VIRSELIS

9

Pirmas skyrius

Užsimerkusi matau plokščias derlingas Argentinos pampas. Jos nepanašios nė į nieką šioje žemėje. Mylių mylias driekiasi neaprėpiamas horizontas, – mes sėdėdavome ombu* medžio viršūnėje ir stebėdavome už jo dingstančią saulę, užliejančią lygumas medumi.

Būdama vaikas nesuvokiau aplink tvyrančio politinio chao­so. Tai buvo generolo Perono tremties laikai; neramūs 1955–1973 metai, kai šalį valdė kariškiai, politinę valdžią siųsdami ratu it neišmanėliai mokinukai, žaidžiantys vaikišką žaidimą, – niūrios partizaninio karo ir terorizmo dienos. Bet Santa Kata­lina, mūsų ranča, buvo nedidelė ramybės oazė toli nuo riaušių ir priespaudos, kamuojančių sostinę. Nuo stebuklingo savo medžio viršūnės meiliai žvelgdavome žemyn į senamadiškų vertybių ir tradicinio šeimos gyvenimo pasaulį, kurį ženklino jodinėjimas žirgais, polo žaidimas ir ilgos tingios iškylos su kepsniais, čirškinamais ant atviros ugnies akinamoje vasaros saulėje. Neramumus, kunkuliuojančius už mūsų teritorijos ribų, išduodavo tik asmens sargybiniai.

Mano senelis Dermotas O’Dvajeris niekad netikėjo ombu medžio burtais. Ne todėl, kad buvo neprietaringas; norėdamas apmulkinti nykštukus, savo gėrimus kasnakt slėpdavo vis kitoje vietoje. Bet tiesiog neįsivaizdavo, kaip medis gali turėti kokių nors galių. „Medis yra medis, – nutęsdavo jis airiška tartim, – ir nieko daugiau.“ Bet jis buvo nudrėbtas ne iš argentinietiško

* Nuodingoji fitolaka, arba ombu (lot. Phytolacca dioica, isp. ir gvaranių k. Ombú) – fitolakos genties žolinis medis (vert. past.).

10

Santa Montefiore

molio; kaip ir jo duktė, mano motina, buvo svetimšalis ir nieka­da nepritapo. Net nenorėjo būti palaidotas mūsų šeimos kapo rūsyje. „Iš žemės gimiau ir į žemę sugrįšiu“, – sakydavo jis. Tad buvo palaidotas lygumoje su savo gėrimo buteliu – tikriausiai jam vis dar knietėjo pergudrauti tuos nykštukus.

Negaliu galvoti apie Argentiną neįsivaizduodama to stam­baus medžio, išmintingo ir visažinio it orakulas, iškylančio mano atmintyje. Dabar žinau, kad neįmanoma sugrąžinti pra­eities, bet tarp senų medžio šakų glaudžiasi visi vakarykštės dienos atsiminimai ir į rytdieną dedamos viltys. Kaip akmuo upės vidury, ombu liko toks pats, o visi aplink jį pasikeitė.

Iš Argentinos išvykau 1976­ųjų vasarą, bet kol plaks mano šir­dis, kad ir kas nuo to laiko atsitiko, jos dūžiai aidės tomis žole užžėlusiomis lygumomis. Užaugau šeimos rančoje, arba cam-po, kaip sakoma ispaniškai. Santa Katalina buvo vidury lygu­mos, milžiniško rytinio regiono, vadinamo pampomis, dalyje. Plokščia kaip imbierinis sausainis su riešutais; kur pažvelgsi, visur atsiveria lyguma. Ilgi tiesūs keliai kerta vasarą išdžiūvu­sią, žiemą žaliuojančią žemę, o mano laikais tie keliai buvo ne ką geresni už lauko keliukus.

Įvaža į mūsų ūkį priminė įvažiavimus į spagečių vesternų miestelius; rudens vėjyje siūbuojanti didelė iškaba stambiomis raidėmis skelbė: „Santa Katalina“. Keliukas driekėsi ilgokas ir dulkėtas, palei jį rikiavosi aukšti klevai, juos susodino mano prosenelis Hektoras Solanasas. Namą, kuriame užaugau, jis pastatė devyniolikto amžiaus pabaigoje. Tai buvo tipiškas ko­lonijinis statinys plokščiu stogu, su vidiniu kiemeliu, nudažytas baltai. Priešinguose kampuose kilo du bokštai; viename buvo įrengtas mano tėvų miegamasis, kitame miegojo brolis Rafae­lis. Kaip pirmagimiui, jam kliuvo geriausias kambarys.

Mano senelis, taip pat pavadintas Hektoru, kad visiems ap­sunkintų gyvenimą, turėjo keturis vaikus: Migelį, Niką, Paką (mano tėvą) ir Alechandrą. O užaugę ir vedę visi jie pasistatė savo namus. Visi turėjo po kelis vaikus, bet aš daugiausia laiko

11

Dvasių medis

praleisdavau Migelio ir Čikitos namuose su Sančiu ir Marija, dviem jųdviejų vaikais. Man jie labiausiai patiko. Niko ir Vale­rijos bei Alechandro ir Malenos namai mums taip pat visuo­met būdavo atviri, ir juose mes praleisdavome tiek pat laiko, kiek ir savuosiuose.

Santa Katalinoje namai buvo pastatyti lygumos vidury, juos skyrė tik didžiuliai medžiai – daugiausia pušys, eukaliptai, to­poliai ir platanai, susodinti vienodu atstumu vienas nuo kito, kad primintų parkus. Fasadinėje kiekvieno namo pusėje buvo įrengtos plačios terasos, kuriose sėdėdavome ir žiūrėdavome į bekraščius laukus, plytinčius mums prieš akis. Kai pirmą kartą atvykau į Angliją, prisimenu, kaip gėrėjausi kaimo namais; jų sodai ir gyvatvorės buvo tokie tvarkingi ir prižiūrėti. Mano teta Čikita žavėjosi angliškais sodais ir bandė juos kopijuoti, bet Santa Katalinoje tai buvo vargiai įmanoma; dėl kraštovaizdžio platybės gėlių lysvės atrodydavo nei šiaip, nei taip. Todėl mano mama visur prisodindavo bugenvilijų bei hortenzijų ir prikabi­nėdavo vazonų su snapučiais.

Santa Kataliną supo laukai, čia ganėsi daugybė ponių; dėdė Alechandras juos veisė ir pardavinėjo visame pasaulyje. Ant dirbtinės kalvos, krūmų ir medžių slepiamas, buvo įrengtas didelis plaukiojimo baseinas ir teniso aikštelė, jais naudoda­vomės visi. Chosė vadovavo gaučams, prižiūrintiems ponius ir gyvenantiems trobelėse, vadinamose rančomis. Jų žmonos ir dukterys mūsų namuose dirbo tarnaitėmis – virė, tvarkė ir prižiūrėjo vaikus. Aš kankinamai laukdavau ilgų vasaros atos­togų, trunkančių nuo gruodžio iki kovo vidurio. Per tuos kelis mėnesius neišvažiuodavome iš Santa Katalinos. Tą laiką aš pri­simenu šilčiausiai.

Argentina labai katalikiška. Bet niekas nebuvo taip karštai atsidavęs katalikybei kaip mano motina Ana Melodija O’Dvajer. Senelis O’Dvajeris buvo religingas, bet neperžengdavo sveiko proto ribų – ne taip, kaip mama, kurios gyvenimą varžė po­reikis laikytis išorinių normų. Religija ji manipuliuodavo savo naudai. Valandų valandas mus, vaikus, linksmindavo jų ginčai

12

Santa Montefiore

apie Dievo valią. Mama tikėjo, kad viskas yra Dievo valioje: jei ji prislėgta, Dievas ją už ką nors baudžia, jei ji laiminga, tuomet jai siunčiamas atpildas. Jei aš jai pridarydavau rūpesčių, o taip dažniausiai ir būdavo, tuomet Dievas bausdavo ją dėl to, kad prastai mane auklėja.

Senelis O’Dvajeris sakydavo, kad ji tiesiog vengianti atsako­mybės. „Vien dėl to, kad šį rytą esi irzli, nekaltink Viešpaties; Ana Melodija, noras pakeisti pasaulį kyla dėl tavo požiūrio į jį.“

Jis sakydavo, kad sveikata yra Dievo dovana, o laimė pri­klauso nuo mūsų pačių. Anot jo, viskas pareina nuo požiūrio; taurė vyno gali būti puspilnė arba pustuštė – kaip pažiūrėsi. Svarbiausia į viską žvelgti teigiamai. Mama manė, kad tai bur­nojimas prieš Dievą, ir jos veidas parausdavo, jei jis apie tai už­simindavo, o tai atsitikdavo dažnai, nes jam patiko ją kankinti.

– Tegu mane griausmas, Ana Melodija, bet kuo greičiau liausiesi kalbėjusi Dievo vardu ir prisiimsi atsakomybę už savo nuotaikas, tuo laimingesnė būsi.

– Tebus tau atleista, tėveli, – išlemendavo ji, o skruostai nu­sidažydavo rausva spalva, kontrastuojančia su saulėlydžio rau­donumo plaukais.

Mama turėjo gražius plaukus. Ilgas kaštonines kaip Boti­čelio Veneros garbanas, tik pati niekuomet neatrodydavo nei tokia romi, nei poetiška kaip Venera. Ji būdavo arba pernelyg įsitempusi, arba per daug pikta. Kadaise jos būta paprastos – senelis pasakojo, kad ji basa it laukinis žvėrelis degančiomis akimis liuoksėdavo po Glengarifą, jų namus Airijoje. Jis sakė, jos akys būdavo mėlynos, o kartais pilkos kaip lietinga airiška diena, kai saulė sunkiai skverbiasi pro debesis. Man tai skam­bėjo labai poetiškai. Jis man pasakojo, kaip ji nuolat bėgdavo į kalvas.

– Tokio dydžio kaimelyje nieko negalėjai pamesti, net ir to­kio gyvo vaiko kaip Ana Melodija O’Dvajer. Bet kartą ji kelias valandas neparėjo. Apieškojome kalvas, šaukėme ją, net dan­gus aidėjo. Suradome po medžiu prie upelio žaidžiančią su pustuziniu aptiktų lapės jauniklių. Žinojo, kad jos ieškome, bet

13

Dvasių medis

tiesiog nepajėgė atsiplėšti nuo tų lapiukų. Jie buvo netekę mo­tinos, ir ji verkė.

Kai paklausiau, kodėl ji pasikeitė, jis atsakė, kad ją nuvylė gyvenimas.

– Audra dar nenurimo, bet nebematau saulės, besiskver­biančios pro debesis.

Stebėjausi, kodėl gyvenimas ją taip nuvylė.O mano tėvas buvo romantiška asmenybė. Mėlynų kaip ru­

giagėlės akių ir į viršų užriestais lūpų kampučiais, net kai nesi­šypsodavo. Jis buvo senjoras Pakas, ir visi ūkyje jį gerbė. Aukš­tas, lieknas ir vešlių plaukų. Ne toks plaukuotas kaip jo brolis Migelis – Migelis atrodė kaip lokys ir tokios tamsios odos, kad buvo vadinamas indėnu. Tėtis buvo šviesesnis, kaip jo motina, ir toks gražus, kad Soledada, mūsų tarnaitė, patarnaudama prie stalo dažnai nukaisdavo. Kartą ji man prisipažino negalinti žiū­rėti jam tiesiai į akis. Tėtis tai suprato kaip kuklumo požymį. Negalėjau jam pasakyti, kad taip yra dėl to, jog jis jai patinka, – man ji niekuomet nebūtų atleidusi. Soledada nedaug turėjo rei­kalų su mano tėvu, daugiau su mama, bet ji viską pastebėdavo.

Norėdama išvysti Argentiną svetimšalės akimis, turiu su­grįžti į laikus, kai būdama vaikas važiuodavau arklio traukia­ma brika, vadinama carro, o senelis O’Dvajeris reikšdavo savo nuomonę apie dalykus, kurie man atrodė įprasti ir kasdieniški. Pirmiausia apie žmonių prigimtį. Šešioliktame amžiuje Argen­tiną užkariavo ispanai, ir ji buvo valdoma Ispanijos karūnai atstovaujančių vietininkų. Nepriklausomybė iš ispanų buvo atkovota du kartus – 1816 metų gegužės 25­ąją ir liepos 9­ąją. Senelis sakydavo, kad argentiniečiams būdinga tą patį švęs­ti dukart. „Jiems visuomet reikia viską daryti reikšmingiau ir geriau nei visiems kitiems“, – niurnėdavo jis. Greičiausiai jis buvo teisus; juk prospektas Buenos Airėse, pavadintas Liepos 9­osios vardu, yra plačiausias pasaulyje. Vaikystėje visuomet labai tuo didžiavomės.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje, atsiliepdami į žemės ūkio revoliuciją, tūkstančiai europiečių, ypač iš šiaurės Italijos ir Is­

14

Santa Montefiore

panijos, imigravo į Argentiną dirbti derlingos pampų žemės. Tada atvyko ir mano protėviai. Hektoras Solanasas buvo šei­mos galva, be to, puikus žmogus; jei ne jis, gal niekad nebū­tume išvydę ombu medžio ar imbierinį sausainį primenančios lygumos.

Kai mintimis grįžtu į tas kvepiančias lygumas, iš atminties miglų visu ryškumu iškyla šiurkštūs įrudę gaučų veidai. Tas vaizdas verčia atsidūsėti iš pačių esybės gelmių, nes gaučas yra visko, kas argentinietiška, romantiškas simbolis. Kadaise tai buvo pašėlę ir nesutramdomi metisai (indėniško ir ispaniško kraujo turintys žmonės), gyvenantys už įstatymo ribų iš didelių galvijų ir arklių bandų, klajojančių po pampas. Jie gaudydavo arklius ir raiti gindavo karvių bandas. Paskui mainais į matę ir tabaką parduodavo odas ir lajų – labai pelningai. Žinoma, taip buvo dar prieš jautienai tampant eksporto preke. Matė – tai tradicinė žolelių arbata, kurią jie siurbčiodavo iš dekoruotų ap­valių indų, išskobtų iš moliūgų, pro puošnų sidabrinį šiaudelį, vadinamą bombilla. Prie matės įprantama, be to, pasak mūsų tarnaičių, ji padeda atsikratyti svorio.

Gaučas gyvena ant žirgo – jojimo meistriškumu jam tik­riausiai neprilygsta niekas pasaulyje. Santa Katalinoje gaučai puošė kraštovaizdį. Jų drabužiai įspūdingi, o kartu praktiški. Jie dėvi bombachas, dukslias kelnes, ties kulkšnimis susega­mas sagomis, kad galėtų sukišti į odinius aulinius batus; faja, vilnone juosta, jie susijuosia juosmenį, o paskui ją paslepia po rastra, standžiu odiniu diržu, išpuoštu sidabrinėmis moneto­mis. Be kita ko, rastra yra atrama nugarai ilgas dienas jodinė­jant ant žirgo. Tradiciškai jie nešiojasi facón, peilį, naudojamą gyvuliams kastruoti ir odai lupti, taip pat gintis nuo priešų ir valgant. Senelis O’Dvajeris kartą pajuokavo, kad Chosė, mūsų gaučų vyresnysis, turėtų dirbti cirke. Tėvas įsiuto, bet džiaugė­si, kad uošvis nemoka nė žodžio ispaniškai.

Gaučai ne tik gabūs, bet ir labai išdidūs. Jie priklauso ro­mantiškai nacionalinei Argentinos kultūrai, apie juos sukurta daug romanų, dainų ir eilių. Geriausias to pavyzdys – Martino

15

Dvasių medis

Fiero epinė poema „Gaučas“*. Žinau, nes mokykloje buvome verčiami atmintinai mokytis ilgų jos ištraukų. Retkarčiais, kai Santa Katalinoje tėvai priimdavo užsienio svečius, gaučai reng­davo jiems fantastiškus spektaklius. Tai būdavo rodeo, žirgų prajodinėjimas ir daug jodinėjimo siaubingu greičiu, ore it de­moniškoms gyvatėms pliaukšint lasams.

Chosė išmokė mane žaisti polą – tais laikais mergaitei tai buvo retas dalykas. Berniukams nepatiko, kad žaidžiu, nes man sekėsi geriau nei kai kuriems iš jų, ir, žinoma, tikrai geriau, nei derėjo sektis mergaitei.

Mano tėvas visada labai didžiavosi, kad argentiniečiai yra nenuginčijamai geriausi polo žaidėjai pasaulyje, nors pats žai­dimas atsirado Indijoje ir į Argentiną buvo atvežtas britų. Mano šeima važiuodavo į Buenos Aires stebėti aukščiausio lygio tur­nyrų, vasarą, spalio ir lapkričio mėnesiais, žaidžiamų polo are­noje Palerme. Prisimenu, mano broliai ir pusbroliai šiuos tur­nyrus išnaudodavo pažintims su merginomis; mieliau čia nei mieste per mišias, kur į kunigą niekas nekreipia per daug dė­mesio, nes visi pernelyg užsiėmę – ryja vienas kitą akimis. Bet Santa Katalinoje polas būdavo žaidžiamas beveik kiaurus me­tus. Ponius treniruodavo ir prižiūrėdavo petiseros, arklininkai, o mums tereikėdavo tik pranešti, kada žaisime, ir poniai būda­vo pabalnojami ir paruošiami, prunkšdami laukdavo eukaliptų šešėlyje, kada mums jų prireiks.

Tomis dienomis, septintajame dešimtmetyje, Argentinoje siau­tė nedarbas ir infliacija, nusikalstamumas, socialiniai neramu­mai ir represijos, bet taip būta ne visada. Dvidešimto amžiaus pradžioje iš mėsos ir kviečių eksporto Argentina susikrovė di­džiulius turtus, tada praturtėjo ir mūsų šeima. Argentina buvo turtingiausia Pietų Amerikos šalis. Tai buvo auksinis klestėjimo ir elegancijos amžius. Dėl nuosmukio mano senelis Hektoras

* Autorė kalba apie Jose Hernándezo epinę poemą „Gaučas Martinas Fie­ras“ (vert. past.).

16

Santa Montefiore

Solanasas kaltino negailestingą prezidento Chuano Domingo Perono diktatūrą, pasibaigusią 1955­aisiais, įsikišus kariškiams, Perono tremtimi. Šiandien apie Peroną vis dar diskutuojama taip pat karštai kaip ir tada, kai jis buvo diktatoriumi. Jis visuo­met įkvepia arba didžiausią meilę, arba smarkią neapykantą, nė vieno nepalieka abejingo.

Peronas, į valdžią iškilęs su kariškiais ir 1946 metais tapęs prezidentu, buvo dailus, žavus ir protingas. Kartu su žmona, gražia, tačiau beatodairiškai ambicinga Eva Duarte, juodu buvo nuostabi, kerinti pora, paneigianti teoriją, kad norėdamas tap­ti „kuo nors“ Buenos Airėse turi priklausyti „senai“ šeimai. Jis buvo iš mažo miestelio, ji – nesantuokinis vaikas, užaugęs kai­mo skurde, šiuolaikinė Pelenė.

Hektoras sakė, kad Peronui kelią į valdžią tiesė ištikimi ger­bėjai iš darbininkų klasės, kuria jis taip nuoširdžiai rūpinosi. Senelis skundėsi, kad Peronas ir jo žmona Evita skatino dar­bininkus, užuot dirbus, pasikliauti išmokomis. Jie atiminėjo iš turtingųjų ir dalijo vargšams, taip eikvodami šalies turtus. Evita išgarsėjo užsakiusi tūkstančius porų alpargatas (tradicinių len­gvų darbininkiškų batelių virviniais padais) išdalyti vargšams ir paskui atsisakiusi apmokėti sąskaitą, tik padėkojusi nelaimin­gam gamintojui už dosnią dovaną liaudžiai.

Evita tapo darbininkų simboliu. Vargšai ir pažemintieji ją garbino tiesiogine prasme. Mano senelė Marija Elena Solanas papasakojo jaudinančią istoriją, kaip ji su pussesere Susana nu­ėjusi į kiną. Kaip paprastai, prieš rodant filmą, ekrane pasirodė Evitos veidas, ir Susana šnipštelėjo mano senelei, kad Evita aiš­kiai pasišviesinusi plaukus. Filmui pasibaigus įpykusių moterų minia nutempė Susaną į moterų tualetą ir šiurkščiai nukirpo visus plaukus. Tokia buvo Evitos Peron jėga; ji vertė žmones visiškai pamesti galvą.

Vis dėlto, nors ji buvo valdžioje ir turėjo įtakos, aukštuomenė laikė ją ne ką vertesne už eilinę kekšę, per lovą išsivadavusią iš skurdo ir tapusią turtingiausia, žinomiausia pasaulio moterimi. Bet jų buvo mažuma; kai 1952 metais, būdama trisdešimt trejų,

17

Dvasių medis

Evita mirė, jos palydėti susirinko du milijonai žmonių, o darbi­ninkai kreipėsi į popiežių prašydami paskelbti ją šventąja. Ispanas balzamuotojas vardu dr. Pedras Ara jos kūną it vaško figūrą iš­saugojo visiems laikams, paskui ji buvo laidojama įvairiuose slap­tuose pasaulio kampeliuose nuogąstaujant, kad nebūtų sukurtas jos kultas, ir galiausiai 1976­aisiais atgulė amžino poilsio elegan­tiškose Rekoletos kapinėse šalia taip neapkęstų „oligarchų“.

Peronui pasprukus į tremtį, dėl kariškių kišimosi vyriausybė keitėsi nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Jei esama vyriausybė kariškių netenkindavo, jie ją perimdavo. Mano tėvas sakė, kad politikai buvo išmėtyti net neleidus jiems pasireikšti. Tiesą sa­kant, vienintelį kartą, 1976­aisiais, jis džiaugėsi kariškių įsikiši­mu, kai generolas Videla pašalino nekompetentingąją Isabelitą, antrąją į valdžią grįžusio Perono žmoną, perėmusią prezidento pareigas 1973­aisiais, kai mirė jos vyras.

Kai paklausiau tėvo, kodėl kariškiai turėjo tiek daug val­džios, jis man pasakė, jog iš dalies taip buvo todėl, kad šešio­liktame amžiuje Lotynų Ameriką užkariavo ispanų kariškiai. „Manyk, kad kariškiai – tai vyresnieji mokyklos mokiniai su ginklais“, – kartą tarė jis, ir man, kaip vaikui, pasidarė aišku. Žinoma, ar yra kas galingesnis už juos? Kai aplink lėkė galvos ir vyko permainos, mano šeima – nežinau, kaip jiems tai pa­vykdavo, – visuomet būdavo pakankamai apdairi laikytis toje pusėje, kur reikia, kad ir kokia vyriausybė ateidavo į valdžią.

Tais pavojingais laikais tokiai šeimai kaip mano realiai grė­sė žmonių grobimas. Santa Katalina knibždėte knibždėjo ap­saugininkų. Bet mums, vaikams, mus saugoti pasamdyti vyrai tebuvo aplinkos dalis, kaip Chosė ir Pablas, ir dėl jų buvimo klausimų nekildavo. Jie klaidžiodavo po ūkį, stori jų pilvai virs­davo iš rusvai žalsvų kelnių, tankūs ūsai trūkčiodavo karštyje. Santis mėgdžiodavo jų eiseną: viena ranka padėta ant šautuvo, kita kasosi slėpsnas arba purvina pañuelo šluostosi prakaituotą kaktą. Jei nebūtų buvę tokie riebūs, gal būtų atrodę grėsmingai, bet mums jie čia buvo tik pokštams krėsti arba žaidimams; vi­suomet norėdavosi juos įveikti.

18

Santa Montefiore

Jie mus lydėdavo ir į mokyklą. Kadaise buvo pasikėsin­ta pagrobti senelį Solanasą, tad tėvas pasirūpino, kad mieste mus visur saugotų asmens sargybiniai. Mama būtų apsidžiau­gusi, jei vietoje Abuelo Solanaso būtų buvęs pagrobtas senelis O’Dvajeris. Nors abejoju, ar už jį būtų prireikę mokėti išpir­ką. Sakau jums, tepadeda Dievas tam grobikui, kuriam užtektų kvailumo susiremti su seneliu O’Dvajeriu!

Miesto mokykloje buvo įprasta, kad vaikai ateina lydimi as­mens sargybinių. Per ilgąją pertrauką aš su jais flirtuodavau. Vidudienio karštyje jie slampinėdavo prie mokyklos vartų kvatodami iš pasakojimų apie merginas ir šaulius. Jei kas būtų mėginęs ką nors grobti, tie tinginiai būtų pastebėję paskuti­niai. Bet jiems patikdavo kalbėtis su manimi. Visuomet atsargi Marija, Sančio sesuo, nekantriai modavo man grįžti į žaidimų aikštelę. Kuo labiau ji nervindavosi, tuo įžūliau aš elgdavausi. Kartą manęs pasiimti atvažiavo mama, nes susirgo mūsų vai­ruotojas Chasintas, ir vos nenualpo, nes visi sargybiniai vadino mane vardu. Kai Karlitas Blankas mirktelėjo, pamaniau, kad ji sprogs iš įtūžio; jos veidas paraudo kaip Antonijaus pomidoras. Nuo to laiko ilgoji pertrauka prarado visą smagumą. Mama pa­sikalbėjo su panele Sara ir man buvo uždrausta šlaistytis prie mokyklos vartų. Ji sakė, kad sargybiniai yra prasčiokai ir kad neturėčiau kalbėtis su ne savo klasės žmonėmis. Kai paaugau tiek, kad įstengčiau suprasti, senelis O’Dvajeris man papasa­kojo istorijų, kurios privertė suvokti, kaip juokingai tie žodžiai skambėjo būtent iš jos lūpų.

Nesupratau nei tos baimės, nei vadinamojo „purvinojo karo“, kai aštuntojo dešimtmečio vidury, po Perono mirties, kariškiai ėmė naikinti visus, nepritariančius jų valdžiai. Apie tai sužinojau tik vėliau, kai po daugybės ilgų metų sugrįžau ir paaiškėjo, kad karas buvo įslinkęs ir pro Santa Katalinos vartus pareikalauti vieno iš mūsiškių. Manęs ten nebuvo, kai man arti­miausi žmonės buvo atplėšti vieni nuo kitų, o svetimi išniekino mūsų namus.

Dvasių medis

Koks keistas gyvenimas ir koks netikėtas. Aš, Sofija Solanas Harison, žvelgiu į visokias praeityje iškrėstas išdaigas ir galvo­ju, kaip dabar esu toli nuo savo vaikystės Argentinos sodybos. Plokščią pampų žemę pakeitė banguotos Anglijos kaimo kal­vos, ir nors jos nuostabios, aš vis dar trokštu, kad tos kalvos atsivertų ir už jų išvysčiau neaprėpiamą lygumą, plytinčią po Argentinos saule.

20

Antras skyrius

Santa Katalina, 1972-ųjų sausis

– Sofija, Sofija! Por Dios! Kur ji dabar nulindo?Ana Melodija Solanas de O’Dvajer žingsniavo po terasą

pirmyn ir atgal, nusikamavusi ir suirzusi ji dairėsi po išdžiūvu­sias lygumas. Elegantiška moteris ilga balta paplūdimio sukne­le, ryškiais rudais plaukais, pakaušyje surištais į netvarkingą arklio uodegą, argentinietiško saulėlydžio fone darė prašmat­nios moters įspūdį. Ilgos vasaros atostogos, trunkančios nuo gruodžio iki kovo, sekino jos kantrybę. Sofija elgėsi it laukinis žvėrelis, dingdavo ištisomis valandomis, maištaudavo prieš motiną taip atšiauriai, kad Anai sunkiai sekėsi su tuo susido­roti. Ji jautėsi emociškai išsisėmusi, išnaudojama. Troško, kad karštos dienos pamažu virstų rudeniu ir vėl prasidėtų mokslo metai. Buenos Airėse vaikus bent jau lydi apsaugininkai, ir dė­kui Dievui, kad yra mokykla, manė ji. Už drausmę bus atsakin­gi mokytojai.

– Jėzau, Marija, Juozapai šventas, moterie, duok mergaitei bent kiek laisvės. Jei per smarkiai ją spausi, vieną dieną ji pasi­naudos proga ir visai pabėgs, – suniurnėjo senelis O’Dvajeris, atkrypavęs į terasą su sodo žirklėmis.

– Tėvuk, ką su jomis veiksi? – paklausė ji įtariai primerkda­ma žydras akis ir stebėdama, kaip jis svirduliuoja per žolę.

– Na, neketinu nukirpti tau galvos, jei tu, Ana Melodija, dėl to nerimauji, – sukikeno jis žirklėmis čekštelėdamas jos pusėn.

– Tėti, tu ir vėl gėrei.– Lašas gėrimo dar niekam nepakenkė.

21

Dvasių medis

– Tėti, sodą prižiūri Antonijus, tau nėra čia ko veikti. – Ji suirzusi papurtė galvą.

– Tavo brangi mamytė mylėjo savo sodą. „Tuos pentinius verkiant reikia pririšti prie kuolo“, – sakydavo ji. Niekas nemė­go pentinių labiau už tavo mamą.

Dermotas O’Dvajeris gimė ir augo Glengarife, pietinėje Ai­rijoje. Savo vaikystės meilę Emerę Melodiją jis vedė vos sulau­kęs amžiaus, kai pajėgė užsidirbti pragyvenimui. Bet Dermotas O’Dvajeris visuomet žinojo, ko nori, ir niekas niekuomet ne­įstengdavo jo perkalbėti. Dažniausiai jie susitikinėjo apgriuvu­sioje abatijoje Glengarifo kalvų papėdėje, joje ir susituokė. Be­veik visas abatijos stogas buvo nuplėštas, pro atsivėrusias skyles lindo ir raitėsi godūs gebenių pirštai, pasiryžę pasiglemžti, kas dar liko nesugriauta.

Jų jungtuvių dieną taip smarkiai lijo, kad jaunoji ėjo prie al­toriaus avėdama guminius batus ir virš kelių pakėlusi savo baltą šifono suknelę. Paskui ją šlepsėjo dručkė sesuo Dorotė Melodi­ja, drebančiomis rankomis spausdama baltą skėtį. Emerė ir Do­rotė turėjo aštuonis brolius ir seseris; jų būtų buvę dešimt, jei dvyniai būtų sulaukę pirmojo savo gimtadienio. Tėvas O’Railis slėpėsi nuo lietaus po dideliu juodu skėčiu ir susirinkusiam gausiam giminių bei draugų pulkui pareiškė, kad lietus – sėk­mės ženklas ir kad Dievas iš dangaus laimina jų santuoką švęs­tu vandeniu.

Jis buvo teisus. Dermotas ir Emerė mylėjo vienas kitą iki tos dienos, kai rūškaną 1958 metų vasario rytą ji buvo iš jo atimta. Jam nepatiko galvoti apie ją, blyškią ir atšalusią, gulinčią ant virtuvės grindų, tad prisimindavo, kokia ji buvo jungtuvių die­ną prieš trisdešimt dvejus metus: su sausmedžio šakele ilguo­se ruduose plaukuose, plačia šelmiška burna ir nedidukėmis besišypsančiomis akimis, kurios spindėjo tik jam vienam. Jai iškeliavus amžinybėn, viskas Glengarife ją priminė. Tad vyras susikrovė savo negausią mantą – nuotraukų albumą, jos siu­vimo krepšelį, savo tėvo Bibliją ir šūsnį senų laiškų – ir visus pinigus iki paskutinio penso išleido bilietui į Argentiną. Į vieną

22

Santa Montefiore

pusę. Iš pradžių duktė patikėjo, kai jis pasakė pasisvečiuosiąs tik kelias savaites, bet savaitės virto mėnesiais, ir ji suprato, kad jis atvyko visam laikui.

Ana buvo pavadinta ir Melodija savo motinos Emerės Me­lodijos garbei. Dermotui taip patiko jos „melodingas“ vardas, kad kūdikį jis norėjo pavadinti tiesiog Melodija O’Dvajer, bet Emerė manė, kad vien Melodija skamba it koks katės vardas, todėl vaiką pagal senelę pakrikštijo Ana.

Kai gimė Ana Melodija, Emerė manė, kad Dievas nutarė, jog jiems daugiau vaikų nereikia. Ji sakydavo, kad Ana Melodija tokia graži, jog Dievas nenori duoti jiems kito vaiko, idant šis negyventų jos nustelbtas. Emerės Dievas buvo geras ir žinojo, kas jai ir jos šeimai būtų geriausia, bet ji troško daugiau vaikų. Stebėjo brolius ir seseris, auginančius tiek vaikų, kad jų būtų už­tekę visam miestui apgyvendinti, bet motina buvo ją išmokiusi dėkoti Dievui už viską, ką Jis manė reikalinga jai duoti. Jai ir taip pasisekė, kad turinti vaikelį ir galinti jį mylėti. Tad visą meilę, kurios būtų užtekę dvylikos žmonių šeimynai, ji skyrė savo dvie­jų asmenų šeimai ir gniaužė maudžiantį pavydą, kaskart kylantį širdyje nuvedus Aną Melodiją aplankyti pusbrolių ir pusseserių.

Ana Melodija džiaugėsi nerūpestinga vaikyste. Tėvų lepi­namai jai niekad neteko dalytis žaisliukais ar laukti savo eilės; būnant su giminaičiais, jei nepasiekdavo savo, jai pakakdavo tik suinkšti, ir mama atbėgdavo pasiruošusi padaryti viską, kad ji vėl šypsotųsi. Pusbroliams ir pusseserėms tai nepatiko. Jie tvir­tino, esą ji gadinanti žaidimus. Prašydavo tėvų nekviesti jos į svečius. Kai ji vis dėlto pasirodydavo, nekreipdavo į ją dėmesio, liepdavo eiti namo, sakydavo, kad ji čia nereikalinga. Tad Anos Melodijos nepriimdavo kartu linksmintis. Bet ji nekreipdavo dėmesio. Jie taip pat jai nepatiko. Buvo sunkus vaikas, viena kalvose jausdavosi laimingesnė nei klaustrofobiškoje niekšiškų paauglių grupėje, lakstančioje Glengarifo gatvėmis it benamės katės. Tose kalvose ji galėjo būti kuo panorėjusi ir svajodavo apie puikų gyvenimą kaip tų kino žvaigždžių, kurias matydavo filmuose spindinčias ir blizgančias, su gražiomis suknelėmis ir

23

Dvasių medis

ilgomis švytinčiomis blakstienomis. Katrina Hepbern, Lorena Bakol, Debora Ker. Žiūrėdavo žemyn į miestą ir sakydavo sau, kad vieną dieną ji pranoks juos visus. Paliks savo bjaurius gimi­naičius ir niekada nebegrįš.

Kai Ana Melodija ištekėjo už Pako ir amžiams išvyko iš Glengarifo, ji beveik negalvojo apie savo tėvus, o šie netikėtai liko namie vieni, guodžiami tik prisiminimų apie ją. Be numy­lėtos Anos Melodijos namas tapo šaltas ir tamsus, jo nebešildė jos juokas ir meilė. Emerė nebeatsigavo. Dešimt metų, kuriuos ji ištvėrė be savo dukters, praėjo beprasmiškai ir liūdnai. Daž­nuose laiškuose į namus Ana Melodija tikindavo aplankysianti, ir tie pažadai palaikė tėvų viltį, kol širdyje jie suvokė, jog tai tik tušti žodžiai, parašyti nepagalvojus ir be tikrų ketinimų.

Kai 1958 metais Emerė mirė, Dermotas suprato, kad pa­galiau išsekusi plyšo jos širdis. Žinojo: kaip tik dėl to. Bet jis buvo stip resnis ir drąsesnis. Kai išsiruošė į Buenos Aires, klau­sė savęs, kodėl, po šimts pypkių, jis to nepadarė prieš daugybę metų; jei būtų taip pasielgęs, jo mylima žmona tikriausiai šian­dien dar būtų su juo.

Ana (tik Dermotas O’Dvajeris vadino savo dukterį Ana Me­lodija) stebėjo tėvą, kažko ieškantį gėlių lysvėje, ir troško, kad jis būtų kaip kitas vaikų senelis. Pako tėvas, kaip ir senelis pa­vadintas Hektoru Solanasu, visuomet būdavo dailiai apsirengęs ir nusiskutęs, net savaitgaliais. Jo megztiniai visuomet būdavo kašmyro vilnos, marškiniai iš Londono Savile Row, ir jis laikėsi labai oriai, kaip Anglijos karalius Jurgis. Anai jis atrodė vos ne karališkosios šeimos narys ir niekada nenuvirto nuo pjedestalo. Net miręs jis stūksojo virš jos, ir ji vis dar troško jo pritarimo. Po tokios daugybės metų ji tebenorėjo pasijusti sava, patirti jausmą, kurio, nors ir labai stengėsi, jai pasiekti nepavyko. Kar­tais ji jausdavosi taip, lyg stebėtų ją supantį pasaulį iš už veidro­dinio stiklo – iš ten, kur, regis, niekas negali jos pasiekti.

– Senjora Ana, jums skambina senjora Čikita.Staiga Ana buvo sugrąžinta į dabartį – prie tėvo, kuris it pa­

kvaišęs botanikas karpė viską, kas žalia.

24

Santa Montefiore

– Gracias, Soledada. Nelauksime senjoritos Sofijos ir valgy­sime devintą kaip paprastai, – atsakė ji ir išnyko viduje kalbėtis su svaine.

– Como quiera, senjora Ana, – paklusniai atsakė Soledada ir tipendama atgal į įkaitusią virtuvę tyliai sau nusišypsojo. Iš visų trijų senjoros Anos vaikų Soledada labiausiai mylėjo Sofiją.

Soledada senjorui Pakui tarnavo nuo septyniolikos metų. Tuomet ką tik ištekėjusi Čikitos tarnaitės Enkarnasijonos duk­terėčia buvo apmokyta virti ir valyti, o jos vyras Antonijus pa­samdytas prižiūrėti sodybos. Antonijus ir Soledada buvo be­vaikiai; mėgino susilaukti vaikų, bet nesėkmingai. Ji prisiminė tuos laikus, kai Antonijus šmurkštelėdavo į ją bet kur ir bet kada – prie viryklės, už krūmo ar medžio; jei tik pasitaikydavo proga, Antonijus stengdavosi jos nepraleisti. „Kokie buvom įsi­mylėję“, – mintijo didžiuodamasi ji. Bet kad ir kaip keista, vai­kelio taip ir nepradėjo. Tad Soledada turėjo guostis kaip savo vaiką glausdama Sofiją.

Kai senjora Ana visą savo laiką skyrė sūnums, Soledada retai būdavo be mažosios Sofijos, įsuktos jai į prijuostę ir jaukiai įsi­taisiusios prie putlių krūtų. Ji net įprato guldytis vaikelį į lovą – regis, švelnaus tarnaitės kūno ir moteriško kvapo gaubiama ji geriau užmigdavo. Susirūpinusi, kad vaikas negauna pakan­kamai motinos meilės, Soledada ryžtingai pasirodė kūdikio kambaryje, norėdama šį trūkumą kompensuoti. Regis, senjora Ana tam neprieštaravo. Tiesą sakant, ji atrodė beveik dėkinga. Duktė jos niekad itin nedomino. Bet Soledada neketino taisyti pasaulio. Tai ne jos reikalas. Įtampa tarp senjoro Pako ir senjo­ros Anos buvo ne jos rūpestis, ir ji tik pasvarstydavo apie tai su kitomis tarnaitėmis, norėdama pasiteisinti, kodėl tiek daug lai­ko praleidžianti su Sofija. Ne dėl kokios nors kitos priežasties. Ji ne liežuvautoja. Tad labai atsidavusi rūpinosi vaikeliu, lyg tas angelėlis priklausytų jai.

Dabar ji dirstelėjo į laikrodį. Vėlu, Sofijai vėl klius. Jai visuo­met kliūdavo. Regis, jai tai buvo prie širdies. Vargšelė, manė

25

Dvasių medis

Soledada maišydama tuno padažą ir virdama veršieną. Ji trokš­ta dėmesio – kiekvienam kvailiui aišku.

Įniršusi Ana purtydama galvą įžygiavo į svetainę ir pakėlė telefono ragelį.

– Hola, Čikita, – atžariai tarė ji ir atsirėmė į sunkią medinę skrynią.

– Ana, prašau man atleisti, Sofija ir vėl išdūmė su Santjagu ir Marija. Jie tikrai bet kurią minutę turėtų grįžti...

– Ir vėl! – pratrūko ji imdama nuo stalo žurnalą ir susijau­dinusi juo vėduodama. – Santjagas turėtų būti atsakingesnis – kovą jam sueis aštuoniolika. Jis bus vyras. Negaliu įsivaizduoti, kodėl jam patinka trainiotis su penkiolikmete piemene. Šiaip ar taip, tai jau ne pirmas kartas, žinai. Ar nieko nesakei jam aną sykį?

– Žinoma, sakiau, – kantriai atsakė moteris. Jai nepatikda­vo, kai svainė netekdavo kantrybės.

– Por Dios, Čikita, nejau nesupranti, kad pagrobėjai tik ir laukia, kada galės pastverti tokius vaikus kaip mūsų?

– Ana, nusiramink. Čia gana saugu, jie nebus nuėję toli... – Bet Ana nesiklausė.

– Santjagas daro Sofijai blogą įtaką, – nesiliovė ji. – Ji jauna ir lengvai pasiduoda įspūdžiams, tad seka juo. O dėl Marijos, tai ji protinga mergaitė ir turėtų suprasti.

– Žinau, aš jiems pasakysiu, – nuvargusi pasidavė Čikita.– Gerai.Kurį laiką tvyrojo nejauki tyla, paskui Čikita pamėgino pa­

keisti temą.– Rytoj prieš rungtynes asado; ar galėčiau kuo nors padė­

ti? – paklausė ji kažkaip įsitempusi. – Nors kuo?– Ne, susitvarkysiu, dėkui, – atsakė Ana kiek švelnesniu bal­

su. – Oi, atleisk, Čikita. Kartais nežinau, ką daryti su Sofija. Ji tokia užsispyrusi ir nerūpestinga. Berniukai man nekelia jokių rūpesčių. Nežinau, į ką ji atsigimė!

– Nežinau ir aš, – santūriai atsakė Čikita.

26

Santa Montefiore

* * *– Šis vakaras – pats gražiausias šią vasarą, – atsiduso Sofija,

sėdėdama ant vienos aukščiausių ombu medžio šakų.Nėra pasaulyje kito tokio medžio kaip ombu. Milžiniškas,

su žemomis horizontaliomis šakomis, dažnai storesnio nei ke­turiasdešimt ar penkiasdešimt pėdų didžiulio kamieno. Stam­bios jo šaknys ilgais nelygiais čiuptuvais driekiasi žemės pavir­šiumi į šalis, lyg pats medis būtų ėmęs tirpti ir sklisti ant žemės it vaškas. Ypatingas ne tik jo pavidalas: ombu yra vienintelis tenykštis tų išdžiūvusių lygumų medis. Vienintelis medis, kurio vieta tikrai čia. Vietiniai indėnai jo šakose regėdavo dievus, ir net Sofijos laikais būdavo kalbama, kad po juo nemiegotų joks gaučas. Santa Katalinoje užaugusiems vaikams šis medis atrodė stebuklingas. Jis pildė norus, jei atrodė jam tinkami, o kadangi buvo aukštas, atstojo puikiausią apžvalgos bokštą ir leido regėti mylių mylias aplink. O svarbiausia, ombu turėjo nesuprantamo žavesio, kurio tiksliai nusakyti buvo neįmanoma, traukos, ne vieną vaikų kartą viliojančios tarp jo šakų ieškoti nuotykių.

– Matau Chosė ir Pablą. Paskubėkit, nebūkit nuobodos! – nekantriai šūktelėjo ji žemyn.

– Kantrybės, aš ateinu, – pusseserei riktelėjo Santis, skubiai rišdamas ponius.

– Santi, ar pagelbėsi man kopti aukštyn? – švelniu dusliu balseliu paprašė brolio Marija stebėdama, kaip Sofija lipa aukš­čiau, į spagečius primenančią storų šakų raizgalynę.

Marija visuomet žavėjosi Sofija. Ši buvo drąsi, tiesmuka ir pasitikėjo savim. Visą gyvenimą jos buvo geriausios draugės, viską darydavo kartu: planuodavo, slapukaudavo, žaisdavo ir dalydavosi paslaptimis. Tiesą sakant, kai buvo mažesnės, Mari­jos mama Čikita vadindavo jas Las Dos Sombras, nes sekiodavo viena kitą kaip du šešėliai.

Kitos ūkyje gyvenančios mergaitės buvo arba vyresnės, arba jaunesnės, tad šeimoje, kurioje dominavo berniukai, to paties amžiaus Sofija ir Marija lengvai tapo sąjungininkėmis. Nė viena neturėjo sesers, todėl jau prieš daugybę metų jos nutarė tapti

27

Dvasių medis

kraujo seserimis – smeigtuku prasidūrė pirštus ir juos suspau­dusios „sujungė“ kraują. Nuo to laiko abi turėjo nepaprastą pa­slaptį, apie kurią niekas nenutuokė. Abi buvo to paties kraujo ir dėl to seserys. Abi didžiavosi savo slaptu ryšiu ir jį puoselėjo.

Nuo pačios medžio viršūnės Sofija regėjo visą pasaulį – na, jei ne visą, tai bent savo pasaulį, plytintį prieš ją po stulbina­mu dangum. Horizonte virė spalvų katilas, nes saulė jau buvo beveik nusileidusi ir danguje sūkuriavo rausvos ir auksinės dė­mės. Buvo tvanku, tarp lapų grėsmingai sukinėjosi uodai.

– Mane vėl sugėlė, – susiraukė Marija kasydamasi koją.– Eikš, – tarė Santis, lenkdamasis žemyn ir rankomis su­

imdamas jaunesniosios sesutės pėdą. Staigiu judesiu ją kils­telėjo, kad ši persisvertų pilvu per pirmą šaką. Paskui jau gali kopti pati.

Tada Santis pats labai mikliai įsiropštė į medį – gerai jį paži­nojusieji nesiliovė tuo stebėjęsi. Dar mažas, žaisdamas polą jis patyrė nelaimę ir liko truputį raišas. Jo tėvai, nuogąstaudami, kad šis trūkumas vėliau gyvenime gali jam kliudyti, nuskraidino jį į Jungtines Valstijas ir parodė visiems įmanomiems specialis­tams. Bet nerimauta be reikalo. Santis paneigė gydytojų prog­nozes ir sugebėdavo apeiti šį trūkumą. Mažiukas jis įstengė bė­gioti greičiau už visus pusbrolius, net ir porą metų vyresnius, nors bėgdavo kiek keistokai, vieną pėdą pasukęs į vidų. Paaugęs tapo geriausiu rančos polo žaidėju. „Be jokios abejonės, – išdi­džiai kalbėjo jo tėvas, – jaunasis Santjagas turi šiems laikams retos narsos. Jis eis toli. Ir kiekvienas jo žingsnis bus pelnytas.“

– Fantastiška, tiesa? – Sofija pergalingai švytėjo, kai pusbro­lis prisėdo šalia. – Turi peiliuką? Noriu kai ko paprašyti.

– Ko prašysi šį sykį? Neišsipildys, – tarė Santis sėsdamas ir mataruodamas kojomis. – Nežinau, kam suki galvą. – Jis prunkštelėjo. Bet Sofijos ranka jau lietė kamieną, žievėje ieško­dama jų praeities pėdsakų.

– Oi, ne, išsipildys, gal ne šiais metais, bet kada nors, kai bus tikrai svarbu. Žinai, medis žino, kuriuos norus išpildyti, o į kuriuos nekreipti dėmesio. – Ji meiliai jį paplekšnojo.

28

Santa Montefiore

– Tai dabar pasakosi, kad tas medis galvoja ir jaučia, – nu­sišaipė jis, prakaituota ranka braukdamas nuo kaktos tankius šviesius plaukus.

– Santi, tu esi tiesiog nieko neišmanantis kvaiša, bet vieną dieną kai ką sužinosi. Palauk. Kada nors tau tikrai prireiks, kad išsipildytų noras, ir tuomet, kai niekas nematys, atslinksi čia tamsoje ir kamiene įrėši savo žymę. – Ji nusijuokė.

– Verčiau eisiu į miestelį susitikti su La Vieja Bruja. Ta sena ragana geriau geba paveikti mano ateitį nei šis kvailas medis.

– Eik ir susitik, kad nori, jei tik įstengsi ganėtinai ilgai išbūti nekvėpavęs, kad neužuostum jos dvoko. Ak, štai kur jis! – šūk­telėjo ji, aptikusi vieną paskutiniųjų norų, įrėžtų medyje. Kaip sena žaizda, rėžis buvo palikęs tvarkingą baltą randą.

Prie jų prisidėjo Marija, nuo pastangų įraudusi ir sušilusi. Jos gelsvai rusvi plaukai smulkiomis garbanėlėmis krito ant pe­čių, vietomis lipo prie blizgančių apvalių skruostų.

– Pažiūrėkite, koks vaizdas, nuostabu! – aiktelėjo ji dairy­damasi aplinkui. Bet pusseserės vaizdas nebedomino, ji įnikusi tyrinėjo žievę, ieškodama savo meistrystės žymių.

– Manau, tas buvo mano, – tarė ji lipdama ant šakos virš Sančio, kad galėtų patyrinėti rėžį iš arčiau. – Taip, tikrai mano – mano ženklas, matote?

– Prieš šešis mėnesius gal tai ir buvo ženklas, bet dabar tik kažkokia dėmė, – tarė Santis, prisitraukdamas į viršų ir įsitaisy­damas ant kitos grublėtos medžio šakos.

– Buvau nupiešusi žvaigždę – man neblogai sekasi piešti žvaigždes, – išdidžiai atsakė ji. – Ei, Marija, o kur taviškė?

Marija netvirtais žingsneliais paėjėjo šaka aukštyn. Sekundę bandė susivokti, paskui žengė prie Sančio ir atsisėdo ant že­mesnės šakos arčiau kamieno. Suradusi įbrėžimą ilgesingai pa­lietė jį pirštais.

– Mano ženklas buvo paukštis, – tarė ji ir nusišypsojo pri­siminusi.

– O ką jis reiškė? – paklausė Sofija ir užtikrintai nušoko že­myn prie jos.

29

Dvasių medis

– Juoksitės, jei pasakysiu, – droviai atsakė ši.– Ne, nesijuoksime, – tarė Santis. – Ar noras išsipildė?– Žinoma, ne, ir niekad neišsipildys, bet vis tiek verta to

trokšti, – atsakė ji.– Na? – ragino Sofija. Dabar, pradėjus pusseserei spyriotis,

ji susidomėjo.– Gerai. Prašiau gražaus balso, kad galėčiau dainuoti pritar­

dama sau mamos gitara, – tarė ji, paskui pakėlė šviesiai rudas akis ir pamatė, kad jie abu juokiasi.

– Tad paukštis reiškia dainą, – plačiai išsiviepė Santis.– Ko gero, taip, nors nupiešiau jį ne visai dėl to.– Tai dėl ko, kvailute?– Nes man patinka paukščiai, o kai sugalvojau norą, vienas

tupėjo medyje. Visai arti. Nuostabus. Žinai, tėtis visada sakyda­vo, kad ženklas neturi kaip nors sietis su noru. Tiesiog turi įrėž­ti žymę. Šiaip ar taip, mano paukštis ne toks jau ir juokingas, be to, tai buvo prieš metus. Tuomet buvau tik keturiolikos. Jei mano noras toks juokingas, tai koks buvo tavasis, Sofija?

– Norėjau, kad tėtis leistų man žaisti dėl Santa Katalinos taurės, – išdidžiai atsakė ji, laukdama, kokia bus Sančio reakci­ja. Kaip ir tikėjosi, jis prapliupo perdėtai garsiai juoktis.

– Dėl Santa Katalinos taurės? Tu juokauji! – sušuko nuste­bęs. Valdingai primerkė šviesiai žalias akis ir nepatikliai per­kreipė veidą.

– Aš nejuokauju, – atsakė ji, lyg mestų iššūkį.– Tai ką reiškė žvaigždė? – paklausė Marija valydamasi petį,

kur samanos ištepė palaidinę.– Noriu būti polo žvaigžde, – paprastai atsakė Sofija, lyg ką

tik būtų pareiškusi norinti tapti slaugytoja.– Mentirosa! Čiofi, tu tikriausiai tik tiek ir gali nupiešti: vienin­

telė dailininkė šioje šeimoje yra Marija. – Ir jis kikendamas išsitie­sė ant šakos. – Dėl Santa Katalinos taurės... Tu dar tik vaikas.

– Ak, pasipūtęs mulki, tik vaikas? – atkirto ji apsimesdama supykusi. – Balandį man sukaks šešiolika. Teliko trys mėnesiai, ir aš būsiu moteris.

30

Santa Montefiore

– Čiofi, tu niekada nebūsi moteris, nes niekuomet nebuvai mergaitė, – tarė jis turėdamas omeny jos nutrūktgalvišką pri­gimtį. – Mergaitės būna tokios kaip Marija. Ne, Čiofi, tu visai ne mergaitė.

Sofija stebėjo, kaip jis peršoka per medžio šaką ir klesteli žemyn. Jo džinsai buvo platūs ir nudėvėti, juosmuo nusmukęs žemai ant klubų. Sportiniai marškinėliai ties krūtine pasikėlė į viršų atidengdami plokščią įrudusį pilvą ir atsikišusius klubi­kaulius, lyg Sančiui būtų ne pro šalį daugiau valgyti. Bet Santis kirsdavo daugiau už visus. Jis taip skubriai šlamšdavo maistą, lyg būtų seniai nieko burnoj neturėjęs. Sofija norėjo pirštais perbraukti jam per odą – pakutenti. Paliesti jį bet kokia dings­timi. Didumą laiko jie leisdavo drauge, ir ją jaudino fizinis kon­taktas. Bet jau valandą ar dvi prie jo nebuvo prisilietusi, tad ją užvaldė nenugalimas troškimas tai padaryti.

– O kur tavo ženklas? – paklausė ji vėl reikalaudama jo dė­mesio.

– Ai, nežinau ir man nerūpi – vis tiek tai nesąmonės.– Ne, ne nesąmonės, – vienu balsu paprieštaravo mergaitės.– Kiekvieną vasarą tėtis liepdavo mums įrėžti savo norus,

prisimenat? – ilgesingai tarė Sofija.– Ir jie, būdami vaikai, taip darydavo. Esu tikra, jų žymės vis

dar čia, paieškoję rastume, – entuziastingai pridūrė Marija.– Marija, jos jau seniai išnyko. Manau, jos dingsta po metų

ar dvejų, – žinovo tonu pareiškė Santis. – Šiaip ar taip, reikės daug burtų, kad Pakas leistų Sofijai žaisti dėl Santa Katalinos taurės. – Ir jis vėl ėmė kvatoti susiėmęs rankomis pilvą, norė­damas parodyti, kokios absurdiškos jam atrodo jos svajonės. Sofija grakščiai nušoko ant jo šakos, paskui brūkštelėjo ranka jam per pilvą, ir jis suspiegė iš malonumo ir skausmo.

– Čiofi, nedaryk taip čia, medyje. Abu nukrisime ir užsimu­šime! – aiktelėjo jis tarp juoko pliūpsnių, kai jos pirštai prasly­do pro ribą, skiriančią įdegį nuo paslaptingos baltos odos, ku­

31

Dvasių medis

rią nuo saulės slėpdavo šortai. Stvėrė jos riešą ir taip smarkiai suspaudė, kad ji susiraukė. Sančiui buvo septyniolika, jis buvo dvejais metais vyresnis už pusseserę ir seserį. Sofija susijaudin­davo, kai jis demonstruodavo jai savo jėgą, bet apsimesti, kad jai nepatinka, įėjo į žaidimą.

– Nemanau, kad noras nepagrįstas, – prieštaravo ji apėmusi savo riešą ir glausdama jį prie krūtinės.

– Labai nepagrįstas, Čiofi, – išsišiepė jis.– Kodėl?– Nes mergaitės nežaidžia rungtynėse.– Na, visuomet būna pirmas kartas, – nenusileido ji. – Ma­

nau, tėtis galų gale leis man žaisti.– Tik ne dėl Santa Katalinos taurės. Žaisti tose rungtynėse,

Čiofi, – labai didelė garbė, be to, ketvirtas žaidėjas – Agustinas.– Juk žinai, kad gebu žaisti ne blogiau už Agustiną.– Ne, nežinau, bet jei iš tiesų atsitiktų taip, kad žaistum,

burtai būtų niekuo dėti. Negarbingas žaidimas, manipuliavi­mas – tau tai būdinga. Vargšas Pakas net nepajunta, kaip tu apsuki jį aplink mažąjį pirštelį.

– Santi, Sofija visus apsuka aplink mažąjį pirštelį, – nusijuo­kė Marija be menkiausio pavydo.

– Išskyrus mamą.– Prarandi formą, Čiofi.– Su Ana Sofijai niekuomet nesisekė.Santa Katalinos taurė buvo kasmetinės polo rungtynės,

žaidžiamos prieš kaimyninę estancia La Pasą. Abi estancias jau daug metų, net ištisų dešimtmečių, varžėsi tarpusavyje, ir prieš metus Santa Katalina buvo sutriuškinta tik vieno įvarčio per svara. Santa Katalinos pusbroliai, o jų buvo daug, vasaros popietėmis dažniausiai žaisdavo polą, kaip Anos pusbroliai Glengarife žaisdavo hurlingą*. Labiausiai tuo domėjosi Sofijos tėvas Pakas ir jo vyresnysis brolis Migelis; norėdami patobulin­ti žaidimą jie neduodavo vaikinams ramybės. Santis jau žaisda­

* Airių žaidimas, panašus į žolės riedulį (vert. past.).

32

Santa Montefiore

vo turėdamas šešių įvarčių handikapą*, ir tai buvo puiku, nes didžiausias buvo dešimties įvarčių handikapas, o žaidėjas tu­rėjo būti labai patyręs, kad apskritai įgytų teisę jį gauti. Migelis siaubingai didžiavosi sūnumi ir neslėpė savo palankumo.

Fernandas, vyresnysis Sančio brolis, žaidė turėdamas vos keturių įvarčių handikapą. Fernandą erzino, kad jaunesnis bro­liukas visur jį pranoksta. Dar labiau žemino tai, kad Santis ne tik pranašesnis sportininkas – jis pranoko jį būdamas raišas. Fernandas akivaizdžiai matė, kad Santis ne tik tėvų numylėti­nis – jis buvo tikrų tikriausia jų akių šviesa. Tad jis troško, kad broliui nesisektų, troško taip smarkiai, kad naktį grieždavo dan­timis, bet Santis atrodė neįveikiamas. Dabar prakeiktas dantų gydytojas įdavė Fernandui dėvėti naktimis šlykščią plokšte­lę dantims apsaugoti – dar viena vinis, Sančio džiaugsmingai įkalta į jo karstą.

Savo ruožtu Sofija turėjo du vyresnius brolius, Rafaelį ir Agustiną, jie visi sudarė komandos žaidėjų ketvertą. Rafaelis taip pat žaidė turėdamas keturių įvarčių handikapą, Agusti­nas – dviejų. Sofija, nors ir labai tūžo, nebuvo laikoma žaidėja.

Sofija troško būti gimusi berniuku. Ji nekentė mergaitiškų žaidimų ir užaugo sekiodama berniukus, vis vildamasi, kad šie ją priims. Santis visuomet leisdavo jai prisidėti. Jis dažnai padė­davo jai žaisti polą ir primygtinai reikalavo, kad ji treniruotųsi su berniukais, net kai tekdavo susidurti su įnirtingu brolio ir pusbrolių pasipriešinimu. Šiems labai nepatiko žaisti polą su mergaite, juolab žaidžiančia geriau nei kai kurie iš jų. Santis tvirtino, kad leidžia jai prisidėti vien dėl šventos ramybės. „Tu moki būti labai reikli, tad lengviau nusileisti“, – pasakė jai. San­tis buvo jos numylėtas pusbrolis. Jis visuomet ją užstodavo. Tiesą sakant, buvo jai geresnis brolis nei Rafaelis ar nelaimėlis Agustinas.

Dabar Santis metė Sofijai savo peiliuką.

* Polo handikapas – žaidėjų reitingavimo sistema, padedanti tolygiau su­daryti komandas. Vertinama suteikiant nuo (–2) iki 10 įvarčių handikapą (vert. past.).

33

Dvasių medis

– Tai eik, įrėžk savo norą, – tingiai tarė iš marškinių kišenės traukdamas pakelį cigarečių. – Čiofi, nori cigaretės?

– Žinoma, kodėl gi ne.Jis išėmė vieną cigaretę, pridegė ją, tada giliai užtraukęs pa­

davė pusseserei. Sofija mikliai it venesuelietiška beždžionėlė pasilypėjo ant aukštesnės šakos ir atsisėdo užsikėlusi koją ant kojos, pro apspurusius džinsų plyšius pasimatė rudos kelių girnelės.

– Na, tai ko man norėti šį kartą? – atsiduso ji ir atlenkė pei­liuką.

– Žiūrėk, kad būtų įgyvendinama, – patarė Santis, metęs žvilgsnį į tyliai sėdinčią sesutę, kuri su neslepiamu susižavėji­mu stebėjo pusseserę. Sofija užtraukė dūmo, paskui pasibjau­rėjusi išpūtė.

– Ei, atiduok man cizą, jei neketini iš tikrųjų rūkyti. Nega­dink, – suirzo jis. – Nė neįsivaizduoji, kaip sunkiai jų gaunu.

– Nemeluok. Tau jų parūpina Enkarnasijona, – atsainiai atšovė Sofija ir pradėjo rėžti žievę. Po pirmo pjūvio minkštas medis gana lengvai pasidavė, mažos drožlės krito šalin kaip šo­koladas.

– Kas tau sakė? – Klausime nuskambėjo kaltinimas.– Marija.– Aš nenorėjau... – pradėjo teisintis Marija.– Klausyk, Santi, kam tai rūpi. Visiems nusipjaut. Šiaip ar

taip, mes saugosime tavo paslaptį, – tarė Sofija, dabar labiau susidomėjusi savo noru nei kivirču, kurį įžiebė tarp brolio ir sesers.

Laikydamas cigaretę tarp nykščio ir smiliaus Santis giliai užsitraukė dūmo žiūrėdamas į Sofiją, raižančią žievę. Jis užau­go su ja ir visuomet laikė ją dar viena seserimi kartu su Marija. Fernandas su tuo nesutiko; jis Sofiją geriausiu atveju pakentė. Sofijos veide atsispindėjo didelis susikaupimas. Jos graži oda, nusprendė Santis. Glotni ir ruda kaip Enkarnasijonos pieniš­ko šokolado putėsiai. Profilis rodė esant tam tikro pasipūtimo, gal dėl to, kad nosies galelis buvo kiek užsirietęs į viršų, o gal

34

Santa Montefiore

dėl tvirto smakro? Jam patiko jos charakteris; ji buvo įžūli ir sunkiai sukalbama. Migdolinės rudos akys akimirksniu per­simainydavo ir iš romių tapdavo valdingos, o jai supykus pa­tamsėdavo nuo kaštoninės iki sodriai rudos su raudonais at­spalviais – tokios spalvos akių jam nebuvo tekę regėti. Niekas nebūtų galėjęs jos pavadinti silpna priešininke. Jam tas bruožas patiko; ji turėjo žavesio, traukiančio prie jos žmones, net jei kartais, per daug prisiartinę, jie nusvildavo pirštus. Iš savo ypa­tingo asmens pozicijų jam patikdavo stebėti, kaip jie nudega. Kai subyrėdavo jos draugystės, visuomet būdavo Santis, pas kurį galima sugrįžti.

Po kurio laiko Sofija atsitiesė ir, žvelgdama į savo meno kū­rinį, išdidžiai nusišypsojo.

– Na, tai kas ten? – Marija pasilenkė į medžio tankmę, no­rėdama geriau įžiūrėti.

– Nejau nesupranti? – pasipiktino Sofija.– Nepyk, Sofija, nesuprantu, – atsakė ši.– Tai širdelė. – Ji sugavo Marijos žvilgsnį.Ši klausiamai susiraukė.– Tikrai?– Kiek šabloniška, ar ne? Kas tas laimingasis? – paklausė

Santis, kuris buvo vėl nudribęs ant savo šakos ir tingiai tabala­vo rankas ir kojas.

– Nesakysiu, nes neišsipildys, – atsakė ji ir apsimestinai dro­viai nuleido akis.

Sofija rausdavo retai, bet pastaruosius kelis mėnesius ji savo pusbroliui ėmė jausti kitokius jausmus. Kai jis taip įdėmiai pa­žvelgdavo jai į akis, jos veidas nukaisdavo, o širdis be jokios aiškios priežasties imdavo šokinėti it svirplys. Ji žavėjosi juo, gerbė jį, dievino. Keista, bet jos veidas ėmė dažniau rausti. Tai nutikdavo be jos valios, jos niekas neklausė, tiesiog ji nuraus­davo. Kai pasiskundė Soledadai, kad kalbant su berniukais jai rausta veidas, tarnaitė nusijuokė ir pasakė, jog visa tai dėl bren­dimo. Sofija vylėsi greitai iš to išaugti. Dabar ji smalsiai ir gyvai tyrinėjo šiuos naujus jausmus, bet Santis buvo nutolęs už dau­

35

Dvasių medis

gybės mylių, pūtė dūmus kaip indėnas. Marija paėmė peiliuką ir išpjaustė mažą saulutę.

– Tebūsiu palaiminta ilgai ir laimingai gyventi, – tarė ji.– Keistokas noras, – suraukusi nosį nusišaipė Sofija.– Niekuomet nieko nelaikyk savaime suprantamu dalyku,

Sofija, – rimtai tarė Marija.– O Dieve, jau klauseisi mano motinos kliedesių. Ar dabar

pabučiuosi savo nukryžiuotąjį? – Marija nusijuokė, o Sofija nu­taisė dievobaimingą veidą ir nepagarbiai persižegnojo.

– Santi, nejau nesugalvosi noro? Nagi, juk tai tradicija! – mygo ji.

– Ne, tai mergaitiški reikalai, – atsakė jis.– Kaip sau nori, – tarė Sofija atsišliedama į kamieną. –

Mmm. Užuodi eukaliptus? – Šilkinis vėjelis švelniai glostė įkai­tusius skruostus, nešdamas nesupainiojamą vaistus primenantį eukaliptų aromatą. – Žinai, iš visų campo kvapų šitą mėgstu labiausiai. Jei pasiklysčiau jūroje ir užuosčiau šį kvapą, pravirk­čiau iš namų ilgesio. – Ir ji melodramatiškai atsiduso.

Santis giliai užsitraukė ir išpūtė dūmų žiedus.– Sutinku, šis kvapas man visuomet primena vasarą.– Neužuodžiu eukaliptų. Į mano pusę neša tik Sančio Marl-

boro dūmus, – pasiskundė Marija ranka sklaidydama orą.– Bueno, tuomet nesėdėk pavėjui, – atšovė jis.– Ne, Santi, tai tu nesėdėk man prieš vėją!– Mujeres! – atsiduso jis, šviesiai rusvi plaukai draikėsi

aplink jo galvą kaip paslaptinga aura, apie kurias kaime svaičio­davo La Vieja Bruja. Matyt, visi jas turėjo, išskyrus ypač blogus žmones. Trijulė tysojo ant šakų it katės, visi tylėdami ieškojo prieblandoje įsižiebiančių pirmųjų žvaigždžių.

Poniai šnarpštė ir nuvargę mindžikavo po medžiu, norėda­mi pailsinti kojas jie kartkartėmis perkeldavo svorį nuo vienos ant kitos. Mosuodami galvomis kantriai gynėsi nuo debesies musių ir uodų, susispietusių aplink juos. Pagaliau Marija pasiū­lė traukti namo.

36

Santa Montefiore

– Tuoj bus visiškai tamsu, – nekantriai tarė ji lipdama ant ponio.

– Mama mane nudės, – atsiduso Sofija, jau įsivaizduodama Anos įniršį.

– Manau, visa kaltė vėl teks man, – sudejavo Santis.– Na, Santjagai, tu suaugęs – turėtum mus prižiūrėti.– Čiofi, tavo mamai išėjus į karo taką, nemanau, kad norėčiau

prisiimti šią atsakomybę. – Anos būdas buvo puikiai žinomas.Sofija užšoko ant ponio ir patyrusia ranka nuvadeliojo jį per

tamsą.Sugrįžę į rančą ponius jie atidavė senajam Chosė, vyriausia­

jam gaučui. Atsirėmęs į tvorą jis per puošnią bombilla siurb­čiojo matę ir laukė kantriai kaip žmogus, kuriam laikas labai mažai reiškia. Kiek nepritariamai papurtė savo žilą galvą.

– Senjorita Sofija, jūsų mama mums skambino visą vaka­rą, – papriekaištavo jis. – Laikai pavojingi, niña, turite būti at­sargi.

– Ak, brangusis Chosė, neturėtum taip nerimauti, juk žinai, kad išsisuksiu! – Ir ji juokdamasi nubėgo paskui Mariją ir Santį, jau žengiančius šviesų link.

Kaip buvo galima numatyti, Ana laukė įpykusi. Vos pama­čiusi dukterį ji stryktelėjo ir ėmė mojuoti rankomis, lyg negalė­dama jų suturėti.

– Kur, po galais, buvai? – griežtai paklausė ji, raudonas vei­das siaubingai nederėjo prie plaukų spalvos.

– Išjojom pasijodinėti ir tiesiog pamiršom laiką. Atleisk.Agustinas ir Rafaelis, ant sofų tysantys vyresnieji jos broliai,

ironiškai išsišiepė.– Ko jie vaiposi? Agustinai, neklausyk svetimo pokalbio! Ne

tavo reikalas.– Sofija, tu melagė, – nuo sofos atsiliepė šis.– Rafaeli, Agustinai, tai nejuokinga, – supykusi nukirto mo­

tina.– „Keliauk į savo kambarį, senjora Sofija“, – pridūrė Agusti­

nas sau po nosimi. Ana nebuvo nusiteikusi klausyti jo pokštų ir

37

Dvasių medis

pažvelgė į vyrą laukdama paspirties, bet Pakas grįžo prie sūnų ir Santa Katalinos taurės. Senelis O’Dvajeris, iš kurio ir taip nebūdavo naudos, garsiai knarkė krėsle kampe. Tad Ana, kaip paprastai, buvo palikta atlikti despotės vaidmenį. Ji atsigręžė į dukterį ir su gerai išmoktu kankinės atodūsiu nusiuntė ją į kambarį be vakarienės.

Sofija rami išėjo iš svetainės ir nukeliavo į virtuvę. Kaip ir tikėjosi, Soledada buvo pasiruošusi, laukė su empanadas ir du­beniu garuojančios zapallo sriubos.

– Pakai, kodėl manęs nepalaikai? – nuvargusi paklausė vyro Ana. – Kodėl kas kartą palaikai ją? Aš viena nepajėgiu.

– Mi amor, tu pavargusi. Kodėl tau anksčiau neatsigulus? – Pakas pakėlė akis į jos liūdną veidą. Jos bruožuose ieškojo tos švelnios jaunos merginos, kurią kadaise vedė, ir klausė savęs, kodėl ji bijo pasirodyti, kokia yra iš tiesų. Kažkada ji užsisklen­dė, ir jis spėliojo, ar pavyks kada nors vėl ją susigrąžinti.

Vakarieniavo nesmagiai. Rodydama nepasitenkinimą Ana sėdėjo susiraukusi. Rafaelis ir Agustinas toliau su tėvu aptari­nėjo kitą dieną vyksiančias polo rungtynes, lyg jos nebūtų. Jie pamiršo, kad Sofijos nėra. Darėsi įprasta, kad jos vieta prie va­karienės stalo vis dažniau tuščia.

– Labiausiai turime saugotis Roberto ir Fransisko Lobitų, – pilna burna kalbėjo Rafaelis. Ana pašnairavo į jį, bet sulaukęs dvidešimt trejų jis buvo pernelyg suaugęs, kad mama nurodi­nėtų, kaip elgtis.

– Jie atidžiai dengs Santį, – rimtai tarė Pakas. – Jis geriausias mūsų komandos žaidėjas, vadinasi, jums, berniukai, teks dau­giau atsakomybės. Suprantate? Agustinai, tu turėsi susikaupti. Rimtai susikaupti.

– Nesijaudink, tėti, – atsakė Agustinas, mažomis rudomis akutėmis dirsčiodamas tai į tėvą, tai į brolį ir taip rodydamas savo nuoširdumą. – Nenuvilsiu jūsų.

– Verčiau jau nenuvilk, kitaip vietoj tavęs žais sesuo, – tarė Pakas žiūrėdamas, kaip Agustinas piktai įsistebeilija į savo ver­šieną. Ana garsiai atsiduso ir papurtė galvą, bet Pakas jos ne­

Santa Montefiore

matė. Ji papūtė lūpas ir toliau valgė tylėdama. Ji susitaikė, kad Sofija žaidžią polą su pusbroliais, bet tai buvo privatus šeimos reikalas. „Žaisti rungtynėse prieš Lobitų šeimą iš La Paso ji iš­eis tik per mano lavoną“, – piktai pamanė ji.

Tuo tarpu Sofija drybsojo šiltoje vonioje, sklidinoje blizgan­čių baltų muilo burbulų. Ji atsilošė ir leido mintims nukrypti į Santį. Žinojo, kad nereikėtų taip galvoti apie pusbrolį. Tėvas Chulijas lieptų jai sukalbėti dvidešimt „Sveika, Marija“, jei su­žinotų, kokios geidulingos mintys kelia jai strėnose geismą. Mama persižegnotų ir sakytų, kad toks susižavėjimas nenor­malus. Sofijai jis buvo pats normaliausias jausmas pasaulyje.

Įsivaizdavo, kaip jis bučiuoja ją, ir spėliojo, kokį patirtų jaus­mą. Ji niekada nieko nebuvo bučiavusi. Na, kartą mokyklos žai­dimų aikštelėje pabučiavo Načą Estradą, nes pralaimėjo lažy­bas, bet tai nebuvo tikras bučinys. Ne toks, kai bučiuojasi du tikrai vienas kitą mylintys žmonės. Ji užsimerkė ir įsivaizdavo įkaitusį mielą jo veidą per colį nuo savęs, jo putlias besišyp­sančias lūpas, prasiveriančias prieš prisiliečiant prie jos lūpų. Įsivaizdavo turmalino žalumo akis, meiliai žvelgiančias į ją. Kai nebeįstengė svajoti toliau, nes nebuvo tikra, kas įvyks paskui, ji atsuko juostą atgal ir vėl pradėjo nuo pradžių, iki vonioje atau­šo vanduo ir jos pirštų pagalvėlės ėmė priminti susiraukšlėjusią seną iguaną.