Nesiremk savo supratimu,bet pasitikëk Vieðpaèiu

KRIKÐÈIONIØBENDRIJOS

TIKËJIMO ÞODISDVISAVAITINIS

LAIKRAÐTIS

Iðeina du kartus permënesá, ðeðtadieniais.Leidþiamas nuo 1997

m. sausio 9 d.

Ðiamenumeryje:

Priedo tema:ástatymas irmalonë

Nr. 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d. Kaina 3,30 Lt

Melanie Newton

Malonës ákvëptaspaklusnumas...............5 p.

Holger Lahayne

„Dievo malonë, o neástatymas“?...................5 p.

Nukelta á 3 p.

Aurelija Umbrasienë

Jehonatanomedus.................................9 p.

Holger Lahayne

Ávadas á iðpaþinimus:„Tyras, gaivusðimtmeèiø vëjas“...10 p.

Nebijok bûsimøjø kentë-jimø. Ðtai velnias ámes

kai kuriuos jûsiðkius á kalëjimà,kad bûtumëte iðbandyti. Jûsølaukia deðimties dienø priespauda.Bûk iðtikimas iki mirties, ir Aðtau duosiu gyvenimo vainikà(Apr 2, 10).

Kaip daugelis Naujojo Tes-tamento eiluèiø, taip ir ðie Jëzausþodþiai ávardina, kad pragarovartai atkakliai kovos prieð baþ-nyèià. Velnias ávairiais bûdaissiekia sugniuþdyti tikinèiøjø pa-sitikëjimà Dievu, tikëdamasis,jog ásprausti á skausmingø ið-mëginimø kampà, jie suglebs,sudvejos, pasipiktins, pasiduos,iðsigins tikëjimo arba gyvens

Nesiremk savo supratimu,bet pasitikëk Vieðpaèiu

MINDAUGAS SAKALAUSKAS

prisitaikydami prie stabmeldið-kos, nuodëmingos aplinkos.

Smirnos baþnyèios angeluiJëzus sakë: Að þinau [...] kaiptau piktþodþiauja tie, kurie sa-kosi esà þydai, bet nëra tokie,o tik ðëtono sinagoga (Apr 2,9). Nors tie þydai priklausë si-nagogai, taèiau jau buvo pa-valdûs ðëtonui ar bent jausmarkiai jo puolami. Ðëtonassiekia, kad tokia bûtø ir krikð-èioniø baþnyèia – apsigavusi,tik vadintøsi baþnyèia, taèiaunevykdytø Kristaus valios.Mûsø tikëjimo prieðas nori, kadmes iðsiþadëtume paprastumoKristuje, atsitrauktume nuo tyro

Ðiame gyvenime „po saule“ daugelis daly-kø kartojasi – saulë

sukasi ratu, vëjas keièia kryptá,bet vël puèia ið ten pat, kur kilo,upës atsinaujina ið dangaus á jassugráþtanèiu vandeniu. Kartoja-si ir þmogaus gyvenimo aplin-kybës: Kas buvo, tas vël bus;kas padaryta, tas vël bus daro-ma. Nieko naujo po saule. Jeiyra kas, apie kà bûtø galima sa-kyti: „Þiûrëk, tai nauja!“, taijau buvo senais laikais prieðmus (Ekl 1, 9–10). Taèiau istorijanëra uþdaras ciklas, veikiau – áprieká judanti spiralë. Yra daly-kø, kurie praeina negráþtamai.Vienas senovës iðminèius yrapastebëjæs, kad du kartus á tà pa-èià upæ neábrisi. Nors upës kran-

Gimæ ið vandens ir DvasiosDARIUS ÐIRVYS

tai tie patys, taèiau vanduo teka,keièiasi, atsinaujina. Ábridai darkartà, o upë jau nebe ta...

Kaip ðie pastovumo ir atsi-naujinimo dësniai atsispindi krikð-èioniðkame gyvenime? KaipÐventoji Dvasia padeda atsinaujin-ti ir sykiu veda remtis tuo, kas „jaubuvo“ – tuo, kas dësninga, stabiluir beveik nesikeièia? Sëkminës –puiki proga apie tai pasvarstyti.

Gyvojo vandens irÐventosios DvasiospaþadasTolimas planetas þvalgan-

tys mokslininkai pirmiausia tenieðko vandens pëdsakø, nes taibûtina gyvybës atsiradimo irbuvimo sàlyga. Áprasta sakyti,

C. S. Lewis

Krikðèionybë irkultûra..............................11 p.

Nukelta á 2 p.

kad vanduo – gyvybës ðaltinis.Daþnai ðie þodþiai poetinëje irreliginëje literatûroje naudojamisinonimiðkai. Biblijoje, kurioje

apraðomi ávykiai klostosi Arti-møjø Rytø kraðtuose, vanduoir gyvybë – tampriai susijusios

Nr. 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d.

Nesiremk savo supratimu,bet pasitikëk Vieðpaèiu

2 Dvasia ir þodisAtkelta ið 1 p.

ir tiesaus Evangelijos þodþio,nebeneðtume savo kryþiaus. Jeigujam pavyksta ðitai pasiekti, tuo-met, deja, turime pripaþinti, kadsave mylime labiau nei Tiesà irmieliau tarnaujame sau nei Kris-tui. Sureikðmindami savàjá „að“,prarandame iðtikimybæ Kristui, Jomokslui, nors paradoksalu – kaiptik Dievo þodþio „mokymu“ daþ-nai pateisiname savo kûniðku-mà. Taip pradedame imituoti ti-këjimà, sekimà Kristumi – dievo-tumo rûbas pridengia áteisintà sa-vanaudiðkumà, kuris pasireiðkiaþmogiðka iðmintimi, atsisakantVieðpaties iðminties.

Racionalumas vietojmaldingumoRegis, jog ðiais laikais, þmo-

gaus proto klestëjimo amþiuje, irbaþnyèia gundoma perdëtai þa-vëtis proto galiomis, nejuèia nu-vertinant pamaldumà, artimàbendravimà su Dievu. Protastampa patikimesniu gyvenimoir dvasinio tarnavimo ekspertunegu Ðventoji Dvasia. Þinoma,neiðmintinga suprieðinti protà irDvasià, nes protas – taip pat Die-vo dovana. Esame raginami my-lëti Vieðpatá ne tik visa ðirdimi,bet ir visu protu. Vis dëlto svar-bu nesureikðminti proto maldin-gumo sàskaita.

Atrodo, kad vis maþiau pa-sitikime Dievu, vis reèiau ieðko-me Jo patarimo ir pagalbos kan-triai melsdamiesi, kai atsiduria-me gyvenimo kryþkelëse ir slë-niuose. Labiau vadovaujamës ra-cionaliais sprendimais, mokslu,patirtimi, savo supratimais,þmoniø patarimais, norime eititrumpesniu, „patikimesniu “ ke-liu, kur viskas bûtø aiðku ir ap-èiuopiama. Pasitikime protu, betar prisimename danguje Gyve-nantájá, kiekvieno kûno þemëjekelius stebintájá, visus ávykius pri-þiûrintájá? Ar praðome, ieðkome,beldþiamës á duris To, kuriampriklauso visa iðmintis, galia irvalia? Ar ið tikrøjø tikime Ap-vaizda ir nuolankiai Jai atsiduo-dame maldaudami mus vesti:[...] teateinie Tavo karalystë, te-bûnie Tavo valia kaip danguje,taip ir þemëje (Mt 10, 6)? Neabe-joju, jog kiekvieno þmogaus gyve-nimo kelias unikalus Dieve, iraplinkybës susiklosto skirtingai,todël stereotipiniai racionalûssprendimai daþnai bus tik „ið bë-dos“, ið dalies – tokie, lyg visi vil-këtume vieno dydþio drabuþá.Nepasakysi, kad neapsirengæs,bet ar jaukiai jausiesi? Vienam jisbus per didelis, o kitam per ma-

þas. Kai ieðkome ÐventosiosDvasios valios, Ji „aprengia“ to-kio dydþio drabuþiu, kokiomums reikia, – individualiai irstebëtinai jautriai mus veda, daþ-nai nelauktai pakreipia mûsø ke-lià taip, kad protui belieka gûþ-èioti peèiais, pripaþástant savo ri-botumà. Protas nepajëgus áþvelgtiDievo þemëlapyje esanèiø vingiø,taèiau jie apreiðkiami Jo ieðkant.

Paþvelkime, kà pasirinko dudori Judo karaliai, kai juos uþklu-po sunkios ligos. Karalius Asa,susirgæs sunkia kojø liga, neieð-kojo Vieðpaties, bet kreipësi á gy-dytojus, ir po dvejø metø mirë (2Krn 16, 12–13). Karalius Ezekijastaip pat susirgo mirtina liga, betper pranaðà iðgirdæs Vieðpatiesþodá apie artëjanèià mirtá nu-sprendë pasitikëti Dievu:

Tada Ezekijas nusigræþë ásienà ir meldësi [...] Izaijui darneperëjus kiemo, Vieðpats kal-bëjo jam: „Gráþk ir sakyk ma-no tautos vadui Ezekijui: ‘Taipsako Vieðpats, tavo tëvo DovydoDievas: ‘Að girdëjau tavo maldàir maèiau tavo aðaras. Að tavepagydysiu, ir treèià dienà tu eisiá Vieðpaties namus. Að pridësiuprie tavo dienø penkiolika me-tø“ (2 Kar 20, 2. 4–6).

Asa racionaliai iðsprendë bë-dà, pasikliovë þmonëmis ir... ne-trukus mirë. Ezekijas ieðkojo die-viðkos pagalbos, ir Dievui nu-sprendus jo gyvenimas buvo pra-tæstas dar penkiolika metø. DëlEzekijo maldingumo jo gyvenimokelias pasisuko tokiu vingiu, ku-rio racionaliai neámanoma nu-matyti. Saliamonas pataria:

Pasitikëk Vieðpaèiu visa ðir-dimi ir nesiremk savo suprati-mu. Visuose savo keliuose pri-paþink Já, tai Jis nukreips tavotakus. Nebûk iðmintingas savoakyse, bijok Vieðpaties ir venkpikto; tai bus sveikata tavo kûnuiir atgaiva kaulams (Pat 3, 5–8).

Medicina – Dievo tarnaitë,todël nereikia jos niekinti, taèiaunevalia ir pervertinti, sudievinti.

Kaip daþnai matau þmones be-galiniu tikëjimu ir viltimi perkan-èius „suveikusá“ vaistà, o irmes, tikintieji, sunegalavæ pir-miau puolame prie tableèiø, la-ðiukø, tepaliukø, o ne ant keliø.Ko pirmiausia griebiamës, tuo irpasitikime. Kviesèiau pirmiauatsiduoti á Dievo rankas, o medi-cina, jei bûtina ir kiek bûtina, –tiesiog pasinaudoti.

Tai tik vienas pavyzdys iðasmeninio gyvenimo, o kurdaugybë kitø – tarkim, bendruo-menës gyvenimas, tarnystësklausimai? Visur renkamës, da-rome sprendimus. Taèiau á kàremiamës rinkdamiesi – mal-dingai ieðkome Ðventosios Dva-sios ðviesos ir Þodþio ar puola-me „guglinti“, „vikipedinti“,diskutuoti, polemizuoti, cituoti,„protingai“ iðvedþioti? Duok,Dieve, kad klysèiau, taèiau atro-do, kad malda ávairiuose tikin-èiøjø susibûrimuose tampa for-maliu minutæ kità trunkanèiureglamentu, tuo tarpu mielaisamprotaujame valandomis.Mus lyg lavina uþplûdo ávairiinformacija, taip pat ir dvasinë.Ðiandien þinome ir mokame tai,apie kà prieð ðimtmetá (jau nekal-bant apie du tûkstantmeèius)gyvenæs þmogus net nesapnavo.Tik ar artimiau paþástame Kris-tø, brandiname gausesniusDvasios vaisius, iðmaniau sta-tome baþnyèià, laimime dau-giau sielø dangui? Abejoju. Sa-kyèiau, jog kyla pavojus kaip tikprieðingoms tendencijoms pasi-reikðti. Turbût ne veltui Raðtasperspëja, jog paþinimas iðpuèia.Jei nebudime, didëjantis paþini-mas ima maitinti savimeilæ, itant mieliø iðkyla puikybë, kuriiðkreipia tikruosius mûsø pa-saulëvokos kontûrus. Iðplaukusvaizdui, mûsø sprendimai „ne-pataiko“ á dieviðkos valios rë-mus, atsiduriame tamsos valdo-se, nutolstame nuo tiesos, tam-pame melo ákaitais.

Taigi, vargu ar tik pasitikë-

dami savo protu, kad ir labai in-telektualiu, o apleidæ maldingu-mà, pasieksime tai. Rodos, kadmenkai suvokiame, kokia svar-bi malda, o gal net nebetikimejos veiksmingumu. Be maldos ti-këtis vaisingo dvasinio gyveni-mo yra tas pats, kas eiti á kovà beginklo, arti laukà be plûgo, laiky-ti arklá be ðieno. „Siela be mal-dos – tai siela be Kristaus,“ – sa-kë Èarlzas Sperdþenas. Melsda-miesi „prisijungiame“ prie die-viðkos „duomenø bazës“, ið ku-rios semiamës Kristaus meilës,iðminties, jëgos resursø. O beKristaus juk nieko negalësimenuveikti (Jn 15, 5). Net Jëzus,Dievo Sûnus, þemëje gyveno itinmaldingai.

Besimeldþiantis JëzusRaðto tyrinëtojai Evangelijà

pagal Lukà vadina besimeldþian-èio Jëzaus Evangelija. Jëzus patsdaþnai meldþiasi ir daug mokoapie maldà mokinius.

Jëzus pakrikðtytas meldësi(Lk 3, 21). Dienai iðauðus, Jis ið-ëjæs pasitraukë á negyvenamà vie-tà [melstis – Mk 1, 35] (Lk 4, 42). OJis pasitraukdavo á dykvietesmelstis (Lk 5, 16). Tomis dienomisJis uþkopë á kalnà melstis ir tenpraleido visà naktá, melsdama-sis Dievui (Lk 6, 12). Kartà, kai Jisnuoðaliai meldësi[...] (Lk 9, 18). Jispasiëmë Petrà, Jonà bei Jokûbàir uþkopë á kalnà melstis (Lk 9,28). Kartà Jëzus vienoje vietojemeldësi (Lk 11, 1). Bet Að mel-dþiau uþ tave (Lk 22, 32). Ir Jis at-sitolino nuo jø maþdaug per ak-mens metimà ir atsiklaupæs ëmëmelstis (Lk 22, 41).

Tik Luko tekste apraðyti pa-sakojimai, kaip nakèia dël ákyru-mo þmogus gavo duonos lig so-ties ar kaip dël naðlës atkaklumobuvo apginta jos byla. Ðiais pa-vyzdþiais Jëzus moko ir raginamus iðtvermingai melstis: Jëzuspasakë jiems palyginimà, kaip rei-kia visuomet melstis ir neprarastiryþto (Lk 18, 1).

Kodël Jëzus sàmoningai ieð-kodavo progø atsidëti maldai, netaukodamas savo poilsá? Jam taibuvo gyvybiðkai svarbus visoke-riopos tvirtybës ðaltinis, poreikispabûti su Tëvu. Jëzus iðgyvenoþmogiðkà silpnumà; þinojo, kadatëjo vykdyti ne savo valios, bet Të-vo; suprato, jog tam reikalingaságalinimas ið aukðto; tarnavo nesau, bet þmonëms. Todël Jam rei-këjo asmeninio sustiprinimo, Të-vo valios aiðkumo, Dvasios ið-minties ir jëgos skelbti þenklø irstebuklø palydimà þodá, palaikytibendraþygius, uþtarti klausytojus.Jëzus puikiai suvokë, jog skelbda-mas Dievo karalystæ Jis susiremiasu dvasiniu tamsos pasauliu, ku-rio neáveiks racionalumas. Bûtinadvasinë amunicija, kad galëtumásiverþti á galiûno namus, já suriðtiir apiplëðti, o ja apsiginkluojamabûtent maldoje. Vaizdþiai kal-

bant, atrodo, kad melsdamasis Jë-zus tarsi pasipildydavo iðsprog-dinto parako atsargas, kad ir to-liau efektyviai tarnautø Dievui irþmonëms bei griautø velnio dar-bus.

Nesunku áþvelgti Jëzaus mal-dø poveiká: kai Jis meldþiasi antkalno, Já sustiprina Tëvo iðtarti þo-dþiai bei pasirodæ Mozë su Eliju,o Getsemanëje – angelas. Kartà,kai mokiniai kvietë Jëzø eiti pas Jolaukianèius þmones, kuriems Jiskà tik buvo patarnavæs, Jis, nuoankstaus ryto meldæsis, þinojo, jogreikia eiti pamokslauti ir á greti-mus miestelius (Mk 1, 32–39). Di-dþiàjà nakties dalá praleidæs mal-doje, Jëzus vandeniu ateina pasmokinius, Jam álipus á valtá nu-rimsta vëjas, o iðsilaipinus krantevisi Já palietæ tos vietos ligoniai pa-sveiksta (Mt 14, 23–36). Jëzus pa-sitraukdavo á dykvietes melstis, irtodël [...] ten buvo Vieðpaties jë-ga, kad gydytø þmones (Lk 5, 16–17). Visà naktá meldæsis Dievui,ryte Jis jau þino, kuriuos ið moki-niø iðsirinkti apaðtalais, mokoþmones, iðlaisvina juos nuo nety-røjø dvasiø, gydo: [...] ið Jo ëjo jë-ga ir visus gydë (Lk 6, 12–20).

Ironizuoju, bet Jëzaus në kar-to nesutinkame bibliotekoje, taèiaulabai daþnai – vienumoje besimel-dþiantá. Nei gyvenime, nei tarna-vime Jëzus nesikliovë savimi(nors galëjo), tuo labiau þmogiðkuracionalumu, bet pasitikëjo Tëvuir buvo jautrus Ðventajai Dvasiai.To mokykimës ir mes.

Jie iðtvermingai laikësimaldøNe tik Jëzus, bet ir pirmieji Jo

sekëjai aiðkiai suvokë savo pri-klausomybæ nuo dangaus, todël,„neiðradinëjo dviraèio“, bet noriaiir kantriai ieðkojo Aukðèiausiojovalios. Tuojau po to, kai apaðtaløakyse Jëzus pakyla á dangø, ðie su-gráþæ á Jeruzalæ, iðtvermingai ir vie-ningai atsideda maldai ir praðy-mui (Apd 1, 14). Meldþiasi ir ieð-ko Dievo valios, kad nuspræstø,kurá – Juozapà ar Motiejø – derëtøpriskaièiuoti prie Dvylikos (Apd1, 24). Drauge su naujatikiais ið-tvermingai laikosi maldø (Apd 2,42). Sulaukæ draudimo skelbti Jë-zø, vieningai pakelia balsus á Die-và (Apd 4, 23–24). Apaðtalai su-pranta atsidëjimo maldai svarbà(Apd 6, 4). Kai Erodas suima Pet-rà, baþnyèia nepaliaujamai mel-dþiasi, net visà naktá (Apd 12, 5.12). Kai Antiochijos baþnyèiospranaðai ir mokytojai ieðkojoVieðpaties pasninkaudami beimelsdamiesi, Ðventoji Dvasia pa-ðaukë Barnabà su Sauliumi sveturliudyti Evangelijà, ir juos bendruo-menë iðleido kelionën, palydëda-ma pasninku ir malda (Apd 13,1–4). Apraðant misijø kelionesApaðtalø darbø knygoje, paþymi-ma, kad maldos Dievui ir toliaunetyla.

Galëèiau tæsti tokià apþvalgà,

Nesiremk savo supratimu,bet pasitikëk Vieðpaèiu

Nuo

tr. G

. Tum

ulio

Nr. 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d. Dvasia ir þodis 3

Atkelta ið 1 p.

taèiau tik paminësiu keletà apað-talo Pauliaus asmeniniø iðpaþini-mø apie maldà bei raginimø tikin-tiesiems melstis:

Dienà ir naktá be saiko mel-dþiamës, kad iðvystume jûsø vei-dus... (1 Tes 3, 10); Todël mesnuolat meldþiamës uþ jus... (2 Tes1, 11); Jus sveikina jûsiðkis Epaf-ras, Kristaus tarnas, kuris visadagrumiasi uþ jus maldose... (Kol4, 12); ...nepaliaujamai melskitës(Rom 12, 12); ...be paliovos mels-kitës! [...] Broliai, melskitës uþmus! (1Tes 5, 17. 25) ...visadamelsdamiesi Dvasioje visokerio-pomis maldomis ir praðymu. Ið-tvermingai budëkite, malda uþ-tardami visus ðventuosius (Ef 6,18); Niekuo nesirûpinkite, bet vi-suose reikaluose malda ir praðy-mu su padëka jûsø troðkimai te-sidaro þinomi Dievui (Fil 4, 6);Taigi visø pirma praðau atliki-nëti praðymus, maldas, uþtari-mus ir dëkojimus uþ visus þmo-nes... (1 Tim 2, 1).

Jei norësime sekti mûsøVieðpaties ir ankstyvos baþnyèiospëdomis, regis, jog ne vienam iðmûsø teks atgaivinti iðtvermingàtiek asmeninæ, tiek bendruomeni-næ maldà. Neapsigaukime, þmo-giðkai iðminèiai neduota perprastiir ágyvendinti gyvenimo tikëjimu.Tai tik Dievo Dvasios prerogatyva,kurià Tëvas duoda iðtvermingaipraðantiems, kantriai ieðkantiemsir atkakliai beldþiantiems (Lk 11,9–13). Tepadràsina mus pasto-riaus È. Sperdþeno þodþiai ið jopamokslo „Belskite!“:

„Jei tik man pasakyta belsti,tai nors ir esu neiðmanëlis ir ne-þinau, kaip atverti duris, vis dël-to belstis moku. Bet kuris neiðsi-lavinæs þmogus sugeba pabelstiá duris, jei tik tiek reikia. Ar yratarp jûsø tokiø, kurie nemokaparinkti þodþiø maldai? Niekobaisaus, bièiuliai, – nebûtina bûtioratoriumi, kad pasibelstumei áduris. Galbût kaþkas ið jûsøtars: „Að nemokytas“. Nieko to-kio – jûs galite belsti, net jei jûs nefilosofas. Nebylys gali belsti á du-ris. Aklas gali belsti. Þmogus pa-ralyþiuota ranka gali belsti. [...]Bûdas, kuriuo atsiveria vartai ádangø, ástabiai supaprastintastiems, kurie nusiþeminæ pave-da save Ðventosios Dvasios ve-dimui ir tikëdami praðo, ieðko irbeldþia. Dievas nesumanë iðgel-bëjimo, kurá suprastø tik moky-ti, neparuoðë Evangelijos, kuriaiiðaiðkinti prireiktø pusës tuzinoknygø tomø, – ne, ji skirta ne-mokytiems, prastuoliams, mirð-tantiems, kaip ir visiems ki-tiems, todël ji turëtø bûti pa-prasta kaip beldimas á duris.Tokia ji ir yra. Tikëkite ir gyven-kite. Ieðkokite Dievo visa savoðirdimi ir siela, visa savo jëga,ieðkokite Jëzuje Kristuje, ir Jomalonës durys jums bûtinai at-sivers.“

sàvokos. Ðventajame Raðte yra„daug vandens“, nes tai gyveni-mo knyga. Vanduo „pasirodo“jau pirmame skyriuje, „pradedatekëti“ antrajame ir „plukdo“bei „gaivina“ skaitytojà iki pas-kutinio. Atidesnis pastebës, kadSenàjá ir Naujàjá Testamentusjungia simbolinë vandens tema.Senajame Testamente vanduoteikia ritualiná ðventumà kuni-gams (Kun 13–17 ir 19 skyriai),apvalo Senojo Testamento tautà(Hbr 9, 19; Ps 51, 2.7) ir galiau-siai tampa dvasinio ir ðirdies at-naujinimo paþadu:

Að apðlakstysiu jus ðvariuvandeniu, ir jûs tapsite ðvarûs.Nuo jûsø netyrumo ir nuo jûsøstabø apvalysiu jus. Að duosiujums naujà ðirdá ir ádësiu jumsnaujà dvasià. Að iðimsiu akme-ninæ ðirdá ið jûsø kûno ir duo-siu kûno ðirdá. Að ádësiu á jussavo dvasià ir padarysiu, kadvaikðèiotumëte pagal manonuostatus ir vykdytumëte manosprendimus (Ez 36, 25–27).

Naujajame Testamente Jë-zus ne tik prapleèia ðià metafo-rà, bet ir jà iðpildo – simbolisvirsta tikrove. Vieðpats stebisi,kad Nikodemas nesuprantanaujo gimimo „ið vandens irDvasios“ (Jn 3, 5–10), nors apietai aiðkiai kalba pranaðai. Abiðios sàvokos vartojamos kartuir reiðkia tà patá – paþadëtojiÐventoji Dvasia jau arti:

Paskutinæ, didþiausià ðven-tës dienà Jëzus stovëjo ir ðau-kë: „Kas trokðta, teateinie pasmane ir tegeria! Kas mane ti-ki, kaip Raðtas sako, ið jo vidausplûs gyvojo vandens upës.“ Jiskalbëjo apie Dvasià, kurià tu-rës gauti Já átikëjusieji. MatÐventoji Dvasia dar nebuvo nu-þengusi, nes Jëzus dar nebuvopaðlovintas (Jn 7, 37–39). Jëzausmirtá ir prisikëlimà ið mirusiøjøvainikuoja Sekminës – ilgai lauk-to Ðventosios Dvasios paþado ið-pildymas Jo tautai. Gyvenimaspasirodë, Dvasios artumas ir ra-mybë uþliejo ðirdá. Tai atgimimoir atsinaujinimo stebuklas.

Atsinaujinanti baþnyèiaSekminës – ne tik Ðventosios

Dvasios atëjimo, bet NaujojoTestamento baþnyèios gimtadie-nis. Baþnyèia gimsta, lydima

garsaus ir verþlaus Dvasios ið-siliejimo. Galinga srovë, iðsilie-jusi Jeruzalëje, teka iki pat þemëspakraðèiø, plukdydama atgailà,tikëjimà ir naujà gyvenimà.Vaizdþiai kalbant, krikðèionybë –tai savo kelyje nedorybæ ðluojan-tis potvynis, ið naujo formuojan-tis þemës kraðtovaizdá, árëþian-tis naujas upiø vagas, sufor-muojantis jø slënius ir intakø ið-raiþytus baseinus. ÐventosiosDvasios ákvëptas tikëjimas, tikrakrikðèionybë nepalieka abejin-gais në vieno, ji keièia, atnaujinagyvenimà.

Nors krikðèionybës istorijair mûsø paèiø patirtis liudija,kad ne visuomet slëniai bûnapatvinæ gyvuoju vandeniu, nevisada upiø vagos gausios Die-vo malonës, tikëjimas gyvas irverþlus. Kad ir á koká krikðèiony-bës laikotarpá paþvelgtumëme,pastebësime, jog potvynius kei-èia atoslûgiai ir atvirkðèiai. Kar-tais vandens lygis nuslûgsta ikikritinës þymos, dvasios upë nu-stoja savo galios ir subyra ádrumzlinas senvages. Tadaapie praeities ðlovæ liudija tikanuomet galingos srovës sufor-muoti krantai, platûs slëniai irupës terasos. Kaip upei reikiavandens, taip baþnyèiai – gy-vybæ teikianèio ÐventosiosDvasios judëjimo. Dar II amþiu-je krikðèioniø baþnyèià þadino

montanistø sàjûdis. Montanas,ðio judëjimo pradininkas, prie-ðinosi vis labiau baþnyèioje ási-galinèiam formalizmui ir epis-kopaliniam autoritarizmui, pa-brëþë Ðventosios Dvasios vaid-mená. Ir nors vëliau montaniz-mas buvo pasmerktas kaip ere-zija, pasak baþnyèios istorikø, taitapo áspëjimu prieð formalizmàir Ðventosios Dvasios nuvertini-mà baþnyèioje. Pasirodo, nega-lima ignoruoti emocinës þmo-gaus prigimties ir ðirdies porei-kio bendrauti su Dievu asmenið-kai ir matyti Já veikiant savo gy-venime. Daugiau ar maþiau pa-naðûs motyvai vëlesniais am-þiais pagimdë dykumos tëvø irmonasticizmo judëjimà, taip patmistikø tradicijà viduramþiais.

Reformacija – vienas ryð-kiausiø atsinaujinimø baþnyèiosistorijoje. Ji gràþino baþnyèiàprie Ðventojo Raðto, asmeniðkotikëjimo Vieðpaèiu ir atgaivinomokymà apie Dievo malonæ.Tai ið naujo atvërë duris Ðventa-jai Dvasiai á daugelá þmogaus irvisuomenës gyvenimo srièiø, pa-skatino jos vystymàsi. Reforma-tø teologai laikësi nuostatos, kadpati baþnyèia turi nuolat tirti sa-vo doktrinà ir gyvenimà, nuolatkeistis, reformuotis: Ecclesia

semper reformanda est – baþny-èia yra savyje atsinaujinanti. Pobeveik ðimtmetá trukusiø politi-niø ir teologiniø reformø bei re-liginiø karø su Romos katalikøbaþnyèia, protestantiðka doktri-na buvo iðgryninta ir átvirtinta.Taèiau evangelikø liuteronø irreformatø baþnyèias palaips-niui apëmë dvasinio sàstingiolaikotarpis. Pagrindinëms pro-testantiðkoms konfesijoms iðkiloatsinaujinimo poreikis.

XVII a. antroje pusëje prasi-deda, o XVIII a. pradþioje ir Ma-þàjà Lietuvà pasiekia pietistø ju-dëjimas, palikæs ryðkø pëdsakàir visos Lietuvos kultûriniamegyvenime. Ne vienas KristijonoDonelaièio gyvenimo ir jo kûry-bos tyrinëtojas mano, kad ðiamevangelikø dvasininkui ir lietu-viø literatûros klasikui buvo ar-timi pietizmo idealai. Pietizmas(lot. pietas – „pamaldumas“,„dievobaimingumas“) pabrëþëðirdies atsivertimo ir pasitikëji-mo Dievu svarbà, bendrystæ suÐventàja Dvasia, bendruomenið-kumà (namø susirinkimai) beipraktinio krikðèioniðko gyveni-mo svarbà. Pietistai ypatingà dë-mesá skyrë Ðventojo Raðto skai-tymui, ið kurio sëmësi ákvëpimodievotam gyvenimui. PhilipasJakobas Speneris, vienas ðio sà-jûdþio pradininkø, tvirtino, jogtikëjimas yra asmeniðkas pasi-tikëjimas Dievu, o ne tik tam tik-rø tiesø þinojimas, ir mokë veng-ti ginèø religiniais klausimais. Jopoþiûriu, dievotumas dvasinin-kui yra ne maþiau svarbus neiteologinis iðsilavinimas. Maþo-joje Lietuvoje pietistai dar buvovadinami „surinkimininkais“,o dël savo jausmingumo kartaispravardþiuojami „jutiminin-kais“. Nors ir kritikuojami kaikuriø ortodoksiðkai nusiteikusiødvasininkø, pietistai niekada ne-skaldë baþnyèios, bet prieðingai– padëjo jai atsinaujinti ir dva-siðkai ugdë parapijieèius. Ðisdaugiau nei du amþius gyvavæsevangelikø sàjûdis, mano nuo-mone, galëtø bûti geru pavyz-dþiu ðiø dienø protestantiðkomsbendruomenëms (taip pat ir Ti-këjimo þodþio), neretai pernelygstipriai akcentuojanèioms savoiðskirtinumà, dovanas, pasieki-mus, bet vis dar stokojanèiomspietistiðko nuolankumo ir Ðven-tojoje Dvasioje subrandintø die-votumo vaisiø.

Ieðkokime senoviniøtakøLaiko tëkmë negailestingai

nusineða praeities pabudimøðlovæ: daugiau nebeiðgirsimeMaþosios Lietuvos lietuvninkø

ar Birþø kraðto tarme sakytojøkaimo pirkiose iðguldytø pa-mokslø, nebepajusime anø laikøevangeliðkø giesmiø linksmu-mo ir graudulio. Á tà paèià upæantrà kartà nebeábrisi, bet visdëlto – Kas buvo, tas vël bus;kas padaryta, tas vël bus daro-ma. Nieko naujo po saule (Ekl1, 9). Nors ir kiek vandens bûtønutekëjæ, takai jau praminti. Nai-vu bûtø tikëtis, jog net labai stiprusDvasios lietus galëtø pakeisti, mû-sø akimis þvelgiant, sëkmingai arnesëkmingai susiformavusá Lie-tuvos konfesiná kraðtovaizdá.Upiø slëniai, jø baseinai, ið kur jossurenka vandená bei vanden-skyros kalnagûbriai suformuoti,kol mûsø dar nebuvo, todël vie-naip ar kitaip teks rinktis, kuria va-ga plukdyti savo vandenis.

Ðventoji Dvasia iðsilieja kon-kreèioje geografinëje vietoje ir yraDievo darbo, vykusio praeityje, tæ-sinys. Todël neturëtume ignoruotisusiklosèiusios istorinës-kultûri-nës bei konfesinës sanklodos, pa-tinka ji mums ar ne. Viskas, kas at-eina ið dangaus á þmogaus ir baþ-nyèios gyvenimà, kaþkur „teka“– gravitacijos dësnis padaro sa-vo darbà, o Dvasios pagimdytasjudëjimas ieðko ir turi surastisavo vagà. Todël sakoma: Eikiteá kelius ir ieðkokite senoviniø ta-kø; suradæ gerà kelià, juo eikite.Taip rasite atilsá savo sieloms(Jer 6, 16).

Jëzaus þodþiai apie tekanèiàupæ ið Jo vardà tikinèiøjø vidausskatina susimàstyti, kokia vagakaip Ðventosios Dvasios pagim-dytas judëjimas toliau tekësime,kokius slënius drëkinsime ir á ko-kius krantus atsiremsime. Slënisir vaga yra mûsø evangeliðka ta-patybë ir jos istorinis kontekstasLietuvoje, slëniø terasos, kurioseásikuria iðtisi miestai ir gyventojai– mûsø santykis su kultûra,krantai – mus sauganèios moky-mo ribos, kurias turime þinoti irsuprasti. Pavirðutiniðkumas nëramûsø sàjungininkas, bet yda. Tei-singa yra tai, kas suvokta.

Pranaðui Ezekieliui Dievoangelas parodë Ðventyklà, ið pokurios durø slenksèio nuo au-kuro tekëjo vandens versmë. Ei-nant toliau, vandens vis daugë-jo – iki keliø, juosmens, kol ga-liausiai teko plaukti. Upës kran-tuose augo daug medþiø su ge-rais vaisiais ir gydanèias lapais.Kur vanduo átekëdavo, ten sû-rus vanduo tapdavo gëlas ir bu-vo gausu þuvies. Tik balose irpelkëse vanduo nepasikeisdavoir liko sûrus (plg. Ez 47, 1–12).Bûkime kupini Ðventosios Dva-sios – palaimintø Sekminiø!

Ðventoji Dvasia iðsiliejakonkreèioje geografinëjevietoje ir yra Dievodarbo, vykusio praeityje,tæsinys.

Gimæ ið vandens ir Dvasios

Nr. 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d.4 Naujienos

Kai Jëzus baigë tas kalbas,minios stebëjosi jo mokslu (Ma-to 7, 28).

Skaitant Evangelijas á akiskrenta neginèytinas faktas, jog,Vieðpaèiui Jëzui Kristui atvëruslûpas ir pradëjus mokyti, þmonësplûste plûsdavo Jo pasiklausyti.Atrodytø, visiðkai nesvarbu, ko-kiai socialinei grupei priklausëklausytojai, jie tiesiog verþësi prieVieðpaties, kad iðgirstø Jo moky-mà. Evangelijose matome prieKristaus besiverþianèias minias:religinguosius fariziejus, skeptið-kuosius sadukiejus, neaiðku ko-kiais tikslais besiartinanèius ero-dininkus, pagonis, muitininkus,nusidëjëlius, ligonius, vaikus.

Jëzui baigus kalbëti, miniosstebëdavosi Jo mokymu. At-kreipkime dëmesá á tai, jog, kaiJëzus pradëjo dëstyti savo Kalnopamokslà, prie Jo prisiartino tikmokiniai, o ne minios. Jos prisi-jungë bekalbant. Tad Jëzus turë-jo neátikëtinà iðkalbos patrauklu-mà. Deja, ðito ðiandieninë baþ-nyèia stokoja.

Kodël?RAMÛNAS JUKNA Galime sakyti, kad skirtin-

gi motyvai minias traukë prieJëzaus, galime teisintis, kadtuomet nebuvo televizoriaus irþmonëms reikëjo kokiø nors re-giniø, pasiteisinimø galime ieð-koti pavirðutiniðkoje vartotojið-koje sàmonëje ar evangelikamsnepalankioje mus supanèiojekultûroje ir t.t. Paaiðkinimø irpateisinimø galime ieðkoti á va-lias.

Taèiau netgi ir baþnyèiojeesantys pasiðventæ tikintieji(reikia stebëtis baþnyèios pasi-ðventimu Kristui bei kantrybe,pakenèiant nuobodþius mûsøpamokslus) mûsø pamokslussutinka be entuziazmo. Þmo-nës iðvargæ nuo ilgø ir nuobo-dþiø „pamokslavimø“, sudë-tingø terminø ar neriðliø po-stringavimø. Jei NaujajameTestamente surandame tik vie-nà precedentà, kuomet, atëjæspasiklausyti didþiojo pagoniøapaðtalo, jaunuolis, vidurnak-èiui praslinkus, uþsnûdo ir ið-krito pro langà, tai ðiandien rei-kia dëkoti Dievui, kad mûsøbaþnyèios yra be langø arba jiepamaldø metu tvirtai uþdaryti.

O jei baþnyèioje ir atsiranda

viena kita iðkalbos þvaigþdë,baþnyèios reformatorius, pa-prastai ji ðvieèia neilgai ir jo ðlo-vë subliûkðta, iðsisëmus cha-rizmai ar nesugebëjus iðspræstimoraliniø dilemø. Þvaigþdëpasirodo esanti meteoritu...

Tad kodël þmonës verþësiprie Kristaus? Kà tokio ypatin-go Jis turëjo, kad taip traukëþmones prie savæs? Ir kà tokioypatingo turime mes, kad taipefektingai atstumiame þmonesnuo savæs ir nuo Evangelijos?

Atsakymà rasti labai sun-ku. Vienu atveju norisi teisin-tis... Kitu atveju, norisi dar

grieþèiau raðyti ir „kloti kortasant stalo...“ Taèiau besvarsty-damas priëjau dvi iðvadas. Pir-moji yra ta, kad Kristus mylëjo.Mylëjo taip, kaip niekas kitasnemylëjo per visà þmonijos is-torijà ir nemylës ateityje. Jo mei-lë ir ið jos kylantis gebëjimasbendrauti su rafinuotais farizie-jais ir èia pat – su elgetaujan-èiais þmonëmis ar á visuome-nës dugnà nuslydusiomis sie-lomis negali nestebinti NaujojoTestamento skaitytojo. Mûsø gimeilë yra tarytum blyðkûs, vosáþiûrimi ir rusenantys þibintaiir negali lygintis su Vieðpaties

meilës, tarytum saulës, ðvie-sa. O juk þmonës jauèia, ðir-dies receptoriais tiria, ar skel-biantysis ir kalbantysis myli.

Antrasis apmàstymas ky-la ið teologinio svarstymo,kristologinio krikðèionybëscentro. Baþnyèioje, kaip regi-moje dangaus karalystës am-basadoje, tëra ir tegali bûtiviena þvaigþdë ir vienas cen-tras – Kristus. Niekas negalispindëti kaip Jis, ðviesti kaipJis ar savo asmenybe lygintissu ta ðlove, kuria Dievas ap-dovanojo vienatiná Sûnø.Tad mums, pamokslaujan-tiems, belieka nusiþemintiDievo akivaizdoje ir pripa-þinti, jog viso labo tesamekuklûs Kristaus tarnai, ne-reikðmingi Jo namø pagalbinin-kai, kuriems duota darbuotis,vargti ir uþkuliuose atlikti ma-þas mums patikëtas uþduotis.Mums belieka stebëtis irdþiaugtis, kad taip ribotai tar-naujant ir prisidedant prie Die-vo karalystës darbo, atsirandaVieðpaties paþadintø broliø irseserø, kurie apsisprendþia pa-sirinkti piligrimo – Kristausmokinio kelià.

R E F L E K S I J O S

Jau treèius metus Vilniauskrikðèioniø mokyklos mo-

kiniai po vienà, poromis ar gru-pëmis rengia referatus, atliekatyrimus, kûrybinius-projektiniusdarbus. Ðiais metais mokiniaidarbus galëjo rengti net ðeðis më-nesius. Geguþës 15 dienà ge-riausi darbai buvo pristatytitarpdisciplininëje konferencijoje„Tyrinëju Dievo skurtà pasau-lá“. Savo darbus pristatë:

Kornelija Markevièiûtë,Auksë Sprauniûtë – „Sielos ið-ganymas: iðrinkimas ar pasirin-kimas?“ (Darbo vadovas – teolo-gijos mokytojas Darius Ðirvys);

Dþiugas Ðirvys – „VincoMykolaièio-Putino ciklo „Á bûtáneramià“ interpretacija“ (Darbovadovë – lietuviø kalbos moky-toja Rûta Bagdonienë);

Elþbieta Kuktelionytë –„Gërio ir blogio kova VijjamoÐekspyro kûriniuose „KaraliusLyras“ ir „Romeo ir Dþuljeta“(Darbo vadovë – anglø kalbosmokytoja Dalia Gaidelienë);

Morta Ðirvytë – „Krikðèio-nybë C. S. Lewiso pasakø knygøserijoje „Narnijos kronikos“(Darbo vadovas – teologijos mo-kytojas Tomas Dièius);

Vilniaus krikðèioniø mokyklos konferencija„Tyrinëju Dievo sukurtà pasaulá“

Simona Karosaitë, AgnëStatulevièiûtë – „Dieviðkumoklausimas Igno Ðeiniaus roma-ne „Kuprelis“ (Darbo vadovë –lietuviø kalbos mokytoja RûtaBagdonienë).

Pristatomus darbus vertinokomisija: mokyklos direktoriusValdas Statulevièius, direktoriauspavaduota Jolanta Genytë, lietu-viø kalbos mokytoja Sonata Þu-kauskienë, anglø kalbos mokytojaRasuolë Baleiðaitë-Sabakonienë,istorijos mokytoja Jolanta Janutë-nienë ir laikraðèio „Ganytojas“ re-

N A U J I E N O S

daktorius Valdas Baèkulis.Visi darbai buvo ádomûs ir

naudingi, taèiau komisija iðrin-ko du geriausiai parengtus dar-bus: 10 klasës mokinio DþiugoÐirvio ir 8 klasës mokinës Elþ-bietos Kuktelionytës. Visi, daly-vavæ ðioje konferencijoje, buvoapdovanoti gausiais plojimais,padëkos raðtais ir prizais.

Tikime, kad akademinismokiniø ugdymas neða naudin-gus vaisius kiekvienam, priside-danèiam prie ðio darbo.

www.kmok.lt

Ganytojo prenumerata priimama visuose Lietuvospaðto skyriuose, Vilniaus, Kauno ir Ðiauliø baþnyèiø

knygynuose bei internetu: btz.lt/prenumerata

Prenumeratos kaina:1 mën. – 6,12 Lt

3 mën. – 18,36 Lt6 mën. – 36,72 Lt

UþsiprenumeruokiteGanytojà 2014-tiems metams

Savo darbà pristato Elþbieta Kuktelionytë

priedaspriedaspriedaspriedaspriedas 5„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr. 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d. ÁSTATYMAS IR MALONË

Nes gelbstinti Dievo malo-në pasirodë visiems þmonëms irmoko mus, kad, atsisakæ bedie-vystës ir pasaulio geiduliø, san-tûriai, teisiai ir pamaldþiai gy-ventume ðiame amþiuje, laukda-mi palaimintosios vilties ir mû-sø didþiojo Dievo bei GelbëtojoJëzaus Kristaus ðlovës pasirody-mo. Jis atidavë save uþ mus, kadiðpirktø mus ið visø nedorybiøir nuskaistintø sau ypatingà tau-tà, uolià geriems darbams (Tit 2,11–14).

Að esu vynmedis, o jûs ða-kelës. Kas pasilieka manyje ir Aðjame, tas duoda daug vaisiø; nesbe manæs jûs negalite nieko nu-veikti (Jn 15, 5).

Gyvenimas ikinumatyto laikoNorint pateikti realø ir bib-

liná poþiûrá á krikðèionio gyve-nimà, reikia atsiþvelgti, kokiàmes uþimame vietà Dievo pla-ne istorijos perspektyvoje. Mesgyvename máslingu laikotar-piu: nors per Ðventàjà Dvasiàesame nauji kûriniai, bet visdar turime senà, puolusios kû-rinijos prigimtá ir gyvenamekritusiame blogio valdomamepasaulyje. Tai kelia tam tikràátampà – jau, bet dar ne. Dievoakyse mes jau esame iðteisin-ti, bet vis dar darome nuodë-mes. Mes esame Dievo kara-lystës pilieèiai, bet karalystë á

þemæ dar neatëjo. Todël màs-tydami apie krikðèioniðkà gy-venimà negalime nei menkinti,nei pervertinti tos gyvenimo ko-kybës, kuri mums prieinamaper Jëzø Kristø.

Tie, kurie neávertina mumsper Jëzø Kristø prieinamo irDvasios teikiamo gyvenimokokybës ir galios, yra linkæ ákrikðèioniðkà gyvenimàþvelgti legalistiðkai, pasitikë-dami savimi. Jie tiki, kad dis-ciplinuodami save (gyvenda-mi pagal ástatymà) gali iðsiug-dyti krikðèioniðkà charakterá.Kitaip tariant, ðie tikintiejistengdamiesi tobulëti gráþtaprie ástatymo.

Nukelta á 8 psl.

„Galingiausia idëja, atëjusiá pasaulá per kelis pastaruosiustûkstantmeèius – malonës idë-ja – yra prieþastis, dël kuriosað panorau bûti krikðèionimi,“– savo tikëjimo neslepia gru-pës „U2“ galva Bono. Pratæs-damas Pauliaus, Augustino irLiuterio tradicijà, ir jis Dievomalonæ tvirtina esant didþiau-sia krikðèionybës idëja. Dël tonestebina, kad P. Yancey’ioknyga „What’s So AmazingAbout Grace?“ (Kuo ypatingamalonë?) yra mëgstamiausiaðio airiø dainininko knyga, no-riai jo dovanojama kitoms ro-ko þvaigþdëms. Per 2009-øjøkoncertø turà „360° Tour“kiekvieno pasirodymo metuBono vis padainuodavo Dþo-no Niutono þymiosios gies-mës „Amazing grace“ (Nuo-stabi malonë) pirmà posmà –jis, kaip ir Niutonas, þino, kastai per þodþiai, nes patys pa-tyrë apdainuojamà malonæ:„Skæsèiau didþiulëse proble-mose, jei aukðèiausiu teisëjuman bûtø karma. Tupëèiauáklimpæs mëðle iki pat ausø.Èia ne savo klaidas dangstytinoriu, o daug labiau – laikytismalonës. Laikytis tvirtai tie-sos, kad Jëzus mano nuodë-mes ant kryþiaus atpirko.“

Kai Bono gieda giesmæapie nuostabiàjà Dievo malo-næ, klausytojai, tikriausiai netuþkietëjæ netikintieji, neuþsi-gauna. Atvirkðèiai. Malonë ne-turi ávaizdþio problemos. Ma-lonës iðpaþinimas niekaip ne-provokuoja. <...>

Su Dievo ástatymu visai ki-taip. Ðiais laikais jo ávaizdissmarkiai kritæs net ir tarp pa-èiø krikðèioniø. Vis labiau ven-giama pamatyti jame bent kà

pozityvaus, vien akcentuojantjá kaip valdþios ir kontrolësáranká – ástatymas be jokiosatodairos prieðinamas su mei-le, laisve ir santykiu su Dievu.Romane „Trobelë“ á Mako irDievo bendrystæ taip pat „ási-brauna ástatymas“; todël kylabûtinybë „pereiti ið ástatymoá malonæ“. <...>

Krikðèioniðko gyvenimokontekste ástatymas turi ne pa-tá geriausià vardà, kartais netatvirai atmetamas arba stu-miamas á ðonà. Taèiau ar tokiapozicija teisinga? Kokie ryðiaitarp malonës, Evangelijos,meilës ir ástatymo? Ir kaip dëlástatymiðkumo, apie kurá kal-bama vis daþniau?

Malonë ir ástatymasPradþioje keli apibrëþimai:

Dievo malonë yra Jo suvere-niai rodomas palankumas, irbûtent tiems, kurie visai jo ne-nusipelnë. Dievo ástatymasyra Jo apreikðtoji moralinë va-lia; ástatymo santrauka – visiá Dekalogà sudëti ásakymai.Malonë yra dovana ir vienin-telis kelias á iðganymà. Ástaty-mas irgi yra dovana, tik jis në-ra kelias á iðganymà. Ef 2, 8–9Paulius raðo: Jûs juk esate iðgel-bëti malone per tikëjimà ir ne iðsavæs, bet tai yra Dievo dovana,ir ne darbais, kad kas nors nesi-girtø (þr. ir Rom 3, 24; 4, 4–5;11, 6). Apaðtalas prieðpastatomalonæ ir darbus – bûtent taiyra didþioji antitezë iðganymoatþvilgiu, kaip pasakyta: ásta-tymo darbais Jo akivaizdoje nebusnuteisintas në vienas þmogus(Rom 3, 20). Þmogus nuteisina-mas ne ástatymo darbais, o tik ti-këjimu á Jëzø Kristø (Gal 2, 16).

Iðganymas ateina vien ið

malonës – tai yra krikðèionið-kojo tikëjimo ðerdis, prie ku-rios gráþo reformatoriai, priekurios ateina kiekvienas, ku-ris priima tikëjimà. Kalvinasperspëjo, kad „në maþiausianuteisinimo dalelë nebûtø pri-skiriama ástatymo darbams,kitaip bus paniekintas Kristusir Jo malonë“. Augsburgo ti-këjimo iðpaþinimo (1530 m.)IV straipsnis „Apie nuteisini-mà“ taip pat sako, kad „þmo-nës negali nuteisinti savæs Die-vo akyse savo jëgomis, nuo-pelnais ar darbais, bet nutei-sinami dovanai dël Kristausper tikëjimà, tikëdami malo-nës ir atleidimo susilaukià dëlKristaus, uþ mûsø nuodëmesatmokëjusio savo mirtimi...“

Tad matome, kad egzistuo-ja didysis kontrastas tarp iðgel-bëjimo per malonæ ir bandymoiðsigelbëti ástatymo darbais. Pau-lius Laiðke galatams siekia pa-brëþti, kad ástatymas jokiu bû-du nebûtø naudojamas gali-mybe ágyti iðganymà. Liuteris„Heidelbergo disputo tezëse“(1518 m.) raðo: „Dievo ástaty-mas, iðganingiausiasis gyveni-mo mokymas, negali þmogausnuvesti á teisumà...“ Ir toliaupriduria: „Ástatymas sako „Da-ryk tai!“, ir jis neávykdomas.Malonë sako: „Tikëk tuo!“ irviskas jau ávykdyta.“

Dël to reformatø teologasB. B. Warfieldas (1851–1921m.) knygoje „The Plan of Sal-vation“ (Iðgelbëjimo planas) ap-raðo, kad ið esmës egzistuojatik dvi religijos, ið kuriø vienayra pasitikëjimo Dievo malo-ne religija, nes „iðgelbëjimas –ið mûsø Dievo“ (Apr 7, 10), one ið mûsø; o kita – savæs ið-gelbëjimo religija, besikliau-

janti darbais: „Prieðtara tarpðiø sistemø yra visiðkai abso-liuti. Vienoje ið jø viskas nura-ðyta þmogui, kitoje – Dievui.Jose ietis mirtinai kovai kry-þiuoja dvi religijos, tiksliau ta-riant, dvi vienintelës religijos:tikëjimo religija ir darbø reli-gija; religija, kurioje „að” yrasavimi nusivylæs ir visas viltisdeda á Dievà iðgelbëtojà, ir re-ligija, kurioje „að” yra visiðkopasitikëjimo objektas; religija,kuri persmelkta grynu pri-klausymu nuo Dievo, ir religi-ja, kuri yra tik pseudoreliginismoralizmas.“

Taèiau problema ta, kadpo nuopuolio „darbø religija“,galima sakyti, yra ir þmogausprigimtinë dvasinë bûsena. Iðprigimties þmogus ne tiki, opiktnaudþiauja Dievo ástaty-mu, dël ko teologas T. K. Joh-nsonas kalba apie „standarti-næ neteisingà Dievo ástatymointerpretacijà“. Ðios interpre-tacijos esmæ jis apibûdina ði-taip: „Mes naudojame Dievoástatymà Jo malonei laimëti; ti-kimës, kad uþ paklusimà ásta-tymui Dievas mus priims.“(„Iðkalta akmenyje: DeðimtDievo ásakymø ðiandienai“, I–II, http://www.prizme.lt ).Kadangi esame ir liksime nu-sidëjëliai, mes nuolatos siekia-me veikti, ásiteikti ástatymui,dirbti ir savo darbais pasi-kliauti. Dël to ði „standartinëinterpretacija“ „nuolatos pa-stebima ne tik nekrikðèionið-kose religijose, bet ir tarpkrikðèioniø, netgi krikðèioniøðirdyse“.

Malonë yra absoliuèiaiprieðinga tokiam mûsø pikt-naudþiavimui ástatymu, taèiauneprieðinga paèiam ástatymui.Kitaip ir negali bûti. Sakëme,kad ástatymas, kaip ir malonë,yra Dievo dovana, lygiai taippat kaip malonë atspindi Die-

và, turi beveik visas Dievo sa-vybes. Ps 19, 8 byloja: VIEÐPA-TIES Ástatymas tobulas. Taèiaumes netobuli ir daþnai naudo-jame ástatymà Dievo nenuma-tytiems tikslams.

Bet kaip tada suprasti, pvz.,Kun 18, 5, kur sakoma, kadvykdydamas ásakymus, þmo-gus bus jais gyvas (Jurëno vert.)?Argi Senajame Testamente uþpaklusnumà nëra þadamas gy-venimas? Ið tiesø tas þmogus,kuris laikysis viso ástatymo, jaudabar ir amþinybëje gyvensbendrystëje su Dievu. Bet ir pri-dedama, kad nëra tokio þmo-gaus, kuris tobulai vykdytøDievo ástatymà; Ps 143, 2: prieðtave joks kûrinys nëra teisus (þr.ir 1 Kar 8, 46). Nors ir sakoma,kad teisûs bus pripaþinti ástaty-mo vykdytojai (Rom 2, 13), taèiaupriduriama, kad nëra teisaus,nëra në vieno (Rom 3, 10; cit. iðJob 4, 17).

Tad kokia gi Dievo dova-na yra tas ástatymas? Po nuo-puolio ástatymas nebevedaþmogaus á amþinàjá gyvenimà.Bet kadangi jis lieka tobulasástatymas, gyvenimo pilnatvëir netgi pats gyvenimas, tai ry-ðys su gyvenimu, þinoma, eg-zistuoja. Plaèiàja prasme ver-tinant, nepriklausomai nuo to,ar þmogus randa kelià á iðga-nymà, ar ne, jei jis gyvenimeiðsilaiko Dievo ástatymo rë-muose, jam gyventi nuo totampa tik geriau. Pvz., þmoguigeriau iðtikimai gyventi san-tuokoje, negu kaitalioti part-nerius. Taip jis savo gyveni-mui daro gera, nes Dievo ásta-tymas yra gyvenimo ástaty-mas, dël to visapusiðkai nau-dingas ir tinkamas. Taip pat irIzraelio tautai paþadamas pa-laimintas gyvenimas Kanaanoþemëje, jei tik ji laikysis Mozëssandoros ásakymø.

Nukelta á 6 psl.

HOLGER LAHAYNE

„Dievo malonë, o ne ástatymas“?

MELANIE NEWTON

Malonës ákvëptas paklusnumas

Nes be manæs jûsnegalite nieko

nuveikti.

(Jn 15, 5)

6 priedaspriedaspriedaspriedaspriedas ÁSTATYMAS IR MALONË „Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr. 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d.

Ir tëvà bei motinà bûtinagerbti, kad ilgai gyventumei irtau sektøsi þemëje, kurià VIEÐ-PATS, tavo Dievas, tau skiria (Ást5, 16; 4, 1). Bet visa tai ne am-þinojo gyvenimo, o gyvenimoðioje þemëje tema; visa tai ne ið-ganymo palaiminimas, bet visdëlto tikras palaiminimas.

Daþnai girdisi sakant, kadtikintis þmogus juk yra iðlais-vintas ið ástatymo. Rom 7, 6aiðkiai paraðyta, kad esame ið-vaduoti nuo ástatymo; kad nesa-me ástatymo valdþioje (Gal 4,21). O Paulius Gal 5, 1 yra pa-reiðkæs dar tiesiau: Kristus musiðvadavo, kad bûtume laisvi. Tadstovëkite tvirtai ir nesiduokite vëlákinkomi á vergystës jungà! – bû-tent ið ástatymo vergystës! Betpasiþiûrëkime giliau. Tik pertikëjimà ir vien tik per já tam-pama Dievo vaiku (Gal 3, 26).Ðiame procese kinta ir þmo-gaus statusas ástatymo atþvil-giu. Tikinèiam þmogui ástaty-mas netenka galios já pasmerk-ti; tikintysis sykiu yra ir iðlai-vintasis ið ástatymo pasmerki-mo (Gal 3, 13). Tikintysis nebë-ra ástatymo ir nuodëmës smer-kianèioje valdþioje: Jumyse ne-bevieðpataus nuodëmë; jûs neástatymo, bet malonës galioje(Rom 6, 14). Taèiau kad ir kaipiðlaisvintas yra tikintis þmo-gus, jis nëra atleistas nuo prie-volës vykdyti Dievo ásaky-mus. Liuteris 1532 m. pamoks-le taria: „Kristus mus iðlaisvi-no ne nuo paklusnumo ástaty-mui, bet nuo jo prakeikimo.“Jis iðlaisvino mus tik ið pagun-dos per ástatymo darbus dary-tis teisiais prieð Dievà, kaipGal 5, 4 pasakyta: „Jûs, ieðkan-tys nuteisinimo ástatyme, atsi-skyrëte nuo Kristaus, prarado-te malonæ.“

Ástatymas yra geras ir to-bulas. Klausimas tik kaip, ko-kiam tikslui ir kokia motyva-cija mes já naudojame. „Ástaty-mo darbai“ (Gal 2, 16; 3, 2. 10;Rom 3, 20. 28) yra ið esmës tiepatys kaip ir „tikëjimo darbai“(1 Tes 1, 3; 2 Tes 1, 11), tik pir-maisiais Paulius apibûdinamûsø gerus darbus, kuriaismes manomës patys pelnysiàDievo malonæ, o antraisiais –irgi gerus darbus, tik jau tuos,kuriais mes Dievui dëkojameuþ Jo malonæ, kurie kyla ið ti-këjimo ir atliekami padedantÐventajai Dvasiai.

Evangelija ir ástatymasIðgelbëjimas per malonæ ir

gelbëjimasis ástatymo darbaisyra nesutaikomoje prieðtaro-je. Ástatymas ir Evangelija taippat yra skirtingi dalykai, ta-èiau laikosi harmoningoje po-roje. Ðia prasme ástatymas yrageras ir neatmestinas, tik ne-

maiðytinas su Evangelija.Ðià mintá ypaè akcentuoja

liuteroniðkoji tradicija. PatsLiuteris yra sakæs: „Perskyratarp Evangelijos ir ástatymoyra didþiausias krikðèionijosmenas.“ Liuteronø Santarvësformulë jà vadina „nuostabià-ja ðviesa“, kurià reikia „kiekámanoma stropiau Baþnyèio-je“ skleisti, o Liuterio Uþstalëspokalbiai antrina: „Ástatymasyra tai, kà mes turime daryti,o Evangelija kalba apie Dievà,apie tai, kà nori duoti Dievas.Pirmojo dalyko mes negalimeávykdyti, antràjá galime priim-ti drauge su tikëjimu. Bet ma-tai, kokie tie þmonës: tai, ko ne-gali daryti, jie nori daryti, oantruoju – tuo, kà turëtø pri-imti, – jie nenori tikëti“ (211).

Bet reikia pasakyti, kad netik liuteronai regi ðios persky-ros svarbà. Antai reformatas irKalvino ápëdinis T. Beza taippat raðo: „Skirtumo tarp ásta-tymo ir Evangelijos nepaisy-mas yra viena ið pagrindiniønegeroviø, gadinusiø ir gadi-nanèiø krikðèionybæ.“ TaèiauLiuteriui priklauso garbë kaipvienam ið pirmøjø aiðkiai irteisingai apibrëþusiø ðià per-skyrà. Jau 1520 m. veikale Apiekrikðèionio laisvæ jis akcentuo-ja: „Svarbu þinoti, kad visasÐventasis Raðtas yra padalytasá dvi dalis: Dievo ásakymai, ar-ba ástatymai, ir Dievo paþadai,arba ásipareigojimai. Ásakymaimoko mus ir parodo ávairiusgerus darbus, taèiau pastariejidar nëra atlikti. Jie rodo á ge-ra, taèiau nepadeda; moko, kàreikia daryti, bet nesuteikiatam jëgø. Todël ásakymai su-kurti tam, kad þmogus pama-tytø savyje negebëjimà dary-ti gera ir galëtø visiðkai nusi-vilti savo gebëjimais... Kai ása-kymas þmogui apreiðkia jo ne-gebëjimà ir ðis pajunta baimæ,stengdamasis ávykdyti ásaky-mà, ... tuomet jis tampa nuo-lankus ir nieko nereiðkiantissavo akyse, nerandantis savyjenieko, kuo galëtø bûti iðgelbë-tas. Tada ateina kitas Þodis –Dievo paþadas, kalbantis: „Jeinori ávykdyti visus ásakymus,palikti savo geismus ir nuodë-mes, kaip liepia ásakymai, – ti-këk Kristumi, per kurá Að taupaþadu malonæ, teisumà, ra-mybæ ir laisvæ. Jei tiki, tu turi,jei netiki, tuomet neturi“... Tai-gi Dievo paþadai suteikia tai,ko reikalauja ásakymai, ir at-lieka tai, kà nusako ásakymai,kad viskas priklausytø Dievui– tiek ásakymai, tiek jo ávykdy-mas.“

Èia Liuteris (kaip ir vëliauKalvinas) kalba apie Dievo„du þodþius“, turëdamas

omeny du Dievo kalbëjimobûdus. Nes ástatyme Dievaskalba kitaip nei Evangelijoje.Ástatymas yra ásakantis, reika-laujantis þodis, nes iðreiðkiaDievo moralinæ valià (Lk 10,28; Gal 3, 10). O Evangelija, ka-dangi ji rodo tos bûtinybës ið-sipildymà Kristuje, yra iðlais-vinantis þodis (Jn 19, 30; Gal 5,1). Kadangi þmogus neásten-gia iðpildyti ástatymo, taiEvangelija yra bûtina. Per jàDievas ið malonës iðgelbstiþmogø ið jo negalëjimo. Ista-tymas sako: „Daryk tai“,Evangelija atsako: „Tai jau pa-daryta“, nes atlikta Kristuje.Reformatorius Didþiajame ka-tekizme priduria: „Ið to dabarmatai, kad tikëjimo iðpaþini-mas yra visiðkai kitoks moky-mas, negu Deðimt ásakymø,nes ðie moko, kà mes privalomedaryti, o anas pasako, kà Die-vas mums daro ir duoda... Todëlanas mokymas [10 Dievo ása-kymø] dar nepadaro krikðèio-nimi; Dievo rûstybë ir nema-lonë vis dar lieka virð mûsø,nes mes negalime ávykdyti to,ko Dievas ið mûsø reikalauja;tuo tarpu ðis mokymas neðamums tikrà malonæ, padaromus dievobaimingus ir malo-nius Dievui“ (67–68).

Veikale Apie krikðèioniolaisvæ Liuteris priskiria Evan-gelijà Naujajam, o ástatymà Se-najam Testamentui. Pagrindotam, þinoma, yra, bet tai ne vi-sai teisingas skirstymas. Refor-matø tradicija nuo HeinrichoBulingerio (XVI a.) iki LouisoBerkhofo (XX a.) moko, kadEvangelija ir Ástatymas yraabiejuose Testamentuose. Ki-tas þinomas ðiø laikø reforma-tø teologas J. Frame’as papil-do, kad abu dalykai sykiu at-skleidþia dvi perspektyvas: vi-sa Biblija reikalauja tikëjimo irpaklusnumo – taigi yra ástaty-mas; visa Biblija trokðta mumspadovanoti laisvæ ir iðgelbëjimà– taigi yra Evangelija.

Berkhofas akcentuoja, kadir ástatymas yra „malonës áran-kis“ bei „turi savo vietà malo-nës veikime“ (Systematic The-ology). Tad malonës negalimanukelti vien tik á Evangelijà,nes malonë yra tie rëmai, ku-riø viduje poroje matome ásta-tymà ir Evangelijà. LiuterisUþstalës pokalbiuose (215) var-toja dviejø girnapusiø metafo-rà (plg. Ást 24, 6), atspindinèiàástatymà ir Evangelijà: „Virðu-tinë girnapusë mala ir grûda;ði girnapusë yra Ástatymas, ta-èiau Dievas jà átaisæs taip, kadji tik sukasi. Apatinis girnø ak-muo guli nejudëdamas ir ty-li; tai – Evangelija. Mûsø Vieð-pats Dievas taip puikiai átaisæs

virðutinæ girnapusæ, kad jis nevisiðkai mus sumala ir sugrû-da, o prie abiejø girnø pusiø– virðutinës ir apatinës – yraáterpæs malonæ.“

Abi girnapusës turi bûti irveikti kartu, nes tik taip josduos naudà. Aðis, ant kuriø jossumautos, yra malonë. Abigirnapusës atlieka savo uþ-duotá: apatinë, ástatymas, iðke-lia ir atidengia nuodëmæ, pa-teikia kaltinimà (þr., pvz., Rom3, 20). Liuteris Ðmalkaldenonuostatuose (1537 m.) raðo: „Di-dþiausias ástatymo darbas irstiprybë, kad jis atskleidë gim-tàjà nuodëmæ su jos padari-niais ir visa kuo, ir þmogui pa-rodë, kaip be galo giliai puo-lusi ir suþlugusi jo prigimtis...“Panaðiai kalba ir Kalvinas(Inst. II, 7, 3–6) bei reformatøAntrasis ðveicariðkasis iðpaþini-mas: „Mokome, kad ðis ástaty-mas buvo þmonëms duotas netam, jog uþ jo laikymàsi bûtu-me iðteisinti, bet tam, kad ið jonurodymø suprastume savosilpnumà, nuodëmæ ir pa-smerkimà, ir nusivylæ savo jë-gomis, tikëjime atsigræþtumeá Kristø. Juk aiðkiai Apaðtalassako, kad ástatymas veikia rûs-tumu. Ir per ástatymà nuodë-mæ pripaþástame... Taigi ásta-tymas buvo mûsø Pedagogas,lydintis pas Kristø, kad pagaltikëjimà bûtume iðteisinti“(XII, 3). <...>

Tad ástatymas sukasi tar-si pirmoji, apatinë girnapusë,ant kurios viskas padedama.Pirmiausia svarbi yra bûtent ji,nes, kaip Berkhofas sako, ji at-lieka parengiamàjà funkcijà,arba kaip Antrasis ðveicariðka-sis iðpaþinimas pabrëþia, yra„auklëtojas, vedæs á Kristø“(Gal 3, 24). Apatinë girnapu-së glaudþiasi prie virðutinës.Jei nebûtø apatinës, virðutinëliktø kyboti ore be naudos. Jei-gu þmogus nesijauèia nusidë-jëlis, tai ir Evangelija kaip at-sakas jam nieko neduoda. Liu-teris „Heidelbergo disputo te-zëse“ tvirtina: „Tikrø tikriau-siai þmogus turi nusivilti sa-vimi, kad taptø pasirengæs pri-imti Kristaus malonæ.“ O tasnusivylimas ateina ne ið kurkitur, o tik ið ástatymo. Nëraástatymo, nëra ir nusidëjëliø.Nëra nusidëjëliø – kà Dievuigelbëti? <...>

Meilë ir ástatymasTaip pat ir meilë su ástaty-

mu nëra identiðki, taèiau labaiartimi dalykai. Meilë yra ásta-tymo iðsipildymas (Rom 13, 8)ir tikslas: O ásakymo tikslas yrameilë ið tyros ðirdies, geros sàþi-nës ir nuoðirdaus tikëjimo (1 Tim1, 5; Jurëno vert.). Meilë ir ásta-tymas nëra prieðtaros. Jëzusniekuomet nëra Mozës ásaky-mø pakeitæs vieninteliu mei-

lës ásakymu, kaip kad kai ku-rie mano. Ásakymas mylëti ar-timà tiek Naujajame Testa-mente (Mt 19, 19), tiek Sena-jame Testamente (Kun 19, 18)yra centrinis tarp visø ásaky-mø. Meilë stovi ne virð visøásakymø kaip aukðtesnis prin-cipas, o centre.

Daþnai manoma, kad, ka-dangi kiekvienas þmogus ge-ba mylëti, tai ir turi beveikágimtà savybæ þinoti, kas yrameilë ir kaip ji turi bûti ágyven-dinama. Dël to taip manan-tiems ástatymas atrodo pertek-linis dalykas – kà gali pasakytiástatymas, ko nepasako meilë?Juk argi dar Augustinas nëraskelbæs: „Mylëk ir daryk kànori“? Arba R. Bultmannas:„Jeigu þmogus myli, tai ir þi-nos, kà daryti“ (Jesus).

Èia yra tiesos, nes meilë irdaro tai, ko reikalauja ástaty-mas. Bet problema ta, kadþmogus, bûdamas nusidëjëlis,neþino, kas yra tikroji meilë, jàsupranta iðkreiptai. Tai, deja,lieèia ir krikðèionis. Tad neþmonëms spræsti, kas yra mei-lë ir kaip ji turi atrodyti, nes tai– Dievo darbas per savo Þodá.Konkreèiai – tai pasako ástaty-mas, kuris yra meilës matas,sprendþiantis apie meilës pa-kankamumà ir trûkumà. Ásta-tymas suteikia meilei turiná, otai, kas prieðtarauja ástatymui,prieðtarauja ir meilei.

Dël to visuomet bûtina ieð-koti biblinio meilës paaiðkini-mo. Pavyzdþiui, vienas toksyra puikiai ir kompaktiðkai ið-dëstytas Rom 13, 8–10. Jameakcentuojami ðtai ðie dalykai:meilë yra ásipareigojimas, o negalimybë; meilë yra valiossprendimas; be paklusnumoDievui nëra ir tikrosios meilës;meilë yra konkretus dalykas,pasireiðkiantis per darbus;meilë yra ástatymo iðsipildy-mas; meilë yra blogio ir mir-ties prieðingybë; meilë reiðkia-si bendrystëje, todël jai visadareikia bendrininko; meilë ne-atskiriama nuo iðtikimybës.Tad tam, kuris nori tikrai my-lëti, geriausias patarimas yratoks: laikytis ástatymo reikala-vimø.

Olandø reformatø teolo-gas H. Ridderbosas (1909–2007) paaiðkina: „Meilë nesto-ja vietoj ástatymo, ji tik já api-bendrina... Bet koks atskyri-mas meilës reikalavimo nuoástatymo reikalavimo, pagalPauliø, yra vienareikðmiðkaiatmestinas.“ Jam pritaria ir vo-kietis K. Bockmühlis (1931–1989): „Naujojo Testamentoetikoje nëra prieðtaros tarpástatymo ir Evangelijos. Evan-gelija yra ástatymo iðsipildy-mas, ir meilë eina lygiai taispaèiais keliais, kaip ir ástaty-mas. Jos santykis su ástatymu

Atkelta ið 5 psl

„Dievo malonë, o ne ástatymas“?

„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr. 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d. priedas priedas priedas priedas priedas 7ÁSTATYMAS IR MALONË

toks pat, kaip motyvo su tai-sykle. Tad baikime tà ástatymoniekinimà!“

O ðkotø dvasininkas H.Bonaras (1808–1889) uþ ðiuo-du daug anksèiau yra puikiaipastebëjæs: „Kas gi mûsø tar-nystei suteiks pavidalà, jei neástatymas? Bet jûs sakote: mei-lë. Taèiau tai yra absoliutus pa-klydimas. Meilë nëra taisyklë,meilë yra motyvas. Meilë ne-sako, kà man daryti; ji man pa-sako, kaip turiu daryti. Meilëmane verèia vykdyti mylimo-jo valià; bet kad tà valià suþi-noèiau, turiu kai kur kiturþvilgtelëti. Mûsø Dievo ástaty-mas yra mûsø mylimojo valia.Tenai, kur ðios Jo valios iðraið-kos nepaisoma, meilë liekatamsoje. Ji neþino, kà daryti...Meilë græþiasi á ástatymà, kadsuþinotø Dievo valià ir jidþiaugiasi ástatymu kaip va-lios iðraiðka. Tas, kuris bûda-mas tikintis, mano, kad nërakà veikt su ástatymu, kuris jálaiko senu prieðu, tegul tiesiaipasako, kad nenori nieko ben-dro turëti ir su Dievo valia.Nes Dievo ástatymas ir Dievovalia ið esmës yra tapatûs da-lykai; pirmasis yra paskesnio-jo iðraiðka“ (God’s Way of Ho-liness). <...>

Pagal Kalvinà, ástatymasyra „tobulas [Dievo] teisingu-mo provaizdis“ ir „kelrodisteisiam ir teisingam gyveni-mui“. Tikintieji turi teisingàmotyvacijà per Ðventàjà Dva-sià „noriai paklusti Dievui“.Dël to jiems ástatymas yra„puikiausias árankis, su kuriopagalba jie diena po dienos visgeriau iðmoksta paþinti Vieð-paties valià“ (Inst. II, 7, 12–13).Ir Antrasis ðveicariðkasis iðpaþi-nimas tvirtina: „Tikime, kadðiame Dievo ástatyme iðsa-miausiai perteikiama visa Die-vo valia ir visi reikalingi nu-rodymai kiekvienai gyvenimosrièiai“ (XII, 2). Vestminsterio ti-këjimo iðpaþinimas pabrëþia:ástatymas ir tikinèiajam „duo-da didelæ naudà, nes jis, kaip

gyvenimo mokytojas, mokoDievo valios ir jos pareigos,taip tikintájá paruoðia ir áparei-goja tinkamai gyventi...“ (XIX,6).

Labai naudingas yra Hei-delbergo katekizmo padalijimas,kurio treèioje dalyje „Apie dë-kingumà“ (nuo 86 kl.) iðsamiaiaptariamas moralinis ástaty-mas ir vien èia analizuojamivisi Deðimt Dievo ásakymø.Tad jau vien to pakanka, kadparodytø, jog ástatymas krikð-èionio gyvenime uþima svar-bià vietà ir kad pagrindinë pa-klusnumo motyvacija yra dë-kingumas. 91 klausimo „Ko-kie darbai yra geri?“ atsaky-mas skelbia: „Tik tie, kurie iðtikro tikëjimo pagal Dievo ásta-tymà Jo garbei atliekami, o netie, kurie yra grindþiami mû-sø nuoþiûra arba þmoniø nuo-statomis.“ Èia tikintiesiemsprimenama, kad ir jie turëtøkartkartëmis pasitikrinti, ko-kie yra tie gerieji tikëjimo irmeilës darbai – kad tai nëra betkokie darbai, o tik tie, kuriuosdirbti ásako ástatymas.

Tad ðia prasme ástatymoignoravimas ar net niekinimassukelia labai rimtø padariniøir meilei: nepriimantis ástaty-mo ir meilæ atmeta arba jai þy-miai pakenkia. Juk ir pats Jë-zus yra pasakæs: Kadangi ásiga-lës neteisybë [gr. anomia – ásta-tymo neigimas, atmetimas!],daugelio meilë atðals (Mt 24, 12).

Atrodo, kad biblinis mo-kymas ðiuo klausimu aiðkus.Taèiau kai kuriems ðiuolaiki-niams teologams kaip, pvz., P.Rollinsui pavyksta viskà su-velti. Airis, gyvenantis JAV,straipsnyje „Stop Teaching theEthics of Jesus!“ (peterol-lins.net) atmeta aiðkiø etiniøprincipø skelbimà bei reikala-vimà jø laikytis. Esà dël to vis-kas eitø tik blogyn ir blogyn.Anot jo, bendruomenës kaiptik turëtø „kurti erdvæ malo-nei, kurioje bûtume kvieèiamisavo tamsumà kelti á pavirðiø;ðitaip bûtø apie tai kalbamasi

tokioje aplinkoje, kurioje ne-lauktø kaltinimas, o mes nesi-jaustume kalti, tokioje ben-druomenëje, kuri leistø mumssavo tamsumà ir baimes iðsa-kyti, nereikalaudama mûsøkeitimosi.“ Èia yra ðiek tiektiesos. Bëda, kad Rollinsaspuola á kraðtutinumà: atmetakaltæ ir atgailà, vien meilæ ska-tina vieðpatauti. PabaigojeRollinsas provokuodamas pri-duria tokià tezæ, kuri iðkelia jovisà antinomizmà: „Svarbiau-sia sukurti meilës, pasigailëji-mo ir priëmimo atmosferà, ku-rioje þmonëms nebûtø nuro-dinëjama, kà jie turi daryti; kurþmonës iðmoktø erezijos, sa-kanèios, kad nors ir ne viskasnaudinga, taèiau viskas valia.“

Uþtat verèiau pasinaudo-kime protestantiðkuoju pavel-du. Apie malonæ, Evangelijà,ástatymà, darbus ir meilæ gie-dama senoje liuteronø giesmë-je „Vien ið malonës mums tik-tai“ (P. Speratus, 1523; Krikð-èioniðkos giesmës):Ástatymas visiems þmonëmsAtidengia kaltybæ,Bet Evangelija kaltiemsVël atneða ramybæ.Ir be ástatymo darbøPer Jëzaus kryþiø rasi tuMalonæ ir paguodà.Geri tikëjimo darbai –Tai Jo gyvumo vaisius,Taèiau tikëjimu tiktaiMes galim bûti teisûs.Tikri tikëjimo darbaiTada tik artimo tarnai,Jei jie turtingi meile.

Ástatymiðkumas irástatymasKas ið tikrøjø yra ástaty-

miðkumas? Ástatymiðki buvofariziejai bei kiti Jëzaus prieðai,kurie prie Dievo ásakymø pri-dëjo savø, per smarkiai apri-bojo laisvæ ir þmonëms uþkro-vë „nepakeliamas naðtas“ (Lk11, 46; Mk 7, 1–15; Mt 15, 1–9).Be abejo, ástatymiðki yra ir tie,kurie ástatymo laikymusitrokðta tapti teisûs (Rom 3, 21–4, 25; Ef 2, 9–10). Dar vienas

ástatymiðkumo bruoþø ypaèpasireiðkë ankstyvosios baþ-nyèios laikais, kai neþydamsbuvo bandoma primesti apei-giná ástatymà (Gal 4, 9–11; Kol2, 16–17). Ðitokiø bandymø ne-retai pasitaiko ir dabar, kaiverèiama laikytis mums nebe-galiojanèiø ástatymø. Taip patsvarbu paminëti svarbiø daly-kø menkesniøjø naudai nepai-symà (Mt 23, 23) ir vien iðorið-kà ástatymø vykdymà (Mk 7,18–23; Mt 15, 15–20; 23, 27–28).

Piktnaudþiavimas ástaty-mu atveda prie ástatymiðku-mo. Ar piktnaudþiaujama irEvangelija? Uþ atsakymà á ðáklausimà galime padëkoti D.Bonhoefferiui, bene pirmajamávedusiam „brangiosios“ ir„pigiosios“ malonës sàvokasir pakomentavusiam jas kny-goje Nachfolge (Mokinystë,1937). Brangioji malonë bylo-ja apie tikràjà Evangelijà, kaipmes jau ir aptarëme. Apie pi-giàjà Bonhoefferis kalba iðsykknygos pradþioje ir vienodaiaðtriai, kaip ir apie ástatymið-kumà: „Pigi malonë – mirtinasmûsø Baþnyèios prieðas. Ðian-dien mums tenka kovoti dëlbrangios malonës. Pigi malo-në – tai malonë, kuri turgujeparduodama lyg nupigintaprekë. Kitaip tariant, sakra-mentai, nuodëmiø atleidimas,religijos teikiama paguoda nu-metami ant prekystalio suma-þintomis kainomis. Malonë ro-doma kaip neiðsenkantis Baþ-nyèios lobynas, ið kurio ji þe-ria savo palaiminimus dosniaranka, neuþduodama jokiøklausimø, nenubrëþdama jo-kiø ribø. Malonë, neturinti sa-vo kainos. Nieko nekainuojan-ti malonë... Pigi malonë – taiatleidimo skelbimas, nereika-laujant atgailos. Tai krikðtas bebaþnytinës disciplinos, Komu-nija be iðpaþinties, iðteisinimasbe asmeninio iðpaþinimo. Pi-gi malonë – tai malonë be mo-kinystës, malonë be kryþiaus,malonë be Jëzaus Kristaus, gy-vo ir ásikûnijusio...“

Legalizmas irantinomizmas –siamo dvyniaiÐiame skyriuje jau galime

apibendrinti: Geroji Naujienaskelbia, kad dël Kristaus dar-bo esu priimamas Dievo; dël toJam paklûstu. Iðkreiptoji reli-gijos naujiena sako: kadangi aðpaklûstu, tai Dievas yra manmaloningas. O netikëjimo nau-jiena yra tokia: að niekam ne-paklûstu, vien tik sau paèiam.Iðkreiptàjá tikëjimà arba religijàgalime priskirti prie ástatymið-kumo, legalizmo arba moraliz-mo, o netikëjimà – prie antino-mizmo, ástatymo atmetimo.

Legalizmas (moralizmas)ir antinomizmas yra skirtingi

dalykai, bet labai susijæ ir pa-grindþia vienas kità. Abu yratam tikros tikëjimo laikysenosiðraiðka, abu postuluoja savæsiðganymà. Þinomas pamoks-lininkas T. Kelleris yra paste-bëjæs: „Yra du keliai, kaip pa-sidaryti savo gelbëtoju ir vieð-paèiu. Vienas, kai atmetamevisus moralinius ástatymus irpatraukiame savo nusistatytakryptimi, kitas, kai ið visø jë-gø stengiamës laikytis visøástatymø ir bûti labai, labai ge-ri“ (The Prodigal God). Abu ke-liai absoliuèiai prieðtaraujaEvangelijai ir tikrosios krikð-èionybës dvasiai.

Po nuopuolio þmogus yravisiðkas ir uþkietëjæs moralis-tas. Jis nuolat kaip nors siekiaprisidëti prie savo iðganymo irtiki, kad Dievui, kaip aukðtes-nei bûtybei, tik tai ir svarbu,kad visi þmonës bûtø geri,draugiðki ir teisingi tarpusa-vyje. Ðis, minkðtasis moraliz-mas, dominuoja mûsø kultû-roje (JAV sociologas C. Smit-has savo studijomis yra nusta-tæs, kad, nepaisant visuome-nës krikðèioniðkumo, tarp jau-nimo vieðpatauja „moralisti-nis terapinis deizmas“).

Bet þmonës dar yra ir uþ-kietëjæ antinomistai – puolu-sio þmogaus paradoksas. Jie iðprigimties atmeta Dievà ir Jojiems skirtà ástatymà – Mes ne-norime, kad ðitas [turimas ome-ny Dievas] mus valdytø (Lk 19,14). Taèiau þmonës nëra Die-vas ir, bûdami kûriniai, turi tu-rëti ribas, kad galëtø gyventi.O kai Dievà ir ribas jie atme-ta, tuðèia vieta bemat uþsipil-do kitokiais ástatymais. Daþ-niausiai ðie bûna paèiø þmo-niø susikurti ar paimti ið kitøtariamø autoritetø. Kai aukð-èiausiasis Absoliutas atmeta-mas, pro uþpakalines durisima sëlinti þemesni, þemiðki,autoritetai ið pasaulio su savosekuliariais ir savavaliðkaisástatymais. <...>

Mums labai patinka minkð-tasis moralizmas, dël to tokiospopuliarios ir visos tos savæsiðganymo knygos. Bet jose átai-giai pamokslaujamas paèiosprasèiausios rûðies legalizmas:tu esi dieviðkas ar net pats Die-vas, pilnas dieviðko potencia-lo; dël to tau reikia labai pasi-stengti, palenkti pasàmonæ, at-skleisti savyje visagalybæ, ási-traukti á visatos dësnius ir t. t.Bet, nepaisant visø saldþialie-þuvavimø, ði literatûra galøgale savyje neturi në laðo gai-lestingumo nei malonës. Ir iðkur jos turës, kai beasmeniaivisatos ástatymai nëra ir negalibûti gailestingi. Nes gailestin-gumas – tai asmens bruoþas.Vieðpats Dievas, tik Jis teikia ma-lonæ... (Ps 84, 12).

Ið www.lksb.lt

„Skæsèiau didþiulëse problemose,jei aukðèiausiu teisëju man bûtøkarma. Tupëèiau áklimpæs mëðleiki pat ausø. Èia ne savo klaidasdangstyti noriu, o daug labiau –laikytis malonës. Laikytistvirtai tiesos, kad Jëzusmano nuodëmes antkryþiaus atpirko.“

Grupës „U2“ lyderis Bono

8 priedas priedas priedas priedas priedas ÁSTATYMAS IR MALONË „Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr„Ganytojas“ Nr. 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) . 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d.

Tie, kurie pervertina Ðven-tosios Dvasios teikiamo gyve-nimo ir galios kokybæ, bus lin-kæ pasitikëdami savimi krikð-èioniðkà gyvenimà mistifi-kuoti (ne þvelgti á já raciona-liai). Jie mano, kad jau turi„Dvasios pilnatvæ“, todël jiejau áveikë nuodëmës galià kû-ne ir blogio jëgas pasaulyje. Jietiki, kad tikintiems þmonëmspriklauso sëkmë, klestëjimasir sveikata, o kanèia, nesëk-mës ar ligos liudija tikëjimostokà.

Ir vienas, ir kitas poþiûrisveda prie „triumfalistinio“poþiûrio á dvasiná augimà, ku-riam bûdingas pasitikëjimas sa-vimi ir pavojingas savojo nuo-dëmingo potencialo sumenki-nimas. Taip màstantys nesu-vokia, kaip mums reikalingasKristus. Jo þodþiai – be manæsjûs negalite nieko nuveikti (Jn 15,5) – jiems nëra labai reikðmin-gi. Á savo paèiø ar kitø tikin-èiøjø nesëkmes paprastai re-aguojama taip: „Að negaliupatikëti, kad að / jis / ji tai pa-darë!“ Stebimasi, kad mes visdar nusidedame.

Prie tokiø klaidingø prie-laidø apie krikðèionio gyveni-mà galima paminëti ir tikëji-mà, kad laikui bëgant kûnastampa geresnis, labiau „die-votas“, vis reèiau sugundo-mas ir mes tampame vis ma-þiau priklausomi nuo Kris-taus. Taip tikintys krikðèionysbûtinai patirs nesëkmæ, nes jielinkæ þaisti su ugnimi ir nesi-saugo pagundø.

Tiesa yra ðtai kokia: mesniekada neiðaugsime ið porei-kio 100% priklausyti nuo Jë-zaus Kristaus. Dvasinæ bran-dà pasiekia ne tie, kuriems vismaþiau reikia Jëzaus, bet su-vokiantys, kad vis labiau yrapriklausomi nuo Jo tiesos ir Jojëgos, – tik taip ámanoma gy-venti gyvenimà, kuris neðaðlovæ Dievui.

Konfliktas tarpDvasios ir kûnoNors mes, iðpirkti ir iðtei-

sinti tikintieji, turime naujàgyvenimà Kristuje, mes visdar gyvename nuodëminga-me kûne ir turime kûniðkà,nuodëmingà prigimtá. Kasyra kûnas? Sàvoka „kûnas“(nuodëminga prigimtis) nuro-do á neiðpirktas mûsø þmogið-kumo dalis – mûsø kûnà irsielà, kuriuos vis dar veikiamus varginanti nuodëmë.Deja, bet laikui bëgant kûnasnetampa geresnis ir, kol mesgyvensime kûne, jo prigimtisnepasikeis! Kai pakvieèiameKristø á savo ðirdis, mes at-gimstame ið Dvasios. Mûsø

kûnai negimsta ið naujo, irmûsø siela (protas, emocijosir valia) akimirksniu nepasi-keièia.

Visgi nors kûnas netampageresnis, mûsø pasirinkimailaikui bëgant gali keistis, nesmes mokomës gyventi dvasia.Universali þmoniø, kurie ban-do (savo jëgomis) bûti geri, betkûnas jiems trukdo, patirtisapraðyta Rom 7, 14–24.

Teologas Gordon D. Feesako: „Gyventi pagal kûnà reið-kia gyventi laikantis ðiameamþiuje pripaþástamø verty-biø, kurios visiðkai prieðta-rauja Dievui ir Jo keliams <...>Paulius pirmiausia galvojo neapie kelis „kûno darbus“, ku-riuos jis netrukus paminës(Gal 5, 6–18), taèiau, kaip jispaaiðkins 17eil., apie esminægyvenimo kûne perspektyvà.Tai visiðkai Dievui prieðtarau-janti perspektyva ir èia tai va-dinama prieðinimusi Dva-siai.“

Paulius ne kartà suprieði-na gyvenimà pagal kûnà ir gy-venimà pagal Dvasià (Gal 5,19–26; Ef 4, 25–5, 4. 8–10; Kol3, 5–14).

Pagalvokite, kaip daþnaidël ko nors supykæ mes kal-tiname þmones arba aplinky-bes. Taèiau ne þmonës ir ap-linkybës sukelia mûsø pyktá,nekantrumà, kartëlá ir t. t.;mûsø reakcijos á þmones ir ap-linkybes tik parodo, ar mesgyvename pagal Dvasià, arpagal kûnà. Tam tikrose savogyvenimo srityse kiekvienasið mûsø vis dar elgiamës kû-niðkai. Taigi, nesijauskite vie-niðas. Taèiau Jëzus nori, kadjûs pasitikëtumëte Juo dël gy-venimo Dvasia ir tose srityse.Gyventi krikðèioniðkai nërasunku, be Kristaus tai – ne-ámanoma.

Iðlaisvinti ið nuodëmësvieðpatavimoNuodëmë yra bjauri. La-

bai bjauri. Mes esame naujaskûrinys Kristuje, bet vis dargyvename nuodëmingamekûne. Ar iðgyvendami ðá konf-liktà esame bejëgiai? Ne, mesturime Dievà, kuris gali padëtimums laimëti prieð nuodëmæ.Taèiau, prisiimti atsakomybæturime ir mes. Patyrinëkimetai.

Laiðke galatams Pauliusraðo: Sakau: gyvenkite Dvasia,ir jûs nevykdysite kûno geismø(Gal 5, 16). Atkreipkite dëme-sá, jog Paulius èia nesako: „Jeiapvalysite kûnà, tapsite dva-siniai“ (legalizmo logika). Jisnesako: „Kûno troðkimai pra-dings“ (triumfalizmo logika).Tol, kol mes gyvename ðiame

neatpirktame kûne, tol nuo-dëmë bus mums pagundøðaltinis.

Laiðko romieèiams 6 sky-riuje Paulius kalba apie nuo-dëmæ kaip apie mus pavergu-sá vergvaldá. Romos krikðèio-nys puikiai suprato ðià analo-gijà, nes kas antras þmogusRomos imperijoje buvo ver-gas. Mes apie tai esame tikskaitæ, todël mums sunku su-prasti, kad kiekvienas þmo-gus turi ðeimininkà ir kamnors tarnauja: arba Dievui, ar-ba nuodëmei. Gali màstyti,kad pats sau esi ðeimininkas,bet ið tiesø taip nëra. Jûs pa-klûstate jûsø viduje kalban-èiam nuodëmës balsui.

Prieð paþindami Kristø,mes visi vergavome nuodë-mei. Kai patikime Jëzumi, mu-myse pradeda veikti stipres-në jëga – Ðventoji Dvasia, ku-ri iðlaisvina mus ið senojo ðei-mininko ir ágalina bûti tuo,kuo Dievas nori, kad mes bû-tume. Taèiau, mes iðvaduoja-mi ne tam, kad patys sau bû-tume ðeimininkai. Ne, mes tu-rime naujà Ðeimininkà, kurismus iðlaisvina, – Jëzø Kristø.

Dabar Jëzus yra mûsø ðei-mininkas, taèiau senasis ðei-mininkas vis dar kvieèia musir kartais gana garsiai. Taèiaumes jau neturime jo klausytisar vykdyti jo reikalavimø.Mes iðlaisvinti ið nuodëmësvaldþios, nes mumyse veikiastipresnë jëga – Dievo Dvasia,kuri ragina mus elgtis teisin-gai. Tik kaip mes reaguojameá Dievo Dvasios darbà mumy-se?

Nuodëmë neturi jums vieð-patauti: jûs ne ástatymo, bet ma-lonës valdþioje (Rom 6, 14). Tai-gi Paulius sako, kad tikintiejidaugiau nëra ástatymo val-dþioje (ástatymas tik parodo,kà mes darome blogai). Dabarmes esame Dievo malonës ga-lioje, kuri ágalina mus darytitai, kas teisinga.

Taigi, mes niekada tiek„neiðaugsime“, kad sumaþë-tø mûsø poreikis 100% pri-klausyti nuo Jëzaus. O tai pri-paþinus, mums turëtø bûtilengviau bûti gailestingiemsvienas kitam (Gal 6, 1) ir ne-þaisti su nuodëme! Bûkite ið-mintingi ir saugokite save:saugokite savo mintis. Kûnonorai niekur nedingsta, taèiaujuos galima kurstyti arba slo-pinti, kaip ugná. Apsispræskitelaikytis atokiau nuo jus gun-danèiø dalykø.

Martynas Liuteris yra pa-sakæs: „Að negaliu uþdraustipaukðèiams skraidyti virðmano galvos, bet Dievo ma-lonës dëka galiu neleisti jiems

susisukti lizdo mano plau-kuose.“

Kà daryti, jei visginusidëjau?Kaip ilgai galite gyventi

nenusidëdamas, nepadaryda-mas to, kas priskiriama kûnodarbams? Ðeðias dienas? Ðe-ðias valandas? Ar daug ið mû-sø bent 6 minutes gali iðbûtinepasiduodami netyromsmintims ar nepasielgæ sava-naudiðkai? Dievas mus su-pranta. Mes vis dar gyvenamesavo sename kûne, kuris pa-valdus nuodëmei, todël mesir nusidedame, netyèia ar sà-moningai.

Prisiminkite, kas esateKristuje. Tai padës atpaþinti iriðvengti dviejø klaidø, màs-tant apie savo nuodëmes, ku-rios kyla ið legalistinës logi-kos: 1) kai tu nusidedi, Dievasliaujasi su tavimi bendrauti,kol tu atgailauji; ir 2) tikinèiojonuodëmës vis kaupiasi, kol jisjas pripaþásta ir praðo atleidi-mo.

Pirmuoju atveju ignoruo-jamas faktas, kad Kristus yramumyse ir mes esame Jame.Niekas negali mûsø atskirtinuo Dievo! Jei tu sàmoningaigyveni pagal kûnà ir nepa-klûsti Dvasiai, tu gali pasi-rinkti nebesimelsti Dievui, ne-skaityti Biblijos ir nebendrautisu kitais tikinèiaisiais, bet Die-vas tavæs neiðsiþada ir nuo ta-væs neatsiriboja. Juk mes turi-me ne toká vyriausiàjá Kunigà,kuris negalëtø atjausti mûsøsilpnybiø, bet, kaip ir mes, visaipgundytà, taèiau nenusidëjusá.Todël dràsiai artinkimës prie ma-lonës sosto, kad gautume gailes-tingumà ir rastume malonæ pa-galbai reikiamu metu (Hbr 4,15–16).

Dievo sostas yra atviraskiekvienam tikinèiajam, ieð-kanèiam malonës ir pagalbos,kai iðkyla problemø, kai esa-me nuodëmës suþeisti. Ðven-toji Dvasia uþtaria mus mûsøsilpnumo akimirkà, t. y. ir tuo-met, kai mes nusidedame.Dvasia nenustoja mums kal-bëti ar darbuotis mumyse, kaimes nenorime Jos klausytis.Màstymo, jog nusidëdamas tusugriausi savo santykius suDievu, vaisius yra didþiulëkaltë ir nesaugumas. Tai – gy-venimas, remiantis ástatymu,o ne pasitikint malone. Dël to,kà Kristus padarë ant kry-þiaus, mes galime nebijoti Die-vo dël nuodëmës, bet mëgau-tis Jo nuostabia meile ir, bûda-mi dëkingi, Jam tarnauti.

Antroji klaida taip pat liu-dija apie gyvenimà pagal ásta-tymà. Mokymas, kad mûsønuodëmës kaupiasi, kol mesjas iðpaþástame ir gauname at-leidimà, taip pat atneða kaltæ

ir nerimà. Sakome, kad Die-vas panaikina savo sprendi-mà mums „Nekaltas“ ir pri-paþásta, kad esame kalti, koliðpaþástame savo nuodëmës,o tada Jis ir vël paskelbia, kadmes esame nekalti? Kuo taiskiriasi nuo Senojo Testa-mento aukø sistemos? Nie-kuo!

Ið tiesø mes negalime ið-paþinti në ketvirèio savo nuo-dëmiø, kurias padarëme jaubûdami krikðèionys. Galvoti,kad mes tai galime, ir moky-ti, kad turime tai daryti, kadiðsaugotume atleidimà ar ben-dravimà su Dievu, yra nebib-liðka. Jis nenori, kad mes kas-dien sakytume: „Iðpaþástu vi-sas nuodëmes, kurias pada-riau pastaruoju metu.“ Ne, Jis– uþ pakeistà gyvenimà. Jismirë, kad suteiktø mums nau-jà tapatybæ! Þinojimas, kadtau jau atleista, veda prie pa-sitikëjimo, ramybës, dþiaugs-mo ir laisvës. Prisimink tai irilsëkis Jame, nes dël Kristausatlikto darbo ant kryþiaus tuesi priimtinas.<...>

Realus poþiûris ádvasiná augimàVieðpats Jëzus sakë, kad

atëjo, jog mes turëtume gyve-nimà, kad apsèiai jo turëtume(Jn 10, 10). Visas Naujasis Tes-tamentas kalba apie gyveni-mo kokybæ, kurià, Dievas no-ri, kad Jo vaikai patirtø. Mesraginami bræsti Kristuje.

Bræsti dvasia nereiðkia vislabiau pasitikëti savimi ir vismaþiau – Dievu. Bræsti dvasiareiðkia vis daugiau paþinti Já,vis daugiau patirti su Juo, visaiðkiau pamatyti, kad esamenuo Jo priklausomi.

Augimas, branda – laips-niðkas procesas. Ir nëra taip,kad augdamas Jame tu vis aið-kiau ásitikini savo ðventumu.Prieðingai, daugybë ðventøjøsutinka, kad bræsdamas tu visaiðkiau suvoki, kaip toli nuotikrojo ðventumo esi, vis la-biau suvoki, kad esi nuodë-mingas. Suvokæs tai, pamatai,kaip labai mums reikia Dievomalonës, kad suvoktume sa-vo naujàjà tapatybæ Jame. Tikdël Vieðpaties malonës galimevis labiau save paþinti ir ko-voti tebesitæsianèià kovà prieðpasaulá, kûnà ir velnià. Jei ne-bûsime uþtikrinti, kad Dievasyra geras, maloningas ir muspriima, anksèiau ar vëliau messuklupsime.

Prisiminkime: tai Dievasmus augina, stiprina ir keièia,nes Jis mus myli ir gyvenamumyse, Jis trokðta, kad mesvis labiau panaðëtume á Jo Sû-nø. Ir visa tai – mûsø labui irJo ðlovei!

Ið www.bible.orgVertë Þaneta Lazauskaitë

Atkelta ið 5 psl.

Malonës ákvëptas paklusnumas

Nr. 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d.

Jehonatano medus

Dvasingumas 9

Izraelio vyrai tà dienàbuvo pavargæ, nes Sau-lius prisaikdino þmones,

sakydamas: „Prakeiktas tebûnatas vyras, kuris valgytø iki va-karo, kol að atkerðysiu savoprieðams.“ Todël niekas nelie-të maisto. Þmonës nuëjo á mið-kà ir rado medaus ant þemës.Þmonës, áëjæ á miðkà, matë var-vantá medø, taèiau në vienasneragavo jo, nes bijojo prakei-kimo. Jehonatanas negirdëjo,kaip jo tëvas prisaikdino tautà.Jis lazdos galu pakabino medausir pakëlë rankà prie savo bur-nos. Ir jo akys nuðvito. Vienasið þmoniø tarë: „Tavo tëvasprisaikdino tautà, sakydamas:„Prakeiktas tebûna tas vyras,kuris ðiandien valgytø“. Ir þmo-nës buvo iðsekæ. Jehonatanas at-sakë: „Mano tëvas pridarë bë-dos þemëje. Þiûrëkite, kaip nu-ðvito mano akys, kai paragavautruputá medaus. Jei ðiandienþmonës bûtø soèiai pavalgæ iðprieðo grobio, kurá rado, jie bûtøiðþudæ daug daugiau filisti-nø“ (1 Sam 14, 24–30).

Ðios istorijos kontekstas ga-na liûdnas: Jehonatano tëvas, Iz-raelio karalius Saulius, þinomaskaip þmogus, kurio sprendimaiir þygiai nepatiko Dievui, ásakënusilpusiai Izraelio kariuome-nei susilaikyti nuo maisto. Ðismetas nebuvo tinkamas pas-ninkui, nes kariams reikëjo daugfiziniø jëgø. Jehonatanas negir-dëjo, kad ásakyme minimas irprakeiksmas neklusniesiems,tad, su savo ginklaneðiu áëjæsmiðkan ir radæs medaus, jo pa-ragavo. Ir ðtai tuomet, kai izrae-litai buvo nusilpæ ir fiziðkai iðse-kæ, Jehonatanas ágavo jëgø – jamakyse pasidarë ðviesu. Vëliaubûtent Jehonatanas ir jo ginkla-neðys sugudravo, ir Dievas visaitautai dovanojo pergalæ prieð fi-listinus.

Ðioje istorijoje miðko arba,pavadinkime, „Jehonatano me-daus“ poveikis buvo toks aki-vaizdus ir reikalingas, kad nau-dodamasi ðiuo apraðymu norë-èiau priminti kelis itin svarbiuskrikðèioniðko gyvenimo aspek-tus: maldà, Dievo þodþio skaity-mà bei apmàstymà ir bendrystæsu tikinèiaisiais. Daþnai, „para-gavus“ maldos, Dievo þodþioðviesos ar pabendravus su tais,kurie myli Vieðpatá ir Jam tar-nauja, jautiesi taip, lyg praðvie-sëtø akyse. Juk kaip Jehonatanuireikëjo jëgø kovojant su filisti-nais, taip ir mums reikalingos jë-gos kovoti savo tikëjimo kovà. Iðkur tos jëgos ateina? Þinoma, iðDievo. Taèiau kaip jø pasisemti?Dievo þodis liudija, kad reikalin-

Jehonatano medusAURELIJA UMBRASIENË

ga stiprybë ateina per maldà,Dievo þodá bei bendrystæ su tais,kurie ið tyros ðirdies ðaukiasiVieðpaties.

MaldaVienoje giesmëje giedama: Jëzus, Jëzus – Tavo vardas

kaip medus.Tavo Dvasia – vanduo ma-

no sielai...Kad ir kokia tamsa kartais

gaubtø sielà, atraskime jëgøbendrystei su Vieðpaèiu. Visuo-met, kai sielà spaudþia liûdesys,nusivylimas, ávairios dvejonës,baimës, taip svarbu melstis, ið-sakyti savo jausmus ir baimesVieðpaèiui. Tiesiog atverti lûpasir kalbëtis su Juo... Ið patirties ga-liu pasakyti, jog kartais, regis,Ðventoji Dvasia tik to ir laukia –kad mes pradëtume nuoðirdþiaikalbëtis su Dievu. Ne tik ðirdiesgilumoje ir tyloje, bet ir atverda-mi lûpas. Mat besimeldþiantbalsu – nesvarbu, paðnibþdomisar garsiai, – kaþkas mûsø ðirdy-se bei protuose ima vykti. Mestarsi atitraukiame savo sielosuþuolaidas, kad jà pasiektøðviesa. Kai tik savyje kontem-pliuojame mintis bei maldas,daþnai tai panaðu á stovëjimàtamsiame kambaryje ir galvoji-mà apie tai, kaip ten, uþ tosuþuolaidos, ðviesu.

Be abejo, ne visuomet to pa-kanka, nors apmàstymai, kon-templiacija labai reikalinga.Kartais visgi reikia atverti savoburnà, kad pajustum, kaip ðvie-sa ima skverbtis á tavo ðirdá... Jeiskæstantis þmogus þodá „Gelbë-kit!“ tik kontempliuotø giliai vi-duje, kaþin ar já kas iðgirstø. Kaimûsø sielos grimzta á tamsà,neretai reikia praverti burnà, kal-bëtis su Jëzumi, pasakojant Jamsavo bëdas, o kartais net kalbëtisavo sielai, kaip tai darë psalmi-ninkai: Ko taip nusiminei manosiela, ir ko nerimsti manyje?Lauk Dievo, nes dar girsiu Já uþJo veido pagalbà! (Ps 42, 5) Kaisiela ima gûþtis ið skausmo, kal-bëkime savo sielai, savo min-tims. Kalbëkime Dievo þodá irgirkime Já, nepamirðkime ðios

nuostabios dovanos – giedotiJam gyriaus giesmes. Pasisem-kime ðios patirties ið psalmiø.Ðtai keli pavyzdþiai: Að ðauk-siuosi Dievo, ir Vieðpats iðgel-bës mane. Vakare, rytà ir vi-dudiená melsiuosi ir garsiaiðauksiu; Jis iðgirs mano balsà,iðvaduos mano sielà, gràþinsramybæ, apgins nuo puolanèiøprieðø daugybës (Ps 55, 16–18) Kantriai laukiau Vieðpaties,Jis pasilenkë prie manæs ir ið-girdo mano ðauksmà. Jis ið-traukë mane ið baisios duobës,ið klampaus purvo ir pastatëant uolos mano kojas, sutvir-tino mano þingsnius. Jis ádëjo ámano lûpas naujà giesmæ – gy-riø mûsø Dievui. Daugelis taimatys, bijosis ir pasitikës Vieð-paèiu (Ps 40, 1–3).

Vieðpats yra ðviesa, ir Jamenëra jokios tamsos. Jo gyvybë,malonë, ramybë daþnai mus pa-siekia bûtent dël maldø. O jei ne-þinome, ko ir kaip melsti, mels-kimës malda „Tëve mûsø“, ap-màstydami kiekvienà ðios mal-dos dalá, kiekvienà mintá. Taippat giedokime Dievui – statydi-nantys giesmiø þodþiai nukrei-pia sielà teisinga linkme, gràþi-na jà tarsi traukiná „ant bëgiø“.Kad ir koks geras bûtø trauki-nys – be bëgiø ir kuro jis në iðvietos. Taip ir sielà reikia pa-kreipti, „pastatyti“ ant tinkamøbëgiø.

Dievo þodisKokie saldûs man yra Ta-

vo þodþiai, saldesni mano bur-nai uþ medø (Ps 119, 103).

Maldos ir Dievo þodþiopraktikà krikðèionio gyvenimeprilyginèiau dviem lëktuvosparnams. Abu jie nepaprastaireikalingi. Tai suvokiau prieð ke-liolika metø, kai maldai skyriauypatingà dëmesá, o Dievo þodáapleidau. Po kurio laiko supra-tau, kad Dievo þodis yra lyg taskuras, be kurio maðina neva-þiuoja, ar tas antrasis taip lëktu-vui reikalingas sparnas. Jei ne-maitinsime savo ðirdies ir protoDievo þodþiu, maldos metu mû-sø mintys klaidþios, nerasime

kelio, tvirto pamato po kojomis.Bûtent Jo þodis duoda kryptámûsø maldoms. Kitu atvejumalda tampa panaði á þaidimà„akla viðta“, kai vaikui uþriða-mos akys ir jis bëga ieðkoti kitø,atviromis akimis lakstanèiø þai-dimo dalyviø. Melsdamiesi„uþriðtomis“ akimis, nesuvok-dami aiðkiai iðdëstytos Dievovalios mums, mes imame klai-dþioti. Taèiau jei Jo þodis yra þi-burys mûsø kojai ir ðviesa mûsøtakui, kaip sako psalmininkas,net ir jei melsimës uþsimerkæ, ne-tapsime tomis „aklomis viðto-mis“, bet sklandysime it ereliai.

Tad skaitykime Biblijà. Nu-pûskime nuo jos dulkes, jei ap-leidome Dievo þodþio studijas,ir vël atsiverskime ðià knygà.Siûlau praktikuoti net ir tokáskaitymo bûdà: koká nors, tarki-me, Evangelijos ar laiðkø skyriøskaitykime po keletà kartø, keletàdienø ið eilës. Apmàstykime, kàperskaitëme. Vienu metu vaka-rais vis skaièiau palyginimàapie sûnø palaidûnà. Ið pra-dþiø gali kilti klausimas: „Kàduos tokie apmàstymai? Juk jauþinau ðià istorijà…“ Taèiau ne-skubëkime. Dievo þodþiai pilnidieviðko gyvenimo, ir ÐventojiDvasia naudoja juos kaip pa-matà apreiðkimui. Apreiðkimas(atvërimas, parodymas) daþnaiateina tik tuomet, kai jam paruo-ðiama dirva. Þinoma, geraiskaityti ir kitas knygas, skirtasdidesniam Dievo þodþio paþi-nimui bei apmàstymui.

Taip pat raginèiau paskai-tyti Dievo þodá garsiai – toksskaitymas galbût prilygs psal-mininko þodþiams: „Tariau sa-vo sielai…“ Juk kai ateiname ábaþnyèià, mûsø mintis nukrei-pia bûtent pamokslaujamasDievo þodis, tad kodël mumspatiems nepaskaièius jo sau gar-

siai ir nesuteikus sielai tokiosðventës ne tik sekmadieniais?

Jëzus sakë: Kas nerenka sumanimi, tas barsto (pagal Mt12, 30), ir kvietë pasilikti Jo þo-dyje (Jn 15, 7). Manau, „rinkti suJëzumi“ reiðkia leisti Jo þodþiuipasilikti mumyse. Bûtent pasi-likti. Ne trumpam pasikviesti,ne bûti tik praeiviu, kuris tik pra-silenkia, tik þvilgteli viena aki-mi, bet nuolat jame pasilikti. Die-vo þodis nëra tas cukraus gaba-lëlis, kurá ásimetame á arbatà. Jë-zus sakë, kad þmogus bus gy-vas ne viena duona, bet kiekvie-nu þodþiu, iðeinanèiu ið Dievo lû-pø. Kaip stipriai pasakyta! Nekai kuriais Dievo þodþiais, betkiekvienu Jo þodþiu... Deja, tenkapripaþinti, jog daugelis krikðèio-niø tenkinasi kadaise skaitytoDievo þodþio prisiminimais,uþuot atsivertæ já kasdien ir ra-gaudami vis „ðvieþià“.

Tik Dievo þodis gabus keistimûsø màstymà. O jei tinkamaimàstysime, imsime ir tinkamaielgtis. Piktà dienà nepasimesime,bet ieðkosime pagalbos bei atsa-kymø Dieve.

BendravimasMalonûs þodþiai yra kaip

medus – saldûs sielai ir sveikikûnui (Pat 16, 24).

Bendrystë Kristuje yra vie-na graþiausiø ir labiausiai ákve-pianèiø patirèiø. Apaðtalas Pau-lius jaunà baþnyèios ganytojàTimotiejø ragina ðauktis Vieðpa-ties drauge su tais, kurie Jamtarnauja ið tyros ðirdies. Esu tik-ra, jog Dievui patinka, kai mesbendraujame vieni su kitais, da-lijamës Jo dovanomis, mintimis,patirtimi… Daþnai tik bendrystësu kitais padeda atlaikyti mussukrëtusá iðbandymà ar pagun-dymà. Tad taip svarbu bendrau-ti su tais, kurie gyvena su Dievu.Dalinkimës su kitais Jëzaus mo-kiniais savo iðgyvenimais, pa-tirtimi, dievoieðka. Gera, kai galidalintis tuo, kà Dievo Dvasia tauliudija, dalintis apreiðkimais,kuriuos gauni skaitydamas Rað-tà, ar gali papraðyti pasimelsti,palaikyti, patekus á sudëtingà si-tuacijà. Jei neturime tokiø drau-gø, praðykime Vieðpaties, kadJis siøstø mums tokiø þmoniø.

Esu be galo dëkinga Dievuiuþ tuos, kurie ragina ir dràsinamane pasitikëti Vieðpaèiu. Ne-seniai, vieno iðmëginimo metu,paskambinau tikinèiai bièiulei.Kalbëjomës. Tikrai ákvëpta Die-vo Dvasios ji ëmë man kalbëtiVieðpaties þodá, dràsinti manepasitikëti Juo. Tas pokalbis manbuvo labai reikðmingas, nes bu-vau sustiprinta, o ir situacija ið-sisprendë. Kitu metu viena ma-no draugë padëjo pamatytinuoskaudà, slypinèià mano ðir-dyje, ir bûtent kalbëdamasi su jasugebëjau atleisti. Ðiandien galiu

Nukelta á 12 p.

Nr. 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d.10 Teologija

Kam ðiandien reikiatikëjimo iðpaþinimø?„Trokðtame tiesos, bet savy-

je terandame netikrumà,“ – sakëB. Pascalis („Mintys“, 437). Mes,þmonës, esame nuo tiesos pri-klausomos, tiesos trokðtanèios,be tiesos negalinèios gyventi bû-tybës. Kodël taip yra? Biblijos at-sakymas trumpas, tiesus ir aið-kus: todël, kad esame sukurtipagal Dievo atvaizdà (Pr 1, 26).O Dievas yra „tiesos Dievas“(Ps 31, 5). Reformatorius J. Kal-vinas raðë: „Dievas nieko labiaunebrangina uþ tiesà [...]. Niekaslabiau neprieðtarauja jo prigim-èiai nei netiesa.“ T. Akvinietisprideda: „Dievas yra grynoji tie-sa.“

Dievas yra tiesa, jis yra tieso-je, o tai reiðkia, kad jis yra tikras,vienintelis tikras Dievas. Pago-niø stabai nukalti ið geleþies ariðdroþti ið medþio, o „Vieðpats –tikrai Dievas, jis gyvasis Die-vas...“ (Jer 10, 10). Sûnus taip patyra „tikrasis Dievas“ (1 Jn 5, 20);tà pats patvirtina: „Að esu kelias,tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).Tiesos charakteristika priskiria-ma ir treèiajam Trejybës asme-niui: „Dvasia yra tiesa“ (1 Jn 5,6).

Kadangi Dievas yra tiesa,Jis sako tik tiesà. Tai patvirtinane viena Biblijos eilutë: „Tavoþodis yra tiesa“ (Jn 17, 17; 2 Sam7, 28); „Tavo Ástatymas – tiesa“(Ps 119, 142). „Dievas tiesiakal-bis“ (Jn 3, 33; Tit 1, 2), o palygin-ti su þmogumi, ði jo savybë darryðkesnë: „Dievas iðlieka tiesia-kalbis, o kiekvienas þmogus –melagis...“ (Rom 3, 4). Visa taigalioja ir Dievo þodþiams, uþra-ðytiems Biblijoje. Ðventieji raðtaitaip pat yra „tiesos þodis“ (2Tim 2, 15).

Dievas yra teisingas, sakotiesà ir pagal jà elgiasi – visadaiðlieka iðtikimas savo prigimèiaibei savo þodþiui. „Jo rankø dar-bas – tiesa ir teisingumas, jo ása-kai tvirti, patikimi amþiø am-þiais, duoti tiesa ir teisumu“ (Ps111, 7–8). Dievas laikosi savo þo-dþio ir paþadø: „iðtikimas tas,kuris yra davæs paþadus“ (Hbr10, 23). Todël galima pasikliautijuo, jo þodþiu bei darbais: „JukVieðpaties þodis tiesus, visi jodarbai patikimi“ (Ps 33, 4).

Ðis tiesos Dievas yra mûsøkrikðèioniðkos religijos pagrin-das. Mûsø religija tvirtai susietasu Jo tiesa. Dël to be tiesos, arbaatitolæ nuo jos, negali bûti irkrikðèioniø tikëjimo dokumentai

Ávadas á iðpaþinimus: „Tyras,gaivus ðimtmeèiø vëjas“

HOLGER LAHAYNE

– iðpaþinimai. Tikëjimo iðpaþi-nimai mums padeda pamatyti iratpaþinti tiesà, ja susiþavëti irimti suprasti, o supratus norëtijos pamokyti kitus, paliudyti pa-sauliui bei, reikalui iðkilus, ap-ginti.

Paþinti tiesà Krikðèionys iðpaþásta, kad

Dievo þodis yra tiesa, kurià visøpirma aptinkame raðytiniameþodyje, Biblijoje. Þodis apima la-bai platø temø spektrà, lieèia be-veik visas þmogiðkojo gyvenimosritis ir visais atþvilgiais mumsbyloja teisingus dalykus. Bet nevisos ðios tiesos yra vienodaisvarbios – egzistuoja pagrindi-nës tiesos. Kalvinas raðë:

„Ne visos ðio teisingojo mo-kymo dalys yra tos paèios san-daros. Kai kurios ið jø yra taipprivalomos þinoti, kad visuose[tikinèiuosiuose] turi bûti ásitvir-tinusios nepajudinamai ir ne-abejotinai, tarsi pagrindiniai re-ligijos dalykai [...].Yra ir kitø da-liø, dël kuriø tarp baþnyèiø esa-ma nuomoniø skirtumo, taèiaujo neardo tikëjimo vienybës“(Inst. IV, 1, 12).

Kalvinas, viena vertus, sa-ko, kad visi tikintieji yra „ap-gaubti neþinojimo rûko“, dël tonei tiki, nei moko, nei liudija ly-giai tø paèiø dalykø. Svarbiau-sia, kad mokëtø atskirti pagrin-dinius dalykus nuo maþiausvarbiø; svarbiausia, kad „liktøsveikas ir nesudarkytas pagrin-dinis mokymas, á kurá remiasi vi-sa maldingumo tvirtybë“. Ant-rojo ðveicariðkojo tikëjimo iðpa-þinimo pratarmëje taip pat kal-bama apie sutarimà iðpaþinimotekstuose „dël svarbiausiø tikë-jimo dogmø“.

Naujajame Testamente ga-lima rasti daug esminiø Evan-gelijos teiginiø santraukø (visøpirma þr. Lk 24, 44–47; Apd 2,22–40; 17, 22–31; 1 Kor 15, 3–5,be to Rom 5, 6–11; 2 Kor 5, 17–

21; Ef 2, 1–10; Kol 1, 15–23; Fil 2,6–11; Tit 3, 3–7; Hbr 2, 10–18; 1Pt 2, 22–25). Matome, kad juosepabrëþiami ið dalies skirtingi da-lykai, o jø formuluotës orientuo-tos á situacijà, klausytojà ar skai-tytojà. Bet visuose nesunkiai at-sektume grupæ minèiø, kurioskartojasi. Bûtent ðios mintys iryra tos, kurias randame iðrink-tas ið Biblijos, apibendrintas irsudëtas á tikëjimo iðpaþinimus.Taip iðpaþinimai tampa puikiapagalbine medþiaga atpaþintisvarbiausius tiesos teiginius.

Tiesa susiþavëti„Nëra kitos pradþios filoso-

fijai, kaip tik nuostaba,“ – sakëPlatonas. Tas pats galioja ir teolo-gijai. Ne vienoje Biblijos vietojeþavimasi Dievo darbais (Job 42,3; Ps 66, 3), Jëzaus veikla (Lk 5,26); autoriai stebisi Dievo nuo-statais (Ps 119,129), jo gerumu(Ps 31, 20); pats þmogus stebisisavimi, kaip jis „nuostabiai pa-darytas“ (Ps 139, 14). Dievas vi-somis savo ypatybëmis yra ste-bëtino didingumo; tas pats pa-sakytina ir apie jo Þodá.

Teologiniai tekstai neatsakoá visus klausimus, o jei ir pasakotiesà, tai netobulà ir nevisiðkaivisà. Nes tik Dievas þino visusatsakymus apie save ir savo tie-sà. Taèiau jei þmoniø mintysstengiasi likti iðtikimos Dievui irJo þodþiui, jose visuomet galësi-me pamatyti ir atpaþinti nuo-stabiosios Dievo didybës atspin-dþiø.

Tikëjimo iðpaþinimai krikð-èionims labai gerai parodo, kaipdailiai tarpusavyje susijæ ir vienikitais remiasi atskiri tikëjimomokslo elementai. Jie leidþia at-paþinti mokslo plotá bei ávairu-mà, bet sykiu ir uþbaigtumà beivientisumà – ávairovë ir vienti-sumas pagrásti paèiame triasme-niame Dieve. Iðpaþinimai yratarsi paveikslas, parodantis,kaip visi elementai nuostabiai

tarpusavyje dera. Jis nëra tobu-las, bet parodo, kokius gerus at-sakymus turi krikðèionybë: pil-nus ir uþbaigtus bei nesunkiaisuprantamus, tikroviðkus ir bepagraþinimø, teikianèius kryptáir viltá, paguodþianèius ir sustip-rinanèius.

Tiesà suprasti Biblijos þinia turi bûti inter-

pretuojama, t. y. iðsiaiðkinama,kà senieji jos tekstai reiðkiamums ðiandien. Evangelikaipabrëþia, kad tai ámanoma, nesDievo þodis yra pakankamaiaiðkus ir suprantamas. Kiekvie-nas tikintis þmogus, dvasinin-kas ar pasaulietis gali ir turipats Biblijà skaityti bei interpre-tuoti.

Bet tai nereiðkia, kad visatai daryti galima bet kaip. Yrablogø ir gerø interpretacijø, kaipir klaidingø bei teisingø. Antra-jame ðveicariðkame iðpaþinimeraðoma: „Nepritariame bet ko-kiai interpretacijai“ (II, 1). Ðiuoatþvilgiu tikëjimo iðpaþinimaiatlieka labai svarbø vaidmená:duoda gerà pavyzdá, kaip reikiateisingai interpretuoti Biblijostiesas; kaip konkreèius Raðtotekstus ir sampratas átraukti áplatesná kontekstà. Tikëjimo ið-paþinimø dëka baþnyèioje þmo-gus iðmoksta vis geriau suprastiDievo þodá ir já pritaikyti savo gy-venime. Be to, ðitaip uþkertamaskelias interpretavimo savavalið-kumui ir klaidingam subjektyvu-mui.

Tikëjimo iðpaþinimai ypaèreikðmingi dar ir tuo, kad dau-guma jø yra kolektyvinio darbovaisiai. Dël to juose sudëta dau-gelio tikinèiøjø bendrinë iðmin-tis, patikrinta, iðbandyta ir iðlai-kiusi laiko egzaminà. Tad bûtøtiesiog neiðmintinga iðpaþini-mus ignoruoti manant, jog rem-tis jais interpretuojant Dievo þo-dá ðiandien nebëra reikalo.

Tiesos mokyti Pats Kristus yra tiesa ir

Þodis, dël to ir tobulas mokyto-jas, tikroji iðmintis, tobulasisDievo valios apreiðkëjas, pas-kutinysis ið bibliniø pranaðø,uþbaigæs Dievo apreiðkimà.Kristus yra iðorinis mokytojasper savo Þodá ir vidinis moky-tojas per savo Dvasià (þr. Mt13, 57; Lk 13, 33; Jn 4, 25; 6, 14;Apd 3, 22; Hbr 1, 1–2).

Bet tam visiðkai neprieðta-rauja praktika, kai vieni þmo-nës tikëjimo moko kitus þmo-nes. Tëvai turi mokyti savovaikus (Ið 13, 9; Ást 4, 1–14; 5,29; 6, 1–7. 20–25; Ef 6, 1–4; Kol3, 20–21), baþnyèioje bendruo-menæ turi mokyti tie, kuriemsDievas patikëjo mokymo do-vanà (Rom 12, 7; 1 Kor 12, 28;Ef 4, 11), kad bûtø perduotastam tikras bûtinasis mokymopagrindas (1 Kor 15, 3). Nes

Evangelija yra „brangus tur-tas“ (2 Tim 1, 14), dël to jos þi-nia mokytojø lûpomis privalobûti perduodama sàþiningaiir iðtikimai (1 Tes 2, 4; 1 Tim 6,20; 2 Tim 3, 14). Bendruome-nës vadovai turi pareigà mo-kyti (1 Tim 3, 2; 2 Tim 1, 13; 2,1.15; Tit 1, 9), o bendruomenëprivalo to mokymo klausytis(Rom 15, 15- 16; 1 Kor 11, 2; 2Tes 3, 6.14; 2 Pt 3, 2).

Ðiame kontekste labaisvarbûs, net nepakeièiami yratikëjimo iðpaþinimai ir kate-kizmai. Jie yra tikras vienybësraiðtis, nes nustato, ko tam tik-rø konfesijø baþnyèiose busmokoma. Jie apsaugo nuo mo-kymo netvarkos ir savivalës iryra pasiteisinusios pedagogi-nës ir didaktinës pagalbospriemonës.

Tiesà ginti Jau pirmiesiems krikðèio-

nims teko susidurti su netikraismokymais. Baþnyèioms pasta-røjø padaryta þala këlë labairimtà susirûpinimà apaðta-lams. Dël to jie apie tai tiek daugkalba savo laiðkuose. Antai Pau-lius Gal 1, 6–9 perspëja dël at-ëjûnø, kurie skleidþia „kitàEvangelijà“; tokie net esà pra-keikti! Efeze tikinèiuosius áspëjadël besiartinanèiø „þiauriø vil-kø“, netikrø mokytojø, kuriebrausis á bendruomenes (Apd20, 28–29). 1 Tim 6, 3–5 perspëjadël tokiø, kurie „kitaip“, t. y. ne-teisingai moko; tokie esà „suge-dusio proto“ þmonës, sujau-kiantys esamà tvarkà ir kelian-tys susiskaldymus. Netikrusmokymus apaðtalas lygina su„vëþio votimi“, didinanèia„bedievystæ“ (2 Tim 2, 16–18) irvedanèia prie atpuolimo nuo ti-këjimo (1 Tim 4, 1; þr. ir 2 Pt 2,1–2; Jud 3-4). Neteisingi moky-mai yra dar ir dël to tokie pavo-jingi, kad plinta nesustabdomaisparèiai (1 Kor 5, 6; Gal 5, 9; 2Tim 2, 17–18). Baþnyèios vado-vø ir mokytojø uþduotis nuoapaðtalø laikø iki pat ðios die-nos iðliko tokia pati: kovoti sunetikrais mokytojais ir juos„nutildyti“ (Tit 1, 9.11), t. y. ne-sudaryti jiems progos pasisaky-ti bei patiems stengtis dëstyti„sveikà mokslà“ (Tit 1, 9).

Visi mokslai pirmiausia turibûti tikrinami Biblija; bet tikrini-mui labai tinka ir tikëjimo iðpa-þinimai. Tikëjimo iðpaþinimuosedaþnai bûna tiksliai ávardyti irapibrëþti netikrieji mokymai beiBiblija pagrástas jø klaidingumas(tais principais galima naudotisir iki nûdien). Be to, ið karto jiemsprieðpastatomas teisingas, tikra-sis mokymas. Antrojo ðveicarið-kojo tikëjimo iðpaþinimo pratar-mëje taip pat kalbama apie gyve-nimà, „praþûtingai klestint pa-vojingoms erezijoms“. 1548 m.

Nukelta á 12 p.

Nu

otr.

G. Þ

yvat

kau

skai

tës

Nr. 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d.

Krikðèionybë ir kultûra

Evangelija ir kultûra 11

Nuo jaunystës bu-vau ásitikinæs, kad„kultûrinis gyve-

nimas“, t. y. intelektualinë ir es-tetinë veikla, pati savaime yragera ir jà laikiau didþiausiu gë-riu kiekvienam þmogui. Kai bû-damas trisdeðimties tapau tikin-èiuoju, ne ið karto sumàsèiau, artokia nuostata tinka naujajaimano pasaulëþiûrai, pagal ku-rià þmogaus gyvenimo svar-biausias tikslas yra sielos iðga-nymas ir Dievo paðlovinimas. Iððios mieguistos minèiø bûsenosmane paþadino nerimà kelian-tis átarimas – galbût kultûrosmylëtojai persistengia jà taipaukðtindami? Ðis nerimas pa-stûmëjo mane á kità kraðtutinu-mà – ëmiau abejoti kultûrossvarba. Tad iðkilo klausimas: jeikultûra nëra tokia svarbi, tai ko-dël skiriu jai tiek daug savo gy-venimo laiko?

Perdëtas kultûros dël kultû-ros aukðtinimas mûsø laikaisprasidëjo nuo Matthew Arnoldo.Jei neklystu, jis pirmasis iðpopu-liarino angliðko þodþio spiritual(„dvasingas“) vartojimà vokið-kojo geistlich (turimas omeny„meninis jautrumas“, „jaus-mingumas“ – vert. past.) pras-me. Tokiu bûdu jis sutapatinovisai skirtingas bûsenas. Po Ar-noldo iðpopuliarëjo BenedettasCroce, kurio filosofijoje estetiniaiir intelektualiniai uþsiëmimaiágavo autonominës „dvasios“formas, prilygstanèias etikai. Darvëliau iðkilo dr. I. A. Richardsopoetizmas. Ðis þinomas ateistasgeram poetiniam skoniui sutei-kë ypatingà, beveik soteriologinægalià veikti þmogaus gyvenimokokybæ per tinkamà psichologi-ná nuteikimà. Ði psichologizuotateorija, sureikðminusi poetiðku-mà, Richardsui buvo lyg raktainuo jo ásivaizduojamo dangausvartø. Jo pradëtà darbà (kurá aðnuoðirdþiai vertinu) savaip pa-koregavæ pratæsë Scrutiny redak-toriai (þurnalas „Ádëmus þvilgs-nis“ – vert. past.). Jie teigë, kad„egzistuoja savotiðkas ryðystarp individo santykio su menuir jo gyvenimo kokybës“. Kaip irbuvo galima tikëtis, netrukuspasirodë panaðiø paþiûrø ðali-ninkas ir tarp krikðèioniø raðy-tojø. Þurnale Theology (1939 m.kovo mën.) Brolis Every savostraipsnyje „Ádëmaus þvilgsniosvarba“ teigia (panaðiai kà ir T.S. Elioto pasekëjai), kad dvasi-ninkams neuþtenka vien teolo-ginio iðsilavinimo, jie turëtø ge-rai iðmanyti ir literatûrà (prade-dant A. E. Housmanu, Mr.Cherles Morganu ir Miss Say-ers, baigiant Lawrence, Joyse ir

Krikðèionybë ir kultûraC. S. LEWIS

Mr. E. M. Forsteriu). Jis kalbaapie „jautrø, atsakymø ieðkantáindividà“, kurá jaudina tie patysklausimai kaip ir raðytojus pa-saulieèius. Brolio Every nuomo-ne, egzaminuojant teologijosstudentus reikëtø tikrinti ir jø li-teratûriná skoná, duodant anali-zuoti naujus pasaulietinius lite-ratûros kûrinius, gvildenanèiussekuliarias temas.

Skaitydamas Brolio Everymintis sudvejojau. Neþinau, arteisingai supratau jo poþiûrá(nesu tikras ir dabar), taèiau ið-sigandau, ar kai kurie jo skaity-tojai nepamanys, kad meninisjautrumas ar geras skonis yratikrosios Baþnyèios þenklai, o ne-turintieji ðiø savybiø yra labiaunutolæ nuo iðgelbëjimo. Uþplû-dusios abejonës staiga mane pa-stûmëjo á kità kraðtutinumà –jausdamas tam tikrà dvasiná ið-didumà, nutariau nebepaisytireikalavimo visada bûti rafinuo-tam. Anksèiau sentimentalûs irneturintys meninës vertës baþ-nytiniai himnai man buvo lygsuklupimo akmenys kelyje á at-sivertimà. Dabar að pajutau konedëkingumà ðiems prastiemshimnams.1 Dþiaugiausi, kadprie baþnyèios durø slenksèiogalima palikti savo subtilø sko-ná, kad daugiau nereikia painiotipsyche (sieliðkumo) su pneuma(dvasingumu), gamtiðkumo suantgamtiðkumu. Þmogus tam-

pa nepaprastai iðdidus tà aki-mirkà, kai mëgaujasi savo nuo-lankumu. Tenepagalvoja BrolisEvery, kad að ir dabar tebesu to-kioje bûsenoje ir iki ðiol panaðiaiinterpretuoju jo idëjas. Taèiauproblema, kurià taip aðtriai ið-këlë jo straipsnis, taip ir liko ne-iðnarpliota. Turbût niekas rim-tai negalvoja, kad geras meninisskonis yra iðgelbëjimo sàlyga.Svarbiausias tikinèiojo gyveni-mo rûpestis – Dievo paðlovini-mas, sielos iðgelbëjimas. Kokiatad kultûros vertë, jos santykissu iðgelbëjimu? Ðis klausimasnëra naujas, taèiau jis man su-skambo naujai ir gyvai.

Þinoma, pirmiausia ëmiauvartyti Naujàjá Testamentà. Skai-tydamas aptikau, kad visa, kàaukðtai vertina ðis pasaulis, në-ra uþdrausta, taèiau iðkeliamagrieþta sàlyga – tai priimtina tol,kol netrukdo tarnauti Dievui.Gali tekti paaukuoti net kûnodalis (Mt 5, 29) ar vyriðkumà(Mt 19, 12), jei tai tampa kliuvi-niu. Ið ðiø teiginiø suvokiau,kad tikinèiojo gyvenimas, kurispagal ðio pasaulio standartusatrodo suþalotas ir nevisavertis,visiðkai nëra kliûtis iðgelbëjimui,jis netgi padeda siekti ðio tikslo.Mane dar labiau apstulbino þo-dþiai, raginantys neapkæsti tëvø(Lk 14, 26), bei mûsø Vieðpatiesdemonstratyvus ignoravimasgiminystës ryðio su motina Ma-rija (Mt 12, 48). Neabejoju, kadkiekvienas sveikai màstantisþmogus pritars, jog bûti geru sû-numi yra geriau, nei bûti gerumeno kritiku. Toks evangelijøsantykis á giminystës ryðius galibûti pritaikytas a fortiori (juo la-biau) ir kultûros atþvilgiu. Di-dþiausià baimæ kelianèiametekste ið Laiðko filipieèiams (Fil

3, 8–9) nepriekaiðtingas judais-tiniø standartø laikymasis va-dinamas „sàðlavomis“, o juk ðipraktika labiau susijusi su dva-siniu gyvenimu nei kultûra.

Naujajame Testamente taippat atradau daugybæ grieþtøáspëjimø, kad nesistengtume bû-ti pranaðesni uþ kitus. Mes ragi-nami tapti kaip vaikai (Mt 18,3),nesivadinti mokytojais (Mt 23,8), nesijaudinti dël reputacijos(Lk 6, 26). Mums primenama, kadnedaug tarp mûsø yra „kûno at-þvilgiu iðmintingø“ (1 Kor 1, 26)(manau, kad èia kalbama apie in-telektualus), taip pat mums pata-riama pirmiau tapti kvailiais pa-saulio akyse, prieð ágyjant tikràjàiðmintá (1 Kor 3, 18).

Tuo pat metu atradau keliasRaðto vietas, palankesnes kultû-rai. Átikinëjau save, kad sekulia-rø mokslà ákûnija Rytø iðminèiøpavyzdys, kad Jëzaus palygini-me minimas þodis „talentai“ ga-li reikðti tiesiog talentus ðiuolai-kine ðio þodþio prasme, o Gali-lëjos Kanos stebuklas, paðventi-næs nekaltà þemiðkà malonu-mà,2 tuo paèiu paðventino irpramoginæ kultûros paskirtá, ly-giai kaip ir estetiná groþëjimàsigamta paðventino Vieðpaties gy-rius lelijoms. Uþuominà apiemokslo naudà galima áþvelgti irPauliaus pastebëjime, kad ási-þiûrëdami á regimus kûriniusgalime paþinti neregimàjá Kûrë-jà (Rom 1, 20). Visgi suabejojau,ar Pauliaus raginimà nebûti„vaiku iðmanymu“ (1 Kor 14,20) ir jo paminëtà „iðmintá, kuriskelbiama tarp subrendusiøjø“,galima kaþkokiu bûdu susietisu pasaulietine kultûra.

Apskritai susidarë áspûdis,kad Naujasis Testamentas gal irnëra prieðiðkas, taèiau pastebi-mai abejingas kultûrai. Vis dëltotokia mano iðvada manæs galu-

tinai neátikino, nes, anot Hooke-rio, Raðtas aptaria galbût ne vi-sus svarbius ar netgi bûtinus da-lykus. Prisiminæs tai, að toliauieðkojau atsakymø kitose knygo-se. Prisipaþástu, kad atsirinkauávairius autorius visai nesiste-mingai dël savo iðprusimo sto-kos. Atkreipiau dëmesá á tuosmàstytojus, kuriuos þinojau dariki atsivertimo.

Ið þymiøjø pagoniø autoriøAristotelis yra kultûros pusëje,Platonas pripaþásta tik tokià kul-tûrà, kuri tiesiogiai ar netiesiogiaiprisideda siekiant intelektualiosgërio vizijos ar derinasi su jovalstybës samprata. Mr. Joyce irD. H. Lawrence bûtø iðvaryti iðjo valstybës. Buda tikriausiai bu-vo nusistatæs prieð kultûrà, norsðiuo klausimu að galiu klysti.

Ðv. Augustinas paauglystë-je ágytàjá laisvøjø menø iðsilavi-nimà po atsivertimo pavadinodemantia (lot. „beprotybe“) irstebëjosi, kodël já vadina hones-tior et uberior (lot. „aukðtesniuir turtingesniu“), nors jis yra nekà naudingesnis uþ pradinávaikø iðsilavinimà (IðpaþinimaiI, 13). Augustinas smerkë savedël to, kad mëgavosi baþnytinemuzika (Ten pat. X, 33). Tragedi-jà (jà dr. Richardas vadina „di-dingom dvasios pratybom“) jispalygino su opa; spektaklio þiû-rovai patiria kanèias kartu suveikëjais, taèiau jie mëgaujasi ðiakanèia, o tai yra miserabilis in-sania (lot. „apgailëtina beproty-bë“). Quid autem mirum cuminfelix pecus aberrans a gregetuo et inpatiens custodie tue tur-pi scabie fedarer („Kas gi keisto,jeigu að, nelaiminga avis, atsisky-rusi nuo tavo bandos ir neapken-èianti Tavo prieþiûros, apaugauðaðais?“) (Ten pat. III, 2).

Ðv. Jeronimas, alegoriðkaiaiðkindamas palyginimà apiesûnø palaidûnà, kiauliø ëdalàtapatina su cibus demonum [...]carmina poetarum, secularissapientia rhetoricorum pompaverborum („demonø maistu [...]poetø eilëraðèiais, pasaulio ið-mintimi, oratoriø graþbyliavi-mu“) (Laiðkai XXI, 4).

Kaþkas prieðtaraudamas ga-lëtø priminti, kad Baþnyèios tëvaikalbëjo apie pagoniø politeistinæliteratûrà tais laikais, kai politeiz-mas buvo laikomas pavojingu.Taèiau nuo Jeronimo laikø daugu-moje groþinës literatûros kûriniøperteikiama vertybiø sistema ne-tapo akivaizdþiai krikðèioniðkes-në. Hamlete kvestionuojama betkokia vertybë, iðskyrus kerðto pa-reiga. Visø Ðekspyro kûriniø vei-këjø iðsakoma veiklaus gërio kon-cepcija atrodo grynai pasaulietið-ka. Viduramþiø romane pagrin-dinës vertybës – garbë bei vyro-moters meilë; XIX a. romane –ásimylëjimas ir materiali gerovë;

Jei tavo ðirdyje nëra vietosdangaus karalystei, visiðkainesvarbu, kà tu renkiesi vietojejos ir kodël renkiesi.

Williamas Law

Nukelta á 12 p.

Nu

otr.

H.

Hoy

er

1 Mes turime labai atsargiai irnuolankiai spræsti, kaip tokiusdalykus priima neiðsilavinæ ðventiþmonës. K. Patmore raðo: „Tasðventasis pakartos daug kartø tai,kà jûs þinojote nuo vaikystës,taèiau nepamirðkite, kad, nors tokspaþinimas jums atrodopavirðutiniðkas, taèiau jam tai yratvirtas pamatas” (Rod, Root andFlower, Magna Maralia XIV).

2Apie gilesnæ ðio stebukloprasmæ þr. F. Mauriac, Vie de Jesus,nuo sk. 5.

Nr. 11 (420) 2014 m. birþelio 7 d.

Krikðèionybë ir kultûra Jehonatano medus

Ganytojas

12 Paskutinis puslapis

„Ganytojo“ redakcijø adresai:Giluþio g. 15, 06202 Vilnius,tel. (8-5) 240 63 24,El. paðtas:ganytojas@btz.lt

„Priedas“, „Ðeima“ – ÞanetaLazauskaitë;

Dizainerës-maketuotojos:Geda ÞyvatkauskaitëMiglë Kavaliukaitë

Atsakingieji rubrikøredaktoriai:„Dvasia ir þodis“,„Naujienos“, „Teologija“,„Refleksijos“,„Dvasingumas“, „Evangelijair kultûra“, „Paþintis“,„Paskutinis puslapis“ –Valdas Baèkulis;

© „Ganytojas“. ISSN 2029-5030. Leidþia leidykla „Tikëjimo þodis“. Indeksas 960. 4 sp. l. Tir. 350 egz. Spausdino UAB „BALTO“, Utenos 41a, 08217 Vilnius.

Stilistai-korektoriai:Valdas BaèkulisÞaneta LazauskaitëRûta BagdonienëMiglë KavaliukaitëSonata Aleksandravièienë

Seniavos pl. 8A, 46386 Kaunas,tel. (8-37) 39 07 90,El. paðtas:redakcija@evangelija.lt

Redaktorius Valdas BaèkulisRedakcinë kolegija:Gabrielius Lukoðius,Anþelika Krikðtaponienë,Darius Ðirvys,Mindaugas Sakalauskas.

KVIEÈIAME ÁBAÞNYÈIØSUSIRINKIMUS

ANYKÐÈIUOSE—Ramybës g. 1-14 sekmadieniais11 val.

KUPIÐKYJE—Krantinës g. 10-12 sekmadieniais 15 val.ROKIÐKYJE—Nepriklausomybës a. 25 (3a.) sekmadie-

niais 12 val.ÐVENÈIONËLIUOSE— Þemutinë g. 35b-28 sekma-

dieniais 11 val.VISAGINE—Valstybinës kalbos mokymo centras, 3 kab.

(Kosmoso g. 10/1) sekmadieniais 15.00 val.

KAUNO KRAÐTEKAUNE—M. K. Èiurlionio g. 5 sekmadieniais 11 val.,

treèiadieniais 18.30 val.JONAVOJE—Sodø g. 19 (áëjimas ið kiemo pusës) sek-

madieniais 10 val., antradieniais 18.30 val.ALYTUJE—Kalniðkës g. 2B sekmadieniais 11 val.,

treèiadieniais 18.30 val.MARIJAMPOLËJE—Vytauto g. 32 treèiadieniais 18 val.,

sekmadieniais 11 val.

KËDAINIUOSE—Birutës g. 14 sekmadieniais 11 val.,treèiadieniais 18 val.

DRUSKININKUOSE—Veisiejø g. 29 sekmadieniais 10 val.ELEKTRËNUOSE—Rungos g. 14 (2 a.) sekmadieniais

11 val.PRIENUOSE—Siauroji g. 5 sekmadieniais 12 val.RASEINIUOSE—Jaunimo g. 2 sekmadieniais 11 val.,

antradieniais 18 val.

ÐIAULIØ KRAÐTEÐIAULIUOSE—Filharmonijos salë (Auðros al. 15)

sekmadieniais 11 val., treèiadieniais 18.30 val.KURÐËNUOSE—Daugëliø g. 83 sekmadieniais 11 val.N.AKMENËJE—Nepriklausomybës g. 20 sekmadieniais

11 val.RADVILIÐKYJE—Laisvës alëja 8 sekmadieniais

11 val.TAURAGËJE—Birutës g. 13 sekmadieniais 11 val.

PASVALYJE—Svalios g. 16 sekmadieniais 11 val.SKUODE—J.Basanavièiaus g. 33 sekmadieniais 16 val.AKMENËJE—Stoties g. 30 antradieniais 19 val.JURBARKE—Gedimino g. 15A-36 sekmadieniais 15 val.VENTOJE—Ventos g. 20-50 ketvirtadieniais 19 val.PAPILËJE —Rudens g. 16, ðeðtadieniais 11 val.

KLAIPËDOS KRAÐTEGARGÞDUOSE —Laugaliø g. 9 sekmadieniais 11

val.

UÞSIENYJEDUBLINE (AIRIJA)—Evangeliðka Dublino lietuviø

bendruomenë. 28A Pearse Str. sekmadieniais14 val.

VILNIAUS KRAÐTEVILNIUJE—Giluþio g. 15 sekmadieniais 11 val.,

ketvirtadieniais 18.30 val.PANEVËÞYJE—Urbðio g. 1 (4 a.) sekmadieniais

11 val., treèiadieniais 18.30 val.UTENOJE—Aukðtakalnio g. 62 (2a.) sekmadieniais

11 val.IGNALINOJE— „Skaptuko“ galerija Aþuðilës g.

15 sekmadieniais 10 val., treèiadieniais 18 val.UKMERGËJE—Vytauto g. 30/2 sekmadieniais 14 val.ZARASUOSE—Ðiauliø g. 32/61 sekmadieniais

12 val., treèiadieniais 18.30 val.

tikrai paliudyti, kad Ðventoji Dva-sia daþnai mus aplanko bûtentbendravimo su tikinèiaisiais metu.

Kartais artimojo pastebëji-mai gali mus apsaugoti nuoklaidingø pasirinkimø, netei-singo elgesio, ydingos praktikosbei jos toleravimo. Tegul maneplaka teisusis; tai bus malonë.Tegul bara jis, nes tai kaipbrangus aliejus mano gal-vai (Ps 141, 5). Neátikëtina: tei-siojo pabarimà psalmininkasprilygina brangiausiam aliejui!Mat iðmintingas þmogus suvo-kia, jog jis nëra tobulas ir turi„aklø vietø“, kuriø negebaáþvelgti aplink bei savyje. Tadtie, kurie mus pataiso, pakreipia,be galo svarbûs mûsø tikëjimokelyje, kaip ir tie, kurie dràsinamus sekti Kristumi, tikëti Juo,neprarasti uolumo dël Jo namø.

Bûkime sustiprinti Mano tëvas pridarë bëdos

þemëje. Þiûrëkite, kaip nuðvi-to mano akys, kai paragavautruputá medaus. Jei ðiandienþmonës bûtø soèiai pavalgæ iðprieðo grobio, kurá rado, jie bûtøiðþudæ daug daugiau filistinø, –kalbëjo Jehonatanas apie savo të-vo sprendimà.

Be abejo, yra laikas pasnin-kauti ir susilaikyti. Taèiau tuometu, kai izraelitai turëjo kautis,buvo klaidinga susilaikyti nuomaisto, ir Jehonatanas tai suvo-kë. Manau, kad lygiai taip pat irmes, kaip tie izraelitai, iðsenka-me, kai nustojame ieðkoti Vieð-paties, kai Jëzus tampa tolimas,o mes jau pamirðome, kà reiðkiagirdëti Jo balsà ir Jam paklusti...Mûsø stiprybë – Vieðpatyje. Va-

Atkelta ið 9 p.

dinasi, bûti su Juo turëtø bûtimûsø siekiamybë ir tikslas. Bûtisu Juo mums padeda malda,Dievo þodþio skaitymas bei ap-màstymas ir bendrystë su tais, ku-rie nuoðirdþiai ieðko Kristaus.

Kai pasilpstame kaip Jeho-natanas ir visa Izraelio kariuo-menë, kai tenka iðgyventi ávai-rias sunkias savo gyvenimo ap-linkybes, taip reikia to medaus,kad praðviesëtø akyse ir galëtu-me eiti toliau. Baþnyèios susirin-kimai taip pat yra tas „árankis“Dievo rankose, kuriuo „uþkabi-name“ medaus. Tiesà sakant, bû-tent baþnyèioje mes ir gaunameimpulsus bûti maldingiems, gy-venti Dievo þodþiu, bendrauti sutikinèiaisiais.

Tad raginu turëti to „Jeho-natano medaus“ savo „spinte-lëse“. Ir ðaltu, ir ðiltu metø lai-ku, nes kiekvienas laikotarpisturi savo dþiaugsmø, bet ir sa-vo iðmëginimø.

J. Kalvinas raðë Edwardui Sey-mourui, vykdþiusiam valstybësvaldymo uþduotis vietoj tuo me-tu nepilnameèio karaliaus Ed-vardo VI, kad bûtinai reikiabendro normatyvinio mokymo„[...] vaikams ir nemokytai liau-dþiai“, idant jie iðmoktø teisin-gø dalykø ir gerà mokymàlengvai atskirtø nuo melagingo.„Patikëkit manim, Dievo baþ-nyèia neiðsilaikys be katekizmo[èia galima pridëti ir tikëjimo ið-

paþinimà].“ Nuo to laiko nie-kas nepasikeitë. Nemanykime,kad mûsø pliuralistiniais irperdëm tolerantiðkais laikaisbaþnyèioms nebereikia tokiospagalbos!

Dar vienas svarbus refor-macijos laikø iðpaþinimø aspek-tas – apologetinis. Mat tada (iriki pat XX a.) evangelikams bu-vo primetamas eretiðkumas. To-dël ir Antrasis ðveicariðkasis ti-këjimo iðpaþinime (pratarmë-

je) minima, kad „neturime nie-ko bendro su jokiomis sektomisnei erezijomis“, kad mokymasatitinka senosios Baþnyèiosdoktrinà (dël to iðpaþinime popratarmës eina imperatoriausTeodosijaus ediktas ir Damazotikëjimo iðpaþinimas; þr. ir liu-teronø Santarvës knygà, prasi-dedanèià trimis visuotiniais ið-paþinimais – Apaðtalø, Nikëjos,Atanazo).

Bus daugiau

Jehonatano medus

Ávadas á iðpaþinimus: „Tyras,gaivus ðimtmeèiø vëjas“

romantikø poezijoje – groþëjima-sis gamta (nuo panteistinës mis-tikos iki nekalto jausmingumo)arba praeities paþadintas Seh-nsucht (vok. „ilgëjimasis“) kito-kio pasaulio, kuris yra tolimas irtik ásivaizduojamas, taèiau ne-antgamtinis pasaulis, kuriuo po-etas iðties netiki; o galiausiai mo-dernios literatûros aukðtinimoobjektu tampa iðlaisvinti instink-tai. Be abejonës, literatûroje egzis-tuoja iðimèiø, taèiau jos nekeièiabendro vaizdo. Newmanaspasakë, kad visa literatûra yra tie-siog þmogiðkos prigimties bal-sas. Kadangi literatûros tikslas –nagrinëti þmogiðkà prigimtá,mes neturime grynai krikðèio-niðkos literatûros. Anot Newma-no, bûtø loginë klaida, jei mëgin-tume sukurti nenuodëmingà li-teratûrà apie nuodëmingà þmo-gø.3 Nekyla abejoniø, kad pu-siau krikðèioniðkos ar antikrið-èioniðkos vertybës literatûrojeveikia daugelá skaitytojø. Taiárodo mokslinis straipsnis, kuráneseniai skaièiau. Jame teigia-ma, kad Ðekspyro personaþø –Kleopatros ir Makbeto – nusikal-timus atperka viena savybë, api-bûdinama kaip „didingumas“.Kaip tik ðá rytà skaièiau kito kri-tiko tekstà, kuriame pastebima,kad jei Websterio Baltojo velnionedori ásimylëjëliai nuspræstøatgailauti, mums sunku bûtøjiems uþ tai atleisti. Daug kas iðpoeto Keatso frazës apie „meilægëriui ir blogiui“ iðveda keistàdoktrinà, teigianèià, kad bet ko-kia ásimylëjimo rûðis pati ið sa-væs yra gëris. Að nesakau, kad

bûtinai kiekvienas literatûrosmëgëjas bus paveiktas neteisin-gø vertybiø, taèiau ðis pavojusvisada iðlieka. Taigi, jei mes su-manytume paprieðtarauti Baþ-nyèios tëvams dël to, kad jie uþ-sipuolë pagoniðkà literatûrà,negalëtume remtis argumentu,teigianèiu, kad vëliau literatûraið esmës tapo labiau krikðèio-niðka.

Skaitydamas Tomà Akvinie-tá, neradau nieko, kas galëtø at-sakyti á man rûpimà klausimà(nors að nesu jo þinovas ir neprie-ðtarauèiau, jei kas mane pakore-guotø). Tomà Kempietá neabejo-damas priskirèiau prie kultûrosprieðininkø stovyklos. Skaityda-mas Theologia Germanica (ne-þinomo autoriaus XIV a. teolo-ginis kûrinys – vert. past.) (XXsk.) atradau teiginá, kad prieðin-ga Kristui prigimtis „tarpsta ten,kur labai apdovanotas protaspasiaukðtina paakintas savoðviesos ir galios, kol galop imamanyti, kad jis pats yra tikrojiAmþinoji Ðviesa“. Taèiau kita-me skyriuje (XLII) apgaulingosðviesos blogis tapatinamas susavybe mylëti paþinimà ir áþval-gumà labiau nei patá paþinimoobjektà. Atrodytø, ðis pastebëji-mas turëtø nurodyti kitokios rû-ðies iðmintá, kuri padëtø iðveng-ti apgaulingo paþinimo.

Dauguma mano paminëtøskaitiniø kol kas bylojo kultû-ros nenaudai, bet galbût manoiðsilavinimo stoka pakiðo kojàir að pasirinkau ne tuos auto-rius.

Bus daugiauIð anglø k. vertë Tomas Dièius

Krikðèionybë ir kultûra

3 Principles of Literary Criticism, p. 69.

Atkelta ið 10 p.

Atkelta ið 11 p.