deborah heiligman "Čarlzas ir ema" Čarlzo darvino šeimos istorija

Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai.

Kaip priešai. Ta prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Jie buvo

geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia.

Deborah Heiligman (Debora Heiligman) – amerikiečių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų jaunimui. Čarlzo Darvino gyvenimo istorija „Čarlzas ir Ema“ buvo įtraukta į geriausių jaunimui skirtų 2009 m. knygų dešimtuką.

Čarlzas Darvinas (1809–1882) – vienas žymiausių pasaulio mokslininkų, žmogus, pakeitęs požiūrį į gyvų būtybių atsiradimą. Tačiau šioje biografijoje didžiausias dėmesys skiriamas ne revoliucingai mokslinei Darvino veiklai, o asmeniniam jo gyvenimui, apie kurį išties mažai kas žinoma. Gal todėl, kad tai buvo tiesiog laimingai vedusio vyro ir šeimos tėvo gyvenimas?

„Čarlzas ir Ema“ – tai neįprasta meilės istorija, prasidėjusi visiškai nero-mantiškai: jaunas mokslininkas racionaliai svarsto, vesti ar ne. Paėmęs po-pieriaus lapą, padalija jį į dvi skiltis ir dėlioja argumentus. Geriau turėti gerą pašnekovę ar laisvę atsidėti moksliniams tyrimams; geriau turėti asmenį, kurį galima mylėti ir su kuriuo linksma leisti laiką, ar laisvę keliauti kur pano-rėjus. Tačiau galiausiai žmona juk geriau nei šuo... ir dar galimybė susilaukti vaikų, tai Darvinui buvo labai svarbu. Taigi nuspręsta – vesti! Ir jis vedė savo pusseserę Emą, su ja laimingai nugyveno santuokoje 43 metus. Du labai skirtingi žmonės: labai religinga Ema ir racionalaus proto galia tikintis Čarl-zas sugebėjo mylėti vienas kitą visą gyvenimą, gerbti vienas kito pažiūras ir pakelti likimo jiems siųstas negandas. Ar tai įmanoma?

Ši knyga – savotiškas santuokinės meilės tyrimas, puslapis po puslapio at-skleidžiantis gyvenimą be širdį draskančių aistrų, apgavysčių ir klystkelių. Gy-venimą, kurį nugyveno du vienas kitą mylintys, branginantys ir gerbiantys su-tuoktiniai, visą amžių savo pažiūrų rūmą rentę ant visiškai skirtingų pamatų.

DE

BO

RA

H

HE

ILIG

MA

N

D E B O R A H H E I L I G M A N

Čar l zo Da r v ino še imos i s to r i j a

3

Č a r l z a s i r E m a

ISBN 978-9986-16-776-1

UDK 575.8(410):929DarwinHe97

Deborah HEILIGMANCHARLES AND EMMA:THE DARWINS’ LEAP OF FAITHHenry Holt and CompanyNew York, 2009

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus

Copyright © 2009 by Deborah Heiligman © Virginija Traškevičiūtė,

vertimas į lietuvių kalbą, 2010 © Ilona Kukenytė, viršelio

dizainas, 2010 © „Tyto alba“, 2010

Mano ištikimam bičiuliui

6

D e b o r a h H e i l i g m a n

Turinys

Pratarmė .................................................................................................................. 9

1 skyrius. Geriau nei šuo ..............................................................................132 skyrius. Žiurkių gaudymas ......................................................................253 skyrius. Slėpk savo abejones ...................................................................304 skyrius. Kai durys ir langai atidaryti ..............................................375 skyrius. Mažoji panelė Nerūpestinguolė ........................................446 skyrius. Anas pasaulis ................................................................................517 skyrius. Baimės jausmas .............................................................................568 skyrius. Šuolis.................................................................................................649 skyrius. Užsiėmęs žmogus .........................................................................6910 skyrius. Melancholiškos mintys .......................................................7711 skyrius. Triukšmo ir judėjimo sūkurys ............................................8412 skyrius. Sunkus bagažas, liepsnojantys židiniai ......................9213 skyrius. Laimės apibrėžimas ..................................................................9914 skyrius. Nėščiosios mintys ..................................................................10515 skyrius. Mažieji padarėliai ..................................................................11016 skyrius. Atgal į kaimą ............................................................................11817 skyrius. Netikėtos netektys ..............................................................12618 skyrius. Vėžiagyviai ir kūdikiai ........................................................13619 skyrius. Plakti kremą .............................................................................143

7


20 skyrius. Nerimastingas vaikas ..........................................................14721 skyrius. Vienas Dievas težino, kas bus ..........................................15322 skyrius. Mylimas ir geras vaikas .....................................................16023 skyrius. Taisyklių laužymas ...............................................................16824 skyrius. Siaubingos kančios ...............................................................17625 skyrius. „Atsiradimo“ ištakos ............................................................18526 skyrius. Taip sudėtingai vienas nuo kito priklausomi ........19127 skyrius. Ką Viešpats siunčia ................................................................19828 skyrius. Jausmai, o ne protas ..............................................................20729 skyrius. Didelis triukšmas ..................................................................21430 skyrius. Paprasčiausia apgaulė .........................................................22431 skyrius. Šiluma iki galo ........................................................................22932 skyrius. Laimingas žmogus..................................................................23833 skyrius. Neužduoti klausimai ...........................................................241

Epilogas. Tiek daug garbintinų dalykų .............................................247

Padėka ..................................................................................................................251Pastabos apie šaltinius .....................................................................................256Rinktinė bibliografija ........................................................................................277

9


Pratarmė

Dar niekada Čarlzo Darvino istorija nebuvo papasakota ši-tokiu būdu.

Šimtai autorių rašė apie Darvino genijų, apie tai, kaip jo idėjos pakeitė pasaulį. Tūkstančiai mokslininkų atpasakojo jį išgarsinusius žygius: pirmiausia jo kelionę aplink pasaulį Beagle laivu, ir antra, didžiulės, savitos ir naujos intelektuali-nės teritorijos atradimą – tą teritoriją jis ištyrė savo šedevre „Rūšių atsiradimas“.

Tos dvi istorijos vienoje gretoje su svarbiausiais mūsų ci-vilizacijos atradimais. Bet, kiek man žinoma, ši knyga – pir-moji imasi nušviesti žygį, kuris prasidėjo tada, kai iš kelionės namo grįžęs Darvinas pasiėmė popieriaus lapą ir surašė keis-tą, juokingą ir labai atvirą sąrašą visų „už“ ir „prieš“ šeiminį gyvenimą.

Ieškodamas moters, kurią galėtų vesti, Čarlzas Darvinas kone išsyk patyrė asmeninio atradimo džiaugsmą, kai aplan-kė savo tetą ir dėdę Majer Hole, Stafordšyre, ir susėdo biblio- tekoje prie židinio maloniai pasišnekučiuoti (jie vadino tą pa-sišnekėjimą „žąsimi“) su pussesere Ema Vedžvud.

Anuomet toje pasaulio dalyje pirmos eilės giminaičių vedybos buvo įprasta, ir visi manė, kad Čarlzas ir Ema –

1 0


gera partija. Jų laimei, buvo tik vienas keblumas, viena kliū-tis: Ema buvo religinga. Krikščionių tikėjimas jai buvo labai svarbus. Kai Čarlzas prisipažino jai apie savo revoliucines idėjas, kurias rašėsi į slaptas užrašų knygeles, jinai išsigando. Emos manymu, mirtis juos turės išskirti visiems laikams, į amžinybę juodu eisiantys skirtingais keliais – ji į dangų, o Čarlzas į pragarą.

Kaip Čarlzas ir Ema sprendė šią dilemą ir kaip sudarė sėkmingą mokslo ir religijos santuoką, pasakoja ši knyga. Ją skaitydami mes labai gyvai, artimai ir asmeniškai suprasi-me, kokios šokiruojančios buvo Darvino idėjos to laikmečio žmonėms, įskaitant ir kai kuriuos artimiausius. Ji padės su-vokti, kodėl jis taip ilgai nenorėjo jų viešinti, ištisus mėnesius ir metus po kelionės Beagle laivu rašydavo savo mintis SLAP-TA į dienoraščius ir užrašų knygeles. Čarlzo užrašų knyge-lių mintys atrodė revoliucinės ir pavojingos ne tik daugeliui devynioliktojo šimtmečio Anglijos žmonių, bet ir moteriai, kurią jis mylėjo labiau už viską pasaulyje. Mes galime geriau suprasti, kodėl jis dvidešimt metų tobulino savo teoriją, kol pagaliau išdrįso, bijodamas ir nuogąstaudamas, išleisti „Rū-šių atsiradimą“.

Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai. Kaip priešiški dalykai. Šia prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su prie-šu. Bet jie nebuvo priešai. Juodu buvo geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia. Jiedu turėjo dešimt vaikų, trijų ne-teko. Viena iš tų mirčių buvo tokia tragiška ir siaubinga, kad Čarlzas ir Ema visą likusį gyvenimą nepajėgė apie tai kalbėti. Tikėjimo, religijos ir pomirtinio gyvenimo problema tik di-

1 1


dėjo ištikus toms tragedijoms, o gyvenimo pabaigoje tarp jų vėrėsi gilus plyšys. Vis dėlto drauge juodu šventė pergalę.

Revoliucinės Darvino idėjos taip įsigalėjo, kad dabar bio- logai negali be jų įsivaizduoti pasaulio. Tačiau tos pačios idė-jos tebegąsdina ir kelia sumaištį daugeliui pamaldžių žmonių. Čarlzo ir Emos gebėjimas įveikti nuomonių skirtumus – my-lėti vienas kitą jų nepaisant – yra įkvepiantis pasakojimas mūsų laikams.

Kadangi Čarlzo ir Emos meilės istorija niekuomet anks-čiau nebuvo visiškai atskleista, net seni Darvino gerbėjai ras čia daug širdį glostančių dalykų. Imkime kad ir paskutiniąją „Rūšių atsiradimo“ pastraipą – vieną žinomiausių ištraukų mokslo istorijoje. Joje Darvinas pateikia apibendrintą savo gyvybės sampratą, kalbėdamas apie vešliai sužėlusią pakran-tę. Kol neperskaičiau šios knygos, man ir į galvą nebuvo atėję, kad kalbama apie pakrantę, kurią Čarlzas ir Ema dažnai ma-tydavo vaikštinėdami Daune, kur kaime turėjo namus. Čarl-zas ir Ema buvo išvien meilėje ir moksle, kaip ir kiekvieno iš mūsų susipynę protas, širdis ir dvasia.

Skaitant „Čarlzą ir Emą“ galima pajusti – jų meilės istorija buvo vienas reikšmingiausių ir didingiausių šedevrų Darvino gyvenime.

Jonathan WeinerPulicerio premijos laureatas,

„Kikilio snapo“ autorius

1 2


Joje jis surado laimę ir per ją – savo gyvenimą.

Francis Darwin

emos Darvin portretas, dail. George richmond, 1840 © ENGLISH HERITAGE PHOTO LIBRARY / BY KIND PERMISSION OF DARWIN HEIRLOOMS TRUS

Majer Holas, emos vaikystės namas. šių laikų fotografija.COURTESY OF J. H. WAHLERT

Čarlzo Darvino portretas, dail. George richmond, 1840© ENGLISH HERITAGE PHOTO LIBRARY / BY KIND PERMISSION OF DARWIN HEIRLOOMS TRUST

Kalno sodyba, Čarlzo vaikystės namai© ENGLISH HERITAGE PHOTO LIBRARY

1 3


1 skyrius

Geriau nei šuo

Žiūrėkite, jo galvos forma visai pasikeitė.

Dr. Robertas Darvinas, 1836 m., po Čarlzo penkerių metų kelionės

1838 metų vasarą Londone išsinuomotame bute Morlboro Didžiojoje gatvėje Čarlzas Darvinas nubrėžė liniją per popie-riaus lakšto vidurį. Jau beveik dveji metai jis buvo Anglijoje, grįžęs iš įspūdingos kelionės aplink pasaulį. Buvo bebaigiąs trečiąją dešimtį. Pats laikas apsispręsti. Kairės lapo pusės vir-šuje jis užrašė: Vesti. Dešinėje pusėje – Nevesti. O per vidurį: Štai koks klausimas.

Rašyti į skiltį pavadinimu Nevesti Čarlzui buvo lengva. „Laisvė keliauti kur panorėjus“, pradėjo jis. Čarlzas mėgo

keliauti. Jo kelionė truko bemaž penkerius metus; jis buvo gamtininkas britų ekspediciniame Beagle laive. Plaukiant siaubingai prisikentėjo nuo jūros ligos, kaip beįmanydamas stengėsi kuo daugiau laiko praleisti krante, keliaudamas raitas ir pėsčiomis ir rinkdamas tūkstančius gamtinių pavyzdžių – nuo koralų iš Indijos vandenyno Kokosų salų iki Australijos

1 4


vabalų ir lapės iš Čilės salyno Čiloė salos. Dabar jis gyveno Londone su tarnu Simsu Kovingtonu iš Beagle, buvusiu laivo junga. Čarlzas buvo jį išmokęs šaudyti paukščius ir daryti iš-kamšas bei padėti rūšiuoti pavyzdžius. Tad Čarlzas ir Simsas gyveno tarp rietuvių medinių dėžių, statinaičių ir statinių, kur buvo sudėti lobiai iš Patagonijos, Brazilijos, Čilės, Ugnies Žemės: fosilijos, odos, kriauklės, žuvys vyno spirite, žinduo-liai vyno spirite, vabzdžiai, ropliai ir paukščiai vyno spirite; augalai, mineralai, vabalai, gyvūnų griaučiai. O jei Čarlzas norės leistis į kitą kelionę prisirinkti dar pavyzdžių? Kaip jis galės tai daryti būdamas vedęs?

Skiltyje Nevesti jis rašė toliau: „galimybė pasirinkti drau-giją. Protingų vyrų pokalbiai klubuose...“

Morlboro Didžiojoje gatvėje Čarlzas gyveno visai šalia vyresniojo brolio Erazmo ir daug laiko praleisdavo su Eru bei jo intelektualiaisiais draugais – tarp jų buvo istorikas ir rašytojas Tomas Karlailis su žmona Džeine, rašytoja Harieta Martino ir Darvino pirmos eilės pusbrolis Henslis Vedžvu-das. Jie kalbėdavosi apie didžiulius pokyčius Anglijoje, ku-riuos sukėlė pramonės revoliucija. Čarliui iškeliaujant, šalyje tebuvo vos keli traukiniai; dabar geležinkelių tinklas raizgė visą šalį, pasiekdamas ir tokias vietas, kur anksčiau buvo ga-lima nusigauti tik karietomis. Daugėjo gamyklų bei fabrikų – pakito ir kraštovaizdis; miestai ir miesteliai augo ir plėtėsi, lygiai kaip praraja tarp turtuolių ir vargšų. Turtingieji tarpo iš naujosios pramonės ir Britanijos imperijos suklestėjimo. Vargingieji kentė skurdą – jį vaizdžiai aprašė Čarlzas Di-kensas vienas po kito leidžiamuose romanuose. Erazmas su draugais aptarinėjo Neturtingųjų įstatymą, išstumiantį be-

1 5


turčius į vargšų prieglaudas, kalbėdavo apie socialinės refor-mos būtinybę.

XIX amžiaus Anglijoje nestigo ir religinių nesutarimų. Religiniai fanatikai ir atskalūnai kėlė triukšmą, o Anglikonų bažnyčios nariai ir unitoriai, kuriems priklausė ir Darvinai, taip pat tyliai svarstė savo tikėjimo klausimus. Laisvamaniai liberalai, kaip Eras ir jo aplinka, buvo gerbiami britų aukštes-niojo sluoksnio nariai, ir Čarlzui atrodė lengva ir naudinga būti tarp jų. Čarlzas žinojo galįs dalytis su jais tam tikromis radikaliomis mokslinėmis mintimis, kurias kaip tik buvo be-pradedąs formuluoti. Šitai jam ir buvo svarbiausia, o ne da-lyvauti pietuose, arbatėlėse ir kituose kankinamuose pasibu-vimuose, kur žmonės apiberdavo jį, regis, nesibaigsiančiais klausimais apie jo keliones.

Nepasakysi, kad visi jo pasižmonėjimai būdavo kankina-mi. Su Čarlzu dažnai bendravo ir jo prielankumo siekė trys seserys iš vienos šeimos. Hornerių merginos buvo protin-gos jaunos moterys, apsiskaičiusios ir išprususios, su daug žadančia ateitimi. Jos netgi, kaip ir jis, domėjosi gamtos mokslais, geologija ir zoologija. Vyriausioji sesuo Merė jau buvo ištekėjusi už jo naujojo bičiulio, garsaus geologo Čarlzo Lajelio. Ponas Horneris pritarė Čarlzo Darvino, kaip būsi-mo žento, kandidatūrai ir tikėjosi jį pasipiršiant. „Jau seniai nebuvau sutikęs žmogaus su tokiomis išsamiomis ir tikslio-mis žiniomis“, – rašė jis savo dukteriai Merei. Čarlzo brolis Erazmas erzino jį, vadindamas ponią Horner „uošve“. Taigi vedybų klausimas neatrodė tik prielaida.

Ir pats Čarlzas Darvinas buvo geras laimikis. Jis buvo aukštas vyras, kokių šešių pėdų, tvirtai sudėtas – stambus, bet

1 6


ne storas. Atletiškas, kelionės nuotykių užgrūdintas. Rengėsi tradiciškai, pagal tų dienų stilių: frakas, plonos drobės marš-kiniai stačia apykakle, aukšta skrybėlė. Jo akys buvo pilkos, veidas rausvas, malonus, nors jis nemėgo savo nosies – at-rodė pernelyg didelė, kaip bulvė. Kilęs buvo iš gerbiamos, pasiturinčios britų šeimos, galėjo apie daug ką pasikalbėti, ir ateitis jo regėjosi puiki. Jo reputacija, kaip sakoma, pralen-kė jį patį. Keliaudamas Čarlzas išsiuntė tūkstančius surinktų pavyzdžių savo senajam Kembridžo profesoriui Džonui Sti-vensui Henslou. Kai kurie iš tų eksponatų jį pradėjo garsin-ti gamtininkų pasaulyje dar negrįžus į Angliją – pavyzdžiui, reta suakmenėjusi milžiniško dugninio tinginio galva, rasta Argentinoje „horizontalioje padėtyje sukietėjusiame žvirgž-de; viršutinis žandikaulis ir krūminiai dantys apnuoginti“, taip Čarlzas užrašė pirmoje „Geologinių pavyzdžių“ užrašų knygelėje. Įžymioji suakmenėjusi dugninio tinginio galva buvo pademonstruota Britų mokslo pažangos asociacijos susirinkime Kembridže.

Bet jei jis ketina vesti vieną iš Hornerių merginų ar ką nors kitą, prieš akis iškyla visokie įsipareigojimai, o likdamas viengungis, jis būtų laisvesnis.

Į skiltį Nevesti jis užrašė: „Nėra reikalo lankyti giminių, nuolaidžiauti kiekviename žingsnyje.“ Jis mylėjo savo brolį, seseris, giminaičius Vedžvudus. Bet jei jam nepatiks žmonos giminės? Vedusiam vyrui tenka eiti į daugybę kompromisų. Tą jis matė darant savo draugus, kurių daugelis vedė jo kelio-nės metu.

Sykį, grįžęs po kelionės, eidamas gatve jis sutiko pusbrolį Henslį, nešiną vaiku vienoje rankoje ir apvalia dėže – kito-

1 7


je. Henslis vedė pusseserę 1832-aisiais, kai Čarlzas leidosi į savo kelionę. (Tuo laiku pirmos eilės pusbroliai ir pussese-rės, ypač aukštesniųjų sluoksnių, dažnai tuokdavosi.) Dabar Henslis turėjo du vaikus, ir Čarlzą šiurpas krėtė pagalvojus, kiek visokių triukų turi griebtis jaunas tėvas. Ar jis nori to-kios atsakomybės? Šis vaizdas jį taip sujaudino, kad giminėje pasklido apkalbos: Henslio sesuo Ema Vedžvud šaipydamasi rašė brolienei, kaip Čarlzą sukrėtė Henslio žongliravimas.

Tad nieko keista, jog Čarlzas sąrašą Nevesti papildė: „iš-laidos ir rūpesčiai dėl vaikų – galbūt barniai“. Nerimą jam kėlė ne vien laiko sąnaudos ir dėmesio blaškymas; nors ir buvo taupus, jis abejojo, ar pajėgs uždirbti pakankamai pini-gų kolekcionuodamas vabalus ir rašydamas apie koralus. Pi-nigų trūkumas visada gimdo vaidus, tą jis žinojo. O ar įstengs pakelti nerimą ir rūpesčius dėl vaikų? Mirtina choleros liga ką tik pirmą kartą pasiekė Angliją, o dar šiltinės, vidurių šil-tinės, skarlatinos epidemijos… Vaikai susirgdavo, mirdavo. Vadinasi, podraug su rūpesčiu dėl pinigų atsiras rūpesčių dėl sveikatos. Visa tai pareikalaus daugybės laiko. Štai kur svarbiausias dalykas. Jis parašė ir dukart pabraukė: „LAIKO NUOSTOLIAI.“

Čarlzo darbas užimdavo visą dieną. Pirmiausia jis turėjo prašinėti labiau prityrusių gamtininkų padėti ištirti surink-tus pavyzdžius. Čarlzas turėjo galybę pavyzdžių; neįmano-ma nusimanyti apie kiekvieną paukštį, kaulą ar vabalėlį. Jis jau buvo atidavęs retus Megatherium kaulus bei savo kikilius ir strazdus iš Galapagų salų. Tačiau jam reikėjo ir kitas ko-lekcijas pristatyti muziejų ekspertams, reikėjo raginti juos, įkalbinėti, kad išdėstytų savo nuomonę. Ko jis pririnko? Ar

1 8


aptiko naujų rūšių? Kokią reikšmę turi jo radiniai, jei apskri-tai turi?

Būdamas viengungis, be šeiminių įsipareigojimų, jis galė-jo susitikinėti su ekspertais, vykti į mokslinius susirinkimus, lankyti muziejus ir bibliotekas kada panorėjęs. Jam nereikėjo kvaršinti galvos dėl žmonos ar jos giminių, nurodinėjančių, kaip jam tvarkyti savo laiką.

Čarlzas labai aiškiai jautė negalintis švaistyti laiko. Į savo kelionės pabaigą buvo nugirdęs iš sesers, kad Henslou ir ki-tas senas jo profesorius, Adamas Sedžvikas, labai susidomėjo jo atsiųstais kaulais. Sedžvikas pareiškė, kad kolekcija „pra-noksta visus lūkesčius“ – Čarlzas išsikovos „ypatingą vardą tarp Europos gamtininkų“. Čarlzui toks įvertinimas buvo nepaprastai malonus. Jis suprato, kad toks palaikymas leis jam ir toliau uoliai darbuotis gamtos mokslo srityje. Jis rašė: „Žmogus, drįstantis iššvaistyti vieną valandą, nežino gyveni-mo vertės.“

Prieš kelionę Čarlzas buvo tipiškas gamtininkas kolekci-ninkas. XIX amžiuje Anglijoje visi – nuo kaimo pastorių iki paauglių mergaičių – rinko peteliškes, gėles, net paukščių iš-kamšas ir fosilijas. Stebėti nuostabią Dievo kūriniją buvo įdo-mi ir mėgstama veikla, o kai kuriais atvejais – ir pašaukimas. Kolekcininkai stengėsi sukaupti ir aprašyti kuo daugiau Die-vo sukurtų rūšių, vylėsi atrasti naujų krabų, naktinių drugių, smulkiųjų giesmininkų ar paparčių. Laimingiesiems pavyk-davo – naujos rūšys būdavo pavadinamos jų vardu. Čarlzo vardu buvo pavadintos kelios rūšys, įskaitant į strutį panašų Pietų Amerikos paukštį Rhea darwinii ir Čilėje bei Argenti-noje gyvenančią varlę Rhinoderma darwinii.

1 9


Čarlzas džiaugėsi savo gausia kolekcija, tačiau, žiūrė-damas į fosilijas, galvojo apie kai ką daugiau. Jis mąstė apie gyvybės kilmę. Kelionės metu, skaitydamas Čarlzo Lajelio „Geologijos pagrindus“ ir stebėdamas negyvenamas salas, grublėtus skardžius ir ugnikalnius, Čarlzas suprato, jog La-jelis buvo teisus: Žemė nebuvo sukurta 4004 metais prieš Kristų, kaip 1658 metais buvo apskaičiavęs arkivyskupas Džeimsas Ašeris. Toji data buvo įtraukta į angliškąjį 1701 metų Biblijos vertimą, ir daugelis žmonių tebetikėjo ja kaip faktu. Tačiau Čarlzas buvo įsitikinęs, kad Žemė susiformavo kur kas anksčiau ir ji vis dar tebesiformuoja. Kartą suvokus, jog Žemė keičiasi ir Biblijoje pateikiamos pasaulio sutvė-rimo istorijos negalima suprasti paraidžiui, Čarlzo protas buvo pasiruošęs priimti naują gyvūnijos ir augalijos pasau-lių sukūrimo versiją. Stebėdamas savo surinktus pavyzdžius Čarlzas taip pat suprato, kad rūšys visąlaik formavosi ir kei-tėsi. Evoliucijos, arba transmutacijos, kaip ji tuomet buvo vadinama, idėja buvo svarstoma ir atmetama metų metus. Tačiau kelionės pabaigoje ir grįžus į Angliją, žiūrint į paukš-čių pavyzdžius iš Galapagų salų, Čarlzo galvoje gimė naujos teorijos, paaiškinančios transmutaciją, apmatai. Jis nedvejo-jo – jei kaip reikiant padirbėtų ta linkme, tai galėtų pakeisti žmonijos įsivaizdavimą apie pasaulio sukūrimą. Jis jautė be-galinį troškimą ir poreikį dirbti toliau. Kaip jis pajėgtų tai da-ryti būdamas vedęs, turėdamas žmoną ir vaikų? Jam prireiks daugybės laiko. Jis jau pradėjo didžiulį darbą ir pasinėrė į jį, dirbo ištisas valandas kasdien.

Jis nuolat žymėjosi pastabas nedidelėse odinėse užrašų knygelėse, aukštos kokybės popieriuje, pagamintame iš dro-

2 0


bės skiaučių. Kiekviena knygelė buvo paženklinta kokia nors raide. Pirmąją užrašų knygelę – rudos odos, su metaline są-saga – jis atsivertė 1837-ųjų liepą ir kreminės spalvos pus-lapiuose ėmė rašytis savo slaptas revoliucingas mintis apie naujų rūšių atsiradimą. Tyrinėdamas surinktus pavyzdžius, Čarlzas rado įrodymų, prieštaraujančių vyraujančiai pasaulio sukūrimo teorijai, esą Dievas sukūręs visas paukščių, bičių ir vabalų rūšis kartą ir visiems laikams, ir nuo to pirmojo su-kūrimo nieko nauja nebeatsiradę. Kai kas įrodinėjo, esą fo-silijos egzistuojančios dėl to, kad Dievas, nepatenkintas savo tvėriniais, užleido keletą pasaulinių katastrofų, sunaikinusių visas egzistuojančias rūšis, ir pradėjo kurti iš naujo. Tačiau Čarlzui dingojosi visiškai kitaip, jis prirašė ištisus puslapius pastabų, minčių, idėjų ir klausimų vis naujose užrašų knyge-lėse, kiekvieną pažymėjęs kita raide. Kaip jam atsakyti į visus kylančius klausimus – nuo paprasto „Pelėdos. Lesa peles gy-vas?“ iki pabrėžtinai svarbaus „Ar lengvai kryžminasi vilkas ir šuo?“ – jei leisis įveikiamas kasdienių santuokinio gyvenimo priedermių? Turės eikvoti laiką skubindamasis gatve su dė-žute vienoje rankoje ir kūdikiu kitoje. Šitiek daug visko gali-ma įtraukti į sąrašą lapo Nevesti pusėje!

Jis tęsė: „negalėsiu skaityti vakarais [...] nutukimas ir tin-gumas [...] rūpesčiai ir atsakomybė [...] mažiau pinigų kny-goms etc., jei teks uždirbti duoną būriui vaikų.“

O paskui, toje pačioje lapo pusėje, pripažino: „Bet perne-lyg daug dirbti labai kenkia sveikatai.“

Ir vėl grįžo prie neigiamybių: „Galbūt mano žmona ne-mėgs Londono; tuomet nuosprendis būtų tremtis ir virtimas ištižusiu, tingiu kvailiu.“

2 1


Čarlzas nebuvo iki galo tikras, ar jam pačiam patinka Londonas. Miestas buvo triukšmingas ir purvinas, klimatas niūrus, oras nuo naujų gamyklų ir židinių, kūrenamų nešva-riomis anglimis, dažnai užterštas geltonu suodinu smogu. Jis dažnai ilgėjosi kaimo netoli Velso, kur užaugo. Tačiau manė, jog gyvendamas kaime greičiausiai aptingtų, o tai jo darbui būtų pražūtinga; jis anaiptol nenorėjo nei aptingti, nei su-kvailėti. Kita vertus, galima gyventi Londone ir vis tiek tingi-niauti. Erazmas taip ir darė; jis nebuvo kvailas, bet neturėjo nei žmonos, nei karjeros. Čarlzas, žvelgdamas į jį, žinojo, kad taip gyventi nenori.

Taip jis užbaigė savo priežasčių nevesti sąrašą.Skiltyje Vesti Čarlzas pradėjo: „Vaikai (jei Dievas duos).“

Jis tikrai mėgo vaikus, žaisdavo su jais, stebėdavo juos. Vie-noje iš slaptų užrašų knygelių užrašė: „Vaikams nepaprastai smagu slapstytis ir lindėti krūmuose, kai netoliese esama kitų žmonių; panašiai elgiasi besislapstantys paršeliai.“

Stebėdamas savo draugų ir giminaičių vaikus, jis galvojo ne vien apie paršelius, bet ir apie „laukinius“ – taip anuomet anglai vadino. Kelionės aplink pasaulį metu jo susitikimai su čiabuviais būdavo stulbinamai iškalbingi. Beagle laivu plau-kė trys žmonės iš Ugnies Žemės, kurį laiką gyvenę Anglijo-je. Jie buvo „civilizuoti“, nes rengėsi kaip britai ir mėgdžiojo britų manieras. Tačiau kai Čarlzas ir jo bendrakeleiviai pir-mą kartą atplaukė į Ugnies Žemę, būrys čiabuvių užsiropštė ant laivo paskuigalio ir, žiūrėdami į jūrą, „šokinėjo ir mojavo nudriskusiais apsiaustais, garsiai skardžiai šūkaudami“. Jie buvo menkai teapsirengę. Kai kurie iš jų, netgi suaugusios moterys, vaikščiojo visai nuogi. Jų plaukai buvo susivėlę,

2 2


veidai išdažyti, nuo ausies iki ausies ėjo skaisčiai raudonas ruožas, akių vokai nubalinti kreida, veidus vagojo juodi an-glies dryžiai. Bet jie sugebėjo bendrauti su anglų keliautojais ir galėjo pamėgdžioti bet ką. Vienas čiabuvis išmoko šokti valsą, ir tai Čarlzui padarė įspūdį. Laikas, praleistas su tais žmonėmis, paskatino jį susimąstyti apie tai, kaip visi tarpu-savyje susiję – paršeliai, vaikai, primityvūs žmonės ir Angli-jos gyventojai. Tai buvo raktas į jo slaptąją teoriją.

Tačiau, galvodamas apie vaikus, jis mąstė ir kaip vyras, kaip galimas tėvas. Smagu būtų turėti savų mažų paršiukų, besislapstančių netoliese krūmuose.

Čarlzui neabejotinai patikdavo būti apsuptam žmonių. Jis turėjo gerų draugų ir jautėsi artimas su seserimis ir broliu. Juk išties malonu būtų turėti žmoną. Sąrašą Vesti jis papildė: „nuolatinė pašnekovė (ir draugė senatvėje), kuri domėtųsi manimi...“

Jis tikėjosi, kad žmona gyvensianti ilgai, ne taip kaip jo motina, mirusi skausminga mirtimi – galbūt nuo infekcijos, – kai Čarlzui tebuvo aštuoneri. Jo tėvas, prityręs ir labai sėk- minga praktika besiverčiantis gydytojas, neįstengė jos išgel-bėti. Šios mirtis jį pribloškė, nors pats Čarlzas menkai ją pri-siminė. Jis vylėsi rasiąs moterį, kuriai būtų įdomus, be abejo, bet taip pat jis norėjo mylėti ją. Parašė: „asmuo, kurį galima mylėti ir linksmai leisti laiką“.

Ir toliau: „šiaip ar taip, geriau nei šuo“.Čarlzas nuo vaikystės mylėjo šunis, ir jie jį mylėjo. Kartais

jis galvodavo, jog su šunimis lengviau nei su žmonėmis. Kai tik grįžo iš kelionės, pradžioje pasirodė sunku vėl kaip nie-kur nieko bendrauti su seserimis ir tėvu. Jis buvo pasikeitęs,

2 3


o jie, atrodė, nesugeba to priimti. Bet kai jis išėjo į kiemą ir sušvilpė, jo šuo (kuris visiems buvo nedraugiškas, o jį die-vino) prišoko eiti pasivaikščioti, sakytum, paskutinįkart jie drauge vaikščiojo vakar, o ne prieš penkerius metus. Kodėl žmonės negalėtų labiau panėšėti į šunis? – svarstė jis ir to troško. Tačiau šuo negali daryti visko, – žmona bet kuriuo atveju būtų geriau.

Jis papildė teigiamybių sąrašą: „Namų židinys ir namo priežiūra [...] Muzikos ir moteriško čiauškėjimo žavesys. [...] visa tai naudinga sveikatai. [...] bet...“

Vėl tas pats: „baisūs laiko nuostoliai“. Per daug muzikos, per daug čiauškesio. Nepakankamai laiko darbui. Ir vėl jis prisiminė savo brolį Erazmą. Net būdamas viengungis, Eras daug laiko praleisdavo su moterimis – daugiausia kitų vyrų žmonomis – vežiodamas jas su įvairiais reikalais savo karie-ta, pietaudamas su jomis. Bet paskui grąžindavo jas vyrams. Harieta Martino buvo netekėjusi, ir apie ją su Erazmu sklido kalbos. Tačiau Eras, regis, buvo apsisprendęs nevesti. Jo tėvas ir seserys norėjo jį supiršti su jų pussesere Ema Vedžvud – greičiausiai dėl to, kad užkirstų kelią paskaloms, bet kol kas nieko nevyko. Erazmas pats tvarkė savo gyvenimą – taip galė-tų daryti ir Čarlzas, jei liktų viengungis. Ir vis dėlto...

„Dieve mano, juk nepakeliama mintis, kad reikėtų nu-gyventi visą gyvenimą kaip nevaisingai bitei, vien dirbant ir nieko daugiau. [...] Ne, taip nieko nebus. [...] Įsivaizduok, visą dieną praleidi vienas prirūkytame, purviname Londono name.“

Savo prirūkytame, purviname Londono name Čarlzas galvojo apie meilę, romantiką bei panašius dalykus. Jis skaitė

2 4


romantikų – Viljamo Vordsvorto, Samjuelio Teiloro Kolri-džo – eilėraščius: „Tyra aistros liepsna, tikrosios meilės pa-gimdyta...“ Į savo užrašų knygeles prirašė pastabų apie moks-linius meilės aspektus, dauginimąsi ir paveldimumą. Iki šiol šie klausimai daugiausia buvo apie gyvūnus, bet užrašų kny-gutėje, pažymėtoje „B“, neryškiai žaliai suliniuotuose pusla-piuose Čarlzas rudu rašalu įrašė: „Sakoma, žmogui būdingas instinktas – priešybių trauka.“ Galbūt jis su žmona bus prie-šybės, bet – artimi.

„Tik įsivaizduok meilią, švelnutę žmoną ant sofos prie jaukaus židinio, ir knygas, galbūt muziką...“

O paskui – į lovą.Sąrašą Vesti jis užbaigė taip: „Palygink šią versiją su Morl-

br. Didž. tikrove.“ Tai apie jo kambarius Morlboro Didžiojoje gatvėje, kur jis eidavo gulti vienas.

Sąrašai kairėje ir dešinėje lapo pusėje atrodė panašaus ilgumo, bet Čarlzas jautė suradęs daugiau priežasčių vesti, negu nevesti. Kairėje pusėje jis užrašė atsakymą į savo klausi-mą, vos telpantį lapo apačioje: „Vesti – vesti – vesti Q.E.D.“

Q.E.D.: quod erat demonstrandum, išvertus iš lotynų kal-bos – ką ir reikėjo įrodyti. Jis įrodė sau, kad turi vesti. Bent jau popieriuje. Bet jį kamavo dar viena baimė, apie ją nesiryžo rašyti. Klausimas buvo pernelyg rimtas. Jam reikėjo pasikal-bėti su savo tėvu.

Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai.

Kaip priešai. Ta prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Jie buvo

geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia.

Deborah Heiligman (Debora Heiligman) – amerikiečių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų jaunimui. Čarlzo Darvino gyvenimo istorija „Čarlzas ir Ema“ buvo įtraukta į geriausių jaunimui skirtų 2009 m. knygų dešimtuką.

Čarlzas Darvinas (1809–1882) – vienas žymiausių pasaulio mokslininkų, žmogus, pakeitęs požiūrį į gyvų būtybių atsiradimą. Tačiau šioje biografijoje didžiausias dėmesys skiriamas ne revoliucingai mokslinei Darvino veiklai, o asmeniniam jo gyvenimui, apie kurį išties mažai kas žinoma. Gal todėl, kad tai buvo tiesiog laimingai vedusio vyro ir šeimos tėvo gyvenimas?

„Čarlzas ir Ema“ – tai neįprasta meilės istorija, prasidėjusi visiškai nero-mantiškai: jaunas mokslininkas racionaliai svarsto, vesti ar ne. Paėmęs po-pieriaus lapą, padalija jį į dvi skiltis ir dėlioja argumentus. Geriau turėti gerą pašnekovę ar laisvę atsidėti moksliniams tyrimams; geriau turėti asmenį, kurį galima mylėti ir su kuriuo linksma leisti laiką, ar laisvę keliauti kur pano-rėjus. Tačiau galiausiai žmona juk geriau nei šuo... ir dar galimybė susilaukti vaikų, tai Darvinui buvo labai svarbu. Taigi nuspręsta – vesti! Ir jis vedė savo pusseserę Emą, su ja laimingai nugyveno santuokoje 43 metus. Du labai skirtingi žmonės: labai religinga Ema ir racionalaus proto galia tikintis Čarl-zas sugebėjo mylėti vienas kitą visą gyvenimą, gerbti vienas kito pažiūras ir pakelti likimo jiems siųstas negandas. Ar tai įmanoma?

Ši knyga – savotiškas santuokinės meilės tyrimas, puslapis po puslapio at-skleidžiantis gyvenimą be širdį draskančių aistrų, apgavysčių ir klystkelių. Gy-venimą, kurį nugyveno du vienas kitą mylintys, branginantys ir gerbiantys su-tuoktiniai, visą amžių savo pažiūrų rūmą rentę ant visiškai skirtingų pamatų.

DE

BO

RA

H

HE

ILIG

MA

N

D E B O R A H H E I L I G M A N

Čar l zo Da r v ino še imos i s to r i j a

deborah heiligman "Čarlzas ir ema" Čarlzo darvino šeimos istorija

Documents