2018 m. lapkritis...4 i. baudŽiamoji teisĖ ir baudŽiamasis procesas 1. dĖl treČiosios...
TRANSCRIPT
1
2018 m. lapkritis
2
PARENGTA
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO
IR
LIETUVOS APELIACINIO TEISMO
TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS
Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –
ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.
Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.
3
TURINYS
I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS .................................................... 4
1. DĖL TREČIOSIOS VALSTYBĖS PRAŠYMO IŠDUOTI SĄJUNGOS PILIETĮ,
TURINTĮ KITOS VALSTYBĖS NARĖS PILIETYBĘ ............................................................. 4
2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas Denisas Raugevičius (C-247/17) .................................... 4
II. TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS
DRAUDIMAS .................................................................................................................................... 5
2018 m. lapkričio 15 d sprendimas BTA Baltic Insurance Company (C-648/17) ...................... 5
III. VARTOTOJŲ TEISĖS .............................................................................................................. 7
2018 m. lapkričio 28 d. sprendimas PKO Bank Polski (C-632/17) ............................................. 7
IV. CIVILINIS PROCESAS ............................................................................................................. 9
2018 m. lapkričio 22 d. sprendimas ZSE Energia (C-627/17) .................................................... 9
V. BANKROTO TEISĖ .................................................................................................................. 10
2018 m. lapkričio 14 d. sprendimas Wiemer & Trachte (C-296/17) ......................................... 10
VI. DARBO TEISĖ ......................................................................................................................... 11
2018 m. lapkričio 21 d. sprendimas Viejobueno Ibáñez ir de la Vara González (C-245/17) .. 11
2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas sujungtose bylose Bauer ir Broßonn (C-569/16 ir
C-570/16) ....................................................................................................................................... 13
4
I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS
1. DĖL TREČIOSIOS VALSTYBĖS PRAŠYMO IŠDUOTI SĄJUNGOS PILIETĮ, TURINTĮ
KITOS VALSTYBĖS NARĖS PILIETYBĘ
2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas Denisas Raugevičius (C-247/17)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pilietybė – SESV 18 ir 21 straipsniai –
Valstybei narei pateiktas trečiosios valstybės prašymas išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės
narės pilietybę, pasinaudojusį teise laisvai judėti pirmojoje valstybėje narėje – Prašymas, pateiktas
dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo, o ne dėl baudžiamojo persekiojimo – Tik piliečiams taikomas
ekstradicijos draudimas – Judėjimo laisvės apribojimas – Pateisinimas, grindžiamas
nebaudžiamumo prevencija – Proporcingumas
2011 m. vasario 1 d. D. Raugevičius, Lietuvos Respublikos ir Rusijos federacijos pilietis, Rusijos
teismo buvo nuteistas už tai, kad neturėdamas tikslo parduoti disponavo 3,04 g mišinio, kurio sudėtyje
buvo heroino; jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. 2011 m. lapkričio
16 d. Leningrado srities (Rusija) teismas panaikino bausmės vykdymo atidėjimą dėl probacijos sąlygų
nesilaikymo ir D. Raugevičiui skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. 2016 m. gruodžio 27 d.
Rusijos Federacija Suomijos valdžios institucijoms pateikė prašymą suimti D. Raugevičių ir išduoti
jį Rusijai tam, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė. D. Raugevičius nesutiko būti išduotas,
remdamasis tuo, kad seniai gyvena Suomijoje, turi du šioje valstybėje narėje nuolat gyvenančius
vaikus, kurie yra Suomijos piliečiai. Suomijos Aukščiausiasis Teismas, kurį teisingumo ministerija
paprašė pateikti išvadą, ar yra teisinių kliūčių D. Raugevičiaus ekstradicijai į Rusiją, paprašė
Teisingumo Teismo pateikti preliminarų sprendimą.
Teisingumo Teismas sprendė klausimą, ar SESV 18 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad trečiajai
valstybei ne baudžiamojo persekiojimo tikslais, bet siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę
pateikus ekstradicijos prašymą dėl Sąjungos piliečio, pasinaudojusio savo teise laisvai judėti,
prašomoji valstybė narė, pagal kurios nacionalinę teisę draudžiama taikyti jos piliečių ekstradiciją už
Sąjungos ribų tam, kad būtų įvykdyta bausmė, ir numatyta galimybė tokią užsienyje paskirtą bausmę
atlikti jos teritorijoje, privalo ištirti, ar yra priemonių, alternatyvių ekstradicijai, kurios mažiau varžytų
naudojimąsi šia laisve.
Sąjungos pilietis D. Raugevičius, Lietuvos Respublikos, t. y. valstybės narės, pilietis, persikėlė į kitą
valstybę narę (Suomijos Respubliką), taip pasinaudojo teise laisvai judėti Sąjungos teritorijoje, todėl
jo situacija patenka į SESV 18 straipsnio, kuriame nustatytas nediskriminavimo dėl pilietybės
principas, taikymo sritį. Teisingumo Teismas, remdamasis savo ankstesne jurisprudencija Petruhhin
byloje (C-182/15), priminė, kad nacionalinės teisės nuostata, kuria draudžiama taikyti ekstradiciją
vien Suomijos piliečiams, sukuriamas skirtingas požiūris į juos ir į kitų valstybių narių piliečius. Dėl
dvigubos pilietybės suinteresuotas asmuo nepraranda jam, kaip valstybės narės piliečiui, pagal
Sąjungos teisę suteiktų laisvių, iš jų ir teisės laisvai judėti Sąjungos teritorijoje. Nagrinėjamoje byloje
nevienodas požiūris, dėl kurio leidžiama išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės narės
pilietybę, kaip antai D. Raugevičių, lemia judėjimo laisvės apribojimą, kaip jis suprantamas pagal
SESV 21 straipsnį, šis apribojimas gali būti pateisinamas tik jei yra pagrįstas objektyviomis
priežastimis ir proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui.
Pagal 1983 m. kovo 21 d. Konvenciją dėl nuteistųjų asmenų perdavimo, kurios šalis yra ir Rusijos
Federacija, asmenys, nuteisti vienos Konvenciją pasirašiusios valstybės teritorijoje, pagal jos antrą
straipsnį gali pareikšti pageidavimą būti perduoti savo kilmės valstybei atlikti paskirtą bausmę, nes
joje nurodyta, kad tokio perdavimo tikslas – sudaryti palankias sąlygas nuteistųjų asmenų socialinei
reabilitacijai, suteikiant užsieniečiams, nubaustiems laisvės atėmimu už nusikalstamą veiką,
galimybę atlikti bausmę kilmės socialinėje aplinkoje. Net jeigu prašomojoje valstybėje narėje galbūt
negali būti pradėtas jos piliečių baudžiamasis persekiojimas, vis dėlto egzistuoja mechanizmai,
5
leidžiantys atlikti jiems paskirtą bausmę šioje valstybėje narėje; ekstradicija leidžia užkirsti kelią tam,
kad Sąjungos piliečiai, kurie nėra minėtos valstybės piliečiai, išvengtų jiems paskirtos bausmės
atlikimo. Net jei byloje nagrinėjamais nacionaliniais teisės aktais leidžiama išduoti valstybių narių,
ne Suomijos Respublikos, piliečius, šių teisės aktų proporcingumą reikia nagrinėti patikrinant, ar,
atsižvelgiant į visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, nėra mažiau šių piliečių naudojimąsi
judėjimo laisve ribojančių priemonių, kurias taikant būtų galima taip pat veiksmingai pasiekti šį
tikslą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad D. Raugevičius nesutiko su
ekstradicija, motyvuodamas tuo, kad jau seniai gyvena Suomijoje ir kad yra dviejų Suomijos pilietybę
turinčių šioje valstybėje gyvenančių vaikų tėvas. Šios aplinkybės nebuvo ginčytos proceso
Teisingumo Teisme metu, todėl negalima atmeti to, kad D. Raugevičius gali būti laikomas užsienio
piliečiu, nuolat gyvenančiu Suomijoje, kaip tai suprantama pagal Įstatymo dėl tarptautinio
bendradarbiavimo vykdant tam tikras baudžiamosios teisės sankcijas 3 straipsnio antrą pastraipą.
Taigi, D. Raugevičius gali Suomijos teritorijoje atlikti Rusijoje jam paskirtą bausmę, jei ši valstybė
ir pats D. Raugevičius su tuo sutinka.
Nors nesant Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių valstybių narių piliečių ekstradiciją į Rusiją,
valstybės narės turi kompetenciją priimti tokias nuostatas, tačiau jos privalo įgyvendinti šią
kompetenciją, laikydamosi Sąjungos teisės, be kita ko, SESV 18 straipsnyje numatyto diskriminacijos
draudimo ir laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, garantuojamos SESV 21
straipsnio 1 dalimi. Suomijos piliečiai ir kitų valstybių narių piliečiai, kurie nuolat gyvena Suomijoje
ir gali įrodyti tam tikrą integracijos į minėtos valstybės narės visuomenės lygį, atsiduria panašioje
situacijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar į šią kitų
valstybių narių piliečių kategoriją patenka D. Raugevičius. Jei toks pilietis, kaip D. Raugevičius,
negali būti laikomas nuolat gyvenančiu prašomojoje valstybėje narėje, jo ekstradicijos klausimas yra
reglamentuojamas remiantis taikytina nacionaline ar tarptautine teise.
Teisingumo Teismas darė išvadą, kad SESV 18 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad trečiajai
valstybei ne baudžiamojo persekiojimo tikslais, bet siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę
pateikus ekstradicijos prašymą dėl Sąjungos piliečio, pasinaudojusio savo teise laisvai judėti,
prašomoji valstybė narė, pagal kurios nacionalinę teisę draudžiama taikyti jos piliečių ekstradiciją už
Sąjungos ribų tam, kad būtų įvykdyta bausmė, ir numatyta galimybė tokią užsienyje paskirtą bausmę
atlikti jos teritorijoje, privalo šiam Sąjungos piliečiui, nuolat gyvenančiam jos teritorijoje, užtikrinti
vienodą, kaip ir savo piliečių, vertinimą ekstradicijos klausimais.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207683&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1733480
II. TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS
DRAUDIMAS
2018 m. lapkričio 15 d sprendimas BTA Baltic Insurance Company (C-648/17)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas – Direktyva 72/166/EEB – 3 straipsnio 1 dalis – Sąvoka
„transporto priemonių eismas“ – Eismo įvykis, susijęs su dviem automobilių aikštelėje stovinčiomis
transporto priemonėmis – Materialiniai nuostoliai, padaryti transporto priemonei šalia stovėjusios
transporto priemonės keleiviui atidarant jos dureles
2008 m. spalio 24 d. prekybos centro transporto priemonių stovėjimo aikštelėje pastatytos transporto
priemonės (toliau – pirmoji transporto priemonė) keleivis, atidarydamas automobilio dešinės pusės
galines dureles, apgadino šalia stovėjusios transporto priemonės (toliau – antroji transporto priemonė)
kairės pusės galinį sparną. Automobilių vairuotojai užpildė suderintą kelių eismo įvykio deklaraciją,
kurioje pirmosios transporto priemonės vairuotojas pripažino savo kaltę ir patvirtino, kad pirmosios
6
transporto priemonės keleivis durelėmis kliudė antrąją transporto priemonę. Antroji transporto
priemonė apdrausta AS „BTA Baltic Insurance Company“ (toliau – BTA), jos savininkas sudaręs
savanoriško draudimo sutartį, pirmosios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė
apdrausta AS „Baltijas Apdrošināšanas Nams“ (toliau – BAN). BTA antrosios transporto priemonės
savininkui pagal draudimo sutartį pervedė atitinkamą pinigų sumą jo automobiliui padarytiems
nuostoliams atlyginti. Ši bendrovė vėliau paprašė BAN atlyginti atsiradusias išlaidas, tačiau ši
atsisakė, motyvuodama tuo, kad eismo įvykis, kuriame dalyvavo dvi stovinčios transporto priemonės,
negali būti laikomas draudžiamuoju įvykiu, kaip jis suprantamas pagal nacionalinį įstatymą. BTA
pareiškė ieškinį teisme BAN, reikalaudama priteisti nuostolių atlyginimą, kurį ji pervedė antrosios
transporto priemonės savininkui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jos reikalavimus
patenkino, tačiau kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą
dėl motyvacijos stokos. Pakartotinai išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas BTA ieškinį
atmetė, motyvuodamas tuo, kad eismo įvykis yra tik tada, kai bent viena įvykyje dalyvaujanti
transporto priemonė juda, todėl BAN apdraustas draudžiamasis įvykis šiuo atveju neįvyko, o civilinė
atsakomybė už antrajai transporto priemonei padarytą žalą kyla ne pirmosios transporto priemonės
vairuotojui, bet jos keleiviui. BTA dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą. Kasacinis teismas prašė
priimti prejudicinį sprendimą, siekdamas išsiaiškinti, ar stovinčios transporto priemonės durelių
atidarymas yra „transporto priemonės naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės
funkciją“, kaip tai suprantama pagal 2014 m. rugsėjo 4 d. ETT sprendimą Vnuk (C-162/13), ir ar
byloje esančią situaciją galima laikyti „transporto priemonių eismu“, kaip tai suprantama pagal 1972
m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su
motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios
atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (toliau – Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 1 dalį.
Teisingumo Teismas sprendė klausimą, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip,
kad joje įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima situaciją, kai stovėjimo aikštelėje
stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles, kliudo šalia
stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina. Teisingumo Teismas, remdamasis ankstesne savo
praktika (sprendimai Vnuk (C-162/13) ir Rodrigues de Andrade (C-514/16), priminė, kad sąvoka
„transporto priemonių eismas“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama
atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir į teisės akto, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus. Sąjungos
teisės aktais, reglamentuojančiais transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą,
siekiama užtikrinti laisvą tiek transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Europos Sąjungos
teritorijoje, tiek ir jose esančių asmenų judėjimą, ir garantuoti, kad nukentėjusieji per šių transporto
priemonių sukeltus eismo įvykius būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Sąjungos
teritorijos vietą, kur įvyko eismo įvykis. Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama
taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima bet kokį transporto priemonės
naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Kadangi Pirmosios direktyvos 1
straipsnio 1 punkte nurodytos motorinės transporto priemonės, neatsižvelgiant į jų charakteristikas,
paprastai skirtos naudoti kaip transporto priemonės, minėta sąvoka apima bet kokį transporto
priemonės naudojimą kaip vežimo priemonės. Taigi transporto priemonės durelių atidarymas yra jos
naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją, nes tai leidžia, be kita ko,
asmenims įlipti ir išlipti, pakrauti ir iškrauti šia transporto priemone vežamas ar vežtas prekes.
Sąvokos „transporto priemonių eismas“ turinys nesiejamas su žemės sklypo, kuriame motorinė
transporto priemonė naudojama, charakteristikomis, taigi tai, kad transporto priemonės šiuo atveju
buvo automobilių stovėjimo aikštelėje, reikšmės neturi. Taip pat Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1
dalyje nurodoma, kad apdrausta turi būti transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra
valstybės narės teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė, taigi direktyvos nuostatomis privalomojo
civilinės atsakomybės draudimo apsauga nesiejama vien su tam tikros kategorijos asmenų, kaip antai
transporto priemonės vairuotojo, atsakomybe. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių
narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
draudimu, suderinimo 2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnis leidžia manyti, kad šis draudimas susijęs su
civiline atsakomybe, kylančia ne tik vairuojant transporto priemones, bet ir kitaip jas naudojant, ir ne
tik dėl vairuotojo, bet ir dėl kitų asmenų naudojimosi jomis. Sąvoka „transporto priemonių eismas“,
7
kaip ji suprantama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apima bet kokį transporto
priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą jos, kaip vežti skirtos priemonės, funkciją. Transporto
priemonės naudojimas nėra vien jos valdymas, bet apima ir veiksmus, kuriuos paprastai atlieka ir
keleiviai.
Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad
šioje nuostatoje įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima situaciją, kai stovėjimo
aikštelėje stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles,
kliudo šalia stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=BTA&docid=207786&pageIndex=0&docl
ang=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1307051#ctx1
III. VARTOTOJŲ TEISĖS
2018 m. lapkričio 28 d. sprendimas PKO Bank Polski (C-632/17)
Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais –
Direktyva 2008/48/EB – Mokėjimo įsakymo procedūra remiantis banko apskaitos dokumentų
išrašu – Teismo negalėjimas vertinti, ar sutarties sąlygos nėra nesąžiningos, jei vartotojas
nepasinaudoja teisių gynimo priemone
Ginčas kilo tarp Varšuvoje (Lenkija) įsisteigusio banko Powszechna Kasa Oszczędności (PKO) Bank
Polski S.A. (toliau – PKO) ir vartotojo J. Michalski dėl mokėjimo įsakymo, pagrįsto PKO apskaitos
dokumentų išrašu ir išduoto J. Michalski negrąžinus sumų, kurias jis pasiskolino pasinaudojęs PKO
jam išduota kredito kortele.
Byloje nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 21 d. PKO sudarė su J. Michalski sutartį dėl kredito kortelės
išdavimo ir naudojimo. 2017 m. kovo 29 d. PKO nusiuntė J. Michalski raginimą sumokėti sumas,
kurias, jo teigimu, šis jam skolingas. Kadangi J. Michalski tų sumų nesumokėjo, PKO kreipėsi
į Silezijos Semianovicų apylinkės teismą prašydamas išduoti mokėjimo įsakymą dėl 6 788,21
Lenkijos zloto (apie 1 580 Eur) kartu su sutartyje numatytomis palūkanomis. Prie šio prašymo buvo
pridėtas PKO apskaitos dokumentų išrašas, pasirašytas asmens, įgalioto banko vardu prisiimti turtines
teises ir pareigas, ir patvirtintas to banko antspaudu, taip pat – rašytinio raginimo sumokėti įteikimo
J. Michalski įrodymas.
ESTT sprendė, ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų
sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) 6 straipsnį ir 7 straipsnio 1 dalį ir 2008 m.
balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių
ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48) 10 straipsnį reikia
aiškinti taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, leidžiančios išduoti mokėjimo
įsakymą, grindžiamą banko apskaitos dokumentų išrašu, kaip įrodymu, patvirtinančiu iš vartojimo
kredito sutarties kylančius įpareigojimus, tuomet, kai teismas, į kurį kreiptasi dėl mokėjimo įsakymo
išdavimo, neturi įgaliojimų vertinti, ar šios sutarties sąlygos gali būti pripažintos nesąžiningomis, ir
įsitikinti, ar joje pateikta minėtame 10 straipsnyje nurodyta informacija.
Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad
valstybės narės turi nustatyti, kad sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju,
naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis nebūtų
privalomos vartotojui.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad mokėjimo įsakymo išdavimo
procedūros pirmajame etape jis gali vertinti tik banko apskaitos dokumento išrašo atitiktį formaliems
reikalavimams. Šis teismas nurodė, kad jis neturi visos informacijos apie teisines ir faktines
aplinkybes, susijusias su nagrinėjama paskolos sutartimi. Nacionalinis teismas taip pat pažymėjo, kad
8
vertinti teisinį santykį, kylantį iš vartojimo kredito sutarties, galima tik jeigu vartotojas pateikia
prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo.
ESTT nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Sąjungos teisėje procedūros, taikomos nagrinėjant tariamai
nesąžiningas sutarties sąlygas, yra nesuderintos, kiekviena valstybė narė gali jas nustatyti savo teisės
sistemoje, tik turi užtikrinti, kad būtų paisoma lygiavertiškumo principo ir Europos Sąjungos
pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje numatytos teisės į veiksmingą teisinę gynybą (šiuo
klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711,
57 punktą).
Dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje
nustatyta pareiga numatyti procedūrines taisykles, leidžiančias užtikrinti Direktyva 93/13 teisės
subjektams suteikiamų teisių paisymą užkertant kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui, apima teisę į
veiksmingą teisinę gynybą, taip pat įtvirtintą Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Teisės į
veiksmingą teisinę gynybą turi būti laikomasi tiek nustatant teismus, turinčius jurisdikciją nagrinėti
Sąjungos teise grindžiamus ieškinius, tiek apibrėžiant su tokiais ieškiniais susijusias procedūrines
taisykles. Taigi, norėdamas nustatyti, ar tokia procedūra, kaip nagrinėjama byloje, pažeidžia teisę į
veiksmingą teisinę gynybą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar
nacionalinėje teisėje numatyti prieštaravimo procedūros ypatumai nesukelia didelės rizikos, kad
atitinkami vartotojai nepateiks reikalaujamo prieštaravimo (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi
Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711, 59 ir 61 punktai).
Nagrinėjamu atveju matyti, kad nacionalinėje teisėje numatytas terminas pateikti prieštaravimą yra
dvi savaitės. Be to, prieštaravimo pareiškime atsakovas turi nurodyti, ar jis ginčija visą mokėjimo
įsakymą, ar tik jo dalį, išdėstyti pagrindus ir prieštaravimus, nurodyti faktines aplinkybes ir įrodymus.
Numačius, kad reikia laikytis tiek procedūrinių taisyklių per tokį trumpą terminą, kyla didelė rizika,
kad vartotojas nepareikš prieštaravimo arba kad šis bus nepriimtinas (2018 m. rugsėjo 13 d.
Sprendimo Profi Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711, 65 ir 66 punktai).
Be to, skolininkas turi padengti tris ketvirtadalius visų bylinėjimosi išlaidų, jei pateikia prieštaravimą
dėl mokėjimo įsakymo, taigi, pardavėjas ar tiekėjas turi padengti tik vieną ketvirtadalį tokių išlaidų.
Tokios išlaidos pačios savaime gali atgrasyti vartotoją nuo prieštaravimo pateikimo. Jis yra juo labiau
nepalankesnėje padėtyje, jei bet kuriuo atveju turi padengti tris kartus didesnes išlaidas nei kita šalis
(2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711, 67 ir 68 punktai).
Teisingumo Teismas sprendė, kad procedūrinės taisyklės, pirma, kiek pagal jas vartotojas turi per dvi
savaites nuo tos dienos, kai buvo įteiktas mokėjimo įsakymas, nurodyti faktines aplinkybes ir pateikti
įrodymus, kurie leistų teismui atlikti vertinimą ir, antra, dėl kurių pagal tai, kaip apskaičiuojamos
bylinėjimosi išlaidos, vartotojas patenka į blogesnę padėtį, sukelia riziką, kad atitinkami vartotojai
nepateiks reikalaujamo prieštaravimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi
Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711, 69 ir 70 punktus).
Dėl Direktyvos 2008/48 10 straipsnio Teisingumo Teismas priminė, kad šiame straipsnyje nurodyta
informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse siekiant, kad vartotojai galėtų priimti sprendimą
turėdami visą reikiamą informaciją atitinkamu klausimu.
Atsižvelgiant į tai, kad per pirmąjį procedūros etapą nacionalinis teismas neturi informacijos, kuri
leistų jam įsitikinti, ar paisyta vartotojo informavimo pareigos, kaip tai suprantama pagal
Direktyvos 2008/48 10 straipsnį, nes mokėjimo įsakymas išduodamas išnagrinėjus tik banko
apskaitos dokumentų išrašo atitiktį formaliems reikalavimams, o teisės pateikti prieštaravimą dėl
tokio mokėjimo įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia užtikrinti, kad paisoma pagal šią direktyvą
vartotojui suteikiamų teisių, ESTT sprendė, kad Direktyvos 2008/48 10 straipsnį reikia aiškinti taip,
kad jis draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2008/48
10 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias
leidžiama išduoti mokėjimo įsakymą, remiantis banko apskaitos dokumentų išrašu, kaip įrodymu,
patvirtinančiu iš vartojimo kredito sutarties kylantį reikalavimą, kai teismas, kuriam pateiktas
9
prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, neturi įgaliojimų vertinti, ar šios sutarties sąlygos gali būti
pripažintos nesąžiningomis, ir įsitikinti, ar joje pateikta minėtame 10 straipsnyje nurodyta
informacija, jeigu teisės pareikšti prieštaravimą dėl tokio įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia
užtikrinti, kad paisoma pagal šias direktyvas vartotojui suteikiamų teisių.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208541&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=2382331
IV. CIVILINIS PROCESAS
2018 m. lapkričio 22 d. sprendimas ZSE Energia (C-627/17)
Reglamentas (EB) Nr. 861/2007 – Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra –
2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 1 dalis – Taikymo sritis – Sąvoka „šalys“ – Tarpvalstybinio
pobūdžio bylos
Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar „šalių“ sąvoka 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir
Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo
procedūrą, iš dalies pakeisto 2013 m. gegužės 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB)
Nr. 517/2013 (toliau – Reglamentas Nr. 861/2007), kontekste apima tik ieškovą ir atsakovą ar ir į
bylą įstojusį suinteresuotą asmenį.
ZSE Energia, turinti buveinę Bratislavoje (Slovakijos Respublika), kreipėsi į teismą su prašymu
priteisti 423,74 Eur sumą, neskaitant delspinigių, pasinaudodama Europos ieškinių dėl nedidelių
sumų nagrinėjimo procedūra. ZSE Energia pateikė savo prašymą naudodama A formą, pateiktą
Reglamento Nr. 861/2007 I priede; joje ji buvo įrašyta kaip pirmoji ieškovė. Šioje prašymo formoje
kaip antroji ieškovė įtraukta ZSE Energia CZ, s.r.o., įsteigta Čekijos Respublikoje. Minėtame
prašyme buvo nurodyta, kad ZSE Energia CZ ir ZSE Energia buvo sudariusios sutartį, pagal kurią
ZSE Energia CZ už atlygį ZSE Energia teikė tam tikrų skolų administravimo ir išieškojimo paslaugas.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abiejų ieškovių paprašė pataisyti A formą.
Jis pažymėjo, kad nagrinėjamame prašyme buvo pateikti su abiem ieškovėmis susiję duomenys,
tačiau formoje buvo nurodyta, kad skola turėjo būti sumokėta tik pirmajai ieškovei. Atsakydama į šį
prašymą, ZSE Energia perdavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tinkamai
pataisytą A formą, kurioje tik ši bendrovė buvo nurodyta kaip „ieškovė“, o ZSE Energia CZ joje
nurodyta tik kaip „į bylą įstojusi šalis“.
Teismas visų pirma nagrinėjo, ar Reglamento Nr. 861/2007 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama
taip, kad sąvoka „šalys“ apima tik ieškovą ir atsakovą pagrindinėje byloje ar ir „į bylą įstojusią šalį“,
kuri byloje dalyvauja vienos ar kitos pagrindinės bylos šalies pusėje.
Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 861/2007 3 straipsnio 1 dalyje esanti „šalių“ sąvoka Sąjungos
teisės sistemoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai. Atsižvelgiant į tai, kad Reglamente
Nr. 861/2007 numatomos tik ieškovo ir atsakovo teisės ir pareigos, šio reglamento I ir III prieduose
pateiktas ieškinio A ir C formas turi užpildyti atitinkamai prašymą pateikianti šalis, t. y. „ieškovas“
(A forma) ir „atsakovas“ (C forma). Tačiau, išskyrus ieškinio formų skiltis, kurios pagal Reglamentą
Nr. 861/2007 skirtos kompetentingam teismui, jokia kita skiltis nenumatyta kitiems asmenims, kurie
galimai susiję su pagrindine byla. Taigi, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 861/2007 bendrą struktūrą,
galima daryti išvadą, kad nenumatytas į bylą įstojusių šalių dalyvavimas šiame reglamente nurodytose
bylose.
Tokį vertinimą patvirtina Reglamento Nr. 861/2007 tikslas. Šio reglamento 7 ir 8 konstatuojamosiose
dalyse ir 1 straipsnyje teigiama, kad Europos procedūros, kuri yra alternatyvi, tikslas yra trejopas. Ja
siekiama sudaryti sąlygas smulkius tarpvalstybinio pobūdžio ginčus išnagrinėti pagal paprastesnę,
10
pagreitintą ir ne tokią brangią procedūrą. Toks tikslas negalėtų būti pasiektas, jeigu pagal nustatytą
procedūrą būtų leidžiama dalyvauti trečiajam asmeniui, kaip antai į bylą įstojusiai šaliai.
Kartu ESTT vertino, ar Reglamento Nr. 861/2007 2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 1 dalis turi būti
aiškinamos taip, kad byla patenka į šio reglamento taikymo sritį, jei ieškovo ir atsakovo nuolatinė
gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje kreipiamasi į teismą.
Teismas priminė, kad Reglamento Nr. 861/2007 2 straipsnio 1 dalimi šio reglamento taikymo sritis
aiškiai apribojama tarpvalstybinio pobūdžio bylomis. Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje
tarpvalstybinio pobūdžio byla apibrėžiama kaip byla, kai ieškovo ir (arba) atsakovo nuolatinė ar
įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismas, į kurį kreipiamasi. Todėl byla, kai
ieškovo ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje kreipiamasi
į teismą, nepatenka į Reglamento Nr. 861/2007 taikymo sritį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ESTT išaiškino, kad:
1. Reglamento Nr. 861/2007 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „šalys“
apima tik ieškovą ir atsakovą pagrindinėje byloje.
2. Reglamento Nr. 861/2007 2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip,
kad ginčas, kai ieškovo ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta ar nuolatinio buvimo vieta yra
toje pačioje valstybėje narėje, kurioje kreipiamasi į teismą, nepatenka į šio reglamento
taikymo sritį.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207967&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=2382331
V. BANKROTO TEISĖ
2018 m. lapkričio 14 d. sprendimas Wiemer & Trachte (C-296/17)
Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 –
3 straipsnio 1 dalis – Tarptautinė jurisdikcija – Ieškinys dėl nuginčijimo – Išimtinė valstybės narės,
kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismų jurisdikcija
Ginčas byloje kilo tarp likviduojamos bendrovės Wiemer & Trachte GmbH ir Zhan Oved Tadzher
dėl pinigų sumos, kuri pastarajam be laikinojo likvidatoriaus sutikimo buvo pervesta iš Wiemer &
Trachte banko sąskaitos, grąžinimo.
Wiemer & Trachte yra ribotos atsakomybės bendrovė, kurios buveinė yra Dortmunde (Vokietija).
2007 m. balandžio 3 d. nutartimi Dortmundo apylinkės teismas, kiek tai susiję su bankroto bylos
iškėlimu Wiemer & Trachte, paskyrė laikinąjį likvidatorių ir nutarė, kad šios bendrovės nurodymai
galioja tik šiam likvidatoriui pritarus. 2007 m. gegužės 21 d. priimta antrąja nutartimi šis teismas
uždraudė Wiemer & Trachte apskritai naudotis savo turtu. 2007 m. birželio 1 d. priimta trečiąja
nutartimi minėtas teismas bendrovei iškėlė bankroto bylą.
2007 m. balandžio 18 ir 20 d. 2149,30 Eur ir 40 000 Eur sumos iš Obedinena Balgarska banka AD
esančios Wiemer & Trachte banko sąskaitos per Wiemer & Trachte Bulgarijos padalinio vadovą buvo
pervestos į Z. O. Tadzher sąskaitą, kaip mokėjimo paskirtį atitinkamai nurodžius „kelionės išlaidas“
ir „profesinės veiklos išlaidų avansą“. Wiemer & Trachte kreipėsi į Sofiyski gradski sad (Sofijos
miesto teismas) ir pareiškė ieškinį Z. O. Tadzher, tvirtindama, kad šie banko sandoriai buvo
negaliojantys, nes jie buvo atlikti jau iškėlus bankroto bylą. Ji pareikalavo grąžinti šio sprendimo
nurodytas sumas kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis į bankroto turto masę.
Z. O. Tadzher teigė, kad Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) neturėjo jurisdikcijos nagrinėti
pagrindinę bylą ir kad suma, sudariusi profesinės veiklos išlaidų avansą, nebuvo panaudota, todėl
grąžinta ją pervedant Wiemer & Trachte 2007 m. balandžio 25 d.
11
ESTT sprendė, ar 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų
(toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės,
kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bankroto byla
grindžiamą ieškinį dėl nuginčijimo, pareikštą kitai proceso šaliai, kurios registruota buveinė arba
gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, ar likvidatorius gali pareikšti tokį ieškinį dėl
nuginčijimo taip pat valstybės narės, kurios teritorijoje yra kitos proceso šalies registruota buveinė
arba gyvenamoji vieta, teisme.
ESTT nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės, kurios
teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai turi išimtinę jurisdikciją iškelti
pagrindinę bankroto bylą. Siekdamas nustatyti kriterijus, kurie leistų nuspręsti, ar ieškinys patenka į
šios nuostatos taikymo sritį, Teisingumo Teismas paaiškino, kad reikia atsižvelgti į Reglamento
Nr. 1346/2000 6 konstatuojamąją dalį, pagal kurią šis reglamentas turėtų apsiriboti nuostatomis,
reglamentuojančiomis jurisdikciją iškelti bankroto bylą ir priimti sprendimus, tiesiogiai kylančius iš
bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusius. Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti
aiškinama taip, kad ja valstybės narės, turinčios jurisdikciją iškelti bankroto bylą, teismams
suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti iš šios bylos tiesiogiai kylančius ir glaudžiai su ja
susijusius ieškinius. Ieškiniai dėl nuginčijimo, kuriais siekiama padidinti įmonės, kuriai iškelta
bankroto byla, turtą, patenka į šią ieškinių kategoriją. Taigi, Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio
1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla,
teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl bankroto byla pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo,
pareikšto atsakovui, turinčiam savo registruotą buveinę ar gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje.
ESTT kartu sprendė, ar ši tarptautinė jurisdikcija yra išimtinė, ar, priešingai, ji yra pasirinktina,
leidžianti likvidatoriui kreiptis į tokio ieškinio dėl nuginčijimo kitos proceso šalies gyvenamosios
vietos ar buveinės valstybės narės teismą.
ESTT nurodė, kad visų tiesiogiai su bankrotu susijusių ieškinių sukoncentravimas valstybės narės
teismuose, turinčiuose jurisdikciją iškelti bankroto bylą, atitinka Reglamento Nr. 1346/2000 2 ir
8 konstatuojamosiose dalyse nurodytą tikslą – pagerinti tarpvalstybines pasekmes sukeliančių
bankroto bylų veiksmingumą ir operatyvumą. Dėl galimybės įvairiems teismams turėti jurisdikciją
nagrinėti skirtingose valstybėse narėse pareikštus ieškinius dėl nuginčijimo būtų susilpnintas tokio
tikslo siekimas. Tuo remiantis matyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti
valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai turi išimtinę jurisdikciją
nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos kylančius ir su ja glaudžiai susijusius ieškinius, vadinasi, taip pat ir
bankroto byla pagrįstus ieškinius dėl nuginčijimo.
Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti
aiškinama taip, jog valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismų jurisdikcija
priimti sprendimą dėl bankroto byla pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo, nukreipto prieš kitą proceso
šalį, kurios registruota buveinė ar gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, yra išimtinė
jurisdikcija.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207743&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=2387564
VI. DARBO TEISĖ
2018 m. lapkričio 21 d. sprendimas Viejobueno Ibáñez ir de la Vara González (C-245/17)
Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas
sutartis – 4 punktas – Nediskriminavimo principas – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias
leidžiama nutraukti terminuotas darbo sutartis, kai išnyksta įdarbinimo pagrindas – Mokytojai,
įdarbinti mokslo metams – Darbo santykių nutraukimas pasibaigus mokslo metams – Darbo laiko
organizavimas – Direktyva 2003/88/EB
12
Ginčas kilo tarp Pedro Viejobueno Ibáñez ir Emilia de la Vara González (toliau kartu –
suinteresuotieji asmenys) ir Consejería de Educación Castilla-La Mancha (Kastilija-La Mančos
švietimo ministerija, Ispanija; toliau – ministerija) dėl darbo santykių nutraukimo. Nagrinėjamoje
byloje sprendžiamas klausimas dėl 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal
terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), esančio 1999 m. birželio 28 d. Tarybos
direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės
ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro
(CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede, 4 punkto išaiškinimo.
P. Viejobueno Ibáñez buvo įdarbintas ministerijos kaip laikinasis tarnautojas Alonso Quijano koledže
2011–2012 metams. E. de la Vara González buvo įdarbinta kaip laikinoji tarnautoja profesinės
mokyklos mokytojos pareigoms Campos del Záncara suaugusiųjų mokymo centre tiems patiems
mokslo metams. 2012 m. birželio 29 d., paskutinę mokslo metų dieną buvo priimti sprendimai
nutraukti darbo santykius su P. Viejobueno Ibáñez ir E. de la Vara González. Dėl sprendimo nutraukti
jų darbo santykius suinteresuotieji asmenys kreipėsi su skundais į savo vadovybę, nurodė, kad
sprendimai dėl darbo santykių nutraukimo pažeidė vienodo požiūrio principą, nes mokytojai
skirtingai vertinti pagal tai, ar jie laikinieji, ar karjeros tarnautojai; pastarieji išlaikė savo darbo vietą
ir pasibaigus mokslo metams.
ESTT sprendė, ar Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje įgyvendintas ir sukonkretintas
nediskriminavimo principas buvo pažeistas, nes, priešingai nei mokytojų, kaip antai P. Viejobueno
Ibáñez ir E. de la Vara González, kurie įdarbinti pagal terminuotus darbo santykius kaip laikinieji
tarnautojai, atveju, mokytojų, kurie turi karjeros tarnautojų statusą, neterminuoti darbo santykiai
nenutraukiami pasibaigus mokslo metams, ir jie išsaugo savo darbo vietą, be kita ko, per kasmetines
vasaros atostogas.
Teismas visų pirma pažymėjo, kad byloje nurodomas skirtingas požiūris susijęs išimtinai su
aplinkybe, kad suinteresuotųjų asmenų darbo santykiai nutrūko konkrečią dieną, nors karjeros
tarnautojais esančių mokytojų darbo santykiai tęsėsi ir po tos datos. Tokia aplinkybė yra esminis
požymis, skiriantis terminuotus darbo santykius nuo neterminuotų darbo santykių. Aplinkybė, kad
pasibaigus mokslo metams nebuvo nutraukti karjeros tarnautojų statusą turinčių mokytojų darbo
santykiai arba kad tie santykiai nebuvo sustabdyti, yra būdinga tokių darbuotojų darbo santykiams.
Jie užima nuolatinę darbo vietą būtent todėl, kad yra įdarbinti pagal neterminuotą darbo sutartį. Dėl
terminuotų darbo santykių, priešingai, kaip tai matyti iš Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalies, jiems
būdinga, kad darbdavys ir darbuotojas nuo šių santykių užmezgimo yra sutarę, kad jie nutrūks dėl
objektyviai nustatytų aplinkybių, kaip antai įvykdžius konkrečią užduotį, atsitikus konkrečiam
įvykiui ar suėjus konkrečiai datai.
Bendrajame susitarime pripažįstama, kad yra teisėta nustatyti tiek neterminuotus darbo santykius,
tiek terminuotus darbo santykius, ir jame nenurodyta, kokiomis sąlygomis galima užmegzti tokius
santykius; už skirtingą požiūrį, kurį sudaro vienintelė aplinkybė, t. y. terminuoti darbo santykiai tam
tikrą dieną pasibaigė, nors neterminuoti darbo santykiai tą dieną nenutrūko, negali būti taikomos
sankcijos pagal šį susitarimą. Skirtumas susijęs su neterminuotų darbo santykių ir terminuotų darbo
santykių egzistavimu ir jam negali būti taikomas Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje numatytas
draudimas, nes priešingu atveju būtų panaikinti visi šių dviejų darbo santykių kategorijų skirtumai.
Galiausiai dėl aplinkybės, kad suinteresuotiesiems asmenims nebuvo suteikta galimybė faktiškai
pasinaudoti kasmetinių atostogų dienomis, kad jiems nebuvo mokėtas darbo užmokestis už 2012 m.
liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius ir kad už šiuos mėnesius jiems nebuvo skaičiuojamas darbo
stažas karjeros tikslais, Teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė nėra tiesioginė jų darbo santykių
nutraukimo pasekmė, ji nėra pagal Bendrąjį susitarimą draudžiamas skirtingas požiūris.
Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas sprendė, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto
1 dalis aiškintina taip, kad ji nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias darbdaviui
leidžiama pasibaigus mokslo metams nutraukti terminuotus darbo santykius su mokytojais, kurie
mokslo metams įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai, motyvuojant tuo, kad tą dieną nebetenkinamos
13
poreikio ir skubos sąlygos, lėmusios jų įdarbinimą, nors karjeros tarnautojų statusą turinčių mokytojų
neterminuoti darbo santykiai tęsiasi.
Toliau ESTT nagrinėjo, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ji draudžia
nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias pasibaigus mokslo metams leidžiama nutraukti
terminuotus darbo santykius su mokytojais, kurie mokslo metams įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai,
kai dėl to tokie mokytojai netenka mokamų kasmetinių vasaros atostogų dienų už tuos mokslo metus,
net jeigu tie mokytojai vietoj to gauna piniginę kompensaciją.
Šiuo klausimu reikia priminti, kad darbuotojams paprastai turi būti suteikta galimybė faktiškai
pailsėti, siekiant užtikrinti veiksmingą jų saugą ir sveikatos apsaugą. Taigi tik tuo atveju, kai darbo
santykiai pasibaigia, pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį leidžiama neišnaudotas mokamas
kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, Teismas sprendė, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis aiškintina
taip, kad ji nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias pasibaigus mokslo metams leidžiama
nutraukti terminuotus darbo santykius su mokytojais, kurie mokslo metams įdarbinti kaip laikinieji
tarnautojai, net jeigu dėl to tie mokytojai netenka mokamų kasmetinių vasaros atostogų dienų už tuos
mokslo metus, su sąlyga, kad minėti mokytojai vietoj to gauna piniginę kompensaciją.
Visa sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207946&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=2387564
2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas sujungtose bylose Bauer ir Broßonn (C-569/16 ir C-570/16)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbo laiko organizavimas –
Direktyva 2003/88/EB – 7 straipsnis – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Dėl mirties nutrūkę
darbo santykiai – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias neįmanoma darbuotojo teisių
paveldėtojams sumokėti kompensacijos už darbuotojo nepanaudotas mokamas kasmetines
atostogas – Pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę – Europos Sąjungos
pagrindinių teisių chartija – 31 straipsnio 2 dalis – Galimybė remtis nuostatomis kilus ginčui tarp
privačių asmenų
Bylose sprendžiami klausimai dėl to, ar mirusių darbuotojų paveldėtojai (sutuoktiniai) turi teisę į
kompensaciją už kasmetines mokamas atostogas, kurių šie asmenys nepanaudojo iki savo mirties
dienos.
M. E. Bauer yra vienintelė 2010 m. gruodžio 20 d. mirusio sutuoktinio, dirbusio Vupertalio miesto
administracijoje, teisių paveldėtoja. Vupertalio miestas atmetė M. E. Bauer prašymą išmokėti
kompensaciją už 25 dienas mokamų kasmetinių atostogų, kurių jos vyras nepanaudojo iki savo
mirties dienos. M. Broßonn yra vienintelė savo vyro teisių paveldėtoja; jis nuo 2003 m. dirbo pas
V. Willmeroth, nuo 2012 m. liepos mėn. buvo nedarbingumo atostogose dėl ligos ir mirė 2013 m.
sausio 4 d. V. Willmeroth atmetė M. Broßonn prašymą išmokėti kompensaciją už 32 dienas mokamų
kasmetinių atostogų, kurių jos vyras nepanaudojo iki savo mirties dienos.
ESTT sprendė, ar 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl
tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88) 7 straipsnis ir Chartijos
31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės
nuostatos, kuriose numatyta, kad tais atvejais, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties,
pagal tas nuostatas darbuotojo įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas, kuriomis jis iki mirties
nepasinaudojo, išnyksta be teisės pakeisti minėtas atostogas kompensacija, kuri paveldėjimo keliu
galėtų pereiti darbuotojo teisių paveldėtojams.
ESTT nurodė, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtinta teise į metines atostogas iš esmės
siekiama, pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių
atlikimo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui. Taigi Direktyvos 2003/88 7 straipsnio
14
2 dalyje numačius, kad minimalus kasmetinių atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija,
išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai, siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad,
rūpinantis veiksminga darbuotojo sauga ir sveikatos apsauga, darbuotojas galėtų gerai pailsėti.
Nutrūkus darbo santykiams, faktiškai nebegalima pasinaudoti darbuotojui priklausiusiomis
mokamomis kasmetinėmis atostogomis. Būtent siekiant išvengti, kad darbuotojui dėl šios galimybės
nebuvimo nebūtų užkirstas bet koks kelias pasinaudoti šia teise, net ir finansine forma,
Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę į kompensaciją už
nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas. Šioje nuostatoje nenustatyta jokia teisės į kompensaciją
atsiradimo sąlyga, išskyrus tai, kad, pirma, darbo santykiai turi nutrūkti ir, antra, darbuotojas
nepasinaudojo visomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis, jam priklausiusiomis iki šių santykių
nutrūkimo dienos. Teisei į Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatytą kompensaciją atsirasti
neturi reikšmės, kokiu pagrindu nutrūko darbo santykiai. Piniginės kompensacijos gavimas darbo
santykiams nutrūkus dėl darbuotojo mirties yra būtinas siekiant užtikrinti darbuotojui suteiktos teisės
į mokamas kasmetines atostogas veiksmingumą.
Kartu Teisinigumo Teismas priminė, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas ne tik labai svarbi
kaip Sąjungos socialinės teisės principas, bet ir aiškiai įtvirtinta Chartijos, kuri turi tokią pačią teisinę
galią kaip ir Sutartys, 31 straipsnio 2 dalyje. Chartijos 31 straipsnio 2 dalis, esant į jos taikymo sritį
patenkančioms situacijoms, visų pirma lemia tai, kad valstybės narės negali priimti tokių teisės
nuostatų, dėl kurių darbuotojui mirus iš jo atgaline data atimama teisė į mokamas kasmetines
atostogas, kurią jis įgijo iki savo mirties, o iš jo teisių paveldėtojų – teisė į kompensaciją, kuri ją
pakeičia kaip turtinė sudedamoji minėtos teisės dalis.
Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai darbo santykiai baigiasi dėl darbuotojo mirties, ne tik iš
Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies, bet ir iš Chartijos 31 straipsnio 2 dalies išplaukia, kad,
siekiant užkirsti kelią tam, kad atgaline data būtų prarasta tokio darbuotojo įgyta pagrindinė teisė į
mokamas kasmetines atostogas, įskaitant jos turtinę sudedamąją dalį, suinteresuotojo asmens teisė į
kompensaciją už nepanaudotas atostogas paveldėjimo keliu gali pereiti jo teisių paveldėtojams.
Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2003/88
7 straipsnis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos
nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kuriose numatyta, kad tais
atvejais, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties, pagal tas nuostatas darbuotojo įgyta
teisė į mokamas kasmetines atostogas, kuriomis jis iki mirties nepasinaudojo, išnyksta be galimybės
atsirasti teisei į kompensaciją už tas atostogas, kuri paveldėjimo keliu galėtų pereiti minėto darbuotojo
teisių paveldėtojams.
Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar tuo atveju, kai nacionalinės teisės nuostatų neįmanoma
aiškinti taip, kad būtų užtikrinta jų atitiktis Direktyvos 2003/88 7 straipsniui ir Chartijos 31 straipsnio
2 daliai, minėtos Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos kaip lemiančios tai, jog nacionalinis
teismas turi netaikyti tokių nacionalinės teisės nuostatų, o mirusio darbuotojo teisių paveldėtojas iš
darbuotojo buvusio darbdavio turi gauti kompensaciją už pagal tas nuostatas įgytas, tačiau minėto
darbuotojo nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas. Taip pat ar toks minėtų Sąjungos nuostatų
aiškinimas šiuo atveju taikytinas ir kilus ginčui tarp mirusio darbuotojo teisių paveldėtojo ir
darbuotojo buvusio darbdavio, jeigu darbdavys yra privatus asmuo.
ESTT visų pirma priminė, kad klausimas, ar nacionalinės teisės nuostata, kiek ji prieštarauja Sąjungos
teisei, turi būti netaikoma, kyla tik tuomet, jei šios nuostatos neįmanoma aiškinti taip, kad ji atitiktų
Sąjungos teisę. Kartu ESTT nurodė, kad Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima,
be kita ko, visiems nacionaliniams teismams nustatytą pareigą prireikus pakeisti nusistovėjusią
teismo praktiką, jeigu ši praktika pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės
išaiškinimu. Taigi nacionalinis teismas negali visų pirma remtis tuo, jog neturi galimybės aiškinti
nacionalinės teisės nuostatos taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, vien dėl to, jog buvo nuolat
pateikiamas toks šios nuostatos išaiškinimas, kuris neatitiko Sąjungos teisės.
Tiek, kiek tai susiję su galimu Direktyvos 2003/88 7 straipsniui pripažintinu tiesioginiu veikimu,
pažymėtina, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos turinio požiūriu yra besąlyginės ir
15
pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per
nurodytą laikotarpį ji neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė netinkamai. Be to, kai
asmenys gali remtis direktyva prieš valstybę, tai jie gali daryti, kad ir koks būtų jos statusas – kaip
darbdavės ar viešosios valdžios institucijos. Abiem atvejais svarbu išvengti, kad valstybė galėtų gauti
naudos dėl to, jog nesilaikė Sąjungos teisės.
Byloje C-569/16 neginčijama, kad H.-G. Bauer iki savo mirties, dėl kurios nutrūko jį su Vupertalio
miestu sieję darbo santykiai, nebuvo panaudojęs visų jam tuo metu priklausiusių mokamų kasmetinių
atostogų ir kad minėtas darbdavys yra decentralizuota valdžios įstaiga. Kadangi Direktyvos 2003/88
7 straipsnis atitinka reikalaujamas tiesioginio veikimo sąlygas, H.-G. Bauer arba dėl jo mirties – jo
teisių paveldėtojas turi teisę iš Vupertalio miesto gauti kompensaciją už pagal minėtą nuostatą įgytas,
tačiau suinteresuotojo asmens nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas; nacionaliniai teismai
šiuo požiūriu turi netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias tokia kompensacija būtų
draudžiama.
Kiek tai susiję su byla C-570/16, kurioje kilo ginčas tarp M. Broßonn, kaip jos mirusio vyro teisių
paveldėtojos, ir jo buvusio darbdavio V. Willmeroth, primintina, kad direktyva pati savaime negali
įpareigoti privataus asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš tokį asmenį. Iš tiesų išplėsti
galimybę remtis neperkeltos ar netinkamai perkeltos direktyvos nuostata į santykių tarp privačių
asmenų sritį reikštų pripažinti, kad Sąjunga turi teisę nustatyti privatiems asmenims nedelsiant
įsigaliojančius įpareigojimus, nors tokią kompetenciją ji turi tik tais atvejais, kai yra įgaliota priimti
reglamentus. Taigi, net aiški, tiksli ir besąlyginė direktyvos nuostata, kuria siekiama asmenims
suteikti teises ar nustatyti pareigas, negali būti taikoma bylose, kuriose šalys yra tik privatūs asmenys.
Vadinasi, 7 straipsniu negalima remtis vykstant privačių asmenų ginčui, siekiant, kad būtų
veiksmingai užtikrinta teisė į mokamas kasmetines atostogas ir netaikoma bet kokia prieštaraujanti
nacionalinės teisės nuostata.
Kartu Teismas pabrėžė, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas, kiekvienam darbuotojui įtvirtinta
Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje, kiek tai susiję su pačiu jos egzistavimu, yra imperatyvi ir kartu
besąlyginė, nes Chartija faktiškai neturi būti sukonkretinta Sąjungos ar nacionalinės teisės
nuostatomis, jose reikia tik tiksliai nustatyti kasmetinių atostogų trukmę ir prireikus tam tikras šios
teisės įgyvendinimo sąlygas. Vadinasi, vien šios nuostatos pakanka, kad darbuotojams būtų suteikta
teisė, kuria galima remtis kilus jų ir darbdavio ginčui Sąjungos teisės reglamentuojamoje, taigi ir į
Chartijos taikymo sritį patenkančioje, situacijoje.
Vadinasi, Chartijos 31 straipsnio 2 dalis konkrečiai lemia, kiek tai susiję su į jos taikymo sritį
patenkančiomis situacijomis, pirma, tai, kad nacionalinis teismas turi netaikyti nacionalinės teisės
nuostatų, dėl kurių darbuotojui mirus iš jo atgaline data atimama teisė į mokamas kasmetines
atostogas, kurią jis įgijo iki savo mirties, o iš jo teisių paveldėtojų – teisė į kompensaciją, kuri ją
pakeičia kaip turtinė sudedamoji minėtos teisės dalis, ir, antra, tai, kad darbdaviai negali remtis tokių
nacionalinės teisės nuostatų egzistavimu, siekdami išvengti minėtos kompensacijos mokėjimo, kurią
mokėti juos įpareigoja reikalavimas paisyti šioje nuostatoje užtikrintos pagrindinės teisės.
Dėl Chartijos 31 straipsnio 2 dalies poveikio darbdaviams, kurie yra privatūs asmenys, pažymėtina,
kad Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje tiksliai apibrėžta, jog šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos
institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, ir valstybėms
narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę, tačiau minėta 51 straipsnio 1 dalis savo
ruožtu nereglamentuoja, ar tokie privatūs asmenys prireikus gali būti tiesiogiai įpareigojami paisyti
tam tikrų Chartijos nuostatų, todėl negali būti aiškinama kaip automatiškai atmetanti tokią galimybę.
Tai, kad tam tikros pirminės teisės nuostatos visų pirma skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai
šios įgyvendina Sąjungos teisę, negali paneigti, kad jos gali būti taikomos esant santykiams tarp
privačių asmenų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas konstatavo, kad tokiu atveju, kai nacionalinės teisės
nuostatų neįmanoma aiškinti taip, kad būtų užtikrinta atitiktis Direktyvos 2003/88 7 straipsniui ir
Chartijos 31 straipsnio 2 daliai, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi su prašymu išnagrinėti mirusio
darbuotojo teisių paveldėtojo ir šio darbuotojo buvusio darbdavio ginčą, turi netaikyti tų nacionalinės
16
teisės nuostatų ir užtikrinti, kad tas teisių paveldėtojas iš šio darbdavio gautų kompensaciją už pagal
minėtas nuostatas įgytas mokamas kasmetines atostogas, kurių darbuotojas nepanaudojo iki savo
mirties. Ši pareiga nacionaliniam teismui tenka pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį ir Chartijos
31 straipsnio 2 dalį, kai ginčas kyla tarp tokio teisių paveldėtojo ir darbdavio – valstybinės
institucijos, ir pagal antrąją iš šių nuostatų, kai ginčas kyla tarp teisių paveldėtojo ir darbdavio –
privataus asmens.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207330&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=2387564
17
18