Albinas Plnys

AnAlitins kryPties

filosofijA Mokslin monografija

Vilniaus universiteto leidykla | 2010

Apsvarst ir rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto taryba 2008 m. gruodio 12 d. (protokolas Nr. 52)

Recenzentai:Prof. habil. dr. Vytautas KARVelis (iauli pedagoginis universitetas)Dr. leonardas lAPAiNsKAs (Vilniaus v. Juozapo kunig seminarija)

UDK 168Pi-55

isBN 978-9955-33-519-1 Albinas Plnys, 2010 Vilniaus universitetas, 2010

3vadas

velgdami marg iuolaikins filosofijos panoram, galime slyginai iskirti

tokias svarbiausias jos kryptis.

1. Anglosaksika tradicija, kuri jau nuo prancikonikos Oksfordo moky-

klos laik krypo nominalizm, vliau empirizm ir gamtos filosofij, suda-

ro labai plai, apimani visas filosofinio mstymo sritis analitins krypties

filosofij. Turbt svarbiausia ypatyb, skirianti i filosofij nuo tradicins,

yra ta, kad tradicin filosofija labiausiai domjosi, kas yra btis, tiesa, gris,

grois ir t. t., o analitin filosofij, nors ji irgi kalba apie bt, gr, gro, domi-

na ne pati btis, o tai, kaip vartojamos bties, grio ar groio svokos. Labai

plaiai isikerojusiai analitinei filosofijai, kaip naujajam (moderniajam) no-

minalizmui, artimas yra pragmatizmas, kur, su kai kuriomis ilygomis, netgi

bt galima priskirti analitins orientacijos filosofijoms. ioms filosofijoms

yra artima ir marksistin filosofija. Tiesa, marksizmas nra analitin filosofi-

ja, taiau daugeliu bruo j primena. Ne be reikalo Vladimiras Leninas taip

nirtingai polemizavo su empiriokriticizmo atstovais, persergdamas savo

alininkus jais nesekti, o Bertrandas Russellas savo garsiojoje Vakar filo-

sofijos istorijoje Karl Marx skyr prie utilitarist. Dabar marksistin filo-

sofija domina nebent filosofijos istorikus. Ssajas tiek su Immanuelio Kanto

filosofija, tiek su marksizmu, tiek su analitine filosofija ilaikiusi kita, tiesa,

gana siaurame regione (tarp vokikai kalbani mstytoj) paplitusi filosofi-

n paira vadinamoji kritin Frankfurto mokykla. Ir, inoma, jei jau kalba

pakrypo apie socialin filosofij, tai paiai analitikai orientuotos filosofijos

tradicijai priklauso liberalioji politin filosofija.

2. Vokikos kultros kratuose ir i dalies Pranczijoje labiausiai paplitusi

yra vadinamoji fenomenologikai orientuota filosofija, kuri, matyt, artimiausia

tradicinei moderniajai filosofijai. Anot ios filosofijos sekj, tai, kas reikiasi

4fenomenuose, nra vien juslika. Juslume es yra ir nejuslini dalyk. Kaip tai-

kliai paymi Arno Anzenbacheris1, fenomenologins filosofijos udavinys yra

fenomenus analizuoti taip, kad nejusliniai dalykai idealiosios esms tap-

t duotybmis. Grynj esmi sistema, aprpianti visas filosofines discipli-

nas, ir yra fenomenologijos tikslas. Fenomenologikai orientuota filosofija pir-

miausia paplito Vokietijoje, o kiek vliau ir Pranczijoje. Sekdami jau mintu

Anzenbacheriu, skirsime tris fenomenologikai orientuotos filosofijos atmai-

nas klasikin fenomenologij kartu su vertybi filosofija; egzistencin filoso-

fij ir, pagaliau, hermeneutin filosofij. Tiek vokiei, tiek prancz kultros

kratuose iki Antrojo pasaulinio karo buvo plaiai paplitusi vadinamoji gyve-

nimo filosofija. J ypa ipopuliarino Henri Louisas Bergsonas, kuriam jo ami-

ninkai pranaavo ymiausio vis laik filosofo ateit. Pranayst, kaip paprastai

bna, visikai nepasitvirtino, ir dabar i filosofija yra tapusi visai nereikminga.

3. Prancz kultros kratuose vyrauja vairios postmodernizmo pakrai-

pos postmodernizmas kartu su dekonstruktyvizmu ir poststruktraliz-

mas, pakeits amiaus viduryje buvus populiar struktralizm.

4. Tradicin bties filosofijos krypt tsia neotomistin filosofija, kuri pas-

taruoju metu, kiek nutolusi nuo bties problematikos, labiausiai gilinasi as-

menybs ir socialins filosofijos problemas.

ioje knygoje pabandysime aptarti pirmj iuolaikins filosofijos tradi-

cij, koncentruodamiesi analitin filosofij, kuri bt tarsi ios tradicijos

centras, telkiantis apie save visas kitas artimas jai pairas. Mes manome,

kad iskirti analitin filosofij, tarsi kok grynuol, i visos iuolaikins em-

piristins, pozityvistins ar apskritai antimetafizikai orientuotos filosofins

tradicijos vargiai manoma. Beje, nebuvo aiku ir kaip t tradicij pavadinti.

Antimetafizikai orientuotos filosofijos terminas buvo gerokai per platus. I

pradi ketinome parinkti moderniojo nominalizmo termin, bet pabijojo-

me likti vienii termin krjai, tik patys suprantantys savo terminus. Kodl

5tiek antimetafizikai orientuotos, tiek moderniosios nominalistins filosofi-

jos terminai pasirod abejotini?

ia reikt atkreipti dmes permainas, kurios filosofijoje vyko Renesanse,

kai formavosi modernioji filosofija. Tradicinje filosofijoje nuo antikos laik

svarbiausia filosofin problema, lemianti vis filosofavim, buvo bties pro-

blema. Bties svoka buvo pirmin. Nuo jos prasiddavo kiekviena filosofija,

ja rmsi visoks mstymas. Tai, kad btis yra, neabejojo n vienas filosofas.

Skyrsi tik bties supratimas. Netgi nominalistai pripaino, kad egzistuoja

daikt ir individ pasaulis. Buvo ginijamasi dl bendrj svok objekt

ar jie reals, ar yra tik ms proto konstruktai.

Renesanse filosofavimo bdas radikaliai pasikeit. Pirmuoju modernios fi-

losofijos apatalu tapo Ren Descartesas. Jo dka filosofinis mstymas m

vis labiau grtis nuo bties problemos. Labai taikliai Descarteso padaryt

mstymo perversm filosofijoje apibdino popieius Jonas Paulius Antrasis.

Anot jo, cogito, ergo sum mstau, vadinasi, esu auktyn kojom apvert

vis ligtolin filosofavim. Filosofija iki Descarteso, taigi ir cogito (esu), o gal

net labiau cognosco (pastu) kategorija buvo pavaldi esse (bti) katego-

rijai, kuri buvo suprantama kaip kakas pirmapradiko. Descartesui viskas

yra atvirkiai: pirmin kategorija jam yra cogito, o antrin, ivestin esse.

Anksiau viskas buvo svarstoma i esse perspektyvos ir viskas buvo aikina-

ma btent iuo poiriu. Dievas, kaip visikai savarankika Btis (Ens sub-

sistens), buvo reikalingas visoms sukurtoms gyvoms esybms ens non sub-

sistens, ens participatum taigi ir mogui. Cogito, ergo sum visikai sugriov

tok mstym. Galiausiai svarbiausia tapo ens cogitans mstanti btyb,

bet ne Dievas, kaip Ens subsistens. Po Descarteso filosofija virto grynosios

minties mokslu: visa tai, kas yra esse tiek sukurtas pasaulis, tiek Krjas

cogito erdvje ilieka kaip mogaus smons turinys. Filosofijai esiniai tampa

svarbs kaip smons turiniai, o ne kaip u jos rib esantys dalykai2.

6Mstymo ir bties santykio problema yra labai sena filosofin problema.

Dar Parmenidas skelb bties ir mstymo atitikim. Taiau svarbiausia, le-

mianti atotyk buvo btis. Net pagrindiniai logikos dsniai pirmiausia buvo

bties ir tik dl to mstymo dsniai. Joks sveiko proto graikas kitaip negaljo

n pagalvoti. Descartesas t santyk apveria, o vlesns filosof kartos jo

poir priima kaip normal dalyk. ia prasme Renesansas filosofijoje nra

grimas prie antikos tradicijos. Veikiau tai ivirkias jai mstymo bdas.

Apvietos filosofai nuosekliai ir atkakliai jo Descarteso nuymtu keliu.

Vieninteliais painimo altiniais jie laik prot ir patyrim, o vieninteliu ir

absoliuiu autoritetu painime mogikj prot. Todl apvietos pradi-

ninko Anglijoje Johno Lockeo empirizmas buvo daug radikalesnis u oka-

mist nominalizm painimo pagrindas jam yra ne tikrov, bet patyrimo

turinio elementai. Senj metafizin program Lockeas pakeit nauja, epis-

temologine programa: filosofijos udavinys yra painti ne bt, o bties s-

vokas pirmines ir antrines patyrimo idjas. Vis empiristin naujj laik

filosofij galima pavadinti moderniuoju nominalizmu, modernumu vardi-

jant Descarteso padaryt posk nuo bties prie mstymo, taiau be speci-

alaus paaikinimo ne kiekvienas taip supras modernumo svok.

Apvietos filosofijos virne ir brandiausia jos idj iraika tapo

Immanuelio Kanto kritikos tiek grynojo, tiek praktinio proto. Kanto

nuomone, metafizika, arba bties teorija, kuri svarsto upatyriminius bties

pradus bei principus, yra i viso nemanoma, nes noumenai ir j visuma

protu suvokiamas (intelligible) pasaulis yra ne kas kita, kaip vaizdiniai tam

tikros problemos, kurios objektas pats savaime, inoma, galimas, bet kurios

isprsti dl ms intelekto prigimties visikai negalima, nes ms intelek-

tas yra sugebjimas ne stebti, o tik jungti esamus stebjimus patyrim, to-

dl patyrime turi bti visi ms svok objektai, taiau u jo svokos neturi

reikms, nes joms negali bti subordinuotas joks stebjimas3.

7Kantas, sukritikavs tradicin metafizikos udavini sprendim, suformu-

luoja nauj metafizikos, kaip vienintelio manomo painimo grynuoju protu,

samprat. Anot jo, metafizika, kuri jis skirsto grynojo proto spekuliatyvaus

taikymo metafizik ir grynojo proto praktinio taikymo arba paproi meta-

fizik, turt apimti tik i vis daikt teorinio painimo svok gautus visus

grynuosius proto principus, o antroji principus, a priori apibrianius bei

daranius tai, k mes turime ar neturime daryti4. Taigi, metafizikos ir kartu

filosofijos pagrindas yra ne btis, o proto principai.

Savj tyrimo bd Kantas vadina transcendentaliniu, skirdamas j nuo

transcendentinio tyrimo. Mat transcendentinis tyrimas, anot Kanto, per-

engdamas patyrim, siekia painti daikt tok, koks jis yra savaime (tai,

k Aristotelis vadint btimi pirmja prasme), o tai, atseit, nemanoma. O

transcendentaliniu Kantas vadina kiekvien painim, kuriam apskritai la-

biau rpi ne objektai, bet bdas, kuriuo mes pastame objektus, kiek is b-

das turi bti galimas a priori5. Vadinasi, metafizika, kuri siekia bti mokslu,

o ne nuolatini gin, prietaravim ir klaid arena, privalo tirti ne transcen-

dentinius objektus, bet painimo bd, kiek jis galimas a priori. Painimo b-

das, o ne btis yra pagrindinis, Kanto poiriu, filosofijos udavinys. Kanto

vartojamas odis transcendentalinis gali suklaidinti maiau atid skaitytoj.

Lygiai kaip transcendentalinis pasaulio painimas reikia bdo, kuriuo pa-

stamas pasaulis, o ne pasaulio painim, taip ir transcendentalinis Dievo

painimas nereikia Dievo painimo. Filosofija, Descarteso pasukta unke-

l, Kanto dka drsiai tsia i kelion. Todl ir antimetafizikai orientuotos

filosofijos terminas vargu ar gals mums pagelbti. Kokia gi naujj laik fi-

losofija nra antimetafizika, jei metafizikos termino nevartosime tokia pras-

me, kokia j vartojo Kantas!

Antras moderniosios filosofijos bruoas (pirmasis mstymo pirmumas

prie bt) susijs su Francio Bacono vardu. Descartesas pasja abejons

8skl, griaunani filosofijos turin, o kitas Renesanso filosofijos atstovas

Francis Baconas pakeiia tiek antikinje, tiek krikionikojoje filosofijoje

vyravus painimo tiksl supratim. Sokratas aikino, kad painimo tikslas

yra tiesa. Imint jis siejo su sugebjimu teisingai nusprsti visose tiek pasau-

lio, tiek gyvenimo situacijose. Kitaip imint traktavo sofistai: j nuomone,

imintis tai sugebjimas isisukti i kiekvienos situacijos, pakreipti j sau

naudinga linkme.

Baconas parykina dar vien painimo aspekt, kuris vliau puikiai ders

su Descarteso propaguotu minties pirmumu prie bt. Bacono nuomone,

inojimas yra galia. Paindamas mogus gyja daugiau gali kuria prietai-

sus, padidinanius jo matymo, girdjimo, rank ir koj gali. inantysis yra

stipresnis, sumanesnis, galingesnis. Ir filosofijoje tiesos siek ima keisti ga-

lios siekis. Tai visai nedera su antikiniu iminties supratimu, taiau neblogai

sikomponuoja Apvietos tradicij. Dabar filosofijos tikslas yra nebe tiesa,

kurios nemanoma ivesti i manojo mstymo, o galyb, kuri puikiai dera su

mstaniuoju a. Vienas ymiausi galios filosofijos apologet Friedrichas

Nietzsche skelbia Dievo mirt ir naujos, galios filosofijos, pergal. Kad galia

tapt iminties tikslu, Dievo mirtis yra neivengiama. Galios turtojas ir al-

tinis tegali bti mogus. Ior gali gali nebent riboti.

Bet pavelkime tai i kito tako. Prisiminkime Evangelijoje pagal Jon

cituojamus Kristaus odius: Jei laikysits mano mokslo, js i tikro bsi-

te mano mokiniai: js painsite ties, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 29

31). Tiesa padarys jus laisvus. O jeigu nebebus tiesos? Tada nebebsite lais-

vi, tapsite vergais. Garsus XX a. ekonomistas ir socialins filosofijos atstovas

Friedrichas A. von Hayekas yra paras gars veikal skambiu pavadinimu

Kelias vergov. Jo nuomone, marksistin teorija, gyvendinta tikrovje, b-

tinai veda vergov, kaip ir, beje, kiekvienas valstybinis ekonomikos tvarky-

mas bei organizavimas. Tik laisvojo verslo sistema, jo nuomone, yra laisvs

9garantas. Bet ar tikrai taip yra? Gal tas garantas i tikrj yra tik tiesa, o lais-

vas ar nelaisvas verslas nusako veikiau vergovs bd, bet ne pai vergov.

Galima pateikti tok palyginim. Ar varo matematikos mokytojas moki-

nio laisv, reikalaudamas laikyti, kad dukart du yra keturi. Taiau laisv nea-

bejotinai bt varoma, jeigu jis reikalaut imokti, jog dukart du yra pen-

ki, arba reikalaut tarti, kad dukart du yra trys. Net ir girdamas u bet kok

atsakym, mokini laisvesni nepadaryt. Sekdami tais, kurie siekia galios,

kartu su jais neivengiamai pateksite nelaisv.

Galia susijusi su sugebjimu veikti. Todl inojimas, kartu ir filosofija imami

suprasti kaip veikla, perkeiianti mog, stiprinanti jo gali. O galios stipru-

mas nematuojamas nei tiesos, nei grio matais. Kur nueina anapus tiesos ir

grio galios siekiantis mogus, rykiai parod tiek faist, tiek komunist kon-

centracijos stovyklos. inojimas keiia ne tik mog, bet ir pasaul. inojimas

teikia gali pasauliui pertvarkyti. Vienas pirmj inojimo, tiksliau, mokslo,

kaip visuomen tobulinanios ir paang skatinanios veiklos, samprat pa-

sil Augusteas Comteas, perms i idj i Henri de Saint-Simono.

Taiau mint, kad filosofija yra ne teorija, o veikla, turbt grakiausiai ir tiks-

liausiai suformulavo Karlas Marxas savo garsiosiose Tezse apie Feuerbach, o

vliau atkartojo Ludwigas Wittgensteinas ir jo tolesni ar artimesni sekjai. Anot

Marxo antrosios tezs: Klausimas, ar mogaus mstymui pasiekiama daiktin

tiesa, yra ne teorijos klausimas, bet praktikos klausimas. Praktikai mogus turi

rodyti savo mstymo teisingum, t. y. tikrum ir gali, iapusikum. Ginas,

ar mstymas, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra tikras ar netikras, tai grynai

scholastinis klausimas.6 Pagaliau vienuoliktoje tezje jis apibendrina: Filosofai

tik vairiai aikino pasaul, bet udavinys yra j pakeisti.7

Modernij filosofij XX a. antrojoje pusje keiia postmodernioji filoso-

fija. Modernizmo ir postmodernizmo skyrimas dar nra iki galo nusistov-

js, ir tik dar po keli deimtmei galsime pasakyti, ar postmodernizmo

10

(kartu su dekonstruktyvizmu) pretenzijos sitvirtinti kaip atskirai filosofi-

jos krypiai taps tikrove. Pabandykime pateikti kelis io tolesnio filosofijos

griuvimo etapo bruous. Vienas j poskis kalbos tyrim. Tradicin kla-

sikin filosofij galtume slyginai vadinti bties filosofija, siekiania teikti

orientacij pasaulyje ir gyvenime, modernij filosofij minties filosofi-

ja, kuriania visa aprpianias ir paaikinanias mintines konstrukcijas, o

postmodernij filosofij kalbos filosofija, tyrinjania kalbos vartojim ir

odi funkcionavim kalboje. Toks poskis yra visai natralus. Juk mintis

reikiame kalba.

Poskiu postmodern galtume laikyti Ferdinando de Saussureo veikal

Cours de Linguistique Gnrale, ispausdint 1916 m. odis, jo nuomone,

funkcionuoja ne pagal tai, kokia yra pasaulio struktra, bet priklauso nuo

itisos prasmi ir veri sistemos, kurioje kiekvienas odis gyja savo funkci-

jas. Kitaip tariant, konkretaus odio funkcionavimas priklausys nuo kalbinio

konteksto. Sieti od su pasaulio struktra, postmodernist nuomone, bt

pernelyg naivu. Juk modernistas Kantas teig, kad negalime painti pasau-

lio, koks jis yra, o pastame tik sumogint jo vaizd. Taiau Kantas tar, jog

mes galime itirti bd, kuriuo pastama tikrov. Postmodernas tok umo-

j irgi laiko naivia utopija. I tikrj mes galime tyrinti tik kalb, o odi

reikm bei sakini prasm lemia konkretus kalbinis kontekstas arba kalbinis

aidimas, kaip pasakyt Ludwigas Wittgensteinas.

Vienas i postmoderno lyderi Jeanas Franois Lyotardas visas inias laiko

skirting kalbini aidim sistema. Tuos kalbinius aidimus apibdina deno-

tatyvij (ymini, nurodani), performatyvij (reikiani veiksmo atli-

kim) ir preskriptyvij (nurodani, k daryti) teigini sistema. Kiekvienas

toks teiginys tam tikru bdu informuoja kalbinio aidimo dalyvius. vairs

kalbiniai aidimai gyja teis egzistuoti tik tap aidj kovos ar varymosi

(agonistikos) objektu, individams komunikuojant tarpusavyje. Klausti, kuris

11

kalbinis aidimas yra teisingas, visikai beprasmika, nes nra jokios pamati-

ns visa apimanios teorijos, kuri galt tapti kalbini aidim reguliavimo

pagrindu. Mes niekada ir niekaip negalime isiverti u kalbinio aidimo rib

ir tapti nealiki arbitrai. Nealikumas tai modernizmo prietaras. Todl

sprendimo primimas priklauso grynai individui ir yra jo laisvo pasirinkimo

reikalas.

Kaip taikliai paymi Viktoras Kanke8, trumpai apibendrinus, bdingi fi-

losofinio postmodernizmo bruoai tai kalbini aidim agonistika, dis-

konsensas (bet ne konsensusas, sutarimas), uolikumas (o ne tolydumas ar

paanga), daugybikumas ir vairov (bet ne vienyb), nepastovumas (prie-

ingai pastovumui), lokalumas (o ne bendrumas), fragmentikumas (bet ne

visuotinumas), atsitiktinumas (bet ne sistematikumas), aidimas (bet ne

tikslas), anarchikumas (vietoj hierarchikumo), isklaidymas (vietoj centra-

vimo), simuliakras (vietoj vaizdo), pavirutinikumas (vietoj gilumo) ir t. t.

itaip samprotaujant, kiekviena filosofin paira, kiekviena teorija, tiek

gamtamokslin, tiek socialin, tra vienas i kalbinio aidimo variant, nei

geresnis, nei blogesnis u kitus. vairios koncepcijos yra silomos kaip alter-

natyvos, galinios sudominti individ ir tenkinanios vienok ar kitok jo po-

reik. Kaip veikti mones, formuoti viej nuomon, kurti bei valdyti porei-

kius, tampa svarbi filosofin problema.

Filosofija grta pradi, i kur pradjo savo kelion. Bet sugrta ne kaip

Sokrato mokymo alinink, o kaip jo prieinink, papildanti gausias sofist

gretas. Filosofijos pergal prie sofistik, velgiant i XXI a. pradios perspek-

tyvos, pasirod iliuzin. Sofistika laimjo. Bet ar jos triumfas bus galutinis,

priklausys nuo ms.

ioje minties raidoje nuo apvietos empirizmo iki postmodernizmo to-

lydio formuojasi analitin filosofija, tarsi viso moderniojo nominalizmo ir

antimetafizikumo branduolys, tarsi modernaus mstymo traukos centras.

12

Todl savo knyg ir pavadinome analitins krypties filosofija, turdami gal-

voje vis tradicij, slygot ms mint porenesansins filosofijos tak.

Svarbiausia problema ikyla aikinantis, k vadinti analitine filosofija.

XX a. treiajame deimtmetyje analitin filosofij rutuliojo Vienos brelio

filosofai loginio pozityvizmo atstovai. Kita vertus, Anglijoje Kembride

ir Oksforde susiformavo, pirmiausia Georgeo Mooreo ir vlyvojo

Wittgensteino pastangomis, kita analitins filosofijos kryptis, orientuota la-

biausiai login prastins kalbos funkcionavimo tyrim. Todl imtos skirti

dvi analitins filosofijos kryptys loginio pozityvizmo alinink pltota lo-

gins analizs metod taikymo mokslo inioms tirti programa, kuri tokiam

tyrimui pasitelk formalizuotas logines kalbas, kartais vadinama idealiosios

kalbos filosofija ir, antra, prastins kalbos funkcionavimo login tyrim pl-

tojusi vadinamoji kasdienins kalbos filosofija. Taiau toks skirstymas yra ge-

rokai per siauras ir naudotas daniausiai mint mokykl atstov.

I tikrj, ms nagrinjama filosofin kryptis tradicikai vadinama ana-

litine, remiantis poiriu dar Immanuelio Kanto pasilyto teigini skirsty-

mo problem. Pasinaudoti Kanto pasilyta analitini ir sintetini teigini

perskyra pirmiausia paband, rodos, Alfredas Julesas Ayeris knygoje Kalba,

tiesa ir logika, ileistoje 1936 m. Kaip inome, Kantas, iekodamas atsakymo

klausim, kodl yra manoma visuotin reikm turinti aritmetika ir geo-

metrija bei visuotin reikm turintis gamtos mokslas, tiria, kokie teiginiai

sudaro matematikos ir gamtos moksl turin. Pasak jo, painimo sprendiniai

yra aprioriniai ir aposteriorinai. Aprioriniai (ikipatyriminiai) sprendiniai kyla

i proto, jie nepriklauso nuo individualaus patyrimo ir turi visuotinumo bei

btinumo ym. Aposterioriniai (patyrimo) sprendiniai kyla i patyrimo ir

turi atsitiktinumo bei dalumo ym. Kitu aspektu Kantas sprendinius skirs-

to analitinius ir sintetinius. Analitiniai yra tie sprendiniai, kuri predikato

svoka analizs bdu ivedama i subjekto svokos. Pavyzdiui, sprendinys

13

visi knai yra tss, Kanto nuomone, yra analitinis. Analitiniai sprendiniai

neteikia nauj ini, jie tik aikina. Kitokie yra sintetiniai sprendiniai. J su-

bjekto svokoje predikato nra, predikatu pasakoma tai, ko nemanoma i-

vesti i subjekto svokos. Pavyzdiui, sprendinys kai kurie knai yra sunks,

pasak Kanto, yra sintetinis. Sintetiniai sprendiniai prapleia ms inojim,

suteikia naujos informacijos. Jungdami abu skirstymus vien, savo sampro-

tavimuose galime gauti tokius sprendinius: apriorinius analitinius, aposte-

riorinius sintetinius ir, pagaliau, apriorinius sintetinius. Aprioriniai analitiniai

sprendiniai yra btini, universals, taiau neipleia ms painimo, netei-

kia naujos informacijos. Painimui jie reikalingi kaip aikinamieji sprendiniai.

Aposterioriniais sintetiniais sprendiniais daniausiai ireikiame stebjim

duomenis. J subjekto ir predikato ryys nustatomas patyrimu. Kanto ma-

nymu, bda yra ta, kad ie sprendiniai nra universals ir btini. iaip jau jie

yra informatyvs ir naudojami apraomuosiuose tyrimuose. Pagaliau, kaip

teigia Kantas, moksle turi bti ir apriorini sintetini sprendini, nes, moks-

las, pirma, yra btinas bei visuotinis (apriorini sprendini ypatyb), antra,

ms teorijos prapleia ms inojim (universalumo savyb).

Analitins filosofijos atstovai atmeta Kanto apriorini sintetini teigini

prielaid ir mano, kad visi teiginiai yra arba analitiniai ikipatyriminiai (logi-

kos bei matematikos formalizmas), arba sintetiniai patyrimo teiginiai (teigi-

niai apie faktus, arba teiginiai, kuri tikrasis turinys yra teigini apie faktus

visuma). Joki apriorini sintetini sprendini ms painime negali bti.

Tokie sprendiniai tai piktnaudiavimo kalba padarinys. Kiekviena filoso-

fin koncepcija, daranti i prielaid ir tvirtinanti, kad joki kitoki teigini

ini sistemoje neturi bti, yra analitins krypties. Manome, kad i filosofi-

ni koncepcij perskyra tinka ir socialinei arba politinei filosofijai. Todl ioje

monografijoje su analitine filosofija siejamos platesns, nei prasta, filosofi-

ns pairos.

14

Pabandysime rekonstruoti svarbiausias analitins krypties filosofijos id-

jas. Mus pirmiausia domins ne istorinis, o dalykinis problemos aspektas.

Kitaip tariant, stengsims pirmiausia rekonstruoti filosofines idjas, o ne

analitins filosofijos krj pairas. Todl kai kas mums gals papriekai-

tauti, kad nepaminjome vieno ar kito reikmingo autoriaus.

iuolaikinje filosofinje literatroje kuri nors filosofin krypt pras-

ta pristatyti, remiantis ontologiniu principu pateikiant bdingiausius tos

krypties filosof darbus ar j veikal itraukas, pagrindiant pasirinkim

glaustame vadiniame straipsnyje. Nesakome, kad toks bdas yra ydingas

ar nepriimtinas, taiau jis skirtas daug labiau iprususiam skaitytojui ir retai

kada gali pasitarnauti mokymo tikslams. Todl mes pasirinkome kit bd

rekonstruoti idjas. Jis leidia kur kas geriau suprasti tiek idj genez, tiek

funkcionavimo ypatumus.

Lietuvi kalba yra ileistas vos vienas kitas analitins filosofijos darbas.

Tiesiogiai analitinei filosofijai skirta yra Alberto Neweno ir Eike von Savigny

knyga vadas analitin filosofij (Vilnius: Baltos lankos, 1999). i knyga, nors

ir profesionaliai parayta, vis dlto yra pernelyg glausta. Kita vertus, ji labiau

telkiasi analitin idealiosios ir kasdienins kalbos filosofij (nors aptaria ir

metaetik). Ms galva, toks skyrimas yra pernelyg schemikas bei netikslus,

kad ir dl to, jog vadinamosios idealiosios kalbos filosofijos pagrindus su-

formavs Wittgensteinas savo ankstyvuosiuose veikaluose (ir juo labiau v-

lyvuosiuose) tikrai nesil kurti ideali kalb. To nesil nei Gottlobas Frege,

nei Bertrandas Russellas, o idealios kalbos paiekos gali bti siejamos nebent

su Vienos brelio veikla ir loginio pozityvizmo filosofija. Antra knyga, tiesio-

giai susijusi su analitins filosofijos tradicija, ileista lietuvikai, tai Ludwigo

Wittgensteino Rinktiniai ratai (Vilnius: Mintis, 1995). Jie labai svarbs ana-

litinei filosofijai suprasti, taiau yra tik vienas jos fragment. Dar galima nu-

rodyti prie kelis deimtmeius ileist puiki Evaldo Nekrao monografij

15

Loginis empirizmas ir mokslo metodologija (Vilnius: Mintis, 1979), taiau ji

irgi skirta tik vienam, nors gana plaiam, analitins filosofijos epizodui. Dar

galima nurodyti Rolando Pavilionio knyg Kalba. Logika. Filosofija (Vilnius:

Mintis, 1981). Bet tai labiau originalus tyrinjimas, tiesa, telpantis analiti-

ns filosofijos rmus. Su analitins filosofijos problematika iek tiek susijusi

Alano F. Chalmerso knyga Kas yra mokslas? (Vilnius: Apostrofa, 2005). Ir

tai, matyt, viskas. Turint galvoje, kad analitin filosofija yra viena i takin-

giausi iuolaikins filosofijos krypi, tai labai maa, juo labiau kad anali-

tins filosofijos istorija siekia ger imtmet ir jos, kitaip nei kai kuri anks-

iau taking filosofini krypi, vliau nublankusi ir sunykusi, laukia grai

ateitis. Todl manome, kad reikt ne vieno leidinio, supaindinanio lietu-

vi skaitytoj su analitins filosofijos problemomis. Tikims, kad i mono-

grafija bent i dalies kompensuos tokios literatros stygi.

Baigdamas noriu padkoti Vilniaus universitetui, finansavusiam ios

monografijos leidim. Ypa esu dkingas io universiteto Filosofijos fakulte-

to dekanui Kstuiui Dubnikui u geranorikum bei organizacin pagalb.

16

analitin filosofij formavusios ir jai artimos filosofins koncepcijos

pozityvistin filosofija1. Bendra pozityvizmo apvalga

Pozityvizmo termin pirmasis pavartojo, matyt, Henri de Saint-Simonas

moksliniam metodui ir jo taikymui filosofijoje paymti, taiau pozityvizmo

filosofija pirmiausia siejama su jos pradininko prancz filosofo Augusteo

Comteo, kuris yra inomas ir kaip sociologijos mokslo krjas, vardu.

Pozityvizmo filosofija per gana netrump savo raidos laikotarp pereina ke-

let etap nuo pirmojo pozityvizmo, siejamo su Comteo vardu, vliau

empiriokriticizmo, dar vadinamo antruoju pozityvizmu, kuriam atstovauja

Ernstas Machas, Richardas Avenarius ir kt., dar vliau treiojo pozityvizmo

kaip loginio atomizmo ir loginio pozityvizmo (arba loginio empirizmo) eta-

p, ir XX a. pradioje silieja plai analitins filosofijos krypt.

Pozityvizmo filosofija laikosi toki prielaid: visos inios, skaitant ir tei-

ginius apie faktus, remiasi pozityviais patyrimo duomenimis; mokslo inio-

se yra tik fakt ryius rodantys teiginiai ir grynosios matematikos bei logikos

ryi iraikos; filosofija taiko tik mokslui bdingus metodus; filosofijos tiks-

las yra rasti pagrindinius vis moksl principus ir pritaikyti juos kiekvienai

mogaus veiklai ir t. t.

Pozityvizmo filosofij galima suskirstyti tris dideles grupes: socialin

pozityvizm, evoliucin pozityvizm ir kritin pozityvizm.

Nuodugniai evoliucinio pozityvizmo mes nenagrinsime, tik paymsi-

me, kad, pripaindama paangos visuotinum, i pozityvizmo krytis evoliu-

cijos idj labiausiai pltoja gamtos moksl: fizikos, biologijos, geologijos, sri-

tyse. XIX a. antrojoje pusje evoliucijos idja biologijoje labiausiai siejama su

17

Charleso Darwino vardu, o geologijoje j pltojo Charlesas Lyellas. J darbai

sudar prielaidas atsirasti visos tikrovs, pradedant kosminiais kais ir bai-

giant monija bei jos istorija, savaiminio ir btino vystymosi idjai.

Vienas ymiausi evoliucinio pozityvizmo alinink Herbertas Spenceris

(18201903), iplsdamas evoliucijos idj visoms inijos sritims, veikale

Sintetins filosofijos sistema gyvenim, dvasi ir visuomen interpretuoja

materijos, judjimo ir jgos kategorijomis. Polink operuoti mechanikos ter-

minais, matyt, lm jo ininerinis isilavinimas.

Spencerio nuomone, svarbiausias evoliucijos dsnis yra integracijos ir

diferenciacijos dsnis. Anot Spencerio, evoliucija vyksta dl nuolatinio k-

nus sudarani daleli judjimo, persigrupavimo ir jungimosi (integracijos),

kartu nykstant judjimui, ir isiskyrimo (diferenciacijos), kartu spartjant

judjimui.

Pasak Spencerio, tas pats vystymosi dsnis yra bdingas kosmologijai,

biologijai, psichologijai, visuomens raidai ir kt. Nors vystymsi Spenceris su-

prato kaip mechanini jg veikimo rezultat, man, kad aikiausiai jis ma-

tyti organiniame pasaulyje. Vystymasis, skirdamas ir susiedamas sistemas,

kuria vis labiau pusiausvir, kartu tobulesn sistem. Vystymasis pasiymi

aikia paanga, taiau, pasiekus pusiausvyr, paanga baigiasi, ir tada mano-

mas netgi ioks toks grimas atgal.

Psichiniai reikiniai, anot Spencerio, taip pat yra organins gamtos vys-

tymosi dalis. Psichika formuojasi dl to, kad ji yra svarbi individui ir riai

igyventi, kitaip tariant, proto formos atsiranda organizmui prisitaikant prie

aplinkos.

Tais paiais dsniais Spenceris aikino ir etikos formavimsi. mons el-

giasi taip, kad galt geriausiu bdu igyventi. Kadangi egzistuoja tik gam-

tos, o ne specials visuomens dsniai, etikos principai gali gldti tik tuose

dsniuose. Galima sakyti, kad kova u bv yra etikos pagrindas. Dora ir mo-

18

ralu yra tai, ko reikalauja gyvenimo raida. Morali veikla ir prigimtin veikla

jam yra vienas ir tas pats. Kadangi visuomen vystosi individams vis labiau

prisitaikant vienas prie kito bei gamtos, visos vertybs yra reliatyvios, kin-

tanios, nulemtos konkretaus visuomens isivystymo lygio. Kai monijos

vystymasis pasieks pusiausvyr, vertybs i viso inyks. Kaip tiksliai pay-

mi Wladyslawas Tatarkiewiczius9, Spencerio etikos pamatai ved hedoniz-

m, nes tik prisitaiks prie aplinkos slyg organizmas patiria malonum.

Bendriausias Spencerio etikos principas buvo toks reikia gyvenim daryti

kuo intensyvesn ir turiningesn.

Kai kuriomis evoliucinio pozityvizmo idjomis pasinaudojo pragmatiz-

mo alininkai Charlesas Pierceas, Williamas Jamesas ir kt. Tiesa sakant, pra-

gmatizmas danai laikomas dar viena pozityvizmo atmaina ir kai kuri au-

tori vadinamas neopozityvizmu. Reikia pripainti, kad toks skyrimas yra

manomas, nes pragmatizmas pripasta pagrindinius pozityvizmo teiginius

ir j bt galima vadinti neopozityvizmu. Visa bda, kad neopozityvizmo

terminas vartojamas labai neapibrtai. Daniausiai taip vadinama loginio

pozityvizmo filosofija. Todl mes vengsime neopozityvizmo termino arba j

vartosime prastu bdu loginio atomizmo ir loginio pozityvizmo ar loginio

empirizmo filosofijai ymti. Beje, evoliucinio pozityvizmo tak yra patyr ir

Alfredas Northas Whiteheadas, ir Henri Bergsonas, ir kt.

Spencerio evoliucionizm neabejotinai panai marksistin filosofija,

kartu su Comteu pabrdama mokslini metod universalum bei iskirtin

reikmingum ir pripaindama vystymosi visuotinum. Tiesa, Marxas pripa-

ino veikiau Hegelio, o ne Comteo tak savo mstymui.

Kritinio pozityvizmo arba empiriokriticizmo, dar vadinamo antruoju

pozityvizmu, krypiai atstovauja austrai Ernstas Machas (18381916) bei

Richardas Avenarius, taip pat angl filosofas Charlesas Pearsonas ir j se-

kjai. Austrijoje is kritinis pozityvizmas yra inomas empiriokriticizmo pa-

19

vadinimu. Machas ir Avenarius teig, kad faktai (kurie, remiantis bendr-

ja pozityvizmo nuostata, laikomi vienintele realybe) yra santykinai stabils,

tarpusavyje susij ir priklausomi poji kompleksai. Poji kompleksai

ir yra pagrindiniai painimo elementai. Jie yra tiesiogin, juslin duotyb ir

funkcionuoja kaip viso painimo pagrindas. Kiekvien empirin patyrim,

kiekvien suvokiam objekt galima, anot Macho ir Avenariaus, suskaidyti

tokius elementus arba poji kompleksus. Jie yra neutrals nei fiziniai,

nei psichiniai, todl skirtumas tarp fizinio ir psichinio inyksta.

Machui ir Avenariui mokslas ir apskritai painimas tra tik begalinio po-

ji kiekio, su kuriuo susiduria mogus, tvarkymo, o ne tikrovs painimo

priemon. Anot Macho, biologinis mogaus organizmo poreikis yra isaugo-

ti save, o tai jis gali padaryti tik prisitaiks, sugebdamas orientuotis toje po-

ji gausybje. Todl mokslo funkcija nra teorin ar svarstanioji, bet tau-

panioji ta prasme, kad mogus siekia taupiausiai, maiausiomis snaudomis

tvarkyti faktus. Mstymo taupumas (ekonomija) Machui yra pagrindin pa-

inimo ypatyb ir mokslo idealas. Panaiai samprotauja ir Avenarius, formu-

luodamas maiausio jg eikvojimo princip. Brandiame moksle, Macho

poiriu, svarbiausia yra apraomoji dalis, o aikinanioji dalis yra parazitin

ir, mstymo taupumo sumetimais, turi bti atmesta. I mstymo taupumo

principo plaukia Macho nuostata dl mokslo idealo kaip apraymo.

Vienas i toki parazitini mokslo element yra prieastingumo dsnis.

Macho nuomone, tai yra antropomorfinis mokslo reliktas. Machas silo prie-

astingumo princip pakeisti matematins funkcins priklausomybs svoka.

Kai mokslui pasiseka susieti vairius elementus vien lygyb, kiekvienas ele-

mentas virsta kit element funkcija. Element priklausomyb tampa abipu-

sika ir vienalaik, o prieasties ir padarinio ryys apgriamas. Vadovaujantis

iuo poiriu laikas, kaip neapgriama tvarka, yra realus jusli lygmeniu ir

kaip juslumas. Kita vertus, laikas mokslo teorijoje yra mstymo taupumo i-

20

raika, padedanti sutvarkyti faktus ir juos numatyti. I i prielaid darytina

ivada, kad mokslo dsni ivados ireikia tik login, bet ne fizin btinum.

Aikindami dsnius, kritinio pozityvizmo atstovai atmeta klasikinio po-

zityvizmo nuostat, kad dsnis yra pastovus reikini ryys. Anot Macho,

mokslo dsnis yra ms lkesi, kad reikiniai vyks, apribojimas. Mokslo

dsnis tenurodo, koki reikini galima tiktis. Sekdamas Machu, Pearsonas

teigia, kad mokslo dsnis yra ne normatyvinio, o apraomojo pobdio.

Dsnis niekada nepaaikina juslini spdi, kuriuos mes projektuojame

kaip iorin pasaul, tvarkos.

Empiriokriticistin pozityvizmo kryptis buvo transformuota ir pltojama

Vienos brelio filosof jau kaip loginis pozityvizmas naujas pozityvizmo

etapas.

Socialinis pozityvizmas. Vienu ymiausi socialinio pozityvizmo atsto-

vu galime laikyti Auguste Comte ir jo mokytoj Henri de Saint-Simon.

Anot Saint-Simono, dabar gyvename kritiniame laikotarpyje, kurio svar-

biausias bruoas yra mokslo paanga, griaunanti teologines bei metafizines

pairas. iame laikotarpyje atsisakoma viduramiais susiformavusi soci-

alins organizacijos pagrind. Naujojoje epochoje religija, politika, etika ir

mokymo sistemos remiasi pozityvija filosofija. Visuomen ioje epochoje

gali pasiekti vienyb ir tvark per dvasin gali moksl ir nauj pasaulie-

tin gali pramonin gamyb. Panaiai samprotauja ir Comteas, pasils

savo trij istorini stadij dsn. Comteo pairas aptarsime atskirai, todl

dabar tik paymsime, kad Comteas pripasta visuotin monijos vysty-

mosi paang, tikruoju istorijos subjektu laikydamas monij, o ne atskir

individ. monija kaip Didioji Btis jam yra tai, kas lemia atskir individ

praeit, dabart ir ateit.

Anglijoje panaias kaip Comteas ir Saint-Simonas idjas pltojo Jeremys

Benthamas (17481832) ir Jamesas Millis (17731836). Jie, tsdami angl vie-

21

tj empiristin tradicij, siek taip pertvarkyti dvasinius mokslus, kad tie, ly-

giai kaip ir gamtos mokslai, bt paremti faktais. Reikmingiausias Benthamo

veikalas An Introduction to the Principles of Morals and Legislation pasirod

1789 metais, gerokai anksiau u Comteo darbus. Etika, anot Benthamo,

turi tapti tiksliuoju mokslu. Mstymas, jo nuomone, yra paremtas asocia-

cijomis, paklstaniomis tiksliam dsniui, kurio sudedamieji elementai yra

pojiai, interpretuojami kaip galutiniai mstymo faktai.

Tradicikai etika yra mogikojo elgesio tiksl tyrimas: ji nustato, kaip tas

tikslas gali bti pasiektas ir i jo iveda elgesio taisykles. Benthamas ir Millis

paband pakeisti tradicin etik elgesio motyv teorija, t. y. elgesio prie-

asi nustatymu. Isiaikinus, kokie yra motyvai bei taisykls, slygojantys

mogaus elges, bt galima valdyti mogaus veikim lygiai taip, kaip yra

tvarkoma ir valdoma gamta, inant jos prieastinius dsnius.

Benthamo pasilyta etikos teorija yra vadinama utilitarizmu (nuo loty-

niko odio utilitas nauda). Pagrindinis skiriamasis utilitarizmo bruoas

yra tas, kad, anot utilitarist, poelgio gerum ar blogum lemia padarini

gerumas ar blogumas, bet ne tikslas. Todl nra toki poelgi, kurie bt

moraliniu poiriu teisingi arba neteisingi patys savaime, nepriklausomai

nuo j padarini. ia prasme, jei duosiu vaikui saldain, nordamas j pa-

guosti ar pradiuginti, utilitaristins morals poiriu bus tas pat, kaip duo-

iau jam saldain tikdamasis, kad dl to vaikui greiiau suges dantys. Anot

Benthamo, moralinis poelgio vertinimas vertina tik poelgio sukeltus padari-

nius. Vargu ar su tuo galima sutikti.

Savaip utilitaristai interpretuoja ir kriterij, leidiant vertinti poelgio pa-

darinius. Toks kriterijus utilitaristams yra poelgio padarini naudingumas,

realizuojant savaimin gryb. Utilitarizmas, kaip nominalistin etin ten-

dencija, savaimin gryb supranta juslikai suvokiamai. Grybe laikomas

mogaus poreiki bei interes patenkinimas, t. y. malonumas ir diaugsmas,

22

kur sukelia poreikio patenkinimas. Kiekvienas, planuodamas savo gyveni-

m, nustato savus prioritetus ir kartu savo hedonistinio skaiiavimo sistem.

Savaimin gryb ir yra mogaus laim, o j sudaro asmenini malonum vi-

suma. Anot Benthamo, utilitaristin grybs pobd nulemia laims jausmo

kiekyb, bet ne kokyb. Gerai inomas Benthamo posakis, kad aisti kgliais

yra taip pat gerai kaip ir skaityti Shakespeareo sonetus, jei tik pasitenkinimo

kiekis yra vienodas. Beje, Johnas Stuartas Millis, jau minto Jameso Millio

snus, savo hedonistinje teorijoje siekia atsivelgti ir kokybines grybs

charakteristikas, vertinti skirtum tarp dvasini ir juslini, auktesnij ir

emesnij diaugsm ar poreiki. Pasak Millio, geriau bti nepatenkintu

mogumi, negu patenkinta kiaule.

Naudos principas Benthamui kartu yra ir socialinis principas. Moralinje

apskaitoje svarbu ne vien veikianio mogaus laim, bet ir laim vis, kurie

su tuo poelgiu susij. Garsus Benthamo principas skelbia svarbu kuo di-

desnio moni skaiiaus pati didiausia laim ir galiausiai vis moni so-

cialin nauda. vertinant padarinius, reikia siekti didesns socialins naudos

sumos arba didesnio naudos kiekio, tenkanio vienam asmeniui. tai gamy-

ba tenkina poreikius, teikdama prekes ir paslaugas. Utilitaristins orientaci-

jos socialin etika gerais laikys poelgius, kurie skatina kio augim, nes taip

didja naudos suma ir grybi kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Taip pat

ir bendras vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, taps pagrindiniu

visuomens isivystymo rodikliu.

Naudos principo, pasak Benthamo, reikia laikytis ir leidiant statymus.

statym leidjas pirmiausia privalo atsivelgti bendrj naud. Jokios kitos

auktesns normos statym leidyboje Benthamas nepripasta.

Jamesas Millis kartu su Jeremyiu Benthamu subr apie save filosofini

radikal brel, kuriam priklaus tokios ymybs kaip garsios demografins

teorijos krjas Thomas Robertas Malthusas, ymus ekonomistas Davidas

23

Ricardo ir kt. Tas brelis turjo labai didel tak ne tik Anglijos, bet ir emy-

nins Europos politiniam gyvenimui, ypa liberalizmo pltrai XX a.

Aptartieji utilitarizmo principai yra pagrindiniai ir Jameso Millio snaus

Johno Stuarto Millio filosofijoje. Kaip inioma, Millis ne kart elp Comte,

ypa uklupus sunkumams, ir avjosi jo Pozityviosios filosofijos kursu, ta-

iau, sutikdamas su pagrindiniais jo pozityvizmo teiginiais ir derindamas juos

su vietjika empiristine tradicija, Millis kritikavo Comteo socialines pai-

ras, velgdamas jose politinio ir dvasinio despotizmo sistemos pagrindus,

mogikosios laisvs ir individualumo nepaisym. Jo nuomone, Comteas be

reikalo nekreip reikiamo dmesio fundamentinius mokslus, btent psi-

chologij ir painimo teorij, tiksliai nenurod, k vadina metafizika, ir i

viso nebuvo links tiksliai apibrti svok, pernelyg pasitikdamas savimi.

Veikale Politins ekonomikos principai Millis prieina prie ivados, kad bti-

na apriboti valstybs kiimsi ekonomin gyvenim. Tie apribojimai kyla i

paios mogikosios egzistencijos ventovs, kuri turi bti apsaugota nuo

bet kokio valdios kiimosi.

Aikindamas individo ir visuomens santyk, Millis skiria veiksmus, kurie

nukreipti savo paties asmen, ir veiksmus, kurie orientuoti kitus. Tik pasta-

ruosius veiksmus riboja kit moni laisv ir tik ia leistina sikiti valstybei.

Pair ir diskusij laisv, Millio nuomone, i viso negali bti varoma. Tai jis

aprao savo populiariame ir garsiame veikale Apie laisv. ia jis ikelia prie-

laid, kad pilietin laisv, kaip laisv siekti savojo grio savo pasirinktu bdu,

kol nemginame atimti i kit j gr arba trukdyti pastangoms j gyti, yra

kiekvieno individo ir visuomens tobuljimo slyga. iai prielaidai paremti

Millis pateikia kelet argument. Absoliuti jausm ir pair visais praktiniais

ar spekuliatyviais klausimais laisv, taip pat skoni ir sieki laisv yra btina

dvasinei moni gerovei. Anot Millio, ypatingas blogis, kur kelia kliudymas

reikti nuomones, yra tas, kad apipliama monija; palikuonys taip pat kaip

24

dabartin karta; tie, kurie nepritaria nuomonei, apipliami dar labiau negu

tie, kurie jos laikosi10. Millis apsvarsto lyg ir visus galimus atvejus. Tarkime,

kad viepataujanti nuomon yra klaidinga, ir nuslopinama teisinga nuomo-

n. Visikai nuslopinti teising nuomon, Millio manymu, nepavyks. Taiau

nereikia manyti, kad tiesa pati savaime turi kakoki jai bding gali, kurios

neturi klaida, veikti poemio kaljimus ir mirt ant lauo11. Tikrasis tiesos

pranaumas, kaip teigia Millis, yra tas, kad teisinga nuomon, vien, du, tris

ar daugiau kart nuslopinta, amiams bgant vl bus atskleista. Ateis toks

laikas, kai, susiklosius palankioms aplinkybms, tiesa sugebs tiek sustiprti,

kad atlaikys vlesnius mginimus j ugniauti. Anksiau ar vliau tiesa si-

tvirtins, bet kiek bus prarasta laiko ir ieikvota tui pastang j slopinant.

Taiau daug daniau, Millio nuomone, susiduria kelios i dalies teisingos dok-

trinos. Tokiu atveju abi nuomons yra svarbios teisingam poiriui formuo-

tis. Dabar tarkime, kad visuotinai pripainta nuomon yra teisinga, o nuslo-

pinama klaidinga nuomon, ir pairkime, kokia bus teisingos nuomons

vert, jeigu ji tvirtinama nesiginijant ir nesvarstant, o tiesiog udraudiant

kitas klaidingas nuomones. Protinga btyb neturt itaip ginti tiesos, sako

Millis. Taip ginama tiesa netampa tiesos inojimu. Tiesos nesvarstant ir kri-

tikai neanalizuojant, ja tikima kaip prietaru. Tada ji tampa negyva ir nepa-

veiki. tai krikionys, sako Millis, tiki Kristaus skelbtomis tiesomis. Taiau

vargu ar perdtume sakydami, kad n vienas krikionis i tkstanio nesiva-

dovauja savo asmeniniame elgesyje tais statymais ir nematuoja jais savo el-

gesio.12 Doktrinos neturi takos paprastiems tikintiesiems, nevaldo j prot.

Pratingas moni polinkis liautis msius apie dalyk, kai nustojama juo

abejoti, yra puss klaid prieastis. Galutin nuomon giliai minga, tvirti-

na Millis. O btinyb aikinti ties arba ginti nuo prieinink labai padeda

protingai ir gyvai j suvokti. Taigi yra bloga udrausti ir klaiding nuomon.

Pagaliau, tvirtinus tam tikr doktrin, ikils pavojus, kad paios doktrinos

25

prasm pradings arba susilpns ir praras savo esmin poveik charakteriui ir

elgesiui. Dogma tampa tik formaliu ipainimu, kuris nedaro poveikio griui,

bet uima viet ir neleidia augti jokiam tikram ir ijaustam sitikinimui, besi-

remianiam protu ar asmenine patirtimi13. Anot Millio, mogaus suvokimas,

nuovokumas, valgumas, proto veikla ir net moralinio pasirinkimo sugeb-

jimas lavinami tik renkantis. mogus, kuris daro k nors todl, kad tai daryti

prasta, nesirenka. Jis neimoksta skirti nei trokti to, kas geriausia. Proto ir

dorins galios, kaip ir raumen galios, didja tik jomis naudojantis. O protas,

pasak Millio, yra viso to, dl ko mogus gerbiamas kaip intelektuali bty-

b, altinis. mogus sugeba taisyti savo klaidas per diskusijas ir patyrim. Bet

vien patyrimo nepakanka. Reikia diskusijos, kuri parodyt, kaip dera inter-

pretuoti patyrim. Todl pilietin laisv yra pagrindin asmenybs tobulji-

mo slyga. Iskirtin Europos taut paang pasaulyje, Millio nuomone, lm

btent charakteri ir kultr vairov. Individai, klass, tautos buvo visikai

nepanas vieni kitus. Jie sugalvojo daugyb keli, i kuri kiekvienas ved

prie ko nors vertingo. Ir nors jie buvo nepakants vieni kitiems ir kiekvienas

mst, kaip bt puiku, jeigu pasisekt priversti kitus eiti iuo keliu, j m-

ginimai sutrukdyti vienas kitam tobulti retai pavykdavo ilgesniam laikui, ir

kiekvienas ilgainiui imoko pripainti gr, kur sil kiti. Paangi ir vairia-

pus Europos raid lm tik t jos keli gausumas. Visai kitaip atsitiko su

Kinija. Perspjantis pavyzdys, sako Millis, yra Kinija labai talentinga, o

kai kuriais atvilgiais net imintinga tauta, kuriai nusiypsojo reta laim anks-

tyvuoju jos istorijos laikotarpiu gyti itin gerus paproius. ie paproiai i da-

lies buvo krinys vyr, kuriuos net labiausiai apsiviet europieiai privalo

vadinti, su tam tikromis ilygomis, iminiais ir filosofais. Taip pat nuostabiai

tobulos yra j priemons perteikti, kiek tai manoma, didiausi savo imint

kiekvienam bendruomens protui ir garantuoti, kad permusieji daugiausiai

ios iminties gaut garbingas ir takingas tarnybas. Tai padariusi tauta tikrai

26

buvo atskleidusi moni paangos paslapt ir turjo nuolatos likti pasaulio

judjimo prieakyje. Prieingai, ji sustingo ir liko tokia tkstanius met.14

Todl pilietin laisv yra ir taut paangos garantas.

Millis Logikos sistemoje (1843) pataiso Comteo poir moksl. Patys

logikos principai, anot Millio, yra empirini duomen apibendrinimas, o in-

dukcija vienintelis mokslo turimas metodas. Pasak Millio, indukcija yra

toks samprotavimas, kai padarome ivad, kad tai, kas teisinga, kalbant apie

kelet klass element, teisinga ir kalbant apie vis klas, arba tai, kas teisin-

ga tam tikru laiku, bus teisinga, esant panaioms aplinkybms, visada. Taigi

indukcinis samprotavimas leidia nuo atskir teigini pereiti prie bendres-

ni, o nuo bendresni prie bendriausi.

Vis dlto kyla klausimas, kodl manoma i tam tikro fakt kiekio sprsti

apie visus panaius faktus? Kodl mes ivadas apie neitirtus vykius grin-

diame itirtaisiais? Mat, esame sitikin, kad tikrovs objektai turi tam tikr

ypatybi, kurios visuomet reikiasi vienodai. sitikinimas, kad gamtoje visa

bus taip, kaip buvo, vadinamas gamtos vienodumo principu. is principas

indukcini samprotavim pamatas, o gamtos vienodumo princip pagrin-

dia tik indukcin logika. Patenkame yding rat, nes indukcij tenka grsti

indukcija. Millis indukcijos pateisinimo problema pernelyg nesirpino, tars,

kad numatymai moksle visada remiasi jau buvusia patirtimi, ir tai visai pri-

imtina. Maa to, jis mano, kad buvusi patirtis leidia iaikinti ir dedukcinio

samprotavimo tradicinio silogizmo ir pagrindines prielaidas, ir ivadas.

Teiginys visi mons yra mirtingi, anot Millio, nra Sokrato mirtingumo

rodymas, bet ms ankstesn mirtingumo patirtis leidia mums ivesti tiek

visuotin ties, tiek atskir fakt vienodai tiktinai.

Kad bt galima nustatyti tikrsias tiriamojo reikinio prieastis ir nesu-

klysti, iekant bendresni faktinio turinio ypatybi, Millis silo penkias in-

dukcinio samprotavimo taisykles, kurios vadinamos Millio kanonais.

27

Pirmasis kanonas vadinamas vienintelio panaumo kanonu. Tarkime, kad

reikiniai A, B, C sukelia reikinius a, b, c; reikiniai A, B, D reikinius a, b, d

ir, pagaliau, reikiniai A, C, E reikinius a, c, e. Visais atvejais tik A pasirodo

kartu su reikiniu a. Vadinasi, A yra pakankama a prieastis.

Antrasis kanonas vadinamas vienintelio skirtumo kanonu. Tarkime, kad

reikiniai A, B, C, D sukelia reikinius a, b, c, d; reikiniai B, C, D reikinius b,

c, d. Matome, kad nesant A, nevyko a. Vadinasi, A yra a prieastis.

Treiasis kanonas vadinamas liekan kanonu. Tai kiek pakeistas vienintelio

skirtumo kanonas. Tarkime, kad turime prieastis A, B, C, kurios sukelia pa-

darinius a, b, c. Tegu ankstesns indukcijos taisykls leidia mums nustatyti,

kad A ir B yra a ir b prieastys. Tuomet galima tarti, kad C yra c prieastis.

Ketvirtasis kanonas vadinamas slygojani kitim kanonu. Pasak Millio,

kai kuriems vykiams nemanoma pritaikyti i trij taisykli negalima at-

skirti tiriamosios prieasties nuo kit kartu esani prieasi. Pavyzdiui,

norime suinoti, ar gyvsidabrio stulpelio auktis barometre priklauso nuo

atmosferos slgio. Tiesiogiai to padaryti negalime, utai galime stebti, kaip,

kylant kaln, keiiasi gyvsidabrio stulpelio auktis barometre. inodami,

kad lipant auktyn atmosferos slgis maja, darome ivad, jog gyvsidabrio

stulpelis barometre krinta dl atmosferos slgio, o ne dl aukio vir ems

paviriaus. Taigi kalno auktis yra slygojantis kitimas, nes atmosferos slgis

priklauso nuo kalno aukio.

Penktasis kanonas Millio vadinamas jungtiniu kanonu. Jeigu kiekvienas

anksiau apraytas indukcinis samprotavimo bdas duoda rezultat, tai j

vis vartojimas kartu bus, anot Millio, dar rezultatyvesnis. Jungtinis kanonas

nra naujas kanonas, tai tiesiog vis kanon taikymas kartu.

Kaip ir kiti utilitaristai, Millis mano, kad mogikoji mintis turi toki pat

struktr kaip gamtos reikiniai ir yra pastama lygiai tokiu pat bdu. Jei iki

galo pastame asmen ir inome visas paskatas, kurios daro jam tak, gali-

28

me numatyti jo elges lygiai tiek patikimai, kiek ir kiekvien fizikin vyk. Kad

taip numatyti bt manoma, Millio teigimu, naujas mokslas, etologija, tu-

rt tirti charakterio formavimosi dsnius.

Traktate Utilitarizmas Millis gina Benthamo doktrin nuo kritik. Jo,

kaip ir Benthamo, nuomone, utilitarizmo tikslas yra didiausia kuo dides-

nio moni skaiiaus laim. Kiekvienas asmuo i prigimties, anot Millio,

siekia asmenins laims, todl visuotin gerov yra gris kiekvienam mo-

gui. Tam tikro veiksmo moralin kokyb, pasak Millio, galima imatuoti.

Matuojami konkretaus veiksmo sukelti padariniai, o matas yra malonumas,

kur tie padariniai sukelia konkreiam moni kiekiui. Taigi malonum aps-

kaita visuomenje yra vienas svarbiausi jos udavini. Taiau, kitaip negu

Benthamas, Millis teigia, kad matuojant turi bti paisoma ne tik laims (ma-

lonumo) kiekybs, bet ir kokybs, nes turi bti atsivelgiama malonumo

vert. Malonumo kiekyb ir kokyb gali vertinti mons, kurie, turdami

didiausi patirt, sugeba geriausiai lyginti.

2. Augusteas Comteas

Trumpas gyvenimo apraymas. Augusteas Comteas (17981857) gim

Montpellier vietovje, netoli Ispanijos sienos. Jo tvai buvo rojalistai ir uols

katalikai, taiau Augusteas tapo respublikos alininku ir skeptiku. 18141816

metais Comteas moksi Politechnikos mokykloje Paryiuje, bet buvo i jos

paalintas u drausms paeidimus.

Vliau Comteas savarankikai studijavo prancz politins filosofijos at-

stovus Charles Louis de Montesquieu, Antoine de Condorcet, Joseph

de Maistre ir kitus, kuri darbai formavo jo socialines ir politines pairas.

Kurdamas savarankik painimo sistem, Comteas savo socialines inias

derino su mogikojo painimo tyrinjimais, nagrindamas Davido Humeo

29

ir Immanuelio Kanto darbus. Comteo politins pairos buvo artimos i-

nomo prancz socialisto reformatoriaus Henri de Saint-Simono, kuris vie-

nas i pirmj velg teigiam ekonomins organizacijos tak modernia-

jai visuomenei, pairoms. Kelerius metus Comteas dirbo jo sekretoriumi.

Comteo asmeninis gyvenimas nebuvo skmingas. 1818 metais jis ved u

save vyresn moter, su kuria susilauk dukters, nors ir kilo abejoni dl t-

vysts. Dukt mir sulaukusi vos devyneri.

1821-aisiais Comteas susipaino su laisvo elgesio mergina Caroline

Masson. Siekdamas, kad ji bt ibraukta i policijos sra, Comteas j

ved ir tikjosi, grs tvik, atsidti filosofiniams tyrinjimams. Taiau

Comteo tvai nepalankiai sutiko jo draug. Jau po keli savaii Comteas

grta Paryi ir pradeda kurti pozityviosios filosofijos sistem kaip privai

paskait cikl, kur pradjo skaityti 1826 metais. Taiau, perskaits vos ke-

lias paskaitas, Comteas nebegali toliau dirbti dl visiko protinio pakrikimo.

Reikalaujant Caroline, jis buvo ivetas pamili namus. Taiau jos motina,

inodama dukters praeit, tikina Caroline teisinti santuok Katalik ba-

nyioje ir pasiimti Comte namus. Taip ir buvo padaryta. Taiau Comte

toliau kamuoja depresija. 1827 metais jis bando nusiudyti oka nuo tilto

up, taiau yra igelbjamas.

Pamau Comteas atsigauna i depresijos intensyviai dirbdamas. 1829 me-

tais jis vl atnaujina sumanyt paskait cikl. Per dvylika met ileidia eis

tomus paskait Pozityviosios filosofijos kursas (Cours de philosophie po-

zitive). 1832 metais Comteas pradeda dirbti matematikos asistentu, o nuo

1836-j egzaminatoriumi Politechnikos mokykloje. 1842 metais Comteas

galutinai isiskiria su Caroline, kiek vliau pasitraukia i Politechnikos moky-

klos, bet, Millio rpesiu gavs finansin param, gali tsti krybin veikl.

18441846 metai buvo turbt patys laimingiausi Comteo gyvenime.

Juos praskaidrina draugyst su jo mokins seserimi Clotilde. 1846 metais,

30

Cotilde mirus, Comteas vl pasineria mokslin veikl. Po atuoneri inten-

syvaus darbo met pasirodo jo keturi tom veikalas Pozityviosios politi-

kos sistema (Systeme de politique positive). Mir Comteas 1857-aisiais.

Filosofins pairos. Pagrindiniame savo veikale Pozityviosios filosofi-

jos kursas Comteas tyrinja mogikojo painimo raid, struktr ir funk-

cijas. Savo filosofij Comteas pavadino pozityvija, pabrdamas, kad atsi-

sakoma tradicini filosofini problem ir siekiama sujungti bendr sistem

visas inias. Comteui pozityvi yra tik duotyb stebjimas bei patyrimas.

is mstymas turi atsikratyti visko, kas betarpikai nepatiriama ir nesuvo-

kiama. Toliau patyrimo turinys (faktin mediaga) turi bti apdorojamas,

nustatomi pastovs fakt tarpusavio ryiai arba dsniai, kurie lemia reiki-

nius. Comteo supratimu, dsniai yra tik pastovs, patyrimu konstatuoja-

mi reikini ryiai ir funkcins priklausomybs, kuri prieasi nemanoma

isiaikinti. Remdamasis dsniais, mokslas gali numatyti naujus ir atskleisti

neinomus dabarties faktus. I stebjimo fakt ivesti universalius dsnius,

Comteo nuomone, manoma tik indukcijos bdu.

Comteas atsisako tirti tai, ko mokslas negali iaikinti pirmines prieas-

tis, esmes, pradus, galutinius tikslus, Absoliut ir kt. Anot jo, anapus patirties

nra joki ini. Painimo objektas yra tik fiziniai reikiniai ir knai. Comteo

nuomone, mes nieko neinome ir apie psichinius faktus, nes vienu metu ne-

galime bti ir painimo objektai, ir subjektai. Jo nuomone, introspektyvs

tyrinjimai yra visikai nemanomi. Pavyzdiui, nemanoma tyrinti savo su-

sijaudinimo, nes tikslus tyrinjimas kaip tik reikalauja nesijaudinti. Comteui,

o i dalies ir visam pozityvizmui, ypa vlesniajam, bdinga ryki antipsicho-

login nuostata.

Jei be patyrimo fakt nra jokios tikrovs, o faktus tyrinja specialieji

mokslai, tai, pasak Comteo, filosofija praranda savo objekt ji nebeturi k

tirti. Bendrsias painimo, metodologines, logines ir, kaip jau sakme, psi-

31

chologines problemas Comteas laiko abstrakiomis, atitrkusiomis nuo fak-

t, todl nereikalingomis. Vienintelis filosofijai liks udavinys tapti moks-

lus apibendrinania teorija, pirmiausia klasifikuojania mokslus.

Klasifikuojamus mokslus Comteas skirsto abstrakius ir konkreius.

Pirmieji atskleidia reikinius, slygojanius bendruosius dsnius, nekreip-

dami dmesio paius faktus. Antrieji tiria fakt kompleksus, kuriais pasi-

reikia bendrieji dsniai. Pavyzdiui, fizika ir chemija yra abstrakts mokslai,

o mineralogija konkretus mokslas. Comteas klasifikuoja tik abstrakius

mokslus. Klasifikacijos pagrindu jis laiko moksl sudtingumo ir bendrumo

laipsn. Anot jo, skiriami ei svarbiausi mokslai matematika, astronomija,

fizika, chemija, biologija, sociologija.

Ties sakant, matematika, bdama vis moksl pagrindas, kaip ir ne-

priklausyt iai eilei. iai eilei nepriklauso ir psichologija, nes, kaip sakme,

Comteui ji i viso nra mokslas. Anot jo, psichin mogaus gyvenim mes

pastame tik i iorini apraik poelgi, krybos. Comteui nepriimtinas

ir krikionikasis sielos aikinimas. Siel jis suskaido daugybs smegen

centr reakcijas.

Moksl hierarchijos virnje, pasak Comteo, yra sociologija arba sociali-

n fizika, kuri jis padalija socialin statik, arba tvarkos teorij, ir socialin

dinamik, arba paangos teorij. Dinamik Comteas laik svarbesne u sta-

tik, pabrdamas, kad ji galima tik ten, kur yra tvarka ir harmonija, kurios,

vystantis monijai, didja.

Mokslas, siekdamas visus reikinius sujungti vientis pasaulio vaizd, for-

muoja bendr pasaulvaizd, bendr sistem. Ta sistema nra atskiro mo-

gaus, bet visos monijos krybos vaisius. Bendras pasaulvaizdis vis laik

yra sumogintas pasaulio vaizdas. Jo pamatai gldi ne pasaulio savybse,

bet mogaus poreikiuose. Iimties nesudaro net tokie mokslai, kuri objek-

tas yra labai toli nuo moni, pavyzdiui, astronomija. Juk jei mogaus akys

32

matyt kitoki spektro dal (ne optin spektr), tai ir astronomijos mokslas

bt kitoks.

Pernelyg pasikliaudamas paanga Comteas man, kad ji yra btinas mo-

nijos istorijos dsnis. Pasak jo, paanga susijusi ne su atskirais individais, ku-

rie atlieka tik paangos ranki vaidmen. Tikrasis paangos objektas yra

monija, suprantama kaip Didioji Btis, kurioje skleidiasi individ praeitis,

dabartis ir ateitis. Anot Comteo, mes visada trisiame ateities kartoms, pa-

tyr savo protvi, i kuri kyla visi ms veiksm impulsai ir procesai, ta-

k. monijoje siknija ir tsiasi moni rass tradicija, ir monija, Comteo

odiais, yra tai, kas turi pakeisti tradicini religij Diev.

Visuomens statikoje Comteas kritikuoja laisvojo verslo ir konkurencijos

princip, kliudant monijos paangai. Pasak jo, monijos veikla turi bti re-

guliuojama i vieno centro ir atsivelgti kiekvieno individo sugebjimus bei

visuomens interesus. i funkcij atlieka pasaulietin valdia. Be jos, visuo-

menje turi bti ir moralin valdia. Pirmoji rpinasi ekonominiais ir politi-

niais reikalais, o antroji moraliniais ir dvasiniais klausimais. Pasaulietins

ir moralins valdios sutelkimas vienoje vietoje Comteui yra nepriimtinas.

Tai, jo nuomone, gali sukelti politin ir moralin teror, slopinti moni k-

rybikum ir paang. Moralin valdia turi auklti nauj mog, ugdyti jo

pareigos ir solidarumo supratim, meil kitiems monms, sudarydama su-

bjektyvias prielaidas monijos vienybei. moni meil ir tarpusavio pagalba

yra naujos moni religijos pagrindas.

monijos imintis ir apvaizda neklystamai vadovauja paangos vyksmui.

Paang vainikuoja sociokratija, nauja socialin tvarka, paremta mokslu ir huma-

nizmo religija, kuriai vadovauja pozityvij filosof bendruomen. Sociokratija

draudia bet kur nukrypim nuo pamatinio tikjimo pozityvumu.

Sekdamas Saint-Simoneu, Comteas sukr trij monijos (ir atskiro in-

divido) intelektins raidos stadij koncepcij, kuri yra esminis skiriamasis jo

33

teorijos bruoas ir svarbiausia jo socialins dinamikos idja. Pasak Comteo,

tirdamas vis mogaus proto vystymosi eig vairiose jo veiklos sferose nuo

pirmojo paprasiausio jo pasireikimo iki ms dien, a, kaip man atrodo,

atradau svarbiausi pagrindin dsn, nuo kurio is vystymasis beslygikai

priklauso ir kuris gali bti tvirtai nustatytas racionaliais rodymais, gauna-

mais, painus ms organizm, arba istoriniais duomenimis, gyjamais, ati-

diai tiriant praeit. Pagal dsn, kiekviena svarbiausia ms mintis, ms

inojimo aka nuosekliai praeina tris skirtingas teorines bsenas; teologi-

n, arba fiktyvij; metafizin, arba abstrakij; mokslin, arba pozityvi-

j. Kitaip tariant, mogaus dvasia kiekviename savo tyrinjime pagal pai

savo prigimt nuosekliai naudojasi trimis, savo pobdiu i esms skirtingais

ir netgi tiesiog vienas kitam prieingais mstymo metodais: pradioje teolo-

giniu, po to metafiziniu ir galiausiai pozityviuoju metodu. itaip ir atsiranda

trys viena kit tarpusavy alinanios filosofijos rys arba trys bendros pa-

ir reikini visyb sistemos. Pirmoji yra btinas mogaus proto raidos

ieities takas; treioji jo baigiamoji ir galutin bsena; antroji yra tik tar-

pin pakopa.

Teologinje bsenoje mogaus dvasia, savo tyrimus nukreipdama dau-

giausia vidin daikt prigimt, pirmsias ir galutines j veikiani reikini

prieastis, trumpai tariant, siekdama absoliutaus inojimo, sivaizduoja, kad

reikinius sukelia tiesioginiai ir pastovs daugiau ar maiau gauss antgam-

tiniai veiksniai, kuri savavalikas sikiimas paaikina visas tariamas pasaulio

anomalijas.

Metafizinje bsenoje, kuri i tikrj yra tik bendra teologins bsenos

atmaina, antgamtiniai veiksniai pakeiiami abstrakiomis jgomis, tikromis

esmmis (asmenintomis abstrakcijomis), neatskiriamai susijusiomis su skir-

tingais daiktais ir galiniomis savaime sukelti visus stebimus reikinius, ku-

riuos aikinant reikia tik paiekoti atitinkamos esms.

34

Pagaliau pozityviojoje bsenoje mogaus dvasia suvokia absoliutaus ino-

jimo negalimum, atsisako tirti esamo pasaulio kilm ir paskirt, painti rei-

kini vidines prieastis ir, teisingai derindama samprotavimus bei stebjim,

siekia painti tikruosius reikini dsnius, t. y. nekintamus j sekos ir pana-

umo santykius. Reikini aikinimas, pasieks savo tikrj rib, tik nustato

ryius tarp skirting atskir reikini ir keleto bendr fakt, kuri skaiius,

mokslui kylant, vis labiau maja15.

Savo paskutiniame darbe Matematikos filosofija (1856) Comteas pa-

skelbia nauj religin trejyb: Didij Bt (monij), Didj Stab (em) ir

Didj Keli (erdv). Tai ir turt bti vis moni garbinimo objektai.

35

socialinis pozityvizmas ir nominalistins socialins teorijos

1. Analitins politins filosofijos formavimosi prielaidos

Pozityvizmo nuostatos, kad moksliniai metodai yra vieninteliai metodai, tei-

kiantys painim, kad gamtos moksl bendruosius dsnius bei tyrimo princi-

pus btina pritaikyti ir mokslui apie mones ar monij, kad tik teiginiai apie

faktus sudaro vis painimo turin, o visuomens raida pasiymi paanga, ku-

ri lemia pramonin gamyba ir mokslas, rado plat atgars socialinse XIX a.

teorijose. Pirmiausia iuos principus socialinei teorijai kurti pritaik Karlas

Marxas, pasils socialin teorij, kuri, jo nuomone, yra grietai mokslin, ne-

siremianti jokiais metafiziniais principais ir tyrinjanti btin visuomens pro-

ces gamyb. Nors Marxas, tyrindamas gamyb kaip savaimingai (sponta-

nikai) besivystant proces, leidia suprasti, kad tarp jo ir Hegelio idj yra

ryys, vis dlto, pavarius svarbiausi Marxo veikal Kapitalas ir pamaius,

kaip plaiai jis cituoja Ricardo, kartais net nenurodydamas altinio, tenka sua-

bejoti glaudiu Marxo ir Hegelio idj bendrumu. Filosof radikal brelio,

kuriam priklaus ir Ricardo, skelbiamos idjos daug artimesns Marxo socia-

linei teorijai nei Hegelio samprotavimai. Taip pat nesunku pastebti Comteo

ir Marxo idj ry. Kiek vliau, ypa ijus Lenino veikalui Materializmas ir

empiriokriticizmas, socialinio pozityvizmo ir marksizmo principus imta per-

nelyg radikaliai skirti. Tame veikale Leninas atriboja empiristin kritinio po-

zityvizmo nuostat nuo materialistins. I tikrj galima sakyti, ir mes tai

ne kart minjome, kad empirizmas yra modernus nominalizmas, painimo

turin siejantis su patyrimo elementais, o lenininis materializmas yra veikiau

senojo nominalizmo atmaina, pripastanti objektyvios tikrovs egzistavim,

taiau neigianti bendrj svok objekt buvim. Kaip tvirtino Leninas, ma-

terija yra filosofin kategorija objektyviai realybei paymti, realybei, kuri

36

smon atspindi, kopijuoja. Todl galima sakyti, kad marksistin socialin te-

orija yra nominalistin socialin teorija, nors ir kitokia nei su socialiniu pozity-

vizmu susijusi dar viena nominalistin socialin teorija liberalizmas.

Nominalistins socialins filosofijos terminas filosofinje literatroje nra

plaiai paplits. Tas socialines teorijas, kurios pripasta asmenims, sociali-

nms struktroms, kaip antai eimai, tautai, valstybei, esm ar prigimt, sie-

jam su esme, mes, sekdami Karlu Raimundu Popperiu, vadinsime esencialis-

tinmis socialinmis teorijomis. Popperis esencializmo termin sil vartoti

vietoj realizmo, nes pastarasis odis yra gijs daugyb reikmi. Kita vertus,

teorijas, nepripastanias joki esmi ir prigimt siejanias nebent su tais

socialiniais dariniais, kurie nra specialaus sumanymo ar organizacins tvar-

kos padarinys16, mes vadinsime nominalistinmis socialinmis teorijomis,

nes nominalizmo terminas, kitaip negu realizmo, yra tiksliau apibrtas.

Dar Humeas grietai skyr fakto tiesas nuo idj santyki. Anot jo,

pasaul sudaro fakt visuma, taiau n vienas faktas nra btinas. Kad pa-

saulis yra toks, koks yra grynas atsitiktinumas. Todl visi teisingi teiginiai

apie pasaul yra atsitiktiniai, j teisingumas priklauso nuo esam fakt. Jokia

prasme jie nra btinos tiesos. Ir atvirkiai, visos btinos tiesos yra teiginiai

ne apie pasaul, o apie idj santykius. J teisingumas priklauso nuo atitin-

kam idj logini santyki bei prasmi. Humeo nuenklintu keliu jo po-

zityviojo mokslo ir analitins filosofijos krjai. J nuomone, mokslo hipo-

tezs tai teorini universali teigini pavidal turinios formalios logins

struktros, kurios kartu su specialiomis prielaidomis leidia numatyti (de-

dukuoti) faktinius teiginius. Vienintel mokslini hipotezi prasm yra em-

pirin arba faktin j prasm. Kaip sak Ludwigas Wittgensteinas, mokslo

hipotez yra tarsi formali ryi tinklas, leidiantis fakt apraymui suteikti

vienod form. Tai, kad faktai gali bti aprayti formali ryi tinklu, nieko

nesako apie faktus, iskyrus tai, kad jie gali bti taip aprayti.

37

Panaaus poirio socialin teorij laikosi ir nominalistini socialini teo-

rij krjai, pavyzdiui, liberaliosios politins minties atstovai. Kitaip tariant,

teorijas jie supranta taip, kaip ir analitins filosofijos atstovai. Tai miniai pa-

grsti pasinaudosime Miltono Friedmano 1953 metais ispausdintu straips-

niu Pozityviosios ekonomikos metodologija17, kurio idjas rekonstruosime,

remdamiesi Martinu Holliu18. Anot Friedmano, pozityviosios ekonomikos

tikslas yra sukurti apibendrinim sistem, kuria naudojantis bt galima pa-

tikimai prognozuoti bet koki aplinkybi pasikeitimo padarinius. io tikslo

siekiama kuriant tam tikr teorij arba hipotez, leidiani daryti tikina-

mas ir prasmingas prognozes apie dar nematytus reikinius. Teorij sudaro

du komponentai kalba ir tam tikra aib substancini (susijusi su faktais)

hipotezi, abstrakiai perteikiani esminius sudtingos realybs bruous.

Funkcionuodama kaip kalba, teorija neturi jokio substancinio turinio, ji tra

tautologij aib. Jos paskirtis bti katalogavimo sistema. Funkcionuodama

kaip substancin, tam tikrus faktus numatanti hipotez, teorija vertinama

pagal jos gali prognozuoti reikinius, kuriuos ji siekia paaikinti, ir vieninte-

lis hipotezi (teorijos) patikrinimo bdas yra jos prognozi palyginimas su

patirties faktais. Kaip sako Hollis, grynoji teorija Friedmanui tra tautologij

aib, arba kalba, atliekanti duomen ir hipotezi katalogavimo funkcij. Bet

apibdinti grynj teorij kaip katalogavimo sistem nereikia j sumenkin-

ti. Antai matematikos raida, teikianti netiktas teoremas, liudija didiul in-

telektin paang, ir, aiku, yra atradim procesas. Taiau tie atradimai ne-

prapleia ms ini apie pasaul, nes matematika yra tautologija. Ji ireikia

idj santykius, bet ne tikrovs faktus. Gera katalogavimo sistema ities yra

vertinga vien dl to, kad teikia nauj empirini hipotezi; pavyzdiui, kad ir

kompiuterins iekos programa, kuri leidia duomen bazje aptikti nauj

domi, empirikai tikrinam koreliacij. Epistemologinis kalbos ir fakto sky-

rimas bdingas analitinio poirio painim bruoas.

38

Nominalistini socialini teorij spektrui priklauso dvi gana skirtingos so-

cialins teorijos liberalioji socialin doktrina ir komunistin socialin dok-

trina. Pirmoji savj visuomens tyrim pradeda nuo prielaidos, kad visuo-

men sudaro autonomikai veikiantys, racionals, laisvi individai, keliantys

savus tikslus. Antrieji mano, kad visuomens tyrimo ieities pozicija yra vi-

suomenins gamybos, kaip btino, neslygoto individuali tiksl, proceso

tyrimas, o visuomens struktr nulemia gamybos procesas, t. y. visuome-

ns struktra yra ivestin.

Slygos idjoms, kuriomis remiasi liberalusis poiris, pltotis susidar tik

Renesanse. Ir tai nenuostabu. Liberalizmas remiasi moderniojo nominaliz-

mo filosofine tradicija, o viduramiais dl teologini motyv nominalizmas

susilaukdavo grietos kritikos. Susiformav pasauliros vaizdiai, slygo-

ti katalik tikjimo ir realistins filosofijos, kito labai ltai. Vienas pirmj

ingsni, atskiriant religij nuo kultros, kaip laisvai veikiani moni kry-

bos rezultat, buvo Renesanse ipltota prigimtin (arba natralioji) kult-

ros sistema. Anot ios sistemos, mstantis individas, remdamasis savo protu,

gali savarankikai vertinti tiek gamtos, tiek socialinius reikinius. Augustino

tikiu, kad suprasiau, ir suprantu, kad tikiau keiiamas visa supranta-

ma prigimtiniu protu.

Kodl mes galime pasikliauti protu? Okamistai, via moderna atstovai, at-

skiria tikjim nuo proto, o Renesansas tvirtina nuostat, kad pasaulis su-

kurtas protingai, todl pasaulio dsniai atitinka proto dsnius ir protas

pajgus juos painti. tvirtinant autonomiko proto autoritet pirmiausia

pasitarnavo prigimtins religijos sistema, kurios vienas i svarbiausi plto-

toj buvo lordas Herbertas Cherburrys. Anot jo, mogikasis protas pasta

visuotines svokas ir tiesas. Todl, norint painti visuotines religines tiesas,

reikia i istorikai susiklosiusi religij paalinti visa, kas jose yra savita, ir

palikti tik tai, dl ko visos tautos sutinka, tik tas tiesas, kurios visais amiais

39

vis taut buvo pripastamos teisingomis. Cherburys krikioni religij

prieina prigimtinei religijai, kuri vienintel esanti tikra ir teista. Prigimtins

religijos pagrindu Anglijoje pltojosi deizmas, poiris, kad Dievas sukr

ir sutvark vis tikrov, o toliau nebesikia moni bei gamtos gyvenim.

Deistai atmeta Dievo malon ir laikosi nuomons, kad Dievui mogaus as-

muo nerpi.

Herbertas Cherburrys padjo pagrindus prigimtins (natraliosios) reli-

gijos sistemai, o Hugo Grotius prigimtins (natraliosios) teiss teorijai.

Prigimtins teiss (lot. ius naturale) svoka buvo ipltota romn teisje ir

plaiai svarstoma viduramiais. Taiau tada prigimtin teis buvo supranta-

ma kaip prigimtinio dorovs dsnio dalis, pagrsta aminu Krjo statymu

(lot. lex aeterna) ir pareigota sins.

Anot Grotiaus, reikia skirti dvi teiss sritis: dievikj arba apreiktj teis

ir mogikj teis. Dievikj teis turi nagrinti teologija, o mogikoji teis

skylanti dvi dalis sukurtj (pozityvij) teis (lot. ius civile) ir prigimtin

teis. Sukurtoji teis remiasi laisva valia, leidiania statymus, t. y. atsiranda

dl mogaus praktins veiklos ir priklauso nuo politins padties, mogaus

poreiki, aistr, proto. Ji yra kintanti ir priklauso istorijos mokslo objektui. O

prigimtin teis, pasak Grotiaus, yra teisi suma, kuri galima ivesti i pro-

tingos mogaus prigimties ir kuri nepriklauso nuo mogaus gyvenimo bdo.

Todl prigimties krjas kartu yra ir prigimtins teiss davjas. Dievas nega-

lt pakeisti prigimtins teiss, nes ji neatimamai Jo duota kartu su prigimti-

mi. Prigimtins teiss pamatas, anot Grotiaus, yra visuomenikumas.

Ta idja nra nauja. Panaiai mst ir Aristotelis. Taiau Gotius visuome-

nikumo idj susiejo su visuomenins sutarties idja, kuri buvo inoma jau

Platonui. tai antrojoje Valstybs knygoje sofistas Glaukonas, svarstydamas

su Sokratu ir jo biiuliais teisingumo problem, taip aikina, kas yra teisingu-

mas ir i kur jis kilo. Sakoma, kad neteisingai elgtis paprastai yra gera, o pa-

40

tirti neteisingum bloga. Bet patirti neteisingum yra didesnis blogis u t

gr, kur patiria tasai, kuris neteisingai elgiasi. Todl mons, paragav ir vie-

no, ir kito [...], nusprend, kad jeigu jau negalima vieno i t dalyk ivengti ir

laikytis kito, tai geriausia vieniems su kitais susitarti ir nei daryti skriaud, nei

j patirti. Tada jie pradjo leisti statymus ir daryti tarpusavio sutartis, o sta-

tym nuostatus pavadino teistais ir teisingais. Tai tokia esanti teisingumo

kilm ir esm. Teisingumas uima tarpin viet tarp to, kas yra vis geriausia,

tai yra neteisingai elgtis ir likti nenubaustam, ir to, kas yra vis blogiausia, tai

yra ksti skriaudas ir negalti atsikeryti. Teisingumas yra viduryje tarp i

dviej dalyk, ir mons j vertina ne todl, kad jis yra gris, bet todl, kad

patys nestengia skriausti kit. [...] Jei mintyse sivaizduosime itok dalyk:

ir teisingam, ir neteisingam mogui duokime vali daryti, k tik jie nori, ir

pairkime, kur juos nuves j polinkiai. Teisingj uklupsime einant tuo

paiu keliu, kaip ir neteisingasis, abu ves savanaudikumas, kiekviena pri-

gimtis siekia naudos sau ir laiko j griu, ir tik statymas jga priveria gerbti

lygyb.19 Glaukonas silo visuomenei parengti statymus, prie kuriuos visi

mons bt lygs. Taigi, visuomenins sutarties, kaip bdo suderinti skir-

tingus interesus turini ir skirtingus tikslus keliani individ veikim, idja

yra beveik 2500 met senumo. Gaila, kad Platonas nepritar Glaukono idjai

ir j kritikavo.

Grotius t Platono idj ir pltoja. Anot jo, mons, siekdami patenkinti

savo interesus, sukuria valstybs organizacij. Ji kuriama susitarimu, sudarant

visuomenin sutart, nes turi atitikti tiek moni prigimt, tiek j tarpusavio

santyki prigimt. Prigimtin teis ir yra filosofijos objekto sudedamoji dalis.

Taigi Grotius prigimtin teis paveria autonomiku filosofinio svarstymo

objektu. Taiau toks autonomikumas dar lieka iki galo nemotyvuotas. Juk

tradicinis prigimtins teiss supratimas siejo j su prigimtiniu doros dsniu,

kurio svarstymas priklaus moralins teologijos sriiai. Todl, nuosekliai ms-

41

tant, ir doros dsnis turjo bti autonomizuotas. Tiek deistin proto religija

pasiskelb nepriklausanti nuo Banyios autoriteto ir ventojo Rato, tiek

moralin filosofija vietimo laikotarpiu atsiskyr nuo tikjimo. Dorovs filo-

sofijos autonomikumo pradininkas buvo Johno Lockeo mokinys Anthonys

Ashleris Cooperis, Shaftesburyo grafas. Iki tol vyravo du tarpusavyje kon-

kurav poiriai: pirmasis, einantis i vidurini ami tradicijos, kad doros

principai grindiami teologikai, o antrasis, kur ipltojo Hobbesas, dor

aikino natralistikai. Taiau Hobbeso interpretacija susilauk gana grie-

tos kritikos, kuri atskleid, kad, remiantis egoizmo principu, doros pagrsti

nemanoma. Shaftesburys pasil nauj variant. Pasak jo, gris yra kakas

savaiminga, ir j galima paaikinti remiantis juo paiu, atsiejus nuo teologins

idjos ar paskat, slygot mogikj polinki. Nuo to laiko natralistinei

doros traktuotei alternatyva tampa ne teologinis doros grindimas, o sava-

rankika grio samprata.

Anot Shaftesburyio, etik, kaip ir men, reikia suprasti i jos psicholo-

gini princip. moguje esantys du savaime vienodai teisti polinkiai vi-

suomeninis, nukreiptas visuotin gerov, ir savanaudikas, siekiantis asme-

nins gerovs. Pirmasis visada yra geras, o antrasis gali bti tiek geras, tiek

blogas. Jei savanaudikas polinkis yra toks stiprus, kad nustelbia visuome-

nin polink, tai jis yra blogas. Taiau tas polinkis yra geras, jei jis yra saikin-

gas ir dera su visuomeniniu polinkiu. Norint dorai gyventi, reikia sukurti

pusiausvyr tarp visuomenini ir savanaudik polinki. Pusiausvyros sie-

kiame remdamiesi gimtu doros instinktu, kur vadiname moraliniu jausmu.

Jis ir yra ms doros norma. Malonus ir geras yra tas elgesys, kuriame har-

moningai dera egoistiniai ir altruistiniai polinkiai. Taigi, dora yra visai atski-

ra nuo religijos. Grio ir blogio svokos visai nesusijusios su Dievo svoka.

Galima bti moraliai geram ir dorybingam net ir neturint jokios religijos.

Ateizmas dorai nekenkia.

42

Atribojus prigimtin teis nuo teologijos, i teis dar kur laik buvo laiko-

ma esmine, t. y. susijusia su mogaus esme, o jos turin, kaip buvo manoma,

galjo atskleisti protas. Taiau vliau prigimties ssajos su esme nyko, uleis-

damos viet dviem prigimties interpretacijoms, susijusioms su liberalija

tradicija. Kaip rao Friedrichas A. von Hayekas, vidurami scholastikoje

susiklost viena daug adanti kryptis, beveik pripainusi tarpin kategori-

j reikini, kurie yra mogikojo veiksmo, bet ne mogikojo sumanymo

rezultatas. XII amiuje kai kurie scholastai naturalis kategorijai buvo pra-

dj skirti visa tai, kas nra mogikojo sumanymo, arba tikslingo krimo,

rezultatas ir vis labiau buvo pripastama, kad daugelis socialini reikini

priklauso btent iai kategorijai. Paskutinij i i scholast, XVI amiaus

ispan jzuit, visuomens problem svarstymuose naturalis i ties tapo

techniniu terminu, apibdinaniu tokius socialinius reikinius, kurie nra s-

moningos mogikosios valios kriniai. Pavyzdiui, vieno i j, Luiso Molinos

darbe aikinama, kad natrali daikt kaina yra vadinama todl, kad ji at-

siranda i paties daikto nepaisant statym ir sak, ir ji priklauso nuo dau-

gybs kintani aplinkybi. [...] Taiau ias evoliucinio poirio uuomazgas

XVI ir XVII amiuje nustelb ikils konstruktyvistinis racionalizmas, kuris

visikai pakeit proto ir prigimtinio statymo termin reikm. Protas,

kuris anksiau reik smons sugebjim skirti gr nuo blogio, t. y. skirti tai,

kas atitinka priimtas taisykles, nuo to, kas j neatitinka, pradjo reikti suge-

bjim tokias taisykles konstruoti dedukcikai ireikt prielaid pagrindu.

Atitinkamai prigimtinio dsnio svok pakeit proto dsnio svoka be-

veik prieyb to, k ji anksiau reik. Ties sakant, iai naujai racionalistinei

prigimtinio dsnio sampratai, kuri ikl Grotius bei jo sekjai, lygiai taip

pat, kaip j pozityvistiniams antagonistams, yra bdingas bendras sitikini-

mas, jog visi ie dsniai yra kuriami proto ar bent gali bti visikai grindiami

protu. Nuo savo antagonist jie skyrsi tik prielaida, kad tie dsniai gali bti

43

logikai dedukuoti i apriorini prielaid; pozityvistai, prieingai, juos trakta-

vo kaip intelektines konstrukcijas, kurios remiasi empirinmis iniomis apie

j padarinius mogikiesiems siekiams20. Taigi prigimtin teis buvo prad-

ta suprasti ne kaip esmin teis, o kaip racionaliai konstruojama teis, arba

spontanikai susiklosiusi teis.

Keitsi ir pagrind, lemiani moni visuomenin veikl, suvokimas.

Aristotelis man, kad pagrindinis valstybs udavinys yra sudaryti pilieiams

slygas pasiekti laim, kuri teikia dorovingas veikimas. Kitaip tariant, mo-

gikasis veikimas ir moni tarpusavio santykiai buvo aikinami, remiantis do-

riniais principais. Doros ugdymas buvo suprantamas kaip tinkam visuome-

nini santyki garantas. Panaus poiris vyravo ir viduramiais. Renesanse

padtis m keistis. Jei pasikliausime Albertu O. Hirschmanu21, nuo idjos,

kad, norint formuoti ger moni elges, reikia iugdyti dorybes, pamau pe-

reinama prie idjos, kad norim elges galima pasiekti suprieinant mogaus

aistras, pavyzdiui, yktum ar godum panaudoti valdios trokimui ar gei-

dulingumui paaboti. Kiek vliau aistroms tramdyti buvo pasitelkti interesai,

pavyzdiui, rao, kad naudos siekimas gali sutramdyti piktum, iaurum ir

t. t. Vliau, kaip rao Hirschmanas, vos atsiradusi intereso idja tapo ir staiai

geidiu, ir paradigma (panaia Kuhno), ir staiga dano mogaus elgesio prie-

astys buvo aikinamos paties interesu, kartais net pereinant tautologij. La

Rochefoucauld aistras ir beveik visas dorybes iskyr asmeninius interesus,

o Hobbesas pana redukcionistin veiksm atliko Anglijoje. Vykstant iems

pokyiams pradin norma interesas niekada nemeluoja, reikusi, jog reikia

gerai suprasti interes ir tada juo vadovautis suteikiant pirmenyb prie kitus

manomus veiksmus, inspiruotus kitais motyvais, amiaus pabaigoje virto po-

zityvia patarle interesas valdo pasaul. Pamiimas dl intereso, kaip pagrin-

dins priemons mogaus veiksmams suprasti, persikl XVIII ami, kai

Helvetius, nepaisant jo egzaltacijos dl aistr, paskelb: kaip materialj pa-

44

saul valdo judjimo dsniai, taip moralin visat valdo interesas.22 Maa to,

buvo suvokta, kad naudos siekimas ir ekonomikos pltra gerina moni tar-

pusavio santykius. Pavyzdiui, prekybininkas, siekdamas savo naudos, privalo

su klientais elgtis maloniai, siningai, bet ne dl to, kad jis turt toki dory-

bi, o todl, kad kitaip elgdamasis praras klientus ir negaus pelno. Galiausiai

buvo prieita prie ivados, kad vis mogaus ir visuomens veikim galima pa-

aikinti remiantis ne doriniais principais, o interesais.

mogikosios veiklos aikinimas interesais turi dar vien patraukl bruo-

: inant interesus ir laikant, kad juos turi racionalus veikjas, galima ne tik

numatyti tolesnius jo veiksmus, bet ir iekoti optimalios visuomens struk-

tros bei jos funkcionavimo slyg.

Turbt pirmj interesais paremt visuomens veikimo aikinim pasil

Thomas Hobbesas. Hobbeso poiriui formuotis lemiam tak, matyt, tu-

rjo jo mokytojo Francio Bacono empirins pairos. (Vis dlto nereikia pa-

mirti, kad Hobbesas man egzistuojant tik knus. Tikruoju empirizmo, pa-

inimo turin siejaniu su patyrimo faktais, pradininku reikt laikyti John

Locke). Hobbesas taria, kad filosofija teturinti isiaikinti dl gamtini prie-

asi atsiradusias apraikas ir numatyti tolesnius reikinius, galinius kilti i

t prieasi. Taiau, kitaip negu Baconas, Hobbesas teisingu samprotavimo

metodu laiko ne indukcij, o dedukcij.

Savo socialinje teorijoje Hobbesas neigia laisvs kaip laisvo apsisprendi-

mo galimyb, pripaindamas, kad tiek tikrov, tiek mogaus funkcionavimas

yra deterministinio pobdio. Pasak Hobbeso, i veiksmui reikaling slyg

visumos galima dedukuoti btinos valios veikim, todl valios veikimas tra

btina prieastis. Tai, k vadiname laisve, esanti mogaus galia vykdyti savo

norus. Laisv yra ne kas kita, kaip laisv nuo klii gyvendinti valios pasi-

ryim. Noras yra btinas, o laisvas gali bti tik veikimas. itoki laisv turi

ir mogus, ir gyvulys.

45

Hobbesas buvo pirmasis individualizmo alininkas. Visuomen, jo nuo-

mone, sudaro atskiri, autonomiki asmenys. Pasak jo, svarbiausias gris mo-

gui yra savs palaikymas ir asmenini poreiki tenkinimas. mogus i pri-

gimties ess savanaudis. Vis mogaus veiksm gerumo matas yra nauda. Jei

veiksmas yra naudingas, tai jis yra ir geras. Jokio objektyvaus grio suvokimo

Hobbesas nepripasta. Beje, tai prastas empiriko poiris.

moni veiksm vertingum grindiant nauda, natralu tarti, kad mo-

gus turi neribot teis visus ir visa, kas gali pasitarnauti jo egoizmui. Anot

Hobbeso, mogaus teiss siekia tiek, kiek ir jo jga. Reikminga tik galingojo

teis. Be to, Hobbesas neigia, kad monms bdinga mylti vienas kit i pri-

gimties. Pasak jo, kiekvienas myli tik save. Homo homini lupus est mogus

mogui vilkas. mogui yra priprasta nedraugika, antisociali bsena vis

kova su visais.

bendruomenin gyvenim, Hobbeso nuomone, pereinama taip: negal-

damas itverti kovos su visais, nes karas neleidia tenkinti ir apsaugoti po-

reiki, mogus m iekoti taikos ir jungtis bendrij. Ta sjunga vyksta su-

darant sutart. Ja visi mons atsisako savo neribot teisi ir perduoda jas

visumai, kad i gint bendrijos narius nuo upuolik. Bendrija, gavusi vis as-

men teises, yra valstyb. Tik valstyb teikia teises ir skiria pareigas. Valstyb

Hobbesui yra ir doros altinis. Skirtum tarp gera ir bloga nulemia valstybs

statymai. Bloga yra tai, k valstyb laiko blogu. Kaip matome, Hobbesas pa-

tobulina Platono Valstybs dialoge pateikt Glaukono poir.

Pasak Hobbeso, bendruomen, kaip pilnatis,