#21

p. 1LIVERPOOL laikraštis #21 lapkritis 2009 tiražas 500 liverpool.lt

21 LIVERPOOL DIENAlapkričio 28 d.

THE NOMINALSSkaitmeninė „dozė“Vilnius šoka pogoINDIE scena:Pats Tu ToksTHE ANTLIERSHEADDRESS

p. 2

#21

Redakcija:

redaktorė:Jurga

tel. 868794039news@liverpool.lt

straipsniai: Laurynas, Logika, Tomas,

Gailė, Vaiginta,Simona, Dovilė, Erika, Liucija, Nerijus,

Mantas, Albertas, Živilė

dizainas: Gailėdesign@liverpool.lt

muzika: music@liverpool.lt

Laikraštis leidžiamas nuo 2007 m. rugsėjo 8 d.tiražas 500

Visos teisės saugomos.

2010-ieji jau atkopdami budina svietą, bet, kita vertus, gerai pagalvojus neatrodo, kad šie metai būtų buvę labai mieguisti alternative/indie/rock/britpop muzikos gimdytojams, propaguoto-jams ir klausytojams. Prieš metus daugelis su nerimu žvelgė į ateinančius sudėtingus finansine prasme metus galvodami, kaip reikės išgyventi ir ar tęsime kiekvienas savo veiklą.Žiūrėdami atgal matome, kad šiemet roko festivalių tradicija nenutrūko, jų gal net atsirado daugiau, roko muzikos vakarėliai plečiasi ir yra toliau gausiai lankomi, kai kurios muzikos grupės sugebėjo išleisti albumus, atsidarė keletas naujų roko erdvių, nauja repeticijų salė, gal kiek daugiau roko skamba ir radijo bangomis, dažniau ir išradingiau naudojame internetą bei savo ar svetimus socialinius tinklus.Žodžiu, sudėtingais metais naujų iniciatyvų netrūko ir tai džiugina. Išvada viena – labai daug kas priklauso nuo mūsų turimų idėjų, svajonių ir entuziazmo. Kaip kažkas neseniai teisingai rašė, šiems dalykams finansinės krizės nebaisios.Apie tai, kas nuveikta, kas pasitvirtino, o kas ne ir ką turime sugalvoję ateičiai, diskutuosime LIVERPOOL organizuojamoje roko bendruomenės konferencijoje lapkričio 28 d.

El. paštas: liverpool.music@gmail.comNamai: http://www.liverpool.ltFacebook: facebook.com/pages/LIVERPOOL-music/153302805288

REDAKCIJOS ŽODIS

LIVERPOOL DIENA:Konferencija / Live / Party / Labs

Programa:

18:00-20:30 Konferencija

21:00-23:00 LIVERPOOL Live:

Grim City The Nominals The HitFakers Flamingo

23:00-04:00 LIVERPOOL Party

23:00-04:00 LIVERPOOL Labs

Daugiau:liverpool.lt

#21

p. 3

interviu

Kalbino: NERIJUS

Sutikau šią grupę prieš pat jų koncertą „Muzikos namuose“. Linksmas pokalbis neprailgo ir greitai THE NOMINALS lipo ant scenos. Jaukus koncertas, kurio metu skambėjo gyvai atliekamos grupės vokalistės Živilės, gitaristo Andriaus, bosisto Mindaugo ir būgnininko Kasparo dainos, nepaliko abejingų. Siūlau ir jums paskaityti, ką pavyko apie juos sužinoti.Kas yra THE NOMINALS?A.: Mes esam trys paprasti vaikinai, pasiėmę vieną merginą ir bandan-tys atrast gyvenimo džiaugsmą.Ž.: Nepasiėmę!!!A.: Gerai, atradę, bandantys kurti, groti kartu. Išsirinkom pavadinimą dėl to, kad „The Nominals“ yra išliekamoji vertė, kuri niekada nesikeičia. Ta pirminė vertė, kurią mes turim, ir jausmas, kada mes kuriam, darom kažką ir jaučiamės gerai. Mūsų pirmas tikslas yra groti kartu. Antras tikslas – pasirodyti žmonėms, turėti gerbėjų. Nenorim būti ta grupė, kuriai kažkas už mus kurtų, nurodinėtų. Kur, kada ir kaip susikūrė grupė?K.: Ukmergėj, kovo mėnesį. Mes anksčiau kažkada prieš 7–8 metus kartu grojom, po to buvo ilga pertrauka. Tada baigėm mokyklą, visi išsilakstėm: kas studijuot, kas į užsienį. Po kokių 8 metų vėl pradėjom bendraut. Būtent aš ir Andrius. A.: Kasparas man paskambino, aš pasakiau, kad turiu labai daug dainų. Praėjo 2 mėnesiai, susitikom vienam Ukmergės bare ir jis pasiūlė pagroti kitą dieną. Pas Kasparą namie grojo kita grupė, buvo visa aparatūra, būgnai, gitaros. Pradėjom groti ir atsirado tų senų laikų nostalgija. Kitą savaitę jis man vėl paskambino. Susitarėm pagrot, ir šį kartą pasiėmiau Mindę. Taip vėl atsirado Mindė. Pamatėm, kad mano balsas nėra kaip Eltono Johno ir Kasparas pasiūlė Živilę. Taip atsirado ir ji, priprato prie mūsų ir pradėjo dainuoti. Ž.: Jie manęs neklauso visai. Mano nuomonė nieko verta (Andrius juokiasi). Kai mes darom naujas dainas, jie manęs neklauso. Kas kuria muziką, tekstus?Ž.: Aš! Juokauju. Griška.K.: Aš aš.M.: Taigi nueini į youtube, pasiimi muziką...A.: Baik tu, nejuokauk, plagiatorium tapsi. Dažniausiai aš turiu idėją (žodžius, gitaros partiją). Tada sėdam ir darom. Kasparas pradeda galvot, kaip grot būgnais, Mindaugas galvoja, kaip jam groti bosine gitara, Živilei parodau kelias natas, kaip jai dainuoti. Tada Živilė viską iškraipo ir pradeda dainuot aukščiau, kur aš gyvenime neišdainuočiau tų natų. Taip gimsta daina, ir viskas. Visi sprendžiam, kur bus sustoji-mai, kur bus pragrojimai.Kokios muzikos klausote? Kokios grupės turi įtakos jūsų kūrybai?K.: Aš asmeniškai labai mažai klausau muzikos. Su grotuvu nevaikštau niekada. Atsirenku, kas man įdomu. Kai mašinoj groja muzika, tada paklausau. Neturiu mėgstamiausios grupės.M.: Klausau labai įvairios muzikos. Negaliu konkrečiau atsakyti. Įtaką daro nuo pop iki heavy metal muzikos. A.: Živilė Džordanos klauso.Ž.: Nusišneki. Pats į Džordanos koncertus vaikštai. Man patinka įvairi muzika. Patinka tokia, kokią grojam. Vertinu GUNS N’ ROSES, iš lietuviškų – PIENO LAZERIUS.A.: Aš galiu pasakyt...

K.: THE NOMINALS.A.: Aš galiu pasakyt, kas mūsų muziką suformavo, visą kontekstą. Dabar yra RADIOHEAD su lietuvišku prieskoniu. Mes neišgrojam taip, kaip RADIOHEAD. Gal dar 5 metus taip neišgrosim. O toliau... Toliau yra SMASHING PUMPKINS. Tai yra man didžiausią įtaką padariusios grupės. Kur buvo geriausias jūsų koncertas?A.: Vingio parke. Mes ten geriausiai sugrojom. Ne visas dainas, bet kelios buvo atliktos geriausiai. Mūsų klausė 7 000 žmonių. Prieš tokią minią dar nebuvau grojęs.Ž.: Kasparo vaikystės svajonė buvo groti Vingio parke.K.: Šiais metais buvo klasės susitikimas ir skaitėm, ką buvom parašę dvyliktoj klasėj. Aš skaitau savo atsakymą: „Groti Vingio parke.“ Po dviejų savaičių sulaukėm pasiūlymo ten sugroti. Bet man geriausias koncertas buvo spalio pabaigoje Ukmergėje. Buvo geras garsas ir la-bai malonu grot.Į kokią publiką orientuojatės?A.: Nesiorientuojam. Nėra konkrečios amžiaus grupės, kuriai kuriam. Yra kūryba, yra nuoširdumas. Norisi kažką pasakyti ir žmogui palikti po savo dainos, kad po 5 metų ta daina nebūtų nuvalkiota. Norim, kad žmonėms būtų priimtina klausyt ir kad mums būtų priimtina grot.M.: Mes darom taip, kaip mums patiems daugiau norisi. Jei kalbėtume apie komerciją, tai gal ir trūksta, bet mes tokį kelią pasirinkom ir juo eisim.Kokie ateities planai?A.: Kasparas liepė daug repetuot. Po LIVERPOOL sustosim koncer-tuot ir užsidarysim studijoj, kur bandysim išgryninti savo garsą. Daug kuriam ir nespėjam visko pagroti repeticijų metu. Po pusės metų nuo grupės įkūrimo jau galime atlikti 20 dainų. Kai kurios grotos tik po 1–2 kartus.K.: Bandysim suprofesionalėt.M.: Nenustosim koncertuoti, bet nebeieškosim koncertų. Reikia daugiau padirbėti, pabandyti atrasti specifinį skambesį, pridėti prieskonių. Pipirų ar kanapių...A.: Kad ateitų žmonės ir sakytų – „The Nominals“.Ko tikitės iš LIVERPOOL?Ž.: Gero „tūso“ tikimės. Kiek girdėjom, būna geri „tūsai“, tai ir tikimės to.A.: Mes darysim „tūsą“. Aš pasiausiu per LIVERPOOL, nes ten bus daug žmonių. M.: Visi esame skirtingi ir kiekvienas tikisi kažko kito. Aš asmeniškai tikiuosi kokybiškai, linksmai, smagiai sugroti. Ko palinkėtumėte LIVERPOOL laikraščio skaitytojams?A.: Neturėti išankstinės nuomonės. Ateiti ir pažiūrėti į kažką be išankstinės nuomonės ir tada galvoti, ar tas kažkas tau taps draugu, ar ne. Nesvarbu kas – vaizdas, garsas ar kas kitas. Be išankstinės nuomonės lengviau gyvent. Svarbiausia ateiti tyram, nusiteikti, gerai pasiausti per LIVERPOOL, susirasti draugų ir turėti daugiau vilties.

THE NOMINALS

Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

p. 4

#21

Jei skundiesi prasta nuotaika ir abejingumu gyvenimui ar vilio-ja galimybė surasti įkvėpimą ten, kur baigiasi sąmonė, bet bijai svaigintis uždraustomis cheminėmis medžiagomis, yra galimybė iš interneto parsisiųsti legalių „skaitmeninių narkotikų“. Žmogaus smegenyse susidaro įvairių dažnių elektromagnetinės bangos, lemiančios žmogaus dvasinę būklę, aktyvumą ir budrumą. Pavyzdžiui, alfa elektromagnetinės bangos pagerina mokymo-si kokybę, o delta bangos skatina kūrybingumą. Skaitmeninių narkotikų poveikis yra paremtas šių bangų stimuliavimu binau-raliniais ritmais. Binauralinis efektas atsiranda, kai skirtingo, bet panašaus dažnio garsai grojami į abi ausis vienu metu. Smege-nyse šie garsai susilieja ir jos „išgirsta“ šių dažnių skirtumą. Jei šis skirtumas atitinka delta, teta, alfa, beta ar gama smegenų bangų diapazoną, smegenų bangos prisitaiko prie girdimo ritmo.Nors apie binauralinių ritmų efektą žinoma jau nuo ketvirto dešimtmečio, jis ypač išpopuliarėjo pastarąjį dešimtmetį, kai at-sirado stereo ausinės. Žinios apie skirtingų narkotinių medžiagų

Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

Tekstas: VAIGINTA

Skaitmeninė „dozė“

KINGS OF LEON – dar vienas įsimintinas ketvertukas muzikos pasaulyje. Iš JAV kilusią roko grupę sudaro trys broliai ir pus-brolis: Caleb Followill (gitara, pagrindinis vokalas), Jared Fol-lowill (bosinė gitara), Nathan Followill (mušamieji, pritaria-masis vokalas), Matthew Fol-

lowill (solinė gitara). Grupė susibūrė 2000 m., pradžioje buvo trys broliai, o pusbrolis Matthew prisijungė kiek vėliau. Įdomu, kad prieš tai roko muzika jaunuoliams buvo svetima, o laisvalaikį jie leisdavo palaikydami draugiją savo tėvui, klajojančiam po Ameriką. Grupės kūrimosi užuomazgos prasidėjo po tėvų skyrybų, kai vaikinams teko persikelti į Nešvilį. Ten broliai pamėgo roką ir rokerių gyvenimo būdą. Kad ir kaip būtų keista, pirmuosius šlovės spindulius jaunuo-liai pajuto ne savo gimtinėje, o už Atlanto. Didžioji Britanija buvo ta šalis, kurioje grupei pavyko įsitvirtinti ir įnešti gaivaus vėjo į muzikos pasaulį. KINGS OF LEON pasižymėjo ne tik savo kūrybos polėkiu, eksperimentiškumu, bet ir neįprasta, naujoviška išvaizda – ilgi plau-kai, ūsai, ekstravagantiški apdarai – visa tai traukė akį. Šeimyninis bandas su kaupu pateisino naujovių išsiilgusių klausytojų lūkesčius ir gerokai nustebino kritikus.Grupė jau spėjo išleisti keturis efektingus, ekspresija ir jausmingumu pulsuojančius albumus. Reikėtų paminėti, kad geriausias iš jų „Be-cause Of The Times“ prodiusuotas net pačio sero Eltono Džono. Nuo pirmųjų dviejų šis skiriasi tuo, kad yra atviresnis ir tamsesnis nei pas-tarieji. Bet kritikai tai įvardino kaip privalumą, negalėdami atsistebėti nuolatiniu grupės noru eksperimentuoti (pateisina jau pačioje grupės kūrimosi pradžioje jiems prilipdytą etiketę – „eksperimentiškiausi“). Tiesa, paskutinis jų albumas („Only By The Night“) įvardinamas kaip pernelyg nuspėjamas ir pilkokas. Galbūt visiems pabodo ilgokai nusistovėjęs grupės kūrinių braižas, kuriame vyrauja „sex, drugs and rock’n’roll“ formulė. Bet kita vertus, tai grupės išskirtinumas. Taigi

Eksperimentiškiausieji

Tekstas: LIUCIJA

KINGS OF LEON

nors ir šiek tiek besikartojantis, paskutinis jų albumas padeda išlaikyti KINGS OF LEON šlovinamųjų pozicijas. Tiesą sakant, būtent paskutinis jų albumas man ir yra artimiausias. Todėl apie jį pakalbėsiu kiek plačiau. KINGS OF LEON atradau ne taip jau seniai, o išgirdusi pirmąsias dainas neskubėjau jų įtraukti į savo geriausiųjų, tiksliau klausomiausių, sąrašus. Tačiau albumo hi-tas „Sex On Fire“ privertė atsitokėti ir netrukus mano ipod’ą viena po kitos pildė naujai atrastos grupės dainos. „Use Somebody“, „Be Somebody“, „Notion“ ir dar daugelis kitų užbūrė ir įtraukė mane į beprotiško klausymo maniją. Taip jau būna, kai atrandi kažką naujo ir nori atsigriebti už prarastą laiką, kol nebuvai su tuo susipažinęs. Taigi viskas prasidėjo nuo „Sex On Fire“, bet tuo tikrai nesibaigė. Tiesa, teko skaityti trumpą, bet gana juokingą jos sukūrimo istoriją. Iš tikrųjų, įsiklausius į dainos žodžius klausimų lyg ir nekyla, bet grupės narys Calebas panoro klausytojus supažindinti. Jis juokais aiškino: „Mūsų muzikoje visada vyravo sekso tema, taigi aš pamaniau, kad tiesiog reikia viską apibendrinti vienoje dainoje ir užbaigti su seksu kūryboje.“ Taigi po šio pasisakymo niekam nebeturėtų kilti klausimų, kaip gimė idėja kurti bene žinomiausią grupės dainą. Vien todėl, kad KINGS OF LEON dainų tekstuose galima rasti netikėčiausių ir prieštaringai vertinamų frazių, jiems nuolat vienaip ar kitaip tenka ko-mentuoti savo kūrybą. Tuo dažniausiai, kaip pagrindinis dainų tekstų autorius, užsiima grupės vokalistas Calebas. Jis ypač pasižymėjo pas-kutinio albumo kūrybiniame procese. Grupės nariai negali atsistebėti brolio kūrybiškumu ir kiek pašiepia jo pomėgį įkvėpimo ieškoti skausmą malšinančiose piliulėse. Pats Calebas taip pat neslepia, kad kūrybiškumo semiasi svaigindamasis tai vaistais, tai vynu, tačiau ko nepadarysi vardan kūrybos. Tuo labiau kad dauguma šios grupės kūrinių yra pripažinti ir įvertinti ištikimiausių gerbėjų, kurių gretose dabar ir aš. Dar galėčiau ilgai ir nuobodžiai aptarinėti perskaitytus straipsnius apie šią grupę, galėčiau aptarinėti jų kūrybos tikslus, sie-kius ir perspektyvas, bet šiam kartui, manau, užteks. Belieka tikėtis, kad jie ir toliau taip sėkmingai kurs ir stebins naujomis kūrybinėmis idėjomis, pateisindami savo „eksperimentiškiausiųjų“ vardą.

poveikį nuotaikai, kūrybingumui, atsipalaidavimui ir apie tą patį efektą, sukeliamą binauralinių ritmų, leido sukurti „skaitmeninius narkotikus“. Vie-name tinklalapyje pavadinimu I-Doser galima už maždaug penkis do-lerius nusipirkti „dozę“ kokaino, marihuanos, heroino, ekstazio ir kitų skaitmeninių narkotikų. Taip pat galite pabandyti virtualų alkoholį, kuris I-Doser puslapyje apibūdinamas štai taip: „Mūsų alkoholio dozė yra kaip penkios stiklinės džino „šotų“. Atsirandantys efektai stiprūs ir atpalaiduojantys, užtikrinantys euforiją. Kai kurie patyrė girtumą jau po vienos dozės. Geriausias iš visų. Jokių pagirių.“ Taigi virtua-liame pasaulyje vis-kas paprasčiau – nereikia varginti savo skrandžio, kepenų ir nosies stipriomis cheminėmis medžiagomis ar žaloti save adatomis, o po virtualaus nusigėrimo nekamuoja sunkus rytas.Kadangi binauralinių ritmų efektas nėra iki galo ištirtas, skaitme-niniai narkotikai leidžiami tik nuo aštuoniolikos metų. Gal ši nekal-tai atrodanti naujiena taps rimta ateities visuomenės problema?

&^%$£@!

#21

p. 5Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

Vieną vakarą nusprendžiau panardyti interneto platybėse ir pasidomėti, kokie koncertai, kritikų nuomone, yra labiausiai verti vadintis „geriau-siais visų laikų“. Galbūt ne visi sutiks su pateiktu penketuku, tačiau šie koncertai įvardijami kaip geriausi išliekamosios vertės požiūriu, apie kuriuos kalbės dar ir mūsų anūkai.THE BEATLES koncertas „Shea“ stadione Niujorke, 1965 08 15. Šis koncertas vadinamas kol kas pačiu žymiausiu pasirodymu ne-paisant to, kad niekas negirdėjo jokios muzikos, o grupės nariai be viso to negirdėjo ir patys savęs. Tuo metu bitlomanija buvo pasiekusi apogėjų, tad ten susirinkę 55 tūkst. klykiančių gerbėjų sugebėjo sukelti triukšmą, kuris buvo lyginamas su branduoliniu sprogimu švilpukų gamykloje. Bitlai iš visų jėgų stengėsi „perrėkti“ savo gerbėjus, tad visai nenuostabu, kad Lennonas klavišiniais pradėjo groti alkūnėmis. Netrukus po šio pasirodymo bitlai apskritai nutraukė koncertinius tu-rus ir pasirodymus. NIRVANA koncertas „Reading“ festivalyje Anglijoje, 1992 08 30. Kurt Cobain į sceną įvažiavo invalido vežimėliu, užsidėjęs blondinės peruką ir apsirengęs ligoninės drabužiais. Pasirodymas truko 90 minučių. Jo metu scenoje skraidė būgnai, lėkštės ir gitaros, kol galiau-siai iš instrumentų beliko skeveldrų ir nuolaužų krūva. Kurtas paga-liau grunge muzikos stilių atvežė ir į Jungtinę Karalystę. Šis laukinis pasirodymas tapo ryškiausiu albumo „Nevermind“ įvykiu. Visa tai, kas vyko koncerto metu, vėliau buvo pavaizduota „Smells Like Teen Spirit“ vaizdo klipe. K. Cobain pasirodymo metu skambino Courtney, o visa publika jai dainavo „Happy birthday“. Tai buvo paskutinis NIR-VANA koncertas Anglijoje. OASIS koncertas „Knebworth“ Herdfordšyre, 1996 08 10. THE BLUR prieš OASIS mūšis buvo pralaimėtas, bet šiuo koncertu OA-SIS laimėjo karą. Trys procentai visos Jungtinės Karalystės populiaci-jos bandė įsigyti bilietus į šį koncertą, 250 tūkst. bilietų buvo parduoti per dvi dienas. Tai buvo pats žymiausias, garsiausias ir populiariau-sias koncertas devintajame dešimtmetyje. Sakoma, kad minia, susirin-kusi į koncertą, buvo matoma ir iš kosmoso. Niekam, net ir patiems OASIS, nepavyko atkartoti to vakaro šlovės. THE LIBERTINES koncertas „Manchester Academy“, 2004 03 01. Tai buvo finalinis šios grupės koncertinis turas, Pete buvo įklimpęs į narkotikus (ir visi tą puikiai žinojo), tačiau žmonės vis tiek buvo pamišę dėl grupės, o populiarumas buvo pasiekęs savo viršūnę. Grupės turo autobusas į koncerto vietą vos įvažiavo, nes jis visas buvo apsuptas rėkiančių gerbėjų, o pats koncertas, kurio metu Pete Doherty ir jo grupės draugas Carl Barât šėlo scenoje kaip išprotėję, sukėlė chaosą ir sumaištį. Tai buvo simbolinė naujos atlikėjų kartos pradžia – stilingų vaikėzų „riaušės“.MUSE koncertas „Wembley“ stadione Londone, 2007 06 16. MUSE surengė tokį pasirodymą, kuris britų spaudoje buvo vadinamas XXV amžiaus koncertu. Visi už bilietus gauti pinigai buvo išleisti scenai apipavidalinti ir specialiai šou technikai. Koncertas būtų buvęs dar įspūdingesnis, jei nebūtų sugriuvę grupės planai į sceną atvažiuoti reaktyviniu įrenginiu. Tačiau tai vis tiek buvo futuristiškiausias kada nors vykęs pasirodymas.

Tekstas: SIMONA

Iš geriausiųgeriausi

liverpool.lt

p. 6

#21

Spalio 12 d. klube „New York“ vienintelį Baltijos šalyse koncertą surengė grupė iš Prancūzijos – NOUVELLE VAGUE. Išpopuliarėjusi lyrišku žinomų XX a. dainų perdainavimu NOU-VELLE VAGUE apstulbino Lietuvos

publiką pašėlusiu, laukiniu ir improvizacijų kupinu pasirodymu.Prancūzes apšildė MiglokoSavo koncertui apšildyti NOUVELLE VAGUE pasirinko 19-etę Migloko, vadinamą viena perspektyviausių Lietuvos atlikėjų. Kone kiekviena nauja Migloko daina – nuo pat pirmo hito „Spooky Love“ – atsiranda dažno melomano klausomiausių dainų sąraše. Merginos planuose – debiutinis albumas, kuris pažymės pirmą dainininkės kar-jeros etapą. Klube „New York“ Migloko išskirtiniu ir stipriu balsu bei prancūzišku skambesiu viliojo žiūrovus pro paveikslo rėmus skanau-dama vynuoges ir nesigėdijo mėgautis pati savimi.NOUVELLE VAGUE merginos šokiravo drąsa ir įžūlumuBe 20 minučių 8 valanda, scenoje pasirodo NOUVELLE VAGUE: prie-tema, dūmai, keturi muzikantai, dvi žavios atlikėjos, pasipuošusios elegantiškomis suknelėmis ir suplyšusiomis pėdkelnėmis. NOU-VELLE VAGUE stebino kiek konservatyvesnio mąstymo žiūrovus nuo pat pirmųjų minučių. Viena grupės solisčių Nadeah nusiavė ba-tus ir savo ilgą koją užkėlė fotografui ant peties. Nustebusi publika plojo lyg prašydama, kad merginos dar labiau įsisiautėtų. Atlikėjos priėmė plojimus ir pasirodymą pavertė pašėlusiu šou. Jos kvietė

NOUVELLE VAGUETekstas: ERIKA

pasinerti į meditaciją, liūliavo žiūrovus nuostabiomis dainomis apie meilę. Koncerto kulminaciją galima pavadinti hito „Too Drunk to Fuck“ atlikimą: merginos klykavo, skatino prisigerti ir pasimylėti, viena solisčių užlipo ant antro aukšto balkono turėklų, kur šokdama ir darydama gimnastikos judesius kaitino bei stulbino lyriškų dainų pasiklausyti susirinkusią minią.Koncertas priminė 60-uosiusŽmonės, kurie nebuvo matę gyvų NOUVELLE VAGUE pasirodymų, buvo nustebę, kokią mistišką atmosferą sukuria iš pažiūros rami bei romantiška lounge stiliaus muzikos grupė. „Koncertas buvo nuosta-bus, merginos klykavo, provokavo, o muzika priminė grupės THE DOORS laikus, kai atlikėjai pasineria į meditaciją, o publika eina iš proto dėl savo favoritų“, pasakojo mergina, atėjusi pamatyti NOU-VELLE VAGUE pasirodymo. Prancūzai išties valdė minią gitarų, kontraboso, pianino, būgnų garsais ir kerinčiais solisčių balsais. Dainą „Love Will Tear Us Apart“ 4 minutes dainavo vien tik publika, tuo tarpu atlikėja Melanie atsuko mikrofoną gerbėjams ir visą laiką nuoširdžiai jiems šypsojosi.Džiaugėsi pasirodymu LietuvojeNOUVELLE VAGUE prodiuseriai Marc Collin ir Oliver Libaux buvo maloniai nustebinti grupės gerbėjais iš Lietuvos. „Susirinkusi publika buvo fantastiška. Ji visą koncertą šoko ir dainavo kartu su mumis. Nesitikėjome, jog sugrįžti pakartoti teks net du kartus, tačiau, kad ir kokie nuvargę buvome, negalėjome atsilaikyti minios riksmams, kurie buvo beprotiški“, susižavėjimo neslėpė Marcas. Po koncerto NOUVELLE VAGUE maloniai dalijo autografus ir fotografavosi su gerbėjais. Pasibaigus viešnagei Lietuvoje grupė išvyko į Londoną. NOUVELLE VAGUE koncertinis turas tęsis iki pat Kalėdų, kurio metu prancūzai aplankys Paryžių, Berną, Lisaboną, Briuselį.

Vieną savaitgalį nusprendžiau prisiminti se-nus įrašus ir pasinerti į septintojo dešimtmečio muziką. Vesdama pirštu per atlikėjų sąrašą sus-tojau prie J raidės. Nuspręsta: Janis Joplin. Per kolonėles pasigirsta pučiamųjų instrumentų garsai, po kiek laiko prie jų prisijungia gita-ros, mušamieji, klavišiniai. „Summertime“ – gergždžiančiu, užkimusiu, tačiau stipriu, įtaigiu balsu uždainuoja Janis. Melodija lengvai svai-gina, balsas sukelia „šiurpuliukų bėgiojimo po kūną“ jausmą. Toliau: „Maybe“, „Piece of My Heart“, „To Love Somebody“, „Cry Baby“,

„Move Over“, „Mercedes Benz“ bei kitos dainos – regis, jog ji kiekvieną natą, kiekvieną žodį, kiekvieną garsą išgyvena visa savimi ir aš tiesiog negaliu ja nepatikėti. Ji savo balsu sugeba nupiešti to laiko dvasią – klausantis jos dainų tampa visiškai paprasta ten nukakti.Trumpam grįžkime į praeitį. Paauglystėje Janis buvo labai komplek-suota, savimi nepasitikinti, ne itin išvaizdi mergina. Studijų univer-sitete ji nebaigė, o tais metais, kai ji metė mokslus (tai buvo 1962-ieji), vietiniame laikraštyje pasirodė straipsnis pavadinimu „She Dares to be Different“. Po kurio laiko ji tapo žinoma ne tik savo gimtojoje Amerikoje, bet ir už Atlanto. Muzikinė karjera įgavo pagreitį, kuomet ji pradėjo koncertuoti su BIG BROTHER AND THE HOLDING COMPANY vaikinais (1966), tačiau po trejų metų Janis paliko grupę ir sukūrė naują – THE KOZMIC BLUES BAND. Bet nutiko taip, kad 1969 m. pabaigoje grupė iširo. Paskutinė grupė, kurioje dainavo Janis, va-

dinosi FULL TILT BOOGIE BAND. Tais pačiais metais, per vieną interviu žurnalistas jos paklausė, ar jai niekada nebuvo atsiradęs noras palikti muzikos pasaulį ir liautis dainuoti. Janis atsakė: „Tu gal juo-kauji? Tai geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime, kodėl turėčiau viską mesti? Niekada negalėčiau taip pasielgti.“Šlovė, pinigai ir to meto garsiems muzikantams būdingas gyvenimo būdas neapsiėjo be pasekmių – mergina vis labiau klimpo į alkoholio ir heroino liūną. Padedant artimiesiems, ji kelerius metus buvo atsiri-bojusi nuo svaigalų, tačiau ilgainiui grįžo prie senųjų įpročių. Septintojo dešimtmečio pradžia buvo tragiška visiems roko ir bliuzo muzikos gerbėjams: 1970 m. rugsėjį mirė Jimi Hendrix, mažiau nei po mėnesio – Janis Joplin; o 1971 m. liepą mirė legendinės grupės THE DOORS vokalistas Jim Morrison. Jie visi trys buvo septintojo dešimtmečio ikonos, dėl kurių iš proto ėjo minios žmonių (na, iš proto dėl jų eina dar ir šiandien). Šiek tiek dramatiška, jog visi iš gyvenimo išėjo panašiu metu. Tais metais Janis Joplin tebuvo 27-eri metai, tačiau net ir praėjus 39 metams po jos mirties, ji laikoma bliuzo karaliene. Ją prisi-mins kaip įžūloką merginą, kuri išdrįso prašyti Dievo, kad nupirktų jai „Mersedesą“, kaip nepaprasto balso savininkę, kaip ekspresyvią dainininkę. Galiausiai – kaip paprastą merginą iš Teksaso valstijos, kuri tik bandė surasti savo vietą po saule ir, deja, kurios gyvenimas baigėsi tragiškai.

Oh Lord, won’t you buy me a Mercedes Benz?

Tekstas: SIMONA

#21

p. 7

Jeigu kurią dieną užmirši pasiimti nešiojamąjį grotuvą, o ausys trokš girdėti ką nors susijusio su žodžiu „rokas“, nosies tiesumu lėk į Vil-niaus gatvę ir ieškok „Pogo“ baro. Ten neabejotinai aptiksi ne tik skanaus alaus ar minkštas sofas, bet ir krūvą bendraminčių. O kad jaustumeisi daugiau žinąs/žinanti apie patį „Pogo“, aš truputį apklau-siau Rasą, kuri yra atsakinga už baro vadybinius reikalus ir mielai sutiko papasakoti viską, ko tik klausiau apie „Pogo“.

Kaip ir kodėl gimė „Pogo“ vizija? Kaip sekasi ją įgyvendinti? Ji gimė senokai, tiesiog norėjom turėti savo barą, kuriame būtų gera praleisti laiką, susitikti su draugais. Kadangi esame roko muzikos gerbėjai, muzikantai, tai ir baro koncepcija buvo paprasta – roko baras. Vizija vystėsi jau pradėjus dirbti, savo rankomis įrengiant patal-pas, kartu svajojant ir bandant tas svajones paversti realybe. Šiandieną turime tą, ką turim – nesustojame tobulėti, viskas vyksta su energija, kuri, tikimės, neišblės. Įgyvendinti „Pogo“ idėją buvo lengva, nes pa-tys ja tikėjome ir gyvenome, be to, atradome daugybę žmonių, kurie mus palaikė ir padėjo pasiekti rezultatą, kuriuo mes galime didžiuotis.Kokį įsivaizduojate „Pogo“ po penkerių metų?Jeigu baras, kaip ir bet kuri įstaiga ar įmonė, laikui bėgant nesikeičia, jis tampa neįdomus ir tarsi išnyksta. Kadangi mes esame jauni žmonės ir patys nuolat kintame bei nenustygstame vienoje vietoje, tad ir baras su laiku turėtų kisti ir tobulėti, tiek programos, tiek interjero atžvilgiu. Mūsų nuomone, svarbiausia yra nestovėti vienoje vietoje, ir būtent šito mes tikrai nesiruošiame daryti. Kokiai auditorijai yra skirtas šis baras? Kokie žmonės čia lankosi dažniausiai? Pasikartosiu sakydama, jog patys esame jauni žmonės, tad daugiau-sia ir orientuojamės į jaunimą, studentus. Tačiau noriu pabrėžti, kad „Pogo“ yra laukiami įvairiausio amžiaus žmonės, kuriuose kada nors gyveno arba vis dar teberusena roko dvasia ir kuriems yra priimtina ne tik roko muzika, bet ir visa kultūra.

Kalbino: ŽIVILĖ

Vilnius šoka pogointerviu

Kodėl baras vadinasi būtent „Pogo“? Kokia šio pavadinimo kilmė?Pogo – tai šokis, o barui jis reiškia judesį, veiksmą. Šis pavadinimas kilo kažkieno galvoje jau vykstant baro įrenginėjimo darbams. Pagal-vojome, kad mums jis – kaip tik.Galbūt jau turite savų tradicijų, renginių, kurie vyksta tarsi lex non scripta?Kiekvieną trečiadienį vyksta renginys „Pogo Jam Session“, kurio metu jauni atlikėjai lipa ant scenos ir rodo, ką moka. Kita vertus, tradicijoms atsirasti dar truputį trūksta laiko, nes dirbame dar tik antrą mėnesį. Koks renginys, vykęs šiame bare, jums yra pats įsimintiniausias?Be abejonės, labiausiai įsiminė atidarymo vakaras, kurio metu į barą suplūdo tokia daugybė žmonių, kad buvo tiesiog netilpusių į baro vidų. Pačiame bare trūko ne tik oro, bet ir alaus, nes buvome tikrai nepasiruošę tokiam žmonių antplūdžiui. Tą vakarą išsipildė mūsų svajonė matyti tokius laimingus žmonių veidus.Kokio stiliaus muzika skamba jūsų patalpose?Indie rock, punk rock, hard rock... Viskas, kas tik susiję su žodžiu „rock“.Galbūt turite palinkėjimų ar prašymų LIVERPOOL bendruome-nei?Užsukite į „Pogo“ barą. O apskritai – gyvuokite, nes tokios bendruomenės, kurios propaguoja kultūrą su muzika, yra „žiauriai“ reikalingos!

liverpool.lt

p. 8

#21

Mūzos sąvoka atėjusi iš graikų mitologijos. Mūzos – tai Dzeuso ir Mnemosinės dukros. Mnemosinė arba Mnemė graikų mitologijoje – atminties personifikacija. Ji buvo titanidė, Gajos ir Urano dukra. Mūzos yra devynios, kiekvienai iš jų priskiriama tam tikra meno sri-tis. Mūza tai ne tik mylimoji, ji – dvasinė, kūrybinė įkvėpėja, kurios dėka gimsta gražiausi meno, literatūros ir muzikos kūriniai.Ar būti roko muzikanto mūza reiškia tik pluoštą nuostabių dainų, ku-rios lieka, kai meilė vieną dieną išgaruoja tarsi rūkas saulėtą dieną? Marianne Faithfull gyvenimas piešiamas lyg nuostabaus angelo skrydis į tamsią, nykią bedugnę, iš kurios kelias į šviesą buvo ne rožėmis klotas. Ar tai mitas ar realybė? Žinoma viena – Mick Jagger, charizmatiškasis THE ROLLING STONES lyderis, mylėjo šią trapią, jautrią, intelektualią fėją, mūzą. Ji beatodairiškai tikėjo jaunyste ir savo nepažeidžiamumu. Tačiau ji smarkiai klydo manydama esanti tvirta, neįveikiama. Marianne svaiginanti roko muzikos karuselė įsuko pradėjus draugauti su Micku Jaggeriu. Jie buvo septinto dešimtmečio „Swinging London“ viena žymiausių porų. „Seksas, narkotikai ir ro-kenrolas“ – vienas pagrindinių roko muzikantų gyvenimo būdo šūkių – atsispindėjo Marianne ir Micko santykiuose. Talentingi, bohemiški, intelektualūs, laisvos sielos muzikantai, kuriuos sujungė meilė, o išskyrė narkotikai. Viename interviu Marianne teigia: „Jei Mickas ir aš būtumėm susitikę kitomis aplinkybėmis, jei jis nebūtų buvęs vienos žymiausių roko muzikos istorijoje grupės vokalistas, mes būtume galėję gyventi nuostabų gyvenimą. Mes vienas kitą labai mylėjome.“ O viskas prasidėjo 1964 m. Londone. Žiemą. Kur snaigės lėtai žaidė vėjyje. THE BEATLES populiarumas buvo milžiniškas, jų pirmasis vizitas į Ameriką buvo dar tik planuojamas. Fab 4 filmavosi viename geriausių muzikinių filmų „A Hard Day’s Night“, kuriame ketveriukė iš Liverpulio lakstė apsupti krūvos klykiančių gerbėjų. THE ROLL-ING STONES karjera buvo bepradedanti skleistis. Londonas buvo apgaubtas sniego skraiste. Mary Quant mini sijonų revoliucija dar tik laukė savo eilės. Bobas Dylanas dar nebuvo sutikęs THE BEATLES, susidraugavęs su jais ir galiausiai pradėjęs groti folk roką. Londonas tik vos vos jautė artėjančią deginančią „Swinging London“ bangą,

kuri tarsi ugnikalnis turėjo neišvengiamai prasiveržti.Vieną iš tokių eilinių žiemos vakarų Marianne Faithfull, ką tik bai-gusi mokyklą, nusprendė siekti aktorės arba dainininkės karjeros. Ji, žavingai graži vokiečių baronienės ir britų psichologijos profesoriaus, ekscentriško intelektualo dukra, su savo būsimu vyru Johnu Dunbaru atsidūrė THE ROLLING STONES vakarėlyje, kuriame ją pastebėjo Andrew Loog Oldham, THE ROLLING STONES prodiuseris, ir Mick Jagger. Vos tik išvydę Marianne abu buvo pakerėti jos grožio. Pasakojama, kad Mick su Marianne susipažino „netyčia“ išpildamas taurę vyno ant jos palaidinės. Nuo tos akimirkos prasidėjo svaiginan-tis Marianne gyvenimas, kuris balansavo tarp roko muzikos, meilės, šlovės ir galiausiai atstūmimo, netekčių ir vienatvės. Vos tik ją sutikęs Andrew Oldham paprašė Micką Jaggerį ir Keithą Richardsą sukurti dainą žaviajai Marianne. Ji buvo ne tik graži, bet ir ambicinga bei talentinga. Jos svajingas balsas, ironiškas humoro jausmas ir erudici-ja pavertė ją 7 dešimtmečio kultūros, mados ikona. 1965 m. Mari-anne Faithfull jau dainavo jai sukurtą pirmąją dainą „As Tears Go By“. Tais pačiais metais ji paliko savo vyrą, su kuriuo buvo ką tik susilaukusi sūnaus, ir iškeliavo gyventi pas Miką. Viename interviu Marianne sakė, kad ji norėjusi tradicinės šeimos, gražios santuokos, tačiau sutikus M. Jaggerį jai pabodo nuobodus šeimyninis gyvenimas, tad ji viską metė ir puolė į beprotišką septinto dešimtmečio muzikos pasaulį. Nuo 1965 m. ji suvaidino Ofeliją W. Šekspyro „Hamlete“, epizodinį vaidmenį J. L. Godard filme „Made in U.S.A“ su Ana Ka-rina, kuriame dainavo „As Tears Go By“. Taip pat nusifilmavo filme „Mergina ant motociklo“ su Oliveriu Reedu.1969 m. sukurta daina „Sympathy for the Devil“, inspiruota M. Bul-gakovo „Meistro ir Margaritos“. Tais pačiais metais M. Jagger ir M. Faithfull laukėsi mergaitės, Korinos, tačiau įvyko persileidimas. 1969 m. baseine nuskendo THE ROLLING STONES grupės įkūrėjas Bri-an Jones. Jam buvo 27 m. Visa tai Marianne itin sukrėtė, ji bandė nusižudyti. Savaitę išgulėjusi komoje atsigavo. Visą tą laiką Mickas prabuvo su ja. Po šių įvykių jų santykiai pašlijo ir 1970 m. gegužę jų keliai išsiskyrė. Galiausiai ji įniko į heroiną ir 1970 m. būdama 24 m. atsidūrė gatvėje. Vieniša. M. Jaggeris 1971 m. vedė savo pirmąją žmoną Bianca de Macias. THE ROLLING STONES toliau kilo į roko muzikos aukštumas, o Marianne gyveno Londono gatvėse dvejus me-tus. 1979 m. išėjo jos naujas albumas „Broken English“ ir sugrąžino ją į muzikos olimpą. Dabar ji kuria dainas, koncertuoja ir kartais nueina į THE ROLLING STONES koncertus. Kaip pati Marianne teigia, būdama su Micku atsisakė savo muzikinės karjeros, savo gyvenimo ir visiškai atsidėjo jo kūrybai, muzikai, gyvenimo būdui, tačiau nesigailinti buvusi įtraukta į pražūtingą roko muzikos verpetą. Mick Jagger 1971 m. įrašė dainą „Wild Horses“, kurioje apdainuoja jų santykių evoliuciją nuo visą įveikiančios meilės iki kančios, kurią suteikė jų išsiskyrimas. M. Jagger sako: „Visi mano, kad ši daina buvo sukurta apie Marianne, aš taip nemanau, viskas iki tol tarp mūsų buvo pasibaigę, tačiau ši daina mane visgi veikia nepaprastai stipriai emociškai.“ Kita daina „I Got The Blues“ taip pat pasakoja apie liūdesį, jaučiamą išsiskyrus su mylimu žmogumi. Jiems draugaujant buvo įrašytos „You Can’t Al-ways Get What You Want“ ir „Sister Morphine“, kurios autorė yra pati M. Faithfull. Marianne Faithfull ir Mick Jagger išlieka viena ryškiausių porų roko muzikos istorijoje. Jie mėgavosi jaunyste, maudėsi roko muzikos jūroje, o jų meilė buvo ne tik kurianti, bet ir deginanti tarsi ugnis.

Mick Jagger ir Marianne Faithfull

Roko muzikantų mūzos

Tekstas: DOVILĖ

liverpool.lt

#21

p. 9

Kas jie tokie? Argentinietiškos muilo operos veikėjai? Ne! Tai tik ke-turi vaikinai iš Sankt Peterburgo. Galbūt taip pasivadinę elgiasi kaip tikri akiplėšos, bet tai tik ambicingi, turintys tikslų ir besimėgaujantys gyvenimu vyrukai. Netyčia radau juos, pasiklausiau ir sugalvojau pakalbinti.Taigi pristatau: Ženia (vokalas, gitara), Nikita (gitara), Sergėjus (bosinė gitara), Konstantinas (būgnai) ir grupė BOGATYE I ZNA-MENITYE.

Kaip susikūrė jūsų grupė? Ar jūs visi pažįstami nuo vaikystės, mokyklos laikų?Ženią su Nikita susiejo muzika nuo mokyklos laikų ir jau seniai jie yra geriausi draugai, dėl to kartu ir groja. Su Sergejum ir Konstan-tinu pirmą kartą susitiko studijoje. Kad grupė gros tokios sudėties, susitarėme telefonu, paskui tiesiog atėjom į studiją ir įrašėm pirmą savo singlą „Rock Radio“. Konstantiną ir Ženią dar susiejo meilė gru-pei KISS ir noras daryti šou.Kodėl pasivadinote BOGATYE I ZNAMENITYE?Mums tai pasirodė pats tinkamiausias pavadinimas, juk visi jaunuoliai pasiėmę į rankas gitarą giliai širdyje nori būti turtingi ir įžymūs. Iš kitos pusės, įžymūs ir turtingi – tai žmonės, kurie ateina į mūsų kon-certus, mūsų pasirodymai priverčia pamiršti žmogiškas problemas. Tiesiog mėgautis akimirka čia ir dabar, tai ir reiškia būti turtingu bei įžymiu, tokiu, kuriam nieko jau daugiau ir nebereikia. Beje, pirmuo-siuose koncertuose, dar grodama kita sudėtimi, grupė vadinosi ALL STARS FUCKERS, bet prieštaringai vertinamą pavadinimą teko pakeisti. Nors, kaip Ženia šypsodamasis sako, jo mamai visai patiko pirmasis pavadinimas.Kokios pasaulinio garso grupės daro didžiausią įtaką jūsų kūrybai? Kokių grupių ar atlikėjų klausotės?Ką klausom? Na, į šį klausimą atsakytume kiekvieną kartą skirtin-gai, viskas priklauso nuo to, kada jūs to paklausite. O įkvepia KULA SHAKER, JET, LCD Soundsystem, KISS, AC/DC ir daug kas, nors klausytojai tikriausiai galvoja dar kitaip.Kokiuose miestuose, šalyse teko koncertuoti? Kokie įsimintiniausi

interviuBOGATYE I ZNAMENITYE

koncertai? Ar labai jaudinotės, kai pirmą kartą grojote viešai?Koncertavome Pskove, Maskvoje, Kingisepe, Petrozavodske, paskui laukia Novgorodas ir kiti miestai. Labai mėgstam Pskovo šaudyklą. Kažkada seniai sugrojome Kingisepe, dar ir dabar iš ten rašo mums žmonės ir prašo vėl atvažiuoti. Šią vasarą porą kartų grojome po at-viru dangumi, lyjant lietui, tai įsimintina. Prieš išeinant į sceną mes nesijaudiname, tikriausiai. Mes paprasčiausiai visą šią energiją sutel-kiame kitur, skambėtų kažkaip panašiai: „na, štai mes jiems sureng-sim tikrą dance rock“ arba galim kalnų džigitų dainas dainuoti.Ar indie, alternative rokas yra populiarus Rusijoje? Ar tai dar pakankamai jauna muzika, tik neseniai pradėjusi populiarėti? Ar daug susirenka gerbėjų į koncertus?Svarstytinas ir ginčytinas klausimas, beveik net filosofiškas... Indie – supratimas gan platus ir nekonkretus. Jei pradėtume gilintis, tai išeitų, kad senokai, bet tos vakarietiškos grupės, kurioms klijuojamos etiketės indie, žinomos pasidarė visai neseniai. Apie gerbėjus galime pasakyti taip: su kiekvienu koncertu susirenka vis daugiau ir daugiau klausytojų. Mėgstam šią frazę: „kalbėti apie muziką, tas pats, kaip šokti apie architektūrą.“Ar viską kuriate patys (muziką ir tekstus)?Viską darom patys, tekstus rašo Ženia, dar turim įrašę ELECTRIC SIX koverį „Gay Bar“. Šią dainą išvertėm į rusų kalbą projektui „Ra-dio Rock-Rusifikator“, išėjo visai gerai ir koncertuose pasinaudojame šio koverio sėkme.Ar daug koncertų suplanavę šiais metais? Apie tai galite sužinoti internete šiuose puslapiuose: myspace.com/richandfamousband, vkontakte.ru/club464497. Informacija apie kon-certus papildoma, o šiaip koncertų šiemet turėjom gan nemažai.

Taigi, jei susidomėsite ir netyčia keliausite į Sankt Peterburgą ar kokį kitą miestą ir koncertuos ši grupė, būtinai užsukite!

Kalbino: JORGĖ

Siųsk gerą dainą: liverpool.music@gmail.com

p. 10

#21

NAUJIENOS

Adam Green

Sausio 8 d. mūsų fonotekas papildyti ruošiasi Adam Green. Tai bus 6-asis Adamo studijinis darbas, šį kartą pavadintas „Minor Love“. Jame rasime 14 naujų dainų. Vieną jų – „What Makes Him Act So Bad“ jau senokai galime pasiimti iš interneto. Jau paskelbtas ir turo Europoje tvarkaraštis. Gaila, bet labai arti Lietuvos niujorkiečio kitą pavasarį neišvysime.

Naujos dainos

Muzikantai vis dar dalinasi savo kūriniais, o mūsų džiaugsmui, dar ir nemokamai! VAMPIRE WEEKEND savo naujojo albu-mo proga klausytojams įteikė „Horchata“, pratęsdamas naują tradiciją jau minėtas Adam Green nepagailėjo „What Makes Him Act So Bad“. Dar vieni draugai – amerikiečiai YEASAYER dovanoja „Am-

bling Alp“, tai yra pirmasis singlas iš jų būsimojo albumo „Odd Blood“, kuris pasirodys vasario mėnesį. Apsilankyk muzikantų puslapiuose ir džiaukis nauja muzika, o jei pamatei dar kūrinių, pasidalink su mumis!

FRIENDLY FIRES

Antrąjį savo albumą ruošia FRIENDLY FIRES. Tiesa, palaukti jo teks dar gana ilgai. Kol kas trijulė turi 4 dainas. Pagal idealų planą, iki metų pabaigos jie planuoja pabaigti visas dainas, iki sausio pabaigos jas įrašyti, o gegužę pristatyti naujai iškeptą albumą. Vasaros festivaliuose FRIENDLY FIRES tikisi groti jau naujas dainas. Lin-kime jiems sėkmės.

Jarvis Cocker

Jei seniai girdėjote dainuojantį Jarvį Cockerį, pats laikas apsilankyti kine. Naujame Wes Andersono stop motion filme „The Fantastic Mr. Fox“ jis sudainavo „Pete’s song“ (tokio veikėjo Pete’o dainelę). Filmas pastatytas pagal Roaldo Dahlo to paties pavadinimo knygą. Lietuvos didžiuosiuose ekranuose šį filmą pavadintą „Šaunusis ponas lapi-

nas“ žiūrėsime dar negreitai – nuo kitų metų kovo 26 d.Beje, neseniai Jarvis išleido labai labai ri-boto (tik 1000 kopijų) leidimo LP. Vienoje 7 colių plokštelės pusėje rasime „Further Complications“ (iš to paties pavadinimo albumo), kitoje – naują dainą „Girls Like it Too“.

INDIE scena

#21

p. 11

Turbūt nemaža dalis indie torentinių recidyvistų nemokamai pauostę kokios nors nežinomos grupelės iš ,,iksvilio“ garsų kvapų palieka ją trūnyti kietajame diske, kol koks ,,delete“ vėjas vieną dieną išpučia juos pro Microsoft langą. Stoja tyla, o tuščioje lėkštėje lieka tik pa-pildomi kilobaitai naujiems kvapams. Paprastai tos grupelės pasižymi monotoniškumu, gerokai ištempiančiu laiką, arba atvirkščiai – perdėtu triukšmu, kenkiančiu klausai. Vienaip ar kitaip visi siūlo ga-lai susiveda į vieną – kiekvienas žmogus turi savitą muzikos skonį ir daugeliui atlikėjų įtikti klausytojui yra labai sunku. Gal THE ANT-LERS ir primena tą lėtąjį indie, kurio jau kartais net per daug, tačiau šia žinute noriu paraginti šio stiliaus gerbėjus nespausti ,,delete“ prieš tai neperklausius THE ANTLERS debiutinio albumo ,,Hospice“ nuo pradžios iki pabaigos, juolab kad trukmė nesiekia 50 minučių.Kad THE ANTLERS iš Bruklino, nieko nenustebinsi, tą rajoną jau seniai laikau amerikietiškos kokybės širdimi. Peter Silberman, kartą pradėjęs nuo solo karjeros, stabtelėjo grupinio darbo kelyje. Tiesa, prieš pasirinkdamas muzikanto profesiją, jis pabėgo nuo draugų ir giminių į Niujorką, visiškai atsiribojo nuo pažįstamų veidų ir taip susidarė puikias sąlygas kurti. Įkalbėjęs gražiai nuaugusius vaikinus Lerner ir Cicci suvienyti jėgas, Peter šį kooperatyvą pavadino THE ANTLERS. Tiek tos priešistorės.Kiek svarbiau nei faktai yra jų debiutinio albumo ,,Hospice“ apžvalga. Skambesys primena ATHLETE ar DEATH CAB FOR CUTIE. Do-minuoja minoras. Aukštoku balsu Peter melodingai pasakoja istoriją. Klausant paeiliui po vieną dainą, nėra sunku atsekti šio pasakojimo turinį, o jis toks: kartą į slaugos namus atvežama mergina, sergan-ti skrandžio vėžiu. Ten dirbantis prižiūrėtojas kasdien stebi ligos kankinamą ir akyse nykstančią pacientę. Ją pamilsta. Paskutinę naktį prigula šalia ligonės ir apkabina. Ryte nubudęs merginos neberan-da, nes ji jau palaidota. Prižiūrėtojas puola į depresiją ir kiekvieną naktį sapnuose prigula šalia mylėtos moters. Tai labai trumpas su-dainuotos apysakos konspektėlis. O trumpas todėl, kad liktų jums,

mieli muzikos gerbėjai, stimulas patiems paklausyti ,,Hospice“ nuo pradžios iki pabaigos ir įsijausti į lyrines detales. Tokia kombinacija ir dainų sintezė negali būti praklausyta veltui ir pamiršta.Jei tikrai nesusigundėte viso albumo praklausa, bent jau nepatingėkite įtempti ausų skambant ,,Bear“ ar ,,Two“. Pastarajam netgi sukurtas vaizdo klipas, mano asmenine nuomone, telpantis į dešimt geriausių kada nors sukurtų indie vaizdų. Dar 2008 metais ,,Two“ paties Peterio buvo platinamas nemokamai, apskrodęs daugybę IP adresų, sugebėjo įsitvirtinti pirmoje „Pop Tarts Suck Toasted“ vietoje.Kad ir kaip saldžiai skambėtų ar mistiškai trauktų ši trijulė, matau ir porą nuklydimų. Visų pirma albume naudojamas vienas tonas, t. y. niekad nebandoma improvizuoti, girgžtelti kiek stipriau gitara tam, kad prisnūdę klausytojai krusteltų iš vietos. Nors ir pereinama prie kiek greitesnių tempų, kūrinių įžangos kiek per ilgos. Įdėmi perklausa paprastai ausiai reikalauja kantrybės. Antra, kaip ir daugumoje šiais laikais pasirodančių albumų, pagailėta laiko kūrybiniam procesui. ,,Hospice“ suklijuotas vos iš dešimties dainų. Iš karto kyla klausimas, ar taip jau daug skiriasi albumas nuo EP. THE ANTLERS su ,,Hospice“, daugumos nuomone pretenduojan-tys į metų naujoko titulą, pateikė gana didelį siurprizą. Žiūrėsim, ar THE XX, JAPANDROIDS, GET BACK GUINOZZI! ir kiti šių metų debiutantai sugebės nusviesti akmenį toliau.

Tekstas, iliustracija: TOMAS

Liūdnas prižiūrėtojas, lėta mirtis ir depresija: THE ANTLERS debiutas

INDIE scena

p. 12

#21

THEE OH SEES „Dog Poison“

Štai ką aš vadinu produktyvumu. Nespėjome pamiršti vasaros stoner roko himnų iš „Help“ albumo, o jau gauname naują kaliforniečių darbą. Ir ne kokį nors EP, o pilnavertį LP, tiesa, ganėtinai trumpą, viskas čia vyksta labai greitai ir vienoje vietoje per ilgai neužsibūnama (10 dainų sutelpa į 24 minutes). Arba THEE OH SEES liko nemažai idėjų nuo praeito albumo, arba tiesiog tos idėjos jiems labai greitai gimsta. Bet kokiu atveju nuo to tik geriau mums, nes geros muzikos per daug nebūna.„Dog Poison“ albumu THEE OH SEES ir vėl mums siūlo garažo, sarfo, psichodelikos ir dar kažin ko makalynę, tik į garso kokybę čia žiūrima dar atsainiau. „Help“ irgi nepa-vadinsi hi-fi įrašu, tačiau ten dainos buvo ar bent jau skambėjo taip, tarsi būtų gerai surepetuotos ir „atgrotos“, o „Dog Poi-son“ yra savotiška išvirkščia „Help“ pusė. Garažas čia ir skamba taip, kaip įrašytas garaže.„Dog Poison“ elektrinę gitarą dažniau keičia akustinė, pasigirsta ir šešiasdešimtųjų folko. Be to, galime aptikti ir kitokių įdomių dalykėlių: barškučių, dūdelių, vargonų iš retro siaubo filmų garso takelių, plojimų ir pan. Nuobodumu albumo tikrai neapkal-tinsi – smagus ir įvairus, be to, trumpas, todėl atsibosti tikrai nespėja. Muzika iš tos pačios lentynos kaip GANGLIANS („Sug-ar Boat“), THE FRESH AND ONLYS („I Can’t Pay You To Disappear“), WOODS („The Sun Goes All Around“) ar WAVVES („Voice in The Mirror“), tad turėtų būti maždaug aišku, ko tikėtis.

Julian Casablancas „Phrazes For the Young“

Gerai, dabar Julian Casablancas yra pop. Bet koks pasikeitimas, žinoma, yra sveikin-tinas dalykas, tačiau Casablancas – ne Bow-ie. Jo kaip atlikėjo faktūra monotoniška, o dainavimo maniera – visada paniurusi. Yra

ir daugiau priežasčių, kodėl sunku klausytis šių pasikeitimų. Pamenu, kai Juliano vado-vaujami THE STROKES amžių sandūroje įsiveržė į roko muzikos sceną ir jų skambe-sys tapo išskirtinai atpažįstamas – su niekuo nesupainiosi.Žengti į priekį Julian Casablancas bando solo debiutu „Phrazes for the Young“, bet daugiausia tai tik dirbtinos priemonės – painiojami visokie new wave motyvai („11th Dimension“), kantri guldomas su breiku („Ludlow St.“). Firminė THE STROKES ritmika, intensyvumas ir gitarų partijos – vietoje.Geriausiai pavykusiu „Phrazes For the Young“ kūriniu aš laikau „4 Chords Of The Apocalypse“ – bitliška baladė ir visiškai kitoks Casablancas. Patyręs ir dainuojantis „frazes jaunimui“. Stebėtis visa likusia al-bumo muzika nėra pagrindo. Tiesą sakant, paskutiniame THE STROKES albume „First Impressions of Earth“ taip pat būta bandymų groti kitaip ir tai niekam nepatiko – albumą „išvežė“ tradicinio grupės stiliaus dainos.Nors tokios dainos kaip „Glass“ suke-lia neaiškų nostalgijos jausmą ar kažką panašaus, „papimpinti“ THE STROKES nesiklauso nors tu šauk. Palyginti su kita muzika, aprašoma patstutoks.lt, šis albumas pasieks nepalyginamai didesnę klausytojų auditoriją, todėl nenoriu sudaryti įspūdžio, kad jis blogas. Tai iš tiesų talentinga kūryba ir kokybiškas įrašas.

DIZZY JAGUARS! „Spinning“

Svajokliai iš saulėtosios Kalifornijos DIZ-ZY JAGUARS! tiesiog skraido padebe-siais ir jų galvos tikrai nenuleistos į „šūzus“. Šiek tiek anksčiau, rugsėjį išleistą „Spin-ning“ turėtų papildyti ir mini albumas „Soft Sleep“. Ritmo mašina, dvi elektrinės gitaros ir skirtingas lo-fi perturbacijas išgyvenantis vokalas.„Dreambathe“ beveik atgims MY BLOODY VALENTINE – ir būtent tokie kūdikiški, kaip aprašyta Dinozauro kiaušinyje, o „Blood Surfer“ – nesumeluota THE JESUS

AND MARY CHAIN maniera. Žodžiu, viskas apgaubta švelniu, bet nerūpestingu naivumu, būdingu praėjusio dešimtmečio pradžios undergroundiniams garso eksperi-mentams.Mane visada žavėjo neišsivysčiusių gotų gebėjimas tarti tokius žodžius kaip „death“, „heartbreak“, „suicide“ su palaiminga nušvitimo intonacija ir panašiai generuojamų gitarų akordais. Tas pats ir su „You Always Break My Heart“. O liūdnesnio šiub-šiub-šiub nei „Dijni“ neišgirsite niekur.Puikiai nuteikia ir prie albumo prikergtas b-saidas „Waitin, On A Summer Day“. Ga-balas diskotekiškai ir stilingai pamiksuo-tas, o po to vėl aptalžomas lo-fi trūkumais ir trūkčiojimais. Galėtų tai būti netgi nauja muzikinė pakraipa. Ar jau verta sakyti yra?

THE RAVEONETTES „In And Out Of Control“

Viena svarbesnių (bent jau žinomesnių) danų indie grupių grįžta su ketvirtuoju albu-mu, ir tampa aišku, kad lo-fi skambesio atsi-sakyti jie neketina, o savo įkvėpėjų užmiršti nenori. Jau pirmieji „Bang!“ akordai iškart kvepia THE JESUS AND MARY CHAIN skambesiu. Vis dėlto šiurkštaus shoegazeinio triukšmo čia stipriai apmažinta, tokių išpuolių, kokių pasitaikydavo (kad ir „Aly, Walk With Me“

Tekstai: MANTAS ir ALBERTAS

Pats Tu Toks – neblogas antiblogas

INDIE scena

#21

p. 13

praeitame albume) beveik nebėra, nebent „Break Up Girls“ pradžioje, o ir visas THE RAVEONETTES grojamas lo-fi nėra pats autentiškiausias, kuriuo pasižymi neprofe-sionaliose atlikėjų studijose ir miegamuo-siuose įrašyta produkcija. „In And Out Of Control“ tikrai yra labai user-friendly, o pirmąjį singlą „Last Dance“ – kad ir tiesiai į bet kurios komercinės radi-jo stoties eterį. Naujajame albume taip pat beveik nebeliko dažnai prie THE RAVEO-NETTES vardo minimų 50-ųjų ir 60-ųjų roko vesterniškų motyvų, kurie pasigirsta tiktai „Heart Of Stone“ ir „Breaking Into Cars“, nors retro prieskonis vis dar juntamas. Be to, visai malonios ausiai retkarčiais išlendančios new wave melodijos.Įdomus yra kontrastas tarp melodin-gos, dažnai lengvabūdiškos muzikos bei švelnaus moteriško vokalo ir ne pačių šviesiausių dainų tekstų. Akivaizdžiausias to pavyzdys – „Boys Who Rapes (Should All Be Destroyed)“.Šiaip shoegazeininis „In And Out Of Con-trol“ pop yra visai žavus, tik ties D.R.U.G.S pradeda darytis nuobodoka. Lengvesnis grupės skambesys galbūt pritrauks daugiau gerbėjų, bet LUST LUST LUST albumo turbūt neperspjaus.

BEAK> BEAK

Va čia tai albumas! Prisipažinsiu, tai labai retas atvejis, kad nuo pirmos kompozicijos iki paskutinės niekada prieš tai negirdėta grupė sugebėtų išlaikyti klausytojo dėmesį ir nepateiktų jokių nusivylimų. Nežinia, kaip įvardinti, ką groja BEAK>, galima tik sutrikus leptelti, kad jų debiutiniame al-bume viskas yra taip, kaip reikia (prieš tai net neįsivaizdavus kaip).Truputis faktinės medžiagos. Metų pradžioje susibūrusį kolektyvą BEAK> šiuo metu sudaro Geoff Barrow – kultinės grupės PORTISHEAD narys ir prodiuseris, bosistas Billy Fuller, praeityje grojęs FUZZ AGAINST JUNK ir bendradarbiavęs su pačiais MASSIVE ATTACK, ir trečias šioje

Visada daugiau: PATSTUTOKS.LT

kompanijoje – sintezatoriaus talentas Matt Williams. Albumas BEAK> buvo įrašytas per dvi savaites Bristolyje – gyvai, be jokių dublių ir miksavimo efektų. Grupė tvirtina, kad šios taisyklės ketina laikytis ir ateityje.Kaip žinia, kuriančiajam nereikia jį ribojančių stilių ar kanonų, o šiuolaikinėje muzikoje jų gimsta po kelis kasdien. Šiuo atveju BEAK> labiau panašūs į džiazmenus, sugebančius improvizuoti tuo, kas dabar muzikoje aktualu ir kas nesvetima jiems patiems. Čia yra trip trop, shoegaze, elek-tronikos, netgi dubstep elementų, o vo-kalas – bekompromisis lo-fi, tačiau gausu ir saugiklių, neleidžiančių priskirti šios muzikos nė vienam iš stilių.Tai pilkas ir liūdnas urbanistinis peizažas – su nesibaigiančiais grafiti, benamiais patiltėse, prieblandoje truputį spaudžiančiu šaltuku ir nežinia kur kiūtinančiais praei-viais – iš kurių bet kuris gali būti narkotikų prekeivis arba samdomas žudikas.Galbūt netreniruotai ausiai BEAK> bus per-nelyg niūrus, tačiau jei kuri nors linksma britpop ar indie grupė sugebės groti taip originaliai kaip BEAK> – spausime dešinę.

AMO JOY „The Sane Design“

Psych-pop grupė iš Indianapolio AMO JOY serga užslėpta Seržanto Peperio manijos forma, persipynusia su sunkia Zigio Star-dasto fobija. Dar jie sugeba daryti stebuklus su buitiniu magnetofonu ir jiems visiškai nesvarbu, ar jie skamba „kietai“ ir aktualiai. Ir tai nėra vienatinis priepuolis – „The Sane Design“ yra jau trečiasis grupės įrašas, nuo planuoto EP išsitempęs iki pilno albumo.Taigi čia pop, kuris yra ir indie, ir rock, ba-lansuoja nuo septinto dešimtmečio melo-dikos iki animacinių filmų garso takelius primenančių maršų ir kitų neaiškios kilmės džiaugsmo proveržių.Kai klausai taip šauniai sugrotų kūrinėlių kaip „It’s Not An Artist’s World“ ir puikiai suskambėjusio vokalo, supranti, kad AMO JOY puikiai sekasi, tačiau ne kiekvieną klausytoją tai veikia – nelinksma nuo pop,

neini iš proto ir dėl priepuolių. Muzika, prie kurios trūksta vaizdo, šokio, o galbūt keistai simpatiško personažo.Paradoksalu, tačiau AMO JOY nėra ta grupė, kuri geriausiai klausytųsi mažame klube (o tai, matyt, jiems lemta). Šiems bepročiams reikia duoti kokį stadioną, kad „Mome Raths“ suskambėtų kaip Pete Townsend opusas apie vorą Borisą.

INDIE scena

p. 14

#21

Man labai patinka vienas albumas. Vadinasi „Turquoise“, kaip akmuo turkis. O rūšis tai psych folk.Nesidomėjau, kokia grupė jį sukūrė, tik žinau, kad kažkur šiek tiek dykumoje. Albume yra devynios dainos, visos kažkaip viena su kita susijusios. Labai tinka per lietų ar kai lauke taip šalta, kad langai braška.Tik dėl paskutinės dainos nesu visai tikra, nes ten atsiranda tokių klasikinių gitarų, kaip iš kokių AEROSMITH, net nežinau kaip rašoma to su didžiausia pasaulio burna žmogaus grupė.„Blanket of Golden Fields“ laikas lygiai keturios minutės ir keturiasdešimt keturios sekundės ir, jei neklystu, keturiasdešimt keturios milisekundės. Ir čia ritmą kuria tas apvalus skambaliukas, kurį Arina su Veto bank turėdavo koncertuose. Ir tiesiog gitara ir aidintis balsas apie mus labai toli.Toliau „Babylon“, „Moon of Shedding Ponies“ ir „The Great Horned Owl“, kurios daug daug kartų klausiau aną vakarą, kai dariau kaukę kampe stovinčiam manekenui. Kartais man jie primena vieną vasarą mediniam name, kai maniau, kad debesys tai Alpės, kur tėvai išvyko atostogų. Visą savaitę žiūrėjau ir galvojau, kaip jiems sekasi. Tai buvo gan seniai, nesijaudink. Kokie susimaišę mano vaikystės prisiminimai. Juk niekada nebuvau Arizonoje, o paskutinė daina taip ir vadinasi, ir ji man skamba kaip vaikystės aidas. O šiandien, beje, skaičiau olandišką literatų žurnalą panašiu pavadinimu su nuotraukom iš tikrų poetų susibūrimų. Visai kaip „Suokalbyje“ jie laiką leidžia.O „Spirit Canyon Medicine Song“ išgydo gripą. „The Painted Desert“ atleidžia nuo kančių, o „Among The Swinging Stars“ yra įžanga į pabaigą.

Su ta įžanga ir pabaigsime.

Tekstas: GAILĖ

INDIE scena

#21

p. 15

Futbolo kampas

Įsėdu į viešbučio užsakytą automobilį, didysis „Nou Camp“ dingsta už posūkio, ir žiūrėdamas į pašonėje mirgančias palmes pirmasis nu-traukiu tylą.– Kokį klubą palaikai? – sakau vairuotojui.Jis nužvelgia mane per užpakalinio vaizdo veidrodėlį aiškiai nepaten-kintas ir turbūt džiaugdamasis, kad veža mane į oro uostą:– Žinoma, FC „Barcelona“. Mes juk geriausi! Kokie dar gali būti klausimai?– O kaip to paties miesto konkurentai RCD „Espanyol“ ir jų modernus stadionas? Ką apie tai manai? – klausiu. Žinau, kad „Espanyol“ šią vasarą pasistatė naują stadioną ir noriu jį šiek tiek paerzinti.– Nieko nemanau, aš tiesiog nekenčiu jų. Mes už juos vis tiek 6 kartus didesni.Taip suprantu, kad geriau šio vaikino religinių futbolinių jausmų nedraskyti, nes man dar reikia spėti į skrydį, o juk nežinai, ką gali padaryti ar kur nuvažiuoti įsižeidęs „Barcos“ gerbėjas. Nusprendžiu paklausti apie malonesnius jam įvykius:– Kaip tau praėjęs sezonas ir pergalė Čempionų lygos pusfinalyje prieš „Chelsea“?– Oooooo! – sušunka jis ir ilgai linksi į veidrodėlį. – Gera buvo pergalė, geras jausmas.Tuomet jam papasakoju, kad ir Lietuvoje buvo tokių, kurie degino žvakes už Londono klubą arba graužė šlepetes ir nagus tol, kol FC „Barcelona“ buvo aklinai uždaryta. Tada jis užsisvajojęs (mintyse tikiuosi, kad vis dar žiūri į kelią) man sako:– Žinai, aš niekada gyvenime taip gerai nesijaučiau kaip po to A. In-iestos įvarčio. Niekada. 150 žmonių buvusių bare paskendo ekstazėje. Dar niekada nebuvau to patyręs.– Nori pasakyti, kad tai geriau nei geriausias tavo turėtas seksas, su geriausia mergina tavo gyvenime?– O taip, – sako jis. – Kur kas geriau.Atvažiavom. Spaudžiu ranką ir galvoju, ar gyvenime su merginomis jam nenuskilo, ar išties tas įvartis galėjo būti toks ypatingas…

Tekstas: LAURYNAS

Geriausias jausmas vairuotojo gyvenime

liverpool.lt

p. 16

#21 LIVERPOOL Party spalis 2009 daugiau: liverpool.lt