižvelgiant į turimus piniginių lėšų

įplaukų į biudžetą šaltinius ir į ribotas jų panaudojimo galimybes. Kaip jau žinote, pagrindiniai

valstybinio biudžeto pajamų šaltiniai yra mokestinės įplaukos, todėl valstybės piniginių pajamų

politika glaudžiai susijusi su mokesčių politika.

M o k e s č i a i - tai yra valstybės arba viešosios valdžios nustatytos privalomos

įmokos į biudžetą, už kurias jokia specialia paslauga neatlyginama.

Mokesčių politika - tai svarbi fiskalinės politikos dalis. Šios politikos esmė - nustatyti

mokesčių rūšis, apmokestinimo objektus, mokesčių dydžius, apmokestinimo (mokesčių surinkimo)

sąlygas, mokesčių lengvatas.

Mokesčių politikos uždavinys - surinkti visus galimus mokesčius, neatimant mokėtojo

galimybių juos mokėti, todėl mokesčiai turi būti ne tiek dideli, kiek racionalūs. Valstybė,

reguliuodama mokesčius, mokesčių tarifus, mokestines nuolaidas (lengvatas), gali skatinti

atitinkamų reikiamų produktų ar paslaugų gamybą, daryti poveikį vartojimo struktūrai, skatinti

ekonomines investicijas.

7.3.3. Monetarinė politika

Monetarinė (piniginė) politika glaudžiai susijusi su finansine politika. Jeigu ši savo esme yra

finansinė biudžetinė, tai piniginė politika yra poveikio pinigų kiekiui politika.

Monetarinė politika yra valstybinis šalies pinigų kiekio ir apyvartos reguliavimas per

centrinį banką.

Monetarinės politikos uždaviniai - užtikrinti, kad ūkininkavimo sistema būtų nuolat

veiksminga, kad žmonės būtų užimti, o ekonomika augtų. Tai pasiekiama stabilizavus kainų lygį ir

perkamąją galią bei nacionalinę valiutą, sumažinus infliaciją.

Monetarinė politika gali būti “kieta", kai valstybė mažina pinigų kiekį, riboja išleidžiamą į

apyvartą jų kiekį (emisija), palaiko didelius kreditų procentus ir “minkšta”, kai netrukdo pinigų

kiekiui augti, beveik netrukdo pinigų emisijos ir skatina pigius kreditus.


153

Monetarinė politika įgyvendinama ir kitokiomis priemonėmis: refinansavimu - kai centrinis

bankas per palūkanų procentus reguliuoja kreditinių išteklių apimtis; operacijomis atviroje rinkoje -

kai valstybė perka arba parduoda valstybinius vertybinius popierius. Parduodamas rinkoje

vertybinius popierius, centrinis bankas išima iš apyvartos nereikalingus pinigus, taip mažindamas jų

kiekį, o supirkdamas vertybinius popierius, didina pinigų kiekį, lyg ir atlikdamas papildomą pinigų

emisiją. Centrinis bankas vykdo taip pat rezervavimo politiką - įpareigoja komercinius šalies bankus

dalį savo aktyvų laikyti centriniame banke kaip beprocentinį rezervą. Taip centrinis bankas riboja

arba išplečia komercinių bankų galimybes laisvai naudoti savo pinigines lėšas, kartu daryti poveikį

pinigų kiekiui.

7.3.4. Kitos valstybės ekonominės politikos formos

Be jau minėtos finansinės ir monetarinės politikos yra ir kitų valstybės ekonominės politikos

formų.

Struktūrinė-investicinė politika. Ja remdamasi valstybė formuoja ir keičia šalies gamybos

šakų ir regioninę struktūrą, proporcijas, įvairių produktų ir paslaugų santykius. Ši politika veikia per

mokslinės - techninės pažangos politiką (valstybės ekonominėje veikloje panaudojami mokslo ir

technikos laimėjimai), konversinę politiką (keičiamos produkcijos ir paslaugų apimtys, panaudojant

gamybinę galią produktų, turinčių paklausą, gamybai, pavyzdžiui, mažėjant ginklų gamybai

gamybinės pramonės šakos pradeda gaminti plataus vartojimo produktus, lengvuosius automobilius,

atsargines mašinų ir mechanizmų dalis ir kt.).

Bet kokie dideli gamybos struktūros pokyčiai visuomet susiję su investicijų poreikiu, todėl

investicinė politika - tai struktūrinės politikos išdava ir tęsinys. Investicinė politika ieško investicijų

šaltinių ir racionalių jų pritaikymo sričių.

Struktūrinės - investicinės politikos tikslai - įgyvendinti pramonės, transporto, statybų ir

žemės ūkio politikos uždavinius.

Valstybės socialinė politika. Tai socialinės gyventojų apsaugos, pagrindinių gyvenimo

poreikių tenkinimo, būtinų gyvenimo sąlygų palaikymo, aplinkos apsaugos klausimai. Prie šios

politikos šliejasi gyventojų pajamų ir darbo apmokėjimo reguliavimo politika, gyventojų užimtumo

politika.

Užsienio ekonominė politika yra savita valstybės ekonominės politikos dalis, kurios

pagrindinis tikslas - plėtoti ekonominius ryšius su užsienio šalimis - užsienio prekybos,

tarptautinius mokslinius-techninius ir kultūrinius, vykdyti bendras su užsienio institucijomis

programas, pritraukti užsienio kapitalo investicijas, spręsti šalių įsiskolinimo viena kitai klausimus

ir kt.


154

T a r p t a u t i n ė p r e k y b a - tai pasikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp

valstybių.

Užsienio ekonominės politikos įgyvendinimo priemonės yra muitų tarifai, eksporto ir

importo apribojimai, valiutų keitimo kursas, valiutinė kontrolė.

Kartojimo klausimai

1. Kas yra ekonomikos politika?

2. Koks valstybės vaidmuo ekonomikoje?

3. Kas yra trumpalaikė ekonominė politika?

4. Kas yra ilgalaikė ekonominė politika ?

5. Kokius žinote pagrindinius ekonominės politikos tikslus?

6. Kas yra ekonominė laisvė?

7. Kaip suprantamas ekonominis teisingumas ?

8. Kas yra socialinė apsauga?

9. Kokie rodikliai apibendrina bendrą ekonominę pusiausvyrą ?

10. Kokiomis priemonėmis valstybė siekia ekonominės politikos tikslų?

11. Kas sudaro valstybės finansinę politiką?

12. Kokia biudžetinės politikos esmė?

13. Kas sudaro valstybės piniginių išlaidų politiką?

14. Kaip formuojama valstybės piniginių pajamų politika?

15. Kokie pagrindiniai mokesčių politikos uždaviniai?

16. Kokie pagrindiniai monetarinės politikos uždaviniai?

17. Kas yra valstybės struktūrinė - investicinė politika?

18. Kas yra valstybės socialinė politika?

19. Kokiomis pagrindinėmis priemonėmis įgyvendinama valstybės užsienio ekonominė politika ?


155

ŽODYNĖLIS

Auditas (lot. audito - girdžiu) - tai įmonės finansinių ataskaitų patikrinimas - ar ataskaitos rodo

tikrąją įmonės finansinę būklę bei veiklos rezultatus per tam tikrą laikotarpį, ar jos parengtos

remiantis bendraisiais apskaitos principais.

Ekonominė krizė (gr. krisis - sprendimas, nuosprendis) - tai ekonominio nuosmukio fazė, kurios

metu išauga nedarbas, sumažėja paklausa prekėms ir paslaugoms, įmonės patiria nuostolių).

Fiskalinis (lot. fiscalis -valstybės iždo) - susijęs su valstybės iždu (biudžetu).

Finansai (lot. finantia - pajamos pinigais) - piniginių lėšų visuma, kurią valdo valstybė.

Ideologija (gr. idea - sąvoka + gr. logos - mokslas) - idėjų, sampratų sistema, išreikšta įvairiomis

visuomenės sąmonės formomis.

Instrumentas (lot. instrumentum - įrankis) - įrankis, priemonė, atitinkamai veiklai atlikti.

Honoraras (lot. honorarium - atlyginimas už paslaugas) - tai atlyginimas už kūrybinį darbą pagal

sutartį literatams, dailininkams ir pan.

Kompromisas (lot. compromissum - abipusis pasižadėjimas) – priešingų nuomonių, krypčių ir t.t.

atstovų susitarimas, pasiektas abipuse nuolaida.

Konversija (lot. conversio - pakeitimas) - veiklos pobūdžio pakeitimas, panaudojant tuos pačius

gamybos išteklius.

Licencija (lot. licentia - leidimas) - leidimas asmeniui naudotis patentu.

Modifikacija (lot. modificatio - mato nustatymas) - daikto ar reiškinio pavidalo, kitų savybių

kitimas.

Neprognostiškumas - negalimumas iš anksto numatyti įvykių eigos, vystymosi kryptingumo,

tendencijų ir pan.

Objektas (lot. objectus - daiktas, reiškinys) - materialiosios aplinkos dalis; žmogaus (subjekto)

pažinimo ir veiklos dalis.

Orientacija (lot. oriens - rytai) - veiklos nukreipimas atitinkama kryptimi.

Patentas (lot. patens - atviras) - tai pažyma, išduodama vyriausybės, suteikianti išimtinę teisę

naudotis išradimu, prekiauti.

Prognostiškumas (gr. prognostikos - numatantis) - gebėjimas numatyti.

Prognozė (gr. prognosis - numatymas) - kokio nors reiškinio ateities ar proceso raidos numatymas,

pagrįstas atitinkamais duomenimis.

Reguliatorius (lot. regulare - sutvarkyti) - tai reiškinys arba jėga, sutvarkanti atitinkamą veiklos

sritį.

Reklama (gr. reclamo - išreiškiu) - žinių apie ką nors skleidimas, norint išgarsinti, padidinti

paklausą. Pirmieji reklaminiai skelbimai atsirado senovės Graikijoje ir Romoje dar prieš Kristų. Jie


156

buvo užrašomi medinėse lentose, graviruojami varinėse arba kaulinėse plokštelėse ir garsiai

skaitomi aikštėse.

Specifika (lot. specificum - ypatingas) - ypatingas daikto arba reiškinio išskirtinumas.

Subsidija (lot. subsidium - pagalba) - piniginė pašalpa.

Subvencija (lot. subvenire - pagelbėti) - valstybės finansinė pašalpa ūkio šakai, įmonei, bankui,

pavyzdžiui, gelbstint nuo bankroto.

Transferinis (lot. transfero - perneša) - pervedimo, pervedamasis.

Trestas (angl. trust -pasitikėjimas) -monopolinių įmonių valdymo forma. Susijungus kelioms

firmoms į vieną darinį - trestą, atskiros firmos praranda savo komercinį ir gamybinį

savarankiškumą.

ekonomikos pagrindai

Documents