LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

BIOLOGINöS CHEMIJOS KATEDRA

RIMA STASIUKONIENö

CHELATŲ ĮTAKA PIENO KOKYBöS RODIKLIAMS

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. R. Budreckien÷

KAUNAS 2011

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „CHELATŲ ĮTAKA PIENO KOKYBöS

RODIKLIAMS“.

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotą literatūros sąrašą.

2011.05.16 Rima Stasiukonien÷

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2011.05.16 Rima Stasiukonien÷

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

2011.05.16 Doc. Dr. R. Budreckien÷

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

2011.05.12 Doc. Dr. B. Staniškien÷

(aprobacijos data) (katedros ved÷jos vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas) (parašas)

3

TURINYS

ĮVADAS ....................................................................................................................................................4 1. LITERATŪROS APŽVALGA .............................................................................................................6

1.1. Pieno kokyb÷s svarbūs valdymo taškai (SVT) ...............................................................................7 1.1.1. Pieno kokyb÷s samprata, kokyb÷s ir saugos sistemos.............................................................7 1.1.2. Kokyb÷s ir saugos sistemos, jų kontrol÷ .................................................................................7 1.1.3. Žalio pieno kokyb÷s užtikrinimas............................................................................................8 1.1.4. Žalias karvių pienas .................................................................................................................9

1.2. Pieno sud÷tin÷s dalys....................................................................................................................11 1.2.1. Vanduo ..................................................................................................................................11 1.2.2. Pieno cukrus (laktoz÷) ...........................................................................................................11 1.2.3. Pieno riebalai (lipidai) ...........................................................................................................11 1.2.4. Pieno baltymai (proteinai) .....................................................................................................13 1.2.5. Mineralin÷s medžiagos ..........................................................................................................13 1.2.6. Pieno fermentai......................................................................................................................14 1.2.7. Vitaminai ...............................................................................................................................15 1.2.8. Dujos ir organin÷s rūgštys .....................................................................................................15 1.2.9. Kitos pieno sud÷tin÷s dalys ...................................................................................................15

1.3. Bendrieji sveikatos reikalavimai gaminant žalią pieną ................................................................16 1.3.1. Karvių mastitas ......................................................................................................................16

1.3.2. Melžimo higienos reikalavimai .............................................................................................18 1.3.3. Darbuotojų higiena ................................................................................................................19 1.3.4. Mikroorganizmai piene .........................................................................................................20 1.3.5. Vaistų likučiai piene ..............................................................................................................21 1.3.6. Pieno ir pieno produktų teršalai.............................................................................................22 1.3.7. Š÷rimo įtaka pieno sud÷čiai ...................................................................................................24

1.4. Biologin÷s maisto madžiagos – aminorūgštys .............................................................................26 2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ...............................................................................29

2.1. Tyrimo atlikimo vieta ...................................................................................................................29 2.2. Tyrimo atlikimo metodika............................................................................................................29

2.2.1. Pirmasis tyrimų etapas...........................................................................................................29 2.2.2. Antrasis tyrimų etapas ...........................................................................................................30

2.3. Įprastiniai pieno sud÷ties ir kokyb÷s tyrimai................................................................................30 3. TYRIMŲ REZULTATAI IR APTARIMAS ......................................................................................33

3.1. Veršingų karvių priežiūra ir ypatumai..........................................................................................34 3.1.1. Mikroelementų reikšm÷.........................................................................................................35 3.1.2. Chelatų įtakos tyrimas ...........................................................................................................36

4. IŠVADOS............................................................................................................................................46 5. LITERATŪROS SĄRAŠAS...............................................................................................................47 6. SUMMARY ........................................................................................................................................52

4

ĮVADAS

Gamta labai apdairi. Žinodama, kad pienu bus maitinami patys mažiausi šios žem÷s gyventojai,

kuriems kitoks maistas netinka, pasirūpino, kad jis būtų lengvai nuryjamas bei pasisavinamas, ir

„įd÷jo“ į jį visų gyvybiškai svarbių medžiagų. Pilnavert÷, racionali mityba yra vienas svarbiausių

veiksnių žmonių gyvenime. Pagal maistinę ir biologinę vertę pienas ir jo produktai yra vieni

svarbiausių žmonių mitybai. Taigi, ir Lietuvoje pienininkyst÷s tradicijos yra labai senos, nes karv÷

buvo viena iš svarbiausiųjų maitintojų šeimoje.

Pramonin÷s pieno gamybos ir jo perdirbimo užuomazgos Lietuvoje pastebimos XVIII amžiaus

pabaigoje. Pienininkyst÷ Lietuvoje yra prioritetin÷ žem÷s ūkio šaka. Pieną gamina apie 220 tūkst. ūkių

ir 46% žem÷s ūkio bendrovių. Lietuvos bendrosios žem÷s ūkio produkcijos struktūroje pieno gamyba

sudaro 21%. Pienas ūkininkų žem÷s ūkio produkcijos struktūroje užima beveik ketvirtadalį, o pieno

produktų eksportas sudaro apie penktadalį šalies žem÷s ūkio ir maisto produktų eksporto (Kuodys,

Kučas, 2007).

Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, privalo gaminti konkurencingus ir saugius vartoti

žmon÷ms pieno produktus. Pieno sud÷tį lemia riebalų, baltymų, laktoz÷s kiekis piene, o kokybę rodo

bendras bakterijų ir somątinių ląstelių skaičius. Daugelyje šalių galvijų pieno veislių selekcijos

programos yra orientuotos į pieno produkcijos didinimą, bei jo kokyb÷s gerinimą (Rupp, Boichard,

2003). Karv÷ms šeriami pašarai tuti būti aukštos kokyb÷s, gerai įsisavinami. Tačiau karvių priežiūros ir

š÷rimo sąlygos lemia ne tik produktyvumą, bet ir jų sveikatą, bei vislumą per kitą laktaciją. Siekiant

karvių organizmą geriau aprūpinti maisto medžiagomis įvairiais laktacijos tarpsniais, rekomenduojama

naudoti pašarinius papildus. Pieno ūkio pelningumas tiesiogiai priklauso nuo karvių bandos

produktyvumo. Pastaraisiais metais daugelyje šalies ūkių karvių produktyvumas did÷ja. Tam teigiamą

įtaką daro karvių genetin÷s savyb÷s, ger÷jančios mitybos ir laikymo sąlygos bei pieno ūkių patirtis.

Did÷jant produktyvumui kinta ir maisto medžiagų poreikis (Jeroch ir kt., 2004). Tod÷l karvių

sveikatingumui užtikrinti, virškinimui pagerinti, produkcijai didinti, pieno kokyb÷s ir chemin÷s

sud÷ties gerinimui naudojami įvairūs pašarų papildai, kuriais gali būti vitaminų, fermentų, mineralinių

medžiagų mišiniai ir kitokie kompleksai. Pastaruoju metu daugiausia d÷mesio skiriama natūraliems ir

saugiems preparatams, kurie didintų karvių produktyvumą, bet nekenktų žmonių ir gyvūnų sveikatai.

Lietuvos ūkiuose karvių racionai tvartiniu laikotarpiu dažniausiai sudaromi iš šieno, šiaudų,

siloso, šakniavaisių ir ūkiuose išaugintų javų miltų. Su tokiais pašarais karv÷s mineralinių medžiagų

5

gauna nepakankamai. Būtiniausiems organizmo apykaitos ir mitybos poreikiams patenkinti kartu su

pašarais duodami organiniai arba neorganiniai mineraliniai papildai, turintys visų reikalingų

mikroelementų. Organizmas skirtingai pasisavina organines ir neorganines mikroelementų druskas,

nelygu jų tirpumas gyvūnų virškinimo trakte. Neorganiniai mikroelementų papildai (neorganinių

druskų oksidai, sulfatai, karbonatai), patekę į virškinimo traktą skyla į laisvus jonus ir gali sąveikauti su

kitomis medžiagomis, bei sudaryti netirpius ir sunkiai virškinamus junginius, d÷l to jie sunkiai

absorbuojami arba blogai pasisavinami (Špakauskas ir kt., 2010). Kitos druskos yra sud÷tingesn÷s

struktūros, pvz.: proteinatai arba chelatai. Chelatai gaunami cheminio proceso metu, kai didesn÷

molekul÷ ar molekulių grup÷, apsupa ar „apvelka” mineralo atomą. D÷l chelatizavimo proceso

mineralai pasisavinami net iki 300% geriau (Jucevičien÷, 2004).

Šalies ir užsienio šalių rinkose did÷jant reikalavimams pienininkyst÷s srityje, Lietuvos

respublikos melžiamų karvių augintojai siekia aktyviau pl÷toti ir vystyti pieno ūkį ir nuolat ieško naujų

metodų tobulindami š÷rimo technologijas, kad nepakenktų karvių sveikatai ir padidintų ne tik pieno

primilžius, bet ir pagerintų pieno kokybę.

Darbo tikslas:

• įvertinti pieno kokybę ir pašarų papildų (aminorūgščių chelatų) įtaką pieno kokyb÷s

rodikliams.

Darbo uždaviniai:

• susipažinti su pieno kokybine sud÷timi;

• išskirti ir identifikuoti faktorius, lemiančius pieno kokybę;

• susipažinti su pieno kokyb÷s ir gyvūnų gerov÷s gerinimo būdais;

• įvertinti pieno kokyb÷s kitimą, įvedus pašarų papildus.

6

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Pieno ūkis – viena svarbiausių šalies žem÷s ūkio šakų, turintis ne tik ekonominę, bet ir socialinę

reikšmę. 2006 metais Lietuvoje pienas sudar÷ 18% bendrosios žem÷s ūkio produkcijos vert÷s, o pieno

produktų eksportas – virš 34% viso žem÷s ūkio ir maisto produktų eksporto. Žaliavinio pieno gamyba

daugeliui kaimo gyventojų garantuoja esminę pajamų dalį. Pienininkyst÷s verslą reik÷tų prilyginti

lygiakraščiam trikampiui, kuriame dalyvauja dauguma Lietuvos gyventojų, t.y. žaliavinio pieno

gamintojai, pieno perdirb÷jai ir pieno produktų vartotojai. Jų visų tarpusavio priklausomybę sieja kaina

(žaliavos, pieno perdirbimo ir pieno produktų) ir kokyb÷ (žaliavinio pieno ir pieno produktų).

Pieną parduodančių (aktyvių) pieno ūkių yra apie 40914 ir 294648 karvių juose.Iš visų pieną

parduodančių ūkių 2007 – 2010 metais yra:

� 200 sertifikuoti ūkiai;

� 444 ūkiai registruoti parduoti pieną ir jo gaminius tiesiogiai vartotojui ;

� 3003 ūkiai pieną parduoda iš pieno aušintuvų;

� apie 60 % smulkių ūkių.

(http://www.antaninagreiciuviene.lt/index.php?option=com_content&view=section&layout=blog

&id=5&Itemid=58. prieiga per internetą 2010 m. vasario 1 d.).

Lietuvoje veikianti pieno kokyb÷s įvertinimo sistema, apimanti visus Lietuvos pieno pridavimo

subjektus, yra šiuolaikiška, aprūpinta modernia tyrimo aparatūra ir atitinkanti ES reikalavimus pieno

kokybiniams rodikliams vertinti. Žaliavinio pieno ir pieno produktų kokyb÷s valstybinę kontrolę ir

vertinimą Lietuvoje vykdo dvi institucijos: Nacionalin÷ veterinarijos laboratorija ir VĮ „Pieno tyrimai“.

Gyvulių produktyvumo kontrolę atlieka VĮ „Gyvulių produktyvumo kontrol÷“.

(http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/gyvuninio.maisto.kontrole/pieno.sektorius/. prieiga per

internetą 2010 m. vasario 16 d.).

Nežiūrint į didelius pasiekimus Lietuvoje pieno gamybos ir perdirbimo srityse, galima atskleisti ir

silpnąsias pienininkyst÷s verslo vystymo sritis:

� pieno kokyb÷s įvertinimo technologin÷je sistemoje labiausiai pažeidžiama grandis yra pieno

bandinių pa÷mimo, transportavimo iki bandinių surinkimo punktų ir jų laikymas šiuose

punktuose;

� dokumentai, reglamentuojantys pieno kokybę ir kokyb÷s įvertinimą, reikalauja jų papildymo

tobulinant veikiančią pieno kokyb÷s įvertinimo sistemą;

7

� ruošiant aukštos kokyb÷s pieną nepakankama pieno gamintojų, pieno supirk÷jų, pieno

perdirb÷jų ir kitų specialistų kvalifikacija;

� didžioji dalis pieno gaminama smulkiuose pavieniuose ūkiuose:

• žemas pieno gamybos technologijos lygis,

• nepakankama žalio pieno kokyb÷,

• neracionali pieno supirkimo sistema,

• dideli pieno surinkimo kaštai;

� žema žaliavinio pieno supirkimo kaina;

� didelis pieno gamybos sezoniškumo koeficientas;

� nepakankamas perdirbamosios pramon÷s modernizacijos laipsnis;

� nepilnas gamybinio potencialo panaudojimas;

� aukšta pieno produktų savikaina;

� pagaminti produktai mažai konkurencingi užsienio rinkose;

� nedid÷janti pieno produktų paklausa vidaus rinkoje.

1.1. Pieno kokyb÷s svarbūs valdymo taškai (SVT)

1.1.1. Pieno kokyb÷s samprata, kokyb÷s ir saugos sistemos

Kokyb÷s užtikrinimas – pagrindinis visos maisto pramon÷s tikslas ir siekis. Jis apima daugybę

veiklos sričių, užtikrinančių, kad produktas būtų gaminamas pagal nustatytus kokyb÷s reikalavimus.

„Kokyb÷ yra tinkamumas vartoti“, t.y. produktas yra tinkamas vartojimui, jei jis patenkina vartotojų

lūkesčius. Kokyb÷ turi būti pastoviai kontroliuojama. Nepaisant griežtos kokyb÷s kontrol÷s, pagrindin÷

maisto perdirbimo taisykl÷ tokia: prevencija yra geriau nei pagaminto produkto tikrinimas ir

perdirbimas. Tam maisto perdirbimo įmon÷se diegiamos produkto saugumą užtikrinančios rizikos

veiksnių analiz÷s svarbiuose valdymo taškuose sistemos (RVASVT). Pieno perdirbimo įmon÷se turi

būti įdiegtos kokyb÷s kontrol÷s sistemos (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).

1.1.2. Kokyb÷s ir saugos sistemos, jų kontrol÷

Rizikos veiksnių analiz÷s svarbiuose valdymo taškuose (RVASVT) sistema, kartu su būsimomis

geros gamybos praktikos (GGP) ir geros higienos praktikos (GHP) sąlygomis formuoja maisto saugos

8

elementus, kurie numato priemones ir metodus, pad÷siančius užtikrinti maisto saugumą. Gera higienos

praktika kontroliuoja maisto grandinę nuo pirmin÷s gamybos iki galutinio suvartojimo. Ji apibr÷žia

reikalingas maisto gamybos higienos sąlygas. Geros gamybos praktika – tai kokyb÷s užtikrinimo

priemon÷ (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).

Lietuvoje Valstybinę maisto kontrolę atlieka Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT).

Ji tikrina, kad maistas, skirtas tiek vidaus rinkai, tiek eksportui, būtų saugus, tinkamai paženklintas,

nepažeistų vartotojų interesų ir atitiktų Maisto įstatymo (LR Maisto įstatymas. Valstyb÷s žinios 2000.

Nr. 32-893) bei kitų teis÷s aktų reikalavimus.

Valstybin÷ maisto kontrol÷ apima visus maisto tvarkymo etapus nuo maistui skirtų augalų ir

gyvūnų auginimo iki maisto teikimo vartotojams, įskaitant rinką.

Kokybiškus pieno produktus galima pagaminti tik iš sveikų, gerai prižiūrimų, šeriamų maistingais

pašarais karvių pieno, laikantis higienos reikalavimų (Gudonis, 2006).

Higienos reikalavimų tikslas – užtikrinti, kad žalias pienas, skirtas tiesiogiai žmon÷ms vartoti

arba maisto produktams gaminti, būtų gaminamas, laikomas, transportujamas, parduodamas ir

perdirbamas laikantis nustatytų reikalavimų, užtikrinančių pieno saugą ir kokybę. Kokybiško žalio

pieno ir pieno produktų gamybai yra taikomi reikalavimai: gera galvijų sveikatos būkl÷, tinkamos

karvių laikymo patalpos, melžimas ir melžimo vieta, pieno apdorojimo patalpos, įranga ir inventorius,

reikiama asmens higiena (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).

1.1.3. Žalio pieno kokyb÷s užtikrinimas

Žalio pieno kokyb÷ apibūdinama keletu savybių – svarbiausios jų yra pieno sud÷tis ir sanitarin÷

kokyb÷. Pieno sud÷tis nustatoma įvertinant riebalų, baltymų ir laktoz÷s kiekį. Žalio pieno kokyb÷s

užtikrinimo sistemos s÷km÷ priklauso nuo:

� ūkininko išsilavinimo. Kiekvienas pieno ūkio savininkas turi žinoti pieno kokyb÷s

užtikrinimo sąlygas.

� ūkininkas turi būti materialiai skatinamas tiekti geros kokyb÷s pieną ir baudžiamas už

falsifikuoto ar potencialiai pavojingo pieno tiekimą.

� ūkininkui susidūrus su pieno kokyb÷s problemomis, jam turi būti padedama nustatyti jų

priežastis ir rasti atitinkamą sprendimą (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).

9

1.1.4. Žalias karvių pienas

Tai natūralus karvių pienas, kuris nebuvo pašildytas iki aukštesn÷s kaip +40 °C temperatūros ir

neapdorotas kitu, tos pat vert÷s efektyvumo metodu, be priedų, nepakeistos pirmin÷s sud÷ties (riebalų

kiekis 2–7%, baltymų – 2–5%, laktoz÷s – 3–6%). Pieną parduoda pieno gamintojas, o perka pieno

supirk÷jas – juridinis asmuo, Lietuvos Respublikos teis÷s aktų numatyta tvarka perkantis pieną iš pieno

gamintojų savo ūkinei veiklai ir nustatyta tvarka patvirtintas Nacionalin÷s mok÷jimo agentūros prie

Žem÷s ūkio ministerijos normos (https://portal.nma.lt/portal/page/portal/NMA%20Pages/presentation.

prieiga per internetą 2010 m kovo 3 d.).

Žalias karvių pienas superkamas tik pieno supirk÷jui sudarius rašytinę pieno pirkimo pardavimo

sutartį su pieno gamintoju, kuri turi atitikti tuo metu galiojančių atsiskaitymo už žem÷s ūkio produkciją

įstatymo ir tipinių pieno pirkimo pardavimo sutarties sąlygų reikalavimus.

Žalias karvių pienas superkamas siuntomis, t.y. vienu metu iš vieno gamintojo nupirktas pienas.

1 lentel÷je pateikiami pieno supirkimo taisykl÷se nurodomi pirminiai pieno kokyb÷s rodikliai:

pieno spalva, kvapas, konsistencija, temperatūra, skonis, rūgštingumas, švarumas, tankis,

neutralizuojančios ir inhibitorin÷s (slopinančios) medžiagos (LR žem÷s ūkio ministro 2001m.

įsakymas. Nr. 3D-527, Vilnius, Gudonis, 2006).

1 lentel÷. Žalio karvių pieno pirminiai kokyb÷s rodikliai

Rodiklio pavadinimas

Apibr÷žimas ir norma Tyrimo periodiškumas

Tyrimo atlik÷jas

Spalva Balta arba gelsvo atspalvio balta. Priimant kiekvieną pieno siuntą.

Supirk÷jas

Kvapas Be specifinio pašarų ir kitų medžiagų kvapo. Žiemą ir pavasarį galimas silpnas pašarų kvapas.

Priimant kiekvieną pieno siuntą.

Supirk÷jas

Konsistencija Vienalyt÷, nesušaldyta, be gleivių, nuos÷dų, baltymų dribsnių, sviesto kruopelių ir mechaninių priemaišų.

Priimant kiekvieną pieno siuntą.

Supirk÷jas

Temperatūra Pieno pardavimo metu – ne aukštesn÷ kaip 8 °C, išskyrus atvejus, kai pienas pristatomas per 2 val. po melžimo. Į pieno apdorojimo ir perdirbimo įmones atvežto pieno temperatūra neturi viršyti 10 °C.

Priimant kiekvieną pieno siuntą, išskyrus atvejus, kai pienas pristatomas per 2 val. po melžimo.

Supirk÷jas

Skonis Be specifinio pašarų skonio. Žiemą ir pavasarį galimas

Kilus įtarimui Supirk÷jas

10

silpnas pašarų skonis. Rūgštingumas Ne didesnis kaip 18 °T* Kilus įtarimui Supirk÷jas

Švarumas Ne žemesnis kaip 1 grup÷s Kilus įtarimui Supirk÷jas

Tankis Ne mažesnis kaip 1027 kg/m3 Kilus įtarimui Supirk÷jas

Neutralizuojančios ir inhibitorin÷s (slopinančios medžiagos)

Turi nebūti Kilus įtarimui Supirk÷jas

*Titruojamasis rūgštumas nusako piene ir pieno produktuose esantį laisvųjų rūgščių, druskų, baltymų laisvųjų rūgštinių grupių bei ištirpusio CO2 kiekį. Jis vadinamas bendru rūgštumu ir nustatomas neutralizuojant šias rūgštis kalio ar natrio šarmais, kaip indikatorių naudojant fenolftaleiną. Titruojant 100 ml pieno, praskiesto su 2 dalimis distiliuoto vandens, su 0,1 N NaOH, rūgštumas išreiškiamas Ternerio laipsniais (˚T).

Žalio karvių pieno kokyb÷s rodikliai: bendras bekterinis užterštumas, somatinių ląstelių skaičius,

inhibitorin÷s (slopinančios) medžiagos ir pieno užšalimo temperatūra (LR žem÷s ūkio ministro

2001m.įsakymas. Nr. 3D-527, Vilnius), bei kokyb÷s pokyčiai pateikiami 2 ir 3 lentel÷se.

2 lentel÷. Žalio pieno kokyb÷s normų pokyčiai Lietuvoje

Metai Riebalai, %

Baltymai, %

Laktoz÷, %

Somat. ląst.

vidurkis, tūkst./ml

Bakterijų vidurkis, tūkst./ml

Užšalimo temp.

vidurkis, °C

Inhibitorin÷s medžiagos,

100ml

1999 4,13 3,11 4,69 292 887 -0,532 1,76

2000 4,13 3,16 4,64 249 458 -0,528 1,93

2001 4,07 3,21 4,65 221 268 -0,529 1,55

2002 4,06 3,22 4,65 200 157 -0,534 1,73

2003 4,11 3,23 4,72 209 107 -0,531 1,53

2004 4,14 3,25 4,67 187 57 -0,529 0,54

2005 4,11 3,21 4,59 209 43 -0,527 0,53

2006 4,12 3,23 4,58 198 40 -0,529 0,52

2007 4,16 3,24 4,61 218 34 -0,528 0,57

2008 4,16 3,23 4,60 223 30 -0,526 0,60

2009 4,17 3,21 4,60 224 29 -0,524 1,37

11

3 lentel÷. Žalio karvių pieno kokyb÷s rodikliai

Rodiklio pavadinimas Norma Tyrimo periodiškumas

Užterštumas bakterijomis, tūkst./cm3

<100 tūkst./cm3 Ne rečiau kaip du kartus per m÷nesį.

Somatinių ląstelių skaičius, tūkst./ml

<400 Ne rečiau kaip tris kartus per m÷nesį

Inhibitorin÷s (slopinančios) medžiagos

Turi nebūti Ne rečiau kaip du kartus per m÷nesį

Pieno užšalimo temperatūra, °C < - 0,515 °C Ne rečiau kaip vieną kartą per pusmetį *Tyrimo atlik÷jas yra įgaliotoji laboratorija – nešališka akredituotoji tyrimų laboratorija, kuri tiria pieno m÷ginius ir nustato jo sud÷ties ir kokyb÷s rodiklius. Šias funkcijas Lietuvoje atlieka valstybin÷ įmon÷ “Pieno tyrimai”.

1.2. Pieno sud÷tin÷s dalys

1.2.1. Vanduo

Vanduo yra didžiausia pieno sud÷tin÷ dalis ir visų pieno sud÷tinių dalių skiediklis. Skiriamas

laisvasis ir surištasis (hidratacinis ir kristalizacinis) vanduo. Šviežiame piene vyrauja laisvasis vanduo,

pieno produktuose yra tik surištasis vanduo. Nuo vandens kiekio priklauso maisto produktų tekstūra,

fizin÷s ir chemin÷s savyb÷s (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).

1.2.2. Pieno cukrus (laktoz÷)

Pagrindinis angliavandenis piene yra laktoz÷. Jos piene vidutiniškai yra ~ 4,7%. Laktoz÷ turi

didel÷s įtakos pieno ir pieno produktų maistinei vertei. Laktoz÷ yra disacharidas, sudarytas iš gliukoz÷s

ir galaktoz÷s, tod÷l jo maistin÷ vert÷, lyginant su monosacharidais yra dvigubai didesn÷, bei išskiria

dvigubai daugiau energijos. Galaktoz÷ yra glikoproteinų ir glikolipidų sudedamoji dalis, tod÷l yra labai

svarbi ląstel÷s membranai. Tai ypač svarbu jaunikliams, kurių organizmas nepaj÷gia susintetinti

pakankamai galaktoz÷s (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).

1.2.3. Pieno riebalai (lipidai)

Tai įvairios chemin÷s struktūros vandenyje netirpstantys organiniai junginiai. Jų kiekis svyruoja

tarp 3,2% ir 6%. Šie svyravimai priklauso nuo gyvulių veisl÷s, š÷rimo, laikymo, priežiūros ir sveikatos

būkl÷s. Pagal sud÷tį ir struktūrą jie skirstomi į paprastuosius ir sud÷tinius lipidus. Paprastiesiems

lipidams priklauso mono-, di- ir trigliceridai (98–99%), o sud÷tiniams – fosfolipidai ir glikolipidai (0,1-

0,2%), lipidų dariniai – cholesterolis (0,2–0,4%), vitaminai A, E, D, K.

12

4 lentel÷. Pieno lipidų sud÷tis

Lipidų grup÷ Svarbiausieji lipidai Kiekis, % 1. Acilgliceroliai (riebalai), iš jų % nuo bendro kiekio: 2,8 ÷ 5,0

a) triacilgliceroliai 98 ÷ 99 b) diacilgliceroliai 1,0 ÷ 1,6

c) monoacilgliceroliai 0,2 ÷ 1,0

Paprastieji lipidai

2. Vaškai P÷dsakai 1. Fosfolipidai, iš jų % nuo bendro kiekio: 0,03 ÷ 0,05

a) lecitinai 28 ÷ 40

b) kefalinai 29 ÷ 43

c) sfingomielinai 19 ÷ 24

d) serinfosfatidai 10 e) inozitfosfatai 6

Sud÷tiniai lipidai

2. Glikolipidai 0,002 ÷ 0,003

1. Steroliai, iš jų: 0,01 ÷ 0,015

a) cholesterolis 0,01 ÷ 0,012

b) lanosterolis p÷dsakai 2. Riebaluose tirpūs vitaminai (A, E, D, K, karotinai) 0,05 ÷ 0,09 mg/kg

Neapmuilinamoji lipidų frakcija

3. Terpenai p÷dsakai

Pieno lipidų savyb÷s priklauso nuo riebalų rūgščių sud÷ties ir nuo jų vietos acilglicerolių

molekul÷se. Kai pieno acilgliceroliuose yra skirtingos riebalų rūgštys, šie acilgliceroliai vadinami

mišriaisiais. Mišrieji acilgliceroliai sudaro pagrindinę natūralaus pieno lipidų masę. Pieno lipiduose

randama apie 140 skirtingų riebalų rūgščių. (Gudonis, 2006).

Fiziologiniu požiūriu karvių pieno lipidai žmogui labai vertingi, kadangi juos (iki 98%) žmogaus

organizmas gerai pasisavina.

Pieno lipidai šviežiame šiltame arba pašildytame piene yra skysti, jie pieno plazmoje pasiskirstę

mažais lašeliais ir sudaro emulsiją. Šaltame piene lipidai yra kieti, pieno plazmoje pasiskirstę mažomis

kietomis sferin÷s formos dalel÷mis ir sudaro suspensiją.

Riebalų rūgštys ir jų tarpusavio santykis lemia pieno riebalų fizikines ir chemines savybes

(Gudonis, 2006).

Nuo sočiųjų riebalų rūgščių kiekio priklauso pieno riebalų lydymosi temperatūra ir konsistencija.

Veikiami įvairių veiksnių riebalai gali gesti – hidrolizuotis arba oksiduotis. Pieninikyst÷je svarbiausi

yra riebalų rutul÷lių fiziniai-cheminiai kitimai, vykstantys pieno laikymo ir perdirbimo metu (Šernien÷,

Sekmokien÷, 2006).

13

1.2.4. Pieno baltymai (proteinai)

Pagrindin÷ pieno baltymų statybin÷ medžiaga yra aminorūgštys. Aminorūgštys įvairiausiais

jungimosi būdais sudaro tam tikros būdingos struktūros polipeptidus, o šie – proteinus.

Pieno baltymų kiekis glaudžiai susijęs su gyvulio š÷rimu ir svyruoja tarp 3,0–3,6%. Pagrindinis

pieno baltymas yra kazeinas, sudarantis 80% visų pieno baltymų, o kita dalis – išrūgų baltymai

liekantys iš pieno pašalinus kazeiną (Gudonis, 2006).

1.2.5. Mineralin÷s medžiagos

Pagal pieno mineralines madžiagas sudarančių elementų koncentraciją jie skirstomi į makro- ir

mikroelementus. Makroelementai – Ca, Na, P, Mg, K, Cl. Mikroelementai – Fe, Cu, Zn, Al ir kiti.

Min÷ti makro- ir mikroelementai labai svarbūs žmogaus ir gyvulio organizmui. Jie yra sud÷tin÷

fermentin÷s sistemos dalis, svarbūs dirginimo ir laidumo sistemai, energijos perdavimui, kaulų

susidarymui, kraujo kreš÷jimui, stresinių situacijų slopinimui (Ramonaityt÷, 2006).

Normalus mineralinių medžiagų vidutinių verčių kiekis karv÷s piene parodytas 5 lentel÷je. Iš

tikrųjų mineralinių druskų kiekis piene normaliai svyruoja gana plačiose ribose ir priklauso nuo

daugelio veiksnių karv÷s veisl÷s, laktacijos laiko, metų sezono, sveikatos ir ypač pašarų. Jų kiekis kinta

esant tešmens infekciniams susirgimams. Tačiau pieno pelenų kiekis beveik yra palyginti pastovus –

apie 10% (Šernien÷, Sekmokien÷, 2006).

5 lentel÷. Vidutinis karv÷s pieno mineralinių medžiagų kiekis (lieso pieno duomenys)

Mineralinių medžiagų komponentas Normalus kiekis (mg/100ml)

Natris 50

Kalis 145

Kalcis 120

Magnis 13

Fosforas (bendras) 95

Fosforas (neorganinis) 75

Chloridas 100

Sulfatas 10

Karbonatas 20

Citratas 175

14

Kai kurių mineralinių druskų piene yra daugiau, negu jų gali ištirpti. Taip yra tod÷l, kad dalis šių

druskų įeina į pieno koloidus: juose randama kalcio, magnio, fosfatų bei citratų.

Makroelementai, ypač vienvalenčiai, maisto produktuose sutinkami tirpių druskų pavidalu ir

dažniausia yra jonizuotos formos. Jiems daugiausia priklauso natrio ir kalio katijonai ir su jais susieti

chlorido ir sulfato anijonai.

Kai kurie polivalentiniai jonai paprastai randami pusiausvyroje tarp jonin÷s, tirpios nejonin÷s ir

koloidin÷s jų formos. Metalai dažniausiai yra chelatų sud÷tyje. Graikiškai chelatos reiškia žnyples. Iš

tiesų, tokių cheminių junginių struktūros primena kelias poras žnyplių, su÷musių metalo joną

(http://lt.wikipedia.org/wiki/Chelatas. prieiga per internetą 2010 birželio 7 d.). Tai kompleksai, susidarę

d÷l koordinacinių ryšių tarp ligandų ir metalų katijonų. Ligandas chelatuose turi du ar daugiau

koordinuotų su metalu kovalentinių ryšių. Formuojantis chelatui ligandas funkcionuoja kaip baz÷, o

metalo jonas – kaip rūgštis (Ramonaityt÷, 2000).

Chelatuose donorais gali būti N, O, P, S ir Cl atomai, o pagrindin÷mis donorų grup÷mis laikomos

–NH2, =C=O, =NH, -COOH ir –OH, –O, –PO(OH)2. Daugelis metalų jonų, ypač kintamo

valentingumo metalų, gali būti akceptoriais ir su šiomis donorų grup÷mis sudaryti chelatus. Į chelatą

žiedu gali būti įjungiami 4, 5 arba 6 nariai (Ramonaityt÷, 2000).

1.2.6. Pieno fermentai

Fermantais vadinami saviti baltymai – biologiniai katalizatoriai, esantys bet kurioje gyvoje

ląstel÷je ir katalizuojantys įvairius cheminius procesus tiek ląstel÷je, tiek išskirti iš jos. Pagal

katalizuojamas šių tipų reakcijas išskiriamos šešios fermentų klas÷s:

� oksidoreduktaz÷s;

� transferaz÷s;

� hidrolaz÷s;

� liaz÷s;

� izomeraz÷s;

� ligaz÷s.

Karv÷s piene yra daugiau kaip 60 visų šešių klasių fermentų. Jų patenka į pieną su pašaru,

gaminasi pieno liaukose arba juos išskiria piene esantys mikroorganizmai (Gudonis, 2006).

15

1.2.7. Vitaminai

Vitaminais vadinamos, dažniausiai, nedidel÷s santykin÷s molekulin÷s mas÷s organin÷s

medžiagos, būtinos normaliai organizmų gyvybinei veiklai palaikyti. Vitaminai gaminasi augaluose,

veikiant šviesai. Jie būtini žmogui ir gyvūnams, dalyvauja ląstel÷s maitinime, reikalingi normaliam

organizmo funkcionavimui. Jie veikia labai mažais kiekiais ir neeikvoja energijos. Vitaminai gaunami

su maistu ar gaminami organizme iš provitaminų. Tiek vitaminų trūkumas, tiek perteklius sukelia

organizmo funkcijų sutrikimus ir gali baigtis mirtimi.

Piene yra visų gyvybiškai būtinų, riebaluose ir vandenyje tirpstančių vitaminų, tik ne visada

organizmo reikmes patenkinančiais kiekiais. Vitaminai – tai biologiškai aktyvūs pieno komponentai,

kurių maži kiekiai turi svarbią reikšmę žmogaus organizmui (Bagnato, 2003). Vitaminų kiekį

šviežiame piene lemia gyvulio š÷rimas ir sveikatos būkl÷.

Vitaminų kiekį piene lemia:

� pašaro sud÷tin÷s dalys (šeriant stambiais pašarais ir silosu, susidaro mažiau riebaluose

tirpstančių vitaminų);

� prieskrandžio ir žarnų mikroflora (B12, K);

� gyvulių laikymo sąlygos (saul÷s spinduliai didina D kiekį);

� laktacijos periodas (krekenyse daugiau karotino).

1.2.8. Dujos ir organin÷s rūgštys

Tuoj po melžimo piene yra apie 5–10 tūrio % anglies dioksido, 2–3 tūrio % azoto ir 0,5–1,0 tūrio

% deguonies. Dujos patenka melžiant, po melžimo jų sumaž÷ja. Natūraliai piene yra citrinos rūgšties

(maždaug 2,45 g/kg pieno).

Pienas lengvai adsorbuoja dujas iš aplinkos. Kai patalpose, kuriose laikomas pienas, yra šalutinį

kvapą turinčių dujų (iš sugedusių pašarų, naftos produktų, kvapiųjų vaistinių ir kitų medžiagų), tai

pienas įgyja savitą, dažniausiai, nemalonų kvapą, pablog÷ja jo juslin÷s savyb÷s (Gudonis, 2006).

1.2.9. Kitos pieno sud÷tin÷s dalys

Piene pastoviai būna mikroorganizmų, somatinių ląstelių, hormonų. Mikroorganizmai patenka

per spenio kanalą. Gali būti nuo 100 iki 1000 mikrobų viename ml pieno. Užterštumo šaltiniai yra

tešmens oda, gyvulio plaukų danga, melžimo įrengimai, melž÷jų rankos ir kt. (Dzidic ir kt., 2004).

16

1.3. Bendrieji sveikatos reikalavimai gaminant žalią pieną

Žalias pienas turi būti gaunamas iš gyvūnų, kurie kontrol÷s tarnybos oficialiai pripažinti

nesergantys tuberkulioze ir brucelioze, užkrečiamomis ligomis, kurios su pienu gal÷tų būti perduotos

žmon÷ms. Bendra gyvūnų sveikatos būkl÷ privalo būti gera ir netur÷ti jokių ligos, kuri gal÷tų užteršti

pieną, požymių. Ypač svarbu, kad galvijai nebūtų užsikr÷tę jokia su išskyromis susijusia lytinių organų

takų infekcija, enteritu su diar÷ja ir karščiavimu arba pastebimu tešmens uždegimu. Tešmuo negali būti

sužeistas, kad žaizda nedarytų įtakos pienui. Gyvuliams negalima skirti jokių neleistinų naudoti

medžiagų ar produktų, gyvulių negalima gydyti neteis÷tai. Jei buvo paskirti leistini preparatai arba

medžiagos, tai tur÷jo praeiti išlaukos terminas, nurodytas naudojimo instrukcijoje.

Pieno ūkiams taikomi pastatų ir įrangos higienos reikalavimai. Melžimo įranga ir pastatai,

kuriuose laikomas, tvarkomas arba atv÷sinamas pienas, išd÷stomi ir projektuojami taip, kad kiltų kuo

mažesnis pavojus užteršti pieną. Pastatus, kuriuose laikomas pienas, reikia tinkamai apsaugoti nuo

kenk÷jų ir atskirti nuo gyvulių laikymo patalpų, juose įrengti tinkamą šaldymo įrangą. Įrangos, kuri

liesis su pienu (indai, tara, talpyklos ir kt., skirti melžti arba vežti pieną), paviršius turi būti lengvai

valomas ir dezinfekuojamas. D÷l to tikslinga naudoti lygiais paviršiais, plaunamas ir nenuodingas

medžiagas (Staniškien÷, Šernien÷, 2007).

1.3.1. Karvių mastitas

Viena dažniausiai ir daugiausia nuostolių galvijų augintojams pridarančių ligų yra slaptasis

karvių mastitas. Mastitas – tai ligų kompleksas, d÷l kurio sumaž÷ja pieno sintez÷, pasikeičia jo sud÷tis,

pablog÷ja dietin÷s ir technologin÷s savyb÷s (Vaitlokas, 2005). Svarbus šios ligos požymis – padid÷jęs

somatinių ląstelių (SL) skaičius piene. Sveikos karv÷s piene somatinių ląstelių būna mažiau kaip 100

tūkst./ml. Slaptasis karvių mastitas 15–40 kartų labiau paplitęs už klinikinę formą. Apie 30–60% karvių

nuolat serga slaptuoju mastitu, d÷l to sumaž÷ja pieno kokyb÷ ir produkcija. Galvijų augintojai patiria

nuostolius d÷l sumaž÷jusios pieno produkcijos, išlaidų gydymui, pablog÷jusios pieno kokyb÷s,

ankstyvo karvių brokavimo. Jų pienas gali būti žmonių apsinuodijimo bei kai kurių infekcinių ligų

priežastis. Sergančiųjų slaptuoju mastitu karvių piene sumaž÷ja: bendrųjų baltymų (1%), kazeino (6–

18%), laktoz÷s (5–20%), riebalų (4–12%), kalcio, fosforo, kalio koncentracijos. Pablog÷ja pieno

skonis, pienas kart÷ja. Taip pat did÷ja somatinių ląstelių skaičius (Rudejevien÷, 2007).

Mastitą gali sukelti mechaniniai, fiziniai, cheminiai ir biologiniai veiksniai.

17

Mechaniniai, mastitą sukeliantys veiksniai yra spenių trūkin÷jimas, mikrotraumos, kai

nesilaikoma melžimo technologijos arba melžimo aparatais nustatomas neteisingas režimas, naudojama

nestandartin÷ melžiklių guma, netinkamai ruošiamas tešmuo melžimui, perlaikomi melžimo aparatai,

praleidžiamas eilinis melžimas, pažeidžiama melžimo aparatų ruošimo sanitarija ir pan. Suk÷l÷jai

pernešami nešvariomis rankomis, nedezinfekuotomis pašluost÷mis, per melžimo indus. Karv÷s

dažniausiai melžiamos 3–6 minutes, tačiau didelę reikšmę melžimo trukmei bei pieno atidavimo

greičiui turi tešmens paruošimas, primilžis, individualios karv÷s savyb÷s, melžtuvų konstrukcija ir

technin÷ būkl÷ (Dzidic ir kt., 2004).

Mastito suk÷l÷jai skirstomi į tris grupes:

a) mikroorganizmai, kurie patenka į tešmenį hematogeniniu keliu (S aureus, S . agalactiae, S.

Epidermidis ir kt.);

b) mikroorganizmai iš aplinkos patenkantys į tešmenį laktogeniniu keliu

(E. Coli, Enterobacter, S. Uberis, Candida genties grybai);

c) specifiniai ligos suk÷l÷jai (Mycoplasma bovis, TBC, snukio ir nagų ligos, raupai ir kt.)

(Aniulis, 2007).

Nuolatiniai tešmens mikroorganizmai dauginasi spenio kanal÷lyje ir pieno cisternose (alveol÷se

jų nebūna). Dažniausiai tai įvairūs kokai. Pieno kokybę jie veikia mažai ir laikomi beveik

nekenksmingais. Fakultatyviniai mikrobai tešmenyje išsilaiko tam tikrą laiką. Tai dažniausiai

streptokokai, kai kurios lazdelin÷s bakterijos. Šie mikrobai dažniausiai yra įvairių pieno pakitimų

(apkartimo, sugleiv÷jimo) priežastis, o kartais sukelia tešmens uždegimą (Vaitlokas, 2005).

Patogeniniai mikroorganizmai į pieno liauką patenka per spenio kanalą, kraują, limfą.

Mastitams įtakos turi š÷rimo, virškinimo sutrikimai, apsinuodijimai trąšomis, individualios karvių

savyb÷s, paveldimumas, vitamino E trūkumas, apsinuodijimas nitritais ir nitratais, aktyvaus mociono

trūkumas, netinkamas cukraus ir proteinų santykis, genetiniai faktoriai, nuovalų susilaikymas.

Trūkstant pašaruose seleno ir vitamino E, padid÷ja karvių sergamumas tešmens uždegimu

(Rudejevien÷, 2007).

Mastitas yra galutinis daugyb÷s skirtingų veiksnių sąveikos rezultatas. Tai įgimtas kiekvienos

karv÷s atsparumas arba imlumas ligai, aplinkos švara, lemianti mikroorganizmų, kurie gali patekti į

spenius, koncentraciją, galvijų patiriamo streso lygis, mikroorganizmų, kurių galimyb÷s sukelti mastitą

labai skiriasi, kiekis; vadybos metodai, įskaitant š÷rimą ir melžimo įrangos tinkamumą; melžimo

procedūros – ypač melžimo higiena, darbuotojų sąžiningumas ir kiti veiksniai (Vaitlokas, 2005).

Galima sunaikinti keletą mastito formų, bet negalime sunaikinti jų didžiosios daugumos. Tod÷l

svarbiausias uždavinys yra ne mastito sunaikinimas, bet jo kontrol÷.

18

1 paveiksl÷lyje pavaizduotas somatinių ląstelių (SL) pasiskirstymas iš ūkininkų supirktame piene,

2009 metų gruodžio – 2010 metų sausio m÷nesio laikotarpyje. Buvo paimta 2500 m÷ginių iš 25 pieną

superkančių kooperatinių subjektų. Šį pranešimą pateik÷ VMVT tinklalapiui Valstybin÷s maisto ir

veterinarijos tarnybos veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausioji specialist÷ A. Greičiuvien÷. Tyrimai

atlikti VĮ „Pieno tyrimai“.

12%

9%

10%

69%

virš 1000tūkst./ml nuo 600 iki 1000 tūkst./ml

nuo 400 iki 600 tūkst./ml iki 400 tūkst./ml

1 pav. Parduodamo pieno pasiskirstymas pagal SLS

Paskutinieji tyrimai parod÷, kad natūralus atsparumas mastitui priklauso nuo bandos raciono, o

svarbiausia nuo jame esančių vitamino E ir mikroelemento seleno, kurie stiprina baltųjų kraujo kūnelių

antibakterinę veiklą, antibiotikų pernešimą iš kraujotakos sistemos į tešmenį ir tešmens audinių

sveikatą (Masteikien÷, 2006).

1.3.2. Melžimo higienos reikalavimai

Melžiant reikia laikytis higienos reikalavimų, pirmiausia – užtikrinti, kad prieš pradedant melžti

speniai, tešmuo, ir gretimos jų dalys būtų švarios. Labai svarbu, kad melž÷jas, patikrintų kiekvieno

gyvūno pieną, ar jame n÷ra juslinių nukrypimų nuo normos. Jei nustatomi nukrypimai, pienas maistui

nevartojamas.

Melžtuvas susideda iš melžiklių korpusų kolektoriaus ir oro įleidimo bei uždarymo vožtuvų.

Melžiklis – tai melžtuvo dalis, kuri betarpiškai kontaktuoja su speniais. Tod÷l melžikliai turi būti švarūs

lygūs, nesusikirdę, nesuplyšę. Juos reik÷tų keisti pagal gamintojo rekomendacijas. Pagrindiniai gero

19

valymo etapai yra tokie: nešvarumų pak÷limas nuo paviršiaus; jų suskaidymas į smulkesnes daleles ir

ištirpinimas tirpale (Vaitlokas, 2006).

Kad pieno kokyb÷ nenukent÷tų, per 2 valandas nuo melžimo jis turi būti atv÷sinamas iki ne

aukštesn÷s kaip 10 0C temperatūros. Šaldytuvas pasirenkamas pagal pieno kiekį ir jo pardavimo

dažnumą (kasdien ar kas antrą dieną). Šaldytuvas negali būti per didel÷s talpos, nes jo negalima įjungti,

kol pienas neapsems maišykl÷s. Priešingu atveju, pienas gali prišalti prie šaldytuvo.

Būtina identifikuoti visus gydomus gyvūnus, į kurių pieną gal÷tų patekti medikamentų likučiai.

Iki išlaukos pabaigos šių gyvūnų pienas neturi būti vartojamas maistui. Įvairius antiseptinius spenių

skysčius arba purškiklius galima naudoti tik tada, jeigu jie patvirtinti kompetentingos institucijos.

Antiseptikai naudojami taip, kad piene nepadid÷tų nepageidaujamų medžiagų kiekis (Staniškien÷,

Šernien÷, 2007).

Melžiamo pieno kokyb÷ priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas iš jų – tinkama melžimo indų ir

pieno melžimo linijų priežiūra, tai – vieni iš svarbiausių pieno bakterino užterštumo šaltinių, kuris

aktualus vertinant pieno kokybę (Dersam, 1999). Melžimo aparatus, melžtuves, rezervuarus, pieno

tiekimo vamzdynus reikia gerai plauti ir dezinfekuoti, nes pieno likučiuose mikroorganizmai greitai

dauginasi ir patenka į pieną. Pienui skirtų indų ir inventoriaus paviršiai turi būti lygūs, kad būtų lengvai

plaunami ir dezinfekuojami. Mechanizmais melžti lengviau ir sparčiau, pienas paprastai švaresnis, jei

tik tinkamai prižiūrima melžimo įranga. Melžiant rankomis galima dažniau pieną užteršti

mikroorganizmais (Dersam, 1999). Tačiau, melžiant aparatais nesilaikant sanitarijos ir higienos

taisyklių, pienas mikroorganizmais, gali būti, užteršiamas kur kas daugiau negu melžiant rankomis

(Masteikien÷, 2006).

Melžimo įrangą būtina pakaitomis plauti ir dezinfekuoti šarminių ir rūgštinių priemonių tirpalais.

Jei plovimui naudojamas kietas vanduo, kuriame yra daug druskų, tai melžimo įrangą reikia plauti ir

dezinfekuoti, periodiškai keičiant šarminius ir rūgštinius ploviklius bei dezinfektantus. Jei plaunama

minkštu vandeniu, tai rūgštinius ploviklius ir dezinfektantus pakanka naudoti 3 kartus per savaitę

(Dersam, 1999).

1.3.3. Darbuotojų higiena

Melž÷jos taip pat gali užteršti pieną. Ant rankų visada yra mikroorganizmų, ypač jų daug

panag÷se, odos įtrūkimuose, žaizdel÷se. Melž÷jos gali būti nuolatin÷s patogeninių mikroorganizmų

nešiotojos. Tod÷l jos turi griežtai laikytis asmens higienos taisyklių, periodiškai tikrintis, ar n÷ra

bakterijų nešiotojos. Melž÷jai ir žalią pieną tvarkantys asmenys turi d÷v÷ti tinkamus švarius darbo

20

drabužius. Melž÷jams svarbu laikytis griežtų asmens higienos reikalavimų. Arti melžimo vietos turi

būti įrenginiai, kad melž÷jai ir žalią pieną tvarkantys asmenys gal÷tų nusiplauti rankas (Staniškien÷,

Šernien÷, 2007). Visi asmenys, melžiantys gyvulius ir apdorojantys pieną, turi tur÷ti sveikatos

pažym÷jimą, patvirtinantį, kad šį darbą jiems leidžiama dirbti (Masteikien÷, 2006).

1.3.4. Mikroorganizmai piene

Mikroorganizmai į pieną patenka iš tešmens arba iš aplinkos melžiant. Sveikame karv÷s

tešmenyje taip pat aptinkama mikroorganizmų. Jie į tešmenį patenka pro spenių kanal÷lius. Jaunesniųjų

karvių spenio kanal÷lį uždarantys raumenys yra tvirtesni, tod÷l mikroorganizmams į jį patekti sunkiau.

Senesniųjų karvių šie raumenys yra silpnesni, tod÷l ir mikroorganizmai į spenio kanal÷lį patenka

lengviau. Tešmenyje mokroorganizmams yra geros sąlygos: tinkama temperatūra, pakankamai dr÷gm÷s

ir maisto medžiagų. Tačiau jiems vystytis trukdo baktericidin÷s pieno medžiagos. D÷l pieno

baktericidinio veikimo tešmenyje vystosi tik atsparūs, prisitaikę prie esamų sąlygų mikroorganizmai:

mikrokokai, enterokokai, kartais streptokokai ir žarnin÷s lazdel÷s, rečiau kitos bakterijos. Šių bakterijų

mažai kintanti rūšin÷ sud÷tis ir nedidelis skaičius turi mažai įtakos pieno kokybei. Tokios bakterijos

sudaro vadinamuosius pastovius tešmens mikroorganizmus (pastovią tešmens mikrobiotą). Kartais į

tešmenį patenka ir kitų bakterijų (lazdelių) – streptokokų. Jos neigiamai veikia šviežio pieno ir jo

produktų kokybę, gali sukelti ir tešmens uždegimą – mastitą (Masteikien÷, 2006).

Kadangi karv÷s tešmuo nesterilus, sterilaus pieno gauti neįmanoma. Daugiausia bakterijų yra

spenių kanal÷liuose, tod÷l pirmąsias pieno čiurkšles siūloma numelžti į atskirą indą.

Karv÷s odos ir tešmens švara priklauso nuo pakratų ir priežiūros. Nepakankamai kreikiant, karv÷s

oda ir tešmuo užsiteršia m÷šlu ir kitais nešvarumais, kurie sunkiai nusivalo. Daug mikroorganizmų yra

pačiuose pakratuose. Juose aptinkama įvairių bakterijų, aktinomicetų, pel÷sinių grybų ir kt. Šie

mikroorganizmai į pieną gali patekti su pakratų dalel÷mis arba dulk÷mis.

Karv÷s turi būti laikomos erdviame, šviesiame, sausame ir gerai v÷dinamame tvarte. Jas reikia

dažnai valyti šepečiais, racionaliai šerti. Prieš melžimą aparatais karv÷s tešmuo plaunamas šiltu

vandeniu ir nusausinamas atskira popierine servet÷le ar švaria šluoste (Masteikien÷, 2006).

Svarbu ir vandens, kuriuo plaunama melžimo aparatūra ir kita įranga, švara. Indams ir

aparatūrai plauti naudojamas vanduo turi atitikti geriamojo vandens higienos reikalavimus. Kitaip iš jo

į pieną gali patekti įvairių bakterijų, galinčių daugintis atšaldytame piene ir sukelti jo gedimą.

Geriamasis vanduo pieno produktų gamyboje turi atitikti Lietuvos higienos normą HN 24 :

2006 „Geriamojo vandens saugos ir kokyb÷s reikalavimai“ reglamentuojančius mikrobiologinius,

21

toksinius ir indikatorinius rodiklius

(http://sena.sam.lt/lt/main/teisine_informacija/higienos_normos?id=25014). prieiga per internetą

2010 m. balandžio 20 d.).

1.3.5. Vaistų likučiai piene

Vartotojai vis labiau rūpinasi maisto sauga. Taigi būtina d÷ti visas pastangas, kad į pieną ir jo

produktus nepatektų vaistų likučių, kad tie produktai būtų saugūs ir sveiki. Ypatingas susirūpinimas

reiškiamas d÷l vaistų likučių melžiamų karvių piene, taip pat d÷l tikimyb÷s, jog žmonių ligas

sukeliantys mikroorganizmai taps atsparūs vaistams. Didžiausią susirūpinimą keliantys antibiotikai yra

β-laktamai, kuriems priklauso penicilinas (Suhren, 2002).

Penicilinas – antibiotikas, viena iš aktyviausių priemonių kovojant su bakterijų sukeltais

susirgimais. Peniciliną inaktyvuoja skrandžio sultys, o jo rezorbcija žarnyne – bloga. Dažniausiai

naudojamas pieninių karvių mastito gydymui, virškinamojo trakto gydymui, kv÷pavimo takų ir

šlapimtakių uždegimams gydyti (Botsoglou, Fletouris, 2001).

Inhibitorin÷s medžiagos – valymo, dezinfekavimo bei gydymo priemonių likučiai, galintys tur÷ti

toksinį arba alergizuojantį poveikį žmogaus organizmui. Praktikoje aptinkamos įvairios jų medžiagos,

pavyzdžiui, chloramfenikolis, kuris veterinarijoje ES valstyb÷se uždraustas naudoti nuo 1997 metų.

Tačiau jis gana plačiai naudojamas žmon÷ms gydyti. Vienas chloramfenikolio atsiradimo šaltinių yra

Sintomicino tepalas, naudojamas sutrūkin÷jusiems speniams ir rankoms gydyti. Ne visi pieno

gamintojai žino, kad šis tepalas ir yra chloramfenikolis. Šios chemin÷s medžiagos likučiai po

panaudojimo gali būti aptinkami piene net 5–7 dienas (http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/). prieiga

per internetą 2010 m. birželio 19 d.).

Pagal ES teis÷s aktus inhibitorinių (slopinančių bakterijų veiklą) medžiagų piene ir jo

produktuose visiškai negali būti, tuo tarpu lietuviškame žaliaviniame piene vis dar aptinkama, nors ir

labai nedaug (0,3–1%) kenksmingo vaistų likučio chloramfenikolio (Valstyb÷s žinios, 2001).

Tetraciklinas – taip pat naudojamas gydyti, tačiau netinkamai naudojant (per dideliais kiekiais,

nesuderinus su veterinarijos gydytoju, neišlaukus tam tikro laiko po gydymo) piene nustatomi šių

antibiotikų likučiai. Valstybin÷ maisto ir veterinarijos tarnyba vykdo sugriežtintas chloramfenikolio bei

tetraciklino kontrol÷s programas.

Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu gyvuliai gauna vaistų – jie suleidžiami į tešmenį, raumenis,

gimdą, po oda, sušeriami su pašaru, sugirdomi su vandeniu – tų vaistų likučių gali atsirasti piene.

Vaistų aptinkama d÷l keleto priežasčių: nepaisoma nurodymų, kada gydymą nutraukti; nesugebama

22

nustatyti, kurie gyvuliai gydomi; vaistai vartojami nesilaikant etiket÷je pateiktų rekomendacijų;

neišmelžiami gydomi ketvirčiai; tiksliai neregistruojamas gydymas; aplaidūs karves melžiantys

asmenys (Botsoglou, Fletouris, 2001).

Inhibitoriai žalingi žmonių sveikatai. Kita ne mažiau svarbi priežastis, d÷l ko būtina inhibitorinių

medžiagų kontrol÷, yra ekonomin÷. Beveik visos įmon÷s savo produkciją eksportuoja į ES ar kitas

šalis, kurios labai kruopščiai kontroliuoja įvežamos produkcijos saugą ir kokybę (Valstyb÷s žinios,

2001). Nustačius produkcijoje kenksmingų medžiagų, uždraudžiamas eksportas. Aptikus jų žaliame

piene, uždraudžiama naudoti pieną ir realizuoti maistui pagamintus šio pieno produktus. Netinkamai

atlikus kontrolę pirmin÷je grandyje, tenka patirti dar didesnių nuostolių naikinant jau pagamintus

produktus. Tod÷l patys pieno gamintojai, perdirbimo įmonių atsakingi specialistai turi analizuoti

inhibitorių atsiradimo priežastis ir ieškoti būdų joms šalinti. Būtina labai griežtai ir kruopščiai

kontroliuoti žaliavą, kad galutinis produktas būtų saugus (Rudejevien÷, 2007).

Alternatyva antibiotinei mastito terapijai gal÷tų būti homeopatija. Homeopatiniai vaistai turi

sužadinti nusilpusias natūralias organizmo j÷gas. Jie gaminami iš augalų, mineralų, gyvūnų, pvz: vorų,

džiovintų bičių, gyvačių nuodų. 75% visų homeopatinių preparatų gaminami iš augalin÷s kilm÷s

medžiagų, mažiausiai iš organin÷s kilm÷s (tik apie 5%). Homeopatiniai preparatai priverčia patį

organizmą nugal÷ti ligą. Tokie vaistai organizme nieko neslopina, nepavaduoja ir nekompensuoja

(Valstyb÷s žinios, 2001). D÷l to jie neturi šalutinio poveikio, n÷ra likučių piene, nesivysto mikrobų

rezistentiškumas, tinka vartoti su kitais vaistais ir visais atvejais atitinka vieną iš pagrindinių

homeopatijos principų – nepakenkti. Gydant antibiotikais, išgyja 58%, homeopatiniais preparatais –

38% karvių. Karv÷ms užtrūkinimo metu suleidus ne tik pailginto veikimo antimikrobinius, bet po oda –

ir homeopatinius preparatus, sumaž÷ja sergančių karvių skaičius bandoje užtrūkinimo bei laktacijos

metu, mažesnis būna somatinių ląstelių skaičius piene prasid÷jus laktacijai (Botsoglou, Fletouris,

2001).

1.3.6. Pieno ir pieno produktų teršalai

Gyvulių sveikatai ir pieno kokybei įtaką daro daugelis veiksnių. Vienas iš jų pašarai. Pagal

šiuolaikines agrochemijos nuostatas subalansuotas trąšų panaudojimas vaidina svarbų vaidmenį,

didinant žem÷s ūkio kultūrų derlingumą. Nitratin÷ trąšų norma labiausiai judri. Susikaupę gamtiniuose

vandenyse nitratai pereina į pašarus, maisto produktus ir gali būti žmonių, ypač vaikų, ir gyvulių

negalavimų priežastimi. Nitritų bei nitratų gali būti ir gyvulininkyst÷s produktuose. Iš pašarų nitratai

23

pereina į pieną (iki 30 mg/l, kartais net iki 100 mg/l), o iš jo – ir į pieno produktus (Ramonaityt÷,

Bašinskien÷, 2001).

Kita kenksmingos žem÷s ūkio chemizavimo liekana – pesticidai. Be jų negalima gauti gero

derliaus, tod÷l maisto specialistams tenka susitaikyti su neišvengiamais šių kenksmingų medžiagų

likučiais žaliavose ir produktuose. Šie chemikalai nuodingi ne tik kenk÷jų rūšims, kurių populiacijas jie

tur÷tų kontroliuoti, tačiau daugeliu atvejų potencialiai veikia ir suaugusių žmonių ir vaikų sveikatą.

Vaikai yra itin jautrūs sąlyčiui su pesticidais. Jie pasisavina didesnę dalį pesticidų lieknų iš savo

suvartojamo maisto, nei suaugusieji (http://www.pesticidewatch.eu/download/Website%20-%20LT.pdf.

prieiga per internetą 2010 m. geguž÷s 5 d.).

Pastaruoju metu, pasikeitus ūkininkavimo sąlygoms, suaktyv÷jo mikroskopiniai grybai, kurie

parazituodami ant augalų produkuoja toksiškus gyvuliams ir žmon÷ms junginius – mikotoksinus. Jų net

mažas kiekis yra nuodingas. Plisdami mikroskopiniai grybai naudojasi grūduose esančiomis maisto

medžiagomis, o jų išskiriami mikotoksinai trikdo virškinamojo trakto funkcijas. D÷l to blogiau

pasisavinamos maisto medžiagos, o sutrikusios virškinamojo trakto funkcijos gali sukelti žmonių ir

gyvulių ligas mikotoksikozes arba tapti v÷žio priežastimi (Bakutis, 2004).

Mikotoksikoz÷s. Priklausomai nuo gautos mikotoksinų doz÷s, gali pasireikšti ūmia arba l÷tine

forma. Ūmios gyvulių mikotoksikoz÷s dažnai baigiasi gaišimu. Tačiau dažniausiai pašarai n÷ra užkr÷sti

tokiu mikotoksinų kiekiu, kuris gal÷tų sukelti ūmias toksikozes. Mažas toksinų kiekis pašaruose sukelia

medžiagų apykaitos sutrikimus, kuriuos lydi patologiniai organizmo pakitimai, produkcijos maž÷jimas.

Jie labai neigiamai veikia organizmą: kancerogeniškai, hepatotoksiškai ir mutageniškai.

Kai pieniniai galvijai šeriami aflatoksinu B1 užterštais pašarais, organizme jis virsta aflatoksinu

M1 ir pereina į audinius, biologinius skysčius bei pieną.

Aflatoksinai yra mikroskopinių grybų Aspergillus flavus, Aspergillus parasiticus ir kitų

metabolitai, sukeliantys ūmius ir l÷tinius gyvulių, paukščių ir žuvų susirgimus. Geriausiai išaiškintos

tos rūšys, kurios dažniausiai randamos augalin÷s kilm÷s pašaruose ir sukelia aflatoksikozes –

aflatoksinai B1, B2, G1, G2. Svarbiausias šios grup÷s mikotoksinas yra aflatoksinas B1 – pašaruose

labiausiai paplitęs ir toksiškiausias. Vertinant pašarus, dažniausiai d÷mesys kreipiamas į aflatoksino B1

frakciją. Tačiau ir kitų min÷tų šios grup÷s mikotoksinų poveikis organizmui yra identiškas.

Aflatoksinas B1 d÷l sąveikos su DNR tiesiogiai siejamas su kepenų ir inkstų karcinomomis. ES

reglamentuojamas aflatoksino M1 kiekis piene yra ne daugiau 0,05 µg/kg (http://www.manoukis.

lt/index.php?m=1&s=1730&z=80. priega per internetą 2010 m. rugs÷jo 20 d.).

24

1.3.7. Š÷rimo įtaka pieno sud÷čiai

Š÷rimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių pieno sud÷tį ir kokybę. Organizuodami

š÷rimą, galime veikti ir riebalų, ir baltymų kiekį piene.

Kokybiškas, vertingas pienas gaunamas tuomet, kai racione yra reikiamas energijos, maisto ir

mineralinių medžiagų, vitaminų kiekis. Jei racione min÷tų medžiagų trūksta, maž÷ja primilžis, blog÷ja

karv÷s sveikata, sutrinka reprodukcija, piene maž÷ja maistingųjų medžiagų, tod÷l būna prastesn÷

pagamintų produktų kokyb÷. Racione pašarai turi būti parinkti taip, kad būtų tinkamas laisvųjų riebalų

rūgščių (LRR) tarpusavio santykis didžiajame prieskrandyje (Japertas, Minkevičius, 2006).

Pieno kokybę blogina nekokybiškas, t.y. daug sviesto rūgšties turintis, silosas. Sviesto rūgšties

bakterijos patenka į sūrius ir juos sugadina, išpučia.

Dideli šakniavaisių lapų, griežčių, ropių kiekiai racione suteikia pienui nemalonų kvapą, didina

somatinių ląstelių skaičių piene. Dulk÷ti pašarai ne tik užteršia orą, karvių kūną, bet ir patenka į pieną.

Pienas sugeria ir nebūdingus aplinkos kvapus.

Pieno kokybei ir sud÷čiai įtakos turi ir laktacijos tarpsnis: trūkstančių karvių pienas sūrokas,

karstel÷jęs, jame daugiau riebalų, mineralinių medžiagų. Labai pieningų karvių piene mažiau riebalų,

baltymų negu mažapienių. Be to, pieno sud÷tis ir kokyb÷ kinta, priklausomai nuo įmitimo, amžiaus,

metų laiko, rujos, mastitų, kitų susirgimų, veisl÷s, laikymo sąlygų, temperatūros, paros laiko (Japertas,

Minkevičius, 2006).

Š÷rimo įtaka karvių sveikatai, produktyvumui ir reprodukcijai. Pagrindin÷ š÷rimo

problema yra baltymų ir fermentacijos energijos trūkumas. Dažnai aukšto produktyvumo karv÷ms,

ypač laktacijos pradžioje, pritrūksta su pašarais gaunamos energijos, jos pradeda naudoti savo kūno

atsargas, o v÷liau sutrinka maisto madžiagų apykaita organizme (Stevenson, 1998). Mikroorganizmai,

naudodami fermentacijos energiją, baltymų azotą paverčia savo ląstel÷s baltymais. Didžiąjąme

prieskrandyje sumaž÷ja mikroorganizmų, sul÷t÷ja ląstelienos virškinimas – tai sumažina pašaro

slinkimo greitį per didįjį prieskrandį. Karv÷ mažiau su÷da bei blogiau panaudoja su÷stą pašarą. D÷l to

sumaž÷ja primilžis, sutrinka karv÷s sveikata ir produktyvumas (Baran, 1997).

Jeigu racione nepakanka energijos, maisto, mineralinių medžiagų, vitaminų, visko ima trūkti ir

karv÷s organizme. D÷l to jos lies÷ja, pasireiškia medžiagų apykaitos ligos, kiaušid÷se susidaro

geltonasis kūnas, cistos, sutrinka ruja, karv÷s apšlumba, pažeidžiamos nagos. D÷l vitamino E ir seleno

trūkumo išsivysto mastitai. Esant vitamino C trūkumui, padid÷ja kraujagyslių pralaidumas, piene

padaug÷ja somatinių ląstelių (Adesogan ir kt., 2004).

25

D÷l didelio lengvai skaidomų proteinų kiekio didžiajame prieskrandyje, racione susidaro daug

amoniako, kuris nuodija gyvulį, šarmina organizmo skysčius, piene padid÷ja ur÷jos kiekis.

Ur÷ja – tai maža organin÷ molekul÷, kurią sudaro anglis, azotas, deguonis ir vandenilis. Ji yra

kraujo ir kitų kūno skysčių sud÷tin÷ dalis. Ur÷ja su vandeniu lengvai patenka į kūno audinius ir gali iš

kraujo “pereiti” į pieną (Jinsan, Yiseok, 2000).

Ur÷ja (šlapalas arba karbamidas) yra galutinis azoto apykaitos organizme produktas. Jos kiekis

piene parodo azoto ir energijos pusiausvyrą didžiajame prieskrandyje, t.y. karvių “apsirūpinimą”

baltymingais ir energetiniais pašarais. Didžiąjame prieskrandyje pasigamina ne ur÷ja, o amoniakas,

kuris su krauju patenka į kepenis. Jose amoniakas “perdirbamas” į ur÷ją. V÷liau dalis šios medžiagos

pašalinama su šlapimu ir pienu, kita su seil÷mis v÷l pasisavinama. Ur÷jos kiekis yra maisto medžiagų

pusiausvyros didžiąjame priskrandyje ir kepenų veiklos indikatorius (Guo ir kt., 2004).

Pagal ur÷jos kiekį galima spręsti, ar didžiąjame prieskrandyje netrūksta energijos ir azoto.Per

gausiai šeriamos karv÷s nutunka, sunkiai veršiuojasi, joms dažniau susilaiko nuovalos, serga pareze.

Natrio arba druskos trūkumas sukelia laižligę, karv÷s lies÷ja, maž÷ja pieno. Magnio trūkumas sukelia

raumenų traukulius (Adesogan ir kt., 2004).

Baltymų kiekį didinantys veiksniai:

� raciono sausosios medžiagos (SM) turi būti ne mažiau kaip 17% žalių baltymų;

� didelis didžiajame prieskrandyje neskaidomų proteinų kiekis (daugiau kaip 40%);

� geras karvių įmitimas (apie 2,5–3,0 balai);

� iš įvairių didel÷s energin÷s vert÷s pašarų sudarytas racionas.

Baltymų kiekį mažinantys veiksniai:

� didelis kiekis baltymų, kurie greitai suskaidomi didžiajame prieskrandyje iki amoniako;

� duodant sintetinio azoto turinčio priedo, pvz.: šlapalo.

Riebalų kiekį didinantys veiksniai:

� optimalus ląstelienos kiekis, t.y. ne mažiau kaip 20–22% raciono SM;

� racione turi būti apie 1/3 nesusmulkinto šieno arba kitų žolinių pašarų;

� energijos kiekiui racione didinti reikia naudoti tik stabilizuotus, t. y. specialiu būdu apdorotus,

kieto pavidalo riebalus (sočiąsias riebalų rūgštis);

� tinkamas vitamino niacino (B3) kiekis racione – apie 12 g/per parą karvei;

� optimalus prieskrandžio turinio pH (6,5–6,8);

� dažnas karvių š÷rimas;

� tinkamas visų būtinų makro- ir mikroelementų kiekis racione.

26

Riebalų kiekį mažinantys veiksniai:

� ląstelienos trūkumas (mažiau negu 15%);

� per daug (6% ir daugiau) nesočiųjų riebalų rūgščių racione;

� pernelyg didelis koncentratų kiekis racione (Jinsan, Yiseok, 2000).

Mineralin÷s medžiagos. Pieningų karvių racionuose turi būti pakankamai mineralinių medžiagų ir

vitaminų. Jų reikia apykaitos procesams karv÷s organizme, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų

veiklai ir kokybiškam pienui gauti. Pieningoms karv÷ms itin svarbūs – kalcis, fosforas, magnis, natris,

cinkas, selenas, manganas, varis, nes šios mineralin÷s medžiagos tiesiogiai dalyvauja pieno sintez÷s

procese ir yra sud÷tin÷s pieno dalys. Mikroorganizmų gyvybingumui palaikyti ypač reikalingas

fosforas, siera ir kobaltas (Bagnato, 2003).

Su raciono pašarais karv÷s gauna tik dalį joms reikalingų riebaluose tirpstančių vitaminų A, D, E,

tod÷l karv÷s, ypač laikomos tvartuose, kasdien turi gauti šių vitaminų priedų. Didelis baltymų, riebalų

kiekis pieningų karvių racionuose mažina kalcio, natrio, magnio pasisavinimą, tod÷l mineralinių

medžiagų normą kartais tenka didinti (Jatkauskas ir kt., 2002).

Mineralų rezorbciją dažnai gerina mineralų ir vitaminų derinių vartojimas. Kalcio pasisavinimą

gerina vitaminas D, magnis, boras, manganas, tuo tarpu magnio – vitaminas B6 bei kalcis.

Mikroelementai cinkas, varis, manganas ir selenas pagerina tešmens sveikumo būklę, nes palaiko

sveiką tešmens ir spenių odą, padidina keratino gamybą, kuris labai svarbus pilnam spenio kanal÷lio

užsidarymui po melžimo, sustiprina imuninį atsaką ir svarbus laisvųjų radikalų pašalinimui iš karv÷s

organizmo. Laisvieji radikalai ardo ląstelių membranas ir sukelia ląstelių pažeidimą, d÷l to pieno liauka

tampa jautri infekcijai (Rezamand ir kt., 2007). Be to aminorūgščių chelatų mišinys gerina karvių

vaisingumą (sumaž÷ja laikotarpis nuo apsiveršiavimo iki apvaisinimo, tai yra karv÷s po apsiveršiavimo

greičiau ir ryškiau rujoja bei greičiau aps÷klinamos) ir stiprina nagų ragą

(http://www.repulsus.lt/repulsus/ index.php?option=com_content&task=view&id=40&Itemid=56.

prieiga per internetą 2011 m. vasario 19 d.).

1.4. Biologin÷s maisto madžiagos – aminorūgštys

Siekiant pagerinti mineralų pasisavinimą organizme, buvo sukurta chelatin÷ jų forma.

Chelatinimas – tai cheminis procesas, kurio metu didesn÷ molekul÷ ar molekulių grup÷ apsupa ar

“apvelka” mineralo atomą. D÷l chelatinimo proceso mineralų pasisavinimas pager÷ja net iki 300%.

Tinkamiausia organin÷ medžiaga mineralų chelatinimui yra aminorūgštys. Aminorūgščių chelatai

27

didina organizmo geb÷jimą pasisavinti mineralus, esančius jų sud÷tyje. Šios aminorūgštys sudaro

baltymų junginius, būtinus mineralams pernešti organizme. Pavyzdžiui, kalcio aminorūgščių chelatai –

geriausiai organizmo pasisavinamo kalcio šaltinis. Gamybos proceso metu vienas kalcio jonas yra

sujungiamas su dideliu skaičiumi aminorūgščių molekulių. Taip kalcis patenka į ciklin÷s, arba žiedo

pavidalo, konfigūracijos molekulę, susidedančią iš aminorūgščių. Kalcio aminorūgščių chelatai neturi

elektrinio krūvio, yra labai veiksmingai rezorbuojami nepakitę

http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&subid=gm&strid=1578. prieiga per internetą

2009 m. gruodžio 3d.).

Aminorūgščių chelatų priedai teigiamai įtakoja ir reprodukcines karvių savybes. Dauguma

galvijų, kurių racionai papildomi šiais papildais apsivaisina iš pirmo s÷klinimo, lengviau veršiuojasi,

kyla mažiau komplikacijų pogimdyminiu periodu (Mohebbi-Fani ir kt., 2007).

Chelatai įvairiose pramon÷s šakose. Šiuo metu įvairios pasaulio korporacijos, gaminančios

įvairiausią produkciją taiko tam tikrų produktų chelatizuotus elementus. Pastaruoju metu chelatai įgijo

didesnę reikšmę maisto gamyboje: jų savyb÷ surišti metalų jonus vis plačiau panaudojama

stabilizuojant maisto spalvą, aromatą ir tekstūrą. Daug natūralių, maiste esančių, medžiagų gali būti

žnypliniais junginiais, pvz., karboksirūgštys (oksalo, gintaro), hidroksirūgštys (pieno, obuolių, vyno,

citrinų), polifosforo rūgštys (ATP, pirofosfatai), aminorūgštys, peptidai, baltymai ir porfirinai.

Chelatiniai junginiai naudojami taip pat medicinos pramon÷je vaistus, papildus ir vitaminų preparatus

gaminančiose įmon÷se. Įvairios chelatų formos naudojamos žem÷s ūkyje, dirvožemių tręšime.

Tręšimas chelatais šiandien jau pripažintas vienu geriausių būdu norint apsaugoti augalus, kad jie

nepritrūktų mikroelementų taikant intensyvias augalų auginimo technologijas. Aminorūgščių turintys

produktai Lietuvoje nuo 2002 metų ir garantuoja 100% L-α aminorūgščių sud÷tį, kurie sukurti

specialiai Lietuvos ūkiuose auginamiems augalams.

Tyrimus 3 metus Lietuvoje atliko ir pateik÷ rekomendacijas gamybai LŽŪU. Dirvotyros ir

agrochemijos katedros mokslininkai. Viena išskirtinių chelatų savybių yra jų tirpumas, tankis, spalva,

vienoda mikrogranulių forma. Antra – chelatai labai stabilūs ir dirvožemio augalus aprūpina reikiamu

kiekiu chelatinių mikroelementų. Šie užtikrina aukštą augalų derlingumą ir efektyviausiai papildo

geležimi, jei jos trūksta (http://www.balticagro.lt/multimedia/Rudenin.pdf. prieiga per internetą 2011

sausio 19 d.).

Buvusio Kauno medicinos universiteto Analizin÷s ir toksikologin÷s chemijos katedros

specialistai Palma Nenortien÷, Marija Sapragonien÷ ir Antanas Stankevičius 2002 metais atliko tyrimą:

ištyr÷ hidroksamo rūgščių sąveiką su geležies (II ir III) jonais: pagamino hidroksamo rūgščių ir geležies

kompleksus ir ištyr÷ juos kaip geležies neš÷jus šiltakraujų gyvūnų geležies stokos anemijos atveju.

28

Hidroksamo rūgštys – tai organinių rūgščių hidroksiamidai. Jų randama augalų audiniuose,

bakterijų bei grybelių metabolituose, dažniausiai kompleksinių junginių su metalų jonais pavidalo. Jos

pasižymi plačiu biologiniu veikimu. Svarbi hidroksamo rūgščių savyb÷ – sudaryti kompleksus su

metalų jonais ir taip dalyvauti geležies ir kitų jonų apykaitoje gamtoje. Hidroksamo rūgštis sintetina

aerobiniai mikroorganizmai, kuomet pradeda stigti jų augimui ir dauginimuisi reikalingos geležies. Šie

natūralūs geležies chelatoriai suriša mikroorganizmams reikalingą geležį iš aplinkos ir dalyvauja jos

apykaitoje. Natūralių geležies chelatorių ir jų analogų sintez÷ ir tyrimas turi didelias perspektyvas

panaudojant juos medicinos tikslams. Iš augalinio maisto organizmas pasisavina tik 2–3% geležies.

Atlikus tyrimą paaišk÷jo, kad kompleksas su dvivalente geležimi nepatvarus. Susintetintas ir

išskirtas potencialus sideroforas geležies (III) ir oktanhidroksamo rūgšties kompleksas. Nustatyta, kad

tik trivalent÷s geležies kompleksas yra patvarus ir perspektyvus geležies stokos anemijos korekcijai

(Nenortien÷ ir kt., 2002).

29

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimo atlikimo vieta Tyrimas atliktas ūkininko, laikančio pieningas melžiamas karves fermoje, esančioje Taurag÷s rajone.

Tyrimas vyko apie 9 m÷nesius. Fermoje taikomas palaidas karvių laikymas. Tyrimui atrinktos antros ir

trečios laktacijos Holšteinų veisl÷s karv÷s. Holšteinų veisl÷s karv÷s gerai tinka pramonin÷s pieno ga-

mybos technologijai, jos ramios, gerai pasisavina pašarus, prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų. Tai

pieningiausia ir populiariausia pieninių galvijų veisl÷ (Darbutas, 2009).

Geriausiose bandose primelžiama po 9000–11000 kg pieno. Kontroliuojamų karvių pieningu-

mas 8300–8500 kg pieno, pieno riebumas – 3,7–3,8%, baltymingumas 3,2%. Karvių tešmuo labai gerai

išsivystęs ir talpus. Daug šios veisl÷s galvijų naudojama kitoms pienin÷ms veisl÷ms gerinti.

2.2. Tyrimo atlikimo metodika

2.2.1. Pirmasis tyrimų etapas

Buvo sudarytos dvi grup÷s: bandomoji ir kontrolin÷. Kiekvienoje grup÷je po 6 veršingas

karves. Veršingos karv÷s turi būti užtrūkintos likus iki veršiavimosi vidutiniškai 50–60 dienų. Veršingų

karvių š÷rimas, joms užtrūkus, turi savų ypatumų. Jis įtakoja karvių produktyvumą būsimos laktacijos

laikotarpiu, veršelių vystymąsi, gyvybingumą ir sveikatą. Tyrimas prad÷tas vykdyti, kai iki

veršiavimosi buvo likę dvi savait÷s ir tęsiamas iki 100 dienų po laktacijos. Šiuo laikotarpiu tyrimui

atrinktos karv÷s buvo šeriamos vienodai, t.y. tuo pačiu racionu, tik bandomąjai grupei duodama po 50 g

per dieną aminorūgščių chelatų papildo. Pieno m÷giniai buvo imami kartą per m÷nesį, vienai karvei 1

m÷ginys, viso 36 m÷giniai. Tyrimui imamas šviežias, to pačio melžimo, kontrolin÷s ir bandomosios

karvių grupių pienas.

Pašarų papildas yra skirtas galvijų, melžiamų karvių ir bulių reprodukcin÷ms savyb÷ms gerinti,

pieningumui skatinti, somatinių ląstelių skaičiui piene mažinti ir organizmo sveikatingumui gerinti. Šio

pašarų papildo sudedamosios dalys:

� džiovinta žol÷,

� laktoz÷,

� s÷lenos,

� aminorūgščių chelatai.

30

Magistro tiriamąjame darbe buvo naudotas pašarų papildas „FERTILITY PACK”, kurio analitin÷

sud÷tis pateikiama 6 lentel÷je.

6 lentel÷. Analitin÷s sudedamosios dalys ir kiekiai 1 kg

Mangano chelatas 6000 mg

Cinko chelatas 6000 mg

Vario chelatas 1200 mg

Selenas 50 mg

Manganas – užtikrinti gimsiančio veršelio sveikatą. Cinkas – mažina somatinių ląstelių skaičių,

didina karvių imunitetą, kanopų tvirtumą. Varis – reikalingas vaisingumui gerinti, mažinti somatinių

ląstelių skaičiui piene ir bendram produktyvumui. Selenas – mažina somatinių ląstelių skaičių, ypač

būtinas karvių vaisingumui, imunitetui, padeda išvengti veršeliui baltosios raumenų ligos (Šimkus,

2005).

Ūkininko karvių banda kontroliuojama A4 metodu, t.y. kartą per m÷nesį tiriamas visų paros

melžimų karvių pienas (Pieninių gyvulių produktyvumo kontrol÷s organizavimo taisykl÷s, ŽŪM

įsakymas Nr. 3D – 229, 2007). Tyrimo metu abi grup÷s (kontrolin÷ ir bandomoji) laikomos tomis

pačiomis sąlygomis, melžiamos DeLaval „Eglut÷s” tipo melžimo aikštel÷je.

2.2.2. Antrasis tyrimų etapas

Duomenys statistiškai buvo išanalizuoti skaičiuokle Excel 2003, pateikti lentel÷se ir atvaizduoti

grafiškai. Kadangi tyrime narių skaičius vienodas, vidurkių skirtumo tarp dviejų imčių įvertinimui ir

statistinio patikimumo nustatymui naudotas T kriterijus. Rezultatai statistiškai patikimi, kai p ≤ 0,05.

2.3. Įprastiniai pieno sud÷ties ir kokyb÷s tyrimai

Pieno sud÷ties ir kokyb÷s tyrimai atlikti VĮ “ Pieno tyrimai”. Tirta pieno kiekio, sud÷ties,

somatinių ląstelių, ur÷jos ir laktoz÷s rodikliai.

31

Riebalų, baltymų, laktoz÷s ir ur÷jos kiekio ir somątinių ląstelių skaičiaus nustatymas

Riebalų, baltymų, laktoz÷s ir ur÷jos kiekio tyrimas atliekamas infraraudonosios spinduliuot÷s

vidurin÷s srities matuokliu LactoScopeFTIR 2 pav. Somatinių ląstelių skaičiaus tyrimas atliekamas

naudojant matuoklį Somaskope, dirbantį srauto citometrijos principu.

2 pav. LactoScopeFTIR

LactoScopeFTIR yra spektrofotometras, kuris FTIR spindulių technologija analizuoja pieno ir

pieno produktų sud÷tį. LactoScopeFTIR ypatingu tikslumi nustato ten esančių riebalų, baltymų,

laktoz÷s, bendrą sausų medžiagų kiekį, įvairius papildomus parametrus

(http://www.elymus.lt/index.php/pieno_pramone/27. prieiga per internetą 2011 m. kovo 19 d.).

Bendro bakterinio užterštumo tyrimas

Bendras bakterinis užterštumas nustatomas tiesiogin÷s Epifluorescensin÷s filtravimo technikos

metodu ir t÷km÷s citometrijos metodu, naudojant matuoklį Bentley Bactocount IBC 3 pav.

3 pav. Bentley Bactocount IBC

32

Bentley Bactocount IBC – visiškai automatizuota priemon÷. Jos veikimo principas yra

grindžiamas citometrijos sr. metodu (http://bentleyinstruments.com/ibc. prieiga per internetą 2011 m.

kovo 20 d.).

Inhibitorinių medžiagų tyrimas

Inhibitorin÷s medžiagos piene nustatomos naudojant įmon÷je pagamintą preparatą LPT.

Preparatas LPT gaminamas pagal įmon÷s standarte (ĮST 3381629-01:2000) patvirtintą ir Vokietijos

akreditacijos tarnybos akredituotą technologijos instrukciją (http://www.pieno-

tyrimai.lt/index.php?gr=3&id=34. prieiga per internetą 2011 kovo 17 d.). Preparatas LPT – tai

polimerin÷s medžiagos plokštel÷, kurios duobut÷s užpildytos standžia violetin÷s spalvos mitybine terpe

su jautrios antibiotikams ir sulfamidams kultūros Bacillus stearothermophilus var calidolactis

sporomis (Šalomskien÷, Žvirdauskien÷ ir kt., 2002).

Tiriant superkamo pieno m÷ginius, jau keletą metų s÷kmingai naudojamas konservantas Broat

Spektrum Microtabs. Juo konservuojami žalio pieno m÷giniai riebumui, baltymingumui, somatinių

ląstelių kiekiui ištirti ir bakterijų skaičiui nustatyti (Gursel, Gursoy, 2000). Ši priemon÷ stabilizuoja

bakterijas piene keletą parų net ir esant gana aukštai aplinkos temperatūrai, tod÷l teisingai naudojant

konservantą n÷ra sunkumų nustatyti bakterijų skaičių. Būtina konservuoti pieno bandinius skirtus

inhibitorin÷ms medžiagoms nustatyti, kai bet koks į pieną prid÷tas konservantas gal÷tų būti nustatomas

kaip inhibitorius. Konservantas slopina žalio pieno mikrofloros dauginimąsi saugojimo ir

transportavimo metu, bet nedaro įtakos inhibitorinių medžiagų likučių nustatymo metodo rodmenims ir

užšalimo temperatūros tyrimams (Gursel, Bozbay, 2001).

Pieno užšalimo temperatūros tyrimas

Visų m÷ginių pieno užšalimo temperatūros tyrimas atliekamas matuokliais Lactoscope (4 pav.)

Pieno m÷giniai, kurių užšalimo temperatūra tiriant matuokliu buvo didesn÷, kaip –0,515 °C, tyrimo

užtvirtinimui papildomai tiriami krioskopu Astor 4000 arba Advanced Instruments.

4 pav. Lactoscope matuoklis

33

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR APTARIMAS

Moksliniais tyrimais atliktais Lietuvos respublikoje ir ES valstyb÷se nustatyta, kad pašarų

priedai ir papildai aukšto pieningumo katv÷ms reikalingi nuolat, o vidutinio produktyvumo karv÷ms

ankstyvosios laktacijos laikotarpiu. Svarbiausių pieno komponentų – baltymų ir riebalų kiekis priklauso

nuo daugelio veiksnių: genetikos, laktacijos tarpsnio, primelžiamo pieno kiekio, amžiaus, sveikatos

būkl÷s, aplinkos sąlygų ir š÷rimo. Ištikrųjų genotipas lemia maždaug 55% gyvulio ypatybių, o likusieji

45% priklauso nuo fenotipų, t.y. išorinių veiksnių. Produktyvumo ir kitų naudingų savybių gerinimas

genetiniu būdu yra ilgai trunkantis procesas. Rezultatai išryšk÷ja tik po kelių dešimčių metų. Išorinių

procesų poveikis pastebimas labai greitai, tačiau yra ribojamas genetinių galimybių (Saikevičius,

Juozaitien÷, 2004).

Iš visų min÷tų fenotipinių veiksnių didžiausią įtaką turi š÷rimas. Jį keičiant kinta ir pieno

sud÷tis.

Gerai subalansuotas galvijų racionas yra esminis pieninio ūkio s÷km÷s faktorius. Pašarų

balansavimas yra vienas iš ūkio darbų. Norint tur÷ti produktyvias karves reikia sutelkti ypatingą d÷mesį

karvių racionų sudarymui ir tai n÷ra lengva. Be to, racionus sudarin÷ti reikia nuolat, ypač kai įvedami

nauji pašarai ar gaunami nauji produktyvumo rezultatai. Kad racionas būtų gerai subalansuotas,

ūkininkas turi akcentuoti stambiųjų pašarų kokybę ir kiekį. Tai pirmas etapas, kad racionas būtų

s÷kmingai subalansuotas. Antras etapas – nustatyti kiek ir kokių koncentratų prid÷ti į racioną. Stambieji

pašarai – raciono pagrindas, tod÷l labai svarbi jų kokyb÷. Koncentruotųjų pašarų kiekis turi būti griežtai

ribojamas, kadangi ÷sdamos daugiau koncentruorųjų pašarų, karv÷s gauna mažiau ląstelienos. Tai gali

pakenkti karv÷s sveikatai – gali išsivystyti priešskrandžio acidoz÷.

Ūkininko darbas raciono sudarymu nesibaigia. Tai tik vienas š÷rimo etapas. Kitas svarbus

etapas – steb÷ti, kaip sudarytas racionas veikia karvių sveikatingumą bei jų produktyvumą. Pasteb÷jus

nepageidaujamus nukrypimus, būtina tuoj pat sudaryti naują racioną, kuris atitiktų karvių poreikį. Tai

n÷ra “nekainuojantis” procesas, tačiau norint kad ūkis būtų produktyvus ir pelningas, kad jame būtų

sveiki gyvūnai bei prieauglis, bei mažiau skirti pajamų veterinarin÷ms išlaidoms, reikia koreguoti

gyvūnų mitybą bei pašarų priedus, pagal gyvūnų poreikius (Darbutas, 2009).

Ur÷jos kiekis piene rodo, ar pasisavinto azoto kiekis yra pakankamas (jis turi būti tarp 15 ir 30).

Racionų maistingumui pagerinti naudojami įvairios sud÷ties pašarų papildai, o jų parinkimas

priklauso nuo laktacijos tarpsnio. Pašarų papildai gali gerinti karvių sveikatos būklę, aktyvuoti

prieskrandžio mikrofloros veiklą, didinti primilžius, gerinti pieno kokybę, didinti pieno baltymingumą,

teigiamai veikti reprodukcines savybes. Papildai, kurie aktyvina bei koreguoja pieninių karvių

34

organizmo funcijas, bei gerina pieno kokyb÷s rodiklius, sud÷tyje turi mineralinių medžiagų, vitaminų

bei aminorūgščių.

Aminorūgščių chelatai didina organizmo geb÷jimą pasisavinti mineralus, esančius jų sud÷tyje.

Šios aminorūgštys sudaro baltymų junginius, būtinus mineralams pernešti organizme. Pavyzdžiui,

kalcio aminorūgščių chelatai – geriausiai organizmo pasisavinamo kalcio šaltinis. Gamybos proceso

metu vienas kalcio jonas yra sujungiamas su dideliu skaičiumi aminorūgščių molekulių. Taip kalcis

patenka į ciklin÷s, arba žiedo pavidalo, konfigūracijos molekulę, susidedančią iš aminorūgščių. Kalcio

aminorūgščių chelatai neturi elektrinio krūvio, yra labai veiksmingai rezorbuojami nepakitę

(Jucevičien÷, 2004).

3.1. Veršingų karvių priežiūra ir ypatumai

Veršingų karvių š÷rimas joms užtrūkus turi savų ypatumų. Nuo to priklauso karvių

produktyvumas būsimosios laktacijos laikotarpiu, veršelių vystymasis, gyvybingumas ir sveikata.

Veršingos karv÷s turi būti užtrūkintos 50–60 dienų iki jų veršiavimosi. Nustatyta, kad

paskutiniame veršingumo ketvirtyje medžiagų apykaitos intensyvumas gyvulio organizme padid÷ja

daugiau kaip tris kartus. Tod÷l šiuo laikotarpiu racionuose turi būti daugiau baltymų, mineralinių

medžiagų ir vitaminų. Nors selekcija yra pagrindin÷ priemon÷, gerinant veisles, karvių produktyvumą

ir pieno sud÷tį, 25–40% lemia paveldimumas. Tod÷l geros veislin÷s vert÷s gyvuliams turi būti

sudarytos tinkamos sąlygos. Didel÷s reikšm÷s karvių pieningumui per būsimą laktaciją turi užtrūkimo

trukm÷ ir karvių priežiūra užtrūkimo metu. D÷l netinkamos priežiūros karvių pieningumas per būsimą

laktaciją gali sumaž÷ti net 20–38%. Literatūriniais duomenimis (Žilaitis ir kt., 2007), užtrūkinti likus

maždaug 50–60 dienų iki karvių veršiavimosi būtina, kad atsistatytų susid÷v÷jusios pieno liaukos

ląstel÷s ir būsimai laktacijai organizme susikauptų maisto medžiagų atsargos. Mažo produktyvumo

karv÷s, likus iki apsiveršiavimo 2–3 m÷nesiams, užtrūksta pačios, o produktyvioms turi būti pritaikytos

reikiamos užtrūkinimo priemon÷s: mažinamas pašarų kiekis, rečiau melžiama. Pirmiausia mažiau

duodama sultingųjų ir koncentruotų pašarų. Nors karv÷s ūžtrūkinimas yra kiekvieno ūkininko reikalas,

tačiau gyvulininkyst÷s specialistai pataria karves užtrūkinti specialiais vaistais. Jie, pilnai išmelžus

pieną iš tešmens, suleidžiami į kiekvieną spenį. Prieš užtrūkinant, būtina pasitikrinti somatinių ląstelių

skaičių piene, negalima užtrūkinti karv÷s su tešmens uždegimu (Blowey, 2009).

35

3.1.1. Mikroelementų reikšm÷

Mikroelementai biologiškai yra labai aktyvūs: jie užtikrina normalią fiziologinių reakcijų ir

apykaitos procesų eigą, dalyvauja mineralinių medžiagų apykaitoje ir, kaip įvairių biocheminių

reakcijų katalizatoriai, daro įtaką bendrai organizmo medžiagų apykaitai, augimui, kraujodarai,

dauginimuisi. Veiksniai, skatinantys mikroelementų kiekybinius pokyčius organizme, labai įvairūs:

trūkumas dirvožemyje, aplinkoje, pašare esantys antagonistiniai ligandai – fosfatai, oksalatai,

antagonistiniai mikroelementai, įvairios ligos ir kt. Karvių aprūpinimas visais mikroelementais, su

pašarais, išskyrus geležį, sudaro tik 50–75% normos (Akar, Vildiz, 2005). Biologin÷ms sistemoms

manganas yra būtinas mikroelementas, veikiantis kaip fermentų sudedamoji dalis ir aktyvatorius

(Hansen, 2006). Mikroelementas yra svarbus kaulų augimui, vystymuisi, taip pat vaisingumui. Hansen

su kitais tyr÷jais (2006) nustat÷, kad 50 mg mangano 1kg svorio priedas kontroliniuose pašaruose

pagerina telyčių reprodukcines savybes. Nustatyta, kad placenta sukaupia mangano daugiau, nei kiti

embriono audiniai, tod÷l šis mikroelementas yra būtinas normaliai kiaušidžių veiklai. Absorbuoti

manganą žarnyne gali trukdyti fosfatai, geležis, pašarai, kuriuose yra daug taninų ir oksalatų. Daugelis

tyr÷jų (Špakauskas ir kt., 2010) nustat÷, kad pienin÷ms karv÷ms skiriant mikroelementų Zn, Cu ir Mn

junginius su aminorūgštimis ir chelatus, piene sumaž÷ja somatinių ląstelių skaičius.

Skirtingais karvių produktyvumo ciklo tarpsniais mineralinių mikroelementų poveikis

skirtingas. Jis priklauso nuo pieno sintez÷s intensyvumo ir fiziologin÷s karv÷s būkl÷s. Apsiveršiavusios

pieningos karv÷s išskiria tiek daug mineralinių elementų, kad racione esančio jų kiekio nepakanka.

Mokslininkai (Špakauskas, 2010) nustat÷, kad koreguojant raciono sud÷tį, kai kurių mineralinių

elementų trūkumą galima šiek tiek sumažinti, tačiau visapusiškai jį subalansuoti galima tik atitinkamais

mineraliniais papildais. Mikroelementų absorbavimąsi karvių organizme lemia daugelis veiksnių,

įskaitant ir organizmo fiziologinę būklę, mitybą, mikroelemento cheminę formą ir tirpumą bei kitų

sinergetiškai ir antagonistiškai veikiančių mineralų kiekį (Mohebbi-Fani, 2007).

Mokslininkas Ulutas su kolegomis (2003) ištyr÷, kad veršingumo pabaigoje ir pirmosiomis

dienomis po veršiavimosi, mikroelementų kiekis karvių kraujo serume sumaž÷ja. Mikroelementų kiekis

galvijų organizme labai priklauso nuo geografin÷s vietos, kur laikomi ir ganomi galvijai, ir nuo ten

augančių augalų. Lietuvoje yra nemažai dirvožemių, kuriuose mikroelementų trūksta. Mineralinių

elementų kiekis pašaruose kinta veikiant įvairioms aplinkos sąlygoms. Nustatyta, kad Lietuvoje 97%

yra mažai molibdeno, 87% mažai cinko, 35% mažai vario (Kregždys, Daug÷lien÷, 2006).

36

Produktyviems gyvuliams reikia duoti mineralinių mišinių turinčių visų būtinų mineralų, ypač

mikroelementų – cinko, mangano, vario, jodo, kobalto ir seleno. Organiniai mikroelementų papildai

teigiamai veikia užtrūkusių karvių krekenų sud÷tį. Duodant organin÷s kilm÷s Zn, Cu ir Mn proteinatų,

krekenose, piene ir karvių kraujyje patikimai padaug÷jo mineralų (Ca, P, Zn ir Cu) (Špakauskas ir kt.,

2010). Manoma, kad selenas yra pats svarbiausias elementas iš visų mikroelementų. Moksliniais

tyrimais įrodyta, jog selenas prailgina žmonių amžių. Seleno funkciją žmogaus ir gyvūno organizme

galima apibūdinti vienu žodžiu: apsauga. Tai biologiškai aktyvus mikroelementas, įeinantis į daugelio

hormonų ir fermentų sud÷tį, tod÷l yra labai susijęs su visais organizmo organais bei sistemomis.

Kadangi selenas nesintetinamas gyvūnų organizme, į jį turi patekti su vandeniu arba pašaru. Atskiruose

pasaulio regionuose, tarp jų ir Lietuvoje, selenas pasiskirstęs netolygiai. D÷l jo stygiaus serga ir

žmon÷s, ir gyvūnai. Šiandien žinoma daugiau kaip 30 baltymų, kurie atlieka įvairias gyvybiškai

svarbias funkcijas gyvulio organizme, o jų aktyvumas priklauso nuo seleno (Šimkus, 2005). Lietuvoje

atlikti tyrimai parod÷, kad papildant melžiamų karvių racionus mineraliniais, energiniais ir baltyminiais

papildais, užtrūkio metu bei pirmaisiais laktacijos m÷nesiais, padaug÷ja mikroelementų kraujyje,

daugiau primelžiama natūralaus ir koreguoto pieno, jis baltymingesnis, bet mažesnio riebumo

(Bartkevičiūt÷, Černiauskien÷, 2004).

3.1.2. Chelatų įtakos tyrimas

Atliekant tyrimą Taurag÷s rajone ūkininko pieno ūkyje, buvo sudarytos dvi karvių grup÷s:

bandomoji ir kontrolin÷. Kiekvienoje grup÷je po 6 veršingas karves. Veršingos karv÷s buvo

užtrūkintos likus iki veršiavimosi vidutiniškai 50–60 dienų. Tyrimas prad÷tas vykdyti, kai iki

veršiavimosi buvo likę dvi savait÷s ir tęsiamas iki 100 dienų po laktacijos. Šiuo laikotarpiu tyrimui

atrinktos karv÷s buvo šeriamos vienodai, t.y. tuo pačiu racionu, tik bandomąjai grupei duodama

aminorūgščių chelatų papildo po 50 g per dieną. Kadangi papildas yra koncentruotas ir duodamas

mažas kiekis, tai jis buvo sumaišomas su pašarais vakarinio š÷rimo metu. Užfiksavus karv÷s

veršiavimosi datą , pieno m÷ginys buvo imamas po m÷nesio, rytinio melžimo metu ir vežamas į VĮ

“Pieno tyrimai” atlikti pieno sud÷ties ir kokyb÷s analizę. Pieno m÷giniai buvo imami kartą per m÷nesį,

vienai karvei 1 m÷ginys, viso 36 m÷giniai. Tyrimui imamas šviežias, to pačio melžimo, kontrolin÷s ir

bandomosios karvių grupių pienas. Gauti rodiklių rezultatai pateikiami 7 ir 8 lentel÷se.

37

7 lentel÷. Bandomosios grup÷s pieno m÷ginių duomenys

Karv÷s Nr.

Veršiavi mosi data

Laktacija

M÷ginio ÷mimo

data

Pieno primilž is, kg

Riebalų kiekis,

%

Baltymų kiekis,

%

Lakto z÷s

kiekis, %

Somatinių ląst. tūkst./ml

Ur÷ja, mg%

Tyrimo duomenys po pirmo m÷nesio po apsiveršiavimo 1 10.07.03 3 10.08.03 28,0 4,15 3,16 4,64 198 15 2 10.08.07 3 10.09.07 30,4 3,52 3,00 4,83 150 11 3 10.09.09 2 10.10.11 26,2 4,12 2,71 4,96 69 17 4 10.10.13 2 10.11.15 32,0 4,31 3,73 4,77 218 15 5 10.11.30 3 10.12.29 47,2 3,69 2,67 4,77 34 12 6 10.12.05 3 11.01.05 36,8 3,42 3,03 4,98 11 12

Tyrimo duomenys po dviejų m÷nesių po apsiveršiavimo 1 10.07.03 3 10.09.03 24,8 3,51 3,00 4,65 150 20 2 10.08.07 3 10.10.07 35,0 3,26 2,65 4,96 102 15 3 10.09.09 2 10.11.11 32,8 3,04 2,64 4,82 58 17 4 10.10.13 2 10.12.15 34,0 4,02 2,63 5,04 180 25 5 10.11.30 3 11.01.28 49,4 3,50 2,63 4,80 32 15 6 10.12.05 3 11.02.07 38,0 3,40 3,00 4,83 10 15

Tyrimo duomenys po trijų m÷nesių po apsiveršiavimo 1 10.07.03 3 10.10.04 24,8 3,57 2,8 4,96 90 20 2 10.08.07 3 10.11.08 34,6 3,12 3,01 5,05 73 22 3 10.09.09 2 10.12.10 35,2 3,05 2,83 4,84 45 19 4 10.10.13 2 11.01.14 35,8 4,00 2,70 4,82 120 21 5 10.11.30 3 11.02.28 50,2 3,47 2,50 4,85 17 23 6 10.12.05 3 11.03.07 40,2 3,36 2,92 4,92 10 26

Žinoma, kad gausūs primilžiai mažina pieno riebumą, o mažesni didina. Pieno riebumui įtakos

turi ir užtrūkimo laikas. Jei užtrūkimo laikas normalus (50–60 dienų), po apsiveršiavimo gaunamas

riebesnis pienas, nei tuomet, kai užtrūkimo laikas trumpesnis nei 45 dienos, gaunama 20–38% mažiau

pieno. Jei užtrūkimo laikas trumpas, karv÷s organizmas negali visiškai atstatyti išeikvotos energijos ir

gerai pasirengti tolimesnei laktacijai. Laktacijos pradžioje daugelis karvių nesu÷da pakankamo pašarų

kiekio ir d÷l to energijos balansas būna neigiamas. Energijos šaltiniu tampa kūno riebalai. Iki tam tikro

lygio tai normalus fiziologinis procesas, tačiau jei energijos poreikiui patenkinti per trumpą laiką

suskaidoma daug riebalų, atsiranda ketoz÷s pavojus (Žilaitis ir kt., 2007).

38

8 lentel÷. Kontrolin÷s grup÷s pieno m÷ginių duomenys

Karv÷s Nr.

Veršiavi mosi data

Lakta cija

M÷ginio ÷mimo

data

Pieno primilžis, kg

Riebalų kiekis,%

Baltymų kiekis,

%

Lakto z÷s

kiekis, %

Somatinių ląst. sk. tūkst./ml

Ur÷ja, mg%

Tyrimo duomenys po pirmo m÷nesio po apsiveršiavimo 1 10.07.21 2 10.08.23 24,6 3,92 2,63 4,92 83 13 2 10.08.29 3 10.09.29 28,5 3,25 2,59 4,70 127 10 3 10.09.19 3 10.10.19 28,0 4,12 3,16 4,64 345 12 4 10.10.23 3 10.11.23 27,8 3,78 2,94 4,69 126 8 5 10.11.05 2 10.12.06 25,0 3,75 2,99 4,74 117 12 6 10.12.22 3 11.01.24 27,0 3,89 3,30 4,68 188 10

Tyrimo duomenys po dviejų m÷nesių po apsiveršiavimo 1 10.07.21 2 10.09.21 24,8 3,50 2,72 4,74 24 13 2 10.08.29 3 10.10.28 29,4 2,87 2,73 4,70 33 15 3 10.09.19 3 10.11.29 24,8 3,51 3,10 4,65 351 12 4 10.10.23 3 10.12.22 25,8 4,04 2,90 4,73 47 14 5 10.11.05 2 11.01.05 23,2 3,23 2,78 4,61 214 16 6 10.12.22 3 11.02.22 25,0 3,59 2,94 4,74 420 14

Tyrimo duomenys po trijų m÷nesių po apsiveršiavimo 1 10.07.21 2 10.10.21 25,8 3,17 2,64 4,89 38 15 2 10.08.29 3 10.11.29 30,4 2,80 2,75 4,77 30 12 3 10.09.19 3 10.12.20 24,8 3,77 3,03 4,69 213 17 4 10.10.23 3 11.01.24 25,2 3,61 2,77 4,77 44 15 5 10.11.05 2 11.02.07 21,4 3,23 3,05 4,45 345 20 6 10.12.22 3 11.03.22 23,8 4,11 2,91 4,74 77 19

Optimali laktacijos trukm÷ trunka 305, o karvių veršingumas – 285 dienos. Atskirais laktacijos

m÷nesiais pieno sud÷tis nevienoda. Per pirmąsias 7–10 dienų po apsiveršiavimo išsiskiria krekenos.

Nuo 5–7 dienos po apsiveršiavimo ir iki 10–15 dienų iki užtrūkimo karv÷s pienas vadinamas normalus

(Saikevičius, Juozaitien÷, 2004). 9 lentel÷je pateikiami abiejų tiriamųjų karvių grupių pieno sud÷ties ir

kokyb÷s tyrimų rezultatų vidurkiai.

Iš tyrimo metu gautų duomenų, ryškiausi pokyčiai davus bandomajai karvių grupei pašarų

papildų, kaip ir tik÷tasi yra padid÷jęs pieno primilžis ir sumaž÷jęs somatinių ląstelių skaičius.

Bandomosios karvių grup÷s pieno primilž÷s did÷ja su kiekvienu tyrimų m÷nesiu (1–3), o somatinių

ląstelių skaičius – atvirkščiai – su kiekvienu tyrimų m÷nesiu maž÷ja. Tačiau esant didesniems

primilžiams maž÷ja pieno baltymingumas, bei pienp riebalai. Kitas svarbus rodiklis – ur÷ja –

bandomosios grup÷s karvių piene nustatytas optimalus, o kontrolin÷s – prie optimalios ribos art÷ja tik

nuo trečio tyrimo m÷nesio. Laktoz÷s kiekis piene taip pat optimalus, tačiau bandomosios grup÷s

didesnis – iki 4,91 % trečiąjį tyrimo m÷nesį.

39

9 lentel÷. Tiriamųjų karvių grupių pieno tyrimų vidurkiai

Grup÷s pavadinimas

Tyrimų m÷nesiai

Pieno primilžis,

kg

Riebalų kiekis, %

Baltymų kiekis, %

Laktoz÷s kiekis, %

Somatinių ląst. sk. tūkst./ml

Ur÷ja, mg%

1 33,43 3,87 3,05 4,83 113 14

2 35,67 3,46 2,76 4,85 89 18

Bandomoji

grup÷

3 36,80 3,43 2,79 4,91 59 22

1 26,82 3,79 2,94 4,73 164 11

2 25,50 3,46 2,86 4,70 182 14

Kontrolin÷

grup÷

3 25,23 3,45 2,86 4,72 125 16

Atliekant tyrimą, buvo pasteb÷ta, kad visos šešios bandomosios grup÷s karv÷s s÷kmingai

aps÷klintos per tris m÷nesius po veršiavimosi iš pirmo karto, kai tuo tarpu kontrolin÷je grup÷je – 3

karv÷ms reikalingas pakartotinis s÷klinimas.

Ištirta, kad v÷lesnių laktacijų karvių pieningumas labai priklauso nuo jų produktyvumo pirmą

laktaciją. Kuo didesnis pieno primilžis pirmąją laktaciją, tuo daugiau galima gauti pieno ir per kitas

laktacijas. Tačiau somatinių ląstelių skaičius (SLS) piene, mokslinių tyrimų duomenimis (Carlen ir kt.,

2004), did÷ja kiekvienos laktacijos metu. Pieno kokyb÷s rodikliai, darantys įtaką visuomen÷s sveikatai,

priklauso nuo karv÷s sveikatos būkl÷s, tešmens higienos, mitybos, genetinių savybių, užtikrintų

melžimo reikalavimų ir kitų veiksnių. 5 paveiksle pateikiama pieno primilžio dinamika tris m÷nesius

po veršiavimosi.

33,4335,67 36,80

26,82 25,50 25,23

0,00

5,00

10,00

15,00

20,00

25,00

30,00

35,00

40,00

1 2 3

M÷nesiai po veršiavimosi

Pie

no

kie

kis

, kg

bandomoji

kontrolin÷

5 pav. Pieno primilžio dinamika tyrimo metu

40

Po veršiavimosi pieningumui labai svarbu karv÷s emocin÷ būsena, kadangi ją sieja stiprus ryšys

su veršeliu. Ūkyje, kur buvo atliekamas tyrimas, po veršiavimosi veršelis atskiriamas nuo karv÷s, trijų

valandų b÷gyje būtina veršelį pagirgyti krekenomis, kurios yra labai vertingos veršelio vystymuisi ir jo

imuninei sistemai. Idealu, kad motina tur÷tų pri÷jimą prie veršelio laikymo vietos (gardelio), tada ji

mato jį, bendrauja su juo.

Iš gautų tyrimo duomenų matome, kad karvių produktyvumas yra aukštas. Bandomosios grup÷s

karvių primilžis yra žymiai didesnis, nei kontrolin÷s. Taip pat matoma, kad su kiekvienu m÷nesiu

primelžtas pieno kiekis didesnis (lyginant nuo pirmo iki trečio), tuo tarpu kontrolin÷s grup÷s primilžis

su kiekvienu m÷nesiu nežymiai, tačiau maž÷ja.

6 ir 7 paveiksluose pateikiama riebalų ir baltymų kitimo dinamika kontrolin÷s ir bandomosios

grupių karvių pieno m÷giniuose tris m÷nesius po veršiavimosi.

3,87

3,46 3,43

3,79

3,46 3,45

3,20

3,30

3,40

3,50

3,60

3,70

3,80

3,90

4,00

1 2 3

M÷nesiai po veršiavimosi

Rie

balų

kie

kis

, p

roc.

bandomoji

kontrolin÷

6 pav. Pieno riebalų kiekio dinamika tyrimo metu

Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima teigti, kad kontrolin÷s ir bandomosios grupių pieno

riebalų rodikliai beveik nesiskiria, t.y. pašarų papildai pieno riebumui įtakos netur÷jo. Didžiausias

riebalų kiekis 3,87% – nustatytas bandomosios grup÷s karvių piene, pirmąjį m÷nesį po veršiavimosi.

Baltymų koncentracija – taip pat didžiausia buvo bandomosios grup÷s karvių piene pirmąjį

m÷nesį po veršiavimosi.

Ištirta, kad pieno baltymingumas ir riebumas tarpusavyje susiję. Įvairių veislių karvių piene

baltymai sudaro 77–89% riebalų kiekio, Holšteinų – 88%. Santykis tarp baltymų ir riebalų kiekių

41

kartais pakinta d÷l virškinimo sutrikimo bei š÷rimo klaidų – vieni pašarai gali mažinti pieno riebumą ir

didinti baltymingumą, arba atvirkščiai. Tešmens uždegimas didina baltymų kiekį piene, tačiau mažina

primilžį (Robetrs, 2001).

3,05

2,762,79

2,94

2,86 2,86

2,6

2,65

2,7

2,75

2,8

2,85

2,9

2,95

3

3,05

3,1

1 2 3

M÷nesiai po veršiavimosi

Balt

ym

ų k

iekis

, p

roc.

bandomoji

kontrolin÷

7 pav. Pieno baltymų kiekio dinamika tyrimo metu

Mažiausias baltymų kiekis būna 25–50 dieną po veršiavimosi. Tačiau did÷ja nuo ketvirto iki

aštunto laktacijos m÷nesio. Daugiau baltymų piene būna, kai gyvuliai šeriami subalansuotais pašarais,

atitinkančiais melžiamų karvių fiziologinius poreikius. Baltymų piene padaug÷ja rudenį, po ganyklinio

laikotarpio (Bartkevičiūt÷, 2003).

Laktoz÷ taip pat lemia primelžiamo pieno kiekį bei kokybę. Laktoz÷ – tai svarbus

angliavandenis būtinas rūgščių pieno produktų gamyboje. Piene laktoz÷s kiekis svyruoja nuo 4,5 iki

5,0%, o dažniausiai būna 4,7–4,8%. Laktoz÷s kiekio piene rodiklis kartu su kitais gali būti taikomas

karvių energijos balansui įvertinti (Heuer, 2004). Karv÷s, kurios intensyviau mobilizuoja energines

atsargas, dažniau suserga tešmens uždegimu. Jų piene sumaž÷ja laktoz÷s, baltymų ir ur÷jos

koncentracija, ženkliai padid÷ja somatinių ląstelių skaičius (Šimkien÷ ir kt.,2009).

8 paveiksle pateikiama laktoz÷s kiekio kitimo diagrama bandomosios ir kontrolin÷s karvių

grupių piene tris m÷nesius po veršiavimosi.

42

4,834,85

4,91

4,73

4,704,72

4,55

4,60

4,65

4,70

4,75

4,80

4,85

4,90

4,95

1 2 3

M÷nesiai po veršiavimosi

Lakto

z÷s k

iekis

, p

roc.

bandomoji

kontrolin÷

8 pav. Pieno laktoz÷s kiekio dinamika tyrimo metu

Iš gautų tyrimų duomenų matome, kad laktoz÷s kiekis piene yra optimalus, tačiau bandomosios

grup÷s – didesnis.

Nepaneigiamas faktas: tik iš geros kokyb÷s pieno galima pagaminti kokybiškus pieno

produktus, o geros kokyb÷s pieną galima gauti tik iš sveikų, maistingais pašarais šeriamų karvių,

prižiūrimų laikantis higienos reikalavimų. Sveikos karv÷s piene gali būti tik iki 200 tūkst./ml

(vidutiniškai 50–75 tūkst./ ml) somatinių ląstelių. Karvei susirgus tešmens uždegimu, somatinių ląstelių

padaug÷ja šimtais tūkstančių ar net milijonais, skaičiuojant 1 ml pieno (Biggz, 2009). Sumaž÷jęs pieno

primilžis yra vienas aiškiausių mastito požymių. Ar produktyvumas labai sumaž÷s, priklauso nuo

uždegimo laipsnio, kurį galima nustatyti pagal SLS piene. Jei SLS yra 100 tūkst./ml, pieno kiekis

pradeda maž÷ti proporcingai SLS did÷jimui (Holtenius ir kt., 2004).

Mastito paveiktame piene suaktyv÷ja baltymus skaidančių fermentų veikla: baltymai skaidomi

ne tik pačiame tešmenyje, pamelžtame piene, bet ir iš jo pagamintuose produktuose. Karvei susirgus

mastitu, piene pasikeičia mineralų ir mikroelementų kiekis. Tai lemia pieno perdirbimo savybes ir

maistinę vertę (Carlen ir kt.,2004). Vartotojai reikalauja geros kokyb÷s pieno produktų. Geras kvapas ir

skonis yra svarbiausias vartotojų reikalavimas. Taip pat labai svarbu, kad produktai ilgai išsilaikytų ir

būtų saugūs. Iš pieno, kuriame per didelis SLS, pagaminti konkurencingų ir saugių pieno produktų

neįmanoma. Be to, iš tokio pieno gaunama mažesn÷ produktų išeiga (pvz., sūrio išeiga sumaž÷ja net

20%) (Пещук, 2002).

43

9 paveiksle pateikiama somatinių ląstelių skaičiaus kitimo dinamika kontrolin÷s ir bandomosios

grupių karvių piene.

113

89

59

164

182

125

0

20

40

60

80

100

120

140

160

180

200

1 2 3

M÷nesiai po veršiavimosi

So

mat.

ląst.

sk.

tūkst.

/ml

bandomoji

kontrolin÷

9 pav. Somatinių ląstelių kiekio dinamika piene tyrimo metu

Iš gautų duomenų matome, kad bandomosios karvių grup÷s SLS žymiai mažesnis nuo pat pirmo

veršiavimosi laikotarpio ir tendencingai maž÷ja. Tuo tarpu kontrolin÷s karvių grup÷s SLS antrą m÷nesį

po veršiavimosi netgi did÷jo, bet trečią m÷nesį taip pat prad÷jo maž÷ti.

Ur÷jos kiekis piene priklauso nuo kelių veiksnių: baltymų, energijos ir vandens suvartojimo;

kepenų ir inkstų veiklos; šlapimo išsiskyrimo. Tada sumaž÷ja produktyvumas bei pieno

baltymingumas. Jei piene ur÷jos yra daugiau kaip 30 mg%, racione baltymingų pašarų per daug. Tai

reškia, kad pašarai naudojami neefektyviai. Per didelis baltymų kiekis neigiamai veikia įvairius karv÷s

fiziologinius procesus. Jei azoto išsiskiria daugiau, nei gyvulys jo gauna, organizmas ima badauti (Jilek

ir kt., 2006).

Žinant ur÷jos kiekį piene, galima spręsti ir apie žaliųjų proteinų kiekį pašaruose. Optimalus

ur÷jos kiekis piene yra 15–30 mg%. Tuomet karv÷s šeriamos tinkamai. Jei šis rodiklis mažesnis –

gyvuliui trūksta baltymingų pašarų.

Ur÷jos kiekio dinamika analizuoto pieno m÷giniuose tyrimo metu pateikiama 10 paveiksle.

44

14

18

22

11

14

16

0

5

10

15

20

25

30

1 2 3

M÷nesiai po veršiavimosi

Ur÷

ja,

mg

. p

roc.

bandomoji

kontrolin÷

10 pav. Ur÷jos kiekio piene dinamika tyrimo metu

Iš pateikiamų duomenų 10 paveikslo diagramoje akivaizdu, kad bandomosios karvių grup÷s

racionas gerai subalansuotas ir karv÷s šeriamos baltymingu pašaru, nes ur÷jos kiekis yra optimalus.

Kontrolin÷s grup÷s karvių ur÷jos kiekis art÷ja prie optimalaus tik nuo antrojo m÷nesio po

apsiveršiavimo, ir trečiąjį m÷nesį – taip pat optimalus. Tod÷l galima teigti, kad abi karvių grup÷s

gauna pakankamai baltymingų pašarų, joms netrūksta energijos ir yra pakankamai vandens.

Karv÷s, kaip ir kiti intensyviai auginami gyvuliai patiria nuolatinį stresą – nesubalansuoti

racionai, dideli primilžiai, medžiagų apykaitos ligos, prastas mikroklimatas ir kitos stresin÷s situacijos.

Tokiais atvejais lengvai įsisavinamas mikroelementų šaltinis yra tas skydas, kuris iš dalies sumažina

neigiamą streso veiksnių poveikį organizmui. Teigiamai paveikti gyvulio augimo spartą galima

visaverčiais pašarais, kuriuose netrūksta n÷ vieno mikroelemento. Pašarai mikromineralų mišiniais

dažnai papildomi, kai juose n÷ra pakankamai mineralų arba mikroelementai pašaro sudedamosiose

dalyse yra biologiškai nenaudingos gyvūnams formos.

Produktyviems gyvuliams reikia duoti mineralinių mišinių, turinčių visų būtinų mineralų, ypač

mikroelementų – cinko, mangano, vario, jodo, kobalto ir seleno. Gyvulių racionams praturtinti

mineraliniais elementais dažnai naudojami neorganiniai junginiai – sulfatai, fosfatai, chloridai,

karbonatai, oksidai. Organin÷s mineralinių elementų formos – chelatų – d÷ka mineralų struktūra yra

pakeičiama į lengvai pasisavinamas formas. Organiniai mineralai taip pat tur÷tų būti efektyvesni tais

atvejais, kai tam tikro elemento įsisavinimas slopinamas d÷l antagonistinio mikroelemento pertekliaus.

Organiniai mikroelementų papildai teigiamai veikia užtrūkusių karvių krekenų sud÷tį. Mokslininkai

Rosado su kolegomis (2003) tyrimais įrod÷, kad šeriant karves mikroelementų chelatais, didžiajame

45

prieskrandyje sustipr÷ja mikroelementų bionaudingumas ir mikroelementai greičiau transportuojami į

kraują bei audinius. Mikroelementų absorbavimuisi karvių organizme įtaką daro daugelis veiksnių,

taip pat gyvūnų rūšis, fiziologin÷ būkl÷, mityba, chemin÷ forma, mineralinio elemento tirpumas bei

kitų sinergistiškai ar antagonistiškai veikiančių mineralų kiekis.

Nors chelatiniai mineralai yra brangesni, tačiau, atsižvelgiant į jų teigiamą poveikį imuninei

sistemai, vaisingumui ir bendram gyvulio sveikatingumui, investuoti į juos verta, nes geriausiai

organizmo pasisavinami mineralai – chelatiniai mineralų junginiai.

46

4. IŠVADOS 1. Naudoti chelatiniai priedai stipriausią teigiamą poveikį padar÷ bandomosios grup÷s pieno primilžiui

ir somatinių ląstelių skaičiui: atitinkamai net 36,8 kg ir vos 59 tūkst./ml tręčiąjį tyrimo m÷nesį.

2. Baltymų ir riebalų kiekiai ir jų santykis buvo panašus tiek bandomųjų (nuo 2,76% baltymų ir nuo

3,43 % riebalų) karvių piene, tiek kontrolin÷s grup÷s (nuo 2,86% baltymų ir nuo 3,45% riebalų)

karvių piene.

3. Ur÷jos kiekis bandomosios grup÷s karvių piene išliko optimalus, o kontrolin÷s – pasiek÷ optimalią

ribą tik trečiąjame tyrimo etape. Laktoz÷s kiekis piene taip pat optimalus, tačiau bandomosios

grup÷s didesnis – iki 4,91% trečiąjį tyrimo m÷nesį.

4. Visos šešios bandomosios grup÷s karv÷s apsiveršiavo lengviau, negu kontrolin÷s grup÷s karv÷s,

netur÷jo veršiavimosi ir pogimdyminių problemų. Visos bandomosios grup÷s karv÷s s÷kmingai

aps÷klintos per tris m÷nesius po veršiavimosi iš pirmo karto, kai tuo tarpu kontrolin÷je grup÷je – 3

karv÷ms reikalingas pakartotinis s÷klinimas.

5. Įvertinus karvių ir veršelių sveikatą, veterinarines išlaidas, karvių reprodukcines savybes, galima

teigti, kad tyrimo metu naudoti pašarų priedai buvo ekonomiškai veiksmingi.

6. Koreguojant raciono sud÷tį, galima šiek tiek sumažinti mineralinių elementų trūkumą, tačiau

visapusiškai jį subalansuoti galima tik atitinkamais mineraliniais papildais.

47

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Adesogan A. T., Salawu M. B., Williams S. P., Fisher W. J., Dewhurst R.J. Reducing concentrate

supplementation in dairy cow diets while maintaining milk production with pea-wheat intercrops.

Journal of Dairy Science. 2004. 87 (10): 3398–406.

2. Akar Y., Vildiz H. Concentrations of Some Minerals in Cows with Retained Placenta and Abortion.

Turk. J. Vet. Anim. Sci. 2005. Vol. 29. P. 1157–1162.

3. Aniulis E. Patelių pieno liaukos ligos. Všį. Terra Publica. 2007. P. 31–35.

4. Bagnato A., Rossoni A., Maltecca C. Milk emissions curves in different parities in Brow Swiss

cattle. 2003. P. 46.

5. Bartkevičiūt÷ Z. Pieningų karvių š÷rimas. Gyvulininkyst÷. Žurnalas. Mano ūkis. LVA.2003.07.

6. Bartkevičiūt÷ Z. Š÷rimo įtaka pieno sud÷čiai. Gyvulininkyst÷. Žurnalas. Mano ūkis. LVA. 2007. 09.

7. Bartkevičiūt÷ Z., Černiauskien÷ J. Pieninių karvių produktyvumo kaita šeriant racionnu su

papildais. Vet. Med. Zoot. 2004. T. 27 (49). P. 47–51.

8. Bakutis B. Mikotoksinai gyvulių pašaruose. LVA. 2004.

9. Baran M. Optimization of fermentation in ruminants. 1997. C.154–155.

10. Biggs A. Mastitis in Cattle. British library Catalognins-in- Publication data ISBN 9781847970718.

2009. P.35–130,203.

11. Blowey R. W. Veterinary book for Dairy Farmers. Alexandria Bay. NY 13607. USA. ISBN 1–

905523–29–7. 2006. P. 175–231.

12. Botsoglou N., Fletouris D.J. Drug Recidues in Food, Pharmacology, Food Safety and Analysis.

New York. 2001. P. 195.

13. Carlen E., Strandberg E., Roth A. Genetic parameters for clinical mastitis somatic cell score, and

production in the first three lactations of Holstein cows. J. dairy Sci. 2004. Vol.87. P. 3062-3070.

14. Darbutas J. Žalųjų galvijų veislininkyst÷s pasiekimai ir problemos Lietuvoje. Gyvulininkyst÷.

Žurnalas. Mano ūkis. LŽGGA. 2009. 10.

15. Dersam P. Apipeline flow problem caused high bacteria counts. Hoard’s Dairymen. Vol.144. No

15. September.10.1999. P.620.

16. D÷l didžiausių leistinų veterinarin÷s medicinos preparatų likučių kiekių gyvūniniuose maisto

produktuose. LR Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2000 m. gruodžio 29 d.

įsakymas Nr. 395 // Valstyb÷s žinios. 2001. Nr. 13. P. 66–98.

17. Dzidic A., Weiss D., Bruckmaier R. M. Oxotocin release, milk ejection and milking characteristics

in single stall automactic milking system. Livest. Scin. 86. 2004. P. 61–68.

48

18. Gudonis A. Pieno ir pieno produktų mokslas ir technologija. Kaunas. Technologija. 2006.

19. Gursel A., Bozbay E. Keeping goat milk by various methods. Gida. 2001. 26 (3), P. 209–220.

20. Gursel A., Gursoy A. Effect of the LP – sistem activation on distribution of the nitrogenous

compounds in cow milk. Gida. 2000. 25 (5), P. 355–362.

21. Guo K., Russek-Cohen E., Varner M.A., Kohn R.A. Effects of milk urea nitrogen anr other factors

on probability of conception of dairy cows. J. Dairy Sci. 2004. Vol. 87. P. 1878–1885.

22. Hansen S.L., Spears J.W., Lioyd K.E., Whisnant C.S. Feeding a Low Manganese Diet to Heifers

During Gestation Impairs Fetal Growth and Development. J. Dairy Sci. 2006. Vol. 89. P. 4305–

4311.

23. Heuer C. The use of test day information of dairy cows in early lactation. J Dairy Sci. 2004. Vol.

87. P. 593–601.

24. Holtenius K., Persson Waller K., Gustavsson Essen B., Holtenius P., Sandgren C., Hallen

Metabolic parameters and blood leukocyte profiles in cow from herda with high or low mastitis

incident. Veterinary Journal. 2004. Vol. 168. P. 65–73.

25. Japertas S., Minkevičius V. Pieno kokyb÷. Kaunas. 2002. P. 21.

26. Jatkauskas J., Vrotniakien÷ V., Kulpys J. Mitybos normos galvijams, kiaul÷ms ir paukščiams.

Kaunas. Leidykla. 2002. P. 6–28.

27. Jeroch H., Šeškevičien÷ J., Kulpys J. Žem÷s ūkio gyvulių ir paukščių mitybos fiziologin÷s

reikšm÷s. Kaunas. 2004. P.158.

28. Jilek F., Rehak D., Volek J., Štipkova M., Nemcova E., Fiedlerova M., Rajmon R., Švestkova D.

Effect oh herd, parity, stage of lactation and milk yield on urea concentration in milk. Czech J.

Anim. Sci. Vol. 51.2006. P. 510–517.

29. Jinsan M., Yiseok J. Studies on management and nutritional evaluation by the milk component

analysis in dairy cows. Factor affecting on analysis of milk protein and urea concentrations. Korean

Journal of Veterinary Public Healt. 2000. 24 (2). P. 105–111.

30. Jucevičien÷ A. Chelatiniai mineralų junginiai – geriausiai organizmo pasisavinami mineralai.

Gydymo menas. 2004. Nr. 11. P. 21–23.

31. Kregždys Ž., Daug÷lien÷ N. Mikroelementų efektyvumas s÷jomainoje. Žemdirbyst÷. 2006. T. 93. P.

40–53.

32. Kuodys A., Kučas V. Struktūriniai ir ekonominiai pokyčiai ūkininkų pienininkyst÷s ūkiuose. Žem÷s

ūkio mokslai. Lietuvos mokslų akademija. 2007. T. 14. Priedas. P. 91–98.

49

33. Lietuvos respublikos žem÷s ūkio ministro įsakymas d÷l Lietuvos žem÷s ūkio ministro 2001 m.

geguž÷s 9 d. Įsakymo Nr. 146 d÷l pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo pakeitimo 2005 m.

lapkričio 11 d. Įsakymo Nr. 3D–527. Vilnius.

34. Lietuvos respublikos žem÷s ūkio ministro įsakymas d÷l Lietuvos žem÷s ūkio ministro 2007 m.

geguž÷s 11 d. Įsakymu Nr. 3D–229 d÷l pieninių gyvulių produktyvumo kontrol÷s organizavimo

taisykl÷s.

35. Lietuvos respublikos Maisto įstatymas 2000m. balandžio 4 d. Nr. VII-1608.

36. Lietuvos higienos norma HN 24:2006 „Geriamojo vandens saugos ir kokyb÷s reikalavimai.

37. Masteikien÷ R.R. Maisto produktų mikrobiologija. Kaunas. Technologija. 2006.

38. Mohebbi-Fani M., Nazifi E., Rowgani E., Namazi F. Association between serum mineral status and

sub-optimal perforance in dairy cows in Fars Province. Int. J. Dairy Sci. 2007. Vol2. No 3. P. 281–

286.

39. Nenortien÷ P., Sapragonien÷ M., Stankevičius A. Hidroksamo rųgščių sintez÷ ir jų kompleksų su

geležies (II ir III) jonais tyrimas. Medicina. Kaunas. 2002. 38:744–51.

40. Пещук Л. Воспроизводительная способность коров. Молочное и мясное скотоводство. 2002.

N. 7. C. 13–15.

41. Ramonaityt÷ D. Maisto chemijos paskaitų medžiaga. Kaunas. Technologija. KTU. 2000.

42. Ramonaityt÷ D. Sunkieji metalai pieno produktuose ir jų biocheminis aktyvumas. Kaunas. 2006. P.

16–25.

43. Ramonaityt÷ D., Bašinskien÷ L. Maisto toksikologija. Kaunas. Technologija. 2001.

44. Rezamand P., Hoagland T.A., Moyes K.M., Silbart L.K., Andrews.M. Energy status, lipid- soluble

vitamins and acute phase proteins periparturient Holstein and Jersy dairy cows with or without

subclinical mastitis. J. dairy Sci. 2007.V.90.P. 5097.

45. Robetrs R.M. The place of farm animal species in the new genomics world of reproductive biology.

Biology of reproduction. 2001. T. 64. P. 409–417.

46. Rudejevien÷ R. Karvių slaptasis mastitas. Všį. Terra Publica. 2007.

47. Rudejevien÷ R. Valstiečių laikraštis 2007.10.16.

48. Rupp R., Boichard D. Genetics of resistance to mastitis in dairy cattle. Vet. res. 2003. 34. 671–688.

49. Saikevičius K., Juozaitien÷ V. Subalansuoto veisimo Europos Sąjungos praktikos diegimas gerinant

juodmargių galvijų populiaciją Lietuvoje. Kaunas. 2004. 124.

50. Staniškien÷ B., Šernien÷ L., Šiugždaite J., Tušas S. Pieno ir jo produktų kokyb÷s įvertinimas. LVA.

2007. P.18–23.

50

51. Stevenson J.,Negatyve energy balance, low feed intakes cost you in days open. Hoard’s Dairymen.

Vol. 143. No.15. September. 10.1998. P.632.

52. Suhren G. Antibiotisch wirksamc Substanzen in Milch: Bedeundung rechtiche Aspekte und

Nachweis. Lebensmittelindustrie und Milchwirsthaft. 2002. Vol. 123. No 6. S. 224–231.

53. Šalomskien÷ J., Žvirdauskien÷ R., Oržekauskien÷ R. Naujo preparato inhibitoriams piene nustatyti

kūrimas ir jo palyginimas su analogais. Maisto chemija ir technologija. 2002. T. 36. P. 199–206.

54. Šernien÷ L., Sekmokien÷ D. Pieno higiena. Sanitariniai reikalavimai žalio pieno apdorojimui.

Kaunas.2006.

55. Šernien÷ L., Sekmokien÷ D. Pienotyra. Kaunas. 2006.

56. Šimkien÷ A., Juozaitien÷ V., Juozaitis A., Šimkus A., Žilaitis V., Urbonavičius A. Laktoz÷s kiekio

karvių piene ryšiai su selekcionuojamais požymiais ir paveldimumas. Veterinarija ir zootechnika.

ISSN 1392–2130. 2009. T. 45 (67).

57. Šimkus A. Organinis ir neorganinis selenas. Gyvulininkyst÷. Žurnalas. Mano ūkis. LVA. 2005.04.

58. Špakauskas V., Jokubauskien÷ V., Matusevičius A., Černauskas A., Ružauskas M., Klimien÷ I.

Mineralinių priedų įtaka mikroelementų kiekiui melžiamų karvių kraujo serume. Veterinarija ir

zootechnika. 2010. T. 51 (73).

59. Vaitlokas L. Mastito profilaktika – pieno kokyb÷s gerinimo pagrindas. Lietuvos žem÷s ūkio

konsultavimo tarnyba. Akademija. K÷dainių r. 2005.

60. Žalio ir termiškai apdoroto pieno analiz÷s metodų taikymo techninis reglamentas, patvirtintas LR

Žem÷s ūkio ministro 2001 03 23 įsakymu Nr. 72 // Valstyb÷s žinios. 2001. Nr. 28. P. 49–80.

61. Žilaitis V., Kučinskien÷ J., Vorobjovas G., Japertas S., Žiogas V. Produktyvių karvių sergamumas

subklinikine ketoze. Subklinikin÷s ketoz÷s profilaktika propilenglikoliu ir niacinu. Veterinarija ir

zootechnika. 2007. T. 37. P. 91–95.

62. http://www.manoukis.lt/index.php?m=1&s=1730&z=80. Prieiga per internetą 2010 09 20.

63. http://www.medicine.lt/index.php?pagrid=leidiniai&subid=gm&strid=1578. Prieiga per internetą

2009 12 03.

64. http://www.pesticidewatch.eu/download/Website%20-%20LT.pdf. Prieiga per internetą 2010 05

05.

65. https://portal.nma.lt/portal/page/portal/NMA%20Pages/presentation. Prieiga per internetą 2010 03

03.

66. http://www.repulsus.lt/repulsus/index.php?option=com_content&task=view&id=40&Itemid=56.

Prieiga per internetą 2011 02 19.

51

67. http://sena.sam.lt/lt/main/teisine_informacija/higienos_normos?id=25014. Prieiga per internetą

2010 04 20.

68. http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/gyvuninio.maisto.kontrole/pieno.sektorius. Prieiga per

internetą 2010 02 16.

69. http://lt.wikipedia.org/wiki/. Prieiga per internetą 2010 06 07.

70.http://www.antaninagreiciuviene.lt/index.php?option=com_content&view=section&layout=blog&id

=5&Itemid=58. Prieiga per internetą 2010 02 01.

71. http://www.elymus.lt/index.php/pieno_pramone/27. Prieiga per internetą 2011 03 19.

72. http://bentleyinstruments.com/ibc. Prieiga per internetą 2011 03 01.

73. http://www.balticagro.lt/multimedia/Rudenin.pdf. Prieiga per internetą 2011 01 19.

74. http://vmvt.lt/lt/maisto.sauga.ir.kokybe/). Prieiga per internetą 2010 06 19.

75. http://www.pieno-tyrimai.lt/index.php?gr=3&id=34). Prieiga per internetą 2011 03 17.

52

6. SUMMARY

THE INFLUENCE OF CHELATES ON MILK QUALITY INDEXES Rima Stasiukonien÷ – Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Master Studies of Veterinary Food Safety Advisor – Assoc. Prof. dr. Rūta Budreckien÷ Aim of work: to assess the quality of milk and feed additives (amino acid chelated) on milk quality parameters.

Previously, the feeds were complemented with the inorganic mineral microelements only.

Absorbed by the body, inorganic minerals, breaks down into free ions, form complexes with other

nutrients, and therefore decrease the absorption or produce completely biologically useless form for

animals. The intensity of metabolism in the body of the animal increases by more than three times

during the last quarter of pregnancy, therefore the rations must be enriched with proteins, minerals and

vitamins. In order to improve the absorption of minerals, their chelatic form was composed. Chelates

are minerals, responsible for amino acids. They are natural substances needed for the transport of

minerals through the intestinal wall in order to enhance absoption. Holstein cows for the second and

third lactation for present study were selected: exsperimental and control groups. In each – six cows in

calf. The study started in two weeks before the calving and continued until 100 days after lactation.

Both groups (control and experimental) were considered under the same conditions, fed the same diet,

only the test group an additional 50g per day supplement was given. Milk samples were collected once

a month, one sample for one cow and total – 36 samples.

It was established that use of chelated accessories the strongest positive effect showed on milk

yield and somatic cell count of the test group: even 36.8 kg and almost 59 thousand/ml of the third

month of the study, respectively. Protein and fat levels and their ratio were similar in both tests: from

2.76% until 3.05% of protein and 3.43% – 3.87% of fat in milk of exsperimental group cows and from

2.86% until 2.94% of protein and 3.45% – 3.79% of fat in milk of control group cows. The urea content

of the cows of test group has remained optimal, and cows of control group – achieved the optimal

threshold for only the third stage of the investigation. Lactose contents in milk were optimal, but in

milk of exsperimental group cows increased up to 4.91% in the third month of the study. All six cows

from experimental group calved more easily than cows from the control group that had complicated

calvings and post-natal problems. Experimental group cows were all inseminated successfully in three

months after the first time calving, while in the control group – three cows required re-insemination.

53

Estimating the health of cows and calfs, veterinary costs, cow reproductive characteristics, it can be

predicated that the investigation of additives use was economically effective. It is possible to reduce the

shortage of mineral elements slightly, adjusting the composition of the diet, but fully appropriate theirs

balance can mineral supplementation, only.