VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETASVERSLO VADYBOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA

EKONOMIKOS AUGIMAS. EKONOMIKOSNEPASTOVUMAS.

Referatas

Atliko: BIf-11 studentai

Priėmė: asist. T. Sragauskas

Vilnius, 2012Turinys

2012-11-19

Įvadas.................................................................................................................................3

1. Šalies ūkio augimo veiksniai. Pagrindiniai šalies ūkio rodikliai bei jų informuotumas 4

2. Fiskalinė politika............................................................................................................7

3. Infliacija-defliacija – priežasčių-pasekmių analizė........................................................9

4. Valiutos vertės ypatybės: stipri – silpna valiuta. Devalvacija. Revalvacija.................12

Išvados..............................................................................................................................15

Literatūros sąrašas............................................................................................................16

2 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

Įvadas

Šio referato tikslas – aptarti ekonomikos augimą ir jos nepastovumą įtakojančius veiksnius.

Referate bus nagrinėjami šalies ūkio augimą lemiantys procesai, pagrindiniai šalies ūkio rodikliai,

fiskalinės politikos, infliacijos-defliacijos bei devalvacijos ir revalvacijos samprata. Taip pat

aptarsime jų įtaką ekonomikos pokyčiams.

Visi išvardyti veiksniai yra glaudžiai susiję tarpusavyje, kadangi vieni iš jų gali būti

priežastys, o kiti – pasekmės, t.y. vienas procesas gali įtakoti kito proceso pasireiškimą.

Tema aktuali tuo, kad valdžia pasitelkdama šiuos procesus savo naudai, gali manipuliuoti

didžiąja dalimi valstybės piliečių.

3 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

1. Šalies ūkio augimo veiksniai. Pagrindiniai šalies ūkio rodikliai bei jų

informuotumas

Šalies ūkio augimas tiesiogiai įtakoja šalies ekonominį augimą.

Ekonomikos augimas - tai pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis

nacionalinio produkto (pajamų) apimties didėjimu. Šį procesą apibūdina tokie pagrindiniai

rodikliai:

1. Bendrasis vidaus produktas (BVP), kuris reiškia galutinio produkto, t. y. visų galutinių prekių ir

paslaugų, pagamintų naudojant šalyje esančius gamybos veiksnius (kapitalą, žemę, darbą ir kt.),

piniginę bei rinkos vertę. Kai kurie iš šių veiksnių, pavyzdžiui, kapitalas, gali priklausyti ir

užsienio verslo įmonėms.

BVP skaičiuojamas pagal šią formulę: BVP = C + I + G + XN

(C – namų ūkių vartojimas, I – įmonės investicijos, G – vyriausybės išlaidos, XN – užsienio

grynasis eksportas)

2. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies

piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), rinkos kainų suma; konkrečios šalies

piliečių gautos pajamos.

3. Nacionalinės pajamos (NP) – visuomenės pajamos, atitenkančios gamybos veiksniams. Apima

darbo užmokestį, rentą, palūkanas ir pelną.

Bendrasis vidaus produktas kone viską pasako apie šalies ekonomikos būklę. Kai BVP

didėja, tai rodo, kad šalies žmonės sukuria daugiau prekių bei paslaugų ir gyvena geriau. Tačiau

BVP yra piniginis rodiklis, todėl infliacijos metu, kylant kainoms, bendrasis vidaus produktas

didėja, nors prekių bei paslaugų gamybos apimtis nesikeičia.

Jei BVP sumažėja, vadinasi, nepavyko išvengti ekonominio nuosmukio (tai, periodas, kai

ne mažiau kaip 2 metų ketvirčius iš eilės mažėja BNP bei ekonominis ūkių subjektų aktyvumas ir

pasireiškia sparti kainų mažėjimo tendencija). Tuo tarpu BVP, tenkančio vienam šalies gyventojui,

ilgalaikis didėjimas reiškia ekonomikos pažangą.

BVP didėjimą gali sukelti ne tik prekių ir paslaugų gamybos didėjimas, bet ir kainų

kilimas. Todėl lygindami skirtingų metų BVP, ekonomistai naudoja realųjį BVP (visų galutinių

prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį, paprastai per metus, suma, apskaičiuota

bazinių metų kainomis.), nes jo kaita rodo iš tikrųjų įvykusius gamybos pokyčius, kadangi

atmetama infliacijos įtaka.

4 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

1 pav. Lietuvos BVP procentinė kaita 1991-2011 metais

Šalies ūkio augimas gali vykti dviem būdais:

1. Trumpalaikis augimas: šalyje gali būti aukštas nedarbo lygis, daug nenaudojamos žemės ir

didelis kiekis nenaudojamo kapitalo. Jeigu šiuos išteklius paleidi į darbą, tai BNP padidės, o

jei viskas nesikeis, tai vos tik ištekliai baigsis, tolesnio augimo nebus.

2. Ilgalaikis augimas: kai visi ištekliai išnaudoti, ekonomikos augimas vis tiek yra galimas.

Darbo ir kapitalo didinimas bei jų panaudojimo efektyvumo didinimas padidins bendrą

gamybos apimties augimą.

Šalies ūkio augimo veiksniai

Nagrinėjant ekonominio augimo veiksnius, būtina atsižvelgti į šių veiksnių visumą, kitaip

vieni veiksniai gali atsverti kitų veiksnių teikiamą naudą. Vadinasi, šalia bendrų ekonominio

augimo sąlygų, prie kurių galima priskirti kainų stabilumą, efektyvų resursų paskirstymą ir kitas

gyvenimo lygio kilimą užtikrinančias sąlygas, būtina ištirti daugelį augimo veiksnių, iš kurių

svarbiausi būtų šie:

1. Gyventojai. Darbo jėgos pasiūlos augimas skatina gamybos efektyvumo didinimą, naujų

technologijų naudojimą ir darbo našumo kilimą. Kita vertus, gyventojų paklausos augimas

skatina gamybos didinimą ir ekonominį augimą. Tačiau nesubalansuotas gyventojų skaičiaus

augimas nėra savaiminis ekonominio augimo veiksnys.

Adam Smith teigė, kad didesnis gyventojų skaičius užtikrina didesnį darbo jėgos kiekį, o

didesnė darbo jėga gali sukurti daugiau nacionalinio produkto.

2. Gamtiniai ištekliai. Kiekvienos šalies pradiniam ekonomikos potencialui būdingas tam tikras

gamtinių resursų kiekis ir sudėtis. Žinoma, didesnis gamtinių resursų kiekis didina

ekonomikos augimo galimybes, tačiau, kaip rodo praktika, tai nėra galutinė ir svarbiausia šio

5 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

proceso sąlyga. Kaip liudija Tarybų Sąjungos vystymosi pavyzdys gausūs gamtiniai ištekliai

automatiškai negarantuoja ekonominio augimo stabilumo.

Lietuvos gamtiniai ištekliai yra labai kuklūs. Svarbiausi yra dirbama žemė ir mediena. Yra

užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir

mineralinio vandens.

3. Darbo našumas. Darbo našumo lygis priklauso tiek nuo darbo jėgos pasiūlos kiekybės bei

kokybės, tiek ir nuo kitų veiksnių įtakos.

4. Kapitalo formavimas. Materialinį gamybos pagrindą sukuria investicijos, nuo kurių struktūros

ir augimo tempų priklauso gamybos proceso aprūpinimo gamybos priemonėmis efektyvumas.

Vykstant pastoviam kapitalo kaupimo procesui, didėja ekonomikos potencialas.

5. Technikos ir technologijos tobulinimas. Naujos technikos ir technologijos panaudojimas,

diegiant įvairaus pobūdžio inovacijas, iš esmės pakeičia gamybos metodus, sudaro sąlygas

naujų produkcijos rūšių įsisavinimui ir gamybai. Taigi, inovacinių procesų spartinimas lemia

naujo gyvenimo lygio formavimą. Šio veiksnio įtaka laikui bėgant nuolat auga.

Lietuvos ūkio plėtra dabartiniame etape dar susiduria su sunkumais, kuriuos sąlygoja

paveldėtas iš sovietinio laikotarpio technologinis atsilikimas.

6. Ekonominė aplinka. Tai šalies ekonominė politika ir teisiniai-ekonominiai ūkininkavimo

aspektai. Palanki ekonominė politika, rinkos konkurencija ir privačios investicijos padeda

deramai įvertinti ekonominio augimo galimybes.

Amerikiečių ekonomistas E. Denisonas įvertino šių veiksnių įtaką JAV ekonominiam

augimui 1929-1976 metais. Taigi, nacionalinėms pajamoms didėjant vidutiniškai po 2,98 % per

metus, veiksnių įtaka pasiskirstė taip, kaip parodyta 2 pav.

2 pav. Įvairių veiksnių įtaka ekonominiam augimui

6 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

2. Fiskalinė politika

Fiskalinė politika – valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti ar panaikinti BVP

svyravimus, reguliuojant bendrąją paklausą (visumines išlaidas). Pagal fiskalinės politikos

priemonių (mokesčių, valstybės išlaidų) kitimo pobūdį skiriama diskrečioji ir nediskrečioji fiskalinė

politika.

Diskrečioji fiskalinė politika – vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų

keitimas norint paveikti realiąją nacionalinių pajamų1 apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją.

Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti:

1. Jeigu ekonomikai būdingas nuosmukis, t. y. faktinis (tikrasis) nacionalinis produktas yra

mažesnis už potencialųjį (galimą), vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Ji apima:

vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų priemonių derinimą.

Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė - biudžeto deficito augimas. (Manoma,

kad dabar Lietuvos viešoji erdvė yra vienpusiška: joje dominuoja nuomonė, kad stojimas į euro

zoną yra būtinas, bijoma kalbėti, kad valstybė gali vykdyti fiskalinę politiką, norima

ekonominius klausimus palikti išimtinai ekonomistams.)

2. Jeigu ekonomika yra pakilimo fazėje, t. y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga

infliacija, vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų

mažinimą, mokesčių didinimą, abiejų priemonių naudojimą kartu. Stabdančios fiskalinės

politikos pasekmė - biudžeto pertekliaus atsiradimas.

Nediskretinė fiskalinė politika arba savaiminiai stabilizatoriai - tai savaime veikiančios

biudžeto politikos priemonės, kurios padidina bendrąją paklausą, kai ekonomika nuosmukyje, ir

pristabdo bendrosios paklausos augimą, kai ekonomika kyla. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriai

yra mokesčiai (asmeninis pajamų mokestis, firmų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis) ir

transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpa, pensijos, kitos socialinės pašalpos).

Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis

keičiasi priešinga linkme - kai ekonomika pakilimo fazėje, jie mažėja. Vyriausybės išlaidos

nepriklauso nuo nacionalinio produkto apimties. Jų dydį kiekvienais metasi tvirtina seimas. Jis

nustato ir mokesčių normą. Esant tai pačiai mokesčių normai, surenkamų mokesčių dydis priklausys

nuo šalyje pagaminto produkto apimties. Jei ekonomikoje pakilimas, didėja nacionalinės pajamos,

tai automatiškai didėja ir vyriausybės biudžete surenkamų mokesčių apimtis. Tai sumažina

vartotojų pajamas ir pristabdo visuomeninės paklausos augimą. Vadinasi, augant nacionalinėms

pajamoms, mokesčių įplaukos į biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja, ir susidaro

1Realiosios nacionalinės pajamos - nacionalinės pajamos, esant to laikotarpio rinkos kainoms, atsižvelgiant į infliaciją.

7 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

biudžeto perteklius. Priešingai, jei ekonomikoje nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai

mažėja. Tai savo ruožtu, pristabdo visuomeninės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmukį.

Vadinasi, mažėjant nacionaliniam produktui, valstybės biudžeto perteklius mažėja ir susidaro

biudžeto deficitas.  Kuo didesnė mokesčių norma, tuo labiau mokesčių apimtis reaguos į

nacionalinio produkto kitimą, tuo didesnis bus biudžeto deficitas ar perteklius.

Savaiminių stabilizatorių panašumas, lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, jog

jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau savaiminiai stabilizatoriai

negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominių

svyravimų amplitudę.

Fiskalinės politikos įgyvendinimo sunkumai

Taikant fiskalinės politikos priemones praktikoje, susiduriama su sunkumais:

1. Laiko problema. Reikia laiko šalies ekonominei situacijai įvertinti (pvz., prireikia kelių mėnesių

ekonomikos nuosmukiui ar infliacijai konstatuoti), atitinkamiems ekonominiams sprendimams

priimti. Daug laiko praeina, kol fiskalinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją

(didinant vyriausybės išlaidas, pvz., naujiems keliams tiesti, prireikia daugiau laiko statybos

projektams parengti).

2. Politinės problemos. Garantuoti ekonomikos pastovumą nėra vienintelis vyriausybės politikos

tikslas. Siekdama kitų tikslų, vyriausybė gali aukoti ekonomikos pastovumą. Pavyzdžiui, karo

metu vyriausybė didina išlaidas, nors tai kelia infliaciją, tačiau tuo metu didesnis prioritetinis

tikslas yra pergalė kare, o ne kainų pastovumas. Antras pavyzdys: didinti vyriausybės išlaidas ir

mažinti mokesčius yra populiaru tarp rinkėjų, todėl politikai, norėdami būti išrinkti, nesiryžta

imtis fiskalinės politikos priemonių net tada, kai to reikalauja šalies ekonominė situacija.

Kai kurie vyriausybės išlaidų kritikai teigia, jog nerealu tikėtis, kad vyriausybės veiksmus

galima suvaržyti taisyklėmis. Nesvarbu, kokią politiką skelbia vyriausybė, vis tiek ji linkusi

pasirinkti mažiausio pasipriešinimo kelią: pasiduoda reikalavimams vykdyti didesnių išlaidų

reikalaujančias programas ir mažinti mokesčius. Toks kelias padidina vyriausybės populiarumą

gyventojų tarpe. Todėl kritikai teigia, kad vyriausybę reikia apriboti griežta taisykle, įrašant ją į

Konstituciją ar kokį nors įstatymą.

8 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

3. Infliacija-defliacija – priežasčių-pasekmių analizė

Infliacija – tai piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis ilgalaikiu

vidutinio bendrojo kainų lygio kilimu. Rinkos ekonomikoje prekių ir paslaugų kainos gali bet kada

kisti. Vienos kainos kyla, kitos – mažėja. Tačiau infliacija būna tada, kai kyla ne pavienių prekių ar

paslaugų kainos, o bendras prekių ir paslaugų kainų lygis.

Metinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp ataskaitinio mėnesio ir

praėjusių metų atitinkamo mėnesio.

Vidutinė metinė infliacija – tai dvylikos paskutinių mėnesių ir atitinkamų ankstesnių

dvylikos mėnesių vidutinio kainų lygio santykinis pokytis.

Hiperinfliacija – tokia infliacija, kai kainų lygis kyla itin sparčiai. Orientacinis rodiklis –

infliacijos dydis apie 50 %.

Infliacijai išmatuoti Lietuvoje naudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI). Tai yra

pagrindinis vartotojų infliacijos rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už

kurias sumoka ir kurias namų ūkiai naudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo poreikius, vidutinį kainų

lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį. Vartotojų kainų indeksas neapima prekių ir paslaugų, skirtų

gamybai, pelno gavimui, kapitalo formavimui.

Infliacijos priežastys:

1. Netikėtas kainų augimas, kuris mažina vartojimą;

2. Vartojimo augimas, kuris kelia kainas;

3. Deficitinis valstybės biudžetas (valstybės išlaidos viršija pajamas);

4. Valstybės bankuose esančių rezervinių pinigų reguliavimas (nustačius mažesnį privalomą

bankuose laikomų pinigų rezervą ūkyje atsiranda „papildomi“ pinigai ir padidina infliaciją);

5. Importuojamų prekių, o ypač žaliavų kainų augimas;

6. Ilgalaikis neigiamas mokėjimo balansas (smunka nacionalinės valiutos kursas, todėl didėja

importuojamų prekių ir paslaugų kainos);

7. Ūkio recesija (smunkant darbo našumui auga produkcijos kaina);

8. Ūkio monopolizacija ar oligopolizacija (monopolistai ar oligopolistai vaikydamiesi pelno net ir

nesusitarę gali pakelti kainas).

Du pagrindiniai būdai kontroliuoti infliaciją:

1. Fiskalinė politika. Ji gali koreguoti infliacijos veiksnius – pasiūlą ir paklausą – ir taip didinti

arba mažinti infliaciją.

9 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

2. Pinigų politika. Ja siekiama reguliuoti ekonomikoje esančių pinigų kiekį. Pinigų kiekis turi

proporcingai atitikti ekonomikos poreikius, siekiant užtikrinti tvarų užimtumo ir augimo lygį,

esant žemai infliacijai.

Infliacijos pasekmės

Nedidelės infliacijos teigiami padariniai yra tokie:

1. Esant infliacijai žmonės iš dalies atsisako besaikio pinigų kaupimo ir juos investuoja, išleidžia

ar padeda bent į banką.

2. Valstybė, vykdydama pinigų emisiją (spausdindama pinigus), turi papildomų lėšų savo

išlaidoms padengti.

3. Kartais išaugus infliacijai yra lengviau atiduoti skolas (ypač jei skolos perskaičiavimas

nenumatytas sutartyje).

4. Krentant nacionalinei valiutai šalies ūkis darosi konkurencingesnis lyginant su kitų valstybių

ūkiais.

Infliacijos neigiami padariniai yra:

1. Perkamosios galios kritimas – krentant perkamajai galiai mažėja rinka ir sunkiau parduoti

prekes. Sumažėjęs prekių pirkimas smukdo ūkį.

2. Nuvertėję indėliai – esant didesnei infliacijai žmonės linkę nelaikyti pinigų, o juos greičiau

išleisti, ar pakeisti į kitą valiutą, taip dar labiau didindami infliaciją. Taip pat atsisako jų

kaupimo ir pasidaro sunkiau gauti ilgalaikių paskolų, tuo pačiu žlugdomas brangių daiktų

pirkimas išsimokėtinai.

3. Prekiautojai, tikintys, kad pirkėjai mažiau nusimano apie prekių vertę, užkelia kainas daug

aukščiau negu jos turėtų būti net esant didesnei infliacijai. Tokių būdu krenta pragyvenimo

lygis.

4. Ateities nežinojimas – žmonės nežino, kas bus ateityje, todėl gali nutraukti savo ūkinę veiklą.

5. Esant hiperinfliacijai ar tiesiog didelei infliacijai žmonės gali atsisakyti savo nacionalinės

valiutos ar net ignoruoti savo valstybės pinigus, naudodamiesi kitų valstybių pinigais. Tokiu

atveju viena valstybė negalės vykdyti dalies savo pinigų politikos ir dengti kitos valstybės

atspausdintus pinigus, tuo tarpu ir infliaciją, savo prekėmis.

Vienas iš keisčiausių istorijos pavyzdžių, iliustruojančių neigiamus infliacijos padarinius

buvo 1923 m., kai Vokietijoje kainos padvigubėdavo kas antrą dieną, o darbininkams buvo mokama

dukart per dieną, kad jie spėtų nusipirkti maisto ir prekių iki kito kainų pakilimo. Didelė,

svyruojanti infliacija kenkia ekonomikai, vartotojams ir įmonėms. Viso pasaulio ekonominės

politikos formuotojų užduotis – išlaikyti žemą infliaciją.

10 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

Defliacija – tai bendrojo kainų lygio mažėjimas arba pinigų vertės didėjimas prekių ir

paslaugų atžvilgiu. Paprasčiau kalbant, tai atvirkštinis procesas infliacijai, t.y. ta pati prekė per

metus tampa vis pigesnė. Defliacija, priešingai nei infliacija, naudinga tiems, kurie turi grynųjų

pinigų, o ne tiems, kurie turi įvairaus kito turto. Taip pat defliacija yra nenaudinga skolininkams,

nes jiems sunkiau grąžinti skolą. Be to, defliacija nevadinama infliacijos augimo mažėjimu. Nors

kas mėnesį kainos kyla vis mažiau, pavyzdžiui, per sausį pienas pabrango 30 ct, per vasarį dar 23 ct,

per kovą dar 18 ct ir t.t., bet juk jos vis dar kyla, tik lėčiau. Tokiu atveju šalyje vis dar yra infliacija.

Tad, defliacija apibrėžia neigiamą infliaciją, t.y. kainų mažėjimą.

Defliacija nėra ekonomikos nuosmukio priežastis. Be nuolatinio centrinių bankų bei

dalinių atsargų bankininkystės sukelto pinigų kiekio didinimo, defliacija, sukelta spartaus

ekonomikos našumo augimo, būtų lygiai toks pat natūralus ir savaime suprantamas dalykas kaip

šiandien yra infliacija. Šį reiškinį puikiai iliustruoja aukštųjų technologijų pramonė: smarkiai

sumažėjusios kompiuterių kainos netrukdo klestėti juos gaminančioms įmonėms. Yra priežastis,

kodėl defliacija tokia grėsminga ir kodėl politikos formuotojams kovoti su ja žymiai sunkiau nei

slopinti infliaciją: ne visos kainos krenta, o skolų neįmanoma sureguliuoti.

Tačiau, esant defliacijai, yra viena visuomenės dalis, kuri turi iš to naudą. Fiksuotas

pajamas gaunantys žmonės defliacijos laikotarpiu gali pirkti mažesnėmis kainomis daugiau ir jų

gyvenimo lygis turi tendenciją kilti.

Defliacija gali būti dviejų rūšių:

1. Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo;

tai teigiamas reiškinys.

2. ,,Piktoji” monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.

Defliacijos pasekmės:

1. Slopina šalies ūkio aktyvumą, kenkia verslui;

2. Sumažina pelno galimybę, kainų smukimas slopina verslo plėtrą, verčia siaurinti gamybą;

3. Didina nedarbą;

4. Didina verslo paskolų naštą;

5. Didina gyventojų perkamąją galią ir paklausą (jei santaupų norma nesikeičia);

6. Sudaro sąlygas vietinių gamintojų prekėms (maisto produktams) išstumti santykinai brangstantį

importą.

11 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

4. Valiutos vertės ypatybės: stipri – silpna valiuta. Devalvacija.

Revalvacija.

Valiuta – sutartinis mainų vienetas, skirtas prekių bei paslaugų apmokėjimui. Tai viena

iš pinigų formų, skirta mainų vykdymui, vertės išsaugojimui ir vertės standarto palaikymui. Valiuta

yra dominuojanti prekių ir paslaugų mainymo priemonė. Prekyba tarp skirtingų valiutos zonų

vyksta nustatant valiutos kursus.

Valiutos kursas – tai vienos šalies piniginio vieneto išraiška kitos šalies piniginiais

vienetais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą koeficientas. Valiutos kursas yra santykinis

dydis, jis tik transformuoja prekių, paslaugų ir turto kainas iš vienos valiutos į kitą. Todėl valiutos

kursas yra labai svarbus ir daro tiesioginę įtaką turto, prekių ir paslaugų įkainojimui, o tuo pačiu ir

gamybos išteklių pasiskirstymui ekonomikoje.

1 lentelė. Veiksniai, įtakojantys šalies valiutą

Veiksniai, stiprinantys šalies valiutą Veiksniai, silpninantys šalies valiutą

Santykinai aukštesnės palūkanų normos šalyje negu užsienyje;

Žemesnė infliacija; Šalies prekybos perteklius; Didelis ir nuolatinis valstybės biudžeto

deficitas, pritraukiantis vidaus kreditą ir skatinantis skolintis užsienyje;

Politiniai neramumai užsienyje; Stipri šalies finansų rinka; Stipri šalies ekonomika ir silpnesnės

užsienio šalių ekonomikos; Vykdomi šalies skoliniai įsipareigojimai; Šalis vykdo nuoseklią pinigų politiką,

siekdama kainų stabilumo.

Santykinai žemesnės palūkanų normos šalyje negu užsienyje;

Santykinai didesnė infliacija; Šalies prekybos deficitas; Valstybės biudžeto perteklius; Politinis stabilumas užsienyje; Silpna šalies finansų rinka; Silpna šalies ekonomika ir stipresnės

užsienio šalių ekonomikos; Nevykdomi šalies skoliniai

įsipareigojimai; Šalis vykdo pinigų politiką, dažnai

keičiančią savo tikslus.

Valiuta gali būti stipri ir silpna. Jeigu valiutos kursas kyla, t.y. stiprėja kitų valiutų

atžvilgiu, tai šalies ekonomika, eksportas tampa mažiau konkurencingas užsienyje, tačiau mažėja

infliacija, kainos šalyje lieka stabilesnės. Jeigu valiutos kursas smunka – didėja infliacija, bet šalies

produkcija tampa konkurencingesnė užsienyje, pigesnė. Todėl negalima teigti, kad stipri valiuta yra

tik gerai, o silpna – tik blogai, ir atvirkščiai. Susiejimas šalies valiutos su viena ar kita valiuta turi

didžiulę įtaką ekonomikos augimui ir/arba kainoms.

Stiprios ir silpnos valiutos privalumai bei trūkumai pateikti 2 ir 3 lentelėse.

2 lentelė. Stiprios valiutos privalumai bei trūkumai

12 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

STIPRI VALIUTAPrivalumai

Vartojamos pigesnės užsienio prekės; galima išlaikyti mažą infliacijos lygį

šalyje; šalies gyventojai gali pigiau keliauti

užsienyje; šalies investuotojai gali įsigyti užsienio

finansinį ir materialų turtą santykinai pigiau.

Trūkumai

Šalies firmoms sunkiau konkuruoti užsienyje;

šalies firmoms sunkiau konkuruoti su importinėms prekėms;

užsienio turistų apsilankymai santykinai brangesni;

užsienio kapitalui „ateiti“ į šalies ekonomiką yra brangiau.

3 lentelė. Silpnos valiutos privalumai bei trūkumai

SILPNA VALIUTAPrivalumai

Šalies firmoms lengviau konkuruoti užsienyje;

šalies firmoms lengviau konkuruoti su importinėms prekėms;

užsienio turistai gali apsilankyti santykinai pigiau;

užsienio kapitalui „ateiti“ į šalies ekonomiką yra pigu ir patrauklu.

Trūkumai

Vartojamos brangesnės užsienio prekės;

gali padidėti pragyvenimo kaštai; šalies gyventojams keliauti

užsienyje yra santykinai brangu; šalies investuotojams sunkiau ir

brangiau plėstis į užsienio rinkas.

Reikėtų labai gerai pasvarstyti, kas suteiktų valstybei daugiau naudos: ar stipri valiuta, bet

silpna ekonomika, ar stipri ekonomika, bet silpnesnė valiuta, leidžianti konkuruoti tarptautinėje

rinkoje. Pavyzdys gali būti dabartinė situacija tarp Lenkijos ir kaimyninių šalių: lieka tik

įsivaizduoti, kiek papildomų mokesčių susišluos Lenkija turėdama silpną zlotą, kai šiuo laikotarpiu

Lenkijoje apsipirkinėja ne vien lietuviai, bet ir kitų kaimyninių šalių gyventojai.

Devalvacija

Ji vykdoma oficialiu šalies valdžios sprendimu, nustatant žemesnį šalies valiutos kursą

užsienio valiutos atžvilgiu. Po valiutos kurso devalvavimo pabrangsta importas ir atpinga eksportas.

Staigi ir netikėta nacionalinės valiutos devalvacija pirmiausia būdinga šalims, kuriose yra

fiksuotas valiutos kursas ir vykdoma neadekvati valstybės ekonominė politika, dėl kurios keičiasi

ekonominė padėtis – kyla infliacija, auga einamosios sąskaitos deficitas bei nedarbas, mažėja

eksportas.

Visuomet yra žmonių, siekiančių pasipelnyti iš galimo nacionalinės valiutos devalvavimo.

Gandai, sklindantys iš, atrodytų, patikimų lūpų, gali įtikinti rinkos dalyvius, kad tokios kalbos yra

13 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

pagrįstos. Tuomet gyventojai imtų pardavinėti nacionalinę valiutą ir supirkti stabilią užsienio

valiutą. Gandų sukelta panika paskatintų krizę – valiutos kurso devalvavimą. Tai gali įvykti net

tuomet, jeigu nėra rimto ekonominio pagrindo tokiems gandams plisti.

Priešingas devalvacijai procesas yra revalvacija. Tai oficialus nacionalinio piniginio

vieneto vertės padidinimas užsienio valiutų atžvilgiu. Po valiutos kurso revalvavimo atpinga

importas ir pabrangsta eksportas.

Revalvacija dažnai painiojama su valiutos pabrangimu, t. y. laipsnišku valiutos kurso

padidėjimu šalyse su svyruojančio valiutos kurso sistema.

Revalvaciją šalies vyriausybė gali taikyti siekdama santykinai atpiginti importuojamas

prekes, sumažinti infliaciją ar tais atvejais, kai nustatytas valiutos kursas yra žemesnis nei reali

valiutos vertė.

Štai konkretus pavyzdys, įrodantis, kaip neatsargios kalbos gali paveikti visuomenės

elgesį. 2009 metais per spaudos konferenciją, išsakydamas savo teorinius apmąstymus, K.

Glaveckas pareiškė, kad artėja lito devalvacija (nors vėliau pripažino, jog buvo tiesiog neteisingai

suprastas). Po tokio pareiškimo, žmonės skubėjo į bankus, kad galėtų turimus pinigus išsikeisti į

kitą valiutą – eurus, dolerius ar svarus. Neapgalvotos kalbos sukėlė nedidelę žmonių paniką ir per

vieną savaitgalį buvo konvertuoti keli milijonai litų. Nors bankai didelio pelno ir nesusikrovė,

tačiau gyventojai, sugalvoję keisti eurus į litus, patyrė kur kas didesnių nuostolių. Taigi kiekvienas

valstybės asmuo turėtų išsiaiškinti tikrąją situaciją prieš imdamasis veiksmų bei suvokti, jog kai

kurios kalbos yra gandai ir nieko daugiau. Todėl naudinga žinoti, ką reiškia pagrindinės

ekonomikos sąvokos, kada jos iš tiesų turi galimybę pasireikšti, ir kada jomis tiesiog

manipuliuojama.

14 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

Išvados

1. Šalies ūkio augimą apibūdina BVP, BNP ir NP. Ilgalaikis BVP didėjimas rodo ekonomikos

pažangą.

2. Fiskalinė politika pasitelkiama, siekiant sušvelninti ar panaikinti BVP svyravimus. Diskrečioji

fiskalinė politika yra vienas iš būdų, padedančių kontroliuoti infliaciją.

3. Infliacija pasireiškia tada, kai kyla ne pavienių prekių ar paslaugų kainos, o bendras prekių ir

paslaugų kainų lygis. Ji gali būti vertinama prieštaringai, kadangi turi ir teigiamų, ir neigiamų

pasekmių. Neigiama infliacija apibrėžiama kaip defliacija.

4. Stabili defliacija gali atpiginti šalyje gaminamas prekes, tokiu atveju jos tampa

konkurencingesnės užsienio rinkose ir išvengiama valiutos devalvacijos. Revalvacija (priešingas

devalvacijai reiškinys) taikoma siekiant sumažinti infliaciją.

Taigi, remiantis šiuo referatu, galime teigti, jog ekonomikos nepastovumą lemia, ne atskiri

veiksniai, o visų jų visuma.

15 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.

2012-11-19

Literatūros sąrašas

http://ec.europa.eu/economy_finance/focuson/inflation/what_lt.htm http://ec.europa.eu/economy_finance/focuson/inflation/glossary_lt.htm http://www.ecb.int/ecb/educational/hicp/html/index.lt.html

https://docs.google.com/document/preview? hgd=1&id=1rCttjYgHLX3O_YnE71rK8k8rBcK2QNIjNylB3gMusZs

http://www.nemoku.lt/ekonomikos-augimas-referatai-525O.htm/1

http://www.mokslai.lt/referatai/konspektas/lietuvos-ekonomikos-augimas-raida-isorine- aplinka-ir-perspektyvos-puslapis7.html

https://fcis.vdu.lt/~j.sakalyte@evf.vdu.lt/FOV1-0008026E/2%20paskaita.%20BVP.pdf

http://elinara.ktu.lt/plc/cdk-verslumas/170695.html

http://elinara.ktu.lt/plc/cdk-verslumas/170693.html

http://www.esparama.lt/ES_Parama/strukturines_paramos_2007_1013m._medis/titulinis/ files/2VP_EA_2007-07-05.pdf

http://www.mokslai.lt/referatai/konspektas/lietuvos-ekonomikos-augimas-raida-isorine- aplinka-ir-perspektyvos-puslapis5.html

http://www.nemoku.lt/fiskaline-politika-referatas-73O.htm/1 http://www.ekonomika.lt/naujiena/ar-reikalingas-siandien-lietuvai-euras-23903.html http://www.lrytas.lt/-12415374211241021136-dviej%C5%B3-d-dilema.htm „Makroekonomika. Vadovėlis ekonominių specialybių studentams“, Leidykla

„Technologija“, 2005 Paul Wonnacott / Ronald Wonnacott “Makroekonomika”, Litterae Universitatis, 1994 B. Drilingas, J. Čiburienė, V. Snieška “Makroekonomikos pagrindai”, Kaunas

“Technologija”, 1997 Makroekonomika. Antrasis leidimas. Regina Paliutytė , VVAM Vilnius, 2005

16 Ekonomikos augimas.Ekonomikos nepastovumas.