2 0 1 5 . . . 4 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

1p

sl

..

.

18 Paskutinė Salako totorė: “Nemoku nė vieno totoriško žodžio“

8 Apie Utenos mero Alvydo Katino nušalinimą

Leiskit vaikus į Antazavę6

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

ps

l.

..

Ilgi žiemos vakarai yra tobulai tinkami apgaubti namiškius ir artimuosius šiluma, kurią gali suteikti tik Jūsų rankų darbo mezginiai. Kiekviena mezgėja žino, kad kūrybiniam mezgimo procesui, kurio metu ji virbalais paverčia siūlus kojinėmis, megztiniais, liemenėmis ar išradingiausiais rankdarbiais, siūlų kokybė - labai svarbi. Jeigu esate Anykščių apylinkėse, apsilankykite mūsų parduotuvėje A.Baranausko a. 14 ir įsitikinkite, koks minkštas itališkas moheris, kokie švelnūs šilkiniai siūlai, kokia maloni paliesti kašmyro vilna. Jei gyvenate bet kuriame kitame Lietuvos kampelyje ar net už jos ribų, apsilankykite mūsų internetinėje parduotuvėje www.mezgimui.lt ar “Facebook” puslapyje “Mezgimo siūlai”, kur rasite visą mūsų asortimentą. Mes parduodame ne tik aukštos kokybės siūlus, bet galime patarti, kiek ir kokių siūlų Jums prireiks vienokiam ar kitokiam mezginiui, kas tinka mašininiam mezgimui ar kokie siūlai nedirgins kūdikio odelės. Todėl nesvarbu, ar esate tik pradedanti mezgėja, ar visą giminę kojinėmis ir megztiniais aprūpinanti auksarankė, mes visada patarsime ir aprūpinsime Jus aukščiausios kokybės itališkais siūlais už patrauklią kainą.

Tel. pasiteirauti +37062607492

2 0 1 5 . . . 4 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

1p

sl

..

.

red

ak

toria

us

sk

ilti

s

. . . t u r i n y s . . . . . . .

PagarbiaiGražina Šmigelskienė

Leidėjas – UAB „Anykštos redakcija“. ISSN 1822-8615 Adresas: Vilniaus g. 29, LT-29145 Anykščiai Tel. (8-381) 59 474, (8-381) 59 458, el. p.: anyksta@anyksta.lt.Tiražas 3200 egz. Žurnalas eina nuo 2007 lapkričio mėn.Spausdino UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“.

Vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė, (8-687) 25892. Žurnalistai ir bendradarbiai: Robertas Aleksiejūnas, Linas Bitvinskas (8-675) 47714, Daiva Goštautaitė (8-679) 14209, Raimondas Guobis, Tautvydas Kontrimavičius, Rytis Kulbokas (8-650) 86969, Olegas Lapinas, Jolanta Matkevičienė, Sigita Pivorienė, Elvyra Sabalytė, Vidmantas Šmigelskas (8-618) 25835, Ramutė Šukienė, Rimantas Vanagas. Fotografas Jonas Junevičius (8-686) 33036. Kalbos redaktorius Linas Bitvinskas. Dizaineris Kęstutis Vasiliūnas.Maketuotojas Justas Navašinskas. Viršelio nuotraukoje: Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių r. PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas Nerijus Urbonas.

2015 Nr. 4 (66)Ketvirtinis žurnalas

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 p s l . . .

S a n d r a : „ N o r ė č i a u t a r n a u t i

k a r i u o m e n ė j e “

. . . b e . . . d i k t o f o n o . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5 p s l . . .

L y d ė s i u A l v y d ą K a t i n ą į

S t r a s b ū r ą . . .

. . . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8 p s l . . .

M e d ž i o k l ė s s e z o n a s t ę s i a s i …

. . . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 0 p s l . . .

A p y g a r d ų r i b o s – g a l v o s

s k a u s m a s p o l i t i k a m s

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 3 p s l . . .

D v i s p a l v o s , d u b r o l i a i – i r d u

p a s a u l i a i

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 8 p s l . . .

P a s k u t i n ė S a l a k o t o t o r ė : “ N e m o k u

n ė v i e n o t o t o r i š k o ž o d ž i o “

. . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . . 2 2 p s l . . .

N i ū r o n y s : d v i e j ų m u z i e j ų

k u r o r t i n i s k a i m a s

. . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . . 2 6 p s l . . .

Į s t a b i e j i ž a l č i o V y ž o ž e m ė s

p a v e i k s l a i

. . . . k e l i a s . . . į . . . s ė k m ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 0 p s l . . .

Ū k a s i r j o š e i m i n i n k a s

. . . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 6 p s l . . .

Š i a u r ė s N o r v e g i j a a r b a v i e t a , k u r

g a l i s u t i k t i e r e l į , e l n i ą i r s a v e

. . . ž i e m o s . . . k o k t e i l i s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4 0 p s l . . .

1 3 k l a u s i m ų I m a n t u i U m b r a ž i ū n u i

Keistis reikia drąsos. O pasilikti klaid-ingame kelyje skatina baimė.

Baimė kyla iš nežinios – o kas jeigu, nušuoliavęs tūkstantį mylių rasi ne pažadėtąją žemę, ne žemuogių pievelę, bet uždumblėjusį šaltinį, ant kurio šlaito kurkia varlė paprastoji (vulgaris), - kiek nori bučiuok, bet nepavirs ji karalaite...

Metaforos... Levas Tolstojus, Bergmanas, Haruki Murakami... kaip gauja banditų, iš anksto susitarę ir kartu veikdami, jie palieka atspaudus pasąmonės vaizdiniuose apie tai, koks turėtų būti tikras gyvenimas. Simboliai išlaisvina jėgą siekti svajonės, bet klišės iškreipia sveiką nuovoką. Beatodairiškai trokštame įsivaizduojamo dvasios komforto. Bet komfortiškai gali jaustis tik tada, kai šalia yra taip pat laimingi. Kokia gali būti laimė, kai aplinkui graudūs verksmai?..

Čia ir prasideda Jurgučio vargai. Man patinka sniegas ir šaltis, ir tyla, kai girdi, kaip pykši

plyšdami medžių kamienai, o katinai negali ištupėti ant tvorų, nekilnoję letenėlių. O tu balsuoji už vasarą, už karštą smėlį, už miesto triukšmą. Na, kaip mes galime būti drauge laimingi? Tik vargstam vargelį... O baisiausia, kad ir noro keisti kelią jau nebėra.

Lengva pakeisti kryptį, kol dar rytas, kol virš galvos regi zenito nepasiekusią saulę. Tada atrodo, kad prieš akis be-sidriekiantis kelias, kuris, nors ir nesužymėtas rodyklėmis, tęsis tūkstančių tūkstančius mylių, kad turi marias laiko.

Aš keliu taurę už tuos, kurie eina, - sakai, ir aš pasijaučiu taip, tarsi būčiau jau pralaimėjęs žmogus.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

ps

l.

..

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . Elvyra Sabalytė >

Laidoje prašė darbo, o ne pinigųKą tik jūsų perskaitytų minčių

autorė – 33 metų uteniškė Sandra Ragaišytė. „Jei būčiau didesnio ūgio, tikriausiai manęs niekas ir nepastebėtų“, – juokais paaiškino su daugybe draugų ir pažįstamų mieste vos spėjanti sveikintis 130 centimetrų ūgio Sandra. Šviesiomis emocijomis trykštanti ir lyg pavasarinis upokšnis gyvenimo geismu putojanti mergina man primena vaikščiojančią meilę. Ar žinote, kada ji pirmą kartą pasijuto tikru žmogumi? Ogi prieš penkerius metus, gavusi darbą Utenos kolegijos ūkio dalyje.

Tai, kas mums atrodo ranka pasiekiama, rašinio herojei ilgai buvo lyg nepramušama siena. Vieną dieną užsukusi į kolegiją, kurioje studijuo-dama įgijo socialinio darbo specialybę, ji juokais užklausė, gal jai galėtų pasiūlyti kokį nors darbą. Išgirdusi,

Sandra: „Norėčiau tarnauti kariuomenėje“

„Jei turėčiau tinkamus fizinius duomenis, iškart eičiau tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Negaliu pakęsti, kai vyrai verkia ir rauda, kad jiems reikės tarnauti. Kokie jie vyrai...“.„Gal dešimt kartų esu žiūrėjusi Arūno Matelio filmą „Prieš parskrendant į žemę“, pasakojantį apie vėžiu sergančius vaikus. Oi, kaip tada noriu gyventi... Šį filmą žiūriu, kai būna liūdna, kai kas nors nesiseka, kai viskas darosi nebeįdomu. Tada susimąstau, kodėl taip save nuvertinu? Juk aš galiu padėti kitiems.“„Anąsyk parduotuvėje atkreipiau dėmesį į tuščią alaus butelį parduoti atnešusį vyrą. Išėjusi iš prekybos centro pamačiau jį godžiai valgantį bandelę. Nepažįstamajam pasiūliau keptą vištienos šlaunelę, kurią buvau nusipirkusi. Vyras mandagiai padėkojo. Pakeliui namo pratrūkau raudoti. Svarsčiau, kodėl tam žmogui, nesvarbu, kad jis atrodo išgeriantis, nesiseka gyvenime, kas atsitiko?“

kad yra pusė laisvo valytojos etato, mergina iškart kreipėsi į kolegijos direktorių Gintautą Bužinską.: “Ar galit įsivaizduoti, jis geranoriškai paklausė, ar nebus man per sunku. Apskritai kolegijoje visi žmonės yra superiniai, o čia besimokantys studentai – patys geriausi. Ačiū visiems, kurie mane myli“.

„Buvo laikas, kai mes trise: mama, brolis ir aš - labai sunkiai gyvenom tik iš mano invalidumo pašalpos. Tuomet net kreipiausi į LTV laidą „Bėdų tur-gus“, bet ne dėl pinigų, o kad padėtų susirasti darbą, – prisiminė Sandra. – Deja, jo taip ir negavau. Kurį laiką Švedijoje tvarkiau namus, prižiūrėjau vaikus, rinkau miške uogas. Ieškodama darbo visur atsitrenkdavau kaip į sieną vien dėl to, kad esu mažaūgė. Niekada neužmiršiu, kaip radusi laikraštyje skelbimą, kad parduotuvei reikalinga kasininkė, nuėjau į rajkooperatyvo kadrų skyrių. Jo viršininkė mane suvartė su žemėm, visaip išsityčiojo, kas aš per tokia ir ką esu baigusi“.

Dėl mokėjimo apginti savo

nuomonę ir ryžtingo charakterio studijų metais Sandrai buvo prilipusi žinomos politikės Kazimieros Prunskienės pravardė. Būdama studentė mainais už bendravimą bei visuomeninę veiklą mergina galėjo net valgyti atsisakyti. Pastaruoju metu ji aprimo. Kolegijoje Sandrą visi vadina vedėja arba mažąja ir vis stebisi, kaip mažoji tiek daug visko suspėja. Gavusi dar ketvirtį budėtojos etato, mergina kolegijoje jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Aplinki-niai žino, kad ji nemėgsta apsimetėlių, veidmainių ir melagių ir visada viską sako tiesiai į akis arba kartais geriau patyli.

Nebijo pasijuokti iš savęsDėl savo mažo ūgio kurioziškose

situacijose atsiduriančią Sandrą visada gelbsti humoro jausmas.

Nuėjusi pas kosmetologę ar stomatologę, ji paprastai juokais

Elvyros Sabalytės nuotrauka.

> Sandros gyvenimo varomoji jėga yra darbas, kurį ji labai brangina.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

ps

l.

..

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

k o m e n t a r a i

>>>

paaiškina, kad nežino, kaip užlipti ant kėdės, bet garantuoja, jog vis tiek ant jos užsiropš. Kai kartą per psichologi-jos paskaitą studentė buvo pakviesta atsakinėti prie lentos, trečiakursė nieko nelaukdama išpyškino dėstytojui: „Ka-dangi lenta neatitinka mano standartų, prašau už mane nubraižyti grafiką“. Labiausiai, anot Sandros, ją užknisa aukštai lentynose sudėtos prekės. Tokiu atveju drąsos nestokojanti uteniškė pasiguodžia pirmam pasitai-kiusiam pirkėjui, kad dėl neva didelio ūgio negali ko nors pasiekti ir paprašo pagalbos. Mažaūgei apmaudu, kad gyventi mažam žmogui kartais labai neekonomiška. Nusipirkusi 60 litų kainavusias jai per ilgas kelnes, pusę jų būna priversta nukirpti ir išmesti į šiukšlių dėžę.

„Net eidama su draugais vietoj vi-eno jiems įprasto žingsnio turiu žengti du, o ypač kai einu kartu su beveik dviejų metrų ūgio broliu, – juokėsi Sandra. – Mažas ūgis man padėjo tik vieną kartą. Dar studijuojant kolegijoje užsiplepėjusios su grupės drauge kori-doriuje nepastebėjom priešais besiarti-nusio linoleumą nešusio darbininko. Draugė veidu trenkėsi į linoleumo ruloną, o aš lyg niekur nieko pranėriau

pro rulono apačią“.

Vaikystėje išmoko apsiginti patiRašinio herojė neslėpė, kad be-

simokydama pradinėse klasėse buvo lyg žvėrelis, nes pati turėjo apsiginti nuo psichologinio vaikų smurto. Skaudžiais žodžiais pravardžiuojama pradinukė verkdavo tik pradžioje. Mergaitė pamažu išmoko apsiginti pati – neklaužadą nutempdavo už ausies arba jam įspirdavo koja, vėliau atsirado jos užtarėjų ir gynėjų.

Sandra mieliau renkasi aukštaūgių, o ne savo likimo draugų kompaniją. Verkšlenti nemėgstanti mergina tik vakarėlių metu pasvajoja, kad norėtų būti didesnė. „Tačiau kai pagalvoju apie žmones, kurie gyvena be kojų ir be rankų, šios mintys kaip mat išgaruoja. Suprantama, jei būčiau aukštesnė, būtų lengviau susirasti draugų, – ap-gailestavo Sandra. – Žmonės paprastai pirmiausia susidomi tavo išvaizda, ir tik po to pasidomi vidumi“. Mažaūgė nekenčia, kai kas nors ima gailėtis jos dėl mažo ūgio, arba ima gatvėje tyrinėti žmogų galinčiu nužudyti žvilgsniu bei garsiai laidyti replikas. Kai vaikai jos klausia, kodėl ji tokia maža, mergina noriai jiems paaiškina, o ne

> Utenoje prie Kristaus žengimo į dangų bažnyčios kartu su uteniškiu krepšininku Jonu Valančiūnu nusifotografavusi Sandra nuotrauką nusiuntė žurnalo „Žmonės“ surengtam nuotraukų konkursui „Aš ir žvaigždė“ ir laimėjo pirmą vietą.

Danutės Valančiūnaitės nuotrauka.

Kaip manote, ar patiria žmonės nepatogumų dėl savo ūgio?

Gintarė Mažionytė, uteniškė: „Esu krepšininkė-profesionalė, mano ūgis – 186 centimetrai. Lietuva yra aukštų moterų kraštas, todėl diskomforto dėl ūgio nepatiriu. Kai žaidžiau Ispanijos klube, sulaukdavau daug malonaus dėmesio dėl savo ūgio ne tik klubuose, bet ir gatvėje, restorane, nes ispanai yra neaukšto ūgio. Buityje dėl ūgio turiu pranašumų, nes norint ką nors pasiekti nereikia pasilypėti ant taburetės. Nepatinka tik standartinės virtuvinės spintelės, nes gamindama valgį turiu pasilenkti. Kai įsigysiu savo būstą, užsisakysiu aukštesnes spinteles. Tiesa, mano visos draugės gerokai žemesnės už mane, todėl eidama su jomis visą laiką turiu pasilenkti, kad girdėčiau, ką jos kalba.“

Stanislava Mickevičienė, uteniškė: „Nestandartinio ūgio žmonės patiria įvairių nepatogumų. Pavyzdžiui, žemaūgiam žmogui problemų sukelia per aukšti stalai, kėdės, spintelės, o kaip jie galėtų vairuoti automobilį, net neįsivaizduoju. Jie priversti pirkti vaikiškus drabužius, juos pertaisyti arba siūtis pas siuvėją. Išskirtinio ūgio žmonių nėra labai daug, todėl aplinka nėra specialiai jiems pritaikyta. Manau, kad savivaldybių socialiniai skyriai turėtų tokiems žmonėms suteikti išskirtinę paramą, kad jie galėtų patenkinti specialiuosius savo poreikius. Kadangi ši problema nėra visuotinė, nėra ir tokių žmonių gyvenimą lengvinančių teisės aktų.“

Vytautas Pupeikis, anykštėnas:„Aš į didelius vyrus ar liliputus žiūriu normaliai, tačiau, manau, kad jie gyvenamojoje aplinkoje turi nepatogumų. Krepšininkams nepritaikytos durys, lovos, baldai. Į labai mažus žmones žiūriu su pasigailėjimu, man apmaudu, kad dalis žmonių juos vertina kaip nevisaverčius. Kuo jie kalti, kad Dievas jiems pagailėjo ūgio?“

Rimutė Damušienė, molėtiškė: „Manau, kad patiria... Turėjau bendradarbę žemo ūgio. Ji norėjo nešioti aukštakulnius batelius, bet jos kojytė buvo tokia maža, kad tiko tik vaikų dydžiai, o vaikams negamino aukštakulnių... Jiems sunku įsidarbinti ir išsirinkti profesijas, nes, manau, kad tiek didelio, tiek mažo ūgio žmonės patiria tam tikrą diskomfortą, psichologiškai prastai jaučiasi, o kai kurie ir fiziškai... Kaime būdavo žemos staktos, tai, atėjus aukštam vyrui,jis turėdavo pasilenkti, kad įeitų į vidų... Moterims patinka aukšti vyrai, todėl žemi vyrai ne visada jaučiasi gerai. Pažįstu vieną žmogų labai gero būdo, bet nedidelio ūgio. Tikriausiai dėl to jis taip ir nesukūrė šeimos...“

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.4

ps

l.

..

w w w. a n y k s t a . l t

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>>> bėga nuo problemos. Anksčiau Sandrą žemindavo ir tai,

kad kas dveji metai turėdavo vaikščioti pas medikus dėl neįgalumo grupės pratesimo. Didžiausią nuoskaudą ji patyrė, kai vietoje antros grupės jai paskyrė trečią. Nuėjusi pas gydytoją, kuris tvarkė jos dokumentus neįgalumui pripažinti, mažaūgė be užuolankų paklausė:„Tai ką, gal aš nors kiek paaugau ar mano sveikata pagerėjo?“. Gydytojas išsisukinėdamas jai paaiškino, neva dėl visko kaltas kompiuteris. Tik kunigo Andriaus Šukio rūpesčiu Sandrai buvo grąžinta antra invalidumo grupė.

Krikštasūnis gyvena Amerikoje Prieš vienuolika metų merginos

gyvenime atsirado naujas žmogus – vaikų globos namuose augęs pustrečių metų Kazimieras. Kai kartą po pamaldų bažnyčioje prie jos priėjo pažįstama ir paklausė, ar nenorėtų tapti kokio nors vaikų globos namuose augančio vaiko krikštamote, ji nedvejo-dama sutiko.

Globos namuose kartu su kitais būsimaisiais krikštatėviais apsilankiu-siai Sandrai buvo pasiūlyta išsirinkti jai labiausiai patikusį vaiką. Mergina kažkodėl išsirinko iš kitų vaikų rim-tumu išsiskyrusį berniuką. Jis, skirt-ingai nei kiti globos namų auklėtiniai, vienintelis neverkė krikštijamas bažnyčioje, tačiau ir nė karto per visą pusdienį nenusišypsojo. Nežinodama, kad tuomet Kazimieras dar nemokėjo kalbėti, nerdamasi iš kailio krikštamotė jį bandė prakalbinti ne tik lietuviškai, rusiškai, bet ir angliškai. Viskas baigėsi tuo, kad pavargęs vaikas užmigo jos akyse.

Kai reikėdavo išsiskirti su savo globotiniu, kurį parsiveždavo namo, Sandra kaskart apsiašarodavo. Keis-tokos jai atrodė pažįstamų kalbos, kad pasiimdama namo berniuką ji neva daranti gerą darbą. Toks vertinimas berniuko krikštamotei keldavo šypseną: „Tai nėra joks didvyriškumas ar geras darbas. Jei myli vaiką, tai taip ir turi būti.“

Prieš keletą metų berniuką įsivaikino Amerikos lietuvių šeima. Sandra šiuo krikštasūnio likimo vigiu ne tik labai džiaugėsi, bet ir liūdėjo dėl išsiskyrimo. Jai rūpi Kazimiero likimas,

todėl palaiko ryšį su anapus Atlanto gyvenančiais naujaisiais jo tėvais ir labai didžiuojasi, kad jis yra ne tik geri-ausiais mokinys klasėje, bet ir išrinktas geriausiu mokyklos krepšininku. Dabar jau paauglys Kazimieras net nenori prisiminti Lietuvos, nes ji asocijuojasi su vaikų namais, todėl jis iš principo nekalba lietuviškai.

Kunigas padėjo pakeisti požiūrįŽingsniuodama gyvenimo keliu

Sandra užuovėjos ieškojo tikėjime. Netikinčioje šeimoje užaugusi uteniškė niekieno neraginama ėmė lankyti bažnyčią, o besimokydama devintoje klasėje savo noru priėmė pirmąją komuniją. Į bažnyčią Sandra užsuka ne tik pasimelsti, bet ir pamąstyti tyloje, susikaupti.

Mergina savo gyvenimo kelyje sutiko daugybę nuostabių žmonių. Sandros požiūrį į gyvenimą gerokai pakeitė pažintis su minėtu kunigu A.Šukiu. Su juo mergina susibičiuliavo dar studijuo-dama kolegijoje. Ji daug ko išmoko iš tarp jaunimo populiaraus kunigo, o ma-tydama, kaip jis padeda kitiems, ir pati ėmė dažniau ištiesti pagalbos ranką aplinkiniams, suprato, kad gyvenimas nėra toks blogas, kokį jį matydavo anksčiau. Labiausiai ji džiaugiasi tuo, kad pradėjusi bendrauti su dvasininku tapo daug santūresnė.

Paklausta, kokia jos didžiausia svajonė, pašnekovė ilgokai galvojo, o paskui juokdamasi atskleidė:„Nežinau net kodėl kažkam pasakiau, kad norėčiau turėti žydų tautybės vyrą. Jie – patys protingiausi pasaulyje žmonės. Noriu turėti idealią šeimą, nes mano tėvų šeimyninis gyvenimas nesusiklostė. Internete bendrauju su Lietuvoje užaugusiu, šiuo metu Izraelio okupuotame Vakarų Krante gyvenančiu Danieliumi Lupšicu. Jis man labai imponuoja. Tai pavyzdys, koks turėtų būti vyras – tikras šalies patriotas ir gynėjas“.

Kol straipsnis buvo rengiamas spaudai, uteniškės gyvenime vienas po kito ėmė rutuliotis nauji įvykiai. Nuo šio rudens Sandra tapo M.Romerio universiteto viešojo administravimo specialybės studente neakivaizdininke, o iš keturių kandidatų išrinkta etatine Utenos neįgaliųjų draugijos pirmininke, mergina sulaukė daugybės sveikinimų.

Ką manote apie politinį skandalą Utenoje? Meras socialdemokratas Alvydas Katinas nušalintas nuo pareigų,

vyksta tyrimas. Kuo jis baigsis?(Balsavo 135 skaitytojai)

Meras grįš į darbą.

- 67.4%

Meras bus pašalintas iš pareigų.

- 20%

Meras bus nuteistas. - 12.6%

Ką manote apie poetės, liberalsąjūdietės Dalios Teišerskytės pareiškimą apie negrą ir unitazą?

(Balsavo 220 skaitytojų)

Nieko apie tai nežinau. - 9.5%

Poetė-politikė elgėsi

rasistiškai. - 18.6%

Na, išsprūdo jai frazė ir tiek. - 30%

Nieko blogo jos žodžiuose neįžiūriu.

- 41.8%

Ar jau pripratot prie euro?(Balsavo 230 skaitytojų)

Taip, skaičiuoju eurais.

- 16.5%

Taip, bet mintyse eurus dar perskaičiuoju litais. - 56.1%

Ne, dar nepripratau.

- 25.2%

Dirbu ne euro zonoje. - 2.2%

w w w. a n y k s t a . l t

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.5

ps

l.

..

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . b e . . . d i k t o f o n o . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

i š p i r m ų l ū p ų

...laikinas nušalinimas nuo mero pareigų teoriškai yra kardomoji priemonė, bet praktiškai tai bausmė. Bausmė, pažeidžianti nekaltumo prezumpcijos principus, žeminanti jo garbę ir orumą...

“Šaldytuvų liga“

Ar esate girdėję apie užkrečiamąją žarnyno ligą jersiniozę, kurią medikai dar vadina „šaldytuvų liga“. Kuo ši liga pavojinga sveikatai, žurnalistė Elvyra Sabalytė teiravosi Utenos visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto Dainiaus Rašimo.

Kodėl jersiniozė vadinama „šaldytuvų liga“? Šia klastinga liga užsikrečiama valgant jersinijomis užkrėstą maistą. Dažniausiai jersenijomis užsikrečiama nuo rūsyje laikytų daržovių, kurias galėjo apšlapinti pelės, užsikrėtusios jersenijomis. Jersinijos išlieka gyvybingos ir dauginasi net su daržovėmis ir vaisiais atsidūrusios šaldytuve. Rizika susirgti jersinioze padidėja šaltuoju metų laiku dėl ją platinančių graužikų, kurie atšalus orui vis dažniau braunasi į žmonių būstus. Kaip atpažinti šią užkrečiamąją ligą?Pakyla temperatūra, skauda pilvą ir galvą, ligonis viduriuoja dvokiančiomis gleivėmis, dažniausiai su krauju. Dažniausios žarnyno jersiniozės komplikacijos yra odos bėrimas, sąnarių skausmai, sepsis. Sąnarių skausmai, paprastai kelių, alkūnių ir riešų, tęsiasi 1-6 mėnesius. Kartais tokiais atvejais pažeidžiamos smegenys, plaučiai, kiti vidaus organai, didelė rizika susirgti meningitu. Pirmieji ligos požymiai pasireiškia per 2-11 dienų. Liga tęsiasi 1-3 savaites. Jersiniozė kiekvieną organizmą paveikia skirtingai. Tai nulemia ne tik žmogaus imunitetas, bet ir į organizmo patekusio nuodo kiekis. 2015 metais Utenos apskrityje žarnyno jersinioze sirgo 13 asmenų.Ar įmanoma apsisaugoti nuo jersiniozės?Nuo jersiniozės apsaugo švara. Daržoves ir vaisius reikėtų plauti po tekančiu karštu vandeniu, nulupti ir dar kartą nuplauti. Nepamirškite nuplauti ir peilio, kuriuo lupote ar skutote, lentos, ant kurios pjaustėte daržoves ar vaisius. Naudokite atskiras lentas žaliai mėsai, paukštienai, daržovėms, jas kruopščiai nuplaukite po sąlyčio su maisto produktais. Jersinijų galima parsinešti turguje ar parduotuvėje nusipirkus užkrėstų vaisių ar daržovių. Nepamirškite reguliariai perrinkti ir išmesti supuvusias daržoves ir vaisius, nes ant jų jersinijos dauginasi itin sparčiai.

Žiema. Palankus metas mušti socdemus. Druskininkų meras Ričardas Malinauskas - toli, nepasiekiu. O štai į Utenos merą Alvydą Katiną galėčiau pa-leisti akmenį. Bet ranka nekyla... Ir visai ne dėl to, kad jo pavardė Katinas.

Galbūt A.Katinas blogas žmogus. Gal jis kyšininkas, verslininkų prievartauto-jas, gal žmogžudys ir kanibalas. Tačiau, kai žmogus nuteisiamas be teismo, yra negražu, negarbinga, nepadoru. Jo laikinas nušalinimas nuo mero pareigų teoriškai yra kardomoji priemonė, bet praktiškai tai bausmė. Bausmė, pažeidžianti nekaltumo prezumpcijos principus, žeminanti jo garbę ir orumą. Kažkada tyrimas baigsis, bus nustatyta, kad ar jis kaltas, ar nekaltas. Bet nere-ikia būti didžiu teisininku, jog supras-tum, kad žmogus negali būti kaltas, kol jo kaltė neįrodyta. Dabar yra atvirkščiai – apkaltintas meras turi laukti, kol bus įrodyta, kad jis nekaltas.

A.Katino istorija manęs nebūtų jaudinusi, jei ne įvykiai Visagino savivaldybėje. Kai šios savivaldybės merę Dalią Štraupaitę surakino ir įgrūdo į tardymo izoliatorių, nebuvo jos labai gaila – surakino, reiškia, yra už ką. Vadinasi, ji bloooga bloooga, baisiai bloga. Tačiau po žeminimų ir pusmetinio priverstinio ne-darbo merė grįžo į savo postą. Negana to, jog ji vis dar nenuteista – ji skandalo įkarštyje galėjo dalyvauti tiesiogini-uose Visagino mero rinkimuose ir juos laimėjo. Na, žmones, rinkėjus, gudrūs politikai gali apmulkinti, tačiau prokuro-rai - ne šiaip sau žmonės. Jie akylesni, ausylesni ir t.t. Savisaugos instinktas man trukdo apkaltinti personalijas, tačiau, jog teisinė sistema yra skylėta ir nelogiška, akivaizdu. Pirmiau turėtų būti surinkti įkalčiai, kurių pakaktų bent jau savivaldybės vadovo nušalinimui visiems laikams ir dar baudai, o paskui jau derėtų rėkti, kad jis „žulikas“. Bet vyksta atvirkščiai – pradžioje kaltinimai, paskui įkalčių rinkimas.

Lydėsiu Alvydą Katiną į Strasbūrą...

Jeigu D.Štraupaitės taip ir nepavyks nuteisti? Jeigu po to ji kreipsis į Strasbūrą? Metinio Visagino biudžeto neužteks, kad jai būtų kompensuota skriauda, žala, nuostoliai. O nuostoliai, net ir tiesi-oginiai finansiniai, nėra maži. Mero mėnesio alga - apie 3 tūkst. eurų, D.Štraupaitė negalėjo dirbti pusmetį... Skaičiuokit. O kur moralinė žala? Kokia suma įvertinti moters merės surakinimą antranki-ais, jos vežiojimą „varanoku“, laikymą tardymo izo-liatoriuje? Net patys pareigūnai, manau, tokį patirtą malonumą nepigiai įvertintų. Čia jums ne kokiam kaimiečiui subinę išspardyti. Viršininkai šiaip jau yra belyčiai, koks skirtumas, kas tau vadovauja - vyras ar moteris, jis vis tiek savo esme yra niekšas. Tačiau vizualiai ir emociškai žeminama moteris, net jei ji ir merė, atrodo kitaip nei vyriškis. Tiesa, po to, kai Vilniuje antrankiais surakintas narkomanas nugvelbė policininkų automatą ir su juo pabėgo, atgaline data galima pateisinti ir D.Štraupaitės

surakinimą. Moteris, moteris... O žiūrėk tik šmakšt pro trečio aukšto langą ir jau ties Kras-nojarsku. Žinia, jog

surakintas – toli nenuskrisi...Prieš draudžiant automobilį suknibžda mintis:

„Gerai jei sudaužysiu, o jei ne - tai draudimui sumokėtų pinigų bus gaila“. Taip ir su A.Katinu. Gerai, kad apkaltintą merą pasodins, o jeigu ne? Koks požiūris formuojasi į teisėsaugą? Ups, vėl ne tą katiną pagavom... Šitą paleidžiam, gaudom kitą? Bet kiek bežaistumėm mero pavarde, jis vis dėlto yra žmogus.

Dar prieš keletą metų informacija, jog koks nors valdininkas suimtas ar bent nuo pareigų nušalintas, auditorijai kėlė džiaugsmą – „pagautas dar vienas vagis“. Dabar emocija jau kita, daugelis tokiais at-vejai pagalvoja: „Na va, prie šito dabar prisikniso“. Kitaip tariant, teisėsaugininkų šaudymas tuščiais šoviniais ne tiek niokoja politikų įvaizdį ir pačius politikus, kiek pačios teisinės sistemos įvaizdį. Šūkis „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk“ šiaip jau buvo sugalvotas ne kaip blevyzgos, bet kas iš to liko...

. . . Vidmantas Šmigelskas >

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.6

ps

l.

..

pli

us

ai

ir m

inu

sa

i

. . . U t e n a . . . A n y k š č i a i . . . M o l ė t a i . . . i r . . . . .

„Žalias skėtis“ išleido trečią albumą

Utenos apskrityje gruodžio 11 dieną buvo 141 laisva darbo vieta. Bedarbių, registruotų Lietuvos darbo biržos Utenos skyriuje, yra 12 925.Daugiausiai darbo neturinčių žmonių užregistruota Ignalinos rajone – 4 249. Utenos rajone bedarbių yra 2 773, Anykščių rajone – 2 615, Molėtų rajone – 1 792, Zarasų rajone – 1 496. Darbo ieško įvairių profesijų atstovai, tačiau daugiausiai žmonių – 1 963 – pageidautų

Albume veriasi nuostabus gamtos pasaulis, pristatomi 33 autoriai, kurie “yra skirtingų profesijų, tautybių, amžiaus, charakterių žmonės, tačiau turintys bendrą pomėgį (kai kuriems tapusiu profesija - gamtinę fotografiją, kuri, jei taip galima teigti, pakerėjo visus ir paskatino susiburti po žaliu skėčiu“, - taip pristato albumą gamtininkas, fotografas Stanislovas Sinkevičius. Albume – Vilniaus dailės akademijos dėstytojo Andriaus Surgailio, Vilniaus universiteto gamtos fakulteto dėstytojo S.Sinkevičiaus, švenčioniškio fotomenininko (AFIAP) Algio Jakšto, Dusetų dailės galerijos vadovo Alvydo Stausko, gamtos mokslų daktaro Broniaus Šablevičiaus, Anykščių policijos komisariato viršininko Rimanto Čepulio ir „Anykštos“ žurnalisto Jono Junevičiaus nuotraukos. Penkmetį atšventęs gamtos fotografų klubas „Žalias skėtis“, vienijantis 42 gamtos fotografus, ruošia antrąją parodą, kuri sausio pradžioje bus atidaryta Utenos kraštotyros muziejuje. O pirmoji klubo paroda šiuo metu džiugina Mažeikių gyventojus.

> „Žalio skėčio“ klubo narys, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Andrius Surgailis pristato trečiąjį klubo narių kūrybos albumą.

Žurnalas „Reitingai“ skelbia geriausių šalies mokyklų 50-ukus pagal šią vasarą abiturientų laikytų valstybinių egzaminų rezultatus. Tarp geriausiai egzaminams paruošiančių mokyklų yra 7 Utenos regiono gimnazijos. O 2015 metų lyderiu dera laikyti Zarasų rajono Antazavės J.Gruodžio gimnaziją – ši mokykla pateko net į 5 valstybinių egzaminų geriausiųjų 50-ukus.Tris kartus tarp geriausiųjų minima Molėtų rajono Alantos gimnazija. Po du kartus į 50-ukus pateko Zarasų rajono Dusetų K.Būgos gimnazija, Utenos K.Šapokos gimnazija bei Visagino „Atgimimo“ gimnazija. Po kartą geriausių mokyklų sąrašuose atsidūrė Molėtų gimnazija bei Ignalinos rajono Didžiasalio „Ryto“ gimnazija. Valstybinį lietuvių kalbos egzaminą Alantos gimnazistai išlaikė vidutiniškai 52,417 balo. Tai 44 vieta Lietuvoje. Šios mokyklos abiturientų valstybinio istorijos egzamino vidurkis yra 66,33 balo (24 vt.), o geografijos – 67 balai (23 vt.). Antazavės abiturientams geriausiai sekėsi per lietuvių kalbos egzaminą. Šio egzamino balų vidurkis – 68,83 balo. Toks balų vidurkis Antazavės gimnazijai garantavo 10 vietą Lietuvoje. Vokiečių kalbos egzaminą laikė tik vienas Antazavės mokinys, jis gavo 48 balus ir mokyklai pelnė 45-46 vietą šalyje. Matematikos valstybinio egzamino vidurkis Antazavės gimnazijoje – 65,13 (14 vt.), chemijos – 59,25 (50 vt.), fizikos – 83,33 (7 vt.). Dusetų gimnazistai lietuvių kalbos valstybinį egzaminą laikė vidutiniškai 55,29 balo (25 vieta), o istorijos egzaminą – 62,86 balo (38 vieta).

Leiski t vaikus į Antazavę

Utenos K.Šapokos gimnazija tarp geriausiųjų pateko už istorijos (vidurkis 62,33; 42 vt.) bei matematikos (vidurkis 52,79; 49 vt.) egzaminus. Visagino „Atgimimo“ gimnazijos abiturientai matematikos valstybinį egzaminą laikė vidutiniškai 60,25 balams (22 vt.), o fiziką – 68,5 balams (30 vt.).Molėtų gimnazijos gimnazistai biologijos valstybinio egzamino rinko vidutiniškai 69,47 balo (29 vt.). Vienas Didžiasalio gimnazistas laikė geografijos valstybinį egzaminą, gavo 63 balus ir savo mokyklai pelnė 37-41 vietą Lietuvoje. Tradiciškai šokiruojantys Vilniaus licėjaus abiturientų egzaminų rezultatai: lietuvių kalbos valstybinio egzamino vidurkis 96,42 balo; anglų kalbos – 97,57.Vietą šalies geriausių mokyklų 50-uke garantavo abiturientų 51,08 balo valstybinio lietuvių kalbos egzamino vidurkis, 72,48 balo anglų kalbos egzamino vidurkis, 61,4 balo istorijos egzamino vidurkis, 52,73 balo matematikos valstybinio egzamino vidurkis, 73,25 - informacinių technologijų valstybinio egzamino vidurkis, 64,87 balo biologijos valstybinio egzamino vidurkis.Antazavės vidurinė mokyklą 2015 metais baigė 14 abiturientų. Lietuvių kalbos valstybinį egzaminą laikė 6, matematiką - 8, chemiją – 4, fiziką – 3 šios mokyklos abiturientai. Taigi klasėje pasitaikė ne du genijai, ištempę visą mokyklos reitingą, o visas kolektyvas.

Daugiausiai bedarbių – Ignalinoje dirbti nekvalifikuotus darbus. Dar 1 046 asmenys ieško darbo statybose. Trečioje vietoje yra pirkimų/pardavimų/rinkodaros sritis, kurioje norėtų dirbti 877 žmonės. Nors Ignalinoje registruota daugiausiai bedarbių, šiame rajone yra ir didžiausia laisvų darbo vietų pasiūla – 82. Utenos rajone – 39 vietos, Anykščių rajone – 11, Molėtų rajone – 6, Zarasų – tik 2 darbo vietos. Daugiausiai darbo vietų siūloma amatininkams – 39, transporto bei ryšių srityje – 20, nekvalifikuotų darbininkų reikia 19.

Alvydui Katinui, Utenos merui, už stogą. Lapkričio mėnesį meras nušalintas nuo pareigų, kaltinant jį reikalavus verslininko socdemų veikėjai uždengti stogą. Kaip su tuo stogu buvo, vis neaišku, bet panašu, kad socdemų partijoje Utenos meras „stogo“ neturi.

Sauliui Rasalui, Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojui, už žurnalisto pašalinimą iš seniūnų sueigos. Liberalus liberalas pašalinimą motyvavo tuo, jog apie seniūnijų kelius natūraliau kalbėtis be pašalinių, vėliau buvo sugalvotas asmens duomenų apsaugos motyvas.

Giedriui Titeniui, anykštėnui plaukikui, už medalį. Gruodžio pradžioje G.Titenis Izraelyje vykusiame Europos plaukimo čempionate 100 m krūtine distancijoje laimėjo bronzą, dvigubai trumpesnėje distancijoje finišavo penktas.

Linui Pernavui, generaliniam komisarui, už „Igorioką“. Iš Ignalinos kilęs, ilgai Utenos regiono policijai vadovavęs L.Pernavas perdėtai ramiai sureagavo, kai surakintas narkomanas pagrobė policininkų automatą. Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis nors teoriškai atsistatydino.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.7

ps

l.

..

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . U t e n a . . . A n y k š č i a i . . . M o l ė t a i . . . i r . . . . .s

en

ten

cij

os

Prisimenant prieš 80 metų, 1935-ųjų rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais garsiųjų Lietuvos geografų, profesorių Kazimiero Pakšto ir Stepono Kolupailos bei jų bičiulių 16 parų ekspediciją keliaujant baidarėmis Šventąja, simboliškai jų žygį bandė pakartoti į judėjimą „Dausuva“ besiburiančių entuziastų grupelė. Plaukimui laiveliais skyrėme vieną dieną.Baidares – mėlynąją, kaip ir dera, didelėmis raidėmis „Chronus“ paženklinome - tokios spalvos ir tokiu vardu buvo S.Kolupailos laivė, o ant karališkai raudonos K.Pakšto garbei klijavome „Dausuva“. Mūsų vandens kelias simboliškai K.Pakšto gimtinę Užpalius su tėvelio Adomo tėviške ir visos garsios Pakštų giminės lizdu Butėnais sujungė. Butėnų bendruomenės namuose vyko susitikimas su butėniečiais bei spaudos konferencija „Lydys“. Kaip kuklus atminimas didlydžio, sugauto kadaise Butėnuose pas pusbrolį Mykolą Pakštą viešėjusio profesoriaus K.Pakšto ir jo bičiulių pietums, garbingiausiame stalo viduryje tarp naminio sūrio, sviesto medaus, duonos, dešraitės ir kitų gėrybių puikavosi nedidukas farširuotas lydekaitis. Kalbėjomės apie K.Pakštą, apie jo butėnietišką kilmę, apie jo keliones po pasaulį, Afrikoje prie Viktorijos krioklio įsmeigtą lietuvišką trispalvę, Baltijos jūros svarbą, geopolitines įžvalgas, mūsų tautos „apginklavimą“ mokslu ir dora. Apie naujųjų žemių lietuvių kolonijoms paiešką, nuostabųjį Karibų jūros pakrančių kraštą Belizą, kur ir turėjo įsikurti gal kada nors savo svarba ir tikrąją tėvynę galėjusi pranokti tautinė valstybė Dausuva.

Vilt ingu „Dausuvos“ keliu

> „Dausuvos“ ekspedicijos dalyviai prie savo laivelių „Chronus“ ir „Dausuva“ 2015 m. rugpjūčio 8-ąją Butėnų prieplaukoje.

Sartų žirgų lenktynės kasmet rengiamos nuo 1905 metų. Manoma, kad žirgais ant Sartų lenktyniauta dar XVIII amžiuje.Nuo Sartų ežero į Dusetų (Zarasų r.) hipodromą lenktynininkai išsikraustė jau senokai, tačiau yra buvę metų, kai dėl šiltų orų neįmanoma ledo išlieti ir hipodrome. Tačiau Sartų lenktynių organizatoriai tikisi, kad 2016-aisias prieš vasario 6-ąją, lenktynių dieną, spustels šaltukas. Planuojama lenktynių „Sartai 2016“ fonde sukaupti 22 tūkst. eurų, kuriuos skirs valstybės įstaigos ir privačios įmonės. Lenktynių programoje bus devyni pagrindiniai važiavimai, o jų laimėtojų ir prizininkų – žirgų vadeliotojų – lauks piniginiai prizai ir medaliai.Eikliausio ristūno vadeliotojui bus įteiktas pagrindinis lenktynių trofėjus – „Didysis žiemos prizas“, kurį tradiciškai steigia Žemės ūkio ministerija. Lenktynėse laukiama sportininkų ir iš kaimyninių šalių – Latvijos, Estijos, Lenkijos.Sartų žirgų lenktynes organizuoja Žemės ūkio ministerija, Valstybinis žirgynas ir Zarasų savivaldybė. Dusetose veikia vienas iš valstybinių žirgynų. Šalia miestelio pastatytas hipodromas varžyboms yra naudojamas tik kartą per metus, per Sartų lenktynes.

Prabangi trasa netinka

Ignalinai stiprinti Lietuvos žiemos sporto centro titulą trukdo projektuotojų klaidos. Šiame mieste už 2,5 mln. eurų atlikta žiemos sporto bazės rekonstrukcija supykdė biatlonininkus.Teigiama, jog slidžių ruošimo patalpos yra prastai ventiliuojamos, todėl ten galima nusinuodyti, trasos posūkiai per aštrūs, o šaudykloje nesimato taikinių.Vienas iš Lietuvos biatlono lyderių, anykštėnas olimpietis Vytautas Strolia yra beveik dviejų metrų ūgio ir jis Ignalinoje negali net treniruotis, nes šaudydamas atsistojęs nemato taikinio. Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Edis Urbanavičius šalies žiniasklaidą tikino, kad projektas buvo derintas su Biatlono federacija ir žada taisyti smulkius trūkumus, bet pripažįsta, jog šaudyklos trūkumų artimiausius penkerius metus pašalinti nepavyks. Tuo tarpu Biatlono federacijos vadovai aiškino, jog projekte kulkų gaudytuvų nesimatė, piktinasi, jog sportininkams taip ir nėra kur Lietuvoje treniruotis ir aiškina, kad toliau teks jiems dirbti Latvijoje. Ignalinos rajono vicemeras Gintautas Kindurys, „AF“ paklaustas nuomonės apie bazės rekonstrukciją, tikino, kad detalių nežinąs, nes klaidos yra specifinės, dėl jų aiškinasi profesionalai.

Ruošiasi Sartų lenktynėms

Šiukšlinat! Vadinasi, dar gerai gyvenat!

Mindaugas Bobelis, Utenos regiono atliekų tvarkymo centro direktorius, apie atliekų perdirbimo gamyklos paleidimą ir dėl to augančią atliekų surinkimo kainą:

„Kito kelio nėra, mes turime gyventi civilizuotai. Europa davė pinigus, turime judėti pirmyn, negalime gyventi kaip čiukčiai.”

Nesakykit šito socdemams

Sergejus Jovaiša, Seimo narys, konservatorius, apie tai, jog jį galima įtikinti:

„Jeigu man įrodo, kad yra kitaip, aš keičiu savo nuomonę, įsitikinimus, bet pabrėžiu, man turi įrodyti…”

Pirmasis Anykščių „piarščikas“ buvo velnias

Rimantas Vanagas, rašytojas, apie Lajų taką ir Puntuką:

„Lajų takas išgarsino Anykščius, gal kai ką net praturtino ar praturtins. Tik apmaudu, kad atsidūręs greta Puntuko „gulintis Eifelis“ pavertė jį pakelės akmeniu.”

Vilkų medžioklės sezonas tęsiasi nuo spalio 15 iki balandžio 1 dienos. Utenos regione tik Ignalinos medžiotojams pavyko nušauti 6 vilkus, o Anykščių rajono medžiotojai tebeturi teisę sumedžioti 2 pilkius, tačiau jiems nepavyksta. Kaip „AF“ sakė Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Almantas Vaičiūnas, Lietuvoje leista sumedžioti 60 vilkų, kurių 30 yra skirta savivaldybėms ir 30 kitoms teritorijoms.

Mielagėnų medžiotojai nušovė 6 vi lkus

„Utenos regione vilkus sumedžiojo tik Ignalinos rajono medžiotojai, - pastebėjo A.Vaičiūnas. - Mielagėnų medžiotojų klubo nariai patiesė 6 vilkus, dabar teisę sumedžioti 2 vilkus Utenos regione tebeturi tik Anykščių krašto medžiotojai.“Būtent Anykščių rajone vilkai padarė daug žalos, per kelis kartus išpjovė penkias dešimtis vieno Svėdasų seniūnijos ūkininko avių, tačiau anykštėnams sumedžioti vilką nesiseka.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.8

ps

l.

..

. . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Kaltas partietės namo stogasŽiniasklaidoje skelbiami kaltinimai Utenos merui

A.Katinui nėra labai sudėtingi. Neva meras UAB „Utenos melioracija“ vadovui Liuoniui Purviniui nurodęs suremontuoti partietės, dirbusios premjero Algirdo Butkevičiaus sekretoriato vadove, Džiuljetos Žiugždienės namo Gaižiūnuose stogą. Kitaip tari-ant, tokiu būdu A.Katinas reikalavo kyšio partietės naudai. L.Purvinis – „etatinis“ Utenos rajono tarybos narys, buvęs krikdemas, kartu su Utenos vicemeru Vidmantu Valinčiumi migravęs į Lietuvos laisvės sąjungą (liberalai). Vicemeras V.Valinčius - ištikimas mero bendražygis, kuris būdamas partijos skyriaus lyderiu nedalyvavo tiesioginiuose Utenos mero rinkimuose ir juose parėmė socdemą A.Katiną. Taigi L.Purvinis A.Katinui – bendražygio bendražygis…

Pasak žiniasklaidos, L.Purvinis pripažino, kad 2013 metais meras A.Katinas jam pasakė, kad reikia vienai moteriškei suremontuoti stogą. Vėliau valdininkai statybininkams perdavė Dž.Žiugždienės namo raktus ir šie atliko darbus. L.Purvinis neslepia, kad remontuoti socdemų veikėjos namą jį prašė meras A.Katinas, o jo firma už atliktus darbus pritaikiusi Dž.Žiugždienei nuolaidą. Tačiau, regis, socialdemokratė sumokėjo mažiau, nei prašė darbus atlikę rangovai.

Stogas remontuotas prieš pusantrų metų.

Džiuljeta Žiugždienė – Algirdo Brazausko žmogusDž.Žiugždienė – LTSR liaudies komisaro

Juozo Žiugždos anūko Giedriaus našlė. Algirdui Brazauskui tapus Lietuvos Prezidentu, ji įsidarbino Prezidentūroje. Kai A.Brazauskas baigė Prezidento kadenciją ir įkūrė savo vardo fondą, Dž.Žiugždienė buvo paskirta šio fondo pirmininke. 2001 metais A.Brazauskas grįžo į valdžią, tapo Vyriausybės vadovu, kartu su juo į Vyriausybės rūmus įžengė ir Dž.Žiugždienė – ji buvo paskirta sekretoriato vadove.

Medžioklės sezonas tęsiasi…Lietuvos rašytojų sąjungos narys, trijų poezijos knygų autorius Utenos meras, socialdemokratas Alvydas Katinas turi laiko eilėraščių rašymui – lapkričio pradžioje jis dviem mėnesiams nušalintas nuo pareigų. Merui pareikšti įtarimai korupcija, vyksta tyrimas. Tik prieš kelis mėnesius į savo darbo kabinetą grįžo kita korupcija kaltinama Utenos regiono savivaldybės vadovė, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) narė, Visagino merė Dalia Štraupaitė.

Dž.Žiugždienė pirmomis skandalo dėl jos namo stogo dienomis savo noru pasitraukė iš darbo.

Dėl eilinių piliečių padaro daugiau A.Katino nušalinimas nuo mero

pareigų grindžiamas tuo, kad jis nedarytų įtakos ir netrukdytų tyrimui. Utenos rajono meru laikinai dirba vicemeras V.Valinčius. Tiesa, A.Katinui nedraudžiama užeiti į savivaldybę, formaliai jam lyg ir neuždrausta dalyvauti ir rajono Tarybos posėdžiuose, tačiau „Aukštaitiškam forma-tui“ meras sakė, kad dėl viso pikto į rajono Tarybos posėdžius jis neinąs.

Meras teigė, kad jo problemų priežastis yra ta, jog kitos institucijos nesupranta savivaldos veiklos. „Manau, kad visiems ilgai dirbantiems merams galima iškelti daug bylų. Žinojau, kad mano telefono pasiklausoma, šiaip girdėjau kalbas, kad ateina jau A.Katino eilė… Nei teisėsauga, nei valstybinių institucijų atstovai nesupranta, kokia savivaldybių darbo specifika. Ko tas meras vaikšto pakrūmėm ir dėl kažkokių stogų skambinėja? Daug skambinėju. Ir dėl ūkininkų skambinu, ir dėl verslininkų, ir paežerėm vaikštau. Šiuo atveju, gerai, kad dar nenuvažiavau pažiūrėt, kaip darbai atliekami”, – „Aukštaitiškam formatui“ kalbėjo A.Katinas. Meras dievagojosi, kad dėl daugelio paprastų žmonių jis yra padaręs daug daugiau, nei šį kartą dėl premjero

sekretoriato vadovės, tačiau paprasti žmonės niekam nebuvo įdomūs.

Eilėraščiai „nesirašo“A.Katiną kalbinome gruodžio

pradžioje. Meras, regis, buvo aprimęs, bet eilėraščių sakė nerašąs. „Nesirašo“. Ne ta nuotaika“, – žurnalistui ironizavus, kad dabar turi laiko kūrybai, pratarė meras. A.Katinas sakė dienas leidžia kaime, sodyboje. Jei nušalinimas tęsis ilgesnį laiką, Utenos meras kentės ir finansiškai – alga jam už nušalinimo laiką nemokama, kitų pajamų A.Katinas neturi. Tiesa, jis tvirtino turįs santaupų, todėl maistui ir advokatams kol kas užtenka.

Meras, žinoma, jaučiasi nekaltas ir pažemintas. „Ne tik įstatymai skylėti, ne tik parlamentinės kontrolės trūksta, bet ir žmogiškumo trūksta”, – Lietuvos teisinės sistemos trūkumus vardino Utenos meras A.Katinas.

Korupcija kaltinama merė laimėjo rinkimus

Visagino merė D.Štraupaitė daugiau nei prieš metus su antrankiais ant rankų buvo išvežta į tardymo izoliatorių. Merė kaltinama kyšininkavimu stambiu mastu. Ji buvo nušalinta nuo merės pareigų, tačiau rinkėjai nepatikėjo, jog politikė yra nusikaltėlė ir skandalo įkarštyje, 2015

. . . Vidmantas Šmigelskas >

> Utenos meras Alvydas Katinas nuo mero pareigų nušalintas lapkričio mėnesį, kada jam bus leista (ir ar apskritai bus leista) grįžti į postą – nėra žinoma.

> Visagino merei Daliai Štraupaitei kelis mėnesius buvo draudžiama net užeiti į savivaldybės administracijos pastatą.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.9

ps

l.

..

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

metų pavasarį, visaginiečiai ją vėl išrinko mere.

Bet į savivaldybės vadovės kabinetą D.Štraupaitė grįžo tik rugpjūčio 12-ąją – iki tol jau buvo draudžiama net patekti į savivaldybę. Be D.Štraupaitės Visagino savivaldybė gyveno beveik metus, kol teismas jai leido grįžti į darbą. Tiesa, procesas vis dar nėra pasibaigęs – Vis-agino merė nei išteisinta, nei apkaltinta. „Tikrina faktus. Jie dirba savo darbą, aš dirbu savo darbą. Baigiu jau šią istoriją pamiršti”, – „Aukštaitiškam formatui“ sakė Visagino merė D.Štraupaitė.

Beje, be vulgaraus kyšininkavimo D.Štraupaitė kaltinta ir siekimu išvengti atsakomybės už greičio viršijimą. „Atlie-kant ikiteisminio tyrimo veiksmus taip pat nustatyta, kad D.Štraupaitė, siekdama išvengti atsakomybės už greičio viršijimą vairuojant automobilį BMW X5, galimai

organizavo melagingų parodymų davimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Merė už greičio viršijimą įkalbėjo prisiimti kaltę Visagino savivaldybės administraci-jos tarnautoją D.K.”, – STT pranešimą 2014 metais citavo lrytas.lt.

Prabangios šiukšliadežės ir suolaiŠių metų lapkritį, jau po Utenos

mero nušalinimo, imtos narstyti Utenos „Utenos“ stadiono šiukšliadėžės. „Utenio“ stadionas rekonstruotas 2011-2013 metais. Rangos konkursą, kurio vertė 16,8 mln litų (4,87 mln. eurų) laimėjo ir darbus atliko legendinio L.Purvinio legendinė UAB „Utenos melioracija“.

Spaudoje pasirodė pranešimai, kad kiekviena iš stadione pastatytų šiukšliadėžių kainavo po 600 eurų, brangūs buvę ir kiti pirkiniai. „Įspūdinga kaina sumokėta ir už 125 suolus: kiek daugiau nei 272 tūkst. litų. Vidutinė vieno suolo kaina eurais – 630. Po pustrečio tūkstančio litų miestui atsiėjo vienuolika stadiono teritorijoje įrengtų dviračių stovų. Dar 46,6 tūkst. litų, arba beveik 13,5 tūkst. eurų, įvertintas reklaminis užrašas „Utenio stadionas“, apie 300 tūkst. litų miestui atsiėjo stadiono švieslentė“, – rašė portalas 15min.lt

„Utenos melioracija“ figūravo ir Vilniaus kyšininkavimo skandale, kai prieš pat 2012 m. Seimo rinkimus su stambia suma pinigų STT agentams įkliuvo tuometis Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius. Skelbta, jog kyšį pristatęs buvęs „Vilniaus vandenų“ vadovas Darius

Norkus atstovavo būtent „Utenos melioracijai“.

Suolus skaičiavusi liberalą vadino „žuliku“Stadiono turto vertinimo ir situacijos komen-

tavimo šalies portalų žurnalistams ėmėsi Utenos liberalų lyderis Marijus Kaukėnas. „Buvęs žulikas ir chuliganas Utenos”, – kolegą politiką M.Kaukėną šalies žiniasklaidai įvertino L.Purvinis. Kalbėdamas su „Aukštaitišku formatu“ L.Purvinis tikino, kad čia ne jo, o uteniškių nuomonė apie liberalą. „Aš šitoje įmonėje esu nuo 1978-ųjų, stengiausi, kad žmonės turėtų darbo net per blokadą, o jis sau dividendus renkasi ne darbu, bet kitų žeminimu”, – piktinosi verslininkas ir aiškino, kad stadiono skandalo net nėr kaip komentuoti, nes kainos pateiktos taip, kaip norėta jo politiniams oponentams, neįskaičiuojant darbų kainos, nekreipiant dėmesio, kad šalia šiukšliadėžių klotos trinkelės ir pan.

Pakišo?Dėl Dž.Žiugždienės stogo remonto skandalo

vis dėlto greičiausiai kalta ji pati, o ne politiniai oponentai. L.Purvinis, kuris Utenos mero A.Katino byloje yra specialusis liudininkas, „Aukštaitiškam formatui” aiškino, kad plačiai komentuoti situacijos negali, tačiau tikino, kad aukštas pareigas užėmusi socdemė paprasčiausiai atsisakė sumokėti dalį pinigų už atliktus darbus ir, „Utenos melioracijai“ bandant susigrąžinti firmos uždirbtas lėšas, neva ir kilęs skandalas.

Pagal šią versiją A.Katinas paprasčiausiai atsidūrė ne laiku ir ne vietoje… Išeitų, lyg ir buvęs sistemin-gas mero pokalbių perklausymas, katalogavimas, o kilus dviejų oponentų (Dž.Žiugždienės ir L.Purvinio) ginčams dėl pinigų – panaudotas ir mero pokalbio su L.Purviniu įrašas. Dvelkia mistika, bet atrodytų, kad socdemė Dž.Žiugždienė partietį A.Katiną „pakišo“…

Lietuvos laisvosios rinkos instituto paskelbtame šalies savivaldybių indekse iš mažųjų savivaldybių apskrityje geriausiai įvertinta Utenos rajono savivaldybė - 27-28 vieta. Ignalinos rajono savivaldybei atiteko paskutinioji – 54-oji vieta.Visaginas šalies savivaldybių indekse – 38-tas, Molėtų rajono savivaldybė – 40-oje vietoje, Zarasų rajono savivaldybė dalijasi 43–45 vietas, Anykščių

Gruodžio 8 ir 10 dienomis per šalį nuvilniję pedagogų streikai neaplenkė ir Utenos apskrities. Aktyviausia juose dalyvavo Zarasų rajono pedagogai, o streikus visiškai ignoravo Ignalinos rajono mokytojai.Lietuvos švietimo profesinės sąjungos

Ignalinos rajonas - indekso galerajono savivaldybė–51-a.„Užburtas ratas – savivaldybių indekso gale atsidūrusiose savivaldybėse dideli nekilnojamojo turto ir žemės mokesčiai, išduodama santykinai mažai statybos leidimų, sunku pritraukti investicijas, čia vangiai kuriasi naujas verslas. Dėl to ir pragyventi sunkiau: Ignalinoje darbo neturi kas šeštas gyventojas. Daugiau skurdo: reitingo

apačioje atsidūrusioje Ignalinoje kas dešimtas žmogus pragyvena tik gaudamas socialines pašalpas. Skirtumai tarp skirtingų šalies savivaldybių išlieka labai dideli”, – teigia Aistė Čepukaitė, savivaldybių indekso tyrimo vadovė.Pernai šalies savivaldybių indekse Utenos rajonas buvo devintoje, Visaginas – 22-oje, Molėtų rajono savivaldybė – 23-oje, Zarasų rajono svivaldybė – 24-oje, Anykščių rajono savivaldybė – 28-oje, Ignalinos rajono savivaldybė – 32-oje vietoje.Šiemet tarp didžiųjų šalies miestų indekse lyderiauja Vilnius, o tarp mažųjų savivaldybių – Kauno ir Klaipėdos rajonai.

Nestreikavo tik Ignalinos mokytojaiorganizuotame streike dalyvavo tik Anykščių, Molėtų bei Visagino pedagogai. Prie Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos surengto streiko prisijungė Utenos Dauniškio gimnazijos,Visagino ,,Žiburio” pagrindinės ir „Gerosios vilties“ vidurinių mokyklų, Zarasų „Ąžuolo“ , P. Širvio gimnazijų,

„Santarvės“ pradinės mokyklos, Dusetų K. Būgos gimnazijos bei Anykščių muzikos mokyklos mokytojai.Streikus surengusios profesinės sąjungos reikalauja iš valdžios įgyvendinti anksčiau duotus pažadus kelti pedagogų atlyginimus, atkurti prieškrizinį mokinio krepšelio dydį, skirti daugiau lėšų išeitinėms kompensacijoms.

> UAB „Utenos melioracija“ direktoriaus Liuoniaus Purvinio pavardė minima jau mažiausiai trečiame skandale.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

0p

sl

..

.. . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . v e r s l a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

politika

Ankstesnėje Ignalinos-Švenčionių apygardoje ignaliniečių „svoris“ buvo didesnis, nes prie šio rajono buvo prijungta tik dalis Švenčionių ra-jono apylinkių. O naujojoje Nalšios apygardoje bendrą Seimo narį rinks visi ignaliniečiai ir visi švenčioniškiai. Šių rajonų rinkėjų santykis yra 22 tūkst. 860 – 15 tūkst. 408 Švenčionių naudai.

Molėtų-Širvintų apygardoje Seimo narį rinks 32 tūkst. 396 rinkėjai: 17 tūkst. 790 Molėtų rajono gyventojų ir 14 tūkst. 606 Širvintų rajono gyven-tojai. Ir 2012 metais molėtiškių ir švenčioniškių santykis buvo panašus, taigi ir įtaka panaši. Tačiau politikams, kovojantiems dėl mandato Molėtuose, teks sukti visai į kitą pusę nuo šio miesto. Nuo 1996 metų Molėtų-Švenčionių apygardoje visuose Seimo rinkimuose kovojo Molėtų meras, konservatorius Valentinas Stundys. Paskutines dvi kadencijas jis yra Seimo narys. Molėtiškiai visada balsavo už V.Stundį, tačiau švenčioniškiai – už jo oponentą. Šiam politikui pavyko laimėti tik 2008 m. Seimo rinkimus, o 2012-aisiais jis pralaimėjo „darbiečiui“ Petrui Čimbarui ir į Seimą pateko tik per partijos sąrašą.

Ir 2016 metų Seimo rinkimuose rimčiausi kandidatai Molėtų-Širvintų apygardoje turėtų būti molėtiškiai V.Stundys bei P.Čimbaras. O Darbo partijos merės Živilės Pinskuvienės valdomas Širvintų rajonas vargu ar bus palankus konserva-toriui V.Stundžiui. Žodžiu, Molėtuose populiariam politikui ir vėl teks kovoti su „išorės priešais“, tik jau kitoje teritorijoje. Kol nebuvo pakeistos apygardų ribos, Molėtų-Švenčionių apygardoje nuo socdemų ketino kandidatuoti Aplinkos ministerijos viceministras Linas Jonauskas, o nuo Liberalų sąjūdžio - Ada Jonušė.

Kas vyks per 2016 metų Seimo rinkimus nau-jojoje Nalšios apygardoje, nėra daug žinių. 2012 metais rinkimus Ignalinos-Švenčionių apygardoje laimėjo „darbietis“ Šarūnas Birutis, antrajame ture įveikęs socialdemokratą Vilių Cibulską. „Valstiečių“

Apygardų ribos – galvos skausmas politikams

Keičiant Seimo rinkimų apygardų teritorijas Molėtų ir Ignalinos politikai turi pergalvoti rinkimų strategijas. Rinkimų teritorijų pertvarka niekaip neliečia Utenos ir Zarasų –Visagino apygardų, tuo tarpu buvusi Molėtų-Švenčionių apygarda tampa Molėtų-Širvintų apygarda, o Ignalinos-Švenčionių apygarda tampa Nalšios apygarda.

atstovė Marijona Lukoševičienė liko trečia. Visais laikais „valstiečių“ tvirtove buvusi Ignalina ir per 2016 metų Seimo rinkimus negalės deleguoti savo ryškiausių veikėjų – Bronis Ropė gauna solidžią Briuselio europarla-mentaro algą, o Henrikas Šiaudinis, laimėjęs tiesioginius Ignalinos mero rinkimus, taip pat nemes „kelio dėl takelio“. Anksčiau skelbta, kad Ignali-nos - Švenčionių apygardoje socdemai kandidatu kels Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrą Algirdą Šešelgį, o Liberalų sąjūdis - Švenčionių verslininką ir valdininką Kęstutį Savicką. Kokioje apygardoje ketina kan-didatuoti Kultūros ministras Šarūnas Birutis, skelbta nebuvo.

Anykščių-Kupiškio apygardos 2016-aisiais nebus. Vietoj jos for-muojama Anykščių – Panevėžio apy-garda. Tačiau anykštėnų įtaka Seimo rinkimuose išliks tokia pati, kaip ir buvo. 2016-ųjų rudenį bendrą Seimo narį rinks 24 tūkst. 443 anykštėnai ir 8 tūkst. 768 Panevėžio rajono gyven-tojai. Anykščių-Kupiškio apygarda pagal anykštėnų ir ne anykštėnų santykį buvo panaši kaip naujoji apygarda. Skelbiama, kad Anykščių - Panevėžio apygardoje dėl Seimo nario mandato kovos Seimo nariai konser-vatorius Sergejus Jovaiša ir „darbi-etis“ Ričardas Sargūnas, socdemė,

Vyriausybės vadovo patarėja Auksė Kontrimienė bei liberalas verslininkas Lukas Pakeltis. Kupiškio rajono pak-eitimas Panevėžio rajonu lyg ir turėtų būti naudingas krepšinio garsenybei S.Jovaišai, kurio pavardės naujose apylinkėse pristatinėti nereikia, tuo tarpu 2012-aisiais Anykščių-Kupiškio apygardoje išrinkto R.Sargūno įdirbis Kupiškio rajone eina šuniui ant uodegos. Tačiau 2012-aisiais metais prie Anykščių prijungiamose Panevėžio rajono apylinkėse aktyviai balsuota už kairiuosius, ypač už „darbiečius“.

Utenoje – nieko naujo. Ir apygarda nesikeičia, ir pagrindiniai varžovai tie patys. Socdemai kandidate kelia parlamentarę Mildą Petrauskienę, konservatoriai – eksparlamentarą Edmundą Pupinį. Tiesa, galbūt per 2016-ųjų rinkimus rimtu žaidėju bus Utenos liberalų kandidatas Marijus Kaukėnas.

Zarasų-Visagino apygardoje konser-vatoriai pralaimėti siunčia Roką Žilinską iš Vilniaus, o socdemų kandidatu bus taip pat vilnietis Algirdas Raslanas. Pagal dabartinę mozaiką, regis, nei šioje apygardoje, nei naujoviškoje Nalšios apygardoje potencialių nugalėtojų kol kas nesimato.

. . . Vidmantas Šmigelskas >

> Artėjant Seimo rinkimams vyksta naujas rinkėjų padalinimas.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

1p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . v e r s l a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

politikareklama

Trečią gyvavimo dešimtmetį įpusėjusi leidykla - spaustuvė „Utenos Indra“ savo istoriją laisvoje Lietuvoje pradėjo nuo nulio ir tapo moderniausia Utenos apskrities spaustuve. „Dirb-damas trikotažo fabriko laikraštyje jaučiau, kad artėja permainos, todėl įsteigiau blankų leidybos įmonę, juos spausdinome Utenos spaustuvėje“, – verslo pradžią prisiminė įmonės vadovas Antanas Kibickas. Netrukus buvo įkurta ir leidykla. Pradžioje tai buvo nedidelė įmonė su keliais kom-piuteriais, pora nenaujų spausdinimo mašinų, antspaudų baru ir dvidešimties darbuotojų kolektyvu.

Pamažu į spaustuvę atkeliavo nauji modernūs spausdinimo įrengimai, naujos technologijos. Džiaugsmą kėlė pirmosios knygų mugės Vilniaus parodų centre. „Utenos Indra“ buvo vienintelė rajone veikianti privati spaustuvė, dalyvaujanti knygų mugėje ir savo produkcijos kokybe nė kiek nenusileidžianti didžiosioms šalies spaustuvėms.

Bėgant metams išdygo naujas priestatas, kuriame įsikūrė parduotuvė ir dalis administracijos. Veiklos apogėjų

„Utenos Indra” mokosi vairuoti „Ferrari“

Ką eiliniam uteniškiui reiškia jau 25 metus skambantis UAB „Utenos Indra“ vardas? Vieniems jų bendrovė asocijuojasi su indėliu į ekonomiką, verslą ir kultūrą, kitiems – tai šimtai naujų darbo vietų.

„Utenos Indra“ pasiekė pradėjusi spausdinti blankus, numeruotą produkciją. 2008 metais leidyklos-spaustuvės apyvarta sudarė 4 milijonus litų, įmonėje dirbo 120 darbuotojų. Šiandien bendrovė, suradusi specifinę nišą, išgyvena iš pramonės įmonių užsakymų. Jos veikla orientuota į stambių įmonių užsakymus. Čia spaus-dinami specialūs, netipiniai blankai, važtaraščiai, pinigų priėmimo kvitai, etiketės, įvairios pakuotės, plakatai, reklaminiai bukletai, skrajutės.

Per savo gyvavimo 25-metį leidykla - spaustuvė išleido 600 mokslinės ir grožinės literatūros leidinių, tarp jų nemažai fundamentalių, nevienadienių meno ir mokslinių leidinių, albumų apie Utenos kraštą ir žmones. Užsakymai atkeliauja ne tik iš Vilniaus, Klaipėdos, bet ir Naujosios Akmenės, Jurbarko, Ig-nalinos. Knygų leidyboje dirba korekto-riai, dizaineriai, dailininkai, redaktoriai. „Daug atvejų, kai knygas spausdinau veltui, iš geros dūšios. Iš prigimties esu altruistas ir, jei tu gali, tai ko nepadėti. Rėmiau literatus, jų klubą „Verdenė“. Tokie literatai, kaip Vytautas Kazela, Alvydas Katinas, Regina Lumpickienė, išleidę pas mus pirmąsias savo knygas, tapo Rašytojų sąjungos nariais“.

Bendrovėje vyko ir vyksta nuolatinis

atsinaujinimo procesas, dalis gabių ir inciatyvių darbuotojų, kurie pasijuto savarankiški, išėjo į savo verslą. Dėl tų žmonių, kurie išėjo „Indros“ akademiją, jos įkūrėjas nesigaili. Vietoje jų priėmė naujus, juos išmokė šio amato paslapčių. „Visada turėjau profesionalų komandą, kiekvienas puikiai išmanė savo darbą, – džiaugėsi A.Kibickas. –. Kumščiu į stalą trenkiau gal tik vieną kartą“.

„Dabar gyvenam pereinamąjį laikotarpį. Nese-niai nusipirkau „Ferrari“ ir pratinuosi jį vairuoti, – juokėsi A. Kibickas. – „Ferrari“ – tai brangi ruloninė skaitmeninė spausdinimo mašina “Xexon 5000 plus”. Verslas nuolat keičiasi, banguoja, auga. Nieko amžina nėra ir apogėjų pasiekusi „Indra“ negali būti amžina. Stengiamės kuo ilgiau išsilaikyti žiaurioje konkurencinėje rinkoje. Ar rizika pasiteisins? Jei pereinamasis periodas pasiseks, gyvensime ilgai“.

Bendrovę vienokiu ar kitu būdu remia Utenos rajono savivaldybė ir politikai. Be jų pagalbos iki šių dienų „Utenos Indra“ nebūtų išlikusi. Šiuo metu bendrovėje dirba 42 žmonės. Įmonės padaliniai veikia Panevėžyje, Rokiškyje, Naujojoje Akmenėje.

„Spaustuvė yra pagrindinis mūsų duondavys, mes tampame pramonine įmone, kultūros vartoji-mas sumenkęs – šiandienos situaciją apibūdino A. Kibickas. – Arčiausiai man širdies yra knygų leidy-ba. Esu žurnalistas, todėl sergu ir už kiekvieną mūsų laikraščio „Utenos apskrities žinių“ numerį. Laikraštis man – kaip kūdikis“. > Ofsetininkas Ričardas Pakėnas.

> Ilgamečiai įmonės darbuotojai: ofsetininkas Gintaras Umbrasas bei gamybininkai Juras Grigas, Jolanta Puluikienė ir Danguolė Ragulskienė klijuoja, siuva, brošiūruoja, surinkinėja, laminuoja leidinius.

. . . Elvyra Sabalytė >

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

2p

sl

..

.. . . v e r s l a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Renginyje dalyvavo Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, Rumunijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J.E.p Dan Adrian Bălănescu, Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis, Ūkio ministerijos kancleris Gediminas Miškinis, svečiai iš Latvijos ir Baltarusijos, Aukštaitijos savivaldybių merai.

Apdovanoti geriausieji verslininkaiGruodžio pradžioje Panevėžio „Šermuto“ viešbučio restorane vyko Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų (PPPAR) Generalinė asamblėja - tradicinis geriausių rezultatų pasiekusių įmonių bei verslo atstovų apdovanojimų vakaras.

Per šventę apdovanoti PPPAR priklausantys verslininkai. Kelis prizus pelnė ir Utenos regiono įmonės. Panevėžiečio menininko Vytauto Tallat-Kelpšos skulptūrėlę „Verslo skrydis“ ir diplomą pelnė geriausia 2015 m. Aukštaitijos gamybos įmonė UAB „Kogus“ iš Visagino, o UAB „SDG“ Utenos skyrius iš A.Butkevičiaus rankų gavo apdovanojimą, skirtą geriausiai metų paslaugų įmonei. UAB „Švyturys-Utenos alus“ apdovanotas mažuoju eksporto prizu. Už aktyvų ir ilgametį dalyvavimą Prekybos, pramonės ir amatų rūmų rengiamose verslo

misijose, narystės propagavimą ir reikšmingą pagalbą bei iniciatyvas organizuojant rūmų renginius bronzine „Darbo žvaigžde” apdovanotas Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro direktorius dr. Vytautas Petkūnas. Rūmų narių darbuotojams, nusipelniusiems verslo ir profesijos lyderiams skirtu „Darbo žvaigždės medaliu“ šiemet apdovanotas UAB „SDG“ vyriausiasis specialistas Vladas Šateika. Renginio dalyviams koncertavo Kastytis Kerbedis, G.Jakubėno „Modernaus dainavimo studijos“ solistė Jorūnė bei Ramūno Difarto grupė.

6 bokštų apvalios formos vandenlenčių ir vandens slidžių trasoje vienu metu gali skrieti bent septyni vandenlentininkai. Trasos ilgis - 600 metrų. Zarasiškiai dviem projektams gavo europinį finansavimą ir iš viso į Didžiąją salą investavo 2,6 mln. eurų. Zarasų savivaldybė finansavo 15 proc. šios sumos. Zaraso ežero Didžioji sala yra Zarasų pramogų zona, joje vyksta keli dideli tradiciniai muzikos festivaliai – „Mėnuo Juodaragis“, „Galapagai“, „Roko naktys“ ir kt.Rengiant salos vandenlenčių ir vandens slidžių parką, sutvarkyta salos pakrantė, įrengtos vaikų žaidimo, sporto aikštelės, atnaujintas pagrindinis Zarasų miesto paplūdimys, pastatyti du modernūs statiniai, kuriuose galės kurtis verslininkai. Tikima, kad parkas veiks beveik ištisus metus, tik su trejeto mėnesių pertrauka – atšalus orams sportininkai ar pramogautojai čiuožinės dėvėdami hidrokostiumus. Panašaus lygio trasa yra tik Lenkijoje, todėl manoma, kad Zarasuose treniruočių stovyklas rengs Pabaltijo šalių profesionalūs

Zarasuose – unikalus vandenlenčių parkasRugsėjo pabaigoje Zarasuose, Zaraso ežero Didžioje saloje, iškilmingai atidarytas didžiausias Baltijos šalyse vandenlenčių ir vandens slidžių pramogų parkas.

sportininkai.Vandenlenčių ir vandens slidžių entuziastas, Zarasų savivaldybės administracijos direktorius Ramūnas Keršys „Aukštaitiškam formatui“ dėstė, jog po sėkmingo projekto įgyvendinimo kitas savivaldybės uždavinys – parinkti geriausią koncesininką, kuris eksploatuos visą kompleksą. Privaloma sąlyga būsimam

koncesininkui – 136 tūkst. eurų investicijos. Koncesijos sutartis turėtų būti sudaryta 15 metų, o verslininkai privalės įsipareigoti palikti objektą nenugyventą.

> Zaraso ežero Didžioje saloje įrengtas vandenlenčių ir vandens slidžių pramogų parkas koncesininkams bus perduotas su visais infrastruktūriniais objektais.

Rugpjūčio mėnesį atsidaręs Anykščių šilelyje esantis Lajų takas buvo vienu populiariausių Lietuvos turizmo traukos objektų. Jį eksploatuojančio Anykščių regioninio parko direktoriaus Kęstučio Šerepkos teigimu, iki gruodžio pradžios parduoti 105 tūkst. lankytojų bilietai. Kadangi kelis pirmuosius Lajų tako darbo mėnesius patekti į šį objektą buvo galima ir nepirkus bilieto – realus lankytojų skaičius yra dar gerokai didesnis.Turistų rekordas fiksuotas per Žolinę – tą dieną Anykščiai buvo užkimšti automobiliais, o Lajų

Lajų taku praėjo per 100 tūkstančiųtaką aplankė mažiausiai 8,5 tūkst. žmonių. Rudenį žmonių antplūdis palaipsniui mažėjo, tačiau ir gruodžio pirmąją savaitę sulaukta 800 lankytojų. K.Šerepka mano, jog pavasarį srautai vėl išaugs, tačiau pernykščio antplūdžio jau neturėtų būti.Lajų take vienu metu gali būti fiksuotas žmonių skaičius, nes kokios bebūtų tvirtos konstrukcijos, jos vis tiek turi galimybių ribą. Spalio mėnesį įdiegta elektroninė įleidimo sistema, kuri reguliuoja srautą ir skaičiuoja lankytojus. Į Lajų taką įeinantis žmogus privalo turėti bilietą, kurį

gauna lankytojų centre už 1 euro užstatą. Nuo kelio Anykščiai-Kurkliai iki Lajų tako – dviejų kilometrų siauras asfaltuotas kelias. Vasarą per turistų piką jame strigo automobiliai, nes dažnai transporto priemonės buvo „išmėtomos“ abejose kelio pusėse, o važiuojamosios dalies nebepakakdavo dviem transporto priemonėms prasilenkti. Valstybinė automobilių kelių direkcija ketina atlikti šio kelio rekonstrukciją, praplatinti važiuojamąją dalį bei įrengti pėsčiųjų taką. Tiesa, vargu ar prieš ateinančių metų turistinį sezoną bus spėta darbus atlikti.Priminsime, kad Anykščių šilelyje, šalia Puntuko akmens, pastatytas Lajų takas – vienintelis Pabaltijyje. Tako ilgis yra 300 metrų, aukščiausia vieta – 21 metras, bokšto aukštis matuojant su turėklais – 35 metrai.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

3p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . v e r s l a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Dvi spalvos, du broliai – ir du pasauliai

Laiškas, paneigęs mitą Rudolfas Baranikas mašinėle atspausdin-

tame laiške šių eilučių autoriui be kita ko išklojo: „Tikrovėje žydai vieni nuo kitų skiriasi kur kas labiau, nei kitų tautybių žmonės – politiniu, ideologiniu, filosofiniu požiūriu. Anykščiuose gyveno apie 2000 žydų; tie pora tūkstančių buvo susiskaldę į daugybę visokiausių sambūrių, kuriuos

Preliudija...Rašydamas knygą „Nenusigręžk nuo savęs”, pasirodžiusią 1995-aisiais (rašymas truko kone penkerius metus – toks buvo sudėtingas ir skausmingas), susipažinau su Niujorke gyvenusiu Anykščių žydu, aktyviu JAV lietuvių bendruomenės veikėju, žurnalistu, pasaulinio garso dailininku Rudolfu Baraniku. Gavęs jo adresą (kompiuterių tuomet dar neturėjom), parašiau jam laišką su keletu klausimų. Vilčių turėjau nedaug, bet... gavau tokį atsakymą, apie kokį galėjau tik svajoti!Tas laiškas plykst! – vienu gūsiu nušlavė visą anksčiau mano susikrautą piramidę apie Anykščių žydų gyvenimą tarpukary. Juk aš, kaip ir dauguma lietuvių, nė neabejojau, jog vieningesnės tautos už žydus pasaulyje niekada nebuvo ir nebus...

Nuotr. iš Iljos B

araniko archyvo

> Ilja Baranikas su žmona Galina Anykščiuose ant suolelio, skirto jų dėdei Rudolfui.

Nuotrauka Silvijos M

ažeikytės

sąlyginai galima suskirstyti į tris pagrindines sroves: religinę, sionistinę ir kairiąją, nepripažinusią nei tikėjimo, nei sionizmo.

Religingieji – tai daugiau-sia senyvo amžiaus žmonės, laikęsi senojo tradicinio tikėjimo ir mažiausiai bendravę su nežydais. Jie visi kalbėjo jidiš kalba, vietiniu litvakų dialektu, bet meldėsi hebrajiškai, nors daugelis patys nesuprato, ką murma skaitydami senoviškas maldaknyges. Štai mels-damiesi jie sakydavo: „Iki susitikimo Jeruzalėje!“, nors iš tiesų išvažiuoti niekur nesiruošė, – jų nuomone, kurti žydų valstybę Palesti-noje nesulaukus Mesijo būtų tiesiog nuodėmė.

Sionistinis tikėjimas Anykščiuose buvo platus, įvairus ir apėmė tris kryp-tis. Pagrindinė, sionistų – socialistų, savo ruožtu vienijo smulkesnes grupeles – nuo-saikiuosius socialdemokratus, „vidurkelio“ socialistus ir linkstančius prie komunistų, nors „tikrieji“ komunistai jų nepripažino, teigdami, jog bet koks sionizmas ati-traukia žydų darbo žmones nuo klasių kovos, atskiria juos nuo lietuvių ir todėl yra reakcinis.

Anykščiuose veikė keletas sionistų-socialistų sambūrių, daugiausia jaunimo. Iš jų pirmiausia paminėtinas „Hachaluc“ („Pionierius“), vienijęs vaikinus ir mer-ginas, besiruošiančius emigruoti į Palestiną. Jie kalbėjo jidiš kalba, bet visi mokėsi hebrajiškai ir lavinosi keliuose specialiai įkurtuose ūkiuose, vadinamuose „Hachšara“ („Pasiruošimas“).

Čia jie pratinosi prie žemdirbystės, nesukdami sau galvos dėl to, kad žemės ūkis šiaurietiškoje Lietu-voje ir Palestinoje – skirtingi dalykai. Kita tos kryp-ties draugija vadinosi „Hašomer hacair“ („Jaunasis gynėjas“), jos nariai vilkėjo skautų uniformomis.

Be sionistų-socialistų gana aktyviai veikė sambūris „Algemeine Cionisten“ („Bendrieji sioni-stai“), itin mėgstamas smulkiosios buržuazijos, > Rudolfas Baranikas jaunystėje.

. . . Rimantas Vanagas >

>>>

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

4p

sl

..

.. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

demokratiškai nusiteikusio vidurin-iojo luomo. Jie irgi dažnai kalbėdavo apie „grįžimą“ į bočių žemę“, tačiau keltis į Palestiną nesiskubino. Kiek pamenu, keletas jų emigravo į Pietų Afriką… Trečioji sionistinė srovė – revizionistai, kraštutiniai dešinieji nacionalistai, nesidrovėję vadin-tis fašistais. Jų sambūris vadinosi „Beitar“, nariai dėvėjo pilkšvus rudo atspalvio marškinius ir turėjo Lietuvoje mažiausiai vieną slaptą karinio lavini-mosi stovyklą.

Bet ir tai dar ne visa žydų politinės veiklos įvairovė! Trečioji įtakinga srovė savo ideologiją grindė terminu „doikait“ (jidiš kalba – „čia-izmas“). Ji siekė žydų likimą susieti su vietos gyventojų likimu ir drauge kovoti dėl geresnio gyvenimo liaudžiai, bet, kita vertus, išlaikyti savąją pasaulietišką kultūrą, kalbą (jidiš, ne hebrajų) ir nesitaikstyti su nacionalizmu ir klerikalizmu.

Ši srovė nesunkiai išskaidoma į tris dalis: komunistus, bundistus bei folkistus. Apie komunistus aiškinti nereikia. Bundistai – tai, iš esmės žiūrint, senyvesnio amžiaus social-demokratai, jaunystės laikais priklausę Rusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje veikusiai revoliucinei žydų darbininkų partijai. Ši partija laikė save socialdemokratinio judėjimo nare, nors po bolševikų ir menševikų skilimo „Bundas“ prisišliejo prie menševikų.

Folkistai (liaudininkai) buvo daug kuo panašūs į lietuvius valstiečius liaudininkus, gal tik truputį kairesni už juos, smerkė sionizmą, religingumą ir nuo bundistų menkai tesiskyrė.

Visi išvardinti sambūriai buvo ne partijos, o judėjimai, tik komunistai bei revizionistai – kraštutiniai kairieji ir dešinieji – turėjo narių sąrašus ir veikė kaip tikros partijos“.

Taigi bent jau apie politinę žydų vienybę kalbėti, švelniai tarus, būtų neobjektyvu. Šią pastabą vertėtų įsidėmėti kaip išskirtinai svarbią: netgi mūsų laikais netrūksta gudragalvių, vienu ypu sutapatinančių visus žydus su komunistais ir enkavedistais; kai kam, matyt, taip lengviau „ant dūšios“ – ar parankiau rutulioti savo pseudote-orijas…

Pasidariau sau ir dar vieną išvadą: R. Baranikas – neabejotinai sąžiningas žmogus, o savo kairuoliškų pažiūrų nė nebando slėpti. Dešimtajame praėjusio

amžiaus dešimtmetyje nemažai lietuvių, deja, elgėsi atvirkščiai.

Tik dvi spalvos...Pirmąsyk akis į akį su

Rudolfu Baraniku susitikome 1996 metais Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. Parodos lankytojai buvo apdovanoti anglies juodumo katalogu, kuriame sniego bal-tumo raidėmis buvo įbrėžtas autoriaus vardas ir pavardė, o viduje – tokiu pačiu kon-trastu – pateikti ir kūriniai, ir tekstai. Pirmoji antraštė skelbė programinę autoriaus nuostatą: „Mano sargas – formalizmas“. Čia pat ir dviejų pamėgtų jo spalvų – juodos ir baltos – motyvacija: „Mano darbe „Slenkantys mėnuliai“ silpna sidabro šviesa veržiasi iš debesų, – tu lyg prieini gyvenimo ir mirties slenkstį. (...). Ką sakiau apie plaukiančius mėnulius, galiu pasakyti ir apie mano taip vadinamus „politinius“ kūrinius. „Napalmo elegija“ buvo atsiliepimas į Vietnamo tragediją, bet, tikriausiai, ne sausa politinė agitacija, ne dalykiškas atsakymas. Ciklo ikonografija išplaukia ir iš Pompėjos sukalkėjusių baltų figūrų, ir iš George Segal poetiškos skulptūros, gal ir to vaizdo, kaip mėnulio šviesa užliejo griovį prie Anykščių, kur dar prieš keletą valandų, saulės kaitroje, kvepėjo jaunų pušaičių sakai, o į griovį krito nužudytųjų kūnai“.

Po šitokio prisistatymo man, anykštėnui, nebuvo labai drąsu ištiesti dai-lininkui, kurio tėvai ir sesuo vokiečių okupacijos pradžioje buvo sušaudyti Anykščiuose, ranką, pakviesti jį pas save. Bet jis iškart nudžiugo, o paskui ir atvažiavo. Tęsdamas „juodai baltą“ temą, kalbėjo: „Menas nekeičia gyvenimo, bet keičia požiūrį į gyvenimą... „Fiziškai“ esu gimęs Ukrainoje, bet dvasinė Rudolfo Baraniko fotopaveikslas “Gimtinė” iš ŠMC parodos katalogo.

Rudolfas Baranikas. Iš ciklo “Napalmo elegija”.

Rudolfas Baranikas. Juodoji tyla.

>>>

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

5p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .

>>>

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

mano tėvynė – Lietuva, Anykščiai. Ten buvau ne Rudolfas, o Ruvenas, Ruvkė... Pats „lietuviškiausias“ mano darbas – „Gimtinė“; nors aš tapau tik juoda ir balta spalvom, šis – pilki-ausias, gal net kiek žalsvas... Iš kur ėmiau tokią spalvą? Ogi toks man įsiminė Anykščių dangus žiemos naktį!“ Pavasarį žiūrėdamas pro savo namų langą, matydavęs tamsius šlapius šiaudų stogus su baltais tirpstančio sniego lopais; vėliau jam tos spalvos padėjusios išreikšti kur kas platesnį minčių bei jausmų spektrą.

Rašytojo A.Vienuolio-Žukausko dukra Laima Ruigienė šių eilučių autoriui buvo pasakojusi: „Mano klasėj mokėsi Rudolfas Baranikas, vėliau emigravęs Amerikon ir tapęs žinomu dailininku. Kartą mokytojas Pranas Gineitis, mokęs lietuvių kalbos, gamtos ir piešimo, kviesdamas jį atsakinėti, perskaitė jo pavardę kaip „Baravyką” – klasė nuleipo iš juoko, o mokytojas supyko, girdi, nesvarbu, kad suklydau, juoktis iš mokytojo vis tiek nevalia!”

O štai dabar su tuo pačiu Rudolfu aiškinomės kai kuriuos jo biografi-jos faktus. 1938 metais, būdamas aštuoniolikos, jis išvyko į JAV studijuoti humanitarinių mokslų. Vėliau Vakarų fronte kovojo prieš fašizmą, skurs-damas studijavo dailę Čikagos meno institute, Niujorke ir Paryžiuje.

Gyvendamas ir mokydamasis Čikagoje, bendradarbiavo kairiojoje lietuvių spaudoje – „Laisvėje“, „Vil-nyje“, paskelbė eilėraščių, recenzijų, literatūrinių straipsnių, pasirašydamas Anykštėno, J. Šilėno, Miškūno slapyvardžiais. Vėliau buvo pakviestas dirbti JAV lietuvių laikraščio „Vilnis“ redaktoriumi.

Kaip dailininką R. Baraniką išgarsino jau minėtasis jo darbų ciklas „Napalmo elegija“, už kurį autorius buvo apdovanotas Gugenheimo prizu, JAV Nacionalinio meno ir literatūros instituto bei Nacionalinės meno ir literatūros akademijos premijomis. Prieš karą Anykščiuose gyvenusio „Ruvkės“ kūrinius eksponavo Modernio-jo meno, Naujasis šiuolaikinio meno, Vitnio Amerikos meno, Bruklino ir kiti muziejai Niujorke, Hiršhorno muziejus Vašingtone, Stokholmo Moderniojo meno muziejus, pagaliau – Lietuvos dailės muziejus, kuriam autorius dovanojo tris savo paveikslus antikarine tema.

Tąsyk, 1996-ųjų rugsėjį, Anykščiuose stabtelėjome prie senųjų žydų kapinių, patylėjome Liudiškių kalvos pašlaitėje, kur ilsisi Rudolfo artimieji – ir kone visi Anykščių žydai. Svečias įdėmiai apžiūrėjo senosios Anykščių gimnazijos krypstančius pastatus, atpažino klasę, kurioje sėdėjo, greta boluojančią cerkvę. Prisiminė malūną prie Anykštos, save – braidantį, besimaudantį… Panoro nors kuklia su-mele paremti savo vaikystės mokyklą. Ir staiga:

– Ar dar yra Anykščiuose turgus?– Žinoma!– Tai vesk! Turguje Rudolfas iškart puolė prie

obuolių, o kai pardavėja pasiūlė pirma paragauti, kurie skanesni, jis atšovė: „Aš jų skonį žinau!“ Prisiminiau, kaip 1990 metais Izraelio anykštėnų draugijos pirmininkas Mendelis Orlovikas, išgirdęs mano nusistebėjimą gausiais pietų vaisiais, liūdnokai nusišypsojęs tarė: „Nėra nieko skanesnio už lietuvišką antanuvką!“

Atsisveikinom kaip draugai, kaip giminės. O jau po poros metų, eidamas 78-uosius, Rudolfas iškeliavo Amžinybėn.

Gerokai vėliau anykštėnai senamiestyje, Sinagogų aikštėje, buvusiame „šulhoife“, pastatė originalų paminklą – akmeninį suoliuką su užrašu lietuvių ir anglų kalbomis: „Gyvenimo paveikslui pakanka ir poros spalvų“. Rudolfas Baranikas (1920–1998). Anykščių vaikas. Lietuvos patrio-tas. Pasaulio taikos dailininkas“.

Dar kartą – Rudolfas2013 metais iš Niujorko į Anykščius atvyko

Ilja ir Galina Baranikai. Ilja – Rudolfo Baraniko sūnėnas; Rudolfas tik vaikystėje ir paauglystėje gyveno Anykščiuose, o Iljos tėvas Josifas gimė jau Anykščiuose. Abu broliai mokėsi lietuviškoje Anykščių progimnazijoje. Rudolfas šių eilučių autoriui buvo pasakojęs:

„Visose trijose Anykščių žydų mokyklose lietuvių kalba buvo dėstoma, bet nebuvo dėstomoji. Beje, tas mokyklas baigę ir įstoję į lietuvišką progimnaziją, pirmoje klasėje iš diktantų gaudavo vienetus ir dvejetus. Tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie savuoju lietuvių kalbos mokėjimu stebindavo pačius lietuvius. Toks buvo trejais metais už mane jaunesnis brolis Josifas. Pakviestas prieš klasę, jis taip puikiai padeklamavo Maironio eilėraštį, kad netgi žydams neprielankus mokytojas Glodas nustebęs kartojo: „Kaip gali žydas taip puikiai deklamuoti?!” Glodas būtų dar labiau nustebęs, jei būtų sužinojęs, kad vėliau mano brolis dirbo

> Du broliai Rudolfas ir Josifas: skirtingai atrodantys, skirtingų pažiūrų, iš skirtingų pasaulių... Bet pagaliau susitiko!

Nuotr. iš Iljos B

araniko archyvo

> Josifas Baranikas, Rudolfo brolis. 1943 m.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

6p

sl

..

.

>>>

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

lietuviško laikraščio stilistu, lietuvių kalbos ekspertu...“

Profesionalus žurnalistas Ilja Barani-kas su šeima prieš 20 metų iš Maskvos išvyko į JAV, ilgą laiką vedė rusiško ka-nalo programą vienoje televizijos kom-panijoje. Į Anykščius atvyko pasižiūrėti, kaip atrodo jo tėvo gimtinė, ar kas nors yra girdėjęs apie jo dėdę? Laisvai lietuviškai kalbantis svečias maloniai nustebo senamiestyje pamatęs Rudolfui Baranikui pastatytą vardinį suoliuką. Ir pažadėjo parašyti žiupsnelį prisiminimų ir apie savo tėvą, ir apie dėdę Rudolfą.

Garbusis svečias pažadą ištesėjo. Štai jo atsiųstų pasakojimų eilutės. Man regis, tokia informacija lietuvių skaity-tojui dar tikrai nežinoma. „Pirmą kartą pamačiau dėdę Rudolfą, savo tėvo vyresnįjį brolį, 1964 metais Vilniuje. Rudolfas buvo archetipinis menininkas, nepanašus į „normalius žmones“: toks buvo mano pirmasis įspūdis, kurio jau niekada nebepakeičiau – dėdė kaskart patvirtindavo savo kūrybišką prigimtį. Jam, be abejonės, patiktų paminklas Anykščiuose, kuris nėra tiesioginis: ne biustas koks nors, o akmeninis suolas su juo vardu bei lentele. Geras spren-dimas!

Bet sugrįžkime į 1964-ųjų Vilnių, kur mūsų šeima tuomet gyveno ir kur dėdė atvažiavo su „pažangių išeivijos veikėjų“ delegacija. Rudolfas nebuvo JAV komunistų arba kitos politinės partijos narys, tačiau jis niekad neslėpė savo politinių simpatijų, kurios leidžia įvardinti jį kaip amerikietišką liberalą. Amerikoje dauguma menininkų bei kitų intelektualų laikosi kairiųjų pažiūrų.

Man, penkiolikmečiam sovietin-iam mokinukui, Rudolfas pasirodė lyg iš kitos planetos atskridęs: laisvas, atsipalaidavęs, kupinas humoro, jis rodė mums spalvotus amerikietiškus žurnalus ir skirstė egzotiškas dovanas, iš kurių, mums, vaikams labiausiai patiko kramtomoji guma. Jis laisvai kalbėjo lietuviškai, tik retkarčiais įterpdamas vieną kitą anglišką žodį.Vėliau gyvenime man teko dar ne kartą susitikti su savo dėde. Ir Maskvoje, kur po Vilniaus gyveno mūsų šeima, ir Niu-jorke, į kurį persikėlėme 1992 metais. Prisimenu, kaip mudu su žmona atskridome į Kenedžio aerouostą. Mus pasitiko Rudolfas ir May, jo žmona, irgi dailininkė, airiškos kilmės (ir tempera-mento) amerikietė iš Bostono. Pakvietė

aplankyti juos jau kitą dieną. Atvykom į Rudolfo palėpę (angliškai – „loft“, tokia mansarda, kur dailininkas turi pakanka-mai vietos paveikslams ir įrankiams) Soho rajone Manheteno pietuose – ta miesto dalis yra daugelio menininkų prieglobstis.

Rudolfo dirbtuvė buvo šeštajame aukšte, o jų butas – ketvirtajame. Nuolat laipioti aukštyn žemyn buvo nelengva, nes kiekvienas aukštas tame senoviškame name buvo kaip pusan-tro aukšto naujesniame pastate. Bet kitas Rudolfo ir May būstas Niujorke, kur jie persikėlė po kelerių metų, buvo dar egzotiškesnis. Tame name veikė liftas, bet veikė 100% rankiniu būdu: reikėjo sukti ratą ir atspėti, kur tą „mašiną“ stabdyti. Rudolfas buvo gerai išsitreniravęs ir tiksliai pagaudavo reikalingą akimirką. O paskui liftas pasilikdavo jo aukšte;r kai kas nors iš apačios paskambindavo, jis turėdavo tą pabaisą nuleisti žemyn. Po to naujasis keleivis veždavo jį į Rudolfo aukštą ir tik po to tęsdavo kelionę namo.

Tačiau visa tai buvo vėliau. O mūsų pirmąjį vakarą su dėde Rudolfu Amerikoje mes praleidome pasikėlę į jo šeštąjį aukštą pėsčiomis. Vakarie-niavome pamažu, diskutuodami apie išnykusią Sovietų Sąjungą. Pasako-jome Rudolfui ir May, kaip sunku buvo gyventi nugalėjusio socializmo šalyje“ – nepaisant to, kad buvau padaręs nemažą karjerą žurnalistikoje ir uždirbinėjau nemenkus pinigus. Visko atsisakiau, parašęs pareiškimą „savo noru“ ir išvykęs į JAV su žurnalistine darbo viza.

Mūsų pasiklausęs dėdė tarė: „Na, čia irgi ne rojus. Daug žmonių, emigravę į Ameriką ir joje pagyvenę, tampa socialistais, pradeda dainuoti

„Internacionalą“. Tada mudu su žmona dėdės žodžiais nepatikėjome, palaikę jį naiviu idealistu. Tačiau ilgalaikis gyvenimas Amerikoje mums įrodė, jog Rudolfo būta teisaus: amerikietiškas kapitalizmas žiaurokas, socialiniu požiūriu nedaug tepasikeitęs nuo 19-ojo amžiaus pabaigos. Trumpos atostogos, ilga darbo diena, minimali socialinė pagalba... Pvz., JAV – vienintelė man žinoma išsivysčiusi šalis, kurioje moterims ne-suteikiama nėštumo ir gimdymo atostogų. Man, ilgą laiką dirbusiam Skandinavijos valstybėse ir gerai pažįstančiam jų „kapitalizmą žmogišku veidu“, amerikietiškas variantas pasirodė nela-bai patrauklus. Žinoma, vėliau pripratome ir prisitaikėme, bet vis vien – Rudolfas buvo teisus.

Dėdė užjausdavo aibę visokių rūšių vargdienių – valkatų, alkoholikų, narkomanų, rasinių mažumų atstovų ir t.t., – išmaldą iš jo gaudavo kiekvienas paprašęs. Gyveno dėdė neturtingai, bet mažiau nei dolerio niekam neduodavo. Vieną kartą paklausiau – ar pravartu tokius žmones šelpti? Jis atsakė: „Jeigu žmogus prašo, vadinasi, jam reikia – o priežastys ne taip svarbu“.

Pinigai jo gyvenime nevaidino reikšmingo vaid-mens. Gavęs atlyginimą už dėstymą universitete arba honorarą už parduotą paveikslą, kaipmat tuos pinigus išleisdavo. O kai pats neturėjo, ėmė įvairias paskolas – banke, arba su kreditinių kortelių pagalba, arba iš draugų, kurių nestigo.

Ir Rudolfas, ir jo žmona May nekreipė dėmesio į madą, apskritai išorę: jų drabužiai dažniausiai būdavo laisvo stiliaus ir juodos spalvos. Tos pačios, kurios, pasak mano dėdės, kartu su balta spalva visai pakanka „gyvenimo paveikslui“.

Rudolfo tapyboje išties dominuoja tos dvi spalvos, kartais dar prasismelkia pilka – dviejų pagrindinių spalvų mišinys. Man ypač patiko Rudolfo kūrinys, kabėjęs jo „lofte“ – „Lietuvos miškas naktį“, su vos matomais beržų kamien-ais juodame miško fone. Dėdė pastebėjo mano

> Baranikų “žiedas”: Rudolfas, jo žmona May, Josifo duktė Galia ir jo sūnus Ilja. Parėjusio amžiaus devintas dešimtmetis.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

7p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

dėmesį tam paveikslui ir, prieš išvykdamas gyventi į Naujosios Meksikos valstiją, padovanojo jį mudviem su žmona. Ten, tarp Amerikos vakarų vaizdingųjų kalnų bei miškų, Rudolfas su May nusipirko namuką netoli Taos miesto, kuri-ame menininkai pradėjo įsikurdinėti dar 1899 metais. „Taoso meno kolonija“ gerai žinoma JAV kūrybiniame pasaulyje.

Tame name Rudolfas ir mirė 1998-aisiais. Jo paskutinė valia buvo: palaikus kremuoti ir išbarstyti pelenus upėse – visur, kur jam teko gyventi. Tesėdama vyro valią, May nuvyko iš Naujosios Meksikos į Niujorką, į Anykščius ir į Paryžių, kur Rudolfas mokėsi tapybos pas įžymųjį Fernaną Ležė 1949-1950 metais. Tai buvo tuoj po tarnybos JAV kariuomenėje 1942-1945 maetais, po meno studijų Čikagoje ir Niujorke...

Pasėdėjau Anykščiuose ant jo memorialinio suoliuko ir lyg išgirdau jo ironišką: „Klausi, kaip gyvenimas? Teka savo vaga. Aš net žinau, kur jis teka. Bet pakeliui mes galime nuveikti nemažai gero!“

Du broliai – du pasauliai, Arba – tolimas artimumas

„Josifas Baranikas – mano tėvas. Jo ir Ru-dolfo likimai buvo panašūs ir tuo pat metu labai skirtingi.

Tokia buvo ir jų pasaulėžiūra – ją galima apibūdinti kaip „beveik vienodą požiūrį iš dviejų skirtingų pusių“. Vaizdas regėdavosi nevienodas...

Kairiosios Rudolfo pažiūros, kurias jis atsivežė į Ameriką iš Lietuvos, Amerikoje dar

labiau sustiprėjo, nors ir neatvedė Rudolfo į komunistų partijos gretas. Jam buvo artimas socialistinės kryp-ties savaitraštis The Nation, įkurtas 1865 metais ir orientuotas į liberaliąją inteligentiją.

Josifas, gimęs 1923 m., iš Anykščių iškart pateko į Sovietų Sąjungą – tai buvo 1941 metų vasarą, po to, kai jųdviejų tėvai ir sesuo buvo nacistų nužudyti, o jam atsitiktinai pavyko pabėgti. Kaip ir jo brolis, jis dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, tiktai iš sovietų pusės: iš Lietuvos patekęs į Rusijos teritoriją, įstojo į 16-ąją lietuviškąją diviziją, fronte buvo priimtas (politruko raginamas) į komunistų partiją. Bet po karo tėvas ūmai neteko komunistinių iliuzijų ir, kaip dauguma eilinių SSRS komunistų, netikėjo tikrovę neigiančiais propagandiniais plepalais.

Po karo mano tėvas beveik visą laiką gyveno Maskvoje, dirbdamas vertėju iš rusų į lietuvių kalbą.

Jisai buvo labai aukštos kvalifikaci-jos vertėjas, daug metų dirbęs SSRS Aukščiausiosios tarybos aktų publika-vimo skyriuje, kur marionetinio sovietų „parlamento“ dokumentai buvo verčiami į visų 15 respublikų kalbas. Kai 1960-1967 m. mes gyvenome Vilniuje, tėvas dirbo (taip pat vertėju) „Tiesos“ redakci-joje. Bet jo algos nei Maskvoje, nei Vil-niuje nepakakdavo išlaikyti šeimai (trys vaikai bei serganti žmona). Kiekvieną mėnesį tėvai iš ko nors skolindavosi pinigų ir kas mėnesį atiduodavo – taip ir sukosi... Be to, daugelio reikalingų daiktų negalėjo nusipirkti dėl amžino „deficito“.

Iš Amerikos žvelgiant, Rudolfui buvo be galo sunku suvokti mūsų realybę. Ir net jo apsilankymai Lietuvoje bei Rusijoje nedaug ką tepakeitė jo pasaulėžiūroje. Paviršutiniškas svečio žvilgsnis matė tik tai, kad „niekas Tarybų Sąjungoje iš bado nemiršta“, „valkatos pinigų neprašo“, „žmonės atrodo patenkinti“ ir pan. Idealizuo-damas gyvenimą „darbo žmonių rojuje“, Rudolfas vargu ar susimąstydavo dėl sovietinių žiaurumų ir neteisybės – praeityje ir tuometinėje dabartyje. Jis nenorėjo patikėti, kad mano tėvų pa-sakojamos blogybės yra tik mažutė kur kas baisesnio paveikslo dalis. Rudolfas niekad nesiruošė persikelti į Sovietų Sąjungą, bet smarkiai ją idealizavo.

Josifas, savo ruožtu, idealizavo

Ameriką, mažai ką apie ją težinodamas, ir netikėjo Rudolfo pasakojimais apie pasibaisėtiną skurdą negrų getuose Amerikos didmiesčiuose, indėnų rezervatuose ir t.t. Jam labai pa-tiko Rudolfo iš Amerikos atvežami žurnalai bei knygos, kur jis matė spindinčius dangoraižius, prašmatnius amerikietiškus automobilius, madingus drabužius ir visa tai, ko sovietuose nebuvo ir nenusimatė nė šviesioje komunistinėje ateityje.

Taip jie ir žvelgė vienas į kito gyvenimą per idealizmo prizmę. Abudu norėjo geresnio gyvenimo ir sau, ir kitiems, tačiau to tikslo įgyvendinimo kelius matė ne tik skirtingai, bet ir priešingai. Rudolfui neteko patirti socialistinės realybės, nes jis į Sovietų Sąjungą atvažiuodavo retkarčiais ir trumpam.

Josifas 1992 metais persikėlė su šeima į JAV, tačiau taip pat neturėjo pakankamai progų įsitikinti, jog Amerika – ne rojus. Jis tuomet jau buvo pensininkas, ir pabėgėlio statu-sas jam leido gauti nemažai lengvatų: nemokamą mediciną, maisto talonus, piniginę pašalpą ir t.t. Taigi jam atrodė, jog Amerika – puiki šalis, besirūpinanti savo žmonių gerove.

Aš, kaip ir mano jaunesnioji sesuo, aiškindavom tėvams, kad Amerikoje gerai jaučiasi tik labai turtingi individai arba visiški beturčiai. Gi vidurinioji klasė, t.y. gyventojų dauguma, visą gyvenimą triūsia, praktiškai be atostogų ir išeiginių dienų, o į pensiją išėję, neturi teisės į jokias pašalpas, kadangi esą „per turtingi“: pvz., dviese gauna 2000 dolerių per mėnesį. Tuo tarpu už poros kambarių butą padoriame rajone reikia mokėti ne mažiau kaip 1300 dolerių per mėnesį, taigi patys paskaičiuokite...

Mano tėvelis ir dėdė Rudolfas labiau-siai buvo prisirišę prie vienos šalies, jau nebeegzistavusios: prieškarinės Lietuvos Respublikos. Dievas leido jiems kelerius metus praleisti drauge, Niujorke.

Prisiminę savo vaikystę Anykščiuose, juodu iš širdies traukdavo lietuvių liaud-ies dainas: „Ant kalno karklai siūbavo“, „Ten, kur Nemunas banguoja, snaudžia krantuose miškai“, „Kai aš jojau per žalią girelę“ ir kt. Su naująja, arba iš naujo atkurta, Lietuvos Respublika juodviem jau neteko susipažinti.

Ilja Baranikas, žurnalistas“

> Borisas Traubas – šalyje ir už jos ribų žinomas smuikininkas. S. Sondeckio diriguojamame Lietuvos kameriniame orkestre jis grieždavo pirmuoju smuiku, vėliau vadovavo Šiaulių kameriniam orkestrui. Tarptautinio konkurso laureatas, fortepioninio trio MUSICA CAMERATA BALTICA dalyvis, ansamblio „Lietuvos Jeruzalė“ įkūrėjas. Su kolegom iš įvairių šalių surengė gausybę koncertinių turne po Europą ir Ameriką. Ir tik nedaugelis žino, kad šio talentingo muziko mama Jocha gimusi Anykščiuose (anykštėnė ir senelė), jos vaikystė – didelis vargas ir skurdas, senovinė muzika, vaidyba scenoje ir gamtos grožis...

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

8p

sl

..

.. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Svetur išlaikyti tautiškumą nelengva Salakiškė 87 metų M.Aksinovič yra vienintelė

miestelyje gyvenanti totorių tautybės senbuvė. Tiesa, prieš keletą metų motinai pasiligojus po insulto iš Vilniaus persikėlė jos sūnus Eugenijus. Judviejų totoriški veido bruožai iškart išduoda, kad jie yra ne lietuvių tautybės. Totoriai yra tamsesnio gymio nei lietuviai, siauromis akimis, dažniausiai nedidelio ūgio, tvirto sudėjimo.

Moters teigimu, totoriai yra ramūs, o ne karšti žmonės, todėl atrodo, kad Lietuvoje jų lyg ir nėra. Keista, bet daugelis pašnekovės tautiečių įgavo šiaurietiškų bruožų. Yra šviesių, net blondinų totorių. Marija spėliojo, kad tikriausiai juos taip veikia gamta. Akivaizdus to pavyzdys – jos brolio dukterų, gyvenančių Alytuje, vaikai. Nors dukterėčios šeimas sukūrė su savo tautiečiais, jų vaikai yra šviesūs.

„Pase įrašyta, kad esu totorė, mano gyslomis teka totoriškas kraujas, tačiau tautiškumo, kaip ir daugelis kitų mano tautiečių, neišlaikiau, – atsidu-so Marija. – Svarbiausia to priežastis – gimtosios kalbos nemokėjimas, kuri yra visa ko pagrindas. Smetonos laikais lankiau lietuvišką mokyklą. Mokyti gimtosios kalbos tais laikais nebuvo kam, todėl apmaudu, kad nežinau nė vieno totoriško žodžio. Mūsų maldaknygė parašyta arabiškai, ją iškalėm mintinai, bet iš tikrųjų nieko nesupran-

Paskutinė Salako totorė:“Nemoku nė vieno totoriško žodžio“

Multikultūriniu miesteliu vadinamame Salake (Zarasų rajonas) visais laikais sugyveno įvairių tautybių žmonės: lietuviai, totoriai, žydai. Šįkart į Salaką atvedė noras sužinoti apie čia šaknis praeityje įleidusius totorius. Ar įmanoma išgyventi ir neištirpti lietuviškoje aplinkoje nuo seno, daugiau nei 600 metų, Lietuvoje įsikūrusiems totorių tautybės žmonėms? Ilgai gyvendami tarp lietuvių dauguma jų neišvengė asimiliacijos procesų, perėmė dalį lietuvių kultūrinių įpročių ir labiau atspindi lietuviškąją kultūrą nei savo, musulmoniškąją. „Apie Salako totorius jums daugiau papasakoti gali vietos kraštotyrininkė Vida Žilinskienė, nei aš, – ironizavo miestelyje gyvenanti totorė Marija Aksinovič. – Per savo ilgą gyvenimą neišvengiamai daug ką perėmiau iš lietuvių“.

tam, kas joje parašyta. Arabų abėcėlės mokė toks vienas žmogus, išmokom ją aklai, nesuvokdami žodžių reikšmės“.

Į Lietuvą atsikraustė prieš 600 metųPirmoji musulmonų totorių banga

į Lietuvą plūstelėjo 1300-aisiais, bet dauguma jų įsikūrė XV amžiuje, kai Didysis kunigaikštis Vytautas pakvietė kelis šimtus kilmingų totorių šeimų apsigyventi Lietuvoje. Vikipedijoje rašoma, kad Vytautas totorius įkurdino Trakuose, Vilniuje, netoli Alytaus ir Švenčionyse, kad jų gyvenami kaimai puslankiu saugotų Trakus ir Vilnių nuo priešų antpuolių. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba – jie sudarė Vytauto asmeninę sargybą. Šios tautos kariai pagarsėjo kaip itin narsūs ir ištikimi – jų praktiškai buvo neįmanoma papirkti. Kartu su Vytautu totoriai dalyvavo gar-siajame Žalgirio mūšyje.

Kai Lietuvoje nebeliko didžiųjų kunigaikščių, nebeliko ir ką saugoti,

todėl totoriai buvo priversti griebtis naujų profesijų. Totoriai ėmė auginti arklius, dirbti odą, buvo puikūs vežikai ir policininkai. Bet labiausiai pagarsėjo kaip puikūs daržininkai. Iš viso Li-etuvoje gyvena trys-keturi tūkstančiai totorių. Kai kurie jų vis dar laikosi savo papročių, islamo religijos ir šneka totoriškai. Tiesa, totorių kalbą moka tik nedaugelis. Vilniuje yra Totorių gatvė, o Vilniaus rajone Totoriškių ir Keturiasdešimties totorių kaimai. Vilniu-je veikia Lietuvos totorių bendruomenė, vienijanti visus Lietuvos totorius.

Šeimas kuria su savo tautiečiaisMiestelio senbuvė M.Asanovič

Salake gyvena nuo 1958 metų. Mo-teris į miestelį atvyko baigusi Kauno pedagoginės mokyklos ikimokyklinio auklėjimo skyrių, dirbo vaikų darželio

> Kiekvieną rytą M.Asanovič pradeda malda, tačiau kas parašyta Korane, ji nesupranta.

. . . Elvyra Sabalytė >

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

9p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

vedėja. Siekdami išlaikyti savo indentitetą, toto-riai dažniausiai ieško antrosios pusės tarp savo tautybės žmonių. Marija šeimą irgi sukūrė su vietos totoriumi, prekyboje dirbusiu Adomu.

Apsigyvenusi miestelyje moteris čia rado dvi totorių šeimas. Jas sudarė trys vyro broliai su šeimomis, įsikūrę šalia vienas kito esančiuose dviejuose namuose. Dabar vienas jų stovi visiškai tuščias, kitame, tiksliau viename namo gale, gyvena Marija. Į tuščią namo dalį giminaičiai atvyksta tik vasaromis. Pašnekovė sakė, kad bendravimas su vyro giminaičiais jai padėjo išvengti dar didesnio nutolimo nuo kai kurių savo tautos tradicijų ir papročių.

Su vietos gyventojais moteris sugyveno gerai, dėl to, kad ji yra totorė, neatstūmė nei kaimynai, nei bendradarbiai: „Suprantama, salakiškius domino mūsų gyvenimas, papročiai ir tradici-jos. Labiausiai juos, ypač jaunimą, domino musulmonų religija, apie ją sulaukdavau nemažai klausimų. Aš pati niekada nebuvau giliai tikinti, ką senelė vaikystėje įkvėpė, tas ir liko“.

Ilgisi gimtųjų RaižiųMarija gimė ir užaugo Alytaus rajone, Raižių

kaime, kuriame gyveno vien totoriai. Raižiai nuo seno garsėjo stipria totorių bendruomene. Raižiuose ūkininkavo 32 ūkininkai. Aplink Raižius esančiuose šešiuose kaimuose gyveno irgi vien totoriai. Sovietmečiu Lietuvoje veikė tik viena mečetė Raižiuose. Nors rinktis joje oficialiai buvo draudžiama, joje Lietuvoje gyvenantys totoriai, prisidengę socialiniais susibūrimais, susirinkdavo per dvi metų šventes.

Su savo tautybės žmonėmis salakiškė pabendrauja nuvažiavusi į tėviškę, tik ten ji jaučiasi esanti tikra totorė. Deja, dėl sušlubavusios sveika-tos moteriai vis sunkiau pasiekti tėviškę, todėl ji neišvengiamai vis labiau tolsta nuo artimųjų. Pastarąjį kartą gimtajame kaime ji viešėjo prieš ketverius metus.

„Raižiuose gyvenantys totoriai laikosi savo papročių, nes ten taip priimta nuo seno, bet melstis į mečetę susirenka tik kartą per mėnesį, – pasakojo Marija. – Prieš keletą metų buvau Kaune esančioje mečetėje. Ji yra gyva mečetė.

Nustebau, tikintieji, netilpę mečetėje, meldėsi net lauke. Tiksliau pirmi meldėsi Kaune gyvenantys atvykėliai iš Libano, Egipto, Turkijos, kitų musulmoniškų kraštų, po to – vietos totoriai. Iš kitų kraštų į Lietuvą atvykę musulmonai savo vaikams religingumą skiepija iš pat mažens. Mačiau, kaip vaikai meta kuprines, klojasi kilimėlius ir meldžiasi. Senoji mūsų karta baigia išmirti, o vidurinioji beveik visiškai prarado savo identitetą, todėl panašiu keliu neišvengiamai žengia ir jų vai-kai“.

Duktė atsivertė į krikščionybę „Musulmonų religija yra sunki ir

griežta, nes reikia labai daug melstis, – sakė Marija. – Mūsų religingumą įtakojo kita aplinka, kurioje mes gyvename. Juk neišvengiamai turi derintis prie to, kur gyveni. Gyven-dami išsisklaidę, toli nuo savo bendruomenės, totoriai ne visada sugeba išlaikyti savo tikėjimą“.

Marija kiekvieną rytą pradeda malda. Neužmiršta ji sukalbėti ir maldelės prieš valgį. Po valgio moteris kaskart padėkoja Alachui, perbrauk-dama delnais per veidą ir sudėdama delnus. Iš senelių paveldėtą Koraną, kaip šeimos relikviją, į Olandiją išsivežė duktė, todėl motina meldžiasi iš kitos maldaknygės.

Kai Marija tekėjo už savo vyro Adomo, į namus buvo pakviestas

> Name, kuriame kadaise gyveno kelios kartos totorių, liko viena M.Asanovič. Pas ją neretai užsuka pas sugyventinę gyvenantis sūnus Eugenijus.

>>>

> M.Asanovič išsaugojo savo vyro albume rastą prieškaryje Salake gyvenusių totorių nuotrauką.

> Olandijoje gyvenančios dukters Lilijos atsivertimą į krikščionių religiją motina priėmė be didelių emocijų.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

0p

sl

..

.

>>>

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

mula (musulmonų dvasininkas), kuris palaimino jų santuoką. Mulą atvežė jaunosios mama, nenorėjusi, kad pora gyventų be Dievo palaiminimo. Savo vaikus totorė pagal musulmonų papročius krikštijo Raižiuose. Moteris neslėpė, kad abu jos vaikai – duktė Lilija ir sūnus Eugenijus musulmonišką tikėjimą pamiršo, nes nebuvo kam jį skiepyti. Jie Alachu tikėjo ne per daug, nes viską nurungė vaikus labiau veikęs mokyklos mokymas.

Antrą šeimą sukūrusią ir prieš 18 metų gyventi į Olandiją persikėlusią Liliją motina mato kartą per metus. Vyro pageidavimu, duktė persikrikštijo ir priėmė katalikų tikėjimą. Paklausta, ar labai skausmingai reagavo į šį dukters žingsnį, motina šyptelėjo: „Kadangi mes nuo senovės gyvename tarp lietuvių, jos pasirinkimą įvertinau atlaidžiai. Aš nesirengiu tvarkyti jos gyvenimą, tai Lilijos asmeninis reika-las”.

Pašnekovė prisiminė, kad vaikystėje

švęsdavo dvi pagrindines metų šventes – ramadan bairamą ir dar vieną, kurios pavadinimo jau nebe-prisimena. Marija prisipažino ilgainiui perėmusi lietuvių šventes: “Kaip ir visi, švęsdavau sekmadienį, nes išimties dirbant valdiškame darbe man niekas nedarė. Vis dėl to anksčiau musul-monams šventą penktadienį su vyru stengdavomės nedirbti sunkių žemės darbų, susitvarkyti tik svarbiausius buities reikalus“.

Kai miestelyje miršta kas nors iš kaimynų, kartu su kitais totorė už mirusįjį eina pasimelsti į Salako bažnyčią. Ar totorei krikščioniškos apeigos neatrodo keistos ir priimtinos? Pašnekovė nustebino savo atsakymu: „Nieko keisto aš ten nematau. Savo religijoje mes daug ko nesuprantam, o čia viskas labai aišku ir suprantama“.

Valgyti kiaulieną – ne baisiausia nuodėmė

Moteris prisiminė, kad augdama

savo šeimoje kalbėjo lenkiškai. Arčiau Lenkijos įsikūrę totoriai sulenkėjo, o prie Baltarusijos susimaišė su baltarusiais. Paprašyta papasakoti apie totorių šokius ir dainas, pašnekovė nusijuokė, kad jie šoko lenkiškus šokius – kadrilį, krakoviaką ir dainuodavo lietuviškas liaudies dainas.

Iki susitikimo su Marija niekada nebūčiau suabejojusi, kad visi musulmonai šimtu procentų laikosi draudimo valgyti kiaulieną, nes kiaulė yra nešvarus, mėšlą ėdantis gyvulys. Vietoje kiaulienos galima valgyti vištieną, jautieną, avieną. „Atsisakyti valgyti kiaulieną čia gyvenant sudėtinga, nėra sąlygų, todėl imu ir „sugriešiju“, – atviravo Marija. – Kai dirbau vaikų darželyje, reikėdavo sudaryti meniu, todėl savaime pradėjau pažeidinėti draudimą nevalgyti kiaulienos. Iš kelio išvedžiau ir savo vyrą. Vis dėlto valgydama kiaulieną galvodavau, kad darau nuodėmę, vyliau-si, kad Dievas gal atleis. Dabar jau nebemanau, kad valgyti kiaulieną yra nuodėmė. Yra daug didesnių nuodėmių už šią. O tradicinius mūsų valgius išsaugojom iki šiol – tai mėsos troškinys su pupelėmis, koldūnai su mėsa, šimtalapis.

„Griekas“ musulmonams ir gerti degtinę. Mano sūnus - mėgėjas išgerti, todėl ant jo labai pykstu. Mano tėvai alkoholio nė į burną neėmė. Ir per musulmonų laidotuves niekas negeria nė lašo, butelio ir iš tolo nepamatysi. Jei kuris mėgsta išgerti, pasislėpęs išgeria“.

Totorė iki šiol griežtai laikosi kai kurių religinių ritualų. Prieš eidama į mečetę būtinai tris kartus apsiprausia rankas iki alkūnių, kojas iki kauliukų, lytinius organus, veidą, ausis, nes melstis nesipra-usus būtų didelė nuodėmė. Besiplaudama kūną ji kalba specialią maldelę. Apsiplauti būtina ir prieš laidotuves, kurių metu yra meldžiamasi.

Pašnekovė mena, kad jos močiutė buvo dar laidojama pagal musulmonišką tradiciją, su-vyniota į audeklą. Vėliau, sovietmečiu, viskas labai pasikeitė. Marijos šaknys tvirtai įaugusios Lietuvoje. Čia gyveno ne tik jos tėvai ir seneliai, bet ir proseneliai bei ankstesnės giminės kartos. Moteris sakė, kad ji kartais save juokais vadinanti lietuve. Savo vyrui amžinojo poilsio vietą ji parinko lietuvių kapinėse, nes musulmonų kapinės Salake sovietmečiu buvo labai apleistos, neprižiūrimos, jose ganėsi gyvuliai. Vyro kapą pradžioje tvarkė pagal musulmonų papročius, vėliau, kad kapas neišsiskirtų iš aplinkinių, ėmė puošti gėlėmis, o lapkričio 1-ąją ant jo visada uždega žvakučių.

„Pagal katalikų tradicijas nesilaidosiu. Man labai svarbu, kad už mane pasimelstų Raižių totorių bendruomenės nariai, apie tai pasakiau savo vaikams, – dėstė Marija. – Norėčiau būti palaidota gimtuosiuose Raižiuose, tačiau jei nebus

> M.Asanovič (pirma ir dešinės) kartu su broliu, dviem seserimis ir broliene.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

1p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . t o l i - a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

sąlygų, kaip vaikai norės, taip ir mane palaidos. Visur žemė šventa ir ta pati“.

Salako totoriai garsėjo kailiadirbyste Kada totoriai atsikėlė į Salaką,

tikslių duomenų nepavyko aptikti. Žinoma, kad miestelyje XX amžiaus pradžioje gyveno apie 10 totorių šeimų. Populiariausios buvo Asanovičių, Aleksandrovičių ir Gimbickų pavardės. Keletui totorių išsikėlus gyventi į Dusetas, jų bendruomenė miestelyje dar sumažėjo. Beveik visi totoriai buvo įsikūrę Dūkšto gatvėje, kaip patys sakydavo, gyveno vienoje krūvoje. Senesnioji Salako totorių kartą išmirė, jaunesni sukūrė šeimas ir išvažinėjo į kitus miestus.

M.Asanovič tvirtinimu, vietos totoriai save vadina Krymo totoriais ir išpažįsta islamo religiją. Nors šios tautybės žmonės gyvendami Lietuvoje prarado kai kuriuos musulmoniškos tapatybės bruožus, įgijo unikalių, tik lietuvių tautybei būdingų bruožų.

Miestelio kraštotyrininkė, Jūrų muz-iejaus įkūrėja 96 metų Vida Žilinskienė neblogai pažinojo Salake gyvenusius totorius, rinko apie juos kraštotyrinę medžiagą. Kraštotyrininkė totorius apibūdino kaip draugiškus, taikius žmones. Moteris juos nesunkiai atskiria iš akių ir nedidelio ūgio. Kuo dar iš kitų salakiškių išsiskyrė totoriai? Šios tautybės miestelio gyventojų namai, V. Žilinskienės tvirtinimu, buvo ypatinges-ni, išsiskyrė iš kitų savo langais, kurie pagal religiją yra nukreipti į rytus.

Visi totoriai vertėsi amatais. Salako totoriai garsėjo kaip patyrę kailiadirbiai,

ir tik vienas jų buvo siuvėjas. Kaili-adirbio amatą totoriai pagal nerašytą tradiciją perduodavo iš kartos į kitą. Bet kas šio darbo nebūtų galėjęs padaryti, mat tam reikėjo fizinės jėgos. Nors darbas nebuvo lengvas, juo totoriai nesiskundė, nes neblogai uždirbdavo. Kadangi be kailiadirbio paslaugų žmonės negalėjo išsiversti, salakiškiai totorius už tai vertindavo. Kailiadirbiai niekada nepritrūkdavo darbo, nes tais laikais visi ūkininkai laikė avis. Žmonės rengėsi kailinukais, nešiojo vilnonius drabužius.

„Kailiadirbiai iškart dirbdavo kelių gyventojų avių kailius. Kad galėtų atskirti kieno kuris kailis, žmonės prie kailių pritvirtindavo žymeklius, vadinamus birkelėmis. Tai buvo medžio gabaliukai su keliomis įpjovomis, kurios reikšdavo kailių skaičių, – pasakojo V. Žilinskienė. – Pagaliuką skeldavo pusiau, viena jo pusė būdavo pritvirti-nama prie kailio, kitą pusę pasiimdavo kailio savininkas. Kailiadirbio darbas buvo ilgas ir gana sunkus, reikėdavo suminkštinti ir išskusti kailį. Vien dėl dvokiančio raugo, kuriame buvo raug-inami kaliai, darbas buvo nesmagus. Dirbo visa šeima“.

Tebeveikia totorių kapinėsBesilankydama Salake, užsukau

į miestelyje tebeveikiančias totorių kapines. Tai vienintelės totorių kapinės Aukštaitijoje. Simboliška, kad vieta joms parinkta šalia senųjų, jau nebeveikiančių miestelio kapinių. Vienas nuo kitų jas skiria tik 45 metrų ilgio akmeninė tvora.

Kada Salake įkurtos 0,08 ha užimančios musulmonų kapinės, dokumentų nėra. Jose išlikę akmeniniai antkapiai byloja apie laidojimus XX amžiaus trečiame dešimtmetyje, o paskutinis totorių tautybės žmogus kapinėse palaidotas prieš penkerius metus. Mirusieji čia laidoti atvežami iš kitų vietovių. Dalis kapų prižiūrimi ir tvarkomi iki šiol, kiti seniai užžėlė ar apaugo žole, akmeninių paminklų ant jų neliko nė pėdsako.

Lietuvos totorių kapinės gerokai skiriasi nuo kitų kraštų musulmoniškų kapinių, nes jose persipina musulmoniški ir krikščioniški elementai. Lietuvos totorių antkapių apipavid-alinimas neretai prieštarauja islamo praktikai. Kapinėse gausu paminklų su užrašais, piešiniais bei nuotraukomis, kai kurie jų apjuosti tvorele, kurios irgi liudija lietuviškų papročių įtaką. Ši tradicija neturi atitikmenų musulmoniškame pasaulyje.

Pagal islamiškąją tradiciją kapai nėra dažnai lankomi, tačiau įtakojami krikščioniškosios tradici-jos, totoriai ėmė kapinėse lankytis dažniau.

> Iki šiol veikiančios Salako miestelio totorių kapinės yra vienintelės tokios kapinės Aukštaitijoje.

> Tvarkydami artimųjų kapus, musulmonai perėmė nemažai katalikų tradicijų.

Elvyros Sabalytės nuotraukos.

> Kraštotyrininkė V.Žilinskienė surinko ir užrašė pasakojimus apie miestelio totorių gyvenimą.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

2p

sl

..

.. . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . . . . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . .

Pasaulį išvydo Jonas Biliūnas Dažnas anykštėnas ar pakeleivis pasakytų,

kad tai nuostabiausias, visoje Lietuvoje ir pa-saulyje žinomas kaimas, reto grožio, ir kalneliais ir smiltynais ir molynais, ir kurortui būdingais pušynais. Vasaromis, žinoma, gyventojų gerokai padaugėja - čia pati tinkamiausia vieta šiltamečio atostogoms, kūrybai, įkvėpimui ir meilei sugauti. Vienkiemiai ir senoji kaimavietė, kurioje gyvuoja Arklio muziejus.

Vertai ir teisingai pasielgta vieną iš trijų Niūronių gatvių pavadinus Klemenso Trajecko vardu, taip pagerbiant teisingą ir tikintį žmogų, sėkmingą „amerikoną“, sumanų ūkininką, Sibiro tremtinį, kurio sodyboje kūrėsi pirmosios ek-spozicijos. Yra ir Klerkamiesčio ūlytėlė, Žirgo gatvė, tik Jonui Biliūnui gatvės jau neskyrė - juk ir taip žinomas, sodyba - muziejus jo atmintį skleidžia, jo dvasią jauti žvalgydamasis ir klajo-damas po miškus ir klonius.

Šviesioje tarp banguojančius laukus supančių šilų laukymėje stūkso ant aukštų pamatų aukštaitiška dviejų galų, šiaudais dengtu plačiai išsigobusiu stogu gryčia - Biliūnų gyvenimas. Jau perstatyta, nebe tokia kaip tais tolimais 1879

Niūronys: dviejų muziejų kurortinis kaimas

metais, kai joje pasaulį išvydo Jonas Biliūnas - dieviško įkvėpimo rašytojas. Silpnas kūdikėlis buvęs, tai tą pačią dieną krikštyti skubinosi - paprašyti kūmai į Anykščius vieškeliu šviesiuoju vežimaičiu dardėjo. Tuomet gal šeši koplytstulpiai to kelio kalnelius, upelius žymėjo, tai po daugiau nei šimtmečio vėl Lietuvoje laisvei bundant geriausi Aukštaitijos drožėjai tuos tikėjimo ir vil-ties paminklus atstatė. Jonų kelias pra-sideda dar Anykščiuose, prie Anykštos upelio, kur pats miesto globėjas Šv. Jonas Nepomukas dievišką ramybę ir tvarką sergsti, vis kitokie Joneliai rymo prie Piestupio, Elmės, Variaus ir pačiuose Niūronyse... Memorialinė sodyba - muziejus čia veikia nuo 1959-ųjų.

Iš poetiškos sodžiaus pasaulio

išėjęs, mokslų siekęs Jonas Biliūnas nuolat galvojo, kaip pasiekti „Laimės žiburį“, kaip padaryti, kad žmonės laimingesni taptų, ar net visi laimingi jaustųsi, kad žemė rojumi žydėtų. Teisingumo šaukėsi, socialinį klausimą, kaip ir daugybė visuomenės darnos esmę suvokusių šviesuolių, kėlė. Savo kailiu juto, kas yra alkis, šaltis, kiti nepritekliai, kai giminės valią perlenkęs, kunigu mokytis nepanoręs ir tėviškės pagalbos nesulaukdamas aukštesnių mokslų Liepojos gimnazi-joje siekė. Studijuoti komerciją panoręs veikiai metėsi visai į kitą sritį, į tikrąjį pašaukimą - pasuko profesionalaus literatūros kūrėjo keliu. Deja, klastinga ir geriausių pasaulio vaikų negailinti džiova pačioje jaunystėje užsmaugė, nedaug tespėjo parašyti,bet viskas,

Niūronys - vienas nuostabiausių Anykščių krašto kaimų, šviesiose, smiltėtose, žiemą vasarą šilais žaliuojančiais aukštumose išsibarstęs. Kadaise Burbiškio dvarui priklausęs, nuolatinė poniškųmedžioklių vieta, senovėje net meškomis turtinga. Beveik 900 hektarų plotas, o gyventojų visuomet neypatingai daug buvę - 1923 m priskaičiuota 30 sodybų su 164 sodiečiais, dabar sodybų net šiek tiek daugiau, bet prieš trejus metus tik 67 gyventojai tebuvę. Dar caro laikais, nuo 1912 m., čia veikė valdiška rusiška „Narodnaja škola“, tarpukariu įkurtoje lietuviškoje pradžios mokykloje apylinkių vaikučiai mokėsi iki pat 1976-ųjų. Kaimas žymus visais laikais čia gyvenusia, gyvenančia ir gal gyvensiančia Biliūnų gimine. Kaimas ypatingai turistų, ekskursantų ar tiesiog keliautojų lankomas, mat jame net du muziejai – memorialinis rašytojo Jono Biliūno ir lankomiausias Anykščių rajone Arklio muziejus.

Niūronių sodiečių ir jų giminaičių būrys apie 1935 metus.

. . . Raimondas Guobis >

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

3p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .

>>>

. . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . . . . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . .

kas jo plunksnos surašyta didžia žodžio grožio galybe spinduliuoja, ne tik lietuviams, bet viso pasaulio literatūros mylėtojams šviesą do-vanoja. Britų Karališkosios Akademijos parengtame geriausių pasaulio novelių rinkinyje kaip du deimantai spindi J.Biliūno vaizdeliai “Brisiaus galas” ir “Kliudžiau”. Sodžiaus pasakojimai apie senoviniu papročiu šeimininko nušautą nusenusį ir nebereikalingą šunį Brisių ir Amerikos prerijų indėnu besijaučiančio berniūkščio paleistos strėlės pervertą, mirtinai sužeistą katytę. „Kliudžiau“ yra pats tikriausias širdies jautros testas - jei beskaitydamas apsiverki, tai viskas gerai, o jei ne, tai gal ne širdį, bet akmenį krūtinėj nešioji.

Čia tėviškę manančioje sodyboje, senmedžių ir šilo ūksmės bei ramybės

saugojamoje, dažnai susirenka žmonių daugybė, aidi smalsių vaikų balsai, girgžda svirtis ir skambėdamas liejasi iš gilaus šulinio pasemtas vanduo. Atsigerti ar su džiaugsmu, gėrybių lemiančiu tikėjimu aplieti. Kieme ir prie Beržų kalnelio skulptūros - aukštos ir mažesnės, ąžuolinės, tauriai nupilkėjusios ir jau minėtus kūrinius ir tikra tragišką - meilės, gyvenimo baisio-sios istorijos verpetuose paskandintą “Liūdną pasaką” mena. Taip tai visu ūgiu išsitiesusi, lazdele pasirėmusi, pavargusi ir savo amžinoje klajonėje stabtelėjusi Juozapota. Juk kadaise jos akys kaip žvaigždės spindėjo,

gyvenimo džiaugsmu ir šviesios ateities viltimi, o užgeso tada, kai amžinai pražuvo 1863 m. sukilimo kovon žengęs ir negrįžęs mylimas vyras. Visko netekusios moters klajonės vis klausinėjant: “Ar nematėt mano Petriuko?..” Kiek nepamatuotai daug kartais kainuoja kilni auka už idėją, už tėvynės laisvę ir laimę, už laimės žiburį.

Pokaris garsus pasipriešinimuMirties dalgis daugiausia jaunus, savo

svajonėse gyvenančius pasišventėlius, kaip toj dainoj apdainuotus žolynus pakerta. Kaip pakirto ir pokario pasipriešinimo prieš okupantus karius - Jono Biliūno - Žolyno būrio vyrus 1945 metų ilgiausios dienos rytui auštant. Niūronyse buvo išaugusių daug tėvynę mylinčių ir ją su ginklu ginti gebančių vyrų. Daugybė jų priklausė Pavarių girininkijos tarnautojų suburtam šaulių būriui - panašėjo tuomet tas kraštas į laisvųjų šaulių šalį Šveicariją - veik kiekvienoje troboje nors vienas tėvynės gynėjas gyveno. Ir kai 1941 m. sovietiniai aktyvistai su kareiviais panoro gal dvi niūroniečių šeimas į Sibiro tyrus vargams ir mirčiai išgabenti, susidūrė su ginkluotu pasipriešinimu - neištrėmė nė vieno žmogaus.

Didžiojo niūroniečio Jono Biliūno gimtasis namas ir memorialinis kambarys.

Etnografinėse Niūronių kaimo sodybose kepama duona, prieš Velykas dažomi margučiai.

Tragiškai žuvusio garsiausio Anykščių krašto medžio drožėjo Jono Tvardausko dalelė drožinių saugoma Arklio muziejuje.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

4p

sl

..

.. . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . . . . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . .

Jau pirmosiomis karo dienomis vienas Panevėžio laikraštis rašė apie niūroniečių ryžtą, apie tai, kad jie neįleido okupantų pajėgų į visiems brangų rašytojo J.Biliūno kaimą.

Sovietams vėl sugrįžus, susiformavusio partizanų būrio vadu tapo vyriausias ir labiausiai karo reikaluose patyręs, buvęs nepriklausomybės kovų savanoris, šaulys Jonas Biliūnas.

Dar nebuvo praslinkę nė šventos kovos metai, kai dar tik brėkštant sovietų kariuomenė užklupo Žolyno būrio vyrus Niūronių miške stovyklau-jant. Traukėsi nuo keliskart gausesnio, į katilą supančio priešų būrio. Vieni krito miške, kitus nukirto per pievą bėgančius, keliems pavyko menkai kulkų kliudytiems ar visai sveikiems pasitraukti.

Nukautuosius surinkę suvežė į kapines, nuprausė kūnus, sudėjo į vietinio staliaus padarytus karstus. Labiausiai sumaitoti buvo vado J.Biliūno ir Jono Janukėno kūnai. Šis pirmiausia sužeistas į kojas, priešams pakliuvo dar gyvas, bet barbarai iš Rytų jo nepagailėjo - sudaužė, sušaudė galvą, išbadė akis. Sudužo ir jo krikšto dukters Reginos svajonė, kad jai paau-gusiai nupirks princesės vertus stiklinius bate-lius. Palaidojo tada į kaimo kapinių smėlio kapą dar ir Jurgį Jakniūną, Vladą Maksimavičių, Kazį Žiuką ir buvusį vermachto karį vokietį Liudviką. Žmonių buvo susirinkę daug, skambėjo sodžiaus giedotojų giesmės,bendros maldos, kažkas verkė, kažkas širdyje skausmą spaudė, neaukštai, vos

Nenustebkite - jus pavežios pats Jonas Biliūnas. Ne rašytojas, bet jo bendravardis bei bendrapavardis, tad sąmojingų kaimynų dažnai rašytoju pavadinamas.

Rašytojo sukaktys į memorialinę sodybą sukviečia žymiausių šių dienų kultūros darbininkų. Jono Biliūno 120-ųjų gimimo metinių akimirka: iš kairės - anykštėnas Valentinas Patumsis, prof. Viktorija Daujotytė, rašytojai Valentinas Sventickas ir Juozas Aputis, Alma Ambraškaitė, Violeta Juciuvienė, aktorė Birutė Marcinkevičiūtė ir jau iš atminties iškritęs jos kolega.

2003 metų birželio 7–ąją vykusioje šventėje Artojų varžybose „Tiesiausia vaga į Europą“ dalyvavo Lietuvos Vyriausybės, Seimo, Žurnalistų ir Anykštėnų komandos. Artojai vertė dvi vagas – vieną į Rytus, antrąją - į Vakarus. Šalies premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas pirmąją vagą išarė tiesiai, už ką jį Seimo narys Antanas Baura net pagyrė, tačiau grįžtant į Vakarus aštuonerių metų kumelė Sigutė paskubėjo, Premjeras nespėjo paskui plūgą ir griuvo. Kumelė dar kelis metrus vilko per nugarą vadeles apsijuosusį Premjerą.

Arklio muziejus tebėra vienas populiariausių Anykščių krašte.

>>>

2 0 1 5 . . . 4 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

25

ps

l.

..

. . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . . . . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . .

nesiekdamas pušų viršūnių praskrido orlaivis...

Arklio muziejus garsėja visoje Lietuvoje

Arklio muziejus Niūronyse įsteigtas 1978-iais agronomo, profesoriaus Petro Vasinausko ir bičiulių rūpesčiu, tų metų birželio 10-ąją susirinko minios žmonių, daug kas arkliais atidardėjo, žirgais atjojo - pirmąją, vis dar iki šiol sėkmingai gyvuojančią ir daug džiaugsmo teikiančią šventę “Bėk bėk, žirgeli”, surengė.

Dabar muziejus išaugęs, kadaise tik klojime ir troboje glaudęsis muz-iejus dabar išsiplėtė iki 11 pastatų. Ne tik įvairiausių karietaičių, vežimų, plūgų, akėčių, kitokių žemės ūkio mašinų čia pamatysi, bet ir sužinosi, kaip kadaise lietuviai žirgelius pasibalnoję kariaudavo, kaip lankus lenkė, ratus gamino, pasagas kalė, kaip gražiausiais drobeles audė, puodus žiedė - nuo 2012 m. veikia amatų centras. Ypatinga Jurgio Ka-zlausko drožinių kolekcija: kruopščiai nudailintos figūrėlės pasakoja apie sodžiaus gyvenimą, darbus ir nuolat besikeičiančius valdžių dvelksmus. Dvi etnografinės sodybos – tikriau-sias senojo sodžiaus pasaulio aidas, dvasia anų ramių ir karais paženklintų laikų. Įdomu, kad abi sodybos perkel-tos iš jau sunykusio Daunaikio kaimo Šventosios ir Ramuldavos miškų prie-globstyje, Inkūnų parapijoje. Garsios muziejininkų edukacinės programos,

populiariausia - kasdienės duonutės kepimo, palengva vis dažniau susido-mima ir pokario kovas atspindinčiomis valandėlėmis “Ir tada buvo Žalgiris”.

Galima Niūronyse ir smagaus arkli-uko traukiamu vežimaičiu pasivažinėti, ir tikriausiu žirgu pajodinėti. Galima ir rimtu raiteliu tapti - mat veikia net trys žirginio sporto klubai - “Vitaras”, “Origonas” ir “Akela”. Grožis, poezija tikriausia, kai smagiu pulku jaunieji raiteliai į laukus, šilus išjoja.

Jonas Biliūnas vežioja turistusVisai šalia jaukių, akmens mūrų

apjuostų kapinaičių, dar senojoje “ulyčioje” tebestovi gal prieš pusantro šimto metų iš rinktinių sienojų, pušų, iškirstų palankiausiu žiemos metu, ir į mėnulio virsmą vertinant, pastatyta gryčia. Negali nesistebėti rąstų storiu ir grožiu - lauke jie tauriai nupilkėję, o viduje gintaro spalvos šviesa, šakų, šakelių inkliuzais išraižyta spinduli-uoja. Tarsi šventovė, o ne paprasto ūkininko gryčia čia būtų. Šeimininkas Jonas Biliūnas statytojo, senelio Mykolo sumanumu gėrisi, tėvo Jurgio tvarkingumą prisimena. Sėdi ir jis, kaip kadaise jie abudu sėdėdavę, po šventais paveikslais, gyvenimo išmintį, atsiminimus nuostabiausius dosniai dalija.

Žinoma, Biliūnų kadaise, kaip ir Rudokų, Janukėnų, labai daug buvę, o štai dabar baigia išnykt, o Jonas jau

vienintelis ta istorine pavarde sodžiuje bepalai-kantis. Gyvena ramų pensininko gyvenimą, kartais Anykščiuose pasižmonėti, pas gimines bičiulius nuvažiuoja, kartais ir namie svečių sulaukia. Paklaustas apie “Bėk bėk, žirgeli” šventę mos-teli ranka - nebuvo net nuėjęs, nes ką ten naujo pamatysi. Arklį gi ir pats laiko. Jau trečią dešimtį bebaigiančią, arklišku amžiumi matuojant seną kumelaitę, su kuria savo žemelėj viską pasidirba. Keletą metų ją pasikinkęs, vežimaičiu muziejaus lankytojus pavežiodavo, tarmiškai pašnekėdavo, o kartais ir prasitardavo, kad esąs pats Jonas Biliūnas. Laiko ir karvę, kuri gal Niūronyse vienintelė, bet žada šitų taip reikalingų gyvulėlių nebelaikyti. Gana bus ir vištų, senoviškai rudų, po kiemą vaikštinėjančių, poetiškai kudakuojančių pulkelio, nes ir taip darbų pakanka, kartais ir tingisi nes jau “ton pusėn traukia”. Pamąsto, kad Biliūnai gal ir neišnyks, juk negali taip būti, gal kas nors iš jaunosios kartos į senelių ir tėvų žemę gyventi nesugrįš.

Besimeldžiančioji Julija Medžiuolienė klūpo prie brolio Jono Janukėno ir jo bendražygių kapo. Juos lemtis užklupo 1945-ųjų Joninių rytmetį.

Šventėse „Bėk, Bėk, žirgeli!“ pasirodo raitoji policija.

Raimondo Guobio, Jono Junevičiaus, Jono Biliūno memorialinio muziejaus ir Arklio muziejaus fondų nuotraukos.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

6p

sl

..

.. . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . .

Kelionės atmintisVažiuodavome keliais keleliais su tėvuku, jo

vairuojama, prieš kalnelius gailiai žviegiančia „ga-zelka“ - bortiniu sunkvežimiu „Gaz-51“, su numeriu 81-79. Tiesiu keliu per Žaliosios tiltą, Šventupio aukštumas, šone pasiliekančius Vainiūnų, Varniškių vienkiemius, toliuose tarp senmedžių stūksančią Stalnioniškio sentikių cerkvelę. Būdavo, jei tik kas stabdydavo, tai visad paveždavo, dažnai ir kokį pagyvenusį, vis šviesėjančia barzda, bet dar tvirtą „staravierą“, kurs kadaise lankus lenkė ar lentas bei kitokią statybinę medieną kartu su tokiu pat uoliu porininku su didžia kantrybe brūžuodami ilgu rankiniu pjūklu pjaudavo. Neretai dardėdavome ir kitu, ties Žaliąja atsišakojančiu keliu, smėlėtomis kalvomis, per tamsuojantį mišką, šviesioje laukymėje išnyrantį Vilkabrukių kaimą, Nasvės upelį peršokantį tiltelį, tarp didingų pušynų skendinčius Kunigiškių gyvenimus, per tvirtą, dar smetonlaikiu statytą, grakštų gelžbetoninį tiltą, šmėstelėjant srauniai link senojo malūno užtvankos liekanų sruvančiai Šventajai. Vaizdai gražiausieji bėgdavo prabėgdavo, o susipindavo su nuolatos pasakojančio tėvelio nepabostančia šnekta nuostabiausius rojaus paveikslus piešė.

Ir gėriau aš tuos vaizdus į pačią širdį, idant nešiočiau, niekad nepamirščiau ir kitiems dalinčiau.

Vėlinių keliasPamenu puikiausiai tą lietumi į ledą virstančiu

verkiantį, vėju sielvartaujantį spalio rytą, kai lydėjome į Vyžuonas mano Jononių senelį. Kunigo Petro Tarulio mistišką rimtį, maldos žodžius, prakaulų vargonininką, geltoną smėlį, kurį dar paryškino supylus kapą pro išsisklaidžiusius

Įstabieji žalčio Vyžo žemės paveikslai

Vyžuonos visuomet spindi kaip rojaus, tačiau ne prarasto, o čia pat visai netoliese realiai egzistuojančio stebuklo pasaulis. Nuo pat vaikystės ten ir ten. Ar tai Marijos Magdalenos atlaiduosna, ar tai pas gausingus gimines, pačiame miestelyje ar apylinkės kaimuose gyvenusius. Dažniausiai su tėvuku, kurio gimtinė buvo ne kur kitur, o Vyžuonų dvare. Rojaus vaizdai užfiksuoti ne taip jau dažnai surandamose senosiose ir jau dabarties fotografijose.

debesis nušvitusi saulė. Po to buvo daugybė kelionių į kapines, tarsi įpratome, nes buvo tai pirmojo iš pačių artimiausių mirusių žmonių kapas. Tas rimtai šaltas Vėlinių oras, kartais ir su lietumi, sniegučiu ar žvakes bematant užpučiančiu vėju, susitiki-mais su giminėmis, pastebėjimais, atodūsiais - čia to, o čia ano artimųjų aplankyti jau būta. Kosčiodamas, gal kas pastebės, užkalbins skubinasi. Taigi čia jis - kapų sargas stropiausias: pri-reikus ir duobę iškas, ir antkapį išlies, ir žvakes paliktas tolėliau gyvenančių ir nebesuspėjančių visur kur norėtų, uždegs. Štai ten palaidotas dėdė Jonas Vanagas - savanoris ir miestelio smarkuolis, ten po kukliu pilko akmens kelmu - kunigas milijonierius Aleksan-dras Mileika, o po tuo suomiško granito kryžiumi - mylimiausias kanauninkas Krikščiūnas....

NuotraukosPas močiutę buvo paslaptingas

mėlynais viršeliais albumas. Net nežinau, kam jis kadaise priklausė, bet būtent jame buvo daugybė

Vyžuonų miestelio, dvaro, vyžuoniškių nuotraukų. Buvo čia ir Jononių dvaro valdytojas, jis priklausė dar ir jo seseriai Sondeckienei bei kitiems giminaičiams, klebonas Aleksandras Mileika, vaistininkas Šulskus, miestelio grietinėlė šile iškylaujanti: patefonas, skrybėlės, šypsenos nerūpestingos. Kitoje - choras, daugybė jaunų veidų ir vikaras Ignacas Ragauskas, savo pomėgiu medžioti ir degtinėlės išgerti visus pykdydavęs, kol galiau-siai nežinia už kokius papiktinimus buvo vokiečių sušaudytas Rašėje prie Utenos kartu su žydais ir rinktiniais bolševikais. Fotografija, kurioje mano senelis, baltais marškiniais vilkintis, plataus veido, jau šiek tiek pliktelėjęs, šalia aukštaūgis dvaro ūkvedys Dilys, ir naiviu žvilgsniu sugautas klebono „forduko“ vairuotojas Ladzius. Spirito varyklos kieme tarp daugybės statinių besiritinėjančių du skrybėlėti vyrai stovi, kitur prie stiklinių mėgintuvėlių palinkęs spirito varyklos laboran-tas - gudriai susikaupęs jo veidas. Ir nežinoma laidotuvių fotografijų - ir senesnių, ir ne tokių visas pluoštas,

Vyžuonų šaulės gausia rikiuote 1937 m. rugsėjyje - tarpukariu brangintoje Tautos šventėje.

. . . Raimondas Guobis >

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

7p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . .

>>>

tamsios vėliavos ir „katafalis“ su kraupoku, baltu, kaukolės ir sukryžiuotų kaulų simboliu bei užrašu: „Šiandien man, rytoj tau“. Tokia tad mintis tedrausmina, tepamoko. Vėliau, tik gerokai vėliau daugiau nuotraukų vyžonietiškų pamatyti pavyko.

Naujas vėjas Dvelktelėjo dvasia rojaus naujas vėjas - veik

prieš dešimtmetį aistringai ėmiau Vyžuonų istorija ir jos vaizdais domėtis.

Tuomet ir suvokiau, kas buvo pačios ryškiausios figūros tame praslinkusiame, o gal pralėkusiame pasaulyje. Malūno vaizdai - sako jį ant Vyžuonos upelės dar kunigaikštis Radvila pastatė, gaila, kad niekas nepasirūpino išsaugoti šį technikos paminklą, jau naujosios nepriklausomybės metais jis į malkas niekingas, laužą metalo pavirto. Sinagoga neeilinė, savo dviaukščiu grožiu, keturšlaičiu dviaukščiu stogu puikavosi ir bažnyčia nuostabiausia, savo istorija dar Vytauto laikus menanti. Baltoje sienoje įmūryta leg-endinio žalčio Vyžo galva, mintin tvinkteli varpo Kaz-icko legenda, o įėjusį didingu atvaizdu niekad nepa-siduoti, teisybei tarnauti žadina šv.Jurgio atvaizdas, Marijos sopulingosios akys, nuodėmingos praeities atsikratanti Marija Magdalena. Nežinia, kur buvo ta žydo smuklė, kurioje Jurginių pavakary tradiciškai susimušdavo iš kelių parapijų susirinkę, jau gerokai

įkaitę smagūs vyrukai. Miestelyje net du paminklai nepriklausomybei buvę, kurių vieną atstatyti pavyko. Kartuvių kalne trijų paauglių ryžtu, taupumu, darbu betoninis paminklas Vytautui Didžiajam pastatytas. Visa Lietuva 1930 m. didžiojo senlietu-vio, valdovo imperijos sukaktį minėjo, paminklus statė, tad neatsiliko ir mažieji vyžuoniškiai. Plačiai išgarsėjo, net pats prezidentas Antanas Smetona susitikti su jais panoro. Ir besišypsantis - pro storus akinių stiklus švyti guvios akys, tamsuoja garbanoti plaukai, taip taip - tai didysis jaunimo auklėtojas kun. Petras Liepa, pavasarininkus, angelaičius būręs, vasa-ros stovyklas, ekskursijas jiems rengęs ir net žurnalą „Vaikų vadas“ Vyžuonose leidęs. Ką gi būtų galėjęs be didžiųjų bendraminčių ir pagalbininkų Valerijos bei Damulio Rašimų. Kokiu tikėjimu šviesiąją Lietuva spindinčiais veidais išsirikiuodavo šauliai - tautinei šventei ar ministerio pirmininko Juozo Tubelio, ar brangaus kraštiečio Šaulių sąjungos vado Prano Saladžiaus sutiktuvėms.

Kas buvo tų fotografijų autoriai, tai tarsi ir nežinau - sako, kad Vyžuonose fotografas negyveno, o progai esant atvažiuodavo žydelis iš Užpalių ar Utenos. Dabarties paveikslų šviesa

Dabarties paveiksluose Vyžuonos jaukiu smalsumu veriasi. Pagrindinė gatvė plati, bet be medelio, taip gailėjau jų - nukirstųjų.

Dalis plačiosios gatvės - Broniaus

Radzevičiaus, dalis - Antano Masionio vardu vadinama. Du gabūs vyžuoniškiai jau sovietmečiu savo talentus atskleidė – proza, padangėsna kilstelėjančia, eilėraščiais puikiausiais, bet neatlaikė šio persmelkto netiesa ir prisitaikėliškumu pasaulio svorio pragaištingo - patys ten, kur lengviau, į debesijos karalystes, išėjo. Rašytojų kalnelio skulptūros jų atmintį lemia, du po skranda besidengiantys paaugliai ir iš tolo žvelgiąs, bet saugantis angelas. Tai vis talentingojo šios žemės vaiko skulptoriaus Henriko Orakausko darbai.

Sendvaryje stūkso neregėto didumo baltoji tuopa, susipynusių atvašynų ūksmėje snaudžia buvusios spirito varyklos mūras, vis dar žymi legendomis apipinta ir vasarotojų taip mėgta baltoji Pakriūtė, nuostabios amerikietiškos vilos žavesio dviaukštis klebonijos pastatas, dar tarpukariu - vienų pykčiui, kitų patogumui ir pasididžiavimui suręstas.

Jei jau kokio svečio vyžuoniškis su-laukia, tai stengiasi nuvesti jį pas Algirdą Indrašių, kad pamatytų mistiniu lietuvišku pasauliu dvelkiančias skulptūras, kad išgirstų aistringą balsą, tiesų tie-sas bandantį pasakyti. „Mums tereikia akcentų, reikia įvesti spalvą...“ Ten ir kunigaikščiai, ir tylieji atkaklieji sodiečiai, ir dievai pagonių bei krikščionių, ir rūstaus veido karys iškėlęs kardą Žalgirio pergalei, ir Lietuvos tūkstantmečio ženklas, ir net koplytėlė - ne kam kitam, bet paskutiniajam pagonės gimdymui.

Laidotuvės Vyžuonų vienkiemyje apie 1935 m. ir tiems laikams neregėta laisvė vaikams - mirusiojo anūkėms.

Gerasis kanauninkas Juozapas Krikščiūnas (kairėje) parapijos vizituoti atvykusio Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko sutiktuvių eisenoje.

Susimąstęs šventadienio popietę vienas paminklo Vytautui didžiajam Kartakalnyje statytojų, Vyžuonų vienkiemio gyventojas Stasys Gučius su žmona Sofija.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

8p

sl

..

.. . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . .

Tarpukario šviesa ir ateities vizija: Vyžuonų pavasarininkių - sportininkių pratimai ar linijiniai šokiai?

Malūnininko Jono Rėzos vaikai - trys linksmi berniukai: Jonas, Kostas ir Vytautas.

Džiaugsmą ir liūdesį skelbiantis, mylinčios ir kenčiančios širdies simboliu paženklintas šventovės varpas.

Kraštiečių Henriko Orakausko ir Algirdo Indrašiaus 1989 m. pastatytas Vyžuonų kolektyvinio ūkio ženklas - legendinio žalčio Vyžo atvaizdas. Paminklas pernai nugriuvo - nūnai daromas naujas.

Vienas gražiausių Vyžuonų bažnyčios paveikslų - susirūpinusi sopulingoji Mergelė Marija.

Tautinių šokių šokėjos, kaip ir dera, savo jaunystės žavesį paryškina spalvingais tautiniais drabužiais.Vaizdai iš 1937 m. ir 1960 m.

Trijų piemenukų ant Kartuvių kalno pastatyto paminklo Vytautui Didžiajam pagerbimo akimirka.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

9p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .

. . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . m i e s t e l i s . . . s e n o s e . . . n u o t r a u k o s e . . . .

Malūnų ir kitokių sudėtingų mechanizmų meistras Povilas Lankauskas šaltą 1934 metų žiemos dieną prie malūno, ant ledu sukaustytos Vyžuonos.

Didysis milijonieriumi vadinamo klebono Aleksandro Mileikos projektas - moderni, prašmatnios vilos formų klebonija, pastatyta tuoj po 1930-ųjų.

Baltasis bokštas prie ypatingai kuklios bažnytėlės išmūrytas tik pačioje XIX amžiaus pabaigoje. Nuostabu: pirmoji katalikų bažnyčia Vyžuonose buvo pastatyta 1406 metais, tuomet, kai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo imperija nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir Vytautas Dydis kilniai viešpatavo.

Algirdo Indrašiaus menas pinasi su senosios Lietuvos tikėjimu, pagonybės laikais, iškyla tarsi totemai - ant aukštų stulpų rimti ir taurūs senlietuvių veidai.

Legendinis žaltys Vyžas daugelyje skulptūrų pastebimas.

Žalgirio pergalei skirtas paminklas.

Dažnas vyžuoniškių svečias, savųjų globėjas, kraštietis, Lietuvos Šaulių Sąjungos vadas pulkininkas Pranas Saladžius.

Vyžuonų parapijos choras apie 1935 metus. Centre – klebonas A.Mileika.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

0p

sl

..

.. . . k e l i a s . . . į . . . s ė k m ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . k e l i a s . . . į . . . s ė k m ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Ūkas – visai ne anykštėnas,,Mane ir Ūką sieja stiprus ryšys. Šunį

galima laikyti visaverčiu policijos pareigūnu, tik nemokančiu rašyti ir skaityti“, – juokavo prevenci-jos poskyryje dirbantis Ūko šeimininkas.

Vaikų numylėtas Anykščių policijos ,,pareigūnas“ Ūkas – visai ne anykštėnas. Šunį Li-etuvos policijos kinologijos centras įsigijo Čekijoje. 2 mėnesių amžiaus šuniukas buvo perduotas policijos pareigūnui N.Urbonui, turinčiam teisinį išsilavinimą ir dirbančiam policijoje jau 16 metų.

Šiemet N.Urbonas buvo išrinktas geriausiu 2015 metų apylinkės inspektoriumi. Tai paaiškėjo Klaipėdoje surengtame geriausių šalies viešosios policijos pareigūnų konkurse. Jame dalyvavo geri-ausi visų apskričių viešosios policijos pareigūnai –

Ūkas ir jo šeimininkas

8 metų vokiečių aviganis Ūkas ir jo šeimininkas, 36 metų Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių r. PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas Nerijus Urbonas, kuris šiemet išrinktas geriausiu šalies apylinkės inspektoriumi, ne tik draugai, bet ir kolegos – kartu jie ieško nusikaltėlių paliktų pėdsakų bei paslėptų narkotikų.

10 apylinkės inspektorių ir 22 patruliai. ,,Iki šešių mėnesių amžiaus Ūkas

augo su manimi, o vėliau pradėjome važinėti į Lietuvos policijos kinologijos centrą, kur mus abu: ir šunį, ir mane - mokė instruktoriai“, – sakė kartu su Ūku mokymus kinologijos centre baigęs policininkas.

Paklaustas, kodėl Ūkas buvo atiduo-tas būtent jo globai, N.Urbonas sakė: ,,Man visada patiko šunys. Kai gavau pasiūlymą užsiimti tarnybinio šuns dresūra, mielai sutikau“.

Policijos šunys narkotikų nėra ragavęPolicininkas pasakojo, kad sužinoję

apie Ūko gebėjimus ieškoti paslėptų narkotinių medžiagų, žmonės dažnai klausia, ar Ūkas vartoja narkotikus: ,,Išgirdę, kad Ūkas išmokytas ieškoti narkotinių medžiagų, dažnai klausia, kiek šuo pats yra jų ragavęs? Atsaky-mas – nė gramo, šunys mokomi ieškoti pagal kvapą. Narkotikų jie nevartoja“, – juokėsi Ūką auginantis pareigūnas.

Lietuvos policijos kinologijos centre yra dėstomos kelios programos - pėdsekystė, asmens ar daikto paieška, apsaugos (sulaikymo).

Ūkas praėjęs 10-ies ciklų mokymą, kinologijos centre laikė egzaminus.

,,Aš taip pat laikiau egzaminus, tiesa, kitokius nei Ūkas. Man, kaip tarnybinio šuns šeimininkui, reikėjo išlaikyti teori-jos egzaminą“, – pasakojo N.Urbonas. Po egzamino Ūkui pagal išryškėjusius gabumus paskirta specializacija – narkotinių medžiagų paieška.

Policininkui ir jo šuniui išlaikius egzaminus išduodamas pažymėjimas, kuris galioja 18 mėnesių. Pažymėjimo galiojimo laikui pasibaigus ir šuo, ir jo šeimininkas kinologas egzaminus turi laikyti dar kartą.

Išvydę šunį narkomanai supranta, kad neišsisuks

,,Mano tiesioginis darbas yra preven-cijos poskyryje, o darbas su tarnybiniu šunimi – kaip papildoma funkcija. Su Ūku dirbu tada, kai policijai reikalinga jo pagalba, pavyzdžiui, per muzikos festivalius“, – pasakojo N.Urbonas, kartu su Ūku narkotikų ieškojęs ne tik Anykščiuose vykusiame sunkiosios muzikos festivalyje ,,Velnio akmuo“, bet ir kituose Utenos apskrityje rengia-muose festivaliuose – Zarasų ,,Roko

> Pasak Nerijaus Urbono, šunį ir jo šeimininką sieja stiprus ryšys, kartu jie ir mokosi, ir dirba, ir gyvena.

. . . Austėja ŠMIGELSKAITĖ >

2 0 1 5 . . . 4 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

31

ps

l.

..

. . . k e l i a s . . . į . . . s ė k m ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . k e l i a s . . . į . . . s ė k m ę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

naktyse“, Utenos ,,Radistuose“.,,Kiekvieną kartą ieškodami

narkotinių medžiagų susiduriame su faktu, kad jaunimas, slėpdamas narko-tikus, gali būti labai kūrybingas. Tačiau pamatę Ūką žmonės dažniausiai su-pranta, kad nuo šuns nieko nepaslėpsi“, - apie darbo su šunimi specifiką pasa-kojo pareigūnas.

,,Liūdna, jog jauni žmonės galvoja, kad narkotikai yra ,,nieko tokio“ – sakė N. Urbonas, per savo tarnybos laikotarpį sutikęs ne vieną narkomaną ir išaiškinęs ne vieną narkotikų slėpimo atvejį.

Tarnybinių šunų Lietuvoje reikiaUtenos apskrityje šiuo metu yra 3

tarnybiniai šunys. Utenoje dirbantis policijos šuo yra Ūko palikuonis ir jis, taip pat kaip ir Ūkas, padeda policijai ieškoti narkotinių medžiagų.

Šuo - didelis pagalbininkas poli-cininkams, darbas su juo efektyvesnis“, – pasakojo N.Urbonas.

Vyksta šunų pirmenybės,,Kasmet vyksta policijos tarnybinių

šunų pirmenybės, kuriose dalyvavo ir Ūkas. Vienais metais vyksta bendrojo pasiruošimo varžybos, o kitais – spe-cializuotos. Ūkas dalyvavo 3-ose ben-drojo pasiruošimo varžybose, kuriose kartą laimėjo 3-ąją vietą ,,blogiečio“ su-laikymo rungtyje“, – apie Ūko sportinius pasiekimus pasakojo pareigūnas.

Būdamas 5-erių šuo dalyvavo tarptautinėse varžybose Čekijoje, kur pėdsekystės rungtyje iš 100 galimų

balų surinko net 95 balus. Paklaustas, ar varžybose kartu

dalyvauja ir kinologas, N.Urbonas sakė, kad tiek darbe, tiek varžybose šuns šeimininkas visada būna kartu su savo augintiniu. Tačiau po-licininkas pridūrė, kad Ūkas - labai savarankiškas šuo: ,,Reikia šuniui leisti dirbti savarankiškai, paieškose, mes, policininkai, tik numanome, kur gali būti ieškomas objektas, o šuo užuodžia ir parodo tikslią jo buvimo vietą“.

Vaikai – sveika. Jie mažina šuns agresyvumą

,,Ūkas klauso tik manęs, vykdo mano komandas, tačiau leidžiu, kad jis bendrautų su kitais žmonėmis, ypač vaikais, nes tai mažina šuns agresyvumą, – pasakojo N.Urbonas. - Tačiau net ir ramiam, žaismingam šuniui davus tinkamą komandą, jis iškart suklūsta ir tampa aktyvus“.

,,Ūkas turi daug gerbėjų vaikų, - džiaugėsi policininkas, - susitikę mane mažieji dažnai klausia, kaip šuniui sekasi, kada jį vėl bus galima susitikti“.

Pirštinė išdavė nusikaltėliusPaprašytas papasakoti apie

įdomiausias situacijas, kuriose teko atsidurti dirbant su šunimi, N.Urbonas su ,,AF“ skaitytojais pasidalino viena sulaikymo istorija.

,,Buvo atvejis, kada nakties metu buvo išlaužtos sodybos durys. Suveikė namo signalizacija, savininkas iškvietė policiją. Atvykęs ekipažas apžiūrėjo teritoriją, įtarimą jiems sukėlė netoliese stovintis automobilis, prie kurio stovėjo du jaunuoliai. Pareigūnai jaunuolius apklausė, tačiau šie sakė nieko apie išlaužtas namo duris nežinantys. Dėl viso pikto buvau iškviestas aš su Ūku. Daviau Ūkui komandą ieškoti pėdsakų. Šuo uosdamas pėdsakus pievoje surado pirštinę. Ją paėmėme ir sekėme paskui Ūką toliau, kol išlindome prie sodybos su išlaužtomis durimis. Jaunuoliai, buvę prie automobilio, suprato, kad nepavyks išsisukti, prisipažino išlaužę duris“, - pasakojo pareigūnas.

Už sėkmingą paiešką – kamuoliukas ir skanėstas

,,Ūko mylimiausias žaislas yra guminis kamuoliukas. Kiekvieną kartą šuniui sėkmingai aptikus narkotines medžiagas, jis gauna kamuoliuką, o

grįžęs namo - šiek tiek didesnę porciją maisto. Kartais pasitaiko, kad apieškodamas kuprines, Ūkas randa ne narkotikų, o ko nors valgomo, tada jis neatsisako kokį sumuštinį ir suėsti. Žmonės dažniausiai labai nesupyksta“, – Ūką teisino N.Urbonas.

,,Ūkas daug priežiūros nereikalauja. Šeriu jį kartą per dieną, skanėstų gauna tik nusipelnęs. Visada turėdamas daugiau laiko stengiuosi su šunimi pažaisti, o kai neturiu kada, mane puikiausiai pavaduoja 6-erių sūnus Orestas“, – apie neformalius santykius su tarnybos partneriu pasakojo pareigūnas.

,,Bendraujant su žmonėmis, kartais išgirsti, kad vyras skundžiasi, jog žmona gamina šuniui skanesnį maistą, nei jam. Blogas dalykas yra šuns sužmoginimas, mano nuomone, šuo vis dėlto yra gyvūnas, perdėta meilė jam gali ir pakenkti“, – apie tai, kaip reikėtų auginti gyvūnus, kad jų per daug neišlepintų, sakė N. Urbonas.

Į pensiją dar nesiruošiaŪkas – jau nebe jaunuolis. Paklaustas, kada

policijos šunys susiruošia į ,,pensiją“, N.Urbonas sakė: ,,Tarnybinis šuo dirba tol, kol yra sveikas, pajėgus atlikti savo darbą. Kai šuo nebetinkamas tarnybai, jis išleidžiamas poilsio ir lieka pas savo šeimininką“.

> Vokiečių aviganis Ūkas klauso tik savo šeimininko komandų, tačiau paprastai su žmonėmis elgiasi draugiškai – negavęs komandos, jų nepuola.

> Čekiškuose dokumentuose Ūko vardas buvo ,,Ūkaš“, taigi, kinologas Nerijus Urbonas, šuns vardo nusprendė nekeisti, tik šiek tiek sulietuvinti.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

2p

sl

..

.

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Utenos kolegija: Maironio g. 7, LT-28142 Utena; tel./faksas (8-389) 5 16 62; www.utenos-kolegija.lt

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Parengė ryšių su visuomene atstovė Ramutė Kavoliūnienė.

Utenos kolegijos spalvos2015 m. SUAUgUSIųJų ŠVIETImo SAVAITEI PRABėgUS

Lapkričio 16 - 22 d. Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos (LSŠA) iniciatyva visoje Li-etuvoje vykę neformaliojo švietimo renginiai tik patvirtino, kad nuolatinis mokymasis stiprina psichinę ir fizinę sveikatą, skatina socialinį bendravimą, plečia akiratį.

Utenos kolegija, kaip LSŠA partneris, koordinavo renginius Utenos regione: Utenoje, Molėtuose, Zarasuose, Anykščiuose, Visagine. Iš viso vyko net 51 renginys: nuo dalykinių žinių perteikimo („Technologiniai sprendi-mai besimokančiai visuomenei“, Utenos kolegija) iki praktinio užsiėmimo („Gamybos logistikos mokymasis verslo įmonėje“, UAB “Utenos trikotažas“), nuo žvilgsnio į darbo rinką ir verslo pasaulį bei perspektyviausias ir nykstančias profesijas (Gintaras Serafinas, žurnalo “REITINGAI“ vyr. redaktorius, Utenos švietimo centras) iki krašto pažinimo kartu su muziejininkais ir istorikais ar išvykų po gimtąjį kraštą.

Utenos kolegijos dėstytojos – dr. J.Urbonienė, dr. V.Bartkutė-Norkūnienė, dr. J.Daubarienė, D.Stunžėnienė, R.Bražulienė, N.Pakalnienė, D.Puodžiukienė - palaiky-damos mokymosi visą gyvenimą idėją, su visuomene dalijosi savo žiniomis ir netikėtomis galimybėmis pritaikyti žinias kasdieniniame gyvenime. Iniciatyvumu išsiskyrė Anykščių socialinės globos namai ir asociacija “Kartų ratas”, kuriuos į neformalųjį švietimą aktyviai įtraukė J.Gečienė. Aktyvios veiklos rezultatais džiaugėsi kūrybinio seminaro „Nauji įgūdžiai per aktyvią veiklą“ dalyviai Utenos regioninio profesinio mokymo centre bei kituose rengini-uose dalyvavę besimokantys suaugusieji.

STUDENTų PRoJEKTAI – NUo APLINKoSAUgoS IKI LABDARoS AKCIJų

Utenos kolegija siekdama, kad studentai tobulintų savo įgūdžius rengti projektus jau keletą metų iš eilės organizuoja Studentų iniciatyvų skatinimo projektų finansavimo konkursus. 2015 metais įgyvendinti 4 projektai, kurie buvo naudingi ir patiems studentams, ir miesto visuomenei.

Pagal Studentų atstovybės parengtą projektą “Fuksų stovykla“ į kolegiją priimti studentai galėjo labiau vienas kitą ir vyresnius drau-gus pažinti dar neprasidėjus studijų metams. Stovyklaudami kartu jie mokėsi komandinio darbo, ieškojo naujų talentų, bendravo ir bendra-darbiavo.

Aplinkos klubas kasmet rengia aplinkosauginius projektus. Šių metų projekto “Šaltinėlis“ metu buvo vykdomi šaltinių vandens tyrimai, o tyrimų rezultatai pristatyti kolegijos bendruomenei ir gimnazijų mok-sleiviams.

Į projektinę veiklą įsijungė Ver-slumo klubas. Jo narių parengto projekto „Būk verslus“ rėmuose vyko mokymai kolegijos bei miesto bendruomenei, buvo organizuota verslumo mugė ir labdaringa veikla.

Veiklų gausa ir kilniais tikslais išsiskyrė projektas “Tyras žvilgsnis“. Bendros veiklos su Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro auklėtiniais, miesto bendruomene, labdaros akci-jos ir tradicinis renginys „Mados viru-sas“ dovanojo daug gražių akimirkų visiems šių renginių dalyviams.

Projektų įgyvendinimas stu-

dentams suteikė nemažai žinių ir įgūdžių, kuriuos jie galės pritaikyti rengdami naujus projektus, o ateityje - ir savo darbe.

PASKAITAS SKAITė PASAULINIo LYgIo DėSTYToJAI

Turizmo ir viešbučių administra-vimo bei Svetingumo vadybos studijų programų studentams paskaitas skaitė dėstytojas - praktikas, studijų programų ekspertas, EURHODIP aso-ciacijos viceprezidentas dr. Shyam Patiar iš Grwp Llandrillo Menai College (Jungtinė Karalystė) ir dr. Anna Ivolga, dėstytoja iš Stavropolio valstybinio agrarinio universiteto (Rusija).

Dėstytojai skaitė paskaitas ir vedė praktinius užsiėmimus studentams, diskutavo įvairiais turizmo ir svet-ingumo klausimais. Pasak studentų, didelę patirtį turintys dėstytojai pasidalino pačia naujausia sektori-aus informacija, sugebėjo sunkius dalykus pateikti labai supran-tamai, padėjo suprasti ir įvertinti įvairius požiūrius, teorijas, padidino susidomėjimą pasirinkta profesija.

Svečiai taip pat bendravo su kolegi-jos administracija bei dėstytojais, taip pat aptarė tolesnio tarptautinio bendradarbiavimo galimybes.

Suaugusiųjų švietimo savaitės dalyviai buvo aktyvūs ir kūrybiški.

Aplinkosauginio projekto ,,Šaltinėlis“ metu studentai tyrė šaltinių vandenį.

Baigiantis metams studentai pasidalino įgyta projektine patirtimi.

Studentai žavėjosi dėstytojo – praktiko dr. Shyam Patiar paskaitomis ir didžiule tarptautine patirtimi.

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Utenos kolegija: Maironio g. 7, LT-28142 Utena; tel./faksas (8-389) 5 16 62; www.utenos-kolegija.lt

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Parengė ryšių su visuomene atstovė Ramutė Kavoliūnienė.

Utenos kolegijos spalvos,,Mano sportinė veikla prasidėjo nuo 2004

m. kartu su tėčiu aplankytų motokroso varžybų ir nupirkto pirmojo motociklo. Motokroso treniruotės paprastai prasideda nuo 4-5 m. amžiaus, o aš tuomet jau buvau dešimtmetis. Iš pradžių buvo labai sunku fiziškai, o mane remiančiai šeimai – ir finansiškai, tačiau jau pirmose žiemos motokroso varžybose Biržuose užimta II-oji vieta paskatino rimčiau susidomėti šiuo sportu bei motyvavo tęsti treniruotes“, - sportinės karjeros pradžią prisim-ena iš Anykščių kilęs Laurynas Repečka.

2006 m. vaikinas buvo priimtas į tuomet Utenoje veikusį „Porterio“ klubą, ir tais pačiais metais tapo Lietuvos vicečempionu. Sėkmė lydėjo ir kitais metais, jau varžantis galingesnių motociklų grupėje 85CC, - Lietuvoje vykusiose varžybose vėl užimta II-oji vieta. Iš motokroso trasos Lauryną pasitraukti pusei metų privertė trauma – kojos lūžis, tačiau at-kaklus vaikinas vėl grižo į didįjį sportą ir toliau siekė pergalių: 2010 m. tapo 250J klasės motokroso varžybų Lietuvoje II-osios vietos laimėtoju, 2011 m. - 250J klasės motociklų grupėje Lietuvos čempionu ir Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) čempionu, 2012 m. - vėl LMSF čempionu.

2013 m. jau būdamas abiturientas, Laurynas sugebėjo suderinti sportą ir įtemptus mokslus bei pasirengimą egzaminams ir pasiekė dar vieną pergalę - laimėjo Lietuvos Miestų taurę. “Daug sveikatos reikia treniruojantis, bet laimėtą taurę laikyti irgi buvo nelengva – ji svėrė apie 10 kg!“ – juokiasi daugkartinis čempionas. Paskutinis laimėtas prizas – I-oji vieta 2015 m. Latvijoje vykusiose varžybose L.A.M.A Baltic Jungen Cup.

“Laurynas - labai atsakingas ir valingas jaunuolis. Jis ne tik puikus sportininkas, bet ir darbštus, motyvuotas studentas. Vaikiną gerbia ir vertina visi grupės studentai už jo kuklumą,

Daugkartinis motokroso čempionas: ,,Kai labai nori, gali viską“

Niekas net neįtartų, kad kuklus, linkęs mažai kalbėti, o tuo labiau girtis verslo vadybą studijuojantis trečiakursis yra Lietuvos ir tarptautinių motokroso varžybų nugalėtojas.

santūrumą ir draugiškumą,“ – gražių žodžių negailėjo VV-13 gr. kuratorė R. Bražulienė. - Utenos kolegija didžiuojasi turėdama tokį studentą“.

Paklaustas, kaip sekasi visur spėti, pats Laurynas tik šypsosi: “Kai labai nori, viską gali - ir neturėti skolų

studijuojant kolegijoje, ir treniruotis, ir dirbti. Mane labai palaiko šeima – tėtis, vyresnysis brolis ir draugė Agota, kuri irgi domisi šiuo sportu. O artimiausias mano tikslas - 2016 m. startuoti varžybose Latvijoje ir laimėti I-ą vietą!“

Utenos kolegija aktyviai vykdo mokslo šviečiamąją veiklą ir su moksleiviais dalinasi patirtimi ir žiniomis. Kviečiame gimnazijų mokinius ir mokytojus į svečius ir siūlome susipažinti su studijomis, klausyti įvairių dalykų paskaitas, dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose, įvairiuose renginiuose, akcijose, atlikti laboratorinius darbus, diskutuoti ir kt. Kolegijos atstovai taip pat mielai vyksta į mokyklas ir susitinka su moksleiviais. Dėl išsamesnės informacijos ir pasiūlymų galima kreiptis el. paštu karjeroscentras@utenos-kolegija.lt bei tel. (8-679-07743).

Utenos kolegi ja kviečia moksleivius „pasimatuoti studento kepurę“

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

4p

sl

..

.

2015 lapkričio 18 dieną Lietuvos žemės ūkio ministerijoje Alantos technologijos ir verslo mokykla pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Taikomųjų mokslų universitetu Ferizajuje, Kosove.Buvo sutarta plėtoti bendradarbiavimą turizmo, kultūros, tautinio paveldo saugojimo srityse.Tai tik pirmas žingsnis kuriant Kosovo ir Lietuvos mokslo institucijų bendradarbiavimą. Planuose – Kosovo dėstytojų vizitas Lietuvoje ir Alantoje ateinantį pavasarį.

Lapkričio 6 d. visoje Lietuvoje buvo minima Pyragų diena! Mūsų mokykloje jau nuo trečiadienio po koridorius sklido kepinių kvapai, lapkričio 5 d. sukvietę visus jų paragauti ir paaukoti “Išsipildymo akcijai 2015”. Džiaugiamės, kad šiemet prie akcijos prisijungė gausus mokinių būrys. Visiems prisidėjusiems prie akcijos buvo įteiktos padėkos, taip pat sudaryta komisija išrinko tris gardžiausius pyragus iš visų 14, kurių “autoriai” buvo apdovanoti Mokinių tarybos prizais. Dėkojame visiems prisidėjusiems darbais, gerais norais ir aukomis. Iš viso surinkome 129,87 EUR! Visa surinkta suma bus pervesta “Išsipildymo akcijai 2015”.

VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykla, Technikumo g. 2, Naujasodžio k., Alantos pšt., LT-33315 Molėtų rajonasTel. (8-383) 58337, faksas (8-383) 53700, El. paštas alzum@is.lt Interneto svetainė: www.alantostvm.lt

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Alantos akiračiaiPasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Kosovo universitetu

Pyragų diena 2015

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

35

ps

l.

..

Dirbame ir mokomės vienoje mokykloje, tačiau galima teigti, kad labai gerai vieni kitų nepažįstame. Stalius, automobilių mechanikas ar ekologinio ūkio darbininkas nežino, ką per savo specialybės pamokas veikia virėjas ar padavėjas, o šiems būtų naudinga sužinoti, ko mokosi apskaitininkas ir kitų specialybių moksleiviai. Tokia idėja kilo VšĮ Alantos TVM profesijos mokytojų metodinės tarybos pirmininkei, mokytojai metodininkei Daliai Žygelienei, o ją įgyvendinti padėjo visi kiti mūsų mokyklos profesijos mokytojai. Lapkričio 16-19 dienomis vyko savaitė „Pasidalinsiu savo profesija su tavimi. Tau pravers“, kurios metu vienų specialybių studentai ir dėstytojai galėjo praktiškai susipažinti su kitomis, mokykloje ruošiamomis specialybėmis. Buvo sudarytas bendrų užsiėmimų tvarkaraštis, kad vienų specialybių moksleiviai ir dėstytojai turėtų galimybę apsilankyti kitų specialybių užsiėmimuose ir įgyti praktinės patirties. Šiais laikais žmogus turi būti labai įvairiapusiškas ir daug ką išmanyti. Virėjai susidomėję stebėjo ir dalyvavo automobilių mechanikų veikloje – juk kiekvienas nori nors truputį išmanyti apie savo automobilį. Trečio kurso virėja Odeta Deveikytė džiaugėsi, kad galėjo pavairuoti netgi traktorių ir susipažinti su automobilio remontu. Ekologai ir jų dėstytoja Ramunė Šimėnienė atskleidė virėjams visas medaus paslaptis. O automobilių mechanikai mokėsi kepti pyragus, ir vaikinams tai puikiai pavyko. Apskaitininkės darbavosi mokomajame bare, o padavėjai mokėsi apskaitos. Trečio kurso virėjus ir pirmo kurso padavėjus bei jų dėstytojas G.Jakimonytę, J.Michnevičienę labai sudomino apsaugos specialybės užsiėmimas, kurį vedė dėstytojas, Lietuvos kriminalinės policijos komisaras D.Meidus. Dėstytojas praktiškai parodė savigynos veiksmus, kas šiais laikais yra labai aktualu, paaiškino, kaip reikia saugiai elgtis su ginklu, parodė mokomąjį filmuką, papasakojo apie elgesį su pavojingais gyvūnais, atsakė į mokinių ir dėstytojų klausimus.Manau, kad ši savaitė buvo labai naudinga tiek dėstytojams, tiek mokiniams. Ne tik geriau pažinome vieni kitus, bet ir įgijome praktinių įgūdžių, kurie tikrai pravers gyvenime. Mokiniai, kurie kitiems padėjo mokytis savo specialybės, taip pat pagilino žinias, patobulino savo įgūdžius. Nauda buvo abipusė – ir tiems, kurie mokė, ir tiems, kurie mokėsi. Tikimės, kad ateityje tokios savaitės vyks dar ne kartą.

L.Pacevičienė

Lapkričio 13 d. mokykloje lankėsi aplinkos viceministras Linas Jonauskas.Viceministras mokyklos bendruomenei pristatė Aplinkos ministerijos vykdomas veiklas, mokiniams vaizdžiai papasakojo apie aplinkosaugą - „Lietuvos gamta ir jos žudikai“, aktyviausiems ir daugiausiai apie aplinkosaugą žinantiems įteikė specialius prizus.

Lapkričio 5 d. mokykloje lankėsi VšĮ Elektrėnų profesinio mokymo centro profesijos mokytojai ir mokiniai. Praktinių įgūdžių tobulinimo užsiėmimuose „Gerosios patirties skleidimas“ dalyvavo VšĮ Elektrėnų PMC interjero apipavidalintojo, apdailininko (statybininko), automobilių elektromechaniko specialybių besimokantys mokiniai. Svečiai susipažino su mūsų mokykloje vykdomu praktiniu mokymu, žemės ūkio sektorinio praktinio mokymo baze. Pasidalinta patirtimi įgyvendinus projektą „Augalininkystės ir gyvulininkystės posričio modulinėms mokymo programoms skirtų mokymo priemonių rengimas“. Diskutuota apie modulinių mokymo programų išbandymą (mokymo vykdymą) profesinio mokymo įstaigose.

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykla, Technikumo g. 2, Naujasodžio k., Alantos pšt., LT-33315 Molėtų rajonasTel. (8-383) 58337, faksas (8-383) 53700, El. paštas alzum@is.lt Interneto svetainė: www.alantostvm.lt

Geriau pažinkime vieni kitus

Aplinkos viceministro vizitas

2015 m. spalio 20 d. Kauno moters užimtumo ir informacijos centro atstovės Alantos technologijos ir verslo mokyklos mokiniams pristatė savo projektą: „MILDA: moterų iniciatyva Lietuvoje demokratijai auginti“, bei seminarą tema: „LYGYBĖS LINK: lyties perspektyva politikoje, darbo rinkoje ir šeimoje“. Renginys buvo labai įdomus ir įvairus savo struktūra su neilgomis kavos pertraukėlėmis. Tema – žinoma ir aktuali šiai dienai. Intensyviai analizavome vyrų ir moterų panašumus, skirtumus, aptarėme priežastis, kodėl kyla diskriminacija tarp vyrų ir moterų ir kaip reikėtų tas problemas spręsti. Studentai buvo itin aktyvūs savo pasisakymuose, tad nuobodžiauti jiems neteko. Seminarą paįvairino įvairūs filmukai, reklamos ir kitokia informacija, kuri praplėtė mūsų

Įdomus renginys

žinių akiratį. Bene smagiausia ir gana įtempta seminaro dalis buvo viktorina! Susiskirstę į grupes, mokiniai kovojo dėl pergalės laurų. Laimėjo komanda pavadinimu „Gyvenk ir žvenk“. Po viktorinos „Atpažink ir įveik nelygybę“ apdovanojimų, viską vainikavo ir užbaigė amerikiečių dokumentinio filmo „Miss Representation“ peržiūra. Labai dėkojame projekto „Milda” rengėjoms už įdomų ir spalvingą renginį.

Elektrėniškiai atvyko pasisemti patirt ies ir įgūdžių

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

6p

sl

..

.. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Tylią ir tobulą Norvegijos šiaurę galima pasiekti per parą, jei tuos 2 tūkst. kilometrų per Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją ir Norvegiją neteks dažnai stoti praleisti per kelią kiūtinančių elnių. Didžioji kelio dalis teko Suomijai – ją, persikėlus keltu Talinas–Helsinkis, pervažiuoji beveik visą – nuo Baltijos jūros iki Laplandijos. Važiuoti per Suomiją nuobodu – jausmas lyg dešimt kartų važiuotum iš Anykščių į Vilnių, o Švedija jau įdomesnė – dygsta kalnai, mėlynuoja jūra, peizažas tamsėja ir sodrėja. Važiuojant į priekį buvo daugiau vairuotojų, tad važiavome be pertraukų. Kadangi pusė ekipažo į Lietuvą negrįžo, važiuojant atgal nakvojome viename Suomijos motelių. Be to, kelyje sutikome lygiai vienuolika elnių, todėl taip pavargus vairuoti tapo paprasčiausiai nesaugu.

Nakties tamsos kelionėje buvo mažai – rugpjūtį už poliarinio rato naktys trumpos. Tiksliau – šviesios. Visiškai tamsu būdavo vos porą valandų per parą. Tačiau šiaurės šviesa kitokia. Ji – rami, ūkanota ir

Šiaurės Norvegija arba vieta, kur gali sutikti erelį, elnią ir save

Pasiūlymas, kvietęs vienintelius vasaros karščius iškeisti į kelionę už poliarinio rato, buvo ir keistas, ir nuostabus. Per beveik 5 tūkst. kilometrų išsitęsusią kelionę teko gerokai nuvargti, tačiau atpildas buvo neįtikėtinas. Ne, oro temperatūra ten nebuvo minus trisdešimt ir jūra nebuvo užšalusi. Ir nevaikščiojo baltosios meškos pusnyse. Bet rugpjūčio viduryje, kai Lietuvą alino beveik keturiasdešimties laipsnių karštis, nuvykus kartais tekdavo apsirengti striukę – dienomis būdavo 14–18 laipsnių šilumos. Keistas jausmas – išvykdami vilkėjome marškinėlius ir šortus, o kitą rytą nubudę automobilyje turėjome greit šokti į megztinius ir džinsus. Pirmas vaizdas praplėšus akių vokus privertė pasijusti lyg Tvin Pykse – rūkas, siauras vingiuojantis kelias, į uolas daužosi tamsios bangos, kairėje juodi kalnai, o iš už medžių tave stebi įvairiausių žvėrių akys. Darosi įdomu.

vėjuota. Bendras vaizdas lyg primena kažkada matytą filmą – neatsimeni, apie ką, bet jausmas lyg būtum toli nuo tikrovės.

Elnių ten turbūt daugiau nei žmonių. Kažkas pasakojo anekdotą, kad Lietuvoje briedis, pavaizduotas ant kelio ženklo, bėga, Latvijoje – eina, o Estijoje – stovi. Iš tikrųjų – jeigu pas mus gyvūnai nesidairy-dami puola po ratais, ten – ramiausiai rupšnoja žolę šalikelėje ir nesiruošia nieko gąsdinti. Dėl to, kad ir patys nebijo. Taip pat kaip ir lapės, kurioms teko atiduoti kelionės maisto likučius pro automobilio langą. Norvegijoje šiaurės elniai turi šeimininkus, tačiau vaikšto laisvėje. Baudos, automobiliu nutren-kus ar kitaip sužeidus šitą žvėrį, mažos neatrodo net patiems norvegams. Aišku, elniai anksčiau ar vėliau vis tiek būna suvalgomi, bet čia jau kita istorija. Vis dėlto patiems beveik vegetarams kelionės

dalyviams teko paragauti ir banginienos troškinio, ir to paties elnio.

Patys šiauriečiai nepasirodė tokie jau santūrūs ir šalti, kaip apie juos kalbama: senukai, pasikvietę mus ragauti banginio, buvo vieni maloniausių kada nors sutiktų žmonių. Jau pasitikdami mus apkabino ir išbučiavo, nekalbant apie vakaro pabaigą. Prie stalo teko dainuoti „Du gaidelius“, groti pianinu – jiems viskas įdomu, tave priima atvirai ir nuoširdžiai – kaip vaikai. Žmonių toje šiaurėje nedaug – kaimynų namą, jei pasiseks, pamatysi pro antro aukšto langą. Turbūt todėl svečiai ten taip laukiami ir gerbiami. Ne, jie negyvena ledo nameliuose, tačiau daugiabučių namų matyti neteko – savaime suprantama, kad žmogus turi turėti savo kiemą, savo žemę ir ramybę. Jų namai – įvairių spalvų mediniai statiniai – be bokštelių, ornamentų ir kitų įmantrybių, o kiemuose nepopuliarūs nei gėlynai, nei šiltnamiai. Kad norvegai netvarkingi, girdėjau ne kartą, bet šįkart juos apginsiu. Jeigu namų aplinkos grožis

> Norvegiška lapė - ne balta ir jos ūsai - ne apšerkšniję.

> Miestelio Svolvær prieplauka. . . . Gintarė Obelenė >

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

7p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

priklauso nuo gėlynų įvairovės ir nuo to, kiek kartų per savaitę pjaunama žolė, tada taip. Bet jų neravėtos tarpuvartės taip nepastebimai susilieja su laukine gamta, kad būtų keista, jei būtų kitaip. Sako, jie paprasti mirtingieji ir jie taip pat konkuruoja, kurio kieme stovi brangesnis automobilis, bet tąkart tuo nepatikėjau. Ant kai kurių namų stogų auga žolė ir dygsta grybai, bet tai toli gražu neiškrenta iš bendro konteksto. Čia grybai dideli ir sveiki, tik vietiniai nemoka jų paruošti, todėl jiems tai delikatesas. Panašiai kaip mums banginiai.

Didžiąją laiko dalį praleidome saloje. Salas su žemynu jungia įspūdingi didžiuliai tiltai – lenkti, kad galėtų praplaukti laivai. Tiltai, esant dide-liam vėjui, uždaromi. Pasisekė, kad tąkart, kai vykome apsižvalgyti toliau, vėjas mums buvo palankus. Buvo dar įspūdingesnių dalykų, pavyzdžiui, kelių kilometrų tunelių po kalnais ir vandeniu. Važiuojant tokiais keliais, klaustrofobija geriau nesirgti. Greitai pralėkti jų taip pat neišeina – keliai siauri, vienoje pusėje stūkso akmeninė kalno siena, kitoje – gili žydra jūra, nuo kurios skiria tik metalinė tvorelė. Svolvær miestelis nedidelis, bet iškęsti tunelius verta dėl jo prieplaukos grožio. Be to, čia jie organizuoja keliones laiveliais stebėti jūrinių erelių. Porą jų matėme ir būdami krante – paukščiai laisvi ir laukiniai – verkt norisi prisiminus jų vargus zoologijos soduose. Matėme ir jūrų kiaulių. Gyvūnai leidžia juos stebėti tiek, kiek patys to nori.

Kalnai, kalnai, kalnai. Jokie rūmai, bažnyčios ir muziejai taip nepakerta kojų. Gerklėj gumulas ir kažko norisi verkti. Atrodo, išmetė tave jūra į krantą, ir tvarkykis dabar pats. Su emocijom, mintim, su visu savim. Tie tamsūs fiordai, kur ne kur dar nenutirpęs sniegas, aplink šalta Šiaurės jūra, viskas nuoga ir

tikra. Ranka nekilo dažytis blakstienų ar kvėpintis – lyg tyčiotumeis.

Šiaurės tylą retkarčiais perskrodžia naikintuvo garsas – netoliese pratybas vykdo NATO. Vaikščiojome pakrante, kur Antrojo pasaulinio karo metu vyko laivų kovos. Dabar uolose užkaltos karių slaptavietės miega ir gali tik įsivaizduoti, kaip viskas kažkada atrodė. Kalnai neprasti – yra už ko pasislėpti ir iš kur taikyti. Šiandien čia tvyro taika, o nese-niai pastatytas modernus tualetas lanky-tojams tarsi brėžia ribą tarp praeities ir dabarties. Jūroje dabar tik žvejai ir kirai, laukiantys, kas iš žvejybos šiandien teks jiems, ir mėtantys į krantą sudorotų jūros ežių kiautus. Beje, kirai vagiliauja ne tik vandenyje – savo akimis mačiau, kaip nusinešė pyragaitį iš prieplaukos kavinėje sėdinčio vyriškio lėkštės. Kasdieniai potvyniai ir atoslūgiai reguliuoja vietinių žvejų dienotvarkę – ateinantis potvynis atneša daug žuvies, skaidriame vande-nyje nuo tilto matosi riebios ir taškuotos lašišos bei menkės. Pagauni žuvį – ir soti šeimyna dvi dienas.

Nuo tamsių kalnų virsta gyvybę nešantys kriokliai. Jie – iš viršuje įsikūrusių ežerų, kurių vanduo toks švarus, kad galima gerti. Lipant aukštyn randi dėžučių su knygelėmis ir rašikliais viduje, o akmenų bokšteliai siūlo uždėti dar vieną akmenį už save ir savo bendražygį. Ežero vandenį tądien dengė pilkas ir šaltas debesis, todėl atsigėrę leidomės žemyn. Kur statysi koją – vis į minkštas samanas iki kauliukų. Nus-pausi fotoaparato mygtuką – vis graži nuotrauka. Aišku, paskui atrodo, kad visos nuotraukos vienodos, tačiau vis tiek negali nefotografuoti.

Įdomu buvo daugiau sužinoti apie sa-mius – skandinavų tautą klajoklę. Samių muziejuje meno ieškoti nereikia. Bet jų namukai, apranga ir buitis autentiški

kaip ir bet kurios kitos pasaulio tautos. Samiai vis dar egzistuoja, tik šiandien jų daug mažiau. Kadaise engiami, klajokliai nyko, tačiau dabar stengiamasi išsaugoti šią unikalią kultūrą. Didžioji muziejaus dalis buvo lauke –takeliu lipome į kalną beveik du kilometrus. Žemėje radome skylių, skirtų lokiams gaudyti; trobelių, pilnų samių buities rakandų, o kai kurie tokie panašūs į mūsų močiučių; drabužių ir baldų – mažiukų kaip ir patys samiai.

Kartą vaikštinėdami akmenuota pakrante užėjome nedidelį tuščią namelį. Jame niekas negyveno, tačiau buvo prikabinta daugybė piešinių. Jais buvo nukrautos palangės ir lentynos. Kažkada vienas keliaujantis dailininkas čia šitą namelį pasistatė, tyliai tūnodamas gaudė mūzas ir tapė. Paskui jis tiesiog iškeliavo ir viską paliko. Pastatas tapo traukos objektu visokiems prašalaičiams ir, įkvėpti pro jo langus atsiveriančių vaizdų, žmonės patys ėmė piešti. Piešinius kabino ant sienų, krovė ant palangių, segė į segtuvus. Prieš dvidešimt metų vietos valdžia senojo apgriuvusio namelio vietoje pastatė naują ir dabar jis yra tarsi turistų kuriamas muziejus.

Bet nei tame namelyje, nei kitur paveikslai nepranoko tikrosios šiaurės tobulybės. Kilimais, kuriuose išaustos stirnos geria iš miško balos, tegul gėrisi mūsų senelės, o mes keliaukim ir gėrėkimės akimirkomis, kai į kiemą dunksėdamas atšuoliuoja pasimetęs elniukas ir bijai įkvėpti, kad nepabėgtų.

> Stogo danga pagal paskutinę madą.

> Tiesiog įprastas vaizdas.> Tiltas, kuris uždaromas esant dideliam vėjui.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

8p

sl

..

.. . . k o n s u l t a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

- Iš kur atkeliavo tradicija žiemos šventėms puošti egles?

- Senovėje ant pačios didžiausios eglės gruodžio pabaigoje, laukdami sugrįžtant saulės, žmonės kabin-davo dovanas, skirtas dvasioms, kad išmelstų gerą derlių. Senosios Europos gyventojai šakas puošdavo obuoliais - vaisingumo simboliais, kiaušiniais, simbolizuojančiais harmoniją ir gėrybes, bei riešutais - stiprybės simboliais. Buvo laikoma, kad taip papuoštos eglės šakos gali atbaidyti ir piktąsias dvasias, kurių ypatingai reikėjo saugotis tamsiuoju periodu.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai, užsimenantys apie Kalėdų eglutę, datuojami XVI amžiuje Vokietijoje. Minima, kad Elzaso krašte nuo seno buvęs paprotys Kalėdoms ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoli-ais ir saldumynais, dažniausiai įvairiais kepiniais. Šis paprotys išplito po visą Vokietiją ir 1610 m. egles pradėta puošti blizgučiais iš sidabro.

Į vidurio Europos šalis tradicija puošti eglutę Kalėdoms skverbėsi pak-ankamai sunkiai. Didžiojoje Britanijoje amžinai žaliuojančio medžio puošimą išpopuliarino spaudoje pasirodžiusi ilius-tracija, kaip švenčiamos žiemos šventės karališkoje šeimoje. Britai nekopijavo vokiečių ar kitų tautų, egles jie puošdavo savaip: naudojo blizgučius, sidabrinius siūlus ir karoliukus.

Lietuvos kaimuose apie kalėdines eglutes XX a. pirmaisiais dešimtmečiais dar nebuvo žinoma, bet aptinkama užrašų, kad buvęs paprotys Kūčių dieną kabinti rugių pėdą, o Mažojoje Lietu-voje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių. Paprotys puošti eglutę pirmiausia paplito dvaruose, mokyk-lose, bažnyčiose (bažnyčia aiškina, kad eglutė simbolizuoja Kristų, o jos amžinas žaliavimas - amžinojo gyvenimo viltį).

- Viena gražiausių bažnyčių Utenos

Klausk „Aukštaitiško formato“Spausdiname atsakymus į, mūsų nuomone, įdomiausius „Aukštaitiško formato“ skaitytojų klausimus. Mums klausimus galite užduoti paskambinę telefonu (8-618) 25835 arba elektroniniu paštu anyksta@anyksta.lt

apskrityje yra Salako (Zarasų r.). Kada pastatyta ši akmeninė bažnyčia?

- Salako bažnyčia žinoma nuo 1496 metų. Per tą laiką mediniai bažnyčių pastatai daug kartų buvo sunaikinti gaisrų. Paskutinė medinė bažnyčia parapijai tarnavo vos 40 metų. 1905m. birželio 15 d. naktį kilus gaisrui, dalis miestelio iki upelio virto pelenais, bažnyčia taip pat. Sudegė visas jos turtas, archy-vas, išsilydė ir nukrito varpai. Tuo metu dirbo klebonas A. Kryžanauskas. Pasitaręs su parapijiečiais nutarė pasis-tatyti tokią bažnyčią, kurios nenusiaubtų ugnis ar kitos negandos. Iš Rygos pakviestas architektas Morgulcas sudarė projektą. Klebonas organizavo akmenų rinkimą ir vežimą. Parapijiečių atvežtus akmenis samdyti akmenskaldžiai skaldė į akmenines plytas. 1915 m. bažnyčią kon-sekravo vyskupas Pranciškus Karevičius.

1944m. vykstant mūšiams tarp vokiečių ir rusų armijų bažnyčios bokštas buvo numuštas. Krisdama smailė pramušė stogą, lubas ir viskas sukrito į vidų, suga-dindami vargonus. Neliko langų stiklų ir presbiterijos vitražų. Praėjus frontui imtasi tvarkymo darbų ir remonto. Buvo atstatytas neaukštas bokštas. Netrukus paaiškėjo, kad nespecialistų atliktas remontas yra nekokybiškas ir pridarė daug rūpesčių dirbus-iems klebonams. Ir tik 1986 – 1989 m. čia dirbęs kunigas Kazimieras Girnius – remonto specialistas – bažnyčios pastatą grąžino į pirmykštę padėtį: atkurtas bokštas, apdengtas skarda stogas, languose įstatyti dailininko Vytauto Širalio vitražai.

- Kuo skiriasi vegetarai,

veganai ir žaliavalgiai?- Vegetarai atsisako bet

kokios mėsos, įskaitant ir žuvį.Vartoja tik augalinės kilmės produktus. Dalis vegetarų atsisako ir kiaušinių. Dažnai vegetarai pasirenka produktus ir drabužius, kurių gamyba nėra susijusi su gyvūnais.

Veganai visiškai atsisako gyvulinės kilmės produktų ir nenešioja drabužių, kurie susiję su gyvūnų išnaudojimu, pvz: kailiniai, šilkas. Taip pat jie pasisako prieš ekspermen-tus su gyvūnais ir gyvūnų naudojimą pramogai.

Žaliavalgiai var-toja tik žalią, gyvą maistą, dažniausiai žaliavalgiai nevar-toja nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir kiaušinių. Jie renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus.

- Kaip prižiūrėti kaktusus?- Viskas priklauso nuo

kaktuso rūšies. Daugumai jų reikia daug šviesos, bet daliai kaktusų kenkia kaitri vidudienio saulė. Žiemoti kaktusai turi ne žemesnėje kaip 5-10 laipsnių temperatūroje. Intensyvios vegetacijos metu jiems tinkamiausia 26-28 laipsnių temperatūra. Kaktusai gerai auga, jei naktį temperatūra yra 8-10 laipsnių žemesnė nei dieną. Ramybės periodo

metu (nuo lapkričio iki kovo) kaktusai visai nelais-tomi.

- Ką daryti su žiemą rastu pabudusiu ežiu?

- Jis patys tikrai neišgyvens, todėl jį būtina paimti ir laikyti menkai apšildomoje, geriau – ūkinėje, netriukšmingoje patalpoje. Kur nors atkampioje vietoje reikia padėti glėbelį šieno ar kitos minkštos medžiagos guoliui. Jeigu žvėrelis jau aktyvus, jis gali būti praalkęs. Todėl ant lentutės palikite keletą mažų gabaliukų žalios mėsos. Svarbu, kad ežys vėl susiruoštų žiemoti ir užmigtų. Pavasarį jį bus galima paleisti į laisvę.

- Kas 2015 m. laimėjo Nobelio literatūros premiją?

- 2015 metų No-belio literatūros premija skirta baltarusių rašytojai bei žurnalistei Svetlanai Aleksijevič. Tarp garsiausių rašytojos kūrinių – dokumentinės prozos knygos „Karas neturi moteriško veido“, „Cinkuoti berniukai“ bei „Černobylio malda“.

Svetlana Aleksejevič tapo 14 rašytoja moterimi, pagerbta Nobelio literatūros premija.

Lietuvių kalba 1999 m. pasirodė jos knyga „Černobylio malda“.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

9p

sl

..

.

2 0 1 5 . . . 4 . . .

Vienintelis žurnalas Utenos regionui

Prenumeratą priima: visi šalies paštai.Redakcijos: „Anykštos“ (Vilniaus g. 29, Anykščiai).www.anyksta.lt, www.prenumerata.lt

4 numeriai8 Eur

Elto

s nu

otr.

. . . v i e t o j . . . t a b l e t ė s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

...kai jus apima koks nors nemalonus jausmas, kvėpuokite ir stebėkite jį...

Kaip tvarkytis su bloga nuotaika

Negali būti, kad jums visuomet būtų gera nuotaika. Netgi jei jūs priklausote retam hipomaniakaliniam charakterio tipui. Tokie žmonės atseit nuolat trykšta entuziazmu ir šviečia aplinkiniams lyg saulė. Bet ir saulė nakčiai nueina pailsėti. Visuomet yra galimybė, kad jūsų nuotaika suges. Ir ką tuomet jums daryti?

Nuotaika sugenda ne šiaip, o dėl kokių nors emocijų. Nereikia sakyti, kad emocijos atsiranda būtinai dėl kokių nors išorinių nesėkmių. Dažniausiai šios emocijos apima jus iš vidaus ir pakeičia požiūrį ir į išorinį gyvenimą, ir į tas pačias nesėkmes. Štai, tarkime, pyktis: kai jūs apimtas pykčio, vaiko nenoras eiti gulti, verčia jus pakelti balsą ar net imtis fizinio susidorojimo. O jei apimtas džiaugsmingo nustebimo? Tarkime, ką tik sužinojote, kad išlošėte loterijoje? Tuomet tas pats vaikas miegui ir toliau priešinasi, o jūs jam atlaidžiai leidžiate dar pažaisti ir į lovą neiti.

Arba štai liūdesys. Jums savęs gaila, pas drauges eiti nesinori, orai nekokie ir per televizorių nieko gero nerodo. Nežinia, kodėl gerklėje kaupiasi ašaros. Tai dar gerai, jei paverksite. O jei ne? Jūs apatiškai žiūrite pro langą. Nieko gero pro jį nesimato. Jums graužia skrandį. Kažkodėl apsiplikote karšta arbata.Tačiau apimta ramybės tame pačiame bute, prie to paties lango jūs galite stovėti prie lango susižavėjusi ir lyg pirmą kartą matyti gražų apšerkšnijusį medį.

Stipriausiai jūsų reakcijas keičia

nerimas. Apimtas nerimo jūs nerandate sau vietos, blaškotės po kambarį... Jūs pripilate taurelę brendžio arba užvalgote ko nors nesveiko, tarkime, batono su kondensuotu pienu, arba išgeriate raminančią tabletę. Visa tai darydamas jūs dar graužiatės, nes žinote, kad visi šie dalykai nėra itin sveiki. Būdama ramioje būsenoje ir sužinojusi, kad nerimo yra apimta jūsų draugė, jūs ryžtingai patariate jai nieko nedaryti ir tiesiog stebėti savo nerimą kvėpuojant: taip moko daryti aibė populiarių savipagalbos ir ezoterikos veikalų: ko gero, jų autoriai rašydami šiuos veikalus nerimo apimti nebuvo.

Kartais jus apima jaus-mai, aiškiai nukreipti į

kitą žmogų. Štai jūs pamatote draugi-joje ryškią gražuolę ir pilvo viršuje jus suspaudžia pavydo banga. Dar prieš pusvalandį draugų kompanijoje jūs prisiektumėt, kad niekam nepavydite. Tačiau tuomet jūs buvote dėmesio cen-tre ir netgi savotiška mažos kompanijos karalienė. Dabar yra kitaip.

Arba štai į jūsų namus atvažiavo uošvė. Ji mandagiai parodo jums, kaip reikia tvarkytis ir gaminti, ir jūs... Apėmęs jus suirzimas verčia jus norėti tik vieno: kad ji kuo greičiau išvažiuotų. Nors žmogus ji neblogas.

Kaip matote, dauguma nemalonių emocijų verčia jus elgtis neracionaliai. T.y., visi gražūs racionalūs patarimai apie šių emocijų nereikalingumą veikia dviem atvejais:

Kai jūs patariate kitam žmogui;Kai jus asmeniškai šios emocijos

apleido.Tai yra gana logiška - ką galite jūs patarti

apimta nemalonių emocijų? Nieko gero. Pasinaudodamas gera proga – aš dabar gerai

nusiteikęs - aš patariu jums štai ką.Kai jus apima koks nors nemalonus jausmas,

kvėpuokite ir stebėkite jį. Tai - jūsų vidinė realybė. Juoku būdu nekovokite su ja.

Jei jausmas stiprės, vadinasi, jis reikalingas ir, pasiekęs piką, greitai pasibaigs. Jei jis susilpnės, vadinasi, jis nebuvo reikalingas.

Pyktį gerai išreikšti riaumojant. Liūdesį- garsiai dūsaujant ir dejuojant. Štai taip:”O-cho-cho-cho-cho-cho–choooooo!”.

Prisiminkite, kad kai kurie užsitęsę nemalonūs jausmai visiškai nereiškia ligos. Jei jums po artimo žmogaus mirties kelis mėnesius gyventi neįdomu, tai nereiškia, kad reikia gerti vaistus nuo depresi-jos. Kaip tik nesijuokti, o gedėti tokiu atveju yra normalu.

Prisiminkite, kad neurotinio nerimo raminan-tys vaistai negydo. Neurotinis nerimas (įvairios neracionalios baimės) tik stiprėja bandant su juo kovoti. Eikite pas psichoterapeutą ir kalbėkitės su juo.

Žinoma, užėjus gerai nuotaikai, norisi patarinėti ir patarinėti. Tačiau visi patarimai susiveda į vieną: pripažinkime savo blogą nuotaiką kaip natūralią gyvenimo dalį. Niekas nesakė, kad gyvenimas turi būti panašus į Rojų. Ir nors dabar daugėja visokių Rojaus pakaitalų (baseinų, sporto ir SPA klubų, kavinių ir t.t.), visai atsisakyti kančios būtų nemandagu. Ne to mus mokė tiek metų. Todėl pri-imkime saulėlydį kaip normalų reiškinį ir laukime aušros. Ji visuomet ateina.

Olegas Lapinas, psichoterapeutas

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.4

0p

sl

..

.. . . ž i e m o s . . . k o k t e i l i s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Spalio mėnesį Anykščių kultūros centre vyko Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų mėgėjų meno šventė „Muzikos sparnais“. Šios šventės organizatorius D.Vaiginas sakė, kad mintis surengti tokią šventę kirbėjo seniai: „Nepriklausomoje Lietuvoje tai pirma tokia šventė, panašios šventės vykdavo tik sovietmečiu, esu dalyvavęs ne vienoje jų. Mane labai maloniai nustebino dalyvavusių kolektyvų atliekamos muzikos įvairovė – buvo ir dainuojamosios poezijos, ir populiariosios muzikos, ir lietuviškas sutartines atliekančių kolektyvų. Po renginio girdėjau gerus atsiliepimus apie šventę ir medikų norą tokią šventę paversti kasmetine tradicija“.D.Vaiginas kalbėjo, kad dainuoti pradėjo dar mokykloje (gydytojas baigė dabartinę Biržų Saulės gimnaziją – red.past.) ir šio pomėgio niekada neatsisakė – studijuodamas Vilniaus universitete nuo pirmo kurso buvo studentų ansamblio solistas. „Studijų metais daug dėmesio skyriau muzikai, teko net su grupe „Hiperbolė“ konkuruoti“, – pasakojo gydytojas.Paklaustas, ar rinkdamasis profesiją negalvojo apie muzikinį išsilavinimą, D.Vaiginas sakė, kad ne, nors dabar jau gailisi, kad

Ligoninės vadovas kalba ne tik medicininiais terminais

Anykščių ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas yra ne tik įstaigos vadovas, ortopedas-traumatologas, bet ir dainininkas. „Matyt, nuo gimimo dainuoju“, – paklaustas apie muzikinės karjeros pradžią, šypsojosi gydytojas.

nesimokė dainavimo: „Nors mokykloje ir dainavau, bet daug dėmesio skyriau ir sportui (D.Vaiginas lankė lengvosios atletikos daugiakovės treniruotes, žaidė krepšinį pas trenerį Vladą Garastą – red.past.), tuo metu man tai buvo netgi svarbiau nei muzika. Dabar manau, kad reikėjo mokytis muzikos, ne kaip profesijos, o tiesiog sau“. Medikas sakė, kad renkantis repertuarą svarbiausia jam yra melodija, taip pat dainos žodžiai turi būti prasmingi. O klauso jis labai įvairios muzikos – nuo klasikos iki populiariosios muzikos. „Man labai gaila, kad dabar muzikai negaliu skirti tiek dėmesio ir laiko, kiek norėčiau. Bet turiu svajonę grįžti į muzikos pasaulį“, – kalbėjo medikas. Pradėjęs dirbti Anykščių ligoninėje D.Vaiginas buvo subūręs ir medikų ansamblį, taip pat vadovavo Anykščių kultūros centro kolektyvui: „Ligoninės ansamblis gal buvo šiek tiek silpnesnis, bet Kultūros centre turėjau tikrai stiprų kolektyvą“.Anykštėnai ne kartą turėjo galimybę išgirti D.Vaigino dainas Naujųjų metų renginiuose, jis ne kartą yra dainavęs Medikų dienos šventėse. Į klausimą, ką gydytojui reiškia muziką, D.Vaiginas atsakė: „Muzika – tai pakylėjimas virš kasdienybės, atsitraukimas nuo rutinos, pagaliau smegenų veiklos

atpalaidavimas“.Pasiteiravus, ar šiuo metu ruošia kokią programą, gydytojas išliko paslaptingas: „Viskas paaiškės per Naujųjų metų koncertą Anykščių kultūros centre, kol kas palikime tai kaip staigmeną...“

-AF

> Anykščių ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas, paklaustas, ar niekada nesvajojęs išleisti savo atliekamų dainų įrašų, sakė, kad nesijaučia muzikoje toks tvirtas, kad galėtų įrašinėti dainas.

1.Pirmiausia pastebite moters akis ar kažką kitą?- Priklauso nuo to, kur moterį matau. Jei ekrane, tai pirmiausia matau plaukus, kol visa kita “atsidaro”. Šiaip jau matau moters visumą.2. Dalia Štraupaitė ar Vytautas Račkauskas (tai du Visagino liberalai, aršūs oponentai – aut.past.)?-Gal koks Ikonikovas...3. Esate Imantu todėl, kad taip tėvai norėjo ar raštininkas padarė klaidą?-Raidė nenukrito, man vardas duotas latvių poeto garbei.4. Maudotės Drūkšių ežere?- Ne. Nesu nė karto ten maudęsis.5. Su kuria iš 6 Utenos regiono savivaldybių Jums sunkiausia dirbti?- Nelengva su visomis. Ignaliniečiai labai draugiškai žiūri į pastabas, su Zarasais – sunkiau, dažnai susitinkame

13 klausimų Imantui UmbražiūnuiĮ „Aukštaitiško formato“ 13 klausimų atsakė Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje, visaginietis Imantas Umbražiūnas.

teismuose.6.Vaikystėje svajojote būti kosmonautu?- Taip. Ir dabar dar norėčiau.7. Vynas ar alus?- Geriau viskas. Bet nemaišant.8. Laikraštis ar naujienų portalas?- Abu gerai, bet laikraštis geriau, ypač per atostogas.9. Kokią dalį savo laiko „praleidžiate“ kostiume?- Kostiumas nėra mano uniforma.10. Pirmasis Jūsų automobilis?- „Ford Siera“11. Tradicinis patarimas sūnui?- Mokytis. Kitas patarimas – neprisidirbk.12. Jums lengviau kalbėti rusiškai ar angliškai?- Rusiškai.13. Muštis ar bėgti?-Jeigu gera kompanija, tai muštis.

> 46-erių Imantas Umbražiūnas kontroliuoja regiono savivaldybių tarybų veiklą ir pats yra politikas. Jis yra Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos Visagino skyriaus lyderis.

. . . Vidmantas Šmigelskas >

2 0 1 5 . . . 4 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

41

ps

l.

..

. . . k r y ž i a ž o d i s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

„Ledas“ Vienas iš teisingai kryžiažodį „Ledas“ išsprendusių skaitytojų gaus 30 eurų „Auksaros“ čekį. Teisingus atsakymus galite pranešti telefonu (8-381) 58246, paštu (Vilniaus g. 29, LT 29145, Anykščiai) arba elektroniniu paštu (vidmantas.s@anyksta.lt).

Trečiajame šių metų „Aukštaitiško formato“ numeryje spausdinto kryžiažodžio „Miškas“ teisingas atsakymas – ATŠIAURUS ŽMOGUS. Šį kryžiažodį teisingai išsprendė 68 skaitytojai: anykštėnai E.Jurėnaitė, G.Žvironaitė, A.Burneikienė, V.Lančickienė, E.Tamulėnienė, A.Skaržauskienė, J.Mieželienė, D.Patumsienė, A.Patumsis, Z.Kvedarienė, V.Žemaitienė, A.Vilčinskas, R.Venclovienė, E.Budrytė, A.Skirmantienė, V.Kazlovienė, A.Skaržauskienė, R.Budrienė, V.Bieliūnienė, A.Kapočius, D.Šlamienė, D.Kundrotienė, V.Juciuvienė, V.Vilčinskienė, J.Pranckevičienė, D.Varnienė, N.Varnas, N.Šilaikienė ir V.Stasiūnienė; L.Kaušylienė, A.Kaušylas, V.Kaušylaitė, L.Dobrodiejienė, L.Šaltenienė ir L.Petronienė iš Utenos; D.Rušienė, L.Ruša ir K.Lasauskas iš Vilniaus; E.Sunkurytė, P.Dolmantas, R.Dolmantienė ir B.Gudonienė iš Viešintų;G.Radzevičienė, S.Žibutienė ir K.Imbrasaitė iš Šovenių; J.Liubeckaitė iš Molėtų, T.Prudnikovienė ir R.Slavinskienė iš Naujųjų Elmininkų, D.Sudeikienė ir E.Kiškienė iš Kavarsko, B.Aukštakalnienė ir G.Šulskienė iš Kurklių, A.Mackelis iš Toliejų, P.Kuorienė iš Dubingių, K.Rimkuvienė iš Antupių, A.Juknonienė iš Rubikių, A.Lisauskienė iš Mickūnų, T.Patumsienė iš Vikonių, B.Raščiūvienė iš Surdegio, S.Želnienė iš Maželių, A.Bagdonienė iš Vaitkūnų, R.Šiaučiūnienė iš Mitašiūnų, R.O.Deveikienė iš Mažionių, R.Vaiginytė iš Aknystų, V.Urbutienė iš Naujikų, M.Baltrūnienė iš Piktagalio, E.Trečiokaitė iš Jatkonių bei A.Lisauskienė iš Mickūnų. Burtai lėmė, kad šį kartą prizas - 30 eurų Utenos juvelyrinių dirbinių parduotuvės „Auksara“ čekis – atiteks N.VARNUI iš Anykščių. Prašome skaitytoją užsukti į redakciją atiimti čekio.

2 0 1 5 . . . 4 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.4

2p

sl

..

.