1

ADVENTO POPIETĖS

“SAUGOKIM TAUTOS KAITRIAUSIĄ ŽIDINĮ – ŠIRDĮ”

Scenarijus

(2012 12 20)

Scenarijų parengė Rūta Varnienė ir Zina Žvalionienė.

Salės apipavidalinimas:

Veiksmas vyksta salės viduryje. Aplink pačiame centre esantį „šviesos“ stalą išdėstyti 4

regioniniai stalai. Žiūrovai sėdi ratu. Groja foninė muzika.

ĮŽANGA

1.Salėje užgęsta šviesos, pasigirsta muzika ( Kutavičiaus oratorija – Pagonių apeigos)

2.Pro pagrindines valgyklos duris ramiu žingsniu įeina 8-nios Vaidilutės su ,,ugnelėmis‘‘.

3.Vaidilutės apeina ratu tarp ir po dvi pasilieka prie kiekvieno regiono stalo.

4.Muzikos kulminacijos metu vaidilutės iš savo pozicijų prieina prie centrinio stalo ir uždega

ant jo esančią simbolinę ugnį-aukura. Tuo metu skamba posmas J. Marcinkevičiaus „Dainuoju

Lietuvą“.

Rūta:

Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą,

Išaugusį iš pelenų,

Kaip savo rūpestį didžiausią,

Kuriuo lyg vieškeliu einu.

Laukų ir pievų žalias šilkas

Nuo durų slenksčio lig dangaus.

Protingos krosnies kvapas šiltas-

Visai kaip artimo žmogaus.

Atsidaryk man, atsiverk man

Visom širdim-kaip šaltiniu,

Leisk pažiūrėt į šitą versmę

Gyvos kalbos, gyvų žmonių!

2

Dar viskas gyva,viskas rėkia

Kapais, muziejais,žaizdomis.

Imu į ranką duonos riekę

Ir taip kalbuosi su jumis.

Kalbuos per vandenį, per duoną,

Per orą, ugnį, per medžius.

Girdžiu iš visko, kas man duota,

Jus-kaip lietuviškus žodžius.

Vaidilutės po truputį traukiasi nuo centrinio stalo link salės kampų, kur užgesina ugnį.

RŪTA: Lietuva. Kai kuriems simbolizuoja lietų, nes čia dažnai lyja, kiti sako, jog jos

vardas kildinamas iš upelio Lietauka. Prasidejus nuo mažo upelio ji tapo

neapkabinamai didelė savo vaikų dėka. Mindaugas, Gediminas, Algirdas,

Kęstutis ir Vytautas, juk jie kūrė didingą Lietuvos istoriją. Lietuvos vardas

gyvuoja jau daugiau nei tūkstantį metų. Visko buvo, ir karų, ir marų, bet

sunkiausia buvo išlaikyti lietuvišką kalbą, dėl kurios ilgai kovojome tik

milžiniškos drąsos ir meilės dėka. Šioje šalyje gyvena darbštūs, kantrūs, bei

kūribingi žmonės.

RŪTA: Ką paliko senoliai kaip kraitį,

Plaka mano krūtinėj lyg šiol –

Reikia mylimą šalį apeiti

(Vieną kartą) prieš mirtį pėsčiom,

Kad pajausčiau jos veriantį grožį

Ir Tėvynę supiltų širdy.-

Tam ne žodžių reikia, ne žodžių,

Jei dar esame meilės verti..

RŪTA: Kviečiame keliauti šiandieną per Lietuvą, užsukim į širdį kiekvieno. Ir dainą

sudėję palikim kaip kraitį.

Tuo metu, kai trumpai paminima Aukštaitija, Vaidilutė prieina prie Aukštaitijos

stalo ir uždega žvakę.

3

RŪTA: Aukštaitija - daugybe ežerų, miškų ir kalvų, turtinga gamta apdovanotas kraštas.

Sako, kad labai vaizdinga gamta sukūrė ir linksmą aukštaičių būdą, Aukštaitija

dar vadinama poetų ir pasakotojų kraštu.

AUKŠTAIČIŲ PRISISTATYMAS

Giedrė: Ak kaip gera tavy čia matyt per šį ramu ir gražų laikatarpį, a žinai kad mūsų

krašty, aukštaitijaje buta įvairiausiu papračių, vieną jų narėčiau pasidalinti su Jumis,

visa tai labia senaviška ir sakrališka apeiga kurią seniau atlikdava tik šeimas

motina.

A narėtumet buti visi išmintingi ir gudrus?

Visi atsako: Taip.

( Aukštaitė tuo metu beria ant visų žmonių saujelę grūdų ir sako;)

Giedrė: Kad būtumėt išmintingi! Kad būtumėt pratingi!

A dabar kai visi esam išmintingi ir gudrus einam sužaisti aukštaičių jaunima

žaidimą

Žaidimas Važiavimas į Karaliaučių

Toma: Šį žaidimą aukštaičių jaunimas žaisdava antrąją Kalėdų dieną .Specialiai žaidimui

iškeptą didelį riestainį pakabindava trabos viduryje, šalia atsisėsdava „parduotajas“ –

mergina, laika žiužį. Kiti apžergi kėdę „ jodava“ prie jas ir klausdava.

Marius: Kaip gyvaji, ponas Parduotajau?

Toma: Esmi sveikas gyvas, a iš kur ponai būsit?

Marius: Iš Aukštaičių.

Toma: Ka čia atkeliavat?

Marius: Prekių.

Toma: Kakių gy jums raikia ?

Marius: Merginas, gražias ,kaip putinas, saldžias, kaip cukrus.

Toma: Turiu labai gražių ir saldžių.

Marius: Gerai, bet ar negalima pakaštavot ?

Giedrė: Gavį sutikimą , pradėdava graužti riestainį, tačiau buva draudžiama paliesti jį

Rankamis (už tai „parduotajas“ sudraždav o žiužiu ir pavarydava šalin). Tas, kuriam

pavykdava iškęsti šį išbandymą, kaip atlyginimą gaudava iš „parduotajo“ bučinį.

4

Toma: A gal pa žaidima da norite burtų?

Burtai “Prisiūta širdis”

Toma: Reikia adatu prismegti prie durų staktas dvikažes muses ir taip palikti , kal musės

nustips. Šitą adatą reikia paslėpti. Kai į namus atsilanka patinkantis bernelis ir nari

,kad jis tavy mylėtų,reikia nematant jam,paimti ja kepury . Suimti per tarpukajį

padelkas teip, kad marškiniai būtų tarp kelių, pridėti kepury ir su adatu persiuti tris

rozus . Kiekvieną kartą siuvant sakyti:

Kad tava širdis būtų teip arti manys ,kaip yra kepurė su marškiniais.

Aukštaitijos patiekalų pristatymas

Giedrė: Mes Aukštaičiai Kūčiams gamindavam tradicinius skrylius, virtinius su grybų,

daržovių ar krapų įdaru. Mūsų karšty aukštaitiškas kūčių patiekalas – virtiniai su

raugintų kapūstų įdaru ,jas verdame vandenyje arba alyvai (Aliejui) . Taip pat ant

kūčių stala nešame miltinius blynus, grūdų kepsnelius, pataisytus įvairiais padažais. Per

Kalėdas gerdavam alų ir midų, gamindavam abuolių ir vuogų vynus. Tradicinis

aukštaitiškas Kalėdų valgis buva žuvies sūris. Kam patika mūsų receptai, prašam užsukt

pas mus.

(ant stala patieksime virtinius, „Grucė“,obuolių girą).

Eilėraštis Aukštaitija.

Dabar gelsvai siūbuoja

Laukuos rugių banga,

Ir glosto brandžią varpą

Darbšti žmogaus ranka.

Ir žydi mūsų laimė

Po aukštu dangumi,

Ir skamba Aukštaitijos

Kalneliai mylimi.

Rūta, padėkojusi aukštaičiams, eina prie žemaičių, sakydama eiles.

RŪTA: Kap ton smėlti, kap ton žuolė

Šimta kuoju minė, tripė!

Žemė, je gali, -paskuolink

5

Sava dėdėlė kontribė.

RŪTA: Prie Baltijos yra kraštas Žemaitija. Tai - regionas kvepiantis jūra su

užsispyrusiais bei ištikimais žmonėmis. Kai būsite žemaitijoje būtinai paragaukite

jų tradicinių gėrimų ir valgių: mėtų arbatos, džiovintų obuolių giros, troškintų

kopūstų su kiaulės koja ar kruopinių vėdarų.

Žemaitija pasitinka svečius

(Lietuva prie žemaitijos stalo ir uždega žvakę)

Živilė: (Pasisveikina su vaidilute žemaitiškai) Labs vakars svetelė, prašau prie mūsa stala

prisiest, vo kap gera ont dudšelės jus vėsus čia matyt. Artie gražiausė, paslaptingiausė

metu kalėnduorėnė švėntė – Kaliedas, vo so anuom karto ė Kūčės. Nu sena tou metu

parsilaužėma iš tomsuos i švėisa laiks liob būtė ivairiausēs padavėmās, prietarās

(burtais) apipints. Oj mergeles, kiek bortu mūsų senoji žemaitija tor, a nuorit,

papasakosiu kuoki?

( Lietuva pritaria linksėdama galva )

Živilė: Nu klausykit

Mergėkės Kūtių vakare pripėl dobenį vondens, pakabėn švari ronkšloustį, išein į lauką ė

veiz į vėdo. Atejės būsimasis vyr prausiasi, šokoujės ir siedasi pri stala valgytė. Vėina

visu tupadarė.. Išėjusi laukon pamatė laba graži vaikioka. Kap tik ož tuoki ė ištekiejė. Tu

įvykį papasakuojė savo drauge, katra tep pat padarė. O ta drauge išejusi laukon, per longa

trobuo nieka nematė, bet išgėrda balsą už nugaros:„Ku čia mata, ku veizi?“ Apsėsokosi

paveiziejė –velnioks tėn beriogsos. Vo tuokėi borta mūsa mergelių,būket atsarges.

Gediminas:- Ar nuori da? Papasakuosio da vėina. Tėj borta prisėvėiliuotė ar atstumtė ku.

Rek sogautėv šėkšnuosparnį, nuneštė anu į skruzdyną, įkastė, o pats sau galvą sovyniuotė

su kuokio lakato, kad nieka negėrdietom tėn cypontiu. O ont rytuojaus atajus, atrasi tikta

kaulalius. Tarp tų kaulalu rasi vėiną kobinioką, tai so tou, ku nuorėsi, patrauksi ir

privėliuosi. O ontrą rasi kap kačergiokė, su tou kauleliu galiesi atstumtė, kap kuo

nebnuoriesi mylėti: mergės ar vaiki.

Patiekalų pristatymas

6

Živilė: Mes žemaite Kūčioms ruošdavom įvairius troškinius su pupomis, žirniais, kanapių

valgius, sėmenis su druska, ant žarijų kepdavom silkes. Neatsiejama žemaitiško Kūčių stalo

dalis yra kanapės. Paskrudinti malti kanapių grūdai su truputėliu druskos, svogūnų ir česnakų yra

vadinami kanapyne, valgomi su karštomis bulvėmis.Tradicinis mūsų Kūčių

patiekalas„kiunkė“ su pupomis. O gėrimas burokėlių kisielius.

O kas noriesat veina kėta žemaitiška patiekala prašom nepasididžiuoti ir ateiti prie musa

pakaštavuoti ir recepta sužinuoti,

(ant stalo patieksime „kiunkė“, kanapynė, burokėlių kisėlių ).

( Bagduons Apuolėnars Petros)

Žemaitija

Živilė: Tuos žaliuoses pīvas, miškā sliepiningi

Tau šėrdi pagluosta kap muotīnas runkas.

Upieliu skaidriūju pakruntes žavingas,

Kur paukštē greitsparnē pavasarēs lunka.

Vuo brungi ėr mīla šalis Žemaitėjės,

Kas gal napamėlti tūn tava gražībiu?

Sugrinžusi šėrdis jau nieka nabėje,

Patīrusi meili ėr džiaugsma baribi.

(Lietuva atsisveikina su žemaitijos stalu)

RŪTA: Dėkui Žemaitijai.

Lietuva tęsia savo pasakojimą apie Dzūkiją. Vaidilutės uždega žvakę ant jų stalo.Ir pasilieka

prie stalo.

RŪTA: Daugel Lietuvoje yra puikių ir gražių vietų, bet gražiausia - Dainavos šalis - ir savo

aukštais kalneliais, ir žemais kloneliais, savo tamsiomis giriomis, didžiais

tankumynais, kuriais nei žmogus nepraeina, nei žvėris nepralenda, tik maži paukšteliai

čiulbuonėliai pralekia, tik raibosios gegutės ir lakštingalėlės ankstų rytą ir vėlų

vakarėlį lakštuoja ir niaurią girelę linksmina.

7

Miškas rengė ir maitino dzūkus, teikė jiems dvasios ramybę.... Dzūkai nuoširdūs,

vaišingi ir svetingi, ilgai neprašomi dainuoja, noriai bendrauja, atviri, lakios

vaizduotės, kalbantys gražia savo kalba. Čia dar neužmiršti papročiai, verkavimai,

audos, žaidimai ir rateliai.

DZŪKIJOS PRISISTATYMAS

(Vaidilutės prieina prie dzūkų stalo ir uždega žvakę.)

Dzūkijos prisistatimas:

Pacam šoni Lietuvos yr žamele Dzūkijos

Žmonės tynai nebagoci, bet labai geros širdzies...

Lukas:Sveiki visi! Nu, nuo ko gi ca pradėc...? Ech! Nu ,jai visiem jum vis dar įdomu ir neliūdit, tai

mes jum trumpai paporysim apie savo regiono ypatumus. . .

Gintarė:O jūs nors rozų pamislinot ,kodėl mūs nuostabų kraštų vadzina Dzūkija? Mus tep vadzina

dėl ryškios tarmės ypatybės. Tep ir girdzim- Dz,.dz, cik, cik!

Audinga: Dar svarbu žinoc ,kad šimtmečius dzūkų ūkio pagridas buvo miškinė- dzirvoninė

žemdirbystė ir verslai susijį su miško ir jo gerybių vartojimu.

Lukas: Nu ,kas prauda tai prauda. Pasirodzius grybam, dzūko namie nerasi.

Gintare:Tep, ale kokis tai sunkus darbas!!!

Lukas: Nu, ko mes cia vis apie darbų ir apie darbų. Gerau pakalbėkim apie kų malonaus… Juk mūs

dzūkės tokios saldziabalsės, jokios kitos moteriškės nedainuoja tep gražiai… O dar ir

gaspadinės kokios… išradingumo jom dzie netrūksta. Pavasarį išvirs zupės iš vos

praskalusios dzirgėles,rūgstynės, balandos… O bulvines bandos ant kopustų lapų…

Pyragai… Bandelės su varski, uogomi, lašinukais. Mmm…

(Šiek tiek pasvajojęs Lukas tęsia)

Lukas: Tep, kasdzienis valgis kuklus , bet labai įvairus. Nu ir cik tarp mūs vyrų... dzūkai -

nepralankiami naminukės gamintojai.

8

(Audinga tvirtu balsu nutraukia vyro kalbą)

Audinga: O tau cik vienas galvon. Ramykis, ar tuoj kap skelsiu kočelu!

(Lukas išsigąsta ir pabėga, o Audinga tęsia)

Audinga: Būk vyras ir nedaryk ca mum priešais visų Lietuvų sarmatos.

(Gintatė nekreipdama dėmesio į kivircia užbaige Dzūkijos prisistatymą)

Gintarė: Nespykim, nebūkim paniurį, mes dzūkai, mes gamtos vaikai. Visadu gyvenancys

santarvėn ir su gamtu,ir su susiedu, ir su visais...

(Svirduliuodamas sugižta Lukas )

Lukas: Nu, ko gi mergos liūdim? Gal norit biškutukų pasjudzyc, gal pažaiskim kų?

Audinga: Vėl pas Petrų buvai?

Lukas: As cik pro šalį praėjau...

Audinga: Už kų man visa tai. Kodėl tu nemoki elgcis kaip žmogus? Kiek jau galima?

Lukas: Cit, moteriške!

(Šiuo metu vyras išsigąstai, kai prieš tai priekaištaujanti moteris užsimoja kočėlu, bet ją sustabdo

kita moteris)

Gintare: Palauk minutukį! Vyrelis praudų sako, manau, raikėtų šiek ciek pajudėc.

(Susiezinusi moteris atrėžia)

Audinga: Testa bus, kap sakai …

(moterys susimąsto sekundėlei galvodamos koki žaidimą čia sužaidus.)

Lukas: Sugalvojau! Žaidzam „Voverėlį“.

Audinga: Tikrai? Nu, pats prisprašei.

9

(Dzūkai kviečia žiūrovus žaist kartu. Surinke reikiama skaičiu žiūrovų žaidimui (pvz.:7-

10)suburia juos i ratelį.Tada dzūkų vyras išeina į ratelio centrą ir aiskina žaidimo taisykles)

Lukas: Visi sustoja rateliu, padaro „darželį“- tai yra stovi susiglaudę, rankas laikydami už nugaros.

Vienas žaidėjas vaikšto ir sako „Įjunko pajunko“?

„Voverėlė darželin

Įjunko pajunko.

Aš tą voverėlę

Išvysiu, išbaidysiu“

Ir nepastebimai įduoda žiužį kam nors į ranką. Dainuojant „Aš tą voverėlę išvysiu…“, tas ima

lupti žiužiu kurį nors savo kaimyną ir veja aplink ratelį, kol jis atsistoja į savo vietą. Tada vijikas

eina vaikščioti už ratelio nešdamas žiužį. Na, ir taip toliau. Visi pasiruošia? Tada pradedam...

Žaidimas „Voverėlė“:

(pazaidus 3-4min. Iš ratelio išbėga vyra ir skausmo pilnu balsu taria)

Lukas: Aau... Kap sopa...

(pašaipiu balsu jam atrėžia).

Austėja (pašaipiu balsu jam atrėžia): Tokiam kap tu dar maža būtų.

(isiterpia į pokalbį)

Gintare: Nu nesipykim Kaledos gi artėja Grįžkim gerau prieg stalo.

(Dzūkai grįsta prie stalo)

Dzūkų vaišės:

Audinga: Tradiciniai dzūkų Kūcių patiekalai, - tai silkė su baravykais, troškyci kopūstai su grybais,

kepta ropė.

10

Lukas: Troškytais, keptais, marinuotais grybais įdarinėjo pyragėlius... Mmm...

Gintare: Senovėje dzūkai augino daug grikių, gal todėl ir tradicinis Kūcių patiekalas buvo saldzi

grikinė babka.

(nuskambėjus paskutiniems dzūkės žodžiams, dzūkės pradeda dainuoti)

Dzūkų daina “ O kas tynai sodely vaikščiojo”

Rūta tęsia savo pasakojimą ir trumpai pamini Suvalkiją.

Kitos dvi vaidilutės uždega žvakę ant jų stalo.

SUVALKIJOS PRISISTATYMAS

Vaidilutėms stovint greta skamba sena suvalkietiška liaudies daina. Išklausius po kelis posmus,

daina pritildoma . Rūta skaito eilėraštį.

RŪTA: Suvalkijos laukų platuma

Suvalkijos dangaus žydruma

Atsidžiaugt negali kai klausai

Kaip sidabras merginų balsai

Tarytum sesių lino drobių raštai

Ir brolių vagos bėgančios laukais

Toks širdžiai mielas Suvalkijos kraštas

Su beržynėliais ir baltais takais.

RŪTA: Suvalkija, kuri dar ir Sūduva vadinama. Sūduviai racionalūs, sumanūs . Puikios jų

dainos, gražios tradicijos, neaprėpiamos lygumos, bei darbštūs žmonės. Užsukime į Suvalkiją.

Prie Suvalkiečių stalo

Suvalkiečių atstovų prisistatymas.

11

1.atstovas: Gerą vakarą visiems, gerieji žmonės. Tai gražiai gi mes visi susiburėme tokią

šaltą žiemos popietę. Visi iš vis kitokio krašto, kito svieto.

Mes gi iš gražiosios Suvalkijos. Kas nebuvot, visus kviečiam. Mūsų gražios

sodybos ir turtingi laukai. O svarbiausia-labai geri žmonės.

2. atstovas (papasakoja) : Aš papasakosiu istoriją, kuri atspindi suvalkiečio būdą. Va, kai

buvau kokių 12-kos metų , tėtis prisakė taupyti pinigus. Aš taupiau, taupiau,

taupiau.... ir sutaupiau. Tada tėtis sako: duok man, dukrele, savo pinigus, aš

padėsiu pas save, nes dar pamesi. Aš atsakiau,

Tiek to, tėti, pati pasaugosiu. Ir vėl taupiau, o sutaupius...... išdalinau visus.

Klausimai žiūrovams

1.atstovas: O kad suvalkiečiai ne vien geri, taupūs ir gudrūs, bet mes esame dar kai kuo

turtingi.

Pateiksime kelis klausimus apie Suvalkiją.

1. Kas yra Suvalkijos sostinė? (ats. Marijampolė-Marijos laukas)

2. Kas būdingiausia Suvalkijos kraštovaizdžiui? (ats. lygumos)

3. Kokias žymias lietuvos istorines asmenybes, kilusias iš Suvalkijos, žinote? (ats.

Kudirka ,Basanavičius)

4. Kaip vadinamas senovinis Suvalkiečių namas? (ats: stuba)

5. Ar dryžuotas suvalkietės tautinio apdaro sijonas-vertikaliomis linijomis ar

horizontaliomis?) ats:vertikaliomis)

6. Kokia būdingiausia suvalkiečio savybė? (ats: šykštumas, skūpumas ir pan netinka, jei

niekas neatsako, vienas suvalkietis sako: ne šykstumas, o taupumas. Č ia iš pavydo

visi mus šikštuoliais vadina. Iš tikrųjų mes taupūs, ir tai tik su namiškiais, o svečiams

mes atveriam ne tik savo širdis, bet ir duris.

Teisingai atsakiusiems į klausimus-prizai.

Burtai

2.atstovas: dabar adventas ir laukiame Kalėdų. Ar žinote, kaip būrėsi Suvalkijoje Kūčių

vakarą? Nežinote? Tai mes jums papasakosim, ir išbursime!

1.burtas su vandieniu ir žvake;

12

Stengiantis nejudint žvakės, reikia lašint vaška į indą su vandeniu. Lašinama tol, kol ant

vandens pasirodo koks nors piešinys, kuris turėtu atspindėti ateiti:

Jei

* Laiškas- žinios.

* Gėlė- draugystė.

* Mėnulis- paslaptis.

* Sėklos– sėkmingi metai.

* Katė- meilė.

* Kopėčios- karjera.

* Medis- tvirtumas.

* Pasaga- laimė.

* Šakutė- grobis.

* Pelė- nemalonumai.

* Žuvis- draugystė.

* Paukštis- žinios.

* Kėdė- karjera.

Bet galiausiai čia suveikia jūsų vaizduotė.

2. burtas su obuolio žieve;

Kūčių vakarą reikia nulupti obuolio žievę ratu taip kad ji nesutrūktų. Tuomet ją mesti per

galvą atgal. Iš nukritusios žievės perkaitysi pirmąją mylimojo (-osios) vardo raidę.

Patiekalai

1.atstovas:. Suvalkiečiai savo Kūčių stalui gamindavo daug skirtingų patiekalų?

Gamino patiekalus iš obuolių, žirnių, pupų; ruošdavo virtą lyną (žuvį) su obuoliais, ruginių

miltų meduolius. Kūčioms tradiciškai gamindavo barštelius su auselėmis, taip pat avižų

kisielių, juodųjų serbentų vyną. Kvapni juoda ruginė duona buvo kepama ant klevo, ajero ar

kopūstų lapų. Vienas mėgiamiausių patiekalų buvo Baršteliai su auselėmis; Bulvinis blynas

su avižų kruopomis; Silkė užpilta marinatu.

Ką sudomino mūsų valgiai, prašome užsukti – duosime receptukų.

RŪTA: Dėkojame suvalkiečiams ir kitiems regionams už suteiktą proga vėl prisiliesti prie jų

šlto židinio.

13

RŪTA: Iš kaimiškos duonos raugo

Kurį dar menam ne vienas,

Ir vyrai mūrai išaugo,

Ir panos – kraujas ir pienas.

Tarp amžių svarbių dalykų,

Su rūpesčiu šiandien stebiu:

O kas išaugs, kai neliko

Nei duonkepių, nei duonkepių?

LUKAS: Susimaišė ir tarmės ir šnektos;

Kitasyk net atsekti sunku,

Kurgi pamestas motinos raktas,

Kaip žemaitis pavirto dzūku...

Man gražu, kai aukštaičiai rytiečiai

Ima girtis, kad kapsai esą.-

Ir tik vieną visiems palinkėčiau,

Kad išliktų svarbiausia – dvasia!

RŪTA: Ar žinote, kad Kūčių vakarą, motina ruošdama patiekalus, liepdavo vaikams

stebėti pro langą, kada įsižiebs pirmoji žvaigždė, o kai ji sužibdavo, tuomet visi

sėsdavo prie šventinio stalo. Ar įsivaizduojate, tą vakarą su bendra malda, kokia

galinga jėga sklinda Lietuvoje? Tas tautos bendrumas – ir yra mūsų visų stiprybė.

Sustumkime šį vakarą visus regionų stalus į vieną bendrą Lietuvos stalą.

Įsižiebia žvaigždutė, sustumiami regioniniai stalai, visi atsistoja žiūri į žvaigždę ir kalba

DZŪKĖ: Žurėkit, žvaigždė.

ŽEMAITĖ: Nepaprasta – Kaliedėnė.

AUKŠTAITĖ: Kų šias metais ji atnaš?

SUVALKIETĖ: Kokių vilčių ji suteiks?

DZŪKĖ: Kad miškuos grybukų ir uogyciu užtektų.

14

ŽEMAITĖ: Kad vėsė būto laimingė, kad dounelės užtekto.

AUKŠTAITĖ: Kad visi būtu svaiki.

SUVALKIETĖ: Kad metai būtų derlingi ir aruodai pilni.

RŪTA: Kokų Kalėdų mes laukiame šiemet, ko tikimės, pakvieskime arčiau prie stalo ir

paklauskime mūsų gerbiamo svečio, kunigo................................

KUNIGO KALBA

LUKAS: Kiekvienas myli Tėvynę ne dėlto, kad ji yra didelė, bet dėl to, kad sava. Graži,

jauki ir mylima.. .

RŪTA: Aštuonerius metus Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Būdami joje kartu su

kitomis Europos valstybėmis turime galimybę atsakingai kurti savo ateitį, tačiau

privalome išsaugoti savo papročius ir tradicijas. Tik savo unikalumu – kalba,

dainomis, tautosaka - mes būsime stiprūs ir vieningi.

LUKAS: Kaip toj dainoj -

Lietuva artojų žemė,

Žemė protėvių darbščių.

Ant plataus Europos kelio

Nepamirškim papročių

II dalis

DAINOTAS – Labas vakaras visiems. Lietuva lyg Motina – vienintelė ir nepakartojama.

DAINUOJA DAINOTAS „Sėdim jauni dar nepasenę“

LUKAS: Ačiū, Dainotai. Tikriausiai daugelis žinote, kad Dainotas Varnas yra mokytojos

Rūtos sūnus, X-faktoriaus dalyvis. Šiandien jis dar mums padainuos.

15

RŪTA: Pėsti atėję, sparnuoti išlekia metai, gyvenimas. Kas juose tikra? Miela direktore,

kviečiame jus arčiau prie mūsų stalo, pasidalinkite mintimis bei lūkesčiais.

DIREKTORĖS SVEIKINIMAS

Direktorė pakviečia prie stalo kanclerį Numgaudį

KANCLERIO NUMGAUDŽIO SVEIKINIMAS

LUKAS: Nereikia laukti Kalėdų, kad pasakytum artimam žmogui kaip jį myli, koks jis

brangus. Tai žodžiai iš Selline Dion dainos „ Don‘t save it all for christmas Day“

Ją padainuos mūsų centro mokinė Jelizaveta Cirkina. Daina, ne - lietuviška, bet

atspindi Advento laikmečio dvasią. Lietuviai nuo amžių buvo svetinga tauta,

visada galėdavo užsukti pakeleivis iš svetur sušilti prie židinio.

DAINUOJA LIZA DAINA „Don‘t save it all for christmas Day

RŪTA: Minklės

RŪTA: Blezas Paskalis kažkada rašė „Praeitis ir dabartis - mūsų priemonės, tik ateitis -

mūsų tikslas“. Arčiau prie stalo kviečiame socialinius partnerius.......kirpėjų ir kt.

LUKAS: Šiandien turime dar vieną dainuojantį svečią, jis, kaip ir Dainotas - X-faktoriaus

dalyvis. Tai - Eimantas Bešėnas. Beje, jis yra mūsų centro profesijos mokytojos

Jadvygos Čekanavičienės vaikaitis.

Labas vakaras, Eimantai, pasidalink su mumis mintimis, ko tikiesi iš šių Kalėdų ir

Naujųjų metų, ką galėtum palinkėti mūsų bendruomenei? Ir apie ką tavo daina?

DAINUOJA EIMANTAS BEŠĖNAS „ „

RŪTA: Minklės

Ak žodžiai sparnuočiai! Lapuočiai

Beržai! Ak lietuvių senos

Kalbos — tarsi Nemunas — žodžiai!

16

Meldžiu, nepalikit dainos,

Meldžiu, nepalikite mano

Namų, nepalikit, meldžiu,

Gyvos Lietuvos — ji gyveno

Ir gyvu .gyvens tik žodžiu...

LUKAS: Prie mūsų stalo kviečiame tarti žodį gimnazijos skyriaus vedėją Ritą Matulevičienę,

paslaugų skyriaus vedėją Valeriją Griziūnienę ir ..................Sigitą Kutienę.

DAINUOJA DAINOTAS „Aleliuja“

RŪTA: Angelai – mūsų gyvenimo palydovai

Nuo pat sielos užgimimo mamos įsčiose, žmogų šiame pasaulyje visur lydi

angelas. Daugelyje kalėdinių legendų ir tikrų istorijų yra minimi ir angelai. Visur

jie vaizduojami, kaip labai mielos žmogiškos būtybės, dažniausiai vaikų pavidalo,

tik apdovanotos sparnais. Šiandien angelas – neatsiejamas adventinio laikotarpio

ir Šv.Kalėdų simbolis, reiškiantis nemirtingumą, dorybę, nekaltybę, meilę,

gerumą ir dangišką prigimtį.

LUKAS: Yra toks gražus pasakojimas apie žmogaus ir angelo bendrystę, kurios šiuo

Advento laikotarpiu negaliu nutylėti. Kai Dievas sutiko žmogui parodyti jo

gyvenimo kelią, šis pamatė, kad visada ir visur jį lydėjo angelas sargas.

Įmintos viena šalia kitos pėdos rodė, kad jie visuomet ėjo kartu. Tačiau

žmogus pastebėjo, kad sunkiausiomis jo gyvenimo akimirkomis žemėje teliko

įmintos tik vienos pėdos. „Na va, taip ir maniau, Viešpatie, kai man buvo

sunkiausia, aš likdavau vienas!“, - priekaištavo žmogus. O Dievas ramiai jam

atsakė: „Tu klysti. Ten ne tavo pėdos, o angelo. Kai tau buvo sunku, jis tave

nešė ant rankų.“

RŪTA: Šiandieniniame technologijų pasaulyje sunku įvertinti angelo sargo vaidmenį

mūsų gyvenime. Pirmiausiai iš viso sunku patikėti: yra jis ar ne. Tačiau vien

žinojimas, kad yra būtybės, kurios kiek galėdamos rūpinasi kiekvienu iš mūsų,

suteikia papildomo pasitikėjimo savimi. O pasitikėjimas, suteikiantis ramybės

pojūtį, vaidina žmogaus gyvenime labai svarbų vaidmenį. Šv.Kalėdų laukimo

laikotarpiu žmonės tarsi susivienija su angelais, siekdami pradžiuginti kitų širdis

17

ir gerumo šviesa išblaškyti tamsą, kad nei viena siela neliktų pamiršta.

Apsidairykite, aplinkui vieni stebuklai. Matykite juos ir darykite.

Skambant muzikai ????????įeina Vaidilutės ir įneša urną – taupyklę, padeda į tam skirtą vietą.

VAIDILUTĖS ĮNEŠA TAUPYKLĘ

LUKAS: Esame tarsi viensparniai angelai: galime skristi tik tada, kai esame apsikabinę.

DIREKTORĖ PRISTATO IDĖJĄ APIE ANGELĄ Direktorė pristato skulptorių

SKULPTORIAUS ŽODIS

DAINUOJA EIMANTAS BEŠĖNAS

RŪTA: Metai – keliauninkai

Ir jų nesulaikysi niekada.

Bet jie sugrįžta,

Kaip geri bičiuliai

Per slenkstį žengia Meile nešini.

LUKAS: Ir eina su mumis, kas

Kas niekam dar nežinoma;

Ir seka paskui mus,

Ko jau seniai nėra.

Mes kartais praeitį susigrąžinam,

Atsiremiam į ją –

Tenai kur ji gera.

RŪTA: Atėjome čia taip trumpam –

Iš tėviškės upelio atsigerti

Ir atsikąsti saulėj išnokintos duonos.

Grojant muzikiniam motyvui vaidilutės išdalija visiems žvakutes, paskui Rūta su Luku uždega

savąsias nuo didžiosios žvakės ir taip nuo jų užsidega visi kiti. Kai visi užsidega žvakutes,

Dainotas dainuoja dainą „Tyli naktis“, visi jam pritaria.

18

DAINOTAS DAINUOJA „Tyli naktis“

Rūta ir Lukas kviečia visus prie bendro stalo pasivaišinti