2. asmens konstitucinis statusas...2.1. bendrosios nuostatos 159 ir saugoti šias teises ir laisves....

157

2. ASMENS KONSTITUCINIS STATUSAS

2.1. BEnDROsiOs nuOsTATOs

2.1.1.Prigimtiniųžmogausteisiųirlaisviųsamprata,jųapsauga

Prigimtiniųžmogausteisiųirlaisviųįtvirtinimas(Konstitucijos18straipsnis)Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada<...> Konstitucijoje <...> nėra išsamaus ir baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo. Tai patvir-

tina ir Konstitucijos 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimti-nės“. Joks teisės aktas negali nustatyti prigimtinių teisių ir laisvių baigtinio sąrašo.

<...>Tai, kad pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos vienokia ar kitokia žodine forma

suformuluotos Konstitucijoje, dar neleidžia teigti, jog šios formuluotės visais atvejais yra absoliu-čios jų taikymo prasme. Įstatymu žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos gali būti suformuluotos plačiau, negu jos pažodžiui išreikštos konkrečiame Konstitucijos straipsnyje ar jo dalyje. Taigi pla-tesnis jų taikymas įmanomas, jeigu jį numato kitas teisės aktas, turintis įstatymo galią <...>.

<...><...> tai, jog Konstitucija neįtvirtina kokių nors žmogaus teisių, laisvių ar jų garantijų arba jas

kiek kitaip formuluoja, dar nereiškia, kad tokios teisės, laisvės ar jų įgyvendinimo priemonės ap-skritai negali būti garantuojamos lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Jos gali būti ir paprastai yra numatytos kituose teisės aktuose ir yra įgyvendinamos juos taikant.

ValstybėsfunkcijaužtikrintižmogausteisiųapsaugąirgynimąKonstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasnors negalima teigti, kad valstybė (jos institucijos, pareigūnai) niekada nepažeidžia žmogaus

teisių, tačiau būtent valstybė garantuoja ir gina žmogaus teises, jai tenka didžiausia atsakomybė už žmogaus teisių apsaugą bei reikiamų sąlygų joms įgyvendinti sukūrimą. Žmogaus teisių gynimo funkciją valstybė atlieka įvairiais būdais. iš Konstitucijos 28 straipsnio turinio darytina išvada, kad asmenims, kurie, įgyvendindami savo teises ir naudodamiesi savo laisvėmis, nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, varžo kitų asmenų teises ir laisves, gali būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės, tarp jų – nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimai, ūkinės veiklos ir iniciatyvos suvaržymai.

Prigimtiniųžmogausteisiųirlaisviųsamprata,jųįtvirtinimas(Konstitucijos18straipsnis)Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas<...> teisės doktrinoje nėra suformuluotos prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių vieningos

sąvokos. naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo pat gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis.

Tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės yra įtvirtinamos, nustatomi jų apsaugos standartai. <...>

Konstitucijos 18 straipsnyje, kuriuo prasideda Konstitucijos skirsnis „Žmogus ir valstybė“, yra įtvirtinta pamatinė norma, kuria remiantis garantuojamos ir ginamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Kituose Konstitucijos straipsniuose skelbiamas atitinkamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių neliečiamumas, numatomi apsaugos būdai.

PagrindasatsirastisubjektyviosiomsasmensteisėmsKonstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimasObjektyviosios teisės normose (tiek Konstitucijoje, tiek įstatymuose) įtvirtintos žmogaus tei-

sės ir laisvės yra pagrindas subjektyviosioms individo teisėms atsirasti ir joms įgyvendinti.

2 . A S M E N S K O N S T I T U C I N I S S T A T U S A S

158

Žmogausteisiųirlaisviųprigimtinispobūdis(Konstitucijos18straipsnis)Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Prigim-

tinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriau-sieji, ir blogiausieji žmonės.

<...><...> Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo

žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčija-mai pripažintas vertybes.

Žmogausteisėsirlaisvėsyraprigimtinės(Konstitucijos18straipsnis)Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimasKonstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Jame įtvir-

tinta norma yra universalaus pobūdžio; ja remiantis garantuojamos ir ginamos žmogaus teisės bei laisvės. Šioje normoje nustatytas principas atsiskleidžia kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirti-nančiuose konkrečias žmogaus teises ir laisves.

Valstybėspareigaužtikrintižmogausteisiųirlaisviųgynimą(Konstitucijos18straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimasKonstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“Konstitucijoje valstybė įpareigojama gerbti žmogaus teises ir laisves, teisinėmis, materialinė-

mis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti jų gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo.Valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves, o ypač svarbu,

kad, vykdydami jiems patikėtas funkcijas, jie patys nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių.Vienas iš pagrindinių pažeistų teisių ir laisvių gynimo būdų – neteisėtais veiksmais padarytos

žalos atlyginimas.

Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas (Konstitucijos18straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pri-

pažinimo principas. Kartu pažymėtina ir tai, kad šiame Konstitucijos straipsnyje nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse).

Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo princi-pas reiškia, kad žmogui priklauso nuo jo asmens neatskiriamos ir iš jo neatimamos teisės ir laisvės, kad žmogus jas turi ipso facto.

Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pažymėjo: „Prigimtinis žmogaus tei-sių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmo-nės.“ Konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas suponuoja tai, kad negali būti nustatyta tokia šių teisių ir laisvių įgyvendinimo tvarka, kad jų įgyvendinimas priklau-sytų nuo teise nepagrįstų valstybės institucijų, pareigūnų ar kitų asmenų sprendimų.

Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas atsiskleidžia ir įvai-riuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse), įtvirtinančiuose tam tikras žmogaus teises ir laisves. Šis principas yra ir vienas iš lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės, konstitu-cinės santvarkos pagrindų: demokratinės teisinės valstybės vienas iš svarbiausių uždavinių – ginti

2.1. Bendrosios nuostatos

159

ir saugoti šias teises ir laisves. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas Konstitucijoje suponuoja įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą leidžiant asmens ir valstybės santykius reguliuojančius teisės aktus vadovautis žmogaus teisių ir laisvių prioritetu, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones, jokiu būdu šių teisių ir laisvių nepažeisti ir neleisti, kad jas pažeistų kiti.

Pažymėtina ir tai, kad negalima aiškinti, esą bet kuri Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė ar laisvė yra prigimtinė vien dėl to, kad ji yra įtvirtinta Konstitucijoje. Tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ar laisvės pažeidimas savaime nereiškia, kad yra pažeistas ir Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas.

Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vieningą ir darnią sistemą. Kons-titucijoje yra įtvirtinta tokia žmogaus teisių ir laisvių samprata, kad vienų asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis. <...> įgyvendindamas savo teises ir laisves žmo-gus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tarp, vie-na, asmens teisių ir laisvių ir, antra, visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kad demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skir-tingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros ir kad vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimas.

Prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio pripažinimo principas nepaneigia to, kad žmo-gaus teisių ir laisvių įgyvendinimas gali būti ribojamas. <...> pagal Konstituciją žmogaus konstitu-cinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galima riboti, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigia-ma teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Žmogausteisiųirlaisviųprigimtinispobūdis(Konstitucijos18straipsnis)Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas<...> Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas reiškia inter alia tai, kad žmogui ipso facto priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, užtikrinančios jo žmo-giškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

ValstybėspareigaužtikrintižmogausteisiųirlaisviųapsaugąirgynimąKonstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimasKonstitucija – antimažoritarinis aktas; ji gina individą. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis

Teismas, valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis prie-monėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo, nusta-tyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės ins-titucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pa-žeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių,


160

galimybių pasipriešinti valstybės – galingo mechanizmo – savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga.

2.1.2.Asmenųlygybės(lygiateisiškumo)principas

Asmenųlygybėsįstatymuiprincipas(Konstitucijos29straipsnis)[1]

Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas<...> 29 straipsnis yra Konstitucijos ii skirsnyje, kuris pavadintas „Žmogus ir valstybė“, todėl

sąvoka „asmuo“ šiuo atveju tegali būti „žmogaus“ sinonimas. Šiame Konstitucijos skirsnyje, kartu ir 29 straipsnyje kalbama tik apie žmogaus ir piliečio teises, laisves bei pareigas, todėl nėra juridinio pagrindo plačiau traktuoti sąvoką „asmuo“.

Kolektyviniams teisės subjektams (organizacijoms, institucijoms) būdinga teisinės padėties įvairovė, todėl tik teisės subjektų tipologijos pagrindu gali būti išskiriamos vienodą specialųjį teis-numą turinčios subjektų grupės, tik jos gali būti tarpusavyje lyginamos.

AsmenųlygiateisiškumasKonstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas<...> prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai,

nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas.

Diskriminacijossamprata(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadaKonstitucinis Teismas pažymi, kad <...> vadinamoji pozityvi diskriminacija negali būti trak-

tuojama kaip privilegijų teikimas. Konstitucijoje tik yra nustatytos kai kurios visuotinai pripažintos specialios tam tikrai žmonių grupei būdingos teisės, būtent tautinių mažumų narių teisės, kurios įtvirtintos Konstitucijos 37 ir 45 straipsniuose. Konstitucijoje taip pat nustatyta, kad valstybė glo-boja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, teikia joms paramą, numato lengvatas dirbančioms motinoms (39 straipsnis) ir kt.

<...>Kartu su bendra nediskriminacijos taisykle visa tai užtikrina pagrindinį principą – visų asmenų

lygiateisiškumą. Tai patvirtina bendra taisyklė, suformuluota Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.“

Šio straipsnio antroji dalis yra pirmosios išvestinė, nes neleidžia pažeisti lygiateisiškumo nusta-tydama, kad „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kal-bos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ <...> Žmogaus teisių var-žymas dėl jo lyties, rasės, tautybės ir pan. ir yra ne kas kita, kaip diskriminavimas, kurį draudžia <...> Konstitucija. Kaip jau buvo minėta, tai visiškai netaikoma tautinių mažumų narių, dirbančių motinų ir kitokių specialių teisių pagrįstumui, tai yra tam, kas <...> vadinama pozityvia diskriminacija.

PrivilegijossamprataKonstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimasPrivilegija – tai išimtinė teisė arba lengvata, suteikiama asmeniui, organizacijai, kitam sub-

jektui.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms

valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vie-nodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai.

1 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aiškinant šį principą asmens samprata Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje kito.


161

Konstitucijos 29 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsiti-kinimų ar pažiūrų pagrindu. Tačiau patys asmenys būna skirtingi, ir leidžiant įstatymus tam tikrais atvejais į tai atsižvelgtina. Pavyzdžiui, jei įstatyme visuomenės labui ar humanizmo siekiais bus atsižvelgta į asmenų socialinės padėties skirtumus, tai savaime dar nereikš asmenų lygybės princi-po pažeidimo. Be to, neretai įstatymai skiriami tik tam tikroms asmenų kategorijoms arba galioja tik esant tam tikroms situacijoms, į kurias patenka vienos ar kitos kategorijos asmenys. Teisinio reguliavimo būdus ir turinį lemia socialinio gyvenimo įvairovė. Tačiau prigimtinių žmogaus teisių skirtingas aiškinimas ir nevienodas taikymas atskiroms asmenų kategorijoms yra neleistinas.

<...>Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygybės principą, yra Konstitucijos ii skirs-

nyje „Žmogus ir valstybė“, nustatančiame visuotinai pripažįstamas žmogaus teises bei pagrindines laisves ir jų įgyvendinimo bei gynimo principus. Šio skirsnio normos yra prigimtinių ir kitų teisiš-kai konstituiruotų teisių ir laisvių garantija.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimasKonstitucijoje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institu-

cijoms ar pareigūnams principas yra vienas pagrindinių konstitucinių principų, kuris savo ruož-tu glaudžiai siejasi ir su kitais konstituciniais principais bei nuostatomis. Aiškinant Konstitucijos 29 straipsnio pirmosios dalies nuostatos turinį negalima neatsižvelgti į Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos ge-rovei. Šios nuostatos, viena kitą sąlygodamos, sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą.

Taigi konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose pa-dėtyse, atžvilgiu. Tai taikytina ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims, nes jie paprastai yra fizinių asmenų susivienijimai.

<...>Vertinant tai, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konk-

rečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; antra, reikia atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir kt.; trečia, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą. Konkrečių teisės nor-mų pagrįstumas gali būti įtikinamas tik tais atvejais, kai į visas anksčiau nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta. Jeigu būtų ignoruojama bent viena sąlyga, galėtų kilti abejonių dėl specialios teisės normos atitikimo konstitucinėms nuostatoms.

AsmenųlygybėsprincipasKonstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimasKonstitucinis Teismas jau yra konstatavęs, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisi-

nis reguliavimas tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, kategorijų atžvilgiu. Tai taikytina ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims, nes jie paprastai yra fizinių asmenų susivienijimai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas <...>).

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės

institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“Visų asmenų lygybės įstatymui principas – demokratinės visuomenės pagrindas. Konstituci-

jos nuostata „įstatymui visi asmenys lygūs“ reikalauja, kad šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių. Šioje nuostatoje skelbiama


162

formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime konstatavo: „<...> konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nusta-tytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Tai taikytina ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims <...>“ <...>.

Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo nuostata „teismui visi asmenys lygūs“ yra sudedamoji šio principo dalis. Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija. Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Tai yra konstitucinis teisminės gynybos prioriteto ir universalumo principas, kurio veiks-mingumas tiesiogiai siejasi su konstituciniu principu „teismui visi asmenys lygūs“.

<...> Civiliniame procese asmenų lygybės teismui principas pasireiškia kaip šalių procesinio lygiateisiškumo principas.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimasŽmogaus prigimtinė teisė būti traktuojamam vienodai su kitais saugo žmogaus laisvės sritį,

nes iš esmės žmogus yra laisvas tiek, kiek yra lygus su kitais. Ši pamatinė žmogaus teisė garantuo-jama Konstitucijos 29 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

<...> [konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas] pažeidžiamas, kai tam tikra gru-pė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje asmenų lygybė apibrėžiama nurodant, kad „įsta-

tymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Ši nuostata yra susijusi su to paties straipsnio antrosios dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės pa-dėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

<...>Minėtas universalus teisės principas civiliniame procese pasireiškia šalių procesiniu lygiatei-

siškumu.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimasAsmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Šis principas at-

sispindi ir Konstitucijos 33 straipsnio pirmojoje dalyje, nustatančioje piliečių teisę vienodomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.

Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų at-žvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra esant pa-kankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones pagal jų statusą.

Ribojimai asmens ar asmenų grupės atžvilgiu yra įvairūs ir paprastai nustatomi dėl dviejų priežasčių: dėl objektyvių skirtumų (lytis, amžius ir kt.) arba dėl to, kad to reikalauja visuomenės interesai (pvz., pilietybė).

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms

valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šio principo „turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis prin-


163

cipas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai“ (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas).

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimasAsmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįver-

tinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai.Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime pažymėjo, jog konstitucinis asmenų

lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Vertinant tai, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; antra, reikia atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir kt.; trečia, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios spe-cialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą. Konkrečių teisės normų pagrįstumas gali būti įtikinamas tais atvejais, kai į visas nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta.

<...>Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės

institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.“ lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą“, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims.

AsmenųlygybėsprincipasbaudžiamojojeteisėjeŽr. 3. Teisinė atsakomybė, 3.1. Bendrosios nuostatos, 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas.

AsmenųlygybėsprincipasKonstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas Konstitucinio asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigū-

nams principo turi būti laikomasi leidžiant įstatymus, juos taikant, vykdant teisingumą. Tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis regulia-vimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Tai yra kons-

titucinė žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais garantija. Tačiau, kaip ne kartą Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, konstitucinis visų asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymas gali nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskri-

minacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisi-nis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų gru-pėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.


164

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Šiose normose įtvirtinamas asmenų teisinės lygybės ir nediskriminavimo principas. <...> ne-galima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos tai-syklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų ly-gybės įstatymui principas.

<...> lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kal-bose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas kons-titucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės

institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs“.Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinis as-

menų lygybės principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institu-

cijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“Šiomis Konstitucijos nuostatomis yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Jo turi būti

laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai ver-tinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Tai – formalios teisinės lygybės principas. Šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, at-žvilgiu.

AsmenųlygybėsprincipasKonstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimasKonstitucinis visų asmenų lygybės principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir parei-

gos būtų įtvirtintos visiems vienodai.Konstitucinis Teismas <...> pabrėžia, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teis-

mui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiks-mingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institu-

cijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“ Šiomis Konstitucijos nuostatomis yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Tai – formalios teisinės lygybės principas. Šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis regulia-vimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. ir 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).


165

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos,

kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“Šiose Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas, įpareigojantis

vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžiantis iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Kartu šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvil-giu (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai). Tačiau konstitu-cinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d. ir 2000 m. vasario 23 d. nutarimai).

<...>Kaip minėta, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui principas

įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus sava-vališkai vertinti skirtingai. Šis konstitucinis principas nėra pažeidžiamas, jei teisinę atsakomybę panaikinančios ar švelnesnes sankcijas nustatančios teisės normos yra skirtos dar nepasibaigusiems, bet ne jau pasibaigusiems teisiniams santykiams.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos,

kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“<...>Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstaty-

mus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (1996 m. sausio 24 d. nutarimas).

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Jis reiškia

žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucijos 29 straipsnio 1 daly-je yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas.

Asmenųlygybėsprincipas (Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas, reiškiantis

žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Šis principas nustato formalią visų asmenų lygybę, taip pat tai, kad asmenys negali būti diskriminuojami ar jiems negali būti teikiamos privilegijos.

Konstitucinio asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigū-nams principo turi būti laikomasi leidžiant įstatymus, juos taikant, vykdant teisingumą. Tačiau šis


166

konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingo-se padėtyse, atžvilgiu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas).

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 5 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institu-

cijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“Konstitucinio visų asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos

taikant, ir vykdant teisingumą. Civilinio proceso teisėje konstituciniu visų asmenų lygybės principu inter alia yra grindžiami šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principai.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutarimas<...> Konstitucijos [29 straipsnio] nuostatose yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Jo

turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpa-reigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Tai – formalios teisinės lygybės principas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog šis kons-titucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimasKonstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti trak-

tuojamam vienodai su kitais. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas (Konstitu-cinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Kita vertus, konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padė-tyse, atžvilgiu. socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms

valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Šis principas yra žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais konstitucinė garantija (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatavo, kad lygybės įstatymui princi-pas teisėje reiškia „lygų matą“, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims. Šis prin-cipas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas).

Konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nusta-tytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas).

Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju ne-įvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).


167

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms vals-

tybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis asmenų lygybės principas yra žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais konstitucinė garantija. Jis įpareigoja vie-nodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertin-ti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.

Konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Vertinant tai, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina įvertinti tokių asmenų kategorijų teisinės padėties skirtumus, taip pat tai, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

<...> Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad įsta-tymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius, negali nu-statyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, turintys teisę atkurti nuosavybės teises, būtų traktuojami nevienodai, jeigu tarp tų asmenų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavi-mas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 da-

lyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti lai-komasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Pažymėtina ir tai, kad, kita vertus, konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nu-statytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį.

Vertinant tai, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai, taip pat reikia atsižvelgti į teisės aktų suderina-mumą pagal hierarchiją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes.

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas apima ir diskriminacijos, ir privilegijų draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsi-žvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ar kitus požymius. Tačiau diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Konstitucinio Teismo 1995 m. sau-sio 24 d. išvadoje pažymėta, kad vadinamoji „pozityvi diskriminacija“ negali būti traktuojama kaip privilegijų teikimas. Diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms

valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant


168

teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai.

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinis asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas apima ir diskriminaci-jos bei privilegijų draudimą. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime konstatavo, kad diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitus požymius, tačiau diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama po-zityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Tai reiškia, kad visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime konstatavo, kad diskriminacija pa-prastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą.

Pažymėtina, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, asmenų nediskrimina-

vimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus ver-tinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Kartu pažymė-tina, kad visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevieno-das teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas apima ir diskriminaci-jos bei privilegijų draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitus požymius. Tačiau diskriminacija ar privilegijomis toks diferencijuotas teisinis reguliavimas nelaikytinas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms as-menų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms

valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kar-


169

tą yra konstatavęs, kad tai yra formalios asmenų lygybės principas. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio turinį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio prin-cipo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai.

Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams – vi-siems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas. Vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek proceso teisės normos.

Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).

<...>Pažymėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies pažeidimas visais atvejais yra formalios

asmenų lygybės principo pažeidimas. <...><...>Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies formuluotė „visi asmenys lygūs“ reiškia, kad Konstituci-

joje įtvirtinto lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo turi būti laikomasi ne tik lietuvos Respublikos piliečių, bet ir užsienio valstybių piliečių bei asme-nų be pilietybės atžvilgiu.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straips-

nio 2 dalyje – asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimuose konstatavo, kad konstitucinis asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.

Privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei nustatymas sietinas ir su kitų ūkio subjektų diskri-minavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu. Tai nesuderinama su Konstitucijos 29 ir 46 straipsnių reikalavimais.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 30 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos,

kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiose Konstitucijos

nuostatose yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įsta-tymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti trak-tuojamam vienodai su kitais, šis principas nustato formalią visų asmenų lygybę, taip pat tai, kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų.

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra kons-

tatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įsta-tymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina


170

formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų. Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog kons-titucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas trak-tavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai).

AsmenųlygybėsprincipasKonstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs <...> tai, kad konstitucinis

asmenų <...> lygybės principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, di-ferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų <...>, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų <...> yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą regu-liavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, vi-suomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas).

Asmenųlygiateisiškumoprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas<...> kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos

29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Asmenųlygiateisiškumoprincipas(Konstitucijos29straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institu-

cijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą Konstitucinis Teis-

mas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Minėtas konstitucinis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpa-reigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų. Kita vertus, ne kartą konstatuota ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įsta-tyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; tačiau šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis reguliavimas, palyginti su kitais asmenimis, kuriems taip pat skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra tokių skirtu-mų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas aiškintinas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio tei-sinės valstybės principo, kuris, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija.


171

AsmenųlygiateisiškumoprincipasKonstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asme-

nų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, kad šis konstitucinis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami ir kad jiems negali būti teikiama privilegijų.

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų ly-giateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Asmenųlygiateisiškumoprincipasbaudžiamajameprocese(diferencijuotasbaudžiamojoprocesoteisiniųsantykiųreguliavimas)

Žr. 3. Teisinė atsakomybė, 3.2. Baudžiamasis procesas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas.

AsmenųlygiateisiškumoprincipasKonstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas<...> Kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, <...> konstitucinis [as-

menų lygiateisiškumo] principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) tei-sinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas inter alia tada, kai tam tikri asmenys, palyginti su kitais, būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Asmenųlygiateisiškumoprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio, kuriame yra įtvirtintas visų asmenų lygiateisiškumo

principas, turinį Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

AsmenųlygybėsprincipasKonstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas<...> būtina paisyti konstitucinio visų asmenų lygybės principo, draudžiančio diskriminaciją

bei privilegijas, įpareigojančio vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžiančio iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai, tačiau nepaneigiančio to, kad įstatyme tam tik-roms asmenų kategorijoms, kurių padėtis skiriasi, gali būti nustatytas nevienodas teisinis regulia-vimas; diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų; konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas


172

būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su ki-tais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; <...>.

AsmenųlygiateisiškumoprincipasKonstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas<...> kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų

lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, jis įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferenci-juotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis regulia-vimas, palyginti su kitais asmenimis, kuriems taip pat skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Asmenųlygiateisiškumoprincipas(Konstitucijos29straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institu-

cijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.“ Konstitucijoje, inter alia 29 straipsnio 1 dalyje, įtvir-tintas asmenų lygiateisiškumo principas yra vienas pagrindinių konstitucinių principų, kurio, kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; kartu pažymėtina, jog asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygiatei-siškumo principas inter alia nebūtų pažeidžiamas, jei nevienodu (diferencijuotu) teisiniu regulia-vimu, kuriuo nustatomi specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, susijusios su reguliuojamų santykių ypatumais, būtų siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

Asmenųlygiateisiškumoprincipas(Konstitucijos29straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institu-

cijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų ly-

giateisiškumo principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi tei-sinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Konstitucijos

29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtin-


173

tas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstaty-mus, ir juos taikant. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavi-mas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nuta-rimai). socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui princi-pas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobū-džio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtin-gas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konsti-tucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konsti-tucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Asmenųlygiateisiškumoprincipas(Konstitucijos29straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimasKonstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės ins-

titucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų ly-gybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir lei-džiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, at-žvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

<...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų <...> lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį regu-liavimą tam tikrų asmenų <...>, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų <...> yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požy-miais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lap-kričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).


174

Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtin-gas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas inter alia nebūtų pažeidžiamas, jei nevieno-du (diferencijuotu) teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatomi specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, susijusios su reguliuojamų santykių ypatumais, būtų siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Kons-titucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai).

DiferencijuotasteisinisreguliavimassavaimenelaikytinasdiskriminaciniuKonstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas<...> Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais

pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių san-tykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

Asmenųlygybėsprincipas(Konstitucijos29straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio nuostatos aiškintinos ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių

lygiateisiškumo imperatyvų kontekste. Paminėtinos šios konstitucinės doktrinos nuostatos, susiju-sios su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygybės principo aiškinimu:

– Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai);

– šia Konstitucijos 29 straipsnio nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitu-cinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);

– konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis regulia-vimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teis-mo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);

– konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);

– vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtin-gas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai) <...>.


175

AsmenųlygybėsprincipasbaudžiamojoprocesoirbaudžiamojojeteisėjeŽr. 3. Teisinė atsakomybė, 3.2. Baudžiamasis procesas, 2009 m. birželio 8 d. nutarimas.

2.1.3.Asmensteisiųirlaisviųribojimas

ŽmogausteisiųribojimasKonstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas<...> tiek Žmogaus teisių doktrina, tiek ja besiremianti demokratinių valstybių teisė pripažįsta

tam tikrą galimybę riboti <...> kai kurias <...> pagrindines žmogaus teises. Tačiau laikomasi esmi-nės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės turinio esmės. Jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

AsmensteisiųirlaisviųribojimosąlygosKonstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimasTarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla

konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. ieškant atsakymo į klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį, o antra, nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.

Galimi atvejai, kai atitinkamo ribojimo prasmingumas slypi konkrečios teisės (ar laisvės) pri-gimtyje arba kai atitinkamais apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis pagrindinėmis teisėmis. Minėtais atvejais pagrindinių teisių apribojimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais. svarbu ir tai, kad dažnai konfliktas kyla iš esmės tarp lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių, todėl tokiais atvejais atitinkamais apribojimais neturėtų būti smarkiai pažeidžiama buvusi jų pusiausvyra.

Žmogausteisiųirlaisviųribojimosąlygos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime <...> yra konstatavęs, kad žmogaus

teisių ir laisvių apribojimai yra galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluotos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje numatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. ieškant atsakymo į klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį, o antra, nustatyti, ar ribojimo priemonės proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.

<...>Ribojimai asmens ar asmenų grupės atžvilgiu yra įvairūs ir paprastai nustatomi dėl dviejų

priežasčių: dėl objektyvių skirtumų (lytis, amžius ir kt.) arba dėl to, kad to reikalauja visuomenės interesai (pvz., pilietybė). <...> įstatymų leidžiamajai valdžiai yra suteikta teisė nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose, o sprendimai dėl viešojo intereso apibrėžimo ir jo paten-kinimo būdo turi būti realiai pagrįsti ir teisėti.


176

Ribojimaisnegalibūtipažeistažmogausteisėsesmė Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje

valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai. Tokį problemos sprendimą žmo-gaus teisių ir laisvių doktrina ir ja besiremianti tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimai nepažeis atitinkamos žmogaus teisės esmės.

ŽmogausteisiųribojimasKonstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti

<...> kai kurias <...> pagrindines žmogaus teises. Tačiau ir tokiu atveju turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad apribojimais negalima pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės esmės. Jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

Žmogausteisiųirlaisviųribojimosąlygos;asmenspareiganevaržytikitųžmoniųteisiųirlaisvių(Konstitucijos28straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas<...> visuotinai pripažinta, kad žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos esant būtinybei

ir tik įstatymu nustačius tvarką bei ribas. Tokia pat prasmė išreikšta ir Konstitucijos 28 straipsny-je, kuriame nustatyta, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.

<...>Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo

laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“

Šiuo Konstitucijos straipsniu yra nustatytas vienas esminių principų, kuris reiškia, kad žmo-gaus teisėtas elgesys nėra neribotas ir absoliučiai laisvas. Žmogus, būdamas socialinė būtybė, gy-vena visuomenėje tarp į save panašių ir lygių savo orumu ir teisėmis žmonių. Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė, o pagrindinė iš tų pareigų – nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos ne valdžios institucijų, bet žmogaus elgesio ribos.

AsmensteisiųirlaisviųribojimopagrįstumovertinimokriterijaiKonstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas<...> Asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti ver-

tinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir rei-kalavimus bei Konstitucijoje nustatytas atitinkamos teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ri-bojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu santykiu, garantuojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė.

ŽmogausteisiųirlaisviųribojimosąlygosKonstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimasPagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai

daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribo-jimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcin-gumo principo.


177

Žmogausteisiųirlaisviųribojimosąlygos(Konstitucijos28straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimasKonstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo

laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.

Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstituci-nio proporcingumo principo.

Žmogausteisiųirlaisviųribojimosąlygos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimasPagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi

šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tiks-lus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio pro-porcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

<...>Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje

valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai, kad nustatyti ir taiko-mi apribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas).

AsmensteisiųirlaisviųribojimosąlygosKonstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas (pakartota 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m.

gegužės 13 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2008 m. kovo 15 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimuose)

Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų as-menų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio pro-porcingumo principo.

ŽmogausteisiųirlaisviųribojimosąlygosKonstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo

laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir lais-vių. Konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas savaime nereiškia, kad negalima riboti jų įgyvendinimo. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Kons-tituciją riboti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstituci-nio proporcingumo principo.

<...> sprendžiant, ar įstatymas, kuriuo ribojamas asmens teisių ir laisvių įgyvendinimas, nepa-žeidžia konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo elementų, būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ne tik kuriant teisę, bet ir ją taikant. Taikant teisę inter alia būtina paisyti tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo


178

kylančių reikalavimų kaip asmenų lygiateisiškumas, negalimumas dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą ir kt. Paminėtina ir tai, kad jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos turi būti nešališkos, siekti nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimti tik teisės pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). <...>

<...><...> Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tarp, viena,

asmens teisių ir laisvių ir, antra, visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kad demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skir-tingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros ir kad vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimas.

Prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio pripažinimo principas nepaneigia to, kad žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas gali būti ribojamas.

AsmensteisiųirlaisviųribojimosąlygosirpagrįstumovertinimokriterijaiKonstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas<...> asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima vertinti

vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti inter alia teisingumo sampratą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2000 m. birželio 13 d. nutarimai). Kons-titucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstituci-joje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

ŽmogausteisiųirlaisviųribojimosąlygosKonstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas<...> kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitu-

ciją įstatymu riboti žmogaus teises ir laisves <...> galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitu-cijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

ŽmogausteisiųirlaisviųribojimosąlygosKonstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti

konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Ribojant asmens teises ir laisves <...> negali būti pažeistas konstitucinis proporcingumo prin-cipas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įsta-tyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

2.1.4.Asmenskonstitucinėspareigos

AsmenspareigalaikytisKonstitucijosirįstatymų,nevaržytikitųžmoniųteisiųirlaisvių(Konstitucijos28straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimaslietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje yra įtvirtintas visuotinis reikalavimas:

„Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos


179

Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ Jeigu asmuo, reali-zuodamas nuosavybės ar kitokias teises, veikia priešingai kitų asmenų teisėms ir laisvėms, jis gali būti patrauktas atsakomybėn ir nubaustas (Konstitucijos 30 ir 31 straipsniai). Kaip nubausti tokį asmenį, ar taikyti vienokius ar kitokius apribojimus jam ar jo nuosavybei, nustato atskirų teisės šakų įstatymai remiantis bendraisiais Konstitucijos reikalavimais, tos teisės šakos sankcijų forma-vimo principais, atsižvelgiant į bausmės tikslus.

AsmenspareigalaikytisKonstitucijosirįstatymų,nevaržytikitųžmoniųteisiųirlaisvių(Konstitucijos28straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasKonstitucijos 28 straipsnyje nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo

laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ <...>

<...><...> Konstitucinę pareigą laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių bei

laisvių turi ir juridiniai asmenys.<...><...> iš Konstitucijos 28 straipsnio turinio darytina išvada, kad asmenims, kurie, įgyvendin-

dami savo teises ir naudodamiesi savo laisvėmis, nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, varžo kitų asmenų teises ir laisves, gali būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės, tarp jų – nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimai, ūkinės veiklos ir iniciatyvos suvaržymai.

Savininkoteisiųirpareigųderinimas(Konstitucijos28straipsnis)Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimasTeisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras

teises, bet ir atitinkamas pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje numatytos normos: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“

Konstitucinėpareigamokėtimokesčius(Konstitucijos127straipsnis)Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimasKonstitucijos 127 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios lietuvos Respublikos biudžeto sistemą,

nurodančios valstybės biudžeto formavimo šaltinius, kartu įtvirtina ir konstitucinę pareigą mokėti mokesčius. Ši mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė atliekama įstatymo nustatyta tvarka.

Konstitucinėpareigamokėtimokesčius(Konstitucijos127straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimasKonstitucijos 127 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios lietuvos biudžetinę sistemą, nurodan-

čios valstybės (savivaldybės) biudžeto pajamų formavimo šaltinius, kartu įtvirtina konstitucinę pareigą mokėti mokesčius.

<...><...> mokėti mokesčius yra konstitucinė pareiga, <...> ši pareiga turi būti vykdoma laiku, o

iškilę mokestiniai ginčai sprendžiami per kuo trumpesnį laiką.

Konstitucinėtėvųpareigaauklėtivaikusdoraisžmonėmisirištikimaispiliečiais,ikipilnametystėsjuosišlaikyti(tėvųpareigaprisiimtidalįvaikųugdymoišlaidų)

Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas<...> ugdymo kryptingumą, kokybę ir įvairiapusiškumą privalo užtikrinti ne tik Konstitu-

cijoje nurodytos valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, bet ir tėvai (globėjai), turintys konstitucinę teisę rūpintis vaikų (globotinių) religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus bei konstitucinę pareigą juos auklėti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilna-


180

metystės išlaikyti. Realizuodami šias konstitucines teises ir pareigas, tėvai (globėjai) negali nepri-siimti dalies vaikų ugdymo išlaidų.

Konstitucinėpareigamokėtimokesčius(Konstitucijos67straipsnio15punktas)Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas<...> pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą seimas „nustato valstybinius mokesčius ir

kitus privalomus mokėjimus“. nurodyta Konstitucijos norma suponuoja ir mokesčių mokėtojo konstitucinę pareigą laiku sumokėti nustatyto dydžio mokesčius.

KonstitucinėpareigamokėtimokesčiusKonstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimasPareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga.

2.1.5.Asmensteisiųgarantijos

2.1.5.1. Bendrosios nuostatos

Visuomeniniai santykiai, susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojamitikįstatymais

Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas<...> tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demo-

kratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmo-gaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt.

Ubi jus ibi remediumKonstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimasneginamos žmogaus teisės ir laisvės taptų beprasmės, jeigu nebūtų atsižvelgiama į visuotinę

taisyklę ubi jus ibi remedium: jei įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę jai apginti. Tokios priemonės valstybės teisinėje sistemoje nustatomos šios valstybės įstatymais.

Klausimai,tiesiogiaisusijęsužmogausteisiųapsauga,turibūtireguliuojamiįstatymaisKonstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas <...> klausimai, tiesiogiai susiję su žmogaus teisių apsauga, turi būti reguliuojami įstatymų.

Vyriausybės priimami aktai savo galia įstatymui neprilygsta, su įstatymu konkuruoti ar jo pakeisti negali.

AsmensteisiųirlaisviųapsaugaKonstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimasVienas iš esminių teisinės valstybės požymių – asmens teisių ir laisvių apsauga. <...><...><...> Garantuojant asmens teisių apsaugą būtina paisyti pamatinių teisinės valstybės principų,

kurie reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos ir nepriklau-somos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimą priimtų tik teisės pagrindu. Tai įmanoma tik jei procesas yra viešas, šalys turi lygias teises, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam asmeniui teisę ir galimybę jas ginti. Teisinėje valstybėje asmens teisė ginti savo teises yra nekvestionuojama. <...>

<...> Asmens teisių pripažinimas – būtinas teisės viešpatavimo elementas.

Teisės aktai, reguliuojantys santykius, susijusius su konstitucinėmis žmogaus teisėmis,neturibūtižymimislaptumožymomis

Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas<...> teisės norminiai aktai, reguliuojantys santykius, susijusius su konstitucinėmis žmogaus tei-

sėmis ir laisvėmis bei jų įgyvendinimu, apskritai neturi būti žymimi jokiomis slaptumo žymomis.


181

Įgyvendinantvienąkonstitucinęteisęnegalibūtinetenkamagalimybėsįgyvendintikitąkonstitucinęteisę

Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas<...> negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną

konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę.

AsmuoturiteisęgintipažeistasteisesremdamasisKonstitucijaKonstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimasKonstitucinis Teismas pažymi, kad asmuo turi teisę ginti pažeistas teises remdamasis Konsti-

tucija, taip pat kad pagal Konstituciją galimybė ginti pažeistas teises turi būti reali.

Įgyvendinantvienąkonstitucinęteisęnegalibūtinetenkamagalimybėsįgyvendintikitąkonstitucinęteisę

Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją ne-

galima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę.

Sužmogausteisiųirlaisviųturinioapibrėžimubeijųįgyvendinimogarantijomissusijęsteisinisreguliavimasnustatomasįstatymu

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo

garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu. Kita vertus, tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatyminio tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių reguliavimo, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan., tačiau jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio regulia-vimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme.

Sužmogausteisiųirlaisviųturinioapibrėžimubeijųįgyvendinimogarantijomissusijęsteisinisreguliavimasnustatomasįstatymu

Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimasKaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją su žmo-

gaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį re-guliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tačiau tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima regu-liuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedū-rinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specia-liomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas). Tačiau (tai savo aktuose taip pat ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas) jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgy-vendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme.

Teisės aktai, reguliuojantys santykius, susijusius su konstitucinėmis žmogaus teisėmis,neturibūtižymimislaptumožymomis

Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas<...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės norminiai aktai, reguliuojantys santy-

kius, susijusius su konstitucinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei jų įgyvendinimu, apskritai neturi būti žymimi jokiomis slaptumo žymomis (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas).


182

2.1.5.2. Teisė į teisingą procesą

TeisėįteisingąteisinįprocesąKonstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimasPagal Konstituciją kiekvienas teisinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę į teisingą

teisinį procesą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę ginti savo teises ir laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d. nu-tarimai); asmens teisė į nepriklausomą, nešališką, teisingą teismą, kuris išspręstų ginčą, negali būti paneigta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

2.1.5.2.1. Teisė kreiptis į teismą

Teisėįteisminęgynybą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutarimas<...> [Konstitucijos] 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Žmogus laisva valia tvarko savo asmeninį gyvenimą, san-tykius su kitais asmenimis ir laisva valia naudojasi teismine gynyba (Konstitucijos 22 straipsnis). Tačiau jeigu kokios nors aplinkybės apsunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinau-doti teise į teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Todėl yra tikslingas ir pateisinamas atitinkamų įgalinimų, skirtų padėti būtinais atvejais žmonėms realizuoti jų konstitucinių teisių gynybą, suteikimas įstatymu valstybės institucijoms ar jų pareigūnams, bet su sąlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai. Tačiau ir šiuo atveju reikia pabrėžti, kad patikimiau-sias žmogaus teisių gynimo būdas yra teisminė gynyba.

Teisėkreiptisįteismądėlsavivaldybiųirjųpareigūnųpriimtųsprendimų(Konstitucijos6straipsnio2dalis,30straipsnio1dalis,124straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimasKonstitucijos 6 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: „Kiekvienas savo teises gali ginti

remdamasis Konstitucija.“ Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Šias nuostatas dėl piliečių teisių ir laisvių gynimo teisme dar papildo Konstitucijos 124 straipsnio norma: „savivaldybių tary-bų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme.“ Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl savivaldybių ar jų pareigūnų priimti sprendimai vykdant žemės reformą įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiami teismui.

Teisminėsgynybosprioritetoiruniversalumoprincipas(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas<...> Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių ga-

rantija. Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Tai yra konstitucinis teisminės gynybos prioriteto ir universalumo principas, kurio veiksmingumas tiesiogiai siejasi su konstituciniu principu „teismui visi asmenys lygūs“.

Teisėįteisminęgynybą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimassusidūrus asmenų skirtingoms teisėms ar skirtingiems interesams galimi įvairūs jų derinimo

ar gynimo būdai. Vienas svarbiausių pažeistų teisių ar laisvių gynimo būdų yra jų gynimas teisme. Toks teisių gynimas įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje nustatyta: „As-muo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ <...>

Pagal Konstitucijos 5 straipsnio pirmąją dalį valstybės valdžią lietuvoje vykdo seimas, Res-publikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teisminės valdžios paskirtis – įgyvendinti teisingumą.


183

Konstitucijoje yra įtvirtintas teismo, kaip valstybės valdžios, savarankiškumas. Teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (Konstitucijos 109 straipsnio antroji dalis). Teisėjo ir teismo nepriklausomumą sąlygoja ir asmens teisė turėti bešališką ginčo arbitrą. Tokia teisė reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Ypač svarbu tai garantuoti, kai iškyla konfliktas dėl prigimtinių teisių ar laisvių.

<...><...> Kaip minėta, viena pagrindinių žmogaus teisių gynybos garantijų yra jo teisė kreiptis į teis-

mą. Šios teisės įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos.niekas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą yra subjektyvi procesinė

Konstitucijos garantuota asmens teisė, nes Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“

Asmensteisiųirlaisviųapsaugosgarantija–teisėkreiptisįteismąKonstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas<...> tokia pozicija, kai nepaliekama galimybių sprendimą ginčyti teisme, nesiderina su teisi-

nės valstybės koncepcija ir konstitucine asmens teisių apsaugos doktrina.<...><...> pagal visuotinai pripažintą žmogaus teisių ir laisvių gynimo doktriną teises ir laisves

galima suvaržyti tik įstatymu ir būtinai užtikrinant galimybę dėl pažeistos teisės kreiptis į teismą.

PažeistųteisiųgynimasteismeKonstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas<...> Pažeistos teisės gali būti ginamos teisme nepriklausomai nuo to, ar ši Konstitucijoje

garantuota asmens teisė paminėta įstatyme arba poįstatyminiame akte, ar ne.

Teisėįteisminęgynybą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“.Šiomis nuostatomis yra nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir

laisvių gynybą. Konstitucijos normomis garantuojama asmens teisė turėti nepriklausomą ir be-šališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą. Pažymėtina, kad šią teisę turi kiekvienas asmuo. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garan-tuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Pabrėž-tina, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Teisėįteisminęgynybą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – esminis asmens teisių ir laisvių konsti-

tucinio instituto elementas. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija yra procesinio pobūdžio, ji reiškia, kad asmeniui turi būti užtikrintas teisminis jo teisių ir laisvių gynimas. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti.

Teisėįteisminęgynybą;viešojointeresogynimasteismotvarkaKonstitucinio Teismo 2001 m. vasario 22 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas dar 1994 m. vasario 14 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „jeigu

kokios nors aplinkybės apsunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinaudoti teise į


184

teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Todėl yra tikslingas ir pateisinamas atitinkamų įgalinimų, skirtų padėti būtinais atvejais žmonėms realizuoti jų konstitu-cinių teisių gynybą, suteikimas įstatymu valstybės institucijoms ar jų pareigūnams, bet su sąlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai“.

Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose (Kons-titucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas), taigi įstatymuose, nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka.

Teisėįteisminęgynybą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 5 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją asmuo turi teisę savo teises bei teisėtus interesus ginti nepriklau-

somame ir bešališkame teisme. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Teisminėsgynybosprincipas(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas.

Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija, kad konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus.

Pažymėtina, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį regulia-vimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavi-mo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.

Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, kad teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne.

Teisėkreiptisįteismą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimasKonstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama

galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, įtvirtina asmens konstitucinę teisę turėti nešališką ginčo arbitrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2001 m. liepos 12 d. nutari-mai). Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gyny-bos prioriteto ir universalumo principas, kurio veiksmingumas tiesiogiai siejasi su Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, jog teismui visi asmenys lygūs (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai iš svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutari-me konstatavo, kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, kad teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai nepriklau-somai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manan-čio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas).


185

Teisėkreiptisįteismą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.Teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų as-

menų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; šią teisę turi kiekvienas asmuo; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teis-me garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas), būtina teisingumo įgyvendini-mo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas.

Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar lais-vės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

Teisinėsvalstybėsprincipoelementas–teisėįteisminęgynybąKonstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas (pakartota 2004 m. gruodžio 29 d. nu

tarime)Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės

valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad negali būti dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą arba nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas.

Teisėkreiptisįteismą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“Konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus (Konstitucinio Teismo 2002 m.

liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Teisinėje valstybėje kiekvie-nam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme nuo kitų asmenų neteisėtų veiksmų, taip pat nuo valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmeniui turi būti garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; šią teisę turi kiekvienas asmuo; asmeniui jo pa-žeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d.,


186

2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai proce-sinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).

Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavi-mo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą. Kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis.

Teisėkreiptisįteismą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs: konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, jos teisės negalima apriboti ar paneigti; įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nu-statyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.

Teisėkreiptisįteismą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, reiškia, jog lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų vals-tybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d.nutarimai). Asmeniui garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pa-žeistos, – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar lais-vės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institu-cijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d.nutarimai). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui.

Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, es-minis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d.nutarimai). As-


187

mens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitu-cinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d.nutarimai). Priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d., 2001 m. vasario 22 d. nutarimai).

Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavi-mą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręs-ti teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Kartu pabrėžtina, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ir laisves, visais atvejais galėtų kreiptis į teismą tik tiesiogiai. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra kons-tatavęs, kad teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Teisėkreiptisįteismąbaudžiamajameprocese(asmens,manančio,kadjoteisėspažeistosdėlnusikalstamosveikos,teisėgintisavoteisesteisme)(Konstitucijos30straipsnio1dalis)

Žr. 3. Teisinė atsakomybė, 3.2. Baudžiamasis procesas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas.

Teisėįteisminęgynybą(Konstitucijos6straipsnio2dalis,30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimasKonstitucijos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis

Konstitucija, o 30 straipsnio 1 dalyje – kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžia-mos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs: Konstitucija asmeniui garantuoja teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pa-žeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigia-mąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

BylosšaliesteisėprašytibyląnagrinėjantįteismąkreiptisįKonstitucinįTeismąKonstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimasKonstitucijos 6 straipsnio 2 dalį ir 30 straipsnio 1 dalį aiškinant Konstitucijos 109 straipsnio

1 dalies, 110 straipsnio, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste pažymėtina, kad kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija bei asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagri-nėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausy-bės akto ar kurio nors referendumu priimto akto (jų dalių), atitiktimi Konstitucijai (kitam aukš-


188

tesnės galios teisės aktui)), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai.

TeisėkreiptisįteismąKonstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, manančio, kad

jo teisės ar laisvės yra pažeistos, teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, kad negali būti ši teisė dirbtinai suvaržoma arba dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti, kad šios teisės negalima paneigti, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme.

Teisėįteisminęgynybą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimasKonstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės

valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. Be kitų dalykų, yra konstatuota, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas; kad gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; kad teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. spalio 1 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. birželio 5 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja.

Todėl tai, kad Konstitucijoje nurodyti subjektai negali Konstituciniame Teisme ginčyti tokio teisėkūros subjekto neveikimo, kai šis nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų su-derintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, o Konstitucinis Teismas ne-turi įgaliojimų tirti tokių teisėkūros sprendimų nepriėmimo, anaiptol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti (taip pat ir teisme) savo teisių ir laisvių, kurios yra pažeidžiamos dėl to, kad minėti teisėkūros sprendimai nėra priimti. Bendrasis teisės principas ubi ius, ibi remedium, Kons-titucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, konstitucinis atsakingo valdymo principas, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tar-nauja žmonėms, Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės,


189

taip pat Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės, laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti aiškinant Konstituciją ir tiesiogiai taikant jos nuostatas, bet ir tai, kad tokią gynybą turi užtikrinti teismai.

Teisėįteisminęgynybą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą,

turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“. Kons-titucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra ne-priklausomi. Šiose Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principas. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 2 dalies nuostatos, įtvirtinančios teisėjo ir teismų nepriklausomumo, jų nešališkumo principą, yra susijusios su Kons-titucijos 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės vals-tybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi ab-soliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; kad ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; kad šios teisės negalima paneigti; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų; kad teisinis regulia-vimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą; kad įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažei-dimo; kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui.

<...> įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo. Kartu pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio regulia-vimo, pagal kurį asmuo, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, dėl savo pažeistų teisių negalėtų kreiptis į teismą ar ši jo teisė būtų suvaržyta.

TeisėįteisminęgynybąKonstitucinio Teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimas<...> kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės aktais gali būti

nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavi-mo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.

Teisėįteisminęgynybą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažei-

džiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs: iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima


190

paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų; teisinis regulia-vimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nu-statyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo.

BylosšaliesteisėprašytibyląnagrinėjantįteismąkreiptisįKonstitucinįTeismąKonstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimas<...> kaip savo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį,

30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį bei konstitucinį teisinės valstybės princi-pą, yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Kons-titucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo juris-dikcijai <...>, turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai“ <...>.

BylosšaliesteisėprašytibyląnagrinėjantįteismąkreiptisįKonstitucinįTeismąaratitinkamąadministracinįteismą

Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas<...> kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija bei asmens, kurio konsti-

tucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taiko-mas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės akto ar kurio nors referendumu priimto akto (jų dalių), atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui)), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje tai-kytinas seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai; tai mutatis mutandis taikytina ir toms teisinėms situacijoms, kai kuri nors teismo nagrinėjamos bylos šalis suabejoja teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (tą teisės aktą išleido ne seimas, ne Respublikos Prezidentas ir ne Vyriausybė ir jis nebuvo priimtas referendumu), – suabejojusioji šalis pagal Konstituciją <...> turi teisę prašyti bylą nagrinėjantį teismą kreiptis į atitinkamą administracinį teismą dėl tokio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) <...>.

TeisėkreiptisįteismąKonstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas (pakartota 2008 m. kovo 15 d. nutarime)<...> Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio tei-

sinės valstybės principo, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą, kad asmens konstitucinė teisė


191

kreiptis į teismą – ir dėl tiesiogiai įtvirtintų Konstitucijoje, ir dėl įgytųjų teisių – negali būti dirbti-nai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatuota, kad jeigu būtų neužtikrinta asmens kons-titucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė, taip pat kad tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįma-noma, Konstitucija jos netoleruoja.

Teisėkreiptisįteismą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši teisė yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas suvaržyti, juo labiau paneigti, teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, paneigtų asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisę ginti savo teises ar laisves teisme.

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo

tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

TeisėapskųstipirmosiosinstancijosteismobaigiamąjįaktąKonstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas<...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą,

teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instan-cijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teisingumas vykdomas visada pa-liekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teis-mo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klai-das; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai); minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs ke-lio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompeten-cijos teismų sistema conditio sine qua non (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

<...> pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik tei-sinėn atsakomybėn patraukto asmens (nuteistojo) teisių, bet ir kitų asmenų, inter alia nukentėjusiojo, teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso, valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga.


192

Teisėkreiptisįteismą(Konstitucijos30straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teisė kreiptis į teismą inter alia suponuoja ir tinkamo teisinio proceso reikalavi-mą, kuris yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

2.1.5.2.2. Teisė į teisingą teismą

Bylojedalyvaujančiųasmenųteisėsteismoprocese;šaliųprocesinislygiateisiškumas Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasTeismai vykdo teisingumą, t. y. sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendi-

mus. Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti as-mens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą spren-dimą. <...> Civiliniame procese asmenų lygybės teismui principas pasireiškia kaip šalių procesinio lygiateisiškumo principas. <...> lygiateisių proceso šalių ginčas, kai kiekviena iš bylos šalių teismi-nio nagrinėjimo metu naudojasi vienodomis galimybėmis, išreiškia civilinio proceso esmę.

ĮrodymųvertinimasteismoproceseKonstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasTeismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios.

Šaliųprocesinislygiateisiškumas;teismaskaipprocesiniųteisiniųsantykiųsubjektasKonstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas<...> Šalių procesinės teisės yra lygios. Vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises, pvz.,

ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, atsakovas turi teisę gintis nuo pareikšto ieškinio pateikdamas atsikirtimus į ieškovo reikalavimą arba pareikšdamas priešieškinį ir t. t. Šis principas yra labai svarbus, nes tik lygiateisės ginčo šalys gali lygiais pagrindais tarpusavyje rungtis. svarbu, kad šalių procesinio lygiateisiškumo principo būtų laikomasi visose proceso stadijose, nes nuo jo įgyvendi-nimo priklauso ir kitų proceso principų įgyvendinimas.

<...><...> byloje dalyvaujančių asmenų teisinio lygiateisiškumo esmė – asmenų lygybė teismui, bet

ne ginčą sprendžiančio teismo (teisėjo) ir byloje dalyvaujančių asmenų lygybė. Kitaip būtų paneig-ta teismo kaip teisingumą vykdančios institucijos esmė.

Teisministeisiųirlaisviųgynimas Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimasTeisminis teisių ir laisvių gynimas, skirtingai nuo kitų jų gynimo būdų, turi tik jam būdingus

visuotinai pripažintus demokratinius principus (lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kt.). Teismas klauso tik įstatymo ir konkrečiu atveju sprendimą priima lie-tuvos valstybės vardu (Konstitucijos 109 straipsnio ketvirtoji dalis). Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė.

spręsdamas konfliktą, teismas, kaip valstybės valdžios institucija, priima teisingumo aktą. Priimdamas jį, teismas remiasi specialiomis procedūrinėmis taisyklėmis. Viena jų reikalauja, kad teismas, nustatydamas asmens teises ir pareigas, nurodytų aiškius ir įtikinamus priimamo spren-dimo motyvus. nesutinkančiam su jo atžvilgiu priimtu teismo sprendimu asmeniui įstatymai ga-rantuoja galimybę skųsti jį hierarchine linija, t. y. garantuojamas priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas aukštesnės instancijos teisme.


193

Teisėjo ir teismųnepriklausomumas–būtinažmogausteisių ir laisviųapsaugossąlyga(Konstitucijos31straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą,

turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Šia kons-titucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas. Jo laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Garantuojant asmens teises teisminiame procese, būtina teisės normomis užtikrinti, kad procesas vyktų sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės, o bylą nagrinėtų neutralus teisėjas.

Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nurodytos nuostatos susisieja su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio norma, nustatančia kiekvieno asmens teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir bešališkas teismas.

<...>Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai

nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Teismo beša-liškumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Tokia pat sąlyga būtų ir pro-cesinės veiklos subjektų funkcijų atskyrimas. Todėl byla teisingai išnagrinėjama tik nepažeidus konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduojant visų proceso dalyvių teises.

Teisėįteisingąteismą(Konstitucijos31straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi

teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.“Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies nuostatos tiesiogiai

nurodo teisminį bylos nagrinėjimą. Tačiau šios nuostatos suponuoja teisę į bešališką teisminę gy-nybą ne tik bylos teisminio nagrinėjimo metu, bet ir visame baudžiamosios bylos tyrimo procese. Tik esant bešališkam nusikaltimo tyrimo procesui sukuriamos garantijos objektyviai, visapusiškai, viešai išnagrinėti ir teisingai išspręsti bylą teisme. Bešališko proceso reikalavimai taikytini ir atlie-kant operatyvinio tyrimo veiksmus <...>.

Teisėįteisingąteismą(Konstitucijos31straipsnio2dalis) Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi

teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.“ Taigi Konsti-tucijoje yra įtvirtintas asmens teisės į teisingą teismą principas. Šis principas, be kita ko, reiškia, kad teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavi-mų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti bešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų visapusiškai, nuodugniai bei objektyviai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai.

Teisėįteisingą,nepriklausomąirnešališkąteismą(Konstitucijos31straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimasAsmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens

bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teis-mu, sąlyga.

Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas, taip pat asmens kons-titucinė teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, supo-nuoja valstybės pareigą nustatyti teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas.


194

Teisėįteisingąteismą(Konstitucijos31straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas<...> pagal Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi

teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą, bešališką ir nepriklauso-

mą teismą. Aiškinant 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją nepriklausomas ir bešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas bylos aplinkybes, negali bausmės paskirti, nesiremdamas įstatymu.

Pažymėtina, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. neteisingos bausmės paskyrimas reikš-tų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas.

Teisėįtinkamąteismoprocesą(Konstitucijos31straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimasBūtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konstitucinio Teismo

1999 m. vasario 5 d. nutarimas).<...> konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį proce-

są. Vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas. Taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą.

Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išna-grinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, kad teismas privalo besąly-giškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei tei-singai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

<...> iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia tai, kad baudžia-majame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžia-mojo proceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nu-kentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis. Baudžiamasis procesas turi būti ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. Kaip yra konstata-vęs Konstitucinis Teismas, garantuojant asmens teises teisminiame procese būtina užtikrinti, kad procesas vyktų sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės, o bylą nagrinėtų neutralus teisėjas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

TeisėapskųstipirmosiosinstancijosteismobaigiamąjįaktąŽr. 2.1.5.2.1. Teisė kreiptis į teismą, 2008 m. sausio 24 d. nutarimas.


195

Teisėjo ir teismųnepriklausomumas–būtinažmogausteisių ir laisviųapsaugossąlyga(Konstitucijos31straipsnio2dalis,109straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 2 dalis ir 109 straipsnio 2 dalis yra susijusios, nes jose įtvirtintas

inter alia vienas svarbiausių teisingumo vykdymo principų – teismų ir teisėjų nepriklausomumas; pagal Konstituciją teisėjo ir teismo nepriklausomumas pirmiausia yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kiti nutarimai) yra atskleisti įvairūs iš Konstitucijos kylančio teisėjo ir teis-mų nepriklausomumo aspektai.

<...> teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai); teisėjo ir teismų nepriklausomu-mas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai); teisėjas gali vykdyti tei-singumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų (Konstitucinio Teis-mo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai); teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena iš svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos asmens teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Teisėįtinkamąteismoprocesą(Konstitucijos31straipsnio2dalis,109straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimasBūtina sąlyga bylai teisingai išspręsti yra tinkamas teismo procesas (Konstitucinio Teismo

1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas as-

mens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, jog teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pri-taikyti baudžiamieji įstatymai (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Baudžiamajame procese teisme taip pat turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad:Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžia-

mojo proceso teisėje inter alia reiškia, kad teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) bei priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, teismas turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese daly-vaujantiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).


196

neperžengdamas Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtų ribų, teismas, nagrinėdamas baudžia-mąją bylą, yra savarankiškas per visą baudžiamąjį procesą. Teismo nepriklausomumo požiūriu tai, kad jis vadovaujasi atitinkamomis [baudžiamojo proceso teisės] normomis, savaime nereiškia jo nepriklausomumo paneigimo. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė teisė į tei-singą teismą inter alia reiškia ir tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad tei-singumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas); at-likdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

TeisminėvykdymoprocesokontrolėKonstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas<...> Vykdymo proceso teisėtumui užtikrinti turi būti įtvirtinta veiksminga teisminė vykdymo

proceso kontrolė (gali būti įvairios tokios kontrolės formos), kurią vykdydamas teismas galėtų spręsti visus vykdymo procese kylančius klausimus (ginčus). Tokios kontrolės pagrindinis tikslas – užtikrinti vykdymo proceso teisėtumą, veiksmingumą, operatyvumą, asmens pažeistų teisių gynimą.

<...>Teisėkūros subjektai, reguliuodami su vykdymo procesu susijusius santykius, turi paisyti

konstitucinio tinkamo teisinio proceso reikalavimo, inter alia turi būti užtikrinta teisminė vykdy-mo proceso kontrolė, taip pat asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą imperatyvas.

Teisėįtinkamąteismoprocesą(Konstitucijos31straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas<...> būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konstitucinio Teismo

1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai);– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą.

Vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas. Taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Kons-titucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas);

– Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą prin-cipas, be kita ko, reiškia, kad teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (Konstitu-cinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai);

– iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tin-kamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia tai, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir baudžiamojoje byloje būtų priimtas teisingas sprendimas. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso san-tykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos vei-


197

kos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis. Baudžiamasis procesas turi būti ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas);

– Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą, bešališką ir nepriklau-somą teismą. Aiškinant 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, pažymėtina, kad pagal Konstituciją nepriklau-somas ir bešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas bylos aplinkybes, negali bausmės paskirti nesiremdamas įstatymu. Pažymėtina, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konsti-tucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas) <...>.

<...><...> konstitucinė teisė į teisingą teismą reiškia ir tai, kad teismui sprendžiant baudžiamosios

atsakomybės klausimą turi būti nustatytos visos baudžiamajai atsakomybei taikyti įstatyme numa-tytos būtinos sąlygos, inter alia traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltė dėl nusikal-timo padarymo.

2.1.5.2.3. Teisė į gynybą

Teisėįgynybą(Konstitucijos31straipsnio6dalis)Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio šeštojoje dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nu-

sikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“

<...>Pagal Konstitucijos 31 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją baudžiama-

jame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kvotos ir tardymo organams. Įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Tačiau pasinaudodamas teise į gynybą jis gali pateikti įrodymų ar argumentų, paneigiančių pareikštą kaltinimą. Kitais atvejais gynybos priemonės gali būti panaudo-jamos atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms atskleisti. Todėl gynyba yra kryptinga baudžiamojo persekiojimo atsvara, kuria siekiama apsaugoti teisėtus įtariamojo ar kaltinamojo interesus.

<...>Jeigu įtariamojo ar kaltinamojo ir jų advokato gynybos tikslai iš esmės sutampa, tai procesinės

priemonės, kuriomis realizuojama gynyba, turi skirtumų. Tai lemia advokato, kaip teisininko pro-fesionalo, veiklos specifika. Advokato, kaip proceso dalyvio, teises ir pareigas apibrėžia procesiniai įstatymai, todėl tam tikrus gynybos elementus jis realizuoja savarankiškai, tačiau atsižvelgdamas į ginamojo poziciją.

<...><...> [įtariamojo ar kaltinamojo bendravimo su advokatu be pašaliečių] apribojimai gali būti

nustatyti tik įstatymu, neperžengiant protingų ribų. Šią sąvoką interpretuoti yra įstatymų leidėjo prerogatyva, tačiau, suprantama, laikantis pagrindinių garantijų, taikomų įtariamiesiems ir kalti-namiesiems.

Teisė į gynybą, teisė turėti advokatą; advokatams keliamas reikalavimas turėti aukštąjįuniversitetinįteisinįišsilavinimą

Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimasTeisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, pa-

dedančių užtikrinti asmens laisvę ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą.


198

Konstitucinės teisės į gynybą įgyvendinimas ypač priklauso nuo advokato profesinio pasirengimo lygio, t. y. nuo teisininko įgytos kvalifikacijos ir teisinio darbo įgūdžių. <...>

<...> Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad apskritai tai [kad advokatais dirbantiems teisinin-kams būtinas plataus profilio teisinis pasirengimas, kurį gali užtikrinti tik aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas] gali būti traktuojama kaip padidinti išsilavinimo cenzo reikalavimai šios pro-fesijos teisininkams. Tačiau nustatant tokius reikalavimus siekiama užtikrinti labiau kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimą gyventojams, t. y. sustiprinti žmogaus teisių bei laisvių apsaugos ir gyni-mo garantijas.

Teisėįgynybą(Konstitucijos31straipsnio6dalis)Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kalti-

namajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinanti, kad nekaltas asmuo ne-būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.

Konstitucijoje įtvirtintą teisę į gynybą galima sieti su tarptautinės teisės aktų normomis, nu-statančiomis atitinkamus asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių apsaugos standartus. Antai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, garantijos. Toks asmuo turi teisę mažiausiai į šias garantijas: a) kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba, kurią jis supranta, apie jam reiškiamo kaltinimo pagrindus ir motyvus; b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai; c) kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai; d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų teisę, kad tie liu-dytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams; e) kad jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu jis nesupranta teismo procese vartojamos kalbos arba ja nekalba.

<...>[Įstatyme] išvardytos kaltinamojo teisės reiškia ir atitinkamų valstybės institucijų ar pareigū-

nų pareigą jas užtikrinti. Kvotėjas ar tardytojas, prokuroras, teismas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo ir už-tikrinti jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu svarbi asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisės į gynybą garantija yra kaltintojo, teisiamojo, gynėjo, nu-kentėjusiojo ir jo atstovo, taip pat civilinio ieškovo ir atsakovo, jų atstovų teisių lygybė ir rungimosi principo laikymasis.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies norma, kuria laiduota teisė į gynybą, susijusi su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies ir 118 straipsnio 1 dalies normomis, kuriose įtvir-tintos teismo ir prokurorų funkcijos, bei Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies norma, laiduojančia asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, teisę, kad jo bylą išnagrinėtų bešališkas teismas. Jose įtvirtintos reikšmingos žmogaus teisių apsaugos garantijos.

<...>Pakeitus kaltinimą į sunkesnį pablogėja teisiamojo padėtis. Todėl ypatingą reikšmę įgyja as-

mens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisės į gynybą užtikrinimas. Asmens, kuriam kaltinimas pareikštas parengtinio tyrimo stadijoje, ir asmens, kuriam toks kaltinimas <...> pareikštas teisme, teisinės galimybės gintis siekiant paneigti kaltinimą ar sušvelninti atsakomybę negali skirtis. Kitaip būtų pažeista asmens teisė į gynybą.

Teisėįgynybą(Konstitucijos31straipsnio6dalis)Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikal-

timą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė


199

į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“ Šioje Konstitucijos normoje garantuota asmens teisė į gynybą suponuoja tai, kad jam įstatymu turi būti užtikrinta pakankamai procesinių priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo bei galimybė jomis pasinaudoti. Teisė į gynybą yra viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Garantuojant asmens teisę į gynybą sudaromos prielaidos kiekvieną, kuris padarė nusikaltimą, teisingai nubausti ir užtikrinti, kad nekaltas asmuo nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.

Teisėįgynybą,teisėturėtiadvokatą(Konstitucijos31straipsnio6dalis)Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikal-

timą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“

Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą. Asmens teisė turėti advokatą suponuoja ir asmens teisę, kad jis būtų aiškiai informuotas, jog jis nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turi teisę turėti advokatą.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis.

Asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, ji yra būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusi-kaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.

<...>iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advo-

katą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens kons-titucinė teisė. nustatydamas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

Pažymėtina, kad teisė pačiam pasirinkti advokatą, skirtingai negu teisė turėti advokatą, nėra absoliuti. Antai tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų, įtariamų padarius nusi-kaltimą, ir kaltinamųjų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos inte-resams. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad tais atvejais, kai asmens gynybos įgyvendinimui kyla realių sunkumų, teismas gali pasiūlyti šiam asmeniui pasirinkti kitą advokatą.

Teisėįgynybą(Konstitucijos31straipsnio6dalis)Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimasKonstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikal-

timą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“

Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltina-mojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.

Teisėįgynybą(Konstitucijos31straipsnio6dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas<...> Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nu-

sikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo


200

ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas);

– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kal-tinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos nustatymo byloje garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį tei-singai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu svarbi as-mens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į gynybą garantija yra kaltintojo, teisiamojo, gynėjo, nukentėjusiojo ir jo atstovo, taip pat civilinio ieškovo ir atsakovo, jų atstovų teisių lygybė ir rungi-mosi principo laikymasis (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

2.1.5.3. Konstitucinis žalos atlyginimo principas

ŽalossamprataKonstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimasTeisės doktrinoje žala paprastai suprantama kaip asmens sužalojimas, jo gyvybės atėmimas

arba pakenkimas asmens teisėms ar įstatymų saugomiems jo interesams, taip pat turto sužalojimas ar sunaikinimas, dėl ko nukentėjęs asmuo negauna atitinkamų vertybių arba praranda jas.

Asmeniuipadarytosžalosatlyginimas(Konstitucijos30straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta: „Asmeniui padarytos materialinės ir

moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“Aiškinant šios konstitucinės nuostatos turinį reikia konstatuoti, kad būtinumas atlyginti as-

meniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atly-ginta. Į tai būtina atsižvelgti ir teisės kūrimo veikloje.

Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje taip pat aiškiai nurodoma, kokia teisės akto forma turi būti reguliuojamas materialinės ir moralinės žalos atlyginimas. nustatant būtent įstatyminę teisinio reguliavimo formą siekiama sukurti stabilias teisines prielaidas asmens, kuris buvo suluo-šintas arba kurio sveikata buvo kitaip sužalota, teisėms ir jo teisėtiems interesams laiduoti.

<...><...> svarbus žalos atlyginimo principas: žala asmeniui ar turtui turi būti visiškai atlyginta.

Tačiau kartu pažymėtina, kad įstatymu gali būti numatyti atvejai, kada padaryta žala atlyginama ne visai arba žalą padaręs asmuo atleidžiamas nuo žalos atlyginimo (pvz., esant nukentėjusiojo kaltei <...>; būtinosios ginties atveju <...>).

<...><...> spręsti klausimus, susijusius su <...> žalos atlyginimu, įmanoma tik įstatyminio regulia-

vimo būdu.

Nusikaltimupadarytosžalosatlyginimas(Konstitucijos30straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimasTeisingumas reikalauja, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, įstatymo

nustatytais atvejais jo turtas konfiskuotas ir kad nukentėjusiajam būtų atlyginta žala. Materialinės žalos atlyginimą garantuoja Konstitucijos 30 straipsnio antroji dalis: „Asmeniui padarytos materi-alinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“

Valstybėsinstitucijųarpareigūnųneteisėtaisveiksmaisasmeniuipadarytosžalosatlyginimas(Konstitucijos30straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimasVienas iš pagrindinių pažeistų teisių ir laisvių gynimo būdų – neteisėtais veiksmais padarytos

žalos atlyginimas.


201

Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta:„Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies normoje įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą

ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą. Įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, jis turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga.

Taigi Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą.

sprendžiant valstybės teisinės atsakomybės už jos institucijų, įstaigų pareigūnų veiksmais padarytą žalą klausimą pažymėtinos Konstitucijos 5 straipsnio nuostatos, kad valdžios galias ri-boja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Remiantis minėtomis Konstitucijos nuo-statomis, konstituciniu žmogaus teisių ir laisvių apsaugos principu, kitais teisinės valstybės prin-cipais darytina išvada, kad įgyvendinant Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį įstatymas turi nustatyti valstybės pareigą atlyginti jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą materialinę ir moralinę žalą. Tik taip interpretuojant Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį gali būti užtikrintas pažeistų konstitucinių asmens teisių ir laisvių veiksmingas gynimas.

Valstybės funkcijų pobūdis, jos institucijų veiklos įvairovė nulemia valstybės teisinės atsakomybės ypatumus, todėl žalos atlyginimas įvairiose valstybės funkcijų vykdymo srityse gali būti reguliuojamas skirtingai.

Kaip jau minėta, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies norma įpareigoja įstatymų leidėją išleisti žalos atlyginimą nustatančius įstatymus. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucija yra tie-siogiai taikomas aktas, todėl net ir nesant atitinkamo įstatyminio reguliavimo asmuo gali reikalauti jam atlyginti neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais padarytą žalą tiesiogiai remda-masis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi bei kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose nustatytos atitinkamų žmogaus teisių ir laisvių apsaugos bei gynimo garantijos.

<...>Konstitucinis Teismas pažymi, kad pagal Konstituciją asmens teisė į žalos atlyginimą negali

būti sąlygojama to, kokiu būdu – kasacine ar apeliacine tvarka – panaikinamas apkaltinama-sis nuosprendis. Asmens teisės reikalauti, kad būtų atlyginta žala, padaryta neteisėtais teismo veiksmais priimant apkaltinamąjį nuosprendį, įgyvendinimas sietinas su tuo, kad įsiteisėjęs ar neįsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir procesas baudžiamojoje byloje yra pa-sibaigęs <...>.

<...><...> asmeniui neteisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama. Asmens teisė į žalos,

padarytos pažeidus jo teises ar laisves, atlyginimą negali būti diferencijuojama pagal tai, kad asmenų teisinė padėtis skiriasi kitais požiūriais.

Asmeniuipadarytosžalosatlyginimas(Konstitucijos30straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį

reguliavimą, yra konstatavęs, kad šioje dalyje yra „įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstaty-mą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą“, kad „įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas“, kuris „turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga“, taip pat kad „Kons-titucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarime konstatuota, kad „būtinumas at-lyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas“, į kurį „būtina atsižvelgti teisės kūrimo veikloje“, ir kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje „aiškiai nurodoma, kokia teisės akto forma turi būti reguliuojamas materialinės ir moralinės žalos atlyginimas“ – tai turi būti padaryta įstatymu.


202

Asmeniuipadarytosžalosatlyginimas(Konstitucijos30straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimassaugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir lais-

ves, inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlygini-mą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti tei-singo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, jog iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d’être.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas santykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija. Antai įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas gali būti diferencijuotas pagal tai, ar neteisėtais veiksmais padaryta žala yra atlyginama neteismine, ar teismine tvarka, tačiau jokiu būdu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens tei-sė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Įstatymu reguliuojant minėtus santykius taip pat privalu paisyti asmenų lygiateisiškumo, nuosavybės ne-liečiamumo ir apsaugos, teismo nepriklausomumo, tinkamo teisinio proceso, kitų konstitucinių principų.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad Konstitucija ne-toleruoja tokio teisinio reguliavimo, kai asmuo, kuriam materialinė ir (arba) moralinė žala buvo pa-daryta neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, negali teisme reikalauti šios žalos tei-singai atlyginti arba kai teismas, pagal Konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui minėtais neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovau-damasis teise, inter alia nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.

Pabrėžtina ir tai, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais vals-tybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pa-reigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Įstatymų leidėjo diskrecijos, kuria jis gali naudotis reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos materialinės ir (arba) mo-ralinės žalos atlyginimu, negalima interpretuoti kaip apimančios jo laisvą nuožiūrą nustatyti kokį nors išsamų (baigtinį) sąrašą atvejų, kuriais tokia žala turi būti atlyginama, arba nustatyti, kad tam tikrais atvejais minėtais neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti neatlyginama.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas taip pat neturi laisvės nustatyti kokių nors minimalių ribų, kurių nesiekianti valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padaryta žala būtų neatlyginama. Įstatymų leidėjas neturi konstitucinių įgaliojimų nustatyti ir kokių nors


203

maksimalių atlygintinos valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos žalos dydžių, kurie suvaržytų teismą ir neleistų priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.

Paminėtina ir tai, kad reguliuojant žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo santykius negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad žalos atlygi-nimas priklausytų nuo to, ar teismo sprendimas, kuriuo asmuo buvo neteisėtai nuteistas (ir ku-ris vėliau buvo panaikintas), buvo apskųstas apeliacine ar kasacine tvarka (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).

nepaisant minėtų imperatyvų būtų sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms si-tuacijoms, kai žala, padaryta asmeniui neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, būtų visiškai arba iš dalies neatlyginta ir būtų apriboti teismo konstituciniai įgaliojimai vykdyti teisingu-mą. Tai reikštų, kad yra nepaisoma ir konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, nukrypstama nuo konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.

Šiame kontekste pažymėtina, kad asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją spren-džiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, propor-cingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt.

<...><...> iš Konstitucijos įstatymų leidėjui nekyla draudimas reguliuojant santykius, susijusius

su žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimu, įstatyme nustatyti (paisant Konstitucijos normų ir principų) protingus ir pagrįstus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį. Tokie kriterijai gali būti labai įvairūs, juos galima diferencijuoti pagal padarytos žalos pobūdį, ypatumus, kitas aplinkybes. Konstitu-cinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad žalos atlyginimas įvairiose valstybės funkcijų vykdymo srityse gali būti reguliuojamas skirtingai. Taigi gali būti nustatytas ir atskiras, specialus teisinis reguliavimas, skirtas tokioms teisinėms situacijoms, kai asmeniui žala yra padaryta ne bet kurių subjektų, o tik valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais, ir net dar labiau specialus teisinis reguliavimas, skirtas tokioms teisinėms situacijoms, kai asme-niui žala yra padaryta ne bet kokiais, o tik tam tikrais valstybės institucijų, pareigūnų neteisė-tais veiksmais; toks teisinio reguliavimo diferencijavimas gali apimti ir minėtus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį. Tačiau, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, santykių, susijusių su valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, visuminis teisinis reguliavimas negali būti toks, kad jo diferencijavimas sudarytų prielaidas tą teisinį reguliavimą interpretuoti kaip suponuojantį išsamaus (baigtinio) sąrašo atvejų, kada asmeniui padaryta žala turi būti atlyginama, nustatymą.

Pabrėžtina ir tai, kad jokie įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingu-mą – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydį ir, vadovau-jantis teise, inter alia nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, pri-teisti teisingą atlyginimą už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.

<...><...> neteisėtų veiksmų apibrėžimas, kai yra pateikiamas išsamus (baigtinis) kvotos, tardymo,

prokuratūros ir teismo neteisėtų veiksmų, kuriais fiziniam asmeniui gali būti padaroma žala, sąra-šas, yra teisiškai nekorektiškas, nes neapima visų asmenų, kuriems neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais gali būti padaryta žala, taip pat neapima visų galimų padaryti neteisėtų veiks-mų, kuriais asmeniui gali būti padaroma žala (taip pat ir moralinė).


204

Asmeniui padarytos žalos atlyginimas (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis): žalos rūšys(materialinėirmoralinėžala)

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimasKonstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis minimos dvi žalos rūšys: materialinė ir

moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (neturtinio) pobūdžio skriaudos (jas gali sukelti ir fizinis skausmas), kurias tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Įstatymų leidėjas privalo paisyti šios konstitucinės distinkcijos.

<...> Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardi-jamos ir kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata.

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia su atitinkamos rūšies žalos atlyginimu susijusių san-tykių teisinio reguliavimo ypatumus. Vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įvertinimu) ir atlyginimo už tą žalą forma. Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais (tai nepaneigia galimybės materialinę žalą atlyginti ir kitu turtu ar dar kitaip); taigi už materialius praradimus atlyginama materialiomis vertybėmis. Tuo tarpu, kaip minėta, moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (ge-riausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip ma-terialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia ma-teriali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

Konstitucijoje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę savaime nėra tapatus žalos skirstymui į tokią, kurios materialaus atlyginimo reikalauti gali ne tik pats atitinkamą žalą patyręs asmuo, bet ir tam tikri kiti asmenys, ir tokią, kurios mate-rialaus atlyginimo reikalauti gali vien tą žalą patyręs asmuo, nes pati galimybė materialiai atlyginti ją yra siejama vien su tuo asmeniu ir negali būti siejama su jokiu kitu asmeniu. Antai, paisant konstitucinio nuosavybės (ir su ja susijusių asmens turtinių teisių) apsaugos ir gynimo imperatyvo, kitų Konstitucijos reikalavimų, konstatuotina, kad teisė reikalauti tam tikros materialinės žalos atlyginimo paprastai turi būti paveldima ar kitaip perleidžiama; tačiau yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai teisė reikalauti tam tikros materialinės žalos atlyginimo yra neatskiriamai susijusi vien su tą žalą patyrusiu asmeniu ir negali būti siejama su jokiu kitu asmeniu. Taip pat ir teisė reikalauti materialiai atlyginti asmeniui padarytą moralinę žalą vienais atvejais gali būti sie-jama vien su tą žalą patyrusiu asmeniu, tačiau pagal Konstituciją yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai ši teisė gali pereiti tam tikriems kitiems asmenims.

Asmeniuipadarytosžalosatlyginimas(Konstitucijos30straipsnio2dalis):galimybėreikalautiatlygintikitoasmenspatirtąžalą

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimasKonstitucijoje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę

ir moralinę savaime nėra tapatus žalos skirstymui į tokią, kurios materialaus atlyginimo reikalauti


205

gali ne tik pats atitinkamą žalą patyręs asmuo, bet ir tam tikri kiti asmenys, ir tokią, kurios mate-rialaus atlyginimo reikalauti gali vien tą žalą patyręs asmuo, nes pati galimybė materialiai atlyginti ją yra siejama vien su tuo asmeniu ir negali būti siejama su jokiu kitu asmeniu. Antai, paisant konstitucinio nuosavybės (ir su ja susijusių asmens turtinių teisių) apsaugos ir gynimo imperatyvo, kitų Konstitucijos reikalavimų, konstatuotina, kad teisė reikalauti tam tikros materialinės žalos atlyginimo paprastai turi būti paveldima ar kitaip perleidžiama; tačiau yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai teisė reikalauti tam tikros materialinės žalos atlyginimo yra neatskiriamai susijusi vien su tą žalą patyrusiu asmeniu ir negali būti siejama su jokiu kitu asmeniu. Taip pat ir teisė reikalauti materialiai atlyginti asmeniui padarytą moralinę žalą vienais atvejais gali būti sie-jama vien su tą žalą patyrusiu asmeniu, tačiau pagal Konstituciją yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai ši teisė gali pereiti tam tikriems kitiems asmenims.

Pažymėtina, jog iš Konstitucijos anaiptol neišplaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas (ar kitaip kompensuojamas) būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti iš-mokamas jokiam kitam asmeniui (asmenims). Atskirai paminėtinos teisinės situacijos, kai asmuo, kuriam buvo padaryta žala, yra miręs, juo labiau tada, kai asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste būtina pabrėžti, jog Konstitucija reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybė negalėtų išvengti pareigos atlyginti, kai tokio atlyginimo yra pagrįstai reikalaujama, už jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir tais atvejais, kai pačiam asmeniui, kurio atžvilgiu buvo atlikti tie neteisėti veiksmai, tos žalos atlyginimo neįmanoma išmokėti būtent dėl to, kad jis yra miręs, juo labiau jeigu minėtais neteisėtais veiksmais tam asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė. Taigi valstybė negali vengti atlyginti tokią žalą visais atvejais, kai ją atlyginti pagrįstai reikalauja kiti asmenys, o asmuo, kurio atžvilgiu buvo atlikti neteisėti valsty-bės institucijų, pareigūnų veiksmai ir kuriam tais veiksmais buvo padaryta atitinkama materialinė ir (arba) moralinė žala, nebegali pats reikalauti ją atlyginti dėl to, kad atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas jau po to asmens mirties (kurios priežastis kai kada gali būti minėti neteisėti veiksmai), arba dėl to, kad nors atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų, dėl kurių asmuo patyrė žalą, neteisėtumas buvo nustatytas dar tam asmeniui esant gyvam, jis mirė anksčiau, negu spėjo (per įstatyme nustatytą protingą terminą) pasinaudoti savo teise pa-reikalauti žalos atlyginimo arba pasinaudojo šia teise, tačiau nesulaukė, kol dėl šio reikalavimo bus priimtas ir (arba) įvykdytas atitinkamos valstybės institucijos (inter alia teismo) sprendimas.

Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad minėtą valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą būtų galima išmokėti tik tą žalą patyrusiam asme-niui ir jokiomis aplinkybėmis nebūtų galima tos žalos atlyginimo išmokėti kitiems asmenims, nors tų kitų asmenų reikalavimai atlyginti minėtą ne jiems tiesiogiai padarytą žalą būtų kuo labiausiai pagrįsti iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvais, kitomis Konstitucijos nuostatomis, tai reikštų, kad valstybė, pasinaudodama savo pačios sukurta formalia klauzule, bando tam tikrais atvejais išvengti savo priedermės ir nevykdyti konstitucinės pareigos atlyginti žalą, kurią būtent jos, valstybės, institucijos, pareigūnai savo neteisėtais veiksmais padarė; reikėtų konstatuoti, kad valstybė minėtos konstitucinės priedermės bando nevykdyti net tada, kai asmuo miršta būtent dėl pačios valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų ir būtent dėl minėtų neteisėtų veiksmų nebeliko asmens, kuriam ta žala būtų atlyginta, jeigu jis būtų išgyvenęs. Tokia valstybės pozicija, jeigu ji būtų įtvirtinta teisės aktuose, būtų nesuderinama ne tik su įvai-riomis Konstitucijos nuostatomis (inter alia įtvirtinančiomis šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą, saugančiomis ir ginančiomis šeimą, motinystę, tėvystę, vaikystę, kitus konstituciškai ver-tingus socialinius ryšius), bet ir su pačia lietuvos valstybės, kaip teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės, esme, konstitucine paskirtimi ir prigimtimi.

Vien tai, kad asmuo, kurio atžvilgiu kurios nors valstybės institucijos, pareigūnai tiesiogiai atliko tam tikrus neteisėtus veiksmus ir jais tam asmeniui padarė žalą, pasinaudoja teise reikalauti tos žalos atlyginimo (ir jį gauna), nereiškia, kad apskritai (visais atvejais) yra užkertamas kelias kitiems asmenims reikalauti (kreipiantis į teismą) jiems atlyginti žalą (ir materialinę, ir moralinę),


206

jų pačių patirtą dėl tų pačių neteisėtų veiksmų, nors ir atliktų ne tiesiogiai jų atžvilgiu (pavyzdžiui, asmens, kurio atžvilgiu buvo tiesiogiai atlikti neteisėti veiksmai, išlaikytiniai gali turėti savarankiš-ką teisę reikalauti (kreipdamiesi į teismą) atlyginti jiems padarytą žalą, ir nesvarbu, ar anas asmuo pasinaudojo savo reikalavimo teise, ar ne). Priešingu atveju būtų nukrypta nuo Konstitucijoje įtvir-tintų teisingumo ir teisinės valstybės principų, būtų apriboti inter alia Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinti teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampra-tos, įtvirtintos inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje.

<...><...> absoliutus draudimas paveldėti fizinio asmens teisę į žalos, padarytos kuriais nors netei-

sėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą riboja inter alia Konstituci-jos 109 straipsnyje įtvirtintus teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, nukrypsta nuo konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, pažeidžia konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus.

Neteisėtaisvalstybėsinstitucijų,pareigūnųveiksmaisasmeniuipadarytosžalosatlyginimas(Konstitucijos30straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas<...> tais atvejais, kai asmeniui žala buvo padaryta neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų

veiksmais, pagal Konstituciją toks asmuo turi teisę teisme reikalauti teisingo šios žalos atlyginimo. Kaip Konstitucinis Teismas yra konstatavęs 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, jeigu įstatymu,

juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d‘être.

Asmeniuipadarytosžalosatlyginimas(Konstitucijos30straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimas<...> būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis

principas, kylantis iš Konstitucijos, inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos ža-los rūšys įstatymuose gali būti įvardytos įvairiais kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Konstitucinis imperatyvas atlyginti materialinę ir moralinę žalą yra neatsiejamas nuo Kons-titucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos už padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucijoje reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konstituci-niais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, reikalaujančiais, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

<...> įstatymų leidėjas šio konstitucinio imperatyvo turi paisyti ir įstatyme įtvirtindamas to-kius prekių ženklo savininkui padarytos žalos atlyginimo būdus, kai už praradimus, atsiradusius savininkui dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, išmokėtino atlyginimo (kompensacijos) dydis nėra eksplicitiškai siejamas vien tik su atsiradusia materialine žala.

Konstitucijoje netoleruojamas toks teisinis reguliavimas, kai teismas, pagal Konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias

2.2. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės

207

reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dy-džio ir, vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas žalos atlyginimo santykius, <...> privalo paisyti ir konstitu-cinio teisinės valstybės principo.

2.2. PiliETinĖs (AsMEns) TEisĖs iR lAisVĖs

2.2.1.Teisėįgyvybę

KonstitucinėžmogausgyvybėsapsaugaKonstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas<...> Konstitucija yra vientisas aktas, kurio įvairiuose straipsniuose įtvirtinama žmogaus gy-

vybės apsauga.

Žmogausgyvybėirorumas–ypatingosvertybėsKonstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė

ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą sociali-nio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes.

Taigi žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatin-gos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei.

Konstitucijos II skirsnyje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių formulavimo ypatumai(Konstitucijos19straipsnyjenėraišimčių,kuriosvalstybėsvarduleistųatimtigyvybę)

Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas Konstitucijos ii skirsnyje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves traktuodamas kaip vientisą ka-

talogą, Konstitucinis Teismas atkreipia dėmesį į šių teisių ir laisvių formulavimo ypatumus. Šiame Konstitucijos skirsnyje išvardytos pamatinės teisės paprastai pateikiamos kaip bendra norma. Ta-čiau kai ši bendra norma turi išimčių, jos nurodomos. Antai Konstitucijos 20 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus laisvė neliečiama.“ Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas savavališkai sulaikyti žmogų arba laikyti jį suimtą, išskyrus tuos pagrindus ir tokias procedūras, kuriuos nustatė įsta-tymas. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „nuosavybė neliečiama“, o šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybė gali būti paimta įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir tei-singai atlyginus. Konstitucijos 21 straipsnis, nustatęs, kad „žmogaus orumą gina įstatymas“, 2 da-lyje patikslina, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Panašiai formuluojami Konstitucijos straipsniai dėl žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo (22 straipsnis), žmogaus būsto neliečiamumo (24 straipsnis) ir kt. Tuo tarpu Kons-titucijos 19 straipsnis turi tik vieną bendrą normą: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ iš jo darytina prielaida, kad Konstitucijos 19 straipsnio normoje nėra nustatyta jokių išimčių, kurios valstybės vardu leistų atimti gyvybę.

Todėl galima teigti, kad Konstitucijos 18 straipsnyje numatyta išskirtinė prigimtinių teisių apsauga iš esmės užkerta kelią <...> nustatyti mirties bausmę.

Teisėsįgyvybęapsaugairmirtiesbausmė(Konstitucijos19straipsnis)Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas Konstitucijos 19 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ <...> demo-

kratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe. Tai matyti iš jai apibūdinti


208

vartojamų sąvokų: „viena svarbiausių teisių“, „pagrindinė iš visų teisių“, „visų kitų teisių pagrindas ir kertinis akmuo“, „būtina visų kitų teisių prielaida“, „visų žmogaus teisių pamatinė teisė“ ir pan. Toks teisinis vertinimas visiškai suprantamas. Teisės konkrečiam žmogui egzistuoja tol, kol jis yra gyvas, nes teisė apskritai yra skirta žmonių tarpusavio bendravimui suderinti. Reikia atkreipti dė-mesį į tai, kad Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti teisę į gyvybę, o ne pačią gyvybę.

Žmogaus teisę į gyvybę užtikrina gana plati teisinių priemonių sistema, įtvirtinta ir pačioje Konstitucijoje, ir daugelyje kitų įstatymų. Teisinis reguliavimas kartu su moralės, religijų ir kitomis socialinėmis normomis pirmiausia skirtas saugoti žmogaus teisei į gyvybę.

Atskirą grupę sudaro baudžiamojo įstatymo normos, nustatančios atsakomybę už neteisėtų veiksmų padarymą, kuriais kėsinamasi į žmogaus gyvybę. <...>

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai. Tokį problemos sprendimą žmo-gaus teisių ir laisvių doktrina ir ja besiremianti tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimai nepažeis atitinkamos žmogaus teisės esmės. <...> teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji yra nedaloma. Arba gyvybė yra, arba jos nėra. Teismo nuosprendžiu teisiamajam gali būti atimama gyvybė arba ne. Pastaruoju atveju paskiriama kitokia bausmė. Paskyrus mirties bausmę ir ją įvykdžius, žmogaus gyvybės nebelieka. Kartu panei-giama ir šio žmogaus prigimtinė teisė į gyvybę, kurią gina Konstitucijos norma.

<...> sankcija, numatanti mirties bausmės ir laisvės atėmimo alternatyvą, taip pat kelia dar vieną konstitucinę problemą, kuri kyla iš <...> nedalomo šios bausmės pobūdžio. <...> teismas, vadovaudamasis baudžiamųjų įstatymų nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, pagal sankciją teisiamajam parenka optimalią bausmę. Esminis skirtumas atsiranda, kai skiriama mirties bausmė. Šiuo atveju teismas turi tik tokį pasirinkimą, kad gali paskirti šią bausmę arba jos neskirti. Tačiau įstatymas vienareikšmiškai nenurodo ir negali nurodyti, kada mirties bausmė turi būti paskirta. Todėl galima teigti, kad tokiu atveju galutinis sprendimas dėl mirties bausmės skyrimo priklauso ne tik nuo įstatymo, bet ir nuo teismo. Vadinasi, bus priimtas sprendimas skirti mirties bausmę ar ne – tai gali priklausyti nuo teisėjų psichologinės būsenos (gailesčio ar atvirkščiai – griežtumo, baimės priimti neteisingą sprendimą ir pan.), gynybos ar kaltinimo profesionalumo ar aktyvumo, taip pat daugelio kitų subjektyvių aplinkybių.

Pagaliau verta dėmesio ta aplinkybė, kad teismui gali būti sunku pagal objektyvius kriterijus spręsti, kuris žmogus nusipelnė mirties bausmės, o kuris – įkalinimo iki gyvos galvos. Be to, kad ir kokios garantijos teisinės valstybės baudžiamajame procese yra užtikrinamos, neatmestina klai-dos galimybė. Kaip matyti iš įvairių valstybių teismų praktikos, teismai negali būti apsaugoti nuo tokios klaidos, tuo tarpu mirties nuosprendį įvykdžius nebėra jokių galimybių klaidą atitaisyti. Jau pati tikimybė, kad mirties bausme gali būti nuteistas asmuo, nenusipelnęs jos arba visiškai nekaltas, nesiderina su Konstitucijoje garantuota teise į gyvybę.

<...>Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į <...> tautos referendumu priimtos Konstitucijos nor-

mų, saugančių žmogaus teisę į gyvybę ir orumą, visumą, mano, kad Konstitucijoje nėra prielaidų įstatymo normoje nustatyti mirties bausmę.

2.2.2.Žmogausorumasirasmensneliečiamumas

Žmogausgyvybėirorumas–ypatingosvertybėsKonstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė

ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą sociali-nio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes.

Taigi žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatin-


209

gos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei.

Draudimasžmogųkankinti,žaloti,žemintijoorumą,žiauriaisujuoelgtis,taippatnustatytitokiasbausmes(Konstitucijos21straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimasKonstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti

jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.“ <...><...>Visų pirma pažymėtina, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis <...> draudimą kankinti, ža-

loti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą sieja visų pirma su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla. Tai reiškia, jog tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų.

Analizuojant Konstitucijos draudžiamą elgesį pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigūno el-gesys, turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu. Antai neigiamų pada-rinių ir tam tikru atžvilgiu kentėjimas atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės bendrijos pripažįstamas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus asmens suvaržymus. Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl jų teisėtumo nekyla problemų. Tai reiškia, kad tie atvejai, kai, pavyzdžiui, sulaikytas įtariamasis ar asmuo už padarytą nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis patiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būti traktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės.

Kitaip vertintina mirties bausmė. Visuotinai pripažįstama, kad ji yra žiauri. Tačiau negali-ma nepaminėti tokio aspekto: ji yra numatyta už nužudymą, padarytą sunkinančiomis aplinkybė-mis. Taigi konstatuotina, kad tokiu atveju susiduria du žiaurumo atvejai: nusikaltimo žiaurumas ir bausmės žiaurumas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad nusikaltimo žiaurumas savaime neatsveria mirties bausmės žiaurumo. Tuo tarpu nuolatos kartojami žiaurumo aktai negali nedaryti įtakos visos visuomenės socialinei psichologinei būsenai, taip pat ir pakantumo nuolatiniam žiaurumui ugdymui.

Vertinant mirties bausmę per Konstitucijos draudžiamo elgesio prizmę, išryškėja specifinis jos aspektas. nuteistojo orumo pažeminimas iš esmės kyla iš pačios mirties bausmės žiaurumo. Žiaurumas pasireiškia tuo, kad įvykdžius mirties nuosprendį kartu yra paneigiama ir nusikaltėlio žmogiškoji esmė, jis netenka bet kokio žmogaus orumo, nes valstybė asmenį tuomet traktuoja tik kaip objektą, kuris turi būti eliminuotas iš žmonių bendrijos.

Teisėįasmensneliečiamumą(Konstitucijos21straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimasŽmogaus teisė į asmens neliečiamybę yra įtvirtinta Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje. As-

mens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamu-mas. Tai reiškia, kad įstatymai turi užtikrinti, jog žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką.

su žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę laisvę, kuri nustatyta Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje. Žmogaus laisvės neliečiamybė yra spren-dimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse. Galima teigti, kad asmens neliečiamybė nustato kitų asmenų laisvės ribas, t. y. pastarųjų elgesys leistinas tiek, kiek jis nepadaro žalos kitų asmenų as-mens neliečiamybei. <...>

Pabrėžtina, kad žmogaus teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę esant būtinybei gali būti riboja-ma. Tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka. Konstitucijos 20 straips-nio 2 dalyje įtvirtinta: „niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.“


210

Žmogausorumoapsaugairgynimas(Konstitucijos21straipsnio2,3dalys)Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Žmogaus orumą gina įstatymas.“Orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė. Kiekvienas vi-

suomenės narys turi prigimtinį orumą. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime konstatavo, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Pažymėtina, kad orumas būdingas kiekvienam žmogui – nesvarbu, kaip jis pats save ar kiti žmonės jį vertina.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis aiškintina ir šio straipsnio 3 dalies kontekste. Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Taigi Konstitu-cijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš žmogaus orumo, kaip konstitucinės vertybės, užtikrinimo prielaidų.

Valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą reiškia ir tai, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali nepagrįstai riboti žmogaus teisių ir laisvių, žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai. Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas. Valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę. Asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui.

ŽmogausorumoapsaugairgynimasKonstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimassaugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir lais-

ves, inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui.

Žmogausorumoapsaugairgynimas(Konstitucijos21straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimasKonstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 21 straipsnį, yra konstatavęs: orumas – neati-mama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas); prigimtinės žmo-gaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš žmogaus orumo, kaip konstitucinės vertybės, užtikrinimo prielaidų. Valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenk-ta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

<...> valstybė turi sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą (inter alia įtvirtinti tokį inva-lidumo pensijų skyrimo ir mokėjimo modelį), kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę apsaugą.

2.2.3.Žmogauslaisvėsneliečiamumas

Asmenssulaikymoteisėtumas(Konstitucijos20straipsnio3dalis) Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada<...> Konstitucinis Teismas pažymi, jog Konstitucijos 20 straipsnio trečiosios dalies nuostatos

esminė paskirtis yra garantuoti, kad <...> [nusikaltimo vietoje sulaikytas] asmuo būtų pristatomas teismui per 48 valandas, o tai yra ne kas kita, kaip skubaus pristatymo garantija. <...>

<...> pagal Konstituciją <...> teismas turi įvertinti ir sulaikymo teisėtumą, ir jo pagrįstumą. <...> Konstitucijos 20 straipsnio trečiosios dalies negalima vertinti atskirai nuo viso šio straipsnio teksto ir kitų Konstitucijos nuostatų dėl teisėtumo garantijų. Minimo straipsnio antrojoje dalyje


211

nustatyta: „niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. niekam neturi būti at-imta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.“ Šios nuostatos iš esmės įtvirtina asmens sulaikymo teisėtumo principą kaip visuotinę taisyklę. To-dėl Konstitucijos 20 straipsnyje vartojamas terminas „pagrįstumas“ turi platesnę negu priežastinio faktinio ryšio reikšmę, tai yra jis apima ir „teisėtumą“.

Žmogauslaisvėsneliečiamumas(Konstitucijos20straipsnio1dalis);kardomasiskalinimasKonstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimasKonstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Ši Konstitucijoje

įtvirtinta laisvė – tai visų pirma asmens apsauga nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo. Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas: asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios yra nustatytos įstatyme.

Viena iš laisvės ribojimo rūšių – baudžiamajame procese taikomas kardomasis kalinimas (su-ėmimas). Šios kardomosios priemonės skyrimą, jos trukmę, suimtojo ir jo gynėjo teisę apskųsti nu-tartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) arba nutartį pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą bei kitas su kardomuoju kalinimu susijusias aplinkybes reglamentuoja įstatymas.

Teisėįžmogauslaisvėsneliečiamumą(Konstitucijos20straipsnio1,2dalys)Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimassu žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę

laisvę, kuri nustatyta Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje. Žmogaus laisvės neliečiamybė yra spren-dimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse. Galima teigti, kad asmens neliečiamybė nustato kitų asmenų laisvės ribas, t. y. pastarųjų elgesys leistinas tiek, kiek jis nepadaro žalos kitų asmenų as-mens neliečiamybei. <...>

Pabrėžtina, kad žmogaus teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę esant būtinybei gali būti riboja-ma. Tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka. Konstitucijos 20 straips-nio 2 dalyje įtvirtinta: „niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.“

Žmogauslaisvėsapribojimokonstituciniaipagrindai Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimasKonstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Pagal šio

straipsnio 2 dalį niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Asmeniui, padariusiam nusikaltimą, gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė. Ji turi būti nurodyta įstatyme. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmė gali būti skiriama ar taiko-ma tik remiantis įstatymu. Teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Bausmė gali būti skiriama tik teismo nuosprendžiu.

Taigi pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir susirašinėjimo neliečiamumas.

Laisvėsatėmimunuteistųasmenųteisiųapribojimai;susirašinėjimoneliečiamumoapribojimas

Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų

nustatytais pagrindais ir tvarka. suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir susirašinėjimo neliečiamumas.

Asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nuo visuomenės izoliuojami laisvės atėmimo vietose, ku-riose jų elgesys kontroliuojamas, nuteistiesiems gali būti daroma krata, jų korespondencija gali būti cenzūruojama ir t. t. nuteistajam taikomi apribojimai yra objektyvūs laisvės atėmimo bausmės turinio elementai, be jų laisvės atėmimas netektų prasmės. Taigi laisvės atėmimo vietose galima ir


212

nuteistųjų korespondencijos cenzūra, nes ji yra vienas iš būdų kontroliuoti nuteistųjų elgesį. Pagal Konstituciją nuteistųjų korespondencijos cenzūros, kaip vieno iš laisvės atėmimo bausmės turinio elementų, pagrindai ir tvarka turi būti nustatyti įstatymu.

Pagal Konstituciją asmuo pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą ir nuteisiamas tik įsiteisėju-siu teismo nuosprendžiu. Šis teismo sprendimas bausmes vykdančias ir bausmės vykdymo teisėtumą prižiūrinčias institucijas įgalina nuteistajam taikyti su jam paskirtos bausmės rūšimi susijusius teisių ir laisvių apribojimus, įskaitant ir laisvės atėmimo bausme nuteisto asmens korespondencijos cenzū-ravimą esant įstatyme nustatytiems pagrindams ir laikantis įstatymo nustatytos tvarkos.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo yra apribojamos asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, žmogaus teisės ir laisvės, taip pat ir jų teisė į susirašinėjimo neliečiamumą, yra saistomas Konstitucijos. Pagal Konstituciją nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio apribojimo pagrindai, tvarka. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pa-kankamos ir asmens teises bei laisves ribotų ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai, kad nustatyti ir taikomi apribojimai neturi pažeisti atitinkamos žmogaus teisės esmės (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas).

2.2.4.Privatausgyvenimoneliečiamumas

Žmogauslaisvėtvarkytisavoasmeninįgyvenimą(Konstitucijos22straipsnis)Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutarimas<...> Žmogus laisva valia tvarko savo asmeninį gyvenimą, santykius su kitais asmenimis ir

laisva valia naudojasi teismine gynyba (Konstitucijos 22 straipsnis).

Teisėįprivatumą(Konstitucijos22straipsnis)Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimasKonstitucijos 22 straipsnyje yra nustatyta:„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas ne-

liečiami.informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendi-

mu ir tik pagal įstatymą.Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeni-

nį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima

privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asme-ninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą.

<...> privalomo valstybinės kalbos vartojimo sritis – viešasis lietuvos gyvenimas. Taigi ji nėra privaloma privačiame gyvenime, kuriame asmenys vartoja savo pačių pasirinktą kalbą.

Teisėįprivatumą(Konstitucijos22straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas<...> Konstitucijos [22] straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši

teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas).

<...>


213

Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis pri-vatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 [straipsnį] <...>, ir asmuo negali tikėtis privatumo.

Valstybės bei savivaldybių pareigūnų ir tarnautojų veikla, susijusi su valstybės bei savivaldybių valdžios ir valdymo funkcijų įgyvendinimu, visada yra viešo pobūdžio. Demokratinėje teisinėje valstybėje jos pareigūnų ir tarnautojų viešas pareigų atlikimas yra vienas esminių principų, saugančių nuo jų savivalės ar piktnaudžiavimo.

Visiško privatumo asmuo negali tikėtis ir tada, kai jis pažeidžia privačios teisės normas, reguliuojančias komercinę ar kitokią privataus pobūdžio paslaptį. Pavyzdžiui, sutarties, kurioje įtvirtinta komercinė paslaptis, kontrahentas kreipiasi į teismą ar kitą ginčą sprendžiančią instituciją, jai atskleidžia sutarties turinį ir prašo įpareigoti pažeidėją įvykdyti sutarties sąlygas ir atlyginti pa-darytus nuostolius. Tokiu atveju pažeidėjas negali tikėtis, kad jam pažeidinėjant sutarties sąlygas kita sutarties šalis negins savo teisių teisme ar kitoje ginčus sprendžiančioje institucijoje.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei.

<...><...> įtariamas nusikaltimų darymu asmuo pats atsisako nuo teisės į privatų gyvenimą ta

apimtimi, kurią nulemia jo daromas nusikaltimas. nusikalstamai veikai netaikomas žmogaus pri-vataus gyvenimo apsaugos principas.

<...> visuotinai pripažinta, kad žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos esant būtinybei ir tik įstatymu nustačius tvarką bei ribas. Tokia pat prasmė išreikšta ir Konstitucijos 28 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.

Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Privatausgyvenimoneliečiamumas(Konstitucijos22straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimasPrivatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė

padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.

Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad asmens teisė į privatumą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.

Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi.

<...><...> [Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių] nuostatos inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas

turi pareigą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo tvarką nustatyti įstatymu ir kad įstatyme turi būti įtvirtinta, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu.

<...>


214

<...> pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti tokius įrodymų rin-kimo būdus ir jų rinkimo tvarką, kad daiktų ir dokumentų, turinčių informacijos apie privatų asmens gyvenimą, būtų reikalaujama tik esant motyvuotam teismo sprendimui.

Privatausgyvenimoneliečiamumas(Konstitucijos22straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimasKonstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas.

Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos ne-liečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.

Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra panei-giama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Privatausgyvenimoneliečiamumoirinformacijoslaisvėspusiausvyra(Konstitucijos22,25straipsniai);žalos,padarytospaskleidusinformacijąapieprivatųžmogausgyvenimą,atlyginimas(Konstitucijos30straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimasKonstitucijos 22 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios privataus gyvenimo neliečiamumą, yra

susijusios su kitomis Konstitucijos nuostatomis ir aiškintinos atsižvelgiant į jas <...>. Tarp Konsti-tucijos 22 ir 25 straipsniuose įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra. Įstatymų leidėjui reguliuojant vi-suomenės informavimo santykius kyla pareiga paisyti minėtų konstitucinių vertybių pusiausvyros.

<...><...> Esama tokių privataus gyvenimo sričių (pavyzdžiui, intymus gyvenimas), apie kurias in-

formacija be asmens sutikimo apskritai negali būti renkama ir skelbiama, nebent (ir tik tuo mastu, kuriuo) tai padeda atskleisti to asmens padarytą nusikaltimą.

Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atly-ginimą nustato įstatymas. Įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kad tuo atveju, kai in-formacija apie žmogaus privatų gyvenimą paskleidžiama be jo sutikimo ir dėl to šiam žmogui pa-daroma žala (išskyrus atvejus, kai tokios informacijos paskleidimas padeda atskleisti nusikaltimus ar įstatymų pažeidimus ar kai tai atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias šio asmens privataus gyvenimo aplinkybes), padaryta žala turi būti atlyginta. Šis žalos atlyginimas apima ir materialinę, ir moralinę žalą. Atlyginimas turi būti adekvatus padarytai materialinei ir (arba) moralinei žalai.

InformacijosapieviešųjųasmenųprivatųgyvenimąskelbimasKonstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas<...> visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų asmeninės savybės, jų elgesys

bei kai kurios privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Visuome-nės interesas apie šiuos asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas. Minėtas interesas nebūtų užtikrintas, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju skelbiant visuomeninę reikšmę tu-rinčią informaciją apie visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančio asmens privatų gyvenimą būtų reikalingas šio asmens sutikimas. Vadinasi, žiniasklaida gali be asmens sutikimo informuoti visuomenę apie tokio asmens privatų gyvenimą tokiu mastu, kokiu to asmens asmeninės savybės, elgesys, kitos privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams ir dėl to skelbiama informacija turi visuomeninę reikšmę. Visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujantis asmuo negali nesitikėti didesnio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Tokie asmenys paprastai vadinami viešaisiais asmenimis.


215

Viešiesiems asmenims pirmiausia priskirtini asmenys, kurie dėl einamų pareigų ar savo dar-bo pobūdžio dalyvauja viešajame gyvenime. Tai – politikai, valstybės ir savivaldybių pareigūnai, visuomeninių organizacijų vadovai. Viešaisiais asmenimis gali būti laikomi ir kiti asmenys, jeigu jų veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

Konstitucijoje viešojo asmens sąvokos nėra. Įstatymuose įtvirtindamas viešojo asmens ins-titutą įstatymų leidėjas turi apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos tam tikrus asmenis galima priskirti viešiesiems asmenims. Pažymėtina, kad asmens pareigos ar dalyvavimas visuomeninėje veikloje sa-vaime nėra laikytini būtinais ar pakankamais kriterijais, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas viešiesiems asmenims. Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas kriterijus, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas viešiesiems asmenims, turi paisyti Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į privatumą ir Konstitucijos garantuojamo bei saugomo visuomenės intereso būti informuotai apie visus veiksnius, galinčius daryti įtaką viešiesiems reikalams, pusiausvyros.

Pažymėtina, kad tam tikri viešųjų asmenų privataus gyvenimo faktai, jų asmeninės savybės jų viešojoje veikloje paprastai atsiskleidžia savaime. Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nu-tarime yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 straipsnį, ir asmuo negali tikėtis privatumo.

Privatausgyvenimoneliečiamumas(Konstitucijos22straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimasPagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyveni-

mo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiū-ros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkes-čiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės sau-gomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali ti-kėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų.

Teisėsįprivatumąapribojimas Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimasPrivataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkes-

čiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės sau-gomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų.


216

Laisvėsatėmimunuteistųasmenųteisiųapribojimai;susirašinėjimoneliečiamumoapribojimas

Žr. 2.2.3. Žmogaus laisvės neliečiamumas, 2003 m. kovo 24 d. nutarimas.

Privatausgyvenimoneliečiamumas(Konstitucijos22straipsnio1,3,4dalys)Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimasPrivatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė

padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.

<...> Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos įtvirtina žmogaus teisę į privatumą. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad ši teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, žmogaus fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. savavališkai ir neteisėtai kišan-tis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą.

Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat Konstituci-jos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų (tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuome-nėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo).

Pažymėtina ir tai, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su žmogaus teisėtais privataus gyvenimo neliečiamumo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Pa-žymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

<...><...> tais atvejais, kai iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie asmenų ryšius su

organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakan-kamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti pavojingiausius nusikaltimus, t. y. kai tam tikra asmenų veikla, ryšiai liudija apie iškilusią grėsmę konstitucinėms vertybėms, inter alia žmo-gaus teisėms ir laisvėms, konstitucinei santvarkai, visuomenės, valstybės saugumui, viešajai tvarkai, įstatymu gali būti nustatomos prevencinės priemonės, numatančios tam tikrą šių asmenų elgesio kontrolę. Prevencinės priemonės, kuriomis siekiama riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, tačiau tik tuo atveju, jeigu jos nustatytos įstatymu, jeigu jos yra būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant ap-saugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, jeigu jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei esmė, taip pat jeigu jos yra proporcingos siekiamam tikslui, kurio negalima pasiekti kitu būdu. Jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos minėtas preven-cines priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, ištirti visas turinčias reikšmės aplinkybes, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus, šeimos


217

gyvenimą ir neapribojant žmogaus teisės į privatumą labiau negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

Kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, prevencinės po-veikio priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus teisės į privatų gyvenimą įgyvendinimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir numatant asmens teisę paskirtą prevencinę poveikio priemonę apskųsti teismui.

TeisėįprivatumąKonstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį,

šeimos ir namų gyvenimą, žmogaus fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), taip pat kad savavališkai ir neteisėtai ki-šantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (Konstitucinio Teis-mo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).

2.2.5.Nuosavybėsteisė

2.2.5.1. Nuosavybės teisės apsauga

Nuosavybėsneliečiamumas;nuosavybėsteisiųribojimas(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimasnuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę rei-

kalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įsta-tymai. Tuo tikslu yra sukurta ištisa civilinės ir kitų teisės šakų normų sistema. <...> nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas. Kita vertus, sub-jektinės teisės, tai yra savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti įstatymais ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), arba dėl visuomenei būtino intereso (ekologinės problemos ir kt.), arba dėl savininko padarytų veiksmų. <...> Tai, kad turtas gali būti paimamas, patvirtina ir lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio trečioji dalis, kurioje numatyta: „nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

nuosavybės teisių apribojimai gali kilti ir iš tarptautinių sutarčių, nes ratifikuotos tarptauti-nės sutartys pagal Konstitucijos 138 straipsnio trečiąją dalį tampa lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudedamąja dalimi.

<...><...> nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptau-

tinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo.

nuosavybės neliečiamumo užtikrinimas, kaip ir kitos konstitucinės garantijos, negali būti aiškinamas atitrauktai nuo viso Konstitucijos teksto, juo labiau kad Konstitucijos 6 straipsnyje nustatyta, jog Konstitucija yra vientisas aktas.

Turtokonfiskavimas Žr. 3. Teisinė atsakomybė, 3.1. Bendrosios nuostatos, 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas.

Nuosavybėssantykiaireguliuojamitikįstatymais(Konstitucijos23straipsnio2,3dalys)Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas<...> Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, jog nuosavybės teises saugo

įstatymai, o šio straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo


218

nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas gali reguliuoti savininkų ir kitų nuosavybės teisinių santykių dalyvių subjektines teises tik įstatymu nustatydamas šių teisių turinį. <...>

seimo teisė reguliuoti nuosavybės santykius nekelia abejonių, nes seimas yra vienintelis Tau-tos įgaliotas įstatymų leidėjas. nuosavybės santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, o ne kitais seimo aktais. <...>

<...>seimas, nutarimu sukūręs naujas teisės normas, reguliuojančias nuosavybės į žemę santykius,

ir pakeitęs esamas įstatymo normas, pažeidė konstitucinį įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, taip pat Konstitucijos nuostatas, kad nuosavybės santykius, kartu ir šių santykių dalyvių subjektinių teisių turinį reguliuoja įstatymai, o ne poįstatyminiai aktai. <...>

<...> Teisė į privatinę nuosavybę yra viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų <...> Kons-titucijoje. Atsižvelgiant į šios fundamentalios teisės reikšmingumą, Konstitucijoje nustatyta, kad privatinės nuosavybės teises saugo įstatymai. Įstatyminis reguliavimas turi ypač svarbią reikšmę privatinės nuosavybės teisių apsaugai, nes įstatymų leidybos procese, be seimo, dalyvauja ir Res-publikos Prezidentas <...>.

Savininkoteisiųįgyvendinimas;sutarčiųsudarymolaisvė(Konstitucijos23straipsnio1,2dalys,46straipsnio1,3dalys)

Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 31 d. nutarimas<...> Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises sau-

go įstatymai. Tai reiškia savininko teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, o kitų asmenų par-eigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių savininko teises. savininko teisių įgyvendinimas taip pat garantuojamas Konstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Vadinasi, savininkas turi teisę ne tik pats laisvai naudotis turtu ir gauti pajamų, bet ir sutartimis perleisti savo teises kitiems asmenims. Todėl gali būti sudaromos sutartys, užtik-rinančios turto naudojimą (pvz., draudimo sutartis), išreiškiančios turto valdymą (pvz., nuomos sutartis), patvirtinančios disponavimą turtu (pvz., pirkimo-pardavimo sutartis). sutarčių sudarymo laisvė reiškia, kad sutarties šalys laisva valia nustato tarpusavio teises ir pareigas.

<...>sutarčių sudarymo laisvė, kaip ir nuosavybės teisės, turi tam tikras ribas. Įgyvendindamas

savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis <...> Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). <...> Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Todėl kai asmuo, realizuodamas nuosavybės teises, dalyvauja ūkinėje veikloje, jis tampa vienu iš ūkinių santykių specialių subjektų, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apri-bojimai. Tačiau ir tokie subjektai pagal jų teisinį statusą taip pat gali laisvai sudarinėti sutartis. Taigi minėti apribojimai nepaneigia sutarčių sudarymo laisvės principo.

NuosavybėsapsaugosprincipasKonstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimasTeisė turėti nuosavybę yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės niekas

negali savavališkai atimti. Ji gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik re-miantis įstatymu. Toks nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas yra suformuluotas ir tarptauti-niuose teisiniuose dokumentuose.

NuosavybėssantykiųatsiradimopagrindasKonstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimasnuosavybės santykiai, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasi-

baigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams. Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įsigijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas. <...> Perleisti turtą kitiems asmenims (dispo-nuoti turtu) turi teisę savininkas arba jo įgalioti asmenys.


219

Nuosavybėssantykiaireguliuojamitikįstatymais(Konstitucijos23straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.

Taigi nuosavybės santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, o ne poįstatyminiais aktais.

Privatinuosavybė–Lietuvosūkiopagrindas(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimasAtkuriant nepriklausomą lietuvos valstybę į šalies teisinę sistemą buvo grąžintas privačios

nuosavybės teisės institutas. <...> Privačios nuosavybės prioritetas yra įtvirtintas ir Konstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje: „lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūki-nės veiklos laisve ir iniciatyva.“

NuosavybėsteisėKonstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimasnuosavybė yra teisė į turtą. Tai reiškia savininko teisę nekliudomai daryti turtui bet kokį

poveikį, jei tuo nepažeidžiamas įstatymas, sutartis arba trečiųjų asmenų teisės, ir draudimą kitiems asmenims jį daryti. nuosavybės neliečiamumas, jos socialinė funkcija ir būtinumas nuosavybės santykius reguliuoti yra neatskiriamai tarpusavyje susiję dalykai. Visa tai turi reikšmės nustatant tiek privačios, tiek viešosios nuosavybės teise turimo turto savininko teises ir pareigas. savininko teisių turinį sudaro teisė jam priklausantį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. nuosavybės teisės bendrieji principai yra išdėstyti Konstitucijoje ir detalizuojami <...> įstatymuose.

Nuosavybėssantykiaireguliuojamitikįstatymais(Konstitucijos23straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės neliečiamumą, antrojoje dalyje pasakyta:

„nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Taigi nuosavybės santykių reguliavimas detalizuotinas įsta-tymuose.

Nuosavybėsneliečiamumas(Konstitucijos23straipsnis1dalis)Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta: „nuosavybė neliečiama.“ Tai yra Kons-

titucijos skirsnio „Žmogus ir valstybė“, kuriame įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, nuo-stata. Šioje nuostatoje yra suformuluotas konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Konstitucinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“ <...>.

Nuosavybėsteisiųgynimas(Konstitucijos23straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „nuosavybės teises saugo įstatymai.“

Šioje nuostatoje yra įtvirtinta nuosavybės teisės instituto pamatinė taisyklė, kad subjektinės nuo-savybės teisės reguliuojamos ir ginamos įstatymų. <...> Konstitucinis Teismas, aiškindamas Kons-titucijos 23 straipsnio antrąją dalį, nurodė <...> 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime: „<...> teisės teo-rijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas.“ Taigi subjektinė nuosavybės teisė yra elementas absoliutaus teisinio santykio, kuriame sa-vininkui priešpriešinami visi kiti asmenys, privalantys susilaikyti nuo šios teisės pažeidimų. Kita vertus, savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Konstitucijos 28 straips-nyje nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laiky-tis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ Todėl subjektinę nuosavybės teisę galima apibūdinti kaip įstatymų saugomą savininko galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra ir interesais, bet neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių.


220

<...><...> Konstitucijoje įtvirtintas privačios nuosavybės gynimas iš esmės yra tolygus tarptautinės

teisės nuosavybės gynimo sampratai.

NuosavybėsteisiųribojimasKonstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas<...> tiek Žmogaus teisių doktrina, tiek ja besiremianti demokratinių valstybių teisė pripažįs-

ta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kai kurias kitas pagrindines žmogaus teises. Tačiau laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės turinio esmės. Jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmano-ma, jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

NuosavybėsteisėsfunkcijaKonstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasnuosavybės teisė yra glaudžiai susijusi su Konstitucijoje skelbiama asmens laisve, nes pagrin-

dinė nuosavybės teisės funkcija – suteikti jos turėtojui atitinkamą laisvę ir ekonomikos srityje.

NuosavybėssantykiųteisinioreguliavimodiferencijavimasKonstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas<...> būtina pažymėti nuosavybės santykių teisiniam reguliavimui būdingą bruožą – dife-

rencijavimą, kurį sąlygoja ūkinio gyvenimo intensyvėjimas, kapitalo kaupimas, kiti veiksniai. Dėl diferencijuoto nuosavybės santykių reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų nuosavybės santykių srities savitumus, turto prigimties, funkcijų, paskirties specifiką, skirtingą subjektų padėtį) atsi-randa vis mažiau klasikinių civilinės teisės bruožų turinčios nuosavybės teisės rūšys: pramoninė, komercinė, finansinė.

AkcininkoirakcinėsįmonėsnuosavybėsteisėKonstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasAkcininkų privati nuosavybės teisė į akcijas ir banko [kaip akcinės įmonės] nuosavybės teisė į

jo turimą turtą ginama Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų.

ReikalavimoteisėkaipnuosavybėsteisėsobjektasKonstitucinio Teismo 1996 m. birželio 26 d. nutarimasPagal teisės doktriną reikalavimo teisė yra turto rūšis. Todėl reikalavimo teisė, kaip ir bet koks

kitas turtas, yra privačios nuosavybės teisės objektas. <...> savininko nuosavybės teisės yra ginamos vienodai nepriklausomai nuo nuosavybės teisės objekto, jeigu įstatymas nenustato išimčių. <...> sa-vininko subjektinės reikalavimo teisės, kaip ir daiktinės teisės, turi būti ginamos vadovaujantis nuosavybės teisės gynimo principais.

Nuosavybėsteisiųgynimas(Konstitucijos23straipsnis1,2dalys)Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimasnuosavybės gynimo požiūriu Konstitucijos 23 straipsnio normos, kuriose atsiskleidžia nuo-

savybės teisės gynimo esmė, sudaro vieningą visumą. Šio Konstitucijos straipsnio pirmosios dalies norma „nuosavybė neliečiama“ įtvirtina savi-

ninko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys, taip pat ir valstybė, nepažeistų jo nuosavybės teisių, kartu ir valstybės pareigą ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tokia Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios dalies normos samprata reiškia, kad joje yra įtvirtinamas vadinamasis intensyvusis nuosavybės gynimas, užtikrinantis, kad savininkui


221

priklausantis turtas teisinėmis priemonėmis bus ginamas. Kartu galima pastebėti, jog ši norma ne-duoda pagrindo teigti, kad Konstitucijoje yra nustatytas absoliutus nuosavybės gynimas. suabso-liutinus nuosavybės teises gali atsirasti prielaidos pažeisti kitų asmenų turtinius interesus, taip pat sukelti konfliktus. Vienas jų sprendimo būdų – teisės normose nustatyti atitinkamus nuosavybės teisių apribojimus ar suvaržymus.

Konstitucijos 23 straipsnio antrosios dalies norma „nuosavybės teises saugo įstatymai“ reiš-kia, kad nuosavybės santykiai yra įstatyminio reguliavimo dalykas. Ši Konstitucijos norma taip pat sąlygoja tai, kad nuosavybei ginti kuriama įstatymų sistema, užtikrinanti įvairių ir dinamiškų nuosavybės santykių apsaugą, kartu ir galimybę efektyviai panaudoti turtą savo bei visuomenės interesais. svarbiausias tokios įstatymų sistemos kūrimo principas – jos elementų nuosavybės ap-saugai skirtų teisės normų suderinimas, esamų ir galimų prieštaravimų ginant nuosavybės teises pašalinimas. Turint galvoje tai, kad visą laiką vyksta teisės sistemos raida, jos elementų derinimas yra nuolatinis uždavinys, kurio sprendimas ne visuomet yra vienareikšmis. <...>

<...> Konstitucinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: „<...> teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gyni-mo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas.“ Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nėra subjektinių tei-sių, kurios neturėtų gynimo ribų, nes teisė yra vienas iš visuomenės interesų derinimo būdų, kuriuo randama pusiausvyra tarp skirtingų, o kartais ir prieštaringų poreikių. Vienas iš esminių šiuolaikinės teisės ypatumų yra tai, kad intensyviai plėtojamas nuosavybės teisių gynimo teisinis mechanizmas, kuriuo siekiama maksimaliai užtikrinti savininko teises ir teisėtus interesus. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas, siekdamas derinti žmonių tarpusavio, taip pat asmeninius ir visuomeninius intere-sus, apskritai negali riboti savininko teisių valdant, naudojant turtą bei disponuojant juo.

<...><...> įstatymų normos, kuriomis reguliuojamas nuosavybės teisių gynimas, viena vertus, suda-

ro nuosavybės teisės institutą, nustatantį savininko galimybę savo nuožiūra valdyti turtą, naudotis bei disponuoti juo (nuosavybės teisė objektyviąja prasme), kita vertus, įtvirtina jo galimybes reali-zuoti nuosavybės teises į konkretų daiktą (nuosavybės teisė subjektyviąja prasme). Tai reiškia, jog remiantis šiomis normomis daikto savininkui suteikiama teisė reikalauti, kad nebūtų pažeistos jo nuosavybės teisės. Kartu savininkui užtikrinama teisė elgtis su daiktu savo nuožiūra, tačiau taip, kad tai neprieštarautų įstatymams. Todėl savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teises, pri-valo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai.

Nuosavybėsteisiųribojimas(Konstitucijos23straipsnis3dalis,28straipsnis)Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio trečiosios dalies norma „nuosavybė gali būti paimama tik įsta-

tymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“ nustato nuosavybės teisių gynimo sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją nuosavybė iš savininko gali būti paima-ma arba nuosavybės teisių ribojimai nustatomi tik tuomet, kai toks paėmimas arba ribojimas yra numatytas įstatyme. Be to, nuosavybę iš tokio savininko galima paimti tik visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginus. Tokia norma atskleidžia specifinį nuosavybės socialinės paskirties aspektą, kai savininkui pripažįstamos galimybės ne tik apsaugoti savo teises bei įgyvendinti interesus, bet ir juos realizuojant atsižvelgti į visuomenės poreikius.

<...> Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad

kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims.

<...><...> teisė turėti nuosavybę yra viena iš prigimtinių žmogaus teisių. nuosavybės teisių riboji-

mas, taip pat ir nustatant teisės normų sankcijas, turi būti tikslus, o reikiamais atvejais ir pakanka-mai detalizuotas. Įstatymai turi užtikrinti, kad būtų išvengta nuosavybės teisės nepagrįsto varžymo


222

ir kad visuomet būtų galima teisme šias teises ginti, nes Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

iš Konstitucijos 23 ir 28 straipsnių normų turinio analizės darytina išvada, kad įstatymais galima nustatyti nuosavybės teisių ribojimus, taip pat ir nustatant teisės normose turtines sankcijas už padarytus teisės pažeidimus. Tačiau visa tai neturi paneigti pačios nuosavybės teisės esmės.

Savininkoteisiųirpareigųderinimas(Konstitucijos28straipsnis)Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimasTeisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras

teises, bet ir atitinkamas pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje numatytos normos: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“

Toks teisių ir pareigų derinimas pasireiškia įstatymais įtvirtinant ne tik savininko teises, bet ir nustatant atitinkamus draudimus tiek kitiems asmenims, tiek jam pačiam. Teisės normų taikymo praktika rodo, kad nuosavybės teises reguliuojantys įstatymai dažnai yra pažeidžiami ne tik kėsi-nantis į savininko teises, bet ir pačiam savininkui nesilaikant įstatymų apibrėžtų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo ribų.

istoriškai taip susiklostė, kad objektyviosios teisės normose nustatytų reikalavimų įgyvendi-nimas yra grindžiamas ne tik interesų derinimo naudingumu, bet ir prievarta, kuri yra užprogra-muota teisės normų sankcijose. sankcijos paskirtis yra apibrėžti atsakomybės, kuri gali atsirasti subjektui pažeidus teisės normomis sureguliuotą tvarką, turinį. Atsakomybės esmė – kryptingi atitinkamose teisės normose numatyti asmens suvaržymai dėl jo smerktino veikimo ar neveikimo, kuris tomis normomis yra draudžiamas. Pagal savo turinį šie suvaržymai gali būti asmeninio ar turtinio pobūdžio. Be to, būtina pažymėti, kad siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams nustatytos sankcijos yra tik vienas iš elementų, kuris gali būti panaudotas kartu su kitomis socialinio-ekono-minio pobūdžio priemonėmis.

už padarytus teisės pažeidimus yra nustatomos įvairios, taip pat ir turtinės, sankcijos: bauda, turto konfiskavimas ir kt. Bauda, kaip ir turto konfiskavimas, yra turto paėmimas iš kaltininko valstybės nuosavybėn dėl jo padaryto teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad asmeniui, padariusiam tei-sės pažeidimą, nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijos numatytas ribas. Tokia nuostata gali būti pagrindžiama ir Konstitucija, ir tarptautiniais teisės aktais, kuriuos lietuva yra ratifikavusi ir kurie yra lietuvos teisės sistemos sudedamoji dalis. Toks požiūris į nuosavybės teisių ribojimą yra laikomas priimtinu ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Jame nustatyta, jog valstybės turi teisę leisti tokius įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama visuomenės interesais, arba garantuotų mokesčių ar kitų rinkliavų bei baudų mokėjimą.

NuosavybėsteisiųapsaugaKonstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimasKonstitucinėms nuostatoms „nuosavybė neliečiama“ ir „nuosavybės teises saugo įstatymai“

įgyvendinti yra sukurta ištisa civilinės, administracinės, baudžiamosios ir kitų teisės šakų įstatymų sistema. Teisės normose yra ne tik įtvirtinta savininko teisė turtą valdyti, naudotis bei disponuoti juo, bet ir saugomos šios subjektinės teisės bei teisėti interesai.

Nuosavybėsteisiųribojimas Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimasPabrėžiant nuosavybės konstitucinę apsaugą, kartu reikia turėti omenyje ir tai, kad nuosavybės

neliečiamumo principas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus. Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime yra pažymėta, kad „nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatyto-mis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.


223

Būtinybė riboti subjektines savininko nuosavybės teises gali išplaukti iš paties asmens veiksmų, iš sutarčių, valstybės tarptautinių įsipareigojimų. Tokį apribojimą gali sąlygoti ir turto pobūdis ar visuomenei svarbus interesas. Valstybinės tarnybos ir valdininko specifinis statusas taip pat gali būti tam tikrų ribojimų prielaida. Tačiau ribojimai turi būti nustatyti įstatymu, ir jie leidžiami tik tuomet, kai neprieštarauja Konstitucijai.

Viešojointeresoirasmensteisėsįnuosavybęribojimosantykis Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimasViešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendi-

nimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Tačiau pažymint, jog viešasis interesas valstybės valdymo tarnybos santykiuose yra dominuojantis, reikia atsižvelgti į tai, kad socialiniu požiūriu tiek viešasis interesas, tiek asmens teisės į nuosavybę yra konstitucinės verty-bės. Todėl kai šios vertybės valstybės tarnybos santykiuose susiduria ir tenkinant viešąjį interesą yra ribojamos asmens turtinės teisės, nepakanka pripažinti vien turtinių teisių ribojimų galimybę. svarbu įvertinti ir tai, kokiu mastu šie ribojimai daro poveikį aukščiau nurodytoms vertybėms. Kitaip tariant, būtina atsižvelgti į pačių ribojimų pobūdį bei mastą ir šiuo požiūriu įvertinti jų pagrįstumą.

Nuosavybėsapsaugairgynimas;nuosavybėsteisiųribojimas(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimasnuosavybės požiūriu Konstitucijos 23 straipsnio normos, sudarydamos vieningą visumą, at-

skleidžia nuosavybės teisės gynimo esmę, pabrėžia nuosavybės konstitucinę apsaugą.Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuo-

jamas kaip absoliutus: „<...> nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

NuosavybėsneliečiamumoprincipasnepaneigiapareigosmokėtimokesčiusKonstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas<...> Konstitucijos 23 straipsnyje skelbiant bendrąjį nuosavybės neliečiamumo principą, kartu

127 straipsnio antrojoje dalyje, 67 straipsnio 15 punkte įtvirtinama seimo teisė įstatymais nusta-tyti mokesčius. Be to, Konstitucijos normos, suteikdamos seimui teisę nustatyti mokesčius, kartu suponuoja valstybei pareigą sukurti būtinas, pakankamas ir efektyvias mokestinių santykių subjek-tų teisių ir pareigų įgyvendinimo teisines priemones.

Valstybės veiklos biudžeto formavimo, mokesčių srityse apmokestinimo dalykas pirmiausia yra turtas, gautos pajamos, pelnas, sukaupti finansiniai ištekliai ir kt. Taigi savininkui atsiranda konstitucinė pareiga mokėti mokesčius valstybei. savininkas yra ir mokesčių teisės subjektas – mo-kesčių mokėtojas, ir per mokesčius jis finansuoja valstybės vidaus ir išorės funkcijų įgyvendinimą.

Nuosavybėsteisiųapsauga;nuosavybėsteisiųribojimas(Konstitucijos23straipsnis) Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „nuosavybė neliečiama.“ Jo antrojoje dalyje nustatyta:

„nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Taigi šiuo Konstitucijos straipsniu valstybė yra įpareigota nuosavybės teises saugoti įstatymais.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus: „<...> nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuo-tinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygo-mis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. ir 1997 m. liepos 10 d. nutarimai).

<...><...> įstatymais nustatant nuosavybės teisės apribojimus kartu negali būti paneigta privataus

savininko teisė nuosavybės teises ginti kompetentingoje nepriklausomoje teisminėje institucijoje.


224

TurtoareštasŽr. 3. Teisinė atsakomybė, 3.1. Bendrosios nuostatos, 1997 m. spalio 1 d. nutarimas.

Nuosavybės neliečiamumas, nuosavybės teisių gynimas (Konstitucijos 23 straipsnio 1,2dalys)

Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo prin-

cipas: „nuosavybė neliečiama.“ Taigi tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti bei disponuoti juo. Kartu savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir valstybė nepažeistų nuosavybės teisių.

Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Vadinasi, valstybė turi priedermę leisti atitinkamus įstatymus ir jais remdamasi ginti nuosavybę. Tuo tikslu sukuriama atitinkamų teisės normų sistema, kurios uždavinys – užtikrinti savininkui ga-limybę savo nuožiūra turtą naudoti, valdyti bei disponuoti juo, ginti ir saugoti nuosavybės teisę nuo pažeidimų. Tačiau negalima teigti, kad savininkas, įgyvendindamas savo subjektines nuosavybės teises, yra visiškai laisvas. nei Konstitucija, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymuose nustatyti turto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo tam tikras ribas. Kartu tokiais ribojimais negali būti paneigiama nuosavybės teisės esmė.

Aiškinantis Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių turinį reikia atsižvelgti į Konstitucijos 28 straipsnį, kuriame nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ <...> savininkas, įgyvendindamas subjektines nuosavybės teises, turi atsi-žvelgti į viešuosius interesus. Beje, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio antrosios dalies turinio esmę, yra pažymėjęs, kad „<...> teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Nuosavybėsneliečiamumas;nuosavybėspaėmimasvisuomenėsporeikiams(Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:„nuosavybė neliečiama.nuosavybės teises saugo įstatymai.nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisin-

gai atlyginama.“Šių Konstitucijos normų funkcija nevienareikšmė. svarbiausia Konstitucijos 23 straipsnyje

įtvirtintų normų paskirtis – užtikrinti asmens subjektinių nuosavybės teisių į jo turimą turtą ap-saugą. Kalbant apie konstitucinę nuosavybės neliečiamumo garantiją pažymėtina, kad teisinėje kalboje „neliečiamumas“ paprastai suprantamas kaip nepažeidžiama, neatimama žmogaus teisė. Šiuo atžvilgiu ypač svarbu tai, kad pačioje Konstitucijoje yra nustatyti apsauginio pobūdžio reika-lavimai, kurių privalu laikytis, kai atsiranda būtinybė privačią nuosavybę paimti visuomenės porei-kiams. Konstitucijos 23 straipsnio trečiojoje dalyje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams suprantamas kaip kiekvienu atveju individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo.

<...> Akivaizdu, kad konstitucine nuosavybės neliečiamumo garantija, konstituciniu privačios nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams sureguliavimu paneigiama visuotinės, neatlygintinos nacionalizacijos galimybė.

Nuosavybėsapsaugairgynimas;nuosavybėsteisiųribojimas(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimasnuosavybės teisės požiūriu Konstitucijos 23 straipsnio normos, sudarydamos vieningą visu-

mą, atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę, pabrėžia nuosavybės konstitucinę apsaugą. Kartu


225

Konstitucinis Teismas pažymi, kad nuosavybės teisės yra ginamos, kai turtas įsigytas ir laikomas teisėtai.

Konstitucijos, kitų įstatymų, taip pat tarptautinių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog nuosavybės teisės gali būti ribojamos, kad būtų išvengta kitų asmenų teisių pažeidimo. subjek-tinės savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti gali būti įstatymais ribojamos dėl visuomenei būtino intereso (ekologinės problemos ir kt.), dėl turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.) ir kt. Alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamy-bai, importui, prekybai ar kitokiam realizavimui yra reikalingas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas. <...>

Įstatymų leidėjas, įvertinęs įvairius socialinius veiksnius, kurie, jo manymu, yra esminiai, tu-rėjo pagrindo nustatyti alkoholio produktų laikymo apribojimus ir taip suvaržyti nuosavybės teisių įgyvendinimą. Tokiems apribojimams įgyvendinti buvo galimos įvairios teisinės priemonės. Tai, kad pasirinktos baudžiamosios teisės priemonės, yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Baudžiamosios atsakomybės už alkoholio produktų laikymą nustatymas savaime nepažeidžia asmenų nuosavybės teisių, tačiau šios atsakomybės įgyvendinimo nustatymas yra susijęs su tam tikrais reikalavimais.

Nuosavybėsteisiųapsaugairgynimas(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas <...> [Konstitucijos 23 straipsnio] normomis, sudarančiomis vieningą visumą, laiduojama nuo-

savybės teisių apsauga. Konstitucijoje nustatytas nuosavybės neliečiamumas įpareigoja kitus subjek-tus nepažeisti savininko teisių. Valstybė privalo ginti ir saugoti nuosavybę nuo kėsinimosi į ją.

nurodyto Konstitucijos straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinama nuosavybės teisių įstatyminė ap-sauga. Ši Konstitucijos norma taip pat sąlygoja tai, kad nuosavybei ginti kuriama įstatymų sistema, kuri turi užtikrinti įvairių ir dinamiškų nuosavybės santykių apsaugą. Tokiai apsaugai skirtų teisės normų suderinimas, esamų ir galimų prieštaravimų ginant nuosavybės teises pašalinimas yra svar-biausias tokios įstatymų sistemos kūrimo tikslas. Kartu pažymėtina, kad nuosavybės teisių negalima suabsoliutinti. nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ar kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Teisinio reguliavimo tikslas – teisingai suderinti reikšmingus interesus, užtikrinti jų pusiausvyrą ir kartu nustatyti pakankamas nuosavybės teisių gynybos ribas.

Konstitucijos 23 straipsnio trečiosios dalies norma, numatanti, kad nuosavybė gali būti pa-imama tik įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, yra logiškas minėtų normų tęsinys.

<...><...> Konstitucinių vertybių, su kuriomis susiduria nuosavybės teisė, pobūdis lemia konkre-

čias gynybos ribas. Jas nustatant reikia atsižvelgti į susiduriančių vertybių santykį. Tos ribos ne visais atvejais vienodos. svarbu, kad jas nustatydamas įstatymų leidėjas nesuvaržytų teisių taip, kad jų įgyvendinti nebūtų įmanoma.

KonstitucinėnuosavybėsapsaugosgarantijaKonstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas <...> doktrinoje konstitucinė nuosavybės apsaugos garantija paprastai vadinama garantija sta

tus quo, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises. Kartu pripažįstama ir platesnė šios konstitucinės garantijos samprata.

Nuosavybėsapsaugairgynimas(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos normos, sudarydamos vieną visumą, atskleidžia nuo-

savybės gynimo esmę, pabrėžia konstitucinę nuosavybės apsaugą. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog „subjektinę nuosavybės teisę galima apibūdinti kaip įstatymų saugomą savininko galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra ir interesais, bet neperžengiant įstatymu nustatytų ribų, nevaržant kitų asmenų tei-sių ir laisvių“.


226

Nuosavybėsapsauga(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas<...> Konstitucijos [23 straipsnio] normos, sudarydamos vieną visumą, užtikrina konstitucinę

nuosavybės apsaugą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad doktrinoje konstitucinė nuosavybės apsaugos garantija paprastai suprantama kaip status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas).

Konstitucijos norma, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog garantuojama įsta-tyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, bet neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių. Tačiau tai toli gražu ne visos savininko teisės. labai svarbi apsauginė funkcija tenka tokiai subjektinei savininko teisei kaip teisė išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo.

<...><...> atkūrus nepriklausomybę į lietuvos teisės sistemą buvo grąžintas privatinės nuosavybės

teisės institutas, todėl po 1990 m. kovo 11 d. pažeistoms nuosavybės teisėms ginti visa apimtimi taikytinos konstitucinės nuosavybės teisių apsaugos garantijos.

Daugiabučių namų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkų nuosavybės teisėsapsauga

Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas<...> Gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkų nuosavybės teisę į jiems priklausančias

patalpas saugo Konstitucija ir įstatymai. <...> Pažymėtina, kad Konstitucija ir įstatymai saugo ir gina savininkų teises nepriklausomai nuo to, ar daugiabučiame gyvenamajame name yra įsteigta bendrija, ar tokios bendrijos nėra. Bendrijos įsteigimas nereiškia, kad privačios ar viešosios nuosa-vybės teisės subjektai netenka nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą, todėl bendrijos įsteigi-mas savaime nesuteikia pagrindo varžyti ar kitaip riboti savininkų teises ir teisėtus interesus.

Nuosavybės teisiųapsauga; nuosavybėspaėmimasvisuomenės poreikiams (eminent do-main)(Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta:„nuosavybė neliečiama.nuosavybės teises saugo įstatymai.nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisin-

gai atlyginama.“nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo

teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konsti-tucijoje garantuojama subjektinių nuosavybės teisių apsauga. subjektinės nuosavybės teisės – tai savininko teisė valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis bei disponuoti neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama tik visuomenės porei-kiams, tik įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginama. nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams (eminent domain) – tai administracinio pobūdžio santykis, šio santykio šalys – valstybė ir privačios nuosavybės savininkas.

Nuosavybėsteisiųgynimas;nuosavybėsteisiųribojimas(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio turinį, yra konstatavęs, kad

Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas konstitucinis privačios nuosavybės gynimo prin-cipas, kuris reiškia, jog savininkui, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojui, yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių. Šis principas taip pat suponuoja valstybės parei-gą saugoti savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi į jas. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pamatinė nuosavybės instituto taisyklė, kad nuosavybės teisės yra ginamos aukš-


227

čiausią juridinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais. Visi kiti teisės aktai nuosavybės teisių reguliavimo srityje turi atitikti įstatymus. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį niekas negali paimti nuosavybės savavališkai – nuosavybė gali būti paimama tik remiantis įstatymu ir tik visuo-menės poreikiams bei teisingai už ją atlyginant (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1994 m. liepos 15 d., 1996 m. balandžio 18 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad subjektinės savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti gali būti ribojamos dėl visuomenei būtino intereso, dėl turto pobūdžio (pvz., ginklai, narkotinės medžiagos ir pan.) ir dėl kitų priežasčių (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas).

<...>Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę ri-

boti nuosavybės teises, kaip ir kai kurias kitas pagrindines žmogaus teises. Tačiau ir tokiu atveju turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad apribojimais negalima pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės esmės. Jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės nei-gimui (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

nuosavybės teisės turinį sudaro teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti.

Intelektinėsnuosavybėsapsauga(Konstitucijos23straipsnis,42straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio normomis laiduojama nuosavybės teisių apsauga. Šiame straipsnyje

įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas įpareigoja kitus asmenis nepažeisti savininko teisių, o valstybę – saugoti ir ginti nuosavybės teises. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį saugoma ir intelektinė nuosavybė.

intelektinė nuosavybė apima autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (knygas, brošiūras, straipsnius, dienoraščius, kitus literatūros kūrinius, kompiuterių programas, kalbas, paskaitas, pamokslus ir kitus žodinius kūrinius, muzikos kūrinius su tekstu ir be teksto, audiovi-zualinius kūrinius (kino filmus, televizijos filmus, videofilmus, diafilmus, kitus kinematografinėmis priemonėmis išreikštus kūrinius)) ir kt. intelektinė nuosavybė taip pat apima atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutines teises).

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl tiriant ginčijamų teisės normų atitikimą Konstitucijos 23 straipsniui taip pat atsižvelgtina į tai, jog autorių teisių ir interesų apsaugą bei gynybą numato ir Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.

Pagal Konstituciją garantuojama nuosavybės apsauga. neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe. Taigi toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, kurios saugomos pagal Konstituciją.

neteisėtu (t. y. neturint autoriaus arba garso ir (ar) vaizdo įrašo gamintojo, arba jų teisių perėmėjų leidimo) literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) arba garso ir (ar) vaizdo įrašo atgaminimu, platinimu, viešu atlikimu, kitokiu panaudojimu bet kokiais būdais ir priemonėmis komerciniams tikslams, taip pat laikymu tokiems tikslams pažeidžiamos autorių ir gretutinių teisių subjektų teisės.

Autoriaus teisių ir interesų gynyba nuo pažeidimų yra viešas interesas, todėl priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio įstatymų leidėjas gali numatyti civilinę, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę už autoriaus teisių ar interesų pažeidimus.

Akcijųperleidimas,pirmumoteisėjasįsigytiKonstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas<...> Kai akcijos yra parduodamos, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į teisinio reguliavimo

tikslus ir kitas aplinkybes, gali nustatyti subjektus, turinčius pirmumo teisę įsigyti parduodamas


228

akcijas. Šiuo atveju Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisė nėra pažeidžiama, nes akcijų savininkui, parduodančiam akcijas, sumokama tiek, kiek tos akcijos kainuoja rinkoje. Tačiau akcijos gali būti perleidžiamos ne tik jas parduodant, bet ir kitais būdais, pavyzdžiui, jas dovano-jant. Pažymėtina, kad <...> Konstitucija <...> nepaneigia galimybės įstatymuose nustatyti nuosa-vybės teisių įgyvendinimo tam tikrų ribų, tačiau kartu tokiais ribojimais negali būti paneigiama nuosavybės teisės esmė. Tuo tarpu pagal ginčijamą įstatymo normą asmens teisė dovanoti akcijas ar kitaip jas perleisti yra nepagrįstai suvaržyta.

BendrosiosdalinėsnuosavybėsteisėsdaugiabučiuosenamuoseįgyvendinimasKonstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimasnuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Jos įgyvendinimas suponuoja tam tikras

savininko pareigas. nuosavybė įpareigoja. Šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savinin-

kų, bet ir viešasis interesas, todėl tokie santykiai turi būti reguliuojami nustatant įvairius bendrosios dalinės nuosavybės teisės daugiabučiuose namuose įgyvendinimo būdus. savininkų bendrijos steigi-mas – vienas galimų bendrosios dalinės nuosavybės teisių tokiuose namuose įgyvendinimo būdų.

<...>Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos reiškia ir tai, kad savininkui, kaip subjektinių teisių į

turtą turėtojui, yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių. <...> pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį niekas negali nuosavybės paimti savavališkai – nuosavybė gali būti paimama tik remiantis įstatymu ir tik visuomenės poreikiams bei teisingai už ją atlyginant.

Nuosavybėsneliečiamumas;nuosavybėspaėmimasvisuomenėsporeikiams(Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas<...> Konstitucijos [23] straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris

reiškia, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosa-vybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu.

Pagal Konstituciją nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju indi-vidualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačia nuosavybės teise priklausan-čio turto paėmimo (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas).

Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nusta-tyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų.

Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavy-bė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objek-tui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės po-reikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas.

Atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę turi būti nustatytas teisingas. Ši Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia ir tai, kad asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.

Paveldėjimoteisė(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių ap-

sauga. Šios Konstitucijos nuostatos reiškia ir tai, kad savininkas turi teisę pareikšti savo valią, kam


229

nuosavybė atiteks po jo mirties, o tais atvejais, kai tokia valia nėra pareikšta, teisę į tai, kad po jo mirties nuosavybę paveldės įstatymu nustatyti įpėdiniai.

Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas aiškinant sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo ir ypač konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, nusta-tančių valstybės pareigą saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, tėvų teisę ir pareigą iki pilnametystės savo vaikus išlaikyti, vaikų pareigą globoti tėvus senatvėje ir tausoti jų palikimą (Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2, 6 ir 7 dalys), valstybės pareigą įstatymu ginti nepilnamečius vai-kus (Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalis), įtvirtinančių konstitucines žmogaus teises bei jų prigim-tinį pobūdį (Konstitucijos 18 straipsnis) ir kt., kontekste konstatuotina, kad paveldėjimo teisės institutas kyla iš Konstitucijos. Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę.

Pagal Konstituciją paveldėjimo santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Įstatymų lei-dėjas, reguliuodamas šiuos santykius, privalo paisyti Konstitucijos principų ir normų. Tai inter alia reiškia, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, viena vertus, būtų paneigta palikėjo valia palikti nuosavybę kaip palikimą kitiems asmenims, kita vertus, nesant pareikštos palikėjo valios, prioritetas būtų teikiamas ne asmenims, susijusiems su palikėju Konstitucijoje įtvirtintais šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais, bet kitiems. Pažymėtina, kad reguliuodamas paveldėjimo santykius įstatymų leidėjas turi užtikrinti pusiausvyrą tarp asmens teisės palikti nuosavybę kitiems asmenims ir kitų Konstitucijos ginamų vertybių.

<...><...> Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinta savininko teisė palikti nuosavybę kaip paliki-

mą. <...><...><...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas paveldėjimo santykius, gali šį reguliavimą diferencijuoti

pagal tai, kokiais šeimos ar giminystės ryšiais tam tikri asmenys buvo susiję su palikėju.

Nuosavybės teisių apsauga; nuosavybės teisių ribojimas; nuosavybės socialinė funkcija(Konstitucijos23straipsnis);vaistinėskaipnuosavybėsteisėsobjektas

Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybė neliečiama; šio straipsnio 2 da-

lyje yra nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą.

Pažymėtina, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.

Asmens teisė į nuosavybę, ūkinės veiklos laisvė, kaip ir dauguma kitų Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių, nėra absoliuti. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmo-gus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). <...>

<...>Pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir/arba dėl kitų

priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui.

<...><...> teisė į nuosavybę yra konstitucinė asmens teisė ir <...> įstatymų leidėjas, ribodamas šią

teisę, yra saistomas Konstitucijos normų bei principų: šios teisės negalima riboti daugiau, negu tai būtina demokratinėje visuomenėje, kai reikia apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes bei viešąjį interesą.

<...> pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai dėl turto pobūdžio ir/arba dėl kitų svarbių priežasčių neapribojus teisės į nuosavybę nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvir-tintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui.


230

<...> Įstatyme nustačius, jog vaistinės, išskyrus valstybines, valstybines akcines ir labdaros organizacijų vaistines, gali priklausyti nuosavybės teise tik tiems fiziniams asmenims, kurie turi aukštąjį farmacinį išsilavinimą, taip pat tik tokioms fizinių asmenų grupėms, kuriose daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies) įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukštąjį arba spe-cialųjį vidurinį farmacinį išsilavinimą, kitų fizinių asmenų teisė turėti nuosavybės teise vaistinių yra ribojama neatsižvelgiant į tai, kad vien buvimas vaistinės savininku nereiškia, jog savininkas turi teisę vykdyti tokią veiklą, kurią pagal <...> įstatymą gali vykdyti tik nustatytą farmacinį išsilavinimą ir reikiamą kvalifikaciją turintis asmuo.

<...>Pabrėžtina nuosavybės socialinė funkcija. nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo

2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas). savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Vaistinė yra licencijuota įmonė farmacinei veiklai, t. y. veiklai, kuri yra visuomenės sveikatinimo dalis ir yra susijusi su ypatingo pobūdžio prekėmis – vaistais bei vaistinėmis medžiagomis, todėl įstatymais gali ir turi būti nusta-tyti tokie vaistinių savininkų subjektinių nuosavybės teisių ribojimai, kad jiems nuosavybės teise priklausančiose vaistinėse dirbančių farmacininkų profesinę veiklą galėtų kontroliuoti, vaistinėms galėtų vadovauti ir vaistinių valdymo kontrolę galėtų vykdyti tik farmacinį išsilavinimą ir reikiamą kvalifikaciją turintys asmenys. Pagal Konstituciją įstatymais turi būti nustatytas toks farmacinės veiklos reguliavimas, kad vaistinių savininkų ekonominiai interesai neužgožtų vaistinių veiklos žmogaus sveikatos ir visuomenės sveikatinimo interesais.

<...> Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo as-mens išsilavinimo. Reikalavimai turėti farmacinį išsilavinimą bei reikiamą kvalifikaciją turi būti nustatomi asmenims, vykdantiems farmacinę veiklą vaistinėse. išsilavinimo reikalavimai negali būti nustatomi asmenims, siekiantiems turėti nuosavybės teise vaistinių.

Nuosavybėsapsaugairgynimas(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gy-

nimo esmę. Jos visiems savininkams – fiziniams asmenims, juridiniams asmenims, savivaldybėms ir valstybei – garantuoja nuosavybės apsaugą. Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas reiškia ir tai, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Konstitucija garantuoja, kad nie-kas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu.

Nuosavybėsneliečiamumasirapsauga(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savi-

ninkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuo-savybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti.

NuosavybėssocialinėfunkcijaKonstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimasnuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nu-

tarimai) – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. nuosavybės socialinė funkcija suponuoja ir tai, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos.


231

NuosavybėsteisėsribojimasKonstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimasPažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog

ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio.

Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvir-tintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuo-savybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

Nuosavybėspaėmimasvisuomenėsporeikiams(Konstitucijos23straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas tik įstatymo nustatyta

tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant inter alia reiškia, kad nuosavybės iš savininko paimti negalima, jeigu toks paėmimas nėra numatytas įstatyme. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavy-bė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės po-reikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės porei-kiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.

Nevalstybėsnuosavybėssubjektųpareigasavonuosavybeprisidėtiprieypatingųvisuomenėsreikmiųužtikrinimo(telekomunikacijųoperatoriųpareigaužtikrintitechninęgalimybęoperatyvinėsveiklossubjektamskontroliuotitelekomunikacijųtinklaisperduodamosinformacijosturinį)(Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas<...> Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir

tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti; ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie visuomenės ypatingų reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos.

Taigi pagal Konstituciją telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjek-tams gali būti nustatyta pareiga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veik-los subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, tačiau negali būti nustatyta pareiga tokios įrangos, kuri nėra reikalinga teleko-munikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines galimybes palaikyti savo lėšomis.

<...>Pažymėtina, kad telekomunikacijų tinklais perduodama informacija nėra telekomunikacijų

operatorių nuosavybė.Pagal Konstituciją valstybė turi užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. <...> nusi-

kaltimų užkardymas, tyrimas, nustatymas yra viešasis interesas, todėl teisėsaugos institucijų, vyk-


232

dančių minėtą funkciją, normaliai veiklai užtikrinti reikalinga informacija turi būti teikiama neat-lygintinai. Tą suponuoja ir konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis.

NuosavybėsneliečiamumasirapsaugaKonstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimasnuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, jog savininkas, kaip

subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą.

Teisėįpensijąnuosavybėsapsaugosaspektu(Konstitucijos23,52straipsniai)Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas<...> tuo atveju, kai lėšų, reikalingų senatvės pensijoms mokėti, surinkimas ir pačių pensijų

mokėjimas yra grindžiamas socialiniu draudimu (socialinio draudimo įmokomis), žmogus pats tam tikru mastu dalyvauja sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. Įstatymu nu-statant senatvės pensijų dydžius atsižvelgtina į tai, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas.

Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti saugoma ir ginama.

Nuosavybėsneliečiamumasirapsauga(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savi-

ninkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

<...>Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia

saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d. nutarimai).

KonstitucinėpaveldėjimoteisėsgarantijaKonstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas<...> Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę, <...> pagal Konstituciją negali būti nustatytas

toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų paneigta palikėjo valia palikti nuosavybę kaip palikimą kitiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutarimas).

NuosavybėsteisėsribojimasKonstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimasPagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuo-

savybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

Ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ri-bojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu nega-lima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvar-


233

žoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

Nuosavybėspaėmimasvisuomenėsporeikiams(Konstitucijos23straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimasPagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji

reikalinga visuomenės poreikiams, kai už ją teisingai atlyginama; visuomenės poreikiams ir teisin-gai atlyginant nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funk-cijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės porei-kiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) ga-lima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.

Pažymėtina, kad Konstitucijoje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams siejamas ne su tuo, kam paimta nuosavybė atiteks, bet su tos nuosavybės paėmimo tikslais – panaudoti daiktą visuomenės interesams, socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konk-retaus paimamo daikto individualiomis savybėmis.

Taigi Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies formuluotės „visuomenės poreikiai“ negalima aiškinti kaip visais atvejais draudžiančios paimti nuosavybę ir ją perduoti privačion nuosavybėn. Ar nuosavy-bė yra paimama visuomenės poreikiams, lemia ne tai, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri buvo paimta iš savi-ninko, tikrai buvo paimta dėl to, kad ji buvo reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu.

Pažymėtina, kad, paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, įstatymų leidėjui nepriklauso-mai nuo to, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) tampa šios nuosavybės savininku, tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ši nuosavybė iš tikrųjų būtų naudo-jama visuomenės poreikiams.

sprendžiant, ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, atsižvelgtina ir į tai, kad visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys. Reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampra-tos, ir atvirkščiai. Ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo metu paimant būtent tą nuosavybę buvo siekiama.

Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams suprantamas „kaip kiekvienu atveju individualus įstatymu nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo“ (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas). Konstitucinė formuluotė „nuosavybė <...> paimama visuomenės poreikiams“ reiškia, kad nuosavybės paėmimas siejamas su konkrečiais socialiai reikšmingais tikslais. Pagal Konstitu-cijos 23 straipsnio 3 dalį valstybei tenka pareiga įstatymais nustatyti tokią nuosavybės paėmimo tvarką, kuria būtų užtikrinama savininko teisė iš anksto žinoti, kokiems konkretiems tikslams nuo-savybė paimama.

Pažymėtina ir tai, kad, priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę. Įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ke-


234

tinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams, taip pat apie tai, kaip ir kokia tvarka savi-ninkui bus už ją atlyginama. institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas, iš kurio ketinama paimti nuosavybę, turi siekti susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ir dėl to, kokia tvarka bus atlyginama už šią nuosavybę. Kilęs ginčas, ar nuosavybė paima-ma visuomenės poreikiams, ar už ją teisingai atlyginama, turi būti sprendžiamas teisme. Kol nebus pasiektas susitarimas dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba kol ginčo neišspręs teismas, nuo-savybė iš savininko negali būti paimama.

<...>Minėta, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas visuome-

nės poreikiams, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuo-savybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuo-savybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objek-tas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei. Minėta ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju indivi-dualus įstatyme nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje esančio turto paėmimo, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tuo pat metu turi būti nustatomas ir konkretus atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, tokio atlyginimo iš-mokėjimo savininkui tvarka, kad apie nuosavybės paėmimą ir apie atlyginimo už ją dydį bei kitas sąlygas savininkui turi būti pranešta dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo vi-suomenės poreikiams, kad kol institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo ir savininkas nepasieks susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ar kol jų ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama.

Teisėįpensijąnuosavybėsapsaugosaspektu(Konstitucijos23,52straipsniai)Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra kons-

tatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, jog savinin-kas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą.

<...> įstatymu nustačius, jog tam tikri asmenys dėl jų darbo ar tarnybos turi teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nors ši pensija mokama iš valstybės biudžeto, valstybei kyla pareiga užtikrinti, kad įstatymo reikalavimus atitinkantys asmenys jiems paskyrus tokią pensiją gautų nu-statyto dydžio pinigines išmokas. <...> tai, kad įstatymu yra nustatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, reiškia, kad valstybė įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio pinigines išmokas asmenims dėl jų tarnybos lietuvos valstybei, jeigu šie asmenys atitinka įstatyme nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.). Taigi asmeniui, atitinkančiam šias sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį turtinio pobūdžio įsipareigojimą.

<...>Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas siejant su [kitų] Konstitucijos straipsnių nuostatomis

konstatuotina, kad nuosavybės teisių konstitucinė apsauga reiškia ir iš Konstitucijos bei Konsti-tucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsaugą. Antai asmens reikalavimai išmokėti teisingą atlyginimą už dar-bą yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, o asmens reikalavimai mokėti įstatymu nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 52 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Pažymėtina, kad pastaruoju atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai as-


235

pektai. nurodyta aplinkybė kaip tik ir lemia šios įgytos teisės gynybos remiantis Konstitucijos 23 straipsniu specifiką. Ši specifika inter alia reiškia, kad iškilus klausimui dėl įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pirmiausia reikia nustatyti, ar reikalavimas mokėti pensiją yra grindžiamas Konstitucijos 52 straipsniu ir (ar) kitomis Konstitucijos nuostatomis.

nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio po-būdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. <...>

Taigi pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskir-tos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos to-kiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas kons-titucines vertybes. Taip pat pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.

<...>Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį as-

menys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pa-žymėtina, kad pagal Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taip pat pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti as-menims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mecha-nizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas paskir-tos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.

Teisėįpensijąnuosavybėsapsaugosaspektu(Konstitucijos23,52straipsniai)Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra kons-


<...> Konstitucija – vientisas aktas, <...> jos nuostatos yra susijusios ir sudaro darnią sistemą. Atskleidžiant konstitucinio nuosavybės teisių apsaugos instituto turinį būtina atsižvelgti ne tik į Konstitucijos 23 straipsnį, bet ir į kitas Konstitucijos nuostatas, atskleidžiančias įvairius šios tei-sės konstitucinės sampratos aspektus, taip pat į Konstitucijos 52 straipsnį. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime konstatuota, kad asmens reikalavimai išmokėti jam paskirtą pensiją yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 52 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Pažymė-tina, kad tokiu atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

<...> valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisi-ėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas są-


236

lygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją. Taigi asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmo-ką, t. y. teisę į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti saugoma ir ginama.

Taigi pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. savaime suprantama, kad įstatymas, kuriame nustatyti tokio pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos bei pensijų dydžiai, turi atitikti Konstitucijos normas ir prin-cipus.

<...> paskirtos ir mokamos pensijos pagal Konstituciją gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūksta lėšų. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taip pat pažy-mėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompen-savimo mechanizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamas ar suma-žinamas paskirtos ir mokamos pensijos mokėjimas, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.

Nuosavybėsneliečiamumasirapsauga(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straips-

nyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę val-dyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

Nuosavybėsneliečiamumasirapsauga;nuosavybėsteisėsribojimas;nuosavybėssocialinėfunkcija(Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos impera-

tyvai. Privati nuosavybė, kaip vienas iš Tautos ūkio pagrindų, yra įtvirtinta Konstitucijos 46 straips-nio 1 dalyje.

<...>Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra

konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę rei-kalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir intere-sais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas). Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).


237

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuo-savybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuo-menėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosa-vybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, pro-porcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja ir kad šia nuostata yra išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai).

NuosavybėsneliečiamumasKonstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimasnuosavybės neliečiamybė yra įstatymu apsaugotas konstitucinis principas. niekas negali pa-

imti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu. nuosavybės subjektui – savininkui yra kons-tituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą.

Ekspropriacija(eminent domain)(Konstitucijos23straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas<...> Konstitucijoje yra įtvirtintas <...> ekspropriacijos (eminent domain) institutas. Pagal

Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka vi-suomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. <...>

<...> kaip 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama laikantis inter alia šių reikalavimų: visuomenės poreikiai, kuriems gali būti paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuo-menės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; dėl privačiai nuosavybei priklausančio turto paėmimo visuomenės poreikiams kiekvienu atveju įstatymo nustatyta tvarka turi būti priim-tas individualus sprendimas; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tuo pat metu turi būti nustatytas ir konkretus atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, tokio atlyginimo išmokėjimo savininkui tvarka; apie nuosavybės paėmimą ir apie atlyginimo už ją dydį bei kitas sąlygas savininkui turi būti pranešta dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmi-mo visuomenės poreikiams; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei; kol institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas nepasiekia susita-rimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba kol jų ginčo neišsprendžia teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama.

Nuosavybėsneliečiamumasirapsauga(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimasnuosavybės teisė – žmogaus prigimtinė teisė. nuosavybė yra daugelio kitų asmens teisių įgy-

vendinimo sąlyga.


238

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, jog Konstitucijos 23 straips-nyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas.

Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiš-kia, jog valstybė turi priedermę leisti atitinkamus nuosavybės teises saugančius įstatymus ir jais remdamasi ginti nuosavybę. Visi kiti teisės aktai nuosavybės teisių reguliavimo srityje turi atitikti įstatymus, jiems neprieštarauti.

<...>Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos yra susijusios su įvairiomis kitomis Konstitucijos nuo-

statomis. nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina Konstitucijos 23 straipsnio sąsaja su Konsti-tucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, su konstituciniais valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principais.

Akcininkų nuosavybės teisių apsauga; įstatymų leidėjo pareiga užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, kai yra nustatomos bendrojo teisinio reguliavimo išimtys (Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimasVisuotinai pripažįstama, kad privalomas oficialus pasiūlymas – tai viena iš smulkiųjų akcinin-

kų nuosavybės teisių apsaugos priemonių. Šio instituto paskirtis – apsaugoti smulkiųjų akcininkų teises, visų pirma nuosavybės teises, tais atvejais, kai kuris nors subjektas (akcininkas) vienas arba kartu su kitais subjektais įgyja tiek akcinės bendrovės akcijų, kad gali (vienas arba kartu su kitais subjektais) kontroliuoti tos akcinės bendrovės veiklą ir dėl to smulkiųjų akcininkų galimybės daryti įtaką tos akcinės bendrovės veiklai sumažėja, tad gali sumažėti ir jiems priklausančių akcijų vertė.

<...><...> tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai

pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, Konstitucijos saugomas bei ginamas vertybes, ir tik tiek, kiek to siekiama. Minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą.

Šiuos konstitucinius imperatyvus aiškinant Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosa-vybės teisių apsaugos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokias bendrojo teisinio reguliavimo išimtis, kad tam tikrais atvejais yra netaikomos tam tikros įstatymų nuostatos, saugančios asmenų nuosavybės teises, ir dėl tų nuostatų netaikymo gali būti padaryta žala asmens nuosavybės teisėms, turi pareigą kartu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų asmens nuosavybės teisių apsaugą užtikrinti kitomis priemonėmis. Priešingu atveju būtų nepaisoma Kons-titucijos 23 straipsnio nuostatų, garantuojančių įstatyminę nuosavybės teisių apsaugą.

<...> jeigu įstatymuose yra įtvirtintas privalomo oficialaus pasiūlymo, kaip vienos iš smul-kiųjų akcininkų nuosavybės teisių apsaugos priemonių, institutas, tai kuriuose nors įstatymuose nustatant, kad toks privalomas oficialus pasiūlymas yra nepateikiamas (nors kuris nors subjektas (akcininkas) vienas arba kartu su kitais subjektais įgyja tiek akcinės bendrovės akcijų, kad gali (vienas arba kartu su kitais subjektais) kontroliuoti tos akcinės bendrovės veiklą), įstatymais kartu būtina nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų kitomis priemonėmis užtikrinti, kad smul-kiųjų akcininkų teisės, visų pirma nuosavybės teisės, bus apsaugotos. nenustačius tokio – galimus praradimus kompensuojančio – teisinio reguliavimo būtų nepaisoma Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų, garantuojančių įstatyminę nuosavybės teisių apsaugą, ir galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti smulkiųjų akcininkų teises.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti minėtą galimus praradimus kompensuojantį teisinį reguliavimą, jis inter alia gali nustatyti protingą, pagrįstą laikotarpį, per kurį yra įvertinami (apskaičiuojami) galimi praradimai (jeigu jie iš tikrųjų atsiranda ir jeigu tai atsitinka


239

būtent dėl privalomo oficialaus pasiūlymo nepateikimo pagal įstatymą), taip pat gali pasirinkti įvairius minėtų praradimų kompensavimo būdus ir t. t.

Akcininkųturtiniųteisiųapsauga(privalomasvertybiniųpopieriųperleidimas,privalomasoficialuspasiūlymassupirktilikusiusvertybiniuspopierius)(Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutarimas<...> Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuosta-

tą, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, turi įgaliojimus nustatyti ir tokią kitų akcininkų turtinių teisių apsaugos priemonę kaip privalomas vertybinių popierių perleidimas, kai kuris nors akcinin-kas (vienas ar kartu su kitais asmenimis) įgyja akcijų, suteikiančių atskaitingo emitento akcininkų susirinkime balsų daugiau nei įstatyme nustatyta pagrįsta, protinga riba.

<...>Privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo institutas

taip pat yra skirtas kitų akcininkų, ypač smulkiųjų, turtinėms teisėms apsaugoti. Konstitucinis Teismas 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime yra konstatavęs: privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo instituto paskirtis – apsaugoti smulkiųjų akcininkų teises, visų pirma nuosavybės teises, tais atvejais, kai kuris nors subjektas (akcininkas) vienas arba kartu su kitais subjektais įgyja tiek akcinės bendrovės akcijų, kad gali (vienas arba kartu su kitais subjektais) kontroliuoti tos akcinės bendrovės veiklą ir dėl to smulkiųjų akcininkų galimybės daryti įtaką tos akcinės bendrovės veiklai sumažėja, tad gali sumažėti ir jiems priklausančių akcijų vertė; privalomo oficialaus pasiūlymo esmė yra ta, kad subjektas, įgijęs (vienas arba kartu su kitais subjektais) tiek akcinės bendrovės akcijų, kad gali kontroliuoti bendrovės veiklą, privalo pateikti oficialų pasiūlymą supirkti smulkiesiems akcininkams priklausančias akcijas – šie turi turėti galimybę savo akcijas parduoti ne už bet kokią, o už teisingą kainą; teisingos kainos taisyklė, kaip ir privalomo oficialaus pasiūlymo institutas apskritai, leidžia smulkiesiems akcininkams pasirinkti, ar kuriam nors subjek-tui (vienam arba kartu su kitais subjektais) įgijus tiek akcinės bendrovės akcijų, kad jis gali (vienas arba kartu su kitais subjektais) kontroliuoti tos akcinės bendrovės veiklą, savo akcijas parduoti ir pasitraukti iš bendrovės, ar ir toliau likti smulkiaisiais akcininkais.

Taigi privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo insti-tutas savaime ne prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, o priešingai – turi padėti apsaugoti šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintą vertybę.

Nuosavybėsneliečiamumasirapsauga;nuosavybėsteisėsribojimas;nuosavybėssocialinėfunkcija(Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje

(inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asme-nų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Įstatymai turi saugoti visų savi-ninkų, taigi ir valstybės (kaip visos visuomenės organizacijos) bei savivaldybių, nuosavybės teises.

Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavy-bės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konsti-tuciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo.

nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, ji įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, pro-porcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti


240

nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

NuosavybėspaėmimasvisuomenėsporeikiamsKonstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimas<...> kaip sąvoką „visuomenės poreikiai“ aiškindamas ekspropriacijos instituto kontekste yra

konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams siejamas ne su tuo, kam paimta nuosavybė atiteks, bet su tos nuosavybės paėmimo tikslais – pa-naudoti daiktą visuomenės interesams, socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pa-sinaudojus konkretaus paimamo daikto individualiomis savybėmis; visuomenės poreikių negalima aiškinti kaip visais atvejais draudžiančių paimti nuosavybę ir ją perduoti privačion nuosavybėn; ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, lemia ne tai, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri buvo pa-imta iš savininko, tikrai buvo paimta dėl to, kad ji buvo reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Nuosavybėsneliečiamumasirapsauga(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame

straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Kons-titucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas); be to savo aktuose Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs: savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją; konstitucinė nuosavy-bės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises; Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą; Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams; nuosavybė įpareigoja, ir šia nuostata yra išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija.

Nuosavybėspaėmimasvisuomenėsporeikiams(Konstitucijos23straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimasPagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji rei-

kalinga visuomenės poreikiams, kai už ją teisingai atlyginama; visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka. Kaip yra konstatavęs Kons-titucinis Teismas, Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įsta-tymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės arba jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama įvairių visos visuomenės ir jos narių teisėtų interesų pusiausvyros; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuo-savybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai dėl konkretaus nuosavybės objekto; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objek-tas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės porei-kiams kartu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymų leidėjui nepriklausomai nuo to, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) tampa šios nuosavybės savi-


241

ninku, tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ši nuosavybė iš tikrųjų būtų panaudoja-ma visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Šiame kontekste pabrėžtina, kad visuomenės poreikiai kartu yra ir valstybės reikmės (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimai); sąvokų „valstybės poreikiai“ („valstybės reikmės“) ir „visuomenės poreikiai“ („visuomenės reikmės“) negalima priešinti, nes jos ne paneigia, bet papildo viena kitą; sąvokos „valstybės poreikiai“ („valstybės reikmės“), „visuomenės poreikiai“ („visuomenės reikmės“) žymi viešąjį interesą ir yra sietinos su konstitucine tautos gerovės samprata (Konstituci-nio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimas).

Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas savo aktuose yra kons-tatavęs ir tai, kad kol nebus pasiektas susitarimas dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ar ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Minėtą konstitucinės doktrinos nuostatą aiškinant kartu su kitomis Konstitucinio Teismo doktrininėmis nuostatomis, suformuluotomis interpretuojant Konstitucijos 23 straipsnį (inter alia su šiomis: nuosavybė įpareigoja, ir šia nuostata yra išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama įvairių visuomenės ir jos narių teisėtų interesų pusiausvyros; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės porei-kiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosa-vybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; savininko teisių ir interesų negalima priešpriešinti viešajam interesui), pažymėtina, kad įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su ginčų dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams nagrinėjimu teisme, pagal Konstituciją kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų operatyviai šiuos ginčus išspręsti ir taip ga-rantuoti viešąjį interesą, užtikrinti, kad savininkas nepiktnaudžiautų savo teise gauti teisingą atlygini-mą už paimamą nuosavybę ir taip nevilkintų nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams procesą.

Pagal Konstituciją negali būti toleruojamos tokios teisinės situacijos, kai įstatymo nustatytai institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tei-sės aktų nustatyta tvarka priėmus sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už paimamą iš savininko nuosavybę dydžio ir šį atlyginimą sumokėjus toks visuomenės poreikis nepamatuotai ilgai negali būti tenkinamas dėl užsitęsusių ginčų, inter alia ginčų teismuose dėl atlyginimo už paimamą iš savininko nuosavybę dydžio, ir dėl to negali būti užtikrinti gyvy-biškai svarbūs arba kiti ypač reikšmingi visuomenės interesai. iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti inter alia teisingo atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams nuosavy-bę pagrindus, būdus, nustatyti, kad, esant kompetentingos institucijos sprendimui dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, atlyginimo už paimamą iš savininko nuosavybę dydžio ir šį at-lyginimą sumokėjus, teismas, nustatęs, kad nedelsiant nepatenkinus šio visuomenės poreikio bus pakenkta gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, gali leisti pradėti naudoti nuosavybę visuomenės poreikiams tenkinti dar iš esmės neišsprendus ginčo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę dydžio.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad sprendžiant, ar nuosavybė yra paimama vi-suomenės poreikiams, atsižvelgtina ir į tai, kad visuomenės poreikiai nėra statiški. Reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstituci-nės visuomenės poreikių sampratos, ir atvirkščiai. Ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo metu paimant būtent tą nuosavybę buvo siekiama (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Nuosavybėsneliečiamumas,apsaugairgynimas(inter aliakaisavininkasturtąprarandadėlkitųasmenųpadarytonusikaltimo)(Konstitucijos23straipsnis);sąžiningoįgijėjoteisiųgynimas

Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gy-

nimo esmę (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo


242

aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės nelie-čiamumo principas. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Kita vertus, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja. savininkas, naudoda-mas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai.

Pagal Konstituciją kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. niekas negali pa-imti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstitu-ciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valsty-bė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

<...> konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas būtų paneigtas ir tada, jeigu, savi-ninkui praradus turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, savininko nuosavybės teisės nebūtų ginamos. Šiame kontekste pažymėtina, kad kai turtą savininkas praranda dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, tai nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises, ir nereiškia, kad asmuo, įgijęs tokį turtą, tampa jo savininku. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teis-mas, iš Konstitucijos 23 straipsnio, inter alia jo 2 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas); valstybė turi priedermę leisti atitinkamus nuosavybės teises saugančius įstatymus ir jais remdamasi ginti nuosavybę (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Pagal Konstituciją savininkas turi teisę susigrąžinti savo turtą, kai jis tokį turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo; ši jo teisė yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Tai suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų savininko, praradusio turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisių gynimą. Tai nusta-tydamas įstatymų leidėjas turi nustatyti, kaip turi būti užtikrintas savininko nuosavybės teisių gy-nimas, inter alia kai toks turtas negali būti grąžintas dėl objektyvių priežasčių, nėra galimybių jo grąžinti natūra.

Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavy-bę bei garantuoja šios teisės apsaugą (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Kons-titucijos kylantiems reikalavimams, inter alia teisėtumo, sąžiningumo principams.

Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti nuosavybės teisės įgijimo būdus ir pagrindus. Tai suponuoja nuosavybės įgijimo teisėtumo reikalavimą. Pa-gal Konstituciją viena esminių nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn teisėtumo sąlygų yra savininko valios dėl tokio nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn išreiškimas (sutikimas). Kai turtas perleidžiamas kitam asmeniui be turto savininko valios išreiškimo (sutikimo), toks turto perleidimas laikomas netei-sėtu, o perleistas turtas – neteisėtai kito asmens įgytu turtu, nebent turto perleidimas kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn be šio turto savininko valios išreiškimo (sutikimo) būtų konstituciškai pateisinamas.

neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe; taigi toks asmuo neįgyja nuo-savybės teisių, saugomų pagal Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad galima tokia situacija, kai asmuo turtą įgijo žinodamas arba turėdamas žinoti, kad tas asmuo, iš kurio toks turtas yra įgyjamas, neturi teisės to turto perleisti nuosavybėn. Toks turto įgijimas nesukuria jo įgijėjui nuosavybės teisių. Atsižvelgiant į tai pažymė-tina, kad Konstitucija negina ir tokio asmens teisių, kuris turtą, savininko prarastą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, įgyja tai žinodamas arba turėdamas žinoti, t. y. elgdamasis nesąžiningai, neteisėtai.

Galima ir tokia situacija, kai asmuo, siekdamas įgyti turtą teisėtai, įgyja turtą, kurį savininkas yra praradęs dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, o jį įgyjantis asmuo to nežinojo


243

ir negalėjo žinoti. <...> net ir tuo atveju, kai asmuo turtą įgyja nežinodamas ir negalėdamas žinoti, kad savininkas jį prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, tokio turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime sukuriantis turto įgijėjui nuosavybės teises. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ne teisės pagrindu teisė negali atsirasti.

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos gi-namų ir saugomų vertybių pusiausvyrą. Tai, kad turi būti ginamos savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Reikalavimas ginti tokio asmens teises kyla iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio asmeniui padarytos žalos atlyginimo prin-cipo. Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Reikalavimas ginti asmens, sąžiningai įgijusio turtą, kurį savininkas prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, teises kyla ir iš Konstitucijos 46 straipsnio, inter alia jo 1 da-lies, kurioje taip pat yra įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, suponuojančios sutarčių sudarymo laisvę.

Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji reikalinga visuomenės poreikiams, kai už ją teisingai atlyginama; visuomenės poreikiams ir tei-singai atlyginant nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuo-menės arba jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpa-reigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama įvairių visos visuomenės ir jos narių teisėtų interesų pusiausvyros; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai dėl konkretaus nuosa-vybės objekto; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nusta-tytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

<...> iš Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies kylantys imperatyvai nuosavybės paėmimui iš savininko netaikomi tais atvejais, kai savininkas susigrąžina turtą, prarastą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo.

Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos visiems savininkams – fiziniams asmenims, juridiniams asmenims, savivaldybėms ir valstybei – garantuoja nuosavybės apsaugą (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutarimas). Taigi pagal Konstituciją įstatymai turi saugoti visų savininkų, inter alia ir valstybės (kaip visos visuomenės organizacijos), nuosavybės teises.

Teisėįpensijąnuosavybėsapsaugosaspektu(Konstitucijos23,52straipsniai)Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas<...> Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės pa-

ramos pagrindai, aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos 23 straipsnio, kuriame ginama asmens teisė į nuosavybę.

Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Pažymėtina, jog nuosavybės teisių konstitucinė apsauga reiškia iš Konstitucijos bei Konsti-tucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsaugą. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir jai


244

neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitu-cinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). nurodyta aplinkybė kaip tik ir lemia šios įgytos teisės gynybos remiantis Konsti-tucijos 23 straipsniu specifiką. Ši specifika inter alia reiškia, kad, iškilus įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį klausimui, pirmiausia reikia nustatyti, ar reikalavimas mokėti pensiją yra grindžiamas Konstitucijos 52 straipsniu ir (ar) kitomis Konstitucijos nuostatomis (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Nuosavybėsneliečiamumasirapsauga(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog

jame įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad savininkas turi teisę rei-kalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys reikalavimai užtikrinti nuosavybės neliečiamumą ir jos apsaugą visa apimtimi taikytini ir ginant intelektinės nuosavybės teises, užtikrinant prekių ženklo savininko nuosavybės neliečiamumą bei jos apsaugą.

PrekiųženklosavininkoteisiųgynimasKonstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimasnuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas. Įstatymų leidėjas gali, atsi-

žvelgdamas į nuosavybės objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus, inter alia susijusius su jiems padarytos žalos, kitų praradimų atlyginimu (kompen-savimu).

<...> prekių ženklo savininkas gali patirti įvairių praradimų – tiek materialinio, tiek mo-ralinio pobūdžio (kaip antai: prekių ženklo vertės sumažėjimo, prekių ženklo savininko įmonės reputacijos sumažėjimo ir kt.), atsiradusių dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Įstatymų leidėjui iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų atlyginti (kompensuoti) savininko patirtus tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio praradimus. Toks reguliavimas turi sudaryti prielaidas, atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės specifiką, apskaičiuoti prekių ženklo savininko dėl kito as-mens neteisėtų veiksmų patirtus praradimus; tais atvejais, kai kartais net neįmanoma apskaičiuoti prekių ženklo savininkui padarytos materialinės žalos dydžio, reikia nustatyti ir tokius šiems sa-vininkams atsiradusių praradimų atlyginimo būdus, kurie nebūtų siejami vien tik su jam padaryta materialine žala.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymuose turi būti numatyta atsakomybė už prekių ženklo savininkų teisių pažeidimą, inter alia pareiga atlyginti prekių ženklo savininkui padarytą materialinę ir moralinę žalą (praradimus).

Nuosavybėsneliečiamumasirapsauga(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį (kuriame nustatyta, kad

nuosavybė neliečiama (1 dalis), nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis), nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis)), yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuo-savybės teisių gynimo esmę (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 27 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai); Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas; pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai) <...>.


245

NuosavybėsteisėsribojimasKonstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs <...>, kad pagal Konstituciją nuosavybės

teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobū-džio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demo-kratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

Nuosavybėsneliečiamumasirapsauga(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas<...> Konstitucijos 23 straipsnyje, inter alia jo 1, 2 dalyse, įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas

ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asme-nys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją; <...> Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata inter alia reiškia, jog įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises <...>.

Nuosavybėsteisėsribojimas(inter aliasankcijosužteisėspažeidimus)Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas<...> nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus: „nei Konstitucija,

nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepanei-gia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1997 m. gegužės 6 d., 1997 m. liepos 10 d., 1997 m. spalio 1 d., 1998 m. birželio 1 d. nutarimai);

– pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosa-vybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir kons-tituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas);

– už padarytus teisės pažeidimus yra nustatomos įvairios, taip pat ir turtinės, sankcijos: bauda, turto konfiskavimas ir kt. Bauda, kaip ir turto konfiskavimas, yra turto paėmimas iš kaltininko vals-tybės nuosavybėn dėl jo padaryto teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijoje numatytas ribas. Tokia nuostata gali būti pagrindžiama ir Konstitucija, ir tarptautiniais teisės aktais, kuriuos lietuva yra ratifikavusi ir kurie yra lietuvos teisės sistemos sudedamoji dalis. <...>;

– iš Konstitucijos 23 ir 28 straipsnių normų turinio analizės darytina išvada, kad įstatymais galima nustatyti nuosavybės teisių ribojimus, taip pat ir nustatant teisės normose turtines sankci-jas už padarytus teisės pažeidimus. Tačiau visa tai neturi paneigti pačios nuosavybės teisės esmės (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas) <...>.

Nuosavybės neliečiamumas ir apsauga; nuosavybės teisės ribojimas (Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje

(inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinta nuosavybės neliečiamumas ir apsauga; įstatymai turi saugoti


246

visų savininkų, taigi ir valstybės (kaip visos visuomenės organizacijos) bei savivaldybių, nuosavybės teises.

Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, ji įpareigoja.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei prie-šingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei lais-ves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

2.2.5.2. Restitucija

Ikiturtogrąžinimoarkompensacijosišmokėjimobuvusiosavininkonuosavybėsteisėsįkonkretųturtądarnėraatkurtos

Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimasiki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės

teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai, vals-tybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą.

KompensacijakaipnuosavybėsteisiųatkūrimoformaKonstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas<...> nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, ne-

prieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kom-pensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

NuosavybėsteisiųatkūrimasiržemėsreformaKonstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimasnuosavybės teisių atstatymas ir žemės reforma yra neatskiriami procesai. Jų vienovė reiškiasi

per bendrą objektą – žemę, dėl to nuosavybės teisių į žemę atstatymas derinamas ir su žemės re-forma.

Valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas (Konstitucijos46straipsnio3dalis,54straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimasKonstitucijos 54 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymas nustato

draudimą niokoti žemę. Šis konstitucinis žemės apsaugos principas rodo, kad žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti žemės produktyvumą yra visuotinis poreikis. Todėl valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atstatymo sąlygas yra neišvengiama būtinybė siekiant suderinti buvusių savininkų interesus ir visuomenės poreikius.

<...> [Žemės ūkio] paskirties žemės specifika yra ta, kad ji skirta žemės ūkio produktų gamybai. Dėl to įstatymų leidėjas, nustatydamas žemės ūkio paskirties žemės grąžinimo sąlygas, neturi pažeisti buvusių savininkų teisių, bet taip pat negali ignoruoti ir visuomenės poreikio naudoti žemę pagal jos paskirtį. Toks visuomenės poreikis remiasi Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė turi teisę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

<...>


247

sprendžiant žemės grąžinimo buvusiems savininkams problemą, neišvengiamai susiduriama su per 50 metų suformuota ekonominių-socialinių santykių sistema. Pasikeitė žemėnauda: žemės masyvai buvo užsodinti miškais; atsirado naujų vandens telkinių; buvo nutiesti geležinkeliai ir automobilių keliai, naftos ir dujų magistraliniai vamzdynai; išsiplėtė miestų teritorijos ir pramonės įmonių užimti žemės plotai; buvo sukurti ir šiuo metu funkcionuoja stambūs specializuoti žemės ūkio produkcijos gamybos kompleksai. Dėl tokių naujų aplinkybių neįmanoma ignoruoti valstybės teisės reguliuoti nuosavybės teisių atstatymo sąlygų taip, kad būtų maksimaliai suderinti buvusių savininkų interesai ir visuomenės poreikiai. Valstybės ir jos institucijų veikla nustatant neteisėtai nutrauktos nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas turi būti grindžiama Konstitucijoje sufor-muluotomis nuosavybės teisių apsaugos bei bendrą tautos gerovę užtikrinančiomis nuostatomis.

Įstatymųleidėjokompetencijanustatytinaujasnuosavybėsteisiųatkūrimosąlygas Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas<...> naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teisę, nustatymas yra įstatymų lei-

dėjo kompetencija.

Buvusiųiresamųsavininkų,taippatgrąžintinuosenamuosegyvenančiųnuomininkųinteresųderinimasvykdantrestituciją

Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas<...> Kai nėra galimybės išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti buvusiam savininkui natūra, tei-

singa kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

svarbu, kad <...> sąlygos, dėl kurių turtas gali būti negrąžinamas natūra, neprieštarautų kons-titucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad okupacijos metu prie-varta nutrauktų nuosavybės teisių atstatymas neišvengiamai veikia susiformavusią socialinių bei teisinių santykių sistemą, šis procesas turi vykti taip, kad būtų suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai.

Nuosavybėsteisiųįgyvenamuosiusnamus,kuriuosegyvenanuomininkai,atkūrimasKonstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas<...> būtinybė atstatyti okupacinės valdžios nutrauktas nuosavybės teises pateisina susiforma-

vusių gyvenamųjų namų nuomos santykių pakeitimus. Kai atstatant buvusių savininkų nuosavybės teises į gyvenamuosius namus juose gyvenantiems nuomininkams suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios įstatymų nustatytus reikalavimus, tai laikytina pakankama nuomininkų tei-sių gynimo priemone. <...> sąlyga negrąžinti gyvenamųjų namų, jei nuomininkai nesutinka pakeisti nuomos sutarties, neatitinka Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės gynimo nuostatų.

OkupacinėsvaldžiosnusavintasturtasnetapovalstybėsnuosavybeKonstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas<...> okupacinės valdžios įvykdytos visuotinės nacionalizacijos bei kitų savivalės aktų pagrin-

du negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė. nusavintas žmonių turtas buvo tik faktiškai valstybės valdomu turtu (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

Nuosavybėsteisiųįgyvenamuosiusnamus,perleistusfiziniamsasmenims,atkūrimasKonstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimasiki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės

teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos <...>. <...> nebūtų teisinga paimti prieš fizinio asmens va-lią gyvenamąjį namą (arba jo dalį), kurį jis įsigijo pagal sandorį, nepažeisdamas galiojusių norminių aktų, ir kurį šiuo metu valdo bei juo naudojasi, ir grąžinti šį turtą buvusiam savininkui. Ginant bu-vusio savininko teises negali būti neginčo tvarka paneigiamos dabartinio savininko teisės. nesant galimybės be dabartinio savininko sutikimo grąžinti buvusiam savininkui gyvenamąjį namą (arba jo dalį) natūra, nuosavybės teisės <...> jam gali būti atstatytos kitais būdais. Teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.


248

Nuosavybėsteisiųatkūrimosantykiaireguliuojamiįstatymu(Konstitucijos23straipsnio1,2dalys)

Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinta nuostata, jog nuosavybė neliečiama,

o antrojoje dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymas. Šią konstitucinę nuostatą atitinka tai, kad nuosavybės teisių atstatymas yra sureguliuotas įstatymu.

SprendimogrąžintiturtąnatūraarkompensuotijįteisinėreikšmėsavininkuiKonstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimasValstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį, jis

turi tokią juridinę reikšmę, kad nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises (lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas <...>).

Nuosavybėsteisiųįgyvenamuosiusnamus,perleistusfiziniamsasmenims,atkūrimasKonstitucinio Teismo 1994 m. spalio 19 d. nutarimasKonstitucinis Teismas pripažino, jog nuostata, kad „jei negalima grąžinti turto natūra, turi

būti skiriama kompensacija“, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (Konstituci-nio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

Atstatant nuosavybės teises, ginamos ne tik buvusių savininkų, bet ir fizinių asmenų, įsigijusių gyvenamuosius namus (arba jų dalis) pagal teisėtus sandorius, teisės.

Tai atitinka Konstitucijos 29 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, jog „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, ir Konstitucijos 28 straipsnio nuostatą, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.

Buvusiųiresamųsavininkų,taippatgrąžintinuosenamuosegyvenančiųnuomininkųinteresųderinimasvykdantrestituciją

Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 10 d. sprendimas (Nr. 25/94)Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo: „Kai nėra galimybių išli-

kusį nekilnojamąjį turtą grąžinti buvusiam savininkui natūra, teisinga kompensacija taip pat užtik-rina nuosavybės teisių atstatymą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

svarbu, kad <...> sąlygos, dėl kurių turtas gali būti negrąžinamas natūra, neprieštarautų kons-titucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad okupacijos metu prie-varta nutrauktų nuosavybės teisių atstatymas neišvengiamai veikia susiformavusią socialinių bei teisinių santykių sistemą, šis procesas turi vykti taip, kad būtų suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai.“

Buvusiųžemėssavininkųirdabartiniųjosnaudotojųinteresųderinimasvalstybeireguliuojantnuosavybėsteisiųįžemęatkūrimosąlygasirvykdantžemėsreformą

Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimasKonstitucijos 47 ir 54 straipsniuose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę

funkciją – tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti racionalų žemės naudojimą pagal paskirtį yra visuotinis poreikis. Todėl, siekiant suderinti buvusių savininkų ir asmeninio ūkio žemės naudotojų interesus, valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atstatymo sąlygas yra neišvengiama būtinybė.

<...>iki turto grąžinimo ar sprendimo dėl atitinkamo kompensavimo priėmimo buvusio savininko

subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).


249

Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra. Tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnau-dos santykių, vertintinų kaip visuomenės poreikis vykdant žemės reformą, negalima grąžinti žemės natūra, ji iš buvusio savininko gali būti išperkama.

sąvoka „išpirkimas“ <...> faktiškai reiškia valstybės įgaliotų institucijų teisę priimti sprendi-mą buvusiems savininkams negrąžinti išlikusios žemės, jeigu yra atitinkamos įstatymų nustatytos sąlygos. <...> Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės ne-liečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

sprendžiant žemės grąžinimo buvusiems savininkams problemą, neišvengiamai susiduriama su suformuota ekonominių-socialinių santykių sistema ir konkrečiai – su faktine žemėnauda. Dėl to neįmanoma ignoruoti valstybės teisės reguliuoti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas taip, kad būtų maksimaliai suderinti buvusių savininkų ir jų žemės, suteiktos asmeniniam ūkiui, dabartinių naudo-tojų interesai. nustatant žemės, kurios iki 2 arba 3 ha suteikta asmeniniams sklypams, išpirkimą ir jos kompensavimą, valstybės veikla grindžiama ne tik socialinių interesų derinimu, bet ir tokiu ūkinės veiklos reguliavimu, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnis).

Vertinant šią problemą, atsižvelgtina ir į lietuvos valstybės teisės tradicijas. Visose lietuvos valstybės konstitucijose buvo pabrėžiama, kad turtas ir ypač žemė turi ir socialinę funkciją. Žemės reformomis taip pat buvo siekiama, kad žemės gautų ją dirbantys, nors istoriškai ir neturėję nuo-savybės teisių į ją, asmenys.

<...> neišperkant žemės iš buvusių savininkų, nebūtų įmanoma aprūpinti žeme asmenų, nau-dojančių ir dirbančių ją, o tai kliudytų vykdyti žemės reformą. Tokią išperkamą žemę valstybė turi naudoti pagal paskirtį – parduoti ją jos naudotojams arba, kai naudotojai nepareiškia noro įsigyti jos privatinėn nuosavybėn, garantuoti jiems suteiktos žemės neterminuotą naudojimą.

Įstatymųleidėjoteisėpasirinktinuosavybėsteisiųįišlikusįnekilnojamąjįturtąatkūrimobūdą(inter aliaribotąrestituciją)

Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimasPasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvar-

ką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atsta-tant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės.

Ikinuosavybėsteisiųįišlikusįnekilnojamąjįturtąatkūrimobuvęsavininkaineįgyjasubjektiniųnuosavybėsteisiųįšįturtą

Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimasKonstitucinis Teismas pažymi, kad kol buvusiems savininkams bei kitiems asmenims, siekian-

tiems atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atstatytos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais. Todėl iki tol jie neįgyja savininko subjektinių teisių į šį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas <...>). Taigi dar nesamų, o tik siekiamų atstatyti subjektinių turtinių teisių gynybai negali būti taikomos civilinės teisės normos, reguliuojančios nuosavybės santykius ir ginančios nuosavybės teises. Būtent specialioms, netradicinėms situacijoms taikomi ir specialūs įstatymai. Kai tokio įstatymo pagrindu yra atstatomos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi taikomos Konstitucijos 23 straipsnio <...> normos.

Nuosavybėsteisiųatkūrimosantykiaireguliuojamiįstatymu(Konstitucijos23straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimasKonstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „nuosavybės teises saugo įstatymai.“

Šią konstitucinę nuostatą atitinka tai, kad sovietinės okupacijos laikotarpiu pažeistų privatinės nuosavybės teisių atstatymą šalyje reguliuoja įstatymas <...>, o ne poįstatyminis aktas.

<...>


250

<...> Vyriausybė negali poįstatyminiu aktu įsibrauti į įstatymo reguliavimo sritį, nustatyti papildomų nuosavybės teisių atstatymo sąlygų.

Nuosavybėsteisiųįgyvenamuosiusnamus,kuriuosegyvenanuomininkai,atkūrimasKonstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimasOkupacinei valdžiai įvykdžius žemės, bankų, stambiosios pramonės, kito turto, tarp jų gy-

venamųjų namų, nacionalizavimą bei kitokį neteisėtą suvisuomeninimą, buvo paneigta žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. neteisėtu pagrindu iš žmonių atimtas turtas netapo valstybės nuosavybe ir laikytinas tik faktiškai jos valdomu.

Privačios nuosavybės teisės instituto atstatymas reiškė atkurtos lietuvos valstybės nuostatą ginti pažeistas žmogaus nuosavybės teises. Visiškai atkurti buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai nebuvo įmanoma, nes reikėjo atsižvelgti į pakitusius socialinius-ekonominius ir kitus visuomeninius santykius.

<...> lietuvos valstybė, atstatydama privatinės nuosavybės teisės institutą, įsipareigojo nusta-tytomis sąlygomis ir tvarka atstatyti buvusiems savininkams nuosavybės teises į išlikusius gyvena-muosius namus.

<...> neįmanoma išspręsti interesų konfliktų suabsoliutinant asmens, siekiančio atstatyti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą susigrąžinant jį natūra, teisių gynimo, kartu paneigiant jame gyvenančių nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą.

nuosavybės teisių gynimą grąžinant namą natūra įstatymų leidėjas pasirinko kartu užtikrin-damas nuomininko teisę į gyvenamąją patalpą. <...>

<...> Buvusiam savininkui pageidaujant susigrąžinti namą, jo dalį ar butą natūra, nuomininko teisinė padėtis nesikeičia, tačiau jis neturi teisės privatizuoti šios nuomojamos gyvenamosios pa-talpos. nuomos sutartis su juo gali būti nutraukta, ir jis iškeldinamas iš gyvenamosios patalpos, kai įvykdoma [įstatyme nustatyta] sąlyga – jam suteikiama atitinkama gyvenamoji patalpa. Taigi buvęs savininkas gali susigrąžinti gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą natūra, kai bus įvykdyta <...> nustatyta sąlyga. Kol ji neįvykdyta ar už turtą nėra atitinkamai kompensuota, buvusio savininko subjektinės teisės dar nėra atstatytos. Tai reiškia, kad tik atstatytos nuosavybės teisės ginamos visais teisiniais būdais. Toks nuosavybės teisių gynimas yra įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje.

Atstatant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus, galimi įvairūs buvusio savininko ir nuomininko teisių apsaugos derinimo būdai. <...>

<...>Įstatymu yra reguliuojamas nuosavybės teisių atstatymas į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal

jį nuosavybės teisės atstatomos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Jame yra specialių sąlygų, o tiksliau – apribojimų, taikomų buvusiems savininkams, norintiems susigrą-žinti savo turtą natūra. suprantama, kad yra nustatytos tam tikros sąlygos, ribojančios nuosavybės teisės atstatymą, nes per 50 metų suformuota socialinių-ekonominių santykių sistema turi įtakos šiam procesui. Tais atvejais, kai neįmanoma grąžinti turto natūra, buvęs savininkas gali pasirinkti [įstatyme] nustatytą kitą kompensavimo būdą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama atitinkama kompensacija, ne-prieštarauja ir nuosavybės teisių gynimo principui, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27, birželio 15, spalio 19 d., 1995 m. kovo 8 d. nutarimai).

ĮvairiųsubjektųinteresųderinimasvykdantrestitucijąiržemėsreformąKonstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas<...> valstybėje vykstantys nuosavybės teisės į žemę atstatymo bei žemės reformos procesai

yra vienas nuo kito neatskiriami ir realizuojami per vieną bendrą objektą – žemę. užtikrinant šių procesų vyksmą būtina maksimaliai suderinti įvairių subjektų interesus. Pažymėtina, kad <...> Konstitucija <...> nepaneigia valstybės galimybės išskirti prioritetinius dalykus reguliuojamų teisi-nių santykių srityje ir nustatyti tam tikrus specifinius reikalavimus atitinkamiems subjektams <...>. Žemės paskirtis lemia teisinio žemės santykių reguliavimo ypatumus.


251

ĮvairiųsubjektųinteresųderinimasvykdantrestitucijąKonstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimasKonstitucinis Teismas <...> yra konstatavęs, jog atstatant nuosavybės teises būtina suderinti

tiek buvusių savininkų ir visuomenės interesus (1994 m. gegužės 27 d. ir 1995 m. kovo 8 d. nuta-rimai), tiek buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžinti-nuose namuose, teisėtus interesus (1994 m. birželio 15 d. ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Nuosavybėsteisiųįgyvenamuosiusnamus,kuriuosegyvenanuomininkai,atkūrimasKonstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime yra konstatuota, kad nuomos

sutartis su nuomininku gali būti nutraukta ir nuomininkas iškeldinamas iš gyvenamosios patalpos, kai įvykdoma [įstatyme nustatyta] sąlyga – jam suteikiama atitinkama gyvenamoji patalpa. Tik kai įvykdoma ši sąlyga, buvęs savininkas gali susigrąžinti gyvenamąjį namą, jo dalį, butą natūra.

Nekilnojamojoturtoišpirkimasvalstybėsreikmėms(Konstitucijos23straipsnis)Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas<...> Konstitucijos 23 straipsnio trečiojoje dalyje nuosavybės paėmimas visuomenės porei-

kiams suprantamas kaip kiekvienu atveju individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas spren-dimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo.

Vykdant restituciją, žemės ar kito nekilnojamojo turto išpirkimas valstybės reikmėms iš pilie-čių, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, yra kiek kitokio pobūdžio teisės aktas. Šiems asmenims priklausiusį turtą faktiškai valdo valstybė. Kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, tokie asmenys realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą, todėl negali tiesiogiai pasinaudoti konstitucine nuosavybės teisių garantija. Tačiau šiuo atveju svarbu pažymėti platesnį Konstitucijos 23 straipsnio aspektą. Akivaizdu, kad konstitucine nuosavybės neliečiamumo garantija, konstituciniu privačios nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams sureguliavimu paneigiama visuotinės, neatlygintinos nacionalizacijos gali-mybė. Tokia Konstitucijos 23 straipsnio funkcijos samprata suponuoja tai, kad ir atstatant okupa-cinės valdžios neteisėtai visuotinai paneigtas piliečių nuosavybės teises turi būti laikomasi teisingo atlyginimo už valstybės išperkamą turtą principo. Tai atitinka siekį atkurti teisingumą nuo okupa-cinės valdžios nukentėjusių žmonių atžvilgiu. Beje, Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime <...> konstatavo, kad jei nėra galimybės išlikusio turto grąžinti natūra, teisinga kompen-sacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

KompensacijaužvalstybėsišperkamąturtąKonstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas <...> nuosavybės teisių atstatymo sąlygų nustatymas – tai įstatymų leidėjo prerogatyva. Viena

svarbių sąlygų atstatant nuosavybės teises yra ta, kad kompensuojant valstybės išperkamą turtą yra atskaitomos jo pagerinimo išlaidos. <...> turto pagerinimo išlaidų atskaitymas yra suderinamas su konstituciniais nuosavybės apsaugos reikalavimais. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad vals-tybės išperkamo turto kompensavimo teisinį reguliavimą, be kitų veiksnių, sąlygojo ir ribotos ma-terialinės finansinės valstybės galimybės. Kai valstybė įstatymu priima atitinkamą įsipareigojimą, jis turi būti paremtas materialiais ir finansiniais ištekliais, kitaip įstatymas tampa neveiksmingas. Todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. <...> Beje, visų visuomenės narių lygiateisiškumo kontekste reikšminga yra ir tai, kad [įstatymu] prisiimta prievolė mokėti tam tikrai asmenų kategorijai atitinkamas kom-pensacijas už valstybės išperkamą turtą iš esmės tenka kitiems visuomenės nariams.

RestitucijaKonstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimasPrivačios nuosavybės įtvirtinimas šalies ūkyje vyksta privatizavimo bei reprivatizavimo pa-

grindu. Šalyje vykdoma žemės reforma ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimas yra neatskiriamos


252

to paties proceso dalys. Teisiniu šio proceso reguliavimu siekiama užtikrinti deramą restitucijos vyksmą, kartu yra įgyvendinama Konstitucijos nuostata, kad tautos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. <...> įstatyme pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra. Tačiau turto grąži-nimas natūra daugeliu atvejų siejamas su atitinkamomis [įstatyme] numatytomis sąlygomis bei apribojimais.

Buvusiųžemėssavininkųirdabartiniųjosnaudotojųinteresųderinimasvykdantrestituciją

Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs, kad atkuriant nuosavybės tei-

ses į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai.

Asmenų,kuriųnuosavybėsteisesnutraukėokupacinėvaldžia,teisėtiinteresaiginamiatsižvelgiantįkonstitucinesnuosavybėsapsaugosnuostatas

Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjas nuo pat lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos teisės

aktais pripažino okupacinės valdžios neteisėtai nutrauktų lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęsti-numą. Todėl teisėti interesai asmenų, kurių nuosavybės teises nutraukė okupacinė valdžia, ginami atsižvelgiant į konstitucines nuosavybės apsaugos nuostatas.

Buvusiųsavininkųirgrąžintinuosenamuosegyvenančiųnuomininkųinteresųderinimasvykdantrestituciją;kompensacijakaipnuosavybėsteisiųatkūrimoforma

Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas <...> įstatymais reguliuojant restitucijos įgyvendinimą siekiama atkurti teisingumą nuo oku-

pacinės valdžios nukentėjusių asmenų atžvilgiu. Teisingumas yra vienas moralinių vertybių ir teisi-nės valstybės pagrindų. Tačiau, kaip Konstitucinis Teismas savo nutarimuose jau ne kartą yra kons-tatavęs, teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.

<...> Konstitucinis Teismas daugelyje savo nutarimų yra pažymėjęs, kad teisinga kompensa-cija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

<...>Konstitucija garantuoja tiek nuosavo, tiek gyventojo nuomojamo būsto neliečiamumą. Todėl

ir po to, kai <...> atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą grąžinant juos natūra, nuomininkas ir toliau naudojasi konstitucine būsto, kuriame gyvena, neliečiamumo ga-rantija. siekiant apsaugoti nuomininką nuo galimo būsto savininko kėsinimosi į jo teises, į būsto neliečiamumą, pagal [įstatymo] normas nuomininkas iki kitos gyvenamosios patalpos suteikimo paliekamas teisiniuose gyvenamosios patalpos nuomos santykiuose su savivaldybe, bet ne su nuo-mojamo būsto savininku. <...>

<...><...> pamatinė šalyje vykdomos restitucijos nuostata, kad atkuriant nuosavybės teises pirme-

nybė teikiama turto grąžinimui natūra.Kartu pažymėtina, kad teisiškai reguliuojant nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atkū-

rimą neišvengiamai kyla būtinybė derinti asmenų, kurių nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus atkuriamos, ir šiuose namuose gyvenančių nuomininkų interesus.

Įstatymųleidėjoprerogatyvanustatytinuosavybėsteisiųatkūrimosąlygas Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjui patvirtinus okupacinės valdžios nutrauktų lietuvos valstybės piliečių

nuosavybės teisių tęstinumą iškilo būtinybė teisės aktais reglamentuoti realų subjektinių teisių į konkretų turtą atkūrimą. nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų nustatymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Konstitucinis Teismas <...> 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kom-


253

petencija. Įstatymų leidėjo galias riboja Konstitucija, todėl, suprantama, įstatymų normos, regla-mentuojančios nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas, turi atitikti Konstituciją.

Ribotarestitucija(žemėsišpirkimas)Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimasKonstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, kurioje įtvirtintas

nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, kontekste ginčijamose įstatymo nuostatose reguliuojami santykiai turi tam tikrų ypatumų. Šiuos ypatumus lemia tai, kad [įstaty-mo] nustatyta tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį okupacinės valdžios nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą (taip pat ir į žemę), kartu atsižvelgiant į socialinius ir ekonominius, kitus su nuosavybe susijusių santykių esminius pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo šio turto neteisėto nacionalizavimo. Dėl minėtų esminių pokyčių, taip pat atsižvelgiant į lietuvos valstybės realias galimybes neįmanoma atkurti visų okupacinės valdžios pažeistų nuosavybės teisių visiškai grąžinant natūra visą išlikusį nekilnojamąjį turtą (taip pat ir žemę). <...>

Konstitucinis Teismas konstatuoja, jog įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką objektyviai sąlygoja tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto nacio-nalizavimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (taip pat ir į žemę) atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgtina į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus.

<...><...> Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto na-

tūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės tei-sių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai). <...>

<...> Atsižvelgiant į su nuosavybe susijusių santykių pokyčius, įvykusius per laikotarpį, pra-ėjusį nuo neteisėtos nacionalizacijos, tam tikros dalies privačios laisvos (neužstatytos) žemės išpir-kimas siekiant kuo didesniam skaičiui savininkų atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, atspindi visuomenės interesą.

<...> ne žemės priskyrimas miesto teritorijai, ne atitinkamo statinio buvimas ar nebuvimas turi lemti žemės grąžinimą ar negrąžinimą natūra – jį turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei.

<...><...> žemės buvimo vieta, taip pat tai, kada žemė buvo priskirta miesto teritorijai – iki jos

neteisėto nacionalizavimo ar po jo, suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti skirtingus žemės kainos nustatymo būdus. nustatant žemės kainos nustatymo būdą neturi būti pažeidžiami teisingo atlyginimo ir konstitucinis asmenų lygybės principas.

<...>sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, lemiamą reikš-

mę turi ne tai, kokie atlyginimo būdai yra nustatyti, bet tai, kad šiais būdais būtų užtikrintas realus ir teisingas atlyginimas už išperkamą žemę.

Konstituciniųnuosavybėsapsaugosprincipųtaikymasrestitucijosteisiniamssantykiams;žemės, būtinos visuomenės poreikiams (suteiktos mokslo ir mokymo įstaigoms), išpirkimas(Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, įstatymais nustatant nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą (taip pat ir į žemę) atkūrimo sąlygas ir tvarką, atsižvelgtina į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas).

Įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Vi-suomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo


254

funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra.

Žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. Įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma pusiausvyros tarp asmens ir visuomenės teisėtų interesų.

<...><...> valstybės išperkamos žemės statusas gali būti suteiktas tik tai mokslo ir mokymo įstai-

goms skirtai žemei, kuri yra būtina jų uždaviniams ir funkcijoms vykdyti, t. y. būtina visuomenės, o ne atskirų asmenų poreikiams. Mokslo ir mokymo įstaigos, valstybės ir savivaldos institucijos, pareigūnai turi pareigą užtikrinti, kad mokslo ir mokymo įstaigai suteikta žemė būtų naudojama tik šios įstaigos uždaviniams ir funkcijoms vykdyti, t. y. visuomenės poreikiams tenkinti.

<...>Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį interpretuodamas

nuosavybės teisių atkūrimo kontekste, ne kartą yra konstatavęs, kad nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, tai nustatant būtina atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus. Šie principai suponuoja ir tai, kad okupacinės valdžios neteisėtai nacionalizuota žemė, jeigu ji nėra būtina visuomenės poreikiams, įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis savininkams turi būti grąžinta natūra.

Nuosavybėsteisiųtęstinumopripažinimas–pagrindasvykdytiribotąrestitucijąKonstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimasnuosavybės teisių, pažeistų neteisėtai nusavinant privačią nuosavybę, atkurti remiantis tuo

metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma. Tam buvo būtina įstatymu nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą.

Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsira-do kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma.

<...>Pažymėtina, kad neteisėtai nacionalizavus ar kitais neteisėtais būdais nusavinus piliečių turtą

buvo nutrauktos jų nuosavybės teisės; savininkai, kurių turtas buvo nacionalizuotas ar kitais ne-teisėtais būdais nusavintas, pagal okupacijos metu veikusius įstatymus negalėjo teisėtai disponuoti šiuo turtu, jie inter alia negalėjo išreikšti valios, sukuriančios teisines pasekmes dėl turto perleidimo kitam asmeniui. Pagal okupacinės valdžios įstatymus neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininko net ir objektyvia forma išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į šį turtą perleidimo jokių teisinių pasekmių nesukeldavo. savininkų sandoriai dėl neteisėtai na-cionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto nekilnojamojo turto perleidimo negalėjo būti tvirtinami notariškai ir teisiškai registruojami; šie sandoriai buvo sudaromi nesilaikant nekilnoja-mojo turto sandoriams nustatytos privalomos notarinės formos ir nebuvo teisiškai registruojami. neteisėtai nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininkai neturėjo teisinės galimybės šį turtą perleisti testamentu.

RestitucijossantykiųreguliavimokonstituciniaipagrindaiKonstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją

nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema. Tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuome-nės siekį, į kitas konstitucines vertybes.


255

Pažymėtina ir tai, kad būtinumas garantuoti nuosavybės teisių konstitucinę apsaugą, konsti-tucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas suponuoja valstybės pareigą, įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, atsižvelgti į pakitusias socia-lines, ekonomines, teisines bei kitas realijas, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų – nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžin-tinuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisės ir teisėti interesai. nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. ir 1995 m. kovo 8 d. nutarimai), tiek buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai (Konsti-tucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad neįmanoma išspręsti interesų konfliktų suabso-liutinant asmens, siekiančio atstatyti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą susigrąžinant jį natūra, teisių gynimo, kartu paneigiant jame gyvenančių nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą.

<...>Konstitucinis Teismas, ne kartą tyręs restitucijos įstatymų straipsnių (jų dalių) atitiktį Konsti-

tucijai, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją įstatymais nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, yra saistomas Konstitucijos, kad nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgtina ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas ir užtikrinti, kad atkuriant savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos nuomi-ninkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisės ir teisėti interesai. Pripažįstant nuosavybės teisių tęstinumą ir atkuriant nuosavybės teises, negalima paneigti susiformavusių nuomos santykių tęstinumo.

Konstituciniųnuosavybėsapsaugosprincipųtaikymasrestitucijosteisiniamssantykiams Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį interpretuodamas

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, ne kartą yra konstatavęs, kad nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvar-ką, tai nustatydamas jis privalo atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus.

Pabrėžtina, kad išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavy-bės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos iš-mokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos; valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuo-savybės teisių atstatymo, asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas).

Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad, įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ne vien į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, – įstatymų leidėjas yra saistomas pareigos apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį. nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, tei-singa kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai).

sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais


256

nusavino savininkų turtą. lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį tur-tą, turi dvi puses: tai teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneig-tos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei. Atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu. nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavy-bės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Minėta, kad lietuvos valstybė pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Pilie-čiams nuosavybės teisės atkuriamos ne į visą neteisėtai nacionalizuotą ar kitais neteisėtais būdais nusavintą turtą, bet į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai di-delę finansinę naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas.

Pažymėtina, kad kilęs ginčas, ar už turtą, kuris nėra grąžinamas natūra, yra kompensuojama teisingai, turi būti sprendžiamas teisme.

Pabrėžtina ir tai, kad teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosa-vybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, – paimant nuosavybę visuomenės poreikiams pagal Konstitucijos 23 straipsnį, teisingas atlyginimas už ją yra toks, kuris yra lygiavertis paimamai nuo-savybei.

<...>Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad „valstybės įgalio-

tai institucijai priėmus sprendimą grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį, jis turi tokią juridinę reikšmę, kad nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises“. Pažymėtina, kad kai įsta-tymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas). Taigi valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, toks asmuo įgyja nuosavybės teises, kurias saugo ir gina Konstitucijos 23 straipsnis.

NuosavybėsteisiųįgyvenamuosiusnamusatkūrimasKonstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas<...> būtinumas garantuoti nuosavybės teisių konstitucinę apsaugą, konstitucinis atviros, tei-

singos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas suponuoja valstybės pareigą, įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines, teisines bei kitas realijas, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų – nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisės ir teisėti interesai. nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. ir 1995 m. kovo 8 d. nutarimai), tiek buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. ir 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad neįmanoma išspręsti interesų konfliktų suabsoliutinant asmens, siekian-čio atstatyti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą susigrąžinant jį natūra, teisių gynimo, kartu paneigiant jame gyvenančių nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą.

<...>


257

Konstitucinis Teismas, ne kartą tyręs restitucijos įstatymų straipsnių (jų dalių) atitiktį Konsti-tucijai, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją įstatymais nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, yra saistomas Konstitucijos, kad nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgtina ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas ir užtikrinti, kad atkuriant savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos nuomi-ninkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisės ir teisėti interesai. Pripažįstant nuosavybės teisių tęstinumą ir atkuriant nuosavybės teises, negalima paneigti susiformavusių nuomos santykių tęstinumo.

<...>Pažymėtina, kad piliečių teisė įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis atkurti pažeistas nuo-

savybės teises sugrąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus kyla iš nuosavybės teisės, kuri yra prigimtinė, konstitucinės apsaugos principo, taip pat iš seimo priimtų nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančių įstatymų. Valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti.

nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, bu-tuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš seimo priimtų įstatymų, nustatančių valstybės garantijas nuomininkams.

<...>Taigi įstatymų leidėjas, turėdamas diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir

tvarką, galėjo įstatymu nustatyti ir tai, kad gyvenamieji namai yra valstybės išperkami, jeigu jie yra reikalingi valstybės reikmėms.

<...>Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad „valstybės įgalio-

tai institucijai priėmus sprendimą grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį, jis turi tokią juridinę reikšmę, kad nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises“. Pažymėtina, kad kai įsta-tymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas). Taigi valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises į grąžintinus natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, toks asmuo įgyja nuosavybės teises, kurias saugo ir gina Konstitucijos 23 straipsnis.

Savininkųirgrąžintinuosenamuosegyvenančiųnuomininkųinteresųpusiausvyrosužtikrinimas

Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas<...> nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo sukurti teisiniai santykiai tarp valstybės ir grą-

žintinų (grąžintų) gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkų, taip pat tarp valstybės ir grąžinti-nuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose gyvenančių nuomininkų.

<...> santykių tarp valstybės ir grąžintinų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkų turinį sudaro tai, kad savininkai įgijo teisę įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus grąžinant juos natūra, o jei nėra tokios galimybės – gauti kompensaciją; valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių atkūrimą įstatymais toliau reguliuoti taip ir veikti taip, kad nuosavybės teisės į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus savininkams būtų atkurtos. savininkai turi teisėtą lūkestį, kad jų nuosavybės teisės į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus bus atkurtos; šį jų teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija.

<...> santykių tarp valstybės ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžin-tuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, turinį sudaro tai, kad, valstybei nustačius garantijas nuomininkams, nuomininkai įgijo teisėtą lūkestį, jog valstybės nustatytos ir vėlesniais įstatymais pakartotinai patvirtintos garantijos bus realiai įvykdytos. Valstybei atsirado pareiga nu-statyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad valstybės nustatytos garantijos nuomininkams būtų realiai įvykdytos. Minėtą nuomininkų lūkestį taip pat saugo ir gina Konstitucija.


258

Tarp valstybės pareigos savininkams ir valstybės pareigos nuomininkams, gyvenantiems sa-vininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, nėra priešpriešos. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams kartu yra valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises, t. y. valdyti, naudoti jiems natūra grąžintus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir jais disponuoti. Taigi teisės požiūriu nėra priešpriešos ir tarp savininkų bei nuomininkų nurodytų teisėtų lūkesčių.

Įstatymų leidėjas, 1991 m. pasirinkęs tokį butų privatizavimo modelį, kai dalis asmenų, kurie, kaip ir kiti nuomininkai, nuomojo valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskirtas gyvena-mąsias patalpas, negalėjo įsigyti jų nuosavybėn (privatizuoti) vien dėl to, kad tos patalpos buvo savininkams grąžintinuose namuose, kartu prisiėmė pareigą ne tik nustatyti valstybės garantijas nuomininkams, bet ir nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad minėti nuomininkai tu-rėtų teisę įsigyti nuosavybėn kitas valstybei ar savivaldybėms priklausančias gyvenamąsias patalpas ar, valstybės padedami, kitais būdais apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.

Pabrėžtina, kad vien nustatyti valstybės garantijas nuomininkams nepakanka. nors kitų lygiaverčių gyvenamųjų patalpų suteikimas nuomininkams, taip pat kitų būdų, kuriais gali būti užtikrintas nuomininkų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis vykdymas, yra susijęs su vals-tybės ekonominėmis ir finansinėmis galimybėmis, pažymėtina, kad įstatymais nustatytos valstybės garantijos nuomininkams ir iš to kilę nuomininkų teisėti lūkesčiai suponuoja valstybės pareigą parengti nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose na-muose, jų dalyse, butuose, aprūpinimo lygiavertėmis gyvenamosiomis patalpomis valstybinę pro-gramą, valstybės biudžete numatyti lėšas, būtinas nuomininkams nustatytoms garantijoms įvyk-dyti. Pagal Konstituciją valstybė turi tesėti savo prisiimtus įsipareigojimus. Taigi įstatymai, kuriais valstybė nustato garantijas nuomininkams, turi būti paremti materialiniais ir finansiniais ištekliais (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimas). Priešingu atveju įstatymai tampa ne-veiksmingi, jais negalima pasinaudoti. Taip pakertamas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise, sudaromos prielaidos pažeisti žmogaus teises, konstitucinį teisinės valstybės principą, nepaisyti Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo.

<...>Pabrėžtina, kad valstybė, 1991 m. pasirinkusi tokį butų privatizavimo modelį, kai dalis as-

menų, kurie, kaip ir kiti nuomininkai, nuomojo valstybiniam, visuomeniniam butų fondui priskir-tas patalpas, negalėjo jų nusipirkti (privatizuoti), nes tai buvo gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kurie buvo neteisėtai nacionalizuoti ar kitais neteisėtais būdais nusavinti, kartu prisiėmė pareigą suteikti nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas, suteikti neatlygintinai žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai arba kompensuoti gyvenamųjų patalpų įsigijimą. Kol valstybė neįvykdys šios savo pareigos, tol nuomininkų teisėti lūkesčiai, kuriuos saugo ir gina Konstitucija ir įstatymai, nebus įgyvendinti. iš byloje esančios medžiagos, taip pat liudytojų parodymų šioje byloje matyti, kad valstybė iki šiol dar nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų nuomininkams, gyve-nantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose. iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad iki šiol nėra parengta ir patvirtinta konkreti šios problemos sprendimo valstybinė programa, kuri būtų paremta būtinais finansiniais ir kitais ištekliais.

Minėta, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Ka-dangi valstybės prisiimti įsipareigojimai nuomininkams iki šiol dar nėra įvykdyti, konstatuotina, kad nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai yra pažeidžiami.

OkupacinėsvaldžiosnusavintasturtasnetapovalstybėsnuosavybeKonstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimasTeisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Okupacinės valdžios nacionalizuotas ar kitais būdais

neteisėtai nusavintas turtas netapo valstybės nuosavybe – jis „laikytinas tik faktiškai valstybės val-domu turtu“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).


259

Nuosavybėsteisiųtęstinumopripažinimas–pagrindasvykdytiribotąrestitucijąKonstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimasOkupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nu-

savinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimuose konstatavo, kad tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu.

<...>Atkurti nuosavybės teisių, pažeistų neteisėtai nusavinus privačią nuosavybę, remiantis tuo

metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma. Tam buvo būtina įstatymu nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių nebuvo įmanoma visiškai atkurti nuosa-vybės teisių (grįžti į pirminę padėtį).

OkupacinėsvaldžiosnusavintasturtasnetapovalstybėsnuosavybeKonstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimasOkupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau nacionalizavus bei kitais neteisėtais būdais nusavinus

gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią nuosavybę, buvo paneigta prigimtinė žmogaus teisė turėti privačią nuosavybę.

Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta vals-tybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu.

Nuosavybėsteisiųtęstinumopripažinimas–pagrindasvykdytiribotąrestitucijąKonstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog nuostata, kad jei negali-

ma grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Paneigtas nuosavybės teises atkurti remiantis įstatymais, galiojusiais tuo metu, kai buvo priimtas minėtas principinis sprendimas, buvo neįmanoma. Tam reikėjo įstatymu nustatyti specialų teisinį reguliavimą. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą reikėjo atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį), grąžinti viso išlikusio nekilnojamojo turto natūra buvo neįmanoma. Todėl įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Tokį įstatymų leidėjo pasirinkimą, be minėtų veiksnių, lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės.

Asmenų,kuriemsatkuriamosnuosavybėsteisės,irvisosvisuomenėsinteresųderinimasvykdantrestituciją

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimasTai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad

buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatyme nustatytais būdais, sąlygo-mis ir tvarka, taip pat įstatyme nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises. Kartu valstybei (jos institucijoms) atsirado pareiga skirti nuosavybės teisių atkūrimui (inter alia piniginėms kompen-sacijoms už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti) būtinas lėšas, kitus finansinius ir ma-terialinius išteklius. Pažymėtina, kad įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, taip pat įtvirtindamas tokį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą kaip piniginių kompensacijų mokėjimas, įstatymų leidėjas yra


260

saistomas Konstitucijos normų ir principų: inter alia Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies, pagal kurią valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, Konstitucijos 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, tei-sinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų. Reguliuodamas nuosavybės teisių į išliku-sį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką. Valstybės prisiimtiems įsipareigojimams įstatyme nusta-tytais būdais, sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą vykdyti, inter alia piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti, yra nau-dojamos valstybės biudžeto lėšos, kiti valstybės ištekliai. Valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei, kurios nariai yra ir tie asmenys, kuriems yra atkuriamos nuosavybės teisės. Vadinasi, nustatydama nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką valstybė negali prisiimti tokio dydžio finansinių bei kitų įsipareigojimų, kurie visuome-nei ir valstybei būtų nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę bei kitokią naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą, kurie neleistų ar trukdytų valstybei užtikrinti kitas konstitucines vertybes, neleistų ar trukdytų valstybei vykdyti jai pagal Konstituciją tenkančias funkcijas. Valstybės prisiimti įsipareigojimai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti susieti su valstybės finansinėmis bei materialinėmis galimybėmis; nuosavybės teisių į išli-kusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai turi būti realūs – jie turi būti tokie, kad valstybė galėtų iki nustatyto laiko tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Valstybės pareiga reguliuojant restitucijos santykius paisyti teisėtų lūkesčių apsaugosprincipo

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimasPagal Konstituciją valstybė turi laikytis prisiimtų įsipareigojimų, tinkamai ir laiku juos vykdy-

ti. Įstatymai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo turi būti paremti valstybės finansiniais, materialiniais ir kitais ištekliais. Priešingu atveju įstatymais, numatančiais nuosavybės teisių atkūrimą, nebūtų įmanoma pasinaudoti, jie taptų neveiksmingi, būtų pakertamas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

<...><...> tai, kad valstybė nutarė, kad paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai,

kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavy-bės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį, kad jie galės įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę. Minėtą teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija. Kartu valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas.

Įstatymųleidėjoįgaliojimaipailgintiterminus,ikikuriųturibūtibaigtamokėtipinigineskompensacijas,irpakeistikompensacijųmokėjimoperiodiškumąįmažiaupalankųasmenims,turintiemsteisęjasgauti

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas<...> nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pu-

siausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. nag-


261

rinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad Konstitucija apskritai neuž-kerta kelio įstatymų leidėjui prireikus pailginti terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir keisti anksčiau nustatytą piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumą, inter alia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris būtų mažiau palankus asmenims, turintiems teisę gauti pinigines kompensacijas. Bet nustatyti tokį – asmenims, turintiems teisę gauti pinigines kompen-sacijas, mažiau palankų – teisinį reguliavimą galima tik išimtiniais atvejais, kai tai yra konstituciškai pateisinama. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstituciškai pateisinamas yra inter alia toks atvejis, kai dėl ypatingų aplinkybių valstybėje susidaro ypač sunki ekonominė-finansinė padėtis ir, nepailginus anksčiau įstatymais nustatytų terminų, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir (arba) anksčiau nustatyto piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumo nepakeitus į mažiau palankų asmenims, turintiems teisę gauti šias kom-pensacijas, Konstitucijos saugomoms vertybėms būtų padaryta didesnė žala, negu ta, kuri galėtų atsirasti dėl to, kad terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, nebūtų pailginti ir (arba) anksčiau nustatytas piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumas nebūtų pakeistas į mažiau palankų asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas.

Ypač pabrėžtina, kad dėl objektyvių priežasčių pailgindamas anksčiau nustatytus terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, keisdamas anksčiau nustatytą piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumą įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinių teisinio aišku-mo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimų, kurie suponuoja įstatymų leidėjo pareigą ir tokiais atvejais įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų aišku, iki kada bus baigta mokėti pinigines kompensacijas, taip pat kokia piniginių kompensacijų dalis ir kada bus mokama asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas.

Konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai su-ponuoja ir tai, kad terminai, iki kurių turi būti baigtamokėti pinigines kompensacijas, negali būti nepagrįstai ilgi, jie negali būti ir pailginami nepagrįstai ilgam laikui, nes nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsinėjimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą, pažeisti asmens konstitucines nuosavybės teises, taip pat kitas teises, pakirsti žmonių pasitikėjimą valstybe ir teise.

<...><...> Terminų, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, pailginimas negali

būti prilyginamas nuosavybės paėmimui visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, kurį regu-liuoja Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis.

<...>Pažymėtina, kad terminų, iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, pa-

ilginimas negali būti vertinamas kaip asmenų, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos mokant piniginę kompensaciją, diskriminavimas kitų asmenų, t. y. asmenų, ku-riems nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant jį natūra, atžvilgiu, nes šios asmenų kategorijos objektyviai yra skirtingose padėtyse būtent dėl to, kad vienos kategorijos asmenims turtas yra grąžinamas natūra, o kitos kategorijos asmenims turtas natūra nėra grąžina-mas – už jį per tam tikrą laiką yra kompensuojama pinigais.

<...>Konstitucinis Teismas <...> pabrėžia, kad valstybė, prisiėmusi įsipareigojimą baigti mokėti

pinigines kompensacijas per įstatyme nustatytus terminus, turi pareigą šį įsipareigojimą tinkamai įvykdyti nustatytu laiku; šiam įsipareigojimui įvykdyti turi būti skirti pakankami finansiniai, ma-terialiniai, kiti valstybės ištekliai.

<...> Terminų, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, pailginimas, ypač nevienkartinis jų pratęsinėjimas, piniginių kompensacijų mokėjimo tvarkos neapibrėžtumas, kai neaišku, kokia piniginės kompensacijos dalis, už kokį turtą ir kada bus sumokėta, mažina teisinio reguliavimo tikrumą, teisinį saugumą, duoda pagrindą abejoti, ar valstybė laiku įvykdys prisiimtus įsipareigojimus, ar ateityje vėl nepailgins jų vykdymo terminų. Minėtas terminų pratęsinėjimas mažina žmonių pasitikėjimą valstybe ir teise.


262

Ikiturtogrąžinimoarkompensacijossumokėjimobuvusiosavininkonuosavybėsteisėsįkonkretųturtądarnėraatkurtos

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimasKonstitucinis Teismas nutarimuose, priimtuose konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo

nagrinėjama teisės aktų (jų dalių), reguliuojančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, atitiktis Konstitucijai, ne kartą yra konstatavęs, kad iki turto grąžinimo ar atitinka-mos kompensacijos sumokėjimo tais atvejais, kai turtas natūra nėra grąžinamas, buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos. Valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento bu-vęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Kai įstatymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos; valstybės įgalio-tai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurias saugo ir gina Konstitucijos 23 straipsnis.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti, kiek valstybės lėšų per atitinkamą laikotarpį yraskiriamapiniginėmskompensacijomsužvalstybėsišperkamusnekilnojamojoturtoobjektus

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimasuž valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą piniginės kompensacijos mokamos nau-

dojant valstybės biudžeto lėšas, kitą valstybės turtą.<...> pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas turi pats įstatymu nustatyti,

kiek valstybės lėšų per atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra skiriama piniginėms kompen-sacijoms už visus įstatyme nurodytus nekilnojamojo turto objektus.

<...>iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio 1 bei 2 dalių, jas aiškinant kartu su

konstituciniu valdžių padalijimo principu (įtvirtintu inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 da-lyse), išplaukia, kad įstatymų leidėjas neturi teisės atsisakyti jam pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį priklausančių įgaliojimų pačiam įstatymu nustatyti, kiek valstybės lėšų per atitinkamą įsta-tyme nustatytą laikotarpį yra skiriama piniginėms kompensacijoms už visus įstatyme nurodytus nekilnojamojo turto objektus; įstatymų leidėjas neturi ir teisės perduoti šių įgaliojimų kuriai nors kitai valstybės institucijai, jų pakeisti ar apriboti įstatymu.

Kartu pažymėtina, kad nors įstatymų leidėjas, kaip minėta, neturi teisės jam pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį priklausančių minėtų įgaliojimų pačiam įstatymu nustatyti, kiek valstybės lėšų per atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra skiriama piniginėms kompensacijoms už visus įsta-tyme nurodytus nekilnojamojo turto objektus mokėti, perduoti kuriai nors kitai valstybės institucijai, jų pakeisti ar apriboti įstatymu, jis turi tam tikrą diskreciją įstatymu nustatyti, kiek lėšų per atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra skiriama piniginėms kompensacijoms už įstatyme nurodytus atski-rus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis). Antai įstatymų leidėjas gali pats įstatymu nustatyti, kokia jo numatytų lėšų, skirtų piniginėms kompensacijoms už visus nekilnojamojo turto objektus, dalis yra skiriama piniginėms kompensacijoms už atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis); tačiau įsta-tymų leidėjas gali pasirinkti ir kitą būdą – įstatyme įtvirtinti aiškius kriterijus, pagal kuriuos tai, ko-kia įstatymų leidėjo numatytų lėšų, skirtų piniginėms kompensacijoms už visus nekilnojamojo turto objektus, dalis per atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra skiriama piniginėms kompensacijoms už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), galėtų nustatyti Vyriausybė.

Įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti piniginių kompensacijų už valstybės išperkamusnekilnojamojoturtoobjektusdydžiusirmokėjimoterminus(periodiškumą)

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimasiš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio 1 bei 2 dalių, jas aiškinant kartu su

konstituciniu valdžių padalijimo principu bei konstituciniu teisinės valstybės principu, apimančiu inter alia teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimus, išplaukia ir tai, kad piniginių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo santykių svarbiausi elementai turi būti nustato-mi įstatymu.


263

Pabrėžtina, kad terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už įstaty-me nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), gali būti nustatomi tik įstatymu. iš įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo turi būti aišku, kokie yra galutiniai piniginių kompensacijų sumokėjimo terminai.

Kartu pažymėtina, kad, įstatymu nustatydamas piniginių kompensacijų už įstatyme nurody-tus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius bei paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kom-pensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą), įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją: jis gali pats įstatymu nustatyti piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius bei paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą); tačiau įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir kitą būdą – įstatyme įtvirtinti aiškius kri-terijus, pagal kuriuos piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius ir (arba) paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atski-rus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą) galėtų nustatyti Vyriausybė.

<...> teisinis reguliavimas nustatant paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, kurios turi būti mokamos periodiškai, dy-džius ir mokėjimo terminus (periodiškumą) – nesvarbu, ar tai nustatyta įstatymu, ar pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus Vyriausybės nutarimu – turi būti toks, kad būtų aišku, kokia piniginės kom-pensacijos dalis ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti sumokėta asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas.

Pažymėtina, kad būtinumas aiškiai nustatyti, kokia paskirtos piniginės kompensacijos dalis ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti sumokėta asmenims, turintiems teisę gauti piniginę kompen-saciją, yra teisinė garantija, kad valstybė savo prisiimtus įsipareigojimus įvykdys įstatyme nustaty-tais terminais, kad nebus pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės.

Nuosavybėsteisiųįišlikusįnekilnojamąjįturtąatkūrimasvalstybeišįturtąišperkantnegalibūtitapatinamassunuosavybėspaėmimuvisuomenėsporeikiams

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas<...> nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, taip pat ir tokiu būdu, kai yra

mokama piniginė kompensacija už turtą, kuris yra valstybės išperkamas, negali būti tapatinamas su Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu nuosavybės paėmimu visuomenės poreikiams teisin-gai atlyginant – šių teisinių institutų prigimtis ir paskirtis yra skirtinga.

Nuosavybėsteisiųtęstinumopripažinimas–pagrindasvykdytiribotąrestitucijąKonstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimasTeisės aktų (inter alia įstatymų), reguliuojančių nuosavybės teisių atkūrimo santykius, atitiktį

Konstitucijai Konstitucinis Teismas nuo 1994 m. įvairiais aspektais yra tyręs daugelyje konsti-tucinės justicijos bylų. Konstitucinio Teismo aktuose yra suformuluota plati oficiali konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina. Ji yra grin-džiama šiomis ne kartą konstatuotomis principinėmis nuostatomis.

Okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau nacionalizavus ir kitais neteisėtais būdais nusavinus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavy-bė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu, tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant


264

galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją. nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau svarbu, kad įstatymu, reglamentuojančiu restitucijos santykius, nustatytos sąlygos, dėl kurių turtas natūra negali būti grąžintas, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms.

Paneigtų nuosavybės teisių atkurti remiantis įstatymais, galiojusiais tuo metu, kai buvo pri-imtas minėtas principinis sprendimas atkurti nuosavybės teises, buvo neįmanoma. Įstatymais re-guliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Todėl <...> buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; tokį pasirinkimą, be minėtų veiksnių, lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės.

Piliečiųteisėtaslūkestis,kadjiemsbusatkurtosnuosavybėsteisėsįišlikusįnekilnojamąjįturtą

Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimasPagal įstatymą <...> pradėjus atkurti nuosavybės teises piliečiams atsirado teisėtas lūkestis,

kad jie galės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilno-jamąjį turtą, o valstybė prisiėmė konstitucinę pareigą vykdyti (tęsti) pradėtą restituciją tol, kol nuo-savybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos visiems piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises. Minėtą piliečių teisėtą lūkestį, kad jiems įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą, saugo ir gina Konstitucija, įsigaliojusi 1992 m. lapkričio 2 d.

<...>Ypač pabrėžtina, kad konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės impe-

ratyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepa-grįstai ilgai užtęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pa-žeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise.

Restitucijossantykiųreguliavimokonstituciniaipagrindai;ribotarestitucijaKonstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimasĮstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, turi diskreciją nustatyti

nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konsti-tucijos, taigi privalo paisyti konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos principų, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kitų konstitucinių vertybių. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra konstatuota, kad įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas. Konstituci-nio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatuota, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtina derinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius, kad atkuriant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai natūra nėra grąžinami asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių at-kūrimą, o yra valstybės išperkami; [įstatymo] nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstituci-nio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).


265

<...> įstatymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, taip pat turi įgaliojimus (aišku, neperžengdamas Konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai įtvirtintų apribojimų) nustatyti ir tai, kad nesant galimybės grąžinti natūra būtent to turto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos kitais būdais, inter alia suteikiant lygiavertį žemės, miško, van-dens telkinio plotą kitoje vietovėje, t. y. suteikiant tokį turtą, kuris tam asmeniui nuosavybės teise anksčiau niekada nepriklausė.

Konstitucijos 23 straipsnį interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-kūrimo kontekste, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restitu-ciją; teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį ne-kilnojamąjį turtą, yra dvejopas: jis atkuriamas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu; okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai ir tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką, vandens telkinį) yra atku-riamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės. Tačiau turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą.

Kartu pabrėžtina, kad nors konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitus reikalavimus inter alia restitucijos santykių tei-siniam reguliavimui, jo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, pa-pildomų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos. Kaip tik priešingai – paaiškėjus, kad anksčiau nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra daroma žala kitoms Konstitucijos saugomoms ir ginamoms vertybėms arba yra sudaromos prie-laidos tokiai žalai atsirasti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tačiau ir tokiais atvejais turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

<...>nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas,

pagal Konstituciją turėdamas diskreciją nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, turi ir įgaliojimus nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visa miestuose esanti laisva (neužstatyta) žemė yra grąžinama natūra jos savininkams, jeigu šiai žemei nėra konk-retaus visuomenės poreikio (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas).

Taigi įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus nustatyti maksimalų piliečiams grąžintinos mies-tuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės dydį, jeigu tai yra konstituciškai pagrindžiama.

<...> išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės tei-sės, negalima tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams (pagal Kons-titucijos 23 straipsnio 3 dalį).


266

Vadinasi, Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ tu-rinys nėra tapatus visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grą-žinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, sampratai. Visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvo-kos „visuomenės poreikiai“ turinys.

<...>Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal [įstaty-

mą] piliečiams, kuriems nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos jų turėtą žemę grąžinant natūra, gali būti neatlygintinai nuosavybėn perduodami kiti žemės sklypai, kad pagal įstatymą tokiems tikslams naudojama ir ta laisva (neužstatyta) žemė, kurią susigrąžinti natūra siekia jos savininkai, kad tokia žemė yra valstybės išperkama, taip pat kad tokiu būdu didesniam skaičiui savininkų, kuriems nėra galimybės grąžinti natūra jų turėtos miesto žemės, yra iš dalies natūra atkuriamos nuosavybės teisės į nacionalizuotą žemę, miestų teritorijose esančius nustatyto dy-džio žemės sklypus jiems perduodant kaip dalinę kompensaciją natūra. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad, atsižvelgiant į su nuosavybe susijusių santykių pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėtos nacionalizacijos, tam tikros dalies privačios lais-vos (neužstatytos) žemės išpirkimas siekiant kuo didesniam skaičiui savininkų atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus atspindi visuomenės interesą.

RestitucijaypačvertingosevietovėseKonstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas<...> ta aplinkybė, kad turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, yra tokioje vietovėje, kuri

priskirta ypač vertingoms vietovėms, yra pakankamas pagrindas įstatymų leidėjui diferencijuotai reguliuoti nuosavybės teisių atkūrimą į tokį turtą, atsižvelgiant inter alia į vietovės teisinį statusą. Pabrėžtina, kad nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką, vandens telkinius, esan-čius ypač vertingose vietovėse, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas negali nepaisyti iš Konstitucijos kylančio imperatyvo reguliuoti šiuos santykius taip, kad nebūtų pakenkta ypač vertingų vietovių apsaugai, nes, kaip minėta, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinti nacionalinė ver-tybė, jas būtina išsaugoti ateities kartoms, jų apsauga yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

<...>Jeigu gamtos objektai, esantys ypač vertingose vietovėse, nuosavybės teise priklauso valstybei, –

nesvarbu, ar jie pripažinti valstybinės reikšmės objektais, ar ne, – jie gali būti perleisti kitų asmenų nuosavybėn tik tuo atveju (ir tik taip), kai tai yra konstituciškai pagrįsta; tokio konstitucinio pagrin-dimo stokotų inter alia toks teisinis reguliavimas, kai valstybei nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai būtų perleisti kitų asmenų nuosa-vybėn atkuriant jiems nuosavybės teises ekvivalentine natūra, t. y. asmeniui, neturėjusiam nuosavybės teisių į ypač vertingose vietovėse esantį objektą – žemę, mišką, parką, vandens telkinį, perduodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

<...> įstatymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus nustatyti ir tokį piliečių nuosavybės teisių atkū-rimo būdą, kad nesant galimybės grąžinti natūra būtent to žemės, miško, vandens telkinio ploto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nu-savinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos asmeniui suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje, pagal Konstituciją negali nustatyti tokio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, kad asmeniui vietoje jo kitoje vietovėje turėtų žemės, miško, vandens telkinio kaip lygiavertis turtas būtų perduodama nuosavybėn žemė, miškas, vandens telki-nys, kurie yra vietovėse, priskirtose ypač vertingų vietovių kategorijai. Toks teisinis reguliavimas su-darytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams ir būtų nesuderinamas su Konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konsti-tuciniu teisinės valstybės principu.


267

<...> Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo san-tykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai ir tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką, vandens telkinį) nuosavybės teisės yra atkuriamos, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią nuo-savybės teisės yra atkuriamos, tačiau turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą.

<...> įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad ypač vertingų vietovių teri-torijoje (valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose) asmeniui natūra būtų grąžinama būtent ta žemė, miškas, vandens telkinys, kurie iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo jam priklausė nuosavybės teise, jeigu jie nėra valstybės išperkami.

<...> nėra konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad apskritai nėra galimas ir toks tei-sinis reguliavimas, kai atkuriant nuosavybės teises asmeniui, gyvenančiam valstybinio parko, vals-tybinio draustinio teritorijoje, kuris to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėjo nuosavybės teise žemę, mišką, vandens telkinį, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), vietoje jo turėtos žemės, miško, vandens telkinio yra suteikiamas lygia-vertis atitinkamai žemės, miško, vandens telkinio plotas kitoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijos dalyje. Tačiau toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas neturi sudaryti teisinių prielaidų atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje). Taigi toks nuosavybės teisių į išlikusį ne-kilnojamąjį turtą atkūrimo būdas nėra neleistinas valstybinio parko, valstybinio draustinio terito-rijoje nuosavybės teise žemę, mišką, vandens telkinį, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), turėjusių ir to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje gyvenančių asmenų atžvilgiu; toks nuosavybės teisių atkūrimas minėtiems asmenims neturėtų kelti grėsmės valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui.

Kitaip turėtų būti vertinamas toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško, van-dens telkinio plotas, esantis valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško, vandens telkinio, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikia-mas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, nes toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas minėtiems asmenims sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams poky-čiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui. Toks teisinis reguliavimas būtų konstituciškai nepagrįstas – jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

RestitucijossantykiųreguliavimokonstituciniaipagrindaiKonstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas<...> paminėtinos šios oficialios konstitucinės restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrinos nuostatos, suformuluotos Konstitucinio Teismo anksčiau nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose priimtuose aktuose:

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, turi diskreciją nu-statyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi ir konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos principų, konstitucinio atviros, tei-singos, darnios pilietinės visuomenės siekio;

– įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitu-sias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas; nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtina derinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius, kad atkuriant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir kad teisingumo negalima pasiekti pripa-žįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus;


268

– įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami; restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikri-na nuosavybės teisių atkūrimą; įstatymų leidėjas taip pat turi įgaliojimus (aišku, neperžengdamas Konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai įtvirtintų apribojimų) nustatyti ir tai, kad nesant ga-limybės grąžinti natūra būtent to turto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos kitais būdais, inter alia suteikiant lygiavertį žemės, miško plotą kitoje vietovėje, t. y. vietoj nuosavybės teise turė-to turto suteikiant tokį turtą, kuris tam asmeniui nuosavybės teise anksčiau niekada nepriklausė; Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) yra atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, tačiau turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą;

– ne lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasi-rinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų; išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams (pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį); visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug plates-nė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys;

– konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžian-čio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras kons-titucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos; paaiškėjus, kad anksčiau nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra daroma žala kitoms Konstitucijos saugomoms ir ginamoms verty-bėms arba yra sudaromos prielaidos tokiai žalai atsirasti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo (aišku, paisydamas inter alia konstitucinio proporcingumo principo) atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką;

– konstitucinio pagrindimo stokotų inter alia toks teisinis reguliavimas, kai valstybei nuosa-vybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai kitų asmenų nuosavybėn būtų perleisti atkuriant jiems nuosavybės teises ekvivalentine natūra, t. y. asmeniui, neturėjusiam nuosavybės teisių į ypač vertingose vietovėse esantį objektą – žemę, mišką, parką, vandens telkinį, perduodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą.

Konstituciniųnuosavybėsapsaugosprincipųtaikymasrestitucijosteisiniamssantykiams(Konstitucijos23straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį interpretuodamas

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, ne kartą yra konstatavęs: nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, tai nustatydamas jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus; išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negali-ma visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams; sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų


269

turtą; iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos; valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą, t. y. at-kurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; teisingu-mo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra dvejopas: jis atkuriamas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu; okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneig-tos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų pusiausvyros (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų pusiau-svyra negalėtų būti pasiekta, jei būtų suabsoliutinta asmens, siekiančio atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisė susigrąžinti jį natūra, kartu paneigiant visuomenės interesus.

<...> kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jei nėra galimybės grą-žinti išlikusio nekilnojamojo turto natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Antai įstatymų leidėjas turi įgaliojimus (aišku, neperžengdamas Konstitucijoje eksplicitiš-kai ir implicitiškai įtvirtintų apribojimų) nustatyti ir tai, kad, nesant galimybės grąžinti natūra būtent to turto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos kitais būdais, inter alia suteikiant lygiavertį žemės, miš-ko, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje, t. y. suteikiant tokį turtą, kuris tam asmeniui nuosavybės teise anksčiau niekada nepriklausė (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

natūra gali būti negrąžinamas ir tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nu-savinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Kaip Konstitucinis Teismas yra konstatavęs 2002 m. gegužės 10 d. nutarime, žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams iš savi-ninkų institutas tiesiogiai negali būti taikomas, kai nuosavybės teisės atkuriamos išperkant vals-tybės reikmėms būtiną nekilnojamąjį turtą (inter alia žemę), visuomenės poreikių (nuosavybės paėmimo iš savininkų aspektu) ir valstybės reikmių (turto išpirkimo atkuriant nuosavybės teises aspektu) sampratos nėra visiškai skirtingos. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įstaty-me <...> vartojamos sąvokos „valstybės reikmės“ ir Konstitucijoje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ negalima priešinti (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Kartu pažymėtina ir tai, kad visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras tur-tas nėra grąžinamas natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Kons-titucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

<...> Konstitucinis Teismas, formuluodamas oficialią konstitucinę restitucijos – piliečių nuo-savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktriną, yra pažymėjęs: <...> valstybės išperkamos žemės statusas gali būti suteiktas tik tai mokslo ir mokymo įstaigoms skirtai žemei, kuri yra būtina jų uždaviniams ir funkcijoms vykdyti, t. y. būtina visuomenės, o ne atskirų asmenų poreikiams; mokslo ir mokymo įstaigos, valstybės ir savivaldos institucijos, pareigūnai turi pareigą užtikrinti, kad mokslo ir mokymo įstaigai suteikta žemė būtų naudojama tik šios įstaigos uždavi-niams ir funkcijoms vykdyti, t. y. visuomenės poreikiams tenkinti (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimas).

<...>


270

Taigi pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintus konstitucinius teisinės valstybės ir atsakin-go valdymo principus, valstybės institucijos, įgaliotos spręsti valstybės išperkamos žemės statuso suteikimo mokslo ir mokymo įstaigoms skirtai žemei klausimus, turi atsižvelgti į tai, ar konkreti žemė yra būtina mokslo ir mokymo įstaigos uždaviniams ir funkcijoms vykdyti, ar tą žemę grą-žinus natūra buvusiam savininkui atitinkama mokslo ir mokymo įstaiga iš tiesų negalėtų vykdyti savo visuomeniškai reikšmingų funkcijų.

<...> visuomenės poreikiai, dėl kurių išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) buvusiam savininkui negrąžinamas natūra, nėra statiškas reiškinys. <...> reikmės, suprantamos kaip visuomenės poreikis, dėl kurio išlikęs nekilnojamasis turtas negali būti grąžinamas buvusiam savininkui natūra, o yra valstybės išperkamas, gali keistis. Antai vienas reikmes gali pakeisti kitos: esant vienai reikmei, suprantamai kaip visuomenės poreikis, gali atsirasti kita ne mažiau visuomeniškai svarbi (reikšminga) reikmė, taip pat suprantama kaip visuomenės poreikis, dėl kurio išlikęs nekilnojamasis turtas negali būti grąžinamas buvusiam savininkui natūra. Vien tai, kad vienos reikmės, suprastos kaip visuomenės poreikis, dėl kurio išlikęs nekilnojamasis turtas negali būti grąžinamas buvusiam savininkui natūra, o yra valstybės išperkamas, išnyko, savaime dar nereiškia, kad neatsirado kitų reikmių, kurios taip pat gali būti suprantamos kaip visuomenės poreikis, taip pat suponuojantis negalimumą išlikusį nekil-nojamąjį turtą buvusiam savininkui grąžinti natūra. Galimos tokios teisinės situacijos, kai visuome-nės poreikis, dėl kurio išlikęs nekilnojamasis turtas negalėjo būti grąžinamas buvusiam savininkui natūra, per tam tikrą laiką išnyksta. Tokiu atveju pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintus teisinės valstybės, teisingumo principus, jeigu buvusiam savininkui nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą nebuvo atkurtos kitokiu būdu ir nėra kitų konstituciškai pagrįstų kliūčių, išlikęs nekilnojamasis turtas šiam savininkui (jam pareiškus norą) turi būti grąžintas natūra, o jeigu buvusiam savininkui nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos kitokiu būdu, tai, priėmus sprendimą dėl ketinimo tokį išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, kadangi jis buvo valstybės išperkamas, perleisti privačion nuosavybėn, apie šį sprendimą valstybės institucijos privalo tinkamai informuoti buvusį savininką, kad jis turėtų galimybę vienodais su kitais asmenimis pagrindais įsigyti šį nekilnojamąjį turtą teisės aktų nustatyta tvarka.

<...><...> jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra gali-

mybių grąžinti žemę natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė pasirinkti nuosavybės teisės atstatymo (atkūrimo) būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2002 m. gegužės 10 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai natūra nėra grąžinami asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o yra valstybės išperkami; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.


Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimasTeisėkūros subjektai, reguliuodami su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-

mu susijusius santykius, turi atsižvelgti ne vien į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus – jie yra saistomi ir iš Konstitucijos kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos, kaip teisinės valstybės principo elemento, imperatyvo.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad vienas iš teisėtų lūkesčių ap-saugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Konstatuota ir tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atve-


271

jais saugoti bei ginti ir asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštarau-jančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės [būtų] visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Pabrėžtina, jog tai, kad valstybė nutarė, kad paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį, kad jie galės įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę. Minėtą teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija. Kartu valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).

<...> savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiš-kia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra. Galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams.

Taip pat pažymėtina, jog konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja ir tai, kad restitucijos – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – procesas negali būti nepagrįstai ilgas, nes tai galėtų iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą, pakirsti žmonių pasitikėjimą valstybe ir teise.


Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimasKonstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, jog tai, kad valstybė nutarė, kad

paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį, kad jie galės įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę; teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija; kartu valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas.

Restitucijossantykiųreguliavimokonstituciniaipagrindai;ribotarestitucijaKonstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimasKonstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime pažymėta, kad lietuvos valstybė, siekda-

ma bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra dvejopas: jis atkuriamas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu; okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savi-ninkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama asmenų, ku-riems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų pusiausvyros. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; tai dary-damas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi privalo paisyti konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos principų, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kitų konstitucinių vertybių. Įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas.

Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime paminėtos ir ankstesniuose Konstituci-nio Teismo aktuose (1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimuose) suformuluotos


272

konstitucinės doktrinos nuostatos, kad <...> įstatyme gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai natūra nėra grąžinami asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o yra valstybės išperkami; <...> įstatymo nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kom-pensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuo-savybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams žemę susigrą-žinti natūra; tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių grąžinti žemės natūra, jiems yra garantuota teisė pasirinkti nuosavybės teisių atkū-rimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, inter alia ekvivalentine natūra.

Įstatymų leidėjui pasirinkus ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją, piliečiams, atitinkan-tiems [įstatyme] nustatytus reikalavimus nuosavybės teisėms atkurti, buvo suteikta teisė į restituciją, tačiau nebūtinai konkrečiu jų pageidaujamu būdu (jei nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių būtent tokiu būdu), bet šiame įstatyme numatytais būdais, kurių parinkimą lemia ne tik pretendentų pagei-davimai, bet ir objektyvios aplinkybės (dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių atsiradusios kliūtys grąžinti turtą natūra ar atlyginti lygiaverčiu turtu).

Todėl piliečio, atitinkančio [įstatymo] nustatytus reikalavimus nuosavybės teisėms atkurti, va-lios atkurti nuosavybės teises išreiškimas dar nereiškia, kad būtent jo pageidaujamu būdu nuosavybės teisės jam ir bus atkurtos. Kartu pažymėtina, kad nuo tinkamo valios išreiškimo pretendentas gali pagrįstai tikėtis, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos šio įstatymo numatytais būdais, laikantis [įstatymo] nustatytos tvarkos, ir kad atkuriant nuosavybės teises nebus pažeistos jame numatytos procedūros (įgaliotos institucijos nevilkins atlikti jų kompetencijai priklausančių veiksmų).

<...><...> asmenys, siekiantys atkurti nuosavybės teises, iki nuosavybės teisių atkūrimo dar nėra

įgiję nuosavybės teisių į konkretų objektą (nekilnojamąjį turtą). Konstitucinis Teismas nutarimuo-se, priimtuose konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo nagrinėjama teisės aktų (jų dalių), regu-liuojančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, atitiktis Konstitucijai, ne kartą yra konstatavęs, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos sumokėjimo tais atvejais, kai turtas natūra nėra grąžinamas, buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos. Valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo tokio sprendimo priėmimo buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą.

RestitucijaypačvertingosevietovėseKonstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimasKonstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas, kurį prašoma išaiškinti, buvo priimtas

konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo vertinama [įstatymo] nuostatų, reguliuojančių nuo-savybės teisių atkūrimą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, atitiktis Konsti-tucijai. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime konstatuota, kad valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis. Taip pat konstatuota, kad, turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą.

<...>Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime, kurio nuostatas prašoma išaiškinti, yra

konstatuota: ta aplinkybė, kad turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, yra tokioje vietovėje, kuri priskirta ypač vertingoms vietovėms, yra pakankamas pagrindas įstatymų leidėjui diferen-cijuotai reguliuoti nuosavybės teisių atkūrimą į tokį turtą, atsižvelgiant inter alia į vietovės teisinį statusą; nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką, vandens telkinius, esančius ypač vertingose vietovėse, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas negali nepaisyti iš Konstitucijos kylančio


273

imperatyvo reguliuoti šiuos santykius taip, kad nebūtų pakenkta ypač vertingų vietovių apsaugai, nes <...> ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinti nacionalinė vertybė, jas būtina išsau-goti ateities kartoms, jų apsauga yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

Be to, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta ir tai, kad kitaip turėtų būti vertinamas toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško, vandens telkinio plotas, esantis valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje valstybinio parko, valstybi-nio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško, vandens telkinio, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, nes toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-jamąjį turtą atkūrimas minėtiems asmenims sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontro-liuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui; toks teisinis reguliavimas būtų konstituciškai nepagrįstas – jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

Atsižvelgiant į valstybinių parkų ir valstybinių draustinių gamtinės aplinkos ir jos objektų apsaugos požiūriu ypatingą statusą, esantį pagrindu šias teritorijas pripažinti ypač vertingomis teritorijomis ir visuotinę reikšmę turinčia nacionaline vertybe, kurios išsaugojimas yra viešasis inte-resas, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo šiose teritorijose klausimus negali būti nepaisoma iš Konstitucijos kylančių natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos imperatyvų.

Taigi asmenų, kuriems, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime, pagal Konstituciją nuosavybės teisės ekvivalentine natūra valstybinio parko ar valstybinio drausti-nio teritorijoje negali būti atkurtos, bet kurie iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo yra pradėję nuosavybės teisių atkūrimo valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje procesą, interesai atkurti nuosavybės teises valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje negali būti iškelti aukščiau intereso išsaugoti valstybinį parką ar valstybinį draustinį, kaip išskirtinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę, pagal Konstituciją pripažinto viešuoju interesu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą <...> piliečiai, kurių turėta žemė, miškas, vandens telkinys buvo ne valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, taip pat tie piliečiai, kurie negyvena toje teritorijoje, ne-gali būti laikomi turinčiais teisėtą lūkestį atkurti nuosavybės teises įgyjant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime kons-tatavus, kad pagal Konstituciją piliečiai, kurių turėta žemė, miškas, vandens telkinys buvo ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, taip pat tie piliečiai, kurie negyvena toje te-ritorijoje, negali atkurti nuosavybės teisių įgydami nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, negali būti paneigtas šių asmenų teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises – jis išlieka, tačiau gali būti įgyvendinamas kitu [įstatymo] nustatytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu.

2.2.5.3. Ypatingi nuosavybės teisės objektai

Žemė–ypatingasnuosavybėsteisėsobjektas(Konstitucijos47straipsnio(1992m.spalio25d.redakcija)1,2dalys)

Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimasspecifinė žemės paskirtis ir padėtis, palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais, sąlygoja

ir specialų teisinį žemės santykių reguliavimą. Štai Konstitucijos 47 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Vienintelė išimtis įtvirtinta Konstitucijos 47 straipsnio antro-


274

joje dalyje: „Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.“

Socialinėžemėsfunkcija(Konstitucijos47,54straipsniai)Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimasKonstitucijos 47 ir 54 straipsniuose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę

funkciją – tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti racionalų žemės naudojimą pagal paskirtį yra visuotinis poreikis. <...>

Žemė–visuotinėvertybė(Konstitucijos47straipsnio(1996m.birželio20d.redakcija)1dalis(1992m.spalio25d.redakcija),54straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimasKonstitucijos 47 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, par-

kai nuosavybės teise gali priklausyti tik lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.“Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis žemės, kaip ir kitų svarbiausių gamtos

objektų, apsaugos principas.iš Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių matyti, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė, kurios

pagrindinė socialinė funkcija – tarnauti tautos gerovei. Todėl ypač svarbu, kad ši vertybė būtų racio-naliai ir efektyviai naudojama. Tai pagrindžia objektyvią būtinybę ir kartu pareigą valstybei nuo-savybės į žemę santykius taip reguliuoti, kad būtų suderinti visų žemės teisinių santykių subjektų interesai ir užtikrinta pagrindinė žemės funkcija. Reguliuojant žemės santykius negali būti pa-miršta ir Konstitucijos 10 straipsnio nuostata, įtvirtinanti lietuvos valstybės teritorijos vientisumo ir nedalomumo principą. suprantama, jog žemės savininkų teisės turi būti tokios, kad jie netaptų priklausomi nuo kitų žemės teisinių santykių subjektų – valdytojų, naudotojų – subjektyvios valios. Tai pasakytina ir apie valstybės, kaip vienintelės valstybinės žemės savininkės, teises.

<...><...> valstybėje vykstantys nuosavybės teisės į žemę atstatymo bei žemės reformos procesai

yra vienas nuo kito neatskiriami ir realizuojami per vieną bendrą objektą – žemę. užtikrinant šių procesų vyksmą būtina maksimaliai suderinti įvairių subjektų interesus. Pažymėtina, kad <...> Konstitucija <...> nepaneigia valstybės galimybės išskirti prioritetinius dalykus reguliuojamų teisi-nių santykių srityje ir nustatyti tam tikrus specifinius reikalavimus atitinkamiems subjektams <...>. Žemės paskirtis lemia teisinio žemės santykių reguliavimo ypatumus.

<...><...> Žemės paskirtis, palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais, sąlygoja ir specialų

teisinį žemės santykių reguliavimą.

Žemė–ypatingasnuosavybėsteisėsobjektasKonstitucinio Teismo 1996 m. spalio 22 d. nutarimas<...> Žemės paskirtis, palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais, sąlygoja ir specialų

teisinį žemės santykių reguliavimą.

MiškaskaipypatingasnuosavybėsteisėsobjektasKonstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas <...> ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems intere-

sams sąlygoja miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Paprastai tai daroma teisės aktais reguliuojant miško tvarkymą bei naudojimą.

Kultūrosvertybėskaipypatingasnuosavybėsteisėsobjektas(Konstitucijos47straipsnio(1996m.birželio20d.redakcija)4dalis)

Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas<...> kultūros vertybė yra ir nuosavybės teisės objektas, ir kartu – visuomeninė vertybė. Aki-

vaizdu, jog reikalinga tam tikra apsauga, rūpinimasis, kad kultūros vertybė kuo ilgiau išliktų ir ten-


275

kintų visuomenės poreikius. Taigi tai yra ypatingas nuosavybės objektas, kuriam būtinas ir savitas teisinis reguliavimas. Toks teisinis reguliavimas gali sukelti privataus ir viešojo intereso teisinio suderinamumo problemas.

<...>Muziejinės vertybės – svarbi nacionalinės kultūros dalis. siekiant užtikrinti tokių vertybių

apsaugą, kaip to reikalauja šalies Konstitucija, nuosavybės teisių į kultūros vertybes atkūrimo klau-simu gali būti nustatytas specialus teisinis reguliavimas. <...> kiekvienos vertybės praradimas ją sunaikinus, neišsaugojus jos kultūrinės vertės, negrįžtamai išvežus iš lietuvos – didelė žala visuo-menei.

<...>Kultūros vertybės į valstybinių muziejų fondą gali patekti skirtingais būdais, ir tai suponuoja

skirtingo teisinio reguliavimo būtinybę. <...><...>Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį lietuvos Respublikai išimtine

nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės kultūros objektai. Tai reiškia, kad konstitucinės normos neatmeta galimybės atskirus nacionalinės reikšmės kultūros objektus paversti valstybės nuosavybe. suprantama, tai priklausytų nuo atitinkamų objektų visuomeninio reikšmingumo, ver-tingumo, būtinumo laiduoti jo išlikimo bei išsaugojimo ateities kartoms galimybę. Kita vertus, toks kultūros vertybių suvalstybinimas galėtų būti vykdomas tik laikantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Ypatinginuosavybėsteisėsobjektai (Konstitucijos47straipsnio(1996m.birželio20d.redakcija)1dalis(1992m.spalio25d.redakcija)

Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimasKonstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosa-

vybės teise gali priklausyti tik lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.“Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta, kokie objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik

lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Vienas iš šių objektų – žemė.

Žemė,miškai,vandenstelkiniai–ypatinginuosavybėsteisėsobjektaiKonstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> vieni iš nuosavybės (taip pat ir privačios) objektų yra žemė, miškai, vandens telkiniai. Jų

tinkamas, racionalus naudojimas ir apsauga – Konstitucijos ginamas viešasis interesas.Ypač pabrėžtina tai, kad žemė, miškai, vandens telkiniai nuosavybės teisės atžvilgiu yra ypa-

tingi objektai, nes žemės, miškų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. nuosavybė įparei-goja. Šis konstitucinis imperatyvas, susietas su minėta itin svarbia žemės, miškų, vandens telkinių, kaip natūralios gamtinės aplinkos objektų, funkcija ir jų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdžiu, reiškia, kad pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įtvir-tintų ir savininkų priedermę prisidėti prie Konstitucijoje įtvirtinto viešojo intereso – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo – užtikrinimo tokiu būdu, kad jiems nuosavybės teise priklausantys žemė, miškai, vandens telkiniai būtų naudojami tik tinkamai, racionaliai, kad nebūtų daroma žala jiems kaip žmogaus ir visuomenės egzistavimo terpei, vienai iš būtinų žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlygų. Tai inter alia suponuoja, kad įstatymais gali būti nustatyti specifiniai reikalavimai, apibrėžiantys žemės sklypų, miškų, vandens telkinių valdymą, naudojimą ir disponavimą šiais objektais bei atitinkami apribojimai ir sąlygos šių objektų savininkams. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas dar 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, jog specifinė žemės paskirtis ir padėtis, palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais, lemia ir specialų teisinį žemės santykių reguliavimą; Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. ir 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose konstatuota, kad Konstitucijoje žemė traktuojama


276

kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei; Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarime konstatuota, jog ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apri-bojimus ir suvaržymus.

Kita vertus, minėtais apribojimais, suvaržymais, kitais reikalavimais negalima paneigti nuo-savybės teisės esmės.

Privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisių ribojimassiekiant užtikrinti laukinės gyvūnijos apsaugą ir racionalų naudojimą (Konstitucijos 23,54straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> laukinė gyvūnija yra specifinė natūralios gamtinės aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspek-

tu, kad laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, taip pat ir tie, kurie privačios nuosavybės teise priklauso ir juridiniams ar fiziniams asmenims.

Taigi galimos tokios teisinės situacijos, kai valstybė, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – lau-kinės gyvūnijos (jos išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, gali, o tam tik-rais atvejais ir privalo, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teises, tačiau nepaneigiama šių savininkų privačios nuosavybės teisės esmė.

Konstitucijos 23 straipsnį aiškinant Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintų laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimo imperatyvų kontekste būtina pabrėžti, kad <...> valstybė turi konstitucinę priedermę rūpintis laukine gyvūnija ir užtikrinti laukinės gy-vūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, apimantį inter alia laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. re-guliavimą ir kontroliavimą). Taigi saugant ir ginant asmens nuosavybės teises neturi būti pažeistas viešasis interesas, kad laukinės gyvūnijos ištekliai būtų naudojami, atkuriami ir gausinami raciona-liai ir kad laukinė gyvūnija būtų saugoma. Šių dviejų konstitucinių vertybių – asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso, kad laukinės gyvūnijos ištekliai būtų naudojami, atkuriami ir gausinami racionaliai ir kad laukinė gyvūnija būtų saugoma, – sandūroje būtina rasti sprendimus, kurie už-tikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą – tai, kad nė viena iš šių vertybių nebus paneigta. Šis reikalavimas taikytinas ir teisės aktų, reguliuojančių atitinkamus visuomeninius santykius, leidybai, juose nustatytam teisiniam reguliavimui.

<...> teisės aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. re-guliavimą ir kontroliavimą) privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo, t. y. tik tiek, kiek būtina tam, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių raciona-lus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas. Jeigu siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo yra neišvengiamai būtina kokiu nors mastu apriboti privačios nuosavybės teises (nepaneigiant šių teisių esmės), tarp minėto tikslo ir pasirinktų ribojimo priemonių turi būti protinga pusiausvyra: gali būti nustatytos tik tokios ribojimo priemonės, kurios savininkų nuosavybės teises ribotų ne daugiau negu yra būtina.

iš Konstitucijos kylančią nuostatą, kad nuosavybė įpareigoja, aiškinant ją susiejus su Konstitu-cijos 54 straipsniu, <...> pažymėtina, kad privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkas, turėdamas teisę valdyti, naudoti nuosavybę ir ja disponuoti, negali pažeisti Konstitucijos 54 straips-nyje įtvirtintų gyvūnijos apsaugos ir racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo imperatyvų.

Valstybė, įgyvendindama konstitucinę priedermę rūpintis laukine gyvūnija ir užtikrinti lau-kinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų nau-dojimą, atkūrimą ir gausinimą, gali nustatyti atitinkamą žemės sklypų, miškų, vandens telkinių naudojimo tvarką, kurios privalės laikytis visi asmenys, neišskiriant nė privačių žemės sklypų, miš-kų, vandens telkinių savininkų. Tačiau minėta tvarka neturi kitų asmenų, taip pat ir žemės sklypų, miškų, vandens telkinių privačių savininkų, teisių ir teisėtų interesų riboti daugiau negu yra būtina siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo.


277

SavininkoteisėuždraustimedžiotijampriklausančiamežemėssklypeKonstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimasPagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas medžioklės ir su ja susijusius santykius,

negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad privačios žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, būtų leidžiama medžioti be šių žemės sklypų savininkų sutikimo. Šiuo atžvilgiu savinin-kas negali būti varžomas kokiais nors teisės aktuose nustatomais pagrindais, kurių nesant būtų ga-lima nepaisyti jo valios, kad jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje, miške, vandens telkinyje nebūtų medžiojama. Jeigu asmeniui privačia nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui, šio sklypo savininkui apie tai turi būti pranešta tinkamu būdu – tiesiogiai, ir turi būti nustatytas protingas, taigi pakankamas, terminas, per kurį savininkas turėtų realią gali-mybę laisvai išreikšti valią dėl to, ar tame sklype gali, ar negali būti medžiojama, taip pat kokiomis sąlygomis jis sutinka, kad tame sklype būtų medžiojama.

Šiame kontekste pažymėtina, kad savininko nuosavybės teisių savaime nepažeistų toks teisi-nis reguliavimas, pagal kurį tai, kad privačios žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, savinin-kas, kurio žemę ketinama naudoti medžiojimui ir kuris buvo tinkamai apie tai informuotas, per protingą terminą nepareiškė savo valios dėl to, ar tame sklype gali, ar negali būti medžiojama, yra laikoma jo sutikimu, kad tame sklype būtų medžiojama. Taip pat pažymėtina, kad įstatymu galima nustatyti įvairias privačios žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, savininko sutikimo, kad tame sklype būtų medžiojama, pareiškimo formas ir tvarką, inter alia tai, kad gali būti sudaromos sutartys dėl teisės medžioti savininko žemės sklype suteikimo.

<...>Konstitucijoje yra įtvirtintas imperatyvas, kad nuosavybė įpareigoja. <...> pagal Konstituciją

turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų pačių savininkų priedermę veiks-mingai prisidėti prie Konstitucijoje įtvirtinto viešojo intereso – natūralios gamtinės aplinkos, gy-vūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo, inter alia prie laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo užtikrinimo.

Jeigu privačios žemės, miško, vandens telkinio savininkas uždraudžia medžioti jam priklau-sančioje žemėje, gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymas (t. y. reguliavimas ir kontroliavimas) ati-tinkamoje teritorijoje pasunkėja ir tuo aspektu, kad gali būti pakenkta ir paties savininko teisėms bei interesams, įskaitant tai, kad tokiems savininkams medžiojamieji gyvūnai gali padaryti tam tikrą žalą. savininkas, uždraudęs jam priklausančioje žemėje medžioti medžiojamuosius gyvūnus, prisiima atitinkamą riziką; nėra pagrindo reikalauti, kad jam šią žalą atlygintų kas nors kitas.

Valstybinėsreikšmėskultūrosobjektai;nacionalinėsreikšmėskultūrosvertybiųsuvalstybinimas(Konstitucijos47straipsnio(2003m.sausio23d.redakcija)1dalis)

Žr. 11. Valstybės biudžetas ir finansai, 11.2. Valstybinio turto valdymas, naudojimas ir dispo-navimas juo. lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas.

Žemė,miškai,parkai,vandenstelkiniai–ypatinginuosavybėsteisėsobjektai;jųsavininkų,valdytojų,naudotojųpareigasaugotigamtinęaplinką;ypačvertingosevietovėseesančiųprivačių žemės sklypų savininkų nuosavybės teisių ribojimas siekiant užtikrinti natūraliosgamtinėsaplinkosapsaugą(Konstitucijos23,46,53,54straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas<...> žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes že-

mės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją na-tūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konsti-tucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).


278

Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu drau-džiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis). Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, aiškinant kartu su Konstitucijos 54 straipsniu konstatuotina, kad visi žemės sklypų, miš-kų, vandens telkinių savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gam-tinės aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai.

<...>Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad

ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti ir teisės aktais reg-lamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač ver-tingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse.

<...><...> valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gam-

tinės aplinkos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad ati-tinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams būtų nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama ir į privačių žemės sklypų savininkų nuosavybės teises. Tokie ribojimai, draudimai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.

<...>Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota: ypač vertingų vietovių įvairovė gali lemti

jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ri-bojimus, draudimus; tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan.; ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi visiems tokių objektų savinin-kams bei naudotojams; gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkų, nuosa-vybės teises. Konstatuota ir tai, kad visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

Diferencijuotassantykių,susijusiųsužemės,miškų,parkų, vandenstelkiniųnuosavybeirnaudojimu,reguliavimas(Konstitucijos47,54straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas<...> šiame Konstitucinio Teismo nutarime oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos yra

formuluojamos taip, kaip jos turėjo būti formuluojamos tuo metu, kai Konstitucijos 47 straipsnis buvo išdėstytas 1996 m. birželio 20 d. redakcija, t. y. iki šio Konstitucijos straipsnio pakeitimo ir išdėstymo 2003 m. sausio 23 d. redakcija; šių oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų turinį bei sistemines sąsajas su kitomis nuostatomis lemia Konstitucijos 47 straipsnio (1996 m. birželio 20 d. redakcija) turinys.

<...><...> ta aplinkybė, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime oficialios konstitucinės doktri-

nos nuostatos yra formuluojamos taip, kaip jos turėjo būti formuluojamos tuo metu, kai Konstitu-cijos 47 straipsnis buvo išdėstytas 1996 m. birželio 20 d. redakcija, savaime nereiškia, kad oficia-liai konstitucinei doktrinai atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu nėra būdingas tęstinumas; priešingai, jeigu apie tų nuostatų koregavimą (reinterpretavimą) nėra eksplicitiškai nurodyta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, konstatuotina, kad tos doktrininės nuostatos išlie-ka – jomis privalu remtis ir Konstitucijos 47 straipsnį išdėsčius 2003 m. sausio 23 d. redakcija.


279

<...>Teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių,

taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, būtina atsižvelgti į tai, kad minėti objektai yra labai įvairūs. Tai suponuoja minėtų santykių diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurio pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (1992 m. spalio 25 d., 1996 m. birželio 20 d. redakcijos) buvo expressis verbis nurodyti žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje (1992 m. spalio 25 d. redakcija), 4 dalyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija), 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) expressis verbis nurodyti inter alia žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai. Konstitucijos 54 straipsnyje expressis verbis nurodytos ir ypač vertingos vietovės.

Paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (1996 m. birželio 20 d. redak-cija) buvo expressis verbis nurodyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypai. nors Konstitucijos 47 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatos, kurioje būtų eksplicitiškai minima ne že-mės ūkio paskirties žemė (ar kokios nors kitos paskirties žemė), nebeliko, Konstitucija nedraudžia žemės, kitų gamtinės aplinkos objektų skirstyti pagal įvairius kriterijus, inter alia pagal naudojimo paskirtį. Tai turi būti daroma atsižvelgiant į atitinkamų gamtinių objektų savybes, kitus gamtinės aplinkos veiksnius.

Diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas gali žemę, kitus natūralios gamtinės aplinkos objektus priskirti tam tikroms rūšims (kategorijoms), nustatyti tokių objektų teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės ir kitos veiklos sąlygas, apri-bojimus, draudimus. Minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti.

Pagal Konstituciją žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai, taip pat ir esantys ypač vertingose vietovėse, gali nuosavybės teise priklausyti įvairiems subjektams – valstybei, savivaldybėms, juridi-niams ir fiziniams asmenims.

Pagal Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį (1996 m. birželio 20 d. redakcija), Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį (2003 m. sausio 23 d. redakcija) inter alia valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai priklauso lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise.

Ši konstitucinė nuostata reiškia, kad nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Kita vertus, tai, kad tam tikri valstybinės reikšmės objektai Konstitucijoje yra traktuojami kaip išimtine nuosavybės teise priklausantys lietuvos Respublikai, anaiptol nereiškia, kad atitin-kami objektai, priklausę nuosavybės teise tam tikriems asmenims ir vėliau pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, būtinai turi būti paimti valstybės nuosavybėn. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Pabrėžtina, kad ne kiekvienas objektas (inter alia gamtos objektas), kuris nuosavybės teise priklauso valstybei, yra traktuotinas kaip turintis valstybinę reikšmę. Taip pat pažymėtina, kad vidaus vandenimis, miškais, parkais, turinčiais valstybinę reikšmę, taigi ir priklausančiais valstybei išimtine nuosavybės teise, galima pripažinti ne bet kokius vidaus vandenis, miškus, parkus, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks primygtinis, kad nepripažinus jų turinčiais valstybinę reikšmę kiltų grėsmė jų išsaugojimui.

Atsižvelgiant į valstybinės reikšmės vidaus vandenų, miškų, parkų ypatingą išliekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objek-tais ir juos išsaugoti.

Žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, pripaži-nimas turinčiais valstybinę reikšmę suponuoja santykių, susijusių su tokių objektų priežiūra, apsau-ga ir naudojimu, ypatingą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į minėtų objektų ypatingą išliekamąją


280

vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, tokiems objektams, palyginti su kitais objek-tais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas.

Pažymėtina, kad valstybė pagal Konstituciją turi pareigą rūpintis ir tais valstybinės reikšmės gamtos objektais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, užtikrinti jų apsaugą. Ši valstybės pareiga negali būti interpretuojama kaip atleidžianti atitinkamų gamtos objektų savininkus nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų gamtos objektų išsaugojimo, laikytis šiems gamtos objektams nustatyto teisinio režimo.

<...>Teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip

pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo. Minėtas konstitucinis principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais. Minėtas konstitucinis principas taip pat įpareigoja paisyti teisėtų lūkesčių, užtikrinti jų apsaugą, nepažeisti proporcingumo, protingumo, teisingumo reikalavimų. Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai tam tikros vietovės įstatymo nustatyta tvarka yra pri-pažįstamos ypač vertingomis ir (arba) jose esantys atskiri gamtos objektai pripažįstami saugotinais, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio atitinkamų vietovių ir (arba) gamtos objektų teisinio režimo.

ŽemėsnaudojimasstatybaiKonstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas<...> nei Konstitucijos 23 straipsnyje, nei jos 29 straipsnyje, nei kur nors kitur Konstitucijoje

nėra nuostatų, kurios leistų teigti, kad žemė galėtų būti naudojama gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei-komercinei statybai be jokių techninių, statinių saugumo ir racionalaus jų išdėstymo reika-lavimų, neplanuojant teritorijų urbanizavimo.

MiškaikaipypatinginuosavybėsteisėsobjektaiKonstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas<...> miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, <...> miškams, palyginti su kitais objektais,

įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas. Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 1 d. nutarime yra konstatavęs, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikš-mė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Tokie apribojimai, suvaržymai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.

<...><...> įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti miškų apsaugą, nesumažinti jų vertės, gali nusta-

tyti minimalius miškų valdų plotus.

Žemė–ypatingasnuosavybėsteisėsobjektasKonstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimasŽemė – ypatingas nuosavybės teisės objektas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d.,

2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Žemės sklypų turėjimas nuosavybės teise gali būti viena iš esminių sąlygų verslui pradėti ir jam plėtoti, viena iš būtinų ūkinės veiklos vykdymo prielaidų. Teisiškai reguliuojant santykius, susijusius su žemės naudojimu verslui, ūkinei veiklai, būtina paisyti žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimties ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifikos.

Su žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto, nuosavybe ir naudojimu susijusiųsantykiųteisinisreguliavimas

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimasiš Konstitucijos kyla galimybė ir būtinybė su žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir

vienos iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų), įsigijimu bei valdymu, taip pat su perlei-


281

dimu susijusius santykius teisiškai reguliuoti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų pakenkti žemei kaip ypatingai Konstitucijos ginamai ir saugomai vertybei, pažeisti kitų konstitucinių vertybių.

Minėta iš Konstitucijos kylanti galimybė ir būtinybė suponuoja inter alia tai, kad šių santykių teisinis reguliavimas negali neturėti tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų nuosavybės santykių tei-siniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad inter alia su žemės (kaip ir kitų gam-tinės aplinkos objektų) nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavi-mo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Vienas iš šių santykių teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindų yra atitinkamo asmens (asmens, siekiančio įsigyti žemę nuosavybės teise, arba žemės savininko) santykis su lietuvos vals-tybe – jo buvimas nacionaliniu subjektu arba užsienio subjektu: Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.

<...> žemė savo pobūdžiu, naudingosiomis savybėmis nėra vienoda. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija nedraudžia žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos objektų) skirstyti pagal įvairius kriterijus, inter alia pagal naudojimo paskirtį; tai turi būti daroma atsižvelgiant į atitinkamų gamtinių objektų (taigi ir žemės) savybes, kitus gamtinės aplinkos veiksnius (Konstitu-cinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (1992 m. spalio 25 d. redakcija) buvo įtvirtinta tik lietuvos Respublikos piliečių ir valstybės teisė turėti žemę nuosavy-bės teise, išskyrus vienintelę išimtį – žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis galėjo priklausyti užsienio valstybei jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti (Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalis (1992 m. spalio 25 d. redakcija)). Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija) buvo expressis verbis nurodyta, kad ne žemės ūkio pa-skirties žemės sklypus galėjo įsigyti pagal konstitucinį įstatymą savivaldybės, kiti nacionaliniai sub-jektai, ūkinę veiklą lietuvoje vykdantys užsienio subjektai, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus; buvo įtvirtintos ir tokių įsigyjamų nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų dydžių ribos – tie sklypai turėjo būti reikalingi minėtų subjektų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. iki įsigaliojant (2003 m. vasario 24 d.) seimo 2003 m. sausio 23 d. priim-tam lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymui, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Konstitucijos 47 straipsnis (1996 m. birželio 20 d. redakcija), buvo draudžiama užsienio subjektams įsigyti lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės.

nors Konstitucijos 47 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nebeliko nuostatos, kurioje būtų eksplicitiškai minima ne žemės ūkio paskirties žemė (ar kokios nors kitos paskirties žemė), tai nereiškia, kad žemės (inter alia žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinio reguliavimo negalima diferencijuoti pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai yra priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei.

Žemės sklypų priskyrimas žemės ūkio paskirties žemei arba kitokios paskirties žemei gali būti keičiamas (inter alia įvykus atitinkamų žemės išteklių kokybiniams pokyčiams).

Šiame kontekste paminėtina, kad žemės ūkio paskirties žemė yra išskirtinės vertės ribotas gamtos išteklius, jos kokybė ir plotai su derlinguoju dirvožemiu nuolat mažėja dėl pramoninio poveikio, urbanistinės plėtros, kitų veiksnių. idant būtų išsaugomos žemės ūkio paskirties žemės naudingosios savybės, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti aiškius žemės ūkio paskirties žemės keitimo į kitos paskirties žemę kriterijus, keičiant žemės paskirtį turi būti paisoma ir viešojo in-tereso.

Diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės nuosavybe ir naudojimu, įsta-tymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti.

Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia.


282

Ypač pabrėžtina, jog įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad žemės skly-pai, jeigu jie yra priskirti žemės ūkio paskirties žemei, savininkų ir (arba) naudotojų būtų naudo-jami būtent žemės ūkio veiklai, kad žemės ūkio paskirties žemės pobūdis, kol jos paskirtis pagal įstatymo nustatytus kriterijus nebus pakeista, būtų išsaugotas.

Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą nustatyti atitinkamas kontrolės priemones ir sankcijas už nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Įstatymų leidėjas taip pat gali įstatymu numatyti tokias socialinės inžinerijos priemones, kurios skatintų žemės ūkio paskirties žemės sklypų savi-ninkus ir (arba) naudotojus tuos sklypus naudoti būtent pagal nustatytą tos žemės paskirtį.

Atsižvelgiant į žemės, kaip riboto ištekliaus, prigimtį, taip pat į būtinumą išsaugoti žemės ūkio paskirties žemės naudingąsias savybes konstatuotina, kad įstatymų leidėjas gali įstatymu nu-statyti ir leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės sklypų maksimalius dydžius.

<...> su žemės nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo, inter alia pagal žemės paskirtį, galimybė suponuoja ir galimybę įstatymu nustatyti skirtingus leisti-nos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų ir kitokios paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius.

Tačiau pabrėžtina, kad įstatymu nustatant leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio pa-skirties žemės sklypų ir kitokios paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius būtina nepažeisti Konstitucijos normų ir principų, inter alia socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, proporcingu-mo, asmenų lygiateisiškumo ir kitų principų. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo esamiems ar potencialiems verslo subjektams būtų sudarytos nevienodos ūki-ninkavimo sąlygos, trukdoma plėtoti verslą, varžoma ūkinės veiklos laisvė, visuomenei naudingos ūkinės veiklos pastangos, iniciatyva.

Pabrėžtina, kad leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksi-malius dydžius turi lemti žemės ūkio paskirties žemės pobūdis bei siekiamas viešasis interesas, o ne tokie kriterijai, kurių negalima konstituciškai pagrįsti (kaip antai reikalavimas, kad žemės ūkio pa-skirties žemės sklypų įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan.).

Konstatuotina, kad leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalių dydžių nustatymas (įstatymu) savaime nereiškia, kad yra konstituciškai nepagrįstai suvaržoma asmens nuosavybės teisė, ūkinės veiklos laisvė, kitos konstitucinės teisės ir laisvės. Prie-šingai, tokių maksimalių dydžių nustatymas gali būti viena iš priemonių, sudarančių prielaidas racionaliai valdyti žemės ūkio paskirties žemę, išsaugoti dirbamos žemės ūkio paskirties žemę, tinkamai plėtoti žemės ūkio verslą, skatinti sąžiningą konkurenciją žemės ūkyje, neleisti monopo-lizuoti gamybos ir rinkos ir pan.

Tokie leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalius dy-džius pagrindžiantys siekiai traktuotini kaip išreiškiantys Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucija nedraudžia įstatymu nustatyti ir minimalių žemės ūkio paskirties žemės sklypų dydžių, kaip antai dydžio, kuris yra reikalingas, kad fizinis asmuo galėtų registruoti ūkininko ūkį, taip pat padėti užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams, kaip antai žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimui ir ūkininko ūkio (neva skirto žemės ūkio veiklai) įregistravimui vien tam, kad būtų pasinaudota atitinkamomis teisinio reguliavimo išimti-mis, lengvatomis, valstybės ar kita parama, o toliau ta žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama ne žemės ūkio veiklai, bet kitiems tikslams.

<...> pagal Konstituciją apskritai nėra neleistina skirtingiems subjektams nustatyti (įstatymu) skirtingų leistinos įsigyti nuosavybės teise tos pačios paskirties žemės (taip pat ir žemės ūkio pa-skirties žemės) sklypų maksimalių dydžių.

Tačiau pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalūs dydžiai skirtingiems subjektams būtų nustatyti ne pagal konstituciškai pagrįstus kriterijus, nes tuomet būtų sudarytos prielaidos pa-žeisti kai kurių iš tų subjektų konstitucines teises, inter alia teisę laisvai pasirinkti verslą, konstitu-cinį asmenų lygiateisiškumo principą, kitas Konstitucijos nuostatas, būtų leista iškreipti sąžiningą konkurenciją žemės ūkio rinkoje.


283

Žemė,miškai,parkai,vandenstelkiniai–ypatinginuosavybėsteisėsobjektai;ypačvertingosevietovėseesančiųprivačiųžemėssklypųsavininkųnuosavybėsteisiųribojimassiekiantužtikrintinatūraliosgamtinėsaplinkosapsaugą

Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimasŽemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės,

miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmo-gaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus nau-dojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

<...>Turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų

leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nu-tarime yra konstatuota, kad toks specialus teisinis režimas suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan., specialias sąlygas, įvairius ribojimus ir draudimus.

Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą rūpintis ir tais valstybinės reikšmės gamtos objektais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, užtikrinti jų apsaugą. Ši vals-tybės pareiga negali būti interpretuojama kaip atleidžianti atitinkamų gamtos objektų savininkus nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų gamtos objektų išsaugojimo, laikytis šiems gamtos objektams nustatyto teisinio režimo.

Taigi dėl to, kad ypač vertingose vietovėse gamtos ir kiti objektai gali nuosavybės teise pri-klausyti labai įvairiems subjektams – valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims, aptariamieji ribojimai ir draudimai gali būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir fiziniams bei juridiniams asmenims. siekiant užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą, tokiais ribojimais ir draudimais gali būti įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų teises. Visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

MiškaikaipypatinginuosavybėsteisėsobjektaiKonstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas<...> miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai. Pagal Konstituciją žemė, miškai, vandens

telkiniai gali nuosavybės teise priklausyti įvairiems subjektams – valstybei, savivaldybėms, juridi-niams ir fiziniams asmenims. Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 1 d. nutarime yra konstata-vęs: miškas yra vienas pagrindinių gamtos turtų; jis yra vienos bendros ekologinės sistemos dalis, tarnauja visuomenės ir žmonių gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą, gerina aplinkos kokybę; miškui, kaip aplinkos sudedamajai daliai, yra taikomi bendrieji aplinkos apsaugos principai: aplin-kos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga, viešieji ir privatūs interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti; neigiamo poveikio aplinkai mažinimas, gamybos ekologi-zavimas, gamtos išteklių racionalus ir kompleksiškas naudojimas; miško savininkams, valdytojams ir naudotojams galiojančiuose teisės aktuose yra nustatytos specialios pareigos, kaip antai: saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, racionaliai ūkinin-kauti miško žemėje, išsaugoti biologinę įvairovę ir pan. Miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).


284

Žemėssklypų,miškų,vandenstelkiniųsavininkų,valdytojų,naudotojųpareigasaugotigamtinęaplinką;savininkųnuosavybėsteisiųribojimassiekiantužtikrintinatūraliosgamtinėsaplinkosapsaugą(Konstitucijos23,54straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimasiš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosavybės teisė nėra ab-

soliuti, aiškindamas kartu su Konstitucijos 54 straipsniu, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visi žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konsti-tucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas); žemės, miškų ir vandens telkinių tinkamas, racionalus naudojimas ir apsauga – Konstitucijos ginamas viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas); valstybė, turėdama kons-titucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. liepos 4 d. nutarimai); ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savi-ninkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. bir-želio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 54 straipsnio nuostatos, kad valstybė privalo rūpin-tis natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių apsauga, iš kitų Kons-titucijos nuostatų darytina išvada, jog atitinkamos apsaugos priemonės, įskaitant visus nuosavybės teisės bei ūkinės veiklos laisvės ribojimus, draudimus, turi būti nustatytos įstatymu.

<...>Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisės aktais re-

guliuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo.

Diferencijuotassantykių,susijusiųsužemės,miškų,parkų, vandenstelkiniųnuosavybeirnaudojimu,reguliavimas;žemėspaskirtieskeitimas,miškožemėspavertimaskitomisnaudmenomis(Konstitucijos23,54straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: Konstitucija nedraudžia žemės, kitų gamtinės aplin-

kos objektų skirstyti pagal įvairius kriterijus, inter alia pagal naudojimo paskirtį; tai turi būti da-roma atsižvelgiant į atitinkamų gamtinių objektų savybes, kitus gamtinės aplinkos veiksnius; di-ferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas gali žemę, kitus natūralios gamtinės aplinkos objektus priskirti tam tikroms rūšims (kategorijoms), nustatyti tokių objektų teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės ir kitos veiklos sąlygas, apribo-jimus, draudimus; minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad žemės sklypų priskyrimas žemės ūkio pa-skirties žemei arba kitokios paskirties žemei gali būti keičiamas (inter alia įvykus atitinkamų žemės išteklių kokybiniams pokyčiams); idant būtų išsaugomos žemės ūkio paskirties žemės naudingosios savybės, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti aiškius žemės ūkio paskirties žemės keitimo į kitos paskirties žemę kriterijus, keičiant žemės paskirtį turi būti paisoma viešojo intereso (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimas); tai mutatis mutandis taikytina ir reguliuojant santykius, susijusius su žemės sklypų priskyrimo miškų ūkio paskirties žemei keitimu.

Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį že-mės sklypų priskyrimas miškų ūkio paskirties žemei gali būti keičiamas, taip pat miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis (inter alia įvykus šios žemės išteklių kokybiniams pokyčiams).


285

Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, reguliuodamas santykius, susiju-sius su žemės sklypų priskyrimo miškų ūkio paskirties žemei keitimu į kitos paskirties žemę, taip pat su miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis, turi pareigą nustatyti aiškius žemės sklypų prisky-rimo miškų ūkio paskirties žemei keitimo į kitos paskirties žemę, taip pat miško žemės pavertimo ki-tomis naudmenomis kriterijus. Tai darant turi būti paisoma miško, kaip gamtinio objekto, ypatumų, bendrųjų aplinkos apsaugos principų (inter alia neigiamo poveikio aplinkai mažinimo, gamtos ištek-lių racionalaus ir kompleksiško naudojimo), taip pat viešojo intereso. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisinis reguliavimas įstatymu nustatant žemės sklypų priskyrimo miškų ūkio paskirties žemei keitimą į kitos paskirties žemę, taip pat miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis gali būti dife-rencijuotas, inter alia atsižvelgiant į miško vertingumą, funkcinę paskirtį, poveikį ekosistemai.

<...><...> tai, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais,

atitinka miško, kaip išimtinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, ypatingą teisinį statusą.

2.2.5.4. Lietuvos Respublikos išimtinė nuosavybės teisė

Žr. 11. Valstybės biudžetas ir finansai, 11.2. Valstybinio turto valdymas, naudojimas ir dispo-navimas juo. lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas.

2.2.5.5. Privatizavimas

ButųprivatizavimasKonstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimasAtkūrus nepriklausomą lietuvos valstybę ir į šalies teisinę sistemą grąžinus privačios nuosa-

vybės teisės konstitucinį institutą, lietuvoje buvo priimti įstatymai dėl valstybinio ir visuomeninio turto privatizavimo. Butų privatizavimas buvo viena iš valstybės socialinės politikos krypčių.

ButųprivatizavimasKonstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 3 d. nutarimaslietuvos Respublikoje į teisinę sistemą grąžinus privačios nuosavybės teisės konstitucinį ins-

titutą, buvo priimti įstatymai dėl valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo. Butų pri-vatizavimas tapo viena iš valstybės socialinės politikos krypčių.

ButųprivatizavimasKonstitucinio Teismo 1996 m. gegužės 22 d. nutarimaslietuvos Respublikoje į teisinę sistemą grąžinus privačios nuosavybės teisės konstitucinį ins-

titutą, buvo pradėtos kurti teisinės prielaidos privačios nuosavybės teise grindžiamai ūkio sistemai grąžinti ir jai toliau plėtoti. <...> Butų privatizavimas tapo viena iš valstybės socialinės politikos krypčių. Buvo siekiama, kad gyvenamosios patalpos taptų privačia nuosavybe, t. y. kad savininkas būtų joje gyvenantis asmuo.

TeisėprivatizuotiviešosiosnuosavybėsobjektusKonstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas<...> nei universalaus pobūdžio Konstitucijos 18 straipsnyje, nei kituose prigimtines žmogaus

teises ir laisves garantuojančiuose Konstitucijos straipsniuose asmens teisė privatizuoti viešosios nuosavybės objektus neminima, nes ji nėra prigimtinė žmogaus teisė. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą atsiranda tik atitinkamo teisės akto pagrindu <...>.

2.2.6.Žmogausbūstoneliečiamumas

Žmogausbūstoneliečiamumas(Konstitucijos24straipsnis)Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas <...> Konstitucijos 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse esančios normos sudaro vieningą visumą. Konsti-

tucinė žmogaus būsto neliečiamumo garantija saugo ne individo teisę į būstą (pvz., teisę gauti gyve-


286

namąją patalpą), bet patį žmogaus būstą nuo pašalinių įsibrovimo. Ši konstitucinė garantija įpareigoja valstybę, t. y. jos įstatymų leidžiamąją, teisminę, vykdomąją valdžią, atitinkamomis teisinėmis priemo-nėmis saugoti žmogaus būstą. svarbu tai, kad pačioje Konstitucijoje, būtent jos 24 straipsnio 2 dalyje, yra išvardyti išimtinio pobūdžio atvejai, kurie gali būti pagrindu legitimiu būdu, t. y. tik teismo spren-dimu arba įstatymo nustatyta tvarka, patekti į žmogaus būstą be jo sutikimo.

Konstitucija garantuoja tiek nuosavo, tiek gyventojo nuomojamo būsto neliečiamumą.

Žmogausbūstoneliečiamumas(Konstitucijos24straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 24 straipsnyje nustatyta:„Žmogaus būstas neliečiamas.Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstaty-

mo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.“

Konstitucijos 24 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus būsto neliečiamumo principas. Konstitu-cine žmogaus būsto neliečiamumo garantija – žmogaus būsto saugumo nuo pašalinių įsibrovimo laidavimu yra užtikrinamos ir kitos asmens konstitucinės teisės ir laisvės: teisė į privatumą, teisė į nuosavybę ir kt., taip pat jo įgytosios teisės.

Kartu pažymėtina, jog pagal Konstituciją žmogaus būsto neliečiamumas nėra absoliutus tuo atžvilgiu, kad be gyventojo sutikimo įeiti į būstą leidžiama, jeigu reikia užtikrinti Konstitucijos saugo-mas ir ginamas vertybes (Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalis). Antai įeiti į būstą be gyventojo sutikimo leidžiama teismo sprendimu, priimtu siekiant užtikrinti Konstitucijos saugomas ir ginamas vertybes, arba įstatymo nustatyta tvarka, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmo-gaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Minėtos konstitucinės nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti, kokia tvarka leidžiama įeiti į būstą be gyventojo sutikimo. nustatydamas šią tvar-ką, įstatymų leidėjas turi reglamentuoti ir tai, kaip turi būti vykdomas atitinkamas teismo sprendimas, taip pat tai, kaip be gyventojo sutikimo patenkama į būstą tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. nustatydamas tokį teisinį re-guliavimą, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.

2.2.7.Įsitikinimųišraiškosirinformacijoslaisvė

2.2.7.1. Įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvės apsauga

Įsitikinimųišraiškosirinformacijoslaisvė(Konstitucijos25straipsnio1,2dalys)Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimasViena pagrindinių žmogaus teisių yra teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Galimybė

kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti. Todėl demokratinės valstybės įstatymai įtvirtina ir gina ne tik subjektyvią žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus – jais informacijos laisvė įtvirtinama kaip objektyvus visuomenės poreikis. Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objek-tyviąja forma. informacijos laisvė nėra absoliuti ar viską apimanti, nes naudojantis ja susiduriama su tokiais reikalavimais, kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini, kad apsaugotų konstitucinę santvarką, žmogaus laisves ir teises. Todėl įstatymais gali būti nustatomi informacijos laisvės apri-bojimai, reglamentuojama masinės informacijos priemonių veikla.

<...>Konstitucijos 25 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta: „Žmogus turi teisę turėti savo

įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.“Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti

įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją. Teisė laisvai reikšti įsitikinimus yra viena iš vadinamųjų komunikacijų laisvių. Ji suprantama kaip kitiems asmenims


287

skirtos informacijos skleidimas. Tik tokiame procese atsiranda visuomeninis kontaktas, formuojasi viešoji nuomonė.

Konstitucijos 25 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: „Žmogui neturi būti kliudoma ieš-koti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“

Šios normos paskirtis – garantuoti žmogaus subjektines teises ir laisves. Ji taip pat saugo ir visą komunikacijos procesą, taigi ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė, jos ribojimo sąlygos; valstybės paslaptis(Konstitucijos25straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimasKonstitucijos 25 straipsnyje žmogui yra laiduojama įsitikinimų išraiškos ir informacijos lais-

vė. Šio straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“

Visuotinai pripažįstama, kad šiuolaikinėje visuomenėje informacija yra žmogaus poreikis, jo žinojimo matas. Ji šalina nežinojimą, daro žmogaus elgesį prasmingą. Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus galimybe gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Tai yra vienas iš pliuralistinės demokratijos laimėjimų, užtikrinančių visuomenės raidą.

Kartu pažymėtina, kad žmogaus teisė ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti nėra absoliuti. Teisės į informaciją apribojimus lemia šios konstitucinės vertybės santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei visuomenės būtinus poreikius. Vienas tokių poreikių – būtinybė visuomenės ar individo interesų labui apsaugoti tam tikras žinias. Tai yra valstybės, komercinės, profesinės, technologijos paslaptys ar žinios apie žmogaus privatų gyve-nimą. Valstybė ypač svarbias karines, ekonomines, politines ar kitokias žinias, kurių atskleidimas ar praradimas gali pakenkti nacionaliniams interesams, skelbia esant valstybės paslaptis. siekiant užkirsti kelią tokių žinių pagarsinimui, įstatymu nustatoma jų apsauga, apribojamas naudojimasis jomis. Tačiau bendrų interesų apsauga demokratinėje valstybėje negali paneigti žmogaus teisės į informaciją apskritai. Šios problemos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina ir ja besire-mianti tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su teisinių vertybių racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė. <...> Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse nustatyta:

„laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, doro-vei ar ginti konstitucinei santvarkai.

laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

Šiomis Konstitucijos nuostatomis apibrėžti žmogaus teisės į informaciją apribojimai yra pa-grindinis kriterijus teisiškai reguliuojant žinių, sudarančių valstybės paslaptį, įslaptinimo, naudoji-mo, išslaptinimo bei apsaugos santykius. Įstatymų leidėjas, sprendžiantis, kaip apsaugoti valstybės paslaptį sudarančias žinias, yra įpareigojamas parinkti tokias teisines priemones, kuriomis nebūtų galima nepagrįstai apriboti asmens teisės į informaciją.

Konstitucijos 145 straipsnyje taip pat yra numatyti ir išimtiniai teisės į informaciją laikino apribojimo pagrindai karo ar nepaprastosios padėties atvejais.

<...>iš Konstitucijos 25 straipsnio turinio aišku, kad ribojant žmogaus teises ieškoti informacijos,

ją gauti ir skleisti reikia laikytis dviejų sąlygų: jas apriboti galima tik įstatymu ir tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje išvardytoms vertybėms apsaugoti ar ginti.

<...>Žmogaus teisės ir laisvės yra didžiausia teisinė vertybė, todėl įstatymų leidėjas paprastai nu-

stato tokius valstybės paslapties apsaugos būdus ir priemones, kurie nesudarytų sąlygų nepagrįstai apriboti žmogaus teisę į informaciją. Įstatymo kaip teisės šaltinio forma ir jo priėmimo būdas


288

geriausiai laiduoja, kad konstitucinės santvarkos sąlygojami bendri interesai apsaugoti valstybės paslaptį bus suderinti su žmogaus teisės ieškoti informacijos, gauti ir skleisti ją užtikrinimu. Tiek tokios žmogaus teisės ir laisvės , tiek jas ribojančio įstatymo tarpusavio sąveikos principo laikyma-sis yra reikšminga žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantija.

<...>Įgyvendinant piliečių teisę ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti ne mažiau svarbi yra Kons-

titucijos 25 straipsnio penktosios dalies nuostata: „Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“ Taip įstatymų leidėjas yra tiesiogiai įpareigojamas įstatymu nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui apie jį turimas žinias.

Konstitucijos 25 straipsnio atskirų dalių normos sudaro vieningą visumą. Šio straipsnio tre-čiojoje dalyje yra numatyta galimybė ginant atitinkamas konstitucines vertybes įstatymu riboti žmogaus teisę gauti informaciją. <...> piliečio teisė įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį gali būti ribojama siekiant apsaugoti valstybės paslaptį.

<...> Konstitucijos 25 straipsnio penktosios dalies nuostata „pilietis turi įstatymo nustatyta tvarka

gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį“ yra įpareigojimas įstatymų leidėjui įstatymu nu-statyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui atitinkamą informaciją apie jį.

Teisėjoteisėsusipažintisuvalstybėspaslaptimi(Konstitucijos109,117straipsniai) Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimasKonstitucinis Teismas mano, kad teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės

paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu, nustatančiu, kad teisingumą vykdo tik teis-mai, ir 117 straipsniu, numatančiu klausimų, susijusių su valstybės paslaptimi, sprendimą teismo procese. Pažymėtina, kad ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą nulemia teisėjo teisę susipažinti su bylos nagri-nėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį.

Valstybėspaslaptiesapsaugateismoprocese(Konstitucijos117straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimasValstybės paslapties apsaugos teismo procese pagrindai yra numatyti Konstitucijos 117 straips-

nyje, nustatančiame, kad teismo posėdis gali būti uždaras, jeigu viešai nagrinėjama byla gali at-skleisti valstybės paslaptį. <...> Kadangi būtina užtikrinti Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisminę gynybą, būtina procesiniu įstatymu sureguliuoti valstybės paslapties panaudojimo ir apsaugos santykius teismo procese.

ĮsitikinimųišraiškosirinformacijoslaisvėKonstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimasKiekvienas žmogus turi savo pažiūras ir įsitikinimus, o nevaržoma galimybė juos reikšti yra

elementari prielaida jam bendrauti su kitais žmonėmis. Tik laisvai keičiantis informacija atsiveria galimybė individui plėsti savo žinias, ugdyti pasaulėžiūrą, tobulėti kaip asmenybei. laisvas ir vi-suotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pa-žiūrų, įskaitant ir politines, bei visos tautos valios formavimą. Būtent dėl to informacijos laisvė yra pamatinis pliuralistinės demokratijos elementas.

informacijos laisvė paprastai traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. informacijos laisvė reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę gauti informaciją. neteisinga informacija, t. y. dezinformacija, valstybių įstatymais paprastai yra draudžiama. Taigi informacijai (įskaitant ir reklamą) taikytinas tiesos reikalavimas.

ĮstatymųleidėjoprerogatyvanustatytiinformacijoslaisvėsribojimoapimtįKonstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas<...> informacijos laisvės ribojimo masto Konstitucija neapibrėžia. Tai reiškia, kad pasirinkti

ir nustatyti ribojimo apimtį yra neabejotina įstatymų leidėjo prerogatyva. suprantama, kad tokie


289

apribojimai atitiktų teisingumo sampratą bei reikalavimus, turėtų būti atsižvelgiama į <...> teisėtu-mo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus.

Įsitikinimųišraiškosirinformacijoslaisvė(Konstitucijos25straipsnio1,2dalys)Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas Konstitucijos 25 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse įtvirtinta:„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“Šiuolaikinė žmogaus teisių koncepcija įsitikinimų bei informacijos laisvei skiria ypatingą vie-

tą tarp kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių. Žmogaus įsitikinimų, informacijos laisvė – tai vienas iš demokratinės tvarkos pagrindų, kitų žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida. Antai piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė rinktis į taikius susirinkimus, teisė laisvai praktikuoti religiją arba tikėjimą, rinkimų laisvė, teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą negalėtų būti įgyvendintos, jeigu nebūtų garantuotos šių teisių ir laisvių ištakose glūdinčios žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Demokratinėje visuomenėje žmogui laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti. Bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos. Per diskusijas įvairios informacijos pagrindu besiformuojanti žmonių politinė valia užtikrina atstovaujamosios demokratijos funkcionavimą.

Tai, kad šalies Konstitucijoje yra įtvirtinta įsitikinimų bei informacijos laisvė, reiškia, jog vals-tybė įpareigojama garantuoti ir saugoti žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus, teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, o kartu yra įtvirtinamos ir atviros visuomenės, pliuralistinės demokratijos garantijos.

Įsitikinimųišraiškosirinformacijoslaisvėsribojimosąlygos(Konstitucijos25straipsnio3,4dalys)

Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas Įsitikinimų išraiškos laisvė, informacijos laisvė nėra absoliučios. Atitinkamai Konstitucijos

25 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Taigi šioje Konstitucijos normoje įtvirtinta, kad įsitikinimų išraiškos, informacijos laisvės ri-bojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė. Ribojimo išimtinumas reiškia, kad Konstitucijoje nustatytų galimų ribojimo pagrindų negalima aiškinti jų išplečiant. Čia įtvirtintas būtinumo kriterijus suponuoja tai, kad kiekvienu atveju ribojimo pobūdis, apimtis turi atitikti siekiamą tikslą (vadinamasis pusiausvyros reikalavimas).

Pagal Konstitucijos 25 straipsnio ketvirtąją dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaci-ją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Teisėturėtiįsitikinimusirjuoslaisvaireikšti(Konstitucijos25straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimasMinties, tikėjimo ir sąžinės laisvė demokratinėse teisinėse valstybėse pripažįstama pagal turinį

kaip platesnės žmogaus laisvės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti konkretesnė išraiška. Įsitikinimai – talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.

laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, pa-sirinkti pasaulėžiūros vertybes, jis ginamas nuo bet kokios prievartos, jo pažiūrų negalima kont-roliuoti. Valstybės institucijų pareiga – užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę. Įsitikinimų turinys – žmogaus privatus reikalas.

nuo laisvės turėti įsitikinimus neatsiejama teisė juos laisvai reikšti. Įsitikinimų raiškos laisvė – tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus netrukdomai reikšti žodžiu, raštu, ženklais,


290

kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis. Kartu įsitikinimų raiškos laisvė apima laisvę neatskleisti savo įsitikinimų ir nebūti verčiamam juos atskleisti.

Įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą. Jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui – laisvai savo pažiūras formuojančiam ir reiškiančiam asmeniui, atviros demokratinės pilietinės visuomenės nariui. Tai yra prigimtinė žmogaus laisvė. Valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokią nors privalomą pažiūrų sistemą.

laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką. Įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145 straipsnis). Asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir reikalavimus bei Konstitucijoje nustatytas atitinkamos teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu san-tykiu, garantuojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė.

<...>Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi įsitikinimų ir jų raiškos laisvės sąlyga:

žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. <...><...><...> pagal įsitikinimų ir jų raiškos laisvės konstitucinę sampratą žmogus yra laisvas pasirinkti

pasaulėžiūros vertybes.

Laisvėieškoti,gautiirskleistiinformaciją(Konstitucijos25straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas<...> Asmens laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją įtvirtinta Konstitucijos

25 straipsnyje.Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Asmens konstitucinė laisvė

nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. <...>

Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta:„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik

įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, doro-vei ar ginti konstitucinei santvarkai.

laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš

atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė – svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo gali visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių tik turėdamas laisvę nekliudo-mai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai.

Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos yra neatsiejamos nuo kitų Konstitucijos nuostatų, ku-riose įtvirtintos asmens laisvės nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją garantijos: nuo 44 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių, nuo 33 straipsnio


291

2 dalies nuostatų, kad piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, kad draudžiama persekioti už kritiką ir kt.

laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti. Konstitucijoje yra ne tik įtvirtinta žmogaus laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, bet ir apibrėžtos šios laisvės ribos. Antai pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminaci-jos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, o pagal šio straipsnio 3 dalį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santva-rkai; Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informaci-jos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, konstitucinių vertybių pusiausvyrą. <...>

iš Konstitucijos 25 straipsnio bei kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių ir garantuojančių žmogaus laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, kyla ir žiniasklaidos laisvė. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas.

Privatausgyvenimoneliečiamumoirinformacijoslaisvėspusiausvyra(Konstitucijos22,25straipsniai);žalos,padarytospaskleidusinformacijąapieprivatųžmogausgyvenimą,atlyginimas(Konstitucijos30straipsnio2dalis)

Žr. 2.2.4. Privataus gyvenimo neliečiamumas, 2002 m. spalio 23 d. nutarimas.

InformacijosapieviešųjųasmenųprivatųgyvenimąskelbimasŽr. 2.2.4. Privataus gyvenimo neliečiamumas, 2002 m. spalio 23 d. nutarimas.

Laisvėieškoti,gautiirskleistiinformaciją(Konstitucijos25straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasKonstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš

atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė – svar-bi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliu-domai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas).

laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių. Tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, negalima aiškinti kaip leidžiančios informa-cijos laisve naudotis taip, kad būtų pažeistos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje minimos vertybės: žmogaus sveikata, garbė ir orumas, privatus gyvenimas, dorovė ar konstitucinė santvarka.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ri-boti žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę gauti ir skleisti informaciją, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstituci-nio proporcingumo principo.

Įsitikinimųišraiškosirinformacijoslaisvė(Konstitucijos25straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas<...> Kūrybos laisvė (kaip ir saviraiškos laisvė apskritai) yra neatskiriamai susijusi ir su Kons-

titucijos 25 straipsnyje įtvirtintomis žmogaus teise turėti savo įsitikinimus bei juos laisvai reikšti (įsitikinimų bei jų raiškos laisve) ir laisve ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (informaci-jos laisve), kurios savo ruožtu taip pat yra viena su kita tiesiogiai susijusios.


292

Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus įsitikinimų bei jų raiškos laisvės turinį Kons-titucinis Teismas yra konstatavęs: įsitikinimai – talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.; laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsiti-kinimus, formuoti ir reikšti savo pažiūras, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes; jis yra ginamas nuo bet kokios prievartos, jo pažiūrų negalima kontroliuoti; valstybės institucijų pareiga – užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę; įsitikinimų turinys – žmogaus privatus reikalas; įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą; jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos privalomomis ir primestos individui; valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokios nors privalomos pažiūrų sistemos; teisė laisvai reikšti įsitikinimus yra neatsiejama nuo laisvės juos turėti; įsitikinimų raiškos laisvė – tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus netrukdomai reikšti žodžiu, raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis; įsitikinimų raiškos laisvė apima ir laisvę neatskleisti savo įsitikinimų, taip pat nebūti verčiamam juos atskleisti. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad laisvė turėti įsitikini-mus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas verty-bes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką; pagal Konstitucijos 145 straipsnį įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). <...>

Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintos informacijos laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: ši laisvė yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilie-tinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitu-cinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją; in-formacijos laisvė yra svarbi įsitikinimų ir jų raiškos laisvės sąlyga; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, inter alia žiniasklaidos laisvę (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Kartu pabrėžtina, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija (Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis); tad informacijos laisvės (kaip ir įsitikinimų raiškos laisvės) konstitucinė sam-prata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriais yra kurstoma tautinė, rasinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai. informacijos laisvė nėra absoliuti, jos ribos yra apibrėžtos Konstitucijoje. Šiame kontekste paminėtina, kad, įgyvendin-damas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendini-mo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, konstitucinių ver-tybių pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas). Tačiau bet kokius infor-macijos laisvės ribojimus būtina grįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Įsitikinimųišraiškosirinformacijoslaisvė,josribojimosąlygos(Konstitucijos25straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimasKonstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą. Jos

visos yra tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo. Konstitucinė informacijos laisvė yra neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga.


293

Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintos informacijos laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ši laisvė yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų as-mens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informa-ciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstituci-nes vertybes, jų pusiausvyrą. laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti (Konstituci-nio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti infor-maciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia, jog draudimas skleisti minėto turinio informaciją yra absoliutus. Taigi konstitucinė informacijos laisvės samprata neap-ima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straips-nio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima ir karo propa-gandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis.

Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informa-ciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prie-vartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia ir tai, jog įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas, šmeižtas bei dezinformacija, jeigu jais kėsinamasi iš es-mės paneigti atitinkamas konstitucines vertybes, būtų persekiojami kaip nusikalstami veiksmai ir už juos būtų nustatyta teisinė atsakomybė kaip už nusikalstamus veiksmus.

Kartu pažymėtina, kad minėtos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatos, inter alia for-muluotės „nusikalstami veiksmai“, negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. kaip reiškiančios, esą konstitucinė laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama tik su tokiais veiks-mais, už kuriuos įstatymuose yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Minėta konstitucinė laisvė yra nesuderinama ir su tokiu minčių, pažiūrų ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra de-zinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai, skleidimu, už kurį įstatymais yra nustatyta ne tik baudžiamoji, o ir kitokia teisinė atsakomybė. Taigi pagal Konstituciją laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su bet kokiais teisei priešingais veiksmais, kuriais kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižia-mi arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai. Kitaip (t. y. siauriau) aiškinant minėtą Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatą, inter alia formuluotę „nusikalstami veiksmai“, būtų nepaisoma konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konsti-tucinio teisinės valstybės principo, kitų Konstitucijos nuostatų.

Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį laisvę gauti ir skleisti informaciją galima riboti tik įstatymu, tada, kai yra būtina apsaugoti šioje dalyje nurodytas konstitucines vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, konstitucinę santvarką. Pabrėžtina, kad Kons-titucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių sąrašas negali būti aiš-kinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes.

Paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta informacijos laisvė gali būti lai-kinai apribota įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145 straipsnis).


294

<...> pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę reikšti savo įsitikinimus, ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

<...> įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad viešoji valdžia (jos institucijos, pareigūnai) galės nedelsiant imtis veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias tokioms veikoms, kuriomis, dangstantis informacijos laisve, yra kėsinamasi į Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes.

Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos aiškintinos ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, kontekste. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl to, kad, jo manymu, yra ribojama jo informacijos laisvė, reiškia, jog asmuo turi teisę teisme ginčyti bet kurį viešosios valdžios (jos ins-titucijos, pareigūno) sprendimą, jo manymu, varžantį jo teisę ieškoti, gauti arba skleisti informaciją. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą šios teisės teisminį gynimą.

Pažymėtina ir tai, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl to, kad, jo manymu, yra ri-bojama jo informacijos laisvė, suponuoja ir jo teisę teisme kelti atitinkamoje byloje taikomuose teisės aktuose įtvirtintų informacijos laisvės ribojimų ir (arba) draudimų konstitucingumo klausimą.

Minėta, kad konstitucinė informacijos laisvė yra žmogaus prigimtinė laisvė. Konstitucinis Teis-mas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad visa, kas yra susiję su žmogaus teisėmis ir lais-vėmis, turi būti reglamentuojama įstatymais; tie įstatymai turi atitikti Konstituciją. Todėl ir teisinis reguliavimas, apibrėžiantis informacijos laisvės įgyvendinimo ribas, turi būti nustatytas įstatymu.

Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę. Įstatymų leidėjas taip pat turi įstatymu nustatyti: at-sakomybę už minėtų draudimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; subjektus, taikančius atsako-mybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą; veiksmingas informacijos laisvės teisminio gynimo priemones.

Pažymėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu su-sijusių santykių, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais. <...> Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstaty-mais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju.

<...><...> visi asmenys pagal Konstituciją turi pareigą neskleisti tokios informacijos, kurią skleisti

draudžia įstatymai, taip pat pareigą nepažeisti ribojamos informacijos platinimo tvarkos. Asme-nys, sužinoję, kad jie kokiu nors būdu dalyvauja skleidžiant informaciją, kurią skleisti draudžia įstatymai, arba kitaip prisideda prie tokios informacijos skleidimo, arba kokiu nors būdu pažeidžia informacijos, kurios skleidimas yra ribojamas įstatymu, skleidimo tvarką, privalo tokią savo veiklą nedelsiant nutraukti.

<...>Taigi neskelbtinos informacijos skleidimas ir ribojamos informacijos skleidimo tvarkos pa-

žeidimas yra teisės pažeidimai, kurių Konstitucija netoleruoja. <...>Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą santykius, susijusius su informacijos ieš-

kojimu, gavimu ir skleidimu, įstatymais reguliuoti taip, kad, viena vertus, būtų užtikrinta viena iš


295

prigimtinių žmogaus laisvių – informacijos laisvė (suponuojanti inter alia elektroninės žiniasklai-dos laisvę) ir kad, kita vertus, įgyvendinant informacijos laisvę nebūtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės, kad jos būtų apsaugotos ir apgintos.

Elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos vystosi itin sparčiai. nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti naudojant elektronines informacines technologijas, inter alia inter-netą. Pažymėtina, kad kartu sudėtingėja ir visuomeniniai santykiai, susiję su informacijos skleidimu internete. Todėl būtina, kad įstatymų leidyba neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos nulemtos atitinkamų visuomeninių santykių kaitos, inter alia atspindėtų minėtų santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę diferencijuoti jų teisinį statusą.

Informacijoslaisvė(Konstitucijos25straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimasKonstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą;

konstitucinė informacijos laisvė yra neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinė laisvė nekliu-domai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuo-menės, demokratinės valstybės pagrindų; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas dideliu mastu priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis.

Konstitucinė informacijos laisvės samprata yra itin plati, ji apima laisvę ieškoti, gauti ir skleis-ti kuo įvairiausią informaciją. informacija gali apimti ir tokias žinias, kurias skleidžiant siekiama padaryti poveikį žmonių elgesiui, pasirinkimui, inter alia paskatinti juos pasirinkti, įsigyti ir (arba) naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis arba jų nepasirinkti. Tokios infor-macijos skleidimą įprasta vadinti reklama.

<...> Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę, inter alia laisvę reklamuoti prekes ir paslaugas.

Kiekviena reklama yra informacija; tai savita informacijos rūšis.<...>informacijos laisvė nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m.

gruodžio 19 d., 1998 m. kovo 10 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, ji taip pat neapima

konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

<...> iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią dezinformacijos skleidimui.

Informacijos(inter alia reklamos)laisvėsribojimas(Konstitucijos25straipsnio3dalis,28,145straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimasKonstitucija apibrėžia informacijos laisvės įgyvendinimo ribas.Antai pagal Konstitucijos 28 straipsnį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo lais-

vėmis – taigi ir informacijos laisve – žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Pagal Konstitucijos 145 straipsnį informacijos laisvė gali būti laikinai apribota įvedus karo ar nepaprastąją padėtį.

<...> Konstitucija numato galimybę informacijos laisvę riboti, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, t. y. jeigu informacijos laisvės ribojimais siekiama apsaugoti, apginti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nu-rodytas vertybes. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pabrėžė, jog Konstitucijos


296

25 straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių sąrašas negali būti aiškinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia ap-saugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes.

Pabrėžtina, kad informacijos laisvės ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu. Pagal Konsti-tucijos 25 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informa-cijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę. Įstatymų leidėjas taip pat turi įstatymu nustatyti: atsakomybę už minėtų draudimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; subjektus, taikančius atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą; veiksmingas informacijos lais-vės teisminio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santy-kių, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, tačiau poįstatyminiais teisės aktais, kuriais reguliuojami minėti santykiai, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais arba kuris konku-ruotų su įstatymų nustatytuoju (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Be reikalavimo informacijos laisvės ribojimus nustatyti tik įstatymu, iš Konstitucijos kyla ir kiti reikalavimai, kurių privalu paisyti ribojant konstitucinę informacijos laisvę. Šiame kontekste pabrėž-tina, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją įstatymu riboti žmogaus teises ir laisves – taigi ir informacijos laisvę – galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir lais-ves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra pa-neigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs Kons-titucinis Teismas, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svar-biems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisinis re-guliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tiks-lios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Priešingu atveju teisės subjektams būtų pasunkintos galimybės žinoti, ko iš jų reikalauja teisė.

Minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų privalu paisyti ir įstatymais ribojant reklamos laisvę.

Minėta, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį informacijos laisvė gali būti įstatymu ribojama, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai. Taigi minėtu pagrindu gali būti ribojama ir reklamos laisvė.

<...>siekiant apsaugoti žmonių sveikatą – konstitucinę vertybę, gali būti įstatymu tam tikru mastu

ribojama ir informacijos laisvė (<...> apimanti inter alia reklamos laisvę). Tačiau toks šios konsti-tucinės laisvės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.

Pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas, reklamos (kartu ir informacijos) laisvę įstatymu ribodamas tam, kad būtų apsaugota žmogaus sveikata, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų išlaikyta protinga pusiausvyra tarp Konstitucijoje valstybei nustatyto įpareigojimo rūpintis žmonių sveikata


297

ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei skleisti. informacija, taip pat ir rek-laminio turinio, negali būti ribojama vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga. Pažymėtina ir tai, kad reklamą riboti selektyviai, t. y. riboti jos skleidimą ir (arba) gavimą vienais šaltiniais ir neriboti skleidimo ir (arba) gavimo kitais šaltiniais, galima tik tada, kai toks diferencijuotas ribojimas yra objektyviai pateisinamas. Ypač pabrėžtina, kad įstatymais nustatyti reklamos laisvės ribojimai pagal Konstituciją negali būti didesni nei būtina inter alia žmogaus sveikatai apsaugoti.

Informacijos apie vaistus (inter alia vaistų reklamos), galinčios sudaryti prielaidas pakenktižmoniųsveikatai,skleidimokontrolė

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas<...> vaistų reklama (nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne) visuomet yra siekiama tie-

siogiai arba netiesiogiai skatinti vartoti atitinkamus vaistus, o tai gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai – Konstitucijoje įtvirtintai, jos ginamai ir saugomai vertybei. Tokius padarinius gali sukelti ir klaidinanti informacija apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), kuri tam tikrais atvejais gali būti iš esmės tolygi dezinformacijai, kurios skleidimo <...> konstitucinė reklamos laisvės samprata neapima.

Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, ku-ris leistų užkirsti kelią informacijos apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimui. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją taip pat turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią klaidinančios informacijos apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), taip pat kitos informacijos apie vaistus, galin-čios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimui. Įstatymu nustatydamas minėtą kons-tituciškai būtiną teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas kartu privalo nustatyti ir veiksmingus vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių svei-katai, kontrolės būdus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad užsienio demokratinėse teisinėse valstybėse yra įtvirtinti įvairūs informacijos apie vaistus (inter alia vaistų reklamos), kurios skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimo veiksmingos kontrolės būdai, kaip antai: informacijos apie vaistus, skleidžiamos visuomenės informavimo priemonėmis, išankstinė patikra, tokios informacijos skleidimo ribojimai, viešosios valdžios institucijų įgaliojimai imtis veiksmų, kad nedelsiant būtų nutrauktas tokios informacijos (inter alia klaidinančios reklamos) skleidimas ir kt.

<...> Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių san-tykių, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra bei kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, tačiau jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstituci-ja ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju.

<...> įstatymu turi būti nustatyti vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, ku-rios skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, ribojimų pagrindiniai elementai, kaip antai: kokia informacija apie vaistus (inter alia vaistų reklama) yra ribojama arba apskritai draudžiama, minėtos informacijos (reklamos) ribojimo būdai ir (arba) jos skleidimo sąlygos, ri-bojimų mastas (apimtys), kriterijai, pagal kuriuos vaistai yra priskiriami tokiems, kurių reklama gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai ir dėl to yra ribojama arba apskritai draudžiama, subjektai, turintys įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ri-bojimų skleisti atitinkamą informaciją, atsakomybė už minėtų įstatymais nustatytų reikalavimų nepaisymą, subjektai, turintys įgaliojimus traukti atsakomybėn už atitinkamus teisės pažeidimus, veiksmingos reklamos laisvės teisminio gynimo priemonės ir kt.

<...>Valstybė pagal Konstituciją turi ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad būtų užtikrintas ir valstybės

funkcijos rūpintis žmonių sveikata įgyvendinimas. Todėl valstybė, įstatymais reguliuodama ūkinę veiklą ir paisydama Konstitucijos, gali nustatyti specifinius ūkinės veiklos, inter alia susijusios su žmonių sveikatos apsauga, įskaitant ir vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, kurios skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, ribojimus.


298

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra konstatavęs Kons-titucinis Teismas, būtent reklamos ribojimas yra vienas iš būdų mažinti žalingų žmogaus sveikatai medžiagų neribotą platinimą ir vartojimą.

<...> įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų sudaro-ma prielaidų skatinti nekontroliuojamą vaistų vartojimą, kuris gali pakenkti žmonių sveikatai.

<...> įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti, kaip, atsižvelgiant į tai, kad tam tikri vaistai gali pakenkti žmonių sveikatai, o informacijos apie juos skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, diferencijuoti vaistų įsigijimo, apyvartos, vartojimo, taip pat informa-cijos apie vaistus skleidimo (įskaitant vaistų reklamą) teisinį reguliavimą. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindų (paplitęs visame pasaulyje) yra vaistų skirstymas į recep-tinius ir nereceptinius, kai tam tikri – receptiniai – vaistai dėl to, kad jų nevaržomas įsigijimas, apyvarta, vartojimas galėtų sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, gali būti įsigyjami, būti apyvartoje, vartojami tik pagal gydytojų receptus, tuo tarpu kitų – nereceptinių – vaistų įsigiji-mas, apyvarta, vartojimas nėra varžomi. Tam tikrų vaistų (jų grupių) priskyrimas receptiniams arba nereceptiniams bei vaistų paskyrimas pacientams yra atitinkamos srities specialistų profesinės kompetencijos dalykas.

<...> minėtas vaistų skirstymas į receptinius ir nereceptinius gali būti (iš tikrųjų ir yra) vienas iš pagrindų įstatymu diferencijuoti santykių, susijusių su informacijos apie vaistus (inter alia vaistų reklamos) skleidimu, teisinį reguliavimą.

<...><...> ne visa informacija apie receptinius vaistus, kuri gali būti skleidžiama per radiją ir tele-

viziją (inter alia statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios):– yra klaidinanti;– yra reklaminio pobūdžio arba gali būti prilyginta reklamai;– yra tokia, kurią skleidžiant per radiją ir televiziją gali būti sudaromos prielaidos pakenkti

žmonių sveikatai.Tokios informacijos apie receptinius vaistus, kuri nėra klaidinanti, nėra reklaminio pobūdžio

ir negali būti prilyginta reklamai, taip pat kurią skleidžiant per radiją ir televiziją nebūtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, skleidimo per radiją ir televiziją uždraudimas vertintinas kaip neproporcingas siekiamam konstituciškai svarbiam tikslui – apsaugoti žmogaus sveikatą.

Informacijoslaisvė(Konstitucijos25straipsnis)Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimasKonstitucijoje yra įtvirtinta informacijos laisvė, kuri neatsiejama nuo žmogaus įsitikinimų

ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsė-jo 29 d. nutarimai). Ji yra žmogaus prigimtinė laisvė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). informacijos laisvės konstitucinį pagrindą sudaro Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos: žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalsta-mais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminaci-jos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (4 dalis); pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį (5 dalis).

Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra vienas iš atviros, tei-singos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi


299

būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją.

<...> Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę.Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad informacijos laisvė

nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1998 m. kovo 10 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Antai konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, ji taip pat neap-ima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straips-nio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir pan., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asme-nys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią dezinformacijos skleidimui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Informacijoslaisvėsribojimas(Konstitucijos25straipsnio3dalis,28,145straipsniai)Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimasKonstitucija apibrėžia informacijos laisvės įgyvendinimo ribas. Pagal Konstitucijos 28 straips-

nį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis – taigi ir informacijos laisve – žmo-gus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucinis Teismas savo 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad „kiekvienas, kuris skleidžia informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve“. Pagal Konstitucijos 145 straipsnį informacijos laisvė gali būti laikinai apribota įvedus karo ar ne-paprastąją padėtį. Be to, Konstitucija numato galimybę informacijos laisvę riboti, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstituci-nei santvarkai, t. y. jeigu informacijos laisvės ribojimais siekiama apsaugoti, apginti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes, kurių sąrašas (pateiktas Konstitucijos 25 straipsnio 3 da-lyje), kaip savo 2005 m. rugsėjo 19 d. ir 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimuose yra konstatavęs Kons-titucinis Teismas, negali būti laikomas išsamiu, baigtiniu, taigi neleidžiančiu laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes. informacijos laisvės ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, tačiau Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susi-jusių santykių reguliuoti ir poįstatyminiais (įstatymų įgyvendinamaisiais) teisės aktais, tačiau jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais arba kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). iš Konstitucijos kyla ir kiti reikalavimai, kurių privalu paisyti ribojant konstitucinę informacijos laisvę: ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje sie-kiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konsti-tuciškai svarbius tikslus; jais neturi būti paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Šiame kontekste ypač pabrėžtina iš Konstitucijos kylanti pareiga nepažeisti žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (taip pat prisidengiant informacijos laisve ar visuomenės inte-resu būti informuotai).

Visuomenėsinteresasbūtiinformuotai (plačiau žr. 2.2.7.2. Žiniasklaidos laisvė)Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimasKonstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuotai suponuoja ati-

tinkamas valstybės konstitucines priedermes. Viena vertus, valstybė (jos institucijos, pareigūnai) turi ne tik negatyvaus turinio pareigą nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, bet ir pozityvaus turinio pareigą imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Konstitucijos 44 straipsnyje nustatyta, kad masinės informacijos cenzūra


300

draudžiama (1 dalis), taip pat kad valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių (2 dalis).

Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruo-džio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Vie-šojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Tai pasakytina ir apie vi-suomenės interesą būti informuotai. laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuo-monės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos Tautos valios formavimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad valstybė, kurią Konstitucija įtvirtina kaip bendrą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), yra konstituciškai įpareigota ne tik nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys, bet ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu. Priešingu atveju būtų sudarytos prie-laidos pažeisti ne tik asmens teises (įskaitant Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą piliečių teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus), bet ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

Konstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuotai, kaip ir kons-titucinė informacijos laisvė, gali būti užtikrinamas tik tuomet, jeigu valstybėje laisvai (tai nereiškia visiškai nevaržomai) funkcionuoja įvairios visuomenės informavimo priemonės. Brandi ir išplėtota visuomenės informavimo priemonių sistema yra būtina viešojo intereso – visuomenės intereso būti informuotai užtikrinimo sąlyga. iš Konstitucijos kyla žiniasklaidos laisvė ir tai, kad įstatymų leidė-jas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).

InformacijoslaisvėsribojimasKonstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad informacijos laisvė nėra ab-

soliuti, taip pat kad Konstitucija neleidžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinus informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti ne tik valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, bet ir tam tikros kitos in-formacijos slaptumo apsaugą, būtent tai, kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms; antai Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje, be „valstybinės paslapties“, yra nurodyta „profesinė pa-slaptis“, „komercinė paslaptis“, taip pat „žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumas“; Konstitucijos 22 straipsnyje yra įvirtintas inter alia asmens privataus gyvenimo, susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo neliečiamumas, taip pat draudimas rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą kitaip nei tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įvairiuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) yra įtvirtintas balsavimo rinki-muose slaptumo principas; pažymėtina, kad ne visa šitaip saugotina informacija yra eksplicitiškai paminėta Konstitucijos tekste. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas,


301

turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę; jis taip pat turi įsta-tymu nustatyti: atsakomybę už minėtų draudimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; subjektus, taikančius atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą infor-maciją nepaisymą; veiksmingas informacijos laisvės teisminio gynimo priemones; Konstitucija ne-užkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribo-jimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais, bet tais poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Valstybėspaslapties(kitosįslaptintosinformacijos)apsaugaKonstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimasValstybės paslaptis – konstitucinis institutas. sąvoka „valstybinė paslaptis“ expressis verbis var-

tojama Konstitucijoje (117 straipsnio 1 dalis). Valstybės paslaptis – tai tokia neskelbtina, neskleis-tina informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos valstybei, kaip bendram visos visuome-nės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą.

<...>sistemiškai aiškinant įvairias Konstitucijos nuostatas, iš kurių valstybei kyla pareiga garan-

tuoti valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumo apsaugą, taip pat užtikrinti, kad nebū-tų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, konstatuotina, kad konstitucinė sąvoka „vals-tybinė paslaptis“ yra bendrinė. Įstatymų leidėjas, įstatymu apibrėždamas informacijos, kurią skleis-ti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas (jeigu tai riboja informacijos laisvę), gali vartoti ir kitokias sąvokas (inter alia įvairioms konstituciškai saugo-mų paslapčių rūšims (kategorijoms) įvardyti); jis taip pat gali sąvoką „valstybės paslaptis“ vartoti ir kitokia – ne bendrine (kaip Konstitucijos tekste), bet siauresne – prasme.

Tačiau visais atvejais būtina paisyti valstybės paslapties, kaip neskelbtinos, neatskleistinos informacijos, kurios atskleidimas padarytų žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, turinčiai užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, konstitucinės sampratos.

Asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suvere-nitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams; jeigu valstybės paslaptį suda-


302

rančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertama kelio, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso.

<...>Įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga

susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslapti-mis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti. Šie asmenys, tvarka ir sąlygos gali būti diferencijuojama inter alia pagal įstatymų leidėjo nustatytas valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) rūšis (kategorijas).

Atskleidžiant konstitucinio valstybės paslapties instituto turinį taip pat pažymėtina, kad konstitucinė priedermė saugoti valstybės paslaptis (ar kitą įslaptintą informaciją) kyla ir iš sei-mo ratifikuotų tarptautinių sutarčių <...>. seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, taip pat jomis grindžiama lietuvos Respublikos narystė tarptautinėse organizacijose suponuoja tai, kad lietu-vos Respublika (jos institucijos, pareigūnai) gali disponuoti ir kitoms valstybėms ar tarptautinėms organizacijoms priklausančiomis paslaptimis. neabejotina, kad konstitucinė priedermė saugoti valstybės paslaptis (kitą įslaptintą informaciją) apima ir priedermę saugoti kitoms valstybėms ar tarptautinėms organizacijoms priklausančias paslaptis, kuriomis disponuoja lietuvos Respublika (jos institucijos, pareigūnai). <...>

Visa tai mutatis mutandis taikytina ir kitoms valstybėms ar tarptautinėms organizacijoms priklausančioms paslaptims, kuriomis lietuvos Respublika (jos institucijos, pareigūnai) gali dispo-nuoti pagal lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kurių seimas pagal Konstituciją ir įstaty-mus neprivalo ratifikuoti, taip pat pagal valstybės institucijų sudarytus tarptautinius susitarimus.

<...><...> valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės

paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam vals-tybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama.

<...>Įstatymų leidėjas, pasirinkdamas institucinį mechanizmą valstybės paslapčių (ar kitos įslaptin-

tos informacijos) apsaugai užtikrinti, turi plačią diskreciją. Antai valstybės saugumo sistemoje gali būti įsteigta institucija, turinti įgaliojimus kontroliuoti, kaip yra saugomos valstybės paslaptys (ar kita įslaptinta informacija), ir priimti atitinkamus sprendimus, privalomus paslapčių subjektams.

Valstybės paslapties (kitos įslaptintos informacijos) apsauga teismo procese; teisėjo teisė susipažinti su valstybės paslaptimi ar kita įslaptinta informacija (Konstitucijos 109,117straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas Atskleidžiant konstitucinio valstybės paslapties instituto turinį pažymėtina ir tai, kad Kons-

titucijoje yra įtvirtinti neskelbtinos informacijos, inter alia valstybės paslapties, apsaugos teismams nagrinėjant ir sprendžiant bylas pagrindai: Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai“, kad „teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį“. Taigi konstitucinis viešo bylų nagrinėjimo teisme principas nėra absoliutus, be išimčių, inter alia tuo atžvilgiu, kad teismo posėdis gali būti uždaras, jeigu viešumas keltų grėsmę, jog gali būti atskleista valstybės paslaptis.

iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą,


303

negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <...> ir 117 straipsniu <...>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis ži-niomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“.

Teismo nagrinėjamos bylos šalių galimybės susipažinti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį (taip pat kita įslaptinta informacija), jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, turi būti apibrėžtos įstatymais; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų galima sudaryti sąlygas teismui nagrinėjant bylą apsaugoti valstybės pa-slaptis (taip pat kitą įslaptintą informaciją) nuo atskleidimo, kuris galėtų pakenkti Konstitucijos saugomam viešajam interesui.

<...>Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, būtinybė apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą

įslaptintą) informaciją yra viešasis interesas, ir, kita vertus, turi būti užtikrinta asmens teisė į teis-minę gynybą, įstatymu turi būti nustatyta, kokiais pagrindais, tvarka bei sąlygomis su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, gali būti susipažįstama teismui nagrinėjant bylą, taip pat nustatytas toks atitinkamų procesinių veiksmų teisinis reguliavimas, kad būtų galima užtikrinti konstitucinio proporcingumo principo laikymąsi, išlaikyti pusiausvyrą tarp minėtų dviejų kons-titucinių vertybių – valstybės paslapties (ar kitos įslaptintos informacijos) apsaugos, kaip viešojo intereso, ir asmens teisių ir laisvių, kurias jis gina teisme. Turi būti nustatytas toks teisinis regulia-vimas, kad teismas teisingumą galėtų įvykdyti nepaneigdamas nė vienos iš šių vertybių.

Vadinasi, įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad, viena vertus, bylos šalis galėtų prašyti tam tikrą informaciją, sudarančią valstybės paslaptį (ar kitą įslaptintą informaciją), pripažinti įrodymu atitinkamoje byloje (jeigu ji, tos šalies manymu, turi įrodomąją vertę), kita vertus, teismas kiekvienąkart turi spręsti, ar toks prašymas yra pagrįstas ir ar jis pagal įstatymą yra tenkinti-nas (visas ar iš dalies), ar jį patenkinus (visą ar iš dalies) nebus pakenkta viešajam interesui (užtikrinti valstybės paslapties (kitos įslaptintos informacijos) apsaugą), Konstitucijoje įtvirtintoms, jos gina-moms ir saugomoms vertybėms, inter alia kitų asmenų teisėms ir laisvėms, lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Minėta bylos šalies teisė prašyti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją pripažinti įrodymu atitinkamoje byloje savaime nesuponuoja, kad teis-mas turi tokį prašymą tenkinti (visą ar iš dalies), taigi ir kad šalis turi būti supažindinta su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija; tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, priklauso nuo daugelio veiksnių, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitu-cinis Teismas, viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai); jis yra labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui (inter alia apsaugoti paslaptis, kurias privalu apsaugoti pagal lietuvos Respubli-kos tarptautinius įsipareigojimus) gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams. Taigi negalima a priori apibrėžti (išvardyti) ir visų atvejų, kada informacija, sudaranti valstybės paslaptį (ar kita įslaptinta informacija), teismo sprendimu negali būti įrodymas, taigi ir bylos šalys su tokia informacija negali būti supažindinamos. Tačiau akivaizdu, kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valsty-bės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir bylos šalys su ja negali būti supažindinamos.

Pabrėžtina, kad bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis spren-džia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje.

<...>


304

Kartu pabrėžtina, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

Pabrėžtina ir tai, kad teismų sprendimai, inter alia sprendimai, kad tam tikra valstybės paslap-tį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija nėra įrodymas atitinkamoje byloje, gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad aptartųjų santykių teisinis reguliavimas gali turėti ypatumų, kuriuos lemia tai, ar bylos nagrinėjamos baudžiamojo proceso, ar civilinio proceso, ar administracinio proceso tvarka.

Teisėsaktų,kuriuoseyravalstybėspaslaptįsudarančiosarkitosįslaptintosinformacijos,skelbimas

Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimasGali būti priimama ir tokių teisės aktų, kuriuose yra valstybės paslaptį sudarančios ar kitos

įslaptintos informacijos. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisu-mui, kitiems svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams; įsta-tymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius privalu nustatyti, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokius oficialaus teisės aktų, kuriuose yra vals-tybės paslaptį sudarančios ar kitos įslaptintos informacijos, skelbimo būdus ir tvarką, kad būtų garantuota tokios informacijos slaptumo apsauga, kartu nepaneigiant iš Konstitucijos kylančių teisės aktų skelbimo imperatyvų, inter alia užtikrinant teisės aktų prieinamumą atitinkamiems teisės subjektams, kurių teises ir pareigas tie teisės aktai įtvirtina. Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės norminiai aktai, reguliuojantys santykius, susijusius su konstituci-nėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei jų įgyvendinimu, apskritai neturi būti žymimi jokiomis slaptumo žymomis (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas).

2.2.7.2. Žiniasklaidos laisvė

Žiniasklaidoslaisvė(Konstitucijos25,44straipsniai)Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimasViena pagrindinių žmogaus teisių yra teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Galimybė

kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti. Todėl demokratinės valstybės įstatymai įtvirtina ir gina ne tik subjektyvią žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus – jais informacijos laisvė įtvirtinama kaip objektyvus visuomenės poreikis. Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objek-tyviąja forma. informacijos laisvė nėra absoliuti ar viską apimanti, nes naudojantis ja susiduriama su tokiais reikalavimais, kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini, kad apsaugotų konstitucinę santvarką, žmogaus laisves ir teises. Todėl įstatymais gali būti nustatomi informacijos laisvės apri-bojimai, reglamentuojama masinės informacijos priemonių veikla.

Radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami didesni reika-lavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms. informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinės masinės informacijos priemonėms, vykdymu. Įstatymais gali būti reglamentuojama informacijos priemonių naudojimo tvarka, nes, pvz., nu-statant radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių naudojimo sąlygas atsižvelgiama į jų technines charakteristikas. svarbu, kad dėl informacijos laisvės apribojimų, masinės informacijos priemonių reglamentavimo nebūtų pažeistas demokratinės valstybės principas – pliuralizmas. Tai garantuojama masinės informacijos priemonių monopolizavimo ir informacijos cenzūros uždrau-dimu, kitomis teisinėmis priemonėmis.

<...>


305

Konstitucijos 25 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: „Žmogui neturi būti kliudoma ieš-koti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“

Šios normos paskirtis – garantuoti žmogaus subjektines teises ir laisves. Ji taip pat saugo ir visą komunikacijos procesą, taigi ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. <...>

<...>Konstitucijos 44 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: „Valstybė, politinės partijos, poli-

tinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.“

Monopolis – tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje. Monopolis yra ir tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo arba organizacija tam tikroje srityje gali veikti be konkurencijos.

Taigi Konstitucijos 44 straipsnio antrosios dalies norma neleidžia valstybei, politinėms par-tijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, kitoms institucijoms ar asmenims monopo-lizuoti radijo ir televizijos programų rengimo ir skleidimo, suponuoja atitinkamą teisinį antimo-nopolinį sureguliavimą.

<...><...> Konstitucijoje įtvirtintas draudimas monopolizuoti masinės informacijos priemones

visų pirma reiškia draudimą monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimą ir informacijos skleidimą. Todėl apie valstybės ar valstybės įstaigos monopolį šioje srityje sprendžiama iš to, ar privačios radijo ir televizijos redakcijos turi teisę rengti ir transliuoti radijo ir televizijos programas pagal įstatymuose nustatytus visiems programų skleidėjams bendrus reikalavimus.

<...>Konstitucijos 44 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta: „Masinės informacijos cenzūra

draudžiama.“Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų

renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia,

kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio. Tačiau cenzūros uždraudimas nereiškia įstatymų neribojamos masinės informacijos laisvės. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio trečiąją dalį laisvė gauti ir skleisti informa-ciją gali būti įstatymo ribojama, kai yra būtina apsaugoti šioje Konstitucijos normoje minimas žmogaus teises ir laisves, ginti konstitucinę santvarką. informacijos skleidimas nesuderinamas su nusikalstamais veiksmais (Konstitucijos 25 straipsnio ketvirtoji dalis). <...> Kiekvienas, kuris sklei-džia informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. leidėjas yra atsakingas už skleidžiamą informaciją, todėl jo ar redaktoriaus reikalavimai bei nurodymai dėl informacijos turinio, sprendimai dėl galimybės ją skleisti ir pan. nėra cenzūra.

Įstatymuose, reguliuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, yra įtvirtinamos šios teisės realizavimo prielaidos, taip pat reglamentuojami leistini apribojimai, keliami reikalavimai masinės informacijos priemonėms. Tiek privačiam, tiek visuomeniniam ar valstybiniam radijo ir televizijos programų rengėjui galioja tie patys pagrindiniai darbo eteryje principai: nešališkumas, pliuralizmas. Teisės aktuose gali būti pabrėžiamos tam tikros funkcijos – kultūrinė, jaunimo auklėjimo ir pan., gali būti nurodomi bendriausi programų metme-nys – reklamos kiekis arba jos draudimas, laidos tautinių mažumų kalbomis ir pan.

Žiniasklaidoslaisvė(Konstitucijos25straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimasiš Konstitucijos 25 straipsnio bei kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių ir garantuojančių

žmogaus laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, kyla ir žiniasklaidos laisvė. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas.

<...><...> viena iš žiniasklaidos priedermių ir veiklos principų – skelbti objektyvią ir teisingą in-

formaciją.


306

ŽurnalistoteisėišsaugotiinformacijosšaltiniopaslaptįKonstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas<...> įstatymu įtvirtindamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleis-

ti informacijos šaltinio kaip vieną iš žiniasklaidos laisvės garantijų, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, nepažeisti Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių. Įstatymais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinant žurnalisto teisę išsaugoti informa-cijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio būtų sudaromos prielaidos pažeisti Kons-titucijoje įtvirtintas vertybes.

Taigi [įstatymu] nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neat-skleisti informacijos šaltinio, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos neatskleisti informacijos šaltinio net ir tada, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmens konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, nes informacijos šaltinio neatskleidimas galėtų sukelti daug sunkesnes pasek-mes negu jo atskleidimas. Taip būtų pažeista Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitu-cinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Pažymėtina, kad įstatymu įtvirtinus žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslap-tį, neatskleisti informacijos šaltinio ir kilus klausimui, ar turi būti atskleista informacijos šaltinio paslaptis, kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar informacijos šaltinio neatskleidimu ne-bus pažeistos Konstitucijos saugomos vertybės. Demokratinėje teisinėje valstybėje tokių klausimų sprendimas yra teismo kompetencija. Konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas).

Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, turi pareigą įstatymu nustatyti ir tai, kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas. nustatydamas tokius teismo įga-liojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgin-tos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, t. y. tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso. Vadinasi, atskleisti in-formacijos šaltinį nėra būtina, jei teismas nusprendžia, kad interesas atskleisti informacijos šaltinį nėra svarbesnis už interesą neatskleisti informacijos šaltinio. Tais atvejais, kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paplitimo į viešumą apribojimo. Taigi nustatydamas teismo įgaliojimus spręsti, ar turi būti atskleistas informacijos šaltinis, ar jo galima neatskleisti, įstatymų leidėjas negali paneigti iš Konstitucijos kylančios teismo pareigos sprendžiant informacijos šaltinio atskleidimo klausimą kiek-vienu konkrečiu atveju įvertinti, ar informacijos šaltinį reikalaujama atskleisti būtent dėl to, kad būtų užtikrinti gyvybiškai svarbūs ar kiti ypač reikšmingi visuomenės interesai, taip pat siekiant užtikrin-ti, kad būtų apgintos asmens konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas teismo įgaliojimus spręsti informacijos šaltinio atskleidimo klausimą, turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, galėtų tik tuo atveju, kai jau yra išnaudotos visos kitos informacijos šaltinio atskleidimo priemonės.

<...>Žurnalisto teisė išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio yra

viena iš žiniasklaidos laisvės sąlygų.

ŽiniasklaidoslaisvėKonstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimasDemokratinės valstybės įstatymais įtvirtinama ir ginama ne tik subjektyvi žmogaus teisė tu-

rėti ir laisvai reikšti įsitikinimus, bet ir informacijos laisvė kaip objektyvus visuomenės poreikis.


307

Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime konsta-tavo, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, kad iš Konstitu-cijos kyla žiniasklaidos laisvė ir kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas.

<...>Atkūrus lietuvos Respublikos nepriklausomybę, visuomenei, ilgą laiką gyvenusiai okupa-

cinio totalitarinio režimo sąlygomis, informacijos ir konkrečiai žiniasklaidos laisvės įtvirtinimas turėjo ypatingą reikšmę, todėl užtikrinti materialines sąlygas veikti nepriklausomoms visuomenės informavimo priemonėms šiame visuomenės raidos etape buvo objektyvus visuomenės poreikis, nes tai buvo esminė demokratijos įtvirtinimo prielaida.

Visuomeniniotransliuotojo raison d’être–užtikrintivisuomenėsinteresąbūtiinformuotaiKonstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimasVisuomeninio transliuotojo raison d’être yra užtikrinti viešąjį interesą – Konstitucijoje įtvirtintą,

jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai. Visų radijo ir televizijos transliuotojų, visuomeninio taip pat, samprata yra glaudžiai susijusi su viešuoju interesu – visuomenės interesu būti informuotai bei informacijos laisve, taip pat su konstitucine sąžiningos konkurencijos samprata.

Draudimas monopolizuoti žiniasklaidą, konstitucinis viešosios informacijos šaltiniųįvairovėsprincipas

Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimasinformacija ir idėjos gali būti skleidžiamos įvairiomis visuomenės informavimo priemonė-

mis, inter alia per spaudą, internetu, per radiją, televiziją. informacijos ir idėjų sklaidos atžvilgiu esminės reikšmės neturi tai, kas yra įsteigęs tam tikras visuomenės informavimo priemones ar kas yra jų savininkas, kas teikia atitinkamas viešąsias paslaugas – valstybė ar privatūs fiziniai arba juridiniai asmenys. Tačiau pabrėžtina, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai visuome-nės poreikis būti informuotai būtų tenkinamas naudojant tik kurią nors vieną visuomenės infor-mavimo priemonę, nes tai reikštų žiniasklaidos monopolizavimą, kurį Konstitucija eksplicitiškai draudžia, – <...> pagal Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalį valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informa-cijos priemonių. Ši konstitucinė nuostata (aiškintina ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvir-tinto draudimo monopolizuoti rinką kontekste) taikytina ne tik valstybei (jos institucijoms), bet ir visiems kitiems asmenims. Taigi įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visuomenės informavimo priemonės nebūtų monopolizuotos, kad ži-niasklaidos rinkoje, viešosios informacijos erdvėje neįsigalėtų monopolizavimo tendencijos.

Kita vertus, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi siekti Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, negali pažeisti inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir inicia-tyvos. Šiame kontekste konstatuotina, kad Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos, aiškinamos kartu su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kitomis Konstitucijos nuostatomis, išreiškia ir konstitucinį viešosios informacijos šaltinių įvairovės principą. Visa tai savaime suponuoja, kad jeigu bus paisoma Konstitucijos, didelė žiniasklaidos rinkos dalis visuomet bus valdoma privačių asmenų ir didelę viešosios informacijos erdvės dalį sudarys informacija, sklindanti per privačias visuomenės informavimo priemones.

Santykių,susijusiųsužiniasklaidosaudiovizualiniosektoriaus,elektroninėsžiniasklaidosfunkcionavimu,reguliavimas

Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas<...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, žiniasklaidos laisvė suponuoja ir elektro-

ninės žiniasklaidos laisvę (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Teisės aktais


308

reglamentuojant santykius, susijusius su žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus, elektroninės ži-niasklaidos funkcionavimu (kaip ir su elektroniniais ryšiais apskritai), būtina atsižvelgti, viena ver-tus, į tokios žiniasklaidos, ypač radijo ir televizijos, itin didelį paveikumą visuomenei, kita vertus, į tai, kad tokios žiniasklaidos funkcionavimas buvo ir tam tikru mastu tebėra susijęs su valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių, tokių kaip elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai), naudojimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami didesni reikalavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).

Atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, kurios siekis yra skelbiamas Konstituci-jos preambulėje, atžvilgiu bet kokios žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus, inter alia radijo ar televizijos, taip pat elektroninės žiniasklaidos monopolizavimo tendencijos yra netoleruotinos. Kaip savo 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas „visų pirma reiškia draudimą monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimą ir informacijos skleidimą“. Šis draudimas <...> taikytinas ir valstybei (jos institucijoms), ir visiems kitiems asmenims.

Vadinasi, pagal Konstituciją radijo ir televizijos programų transliavimas negali būti paliktas vien valstybei, lygiai taip pat jis negali būti patikėtas tik vienam juridiniam ar fiziniam asmeniui ar nedaugeliui asmenų, kurie galėtų monopolizuoti žiniasklaidos audiovizualinį sektorių ar jo dalį. Konstitucija suponuoja tai, kad radijo ir televizijos transliavimo paslaugų rinkoje turi būti įvairių transliuotojų.

Pažymėtina ir tai, kad vien valstybės įsteigto transliuotojo arba vien privataus transliuotojo pernelyg didelis įsigalėjimas žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriuje sudarytų prielaidas pažeis-ti ir Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintas vertybes bei peržengti šiame straipsnyje (jo 4 dalyje) įtvirtintas konstitucinės informacijos laisvės ribas. iš Konstitucijos kylantį viešosios informacijos šaltinių įvairovės principą pažeistų ir valstybės įsteigto arba privataus transliuotojo pernelyg ryš-kus dominavimas žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriuje. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, tokius apribojimus, kad tokios (monopolizavimo arba pernelyg ryškaus dominavimo) tendencijos neįsigalėtų. Tai darydamas jis turi plačią diskreciją pa-sirinkti įvairias ribojimo priemones, kaip antai: draudimą vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris veikia vienas ar kartu su kitais, turėti tam tikrą visuomenės informavimo priemonės kapitalo, teritorijos ar auditorijos dalį, riboti licencijų, suteikiančių teisę transliuoti radijo ir televizijos prog-ramas, kiekį, elektroninio ryšio kanalų (radijo dažnių) rinkos dydį (taikomą asmeniui atskirai arba kartu su kitais asmenimis, kitomis žiniasklaidos priemonėmis) ir t. t.

naudojimasis informacijos laisve, jos įgyvendinimas visuomenės informavimo priemonėmis sietinas su ypatingomis priedermėmis ir atsakomybe. Radijo ir televizijos, kaip visuomenės in-formavimo priemonių, specifiškumas šią atsakomybę dar labiau padidina. Kaip minėta, radijui ir televizijai yra keliami didesni reikalavimai nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms.

Valstybėspareigaperžiniasklaidąskleistivisuomeneiinformaciją,susijusiąsukonstituciniųvertybiųpuoselėjimuirkonstituciniųprincipųįgyvendinimu;valstybėsgalimybėsšiosinformacijosskleidimą(viešųjųtransliavimopaslaugųteikimą)patikėtiprivatiemstransliuotojams

Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimasinformacija, kurią valstybė (jos institucijos) yra konstituciškai įpareigota per žiniasklaidą, in

ter alia radiją ir televiziją, skleisti piliečiams, gyventojams, yra susijusi su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendini-mu. Tokios informacijos perdavimu siekiama visuomeniškai, konstituciškai reikšmingų tikslų – už-tikrinti nacionalinių interesų apsaugą (inter alia nacionalinį saugumą), stiprinti demokratiją, ug-dyti pilietiškumą, pagarbą teisei, visuomenės atvirumą ir toleranciją, puoselėti kalbą, kultūrą ir t. t. Antai savo 2005 m. liepos 8 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota remti, puoselėti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę ver-


309

tybę – materialinę bei dvasinę kūrybą ir jos rezultatus, perduotinus ateities kartoms; pagal Kons-tituciją valstybė privalo pozityviais sprendimais (inter alia teisiniu reguliavimu) skatinti, valstybės lėšomis ar kitais ištekliais remti materialinių bei dvasinių kultūros vertybių kūrimą, sklaidą, propa-gavimą ir išsaugojimą; Konstitucijoje yra įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė, kuri yra susijusi ir su Konstitucijoje įtvirtintu atviros visuomenės imperatyvu: neužtikrinus šios laisvės, būtų pakenkta ir atviros visuomenės siekiui.

Tokios – su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusios – informacijos skleidimas visuomenei yra būtina įvairių valstybės funkcijų deramo vykdymo sąlyga.

Pažymėtina, kad valstybė gali pasirinkti įvairius minėtos informacijos skleidimo per radiją ir televiziją būdus, t. y. įvairiais būdais teikti visuomenei atitinkamas viešąsias paslaugas. Ji tai gali daryti ne tik per valstybės įsteigtą transliuotoją, bet ir per privačius radijo ir televizijos trans-liuotojus; ji gali tam tikras viešąsias radijo ir televizijos programas patikėti transliuoti (laikantis nustatytų reikalavimų) įvairiems radijo ir televizijos transliuotojams. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, savo funkcijas valstybė tam tikra apimtimi gali vykdyti ir per ne valstybės institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tad visuomenės interesą būti informuotai valstybė gali užtikrinti ir patikėdama (užsakydama) vie-šųjų programų sklaidą tiems radijo ir televizijos transliuotojams, kurie veiksmingiausiai užtikrins minėto visuomenės intereso įgyvendinimą.

Pagal Konstituciją valstybė gali įstatymu nustatyti ir tam tikrus reikalavimus radijo ir televizi-jos transliuotojų (privačių taip pat) programoms, inter alia tai, kad tam tikrą jų programų dalį turi sudaryti viešųjų programų turinį atitinkančios laidos; ji taip pat gali skatinti privačius transliuoto-jus transliuoti radijo, televizijos viešąsias programas, iš anksto nustačiusi kompensavimo kriterijus, jeigu tos programos atitinka nurodytas sąlygas.

Kartu valstybė (jos įgaliotos institucijos) turi pareigą prižiūrėti, ar radijo ir televizijos transliuo-tojų (privačių taip pat) transliuojamos programos ir laidos nepažeidžia konstitucinio asmenų lygiatei-siškumo principo, žmogaus orumo, asmens teisių, laisvių, teisėtų interesų. Be to, valstybė (jos įgaliotos institucijos) turi pareigą kontroliuoti radijo ir televizijos transliuotojams suteiktų elektroninio ryšio kanalų (radijo dažnių) naudojimą, taip pat visų radijo ir televizijos transliuotojų finansavimo teisė-tumą ir skaidrumą (įskaitant investavimo šaltinius), reguliuoti transliuotojų įėjimo į rinką sąlygas, rinkos koncentraciją tiek šalies viduje, tiek kartu su užsienio investuotojais ir t. t.

Kita vertus, valstybinis privačių radijo ir televizijos transliuotojų veiklos reguliavimas negali peržengti tam tikrų Konstitucijos nustatytų ribų, inter alia juo negalima pažeisti privačios nuosa-vybės apsaugos, konstituciškai nepagrįstai suvaržyti asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, įvesti cenzūros.

Todėl pažymėtina, kad valstybės galimybės privatiems transliuotojams patikėti skleisti su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusią informaciją, atitinkamas viešąsias paslaugas teikti visuomenei, yra ribotos, nes privatūs (komerciniai) transliuotojai atsiranda ne dėl to, kad savo iniciatyva prisidėtų prie atitinkamų valstybės funkcijų vykdymo (viešųjų transliavimo paslaugų teikimo), bet dėl to, kad radijo ir televizijos transliavimas, kai tai daro privatūs (komerciniai) transliuotojai, yra ūkinė veikla, kuria siekiama pelno, tuo tarpu ta viešoji informacija, kurią valstybė yra konstituciškai įpareigota skleisti (nors ir susijusi su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puose-lėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu), dažnai nėra tokia, kurios skleidimas duotų pelno transliuotojui – ji skleidžiama ne siekiant gauti pelno, bet tenkinant viešąjį interesą.

Valstybės galimybės su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puo-selėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusios informacijos skleidimą, atitinka-mų viešųjų paslaugų teikimą patikėti privatiems transliuotojams yra ribotos dar ir dėl to, kad labai ribotos yra galimybės kontroliuoti jų programų struktūrą, juo labiau kreipti turinį, nepažeidžiant privačių transliuotojų nepriklausomumo.


310

Visuomeninisradijoirtelevizijostransliuotojas(konstitucinėmisijairfunkcijos,konstituciniaireikalavimaivisuomeniniotransliuotojoveiklai)

Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimasPasaulio valstybių patirtis rodo, kad valstybės paprastai negali neturėti bent vieno radijo ir

televizijos visuomeninio transliuotojo (paprastai įsteigto pačios valstybės); <...> visuomeniškai, konstituciškai reikšmingą informaciją teikti visuomenei volens nolens yra patikima ypatingam sub-jektui – visuomeniniam transliuotojui, įsteigtam ir veikiančiam kitokiais pagrindais negu privatūs (komerciniai) transliuotojai.

Tai, kad Konstitucijoje nėra vartojama visuomeninio transliuotojo sąvoka, nereiškia, kad vi-suomeniniam transliuotojui iš Konstitucijos nekyla jokių reikalavimų, kuriuos lemia jo ypatumai, palyginti su kitais – privačiais (komerciniais) – transliuotojais. Priešingai, iš Konstitucijos kylanti valstybės (jos institucijų) pareiga per žiniasklaidą, inter alia radiją ir televiziją, skleisti visuomenei informaciją, susijusią su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėji-mu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu, ir tai, kad valstybės galimybės patikėti privatiems transliuotojams skleisti tokią informaciją, teikti atitinkamas viešąsias paslaugas yra ribotos, supo-nuoja konstitucinį būtinumą įsteigti visuomeninį radijo ir televizijos transliuotoją ir su jo veikla susijusius santykius reguliuoti taip, kad minėta valstybės pareiga būtų deramai vykdoma.

<...> visuomeninio transliuotojo raison d’être yra užtikrinti viešąjį interesą – Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai. Tai suponuoja ypatingą visuomeninio transliuotojo misiją.

Visuomeninio transliuotojo misija, kartu ir funkcijos, kyla iš įvairių Konstitucijos normų ir principų, Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja, kad turi būti įsteigtas nacionalinis vi-suomeninis transliuotojas – atitinkamas viešąsias paslaugas jis turi teikti taip, kad jos aprėptų visą visuomenę ir padėtų užtikrinti nacionalinius interesus, būtų skirtos pilietinei visuomenei ugdyti, kultūrai puoselėti. Kita vertus, tai nepaneigia, kad, be nacionalinio visuomeninio transliuotojo, gali būti ir kitų visuomeninių transliuotojų, veikiančių ne visos valstybės (o, pavyzdžiui, regionų) lygmeniu, kurių misija gali turėti tam tikrų ypatumų, nulemtų jų klausytojų ir (arba) žiūrovų au-ditorijos specifikos.

Ypač pabrėžtina, kad visuomeniniam transliuotojui, vykdančiam savo konstitucinę misiją, tenka svarbios funkcijos prisidedant prie Tautos suvereniteto, demokratijos principų įgyvendini-mo, taip pat prie visuomenės ir valstybės saugumo, viešosios tvarkos, piliečių gerovės, jų teisių ir laisvių užtikrinimo. Visuomeniniam transliuotojui tenka ir svarbus vaidmuo valstybei vykdant savo konstitucinę priedermę remti kultūrą ir mokslą, rūpintis lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

Visuomeninio transliuotojo veikla turi būti organizuota taip, kad valstybės institucijos turėtų realią galimybę per visuomeninį transliuotoją perduoti atitinkamą informaciją. Antai įstatymu turi būti įtvirtinta visuomeninio transliuotojo pareiga operatyviai skelbti valstybės institucijų oficialius pranešimus apie ypatingas situacijas (gaivalines ar kitas nelaimes ir pan.), taip pat pranešimus apie kitus svarbius šalies ar užsienio įvykius, inter alia tokius,kurie gali sukelti (tiesiogiai arba netiesio-giai) neigiamus padarinius lietuvos visuomenei ir (arba) valstybei. Jis turi suteikti eterį skubiems pranešimams ir kitais ypatingais atvejais, inter alia tada, kai to prašo aukštieji valstybės pareigūnai, institucijų vadovai. Konstitucijoje įtvirtintas demokratijos principas suponuoja inter alia tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad visuomeninis transliuotojas rinkimų kampanijų metu eterio laiko skirtų rinkimuose dalyvaujančioms politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kandidatams į seimą, Europos Parlamentą, Respublikos Prezidento postą, taip pat savivaldybių tarybas; konstituciniai teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principai suponuoja tai, kad tos pačios kategorijos asmenims eteryje turi būti skiriama vienodai laiko, nebent toks vienodos trukmės laiko skyrimas, vien aritmetinio proporcingumo kriterijaus laikymasis kliudytų įgyven-dinti tam tikrus visuomeniškai, konstituciškai reikšmingus tikslus.

Be to, konstitucinė asociacijų laisvė ir konstitucinių nuostatų, kad valstybė pripažįsta tradi-cines lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas ir kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, suponuoja tai, kad įstatymu, nepažeidžiant konstitucinių lietuvos vals-


311

tybės pasaulietiškumo ir pasaulėžiūrinio neutralumo, valstybės ir bažnyčios atskirumo principų, gali (o tam tikromis aplinkybėmis ir turi) būti nustatyta visuomeninio transliuotojo pareiga tam tikrą eterio laiką skirti visuomeninėms organizacijoms ir valstybės pripažintoms bažnyčioms, ši-taip užtikrinant šių organizacijų, bendruomenių narių saviraiškos galimybes ir mažinant grėsmę būti apskritai neišgirstiems. Kartu pažymėtina, kad jokių asmenų politine, religine, kitokia raiška visuomeninio transliuotojo programose ir laidose neleistina piktnaudžiauti, ja neleistina pažeisti kitų žmonių konstitucinės teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, nes pagal Konstitu-ciją „jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos indivi-dui – laisvai savo pažiūras formuojančiam ir reiškiančiam asmeniui, atviros demokratinės pilietinės visuomenės nariui“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad „leidėjas yra at-sakingas už skleidžiamą informaciją, todėl jo ar redaktoriaus reikalavimai bei nurodymai dėl infor-macijos turinio, sprendimai dėl galimybės ją skleisti ir pan. nėra cenzūra“. Ši oficiali konstitucinė doktrininė nuostata taikytina visoms radijo bei televizijos transliacijoms, taip pat ir toms, kurias vyk-do visuomeninis transliuotojas. Be to, visuomeniniam transliuotojui taikytina ir oficiali konstitucinė doktrininė nuostata, kad valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas), taip pat konstituciniai imperatyvai dėl teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir privataus gyvenimo apsaugos. Tad vi-suomeninis transliuotojas privalo atsisakyti transliuoti programas ar laidas, kuriose yra įžeidžiami ar kitaip žeminami oponentai, kiti asmenys, kurie nors žmonės yra diskriminuojami dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kitaip yra pažeidžiamas žmogaus orumas, arba tai darantiems asmenims neleisti dalyvauti savo programose ar laidose. Įstaty-mų leidėjas turi pareigą įtvirtinti reagavimo teisę, kuria, paneigdamas neteisingą informaciją (faktus), galėtų veiksmingai pasinaudoti žmogus, apie kurį visuomeninio transliuotojo (ir kitų transliuotojų) programose ar laidose buvo paskleista dezinformacija (galėjusi pažeisti ir jo orumą).

Minėta, kad visuomeniniam transliuotojui tenka svarbus vaidmuo valstybei vykdant savo kons-titucinę priedermę remti kultūrą ir mokslą, rūpintis lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Tai suponuoja, kad visuomeninis transliuotojas turi skirti deramą eterio laiką programoms ir laidoms, skirtoms kultūrai, inter alia mokslui, menui, kitoms dvasinio gyvenimo, kū-rybos sritims, visuomenės materialiajam ir dvasiniam paveldui, taip pat programoms ir laidoms, pro-paguojančioms lietuvos kultūrą už lietuvos ribų. Visuomeninio transliuotojo programose ir laidose turi atsispindėti lietuvos kultūros įvairovė, neišskiriant nė lietuvių, gyvenančių už šalies ribų, kultūri-nio gyvenimo ir kultūros paveldo. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstituci-nis Teismas, „kultūros, kaip konstituciškai ginamos ir saugomos vertybės, valstybinis rėmimas, plėtra būtų neįmanoma, jeigu kultūra nebūtų plėtojama regionuose, atskirose valstybės teritorijos dalyse, atskirose savavaldėse teritorinėse bendruomenėse, kurios yra visos valstybinės bendruomenės – pilie-tinės Tautos dalis“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Pabrėžtinas ir itin didelis visuomeninio transliuotojo vaidmuo viešajame gyvenime ugdant kalbos kultūrą, įtvirtinant pagarbą lietuvių kalbai – konstitucinei vertybei, užtikrinant jos išlikimą, sklaidą ir nuoseklų vystymąsi.

Visuomeninis transliuotojas gali puoselėti kultūrą parinkdamas įvairius laidų žanrus: infor-macijos, švietimo, pramogų, taip pat ir lengvesnio turinio. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos anaiptol nekyla draudimo visuomeniniam transliuotojui transliuoti ir pramogines laidas, jeigu jos turi pažintinę, auklėjamąją ar kitokią kultūrinę vertę, ypač jeigu tokios laidos gali jungti kultūros požiūriu skirtingas visuomenės grupes. svarbu, kad kultūrai skirtos visuomeninio transliuotojo programos, kad ir kokiam žanrui priklausytų, kad ir kokiai auditorijai būtų skirtos, visuomet privalo būti kokybiškos. Visuomeninio transliuotojo programoms negali turėti įtakos jokios visuomenės grupės vartotojiškas interesas, inter alia neigiantis lietuvos kultūrinį tapatumą.

Apibendrinant konstatuotina, kad visuomeninis transliuotojas vien dėl savo pobūdžio ir pa-skirties skiriasi nuo privačių (komercinių) radijo ir televizijos transliuotojų – visuomeninio trans-liuotojo programų ir laidų transliavimas turi būti viešųjų paslaugų, t. y. paslaugų visuomenei, tei-kimas, nes viešosios paslaugos turi tenkinti viešąjį interesą, taigi turi būti visuomeninio pobūdžio.


312

Šiuo atžvilgiu visuomeninis transliuotojas yra viešojo intereso reiškėjas. Vadinasi, visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – inte-resų (politinių, ekonominių ar kitokių).

Pliuralistinėje demokratijoje (o lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija) visuo-meninio transliuotojo veikla turi būti grindžiama objektyvumu, nešališkumu, teisingumu, ji negali priklausyti nuo partinių ar kitokių politinių preferencijų. Visuomeninio transliuotojo veikla turi telk-ti, o ne skaldyti visuomenę. Šio transliuotojo transliuojamose programose turi būti atstovaujama įvai-riems požiūriams, propaguojamos universalios, žmogiškosios, civilizacijos ir laiko patikrintos verty-bės, atspindima visa visuomenės ir valstybės gyvenimo įvairovė, taip pat kultūrų įvairovė, gvildenamos įvairios temos ir problemos, inter alia tokios, kurios skiriamos tokiems specifinių poreikių turintiems žmonėms, kurių socializacija ir integravimasis į visuomenę yra sunkesni nei kitų žmonių (pavyzdžiui, negalią turintiems žmonėms). svarbi iš Konstitucijos kylančios visuomeninio transliuotojo misijos dalis – siekti, kad jo perduodamos informacijos skleidimas padėtų didinti socialinį kapitalą, mažinti socialinę atskirtį ir didinti socialinį solidarumą, stiprinti konstituciškai vertingus socialinius ryšius, pilietiškumą ir atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę, padėti visuomenei suvokti save kaip vals-tybinę bendruomenę – pilietinę tautą, didinti visuomenės kūrybinį potencialą, ugdyti civilizuotumą, ekologinę sąmonę, puoselėti visuomenės kultūrą, tautos kultūrinį bendrumą ir kultūros tęstinumą, žmonių saviraišką, skatinti racionaliai spręsti visuomenės ir valstybės problemas.

Būtent todėl visuomeniniam transliuotojui gali, o atsižvelgiant į tai, kad valstybės galimybės viešųjų transliavimo paslaugų teikimą patikėti privatiems transliuotojams yra ribotos, ir turi būti pavedama teikti visas viešąsias radijo ir televizijos paslaugas arba daugumą jų.

Visuomeniniotransliuotojonepriklausomumas Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimasKonstitucinė visuomeninio transliuotojo misija suponuoja ir tai, kad turi būti sudarytos ma-

terialiosios, organizacinės, finansinės sąlygos visuomeniniam transliuotojui veiksmingai ją vykdyti, taip pat kad įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu turi būti užtikrintas visuomeninio transliuoto-jo nepriklausomumas nuo valdžios institucijų, pareigūnų, taip pat kitų asmenų kišimosi į jo veiklą. Kad visuomeninis transliuotojas vykdytų savo misiją, tai yra conditio sine qua non.

Šiame kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad valstybė yra visuomeninio transliuotojo stei-gėja, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo imperatyvo.

Pabrėžtina, kad įstatymu turi būti nustatytas toks visuomeninio transliuotojo valdymo mo-delis, kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo šio transliuotojo konstitucinės misijos, taip pat kad nebus paneigtas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas.

nukrypimu nuo minėto nepriklausomumo imperatyvo taip pat savaime negali būti laikoma tai, kad tam tikros įstatyme numatytos valstybės institucijos gali dalyvauti formuojant visuome-ninio transliuotojo aukščiausią instituciją, turinčią įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, kaip antai: numatyti nacionalinio transliuotojo veiklos strategiją, nustatyti reikalavimus programoms ir laidoms ir t. t. (ši aukščiausia institucija gali būti vadinama įvairiai: taryba, valdyba ar kt.), taip pat institucijas, prižiūrinčias, kontroliuojančias visuomeninio transliuotojo veiklą. Toks įstatyme numatytų valstybės institucijų dalyvavimas formuojant minėtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo institucijas savaime nereiškia, kad valstybė kišasi į nacio-nalinio visuomeninio transliuotojo veiklą.

Tačiau pabrėžtina, kad valstybės įsteigtas visuomeninis transliuotojas tik tuomet gali būti pa-grįstai laikomas visuomeniniu, kai institucija, turinti įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, susideda ne iš valstybės pareigūnų ar tarnautojų, bet iš asmenų, kuriuos pagrįstai galima vadinti visos visuomenės, o ne kokių nors interesų grupių (taip pat ir profesinių bei institucionalizuotų, inter alia susijusių su žiniasklaida, ypač radiju ir televizija, taip pat vienijančių asmenis, kurių kūrybą arba produkciją visuomeninis transliuotojas gali įvairiai po-puliarinti) atstovais. Jie turi išreikšti būtent visos visuomenės interesus. Šie asmenys turi atstovauti kuo platesniam socialiniam spektrui. Aukščiausios institucijos, turinčios įgaliojimus spręsti svar-


313

biausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, narių rinkimo ar skyrimo procedūra turi būti vieša ir skaidri.

Visuomeniniotransliuotojoveiklanegalibūtiorientuotavienįkomercinęsėkmę,jopareiga–informuotiiršviestivisuomenę

Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimasProgramų, laidų transliavimas yra tam tikras techninis procesas. Šiuo atžvilgiu visiškai nesvarbu,

ar programas, laidas transliuoja visuomeninis transliuotojas, ar privatūs (komerciniai) transliuotojai, – šio techninio proceso ir su juo susijusios veiklos pobūdis nuo to nė kiek nesikeičia. <...> ir tada, kai programas, laidas transliuoja visuomeninis transliuotojas, ir tada, kai tai daro privatūs (komerciniai) transliuotojai, transliavimo ir su juo susijusios veiklos požymiai aptariamuoju aspektu yra iš esmės tie patys, nepriklausomai nuo to, kas ir kam transliuoja, nuo to, kas yra transliuojama (informacinės, švietimo, sporto, pramoginės laidos, filmai, koncertai, būsimų laidų anonsai, reklaminiai intarpai ir t. t.), taip pat nepriklausomai nuo to, ar atitinkamos laidos yra transliuojamos jas kam nors užsakius (inter alia komerciniais tikslais), ar paties transliuotojo iniciatyva, neturint jokio užsakovo. Be to, vienų transliuotojų veikla visuomet daro įtaką kitų transliuotojų veiklai (ypač to paties pobūdžio, o netiesiogiai – ir ne tik to paties pobūdžio), taip pat ir ūkinei, komercinei. Todėl visi radijo ir televi-zijos transliuotojai, kad ir ką transliuotų (t. y. nesvarbu, ar jų teikiamos transliavimo paslaugos yra skirtos viešajam interesui tenkinti, vadinasi, yra visuomeninio pobūdžio, ar ne), kaip žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus dalyviai neišvengiamai konkuruoja dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos. Tai pasakytina ir apie visuomeninį transliuotoją, kuris nėra kažkur „šalia“ šio konkurencinio lauko, nes kiekvienas televizijos ar radijo paslaugų vartotojas visuomet, kiekvienu konkrečiu metu pasirenka vieną, o ne kitą radijo ar televizijos transliuotoją (jo transliuojamą programą, laidą), taigi, pasirinkęs klausyti ar žiūrėti, pavyzdžiui, visuomeninio transliuotojo transliuojamą programą, laidą, jis kartu pasirenka tuo pat metu nežiūrėti ar neklausyti privačių (komercinių) transliuotojų transliuojamų pro-gramų, laidų, ir atvirkščiai. Šitaip kiekvienas televizijos ar radijo paslaugų vartotojas (klausytojas ar žiūrovas) pats apibrėžia savo poziciją radijo ir televizijos transliuotojų, neišvengiamai konkuruojančių su kitais transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos, atžvilgiu.

Tačiau ypač pabrėžtina, kad visuomeninis transliuotojas, turint omenyje jo ypatingą konsti-tucinę misiją, nėra įsteigiamas tam, kad užimtų rinką (ar jos dalį) ir joje įsitvirtintų; tuo jis iš esmės skiriasi nuo privačių (komercinių) transliuotojų. Jo misija yra kita – ne rinkos dalyvio misija. Vi-suomeninis transliuotojas, kaip viešųjų paslaugų, susijusių su iš Konstitucijos kylančiu visuomenės interesu būti informuotai, teikėjas, nėra skirtas rinkai (nors tam tikrais atvejais, būtent transliuo-damas reklamą, veikia joje), todėl jo tikslas negali būti vien kuo platesnės klausytojų ar žiūrovų auditorijos siekimas, vartotojiškų poreikių tenkinimas. Priešingai, visuomeninis transliuotojas, ne-atstovaudamas jokiai interesų grupei, turi teikti viešąsias radijo ir televizijos transliavimo paslaugas visai visuomenei, o ne savo steigėjui – valstybei. Visuomeninio transliuotojo programos ir laidos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos, o todėl, kad atitinkama informacija yra piliečiams (ir kitiems gyventojams) reikalinga tam, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant vals-tybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu.

Tad visuomeninio transliuotojo veikla negali būti sukomercinta, jo programos ir laidos neturi būti orientuotos vien į kuo didesnės auditorijos pritraukimą, į komercinę sėkmę. Jis turi ne taikytis prie auditorijos ir rinkos konjunktūros, ne pataikauti vartotojiškam skoniui, o informuoti ir šviesti visuomenę, diegti jai tokias pilietines, kultūrines nuostatas, kokias visuomeniniam transliuotojui dik-tuoja jo konstitucinė misija. nukrypus nuo šio reikalavimo galėtų būti ne tik pakenkta visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai, bet ir paneigtas paties visuomeninio transliuotojo raison d’être.

<...><...> visuomeninis transliuotojas nėra skirtas rinkai (nors transliuodamas reklamą veikia joje)

ir jo programos bei laidos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos. Tačiau tai nereiškia, kad leistina visuomeninio transliuotojo veiklą organizuoti taip, kad jo administracija nesidomėtų „grįžtamuoju ryšiu“ – tuo, koks yra jo programų ir laidų klausomumas bei žiūrimumas


314

ir kokį atgarsį visuomeninio transliuotojo transliuojamos programos ir laidos sukelia radijo klausy-tojų ir televizijos žiūrovų auditorijoje. Tai taip pat nereiškia, kad visuomeninio transliuotojo veikla negali duoti pelno (jeigu, atsižvelgiant į konkrečių programų ir laidų turinį bei kokybę, radijo ir televizijos rinka teikia tokių galimybių), kad ši veikla gali būti nuostolinga, juo labiau kad jai finan-suoti paprastai yra skiriamos visų mokesčių mokėtojų lėšos.

VisuomeniniamtransliuotojuitaikytinididžiausižiniasklaidosetikosreikalavimaiKonstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas<...> radijui ir televizijai yra keliami didesni reikalavimai nei kitoms visuomenės informavimo

priemonėms, <...> radijo ir televizijos, kaip visuomenės informavimo priemonių, specifiškumas dar labiau padidina transliuotojo atsakomybę. Juo labiau tai pasakytina apie visuomeninį transliuotoją. Visuomeniniam transliuotojui (jo programoms ir laidoms) turi būti taikomi didžiausi žiniasklaidos etikos reikalavimai. Antai visuomeninio transliuotojo (kaip ir kitų transliuotojų) programose ir laidose absoliučiai draudžiama skleisti bet kokią dezinformaciją (kurios konstitucinė informacijos laisvės samprata, kaip minėta, neapima). Teisinėje valstybėje (taigi tokioje valstybėje, kurioje yra gerbiamos, saugomos, ginamos žmogaus teisės ir laisvės) negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad visuomeninis transliuotojas (kaip ir kiti transliuotojai) nebūtų atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto veikimo ar neveikimo jo programose ar laidose buvo pažeistas žmogaus orumas, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, jeigu jose buvo platinamos ar kitaip paskleistos tokios mintys, pažiūros ar kitokia informacija, kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė ar socialinė neapykanta, prievarta ir dis-kriminacija, asmenys yra šmeižiami arba visuomenė ar atskiri jos nariai yra kitaip dezinformuoja-mi, jeigu yra kurstoma imtis nusikalstamų veiksmų. Pagal Konstituciją visuomeninis transliuotojas turi pašalinti visas prielaidas piktnaudžiauti informacijos laisve.

Valstybėspareigasudarytifinansinessąlygasvisuomeniniotransliuotojoveiklai;galimybėsvisuomeninįtransliuotojąfinansuotiišlėšųužtransliuojamąreklamą;reklamostransliavimopernacionalinįradijąirtelevizijąribojimoirdraudimogalimybėsirsąlygos

Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas<...> konstitucinė visuomeninio transliuotojo misija suponuoja būtinumą sudaryti materi-

aliąsias, organizacines, finansines sąlygas visuomeniniam transliuotojui veiksmingai vykdyti savo konstitucinę misiją. Taigi visuomeninio transliuotojo pobūdis ir konstitucinė misija suponuoja ir valstybės priedermę ne tik įsteigti visuomeninį transliuotoją, bet ir pareigą užtikrinti jo veiklą, inter alia pareigą visuomeniniam transliuotojui skirti deramą finansavimą, kad jis galėtų vykdyti šią misiją, teikti atitinkamas viešąsias transliavimo paslaugas. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisingos visuomenės ir socialinės darnos imperatyvas suponuoja tai, kad remiant kultūrą (inter alia kūrybą) reikia atsižvelgti į valsty-bės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisyti kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

<...>Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti lRT, kaip nacionali-

nio visuomeninio transliuotojo, finansavimo modelį. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos.

<...><...> valstybės finansinė parama nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui, kuriam įsta-

tymu leidžiama transliuoti reklamą, neturi peržengti protingų, teisingų ribų. Šioje srityje būtina paisyti atitinkamų Europos (inter alia Es) teisės nuostatų.

Pabrėžtina, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelio pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kom-petencijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją visuomeninio transliuotojo finansa-vimo modelį pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo. Tai darydamas jis neturi pa-žeisti Konstitucijos normų ir principų.

<...>


315

<...> įsteigus visuomeninį nacionalinį transliuotoją seimui pagal Konstituciją privalu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad šiam transliuotojui pakaktų lėšų jo ypatingai konstitucinei misijai vykdy-ti. Tačiau tai nereiškia, kad visos šios lėšos turi būti būtinai numatytos valstybės biudžete ir skiriamos iš jo; gali būti numatyti ir kiti nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo šaltiniai.

<...>nors <...> visuomeninis transliuotojas, kaip viešųjų paslaugų, susijusių su iš Konstitucijos ky-

lančiu visuomenės interesu būti informuotai, teikėjas, nėra skirtas rinkai ir jo programos bei laidos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos, visuomeninio transliuotojo (ypač nacionalinio) veikla, konkuravimas su privačiais (komerciniais) transliuotojais dėl klausytojų ir žiū-rovų auditorijos daro poveikį šių kitų transliuotojų ūkinei, komercinei veiklai, o transliuodamas rek-lamą visuomeninis transliuotojas yra atitinkamų konkurencinių santykių (dėl reklamos) dalyvis.

<...> įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo iš Konstitucijos kylančią diskreciją nustatyti tokį su reklama susijusių santykių diferencijuotą teisinį reguliavimą, kuris tuo metu labiausiai atitinka tikslingumo motyvus, kartu turi užtikrinti viešąjį interesą, kad nacionalinio visuomeninio trans-liuotojo veikla būtų veiksminga, kad būtų vykdoma jo ypatinga konstitucinė misija, gali atitinka-mus santykius įstatymu reguliuoti ir taip, kad reklama nacionalinio visuomeninio transliuotojo programose ir laidose būtų leidžiama, taip pat gali nustatyti reklamos ribojimus.

Konstitucinis Teismas savo 2005 m. liepos 8 d. nutarime yra konstatavęs, jog „konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuome-nės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savi-valdybių funkcijų finansavimas, nepaneigia pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) pareigos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją priimti sprendimus, kad būtų surinktos jų funkcijoms vykdyti reikalingos lėšos ir kad šios lėšos būtų tinkamai panaudotos“, jog „minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga nepaneigia ir pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) atsakomybės už joms perduotų funkcijų tinkamą vykdymą“.

Pacituotos oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra mutatis mutandis taikytinos ne tik savivaldos (savivaldybių) institucijoms, bet ir visoms valstybės įsteigtoms institucijoms – įstai-goms, įmonėms, organizacijoms (jų pareigūnams), nebent savarankiškas lėšų rinkimas, paramos gavimas ir pan. prieštarautų atitinkamos institucijos paskirčiai, veiklos pobūdžiui, kliudytų jai de-ramai vykdyti savo funkcijas, galėtų sukelti abejones dėl tos institucijos (jos pareigūnų) sprendimų (nepriklausomumo, nešališkumo, skaidrumo, interesų konflikto nebuvimo ar kitais atžvilgiais).

<...> lRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, nėra tokia valstybės įsteigta institu-cija, kuriai ši išlyga galėtų būti taikoma a priori.

Ypač pabrėžtina, kad Konstitucija netoleruoja tokio nacionalinio visuomeninio transliuotojo (kaip ir bet kurio kito visuomeninio transliuotojo) nepakankamo (jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti) finansavimo iš valstybės biudžeto (ar jo mažinimo), kai tuo siekiama (arba gali būti siekia-ma) pažeisti jo nepriklausomumą ir šitaip daryti įtaką jo transliuojamoms programoms ir laidoms.

<...> vienas iš nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo šaltinių (beje, gana dažnai naudojamų įvairiose valstybėse) yra lėšos, kurias šis transliuotojas gauna už transliuojamą reklamą (inter alia komercinę).

Jeigu yra pasirenkamas toks lRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, finansavimo modelis, kai jis gauna ir lėšų už transliuojamą reklamą, yra būtina paisyti inter alia Konstitucijos 29, 46 straipsnių nuostatų <...>.

Tačiau pabrėžtina, kad nėra jokių konstitucinių argumentų, kurie leistų a priori teigti, kad lRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, apskritai negali transliuoti reklamos (komerci-nės arba kitokios), negali gauti ir lėšų už transliuojamą reklamą (komercinę arba kitokią), kaip, beje, ir lėšų už rengiamas ir (arba) transliuojamas nereklaminio turinio laidas, iš kitų užsakovų, kad toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtina galimybę lRT transliuoti reklamą ir už tai gauti lėšų, savaime pažeidžia konstitucinę sąžiningos konkurencijos klauzulę, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kitas Konstitucijos nuostatas.

Pažymėtina, kad reklamos (inter alia komercinės) ribojimai visuomeninio transliuotojo prog-ramose ir laidose yra įstatymų leidybos, o ne konstitucinės kontrolės dalykas, nebent tie ribojimai


316

akivaizdžiai paneigtų tam tikras konstitucines vertybes ir būtų žalingi visai visuomenei; tokiais atvejais jų atitiktis Konstitucijai galėtų būti tiriama.

<...><...> įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo ribotų reklamos translia-

vimą lRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo (ir kitų radijo ir televizijos transliuotojų), programose ir laidose. Pavyzdžiui, gali būti nustatyti reklamos trukmės ribojimai ir (arba) draudimai, dažnumo ribojimai, draudimai transliuoti reklamą tam tikromis dienomis ar tam tikru paros metu, draudimai reklamuoti tam tikras prekes ar paslaugas, draudimai transliuoti reklamą tam tikrose prog-ramose ar laidose (pagal jų turinį arba auditoriją), draudimai transliuoti politinę reklamą ir t. t.

Įstatymų leidėjas gali įstatymu net visiškai uždrausti transliuoti reklamą per nacionalinį radiją ir televiziją (nors pasaulyje tai retenybė), bet tik jeigu visuomenės ištekliai, finansinės galimybės tai leidžia ir jeigu tai nepakenks nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai. Be to, tokiu ypatingu atveju įstatymų leidėjas privalo užtikrinti lRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, deramą finansavimą kitais būdais, pavyzdžiui, iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos), ypač jeigu visiškas reklamos transliavimo uždraudimas gali neleisti šiam transliuotojui vykdyti savo konstitucinės misijos. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstituci-joje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai, galėtų būti paneigtos tam tikros konstitucinės vertybės, kurioms įgyvendinti, puoselėti, saugoti kaip tik ir yra skirtas visuomeninio transliuotojo institutas.

Kita vertus, jeigu yra pasirenkamas toks lRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, finansavimo modelis, kai lRT gauna ir lėšų už transliuojamą reklamą, atsižvelgiant į nacionalinio visuomeninio transliuotojo ypatingą konstitucinę misiją ir jo padėtį žiniasklaidos audiovizuali-niame sektoriuje, konstituciškai nepagrįstas būtų toks santykių, susijusių su šio transliuotojo fi-nansavimu ir veikla, teisinis reguliavimas, kai lRT būtų skiriamos vien iš reklamos ar daugiausia iš reklamos gautos lėšos. Taip galėtų būti sudarytos prielaidos lRT tapti priklausomai ir pažei-džiamai, nes visuomeninio transliuotojo konstitucinės misijos vykdymas (kuriam reikia lėšų) imtų priklausyti nuo auditorijos ir rinkos konjunktūros, nederamos interesų grupių ir politinės įtakos, jis galėtų būti sukomercintas, jo programos ir laidos galėtų būti orientuojamos vien į kuo didesnės auditorijos pritraukimą, į komercinę sėkmę, pataikavimą vartotojiškam skoniui, o ne į viešąjį inte-resą, jos neinformuotų ir nešviestų visuomenės, nediegtų jai tokių pilietinių, kultūrinių nuostatų, kokias visuomeniniam transliuotojui diktuoja jo konstitucinė misija, net kiltų grėsmė, kad ypatinga nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinė misija apskritai bus paneigta.

<...><...> lRT savarankiškumas transliuojant reklamą (inter alia komercinę) yra vienas iš lRT,

kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, nepriklausomumo nuo valdžios institucijų, pareigū-nų, taip pat kitų asmenų kišimosi į lRT veiklą, aspektų; tokį nepriklausomumą privalu užtikrinti, kad šis transliuotojas vykdytų savo ypatingą konstitucinę misiją.

Visuomeninistransliuotojasprireikusturigautinaudotinaujaisukoordinuotąelektroninioryšiokanalą(radijodažnį)

Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas<...> radijo ir televizijos (žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus) funkcionavimas buvo ir

tam tikru mastu tebėra susijęs su valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių, tokių kaip elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai), naudojimu.

Kartu pažymėtina, jog ir pasaulinė, ir lietuvos tendencija yra ta, kad elektroninio ryšio ka-nalai (radijo dažniai) ilgainiui gali prarasti savo, kaip riboto ištekliaus, pobūdį. Kol tai nėra įvy-kę, turi būti užtikrinta, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus gaus naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį). Tai suponuoja iš Konstitucijos kylantis imperatyvas sudaryti materialines, organizacines, finansines sąlygas nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui veiksmingai vykdyti savo ypatingą konstitucinę misiją.

Pažymėtina, kad konkuravimo dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių teisinis reguliavimas negali neturėti ypatumų, palyginti su kitais konkurencijos santykiais. Taip pat


317

pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus turi gauti naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį), turi būti nustatytas įstatymu.

Visuomeniniotransliuotojoveikloskontrolė Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas<...> įstatymu turi būti nustatytas ne tik toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo val-

dymo modelis, kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo šio transliuotojo konstitucinės misijos ir nebus paneigtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas, bet ir atitinkamas šio transliuotojo veiklos kontrolės modelis.

Tokia nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė turi būti nuodugni, ji negali būti formali. Jos negali atlikti tie asmenys, kurie yra patys susiję su nacionaliniu visuomeniniu transliuotoju tarnybiniais, turtiniais ar finansiniais ryšiais arba yra kaip kitaip nuo jo priklausomi, arba patys turi savų interesų, susijusių su nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla, arba pri-klauso interesų grupėms (taip pat ir institucionalizuotoms), kurios turi būtent tokių interesų.

Minėta nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolė apima, be kita ko, finansinį ir turto auditą – tai yra labai svarbi šios kontrolės dalis. Inter alia turi būti kontroliuojama, ar nacionalinis visuomeninis transliuotojas nepiktnaudžiauja savo ypatingu teisiniu statusu ir galimybėmis, kurias šis statusas teikia (taip pat ir radijo ir televizijos paslaugų rinkoje), ar jo veikloje nėra nukrypstama nuo konstitucinių sąžiningos konkurencijos imperatyvų, ar lėšos (ne tik valstybės biudžeto), kurios nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui yra skiriamos jo ypatingai konstitucinei misijai vyk-dyti, yra panaudojamos būtent šiam tikslui.

Tačiau nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė negali būti suprantama vien kaip finansinis ar turto auditas. Tokia kontrolė turi apimti ir nacionalinio visuomeninio trans-liuotojo programų ir laidų struktūros bei turinio kryptingumo kontrolę (a priori (išankstinę) ir a posteriori (paskesniąją)), t. y. tokią jo veiklos stebėseną ir patikrą, kai nacionalinio visuomeninio transliuotojo programos ir laidos yra vertinamos inter alia iš Konstitucijos kylančios ir įstatymuose apibrėžtos šio transliuotojo misijos atžvilgiu.

Pabrėžtina, kad tokia kontrolė neturi virsti nacionalinio visuomeninio transliuotojo progra-mų ir laidų cenzūra, kurią, kaip ir visų kitų visuomenės informavimo priemonių cenzūrą, expressis verbis draudžia Konstitucija.

<...><...> iš Konstitucijos (ir iš įstatymų) nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui kylančių

reikalavimų laikymąsi turi užtikrinti deramas nacionalinio visuomeninio transliuotojo valdymo modelis ir jo veiklos kontrolė.

2.2.7.3. Reklamos laisvė

ReklamossamprataKonstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas<...> informacijai (įskaitant ir reklamą) taikytinas tiesos reikalavimas.<...><...> reklamai būdingi bent du požymiai: 1) specialus jos tikslas – skatinti vartoti reklamuo-

jamą dalyką arba vykdyti kitus reklamuotojo užsakymus, 2) atlygintinumas (už reklamą užsakovas kokiu nors būdu atsilygina). Todėl darytina išvada, kad reklama dažniausiai būna susijusi su ma-terialine nauda: ja siekiama arba tiesiogiai didinti pelną (plečiant vartojimą, paslaugas), arba tai užsitikrinti ateityje (reklamuojant kompanijos ženklą ar veiklą, t. y. padedant jai įsitvirtinti rinkoje); be to, užsakovas atsilygina ir už reklamos perdavimą (ar transliavimą).

<...><...> svarbiausia reklamos paskirtis – remti atitinkamus gaminius, formuoti palankų jų įvaizdį

ir tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti juos vartoti.<...>


318

<...> reklama taip pat yra informacija, nes suteikia jos gavėjui tam tikrų žinių apie prekes, paslaugas ar kitus reklamuojamus objektus (subjektus). Tačiau tai yra savitas informacijos porūšis, kuris paprastai vadinamas komercine informacija. Reklama yra neatsiejama nuo verslo sferos, mar-ketingo, nes faktiškai jiems tarnauja, yra svarbi konkurencijos priemonė. <...>

<...><...> Reklama yra informacija, tačiau ne kiekviena informacija yra reklama.

AlkoholioirtabakogaminiųreklamosribojimasirdraudimasKonstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas<...> reklamos apribojimai televizijoje pirmiausia yra susiję su išskirtine šios informacijos

priemonės padėtimi, t. y. beveik neribotomis galimybėmis daryti poveikį (tiek teigiamą, tiek nei-giamą) žmonėms ne tik vienos valstybės, bet ir regionų, net kontinentų ir viso pasaulio mastu. Kita vertus, transliavimo kanalų skaičius yra ribotas, dėl to sumažėja tikimybė, kad konkuruojančios stotys ištaisys daromas klaidas ir kompensuos visuomenei padarytą žalą dėl tendencingos infor-macijos. <...> tabako ir alkoholio reklamos apribojimai laikytini dar vienu oficialiu tarptautiniu tų medžiagų žalingumo visuomenei patvirtinimu.

<...>Daugeliu atvejų tabako gaminių reklamos turinys būna vienpusis, tendencingas: tabakas, rū-

kymas dažnai siejami su jaunyste, sportu, vyriškumu, seksualumu, gamtos grožiu, moterų elegan-cija, romantiškumu, nepriklausomybe ir pan., t. y. formuojama nuomonė, kad rūkymas yra socialiai priimtinas ir skatintinas dalykas. Tuo tarpu apie tabako žalą ne tik rūkančiajam, bet ir aplinkai tokiose reklamose neužsimenama. Taigi akivaizdu, jog leidimas reklamuoti ir skatinti tabako ga-minių vartojimą reiškia ne ką kita, kaip tam tikrą pritarimą peršamam stereotipui, kad rūkymas yra visuomeniškai priimtinas įprotis, tuo tarpu tabako gaminių reklamos draudimas prisideda prie formavimo nuomonės, kad visuomenės elgesio norma yra nerūkymas.

<...> alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai priklauso toms medžiagų grupėms, kurias vartojant neabejotinai kenkiama žmonių sveikatai. Remdamasis Konstitucijos 25 straipsnio trečiąja dalimi, įstatymų leidėjas galėjo riboti informaciją apie alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius. <...>

<...><...> tabako gaminių ir alkoholio reklamos draudimas negali būti traktuojamas kaip žmonių

diskriminacija ar privilegijų teikimas jau vien dėl to, kad toks draudimas liečia ne atskiras žmonių grupes, o visą visuomenę. Kita vertus, tokiu draudimu siekiama humaniškų tikslų: apsaugoti jaunimą nuo psichologinio spaudimo rūkyti ar vartoti alkoholinius gėrimus; sustabdyti rūkymo ir gėrimo pli-timą tarp moterų; apginti vartotojus nuo dažniausiai vienpusės ir tendencingai ribotos informacijos; įtvirtinti požiūrį, kad rūkymas ir alkoholinių gėrimų vartojimas kenkia visuomenės sveikatai. <...>

<...><...> Reklama yra informacija, tačiau ne kiekviena informacija yra reklama. Todėl alkoholio

ir tabako gaminių reklamos draudimas gali reikšti tik tam tikros rūšies informacijos (vadinamosios komercinės, ar marketingo, informacijos) draudimą, kas visos informacijos mastu gali būti vertina-ma tik kaip informacijos ribojimas. <...>

<...><...> informacijos laisvės ribojimo masto Konstitucija neapibrėžia. Tai reiškia, kad pasirinkti

ir nustatyti ribojimo apimtį yra neabejotina įstatymų leidėjo prerogatyva. suprantama, kad tokie apribojimai atitiktų teisingumo sampratą bei reikalavimus, turėtų būti atsižvelgiama į <...> teisėtu-mo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus. <...>

<...><...> reklamos ribojimas yra tik vienas iš būdų, taikomų žalingų žmogaus sveikatai medžiagų

neribotam platinimui bei vartojimui mažinti. Kiti ribojimo būdai nurodomi įstatymuose. <...><...><...> pavedimas Vyriausybei nustatyti informacijos priskyrimo reklamai kriterijus iš esmės

reiškia teisę spręsti, kokia informacija bus pripažinta reklama, todėl ir draustina. Tai yra ne kas kita, kaip teisės riboti alkoholio ir tabako gaminių reklamą delegavimas Vyriausybei. Tuo tarpu


319

Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje yra įtvirtinta kategoriška norma, kad „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu“.

ReklamossamprataKonstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad reklama taip pat

yra informacija, nes suteikia jos gavėjui tam tikrų žinių apie prekes, paslaugas ar kitus reklamuo-jamus objektus (subjektus). Reklama yra informacija, tačiau ne kiekviena informacija yra reklama. Todėl reklama laikytina savita informacijos rūšimi, kuri paprastai vadinama komercine informaci-ja. Reklama yra neatsiejama nuo verslo, marketingo, nes iš tiesų jiems tarnauja, yra svarbi konku-rencijos priemonė.

Esminis reklamos požymis yra siekimas daryti kitiems asmenims poveikį jiems renkantis ar įsigyjant tam tikrus produktus, skatinti juos elgtis tam tikru būdu.

AlkoholioreklamosribojimasKonstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas<...> Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir

skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti inter alia žmogaus sveikatai. Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas apginti šią konstitucinę vertybę – žmonių sveikatą, turi teisę riboti alkoholio reklamą.

ReklamoslaisvėKonstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas<...> informacija gali apimti ir tokias žinias, kurias skleidžiant siekiama padaryti poveikį

žmonių elgesiui, pasirinkimui, inter alia paskatinti juos pasirinkti, įsigyti ir (arba) naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis arba jų nepasirinkti. Tokios informacijos sklei-dimą įprasta vadinti reklama.

<...> Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę, inter alia laisvę reklamuoti prekes ir paslaugas.

Kiekviena reklama yra informacija; tai savita informacijos rūšis. Reklama yra svarbi konku-rencijos priemonė (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Pabrėžtina, kad prekių bei paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – vi-suomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis. Šiame kontekste paminėtina, kad netiesioginis skatinimas naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis (kai tai daroma tokiu būdu, kad reklamos ga-vėjai nesuprastų, jog jiems skleidžiama būtent reklaminio pobūdžio informacija) traktuotinas kaip paslėpta reklama.

<...> naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis gali paskatinti ir tokia informacija, kurią skleidžiant nėra siekiama paskatinti tai daryti (pavyzdžiui, statistiniai duome-nys, techninės ir kitos žinios, kuriomis kas nors garsinama, atkreipiamas dėmesys į ką nors ir t. t.). Tokios informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir reklama, taigi šiuo atžvilgiu prilygti reklamai.

Pažymėtina ir tai, kad skleidžiama informacija nebūtinai yra tik reklaminio arba tik nerekla-minio turinio: ji gali apimti ir reklaminio turinio elementus, ir tokią informaciją, kurios skleidimas nėra reklama.

<...><...> Konstitucinė reklamos laisvės samprata neapima dezinformuojančios, vartotojus tyčia

klaidinančios reklamos skleidimo.

ReklamoslaisvėsribojimasŽr. 2.2.7.1. Įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvės apsauga, 2005 m. rugsėjo 29 d. nuta-

rimas („informacijos (inter alia reklamos) laisvės ribojimas (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, 28, 145 straipsniai)“).


320

VaistųreklamosribojimasŽr. 2.2.7.1. Įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvės apsauga, 2005 m. rugsėjo 29 d. nuta-

rimas („informacijos apie vaistus (inter alia vaistų reklamos), galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimo kontrolė“).

Reklamoslaisvė,josribojimosąlygosKonstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas<...> Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę, inter alia laisvę

reklamuoti prekes ir paslaugas, <...> kiekviena reklama yra informacija – savita informacijos rū-šis, <...> reklama yra svarbi konkurencijos priemonė (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Prekių bei paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis; naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis gali paskatinti ir tokia informacija, kurią skleidžiant nėra siekiama paskatinti tai daryti (pavyzdžiui, statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios, kuriomis kas nors garsinama, atkreipiamas dėmesys į ką nors ir t. t.); tokios informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir reklama, taigi šiuo atžvilgiu prilygti reklamai; skleidžiama informacija nebūtinai yra tik reklaminio arba tik nereklaminio turinio: ji gali apimti ir reklaminio turinio elementus, ir tokią informaciją, kurios skleidimas nėra reklama (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo jurisprudencija yra grindžiama principine pozicija, kad reklamos laisvė gali būti įstatymu ribojama, jeigu siekiama apsaugoti konstitucines vertybes, tačiau toks šios konstitucinės laisvės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui; turi būti išlaikyta protinga pusiausvyra tarp atitinkamos konstitucinės vertybės ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei skleisti. informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribojama vien dėl to, kad, įsta-tymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga. Reklamą riboti selektyviai, t. y. riboti jos skleidimą ir (arba) gavimą vienais šaltiniais ir neriboti skleidimo ir (arba) gavimo kitais šaltiniais, galima tik tada, kai toks diferencijuotas ribojimas yra objektyviai pateisi-namas. Įstatymais nustatyti reklamos laisvės ribojimai pagal Konstituciją negali būti didesni nei būtina atitinkamai konstitucinei vertybei apsaugoti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

2.2.8.Minties,tikėjimoirsąžinėslaisvė

2.2.8.1. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės apsauga

Laisvėišpažintiirskleistireligijąarbatikėjimą(Konstitucijos26straipsnis)Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada<...> visiškai nėra pagrindo manyti, kad Konstitucijos 26 straipsnyje yra numatyta galimybė

apriboti žmogaus laisvę išpažinti religiją ar tikėjimą. Priešingai, Konstitucijos 26 straipsnio pir-mojoje dalyje nustatytas bendras principas: „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“, o antrojoje dalyje įtvirtinta: „Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.“

Religijos ar tikėjimo išpažinimas, atskirtas nuo religijos ar tikėjimo skelbimo ar skleidimo, yra dvasinė kategorija, reiškianti religinių ar tikėjimo įsitikinimų turėjimą. <...> Šios būsenos negalima niekaip apriboti, nebent jei žmogus būtų persekiojamas dėl savo religijos ar tikėjimo, bet ir tokiu atveju persekiojimas negali atimti jo religinių įsitikinimų ar tikėjimo. Šiuo atveju galioja bendras teisės principas: lex non cogit ad impossibilia – įstatymas nereikalauja to, kas neįmanoma.

<...> Jeigu Konstitucijos 26 straipsnio ketvirtojoje dalyje būtų numatytas atskiras laisvės iš-pažinti religiją arba tikėjimą apribojimas, tai šioje frazėje būtų vartojamas jungtukas „ar“, o ne „ir“.


321

Žodžių išpažinti ir skleisti sujungimas jungtuku „ir“ reiškia ne ką kita, kaip „savo religiją ar tikėji-mą“. Kaip tik dėl to ši Konstitucijos nuostata nesukėlė jokių neigiamų teisinių pasekmių lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje tikėjimo ar religijos laisvės požiūriu, joks įstatymas neapriboja tei-sės išpažinti religiją ar tikėjimą.

Minties,tikėjimoirsąžinėslaisvė(Konstitucijos26straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimasKonstitucijos 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viena iš pamatinių žmogaus laisvių: minties,

tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Ši laisvė užtikrina galimybę įvairių pažiūrų žmonėms gyventi atviroje, teisingoje ir darnioje pilietinėje visuomenėje. Ši laisvė – ne tik savaiminė de-mokratijos vertybė, bet ir svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos kitos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės.

sistemiškai interpretuojant Konstitucijos 26 straipsnio nuostatas pažymėtina, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė neatsiejama nuo kitų Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių: teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 straipsnio 1 ir 2 dalys), teisės laisvai vienytis į bendrijas ir asociacijas, nebūti verčiamam priklausyti kokiai nors bendrijai ar asociacijai (35 straipsnio 1 ir 2 dalys), tėvų teisės auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais (38 straipsnio 6 dalis), kultūros, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvės (42 straipsnio 1 dalis), taip pat kitų Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė taip pat neatsiejama nuo Konstitucijoje įtvirtintų principų: asmenų lygybės, privilegijų neteikimo ir nediskriminavimo (29 straipsnio 1 ir 2 dalys), bažnytinės santuokos registracijos valstybinio pripažinimo (38 straipsnio 4 dalis), valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo (40 straipsnio 1 dalis), tradicinių lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų, kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, jeigu jos atitinka Konstitucijo-je numatytus kriterijus, valstybinio pripažinimo (43 straipsnio 1 dalis), tikybinės veiklos laisvės (43 straipsnio 3 dalis), bažnyčių bei religinių organizacijų tvarkymosi laisvės (43 straipsnio 4 dalis), valstybinės religijos nebuvimo (43 straipsnio 7 dalis) bei nuo universalaus konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kitų konstitucinių principų.

Konstitucijos 26 straipsnis savo turiniu yra susijęs su Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta įsitikinimų bei jų raiškos laisve, su Konstitucijos 27 ir 28 straipsniuose nustatytais bendraisiais naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo kriterijais.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė demokratinėse teisinėse valstybėse pripažįstama pagal turinį kaip platesnės žmogaus laisvės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti konkretesnė išraiška. Įsitikinimai – talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.

<...>Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė teisinio reguliavimo dalyku tampa tik tuo mastu, kuriuo

žmogus veikdamas išreiškia savo mintis ar tikėjimą. Kol jis tik išpažįsta religiją arba tikėjimą, tai yra jo neliečiamo privataus gyvenimo sritis. Šios būsenos negalima niekaip apriboti (Konstituci-nio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Šiuo požiūriu tikėjimo laisvė – absoliuti žmogaus laisvė. neginčijama yra ir žmogaus laisvė neatskleisti savo požiūrio į tikėjimo ar netikėjimo dalykus.

Būtent šiuo aspektu Konstitucijos 26 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse yra sukonkretinta šio straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „laisvė yra nevaržoma“. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybė negali nustatyti privalomų reikalavimų, kad asmuo nurodytų savo tikėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus. Kita vertus, valstybė turi pareigą užtikrinti, kad pats tikintysis ar netikintysis (vienas arba su kitais) naudotųsi jam garantuota minties, tikėjimo ir sąžinės laisve taip, kad nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir laisvės: pagal Konstitucijos 28 straipsnį žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių bei laisvių, o


322

27 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas.

Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi įsitikinimų ir jų raiškos laisvės sąlyga: žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Kita vertus, Kons-titucijos 26 straipsnio 3 dalies nuostata, kad niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą, reiškia, jog jokios religinės ar materialistinės idėjos negali būti primetamos žmogui prieš jo norą ir valią. Tokiu primetimu nelaikytina tėvams ir globėjams Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalyje garantuojama teisė rūpintis vaikų ir globotinių religiniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Pagal Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalį žmogus yra laisvas pasirinkti tą religiją arba tikėjimą, kuris priimtinas pačiam pasirenkančiajam, kartu – ir teisę nepasirinkti jokios religijos arba tikėjimo.

Tėvųirglobėjųteisėvaikusirglobotiniusauklėtipagalsavoįsitikinimus(Konstitucijos26straipsnio5dalis);vaikoteisėįminties,sąžinėsirreligijoslaisvę

Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimasugdyti vaikus, rūpintis jų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus – visų tėvų

konstitucinė teisė. <...><...>Tam tikrais įstatymų nustatytais atvejais vaiko globėjo funkcijas atlieka valstybė ar savivaldybės

(jų institucijos).<...>Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir

globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Formuluotės „tėvai ir globėjai“ ir „pagal savo įsitikinimus“ suponuoja tai, kad Konstitucijos 26 straipsnyje yra nustatytos tėvų ir globėjų – fizinių asmenų, bet ne institucijų, įstatymų nustatytais atvejais atliekančių vaiko globos funkcijas, teisės. Todėl Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalies formuluotė „tėvai ir globėjai“ neapima valstybės, savivaldybių, taip pat valstybinių ir savivaldybių globos institucijų, kurios negali turėti jokių (taip pat religinių ar dorovinių) įsitikinimų.

<...>Valstybė ir savivaldybės, įstatymų nustatytais atvejais atlikdamos vaikų (moksleivių) glo-

bos funkcijas, turi pareigą užtikrinti jiems išsilavinimą valstybinėse arba savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose. Pagal Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalį šios įstaigos yra pasaulietinės.

<...><...> jei mokymo ar auklėjimo įstaigai yra žinoma apie vaiko šeimoje išpažįstamą tradicinių

bažnyčių ar religinių organizacijų religiją, vaikas, atsižvelgiant į jo interesus, gali būti mokomas šios tikybos. Jeigu mokymo ar auklėjimo įstaigai nėra žinoma apie vaiko šeimoje išpažįstamą religiją – atsižvelgiama į paties vaiko pageidavimą. Vaikas neturi būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti tam tikrą religiją arba tikėjimą, neturi būti varžoma jo konstitucinė minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė.

2.2.8.2. Valstybės ir bažnyčių bei kitų religinių organizacijų santykiai. Valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumas

Bažnyčiųirreliginiųorganizacijųvalstybinispripažinimas;tradicinėsbažnyčiosirreliginėsorganizacijos(Konstitucijos43straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimasKonstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė pripažįsta tradicines lietuvoje

bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.

Konstitucijos nuostata, kad valstybė pripažįsta tradicines lietuvoje bažnyčias bei religines or-ganizacijas, suponuoja tai, jog įstatymų leidėjas gali tam tikras religines organizacijas įvardyti kaip tradicines lietuvoje. Bažnyčių bei religinių organizacijų įvardijimas kaip tradicinių – ypatingas jų valstybinio pripažinimo būdas.


323

Tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų pripažinimo instituto konstitucinis įtvirtinimas reiškia, kad jų valstybinis pripažinimas yra neatšaukiamas. Tradiciškumas nėra nei sukuriamas, nei panaikinamas įstatymų leidėjo valios aktu. Bažnyčių bei religinių organizacijų įvardijimas kaip tra-dicinių yra ne jų, kaip tradicinių organizacijų, sukūrimo, bet jų tradiciškumo – nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausančios jų santykių su visuomene būklės konstatavimo aktas, atspindintis visuome-nės religinės kultūros raidą ir būklę. Pažymėtina, kad Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata, jog yra tradicinės lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religinių orga-nizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis. Tai reiškia, kad, neapribojant Konstitucijoje įtvirtintų visoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms garantuo-jamų teisių, tradicinėms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos.

<...><...> nustatyti įvairioms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms skirtingą būklę valstybėje

galima tik pagal tuos kriterijus, kurie nurodyti Konstitucijoje. Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata, jog yra tradicinės lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė valstybėje gali būti nustatoma skirtinga negu kitų bažnyčių ir religinių organizacijų.

Valstybėsirbažnyčiosatskirumoprincipas,valstybėspasaulėžiūrinisbeireliginisneutralumasirpasaulietiškumas(Konstitucijos40straipsnio1dalis,43straipsnio4,7dalys)

Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimasKonstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas valstybinės religijos nebuvimo lietuvoje prin-

cipas. Ši Konstitucijos norma ir norma, numatanti, kad yra tradicinės lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: baž-nyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalis).

sistemiškai aiškinant Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad lietuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformuluotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat kitas Konstitucijos nuo-statas darytina išvada, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konsti-tucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Tai, kad lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą. Pabrėžtina, kad valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrin-das diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves. Valstybės pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą.

<...>Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje nustatyta: „lietuvoje nėra valstybinės religijos.“ Ši kons-

titucinė nuostata reiškia, kad įstatymais jokios religijos negalima paskelbti valstybine.

Valstybiniųirsavivaldybiųmokymoirauklėjimoįstaigųpasaulietiškumas,tikybosmokymasjose(Konstitucijos40straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas<...> Konstitucinės normos, reglamentuojančios valstybės ir bažnyčių bei religinių organi-

zacijų santykius švietimo srityje, taip pat švietimo įstaigų statusą ir veiklą, išdėstytos įvairiuose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse). <...>

<...>


324

Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auk-lėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Ši konstitucinė nuostata suponuoja reikalavimą, kad šios įstaigos turi būti tolerantiškos, atviros ir prieinamos visų tikybų žmonėms, taip pat netikintiesiems visuo-menės nariams. Konstitucijos 40 straipsnio formuluotė „pasaulietinės“ reiškia, jog Konstitucijoje yra įtvirtinta mokymo valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose pasaulietinio turinio prezumpcija.

Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose tėvų pageidavimu mokoma tikybos. Ši nuostata suponuoja tai, kad: 1) tikybos mokoma tėvų pageidavimu (atsižvelgiant į Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalies normą, tokį pagei-davimą gali pareikšti ir vaiko globėjai); 2) valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos turi pareigą užtikrinti, kad, jei yra tėvų pageidavimas, tikybos jose būtų mokoma; 3) tikybos moky-mas turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų paneigiamas valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumas.

Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies reikalavimas tikybos mokyti tėvų pageidavimu išreiškia pozityvaus deklaravimo principą. Pareikšti pageidavimą, kad vaikai būtų mokomi tikybos ir būtent kurios – tėvų konstitucinė teisė.

<...>iš Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad yra valstybinės ir savivaldybių mokymo

ir auklėjimo įstaigos, nedarytina išvada, jog negalimi keli valstybinės ar savivaldybės mokymo ar auklėjimo įstaigos steigėjai, kad valstybei ir savivaldybėms (jų institucijoms) neleidžiama būti tik vienu iš tokių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigėjų. Pagal [įstatymą] švietimo įstaigos, kurias valstybės ar savivaldybių institucijos steigia kartu su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinė-mis bendrijomis, yra valstybės (savivaldybių). Pagal Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalį šios bendrai įsteigtos švietimo įstaigos yra pasaulietinės.

Pažymėtina, jog Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma garantuojama, kad vals-tybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose tėvų pageidavimu vaikai būtų mokomi tikybos. <...>

<...> pagal Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalį valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, todėl pasaulietinės turi būti ir visos jų sudedamosios dalys – klasės, grupės ir kt. Šios klasės, grupės negali būti steigiamos ar kitaip sudaromos religijos, tikėjimo ar mokomos tikybos pagrindu. Priešingu atveju būtų paneigiamas valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėji-mo įstaigų pasaulietinis pobūdis, pažeidžiamas konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo prin-cipas. Tikybos pagrindu gali būti sudaromos grupės mokyti tik tikybos, tačiau pagal Konstituciją valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose šiuo pagrindu negali būti steigiamos ar kitaip sudaromos klasės, grupės ir pan. mokyti pasaulietinių mokomųjų dalykų. <...>

<...>Pagal Konstituciją valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės.

Jose pedagogams, kitiems darbuotojams negali būti nustatomi jokie su jų įsitikinimais susiję reika-lavimai. Tokių reikalavimų negali nustatyti nei valstybės ar savivaldybių institucijos, nei tėvai, kurių pageidavimu mokoma tikybos, nei tikybos mokytojai, nei tradicinės bažnyčios bei religinės orga-nizacijos ar kitos valstybės pripažintos bažnyčios ir religinės organizacijos. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad priešingu atveju būtų paneigiama ir <...> Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalies norma, kad kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.

<...>Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėji-

mo įstaigų pasaulietiškumo principas, be kitų dalykų, reiškia, kad valstybės ir savivaldybių pasau-lietinės mokymo ir auklėjimo įstaigos yra tolerantiškos, atviros ir prieinamos visų tikybų žmonėms, taip pat netikintiesiems visuomenės nariams; ugdymo pasaulėžiūrinis turinys šiose įstaigose yra pasaulietinis; dėstant pasaulietinius mokomuosius dalykus moksleiviams nėra diegiama jokia reli-gija ar tikėjimas. Pedagogams (išskyrus tikybos mokytojus), kitiems pasaulietinių švietimo įstaigų darbuotojams negali būti nustatomi jokie su jų įsitikinimais susiję reikalavimai. Taigi bažnyčios ir religinės organizacijos pedagogams, kitiems pasaulietinių švietimo įstaigų darbuotojams (išskyrus


325

tikybos mokytojus) negali nustatyti jokių su jų įsitikinimais ar tikyba susijusių reikalavimų. Valsty-binių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymą organizuoti, prižiūrėti jų veiklą gali tik valstybės ir savivaldybių institucijos, bet ne bažnyčios ar religinės organizacijos.

<...>Kaip minėta, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalį vaiko tėvai (globėjai) turi teisę pareikšti

pageidavimą, kad valstybinėje ar savivaldybių švietimo įstaigoje moksleivis būtų mokomas tikybos, ir nurodyti, kurios tikybos jis turi būti mokomas. <...>

<...>Pagal Konstituciją valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose tėvų pagei-

davimu vaikai turi būti mokomi ne bet kokios, o tėvų nurodytos tikybos. iš to kyla valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų pareiga užtikrinti, kad moksleiviai būtų mokomi būtent tos tikybos, kurios pageidauja jų tėvai. <...>

<...>Pagal konstitucinį pozityvaus deklaravimo principą tėvai gali pareikšti pageidavimą, kad vals-

tybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose būtų mokoma tikybos, bet jie neprivalo pareikšti pageidavimo, kad būtų mokoma etikos, t. y. dalyko, kurio mokymas [įstatymu] yra nu-matytas tikybos pamokų nelankantiems moksleiviams. Valstybės ir savivaldybių kartu su valstybės pripažintomis tradicinėmis religinėmis bendrijomis steigiamose švietimo įstaigose, kaip ir visose valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose, mokiniai gali būti mokomi tikybos tik jei tokį pageidavimą pareiškia jų tėvai (globėjai). <...>

<...>Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais

žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o pagal 26 straipsnio 5 dalį tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitiki-nimus. Šios nuostatos drauge su Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies norma, kad tėvų pageidavimu valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose mokoma tikybos, suponuoja tai, jog pageidauti, kad pasaulietinėje mokymo ar auklėjimo įstaigoje būtų mokoma tikybos, yra konstitu-cinė tėvų (globėjų) teisė.

Bažnyčiųbeireliginiųorganizacijųteisės(Konstitucijos43straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimasKonstitucijos 43 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai

skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasi-ninkams rengti.“

<...> Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalis skirta bažnyčių bei religinių organizacijų savaran-kiškumui garantuoti, joms apsaugoti nuo valstybės ir savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų įstaigų bei organizacijų kišimosi į bažnyčių bei religinių organizacijų veiklą.

Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalies nuostatos neturi būti aiškinamos kaip sudarančios baigtinį bažnyčių bei religinių organizacijų teisių sąrašą. Bažnyčių bei religinių organizacijų teisės įtvirtintos ir kitose Konstitucijos nuostatose. Įstatymų leidėjas turi teisę, nepažeisdamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti ir tokias bažnyčių bei religinių organizacijų teises, kurios Konstitucijoje nėra tiesiogiai minimos.

SkirtingastradiciniųLietuvojebažnyčiųbeireliginiųorganizacijųirkitų(inter aliavalstybėspripažintų,bettradicinėmisLietuvojenesančių)bažnyčiųbeireliginiųorganizacijųstatusas(Konstitucijos43straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas<...> Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo <...> nuostata „Bažnyčių bei reli-

ginių organizacijų įvardijimas kaip tradicinių yra <...> jų tradiciškumo – nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausančios jų santykių su visuomene būklės konstatavimo aktas, atspindintis visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę“ aiškintina atsižvelgiant į visą to Konstitucinio Teismo nutarimo kontekstą, į tai, kad Konstitucijoje yra eksplicitiškai įtvirtintas valstybės pripažįstamų tradicinių


326

lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų institutas (Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalis), taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas.

<...> Konstitucija įtvirtina trejopą lietuvoje veikiančių bažnyčių bei religinių organizacijų statusą: vienos bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės lietuvoje, kitos (tradicinėmis lietuvoje nesančios) bažnyčios bei religinės organizacijos yra valstybės pripažintos, dar kitos lie-tuvoje veikiančios bažnyčios bei religinės organizacijos neturi nei tradicinių lietuvoje, nei valsty-bės pripažintų statuso.

sistemiškai aiškinant Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo <...> nuostatą „Bažnyčių bei religinių organizacijų įvardijimas kaip tradicinių yra <...> jų tradiciškumo – nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausančios jų santykių su visuomene būklės konstatavimo aktas, at-spindintis visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę“ konstatuotina, kad:

– pagal Konstituciją seimas turi įgaliojimus – ne tik gali, bet ir privalo – įstatyme įvardyti, kokios bažnyčios bei religinės organizacijos lietuvoje yra tradicinės; toks įvardijimas – tai objek-tyvaus fakto, kad tam tikros bažnyčios bei religinės organizacijos lietuvoje yra tradicinės, konsta-tavimas, o ne atitinkamų bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumo sukūrimas, nes jų buvimas tradicinėmis nepriklauso nuo įstatymų leidėjo valios;

– įstatyme tradicinėmis lietuvoje gali būti įvardijamos tik tokios bažnyčios bei religinės or-ganizacijos, kurių tradiciškumas lietuvoje nekelia jokių abejonių, nes jos yra istoriškai, per amžius susiformavusio lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis; kad bažnyčias, religines organizacijas būtų galima pripažinti tradicinėmis lietuvoje, joms toli gražu nepakanka inter alia veikti lietuvoje kelis dešimtmečius ar atitikti kokius nors kitus įstatymų leidėjo nusta-tytus formalius kriterijus, nes bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumas neatsiranda net per kelias žmonių kartas, o yra ilgalaikis, amžius vykęs ir nenutrūkęs procesas, sietinas su ilgaamže lietuvos visuomenės dvasine, kultūrine raida ir padaręs jai esminį poveikį; taigi įstatymų leidė-jas privalo įstatyme tradicinėmis lietuvoje įvardyti tas bažnyčias, religines organizacijas, kurios neabejotinai atitinka minėtą tradiciškumo sampratą, ir negali tradicinėmis lietuvoje įvardyti to-kių bažnyčių, religinių organizacijų, kurios šios tradiciškumo sampratos neatitinka; konstatavęs ir įstatyme įtvirtinęs, kokios bažnyčios bei religinės organizacijos lietuvoje yra tradicinės, įstatymų leidėjas šio sąrašo negali plėsti, nebent nuo tokio konstatavimo praeitų labai daug laiko ir toks šio sąrašo išplėtimas atspindėtų pasikeitusią lietuvos visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę;

– kadangi tam tikrų bažnyčių bei religinių organizacijų tradiciškumas lietuvoje yra objektyvi, nuo įstatymų leidėjo valios nepriklausanti bažnyčių bei religinių organizacijų santykių su visuome-ne būklė, įstatymų leidėjas negali ir atšaukti šio tradiciškumo konstatavimo.

<...><...> pažymėtina, kad nustatyti konkrečius kriterijus, kuriais turėtų vadovautis viešojo admi-

nistravimo subjektai, priimantys sprendimus dėl religinių bendruomenių ir bendrijų įtraukimo į atitinkamą registrą kaip priklausančių tradicinėms lietuvoje bažnyčioms, religinėms organizaci-joms, yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Tačiau kad ir kokius kriterijus, kuriais turėtų vadovautis viešojo administravimo subjektai, priimantys sprendimus dėl religinių bendruomenių ir bendrijų įtraukimo į atitinkamą registrą kaip priklausančių tradicinėms lietuvoje bažnyčioms, religinėms organizacijoms, nustatytų įstatymų leidėjas, šie kriterijai negali nukrypti nuo konstitucinės bažny-čių bei religinių organizacijų tradiciškumo sampratos, juo labiau jos paneigti.

<...><...> Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata „valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias

ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieš-tarauja įstatymui ir dorai“ reiškia, kad bažnyčios bei religinės organizacijos, kurios lietuvoje nėra tradicinės, gali būti išskirtos iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų su-teikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas specialus statusas yra ne kas kita, kaip atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos būklės valstybėje nustatymas, taip pat į tai, kad šis specialus sta-tusas gali būti suteikiamas tik toms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, kurios turi atramą visuomenėje, konstatuotina, kad suteikti šį statusą yra įstatymų leidėjo prerogatyva.


327

Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga „turėti atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtme-čiais, viena arba keliomis žmonių kartomis. Minėta atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tokia, kad dėl jos nekiltų jokių abejonių. sprendžiant, ar tam tikrai bažnyčiai, religinei organizacijai suteiktinas valstybės pripažinimas, būtina įsitikinti, kad ta bažny-čia, religinė organizacija tikrai turi atramą visuomenėje. Pagal Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalį taip pat reikalaujama įsitikinti, kad tos bažnyčios, religinės organizacijos mokymas bei apeigos ne-prieštarauja įstatymui ir dorai. Jeigu šios sąlygos nėra tenkinamos, atitinkamai bažnyčiai, religinei organizacijai valstybės pripažinimo negalima suteikti.

Taigi Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata „valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“ suponuoja kitokią teisinę situaciją, negu ta, kurią suponuoja šios dalies nuostata „valstybė pripažįsta tradicines lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas“. Bažnyčios bei reli-ginės organizacijos, nesančios tradicinėmis lietuvoje, valstybės pripažinimą gali įgyti seimo valia ir sprendimu. Pabrėžtina, kad tokį valstybės pripažinimą – kitaip nei konstatavimą, kad tam tikra bažnyčia, religinė organizacija yra tradicinė lietuvoje, – galima atšaukti, jeigu atitinkama valstybės pripažinta bažnyčia, religinė organizacija netenka atramos visuomenėje ar jos mokymas arba apei-gos ima prieštarauti įstatymui arba dorai.

Tai reiškia, kad skirtingas tradicinių lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų vals-tybės pripažintų bažnyčių bei religinių organizacijų statusas kyla iš pačios Konstitucijos. Vadina-si, iš pačios Konstitucijos kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai tradicinėms lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu nustatyti ir tokias teises, kurių neturi tradicinėmis lietuvoje nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos (aišku, tokių teisių nustatymas turi būti konstitu-ciškai pagrindžiamas). Būtent tai ir yra konstatuota Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo <...> nuostatose „Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata, jog yra tradicinės lietu-voje bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valsty-bėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis. Tai reiškia, kad, neapribojant Konstitucijoje įtvirtintų visoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms garantuojamų teisių, tradicinėms baž-nyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos“.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo <...> nuostatos „Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata, jog yra tradicinės lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, yra tas konstitucinis pagrindas, kuriuo remiantis valstybėje gali būti nustatoma skirtinga tradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė, palyginti su kitomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis. Tai reiškia, kad, neapri-bojant Konstitucijoje įtvirtintų visoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms garantuojamų teisių, tradicinėms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos“ reiškia, kad:

– tradicinėms lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms tam tikros teisės, kurių neturi kitos valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, nustatomos būtent tuo konstituciniu pagrindu, kad šios bažnyčios bei religinės organizacijos yra tradicinės lietuvoje;

– jeigu valstybė suteikia kuriai nors kitai (tradicine lietuvoje nesančiai) bažnyčiai, religinei organizacijai pripažinimą, tai savaime nėra pagrindas jai nustatyti tokias teises, kokias tradicinės lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos turi būtent dėl to, kad jos yra tradicinės lietuvoje.

<...>Minėtų oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų paskirtis – parodyti, kad pagal Konstitu-

ciją tradicinių lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų statusas skiriasi nuo visų kitų lietuvoje veikiančių bažnyčių bei religinių organizacijų statuso (būtent tuo, kad „neapribojant Konstitucijoje įtvirtintų visoms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms garantuojamų teisių, tradicinėms baž-


328

nyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos“). <...>

<...><...> kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo sprendime, skirtingas tradicinių lietuvoje

bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų valstybės pripažintų bažnyčių bei religinių organizacijų statusas kyla iš pačios Konstitucijos. Konstatuota ir tai, kad iš pačios Konstitucijos kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai tradicinėms lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu nu-statyti ir tokias teises, kurių neturi tradicinėmis lietuvoje nesančios bažnyčios bei religinės orga-nizacijos.

Taigi iš pačios Konstitucijos kyla ir galimybė, o tam tikrais atvejais – ir būtinybė nustatyti diferencijuotą teisinį atitinkamų santykių reguliavimą tradicinių lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų, taip pat ir valstybės pripažintų, bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip kolek-tyvinių teisės subjektų, atžvilgiu.

Tokio diferencijuoto teisinio reguliavimo nustatymas negali būti interpretuojamas kaip sa-vaime paneigiantis žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, vienam ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą ir mokyti jo; jis savaime nereiškia, kad vieni tikintieji yra diskriminuojami, o kitiems tei-kiamos privilegijos.

Bažnyčiųbeikitųreliginiųorganizacijųbūklėvalstybėjegalibūtinustatomasusitarimu(Konstitucijos43straipsnio5dalis)

Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas<...> Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarime <...>, be kita ko, yra konstatuota,

jog Konstitucijoje įtvirtintas valstybės pasaulietiškumas suponuoja valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą, o religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiš-kumu. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus (Kons-titucijos 43 straipsnio 4 dalis). Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu (Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalis).

Konstitucinė nuostata „bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu“ negali būti aiškinama kaip reiškianti įpareigojimą valstybei atitinkamus susitarimus sudaryti su visomis tradicinėmis lietuvoje bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis, taip pat kitomis valstybės pripažintomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis. Valstybė laisvai sprendžia, sudaryti atitinkamus susitarimus ar jų nesudaryti, o jeigu sudaryti, tai su kuo. Minė-ta konstitucinė nuostata negali būti aiškinama ir taip, kad jeigu valstybė yra sudariusi tam tikrą susitarimą su kuria nors viena bažnyčia ar religine organizacija, tai ji turi atitinkamus susitarimus sudaryti ir su kitomis lietuvoje veikiančiomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis.

2.2.9.Kilnojimosilaisvė

PiliečioteisėgrįžtiįLietuvą(Konstitucijos32straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada<...> Piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas. Konstitucijos 32 straipsnio trečiojoje

dalyje nustatyta: „negalima drausti piliečiui grįžti į lietuvą.“ Tuo tarpu užsieniečio ar asmens be pilietybės atvykimo ir išvykimo bei buvimo šalyje teisėtumo sąlygas nustato valstybės vidaus teisė.

TeisėlaisvaiišvyktiišLietuvos(Konstitucijos32straipsnis)Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d. nutarimasKonstitucijos 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:„Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą lietuvoje, gali laisvai išvykti iš

lietuvos.Šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugu-

mui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.“


329

<...>Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pilietis gali laisvai išvykti iš lietuvos, reiškia,

jog jis turi teisę pats spręsti, ar išvykti iš lietuvos, pasirinkti išvykimo laiką, taip pat išvykimo būdą. Teisė laisvai išvykti iš lietuvos reiškia, jog negali būti nustatoma leidiminė išvykimo iš lietuvos tvarka, t. y. negali būti nustatoma tokia tvarka, kad pilietis turėtų prašyti kurios nors valstybinės institucijos leidimo išvykti iš lietuvos. Konstitucinė teisė laisvai išvykti iš lietuvos suponuoja vals-tybės pareigą nustatyti tokią išvykimo iš lietuvos tvarką, kad pilietis nepatirtų nepagrįstų suvaržy-mų. Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė laisvai išvykti iš lietuvos gali būti apribota tik įstatymu ir tik tuomet, kai yra Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai: jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

Kilnojimosilaisvė(Konstitucijos32straipsnio1,2dalys)Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimasPiliečio kilnojimosi laisvė yra reikšmingas pilietinės bendruomenės nario konstitucinio sta-

tuso elementas. Pažymėtina, kad Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės ir laisvės garantuojamos tiek lietuvos Respublikos piliečiams, tiek pagal lietuvos teisę ir lietuvos Respub-likos tarptautines sutartis teisėtai lietuvoje esantiems kitiems asmenims, jeigu jų teisinis statusas nesuponuoja kitokio šių teisių ir laisvių įgyvendinimo.

Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos reiškia, kad tik pats pilietis turi teisę spręsti, kurioje lietuvos Respublikos teritorijos vietoje jam būti, kada šią vietą palikti ir persikelti į kitą vietą, laisvai spręsti, kurią nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą pasirinkti, taip pat apsispręsti, ar likti lietuvoje, ar iš jos išvykti, bei teisę pats pasirinkti išvykimo laiką. Pastaroji teisė suponuoja ir piliečio laisvę pasirinkti bet kokį teisėtą išvykimo būdą. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją ne-gali būti nustatyta tokia šių teisių ir laisvių įgyvendinimo tvarka, kad pilietis turėtų prašyti kurios nors valstybės institucijos leidimo įgyvendinti jam priklausančią kilnojimosi laisvę, taip pat teisę pasirinkti gyvenamąją vietą lietuvoje, teisę laisvai išvykti iš lietuvos, arba kad šios teisės ir laisvės būtų nepagrįstai suvaržytos. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtintos teisės ir laisvės sudaro prielaidas įgyvendinti kai kurias kitas žmogaus teises ir laisves: teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, teisę į nuosavybę, teisę į mokslą ir kt.

Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtinta kilnojimosi laisvė, taip pat teisė pasirinkti gyvenamąją vietą lietuvoje, teisė laisvai išvykti iš lietuvos nėra absoliučios. Pagal Konstitucijos 32 straipsnio 2 dalį jas galima riboti, tačiau tik įstatymu ir tik jeigu tai būtina tam, kad būtų apsaugotas valstybės saugumas, žmonių sveikata; jos taip pat gali būti apribotos, jei tai būtina vykdant teisingumą.

<...> Tais atvejais, kai iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie asmenų ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakan-kamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti pavojingiausius nusikaltimus, t. y. kai tam tikra asmenų veikla, ryšiai liudija apie iškilusią grėsmę konstitucinėms vertybėms, inter alia žmo-gaus teisėms ir laisvėms, konstitucinei santvarkai, visuomenės, valstybės saugumui, viešajai tvarkai, įstatymu gali būti nustatytos prevencinės priemonės, numatančios tam tikrą šių asmenų elgesio kontrolę. Prevencinės priemonės, kuriomis siekiama riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą, savaime nelaikytinos nepagrįstu asmens kilnojimosi laisvės, taip pat teisės pasirinkti gyvenamąją vietą lietuvoje, teisės laisvai išvykti iš lietuvos ribojimu, tačiau tik tuo atveju, jeigu jos nustatytos įstatymu, jeigu jos yra būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos gina-mas ir saugomas vertybes, jeigu jomis nėra paneigiama asmens kilnojimosi laisvės, taip pat teisės pasirinkti gyvenamąją vietą lietuvoje, laisvai išvykti iš lietuvos prigimtis bei esmė, taip pat jeigu jos yra proporcingos siekiamam tikslui, kurio negalima pasiekti kitu būdu. Jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos minėtas prevencines priemones, kiekvienu atveju turi įver-tinti konkrečią situaciją, ištirti visas turinčias reikšmės aplinkybes, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į asmens kilnojimosi laisvę, taip pat į teisę pasirinkti gyvenamąją vietą lietuvoje, teisę laisvai išvykti iš lietuvos ir asmens kilnojimosi laisvės, taip pat teisės pasirinkti gyvenamąją vietą lietuvoje, laisvai išvykti iš lietuvos neapribojant labiau negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.


330

2.2.10.Asociacijųlaisvė

Politiniųpartijųirorganizacijųprogramos,jųįgyvendinimasKonstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimasDemokratinės visuomenės politinės sistemos funkcionavimą veikia daugelis veiksnių, tarp

jų – įvairių partijų ir politinių organizacijų programos, kuriose išdėstomi svarbiausi įvairių politinio proceso subjektų veiklos uždaviniai ir kryptys. Programinės nuostatos padeda formuoti politinę valią, telkia šalininkus vienam ar kitam numatytam tikslui pasiekti. Jos yra reikšmingas rinkimų kampanijų elementas.

Teisėlaisvaivienytisįbendrijas,politinespartijasarasociacijas(Konstitucijos35straipsnis) Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimasKonstitucijos 35 straipsnyje yra nustatyta: „Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių

tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja

įstatymas.“Konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė,

jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių organizacijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų. Taigi Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.

Konstitucijos 35 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintose sąvokose „bendrija“, „politinė partija“, „asociacija“, taip pat šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintoje sąvokoje „kitos politinės ir visuomeninės organizacijos“ yra išreikšta susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti, įvairovė. Asme-nys, siekdami įgyvendinti savo teises ir interesus politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse, gali jungtis į įvairius susivienijimus, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Pažymėtina, kad Konstitucijoje laiduojama teisė laisvai vienytis į įvairias bendrijas, politines partijas, asociacijas reiškia, jog asmuo šią konstitucinę teisę realizuoja arba jos nerealizuoja laisva valia. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Tai – konstitucinė garantija, ginan-ti asmenį nuo priklausymo kokiam nors susivienijimui prieš jo valią.

Asmens laisva valia – pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas. Šio konstitucinio principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą bei veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siekia.

DaugiabučiųnamųpatalpųsavininkųteisėvienytisįbendrijasKonstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimasDaugiabučių namų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkai, įsteigdami bendriją

bendrajai dalinei nuosavybei valdyti ir naudoti, realizuoja konstitucinę teisę vienytis siekiant tam tikro bendro tikslo. Ši konstitucinė teisė <...> gali būti įgyvendinama tik asmens laisva valia. Todėl ir narystė daugiabučių namų savininkų bendrijoje turi būti grindžiama savanoriškumo principu. Įstatyme reguliuojant tokių bendrijų steigimą, veiklą, narystės santykius būtina, kaip ir bet kurio kito susivienijimo atveju, paisyti Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad niekas, t. y. joks fizinis asmuo, taip pat fizinių asmenų junginys, negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Taigi tam tikrai daugiabučių namų patalpų savininkų da-liai nusprendus įsteigti bendriją, kiti savininkai dėl to negali būti savaime laikomi bendrijos nariais. Tokia priverstinė narystė bendrijoje negalima.


331

Kiekvienas asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). At-skirų savininkų nenoras, atsisakymas būti steigiamos daugiabučių namų savininkų bendrijos nariais neturi kliudyti kitiems savininkams steigti tokias bendrijas ir per jas įgyvendinti bendrosios dali-nės nuosavybės valdymą bei naudojimą. Kartu pabrėžtina, kad narystės bendrijoje savanoriškumo principas reiškia, jog savininkas gali nestoti į bendriją, t. y. nesusieti savęs narystės bendrijoje ryšiais, tačiau ir tokiu atveju gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų daugiabučiame name savininkas yra kitų teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektas.

Kadangi nuosavybė įpareigoja, gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuo-se savininkai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) nepriklausomai nuo to, ar jie yra, ar nėra bendri-jos nariai, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo (apmokėti išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra, remontu, tvarkymu ir kt.). Dėl to kylantys ginčai tarp bendrijos ir jos narių, taip pat kitų savininkų gali būti sprendžiami teismine tvarka (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis).

Asociacijųlaisvė(Konstitucijos35straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimasKonstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio tei-

sių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė. Teisė į susivienijimus yra viena iš pilietinio ir politinio veikimo garantijų. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susi-vienijimų; Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai; asmuo šią konstitucinę teisę realizuoja laisva valia, o ši asmens laisva valia yra pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas.

Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais. Esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių insti-tucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu. Tik būdami autonomiški valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų atžvilgiu susivienijimai gali veiksmingai veikti kaip svarbus pilietinės visuomenės elementas, būti demokratinės valstybės piliečių saviraiškos forma ir visuo-meninio aktyvumo garantas. susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.

Konstitucijos 35 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintose sąvokose „bendrija“, „politinė partija“, „asociacija“, taip pat šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintoje sąvokoje „kitos politinės ir visuomeninės organizacijos“ yra išreikšta susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti, įvairovė (Kons-titucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Konstitucija pripažįsta ir palaiko susivieniji-mų, kaip viešai veikiančių institucionalizuotų interesų grupių, įvairovę. Antai kai kurioms susivie-nijimų rūšims, pavyzdžiui, profesinėms sąjungoms, Konstitucijoje yra nustatytas ir atskiras teisinis reguliavimas.

Konstitucinė teisė laisvai vienytis į susivienijimus yra susijusi su galimybe užimti įvairias parei-gas tuose susivienijimuose; minėta galimybė yra išvestinė iš konstitucinės teisės laisvai vienytis į susivienijimus. Šių pareigų užėmimo susivienijimuose tvarką nustato ne valstybė, o tik paties susivienijimo (kuris, kaip minėta, pagal Konstituciją yra autonomiškas viešosios valdžios atžvilgiu) vidaus tvarką reglamentuojantys aktai (įstatai, statutai ir pan.).

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris dirbtinai arba nepa-grįstai suvaržytų susivienijimų steigimo laisvę ir veiklą, nes taip būtų pažeista konstitucinė verty-bė – teisė į susivienijimus (asociacijų laisvė).


332

AsociacijųlaisvėKonstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimasKonstitucijoje įtvirtinta bendrijų, politinių partijų, asociacijų laisvė, taip pat profesinių sąjun-

gų kūrimosi ir veikimo laisvė suponuoja tai, kad visi šie susivienijimai gali, laikydamiesi įstatymų, savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką <...>, taigi ir savarankiškai nustatyti savo organizacinę struktūrą, įvairias pareigas (inter alia vadovaujančias), taip pat jų užėmimo tvarką.

PolitinėspartijosKonstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimas<...> politinės partijos yra tokie susivienijimai, kurių steigimosi tikslai, paskirtis ir veikla yra

neatsiejami nuo politinės valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąją ins-tituciją – seimą.

Asociacijųlaisvė(Konstitucijos35straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimasKonstitucijoje įtvirtinta kultūros laisvė aiškintina atsižvelgiant ir į Konstitucijos 35 straipsny-

je įtvirtintą piliečių teisę į susivienijimus, arba asociacijų laisvę – vieną pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių. Priklausyti ar nepriklausyti kokiai nors asociacijai – tai asmuo nusprendžia laisva valia (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai). Konsti-tucijoje numatyti susivienijimai yra įsteigiami ir veikia savo narių interesais. Esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu. Tik būdami autonomiški valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų atžvilgiu susivie-nijimai gali veiksmingai veikti kaip svarbus pilietinės visuomenės elementas, būti demokratinės valstybės piliečių saviraiškos forma ir visuomeninio aktyvumo garantas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).

Teisėlaisvaivienytisįpolitinespartijas(Konstitucijos35straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimasKonstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į inter alia po-

litines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams, yra viena pagrindi-nių demokratinės valstybės piliečio teisių. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas turinį sudaro teisė kurti politines partijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje; Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors politinei partijai; asmuo šią konstitucinę teisę įgy-vendina laisva valia, o ši asmens laisva valia yra pamatinis narystės politinėse partijose principas.

Piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia politines partijas ir politines organizacijas (kuri, kaip minėta, apima piliečių teisę dalyvauti politinių partijų veikloje) nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymu nustatant minėtos konstitucinės teisės ribojimus, inter alia draudžiant piliečiams daly-vauti politinių partijų veikloje, privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, konstitucinio teisinės valstybės principo.

Konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas ir politines organizacijas apribojimai ir draudimai yra nustatyti pačioje Konstitucijoje: Konstitucijos 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje; Konstitucijos 141 straipsnyje įtvirtinta, kad politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje negali dalyvauti asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję krašto apsaugos sis-temos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai; Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokuroras, vyk-dydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo, suponuoja ir draudimą prokuro-rams būti politinių partijų ir politinių organizacijų nariais, dalyvauti jų veikloje; pagal Konstitucijos 83 straipsnio 2 dalį asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse


333

partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pra-džios. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teisė laisvai vienytis į politines partijas gali būti laikinai apribota, įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145 straipsnis).

PolitiniųpartijųdalyvavimasrinkimuoseKonstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimasRinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji,

ir pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį, taip pat su Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teise laisvai vienytis į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstaty-mams. Pažymėtina, kad politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąsias viešosios valdžios institucijas, inter alia į savivaldybių tarybas. Kad ir kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinktų įstaty-mų leidėjas (vien proporcinę, vien mažoritarinę ar tokią, kai yra derinami tam tikri proporcinės ir mažoritarinės sistemų elementai), pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvauti savivaldybių tarybų (jų narių) rinkimuose.

Teisėlaisvaivienytisįpolitinespartijas(Konstitucijos35straipsnis)Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas<...> kaip savo 2000 m. gruodžio 21 d. ir 2004 m. liepos 1 d. nutarimuose yra konstatavęs

Konstitucinis Teismas, konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas turinį sudaro teisė steigti politines partijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti politinių partijų nariu, teisė išstoti iš jų; asmuo savo konstitucinę teisę nuspręsti, ar priklausyti, ar nepriklausyti ku-riai nors politinei partijai, realizuoja arba jos nerealizuoja laisva valia; ši asmens laisva valia yra pa-grindinis narystės politinėse partijose principas. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies nuostata, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, yra konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiam nors susivienijimui prieš jo valią.

<...> minėta konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiai nors politinei partijai prieš jo valią, reiškia ir tai, kad asmuo negali būti tiesiogiai arba netiesiogiai verčiamas būti susaistytas su kuria nors politine partija kokiais nors kitokiais – ne formalios narystės – ryšiais.

PolitiniųpartijųdalyvavimasrinkimuoseKonstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas<...> rinkimai yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir pasyvioji) yra glaudžiai su-

sijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį, taip pat su Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teise laisvai vienytis į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pažymėtina, kad politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyva-vimo atstovaujamųjų viešosios valdžios institucijų, inter alia seimo, rinkimuose.

Kad ir kokią seimo narių rinkimų sistemą pasirinktų įstatymų leidėjas (vien proporcinę, vien mažoritarinę arba kitokią, inter alia mišrią rinkimų sistemą, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos), pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvauti seimo narių rinkimuose.

2.2.11.Susirinkimųlaisvė

Susirinkimųlaisvė(Konstitucijos36straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimasKonstitucijos 36 straipsnyje nustatyta:„negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.


334

Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valsty-bės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“

Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pama-tinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės san-tvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga.

susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikš-ti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje.

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl susirinkimų laisvė traktuotina ne tik kaip savaiminė demokratijos vertybė, bet ir kaip svarbi garantija, kad bus visa-vertiškai įgyvendinamos įvairios konstitucinės teisės ir laisvės: piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis), jų teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis), žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), jo teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konsti-tucijos 25 straipsnio 2 dalis), piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalis) ir kt. Taigi susirinkimų organizavimas yra vienas iš pilietinio ir politinio veikimo būdų.

Konstitucijos 36 straipsnyje ne tik yra įtvirtinta piliečių laisvė rinktis be ginklo į taikius su-sirinkimus, bet ir suformuluoti susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindai, užtikrinama galimybė įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja tam tikras teisinių santykių, susijusių su susirinkimų organizavimu ir vedimu, sub-jektų – ir susirinkimo organizatorių, ir institucijų ar pareigūnų, priimančių sprendimus dėl sude-rintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, – teises bei pareigas.

Viena vertus, susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė. Drauge susirinkimų orga-nizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas, kaip nustatyta Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje, nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių.

savo ruožtu institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vie-tos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugu-mui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derin-dami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti.

<...>Reguliuodamas Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą piliečių laisvės rinktis tik be ginklo

ir tik į taikius susirinkimus įgyvendinimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės įgyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės. Konsti-tucinis Teismas pažymi, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribo-jimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. <...>

Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Vadinasi, nustatant susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką [įstatyme] gali būti apibrėžtos šios laisvės įgyvendinimo ribos: sukonkretinti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai, taip pat nustatyta, kokie susirinkimai yra draudžiami.

Įstatyme nustatyti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai negali paneigti Konstitu-cijos 36 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad taikių susirinkimų laisvė negali būti ribojama, išskyrus kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę

2.3. Politinės teisės ir laisvės

335

arba kitų asmenų teises ir laisves. lygiai taip pat įstatymų leidėjas negali peržengti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų susirinkimų laisvės įgyvendinimo ribų nustatydamas, kokie susi-rinkimai yra draudžiami. Įstatyme pateikiamas draudžiamų susirinkimų sąrašas turi būti išsamus ir negali būti aiškinamas plečiamai. Organizuoti susirinkimų, kurie [įstatyme] tiesiogiai nėra nuro-dyti kaip draudžiami, negali būti neleidžiama, jeigu jie atitinka [įstatyme] nustatytus susirinkimų vietos <...> ir laiko <...> reikalavimus.

<...>Konstitucinis Teismas pažymi, kad savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas arba jo

įgaliotas atstovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, yra saistomas Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų susirinkimų laisvės ribojimo pagrindų: priimdamas tokį sprendimą jis privalo pateikti aiškius įrodymus, kaip konkrečiai susirinkimas pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

<...><...> savivaldybės, nustatydamos nuolatines susirinkimų vietas, negali pažeisti konstitucinio

visų asmenų lygybės principo. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 2 dalyje – kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės pa-dėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Todėl neleistina, kad savivaldybės nustatytų, jog tam tikrose nuolatinėse susirinkimų vietose susirinkimus gali organizuoti tik konkrečiai nurodyti asmenys arba kad tam tikriems konkrečiai nurodytiems asmenims organizuoti susirinkimus šiose vietose neleidžiama.

2.3. POliTinĖs TEisĖs iR lAisVĖs

2.3.1.Teisėdalyvautivaldantsavošalį

Piliečiųteisėdalyvautivaldantsavošalį(Konstitucijos33straipsnis) (plačiau žr. 2.3.2. Re-ferendumo teisė)

Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas<...> Referendumu priimamo įstatymo leidėjas yra piliečiai, įgyvendinantys Konstitucijoje

įtvirtintą teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį (33 straipsnis). <...><...> Įtvirtinant piliečių teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį, Konstitucijoje numatyta,

kad referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia seimas ir kad referendumas skelbiamas, jei-gu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnis). <...>

<...>Įgyvendinant Konstitucijoje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį (33 straipsnis),

įstatymuose turi būti nustatytos šios teisės įgyvendinimo garantijos.<...>Konstitucijoje yra nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis). Jį piliečiai įgy-

vendina dalyvaudami valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnis). Piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios galios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia.

Reikalavimaipiliečiams,pretenduojantiemsdirbtivalstybėsinstitucijose,nelaikytinidiskriminaciniaisribojimais

Žr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.2. Valstybės institucijos, 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas.

Piliečiųteisėdalyvautivaldantsavošalį(Konstitucijos33straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimasKonstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį

tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.“


336

<...> Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, vertintina ne tik kaip piliečių teisė, bet ir kaip valdžios institucijų, taip pat ir įstatymų leidėjo, pareiga išsiaiškinti vietos bendruomenių nuomonę, kai priimami sprendimai, susiję su administracinių-teritorinių vienetų ribų pakeitimais. Tai derinasi su Konstitucijoje įtvirtintu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiu.

PiliečiųteisėdalyvautivaldantsavošalįKonstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas (pakartota 2008 m. lapkričio 7 d. išvadoje)Konstitucijos 2 straipsnyje yra įtvirtinta, kad suverenitetas priklauso Tautai. Aukščiausią suvere-

nią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (Konstitucijos 4 straips-nis). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Vienas esminių demokratinės vals-tybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį (Konstitu-cinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada), formuojant Tautos atstovaujamąją instituciją – seimą.

2.3.2.Referendumoteisė

KonstituciniaireferendumopagrindaiKonstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas (Nr. 5/94)Tiesioginės demokratijos formos – referendumo pagrindinės nuostatos yra suformuluotos

Konstitucijos 9 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klau-simai sprendžiami referendumu“. Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.

Šios nuostatos dar papildytos konstitucinėmis normomis, reglamentuojančiomis įstatymų leidybą. Konstitucijos 69 straipsnyje nustatyta, kad „lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu“. Konstitucijos XiV skirsnyje yra nurodytos konstitucinės nuosta-tos, kurios gali būti keičiamos tik referendumu (148 straipsnis).

Minėtos konstitucinės normos <...> detalizuojamos įstatymais. Įstatymų leidyba – išskirtinė seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Todėl seimą, kai jis įstatymiškai regu-liuoja demokratijos institutų funkcionavimo tvarką, dar saisto ir šios konstitucinės normos:

a) 67 straipsnyje įtvirtinti šie seimo įgaliojimai: „3) priima nutarimus dėl referendumų; <...>;„13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį“; <...>.

Referendumosamprata;referendumųrūšysKonstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas<...> Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tie-

siogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta galimybė šalies piliečiams įgyvendinti Tautos suverenitetą tiesioginės demokratijos forma – referendumu. Pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo pro-cese priimtų aktų teisinė reikšmė.

Referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. sprendžiamieji referendumai, per kuriuos tauta visuotinio balsavimo būdu priima įstatymus, demokratinių tradici-jų šalyse kaip politinis teisinis institutas sutinkami retai. labiau paplitę patariamieji referendumai, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir ratifikaciniai, kurių metu tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui.

Konstitucijos 9 straipsnyje nustatyta, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu, kurio skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. <...>

<...>


337

<...> Piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios ga-lios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia.

Referendumoskelbimasirvykdymas(Konstitucijos9straipsnis)Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimasĮtvirtinant piliečių teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį, Konstitucijoje numatyta, kad

referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia seimas ir kad referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnis). Taigi Kons-titucijoje nenumatyta, kad šios normos įgyvendinimas būtų saistomas kokiomis nors papildomo-mis sąlygomis ar kokių nors subjektų sprendimais. Konstitucijos 3 straipsnio pirmojoje dalyje nu-statyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto. neneigiant to, kad piliečiai turi teisę būti informuojami apie referendumu priimamų įstatymų ar jų nuostatų ekonomines ir kitokias pasekmes, įvairūs referendumui teikiamų klausimų vertinimai galimi agitacijos dėl referendumo metu, tačiau tuo negali būti sąlygojamas referendumo skelbimas ir vykdymas. Todėl susiejant teisę skelbti ir vykdyti referendumą ekonominiais klausimais su ekonominės ekspertizės dėl būsimų pasekmių atlikimu yra ribojamos suverenios Tautos galios <...>.

<...>Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė yra viena iš Tautos suvereniteto įgyvendinimo

garantijų, todėl įstatymų leidėjas nustato tokias taisykles, kurios užtikrina, kad šią konstitucinę garantiją realizuotų tik rinkimų teisę turintys piliečiai. <...>

Taigi <...> nuostata, jog parašų rinkimo lape, be kitų duomenų, turi būti nurodytas ir pasi-rašančiojo asmens lietuvos Respublikos piliečio paso numeris, yra viena iš garantijų, kad piliečių parašų rinkimo lape pasirašė tinkamas subjektas. <...>

<...>Pagal Konstitucijos 34 straipsnio pirmąją ir trečiąją dalį rinkimų teisės (kartu ir teisės rei-

kalauti skelbti referendumą) neturi tik tie piliečiai, kuriems rinkimų dieną nesukako 18 metų ir kurie teismo pripažinti neveiksniais. Kokių nors kitų rinkimų teisės ir jos įgyvendinimo apribojimų Konstitucijoje nenustatyta.

<...> įstatymo nuostata, kad visus duomenis parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis užpildo pats, yra teisės reikalauti skelbti referendumą atėmimas iš tų piliečių, kurie dėl fizinių trūkumų negali užpildyti parašų rinkimo lapo. Tuo paneigiama piliečio konstitucinė teisė dalyvauti valdant savo šalį <...>.

<...>Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui, įstatymo leidėjas yra Tauta. Konsti-

tucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tau-tos galia. <...>

<...><...> Konstitucijos 9 straipsnyje ir 67 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, kad ne mažiau kaip

300 tūkstančių piliečių pareikalavus seimas priima nutarimą skelbti referendumą. Konstitucijoje nenumatyta, kad seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus <...>, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą ir pareikšti jame savo valią <...>.

<...><...> Piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios ga-

lios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia.Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė

respublika. Vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas. <...>Visi iki šiol lietuvos Respublikoje vykę referendumai, tarp jų ir tie, kurių metu buvo priim-

ta dabartinė lietuvos Respublikos Konstitucija bei konstitucinė nuostata „lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, buvo organizuoti vadovaujantis šiuo principu ir lietuvos valstybės demokratine teisine tradicija.


338

Įstatymųpriėmimasreferendumu(Konstitucijos69straipsnio4dalis)Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimasKonstitucijos 69 straipsnyje yra nustatytos principinės įstatymų leidybos taisyklės. Jo ketvir-

tojoje dalyje nustatyta, kad referendumu gali būti priimamos įstatymų nuostatos. Konstitucijoje <...> reglamentuojant referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, nėra numatyta, kiek nuostatų gali būti teikiama referendumui. Taigi Konstitucijoje vartojama sąvoka „įstatymo nuostatos“ gali būti suprantama ir kaip vientisas įstatymas, ir kaip atskiros jo normos. Tiek visas įstatymas, tiek jo dalys visada susideda iš tam tikrų nuostatų, kurios teisės normomis tampa įstatymų leidybos procese. Tai nereiškia, kad įstatymas ir įstatymo nuostatos turi skirtingą teisinę galią tiek jų pateikimo referen-dumui stadijoje, tiek priėmus jas referendumu.

Įstatymas yra Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka išleistas pirminis teisės aktas, išreiškiantis įstatymų leidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Referendumu priimamo įsta-tymo leidėjas yra piliečiai, įgyvendinantys Konstitucijoje įtvirtintą teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį (33 straipsnis). Konstitucijos 71 straipsnio trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse numatyta, kad referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas, o jam to nepadarius, tai atlieka seimo Pirmininkas.

Vadinasi, įstatymo nuostatos aukščiausią teisinę galią ir įstatymo statusą įgyja tuomet, kai jos yra priimtos referendumu. Konstitucijoje nustatyta tvarka jos turi būti pasirašomos ir paskelbiamos kaip įstatymas. <...>

<...><...> Tiek seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės

aktus, turi juos derinti su Konstitucija. Tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrini-mo priemonių ir teisinės valstybės pamatinių principų. Šios taisyklės turi laikytis ir piliečių grupė, reiškianti iniciatyvą surengti referendumą. Taigi ir referendumui teikiamas įstatymo ar jo nuostatų projektas turi būti derinamas su Konstitucija.

seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidėjas, gali išreikšti savo nuomonę dėl referendu-mui teikiamo įstatymo ar jo nuostatų projekto atitikimo Konstitucijai. <...>

Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui, įstatymo leidėjas yra Tauta. Konsti-tucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia. <...> nuostata, kad konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projekto neatitikimą Kons-titucijai „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“, susieja referendumo paskelbimą su Konstitucijoje nenumatyta sąlyga – Konstitucijos keitimo klausimo nagrinėjimu. Ši nuostata ydinga ir dėl to, kad Konstitucijos keitimo klausimas būtų nagrinėjamas nežinant Tautos valios, kuri bus pareikšta per balsavimą dėl pateikto referendumui teisės akto projekto. <...>

<...><...> Konstitucijos 9 straipsnyje ir 67 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, kad ne mažiau kaip

300 tūkstančių piliečių pareikalavus seimas priima nutarimą skelbti referendumą. Konstitucijoje nenumatyta, kad seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektą priimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą ir pa-reikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo ar kito teisės akto projekto.

ReferendumoinicijavimasirorganizavimasKonstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 1 d. nutarimas<...> santykiai dėl referendumo organizavimo yra tęstiniai teisiniai santykiai. <...><...> teiginys, kad iniciatyvos organizuoti referendumą pareiškimas jau reiškia referendumo

pradžią, yra nepagrįstas. iniciatyvinės grupės susiformavimas, piliečių parašų dėl referendumo or-ganizavimo rinkimas, dokumentų pateikimas ir jų tikrinimas bei svarstymas – tai tik būtini refe-rendumo organizavimo stadijos veiksmai. seimo nutarimas paskelbti referendumą gali būti priima-mas tik juos atlikus (išskyrus atvejus, kai referendumas skelbiamas seimo iniciatyva). Pažymėtina ir tai, kad neatlikus svarbiausių parengiamųjų veiksmų (pvz., per nustatytą terminą nesurinkus


339

reikiamo piliečių parašų skaičiaus) referendumo organizavimas savaime nutrūksta. seimui priėmus nutarimą paskelbti referendumą, prasideda tiesioginis pasirengimas referendumui – sudaromos re-ferendumo komisijos, balsavimo apylinkės, tikslinami rinkėjų sąrašai, vykdoma referendumo agita-cija. Referendumas (t. y. piliečių balsavimas) vykdomas seimo nutarime nurodytą dieną ir įstatymo nustatytu laiku. Tik įstatymo numatytais atvejais ir tvarka, kai balsuoja paštu, piliečiai dalyvauja referendume anksčiau negu paskirtą balsavimo dieną.

<...><...> Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarime <...> pažymima, jog „Konstitu-

cijoje nenumatyta, kad seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektą priimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą ir pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo ar kito teisės akto projekto“.

ĮstatymųpriėmimasreferendumuKonstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 1 d. nutarimas<...> Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. <...> nutarimo konstatuojamosios dalies

2 punkto antroje pastraipoje pasakyta: „...Konstitucijoje vartojama sąvoka „įstatymo nuostatos“ gali būti suprantama ir kaip vientisas įstatymas, ir kaip atskiros jo normos. Tiek visas įstatymas, tiek jo dalys visada susideda iš tam tikrų nuostatų, kurios teisės normomis tampa įstatymų leidybos procese. Tai nereiškia, kad įstatymas ir įstatymo nuostatos turi skirtingą teisinę galią tiek jų patei-kimo referendumui stadijoje, tiek priėmus jas referendumu.“ <...>

<...><...> Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarime <...> pažymima, jog „Konstitu-

cijoje nenumatyta, kad seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektą priimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą ir pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo ar kito teisės akto projekto“.

ReferendumųbiuleteniaituribūtispausdinamitikvalstybinekalbaKonstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimasValstybinės reikšmės sprendimų priėmimas, inter alia lietuvos Respublikos piliečiams bal-

suojant referendumuose, kuriuose, kaip įtvirtinta Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalyje, sprendžiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai, – tai išimtinė valstybinės kalbos vartojimo sritis. Valstybinės kalbos mokėjimas yra ir prielaida įgyvendinti kiekvieno lietuvos Respublikos piliečio konstitucinę teisę balsuoti referendumuose. Konstitucija nesuponuoja to, kad piliečiams, nemokantiems valstybinės kalbos, turi ar gali būti sudarytos kokios nors ypatingos, palengvintos sąlygos dalyvauti valdant savo šalį, inter alia kad tokie piliečiai turi būti kaip nors dar labiau ir dirbtinai skatinami dalyvauti referendumuose arba kituose balsavimuose, kuriuose yra priimami valstybinės reikšmės sprendimai.

Dėl to referendumų biuleteniai turi būti spausdinami tik valstybine kalba. Priešingu atve-ju būtų ignoruojama konstitucinė valstybinės kalbos samprata, suponuojanti būtent valstybinės kalbos vartojimą priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat būtų nukrypstama nuo iš Konstitucijos kylančio pilietiškumo imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintos valstybinės bendruome-nės – pilietinės Tautos sampratos.

Be to, visuotinai pripažįstama, jog referendumų biuleteniuose, kad ir kokiu klausimu tie re-ferendumai būtų rengiami, klausimai turi būti formuluojami suprantamai kiekvienam balsuoto-jui. <...> pažymėtina, kad kalbinės išraiškos atžvilgiu tie klausimai nebūna sudėtingi, painūs ir iš balsuotojo nereikalauja jokių ypatingų kalbos žinių. Per referendumus balsuotojams pateikiamas tam tikras kalbos atžvilgiu nesudėtingas, nepainiai suformuluotas klausimas, į kurį reikia atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Jeigu klausimų yra ne vienas, kiekvienas klausimas referendumo biuletenyje turi būti formuluojamas atskirai ir į kiekvieną klausimą turi būti atsakoma atskirai. labai abejoti-na, ar toks pilietis, kuris šitaip paprastai suformuluoto klausimo (klausimų) nesupranta būtent dėl to, kad nemoka valstybinės kalbos, turi pakankamai informacijos apie lietuvos valstybės viešąjį gyvenimą, kad galėtų racionaliai apsispręsti, kaip atsakyti į referendumo klausimą; išties, vargu


340

ar apskritai įmanoma būtų pagrįsti, kad toks pilietis (galbūt išskyrus tik kai kurias išimtis) geba suvokti Tautos siekius ir yra pasirengęs prisiimti atsakomybę už lietuvos valstybės dabartį ir ateitį. Dirbtinai papildomai skatinti tokius piliečius dalyvauti referendumuose ar kituose balsavimuose, kuriuose yra priimami valstybinės reikšmės sprendimai (taip pat ir sudarant jiems galimybes per referendumą savo valią pareikšti ne valstybine kalba, kurios jie nemoka), būtų tolygu atitinkamų valstybinės svarbos klausimų sprendimą tam tikru mastu patikėti tokiems žmonėms, kurie, kaip minėta, nėra pakankamai integravęsi į lietuvos visuomenę, nėra visaverčiai valstybinės bendruo-menės – pilietinės Tautos nariai (ir nesistengia jais tapti), stokoja pilietiškumo.

2.3.3.Rinkimųteisė

Seimo įgaliojimai nustatyti Seimo narių rinkimų tvarką, rinkimus organizuojančių irvykdančiųinstitucijųįgaliojimus(Konstitucijos55straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 7 d. nutarimas<...> Konstitucijos 55 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: „seimo narių rinkimų tvarką nu-

stato įstatymas.“ Tai reiškia, kad seimas įstatymu nustato seimo narių rinkimo tvarką, rinkimus organizuojančių ir vykdančių institucijų įgaliojimus.

VyriausiosiosrinkimųkomisijosįgaliojimaiKonstitucinio Teismo 1994 m. liepos 7 d. nutarimasnaujai sudaryta Vyriausioji rinkimų komisija turi vykdyti <...> įstatyme nustatytus Vyriau-

siosios rinkimų komisijos įgaliojimus, įskaitant ir darbus, kurių neatliko ankstesnė Vyriausioji rin-kimų komisija.

KonstituciniairinkimųpagrindaiKonstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas (Nr. 5/94)1992 m. Konstitucijoje yra numatyti trijų rūšių bendranacionaliniai rinkimai: seimo, Respub-

likos Prezidento ir savivaldybių tarybų.Konstitucijos V skirsnyje yra nustatyti seimo rinkimų principai, reikalavimai kandidatams

į seimo narius, rinkimų vykdymo laikas, pirmalaikių seimo rinkimų rengimo atvejai bei tvarka (55–58 straipsniai). Čia taip pat yra norma, kad seimo narių rinkimo tvarką nustato įstatymas.

Konstitucijos Vi skirsnyje yra įtvirtinti pagrindiniai Respublikos Prezidento rinkimų principai, reikalavimai kandidatams, jų kėlimo tvarka, rinkimų vykdymo laikas bei rinkimų rezultatų nustatymo svarbiausios taisyklės (78–81 straipsniai), taip pat pirmalaikių Respublikos Prezidento rinkimų atve-jai (87 ir 88 straipsniai) ir Respublikos Prezidento naujų rinkimų skyrimo tvarka (89 straipsnis).

Pagaliau Konstitucijos X skirsnyje yra įtvirtinti ir savivaldybių tarybų rinkimų demokratiniai principai, apibrėžtas jų įgaliojimų laikas (119 straipsnis).

<...>Minėtos konstitucinės normos <...> detalizuojamos įstatymais. Įstatymų leidyba – išskirtinė

seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Todėl seimą, kai jis įstatymiškai regu-liuoja demokratijos institutų funkcionavimo tvarką, dar saisto ir šios konstitucinės normos:

a) 67 straipsnyje įtvirtinti šie seimo įgaliojimai: „<...> 4) skiria lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus“;„13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį“;b) 84 straipsnyje įtvirtinti šie Respublikos Prezidento įgaliojimai: „20) skelbia eilinius seimo rinkimus, o Konstitucijos 58 straipsnio antrojoje dalyje numaty-

tais atvejais – pirmalaikius seimo rinkimus.“

Vyriausiosios rinkimų komisijos konstitucinis statusas (Konstitucijos 67 straipsnio13punktas)

Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas (Nr. 5/94)Bendranacionalinių rinkimų būdu formuojamų įvairių valstybės institucijų rinkimai iki šiol

vyko pagal atskirus, t. y. konkrečiai institucijai suformuoti skirtus rinkimų įstatymus, numatančius,


341

kad rinkimams organizuoti ir vykdyti turi būti sudaromos atskiros, konkrečiai institucijai formuoti skirtos rinkimų komisijos. Tokia praktika nevisiškai atitinka Konstitucijos nuostatą, kad seimas „sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį“. Atsižvelgiant į tai, kad ši nuostata su-formuluota Konstitucijos 67 straipsnyje, kuriame yra apibrėžti svarbiausi seimo įgaliojimai, taip pat į tai, kad čia minima tik viena konkreti rinkimų organizavimo institucija, darytina išvada, jog pagal šią nuostatą lietuvoje turi būti suformuota vieninga ir universali rinkimus organizuojanti institucija – Vyriausioji rinkimų komisija. <...>

Konstitucinė nuostata dėl vieningos Vyriausiosios rinkimų komisijos turi būti realizuota tik įstatymiškai įtvirtinant jos paskirtį pagal konstitucines nuostatas, sudarymo principus bei kompe-tenciją <...>.

Rinkimųteisėsapribojimai(Konstitucijos34straipsnio1,3dalys)Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimasPagal Konstitucijos 34 straipsnio pirmąją ir trečiąją dalį rinkimų teisės (kartu ir teisės rei-

kalauti skelbti referendumą) neturi tik tie piliečiai, kuriems rinkimų dieną nesukako 18 metų ir kurie teismo pripažinti neveiksniais. Kokių nors kitų rinkimų teisės ir jos įgyvendinimo apribojimų Konstitucijoje nenustatyta.

Demokratiškirinkimai–vienasesminiųdemokratinėsvalstybėspožymiųKonstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. nutarimasVienas iš esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valsty-

binės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį.

Principinės rinkimų teisės nuostatos yra įtvirtintos lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijos 55 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad seimo nariai renkami ketveriems me-tams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Konkrečiau seimo rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka reglamentuojama seimo rinkimų įstatyme.

Vykdant demokratiškus rinkimus ypač svarbūs yra viešumo ir kontrolės mechanizmai. <...>.Atstovų rinkimams, rinkimų stebėtojų, spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių

atstovų aktyvus dalyvavimas rinkimų procese, kiek tai leidžiama įstatymo, užtikrina, kad rinkėjų valia bus deramai išreikšta. Minėtų atstovų pastabos leidžia nustatyti seimo rinkimų įstatymo pažeidimus.

Rinkimųprogramos,jųįgyvendinimasKonstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimasDemokratinės visuomenės politinės sistemos funkcionavimą veikia daugelis veiksnių, tarp

jų – įvairių partijų ir politinių organizacijų programos, kuriose išdėstomi svarbiausi įvairių politinio proceso subjektų veiklos uždaviniai ir kryptys. Programinės nuostatos padeda formuoti politinę valią, telkia šalininkus vienam ar kitam numatytam tikslui pasiekti. Jos yra reikšmingas rinkimų kampanijų elementas. Politinių partijų ir politinių organizacijų, kandidatų į Respublikos Prezi-dentus, seimo, savivaldybių tarybų narius rinkimų programos rodo, ko bus siekiama tam tikroje veiklos srityje. Tačiau kiekvienu atveju tai yra ne valstybės teisinis dokumentas, o tik asmens ar grupės asmenų politinio ar profesinio nusistatymo veikti vienaip ar kitaip išdėstymas. Politinė partija ar organizacija, kurios atstovas išrinktas ar paskirtas į valstybines pareigas, programines nuostatas įgyvendina tokia apimtimi, kokia yra galima pagal jam įstatymo suteiktus įgaliojimus. Pavyzdžiui, Respublikos Prezidentas savo rinkimų programos siekius įgyvendina teikdamas atitin-kamus įstatymų projektus, grąžindamas pakartotinai svarstyti seimo priimtus įstatymus, kreipda-masis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams, darydamas pranešimus apie padėtį lietuvoje, šalies vidaus ar užsienio politiką ir t. t.

seimo nariai ir jų grupės programines nuostatas įgyvendina seimui teikdami įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, jiems pritardami svarstymo metu, balsuodami už projektus ar veikdami kitais Konstitucijoje ir seimo statute numatytais būdais.


342

Reikalavimas,kadkandidataiįSeimonariusnebūtųsusijępriesaikaarpasižadėjimuužsieniovalstybei(Konstitucijos56straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas <...> Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalis, kurioje kalbama apie priesaiką ar pasižadėjimą už-

sienio valstybei, šios sąvokos nei turinio, nei jos ribų neatskleidžia. Tačiau konstitucinė formuluotė neabejotinai pabrėžia vieną labai svarbų aspektą – politinį priesaikos ar pasižadėjimo pobūdį, nes kalbama apie tam tikrus įsipareigojimus užsienio valstybei.

Pilietybės institute priesaika dažniausiai vartojama, kai pilietybė suteikiama natūralizacijos būdu: asmuo, prašantis pilietybės, iškilmingai pasižada laikytis atitinkamos valstybės konstitucijos ir įstatymų, prireikus ginti šią valstybę ir atlikti kitas pilietines pareigas, gerbti tos valstybės pa-pročius bei kultūrą ir t. t. Taigi piliečio priesaika neabejotinai pirmiausia yra konkretaus asmens politinis įsipareigojimas valstybei, kuri asmeniui suteikia pilietybę. Kartu pažymėtina, kad priesai-ka yra tik viena iš pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu procedūros dalių, todėl ji reikšminga ne tiek savaime, kiek visame pilietybės įgijimo ir jos praradimo procedūrų kontekste. Reikėtų pabrėžti ir tai, kad kitos valstybės pilietybės atsisakymo ar atėmimo sąlygas bei tvarką gali nustatyti tik valstybė, kurianti pilietybės institutą, o ne svetima valstybė. Todėl valstybės reikalavimai savo pilie-čiams dėl jų turimos kitos valstybės pilietybės negali sukelti padarinių, tiesiogiai reiškiančių kitos valstybės pilietybės anuliavimą ar atėmimą. suprantama, tai nereiškia, kad valstybė negali riboti ar net drausti dvigubos pilietybės.

<...><...> Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje formuluojami reikalavimai priskirtini prie specialių-

jų reikalavimų, taikomų pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti <...>.<...>Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad kandidatai į seimo narius neturi būti

susiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, pirmiausia aiškintinas tuo, jog Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „išrinktas seimo narys <...> prisiekia būti ištikimas lietuvos Respublikai“. To paties straipsnio 3 dalyje yra dar viena svarbi nuostata, jog „seimo narys, įsta-tymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka seimo nario mandato“. Taigi Konstitucija iš seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus. Tai suprantama, nes valstybės institu-cijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad jeigu seimo nario priesaiką duotų asmuo, kuris priesaika ar pasižadėjimu yra susijęs su užsienio valstybe, kiltų abejonių dėl naujos priesaikos tikrumo ir patikimumo, o tokio asmens teisinė politinė situacija taptų dviprasmiška.

<...>Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normos nustato tam tikras sąlygas asmenims, pretenduo-

jantiems tapti tautos atstovybės nariais. Konstitucinis Teismas pažymi, kad minėtosios normos turi dvejopą reikšmę: pirma, jos yra susijusios su lietuvos Respublikos piliečių labai svarbių politinių teisių įgyvendinimu; antra, jos sąlygoja aukščiausios valstybės institucijos – seimo formavimo bei sudėties principinių klausimų tam tikrą sureguliavimą. Todėl tos normos ateityje (pvz., per naujus seimo rinkimus) turėtų būti interpretuojamos ir taikomos labai tiksliai.

nagrinėjamos bylos kontekste būtina aiškinti konstitucinės sąvokos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ turinį. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad ši sąvoka yra abstrak-taus pobūdžio, t. y. ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei. Antra, aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, įkūnijančios valstybėje teisinės tautos atstovavimo idėją, tinkamą suformavimą. Akivaizdu, kad tautai atstovauja tik tos valstybės piliečiai, žinantys ir sugebantys išreikšti savo bendrapiliečių lūkesčius bei interesus, suvokiantys ir galintys formuoti savo vals-tybės politinę valią. Taigi bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuo-


343

jami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas. suprantama, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas tokį minėtos konstitucinės normos turinį, gali nustatyti ir papildomus reikalavimus šiai konstitucinei nuostatai vykdyti.

Įstatymųleidėjodiskrecijanustatytireikalavimuskandidatamsįsavivaldybiųtarybųnarius(Konstitucijos119straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimasKonstitucijos 119 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „savivaldos institucijų organizavimo ir veik-

los tvarką nustato įstatymas.“ Taigi konstitucinės normos reikalavimų kandidatams į savivaldybių tarybų narius nenustato. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas šiuos klausimus, nėra saistomas konkrečių konstitucinių normų. <...> nustatydamas kandidatams į savivaldybių tarybų narius, tu-rintiems ir kitos valstybės pilietybę, tokius pat reikalavimus kaip ir kandidatams į seimo narius, įstatymų leidėjas Konstitucijos nepažeidė.

Nuolatiniųadministraciniovienetogyventojųaktyviojiirpasyviojirinkimųteisėsavivaldybiųtarybųrinkimuose(Konstitucijos119straipsnio2dalis(2002m.birželio20d.redakcija)

Žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2002 m. gruodžio 24 d., 2007 m. vasario 9 d. nutarimai.

Reikalavimaiasmeniui,kurisgalibūtirenkamasRespublikosPrezidentu(Konstitucijos34straipsnio2dalis,78straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimasKonstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentu gali būti renkamas

lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas seimo nariu. Pagal Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį seimo nariu gali būti renkamas lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena lietuvoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuo-sprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Pagal Konstitucijos 79 straipsnio 1 dalį kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas lietuvos Respublikos pilietis, atitinkantis 78 straipsnio 1 dalies sąlygas ir surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų.

<...>Minėta, kad pagal Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentu gali būti renka-

mas lietuvos Respublikos pilietis, kuris inter alia gali būti renkamas seimo nariu. Kadangi pagal Konstituciją teisėjai ir Konstitucijos 141 straipsnyje nurodyti asmenys tol, kol eina atitinkamas pareigas, neturi teisės būti renkami seimo nariais, jie negali būti renkami ir Respublikos Prezi-dentu.

Pagal Konstitucijos 104 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teisėjams. Taigi konstitucinis apribojimas būti renkamiems seimo nariu ir Respublikos Prezidentu taikomas ir Konstitucinio Teismo teisėjams.

Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Teisę būti išrinktam nustato lietuvos Respub-likos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.“

Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatą aiškinant vien pažodžiui, taikant vien lingvistinį teisės aiškinimo metodą, būtų galima teigti, esą rinkimų įstatymais, taigi ir lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymu, asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, galima nustatyti ir tokius reikalavimus (sąlygas), kurių nenumato pati Konstitucija.

<...><...> reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, yra nustatyti

Konstitucijoje. Vadinasi, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nu-


344

stato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia tai, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgalioji-mus rinkimų įstatymuose, taigi ir lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti. lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu. Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia ir tai, kad rinkimų įstatymuose, taigi ir lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, turi būti reglamentuojama Respublikos Prezidento rinkimų tvarka, reguliuojamos asmens teisės būti išrinktam Respublikos Prezidentu įgyvendinimo procedūros ir pan. Kitoks Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį patį konstitucinį teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyti reika-lavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, nes, jeigu įstatymais būtų nustatytas kitoks, su konstituciniu konkuruojantis, teisinis reguliavimas, konstitucinės normos ir principai, nustatantys minėtus reikalavimus (sąlygas) ir turintys aukščiausią teisinę galią, būtų paneigti. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos viršenybės principu, su Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, su Konstitucijos 7 straipsnio 1 da-limi, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.

<...>Taigi pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu gali būti renkamas asmuo, kuris yra lietuvos

Respublikos pilietis pagal kilmę; ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvena lietuvoje; iki rinkimų dienos yra sukakęs 40 metų; nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kuris du kartus iš eilės (dvi ka-dencijas iš eilės) buvo Respublikos Prezidentu. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu negali būti renkamas ir asmuo, nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, asmuo, teismo pripažintas neveiksniu. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu niekada negali būti renkamas ir toks asmuo, kuris už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar nusikaltimą, ku-riuo kartu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo seimo nario mandatas. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu negali būti renkamas bet kurio teismo teisėjas, taip pat asmuo, einantis Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytas pareigas.

Pagal Konstituciją asmuo, atitinkantis nurodytus konstitucinius reikalavimus (nesant Kons-titucijoje nustatytų kliūčių), kad galėtų būti įregistruotas kandidatu į Respublikos Prezidentus, dar turi surinkti ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų.

Pabrėžtina, jog Konstitucija nenumato kokių nors kitų reikalavimų (sąlygų), kuriuos turi atitikti asmuo, kad galėtų būti renkamas Respublikos Prezidentu. Pagal Konstituciją įstatymais ir kitais teisės aktais negalima nustatyti tokių kitų reikalavimų (sąlygų), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos), kuriuos turi atitikti asmuo, kad galėtų būti renkamas Respublikos Prezidentu.

PasyviojirinkimųteisėrenkantsavivaldybiųtarybųirSeimonariusKonstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimasPagal Konstitucijos 141 straipsnį seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais negali būti as-

menys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugu-mo tarnybų apmokami pareigūnai; jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje vals-tybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje. seimo nariu negali būti Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 83 straipsnio 1 dalis). Pagal Konstitucijos 113 straips-nio 1 dalį teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse; jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą; pagal šio straipsnio 2 dalį teisė-jas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje; taigi pagal Konstituciją teisėjas negali būti seimo nariu.


345

Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad šie Konstitucijos reikalavimai reiškia ne tai, kad nurodyti asmenys neturi teisės siekti būti išrinktais savivaldybių tarybų nariais (t. y. kad jie neturi pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius), bet tai, kad jeigu susidaro tokia teisinė situacija, kai kuris nors iš minėtų asmenų yra išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu.

<...><...> Konstitucijoje įtvirtintas darnios, teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės

siekis, konstitucinis laisvų ir demokratinių rinkimų principas suponuoja tai, kad neturi būti sudaro-ma jokių prielaidų teisėjams arba asmenims, atliekantiems tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėjusiems į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkams, puskarininkiams ir liktiniams, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokamiems pareigūnams savo įgaliojimais pasinaudoti siekiant tapti seimo nariu, taigi kilti konfliktui tarp tokio asmens tarnybi-nių pareigų ir jo privataus intereso būti išrinktam seimo nariu. Atsižvelgiant į tai teisėjų ir Konsti-tucijos 141 straipsnyje nurodytų asmenų galimybė siekti būti išrinktiems seimo nariais vertintina kitaip, negu jų galimybė būti išrinktiems savivaldybių tarybų nariais, – pagal Konstituciją tol, kol eina atitinkamas pareigas, šie asmenys neturi teisės būti renkami seimo nariais.

PolitiniųatstovaujamųjųinstitucijųformavimasdemokratinėjevalstybėjeKonstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvadaKonstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami

ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias insti-tucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe.

<...> demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų pro-cedūras.

Reikalavimai Seimo narių rinkimų teisiniam reguliavimui (Konstitucijos 55 straipsnio1,3dalys)

Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada<...> seimo – Tautos atstovybės rinkimų principai yra įtvirtinti Konstitucijoje, jų negalima pa-

neigti, iškreipti ar apriboti jokiu žemesnės galios teisės aktu. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį seimo nariai renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad seimo narių rinkimų tvarką nustato įsta-tymas. Ši konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustaty-mą, rinkiminių ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus seimo narių rinkimų santykius. Tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielai-dų tai padaryti kitiems subjektams, nes antraip tai reikštų, jog yra apribojama arba išvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę – seimą.

<...> įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį regu-liavimą, kuris užtikrintų, kad rinkėjai balsuotų asmeniškai ir slaptai, kad balsavimo metu nebūtų galima paveikti rinkėjų valios ir jos kontroliuoti. Ypač neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskaidrus ar nekontroliuojamas, kad rinkimų kampanijoje būtų naudojamos tokios rinkimų tech-nologijos, kurios prieštarauja moralei, teisingumui, visuomenės darnai. Pabrėžtina ir tai, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas rinkėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis


346

pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlygi-nimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir/arba balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. Tai tolygu rinkėjų papirkinėjimui, reiškiančiam, kad iš lietuvos Respublikos piliečių atimama teisė laisvai, patiems pareikšti savo tikrąją valią seimo rinkimuose, o iš Tautos – teisė išsirinkti tokią Tautos atstovybę, kuri reikštų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią.

Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų seimo rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas.

Jeigu įstatymų leidėjas nepaiso minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, nenustato de-mokratiškų, laisvų, sąžiningų rinkimų užtikrinimo mechanizmo, visuomet gali kilti abejonių dėl seimo narių išrinkimo teisėtumo.

Teisėbūtiišrinktam(Konstitucijos34straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvadaPagal Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį teisę būti išrinktam nustato Konstitucija ir rinkimų

įstatymai. <...> įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą įstatymu įtvirtinti seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, tačiau jis privalo paisyti Konstitucijos.

Asmeninio(tiesioginio)balsavimoprincipasKonstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada<...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, negali nustatyti tokio teisinio re-

guliavimo, kuris sudarytų prielaidas už rinkėją balsuoti kitam asmeniui (nebent rinkėjas šios savo konstitucinės teisės dėl sveikatos būklės negalėtų įgyvendinti pats).

Asmeninis (tiesioginis) balsavimas – viena iš lemiamų laisvo, taigi ir demokratiško, rinkėjų valios reiškimo garantijų. Konstitucinis demokratiškų rinkimų imperatyvas reikalauja, kad rinkė-jams, negalintiems nustatytą dieną atvykti į rinkimų apylinkę dėl ligos, negalios, įkalinimo, vykdo-mų tarnybos užduočių, taip pat dėl išvykos ar kitų asmeninių priežasčių, būtų užtikrinama galimy-bė pareikšti savo valią rinkimuose. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad piliečiai, negalintys balsuoti rinkimų dieną, turėtų galimybę savo konstitucinę teisę įgyvendinti kitu metu. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas su absenteistiniu balsavimu susijusius santykius, turi diskreciją, tačiau reguliuodamas šiuos santykius jis negali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintų demokratiškų rinkimų principų.

Viena iš demokratinėse valstybėse įprastų absenteistinio balsavimo formų – balsavimas paštu. Įstatymų leidėjas, spręsdamas, ar pasirinkti šią absenteistinio balsavimo formą, taip pat reguliuo-damas su balsavimu paštu susijusius santykius, turi atsižvelgti ne tik į teisinius veiksnius, bet ir į visuomenės politinės kultūros ypatumus, pilietinės brandos lygį, visuomenės mentalitetą, kitus so-cialinius veiksnius, nes jie taip pat lemia, ar balsavimu paštu nebus piktnaudžiaujama, ar balsavimo paštu institutas nevirs priemone iškreipti tikrąją rinkėjų valią ir nepaneigs Tautos teisės išsirinkti tokią savo atstovybę, kuri reikštų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią.

PolitiniųpartijųdalyvavimasrinkimuoseŽr. 2.2. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės, 2.2.10. Asociacijų laisvė, 2007 m. vasario 9 d.,

2008 m. spalio 1 d. nutarimai.

AktyviosiosrinkimųteisėsrenkantsavivaldybiųtarybasribojimaiŽr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2007 m. vasario 9 d. nutarimas.

Įstatymųleidėjodiskrecijapasirinktisavivaldybiųtarybųrinkimųsistemą(Konstitucijos34straipsnis,119straipsnio2,3dalys)

Žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2007 m. vasario 9 d. nutarimas.

SavivaldybiųtarybųrinkimųsantykiųteisinisreguliavimasŽr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2007 m. vasario 9 d. nutarimas.


347

Pasyviojirinkimųteisėsavivaldybiųtarybųrinkimuose(reikalavimas,kad,įstatymųleidėjuipasirinkusvienproporcinęsavivaldybiųtarybųrinkimųsistemą,administraciniųvienetųnuolatiniaigyventojaiturėtųgalimybębūtirenkamiįsavivaldybiųtarybasirbūdamiįrašytiįnepolitiniųpartijųsudaromuskandidatųsąrašus)

Žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2007 m. vasario 9 d. nutarimas.

Politiniųatstovaujamųjųinstitucijųformavimasdemokratinėjevalstybėje;rinkimųsantykiųteisinioreguliavimokonstituciniaipagrindai;aktyviojiirpasyviojirinkimųteisė

Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimasKonstitucijos 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra suka-

kę 18 metų, turi rinkimų teisę, 2 dalyje – kad teisę būti išrinktam nustato lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, 3 dalyje – kad rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais.

<...>Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad seimo nariai renkami ketveriems metams

remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu, 2 dalyje – kad seimas laiko-mas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 seimo narių, 3 dalyje – kad seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas.

Konstitucijos 34 straipsnyje ir 55 straipsnyje yra įtvirtinti tam tikri konstituciniai rinkimų, inter alia seimo rinkimų, santykių teisinio reguliavimo imperatyvai. Rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvai yra įtvirtinti ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 56, 57, 58, 78, 79, 81, 119 straipsniuose.

Šiame kontekste pažymėtina, kad oficialios konstitucinės rinkimų doktrinos nuostatos buvo formuluojamos ir plėtojamos įvairiuose Konstitucinio Teismo aktuose, priimtuose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose, inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. ir 2004 m. lapkričio 5 d. išvadose dėl lietuvos Respublikos Prezidento paklausimų, ar nebuvo pažeisti seimo rinkimų įstatymai, o savivaldybių tarybų rinkimų aspektu – Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarime <...>.

Konstitucijos 2 straipsnyje yra įtvirtinta, kad suverenitetas priklauso Tautai. Aukščiausią suvere-nią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (Konstitucijos 4 straips-nis). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Vienas esminių demokratinės vals-tybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį (Konstitu-cinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada), formuojant Tautos atstovaujamąją instituciją – seimą.

Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svar-bą, yra konstatavęs, jog konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavi-mui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atsto-vaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia vals-tybe. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvir-tintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstituci-nio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Įstatymų leidėjas įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuostatas yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo imperatyvų.

Konstitucijos 34 straipsnio nuostatoje, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (1 dalis), yra įtvirtinta vadinamoji aktyvioji rinkimų teisė, t. y. asmenų galimybė dalyvauti atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimuose laisvai pasirenkant, už kurį iš iškeltų kandidatų ar kuriuos kandidatus balsuoti. Šio straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta vadi-


348

namoji pasyvioji rinkimų teisė, t. y. galimybė asmeniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta tvarka kandidatuoti į atitinkamos renkamos viešosios valdžios institucijos narius, taigi siekti būti išrinktam. Konstitucijos 34 straipsnio 3 dalyje nustatytas aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės ribojimas – šios teisės neturi tie asmenys, kurie teismo pripažinti neveiksniais.

Konstitucijos 34 straipsnio visos nuostatos yra tarpusavyje susijusios. <...> aiškinant 34 straips-nio 1 dalies nuostatą kartu su 34 straipsnio 2 ir 3 dalimis pažymėtina, kad piliečiai, kuriems rin-kimų dieną yra sukakę 18 metų ir kurie teismo nėra pripažinti neveiksniais, turi teisę rinkti ati-tinkamų viešosios valdžios institucijų nariais tik tuos asmenis, kurie atitinka Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų reikalavimus (sąlygas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad nuo Konstitucijos 34 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės konstitucinius pagrindus, yra neatsiejami Konstitucijos straipsniai, reguliuojantys atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimų santykius, t. y. Konsti-tucijos 55, 56, 57 straipsniai, įtvirtinantys seimo narių rinkimų, Konstitucijos 78, 79, 80 straipsniai, įtvirtinantys Respublikos Prezidento rinkimų, Konstitucijos 119 straipsnis, įtvirtinantis savivaldy-bių tarybų narių rinkimų teisinius imperatyvus.

Pažymėtina ir tai, kad nors minėtų viešosios valdžios institucijų konstitucinė prigimtis, jų vieta viešosios valdžios institucijų sistemoje, jų funkcijos bei įgaliojimai lemia specifinį kiekvienos iš šių institucijų rinkimų teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjui privalu iš Konstitucijos kylančių visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės ir slapto balsavimo imperatyvų paisyti reguliuojant ir seimo narių, ir Respublikos Prezidento, ir savivaldybių tarybų narių rinkimų teisinius santykius.

iš Konstitucijos, inter alia jos 34, 55 ir 56 straipsnių, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu įtvirtinti seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, ap-imančią inter alia kandidatų į seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus seimo narių rinkimų santykius. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas reikalavimus, kuriuos turi atitikti kandidatas į seimo narius, privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams.

Paminėtina, kad Europos sąjungos valstybėse narėse ir kitose demokratinėse valstybėse regu-liuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir specialūs reikalavimai, kuriuos įvykdęs (atitinkan-tis) asmuo gali kandidatuoti į parlamento narius, pavyzdžiui, reikalavimą surinkti tam tikrą kiekį parašų, kurie patvirtina tam tikros visuomenės dalies politinę paramą, ar reikalavimą sumokėti tam tikrą rinkimų užstatą. Rinkimai yra atsakingas politinis procesas, todėl pripažįstamas pagrįstu rei-kalavimas, kad pretendentai į parlamento narius įrodytų turintys tam tikrą politinę visuomenės pa-ramą arba (ir) savo ketinimų pagrįstumą laiduotų tam tikru (protingu) finansiniu įsipareigojimu.

RinkimųteisėsprincipaiKonstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas<...> Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje [įtvirtinti] visuotinių, lygių ir tiesioginių rinkimų <...>

teisės principai, kaip ir slapto balsavimo principas, nustatyti ne tik Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje, bet ir kituose Konstitucijos straipsniuose, reguliuojančiuose Respublikos Prezidento (78 straipsnio 2 dalis) ir savivaldybių tarybų narių (119 straipsnio 2 dalis) rinkimų teisinius santy-kius. Visų pirma šie principai taikytini įgyvendinant aktyviąją rinkimų teisę.

Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visuotinės rinkimų teisės principas reiškia, kad visiems lietuvos Respublikos piliečiams, atitinkantiems iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įsta-tymų kylančius reikalavimus (sąlygas), turi būti užtikrinta teisė dalyvauti seimo narių rinkimuose.

Aiškinant lygios rinkimų teisės principą visuotinai pripažįstama, jog jis inter alia reiškia, kad or-ganizuojant ir vykdant rinkimus visi rinkėjai turi būti traktuojami vienodai, kiekvieno rinkėjo balsas yra lygiavertis bet kurio kito rinkėjo balsui ir turi vienodą reikšmę nustatant balsavimo rezultatus.

Tiesioginės rinkimų teisės principas reikalauja, kad seimo nariai būtų renkami be tarpininkų. Aiškinant šio principo turinį pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų


349

prielaidas už rinkėją balsuoti kitam asmeniui (nebent rinkėjas šios savo konstitucinės teisės dėl svei-katos būklės negalėtų įgyvendinti pats) (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada).

slapto balsavimo principas reikalauja sudaryti tokias sąlygas rinkėjo valiai balsavimo metu pareikšti, kad niekas negalėtų jo kontroliuoti, daryti įtakos jo pasirinkimui ar kitaip kliudyti laisvai ir nevaržomai reikšti savo valios.

Rinkimųsistemos;SeimonariųrinkimųsistemaKonstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas<...> Konstitucija nenustato konkrečios seimo narių rinkimų sistemos. Pagal Konstitucijos

55 straipsnio 3 dalies nuostatą tai palikta spręsti įstatymų leidėjui, kuris turi plačią diskreciją. Pa-žymėtina, kad įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė, vien mažoritarinė arba kitokia seimo narių rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir ma-žoritarinė rinkimų sistemos.

Visuotinai pripažįstama, kad pagal proporcinę parlamento rinkimų sistemą vienoje daugia-mandatėje apygardoje paprastai (tradiciškai) dalyvauja į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai; pagal mažoritarinę parlamento rinkimų sistemą vienmandatėse rinkimų apygardose gali kandida-tuoti ne tik politinių partijų iškelti pavieniai kandidatai, bet ir pavieniai piliečiai, įstatymų nustaty-ta tvarka patys iškėlę save kandidatais.

Demokratinėse valstybėse yra žinoma ir vadinamoji mišri parlamento rinkimų sistema, kuri jungia proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas ir tuo požiūriu sudaro galimybę rinkimuose kandidatuoti ne tik į politinių partijų kandidatų sąrašus įrašytiems kandidatams, bet ir pavieniams piliečiams, įstatymų nustatyta tvarka patiems save iškėlusiems ar partijų iškeltiems kandidatais.

nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė, nei kitokia rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos, negali būti laikomos savaime sudarančiomis prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus. Tačiau pa-žymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas atitinkamą seimo narių rinkimų sistemą, privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, Konstitucinės seimo, kaip Tautos atstovybės, sampratos.

<...> rinkimai yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir pasyvioji) yra glaudžiai su-sijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį, taip pat su Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teise laisvai vienytis į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pažymėtina, kad politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyva-vimo atstovaujamųjų viešosios valdžios institucijų, inter alia seimo, rinkimuose.

Kad ir kokią seimo narių rinkimų sistemą pasirinktų įstatymų leidėjas (vien proporcinę, vien mažoritarinę arba kitokią, inter alia mišrią rinkimų sistemą, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos), pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvau-ti seimo narių rinkimuose. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tokia seimo narių rinkimų sistema, kai yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos, savaime nesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtintų visuotinių, lygių, tiesioginių, slapto balsavimo ir kitų demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartų.

Vadinasi, tokia seimo narių rinkimų sistema, kai dėl seimo narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai ir politinių partijų iškelti pavieniai kandidatai, pagal Konstituciją yra galima, jeigu užtikrinama galimybė seimo rinkimuose dalyvauti ir piliečiams, neįrašytiems į politinių partijų sąrašus ar ne jų keliamiems.

Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas seimo narių rinkimų santykius, yra saistomas iš Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnio 2 dalies, kylančio reikalavimo, kad „niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors <...> politinei partijai <...>“. Taigi įstatymų leidėjas pagal Kons-tituciją negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, norintis pasinaudoti savo pasyviąja rinkimų teise (Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis, 56 straipsnis) renkant seimo narius, būtų pri-verstas tapti kurios nors politinės partijos nariu arba susaistyti save su kuria nors politine partija kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais.


350

Toks seimo narių rinkimų teisinis reguliavimas, kai dėl seimo narių mandatų varžosi į poli-tinių partijų kandidatų sąrašus įrašyti ar jų iškelti pavieniai kandidatai, kartu užtikrinant galimybę seimo rinkimuose dalyvauti ir piliečiams, neįrašytiems į politinių partijų sąrašus ar ne jų kelia-miems, pats savaime negali būti vertinamas kaip nukrypstantis nuo konstitucinės seimo rinkimų sampratos, inter alia įtvirtintos Konstitucijos 34 ir 55 straipsniuose, ir pažeidžiantis iš Konstitu-cijos 35 straipsnio 2 dalies kylantį imperatyvą, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors politinei partijai.

<...><...> Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad valstybės valdymas ir vietos savivalda

yra dvi skirtingos Konstitucijoje įtvirtintos viešosios valdžios sistemos ir jos yra formuojamos bei funkcionuoja skirtingais konstituciniais pagrindais; įstatymų leidėjas, pasinaudodamas konstituci-ne diskrecija, gali nustatyti skirtingas seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų sistemas.

PolitiniųatstovaujamųjųinstitucijųformavimasdemokratinėjevalstybėjeKonstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 7 d. išvadaKonstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svarbą, ne kartą yra

konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abe-jonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demokra-tiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politi-nių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 18 d. nutarimas, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Reikalavimai Seimo narių rinkimų teisiniam reguliavimui (Konstitucijos 55 straipsnio1,3dalys)

Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 7 d. išvada<...> seimo – Tautos atstovybės rinkimų principai yra įtvirtinti Konstitucijoje, jų negalima pa-

neigti, iškreipti ar apriboti jokiu žemesnės galios teisės aktu. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį seimo nariai renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

Aiškindamas Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas, Konstitucinis Teismas 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje konstatavo, jog ši konsti-tucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į sei-mo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus seimo narių rinkimų santykius. Tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti ki-tiems subjektams, antraip būtų apribojama arba išvis paneigiama Tautos aukščiausiosios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę – seimą.

Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje pabrėžta ir tai, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų seimo rin-kimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas; jeigu įstatymų leidėjas nepaiso minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, nenustato demokra-tiškų, laisvų, sąžiningų rinkimų užtikrinimo mechanizmo, visuomet gali kilti abejonių dėl seimo narių išrinkimo teisėtumo.

2.3.4.Teisėstotiįvalstybėstarnybą

Žr. 4. Valstybė ir jos institucijos, 4.3. Valstybės tarnyba.


351

2.3.5.Teisėkritikuotivalstybėsįstaigųarpareigūnųdarbą,apskųstijųsprendimus

Teisė apskųsti valstybės įstaigų ir pareigūnų sprendimus (Konstitucijos 33 straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutarimas<...> Konstitucijos 33 straipsnio antroji dalis laiduoja piliečiams skundo teisę, t. y. teisę ap-

skųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų sprendimus. Tirti piliečių skundus ir prašymus – kiekvie-nos valstybės institucijos pareiga, todėl ir prokurorai, tiek vykdydami baudžiamojo persekiojimo funkciją, tiek tirdami piliečių skundus ir prašymus, prireikus gali kreiptis su pareiškimu į teismą ir prašyti apginti kitų asmenų teises.

Teisėkritikuotivalstybėsįstaigųarpareigūnųdarbą(Konstitucijos33straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas Konstitucijos 33 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti

valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.“Tarp šių normų ir jau minėtų Konstitucijos 25 straipsnio normų esama sąsajos tuo atžvilgiu,

kad 25 straipsnyje garantuojama žmogaus įsitikinimų laisvė, taip pat informacijos laisvė 33 straips-nio antrojoje dalyje įgyja sukonkretintą išraišką, būtent: piliečiams laiduojama teisė reikšti kritinę nuomonę ar požiūrį, skleisti kritinę informaciją apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Konsti-tucijoje nustatytas draudimas persekioti už kritiką – tvirta šios konstitucinės teisės įgyvendinimo garantija. <...>

Pažymėtina, kad Konstitucijos 33 straipsnio antrosios dalies normų funkcija neapsiriboja subjektinės piliečio teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą užtikrinimu. Minėtosios konstitucinės normos siejasi ir su Konstitucijos skirsnyje „lietuvos valstybė“ įtvirtintos principinės nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, įgyvendinimu.

Teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ribojimo sąlygos (Konstitucijos25straipsnio3,4dalys,33straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas Konstitucijoje piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą – tai

sukonkretinta įsitikinimų ir informacijos laisvės forma. Todėl darytina išvada, kad ši konstitucinė piliečio teisė galėtų būti ribojama iš esmės laikantis <...> Konstitucijos 25 straipsnyje nustatytų sąlygų. Kartu negalima nepastebėti Konstitucijos 33 straipsnio antrosios dalies normos ypatumų: pirma, specialus šioje normoje laiduojamos teisės subjektas – pilietis; antra, savitas yra ir šios sub-jektinės teisės pobūdis – kritika; trečia, apibrėžtas kritikos adresatas ir dalykas – valstybės įstaigų ar pareigūnų darbas. suprantama, kad visa tai sąlygoja tam tikrus teisinio reguliavimo savitumus, konkrečiai – nustatant valdininko teisinį statusą, apibrėžiant, kokia apimtimi ir tvarka jis gali įgy-vendinti pilietinę teisę kritikuoti.

Sąvokų„nesutikimas“ir„kritika“turinioskirtumaiKonstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas <...> sąvokos kritika ir nesutikimas aiškinamos gana skirtingai. Antai kritika – tai nagrinėji-

mas, vertinimas ir ypač trūkumų iškėlimas. Taigi kritika gali būti negatyvi ir pozityvi. Kai valdinin-kas viešai pareiškia pozityvią atitinkamų aukštesnių valdžios institucijų ar pareigūnų darbo kritiką, tai iš esmės liudija jo pritarimą šių valdžios institucijų vykdomai politikai, siekį aptarimo, diskusijos būdu padėti rasti pozityvų, geresnį sprendimą. Visuomenei rūpimų tikslų gali būti siekiama ir negatyvia kritika, nurodant valdžios institucijų ar pareigūnų darbo trūkumus. Tačiau valdininko viešai pareikšta negatyvi kritika gali labiau pakenkti valstybės valdžios institucijų prestižui, pri-klausomai nuo aplinkybių gali reikšti nesutikimą su seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės vykdoma politika, sprendimais ar veiksmais.

nesutikimas – tai nesutarimas, nesantaika. Todėl atsižvelgiant į Konstitucijos 25 straipsnio tre-čiosios dalies normos turinį darytina išvada, jog būtų netoleruotinas ir su valstybės tarnyba tam tikrais


352

atvejais nesuderinamas toks viešas nesutikimas su seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės vyk-doma politika, sprendimais ar veiksmais, kai jį pareiškus peržengiama lojalumo Konstitucijai riba.

Teisėkritikuotivalstybėsįstaigųarpareigūnųdarbą(Konstitucijos33straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadaKonstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė kritikuoti vals-

tybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, kad draudžiama persekioti už kritiką. Ši pilietinė konstitucinė teisė neatsiejama nuo Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, nuo jo teisės skleisti informaciją bei idėjas. Pažymėtina, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Teisė kritikuoti valstybės įstaigas ar pareigūnus yra kiekvieno lietuvos Respublikos piliečio teisė, neišskiriant nė valstybės pareigūnų ar politikų. Akivaizdu, kad Respublikos Prezidentas taip pat turi šią konstitucinę teisę.

Teisėkritikuotivalstybėsįstaigųarpareigūnųdarbą,apskųstijųsprendimus(Konstitucijos33straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimasPagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įs-

taigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Ši konstitucinė piliečių teisė – tai ir viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai taip pat gali dalyvauti valdant savo šalį. Minėta Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti aiškinama vien pažodžiui, ji aiškintina iš Konstituci-jos 124 straipsnio, pagal kurį savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme. Taigi pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį piliečiams laiduojama teisė kritikuoti ne tik valstybės, bet ir savivaldybių įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti ne tik valstybės, bet ir savivaldybių įstaigų ar pareigūnų sprendimus.

<...> Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos piliečių teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus negalima tapatinti su Konstitucijos 33 straipsnio 3 da-lyje įtvirtinta piliečių peticijos teise: kiekviena iš šių teisių turi savo, tik jai būdingą turinį; tai supo-nuoja inter alia skirtingą šių teisių įgyvendinimo tvarką, taip pat kai kuriuos jų gynimo ypatumus.

2.3.6.Peticijosteisė

Peticijosteisė(Konstitucijos33straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimasKonstitucijoje yra įtvirtinta piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucijos 33 straips-

nio 1 dalis). Konstitucinė peticijos teisė – viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai gali da-lyvauti valdant savo šalį. lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, teisės sistemose peticija paprastai suprantama kaip individualus ar kolektyvinis kreipimasis į viešosios valdžios institucijas, kuriame yra išdėstytas reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik pareiškėjui, bet ir visai vi-suomenei ar jos daliai svarbų klausimą, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą.

Pagal Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalį peticijos teisės įgyvendinimo tvarką nustato įstaty-mas. Taigi įstatymų leidėjas turi pareigą peticijų santykius reglamentuoti ne bet kokiu teisės aktu, o būtent įstatymu, kuriame būtų nustatyti visi svarbiausi peticijos teisės įgyvendinimo tvarkos ele-mentai, būtent: dėl ko galima kreiptis su peticija; kurioms viešosios valdžios institucijoms gali būti paduodama peticija; formalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti peticija; peticijos padavimo tvarka; sprendimų dėl atsisakymo priimti peticiją priėmimo ir jų apskundimo tvarka ir kt.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas peticijos teisės įgyvendinimo tvarką, turi tam tikrą diskreciją, tačiau negali paneigti pačios peticijos teisės esmės, dirbtinai suvar-žyti ar nepagrįstai pasunkinti šios piliečių konstitucinės teisės įgyvendinimo.

2.4. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės

353

<...>Pagal Konstituciją seimas, Vyriausybė, savivaldybių tarybos turi teisę savarankiškai spręsti,

kokie piliečių peticijoje iškelti reikalavimai (siūlymai) yra tenkintini, o kokie – netenkintini.Konstitucinė peticijos teisės samprata suponuoja tai, kad piliečio konstitucinė peticijos tei-

sė yra laikoma įgyvendinta tada, kai atitinkamus įgaliojimus turinti viešosios valdžios institucija apsvarsto pateiktą peticiją ir priima sprendimą dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų (siūlymų) ten-kinimo ar netenkinimo.

<...> <...> Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos piliečių teisės kritikuoti valstybės įstaigų

ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus negalima tapatinti su Konstitucijos 33 straipsnio 3 da-lyje įtvirtinta piliečių peticijos teise: kiekviena iš šių teisių turi savo, tik jai būdingą turinį; tai supo-nuoja inter alia skirtingą šių teisių įgyvendinimo tvarką, taip pat kai kuriuos jų gynimo ypatumus.

VyriausybėspeticijųkomisijossprendimųnegalipakeistiarpanaikintiVyriausybėskanceliarijospareigūnas(Konstitucijos95straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 26 d. nutarimasPagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį valstybės valdymo reikalai sprendžiami Vyriausybės

posėdžiuose priimant nutarimus. <...> iš Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies, aiškinamos įvairių Vyriausybės konstitucinį statusą įtvirtinančių Konstitucijos nuostatų, taip pat konstitucinio teisi-nės valstybės principo kontekste, kyla tai, kad Vyriausybės sudarytos ir jai atsakingos ir atskaitingos institucijos – Vyriausybės peticijų komisijos priimtų sprendimų negali pakeisti ar panaikinti joks Vyriausybės kanceliarijos pareigūnas; juos pakeisti ar panaikinti gali pati Vyriausybė (taip pat teis-mai, kitos jurisdikcinės institucijos pagal savo kompetenciją).

2.3.7.Teisėvienytisįpolitinespartijas

Žr. 2.2. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės, 2.2.10. Asociacijų laisvė.

2.4. EKOnOMinĖs, sOCiAlinĖs iR KulTŪRinĖs TEisĖs

KonstitucijosIVskirsnis„Tautosūkisirdarbas“Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Konstitucijos iV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“ įtvirtinta ne tik asmens ūkinės veiklos lais-

vė, privačia nuosavybe grindžiamas šalies ūkis, bet ir ūkinės veiklos reguliavimas taip, kad ji tar-nautų bendrai tautos gerovei. Šio skirsnio normose ūkinė ir socialinė sritys ne priešpriešinamos, bet viena kitą papildo.

2.4.1.Ekonominėsteisės

2.4.1.1. Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva

Savininko teisių įgyvendinimas; sutarčių sudarymo laisvė (Konstitucijos 23 straipsnio1,2dalys,46straipsnio1,3dalys)

Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 31 d. nutarimas<...> Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises sau-

go įstatymai. Tai reiškia savininko teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, o kitų asmenų pa-reigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių savininko teises. savininko teisių įgyvendinimas taip pat garantuojamas Konstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Vadinasi, savininkas turi teisę ne tik pats laisvai naudotis turtu ir gauti pajamų, bet ir sutartimis perleisti savo teises kitiems asmenims. Todėl gali būti sudaromos sutartys, užtik-rinančios turto naudojimą (pvz., draudimo sutartis), išreiškiančios turto valdymą (pvz., nuomos sutartis), patvirtinančios disponavimą turtu (pvz., pirkimo–pardavimo sutartis). sutarčių sudarymo laisvė reiškia, kad sutarties šalys laisva valia nustato tarpusavio teises ir pareigas.


354

<...>sutarčių sudarymo laisvė, kaip ir nuosavybės teisės, turi tam tikras ribas. Įgyvendindamas savo

teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). <...> Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Todėl kai asmuo, realizuodamas nuosavybės teises, dalyvauja ūkinėje veik-loje, jis tampa vienu iš ūkinių santykių specialių subjektų, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai. Tačiau ir tokie subjektai pagal jų teisinį statusą taip pat gali laisvai sudarinėti sutartis. Taigi minėti apribojimai nepaneigia sutarčių sudarymo laisvės principo.

SutarčiųsudarymolaisvėsribosKonstitucinio Teismo 1994 m. kovo 31 d. nutarimassutarčių sudarymo laisvė, kaip ir nuosavybės teisės, turi tam tikras ribas. <...> Todėl ginant

paskolos gavėjo teises galimi atlyginimo dydžio (procentų) apribojimai <...>.

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta: „lietuvos ūkis grindžiamas priva-

čios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise

turėti nuosavybę. Ūkinės veiklos laisvė reiškia teisę laisvai pasirinkti užsiėmimą ir gyvenamąją vietą, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą, teisę į sutarčių sudarymo laisvę, į konkurencijos laisvę .

Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, jos įgyvendinimui nustatomi privalomi reikalavimai ir apribojimai. Tačiau valstybė ir kiti subjektai negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą. neleistina apribojimais paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.

Privačios radijo ir televizijos transliacijos – tai viena iš ūkinės veiklos sričių. <...> santykiams, susijusiems su masinės informacijos priemonių veikla, taikomos tiek informacijos laisvę įtvirtinan-čios, tiek ūkinę veiklą reglamentuojančios teisės normos.

Tiek privačios radijo ir televizijos redakcijos, tiek lRTV yra ūkinės veiklos dalyvės. <...>Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtojoje dalyje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir inicia-

tyvos teisinės garantijos: „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.“

Ūkinės veiklos reguliavimas, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos46straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimasAiškinant Konstitucijos 29 straipsnio pirmosios dalies nuostatos turinį negalima neatsižvelg-

ti į Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šios nuostatos, viena kitą sąlygodamos, sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyve-nimo įvairovę bei kintamumą.

KonstitucinėsprielaidosreguliuotiūkiniussantykiusKonstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio pirmosios dalies nuostata, kad „lietuvos ūkis grindžiamas priva-

čios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“, yra glaudžiai susijusi su Konstitu-cijos 48 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Abi šios nuostatos taip pat siejasi su Konstitucijoje įtvirtintu visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu (Konstitucijos 29 straipsnio pirmoji dalis) ir Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Visos šios konstitucinės nuostatos, viena kitą sąlygodamos, sudaro konsti-


355

tucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą.

KonkurencijoslaisvėirskirtingimokesčiųtarifaiatskiromsūkiošakomsKonstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas<...> vertinti bendrai visų žyminio mokesčio tarifų atskiroms ūkio šakoms skirtingus dydžius

kaip ribojančius konkurenciją apskritai reikštų neigimą galimybės reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad būtų atsižvelgiama į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą. Vyriausybės nustatyti žyminio mokesčio tarifai ribotų konkurenciją, jeigu jie būtų nevienodi tos pačios kategorijos (ūkio ar verslo šakos) asmenims, t. y. vieniems ūkio subjektams vienokie, o ki-tiems – kitokie. Vieni asmenys būtų diskriminuojami, o kitiems suteikiamos privilegijos.

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio pirmosios dalies nuostatoje „lietuvos ūkis grindžiamas privačios

nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ yra išreikštas šalies ekonominį pagrindą apibrėžiantis konstitucinis principas. Ūkinės veiklos laisvė reiškia teisę turėti nuosavybę, teisę lais-vai pasirinkti darbą ir verslą, gyvenamąją vietą. Ūkinės veiklos laisvė – tai sutarčių laisvė, sąžiningos konkurencijos laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas. Kitaip sakant, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai pri-imti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.

Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Ji priskiriama prie viešųjų laisvių, kurias įgyvendinant paliečiami visuomenės interesai, ir todėl jos paprastai labiau reglamentuojamos už asmens laisves. <...> Šiuolaikinių demokratinių valstybių teisė ir praktika iš esmės remiasi tuo, kad valstybė negali savavališkai (pvz., pažeisdama lygybės principą) ir neribotai varžyti ūkinės veiklos laisvės.

Konstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinto asmens ūkinės laisvės ir iniciatyvos principo įgyvendinimui yra skirtos kitos to paties straipsnio dalys.

AtskirųūkiosubjektųveiklosspecifikaKonstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimasAkcininkų privati nuosavybės teisė į akcijas ir banko nuosavybės teisė į jo turimą turtą gina-

ma Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų. Banko, kaip ūkio subjekto, veikla yra išskirtinio pobūdžio. Bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu ar (ir) paskolų teikimu ir pri-siima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, taip pat užsiima kita [įstatymo] nustatyta veikla. Taigi banko ūkinės veiklos finansinis pagrindas yra dvejopo pobūdžio: akcinis kapitalas ir skolintos lėšos. Pažymėtina, kad skolintos lėšos paprastai gerokai viršija akcinį kapitalą. Kadangi bankų veiklos esmė – skolintų pinigų perskolinimas, svarbu užtikrinti banko įsipareigojimų savo kreditoriams ir banko skolininkų įsipareigojimų bankui subalansavimą.

BankųveiklospriežiūraKonstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas<...> Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse bankų veiklos priežiūros funkcijos paprastai pa-

vedamos valstybės bankui, kartais – specialiai sudarytai valstybės institucijai.Konstitucijos 125 straipsnyje nustatyta:„lietuvos Respublikos centrinis bankas yra lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso

lietuvos valstybei. <...>lietuvos banko organizavimo ir veiklos tvarką, taip pat įgaliojimus nustato įstatymas.“<...><...> nemokumu bendriausiais bruožais apibūdinama tokia situacija, kai nuosavybės turėtojas

negali padengti skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, t. y. banko turimas turtas (nuosavybė) tampa


356

mažesnis nei reikalingas apmokėti skoloms ir atsiranda grėsmė indėlininkų bei kitų kreditorių nuosavybei. Tiek bankas, tiek kreditoriai yra suinteresuoti ieškoti išeičių iš tokios abiem pusėms nepalankios padėties. Tam gali būti panaudota ir bankroto procedūra <...>.

<...> Ginčijamoje [įstatymo] nuostatoje yra įtvirtintas vienas iš lietuvos bankui keliamų už-davinių realizavimo būdų – bankų veiklos priežiūros konkreti išraiška, t. y. teisė pateikti teismui pareiškimą dėl banko nemokumo. Ši lietuvos banko teisė grindžiama atsakomybe už prižiūrimą ūkinės veiklos sritį. Teisę atstovauti banko kreditorių interesams inicijuojant banko, negalinčio vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bankroto bylos iškėlimą pateisina būtinumas apsaugoti ir ginti šių asmenų, kurių paprastai yra daug, nuosavybės teises (Konstitucijos 23 straipsnis).

<...><...> esant lietuvos banko išvadai apie komercinio banko nemokumą tiek viena, tiek kita su-

interesuotoji pusė turi teisę savarankiškai kreiptis į teismą dėl banko bankroto bylos iškėlimo, kad šiuo būdu būtų apgintos jų pažeistos teisės. lietuvos bankas, kuriam įstatymo yra pavesta užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, taip pat turi teisę pateikti teismui pareiškimą dėl banko nemokumo. Pažymėtina, jog bankų veiklą prižiūrinčios valstybės institucijos teisė nedelsiant imtis priemonių nemokaus banko atžvilgiu, kad būtų apginti indėli-ninkai ir neleista prarasti likusių aktyvų, užsienio valstybių bankroto teisėje iš esmės neginčijama, nes žlugus privačiam bankui yra paliečiama ne tik apibrėžta privati sritis, bet ir valstybės interesai.

<...>Banko bankroto bylos teisme iškėlimas pagal atitinkamą subjektinę teisę turinčio asmens pa-

reiškimą reiškia Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą. Įstatymo normos, įtvirtinančios tokią teisę, nepažeidžia visų asmenų lygybės teismui principo. iškėlus <...> banko bankroto bylą, kiti asmenys, turintys teisėtus turtinius interesus, daly-vauja nagrinėjant šią civilinę bylą, t. y. jie dalyvauja teismine tvarka nagrinėjamoje banko bankroto procedūroje. Kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi <...> jo procesinį statusą atitinkančias proce-sines teises ir pareigas, taip pat teisminei banko bankroto procedūrai būdingas teises <...>.

<...><...> lietuvos banko, kaip valstybės institucijos, teisė prižiūrėti komercinių bankų veiklą,

skelbti banko nemokumo faktą suponuoja atitinkamą atsakomybės prievolę už išvados apie ne-mokumą pagrįstumą.

Teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. nagrinėdamas civilinę bylą, teismas tiria bei įvertina ir vadinamųjų būtinų įrodymų turinį. Visi dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę dalyvauti teismui tiriant įrodymus. Taigi teismine tvarka nagrinėjant banko bankroto procedūrą (sprendžiant banko reorganizavimo ar sanavimo norint išvengti jo bankroto klausimus, banko lik-vidavimo klausimą) teismas gali nevaržomas tikrinti banko nemokumo faktą.

SutarčiųsudarymolaisvėsprincipasKonstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas<...> konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas glaudžiai siejasi su sutarčių sudarymo

laisvės principu. sutarčių sudarymo laisvė – tai sukonkretinta išraiška tokių Konstitucijoje įtvirtin-tų vertybių kaip asmens laisvė (21 straipsnis), nuosavybės neliečiamumas (23 straipsnis), asmens ūkinės veiklos laisvė (46 straipsnis). Taigi sutarčių sudarymo laisvė gali būti vertinama kaip kons-titucinio lygmens garantija.

sutarties sudarymo laisvė – tai visų pirma laisvas jos šalių valios reiškimas siekiant sudaryti sutartį. Tai yra teisė savarankiškai, kartu su kontrahentu spręsti sutarties turinio klausimus nepa-žeidžiant atitinkamų imperatyvių įstatymo reikalavimų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių.

Valstybėspriedermėremtivisuomeneinaudingasūkinespastangasiriniciatyvą;ūkinėsveiklosreguliavimas,kadjitarnautųbendraitautosgerovei(Konstitucijos46straipsnio2,3dalys)

Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas<...> Konstitucijos 46 straipsnio <...> antrosios dalies nuostata, kad „valstybė remia visuome-

nei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“, pirmiausia reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę


357

valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei. Antra, tik tokio ver-tinimo ir grupavimo pagrindu įmanoma realizuoti įtvirtintą teisę remti konkrečias ūkinės veiklos sritis ar konkrečias ūkines pastangas. Pagaliau minėtas ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies nuostatai įgyvendinti: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“ Vienas iš svarbiausių šios nuostatos ak-centų – galimas diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas. Pagrindinis jo kriterijus – bend-ra tautos gerovė. Tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais.

Taigi būtų neteisinga cituotą Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą suvokti kaip valstybės prie-volę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą. Priešingai, kaip jau buvo minėta, valstybė šiuo atveju turi galimybę pasirinkti. Kita vertus, tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme. Be to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai.

Valstybėspriedermėremtiprivačianuosavybėsteisepagrįstasvisuomeneinaudingasūkinespastangasiriniciatyvą(Konstitucijos46straipsnio1,2,3dalys)

Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas <...> Konstitucijos skirsnį „Tautos ūkis ir darbas“ pradedančioje, šalies ūkio pagrindą apibrė-

žiančioje [Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies] nuostatoje pamatinis vaidmuo skiriamas privačiai nuosavybei. neabejotina, kad ir kitos Konstitucijos 46 straipsnio dalys pirmiausia skirtos privačios nuosavybės šalies ūkyje įtvirtinimui bei stiprinimui. Todėl galima teigti, kad <...> Konstitucijos 46 straipsnio [1–3] dalyse yra nustatyta valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pa-grįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Ūkinėsveikloslaisvė;valstybėsgalimybėskištisįdarborinkossantykiusprivatausverslosrityje

Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimasDarbo rinkos santykiuose privataus verslo srityje valstybės priedermė – įstatyminėmis prie-

monėmis užtikrinti darbdavių ir asmenų, siūlančių savo darbo jėgą bei sugebėjimus, interesų balan-są, derinti juos su visuomenės interesais. Valstybės, vykdančios šią funkciją, prielaidos kištis į tuos darbo rinkos santykius, kurie gali būti nustatyti partnerystės, darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių forma, yra ribotos. Šioje srityje valstybė privalo gerbti ūkinės veiklos laisvę, kuri pirmiausia supran-tama kaip sutarčių laisvė, sąžiningos konkurencijos laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas. Kitaip sakant, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

<...>Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies turinys turi būti siejamas ir su Konstitucijos 46 straips-

nio 1 ir 3 dalių nuostatomis. Visos šios konstitucinės nuostatos, viena kitą sąlygodamos, sudaro prielaidas priimti įstatymus, kuriais reaguojama ne tik į tautos ūkinę veiklą, bet ir į ekonomikos, socialinio gyvenimo įvairovę, kintamumą, nuosavybės formų raidą bei kitas aplinkybes. Valstybė, įgyvendindama savo priedermę užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą, švie-timą, patikimą finansų sistemą, valstybės paslapčių apsaugą ir t. t., turi teisę nustatyti papildomus, specialius reikalavimus stojantiesiems į darbą svarbiausiose ūkio ir verslo srityse. Privačioje veik-loje taip pat yra tokių sričių, pareigybių, kurios turi ypatingą svarbą visuomenei, valstybei, todėl valstybė gali kelti specialius reikalavimus tiems, kurie nori dirbti tokį darbą. Toks reguliavimas gali būti siejamas ir su valstybės poreikiais, ir su būtinybe atsižvelgti į asmenų, siekiančių atitinkamo darbo, savybes.

Tačiau valstybės įtaka privačiai sričiai yra ribota, galimybės reguliuoti šią sritį – mažesnės. Čia toks ribojimas gali būti pateisinamas tik tais atvejais, kai siejasi su esminiais visuomenės, valstybės interesais. Pagaliau apribojimų mastas neturi paneigti apribojamų teisių apskritai. Taigi apribojimų pobūdis, mastas, kriterijai turi būti aiškūs, atitikti siekiamus tikslus.


358

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas<...> [Konstitucijos 46] straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio kons-

titucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvie-nas turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo.

Ūkinėsveiklos laisvė ir iniciatyva;ūkinėsveiklosreguliavimas,kad ji tarnautųbendraitautosgerovei(Konstitucijos46straipsnio1,3dalys)

Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio nuostatoje „lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise,

asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ apibrėžta, kad pagrindinės vertybės, kuriomis grindžia-mas tautos ūkis – tai privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirink-ti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Kons-titucinio Teismo 1996 m. birželio 18 d. nutarimas).

Asmens ūkinės veiklos laisvė sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius. Asmens ūki-nės veiklos laisve ir iniciatyva yra grindžiamas tautos ūkis, todėl visuomenė suinteresuota jų įgy-vendinimu. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Ją įgyvendinant įvairiais atžvilgiais paliečiami vi-suomenės interesai, todėl valstybė reguliuoja ūkinę veiklą. Konstitucijos nuostatoje „valstybė regu-liuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtintas konstitucinis princi-pas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo kryptis, būdus, ribas. Tautos gerovę paprastai atspindi materialinių gėrybių vartojimas. Tačiau Konstitucijos sąvoka „bendra tautos gerovė“ neturėtų būti aiškinama atsižvelgiant tik į individo materialinių poreikių tenkinimą. Apie bendrą tautos gerovę galima spręsti pagal tautos socialinę raidą, žmogaus saviraiškos galimybes. sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius.

<...>Teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma. Teisinio reguliavi-

mo ypatumai priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos. Viena iš šių santykių sričių – ūkinė veikla. Konstitucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas sąlygoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimai yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų.

Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, sau-goti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti.

Dėl ūkinės veiklos įvairiapusiškumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje regulia-vimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti, tačiau besikeičiant teisinio reguliavimo turiniui negali būti paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavi-mo principai.

<...><...> asmuo gali verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ūkine veikla. Įstatyme nustatytas as-

mens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvir-tintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai.

Draudimasmonopolizuotigamybąirrinką,sąžiningoskonkurencijosapsauga(Konstitucijos46straipsnio4dalis)

Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimasEfektyviam rinkos ūkio funkcionavimui būtinos garantijos įtvirtintos Konstitucijos nuosta-

toje „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“.


359

Konkurencija sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, efektyviai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų ge-rovę. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją.

Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, sa-vivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas, rin-kos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus.

Pabrėžtina tai, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia draudi-mą valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą, priimti sprendi-mus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją.

Galimybė konkuruoti sumažėja arba konkurencija iš atitinkamos rinkos apskritai pašalinama, kai joje įsigali monopolija. Valstybė turi teisinėmis priemonėmis riboti monopolines tendencijas. Jeigu monopolija yra susidariusi, valstybė monopolinę ūkinę veiklą reguliuoja įstatyme nustatyda-ma atitinkamus reikalavimus monopolistui. Tokio teisinio reguliavimo apimtis gali priklausyti nuo daugelio veiksnių: reguliuojamos ūkio srities, tam tikro laikotarpio ypatumų ir kt.

Konstitucijos 46 straipsnio nuostata „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota. Tačiau Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą. Toks konstatavimas sudaro teisines prielaidas taikyti monopolistui atitinkamus reikalavi-mus ginant vartotojų interesus.

specialiosios vartotojų interesų gynimo priemonės – tai diskriminacinių kainų nustatymo ribojimas, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinis reglamentavimas, prekių kokybės, kitų reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymas ir kt. Valstybės institucijos kontroliuoja, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų.

Konstitucija yra vientisas aktas. Joje įtvirtintas asmens ir visuomenės interesų derinimo prin-cipas, kurio būtina laikytis reguliuojant ir ūkinę veiklą. Remiantis tautos ūkio organizavimo konsti-tucinių principų analize darytina išvada, kad reguliuojant ūkinę veiklą pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų derinimą yra sąžiningos konkurencijos apsauga.

<...><...> pagrindinė ekonominio augimo, vartotojų interesų tenkinimo sąlyga yra ta, jog turi būti

konkurencinis ūkis.

ŪkinėveiklatelekomunikacijųsrityjeKonstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimasTelekomunikacija yra specifinė ūkio šaka. Šiuolaikinėje visuomenėje nepaprastai išaugus po-

reikiui perduoti žinias, skleisti informaciją, telekomunikacija tapo žmogui būtina komunikavimo priemone, todėl valstybė turi rūpintis jos plėtra.

<...> pagrindinė ekonominio augimo, vartotojų interesų tenkinimo sąlyga yra ta, jog turi būti konkurencinis ūkis.

<...>Reali galimybė demonopolizuoti telekomunikacijų rinką apskritai siejama su pasauline tech-

nologijos pažanga šioje ūkio šakoje. Konkurencinės telekomunikacijų rinkos kūrimas siejasi su būtinybe pertvarkyti esamą telekomunikacijų infrastruktūrą, todėl pripažįstama, kad pereinamuoju telekomunikacijų rinkos laikotarpiu yra reikalingas atitinkamas teisinis esamų monopolijų regulia-vimas. Tai patvirtina Europos sąjungos patirtis, įgyta liberalizuojant telekomunikacijų rinką.

<...>


360

Telekomunikacijų rinkos liberalizavimas reiškia, kad visiems šioje rinkoje veikiantiems ope-ratoriams yra sudaromos vienodos konkurencijos sąlygos. <...>

Telekomunikacijų rinkai pereinamasis laikotarpis <...> nustatytas dėl būtinybės stiprinti tech-ninę telekomunikacijų bazę, palaipsniui restruktūrizuoti telekomunikacijų paslaugų kainas. Tokia nuostata derinasi su nutarime paminėta Europos sąjungos patirtimi, kuri liudija, kad, skirtingai negu kitos ūkio sritys, telekomunikacijų rinka turi būti liberalizuojama palaipsniui, konkurencijos principus įdiegiant atskiroms telekomunikacijų paslaugų rūšims.

Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad <...> įtvirtinus fiksuoto telefono ryšio monopoliją, būti-na nustatyti atitinkamus reikalavimus monopolistui, kad būtų apsaugoti vartotojų interesai, kurie nesant konkurencijos galėtų būti pažeisti. <...> Ginant vartotojų interesus pagrindinis reikalavimas monopolistui – nustatytomis sąlygomis teikti apibrėžtos rūšies ir kokybės telefonijos paslaugas. <...> licencijoje nustatytų įpareigojimų galia netolygi įstatyme įtvirtintų reikalavimų galiai.

<...> Kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų vartotojų interesams ginti. Šie interesai būtų ginami efektyviau, jeigu [įstatyme] būtų nustatytos ir kitos teisinės priemonės, leidžiančios suma-žinti galimus neigiamus padarinius vartotojams, kurie gali atsirasti dėl konkurencijos nebuvimo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimo srityje.

<...>svarstant atgalinio ryšio paslaugų draudimo klausimą svarbu yra tai, kad nacionaliniai tele-

komunikacijų operatoriai sumoka už licenciją, investuoja į tinklo plėtrą, vykdo valstybės nustatytus reikalavimus. Dėl nevienodo telekomunikacijų išvystymo atskirose valstybėse skiriasi tarptautinių pokalbių tarifai. Tam tikros užsienio firmos naudojasi ekonomiškai mažiau išsivysčiusių valstybių telekomunikacijų tinklais ir dėl skirtingų tarptautinių pokalbių tarifų teikia gerokai pigesnes tarp-tautines atgalinio ryšio paslaugas. Tokių paslaugų teikėjai pažeidžia licencijavimo režimą, nemoka valstybei mokesčių, eksploatuoja kito operatoriaus telekomunikacijų tinklus nesudarydami su juo atitinkamų sutarčių, pažeidžia sąžiningą konkurenciją.

Valstybė, gindama nacionalinių telekomunikacijų operatorių interesus, saugodama sąžiningą konkurenciją, gali nustatyti draudimą teikti atgalinio ryšio paslaugas.

Draudimas reklamuoti atgalinio ryšio paslaugas pagrįstas tuo, kad komercine reklama yra raginama pirkti tam tikrą prekę ar paslaugą. Įstatymu uždraudus teikti atgalinio ryšio paslaugas, draudimas reklamuoti tokias konkrečių subjektų teikiamas paslaugas laikytinas pagrįstu. Šis drau-dimas nesietinas su kitokio pobūdžio informacijos apie atgalinį telefono ryšį skleidimu.

<...>Konstitucinis Teismas pažymi, kad išimtinių teisių fiksuoto telefono ryšio srityje tam tikram

laikotarpiui įtvirtinimas ir kartu laikinas konkurencijos šioje srityje apribojimas vertintini kaip išimtinis specifinės telekomunikacijų rinkos pereinamojo laikotarpio teisinio reguliavimo atvejis.

<...><...> valstybė privalo užtikrinti visiems vartotojams teikiamą telekomunikacijų paslaugų mi-

nimumą (visuotines paslaugas).Telekomunikacijų linijų tiesimas, telekomunikacijų įrengimų statyba – sudėtingas, brangiai

kainuojantis darbas. Plėtojant telekomunikacijų paslaugų rinką svarbu tai, kad telekomunikacijų infrastruktūra techniškai gali naudotis paprastai ne vienas, bet daugiau operatorių. Dėl to teleko-munikacijų srityje įsigalėjo bendrojo naudojimosi telekomunikacijų tinklais taisyklė.

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 1999 m. spalio 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos

46 straipsnyje yra įtvirtinti šalies ūkio konstituciniai pagrindai, kad asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnyje išdėstytos teisės normos yra tarpusavyje su-sijusios, todėl įstatymu ar poįstatyminiu teisės aktu pažeidus kurioje nors vienoje Konstitucijos


361

46 straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir ki-tose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

DiferencijuotasūkinėsveiklosreguliavimasKonstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas<...> valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos turinį, jos ypatumus, gali diferencijuotai regu-

liuoti visuomeninius santykius šioje srityje arba kokiai nors veiklos rūšiai nustatyti tam tikras są-lygas. svarbu, kad tokiu reguliavimu nebūtų pažeisti Konstitucijos principai ir normos. Todėl ati-tinkamų ūkio subjektų išskyrimas ir jų veiklos reguliavimo ypatumai savaime nepažeidžia teisinės valstybės principo. <...>

<...><...> Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali di-

ferencijuotai reguliuoti šią veiklą ar nustatyti tam tikras jos sąlygas. Tokios sąlygos gali būti nusta-tomos ir specifinėje ūkio srityje veikiančių bendrovių reorganizavimui, investicijų į tokią bendrovę sąlygoms bei tvarkai ir reikalavimams akcijų paketų savininkams.

<...>Pirmumo teisės esant tam tikroms sąlygoms nustatymas atitinkamiems subjektams savaime

nepaneigia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principų, taip pat ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 bei 4 dalių reikalavimų.

Ūkinėsveiklosreguliavimas,kadjitarnautųbendraitautosgerovei(strateginioinvestuotojonuostoliųatlyginimas)(Konstitucijos46straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas<...> įstatymo nuostatos dėl įsipareigojimų atlyginti nuostolius suponuoja ir tai, kad Vyriausy-

bė turi teisę valstybės vardu įsipareigoti atlyginti nuostolius strateginiam investuotojui bei akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir tuo atveju, kai dėl nuostolių yra kaltas pats strateginis investuotojas ir (ar) akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“. Pagal įstatymą šie nuostoliai būtų padengti iš valstybės biudžeto. Toks teisinis reguliavimas nesiderina su Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat su konstituci-niu teisinės valstybės principu.

<...><...> įstatymo nuostata, pagal kurią valstybei tektų pareiga atlyginti nuostolius dėl lietuvos

Respublikos įstatymų pasikeitimo, reiškia ir tai, jog net ir tuo atveju, kai įstatymu bus siekiama įgyvendinti Konstitucijos normas, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, valstybei atsiras-tų pareiga atlyginti strateginiam investuotojui ir (ar) akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ dėl to patirtus nuostolius. Taigi pagal ginčijamą įstatymo nuostatą suvaržomas Konstitucijos įgyven-dinimas. Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijos įgyvendinimo negali varžyti jokios sąlygos.

Ūkinėsveiklosreguliavimas,kadjitarnautųbendraitautosgerovei;draudimasmonopolizuotigamybąirrinką;vartotojųinteresųapsauga(Konstitucijos46straipsnio3,4,5dalys)

Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimasAiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių turinį atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal

Konstitucijos 46 straipsnį lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas. Kartu pažymė-tina, kad asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą derindama asmens ir visuomenės interesus.

Konstitucinis Teismas, 1999 m. spalio 6 d. nutarime interpretuodamas Konstitucijos 46 straips-nio 3 dalį, yra pažymėjęs, kad Konstitucijos nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos


362

reguliavimo kryptis, būdus, ribas. Apie bendrą tautos gerovę galima spręsti pagal tautos socialinę raidą, žmogaus saviraiškos galimybes. sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius.

Aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį pažymėtina, jog nuostata „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų mono-polizuota. Tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti.

Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta valstybės pareiga ginti vartotojų interesus. Ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų, ir kt.

<...> Konstitucijos 46 straipsnio normos yra susijusios, viena kitą papildančios. nė viena iš šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintų teisių nėra absoliuti. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius.

Diferencijuotasūkiosubjektųpadėtiesreguliavimasvykdantūkioreformą(Konstitucijos46straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimasPrivatizavimo metodų parinkimui įtaką daro šalies raidos ypatumai, valstybei priklausančių

įmonių būklė ir padėtis šalies ūkyje bei kiti veiksniai. Vykdydama ūkio reformą, valstybė gali dife-rencijuotą teisinį reguliavimą nustatyti nepažeisdama Konstitucijos principų ir normų reikalavimų. Todėl įstatymo normų, kurios nustato diferencijuotą tam tikrų subjektų teisinę padėtį, negalima laikyti savaime prieštaraujančiomis Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas<...> Konstitucijos 46 straipsnio [1–3] dalyse, taip pat kitose šio straipsnio dalyse yra įtvirtinti

principai, kurie sudaro šalies ūkio konstitucinį pagrindą.

Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavy-

bės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintos pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas lietu-

vos ūkis: privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

SąžiningoskonkurencijosirvartotojųinteresųapsaugosužtikrinimasKonstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas<...> Dominuojanti padėtis rinkoje įpareigoja valstybę užtikrinti sąžiningos konkurencijos

galimybę koncentruotoje rinkoje, nustatyti priemones, kad vartotojų interesai būtų apsaugoti nuo dominuojančią padėtį užimančio ūkio subjekto nepalankių jiems sąlygų primetimo.

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavy-

bės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“Šioje nuostatoje apibrėžtos konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas tautos ūkis: privati

nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.


363

Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirink-ti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Kons-titucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

Asmens ūkinės veiklos laisvė sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius. Pagal Kons-tituciją asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva yra grindžiamas tautos ūkis, todėl negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos ne-tinkamos sąlygos. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalį valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).

<...><...> asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės

įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.

Asmens teisė į nuosavybę, ūkinės veiklos laisvė, kaip ir dauguma kitų Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių, nėra absoliuti. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmo-gus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Šiose Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas principas, nustatantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas.

Ypatingosūkinėsveiklos(farmacinėsveiklos)teisinisreguliavimas (plačiau žr. 2.4.2. socia-linės teisės, 2.4.2.2. Teisė į sveikatos apsaugą)

Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimasVaistų ir vaistinių medžiagų, kaip prekės, specifiškumas lemia tai, kad farmacinė veikla yra

ypatinga ūkinės veiklos sritis. Kad įstatymais ir kitais teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis re-guliavimas, pagal kurį farmacinę veiklą vykdytų tik specialų išsilavinimą ir atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys, yra kiekvieno žmogaus, visos visuomenės ir valstybės interesas. Įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą kyla iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies, kurioje nusta-tyta, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata.

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos

sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Ūkinėsveiklosreguliavimas,kadji tarnautųbendraitautosgerovei;sąžiningoskonkurencijosapsauga(Konstitucijos46straipsnio3,4dalys)

Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji

tarnautų bendrai tautos gerovei. Aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies turinį atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą derindama asmens ir visuomenės interesus. Šioje konstitucinėje nuostatoje yra įtvirtintas kons-titucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo, kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis yra susijusi su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Regu-


364

liuodama ūkinę veiklą, valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, inter alia reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatyti priemonės ir būdai jai apsaugoti. Be to, ši nuostata reiškia, kad ir kitų valstybės ir savivaldos institucijų teisės aktais negalima pažeisti minėtų konstitucinių principų.

sistemiškai aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas pažymėtina, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti ir privataus asmens (šios veiklos subjekto), ir vi-suomenės interesus. Ūkinė veikla yra neatsiejama nuo pareigos mokėti mokesčius, kitus privalomus mokėjimus, nuo pareigos laikytis nustatytos finansinės tvarkos.

Įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinę pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymais reguliuoja ir ūkio subjektų finansinę veiklą, nustato buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas<...> Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konsti-

tucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas). Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių turinį galima aiškinti tik atsižvel-giant į tai, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnį lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (1 dalis), kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (2 dalis).

<...><...> įstatymu ar poįstatyminiu teisės aktu pažeidus Konstitucijos 46 straipsnio 4 ir 5 dalių

nuostatas, yra pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė regu-liuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, arba sudaromos prielaidos pažeisti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį.


Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji

tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje Konstitucijos nuostatoje yra įtvirtintas principas, nustatan-tis ūkinės veiklos reguliavimo kryptis, būdus ir ribas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bend-rai tautos gerovei, privalo derinti asmens ir visuomenės interesus, nepaneigti sąžiningos konkuren-cijos, kitų Konstitucijoje įtvirtintų lietuvos ūkio principų.

<...><...> įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į ūkinės veiklos specifiką tam tikrose ūkio srityse, gali

diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą, tačiau tai darydamas jis negali paneigti Konstitucijoje įtvir-tintų lietuvos ūkio pagrindų.

<...>Įstatymų leidėjas, siekdamas pertvarkyti tam tikrą šalies ūkio sritį, gali pasirinkti įvairius jos

pertvarkymo būdus (taip pat pritraukti strateginį investuotoją). nustatydamas diferencijuotą tam tikros ūkio srities reguliavimą bei įtvirtindamas specifinę atskirų ūkio subjektų padėtį, įstatymų leidėjas privalo įstatyme numatyti ir priemones, kurios leistų atlyginti kitiems subjektams žalą arba nuostolius, kurių jiems neatlygina tie ūkio subjektai, kuriems yra nustatyta specifinė teisinė padėtis.


365

<...>Įstatymų leidėjas gali nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo tam tikri ūkio subjektai tam tikru

mastu atleidžiami nuo atsakomybės už padarytus veiksmus ar neveikimą, taip pat kitus įvykius, tačiau nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas privalo įstatyme numatyti ir prie-mones, leidžiančias atlyginti kitiems subjektams žalą arba nuostolius, kurių jiems tam tikri ūkio subjektai neatlygina dėl to, kad yra atleisti nuo atsakomybės.

Draudimasmonopolizuotigamybąirrinką,sąžiningoskonkurencijosapsaugosgarantija(Konstitucijos46straipsnio4dalis)

Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, yra pažymėjęs, jog

nuostata „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti mono-polio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota. Tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūki-nės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti. Toks konstatavimas sudaro teisines prielaidas taikyti monopolistui atitinkamus reika-lavimus ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia ir įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad gamyba ir rinka nebūtų monopolizuotos, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatytos priemonės jai apsaugoti.

<...>Įvairių ūkio subjektų teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimas, taip pat ir sąžiningos konku-

rencijos santykiuose, gali būti susijęs su valstybės ir savivaldybių institucijų sprendimais ir iš šių sprendimų kylančiais reikalavimais.

Vartotojųinteresųapsauga(Konstitucijos46straipsnio5dalis)Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga ginti vartotojų interesus. Ši

konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytos įvai-rios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytų reikalavimų.

<...>Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį valstybė turi pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais

nustatyti įvairias vartotojų interesų gynimo priemones, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimų.

<...>Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas tam tikros ūkio srities, kurioje įtvirtinama

kurių nors ūkio subjektų specifinė teisinė padėtis, santykius ir nustatydamas kitais įstatymais nu-statyto šių santykių reguliavimo išimtis, privalo nustatyti ir papildomas teisines priemones, kurios užtikrintų vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos

46 straipsnyje išdėstytos teisės normos yra tarpusavyje susijusios, todėl įstatymu ar poįstatyminiu teisės aktu pažeidus kurioje nors vienoje Konstitucijos 46 straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.


366

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasAsmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirink-

ti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Kons-titucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Asmens ūkinės veiklos laisvė sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius. Pagal Kons-tituciją asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva yra grindžiamas tautos ūkis, todėl negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos ne-tinkamos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Valstybė ūkinę veiklą reguliuo-ja derindama asmens ir visuomenės interesus. Teisės aktais reguliuodamos ūkinę veiklą valstybės institucijos yra saistomos Konstitucijos.

<...>Privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei nustatymas sietinas ir su kitų ūkio subjektų dis-

kriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu. Tai nesuderinama su Konstitucijos 29 ir 46 straipsnių reikalavimais.

<...>Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima,

jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuome-nėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.


Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 1999 m. spalio 6 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos nuostatoje

„valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtintas konsti-tucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo kryptis, būdus, ribas. Apie bendrą tautos gerovę galima spręsti atsižvelgus į tautos socialinę raidą, žmogaus saviraiškos galimybes. sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonomi-nius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius.

<...><...> pagal Konstituciją asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti; kad valstybė ūkinę veiklą

reguliuoja derindama asmens ir visuomenės interesus; kad teisės aktais reguliuodamos ūkinę veiklą valstybės institucijos yra saistomos Konstitucijos.

<...> ūkinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, kad būtų saugoma sąžininga konkurencija, ūkinės veiklos laisvė.

Vartotojųinteresųapsauga(Konstitucijos46straipsnio5dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta valstybės pareiga ginti vartotojų interesus.

Ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas).

Sąžiningoskonkurencijosapsaugosgarantija(Konstitucijos46straipsnio4dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad „įsta-

tymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, pažymėjo, jog ji reiškia ir įpareigojimą įstatymų


367

leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad gamyba ir rinka nebūtų monopolizuotos, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatytos priemonės jai apsaugoti (Kons-titucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas).

Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia inter alia draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, iškrei-piančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją.

Draudimasmonopolizuotigamybąirrinką(Konstitucijos46straipsnio4dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir

rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išim-tinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota. Tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti. Toks konstatavimas sudaro teisines prielai-das taikyti monopolistui atitinkamus reikalavimus ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balan-džio 9 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją monopolio įvedimas laikytinas nepagrįstu privilegijų teikimu tam tikram ūkio subjektui, kartu ir kitų ūkio subjektų diskriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ribojimu.

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, vertintina kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, konkrečiai – Konstitucijos 29 straipsnio, kuriame įtvirtintas asmenų lygybės principas.

Ypatingosūkinėsveiklossrities(alkoholiogamybosirrinkos)teisinisreguliavimasKonstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 1998 m. liepos 9 d. nutarime pažymėjo, kad alkoholio gamybai, im-

portui, prekybai ar kitokiam realizavimui yra reikalingas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas. Tačiau ūkinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, kad būtų saugoma sąžininga konkurencija, ūkinės veiklos laisvė.

<...><...> valstybė ir jos institucijos, turėdamos diskreciją nustatyti ypatingą alkoholio gamybos

ir rinkos teisinį reguliavimą, negali to daryti pasirinkdamos tokias neadekvačias siekiamiems tiks-lams priemones, kuriomis būtų įvesta šių produktų gamybos ir rinkos monopolija, nepagrįstai varžoma ūkinės veiklos laisvė, sąžininga konkurencija.

<...> siekiant socialiai reikšmingų tikslų gali būti nustatomos įvairios kitos priemonės, bet ne monopolijos įvedimas.

Diferencijuotasįmonių,kuriosevalstybėturiakcijų,reorganizavimoarkitokiopertvarkymoreguliavimas(Konstitucijos46straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2005 m. kovo 16 d. nutarimasValstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai Tautos gerovei (Konstitu-

cijos 46 straipsnio 3 dalis), gali priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise (visiškai arba iš dalies) priklausančių įmonių reorganizavimo ar kitokio pertvarkymo. Tokie sprendimai paprastai suponuoja vienodų reikalavimų ūkio subjektams (įmonėms) nustatymą. Kita vertus, atskirų įmonių veiklos ypatumai, ypač tada, kai jos turi strateginę reikšmę, užima dominuojančią padėtį gamyboje ar rinkoje ir t. t., gali lemti jų reorganizavimo ar kitokio pertvarkymo diferencijuotą teisinį regu-liavimą, kuris savaime nėra laikytinas neatitinkančiu Konstitucijos. Tačiau pabrėžtina, kad reorga-nizuojant ar kitaip pertvarkant įmones, kuriose valstybė turi akcijų, negalima pažeisti akcininkų teisių (inter alia turtinių).


368

Medžioklėkaipūkinėveikla (apie savininko teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype žr. 2.2. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės, 2.2.5. nuosavybės teisė, 2.2.5.3. Ypatingi nuosavybės teisės objektai; apie laukinės gyvūnijos apsaugą žr. 2.4.2. socialinės teisės, 2.4.2.3. Teisė į sveiką aplinką)

Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> medžioklė – tai ūkinės veiklos rūšis arba sudedamoji platesnės ūkinės veiklos dalis. Šiuo

aspektu pažymėtina, kad, viena vertus, galima ir profesionali medžioklė – asmens pajamų gavimo šaltinis; kita vertus, asmens ūkinė veikla gali apimti ir medžioklės planavimą bei organizavimą.

<...><...> siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų

naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, inter alia medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvel-giant inter alia į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį. Tai darant turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo ir neturi būti paneigtos privačių že-mės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės, jų ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

Konstitucinėsvertybės,kuriomisgrindžiamasšaliesūkis(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstituciniai ūkinės veiklos pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 46 straipsnyje <...>.<...>Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata „lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavy-

bės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ apibrėžia tautos ūkio pagrindą, kuris yra šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Šios trys vertybės – privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva – yra tarpusavyje susijusios; asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos negalima atsieti nuo privačios nuosavybės teisės. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimuose konstatavo, kad ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigim-tine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo ir tai, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė as-mens ūkinės laisvės įgyvendinimo sąlyga ir kad ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje pamatinis vaidmuo skiriamas būtent privačiai nuosavy-bei – vienai iš pagrindinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis.

<...>Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį

pagrindą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d. nu-tarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio visų dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai), kad jose įtvirtinti principai yra tarpusavyje suderinti, tarp jų yra pusiausvyra, kiekvienas iš šių konstitucinių principų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai).

<...>Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis

konstitucinėmis vertybėmis, Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos jas siejant ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis.

Antai Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos 46 straipsnio dalys pir-miausia yra skirtos privačiai nuosavybei šalies ūkyje įtvirtinti bei stiprinti (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas). Jeigu teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, ku-riuo yra paneigiama nuosavybės teisė, tai būtų ir iš esmės apribota Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė, pažeistos kitos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas).

<...>


369

<...> Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti tautos ūkio pagrindai aiškintini ir atsižvel-giant į 54 straipsnio nuostatas. Valstybė turi ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad nepaneigiant tautos ūkio pagrindų – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos – būtų užtikrintas ir Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintas viešasis interesas – natūralios gamtinės aplin-kos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo užtikrinimas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos

laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Konstitucinė asmens ūkinės veiklos laisvė sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos susietos ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati: ji su-ponuoja inter alia asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (užsiėmimą), sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė yra neatsiejama ir nuo reikalavimo paisyti ūkio subjektų lygiateisiškumo. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva su-ponuoja ir galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, netrukdyti, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsi-imti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.

Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai). Tačiau nusta-tomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. Pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).

Valstybėspriedermėremtivisuomeneinaudingasūkinespastangasiriniciatyvą(Konstitucijos46straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje, kaip ir kitose šio straipsnio dalyse, yra įtvirtinta valsty-

bės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, kartu ir viena iš pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas).

Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ reiškia, kad Konstitucija įtvirtina galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei, kad tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti tam tikras ūkinės veiklos sritis ar tam tikras ūkines pastangas, taip pat kad toks ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bend-rai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Minėta Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata sudaro konstitucines teisines prielaidas galimam diferencijuotam ūkinės veiklos teisiniam reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė.

Ši nuostata suponuoja ir valstybės institucijų, pareigūnų, taip pat savivaldybių institucijų, pa-reigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų inicia-tyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus. Bet kokius vals-


370

tybės institucijų, pareigūnų, taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų sprendimus ar veiksmus, kuriais neleidžiama reikštis, plėtotis asmenų iniciatyvai, užkertamas kelias tam tikroms ūkinėms pastangoms, turi nulemti atitinkamos iniciatyvos ar ūkinių pastangų žalingumas visuomenei; prie-šingu atveju būtų nukrypta nuo Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies reikalavimų.


Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimassu Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata „lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosa-

vybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ tiesiogiai yra susijusi ir šio straipsnio 3 dalies nuostata „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra kons-tatavęs, kad įgyvendinant asmens ūkinės veiklos laisvę (kuri <...> nėra absoliuti) įvairiais atžvilgiais yra paliečiami visuomenės interesai, todėl valstybė reguliuoja ūkinę veiklą; Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas.

Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (inter alia siedamas jį su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šio straipsnio 1 dalyje), yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės in-teresų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat ir su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais. Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 31 d. nutarime konstatavo, kad kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti ribojimai (inter alia nuosavybės teisės apribojimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konsta-tavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuome-nėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, t. y. ūkinės veiklos ribojimų (draudimų), są-lygų nustatymą, procedūrų reglamentavimą teisės aktuose, taip pat tokią ūkinės veiklos kontrolę, kuri yra grindžiama teisės aktuose nustatytais ūkinės veiklos ribojimais (draudimais), sąlygomis, procedūromis. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituci-jos 46 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, 1999 m. spalio 6 d. nutarime konstatavo: „Teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma. Teisinio reguliavimo ypatumai priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos. Viena iš šių santykių sričių – ūkinė veikla. Konstitucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas sąlygoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimai yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Kons-titucijoje įtvirtintas vertybes. Įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Dėl ūkinės veiklos įvairiapusiškumo ir dinamiš-kumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti, tačiau besikeičiant teisinio reguliavimo turiniui negali būti paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo principai.“ Tame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „asmuo gali verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ūkine veikla. Įstatyme


371

nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Kons-titucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai“.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės, taip pat valstybės pareiga siekiant bendros tautos gerovės reguliuoti ūkinę veiklą šalyje. nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia, turinčios atitinkamus įgaliojimus ūkinės veiklos reguliavimo srityje, negali nuo šios konstitucinės priedermės nusišalinti.

Ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos prie-monė, būdas per teisę siekti tautos gerovės. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstata-vęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai).

Pabrėžtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nurodyta ūkinės veiklos tei-sinio reguliavimo kryptis: ūkinė veikla turi tarnauti bendrai tautos gerovei. Konstitucinis Teis-mas yra konstatavęs, kad bendra tautos gerovė – tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Tautos gerovę paprastai atspindi materialinių gėrybių vartojimas; tačiau sąvokos „bendra tautos gerovė“ nederėtų aiškinti atsižvelgiant tik į individo ma-terialinių poreikių tenkinimą, nes apie bendrą tautos gerovę galima spręsti pagal įvairius kriterijus ir iš įvairių apraiškų – tautos socialinės raidos, žmogaus saviraiškos galimybių ir kt.; sąvokos „bend-ra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad tautos gerovė netu-ri būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme, taip pat tai, kad kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Kartu pabrėžtina, jog Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies sąvoka „bendra tautos gerovė“ supo-nuoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės. Kita vertus, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta „bendra tautos gerovė“ neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla yra reguliuo-jama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų derinimo principą, taip pat į tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva Konsti-tucijoje yra siejama su privačios nuosavybės teise, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima pateisinti ir tokio teisinio reguliavimo, kai tam tikra ūkinė veikla yra pernelyg ribojama arba draudžiama dėl to, kad įstatymų leidėjo požiūriu ji esą nėra naudinga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis aiškintina kaip konstitucinis įpareigojimas įstatymų leidėjui, kitoms teisėkūros instituci-joms ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu užtikrinti palankią teisinę terpę tokiai ūkinei veiklai, kuri, tenkindama ūkio subjekto interesus, tarnautų ir bendrai tautos gerovei. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nuta-rimas). Paminėtina ir tai, kad, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimuose, pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, ku-riuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos.


372

Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis, Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos jas siejant ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis.

Antai Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos 46 straipsnio dalys pir-miausia yra skirtos privačiai nuosavybei šalies ūkyje įtvirtinti bei stiprinti (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas). Jeigu teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, ku-riuo yra paneigiama nuosavybės teisė, tai būtų ir iš esmės apribota Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė, pažeistos kitos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio sub-jektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu. Priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelai-kytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei. Kita vertus, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) lygybės princi-pas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį dife-rencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu (Kons-titucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Atskirų ūkio subjektų išskyrimą, jų teisinės padėties diferencijuotą nustatymą reikia sieti su valstybės keliamais tikslais ūkio srityje, siekiu ati-tinkamai sutvarkyti šalies ūkį, tad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas).

<...> dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti. Šiame kon-tekste pažymėtina, kad ūkinės veiklos santykių teisinis reguliavimas gali būti keičiamas ir siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Keisdama ūkinės veiklos santykių teisinį reguliavimą, valstybė gali keisti ir ūkinės veiklos sąlygas ar apskritai nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikra ūkinė veikla turi būti nutraukta. Tačiau keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

<...><...> jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti

tam tikra ūkine veikla ir šią teisę įgyvendino, tai tokios ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keičiant taip, kad yra pabloginamos šios ūkinės veiklos sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai nutraukiama, atsižvelgiant į tai, dėl ko yra keičiamas minėtos ūkinės veiklos teisinis reguliavimas ir kokiu mastu jis yra keičiamas, taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, kuriuos jie pa-tiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo.

<...> Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti tautos ūkio pagrindai aiškintini ir atsižvel-giant į 54 straipsnio nuostatas. Valstybė turi ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad nepaneigiant tautos ūkio pagrindų – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos – būtų už-tikrintas ir Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintas viešasis interesas – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo užtikrinimas, kurį garantuoti yra valstybės kons-titucinė priedermė. siekdama užtikrinti šį viešąjį interesą, inter alia siekdama užtikrinti laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ar draudimus.


373

Tačiau minėti ribojimai ar draudimai turi būti nustatomi įstatymu. Taip pat pabrėžtina, kad minėti ribojimai, draudimai, kaip ir minėtos specifinės ūkinės veiklos sąlygos, procedūros, kont-rolės priemonės, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant visuomeniškai reikšmingo tikslo, jais neturi būti paneigiama asmens teisių ir laisvių prigimtis bei esmė, turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

<...> minėti ribojimai, draudimai, specifinės ūkinės veiklos sąlygos, procedūros, kontrolės priemonės neturi paneigti privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisių, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.

Ūkinėsveiklosreguliavimas,kadjitarnautųbendraitautosgerovei(ūkinėsveiklosribojimassiekiantapsaugotižmoniųsveikatą)(Konstitucijos46straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos

46 straipsnio 3 dalies nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei; Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės, taip pat valstybės pareiga siekiant bendros tautos gerovės reguliuoti ūkinę veiklą šalyje. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materia-line (ar finansine) prasme, taip pat tai, kad kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės žmonių sveikatai kenkiančiu būdu (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai); sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

<...> žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, <...> žmo-nių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija. Todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, yra traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nėra laikytinas pažeidžiančiu Konstituciją.

Valstybė pagal Konstituciją turi ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad būtų užtikrintas ir valstybės funkcijos rūpintis žmonių sveikata įgyvendinimas. Todėl valstybė, įstatymais reguliuodama ūkinę veiklą ir paisydama Konstitucijos, gali nustatyti specifinius ūkinės veiklos, inter alia susijusios su žmonių sveikatos apsauga, įskaitant ir vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, kurios skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, ribojimus.

DiferencijuotasūkiosubjektųpadėtiesreguliavimasvykdantūkioreformąKonstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas<...> valstybei priklausančių įmonių privatizavimo metodų parinkimui įtaką daro šalies raidos

ypatumai, šių įmonių būklė ir padėtis šalies ūkyje, kiti veiksniai; vykdydama ūkio reformą, valstybė gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, tačiau ji turi nepažeisti Konstitucijos principų ir normų (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas).

Ūkinėsveiklosreguliavimas,kadjitarnautųbendraitautosgerovei(ūkinėsveiklosribojimassiekiantužtikrintinatūraliosgamtinėsaplinkosapsaugą)(Konstitucijos46straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad

ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti ir teisės aktais reg-lamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač ver-tingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių


374

naudojimu, ribojimus ir draudimus; valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų apsauga, gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip pat ir ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimą ar įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjektus atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protin-gumo bei proporcingumo principų, inter alia tokiais atvejais, kai šiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą.

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva;valstybėspriedermėremtivisuomeneinaudingasūkinespastangasiriniciatyvą;ūkinėsveiklosreguliavimas,kadjitarnautųbendraitautosgerovei(Konstitucijos46straipsnio1,2,3dalys)

Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuo-

savybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šios trys vertybės – privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – apibrėžia tautos ūkio pagrindą (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis aiškintina atsižvelgiant inter alia į šio straipsnio 2 dalį, pagal kurią valstybė remia visuomenei nau-dingas pastangas ir iniciatyvą, ir į šio straipsnio 3 dalį, pagal kurią valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Konstitucinė asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, suda-ranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitu-cinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva supo-nuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, tai, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbti-nių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laiky-damasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Kita vertus, nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.; pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią asmens ūkinės veiklos laisvę, aiškinant šio straipsnio 2 ir 3 dalių kontekste konstatuotina, kad valstybės priedermė remti privačia nuosavy-bės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą yra viena iš pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis), sudaro konstitucines teisines prielaidas inter alia diferenci-juotam teisiniam ūkinės veiklos reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė, taip pat suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus. Paminėtina ir tai, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis) yra įtvirtintas konstitucinis princi-pas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu,


375

tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat ir su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais; kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įsta-tymų nustatyti ribojimai (inter alia nuosavybės teisės apribojimai) (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tačiau pabrėžtina, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Kons-titucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta vals-tybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguo-jama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės – tai yra ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Bendra tautos gerovė – tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi inter alia tikslingumo argumentais; šiame konteks-te paminėtina, kad (kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas): tautos gerovę paprastai atspindi materialinių gėrybių vartojimas, tačiau sąvoka „bendra tautos gerovė“ neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme ir yra aiškintina atsižvelgiant ne tik į individo materialinių porei-kių tenkinimą, bet ir į įvairius kitus kriterijus – tautos socialinę raidą, žmogaus saviraiškos galimybes ir kt.; sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius; ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės; bendra tautos gerovė neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms ap-saugoti; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima pateisinti ir tokio teisinio reguliavimo, kai tam tikra ūkinė veikla yra pernelyg ribojama arba draudžiama dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji esą nėra naudinga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga; įstatymų leidėjas, kitos teisėkūros instituci-jos yra konstituciškai įpareigoti ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu užtikrinti palankią teisinę terpę tokiai ūkinei veiklai, kuri, tenkindama ūkio subjekto interesus, tarnautų ir bendrai tautos gerovei; re-guliuodama ūkinę veiklą valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio su-bjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tar-naujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Kita vertus, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuo-tą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, at-žvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, vi-suomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konsti-tucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį,


376

taip pat atitinkamų ūkinės veiklos sąlygų nustatymas yra sietina su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti; tas re-guliavimas gali būti keičiamas ir siekiant užtikrinti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tačiau keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigo-jimų; šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti iš tikrųjų įgyvendinamos; pagal konstitucinį teisėtų lūkes-čių apsaugos principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad teisiškai reguliuojant ūkinę veiklą būtina paisyti konstitucinio valdžių padali-jimo principo, iš Konstitucijos kylančios visų teisės aktų hierarchijos, suponuojančios, kad draudžia-ma žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, vadinasi, kad neleidžiama poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris gali būti nustatytas tik įstatymu, taip pat kad neleidžiama poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose, nebūtų grindžiamas įstatymais.

<...>Taigi tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, tuo tarpu kiti –

Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios poįstatyminiais teisės aktais. <...> nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus (inter alia vadinamąsias ekonomines sankcijas, kurios priskirtinos administracinės teisinės atsakomybės institutui ir kuriomis yra suda-romos prielaidos daryti neigiamą poveikį teisinėn atsakomybėn traukiamų ūkio subjektų ekono-minei padėčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimas)) pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Taigi tik įstatymu galima nustatyti ir esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nustatyti įpareigojimai yra nevyk-domi arba netinkamai vykdomi.

Valstybės ekonominės politikos formavimas bei vykdymas ir galimybės ginčyti ūkinėsveiklosteisinioreguliavimoatitiktįaukštesnėsgaliosteisėsaktams

Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas<...> teisė, reguliuodama visuomeninius santykius, taip pat ir susijusius su šalies ūkiu, api-

brėžia valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinio ribas, nustato leistinas šios politikos vykdymo priemones bei metodus. Tačiau pabrėžtina, kad tai savaime nepaneigia politinio proceso autonomiškumo, valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, formavimo bei vykdymo specifikos, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, kaip politinių valstybės valdžių, demokratiškai for-muojamų institucijų savarankiškumo (pagal savo kompetenciją) nustatant valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinį (inter alia pasirenkant jos prioritetus), vykdymo priemones bei metodus.

Pagal Konstituciją seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės eko-nominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršydami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinka-mo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo,


377

atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų. <...> valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vyk-dytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Kons-titucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

Juo labiau tokia dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio regu-liavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes <...> ūkinės veiklos dife-rencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies), atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir di-namiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą.

DiferencijuotasūkinėsveiklossričiųteisinisreguliavimasKonstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimasAtsižvelgiant į cukraus gamybos apimtį lietuvoje, į šios ūkio srities reikšmę nemažai daliai

žemės ūkyje dirbančių lietuvos žmonių, taip pat į cukraus gamybos, kaip ūkinės veiklos sezo-niškumą, kitus ypatumus, konstatuotina, kad šiai ūkio sričiai teisės aktuose gali būti nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, taip pat kad šios ūkinės veiklos teisinis reguliavimas gali būti keičiamas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę konjunktūrą. Šis diferencijuotas teisinis reguliavimas gali būti ir toks, kad cukraus gamyba, kaip ūkinė veikla, būtų valstybės remiama, inter alia naudojant ir kitokias priemones bei taikant kitokius metodus, negu valstybei remiant kitas ūkio (taip pat ir žemės ūkio) sritis. numa-tytos paramos teikimas gali būti siejamas ir su tam tikrų šios ūkinės veiklos sąlygų nustatymu.

Kartu pažymėtina, kad nėra jokių teisinių prielaidų Konstituciniam Teismui valstybės cukraus politikos turinį, taip pat šios politikos priemones bei metodus vertinti pagrįstumo bei tikslingumo aspektais, inter alia vertinti tai, ar remti (o jeigu taip, tai kokiu mastu) cukraus gamybą (cukrinių runkelių auginimą, jų perdirbimą) yra naudinga, perspektyvu arba kokiais nors kitais atžvilgiais tiks-linga, o jeigu taip, tai ar ši ūkinė veikla turi būti remiama labiau negu kuri nors kita ūkinė (inter alia žemės ūkio) veikla. Formuoti ir vykdyti valstybės cukraus politiką, taip pat pasirinkti jos vykdymo priemones bei metodus yra seimo ir Vyriausybės (kuri turi vadovautis inter alia seimo išleistais įsta-tymais) kompetencija. Tai darydami, seimas ir Vyriausybė turi laikytis Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršyti juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisyti iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų.


Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime yra konstatavęs, kad „teisė,

reguliuodama visuomeninius santykius, taip pat ir susijusius su šalies ūkiu, apibrėžia valstybės poli-tikos, taip pat ir ekonominės, turinio ribas, nustato leistinas šios politikos vykdymo priemones bei metodus“, kad „tai savaime nepaneigia politinio proceso autonomiškumo, valstybės politikos, taip


378

pat ir ekonominės, formavimo bei vykdymo specifikos, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios val-džių, kaip politinių valstybės valdžių, demokratiškai formuojamų institucijų savarankiškumo (pagal savo kompetenciją) nustatant valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinį (inter alia pasiren-kant jos prioritetus), vykdymo priemones bei metodus“. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „pagal Konstituciją seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios instituci-ja, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai regu-liuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršyda-mi juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų“.

Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime (taip pat savo 2006 m. rugsė-jo 26 d. nutarime) yra konstatavęs ir tai, kad „valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavi-mas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“, taip pat kad „juo labiau tokia dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes <...> ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies), atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir di-namiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą“.


Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė, reguliuodama visuomeninius santykius, taip

pat ir susijusius su šalies ūkiu, apibrėžia valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinio ribas, nustato leistinas šios politikos vykdymo priemones bei metodus, tačiau tai savaime nepaneigia poli-tinio proceso autonomiškumo, valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, formavimo bei vykdymo specifikos, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, kaip politinių valstybės valdžių, demo-kratiškai formuojamų institucijų savarankiškumo (pagal savo kompetenciją) nustatant valstybės po-litikos, taip pat ir ekonominės, turinį (inter alia pasirenkant jos prioritetus), vykdymo priemones bei metodus, taip pat kad pagal Konstituciją seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai regu-liuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršyda-mi juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų (Kons-titucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių


379

bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau su-formuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukš-tesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai pa-neigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taip pat konstatuota, kad juo labiau tokia dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nu-statytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio re-guliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos, atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vieno-das (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

Ūkinėsveiklos(prekybosalkoholioproduktais)licencijavimasKonstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas<...> ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, inter alia tai, kad didmeninė bei maž-

meninė prekyba alkoholio produktais yra licencijuojama veikla, taip pat tai, kad už šio ypatingo valstybinio reglamentavimo režimo pažeidimus gali ir turi būti nustatytos sankcijos, yra pagrįs-tas, konstituciškai pateisinamas dalykas dėl inter alia visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir gina-moms vertybėms gali sukelti alkoholio vartojimas. <...>

Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi ati-tikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys, taip pat išduotų licencijų galiojimo panaikinimo pagrindus ir tvarką.

Ūkinėsveiklosreguliavimas,kadji tarnautųbendraitautosgerovei;sąžiningoskonkurencijosapsauga(Konstitucijos46straipsnio3,4dalys)

Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas<...> licencijų sąlygų laikymasis ir jo priežiūra yra būtina prielaida sąžiningai konkurencijai

atitinkamoje rinkoje, nagrinėjamu atveju – prekybos alkoholio produktais rinkoje. saugoti sąžinin-gos konkurencijos laisvę – valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis).

<...><...> pagal Konstituciją valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos

gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad tai turi būti daroma įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu.

<...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja, be kitų dalykų, sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad licencijų sąlygų laiky-masis ir jo priežiūra yra būtina prielaida sąžiningai konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Taigi ūkio subjekto, pažeidusio licencijoje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos taisykles, ūkinės veiklos laisvė ne tik gali, bet paprastai ir turi būti ribojama.


380

Ūkinėsveiklos(prekybosalkoholioproduktais)ribojimaiirdraudimai;savivaldybiųtarybųįgaliojimaidalyvautiformuojant,koordinuojantvalstybėsalkoholiokontrolėspolitikąirjąįgyvendinant

Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimasPrekyba alkoholiniais gėrimais – ūkinė veikla. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra

konstatuota, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį vals-tybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Šiame kontekste paminėtinos šios ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotos oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos:

– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai); įsta-tymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai);

– asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, sau-goti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti; įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konsti-tucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai (Konstituci-nio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas); pagal Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konsti-tuciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikoma-si konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas).

<...><...> įstatymų leidėjas, ypač atsižvelgdamas į inter alia visiems žinomus neigiamus padarinius,

kuriuos alkoholio vartojimas gali sukelti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių sau-gumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms (ir kurie <...> buvo ne kartą konstatuoti Konstitucinio Teismo aktuose), taip pat į tai, kad šiai veiklos sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuo-jant, koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant, inter alia įgaliojimus riboti ar uždrausti oficialių švenčių ir masinių renginių, kurie, kaip žinoma, yra susiję su padidėjusiu socialinio gyvenimo intensyvumu ir aktyvumu, dienomis prekybą alkoholiniais gėrimais tos savi-valdybės teritorijoje (taip pat ir mažmeninės prekybos, viešojo maitinimo įmonėse), kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų, inter alia apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, kitas teisės saugomas ir ginamas vertybes.

<...>Pabrėžtina, kad atitinkami savivaldybių tarybų sprendimai turi būti aiškiai pagrįsti ir racio-

naliai motyvuoti, jie negali būti savavališki, voliuntaristiniai. Pabrėžtina ir tai, kad visi prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai ir draudimai turi būti griežtai apibrėžti laiko ir vietos atžvilgiu, šios rūšies ūkinės veiklos (kaip ir bet kurios kitos ūkinės veiklos) negalima riboti labiau, negu būti-na teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms užtikrinti, nes antraip būtų nepaisoma konstitucinio proporcingumo principo.

Be to, informacija apie nustatytus ribojimus ir draudimus turi būti vieša, teisės subjektai apie tai turi būti informuoti iš anksto. Priešingu atveju būtų nepaisoma konstitucinio teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

Taip pat pabrėžtina, kad minėti prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai ir draudimai negali būti selektyvūs, jais negalima jokių asmenų (inter alia ūkio subjektų) diskriminuoti ar kuriems nors asmenims teikti privilegijų.

<...>


381

<...> tai, kad įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus riboti ar uždrausti oficialių švenčių ir masinių renginių dienomis prekybą alkoholiniais gėrimais tos savi-valdybės teritorijoje (taip pat ir mažmeninės prekybos, viešojo maitinimo įmonėse), kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų, inter alia apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, kitas teisės saugomas ir ginamas vertybes, nereiškia, kad tokie savivaldybių tarybų sprendimai ne-gali būti kontroliuojami.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje nustatyta, jog tai, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atsto-vai (123 straipsnio 2 dalis); savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme (124 straipsnis). lietuvos Respublikos teisės sistemoje tokie ginčai yra priskirti pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų – administracinių teismų jurisdikcijai.

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį

pagrindą; visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo, tarp šių principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų. Konstitucinio Teismo aktuose, inter alia 1995 m. balandžio 20 d., 1997 m. vasario 13 d., 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimuose, yra išdėstyta plati oficiali konstitucinė doktrina, kurioje aiškinamos Konstituci-jos 46 straipsnio nuostatos. Be kita ko, konstatuota, kad: asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos lais-vę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt., tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų; nustatomais apribojimais ne-leistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiatei-siškumas, sąžininga konkurencija ir kt.; pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą; valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą yra viena iš pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus; ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais; valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis; nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia ir įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos kon-kurencijos laisvė ir būtų numatyta priemonės bei būdai jai apsaugoti; konstitucinė sąžiningos kon-kurencijos apsaugos garantija suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kurie iškreipia ar gali iškreipti sąžiningą konkuren-ciją; monopolio įvedimas (kurį draudžia Konstitucija) – tai nepagrįstas privilegijų teikimas tam tik-ram ūkio subjektui, kartu ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas, jų ūkinės veiklos laisvės ribojimas; valstybės pareiga ginti vartotojų interesus suponuoja tai, kad įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytų reikalavimų.

Ūkinėsveiklos(keleiviųvežimo)teisinisreguliavimasKonstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d. nutarimasĮstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinę pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų

bendrai tautos gerovei, įstatymais reguliuoja ir keleivių vežėjų ūkinę veiklą, nustato šios veiklos sąlygas, reikalavimus jos vykdymui, šios veiklos ribojimus ir draudimus, taip pat keleivių vežėjų


382

ūkinės veiklos kontrolę. Tam tikri keleivių vežėjų ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais. Tačiau nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir riboji-mus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas negali konkuruoti su nustatytuoju įstatyme.

idant būtų veiksmingiau vykdomos, tam tikros funkcijos, taip pat ir susijusios su keleivių vežėjų ūkinės veiklos reguliavimu, gali, o kai kada ir turi būti perduotos savivaldybėms. <...>

<...><...> santykiai, susiję su keleivių vežimu reguliariais reisais, ir santykiai, susiję su keleivių

vežimu užsakomaisiais reisais, gali (ir turi) būti teisės aktais reguliuojami nevienodai – tas teisinis reguliavimas atspindi atitinkamos ūkinės veiklos ir atitinkamos rinkos specifiką, nes vieni vežėjai teikia vežimo paslaugas keleiviams, vykstantiems reguliariais reisais, o kiti – keleiviams, vykstan-tiems užsakomaisiais reisais. Šių santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas savaime nelaikytinas nesąžiningų konkurencijos toje pačioje rinkoje sąlygų sudarymu.

Ūkinėsveiklosreguliavimas,kadjitarnautųbendraitautosgerovei;ūkinėsveikloslaisvėsribojimas(Konstitucijos46straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarimas<...> kaip savo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime (taip pat kituose aktuose) yra konstatavęs

Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos prie-dermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei; ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės; asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų in-teresų ir kt.) apsaugai. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime konstatuota, kad as-mens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja, be kitų dalykų, sąžiningos konkurencijos laisvę.

<...><...> Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją riboti as-

mens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra pa-neigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime konstatuota, kad nors tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – že-mesnės galios poįstatyminiais teisės aktais, nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu; taigi tik įstatymu galima nustatyti ir esminį po-veikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nustatyti įpareigojimai yra nevykdomi arba netinkamai vykdomi. Tai taikytina ir vadinamosioms ekonominėms sankcijoms, priskirtinoms administracinės teisinės atsakomybės institutui ir suda-rančioms prielaidas daryti neigiamą poveikį teisinėn atsakomybėn traukiamų ūkio subjektų eko-nominei padėčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Ūkinėsveiklos(skirtųrealizuotinetauriųjųmetalųlaužoiratliekųsupirkimo)licencijavimas

Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarimas<...> skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimas yra licencijuojama veikla;

licencija yra išduodama, jeigu ūkio subjektas atitinka tam tikrus būtinus reikalavimus. nėra ir ne-gali būti jokių teisinių argumentų, kurie leistų teigti, esą skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo licencijavimas, reikalavimų asmenims, užsiimantiems šia ūkine veikla, nusta-tymas yra konstituciškai nepagrįstas (inter alia – ir ypač – atsižvelgiant į tai, kad gali būti bandoma


383

parduoti supirkėjams ir tokius skirtus realizuoti netauriųjų metalų laužą ir atliekas, kurie buvo įgyti pagrobus svetimą turtą, t. y. padarius nusikalstamą veiką). Šios licencijuojamos veiklos sąlygų laikymasis ir jo priežiūra yra būtina Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, inter alia nuosavybės teisių, žmonių sveikatos, viešosios tvarkos, valstybės ūkio sistemos, finansinės tvarkos, taip pat sąžiningos konkurencijos, gynimo prielaida.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimu, bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys, taip pat ir poveikio priemones (sankcijas), kurios turi būti taikomos už tokių reikalavimų pažeidimus. Darytina prezumpcija, kad visi ūkio subjektai, pagal turimas licencijas užsiimantys licencijuojama veikla, žino ir supranta teisės aktuose įtvirtintas sąlygas, kurių privalo laikytis, taip pat žino, kad, pažeidus tam tikras iš šių sąlygų, jiems bus taikomos įstatymų nustatytos sankcijos, kartu ir prevencinio poveikio priemo-nės. Ūkio subjekto, pažeidusio licencijoje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos taisykles, ūkinės veiklos laisvė ne tik gali, bet paprastai ir turi būti ribojama (taip pat ir taikant uždraudimo sankcijas).

Konstituciniaiūkinėsveiklospagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio, kuriame įtvirtinti konstituciniai ūkinės veiklos pagrindai, visų

dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo. Jose įtvirtinti principai tarpusavyje suderinti, yra jų pusiausvyra, kiekvienas iš šių konstitucinių principų turi būti aiškinamas nepanei-giant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Ūkinėsveiklosreguliavimas,kadjitarnautųbendraitautosgerovei(Konstitucijos46straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji

tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, nustatyti tokį ūkinės veik-los teisinį reguliavimą, kuris tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis prin-cipas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus.

Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Bendra tautos gerovė – tai gana bendras ir platus kri-terijus, kurį taikant gali būti remiamasi inter alia tikslingumo argumentais; sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius; ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės; Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veik-los tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios vi-suomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. ge-gužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Kons-titucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą.


384

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai regu-liuoti ūkinę veiklą, – žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršy-dami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aišku-mo, tikrumo, saugumo principų, iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų.

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, pro-cedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai). Ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės – tai yra ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Valstybėspriedermėremtivisuomeneinaudingasūkinespastangasiriniciatyvą;valstybėspaskola(Konstitucijos46straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis

Teismas yra konstatavęs, jog šios dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ reiškia, kad Konstitucija įtvirtina galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei, kad tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti tam tikras ūkinės veiklos sritis ar tam tikras ūkines pastangas, taip pat kad toks ūkinės veiklos ver-tinimas sudaro reikiamas prielaidas valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją valstybė, tenkindama viešąjį interesą, gali pasirinkti įvai-rias visuomenei naudingų ūkinių pastangų ir iniciatyvos rėmimo formas. Viena jų gali būti ūkio subjektams valstybės teikiama parama, inter alia valstybės paskola. Tokios paramos ūkio subjek-tams, inter alia valstybės paskolos, teikimo paskirtis – tenkinti viešąjį interesą.

Valstybės paramą ūkio subjektams lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ekonominė pa-dėtis, valstybės ūkio raidos prioritetai, būtinumas remti tam tikrus socialinius visuomenei naudin-gus projektus siekiant bendros tautos gerovės.

Pagal Konstituciją ūkio subjektams teikiama valstybės parama, inter alia valstybės paskola, turi būti grindžiama įstatymu. Įstatymuose turi būti inter alia nustatyta valstybės institucijos, tu-rinčios teisę priimti sprendimus dėl jos teikimo, taip pat tokios paramos teikimo pagrindai. Įstaty-mų leidėjas, reguliuodamas visuomenei naudingų ūkinių pastangų ir iniciatyvos rėmimą, taip pat ir valstybės paskolos teikimą, yra saistomas iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia atsakingo valdymo, skaidrumo, teisėtumo, lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos principų.

Reguliuojant paramos, inter alia valstybės paskolos, teikimą ūkio subjektams negalima nu-statyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų suteikiamos privilegijos ar varžoma iniciatyva.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų vie-šajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei.

santykiai dėl paskolos, atsirandantys tarp valstybės ir asmens (ūkio subjekto), turi būti grin-džiami inter alia sutarčių sudarymo laisvės principu, kuris vertintinas kaip konstitucinio lygmens garantija. sutarties sudarymo laisvė – tai visų pirma laisvas jos šalių valios reiškimas siekiant sudaryti sutartį (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Tai yra šalių teisė savarankiškai spręsti sutarties turinio klausimus nepažeidžiant iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, atitinkamų Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų nuostatų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių.


385

Pažymėtina ir tai, kad asmuo (ūkio subjektas), naudodamasis valstybės parama, inter alia vals-tybės paskola, turi laikytis prisiimtų įsipareigojimų, nepiktnaudžiauti teise; turi būti užtikrinama tokios paramos tinkamo naudojimo kontrolė, jos grąžinimas laiku.

<...> tais atvejais, kai asmuo (ūkio subjektas), gavęs valstybės paskolą, nevykdo iš sutarties ir įstatymų kylančių įsipareigojimų, turi būti nustatytos tokių įsipareigojimų įvykdymo, inter alia paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) grąžinimo, užtikrinimo priemonės. Viena jų gali būti atitinkamos įstatymų leidėjo nustatytos valstybės institucijos sprendimo dėl valstybės paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) išieškojimo vykdymas. Tokio sprendimo dėl valstybės paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) išieškojimo vykdymo ypatumai turi būti nustatyti įstatymu. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos apskritai nekyla draudimo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad vykdymo procesas būtų pradedamas remiantis ne tik teismo, bet ir kitų įstatymuose numatytų valstybės institucijų (pareigūnų) sprendimais. Įstatymu reglamentuojant vykdymo procesą turi būti siekiama jo operatyvumo, veiksmingumo, nesudaroma prielaidų vilkinti sprendimų vykdymo, piktnaudžiauti teise. Visais atvejais įstatymų leidėjui nustatant sprendimo dėl valstybės paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) išieškojimo vykdymo ypatumus negali būti paneigiama asmens teisė kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistų teisių gynimo ir konstitucinė teismo paskirtis vyk-dyti teisingumą. Vykdymo proceso teisėtumui užtikrinti turi būti įtvirtinta veiksminga teisminė vykdymo proceso kontrolė (gali būti įvairios tokios kontrolės formos), kurią vykdydamas teismas galėtų spręsti visus vykdymo procese kylančius klausimus (ginčus). Tokios kontrolės pagrindinis tikslas – užtikrinti vykdymo proceso teisėtumą, veiksmingumą, operatyvumą, asmens pažeistų tei-sių gynimą.

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas sprendimų dėl valstybės paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) išieškojimo vykdymą, turi paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia Konstitu-cijos 29, 30 straipsnių nuostatų.

<...><...> asmens, manančio, kad yra pažeidžiamos jo teisės, teisė kreiptis į teismą apima ir asmens

(ūkio subjekto), gavusio valstybės paskolą, teisę skųsti teismui įstatymų leidėjo nustatytos valstybės institucijos sprendimą dėl valstybės paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) išieškojimo, ir tokio sprendimo vykdymą.

<...>Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia valstybės paramos teikimą ūkio

subjektams, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijoje, inter alia 29 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nebūtų laikomas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei.

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio visų dalių nuostatos yra

tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo (2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sau-sio 26 d. nutarimai), kad jose įtvirtinti principai yra tarpusavyje suderinti, tarp jų yra pusiausvyra, kiekvienas iš šių konstitucinių principų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).

<...>Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį

pagrindą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).

Ūkinėsveiklosreguliavimas,kadjitarnautųbendraitautosgerovei;ūkinėsveikloslaisvėsribojimas(Konstitucijos46straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs: Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „vals-

tybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam


386

tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, inter alia ūkinės veiklos sąlygų, ribojimų (draudimų) nustatymą, procedūrų reglamentavimą teisės aktuose (2005 m. ge-gužės 13 d. nutarimas); „Teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo for-ma. Teisinio reguliavimo ypatumai priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos“ (1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai); dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo konkrečių santykių srityje reguliavimas, inter alia draudimų ir leidimų santykis gali kisti (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas); ūkinės veiklos reguliavimo pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė; ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžine-rijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės (1995 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai); sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius (1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai); kita ver-tus, „bendra tautos gerovė“ neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, gerovei, teisėms ir teisėtiems interesams (2005 m. gegužės 13 d. nutari-mas); asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva yra „neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norin-čiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti“ (2005 m. gegužės 13 d., 2005 m. gegužės 31 d. nutarimas); negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota, tačiau nedraudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvi-mą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti (2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai); asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; įstatyme nustatyti ūkinės veiklos draudimai turi būti pagrįs-ti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti (2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai); pagal Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi kons-titucinio proporcingumo principo (2006 m. gegužės 31 d. nutarimas); tinkamas valstybinis ūkinės veiklos reguliavimas yra susijęs su vartotojų interesų gynimu, kuris suponuoja, kad įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nu-statytų reikalavimų (2003 m. kovo 17 d. nutarimas); specialiosios vartotojų interesų gynimo prie-monės – tai diskriminacinių kainų nustatymo ribojimas, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinis reglamentavimas, prekių kokybės, kitų reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymas ir kt. (1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susi-jusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nuta-rimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu.

<...><...> įstatymų leidėjas, nustatomu ūkinės veiklos reguliavimu įgyvendindamas atitinkamas

Europos sąjungos teisės normas, turi inter alia laikytis iš konstitucinio teisinės valstybės princi-po kylančio reikalavimo grįsti nustatomą teisinį reguliavimą reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais, užtikrinti teisės aktų hierarchiją ir vidinę nacionalinės teisės sistemos darną.

Santykių,susijusiųsuelektrosenergetika,teisinisreguliavimasKonstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas (pakartota 2009 m. kovo 2 d. nutarime)1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmus Konstituciją ir jai 1992 m. lapkričio 2 d. įsigalio-

jus, įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su elektros energetika, kilo pareiga paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, kylančių reikalavimų.


387

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti

principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo, tarp jose įtvirtintų principų yra pusiau-svyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

<...>Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio regu-

liavimo kontekste, atsižvelgiant inter alia į Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatas.<...><...> konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su ki-

tomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nuta-rimas).

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuo-

savybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šios trys vertybės – privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, apibrėžia lietuvos ūkio pagrindą, inter alia tuo požiūriu, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir inicia-tyva – tai teisinių galimybių visuma, suponuojanti sutarčių sudarymo laisvę, galimybes nekliudo-mai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, as-muo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų. Kita vertus, valsty-bė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Todėl ūkinės veiklos laisve ir valstybės nustatytais jos ribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas ar sąžininga konkurencija.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę, todėl Konsti-tucijos 23 straipsnyje įtvirtinta asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir as-mens ūkinės veiklos laisvė.


Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūki-

nes pastangas ir iniciatyvą, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra viena pagrin-dinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių, ji sudaro konstitucines teisines prielaidas inter alia diferen-cijuotam teisiniam ūkinės veiklos reguliavimui pagal bendros tautos gerovės kriterijų ir suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų pareigą nekliudyti reikštis bei plėtotis asmenų iniciatyvai, jei ji nėra žalinga visuomenei.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, būtų neteisinga suvokti „kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą“, nes valstybė turi galimybę pasirinkti (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).


388

Ūkinės veiklos reguliavimas, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (inter alia elektrosenergetikossrityje)(Konstitucijos46straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji

tarnautų bendrai tautos gerovei.Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi

laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tau-tos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų tei-sėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.

Be to, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisinis reguliavimas tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma, kuria galima nustatyti inter alia pagrįstus, nediskriminacinius, aiškiai suformuluotus ūkinės veiklos draudimus ir, atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių san-tykių specifiką, keisti ūkinės veiklos draudimų ir leidimų santykį, jei besikeičiant teisinio regulia-vimo turiniui nėra paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti ūkinės veiklos reguliavimo principai. Todėl seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką.

Tokios politikos, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, „turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politi-kos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio regulia-vimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, lietuvos visuomenės ir valstybės intere-sams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“ (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

Be to, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad minėta dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskirian-tis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavi-mas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos, atskirų ūkio subjektų teisinės padėties di-ferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs ir tai, kad „Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius“.

Pažymėtina ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikš-mingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama. Minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau nei būtina užtikrinant kons-tituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas).


389

Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad valstybės turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtin-tam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas).

<...> valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; taigi valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; įstatymų leidėjo gali-mybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje lemia elekt-ros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai; iš Konstitucijos (inter alia iš jos 46 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) kyla konstitucinė įstatymų lei-dėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrinta bendra tautos gerovė.

<...> Konstitucijos 46 straipsnio nuostatose įtvirtinti principai ir vertybės, inter alia tai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, negali būti priešpriešinami. siekiant bendros tautos gerovės yra pateisinamas diferencijuotas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į reguliuojamos ūkinės veiklos srities specifiką. Minėtas elektros energetikos ypatumas – riboti elektros energetikos ištekliai lemia ribotas įstatymų leidėjo galimybes rinktis alternatyvias prie-mones bendrai tautos gerovei elektros energetikos srityje užtikrinti. Taigi, siekiant užtikrinti bend-rą tautos gerovę elektros energetikos srityje, būtinas specialus teisinis reguliavimas atsižvelgiant į energetikos specifiką.

<...>Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio sub-

jektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegu-žės 31 d. nutarimai).


Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą

ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.nuostata „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“, kaip ne kartą yra konstata-

vęs Konstitucinis Teismas, reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuo-ta, tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielaidas taikyti monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reglamen-tavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus. Be to, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teis-mas, monopolis – tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. kovo 15 d. nutarimai). Monopolis yra ir tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo arba organizacija tam tikroje srityje gali veikti be kon-kurencijos (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas). Be to, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2004 m. sausio 26 d. nutarime, pagal Konstituciją monopolio įvedimas yra ir nepagrįstas privilegijų teikimas tam tikram ūkio subjektui (jų grupei), kartu ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas, jų ūkinės veiklos laisvės ribojimas; privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei


390

nustatymas sietinas ir su kitų ūkio subjektų diskriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu; tai nesuderinama su Konstitucijos 29 ir 46 straipsnių reikalavimais; siekiant socialiai reikšmingų tikslų gali būti nustatomos įvairios kitos priemonės, bet ne monopolijos įvedimas.

sąžiningos konkurencijos apsauga, kaip yra ne kartą konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiks-mingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkuren-ciją. Taigi konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

<...> valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia jai nuosavybės teise priklausančio turto tvarkymo (inter alia investavimo) aspektu, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį (reguliuoti ūki-nę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) turi paisyti, kad toks reguliavimas atitiktų iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylančius reikalavimus, t. y. nesudarytų sąlygų monopolizuoti gamybą ir rinką, paneigti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Vartotojųinteresųapsauga(Konstitucijos46straipsnio5dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta

nuostata, kad valstybė gina vartotojo interesus, suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nu-statytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi, o jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruotos, valstybės valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį regu-liavimą, kuris užtikrintų vartotojų interesų apsaugą (2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).

<...> konstitucinė valstybės pareiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyvendinta pirmiausia įstatymų leidėjui nustatant bendrąsias ir, atsižvelgiant į konkrečią reguliuojamos ūkinės veikos specifiką, specialiąsias vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemones.

<...> tam tikros ūkinės veiklos sritys turi joms būdingą santykių specifiką, kuri inter alia gali suponuoti vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimo ypatumus tam tikrose ūkinės veiklos srityse; būtent ūkinės veiklos turinys, jos specifika, ypatumai tam tikrose ūkio srityse gali lemti specialaus vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo teisinių santykių reguliavimo būtinumą, poreikį tam tikroje ūkinės veiklos srityje. Taigi vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gy-nimo priemonės tam tikrose ūkinės veiklos srityse gali skirtis priklausomai nuo konkrečios ūkinės veiklos santykių specifikos.

Ūkinės veiklos specifika, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas, t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas.

Veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo užtikrinimas suponuoja inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti vartotojų teisių, interesų apsaugos institucinę siste-mą, t. y. įstatymu turi būti nustatytos valstybės institucijos, aiškiai apibrėžta jų kompetencija, suda-rytos teisinės prielaidos tokioms valstybės institucijoms užtikrinti realią vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą atitinkamoje ūkinės veiklos srityje.

iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantis veiksmingos vartotojų teisių, intere-sų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį


391

reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskrimi-nacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai.

Kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter alia taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje; įstatymų leidėjas turi parei-gą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus; šie kriterijai ir jų nustaty-mo metodika, tvarka turi būti aiški, skaidri, pagrįsta, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti nustatant elektros energijos kainas ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, interesus.

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straips-

nio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ji apima teisę laisvai pasi-rinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.

Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).


Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis

Teismas yra konstatavęs, kad šios dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei, kad tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti konkrečias ūkinės veiklos sritis ar konkrečias ūkines pastangas, taip pat kad toks ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bend-rai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti

principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje su-derinti ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo. Pažeidus kurioje nors vienoje Konstitucijos 46 straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse iš-dėstytas teisės normas.

<...> iš Konstitucijos 46 straipsnio, inter alia šiame straipsnyje įtvirtintų sąžiningos konkuren-cijos apsaugos ir vartotojų teisių gynimo imperatyvų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą prekių ženklo savininko bei vartotojų teisių apsaugą.

iš Konstitucijos 46 straipsnio kylantys imperatyvai yra neatsiejami ir nuo jos 23 straipsnio.

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti

principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiau-svyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.


392

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuo-

savybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konsta-tavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prie-laidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį taip, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančiuosius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų. Kita vertus, pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).


Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūki-

nes pastangas ir iniciatyvą. Ši nuostata, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, supo-nuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, jei ji nėra žalinga visuomenei. Kartu ši nuostata sudaro konstitucines teisines prielaidas galimam diferencijuotam ūkinės veiklos teisiniam regu-liavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė. Diferencijuotas teisinis reguliavi-mas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).


Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji

tarnautų bendrai tautos gerovei.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „vals-

tybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, inter alia ūkinės veiklos są-lygų, ribojimų (draudimų) nustatymą, procedūrų reglamentavimą teisės aktuose (2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų tei-sėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.


393

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribo-jimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi kons-titucinio proporcingumo principo.

<...>Valstybė ūkinę veiklą turi reguliuoti taip, kad inter alia būtų užtikrintas ir Konstitucijos

54 straipsnyje įtvirtintas viešasis interesas – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalus naudoji-mas, atkūrimas ir gausinimas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

<...><...> pagal Konstituciją valstybė turi teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, inter

alia ūkinės veiklos sąlygas, ribojimus (draudimus), procedūrų reglamentavimą teisės aktuose, ta-čiau, nustatydama tokius apribojimus, negali paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.; negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, kad ši sritis būtų monopo-lizuota; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės.


Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą

ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata „Įstatymas draudžia monopolizuoti

gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota, tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius mono-polinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielaidas taikyti monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą, monopo-linės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reglamentavimą, prekių kokybės reikalavimų mono-poliniam ūkio subjektui nustatymą, taip pat valstybės institucijų vykdomą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. Konstitucinė są-žiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konku-renciją, draudimas, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstaty-muose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).


394

Vartotojųinteresųapsauga(Konstitucijos46straipsnio5dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Konstitu-

cinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ši nuostata suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi, o jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rin-ka yra sukoncentruotos, valstybės valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vartotojų interesų apsaugą.

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas<...> Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konsti-

tucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);

<...><...> Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas tautos ūkio pagrindas, kurį sudaro šios

vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva; 46 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių; 46 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas <...>.

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva;valstybėspriedermėremtivisuomeneinaudingasūkinespastangasiriniciatyvą(Konstitucijos46straipsnio1,2dalys)

Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas<...> asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę,

sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veik-los pobūdį, tai, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veik-la arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nu-tarimai). Tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai);

– nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (Kons-titucijos 46 straipsnio 2 dalis), sudaro konstitucines teisines prielaidas inter alia diferencijuotam teisiniam ūkinės veiklos reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė, taip pat suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiks-mais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingu-mas visuomenei ir nėra akivaizdus (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas).

ŪkinėsveikloslaisvėsribojimainustatomiįstatymuKonstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnį (inter alia jo 3 dalį),

ne kartą yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos laisvės ribojimai galimi, kai jie nustatyti įstatymu.

Konstituciniaišaliesūkiopagrindai(Konstitucijos46straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. kovo 27 d., 2009 m.

balandžio 29 d. nutarimuose) yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra


395

tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos kitose šio straipsnio dalyse išdėstytos teisės normos arba sudaromos prie-laidos jas pažeisti.

Ūkinėsveikloslaisvėiriniciatyva(Konstitucijos46straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutarimas Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuo-

savybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konsta-tavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prie-laidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį taip, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujų ūkio subjektų ar likviduoti esančiųjų; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų. Kita vertus, pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, tokių kaip ūkinės veiklos subjektų ly-giateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.

<...>Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkš-

čiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai supo-nuoja ir tai, kad ūkinės veiklos ribojimo (draudimo) priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir vi-suotinai svarbius tikslus, neturi varžyti ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

<...><...> Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali

būti ribojama tik įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu.


Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutarimas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūki-

nes pastangas ir iniciatyvą. Ši nuostata, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, supo-nuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, jei ji nėra žalinga visuomenei.


Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutarimas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji

tarnautų bendrai tautos gerovei.Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies for-

muluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, inter alia nustatyti ūkinės veiklos sąlygas, ribojimus (draudimus), teisės aktuose reguliuoti procedūras.

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribo-


396

jimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra pa-neigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūki-nės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų tei-sėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.

2.4.1.2. Teisė į darbą

ŽmogausdarboteisiųapsaugospagrindaiKonstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Konstitucijos iV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“ įtvirtinta ne tik asmens ūkinės veiklos laisvė,

privačia nuosavybe grindžiamas šalies ūkis, bet ir ūkinės veiklos reguliavimas taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio skirsnio normose ūkinė ir socialinė sritys ne priešpriešinamos, bet viena kitą papildo. Todėl Konstitucijoje neatsitiktinai yra įtvirtinti ir žmogaus darbo teisių apsaugos pagrindai. Antai Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasi-rinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Konstitucijos 49 straipsnyje laiduojama kiekvieno dirbančio žmogaus teisė į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. numatyta, kad darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas. Kitose Konstitucijos normose numatomi darbuotojų ekonominių ir socialinių interesų gynimo būdai, laiduojama socialinė parama ir t. t.

Galima teigti, kad Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus darbo teisės sudaro vientisą grupę, kuri yra žmogaus konstitucinio statuso dalis. Dirbantis žmogus Konstitucijoje traktuojamas humanisti-niu požiūriu. Žmogus suprantamas ne kaip abstrakti socialinė, ekonominė ar profesinė kategorija, gamybinių santykių dalyvis, bet kaip laisva asmenybė, kurios žmogiškasis orumas saugotinas.

DarbosantykiųteisinisreguliavimasKonstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Darbo santykių šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Tai skirtingi pagal teises ir pareigas sub-

jektai. Valstybės pareiga – užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partne-rystės pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesnės pusės, teises. Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema sąlygoja tai, kad darbo santykius ir su jais susijusias sritis reguliuojančios teisės normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės. Pažy-mėtina, kad šie tikslai ir lemia darbo santykių teisinį reguliavimą.

Darbo santykių teisiniam reguliavimui yra būdingi principai: darbo sutarties šalių lygybė; pa-pildomų garantijų socialiniu atžvilgiu labiausiai pažeidžiamų piliečių grupėms nustatymas; drau-dimas vienašališkai keisti sąlygas, dėl kurių šalys susitarė; darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį įstatymų nustatyta tvarka; galimybė darbdaviui nutraukti darbo sutartį tik įstatymų nustatytais


397

pagrindais; darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, požiūrio į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.

siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti. Tai minimalus darbo užmokestis, atlyginimas už prastovos laiką įstatymo nustatytais atvejais, išeitinės pašalpos, darbo sutarties nu-traukimo darbdavio iniciatyva griežtas reglamentavimas ir t. t. Šių įstatymo nustatytų priemonių įgyvendinimas susijęs su tam tikromis darbdavio išlaidomis. Tačiau šios priemonės yra būtinos siekiant apsaugoti darbuotojo socialines reikmes.

Tiek pakankama darbdavio turtinių interesų apsauga, tiek darbuotojo darbo teisių apsauga – būtinos normalios ūkinės veiklos šiuolaikinėje visuomenėje prielaidos. Įstatymų leidėjas privalo suderinti skirtingus interesus, užtikrinti konstitucinių vertybių pusiausvyrą.

2.4.1.2.1. Teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą

TeisėlaisvaipasirinktidarbąbeiversląKonstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas<...> žmogaus teisė laisvai pasirinkti vienas ar kitas darbo bei verslo rūšis gali būti reguliuo-

jama įvairiai. Ši teisė pirmiausia yra siejama su įvairiais natūraliais reikalavimais, t. y. su kiekvieno asmens sugebėjimais ir galimybėmis. Šie reikalavimai gali būti įvairūs tam tikro išsilavinimo tu-rėjimas, moralinės ir kitos savybės (pvz., gydytojams, mokytojams, teisėjams, prokurorams ir kt.), specialios teisės įgijimas (pvz., vairuotojams) ir pan. Galimybę laisvai pasirinkti verslą taip pat riboja natūralūs reikalavimai, pvz., pradinio kapitalo turėjimas. Žmogus, neturėdamas reikiamų materialinių sąlygų, negalėtų realiai pasinaudoti šia teise. Todėl, pasirinkdamas darbą ir verslą, žmogus jau iš anksto žino, kad jam reikia turėti tam tikrą išsilavinimą ar sumokėti tam tikrus mo-kesčius, ir pagal savo sugebėjimus bei galimybes nusprendžia, ką jam pasirinkti. svarbiausia, kad laisvo pasirinkimo galimybė asmeniui nebūtų apribota tiesiogiai, normine tvarka, t. y. jam negali būti draudžiama pasirinkti kokį nors darbą ar verslą.

Darbuotojųteisėkreiptisįteismądėldarbdaviosprendimaispažeistųsavoteisiųgynimo(Konstitucijos30straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimassuprantama, jog darbdavio sprendimais gali būti pažeidžiamos ne tiktai profesinės sąjun-

gos narių, bet ir nepriklausančių šiai organizacijai darbuotojų teisės. Konstitucijos 30 straipsnis garantuoja asmens teisę kreiptis į teismą, todėl nesantys profesinės sąjungos nariais darbuotojai darbdavio sprendimais pažeistas savo teises gali tiesiogiai ginti teisme. Pažymėtina, kad ir lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nepriklausantis profesinei sąjungai darbuotojas savo darbo teises gali ginti tiesiogiai teisme (lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimas nr. 42).

TeisėstreikuotiKonstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas<...> profesinės sąjungos teisė skelbti streiką kyla iš Konstitucijoje bei įstatymuose garantuo-

tos darbuotojų teisės streikuoti. Profesinė sąjunga gali paskelbti streiką tiktai tada, kai tam pritaria dauguma įmonėje, įstaigoje, organizacijoje dirbančių asmenų. skelbdama streiką, profesinė sąjunga vykdo tiek profesinės sąjungos narių, tiek kitų tos įmonės darbuotojų valią.

Teisėlaisvaipasirinktidarbąbeiverslą(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnis yra skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“. Šio straipsnio 1 dalies nuosta-

ta, jog „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, yra bendro pobūdžio norma, kuri remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija. Taigi minima Konstitucijos 48 straipsnio


398

1 dalies nuostata kiekvienam žmogui pirmiausia laiduoja galimybę laisvai rinktis darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje. Tai siejasi su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „lie-tuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.

Darbo rinkos santykiuose privataus verslo srityje valstybės priedermė – įstatyminėmis prie-monėmis užtikrinti darbdavių ir asmenų, siūlančių savo darbo jėgą bei sugebėjimus, interesų balan-są, derinti juos su visuomenės interesais. Valstybės, vykdančios šią funkciją, prielaidos kištis į tuos darbo rinkos santykius, kurie gali būti nustatyti partnerystės, darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių forma, yra ribotos. Šioje srityje valstybė privalo gerbti ūkinės veiklos laisvę, kuri pirmiausia supran-tama kaip sutarčių laisvė, sąžiningos konkurencijos laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas. Kitaip sakant, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens laisvė rinktis darbą ar verslą. Tai viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai padėčiai visuomenė-je užsitikrinti. Kita vertus, tokia konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė suponuoja valstybės pareigą sudaryti atitinkamas teisines, socialines, organizacines prielaidas šiai teisei įgyvendinti.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies turinys turi būti siejamas ir su Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis. Visos šios konstitucinės nuostatos, viena kitą sąlygodamos, sudaro prielai-das priimti įstatymus, kuriais reaguojama ne tik į tautos ūkinę veiklą, bet ir į ekonomikos, socialinio gyvenimo įvairovę, kintamumą, nuosavybės formų raidą bei kitas aplinkybes. Valstybė, įgyvendin-dama savo priedermę užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą, švietimą, pati-kimą finansų sistemą, valstybės paslapčių apsaugą ir t. t., turi teisę nustatyti papildomus, specialius reikalavimus stojantiesiems į darbą svarbiausiose ūkio ir verslo srityse. Privačioje veikloje taip pat yra tokių sričių, pareigybių, kurios turi ypatingą svarbą visuomenei, valstybei, todėl valstybė gali kelti specialius reikalavimus tiems, kurie nori dirbti tokį darbą. Toks reguliavimas gali būti siejamas ir su valstybės poreikiais, ir su būtinybe atsižvelgti į asmenų, siekiančių atitinkamo darbo, savybes.

Tačiau valstybės įtaka privačiai sričiai yra ribota, galimybės reguliuoti šią sritį – mažesnės. Čia toks ribojimas gali būti pateisinamas tik tais atvejais, kai siejasi su esminiais visuomenės, valstybės interesais. Pagaliau apribojimų mastas neturi paneigti apribojamų teisių apskritai. Taigi apribojimų pobūdis, mastas, kriterijai turi būti aiškūs, atitikti siekiamus tikslus.

ValstybėsgalimybėskištisįdarborinkossantykiusprivatausverslosrityjeŽr. 2.4.1.1. Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, 1999 m. kovo 4 d. nutarimas.

Teisėlaisvaipasirinktiverslą(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasi-

rinkti verslą, reiškia, kad kiekvienas žmogus turi konstitucinę teisę pats spręsti, kokį verslą jam pa-sirinkti. Teisė laisvai pasirinkti verslą yra viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai padėčiai visuomenėje užimti. Konstitucinė nuostata, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti verslą, remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija. Kita vertus, minėta kiekvieno žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti verslą suponuoja valstybės pareigą sudaryti atitinkamas teisines prielaidas šiai teisei įgyvendinti. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą, siejasi su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.

Teisėlaisvaipasirinktidarbąbeiverslą(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai

pasirinkti darbą bei verslą. Ši laisvė – tai viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlygų. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pa-


399

sirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas šiai laisvei įgyvendinti. sudarydamas jas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygas. Tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos.

Galimybėlaisvaipasirinktidarbąbeiversląnegalibūtisuvaržytadėlto,kadasmeniuiyrapaskirtairmokamasenatvėspensija(Konstitucijos48straipsnio1dalis,52straipsnis)



<...> pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pa-sirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu. Galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija ar jos dalis.

Teisėlaisvaipasirinktidarbąbeiverslą(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai

pasirinkti darbą bei verslą. Ši laisvė yra viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užtikrinimo sąlygų. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasi-rinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę. sudarydamas jas, įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygas. Tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos.

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d., 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimuose konstata-vo, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyven-dindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę.

nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kuriems valstybė laiduoja teisę gauti pagal [įstatymą] paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, dėl gaunamos pensijos būtų suvaržytos galimybės laisvai pasirinkti kitą darbą bei verslą, nors tokie asmenys ir atitiktų norintiesiems dirbti darbą ar verstis verslu nustatytas sąlygas.

Teisėlaisvaipasirinktidarbąapimateisęstotiįvalstybėstarnybą(Konstitucijos33straipsnio1dalis,48straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimasValstybės tarnyba – tai profesinė veikla, kurią atlieka valstybės ar savivaldybės institucijos dar-

buotojas, t. y. darbinė veikla. Taigi teisė lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, yra susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Šiuo atžvilgiu Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į lietuvos Respub-likos valstybinę tarnybą“ yra susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis su lex generalis.

Pažymėtina, kad kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą Konstitucijos 48 straips-nio 1 dalyje formuluojama plačiau – kaip kiekvieno žmogaus teisė „laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą – tai bendro pobūdžio norma, kuri remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas) ir reiškia galimybę savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti užsiėmimo rūšį


400

(Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas), kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą yra viena iš būtinų žmogaus, asmenybės gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai).

Taigi pagal Konstituciją asmuo, siekiantis įgyvendinti savo konstitucinę teisę į darbą, turi teisę laisvai apsispręsti, ar rinktis darbą privačioje srityje arba privatų verslą, ar siekti būti priimtam į valstybės tarnybą. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“ suponuoja valstybės, įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielai-das įgyvendinti šią teisę (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai).

Teisėlaisvaipasirinktidarbąbeiverslą(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai

pasirinkti darbą bei verslą.Ši laisvė – tai viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties vi-

suomenėje užsitikrinimo sąlygų. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę. sudarydamas jas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį, nustatyti teisės lais-vai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygas. Tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos.

<...> prevencinėmis poveikio priemonėmis, skirtomis keliui organizuotam nusikalstamumui užkirsti, negalima apriboti žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą ir verslą.

Teisėlaisvaipasirinktidarbąbeiverslą;teisėlaisvaipasirinktiirįgytiprofesiją(Konstitucijos48straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimasPagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei

verslą. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą yra būtina žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlyga ir suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; jas sudarydamas įstaty-mų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį ir paisydamas Konstitucijos, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai). Žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą pirmiausia yra siejama su įvairiais natūraliais reikalavimais – kiekvieno asmens sugebėjimais ir galimybėmis; tokie reikalavimai gali apimti tam tikro išsilavinimo turėjimą, moralines ir kitas savybes (gy-dytojams, mokytojams, teisėjams, prokurorams ir t. t.), specialios teisės įgijimą (vairuotojams ir t. t.) ir kt. (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas). Kvalifikacijos, profesinių žinių, įgūdžių reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas).

Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją. Ši teisė yra susijusi su teise į išsilavinimą, kuris neretai yra būtina sąlyga atitinkamai profesinei kvalifikacijai įgyti. Kai kurioms profesijoms yra būtinas aukštasis išsilavini-mas, suteikiamas baigus atitinkamas aukštojo mokslo studijas.

<...>Konstitucines asmens teises į darbą, išsilavinimą ir profesiją aiškinant konstitucinių teisinio

tikrumo, teisinio saugumo, viešumo, skaidrumo principų kontekste konstatuotina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad reikalavimai, apibrėžiantys tam tikram darbui dirbti ar tam tikroms parei-goms eiti būtiną išsilavinimą, būtų vieši ir aiškūs; pagrindiniai reikalavimai neturi būti savavališkai, voliuntaristiškai kaitaliojami, antraip žmonės negalėtų tinkamai planuoti profesijos ir išsilavinimo pasirinkimo.


401

2.4.1.2.2. Profesinės kompetencijos reikalavimai

Profesinės kompetencijos reikalavimai neprieštarauja teisei laisvai pasirinkti darbą arverslą(Konstitucijos48straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio pirmosios dalies nuostata, kad „kiekvienas žmogus gali laisvai

pasirinkti darbą bei verslą“, reiškia objektyvizuotą (įstatymo laiduojamą) galimybę savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti užsiėmimo rūšį. Tačiau dirbant sudėtingą darbą reikalinga tam tikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl atitinkami reikalavimai asmenims, pre-tenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami. <...> Taigi profesinės kompetencijos reikalavimai neprieštarauja žmogaus teisei lais-vai pasirinkti darbą ar verslą.

AdvokatamskeliamasreikalavimasturėtiaukštąjįuniversitetinįteisinįišsilavinimąKonstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimaslietuvos Respublikos įstatymų leidėjas <...> priėjo prie išvados, kad advokatais dirbantiems

teisininkams būtinas plataus profilio teisinis pasirengimas, kurį gali užtikrinti tik aukštasis univer-sitetinis teisinis išsilavinimas. Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad apskritai tai gali būti traktuo-jama kaip padidinti išsilavinimo cenzo reikalavimai šios profesijos teisininkams. Tačiau nustatant tokius reikalavimus siekiama užtikrinti labiau kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimą gyventojams, t. y. sustiprinti žmogaus teisių bei laisvių apsaugos ir gynimo garantijas. <...>

Taigi <...> įstatyme nustatyto išsilavinimo reikalavimo negalima laikyti nei diskriminacinio pobūdžio apribojimu, nei piliečių teisių bei laisvių varžymu. Tai vertintina tik kaip kvalifikacinio pobūdžio reikalavimas asmenims, norintiems dirbti advokatais.

Įstatymųleidėjoįgaliojimainustatytiteisėslaisvaipasirinktidarbąįgyvendinimosąlygas,profesinėskompetencijosreikalavimus

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, sudarydamas teisines prielaidas įgyvendinti teisę

laisvai pasirinkti darbą bei verslą, įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti Kons-titucijos (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarime konstatuota: „Valstybė, įgyvendindama savo priedermę užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą, švietimą, patikimą finansų sistemą, valstybės paslapčių ap-saugą ir t. t., turi teisę nustatyti papildomus, specialius reikalavimus stojantiesiems į darbą svar-biausiose ūkio ir verslo srityse.“ Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarime konstatuota, kad „dirbant sudėtingą darbą reikalinga tam tikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl atitinkami reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami“ ir kad „profesinės kompetencijos reikalavimai neprieštarauja žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą ar verslą“.

Valstybėskontroliuojamosprofesijos,jųsavivaldaKonstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimas<...> antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą už-

tikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos.

Visuotinai – ne tik lietuvoje – pripažįstama, kad tokios valstybės kontroliuojamos profesijos kaip antstolio ir kt. (beje, ne vien teisinės profesijos) suponuoja atitinkamos profesijos savireguliaciją ir atitinkamą savivaldos sistemą, kuri apima visą šią profesiją (visus ja besiverčiančius asmenis) ir užtikrina inter alia atstovavimą tai profesijai (ja besiverčiantiems asmenims) esant santykiams su valstybės ir savivaldos institucijomis bei tarptautiniu lygiu, kvalifikacijos tobulinimo organizavimą, vienodus profesinės etikos standartus ir jų laikymosi kontrolę, taip pat kitokią įstatymų reikalaujamą


402

tos profesijos asmenų veiklos kontrolę. Jeigu tokios savireguliacijos ir savivaldos sistemos nebūtų, atitinkamų funkcijų, kurių vykdymą valstybė privalo užtikrinti, perdavimas į privačias rankas ne tik būtų nepagrįstas tikslingumo atžvilgiu, bet ir galėtų būti konstituciškai nepateisinamas. Tikslingumo atžvilgiu nepateisinama, gal ir konstituciškai nepagrįsta, būtų ir tai, kad kurie nors tam tikra valsty-bės kontroliuojama profesija besiverčiantys asmenys galėtų būti „šalia“ minėtos profesinės savivaldos sistemos ir ne tik neprisidėtų prie jos veikimo, bet ir galėtų išvengti atitinkamos profesinės veiklos kontrolės, inter alia kontrolės, ar tie asmenys laikosi vienodų profesinės etikos standartų.

savaime suprantama, kad atitinkama valstybės kontroliuojama profesija besiverčiantys asmenys negali neturėti tam tikrų pareigų, susijusių su minėtos savivaldos sistemos veikimo užtikrinimu.

Konstitucinis Teismas, sistemiškai (kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnį, kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, yra konstatavęs, kad, sudarydamas teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. lap-kričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjū-čio 13 d. nutarimai).

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pa-gal Konstituciją turi įgaliojimus įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmenys, besi-verčiantys tam tikra valstybės kontroliuojama profesija, ex lege priklausytų tam tikrai asociacijai, užtikrinančiai šios profesijos savivaldą, inter alia vienodus profesinės etikos standartus ir jų laiky-mosi priežiūrą. Taigi įstatymu gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad buvimas tokios asociacijos nariu būtų būtina vertimosi atitinkama profesine veikla sąlyga.

<...>Minėta, kad atitinkama valstybės kontroliuojama profesija besiverčiantys asmenys negali ne-

turėti įstatymo nustatytų pareigų, susijusių su minėtos savivaldos sistemos veikimo užtikrinimu.Taigi asmenys, besiverčiantys tam tikra valstybės kontroliuojama profesija ir ex lege priklau-

santys tam tikrai asociacijai, užtikrinančiai šios profesijos savivaldą, negali neturėti pareigų, susiju-sių su atitinkamos asociacijos išlaikymu.

Tai, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus įstatymu nustatyti tokį teisinį re-guliavimą, kad asmenys, besiverčiantys tam tikra valstybės kontroliuojama profesija, ex lege priklau-sytų tam tikrai asociacijai, užtikrinančiai šios profesijos savivaldą, nereiškia, kad valstybės kontro-liuojama profesija besiverčiantys asmenys negali laisvai vienytis į kitokio pobūdžio asociacijas arba, jeigu tokias asociacijas steigia kiti atitinkama profesija besiverčiantys asmenys, joms nepriklausyti.

<...><...> teisinis reguliavimas, įtvirtinantis privalomą antstolių narystę Rūmuose [lietuvos ants-

tolių rūmuose] ir pareigas, susijusias su Rūmų išlaikymu, vertintinas ne apsiribojant vien Kons-titucijos 35 straipsnio 1, 2 dalimis, bet kur kas plačiau – ir kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia 48 straipsnio 1 dalies, kontekste. Konstatuotina, kad antstolių privaloma narystė Rūmuose ir pa-reigos, susijusios su Rūmų išlaikymu, ex lege yra neatskiriama nuo asmens laisvo apsisprendimo būti antstoliu ir vykdyti <...> įstatymų nustatytas funkcijas, kitą veiklą ir turėti atitinkamus įgaliojimus.

Aukštojo išsilavinimo kokybės standartų, kuriuos turi atitikti asmuo, pretenduojantisužimtitamtikraspareigasarbaužsiimtitamtikraprofesineveikla,nustatymas (plačiau apie aukštojo išsilavinimo kokybės kontrolę žr. 2.4.3. Kultūrinės teisės, 2.4.3.1. Teisė į išsilavinimą, 2.4.3.1.2. Teisė siekti aukštojo mokslo)

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas<...> Aukštojo išsilavinimo kokybės standartai, kuriuos turi atitikti asmuo, pretenduojantis

užimti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra profesine veikla, turi būti nustatomi įstatymu; jų užtikrinimas, vykdymo kontrolė gali būti nustatoma ir poįstatyminiais teisės aktais, taip pat ir aukš-tųjų mokyklų teisės aktais; reikalavimai tam tikroms studijų kryptims taip pat gali būti nustatomi poįstatyminiais aktais, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas negali konkuruoti su nustatytuoju įstatymuose. Ypač akivaizdi tokių standartų svarba tam tikroms profesijoms, su kurių įgijimu yra


403

siejamas itin sudėtingas ir atsakingas darbas, inter alia valstybės kontroliuojamoms profesijoms, taip pat tokioms pareigoms viešosios valdžios institucijose, kurias einant vykdyti tam tikras su viešosios valdžios (visų pirma valstybės valdžios) įgyvendinimu susijusias funkcijas patikima tik aukštos kvali-fikacijos tam tikros profesijos atstovams; nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažy-mėtina, jog ypač akivaizdu, kad minėti standartai itin būtini teisininko profesijai (bet ne tik jai).

Teisininkoprofesija;reikalavimaiteisininkųprofesineikvalifikacijai (apie aukštąjį teisinį išsilavinimą taip pat žr. 2.4.3. Kultūrinės teisės, 2.4.3.1. Teisė į išsilavinimą, 2.4.3.1.2. Teisė siekti aukštojo mokslo)

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimasTeisininko profesija – neatskiriama teisinės sistemos dalis. Demokratinėje teisinėje valstybėje

šiai profesijai keliami dideli reikalavimai, nes užtikrinti tokias fundamentalias teisines vertybes kaip teisės viešpatavimas, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisinis saugumas ir teisinis tikru-mas, teisė į teisingą teismą, teisinė pagalba ir kt., įmanoma tik tokioje teisinėje sistemoje, kurioje teisininkai turi būtiną profesinę kompetenciją; tik būtiną profesinę kompetenciją turintiems tei-sininkams gali būti patikėtos atitinkamos funkcijos užtikrinant, kad būtų teisinėmis priemonėmis saugomos ir ginamos asmens teisės ir laisvės, taip pat funkcijos sprendžiant bylas (teisinius ginčus) teismuose. Tai ypač pasakytina apie tokias pareigas viešosios valdžios institucijose, kai vykdyti tam tikras su viešosios valdžios (visų pirma valstybės valdžios) įgyvendinimu susijusias funkcijas, kaip antai teisingumo vykdymo funkciją, yra patikima profesionaliems teisininkams, taip pat apie tokias valstybės kontroliuojamas profesijas (t. y. tokias profesijas, kuriomis besiverčiantys asmenys vykdo viešąjį interesą užtikrinančias funkcijas), kuriomis verstis patikima tik teisininko kvalifikaciją – tai-gi ir teisininko išsilavinimą – turintiems asmenims. Tinkamai parengtų, aukštos profesinės kvali-fikacijos teisininkų, inter alia teisėjų, profesinė veikla lemia visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos teisine sistema. Pažymėtina, jog globalizacijos ir Europos integracijos procesai (neaplenkiantys ir lietuvos) lemia tai, kad teisininkai turi vis geriau išmanyti ne tik savo šalies teisinę sistemą, bet ir kitų šalių, taip pat supranacionalinę teisę.

Teisininko profesija neatsiejama nuo aukštojo teisinio išsilavinimo: aukštasis teisinis išsilavini-mas yra profesionalios ir efektyvios teisinės praktikos (ir privačios, ir tokios, kai dirbama viešosios val-džios institucijose) conditio sine qua non. Teisininko profesija neatsiejama ir nuo universitetų veiklos: vienas iš prieš daug šimtmečių susiformavusios Vakarų teisės tradicijos, kuriai priklauso ir lietuva, būdingiausių bruožų yra tas, kad aukščiausios kvalifikacijos teisininkai yra rengiami būtent universi-tetuose, būtent su aukštuoju universitetiniu teisiniu išsilavinimu Vakarų teisės tradicijoje yra siejamas aukščiausios teisininko profesinės kvalifikacijos įgijimas. Tai apskritai nereiškia, kad teisininkai negali būti rengiami ir ne universitetuose, taip pat kad negali būti rengiami (taip pat ir aukštosiose mokyklo-se) iš esmės taikomojo pobūdžio ir ne tokį kūrybišką (taigi paprastesnį) teisinį darbą galintys dirbti žemesnės kvalifikacijos teisininkai (arba siauresnio profilio teisės specialistai, siekiantys įgyti žinių tik tam tikroje teisės srityje), kurių teisės krypties išsilavinimas nelaikomas prilygstančiu universitetų teikiamam teisiniam išsilavinimui; tačiau vadovaujamasi principine nuostata, kad neuniversitetinis teisinis išsilavinimas (taip pat ir įgytas aukštosiose mokyklose) savaime nesuponuoja galimybės jį įgi-jusiems asmenims siekti eiti bet kurias teisininko profesijai priskiriamas pareigas (inter alia pareigas viešosios valdžios institucijose) arba verstis bet kuria profesine teisininko veikla (inter alia valstybės kontroliuojama profesija). Todėl Vakarų teisės tradicijos šalyse apskritai nėra negalimas būtent uni-versitetinio aukštojo teisinio išsilavinimo, o ne šiaip aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimas tam tikrai teisinei profesinei veiklai, taip pat ir tam, kad asmuo galėtų būti teisėju.

<...>Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra atskleista ne tik aukštojo teisinio išsilavinimo, bet

ir būtent aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikšmė teisinei praktikai. <...> Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. <...> nutarime konstatuota, kad aukštojo universitetinio teisinio išsila-vinimo reikalavimas advokatams traktuotinas kaip kvalifikacinio pobūdžio reikalavimas asmenims, norintiems dirbti advokatais, ir kaip padidintas išsilavinimo cenzas šios profesijos teisininkams, ku-riuo siekiama užtikrinti kvalifikuotesnės teisinės pagalbos teikimą, sustiprinti žmogaus teisių bei


404

laisvių apsaugos ir gynimo garantijas <...>. <...> Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) buvo motyvuota inter alia tuo, kad universitetiniam išsilavinimui yra būdinga ne tik žinių gausa, bet ir platumas bei fundamentalumas, nes universitetinį išsilavinimą turintys asmenys įgyja papil-domų ir universalių žinių, kurių reikia priimant atsakingus sprendimus įvairiose gyvenimo srityse, o kitos aukštosios mokyklos vykdo siauresnę funkciją – teikia aukštąjį išsilavinimą, kuris yra profesinės veiklos kurioje nors srityje pagrindas, taip pat tuo, kad universitetinio teisinio mokymo tikslas yra parengti plataus profilio specialistus, sugebančius vertinti visą teisinę sistemą ir spręsti sudėtingas problemas, o siekti šio tikslo padeda daug platesnė ir įvairesnė universitetinių studijų programa, fundamentalios ilgesnės trukmės studijos, didesnis dėmesys bendroms humanitarinio pobūdžio dis-ciplinoms, privatinei teisei ir kt.; todėl nors minėtose kitose aukštosiose mokyklose įgytas teisinis iš-silavinimas ir pripažintinas aukštuoju, jo negalima besąlygiškai laikyti tapačiu įgytajam universitete.

Reikalavimaiteisėjų(pretendentųįteisėjus)profesineikvalifikacijai(išsilavinimui)Žr. 9. Teismai ir kitos teisėsaugos institucijos, 9.1. Teismai, 9.1.4. Teisėjo konstitucinis sta-

tusas. Teisėjų skyrimas, profesinė karjera ir atleidimas iš pareigų. Teisminės valdžios savivaldos institucijos, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas.

2.4.1.2.3. Teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas

Darbolaikorežimas(Konstitucijos46straipsnio2dalis,48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 24 d. nutarimas<...> lankstaus ne viso darbo laiko režimo nustatymas derinasi su Konstitucijos nuostatomis,

kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą (48 straipsnio 1 dalis), kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (46 straipsnio 2 dalis).

Teisėįtinkamas,saugiasirsveikasdarbosąlygas(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinka-

mas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.Teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas

turi teisę į tokias darbo sąlygas, kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus. Darbo sąlygomis yra laikytinos darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.

Asmens,kuriosveikataipakenktadėlnetinkamų,nesaugiųarnesveikųdarbosąlygų,teisėįsocialinęparamą(Konstitucijos48straipsnio1dalis,52straipsnis,53straipsnio1dalis)

Žr. 2.4.2. socialinės teisės, 2.4.2.1.Teisė į socialinę apsaugą, 2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai.

Teisėįtinkamas,saugiasirsveikasdarbosąlygas(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti dar-

bą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“

Konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobū-dis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas). Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti darbo sąlygų tinka-mumą, saugumą ir sveikumą. iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kylanti žmogaus teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas nepaneigia ir kiekvieno darbuotojo pareigos lai-kytis saugos darbe reikalavimų.


405

Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus.

Teisėįtinkamas,saugiasirsveikasdarbosąlygas(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimasPagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus turi teisę inter alia turėti tinkamas,

saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju.Konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas

darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobū-dis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiek-vienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja valstybės parei-gą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę; tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus (Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas).

Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti darbo sąlygų tinkamumą, saugumą ir sveikumą. iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kylanti žmogaus teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas nepaneigia ir kiekvieno darbuotojo pareigos laikytis saugos darbe reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas).

Teisėįtinkamas,saugiasirsveikasdarbosąlygas(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimasKonstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas

darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobū-dis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Pažymėtina, kad Konsti-tucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus (Konsti-tucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai); valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai – sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

<...> įstaigų vadovai privalo organizuoti įstaigos darbą taip, kad būtų laikomasi įstatymų lei-dėjo nustatytų valstybės tarnautojų darbo, dirbamo nukrypstant nuo įprastinių darbo sąlygų, inter alia darbo poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos ar papil-domų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, apribojimų.

2.4.1.2.4. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą

Teisėgautiteisingąapmokėjimąuždarbą(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą nag-

rinėjamos bylos kontekste apskritai reiškia, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra


406

viena pagrindinių prielaidų realizuoti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu ir mokamas įstatymų nustatytu laiku.

Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į reli-giją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokė-jimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. nagrinėjamos bylos kontekste konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad jei asmeniui pagal teisės aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, tai jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką.

<...>Pažymėtina, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, jog valstybės tarnautojams at-

lyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžetų lėšų, apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atvejais ir tik jei yra būtina sie-kiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Bet net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėji-mas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų. Pažymėtina ir tai, kad apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų lėšų, kategorijoms. Teisėtų lūkesčių principas reiškia ir tai, kad apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

Teisėgautiteisingąapmokėjimąuždarbą(Konstitucijos23straipsnis,48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas<...> Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą ap-

mokėjimą už darbą <...> – daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prie-laidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė.

<...><...> Konstitucinis Teismas <...> [2001 m. gruodžio 18 d.] nutarime <...> konstatavo, kad

„Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Draudžiama ma-žinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan.“

Konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „jei asmeniui pagal teisės aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, tai jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką“ <...> (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas).

Teisėgautiteisingąapmokėjimąuždarbą(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, 2004 m. gruodžio 13 d.

nutarime inter alia pažymėjo, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokes-tis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės ins-


407

titucijoms principu, kad ši teisė yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

Įstatymųleidėjoteisėkeistiatlyginimųteisinįreguliavimąvalstybėjesusidariusitinsunkiaiekonominei,finansineipadėčiai

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas<...> kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje

susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti <...> dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų.

Pažymėtina, kad esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti per-žiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas.

Diferencijuotas valstybės tarnautojų ir samdomų (pagal darbo sutartis dirbančių) darbuotojųdarboapmokėjimosantykiųteisinisreguliavimas

Žr. 4. Valstybė, 4.3. Valstybės tarnyba, 2007 m. kovo 20 d. nutarimas.


Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas<...> kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių

(ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finan-sinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti <...> dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims ma-žiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atve-jais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas.


Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimas<...> įstatymų leidėjui dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės pa-

dėties priimant sprendimą mažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institu-cijų pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą, turi būti įsitikinta, jog valstybės ekonominė, finansinė padėtis iš tiesų yra tokia sunki, kad tai suponuoja būtinybę mažinti minėtų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą. Taip pat pažymėtina, kad toks atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas ir grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis itin sunkią valstybės ekonominę, finansinę padėtį, kaip antai pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų, ir tokia padėtis valstybėje nėra trumpalaikė.


408

Teisėgautiteisingąapmokėjimąuždarbą(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas <...> Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą

suponuoja tai, kad žmogus turi gauti teisingą atlyginimą už darbą, kuris dirbančiajam ir jo šeimos nariams garantuotų normalų gyvenimo lygį <...>.

<...>Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra

neatsiejama nuo konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principų. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad: – Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi

su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu; draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į reli-giją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojo savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan.;

– konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi ir su vienu iš konstituci-nio teisinės valstybės principo elementų, t. y. su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu; jei valstybės tarnautojui (ar kitam darbuotojui) teisės aktuose yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką; valstybės tarnautojai (ir kiti darbuotojai) turi teisę pa-grįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų; būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių;

– konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės tarnautojams at-lyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali būti mažinamas, – jis gali būti mažinamas tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina sie-kiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms; apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

<...>Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija – vientisas aktas, kad jos

nuostatos yra susijusios ir sudaro darnią sistemą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia viena svarbiausių Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės įgyvendinimo prie-laidų; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, taigi ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti moka-mas įstatymų nustatytu laiku; ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavy-bės teisė; pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus.


Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimasKonstitucinis Teismas <...> yra konstatavęs: esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai

paprastai turėtų būti keičiamas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biu-džetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas); įstatymų leidėjas, dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės,


409

finansinės padėties priimdamas sprendimą mažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finan-suojamų institucijų pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą, turi būti įsitikinęs, jog valstybės ekonominė, finansinė padėtis iš tiesų yra tokia sunki, kad dėl to būtina mažinti minėtų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą (Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimas); toks atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas ir grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis itin sunkią valstybės ekonominę, finansinę padėtį, kaip antai: pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų, ir tokia padėtis valstybėje nėra trumpalaikė (Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimas); esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti tei-sinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas); tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas).

Pažymėtina, kad teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra konstitucinė žmogaus teisė (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Ribojant asmens teises ir laisves, inter alia žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, negali būti pažeistas konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Minėta, kad valstybės tarnautojų atlyginimai gali būti laikinai mažinami valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, tačiau ir tokiu atveju turi būti paisoma proporcingumo prin-cipo reikalavimų. Pabrėžtina, kad konstitucinis proporcingumo principas yra neatsiejamas nuo kitų Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo principų.

Šiame kontekste konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valsty-bės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nedis-kriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimo mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos.

Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus tarnautojams mokamų atlygini-mų dydžius. Valstybės tarnautojų atlyginimo dydžių skirtumų proporcijos priklauso nuo dauge-lio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamų pareigybių ypatumų, valstybės tarnautojo pro-fesinio lygio, kvalifikacijos ir pan. Taigi pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje būtų sumažinti neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tar-


410

nautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifi-kacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodintas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai būtų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan. Tokiais atvejais būtų ne tik paneigti konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypta nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Kartu pažymėtina, jog konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir propor-cingumo principai nereiškia, kad negali būti nustatyta tokia valstybės tarnautojo atlyginimo dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje valstybės tarnautojams (ir kitiems darbuotojams, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) nustatytas atlyginimas būtų nemažinamas. Pažymėtina, kad nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnautojo atlyginimas būtų sumažintas iki tokio dydžio, jog nebebūtų užtikrinti jo minimalūs socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos.

2.4.1.2.5. Teisė į socialinę apsaugą nedarbo atveju

Teisėįsocialinęapsaugąnedarboatveju(Konstitucijos48straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimasKonstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė į socialinę

apsaugą nedarbo atveju. Jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių netenka darbo ir negali pasirūpinti savo gerove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju; įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos teikimo modelį, inter alia įvairias jos formas, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio re-guliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, negautų atitinkamos socialinės paramos. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga sureguliuoti socialinės paramos teisinius santykius ir taip, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti vals-tybės socialine apsauga.

2.4.1.2.6. Priverčiamojo darbo draudimas

Priverčiamojodarbodraudimas(Konstitucijos48straipsnio5dalis)Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada<...> Konstitucijoje nenumatyti pataisos darbai kaip kriminalinė bausmė, jie netgi neminimi.

Konstitucijos 48 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinta taisyklė, jog priverčiamuoju darbu nelai-komas ir įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas, anaiptol nereiškia, kad įstatymai turi nustatyti pataisos darbų be laisvės atėmimo bausmę.

2.4.1.2.7. Teisė į kasmetines mokamas atostogas

TeisėsįkasmetinesmokamasatostogasįgyvendinimoesminėssąlygosnustatomosįstatymuKonstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutarimasDirbančiojo teisė į kasmetines mokamas atostogas – jo konstitucinė teisė (Konstitucijos

49 straipsnio 1 dalis). Taigi šios teisės įgyvendinimo esminės sąlygos turi būti nustatomos įstaty-mu.

2.4.1.2.8. Profesinės sąjungos

Profesinėssąjungos(Konstitucijos50straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimasKonstitucijos 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia

savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus.“


411

interpretuojant šių konstitucinių normų turinį atsižvelgtina į tai, kad profesinių sąjungų veik-lai yra būdingi tokie aspektai.

Pirmiausia reikia pažymėti tai, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos dar-buotojų organizacijos. Į profesinę sąjungą jie stoja tam, kad galėtų geriau, tai yra organizuotai, ginti savo teises. Asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš savo darbo teisių bei interesų gynimo formų. <...> Toks profesinių sąjungų veiklos aspektas ypač išryškėja sprendžiant individualius darbo ginčus, kai profesinės sąjungos narį nuo neteisėtų darb-davio sprendimų gina bei prireikus jam teisme atstovauja jo profesinės sąjungos organizacija.

Antra vertus, pažymėtina ir tai, kad istoriškai profesinės sąjungos susikūrė kaip visų darbuo-tojų gynėjos. Todėl daugelio šalių konstitucijose, taip pat ir lietuvos Respublikos, yra įtvirtinta, kad profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus. Per dvišales ir trišales derybas su vyriausybės, darbdavių atstovais jos gali spręsti ekonomines ir socialines ne tiktai savo narių, bet ir kitų darbuotojų problemas. Įmonės profesinė sąjunga, atsi-žvelgdama į darbuotojų interesus, gali veikti visų jų labui ir siekti, pavyzdžiui, kad būtų nustatytas tos įmonės darbuotojų teisingas darbo užmokestis arba užtikrintos saugios darbo sąlygos. Paprastai visų darbuotojų interesams atstovaujama sudarant su darbdaviais kolektyvines ar kitokias sutartis bei susitarimus. <...>

Taigi Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, jog profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus, iš esmės išreiškia dvejopą profesinių sąjungų paskirtį bei funkciją: viena, pirmiausia atstovauti pro-fesinės sąjungos nariams ir juos ginti, antra, įstatymo nustatytais atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojus.

<...><...> Į profesines sąjungas, kaip jau buvo minėta, yra vienijamasi tam, kad jų narių teisės bei

interesai būtų ginami organizuotai. <...> Darbdaviui, jo įgaliotajam atstovui draudžiama sąlygoti priėmimą į darbą arba siūlyti išlaikyti darbo vietą reikalaujant, kad darbuotojas nestotų į profesinę sąjungą ar išstotų iš jos.

<...>Kontrolė yra svarbus profesinių sąjungų veiklos būdas. Įgyvendinant kontrolės funkcijas ga-

lima nustatyti, ar darbdavys savo sprendimais nepažeidinėja darbuotojų profesinių, ekonominių ar socialinių teisių bei interesų.

<...>Darbdavys privalo vykdyti įstatymų normų reikalavimus dėl darbuotojų darbo ir ekonominių

bei socialinių sąlygų. Tais atvejais, kai darbdavys priima tokius sprendimus, kuriais vienaip ar kitaip yra pažeidžiamos profesinės sąjungos narių darbo, ekonominės ir socialinės teisės, profesinė sąjun-ga turi į tai reaguoti ir pareikalauti, kad tokie sprendimai būtų panaikinti.

Konstitucinisprofesiniųsąjungųstatusas(Konstitucijos50straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimasKonstitucijos 50 straipsnyje yra suformuluoti profesinių sąjungų statuso ir veiklos pagrindi-

niai principai, nurodytos profesinių sąjungų funkcijos.interpretuodamas šias Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d.

nutarime konstatavo, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organi-zacijos. Darbuotojai į profesinę sąjungą jungiasi tam, kad galėtų organizuotai ginti savo profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš minėtų savo teisių bei interesų gynimo formų. Konstitucijos 50 straipsnis yra susijęs su Konstitucijos 35 straipsniu, kuriame laiduojama piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Konstitucijoje įtvirtinti profesinių sąjungų statusas ir veiklos pagrindiniai principai kartu su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu bei Konstitucijoje įtvirtintu lietuvos valstybės demokratiniu pobūdžiu suponuoja profesinių sąjungų autonomiškumo valstybės, jos institucijų atžvilgiu principą.


412

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, jog profe-sinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, inter alia reiškia, kad profesinės sąjungos yra nepriklausomos nuo valstybės valdžios, kitų valstybės institucijų, nuo darbdavių bei jų organizacijų, kitų organizacijų. Tik laisvai susikūrusios ir nepriklausomai nuo valstybės valdžios, kitų valstybės institucijų, nuo darbdavių bei jų organizacijų, kitų organizacijų veikiančios profesinės sąjungos gali ginti darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris varžytų ar paneigtų profesinių sąjungų konstitucinę teisę kurtis laisvai ir veikti savarankiškai ginant darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus.

ProfesiniųsąjungųturtasKonstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją profesinės sąjungos, kad galėtų vykdyti savo funkcijas, gali nuosavybės

teise turėti įvairų turtą. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės institucijos valstybei nuosavybės teise pri-klausančias įmones, įstaigas, organizacijas gali perduoti profesinių sąjungų nuosavybėn: profesinės sąjungos nėra ūkinės organizacijos, jos kuriasi ne ūkinei veiklai ar viešajam administravimui. Tokiu perdavimu būtų pažeistos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis, 50 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnio 2 dalis, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas.

Valstybėsparamaprofesinėmssąjungoms(Konstitucijos50straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimasKonstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia

savarankiškai, nubrėžia valstybės ir profesinių sąjungų sąveikos ribas. Kartu yra nubrėžiamos ir profesinėms sąjungoms valstybės teikiamos paramos konstitucinės ribos. Valstybė, nepažeisdama Konstitucijos nuostatų ir atsižvelgdama į tai, kad pagal Konstituciją (50 straipsnio 2 dalį) visos profesinės sąjungos turi lygias teises, laisvų profesinių sąjungų kūrimosi ir veiklos pradiniame etape galėjo materialiai (taip pat finansiškai) paremti besikuriančias ar jau susikūrusias lietuvos profesi-nes sąjungas (jų susivienijimus), kad jos galėtų pradėti veikti ir savarankiškai vykdyti Konstitucijoje įtvirtintas profesinių sąjungų funkcijas. Ši valstybės parama negali būti nuolatinė. Šiame pradi-niame etape profesinėms sąjungoms teikiama valstybės parama sietina ne su profesinių sąjungų, kurios pagal Konstituciją veikia savarankiškai, funkcijų vykdymu, bet su profesinių sąjungų, kaip vieno iš pilietinės visuomenės elementų, susikūrimu ir veiklos pradžia. Pagal Konstituciją negali-ma nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybė profesinėms sąjungoms teiktų tokią paramą arba ją teiktų tokiais būdais, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą profesinių sąjungų veiklos savarankiškumą, padaryti jas priklausomas nuo valstybės ir šitaip suvaržyti profesinių sąjungų galimybes ginti darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybė profesi-nėms sąjungoms teiktų tokią paramą arba ją teiktų tokiais būdais, kad būtų pažeistas profesinių sąjungų lygiateisiškumas.

iš Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 2 dalies, konstitu-cinio teisinės valstybės principo, kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad valstybė besikuriančias ir tuo metu susikūrusias profesines sąjungas galėjo paremti tik tokiu valstybei nuosavybės teise priklausiusiu turtu (patalpomis ir pan.), kuris buvo reikalingas profesinėms sąjungoms įsikurti ir pradėti veikti.

Valstybė, savo turtu remdama besikuriančias profesines sąjungas, negali visiškai laisvai per-duoti joms bet kokį turtą. Valstybės institucijos,turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl vals-tybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, spręsdamos valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo profesinių sąjungų nuosavybėn klausimą, yra saistomos Konstitucijos.

<...> perduodant valstybės turtą kitų subjektų nuosavybėn turi būti atsižvelgiama į tai, jog negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės


413

grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jei tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei.

<...> pagal Konstituciją valstybės turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvar-komas, <...> šis konstitucinis imperatyvas taikytinas ir tam valstybės laikinai faktiškai valdomam ir naudojamam turtui, kuris buvo okupacinės valdžios neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas ir į kurį pagal įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės.

<...> laisvų profesinių sąjungų steigimasis vertintinas kaip viena iš konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio prielaidų. Tuo metu principinis sprendimas, kad valstybė parems besikuriančias ar jau susikūrusias profesines sąjungas, iš esmės atitiko konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį.

Pažymėtina ir tai, kad valstybės paramą besikuriančioms ar jau susikūrusioms profesinėms są-jungoms – valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą joms lėmė tai, kad atkūrus lietu-vos nepriklausomą valstybę kūrėsi naujos, laisvos profesinės sąjungos – vienas iš pilietinės visuomenės elementų. laisvos profesinės sąjungos lietuvoje jau yra. Jų kūrimosi ir veiklos pradiniame etape valstybė galėjo jai nuosavybės teise priklausantį turtą perduoti tik tam, kad būtų sudarytos sąlygos laisvoms profesinėms sąjungoms įsikurti ir pradėti veikti. Šis pradinis laikotarpis jau yra pasibaigęs.

2.4.2.Socialinėsteisės

SocialiniosolidarumoprincipasKonstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas<...> Konstitucijoje įtvirtintos socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidaru-

mo idėją – padėti asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Tačiau socialinio solidarumo principas pilietinėje visuomenėje nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl sociali-nės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvie-nam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga.

ValstybėssocialinėsorientacijosprincipasKonstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimasPagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė orientaci-

ja atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, vals-tybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt.

SocialiniosolidarumoirvalstybėssocialinėsorientacijosprincipaiKonstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimasKonstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo

principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

<...><...> pagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi turi konstitucinę

priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja galimybę šią naštą tam tikra apimtimi paskirstyti ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei.

SocialiniosolidarumoprincipasKonstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad socialinio solidarumo principas pilietinėje

visuomenėje nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis


414

reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Kons-titucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra pažymėjęs, kad socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija.

2.4.2.1.Teisė į socialinę apsaugą

Valstybėssocialinispobūdis;teisėįsocialinįaprūpinimą(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir

invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įsta-tymų numatytais atvejais.

Šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svar-bių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįsta-mas konstitucinės vertybės statusas.

Tai atitinka tiek valstybės funkcijų šiuolaikinę sampratą, tiek XX a. lietuvos valstybės kons-titucinę tradiciją, kurios ištakos yra 1922 m. Konstitucijoje, numačiusioje, kad valstybė tam tikrais įstatymais saugo dirbantįjį ligoje, senatvėje, įvykus nelaimingam atsitikimui ar trūkstant darbo.

Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečių teisę į socialinį aprūpinimą, derinasi ir su tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintais socialinės apsaugos principais.

<...>Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinį aprūpinimą,

kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir apsaugos priemones.

Visuomenėssolidarumoprincipas(valstybiniosocialinioaprūpinimosistema)Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimassocialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją. Jos padeda asmeniui

apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Žinoma, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Tai yra svarbiausia laisvo žmogaus saviraiškos sąlyga. Abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socia-linę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti. Todėl valstybė kuria socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą.

Teisėįsocialinįaprūpinimą;socialiniodraudimopaskirtisKonstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimassocialinio draudimo santykiuose apdrausti dirbantys asmenys užima ypatingą vietą. Visų pirma

jie savo darbu sukuria materialines prielaidas socialiniam draudimui. socialinio draudimo fondo biu-džeto pagrindinę dalį sudaro atskaitymai nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą. Kita vertus, sociali-nio draudimo paskirtis – teikti šiems asmenims gyvenimui reikalingas lėšas ir paslaugas, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų priežasčių turi papildomai išlaidų. Todėl įstatymo normomis nustatyta socialinio draudimo sistema prasminga tik tokiu atveju, kai užtikrina minėtų asmenų konstitucinę teisę į socialinį aprūpinimą.

<...> Apdraustasis asmuo savo darbu sukuria vertybes, kartu ir lėšas, būtinas socialiniam drau-dimui, o darbdavys privalo jas apskaičiuoti ir sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Draudimą užtikrinančios institucijos turi imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad draudėjas darbdavys įvykdytų savo pareigą. Valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėji-mas – tai įstatymo pažeidimas. Dėl darbdavio ar kitų draudimą vykdančių institucijų veikimo ar neveikimo apdrausti asmenys neturėtų nukentėti. Kitu atveju konstitucinės teisės įgyvendinimo mechanizmas, kurį nustato įstatymai, neatitiktų savo paskirties.


415

<...>Pažymėtina, kad sukurtos socialinio draudimo sistemos paskirtis – ne vien išmokėti sociali-

nio draudimo pensijas ir pašalpas, bet pirmiausia surinkti visas įstatymo numatytas lėšas. Tai yra ne tarpininkavimo, bet socialinio draudimo įgyvendinimo funkcija. Įstatymas nenumato apdraus-tajam asmeniui pareigos kontroliuoti draudėją ar vykdyti socialinio draudimo įstaigai būdingas funkcijas. socialinio draudimo teisiniuose santykiuose darbinės veiklos juridinis faktas įpareigoja draudėją teisingai ir laiku priskaičiuoti bei sumokėti socialinio draudimo įmokas, o socialinio drau-dimo įstaigas – kontroliuoti draudėją ir užtikrinti įmokų surinkimą.

<...>sprendžiant klausimą, kokią reikšmę teisės į socialinį aprūpinimą įgyvendinimui turi drau-

dimo įmokų sumokėjimas, reikia atsižvelgti į keletą aplinkybių. Pirmiausia į tai, kad dirbantysis savo darbu sukuria materialinį pagrindą šiai teisei įgyvendinti. Dėl to kitiems socialinio draudimo santykių dalyviams – darbdaviams, socialinio draudimo įstaigoms – atsiranda pareiga atlikti visas įstatymų nustatytas pareigas. Įmokų mokėjimo santykiai – tai darbdavio ir socialinio draudimo įstaigų tarpusavio santykiai. Jie sudaro tik vieną socialinio draudimo santykių, skirtų užtikrinti apdraustojo asmens teisei į socialinio draudimo pensiją ar pašalpą, visumos dalį. Jeigu šių teisinių santykių subjektai netinkamai atlieka savo pareigas, apdraustasis asmuo neturėtų nukentėti.

Socialiniopensijųdraudimostažas(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas<...> privalomai draudžiamo asmens teisei įgyvendinti valstybinio socialinio draudimo ir

valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo negalima aiškinti atsižvelgiant į tai, ar darbdavys, so-cialinio draudimo įstaigos tinkamai ar netinkamai vykdė savo pareigas. Taip suprantant apdrausto-jo asmens socialinio pensijų draudimo stažą būtų paneigta Konstitucijos 52 straipsnyje numatytos teisės į socialinį aprūpinimą esmė.

Konstitucinis Teismas akcentuoja, kad skiriant privalomai draudžiamiems asmenims sociali-nio draudimo pensijas stažas suprantamas kaip tam tikras laikotarpis, per kurį asmenys patys moka ar už juos mokamos įmokos, t. y. kaip laiko tarpas, per kurį asmuo savo darbu kuria vertybes, taip pat ir socialinio draudimo lėšas. Todėl socialinio pensijų draudimo stažo trukmės negalima sieti su tuo, ar darbdavys sumokėjo įstatymo nustatytas lėšas. Būtent toks socialinio draudimo stažo ir socialinio pensijų draudimo stažo aiškinimas atitinka Konstitucijos laiduotai socialinio draudimo santykių sistemos esmei, užtikrina privalomai draudžiamiems asmenims teisių socialinio draudimo srityje įgyvendinimą. <...>

<...><...> skiriant privalomai draudžiamiems asmenims socialinio draudimo pensijas stažas <...>

suprantamas tik kaip tam tikras laikotarpis, per kurį asmenys patys moka arba už juos darbdavys moka ar turi mokėti įstatymu nustatytas įmokas. Todėl šio laikotarpio negalima sieti su tuo, ar darbdavys faktiškai sumokėjo įstatymu nustatytas lėšas.

Teisėsįsocialinįaprūpinimąatsiradimosąlygos,apimtisirribojimainustatomiįstatymu(Konstitucijos52straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjas turėjo atsižvelgti į Konstitucijos 52 straipsnį, laiduojantį piliečių socia-

linį aprūpinimą, kuris turi būti užtikrinamas įstatymais. Poįstatyminiu šių santykių reguliavimu negalima nustatyti arba riboti šios teisės atsiradimo sąlygų ir apimties.

Konstitucinis socialinių teisių statusas kartu nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus.

Valstybės priedermė rūpintis piliečiais, kurie negali apsirūpinti patys (Konstitucijos52straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir inva-

lidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų


416

numatytais atvejais.“ Taigi Konstitucijoje įtvirtinta valstybės priedermė rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepa-kankamai aprūpinti.

Teisėsįsocialinįaprūpinimąatsiradimosąlygos,apimtisirribojimainustatomiįstatymu(Konstitucijos52straipsnis)

Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d. nutarimas Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir

invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įsta-tymų numatytais atvejais. Šia konstitucine norma užtikrinamas piliečių socialinio aprūpinimo įstatyminis reguliavimas. Todėl poįstatyminiu aktu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.

Žinoma, konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo tei-sės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus. Vyriausybė gali tik detalizuoti ar sukon-kretinti įstatyme nustatytas sąlygas.

Pensijųirsocialinėsparamossantykiaireguliuojamiįstatymais(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir inva-

lidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Šiame straipsnyje nurodytos pensijų ir socialinės paramos rūšys. Jame pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad šiame straipsnyje išvardytos pensijos (senatvės ir invalidumo) ir socialinė parama (nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais) būtinai turi būti nu-statytos. Kartu Konstitucijos 52 straipsnis suponuoja tai, kad jame nurodyti santykiai turi būti reguliuojami įstatymais.

Pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymais gali būti numatytos ir kitokios, ne tik jame nuro-dytos pensijos ar socialinė parama. Jas Konstitucija garantuoja tiems subjektams ir tokiais pagrin-dais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. <...>

<...><...> nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija iš esmės yra socialinė parama, skiriama as-

menims, patyrusiems tam tikrų praradimų. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį asmenys, turintys teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas, pagrindai jas gauti ir jų dydžiai, skyrimo bei mokėjimo sąlygos turi būti nustatyta įstatyme.

<...><...> įstatymų leidėjas taip pat turi teisę nustatyti, kokiems asmenims nukentėjusiųjų asmenų

valstybinės pensijos neskiriamos. Tačiau Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintas teisinis regulia-vimas suponuoja tai, kad jeigu norima nustatyti, jog esant tam tikroms sąlygoms atskirų grupių asmenys neturi teisės gauti minėtos pensijos, tokie asmenys taip pat turi būti nurodomi įstatyme.

Pensijųirsocialinėsparamossantykiaireguliuojamiįstatymais(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d. nutarimasPagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo

pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numa-tytais atvejais. Konstitucinis Teismas 1997 m. kovo 12 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja vals-tybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir apsaugos priemones“.

Viena iš garantijų, užtikrinančių tinkamą teisės į socialinį aprūpinimą realizavimą, yra teisės aktų, kuriais reglamentuojamas valstybės teikiamas socialinis aprūpinimas, teisinė galia. Konstitu-cijos 52 straipsnyje nurodyti santykiai turi būti reguliuojami įstatymais.

<...>Konstitucijos 52 straipsnio nuostata reiškia, kad pensijas bei įvairias socialinės paramos rūšis

Konstitucija garantuoja tiems subjektams ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įsta-


417

tyme. Tik įstatymu gali būti nustatyti pagrindai gautivalstybines pensijas, šių pensijų dydžiai, jų skyrimo bei mokėjimo sąlygos (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 1997 m. gruodžio 3 d. ir 1998 m. gegužės 6 d. nutarimuose yra kons-tatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.

Teisėįsocialinęparamą(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutarimas<...> Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyta valstybės pareiga laiduoti teisę į socialinę pa-

ramą jos reikalingiems asmenims <...>.

Pensinioaprūpinimoirsocialinėsparamospagrindai(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimasPensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 52 straipsnyje,

kuriame nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socia-linę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Pagal šį Konstitucijos straipsnį gali būti numatytos ir kitokios, ne tik jame nurodytos, pensijos ar socialinė parama, tarp jų – pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos santykiai reguliuojami tik įstatymais.

Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos bei įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymais.

Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokė-jimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Todėl nustatyto teisinio regu-liavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas, galimi tik tada, kai valstybėje susida-ro ypatinga situacija ir kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai. Tai gali būti daroma tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos.

Įstatymais reguliuojant pensinį aprūpinimą turi būti laikomasi ir kitų konstitucinių principų, tarp jų – asmenų lygybės įstatymui principo, įtvirtinto Konstitucijos 29 straipsnyje <...>.

<...><...> pagal Konstitucijos 52 straipsnį asmenys, kuriems skiriama pareigūnų ir karių valstybinė

pensija už tarnybą, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai, turi būti nustatyti įstatymu.

Teisėįsocialinęapsaugą;senatvėspensijos(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir inva-


Pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Konstitucijoje socialinė apsauga įtvirtinta įvairiais aspektais. Jos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų.

Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įstatymu turi būti nu-statytos šiame straipsnyje išvardytos pensijos (senatvės, invalidumo) ir socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais), taip pat kad įstatymu gali būti nustatytos ir kitos (Konstitucijos 52 straipsnyje nenurodytos) pensijos bei socialinės paramos rūšys.

Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpa-reigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Taigi privalo būti ne tik įstatymu nustatytos šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų ir socia-linės paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas žmogaus teisės gauti pensiją ar socialinę paramą įgyvendinimas bei teisinis gynimas. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų lei-


418

dėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą.

senatvės pensija – tai viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytų pensijų rūšių. <...> pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymu turi būti nustatytas amžius, kurį sukakęs as-muo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai. Tai nustatydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad lėšų, reikalingų senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas paprastai yra grindžiamas socialiniu draudimu. socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali ne-priklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų. <...>

Pagal Konstituciją valstybė, kaip visos visuomenės organizacija, turi priedermę rūpintis savo nariais senatvės, invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais.

Konstitucinis Teismas 1997 m. kovo 12 d. nutarime konstatavo, kad socialinio aprūpinimo priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socia-linių rizikų.

Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo li-kimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga.

<...> solidarumo principo negalima aiškinti kaip įtvirtinančio įstatymų leidėjo diskreciją regu-liuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti senatvės pensijų dydžius.

Teisėįpensijąteisėtųlūkesčiųapsaugosaspektu(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2002 m. balandžio 23 d. nutarime konstatavo, kad įstatymais nustačius

pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.

<...> vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės principu, jeigu asmeniui senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau, t. y. negalima nutraukti jos mokėjimo arba mažinti mokamos pensijos dydžio.

<...> Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupi-mą ir pensijų mokėjimą. Tačiau valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant senatvės pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. sumažintos senatvės pensijos gali būti moka-mos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija. Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais senatvės pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų; senatvės pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

Galimybėlaisvaipasirinktidarbąbeiversląnegalibūtisuvaržytadėlto,kadasmeniuiyrapaskirtairmokamasenatvėspensija(Konstitucijos48straipsnio1dalis,52straipsnis)




419

<...> pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pa-sirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu. Galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija ar jos dalis.

Teisėįpensijąnuosavybėsapsaugosaspektu(Konstitucijos23,52straipsniai)Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas<...> tuo atveju, kai lėšų, reikalingų senatvės pensijoms mokėti, surinkimas ir pačių pensijų

mokėjimas yra grindžiamas socialiniu draudimu (socialinio draudimo įmokomis), žmogus pats tam tikru mastu dalyvauja sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. Įstatymu nu-statant senatvės pensijų dydžius atsižvelgtina į tai, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas.

Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti saugoma ir ginama.

Pensinioaprūpinimoirsocialinėsparamospagrindai(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai.

Pagal šį Konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais.

Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straips-nyje nurodytosios pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. ir 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Įstatymu taip pat gali būti nustatytos ir pensijos už tam tikrą tarnybą lietuvos valstybei. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją už tarnybą, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, taip pat jos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilie-tinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio.

Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu. Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą, kuriame nustatyta, kokiems asmenims yra skiriamos ir mokamos pensijos už tarnybą, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindai ir sąlygos, taip pat šios pensijos dydžiai, kiekvienu atveju turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, Konstitucijoje įtvir-tintų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės imperatyvų. Pažymėtina, kad jeigu įstatymų leidėjas, reguliuodamas pareigūnų ir karių pensinį aprūpinimą, nepaisytų Kons-titucijos, toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas.

<...>Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nu-

stačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nusta-tytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas.

<...>Kartu pažymėtina, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė krizė,

gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas bei mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės inte-resus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balan-


420

džio 23 d. ir 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

PareigūnųirkariųvalstybinėspensijosKonstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir

karių valstybinė pensija, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, tei-singumo, protingumo bei proporcingumo principų. Jeigu įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, neatsižvelgtų į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiria-mos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį ar kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo bei proporcingumo principai.

Pažymėtina ir tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų (taigi ir nuo senatvės pensijos). <...> ši pensija skiria-ma asmenims už atliktą tarnybą lietuvos valstybei ir yra mokama iš valstybės biudžeto. nurodyti ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad asmenims, neišėjusiems iš tarnybos, tokia pensija nėra skiriama arba tokia pensija nėra mokama asmenims, kurie išėjo iš tarnybos ir kuriems buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kai jie grįžta į tarnybą, už kurią skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

<...>Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo

nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įsta-tyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mo-kėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valsty-bė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarime konstatuota, kad jei įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją, yra saistomas Konstitucijos.

<...><...> Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu

nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie yra nustatyti įstatymo, o asmenys, atitinkantys įstatymo nu-statytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytas sąlygas.

<...> pagal Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmą.

Kitais atvejais nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas pa-skirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, būtų pažeista Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, kad valstybė laiduoja pensijas įstatymo nustatytais atvejais.


421

<...> asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas pareigūnų ar karių valstybinei pensijai gauti, turi teisę į šią pensiją. Jeigu asmeniui pareigūnų ar karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau.

Teisėįpensijąnuosavybėsapsaugosaspektu(Konstitucijos23,52straipsniai)Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra kons-


<...> įstatymu nustačius, jog tam tikri asmenys dėl jų darbo ar tarnybos turi teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nors ši pensija mokama iš valstybės biudžeto, valstybei kyla pareiga užtikrinti, kad įstatymo reikalavimus atitinkantys asmenys jiems paskyrus tokią pensiją gautų nu-statyto dydžio pinigines išmokas. <...> tai, kad įstatymu yra nustatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, reiškia, kad valstybė įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio pinigines išmokas asmenims dėl jų tarnybos lietuvos valstybei, jeigu šie asmenys atitinka įstatyme nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.). Taigi asmeniui, atitinkančiam šias sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį turtinio pobūdžio įsipareigojimą.

<...> Konstitucija – vientisas aktas, <...> jos nuostatos yra susijusios ir sudaro darnią sistemą. Atskleidžiant konstitucinio nuosavybės teisių apsaugos instituto turinį būtina atsižvelgti ne tik į Konstitucijos 23 straipsnį, bet ir į kitas Konstitucijos nuostatas, atskleidžiančias įvairius šios teisės konstitucinės sampratos aspektus: į Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, į Konsti-tucijos 47 straipsnį, kuriame inter alia nustatyta, kad lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, taip pat kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą ir kad žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti, į Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, į Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę į kasmetines mokamas atostogas, į Konstitucijos 52 straipsnio nuostatą, kad valstybė laiduoja pilie-čių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitin-tojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, taip pat į Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas, ir kt. nuosavybės teisių apsaugos konstitucinė samprata neatsie-jama ir nuo Konstitucijos 18 straipsnio nuostatos, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo, nuo Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą bei nuostatos, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, ir kt.

Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas siejant su nurodytų Konstitucijos straipsnių nuosta-tomis konstatuotina, kad nuosavybės teisių konstitucinė apsauga reiškia ir iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsaugą. Antai asmens reikalavimai išmokėti teisingą atlygi-nimą už darbą yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal Konstituci-jos 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, o asmens reikalavimai mokėti įstatymu nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 52 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Pažymėtina, kad pastaruoju atveju teisė reika-lauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. nurodyta aplinkybė kaip tik ir lemia šios įgytos teisės gynybos remiantis


422

Konstitucijos 23 straipsniu specifiką. Ši specifika inter alia reiškia, kad iškilus klausimui dėl įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pirmiausia reikia nustatyti, ar reikalavimas mokėti pensiją yra grindžiamas Konstitucijos 52 straipsniu ir (ar) kitomis Konstitucijos nuostatomis.

nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal [įstatymą] teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi tik [įstatyme] nurodyti as-menys. Ši pensija išėjusiems iš tarnybos asmenims skiriama ir mokama, jeigu jie yra ištarnavę tam tikrą metų skaičių arba yra ištarnavę tam tikrą metų skaičių ir sukakę senatvės pensijos amžių, arba yra pripažinti invalidais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, arba yra atleisti iš tarnybos dėl sveikatos ir kt. Valstybės pareiga mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą kyla iš [įstatyme] įtvirtinto valstybės įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam [įstatymo] nustatytas sąly-gas, mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją.

Taigi pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskir-tos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos to-kiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas kons-titucines vertybes. Taip pat pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.

<...><...> pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija

buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskir-tos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos to-kiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas kons-titucines vertybes. Taip pat pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.

Teisėįpensijąteisėtųlūkesčiųapsaugosaspektu Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas<...> įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir

mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santy-kiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Todėl nusta-tyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas, galimi tik tada, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija ir kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai. Tai gali būti daroma tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas).

Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą pensiją. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Kai Konstitucijai ne-


423

prieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga.

Kartu pažymėtina, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskir-ta ir mokama.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laiko-tarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams.

Pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai; senatvės pensijos (Konstitucijos52straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrin-

dai. Pagal šį Konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invali-dumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais. Be to, pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straips-nyje nurodytosios, pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Pažymėtina, kad pagal Konstituciją pen-sinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu. Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straips-nio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į pensinį aprūpinimą ir socialinę paramą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Tai reiškia, kad įstatymu turi būti ne tik nustatytos šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų ir socia-linės paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas žmogaus teisės gauti pensiją ar socialinę paramą įgyvendinimas bei teisinis gynimas. Taigi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstaty-mų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą.

senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys. nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį nu-statant senatvės pensiją įstatymu turi būti nustatytas amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai, o nustatant invali-dumo pensiją asmenims, kuriems nustatytas invalidumas, įstatymu turi būti nustatyta, kas laikoma invalidumu, taip pat šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos bei dydžiai.

Pagal Konstituciją valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, tenka pareiga rūpintis savo nariais senatvės, invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais. socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidaru-mo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų.

Pažymėtina, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsa-komybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Tai reiškia, kad solidarumo principo


424

negalima aiškinti kaip įtvirtinančio įstatymų leidėjo diskreciją reguliuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. socialinio draudimo įmokų mokėjimas su-ponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

<...>Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nu-

stačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nusta-tytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas.

Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nu-statytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė rei-kalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas.

Kartu pažymėtina, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūksta lėšų. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas bei mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitu-cines vertybes. sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra su-sidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų sumažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

Konstitucija – vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą. nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, o nagrinėjamos bylos kontekste – į konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 23 ir 29 straipsnių nuostatas.

<...>Minėta, kad Konstitucijos 52 straipsnis laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo

pensijas ir kitą socialinę paramą. Taigi įstatymų leidėjui kyla pareiga ne tik nustatyti nurodytų pensijų rūšis, bet ir įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą. Kitaip nebūtų realizuota valstybei tenkan-ti pareiga nustatyti pakankamas Konstitucijoje įtvirtintų teisių įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Konstitucijoje įtvirtintos socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solida-rumo idėją – padėti asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Tačiau socialinio solida-rumo principas pilietinėje visuomenėje nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės lai-duojama socialine apsauga.

Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime konstatavo, kad solidarumo principo negalima aiškinti kaip įtvirtinančio įstatymų leidėjo diskreciją reguliuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas.


425

Materialinių senatvės pensijos mokėjimo prielaidų sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka ar už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą bendras dydis. Taigi asmens bendras indėlis (asmens privalomo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų bendras dydis) sudarant materialines valstybinės socialinio draudimo pensijos mokėjimo prielaidas, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, taip pat galėtų būti vienu iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti.

Teisinis reguliavimas, kuriuo valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti būtų nustatytas pernelyg ankstyvas ar vėlyvas pensinis amžius arba kuriuo būtų nustatyti šios pensi-jos skyrimo pagrindai, iškreipiantys asmens indėlio sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas reikšmę ar nustatantys šios pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, paneigiančias asmens dalyvavimą sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas, prieštarautų Konstitucijai.

Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, turi teisę nustatyti minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai kaip vieną iš sąlygų tokiai pensijai gauti. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokias sąlygas senatvės pensijai gauti asmuo, sukakęs senatvės pensijos amžių, turi atitikti, privalo atsi-žvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, taip pat į asmens indėlį formuojant Konstitucijos 52 straips-nyje nustatytos senatvės pensijos mokėjimo prielaidas. Priešingu atveju senatvės pensijų teisinis reguliavimas būtų nepakankamas ir vienpusis. svarbu ir tai, kad asmuo, sukakęs senatvės pensijos amžių, apskritai neliktų be socialinės paramos.

<...>Minėta, kad jeigu senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, tiek teisės

gauti tokią pensiją įgijimas, tiek jos dydis negali nepriklausyti ar menkai priklausyti nuo asmens indėlio sudarant materialines šios pensijos mokėjimo sąlygas. Minėta, kad asmens indėlį lemia valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų dydis ir laikas, kurį šios įmokos buvo mokamos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

<...>Aiškinant Konstitucijos 52 straipsnį būtina atsižvelgti ir į konstitucinį teisinės valstybės prin-

cipą. Pažymėtina, kad teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo – vieno pagrindi-nių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Teisingumą galima įgyvendinti užtikrinant interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, interesų priešpriešos. Taigi Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir atvirkščiai.

Teisiniu reguliavimu, pagal kurį teisės į senatvės pensiją įgyvendinimas yra susietas su mi-nimaliu valstybinio socialinio pensijų draudimo stažu, t. y. su laiku, kurį asmuo buvo privalomai draudžiamas arba pats draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, iš esmės atsižvelgiama į asmens indėlį sudarant materialines senatvės pensijų mokėjimo prielaidas. Toks teisinis reguliavi-mas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

<...>Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį vals-

tybei kyla pareiga nustatyti pakankamas asmens teisės gauti senatvės pensiją įgyvendinimo ir tei-sinės gynybos priemones. nagrinėjamos bylos kontekste Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos aiš-kintinos atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 23 straipsnį. Minėta, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įgytų teisių apsauga yra vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų. Paskirta ir mokama senatvės pensija yra saugoma ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

<...> konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pen-sinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitu-cijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems


426

įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą.

<...>Konstitucinis Teismas pažymi, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi

ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos nuostatų negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso kons-titucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Minėta, kad asmenims skiriamos ir mokamos senatvės pensijos dydis, kai senatvės pensijų sistema grindžiamu socialiniu draudimu, negali nepriklausyti ar menkai priklausyti nuo to, kiek laiko ir kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prie-laidas. Asmuo, kuris pats moka ar už kurį yra mokamos nustatyto dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokos, įstatymo nustatytais pagrindais turi teisę gauti senatvės pensiją. Kitaip turėtume vertinti teisinį lūkestį, kylantį iš teisinės situacijos, kai anksčiau paskirtos senatvės pensijos vienokį ar kitokį padidėjimą lemia ne asmens indėlio sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prie-laidas padidėjimas, bet tokių pensijų perskaičiavimo taisyklės, priimtos vykdant pensijų sistemos reformą. Tokių taisyklių nustatymas yra įstatymų leidėjo diskrecija. Jas nustatydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti teisingumo, socialinės darnos reikalavimų. Valstybės įsipareigojimų mokė-ti tam tikro dydžio pensiją, kai mokėjimai grindžiami valstybiniu socialiniu draudimu, negalima atsieti nuo asmens indėlio sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas, tokių įmokų mokėjimo laiko bei jų dydžių. Vienokių ar kitokių pensijų perskaičiavimo taisyklių, dėl kurių pa-didėja asmens senatvės pensijos dydis, nustatymo savaime negalima laikyti pakankamu pagrindu atsirasti teisėtiems lūkesčiams.

<...><...> įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpi-

nimas, galimi tik tada, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelai-mė ir kt.), kai valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūksta lėšų. Tokie pakeitimai turi būti būtini kitų konstitucinių vertybių ap-saugai užtikrinti ir jie turi būti daromi tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos. Taigi jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo nepagrįstai sumažinama paskirta ir mokama pensija, tai būtų pažeidžiami Konstitucijos 23 ir 52 straipsniai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

ValstybinėspensijosKonstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos kitos, Konstitucijoje tiesiogiai neįvardy-

tos pensijos. <...> Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, kiekvienu atveju privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų. Pažymėtina, kad jeigu įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį pensinį aprūpinimą, nepaisytų Konstitucijos (pvz., vals-tybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos negali būti skiriamos, nustatytų nepa-grįstai didelius ar mažus tokių pensijų dydžius arba nustatytų nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas.

<...> įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pen-sija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcin-gumo principų. Valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija.

Pažymėtina ir tai, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybi-nių socialinio draudimo pensijų, taip pat nuo senatvės pensijos. Šios pensijos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurody-


427

tiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Tokie valstybinių pensijų ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes ir paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti maksimalų tokių pensijų dydį. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas gali įtvirtinti įvairius tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdus.

<...><...> pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama asmenims už atliktą tarnybą lietuvos

valstybei ir yra mokama iš valstybės biudžeto. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitu-cinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų. Tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas negali tapti privilegija, įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti tiek į tarnybos specifiką, tiek į konkrečių pareigų pobūdį, tiek į kitas reikšmingas aplinkybes.

<...> Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pa-grindai. Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straips-nyje nurodytosios pensijos ar socialinė parama. Įstatymu taip pat gali būti nustatytos ir pensijos už tam tikrą tarnybą lietuvos valstybei. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją už tarnybą, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų. Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą, kuriame nustatyta, kokiems asmenims yra skiriamos ir mokamos pensijos už tarnybą, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindai ir sąlygos, taip pat šios pensijos dydžiai, kiekvienu atveju turi paisyti Konsti-tucijos normų ir principų, Konstitucijoje įtvirtintų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės imperatyvų.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, kuri mokama iš valstybės biudžeto, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos ats-kirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. <...>

<...> valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji pri-siėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į atitinkamo dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Teisėįpensijąnuosavybėsapsaugosaspektu(Konstitucijos23,52straipsniai)Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra kons-


<...> Konstitucija – vientisas aktas, <...> jos nuostatos yra susijusios ir sudaro darnią sistemą. Atskleidžiant konstitucinio nuosavybės teisių apsaugos instituto turinį būtina atsižvelgti ne tik į Konstitucijos 23 straipsnį, bet ir į kitas Konstitucijos nuostatas, atskleidžiančias įvairius šios tei-sės konstitucinės sampratos aspektus, taip pat į Konstitucijos 52 straipsnį. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime konstatuota, kad asmens reikalavimai išmokėti jam paskirtą pensiją yra ginami ne tik pagal Konstitucijos 52 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Pažymė-tina, kad tokiu atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

<...> valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisi-ėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas są-lygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją. Taigi asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmo-ką, t. y. teisę į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti saugoma ir ginama.


428

Taigi pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. savaime suprantama, kad įstatymas, kuriame nusta-tyti tokio pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos bei pensijų dydžiai, turi atitikti Konstitucijos normas ir principus.

<...> paskirtos ir mokamos pensijos pagal Konstituciją gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūksta lėšų. Tokiu atveju paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taip pat pažy-mėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompen-savimo mechanizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį yra nutraukiamas ar suma-žinamas paskirtos ir mokamos pensijos mokėjimas, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.

Teisėgautisenatvėsirinvalidumopensijasbeisocialinęparamą(Konstitucijos52straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 30 d. nutarimas<...> pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invali-

dumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įstatymu turi būti nu-statytos šiame straipsnyje išvardytos pensijos (senatvės, invalidumo) ir socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais) – jas įstatymų leidėjas privalo nustatyti; įstatymu gali būti nustatytos ir kitos (Konstitucijos 52 straipsnyje nenurodytos) pensijos bei socia-linės paramos rūšys (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, kad įstatymu gali būti nustatytos ir kitos socialinės paramos rūšys, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu nusta-tyti asmenis, kuriems yra teikiama socialinė parama, šios paramos teikimo sąlygas, dydžius, tvarką, reguliuoti kitus esminius socialinės paramos teikimo santykius.

Teisėįsocialinęapsaugą(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs,

kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją; jos padeda asmeniui apsi-saugoti nuo galimų socialinių rizikų. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Kita vertus, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudary-tos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d.,


429

2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperaty-vus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socia-linė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitin-kančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti so-cialinę paramą. Tačiau atitinkamas teisinis reguliavimas turi būti nustatomas tik įstatymu, tai turi būti daroma laikantis Konstitucijos.

socialinės paramos santykių įstatyminis reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų. Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas). Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. spalio 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Poįstatyminiais aktais, taigi ir Vyriausybės nutarimais, galima nustatyti tik įstatymų, reguliuojančių socialinės paramos santykius, įgyvendinimo tvarką (procedūras).

Konstitucinis Teismas 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2001 m. spalio 30 d. nu-tarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsniuose nurodytų santykių poįstatyminiu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.

Pensinioaprūpinimoirsocialinėsparamospagrindai(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir inva-


Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, yra konstatavęs, kad Kons-titucijos 52 straipsnyje nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Pagal šį Konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytosios, pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. sausio 30 d. nutari-mai). Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą pensiją ir gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama; kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad, neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Konstitu-cijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį


430

teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja valstybę nu-statyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones, tad privalo būti ne tik įstatymu nustatytos šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų ir socialinės paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas žmogaus teisės gauti pensiją ar socialinę paramą įgyvendinimas bei tei-sinis gynimas; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą.

Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nu-statytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. As-muo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime konstatavo, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

PensijosužtarnybąLietuvosvalstybeiKonstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimasValstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nu-

statytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. As-muo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). <...>

Valstybės tarnybos konstitucinio instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti tik valstybės tarnybai (ar atskiroms valstybės tar-nautojų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas) skiriamas pensijas ir/arba sociali-nės paramos rūšis. Įstatymu gali būti nustatytos ir pensijos už tarnybą lietuvos valstybei. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pensijas už tarnybą lietuvos valstybei, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas), inter alia konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų.

<...> Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime konstatavo, kad įstatymu gali būti nustatytos ir pensijos už tam tikrą tarnybą lietuvos valstybei, taigi ir valstybinės pensijos pareigū-nams bei kariams. Tokios pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų (taigi ir nuo senatvės pensijos) – jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą lie-tuvos valstybei ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją už tarnybą, yra saistomas inter alia konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio.

Jeigu, paisant Konstitucijos, įstatymu yra nustatyta kitokia, Konstitucijos 52 straipsnyje tie-siogiai neįvardyta pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nu-tarimas).

Įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį ar kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo bei proporcingumo principai. Jeigu įstatymų leidėjas, reguliuodamas pa-


431

reigūnų ir karių pensinį aprūpinimą, nepaisytų inter alia Konstitucijoje įtvirtintų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės imperatyvų, ypač jeigu jis neatsižvelgtų į parei-gūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija, taigi toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Įstatymųleidėjoteisėkoreguotipensijųteisinįreguliavimąvalstybėjesusidariusypatingaisituacijai

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas<...> valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė

ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas bei mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugo-ti kitas konstitucines vertybes. sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Tačiau net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą (Konstituci-nio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

PensinioaprūpinimosistemospertvarkymasKonstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimasPaisyti Konstitucijos privalu ir pertvarkant įstatymu nustatytą pensinio aprūpinimo sistemą; ji

gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokė-ti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus; jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tar-nybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 4 d. nutarimas).

Teisėįsocialinęapsaugą(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir inva-


Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, jos kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; kad socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statu-sas; kad socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; kad Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų; kad Konstitucijos 52 straipsnio nuosta-tos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, jog įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims


432

ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais; kad atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu; kad socialinės paramos santykių įstatyminis reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų.


Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnį, pagal kurį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti inter alia invali-

dumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais, aiškinant kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti inter alia sociali-nę apsaugą nedarbo atveju, taip pat su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią valstybė inter alia rūpinasi žmonių sveikata, ir atsižvelgiant į konstitucinį teisingumo principą, Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos imperatyvą, konstatuotina, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teikti atitinkamą socialinę paramą. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos teikimo modelį. Tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), negautų atitinkamos socialinės paramos.

SocialinėsapsaugossantykiųteisinisreguliavimasKonstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimassocialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs

veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi pla-čią diskreciją. Tam tikrą diskreciją šioje srityje turi ir teisėkūros subjektai, leidžiantys poįstatymi-nius teisės aktus; pažymėtina, kad ši diskrecija turi būti pagrįsta įstatymuose įtvirtintais atitinkamų institucijų (pareigūnų) įgaliojimais, ji negali paneigti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo. Reguliuojant socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti kiek-vieno žmogaus teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju, asmenų lygiateisiškumo bei proporcingumo principų, kiekvieno asmens teisės į tinkamą teisinį pro-cesą. negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis.

<...>Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad poįstatyminiais teisės

aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką. socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatyminį teisinį reguliavimą detalizuoti ir konkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis spe-cialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje. Tačiau, kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.

IšužsieniovalstybiųgaunamųpensijųapmokestinimasKonstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimas<...> pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidu-

mo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nu-


433

matytais atvejais. lietuvos gyventojai gali gauti pensijas, įvairias kitas išmokas ir iš kitų valstybių, tačiau jos, jeigu nėra atitinkamų tarpvalstybinių susitarimų, nelaikytinos išmokomis, mokamomis įgyvendinant iš Konstitucijos 52 straipsnio valstybei kylančias pareigas. Tokių išmokų, inter alia pensijų, skyrimo ir mokėjimo pagrindai nustatomi kitų valstybių teisės aktais, jos lietuvos Res-publikos Konstitucijos atžvilgiu yra kitokios prigimties nei pensijos ar kitos išmokos, mokamos lietuvos gyventojams įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas.

Mokesčių nustatymas – išimtinė įstatymų leidėjo konstitucinė kompetencija (Konstitucijos 67, 127 straipsniai). Apmokestinami objektai gali būti labai įvairūs. Įstatymų leidėjas, turintis iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus nustatyti, kas yra apmokestinama, turi diskreciją spręsti ir tai, ar apmokestinti iš užsienio valstybių gaunamas įvairias išmokas, inter alia pensijas.

Valstybėssocialinėorientacija;solidarumoprincipas;teisėįsocialinįaprūpinimą;socialinėsapsaugossantykiųteisinisreguliavimas

Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas, formuluodamas oficialią konstitucinę socialiai orientuotos vals-

tybės doktriną, yra atskleidęs Konstitucijoje įtvirtintas valstybinio socialinio draudimo, pensinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo nuostatas, inter alia konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius.

<...>Pagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota; taigi ji turi konstitucinę prie-

dermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Valstybės socialinę orientaciją išreiškia ne tik Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos – ji atsispindi įvairiose Konstitucijos nuosta-tose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir poli-tines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt. Atskleidžiant lietuvos valstybės socialinės orientacijos – konstitucinio principo turinį reikšmės turi ir Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatos.

<...> Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs oficialią konstitucinę socialinės ap-saugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos doktriną, inter alia konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius. <...> paminėtinos šios oficia-lios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. lie-pos 10 d., 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimuose, kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose:

– Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis, kaip minėta, išreiškiama valstybės socialinė orien-tacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir ki-tokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; so-cialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones;

– valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą; konstitu-cinis solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstitu-ciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei;

– pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien


434

valstybės laiduojama socialine apsauga; abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sun-kumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti;

– asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygia-teisiškumo ir proporcingumo principus; konstitucinio teisingumo principo būtina paisyti ir tada, kai pensinio aprūpinimo sistema yra pertvarkoma, inter alia jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisi-nis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų prara-dimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama;

– Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų; net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio proporcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai (t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija);

– Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; šios nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą;

– materialinių prielaidų mokėti senatvės pensiją sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka arba už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą bendras dydis; asmens bendras indėlis (asmens privalomojo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų bendras dydis) suda-rant materialines prielaidas mokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, taip pat galėtų būti vienu iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti;

– solidarumo principo negalima aiškinti kaip įtvirtinančio įstatymų leidėjo diskreciją regu-liuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines prielaidas mokėti šias pensijas; socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų;

– įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstituci-nio socialinės darnos imperatyvo, konstitucinių teisingumo, protingumo ir proporcingumo princi-pų; taip pat būtina paisyti konstitucinio visų asmenų lygybės principo, draudžiančio diskriminaciją bei privilegijas, įpareigojančio vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžiančio iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai, tačiau nepaneigiančio to, kad įstatyme tam tik-roms asmenų kategorijoms, kurių padėtis skiriasi, gali būti nustatytas nevienodas teisinis regulia-vimas; diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų; konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su ki-tais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;

– reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti užsiėmimo rūšį;


435

konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pa-reigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti dar-bą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis.

Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavi-mą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Kita vertus, valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – ži-noma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. Taip pat pabrėžtina, kad tai, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiškai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti reikšmės jo paties valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui; asmuo, kuris įmokomis daugiau nei kiti prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą.

socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą. Tai, kad lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sis-temos finansavimo šaltinis, atitikties Konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama.

PensijųirsocialinėsparamosprielaidosKonstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris suda-

rytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstituci-nius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu.

nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokė-ti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai. savaime suprantama, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą galima susieti su tuo, kad asmuo gauna draudžia-mųjų pajamų ir galima įstatymu nustatyti atitinkamą minimalų tokių pajamų dydį; nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste pabrėžtina, kad šis dydis gali būti lygus ir MMA [minimaliajam mėnesiniam atlyginimui]. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo, kaip teisės instituto, paskirtis per definitionem yra nustatyti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį dirbančio asmens minimalųjį darbo užmokestį per mėnesį, kuris, mokamas periodiškai, leistų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius (Konstitucinio Teis-mo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas).

Pažymėtina ir tai, kad nustatant minimalų dydį gaunamų draudžiamųjų pajamų, kurias gau-nant atsiranda pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, yra siekiama konstituciškai


436

reikšmingų tikslų (ypač jeigu jis lygus MMA, kuris, kaip minėta, mokamas periodiškai, turėtų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius): viena vertus, siekiama sudaryti prielaidas <...>, kad valstybė turėtų materialinių galimybių teikti socialinę paramą ir garantuoti socialinę apsaugą; kita vertus, siekiama, kad pareiga mokėti valstybinio socia-linio draudimo įmokas nepagrįstai neapsunkintų asmenų, gaunančių labai mažas pajamas, ir jie patys dėl to, kad vykdo šią pareigą, netaptų socialiai remtini. Taigi dirbantys asmenys į dvi grupes: tuos, kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, ir tuos, kurie socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, – suskirstomi objektyviu pagrindu – pagal gaunamų draudžiamųjų pajamų dydį. Toks suskirstymas nei diskriminuoja, nei nustato privilegijas.

Pensinioaprūpinimoirsocialinėsparamospagrindai(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir

invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įsta-tymų numatytais atvejais. Šiame Konstitucijos straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstituci-jos normų ir principų. sprendžiant, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja pensijų (taip pat ir valstybinių) santykius reguliuojantys teisės aktai (jų dalys), esminę reikšmę turi ne vien tai, kad asmens konstitucinė teisė gauti pensiją yra viena svarbiausių asmens socialinių teisių, bet ir tai, kad iš Konstitucijos 52 straipsnio (jį aiškinant ir kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams kyla tam tikri reikalavimai, kurių nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali (ir turi) būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Minėtus konstitucinius reikalavimus apibūdina inter alia šios oficialios konstitucinės doktri-nos (suformuluotos inter alia konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl pensijų ir (arba) kitokius socialinės apsaugos santykius reguliuojančių teisės aktų (jų dalių) atitikties aukš-tesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) nuostatos. Įstatymų leidėjas, įgy-vendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nusta-tyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais; be to, įstatymu gali būti nustatytos ir kitos, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos ar socialinė parama. Pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu (senatvės pensijos atveju įstatymu turi būti nustatyta amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąly-gos, dydžiai, o invalidumo pensijos atveju – kas laikoma invalidumu, taip pat šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos bei dydžiai); poįstatyminiu aktu negalima nustatyti asmens teisės į pensiją atsiradimo sąlygų, taip pat riboti ar išplėsti (palyginti su ta, kuri nustatyta įstatymu) šios teisės apimties. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į pensinį ap-rūpinimą ir socialinę paramą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones, taigi įstatymu turi būti ne tik nustatytos šiame Konstitucijos straips-nyje nurodytos pensijų ir socialinės paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas žmogaus teisės gauti pensiją ar socialinę paramą įgyvendinimas bei teisinis gynimas; vadinasi, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei pa-ramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti (atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus) vi-suomenės nariams. Atitikties Konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama tai, kad lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sistemos finansavimo šaltinis (o valstybinio socialinio


437

draudimo įmokų mokėjimas yra susietas su nustatytu minimaliu asmens gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu). Kita vertus, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas neturėtų tapti asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats neturėtų tapti socialiai remtinu; tai, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiškai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti reikšmės jo paties valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui; asmuo, kuris įmokomis daugiau nei kiti prisidėjo prie valsty-binio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą.

Valstybė, įstatymu nustatydama, kad asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti, taigi privalo garantuoti atitinkamą pensinį aprūpinimą nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas są-lygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir jiems skirtų atitinkamą pensiją bei mokėtų nustatyto dydžio išmokas (darant Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rug-sėjo 26 d. nutarimuose nurodytą išlygą dėl proporcingo ir laikino pensijų sumažinimo (kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai) valstybėje susidarius ypatingai situacijai); įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų atitinkamos pensijos mokėjimą įstatymo nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims. Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstaty-mu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (teisė reikalauti mokėti pagal Konstituciją ir jai nepriešta-raujančius įstatymus nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai).

<...><...> Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta Konstitucinio Teismo teisinė pozicija

konstitucinės justicijos bylose, kuriose sprendžiama, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja pensijų (taip pat ir valstybinių) santykius reguliuojan-tys teisės aktai (jų dalys), sietina ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia su konstitucine žmogaus teisių (ekonominių, socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių, asmeninių) ir jų gynimo, taip pat ir teisminio, samprata. Be to, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija saugo bei gina ir įgytąsias teises. socialinės teisės – tai ne tik programinio pobūdžio valstybės socialiniai įsipareigojimai, bet ir individualios teisės, kurių teisminė gynyba yra garantuojama asmenims ir tais atvejais, kai teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas api-brėžtumas, teisinio aiškumo stoka yra vertintina kaip teisės spraga. Oficiali konstitucinė žmogaus teisių doktrina yra grindžiama ir principine nuostata, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimy-bės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę (2000 m. birželio 30 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Taigi pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis. Ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia <...> įstatyme nu-matytoms valstybinėms pensijoms.

Pabrėžtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti pensijų (inter alia valstybinių) bei kitų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų, kurios, beje, kyla ne tik iš Konstitucijos 52 straipsnio, bet ir iš kai kurių kitų Konstitu-cijos nuostatų, kaip antai jos 30 straipsnio 2 dalies, 38, 39, 41, 48 straipsnių, 51 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnių, realumo imperatyvo, taigi įpareigoja vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, ypač jeigu jos yra siejamos su tam tikromis periodinėmis iš-mokomis (kaip antai pensijomis), atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija taip pasikeičia, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo


438

labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (šiuo atveju taip pat turėtina omenyje šiame ir kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodyta išlyga dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai).

ValstybinėspensijosKonstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas<...> pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir Konstitucijoje tiesiogiai neįvardytos

pensijos; antai valstybės tarnybos konstitucinio instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstaty-mų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tarnautojų grupėms, kurių išsky-rimas yra objektyviai pateisinamas; įstatymu gali būti nustatytos ir pensijos už tarnybą lietuvos valstybei.

<...>Vienais atvejais valstybinės pensijos (kurios, kaip minėta, nėra tiesiogiai įvardytos Konstitu-

cijoje) yra skiriamos už tam tikrą tarnybą, kitais atvejais – už nuopelnus lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims. nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingu-mo bei proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegi-ja. Jeigu įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų Konstitucijos (pavyzdžiui, valstybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos negali būti skiriamos, nustatytų nepagrįstai didelius ar mažus tokių pensijų dydžius arba nustatytų nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas. Pavyzdžiui, nustatant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį arba kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai; neatsi-žvelgus į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Be to, valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų ir yra mokamos iš valstybės biudžeto; todėl, atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos, įstatymu gali būti nustatytas maksimalus to-kių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai. Aišku, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Kita vertus, valstybinių pensijų, skiriamų už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims, atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją, ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisi-imtą įsipareigojimą. Tačiau Konstitucija neužkerta kelio pertvarkyti pensinio aprūpinimo sistemą, inter alia taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų; tokiu atveju įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavi-mo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, taip pat turėtų būti numatytas pakankamas pereinamasis laikotarpis, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją (t. y. valstybinę pensiją), galėtų pasirengti tokiems pakeitimams.

<...> šių iš Konstitucijos kylančių nuostatų nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali (ir turi) būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.


439

ĮgytųjųteisiųapsaugapertvarkantsocialiniųgarantijųsistemąKonstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimasKonstitucija saugo ir gina įgytąsias teises, todėl bet koks valstybės socialinės politikos kore-

gavimas, socialinių garantijų sistemos ar atskirų socialinių garantijų struktūros pertvarkymas turi būti konstituciškai pagrįstas; jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų sociali-nių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas, o jeigu tos garantijos turi kompensuoti praradimus, kuriuos asmuo gali patirti dėl savo veiklos (inter alia dėl tarnybos valstybei), turi būti numatytas ir laikotarpis, kurio pakaktų, kad tie asmenys (dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį teisinį reguliavimą turintys teisę į atitin-kamas socialines garantijas) galėtų pasirengti atitinkamiems pakeitimams. Jeigu būtinybė nustatyti atitinkamą socialinę garantiją kyla iš Konstitucijos, tokia socialinė garantija apskritai negali būti panaikinama, vietoje jos neįtvirtinus kitos.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta lietuvos valstybės socialinė orientacija ap-skritai įpareigoja valstybę paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo imperatyvo, taigi įpareigoja vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialines (materialines) garantijas atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija pasikeičia taip, kad tos nustaty-tos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (kartu darant išlygą dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių ver-tybių apsaugai) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Teisėįsocialinęapsaugą(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra

konstatavęs: pagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo na-rių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemo-nės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais; atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėji-mo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu; įstatymais nustatytas socialinės para-mos santykių reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų.


Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnį aiškinant kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią

kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, taip pat su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią valstybė taip pat rūpinasi ir žmonių sveikata, ir atsižvelgiant į konstitucinį teisingumo principą, Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos imperatyvą konstatuo-tina, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), užtikrinti atitinkamos socialinės paramos teikimą; įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos teikimo modelį, inter alia įvairias jo formas (valstybinę, privačią ir kt.), tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situa-


440

cijai, kad asmuo, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskai-tant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), negautų atitinkamos socialinės paramos.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia valstybės ir visuomenės ištek-lius, materialines ir finansines galimybes, ir atitinkamai reguliuodamas santykius, susijusius su so-cialinės paramos teikimu asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), turi plačią diskreciją. Įstatymu nustatyti tam tikri tokios socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dy-džiai gali būti įvairūs. Kartu pažymėtina, kad reguliuojant santykius, susijusius su socialinės para-mos teikimu asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju, 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės priedermės laiduoti piliečių teisę gauti invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais, 53 straipsnio 1 dalyje įtvir-tintos valstybės pareigos rūpintis žmonių sveikata, taip pat konstitucinių asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principų. negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų sub-jektyviais sprendimais arba kitomis aplinkybėmis, negalėjusiomis lemti tokio pakenkimo asmens sveikatai (juolab sukėlusio asmens mirtį).

<...> įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių (ir negalėjusių priklausyti) nuo šio asmens veiksmų ir būsenos (įskaitant nelaimin-gus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su šio asmens būsena (inter alia jo neblaivumu ar apsvaigimu nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai. nu-stačius tokį teisinį reguliavimą būtų nepagrįstai suabsoliutintas vienas iš <...> socialinės paramos, kuri kyla iš Konstitucijos, neteikimo pagrindų – asmens būsena, taip būtų nepaisoma iš Konstitu-cijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio, 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų.

Pensinioaprūpinimoirsocialinėsparamospagrindai(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir inva-


Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformulavęs plačią oficialiąją konstitucinę pensinio aprūpinimo doktriną.

Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu. Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos nor-mų ir principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Asmens konstitucinė teisė gauti pensiją yra viena svarbiausių asmens socialinių teisių. iš Konstitucijos 52 straipsnio (aiškinamo kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) įstatymų leidėjui kyla tam tikri reikalavimai, kurių nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis regulia-vimas gali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pen-sijų rūšys. Tačiau pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).


441

<...>Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata

„valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, ku-ris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Kons-titucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

<...>Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokė-

jimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruo-džio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

<...> Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės pa-ramos pagrindai, aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos 23 straipsnio, kuriame ginama asmens teisė į nuosavybę.

<...><...> Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos taip pat aiškintinos atsižvelgiant ir į kitas Konsti-

tucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 29 straipsnio, 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitu-cinį teisinės valstybės principą.

ValstybinėspensijosKonstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimasKonstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos yra nustatytos <...> įstatyme <...>.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių vals-tybinė pensija, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingu-mo, protingumo ir proporcingumo principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

<...> konstitucinio valstybės tarnybos instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų lei-dėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tarnautojų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas; įstatymu gali būti nustatytos pensijos už tarnybą lietuvos valstybei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija, nes Kons-titucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Jeigu įstatymų lei-dėjas, įstatyme nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų Konstitucijos (pvz., valstybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos negali būti skiria-mos, nustatytų nepagrįstai didelius ar mažus tokių pensijų dydžius arba nustatytų nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas. Pavyzdžiui, nustatant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos


442

dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį arba kitaip būtų pažeidžia-mi teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai; neatsižvelgus į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mo-kėjimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

<...>Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nusta-

tytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nu-statytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2000 m. vasa-rio 10 d. nutarime konstatuota, kad jei įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrin-dais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją, yra saistomas Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Taigi valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisi-ėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas są-lygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas), inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Asmeniui, atitinkančiam šias sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį turtinio pobūdžio įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

<...>Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo

paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

<...>Pažymėtina, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio so-

cialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų. Vals-tybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, at-sakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, dėl kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo lietuvos valsty-bei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal <...> įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų at-sakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog pareigūnų ir karių sta-tuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valsty-


443

bės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Šioje konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad įstatyme, paisydamas Konstitucijos, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir atve-jus, kada paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama.

Ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti, įstatymų leidėjas yra saistomas iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia iš jos kylančių konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingu-mo, protingumo, proporcingumo, teisinio aiškumo principų.

<...><...> įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su pareigūnų ir karių valstybinės

pensijos skyrimu, turi vartoti tokias formuluotes, kurios būtų neprieštaringos, aiškios, suprantamos teisinių santykių dalyviams. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos netinkamai įgyvendinti pa-reigūnų ir karių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

<...><...> Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, ko-

kiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, turi laikytis konstitucinio visų asmenų lygybės principo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas).

<...><...> įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, mokė-

jimo ir kitas sąlygas, turi paisyti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad parei-gūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai. skirtingos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygos gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūnų ir karių teisinės padėties skirtumus, ypatumus, inter alia skir-tingus jų atleidimo iš tarnybos pagrindus.

<...><...> įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei regla-

mentuojant kitas pensijas, inter alia senatvės ar invalidumo pensijas. Valstybinės pensijos skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti nuo valstybės tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių ir kt. <...>

<...><...> įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą tam tikrai

pareigūnų ir karių kategorijai, gali, tačiau neprivalo nustatyti, kad šios pensijos bus skiriamos ir anks-čiau atitinkamoje tarnyboje dirbusiems, bet po įstatymo, kuriuo tam tikrai pareigūnų ir karių kate-gorijai nustatoma pareigūnų ir karių valstybinė pensija, įsigaliojimo nebedirbantiems asmenims.

Teisėįpensijąnuosavybėsapsaugosaspektu(Konstitucijos23,52straipsniai);įstatymųleidėjoteisėkoreguotipensijųteisinįreguliavimąvalstybėjesusidariusypatingaisituacijai

Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas<...> Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės pa-

ramos pagrindai, aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos 23 straipsnio, kuriame ginama asmens teisė į nuosavybę.

Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Pažymėtina, jog nuosavybės teisių konstitucinė apsauga reiškia iš Konstitucijos bei Konsti-tucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsaugą. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir jai


444

neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitu-cinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). nurodyta aplinkybė kaip tik ir lemia šios įgytos teisės gynybos remiantis Konsti-tucijos 23 straipsniu specifiką. Ši specifika inter alia reiškia, kad, iškilus įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį klausimui, pirmiausia reikia nustatyti, ar reikalavimas mokėti pensiją yra grindžiamas Konstitucijos 52 straipsniu ir (ar) kitomis Konstitucijos nuostatomis (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Kartu pažymėtina, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas bei mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį propor-cingumo principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

ĮgytųjųteisiųirteisėtųlūkesčiųapsaugapertvarkantpensinioaprūpinimosistemąKonstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimasKonstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs <...>, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo

tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgy-vendinamos. <...> asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą pensiją. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. <...> kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Kartu pažymėtina, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo pa-skirta ir mokama. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys tam tikrą darbą ar atliekantys tam tikrą tarnybą, suteikiančią teisę į tam tikrą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pasikei-timams (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Pensinioaprūpinimoirsocialinėsparamospagrindai(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimasAiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra

konstatavęs: pagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra ne-pakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų.


445

socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti socialinės paramos teikimo modelį, inter alia įvairias jo formas (valstybinę, privačią, mišrią ir kt.) (2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai), taip pat diskreciją pasirinkti pensijų sistemą (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė gauti pensiją yra viena svarbiausių asmens socialinių teisių (2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytosios, pensijos ir socialinė parama.

Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstituci-jos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrin-dai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu.

Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra konstatavęs, kad atskiros socialinės pa-ramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad socialinio solidarumo principas pilietinėje visuomenėje nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Kons-titucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra pažymėjęs, kad socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užti-krinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgy-vendinimo ir teisinio gynimo priemones.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, jog įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiesiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Kad būtų užtikrintas realus paskirtos pensijos mokėjimas asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, sukaupimą.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, as-menis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų.

Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

Minėta, kad Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nustatytos senatvės pensija ir invali-dumo pensija.

Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės para-mos pagrindai, <...> aiškintinas kartu su Konstitucijos 53 straipsniu, kuriame inter alia nustatyta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje


446

įtvirtintas žmogaus orumo gynimas, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, konstituciniu teisinės valstybės principu, kitomis Konstitucijos normomis ir principais.

<...><...> valstybė turi sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą (inter alia įtvirtinti tokį inva-

lidumo pensijų skyrimo ir mokėjimo modelį), kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę apsaugą.

<...>socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali ap-

imti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatyminį teisinį reguliavimą detalizuoti ir konkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kom-petencija tam tikroje srityje (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai). Tačiau, kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Kons-titucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.

<...>iš Konstitucijos 52 straipsnio (aiškinamo kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu

ir kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) ne tik įstatymų leidėjui, bet ir kitiems teisėkūros sub-jektams reguliuojant pensijų santykius kyla tam tikri reikalavimai, kurių nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas (teisės aktai ir (arba) jų dalys) gali (ir turi) būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. <...>

<...>Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad poįstatyminiais teisės aktais

galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgy-vendinimo tvarką (2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Teisėįinvalidumopensiją(Konstitucijos52straipsnis)Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimasĮstatymų leidėjas, padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu su-

darydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti aiškų, darnų teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos prielaidos įgyvendinti Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nuro-dytą inter alia teisę gauti invalidumo pensiją.

Teisė į invalidumo pensiją yra viena iš socialinės apsaugos formų. <...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems pa-tiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes. <...>

Taigi tai, kas Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis įtvirtinta terminu (formuluote) „in-validumo pensija“, kurią gauti asmenys turi teisę, įstatymuose gali būti įvardijama ir kitu termi-nu (formuluote), jeigu tik šiuo terminu (formuluote) nėra paneigiama (iškreipiama) šios pensijos konstitucinė samprata.

Konstitucijos 52 straipsnį aiškinant <...> kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuo-stata, pagal kurią valstybė inter alia rūpinasi žmonių sveikata, Konstitucijos 21 straipsnio 2 da-lies nuostata, kurioje įtvirtintas žmogaus orumo gynimas, taip pat su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, ir atsižvelgiant į konstitucinius proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principus, Konstitucijoje įtvirtintą socia-linės darnos imperatyvą konstatuotina, jog valstybė yra konstituciškai įpareigota užtikrinti, kad būtų sukurta tokia socialinės apsaugos sistema (inter alia socialinės paramos, invalidumo pensijos sistemos), kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (kurių priežastis – liga, nelaimingas atsitikimas, profesinė liga, įgimti sveikatos sutrikimai ir pan.) nuolat ar laikinai neįgijo arba neteko galimybių


447

apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, gautų įstatyme nu-statytais atvejais socialinę paramą ir (arba) invalidumo pensiją.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia valstybės ir visuomenės ištek-lius, materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją ir atitinkamai reguliuoti santykius, susijusius su socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos skyrimu asmeniui, kuris dėl sveika-tos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo.

Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su socialinės pa-ramos ir (arba) invalidumo pensijos skyrimu asmeniui, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelai-mingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai suma-žėjo, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia jos 52 straipsnyje įtvirtintos valsty-bės priedermės laiduoti piliečių teisę gauti invalidumo pensiją arba socialinę paramą ligos atveju, 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos rūpintis žmonių sveikata, 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo ginti žmogaus orumą, 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju, konstitucinio teisinės valstybės principo (inter alia konstitucinių asmenų lygiatei-siškumo ir proporcingumo principų), kitų Konstitucijos normų ir principų.

Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, ne-laimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai suma-žėjo, negautų atitinkamos socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos.

<...> Konstitucijoje įtvirtina asmens teisė gauti pensiją suponuoja įstatymų leidėjui pareigą sureguliuoti socialinės apsaugos teisinius santykius taip, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės so-cialine apsauga.

<...> negali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos as-mens, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, teisės į invalidumo pensiją įgijimas ir jos išlaiky-mas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis aplinkybėmis, kurios neskatintų asmenų rūpintis sveikata.

<...> pagal Konstitucijos 52 straipsnį teisė į invalidumo pensiją garantuojama tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais. Įstatymais nustatytas socialinės paramos santykių reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į invalidumo pensiją garantijų.

Įstatymu turi būti nustatyta amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai, o invalidumo pensijos atveju – kas laikoma invalidumu, taip pat šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos bei dydžiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

<...>Šiame nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis įtvirtinta asmens

teisė gauti invalidumo pensiją įstatymuose gali būti įvardijama ir kitu terminu (formuluote), jeigu tik šiuo terminu (formuluote) nėra paneigiama (iškreipiama) šios pensijos konstitucinė samprata. invalidumas pirmiausia turi būti siejamas su tokiais asmens sveikatos būklės pakitimais (laikinais ar nuolatiniais), dėl kurių asmuo laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo.

Pažymėtina, kad invalidumas yra siejamas ir su tokiais sveikatos sutrikimais (trunkančiais il-gesnį laiką), dėl kurių asmuo laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo. Vadinasi, reguliuojant santykius, susijusius su invalidumo pensijos skyrimu asmeniui, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus pagrindus, įvairius


448

veiksnius, pirmiausia asmens sveikatos sutrikimų (negalios) pobūdį, invalidumo pensija gali būti skiriama ir mokama laikinai (tam tikrą laikotarpį) arba nuolat. laikotarpis (inter alia minimalūs, maksimalūs terminai, kriterijai pagal kuriuos šie terminai diferencijuojami), kurį asmeniui paskirta invalidumo pensija mokama, yra viena iš invalidumo pensijos mokėjimo sąlygų, todėl turi būti nustatytas įstatymu.

Įstatymų leidėjas gali invalidumo pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas (įskaitant invalidumo, invalidumo pensijos mokėjimo terminus) bei dydžius diferencijuoti įvairiais pagrindais, atsižvelg-damas inter alia į asmens sveikatos būklę, kitus veiksnius, o pensijų dydžius – ir pagal asmens dalyvavimą draudime nuo atitinkamų socialinių rizikų.

Konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai su-ponuoja tai, kad įstatymu nustatytinos invalidumo pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos (įskaitant laikotarpį (terminą), kurį asmeniui paskirta pensija yra mokama) turi būti aiškios, nediskrimina-cinės, o nustatomas invalidumo pensijos mokėjimo laikotarpis (terminas), kurį paskirta pensija mokama, negali būti nei nepagrįstai trumpas, nei pernelyg dažnai keičiamas. Priešingu atveju gali būti pakenkta ir asmens orumui, jo sveikatai, nesilaikoma iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio kylančių imperatyvų.

<...><...> pagal Konstitucijos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą laikotarpis (ter-

minas), kurį yra mokama invalidumo pensija, taip pat turi būti nustatytas tik įstatymu.<...><...> invalidumo (netekto darbingumo) pensijos mokėjimo terminą įtvirtinus poįstatyminiu

aktu būtų pažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.

TeisėįinvalidumopensijąteisėtųlūkesčiųapsaugosaspektuKonstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas<...> Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 52 straipsnio nuosta-

tos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones.

<...> įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.

<...>Konstatuotina, kad jeigu asmeniui pagal įstatymą invalidumo pensija buvo paskirta ir mo-

kama, ji turi būti mokama ir toliau. Asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.

<...>Konstatuotina, kad asmens, kuris pagal poįstatyminį teisės aktą buvo įgijęs teisę į invalidumo

pensiją, įgytosios teisės turi būti saugomos ir ginamos.<...><...> jeigu asmeniui pagal įstatymą invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama, ji turi būti

mokama ir toliau, t. y. negalima nustatytu laikotarpiu nutraukti jos mokėjimo. Asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.

<...>Asmuo, kuriam invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama neterminuotai, įgijo teisėtą lū-

kestį, kad jam paskirta pensija bus mokama neterminuotai visą laiką. <...><...> asmuo, kuriam invalidumo pensija buvo paskirta terminuotai, įgijo teisėtą lūkestį, kad

jam paskirta pensija bus mokama iki nustatyto termino pabaigos. Toks asmuo negali turėti teisėtų lūkesčių gauti invalidumo pensiją pasibaigus šios pensijos mokėjimo terminui, jis negali pagrįstai tikėtis, kad jeigu jam nustatytą terminą buvo paskirta ir mokama invalidumo pensija, ji ir toliau bus skiriama bei mokama pasibaigus šios pensijos mokėjimo terminui. Tokie lūkesčiai negali būti laikomi teisėtais, pagal Konstituciją jie nėra valstybės ginami ir saugomi.


449

Įgytųjųteisiųirteisėtųlūkesčiųapsaugapertvarkantsocialiniųgarantijų(inter aliainvalidumopensinioaprūpinimo)sistemą

Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimasKonstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio

aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Pertvarkant pensinio aprūpinimo sistemą kiekvienu atveju būtina paisyti Konstitucijos: įsta-tymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema gali būti pertvarkoma, jeigu tai daroma įstatymu ir laiduojant inter alia Konstitucijoje numatytas invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų asmenims, atitinkantiems įstatymo nu-statytus reikalavimus, mokėti atitinkamas pinigines išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

<...> darbinės (ekonominės) veiklos dinamiškumas, darbo technologijų, medicinos pažanga suponuoja tai, kad šios pensijos atsiradimo pagrindus ir sąlygas, invalidumo pensijų skyrimą, inter alia invalidumo nustatymą, nustatantis teisinis reguliavimas gali kisti, tačiau pertvarkant invalidu-mo pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas negali būti paneigta asmens teisė į socialinę apsaugą (inter alia invalidumo pensiją).

Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime yra konstatuota: „<...> Konstitucija saugo ir gina įgytąsias teises, todėl bet koks valstybės socialinės politikos koregavimas, socialinių garantijų sistemos ar atskirų socialinių garantijų struktūros pertvarkymas turi būti konstituciškai pagrįstas; jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas, o jeigu <...> būtinybė nustatyti atitinkamą so-cialinę garantiją kyla iš Konstitucijos, tokia socialinė garantija apskritai negali būti panaikinama, vietoje jos neįtvirtinus kitos.“

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę nustatytą invalidumo pensinio aprūpinimo sistemą pertvarkyti, pakeisdamas pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, jeigu laikomasi iš Konstitucijos 52 straips-nio kylančių reikalavimų, konstitucinio teisinės valstybės principo (inter alia konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, jog šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos, todėl keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia principo lex retro non agit.

2.4.2.2.Teisė į sveikatos apsaugą

Valstybėsfunkcijarūpintisžmoniųsveikata(Konstitucijos53straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimasKonstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir lai-

duoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, 2 dalyje – kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Tad rūpinimasis žmonių sveikata ir medicinos pagalbos bei paslaugų žmogui susirgus laidavimas traktuotini kaip valstybės funkcija. sveikatinimo veiklos valdymas ir priežiūra – vienas iš minėtos funkcijos ele-mentų. <...> Minėtos funkcijos finansavimas turi būti užtikrinamas iš valstybės biudžeto.

Farmacinėsveiklosteisinisreguliavimas(Konstitucijos53straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimasVaistų ir vaistinių medžiagų, kaip prekės, specifiškumas lemia tai, kad farmacinė veikla yra

ypatinga ūkinės veiklos sritis. Kad įstatymais ir kitais teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis re-guliavimas, pagal kurį farmacinę veiklą vykdytų tik specialų išsilavinimą ir atitinkamą kvalifikaciją


450

turintys asmenys, yra kiekvieno žmogaus, visos visuomenės ir valstybės interesas. Įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą kyla iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies, kurioje nusta-tyta, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata.

<...><...> Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „valstybė rūpinasi žmonių sveikata“,

suponuoja tai, kad įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks farmacinės veiklos teisinis reguliavimas, kuris sudarytų prielaidas sukurti platų vaistinių tinklą, kad vaistinėse būtų pa-kankamai kokybiškų, efektyvių ir saugių vaistų, kad aprūpinimo vaistais sistema veiktų sklandžiai, kad būtų reguliuojamos vaistų kainos, kad nebūtų apsunkintas vaistų įsigijimas, kad informacija apie vaistus ir jų vartojimą būtų laisvai prieinama bei tinkamai skelbiama ir kt. Pagal Konstituciją farmacinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad nebūtų varžoma ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžininga konkurencija. Valstybė privalo kontroliuoti, kad farmacinė veikla būtų vykdoma žmo-gaus sveikatos labui ir visuomenės sveikatinimui.

<...>iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata, iš-

plaukia, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas. <...><...>Farmacinei veiklai licencijuotos įmonės (vaistinės) savininkas negali būti savaime tapatina-

mas su farmacininkais ar kitais farmacinę veiklą vykdančiais asmenimis. Kaip minėta, farmacinę veiklą gali vykdyti tik farmacinį išsilavinimą ir atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys. Įstatymais gali būti nustatyti ir kiti papildomi reikalavimai asmenims, susijusiems su vaistų gaminimu, laiky-mu, kontrole ir jų pardavimu, kurie užtikrintų žmonių sveikatos apsaugą.

<...> Vaistinė yra licencijuota įmonė farmacinei veiklai, t. y. veiklai, kuri yra visuomenės svei-katinimo dalis ir yra susijusi su ypatingo pobūdžio prekėmis – vaistais bei vaistinėmis medžiagomis, todėl įstatymais gali ir turi būti nustatyti tokie vaistinių savininkų subjektinių nuosavybės teisių ribojimai, kad jiems nuosavybės teise priklausančiose vaistinėse dirbančių farmacininkų profesinę veiklą galėtų kontroliuoti, vaistinėms galėtų vadovauti ir vaistinių valdymo kontrolę galėtų vykdyti tik farmacinį išsilavinimą ir reikiamą kvalifikaciją turintys asmenys. Pagal Konstituciją įstatymais turi būti nustatytas toks farmacinės veiklos reguliavimas, kad vaistinių savininkų ekonominiai in-teresai neužgožtų vaistinių veiklos žmogaus sveikatos ir visuomenės sveikatinimo interesais.

<...> Reikalavimai turėti farmacinį išsilavinimą bei reikiamą kvalifikaciją turi būti nustatomi asmenims, vykdantiems farmacinę veiklą vaistinėse. išsilavinimo reikalavimai negali būti nustato-mi asmenims, siekiantiems turėti nuosavybės teise vaistinių.

Žmogausirvisuomenėssveikata–vienasvarbiausiųvisuomenėsvertybių(Konstitucijos53straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimasŽmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių. Konstitucijos

53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagal-bą bei paslaugas žmogui susirgus. Pagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką nustato įstatymas.

<...> nacionalinės sveikatos sistemos veiklos finansavimas – tai nuolatinė valstybės funkcija, nuolatinė jos priedermė.

<...><...> tai, kiek lėšų kiekvienais biudžetiniais metais turi būti skiriama nacionalinės sveikatos

sistemos veiklos finansavimui, turi būti nustatoma ne iš anksto apibrėžiant fiksuotą lėšų dalį, bet rengiant ir tvirtinant atitinkamų metų valstybės biudžetą.

Valstybėsfunkcijarūpintisžmoniųsveikata(Konstitucijos53straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasPagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja me-

dicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Tad rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas


451

kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata, išplaukia, kad žmonių svei-katos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).

Teisinėsatsakomybėsužalkoholiniųgėrimųgamybos,realizavimo,reklamostvarkospažeidimusnustatymas

Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimasTurėdamas priedermę rūpintis žmonių sveikata, įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti

alkoholio ir jo produktų gamybos bei realizavimo ypatumus, riboti jų reklamą, taip pat nustatyti teisinę atsakomybę už tokių ribojimų, nustatytos tvarkos pažeidimus. Tačiau tai nereiškia, kad įsta-tymų leidėjas gali už įstatymų, reguliuojančių alkoholinių gėrimų gamybos, realizavimo ar rekla-mos tvarką, pažeidimus nustatyti bet kokios rūšies nuobaudas, taip pat ir bet kokio dydžio baudas. nustatydamas atsakomybę už alkoholinių gėrimų pardavimo skatinimo ribojimo bei alkoholio reklamos ribojimo pažeidimus, įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų, kitų konstitucinių reikalavimų.

<...> konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už teisės pažeidimą, kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas ar kita institucija, skirdama nuobaudą už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytoji nuobaudą.

Valstybėsfunkcijarūpintisžmoniųsveikata(Konstitucijos53straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimasKonstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir lai-

duoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, taip pat kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveika-ta yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutari-mas), taip pat kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

<...><...> žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, <...> žmo-

nių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija. Todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, yra traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nėra laikytinas pažeidžiančiu Konstituciją.

Ypatingastabakoirjogaminiųgamybos,apyvartosirvartojimosantykiųteisinisreguliavimas

Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimas<...> kaip visuotinai žinoma, tabako vartojimas kenkia sveikatai, gali sukelti neigiamų socia-

linių padarinių. Dėl to tabakas ir jo gaminiai priskirtini ypatingiems produktams, kurių gamybą, apyvartą ir vartojimą valstybė, pagal Konstituciją turinti inter alia priedermę rūpintis žmonių svei-kata (Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis) ir įgaliojimus reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis), gali ir turi kontroliuoti. Įstatymų leidė-jas, pagal Konstituciją turintis teisę nustatyti tabako, kaip ypatingo produkto, kontrolės priemones ir tvarką, gali nustatyti specialų teisinį reguliavimą, inter alia tam tikrus draudimus, ribojimus ir kt., kurie nėra būdingi kitų produktų gamybos, apyvartos ir vartojimo santykių teisiniam reguliavimui. Tam tikri įgaliojimai teisiškai reglamentuoti santykius, susijusius su tabako auginimu, jo gaminių


452

gamyba, apyvarta ir vartojimu (inter alia laikymu, prekyba, importu, reklama), įstatymais gali būti nustatyti ir kitiems teisėkūros subjektams; nustatant tokius įgaliojimus privalu paisyti Konstituci-jos, inter alia poįstatyminiais teisės aktais negalima reglamentuoti tų santykių, kurie pagal Konsti-tuciją gali būti reglamentuojami tik įstatymais.

<...> įstatymais nustatytų tabako kontrolės priemonių ir tvarkos – draudimų, ribojimų ir kt. – nepaisymas, kitų teisės aktais nustatytų tabako ir jo gaminių gamybos, apyvartos ir vartojimo reikalavimų pažeidimai daro žalą valstybės ūkio sistemai, inter alia finansinei tvarkai. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti teisinę atsakomybę už minėto teisinio regu-liavimo pažeidimus, inter alia nustatyti atitinkamas sankcijas, taip pat ir pinigines baudas, teisės pažeidėjams. Pabrėžtina, kad šios sankcijos teisės pažeidėjams gali būti ir griežtos (piniginės bau-dos gali būti išties didelės). Taip pat pabrėžtina, kad griežtų (teisės pažeidėjams) sankcijų už teisės aktais nustatytų tabako ir jo gaminių gamybos, apyvartos ir vartojimo reikalavimų pažeidimus (inter alia didelių piniginių baudų) teisės pažeidėjams įtvirtinimas savaime (neįvertinus tam tikro teisės pažeidimo pobūdžio, pavojingumo (sunkumo), masto, kitų požymių, kitų aplinkybių) negali būti aiškinamas kaip neteisingas ar neadekvatus atitinkamam teisės pažeidimui.

nustatydamas, kad už minėtus teisės pažeidimus teisės pažeidėjams gali būti skiriamos pi-niginės baudos, inter alia nustatydamas tai, kokie subjektai (institucijos, pareigūnai) gali skirti šias pinigines baudas, kokie yra šių piniginių baudų dydžiai, kokia yra bylų dėl šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarka, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų.

<...> įstatymų leidėją, reglamentuojantį santykius, susijusius su tabako auginimu, jo gaminių gamyba, apyvarta ir vartojimu, saisto konstitucinis teisinės valstybės principas <...>.

Ypatingastabakoirjogaminiųgamybos,apyvartosirvartojimosantykiųteisinisreguliavimas

Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas<...> tabako gaminiai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių prekybai, kitoms su jais

susijusioms veiklos rūšims ir vartojimui taikomas ypatingas valstybinis teisinis reglamentavimas. Konstitucinis Teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutarime konstatavo, kad tabako vartojimas

kenkia sveikatai, gali sukelti neigiamų socialinių padarinių, dėl to tabakas ir jo gaminiai priskirtini ypatingiems produktams, kurių gamybą, apyvartą ir vartojimą valstybė, pagal Konstituciją turinti inter alia priedermę rūpintis žmonių sveikata (Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis) ir įgaliojimus re-guliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 da-lis), gali ir turi kontroliuoti; įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turintis teisę nustatyti tabako, kaip ypatingo produkto, kontrolės priemones ir tvarką, gali nustatyti specialų teisinį reguliavimą, inter alia tam tikrus draudimus, ribojimus ir kt., kurie nėra būdingi kitų produktų gamybos, apyvartos ir vartojimo santykių teisiniam reguliavimui; įstatymais nustatytų tabako kontrolės priemonių ir tvarkos – draudimų, ribojimų ir kt. – nepaisymas, kitų teisės aktais nustatytų tabako ir jo gaminių gamybos, apyvartos ir vartojimo reikalavimų pažeidimai daro žalą valstybės ūkio sistemai, inter alia finansinei tvarkai; įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti teisinę atsa-komybę už minėto teisinio reguliavimo pažeidimus, inter alia nustatyti atitinkamas sankcijas teisės pažeidėjams; šios sankcijos teisės pažeidėjams gali būti ir griežtos; taip pat pabrėžtina, kad griežtų (teisės pažeidėjams) sankcijų už teisės aktais nustatytų tabako ir jo gaminių gamybos, apyvartos ir vartojimo reikalavimų pažeidimus teisės pažeidėjams įtvirtinimas savaime (neįvertinus tam tikro teisės pažeidimo pobūdžio, pavojingumo (sunkumo), masto, kitų požymių, kitų aplinkybių) negali būti aiškinamas kaip neteisingas ar neadekvatus atitinkamam teisės pažeidimui.

Valstybėsfunkcijarūpintisžmoniųsveikata(Konstitucijos53straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimasKonstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta:„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susir-

gus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“


453

Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, yra konstatavęs, kad žmo-gaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai), taip pat kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

<...> valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą.

Pažymėtina, kad asmens teisė į sveiką aplinką yra būtinoji oraus gyvenimo ir naudojimosi daugeliu kitų konstitucinių teisių sąlyga.

ValstybėsfunkcijarūpintisžmoniųsveikataKonstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimasŽmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis

žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai); valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai – sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

2.4.2.3.Teisė į sveiką aplinką

Konstitucinisžemėsapsaugosprincipas(Konstitucijos54straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimasKonstitucijos 54 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymas nustato

draudimą niokoti žemę. Šis konstitucinis žemės apsaugos principas rodo, kad žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti žemės produktyvumą yra visuotinis poreikis.

Valstybėsfunkcijarūpintisgamtinėsaplinkosapsauga(Konstitucijos54straipsnis)Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjas atsižvelgė <...> ir į ekologinius visuomenės poreikius. Tuo įstatymų

leidėjas įgyvendino Konstitucijos 54 straipsnyje numatytą valstybės funkciją rūpintis gamtinės aplinkos apsauga.

Teisėįsveikąiršvariąaplinką(Konstitucijos54straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas Konstitucijos 54 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės

aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.“ Šioje normoje yra sufor-muluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Aplinka paprastai suprantama kaip gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) ir juos vienijančios natūraliosios bei antropogeninės sistemos.

Bendriejiaplinkosapsaugosprincipai;miškųapsaugaKonstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas Miškas yra vienas iš pagrindinių gamtos turtų. Jis yra vieningos ekologinės sistemos dalis,

tarnauja visuomenės ir žmonių gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą, gerina aplinkos kokybę. Miškui, kaip aplinkos sudedamajai daliai, yra taikomi bendrieji aplinkos apsaugos principai: aplin-kos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga; viešieji ir privatūs interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti; neigiamo poveikio aplinkai mažinimas; gamybos ekologi-


454

zavimas; gamtos išteklių racionalus ir kompleksiškas naudojimas. Aplinkos apsaugos reikalavimai paprastai įtvirtinami ir detalizuojami atitinkamų įstatymų normose, kuriose nustatytos miškų val-dytojų, savininkų ir naudotojų pareigos ir teisės.

<...><...> ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems intere-

sams sąlygoja miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Paprastai tai daroma teisės aktais reguliuojant miško tvarkymą bei naudojimą.

Pažymėtina, kad lietuvai būdinga įvairiapusė miškų apsaugos tradicija. Antai 1929 m. bir-želio 7 d. patvirtintose Privatinių savininkų miškams prižiūrėti ir valdyti taisyklėse buvo numaty-ta, kad savininkų miškai priklauso Miškų departamento priežiūrai. lietuvoje galiojo savininkams gana griežta miško kirtimo tvarka. savininkai, pažeidę miško kirtimo taisykles, buvo traukiami atsakomybėn pagal Baudžiamojo statuto normas. neteisėtai nukirsta miško medžiaga buvo sulai-koma, sekvestruojama.

Aplinkos apsaugos principas; pareiga atlyginti miškui padarytą žalą (Konstitucijos54straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas <...> Konstitucijos 54 straipsnio [2 dalyje] nustatyta: „Įstatymu draudžiama niokoti žemę,

jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“ Konstitucinis Teismas pažymi, kad šios normos turinyje išskirtini keli aspektai. Visų pirma joje įtvirtintas aplinkos apsaugos principas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala gamtinei aplinkai ir, suprantama, miškams. Antra, šioje normoje suponuojamos atitinkamos atsakomybės už neteisėtus veiksmus, taip pat padarytos miškui žalos atlyginimo teisinės prielaidos.

Konstitucijos 54 straipsnio antrosios dalies norma yra teisės normų dėl aplinkai ir miškams padarytos žalos atlyginimo konstitucinis pagrindas. <...>

<...> savininkas savavališkais veiksmais, kirsdamas privačios nuosavybės teise jam priklausantį mišką, gali sukelti dvejopus teisinius padarinius. Pirma, miško savininkas pažeidžia įstatymo ar po-įstatyminio teisės akto nustatytą privačių miškų tvarkymo ir naudojimo tvarką, t. y. jis padaro teisės pažeidimą, už kurį gali būti traukiamas teisinėn atsakomybėn. Antra, miško savininkas, savavališkai kirsdamas nuosavą mišką, gali padaryti žalą ir aplinkai. Tokiu atveju nepriklausomai nuo administra-cinės ar baudžiamosios atsakomybės taikymo gali atsirasti ir prievolė atlyginti padarytą aplinkai žalą.

<...><...> teisinio reguliavimo dėl miško savininko savavališku miško kirtimu nuosavam miškui

padarytos žalos atlyginimo klausimo tyrimas yra sietinas su bendraisiais prievolinės teisės prin-cipais. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o kita šalis privalo padarytus nuostolius atlyginti. Prievoliniame santykyje būtinos dvi šalys: nukentėjusysis, kuriam padaryta žala, ir žalą padaręs asmuo. Miško savininkas, savavališkai, t. y. neteisėtai, kirsdamas jam priklausantį mišką, gali padaryti turtinę žalą ir sau. Tačiau šiuo atveju nėra turtinės prievolės, nes nukentėjusysis ir žalą padaręs asmuo sutampa viename asmenyje.

<...> svarbu yra tai, kad miško savininkas savavališkai kirsdamas mišką padaro žalos aplinkai, todėl atsiranda prievoliniai santykiai dėl žalos atlyginimo. Tokiu atveju atitinkama aplinkos apsau-gos institucija turi teisę reikalauti atlyginti aplinkai padarytą žalą.

Pareigatausotigamtąiratlygintigamtineiaplinkaipadarytąžalą(nuostolius)(Konstitucijos53straipsnio3dalis,54straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas<...> iš Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valstybė ir kiekvienas asmuo privalo

saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, iš Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausi-nami gamtos ištekliai, iš Konstitucijos 54 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad įstatymu draudžiama


455

niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją, visiems asmenims kyla pareiga tausoti gamtą, o padarius gamtinei aplinkai žalą (nuostolius) – ją atlyginti.

<...> Visais atvejais žala (nuostoliai) gamtinei aplinkai turi būti atlyginama nepriklausomai nuo to, ar apskritai yra nustatyta kokia nors gamtinei aplinkai padarytos žalos (nuostolių) atlygini-mo metodika. Kilus ginčui, žalos (nuostolių) dydis gali būti nustatomas teismine tvarka.

Natūraliosgamtinėsaplinkosapsauga(Konstitucijos54straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimasnatūralios gamtinės aplinkos, jos atskirų objektų naudojimo ir apsaugos santykių teisinio

reguliavimo konstituciniai pagrindai yra nustatyti Konstitucijos 54 straipsnyje.Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta:„Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objek-

tų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radia-cinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“

natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vie-toves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes. Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikri-nimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime konstatavo, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų.

iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas. Tam tikslui turi būti sukur-ta ir deramai funkcionuoti atitinkama valstybės institucijų sistema, valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos apsaugoti natūralią gamtinę aplinką, atskirus jos objektus, užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą bei jų gausinimą.

iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems lietuvos Respublikos teritorijoje esan-tiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gel-mėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai. Įstatymų leidėjas turi uždrausti veiksmus, darančius žalą natūraliai gamtinei aplinkai, jos objektams, ir nustatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus. Minėti draudimai bei teisinė atsakomybė už šių draudimų nepaisymą turi būti nustatyti tik įstatymu, o šių draudimų įgyvendinimo tvarka gali būti reglamentuojama ir poįstatyminiuose teisės aktuose.

Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gam-tinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.

Valstybė, saugodama natūralią gamtinę aplinką ir jos atskirus objektus, siekdama užtikrinti gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, turi garantuoti ir Konstitucijoje įtvir-tintų vertybių pusiausvyrą.

Valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų apsauga, gamtos ištek-lių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip pat ir ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimą ar įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjek-tus atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, inter alia kai tokiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą.


456

Kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės Konstitucijos 54 straipsnyje yra įvar-dyti įvairūs natūralios gamtinės aplinkos objektai: gyvūnija, augalija, žemė, jos gelmės, vandenys, oras, ypač vertingos vietovės.

Laukinėsgyvūnijosapsaugairracionalusnaudojimas(Konstitucijos54straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> lietuvos Respublikos teritorijoje esantys medžiojamosios gyvūnijos ištekliai – vienas

iš natūralios gamtinės aplinkos objektų, kuriuos saugo ir kuriuos racionaliai naudoti, atkurti bei gausinti reikalauja Konstitucija.

<...><...> iš Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatos „valstybė rūpinasi <...> gyvūnijos <...>

apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“, taip pat iš 54 straipsnio 2 dalies nuostatos „įstatymu draudžiama <...> skurdinti <...> gyvūniją“ darytina išvada, kad vienas iš gamtos išteklių, kuris pagal Konstituciją turi būti saugomas ir kurio racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas turi būti užtikrinamas, yra gyvūnija (jos ištekliai), įskaitant ir laukinę gyvūniją.

laukinė gyvūnija yra natūralios gamtinės aplinkos dalis, turinti didelę reikšmę normaliam įvairių ekologinių sistemų funkcionavimui ir išlikimui. laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, vi-sos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė, ekonominė vertybė. Dar ir dėl to laukinė gyvūnija yra ne tik nacionalinė vertybė – ji turi ir visuotinę, transnacionalinę reikšmę. neabejotinai yra būtina ją išsaugoti ir perduoti būsimosioms kartoms.

laukinė gyvūnija – itin plati, apibendrinanti sąvoka, apimanti visas nedomestifikuotų gyvūnų rūšis. laukinės gyvūnijos, kaip Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, savitumas yra dar ir tas, kad ji yra labai dinamiška, laisvėje esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas.

Tačiau iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsau-ga ir racionalus naudojimas. Jeigu laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų nevaldomos (t. y. nereguliuojamos ir nekontroliuojamos) arba valdomos netinkamai, galėtų būti pakenkta kitiems gamtinės aplinkos objektams, taip pat ir tam tikroms pačių laukinių gyvūnų rūšims, įvairioms ekologinėms sistemoms. neužtikrinus tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo), būtų sudarytos prielaidos pakenkti įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms (gyvybei, sveikatai, nuosavybei ir kt.), taigi ir asmens teisėms ir interesams.

Šiame kontekste konstatuotina, jog valstybė (jos teisę kuriančios institucijos) pagal Konstitu-cijos 54 straipsnį gali, o tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, net privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas (jų dydį, paplitimą, mig-raciją ir t. t.) būtų galima valdyti (t. y. reguliuoti ir kontroliuoti) tinkamai, veiksmingai, taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gau-sinimas, kad neatsirastų prielaidų skurdinti gyvūnijos – visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės. Valstybė, teisės aktais reguliuodama su gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymu (t. y. regu-liavimu ir kontroliavimu) susijusius santykius, privalo pati paisyti humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimų ir netoleruoti kitų asmenų žiauraus, nehumaniško elgesio su gyvūnais.

Valstybė (jos institucijos) gali pasirinkti įvairius laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinka-mo valdymo būdus ir priemones. Kita vertus, paisydama Konstitucijoje įtvirtintų socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, kitų Konstitucijos nuostatų, valstybė (jos institucijos) negali pasirinkti tokių laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų ir priemonių, kurie nepagrįstai suvaržytų ar apskritai pa-neigtų asmenų ar socialinių grupių teises ar teisėtus interesus, pamintų teisėtus jų lūkesčius.

<...> vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavi-mo) būdų yra medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas. Kar-


457

tu pažymėtina, kad medžioklė yra taikoma kartu su kitais laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, ne mažiau svarbiais ir turinčiais ne menkesnes tradicijas.

<...><...> Valstybė turi ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad nepaneigiant tautos ūkio pagrindų – priva-

čios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos – būtų užtikrintas ir Konstituci-jos 54 straipsnyje įtvirtintas viešasis interesas – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudoji-mo, atkūrimo ir gausinimo užtikrinimas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

Medžioklė–vienasišlaukiniųgyvūnųpopuliacijųvaldymobūdų;teisėmedžioti–įgytojiteisė

Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas<...> vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavi-

mo) būdų yra medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas. Kar-tu pažymėtina, kad medžioklė yra taikoma kartu su kitais laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, ne mažiau svarbiais ir turinčiais ne menkesnes tradicijas. Medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o tarp medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių asmenų teisių ir teisėtų interesų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų turi būti rasta protinga ir teisinga pusiausvyra.

Medžioklė kaip žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas yra įvairialypis reiškinys, ap-imantis: 1) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); 2) laisvalaikio veiklą; 3) ūkinę veiklą. Minėti trys medžioklės aspektai yra tarpusavyje susiję.

Pirma, kaip minėta, medžioklė yra vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų, taigi ir viena iš laukinių gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo priemonių. Medžioklės specifiką, palyginti su kitais laukinių gyvūnų (jų rūšių) populia-cijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, lemia inter alia tai, kad įgyvendinti šitokią gyvūnų (jų rūšių) populiacijų kontrolę tradiciškai yra patikima privatiems asmenims – medžioto-jams, kurie paprastai (bet nebūtinai) būna susibūrę į atitinkamus susivienijimus (medžiotojų būre-lius, draugijas ar kitas organizacijas). Tačiau medžioklė gali būti planuojama ir organizuojama ir ne per privačius asmenis – medžiotojus arba ne tik per juos. Kad ir kokiais organizaciniais principais būtų grindžiami medžioklės ir su ja susiję santykiai, valstybė pagal Konstituciją negali nusišalinti nuo medžioklės veiklos kontrolės ir priežiūros.

Antra, medžiotojams (privatiems asmenims) medžioklė paprastai yra laisvalaikio veikla. Me-džioklė kaip laisvalaikio veikla yra susijusi su specialios įgytosios teisės įgyvendinimu: šia veikla gali užsiimti tik tie asmenys, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti. Pabrėžtina, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose. Ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė.

Trečia, medžioklė – tai ūkinės veiklos rūšis arba sudedamoji platesnės ūkinės veiklos dalis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, viena vertus, galima ir profesionali medžioklė – asmens pajamų gavimo šaltinis; kita vertus, asmens ūkinė veikla gali apimti ir medžioklės planavimą bei organizavimą.

Minėta, kad teisė medžioti – tai įgytoji teisė. Konstitucijoje medžioklės sąvoka nėra vartoja-ma. Medžioklės ir su ja susiję santykiai yra reguliuojami įstatymais ir poįstatyminiais aktais.

Pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose valstybė turi plačią diskreciją. Įgyvendindama šią diskreciją valstybė (teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją) gali nustatyti medžioklės plotų sudarymo tvarką, dydžius, medžiojimo būdus, laiką, kitas sąlygas, nurodyti laukinius gyvūnus, ku-riuos leidžiama ar draudžiama medžioti, ir kt. Reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo su-daryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama inter alia į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį. Tai darydami teisė-kūros subjektai yra saistomi konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų bei principų.


458

Pažymėtina, kad valdant (t. y. reguliuojant ir kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) popu-liacijas medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontrolia-vimo) būdais. Tad medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės narių teisės ir teisėti interesai neturi būti priešprie-šinami kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems interesams. <...> iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp vi-suomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

laukinė gyvūnija yra specifinė natūralios gamtinės aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspektu, kad laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, kurie patys (jų nesiejant su juose gyvenančiais laukiniais gyvūnais) gali būti įvairių teisinių santy-kių dalykas. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, sudarantys laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką, nuosavybės teise gali pri-klausyti įvairiems asmenims, inter alia ir tokiems, kuriems jie priklauso privačios nuosavybės teise.

Be to, kaip minėta, laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymas (t. y. reguliavimas ir kont-roliavimas), kurio vienas iš būdų yra medžioklė, gali būti susijęs ir su ūkine veikla; medžioklė gali būti ūkinės veiklos rūšis arba sudedamoji platesnės ūkinės veiklos dalis.

Taigi teisės aktais reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius turi būti paisoma inter alia <...> Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos bei 46 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl tautos ūkio pagrindą sudarančių vertybių – privačios nuosa-vybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.

<...>Minėta, kad medžioklė – tai ūkinės veiklos rūšis arba sudedamoji asmens platesnės ūkinės

veiklos dalis. siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir ra-cionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, inter alia medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant inter alia į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį bei jų gausos regu-liavimo poreikį. Tai darant turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo ir neturi būti paneigtos privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės, jų ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

Natūraliosgamtinėsaplinkos,ypačvertingųvietoviųapsauga(Konstitucijos54straipsnis)Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas<...> žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes že-

mės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją na-tūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konsti-tucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).


iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, aiškinant kartu su Konstitucijos 54 straipsniu konstatuotina, kad visi žemės sklypų, miš-kų, vandens telkinių savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gam-tinės aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai.

Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamti-nės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gam-


459

tos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų ribojamas atskirų gamtos aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti ir teisės aktais reg-lamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač ver-tingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus; valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir jos objektų apsauga, gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip pat ir ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimą ar įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjektus atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protin-gumo bei proporcingumo principų, inter alia tokiais atvejais, kai šiais ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą.

<...>Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „ypač vertingos vietovės“. Tokiose vie-

tovėse gamtos ir kiti objektai gali nuosavybės teise priklausyti labai įvairiems subjektams: valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims. Kai kurie iš šių objektų, o ypatingais atvejais – visi tam tikroje vietovėje esantys objektai, gali turėti valstybinę reikšmę.

Ypač vertingos vietovės gali būti labai įvairios. Tai gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus. Tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan.

Pabrėžtina, kad minėti ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vie-tovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, kaip atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams – fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų nuosavybės teises.

Ypač pabrėžtina, kad visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevar-žyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

<...>Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad valstybė, turėdama konstitucinę prie-

dermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams būtų nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama ir į privačių žemės sklypų savininkų nuosavybės teises. Tokie ribojimai, draudimai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.

Įstatymųleidėjopareiganumatytiteisinęatsakomybęužnatūraliosgamtinėsaplinkos,atskirųgamtosobjektų,ypačvertingųvietoviųteisiniorežimopažeidimus

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimasKonstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gam-

tos objektų, ypač vertingų vietovių apsauga, aiškinama Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių nuosa-


460

vybės teisių apsaugą, visuomenės ir asmens interesų derinimą, teisėtumą ir teisingumą, kontekste, įpareigoja įstatymų leidėją numatyti teisinę atsakomybę už nustatytų ribojimų, draudimų nepai-symą, natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio režimo pažeidimus.

Pabrėžtina ir tai, kad teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo. Tad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui, inter alia tokiam, kuriam pritaikyta sankcija (jis buvo nubaustas) už nustatytų ribojimų, draudimų nepaisymą, natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objek-tų, ypač vertingų vietovių teisinio režimo pažeidimus, teisės aktais nėra nustatyta pareiga atkurti tai, kas buvo sunaikinta, suniokota, nuskurdinta, nualinta, užteršta ar kitaip pažeista. Tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais.

Valstybeinuosavybėsteisepriklausančiųgamtosobjektų,esančiųypačvertingosevietovėse,apsauga(Konstitucijos23straipsnio2dalis,54straipsnio1dalis,128straipsnio2dalis)

Žr. 11. Valstybės biudžetas ir finansai, 11.2. Valstybinio turto valdymas, naudojimas ir dis-ponavimas juo. lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas.

Valstybėspriedermėužtikrintižemės,kaipribotogamtosištekliaus,racionalųnaudojimąirapsaugą(Konstitucijos54straipsnis)

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimasŽemė yra svarbi ekosistemos dalis, lemianti ir kitų gamtos išteklių (inter alia vandenų, auga-

lijos, gyvūnijos) egzistavimą bei kitimą. Žemė yra ypatingas gamtos išteklius ir tuo aspektu, kad ji negali būti pakeista kuo nors kitu, iš naujo sukurta ar kaip nors kitaip padidinta. Taigi žemė yra ribotas išteklius.

Žemės, kaip riboto ištekliaus, tinkamas naudojimas yra žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; jos, kaip gamtos ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikri-nimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Valstybės pareiga užtikrinti, kad žemė būtų naudojama racionaliai, kad ji būtų saugoma, kyla inter alia iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatų, jog valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuria-mi ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama inter alia niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis, skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis), konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, kitų Konstitucijos nuostatų. Pažymėtina, kad racionalus žemės naudojimas yra neatsiejamas nuo jos apsaugos, inter alia nuo derlingos dirbamos žemės, kraštovaizdžio išlaikymo, žemės apsaugojimo nuo taršos, netinkamo naudojimo, kitų neigiamų veiksnių, taip pat nuo žemės ūkio verslo laisvės užtikrinimo.

Valstybėspriedermėužtikrintinatūraliosgamtinėsaplinkosapsaugą(Konstitucijos53,54straipsniai)

Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Kons-

tituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertin-gos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

<...><...> lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir

žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypa-tingas teisinis režimas <...>.


461

Ypačvertingųvietoviųapsauga(Konstitucijos54straipsnis)Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimasŽemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės,

miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmo-gaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus nau-dojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).


Bendrinė Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoka „ypač vertingos vietovės“ suponuoja tai, kad tam tikros lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, isto-rinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus ir diskreciją spręsti, kokias vietoves priskir-ti ypač vertingoms vietovėms, tačiau vietovių priskyrimas ypač vertingoms vietovėms turi būti pagrįstas. Atskiros vietovės gali būti priskiriamos ypač vertingoms vietovėms pagal teisės aktų nustatytus kriterijus (atsižvelgiant į jų ekologinę, kultūrinę, istorinę, mokslinę ir kitokią vertę ir pan.).

Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvokos „ypač vertingos vietovės“, kaip bendrinės sąvokos, kontekste paminėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitus žodžius ar formuluotes negu vartojami Konstitucijos tekste <...>. Taigi Konstitucijos 54 straipsnyje minimos ypač vertingos vietovės įstatymuose gali būti vadinamos ir kitaip, jeigu dėl to nėra iškreipiamas ar suvis paneigiamas konstitucinės sąvokos „ypač vertingos vietovės“ turinys.

<...>Turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų

leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nu-tarime yra konstatuota, kad toks specialus teisinis režimas suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan., specialias sąlygas, įvairius ribojimus ir draudimus.

Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą rūpintis ir tais valstybinės reikšmės gamtos objektais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, užtikrinti jų apsaugą. Ši vals-tybės pareiga negali būti interpretuojama kaip atleidžianti atitinkamų gamtos objektų savininkus nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų gamtos objektų išsaugojimo, laikytis šiems gamtos objektams nustatyto teisinio režimo.

Taigi dėl to, kad ypač vertingose vietovėse gamtos ir kiti objektai gali nuosavybės teise pri-klausyti labai įvairiems subjektams – valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims, aptariamieji ribojimai ir draudimai gali būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir fiziniams bei juridiniams asmenims. siekiant užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą, tokiais ribojimais ir draudimais gali būti įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų teises. Visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).


462

RestitucijaypačvertingosevietovėseŽr. 2.2. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės, 2.2.5. nuosavybės teisė, 2.2.5.2. Restitucija,

2007 m. liepos 5 d. nutarimas, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas. YpatingosistorinėsirkultūrinėsvertėssaugotinateritorijaKonstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas<...> lietuvos valstybė Trakų istorinio nacionalinio parko teritoriją traktavo ir traktuoja kaip

vertingą gamtos kompleksą – saugotiną teritoriją, turinčią ypatingą landšaftinę (kraštovaizdžio) ir botaninę-zoologinę vertę, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; ši teritorija <...> yra itin saugotina ne tik dėl jos nacionalinės, bet ir dėl tarptautinės svarbos.

ValstybėspriedermėužtikrintinatūraliosgamtinėsaplinkosapsaugąKonstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimasKonstitucinis Teismas savo 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimuose yra

konstatavęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

<...><...> miškai, parkai, telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai; pagal Konstituciją natū-

rali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konsti-tucinė priedermė; ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus;

<...><...> valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios

gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas; <...>.

Natūraliosgamtinėsaplinkos,ypačvertingųvietoviųapsauga(Konstitucijos54straipsnis)Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimas<...> Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime konstatuota, kad valstybiniai parkai

ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis. Taip pat konstatuota, kad, turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus nau-dojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad valstybė, turėda-ma konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įsta-tymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas.


463

TeisėįsveikąaplinkąKonstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas<...> asmens teisė į sveiką aplinką yra būtinoji oraus gyvenimo ir naudojimosi daugeliu kitų

konstitucinių teisių sąlyga.

2.4.2.4. Valstybės pareiga užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės apsaugą. Santuokos registracija

ValstybinėsantuokosregistracijaKonstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas<...> Galiojanti lietuvos Respublikos Konstitucija <...> pripažįsta valstybinę santuokos re-

gistraciją <...>.

Bažnytinėssantuokosregistracija(Konstitucijos38straipsnio4dalis)Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas<...> nei pačioje Konstitucijoje, nei įstatyme „Dėl lietuvos Respublikos Konstitucijos įsi-

galiojimo tvarkos“ nėra numatyta konstitucinių normų galiojimo atgal. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję lietuvos Respublikos teritorijoje iki lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstituci-jos nuostatomis. Todėl ir Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies nuostata, kad „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“, negali būti taikoma įteisinti bažnytinei santuokai, sudarytai iki Konstitucijos įsigaliojimo, t. y. iki 1992 m. lapkričio 2 d. Jeigu iki šios datos santuoka nebuvo įregistruota valstybinėse civilinės metrikacijos įstaigose, <...> tai ji netapo juridiniu faktu ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nes pagal anksčiau galiojusius įstatymus jų negalėjo sukelti.

<...>Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies nuostata, kad „Valstybė pripažįsta ir bažnyti-

nę santuokos registraciją“, įsigaliojo kartu su Konstitucija ir grįžtamosios galios neturi. Ši Kons-titucijos nuostata reguliuoja dabartinius ir būsimus teisinius santykius, t. y. pripažįsta bažnytinę santuokos registraciją tik po 1992 m. lapkričio 2 d. Pagal šiuo metu taikomą laikiną bažnytinių santuokų oficialios apskaitos tvarką bažnytinė santuoka dar turi būti perregistruojama civilinės metrikacijos skyriuje. Pažymėtina, kad vadinamąją „perregistraciją“ galima vertinti tik kaip laikiną oficialią santuokų apskaitą, bet ne santuokos registracijos teisinį faktą. ne „perregistracija“, o san-tuokos registracija (valstybinė ar bažnytinė) yra santuokos teisinių santykių ir su jais susijusių teisių ir pareigų pradžia. Tokią bažnytinės santuokos registracijos apskaitos tvarką galima vertinti tik kaip laikiną priemonę, nes valstybė įstatymu turėtų nustatyti aiškią ir nuolatinę bažnytinės santuokos registracijos oficialios apskaitos, šios santuokos pagrindu atsiradusių teisinių pasekmių realizavimo, ginčų dėl jų sprendimo tvarką.

<...><...> nuostata, kad sutuoktinių teises ir pareigas sukuria tik santuoka, sudaryta valstybiniuose

civilinės metrikacijos organuose, prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies tei-giniui, jog „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“. Šios konstitucinės nuostatos turinys leidžia daryti išvadą, kad nuo bažnytinės santuokos registracijos dienos taip pat atsiranda sutuoktinių teisės ir pareigos.

Valstybėsįsipareigojimasužtikrintišeimos,motinystės,tėvystės,vaikystės,kaipkonstituciniųvertybių,apsaugą(Konstitucijos38straipsnio1,2dalys,39straipsnio1dalis,41straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimasKonstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę,

tėvystę ir vaikystę.“ Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybė globoja šeimas, augi-


464

nančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.“ Konstitu-cijos 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas.“

sistemiškai aiškinant nurodytas konstitucines normas pažymėtina, jog Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis, 39 straipsnio 1 dalis ir 41 straipsnio 2 dalis sietinos su 38 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konsti-tucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos.

Nepilnamečiųteisiųapsauga(Konstitucijos39straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimasKonstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad nepilnamečių vaikų teisėms turi būti garantuojama pa-

kankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat ir tai, kad įstatymų leidėjas, kitos valstybinės institucijos, teisės aktais reglamentuodamos nepilnamečių būklę, reguliuodamos kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų.

Valstybėsįsipareigojimasužtikrintišeimos,motinystės,tėvystės,vaikystės,kaipkonstituciniųvertybių,apsaugą(Konstitucijos38straipsnio1,2dalys,39straipsnio1dalis)

Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimasKonstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę,

tėvystę ir vaikystę.“Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklė-

jančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.“sistemiškai aiškinant Konstitucijos 38 straipsnio [2] dalies ir 39 straipsnio 1 dalies nuostatas

pažymėtina, kad jos sietinos su Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai.

Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia jiems paramą, suponuoja tai, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė yra puoselėjamos ir saugomos konstitucinės vertybės. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvai turi teisę ir pareigą iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus.

Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyti kokie nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, terminai, dydžiai. Tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas. Pabrėžtina, kad įstatymais re-guliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Tačiau neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygo-mis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą.

KonstitucinėpilnametystėssamprataKonstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas<...> asmuo tampa pilnametis, kai jam sueina 18 metų.Tokia <...> pilnametystės samprata atitinka pilnametystės sampratą, įtvirtintą Konstitucijoje,

kurioje sąvoka „pilnametis“ vartojama taip, kaip ji buvo visuotinai suprantama (ir galiojusiuose tei-sės aktuose įtvirtinta) tuo metu, kai Konstitucija buvo rengiama ir priimama, – rengiant ir priimant Konstituciją pilnametystė buvo siejama būtent su 18 metų amžiumi. Paminėtina ir tai, kad pagal


465

Konstituciją aktyviąją rinkimų teisę turi piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų; aki-vaizdu, kad tokia teisė gali būti nustatyta tik pilnamečiams asmenims ir kad, kita vertus, pilname-čiams asmenims (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis) tokia teisė negali būti nenustatyta.

Tėvųpareigaišlaikytisavovaikus(Konstitucijos38straipsnio6dalis);pilnamečiųvaikų,besimokančiųaukštosiosemokyklose,išlaikymas

Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimasAiškinant Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad tėvai turi pareigą išlaikyti savo

vaikus iki pilnametystės, pažymėtina, jog ji yra skirta tėvų ir jų nepilnamečių vaikų santykiams reguliuoti. Ji nereguliuoja tėvų ir vaikų santykių po to, kai vaikai tapo pilnamečiai.

Kartu pažymėtina, kad šios konstitucinės nuostatos negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą įstatymų leidėjas apskritai negali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, jeigu tokią pareigą galima pagrįsti kitomis Konstitucijos nuostatomis.

<...> minėtos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatos negalima aiškinti kaip reiškian-čios, esą įstatymų leidėjas apskritai negali įstatymu nustatyti tėvų pareigos remti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, kad jie įgytų atitinkamą išsilavinimą.

Antai atsižvelgiant į tai, kad lietuvoje vidurinis išsilavinimas paprastai įgyjamas moksleiviui jau tapus pilnamečiam (18 metų), akivaizdu, kad tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti vaiką tol, kol baigsis laikas, per kurį moksleivis, sąžiningai ir pažangiai mokydamasis, gali įgyti vidurinį išsila-vinimą, taip pat tokį vidurinį išsilavinimą, kuris gali būti teikiamas kartu su profesiniu. Tokia tėvų pareiga kildintina ne tik iš įstatymų, bet ir iš Konstitucijos nuostatų visumos, inter alia iš tėvų ir vaikų ryšių vertingumo konstitucinio įtvirtinimo, atviros, teisingos darnios ir pilietinės visuomenės siekio, valstybės socialinės orientacijos.

Kitaip vertintina galimybė įstatymu įtvirtinti tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo pilna-mečius vaikus, kai jie mokosi aukštosiose mokyklose, inter alia jų dieniniuose skyriuose. Įstatymų leidėjas negali nepaisyti tos aplinkybės, kad šiuo atveju teisiniai santykiai atsiranda tarp pilnamečių asmenų – aukštosios mokyklos studento ir jo vieno iš tėvų ar abiejų tėvų.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai yra konstituciškai vertingi. Tačiau tai savaime nereiškia, jog galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgy-vendinimo našta būtų besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems pilna-mečiams vaikams jau <...> negali turėti (pagal Konstituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios). <...>

Akivaizdu, kad tėvai turi moralinių priedermių ir pilnametystės sulaukusiems vaikams, kaip ir vaikai turi moralinių priedermių tėvams. Tačiau pabrėžtina, kad anaiptol ne visų moralinių prie-dermių vykdymas (ar jų vykdymas „visa apimtimi“) gali būti užtikrinamas teisės aktuose įtvirtinant analogiškas teisines pareigas.

Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta ne tik tai, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (6 dalis), bet ir inter alia tai, kad vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (7 dalis).

Įstatymų leidėjui apsisprendus įstatymu įtvirtinti tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo para-mos reikalingus pilnamečius vaikus, kai jie mokosi aukštosiose mokyklose, negalima paneigti kurių nors Konstitucijos ginamų ir saugomų tėvų teisių (inter alia nuosavybės teisės) bei teisėtų interesų, kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų, taip pat negalima suvaržyti, juo labiau paneigti, teismo įgaliojimų vykdyti teisingumą. Antai įtvirtinant minėtą tėvų pareigą negalima nepaisyti tėvų gali-mybių, jų pareigų kitiems asmenims (inter alia nepilnamečiams vaikams, kitiems šeimos nariams, išlaikytiniams). negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas dėl tokios įstatymo nustatytos tėvų pareigos vykdymo iš esmės pabloginti tėvų ar kitų asmenų padėtį, juo labiau nustatyti tokią tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vai-kus, kai jie mokosi aukštosiose mokyklose, kurios tėvai, nepadarydami esminės žalos savo ar kitų


466

asmenų teisėms, apskritai negalėtų įvykdyti. Taip pat negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas visais atvejais, kai tėvai ar vienas iš jų turi pajamų ar kito turto, ypač kai tos pajamos ar kitas turtas nėra dideli (pabrėžtina, kad jų dydis ar pakankamumas negali būti vertinamas vien pagal šiuo metu teisės aktuose nustatytus tokius formalius kriterijus kaip minimalus gyvenimo ly-gis, minimali mėnesinė alga, vidutinis darbo užmokestis ir pan.), turėtų pareigą priteisti išlaikymą paramos reikalingam pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje. Ypač pabrėžtina, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai išlaikymas priteisiamas iš tėvų, kuriems pa-tiems reikia paramos, globos ir pan.

Paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją būtų netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kai teismas galėtų priteisti tėvų išlaikymą ne pirmo aukštojo išsilavinimo siekiančiam pilnamečiam asmeniui, tegul ir reikalingam paramos, taip pat toks teisinis reguliavimas, kad teismas galėtų pri-teisti tėvų išlaikymą tokiam išsilavinimo (inter alia aukštojo) siekiančiam pilnamečiam asmeniui, kuris mokosi nesąžiningai ir nepažangiai, piktnaudžiauja šeimos teisėmis.

Šiuos, taip pat kitus tėvų ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus ginančius imperatyvus lemia tai, kad <...> paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių aukštųjų mokyklų dieni-niuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto; išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais kaip nepilnamečiams. Priešingu atveju būtų paneigta pati pilnametystės samprata, įtvirtinta Konstitu-cijoje ir visoje teisės sistemoje.

Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjui apsisprendus įstatymu įtvirtinti tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, besimokančius aukštosiose mokyklose, ne-galima apsiriboti vien minėtos pareigos nustatymu, juolab tokiu, kai šios pareigos apimtis tampa aiški tik teismui sprendžiant bylą dėl išlaikymo priteisimo, bet turi būti nustatyti visi esminiai šio teisės instituto elementai. Priešingu atveju būtų sukuriamas teisinis neaiškumas, netikrumas; kartu būtų sudaromos prielaidos atsirasti tokioms teisinėms situacijoms, kai būtų sunkinamos teismo galimybės vykdyti teisingumą (o kai kada įvykdyti teisingumą apskritai būtų neįmanoma), ir dėl to galėtų būti pažeistos asmens teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės.

Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjui apsisprendus įstatymu įtvirtinti tėvų pareigą ma-terialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius vaikus, besimokančius aukštosiose moky-klose, gali būti nustatytas tik toks teisinis reguliavimas, kad išlaikymą iš tėvų priteisti minėtam paramos reikalingam pilnamečiam asmeniui būtų galima tik tada, kai šis asmuo yra išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti lėšų, reikalingų jo mokymuisi (studijoms) aukštojoje mokykloje.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja galimybę šią naštą tam tikra apimtimi paskirstyti ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti nepro-porcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei.

2.4.3.Kultūrinėsteisės

2.4.3.1. Teisė į išsilavinimą

2.4.3.1.1. Bendrosios nuostatos

Valstybėspareigaužtikrintinemokamąirvisiemsprieinamąmokymąvalstybinėsearbasavivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ar aukštesniosiose mokyklose (Konstitucijos41straipsnio1,2dalys);papildomovaikųugdymofinansavimas

Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimasKonstitucijos 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas,

o 2 dalyje – kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštes-


467

niosiose mokyklose yra nemokamas. Šios Konstitucijos normos reiškia, jog valstybė (jos instituci-jos) turi pareigą užtikrinti, kad visi asmenys iki 16 metų turėtų realias galimybes įgyti nemokamą išsilavinimą valstybinėse arba savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ar aukštesniosiose mo-kyklose, kad mokymas šiose įstaigose būtų visiems vienodai prieinamas.

Mokymas – sudedamoji ugdymo dalis. ugdymas – labai įvairialypis procesas, kurį lemia įvai-rūs veiksniai: šeimos įtaka, pedagogų ir mokymo bei auklėjimo įstaigų veikla, visuomenės ir šeimos vertybės, visuomenėje vykstantys socialiniai, demografiniai, ekonominiai, politiniai, kultūriniai procesai, valstybės finansinės, organizacinės bei infrastruktūros galimybės ir kt. ugdymo kryptin-gumą, kokybę ir įvairiapusiškumą privalo užtikrinti ne tik Konstitucijoje nurodytos valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, bet ir tėvai (globėjai), turintys konstitucinę teisę rūpin-tis vaikų (globotinių) religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus bei konstitucinę parei-gą juos auklėti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės išlaikyti. Realizuodami šias konstitucines teises ir pareigas, tėvai (globėjai) negali neprisiimti dalies vaikų ugdymo išlaidų.

<...> papildomas ugdymas pirmiausia sietinas ne su Konstitucijoje garantuojamu nemokamu bendruoju, profesiniu, aukštesniuoju išsilavinimu arba su kompetentingų valstybės ar savivaldybių institucijų, pačių valstybinių ir savivaldybių mokymo ar auklėjimo įstaigų parengtais ar aprobuotais (patvirtintais) mokymo planais (programomis), bet su pačių moksleivių (jų tėvų, globėjų) noru. Todėl pagrįsta yra nuostata, kad ugdymas papildomo ugdymo institucijose yra iš dalies mokamas. Šią ugdymo išlaidų dalį valstybė gali, bet ne privalo prisiimti. Kita vertus, ši nuostata nereiškia, kad valstybės ar savivaldybių institucijos, atsižvelgdamos į visuomenės (gyventojų) poreikius bei valstybės (savivaldybių) finansines ir organizacines galimybes, negali steigti ir išlaikyti, kitaip remti valstybinių (savivaldybių) papildomo ugdymo įstaigų.

Valstybėspareigaprižiūrėtimokymoirauklėjimoįstaigųveiklą(Konstitucijos40straipsnio4dalis)

Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimasKonstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų

veiklą.“Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir pareiga prižiūrėti

mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.Mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra apima Konstitucijos ir įstatymų laikymo-

si priežiūrą ir kontrolę. Čia valstybė (jos institucijos) gali taikyti įvairius įstatymuose nustatytus kontrolės būdus ir formas.

Valstybine mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis, garantuojamas mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiki-mas valstybės pripažįstamai kvalifikacijai.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kuri valdžios institucija (ar institu-cijos) turi prižiūrėti valstybinės švietimo politikos vykdymą ir kokia kompetentinga vykdomosios valdžios institucija turėtų patvirtinti šios priežiūros nuostatus. <...>

<...> Prižiūrėti mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą – konstitucinė valstybės pareiga. Konstitu-cija yra tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), tad net [įstatyme] expressis verbis neįtvirtinus, kad valstybė prižiūri švietimo įstaigų veiklą, ši jos konstitucinė pareiga neišnyksta. Įvairios valstybės institucijos atlieka mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos administracinę ir kitokią priežiūrą pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją.

<...><...> pagal Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybinių ir savivaldybių mokymo

ir auklėjimo įstaigų pasaulietiškumo principą organizuoti valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų valdymą, prižiūrėti jų veiklą gali tik valstybės ir savivaldybių institucijos, bet ne bažnyčios ar religinės organizacijos.

<...><...> įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kuri vykdomosios valdžios institucija (ar instituci-

jos) prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją.


468

Savivaldybiųmokymoirauklėjimoįstaigos(Konstitucijos40straipsnio1dalis,41straipsnio2dalis,120straipsnio2dalis)

Žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2000 m. birželio 13 d. nutarimas.

Valstybėsvaldžiosinstitucijųteisėimtispriemonių,kadbūtųužtikrintateisėtairveiksmingasavivaldybiųšvietimoįstaigųveikla(Konstitucijos123straipsnio2,4dalys,124straipsnis)

Žr. 10. Vietos savivalda ir valdymas, 10.2. Vietos savivalda, 2000 m. birželio 13 d. nutarimas.

ŠvietimasirmokslasyrakonstitucinėsvertybėsKonstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimasŠvietimas ir mokslas yra konstitucinės vertybės. Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą skirti

lėšų švietimui ir mokslui finansuoti.<...><...> tai, kiek lėšų kiekvienais biudžetiniais metais turi būti skiriama mokslui ir studijoms bei

švietimui finansuoti, turi būti nustatoma ne iš anksto apibrėžiant fiksuotą lėšų dalį, bet rengiant ir tvirtinant atitinkamų metų valstybės biudžetą.

Valstybėspareigaprižiūrėtimokymoįstaigųveiklą(Konstitucijos40straipsnio4dalis)Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimasValstybė pagal Konstituciją, inter alia Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį, turinti pareigą

prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą, turi prižiūrėti ir tai, ar mokslo ir mokymo įstaigoms perduota valstybei priklausanti žemė yra valdoma, naudojama paisant viešojo intereso, visuomenės poreikių. Kartu pažymėtina, jog mokslo ir mokymo įstaigos privalo užtikrinti, kad tokia joms suteikta žemė būtų naudojama tik jų uždaviniams ir funkcijoms vykdyti, taip pat būtų racionaliai tvarkoma ir tausojama.

2.4.3.1.2. Teisė siekti aukštojo mokslo

Aukštųjųmokyklųautonomija(Konstitucijos40straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimasKonstitucijos 40 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: „Aukštosioms mokykloms suteikiama

autonomija.“istoriškai aukštosios mokyklos autonomijos idėja susiformavo viduramžiais, kuriantis univer-

sitetams kaip mokslo ir mokymo įstaigoms. Autonomija reiškė, kad universitetas tam tikra pras-me yra laisvas nuo valstybės, siekia kuo daugiau atsiriboti nuo politinės valdžios įtakos, sukurti savarankišką aukštosios mokyklos vidaus gyvenimo reguliavimo sistemą. Tokio atsitolinimo nuo valstybinės valdžios tikslas buvo apsaugoti mokslo, tyrimo ir mokymo laisvę, apginti mokslininkus ir dėstytojus nuo politinio bei ideologinio poveikio. Akademinės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, jog mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekimą apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę. Tra-diciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausi-mus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, lais-vos nuo vykdomosios valdžios kontrolės.

<...>Aukštosios mokyklos veiklos sritis, laisvas nuo valstybės valdymo institucijų ir pareigūnų po-

veikio bei kontrolės, nustato įstatymų leidėjas. Kartu ir pats įstatymų leidėjas apriboja savo galias šių veiklos sričių atžvilgiu. Valstybėse, kuriose akademinė autonomija yra įtvirtinta konstitucijose,


469

taip apriboti savo galias įstatymų leidėją įpareigoja konstitucinė nuostata dėl aukštosios mokyklos autonomijos.

<...><...> Į įstatymų reguliavimo sritį patenka ir tie subjektai, kuriems valstybė garantuoja au-

tonomiją. Tačiau naujai priimtas įstatymas negali susiaurinti ar pažeisti tų savivaldos garantijų, kurios yra įtvirtintos konstitucijoje ir detalizuotos įstatymuose. Valstybė turi laiduoti, kad mokslo įstaigose laisvos mokslinės veiklos teisė išliks nepaliesta, kartu užtikrinti ir reikiamas materialines bei finansines šios veiklos sąlygas.

Valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštosios mokyklos reikalus neprieštarauja autonomijai, jei tai nedaro poveikio aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvei. Kartu aukš-tosios mokyklos laisvė priimti sprendimus, grindžiamus institucine autonomija, nereiškia, kad šie sprendimai gali įtvirtinti institucinių interesų pirmumą atskirų asmenų teisių atžvilgiu, jeigu tuo sąlygotų šių asmenų diskriminaciją. universitetui, kaip ir kiekvienai aukštajai mokyklai, galioja įstatymai, reguliuojantys bendruosius visuomeninius santykius.

<...><...> universitetams ir kitoms aukštosioms mokykloms priklausančio turto apsaugai valstybė

turi skirti ypatingą dėmesį. nustatant specialias šio turto apsaugos taisykles atsižvelgiama į tai, kad universitetams, kitoms aukštosioms mokykloms perduotas turtas yra mokslo ir studijų laisvės įgy-vendinimo materialinis pagrindas. Keisti aukštųjų mokyklų teritorijų ribas, pastatų priklausomybę arba juos paimti galima tik atsižvelgiant į aukštosios mokyklos tarybos ar senato nuomonę. <...>

<...><...> Atsižvelgiant į tai, kad valdžios galias riboja Konstitucija (5 straipsnis), įstatymų leidėjas

negali priimti sprendimų, kurie varžytų Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtintą mokslo, tyrimo bei dėstymo laisvę, taip pat Konstitucijos 40 straipsnyje įtvirtintą aukštųjų mokyklų autonomiją.

Universitetai;universitetinisišsilavinimasKonstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimasTikrieji universitetai paprastai turi šimtametes tradicijas ir dažniausiai pasižymi humanita-

rinių, socialinių, gamtos bei matematikos (o neretai ir medicinos) mokslų simbioze, todėl juose išlaikoma pusiausvyra tarp humanitarinių, socialinių ir gamtos mokslų disciplinų, ir tai turi įtakos įvairių specialybių studijoms. Taigi universitetiniam išsilavinimui būdinga ne tik žinių gausa, bet ir jų platumas bei fundamentalumas. universitetuose bendrauja įvairių mokslo sričių mokslininkai ir studentai, todėl universitetinį išsilavinimą turintys asmenys įgyja papildomų ir universalių žinių, reikalingų priimant atsakingus sprendimus įvairiose gyvenimo srityse.

<...><...> universitetinis išsilavinimas iš esmės skiriasi nuo specialiojo aukštojo išsilavinimo.

NeuniversitetinėsaukštosiosmokyklosKonstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimasKitos aukštosios mokyklos (specializuoti universitetai, akademijos, institutai, žinybinės ir

specialiosios aukštosios mokyklos) vykdo siauresnę aukštųjų mokyklų funkciją – teikia aukštąjį išsilavinimą, kuris yra profesinės veiklos kokioje nors konkrečioje srityje pagrindas. <...> Beje, skir-tumai tarp universitetinio ir kitose aukštosiose mokyklose teikiamo išsilavinimo buvo pripažįstami ir iki lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.

UniversitetinisteisinisišsilavinimasKonstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimasuniversitetinio teisinio mokymo tikslas – parengti plataus profilio specialistus, sugebančius

vertinti visą teisinę sistemą ir spręsti sudėtingas problemas. siekti šio tikslo padeda daug plates-nė ir įvairesnė universitetinių studijų programa, ilgesnės trukmės ir fundamentalesnės studijos, didesnis dėmesys bendroms humanitarinio pobūdžio disciplinoms, privatinei teisei ir kt. Todėl teisinis išsilavinimas, įgytas institute, akademijoje ar buvusios TsRs vidaus reikalų ministerijos


470

aukštojoje mokykloje, nors ir pripažįstamas aukštuoju, negali būti besąlygiškai laikomas tapačiu įgytajam universitete.

Teisėsiektiaukštojomokslopagalsavosugebėjimus(Konstitucijos41straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimasKonstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal

kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose moky-klose laiduojamas nemokamas mokslas.“

Konstitucija – vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Aiškinant vienas Konstitu-cijos nuostatas negalima paneigti kitų. <...> Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste.

Pagal Konstituciją kiekvienas žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą, prieinamą pagal jo suge-bėjimus. Valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantys piliečiai turi teisę į nemokamą mokslą. Žmogaus teisė siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo) – svarbi įvairių jo teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimo sąlyga. Konstitucinė žmogaus teisė siekti aukštojo mokslo suponuoja vals-tybės pareigą sudaryti prielaidas šią teisę įgyvendinti.

Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalis aiškintina Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, dar-nios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio bei visuomenės solidarumo nuostatos kon-tekste. Aukštojo mokslo prieinamumu kiekvienam žmogui pagal jo sugebėjimus ir nemokamo mokslo aukštosiose valstybinėse mokyklose laidavimu gerai besimokantiems piliečiams siekiama užtikrinti ne tik šių asmenų, bet ir visuomenės bei valstybės interesą – poreikį turėti aukštąjį išsila-vinimą įgijusių įvairių sričių specialistų.

Pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį kiekvienas žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą, priei-namą pagal jo sugebėjimus.

Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje minimos valstybinės aukštosios mokyklos. Pagal Konsti-tucijos 40 straipsnio 2 dalį įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiamos nevalstybinės mokymo ir auklėjimo įstaigos. Šios nuostatos suponuoja tai, kad lietuvoje gali funkcionuoti ne tik valstybinės, bet ir nevalstybinės aukštosios mokyklos. Valstybinėms aukštosioms mokykloms turi būti skiria-mos valstybės lėšos, šios lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete.

Konstitucinė nuostata, kad aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmo-gaus sugebėjimus, reiškia, jog kiekvienam žmogui pagal jo sugebėjimus turi būti prieinamos ir valstybinės, ir įstatymo nustatyta tvarka įsteigtos nevalstybinės aukštosios mokyklos, visa aukštojo mokslo įstaigų sistema. Ši nuostata reiškia ir tai, kad negalima nustatyti siekiantiesiems aukštojo mokslo tokių reikalavimų, kurie būtų grindžiami ne jų pačių sugebėjimais, o kokiais nors kitais kriterijais. nurodyta nuostata yra neatsiejama nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo, nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Pažymėtina, kad valstybės institucijos turi pareigą ne tik pačios nenustatyti konstitucinio asmenų lygybės principo neatitinkančių reikalavimų siekiantiesiems aukštojo mokslo, bet ir užti-krinti, kad tokių reikalavimų nenustatytų aukštosios mokyklos. Įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų, kad kiekvienas žmogus galėtų pagal savo sugebėjimus siekti aukštojo mokslo.

Tarp žmogaus teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės reikmių turi būti pusiausvyra. Vals-tybės finansinės galimybės (ir galimybės finansuoti aukštąjį mokslą) nėra ir negali būti beribės. Konstitucinės nuostatos, jog aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, negalima interpretuoti kaip nustatančios valstybės pareigą valstybės lėšomis užtik-rinti bet kurio gebančio siekti aukštojo išsilavinimo žmogaus bet kokio aukštojo mokslo sieki-mą neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Konstitucinės nuostatos, jog aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, negalima aiškinti ir taip, kad būtų paneigiama žmogaus konstitucinė teisė siekti aukštojo mokslo pagal savo suge-bėjimus net ir tuomet, kai valstybė jo nefinansuoja dėl to, kad tai viršija visuomenės ir valstybės


471

poreikius bei galimybes. Visuomenės ir valstybės poreikis turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų bei galimybė finansuoti tik tam tikro kiekio specialistų rengimą negali būti kliūtys žmogui pagal savo sugebėjimus siekti aukštojo mokslo ne valstybės lėšomis ir tuomet, kai tai viršija visuomenės bei valstybės poreikius ir galimybes.

iš Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies išplaukia, kad jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi galimybių valstybės nustatytus standartus atitinkantį aukštąjį mokslą suteikti ne tik tiems asme-nims, kurių studijas valstybė pati finansuoja, bet ir tiems, kurie siekia aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje ne valstybės lėšomis, tai negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, ku-riuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai draudžiama priimti tokius asmenis mokytis šioje aukštojoje mokykloje.

Valstybinėseaukštosiosemokyklosegeraibesimokančiųpiliečiųteisėaukštąjįišsilavinimąįgytinemokamai(Konstitucijos41straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimasKonstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kiekvieno valstybinėje aukštojoje mokykloje

gerai besimokančio piliečio teisė aukštąjį išsilavinimą įgyti nemokamai. Ši teisė suponuoja tai, kad valstybės biudžete privalo būti numatytos lėšos, kurių reikia, kad valstybinėse aukštosiose moky-klose gerai besimokantiems piliečiams būtų garantuotas nemokamas aukštasis mokslas.

Valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidas valstybė pagal Konstituciją privalo prisiimti esant šioms trims sąlygoms: 1) besimokantysis yra lietuvos Respublikos pilietis; 2) jis mokosi valstybinėje aukštojoje mokykloje; 3) jis mokosi gerai, t. y. jo mokymasis atitinka nustatytus gero mokymosi kriterijus.

Pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokan-čių piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma užkrautos patiems šiems asmenims. Valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių aukštąjį mokslą finansuoja valsty-bė. Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą nustatyti valstybės lėšų, kuriomis finansuojamas vals-tybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių mokslas, skyrimo principus ir tvarką, taip pat tai, kaip turi būti kontroliuojamas jų panaudojimo teisėtumas.

Kita vertus, Konstitucijoje nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir didesnius fi-nansinius įsipareigojimus besimokantiesiems aukštosiose mokyklose. Prisiimant didesnius finansi-nius įsipareigojimus, negu išplaukia iš konstitucinės nuostatos, kad valstybinėse aukštosiose moky-klose nemokamas mokslas laiduojamas gerai besimokantiems piliečiams, neturi būti paneigiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisingos ir darnios visuomenės siekis.

Konstitucinė nuostata, kad nemokamas mokslas valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduo-jamas gerai besimokantiems piliečiams, reiškia, jog gerai besimokantis pilietis turi teisę į tai, kad jo mokslą valstybinėje aukštojoje mokykloje finansuotų valstybė. Pagal Konstituciją tai daroma vals-tybės biudžeto lėšomis. Todėl kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose ap-mokėtų valstybė, nustatytini įstatymu.

Aukštųjųmokyklųautonomija(Konstitucijos40straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimasKonstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aukštosioms mokykloms suteikiama auto-

nomija. „Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nusta-tyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partne-riais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu aukštajai mokyk-lai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas). Konstitucijoje autonomija garantuojama ir valstybinėms, ir nevalstybinėms aukš-tosioms mokykloms.


472

Valstybinėmsaukštosiomsmokyklomsjųfunkcijomsvykdytituribūtiskiriamosvalstybėslėšos

Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimasTai, kad pagal Konstituciją turi būti kiekvienam žmogui pagal jo sugebėjimus prieinama

aukštojo mokslo įstaigų sistema, apimanti ir valstybines aukštąsias mokyklas, kad gerai besimo-kantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas, taip pat tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija, suponuoja, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms jų funkcijoms vykdyti turi būti skiriamos valstybės lėšos. Šios lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Esminė valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garanti-ja – toks teisinis reguliavimas, kai valstybės biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukš-tajam mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai. Valstybės biudžete numatant lėšas valstybinėms aukštosioms mokykloms, atsižvelgtina į šių mokyklų užtikrinamus visuomenės ir valstybės poreikius, į jų vykdomas bei numatomas vykdyti programas, į tai, kaip šiose mokyklose užtikrinamas nustatytų mokymo standartų laikymasis, į mokymo ir dėstymo turinio bei lygio ati-tiktį valstybės pripažįstamai kvalifikacijai, į valstybės įsipareigojimus šioms mokykloms ir kt.

<...>Švietimas, mokslas, studijos – tarp savęs susijusios sritys. institucijos, kuriose atliekami moks-

liniai tyrimai, neretai vykdo ir švietimo veiklą, jose vyksta studijos. ir atvirkščiai, švietimo bei studi-jų įstaigose (taip pat ir aukštosiose mokyklose), be tiesioginės švietimo veiklos ir studijų, paprastai atliekami ir moksliniai tyrimai. nėra savaime nepagrįsta valstybės biudžete mokslui, studijoms bei švietimui skiriamus asignavimus grupuoti. <...>

Prielaida, kad aukštajam mokslui finansuoti valstybės biudžete neskirta pakankamai lėšų, savaime negali būti argumentu sprendžiant, ar atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatymas ne-prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai. <...>

<...><...> Tai, kad valstybės biudžeto įstatyme asignavimai kiekvienai valstybinei aukštajai mokyk-

lai atskirai nėra nurodyti, neatitinka Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurią aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

Aukštųjųmokyklųautonomija(Konstitucijos40straipsnio3dalis)Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimasKonstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta: „Aukštosioms mokykloms suteikiama autono-

mija.“Atskleidžiant aukštosios mokyklos autonomijos, įtvirtintos Konstitucijos 40 straipsnio 3 da-

lyje, turinį pažymėtina, kad „tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė sa-varankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti terito-rijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas).

Aukštojo mokslo sistema laiduoja mokslo ir kultūros, socialinę ir ekonominę plėtrą. Aukštojo mokslo paskirtis – kurti, kaupti ir skleisti mokslo žinias bei kultūros vertybes, ugdyti asmenybę ir visuomenę. Todėl visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūry-binės veiklos laisvę. savo ruožtu aukštosios mokyklos turi reaguoti į besikeičiančius visuomenės poreikius ir derinti savo veiklą su visuomenės interesais. Vadinasi, aukštosios mokyklos autono-mijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kito-mis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu. <...> Pažymėtina, kad „valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštosios mokyklos reikalus neprieštarauja autonomijai, jei tai nedaro


473

poveikio aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvei“ (1994 m. birželio 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).

Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aukštosioms mokykloms suteikiama au-tonomija. Aukštojo mokslo tikslų įvairovė lemia tai, kad gali būti įvairių tipų aukštųjų mokyklų. Konstitucinis Teismas 1996 m. liepos 10 d. nutarime pažymėjo, kad universitetai skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų pagal studijų pobūdį, aukštųjų mokyklų tikslus, specialistų parengimo lygį ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad gali būti įvairių tipų aukštųjų mokyklų, įstatymais skirtingų tipų aukšto-sioms mokykloms (priklausomai nuo to, ar tai universitetai, ar kolegijos, ar steigėjai yra valstybė, ar kiti subjektai, bei kitų sąlygų) gali būti nustatomos skirtingos autonomijos ribos; įstatymais gali būti skirtingai reguliuojami aukštųjų mokyklų valdymo, taip pat ir jų savivaldos santykiai.

Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip draudžianti įstatymais nustatyti nevienodas skirtingų aukštųjų mokyklų tipų autonomijos ribas. skirtingų tipų aukštųjų mokyklų bei skirtingų steigėjų įsteigtų aukštųjų mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių) valdymo formų, jų valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jų funkcijų ir įgaliojimų skirtingas nustatymas įstatymais savaime nepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo.

<...><...> priklausomai nuo aukštosios mokyklos tipo ir kitų aplinkybių įstatymais gali būti nu-

statyta skirtinga aukštųjų mokyklų savivaldos institucijų sudarymo tvarka. Kitaip tariant, Konsti-tucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip neleidžianti įstatymais nustatyti skirtingas aukštųjų mokyklų autonomijos ribas, taip pat skirtingai reguliuoti valstybinių ir nevals-tybinių aukštųjų mokyklų savivaldos institucijų veiklą ir jų sudarymo santykius.

Įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti valstybinėms aukštosioms mokykloms skiriamųvalstybėslėšųpanaudojimokontrolėsbūdusirpriemones

Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas<...> Valstybinėms aukštosioms mokykloms jų funkcijoms vykdyti yra skiriamos valstybės

lėšos, numatytos valstybės biudžete.Aukštoji mokykla, gaunanti lėšas iš valstybės biudžeto, privalo atsiskaityti už gaunamų lėšų

tinkamą panaudojimą, o įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti lėšų panaudojimo kont-rolės būdus ir priemones.

Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti ir kitokių priežiūros formų.

Teisė siekti aukštojo mokslo pagal savo sugebėjimus; valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių teisė aukštąjį išsilavinimą įgyti nemokamai (Konstitucijos41straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas<...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė žmogaus teisė siekti aukšto-

jo mokslo suponuoja valstybės pareigą sudaryti prielaidas šią teisę įgyvendinti; negalima paneig-ti ir žmogaus konstitucinės teisės siekti aukštojo mokslo pagal savo sugebėjimus net ir tuomet, kai valstybė jo nefinansuoja dėl to, kad tai viršija visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Konstitucinis valstybės socialinės orien-tacijos principas, konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės imperatyvas suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi siekti sukurti tokią aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo sistemą, kad kiekvienas aukštojoje mokykloje besimokantis asmuo, ku-riam reikalinga parama, turėtų galimybę gauti studijoms būtiną valstybės paskolą, kad tokios pa-skolos grąžinimo sąlygos nebūtų nepagrįstai sunkinamos, taip pat kad būtų iš tikrųjų įgyvendintas Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies imperatyvas, jog gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2002 m. sausio 14 d. nutarime taip pat yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kiekvieno valstybinėje aukštojoje mokykloje gerai besimokančio


474

piliečio teisė aukštąjį išsilavinimą įgyti nemokamai suponuoja tai, kad valstybės biudžete privalo būti numatytos lėšos, kurių reikia, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams būtų garantuotas nemokamas aukštasis mokslas; kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu.

Teisėpagalsugebėjimussiektiaukštojomokslo(išsilavinimo)(Konstitucijos41straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimasKonstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai

pasirinkti ir įgyti profesiją. Ši teisė yra susijusi su teise į išsilavinimą, kuris neretai yra būtina sąlyga atitinkamai profesinei kvalifikacijai įgyti. Kai kurioms profesijoms yra būtinas aukštasis išsilavini-mas, suteikiamas baigus atitinkamas aukštojo mokslo studijas.

Pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį kiekvienas žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą, priei-namą pagal jo sugebėjimus. Ši konstitucinė žmogaus teisė yra svarbi įvairių jo teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimo sąlyga ir suponuoja valstybės pareigą sudaryti prielaidas įgyvendinti šią teisę (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimai). <...> konstitucinė žmogaus teisė pagal sugebėjimus siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo) ir jo konstitucinė teisė į pro-fesiją suponuoja, be kita ko, valstybės pareigą užtikrinti, kad Konstitucija ir įstatymais grindžiamų teisės aktų, išleistų valstybės institucijų, pagrindu (taigi legaliai) veikiančių, vadinasi, valstybės pri-pažįstamų, aukštųjų mokyklų išduoti įgytą aukštąjį išsilavinimą (baigtas aukštojo mokslo studijas, įgytą kvalifikacinį laipsnį) patvirtinantys dokumentai (aukštojo mokslo diplomai) būtų pripažįstami įrodančiais, jog tam tikras asmuo yra įgijęs tam tikros krypties ir (arba) lygmens aukštąjį išsilavinimą (profesiją), kurio reikia, kad jis galėtų dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas.

Konstitucines asmens teises į darbą, išsilavinimą ir profesiją aiškinant konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio saugumo, viešumo, skaidrumo principų kontekste konstatuotina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad reikalavimai, apibrėžiantys tam tikram darbui dirbti ar tam tikroms parei-goms eiti būtiną išsilavinimą, būtų vieši ir aiškūs; pagrindiniai reikalavimai neturi būti savavališkai, voliuntaristiškai kaitaliojami, antraip žmonės negalėtų tinkamai planuoti profesijos ir išsilavinimo pasirinkimo.

Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę pagal sugebėjimus siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo), aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad mokslas ir tyrinėjimai yra laisvi.

UniversitetinisirneuniversitetinisaukštasisteisinisišsilavinimasKonstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas<...> universitetiniam išsilavinimui yra būdinga ne tik žinių gausa, bet ir platumas bei funda-

mentalumas, nes universitetinį išsilavinimą turintys asmenys įgyja papildomų ir universalių žinių, kurių reikia priimant atsakingus sprendimus įvairiose gyvenimo srityse, o kitos aukštosios mo-kyklos vykdo siauresnę funkciją – teikia aukštąjį išsilavinimą, kuris yra profesinės veiklos kurioje nors srityje pagrindas, <...> universitetinio teisinio mokymo tikslas yra parengti plataus profilio specialistus, sugebančius vertinti visą teisinę sistemą ir spręsti sudėtingas problemas, o siekti šio tikslo padeda daug platesnė ir įvairesnė universitetinių studijų programa, fundamentalios ilgesnės trukmės studijos, didesnis dėmesys bendroms humanitarinio pobūdžio disciplinoms, privatinei teisei ir kt.; todėl nors minėtose kitose aukštosiose mokyklose įgytas teisinis išsilavinimas ir pripa-žintinas aukštuoju, jo negalima besąlygiškai laikyti tapačiu įgytajam universitete.

Asmenų,baigusiųstudijaspagalvalstybėsįregistruotasprogramas,teisėtilūkesčiaiKonstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas<...> valstybė, leisdama vykdyti tokias programas, kurios negali būti vykdomos pagal šios

valstybės įstatymų leidėjo – seimo išleistus įstatymus, studijas pagal šias programas baigusiems


475

asmenims sukuria tam tikrus lūkesčius. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad Konstitucija gina ir saugo asmens teisėtus lūkesčius.

<...>nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina: kad ir kokias teisės krypties

studijas, kurias baigus įgyjamas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis, asmenys būtų baigę, jų įgytas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis negali būti kvestionuojamas. Tokių asmenų lūkesčiai, atsiradę inter alia dėl valstybės veiklos, neturi būti ignoruojami, o kilę ginčai turi būti sprendžiami paisant teisės ir teisingumo.

<...><...> susiklostė tokia teisės krypties studijų programų registravimo praktika, kai ignoruojami

net labai aiškūs įstatymų reikalavimai. Tai sukuria atitinkamus studijuojančiųjų lūkesčius, kurie negali būti pagrįsti įstatymais, tačiau lūkesčių ignoravimas reikštų, kad valstybė neprisiima atsako-mybės už tai, kad nederamai vykdė konstitucinę pareigą prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą.

Aukštųjųmokyklųautonomija(Konstitucijos40straipsnio3dalis);aukštųjųmokyklųveiklospriežiūra(aukštojoišsilavinimokokybėskontrolė)(Konstitucijos40straipsnio4dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas<...> pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosioms mokykloms suteikiama autono-

mija ir <...> ši autonomija apima, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d. nutarimuose, aukštųjų mokyklų teisę savarankiškai nu-statyti „studijų programas“.

<...>Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę pagal sugebėjimus

siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo), aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad mokslas ir tyrinėjimai yra laisvi. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvir-tinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klau-simus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Kons-titucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d. nutarimai). Konstatuota ir tai, kad visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, o aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Kita vertus, aukš-tųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami; aukštųjų mokyklų autonomija turi būti derinama su jų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Todėl aukštųjų mokyklų autonomija ne-reiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudo-jimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai išplaukia ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, kuri valdžios institu-cija (ar institucijos) turi prižiūrėti valstybinės švietimo politikos vykdymą ir kokia kompetentinga vykdomosios valdžios institucija turėtų patvirtinti šios priežiūros nuostatus (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas); tai mutatis mutandis taikytina ir aukštųjų mokyklų veiklos prie-žiūrai. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukš-tosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d. nutarimai).

Paminėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija nesuponuoja to, kad atitinkami įgaliojimai gali būti suteikti visoms aukštosioms mokykloms; priešingai, aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos pagal įvairius svarbius kriterijus, inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra


476

universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsilavinimą jos teikia jose besimokantiems asmenims, ko-kias studijų programas jos vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan. (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas).

iš Konstitucijos kylanti legaliai veikiančių aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus kontroliuoti aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus – ir bendruosius, ir juos sukonkretinančius standartus, apibrėžiančius reikalavimus tam tikroms studijų kryptims. Tokius standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją formuo-jančios aukštojo mokslo politiką, organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą. Aukštojo išsilavinimo kokybės standartai, kuriuos turi atitikti asmuo, pretenduojantis užimti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra profesine veikla, turi būti nustatomi įstatymu; jų užtikrinimas, vykdymo kontrolė gali būti nustatoma ir poįstatyminiais teisės aktais, taip pat ir aukštųjų mokyklų teisės aktais; reikalavimai tam tikroms studijų kryptims taip pat gali būti nustatomi poįstatymi-niais aktais, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas negali konkuruoti su nustatytuoju įstatymuose. Ypač akivaizdi tokių standartų svarba tam tikroms profesijoms, su kurių įgijimu yra siejamas itin sudėtingas ir atsakingas darbas, inter alia valstybės kontroliuojamoms profesijoms, taip pat tokioms pareigoms viešosios valdžios institucijose, kurias einant vykdyti tam tikras su viešosios valdžios (visų pirma valstybės valdžios) įgyvendinimu susijusias funkcijas patikima tik aukštos kvalifikacijos tam tikros profesijos atstovams; nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog ypač akivaizdu, kad minėti standartai itin būtini teisininko profesijai (bet ne tik jai).

<...>Oficialios konstitucinės doktrinos nuostata, kad aukštųjų mokyklų autonomija (kuri joms

suteikiama pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį) apima jų teisę savarankiškai nustatyti stu-dijų programas, aiškintina valstybės konstitucinės priedermės prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą bei konstitucinės priedermės užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas ati-tinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, kontekste.

Reikalavimaiaukštosiomsteisėsstudijoms;valstybėspareigaužtikrinti,kadaukštojoteisinioišsilavinimolygisatitiktųnustatytusšioišsilavinimokokybėsstandartus (apie teisininkų profesinei kvalifikacijai keliamus reikalavimus taip pat žr. 2.4.1. Ekonominės teisės, 2.4.1.2. Teisė į darbą, 2.4.1.2.2. Profesinės kompetencijos reikalavimai; apie reikalavimus teisėjų profesinei kva-lifikacijai žr. 9. Teismai ir kitos teisėsaugos institucijos, 9.1. Teismai, 9.1.4. Teisėjo konstitucinis statusas. Teisėjų skyrimas, profesinė karjera ir atleidimas iš pareigų. Teisminės valdžios savivaldos institucijos)

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas<...> atsižvelgiant į teisininko profesijos vaidmenį valstybėje ir jos teisinėje sistemoje, konsta-

tuotina, kad nors aukštosios mokyklos pačios nustato teisės studijų programas ir dėl to šios progra-mos gali būti gana įvairios (nes darbų pagal teisininko specialybę įvairovė yra didelė ir jai būdinga, kad skirtingiems darbams reikia skirtingo lygio aukštojo teisinio išsilavinimo), valstybė turi pareigą užtikrinti, kad pagal įvairias teisės studijų programas skirtingose aukštosiose mokyklose teikiamo aukštojo teisinio išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo teisinio išsilavinimo kokybės standartus. Žinoma, prireikus (atsižvelgiant į įvairius svarbius veiksnius, inter alia į pokyčius teisinėje sistemoje ir Europos teisinėje erdvėje, tarptautinę praktiką) šie standartai būtų koreguojami.

Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus, tai, kad asmuo yra baigęs universitetines teisės krypties studijas, verčia daryti prezumpciją, jog jis gali pre-tenduoti dirbti darbą, kuriam reikalingas aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas (žinoma, jeigu jis atitinka visas keliamas sąlygas, kurios gali neapsiriboti vien aukštojo universitetinio tei-sinio išsilavinimo reikalavimu, bet apimti teisinio darbo stažo, atliktos praktikos ir pan. reikalavi-mus). Tai pasakytina inter alia apie piliečius, kurie rengiasi pretenduoti į teisėjus. Vadinasi, aukštųjų


477

mokyklų universitetinių teisės krypties studijų programos turi būti tokios, kad šias studijas baigu-sių asmenų teorinis pasirengimas ir praktiniai gebėjimai (įgyti per studijų laiką) nekeltų abejonių, o jų įgyta profesinė kvalifikacija leistų jiems pretenduoti į pareigas (profesijas), kurias norint eiti (kuriomis norint verstis) reikia turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.

Todėl kad ir kokios būtų studijų formos, tam pačiam kvalifikaciniam laipsniui (profesinei kvalifikacijai) įgyti skirtų studijų programos apimtis turi būti ne mažesnė už nustatytą standartą, o šis standartas savo ruožtu turi būti orientuotas į <...> Vakarų teisės tradicijos (ypač kontinentinės teisės tradicijos) šalyse visuotinai pripažįstamą aukštųjų universitetinių teisės studijų branduolį (kuris <...> yra universalus ir daugmaž stabilus) ir apimti visas tradiciškai ir visuotinai svarbiau-siomis pripažįstamas teisės sritis – <...> vadinamuosius pagrindinius studijų dalykus, atitinkančius visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo sampratą, o ne apsiriboti kuria nors viena teisės sritimi. Tik tokiu atveju aukštąsias teisės studijas baigusiam asmeniui pagrįstai bus pripažin-ta teisininko kvalifikacija.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime <...> konstatuota, kad <...> pagrindiniai [universite-tinių teisės] studijų dalykai yra teisės teorija, teisės istorija, konstitucinė teisė, administracinė ir administracinio proceso teisė, finansų teisė, baudžiamoji ir baudžiamojo proceso teisė, civilinė ir civilinio proceso teisė, darbo teisė, tarptautinė viešoji teisė, Europos sąjungos teisė, taip pat kad paprastai turi būti studijuojama daugiau teisinių disciplinų bei tam tikrų ne teisės krypties (socia-linių, humanitarinių) studijų dalykų.

Taip pat konstatuota, kad įvykusi teisininkų rengimo modelio – aukštojo teisinio išsilavini-mo sistemos transformacija nėra pagrindas ar paskata atsisakyti <...> universalaus, Vakarų teisės tradicijos (ypač kontinentinės teisės tradicijos) šalyse visuotinai pripažįstamo aukštųjų universite-tinių teisės studijų, atitinkančių visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo sampratą, branduolio: ir pasirinkus dvipakopių teisės krypties studijų modelį būtina užtikrinti, kad būtų stu-dijuojami aptartieji pagrindiniai teisės krypties studijų dalykai, taip pat kiti teisiniai ir tam tikri ne teisės krypties dalykai.

Taigi tokie patys (kaip ir visavertėms vienpakopėms teisės krypties studijoms) profesiniai standartai taikytini ir aukštajam universitetiniam teisiniam išsilavinimui, kai studijuojama pagal kitiems aukštųjų teisės studijų modeliams priskirtas programas; įvykęs teisininkų rengimo diver-sifikavimas ir naujų aukštųjų teisės studijų (pirmiausia universitetinių) modelių atsiradimas negali būti pagrindas minėtus standartus sumažinti ar suvis paneigti. Atvirkščiai, teisininkų rengimo di-versifikavimas, kad ir kokie nauji, anksčiau lietuvoje nebuvę, studijų modeliai atsirastų, turi orien-tuotis į iš Vakarų teisės tradicijos kylančius teisininko profesijos (kvalifikacijos, profesinių žinių, gebėjimų) standartus.

<...>Pažymėtina, jog vien tai, kad studijų dalykų, apimančių tradiciškai ir visuotinai svarbiausiomis

pripažįstamas teisės sritis, studijavimas yra sujungtas su tam tikrų kitų (paprastai su teise glaudžiai susijusių) studijų dalykų, sudarančių palyginti nemažą studijų programos dalį (modulį), studijavimu, taip pat tai, kad atitinkamos studijų programos yra pavadintos ne teisės studijų programomis, bet jų pavadinimai atspindi papildomą šių studijų kryptį (modulį), savaime nereiškia ir negali būti vertina-ma kaip pagrindas teigti, esą tokias studijas baigusiems asmenims teisės bakalauro ar teisės magistro kvalifikacinis laipsnis (taigi ir teisininko kvalifikacija) suteikiamas nepagrįstai. svarbu, kad šios stu-dijos apima studijų dalykus (disciplinas), kurie sudaro Vakarų teisės tradicijos (ypač kontinentinės teisės tradicijos) šalyse visuotinai pripažįstamą aukštųjų universitetinių teisės studijų branduolį.

<...><...> priimant į universitetines teisės krypties magistro studijas asmenis, kurie bakalauro

laipsnį yra įgiję studijuodami ne pagal universitetinių teisės krypties bakalauro studijų programą, jiems turi būti organizuojamos atitinkamos papildomosios studijos.

Pažymėtina, kad aptartasis „išlyginamųjų“ studijų reikalavimas netaikytinas situacijoms, kai asmuo, turintis universitete įgytą bet kokios studijų krypties bakalauro kvalifikacinį laipsnį, yra priimamas studijuoti pagal vientisųjų universitetinių teisės krypties studijų programą, inter alia tokią, kai baigus studijas yra suteikiamas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis.


478

Be to, aukštosios teisės studijos (kaip ir bet kurios kitos studijos) turi būti organizuojamos taip ir trukti tiek, kad studijuojantiesiems iš tikrųjų pakaktų laiko išmokti visus studijų programoje numatytus teorinius dalykus ir įgyti praktinių gebėjimų; nesvarbu,kokia būtų studijų forma (die-ninė, vakarinė, neakivaizdinė ar kitokia), studijoms, įskaitant profesinę praktiką, skiriamas laikas (studijų kreditais) turi būti vienodas.

Būtina paisyti ir iš Konstitucijos kylančio reikalavimo užtikrinti, kad reikalavimai, apibrė-žiantys tam tikram darbui dirbti ar tam tikroms pareigoms eiti būtiną teisinį išsilavinimą, būtų vieši ir aiškūs, kad jie nebūtų savavališkai, voliuntaristiškai kaitaliojami.

Valstybės institucijos ir aukštosios mokyklos pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti, kad nustatytų aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo standartų būtų laikomasi.

ValstybinėaukštojomokslopolitikaKonstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimasKonstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje expressis verbis minimos valstybinės mokymo įstaigos;

Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiamos nevalstybinės mokymo <...> įstaigos“; Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „valstybė prižiūri mokymo <...> įstaigų veiklą“; Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „aukš-tasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“; Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „valstybė remia <...> mokslą“. Šios Konstitucijos nuostatos suponuoja valstybės pareigą nustatyti valstybinių aukštųjų mokyklų sistemą ir remti valstybines aukštąsias mokyklas. Pagal Konstituciją valstybė taip pat turi pareigą įstatymu apibrėžti nevalsty-binių aukštųjų mokyklų steigimo tvarką.

Valstybė formuoja ir vykdo aukštojo mokslo politiką, kuri turi atitikti viešąjį interesą, visuo-menės poreikius. Ši politika apima inter alia strateginių aukštojo mokslo vystymosi sričių (krypčių) nustatymą, valstybės poreikius ir galimybes atitinkančio aukštojo mokslo finansavimo modelio parinkimą, įvairių sričių (krypčių) specialistų poreikio nustatymą, priemonių, leidžiančių užtikrinti studijų kokybę, nustatymą. Valstybė pagal Konstituciją, inter alia jos 41 straipsnio 3 dalį, turi pri-siimti įsipareigojimus finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą. Tokie įsipareigojimai – ži-noma, jie turi būti iš anksto paskelbti, – atitinka visuomenės ir valstybės poreikį turėti aukštąjį iš-silavinimą įgijusių tam tikrų sričių (krypčių) specialistų, taip pat visuomenės ir valstybės galimybes finansuoti jų parengimą.

Formuodama ir vykdydama aukštojo mokslo politiką valstybė turi paisyti aukštųjų mokyk-lų – ir valstybinių, ir nevalstybinių – interesų, nes aukštasis mokslas, kaip ir apskritai mokslas, gali tarpti ir plėtotis tik tuomet, kai valstybė smulkmeniškai neadministruoja mokslinės veiklos ir dės-tymo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalį kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi. Tačiau pabrėžtina, kad lėšos, kurias valstybė skiria aukštosioms mokykloms, turi būti naudojamos veiksmingai, paisant teisės aktų reikalavimų.

Teisėsiektiaukštojomokslopagalsavosugebėjimus;valstybėspareigasukurtiveiksmingąpaskolųirparamosaukštosiosemokyklosestudijuojantiemsasmenimssistemą(Konstitucijos41straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimasPagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį kiekvienas žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą, priei-

namą pagal jo sugebėjimus. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ši konstitucinė žmogaus teisė yra svarbi įvairių jo teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimo sąlyga ir suponuoja valstybės pa-reigą sudaryti prielaidas įgyvendinti šią teisę (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2007 m. birželio 7 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Taigi kiekvienam žmogui pagal jo sugebėjimus turi būti prieinamos tiek valstybinės aukštosios mokyklos, tiek įstatymo nustatyta tvarka įsteigtos nevalstybinės aukštosios mokyklos. užtikrinant aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus būtina paisyti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti


479

ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Tačiau pabrėžtina, kad aukštojo mokslo prieinamumas visiems pagal kiekvieno žmogaus su-gebėjimus anaiptol nereiškia aukštojo mokslo visuotinumo, nustatymo tokių aukštojo išsilavinimo standartų, kurie menkintų aukštojo išsilavinimo kokybę.

Valstybinėms aukštosioms mokykloms turi būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos. Tam tik-rų sričių (krypčių) specialistai valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Be to, valstybės biudžeto lėšomis galima remti piliečius, studijuojančius kitų valstybių aukštosiose mokyklose.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konsti-tuciją turi būti sukurta tokia aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo sistema, kad kiekvie-nas aukštojoje mokykloje besimokantis asmuo, kuriam reikalinga parama, turėtų galimybę gauti studijoms būtiną valstybės paskolą (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Tokia aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo sistema taip pat turi užtikrinti galimybes nu-statytus konstituciškai pagrįstus kriterijus atitinkantiems aukštosiose mokyklose besimokantiems ir paramos reikalingiems asmenims gauti kitokio pobūdžio paramą (stipendijas, pašalpas ir t. t.). Valstybė gali nustatyti įvairias valstybės paskolų aukštosiose mokyklose studijuojantiems asme-nims teikimo ir šių asmenų rėmimo formas, šioje srityje ji turi plačią diskreciją. Tačiau pabrėžtina, kad teikiamų paskolų, paramos sistema turi užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebė-jimus; turi būti paisoma konstitucinių nediskriminavimo, aiškumo, skaidrumo principų. Valstybės sukurta paskolų studijuojantiesiems valstybinėse aukštosiose mokyklose ir studijuojančiųjų aukš-tosiose mokyklose rėmimo sistema turi būti veiksminga, patikima.

Konstitucinis reikalavimas užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus ne-reiškia, kad tai turi būti daroma vien valstybės lėšomis. Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime konstatuota: konstitucinės nuostatos, kad aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, negalima interpretuoti kaip nustatančios valstybės pareigą valsty-bės lėšomis užtikrinti bet kurio gebančio siekti aukštojo išsilavinimo žmogaus bet kokio aukštojo mokslo siekimą neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes; šios nuostatos negalima aiškinti ir taip, kad būtų paneigiama žmogaus konstitucinė teisė siekti aukštojo mokslo pagal savo sugebėjimus net ir tuomet, kai valstybė jo nefinansuoja dėl to, kad tai viršija visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes; visuomenės ir valstybės poreikis turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų bei galimybė finansuoti tik tam tikro kiekio specialistų rengimą negali būti kliūtys žmogui pagal savo sugebėjimus siekti aukštojo mokslo ne valstybės lėšomis tiek valstybinėse, tiek nevalstybinėse aukštosiose mokyklose ir tuomet, kai tai viršija visuomenės bei valstybės poreikius ir galimybes. Tame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi galimybių tokius pačius valstybės nustatytus kokybės stan-dartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą suteikti ne tik tiems asmenims, kurių studijas valstybė pati finansuoja, bet ir tiems, kurie aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje siekia ne valstybės lėšomis, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai draudžiama priimti tokius asmenis mokytis šioje aukštojoje mokykloje. Ta-čiau (ypač dėl to, kad <...> lietuvoje dominuoja valstybinės aukštosios mokyklos) pabrėžtina, kad iš Konstitucijos kylanti valstybinių aukštųjų mokyklų teisė teikti aukštąjį išsilavinimą ir tokiems asmenims, kurie siekia studijuoti savo lėšomis (jeigu aukštoji mokykla turi galimybių teikti valsty-bės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą), jokiais atvejais negali sudaryti prielaidų prastinti studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose kokybę, inter alia bloginti studijų sąlygas asmenims, siekiantiems aukštojo mokslo valstybės lėšomis.

Valstybinėseaukštosiosemokyklosegeraibesimokančiųpiliečiųteisėaukštąjįišsilavinimąįgytinemokamai(Konstitucijos41straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas<...> pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį valstybė turi pareigą gerai besimokantiems pilie-

čiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduoti nemokamą mokslą.


480

Konstitucijoje nėra expressis verbis apibrėžta, kokie piliečiai laikytini gerai besimokančiais. sąvokos „gerai besimokantis pilietis“ turinys yra atskleistas oficialioje konstitucinėje doktrinoje: gerai besimokančiu laikytinas pilietis, kuris „mokosi gerai, t. y. jo mokymasis atitinka nustaty-tus gero mokymosi kriterijus“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas); kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Šie kriterijai turi būti iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs, jie negali nukrypti ne tik nuo konstitucinės gero mokymosi sam-pratos, bet ir nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties ir nepaneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės. nagrinė-jamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad įstatymu nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkantys valstybės finansuojami asmenys laikomi gerai besimokančiais, negali būti formalūs, juolab neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek – ne. Tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą. Viena vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti daugiau, negu numatoma a priori nustačius kvotą, todėl kai kurie piliečiai, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, neabejotinai laikytinas geru, nepatektų į šią kvotą; tokiais atvejais valstybė nevykdytų savo konsti-tucinės pareigos finansuoti valstybinėse aukštosiose mokyklose visų gerai besimokančių studentų studijų. Kita vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti mažiau, negu numatyta a priori nustačius kvotą, vis dėlto tektų valstybės lėšomis finansuoti ir tokių į šią kvotą atsitiktinai pateku-sių valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių piliečių, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, tikrai nelaikytinas geru, studijas; tokiais atvejais būtų konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiūriu neteisingai naudojamos valstybės lėšos.

Ypač pabrėžtina, kad konstitucinės nuostatos, jog gerai besimokantiems piliečiams valstybi-nėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas, negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja visiems valstybi-nėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti, t. y. ir tiems gerai besimokantiems piliečiams, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekusiems į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priim-tiems studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis. Minėta Konstitucijos nuosta-ta aiškintina kaip įtvirtinanti valstybės pareigą savo biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoti tik tiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį. Aukštojo mokslo rėmimas <...> turi būti teisės aktais reglamentuojamas taip, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių, rengiamų tenkinant nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, studijų išlaidos jokia forma netektų patiems šiems asmenims.

Aukštųjų mokyklų autonomija (Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalis); aukštųjų mokyklųveiklospriežiūra(Konstitucijos40straipsnio4dalis)

Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas<...> pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.

Ši nuostata reiškia, kad autonomija garantuojama ir valstybinėms, ir nevalstybinėms aukštosioms mokykloms.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo orga-nizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų progra-mas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Konstatuota ir tai, kad visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti


481

visapusiškai išsilavinusią asmenybę, o aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Kita vertus, aukš-tųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami; aukštųjų mokyklų autonomija turi būti derinama su jų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Aukštosios mokyklos turi veikti paklusda-mos Konstitucijai ir teisei; naudojimasis Konstitucijos joms garantuojama autonomija jokiu būdu negali sudaryti prielaidų ja piktnaudžiauti.

Autonomijos aukštosioms mokykloms suteikimas neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autono-mija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai išplaukia ir iš Konstitucijos 40 straips-nio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos moks-linės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Paminėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija nesuponuoja to, kad atitinkami įgaliojimai gali būti suteikti visoms aukštosioms mokykloms; priešingai, aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos pagal įvairius svarbius kriterijus, inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsilavinimą jos teikia jose besimokantiems asmenims, ko-kias studijų programas jos vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan. (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Pagal tai, ar aukštosios mokyk-los yra valstybinės, ar ne, gali būti nustatomos ir skirtingos aukštųjų mokyklų teisės ir pareigos.

<...> konstitucinė nuostata, jog valstybė prižiūri mokymo įstaigų veiklą, konstitucinis aukš-tųjų mokyklų ir visuomenės interesų derinimo imperatyvas, valstybės konstitucinė priedermė už-tikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą suponuoja ir valstybės pareigą atitinkamus su aukštojo mokslo valstybinėse aukštosiose mokyklose finansavimu susijusius sprendimus priimti įvertinus tai, ar jose aukštasis išsilavinimas teikiamas pagal patvirtintas studijų programas, taip pat įvertinus šių studijų programų ir jų vykdymo kokybę, atitinkamų aukštųjų mokyklų galimybes ko-kybiškai parengti tam tikrą kiekį atitinkamų sričių (krypčių) specialistų; turi būti įvertinama ir tai, ar atitinkamose valstybinėse aukštosiose mokyklose yra reikiamos sąlygos teikti valstybės nustaty-tus standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą asmenims, kurių studijos finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, taip pat asmenims, studijuojantiems savo lėšomis.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarime, iš Konstitucijos kylanti legaliai veikiančių aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus prižiūrėti aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus – ir bendruosius, ir juos sukonkretinančius, apibrėžiančius reikalavimus tam tikroms studijų kryptims; tokius standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją formuojančios aukš-tojo mokslo politiką, organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą.

<...>Valstybinėms aukštosioms mokykloms jų funkcijoms vykdyti turi būti ne tik skiriamos vals-

tybės biudžeto lėšos, bet ir perduodamas atitinkamas valstybės turtas.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos (inter alia iš jos 128 straipsnio

2 dalies nuostatos, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įsta-tymas) kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti; pagal Kons-tituciją įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuo-menės organizacijos, nuosavybės teisę; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai


482

ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Vadinasi, valstybė, pagal Konstituciją turinti pareigą prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą, turi prižiūrėti ir tai, ar valstybinėms aukštosioms mokykloms perduotas valstybės turtas yra valdomas, naudojamas, juo disponuojama paisant viešojo intereso, visuomenės poreikių.

Minėta, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms jų funkcijoms vykdyti turi būti skiriamos valstybės lėšos; šios lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Konstitucinis Teismas yra kons-tatavęs, kad esminė valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garantija – toks teisinis reguliavi-mas, kai valstybės biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukštajam mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai; taip pat kad valstybės biudžete numatant lėšas valstybi-nėms aukštosioms mokykloms atsižvelgtina į šių mokyklų užtikrinamus visuomenės ir valstybės poreikius, jų vykdomas bei numatomas vykdyti programas, į tai, kaip šiose mokyklose užtikrinamas nustatytų mokymo standartų laikymasis, į mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktį valstybės pripažįstamai kvalifikacijai, valstybės įsipareigojimus šioms mokykloms ir kt. (Konstitucinio Teis-mo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

<...> valstybinės aukštosios mokyklos gali teikti valstybės nustatytus standartus atitinkantį išsilavinimą ir savo lėšomis studijuojantiems asmenims, jei atitinkama valstybinė aukštoji mokyk-la turi tokių galimybių. Taigi studijuojantieji aukštosiose mokyklose traktuotini ir kaip aukštojo mokslo paslaugų vartotojai. Teikdamos aukštąjį išsilavinimą savo lėšomis studijuojantiems asme-nims valstybinės aukštosios mokyklos konkuruoja viena su kita, taip pat su nevalstybinėmis aukš-tosiomis mokyklomis.

iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos „valstybė prižiūri mokymo <...> įstaigų veik-lą“, 46 straipsnio 4 dalies nuostatos „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, šio straipsnio 5 dalies nuostatos „valstybė gina vartotojo interesus“ valstybei reguliuojant su aukštąja mokykla susijusius santykius kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris neiškreiptų sąži-ningos konkurencijos, taip pat įtvirtinti įvairias aukštojo mokslo paslaugų vartotojų interesų gyni-mo priemones. Teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius būtina paisyti to, kad, kaip minėta, valstybinėms aukštosioms mokykloms yra skiriamos valstybės biudžeto lėšos, perduodamas tam tikras valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas.

AukštųjųmokyklųdėstytojųdarbospecifikaKonstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimasTam, kad aukštosios mokyklos galėtų atlikti savo konstitucinę priedermę – teikti valstybės

nustatytus standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą, ypač svarbu, kad jose dirbtų aukštos kvalifi-kacijos dėstytojai. Ši kokybiško aukštojo mokslo sąlyga yra neatsiejama ne tik nuo Konstitucijoje įtvirtintos mokslo, tyrinėjimų, dėstymo laisvės, bet ir nuo esamos aukštojo mokslo infrastruktū-ros bei valstybės investavimo į ją, nuo aukštųjų mokyklų struktūros (kuri neturi būti valstybės teisės aktais reglamentuojama taip, kad stabdytų mokslinės ir pedagoginės veiklos dinamizmą, dėstytojų, mokslininkų judumą), taip pat nuo atitinkamų socialinių garantijų dėstytojams, inter alia nuo Konstitucijos ginamą šios profesijos socialinę funkciją atitinkančio, orų gyvenimą visą savo darbo laiką galint skirti pedagoginei ir mokslinei veiklai užtikrinančio bei kelti savo kvali-fikaciją leidžiančio atlyginimo nustatymo. Dėstymas, mokslinė veikla – tai ypatinga veikla, kuriai reikalingas kūrybiškumas, ji nėra panaši į daugelio kitų rūšių profesinę veiklą ir negali būti jai prilyginta. studijos – tai ne vien darbas auditorijose, todėl dėstytojų darbas rengiant kvalifikuo-tus specialistus jokiu būdu nesietinas vien su laiku, praleistu su studijuojančiaisiais auditorijose ir pan.; itin reikšminga aukštosios mokyklos dėstytojo kokybiško, vadinasi, kūrybiško, darbo laiko dalis skiriama pasirengimui užsiėmimams su studentais, vadovavimui studentų savarankiškoms studijoms, mokslinei veiklai, profesiniam bendravimui su kitais mokslininkais ir tyrėjais ir kt., t. y. tokiai veiklai, kuri dažnai vykdoma ne aukštosios mokyklos patalpose, o kai kada apskritai negali


483

būti jose vykdoma (juolab kad, kaip visuotinai žinoma, lietuvos aukštosiose mokyklose dėstytojai neturi individualių darbo patalpų). Ši aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo specifika lemia tai, kad jų darbo krūvio apskaita negali būti grindžiama vien formaliu kriterijumi – laiku, praleistu auditori-joje ar apskritai aukštosios mokyklos patalpose. Aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo laiko apskaita teisės aktais turi būti reglamentuota taip, kad būtų paisoma šios jų darbo specifikos; konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos garantija suponuoja, kad įstatymų leidėjas turi numatyti specialų teisinį reguliavimą, o juo remiantis didžiąją šių santykių teisinio reguliavimo dalį turi sudaryti lokalus – pačių aukštųjų mokyklų nustatytas – teisinis reguliavimas. Aukštosioms mokykloms turi būti garantuotos galimybės rengti kvalifikuotus specialistus, priešingu atveju menkinama lietuvos aukštosiose mokyklose įgyjamo aukštojo išsilavinimo vertė.

Aukštojomokslofinansavimas;studijųkainosnustatymasKonstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimasPagal Konstituciją įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą turi Vyriausybė (Konsti-

tucijos 94 straipsnio 4 punktas); valstybės biudžetą tvirtina seimas (Konstitucijos 67 straipsnio 14 punktas). Tai jis daro priimdamas įstatymą (Konstitucijos 131 straipsnio 1 dalis).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: rengdama valstybės biudžeto projektą Vyriausybė turi atsižvelgti į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, esamą socialinę, ekonominę padėtį, turimus arba galimus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, kitus svarbius veiks-nius; valstybės galimybės finansuoti aukštąjį mokslą nėra beribės; valstybės galimybės finansuoti aukštąjį mokslą yra ir turi būti siejamos su visuomenės ir valstybės interesu – poreikiu turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. liepos 11 d. nutarimai). Taigi valstybei tenka pareiga nustatyti įvairių sričių (krypčių) specialistų poreikį atsižvelgiant ne tik į dabartinį tokių specialistų poreikį, bet ir į jų poreikį ateityje, skirti tokiems specialistams parengti būtinas lėšas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad iš anksto paskelbti valstybės įsipareigojimai finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą ati-tinka visuomenės ir valstybės poreikį turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių tam tikrų sričių (krypčių) specialistų, taip pat visuomenės ir valstybės galimybes finansuoti jų parengimą.

Aukštosioms mokykloms skiriamos valstybės biudžeto lėšos apima ir lėšas valstybinėse aukš-tosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių studijoms finansuoti. Tačiau pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmo-kamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti (t. y. ir tiems gerai besimokantiems piliečiams, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekusiems į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimtiems studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mokyk-loje savo lėšomis), o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį. Būtent jų studijoms finansuoti reikalingos lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Jeigu šių piliečių mokymasis nebeatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų, valstybė neprivalo finansuoti jų studijų.

Valstybė, pagal Konstituciją turinti pareigą remti mokslą, užtikrinti aukštojo mokslo priei-namumą, laiduoti nemokamą mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, rengiamiems tenkinant nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti įvairius aukštojo mokslo finansavimo modelius. Tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinių valstybės įsipareigojimų, taip pat valstybės finansinių galimybių, kurios, kaip minėta, nėra beribės. Įstatymu negali būti nustatytas toks aukštojo mokslo finansavimo modelis, kuris nebūtų pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir kurio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti; tokio modelio nustatymas prieštarautų inter alia konstituciniam socialinės darnos imperatyvui, neleistų valstybei vykdyti įvairių kitų savo priedermių.

Todėl nustatant aukštojo mokslo finansavimo modelį ir teisės aktais reguliuojant su tuo su-sijusius santykius būtina atsižvelgti į tai, kad valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį


484

aukštąjį išsilavinimą gali suteikti aukštosios mokyklos, turinčios aukštos kvalifikacijos dėstytojus, reikiamą mokymo bazę, būtiną infrastruktūrą ir pan. <...> pagal Konstituciją aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsi-lavinimą jos teikia jose besimokantiems asmenims, kokias studijų programas jos vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan. Taigi atsižvelgiant į visa tai gali, o tam tikrais atžvilgiais ir turi, skirtis ir valstybinių aukštųjų mokyklų finansavimas iš valstybės biudžeto. Jokia Konstitucijos nuostata negali būti aiškinama kaip suponuojanti lygiavos laikymąsi šioje srityje.

lėšų valstybinėms aukštosioms mokykloms biudžete planavimas neatsiejamas nuo pagrįsto, teisingo studijų išlaidų apskaičiavimo, t. y. apskaičiavimo, kokios lėšos yra reikalingos kokybiškoms studijoms tose aukštosiose mokyklose organizuoti ir deramam mokslinės veiklos lygiui palaikyti. studijų išlaidas, taip pat ir valstybinėse aukštosiose mokyklose, lemia labai įvairūs veiksniai; net tos pačios srities (krypties) ir tos pačios kokybės studijų išlaidos skirtingose aukštosiose mokyklose gali būti nevienodos. neabejotina, kad valstybė, atsižvelgdama į aukštųjų mokyklų poziciją, turi įgaliojimus nustatyti, iš ko susideda studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose išlaidos; valstybės teisės aktais gali ir turi būti nustatyti racionalūs, aiškūs, skaidrūs, pagrįsti kriterijai, kurie leistų valstybinėms aukštosioms mokykloms apskaičiuoti realias studijų jose išlaidas pagal studijų sri-tis (kryptis), pakopas, formas, idant šių studijų finansavimas iš valstybės biudžeto atitiktų savo paskirtį – leistų užtikrinti kokybišką įvairių sričių (krypčių) specialistų parengimą. Todėl studijų išlaidų apskaičiavimas negali būti aukštosioms mokykloms primetamas. Toks teisinis reguliavimas, kuris sudaro prielaidas ignoruoti racionaliais argumentais pagrįstą valstybinių aukštųjų mokyklų poziciją dėl realių studijų jose išlaidų, neabejotinai pažeistų Konstitucijos garantuojamą aukštųjų mokyklų autonomiją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia žmogaus teisę siekti kokybiško aukštojo išsilavinimo. Pateikdama aukštajai mokyklai užsakymą priimti studijuoti tam tikrą skaičių studentų, valstybė privalo garantuoti, kad valstybės biudžete bus numatytos ir valstybės lėšomis bus apmokėtos jų studijų išlaidos, – žinoma, jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus.

<...> apskaičiuotos realios studijų išlaidos yra svarbi gairė nustatant studijų kainą, kurią už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose turi mokėti asmenys, valstybinėse aukštosiose mokyk-lose rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų (nes, kaip minėta, nors jų studi-joms finansuoti reikalingos lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete, jeigu jų mokymasis nebe-atitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų, valstybė neprivalės finansuoti jų studijų).

Minėtos studijų išlaidos taip pat yra tam tikra gairė nustatant studijų kainą, kurią turi mokėti asmenys, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekę į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimti studijuoti atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis. nėra jokių teisinių argumentų, kurie leistų teigti, esą kaina, kurią už studijas turi mokėti tokie studentai, visais atvejais turi nesiskirti nuo tos kainos, kurią už studijas turi mokėti asmenys, valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (kryp-čių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų. Minėta, kad tokių studentų mokymas priklauso nuo aukštosios mokyklos galimybių teikti kokybiš-ką aukštąjį išsilavinimą nesudarant prielaidų prastinti studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose kokybę, inter alia mažiau dėmesio skiriant asmenims, siekiantiems aukštojo mokslo valstybės lė-šomis; taigi dėl atitinkamų galimybių sudarymo gali atsirasti ir papildomų išlaidų, o jeigu valstybė užsako priimti studijuoti mažiau studentų, negu aukštosios mokyklos gali parengti, studijoms gali tekti ir mažiau išlaidų. Vadinasi, aptariamos studijų kainos nebūtinai turi būti vienodos.

Pabrėžtina, kad įgaliojimus nustatyti minėtas studijų kainas turi valstybinės aukštosios moky-klos. Taip pat pabrėžtina, kad šios kainos turi būti racionaliai pagrįstos, jos negali sudaryti prielai-dų pažeisti konstitucinį aukštojo mokslo prieinamumo pagal sugebėjimus principą, Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos, teisingumo imperatyvus, didinti socialinę atskirtį. Konstitucijos po-žiūriu būtų nepateisinama nustatyti tokias studijų kainas, kad būtų sudarytos prielaidos studijuo-


485

jančiųjų lėšomis apmokėti ir tokias išlaidas, kurios nėra būtinos tam, kad atitinkami už studijas mokantys asmenys įgytų kokybišką aukštąjį išsilavinimą, t. y. nėra reikalingos kokybiškoms studi-joms tose aukštosiose mokyklose organizuoti ir deramam mokslinės veiklos lygiui palaikyti.

<...>Minėta, kad pagal Konstituciją įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą turi Vyriausybė.

<...> Akivaizdu, kad seimas, įstatymu tvirtindamas valstybės biudžetą, gali pakeisti Vyriausybės pasiūlytus valstybės biudžeto straipsnius, taip pat ir tuos, kuriuose nustatyta, kiek lėšų skiriama valstybinėms aukštosioms mokykloms.

Kita vertus, ir Vyriausybė, rengdama valstybės biudžeto projektą, ir seimas, įstatymu tvirtin-damas valstybės biudžetą, turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų, numatyti valstybės biudžete tokias išlaidas valstybinėms aukštosioms mokykloms, kurios užtikrintų, kad šios mokyklos tinkamai vyk-dytų savo funkciją – teiktų kokybišką aukštąjį išsilavinimą.

<...>Tai, kad [priėmimo į valstybines aukštąsias mokyklas] taisyklėse turi būti nurodoma studijų

atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje kaina, yra pagrįsta, savaime suprantama.

Aukštųjųmokyklųautonomija;aukštojomokslopaskirtis;akademinėlaisvėKonstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimasOficialioji konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos doktrina buvo plėtojama ne tik Kons-

titucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarime, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose, todėl Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nuostata aiškintina inter alia atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą.

Aukštųjų mokyklų autonomija aiškintina neatsiejamai ir nuo aukštųjų mokyklų bei aukštojo mokslo paskirties. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aukštojo mokslo paskirtis – kurti, kaupti ir skleisti mokslo žinias bei kultūros vertybes, ugdyti asmenybę ir visuomenę. Todėl visuome-nė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asme-nybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę. savo ruožtu aukštosios mokyklos turi reaguoti į kintančius visuomenės poreikius ir derinti savo veiklą su visuomenės interesais. Vadinasi, aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštų-jų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). <...>

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. [nutarime] <...> buvo pateikta tradicinė aukštųjų mokyklų autonomijos samprata.

Konstitucinis Teismas savo 1994 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, jog „istoriškai aukštosios mokyklos autonomijos idėja susiformavo viduramžiais, kuriantis universitetams kaip mokslo ir mokymo įstaigoms. Autonomija reiškė, kad universitetas tam tikra prasme yra lais-vas nuo valstybės, siekia kuo daugiau atsiriboti nuo politinės valdžios įtakos, sukurti savarankišką aukštosios mokyklos vidaus gyvenimo reguliavimo sistemą. Tokio atsitolinimo nuo valstybinės valdžios tikslas buvo apsaugoti mokslo, tyrimo ir mokymo laisvę, apginti mokslininkus ir dėstyto-jus nuo politinio bei ideologinio poveikio. Akademinės autonomijos raidą visada lėmė supratimas, jog mokslas ir mokymas gali normaliai egzistuoti ir skatinti pažangą tik tada, kai jie yra laisvi ir nepriklausomi. Taip susiformavo akademinės laisvės principas, išreiškiantis siekimą apginti nuo išorinės įtakos mokslininkų ir dėstytojų mokslinės minties ir jos išraiškos laisvę“.

Taigi nei aukštųjų mokyklų autonomija, nei akademinė laisvė nėra savitiksliai dalykai; jie yra glaudžiai tarpusavyje susiję.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aukštosios mokyklos (ir valstybinės, ir nevalstybi-nės) pagal Konstituciją ne tik naudojasi autonomija, bet ir vykdo svarbią socialinę funkciją – teikia aukštąjį išsilavinimą; aukštųjų mokyklų autonomija negali būti nesiejama su jų misija rengti aukš-tąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus, atitinkančius visuomenės ir valstybės poreikius, taigi ir su didele aukštųjų mokyklų atsakomybe už aukštojo mokslo kokybę (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas).


486

Vadinasi, aukštųjų mokyklų misija rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specia-listus, atitinkančius visuomenės ir valstybės poreikius, suponuoja aukštųjų mokyklų atsakomybę už tai, kad studijuojantiems asmenims būtų suteiktas kokybiškas, visuomenės ir valstybės poreikius atitinkantis, išsilavinimas.

<...>Aukštųjų mokyklų autonomijos samprata aiškintina inter alia konstitucinio akademinės lais-

vės principo kontekste.Akademinės laisvės arba mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės principas įtvirtintas Konstitucijos

42 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.“Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata yra

labai talpi, ji apima įvairius mokslo ir tyrimų aspektus. Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė reiškia inter alia tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais, taip pat teisę laisvai pasirinkti mokslinių tyrimų sritį ir atitinkamų dalykų tyrimo metodus, pats formuoti savo mokslinę pasaulėžiūrą. Pagal Konstituciją asmeniui negali būti primetamos kokios nors mokslinės pažiūros, jo negalima versti pasirinkti kurią nors mokslinių tyrimų sritį arba neleisti jos pasirinkti (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), versti atlikti kokius nors mokslinius tyri-mus arba drausti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), skelbti atliktų mokslinių tyrimų rezultatus arba jų neskelbti. Tai yra asmens nuožiūros, jo laisvo apsisprendimo reikalas (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Mokslo ir tyrimų negalima politizuoti ar ideologizuoti; mokslininkui negalima primesti ko-kių nors mokslinių pažiūrų, vertybių; mokslininkų ar tyrėjų negalima diskriminuoti dėl to, kad jų mokslinio tyrimo sritis ar kryptis neatitinka kieno nors politinių ar ideologinių nuostatų. Kitoks konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės sampratos aiškinimas reikštų, esą leidžiama nukrypti ir nuo konstitucinių demokratijos, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvų, sudaryti prielaidas pažeisti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia žmogaus teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės (taip pat tam tikroms mokslo kryptims atstovaujančių bendruomenių), kaip mokslinio požiūrio ir profesinių interesų vienijamos bendrijos, profesinį nepriklausomumą nuo valstybės institucijų, savarankišką institucionalizavimąsi ir savivaldą, laisvą bendravimą su kitų šalių mokslo bendruomenėmis (inter alia mokslo ir studijų institucijomis) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Aukštųjų mokyklų atsakomybė ir atskaitomybė visuomenei; aukštųjų mokyklų veiklospriežiūra(Konstitucijos40straipsnio4dalis)

Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimas<...> Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog aukštųjų mokyklų autonomija neat-

siejama nuo atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei; aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami.

Aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaito-mybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų mokyklų pareiga lai-kytis Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas).

Aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama. Priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendi-nimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima. Tai išplaukia ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius ne-turi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

Valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštosios mokyklos reikalus neprieštarauja autonomijai, jei tai nedaro poveikio aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvei (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d. nutarimai).


487

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad skirdama lėšas aukštųjų mokyklų finansavimui, valstybė turi teisę žinoti, kaip tos lėšos panaudojamos. Aukštoji mokykla, gaunanti lėšas iš valstybės biudžeto, privalo atsiskaityti už gaunamų lėšų tinkamą panaudojimą, o įstatymų leidėjas turi disk-reciją įstatymu nustatyti lėšų panaudojimo kontrolės būdus ir priemones (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog tam, kad valstybė galėtų įgyvendinti savo priedermę prižiū-rėti mokymo įstaigų veiklą, taip pat tam, kad būtų užtikrintas aukštųjų mokyklų autonomijos principo suderinamumas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, garantuota studijų kokybė ir mokslinių tyrimų plėtra, aukštosios mokyklos valdymo struktūroje paprastai turi būti numatyta tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mo-kyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, tačiau kuri nėra tiesiogiai susijusi su akademinės lais-vės principo įgyvendinimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, gali būti formuojama ne tik iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių – į ją gali būti skiriami inter alia ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai.

Konstatuotina, kad, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymų leidė-jas įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų valdymo struktūroje esančių institucijų, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, sudarymo tvarką ir būdus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad ins-titucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, be kontrolės ir priežiūros funkcijų, vykdytų ir aukštosios mokyklos valdymo funkcijas, kurios <...> yra priskirtos paprastai iš aukštosios mo-kyklos akademinės bendruomenės narių formuojamoms aukštųjų mokyklų valdymo institucijoms, įgyvendinančioms aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas.

Aukštosiosmokyklosorganizacinėirvaldymostruktūra;aukštųjųmokyklųfinansinisnepriklausomumas

Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimasAukštosios mokyklos organizacinė struktūra – tai aukštosios mokyklos padaliniai, kuriuose

organizuojamos studijos ir atliekamas mokslo tiriamasis darbas (pvz., fakultetai, jų filialai, institu-tai, katedros, laboratorijos ir pan.).

Aukštosios mokyklos valdymo struktūra plačiąja prasme suprantama kaip tam tikrų vienas-menių ir (arba) kolegialių institucijų, priimančių sprendimus aukštosios mokyklos valdymo klausi-mais, vykdančių administravimo, kontrolės funkcijas (pvz., rektorius, prorektoriai, senatas, taryba, administracija ir pan.), sistema. Šios institucijos pagal savo paskirtį vykdo skirtingas funkcijas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymais gali būti skirtingai reguliuojami aukš-tųjų mokyklų valdymo, taip pat ir jų savivaldos santykiai; skirtingų tipų aukštųjų mokyklų bei skir-tingų steigėjų įsteigtų aukštųjų mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių) valdymo formų, jų valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jų funkcijų ir įgaliojimų skirtingas nustatymas įsta-tymais savaime nepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog konstitucinė aukštųjų mokyklų autono-mijos garantija suponuoja, kad įstatymų leidėjas turi numatyti specialų teisinį reguliavimą, o juo remiantis didžiąją šių santykių teisinio reguliavimo dalį turi sudaryti lokalus – pačių aukštųjų mo-kyklų nustatytas – teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

Konstatuotina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struk-tūros pagrindus.

<...><...> siekiant užtikrinti konstitucinį akademinės laisvės principo įgyvendinimą bei visuome-

nės interesus, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, kad


488

aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę, aukštųjų mokyk-lų valdymo struktūroje turi būti įtvirtintos valdymo institucijos, įgyvendinančios aukštosios mo-kyklos savivaldos funkcijas. Tik taip būtų garantuotas iš Konstitucijos kylantis aukštųjų mokyklų autonomijos imperatyvas.

Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms savo funkci-joms vykdyti turi būti skiriamos valstybės lėšos. Šios lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Esminė valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijos garantija – toks teisinis reguliavimas, kai vals-tybės biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukštajam mokslui, bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

Konstatuotina, kad nebūtų įmanoma užtikrinti aukštųjų mokyklų autonomijos, inter alia kons-titucinio akademinės laisvės principo, jeigu aukštosios mokyklos neturėtų finansinio savarankiškumo, t. y. jeigu jų valdymo institucijos, įgyvendinančios aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, neturėtų galimybės, remdamosi įstatymais, priimti sprendimų dėl finansinių lėšų ir kito turto panaudojimo savo misijai įgyvendinti. Vadinasi, aukštųjų mokyklų valdymo institucijoms, įgyvendinančioms aukš-tosios mokyklos savivaldos funkcijas, priskirtina inter alia ir funkcija priimti sprendimus dėl aukšto-sios mokyklos misijai įgyvendinti reikalingų lėšų bei kito turto panaudojimo remiantis įstatymu.

Atsižvelgiant į tai, kad <...> konstitucinė mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės samprata supo-nuoja mokslo bendruomenės profesinį nepriklausomumą, neatsiejamą nuo aukštųjų mokyklų savi-valdos, kuri yra viena esminių aukštosios mokyklos autonomijos įgyvendinimo sąlygų, pažymėtina, jog savivalda turi būti įgyvendinama per aukštųjų mokyklų institucijas, kurių formavimo tvarka ne-gali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė negalėtų lemti spren-dimų priėmimo dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo. Todėl aukštųjų mokyklų valdymo ins-titucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, turi formuoti pačios aukštosios mokyklos, įstatymuose nustatytais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustačiusios jų sudarymo būdus ir tvarką. Tik taip būtų užtikrintas konstitucinis akademinės laisvės principo įgyvendinimas. Kartu būtų garantuotas iš Konstitucijos kylantis aukštųjų mokyklų autonomijos imperatyvas.

Pažymėtina, kad paprastai šios aukštųjų mokyklų institucijos yra formuojamos iš jų akade-minės bendruomenės narių. Aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja aukštųjų mokyklų teisę numatyti, kad tokių institucijų nariais gali būti ne tik tos aukštosios mokyklos akademinės bend-ruomenės nariai.

<...><...> tam, kad valstybė galėtų įgyvendinti savo priedermę prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą,

taip pat tam, kad būtų užtikrintas aukštųjų mokyklų autonomijos principo suderinamumas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, garantuota studijų kokybė ir mokslinių tyri-mų plėtra, aukštosios mokyklos valdymo struktūroje paprastai turi būti numatyta tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, tačiau kuri nėra tiesiogiai susijusi su akademinės laisvės principo įgyvendinimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokia institucija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaito-mybę visuomenei, gali būti formuojama ne tik iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių – į ją gali būti skiriami inter alia ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai.

Konstatuotina, kad, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo, įstatymų leidė-jas įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų valdymo struktūroje esančių institucijų, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, sudarymo tvarką ir būdus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad institu-cija, kuri vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurios paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, be kontrolės ir priežiūros funkcijų, vykdytų ir aukštosios mokyklos valdymo funkcijas, kurios, kaip minėta, yra priskirtos paprastai iš aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės narių formuojamoms aukštųjų mokyklų valdymo institucijoms, įgy-vendinančioms aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas.


489

Valstybėspareigafinansuotivalstybinesaukštąsiasmokyklas,inter aliajosegeraibesimokančiųpiliečiųstudijas(Konstitucijos41straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas<...> valstybinėms aukštosioms mokykloms turi būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos, inter

alia lėšos, kurių reikia, kad tiems valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantiems piliečiams, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį ir kurių mokymasis atitinka įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus, būtų garantuotas nemo-kamas aukštasis mokslas.

Valstybėsužsakymasnevalstybineiaukštajaimokyklaivalstybėsbiudžetolėšomisparengtiatskirųsričių(krypčių)specialistus(Konstitucijos41straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas<...> Konstitucijos, inter alia jos 41 straipsnio 3 dalies, negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą

atitinkamų sričių (krypčių) specialistai nevalstybinėse aukštosiose mokyklose valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis iš viso negali būti rengiami. Galimos ir tokios situacijos, kai atitinkamų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosio-se mokyklose (antai galimi atvejai, kai valstybei reikalingų atskirų sričių (krypčių) specialistams rengti valstybinėse aukštosiose mokyklose nėra specialių mokymo bazių ir pan.). Kartu pažymė-tina, kad tokiais atvejais valstybės užsakymas nevalstybinei aukštajai mokyklai valstybės biudžeto lėšomis parengti atskirų sričių (krypčių) specialistus turi būti pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir negali prieštarauti inter alia konstituciniam socialinės darnos imperatyvui. Tokiais atvejais valstybė, pateikdama užsakymą ne-valstybinėms aukštosioms mokykloms, privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, – jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus.

<...> darytina išvada, jog <...> Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo motyvuo-jamosios dalies iii skyriaus 6.1, 6.2, 7 punktų nuostatos inter alia reiškia, kad: įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės finansines galimybes, tais atvejais, kai atskirų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, vals-tybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis jie gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose; tokiu atveju valstybė privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, – jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mo-kymosi kriterijus.

Geraibesimokančiųpiliečių,turinčiųteisę,kadjųmoksląvalstybinėseaukštosiosemokykloseapmokėtųvalstybė,samprata(Konstitucijos41straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas<...> Konstitucijoje nėra eksplicitiškai nustatyta, kokie piliečiai laikytini gerai besimokan-

čiais. Konstitucinis Teismas, interpretuodamas Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog

valstybė turi pareigą gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduoti nemokamą mokslą, yra konstatavęs, kad:

– „Valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidas valstybė pagal Konstituciją privalo prisiimti esant šioms trims sąlygoms: 1) besimokantysis yra lietuvos Respublikos pilietis; 2) jis mokosi valstybinėje aukštojoje mokykloje; 3) jis mokosi gerai, t. y. jo mokymasis atitinka nustatytus gero mokymosi kriterijus“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai);

– „gerai besimokančiu laikytinas pilietis, kuris „mokosi gerai, t. y. jo mokymasis atitinka nu-statytus gero mokymosi kriterijus“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai);

– „kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Kons-tituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nu-


490

statytini įstatymu“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2007 m. birželio 7 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai);

– „konstitucinės nuostatos, jog gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mo-kyklose laiduojamas nemokamas mokslas, negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą Konstitucija vals-tybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja visiems valstybinėse aukštosiose moky-klose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti, t. y. ir tiems gerai besimokantiems piliečiams, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukš-tąją mokyklą nepatekusiems į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimtiems studijuoti toje valstybi-nėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis“ (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

<...> Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 20 d. nutarime inter alia yra konstatavęs: „Konsti-tucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukš-tosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams <...>, o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį. <...> Jeigu šių piliečių mokymasis nebeatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų, valstybė neprivalo finansuoti jų studijų.“

Minėtosios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad valstybinėse aukštosiose mokyklo-se nemokamas mokslas laiduojamas piliečiams, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant jos nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis atitinka įstatymu nustatytus gero mokymosi kriterijus, taip pat kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukš-tosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti nustatyti įstatymu.

Asmenų,besimokančiųvalstybinėseaukštosiosemokyklose,žiniųvertinimas(Konstitucijos40straipsnio3dalis)

Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas<...> kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo nutarimuose, pagal Konstitucijos

40 straipsnio 3 dalį aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, kuri inter alia apima teisę savarankiškai nustatyti mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus.

nustatant mokslo ir studijų tvarką, turi būti nustatyta ir valstybinėje aukštojoje mokykloje įgytų žinių vertinimo tvarka. Tokia tvarka turi būti iš anksto žinoma, aiški, objektyvi.

Pažymėtina, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių asmenų žinios turi būti vertinamos reguliariai, atitinkamais jų mokymosi šiose mokyklose laikotarpiais. Teisės aktuose šie laikotarpiai gali būti įvardinti įvairiai. Paprastai lietuvos valstybinėse aukštosiose mokyklose besi-mokančių asmenų studijuojamų dalykų pagrindinė žinių patikra reguliariai atliekama po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio – semestro.

Paminėtina, kad valstybinėje aukštojoje mokykloje nustatyta joje įgytų žinių vertinimo tvarka turi būti inter alia tokia, pagal kurią būtų galima įvertinti, ar piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą ati-tinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatai atitinka įstatyme nustatytus gero mokymosi kriterijus.

Pažymėtina, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kurie studijuoja valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), turi būti laiduojamas nemoka-mas mokslas tol, kol jų mokymasis atitinka įstatyme nustatytus gero mokymosi kriterijus.

Kartu pažymėtina, jog piliečiams, kurie priimti studijuoti į valstybines aukštąsias mokyklas pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), iki pirmos jų studijuojamų dalykų pagrindinės žinių patikros turėtų būti lai-duojamas nemokamas mokslas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei paminėtas doktrinines nuostatas darytina išvada, kad <...> Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies iii skyriaus 6.1, 6.2, 7 punktų nuostatos inter alia reiškia, kad:


491

– valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas piliečiams, kurie stu-dijuoja valstybės užsakymu, tenkinant jos nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, ir kurių mokymasis atitinka įstatymu nustatytus gero mokymosi kriterijus;

– piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. ren-giamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi re-zultatų vertinimas pagal įstatyme nustatytus gero mokymosi kriterijus turi būti reguliariai vykdomas po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio atliktos studijuojamų dalykų žinių patikros.

Kriterijų,kuriuosatitinkantysasmenyslaikomigeraibesimokančiais,nustatymasKonstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas<...> kriterijų, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal

Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatymas tiesiogiai susijęs su žmogaus (t. y. valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimo-kančio piliečio) teisės siekti nemokamo aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje įgyven-dinimo garantija. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2007 m. gegužės 5 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad „pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu“.

<...> Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime yra konstatavęs: „<...> kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu.“ Tai pakartota ir Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. bei 2008 m. kovo 20 d. nutarimuose.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad <...> Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies iii skyriaus 6.1, 6.2, 7 punktų nuostatos inter alia reiškia, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais, turi būti nusta-tyti tik įstatymu.

2.4.3.2. Kultūros, mokslo, tyrimų ir dėstymo laisvė

Valstybėspareigarūpintiskultūrospaveldu(Konstitucijos42straipsnis)Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas<...> Konstitucijos 42 straipsnyje nustatyta valstybės pareiga rūpintis savo kultūros paveldu.<...>Muziejinės vertybės – svarbi nacionalinės kultūros dalis. siekiant užtikrinti tokių vertybių ap-

saugą, kaip to reikalauja šalies Konstitucija, nuosavybės teisių į kultūros vertybes atkūrimo klausimu gali būti nustatytas specialus teisinis reguliavimas. <...> kiekvienos vertybės praradimas ją sunaiki-nus, neišsaugojus jos kultūrinės vertės, negrįžtamai išvežus iš lietuvos – didelė žala visuomenei.

Konstitucinėkūrybinėsveiklossamprata(Konstitucijos42straipsnio1,3dalys)Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimasAiškinant kūrybinės veiklos konstitucinę sampratą pažymėtina, kad Konstitucijos 42 straips-

nio 1 dalyje nustatyta, jog kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi, o šio straipsnio 3 dalyje – jog dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultū-ros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas. Pagal Konstituciją kūrybinė veikla – tai veikla mokslo, technikos, kultūros ar meno srityse, kuria siekiama sukurti kūrinį, t. y. kokybiškai naują, originalią, niekada anksčiau neegzistavusią konkrečią materialinę ar dvasinę mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybę. Kūrybinė veikla gali būti ir nuolatinė, profesinė, ir vienkartinė (epizodinė).

Konstitucijoje įtvirtinta kūrybinės veiklos samprata yra vieninga, jos turinys nepriklauso inter alia nuo to, koks asmuo ja užsiima. Šiuo atžvilgiu seimo nario kūrybinė veikla nė kiek nesiskiria nuo bet kurio kito žmogaus kūrybinės veiklos.

<...>už kūrybinę veiklą autoriui gali būti sumokėtas atlyginimas. Visuotinai įprasta, kad atlygini-

mą už kūrybinę veiklą reguliuoja autorių teisės normos.


492

KonstituciniųpedagoginėsirkūrybinėsveiklossampratųsantykisKonstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimasiš Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies formuluotės „užmokestis už pedagoginę ar kūrybinę

veiklą“ matyti, kad pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos nėra tapačios, kad kiekviena iš jų turi savarankišką turinį. Šios sąvokos negali būti sutapatinamos, jos nėra sinonimai ir nė viena iš jų neapima kitos. Konstitucijoje pedagoginė veikla yra atribota nuo kūrybinės veiklos: pedagoginė veikla siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas), tuo tarpu kūrybinė veikla <...> yra veikla, kuria siekiama sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį.

Kultūroslaisvė;valstybėspareigaremtiirsaugotikultūrą(Konstitucijos42straipsnis)Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas<...> Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje yra expressis verbis įtvirtintas kultūros laisvės prin-

cipas, o 2 dalyje – valstybės konstitucinė priedermė remti kultūrą, saugoti kultūros paminklus bei vertybes.

Konstitucijoje kultūros sąvoka vartojama ne tik nurodytose Konstitucijos 42 straipsnio nuo-statose, bet ir kituose jos straipsniuose (jų dalyse). Konstitucinė kultūros samprata yra itin talpi. Ji apima kuo įvairiausias Tautos ir atskirų bendruomenių turimas bei puoselėtinas vertybes – visuo-menėje susiklosčiusius elgesio modelius bei normas (įskaitant teisę, papročius ir tradicijas), istorinę patirtį, kalbą, raštiją, institucijas, pasaulėžiūrą bei įsitikinimus ir t. t. Kita vertus, konstitucinėje kultūros sampratoje (inter alia 42 straipsnyje) yra pabrėžiama tikslinga materialinė bei dvasinė žmonių kūryba ir jos rezultatai – menas, mokslas, švietimas, architektūra, technika ir t. t. Kultūros vertybės perduodamos ateities kartoms, jos yra Tautos ir valstybės išlikimo bei tęstinumo pamatas, taigi jos yra ginamos ir saugomos Konstitucijos. Kultūra yra nacionalinė vertybė, turinti visuotinę reikšmę. Konstitucija valstybę įpareigoja užtikrinti kultūros laisvę, remti kultūrą, saugoti kultūros paminklus bei vertybes. Kultūros laisvės užtikrinimas, kultūros valstybinis rėmimas, kultūros pa-minklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija – kultūros valstybinio rėmimo ir apsaugos funkcija.

Šiame kontekste ypač pabrėžtina Konstitucijos preambulėje išdėstytų nuostatų reikšmė: joje įtvirtinta, kad lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi lietuvos statutais ir lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepri-klausomoje lietuvos valstybėje, puoselėdama lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją. Taigi lietuvių tauta savo sukurtą valstybę konstituciškai įpa-reigojo puoselėti Konstitucijos preambulėje įtvirtintas kultūros vertybes, jų jokiomis aplinkybėmis neatsisakyti. Visos kitos Konstitucijos nuostatos, taip pat ir išdėstytosios 42 straipsnyje, turi būti aiškinamos taip, kad nebūtų nukrypta nuo iš Konstitucijos preambulės kylančių imperatyvų.

Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kultūros laisvė aiškintina atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, konstitucinėje kultūros sampratoje yra pabrėžiama tikslinga materialinė bei dvasinė žmonių kūryba ir jos rezultatai. Šiuo atžvilgiu kultūros laisvės samprata apima ir mokslo ir tyri-nėjimų bei dėstymo laisvę, kuri taip pat yra minima Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje. Kartu pažymėtina, kad kultūros veikla neapsiriboja vien moksline veikla ir tyrinėjimais bei dėstymu, tad ir kultūros laisvės samprata neapsiriboja vien mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisve; ji yra kur kas platesnė.

Konstitucijoje yra skiriami du kultūros laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, aspektai. Konstitucijoje įvirtinta kultūros laisvė apima: 1) kūrybos laisvę, savo ruožtu apimančią kiekvieno žmogaus teisę laisvai kurti materialines bei dvasines kultūros vertybes (kūrybos proceso laisvę) ir teisę sukurtas materialines bei dvasines kultūros vertybes skleisti ar kitaip platinti (kūrybos sklai-dos laisvę); 2) kultūros vertybių prieinamumo laisvę, t. y. kiekvieno žmogaus laisvę naudotis sukur-tomis kultūros vertybėmis.


493

<...>Kultūros laisve (apimančia kūrybos laisvę ir kultūros vertybių prieinamumo laisvę), kaip ir

daugeliu kitų konstitucinių teisių ir laisvių, gali būti naudojamasi ne tik individualiai, bet ir per Konstitucijos 35 straipsnyje numatytus susivienijimus. neleidžiama nustatyti kokių nors reika-lavimų ar ribojimų kūrėjų veiklai, taip pat kliudyti jiems ar kitiems asmenims steigti asociacijas, skleidžiančias kultūrą ir (arba) ginančias kūrėjų materialinius ir dvasinius interesus.

Kultūros laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės (apimančios kūrybos laisvę ir kultūros ver-tybių prieinamumo laisvę), būtina sąlyga yra kultūros rėmimas, kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Minėta, kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Šia-me Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad kultūros valstybinis rėmimas ir apsauga yra svarbi valstybės funkcija, viešasis interesas. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyvios: jose ne tik yra nurodyta, kad kultūra turi būti remiama, kad kultūros paminklai bei vertybės turi būti saugomi, bet ir yra įtvirtintas subjektas, turintis ir negatyvias, ir pozityvias pareigas užtikrinti, kad kultūra būtų remiama ir kultūros paminklai bei vertybės būtų saugomi, – būtent valstybė.

Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis aiškintina atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, konstitucinė kultūros samprata apima įvairias Tautos ir atskirų bendruomenių turimas bei puoselėtinas verty-bes, neišskiriant nė istorinės patirties, kalbos, raštijos ir kt., taip pat į tai, kad konstitucinėje kul-tūros sampratoje yra pabrėžiama tikslinga materialinė bei dvasinė žmonių kūryba ir jos rezultatai, inter alia menas ir mokslas. Šiuo atžvilgiu Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kultūros valstybinio rėmimo konstituciniai pagrindai apima ir šioje dalyje įtvirtintą valstybės pareigą remti mokslą, o Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kultūros paminklų bei vertybių apsaugos konstituciniai pagrindai – ir šioje dalyje įtvirtintą valstybės pareigą rūpintis lietuvos istorijos, meno paminklų apsauga.

Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, reiškia, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota remti, puoselėti kultūrą, kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę ver-tybę – materialinę bei dvasinę kūrybą ir jos rezultatus, perduotinus ateities kartoms; pagal Konsti-tuciją valstybė privalo ne tik pati nekliudyti savaiminei kultūros plėtrai (inter alia nediskriminuoti jokios kūrybos), bet ir pozityviais sprendimais (inter alia teisiniu reguliavimu) skatinti, valstybės lėšomis ar kitais ištekliais remti materialinių bei dvasinių kultūros vertybių kūrimą, sklaidą, propa-gavimą ir išsaugojimą. Pažymėtina, kad viešosios valdžios institucijų sprendimai dėl kultūros veiklą vykdančių institucijų ar atskirų kūrėjų, atskirų kultūrą plėtojančių iniciatyvų (projektų, programų) valstybinio rėmimo turi būti priimami paisant Konstitucijoje įtvirtintų visų asmenų lygiateisišku-mo bei sąžiningos konkurencijos principų, taip pat viešumo reikalavimo. Konstitucijoje įtvirtintas teisingos visuomenės ir socialinės darnos imperatyvas suponuoja tai, kad remiant kultūrą (inter alia kūrybą) reikia atsižvelgti į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisyti kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad kultūros valstybinis rėmimas, kultū-ros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Konstatuota ir tai, jog pagal Konstituciją negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybė iš esmės nepalaiky-tų prie kultūros plėtros prisidedančių institucijų sistemos. Konstitucinis kultūros, kaip visuotinę reikšmę turinčios vertybės, įtvirtinimas lemia kultūros rėmimą visos valstybės mastu.

seimas turi diskreciją nustatyti, kokios institucijos formuoja ir įgyvendina kultūros politiką, vykdo kultūros valstybinio rėmimo ir apsaugos funkciją. Tradiciškai taip susiklostė, kad lietuvoje (kaip ir daugelyje valstybių) plačius įgaliojimus įgyvendinant kultūros politiką turi Kultūros mi-nisterija.

<...><...> Kultūros sklaida – tai pirmiausia jos sklaida artimiausioje terpėje, teritorinėje aplinkoje,

tarp atitinkamos vietovės, tos teritorijos, kurioje yra tam tikri kultūros objektai, gyventojų; kultūros vertybių prieinamumas suponuoja pirmiausia jų prieinamumą tos bendruomenės, kurios terito-


494

rijoje yra atitinkami kultūros objektai, nariams, gyventojams; kultūros įstaigos (muziejai, teatrai, bibliotekos, koncertinės organizacijos ir kt.) veikia tam tikruose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, vietovėse; kultūros paminklai, kiti kultūros objektai taip pat yra tam tikrose vietovėse, kurias administruojanti vietos valdžia (jos institucijos, pareigūnai) negali neturėti atitinkamų prie-dermių, susijusių su šių paminklų išsaugojimu, prieinamumo užtikrinimu ir kt.; kūrėjai yra ir tam tikrų teritorinių bendruomenių nariai, kūrėjų asociacijos veikia tam tikruose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, tad kūrėjų ir jų asociacijų valstybinis rėmimas gali būti racionalus ir veiksmingas tik tada, kai yra atsižvelgiama į vietos, kuriose tie kūrėjai bei jų asociacijos veikia, sąly-gas; ir t. t. Be to, kultūros, kaip konstituciškai ginamos ir saugomos vertybės, valstybinis rėmimas, plėtra būtų neįmanomi, jeigu kultūra nebūtų plėtojama regionuose, atskirose valstybės teritorijos dalyse, atskirose savavaldžiose teritorinėse bendruomenėse, kurios yra visos valstybinės bendruo-menės – pilietinės Tautos dalis.

Kokia apimtimi perduoti savivaldybėms vykdyti kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją – tai yra valstybės kultūros politikos dalykas. Įstatymų leidėjas šioje srityje turi plačią diskreciją. Ta-čiau jis privalo paisyti Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos.

Kartu pabrėžtina, jog tai, kad kultūros rėmimas ir apsauga, kaip valstybės funkcija, negali bent tam tikra apimtimi nebūti perduota savivaldybėms, nereiškia, kad valstybė (jos institucijos) gali nusišalinti nuo šios funkcijos vykdymo. <...> kad ir kokiu mastu minėtos funkcijos vykdymas būtų perduotas savivaldybėms, valstybei pagal Konstituciją išlieka pareiga užtikrinti, kad ši funk-cija būtų tinkamai vykdoma.

<...><...> pagal Konstituciją valstybė turi pareigą pati steigti ir išlaikyti valstybės institucijas (įstai-

gas, įmones, per kurias yra vykdomos valstybės funkcijos), kurių tikslas būtų rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigas, įmones, teikiančias viešąsias kultūros paslaugas), arba kitaip inicijuoti bei skatinti kitų – ne valstybės – institucijų, kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra, steigimą ir išlaikymą, <...> pagal Konstituciją negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybė iš esmės nepalaikytų prie kultūros plėtros prisidedančių institucijų sistemos.

KūryboslaisvėKonstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimasKonstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo: „Pagal Konstituciją kūrybinė

veikla – tai veikla mokslo, technikos, kultūros ar meno srityse, kuria siekiama sukurti kūrinį, t. y. ko-kybiškai naują, originalią, niekada anksčiau neegzistavusią konkrečią materialinę ar dvasinę mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybę. Kūrybinė veikla gali būti ir nuolatinė, profesinė, ir vienkartinė (epizodinė).“ Materialinių bei dvasinių vertybių kūrimas neįmanomas be kūrybos laisvės.

Kūrybos laisvės imperatyvas yra įtvirtintas ne tik Konstitucijos 42 straipsnyje (inter alia jo 1 dalyje), kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse), įtvirtinančiuose žmogaus teises ir lais-ves, bet ir Konstitucijos preambulės nuostatoje, įtvirtinančioje prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai kurti nepriklausomoje lietuvos valstybėje. Materialinių bei dvasinių vertybių kūrimas – tai žmogaus kūrybinių galių, gebėjimų realizavimas. Tad kūrybos laisvė (apimanti kūrybos proceso laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę) yra viena iš svarbiausių saviraiškos laisvės, kuri visuotiniu pri-pažinimu yra viena iš žmogaus prigimtinių laisvių ir kurią įtvirtina, gina bei saugo Konstitucija, apraiškų; kita vertus, saviraiškos laisvės turinys yra platesnis nei kūrybos laisvės ir ja neapsiriboja. Kūrybos laisvė (kaip ir saviraiškos laisvė apskritai) yra neatskiriamai susijusi ir su Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintomis žmogaus teise turėti savo įsitikinimus bei juos laisvai reikšti (įsitikini-mų bei jų raiškos laisve) ir laisve ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (informacijos laisve), kurios savo ruožtu taip pat yra viena su kita tiesiogiai susijusios.

<...><...> Konstitucijoje įtvirtinta kiekvieno žmogaus kūrybos laisvė (apimanti kūrybos proceso

laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę) turi labai daug bendra su konstitucinėmis žmogaus įsitikinimų ir


495

jų raiškos bei informacijos laisvėmis. Konstitucinė kiekvieno žmogaus kūrybos laisvė (apimanti kūrybos proceso laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę), kaip jo prigimtinė laisvė, suponuoja kiekvieno žmogaus teisę nekliudomai realizuoti savo kūrybines galias, gebėjimus bet kurioje žmonių tikslin-gos veiklos srityje, kur ta veikla gali sukurti (tačiau nebūtinai sukuria) kokias nors Tautos ir (arba) atskirų bendruomenių požiūriu turėtinas bei puoselėtinas materialines ar dvasines vertybes (meno, mokslo, architektūros, technikos ir t. t.). Šiuo atžvilgiu kūrybos laisvė yra pliuralizmo visuomenėje, visuomenės gyvenimo turiningumo ir įvairovės sąlyga.

Kūrybos proceso laisve žmogus naudojasi niekieno nevaržomas ir nekontroliuojamas, vien savo nuožiūra, vadovaudamasis vien savo įsitikinimais. Kėsinimasis į kūrybos proceso laisvę gali būti susijęs ir su jo teisės į privatumą bei įsitikinimų laisvės pažeidimais. Pabrėžtina, kad Konsti-tucija kiekvienam žmogui garantuoja kūrybos proceso laisvę nepriklausomai nuo to žmogaus tikrų ar tariamų talentų, gabumų, jo asmeninių ar kitų savybių, teisinio statuso (inter alia priklausymo ar nepriklausymo kokiai nors kūrėjų asociacijai), taip pat nepriklausomai nuo to žmogaus kūrybos galimų rezultatų, t. y. nepriklausomai nuo to, ar tie rezultatai bus vertintini kaip kultūros vertybės (pasiekimai), turinčios kokią nors išliekamąją vertę, ar ne. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo: „Konstitucijoje įtvirtinta kūrybinės veiklos samprata yra vieninga, jos turinys nepriklauso inter alia nuo to, koks asmuo ja užsiima.“ Pagal Konstituciją valstybė negali diskriminuoti jokios kūrybos, drausti ar kitaip riboti kurios nors pakraipos kūrybos vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ta kūrybinė veikla ir (arba) galimi jos rezultatai esą nėra naudingi visuomenei, nors ir nėra jai žalingi. Valstybės konstitucinė pareiga užtikrinti kiekvieno žmogaus kūrybos proceso laisvę apima ne tik jos pareigą pačiai nediskriminuoti jokios kūrybos, bet ir sau-goti, ginti šią žmogaus laisvę nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi. Kartu būtina pabrėžti, kad iš Konstitucijos kylančios kiekvieno žmogaus kūrybos proceso laisvės negalima aiškinti kaip supo-nuojančios ir tokias galimybes žmogui realizuoti savo kūrybines galias, gebėjimus, kai atitinkama veikla yra pažeidžiami įstatymai, kitų asmenų teisės ir laisvės; kūrybos proceso laisvė nepaneigia paties asmens atsakomybės už jo veiklą, kuria siekiama sukurti kokias nors materialines ar dvasines kultūros vertybes.

Kūrybos sklaidos laisvė nėra absoliuti; palyginti su kūrybos proceso laisve, Konstitucijoje nu-statytos kūrybos sklaidos laisvės ribos yra siauresnės. Kaip konstitucinė informacijos ir įsitikinimų raiškos laisvių samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė ar socialinė neapy-kanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba visuomenė ar atskiri jos nariai yra kitaip dezinformuojami, taip ir konstitucinė kūrybos sklaidos laisvės samprata neapima minėtas konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės žodžiu, raštu, ženklais, kitokiais in-formacijos perdavimo būdais ir priemonėmis platinti ar kitaip skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba visuomenė ar atskiri jos nariai yra kitaip dezinformuojami, t. y. minė-tos konstitucines vertybes paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus. Konstitucija netoleruoja situacijų, kai kūrybos sklaidos laisve, kaip ir išraiškos laisve apskritai ar kuria nors kita žmogaus konstitucinė teise arba laisve, yra pikt-naudžiaujama, kai ja naudojamasi kaip tokių veiksmų, kuriais iš esmės yra paneigiamos kurios nors Konstitucijoje įtvirtintos ir jos ginamos bei saugomos vertybės, priedanga. Valstybė turi konsti-tucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų galima užtikrinti, jog kūrybos sklaidos laisve nebus dangstomasi siekiant minėtų antikonstitucinių tikslų. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją kūrybos sklaidos laisvė, kaip ir informacijos laisvė bei įsitikinimų raiškos laisvė, gali būti ribojama įstatymo nustatyta tvarka ir tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką (ji inter alia gali būti laikinai apribota įvedus karo ar nepaprastąją padėtį). Tačiau bet kokie kūrybos sklaidos laisvės ribojimai turi būti grindžiami tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimai: šią laisvę riboti galima tik jeigu tai daroma įstatymu, tik jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant ap-saugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai


496

svarbius tikslus, tik jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir tik jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

užtikrindama kūrybos laisvę (apimančią kūrybos proceso laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę) ir kultūros laisvę apskritai, valstybė pagal Konstituciją turi ne tik negatyvaus turinio pareigas (inter alia pačiai nediskriminuoti jokios kūrybos ir apsaugoti šią laisvę nuo kitų asmenų neteisėto kėsini-mosi), bet ir pozityvaus turinio pareigas.

TeisėlaisvainaudotiskultūrosvertybėmisKonstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas<...> kiekvienas žmogus turi teisę laisvai naudotis sukurtomis kultūros vertybėmis. Konstitu-

cijoje yra įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė. Ši Konstitucijos saugoma ir ginama lais-vė yra susijusi su Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta žmogaus laisve ieškoti ir gauti informaciją bei idėjas ir su minėtos laisvės būtina sąlyga – žmogaus laisve pačiam formuoti savo įsitikinimus, pažiūras, kuri taip pat kyla iš Konstitucijos. Kultūros vertybių prieinamumo laisvė yra susijusi ir su Konstitucijoje įtvirtintu atviros visuomenės imperatyvu: neužtikrinus šios laisvės, būtų pakenkta ir atviros visuomenės siekiui.

Konstitucijoje įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė suponuoja ir valstybės nega-tyvią pareigą užtikrinti, kad žmogui nebūtų kliudoma laisvai naudotis sukurtomis kultūros verty-bėmis, ir pozityvią pareigą priimti tokius sprendimus, kurie sudarytų materialines, organizacines ir teisines prielaidas kultūros vertybes padaryti prieinamas kuo didesniam žmonių ratui, skirti valstybės biudžeto lėšų mokslo, meno, istorijos, architektūros, kitiems kultūros paminklams bei vertybėms saugoti, taip pat kultūros įstaigoms (muziejams, teatrams, bibliotekoms, koncertinėms organizacijoms ir kt.). Konstitucinis kultūros vertybių prieinamumo imperatyvas suponuoja vals-tybės pareigą ir pačiai steigti bei išlaikyti valstybės institucijas (įstaigas, įmones), per kurias yra vykdomos valstybės funkcijos, kurių tikslas būtų palaikyti ir propaguoti, plėtoti nacionalinę kul-tūrą – konstituciškai ginamą ir saugomą vertybę (inter alia įstaigas, įmones, teikiančias viešąsias kultūros paslaugas) arba kitaip inicijuoti bei skatinti kitų – ne valstybės – institucijų, kurių tikslas yra kultūros plėtra, steigimą ir išlaikymą. Kultūros įstaigų, kitų institucijų, kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas), sistemos pagrin-dų nustatymo srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją; pagal savo kompetenciją šioje srityje plačią diskreciją turi ir vykdomosios valdžios institucijos; institucijų, kurių tikslas yra rūpintis kul-tūros plėtra (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas), sistemos pagrindų nustatymas yra valstybės kultūros politikos dalykas. Kita vertus, formuojant ir įgyvendinant kul-tūros politiką būtina paisyti valstybės ir visuomenės išteklių, valstybės ir visuomenės materialinių ir finansinių galimybių, kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo. Tačiau pabrėžtina, jog pagal Konstituciją negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybė iš esmės nepalaikytų prie kultūros plėtros prisidedančių institucijų sistemos.

<...>Minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė – kiekvie-

no žmogaus laisvė naudotis sukurtomis kultūros vertybėmis. Todėl valstybinės reikšmės kultūros objektams nustatytas teisinis režimas turi būti toks, kad būtų užtikrintas minėtų kultūros objektų prieinamumas visuomenei, kartu nepakenkiant patiems šiems kultūros objektams, nepaneigiant kitų konstitucinių vertybių.

Valstybėspareigaužtikrintivalstybinėsreikšmėskultūrosobjektųapsaugą(Konstitucijos42straipsnio2dalis)

Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimasAtsižvelgiant į valstybinės reikšmės kultūros objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, bū-

tinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos apsaugoti. Pažymėtina, kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, suponuoja, jog tai, kad tam tikri valstybinės reikšmės kultūros objektai (kaip ir įvairūs kiti Konsti-


497

tucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, išskyrus žemės gelmes) nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, neatleidžia valstybės nuo pareigos užtikrinti jų apsaugą ir rū-pintis jais.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad konstitucinis valstybinės reikšmės kultūros objektų statu-sas suponuoja valstybės pareigą tvarkyti valstybinės reikšmės kultūros objektų apskaitą, inter alia įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti valstybinės reikšmės kultūros objektų sąrašą, atskirai pažymint, kurie valstybinės reikšmės kultūros objektai nuosavybės teise priklauso valstybei, o ku-rie – kitiems savininkams. Šį sąrašą, jeigu reikia, būtina nustatytąja tvarka atnaujinti, atsižvelgiant į tai, ar tam tikrame visuomenės ir valstybės raidos etape nėra poreikio į šį sąrašą įtraukti dar ir kitus kultūros objektus (ir (arba) poreikio tam tikrus kultūros objektus iš minėto sąrašo išbraukti). Pabrėžtina, kad valstybinės reikšmės kultūros objektų įtraukimas į minėtą sąrašą negali priklausyti nuo to, ar atitinkami kultūros objektai nuosavybės teise priklauso valstybei, ar kitiems juridiniams asmenims, ar fiziniams asmenims. Taip pat pabrėžtina, kad valstybinės reikšmės pripažinimas tam tikriems kultūros objektams, nuosavybės teise priklausantiems ne valstybei, bet kitiems asmenims, nereiškia jų suvalstybinimo.

<...>Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos kylanti valstybės pareiga rūpintis ir tais valstybinės reikšmės

kultūros objektais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, užtikrinti jų apsaugą, negali būti interpretuojama kaip atleidžianti jų savininkus nuo pareigos patiems prisi-dėti prie minėtų kultūros objektų išsaugojimo, laikytis šiems kultūros objektams nustatyto teisinio režimo, galinčio apimti inter alia įvairius su šių kultūros objektų valdymu, naudojimu, disponavimu susijusius draudimus, įpareigojimus, kitokius apribojimus ar suvaržymus. Pabrėžtina, kad minėti draudimai, įpareigojimai, apribojimai, suvaržymai turi būti pagrįsti – jais turi būti sudaromos prie-laidos užtikrinti valstybinės reikšmės kultūros objektų išsaugojimą, taip pat jų prieinamumą visuo-menei; jie turi būti proporcingi siekiamam teisėtam visuotinai reikšmingam tikslui ir nesuvaržyti savininko teisių labiau, negu reikia minėtiems tikslams pasiekti.

Valstybė (jos atitinkamos institucijos, pareigūnai), pagal Konstituciją turėdama įgaliojimus kontroliuoti, kaip yra laikomasi valstybinės reikšmės kultūros objektams nustatyto teisinio režimo, turi įgaliojimus kontroliuoti ir tai, kaip minėto teisinio režimo laikosi ir tie savininkai, kuriems šie objektai priklauso privačios nuosavybės teise, ir valstybės bei savivaldybių institucijos, kurios šiuos objektus valdo patikėjimo arba kita (ne nuosavybės) teise.

Kai kada savininkai (pavyzdžiui, fiziniai asmenys) gali būti nepajėgūs patys veiksmingai už-tikrinti, kad jiems nuosavybės teise priklausantys valstybinės reikšmės kultūros objektai bus išsau-goti. Pabrėžtina, kad savininkams neturi būti užkrauta visa minėtų kultūros objektų išsaugojimo, rūpinimosi jais našta. Šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius teisingą pusiausvyrą tarp atitinkamų savininko ir valstybės pareigų.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užtikrinti ir valstybinės reikšmės kultūros objektų, nuosavybės teise priklausančių ne valstybei, bet kitiems asmenims, prieinamumą visuomenei (taip užtikrindamas ir kultūros vertybių prieinamu-mo laisvę), ir savininko teisių bei teisėtų interesų apsaugą, taip pat nesudarytų prielaidų padaryti žalą minėtiems kultūros objektams. Tais atvejais, kai valstybinės reikšmės kultūros objektai nuosa-vybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, savininkams taip pat neturi būti užkrauta visa minėtų kultūros objektų prieinamumo visuomenei užtikrinimo našta. Šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių, inter alia nuosavybės teisių bei teisės į privatumą, ir kitų asmenų teisių.

ValstybėspareigaremtiirsaugotikultūrąKonstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas<...> 2005 m. liepos 8 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė yra

konstituciškai įpareigota remti, puoselėti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę ver-tybę – materialinę bei dvasinę kūrybą ir jos rezultatus, perduotinus ateities kartoms; pagal Kons-tituciją valstybė privalo pozityviais sprendimais (inter alia teisiniu reguliavimu) skatinti, valstybės


498

lėšomis ar kitais ištekliais remti materialinių bei dvasinių kultūros vertybių kūrimą, sklaidą, propa-gavimą ir išsaugojimą; Konstitucijoje yra įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė, kuri yra susijusi ir su Konstitucijoje įtvirtintu atviros visuomenės imperatyvu: neužtikrinus šios laisvės, būtų pakenkta ir atviros visuomenės siekiui.

<...><...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „kultūros, kaip konstituciškai ginamos ir

saugomos vertybės, valstybinis rėmimas, plėtra būtų neįmanoma, jeigu kultūra nebūtų plėtojama regionuose, atskirose valstybės teritorijos dalyse, atskirose savavaldėse teritorinėse bendruomenė-se, kurios yra visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos dalis“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

<...><...> kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisingos visuome-

nės ir socialinės darnos imperatyvas suponuoja tai, kad remiant kultūrą (inter alia kūrybą) reikia atsižvelgti į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisyti kitų svar-bių veiksnių, inter alia tikslingumo (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

ĮstatymųleidėjodiskrecijapasirinktimokslolaipsniųsistemąKonstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas<...> Konstitucijoje nėra nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nustatyta, kokia mokslo laipsnių

sistema turi būti įtvirtinta įstatymuose, inter alia nėra nustatyta, ar lietuvoje turi būti teikiamas tik daktaro mokslo laipsnis (t. y. ar turi būti įtvirtinta vienpakopė mokslo laipsnių sistema), ar ir habilituoto daktaro mokslo laipsnis (t. y. ar turi būti įtvirtinta dvipakopė mokslo laipsnių siste-ma). Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją šioje srityje turi diskreciją, jis taip gali nustatyti mokslo laipsnių įgijimo būdus. Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokslas ir tyrinėji-mai yra laisvi, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad aukštosios mokyklos turi autonomiją, konstituciniai atviros ir darnios visuomenės imperatyvai, kitos Konstitucijos nuo-statos suponuoja ir tai, kad nustatant, kokie mokslo laipsniai yra lietuvoje, kokiais būdais jie yra įgyjami, turėtų būti atidžiai įsiklausoma į mokslo ir akademinės bendruomenės, į valstybinių ir kitų autoritetingų mokslo institucijų, vienijančių įvairių mokslo sričių mokslininkus, nuomonę. Pasirenkant ir įstatymu įtvirtinant mokslo laipsnių sistemą lietuvoje, svarbu įvertinti ir kitų šalių, ypač Europos sąjungos valstybių narių, patirtį, taip pat tai, kiek ir kaip ta patirtis turi ir gali būti pritaikyta lietuvoje.

Įstatymųleidžiamosiosirvykdomosiosvaldžiųdiskrecijapasirinktimokslinėsveiklosorganizavimo,valdymo,rezultatųnustatymobeivertinimomodelį

Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas<...> [mokslinės veiklos organizavimo, valdymo ar rezultatų nustatymo bei vertinimo] mode-

lio pasirinkimas yra <...> įstatymų leidybos funkcija, taip pat pagal įstatymus sprendimus priiman-čios ir veikiančios vykdomosios valdžios funkcija. Kita vertus, pabrėžtina, kad įstatymais nusta-tydamas atitinkamą mokslo teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas (taip pat vykdomosios valdžios institucijos, pagal savo kompetenciją reguliuodamos atitinkamus santykius) privalo ne tik paisyti Konstitucijos, bet ir jokiu būdu neignoruoti mokslo ir akademinės bendruomenės nuomonės, de-ramai į ją atsižvelgti.

Moksloirtyrimųlaisvė(Konstitucijos42straipsnio1,2dalys)Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimasPagal Konstitucijos 42 straipsnį kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi (1 da-

lis); valstybė remia kultūrą ir mokslą (2 dalis). Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė yra neatsiejama nuo Konstitucijos 25 straipsnyje įtvir-

tintos įsitikinimų bei jų raiškos laisvės, suponuojančios, be kita ko, žmogaus laisvę pačiam formuoti savo įsitikinimus, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), taip pat šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės, kuri reiškia, kad žmogui neturi būti


499

kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis), nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, įvairių kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių inter alia asmens teises ir laisves, demokratiją. Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė – tai asmens saviraiškos ir kūrybos, idėjų pliu-ralizmo, konstituciškai vertingų socialinių ryšių palaikymo ir stiprinimo, socialinės, techninės bei meno pažangos, visuomenės gyvenimo turiningumo ir įvairovės sąlyga.

Konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės samprata yra labai talpi, ji apima įvairius mokslo ir ty-rimų aspektus. Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė reiškia inter alia tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais, taip pat teisę laisvai pasirinkti mokslinių tyrimų sritį ir atitinkamų dalykų tyrimo metodus, pats formuoti savo mokslinę pasaulėžiūrą. Pagal Konstituciją asmeniui negali būti primetamos kokios nors mokslinės pažiūros, jo negalima versti pasirinkti kurią nors mokslinių tyrimų sritį arba neleisti jos pasirinkti (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), versti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus arba drausti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), skelbti atliktų mokslinių tyrimų rezultatus arba jų neskelbti. Tai yra asmens nuožiūros, jo laisvo apsisprendimo reikalas.

Konstitucija įtvirtina tokią mokslo ir tyrimų laisvės sampratą, kad mokslo ir tyrimų negalima politizuoti ar ideologizuoti, kad mokslininkui negalima primesti kokių nors mokslinių pažiūrų, vertybių, kad mokslininkų ar tyrėjų negalima diskriminuoti dėl to, kad jų mokslinio tyrimo sritis ar kryptis neatitinka kieno nors politinių ar ideologinių nuostatų. Kitoks konstitucinės mokslo ir tyri-mų laisvės sampratos aiškinimas reikštų, esą leidžiama nukrypti ir nuo konstitucinių demokratijos, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvų, sudaryti prielaidas pažeisti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia žmogaus teises ir laisves.

Pabrėžtina, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata suponuoja mokslo bendruo-menės (taip pat tam tikras mokslo kryptis atstovaujančių bendruomenių), kaip mokslinio požiūrio ir profesinių interesų vienijamos bendrijos, profesinį nepriklausomumą nuo valstybės institucijų, savarankišką institucionalizavimąsi ir savivaldą, laisvą bendravimą su kitų šalių mokslo bendruo-menėmis (inter alia mokslo ir studijų institucijomis). Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės sam-prata (ypač turint omenyje mokslinių tyrimų, kaip veiklos, kuriai reikalingos ypatingos profesinės žinios, turinį) suponuoja ir viešosios valdžios institucijų, priimančių mokslui, studijoms ir kitai mokslo bendruomenei (inter alia mokslo ir studijų institucijoms) skirtus sprendimus (inter alia savo teisės aktais reguliuojančius atitinkamus santykius), pareigą neignoruoti mokslo bendruome-nės nuomonės, deramai į ją atsižvelgti.

Kartu pažymėtina, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė nėra absoliuti. Pagal Konsti-tucijos 28 straipsnį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi ir mokslo bei tyrimų laisvės negalima aiškinti kaip esą leidžiančios šia laisve naudotis ir taip, kad būtų pažeidžiamos kitų žmonių teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės, inter alia žmogaus sveikata, garbė ir orumas, dorovė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai demokratinėje visuomenėje yra būtini siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstituci-nio proporcingumo principo.

Šiame kontekste paminėtina, kad tam tikros mokslo ir tyrimų laisvės (kuri, kaip minėta, yra neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų bei jų raiškos, taip pat informacijos laisvės) ribos nu-statomos ir dėl kai kurių kitų Konstitucijos nuostatų. Antai pagal Konstitucijos 25 straipsnį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (4 dalis). Konstitucijos 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad su žmogumi be jo žinios ir laisvo sutikimo negali būti atliekami moksliniai ar medi-


500

cinos bandymai. Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dvasinius ir materialinius auto-riaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.

Visuotinai žinoma, kad šiuolaikinis mokslas vystosi ne tik atskirose valstybėse, jis nėra vien atskirų šalių nacionalinės kultūros dalis, bet jau seniai yra peržengęs valstybių sienas.

Šiuolaikinis mokslas – internacionalus; jokios šalies mokslas ir tyrimai negali būti izoliuoti nuo pasaulinių mokslo tendencijų ir mokslo standartų, mokslo plėtros kitose valstybėse. Tarp-tautinė mokslo sklaida, keitimasis moksline informacija, mokslinių tyrimų rezultatais yra esminė sėkmingos mokslo raidos kiekvienoje šalyje prielaida. Todėl valstybė turi pareigą (kylančią inter alia iš Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies) visokeriopai skatinti bei remti ir lietuvos mokslo sklai-dą pasaulyje, jo reprezentavimą už lietuvos ribų. O atsižvelgiant į tai, kad dėl okupacinio sovietų režimo daug mokslo sričių lietuvoje (inter alia humanitariniai ir socialiniai mokslai, bet ne tik jie) ilgą laiką buvo atskirtos nuo pasaulinės mokslo tėkmės, akivaizdu, kad valstybei kyla labai svar-bus uždavinys padėti lietuvos mokslininkams ir mokslui kuo plačiau įsilieti į tarptautinį mokslo procesą.

Pagal Konstituciją asmuo turi teisę netrukdomai žodžiu, raštu, kitais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis skleisti mokslines idėjas ir skelbti mokslinių tyrimų rezultatus, susipažinti su viešai paskelbtais kitų asmenų mokslo darbais, mokslinėmis idėjomis. Taigi pagal Konstituciją mokslu ir tyrimais užsiimančiam asmeniui negali būti kliudoma laisvai bendrauti su lietuvos ir kitų valstybių mokslininkais bei tyrėjais.

<...> mokslinių tyrimų rezultatų skelbimas yra ir visos mokslo bendruomenės, ir paties atitin-kamo mokslininko tolesnės mokslinės veiklos produktyvumo prielaida. Produktyvi mokslinė veik-la negalima be mokslininkų bendravimo, keitimosi moksline informacija bei dalijimosi idėjomis (inter alia mokslinių tyrimų rezultatais) ir su savo šalies, ir su užsienio mokslininkais. Dėl nepakan-kamo tokio bendravimo, keitimosi moksline informacija bei dalijimosi idėjomis mokslinė veikla taptų neveiksminga, o mokslas – provincialus (ne tiriamo dalyko, bet pirmiausia metodologijos, patikimumo ir rezultatų reikšmingumo požiūriu), skurdus, nevisavertis; daugiau negu tikėtina, kad deramai nesikeičiant moksline informacija, nesidalijant idėjomis su kitais mokslininkais ir tyrėjais, neįsitraukiant į tarptautinę mokslo sklaidą, inter alia nepateikiant mokslinio tyrimo rezultatų su-sipažinti ir vertinti tarptautinei mokslo bendruomenei, bus nukrypstama nuo pasaulinių mokslo tendencijų ir atsiliekama nuo pasaulinių mokslo standartų. Šitaip galiausiai galėtų būti pakenkta visos mokslo ir akademinės bendruomenės, kaip mokslinio požiūrio ir profesinių interesų vienija-mos savavaldės bendruomenės, normaliam gyvenimui. Be to, žemas mokslo ir tyrimų lygis galėtų sudaryti prielaidas pažeisti ar net paneigti kitas konstitucines vertybes, inter alia asmens kons-titucinę teisę siekti aukštojo mokslo (išsilavinimo), pakenkti lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui.

Dėl mokslo ir tyrimų reikšmės visuomenės bei valstybės ekonominei ir socialinei raidai vals-tybė neišvengiamai turi formuoti ir vykdyti tam tikrą mokslo politiką. Pažymėtina (ypač atsi-žvelgiant į Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą), kad konstituciškai nepagrįsta ir nepateisinama būtų ne tik tokia valstybės mokslo politika, kai yra varžoma mokslo ir tyrimų laisvė, dirbtinai stabdoma mokslo plėtra, bet ir tokia, kai mokslas ir tyrimai nėra valstybės remiami. Konstitucija jokiu būdu nesuponuoja, kad mokslas ir tyrimai (ypač fundamentiniai) turi egzistuoti vien rinkos pagrindais; priešingai, valstybės parama mokslui yra imperatyvas, expressis verbis įtvirtintas Konstitucijoje.

Pagal savo kompetenciją formuodamos ir vykdydamos mokslo politiką, viešosios valdžios institucijos gali ir turi priimti atitinkamus (taip pat ir teisėkūros) sprendimus dėl atskirų moks-lo krypčių (tyrimų sričių), mokslo ir studijų institucijų, mokslininkų ir tyrėjų, finansavimo ir pan. Tokių sprendimų turinys ir įgyvendinimas priklauso ne tik nuo keliamų tikslų ir uždavinių, bet ir nuo valstybės finansinių, ekonominių galimybių. Pabrėžtina, jog tai, kad vienos mokslo ir studijų institucijos ar atskiros mokslo kryptys (tyrimų sritys) gali būti finansuojamos daugiau, negu kitos, taip pat kitoks diferencijuotas atitinkamų santykių teisinis reguliavimas savaime nereiškia, kad kurie nors mokslininkai ar tyrėjai (atitinkamos mokslo ir studijų institucijos) yra nepagrįstai privilegijuo-jami arba diskriminuojami, juo labiau kad mokslininkai ar tyrėjai yra verčiami pasirinkti vieną, o ne


501

kitą mokslinių tyrimų sritį ar kryptį, atlikti vienus, o ne kitus mokslinius tyrimus. Akivaizdu, kad mokesčių mokėtojų lėšomis remtini pirmiausia tie moksliniai tyrimai, kurie yra perspektyvūs, pro-duktyvūs, atitinka lietuvos visuomenei ir valstybei iškilusius ir (arba) iškilsiančius tikslus ir uždavi-nius, palengvina lietuvos valstybei vykdyti jos iš Konstitucijos kylančias funkcijas. iš esmės tas pats pasakytina apie tuos mokslinius tyrimus, kurie reprezentuoja lietuvos mokslą už lietuvos ribų.

<...> valstybė turi ir tam tikras iš Konstitucijos kylančias pareigas, susijusias su galimybės mokslininkams ir tyrėjams skelbti savo mokslinių tyrimų rezultatus, taip pat ir lietuvoje, užtikrini-mu. <...> pabrėžtina, kad konstituciškai būtų nepagrįstas toks teisinis reguliavimas, kai mokslinin-kams ar tyrėjams, jeigu jie nori tęsti savo mokslinę veiklą arba siekti karjeros moksle (pavyzdžiui, eiti tam tikras pareigas mokslo ar studijų institucijoje), būtų nustatomos tokios su jų mokslinio tyrimo rezultatų skelbimu susijusios sąlygos, itin sunkiai įvykdomos dėl priežasčių, kurias pašalinti pačios lietuvos valstybės (jos institucijų) galimybės yra menkos arba kurių pašalinti ji nemėgina. Šiame kontekste ypač pažymėtina, kad tai visų pirma pasakytina apie mokslininkus ir tyrėjus, kurių tyrimai (galintys būti ir labai aukšto mokslinio lygio) platesnės mokslo bendruomenės ne-gali sudominti iš esmės dėl to, kad tiriamasis dalykas yra susijęs pirmiausia su šia šalimi – lietu-va. Formuojant ir vykdant valstybės mokslo politiką būtina rasti būdus, kaip, nenukrypstant nuo Konstitucijos, viena vertus, skatinti lietuvos mokslo tarptautinę sklaidą ir deramą reprezentavimą pasaulyje, kita vertus, skatinti tokius mokslinius tyrimus, kurie yra svarbūs lietuvai, net jeigu jie iš esmės negali labiau sudominti kitų kraštų mokslininkų ir tyrėjų, negali būti bent kiek plačiau paskleisti tarptautiniu mastu.

Reikalavimų mokslininkams, siekiantiems eiti pareigas valstybinėse mokslo ir studijųinstitucijose,nustatymas;diferencijuotasįvairiųmokslosričiųirkrypčiųteisinisreguliavimas;moksloirakademineibendruomeneiatstovaujantiinstitucija

Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimasTeisės aktais gali būti nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti mokslininkai, siekiantys eiti

tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuo-se, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose. Yra galimi įvairūs tokių reikalavimų nustatymo būdai. Antai pagal Konstituciją nedraudžiama valstybės (jos institucijų) teisės aktais nustatyti tam tikrų bendrųjų minimalių reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, siekiantys eiti tam tikras pareigas minėtose institucijose. Konstitucija nedraudžia pasirinkti ir teisės aktuose įtvirtinti ir tokio minimalių reikalavimų nustatymo būdo, kai valstybės (jos institucijų) teisės aktais nustatomi tik pagrindiniai (bendresni) reikalavimai, kuriuos savo (t. y. lokaliuose) teisės aktuose detalizuoja ir sukonkretina valstybinės aukštosios mokyklos ir mokslo įstaigos.

<...>Bendrųjų minimalių reikalavimų mokslininkams, siekiantiems eiti tam tikras pareigas vals-

tybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, nustatymas – tai žmogaus konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo procedūros dalis. iš Konstitucijos nekyla, kad tokie reikalavimai (ypač detalūs) būtų nustatomi būtent įstatymu, juolab kad tokia teisėkūra būtinai turi remtis spe-cialiomis žiniomis ir specialia (profesine) kompetencija, todėl atitinkami santykiai gali būti regu-liuojami ir poįstatyminiais aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais, kurie <...> negali prieštarauti įstatymams.

Pažymėtina, kad Vyriausybės diskreciją nustatyti bendruosius minimalius reikalavimus mokslininkams, siekiantiems eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valsty-binių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, riboja Konstitucijos normos ir principai, inter alia konstitucinis teisinės valstybės principas ir iš jo kylantis bei su juo neatskiriamai susijęs konstitucinis proporcingumo principas, reikalaujantis, kad teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų as-mens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. nustatant minėtus bendruosius minimalius reikalavimus būtina paisyti ir Konstitucijos 14 straipsnio, pagal kurį valstybinė kalba yra lietuvių kalba.


502

<...> šiuolaikinis mokslas yra internacionalus, <...> jis jau seniai yra peržengęs valstybių sienas, <...> tarptautinė mokslo sklaida, keitimasis moksline informacija, mokslinių tyrimų rezultatais yra esminė sėkmingos mokslo raidos kiekvienoje šalyje prielaida. <...> valstybei kyla labai svarbus užda-vinys padėti lietuvos mokslininkams ir mokslui kuo plačiau įsilieti į tarptautinį mokslo procesą.

<...> Vyriausybė, nustatydama bendruosius minimalius reikalavimus mokslininkams, siekian-tiems eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, gali vadovautis nuostata, kad šie reikalavimai turi padėti gerinti skatinti lietuvos mokslo kokybę ir skatinti tarptautinę sklaidą, neleisti jam užsisklęsti šalyje, izoliuotis nuo pasaulinių mokslo tendencijų, nesiorientuoti į pasaulinius mokslo standartus.

Jeigu lietuvos mokslo tarptautinė sklaida nebūtų skatinama, ne tik atsirastų prielaidų sulėtėti lietuvos mokslo raidai, atsilikti nuo tarptautinių mokslo vystymosi tendencijų – lietuvos moks-lo izoliavimasis, mokslinių tyrimų rezultatų skelbimas tik lietuvoje sudarytų prielaidas lietuvos mokslui tapti provincialiam.

<...> mokslas ir moksliniai tyrimai yra ypatinga žmogaus kūrybinės veiklos sritis, <...> mokslo sritys ir kryptys yra labai įvairios, kiekviena jų turi savo specifiką. Antai fiziniai, biomedicinos ir technologijos mokslai, didelė dalis atliekamų jų tyrimų yra orientuoti į technologijų pažangą, tech-nologiškai pritaikomus rezultatus, tuo tarpu humanitariniai ir socialiniai mokslai daugiausia yra orientuoti į konkrečios tautinės, kultūrinės ir politinės bendruomenės problemas, atskleidžia tos bendruomenės istorinę kaitą, viena svarbiausių jų funkcijų – ieškoti socialinių, politinių, moralinių, estetinių, kultūrinių ir kitokių prasmių, kurti ir perduoti bendrąsias vertybes, palaikyti visuomenės vertybinį, kultūrinį ir tautinį tapatumą. Ši mokslo sričių ir krypčių specifika lemia ir tarptautinės šių mokslų sričių ir krypčių rezultatų sklaidos specifiką, t. y. fiziniams, biomedicinos ir technologi-jos mokslams, atsižvelgiant į jų turinį ir užduotis, yra būdinga didesnė rezultatų sklaida, tuo tarpu humanitarinių ir socialinių mokslų tarptautinė sklaida paprastai yra sunkesnė inter alia dėl to, kad jų mokslinių tyrimų rezultatai (būtent dėl to, kad vykdo minėtą savo funkciją) dažnai skelbiami atitinkamos šalies oficialiąja (valstybine) kalba (lietuvoje – lietuvių kalba), taip pat dėl to, kad šių mokslo sričių rezultatai dažnai nėra taip universalizuoti, kaip fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų, nes jie visų pirma yra aktualūs būtent tai tautinei, kultūrinei ir politinei bendruomenei.

Mokslo raidos nulemta didėjanti tam tikrų mokslo sričių ir krypčių specifika suponuoja diferencijuoto teisinio reguliavimo poreikį. Vadinasi, Vyriausybė, nustatydama minimalius kva-lifikacinius reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valsty-bės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, negali nustatyti visiškai vienodų reikalavimų visoms mokslo sritims ir kryptims; minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai ne tik gali, bet ir turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į atitinkamų mokslo sričių ir krypčių specifiką, nulemiančią ir jų tarptautinės sklaidos didesnes ar mažesnes galimybes.

<...><...> konstitucinė mokslo ir mokslinių tyrimų laisvė, aukštųjų mokyklų autonomija, kiti kons-

tituciniai imperatyvai suponuoja ir tai, kad lietuvoje gali įsisteigti (gali būti įsteigta) atitinkama mokslo ir akademinei bendruomenei atstovaujanti institucija (ar institucijos), susidedanti iš moks-lo bei akademinės bendruomenės išrinktų ar jos deleguotų mokslininkų.

<...>Galima visiškai pagrįstai preziumuoti, kad tokia mokslo ir akademinei bendruomenei atsto-

vaujanti institucija (ar institucijos), susidedanti iš mokslo bei akademinės bendruomenės išrinktų ar jos deleguotų mokslininkų, laikytina būtent ta institucija, kuri turi specialią (profesinę) kompe-tenciją, reikalingą santykiams tokioje specifinėje žmogaus kūrybinės veiklos srityje kaip mokslas ir (arba) akademinė veikla reguliuoti, todėl jai įstatymu ar Vyriausybės nutarimu gali būti nustatyti įvairūs įgaliojimai reguliuoti atitinkamus su mokslu ir (arba) akademine veikla susijusius santykius, inter alia įgaliojimai nustatyti tam tikrus reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių univer-sitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, taip pat


503

įgaliojimai numatyti mokslo sritis ir kryptis, kur dėl jų specifikos kai kurie Vyriausybės nutarimu nustatyti reikalavimai gali būti taikomi skirtingai.

Reikalavimas,kad įpareigasvalstybinėsemokslo irstudijų institucijosegalėtųpretenduotimokslininkai,paskelbęreikšmingaispripažintųmokslodarbų;reikalavimasbūtipaskelbusmokslodarbųtokiuoseleidiniuose,kuriereferuojamitarptautinėseduomenųbazėse

Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas<...> Konstitucija ne tik nedraudžia, bet, priešingai, – ypač atsižvelgiant į lietuvos Respubli-

kos narystę Europos sąjungoje, – netgi skatina teisės aktais nustatyti ir tokius reikalavimus atitin-kamoms pareigoms valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institu-tuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose eiti, kurie skatintų mokslininkus skelbti savo mokslo darbus ne tik lietuvių kalba, bet ir kitomis kalbomis, taip pat ir autoritetinguo-se, plačiosios mokslo visuomenės pripažįstamuose mokslo leidiniuose, leidžiamuose tiek lietuvoje, tiek užsienyje. Mokslo darbų skelbimas užsienyje leidžiamuose mokslo leidiniuose, jų skelbimas įvairiomis užsienio kalbomis skatina lietuvos mokslininkus nagrinėti ne tik lietuvos mokslui, bet ir visam šiuolaikiniam mokslui aktualias problemas, dalyvauti bendrame tarptautiniame mokslo kūrybos procese, įsitraukti į žinių ir idėjų apyvartą, ieškoti naujų ir originalių sprendimų, siekti savo mokslinių tyrimų pripažinimo ne tik lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.

neabejotina, kad nustatant reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti mokslininkas, kad galėtų pre-tenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų moks-lo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, Vyriausybės nutarimais gali būti nustatytas ir toks reikalavimas, kad į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mo-kyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose galėtų pretenduoti toks mokslininkas, kuris yra paskelbęs reikšmingais pripažintų mokslo darbų. Vyriausybės nutarimais gali būti nustatytas ir toks reikalavimas, kad į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valsty-bės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose galėtų pretenduoti tie mokslininkai, kurie yra paskelbę mokslo darbų tokiuose mokslo leidiniuose, kurie mokslo ir akademinės bendruomenės yra laikomi autoritetingais, tokiuose mokslo leidiniuose, kurie yra referuojami įvairiose tarptauti-nėse duomenų bazėse. Vien tai, kad mokslo darbai yra paskelbti leidiniuose, kurie mokslo ir akade-minės bendruomenės yra pripažįstami autoritetingais, kurie yra referuojami įvairiose tarptautinėse duomenų bazėse, leidžia preziumuoti, kad tokie mokslo darbai yra reikšmingi.

Kartu pažymėtina, kad reikalavimai būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, negali būti suabsoliutinami. Mokslo darbų reikšmingumas turi būti vertinamas visų pirma pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan., o ne vien pagal tai, ar jie yra paskelbti tokiuose mokslo leidiniuose, kurie yra referuojami įvairiose tarptautinėse duomenų bazėse.

<...> vien tai, kad mokslo darbai nėra paskelbti leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinė-se duomenų bazėse, savaime nereiškia, kad tokie mokslo darbai yra nereikšmingi.

Vadinasi, jeigu teisės aktuose yra nustatoma, kad atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose gali eiti tie mokslininkai, kurie yra paskelbę mokslo darbų tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, toks reikalavimas negali būti suabsoliutina-mas, teisės aktuose kartu turi būti nustatyta ir alternatyva – kiti su mokslo darbų reikšmingumu susiję reikalavimai, kuriuos įvykdę mokslininkai galėtų eiti atitinkamas pareigas.

Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad aptariamieji reikalavimai yra susiję su galimybe eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institu-tuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, minėti alternatyvūs reikalavimai turėtų būti tokie, kurie užtikrintų, kad atitinkamas pareigas nurodytose institucijose galėtų eiti tik tie mokslininkai, kurie tikrai turi tam reikalingą kvalifikaciją. svarbiausias kriterijus, liudijantis mokslininko kvalifikaciją, be abejo, yra jo paskelbtų mokslo darbų reikšmingumas, kuris negali


504

būti nustatomas vien pagal tai, ar šie mokslo darbai yra paskelbti būtent tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse. Akivaizdu, kad tikrai reikšmingi mokslo darbai dažnai skelbiami ir tokiuose labai autoritetinguose, plačiosios mokslo visuomenės pripažįstamuose mokslo leidiniuose, kurie nėra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, be to, tikrai reikšmingi mokslo darbai dažnai skelbiami ir kitais būdais (pvz., išleidžiant reikšmingą monografiją ar kitą leidinį, įvairių autorių parengtų straipsnių, kuriuose nagrinėjamos reikšmingos problemos, rinki-nius, ir kt.).

Pažymėtina ir tai, kad reikalavimų, kuriuos mokslininkai turi būti įvykdę, kad galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo insti-tutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, sistema negali būti tokia, kad lietuvių kalba būtų laikoma tokia, kuria skelbiami mokslo darbai būtų laikomi nevisaverčiais, ant-rarūšiais, nes tai iš esmės reikštų, jog nevisaverte, antrarūše laikoma pati lietuvių kalba – ypatinga konstitucinė vertybė. Tai neatitiktų lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, konstitucinio statuso.

Kita vertus, tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog reikalavimai būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, negali būti suabsoliutinami, nereiškia ir negali būti interpretuojami kaip savaime negatyvūs ir kad jais esą yra pažeidžiami mokslo ir mokslinių tyrimų laisvė, aukštųjų mokyklų autonomija, lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas, kitos konstitucinės vertybės, kad tokie reikalavi-mai esą savaime nesuderinami su Konstitucija. Tokie reikalavimai, kaip minėta, gali būti nustatyti, tačiau jų negalima suabsoliutinti.

Mokslo sritys ir kryptys, taip pat ir humanitarinių bei socialinių mokslų, yra labai įvairios, jos turi savo specifiką. Humanitarinių ir socialinių mokslų specifika yra ypač ryški. Vien dėl to, kad <...> humanitariniai ir socialiniai mokslai yra orientuoti į konkrečios bendruomenės tautines, kultūrines ir politines problemas, kad jų mokslinių tyrimų rezultatai dažnai skelbiami atitinkamos šalies oficialiąja (valstybine) kalba (lietuvoje – lietuvių kalba), taip pat dėl to, kad šių mokslų rezultatai dažnai nėra taip universalizuoti kaip fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų, kad šie rezultatai visų pirma yra aktualūs būtent tai tautinei, kultūrinei ir politinei bendruomenei, šių mokslų tarptautinės sklaidos galimybės, taip pat ir leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, neretai yra sunkesnės, ribotos.

Mokslo sričių ir krypčių specifika, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų krypčių specifika, lemianti ir tai, kad tokiose mokslo srityse ir kryptyse dirbančių mokslininkų galimybės skelbti mokslo darbus, mokslinių tyrimų rezultatus tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptauti-nėse duomenų bazėse, neretai yra sunkesnės, ribotos, suponuoja būtinumą nustatyti diferencijuo-tą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą. Toks diferencijuotas teisinis reguliavimas reiškia, kad reikalavimai, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, negali būti visiškai vienodi visų mokslo sričių ir krypčių mokslo dar-bų ir mokslinių tyrimų rezultatų skelbimui, taip pat ir tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad humanitariniams ir socialiniams mokslams minėtas diferencijuotas teisinis reguliavimas privalo būti taikomas.

Pažymėtina, jog Konstitucija nedraudžia įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad Vyriausybė, atsižvelgdama į mokslo sričių ir krypčių specifiką, taip pat į tai, kokios yra galimybės skelbti moks-lo darbus, mokslinių tyrimų rezultatus leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, pati savo nutarimu nustatytų diferencijuotus minimalius reikalavimus, taikomus įvairioms mokslo sritims ar kryptims, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, kad galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose. Minėta, kad vienas iš tokių reikalavimų gali būti ir rei-kalavimas būti paskelbus mokslo darbų tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, tačiau tokio reikalavimo, kaip minėta, negalima suabsoliutinti.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nustatyti tas mokslo sritis ir kryptis, kuriose galimybės at-liktų mokslinių tyrimų rezultatus skelbti leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų


505

bazėse, dėl tokių mokslo sričių ir krypčių specifikos yra sunkesnės, ribotos, dažnai būtina speciali (profesinė) kompetencija, Vyriausybės nutarimu gali būti įtvirtintas ir toks teisinis reguliavimas, kad nustatyti minėtas mokslo sritis ir kryptis, kuriose atitinkami reikalavimai gali būti taikomi skirtingai, galėtų šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta mokslo ir akademinei bendruome-nei atstovaujanti, iš mokslo ir akademinės bendruomenės išrinktų ar jos deleguotų autoritetingų mokslininkų susidedanti institucija (ar institucijos).

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad Vyriausybės nu-statyti reikalavimai skelbti mokslo darbus tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, yra tik vienas iš Konstitucijos leidžiamų būdų, kuriais gali būti siekiama skatinti lietuvos mokslo sklaidą pasaulyje, lietuvos mokslininkų dalyvavimą tarptautiniame mokslo kū-rybos procese.

Šis būdas negali būti suabsoliutinamas. Jeigu jis pasirenkamas, teisės aktais gali ir turi būti įtvirtinti kiti būdai skatinti lietuvos mokslo sklaidą pasaulyje. Pasirinkti ir nustatyti tokius būdus yra atitinkamų teisėkūros subjektų kompetencija; šioje srityje jie turi plačią diskreciją.

<...>Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisės aktuose įtvirtinant ir tokius reikalavimus, kad

mokslininkas, pretenduojantis į tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, turi būti paskelbęs tam tikrą kiekį mokslo darbų ir tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptau-tinėse duomenų bazėse, <...> svarbu atsižvelgti ir į tai, kad pasaulyje yra daug įvairių tarptautinių duomenų bazių, kuriose referuojami įvairūs mokslo leidiniai. Taigi nustačius, kad mokslininkas, pretenduojantis į tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, turi būti paskelbęs tam tikrą kiekį mokslo darbų ir tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, toks teisinis reguliavimas suponuoja inter alia tai, kad apsisprendžiant, kokios tarptautinės duomenų bazės yra laikomos pripažintomis lietuvoje, turi būti atsižvelgiama į mokslo sričių ir krypčių, ypač į humanitarinių ir socialinių mokslų, specifiką, kuri lemia ir šiose mokslo srityse dirbančių mokslininkų mokslo darbų tarptautinės sklaidos sunkesnes ar net ribotas galimybes.

Pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose įtvirtinus ir tokį reikalavimą, kad mokslininkas, preten-duojantis į tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, turi būti paskelbęs tam tikrą kiekį (skaičių) mokslo darbų ir tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duo-menų bazėse, kartu gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad atitinkamos tarptautinės duomenų bazės, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų, gali būti kuriamos ir lietuvoje – hu-manitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių mokslininkų moksliniai straipsniai, paskelbti tokiose duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose, galėtų būti laikomi tokiais straipsniais, ku-riuos paskelbus būtų galima siekti eiti profesoriaus, vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas. Jei-gu įtvirtinamas toks reikalavimas, lietuvoje net turėtų būti skatinama kurti minėtas tarptautines duomenų bazes.

Pažymėtina, kad tarptautinių duomenų bazių, kurios laikomos pripažintomis lietuvoje, są-rašas <...> turi būti nuolat tikslinamas ir atnaujinamas. Patvirtinant tarptautinių duomenų bazių, kurios laikomos pripažintomis lietuvoje, sąrašą, kartu turėtų būti nurodomas ir tose konkrečiose tarptautinėse duomenų bazėse (atitinkamu laikotarpiu) referuojamų leidinių sąrašas. Toks teisinis reguliavimas sudarytų galimybes mokslininkams, pretenduojantiems į tam tikras pareigas vals-tybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, iš anksto žinoti, kokie jų mokslo sritį ar kryptį repre-zentuojantys leidiniai yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, kurios yra laikomos pripa-žintomis lietuvoje; tai savo ruožtu skatintų mokslininkus skelbti savo mokslo darbus būtent to-kiuose leidiniuose, kuriuose skelbiami jų mokslo darbai būtų laikomi tenkinančiais teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kad jie galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose.


506

Mokslininkokvalifikacijospatikrinimotvarkosnustatymas Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimasKonstitucijos 42 straipsnio nuostata, kad mokslas ir tyrinėjimai yra laisvi, Konstitucijos

40 straipsnio 3 dalies nuostata, kad aukštosios mokyklos turi autonomiją, konstituciniai atviros ir darnios visuomenės imperatyvai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja ir tai, kad sprendžiant, ar įstatyme numatyta, jog turi būti nustatyta tvarka, pagal kurią patikrinama (įvertinama), ar moks-lininko kvalifikacija yra tinkama, kad jis galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, ar tai nenumatyta, turi būti atidžiai įsiklausoma į mokslo ir akademi-nės bendruomenės, valstybinių ir kitų autoritetingų mokslo institucijų, vienijančių įvairių mokslo sričių mokslininkus, nuomonę. Tai nustatant svarbu įvertinti ir kitų šalių, ypač Europos sąjungos valstybių narių, patirtį, jose vyraujančias tendencijas, taip pat tai, kiek ir kaip ta patirtis turi ir gali būti pritaikyta lietuvoje. Kai yra sprendžiama, kokius reikalavimus turi atitikti mokslininkas, kad būtų galima konstatuoti, jog jo kvalifikacija yra tokia, kad jis gali pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, turi būti atidžiai įsiklausoma į valstybinių ir kitų autori-tetingų mokslo institucijų, vienijančių įvairių mokslo sričių ir krypčių mokslininkus, nuomonę.

Įstatymų leidėjas įstatyme gali įtvirtinti, kad turi būti nustatyta tvarka, kurią taikant patikri-nama (įvertinama), ar mokslininko kvalifikacija yra tokia, kad jis galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valsty-bės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose. Tačiau iš Konstitucijos nekyla, kad minėti reikalavimai ir pati mokslininko kvalifikacijos patikrinimo tvarka turi būti įtvirtinta tik įstatymu. Tokių reikalavimų nustatymas, jeigu juos nustatant paisoma aptartų iš Konstitucijos kylančių im-peratyvų, – tai iš esmės žmogaus teisės pretenduoti į tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose įgyvendinimo procedūros dalis, todėl tokie santykiai gali būti reguliuojami ir Vy-riausybės nutarimais – poįstatyminiais teisės aktais, taip pat, jeigu tokie įgaliojimai kyla iš įstatymų ir (arba) jais grindžiamų Vyriausybės nutarimų, poįstatyminiais teisės aktais, leidžiamais atitin-kamos mokslo ir akademinei bendruomenei atstovaujančios, iš mokslo bei akademinės bendruo-menės išrinktų ar jos deleguotų mokslininkų susidedančios institucijos (ar institucijų), turinčios ir specialią (profesinę) kompetenciją, reikalingą reguliuojant santykius mokslo ir (arba (akademinės veiklos) srityje, ir jai įstatymu ar Vyriausybės nutarimu nustatytus įgaliojimus reguliuoti tam tikrus su mokslu ir (arba) akademine veikla susijusius santykius.

Reguliuojant šiuos santykius (kad ir kokiais teisės aktais jie būtų reguliuojami) būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio, be kita ko, teisinį tikrumą, teisinį aiškumą, teisinį saugumą, suponuojančio būtinumą užtikrinti teisėtų lūkesčių apsaugą.

MokslininkokvalifikacijosvertinimasKonstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas<...> formuojant ir vykdant valstybės mokslo politiką būtina rasti būdus, nenukrypstant nuo

Konstitucijos, viena vertus, skatinti lietuvos mokslo tarptautinę sklaidą ir deramą reprezentavimą pasaulyje, kita vertus, skatinti tokius mokslinius tyrimus, kurie yra svarbūs lietuvai, net jeigu jie iš esmės negali labiau sudominti kitų kraštų mokslininkų ir tyrėjų, negali būti bent kiek plačiau pa-skleisti tarptautiniu mastu. Konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją nedraudžiama valstybės (jos institucijų) teisės aktais nustatyti tam tikrų bendrųjų minimalių reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, siekiantys eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, kad vienas iš tokių reikalavimų gali būti ir reikalavimas būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse.

<...> reikalavimų, kuriuos turi būti įvykdęs mokslininkas, kad galėtų pretenduoti į profeso-riaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas, sistema turi būti tokia, kad būtų galima įvertinti, ar


507

mokslininko kvalifikacija tikrai yra tokia, kad jis yra pasirengęs eiti minėtas profesoriaus ar vyriau-siojo mokslo darbuotojo pareigas. Vienas iš reikalavimų, kuriuos turi būti įvykdęs mokslininkas, gali būti ir reikalavimas būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse.

Tačiau dar kartą pažymėtina, kad teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, jog mokslininkas, pre-tenduojantis eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, turi būti paskelbęs tam tikrą kiekį mokslo darbų ir tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, negali būti suabsoliutinami. Minėti formalūs reikalavimai būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų ir tokiuose mokslo leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazė-se, gali būti vieni iš ypač svarbių mokslo darbų reikšmingumo, taigi ir mokslininko kvalifikacijos vertinimo, kriterijų. Tačiau vien formalūs rodikliai, kaip antai: tam tikras kiekis paskelbtų mokslo darbų, jų skelbimas būtent tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų ba-zėse, tam tikras laikotarpis, per kurį mokslo darbai turi būti paskelbti, ir kt., arba tokie formalūs reikalavimai, kaip tas, kad leidinys prieš jį paskelbiant būtų recenzuotas ir pan., ne visada leidžia atskleisti tikrąją mokslininko kvalifikaciją ir jo mokslo darbų vertę, reikšmingumą. Reikalavimų, kuriuos turi būti įvykdęs mokslininkas, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, sistema turi būti tokia, kad apie mokslininko kvalifikaciją ir jo moks-linio darbo vertę, reikšmingumą būtų galima spręsti ne vien pagal jo paskelbtų mokslo darbų kiekį, taip pat ne vien pagal tai, per kokį laikotarpį šie mokslo darbai (mokslo straipsniai) yra paskelbti ir kokiuose mokslo leidiniuose (referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse ar tokiuose, kurie nėra jose referuojami) jie yra paskelbti, bet visų pirma pagal mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą, inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujoms mokslinių tyrimų sritims susiformuoti ir pan. <...> vien tai, kad mokslo darbai nėra paskelbti leidi-niuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, savaime nereiškia, kad tokie mokslo darbai yra nereikšmingi. Mokslo darbų vertei, reikšmingumui, kokybei įvertinti nepakanka, kad jie atitiktų vien kokius nors nustatytus formalius sklaidos, taip pat ir tarptautinės, reikalavimus, – tam visų pirma būtinas itin kvalifikuotas ir nešališkas mokslo darbų, taip pat ir tų, kurie yra paskelbti leidiniuose, referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse, ekspertinis vertinimas. Kuriant mokslo darbų ekspertinio vertinimo sistemą turi būti atidžiai įsiklausoma į mokslo ir akademinės bend-ruomenės nuomonę; Konstitucija nedraudžia ir tokio teisinio reguliavimo, kad būtent mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujanti, iš autoritetingų mokslininkų susidedanti institucija (ar institucijos) turėtų įgaliojimus pati nustatyti mokslo darbų ekspertinio vertinimo sistemas, įtvir-tinti pagrindinius mokslo darbų vertinimo kriterijus, reguliuoti kitus su tuo susijusius svarbiausius santykius. su Konstitucija nebūtų nesuderinamas ir toks teisinis reguliavimas, ypač atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą aukštųjų mokyklų autonomijos principą, kad mokslininko kvalifikacijos vertinimo konkrečius kriterijus, atsižvelgdamos į minėtos mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujančios, iš autoritetingų mokslininkų susidedančios institucijos (ar institucijų) nusta-tytus bendrus pagrindinius reikalavimus, galėtų nusistatyti pačios aukštosios mokyklos.

Kvalifikaciniaireikalavimaimokslininkams,siekiantiemseitipareigasvalstybinėsemoksloirstudijųinstitucijose

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimasAtsižvelgiant į tai, kad konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas Konstitucinio

Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas, atitikties Konstitucijai aspektu buvo tiriamas tik teisinis reguliavimas, susijęs su socialiniais ir humanitariniais mokslais, <...> prašomos išaiškinti šio Kons-titucinio Teismo nutarimo nuostatos aiškintinos tik šiuo aspektu, t. y. jas siejant tik su socialiniais ir humanitariniais mokslais.

<...>Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarime išdėstyta plati oficiali konstitucinė

mokslo ir tyrimų laisvės doktrina, siejama su teisės aktų nustatomais reikalavimais, kuriuos turi


508

atitikti asmenys, dirbantys humanitarinių ir socialinių mokslų srityse ir pretenduojantys į tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose ir kitose valstybinėse mokslo institucijose, taip pat su Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija. Be kita ko, pabrėžtas mokslo ir aka-deminės bendruomenės (taip pat tam tikroms mokslo kryptims atstovaujančių bendruomenių), kaip mokslinio požiūrio ir profesinių interesų vienijamos bendrijos, profesinis nepriklausomumas nuo valstybės institucijų, savarankiškas institucionalizavimasis ir savivalda, laisvas bendravimas su kitų šalių mokslo bendruomenėmis (inter alia mokslo ir studijų institucijomis). Valstybė formuoja ir vykdo tam tikrą mokslo politiką, tačiau moksliniai tyrimai – tai veikla, kuriai reikalingos ypatin-gos profesinės žinios, todėl viešosios valdžios institucijos, priimančios mokslui, studijoms ir kitai mokslo bendruomenei (inter alia mokslo ir studijų institucijoms) skirtus sprendimus, savo teisės aktais reguliuojančios atitinkamus santykius, turi neignoruoti mokslo bendruomenės nuomonės, deramai atsižvelgti į ją. Teisės aktais gali būti nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai, kuriuos turi atitikti mokslininkai, siekiantys eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valsty-binių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose; yra galimi įvairūs tokių reikalavimų nustatymo būdai, inter alia valstybės (jos institucijų) teisės aktais gali būti nustatyti bendrieji minimalūs reikalavimai, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, sie-kiantys eiti tam tikras pareigas minėtose institucijose, bet valstybės (jos institucijų) teisės aktuose gali būti nustatyti tik pagrindiniai (bendresni) reikalavimai, kuriuos savo (t. y. lokaliuose) teisės aktuose detalizuoja ir sukonkretina valstybinės aukštosios mokyklos ir mokslo įstaigos. Tačiau Vyriausybės diskreciją nustatyti bendruosius minimalius reikalavimus mokslininkams, siekian-tiems eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose (kurie turi padėti gerinti lietuvos mokslo kokybę ir skatinti tarptautinę sklaidą), riboja Konstitucija, inter alia konstituci-nis proporcingumo principas. Antai konstituciškai būtų nepagrįstas toks teisinis reguliavimas, kai mokslininkams ar tyrėjams, jeigu jie nori tęsti savo mokslinę veiklą arba siekti karjeros moksle (pa-vyzdžiui, eiti tam tikras pareigas mokslo ar studijų institucijoje), būtų nustatomos su jų mokslinio tyrimo rezultatų skelbimu susijusios sąlygos, itin sunkiai įvykdomos dėl priežasčių, kurias pašalinti pačios lietuvos valstybės (jos institucijų) galimybės yra menkos arba kurių pašalinti ji nemėgina. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžtas ir diferencijuoto teisinio reguliavimo porei-kis: minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai ne tik gali, bet ir turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į atitinkamų mokslo sričių ir krypčių specifiką, nulemiančią ir jų tarptautinės sklaidos didesnes ar mažesnes galimybes.

Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarime konstatuota ir tai, kad nustatant rei-kalavimus, kuriuos turi įvykdyti mokslininkas, kad galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas vals-tybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, Vyriausybės nutarimais gali būti nustatytas ir toks rei-kalavimas, kad į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose galėtų pretenduoti tie mokslininkai, kurie yra paskelbę mokslo darbų tokiuose mokslo leidiniuose, kurie yra referuo-jami įvairiose tarptautinėse duomenų bazėse, vadinasi, mokslo ir akademinės bendruomenės yra pripažįstami autoritetingais, nes toks paskelbimas leidžia preziumuoti, kad tie mokslo darbai yra reikšmingi. Tačiau tokie reikalavimai negali būti suabsoliutinami, nes vien tai, kad mokslo darbai nėra paskelbti leidiniuose, kurie referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, savaime nereiškia, kad tokie mokslo darbai yra nereikšmingi: mokslo darbų reikšmingumas turi būti vertinamas visų pir-ma pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan., o ne vien pagal minėtą formalų kriterijų. Todėl jeigu nustatomas mi-nėtas formalus reikalavimas, teisės aktuose kartu turi būti nustatyta ir alternatyva – kiti su moks-lo darbų reikšmingumu susiję reikalavimai, kuriuos įvykdę mokslininkai galėtų eiti atitinkamas pareigas. Reikalavimų, kuriuos mokslininkai turi būti įvykdę, kad galėtų eiti atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, sistema negali būti tokia, kad lietuvių kalba paskelbti mokslo darbai būtų laikomi nevisaverčiais, antrarūšiais; dėl to, kad humanitarinių ir socialinių


509

mokslų srityse ir kryptyse dirbančių mokslininkų galimybės skelbti mokslo darbus, mokslinių ty-rimų rezultatus tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, neretai yra menkesnės, ribotos, vien tokie formalūs rodikliai, kaip tam tikras kiekis paskelbtų mokslo dar-bų, jų skelbimas būtent tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, tam tikras laikotarpis, per kurį mokslo darbai turi būti paskelbti, ir kt., arba tokie formalūs reikala-vimai, kaip tas, kad leidinys prieš jį paskelbiant būtų recenzuotas ir pan., ne visada leidžia atskleisti tikrąją tokių mokslininkų kvalifikaciją ir jų mokslo darbų vertę, reikšmingumą – tam visų pirma būtinas itin kvalifikuotas ir nešališkas mokslo darbų, taip pat ir tų, kurie yra paskelbti leidiniuo-se, referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse, ekspertinis vertinimas. Kuriant mokslo darbų ekspertinio vertinimo sistemą turi būti atidžiai įsiklausoma į mokslo ir akademinės bendruomenės nuomonę; Konstitucija nedraudžia ir tokio teisinio reguliavimo, kai būtent mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujanti, iš autoritetingų mokslininkų susidedanti institucija (ar institu-cijos) turi įgaliojimus pati nustatyti mokslo darbų ekspertinio vertinimo sistemas, įtvirtinti pagrin-dinius mokslo darbų vertinimo kriterijus, reguliuoti kitus su tuo susijusius svarbiausius santykius; su Konstitucija nebūtų nesuderinamas ir toks teisinis reguliavimas, ypač atsižvelgiant į Konstitu-cijoje įtvirtintą aukštųjų mokyklų autonomijos principą, kai mokslininko kvalifikacijos vertinimo konkrečius kriterijus, atsižvelgdamos į mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujančios, iš autoritetingų mokslininkų susidedančios institucijos (ar institucijų) nustatytus bendrus pagrin-dinius reikalavimus, nusistatytų pačios aukštosios mokyklos.

Aukštųjųmokyklųteisėnustatytikonkrečiusmokslininkųkvalifikacijosvertinimokriterijusiratsakomybėužaukštojomokslokokybę

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas<...> kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarime, su Konstitucija

nebūtų nesuderinamas toks teisinis reguliavimas, ypač atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą aukš-tųjų mokyklų autonomijos principą, kai mokslininko kvalifikacijos vertinimo konkrečius kriteri-jus, atsižvelgdamos į mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujančios, iš autoritetingų mokslininkų susidedančios institucijos (ar institucijų) nustatytus bendrus pagrindinius reikalavi-mus, nusistatytų pačios aukštosios mokyklos.

Vadinasi, tai, kad Vyriausybės teisės aktais yra nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis yra vertinamas humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių asmenų mokslo darbų reikšmin-gumas, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, nereiškia, kad aukštosios mokyklos neturi tei-sės nustatyti dar ir papildomus tokių mokslo darbų vertinimo kriterijus, kurie leistų mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą vertinti inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan.

<...>Tačiau pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija toli gražu ne-

suponuoja to, kad įgaliojimai nustatyti konkrečius mokslininko kvalifikacijos vertinimo kriterijus (atsižvelgiant į mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujančios, iš autoritetingų moks-lininkų susidedančios institucijos (ar institucijų) nustatytus bendrus pagrindinius reikalavimus) gali būti suteikti visoms aukštosioms mokykloms. Priešingai, aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos pagal įvairius svarbius kriterijus, inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsilavinimą jos teikia jose besimokantiems asmenims, kokias studijų programas jos vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan.

Be to, tai, kad aukštosios mokyklos turi teisę nustatyti papildomus mokslo darbų vertinimo kriterijus, kuriais vadovaujantis yra vertinamas humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirban-čių asmenų mokslo darbų reikšmingumas, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilita-cijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, nereiškia, kad galima nepaisyti valstybės (jos institucijų) pagal savo kompetenciją (ir paisant Konstitucijos, taip pat Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarime išdėstytos oficialios konstitucinės


510

doktrinos) nustatytų formalių reikalavimų vadinamosios habilitacijos siekiantiems humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbantiems asmenims, taip pat formalių bendrųjų minimalių kvalifi-kacinių reikalavimų, kuriuos turi atitikti į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas pretenduojantys mokslininkai.

<...><...> interpretuodamos ir taikydamos <...> teisės aktų nuostatas bei nustatydamos atitinkamą

lokalinį teisinį reguliavimą, taip pat ir susijusį su reikalavimais vadinamosios habilitacijos siekian-tiems humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbantiems asmenims, taip pat su kvalifikacinių reikalavimų, kuriuos turi atitikti į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas preten-duojantys mokslininkai <...>, aukštosios mokyklos neturi sudaryti prielaidų tam, kad vadinamąją habilitacijos procedūrą galėtų pereiti ir profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas užimti asmenys, kurių mokslo darbai nėra reikšmingi, vadinasi, ir jų kvalifikacija nėra pakankama atitinkamoms pareigoms. Jeigu būtų sudarytos tokios prielaidos, mokslo vardai ir mokslo darbų vertė – ne tik atitinkamose aukštosiose mokyklose, bet ir visoje šalyje – tikrai galėtų būti devalvuo-ti, smuktų lietuvos mokslo lygis, suprastėtų studijų aukštosiose mokyklose kokybė <...>.

Ypač pabrėžtina, kad aukštosios mokyklos (ir valstybinės, ir nevalstybinės) pagal Konstituciją ne tik naudojasi autonomija, bet ir vykdo svarbią socialinę funkciją – teikia aukštąjį išsilavinimą, o deramo, kokybiško aukštojo išsilavinimo teikimas neįmanomas be aukšto lygio mokslinių tyrimų, taigi ir be aukštos kvalifikacijos mokslininkų. Aukštųjų mokyklų autonomija negali būti nesiejama su jų misija rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus, atitinkančius visuomenės ir valstybės poreikius, taigi ir su didele aukštųjų mokyklų atsakomybe už aukštojo mokslo kokybę.

Prielaidų devalvuoti mokslo vardus ir mokslo darbų vertę sudarymas kartu reikštų, kad yra sudaromos prielaidos pažeisti ir kitų asmenų teises, visų pirma iš Konstitucijos kylančią žmogaus teisę siekti aukštojo mokslo, suponuojančią, kaip savo 2002 m. sausio 14 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybės pareigą sudaryti prielaidas šią teisę įgyvendinti. Konstatuotina, kad minėta žmogaus konstitucinė teisė suponuoja aukštųjų mokyklų pareigą teikti besimokantiesiems ne bet kokį, bet deramą, kokybišką išsilavinimą, ji taip pat su-ponuoja besimokančiųjų teisę reikalauti iš aukštųjų mokyklų, kuriose jie mokosi, būtent tokio – deramo, kokybiško – aukštojo išsilavinimo. Jeigu būtų nepaisoma šių konstitucinių imperatyvų (o prielaidų devalvuoti mokslo vardus ir mokslo darbų vertę sudarymas kaip tik ir reikštų, kad šių imperatyvų nepaisoma), būtų pagrindas suabejoti, ar atitinkama aukštoji mokykla pagrįstai ir tinkamai naudojasi Konstitucijoje įtvirtinta autonomija ir ar jai pagrįstai ir teisėtai pripažįstamas aukštosios mokyklos statusas.

Valstybiniųmoksloirstudijųinstitucijųveiklosrezultatųvertinimas,nuokuriopriklausoinstitucijosveiklosfinansavimas

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas<...> tai, kad Vyriausybė pagal Konstituciją privalo visą su formaliais reikalavimais vadinamo-

sios habilitacijos siekiantiems humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbantiems asmenims, taip pat visą su formaliais minimaliais kvalifikaciniais reikalavimais, kuriuos turi atitikti į profeso-riaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas pretenduojantys mokslininkai, susijusių santykių teisinį reguliavimą (nustatytą konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas, tirtuose teisės aktuose, taip pat su juo tiesiogiai susijusį kituose Vyriausybės teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą) pataisyti taip, kad vadinamosios habilitacijos siekiančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių asmenų bei į profe-soriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas pretenduojančių mokslininkų kvalifikacija ir jų mokslinio darbo vertė, reikšmingumas galėtų būti vertinama ne vien pagal formalius (kiekybinius) kriterijus (rodiklius), bet ir pagal tų asmenų mokslinio darbo naujumą, originalumą, fundamen-talumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan., nereiškia, kad tokie pat reikalavimai savaime taikytini ir teisiniam reguliavimui (taip pat ir tam, kurį nustato Vyriausybė), skirtam valstybinių mokslo ir studijų institucijų „mokslinei produkcijai“ (atitinkamo-se institucijose dirbančių mokslininkų mokslo darbams) – jų veiklos rezultatams vertinti, kai nuo


511

tokio vertinimo priklauso tos institucijos veiklos (vadinasi, ir joje dirbančių mokslininkų mokslinės veiklos) finansavimas.

Humanitariniųirsocialiniųmokslųsritysedirbančiųasmenųmokslodarbųreikšmingumovertinimokriterijai

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas<...> vertinant humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių asmenų mokslo darbų

reikšmingumą, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, jokie formalūs (kiekybiniai) kriterijai (inter alia paskelbtų mokslo darbų kiekis, apimtis, tai, kokiuose mokslo leidiniuose jie paskelbti, laikotarpis, per kurį mokslo darbai turi būti paskelbti, leidinio recenzavimas prieš jį paskelbiant ir kt.) negali būti suabsoliutinami, kad teisės aktais turi būti nustatyti ir alternatyvūs kriterijai, leidžiantys įvertinti mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą, inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan. <...>. nustatant teisinį reguliavimą, susijusį su reikalavimų vadinamosios ha-bilitacijos siekiantiems humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbantiems asmenims, taip pat su kvalifikacinių reikalavimų, kuriuos turi atitikti į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas pretenduojantys mokslininkai, turi būti paisoma Konstitucijoje įtvirtintos aukštųjų mo-kyklų autonomijos. <...>

Kartu pabrėžtina, kad negali būti sudaryta prielaidų devalvuoti mokslo vardus ir mokslo darbų vertę, taigi ir pabloginti studijų aukštosiose mokyklose kokybę. Be to, čia išdėstytos nuostatos ne-reiškia, kad galima nepaisyti valstybės (jos institucijų) pagal savo kompetenciją nustatytų formalių reikalavimų vadinamosios habilitacijos siekiantiems humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dir-bantiems asmenims, taip pat formalių bendrųjų minimalių kvalifikacinių reikalavimų, kuriuos turi atitikti į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas pretenduojantys mokslininkai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. ge-gužės 5 d. nutarimo <...> nuostatos „reikalavimai būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų lei-diniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, negali būti suabsoliutinami. Mokslo darbų reikšmingumas turi būti vertinamas visų pirma pagal jų naujumą, originalumą, fundamenta-lumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan., o ne vien pagal tai, ar jie yra paskelbti tokiuose mokslo leidiniuose, kurie yra referuojami įvairiose tarptautinėse duomenų bazėse. <...> Vadinasi, jeigu teisės aktuose yra nustatoma, kad atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose gali eiti tie mokslininkai, kurie yra paskelbę mokslo darbų tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, toks reikalavimas negali būti su-absoliutinamas, teisės aktuose kartu turi būti nustatyta ir alternatyva – kiti su mokslo darbų reikš-mingumu susiję reikalavimai, kuriuos įvykdę mokslininkai galėtų eiti atitinkamas pareigas“ reiškia ir tai, kad vertinant humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių asmenų mokslo darbų reikšmingumą, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tik-ras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, jokie formalūs (kiekybiniai) kriterijai negali būti suabsoliutinami, teisės aktais turi būti nustatyti ir alternatyvūs kriterijai, leidžiantys įvertinti mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą, inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan. <...>.

Vyriausybėsįgaliojimainustatytihumanitariniųirsocialiniųmokslųsritysedirbančiųasmenųmokslodarbųreikšmingumovertinimokriterijus

Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas<...> Vyriausybės diskrecija nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis yra vertinamas humani-

tarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių asmenų mokslo darbų reikšmingumas, kai sprendžia-ma dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, yra ribota – ją riboja Konstitucija. Vyriausybės nutarimai turi būti grindžiami įstatymais, juose negali būti nuostatų, konkuruojančių su įstatymuose nustatytu teisi-


512

niu reguliavimu. Vyriausybė, nustatydama minėtus kriterijus, privalo paisyti ir Konstitucijoje įtvir-tintos aukštųjų mokyklų autonomijos. Vyriausybė negali nustatyti vien formalių kriterijų, kuriais vadovaujantis yra vertinamas humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių asmenų mokslo darbų reikšmingumas, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, ir nenustatyti tokių mokslo darbų vertinimo kriterijų, kurie leistų mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą vertinti inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan., taip pat nepalikti teisės aukštosioms mokykloms nustatyti dar ir papildomus tokių mokslo darbų vertinimo kriterijus, kurie taip pat leistų mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą vertinti inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamenta-lumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan. Pagal Konstituciją gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kai minėtus kriterijus, atsižvelgdamos į mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujančios, iš autoritetingų mokslininkų susidedančios insti-tucijos (ar institucijų) nustatytus bendrus pagrindinius reikalavimus, nusistatytų pačios aukštosios mokyklos <...>. Konstatuotina ir tai, kad Vyriausybės įgaliojimai nustatyti minėtus kriterijus taip pat nepaneigia aukštųjų mokyklų įgaliojimų interpretuoti Vyriausybės nustatyto teisinio reguliavi-mo taip, kad mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą būtų galima vertinti inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan.

Kartu pažymėtina, kad aukštosios mokyklos privalo paisyti minėtų Vyriausybės pagal jos kompetenciją nustatytų formalių kriterijų, kurie jokiu būdu negali būti suabsoliutinti ir neturėti alternatyvų, leidžiančių įvertinti mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą, inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. ge-gužės 5 d. nutarimo <...> nuostatos „reikalavimai būti paskelbus tam tikrą kiekį mokslo darbų lei-diniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, negali būti suabsoliutinami. Mokslo darbų reikšmingumas turi būti vertinamas visų pirma pagal jų naujumą, originalumą, fundamen-talumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan., o ne vien pagal tai, ar jie yra paskelbti tokiuose mokslo leidiniuose, kurie yra referuojami įvairiose tarptautinė-se duomenų bazėse. <...> Vadinasi, jeigu teisės aktuose yra nustatoma, kad atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose gali eiti tie mokslininkai, kurie yra paskelbę mokslo dar-bų tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, toks reikalavimas negali būti suabsoliutinamas, teisės aktuose kartu turi būti nustatyta ir alternatyva – kiti su moks-lo darbų reikšmingumu susiję reikalavimai, kuriuos įvykdę mokslininkai galėtų eiti atitinkamas pareigas“, <...> nuostata „Kai yra sprendžiama, kokius reikalavimus turi atitikti mokslininkas, kad būtų galima konstatuoti, jog jo kvalifikacija yra tokia, kad jis gali pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, turi būti atidžiai įsiklausoma į valstybinių ir kitų auto-ritetingų mokslo institucijų, vienijančių įvairių mokslo sričių ir krypčių mokslininkus, nuomonę“ ir <...> nuostatos „Kuriant mokslo darbų ekspertinio vertinimo sistemą turi būti atidžiai įsiklau-soma į mokslo ir akademinės bendruomenės nuomonę; Konstitucija nedraudžia ir tokio teisinio reguliavimo, kad būtent mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujanti, iš autoritetingų mokslininkų susidedanti institucija (ar institucijos) turėtų įgaliojimus pati nustatyti mokslo darbų ekspertinio vertinimo sistemas, įtvirtinti pagrindinius mokslo darbų vertinimo kriterijus, regu-liuoti kitus su tuo susijusius svarbiausius santykius. su Konstitucija nebūtų nesuderinamas ir toks teisinis reguliavimas, ypač atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą aukštųjų mokyklų autonomijos principą, kad mokslininko kvalifikacijos vertinimo konkrečius kriterijus, atsižvelgdamos į minėtos mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujančios, iš autoritetingų mokslininkų suside-dančios institucijos (ar institucijų) nustatytus bendrus pagrindinius reikalavimus, galėtų nusistatyti pačios aukštosios mokyklos“ reiškia ir tai, kad: Vyriausybės diskreciją nustatyti kriterijus, kuriais


513

vadovaujantis yra vertinamas humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių asmenų mokslo darbų reikšmingumas, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, riboja inter alia tai, kad pagal Konstituciją Vyriausybė negali nustatyti vien formalių kriterijų, kuriais vadovaujantis yra vertina-mas humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių asmenų mokslo darbų reikšmingumas, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, ir nenustatyti tokių mokslo darbų vertinimo kriteri-jų, kurie leistų mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą vertinti inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan., taip pat nepalikti teisės aukštosioms mokykloms nustatyti dar ir papildomus tokių mokslo darbų vertinimo kriterijus, kurie taip pat leistų mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą vertinti inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką nau-jų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan. <...>.

MokslodarbųekspertinisvertinimasKonstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas<...> gali būti nustatomos įvairios mokslo darbų ekspertinio vertinimo (taip pat ir huma-

nitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių asmenų mokslo darbų reikšmingumo vertinimo, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje) sistemos.

Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 7 d. nutarime nebuvo aiškinama, kokios tos vertinimo sistemos turėtų ar galėtų būti; tai nebus aiškinama ir šiame Konstitucinio Teismo sprendime <...>. Kita vertus, konstatuota, kad vien formalūs rodikliai (kaip antai tam tikras kiekis paskelbtų moks-lo darbų, jų skelbimas būtent tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, tam tikras laikotarpis, per kurį mokslo darbai turi būti paskelbti, tai, kad leidinys prieš jį paskelbiant būtų recenzuotas ir pan.), ne visada leidžia atskleisti tikrąją tokių mokslininkų kvalifi-kaciją ir jų mokslo darbų vertę, reikšmingumą, taip pat tai, kad tam itin kvalifikuotas ir nešališkas mokslo darbų (taip pat ir paskelbtų leidiniuose, referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse), ekspertinis vertinimas yra būtinas kaip tik dėl to, kad humanitarinių ir socialinių mokslų srityse ir kryptyse dirbančių mokslininkų galimybės skelbti mokslo darbus, mokslinių tyrimų rezultatus tokiuose leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, neretai yra menkesnės, ribotos. Taip pat konstatuota, kad kuriant mokslo darbų ekspertinio vertinimo sistemą turi būti atidžiai įsiklausoma į mokslo ir akademinės bendruomenės nuomonę.

<...> konstatuotina ir tai, kad teisinį reguliavimą, susijusį su minėta ekspertinio vertinimo sistema, gali nustatyti ir Vyriausybė; gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kai mokslo darbų ekspertinio vertinimo sistemą (ar sistemas) nustato, pagrindinius mokslo darbų vertinimo kriterijus įtvirtina mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujanti, iš autoritetingų moks-lininkų susidedanti institucija (ar institucijos); tačiau gali būti nustatytas ir toks teisinis regulia-vimas, kai tą sistemą (ar sistemas), atsižvelgdamos į mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujančios, iš autoritetingų mokslininkų susidedančios institucijos (ar institucijų) nustatytus bendrus pagrindinius reikalavimus, nusistatytų pačios aukštosios mokyklos <...>.

Tačiau kad ir koks subjektas nustatytų teisinį reguliavimą, susijusį su ekspertinio vertini-mo (taip pat ir humanitarinių ir socialinių mokslų srityse dirbančių asmenų mokslo darbų reikš-mingumo vertinimo, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje) sistema, turi būti užtikrinta, kad mokslininkų (taip pat ir dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse) paskelbtų mokslo darbų reikšmingumas, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, būtų vertinamas inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. ge-gužės 5 d. nutarimo <...> nuostatos „Reikalavimų, kuriuos turi būti įvykdęs mokslininkas, kad


514

galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių uni-versitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, siste-ma turi būti tokia, kad apie mokslininko kvalifikaciją ir jo mokslinio darbo vertę, reikšmingumą būtų galima spręsti ne vien pagal jo paskelbtų mokslo darbų kiekį, taip pat ne vien pagal tai, per kokį laikotarpį šie mokslo darbai (mokslo straipsniai) yra paskelbti ir kokiuose mokslo leidiniuose (referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse ar tokiuose, kurie nėra jose referuojami) jie yra paskelbti, bet visų pirma pagal mokslininko paskelbtų mokslo darbų vertę, reikšmingumą, inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujoms mokslinių tyrimų sritims susiformuoti ir pan. Minėta, jog vien tai, kad mokslo darbai nėra paskelbti leidiniuose, kurie yra referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, savaime nereiškia, kad tokie mokslo darbai yra ne-reikšmingi. Mokslo darbų vertei, reikšmingumui, kokybei įvertinti nepakanka, kad jie atitiktų vien kokius nors nustatytus formalius sklaidos, taip pat ir tarptautinės, reikalavimus, – tam visų pirma būtinas itin kvalifikuotas ir nešališkas mokslo darbų, taip pat ir tų, kurie yra paskelbti leidiniuose, referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse, ekspertinis vertinimas“ reiškia ir tai, kad: teisinį reguliavimą, susijusį su mokslo darbų ekspertinio vertinimo (taip pat ir humanitarinių ir socia-linių mokslų srityse dirbančių asmenų mokslo darbų reikšmingumo vertinimo, kai sprendžia-ma dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje) sistema, gali nustatyti ir Vyriausybė, tačiau gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kai tą sistemą (ar sistemas), atsižvelgdamos į mokslo ir akademinei bendruomenei tikrai atstovaujančios, iš autoritetingų mokslininkų susidedančios institucijos (ar institucijų) nustatytus bendrus pagrindinius reikalavimus, nusistatytų pačios aukštosios mokyklos <...>; teisinis reguliavimas, susijęs su minėto ekspertinio vertinimo sistema, turi užtikrinti, kad mokslininkų (taip pat ir dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse) paskelbtų mokslo darbų reikšmingumas, kai sprendžiama dėl atitinkamo mokslininko habilitacijos ar tinkamumo eiti tam tikras pareigas valstybinėje mokslo ir studijų institucijoje, būtų vertinamas inter alia pagal jų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui ir pan.

Akademinėslaisvėsprincipas(Konstitucijos42straipsnio1dalis)Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimasAukštųjų mokyklų autonomijos samprata aiškintina inter alia konstitucinio akademinės lais-

vės principo kontekste.Akademinės laisvės arba mokslo ir tyrimų bei dėstymo laisvės principas įtvirtintas Konsti-

tucijos 42 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.“

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata yra labai talpi, ji apima įvairius mokslo ir tyrimų aspektus. Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvė reiškia inter alia tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais, taip pat teisę laisvai pasirinkti mokslinių tyrimų sritį ir atitinkamų dalykų tyrimo metodus, pats formuoti savo mokslinę pasaulėžiūrą. Pagal Konstituciją asmeniui negali būti primetamos kokios nors mokslinės pažiūros, jo negalima versti pasirinkti kurią nors mokslinių tyrimų sritį arba neleisti jos pasirinkti (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), versti atlikti kokius nors mokslinius tyri-mus arba drausti atlikti kokius nors mokslinius tyrimus (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis), skelbti atliktų mokslinių tyrimų rezultatus arba jų neskelbti. Tai yra asmens nuožiūros, jo laisvo apsisprendimo reikalas (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Mokslo ir tyrimų negalima politizuoti ar ideologizuoti; mokslininkui negalima primesti ko-kių nors mokslinių pažiūrų, vertybių; mokslininkų ar tyrėjų negalima diskriminuoti dėl to, kad jų mokslinio tyrimo sritis ar kryptis neatitinka kieno nors politinių ar ideologinių nuostatų. Kitoks konstitucinės mokslo ir tyrimų laisvės sampratos aiškinimas reikštų, esą leidžiama nukrypti ir nuo konstitucinių demokratijos, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvų, sudaryti prielaidas pažeisti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia žmogaus teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

2.5. Pilietybė

515

Konstitucinė mokslo ir tyrimų laisvės samprata suponuoja mokslo bendruomenės (taip pat tam tikroms mokslo kryptims atstovaujančių bendruomenių), kaip mokslinio požiūrio ir profesinių interesų vienijamos bendrijos, profesinį nepriklausomumą nuo valstybės institucijų, savarankišką institucionalizavimąsi ir savivaldą, laisvą bendravimą su kitų šalių mokslo bendruomenėmis (inter alia mokslo ir studijų institucijomis) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

2.4.3.3. Piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinės teisės

Piliečių,priklausančiųtautinėmsbendrijoms,teisės(Konstitucijos37straipsnis)Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimasKonstitucijos 37 straipsnyje nustatyta: „Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi

teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.“Šia konstitucine norma visoms lietuvos teritorijoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms yra

garantuojamas tautinio identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas, tautinė saviraiška.

Asmenstautybė;piliečių,priklausančiųtautinėmsbendrijoms,teisėsKonstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas<...> Kokiai tautybei priklausyti – tai asmens apsisprendimo reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį

asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima nustatyti išskir-tinių valstybinės kalbos vartojimo atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybi-nės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.

<...>Įrašų lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tauti-

nėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi.

2.5. PiliETYBĖ

Pilietybėssamprata;dvigubapilietybėKonstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarimasPilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas

abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.

Pilietybėssamprata;piliečioteisėsirpareigosKonstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimasPilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas

abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarimas). niekas kitas negali turėti tokių pilietinių ir politinių teisių ar pareigų, kurios Konstitucijoje nustatomos savo valstybės piliečiams. Šiuo atveju tai reiškia piliečio konstitucinę teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį ir valstybės institucijų pareigą užtikrinti šios teisės įgyvendinimą.

PiliečiopasasKonstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas<...> Piliečio pasas yra dokumentas, patvirtinantis pilietybę, jo savininko asmenį.

PilietybėssamprataKonstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimasPilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas

abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu savitarpio pasitikėjimu, gynyba bei asmens išti-


516

kimybe atitinkamai valstybei. Politinį pilietybės pobūdį lemia asmens nuolatinis ryšys su ypatinga politine institucija – tam tikra valstybe ir pripažinimas jam atitinkamų politinių teisių bei laisvių, suteikiančių asmeniui galimybę dalyvauti tos valstybės ir visuomenės politiniame gyvenime, įskai-tant teisę dalyvauti valdant savo šalį. Taigi pilietybė yra svarbus nacionalinės teisės institutas, kurio turinį nustato bei ypatumus reglamentuoja atitinkamos valstybės norminiai teisės aktai.

Pilietybėsįgijimas(Konstitucijos12straipsnis)Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimasKonstitucijos 12 straipsnyje yra nustatytos tik pačios bendriausios lietuvos Respublikos pi-

lietybės įgijimo taisyklės. Antai šio straipsnio 1 dalyje akcentuojama, kad pilietybė įgyjama gims-tant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Dvigubapilietybė(Konstitucijos12straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, „išskyrus įstatymo numatytus atvejus, nie-

kas negali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. <...> Konstitucija suteikia įstatymų leidėjui teisę reguliuoti dvigubos pilietybės klausimus tiek nustatant atskirus jos suteiki-mo atvejus (kai to reikalauja valstybės interesai, tačiau kartu neprieštaraujant išimties nuostatai), tiek ją ribojant.

<...>Analizuojant ginčijamas nuostatas Konstitucijos 12 straipsnio kontekste, pirmiausia reikia

pažymėti, kad užsienio pilietybės atsisakymo ar atėmimo procedūras gali nustatyti tik ta valstybė, kuri savo teisės normomis sukūrė atitinkamą pilietybės institutą. Antra, pilietybės priesaika papras-tai duodama, kai pilietybė suteikiama natūralizacijos būdu, tačiau ir šiuo atveju priesaika yra tik viena iš sąlygų pilietybei gauti, todėl ir vėliau vienos iš tų sąlygų paneigimas dar nebūtinai reiškia pilietybės atsisakymą. <...> valstybės paprastai nustato specialias pilietybės atsisakymo procedūras. Trečia, <...> ginčijamose nuostatose tiesiogiai reikalaujama, kad asmuo, turintis dvigubą pilietybę ir davęs kitos valstybės piliečio priesaiką, bet norintis kandidatuoti į seimo ar savivaldybės tarybos narius, raštu tik atsisakytų duotos kitos valstybės piliečio priesaikos. Toks reikalavimas keliamas siekiant užtikrinti, kad atitinkamas asmuo atitiktų konstitucinę sąlygą būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei.

<...><...> kitos valstybės pilietybės atsisakymo ar atėmimo sąlygas bei tvarką gali nustatyti tik

valstybė, kurianti pilietybės institutą, o ne svetima valstybė. Todėl valstybės reikalavimai savo pilie-čiams dėl jų turimos kitos valstybės pilietybės negali sukelti padarinių, tiesiogiai reiškiančių kitos valstybės pilietybės anuliavimą ar atėmimą. suprantama, tai nereiškia, kad valstybė negali riboti ar net drausti dvigubos pilietybės.

Priesaika,susijusisupilietybėsįgijimuKonstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimasPilietybės institute priesaika dažniausiai vartojama, kai pilietybė suteikiama natūralizacijos

būdu: asmuo, prašantis pilietybės, iškilmingai pasižada laikytis atitinkamos valstybės konstitucijos ir įstatymų, prireikus ginti šią valstybę ir atlikti kitas pilietines pareigas, gerbti tos valstybės pa-pročius bei kultūrą ir t. t. Taigi piliečio priesaika neabejotinai pirmiausia yra konkretaus asmens politinis įsipareigojimas valstybei, kuri asmeniui suteikia pilietybę. Kartu pažymėtina, kad priesai-ka yra tik viena iš pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu procedūros dalių, todėl ji reikšminga ne tiek savaime, kiek visame pilietybės įgijimo ir jos praradimo procedūrų kontekste. Reikėtų pabrėžti ir tai, kad kitos valstybės pilietybės atsisakymo ar atėmimo sąlygas bei tvarką gali nustatyti tik valstybė, kurianti pilietybės institutą, o ne svetima valstybė. Todėl valstybės reikalavimai savo pilie-čiams dėl jų turimos kitos valstybės pilietybės negali sukelti padarinių, tiesiogiai reiškiančių kitos valstybės pilietybės anuliavimą ar atėmimą. suprantama, tai nereiškia, kad valstybė negali riboti ar net drausti dvigubos pilietybės.

2.5. Pilietybė

517

PiliečiopasasKonstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimaslietuvos Respublikos piliečio pasas – tai dokumentas, patvirtinantis lietuvos Respublikos

pilietybę ir asmens tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys.<...>Atsižvelgiant į tai, kad lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvir-

tinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.

PilietybėssamprataKonstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimasValstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali

teisės kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais. Pilietybė paprastai yra suprantama kaip asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys.

Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisė-mis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.

Pažymėtina, kad pilietybės, kaip asmens ir valstybės teisinio ryšio, samprata yra įtvirtinta ir 1997 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės (2 straipsnis).

Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiran-da tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta.

Būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia at-skirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka.

Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei).

Kiekviena valstybė formaliai apibrėžia, kurie asmenys yra jos piliečiai. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis. Valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos nuolatinė jurisdikcija šios valstybės gyventojams, kurių absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai. Piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai, kad asmuo turėtų valstybės globą tiek savo šalyje, tiek užsienyje.

Pažymėtina, kad pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pa-reigomis, ar jomis nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis.

Pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės nuolatinis ryšys, o būtent teisinis. Pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Pilietybės būsena gali būti pakeista tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims – piliečiui ir valstybei – atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybės institucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą. Pilietybės klausi-mais jokie asmenų ar asmens ir valstybės institucijos (jos pareigūno) susitarimai negalimi, o jeigu tokie susitarimai ir būtų sudaryti, pilietybės santykių jie negalėtų sukurti; jeigu tokie susitarimai būtų sudaryti, visada kiltų tokiomis aplinkybėmis išleisto teisės akto, kuriuo suteikiama pilietybė, konstitucingumo klausimas.


518

KonstitucinėspiliečiųteisėsKonstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimasPilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir

laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas.Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai: teisę

dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnio 1 dalis); teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti lietuvos Respublikos Konstituciją (147 straips-nio 1 dalis); teisę rinkti ir būti renkamam į seimą (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis); teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis, 78 straipsnio 1 ir 2 dalys); teisę būti teisėjais (112 straipsnio 1 dalis); teisę stoti į valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); teisę reikalauti paskelbti referendumą (9 straipsnio 3 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 straipsnio 2 dalis). Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal Konstituciją kai kurias pareigas taip pat turi tik lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis); pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalis).

<...>Asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, kurį išreiškia pilietybė, suponuoja valstybės par-

eigą ginti savo pilietį tiek šalyje, tiek už jos ribų: pagal Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalį „lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje“. Valstybė turi globoti savo piliečius užsienyje visais atve-jais, neatsižvelgdama į tai, ar lietuvos Respublikos pilietis pažeidė buvimo valstybės įstatymus, ar jų nepažeidė. Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas draudimas išduoti lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei – lietuvos Respublikos pilietis gali būti išduotas kitai valstybei tik tuo atveju, jeigu tai numato lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis (Konstitucijos 13 straipsnio 2 dalis). Tokia tarptautinė sutartis turi neprieštarauti Konstitucijai.

iš Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies, pagal kurią pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą šalyje, taip pat iš Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, jog nega-lima drausti piliečiui grįžti į lietuvą, darytina išvada, kad pagal Konstituciją lietuvos Respublikos pilietis negali būti išsiųstas iš lietuvos.

Konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta: „lietuvos valstybę kuria Tauta. suverenitetas priklauso Tautai.“ Pagal Konstitucijos 4 straipsnį „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus“; pagal Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalį „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievar-ta kėsinasi į lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“.

iš šių bei kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad tik lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti lietuvos valstybė, nustatyti lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrin-dus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą.

PilietybėsįgijimasKonstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas<...> pilietybė išreiškia asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį. Pažymėtina, kad absoliuti

dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu – tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruome-nės – pilietinės Tautos tęstinumas.

Pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam

2.5. Pilietybė

519

tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę kalbą. Šie reikalavimai grindžiami nuo-stata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei valsty-binės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Būtent dėl to užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje – tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą.

Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (jus soli), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe – jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė (natū-ralizacija) – tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe.

<...>Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis lietuvos Respublikos pilie-

tybės įgijimo būdas: lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant; šiame straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai.

Valstybėsdiskrecijareguliuotipilietybėssantykius Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimasValstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje

teisėje. Tačiau tarptautinėje teisėje pabrėžiama ir tai, kad įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgy-vendinimą, turi atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažįs-tamus su pilietybe susijusius teisės principus.

LietuvosRespublikospilietybėskonstituciniaipagrindai(Konstitucijos12straipsnis)Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimaslietuvos Respublikos pilietybės konstituciniai pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 12 straips-

nyje; Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte yra nustatyta, kad pilietybę teikia Respublikos Pre-zidentas; pagal Konstitucijos 85 straipsnį Respublikos Prezidentas pilietybės teikimo klausimus sprendžia išleisdamas dekretus ir, kad Respublikos Prezidento dekretai dėl pilietybės suteikimo turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro.

Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta:„lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu lietuvos Respublikos

ir kitos valstybės pilietis.Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis lietuvos Respublikos pilie-

tybės įgijimo būdas: lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant; šiame straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai.

Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, tačiau šis draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį atskirais įstatymo numatytais atvejais lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis.

Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai, bei šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga išleisti įstatymą, nustatantį pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuojantį lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką.


520

<...>nustatydamas lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės

įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Kons-tituciją negalimas ir toks <...> įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

RespublikosPrezidentoįgaliojimaiteiktipilietybę(Konstitucijos84straipsnio21punktas)Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimasPagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nusta-

tyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas. Ši nuostata reiškia, kad lietuvos Respublikos pilietybės negali teikti joks kitas subjektas, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, kad Respublikos Pre-zidentui draudžiama suteikti lietuvos Respublikos pilietybę nesilaikant įstatymo nustatytų reika-lavimų ir nustatytos tvarkos.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei – pi-lietinei Tautai, Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir lietuvos valstybės interesais.

Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata, kad lietuvos Respublikos pilietybė yra tei-kiama įstatymo nustatyta tvarka, reiškia, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas lietuvos Res-publikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytos tvarkos.

<...><...>Pabrėžtina, kad <...> įstatymo nustatytų reikalavimų ir <...> įstatymo nustatytos pilietybės

suteikimo tvarkos nesilaikymas suteikiant lietuvos Respublikos pilietybę yra ne tik <...> įstatymo pažeidimas, bet ir Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto pažeidimas.

<...>Pagal Konstituciją lietuvos Respublikos pilietybės teikimo klausimus sprendžia Respublikos

Prezidentas (Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas, 85 straipsnis).<...><...> lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas visais atvejais yra individualus aktas – įsta-

tymo taikymo aktas. Asmuo, kuriam lietuvos Respublikos pilietybė yra suteikiama, gali įgyti lietuvos Respublikos pilietybę tik tuo atveju, kai Respublikos Prezidento dekretas dėl lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (taigi ir dėl lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka) yra išleistas nepažeidžiant Konstitucijos ir įstatymų. Jeigu Respublikos Prezidento dekre-tas dėl lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo yra išleistas pažeidus Konstituciją ar įstatymus, tokio Konstitucijai ar įstatymams prieštaraujančio dekreto pagrindu asmuo negali įgyti lietuvos Respublikos pilietybės.

PilietybėssuteikimasišimtiestvarkaKonstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas<...> Konstitucijoje <...> nėra nustatyta, kas laikytina nuopelnais lietuvos valstybei. Pagal ga-

liojantį teisinį reguliavimą tai, ar užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės yra nusipelnęs lietuvos valstybei, sprendžia tik Respublikos Prezidentas.

2.5. Pilietybė

521

Pagal Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Taigi spręsdamas, ar suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, Respublikos Prezidentas yra saistomas Konstitucijos ir <...> įstatymo: lietuvos Respubli-kos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama tik tokiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų lietuvos Respublikai <...>, ir tik laikantis įstatymo nustatytos pilietybės suteikimo tvarkos (Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas).

Pažymėtina, kad <...> įstatymo <...> formuluotė „nusipelniusiems lietuvos Respublikai už-sienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės“ reiškia, kad užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės, kuris prašo suteikti jam lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų ne bet kokiam subjektui, bet būtent pačiai lietuvos valstybei.

Konstitucinėje teisėje visuotinai pripažįstama, kad valstybė yra visos visuomenės politinė or-ganizacija, kurios valdžia apima visą valstybės teritoriją ir kuri yra skirta žmogaus teisėms ir lais-vėms užtikrinti, viešajam interesui garantuoti. sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs lietuvos valstybei, atsižvelgtina į tai, kad pagal [įstatymą] nuopelnai valstybei yra būtina sąlyga, kad atsirastų ne bet koks, o ypatingas asmens ir valstybės ryšys, t. y. nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys, asmens narystė Tautoje ir valstybėje, kuriuos išreiš-kia pilietybė, todėl <...> asmuo turi būti nusipelnęs ne bet kuriam subjektui, bet pačiai lietuvos valstybei; taigi iš esmės asmuo turi būti nusipelnęs lietuvos valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, kuri pagal Konstituciją turi suverenias galias ir yra lietuvos valstybės kūrėja ir kurios nariu tas užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės siekia tapti.

<...> užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės finansinė, materiali ar kitokia parama, suteikta kuriam nors lietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei, valstybės pareigūnui, kuriai nors įmonei, įstaigai ar organizacijai gali būti laikoma tik to užsienio valstybės piliečio ar asmens be pi-lietybės pagalba tam lietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei, valstybės pareigūnui, atitinkamai įmonei, įstaigai ar organizacijai, bet ji nelaikytina nuopelnais <...> lietuvos Respublikai.

Pažymėtina ir tai, kad <...> užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuopelnai lietuvos valstybei apskritai negali būti matuojami vien tuo, kokio dydžio pinigų sumą ar kokio dydžio materialinę bei kitokią paramą užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės skyrė kuriam nors lietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei, valstybės pareigūnui, kuriai nors įmonei, įstaigai ar organizacijai ar net pačiai lietuvos valstybei. nei iš Konstitucijos, nei iš <...> įstatymų neišplaukia, kad lietuvos Respublikos pilietybė gali būti įgyjama už kam nors suteiktą finansinę, materialią ar kitokią paramą, taigi nusiperkama. Pilietybės santykių atsiradimo kontekste nuopel-nai valstybei negali būti matuojami vien kuriam nors subjektui perduotais (paaukotais) pinigais ar kitokia parama. <...> nuopelnais lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie lietuvos valstybingumo stiprinimo, lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į lietuvos visuomenę. Tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio vals-tybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja <...> įstatymas.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad įstatymais ar kitais teisės aktais negali būti nustatytas koks nors baigtinis nuopelnų lietuvos valstybei, kuriems esant užsienio valstybės piliečiui ar as-meniui be pilietybės išimties tvarka gali būti suteikta lietuvos Respublikos pilietybė, sąrašas: kaip minėta, tai, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų lietuvos valstybei, pagal galiojantį teisinį reguliavimą sprendžia tik Respublikos Prezidentas. Tačiau tai spręsdamas Respublikos Prezidentas negali nepaisyti <...> įstatyme nustatyto reikalavimo, jog užsienio valsty-bės pilietis ar asmuo be pilietybės turi turėti nuopelnų ne bet kuriam subjektui, bet būtent pačiai lietuvos valstybei. Asmens, prašančio suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, nuo-pelnai lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių.

<...> įstatymo <...> formuluotė „nusipelniusiems lietuvos Respublikai užsienio valstybių pi-liečiams ar asmenims be pilietybės“ reiškia ir tai, kad nuopelnų lietuvos valstybei turi turėti ne bet koks asmuo, o būtent užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės. Taigi sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų lietuvos Respublikai, <...> turi


522

būti vertinama tik ta jo pačiai lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės.

<...> už nuopelnus lietuvos valstybei lietuvos Respublikos piliečiams gali būti skiriami lie-tuvos valstybės apdovanojimai (ordinai, medaliai ar kiti pasižymėjimo ženklai), tačiau lietuvos Respublikos piliečių ankstesni nuopelnai lietuvos valstybei, jiems atsisakius lietuvos Respublikos pilietybės ar jos kitaip netekus, negali tapti užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuopelnais lietuvos Respublikai, kuriems esant jiems išimties tvarka galėtų būti teikiama lie-tuvos Respublikos pilietybė. Kitoks <...> aiškinimas reikštų, kad ta pati veikla, kuri yra lietuvos Respublikos piliečio nuopelnai lietuvos valstybei ir už kurią lietuvos Respublikos piliečiui gali būti skiriami valstybės apdovanojimai, kartu yra ir užsienio valstybės piliečio ar asmens be piliety-bės nuopelnai lietuvos valstybei, už kurią – jeigu lietuvos Respublikos pilietis netektų lietuvos Respublikos pilietybės ir taptų užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės – jam gali būti suteikta lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka. Akivaizdu, kad toks <...> aiškinimas būtų teisiškai visiškai nepagrįstas vien dėl to, kad lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka užsienio piliečiui ar asmeniui be pilietybės nėra ir negali būti valstybės apdovanojimas.

<...>Viena iš lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo sąlygų yra reikalavimas nuolat gyventi lie-

tuvoje pastaruosius dešimt metų. nors [įstatyme] nustatyta, kad suteikiant lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka yra netaikomos [įstatyme] nustatytos sąlygos (viena iš tokių sąlygų, kaip minėta, yra reikalavimas nuolat gyventi lietuvoje pastaruosius dešimt metų), tačiau [šios nuostatos] negalima aiškinti kaip leidžiančios suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka tokiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų lietuvos Respublikai, ta-čiau nėra susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsis į lietuvos vi-suomenę. Kitoks <...> aiškinimas paneigtų pačią lietuvos Respublikos pilietybės prigimtį ir esmę: užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuolatinis teisinis ryšys su lietuvos valstybe gali atsirasti tik iš prieš tai atitinkamą įstatymo nustatytą laiką buvusio ir tebesitęsiančio užsienio vals-tybės piliečio ar asmens be pilietybės nuolatinio faktinio ryšio su lietuvos valstybe. užsienio vals-tybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, kurie yra nusipelnę lietuvos Respublikai, bet nėra susiję su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsi į lietuvos visuomenę, gali būti skiriami lietuvos valstybės apdovanojimai (ordinai, medaliai, kiti pasižymėjimo ženklai). Minėta, kad lietuvos Respublikos pilietybė nėra ir negali būti valstybės apdovanojimas. Todėl jeigu užsie-nio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės, nusipelnęs lietuvos valstybei, nėra susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsis į lietuvos visuomenę, tarp tokio asmens ir lietuvos valstybės negali atsirasti ir ypatingas – nuolatinis teisinis – ryšys, kurį išreiškia pilietybė.

<...>[Įstatyme] įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad dar iki Respublikos Prezidentui iš-

leidžiant dekretą dėl lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo visais atvejais, taip pat ir tais, kai lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama užsienio valstybės piliečiams ar asme-nims be pilietybės, turintiems nuopelnų lietuvos Respublikai, turi būti patikrinta ir įsitikinta, kad nėra <...> aplinkybių, dėl kurių lietuvos Respublikos pilietybė asmenims neteikiama. Konstatuoti faktą, kad tokių aplinkybių nėra, – tai iš <...> įstatymo <...> kylanti pareiga, kuri tenka pilietybės suteikimo dokumentus rengiančioms institucijoms. Tačiau, nors minėta pareiga tenka pilietybės suteikimo dokumentus rengiančioms institucijoms, tai nereiškia, kad Respublikos Prezidentas ne-turi pareigos pareikalauti iš pilietybės dokumentus rengiančių institucijų (jų pareigūnų) patvirtini-mo, kad nėra tokių aplinkybių, dėl kurių lietuvos Respublikos pilietybė negali būti teikiama, – tuo Respublikos Prezidentas turi įsitikinti dar prieš išleisdamas dekretą dėl lietuvos Respublikos pi-lietybės suteikimo, taip pat ir dėl jos suteikimo užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be piliety-bės, turinčiam nuopelnų lietuvos Respublikai.

Pažymėtina ir tai, kad teikiant lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka nepakanka įver-tinti vien tai, ar asmuo turi nuopelnų lietuvos Respublikai ir ar nėra <...> aplinkybių, dėl kurių lietuvos Respublikos pilietybė asmeniui neteikiama. Pilietybės suteikimas reiškia, jog yra kons-tatuojama, kad tarp asmens ir valstybės atsirado nuolatinis teisinis ryšys, kad toks asmuo tampa

2.5. Pilietybė

523

valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu. Valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, negali nerūpėti, kokie asmenys tampa jos piliečiais. Todėl net ir tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės turi nuopelnų lietuvos Respublikai ir yra susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir lietuvos valstybės interesais.

<...><...> jeigu įstatymu yra nustatyta, jog lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti

suteikta užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, turinčiam nuopelnų lietuvos Res-publikai, tai reiškia, kad šis reikalavimas turi būti taikomas visiems užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, prašantiems suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka suteikus tokiam užsienio valstybės piliečiui ar as-meniui be pilietybės, kuris neturi nuopelnų lietuvos Respublikai, būtų nepaisoma Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygybės principo, apimančio ir asmenų lygybę valstybės institucijoms ar pareigūnams, taip pat būtų nepaisoma Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuosta-tos, jog Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas.

Jeigu įstatymu būtų nustatyti pagrindai, kuriems esant lietuvos Respublikos pilietybė negali būti teikiama, visų asmenų lygybės principas, taip pat konstitucinis imperatyvas, jog Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas, reikalautų prieš išleidžiant Respublikos Prezidento dekretą dėl lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (taip pat ir pilietybės suteikimo išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, turintiems nuopelnų lietuvos Res-publikai) visais atvejais įsitikinti, ar nėra įstatymo nustatytų pagrindų, dėl kurių lietuvos Respubli-kos pilietybė neteikiama. Priešingu atveju būtų nepaisoma ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo, taip pat ir Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas.

Konstitucijos 29 straipsnyje ir 82 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų būtų nepaisoma ir tuo atveju, kai Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nusta-tytus įgaliojimus teikti lietuvos Respublikos pilietybę, visiems asmenims (ar atskiroms jų grupėms bei atskiriems asmenims) vienodai neteisingai taikytų šiems asmenims adresuotą teisės normą.

Pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylanti Respublikos Prezidento pareiga būti visiems lygiai teisingam įgyvendinant jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus spręsti pilietybės klausimus turi tam tikrų ypatumų. Šiuos ypatumus lemia tai, kad pagal [įstatymą] Respublikos Prezidentas turi teisę, bet ne pareigą teikti pilietybę išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, turintiems nuopelnų lietuvos Respublikai – net jeigu užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų lietuvos Respublikai, jam lietuvos Respublikos pilie-tybė išimties tvarka gali būti neteikiama. Tai sprendžiama Respublikos Prezidento nuožiūra. Tačiau ta aplinkybė, kad tik Respublikos Prezidentas turi teisę spręsti, ar užsienio valstybės piliečiui ar as-meniui be pilietybės suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar suteikti lietuvos Respublikos piliety-bę užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų lietuvos Respublikai, gali nepaisyti Konstitucijos ir <...> įstatyme nustatytų reikalavimų, gali būti akivaizdžiai šališkas ir neobjektyvus. Ta aplinkybė, kad lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka klausi-mus pagal <...> įstatymą Respublikos Prezidentas sprendžia savo nuožiūra, negali būti aiškinama ir kaip reiškianti, kad prieš Respublikos Prezidentui išleidžiant dekretą dėl lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės gali būti nevienodai taikomos įstatyme nustatytos visiems asmenims vienodos teisinės procedūros, kad prieš išleisdamas dekretą dėl lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo Respublikos Prezidentas neturi pareigos iš pilietybės dokumentus rengiančių institucijų (jų pareigūnų) gauti patvirtinimą, kad yra įvykdyti visi <...> įstatyme nustatyti reikalavimai (įvykdytos visos <...> įstatyme nustatytos procedūros) ir kad teisinių kliūčių išleisti atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą nėra.

Įstatyme nustatytų visiems asmenims vienodų teisinių procedūrų nevienodas taikymas ne tik pastato lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka siekiančius užsienio valstybių


524

piliečius ar asmenis be pilietybės į nevienodą padėtį, bet ir reiškia tai, kad valstybės institucijoms ar jų pareigūnams, nevienodai taikantiems įstatyme nustatytas visiems asmenims vienodas teisines procedūras, visi asmenys nėra lygūs, o jeigu tai daro Respublikos Prezidentas, jis nukrypsta nuo konstitucinio reikalavimo būti visiems lygiai teisingam.

Pilietybėsgrąžinimas Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas<...> įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas ir į tai, kokiu būdu asmuo buvo įgijęs lietuvos Res-

publikos pilietybę, kurios vėliau neteko, turi diskreciją nustatyti nevienodas lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo sąlygas. nustatant šias sąlygas būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia nepažeisti konstitucinio asmenų lygybės įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams principo, kuris reiškia ir tai, kad tam tikra grupė asmenų, pasižyminčių vienodais požymiais, teisės normose gali būti kitaip, palyginti su kitais tos teisės normos adresatais, traktuojama tik tuo atveju, jeigu tarp tų grupių yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).

<...><...> lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo klausimus sprendžia Respublikos Preziden-

tas. [Įstatymo] formuluotė „lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta“ reiškia, kad Respub-likos Prezidentas turi teisę spręsti, ar grąžinti lietuvos Respublikos pilietybę, ar jos negrąžinti. sprendžiant, ar asmeniui grąžinti lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti įvertinama ne tik tai, kokiais pagrindais asmuo neteko lietuvos Respublikos pilietybės, bet ir visos pilietybę grąžinti prašantį asmenį apibūdinančios aplinkybės. sprendžiant, ar asmeniui grąžinti pilietybę, turi būti vadovaujamasi tik Tautos ir lietuvos valstybės interesais.

Pilietybėssamprata;piliečioteisinisstatusasKonstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimaslietuvos Respublikos pilietybė – konstitucinis institutas.Pilietybės santykius reguliuoja Konstitucijos 12 straipsnis, kuriame nustatyta, kad lietuvos

Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis), kad, iš-skyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis) ir kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis); Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas, pagal kurį lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nusta-tyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas; 85 straipsnis, pagal kurį lietuvos Respublikos pilietybė teikiama Respublikos Prezidentui išleidžiant dekretą, kuris, kad įsigaliotų, turi būti kontrasignuo-tas – pasirašytas Ministro Pirmininko ar atitinkamo ministro.

Konstitucijoje yra įtvirtintos ir kitos nuostatos, lemiančios lietuvos Respublikos piliečių teisi-nį statusą (taip pat ir nustatančios tas teises, laisves ir pareigas, kurias turi tik lietuvos Respublikos piliečiai), inter alia: Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 straipsnio 2 dalis); svarbiausi Valstybės ir Tautos klausimai sprendžiami referendumu, kuris skelbiamas inter alia, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnio 1, 3 dalys); lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje (13 straipsnio 1 dalis); draudžiama išduoti lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenustato kitaip (13 straipsnio 2 dalis); lietuvos Respublikos pilietis gali laisvai kilnotis ir pasi-rinkti gyvenamąją vietą lietuvoje, gali laisvai išvykti iš lietuvos (32 straipsnio 1 dalis); negalima drausti piliečiui grįžti į lietuvą (32 straipsnio 3 dalis); piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat lygiomis sąlygomis stoti į lie-tuvos Respublikos valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (34 straipsnio 1 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi inter alia lietuvos Respublikos piliečiai – 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti seimui įstatymo projektą, ir jį seimas privalo svarstyti (68 straipsnio 2 dalis); kiekvieno lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga – lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuo-

2.5. Pilietybė

525

limo (139 straipsnio 1 dalis); piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 straipsnio 2 dalis); sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi teisę pateikti seimui inter alia ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų (147 straipsnio 1 dalis); ir kt.

Pažymėtina (tai yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje), kad ne visos Konsti-tucijos nuostatos, kurių tekste yra vartojama sąvoka „pilietis“, gali būti aiškinamos adekvačiai, t. y. kaip apimančios vien lietuvos Respublikos piliečius ir neapimančios užsieniečių bei asmenų be pilietybės.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; pilie-tybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsie-nietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek lietuvoje, tiek užsienyje.

<...>Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas neatsiejamas nuo lietuvos valstybės, nuo pilie-

tinės Tautos – valstybinės bendruomenės konstitucinės sampratos.<...>Minėta, kad pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę pri-

klausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. lietuvos pilietinė Tauta – valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro lietuvos pilietinę Tautą. lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi lietu-vos Respublikos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). Visi lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs; jų negalima diskriminuoti arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės. Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konsti-tucinis Teismas, integravimasis į lietuvos visuomenę, tapimas visaverčiu lietuvos valstybinės bend-ruomenės – pilietinės Tautos nariu siejasi inter alia su pastangomis išmokti valstybinę – lietuvių kalbą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas).

Pilietybėsįgijimas(Konstitucijos12straipsnis)Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimasKonstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis lietuvos Respublikos pilietybės

įgijimo būdas: lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant. Pagal Konstitucijos 12 straipsnį pilietybė gali būti įgyjama ne tik gimimu (filiacija), bet ir kitais įstatyme nustatytais pagrindais.

<...>Vadinasi, iš Konstitucijos 12 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga <...> įstatymu nustatyti

lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir sureguliuoti lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką <...>.

Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo, kad „absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra


526

susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu – tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos tęstinumas. Pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę kalbą. Šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Būtent dėl to užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje – tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą. Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (jus soli), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe – jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės ati-tinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė (natūralizacija) – tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe“.

KonstitucinispagrindasužsieniolietuviamsnustatytilengvesnesLietuvosRespublikospilietybėsįgijimosąlygas(Konstitucijos32straipsnio4dalis)

Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas<...> Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi

lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į lietuvą – savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. iš už-sienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime. užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis.

Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (leng-vesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia kad užsienio lietuviams, siekiantiems lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su lietuva pilietybės santykiais.

PilietybėssantykiųteisinisreguliavimasKonstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimasnustatydamas lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės

įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitu-cinio reikalavimo, kad lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais. <...>

Reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo. <...>

<...><...> Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, kad pilietybės

teisiniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymu.<...>

2.5. Pilietybė

527

Deramas, Konstitucija grindžiamas lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinis regulia-vimas – svarbi valstybingumo stiprinimo sąlyga, lietuvos pilietinę Tautą – valstybinę bendruome-nę vienijantis veiksnys.

lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinis reguliavimas turi būti stabilus. Tai ypač pa-sakytina apie įstatymines nuostatas, apibrėžiančias lietuvos Respublikos piliečių korpusą.

<...>Kad ir kaip ateityje būtų koreguojamas lietuvos Respublikos pilietybės santykių įstatyminis

reguliavimas, turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, inter alia tų, kurios įtvirtina visų asmenų lygiateisiškumą ir nediskriminavimą dėl etninės kilmės.

Valstybėsdiskrecijareguliuotipilietybėssantykius Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas<...> tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato,

kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, regu-liuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. <...>

Prireikus valstybės gali su kitomis valstybėmis sudaryti daugiašales ir dvišales sutartis dėl pilietybės. Įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus.

LietuvosRespublikospilietybėsirEuroposSąjungospilietybėssantykisKonstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimaslietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos sąjungos valstybe nare, lietuvos

Respublikos piliečiai tapo ir Europos sąjungos piliečiais.<...><...> Europos sąjungos pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės

instituto, taigi ir lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos sąjungos valstybės narės, šiuo atveju lietuvos Respublikos, pi-lietybę. Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės ribojimas Europos sąjungos, kurios valstybė narė yra lietuvos Respublika, pilietybei netaikytinas.

Dvigubapilietybė(Konstitucijos12straipsnio2dalis)Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimasKonstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus

atvejus, niekas negali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu ne-gali būti ir lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Vadinasi, iš Konstitucijos 12 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga ne tik įstatymu nustatyti lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir sureguliuoti lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, bet ir numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

<...>nustatydamas lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės

įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitu-cinio reikalavimo, kad lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numa-


528

tytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigu-bos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks <...> įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

<...><...> įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas

turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus. Jų būtina paisyti ir tada, kai valstybė, įgyvendindama tarp-tautinės teisės pripažįstamą jos diskreciją nacionalinės teisės aktais reguliuoti pilietybės santykius, riboja dvigubos pilietybės atvejus ir nustato reikalingas šio ribojimo išimtis.

<...>Prielaidos pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį gali atsirasti ne tik tada, kai nustatomas

toks teisinis reguliavimas, kad dviguba pilietybė tampa ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiški-niu, bet ir tada, kai lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama (taip pat ir išimties tvarka) tokiems kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į lietuvos visuomenę. ir vienu, ir kitu atveju lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nuvertinama.

<...>Pabrėžtina, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilietybės

nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straips-nio, revizijos ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri yra nustatyta pačioje Konstitucijoje.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnis, nustatantis lietuvos Respubli-kos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindus, yra Konstitucijos – vientiso akto – i skirs-nyje „lietuvos valstybė“, kurio nuostatoms yra nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga: pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį Konstitucijos i skirsnio nuostatos gali būti keičiamos tik refe-rendumu.

PilietybėssuteikimasišimtiestvarkaKonstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimasKonstitucinis Teismas, savo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime aiškindamas inter alia Kons-

titucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs:

„nustatydamas lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Kons-tituciją negalimas ir toks <...> įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“. Tame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad, „atsižvelgiant į tai, jog lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę na-rystę lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir lietuvos valstybės interesais“; kad „įstatymais ar kitais teisės aktais negali būti nustatytas koks nors baigtinis nuopelnų lietuvos valstybei, kuriems esant užsienio valstybės

2.5. Pilietybė

529

piliečiui ar asmeniui be pilietybės išimties tvarka gali būti suteikta lietuvos Respublikos pilietybė, sąrašas“; kad „asmens, prašančio suteikti lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, nuopelnai lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių“; kad „nuopel-nų lietuvos valstybei turi turėti ne bet koks asmuo, o būtent užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės“. Konstatuota ir tai, kad „pilietybės suteikimas reiškia, jog yra konstatuojama, kad tarp asmens ir valstybės atsirado nuolatinis teisinis ryšys, kad toks asmuo tampa valstybinės bendruo-menės – pilietinės Tautos nariu. Valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, negali nerūpėti, ko-kie asmenys tampa jos piliečiais. Todėl net ir tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės turi nuopelnų lietuvos Respublikai ir yra susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti lie-tuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir lietuvos valstybės interesais“.

<...>Šiame kontekste pažymėtina, kad <...> įstatymo <...> formuluotė „išimties tvarka“ aiškintina

atsižvelgiant į tai, jog lietuvių kalboje žodis „išimtinis“ reiškia „išskirtinis“, „ypatingas“, „nepapras-tas“ (lyberis A. sinonimų žodynas. 2 patais. leidimas. Vilnius: lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, p. 165; Keinys s. (vyr. red.) Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklo-pedijų leidybos institutas, 2000, p. 235). Tad lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis.

Vadinasi, nepriklausomai nuo to, ar nuopelnai lietuvai, už kuriuos užsienio valstybės pilie-čiui gali būti suteikta lietuvos Respublikos pilietybė, Pilietybės įstatyme (ar kuriame nors kitame įstatyme) yra apibūdinti kaip „ypatingi“, ar kitais žodžiais, už juos lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybės piliečiui gali būti suteikiama tik išimties tvarka. Pažymėtina, kad [įstatyme] expressis verbis vartojama formuluotė „išimties tvarka“ reiškia, jog atitinkami užsienio valstybės piliečio nuopelnai lietuvai turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti.

<...> įstatymo <...> nuostatos <...> nepaneigia konstitucinio imperatyvo, kad užsienio valsty-bės pilietis, kuriam už nuopelnus lietuvai yra suteikiama lietuvos Respublikos pilietybė ir jis tam-pa lietuvos valstybinės bendruomenės – pilietinės visuomenės nariu, turi būti susijęs su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, turi būti integravęsis į lietuvos visuomenę.

Konstitucinis Teismas <...> yra konstatavęs, kad „<...> nuopelnais lietuvos Respublikai laiky-tina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie lietuvos valstybingumo stiprinimo, lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielai-dos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja <...> įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų lietuvos Respublikai, <...> turi būti vertinama tik ta jo pačiai lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

<...>Prielaidos pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį gali atsirasti ne tik tada, kai nustatomas

toks teisinis reguliavimas, kad dviguba pilietybė tampa ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiški-niu, bet ir tada, kai lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama (taip pat ir išimties tvarka) tokiems kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į lietuvos visuomenę. ir vienu, ir kitu atveju lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nuvertinama.

Pilietybėssamprata;konstitucinėspiliečiųteisėsirpareigosKonstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas<...> tarp valstybės ir jos piliečių yra tam tikras ypatingas teisinis ryšys. Konstitucinio Teismo

2003 m. gruodžio 30 d. nutarime inter alia konstatuota: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp vals-


530

tybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta, kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka; pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuo-tai bendruomenei (valstybinei bendruomenei); piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis; valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos nuolatinė jurisdikcija šios valstybės gyventojams, kurių absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai; piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai; pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas; pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai: teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai iš-rinktus atstovus (33 straipsnio 1 dalis); teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti lietuvos Res-publikos Konstituciją (147 straipsnio 1 dalis); teisę rinkti ir būti renkamam į seimą (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis); teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis, 78 straipsnio 1 ir 2 dalys); teisę būti teisėjais (112 straipsnio 1 dalis); teisę stoti į vals-tybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); teisę reikalauti paskelbti referendumą (9 straipsnio 3 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 straipsnio 2 dalis); Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik lietuvos Respublikos piliečiai; pagal Konstituciją kai kurias pareigas taip pat turi tik lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis), pareigą atlikti karo ar alterna-tyviąją krašto apsaugos tarnybą (Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalis).

Vardoirpavardėsįrašaspasevalstybinekalba–oficialusasmenstapatybėspatvirtinimasŽr. 1. Konstitucinės santvarkos pagrindai, 1.7. Valstybinė kalba – lietuvių kalba, 2009 m. lap-

kričio 6 d. sprendimas.

2. asmens konstitucinis statusas...2.1. bendrosios nuostatos 159 ir saugoti šias teises ir laisves....

Documents