106 - lr v praktikos vadovas/b_dalis.pdf · 2012 m. liepos 5 d. sprendimas graikija prieš...

I. ES Teisingumo teismas .................................................................................................................... 3

1.1. Bendrieji institucijos ir jos veiklos aspektai ............................................................................. 3

1.2. Jurisdikcijos padalijimas tarp skirtingų Sąjungos teismų ....................................................... 11

II. ES Teisingumo Teismo jurisdikcija ir nagrinėjamų bylų kategorijos .......................................... 14

2.1. Ieškiniai dėl ES teisės aktų panaikinimo ................................................................................ 14

2.1.1. Bendri ieškinių dėl ES teisės aktų panaikinimo reikalavimai ir aspektai ........................ 14

2.1.2. Aktai, dėl kurių galima pateikti ieškinį dėl panaikinimo ................................................ 18

2.1.3. Valstybių narių arba institucijų ieškiniai ......................................................................... 22

2.1.4. Fizinių arba juridinių asmenų ieškiniai ........................................................................... 26

2.1.4.1. Suinteresuotumas pareikšti ieškinį ........................................................................... 26

2.1.4.2. Konkrečiai su asmeniu susiję aktai ........................................................................... 39

2.1.4.3. Tiesiogiai su asmeniu susiję aktai ............................................................................ 48

2.1.4.4. Reglamentuojančio pobūdžio teisės aktai................................................................. 59

2.1.5. Ieškinio pagrindai ............................................................................................................ 62

2.1.5.1. Bendri aspektai ......................................................................................................... 62

2.1.5.2. Sutarčių pažeidimas .................................................................................................. 64

2.1.5.3. Aktą priėmusio subjekto kompetencijos trūkumas ................................................... 67

2.1.5.4. Piktnaudžiavimas įgaliojimais .................................................................................. 69

2.1.5.5. Esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas ........................................................ 71

2.1.5.6. Teisminės kontrolės apimtis ir ribos ......................................................................... 74

2.1.6. Procesiniai terminai ......................................................................................................... 78

2.1.6.1. Bendrieji aspektai ..................................................................................................... 78

2.1.6.2. Termino pradžios atskaitos taškas ............................................................................ 80

2.1.6.3. Patvirtinimo aktas ..................................................................................................... 82

2.1.7. Teisingumo Teismo sprendimo dėl panaikinimo pasekmės ............................................ 83

2.2. Ieškinių dėl ES institucijų neveikimo ..................................................................................... 88

2.2.1. Bendri ieškinių dėl ES institucijų neveikimo reikalavimai ir aspektai ............................ 88

2.2.2. Oficialus institucijos įspėjimas ........................................................................................ 89

2.2.3. Institucijos pozicija .......................................................................................................... 89

2.2.4. Fizinių arba juridinių asmenų ieškiniai ........................................................................... 90

2.2.5. Valstybių narių arba institucijų ieškiniai ......................................................................... 91

2.3. Bylos dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą .................................................................. 92

2.3.1. Bendri prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo ir nagrinėjimo aspektai ......... 92

2.3.3. Nacionalinio teismo sąvoka ............................................................................................. 94

2.3.4. Neprivalomas ir privalomas PPP sprendimo pateikimas ............................................... 101

2.3.5. Išimtinis nacionalinio teismo kompetencijos pateikti PPP sprendimą pobūdis ............ 105

2.3.6. ES institucijų aktų sąvoka ............................................................................................. 105

2.3.7. Teisingumo Teismo jurisdikcija .................................................................................... 105

2.3.8. Prejudicinių sprendimo pasekmės ................................................................................. 106

2.3.8.1. Sprendimai dėl išaiškinimo .................................................................................... 106

2.3.8.2 Sprendimai dėl galiojimo įvertinimo ....................................................................... 108

2.4. Ieškiniai dėl Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės ...................................................... 109

2.4.1. Bendrieji ieškinių dėl ES deliktinės atsakomybės aspektai ........................................... 109

2.4.2. Ieškinio dėl žalos atlyginimo savarankiškumas............................................................. 114

2.4.3. Ieškinys dėl atsakomybės pripažinimo .......................................................................... 120

2.4.4. Ieškinys dėl nacionalinių įgyvendinimo priemonių ...................................................... 121

2.4.5. Procesiniai terminai ....................................................................................................... 121

2.4.6. Sąjungos deliktinės atsakomybės režimas ..................................................................... 128

2.4.6.1. Bendroji dalis .......................................................................................................... 128

2.4.6.2. Atsakomybės pagrindas .......................................................................................... 130

2.4.6.3. Atlygintina žala ...................................................................................................... 136

2.4.6.4. Priežastinis ryšys .................................................................................................... 139

2.5. Prašymai dėl ES teisės akto netaikymo ................................................................................ 142

2.5.1. Bendrieji prieštaravimo dėl teisėtumo aspektai ............................................................. 142

2.5.2. Aktai, dėl kurių gali būti pateiktas prieštaravimas dėl teisėtumo .................................. 146

2.5.3. Procesas, kurio metu gali būti pateiktas prieštaravimas dėl teisėtumo.......................... 150

2.6. Prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių ......................................................................... 150

2.6.1. Bendrieji prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių

pateikimo ir nagrinėjimo aspektai.................................................................................. 1502.6.2. Priimtinumo sąlygos ...................................................................................................... 158

2.6.3. Patenkinimo sąlygos ...................................................................................................... 161

2.7. Apeliacinis procesas ............................................................................................................. 164

2.7.1. Bendrieji apeliacinio proceso aspektai .......................................................................... 164

2.7.2. Sprendimai, dėl kurių galima pateikti apeliacinį skundą ............................................... 169

2.7.3. Suinteresuotumas pareikšti apeliacinį skundą ............................................................... 171

2.7.4. Priešpriešinis apeliacinis skundas .................................................................................. 173

2.7.5. Teisės ir fakto klausimai ................................................................................................ 175

2.7.6. Apeliacinio skundo reikalavimai ................................................................................... 177

2.7.7. Teisiniai pagrindai ......................................................................................................... 179

2.7.8. Byla, kurioje galima priimti galutinį sprendimą ............................................................ 180

2.8. Iš sutartinių santykių kylančių ginčų nagrinėjimas .............................................................. 181

2.9. Sprendimų peržiūra............................................................................................................... 183

2.10. Nuomonė dėl tarptautinių sutarčių ..................................................................................... 184

I. ES Teisingumo teismas

1.1. Bendrieji institucijos ir jos veiklos aspektai

Didžiosios kolegijos sudėtis - Teismo prerogatyva spręsti

<...> 22. <...> Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio trečioji pastraipa įpareigoja jį posėdžiauti

didžiosios kolegijos sudėtimi, ypač kai to reikalauja bylos šalimi esanti Bendrijų institucija, tačiau

bylos perdavimas pagal minėto procedūros reglamento 44 straipsnio 4 dalį yra priemonė, dėl kurios

bylą sprendžiantis teismas, kuriam byla paskirta, iš esmės sprendžia savo iniciatyva ir nuožiūra.

23. Vis dėlto pagal minėto 16 straipsnio trečiąją pastraipą leidžiant pateikti prašymą labai vėlyvoje

proceso stadijoje, šiuo atveju pasibaigus žodinei proceso daliai, t. y. pasitarimų stadijoje, atsiranda

pavojus, jog procesas labai užsitęs ir todėl kils pasekmių, akivaizdžiai prieštaraujančių gero

teisingumo vykdymo reikalavimui, numatančiam, kad kiekvienoje savo nagrinėjamoje byloje

Teisingumo Teismas privalo užtikrinti, jog sprendimas bus priimtas per veiksmingą ir per tinkamus

terminus vykusį procesą.

2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Ispanija prieš Tarybą (byla C-310/04, Rink., 2006, p. I-7285)

Teisė į veiksmingą teisminę gynybą - Sprendimas dėl lėšų įšaldymo - Procedūros ir motyvavimo

taisyklės - Vertinimo klaidos ir piktnaudžiavimas įgaliojimais

<...> 141. <...> pagal nusistovėjusią teismų praktiką privatūs asmenys turi teisę į veiksmingą

Bendrijos [Sąjungos] teisės sistemoje įtvirtintų teisių teisminę gynybą, o teisė į tokią gynybą yra

bendrų teisės principų, kylančių iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudėtinė dalis,

be to, ji yra įtvirtinta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 ir 13 straipsniuose ir dar kartą patvirtinta 2000 m. gruodžio

7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 47 straipsnyje1.

142. <...> garantija, susijusi su teise į veiksmingą teisminę gynybą, užtikrinama suinteresuotųjų

asmenų turima teise Bendrajame Teisme pateikti ieškinį dėl sprendimo įšaldyti jų lėšas panaikinimo2.

<...> 144. Dėl Bendrojo Teismo atliekamos kontrolės apimties reikia pripažinti, kad pagal bendros

užsienio ir saugumo politikos srityje priimtą bendrąją poziciją Taryba, remdamasi EB 60 ir

301 straipsniais [dabar atitinkamai SESV 75 ir 215 straipsniai], priimdama priemonę, nustatančią

ekonomines sankcijas, turi didelę diskreciją dėl informacijos, į kurią reikia atsižvelgti. Kadangi

vertindamas įrodymus, faktus ir aplinkybes, pateisinančias tokių priemonių priėmimą, Bendrijos

teismas negali pakeisti Tarybos vertinimo, Bendrojo Teismo vykdoma sprendimų dėl lėšų įšaldymo

teisėtumo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių,

ar tikslios faktinės aplinkybės ir ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos ir piktnaudžiavimo

įgaliojimais3.

2010 m. gegužės 19 d. sprendimas Tay Za prieš Tarybą (byla T-181/08, Rink., 2010,p. II-1965)

1 žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C-402/05

P ir C 415/05 P, Rink. p. I 6351), 335 punktą ir 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo

Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą, T 228/02, Rink. p. II 4665; toliau – sprendimas OMPI)

110 punktą bei nurodytą teismų praktiką. 2 šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo OMPI 152 punktą ir nurodytą teismų praktiką. 3 žr. minėto Sprendimo OMPI 159 punktą ir nurodytą teismų praktiką.

http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi%21celexplus%21prod%21CELEXnumdoc&lg=fr&numdoc=62004CJ0310

Teisingumo Teismo išaiškinimo poveikis ir jo apimtis

164. <...> Teisingumo Teismas, aiškindamas Sąjungos teisės normą, prireikus paaiškina ir

patikslina jos reikšmę ir taikymo sritį, nurodydamas, kaip ji turi ar turėjo būti suprantama bei taikoma

nuo įsigaliojimo dienos. Remiantis tuo darytina išvada, kad taip aiškinama nuostata gali ir turi būti

taikoma net tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado ir susiklostė prieš priimant Teisingumo

Teismo sprendimą, jeigu įvykdytos sąlygos, pagal kurias leidžiama kompetentingame teisme

pareikšti ieškinį dėl minėtos normos taikymo4. Atsižvelgiant į šiuos principus Teisingumo Teismo

pateikto išaiškinimo poveikio apribojimas galimas tik išimtiniais atvejais5.

2011 m. liepos 12 d. sprendimas Komisija prieš Q (byla T-80/09 P, Rink., 2011, p. 0)

Išlaidų įvertinimas

<...> 48. Per posėdį Graikijos Respublika teigė, kad per procesą, per kurį buvo priimtas 10 punkte

nurodytas 2005 m. liepos 7 d. sprendimas, ji nurodė visus ieškinio pagrindus, kuriuos manė esant

tinkamus. Šiuo atžvilgiu ji iš esmės tvirtino, kad klausimas, ar pranešime, kuriame pateikiami

patikrinimų rezultatai, turi būti įvertintos išlaidos, nekilo tuo metu, kai ji Teisingumo Teisme pareiškė

ieškinį. Ji pažymėjo, kad šį kaltinimą galėjo nurodyti tik po to, kai buvo priimtas 2005 m. vasario

24 d. Sprendimas Graikija prieš Komisiją (C-300/02, Rink. p. I-1341, toliau – 2005 m. vasario 24 d.

sprendimas), kuriame Teisingumo Teismas pirmą kartą nusprendė, kad pagal Reglamento

Nr. 1663/95 8 straipsnį pranešdama apie savo patikrinimų rezultatą Komisija turėjo pateikti išlaidų

įvertinimą.

49. Tokiai Graikijos Respublikos argumentacijai negalima pritarti. Aiškindamas Sąjungos teisės

nuostatą Teisingumo Teismas prireikus paaiškina ir patikslina jos prasmę ir turinį, kaip ji turi arba

turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Remiantis tuo darytina išvada, kad taip

išaiškinta nuostata gali ir turi būti taikoma teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Teisingumo

Teismo sprendimo priėmimo 6 . Taigi, Graikijos Respublika, negali remtis tuo, kad 48 punkte

nurodytas 2005 m. vasario 24 d. sprendimas priimtas vėliau, nei pareikštas ieškinys byloje, kurioje

buvo priimtas 10 punkte nurodytas 2005 m. liepos 7 d. sprendimas, norėdama pasiteisinti, kad

negalėjo šio kaltinimo nurodyti toje byloje.

50. Todėl nepateikusi šio kaltinimo per procesą, per kurį buvo priimtas 10 punkte nurodytas

2005 m. liepos 7 d. sprendimas, nors tokią galimybę turėjo, Graikijos Respublika užkirto sau kelią jį

pateikti vėliau po to, kai pasibaigė terminas ieškiniui dėl Sprendimo 2002/881 pareikšti.

52. Vadinasi, ginčijamas sprendimas buvo priimtas per procedūrą, kuri iš dalies yra procedūra, per

kurią priimtas Sprendimas 2002/881.

53. Todėl leisti Graikijos Respublikai šioje byloje nurodyti kaltinimą dėl procedūros akto, kuriam

įtakos neturėjo Sprendimo 2002/881 panaikinimas, nors niekas jai netrukdė jį nurodyti Teisingumo

Teisme per procedūrą, per kurią buvo priimtas 10 punkte nurodytas 2005 m. liepos 7 d. sprendimas,

reikštų leisti jai pažeisti ieškinio dėl Sprendimo 2002/881 panaikinimo padavimo terminą.

4 šiuo klausimu pagal analogiją dėl Teisingumo Teismo išaiškinimų, pateiktų įgyvendinant kompetenciją, kurią jam

suteikia EB 234 straipsnis [dabar SESV 267 straipsnis], poveikio laiko atžvilgiu žr. 1980 m. kovo 27 d. Teisingumo

Teismo sprendimo Denkavit italiana, 61/79, Rink. p. 1205, 16 punktą ir 1995 m. rugpjūčio 11 d. Teisingumo Teismo

sprendimo Roders ir kt., C 367/93–C 377/93, Rink. p. I 2229, 42 punktą. 5 minėto Sprendimo Denkavit italiana 17 punktas ir minėto Sprendimo Roders ir kt. 43 punktas. 6 šiuo klausimu dėl Teisingumo Teismo, įgyvendinančio jam EB 234 straipsniu [dabar SESV 267 straipsnis] suteiktą

kompetenciją, išaiškinimų galiojimo laiko atžvilgiu pagal analogiją žr. 1980 m. kovo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo

Denkavit italiana, 61/79, Rink. p. 1205, 16 punktą ir 1995 m. rugpjūčio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roders ir

kt., C-367/93–C-377/93, Rink. p. I-2229, 42 punktą.

http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi%21celexplus%21prod%21CELEXnumdoc&lg=fr&numdoc=62009TJ0080

2012 m. liepos 5 d. sprendimas Graikija prieš Komisiją (byla T-86/08, Rink., 2012, p. 0)

Ikiteisminė procedūra - Oficialiame pranešime apibrėžtas ginčo dalykas.

<...> 15. <...> Komisijos valstybei narei adresuotame oficialiame pranešime, o vėliau – šios

institucijos išsiųstoje pagrįstoje nuomonėje apibrėžiamas ginčo dalykas, kuris nuo tol nebegali būti

plečiamas. Todėl Komisijos pagrįsta nuomonė ir ieškinys turi būti pagrįsti tais pačiais kaltinimais

kaip ir oficialus pranešimas, kuriuo pradedama ikiteisminė procedūra7.

16. Jeigu taip nėra, negalima manyti, kad tokio pažeidimo nebėra dėl to, jog atsakove esanti

valstybė narė pateikė pastabas dėl pagrįstos nuomonės 8 . Pagal nusistovėjusią teismo praktiką

ikiteisminė procedūra yra pagrindinė garantija, nustatyta ne tik atitinkamos valstybės narės teisėms

apsaugoti, bet ir tam, kad būtų užtikrinta, jog galimame teisminiame procese ginčas bus aiškiai

apibrėžtas9.

2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją (byla C-38/10, Rink., 2012, p. 0)

Bendra užsienio ir saugumo politika - Didelė Tarybos diskrecija - Pirmosios instancijos

teisminė kontrolė - Duomenų aiškinimo kontrolė

<...> 55. Dėl Pirmosios instancijos teismo atliekamos kontrolės pažymėtina, kad jis sprendimo OMPI

159 punkte10 ir sprendimo PMOI 137 punkte11 pripažino, jog pagal bendros užsienio ir saugumo

politikos srityje priimtą bendrąją poziciją Taryba, remdamasi EB 60, 301 ir 308 straipsniais [dabar

SESV 75, 215 ir 352 straipsniai], priimdama priemonę, nustatančią ekonomines ir finansines

sankcijas, turi didelę diskreciją informacijos, į kurią reikia atsižvelgti, atžvilgiu. Ši diskrecija ypač

taikytina svarstant galimybes, kuriomis šie sprendimai yra pagrįsti. Tačiau (žr. sprendimo PMOI 138

punktą) nors Pirmosios instancijos teismas pripažįsta Tarybos diskreciją šioje srityje, tai nereiškia,

kad jis negali atlikti šios institucijos susijusių duomenų aiškinimo kontrolės. Iš tikrųjų Bendrijos

teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą,

bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant padėtį,

ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas. Tačiau vykdydamas teisminę kontrolę jis neturi

pakeisti Tarybos vertinimo savuoju12.

2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas People's Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą (byla

T-284/08, Rink., 2008, p. II-3487)

Bendra užsienio ir saugumo politika - Procedūrinių garantijų laikymosi kontrolė - Pakankamas

motyvavimas

<...> 139. <...> reikia pabrėžti, kad tuo atveju, kai Bendrijos institucija turi didelę diskreciją, tam tikrų

procedūrinių garantijų laikymosi kontrolė yra ypač svarbi. Teisingumo Teismas turėjo progą

7 šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-457/07, Rink. p. I-8091, 55 punktą ir

2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C-535/07, Rink. p. I-9483, 41 punktą. 8 žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Austriją 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. 9 žr., be kita ko, 1999 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-365/97, Rink. p. I-7773, 35 punktą ir 2003 m.

balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-392/99, Rink. p. I-3373, 133 punktą. 10 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš

Tarybą (T-228/02, Rink. p. II-4665). 11 2008 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą

(T-256/07, Rink. p. II-0000). 12 pagal analogiją žr. 2007 m. balandžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Lenzing, C-525/04 P, Rink.

p. I-9947, 57 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką.



patikslinti, kad tarp šių garantijų yra ir kompetentingos institucijos pareiga atidžiai ir nešališkai

išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes ir pakankamai motyvuoti savo sprendimą13.

2008 m. spalio 23 d. sprendimas People's Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą

(byla T-256/07, Rink., 2008, p. II-3019)

Bendra užsienio ir saugumo politika - Institucijų teisės aktų teisėtumo kontrolė - Tarptautinis

susitarimas ir išimtinė Teisingumo Teismo jurisdikcija - JT rezoliucija ir jos viršenybė

tarptautinės teisės prasme

<...> 281. <...> Europos Bendrija yra teisės bendrija ta prasme, jog nei jos valstybės narės, nei jos

institucijos neišvengia jų teisės aktų atitikties pamatinei konstitucinei chartijai, tai yra EB sutarčiai,

kontrolės bei todėl, kad pastaroji nustatė visą ieškinių ir procedūrų sistemą tam, kad Teisingumo

Teismui būtų priskirta institucijų teisės aktų teisėtumo kontrolė14.

282. <...> tarptautinis susitarimas negali pažeisti Sutartyse nustatyto kompetencijos paskirstymo,

vadinasi, ir Bendrijos teisės sistemos autonomijos, kurios laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas,

remdamasis pagal EB 220 straipsnį [dabar ES sutarties 19 straipsnis] jam suteikta išimtine

jurisdikcija. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši jurisdikcija išplaukia iš Bendrijos pagrindų15.

<...> 286. <...> šios bylos aplinkybėmis teisėtumo kontrolė, kurią turi užtikrinti Bendrijos teismas,

taikoma Bendrijos aktui, kuriuo siekiama įgyvendinti susijusią tarptautinę sutartį, o ne pačiai

Bendrijai.

287. Kalbant konkrečiau apie Bendrijos aktą, kuriuo, kaip ginčijamu reglamentu, siekiama

įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtą Saugumo Tarybos rezoliuciją,

Bendrijos teismas, įgyvendindamas išimtinę kompetenciją, kurią numato EB 220 straipsnis, neturi

kontroliuoti šio tarptautinio organo priimtos tokios rezoliucijos teisėtumo, net jei ši kontrolė

apsiribotų šios rezoliucijos atitikties jus cogens tikrinimui.

288. Be to, galimas Bendrijos teismo sprendimas, kuriuo būtų nuspręsta, kad Bendrijos aktas, kuriuo

siekiama įgyvendinti tokią rezoliuciją, prieštarauja iš Bendrijos teisinės sistemos išplaukiančiai

viršesnei normai, nereiškia, kad abejojama šios rezoliucijos viršenybe tarptautinės teisės prasme.

2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi et Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir

Komisiją (sujungtos bylos C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., p. I-6351)

Pirmosios instancijos teismo ir Teisingumo Teismo kompetencijos ribos - Nacionalinių teismų

kompetencija - Europos centrinis bankas - Patentų pažeidimas nėra Pirmosios instancijos

teismo kompetencija

<...> 50. <...> Pirmosios instancijos teismas gali naudotis tik kompetencija, kurią jam suteikia

Bendrijos teisė. Šis principas išplaukia iš EB 7 straipsnio [dabar ES sutarties 13 straipsnis], pagal

kurį Bendrijos teismas turi veikti neviršydamas Sutartimi jam suteiktos kompetencijos ribų. EB

220 straipsnyje [dabar ES sutarties 19 straipsnis] taip pat teigiama, jog Teisingumo Teismas ir

Pirmosios instancijos teismas, kiekvienas pagal savo jurisdikciją, užtikrina, kad aiškinant ir taikant

Sutartį būtų laikomasi teisės.

51. Nesant tokios kompetencijos, Pirmosios instancijos teismas negali nagrinėti ieškinio,

neišplėsdamas savo jurisdikcijos ginčams, kuriuose viena iš šalių yra Bendrija ir kurių jurisdikcija

13 žr. šio sprendimo 138 punkte minėto sprendimo Ispanija prieš Lenzing 58 punktą ir ten nurodomą teismo praktiką

[2007 m. balandžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Lenzing, C-525/04 P, Rink. p. I-9947]. 14 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, Rink. p. 1339, 23 punktas. 15 šiuo klausimu žr. 1991 m. gruodžio 14 d. Nuomonės 1/91, Rink. p. I-6079, 35 ir 71 punktus ir 2006 m. gegužės 30 d.

Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-459/03, Rink. p. I-4635, 123 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.



pagal EB 240 straipsnį [dabar SESV 274-276 straipniai] priklauso nacionaliniams teismams16. ECB

[Europos centrinis bankas] statuto 35 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad ginčų tarp ECB ir

visų kitų asmenų nagrinėjimas priklauso kompetentingų nacionalinių teismų jurisdikcijai, išskyrus

atvejus, kurie priskiriami Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

<...> 56. <...> jokia Bendrijos teisės nuostata nesuteikia Pirmosios instancijos teismui kompetencijos

priimti sprendimą patentų pažeidimo srityje. Ieškinys dėl patentų pažeidimo nėra viena iš teisių

gynimo priemonių, kurių atžvilgiu EB 220−241 straipsniai Bendrijos teismams suteikia

kompetenciją.

57. Be to, nacionalinė patentų teisė, kitaip nei kitos intelektinės nuosavybės teisės, pavyzdžiui,

nacionalinė prekių ženklų teisė, nėra derinama Bendrijos lygmeniu. Kalbant apie sritį, kurioje

Bendrija dar nėra priėmusi teisės aktų ir kuri dėl to priklauso valstybių narių kompetencijai, tam tikrų

intelektinės nuosavybės, kaip antai patentai, teisių apsauga ir priemonės, kurių imasi teisminės

institucijos, nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį17.

<...> 71. <...> kompetencija nustatyti, ar nacionalinis patentas yra pažeidžiamas, priklauso

nacionaliniams teismams, o ne Pirmosios instancijos teismui. Todėl ieškinys dėl pažeidimo turi būti

atmestas kaip nepriimtinas dėl Pirmosios instancijos teismo kompetencijos nebuvimo.

2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis Document Security Systems prieš ECB (byla T-295/05, Rink., p. II-2835)

Teisminė apsauga - Nacionaliai teismai

<...> 65. <...> nors asmenims turi būti suteikta veiksminga teisių, kylančių iš Bendrijos teisinės

sistemos, teisminė apsauga18, rėmimasis teise į tokią apsaugą negali prieštarauti EB 230 straipsnyje

[dabar SESV 263 sraipsnis] nustatytoms sąlygoms.

66. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką fizinių ir juridinių asmenų, kurie dėl EB 230 straipsnio

[dabar SESV 263 straipsnis] ketvirtojoje pastraipoje numatytų priimtinumo sąlygų negali tiesiogiai

ginčyti tokių Bendrijos aktų, koks yra ginčijamas sprendimas, teisminė apsauga turi būti veiksmingai

užtikrinta suteikiant teisę pareikšti ieškinį nacionaliniuose teismuose. Pastarieji, laikydamiesi EB 10

straipsnyje [dabar SESV šis straipsnis panaikintas; dabar ES sutarties 4 straipsnis] numatyto

lojalaus bendradarbiavimo principo, vidaus procedūros normas, reglamentuojančias teisę pareikšti

ieškinį, turi aiškinti ir taikyti kiek įmanoma taip, kad minėti fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų teisme

ginčyti bet kurio sprendimo ar bet kurios kitos nacionalinės priemonės, susijusios su tokio Bendrijos

akto, koks nagrinėjamas šioje byloje, taikymu jų atžvilgiu, teisėtumą, remdamiesi tuo, kad toks

Bendrijos aktas negalioja, ir prašydami šių teismų šiuo atžvilgiu pateikti prejudicinius klausimus

Teisingumo Teismui19.

2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas, Komisija prieš Ente per le Ville vesuviane et Ente per le Ville

Vesuviane (sujungtos bylos C-445/07 P ir C-455/07 P, Rink., 2009, p. I-7993)

16 žr. šiuo klausimu 1987 m. gegužės 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rau ir kt., C-133/85−136/85, Rink. p. 2289,

10 punktą; 1997 m. spalio 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Mutual Aid Administration Servines prieš Komisiją,

T‑186/96, Rink. p. II‑1633, 47 punktą; 2005 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Natexis Banques

Populaires prieš RoboBAT, T‑360/05, Rink. p. I‑0000, 12 punktą ir 2007 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo

nutarties Theofilopoulos prieš Komisiją, T‑91/06, Rink. p. I‑0000, 16 punktą. 17 2000 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dior ir kt., C-300/98 ir C-392/98, Rink. p. I-11307, 48 punktas. 18 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink. p. I-6677, 39 punktas;

2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, C-263/02 P, Rink. p. I-3425, 29 punktas ir 2004 m. liepos

8 d. Sprendimo Regione Siciliana prieš Komisiją, T-341/02, Rink. p. II-2877, 39 punktas. 19 žr. minėto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 40‑42 punktus; minėto sprendimo Komisija prieš

Jégo-Quéré 30‑32 punktus ir minėto 2007 m. kovo 22 d. Sprendimo Regione Siciliana prieš Komisiją 39 punktą.

Veiksminga teisminė apsauga - Privalomi teisiniai padariniai - Teismams suteiktos

kompetencijos ribos - Deliktinė atsakomybė

<...> 79. <...> priemonės, kurios nesukelia privalomų teisinių padarinių, kurie galėtų paveikti asmenų

interesus, negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas.

80. <…> EB 230 [dabar SESV 263] ir EB 241 [dabar SESV 277] straipsniai bei EB 234 straipsnis

[dabar SESV 267 straipsnis] įtvirtina visas teisių gynimo priemones ir procedūras, skirtas užtikrinti

institucijų teisės aktų teisėtumo kontrolę, kurios vykdymas patikėtas Bendrijų teismui20.

81. Vis dėlto reikia nurodyti ir tai, kad nors tokių privalomų teisinių padarinių, kurie darytų poveikį

ieškovo interesams, reikšmingai keisdami jo teisinę situaciją, sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant

į veiksmingos teisminės apsaugos principą, toks aiškinimas negali panaikinti šios sąlygos

neperžengdamas šia Sutartimi Bendrijos teismams suteiktos kompetencijos ribų21.

82. <...> nors asmenys ir negali pareikšti ieškinio dėl šių aktų panaikinimo, jų teisė kreiptis į teismą

neišnyksta, nes EB 235 [dabar SESV 268] straipsnyje ir EB 288 [dabar SESV 340] straipsnio

antrojoje pastraipoje numatytas ieškinys dėl deliktinės atsakomybės tebėra galimas, jei dėl tokių

veiksmų gali kilti Bendrijos atsakomybė.

83. Toks ieškinys nepatenka į Bendrijos aktų, turinčių privalomų teisinių padarinių, kurie daro

poveikį ieškovo interesams, galiojimo kontrolės sistemą, tačiau jis yra galimas, jei dėl neteisėtų

institucijos veiksmų šalis patyrė žalos.

84. Be to, tai, kad ieškovės gali neturėti galimybės įrodyti Bendrijos institucijų neteisėtų veiksmų,

tariamai patirtos žalos ar priežastinio šių veiksmų ir šios žalos ryšio, nereiškia, kad iš jų atimama teisė

į veiksmingą teisminę apsaugą.

2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimas, Reynolds Tobacco e.a. prieš Komisiją (byla C-131/03 P, Rink.,

2009, p. I-7795)

Nėra bendros pareigos informuoti apie galimus teisių gynimo būdus ar terminus - Esminis

procedūrinio reikalavimo pažeidimas

<...> 131. <...> jokia aiški Bendrijos teisės nuostata nenustato institucijoms bendros pareigos

informuoti teisės aktų adresatus apie galimus teisių gynimo būdus ar terminus, per kuriuos jais galima

pasinaudoti22. Dėl įsipareigojimų, kuriuos institucija prisiėmė priimdama pareigų gaires, pažymėtina,

jog tai, kad ginčijamame sprendime nebuvo nurodyta ieškinio pareiškimo galimybė, žinoma, gali būti

šiose gairėse nustatytų pareigų pažeidimas 23 . Tačiau tokios pareigos pažeidimas nėra esminio

procedūrinio reikalavimo pažeidimas, turintis poveikį ginčijamo sprendimo teisėtumui.

2005 m. gruodžio 22 d. sprendimas, Gorostiaga Atxalandabaso prieš Parlamentą (byla T-146/04,

Rink., 2005, p. II-5989)

20 žr. 2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Gaston Schul Douane-expediteur, C-461/03, Rink. p. I-10513, 22 punktą. 21 pagal analogiją, kiek tai susiję su sąlyga, kad su ieškovu, fiziniu ar juridiniu asmeniu ginčijamas aktas turi būti

konkrečiai susijęs, žr. 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink.

p. I-6677, 44 punktą.22 1999 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo nutarties Guérin automobiles prieš Komisiją, C‑153/98 P, Rink. p. 1441, 13 ir

15 punktai; 2000 m. vasario 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ADT Projekt prieš Komisiją, T‑145/98, Rink.

p. II‑387, 210 punktas.23 žr. analogiškai 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Laboratoire Monique Rémy prieš Komisiją,

T‑218/01, Rink. p. II‑2139, 25 punktą.

Teisė ir pareiga valstybei narei pareiškti ieškinį dėl panaikinimo arba dėl neveikimo

<...> 31. <...> valstybė narė galėtų pažeisti EB 10 [dabar ES sutarties 4 straipsnis] straipsnyje

įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo pareigą, jeigu ji nepasiliktų sau didelės diskrecijos dėl

tikslingumo pareikšti ieškinį, nes kitaip rizikuotų Bendrijos teismus užversti ieškiniais, kurių dalis

būtų akivaizdžiai nepagrįsti, ir taip sukeltų pavojų geram šios institucijos veikimui.

32. <...> Bendrijos teisė valstybei narei nenustato jokios pareigos pareikšti ieškinį dėl panaikinimo

pagal EB 230 [dabar SESV 263] straipsnį arba ieškinį dėl neveikimo pagal EB 232 [dabar SESV

265] straipsnį vieno iš savo piliečių naudai. Tačiau ji iš esmės neprieštarauja tam, kad nacionalinė

teisė įtvirtintų tokią pareigą arba numatytų valstybės narės atsakomybę už tai, kad ji nesiėmė šių

veiksmų.

2005 m. spalio 20 d. sprendimas, Ten Kate Holding Musselkanaal e.a. (byla C-511/03, Rink., 2005,

p. I-8979)

Veiksminga teisinė apsauga - Sutarčių spragos - Nacionalinė proceso teisė - Teismo

kompetencija

<...> 70. <...> valstybės narės turi nustatyti teisės gynimo priemonių ir procedūrų, užtikrinančių teisę

į veiksmingą teisinę apsaugą, sistemą ir užpildyti galimas Sutarčių spragas šiuo klausimu. Be to,

Teisingumo Teismas nusprendė, kad nėra priimtinas EB 230 [dabar SESV 263] straipsnyje įtvirtintų

taisyklių dėl priimtinumo aiškinimas, pagal kurį ieškinys dėl panaikinimo turėtų būti pripažintas

priimtinu, jeigu Bendrijos teisėjui išsamiai išnagrinėjus nacionalinio proceso taisykles būtų įrodyta,

kad jos nesuteikia asmeniui teisės pareikšti ieškinį dėl ginčijamo Bendrijos akto galiojimo. Be to,

„tokia tvarka kiekvienu konkrečiu atveju reikalautų, kad Bendrijos teismas išnagrinėtų ir išaiškintų

nacionalinę proceso teisę, o tai viršytų jo kompetenciją Bendrijos aktų teisėtumo kontrolės srityje“24.

Toks vertinimas a fortiori turėtų būti taikomas, <...> , kai ieškovė nesiremia argumentu, kad jos

nacionalinėje teisėje nėra teisės gynimo priemonių, suteikiančių teisę nacionaliniam teismui nuspręsti

dėl nagrinėjamos direktyvos galiojimo25.

2004 m. gruodžio 10 d. nutartis, EFfCI prieš Parlamentą (byla T-196/03, Rink., 2004, p. II-4263)

„Neribotos jurisdikcijos ieškinys“ - Jurisdikcija sankcijų klausimais - Sąjungos teismų

įgaliojimai - Ieškiniai dėl panaikinimo

<...> 22. <...> EB sutartis nenustato atskiros ieškinio rūšies „neribotos jurisdikcijos ieškinys“. EB 229

[dabar SESV 261] straipsnis numato tik tai, kad pagal EB sutarties nuostatas priimti reglamentai gali

suteikti Teisingumo Teismui neribotą jurisdikciją skirti tokiuose reglamentuose numatytas baudas.

23. EB 229 [dabar SESV 261] straipsnio pagrindu įvairūs reglamentai Europos Bendrijų teismams

suteikė neribotą jurisdikciją sankcijų klausimais. Be kita ko, Reglamento Nr. 17 17 straipsnyje

nustatoma, kad „pagal Sutarties (229) straipsnį Teisingumo Teismui suteikiama neribota jurisdikcija

peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi baudą arba reguliariai mokamus delspinigius

<...>“.

24 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink.

p. I‑6677, 43 punktas ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, C-263/02 P, Rink. p. I-3425,

33 punktas. 25 2003 m. kovo 21 d. Nutarties Établissements Toulorge prieš Parlamentą ir Tarybą, T-167/02, Rink. p. II-1111,

61 punktas.

24. Pirmosios instancijos teismui EB 229 [dabar SESV 261] straipsnis ir Reglamento Nr. 17 17

straipsnis suteikia neribotą jurisdikciją peržiūrėti baudų dydžio tinkamumą26. Iš tiesų Bendrijų teismai

gali ne tik panaikinti ginčijamą sprendimą, kaip numato EB 231 [dabar SESV 264] straipsnis, bet ir

pakeisti jame nustatytą sankciją.

25. Tačiau Bendrijų teismai šia neribota jurisdikcija gali naudotis tik tikrindami Bendrijų institucijų

aktus, o tiksliau kalbant, nagrinėdami ieškinius dėl panaikinimo. Taigi EB 229 [dabar SESV 261]

straipsnio vienintelė reikšmė yra ta, kad jis praplečia Bendrijų teismų įgaliojimus, kuriuos jie turi

spręsdami bylas dėl ieškinių, paduotų pagal EB 230 [dabar SESV 263] straipsnį. Todėl prašyti, kad

Bendrijų teismai sankciją nustatančio sprendimo atžvilgiu pasinaudotų savo neribota jurisdikcija,

galima tik padavus ieškinį dėl visiško ar dalinio šio sprendimo panaikinimo. Todėl paduodant tokį

ieškinį būtina laikytis EB 230 straipsnio [dabar SESV 263] 5 pastraipoje nustatyto termino.

2004 m. lapkričio 9 d. nutartis, FNICGV prieš Komisiją (byla T-252/03, Rink., 2004, p. II-3795)

Teisių gynimo priemonės ir pareiga apie jas informuoti

<...> 41. <...> Bendrijos [Sąjungos] institucijos neturi bendros pareigos informuoti savo aktų adresatų

apie prieinamas teisių gynimo priemones ar pareigos nurodyti terminus, per kuriuos galima jomis

pasinaudoti27.

2007 m. lapkričio 27 d. nutartis Diy-Mar Insaat Sanayi ve Ticaret ir Akar prieš Komisiją (byla

C-163/07 P, Rink., p. I-10125)

Fiziniai ir juridiniai asmenys, negalintys ginčyti ES teisės aktų teisėtumo tiesiogiai –

Veiksminga teisminė gynyba – Valstybių narių pareiga nustatyti priemonių ir procedūrų

sistemą

<...> 40. Sutarties 173 ir 184 straipsniai (po pakeitimo – EB 241 straipsnis [dabar SESV

277 straipsnis]) ir 177 straipsnis įtvirtino išsamią teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą,

skirtą užtikrinti institucijų aktų teisėtumo priežiūrą, vykdomą Bendrijos teismų28. Pagal šią sistemą

fiziniai ar juridiniai asmenys, negalintys tiesiogiai ginčyti visuotinai taikomų Bendrijos aktų dėl

Sutarties 173 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytų priimtinumo sąlygų, turi galimybę

netiesiogiai užginčyti šių aktų galiojimą atitinkamu atveju arba Bendrijos teismuose pagal

184 straipsnį, arba nacionaliniuose teismuose, siekdami, kad šie, patys neturėdami kompetencijos

pripažinti tokių aktų negaliojančiais29, pateiktų Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį

sprendimą šiuo klausimu.

41. Taigi teisminės gynybos priemonių ir procedūrų, leidžiančių užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę

gynybą, sistemą turi nustatyti valstybės narės.

42. Tokiomis aplinkybėmis pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą lojalaus bendradarbiavimo principą

nacionaliniai teismai turi kiek įmanoma aiškinti ir taikyti nacionalines procesines normas,

reglamentuojančias teisę pareikšti ieškinį, taip, kad fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų teisme

užginčyti bet kurio sprendimo ir bet kurios nacionalinės priemonės, priimtos jų atžvilgiu taikant

visuotinai taikomą Bendrijos aktą, teisėtumą, ginčydami Bendrijos akto galiojimą.

26 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimų KNP BT prieš Komisiją, C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641,

40 punktas; Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 42 punktas, ir Weig prieš Komisiją, C‑280/98 P,

Rink. p. I‑9757, 41 punktas. 27 šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 5 d. Nutarties Guérin automobiles prieš Komisiją, C-153/98 P, Rink. p. I 1441,

15 punktą. 28 žr. 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, Rink. p. 1339, 23 punktą. 29 1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto-Frost, Rink. p. 4199, 20 punktas.

43. Reikia konstatuoti, <...> kad negalima pritarti apeliantės nurodytam teisių gynimo priemonių

sistemos aiškinimui, pagal kurį tiesioginis ieškinys dėl panaikinimo Bendrijos teisme galėtų būti

pareikštas tuo atveju, jeigu po šio teismo atlikto nacionalinių procesinių normų išsamaus nagrinėjimo

būtų įrodytta, kad jomis remdamasis asmuo negali pareikšti ieškinio, kuris jam leistų ginčyti

atitinkamo Bendrijos akto galiojimą. Iš esmės tokia sistema reikalautų, kad Bendrijos teismas

kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėtų ir aiškintų nacionalinę procesinę teisę, o tai viršytų jo

kompetenciją Bendrijos teisės aktų teisėtumo priežiūros srityje.

2002 m. liepos 25 d. sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (byla C-50/00 P,

Rink., p. I-6677)

Netiesiogiai remtis ES teisės aktų negaliojimu

<...> 66. <...> EB sutartis, viena vertus, EB 230 ir 241 straipsniais [dabar atitinkamai SESV 263 ir

277 straipsniai] ir, kita vertus, EB 234 straipsniu [dabar SESV 267 straipnis] nustatė išsamią teisių

gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, skirtą užtikrinti institucijų aktų teisėtumo priežiūrą, ją

patikėdama Bendrijos teismams. Pagal šią sistemą fiziniai arba juridiniai asmenys, negalintys

tiesiogiai apskųsti visuotinai taikomų Bendrijos aktų dėl EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje

nustatytų priimtinumo sąlygų, turi galimybę atitinkamais atvejais netiesiogiai remtis tokių aktų

negaliojimu pagal EB 241 straipsnį Bendrijos teismuose arba nacionaliniuose teismuose, skatindami

pastaruosius teismus, kurie neturi jurisdikcijos pripažinti šių aktų negaliojimo, pateikti atitinkamą

prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui30.

2005 m. lapkričio 28 d. nutartis EEB et Stichting Natuur en Milieu prieš Komisiją (sujungtos bylos

T-236/04 ir T-241/04, Rink., p. II-4945)

Ieškinys dėl direktyvos panaikinimo – ne vienintelė aplinkybė dėl nepriimtinumo

<...> 56. Pagal EB 230 straipsnio [dabar SESV 263 straipsnis] ketvirtąją pastraipą „kiekvienas

fizinis ar juridinis asmuo gali <...> pareikšti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris,

nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo

susijęs“. Taigi nors EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nėra aiškios nuostatos dėl ieškinio, kurį

pareiškė asmenys dėl direktyvos panaikinimo, priimtinumo, iš teismų praktikos vis dėlto matyti, kad

šios vienintelės aplinkybės nepakanka, kad tokie ieškiniai būtų pripažinti nepriimtinais31.

2006 m. rugsėjo 19 d. nutartis Rodenbröker e.a. prieš Komisiją (byla T-117/05, Rink., p. II-72)

1.2. Jurisdikcijos padalijimas tarp skirtingų Sąjungos teismų

Jurisdikcijos padalijimas tarp Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo - Bendrojo Teismo

atsakymas klausimams, kuriuos jau išsprendė Teisingumo Teismas

<...> 121. <...> Bendrasis Teismas mano, kad <...>, kai byla susijusi su aktu, kurį Komisija priėmė

po to, kai Teisingumo Teismui išnagrinėjus apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo

30 žr. 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P,

Rink. p. I-6677, 46 punktą. 31 1998 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo UEAPME prieš Tarybą, T-135/96, Rink. p. II-2335, 63

punktas ir 2002 m. spalio 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Japan Tobacco ir JT International prieš Parlamentą

ir Tarybą, T-223/01, Rink. p. II-3259, 28 punktas.

sprendimo atmesti ieškinį dėl ankstesnio akto panaikinimo, šis ankstesnis aktas buvo panaikintas,

pagal patį apeliacijos principą ir iš jo išvesdintiną teismų hierarchinę struktūrą rekomenduotina,

išskyrus išimtines aplinkybes, neginčyti Teisingumo Teismo sprendimo teisės klausimų. Tai ypač

aktualu, kai, kaip nagrinėjamu atveju, sprendimą priėmė Teisingumo Teismo didžioji kolegija, aiškiai

siekusi įtvirtinti tam tikrus principus. Todėl atsakyti į po Teisingumo Teismo sprendimo Kadi

institucijoms, valstybėms narėms ir susidomėjusiems teisiniams visuomenės sluoksniams iškilusius

klausimus turėtų pats Teisingumo Teismas, nagrinėsiantis ateityje jam pateiktas bylas.

<...> 123. <...> Bendrasis Teismas mano, kad iš principo ne jam, o Teisingumo Teismui reikėtų

pakeisti šią teismo praktiką, jei jam tai atrodytų pateisinama, atsižvelgiant pirmiausia į institucijų ir į

bylą įstojusių vyriausybių nurodytus rimtus trūkumus.

2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas, Kadi prieš Komisiją (byla T-85/09, Rink., 2010, p. II-5177)

Valstybės įsipareigojimų neįvykdymą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo

neįvykdymas - Bendrojo Teismo jurisdikcijos išimtys - Ieškinys dėl panaikinimo pagal SESV

263 straipsnį

<...> 62. <...> kadangi pagal EB 228 straipsnio [dabar SESV 260 straipsnis] 2 dalį priimtu

Teisingumo Teismo sprendimu iš valstybės narės priteista Komisijai sumokėti periodinę baudą į

„Europos Bendrijos nuosavų išteklių sąskaitą“, o pagal EB 274 straipsnį [dabar SESV

317 straipsnis] biudžetą vykdo Komisija, ji privalo vykdydama sprendimą išieškoti į Sąjungos

biudžetą mokėtinas sumas laikydamasi pagal EB 279 straipsnį [dabar SESV 322 straipsnis] priimtų

reglamentų nuostatų.

63. Tačiau EB [dabar SESV] sutartyje nenumatyta konkreti nuostata dėl tokiu atveju galinčio kilti

valstybės narės ir Komisijos ginčo sprendimo.

64. Darytina išvada, kad taikomos EB [dabar SESV] sutartyje nustatytos teisių gynimo

priemonės ir kad dėl sprendimo, kuriuo Komisija nustato valstybei narei privalomą sumokėti kaip

periodinę baudą priteistą sumą, gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį

[dabar SESV 263 straipsnis].

65. Todėl Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti tokį ieškinį pagal EB 225 straipsnio [dabar

SESV 256 straipsnis] 1 dalies pirmą pastraipą.

66. Tačiau įgyvendindamas šią kompetenciją Bendrasis Teismas negali kėsintis į EB 226 [dabar

SESV 258 straipsnis] ir 228 straipsniais [dabar SESV 260 straipsnis] Teisingumo Teismui suteiktą

išimtinę kompetenciją.

67. Todėl Bendrasis Teismas, nagrinėdamas EB 230 straipsniu [dabar SESV 263 straipsnis]

grindžiamą ieškinį dėl Komisijos sprendimo dėl Teisingumo Teismo sprendimo, priimto pagal

EB 228 straipsnio [dabar SESV 260 straipsnis] 2 dalį, vykdymo panaikinimo, negalės spręsti

klausimo dėl valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo pagal EB [dabar SESV] sutartį, kurio

anksčiau nesprendė Teisingumo Teismas.

2011 m. kovo 29 d. sprendimas Portugalija prieš Komisiją (byla T-33/09, Rink., 2011, p. II-1429)

Periodinės baudos ir jos dydžio nustatymas – Teisingumo Teismo išimtinė jurisdikcija

<...> 81. <...> kiek tai susiję su papildomu klausimu, susijusiu su galima Bendrojo Teismo neribota

jurisdikcija pačiam sumažinti periodinės baudos dydį, konstatuotina, jog galimas periodinės baudos

ir jos dydžio nustatymas neįvykdžius sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra išimtinė

Teisingumo Teismo jurisdikcija. Todėl būtų pažeidžiamas Sutarties nuoseklumas, jei Bendrasis

Teismas ją sumažintų nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo. Pagaliau pagal EB 229 straipsnį [dabar

SESV 261 straipsnis] reikalaujama, kad ši jurisdikcija būtų aiškiai nustatyta. Ji negali būti kildinama



nei iš EB 226 straipsnio [dabar SESV 258 straipsnis], nei iš EB 228 straipsnio [dabar SESV 260

straipsnis] nuostatų.

2011 m. spalio 19 d. sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (byla T-139/06, Rink., 2011, p. 0)

Galimybė fiziniams arba juridiniams asmenims įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėjamas bylas

tarp valstybių narių ir Bendrijos institucijų - Bendrojo Teismo jurisdikcijos atsisakymas

<...> 9. <...> Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrojoje pastraipoje nenumatyta galimybė

fiziniams arba juridiniams asmenims įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėjamas bylas tarp valstybių

narių ir Bendrijos institucijų. Vienintelė galimybė fiziniams arba juridiniams asmenims nurodyti savo

pagrindus ir argumentus su jais susijusiose bylose yra patiems pareikšti ieškinį, kai jie turi tokią teisę,

jurisdikciją jį nagrinėti turinčiam teismui32.

10. Kadangi Teisingumo Teismas nesustabdė jam pateiktos bylos C-393/07 nagrinėjimo ir

kadangi Pirmosios instancijos teismas gali priimti nutartį dėl bylos T-215/07 nagrinėjimo sustabdymo

arba dėl jurisdikcijos atsisakymo toje byloje, gero teisingumo vykdymo ir asmens teisės į gynybą

apsaugos sumetimais tikslinga, kad teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti valstybės narės pareikštą

ieškinį, galėtų atsižvelgti į fizinių ar juridinių asmenų nurodytus faktinius ar teisinius pagrindus ir

argumentus, kuriais jie grindžia savo prašymus panaikinti tą patį aktą.

11. Nagrinėjamu atveju bylos Pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo sustabdymas, kol

Teisingumo Teismas nuspręs dėl ginčijamo sprendimo, Teisingumo Teismui neleistų išnagrinėti

pagrindų ir argumentų, kuriuos B. Donnici pateiktų pagrįsdamas savo prašymą panaikinti tą patį aktą.

12. Todėl remiantis Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio trečiąja pastraipa ir Pirmosios

instancijos teismo procedūros reglamento 80 straipsniu reikia priimti nutartį dėl Pirmosios instancijos

teismo jurisdikcijos atsisakymo Teisingumo Teismo naudai, kad šis galėtų priimti sprendimą dėl

prašymo panaikinti ginčijamą sprendimą.

2007 m. gruodžio 13 d. nutartis, Donnici prieš Parlamentą (byla T -215/07, Rink., 2007, p. II-5239)

32 1998 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Antillean Rice Mills prieš Tarybą, T 41/97, Rink. p. II

4117, 6 punktas ir 2003 m. gegužės 16 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Forum 187 prieš Komisiją, T 140/03,

Rink. p. II 2069, 7 punktas.


http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi%21celexplus%21prod%21CELEXnumdoc&lg=fr&numdoc=62007TO0215%2801%29

II. ES Teisingumo Teismo jurisdikcija ir nagrinėjamų bylų kategorijos

2.1. Ieškiniai dėl ES teisės aktų panaikinimo

2.1.1. Bendri ieškinių dėl ES teisės aktų panaikinimo reikalavimai ir aspektai

Ieškinio priimtinumo sąlygos jo pateikimo metu - Asmeninis suinteresuotumas ginčijamo

sprendimo panaikinimu - Susijusių sprendimų teisiniai pagrindai ir jų ginčijamas iš dalies

<...> 37. <...> ieškinio priimtinumo sąlygos, išskyrus atvejį, kai prarandamas suinteresuotumas

palaikyti ieškinį, vertinamos tuo metu, kai jis pareiškiamas 33 . Vis dėlto, vadovaujantis gero

teisingumo vykdymo interesais, tokia su ieškinio priimtinumo vertinimo momentu susijusi išvada

negali kliudyti Pirmosios instancijos teismui pripažinti, kad nėra reikalo priimti sprendimą dėl

ieškinio, jeigu ieškovas, kuris iš pradžių buvo suinteresuotas pareikšti ieškinį teisme, dėl įvykio,

atsiradusio pareiškus ieškinį, prarado bet kokį asmeninį suinteresuotumą ginčijamo sprendimo

panaikinimu. Iš tikrųjų ieškovas gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo tik tada, jei lieka asmeniškai

suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu34.

40. <...> 2002 m. birželio 19 d. sprendime Komisija nusprendė „atsižvelgti į (Alitalia) suteiktą ir

1997 m. sprendimu leistą bei 2001 m. patvirtintą antrą pagalbos dalį ir nepareikšti prieštaravimo dėl

trečios dalies mokėjimo“. Taigi bendrovei Alitalia buvo sumokėta visa nagrinėjama pagalba. Taip pat

jai nustojo būti taikomos sąlygos ir reikalavimai, kurių turėjo laikytis, kol buvo įgyvendinamas

planas.

41. Vis dėlto ginčijamo sprendimo, kuris ir toliau ginčijamą kapitalo dotaciją laiko valstybės pagalba,

poveikis buvo toks, kad trečios pagalbos dalies mokėjimui reikėjo gauti Komisijos leidimą. Taigi

ginčijamas sprendimas yra 2002 m. birželio 19 d. sprendimo teisinis pagrindas tiek, kiek jame

Komisija nepareiškia prieštaravimo dėl minėtos trečios dalies mokėjimo.

42. Todėl, jei Pirmosios instancijos teismas panaikintų ginčijamą sprendimą dėl to, kad ginčijama

kapitalo dotaciją jame pripažinta valstybės pagalba, tai toks panaikinimas turėtų teisinių pasekmių

2002 m. birželio 19 d. sprendimui, kuris netektų teisinio pagrindo.

2008 m. liepos 9 d. sprendimas Alitalia prieš Komisiją (byla T-301/01, Rink., 2008, p. II-1753)

Ieškinio priimtinumas - Galutinis sprendimas - Patvirtintas arba patvirtinamasis sprendimas

<...> 50. <...> ieškinys dėl patvirtinamojo sprendimo panaikinimo yra priimtinas tik tuomet, kai

patvirtintas sprendimas tampa galutinis suinteresuotajam asmeniui, per reikalaujamą terminą dėl jo

nepareiškus ieškinio, o priešingu atveju ieškovas turi teisę ginčyti arba patvirtintą ar patvirtinamąjį

sprendimą, arba juos abu. Iš tiesų šis sprendimo variantas negali būti taikomas, kai, kaip šioje byloje,

patvirtintas ir patvirtinamasis sprendimai skundžiami dviem skirtingais ieškiniais ir ieškovas gali

ginti savo poziciją ir pateikti argumentus pirmajame ieškinyje35.

2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimas, O prieš Komisiją (sujungtos bylos F-69/07 ir F-60/08, Rink., 2009,

p. 0)

33 žr. 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shaw ir Falla prieš Komisiją, T-131/99,

Rink. p. II-2023, 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. 34 žr. 2005 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo First Data ir kt. prieš Komisiją, T-28/02,

Rink. p. II-4119, 36 ir 37 punktus ir jame nurodytą teismų praktiką. 35 2001 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Métropole télévision-M6 prieš Komisiją, T-354/00, Rink.

p. II-3177, 35 punktas.


Privalomi teisiniai padariniai - Parengiamieji dokumentai - Sprendimą patvirtinantys

sprendimai - Vykdymo aktai - Rekomendacijos ir išvados - Vidaus aktai - Sprendimas pareikšti

ieškinį

<...> 54. <...> iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad ieškinį dėl panaikinimo

galima reikšti tik dėl teisės aktų ir sprendimų, sukeliančių privalomus teisinius padarinius, kurie turi

įtakos ieškovo interesams aiškiai pakeisdami jo teisinę situaciją36.

55. Vadinasi <...> EB 230 [dabar SESV 263] straipsnyje numatyta teisminė kontrolė netaikoma ne

tik parengiamiesiems dokumentams, bet ir visiems aktams, kurie asmeniui nesukelia privalomų

teisinių padarinių, kaip antai sprendimą patvirtinantiems sprendimams ir jo vykdymo aktams 37 ,

paprastoms rekomendacijoms ir išvadoms38 ir iš principo vidaus aktams39.

<...> 58. <...> nors kreipimasis į teismą yra būtinas aktas privalomam teismo sprendimui gauti, jis

pats savaime galutinai neapibrėžia bylos šalių pareigų ir todėl a fortiori sprendimas pareikšti ieškinį

teisme pats savaime nagrinėjamos teisinės situacijos nepakeičia.

<...> 61. <...> tai, kad teismas taiko savo proceso normas, yra su kreipimusi į bet kurį teismą susijusi

pasekmė ir todėl jos negalima laikyti sprendimo pareikšti ieškinį teisiniu padariniu EB 230 [dabar

SESV 263] straipsnio prasme.


2009, p. I-7795)

Teismo sprendimo dėl panaikinimo įgyvendinimas

<...> 98. <...> pagal EB 233 [dabar SESV 266] straipsnį jis neturi priimti sprendimo dėl to, kokių

veiksmų turi imtis institucija, kai teismas savo sprendimu aktą panaikina visiškai ar iš dalies. Tačiau

suinteresuotoji institucija turi imtis priemonių įgyvendinti teismo sprendimą dėl panaikinimo40.


Rink., 2005, p. II-5989)

Išorės audito išvados dėl sudarytų sutarčių

<...> 54. <...> kiek tai susiję su aptariamomis 22 sutartimis, Komisijos pasirinkto išorės auditoriaus

atliktas auditas priklauso jos naudojimosi savo teisėmis, kylančiomis iš minėtų sutarčių, sričiai,

todėl yra susijęs su sutartiniais santykiais, apibrėžtais šiose sutartyse.

55. Taigi, nors 2008 m. rugpjūčio 19 d. raštą reikia suprasti taip, kad juo užbaigiama su minėtomis

22 sutartimis susijusi audito procedūra ir, priimant galutinę ataskaitą, patvirtinamos išorės auditoriaus

padarytos išvados, jis, priešingai nei teigia ieškovė, negali būti atskirtas nuo šiomis sutartimis sukurtų

sutartinių santykių ir negali būti laikomas aktu, dėl kurio galima pateikti ieškinį dėl panaikinimo

Bendrajame Teisme. Todėl prašymas panaikinti šiame rašte, kiek jis susijęs su minėtomis 22

sutartimis, tariamai esantį sprendimą, yra nepriimtinas.

<...> 58. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas yra kompetentingas kaip pirmoji instancija spręsti tik tokius

sutartinio pobūdžio ginčus, dėl kurių į jį kreipiasi fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi

36 žr., pavyzdžiui, 1991 m. spalio 4 d. Nutarties Bosman prieš Komisiją, C-117/91, Rink. p. I-4837, 13 punktą ir 2004 m.

gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Greencore, C-123/03 P, Rink. p. I-11647, 44 punktą. 37 žr., pavyzdžiui, 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C-46/03, Rink. p. I-0000,

25 punktą. 38 1995 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Nutral prieš Komisiją, C-476/93 P, Rink. p. I-10167, 30 punktas. 39 žr. 1990 m. spalio 9 d. sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-366/88, Rink. p. I-3571, 9 punktą. 40 1998 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ladbroke Racing prieš Komisiją, T-67/94, Rink. p. II-1,

200 punktas.

arbitražine išlyga. Antraip jis viršytų savo kompetenciją, peržengdamas dėl jam patikėtų spręsti ginčų

nustatytas ribas41.

2010 m. vasario 8 d. nutartis Alisei prieš Komisiją (byla T-481/08, Rink., p. II-117)

Sutartinio pobūdžio ieškinys – Ieškinio perkvalifikavimas – Atsakovės teisė į gynybą –

Sutartinių įsipareigojimų pažeidimas

<...> 57. <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kai Teismui yra pateiktas ieškinys dėl

panaikinimo arba ieškinys dėl žalos atlyginimo, nors ginčas iš tikrųjų yra sutartinio pobūdžio, šis

teismas perkvalifikuoja ieškinį, jei yra tenkinamos tokio perkvalifikavimo sąlygos42.

<...> 59. <...> teismo praktikos nagrinėjimas rodo, kad sutartinio pobūdžio ginčo atveju Teismas

mano neturintis teisės perkvalifikuoti ieškinio dėl panaikinimo, kai ieškovas aiškiai išreikšta valia

negrįsti prašymo EB 238 [dabar SESV 272] straipsniu prieštarauja tokiam perkvalifikavimui43, arba

kai ieškinys nėra grindžiamas jokiu pagrindu, susijusiu su atitinkamų sutartinius santykius

reglamentuojančių normų, nesvarbu, ar tai yra sutarties sąlygos, ar sutartyje nurodytos nacionalinės

teisės nuostatos, pažeidimu44.

<...> 61. Pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas pakanka, jog ieškinyje

būtų remiamasi vienu iš ieškiniui, pagrįstam EB 238 straipsniu, būdingų pagrindų, kad šį ieškinį būtų

galima perkvalifikuoti ir nebūtų pažeista institucijos atsakovės teisė į gynybą. Šiomis aplinkybėmis,

nors, kaip pripažįsta Komisija, sutinkama, kad ieškinys dėl panaikinimo gali būti perkvalifikuotas į

ieškinį, pagrįstą EB 238 straipsniu, kai ieškovas remiasi pagrindais, susijusiais su sutartį

reglamentuojančios nacionalinės teisės pažeidimu, nėra pagrindo, siekiant galimo perkvalifikavimo,

tokio pačio teisinio poveikio nepripažinti pagrindams, susijusiems su sutartinių įsipareigojimų

pažeidimu.

2010 m. liepos 17 d. sprendimas CEVA prieš Komisiją (sujungtos bylos T-428/07 ir T-455/07, Rink.,

p. II-2431)

Konkurencija – Sprendimas negali viršyti ieškovės reikalavimų – Sprendimo adresatai –

Patronuojančioji ir dukterinė bendrovė – Tas pats ieškinio reikalavimų dalykas

<...> 35. Ginčijamame sprendime Komisija priskyrė ieškovei, kuriai 1986 m. birželio 17 d.–2004 m.

sausio 31 d. priklausė 100 % Pegler kapitalo, pastariosios neteisėtus veiksmus ir skyrė solidariai su

jos dukterine bendrove baudą. Toks priskyrimas buvo grindžiamas tuo, jog pažeidimo laikotarpiu

ieškovė darė Pegler lemiamą įtaką.

<...> 40. <...> pagal nusistovėjusią teismų praktiką Europos Sąjungos teismas negali priimti

sprendimo ultra petita45, jo sprendimas dėl panaikinimo negali viršyti ieškovės reikalavimų46.

41. Be to, jei sprendimo adresatas nusprendžia pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Sąjungos teismas

sprendžia tik dėl su juo susijusių sprendimo dalių. Sprendimo dalys, susijusios su kitais sprendimo

adresatais ir jų neginčijamos, nėra Sąjungos teismo sprendžiamo ginčo dalykas47.

41 1997 m. spalio 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Mutual Aid Administration Services prieš Komisiją,

T-186/96, Rink. p. II-1633, 47 punktas. 42 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lecureur prieš Komisiją, T-26/00, Rink. p. II-2623,

38 punktas; minėtos Nutarties Musée Grévin prieš Komisiją 88 punktas ir 2005 m. birželio 9 d. Pirmosios instancijos

teismo nutarties Helm Düngemittel prieš Komisiją, T-265/03, Rink. p. II-2009, 54 punktas. 43 šiuo klausimu žr. minėtų nutarčių Musée Grévin prieš Komisiją 88 punktą ir 2008 m. balandžio 2 d. Pirmosios

instancijos teismo nutarties Maison de l’Europe Avignon Méditerranée prieš Komisiją (T-100/03) 54 punktą. 44 šiuo klausimu 2007 m. vasario 26 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją

(T-205/05) 57 punktą ir 2008 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Imelios prieš Komisiją, T-97/07,

Rink. p. II-0000, 33 punktą. 45 1962 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimai Meroni prieš Vyriausiąją Valdybą, 46/59 ir 47/59, Rink. p.

783, 801 ir 1972 m. birželio 28 d. Sprendimo Jamet prieš Komisiją, 37/71, Rink. p. 483, 12 punktas. 46 1999 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt., C-310/97 P,

Rink. p. I-5363, 52 punktas. 47 minėto Sprendimo Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt. 53 punktas.

42. Tačiau šioje byloje, nepaisant nurodytos teismo praktikos ir visų pirma minėto Sprendimo

Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt., reikia pažymėti, kad konkurencijos teisės požiūriu

ieškovė ir jos dukterinė bendrovė yra vienas subjektas, kurio reikalavimai iš dalies patenkinti

pareiškus ieškinį dėl panaikinimo byloje T-386/06. Todėl Komisijos ieškovei priskirta atsakomybė

reiškia, jog taikomas ginčijamo sprendimo minėtoje byloje panaikinimas. Ieškovė pareiškė ieškinį

dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir nurodė, kad jei ginčijamas sprendimas tiek, kiek jis susijęs

su Pegler, turėtų būti panaikintas, taip pat reikėtų panaikinti šį sprendimą tiek, kiek jis su ja susijęs.

Be to, ieškovė nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, kuriuo ginčija Pegler dalyvavimo darant

pažeidimą trukmę, ir prašo panaikinti ginčijamą sprendimą šiuo pagrindu.

<...> 44. <...> Bendrasis Teismas, nagrinėjantis atskirai patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės

bendrovės pareikštus ieškinius dėl panaikinimo, nesprendžia ultra petita, kai atsižvelgia į dukterinės

bendrovės pareikšto ieškinio baigtį, jei patronuojančios bendrovės pareikšto ieškinio reikalavimų

dalykas toks pats.

2011 m. kovo 24 d. sprendimas Tomkins prieš Komisiją (byla T-382/06, Rink., p. II-1157)

Konkurencija – Baudos dydžio pakeitimas

<...> 379. <...> pagal teismų praktiką Komisijos sprendimų konkurencijos srityje kontrolės, kurią

vykdo Sąjungos teismas, srityje, be įprastos teisėtumo kontrolės, pagal kurią galima tik atmesti ieškinį

dėl panaikinimo arba panaikinti ginčijamą aktą, įgyvendindamas taikant EB 229 [dabar pakeistas

ES sutarties 52 straipniu, SESV 349 ir 355 straipsniais] straipsnį jam pagal Reglamento Nr. 1/2003

31 straipsnį suteiktą neribotą jurisdikciją, Bendrasis Teismas, siekdamas, pavyzdžiui, pakeisti baudos

dydį, gali net nepanaikinęs ginčijamo akto jį peržiūrėti, atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes48.

2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Elf Aquitaine prieš Komisiją (byla T-299/08, Rink., p. II-02149)

Konkurencija – Atgrasantis baudos poveikis – Pagrįstumas – Komisijos pastabos

<...> 252. <...> neribota jurisdikcija suteikia galimybę teismui, atsižvelgiant į visas faktines

aplinkybes, pakeisti ginčijamą aktą netgi jo nepanaikinant ir, be kita ko, pakeisti skirtos baudos

dydį49.

253. Todėl šios bylos aplinkybėmis Procedūros reglamento 48 straipsnio nuostatos negali prieštarauti

tam, jog Bendrasis teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, atsižvelgtų į posėdyje

ieškovių pateiktus argumentus, kad išnagrinėtų, ar padidinimas siekiant atgrasančio poveikio buvo

pagrįstas, įvertinus pateiktus faktinius duomenis <...>, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Komisija turėjo

galimybę pateikti savo pastabas šiuo klausimu50.

2011 m. liepos 7 d. sprendimas Arkema France e.a. prieš Komisiją (byla T-217/06, Rink., p. II-02593)

Akto rezoliucinė ir motyvuojamoji dalys

<...> 34. <...> akto rezoliucinė dalis neatsiejama nuo jo motyvuojamosios dalies, todėl prireikus akto

rezoliucinę dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į akto priėmimo motyvus 51 . Nors tik sprendimo

48 žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C-534/07 P, Rink. p. I-7415, 86 punktą ir

jame nurodytą teismų praktiką. 49 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P,

C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 692 punktas; 2009 m.

rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C-534/07 P, Rink. p. I-7415,

86 punktas ir 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T-67/00,

T-68/00, T-71/00 ir T-78/00, Rink. p. II-2501, 577 punktas. 50 šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2009 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Réexamen M prieš EMEA,

C-197/09 RX-II, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 40–42 ir 57–58 punktus. 51 žr. 2007 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį EnBW Energie Baden-Württemberg prieš Komisiją,

T-387/04, Rink. p. II-1195, 127 punktą ir nurodytą teismų praktiką.

rezoliucinė dalis gali sukelti teisinių pasekmių, jo motyvuojamojoje dalyje pateiktiems vertinimams

Sąjungos teismų vykdomą teisėtumo kontrolę galima taikyti tiek, kiek jie, būdami nepalankaus akto

motyvai, yra būtinas šio akto rezoliucinės dalies pagrindas arba jei šie motyvai gali pakeisti to, kas

nuspręsta nagrinėjamo akto rezoliucinėje dalyje, esmę52.

2011 m. birželio 16 d. sprendimas Verhuizingen Coppens prieš Komisiją (byla T-210/08, Rink., p. II-

03713)

2.1.2. Aktai, dėl kurių galima pateikti ieškinį dėl panaikinimo

Galutinė Komisijos pozicija - Galimybė susipažinti su dokumentais pagal Reglamentą

Nr. 1049/2001

<...> 58. <...> atsižvelgiant ir į ginčijamo akto turinį, aiškiai reiškiantį „galutinę (Komisijos) poziciją“,

ir į aplinkybes, kuriomis jis priimtas, jis laikytinas galutiniu Komisijos atsisakymu atskleisti visus IH

prašomus dokumentus. Šis atsisakymas užbaigė daugybę šio sprendimo 11–26 punktuose nurodytų

IH veiksmų, kurių ši nuolat ėmėsi beveik trejus metus siekdama gauti galimybę susipažinti su

dokumentais, susijusiais su sutartimi, ir kurie apėmė keletą šiuo tikslu IH pateiktų paraiškų.

59. Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 57 punkte, IH galėjo pateikti naujas paraiškas dėl galimybės

susipažinti su minėtais dokumentais, o Komisija negalėjo jai atsikirsti tuo, kad anksčiau atsisakė leisti

su jais susipažinti.

60. Be to, tokiomis aplinkybėmis, kaip antai šioje byloje, Komisija negali pagrįstai teigti, kad gavusi

pranešimą apie ginčijamą aktą, IH turėjo pateikti naują paraišką ir laukti, kol ši institucija iš naujo

atsisakys leisti susipažinti tam, kad toks atsisakymas galėtų būti laikomas galutiniu aktu ir dėl to

galimu ginčyti. Iš tiesų, nepaisant to, kad ginčijamu aktu Komisija neinformavo IH apie šios teisę

pateikti kartotinę paraišką, jeigu IH būtų tai dariusi, vis tiek nebūtų pasiekusi norimo rezultato,

atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš per ombudsmeno institucijoje vykusią procedūrą pateiktos

išsamios nuomonės ir iš to, kad šiai vykstant buvo atskleisti penki dokumentai, Komisija išsamiai

nagrinėjo IH pateiktą paraišką dėl galimybės susipažinti ir aiškiai priėmė savo galutinę poziciją

atsisakydama leisti susipažinti su prašomais dokumentais.

61. Reikalavimas imtis tokių veiksmų prieštarautų ir Reglamentu Nr. 1049/2001 nustatytos

procedūros tikslui, kuriuo siekiama užtikrinti greitą ir supaprastintą prieigą prie atitinkamų institucijų

dokumentų.

62. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, konstatuotina, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai

manė, jog ginčijamas aktas nėra aktas, kurį galima ginčyti ir dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl

panaikinimo pagal EB 230 straipsnį [dabar SESV 263 straipsnis]. Iš tiesų iš viso to, kas išdėstyta,

matyti, kad, priešingai nei nusprendė šis teismas, ieškinys dėl tokio akto yra priimtinas.

2010 m. sausio 26 d. sprendimas Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (byla C-362/08 P, Rink.,

2010, p. I-669)

Viešieji pirkimai – Finansavimo sąlygų laikymosi konstatavimas – Raštas, oficialiai skirtas

ieškovei – Skolininko teisinė padėtis – Neprivalomo pobūdžio debeto aviza – Galutinė Komisijos

pozicija – Išieškojimo pavedimas

<...> 60. <...> pagal nusistovėjusią teismų praktiką, susijusią su EPF [Europos plėtros fondas]

finansuojamomis viešojo pirkimo sutartimis, Komisijos atstovų veiksmai (patvirtinimas ar

52 žr. 2009 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo KG Holding ir kt. prieš Komisiją, T-81/07–T-83/07,

Rink. p. II-2411, 46 punktą ir nurodytą teismų praktiką.

atsisakymas patvirtinti, vizavimas ar atsisakymas vizuoti), skirti tik konstatuoti, ar laikomasi

finansavimo sąlygų, ir šiais veiksmais nei siekiama, nei galima pažeisti principą, pagal kurį aptariami

pirkimai lieka nacionaliniai pirkimai, už kurių rengimą, derybas ir sutarčių sudarymą atsakingos tik

pagalbą gaunančios valstybės53.

61. Iš tikrųjų konkurse dėl aptariamų sutarčių dalyvaujančios ar jį laimėjusios įmonės teisiškai

susijusios tik su pagalbą gaunančia valstybe, kuri yra atsakinga už sutartį, ir šioms įmonėms skirti

Komisijos atstovų aktai negali turėti tokios pasekmės, kad šios institucijos sprendimu pakeistų AKR

valstybės [Ramiojo vandenyno valstybės], vienintelės, turinčios teisę sudaryti ir pasirašyti šią sutartį,

sprendimą54.

62. Šie vertinimai, taikomi 14 punkte minėtoms paslaugų teikimo sutartims, sudarytoms įvykus

atitinkamos AKR valstybės nacionaliniu lygiu surengtam konkursui, pagal analogiją taikomi ir šios

nutarties 18 punkte minėtoms AKR valstybės sudarytoms sutartims dėl dotacijos.

63. Tačiau vien šių vertinimų nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog ieškinys dėl Komisijos

akto, priimto įgyvendinant savo įgaliojimus, panaikinimo, pareikštas privataus asmens, su kuriuo šis

aktas susijęs ir kuriam oficialiai skirtas, nors jis ir turi ryšį su sutartinio pobūdžio procedūra, yra

nepriimtinas55.

64. Norint nuspręsti dėl prašymo panaikinti, kiek jis susijęs su 12 sutarčių, ieškovės sudarytų su

įvairiomis AKR valstybėmis, priimtinumo, reikia nustatyti, ar šiame rašte, oficialiai skirtame

ieškovei, iš tikrųjų yra Komisijos sprendimas, priimtas įgyvendinant savo įgaliojimus, dėl kurio

galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo Bendrajame Teisme.

<...> 67. <...> EPF gautinos sumos, nustatytos Komisijai ar jos prašymu atlikus auditą, atsiranda ne

dėl paties audito, o dėl to, kad viena EPF finansuojamos sutarties šalių nevykdo sutartinių

įsipareigojimų. Iš tikrųjų audito ataskaitoje gali būti nustatyti tik jau padaryti pažeidimai ir dėl to

atsiradusios skolos. Taigi auditas niekaip nepakeičia šias skolas privalančio grąžinti skolininko

teisinės padėties. Be to, šis, kilus bet kokiam ginčui dėl aptariamų skolų, turi galimybę

kompetentingame teisme ginčyti audito ataskaitoje išdėstytus nustatytus faktus ir išvadas.

<...> 71. <...> EPF gautinos sumos nurodymas su EPF finansuojamomis sutartimis susijusioje audito

ataskaitoje gali suteikti pagrindą parengti jos išieškojimo pavedimą ir prireikus skolininkui siunčiamą

debeto avizą.

72. Tačiau, kaip jau nustatyta, debeto aviza yra tik pranešimas skolininkui apie įsipareigojimą pagal

devintojo EPF finansuojamą sutartį, kurios viena šalių nėra Komisija. Jei skolininkas neperveda

reikalaujamos sumos, Komisija gali arba atsisakyti išieškoti gautiną sumą, arba ją įskaityti, arba imtis

priverstinio vykdymo pagal privalomą vykdyti sprendimą ar pareiškus ieškinį priimtą sprendimą.

Taigi debeto aviza yra ne privalomojo pobūdžio, o tik parengiamasis aktas, priimtas prieš galimą

Komisijos sprendimą tęsti išieškojimo procedūrą pareiškiant ieškinį arba priimant privalomą vykdyti

sprendimą. Vadinasi, debeto aviza nėra priemonė, kuria išreiškiama galutinė Komisijos pozicija,

nesukelia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti skolininko interesus, todėl dėl jos negalima

pareikšti ieškinio dėl panaikinimo56.

73. Ši išvada tinka ir kalbant apie išieškojimo pavedimą, numatytą visuose finansiniuose

reglamentuose, taikomuose keturiems šioje byloje aptariamiems EPF. Šis pavedimas ne tik net

neskirtas skolininkui; jis yra vien apskaitininkui skirtas išimtinai vidaus dokumentas, todėl juo

53 1984 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo STS prieš Komisiją, 126/83, Rink. p. 2769, 16 punktas ir 1985 m.

liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo CMC ir kt. prieš Komisiją, 118/83, Rink. p. 2325, 28 punktas. 54 šios nutarties 60 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo STS prieš Komisiją 18 punktas; 1993 m. sausio 14 d.

Teisingumo Teismo sprendimo Italsolar prieš Komisiją, C-257/90, Rink. p. I-9, 22 punktas ir 1993 m. balandžio 29 d.

Teisingumo Teismo sprendimo Forafrique Burkinabe prieš Komisiją, C-182/91, Rink. p. I-2161, 23 punktas. 55 šiuo klausimu žr. 1997 m. balandžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Geotronics prieš Komisiją (C‑395/95 P,

Rink. p. I‑2271, 12–15 punktai) 13 ir 14 punktus. 56 šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cestas prieš Komisiją, T-260/04,

Rink. p. II 701, 75 ir 76 punktus.

apskaitininkui tik nustatomas įpareigojimas, jei atitinkama skola neišieškoma, pasinaudojant įvairiais

minėtais galimais būdais pradėti išieškojimo procedūrą.

74. Taigi negalima tvirtinti, kad remiantis audito ataskaita, kurioje nurodomos EPF gautinos sumos,

bus priimtas aktas, sukeliantis privalomų teisinių pasekmių, galintis paveikti skolininko interesus.

Akivaizdu, kad taip nebus, jei Komisija nuspręs atsisakyti išieškoti gautiną sumą. Taip nebus ir tada,

jei Komisija nuspręs pradėti išieškojimo procedūrą pareikšdama ieškinį; tokiu atveju ieškinys

pateikiamas tiesiogiai kompetentingam teismui. Tuomet, kaip jau minėta, skolininkas turi teisę

vykstant šiai procedūrai ginčyti audito išvadas.

75. Net darant prielaidą, kad remiantis audito ataskaita, susijusia su EPF finansuojamomis sutartimis,

priimamas aktas, sukeliantis privalomų teisinių pasekmių vienai šių sutarčių šalių, minėta audito

ataskaita būtų tik parengiamasis aktas šiam paskesniam aktui priimti, kuris vienintelis galėtų būti

nenaudingas suinteresuotajam asmeniui. Todėl dėl Komisijos sprendimo, kuriuo užbaigiamas auditas

ir, priimant galutinę ataskaitą, patvirtinamos išorės auditoriaus išvados, pagal šios nutarties 47 ir 48

punktuose nurodytą teismų praktiką negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo Bendrajame Teisme.

2010 m. vasario 8 d. nutartis Alisei prieš Komisiją (byla T-481/08, Rink., p. II-117)

Bendrijos institucijos laiškas, adresuotas ieškovui – Galutinė pozicija – Atsakymas į pirminę

paraišką

<...> 32. <...> pagal nusistovėjusią teismų praktiką to, kad Bendrijos institucijos laiškas, kuriuo

atsakoma į asmens prašymą, yra adresuotas šiam asmeniui, nepakanka, kad šis laiškas būtų

pripažįstamas sprendimu EB 230 [dabar SESV 263] straipsnio prasme ir suteikiama galimybė

pateikti ieškinį dėl tokio akto panaikinimo57. Ieškinius dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį galima

pareikšti tik dėl aktų ar sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, galinčių daryti poveikį

ieškovo interesams, aiškiai pakeičiant jo teisinę padėtį58.

33. Konkrečiai kalbant apie aktus ar sprendimus, kurie rengiami keliais etapais, iš principo aktai dėl

kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo yra tik priemonės, kuriomis galutinai nustatoma

atitinkamos institucijos pozicija pasibaigus procedūrai. Iš to matyti, kad preliminarios arba vien

parengiamosios priemonės negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas59.

<...> 35. Remiantis teismų praktika iš kartu taikomų Sprendimo 2001/937 priedo 3 ir 4 straipsnių bei

Reglamento Nr. 1049/2004 8 straipsnio aiškiai matyti, kad atsakymas į pirminę paraišką reiškia tik

pirmąją poziciją šiuo klausimu, suteikiant suinteresuotiesiems asmenims galimybę paprašyti

Komisijos generalinio sekretoriaus peržiūrėti minėtą poziciją60.

36. Todėl tik Komisijos generalinio sekretoriaus priimta priemonė, kuri laikoma sprendimu ir visiškai

pakeičia ankstesnę poziciją atitinkamu klausimu, gali sukelti teisinių pasekmių, kurios daro poveikį

pareiškėjo interesams, ir todėl būti ieškinio dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį dalykas61. Taigi

atsakymas į pirminę paraišką nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti laikomas aktu, dėl kurio

galima pateikti ieškinį.

57 žr. 1993 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Zunis Holding ir kt. prieš Komisiją, T-83/92, Rink. p.

II-1169, 30 punktą ir nurodytą teismų praktiką. 58 2007 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Pitsiorlas prieš Tarybą ir CEB, T-3/00 ir T-337/04,

Rink. p. II-4779, 58 punktas. 59 1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, C-60/81, Rink. p. 2639, 10 punktas; 2005

m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Tramarin prieš Komisiją, T-426/04, Rink. p. II-4765, 25 punktas

ir 2008 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties FMC Chemical prieš EFSA, T-312/06, Rink. p. II-0000,

43 punktas. 60 šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T-391/03

ir T‑70/04, Rink. p. II‑2023, 47 punktą. 61 šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, 47 ir 48 punktus; taip šiuo klausimu pagal analogiją

žr. 2003 m. spalio 16 d. Sprendimu Co‑Frutta prieš Komisiją (T‑47/01, Rink. p. II‑4441) 30 ir 31 punktus.

2010 m. sausio 19 d. sprendimas Co-Frutta prieš Komisiją (sujungtos bylos T-355/04 ir T-446/04,

Rink., p. II-1)

Teisės aktų pobūdis ir forma – Teisinės padėties pasikeitimas – Administracijos vidaus tvarkos

priemonės – Pažeidimo aplinkybės

<...> 37. <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas dėl

institucijų priimtų teisės aktų, neatsižvelgiant į jų pobūdį ar formą, kuriais siekiama sukelti teisinių

pasekmių. Pagal EB 230 [dabar SESV 263] straipsnį galima ginčyti tik priemones, sukeliančias

privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos ieškovo interesams, aiškiai pakeisdamos jo teisinę

padėtį62.

38. Tačiau ieškiniai, pareikšti dėl aktų, kurie yra tik administracijos vidaus tvarkos priemonės ir

kuriais dėl to nesukeliamos jokios pasekmės išorėje, yra nepriimtini63. <...>

39. <...> tuo, jog administracija tvarko duomenis išimtinai vidaus tikslams, be kita ko, renka šiuos

duomenis, juos valdo ir jais naudojasi, jokiu būdu nepašalinama galimybė, kad šiais veiksmais gali

būti pažeisti pagal šio sprendimo 37 punkte minėtą teismo praktiką administruojamųjų interesai. Ar

iš tiesų yra toks pažeidimas, sprendžiama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių, pavyzdžiui, tvarkomų

duomenų pobūdį, specialų tvarkymo tikslą, konkrečias pasekmes, kurias šis tvarkymas gali sukelti, ir

tai, kaip nagrinėjamo tvarkymo tikslai ir pasekmės atitinka taikomas nuostatas, kuriomis apribojama

administracijos kompetencija.

2011 m. balandžio 13 d. nutartis Planet prieš Komisiją (byla T-320/09, Rink., p. II-1673)

Ieškinio priimtinumo sąlygos jo pateikimo metu – Asmeninins suinteresuotumas – Ginčijamo

sprendimo teisinis pagrindas









<...> 40. <...> 2002 m. birželio 19 d. sprendime Komisija nusprendė „atsižvelgti į (Alitalia) suteiktą

ir 1997 m. sprendimu leistą bei 2001 m. patvirtintą antrą pagalbos dalį ir nepareikšti prieštaravimo

dėl trečios dalies mokėjimo“. Taigi bendrovei Alitalia buvo sumokėta visa nagrinėjama pagalba. Taip

pat jai nustojo būti taikomos sąlygos ir reikalavimai, kurių turėjo laikytis, kol buvo įgyvendinamas

planas.





62 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas ir 2008 m. liepos 17 d.

Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją, C-521/06 P, Rink. p. I-5829, 29 punktas. 63 žr. 1986 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo nutarties Groupe des droites européennes prieš Parlamentą, 78/85, Rink.

p. 1753, 10 ir 11 punktus ir 1990 m. spalio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-366/88,

Rink. p. I-3571, 9 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. 64 žr. 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shaw ir Falla prieš Komisiją, T-131/99, Rink. p.

II-2023, 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. 65 žr. 2005 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo First Data ir kt. prieš Komisiją, T-28/02, Rink. p.

II-4119, 36 ir 37 punktus ir jame nurodytą teismų praktiką.




2008 m. liepos 9 d. sprendimas Alitalia prieš Komisiją (byla T-301/01, Rink., p. II-1753)

Parengiamojo pobūdžio teisės aktas derinimo su technine pažanga procedūroje – Privalomos

teisinės pasekmės – Parengiamojo akto neteisėtumo ginčijimas papildomai

<...> 93. <...> net darant prielaidą, jog toks „sprendimas“ egzistuoja, jis būtų tarpinis etapas arba

parengiamojo pobūdžio aktas Direktyvos 67/548 derinimo su technine pažanga procedūroje, per kurią

buvo priimtos šios klasifikacijos. Tačiau dėl tokio akto per se negalima pareikšti ieškinio dėl

panaikinimo pagal EB 230 [dabar SESV 263] straipsnį, nes jis nesukelia privalomų teisinių

pasekmių, galinčių paveikti ieškovių interesus, aiškiai pakeičiant jų teisinę padėtį66.

94. Iš tikrųjų galimas tokio parengiamojo akto, kuris sudaro parengiamąjį galutinio akto etapą,

neteisėtumas turi būti nurodomas grindžiant ieškinį dėl šio galutinio akto67. Todėl šio „sprendimo“

teisėtumas gali būti ginčijamas tik papildomai, grindžiant ieškinį dėl aktų, kuriais buvo baigta

procedūra68, t. y. šiuo atveju dėl ginčijamų aktų.

2010 m. rugsėjo 7 d. nutartis Norilsk Nickel Harjavalta ir Umicore prieš Komisiją (byla T-532/08,

Rink., p. II-3959)

2.1.3. Valstybių narių arba institucijų ieškiniai

Regioniniai ar vietos vienetai - Kaip juridinis asmuo

<...> 21. <...> Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad regioninių ar vietos vienetų ieškinys

negali būti prilygintas valstybės narės ieškiniui, nes valstybės narės sąvoka EB 230 straipsnio [dabar

SESV 263 straipsnis] antrosios pastraipos prasme yra susijusi tik su valstybių narių vyriausybinėmis

institucijomis. Ši sąvoka negali būti išplėsta regioninių ar kitų valstybės vidaus vienetų vyriausybėms

nepažeidžiant sutartyje numatytos institucijų pusiausvyros69.

<...> 24. Remiantis šia nuostata, jei regioninis ar vietos vienetas, kaip antai Regione Siciliana, pagal

nacionalinę teisę turi juridinio asmens statusą, jis gali pareikšti ieškinį dėl jam skirtų sprendimų ir dėl

sprendimų, kurie, nors ir priimti reglamento ar kitam asmeniui skirto sprendimo forma, yra tiesiogiai

ir konkrečiai su juo susiję70.

<...> 30. Tačiau nė vienas iš bylos įrodymų neleidžia daryti išvados, kad minėtomis sąlygomis

apeliantas buvo tiesiogiai paveiktas EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme. Šiuo klausimu

66 šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 17 d. Teisingumo Teismo nutarties Ayyanarsamy prieš Komisiją ir Vokietiją, C-251/08

P, neskelbiamos Rinkinyje, 14 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 83 punkte minėtos Nutarties 2005 m. gruodžio

14 d. Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją 55 ir paskesnius punktus. 67 šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, C-60/81, Rink. p. 2639,

12 punktą. 68 šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krcova prieš

Teisingumo Teismą, T-498/07 P, Rink. p. I-0000, 55 ir 56 punktus. 69 žr. 1997 m. spalio 1 d. Nutarties Regione Toscana prieš Komisiją C‑180/97, Rink. p. I‑5245 6 ir 8 punktus ir 2001 m.

lapkričio 22 d. Sprendimo Nederlandse Antillen prieš Tarybą C‑452/98, Rink. p. I‑8973, 50 punktą. 70 žr. minėto sprendimo Nederlandse Antillen prieš Tarybą 51 punktą ir 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija

prieš Nederlandse Antillen, C-142/00 P, Rink. p. I‑3483, 59 punktą.

reikia pažymėti, kad už projekto įgyvendinimą atsakingos institucijos funkcija, nurodyta sprendimo

skirti finansinę pagalbą priede, nereiškė, kad pats apeliantas turėjo teisę į pagalbą.

2006 m. gegužės 2 d. sprendimas Regione Siciliana prieš Komisiją (byla C-417/04 P, Rink., p. I-3881)

ES sutarties V antraštinė dalis - Finansinis reglamentas ir Reglamentas Nr. 2342/2002

<...> 73. <...> pagal ES sutartį, po Amsterdamo sutarties atsiradusioje redakcijoje, Teisingumo

Teismui suteikiama ribota kompetencija, apibrėžta ES 46 straipsnyje. Jis nenumato Teisingumo

Teismo kompetencijos ES sutarties V antraštinės dalies nuostatų klausimu71.

74. Iš šios bylos dokumentų yra aišku, kad santykiams tarp Komisijos ir valstybių narių,

atsirandantiems iš jų bendradarbiavimo kuriant, planuojant ir vykdant projektus Abudža I ir Abudža

II, taikoma ES sutarties V antraštinė dalis (ypač žr. šio sprendimo 8 punktą). Vis dėlto akivaizdu, kad

Komisija išieškojo ginčijamas sumas pasinaudodama dokumentu, priimtu Finansinio reglamento ir

Reglamento Nr. 2342/2002 pagrindu, šis tarpuskaitos aktas patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį.

Kadangi toks aktas gali būti ieškinio dėl panaikinimo, pateikto pagal EB 230 straipsnį [dabar SESV

263 straipsnis], objektas, Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nagrinėti šį ieškinį.

2007 m. sausio 17 d. sprendimas Graikija prieš Komisiją (byla T-231/04, Rink., p. II-63)

Valstybės pagalba - Privalomos teisinės pasekmės

<...> 41. Šis kvalifikavimas Komisijai leido priimant ginčijamą sprendimą įvertinti, ar nagrinėjama

priemonė yra suderinama su bendrąja rinka. Be to, tai leidžia taikyti Reglamente Nr. 659/1999 ir

būtent jo 17–19 straipsniuose bei 21 straipsnyje numatytą egzistuojančių pagalbos schemų procedūrą,

kuri nustato valstybei narei pareigą pateikti metinę ataskaitą apie visas egzistuojančias pagalbos

schemas. Šis kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos taip pat gali turėti reikšmės suteikiant naują

pagalbą dėl skirtingos kilmės pagalbos kumuliacinių taisyklių, numatytų Bendrijos gairių dėl

valstybės pagalbos aplinkos apsaugai 74 punkte.

42. Iš to matyti, kad ginčijamas sprendimas iš tikrųjų sukelia privalomų teisinių pasekmių. Taigi

Nyderlandų Karalystės ieškinys yra priimtinas.

2008 m. balandžio 10 d. sprendimas Nyderlandai pries Komisiją (byla T-233/04, Rink., p. II-591)

Europos viešoji tarnyba - Valstybės narės teisė

<...> 27. <...> jeigu yra įvykdytos EB 230 straipsnio [dabar SESV 267 straipsnis] taikymo sąlygos,

ši nuostata gali būti ieškinio dėl Komisijos aktų Europos viešosios tarnybos srityje panaikinimo, kurį

pareiškia Tarnybos nuostatų 91 straipsnyje nenurodyti ieškovai, t. y. ieškovai, kurie nėra nei

Bendrijos pareigūnai, nei tarnautojai, nei kandidatai į Europos viešosios tarnybos darbo vietą,

pagrindas.

28. Taigi šioje byloje, nepažeidžiant ankstesnių teiginių dėl sprendimo ir pranešimo apie laisvą darbo

vietą kvalifikavimo aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, valstybės narės teisės pareikšti ieškinį

dėl Komisijos aktų, kuriais priimami sprendimai, panaikinimo pagal EB 230 straipsnį negalima

užginčyti remiantis tuo, kad šie aktai susiję su Europos viešosios tarnybos srities klausimais.

2008 m. lapkričio 20 d. sprendimas Italija prieš Komisiją (byla T-185/05, Rink., p. II-3207)

Intereso pareikšti ieškinį pateisinimas - Komitologijos procedūra nepakeičia teisminės

kontrolės

71 2005 m. lapkričio 18 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Selmani prieš Tarybą ir Komisiją, T-299/04, Rink. p. II

‑0000, 54 ir 55 punktai.

<...> 37. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybių narių, Parlamento, Tarybos ir

Komisijos teisė pareikšti ieškinį, numatyta SESV 263 straipsnio 2 dalyje, nepriklauso nuo intereso

pareikšti ieškinį pateisinimo72.

38. Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad šios teisės įgyvendinimas nepriklauso

nuo ieškinį pareiškiančios institucijos ar valstybės narės pozicijos priimant aptariamą aktą73.

39. Faktas, kad Parlamentas pagal Antrojo „komitologijos“ sprendimo 5a straipsnio 4 dalies e punktą

savo narių balsų dauguma galėjo paprieštarauti dėl ginčijamo sprendimo priėmimo, kaip teigia

generalinis advokatas išvados 20 ir 22 punktuose, negali panaikinti šios institucijos teisės pareikšti

ieškinį.

40. Nors reguliavimo procedūra su patikrinimu leidžia Parlamentui pagal Antrojo „komitologijos“

sprendimo 7a konstatuojamąją dalį prieš priimant priemonę ją patikrinti, ši procedūra neturėtų

pakeisti teisminės kontrolės. Taigi dėl fakto, kad Parlamentas per tokią procedūrą neprieštaravo dėl

akto priėmimo, ieškinys dėl panaikinimo, susijęs su taip priimto akto teisėtumu, netampa

nepriimtinas.

2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (byla C-355/10, Rink., 2012, p. 0)

Valstybė narė kaip privilegijuota šalis teikti ieškinius dėl panaikinimo - Suinteresuotumas

pareikšti ieškinį - Privalomos teisinės pasekmės

<...> 118. <...> dėl Prancūzijos Respublikos suinteresuotumo pareikšti ieškinį primintina, kad EB

230 straipsnyje [dabar SESV 263 straipsnis] aiškiai atskiriama, pirma, Bendrijos institucijų bei

valstybių narių ir, antra, fizinių bei juridinių asmenų teisė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, nes

visoms valstybėms narėms suteikiama teisė ieškiniu dėl panaikinimo ginčyti Komisijos sprendimų

teisėtumą, nesiejant šios teisės įgyvendinimo su būtinybe nustatyti teisinį interesą pareikšti ieškinį.

Taigi tam, kad jos ieškinys būtų priimtinas, valstybė narė neturi įrodyti, kad Komisijos aktas, dėl

kurio pareiškė ieškinį, sukelia jos atžvilgiu teisinių pasekmių74. Ši išvada taip pat darytina remiantis

teismo praktikoje pateikto suinteresuotumo pareikšti ieškinį apibrėžimu (žr. šio sprendimo 116

punktą), kuris apima tik fizinių ar juridinių asmenų, o ne institucijų arba valstybių narių pareikštus

ieškinius.

119. Be to, priešingai nei, atrodo, mano Komisija, suinteresuotumo pareikšti ieškinį sąvoka negali

būti painiojama su akto, kurį galima užginčyti, samprata, pagal kurią aktas turi būti skirtas sukelti

teisinių pasekmių, galinčių būti nepalankiomis, kad dėl jo būtų galima pareikšti ieškinį dėl

panaikinimo, o tai turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į akto turinį75. Šiuo klausimu darytina išvada,

kad atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo turinį jis yra toks ginčytinas aktas, sukeliantis privalomų

teisinių pasekmių.

2010 m. gegužės 21 d. sprendimas France e.a. prieš Komisiją (sujungtos bylos T-425/04, T-444/04,

T-450/04 ir T-456/04, Rink., p. II-2099)

72 šiuo klausimu žr. 2003 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑378/00, Rink. p. I‑937, 28

punktą; 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑370/07, Rink. p. I‑8917, 16 punktą ir 2011 m. spalio

13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija prieš Komisiją, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, dar nepaskelbto Rinkinyje, 36

punktą. 73 šiuo klausimu žr. 1979 m. liepos 12 d. Sprendimo Italija prieš Tarybą (C‑166/78, Rink. p. 2575) 6 punktą. 74 2001 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo nutarties Portugalija prieš Komisiją, C‑208/99, Rink. p. I-9183, 22 ir 23

punktai; 2008 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, T‑233/04, Rink.

p. II‑591, 37 punktas ir 2008 m. spalio 22 d. Sprendimo TV 2/Danmark ir kt. prieš Komisiją, T‑309/04, T-317/04, T‑

329/04 ir T‑336/04, Rink. p. II‑2935, 63 punktas. 75 šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑147/96, Rink.

p. I‑4723, 25–27 punktus; 118 punkte minėtos Nutarties Portugalija prieš Komisiją 24 punktą.

Pagal analogiją žr. 2011 m. kovo 22 d. sprendimas Latvija prieš Komisiją (byla T-369/07, Rink., p.

II-1039) 33-34 punktai

Fizinis ar juridinis asmuo - Palankus aktas - Privalomos teisinės pasekmės

<...> 36. Bendrasis Teismas primena, kad suinteresuotumo pareikšti ieškinį sąvoka reiškia būtinybę

kiekvienam fiziniam ar juridiniam asmeniui, pareiškusiam ieškinį dėl panaikinimo, pagrįsti atsiradusį

ir aktualų interesą ginčijamo akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad dėl paties šio

teisės akto panaikinimo gali atsirasti teisinių pasekmių arba, kitais žodžiais tariant, patenkinus ieškinį

jį pareiškusi šalis gali gauti naudos. Todėl šiam asmeniui visiškai palankus aktas pagal apibrėžimą

negali jam būti nenaudingas ir šis asmuo neturi suinteresuotumo prašyti jį panaikinti76.

37. Reikia pažymėti, kad, kaip ir EB 230 straipsnyje, SESV 263 straipsnyje aiškiai išskiriama, pirma,

Sąjungos institucijų ir valstybių narių teisė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ir, antra, fizinių bei

juridinių asmenų teisė, o šio straipsnio antroje pastraipoje, be kita ko, bet kuriai valstybei narei

suteikiama teisė ieškiniu dėl panaikinimo ginčyti Komisijos sprendimų teisėtumą, nenustatant

reikalavimo pagrįsti suinteresuotumą pareikšti ieškinį, kai siekiama pasinaudoti šia teise. Todėl tam,

kad jos ieškinys būtų priimtinas, valstybė narė neturi įrodyti, kad jos ginčijamas Komisijos aktas jai

sukelia teisinių pasekmių. Tačiau kad dėl Komisijos akto būtų galima pareikšti ieškinį dėl

panaikinimo, jis turi būti skirtas sukelti privalomų teisinių pasekmių 77 , o tai reikia nustatyti

atsižvelgiant į jo esmę.

2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimas France prieš Komisiją (byla T-154/10, Rink., p. 0)

2.1.4. Fizinių arba juridinių asmenų ieškiniai

2.1.4.1. Suinteresuotumas pareikšti ieškinį

Galimybė susipažinti su dokumentais - Teisminio proceso pradėjimo momentas -

Suinteresuotumas byloje turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo - Numanomas sprendimas

<...> 34. Galimybės susipažinti su Komisijos dokumentais procedūra, reglamentuojama Reglamento

Nr. 1049/2001 6–8 straipsniuose ir Sprendimo 2001/937 priedo 2–4 straipsniuose, vykdoma dviem

etapais. Visų pirma pareiškėjas turi pateikti Komisijai pirminę paraišką dėl galimybės susipažinti su

dokumentais. Komisija turi atsakyti į pirminę paraišką iš principo per penkiolika darbo dienų nuo

šios paraiškos užregistravimo. Vėliau visiško ar dalinio atsisakymo atveju pareiškėjas gali per

penkiolika darbo dienų nuo institucijos pradinio atsakymo gavimo pateikti kartotinę paraišką

Komisijos generaliniam sekretoriui, į kurią šis turi atsakyti iš principo per penkiolika darbo dienų nuo

šios paraiškos užregistravimo. Visiško ar dalinio atsisakymo atveju pareiškėjas turi teisę pradėti

teisminį procesą prieš instituciją ir (arba) paduoti skundą ombudsmenui pagal atitinkamas EB 230 ir

EB 195 straipsniuose [dabar atitinkamai SESV 263 ir 228 straipsniai] numatytas sąlygas.

<...> 43. <...> suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo

dienos, nes nebūtų reikalo priimti sprendimą, o tai reiškia, jog ieškinio baigtis gali būti naudinga jį

pareiškusiai šaliai78.

76 šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TF1 prieš Komisiją, T‑354/05, Rink. p.

II‑471, 84 ir 85 punktus ir nurodytą teismo praktiką. 77 šiuo klausimu žr. 2001 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo nutarties Portugalija prieš Komisiją, C-208/99, Rink. p.

I‑9183, 22–24 punktus ir 2011 m. spalio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deutsche Post ir Vokietija prieš Komisiją,

C‑463/10 P ir C‑475/10 P, dar nepaskelbto Rinkinyje, 36 punktą ir nurodytą teismo praktiką. 78 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C 362/05 P, Rink. p. I 4333, 42

punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties First Data ir kt. prieš

Komisiją, T 28/02, Rink. p. II 4119, 35–38 punktus.

44. Taigi, jeigu ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme išnyksta vykstant procesui,

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bylos esmės negali būti jam naudingas79.

<...> 46. <...> panaikinus numanomą sprendimą dėl formos trūkumo ir panaikinus 2004 m. rugpjūčio

10 d. Sprendimą dėl kompetencijos trūkumo būtų priimtas naujas sprendimas, iš esmės identiškas

2004 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimui 80 . Be to, ieškinio dėl numanomo sprendimo nagrinėjimo

negalima pateisinti nei tikslu išvengti tariamo teisės pažeidimo ateityje minėto sprendimo

Wunenburger prieš Komisiją 50 punkto prasme, nei tikslu palengvinti galimo ieškinio dėl žalos

atlyginimo pateikimą, nes šie tikslai gali būti pasiekti išnagrinėjus ieškinį byloje T-446/04.

2010 m. sausio 19 d. sprendimas Co-Frutta prieš Komisiją (sujungtos bylos T-355/04 ir T-446/04,

Rink., p. II-1)

Suinteresuotumas dėl panaikinimo - Nauda iš bylos baigties - Aktualumas vertinamas ieškinio

pareiškimo dieną ir iki priimamo sprendimo

<...> 48. <...> pagal nusistovėjusią teismų praktiką fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl

panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei ieškovas yra suinteresuotas, kad ginčijamas aktas būtų

panaikintas. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių

pasekmių ir kad ieškinį pareiškęs asmuo gali turėti naudos iš bylos baigties81.

49. Suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti jau atsiradęs ir aktualus82 bei vertinamas ieškinio

pareiškimo dieną83. Tačiau jis turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, antraip nebūtų

reikalinga priimti sprendimą84.

<...> 53. Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad nuo 2005 m. gruodžio 31 d. ieškovas nebeturi pagal

Belgijos teisės aktus galiojančio leidimo, taigi nebegali teisėtai naudotis koordinavimo centrų

apmokestinimo tvarka. Tačiau ieškovas savo ieškinyje tvirtina, kad jam po 2005 m. gruodžio 31 d. ir

toliau buvo taikoma koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka, be kita ko, 2006 ir 2007 metais.

Atsakydamas į Bendrojo Teismo klausimą dėl šio teiginio, ieškovas nurodė, kad šis teiginys turi būti

suprantamas taip, jog ieškovas išsireikalavo, kad minėta tvarka būtų jam taikoma 2006 ir 2007 metais.

Šis išsireikalavimas pasireiškė būtent tuo, kad Belgijos valdžios institucijoms buvo pateiktas

prašymas patvirtinti, jog koordinavimo centro statusas išlaikomas iki 2010 m. gruodžio 31 d., tuo,

kad buvo pateiktos 2006 ir 2007 metų mokesčių deklaracijos, kuriose atsispindi nagrinėjamos tvarkos

taikymas, ir galiausiai tuo, kad Belgijos valdžios institucijos buvo nuolatos informuojamos apie

ieškovo situaciją. Tačiau šie argumentai negali būti priimti. Iš tiesų prašymas taikyti šią tvarką

neleidžia manyti, kad pagal Belgijos teisę ji toliau buvo taikoma ieškovui.

<...> 58. Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad, atsižvelgiant į ieškinio, kuriuo siekiama panaikinti

ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo nenumatoma tinkamo pereinamojo laikotarpio, tikslą, toks minėto

sprendimo panaikinimas nesuteiktų ieškovui jokios naudos.

79 minėto sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 43 punktas. 80 pagal analogiją žr. 1983 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Geist prieš Komisiją, 117/81, Rink. p. 2191, 7

punktą; 1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Díaz García prieš Parlamentą, T-43/90, Rink.

p. II-2619, 54 punktą ir 2003 m. gruodžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Audi prieš VRDT (TDI), T-16/02,

Rink. p. II-5167, 97 ir 98 punktus. 81 žr. 2007 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties EnBW Energie Baden-Württemberg prieš Komisiją,

T‑387/04, Rink. p. II‑1195, 96 punktą ir nurodytą teismų praktiką. 82 1992 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NBV ir NVB prieš Komisiją, T‑138/89, Rink. p. II-2181,

33 punktas, 83 1963 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Forges de Clabecq prieš Vyriausiąją valdybą, 14/63, Rink. p.

719, 748 ir 2001 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Torre ir kt. prieš Komisiją, T-159/98, Rink.

VT p. I‑A‑83 ir II‑395, 28 punktas. 84 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C‑362/05 P, Rink. p. I‑4333, 42

punktas ir nurodyta teismų praktika.

http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexplus!prod!CELEXnumdoc&lg=fr&numdoc=62004TJ0355


2010 m. kovo 18 d. sprendimas Centre de Coordination Carrefour prieš Komisiją (byla T-94/08,

Rink., p. II-1015)

Įvykis, kuris įvyko per teismo procesą - Teisinės pasekmės - Neteisėtumas gali pasikartoti

ateityje

<...> 61. <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką nebereikia priimti sprendimo dėl prašymo

panaikinti, jei ieškovas praranda suinteresuotumą, kad ginčijamas aktas būtų panaikintas dėl įvykio,

kuris įvyko per teismo procesą85, o dėl to šio akto panaikinimas nebegali pats savaime sukelti teisinių

pasekmių86.

<...> 68. Iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad ieškovas gali ir toliau būti suinteresuotas prašyti

panaikinti institucijos aktą, jeigu nurodytas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje, nesvarbu, kokios

buvo bylos aplinkybės, kuriomis ieškovas pareiškė ieškinį87.

2010 m. kovo 19 d. sprendimas Gollnisch prieš Parlamentą (byla T-42/06, Rink., p. II-1135)

Ištaisyti galimus akto žalingus padarinius arba išvengti nurodyto neteisėtumo ateityje

<...> 39. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad nagrinėjant bylą teisme ieškovas liktų

suinteresuotas skundžiamo akto panaikinimu, vien šio panaikinimo turi pakakti galimiems teisiniams

padariniams atsirasti, pavyzdžiui, juo būtų ištaisyti galimi šio akto žalingi padariniai arba išvengta

nurodyto neteisėtumo ateityje88.

40. Nagrinėjamu atveju, susijusiu su pagrindų sutartimi, kurios pavyzdžiu ateityje gali būti sudaromos

analogiškos pirkimo sutartys, egzistuoja suinteresuotumas išvengti, kad ieškovės nurodytas n

sprendimą dalykas.

2010 m. kovo 11 d. sprendimas PC-Ware Information Technologies prieš Komisiją (byla T-121/08,

Rink., p. II-1541)

Iš dalies palankus sprendimas gali būti skundžiamas, visiškai palankus – negali - Valstybės

pagalba

<...> 116. Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką

tam, kad ieškinys dėl panaikinimo būtų priimtinas, fizinis ar juridinis ieškinį pareiškęs asmuo turi

turėti atsiradusį ir esamą suinteresuotumą ginčijamo teisės akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas

reiškia, kad dėl paties šio teisės akto panaikinimo gali atsirasti teisinių pasekmių arba, kitais žodžiais

tariant, patenkinus ieškinį jį pareiškęs asmuo gali gauti naudos. Todėl tokiam asmeniui visiškai

palankus sprendimas iš esmės negali jam būti nenaudingas ir jis neturi suinteresuotumo prašyti jį

panaikinti89.

<...> 127. Vis dėlto pagalbos ir jos nesuderinamumo su bendrąja rinka konstatavimas ginčijamo

sprendimo 1 straipsnyje a priori nepašalina kitų nesuderinamų pagalbos priemonių, kurios nors ir

85 šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties First Data ir kt. prieš Komisiją, T-28/02,

Rink. p. II‑4119, 36 ir 37 punktus ir jame nurodytą teismų praktiką. 86 šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 14 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Arbeitsgemeinschaft Deutscher Luftfahrt

‑Unternehmen ir Hapag‑Lloyd prieš Komisiją, T‑25/96, Rink. p. II‑363, 16 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. 87 šiuo klausimu žr. šio sprendimo 60 punkte minėto Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją [2007 m. birželio 7 d.

Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C‑362/05 P, Rink. p. I‑4333] 50‑52 punktus ir jame

nurodytą teismų praktiką. 88 šiuo klausimu žr. 1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Apesco prieš Komisiją, 207/86, Rink. p.

2151, 16 punktą; 1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gencor prieš Komisiją, T‑102/96, Rink. p.

II‑753, 41 punktą ir 2007 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Schering‑Plough prieš Komisiją ir

EMEA, T‑133/03, 31 punktą. 89 šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TF1 prieš Komisiją, T‑354/05, Rink. p.

II‑0000, 84–85 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką.

nėra įvardytos šiame straipsnyje, tačiau taip pat yra administracinės procedūros, kurioje buvo priimtas

šis sprendimas, dalykas ir gali daryti esminį poveikį tam tikrų pagalbos gavėjos konkurentų padėčiai

rinkoje, buvimo galimybės90. Tokia galėtų būti bendrovių Bouygues padėtis, palyginti su FT padėtimi

Prancūzijos mobiliojo ryšio rinkoje.

128. Šiuo klausimu Komisija taip pat klaidingai nurodo teismo praktiką, pagal kurią tik akto

rezoliucinė dalis gali sukelti teisinių pasekmių ir todėl būti nenaudinga91. Šiuo atveju iš ginčijamo

sprendimo 1 straipsnio ir jį pagrindžiančių motyvų, išdėstytų minėto sprendimo 185–230

konstatuojamosiose dalyse, matyti, kad pati Komisija kvalifikuoja akcininko paskolą, išnagrinėtą

atsižvelgiant į nuo 2002 m. liepos mėn. padarytus pareiškimus, su bendrąja rinka pagal EB 87

straipsnį nesuderinama valstybės pagalba. Būtent šią tiek minėto sprendimo rezoliucinėje, tiek

motyvuojamojoje dalyje padarytą išvadą bendrovės Bouygues savo ieškiniu ginčija motyvuodamos

tuo, jog ji daro poveikį jų teisinei padėčiai ir yra joms nenaudinga, nes yra susijusi tik su viena

pagalbos priemone, nors, anot jų, nuo 2002 m. liepos mėn. padarytais pareiškimais Prancūzijos

Respublika ėmėsi papildomų pagalbos priemonių, suteikiančių įvairius pranašumus FT ir

pabloginančių jų padėtį rinkoje. Šiomis aplinkybėmis bendrovės Bouygues teisingai pažymi, kad

bendras Komisijos požiūris, kaip antai pateiktas ginčijamo sprendimo 187–191 ir 203–228

konstatuojamosiose dalyse, neabejotinai reiškia jos atsisakymą pačius nuo 2002 m. liepos mėn.

padarytus pareiškimus laikyti pagalbos priemonėmis. Todėl Komisija negali tvirtinti, kad bendrovės

Bouygues iš tikrųjų neginčija ginčijamo sprendimo 1 straipsnio ir pritaria juos grindžiantiems

motyvams.

<...> 130. Teismo praktikoje pripažįstama, kad kai ieškovė teigia, jog atitinkamas teisės aktas, net

jeigu jis gali būti iš dalies jai palankus, visgi tinkamu būdu negina jos teisinės padėties, turi būti

pripažįstama, kad ji turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį tam, kad Bendrijos teismas patikrintų šio

teisės akto teisėtumą92.

131. Todėl darytina išvada, kad bendrovės Bouygues įrodo atsiradusį ir esamą suinteresuotumą, kad

būtų iš dalies panaikintas ginčijamo sprendimo 1 straipsnis, kaip nurodyta šio sprendimo 129 punkte.

2010 m. gegužės 21 d. sprendimas France e.a. prieš Komisiją (sujungtos bylos T-425/04, T-444/04,

T-450/04 ir T-456/04, Rink., p. II-2099)

Netiesioginiai ir tiesioginiai sprendimai

<...> 44. Jeigu ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį nelieka vykstant procesui, Bendrojo Teismo

sprendimas dėl bylos esmės negali būti jam naudingas93.

45. Šioje byloje, kalbant, pirma, apie prašymą panaikinti netiesioginius sprendimus pasibaigus

pratęstam terminui, reikia pažymėti, kad Komisija, priimdama tiesioginius sprendimus, atšaukė

minėtus netiesioginius sprendimus94.

46. Tačiau reikia pažymėti, kad galbūt panaikinus netiesioginius sprendimus dėl formos trūkumų

galėtų tik būti priimti nauji sprendimai, kurie turiniu identiški tiesioginiams sprendimams. Be to,

ieškinio dėl netiesioginių sprendimų nagrinėjimas negali būti pateisinamas nei tikslu išvengti

neteisėtumo, kuriuo kaltinama, pasikartojimo, kaip numatyta 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo

Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją (C‑362/05 P, Rink. p. I‑4333) 50 punkte, nei tikslu

90 šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht

und Eigentum, C-78/03 P, Rink. p. I‑10737, 37 punktą. 91 žr. 122 punkte minėto Sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 186 punktą ir nurodytą teismo praktiką. 92 šiuo klausimu žr. 116 punkte minėto Sprendimo TF1 prieš Komisiją [2009 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo

sprendimo TF1 prieš Komisiją, T-354/05, Rink. p. II‑0000] 86 punktą. 93 žr. minėto Sprendimo Co‑Frutta prieš Komisiją [m. sausio 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo Co‑Frutta prieš Komisiją,

T-355/04 ir T‑446/04, Rink. p. II‑0000] 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. 94 šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Co‑Frutta prieš Komisiją 45 punktą.

palengvinti galimą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, nes šie tikslai gali būti pasiekti nagrinėjant ieškinį

dėl tiesioginių sprendimų95.

47. Iš to darytina išvada, kad ieškiniai bylose T‑494/08, T‑495/08, T‑499/08, T‑500/08 ir T-509/08

yra nepriimtini tiek, kiek jie nukreipti prieš atitinkamus netiesioginius sprendimus, minėtus šio

sprendimo 40 punkte, kadangi ieškovė neturėjo suinteresuotumo pareikšti ieškinio dėl šių sprendimų,

nes prieš pareiškiant šiuos ieškinius buvo priimti tiesioginiai sprendimai, kuriuos ji prašo panaikinti,

jei nebūtų panaikinti netiesioginiai sprendimai.

48. Be to, nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinių bylose T‑496/08, T‑497/08 ir T‑498/08 tiek, kiek

jie nukreipti prieš atitinkamus netiesioginius sprendimus, nes ieškovė nebeturėjo suinteresuotumo

pareikšti ieškinio dėl šių sprendimų, kadangi pareiškus ieškinius buvo priimti tiesioginiai sprendimai,

kuriuos ji prašo panaikinti, jei nebūtų panaikinti netiesioginiai sprendimai.

2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas Ryanair prieš Komisiją (sujungtos bylos nuo T-494/08 iki

T-500/08 ir T-509/08, Rink., p. II-5723)

Nebelieka ieškinio dalyko - Teisės akto atšaukimas - Ex tunc poveikis - Leidimas adaptuoti

reikalavimus

14. <...> jeigu vykstant procesui nebelieka ieškinio dalyko, Bendrasis Teismas negali priimti

sprendimo dėl bylos esmės, nes toks jo sprendimas negali būti naudingas ieškovui96.

15. Tai, kad ginčo dalyko nebelieka, visų pirma gali lemti ginčijamo akto atšaukimas arba pakeitimas

kitu aktu vykstant teismo procesui97.

16. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad jei pripažinto netekusiu galios akto teisinis poveikis išnyksta

jo panaikinimo dieną, išskyrus atvejus, kai nustatyta kitaip98, teisės aktas, kuris yra atšauktas arba

pakeistas kitu, visiškai išnyksta iš Europos Sąjungos teisės sistemos. Taigi teisės akto atšaukimas

paprastai turi ex tunc poveikį99.

17. <...> išimtiniais atvejais ieškinio dėl panaikinimo dalykas gali neišnykti, nepaisant prašomo

panaikinti teisės akto atšaukimo, kai ieškovas vis dėlto yra pakankamai suinteresuotas, kad būtų

priimtas sprendimas, kuriuo formaliai panaikinamas šis aktas100.

18. Šiuo atveju akivaizdu, kad ieškovas prašo panaikinti tik ginčijamą sprendimą. Nepaisant 2010 m.

vasario 4 d. Komisijos sprendimo, kuriuo ginčijamas sprendimas pakeičiamas teismo proceso metu,

priėmimo, dublike ieškovas aiškiai nurodė, jog nenori adaptuoti savo reikalavimų, kad būtų apimtas

2010 m. vasario 4 d. Komisijos sprendimas, nors pagal nusistovėjusią teismų praktiką tai jam

leidžiama daryti101.

<...> 20. <...> panaikinus ginčijamą aktą ir Komisijai priėmus 2010 m. vasario 4 d. sprendimą

ieškovas gavo tai, ko siekė pateikdamas šį ieškinį, t. y. kad ginčijamas sprendimas išnyktų iš Europos

Sąjungos teisės sistemos. Galiausiai reikia konstatuoti, kad ieškovas nepateikė jokio įrodymo,

95 šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Co‑Frutta prieš Komisiją 46 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. 96 2010 m. sausio 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo Co-Frutta prieš Komisiją, T-355/04, ir T-446/04, Rink. p. II-1, 43–

45 punktai. 97 1961 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Meroni ir kt. prieš Vyriausiąją valdybą 5/60, 7/60 ir 8/60, Rink.

p. 201, 213 ir 1985 m. lapkričio 11 d. ir Teisingumo Teismo nutarties Eurasian Corporation prieš Komisiją, 82/85, Rink.

p. 3603, 11 punktas; 1997 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Antillean Rice Mills prieš Komisiją,

T-26/97, Rink. p. II-1347, 14 ir 15 punktai. 98 šiuo klausimu žr. 1960 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimą Geitling ir kt. prieš Aukščiausiąją valdžios

instituciją, 16/59–18/59, Rink. p. 45, 65. 99 šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties IMS Health prieš Komisiją, T-184/01,

Rink. p. II-817, 34–41 punktus ir 2010 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo nutarties Phoenix-Reisen ir DRV prieš Komisiją,

T-120/09, neskelbiamos Rinkinyje, 23 punktą ir nurodytą teismų praktiką. 100 žr. 2002 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tideland Signal prieš Komisiją, T-211/02, Rink. p.

II-3781, 48 ir 49 punktus ir nurodytą teismų praktiką. 101 žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran

prieš Tarybą, T-228/02, Rink. p. II-4665, 28 ir 29 punktus ir nurodytą teismų praktiką.

pagrindžiančio jo suinteresuotumą, kad būtų priimtas teismo sprendimas, kuriuo formaliai

pripažįstamas ginčijamo sprendimo neteisėtumas.

2011 m. sausio 12 d. nutartis Terezakis prieš Komisiją (byla T-411/09, Rink., p. II-1)

Ieškinys dėl Tarybos sprendimo leisti susipažinti su tam tikromis dokumento dalimis - Trečiojo

asmens įvykdytas viso to dokumento atskleidimas - Suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimas

– Priimtinumas

<...> 33. <...> ieškovė turi būti suinteresuota pareikšti ieškinį teisme, nes kitu atveju ieškinys būtų

nepriimtinas. Šis bylos dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme, turi išlikti iki teismo

sprendimo priėmimo dienos, o tai reiškia, jog dėl ieškinio atsiradęs rezultatas turi galėti suteikti

naudos jį pareiškusiai šaliai, antraip nebūtų reikalinga priimti sprendimą. Jeigu ieškovės

suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme išnyksta vykstant procesui, Bendrojo Teismo sprendimas

dėl bylos esmės negali būti jam naudingas102.

34. Šioje byloje tai, kad nuo 2008 m. pabaigos visas prašomas dokumentas buvo atskleistas

organizacijos Statewatch interneto puslapyje, ir tai, kad ieškovė susipažino su šio dokumento turiniu

2009 m. gegužę arba birželį, neleidžia daryti išvados, kad ji nėra arba jau nebėra suinteresuota prašyti

panaikinti skundžiamą sprendimą dėl prieš tai nurodytų priežasčių.

35. Pirma, <...> ieškovė gali išsaugoti suinteresuotumą pareikšti ieškinį teisme dėl institucijos priimto

akto panaikinimo, siekdama išvengti, kad tariamas šio akto neteisėtumas pasireikštų ateityje. Toks

suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme matyti iš SESV 266 straipsnio pirmos pastraipos, pagal

kurią panaikintą aktą priėmusi institucija privalo imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo

sprendimui įvykdyti. Tačiau toks suinteresuotumas pareikšti ieškinį egzistuotų tik tada, jeigu tariamas

neteisėtumas galėtų pasikartoti ateityje, nesvarbu, kokios būtų bylos aplinkybės, kuriomis ieškovas

pareiškė ieškinį103. Taip yra šioje byloje, nes, pirma, ieškovės nurodytas neteisėtumas grindžiamas

vienos iš Reglamente Nr. 1049/2001 nustatytos išimties aiškinimu, su kuriuo Taryba gali iš naujo

susidurti gavusi naują prašymą, ir, antra, ieškovė, kaip asociacija, kurios tikslas skatinti skaidrumą

Europos Sąjungoje, ateityje gali pateikti panašias paraiškas dėl galimybės susipažinti su tokio pat

pobūdžio dokumentais.

36. Antra, pažymėtina, kad aptariamos informacijos atskleidimo ieškovei rengėja yra ne Taryba, kuri

pripažįsta viešąjį interesą, kad tokia informacija būtų atskleista, bet trečioji šalis, kuri nesilaikė

taisyklių, susijusių su galimybe visuomenei susipažinti su Tarybos dokumentais. Ieškovė šiuo

klausimu teigia, kad tuo momentu, kai pateikė savo pirminę paraišką ir paskui kartotinę paraišką dėl

galimybės susipažinti su dokumentais, ji nežinojo, jog ši informacija buvo prieinama organizacijos

Statewatch interneto puslapyje, o Taryba teigia, kad atsakydama į paraiškas ji buvo tokioje pačioje

situacijoje. Taigi nei ieškovė, nei Taryba apie tai nežinojo vykstant administracinei procedūrai,

kurioje buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Vadinasi, ieškovė turi teisę prašyti Bendrojo Teismo

nuspręsti dėl šio sprendimo, kuris jai daro neigiamą įtaką, teisėtumo, nes tai vienintelis sprendimas,

apie kurį jai iki šiol buvo pranešta ir kuris jai leidžia susipažinti tik su tam tikromis prašomo

dokumento dalimis taikant vieną iš Reglamente Nr. 1049/2001 nurodytų išimčių. Organizacijos

Statewatch veiksmai nėra svarbūs vertinant ieškovės suinteresuotumą dėl tokio sprendimo

panaikinimo104.

102 žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C-362/05 P, Rink. p. I-4333,

42 ir 43 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką. 103 šio sprendimo 33 punkte minėto Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 50–52 punktai ir juose nurodyta teismų

praktika. 104 šiuo klausimu žr. 1998 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Svenska Journalistförbundet prieš

Tarybą, T-174/95, Rink. p. II-2289, 69 punktą; šiame sprendime ieškovė jau turėjo tam tikrus Tarybos prašomus

dokumentus, kuriuos jai persiuntė kompetentingos valstybės narės institucijos.

37. <...> net jeigu ieškovė galėjo gauti informaciją, su kuria Taryba neleido susipažinti, ji yra

suinteresuota, kad skundžiamas sprendimas būtų panaikintas.

2011 m. kovo 22 d. nutartis Access Info Europe prieš Tarybą (byla T-233/09, Rink., p. II-1073)

Valstybės pagalba – Suinteresuotumos šalys – Informacijos šaltinis – Būsimos ir nebūtinai

susiklostysiančios situacijos

<...> 49. <...> vien aplinkybė, kad ginčijamame sprendime pagalba pripažįstama suderinama su

bendrąja rinka ir dėl to jis iš principo nėra nenaudingas ieškovėms byloje T-443/08, neatleidžia

Sąjungos teismo nuo pareigos išnagrinėti, ar Komisijos vertinimas sukelia privalomų teisinių

pasekmių, kurios gali daryti poveikį šių ieškovių interesams105.

50. Ieškovės byloje T-443/08 remiasi procedūrinio pobūdžio argumentais. Šiuo klausimu jos tvirtina,

kad ginčijamame sprendime nėra tenkinami prašymai, kuriuos jos buvo pateikusios per

administracinę procedūrą. Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagal savo bendrą

struktūrą valstybės pagalbos kontrolės procedūra yra procedūra, kuri pradedama prieš už pagalbos

suteikimą atsakingą valstybę narę106. Pagalbą gavusios įmonės ir pagalbą teikiantys ne centrinės

valdžios vienetai, taip pat pagalbos gavėjų konkurentai laikomi tik šios procedūros „suinteresuotomis

šalimis“107, o teismų praktikoje jiems iš esmės pripažįstamas informacijos šaltinio vaidmuo108. Taigi

aplinkybė, kad ginčijamas sprendimas neatitinka per administracinę procedūrą ieškovių byloje

T-443/08 išreikštos pozicijos, savaime nesukelia jokių privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti

jų interesus. Taigi jų suinteresuotumo pareikšti ieškinį negalima grįsti vien šia aplinkybe.

<...> 58. <...> siekdamas pateisinti savo suinteresuotumą reikalauti panaikinti ginčijamą teisės aktą,

ieškovas negali remtis būsimomis ir nebūtinai susiklostysiančiomis situacijomis109.

<...> 63. <...> ieškovių byloje T-443/08 nurodytos pasekmės turi atsirasti ateityje, yra hipotetinės ir

nebūtinai at\\sirasiančios, ir todėl, remiantis šio sprendimo 58 punkte minėta teismų praktika, jos

negali pagrįsti šių ieškovių suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Pastebėtina, kad savo ieškinyje

ieškovės byloje T-443/08 daro nuorodą į „galimas“, o ne į tikrai atsirasiančias tariamo kapitalo įnašo

neteisėtumo ab initio pasekmes įmonių ir bankroto teisės srityse.

2011 m. kovo 24 d. nutartis Freistaat Sachsen e.a. prieš Komisiją (sujungtos bylos T-443/08 ir

T- 455/08, Rink. p. II-1311)

Asmeninis suinteresuotumas – Teismo sprendimo naudingumas




negali kliudyti Teismui pripažinti, kad nėra reikalo priimti sprendimo dėl ieškinio, jeigu ieškovas, iš

pradžių suinteresuotas pareikšti ieškinį teisme, dėl įvykio, įvykusio pareiškus ieškinį, prarado bet kokį

asmeninį suinteresuotumą ginčijamo sprendimo panaikinimu. Iš tikrųjų ieškovas gali pareikšti ieškinį

105 šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nuove Industrie Molisane prieš

Komisiją, T-212/00, Rink. p. II 347, 8 punktą, 106 2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C-74/00 P ir

C-75/00 P, Rink. p. I-7869, 81 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo

Belgija prieš Komisiją, 234/84, Rink. p. 2263, 29 punktą. 107 žr. 2003 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land

Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją, T-228/99 ir T-233/99, Rink. p. II-435, 122 punktą ir jame nurodytą teismų praktika. 108 minėto Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją 125 punktas. 109 1992 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NBV ir NVB prieš Komisiją, T‑138/89, Rink. p. II‑2181, 33 punktas. 110 žr. 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shaw ir Falla prieš Komisiją, T-131/99, Rink. p.

II-2023, 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.



dėl panaikinimo, tik jei lieka asmeniškai suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu111, nes kitu

atveju, jeigu ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme išnyksta vykstant procesui, Teismo

sprendimas dėl bylos esmės negali būti jam naudingas112.

<...> 50. <...> nebereikia priimti sprendimo dėl šio ieškinio, kiek jis pateiktas dėl numanomo

sprendimo atmesti, kadangi ieškovė prarado asmeninį suinteresuotumą, kad minėtas sprendimas būtų

panaikintas, nes 2010 m. balandžio 29 d. Komisija priėmė sprendimą, atsakydama į kartotinę

paraišką, kurį, be to, ji prašo panaikinti byloje T-300/10, Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją,

nagrinėjamoje Teisme. Iš tiesų, 2010 m. balandžio 29 d. priimdama sprendimą Komisija aiškiai atsakė

į kartotinę paraišką – to ieškovė neginčija, – todėl netiesiogiai atšaukė numanomą sprendimą atmesti.

2011 m. kovo 24 d. nutartis Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (byla T-36/10, Rink. p. II-1403)

Valstybės pagalba – Suinteresuotumas tik iš dalies

<…> 37. Atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 131 konstatuojamojoje dalyje pateiktus paaiškinimus,

jei šis sprendimas būtų panaikintas tiek, kiek jis susijęs su HB mokėtina suma, Komisija galėtų

reikalauti iš ieškovės grąžinti TB faktiškai pervestų lėšų sumą, kuria ji naudojosi, t. y. 7,833 milijono

PLN113.

38. Taigi ieškovė yra suinteresuota, kad būtų panaikintos ginčijamo sprendimo 3 straipsnio 1 ir 3

dalys tiek, kiek jose Komisija nurodo jai sugrąžinti 7 183 528 PLN, tačiau negalima laikyti, jog

ieškovė yra suinteresuota, kad būtų visiškai panaikintos ginčijamo sprendimo 3 straipsnio 1 ir 3 dalys.

39. Darytina išvada, kad reikia iš dalies pritarti Komisijos nurodytam nepriimtinumo pagrindui dėl

pirmos reikalavimų dalies ir atmesti šią reikalavimų dalį kaip nepriimtiną tiek, kiek ieškovė ja prašo

visiškai panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnio 1 ir 3 dalis.

2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Buczek Automotive prieš Komisiją (byla T-1/08, Rink. p. II-2107)

Asmuo, kuriam nebuvo leista susipažinti su dokumentu – dokumento panaikinimas

nepanaikina suinteresuotumo

<...> 62. <...> kiekvienas asmuo gali prašyti leisti susipažinti su bet kokiu institucijų dokumentu,

nereikalaujant tam nurodyti jokio specialaus pagrindo. Todėl asmuo, kuriam nebuvo leista susipažinti

su dokumentu ar jo dalimi, vien dėl to yra suinteresuotas, kad sprendimas, kuriuo atsisakoma leisti

susipažinti su dokumentu, būtų panaikintas 114 . Nors Sprendimas 2005/163 ir buvo panaikintas,

dokumentai, kuriais remiantis buvo galima nustatyti Sprendimo 2005/163 128 ir 140

konstatuojamosiose dalyse esančius analitinius duomenis, tebeegzistuoja.

63. Darytina išvada, kad nepaisant to, jog Sprendimas 2005/163 buvo panaikintas, ieškovė išsaugo

suinteresuotumą pateikti ieškinį dėl pirmojo ginčijamo sprendimo, jei prašomi dokumentai nebuvo

111 2005 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties First Data ir kt. prieš Komisiją, T-28/02, Rink. p. II-4119,

36 ir 37 punktai bei 2008 m. liepos 9 d. Sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T-301/01, Rink. p. II-1753, 37 punktas. 112 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C-362/05 P, Rink. p. I-4333, 43

punktas. 113 „36. <...> ginčijamo sprendimo 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytos susigrąžintinos sumos atitinkamai iš ieškovės ir

HB. Ginčijamo sprendimo 131 konstatuojamojoje dalyje Komisija patikslino, kaip šios sumos buvo apskaičiuotos. Iš šios

konstatuojamosios dalies matyti, kad ji pirmiausia atsižvelgė į TB faktiškai pervestas lėšas ieškovei ir HB, t. y. atitinkamai

7,833 milijono PLN ir 14,81 milijono PLN. Antra, ji konstatavo, kad šių lėšų suma, t. y. 22,643 milijono PLN, viršijo

visos suteiktos pagalbos sumą. Trečia, visą susigrąžintiną sumą ji prilygino suteiktai pagalbai ir atitinkamai proporcingai

sumažino ieškovės ir HB mokėtinas sumas. Kadangi ieškovė ir HB atitinkamai gavo 34,6 % ir 65,4 % pervestų lėšų, jos

turėjo sumokėti 34,6 % ir 65,4 % visos sugrąžintinos sumos, t. y. 7 183 528 PLN ir 13 758 115 PLN.“ 114 šiuo klausimu žr. 1998 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Svenska Journalistförbundet prieš

Tarybą, T 174/95, Rink. p. II 2289, 66 ir 67 punktus ir 2001 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Petrie ir kt. prieš Komisiją, T

191/99, Rink. p. II 3677, 26 punktą. --

http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexplus!prod!CELEXnumdoc&lg=fr&numdoc=62010TO0036


atskleisti ir pirmasis ginčijamas sprendimas tebegalioja. Todėl šis ieškinys dėl minėto sprendimo

panaikinimo neprarado savo dalyko.

2011 m. gegužės 24 d. sprendimas NLG prieš Komisiją (sujungtos bylos T-109/05 ir T-444/05, Rink.,

p. II-2479)

Tiesioginiai ar netiesiogiai pripažintas pažeidimas – Chartijos 47 straipsnis

<...> 159. Kai atitinkamas asmuo savanoriškai nusprendžia bendradarbiauti ir vykstant

administracinei procedūrai tiesiogiai ar netiesiogiai pripažįsta faktines ar teisines aplinkybes, kurios

leidžia jam priskirti pažeidimą, jo teisė pagal EB 230 straipsnio [dabar SESV 263 straipsnis]

ketvirtą pastraipą nėra apribojama115 . Nesant šiuo tikslu aiškiai įtvirtinto teisinio pagrindo, toks

apribojimas prieštarautų bendriesiems teisėtumo ir teisės į gynybą užtikrinimo principams116. Be to,

reikia pažymėti, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą įtvirtinta Europos

Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje ir kad pagal šios chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet

koks šioje chartijoje pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas

įstatyme117.

2011 m. liepos 12 d. sprendimas Fuji Electric prieš Komisiją (byla T-132/07, Rink., p. II-04091)

Teisės akto negaliojimas – Teisinės pasekmės – Teismo paskelbtas panaikinimas – ex nunc ir ex

tunc pasekmės

<...> 68. <...> ieškovas gali ir toliau pateisinti suinteresuotumą tuo, kad būtų panaikintas teisės aktų

leidėjo negaliojančiu paskelbtas aktas, kai toks negaliojimas nesukelia tokių pačių teisinių pasekmių

kaip galimas Teismo paskelbtas panaikinimas. Institucijos akto panaikinimas nereiškia, kad

pripažįstama, jog jis neteisėtas, ir sukelia ex nunc pasekmes, o Teismo atliktas panaikinimas sukelia

ex tunc pasekmes118.

69. Be to, panaikinus aktą jį priėmusi institucija turi imtis priemonių, teismo sprendimui įvykdyti.

Tokios priemonės susijusios su teismo sprendime dėl panaikinimo konstatuoto neteisėtumo pasekmių

panaikinimu. Todėl iš atitinkamos institucijos gali būti reikalaujama atkurti ieškovo adekvačią padėtį

arba nepriimti identiško akto119.

70. Nagrinėjamu atveju ginčijamą sprendimą Komisija panaikino, o ne atšaukė. Taigi jis ir toliau

kelia teisines pasekmes ieškovėms, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo šio sprendimo įsigaliojimo iki

panaikinimo. Jo panaikinimas gali savaime turėti pasekmių ieškovių teisinei padėčiai, todėl jos vis

dar turi suinteresuotumą bylinėtis.

2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Dow AgroSciences e.a. prieš Komisiją (byla T-475/07, Rink., p.

II-05937)

115 šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją (C-407/08 P, Rink.

p. I-0000) 89 ir 90 punktus.116 žr. minėto Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 91 punktą. 117 žr. minėto Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 91 punktą. 118 šiuo klausimu žr. 1960 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimą Geitling ir kt. prieš Haute Autorité, 16/59–

18/59, Rink. p. 45 ir 1995 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Exporteurs in Levende Varkens ir

kt. prieš Komisiją, T-481/93 ir T-484/93, Rink. p. II-2941, 46–48 punktus. 119 žr. šio sprendimo 68 punkte minėtą Sprendimą Exporteurs in Levende Varkens ir kt. prieš Komisiją ir jame nurodytą

teismo praktiką.






Viešieji pirkimai – Sprendimo, kuriuo atmetamas pasiūlymas, panaikinimas – Patikrinimas

<...> 134. <...> kai dalyvio pasiūlymas atmetamas iki etapo, einančio prieš sprendimo sudaryti sutartį

priėmimą, ir dėl to jis nepalyginamas su kitais pasiūlymais, atitinkamo dalyvio suinteresuotumo

pareikšti ieškinį dėl sprendimo sudaryti sutartį buvimas priklauso nuo sprendimo, kuriuo atmetamas

jo pasiūlymas, panaikinimo. Tik tuomet, jei tas sprendimas panaikinamas, sprendimo sudaryti sutartį

panaikinimas prireikus gali turėti teisinių pasekmių dalyviui, kurio pasiūlymas buvo atmestas iki

etapo, einančio prieš sprendimo sudaryti sutartį priėmimą, ir jam suteikti naudą, kai panaikinamas

sprendimas, priimtas atlikus palyginimą, į kurį neteisingai nebuvo įtrauktas jo pasiūlymas.

135. Tačiau kai prašymas panaikinti sprendimą, kuriuo atmestas pasiūlymas, yra atmetamas,

sprendimo sudaryti sutartį panaikinimas negali turėti teisinių pasekmių dalyviui, kurio pasiūlymas

buvo atmestas iki etapo, einančio prieš sprendimo sudaryti sutartį priėmimą. Šiuo atveju sprendimas,

kuriuo atmetamas pasiūlymas, sudaro kliūčių tam, kad atitinkamą dalyvį paveiktų vėlesnis

sprendimas sudaryti sutartį su kitu dalyviu.

136. Be to, iš šio sprendimo 108–109 punktų matyti, kad, atsižvelgiant į bendrojo finansinio

reglamento ir bendrųjų įgyvendinimo taisyklių nuostatų, susijusių su viešaisiais pirkimais, tekstą,

dalyvis, kurio pasiūlymas buvo atmestas iki etapo, einančio prieš sprendimo sudaryti sutartį

priėmimą, neturi patikrinti visų pasiūlymų, priimtų per minėtą etapą, atitikties pašalinimo ir atrankos

kriterijams bei pirkimo objektui. Todėl atitinkamas dalyvis negali savo suinteresuotumo pareikšti

ieškinį dėl sprendimo sudaryti sutartį grįsti būtinybe atlikti tokį patikrinimą.

137. Šioje byloje prašymas panaikinti sprendimą atmesti buvo atmestas šio sprendimo 128 punkte.

Šiomis aplinkybėmis iš to, kas pasakyta šio sprendimo 133–135 punktuose, išplaukia, kad ieškovės

neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl sprendimo sudaryti sutartį, todėl jų prašymas panaikinti

tą sprendimą yra

nepriimtinas.

2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Dredging International et Ondernemingen Jan de Nul prieš EMSA

( byla T-8/09, Rink., p. II-06123)

Teismo iniciatyva – Viešoji tvarka – Prašymas atlyginti žalą – Viešieji pirkimai – Dalyvio

suinteresuotumas - Prarastos galimybės sudaryti viešojo pirkimo sutartį ekonominė vertė

<...> 62. <...> Kadangi ieškinio priimtinumo sąlygos, visų pirma suinteresuotumo pareikšti ieškinį

nebuvimas, susijusios su draudimu tęsti bylos nagrinėjimą viešosios tvarkos požiūriu, Bendrasis

Teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar ieškovės yra suinteresuotos ginčijamo sprendimo

panaikinimu120. Ši teismų praktika pagal analogiją taikoma prašymams dėl panaikinimo, nurodytiems

ieškiniuose, kuriuose papildomai nurodomas ir prašymas atlyginti žalą.

<...> 64. <...> net jei sprendimas sudaryti sutartį buvo visiškai įvykdytas kitų konkurentų naudai,

konkurso dalyvis išlieka suinteresuotas šio sprendimo panaikinimu, kad arba perkančioji organizacija

atkurtų jo pradinę padėtį, arba priverstų perkančiąją organizaciją ateityje padaryti atitinkamų viešojo

pirkimo procedūros pakeitimų, jei šios procedūros būtų pripažintos prieštaraujančiomis tam tikriems

teisės reikalavimams121.

65. Iš tikrųjų tai, kad susitarimas dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo pasirašytas ar net įvykdytas

prieš paskelbiant sprendimą, kuriuo išnagrinėjamas pagrindinėje byloje pašalinto konkurso dalyvio

pareikštas ieškinys dėl sprendimo sudaryti sutartį, o perkančioji organizacija saistoma sutartinių

įsipareigojimų su konkurso laimėtoju, nėra kliūtis, jei ieškinys pagrindinėje byloje priimtinas,

120 žr. 2005 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Gruppo ormeggiatori del porto di Venezia prieš Komisiją,

T-228/00, Rink. p. II-787, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. 121 1999 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CAS Succhi di Frutta prieš Komisiją, T‑191/96 ir T‑

106/97, Rink. p. II‑3181, 63 punktą.

perkančiajai organizacijai vykdyti EB 233 straipsnyje [dabar SESV 266 straipsnis] nustatytą

pareigą imtis priemonių, būtinų tinkamai pašalinto konkurso dalyvio interesų apsaugai užtikrinti122.

66. Jei iš viešojo konkurso pašalintam dalyviui pareiškus ieškinį sprendimas sudaryti sutartį

panaikinamas, o perkančioji organizacija nebegali atnaujinti konkurso dėl nagrinėjamos viešojo

pirkimo sutarties, šio konkurso dalyvio interesai gali būti apsaugoti, pavyzdžiui, išmokant piniginę

kompensaciją, atitinkančią prarastą galimybę sudaryti sutartį, arba jei galima neginčijamai nustatyti,

kad sutartis turėjo būti sudaryta su konkurso dalyviu, – lygią negautoms pajamoms123. Iš naujausios

teismų praktikos matyti, kad gali būti nustatyta dėl neteisėto sprendimo pašalinto konkurso dalyvio

prarastos galimybės sudaryti viešojo pirkimo sutartį ekonominė vertė124.

2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Evropaïki Dynamiki prieš BEI (byla T-461/08, Rink., p. II-06367)

Leidimas susipažinti su dokumentais – Nauja paraiška – Pakeistas sprendimas

<...> 28. <...> nors 2010 m. balandžio 29 d. sprendime Komisija aiškiai nenusprendė panaikinti

ginčijamą sprendimą, 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas buvo priimtas pateikus naują paraišką leisti

susipažinti su dokumentais, kurie jai nebuvo perduoti; dėl tos paraiškos Komisija atnaujino, net

panaikino motyvus, kuriais rėmėsi anksčiau atsisakydama leisti susipažinti su minėtais dokumentais,

taigi 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu buvo pakeistas ginčijamas sprendimas dėl savo poveikio

ieškovės atžvilgiu125.

<...> 35. <...> priešingai nei tvirtina ieškovė, priėmus 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą ji turi teisę

atnaujinti savo reikalavimus ir teisinius pagrindus, nurodytus šiame ieškinyje, atsižvelgiant į minėtą

sprendimą, kuris, kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 28 punkte, pakeitė ginčijamą sprendimą, arba

pareikšti naują ieškinį dėl šio sprendimo.

<...> 38. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, vadovaujantis gero teisingumo vykdymo ir proceso

ekonomijos reikalavimais, reikia konstatuoti, kad po to, kai buvo pateiktas šis ieškinys, ieškovė,

priėmus 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą, pateikusi ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo (žr. šio

sprendimo 30 punktą), prarado bet kokį asmeninį suinteresuotumą panaikinti ginčijamą sprendimą.

Taigi šis ieškinys, pateiktas dėl ginčijamo sprendimo, neteko savo dalyko.

2011 m. rugsėjo 21 d. nutartis Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (byla T-141/05 RENV, Rink.,

p. II-06495)

Visiškai teoriniai klausimai – Būsima teisinė padėtis – Reali grėsmė – Ieškovas turi pateikti

įrodymus dėl suinteresuotumo

<…> 78. Toks suinteresuotumas turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, antraip nebūtų

reikalinga priimti sprendimą126. Šiuo reikalavimu iš esmės užtikrinama, kiek tai susiję su procesu,

122 šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 10 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties European Dynamics prieš

Komisiją, T‑303/04 R, Rink. p. II‑3889, 83 punktą. 123 šiuo klausimu žr. 1994 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Candiotte prieš Tarybą, T‑

108/94 R, Rink. p. II‑249, 27 punktą; 2000 m. liepos 20 d. Nutarties Esedra prieš Komisiją, T‑169/00 R, Rink. p. II‑2951, 51 punktą ir 65 punkte minėtos Nutarties European Dynamics prieš Komisiją 83 punktą. 124 šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 25 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Vakakis prieš Komisiją,

T‑41/08 R, Rink. p. II‑0000, 66 ir 67 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką bei 2010 m. sausio 20 d. Nutarties

Agriconsulting Europe prieš Komisiją, T‑443/09 R, Rink. p. II‑0000, 32–34 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką. 125 pagal analogiją žr. 2008 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Angé Serrano ir kt. prieš Parlamentą,

T‑47/05, neskelbiamas Rinkinyje, 88 punktą. 126 žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C 362/05 P, Rink. p. I-4333, 42

punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.



kad, siekiant tinkamo teisingumo vykdymo, į teismus nebūtų kreipiamasi su prašymais pareikšti

nuomonę ir (arba) jiems nebūtų pateikiami visiškai teoriniai klausimai127.

79. Be to, buvo nuspręsta, kad jei suinteresuotumas, kuriuo remiasi ieškovas, yra susijęs su būsima

teisine padėtimi, jis turi įrodyti, kad šios padėties atžvilgiu kylanti grėsmė jau yra reali. Todėl

ieškovas negali remtis būsima ir neaiškia padėtimi, kad pateisintų savo suinteresuotumą reikalauti

panaikinti ir (arba) pakeisti ginčijamą aktą128.

80. <...> būtent ieškovas turi pateikti įrodymų dėl savo suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nes tas

suinteresuotumas yra pagrindinė ir pirmoji bet kokio ieškinio teisme sąlyga129.

2011 m. spalio 5 d. sprendimas Mindo prieš Komisiją (byla T-19/06, Rink., p. II-06795)

Asmeninins suinteresuotumas – Tiesioginis suinteresuotumas – Neteisėtumo pasikartojimas

ateityje

<...> 40. <...> suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti asmeninis ir kad ieškovė negali pareikšti

ieškinio dėl panaikinimo, vadovaudamasi bendruoju trečiųjų asmenų ar teisėtumo interesu130. Be to,

šis asmeninis interesas turi būti pakankamai tiesioginis131. Todėl vien to, kad ginčijamo sprendimo

panaikinimu suinteresuota ne tik ieškovė, bet ir tretieji asmenys, dar nepakanka išvadai, jog šis

ieškinys neprarado savo dalyko, padaryti.

41. Kita vertus, tiesa tai, kad ieškovė savo atsakyme į Komisijos pateiktas pastabas dėl jos laiško,

nurodyto šio sprendimo 15 punkte, patikslino, jog ji nesiekė pasinaudoti kitų importuotojų interesu

tvirtindama, kad šis ieškinys neprarado savo dalyko. Bet kuriuo atveju byloje, kurioje buvo priimtas

šio sprendimo 22 punkte minėtas Sprendimas Wunenburger prieš Komisiją 132 (50−52 punktai),

Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškovas gali išsaugoti suinteresuotumą pareikšti ieškinį teisme

dėl Sąjungos institucijos priimto akto panaikinimo, siekdamas ateityje išvengti tariamai dėl šio akto

atsiradusio neteisėtumo, tačiau tik jei ginčijamas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje, nesvarbu,

kokios yra aplinkybės, dėl kurių šis ieškovas pareiškė ieškinį.

42. Tačiau trys ieškovės nurodyti ieškinio pagrindai susiję, pirma, su procedūriniais kaltinimais, kurie

susiję su ja pačia, o kiti du − su klaidomis, kurias Komisija padarė šios bylos aplinkybėms taikydama

Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą, 236 ir 239 straipsnius. Kita vertus,

ginčijamu sprendimu Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktas ir 239 straipsnis

taikomas konkrečiai ieškovės situacijai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl ieškovės

nurodyti neteisėtumai negali kilti kitomis bylos aplinkybėmis nei šios.

2012 m. vasario 28 d. nutartis Schneider España de Informática prieš Komisiją (byla T-153/10,

Rink., p. 0)

127 šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties First Data ir kt. prieš Komisiją, T-28/02,

Rink. p. II 4119, 36 punktą. 128 1992 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NBV ir NVB prieš Komisiją, T-138/89, Rink. p. II-2181,

33 punktas; 2005 m. balandžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sniace prieš Komisiją, T-141/03, Rink. p.

II-1197, 26 punktas. 129 šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1989 m. liepos 31 d. Teisingumo Teismo nutarties S. prieš Komisiją, C-206/89 R,

Rink. p. 2841, 8 punktą; 2003 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Schmitz-Gotha Fahrzeugwerke

prieš Komisiją, T-167/01, Rink. p. II-1873, 58 punktą. 130 žr. 2000 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BEUC prieš Komisiją, T 256/97, Rink. p. II 101, 33

punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. 131 šiuo aspektu žr. 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, C-68/94 ir

C-30/95, Rink. p. I-1375, 67 punktą. 132 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C-362/05 P, Rink. p. I-4333.



Priimtinumo sąlyga, susijusi su konkrečiu poveikiu – Suinteresuotumo pareikšti sąlyga

<...> 40. <...> ieškovė painioja priimtinumo sąlygą, susijusią su konkrečiu poveikiu, ir

suinteresuotumo pareikšti ieškinį sąlygą. Iš tiesų jei suinteresuotumas pareikšti ieškinį gali būti

nustatytas remiantis, be kita ko, nacionaliniame teisme jau pateikus ieškinį Sąjungos teisme

pareikštais ieškiniais133, konkretus poveikis fiziniam ar juridiniam asmeniui vertinamas tą dieną, kai

pareiškiamas ieškinys, ir priklauso tik nuo ginčijamo sprendimo. Taigi asmuo, konkrečiai susijęs su

sprendimu, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, ir nurodoma ją susigrąžinti,

toks ir lieka, nors vėliau paaiškėja, kad jo nebus prašoma grąžinti pagalbą134.

2012 m. kovo 8 d. sprendimas Iberdrola prieš Komisiją (byla T-221/10, Rink., p. 0)

Galimybė susipažinti su duomenų bazėmis – Paraiškos patikslinimas

<...> 36. Ginčijamas sprendimas grindžiamas teiginiu, kurį ginčija ieškovas, kad Sprendimas

2004/258 netaikomas galimybei susipažinti su duomenų bazėmis ar jose laikomais duomenimis.

37. Jei būtų priimti priešingi ieškovo argumentai ir dėl to turėtų būti panaikintas ginčijamas

sprendimas, ECB, žinoma, nebūtų įpareigotas suteikti ieškovui galimybę susipažinti su

neegzistuojančiomis duomenų bazėmis. Tačiau tokiu atveju pagal sprendimo 6 straipsnio 2 dalį jis

privalėtų paprašyti ieškovo patikslinti savo paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentais ir

padėti jam tai padaryti, nurodydamas, kaip ECB iš esmės tai padarė šio sprendimo 20–23 punktuose,

jo turimas duomenų bazes, kuriose gali būti ieškovą dominančių duomenų.

38. Iš to matyti, kad ieškovas yra suinteresuotas pareikšti ieškinį ir jo prašymas dėl panaikinimo yra

priimtinas.

2011 m. spalio 26 d. sprendimas Dufour prieš ECB (byla T-436/09, Rink., p. II-07727)

Represinės priemonės nacionaliniu lygiu – Ginčijama klasifikacija – Ex nunc ir ex tunc poveikis

<...> 86. <...> nesant reikalo nuspręsti, ar Reglamento Nr. 1272/2008 55 straipsnio 11 dalimi

išbraukus Direktyvos 67/548 I priedą ginčijamas klasifikavimas nebeturėjo privalomų teisinių

pasekmių, reikia priminti, kad ginčijamo akto, kurį reikalaujama panaikinti, galios netekimas

vykstant procesui savaime Sąjungos teismo neįpareigoja pripažinti, jog nėra reikalo priimti

sprendimo dėl to, kad sprendimo priėmimo dieną nebuvo bylos dalyko arba suinteresuotumo pareikšti

ieškinį teisme135.

87. Šiuo klausimu <...> reikia konstatuoti, kad ieškovėms nacionaliniu lygiu buvo pateikti kaltinimai

ir skirtos sankcijos už tai, kad jos parduodamos produktą Ensolv pažeidė ginčijamo klasifikavimo,

perkelto į atitinkamą nacionalinę teisę, reikalavimus. <...> Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad

ginčijama direktyva yra valstybių narių vykdant minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje, skaitomoje

kartu su EB 249 straipsnio [dabar SESV 288 straipsnis] trečia pastraipa, nustatytą pareigą ją perkelti

parengtų teisinių normų teisinis pagrindas ir kad bet kokia nacionalinė administracinė kontrolės ir

represinė priemonė, nustatyta šiame kontekste, t. y. kai pažeidžiamos šios normos, ir toliau yra

grindžiama ginčijama klasifikacija, įtvirtinta šioje direktyvoje.

88. Kaip nurodo ieškovės, pirma, iš to matyti, kad ginčijama direktyva jau turėjo privalomą teisinį

poveikį jų atžvilgiu nacionaliniu lygiu, nes joms Jungtinėje Karalystėje buvo pateikti kaltinimai ir

133 2008 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo TV 2/Danmark ir kt. prieš Komisiją, T‑309/04, T-317/04,

T‑329/04 ir T‑336/04, Rink. p. II‑2935, 78–82 punktai. 134 šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ ir kt. prieš

Komisiją, C-71/09 P, C-73/09 P ir C-76/09 P, dar nepaskelbto Rinkinyje, 56 punktą ir generalinės advokatės V. Trstenjak

išvados byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, 81 ir 82 punktus. 135 šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C-362/05 P,

Rink. p. I-4333, 47 punktą.

skirtos sankcijos dėl ginčijamu klasifikavimu nustatytų apribojimų nesilaikymo, dėl ko buvo pradėtas

teisminis procesas High Court of Justice, ir antra, tik panaikinantis sprendimas turi ex tunc poveikį,

panaikindamas ginčijamą klasifikavimą iš Sąjungos teisės sistemos atgaline data, lyg jis niekada

nebūtų egzistavęs136.

89. Tačiau atsakant į reikalavimą atlygint žalą vien tik ginčijamo klasifikavimo panaikinimo,

negaliojimo ar net jo neteisėtumo konstatavimo137 nepakanka apsaugoti ieškoves nuo jų atžvilgiu

nustatytų nacionalinių represinių priemonių, nes, priešingai nei sprendimo dėl panaikinimo atveju,

tokios išvados iš esmės turėtų tik ex nunc poveikį ir tik ginčui dėl žalos atlyginimo, tačiau atgaline

data nepanaikintų minėtų priemonių teisinio pagrindo.

90. Tokiomis aplinkybėmis atsižvelgiant į ieškovių atžvilgiu nustatytas represines priemones,

grindžiamas ginčijamu klasifikavimu, pirmiausia įtvirtintu ginčijamojoje direktyvoje, o vėliau

nacionalinėse nuostatose, skirtose pirmosios įgyvendinimui, ieškovės pagrįstai gali tvirtinti, kad šio

ginčijamo klasifikavimo panaikinimas joms būtų naudingas, todėl jos išsaugo savo suinteresuotumą

palaikyti ieškinį šiuo klausimu.

Arrêt du 16 décembre 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas Enviro Tech Europe et Enviro Tech

International prieš Komisiją (byla T-291/04, Rink., p. II-08281)

2.1.4.2. Konkrečiai su asmeniu susiję aktai

Specialiai gamintojams skirta teisės norma – Individualizavimas - Reglamento pavadinimas

<…> 102. <…> neegzistuoja jokia aiški ir konkreti nuostata – nei viršesnės kategorijos, nei antrinės

teisės, – kuri būtų įpareigojusi Bendrijos teisės aktų leidėją vykstant ginčijamos direktyvos priėmimo

procesui ypač atsižvelgti į luitinio ketaus ar plieno gamintojų padėtį, įskaitant ieškovės, palyginti su

kitų pramonės sektorių, nurodytų šios direktyvos I priede, padėtimi138. Taigi būtent EB 174 straipsnis

ir 175 straipsnio 1 dalis [dabar atitinkamai SESV 191 ir 192 straipsniai], kaip teisiniai Bendrijos

teisėtos veiklos aplinkos srityje pagrindai, tokios pareigos nenumato. Be to, nepaisant rėmimosi jos

pagrindinėmis teisėmis ir kai kuriais ją saugančiais bendraisiais teisės principais, ieškovė nenurodo

jokios konkrečios viršesnės teisės normos, kuri būtų jai specialiai skirta arba bent skirta luitinio ketaus

ar plieno gamintojams ir galėtų sukurti tokią pareigą jos naudai.

103. Nors tiesa, kad priimdamos visuotinai taikomą teisės aktą Bendrijos institucijos turi laikytis

viršesnių teisės normų, įskaitant pagrindines teises, vien tvirtinimo, kad toks aktas pažeidžia šias

taisykles ar šias teises, neužtenka, kad privataus asmens ieškinys būtų pripažintas priimtinu, antraip

EB 230 straipsnio [dabar SESV 263 straipsnis] ketvirtos pastraipos reikalavimai gali netekti

prasmės, jeigu šis nurodytas pažeidimas jo neindividualizuoja taip pat, kaip ir asmens, kuriam aktas

skirtas139. Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali pagrįstai remtis 55 punkte minėtu 1994 m. gegužės 18

136 šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Organisation des Modjahedines du

peuple d’Iran prieš Tarybą, T-228/02, Rink. p. II-4665, 35 punktą. 137 2000 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fresh Marine prieš Komisiją, T-178/98, Rink. p. II-3331,

45 punktas. 138 šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rica Foods prieš Komisiją, T-47/00,

Rink. p. II-113, 41 ir 42 punktus; taip pat žr. 2003 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties DOW

AgroSciences prieš Parlamentą ir Tarybą, T-45/02, Rink. p. II-1973, 47 punktą; 2004 m. gegužės 25 d. Nutarties

Schmoldt ir kt. prieš Komisiją, T-264/03, Rink. p. II-1515, 117 punktą ir 2005 m. vasario 16 d. Nutarties Fost Plus prieš

Komisiją, T-142/03, Rink. p. II-589, 61–65 punktus. 139 dėl teisės į nuosavybę žr. 2005 m. lapkričio 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties EEB ir kt. prieš Komisiją,

T-94/04, Rink. p. II-4919, 53–55 punktus; šiuo klausimu taip pat žr. 2006 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo

nutarties Nürburgring prieš Parlamentą ir Tarybą, T-311/03, Rink. p. II-0000, 65 ir 66 punktus.

d. Sprendimu Codorníu prieš Tarybą140, kai ieškinys dėl ginčijamo reglamento buvo priimtinas vien

dėl nagrinėjamo pavadinimo, kurio pagrindu ieškovė jau ilgą laiką buvo vienintelė prekių ženklo

savininkė, individualizuojančio pobūdžio atsižvelgiant į ginčijamas nuostatas.

<...> 105. <...> ieškovės argumentai dėl Bendrijos [Sąjungos] teisės aktų leidėjo pareigos paisyti tam

tikrų bendrųjų teisės principų ir pagrindinių teisių neleidžia daryti išvados, kad ginčijamos nuostatos

yra konkrečiai susijusios su ieškove ir todėl nėra būtinybės nagrinėti, ar šios nuostatos su ja susijusios

tiesiogiai.

2010 m. kovo 2 d. sprendimas Arcelor prieš Parlamentą ir Tarybą (byla T-16/04, Rink., p. II-211)

Ieškinys dėl direktyvos – Teisės akto forma

<...> 94. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad vienintelės aplinkybės, jog pagal šią Sutarties

nuostatą aiškiai nepripažįstamas privataus asmens pateikto ieškinio dėl direktyvos EB 249 [dabar

SESV 288-292] straipsnio trečios pastraipos prasme panaikinimo priimtinumas, neužtenka pripažinti

tokį ieškinį nepriimtinu. Iš tikrųjų Bendrijos institucijos negali vien nagrinėjamo teisės akto formos

pasirinkimu, net jei tai yra direktyva, panaikinti teisminę apsaugą, kurią privatiems asmenims

garantuoja Sutartis141. Be to, vien to, kad ginčijamos nuostatos yra visuotinai taikomo akto dalis, kuris

iš tikrųjų yra direktyva, o ne sprendimas EB 249 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme, priimtas

direktyvos forma, neužtenka, jog būtų galima atmesti galimybę, kad šios nuostatos gali būti tiesiogiai

ir konkrečiai susijusios su privačiu asmeniu142.

2010 m. kovo 2 d. sprendimas Arcelor prieš Parlamentą ir Tarybą (byla T-16/04, Rirk., p. II-211)

Asociacijos, skirtos ginti kolektyvinius interesus – Atstovavimas – Derybininkų pozicija –

Procesinė teisė

<...> 58. <...> pagal teismų praktiką tokių asociacijų kaip Forum 187, kuriai pavesta ginti Belgijoje

įsteigtų koordinavimo centrų kolektyvinius interesus, pareikšti ieškiniai priimtini trimis atvejais, tai

yra tada, kai asociacijos atstovauja įmonių, kurios pačios turi teisę dalyvauti procese, interesams, kai

asociacijos yra išskiriamos dėl ginčijamo akto poveikio jų pačių interesams, ypač dėl to, kad aktas,

kurį prašoma panaikinti, paveikė jų, kaip derybininkių, poziciją, arba kai teisės nuostata asociacijoms

aiškiai pripažįsta atitinkamas procesines teises143.

2010 m. kovo 18 d. sprendimas Forum 187 prieš Komisiją (byla T-189/08, Rink., p. II-1039)

Konkurso dalyvis, neturinti juridinio asmens statuso

<…> 40. Kadangi šioje byloje ginčijamas sprendimas formaliai skirtas konkurso dalyviui, t. y.

konsorciumui Evropaïki Dynamiki-Steria, tai nereiškia, kad, kaip galima matyti iš ieškovės raštu

pateiktų atsakymų į Bendrojo Teismo klausimus (žr. šio sprendimo 28 punktą), kurių Komisija

neginčijo ir dėl kurių Bendrasis Teismas neturi pagrindo abejoti, konsorciumas Evropaïki

Dynamiki-Steria niekada neturėjo juridinio asmens statuso. Tačiau, remiantis EB 230 [dabar SESV

140 C‑309/89, Rink. p. I‑1853 (20–22 punktai). 141 2002 m. rugsėjo 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Japan Tobacco ir JT International prieš Parlamentą ir

Tarybą, T-223/01, Rink. p. II-3259, 28 punktas; 2003 m. balandžio 30 d. Nutarties Villiger Söhne prieš Tarybą, T-154/02,

Rink. p. II-1921, 39 punktas; 2004 m. rugsėjo 6 d. Nutarties SNF prieš Komisiją, T-213/02, Rink. p. II-3047, 54 punktas

ir 2006 m. balandžio 25 d. Nutarties Kreuzer Medien prieš Parlamentą ir Tarybą, T-310/03, Rink. p. II-0000, 40 ir 41

punktai. 142 šiuo klausimu žr. minėtos nutarties Japan Tobacco ir JT International prieš Parlamentą ir Tarybą 30 punktą ir 2003 m.

gegužės 6 d. Nutarties Vannieuwenhuyze-Morin prieš Parlamentą ir Tarybą, T-321/02, Rink. p. II-1997, 21 punktą. 143 1997 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Federolio prieš Komisiją, T‑122/96, Rink. p. II‑1559, 60

punktas; 2004 m. gruodžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties EFfCI prieš Parlamentą ir Tarybą, T-196/03,

Rink. p. II‑4263, 42 punktas ir 2005 m. birželio 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties FederDoc ir kt. prieš

Komisiją, T‑170/04, Rink. p. II‑2503, 49 punktas.

263 straipsnis] straipsniu, kadangi šis ad-hoc darinys yra skaidrus savo narių atžvilgiu, abi jį

sudarančios bendrovės turi būti laikomos ginčijamo sprendimo adresatėmis. Todėl ieškovė, kaip

ginčijamo sprendimo adresatė turi teisę jį užginčyti pagal EB 230 straipsnyje nustatytas sąlygas.

2010 m. kovo 19 d. sprendimas Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją (byla T-50/05, Rink., p. II-1071)

Asmens indivizualinimas – Priklausymas tam tikram sektoriui – Potenciali nauda ir pagalbos

schemos – Individualios pagalbos faktinė gavėja

<...> 64. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kitas fizinis ar juridinis asmuo nei tas, kuriam skirtas

sprendimas, gali tvirtinti, kad šis aktas yra konkrečiai su juo susijęs, tik jei sprendimas turi jam įtakos

dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri jį išskiria iš visų kitų

asmenų ir todėl jį individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą144.

65. Todėl Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad įmonė iš esmės negali pareikšti ieškinio

prašydama panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo draudžiama sektorinės pagalbos schema, jei ji

susijusi su šiuo sprendimu tik dėl priklausymo atitinkamam sektoriui ir dėl to, kad potencialiai galėjo

gauti naudos iš minėtos schemos. Toks sprendimas šiai įmonei yra bendrojo pobūdžio priemonė, kuri

taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai

numatytai asmenų kategorijai145.

66. Tačiau 2000 m. spalio 19 d. Sprendime Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją146 Teisingumo

Teismas taip pat nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad įmonė ieškovė buvo susijusi su šioje byloje

nagrinėjamu sprendimu ne vien kaip Sardinijos laivybos sektoriaus įmonė, potencialiai galinti gauti

naudos iš Sardinijos laivų savininkams skirtos pagalbos schemos, bet ir kaip pagal šią schemą

suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, faktinė gavėja, minėtas

sprendimas buvo su ja konkrečiai susijęs ir jos pareikštas ieškinys dėl šio sprendimo buvo pripažintas

priimtinu147.

2010 m. liepos 1 d. sprendimas BNP Paribas ir BNL prieš Komisiją (byla T-335/08, Rink., p. II-3323)

Faktiniai pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, gavėjai – Poveikis teisinei padėčiai

<...> 53. <...> faktiniai pagal schemą suteiktos pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, gavėjai

dėl šios aplinkybės yra konkrečiai susiję, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio [dabar SESV

263 straipsnis] ketvirtą pastraipą148.

<...> 56. <...> nurodymas susigrąžinti jau yra konkrečiai susijęs su visais pagalbos pagal aptariamą

schemą gavėjais, nes nuo ginčijamo sprendimo priėmimo momento jiems kyla grėsmė, kad jų gauta

pagalba gali būti išieškota, ir taip daromas poveikis jų teisinei padėčiai. Taigi šie gavėjai priklauso

uždarai grupei149, ir nėra būtina nagrinėti papildomų sąlygų, susijusių su situacijomis, kurioms esant

Komisijos sprendime nenurodoma susigrąžinti pagalbą. Be to, galimybė, kad neteisėta pripažinta

144 1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 punktas ir

1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Greenpeace Council ir kt. prieš Komisiją, C-321/95 P, Rink. p.

I-1651, 7 ir 28 punktai. 145 žr. 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-298/00 P, Rink. p. I-4087,

37 punktą ir nurodytą teismo praktiką bei 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija prieš Koninklijke Friesland

Campina, C-519/07 P, dar nepaskelbto Rinkinyje, 53 punktą; šiuo klausimu taip pat žr. 1988 m. vasario 2 d. Sprendimo

Kwekerij van der Kooy ir kt. prieš Komisiją, 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 15 punktą. 146 C-15/98 ir C-105/99, Rink. p. I-8855, 34 ir 35 punktai. 147 šiuo klausimu taip pat žr. 65 punkte minėto Sprendimo Italija prieš Komisiją 39 punktą. 148 šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 19 d. Sprendimo Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją, C 15/98 ir C 105/99, Rink.

p. I 8855.149 šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija prieš Koninklijke FrieslandCampina, C-519/07 P, Rink.

p. I-8495, 54 punktą.

pagalba vėliau nebus išieškota iš jos gavėjų, pati savaime nereiškia, kad jie bus laikomi konkrečiai

susijusiais.

2011 m. birželio 9 d. sprendimas Comitato "Venezia vuole vivere" e.a. prieš Komisiją (sujungtos

bylos C-71/09 P, C-73/09 P ir C-76/09 P, Rink., p. I-4727)

Apibrėžta ūkio subjektų grupė – Objektyvios teisinės ar faktinės aplinkybės – Teisės akto

priėmimo procedūra – Procedūrinės garantijos – Reglamentas Nr. 793/93 – Individualizavimas

– Dalyvavimas rizikos vertinimo procedūroje

<...> 98. <...> jei sprendimas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima

nustatyti priimant šį aktą dėl šios grupės nariams būdingų kriterijų, šis aktas gali būti konkrečiai

susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų grupę150.

99. Tačiau galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė,

skaičių ar net tapatybę, visiškai nereiškia, kad ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su

šiais subjektais, kai akivaizdu, jog nagrinėjama priemonė taikoma atsižvelgiant į joje apibrėžtas

objektyvias teisines ar faktines aplinkybes151.

<...> 103. <...> tai, jog asmuo dalyvauja Sąjungos teisės akto priėmimo procedūroje, jį

individualizuoja kaip ir asmenį, kuriam nagrinėjamas aktas yra skirtas, tik tuomet, jei šio asmens

naudai Sąjungos teisės aktuose buvo numatytos procedūrinės garantijos. Taigi, jei Sąjungos teisės

nuostata įpareigoja priimant sprendimą laikytis procedūros, kuriai vykstant fizinis ar juridinis asmuo

gali reikalauti tam tikrų teisių, įskaitant teisę būti išklausytam, dėl jo ypatingo teisinio statuso jis

individualizuojamas, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio [dabar SESV 263 straipsnis]

ketvirtą pastraipą152.

<...> 108. Kadangi ieškovės remiasi savo procedūriniu statusu pagal Reglamentą Nr. 793/93, reikia

pastebėti, kad neabejotinai šio reglamento 6−10 straipsniuose, kaip speciali procedūrinė teisė ir

pareiga (šios nutarties 23−28 punktai), numatytas suinteresuotųjų ūkio subjektų aktyvus dalyvavimas

keliamos rizikos vertinimo procedūroje, siekiant parengti prioritetinį atitinkamų medžiagų ir galimų

strategijų pasiūlymų ar priemonių sąrašą, kad būtų apribota nustatyta rizika. Vis dėlto reikia

konstatuoti, kad, pirma, Reglamento Nr. 793/93 nuostatos netaikomos tam tikros medžiagos

klasifikavimo, kaip pavojingos medžiagos, procedūrai ir, antra, nikelio karbonatų keliamos rizikos

vertinimo procedūra, kuri skiriasi nuo tos, per kurią buvo priimtos ginčijamos klasifikacijos, baigėsi,

remiantis šio reglamento 11 straipsnio 2 dalimi įtraukiant šias medžiagas į ketvirtąjį prioritetinių

medžiagų sąrašą pagal Reglamentą Nr. 2364/2000 (žr. šios nutarties 32 punktą). Šį vertinimą

patvirtina Reglamento Nr. 793/93 11 straipsnio 1−3 dalys, pagal kurias tik remdamasi galutiniu

rizikos įvertinimu ir galima strategijos rekomendacija, priimta pasinaudojant šio reglamento 15

straipsnyje nurodyta komiteto procedūra, Komisija gali, jei būtina, pasiūlyti Bendrijos priemones

pagal Direktyvą 76/769 arba kitus atitinkamus galiojančius Bendrijos instrumentus (žr. šios nutarties

26 punktą). Tačiau reikia konstatuoti, kad šiose nuostatose visiškai nedetalizuojamos sąlygos,

kuriomis rizikos vertinimo rezultatas ar galima strategijos rekomendacija gali lemti atitinkamos

medžiagos klasifikacijos pasiūlymą pagal Direktyvą 67/548 ar net Reglamentą Nr. 1272/2008, o tai

įrodo rizikos vertinimo procedūros nepriklausomumą nuo medžiagos klasifikavimo kaip pavojingos

medžiagos.

150 2006 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C-182/03 ir C-217/03,

Rink. p. I-5479, 60 punktas; 2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija prieš Infront WM, C-125/06 P, Rink. p. I-1451, 71

punktas ir 96 punkte minėto Sprendimo Sahlstedt ir kt. prieš Komisiją 30 punktas. 151 96 punkte minėto Sprendimo Sahlstedt ir kt. prieš Komisiją 31 punktas; 2008 m. balandžio 8 d. Teisingumo teismo

nutarties Saint-Gobain Glass Deutschland prieš Komisiją, C-503/07 P, Rink. p. I-2217, 70 punktas. 152 žr. 2009 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo nutarties Galileo Lebensmittel prieš Komisiją, C‑483/07 P, Rink. p.

I‑959, 53 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

109. Taigi minėtose Reglamento Nr. 793/93 nuostatose nenumatytos procedūrinės garantijos,

taikomos klasifikuojant tam tikrą medžiagą kaip pavojingą pagal Direktyvą 67/548 ar Reglamentą

Nr. 1272/2008. Jose nenustatytas ir ryšys tarp tam tikros medžiagos keliamos rizikos vertinimo

procedūros ir procedūros, kuri skirta ją klasifikuoti kaip pavojingą medžiagą, dėl ko galima daryti

išvadą, kad Reglamentu Nr. 793/93 užtikrinamos procedūrinės garantijos yra taikomos, net jeigu tik

de facto, pastarojoje procedūroje, kaip teigia ieškovės.


Rink., p. II-3959)

Išimtinės teisės – Apibrėžta grupė – Įrodymai – Vienodas poveikis visiems ūkio subjektams –

Ekonominiai sunkumai - Specialios procedūrinės teisės ir pareigos – Reglamentas Nr. 793/93 –

Rizikos vertinimo procedūros nepriklausomumas nuo medžiagos klasifikavimo kaip

pavojingos medžiagos

<...> 104. <...> kalbant apie ieškovių nurodytas išimtines teises, reikia pažymėti, kad tai, jog

egzistuoja įgyta ar subjektyvi teisė, įskaitant tą, kuri suteikiama pagal visuotinai taikomą teisės aktą

ir kurios taikymo sritį ar įgyvendinimą potencialiai paveikia ginčijamas aktas, savaime negali

individualizuoti tokios teisės turėtojo, ypač kai kiti ūkio subjektai gali turėti analogiškas teises, o jų

padėtis gali būti tokia pati kaip ir šios teisės turėtojo153.

105. Tačiau nagrinėjamu atveju, nepaisant ieškovių bendro teiginio, kad iš viso yra 29 ūkio subjektai,

turintys ginčijamomis klasifikacijomis paveiktas teises eksploatuoti boratus (žr. šios nutarties 89

punktą), jos nenurodė šių kitų ūkio subjektų ir nepatikslino priežasčių, dėl kurių, atsižvelgiant į jų

konkrečias savybes, jie galėjo sudaryti apibrėžtą grupę pagal šios nutarties 100 punkte nurodytą

teismų praktiką, kuris nebegali būti išplėstas įsigaliojus ginčijamoms klasifikacijoms154. Dar daugiau,

ieškovės taip pat neįrodė, kad šioje ūkio subjektų grupėje jos buvo ypač paveiktos dėl kliūties,

sudarytos jų išimtinėms teisėms importuoti ir parduoti Sąjungoje medžiagas, kurių sudėtyje yra

borato, nes kiti šios grupės ūkio subjektai gali turėti analogiškas teises importuoti ir parduoti tokias

medžiagas, kilusias iš kitų trečiųjų šalių, ir patirti tokias pačias pasekmes.

106. Ieškovės taip pat neįrodė, kad ginčijamomis klasifikacijomis buvo siekiama paveikti arba jomis

paveikta nurodytų išimtinių teisių apimtis ar net sutrukdyta jomis naudotis, pavyzdžiui, kaip tokiais

atvejais, dėl kurių buvo priimtas 1985 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Piraiki-

Patraiki ir kt. prieš Komisiją155 ir šios nutarties 98 punkte minėtas Sprendimas Codorníu prieš Tarybą

(21 ir 22 punktai)156. Iš tikrųjų svarbu pažymėti, kad ginčijamomis klasifikacijomis nepažeidžiamos

išimtinės ieškovių teisės importuoti ir parduoti Sąjungoje medžiagas, kurių sudėtyje yra borato,

išgauto Eti Mine Works eksploatuojamose Turkijos kasyklose. Vien to, kad šios klasifikacijos gali

tam tikrais atvejais apsunkinti šių išimtinių teisių įgyvendinimą, nepakanka, jog ieškovės būtų

individualizuojamos, kaip tai suprantama pagal EB 230 [dabar SESV 263 straipsnis] ketvirtą

pastraipą, nes jos a priori vienodai paveikia visus ūkio subjektus, kurie vykdo arba gali vykdyti

veiklą, apimančią importą ir (arba) pardavimą medžiagų, kurių sudėtyje yra borato, Sąjungoje,

153 šiuo klausimu žr. šios nutarties 98 punkte minėto Sprendimo Sahlstedt ir kt. prieš Komisiją 32 ir 34 punktus; 2005 m.

lapkričio 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties EEB ir kt. prieš Komisiją, T-94/04, Rink. p. II-4919, 53−55 punktus

ir 2007 m. rugsėjo 11 d. Nutarties Fels-Werke ir kt. prieš Komisiją, T-28/07, neskelbiamos Rinkinyje, 63 punktą. 154 šiuo klausimu žr. 1990 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sofrimport prieš Komisiją, C-152/88, Rink.

p. I-2477, 11 punktą ir 2004 m. rugsėjo 6 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties SNF prieš Komisiją, T-213/02, Rink.

p. II-3047, 62 ir 63 punktus.155 C-11/82, Rink. p. 207, 31 punktas. 156 šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo nutarties SNF prieš Komisiją, C-482/04 P, neskelbiamos

Rinkinyje, 40 ir 41 punktus ir 2009 m. vasario 17 d. Nutarties Galileo Lebensmittel prieš Komisiją, C-483/07 P, Rink. p.

I-959, 44−46 punktus.

nesvarbu, ar jos tam turi išimtines teises157. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad galimybės, jog ieškovės

patirs ekonominių sunkumų − net didelių − dėl ginčijamų klasifikacijų, nepakanka įrodyti, jog šios

klasifikacijos jas individualizuoja kurio kito ūkio subjekto, galinčio patirti analogiškų pasekmių,

atžvilgiu158.

<...> 114. Kadangi ieškovės remiasi savo procedūriniu statusu pagal Reglamentą Nr. 793/93, reikia

pastebėti, kad neabejotinai šio reglamento 6−10 straipsniuose kaip specialios procedūrinės teisės ir

pareigos (šios nutarties 23−26 punktai) numatytas suinteresuotųjų ūkio subjektų aktyvus dalyvavimas

keliamos rizikos vertinimo procedūroje siekiant parengti prioritetinį atitinkamų medžiagų ir galimų

strategijų pasiūlymų ar priemonių, kad būtų apribota nustatyta rizika, sąrašą. Vis dėlto reikia

konstatuoti, kad, pirma, Reglamento Nr. 793/93 nuostatos netaikomos tam tikros medžiagos

klasifikavimo kaip pavojingos medžiagos procedūrai ir, antra, boratų keliamos rizikos vertinimo

procedūra, kuri, kaip tai pripažįsta pačios ieškovės, dar nebuvo pasibaigusi, kaip tai suprantama pagal

to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalį, ginčijamų klasifikacijų priėmimo momentu, skiriasi nuo tos,

per kurią buvo priimtos ginčijamos klasifikacijos. Šį vertinimą patvirtina Reglamento Nr. 793/93 11

straipsnio 1−3 dalys, pagal kurias tik remdamasi galutiniu rizikos įvertinimu ir pranešėjo

rekomenduota galima strategija Komisija gali, jei būtina, pasiūlyti Bendrijos priemones pagal

Direktyvą 76/769 arba kitus atitinkamus galiojančius Bendrijos instrumentus (žr. šios nutarties 26

punktą). Tačiau reikia konstatuoti, kad šiose nuostatose visiškai nedetalizuojamos sąlygos, kuriomis

rizikos vertinimo rezultatas gali lemti atitinkamos medžiagos klasifikacijos pasiūlymą pagal

Direktyvą 67/548 ar net Reglamentą Nr. 1272/2008, o tai įrodo rizikos vertinimo procedūros

nepriklausomumą nuo medžiagos klasifikavimo kaip pavojingos medžiagos.

115. Taigi minėtose Reglamento Nr. 793/93 nuostatose nenumatytos procedūrinės garantijos,

taikomos klasifikuojant tam tikrą medžiagą kaip pavojingą pagal Direktyvą 67/548 ar Reglamentą

Nr. 1272/2008. Jose nenustatytas ir ryšys tarp tam tikros medžiagos keliamos rizikos vertinimo

procedūros ir procedūros, kuri skirta ją klasifikuoti kaip pavojingą, dėl ko būtų galima daryti išvadą,

kad Reglamentu Nr. 793/93 užtikrinamos procedūrinės garantijos taikomos pastarojoje procedūroje.

116. Todėl reikia atmesti argumentą, kad šios procedūrinės garantijos ir naudojimasis jomis per

rizikos vertinimo procedūrą gali individualizuoti ieškoves ginčijamų klasifikacijų atžvilgiu, nes

pastarosios yra ne rizikos vertinimo procedūros pagal Reglamentą Nr. 793/93 rezultatas, bet

atitinkamų atskirų Direktyvos 67/548 ir Reglamento Nr. 1272/2008 suderinimo su technine pažanga

procedūrų, per kurias ieškovės tokių garantijų neturi, rezultatas.

2010 m. rugsėjo 7 d. nutartis Etimine et Etiproducts prieš Komisiją (byla T-539/08, Rink., p. II-4017)

Valstybės pagalba – Procesinės teisės – Formalios tyrimo procedūros - Konkuruojančios

įmonės ir profesinės organizacijos – Ypatingas statusas – Didelis poveikis padėčiai rinkoje –

Televizijos paslaugų teikimas

<...> 69. <...> vykdant EB 88 [dabar SESV 108] straipsnyje įtvirtintą valstybės pagalbos kontrolės

procedūrą turi būti išskirta, pirma, šio straipsnio 3 dalyje numatyta pirminė pagalbos patikrinimo

stadija, kurios tikslas tik leisti Komisijai susidaryti pirmą nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos

pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, ir, antra, tyrimo stadija, numatyta to paties straipsnio 2

dalyje. Tik vykstant šiai stadijai, skirtai, kad Komisijai būtų sudaryta galimybė gauti išsamią

157 šiuo klausimu žr. šios nutarties 98 punkte minėto Sprendimo Sahlstedt ir kt. prieš Komisiją 32 ir 34 punktus; taip pat

žr. priešingos generalinio advokato Y. Bot išvados šiam sprendimui, Rink. p. I-2906, 116−119 punktus. 158 šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Nürburgring prieš Parlamentą ir

Tarybą, T-311/03, neskelbiamos Rinkinyje, 65 ir 66 punktus.

informaciją apie visus bylos duomenis, EB sutartyje numatyta Komisijos pareiga pareikalauti

suinteresuotųjų asmenų pateikti savo pastabas159.

70. Kai, nepradėdama EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros, Komisija

sprendimu, priimtu remiantis šio straipsnio 3 dalimi, konstatuoja, kad pagalba suderinama su bendrąja

rinka, asmenys, kurie turi šias procesines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuomet, jei jie turi

galimybę šį sprendimą užginčyti Bendrijos teisme. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta priimtinu

suinteresuotojo asmens, kaip jis suprantamas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, pareikštą ieškinį dėl tokio

sprendimo panaikinimo, kai asmuo pareikšdamas ieškinį siekia apginti savo procesines teises, kurias

jis grindžia šia nuostata160.

71. Teisingumo Teismas turėjo progą patikslinti, kad tokios suinteresuotosios šalys pagal EB

88 straipsnio 2 dalį yra asmenys, įmonės arba asociacijos, dėl kurių interesų suteikta pagalba gali

daryti įtaką, t. y. visų pirma su šios pagalbos gavėju konkuruojančios įmonės ir profesinės

organizacijos161.

72. Priešingai, jeigu ieškovas ginčija paties sprendimo, kuriuo vertinama pagalba, pagrįstumą, vien

tos aplinkybės, kad jis gali būti laikomas „suinteresuotuoju“ asmeniu pagal EB 88 straipsnio 2 dalį,

nepakanka, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu. Taigi jis turi įrodyti turįs ypatingą statusą, kaip

jis suprantamas pagal šio sprendimo 42 punkte minėtą Sprendimą Plaumann prieš Komisiją. Taip

būtų būtent tuo atveju, kai pagalba, kuri yra aptariamo sprendimo dalykas, darytų didelį poveikį

ieškovo padėčiai rinkoje162.

<...> 77. <…> įmonei nepakanka remtis vien argumentu, kad ji konkuruoja su įmone, kuri naudojasi

aptariama priemone, tačiau, be to, ji turi įrodyti ir didelį poveikį jos padėčiai rinkoje163.

78. Šioje byloje, kaip teismo posėdyje patvirtino ieškovė, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą,

įtaka jos konkurencinei padėčiai turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į aptariamų pagalbos priemonių

gavėjus. Todėl kadangi aptariamomis priemonėmis siekiama remti kinematografijos ir

audiovizualinių kūrinių gamybą, laikytina, kad jos naudingos operatoriams, vykdantiems gamybos

veiklą kinematografijos ir audiovizualinėje srityse arba bent vienoje iš šių sričių, atsižvelgiant į šias

priemones. Be to, neginčijama, kad ieškovė, televizijos paslaugų teikėja, taip pat gamina kūrinius ir

šiuo atžvilgiu taip pat gali būti aptariamų paramos priemonių gavėja.

2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimas TF1 prieš Komisiją (byla T-193/06, Rink., p. II-4967)

Lėšų įšaldymas – Sprendime nustatytas asmenų sąrašas

<...> 34. <...> Sprendimas 2006/1008 ne panaikina Sprendimą 2006/379, o tik papildo jame nurodytą

sąrašą tam tikromis pavardėmis ir subjektais.

159 šio sprendimo 66 punkte minėtų sprendimų Cook prieš Komisiją 22 punktas ir Matra prieš Komisiją 16 punktas; šio

sprendimo 38 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 34 punktas ir šio

sprendimo 66 punkte minėto 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 27 punktas. 160 žr. šio sprendimo 38 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 35 punktą ir

jame nurodytą teismų praktiką bei šio sprendimo 66 punkte minėto 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates

prieš Komisiją 28 punktą. 161 žr. šio sprendimo 38 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 36 punktą ir

jame nurodytą teismų praktiką bei šio sprendimo 66 punkte minėto 2008 m. gruodžio 28 d. Sprendimo British Aggregates

prieš Komisiją 29 punktą. 162 šio sprendimo 38 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und

Eigentum 37 punktas ir šio sprendimo 66 punkte minėto 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates prieš

Komisiją 30 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1986 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cofaz ir kt. prieš

Komisiją, 169/84, Rink. p. 391, 22–25 punktus. 163 2000 m. gegužės 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt.

prieš Komisiją, C-106/98 P, Rink. p. I-3659, 40 ir 41 punktai ir 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ispanija prieš Lenzing,

C-525/04 P, Rink. p. I-9947, 33 punktas; 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Werkgroep

Commerciële Jachthavens Zuidelijke Randmeren ir kt. prieš Komisiją, T-117/04, Rink. p. II-3861, 53 punktas.

35. Ieškinio dėl Sprendimo 2006/1008 priimtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į du

pagrindinius kriterijus. Pirma, pagal Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir Bendrosios

pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį Taryba įpareigota reguliariai, bent kartą per šešis mėnesius,

atnaujinti ginčijamą sąrašą. Antra, iš Sprendimo 2006/1008 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad

juo Sprendimu 2006/379 nustatytas sąrašas papildomas, o ne panaikinamas. Tai reiškia Tarybos valią

palikti ieškovą ginčijamame sąraše, todėl jo lėšos lieka įšaldytos. Kadangi jis buvo susijęs su

Sprendimu 2006/379, jis turi būti taip pat laikomas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Sprendimu

2006/1008.

36. Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad prieštaravimą dėl priimtinumo, kuriuo remiasi

Taryba, reikia atmesi, o ieškinį reikia laikyti priimtinu tiek, kiek jis susijęs su Sprendimu 2006/1008,

atsižvelgiant į Sprendime Othman164 suformuluotą teismo praktiką. Konstatuotina, kad 2008 m.

spalio 17 d. prašymas pakeisti reikalavimus taip pat yra priimtinas ir kad šis ieškinys taip pat buvo

pareikštas dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo, o dėl to, kaip buvo nurodyta posėdžio protokole, šalys

sutarė.

2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas Fahas prieš Tarybą (byla T-49/07, Rink., p. II-5555)

Papildomos pensijos kaupimo fondai – Individualizacija – Parlamento nariai – Veiksmingos

teisminės apsaugos principas – Sąjungos teismams suteikta kompetencija

<...> 46. <...> tai, kad ginčijamas aktas daro poveikį teisėms, kuriomis ateityje ieškovai galės

pasiremti dėl savo narystės papildomo pensijų kaupimo fonduose, jų neindividualizuoja EB 230

[dabar SESV 263] straipsnio ketvirtoje pastraipoje vartojama prasme, nes jie yra objektyviai

apibrėžtoje padėtyje, kuri gali būti palyginama su bet kurio kito Parlamento nario, priklausančio

minėtiems pensijų fondams, padėtimi165. Tokiomis aplinkybėmis ieškovai nepateikė įrodymo, kad

jiems buvo padaryta išskirtinai didelė žala, kuri išskirtų juos iš kitų Parlamento narių, priklausančių

papildomo pensijų kaupimo fondui.

<...> 48. <...> tai, jog Bendrijos institucija pagal specialias nuostatas privalo atsižvelgti į numatomo

priimti akto pasekmes tam tikrų privačių asmenų situacijai, gali šiuos asmenis individualizuoti166.

49. Tačiau konstatuotina, kad priimant ginčijamą aktą jokia Bendrijos teisės nuostata neįpareigojo

Biuro atsižvelgti į ieškovų konkrečią padėtį. Iš tikrųjų ginčijamo akto formuluotės, kurias ieškovai

nurodė grįsdami šį argumentą, konkrečiai nerodo, kad Biuras atsižvelgė nors į vieno ieškovo specifinę

padėtį; jomis tik bendromis frazėmis užsimenama apie narius, kuriems sprendimas daro poveikį, kaip

antai „nedidelis Parlamento narių, kurie galės <...> toliau mokėti įmokas į fondus siekdami įgyti

papildomų teisių, skaičius“, „nariai, kurie mokėjo įmokas į (savanoriško) pensijų kaupimo fondus“

arba, „suinteresuoti Parlamento nariai“.

<...> 52. <...> kalbant apie teisę veiksmingai kreiptis į teismą, pakanka priminti, kaip tai teisingai

pažymėjo Parlamentas, kad pagal Sutartyje įtvirtintą teisėtumo priežiūros sistemą fizinis ar juridinis

asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamento tik tuo atveju, jei jis su juo yra susijęs ne tik tiesiogiai, bet

ir konkrečiai. Nors ši sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės apsaugos

principą bei įvairias aplinkybes, galinčias individualizuoti ieškovą 167 , toks aiškinimas negalėtų

164 2009 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimas Othman prieš Tarybą ir Komisiją, T-318/01, Rink. p.

II-1627, 53 punktas. 165 pagal analogiją žr. 1997 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Federolio prieš Komisiją, T-122/96,

Rink. p. II-1559, 67 punktą ir 2001 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Emesa Sugar prieš Tarybą,

T-43/98, Rink. p. II-3519, 50 punktą. 166 1985 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 28–

31 punktai, ir 1990 m. birželio 26 d. Sprendimas Sofrimport prieš Komisiją, C-152/88, Rink. p. I-2477, 11–13 punktai. 167 žr., pavyzdžiui, 1988 m. vasario 2 d. Sprendimą Van der Kooy prieš Komisiją, 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 14

punktas.

panaikinti Sutartyje aiškiai numatytos nagrinėjamos sąlygos, neperžengdamas Sutartimi Bendrijos

teismams suteiktos kompetencijos ribų168.

<...> 54. <...> atsižvelgiant į nusistovėjusioje teismo praktikoje, apie kurią primenama 52 punkte,

nustatytus principus, ieškovų nurodytų teisingumo vykdymo veiksmingumo ir proceso ekonomijos

principų taikymas negali pateisinti ieškinio, kuriuo, beje, nesilaikoma EB 230 straipsnio ketvirtoje

pastraipoje nustatytų priimtinumo sąlygų, pripažinimo priimtinu, nes taip būtų viršijamos Sutartimi

Sąjungos teismams suteikta kompetencija. Iš tikrųjų nė vienas iš šių principų negali pagrįsti

leidžiančios nukrypti nuostatos, susijusios su šiems teismams Sutartimi nustatytos kompetencijos

priskyrimu.

2010 m. gruodžio 15 d. nutartis Albertini e.a. ir Donnelly prieš Parlamentą (sujungtos bylos T-219/09

ir T-326/09, Rink., p. II-5935)

Valstybės pagalba – Didelė įtaka padėčiai rinkoje – Individualizacija

<...> 194. <...> kalbant apie tai, ar ieškovė yra konkrečiai susijusi su pirmuoju ginčijamu sprendimu,

reikia priminti, kad valstybės pagalbos kontrolės srityje sprendimas užbaigti procedūrą pagal EB 88

straipsnio [dabar SESV 108] 2 dalį yra konkrečiai susijęs su įmonėmis, kurios pateikė skundą, dėl

kurio buvo pradėta ši procedūra, ir pastabas, lėmusias procedūros eigą, tačiau su sąlyga, kad pagalbos

priemone, dėl kurios priimtas minėtas sprendimas, buvo padaryta didelė įtaka jų padėčiai rinkoje.

Tačiau tai nereiškia, kad įmonė negali kitu būdu, pateikdama nuorodą į konkrečias aplinkybes, kurios

ją individualizuoja taip pat kaip sprendimo adresatą, įrodyti, kad ji yra konkrečiai susijusi su tuo

sprendimu169.

2012 m. kovo 28 d. sprendimas Ryanair prieš Komisiją (byla T-123/09, Rink., p. 0)

Individualizacija – Identifikacija

<...> 43. <...> kiti subjektai nei sprendimo adresatai gali remtis konkrečia sąsaja su juo tik tuomet, jei

šis sprendimas juos paveikia dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios

juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat kaip ir asmenis, kuriems šis sprendimas

skirtas170.

44. Nagrinėjamoje byloje neginčijama, jog Pasaulio taurė, neatsižvelgiant į jos transliavimo teisių

teisinę prigimtį ir šaltinį, yra įvykis pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį, nes ją iš anksto

rengia organizatoriai, turintys teisinę galią parduoti šias teises, ir FIFA yra toks organizatorius.

Kadangi tai galiojo ir priimant ginčijamą sprendimą, tuo momentu FIFA buvo visiškai nesunkiai

identifikuojama.

45. Todėl ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su FIFA.

2011 m. vasario 17 d. sprendimas FIFA prieš Komisiją (byla T-385/07, Rink., p. II-205)

168 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink.

p. I-6677, 44 punktas.169 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BP Chemicals prieš Komisiją, T-11/95, Rink. p. II-3235,

72 punktas. 170 žr. 2008 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Infront WM (C-125/06 P, Rink. p. I-1451) 70

punktą ir ten nurodytą teismo praktiką.

Produktai iš ruonių – Draudimo ekonominės pasekmės – Reglamentą įgyvendinančios

priemonės – Inuitų kilmės produktai

<...> 75. <...> ginčijamas reglamentas 171 tiesiogiai veikia teisinę padėtį vien tų ieškovų, kurie

dalyvauja teikiant Sąjungos rinkai produktus iš ruonių. Iš tikrųjų pagal šį reglamentą visiškai

nedraudžiama nei ruonių medžioklė, kuri, be to, yra nesusijusi su Sąjungos rinka, nei produktų iš

ruonių, kuriais neprekiaujama, naudojimas ar vartojimas. Tad pažymėtina, kad, nors negalima atmesti

galimybės, jog dėl ginčijamame reglamente numatyto bendrojo draudimo teikti rinkai bus paveikta

asmenų, dalyvaujančių aukštutinėje ir žemutinėje šių produktų tiekimo rinkoje, veikla, tačiau

negalima laikyti, jog tai tiesiogiai lemia tokį poveikį172. Be to, kalbant apie galimas šio draudimo

ekonomines pasekmes, primintina, kad pagal teismo praktiką jos susijusios ne su teisine situacija, o

tik su ieškovų faktine situacija173.

<...> 78. Iš tikrųjų ginčijamame reglamente nepatikslinama, kas yra jo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos

„kitos čiabuvių bendruomenės“ ir visiškai nepaaiškinami tradicinės medžioklės būdai pragyvenimui,

ar kaip bus nustatoma inuitų ir kitų čiabuvių bendruomenių kilmė. Tad, kiek tai susiję su produktais,

kuriems gali būti taikoma išimties tvarka, nacionalinės institucijos negali taikyti ginčijamo

reglamento nesant įgyvendinimo reglamentu nustatytų įgyvendinimo priemonių, kuriomis būtent ir

būtų nustatytos sąlygos, kuriomis šiuos produktus leidžiama tiekti rinkai (ginčijamo reglamento 17

konstatuojamoji dalis). Vadinasi, šia nuostata nenustatomas išsamus reglamentavimas, kurio savaime

pakanka ir dėl kurio nebereikia priimti jokios įgyvendinančios nuostatos, galintis būti tiesiogiai

susijęs su privačiais asmenimis174. Ieškovų situacija, kuriai taikytina aptariama išimtis, gali būti

įvertinta vien remiantis ginčijamo reglamento įgyvendinimo priemonėmis.

<...> 92. Negalima pritarti šiam argumentui. Iš tikrųjų, net ir sutinkant, kad susiję ieškovai patenka

ne tik į bendro draudimo, bet ir su inuitų kilmės produktais susijusios išimties taikymo sritį, to

nepakanka, kad jie būtų individualizuoti taip kaip asmuo, kuriam skirtas sprendimas. Be kita ko,

ieškovai visai nepaaiškina, kaip ginčijamas reglamentas paveikia šias organizacijas ir bendroves dėl

tam tikrų jų ypatingų savybių ar faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų.

2011 m. rugsėjo 6 d. nutartis Inuit Tapiriit Kanatami e.a. pries Parlamentą ir Tarybą (byla T-18/10,

Rink., p. II-05599)

2.1.4.3. Tiesiogiai su asmeniu susiję aktai

Direktyvos forma neužkerta kelio privatiems asmenims teikti ieškinio

<…> 94. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad vienintelės aplinkybės, jog pagal šią

Sutarties nuostatą aiškiai nepripažįstamas privataus asmens pateikto ieškinio dėl direktyvos EB 249

straipsnio [dabar SESV 288 straipsnis] trečios pastraipos prasme panaikinimo priimtinumas,

neužtenka pripažinti tokį ieškinį nepriimtinu. Iš tikrųjų Bendrijos [Sąjungos] institucijos negali vien

nagrinėjamo teisės akto formos pasirinkimu, net jei tai yra direktyva, panaikinti teisminę apsaugą,

171 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1007/2009 dėl

prekybos produktais iš ruonių (OL L 286, p. 36) 172 šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo nutarties Bonino ir kt. prieš Parlamentą ir Tarybą, T-40/04,

Rink. p. II‑2685, 56 punktą. 173 šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo sprendimo Salamander ir kt. prieš Parlamentą ir Tarybą,

T‑172/98, T‑175/98–T‑177/98, Rink. p. II‑2487, 62 punktą. 174 šiuo klausimu žr. 1986 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, Rink.

p. 1339, 31 punktą.

kurią privatiems asmenims garantuoja Sutartis 175 . Be to, vien to, kad ginčijamos nuostatos yra

visuotinai taikomo akto dalis, kuris iš tikrųjų yra direktyva, o ne sprendimas EB 249 straipsnio [dabar

SESV 288 straipsnis] ketvirtos pastraipos prasme, priimtas direktyvos forma, neužtenka, jog būtų

galima atmesti galimybę, kad šios nuostatos gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijusios su privačiu

asmeniu176.

2010 m. kovo 2 d. sprendimas Arcelor prieš Parlamentą ir Tarybą (byla T-16/04, Rink., p. II-211)

Ribojamosios priemonės, taikomos kovojant su terorizmu – Lėšų įšaldymas – Ieškinys dėl

panaikinimo – Įgyvendinantis sprendimas

<...> 34. <...> Sprendimas 2006/1008177 ne panaikina Sprendimą 2006/379, o tik papildo jame

nurodytą sąrašą tam tikromis pavardėmis ir subjektais.

35. Ieškinio dėl Sprendimo 2006/1008 priimtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į du

pagrindinius kriterijus. Pirma, pagal Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir Bendrosios

pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį Taryba įpareigota reguliariai, bent kartą per šešis mėnesius,

atnaujinti ginčijamą sąrašą. Antra, iš Sprendimo 2006/1008 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad

juo Sprendimu 2006/379 nustatytas sąrašas papildomas, o ne panaikinamas. Tai reiškia Tarybos valią

palikti ieškovą ginčijamame sąraše, todėl jo lėšos lieka įšaldytos. Kadangi jis buvo susijęs su

Sprendimu 2006/379, jis turi būti taip pat laikomas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Sprendimu

2006/1008.

36. Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad prieštaravimą dėl priimtinumo, kuriuo remiasi

Taryba, reikia atmesi, o ieškinį reikia laikyti priimtinu tiek, kiek jis susijęs su Sprendimu 2006/1008,

atsižvelgiant į Sprendime Othman178 suformuluotą teismo praktiką.

2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas Fahas prieš Tarybą (byla T-49/07, Rink., p. II-5555)

Transliavimo teisių perleidimas – Pasaulio taurės rungtynės – Abipusio pripažinimo

mechanizmas – Pirmumo tvarka priklausančios teisės

<...> 38. <...> išskirtinių Pasaulio taurės, kurios organizatorius, kaip tai suprantama pagal Direktyvos

97/36 21 konstatuojamąją dalį, yra FIFA, transliavimo teisių perleidimas Belgijos Karalystės

jurisdikcijai priklausančioms ir šio sprendimo 9 ir 13 punktuose išdėstytų sąlygų neatitinkantiems

transliuotojams nesukelia teisinių pasekmių, kurias paprastai turi toks išskirtinumas. Pagal šios

valstybės narės flamandų ir prancūzų bendruomenių savo kompetencijos srityse nustatytas taisykles

Pasaulio taurės rungtynių transliacijoms tokie transliuotojai privalo pasinaudoti kitų šias sąlygas

atitinkančių transliuotojų paslaugomis, todėl išnyksta pati suderėtos išskirtinumo išlygos esmė.

39. Nors teisinga, kad šias teisines pasekmes sukelia Belgijos teisės aktai, o ne ginčijamas

sprendimas, vis dėlto dėl šio sprendimo pradėjęs veikti Direktyvos 89/552 3a straipsnio 3 dalyje

įtvirtintas abipusio pripažinimo mechanizmas sukuria valstybėms narėms pareigą paisyti šių

175 2002 m. rugsėjo 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Japan Tobacco ir JT International prieš Parlamentą ir

Tarybą, T-223/01, Rink. p. II-3259, 28 punktas; 2003 m. balandžio 30 d. Nutarties Villiger Söhne prieš Tarybą, T-154/02,

Rink. p. II-1921, 39 punktas; 2004 m. rugsėjo 6 d. Nutarties SNF prieš Komisiją, T-213/02, Rink. p. II-3047, 54 punktas

ir 2006 m. balandžio 25 d. Nutarties Kreuzer Medien prieš Parlamentą ir Tarybą, T-310/03, Rink. p. II-0000, 40 ir 41

punktai. 176 šiuo klausimu žr. minėtos nutarties Japan Tobacco ir JT International prieš Parlamentą ir Tarybą 30 punktą ir 2003 m.

gegužės 6 d. Nutarties Vannieuwenhuyze Morin prieš Parlamentą ir Tarybą, T 321/02, Rink. p. II 1997, 21 punktą. 177 2006 m. gruodžio 21 d. Sprendimas 2006/1008/EB, įgyvendinantis Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį (OL

L 379, p. 123 ir klaidų ištaisymas OL L 150, 2007, p. 16). 178 2009 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimas Othman prieš Tarybą ir Komisiją, T‑318/01, Rink. p.

II‑1627, 53 punktas.

pasekmių. Konkrečiai kalbant, valstybės narės turi užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys

transliuotojai laikysis į prie ginčijamo sprendimo pridėtą suvestinį sąrašą įrašytų įvykių televizijos

transliavimo Belgijoje sąlygų, kaip jas apibrėžė Belgijos Karalystė savo pavirtintose ir Europos

Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtose priemonėse. Tačiau pareiga pasiekti tokį rezultatą turi

tiesioginės neigiamos įtakos kitų nei Belgijos Karalystė valstybių narių jurisdikcijai priklausančių

televizijos transliacijas vykdančių subjektų, pageidaujančių įsigyti pirmumo tvarka FIFA

priklausančias transliavimo Belgijoje teises, teisinei padėčiai179.

40. Todėl dėl ginčijamo sprendimo pradėjęs veikti abipusio pripažinimo mechanizmas įpareigoja

valstybes nares užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos transliuotojai, neatitinkantys

šio sprendimo 9 ir 13 punktuose įvardytų sąlygų, nesinaudos Pasaulio taurės rungtynių transliavimo

teisių išskirtinumo pagrindais, dėl ko FIFA taip pat patiria jai pirmumo tvarka priklausančių teisių

apribojimą, kai jos viešai siūlomos ne Belgijos Karalystės, o kitos valstybės narės jurisdikcijai

priklausantiems transliuotojams.

41. Tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas turi tiesioginį poveikį FIFA teisinei padėčiai, kiek tai

susiję su pirmumo tvarka jai priklausančiomis teisėmis, ir nepalieka valstybėms narėms jokios

diskrecijos siekiamo rezultato atžvilgiu, kuris nustatytas automatiškai ir išplaukia vien iš Bendrijos

reguliavimo, nepriklausydamas nuo konkrečių mechanizmų, kuriuos nacionalinės institucijos sukurs

šiam tikslui pasiekti, turinio180.

42. Taigi ginčijamas sprendimas tiesiogiai susijęs su FIFA.

2011 m. vasario 17 d. sprendimas FIFA prieš Komisiją (byla T-385/07, Rink., p. II-205)

Veiksmingos teisminės gynybos principas ir tiesiogionis susietumas – Reglamentuojančio

pobūdžio teisės aktai – Tiesiogiai veikia – Jokios diskrecijos – Automatinio pobūdžio – Grupės

išskirtinumas

<...> 50. <...> dėl pasirinktos tokios SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos formuluotės

konstatuotina, kad šia nuostata siekiama leisti fiziniam ir juridiniam asmeniui pareikšti ieškinį dėl

įstatymo galią turinčiais teisės aktais nesančių visuotinio taikymo teisės aktų, tiesiogiai su juo

susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių, ir taip išvengti atvejų, kai toks

asmuo turėtų pažeisti teisę tam, kad turėtų galimybę kreiptis į teismą <...>. Tad, kaip matyti iš

ankstesniuose punktuose išdėstytos analizės, SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa neleidžiama

pareikšti ieškinio dėl visų teisės aktų, atitinkančių tiesioginės sąsajos ir įgyvendinimo priemonių

nebuvimo kriterijus, nei dėl visų šiuos kriterijus atitinkančių visuotinio taikymo teisės aktų, o tik dėl

vienos konkrečios šių teisės aktų kategorijos, būtent reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų. Tad

ieškinio dėl įstatymo galią turinčių teisės aktų panaikinimo priimtinumo sąlygos yra griežtesnės nei

tuo atveju, kai ieškinys pareiškiamas dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės akto.

51. <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teismas negali, neviršydamas savo

kompetencijos, taip aiškinti tiesiogiai Sutartyje numatytų sąlygų, kuriomis privatus asmuo gali

pareikšti ieškinį dėl reglamento, kad nuo jų būtų nutolta, net ir atsižvelgiant į veiksmingos teisminės

gynybos principą181.

<...> 71. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tiesioginė sąsaja su privačiu asmeniu reiškia, pirma,

kad ginčijamas Sąjungos aktas tiesiogiai veikia šio asmens teisinę padėtį ir, antra, nepalieka jokios

179 šiuo klausimu žr. 2008 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Infront WM (C‑125/06 P, Rink.

p. I‑1451) 62 ir 63 punktus.180 šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komsija prieš Infront WM 60 ir 61 punktus. 181 šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Jégo‑Quéré, C‑263/02 P,

Rink. p. I‑3425, 36 punktą ir 2007 m. sausio 9 d. Bendrojo Teismo nutarties Lootus Teine Osaühing prieš Tarybą,

T-127/05, 50 punktą.

diskrecijos asmenims, kuriems jis skirtas ir kurie atsakingi už jo įgyvendinimą, kuris yra vien

automatinio pobūdžio ir kyla tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų182.

<...> 75. <...> ginčijamas reglamentas183 tiesiogiai veikia teisinę padėtį vien tų ieškovų, kurie

dalyvauja teikiant Sąjungos rinkai produktus iš ruonių. Iš tikrųjų pagal šį reglamentą visiškai

nedraudžiama nei ruonių medžioklė, kuri, be to, yra nesusijusi su Sąjungos rinka, nei produktų iš

ruonių, kuriais neprekiaujama, naudojimas ar vartojimas. Tad pažymėtina, kad, nors negalima atmesti

galimybės, jog dėl ginčijamame reglamente numatyto bendrojo draudimo teikti rinkai bus paveikta

asmenų, dalyvaujančių aukštutinėje ir žemutinėje šių produktų tiekimo rinkoje, veikla, tačiau

negalima laikyti, jog tai tiesiogiai lemia tokį poveikį184. Be to, kalbant apie galimas šio draudimo

ekonomines pasekmes, primintina, kad pagal teismo praktiką jos susijusios ne su teisine situacija, o

tik su ieškovų faktine situacija185.

<...> 78. <...> ginčijamame reglamente nepatikslinama, kas yra jo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos

„kitos čiabuvių bendruomenės“ ir visiškai nepaaiškinami tradicinės medžioklės būdai pragyvenimui,

ar kaip bus nustatoma inuitų ir kitų čiabuvių bendruomenių kilmė. Tad, kiek tai susiję su produktais,

kuriems gali būti taikoma išimties tvarka, nacionalinės institucijos negali taikyti ginčijamo

reglamento nesant įgyvendinimo reglamentu nustatytų įgyvendinimo priemonių, kuriomis būtent ir

būtų nustatytos sąlygos, kuriomis šiuos produktus leidžiama tiekti rinkai (ginčijamo reglamento 17

konstatuojamoji dalis). Vadinasi, šia nuostata nenustatomas išsamus reglamentavimas, kurio savaime

pakanka ir dėl kurio nebereikia priimti jokios įgyvendinančios nuostatos, galintis būti tiesiogiai

susijęs su privačiais asmenimis186. Ieškovų situacija, kuriai taikytina aptariama išimtis, gali būti

įvertinta vien remiantis ginčijamo reglamento įgyvendinimo priemonėmis.

<...> 92. <...> net ir sutinkant, kad susiję ieškovai patenka ne tik į bendro draudimo, bet ir su inuitų

kilmės produktais susijusios išimties taikymo sritį, to nepakanka, kad jie būtų individualizuoti taip

kaip asmuo, kuriam skirtas sprendimas. Be kita ko, ieškovai visai nepaaiškina, kaip ginčijamas

reglamentas paveikia šias organizacijas ir bendroves dėl tam tikrų jų ypatingų savybių ar faktinių

aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų.

2011 m. rugsėjo 6 d. nutartis Inuit Tapiriit Kanatami e.a. prieš Parlamentą ir Tarybą (byla T-18/10,

Rink., p. II-05599)

REACH – Boro rūgšties ir dinatrio tetraborato pripažinimas labai didelį susirūpinimą

keliančiomis medžiagomis – Tiesioginės sąsajos nebuvimas – Detali pareigų sistema, numatyta

reglamente – Baudžiamosios sankcijos – Ieškovo turtinė padėtis ir specialių aplinkybių buvimas

<...> 24. <...> reikia išnagrinėti, ar boratų pripažinimas ginčijamame sprendime labai didelį

susirūpinimą keliančiomis medžiagomis pagal Reglamento Nr. 1907/2006 59 straipsnyje numatytą

procedūrą yra nauja informacija, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1907/2006 31 straipsnio

9 dalies a punktą, galinti nulemti šioje nuostatoje numatytą pareigą – būtent atnaujinti saugos

duomenų lapą, ir dėl to ginčijamu sprendimu daromas tiesioginis poveikis ieškovių teisinei padėčiai.

<...> 37. <...> boratų pripažinimas labai didelį susirūpinimą keliančiomis medžiagomis pagal

Reglamento Nr. 1907/2006 59 straipsnyje numatytą procedūrą nėra nauja informacija, kuri gali turėti

įtakos rizikos valdymo priemonėms, arba nauja informacija apie pavojus, kaip tai suprantama pagal

182 žr. 51 punkte minėtos Nutarties Lootus Teine Osaühing prieš Tarybą 39 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką. 183 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1007/2009 dėl

prekybos produktais iš ruonių (OL L 286, p. 36). 184 šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo nutarties Bonino ir kt. prieš Parlamentą ir Tarybą, T-40/04,

Rink. p. II‑2685, 56 punktą. 185 šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo sprendimo Salamander ir kt. prieš Parlamentą ir Tarybą, T

‑172/98, T‑175/98–T‑177/98, Rink. p. II‑2487, 62 punktą. 186 šiuo klausimu žr. 1986 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, C-294/83, Rink.

p. 1339, 31 punktą.

Reglamento Nr. 1907/2006 31 straipsnio 9 dalies a punktą, todėl ieškovės neprivalėjo atnaujinti

saugos duomenų lapo. Taigi ginčijamu sprendimu nedaromas tiesioginis poveikis ieškovių teisinei

padėčiai dėl to, kad šioje nuostatoje numatyta atitinkama pareiga.

<...> 39. <...> pirma, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, pagal šią nuostatą

ieškovėms nekyla pareiga informuoti savo klientus. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1907/2006

34 straipsnio a punkte nustatyta pareiga pateikti informaciją pirmesniam tiekimo grandinės dalyviui

ar platintojui, o ne tolesniajam. Antra, kadangi boratų pripažinimas ginčijamu sprendimu labai didelį

susirūpinimą keliančiomis medžiagomis neapima naujos informacijos apie šių cheminių medžiagų

pavojingas savybes (žr. šio sprendimo 27–31 punktus), Reglamento Nr. 1907/2006 34 straipsnio a

punkte nustatyta pareiga informuoti ieškovėms netaikoma. Remiantis tuo darytina išvada, kad

ginčijamu sprendimu nedaromas tiesioginis poveikis ieškovių teisinei padėčiai dėl to, kad šioje

nuostatoje numatyta atitinkama pareiga.

40. <...> dėl ieškovių argumento, kad atsižvelgiant į baudžiamąsias sankcijas, kurias valstybės narės

taiko pažeidus Reglamentu Nr. 1907/2006 nustatytas pareigas, tolesniems vartotojams turi būti

pranešta apie pripažinimą, kuris jiems padės suprasti iš šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies ir 33

straipsnio kylančias pareigas, nustatyta, kad šios nuostatos netaikomos ieškovėms, nes jos nėra nei

prekių gamintojos ar importuotojos, nei prekių tiekėjos, kaip tai apibrėžta to paties reglamento 3

straipsnio 4, 11 ir 33 punktuose. Taigi šio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje ir 33 straipsnyje numatytos

pareigos yra tiesiogiai taikomos tik ieškovių klientams, nes jie šias prekes gamina ar importuoja arba

prekę tiekia. Reglamento Nr. 1907/2006 18 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje iš tikrųjų

pabrėžiama atsakomybė už cheminių medžiagų keliamos rizikos valdymą, kuri tenka šių cheminių

medžiagų gamintojams, importuotojams, tiekėjams ar tolesniems naudotojams. Tačiau Reglamentu

Nr. 1907/2006 nustatyta detali pareigų sistema, kuri negali būti išplėsta remiantis minėtose nuostatose

esančiais bendrojo pobūdžio samprotavimais.

41. <...> dėl ieškovių argumento, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai su jomis susijęs, nes turėjo

įtakos jų turtinei padėčiai, reikia pažymėti, kad vien aplinkybės, jog teisės aktas gali padaryti poveikį

ieškovo turtinei padėčiai, nepakanka siekiant padaryti išvadą, kad jis su juo tiesiogiai susijęs. Tik

specialių aplinkybių buvimas asmeniui, teigiančiam, kad aktas daro įtaką jo padėčiai rinkoje, galėtų

suteikti teisę pareikšti ieškinį pagal SESV sutarties 263 straipsnio ketvirtą pastraipą187. Kadangi šiuo

atveju ieškovės nurodė tik tai, kad jų klientai susilaikys nuo tolesnių cheminių medžiagų

kandidatiniame sąraše esančių produktų pirkimo, jos neįrodė tokių specialių aplinkybių buvimo.

2011 m. rugsėjo 21 d. nutartis Etimine et Etiproducts Europos cheminių medžiagų agentūrą (ECHA)

(byla T-343/10, Rink., p. II-06611)

Komisijos sprendimai dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka – Sprendimo esmės

trūkumai ir procesinių teisių pažeidimai – Esminis procedūrinio reikalavimo pažeidimas –

Sprendimas atsisakyti perduoti bylą

<...> 27. <...> iš teismo praktikos matyti, kad Komisijos sprendimų dėl koncentracijos suderinamumo

su bendrąja rinka atveju trečiųjų koncentracija suinteresuotų asmenų teisė pareikšti ieškinį turi būti

vertinama skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar jie nurodo su sprendimo esme susijusius trūkumus (toliau

– pirmoji kategorija), ar teigia, kad Komisija pažeidė jų procesines teises, kurias jiems suteikia

koncentracijų kontrolę reglamentuojantys Europos Sąjungos teisės aktai (toliau – antroji kategorija).

187 1969 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Eridania ir kt. prieš Komisiją, 10/68 ir 18/68, Rink. p. 459, 7

punktas ir 1998 m. vasario 18 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Comité d’entreprise de la Société française de

production ir kt. prieš Komisiją, T‑189/97, Rink. p. II‑335, 48 punktas.

28. Kalbant apie pirmąją asmenų kategoriją, pažymėtina, kad vien to, jog sprendimas gali turėti įtakos

ieškovo teisinei padėčiai, nepakanka norint pripažinti, jog jis turi teisę pareikšti ieškinį188. Kalbant

apie konkrečią sąsają, pažymėtina, kad, remiantis minėto Sprendimo Plaumann prieš Komisiją

formuluote, būtina, kad sprendimas jį paveiktų dėl jo ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių,

kurios jį išskiria iš kitų asmenų ir individualizuoja taip pat kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas

skirtas.

29. Kalbant apie antrąją asmenų kategoriją, pažymėtina, jog paprastai, kai reglamentas suteikia

procesinių teisių tretiesiems asmenims, jie turi turėti teisę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis,

kad galėtų apsaugoti savo teisėtus interesus. Konkrečiai dėl fizinių ar juridinių asmenų ieškinių reikia

pažymėti, kad kai kurių trečiųjų asmenų teisę, kai jie paprašo būti tinkamai išklausyti per

administracinę procedūrą Komisijoje, Bendrijos [Sąjungos] teismas iš principo gali sankcionuoti tik

Komisijos priimto galutinio sprendimo teisėtumo kontrolės stadijoje. Net kai toks sprendimas savo

esme nėra konkrečiai ir (ar) tiesiogiai susijęs su ieškovu, vis dėlto turi būti pripažinta jo teisė pareikšti

ieškinį dėl sprendimo, siekiant konkrečiai išnagrinėti, ar nebuvo pažeistos procesinės garantijos, į

kurias jis turėjo teisę. Tik jei Bendrasis Teismas konstatuotų, jog buvo pažeistos šios garantijos ir tai

turėjo įtakos ieškovo teisei veiksmingai ginti savo poziciją per administracinę procedūrą Komisijoje,

jis turėtų panaikinti tokį sprendimą dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, jei ieškovas to

prašė. Jei ieškovo procesinių teisių pažeidimas nėra esminis, vien tai, kad Sąjungos teisme jis remiasi

šių teisių pažeidimu per administracinę procedūrą, negali ieškinio padaryti priimtino tiek, kiek jis

grindžiamas pagrindais, susijusiais su materialinių normų pažeidimu189.

30. Vadinasi, pirmajai kategorijai nepriklausančio ieškovo pareikštas ieškinys gali būti pripažintas

priimtinu tik tada, kai juo siekiama užsitikrinti procesinių garantijų, kurios jam pripažįstamos per

administracinę procedūrą, apsaugą, o Bendrasis Teismas turi iš esmės patikrinti, ar prašomas

panaikinti sprendimas pažeidžia šias garantijas190.

<...> 75. <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką koncentracija suinteresuotas trečiasis asmuo turi

teisę Bendrajame Teisme ginčyti sprendimą, kuriuo Komisija patenkino nacionalinės konkurencijos

institucijos prašymą perduoti bylą (toliau – sprendimas perduoti bylą)191.

<...> 77. Dėl tiesioginės sąsajos Bendrasis Teismas pažymėjo, kad sprendimo perduoti bylą

tiesioginė pasekmė yra koncentracijos ar jos dalies išimtinės kontrolės teisės perdavimas to prašiusiai

nacionalinei konkurencijos institucijai, kuri sprendimą priima remdamasi savo nacionaline

konkurencijos teise. Kadangi priėmus sprendimą perduoti bylą pasikeičia koncentracijos sandorio

teisėtumo vertinimo kriterijai ir taikoma procedūra, kartu pasikeičia trečiųjų asmenų teisinė padėtis,

nes Komisija nebeturi galimybės išnagrinėti sandorio teisėtumo Sąjungos teisės požiūriu. Šiuo

atžvilgiu Bendrasis Teismas pažymėjo, kad šiam teiginiui įtakos neturi tai, ar nacionalinėje

konkurencijos teisėje, kuri tampa taikytina priėmus sprendimą perduoti bylą, suteikiamos Sąjungos

teisėje garantuojamoms teisėms analogiškos procesinės teisės, nes priėmus tokį sprendimą bet kuriuo

atveju tretieji asmenys netenka procesinių teisių, kurias jiems suteikia 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos

reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės192 18 straipsnio 4 dalis, kurios

turinys yra tapatus Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnio 4 dalies turiniui. Be to, Bendrasis Teismas

188 1995 m. balandžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CCE de la Société générale des grandes sources ir

kt. prieš Komisiją, T‑96/92, Rink. p. II‑1213, 26 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo CCE de Vittel ir kt.

prieš Komisiją, T‑12/93, Rink. p. II‑1247, 36 punktas. 189 šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto Sprendimo CCE de la Société générale des grandes sources ir kt. prieš

Komisiją 46 punktą ir minėto Sprendimo CCE de Vittel ir kt. prieš Komisiją 59 punktą. 190 šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo CCE de la Société générale des grandes sources ir kt. prieš Komisiją 47 punktą

ir minėto Sprendimo CCE de Vittel ir kt. prieš Komisiją 60 punktą. 191 2003 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją (T-119/02,

Rink. p. II‑1433) 299 ir 300 punktai ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cableuropa ir kt.

prieš Komisiją, T‑346/02 ir T‑347/02, Rink. p. II‑4251, 81 ir 82 punktai. 192 OL L 275, 1990, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31.

manė, kad priėmus sprendimą perduoti bylą tretieji asmenys negali jame ginčyti nacionalinės valdžios

institucijų vertinimų, o kai byla neperduodama, Komisijos vertinimus jame ginčyti galima193.

<...> 79. <...> pripažindamas trečiojo asmens pareikšto ieškinio dėl sprendimo perduoti bylą

priimtinumą, Bendrasis Teismas rėmėsi dviem argumentais: kad Sąjungos teisėje pripažįstamos,

pirma, šių asmenų procesinės teisės per Komisijos koncentracijos tyrimo procedūrą ir, antra, teisminė

apsauga ginčijant galimus šių teisių pažeidimus.

80. Sprendimas atsisakyti perduoti bylą nekelia jokio pavojaus šioms procesinėms teisėms ir

teisminei apsaugai, bet, priešingai, garantuoja tretiesiems Bendrijos masto koncentracija

suinteresuotiems asmenims, kad, pirma, Komisija ją išnagrinės pagal Sąjungos teisę ir, antra,

Bendrasis Teismas bus kompetentingas teismas nagrinėti galimą ieškinį dėl Komisijos sprendimo

užbaigti procedūrą.

81. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės teisė pareikšti ieškinį negali būti grindžiama pagal analogiją

taikant šio sprendimo 75 punkte primintą teismo praktiką.

2011 m. spalio 12 d. sprendimas Association belge des consommateurs test-achats prieš Komisiją

(byla T-224/10, Rink., p. II-07177)

Tiesioginės sąsajos sąvoka ir jos aiškinimas – Triklozano naudojimas

<...> 26. <...> dėl tiesioginės sąsajos sąvokos pažymėtina, kad frazė „kurie yra tiesiogiai su juo susiję“

SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje vartojama du kartus. Pirma, šioje nuostatoje vartojamos

tos pačios sąvokos kaip ir EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje ir nurodomi „aktai <…>, kurie

tiesiogiai su juo susiję“. Antra, SESV 263 straipsnyje atsiranda sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio

teisės aktai, tiesiogiai su juo susiję ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių“.

<...> 28. Šioje byloje, kaip minėta šio sprendimo 24 punkte, ginčijamu sprendimu draudžiama

prekiauti medžiagomis ir gaminiais, kuriuose yra triklozano, galinčiais liestis su maisto produktais.

Kadangi, kaip pažymėta per posėdį, ieškovės perka triklozaną ir naudoja jį gamindamos

antibakterinių ir antimikrobinių savybių turinčius produktus, kuriuos paskui parduoda, kad jie būtų

panaudoti gaminant plastikines medžiagas ir gaminius, galinčius liestis su maisto produktais,

ginčijamas sprendimas daro tiesioginį poveikį ieškovių teisinei padėčiai.

<...> 30. <...> ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovėmis, kaip tiesioginės sąsajos

sąvoka suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą.

<...> 32. <...> iš teismo praktikos matyti, jog leidžiant fiziniam ar juridiniam asmeniui pareikšti

ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia

patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa siekiama sudaryti

sąlygas pareikšti tiesioginius ieškinius194. Taigi šioje nuostatoje iš naujo įtvirtintos tiesioginės sąsajos

sąvokos bet kuriuo atveju nereikėtų aiškinti siauriau negu tiesioginės sąsajos sąvokos EB 230

straipsnio ketvirtoje pastraipoje. Kadangi, kaip minėta šio sprendimo 30 punkte, ginčijamas

sprendimas tiesiogiai susijęs su ieškovėmis, kaip tiesioginės sąsajos sąvoka suprantama pagal EB 230

straipsnio ketvirtą pastraipą, konstatuotina, kad šis sprendimas su jomis taip pat tiesiogiai susijęs,

kaip tiesioginės sąsajos sąvoka suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

2011 m. spalio 25 d. sprendimas Microban International ir Microban (Europe) prieš Komisiją (byla

T-262/10, Rink., p. II-07697)

193 šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją 280–287 punktus ir minėto Sprendimo

Cableuropa ir kt. prieš Komisiją 57–65 punktus. 194 šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo nutartis Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. prieš Parlamentą ir

Tarybą, T‑18/10, Rink. p. II‑0000, 50 punktą.

Viešosios tvarkos išlyga grindžiamo ieškinio nepriimtinumo pagrindas

<...> 97. <...> EB 230 straipsnio [dabar SESV 263 straipsnis] ketvirtoje pastraipoje įtvirtinta sąlyga,

kad fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl sprendimo, kuris nėra jam skirtas, yra

priimtinas, tik jei šis sprendimas tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, lemia viešosios tvarkos išlyga

grindžiamą ieškinio nepriimtinumo pagrindą, kurį Bendrijos teismai gali bet kuriuo metu nagrinėti

netgi savo iniciatyva195.

98. Todėl negalima priekaištauti Pirmosios instancijos teismui, jog savo iniciatyva ėmėsi priemonių,

kad išsiaiškintų, ar Scheucher-Fleisch ir kt. turi suinteresuotųjų asmenų statusą, nes jis tai darė

atlikdamas tyrimą dėl viešosios tvarkos išlyga grindžiamo ieškinio nepriimtinumo pagrindo.

2011 m. spalio 27 d. sprendimas Autriche / Scheucher-Fleisch e.a. (byla C-47/10 P, Rink., p. I-10707)

Valtybės pagalba – Tyrimo procedūra ir suinteresuotosios šalys – Neapibrėžta asmenų grupė

<…> 63. Sprendimo nepateikti prieštaravimų, pagrįsto Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio

3 dalimi, teisėtumas priklauso nuo to, ar kyla abejonių dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka.

Kadangi esant tokių abejonių turi būti pradėta formali tyrimo procedūra, kurioje gali dalyvauti

Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punkte nurodytos suinteresuotosios šalys, reikia pripažinti,

kad kiekviena suinteresuotoji šalis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra tiesiogiai ir konkrečiai

susijusi su tokiu sprendimu. Asmenys, kurie turi EB 88 straipsnio [dabar SESV 108 straipsnis] 2

dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalyje numatytas procedūrines garantijas, gali jomis

pasinaudoti tik tuomet, kai turi galimybę Sąjungos teisme ginčyti sprendimą nepateikti

prieštaravimų196.

64. Todėl ypatingo suinteresuotosios šalies, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1

straipsnio h punktą, statuso, susijusio su konkrečiu ieškinio dalyku, pakanka, kad ieškovą, kuris

ginčija sprendimą nepateikti prieštaravimų, būtų galima individualizuoti pagal EB 230 straipsnio

ketvirtą pastraipą197.

65. Remiantis Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punktu, suinteresuotoji šalis – tai, be kita ko,

bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurių interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas,

t. y. visų pirma su šios pagalbos gavėju konkuruojančios įmonės. Kitaip tariant, tai yra neapibrėžta

asmenų grupė198.

66. Kai ieškovas prašo panaikinti sprendimą nepateikti prieštaravimų, iš esmės jis ginčija tai, kad

Komisijos sprendimas dėl nagrinėjamos pagalbos buvo priimtas šiai institucijai nepradėjus formalios

tyrimo procedūros, taip pažeidžiant jo procedūrines teises. Siekdamas, kad jo prašymas panaikinti

būtų patenkintas, ieškovas gali nurodyti bet kokį pagrindą, kuriuo galima įrodyti, kad vertinant

informaciją ir įrodymus, kuriuos Komisija turi preliminariu priemonės, apie kurią pranešta, tyrimo

etapu, turėjo kilti abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka. Vis dėlto naudojant tokius

argumentus negali būti pakeistas ieškinio dalykas ar jo priimtinumo sąlygos199. Priešingai, būtent

abejonės dėl suderinamumo yra įrodymas, kuris turi būti pateiktas siekiant įrodyti, kad Komisija

195 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Sahlstedt ir kt. prieš Komisiją, C‑362/06 P, Rink. p. I‑2903, 22 punktas ir jame

nurodyta teismo praktika. 196 žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex, C-83/09 P, Rink., p. I-04441, 47 punktą. 197 žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex, C-83/09 P, Rink., p. I-04441, 48 punktą. 198 žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex, C-83/09 P, Rink., p. I-04441, 63 punktą

ir jame nurodytą teismų praktiką. 199 šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo 3F prieš Komisiją, C‑319/07 P, Rink. p. I-5963,

35 punktą.

privalėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio [dabar SESV 108 straipsnis]

2 dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalyje200.

<...> 74. Kalbant apie kontrolės, kurią turi atlikti Bendrasis Teismas, dalyką, reikia pažymėti, kad

kai ieškovas siekia apsaugoti iš EB 88 straipsnio 2 dalies kylančias procedūrines teises, jis gali

nurodyti bet kurį iš EB 230 straipsnio [dabar SESV 263 straipsnis] antroje pastraipoje nurodytų

motyvų, jei jais siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas ir galiausiai to, kad Komisija

pradėtų EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Tačiau šiuo Komisijos atliekamo pagalbos

tyrimo procedūros etapu Bendrasis Teismas neturi nuspręsti dėl pagalbos egzistavimo ar dėl jos

suderinamumo su bendrąja rinka201.

2012 m. kovo 28 d. sprendimas Ryanair prieš Komisiją (byla T-123/09, Rink., p. 0)

Profesinė asociacija – Valstybės pagalba

<...> 19. <...> profesinė asociacija, įgaliota ginti bendrus savo narių interesus, kaip antai ieškovė, iš

esmės gali pareikšti ieškinį dėl galutinio Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo

tik dviem atvejais, t. y., pirma, jei jos atstovaujamos įmonės ar kai kurios iš jų turi teisę pareikšti

ieškinį individualiai ir, antra, jei ji gali įrodyti savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį, visų pirma dėl

to, kad aktas, kurį prašoma panaikinti, turėjo įtakos jos, kaip derybininkės, pozicijai202.

<...> 23. <...> pirmasis atvejis, kai asociacijos pareikštas ieškinys yra priimtinas, pagrįstas savo narių

atstovavimu (žr. pirmiau minėtą 19 punktą), pagal teismų praktiką yra tada, kai pareikšdama ieškinį

asociacija pakeičia vieną ar kelis savo atstovaujamus narius su sąlyga, kad jos nariai patys gali

pareikšti priimtiną ieškinį203.

24. Kaip 1995 m. liepos 6 d. Sprendime AITEC ir kt. prieš Komisiją 204 pažymėjo Pirmosios

instancijos teismas, asociacijos pareikštas ieškinys turi procedūrinių privalumų, nes dėl jo galima

išvengti daug skirtingų ieškinių dėl tų pačių sprendimų. Taigi šis pirmasis asociacijos pareikšto

ieškinio priimtinumo atvejis reiškia, kad asociacija veikia vietoj savo narių. Tuo remiantis darytina

išvada, kad asociacija, veikdama kaip savo narių atstovė, turi teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo,

kai jie patys nepareiškė ieškinio, nors būtų turėję teisę tai padaryti.

<...> 29. <...> dėl tokio sprendimo nepanaikinamas SESV 263 straipsnio veiksmingumas ir nekyla

grėsmė nei teisinio saugumo principui, nei jos teisei į gynybą. Žinoma, pagal jį asociacijų ieškinio

priimtinumas priklauso nuo to, ar kitos šalys, šiuo atveju jų nariai, nepateikė ieškinio. Tačiau

negalima teigti, kad dėl tokios situacijos kyla netikrumas ar nesaugumas, nes galima teisėtai tikėtis,

kad asociacija, įpareigota ginti savo narių interesus, žino apie jų pareikštus ieškinius, ir atvirkščiai.

Be to, asociacijos ieškovės ieškinio nepriimtinumas dėl jos narių pareikštų ieškinių nepakenkia SESV

263 straipsnio veiksmingumui ir jos teisei į gynybą, t. y. iš esmės jos teisei į veiksmingą teisminę

gynybą. Iš tiesų galimas vienas iš dviejų atvejų: arba asociacija ieškovė pareiškia ieškinį, kad apgintų

savo narių, turinčių teisę pareikšti ieškinį, interesus, ir priimtinu pripažįstamas arba asociacijos nario,

200 žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex, C-83/09 P, Rink., p. I-04441, 59 punktą. 201 2009 m. vasario 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Post ir DHL International prieš Komisiją, T‑

388/03, Rink. p. II‑199, 66 punktas. 202 2006 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C‑182/03 ir C-217/03,

Rink. p. II‑5479, 56 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFASS ir AKT prieš

Komisiją, T‑380/94, Rink. p. II‑2169, 50 punktas ir 2009 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo

Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją, T‑227/01–T‑229/01, T‑265/01, T‑266/01 ir T‑270/01, Rink. p. II‑3029,

108 punktas. 203 minėto Sprendimo AIUFASS ir AKT prieš Komisiją 50 punktas ir 2006 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo

nutarties Wirtschaftskammer Kärnten ir best connect Ampere Strompool prieš Komisiją, T ‑350/03, neskelbiamos

Rinkinyje, 25 punktas. 204 T‑447/93–T‑449/93, Rink. p. II‑1971, 60 punktas.

arba asociacijos ieškinys, atsižvelgiant į tai, ar vienas iš jos narių pats pareiškė ieškinį, ar ne, arba

asociacija pareiškia ieškinį, kad apgintų savo pačios interesą, ir jos ieškinys gali būti pripažintas

priimtinu, nepaisant jos narių pareikšto ieškinio, jei nustatoma, kad toks interesas yra (žr. šio

sprendimo 42–46 punktus).

2012 m. kovo 29 d. nutartis Asociación Española de Banca prieš Komisiją (byla T-236/10, Rink.,

p. 0)

Valstybės pagalba – Suinteresuoti asmenys – Procesinės teisės

<…> 58. <…> kai nepradėdama EB 88 straipsnio [dabar SESV 108 straipsnis] 2 dalyje numatytos

oficialios tyrimo procedūros, remdamasi šio straipsnio 3 dalimi priimtu sprendimu Komisija

pripažįsta, kad pagalba yra suderinama su vidaus rinka, suinteresuotieji asmenys, kuriems taikomos

šiame straipsnyje numatytos procesinės garantijos, gali pasiekti, kad tų garantijų būtų paisoma, tik jei

jie turi galimybę ginčyti šį sprendimą Sąjungos teisme.

59. Remiantis šiais motyvais, suinteresuotojo asmens, kaip jis suprantamas pagal EB 88 straipsnio 2

dalį, pareikštas ieškinys dėl tokio sprendimo panaikinimo yra priimtinas, kai šį ieškinį pareiškęs

asmuo juo siekia apginti pagal šią nuostatą jam priklausančias procesines teises205.

2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas CBI prieš Komisiją (byla T-137/10, Rink., p. 0)

Valstybei narei skirti sprendimai, kuriais siekiama ištaisyti padėtį esant perviršiniam deficitui

– Tiesioginės sąsajos nebuvimas – Aplinkybė, susijusi su faktine padėtimi

<...> 70. Pažymėtina, kad ši nuostata206 neaiški, nes joje nepatikslinamos numatyto sumažinimo

detalės, būdas, kuriuo ji bus įgyvendinta, ar valstybės tarnautojų, kuriems ji bus taikoma, kategorijos.

Tačiau šia nuostata nustatomas aiškus tikslas, kurį reikia pasiekti mažinant valstybės tarnautojams

mokamas premijas, t. y. per metus sutaupyti tam tikrą sumą. Taigi ši nuostata nekliudo Graikijos

Respublikai pirmiausia netaikyti premijų sumažinimo tam tikroms valstybės tarnautojų kategorijoms

principo, jei pasiekiamas tikslas sutaupyti lėšų. Darytina išvada, kad ši nuostata Graikijos

institucijoms suteikia diskreciją patikslinti visas premijų mažinimo detales priimant nacionalines

įgyvendinimo priemones ir tai bus tokios priemonės, kurios, galbūt tiesiogiai paveiks ieškovų teisinę

padėtį. Iš tiesų būtent šių priemonių turinyje bus apibrėžta, ar, kai kuriems ieškovams bus sumažintos

premijos ir kuria dalimi. Jie taip pat galės pateikti ieškinį dėl šių nacionalinių įgyvendinimo priemonių

nacionaliniams teismuose.

<...> 72. <...> Iš tiesų net iš paties Pagrindinio akto 2 straipsnio 1 dalies f punkto teksto matyti, kad

ši nuostata įpareigoja Graikijos Respubliką pasiekti biudžeto tikslą, t. y. sutaupyti 1 500 mln. eurų

per metus (1 100 mln. eurų – 2010 m.) sumažinus valstybės tarnautojams mokamas premijas. Tačiau

ši nuostata nenustato nei šio sumažinimo tvarkos, nei atitinkamų valstybės tarnautojų, kuriems ji

taikoma, kategorijų – šie elementai palikti vertinti Graikijos Respublikai, kaip tai nurodyta 70 punkte.

205 2005 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C

78/03 P, Rink. p. I 10737, 34 ir 35 punktai; t. p. šiuo klausimu žr. 1993 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo

Cook prieš Komisiją, C 198/91, Rink. p. I 2487, 23–26 punktus ir 1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra prieš Komisiją,

C 225/91, Rink. p. I 3203, 17–20 punktus. 206 Pagrindinio akto 2 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta: „ 1. Graikija iki 2010 m. birželio mėn. pabaigos priima šias

priemones: <…> f) sumažina valstybės tarnautojams mokamas velykines, vasaros ir kalėdines premijas bei išmokas,

siekdama per visus metus sutaupyti 1 500 mln. EUR (1 100 mln. EUR 2010 m.);“

-

-

73. Darytina išvada, kad Pagrindinio akto 2 straipsnio 1 dalies f punktas negali tiesiogiai daryti

poveikio ieškovų teisinei padėčiai ir jį įgyvendindamos Graikijos institucijos turi didelę diskreciją.

Todėl darytina išvada, kad ši nuostata nėra tiesiogiai susijusi su ieškovais, kaip tai suprantama pagal

SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

74. Pagrindinio akto 2 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta pareiga Graikijos Respublikai iki

2010 m. rugsėjo mėn. pabaigos priimti pensijų sistemos reformos įstatymą, siekiant užtikrinti

sistemos tvarumą vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu. Šia nuostata taip pat nustatytos tokio

įstatymo turinio bendros gairės. <...>

76. Bet kuriuo atveju ši nuostata nėra tiesiogiai susijusi su ieškovais jos galiojimo laikotarpiu. Iš

tiesų iš šios nuostatos teksto matyti, kad jai reikėjo priimti ją įgyvendinantį nacionalinį įstatymą. Joje

buvo nustatytas tikslas, kurį šiuo įstatymu reikėjo pasiekti, t. y. Graikijos pensijų sistemos tvarumas,

ir bendrai apibrėžtos tam tikros priemonės, kurias reikėjo numatyti šiame įstatyme. Atsižvelgiant

pirmiausia į šios nuostatos taikymo sritį, kuri susijusi ne tik su valstybės tarnautojais, bet ir su visais

privataus ir viešojo sektoriaus į pensiją išeinančiais darbuotojais, ja nebuvo siekiama nustatyti

visapusiško ir savaime pakankamo Graikijos pensijų sistemos reglamentavimo, kuriam nereikėtų

taikymo priemonių ir kurio įgyvendinimas būtų visiškai automatinis, išplaukiantis vien iš šios

nuostatos. Darytina išvada, kad Pagrindinio akto 2 straipsnio 2 dalies b punktas Graikijos valdžios

institucijoms paliko labai didelę diskreciją siekiant apibrėžti įstatymo, kuris turėjo jį įgyvendinti,

turinį, jeigu juo užtikrinama Graikijos pensijų sistemos tvarumas vidutinės trukmės ir ilguoju

laikotarpiu. Todėl tiesioginį poveikį ieškovų teisinei padėčiai būtų daręs būtent šis įstatymas.

Darytina išvada, kad Pagrindinio akto 2 straipsnio 2 dalies b punktas nėra tiesiogiai susijęs su

ieškovais, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

<...> 78. Pagrindinio akto, iš dalies pakeisto Sprendimu 2010/486, 2 straipsnio 2 dalies a punktas

tiesiogiai nesusijęs su ieškovais, nes jis sudaro bendrą viešojo administravimo institucijų organizacinę

ir valdymo priemonę, kuri nedaro tiesioginio poveikio jų teisinei padėčiai. Kadangi, kaip teigia

ieškovai, ši nuostata lemia valstybės sektoriaus veikimo pablogėjimą ir blogina ieškovų darbo

sąlygas, tai yra aplinkybė, kuri susijusi ne su jų teisine, o tik su faktine padėtimi207.

<...> 80. <...> Kiek tai susiję su šiuo ieškiniu, likusiose skundžiamų aktų nuostatose numatyta, kad

Graikijos Respublika priims tam tikras fiskalines konsolidavimo priemones, kuriomis būtų sustiprinta

fiskalinė priežiūra ir biudžetinė drausmė, taip pat struktūrines priemones, kuriomis būtų siekiama

bendrai pagerinti Graikijos ekonomikos konkurencingumą, ir galiausiai – sumažinti perviršinį

valstybės deficitą.

<...> 84. Pirma, dėl visų šių nuostatų, atsižvelgiant į jų apimtį, reikia priimti įgyvendinančias

nacionalines nuostatas, kuriose būtų patikslintas jų turinys. Jas įgyvendindamos Graikijos institucijos

turi didelę diskreciją su sąlyga, kad bus pasiektas pagrindinis tikslas – sumažinti perviršinį deficitą.

Būtent šios nacionalinės nuostatos galiausiai darys tiesioginį poveikį ieškovų teisinei padėčiai.

2012 m. lapkričio 27 d. nutartis ADEDY e.a. prieš Tarybą (byla T-541/10, Rink., p. 0)

207 šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 21 d. Bendrojo Teismo nutarties ICO Services prieš Parlamentą ir Tarybą,

T-441/08, 62 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

2.1.4.4. Reglamentuojančio pobūdžio teisės aktai

Ieškinio priimtinumo sąlygos - Trūkumų pašalinimo terminas - Ieškinio pareiškimo momentas

<...> 69. <...> Sutartyje dėl SESV nenumatyta jokia speciali pereinamojo laikotarpio nuostata, kuria

būtų reglamentuojamas atsakymas į klausimą, ar SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa taikoma 2009

m. gruodžio 1 d. nagrinėjamoms byloms.

70. <...> iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog, pirma, vadovaujantis principu adage tempus

regit actum208, ieškinio priimtinumo klausimas turi būti sprendžiamas remiantis jo pateikimo dieną

galiojusiomis taisyklėmis209 ir, antra, ieškinio priimtinumo sąlygos vertinamos ieškinio pareiškimo

momentu, t. y. kai pateikiamas ieškinio pareiškimas210, kurio trūkumus pašalinti galima tik prieš

pasibaigiant ieškinio pareiškimo terminui211.

<...> 72. <...> ieškinio pareiškimo momentu, t. y. tuo momentu, kai buvo pateiktas ieškinio

pareiškimas ir prašymas leisti pakeisti reikalavimus bei panaikinimo pagrindus, jo priimtinumo

sąlygos buvo reglamentuojamos EB 230 straipsniu. Todėl, atsižvelgiant į šios nutarties 70 punkte

primintą teismų praktiką, šio ieškinio priimtinumo klausimas turi būti sprendžiamas remiantis šiuo

straipsniu. Be to, net darant prielaidą, kad SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, ypač jos sakinio

paskutinė dalis, galėjo šioje byloje suteikti ieškovėms teisę pareikšti ieškinį, kuri joms nesuteikta

pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą, į tokią teisę nebūtų galima atsižvelgti vertinant šio ieškinio

priimtinumą, nes ieškinio pareiškimo terminas tiek pagal EB 230 straipsnio penktą pastraipą, tiek

pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą buvo jau pasibaigęs 2009 m. gruodžio 1 d., t. y. SESV 263

straipsnio įsigaliojimo dieną.


Rink., p. II-3959)

Visuotinio taikymo teisės aktai, kurie nėra įstatymo galią turintys teisės aktai - Nereikalauja

įgyvendinančių priemonių

<...> 39. <...> [SESV] numatyta naujovė dėl galimybės kreiptis į Sąjungos teismą, t. y. nuo šiol fizinis

ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo

susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių, sąvoka „reglamentuojančio

pobūdžio teisės aktas“ SESV sutartyje nėra apibrėžta.

<...> 45. <...> SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, aiškinant kartu su jos pirma pastraipa,

numatyta, jog fizinis arba juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl jam skirtų aktų, taip pat dėl, pirma,

visuotinio taikymo įstatymo galią turinčio arba reglamentuojančio pobūdžio akto, kuris su juo susijęs

tiesiogiai ir konkrečiai, ir, antra, tam tikrų visuotinio taikymo aktų, t. y. reglamentuojančio pobūdžio

aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių.

<...> 50. <...> dėl pasirinktos tokios SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos formuluotės

konstatuotina, kad šia nuostata siekiama leisti fiziniam ir juridiniam asmeniui pareikšti ieškinį dėl

įstatymo galią turinčiais teisės aktais nesančių visuotinio taikymo teisės aktų, tiesiogiai su juo

susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių, ir taip išvengti atvejų, kai toks

208 šiuo klausimu žr. 1971 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Henck, 12/71, Rink. p. 743, p. 5. 209 1973 m. gegužės 8 d. Sprendimas Campogrande prieš Komisiją, 60/72, Rink. p. 489, 4 punktas; pagal analogiją šiuo

klausimu taip pat žr. 2008 m. vasario 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko Nutarties Kozlowski, C-66/08, neskelbiamos

Rinkinyje, 7 punktą. 210 2002 m. balandžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-61/96, C-132/97, C-45/98,

C-27/99, C-81/00 ir C-22/01, Rink. p. I-3439, 23 punktas; 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo

Shaw ir Falla prieš Komisiją, T-131/99, Rink. p. II-2023, 29 punktas ir 2008 m. liepos 9 d. Sprendimo Alitalia prieš

Komisiją, T-301/01, Rink. p. II-1753, 37 punktas. 211 1984 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bensider ir kt. prieš Komisiją, 50/84, Rink. p. 3991, 8 punktas.

asmuo turėtų pažeisti teisę tam, kad turėtų galimybę kreiptis į teismą (žr. minėtą Konvento

prezidiumo lydraštį). Tad, kaip matyti iš ankstesniuose punktuose išdėstytos analizės, SESV 263

straipsnio ketvirta pastraipa neleidžiama pareikšti ieškinio dėl visų teisės aktų, atitinkančių tiesioginės

sąsajos ir įgyvendinimo priemonių nebuvimo kriterijus, nei dėl visų šiuos kriterijus atitinkančių

visuotinio taikymo teisės aktų, o tik dėl vienos konkrečios šių teisės aktų kategorijos, būtent

reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų. Tad ieškinio dėl įstatymo galią turinčių teisės aktų

panaikinimo priimtinumo sąlygos yra griežtesnės nei tuo atveju, kai ieškinys pareiškiamas dėl

reglamentuojančio pobūdžio teisės akto.

<...> 56. <...> „reglamentuojančio pobūdžio teisės akto“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 263

straipsnio ketvirtą pastraipą, turi būti aiškinama kaip apimanti bet kurį visuotinio taikymo teisės aktą,

jeigu tai nėra įstatymo galią turintis teisės aktas. Tad fizinis arba juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį

dėl įstatymo galią turinčio teisės akto panaikinimo tik, jeigu jis yra su juo tiesiogiai ir konkrečiai

susijęs.

2011 m. rugsėjo 6 d. nutaris Inuit Tapiriit Kanatami e.a. prieš Parlamentą ir Tarybą (byla T-18/10,

Rink., 2011, p. 0)

Įgyvendinimo įgaliojimai - Objektyvios situacijos - Abstrakčiai numatytos asmenų kategorijos.

<...> 22. Šioje byloje ginčijamame sprendime nurodytas teisinis pagrindas yra Reglamento

Nr. 1935/2004 11 straipsnio 3 dalis. <...> ginčijamą sprendimą Komisija priėmė vykdydama

įgyvendinimo, o ne teisėkūros įgaliojimus.

23. Be to, ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas, nes taikomas objektyviai apibrėžtoms

situacijoms ir daro teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų kategorijoms.

24. <...> Neįtraukimo į leidžiamų naudoti priedų sąrašą ir išbraukimo iš laikinojo sąrašo tiesioginė

pasekmė tokia, kad triklozanas nebegalės būti parduodamas Sąjungoje po 2011 m. lapkričio 1 d. Taigi

ginčijamas sprendimas taikomas visiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie gamina ir (arba)

parduoda triklozaną bei medžiagas ir gaminius, kuriuose jo yra.

25. Iš to matyti, kad reikia pripažinti, jog ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio

aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

2011 m. spalio 25 d. sprendimas Microban International ir Microban (Europe) prieš Komisiją (byla

T-262/10, Rink., 2011, p. 0)

Įgyvendinančios priemonės - Tiesiogiai susijęs teisės aktas - Galimybė ginčyti nacionaliniame

teisme

<...> 45. Ieškovė papildomai tvirtina, kad ji neprivalo įrodyti, jog yra konkrečiai susijusi su ginčijamu

sprendimu pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinį sakinį. Jos teigimu, ginčijamas

sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kuris tiesiogiai su ja susijęs ir dėl kurio

nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

46. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas negali būti laikomas aktu, dėl kurio nereikia priimti

įgyvendinančių priemonių. Iš tiesų ginčijamo sprendimo 6 straipsnio 2 dalyje minimos „nacionalinės

priemonės, kurių [Ispanija] ėmėsi šiam sprendimui įgyvendinti, <...> tol, kol bus išieškota visa pagal

[ginčijamą] schemą suteikta pagalba“. Pačiu šių susigrąžinimo priemonių buvimu pateisinama tai,

kad ginčijamas aktas laikomas aktu, dėl kurio reikia priimti įgyvendinamąsias priemones. Iš tiesų

asmenys, kuriems skirtos šios priemonės, gali jas ginčyti nacionaline teisme.

47. Taigi, prireikus ieškovė taip pat galėtų ginčyti šias priemones, jei, kaip ji tvirtina, jai būtų nurodyta

grąžinti pagalbą. Be to, kaip per posėdį pažymėjo Komisija, ginčijamo sprendimo vykdymo

priemonės nėra apribotos vien šiomis susigrąžinimo priemonėmis, jos taip apima visas priemones,

kuriomis siekiama įgyvendinti sprendimą dėl nesuderinamumo ir kurioms priklauso prašymo suteikti

nagrinėjamą mokesčių lengvatą atmetimas, kurį ieškovė taip pat galėtų ginčyti nacionaliniame

teisme. Todėl turi būti atmestas ieškovės argumentas, kad dėl ginčijamo sprendimo nereikia ir

nebūtina priimti įgyvendinamųjų priemonių, kad jis sukeltų pasekmių, nes pagal šį sprendimą

ginčijamos pagalbos gavėjai ir Ispanijos Karalystė automatiškai nutraukia ginčijamos schemos

taikymą.

2012 m. kovo 8 d. sprendimas Iberdrola prieš Komisiją (byla T-221/10, Rink., 2012, p. 0)

Įstatymo galios neturintis teisės aktas - Komisijos ir valstybių narių įgyvendinančių priemonių

pavyzdžiai - Apyvartiniai taršos leidimai - Tikslas – sudaryti galimybes pateikti ieškinį teismui

<...> 44. <...> ginčijamas sprendimas nėra įstatymo galią turintis teisės aktas, nes jis nebuvo priimtas

pagal įprastą teisėkūros procedūrą ar specialią teisėkūros procedūrą, kaip ji suprantama pagal SESV

289 straipsnio 1–3 dalis. Iš tikrųjų ginčijamas sprendimas yra Komisijos teisės aktas, priimtas

remiantis Direktyvos 2003/87 10 a straipsniu.

<...> 57. <...> Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 15 straipsnyje numatytos įgyvendinamosios priemonės,

kurias turi patvirtinti valstybės narės ir Komisija, remdamosi šiuo sprendimu. Taigi, pirma, valstybės

narės turi pagal Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 1 dalį ir ginčijamo sprendimo 15 straipsnio 1 dalį

pateikti Komisijai jos teritorijoje esančių įrenginių, kuriems taikoma ši direktyva, sąrašą, kuriame,

remiantis šio sprendimo 15 straipsnio 2 dalies e punktu, turi būti nurodytas preliminarus metinis

2013–2020 m. laikotarpiu suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičius, nustatytas pagal

ginčijamo sprendimo 10 straipsnio 2 dalį. Antra, pagal šio sprendimo 15 straipsnio 3 dalies antrą

pastraipą Komisija turi nustatyti bendrą visiems sektoriams taikomą pataisos koeficientą. Trečia,

ginčijamo sprendimo 15 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Komisija turi teisę prieštarauti dėl

įrenginio, įskaitant preliminarų jam suteiktiną bendrą metinį nemokamų apyvartinių taršos leidimų

skaičių, įrašymo į tą sąrašą. Ketvirta, valstybės narės turi nustatyti galutinį bendrą metinį suteiktinų

nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičių kiekvieniems metams 2013–2020 m. laikotarpiu, kaip

numatyta ginčijamo sprendimo 10 straipsnio 9 dalyje.

58. Iš to išplaukia, kad ginčijamame sprendime numatyta, jog valstybės narės ir Komisija turi

patvirtinti tam tikrą skaičių įgyvendinamųjų priemonių, kurių pagrindu valstybės narės nustato

galutinį bendrą metinį suteiktinų nemokamų apyvartinių taršos leidimų skaičių kiekvienam

atitinkamam įrenginiui, dėl kurio įrašymo į minėtą sąrašą Komisija neprieštaravo. Todėl ginčijamas

sprendimas nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti

įgyvendinamųjų priemonių, kai tai numatyta SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje.

<...> 60. Priešingai nei teigia Eurofer, išvados, kad ginčijamas sprendimas nėra reglamentuojamojo

pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kaip tai suprantama

pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, nepaneigia šia nuostata siekiamas tikslas. Iš tiesų šis

tikslas yra sudaryti fiziniam ar juridiniam asmeniui sąlygas pateikti ieškinį dėl visuotinai taikomų,

bet įstatymo galios neturinčių teisės aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję ir dėl kurių

nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, siekiant taip išvengti atvejų, kai toks asmuo turėtų

pažeisti teisę, kad galėtų kreiptis į teismą. Tačiau Eurofer narių padėtis nėra ta, kuri įvardijama

nurodant minėtą tikslą. Nagrinėjamu atveju Eurofer narės iš esmės gali ginčyti nacionalines ginčijamą

sprendimą įgyvendinančias priemones, net jei šio ginčijamo sprendimo jos nepažeidė, ir tokiomis

aplinkybėmis nurodyti jo neteisėtumą nacionaliniuose teismuose, kurie prieš priimdami sprendimą

gali remtis SESV 267 straipsnio nuostatomis.

2012 m. birželio 4 d. nutartis Eurofer prieš Komisiją (byla T-381/11)

2.1.5. Ieškinio pagrindai

2.1.5.1. Bendri aspektai

Procedūros negaliojimas - Piktnaudžiavimas įgaliojimais

<...> 44. <...> Pirmosios instancijos teismas mano, kad tai, jog Taryba nagrinėjamu atveju nesilaikė

procedūros, kuri buvo aiškiai apibrėžta sprendime OMPI212, nors žinojo visas faktines aplinkybes, ir

to nesilaikymo negali teisėtai pagrįsti, gali būti svarbi aplinkybė nagrinėjant penktąjį ieškinio

pagrindą, susijusį su piktnaudžiavimu įgaliojimais.


T-284/08, Rink., 2008, p. II-3487)

Kompetencijos neturėjimas-viešosios tvarkos pagrindas - Teismo iniciatyva nagrinėti

<...> 83. <...> pagrindas, susijęs su žalą sukeliančio akto autoriaus kompetencijos neturėjimu, yra

viešosios tvarkos pagrindas, kurį Tarnautojų teismas bet kuriuo atveju turi nagrinėti savo

iniciatyva213.

2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas, Wenig prieš Komisiją (byla F-80/08, Rink., 2009, p. 0)

Motyvavimo pareiga – esminis procedūrinis reikalavimas

<...> 67. Dėl ieškovo kaltinimo, kad Taryba rėmėsi akivaizdžiai klaidingu motyvavimu, reikia

priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką motyvavimo pareiga yra esminis procedūrinis

reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvavimo pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto

teisėtumu iš esmės 214 . Taigi prieštaravimo dėl motyvavimo pagrįstumo negalima nagrinėti toje

pačioje stadijoje, kurioje tiriama, ar buvo laikomasi EB 253 straipsnyje [dabar SESV 296 straipsnis]

numatytos pareigos215.

2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas, Sison prieš Tarybą (byla T-341/07, Rink., p. II-3625)

Teismo kompetencija nurodyti teisinį pagrindą

<...> 143. <…> teismo įgaliojimų ex officio nurodyti teisinį pagrindą apribojimas kyla iš jo pareigos

nenukrypti nuo ginčo dalyko ir pagrįsti savo sprendimą jam pateiktais faktais. Šis apribojimas

pateisinamas principu, kad iniciatyva pradėti procesą priklauso šalims, o teismas ex officio turi veikti

tik išimtiniais atvejai gindamas viešąjį interesą216.

144. Nesant reikalo pateikti atvejus, kuriais Teismas gali ex officio nurodyti teisinį pagrindą, pakanka

nurodyti, kad Bendrijos teismas, nurodydamas teisės aktą, kuriuo remiantis turi būti aiškinama

212 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš

Tarybą (T-228/02, Rink. p. II-4665). 213 2000 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, C‑210/98 P, Rink. p. I‑5843,

56 punktas; 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vounakis prieš Komisiją, T‑165/04, Rink. VT,

p. I‑A‑2‑155 ir II‑A‑2‑735, 30 punktas; Tarnautojų teismo 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Brito Sequeira Carvalho

prieš Komisiją, F‑17/05, Rink. VT, p. I‑A‑1‑149 ir II‑A‑1‑577, 51 punktas ir 2007 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Botos

prieš Komisiją, F‑10/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 78 punktas. 214 2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-66/02, Rink. p. I-10901, 26 punktas;

2006 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją, T-303/02,

Rink. p. II-4567, 72 punktas ir sprendimo PMOI I 85 punktas. 215 minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 55 punktas. 216 šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo van der Weerd ir kt., C-222/05–C-225/05, Rink.

p. I-4233, 34–36 punktus.

http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi%21celexplus%21prod%21CELEXnumdoc&lg=fr&numdoc=62008FJ0080

antrinės teisės nuostata, nepateikia nuomonės dėl šios nuostatos teisėtumo didesnės teisinės galios

nuostatų, įskaitant Sutartį, atžvilgiu, bet stengiasi pateisinti ginčijamos nuostatos išaiškinimą, dėl

kurio jos taikymas labiau atitiktų pirminę teisę ir labiau derėtų su teisės aktu, kuriame ji nurodyta.

Šioje byloje Teismas, aiškindamas KTĮS 100 straipsnį, be kita ko, reikalavimų, kurie kyla iš laisvo

darbuotojų judėjimo pagal EB 39 straipsnį [dabar SESV 45 straipsnis], atžvilgiu, neperžengė

ieškovo apibrėžto ginčo ribų ir nesirėmė kitais faktais ir aplinkybėmis negu tais, kuriais šis grindė

savo ieškinį. Be to, ieškovo Teismui pateikti argumentai, kuriuose, tiesa, aiškiai nepaminėtas EB 39

straipsnis, ir šiame sprendime dėl KTĮS 100 straipsnio išdėstyti argumentai EB 39 straipsnio atžvilgiu

iš esmės sutampa.


p. 0)

Teisės į gynybą pažeidimas – subjektyvus pažeidimas

<...> 238. <...> teisės į gynybą pažeidimas savo esme yra subjektyvus pažeidimas217, kuriuo turi

remtis pati suinteresuota valstybė narė218.

2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimas, Diputación Foral de Álava prieš Komisiją (sujungtos bylos nuo T-

30/01 iki T-32/01, nuo T-86/02 iki T-88/02, Rink., 2009, p. II-2919)

Valstybės pagalba - Teismo kompetencija

<...> 66. Kalbant apie kontrolės, kurią turi atlikti Pirmosios instancijos teismas, dalyką, reikia

pastebėti, kad kai ieškovas siekia apsaugoti iš EB 88 straipsnio [dabar SESV 108 straipsnis] 2 dalies

kylančias procesines teises, jis gali nurodyti bet kurį iš EB 230 straipsnio [dabar SESV 263

straipsnis] antrojoje pastraipoje nurodytų motyvų, jei jais siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą

ir galiausiai to, kad Komisija pradėtų EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą219. Tačiau

Pirmosios instancijos teismui nepriklauso šioje Komisijos atliekamo tyrimo stadijoje spręsti, ar buvo

valstybės pagalba ar dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka220.

67. Todėl kaip nepriimtini turi būti atmesti tie ieškinio pagrindai, kuriais siekiama, kad Pirmosios

instancijos teismas nuspręstų dėl pagalbos buvimo ar jos suderinamumo su bendrąja rinka.

2009 m. vasario 10 d. sprendimas, Deutsche Post et DHL International prieš Komisiją (byla

T-388/03, Rink., 2009, p. II-199)

Piktnaudžiavimas įgaliojimais - Kiti tiklai - Siekimas išvengti tam tikros procedūros

<...> 145. <...> teisės aktas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei remiantis

objektyviais, tinkamais ir suderinamais duomenimis paaiškėja, kad jis buvo priimtas išimtinai ar iš

esmės siekiant kitų nei nurodyti tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiu atveju

taikytinos procedūros221.

217 šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją,

T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 425 punktą ir nurodytą teismo praktiką. 218 žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją,

T-198/01, Rink. p. II‑2717, 203 punktą. 219 šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Danske Busvognmænd prieš Komisiją,

T‑157/01, Rink. p. II‑917, 41 punktą. 220 generalinio advokato P. Mengozzi išvados British Aggregates prieš Komisiją, C‑487/06 P, Rink. p. I ‑0000,

71 punktas. 221 1990 m. lapkričio 13 d Teisingumo Teismo sprendimo Fodesa ir kt., C-331/88, Rink. p. I-4023, 42 punktas ir 1998 m.

gegužės 14 d. Sprendimo Windpark Groothusen prieš Komisiją, C-48/96 P, Rink. p. I-2873, 52 punktas.


Rink., 2005, p. II-5989)

Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Kitas tikslas – Keli siekiami tikslai – Pataisyti duomenys –

Klaidos paieška - Koncentracijos skubus tyrimas

<...> 98. <...> pirmasis šio ieškinio pagrindas buvo atmestas dėl to, jog ieškovė teisiškai neįrodė, kad

skundžiamu sprendimu prašomi duomenys nebuvo reikalingi pagal Reglamento Nr. 139/2004 11

straipsnį. Tačiau galiojančių teisės aktų pažeidimo įrodymų nebuvimas nereiškia, kad administracinė

institucija negalėjo piktnaudžiauti įgaliojimais. Taigi, nepaisant to, kad pirmasis pagrindas buvo

atmestas, šį pagrindą reikia išnagrinėti.

99. <...> piktnaudžiavimo įgaliojimais sąvoka apima atvejus, kai administracinės valdžios institucija

naudojasi savo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, dėl kurio jie buvo suteikti. Sprendimas gali būti

laikomas piktnaudžiavimu įgaliojimais tik tuomet, kai paaiškėja, kad jis, remiantis objektyviais,

svarbiais ir nuosekliais veiksniais, buvo priimtas šiuo tikslu. Tais atvejais, kai siekiama kelių tikslų,

net jei tarp pagrįstų pagrindų yra vienas nepagrįstas, sprendimas nebūtų laikomas piktnaudžiavimu

įgaliojimais, jei dėl to nenukenčia pagrindinis tikslas222.

100. Todėl reikia patikrinti, ar ieškovės pateikti duomenys yra objektyvūs, svarbūs ir nuoseklūs

požymiai, liudijantys, kad Komisija skundžiamą sprendimą priėmė siekdama sustabdyti

koncentracijos tyrimo terminą, o ne gauti pataisytus duomenis, reikalingus minėtam tyrimui.

<...> 106. <...> jei vienas už bylą atsakingos Komisijos darbo grupės narių atliko papildomus sausio

duomenų tikslumo tyrimus ir tikrai nuolat stengėsi juose rasti klaidų, tai nereiškia, kad buvo

piktnaudžiaujama įgaliojimais. Iš tikrųjų, kai tikrinama duomenų visuma, yra įprasta, kad stengiamasi

surasti kuo daugiau neatitikimų, nuošalyje paliekant tikslius duomenis. Kalbant apie argumentą, kad

aptikusi klaidas Komisija neįvertino jų poveikio, reikia daryti nuorodą į 76 punktą. Galiausiai, net jei

skundžiamas sprendimas buvo pradėtas rengti prieš Komisijai įvertinant klaidų poveikį tyrimui, ši

aplinkybė taip pat nėra veiksnys, įrodantis, kad buvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Iš tikrųjų,

atsižvelgiant į skubos reikalavimą, kuris taikomas koncentracijų kontrolės procedūrai, atrodo visiškai

logiška, kad Komisija vienu metu įgyvendina kelis procedūros etapus, kurie, jos manymu, tikriausiai

bus reikalingi atliekant koncentracijos, apie kurią pranešta, tyrimą.

<...> 109. Taigi remiantis ieškovės pateiktų duomenų tyrimu galima daryti išvadą, kad jie atitinka

arba aplinkybes, kurios nebuvo įrodytos ar yra netinkamos, arba nepagrįstus teiginius, kuriems galima

rasti kitokį įtikinamą paaiškinimą. Tokiomis aplinkybėmis, netgi atsižvelgiant į jų visumą, remiantis

šiais duomenimis negalima daryti išvados, kad buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais.

2009 m. vasario 4 d. sprendimas Omya prieš Komisiją (byla T-145/06, Rink., p. II-145)

2.1.5.2. Sutarčių pažeidimas

Pareiga motyvuoti ir motyvavimo pagrįstumas - SESV 263 ir 296 straipsniai

<...> 245. <...> pagal teismų praktiką ieškinio pagrindas, susijęs su EB 253 straipsnio [dabar SESV

296 straipsnis] pažeidimu, skiriasi nuo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida.

Iš tikrųjų pirmasis pagrindas dėl nepakankamo motyvavimo ar nemotyvavimo yra susijęs su esminių

procedūrinių reikalavimų pažeidimu pagal EB 230 straipsnį [dabar SESV 263 straipsnis] ir yra

viešuoju interesu grindžiamas ieškinio pagrindas, kuriuo turi remtis Bendrijos teismas, o antrasis

pagrindas dėl sprendimo teisėtumo susijęs su teisės taisyklės dėl Sutarties taikymo pažeidimu pagal

222 žr. 2005 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo EDP prieš Komisiją, T-87/05, Rink. p. II-3745, 87

punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.

tą patį EB 230 straipsnį, ir Bendrijos teismas jį gali nagrinėti, tik jei ieškovas šiuo pagrindu remiasi.

Todėl pareiga motyvuoti ir motyvavimo pagrįstumas yra du atskiri klausimai223.

2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Dow AgroSciences e.a. prieš Komisiją (byla T-475/07, Rink., 2011,

p. 0)

Pareiga pateikti įrodymus - Viešojo pirkimo rezultatų iškraipymas

<...> 181. Šioje byloje Bendrasis Teismas neturi jokių įrodymų, leidžiančių užtikrintai daryti išvadą

arba paneigti, kad atrinkto konkurso dalyvio pasiūlymo pakeitimai bei techninių kriterijų ir finansinio

kriterijaus santykiniai svoriai po 2008 m. sausio 29 d. susitikimo ir prieš priimant ginčijamą

sprendimą iškraipė pasiūlymų lyginamąjį vertinimą pašalintų konkurso dalyvių, be kita ko, ir

ieškovės nenaudai taip, kad tai padarė poveikį viešojo pirkimo procedūros rezultatui. Kadangi EIB

buvo palankiausioje padėtyje pateikti įrodymus šiuo klausimu, pareiga pateikti įrodymus tokiam

netikrumui pašalinti turi būti priskirta jam 224 . Todėl reikia priimti ieškovės teiginį, kad minėti

pakeitimai galėjo iškraipyti viešojo pirkimo rezultatą taip, kad dėl jų ieškovė neteisėtai neteko realios

galimybės sudaryti sutartį.

2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Evropaïki Dynamiki prieš BEI (byla T-461/08, Rink., 2011, p. 0)

Kompetencijos neturėjimas -Viešosios tvarkos pagrindas - Teismo iniciatyva nagrinėti



iniciatyva225.

2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas Wenig prieš Komisiją (byla F-80/08, Rink., 2009, p. 0)

Motyvavimo pareiga ir motyvavimo pagrįstumo klausimas -Negalimumas šių dviejų pagrindų

nagrinėti toje pačioje stadijoje





223 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P,

Rink. p. I-1719, 67 punktas ir 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją,

C-159/01, Rink. p. I-4461, 65 punktas; 2004 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thermenhotel

Stoiser Franz ir kt. prieš Komisiją, T-158/99, Rink. p. II-1, 97 punktas ir 2009 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo

sprendimo Associazione italiana del risparmio gestito ir Fineco Asset Management prieš Komisiją, T-445/05,

Rink. p. II-289, 66 punktas. 224 šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1986 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Leussink prieš Komisiją, 169/83

ir 136/84, Rink. p. 2801, 17 punktą. 225 2000 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, C-210/98 P, Rink. p. I-5843,

56 punktas; 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vounakis prieš Komisiją, T-165/04, Rink. VT,

p. I-A-2-155 ir II-A-2-735, 30 punktas; Tarnautojų teismo 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Brito Sequeira Carvalho

prieš Komisiją, F-17/05, Rink. VT, p. I-A-1-149 ir II-A-1-577, 51 punktas ir 2007 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Botos prieš

Komisiją, F-10/07, Rink. VT p. I-A-1-0000 ir II-A-1-0000, 78 punktas. 226 2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-66/02, Rink. p. I-10901, 26 punktas;


Rink. p. II-4567, 72 punktas ir sprendimo PMOI I 85 punktas.





pačioje stadijoje, kurioje tiriama, ar buvo laikomasi EB 253 straipsnyje [dabar SESV

296 straipsnis] numatytos pareigos227.

2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Sison prieš Komisiją (byla T-341/07, Rink., 2009, p. II-3625)

Teismo įgaliojimų ex officio nurodyti teisinį pagrindą apribojimas - Viešasis interesas

<...> 143. <...> teismo įgaliojimų ex officio nurodyti teisinį pagrindą apribojimas kyla iš jo pareigos









<...>

2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimas O prieš Komisiją (sujungtos bylos F-69/07 ir F-60/08, Rink., 2009,

p. 0)

Teisės į gynybą pažeidimas - Subjektyvus pažeidimas



239. Todėl šioje byloje ieškovės [įmonės] negali remtis kaltinimu, susijusiu su atitinkamos valstybės

narės, šiuo atveju – Ispanijos Karalystės, teisės į gynybą pažeidimu.

2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos

nuo T-30/01 iki T-32/01, nuo T-86/02 iki T-88/02, Rink., 2009, p. II-2919)




kylančias procesines teises, jis gali nurodyti bet kurį iš EB 230 straipsnio [dabar SESV

263 straipsnis] antrojoje pastraipoje nurodytų motyvų, jei jais siekiama panaikinti ginčijamą

sprendimą ir galiausiai to, kad Komisija pradėtų EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą231.

Tačiau Pirmosios instancijos teismui nepriklauso šioje Komisijos atliekamo tyrimo stadijoje spręsti,

ar buvo valstybės pagalba ar dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka232.

227 minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 55 punktas. 228 šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo van der Weerd ir kt., C-222/05–C-225/05,

Rink. p. I-4233, 34–36 punktus. 229 šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją,

T-67/00, T-68/00, T-71/00 ir T-78/00, Rink. p. II-2501, 425 punktą ir nurodytą teismo praktiką. 230 žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją,

T-198/01, Rink. p. II-2717, 203 punktą. 231 šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Danske Busvognmænd prieš Komisiją,


71 punktas.









T-388/03, Rink., 2009, p. II-199)







Rink., 2005, p. II-5989)

2.1.5.3. Aktą priėmusio subjekto kompetencijos trūkumas

Sąlygos, kuriomis turi vadovautis Komisija

<...> 380. <...> Komisija negali teigti, kad neturi laikytis šių sąlygų ir kad tik Italijos valdžios

institucijos įsipareigojo jų laikytis. Iš tikrųjų Komisija, Alitalia ir Italijos valdžios institucijos minėtas

sąlygas aptarė ir pastarosios įsipareigojo jų laikytis. Tačiau Komisija turi išimtinę kompetenciją

konstatuoti galimą pagalbos nesuderinamumą su bendrąja rinka 234 . Naudodamasi tokia išimtine

kompetencija Komisija galėjo, o kaip pati tvirtina, netgi ir turėjo savo sprendimą dėl suderinamumo

susieti su tam tikromis sąlygomis.

381. Šiomis aplinkybėmis pagrindas dėl sąlygų, su kurių laikymusi ginčijamame sprendime siejamas

nagrinėjamos pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka, nelaikytinas nepriimtinu dėl to, kad

Komisija neturi vadovautis šiomis sąlygomis.

2008 m. liepos 9 d. sprendimas, Alitalia prieš Komisiją (byla T-301/01, Rink., 2008, p. II-1753)

Kompetencijos neturėjimas-viešosios tvarkos pagrindas - Teismo iniciatyva nagrinėti



iniciatyva235.

2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas, Wenig prieš Komisiją (byla F-80/08, Rink., 2009, p. 0)

233 1990 m. lapkričio 13 d Teisingumo Teismo sprendimo Fodesa ir kt., C-331/88, Rink. p. I-4023, 42 punktas ir 1998 m.

gegužės 14 d. Sprendimo Windpark Groothusen prieš Komisiją, C-48/96 P, Rink. p. I-2873, 52 punktas. 234 1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Steinike & Weinlig, 78/76, Rink. p. 595, 9 punktas ir 2001 m.

kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prayon-Rupel prieš Komisiją, T-73/98, Rink. p. II-867, 40 punktas. 235 2000 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, C‑210/98 P, Rink. p. I‑5843,

56 punktas; 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vounakis prieš Komisiją, T‑165/04, Rink. VT,

p. I‑A‑2‑155 ir II‑A‑2‑735, 30 punktas; Tarnautojų teismo 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Brito Sequeira Carvalho

prieš Komisiją, F‑17/05, Rink. VT, p. I‑A‑1‑149 ir II‑A‑1‑577, 51 punktas ir 2007 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Botos

prieš Komisiją, F‑10/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 78 punktas.



Teismo kompetencija nurodyti teisinį pagrindą

<…> 143. <…> teismo įgaliojimų ex officio nurodyti teisinį pagrindą apribojimas kyla iš jo pareigos









Šioje byloje Teismas, aiškindamas KTĮS 100 straipsnį, be kita ko, reikalavimų, kurie kyla iš laisvo

darbuotojų judėjimo pagal EB 39 straipsnį [dabar SESV 45 straipsnis], atžvilgiu, neperžengė

ieškovo apibrėžto ginčo ribų ir nesirėmė kitais faktais ir aplinkybėmis negu tais, kuriais šis grindė

savo ieškinį. Be to, ieškovo Teismui pateikti argumentai, kuriuose, tiesa, aiškiai nepaminėtas EB 39

straipsnis, ir šiame sprendime dėl KTĮS 100 straipsnio išdėstyti argumentai EB 39 straipsnio atžvilgiu

iš esmės sutampa.


p. 0)












T-388/03, Rink., 2009, p. II-199)

Viešosios tvarkos išlyga

<...> 41. Nors ieškovė nenurodė su tuo susijusio pagrindo, ginčijamų aktų autoriaus kompetencijos

neturėjimas yra viešosios tvarkos išlyga pagrįstas klausimas, kuris turi būti nagrinėjamas ex officio239.

2011 m. balandžio 13 d. nutartis Planet prieš Komisiją (byla T-320/09, Rink., p. II-1673)

236 šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo van der Weerd ir kt., C-222/05–C-225/05, Rink.

p. I-4233, 34–36 punktus.237 šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Danske Busvognmænd prieš Komisiją,

T‑157/01, Rink. p. II‑917, 41 punktą. 238 generalinio advokato P. Mengozzi išvados British Aggregates prieš Komisiją, C ‑487/06 P, Rink. p. I ‑0000,

71 punktas. 239 šiuo klausimu žr. Pirmosios instancijos teismo sprendimus: 2003 m. sausio 28 d. Sprendimo Laboratoires Servier prieš

Komisiją, T-147/00, Rink. p. II-85, 45 punktą ir 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Putterie-De-Beukelaer,

T-160/08 P, Rink. p. II-0000, 61 punktą.

2.1.5.4. Piktnaudžiavimas įgaliojimais

Naudojasi įgaliojimais kitu tikslu

<...> 65. <...> piktnaudžiavimo įgaliojimais sąvoka Sąjungos teisėje turi tiksliai apibrėžtą reikšmę ir

apima situaciją, kai administracinė valdžios institucija naudojasi įgaliojimais kitu tikslu nei tas,

kuriam tie įgaliojimai jai buvo suteikti. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką sprendimu

piktnaudžiaujama įgaliojimais, tik jei remiantis objektyviomis, reikšmingomis ir atitinkamomis

aplinkybėmis paaiškėja, kad jis priimtas kitais nei nustatytais tikslais240.

2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimas KUKA Roboter prieš VRDT (byla T-97/08, Rink., 2010, p. II-5059)

Kompetencijos neturėjimas - Viešosios tvarkos pagrindas



iniciatyva241.


Piktnaudžiavimas įgaliojimais nepaisant teisės akto pažeidimo nebuvimo - Keli siekiami tikslai

- Tikrinama duomenų visuma

<...> 98. <...> pirmasis šio ieškinio pagrindas242 buvo atmestas dėl to, jog ieškovė teisiškai neįrodė,

kad skundžiamu sprendimu prašomi duomenys nebuvo reikalingi pagal Reglamento Nr. 139/2004

11 straipsnį. Tačiau galiojančių teisės aktų pažeidimo įrodymų nebuvimas nereiškia, kad

administracinė institucija negalėjo piktnaudžiauti įgaliojimais. Taigi, nepaisant to, kad pirmasis

pagrindas buvo atmestas, šį pagrindą reikia išnagrinėti.

99. <...> Tais atvejais, kai siekiama kelių tikslų, net jei tarp pagrįstų pagrindų yra vienas nepagrįstas,

sprendimas nebūtų laikomas piktnaudžiavimu įgaliojimais, jei dėl to nenukenčia pagrindinis

tikslas243.

100. Todėl reikia patikrinti, ar ieškovės pateikti duomenys yra objektyvūs, svarbūs ir nuoseklūs

požymiai, liudijantys, kad Komisija skundžiamą sprendimą priėmė siekdama sustabdyti

koncentracijos tyrimo terminą, o ne gauti pataisytus duomenis, reikalingus minėtam tyrimui.

106. <...> jei vienas už bylą atsakingos Komisijos darbo grupės narių atliko papildomus sausio

duomenų tikslumo tyrimus ir tikrai nuolat stengėsi juose rasti klaidų, tai nereiškia, kad buvo

piktnaudžiaujama įgaliojimais. Iš tikrųjų, kai tikrinama duomenų visuma, yra įprasta, kad stengiamasi

surasti kuo daugiau neatitikimų, nuošalyje paliekant tikslius duomenis. <...> Galiausiai, net jei

skundžiamas sprendimas buvo pradėtas rengti prieš Komisijai įvertinant klaidų poveikį tyrimui, ši

aplinkybė taip pat nėra veiksnys, įrodantis, kad buvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Iš tikrųjų,

atsižvelgiant į skubos reikalavimą, kuris taikomas koncentracijų kontrolės procedūrai, atrodo visiškai

240 1996 m. balandžio 24 d. Bendrojo Teismo sprendimo Industrias Pesqueras Campos ir kt. prieš Komisiją, T-551/93 ir

T-231/94–T-234/94, Rink. p. II-247, 168 punktas ir 2000 m. sausio 12 d. Sprendimo DKV prieš VRDT

(COMPANYLINE), T-19/99, Rink. p. II-1, 33 punktas. 241 2000 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, C-210/98 P, Rink. p. I-5843,



prieš Komisiją, F-17/05, Rink. VT, p. I-A-1-149 ir II-A-1-577, 51 punktas ir 2007 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Botos

prieš Komisiją, F-10/07, Rink. VT p. I-A-1-0000 ir II-A-1-0000, 78 punktas. 242 Pirmasis pagrindas - Reglamento 139/2004 11 straipsnio pažeidimas. 243 žr. 2005 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo EDP prieš Komisiją, T-87/05, Rink. p. II-3745,

87 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.


logiška, kad Komisija vienu metu įgyvendina kelis procedūros etapus, kurie, jos manymu, tikriausiai

bus reikalingi atliekant koncentracijos, apie kurią pranešta, tyrimą.

2009 m. vasario 4 d. sprendimas Omya prieš Komisiją (byla T-145/06, Rink., 2009, p. II-145)

Procedūros, nustatytos sprendime, nesilaikymas

<...> 44. <...> Pirmosios instancijos teismas mano, kad tai, jog Taryba nagrinėjamu atveju nesilaikė

procedūros, kuri buvo aiškiai apibrėžta sprendime OMPI, nors žinojo visas faktines aplinkybes, ir to

nesilaikymo negali teisėtai pagrįsti, gali būti svarbi aplinkybė nagrinėjant <...> ieškinio pagrindą,

susijusį su piktnaudžiavimu įgaliojimais.


T-284/08, Rink., 2008, p. II-3487)

Sąlygos, kuriomis turi vadovautis Komisija

<...> 380. <...> Komisija negali teigti, kad neturi laikytis šių sąlygų ir kad tik Italijos valdžios

institucijos įsipareigojo jų laikytis. Iš tikrųjų Komisija, Alitalia ir Italijos valdžios institucijos minėtas

sąlygas aptarė ir pastarosios įsipareigojo jų laikytis. Tačiau Komisija turi išimtinę kompetenciją

konstatuoti galimą pagalbos nesuderinamumą su bendrąja rinka 244 . Naudodamasi tokia išimtine

kompetencija Komisija galėjo, o kaip pati tvirtina, netgi ir turėjo savo sprendimą dėl suderinamumo

susieti su tam tikromis sąlygomis.
















T-388/03, Rink., 2009, p. II-199)

244 1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Steinike & Weinlig, 78/76, Rink. p. 595, 9 punktas ir 2001 m. kovo

15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prayon-Rupel prieš Komisiją, T-73/98, Rink. p. II-867, 40 punktas. 245 šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Danske Busvognmænd prieš Komisiją,


71 punktas.











Rink., 2005, p. II-5989)

2.1.5.5. Esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas

SESV 263 straipsnis - Sąjungos teismas gali iškelti esminių procedūrinių reikalavimų

pažeidimo pagrindą ex officio - Neprieštaraujančių argumentų principas

<...> 163. Tai, kad ieškovė šioje byloje nurodo ieškinio pagrindą, susijusį su akivaizdžia vertinimo

klaida, o ne su motyvavimo nebuvimu ar nepakankamu motyvavimu, t. y. pagrindą susijusį su

esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnį [dabar

SESV 263 straipsnis], nepanaikina teismo galimybės tokį pagrindą iškelti ex officio, nes tai yra

tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva248.

2011 m. liepos 12 d. sprendimas Fuji Electric prieš Komisiją (byla T-132/07, Rink., 2011, p. 0)

Kompetencijos neturėjimas - Viešosios tvarkos pagrindas



iniciatyva249.


Motyvavimo pareiga ir motyvavimo pagrįstumo klausimas - Negalimumas šių dviejų pagrindų

nagrinėti toje pačioje stadijoje





247 1990 m. lapkričio 13 d Teisingumo Teismo sprendimo Fodesa ir kt., C-331/88, Rink. p. I-4023, 42 punktas ir 1998 m.

gegužės 14 d. Sprendimo Windpark Groothusen prieš Komisiją, C-48/96 P, Rink. p. I-2873, 52 punktas. 248 2009 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt., C-89/08 P, dar nepaskelbto

Rinkinyje, 54 punktas), jeigu laikomasi principo, kad negali būti prieštaraujama savo paties anksčiau pateiktiems

argumentams (minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt. 54 punktas. 249 2000 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, C-210/98 P, Rink. p. I-5843,



prieš Komisiją, F-17/05, Rink. VT, p. I-A-1-149 ir II-A-1-577, 51 punktas ir 2007 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Botos

prieš Komisiją, F-10/07, Rink. VT p. I-A-1-0000 ir II-A-1-0000, 78 punktas. 250 2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-66/02, Rink. p. I-10901, 26 punktas;


Rink. p. II-4567, 72 punktas ir sprendimo PMOI I 85 punktas.



pačioje stadijoje, kurioje tiriama, ar buvo laikomasi EB 253 straipsnyje [dabar SESV 296 straipsnis]

numatytos pareigos251.

2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Sison prieš Komisiją (byla T-341/07, Rink., 2009, p. II-3625)

Teismo įgaliojimų ex officio nurodyti teisinį pagrindą apribojimas - Viešasis interesas

<...> 143. <...> teismo įgaliojimų ex officio nurodyti teisinį pagrindą apribojimas kyla iš jo pareigos




144. Nesant reikalo pateikti atvejus, kuriais Teismas gali ex officio nurodyti teisinį pagrindą,

pakanka nurodyti, kad Bendrijos teismas, nurodydamas teisės aktą, kuriuo remiantis turi būti

aiškinama antrinės teisės nuostata, nepateikia nuomonės dėl šios nuostatos teisėtumo didesnės

teisinės galios nuostatų, įskaitant Sutartį, atžvilgiu, bet stengiasi pateisinti ginčijamos nuostatos

išaiškinimą, dėl kurio jos taikymas labiau atitiktų pirminę teisę ir labiau derėtų su teisės aktu, kuriame

ji nurodyta. <...>

2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimas O prieš Komisiją (sujungtos bylos F-69/07 ir F-60/08, Rink., 2009,

p. 0)

Teisės į gynybą pažeidimas - Subjektyvus pažeidimas



239. Todėl šioje byloje ieškovės [įmonės] negali remtis kaltinimu, susijusiu su atitinkamos valstybės

narės, šiuo atveju – Ispanijos Karalystės, teisės į gynybą pažeidimu.

2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos

nuo T-30/01 iki T-32/01, nuo T-86/02 iki T-88/02, Rink., 2009, p. II-2919)

Nepakankamas motyvavimas – esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas - Teismas gali

remtis ex officio

<...> 174. <...> nepakankamas motyvavimas, dėl kurio gali būti pažeidžiamas EB 253 straipsnis

[dabar SESV 296 straipsnis], yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas EB 230 straipsnio

[dabar SESV 263 straipsnis] prasme ir yra pagrindas, kuriuo [Sąjungos] teismas gali ar net turi

remtis ex officio255. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką [Sąjungos] antrinės teisės aktas turi

būti aiškinamas kiek įmanoma laikantis EB sutarties nuostatų ir bendrųjų Bendrijos teisės principų256.

Iš to išplaukia, kad reglamento257 10 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į

EB 230 ir 253 straipsnius [dabar atitinkamai SESV 263 ir 296 straipsniai].

251 minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 55 punktas. 252 šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo van der Weerd ir kt., C-222/05–C-225/05,

Rink. p. I-4233, 34–36 punktus. 253 šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją,

T-67/00, T-68/00, T-71/00 ir T-78/00, Rink. p. II-2501, 425 punktą ir nurodytą teismo praktiką. 254 žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją,

T-198/01, Rink. p. II-2717, 203 punktą. 255 žr. 1997 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Daffix, C-166/95 P, Rink. p. I-983, 24 punktą. 256 2007 m. spalio 4 d. Sprendimo Schutzverband der Spirituosen-Industrie, C-457/05, Rink. P. I-8075, 22 punktas bei

jame nurodyta teismo praktika. 257 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės.






2008 m. liepos 10 d. sprendimas, Bertelsmann et Sony Corporation of America prieš Impala (byla C-

413/06 P, Rink., 2008, p. I-4951)

Lemiama įtaka rezultatams

<...> 307. <...> netgi tuo atveju, jei visiško sumokėtų avansų susigrąžinimo principas būtų pripažintas

klaidingu, tai ši klaida neturėtų įtakos galutinei Komisijos išvadai, kad vidinis rodiklis yra mažesnis

už minimalų rodiklį. Šia klaida negalima būtų remtis ir jos nepakaktų ginčijamo sprendimo

panaikinimui pateisinti, nes tokiomis ypatingomis kaip šioje byloje aplinkybėmis ji nebūtų galėjusi

turėti lemiamos įtakos rezultatui258.


Nėra bendros pareigos informuoti apie galimus teisių gynimo būdus ar terminus - Esminis

procedūrinio reikalavimo pažeidimas

<...> 131. <...> jokia aiški Bendrijos teisės nuostata nenustato institucijoms bendros pareigos

informuoti teisės aktų adresatus apie galimus teisių gynimo būdus ar terminus, per kuriuos jais galima

pasinaudoti 259 . Dėl įsipareigojimų, kuriuos institucija prisiėmė priimdama pareigų gaires,

pažymėtina, jog tai, kad ginčijamame sprendime nebuvo nurodyta ieškinio pareiškimo galimybė,

žinoma, gali būti šiose gairėse nustatytų pareigų pažeidimas260. Tačiau tokios pareigos pažeidimas

nėra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, turintis poveikį ginčijamo sprendimo teisėtumui.


Rink., 2005, p. II-5989)

Komisijos išimtinė kompetencija vertinti pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka – Sąlygos

valstybės pagalbai – Bendrovės pagalbos gavėjos galimybės ginčyti sąlygas

<...> 380. <...> Komisija negali teigti, kad neturi laikytis šių sąlygų [nustatytų valstybės pagalbai] ir

kad tik Italijos valdžios institucijos įsipareigojo jų laikytis. Iš tikrųjų Komisija, Alitalia ir Italijos

valdžios institucijos minėtas sąlygas aptarė ir pastarosios įsipareigojo jų laikytis. Tačiau Komisija

turi išimtinę kompetenciją konstatuoti galimą pagalbos nesuderinamumą su bendrąja rinka 261 .

Naudodamasi tokia išimtine kompetencija Komisija galėjo, o kaip pati tvirtina, netgi ir turėjo savo

sprendimą dėl suderinamumo susieti su tam tikromis sąlygomis.




<...> 383. <...> nors tiesa, kad šio sprendimo 374 punkte nurodytame sprendime Nuove Industrie

Molisane prieš Komisiją 262 Pirmosios instancijos teismas ieškinį pripažino nepriimtinu, jis šiuo

258 šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Graphischer Maschinenbau prieš

Komisiją, T-126/99, Rink. p. II-2427, 49 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. 259 1999 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo nutarties Guérin automobiles prieš Komisiją, C‑153/98 P, Rink. p. 1441, 13 ir

15 punktai; 2000 m. vasario 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ADT Projekt prieš Komisiją, T‑145/98, Rink.

p. II‑387, 210 punktas.260 žr. analogiškai 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Laboratoire Monique Rémy prieš Komisiją,

T‑218/01, Rink. p. II‑2139, 25 punktą. 261 1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Steinike & Weinlig, 78/76, Rink. p. 595, 9 punktas ir 2001 m.

kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prayon‑Rupel prieš Komisiją, T‑73/98, Rink. p. II‑867, 40 punktas. 262 2002 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nuove Industrie Molisane prieš Komisiją (T-212/00,

Rink. p. II-347).




klausimu nesirėmė Komisijos ginamu argumentu, kad ginčijamą korekcinį koeficientą tiesiogiai

pasirinko Italijos valdžios institucijos, o ne pati Komisija. Taigi šis sprendimas nedraudžia bendrovei

pagalbos gavėjai Bendrijos teismuose ginčyti sąlygas, su kuriomis siejamas jai nepalankus

sprendimas tuo atveju, jei dėl minėtų sąlygų derėjosi Komisija ir valstybės valdžios institucijos ir

netgi jei pastarosios dėl jų prisiėmė įsipareigojimus.

2008 m. liepos 9 d. sprendimas Alitalia prieš Komisiją (byla T-301/01, Rink., p. II-1753)

2.1.5.6. Teisminės kontrolės apimtis ir ribos

Ieškinio priimtinumo sąlygos jo pateikimo metu - Asmeninis suinteresuotumas ginčijamo

sprendimo panaikinimu - Susijusių sprendimų teisiniai pagrindai ir jų ginčijamas iš dalies









40. <...> 2002 m. birželio 19 d. sprendime Komisija nusprendė „atsižvelgti į (Alitalia) suteiktą ir

1997 m. sprendimu leistą bei 2001 m. patvirtintą antrą pagalbos dalį ir nepareikšti prieštaravimo dėl

trečios dalies mokėjimo“. Taigi bendrovei Alitalia buvo sumokėta visa nagrinėjama pagalba. Taip pat

jai nustojo būti taikomos sąlygos ir reikalavimai, kurių turėjo laikytis, kol buvo įgyvendinamas

planas.









Pirmosios instancijos teismo ir Teisingumo Teismo kompetencijos ribos - Nacionalinių teismų

kompetencija - Europos centrinis bankas - Patentų pažeidimas nėra Pirmosios instancijos

teismo kompetencija

<...> 50. <...> Pirmosios instancijos teismas gali naudotis tik kompetencija, kurią jam suteikia

Bendrijos teisė. Šis principas išplaukia iš EB 7 straipsnio [dabar ES sutarties 13 straipsnis], pagal

kurį Bendrijos teismas turi veikti neviršydamas Sutartimi jam suteiktos kompetencijos ribų. EB

220 straipsnyje [dabar ES sutarties 19 straipsnis] taip pat teigiama, jog Teisingumo Teismas ir

263 žr. 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shaw ir Falla prieš Komisiją, T-131/99,

Rink. p. II-2023, 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. 264 žr. 2005 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo First Data ir kt. prieš Komisiją, T-28/02,

Rink. p. II-4119, 36 ir 37 punktus ir jame nurodytą teismų praktiką.


Pirmosios instancijos teismas, kiekvienas pagal savo jurisdikciją, užtikrina, kad aiškinant ir taikant

Sutartį būtų laikomasi teisės.

51. Nesant tokios kompetencijos, Pirmosios instancijos teismas negali nagrinėti ieškinio,

neišplėsdamas savo jurisdikcijos ginčams, kuriuose viena iš šalių yra Bendrija ir kurių jurisdikcija

pagal EB 240 straipsnį [dabar SESV 274-276 straipniai] priklauso nacionaliniams teismams265.

ECB [Europos centrinis bankas] statuto 35 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad ginčų tarp ECB

ir visų kitų asmenų nagrinėjimas priklauso kompetentingų nacionalinių teismų jurisdikcijai, išskyrus

atvejus, kurie priskiriami Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

<...> 56. <...> jokia Bendrijos teisės nuostata nesuteikia Pirmosios instancijos teismui kompetencijos

priimti sprendimą patentų pažeidimo srityje. Ieškinys dėl patentų pažeidimo nėra viena iš teisių

gynimo priemonių, kurių atžvilgiu EB 220−241 straipsniai Bendrijos teismams suteikia

kompetenciją.

57. Be to, nacionalinė patentų teisė, kitaip nei kitos intelektinės nuosavybės teisės, pavyzdžiui,

nacionalinė prekių ženklų teisė, nėra derinama Bendrijos lygmeniu. Kalbant apie sritį, kurioje

Bendrija dar nėra priėmusi teisės aktų ir kuri dėl to priklauso valstybių narių kompetencijai, tam tikrų

intelektinės nuosavybės, kaip antai patentai, teisių apsauga ir priemonės, kurių imasi teisminės

institucijos, nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį266.

<...> 71. <...> kompetencija nustatyti, ar nacionalinis patentas yra pažeidžiamas, priklauso

nacionaliniams teismams, o ne Pirmosios instancijos teismui. Todėl ieškinys dėl pažeidimo turi būti

atmestas kaip nepriimtinas dėl Pirmosios instancijos teismo kompetencijos nebuvimo.

2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis Document Security Systems prieš ECB (byla T-295/05, Rink., p. II-2835)

Ieškinio priimtinumas - Galutinis sprendimas - Patvirtintas arba patvirtinamasis sprendimas

<...> 50. <...> ieškinys dėl patvirtinamojo sprendimo panaikinimo yra priimtinas tik tuomet, kai

patvirtintas sprendimas tampa galutinis suinteresuotajam asmeniui, per reikalaujamą terminą dėl jo

nepareiškus ieškinio, o priešingu atveju ieškovas turi teisę ginčyti arba patvirtintą ar patvirtinamąjį

sprendimą, arba juos abu. Iš tiesų šis sprendimo variantas negali būti taikomas, kai, kaip šioje byloje,

patvirtintas ir patvirtinamasis sprendimai skundžiami dviem skirtingais ieškiniais ir ieškovas gali

ginti savo poziciją ir pateikti argumentus pirmajame ieškinyje267.


p. 0)

Valstybės pagalba - Teismo kompetencija.





265 žr. šiuo klausimu 1987 m. gegužės 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rau ir kt., C-133/85−136/85, Rink. p. 2289,

10 punktą; 1997 m. spalio 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Mutual Aid Administration Servines prieš Komisiją,

T‑186/96, Rink. p. II‑1633, 47 punktą; 2005 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Natexis Banques

Populaires prieš RoboBAT, T‑360/05, Rink. p. I‑0000, 12 punktą ir 2007 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo

nutarties Theofilopoulos prieš Komisiją, T‑91/06, Rink. p. I‑0000, 16 punktą. 266 2000 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dior ir kt., C-300/98 ir C-392/98, Rink. p. I-11307, 48 punktas. 267 2001 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Métropole télévision-M6 prieš Komisiją, T-354/00, Rink.

p. II-3177, 35 punktas.







T-388/03, Rink., 2009, p. II-199)

Privalomi teisiniai padariniai - Parengiamieji dokumentai - Sprendimą patvirtinantys

sprendimai - Vykdymo aktai - Rekomendacijos ir išvados - Vidaus aktai - Sprendimas pareikšti

ieškinį

<...> 54. <...> iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad ieškinį dėl panaikinimo

galima reikšti tik dėl teisės aktų ir sprendimų, sukeliančių privalomus teisinius padarinius, kurie turi

įtakos ieškovo interesams aiškiai pakeisdami jo teisinę situaciją270.

55. Vadinasi <...> EB 230 [dabar SESV 263] straipsnyje numatyta teisminė kontrolė netaikoma ne

tik parengiamiesiems dokumentams, bet ir visiems aktams, kurie asmeniui nesukelia privalomų

teisinių padarinių, kaip antai sprendimą patvirtinantiems sprendimams ir jo vykdymo aktams271,

paprastoms rekomendacijoms ir išvadoms272 ir iš principo vidaus aktams273.

<...> 58. <...> nors kreipimasis į teismą yra būtinas aktas privalomam teismo sprendimui gauti, jis

pats savaime galutinai neapibrėžia bylos šalių pareigų ir todėl a fortiori sprendimas pareikšti ieškinį

teisme pats savaime nagrinėjamos teisinės situacijos nepakeičia.

<...> 61. <...> tai, kad teismas taiko savo proceso normas, yra su kreipimusi į bet kurį teismą susijusi

pasekmė ir todėl jos negalima laikyti sprendimo pareikšti ieškinį teisiniu padariniu EB 230 [dabar

SESV 263] straipsnio prasme.


2009, p. I-7795)

Teismo sprendimo dėl panaikinimo įgyvendinimas

<...> 98. <...> pagal EB 233 [dabar SESV 266] straipsnį jis neturi priimti sprendimo dėl to, kokių

veiksmų turi imtis institucija, kai teismas savo sprendimu aktą panaikina visiškai ar iš dalies. Tačiau

suinteresuotoji institucija turi imtis priemonių įgyvendinti teismo sprendimą dėl panaikinimo274.


Rink., 2005, p. II-5989)

268 šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Danske Busvognmænd prieš Komisiją,

T‑157/01, Rink. p. II‑917, 41 punktą. 269 generalinio advokato P. Mengozzi išvados British Aggregates prieš Komisiją, C ‑487/06 P, Rink. p. I ‑0000,

71 punktas. 270 žr., pavyzdžiui, 1991 m. spalio 4 d. Nutarties Bosman prieš Komisiją, C-117/91, Rink. p. I-4837, 13 punktą ir 2004 m.

gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Greencore, C-123/03 P, Rink. p. I-11647, 44 punktą. 271 žr., pavyzdžiui, 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C-46/03, Rink. p. I-0000,

25 punktą. 272 1995 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Nutral prieš Komisiją, C-476/93 P, Rink. p. I-10167, 30 punktas. 273 žr. 1990 m. spalio 9 d. sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-366/88, Rink. p. I-3571, 9 punktą. 274 1998 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ladbroke Racing prieš Komisiją, T-67/94, Rink. p. II-1,

200 punktas.

Veiksminga teisinė apsauga - Sutarčių spragos - Nacionalinė proceso teisė - Teismo

kompetencija

<...> 70. <...> valstybės narės turi nustatyti teisės gynimo priemonių ir procedūrų, užtikrinančių teisę

į veiksmingą teisinę apsaugą, sistemą ir užpildyti galimas Sutarčių spragas šiuo klausimu. Be to,

Teisingumo Teismas nusprendė, kad nėra priimtinas EB 230 [dabar SESV 263] straipsnyje įtvirtintų

taisyklių dėl priimtinumo aiškinimas, pagal kurį ieškinys dėl panaikinimo turėtų būti pripažintas

priimtinu, jeigu Bendrijos teisėjui išsamiai išnagrinėjus nacionalinio proceso taisykles būtų įrodyta,

kad jos nesuteikia asmeniui teisės pareikšti ieškinį dėl ginčijamo Bendrijos akto galiojimo. Be to,

„tokia tvarka kiekvienu konkrečiu atveju reikalautų, kad Bendrijos teismas išnagrinėtų ir išaiškintų

nacionalinę proceso teisę, o tai viršytų jo kompetenciją Bendrijos aktų teisėtumo kontrolės srityje“275.

Toks vertinimas a fortiori turėtų būti taikomas, <...> , kai ieškovė nesiremia argumentu, kad jos

nacionalinėje teisėje nėra teisės gynimo priemonių, suteikiančių teisę nacionaliniam teismui nuspręsti

dėl nagrinėjamos direktyvos galiojimo276.

2004 m. gruodžio 10 d. nutartis, EFfCI prieš Parlamentą (byla T-196/03, Rink., 2004, p. II-4263)

„Neribotos jurisdikcijos ieškinys“ - Jurisdikcija sankcijų klausimais - Sąjungos teismų

įgaliojimai - Ieškiniai dėl panaikinimo

<...> 22. <...> EB [dabar SESV] sutartis nenustato atskiros ieškinio rūšies „neribotos jurisdikcijos

ieškinys“. EB 229 [dabar SESV 261] straipsnis numato tik tai, kad pagal EB sutarties nuostatas

priimti reglamentai gali suteikti Teisingumo Teismui neribotą jurisdikciją skirti tokiuose

reglamentuose numatytas baudas.

23. EB 229 [dabar SESV 261] straipsnio pagrindu įvairūs reglamentai Europos Bendrijų teismams

suteikė neribotą jurisdikciją sankcijų klausimais. Be kita ko, Reglamento Nr. 17 17 straipsnyje

nustatoma, kad „pagal Sutarties (229) straipsnį Teisingumo Teismui suteikiama neribota jurisdikcija

peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi baudą arba reguliariai mokamus delspinigius

<...>“.

24. Pirmosios instancijos teismui EB 229 [dabar SESV 261] straipsnis ir Reglamento Nr. 17

17 straipsnis suteikia neribotą jurisdikciją peržiūrėti baudų dydžio tinkamumą277. Iš tiesų Bendrijų

teismai gali ne tik panaikinti ginčijamą sprendimą, kaip numato EB 231 [dabar SESV 264] straipsnis,

bet ir pakeisti jame nustatytą sankciją.

25. Tačiau Bendrijų teismai šia neribota jurisdikcija gali naudotis tik tikrindami Bendrijų institucijų

aktus, o tiksliau kalbant, nagrinėdami ieškinius dėl panaikinimo. Taigi EB 229 [dabar SESV 261]

straipsnio vienintelė reikšmė yra ta, kad jis praplečia Bendrijų teismų įgaliojimus, kuriuos jie turi

spręsdami bylas dėl ieškinių, paduotų pagal EB 230 [dabar SESV 263] straipsnį. Todėl prašyti, kad

Bendrijų teismai sankciją nustatančio sprendimo atžvilgiu pasinaudotų savo neribota jurisdikcija,

galima tik padavus ieškinį dėl visiško ar dalinio šio sprendimo panaikinimo. Todėl paduodant tokį

ieškinį būtina laikytis EB 230 straipsnio 5 pastraipoje nustatyto termino.

275 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink.

p. I‑6677, 43 punktas ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, C-263/02 P, Rink. p. I-3425,

33 punktas. 276 2003 m. kovo 21 d. Nutarties Établissements Toulorge prieš Parlamentą ir Tarybą, T-167/02, Rink. p. II-1111,

61 punktas. 277 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimų KNP BT prieš Komisiją, C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641,

40 punktas; Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 42 punktas, ir Weig prieš Komisiją, C‑280/98 P,

Rink. p. I‑9757, 41 punktas.

2004 m. lapkričio 9 d. nutartis, FNICGV prieš Komisiją (byla T-252/03, Rink., 2004, p. II-3795)

Deklaratyvūs sprendimai – Teismas negali duoti nurodymų

<...> 23. <...> prašydama Pirmosios instancijos teismo priimti sprendimą dėl galimo skundžiamo

sprendimo panaikinimo pasekmių ieškovė siekia gauti deklaraciją dėl šio sprendimo poveikio, kuri

taip pat būtų Komisijai pateiktas nurodymas, susijęs su to sprendimo vykdymu. Kadangi Pirmosios

instancijos teismas, vykdydamas teisėtumo kontrolę pagal EB 230 [dabar SESV 263] straipsnį,

neturi kompetencijos priimti deklaratyvių sprendimų278 arba duoti nurodymų, net jei jie susiję su tų

sprendimų įgyvendinimu279, ieškovės prašymas turi būti pripažintas akivaizdžiai nepriimtinu.

2009 m. vasario 4 d. sprendimas Omya prieš Komisiją (byla T-145/06, Rink., p. II-145)

2.1.6. Procesiniai terminai

2.1.6.1. Bendrieji aspektai

Viešosios tvarkos klausimas - Sąjungos teismo iniciatyva - Termino pateikti ieškinį

skaičiavimas - Du mėnesiai ir dešimt dienų - Atmetimas kaip akivaizdžiai nepagrįstas

<...> 31. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką šis terminas ieškiniui pareikšti yra viešosios tvarkos

klausimas, nustatytas, kad būtų užtikrintas teisinių situacijų aiškumas ir tikrumas ir išvengta

diskriminavimo ar savavališko traktavimo vykdant teisingumą, ir Sąjungos teismas savo iniciatyva

turi nustatyti, ar jo buvo laikytasi280.

<...> 34. <...> dviejų mėnesių terminas ieškiniui pareikšti, remiantis Procedūros reglamento

101 straipsnio 1 dalies a punktu, prasidėjo vėliausiai 2009 m. spalio 16 d., tai yra kitą dieną po tos,

kurią – vėliausiai – ieškovei buvo pranešta ar ji sužinojo apie 2009 d. spalio 9 d. Komisijos laišką.

Tad šis terminas vėliausiai baigėsi 2009 m. gruodžio 29 d., atsižvelgiant į dešimties dienų terminą dėl

nuotolių ir pagal Procedūros reglamento 101 straipsnio 2 dalį į termino pabaigos atidėjimą, jei jis

baigiasi šeštadienį, sekmadienį arba oficialiosios šventės dieną, tai yra mažiausiai mėnuo ir trys

dienos prieš šio ieškinio, kiek jis pateiktas dėl 2009 m. spalio 9 d. Komisijos sprendimo, pateikimą

2010 m. vasario 1 d.

35. Iš to išplaukia, kad šis ieškinys tiek, kiek juo siekiama, kad būtų panaikintas 2009 m. spalio 9 d.

laiške išdėstytas sprendimas, laikytinas pareikštu pavėluotai, todėl turi būti atmestas kaip akivaizdžiai

nepriimtinas, nesant būtinybės nagrinėti kitų Komisijos nurodytų nepriimtinumo pagrindų.

2011 m. kovo 24 d. nutartis Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (byla T-36/10, Rink., p. II-

II-1403)

Aktas pakeičiamas nauju aktu – teisė atnaujinti reikalavimus ir pagrindus - Viešo pobūdžio

nekintantis, absoliutus ir nepratęsiamas terminas pareikšti ieškinį - Proceso sustabdymas

neturi įtakos terminams

278 šiuo klausimu žr. 2003 m. gruodžio 9 d. Teisingumo Teismo nutarties Italija prieš Komisiją, C-224/03, Rink.

p. I-14751, 20–22 punktus.279 1995 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Pevasa ir Inpesca prieš Komisiją, C-199/94 P ir

C-200/94 P, Rink. p. I-3709, 24 punktas. 280 1997 m. sausio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Coen, C-246/95, Rink. p. I-403, 21 punktas ir 1997 m. rugsėjo

18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mutual Aid Administration Services prieš Komisiją, T-121/96 ir T-151/96,

Rink. p. II-1355, 38 ir 39 punktai.

<...> 94. <...> Nusistovėjusioje teismų praktikoje buvo konstatuota, kad jeigu vykstant procesui aktas

pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats, jis turėtų būti laikomas nauju faktu, leidžiančiu ieškovui

atnaujinti savo reikalavimus ir pagrindus. Iš tiesų, jeigu iš ieškovo būtų reikalaujama pareikšti naują

ieškinį, būtų pažeistas gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomijos principas. Be to, būtų

neteisinga, jeigu atitinkama institucija, atsikirsdama į kaltinimus, pareikštus Sąjungos teisme

pateiktame ieškinyje, galėtų iš dalies pakeisti ginčijamą aktą ar jį pakeisti kitu aktu ir remtis šiuo

pakeitimu procese taip, kad kitai šaliai būtų užkirstas kelias išplėsti savo pradinius reikalavimus ir

ieškinio pagrindus paskesniam aktui arba pateikti papildomus reikalavimus ar pagrindus281.

95. Vis dėlto šioje byloje, nors ginčijamoje direktyvoje įtvirtintas ginčijamas klasifikavimas vykstant

procesui buvo pakeistas analogišku klasifikavimu, esančiu Reglamento Nr. 1272/2008 VI priedo 3

dalies 3.2 lentelėje, reikia konstatuoti, kad ieškovės, kaip pačios pripažįsta, nei pateikė atskirą ieškinį

dėl šio reglamento panaikinimo, nei šioje byloje prašė leisti atnaujinti savo reikalavimus dėl

panaikinimo per EB sutarties 230 [dabar SESV 263 straipsnis] penktoje pastraipoje numatytą

terminą pareikšti ieškinį. Tačiau dėl tų pačių priežasčių, kaip ir nurodytos teismų praktikoje, kurioje

ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo sąlygos buvo pripažintos tik tuo atveju, jei jos atsirado per

ieškiniui pareikšti nustatytą terminą 282 , reikalavimų dėl panaikinimo atnaujinimas pasibaigus

minėtam terminui prieštarautų EB 230 [dabar SESV 263 straipsnis] straipsnio penktai pastraipai. Iš

tikrųjų, remiantis teisinio saugumo ir šalių lygybės prieš įstatymą principais283, šioje nuostatoje

nustatytas viešo pobūdžio nekintantis, absoliutus ir nepratęsiamas terminas pareikšti ieškinį. Bet koks

Sąjungos teismo leistas nukrypimas nuo šio termino ar jo prailginimas, net ir vienbalsiai sutikus

visoms šalims, prieštarautų vieningam šios nuostatos tekstui ir turiniui ir Sutarties autorių valiai. Be

to, viešosios tvarkos kriterijai, kaip jie suprantami pagal Procedūros reglamento 113 ir 114

straipsnius, kuriais Teismas įpareigojamas ieškinį dėl panaikinimo ar prašymą leisti atnaujinti

reikalavimus dėl panaikinimo pripažinti nepriimtinais, negali būti aiškinami siaurai, nes priešingu

atveju, pažeidžiant teisinio saugumo ir šalių lygybės prieš įstatymą principus, būtų sudaryta galimybė

nepaisyti Sutarties nuostatų, kuriomis reglamentuojamas, be kita ko, ieškinio pateikimo terminas.

96. <...> Šiuo klausimu vienintelis argumentas, susijęs su aplinkybe, kad šis procesas buvo

sustabdytas pagal Procedūros reglamento 77 straipsnio a punktą ir 79 straipsnio 1 dalies pirmą

pastraipą, 2008 m. gruodžio 31 d. paskelbus Reglamentą Nr. 1272/2008 Oficialiajame leidinyje tapo

nereikšmingas, nes sustabdymas negalėjo turėti įtakos EB 230 [dabar SESV 263 straipsnis]

straipsnio penktoje pastraipoje nurodyto termino pareikšti ieškinį pasibaigimui.

97. Todėl ieškovių prašymas leisti atnaujinti reikalavimus dėl panaikinimo, pateiktas 2010 m. kovo

11 d., t. y. praėjus beveik metams nuo termino pareikšti ieškinį dėl Reglamento Nr. 1272/2008

pabaigos ir beveik penkiems mėnesiams nuo šio proceso atnaujinimo paskelbus 72 punkte minėtą

Sprendimą Enviro Tech (Europe), yra akivaizdžiai pavėluotas ir turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas Enviro Tech Europe et Enviro Tech International prieš Komisiją

(byla T-291/04, Rink., p. 0)

Viešosios tvarkos klausimas - Termino negali pakeisti nei šalys, nei Teismas

<...> 30. <...> remiantis nusistovėjusia teismų praktika, ieškinio pareiškimo terminas yra viešosios

tvarkos klausimas, nustatytas siekiant užtikrinti teisinių situacijų aiškumą ir tikrumą bei siekiant

281 šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vischim prieš Komisiją, T‑420/05, Rink.

p. II‑3841, 53 punktą.282 1984 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bensider ir kt. prieš Komisiją, C-50/84, Rink. p. 3991,

8 punktas. 283 šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C‑229/05 P, Rink.

p. I‑439, 101 punktą.

išvengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą, ir Europos Sąjungos teismas turi

savo iniciatyva nustatyti, ar jo buvo laikytasi284.

31. Remiantis taip pat nusistovėjusia teismų praktika, ieškinio pareiškimo termino negali pakeisti nei

teismas, nei šalys285.

<...> 46. Iš tiesų, kaip Bendrasis Teismas priminė šio sprendimo 31 punkte, iš nusistovėjusios teismų

praktikos matyti, kad ieškinio pareiškimo termino negali pakeisti nei teismas, nei šalys. Tačiau

manydamos, kaip tai išplaukia iš 2012 m. gegužės 4 d. ir birželio 29 d. laiškų, atsižvelgiant į

susirašinėjimą tarp ieškovių ir Komisijos, kad netiesioginis atmetimo sprendimas, kaip tai suprantama

pagal Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 3 dalį, buvo suformuluotas 2011 m. balandžio 22 d.,

ieškovės akivaizdžiai siekė pakeisti ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo terminą, perkeldamos

minėto sprendimo suformulavimo datą, todėl datą, nuo kurios pradedamas skaičiuoti joms nustatytas

ieškinio pareiškimo terminas, ir jo pasibaigimo datą.

2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas ClientEarth e.a. prieš Komisiją (byla T-278/11, Rink., p. 0)

2.1.6.2. Termino pradžios atskaitos taškas

Data, kada buvo supažindinta su skundžiamu aktu - Papildomas kriterijus

<…> 28. <…> kalbant apie Tarybos argumentą, kad ieškovė 2009 m. kovo 2 d. susipažino su

skundžiamo sprendimo tekstu ir su kartotinio atsakymo projektu, primintina, jog iš pačios EB 230

straipsnio [dabar SESV 263 straipsnis] penktos pastraipos matyti, kad datos, kurią buvo susipažinta

su skundžiamu aktu, kaip termino pateikti ieškinį pradžios atskaitos taško kriterijus, palyginti su

paskelbimo arba pranešimo kriterijais, yra tik papildomas286. Todėl net jei tai būtų įrodyta, faktas,

kad ieškovė susipažino su skundžiamu sprendimu, negali būti laikomas termino pateikti ieškinį

pradžia, kai šioje byloje apie šį sprendimą jai buvo pranešta 2009 m. balandžio 3 d. pagal EB 254

straipsnio [dabar SESV 297 straipsnis] 3 dalį. Kadangi adresatei buvo išsiųstas pranešimas, nuo

kurio pradedamas skaičiuoti terminas pateikti ieškinį pagal EB 230 straipsnio penktą pastraipą, reikia

atsižvelgti į šią išsiuntimo datą, o ne į susipažinimo su dokumentu datą, kuri yra tik alternatyvi data,

jei nebūtų pranešimo. Bet kuriuo atveju, kiek tai susiję su susipažinimo su dokumentu įrodymu, šalys

neginčija, kad vienintelis dokumentas, kuris prieinamas Tarybos dokumentų viešajame registre, yra

sprendimo projektas, o ne skundžiamas sprendimas. Taigi ieškovė negalėjo susipažinti su akto,

susijusio su pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 pateikta kartotine paraiška, turiniu ir motyvais.

2011 m. kovo 22 d. sprendimas Access Info Europe prieš Tarybą (byla T-233/09, Rink., p. II-1073)

Ginčijamo akto paskelbimo arba pranešimo ieškovui diena - Dešimt papildomų dienų -

Viešosios tvarkos klausimas - Peteikimo kanceliarijai laikas - Laikas Liuksemburge

<...> 10. Pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškinys dėl panaikinimo turi būti pateiktas per

du mėnesius nuo ginčijamo akto paskelbimo ar nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to

nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

284 1997 m. sausio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Coen, C‑246/95, Rink. p. I‑403, 21 punktas. 285 1995 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cobrecaf ir kt. prieš Komisiją, T‑514/93, Rink. p. II‑621,

40 punktas; 1998 m. liepos 14 d. Sprendimo Hauer prieš Tarybą ir Komisiją, T‑119/95, Rink. p. II‑2713, 22 punktas ir

2003 m. birželio 25 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties AIT prieš Komisiją, T‑287/02, Rink. p. II‑2179, 20 punktas. 286 žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione Siciliana prieš Komisiją, T-190/00, Rink.

p. II-5015, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

11. Be to, pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį nustatytas procesinis terminas dėl

nuotolių pratęsiamas dešimčiai dienų, ir tas laikotarpis yra visiems vienodas.

12. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką šis ieškinio pareiškimo terminas yra viešosios tvarkos

klausimas, nustatytas teisinių situacijų aiškumui ir tikrumui užtikrinti bei siekiant išvengti

diskriminavimo ar savavališko traktavimo vykdant teisingumą, ir Europos Sąjungos teismas turi savo

iniciatyva nustatyti, ar jo buvo laikytasi287.

<...> 16. <...> laikas, į kurį atsižvelgiama vertinant, kada pateiktas ieškinys, yra užregistravimo

Bendrojo Teismo kanceliarijoje laikas. Iš tiesų, kadangi pagal Procedūros reglamento 43 straipsnio 3

dalį procesinių terminų atžvilgiu atsižvelgiama tik į pateikimo kanceliarijai datą, turi būti laikoma,

kad skaičiuojant terminus svarbus tik pateikimo kanceliarijai laikas. Europos Teisingumo Teismo

būstinė pagal ES sutarties Protokolo Nr. 6 dėl Europos Sąjungos institucijų, tam tikrų įstaigų, organų

bei padalinių būstinių vietos vienintelį straipsnį yra Liuksemburge, tad turi būti atsižvelgiama į laiką

Liuksemburge.

2011 m. balandžio 1 d. nutartis Doherty prieš Komisiją (byla T-468/10, Rink., p. II-1497)

Akto paskelbimo būdas - Paskelbimas Oficialiajame leidinyje - Aktai, paskelbti internete -

Konkretus termino apskaičiavimas

<...> 32. <...> SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nėra jokios informacijos apie pagal šią nuostatą

numatytą paskelbimo būdą, ir paskelbimas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, neapribojamas

tam tikrais būdais. Taigi paskelbimu pagal šią nuostatą negali būti paskelbimas vien Europos

Sąjungos oficialiajame leidinyje.

33. Priešingai nei tvirtina ieškovės, terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį, skaičiuojamas ne

nuo keturioliktos dienos po ginčijamo sprendimo paskelbimo pabaigos. Iš Procedūros reglamento 102

straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta tokia taisyklė, formuluotės matyti, kad ji taikoma tik Europos

Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtiems aktams. Šiuo atveju Reglamente Nr. 1907/2006

numatyta, kad ECHA aktai paprastai skelbiami tik internete. Taigi jame įtvirtinta speciali šios įstaigos

aktų skelbimo taisyklė. Konkrečiai kalbant, pagal Reglamento Nr. 1907/2006 59 straipsnio 10 dalį

kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą numatyta skelbti ECHA tinklalapyje ir jokioje kitoje minėto

reglamento nuostatoje nėra numatytas kitoks paskelbimo būdas.

34. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma neatsižvelgiant į jos tekstą

aktams, paskelbtiems kitaip, pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, tik internete.

<...> 39. <...> kadangi ginčijamas sprendimas paskelbtas 2010 m. kovo 30 d., terminas, per kurį

leidžiama pareikšti ieškinį, turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. kovo 31 d., kaip numatyta Procedūros

reglamento 101 straipsnio 1 dalies a punkte. Dviejų mėnesių terminas suėjo 2010 m. gegužės 30 d.,

nes pagal Procedūros reglamento 101 straipsnio 1 dalies b punktą mėnesiais nustatytas terminas

pasibaigia kartu su paskutinio jo mėnesio diena, kuri atitinka tą dieną, kai atsitiko įvykis arba buvo

atliktas veiksmas, nuo kurio skaičiuojamas terminas288. Turint omenyje dešimties dienų terminą dėl

nuotolio, kurį pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį reikia pridėti prie procesinio termino,

terminas, per kurį leidžiama pareikšti ieškinį, baigėsi 2010 m. birželio 9 d.

2011 m. rugsėjo 21 d. nutartis PPG ir SNF prieš ECHA (byla T-268/10, Rink., p. 0)

287 1997 m. sausio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Coen, C‑246/95, Rink. p. I‑403, 21 punktas ir 1997 m. rugsėjo

18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Mutual Aid Administration Services prieš Komisiją, T-121/96 ir T‑151/96,

Rink. p. II‑1355, 38 ir 39 punktai. 288 šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo nutarties Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-406/01,

Rink. p. I‑4561, 17 punktą.

Naujosios valstybės narės - Stojimo akto įsigaliojimo data – pradedamas skaičiuoti ieškinio

padavimo terminas

<...> 50. <...> naujosios valstybės narės dėl visų teisės aktų, kurie <...> buvo priimti Stojimo sutarties

2 straipsnio 3 dalies pagrindu ir kurie daro joms poveikį kaip turinčioms valstybės narės statusą, turi

turėti teisę pareikšti ieškinį kaip ieškovės pagal EB 230 straipsnio [dabar SESV 263 straipsnis] antrą

pastraipą.

51. Kadangi pastarąjį statusą naujosios valstybės narės įgijo tik Stojimo sutarties ir 2003 m. Stojimo

akto įsigaliojimo dieną, darytina prielaida, kad šių valstybių atžvilgiu EB 230 straipsnio [dabar

SESV 263 straipsnis] penktoje pastraipoje numatytas ieškinio padavimo terminas, kiek tai susiję su

tokio tipo teisės aktais, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, prasidėjo tik nuo šios datos, t. y.

nagrinėjamu atveju – 2004 m. gegužės 1 d.

2012 m. birželio 26 d. sprendimas Lenkijos Respublika prieš Komisiją (byla C-335/09 P, Rink., p. 0)

Skundžiamo sprendimo teisiškas suformulavimas - Pakartotinės paraiškos - Skaičiuojama

kiekvienu konkrečiu atveju - Reglamentas Nr. 1049/2001

<...> 36. Atsižvelgiant į minėtas Sutarties nuostatas [SESV 263 straipsnis], visų pirma reikia nustatyti

datą, kada skundžiamas sprendimas buvo teisiškai suformuluotas, ir, antra, apskaičiuoti ieškinio

pareiškimo terminą, kurį ieškovės turėjo minėto sprendimo teisėtumui ginčyti.

37. Dėl datos, kada skundžiamas sprendimas buvo teisiškai suformuluotas, nustatymo reikia

pažymėti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1049/2001 13 konstatuojamosios dalies, siekdamas

visiškai užtikrinti visuomenės teisės susipažinti su šio reglamento taikymo sričiai priskirtinais

dokumentais laikymosi ir todėl šios teisės veiksmingumą, teisės aktų leidėjas numatė, kad turėtų būti

taikoma dviejų lygių administracinė procedūra, numatyta atitinkamai minėto reglamento 7 ir 8

straipsniuose, be kita ko, numatanti galimybę pareikšti ieškinį teisme. Toks būtent yra netiesioginių

atmetimo sprendimų atvejis, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 8 straipsnio 3 dalį.

38. <...> Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 3 dalyje nuoroda į nurodyto laikotarpio sąvoką vietoj

nuorodos į nustatytą terminą paaiškinama tuo, kad pagal minėto reglamento 8 straipsnio 1 ir 2 dalies

nuostatas kartotinė paraiška gali būti nagrinėjama 15 darbo dienų (minimaliai) nuo paraiškos

registracijos iki 30 darbo dienų (maksimalios). Todėl nurodyto laikotarpio trukmė, kaip tai

suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 3 dalį, turi būti apskaičiuojama kiekvienu

konkrečiu atveju atsižvelgiant į atitinkamos institucijos jai pateiktų kartotinių paraiškų nagrinėjimo

procedūrą remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

2012 m. lapkričio 13 d. nutartis ClientEarth e.a. prieš Komisiją (byla T-278/11, Rink., p. 0)

2.1.6.3. Patvirtinimo aktas

Ieškinys nepriimtinas dėl patvirtinančio sprendimo - Nėra jokių naujų aplinkybių. Duomenys

turi būti tapatūs

<…> 29. <…> kaip pripažinta nusistovėjusioje teismų praktikoje, sprendimas, kuriuo tik

patvirtinamas ankstesnis per nustatytus terminus neginčytas sprendimas, nėra aktas, dėl kurio galima

pareikšti ieškinį. Iš tikrųjų, siekiant išvengti termino, skirto patvirtintam sprendimui apskųsti,

atnaujinimo, ieškinys dėl tokio patvirtinamojo sprendimo turi būti pripažįstamas nepriimtinu289.

289 šiuo klausimu žr. 2004 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo nutarties Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją,

C-521/03 P, Rink. p. I-0000, 41 punktą; 1998 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Waterleiding

30. Sprendimas laikomas tik patvirtinančiu ankstesnį sprendimą, jeigu jame nėra jokių naujų

aplinkybių, palyginti su ankstesniu sprendimu, ir jeigu prieš jį priimant nebuvo iš naujo išnagrinėta

šio ankstesnio akto adresato padėtis290.

<...> 32. Taigi reikia nustatyti, ar ir kokia apimtimi antrasis sprendimas yra tik pirmąjį sprendimą

patvirtinantis sprendimas, o tam reikia nustatyti atitinkamus ginčų, dėl kurių buvo priimti minėti

sprendimai, duomenis. Šiuo tikslu reikia įvertinti, ar aptariamų procedūrų šalys, jų reikalavimai,

nurodyti pagrindai, argumentai bei svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, būdingi šiems ginčams ir

lėmę sprendimų rezoliucines dalis, yra tapatūs.

2011 m. vasario 8 d. sprendimas Paroc prieš VDRT (INSULATE FOR LIFE) (byla T-157/08, Rink.,

p. II-137)

2.1.7. Teisingumo Teismo sprendimo dėl panaikinimo pasekmės

Res judicata principas - Naujo ieškinio priimtimumas - Faktinės ir teisinės aplinkybės -

Sprendimo dėl panaikinimo vykdymas - Komisija neprivalo atlikti analizę iš naujo

<...> 196. <...> Teisingumo Teismas pripažino ypatingą res judicata galios principo svarbą tiek

Bendrijos [Sąjungos] teisės sistemoje, tiek nacionalinės teisės sistemose. Iš tiesų, siekiant užtikrinti

teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo vykdymą, yra svarbu, kad teismo

sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo

jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami291.

197. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, kadangi sprendimui taikomas res judicata galios

principas, tai gali sudaryti kliūčių ieškinio priimtinumui, jei procese, kuriame priimtas aptariamas

sprendimas, dalyvavo tos pačios šalys, ginčas kilo dėl to paties dalyko ir jis grindžiamas tomis

pačiomis aplinkybėmis292, nepamirštant, kad turi būti tenkinamos visos minėtos sąlygos293.

198. Res judicata galios principas taikomas tik toms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, kurios iš

tikrųjų ar neišvengiamai buvo išspręstos aptariamame teismo sprendime294.

<...> 243. <...> remiantis teismų praktika, institucija, kurios aktas buvo panaikintas, yra įpareigota tik

tiek, kiek reikalinga užtikrinti sprendimo dėl panaikinimo vykdymą, o tokio akto pakeitimo kitu

procedūra gali būti vėl pradėta nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas295. Taigi

šioje byloje Pirmosios instancijos teismas Sprendimą 91/300 panaikino todėl, kad minėtas sprendimas

buvo patvirtintas po to, kai apie jį buvo pranešta, tai yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas

pagal EB 230 straipsnį [dabar SESV 263 straipsnis].

Maatschappij prieš Komisiją, T-188/95, Rink. p. II-3713, 108 punktą ir 2005 m. birželio 9 d. Pirmosios instancijos teismo

nutarties Helm Düngemittel prieš Komisiją, T-265/03, Rink. p. II-2009, 62 punktą. 290 žr. 29 punkte minėtos Nutarties Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją 47 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką;

1998 m. gegužės 4 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties BEUC prieš Komisiją, T-84/97, Rink. p. II-795, 52 punktą ir

2006 m. spalio 10 d. Nutarties Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją, T-106/05, 46 punktą. 291 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C-224/01, Rink. p. I-10239, 38 punktas ir 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo

Kapferer, C-234/04, Rink. p. I-2585, 20 punktas. 292 šiuo klausimu žr. 1985 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoogovens Groep prieš Komisiją, 172/83 ir

226/83, Rink. p. 2831, 9 punktą ir 1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą, 358/85 ir 51/86, Rink.

p. 4821, 12 punktą; 1990 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Maindiaux ir kt. prieš CES, T-28/89, Rink.

p. II-59, 23 punktą.293 1996 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NMB France ir kt. prieš Komisiją, T-162/94, Rink.

p. II-427, 37 punktas.294 1991 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-281/89, Rink. p. I-347, 14 punktas ir

1996 m. lapkričio 28 d. Teisingumo Teismo nutarties Lenz prieš Komisiją, C-277/95 P, Rink. p. I-6109, 50 punktas. 295 žr. 2007 m. lapkričio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją C-417/06 P, Rink. p. I-0000,

52 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.

244. Todėl Komisija galėjo iš naujo pradėti tyrimą nuo patvirtinimo momento ir neprivalėjo nagrinėti,

ar išvados dėl aptariamos rinkos, kurias ji padarė priimdama Sprendimą 91/300, vis dar galiojo

atsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, egzistavusias priimant ginčijamą sprendimą.

245. Ieškovės argumentas, susijęs su šio sprendimo 239 punkte minėto 2000 m. kovo 22 d. Pirmosios

instancijos teismo sprendimo Coca‑Cola prieš Komisiją296 81 punktu, negali paneigti šios išvados. Iš

tikrųjų argumentas, kad išvada dėl dominuojančios padėties yra rinkos sandaros ir kiekvieno

Komisijos sprendimo priėmimo momentu joje vyraujančios konkurencijos analizės rezultatas,

nereiškia, kad Komisija kiekvienu atveju turi iš naujo atlikti aptariamos rinkos analizę priimdama

ginčijamą sprendimą. Šiuo atveju galima teigti, kad Komisija neprivalėjo atlikti tokios analizės, nes

tai nebuvo reikalinga šio sprendimo 16 punkte minėto Sprendimo ICI II vykdymui užtikrinti. Todėl

šio sprendimo 239 punkte nurodyti ieškovės argumentai, susiję su faktine klaida ir motyvavimo

nebuvimu, grindžiami netikslia prielaida ir taip pat turi būti atmesti.

2010 m. birželio 25 d. sprendimas Imperial Chemical Industries prieš Komisiją (byla T-66/01, Rink.,

p. II-2631)

Sąjungos pareigūnų ir kitų Sąjungos tarnautojų atlyginimo sistema.

<...> 95. <...> tam, kad nenustotų galioti atlyginimų sistema, reikia taikyti SESV 264 straipsnio antrą

pastraipą ir palikti galioti panaikintų ginčijamo reglamento nuostatų, susijusių su Sąjungos pareigūnų

ir kitų Sąjungos tarnautojų atlyginimų ir pensijų patikslinimu nuo 2009 m. liepos 1 d., t. y. šio

reglamento 2 ir 4–17 straipsnių, padarinius iki naujo reglamento, Tarybos priimto šiam sprendimui

įvykdyti, įsigaliojimo

2010 m. lapkričio 24 d. sprendimas Komisija prieš Tarybą (byla C-40/10, Rink., p. I-12043)

Res judicata principas - Faktinės ir teisinės aplinkybės - Obiter dictum

<...> 123. Teisingumo Teismas ne kartą yra priminęs res judicata galios principo svarbą tiek

Sąjungos, tiek nacionalinės teisės sistemose 297 ir kad res judicata principas yra susijęs tik su

faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurios realiai arba būtinai išnagrinėtos tam tikrame teismo

sprendime298.

<...> 131. Nors atlikdamas tokį vertinimą Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti minėto

pareiškimo turinį ir todėl galėjo konstatuoti, kad juo perkeliama atsakomybė, jis neprivalėjo priimti

sprendimo dėl šio veiksmo teisėtumo, nes šiuo atveju būtų nusprendęs ultra petita.

132. Remiantis tuo darytina išvada, kad minėto atsakomybės perkėlimo 1997 m. liepos 23 d.

pareiškimu teisėtumas nebuvo ginčijamas Pirmosios instancijos teisme, o minėto Sprendimo Krupp

Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją299 62 punkte padaryta išvada yra obiter

dictum, priimta peržengus Pirmosios instancijos teisme pateiktos nagrinėti bylos ribas, ir todėl nei

realiai, nei būtinai nepadėjo išspręsti šio teisės klausimo. Dėl šios priežasties ji negali turėti res

judicata galios.

2011 m. kovo 29 d. sprendimas ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją (byla C-352/09 P, Rink., p.

I-2359)

296296 T‑125/97 ir T‑127/97, Rink. p. II‑1733. 297 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, C-224/01, Rink. p. I‑10239, 38 punktas; 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo

Kapferer, C‑234/04, Rink. p. I‑2585, 20 punktas ir 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą,

C-526/08, Rink. p. I‑0000, 26 punktas. 298 minėto Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika. 299 2009 m. liepos 1 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimas ThyssenKrupp Stainless prieš Komisiją

(T-24/07, Rink. p. II‑2309).



Reglamento dalinis panaikinimas - Išmokėtų subsidijų galiojimas

<...> 141. <...> nagrinėjamu atveju ginčijamas ne paties išteklių skyrimo labiausiai nepasiturinčių

asmenų naudai mechanizmo teisėtumas, o aplinkybė, kad ginčijamu reglamentu sukurtas 2009 m.

planas iš esmės grindžiamas papildomais produktų pirkimais rinkoje. Todėl atsižvelgiant į šio

sprendimo 137 punkte padarytą išvadą naikintinos tik tos nuostatos, kuriose numatytos subsidijos

tokiems pirkimams, t. y. ginčijamo reglamento 2 straipsnis ir jo II priedas.

142. Antra, pažymėtina, kad ginčijamas reglamentas iš dalies panaikinamas, kai iš principo jau yra

išmokėtos visos subsidijos. Šiomis aplinkybėmis, siekiant išvengti, kad panaikinimo poveikis

atgaline data sukurs šias subsidijas gavusioms valstybėms narėms grąžinimo pareigą, Bendrasis

Teismas turi pasinaudoti savo įgaliojimu įvardyti tas panaikinto teisės akto sukeltas pasekmes, kurios

laikytinos galutinėmis.

143. Taigi ypatingomis šios bylos aplinkybėmis reikia panaikinti ginčijamo reglamento 2 straipsnį ir

II priedą ir nuspręsti, kad šis dalinis panaikinimas neturi poveikio jau išmokėtų subsidijų galiojimui.

2011 m. balandžio 13 d. sprendimas Vokietija prieš Komisiją (byla T-576/08, Rink., p. II-1578)

Sprendimų įsigaliojimas pasibaigus apeliacinio skundo padavimo laikotarpiui - Teisinio

saugumo motyvai - Ginčijamo sprendimo ir ginčijamo reglamento panaikinimo datos

<...> 58. Dėl ginčijamo reglamento panaikinimo pasekmių laiko atžvilgiu reikia priminti, kad pagal

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio antrą pastraipą, nukrypstant nuo SESV

280 straipsnio, Bendrojo Teismo sprendimai, skelbiantys reglamentą negaliojančiu, įsigalioja tik

pasibaigus šio statuto 56 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytam apeliacinio skundo padavimo

laikotarpiui arba, jeigu per tą laikotarpį paduodamas apeliacinis skundas, nuo apeliacinio skundo

atmetimo dienos. Vadinasi, Taryba nuo pranešimo apie šį sprendimą turi dviejų mėnesių ir dešimties

dienų, pridedamų už nuotolį, terminą, kad ištaisytų nustatytus pažeidimus ir prireikus priimtų naują

ribojamąją priemonę ieškovės atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į didelį šių priemonių

poveikį ieškovės teisėms ir laisvėms, rimtos ir nepataisomos žalos ribojamų priemonių, kurios

nustatytos minėtu reglamentu, veiksmingumui atsiradimo galimybė neatrodo labai tikėtina, kad būtų

galima pateisinti šio reglamento palikimą galioti ieškovės atžvilgiu pasibaigus Teisingumo Teismo

statuto 60 straipsnio antroje pastraipoje numatytam terminui.

59. Dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo pasekmių laiko atžvilgiu reikia priminti, kad SESV 264

straipsnio antrą pastraipą, pagal kurią Bendrasis Teismas gali, jei mano esant reikalinga,

panaikindamas reglamentą nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu reglamento padariniai lieka

galutiniai, galima analogiškai taikyti sprendimui, jei yra svarbių teisinio saugumo motyvų, panašių į

tuos, kurių atsiranda panaikinant tam tikrus reglamentus ir kurie pateisina Sąjungos teismo

įgaliojimus, kurie jam, atsižvelgiant į šias aplinkybes, suteikiami pagal SESV 264 straipsnio antrą

pastraipą 300 . Nagrinėjamu atveju skirtingos ginčijamo reglamento ir ginčijamo sprendimo

panaikinimo datos galėtų smarkiai pažeisti teisinį saugumą, nes abiem šiais aktais ieškovei

nustatomos identiškos priemonės. Todėl ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su ieškove, galiojimas

turi būti pratęstas tol, kol įsigalios ginčijamo reglamento panaikinimas.

2011 m. birželio 8 d. sprendimas Bamba prieš Tarybą (byla T-86/11, Rink., p. II-2749)

300 šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-271/94, Rink. p. I-

1689, 40 punktą; 1998 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C-106/96,

Rink. p. I-2729, 41 punktą ir 1998 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C-22/96,

Rink. p. I-3231, 41 ir 42 punktus.

Taip pat ir 2012 m. kovo 21 d. sprendimas Fulmen prieš Tarybą (106-107 punktai sujungtose bylose

T-439/10 ir T-440/10, Rink., p. 0)

Bendrasis Teismas negali įpareigoti institucijų arba vietoj jų priimti sprendimo

<...> 39. <...> dėl ieškovo antrojo reikalavimo, kuriuo prašoma įpareigoti ECB jam „grąžinti teisę

naudotis visomis duomenų bazėmis, kuriomis remiantis parengtos ataskaitos“, iš nusistovėjusios

teismų praktikos matyti, kad Bendrasis Teismas, vykdydamas teisėtumo kontrolę, negali įpareigoti

institucijų arba vietoj jų priimti sprendimo. Šis teisėtumo kontrolės ribojimas taikomas visose ginčų,

kuriuos gali nagrinėti Bendrasis Teismas, srityse, įskaitant ir galimybės susipažinti su dokumentais

sritį301.

2011 m. spalio 26 d. sprendimas Dufour / BCE (byla T-436/09, Rink., p. 0)

Bendra užsienio ir saugumo politika - Pareigos motyvuoti pažeidimas - Ribojamų priemonių

veiksmingumas - Prieš sprendimą galiojusios pasekmės pratęsiamos

<...> 41. <...> nors iš šio sprendimo matyti, kad Reglamentas Nr. 961/2010 tiek, kiek jis susijęs su

ieškove, turi būti panaikintas dėl pareigos motyvuoti pažeidimo, negalima atmesti galimybės, kad iš

esmės ribojamųjų priemonių nustatymas ieškovei vis dėlto gali būti pateisinamas.

42. Taigi, jeigu panaikinus Reglamentą Nr. 961/2010 tiek, kiek jis susijęs su ieškove, šio panaikinimo

pasekmės įsigaliotų, tai gali sukelti rimtą ir nepataisomą žalą šiuo reglamentu nustatytų ribojamųjų

priemonių veiksmingumui, nes laikotarpiu iki galimo jo pakeitimo nauju teisės aktu ieškovė gali

pakeisti savo elgesį taip, kad išvengtų vėlesnių ribojamųjų priemonių poveikio.

43. Todėl pagal SESV 264 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 41 straipsnį reikia, kad Reglamento

Nr. 961/2010, kiek juo ieškovės pavardė įtraukta į jo VIII priede esantį sąrašą, pasekmės išliktų

laikotarpiu, ne ilgesniu nei du mėnesiai nuo šio sprendimo paskelbimo dienos.

2011 m. gruodžio 7 d. sprendimas HTTS prieš Tarybą (byla T-562/10, Rink., p. 0)

Šengeno sienų kodeksas - Valstybių narių išorės jūros dienų stebėjimas

<...> 89. Jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas nepaliekant laikinai galioti jo padarinių, tai

pakenktų geram esamų ar būsimų operacijų, kurias koordinuoja Agentūra302, vykdymui, ir todėl ir

valstybių narių išorės jūros sienų stebėjimui.

90. Šiomis aplinkybėmis egzistuoja svarbūs teisinio saugumo motyvai, pateisinantys Teisingumo

Teismui SESV 264 straipsnio antra pastraipa suteiktų įgaliojimų įgyvendinimą. Šiuo atveju reikia

palikti galioti ginčijamo sprendimo padarinius, kol per protingą laikotarpį įsigalios naujas teisės aktas,

skirtas pakeisti ginčijamą sprendimą, panaikinamą šiuo sprendimu.

2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (byla C-355/10, Rink., p. 0)

Sąjungos energetikos politika - Klaidingas teisinis pagrindas - Priimti naują reglamentą per

protingą laiką

<...> 91. <...> ginčijamo reglamento panaikinimas nepaliekant galioti jo padarinių galėtų turėti

neigiamų pasekmių Sąjungos energetikos politikos įgyvendinimui, nes šis reglamentas, kiek juo

301 2001 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Mattila prieš Tarybą ir Komisiją, T‑204/99, Rink. p. II‑2265, 26

punktas. 302 pagal Frontex reglamentą.

leidžiama užtikrinti informacijos, būtinos šia politika siekiamų tikslų įgyvendinimui, rinkimą, yra

išankstinė sąlyga, būtina Sąjungos institucijoms priimant šiuo tikslu bet kokią naudingą priemonę.

Nors Parlamentas prašo minėtą reglamentą panaikinti dėl klaidingai pasirinkto jo teisinio pagrindo,

jis neginčija nei jo paskirties, nei turinio.

92. Šiomis sąlygomis reikia pripažinti, kad egzistuoja svarbūs su teisiniu saugumu susiję motyvai,

pateisinantys tai, kad Teisingumo Teismas patenkintų šalių prašymą palikti galioti ginčijamo

reglamento padarinius.

93. Todėl reikia palikti galioti šio reglamento padarinius iki naujo reglamento, kuris turi būti priimtas

per protingą terminą remiantis tinkamu teisiniu pagrindu, t. y. SESV 194 straipsnio 2 dalimi,

įsigaliojimo.


Panaikinimas iš dalies - Galimybė atskirti nuo viso akto – Karteliai - Vienas ir tęstinis

pažeidimas

<...> 37. <...> Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad vien dėl to, kad Bendrasis Teismas

ieškovo pateiktą pagrindą ieškiniui dėl panaikinimo pagrįsti pripažįsta pagrįstu, jis negali

automatiškai panaikinti viso ginčijamo teisės akto. Iš tikrųjų visas aktas negali būti panaikinamas, jei

akivaizdžiai matyti, kad atitinkamu pagrindu, susijusiu tik su konkrečiu ginčijamo teisės akto aspektu,

galima pagrįsti tik panaikinimą iš dalies303.

38. Tačiau Sąjungos teisės aktą panaikinti iš dalies galima, tik jei prašomas panaikinti dalis įmanoma

atskirti nuo viso akto. Šis reikalavimas netenkinamas, jei aktą panaikinus iš dalies būtų pakeista jo

esmė, o tai turi būti vertinama remiantis objektyviais, bet ne subjektyviais kriterijais, susijusiais su

valdžios institucijos, priėmusios nagrinėjamą aktą, politine valia304.

<...> 46. Tačiau taip padalyti Komisijos sprendimą, kuriuo visas kartelis kvalifikuojamas kaip vienas

ir tęstinis pažeidimas, galima tik jei, pirma, minėta įmonė per administracinę procedūrą galėjo

suprasti, kad ji buvo kaltinama ir dėl kiekvieno jį sudarančio veiksmo, todėl galėjo gintis šiuo aspektu,

ir jei, antra, minėtas sprendimas šiuo aspektu yra pakankamai aiškus.

47. Iš to išplaukia, kad kai tenkinamos ankstesniame šio sprendimo punkte skelbiamos sąlygos, jei

Sąjungos teismas konstatuoja, kad Komisija nepakankamai teisiškai įrodė, jog įmonė, dalyvaudama

viename iš vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančių antikonkurencinių veiksmų, žinojo apie kitų kartelio

dalyvių antikonkurencinius veiksmus siekiant tų pačių tikslų arba galėjo juos protingai numatyti ir

prisiimti riziką, iš to kyla vienintelė pasekmė, kad šiai įmonei negali būti priskirta atsakomybė už

šiuos kitus veiksmus, todėl ir už visą vieną ir tęstinį pažeidimą, ir kad vien dėl to skundžiamas

sprendimas turi būti laikomas nepagrįstu.

<...> 54. Todėl iš viso to išplaukia, kad nusprendęs panaikinti visą ginčijamą sprendimą tiek, kiek

jis susijęs su Coppens, nors jos dalyvavimo susitarime dėl tariamų sąmatų ir aplinkybės, kad toks

dalyvavimas savaime gali būti EB 81 straipsnio pažeidimas, jis nekvestionavo, Bendrasis Teismas

pažeidė SESV 264 straipsnio pirmą pastraipą. Todėl, kadangi Komisijos nurodytas apeliacinio

skundo pagrindas yra pagrįstas, reikia patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą

sprendimą.

2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas Komisija prieš Verhuizingen Coppens (byla C-441/11 P, Rink., p.

0)

EFSA - Sutartiniai santykiai - Įtaka ieškovės interesams - SESV 266 straipsnis

303 minėto Sprendimo Komisija prieš Département du Loiret [2008 m. gruodžio 11 d. Sprendime Komisija prieš

Département du Loiret (C‑295/07 P, Rink. p. I‑9363)] 104 punktas. 304 šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 24 d. Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑244/03, Rink. p.

I‑4021, 12–14 punktus ir minėto Sprendimo Komisija prieš Département du Loiret 105 ir 106 punktus.

http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexplus!prod!CELEXnumdoc&lg=fr&numdoc=62010CJ0490

<...> 26. Dėl likusių reikalavimų ir tiek, kiek tarp ieškovės ginčijamų aktų yra EFSA su laimėjusiu

dalyviu sudaryta sutartis, pakanka konstatuoti, kad šio akto galiojimas ir galiojimo pabaiga

grindžiamas sutartiniais santykiais, kurie sieja atitinkamas sutarties šalis, o šios sutarties atžvilgiu

ieškovė yra trečiasis asmuo. Nenurodyta jokia aplinkybė, kuri leistų manyti, jog atitinkamas aktas

sukelia privalomų teisinių padarinių, galinčių turėti įtakos ieškovės interesams dėl aiškiai pakeistos

jos teisinės padėties. Vadinasi, ieškinys dėl panaikinimo yra nepriimtinas tiek, kiek juo ginčijama

EFSA ir laimėjusio dalyvio sudaryta sutartis. Reikia pridurti, kad pagal SESV 266 straipsnį

institucija, įstaiga ar organas, kurio aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, privalo imtis būtinų

priemonių Bendrojo Teismo sprendimui įvykdyti. Tokiomis aplinkybėmis negalima atmesti

galimybės, kad panaikinus sprendimą sudaryti sutartį su kitu dalyviu EFSA gali būti priversta

nutraukti ginčijamą sutartį305.

<...> 77. <...> kad Bendrasis Teismas neturi įgaliojimų duoti nurodymų Sąjungos institucijoms306. Iš

tikrųjų remiantis SESV 264 straipsniu, Bendrasis Teismas gali tik paskelbti negaliojančiu ginčijamą

aktą. Tuomet atitinkama institucija privalo imtis priemonių pagal SESV 266 straipsnį Bendrojo

Teismo sprendimui įvykdyti307.

2013 m. sausio 29 d. sprendimas Cosepuri prieš EFSA (sujungtos bylos T-339/10 ir T-532/10, Rink.,

p. 0)

2.2. Ieškinių dėl ES institucijų neveikimo

2.2.1. Bendri ieškinių dėl ES institucijų neveikimo reikalavimai ir aspektai

Sprendimo nepriėmimas arba pozicijos neapibrėžimas - Neveikimo nepašalinimas - Ieškinys

dėl deliktinės atsakomybės - Pasekmės, numatytos SESV 266 straipsnyje - Sureagavimas į

raginimą per du mėnesius

<...> 26. <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 232 straipsnyje [dabar SESV 265

straipsnis] numatytos rūšies ieškinys, kuriuo siekiama kitų tikslų nei EB 226 straipsnyje [dabar

SESV 258 straipsnis] numatytos rūšies ieškiniu 308 , pagrįstas idėja, jog neteisėto atitinkamos

institucijos, paragintos imtis veiksmų, neveikimo atveju galima kreiptis į Teisingumo Teismą, kad jis

pripažintų, jog neveikimas prieštarauja Sutarčiai, jei atitinkama institucija nepašalino šio neveikimo.

Remiantis EB 233 straipsniu [dabar SESV 266 straipsnis], šis pripažinimas reiškia, kad institucija

atsakovė privalo imtis priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti; ši pareiga nepažeidžia

teisės pareikšti ieškinio dėl deliktinės atsakomybės, kuri gali kilti dėl to paties pripažinimo. Tuo

atveju, jei aktas, kurio nepriėmimas yra bylos dalykas, buvo priimtas po ieškinio pareiškimo, tačiau

prieš paskelbiant sprendimą, Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo pripažintas pradinio neveikimo

neteisėtumas, nebegali turėti EB 233 straipsnyje numatytų pasekmių. Todėl tokiu atveju, kaip ir

institucijai atsakovei sureagavus į raginimą veikti per dviejų mėnesių terminą, ieškinys netenka savo

305 šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 31 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Capgemini Nederland prieš

Komisiją, T‑447/04 R, Rink. p. II‑257, 95–97 punktus. 306 žr., be kita ko, 1996 m. lapkričio 12 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties SDDDA prieš Komisiją, T‑47/96, Rink.

p. II‑1559, 45 punktą ir 1999 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo UPS Europe prieš Komisiją, T‑

127/98, Rink. p. II‑2633, 50 punktą. 307 1995 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ladbroke Racing prieš Komisiją, T‑74/92, Rink. p. II‑115, 75 punktas. 308 šiuo klausimu žr. 2002 m. balandžio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑154/00, Rink.

p. I‑3879, 28 punktą.

dalyko ir nebėra reikalo priimti sprendimo 309 . Tokiu atveju aplinkybė, kad ieškovo netenkina

institucijos pozicija, neturi reikšmės, nes EB 232 straipsnyje neveikimas suprantamas kaip sprendimo

nepriėmimas arba pozicijos neapibrėžimas, o ne kito akto, nei ši šalis norėjo ar manė reikalinga,

priėmimas310.

2011 m. gegužės 19 d. sprendimas Ryanair prieš Komisiją (byla T-423/07, Rink., p. II-2397)

2.2.2. Oficialus institucijos įspėjimas

Naujos aplinkybės, pateiktos prašytojo

<…> 43. <…>311 po raginimo imtis veiksmų ieškovei pateikus naujas aplinkybes, galinčias turėti

įtakos atsakovės vertinimui, nebeliko pareigos imtis veiksmų, nes dėl šių naujų aplinkybių pateikimo

atsakovė pagrįstai negalėjo priimti sprendimo dėl prašymų taikyti leidžiančias nukrypti nuostatas312.

2005 m. sausio 10 d. nutartis Ispanija prieš Komisiją (byla T-209/04, Rink., p. II-29)

Fizinis asmuo - Ieškinys nelaikomas raginimu

<...> 16. Dėl Tarybos ir Komisijos Pirmosios instancijos teismas iš principo turi jurisdikciją

nagrinėti ieškinius dėl neveikimo, pagal EB 232 straipsnį [dabar SESV 265 straipsnis] trečiąją

pastraipą pareikštus fizinio asmens. Vis dėlto šio straipsnio antroji pastraipa tokio ieškinio

priimtinumą susieja su sąlyga, kad atitinkama institucija atsakovė būtų anksčiau paraginta imtis

atitinkamų veiksmų. M. Killinger Pirmosios instancijos teismui pareikšto ieškinio 11 puslapyje

aiškiai pripažino, kad nepateikė jokio išankstinio raginimo Tarybai ar Komisijai. Dėl ieškinio

priimtinumo sąlygos pridurtina, kad, priešingai nei tvirtina M. Killinger, jo ieškinys negali būti

laikomas raginimu EB 232 straipsnio antrosios pastraipos prasme.

2005 m. birželio 3 d. nutartis Killinger / Allemagne e.a. (byla C-396/03 P, Rink., p. I-4967)

2.2.3. Institucijos pozicija

Komisijos pasiūlymas komitetui - Nebūtinai tai aktas, kurį galima ginčyti dėl negaliojimo

<…> 68. Šioje byloje 2005 m. kovo 2 d. pastabose Komisija pažymėjo, kad ji oficialiai pateikė

komitetui sprendimo neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą pasiūlymą313. Kaip jau buvo

nuspręsta 62 punkte, toks pasiūlymas aiškiai parodo Komisijos norą užbaigti nagrinėjamos

veikliosios medžiagos įvertinimą.

309 žr. 2000 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo nutarties Sodima prieš Komisiją, C‑44/00 P, Rink. p. I‑11231, 83

punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 2004 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SIC prieš

Komisiją, T‑297/01 ir T‑298/01, Rink. p. II‑743, 31 punktą. 310 žr. minėtos Nutarties Sodima prieš Komisiją 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. 311 2004 m. lapkričio 5 d. Ispanijos valdžios institucijos nusiuntė atsakovei faksą, pranešdamos apie įmonės Calvopesca

atsisakymą nuo prašymo taikyti leidžiančias nukrypti nuostatas laivų „Montefrisa IX“ ir „Montecelo“ perdavimui. 312 šiuo klausimu taip pat žr. 1998 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Goldstein prieš Komisiją,

T-286/97, Rink. p. II‑2629, 28 ir 29 punktus. 313 žr. šios nutarties 30 punktą.

69. Šiuo klausimu reikia pridurti, kad tas faktas, jog toks pasiūlymas prima facie nėra aktas, dėl kurio

gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, nereiškia, jog jis negali būti pozicijos pareiškimas,

užbaigiantis tariamą neveikimą, jei jis yra reikiama sąlyga procedūroje, kurios pabaigoje paprastai

priimamas teisės aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo314.

70. Dėl to susidariusiomis aplinkybėmis manytina, kad tas faktas, jog Komisija oficialiai pateikė

sprendimo neįtraukti endosulfano į Direktyvos 91/414 I priedą pasiūlymą, prieš tai nesiimdama

endosulfano darbo grupės reikalautų priemonių, yra pozicijos dėl šios grupės pateikto oficialaus

įspėjimo pareiškimas.

2005 m. balandžio 27 d. sprendimas Bayer CropScience e.a. prieš Komisiją (byla T-34/05 R, Rink.,

p. II-1465)

Abstraktūs kriterijai - Formalioji tyrimo procedūra

<...> 77. <...> abstrakčių kriterijų nustatymas bendro pobūdžio sprendime savaime negali reikšti

Komisijos pozicijos dėl specifinio skundo, kokį yra pateikusi ieškovė, apibrėžimo. Iš tiesų šie

kriterijai nustato tik požymius, į kuriuos turi būti atsižvelgta siekiant įvertinti finansavimo, panašaus

į kritikuojamą ieškovės, suderinamumą su Bendrijos teise. Tik tuomet, kai Komisija juos konkrečiai

pritaikytų situacijoms, apie kurias pranešė ieškovė, būtų aiškiai išreikšta institucijos valia dėl ieškovės

prašymo, ir dėl to toks taikymas reikštų pozicijos apibrėžimą EB 232 straipsnio [dabar SESV 265

straipsnis] antrosios pastraipos prasme.

78. Ši išvada dar labiau turi būti taikoma sprendimo projektui. Aplinkybė, kad suinteresuotosios šalys

– taip pat ir ieškovė – turėjo progą pasisakyti dėl turinio, neleidžia jo prilyginti formalios tyrimo

procedūros pagal EB 88 straipsnio [dabar SESV 108 straipsnis] 2 dalį pradžiai. Šis konsultavimasis

ieškovei leido tik išreikšti savo požiūrį į bendro sprendimo turinį, o ne pateikti savo argumentus dėl

priemonių, dėl kurių pateiktas skundas, teisėtumo – tam ji būtų turėjusi teisę pagal Reglamento Nr.

659/1999 20 straipsnio 1 dalį, jeigu Komisija būtų nusprendusi pradėti formalią tyrimo procedūrą

pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.

2007 m. liepos 11 d. sprendimas Asklepios Kliniken prieš Komisiją (byla T-167/04, Rink., p. II-2379)

2.2.4. Fizinių arba juridinių asmenų ieškiniai

Konkurencijos taisyklių pažeidimas - Komisijos pareiga imtis veiksmų paraginimo gavimo

momentu - Teisinis suinteresuotumas

<...> 52. <...> reikia patikrinti, ar, kaip tvirtina ieškovė, Komisija iš tiesų neteisėtai nesiėmė

veiksmų dėl tariamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Siekiant šio tikslo reikia išsiaiškinti,

ar paraginimo pagal EB 232 straipsnį [dabar SESV 265 straipsnis] gavimo momentu Komisija

turėjo pareigą imtis veiksmų315.

53. <...> Komisija, gavusi skundą, privalo pagal reglamentų Nr. 1/2003 ir 773/2004 nuostatas

atidžiai išnagrinėti faktines ir teisines aplinkybes, apie kurias jai pranešė skundą pateikęs asmuo, kad

per pagrįstą terminą nuspręstų, ar pradėti procedūrą dėl pažeidimo konstatavimo, ar atmesti skundą

nepradėjus procedūros, ar palikti skundą nenagrinėtą. Jei Komisija nusprendžia, kad skundą nagrinėti

pagal EB 82 straipsnį [dabar SESV 102 straipsnis] yra nepagrįsta ar nebūtina, ji privalo pranešti

314 1995 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Guérin automobiles prieš Komisiją, T‑186/94, Rink.

p. II‑1753, 25 punktas.315 žr. šio sprendimo 25 punktą.

skundo pateikėjui apie savo sprendimą, pateikdama savo motyvus, kad būtų galima patikrinti jo

teisėtumą.

54. Tačiau Bendrasis Teismas mano, kad šiuo atveju ieškovė nesilaikė iš minėtų reglamentų kylančių

reikalavimų.

55. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas primena, jog tam, kad skundas pagal Reglamento Nr. 773/2004

6 ir 7 konstatuojamąsias dalis būtų pripažintas pateiktas dėl EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir

EB 82 straipsniuose numatytų konkurencijos taisyklių pažeidimo, jis turi atitikti Reglamento Nr.

773/2004 5 straipsnį dėl skundo priimtinumo, kuriame aiškiai numatyta, jog tam, kad fiziniams ar

juridiniams asmenims būtų leista pateikti skundą Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio tikslais, jie turi

įrodyti teisėtą suinteresuotumą, ir kad skunde turi būti Reglamento Nr. 773/2004 priede pateikiamoje

C formoje reikalaujama informacija.

2011 m. gegužės 19 d. sprendimas Ryanair prieš Komisiją (byla T-423/07, Rink., p. II-2397)

2.2.5. Valstybių narių arba institucijų ieškiniai

Bendrijos institucijų teisės pateikti ieškinį – Parlamentas

<...> 17. <...> pirmoji Sutarties 175 straipsnio pastraipa, kaip Taryba pripažino, aiškiai suteikia teisę

pareikšti ieškinį dėl neveikimo prieš Tarybą ir Komisiją inter alia ir "kitoms Bendrijos institucijoms".

Taigi ji suteikia tokią pačią teisę pareikšti ieškinį visoms Bendrijos institucijoms. Neįmanoma

apriboti naudojimosi šia teise vienai iš šių institucijų nedarant neigiamo poveikio jos statusui kaip

institucijai pagal Sutartį, ypač į jos 4 straipsnio 1 dalį.

18. Tai, kad Europos Parlamentas yra vienu metu yra Bendrijos institucija, kurios užduotis yra atlikti

politinę apžvalgą dėl Komisijos veiklos ir, tam tikru mastu, Tarybos, negali paveikti Sutarties

nuostatos aiškinimo dėl teisių pateikti ieškinį.

1985 m. gegužės 22 d. sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (byla C-13/83, Rink., p. 01513)

Parlamento teisės pateikti ieškinį dėl neveikimo - Ryšys su ieškiniu dėl panaikinimo

<..> 14. <...> pagal Sutarties 175 straipsnio pirmą pastraipą Europos Parlamentui yra suteiktos teisės

gauti Teisingumo Teismo pripažinimą [declaration], nustatantį Komisijos arba Tarybos neveikimą,

ir taip nutraukti bet kokį sprendimų priėmimo mašinos sustojimą, kuris gali užkirsti kelią Parlamentui

pasinaudoti savo įgaliojimais. Tai taip pat sudaro galimybę Europos Parlamentui pateikti savo

nuomonę Teisingumo Teisme įstojus į nagrinėjamą bylą, kaip matyta Teisingumo Teismo statuto 37

straipsnyje.

15. Priešingai nei teigia Europos Parlamentas, tai nereiškia, kad, jeigu jis turi teisę pateikti ieškinius

dėl neveikimo ir įstoti į nagrinėjamą bylą Teisingumo Teisme, Europos Parlamentas turi būti

pripažintas kaip turintis teisę pareikšti ieškinius dėl panaikinimo.

16. Nebūtinai yra ryšys tarp ieškinio dėl panaikinimo ir ieškinio dėl neveikimo. Tai išplaukia iš fakto,

kad ieškinys dėl neveikimo leidžia Europos Parlamentui paskatinti priemonių priėmimą, kurios ne

visais atvejais gali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas. Taigi, kaip matyti iš sprendimo 1988 m.

liepos 12 d. sprendimo Europos Parlamentas prieš Tarybą byloje C-377/87, kol biudžeto projektas

nebuvo pateiktas Tarybos, Europos Parlamentas gali gauti sprendimą dėl Tarybos neveikimo, o

biudžeto projektas, kuris yra parengiamoji priemonė, negali būti ginčijamas pagal Sutarties 173

straipsnį.


http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexplus!prod!CELEXnumdoc&lg=fr&numdoc=61983CJ0013

2.3. Bylos dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą

2.3.1. Bendri prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo ir nagrinėjimo aspektai

Konstitucingumo kontrolė neturi užkirsti kelio nacionaliniams teismas teikti prejudicinius

klausimus

<…> 20. <…> Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB 234 [dabar SESV 267 straipsnis] straipsniu

draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriomis įtvirtinama nacionalinių įstatymų

konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūra, jei dėl šiai procedūrai teikiamo pirmumo tiek prieš

konstitucingumo klausimo perdavimą už įstatymų konstitucingumo kontrolę atsakingam

nacionaliniam teismui, tiek po galimo šio teismo sprendimo šiuo klausimu jokie kiti nacionaliniai

teismai negalėtų pasinaudoti teise ar įvykdyti pareigą pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius

klausimus316.

2011 m. kovo 1 d. nutartis Chartry (byla C-457/09, Rink., p. I-819)

Klausimai dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo - Nepriklauso nuo bylos šalių

valios - Klausimų formulavimas - Dispozytivi ir inkvizicinė teisinė sistema

<...> 61. SESV 267 straipsniu nacionaliniams teismams suteikiama teisė ir prireikus jiems nustatoma

pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai tik teismas savo nuožiūra ar

atsižvelgdamas į šalies prašymą konstatuoja, jog ginčo esmė susijusi su šio straipsnio pirmoje

pastraipoje nurodytu klausimu. Iš to išplaukia, jog nacionaliniai teismai didžiausią diskreciją kreiptis

į Teisingumo Teismą turi tuomet, kai mano, kad jų nagrinėjama byla kelia klausimų dėl Sąjungos

teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo įvertinimo, ir dėl jų jie turi priimti sprendimą317.

62. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtintoje sistemoje,

skirtoje vienodam Sąjungos teisės aiškinimui valstybėse narėse užtikrinti, numatyta tiesioginio

Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo procedūra, kuri nepriklauso nuo šalių

valios318.

63. Šiuo požiūriu prejudicinis klausimas yra dviejų teismų dialogas, kurio pradžia visiškai priklauso

nuo to, ar nacionalinis teismas nuspręs, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra tinkamas ir

būtinas319.

64. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi ne tik įvertinti, ar reikalinga

išaiškinti Sąjungos teisės nuostatą tam, kad jis galėtų išspręsti jo nagrinėjamą ginčą, atsižvelgiant į

SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą; šis teismas taip pat turi nuspręsti, kaip šiuos klausimus

reikia suformuluoti.

65. Nors minėtas teismas turi teisę paprašyti jo nagrinėjamos bylos šalių pasiūlyti formuluotę, kaip

vėliau galėtų būti išdėstyti prejudiciniai klausimai, vis dėlto tik jis pats galiausiai turi nuspręsti tiek

dėl klausimų formos, tiek dėl jų turinio.

66. <...> SESV 267 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos pobūdis nesiskiria pagal tai, ar

atitinkamoje valstybėje narėje yra dispozityvumo principu grindžiama teisinė sistema, ar inkvizicinė

teisinė sistema.

2011 m. liepos 21 d. sprendimas Kelly (byla C-104/10, Rink., p. 0)

316 žr. 2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C-189/10, Rink. p. I‑0000, 57 punktą. 317 žr., be kita ko, 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cartesio, C‑210/06, Rink. p. I‑9641, 88 punktą ir 2010 m. birželio

22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, Rink. p. I-0000, 41 punktą. 318 žr., be kita ko, minėto Sprendimo Cartesio 90 punktą. 319 minėto Sprendimo Cartesio 91 punktas.

Netiesioginė fizinių ir juridinių asmenų teisė siekti prejudicinių sprendimų

<..> 34. <...> pagal ESV sutartimi įtvirtintą išsamią teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą,

skirtą užtikrinti institucijų aktų teisėtumo kontrolę, fiziniai ar juridiniai asmenys, negalintys tiesiogiai

ginčyti visuotinai taikomų Sąjungos aktų dėl SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytų

priimtinumo sąlygų, atsižvelgiant į situaciją, turi galimybę ginčyti šių aktų galiojimą arba pagal SESV

277 straipsnį netiesiogiai Sąjungos teisme, arba nacionaliniuose teismuose ir pasiekti, kad šie, patys

neturėdami kompetencijos pripažinti tokių aktų negaliojančiais, šiuo atžvilgiu pateiktų Teisingumo

Teismui prejudicinius klausimus320.

35. Pakanka konstatuoti, kad Kokopelli neabejotinai negalėjo pareikšti ieškinio dėl direktyvų 2002/55

ir 2009/145 panaikinimo pagal EB 230 ir SESV 263 straipsnius. Todėl ji turi teisę, pareikšdama

ieškinį pagal nacionalinę teisę, iškelti šių direktyvų negaliojimo klausimą, net jei ieškinio dėl jų

panaikinimo per minėtuose straipsniuose nustatytą terminą Sąjungos teisme nepareiškė321.

2012 m. liepos 12 d. sprendimas Association Kokopelli (byla C-59/11, Rink., p. 0)

Sąjungos aktų negaliojimas - Senaties terminas - Šalies teisė pareikšti tiesioginį ieškinį pagal

SESV 263 straipsnį - ES teisės nuostatos pasirinkimo priežastys

<...> 39. <...> bet kuri šalis turi teisę nacionaliniame teismo procese užginčyti Sąjungos aktų nuostatų

galiojimą ir šio teismo, kuris pats neturi kompetencijos pripažinti tokio akto negaliojančiu, prašyti

pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu322. Šiuo klausimu

svarbu pažymėti, kad SESV 267 straipsnio pirmos pastraipos b punkte nenumatyta, kad tam, jog pagal

šią nuostatą pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų priimtinas, tokia šalis privalo

laikytis termino, per kurį byla dėl atitinkamo Sąjungos akto galiojimo turi būti iškelta

kompetentingame nacionaliniame teisme. Iš tiesų nesant Sąjungos teisės aktų ieškinio

nacionaliniuose teismuose senaties terminai nustatomi nacionalinės procesinės teisės normomis ir tik

valstybių narių teismai turi įvertinti ar jų laikytasi pagrindinėje byloje.

<...> 41. <....> šalies teisei remtis Sąjungos teisės akto negaliojimu pripažinti būtina, kad ši šalis

neturėtų teisės pagal SESV 263 straipsnį pareikšti tiesioginio ieškinio dėl šio akto 323 . Iš tiesų

pripažinus, kad teisės subjektas, kuris be jokios abejonės turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl Sąjungos

teisės akto panaikinimo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, pasibaigus SESV 263

straipsnio šeštoje pastraipoje numatytam ieškinio senaties terminui nacionaliniame teisme galėtų

užginčyti to paties akto galiojimą, šiam teisės subjektui būtų pripažinta teisė nepaisyti akto, kurio

atžvilgiu ieškinio senaties terminas pasibaigė, galutinio pobūdžio324.

<...> 84. Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad siekiant pateikti tokį Sąjungos teisės išaiškinimą,

kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, būtina, jog nacionalinis teismas pateiktų minimalius

paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių325.

320 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Afton Chemical, C-343/09, Rink. p. I-7027, 18 punktas. 321 šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Afton Chemical 19–25 punktus. 322 žr. 2001 m. vasario 15 d. Sprendimo Nachi Europe, C‑239/99, Rink. p. I‑1197, 35 punktą; 2002 m. liepos 25 d.

Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 40 punktą ir 2010 m. birželio 29

d. Sprendimo E ir F, C‑550/09, Rink. p. I-6213, 45 punktą.323 šiuo klausimu žr. 1994 m. kovo 9 d. Sprendime TWD Textilwerke Deggendorf (C‑188/92, Rink. p. I‑833) 23 punktą

ir minėto sprendimo E ir F 46 punktą ir 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo Bolton Alimentari, C‑494/09, Rink. p. I‑647,

22 punktą. 324 šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų TWD Textilwerke Deggendorf 18 ir 24 punktus; E ir F 46 ir 48 punktus ir Bolton

Alimentari 22 ir 23 punktus. 325 2012 m. gegužės 3 d. Nutarties Ciampaglia, C‑185/12, 5 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.

2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas Pringle (byla C-370/12, Rink., p. 0)

ES teisės veiksmingumas - Nacionalinių teismų teisė netaikyti nacionalinės teisės - Nacionalinio

teismo teisė ir pareiga - Teisė visapusiškai įvertinti

<...> 46. Iš tikrųjų pačiai Sąjungos teisės prigimčiai būdingiems reikalavimams prieštarautų bet kuri

nacionalinės teisės nuostata arba teisėkūros, administracinė ar teisminė praktika, dėl kurios Sąjungos

teisės veiksmingumas sumažėtų atsisakius suteikti įgaliojimus šią teisę kompetentingam taikyti

teismui tokio taikymo metu imtis visų būtinų priemonių netaikyti nacionalinių įstatymų nuostatų,

galinčių kliudyti visiškam Sąjungos teisės normų veiksmingumui326.

47. <...> remiantis SESV 267 straipsniu, nacionalinis teismas, nagrinėjantis ginčą, susijusį su

Sąjungos teise, kurios prasmė ar apimtis jam nėra aiški, gali arba prireikus privalo pateikti

Teisingumo Teismui klausimus dėl atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos aiškinimo327.

48. <...> Sąjungos teisė draudžia teismų praktiką, pagal kurią nacionalinio teismo pareiga netaikyti

bet kokios nuostatos, prieštaraujančios Chartijoje užtikrinamoms pagrindinėms teisėms, siejama su

sąlyga, kad šis prieštaravimas aiškiai išplauktų iš šios Chartijos teksto arba su ja susijusios teismų

praktikos, nes jomis iš nacionalinio teismo atimama teisė visapusiškai įvertinti, prireikus −

bendradarbiaujant su Teisingumo Teismu, minėtos nuostatos suderinamumą su ta pačia Chartija.

2013 m. vasario 26 d. sprendimas Åkerberg Fransson (byla C-617/10, Rink., p. 0)

Motyvuota nutartis

<...> 15. Pagal Procedūros reglamento 99 straipsnį, jei atsakymą į klausimą, dėl kurio pateiktas

prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš Teisingumo Teismo praktikos,

Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą

motyvuota nutartimi, kurioje nurodoma atitinkama teismo praktika.

2013 m. kovo 7 d. nutartis Euronics Belgium (byla C-343/12, Rink., p. 0)

2.3.3. Nacionalinio teismo sąvoka

Administracinė įstaiga - Neteisminiai įgaliojimai - Nėra ginčo

<…> 17. Nors <...> aišku, kad Amtsgericht Charlottenburg yra „teismas“, dar reikia išsiaiškinti, ar

jis gali kreiptis į Teisingumo Teismą pagal EB 234 straipsnį [dabar SESV 267 straipsnis], kai

nagrinėja ginčą ir pagal nustatytą procedūrą turi priimti teisminio pobūdžio sprendimą328.

18. Kalbant apie pagrindinę bylą, iš bylos medžiagos matyti, kad Amtsgericht Charlottenburg į

Teisingumo Teismą prejudicine tvarka kreipėsi kaip administracinė įstaiga. Iš tiesų sprendimo,

nustatančio priemones, dalykas apsiriboja AeroCC turto Vokietijoje „papildomo“ likvidatoriaus

paskyrimu. <...>

19. Be to, niekas bylos medžiagoje nerodo, kad šioje byloje Amtsgericht Charlottenburg yra

nagrinėjamas ginčas tarp Amiraike ir galimo atsakovo. Atvirkščiai, nutarties dėl prašymo priimti

prejudicinį sprendimą lydraštyje kalbama tik apie „bylą“ komercinės teisės prasme, o ne apie „ginčą“.

Šiame lydraštyje cituojamas tik AeroCC pavadinimas ir adresas. Be to, nutartyje dėl prašymo priimti

326 2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, Rink. p. I-0000, 44 punktas ir jame nurodyta

teismo praktika. 327 šiuo klausimu žr. 1982 m. spalio 6 d. Sprendimą Cilfit ir kt., 283/81, Rink. p. 3415. 328 žr. 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Längst, C‑165/03, Rink. p. I‑5637, 25 punktą; taip pat 2006 m. balandžio 27 d.

Sprendimo Standesamt Stadt Niebüll, C‑96/04, Rink. p. I‑3561, 13 punktą.

prejudicinį sprendimą pateikiat faktus neminimas joks asmuo ar institucija, kuri priešintųsi Amiraike

prašymui, susijusiam su AeroCC, kuriame Amiraike turi kontrolinį AeroCC akcijų paketą.

20. Be to, iš Teisingumui Teismui pateiktos bylos medžiagos niekaip nematyti, kad Amiraike padėtis,

prieš Amtsgericht Charlottenburg kreipiantis į Teisingumo Teismą, sudarytų pagrindą priimti

sprendimą, dėl kurio šiam teismui buvo pateiktas ieškinys. Taigi ši institucija yra pirmoji, kuri

susipažino su prašymu paskirti likvidatorių AeroCC.

21. Iš to matyti, kad pagrindinėje byloje Amtsgericht Charlottenburg bylą nagrinėjo kaip

administracinė įstaiga, neturėdama pareigos tuo pat metu išspręsti ginčą, todėl ji veikė pagal savo

neteisminius įgaliojimus.

2010 m. sausio 12 d. nutartis Amiraike Berlin (byla C-497/08, Rink., p. I-101)

Mokestinių ginčų komisija - Visos aplinkybės

<...> 35. <...> iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tam, kad atsakytų, ar prašymą priimti

prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra „teismas“ pagal EB 234 straipsnį [dabar SESV 267

straipsnis], Teisingumo Teismas atsižvelgia į visas aplinkybes, t. y. ar institucija įsteigta pagal

įstatymą, ar ji yra veikianti nuolat, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar procesas šioje institucijoje

pagrįstas rungimosi principu, ar ji taiko teisės normas ir ar yra nepriklausoma329.

36. Pagrindinėje byloje iš Mokesčių administravimo įstatymo 148 straipsnio 2 dalies matyti, kad

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslas – objektyviai išnagrinėti

mokesčių mokėtojo skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Remiantis šio 148 straipsnio 4

dalimi, šios komisijos nariai skiriami šešeriems metams ir turi būti nepriekaištingos reputacijos. Pagal

šio 148 straipsnio 6 dalį jos nariai pareigas gali eiti tik šioje komisijoje. Galiausiai Mokestinių ginčų

komisijos nuostatų 26 punkte numatyta šios komisijos narių nušalinimo procedūra esant interesų

konfliktui.

Arrêt du 21 octobre 2010 m. spalio 21 d. sprendimas Nidera Handelscompagnie (byla C-385/09,

Rink., p. I-10385)

Nepriklausomumas - Išorės įtaka ar spaudimas ir nešališkumas

<...> 38.Pagal Teisingumo Teismo praktiką nepriklausomumo, kuris yra neatskiriamas nuo teisminės

funkcijos, sąvoka pirmiausia reikalauja, kad atitinkama institucija turėtų trečiojo asmens statusą

sprendimą, dėl kurio pareikštas ieškinys, priėmusios valdžios institucijos atžvilgiu330.

39. Ši sąvoka apima du aspektus. Pirmasis, išorinis, aspektas reiškia, kad institucija turi būti apsaugota

nuo išorinės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių sprendimų laisvei, kiek tai susiję su

jiems nagrinėti tenkančiomis bylomis331.

40. Antrasis, vidinis, aspektas papildo nešališkumo sąvoką ir reikalauja laikytis vienodo požiūrio

bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su bylos dalyku, atžvilgiu332.

41. Reikia konstatuoti, kad Aukščiausiosios transliuotojų tarybos leidimų ir kontrolės kolegija

neatitinka šio nepriklausomumo kriterijaus.

42. Iš tiesų nei organizacinė Aukščiausiosios transliuotojų tarybos ir ją sudarančių organų struktūra,

nei jiems priskirtos užduotys neleidžia manyti, kad minėta kolegija yra nešališka ir turi trečiojo

asmens statusą, pirma, preziumuojamo pažeidėjo atžvilgiu ir, antra, administracinės institucijos,

kuriai pavesta prižiūrėti audiovizualinį sektorių, atžvilgiu.

329 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Dorsch Consult, C-54/96, Rink. p. I-4961, 23 punktas ir nurodyta teismo praktika. 330 1993 m. kovo 30 d. Sprendimo Corbiau, C-24/92, Rink. p. I-1277, 15 punktas ir 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo

Wilson, C-506/04, Rink. p. I-8613, 49 punktas. 331 minėto Sprendimo Wilson 50 punktas. 332 minėto Sprendimo Wilson 52 punktas.

<...> 44. Kalbant apie įvairiems Aukščiausiosios transliavimo tarybos organams skirtas užduotis,

reikia nurodyti, kad iš dekreto aišku, jog šioje administracinės valdžios institucijoje Aukščiausiosios

transliuotojų tarybos leidimų ir kontrolės kolegija įpareigota kontroliuoti, ar audiovizualinės

žiniasklaidos paslaugų rengėjai laikosi taisyklių audiovizualinėje srityje, ir bausti už galimus

pažeidimus. Vykdydama šią užduoti ji remiasi Tyrimų biuro, kuriam vadovauja Tarnybai pavaldus

Tyrimų biuro sekretorius, darbu.

45. Reikia konstatuoti, kad sprendimus priimanti Aukščiausiosios transliuotojų tarybos leidimų ir

kontrolės kolegija per Tarnybą funkciniu požiūriu yra susijusi su minėta Taryba kaip visuma ir su

Tyrimų biuru, į kurio pasiūlymus ji atsižvelgia priimdama sprendimą. Iš to matyti, kad priimdama

sprendimus Aukščiausiosios transliuotojų tarybos leidimų ir kontrolės kolegija nesiskiria nuo

administracinio kontrolės organo, kuris gali būti šalis procedūroje audiovizualinėje srityje333.

46. Be to, šią išvadą patvirtina tai, kad Tarnyba atstovauja Aukščiausiajai transliuotojų tarybai teisme

ir trečiųjų asmenų atžvilgiu.

2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas RTL Belgium (byla C-517/09, Rink., p. I-14093)

Teismo sprendimui priimti skirta procedūra - Liudytojo apklausa ir apklausos išlaidų

atlyginimo klausimas

<...> 44. <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo

Teismą tik nagrinėdami ginčą ir turėdami priimti sprendimą pagal teismo sprendimui priimti skirtą

procedūrą334.

45. Tačiau nors tiesa, kad valstybių narių teismų bendradarbiavimas renkant įrodymus nebūtinai

baigiasi teismo sprendimo priėmimu, vis dėlto šioje byloje nagrinėjama teismo vykdoma liudytojo

apklausa yra veiksmas, atliekamas pagal teismo sprendimui priimti skirtą teisminę procedūrą.

Apklausos išlaidų atlyginimo klausimas patenka į šią procedūrą. Taigi tarp prejudicinio klausimo ir

jį pateikusio teismo vykdomos teisminės veiklos yra tiesioginis ryšys.

2011 m. vasario 17 d. sprendimas Weryński (byla C-283/09, Rink., p. I-601)

Administracinė institucija - Pirmoji institucija, nagrinėjanti ginčą - Nuomonės pateikimas

<...> 19. <...> pagal Teisingumo Teismo praktiką prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi

institucija, veikdama kaip administracinė institucija ir neturėdama nagrinėti ginčo Teisingumo

Teismo praktikoje vartojama prasme, negali būti laikoma atliekančia teisminę funkciją335.

22. <...> iš Teisingumo Teismui pateikto sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir

pastabų niekaip nematyti, kad dėl D. Bengtsson padėties, prieš tai kai Mora kommun, Miljö- och

hälsoskyddsnämnden kreipėsi į Teisingumo Teismą, būtų buvęs priimtas sprendimas, dėl kurio šiai

komisijai buvo pateiktas skundas. Todėl ši institucija yra pirmoji, kuri nagrinėja prašymą dėl šalia D.

Bengtsson gyvenamosios vietos esančių bazinių stočių skleidžiamos nejonizuojančios spinduliuotės

sumažinimo336.

333 pagal analogiją žr., 2005 m. gegužės 31 d. Sprendimo Syfait ir kt., C-53/03, Rink. p. I-4609, 33 punktą. 334 žr., be kita ko, 2002 m. sausio 22 d. Nutarties Holto, C-447/00, Rink. p. I-735, 17 punktą ir 2008 m. rugpjūčio 12 d.

Sprendimo Santesteban Goicoechea, C-296/08 PPU, Rink. p. I-6307, 40 punktą. 335 žr., be kita ko, 1995 m. spalio 19 d. Sprendimo Job Centre, C-111/94, Rink. p. I-3361, 11 punktą; 2002 m. sausio 15

d. Sprendimo Lutz ir kt., C-182/00, Rink. p. I-547, 14 punktą ir [2009 m. birželio 25 d. Sprendimo Roda Golf & Beach

Resort, C-14/08, Rink. p. I-5439] 35 punktą. 336 analogiškai žr. 2001 m. liepos 10 d. Nutarties HSB-Wohnbau, C-86/00, Rink. p. I-5353, 15 punktą; 2002 m. sausio 22

d. Nutarties Holto, C-447/00, Rink. p. I-735, 21 punktą ir 2010 m. sausio 12 d. Nutarties Amiraike Berlin, C-497/08, Rink.

p. I-0000, 20 punktą.

23. Todėl, atsižvelgiant į šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo aplinkybes, Mora

kommun, Miljö- och hälsoskyddsnämnden nekontroliuoja sprendimo teisėtumo. Jos užduotis yra

pirmą kartą pateikti nuomonę dėl savivaldybės gyventojo pateikto skundo. Šiomis aplinkybėmis ji

neturi nagrinėti ginčo Teisingumo Teismo praktikos prasme337.

24. Šio teiginio nepaneigia aplinkybė, kad suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys gali pateikti

pastabas Mora kommun, Miljö- och hälsoskyddsnämnden, nes tokia galimybė neturi jokios įtakos

užbaigtai veiklai338.

25. Iš to matyti, kad, pagal Teisingumo Teismo praktiką, Mora kommun, Miljö- och

hälsoskyddsnämnden, nagrinėdama D. Bengtsson jai pateiktą skundą, veikia kaip administracinė

įstaiga, neturėdama tuo pat metu išspręsti ginčo, todėl ji vykdo neteisminę funkciją.

2011 m. kovo 24 d. nutartis Bengtsson (byla C-344/09, Rink., p. I-1999)

Valstybės narės teismas - Skundų taryba - Kelioms valstybėms narėms bendras teismas -

Beniliukso Teisingumo Teismas

<...> 39. Reikia pripažinti, kad Skundų taryba yra ne „valstybės narės“, o Europos mokyklų, kurios,

kaip matyti iš Europos mokyklų konvencijos pirmos ir trečios konstatuojamųjų dalių, yra sui generis

sistema, kuria, sudarius tarptautinį susitarimą, įgyvendinamas bendradarbiavimas tarp valstybių narių

bei tarp jų ir Sąjungos, siekiant užtikrinti bendrą Europos institucijų darbuotojų vaikų švietimą, kad

šios institucijos tinkamai funkcionuotų.

40. Žinoma, Teisingumo Teismas minėto Sprendimo Parfums Christian Dior339, kuriuo remiasi

ieškovai ir Komisija, 21 punkte nusprendė, kad nėra jokios pateisinamos priežasties, dėl kurios

kelioms valstybėms narėms bendras teismas, kaip antai Beniliukso Teisingumo Teismas, negali

pateikti prejudicinių klausimų Teisingumo Teismui kaip kiekvienos iš šių valstybių narių teismai.

41. Tačiau Skundų taryba nėra toks kelioms valstybėms narėms bendras teismas, prilygstantis

Beniliukso Teisingumo Teismui. Pastarasis teismas yra įpareigotas užtikrinti vienodą trims

Beniliukso valstybėms bendrų teisės nuostatų taikymą ir procesas jame yra proceso nacionaliniuose

teismuose dalis, kuri užbaigiama galutiniu bendrų Beniliukso valstybių teisės nuostatų išaiškinimu

(žr. minėto Sprendimo Parfums Christian Dior 22 punktą), o Skundų taryba neturi tokių ryšių su

valstybių narių teismų sistemomis.

42. Be to, nors Skundų tarybą įsteigė visos valstybės narės ir Sąjunga, ji vis tiek yra tarptautinės

organizacijos struktūrinis padalinys, kuris, nepaisant funkcinių ryšių su Sąjunga, formaliai nei jai, nei

jos valstybėms narėms nepriklauso.

43. Tokiomis aplinkybėmis vien dėl to, kad Skundų taryba spręsdama ginčą privalo taikyti

bendruosius Sąjungos teisės principus, negalima manyti, kad minėtą tarybą apima sąvoka „valstybės

narės teismas“ ir kad todėl jai taikomas SESV 267 straipsnis.

44. Ieškovai pagrindinėje byloje ir Komisija vis dėlto mano, kad Skundų tarybos galimybė ar pareiga

nagrinėjant tokį ginčą kreiptis į Teisingumo Teismą yra būtina, siekiant užtikrinti vienodą minėtų

principų aiškinimą ir veiksmingą iš jų kylančių komandiruotų mokytojų teisių apsaugą.

45. <...> nors Europos mokyklų konvencija įdiegtos teisminės gynybos sistemos kitimas, kaip tai

apibrėžta ankstesniame punkte, gali būti aiškiai numatomas, šiuo metu galiojančią sistemą turi

reformuoti valstybės narės340.

46. Iš pateiktų argumentų matyti, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo

dėl Europos mokyklų Skundų tarybos prejudicinių klausimų.

337 šiuo klausimu žr. 1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Victoria Film, C-134/97, Rink. p. I-7023, 16 ir 18 punktus. 338 šiuo klausimu žr. 2001 m. birželio 14 d. Sprendimo Salzmann, C-178/99, Rink. p. I-4421, 18 punktą. 339 1997 m. lapkričio 4 d. Sprendime Parfums Christian Dior (C‑337/95, Rink. p. I‑6013). 340 pagal analogiją žr. 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink.

p. I-6677, 44 ir 45 punktus.

2011 m. birželio 14 d. sprendimas Miles e.a. (byla C-196/09, Rink., p. I-5105)

Bankroto bylų teisėjas

<...> 23. <...> iš CCIAA di Cosenza pateiktos ir Grillo Star patvirtintos informacijos matyti, kad

paskirtas bankroto bylų teisėjas, remdamasis bankrutuojančios bendrovės administratoriaus parengtu

įsipareigojimų ataskaitos projektu, kreditorių prašymu turi nustatyti į šį įsipareigojimų sąrašą

įtraukiamus reikalavimus. Be to, remiantis Bankroto įstatymu, tiek administratorius, tiek kiti

suinteresuotieji asmenys gali paskirtam teisėjui pateikti prieštaravimą dėl jam kreditoriaus pateikto

prašymo įtraukti reikalavimą. Galiausiai pažymėtina, kad, nesant prieštaravimo, šio paskirto teisėjo

sprendimas atsisakyti įtraukti į kreditorių sąrašą sukelia privalomų teisinių pasekmių.

24. Be to, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 19 punkte, administratorius ir kreditoriai

paskirtam bankroto bylų teisėjui gali pateikti rašytines ir žodines pastabas.

25. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, negalima pagrįstai teigti, kad paskirtas Tribunale di Cosenza

bankroto bylų teisėjas neturi priimti teisminio pobūdžio sprendimo, siekdamas išspręsti ginčą

vykstant procesui pagal rungimosi principą, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę.

26. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prašymą priimti prejudicinį

sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus.

2012 m. balandžio 19 d. sprendimas Grillo Star Fallimento (byla C-443/09, Rink., p. 0)

Institucijos įsteigimo teisinio pagrindo, sprendimų privalomumo, nuolatinumo, teisės normų

taikymo ir nepriklausomumo kriterijai - Rungtyniškumas.

<...> 28. <...> pagal EisbG 81 straipsnio 1 dalį Schienen-Control Kommission įsteigta kaip nuolatinė

institucija. Iš šio įstatymo 81–84 straipsnių matyti, kad Schienen-Control Kommission tenkina

institucijos įsteigimo teisinio pagrindo, sprendimų privalomumo, nuolatinumo, teisės normų taikymo

ir nepriklausomumo kriterijus.

29. <...> Schienen-Control Kommission vykstančiam procesui taikomas Bendrasis administracinių

bylų teisenos įstatymas ir tai užtikrina joje vykstančio proceso rungtyniškumą, galimybę šalims

apginti savo teises ir teisinius interesus, taip pat rungimosi principu grindžiamą diskusiją, dėl kurios

gali būti rengiamas posėdis, kuriame kviečiami dalyvauti liudytojai ir ekspertai.

30. <...> pagal EisbG 84 straipsnį Schienen-Control Kommission veikla reglamentuojama

bendraisiais administracinių bylų teisenos teisės aktais, jos sprendimai negali būti panaikinti

administracine tvarka ir juos skųsti galima tik Verwaltungsgerichtshof.

31. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Schienen-Control Kommission reikia laikyti teismu, kaip

jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį, taigi Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į jam

pateiktus prejudicinius klausimus.

2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas Westbahn Management (byla C-136/11, Rink., p. 0)

Viešųjų pirkimų institucija - Patariamosios funkcijos

<...>18. Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos

bylos medžiagos, Krajowa Izba Odwoławcza, t. y. pagal Viešųjų pirkimų įstatymą įsteigta institucija,

kuriai priklauso išimtinė kompetencija pirmąja instancija nagrinėti tarp ūkio subjektų ir perkančiųjų

organizacijų kilusius ginčus ir kurios veikla reglamentuojama šio įstatymo 172–198 straipsniais,

vykdydama savo šiomis nuostatomis reglamentuojamą kompetenciją <...>, yra teismas, kaip tai

suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Tai, kad šiai institucijai pagal kitas nuostatas galbūt

priskiriamos patariamosios funkcijos, neturi reikšmės šioje byloje.

2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas Forposta et ABC Direct Contact (byla C-465/11, Rink., p. 0)

Audito rūmai - Susietumas su administracine tarnyba - Sprendimas priimamas ne pagal

procedūrą, skirtą teisminio pobūdžio sprendimui priimti

<...> 21. <...> nacionalinė institucija gali būti pripažinta „teismu“ pagal minėtą straipsnį [dabar

SESV 267 straipsnis], jei vykdo teismines funkcijas, o kitų jos vykdomų funkcijų, kaip antai

administracinių, atžvilgiu toks statusas jai negali būti pripažintas341 . Institucija, kuriai pateiktas

skundas dėl administracijos tarnybų priimto sprendimo, negali būti laikoma trečiuoju asmeniu šių

tarnybų atžvilgiu, o kartu ir teismu pagal SESV 267 straipsnį, jeigu ji organiškai susijusi su minėta

administracija342.

22. Nagrinėjamu atveju pirmiausia iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad į Elegktiko

Synedrio buvo kreiptasi dėl ginčo, kilusio vykdant išankstinę valstybės išlaidų kontrolę, tarp už

Kultūros ir turizmo ministeriją atsakingo Elegktiko Synedrio komisaro ir šios ministerijos audito

tarnybos.

23. <...> Elegktiko Synedrio komisaras yra Elegktiko Synedrio narys, pagal Prezidento dekreto 19

straipsnio 1 dalį komandiruojamas į kiekvieną ministeriją, kad vykdytų išankstinę mokėjimo

pavedimų, skirtų apmokėti atitinkamos ministerijos išlaidas, kontrolę. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl

už Kultūros ir turizmo ministeriją atsakingo Elegktiko Synedrio komisaro atsisakymo patvirtinti

išlaidas, atitinkančias pagal terminuotą darbo sutartį dirbančio darbuotojo darbo užmokestį už

atostogoms veiklai profesinėje sąjungoje skirtas valandas. Šis atsisakymas buvo skirtas pradinį

prašymą dėl mokėjimo pateikusiai institucijai, šiuo atveju – tos pačios ministerijos audito tarnybai.

Tačiau ši tarnyba pateikė naują prašymą dėl mokėjimo tuo pačiu pagrindu. Šiomis aplinkybėmis,

remdamasis Prezidento dekreto 21 straipsnio 1 dalimi, minėtas komisaras, vis dar nesutikdamas su

prašymu, perdavė savo „neigiamą ataskaitą“ Elegktiko Synedrio, kad šis priimtų dėl jos sprendimą.

<...> 25. Taigi priimdami sprendimą dėl savo komisaro „neigiamos ataskaitos“ Elegktiko Synedrio

neturi trečiojo asmens statuso atsižvelgiant į egzistuojančius interesus, todėl nėra nešališki, kaip to

reikalaujama, ginčijamų išlaidų gavėjo, šiuo atveju K. Antonopoulos, atžvilgiu343.

<...> 28. Taigi toks sprendimas priimamas ne pagal procedūrą, skirtą teisminio pobūdžio sprendimui

priimti, priešingai nei reikalaujama pagal šio sprendimo 19 punkte nurodytą teismo praktiką.

2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas Epitropos tou Elegktikou Synedriou (byla C-363/11, Rink., p. 0)

Institucija, dėl kurios tinkamumo teikti prejudicinius prašymus jau buvo nuspręsta

Teisingumo Teisme - Nuostatų dėl institucijos steigimo ir veikimo turinio sutaptis

<...> 27. Byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Österreichischer Rundfunk 344 ,

Teisingumo Teismas jau turėjo progą nustatyti, kad Bundeskommunikationssenat yra teismas pagal

EB 234 straipsnį. Šiuo klausimu jis to sprendimo 19–21 punktuose nusprendė, kad, remiantis toje

byloje taikytinomis nuostatomis dėl Bundeskommunikationssenat steigimo ir veikimo, ši institucija

turi būti laikoma teismu pagal EB 234 straipsnį.

341 kiek tai susiję su Italijos Audito Rūmais, žr. 1999 m. lapkričio 26 d. nutarčių ANAS, C-192/98, Rink. p. I-8583,

22 punktą ir RAI, C-440/98, Rink. p. I-8597, 13 punktą. 342 šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 30 d. Sprendimo Schmid, C-516/99, Rink. p. I-4573, 37 punktą. 343 pagal analogiją žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo RTL Belgium, C-517/09, Rink. p. I-14093, 47 punktą. 344 2007 m. spalio 18 d. Sprendimu Österreichischer Rundfunk (C‑195/06, Rink. p. I‑8817).

28. Nagrinėjamoje byloje taikomų nuostatų dėl Bundeskommunikationssenat steigimo ir veikimo

turinys visiškai sutampa su nuostatų, taikytų byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas

Österreichischer Rundfunk, turiniu. Šiomis aplinkybėmis Bundeskommunikationssenat šioje byloje

taip pat turi būti laikoma teismu pagal SESV 267 straipsnį.

2013 m. sausio 22 d. sprendimas Sky Österreich (byla C-283/11, Rink., p. 0)

Rungimosi principas nėra absoliutus principas - Taisyklės, kad nekiltų abejonių dėl teismo

nepriklausomumo

<...> 88. <...> reikalavimas, kad procesas būtų pagrįstas rungimosi principu, nėra absoliutus

kriterijus345.

89. <...> nebūtina, kad ORAC kaip šalis dalyvautų Refugee Appeals Tribunal nagrinėjant skundą

tam, kad apgintų pirmoje instancijoje priimtą sprendimą.

<...> 97. Teisingumo Teismas taip pat patikslino, jog ši būtinybė užtikrinti nepriklausomumą ir

nešališkumą reikalauja, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių paskyrimo,

įgaliojimų trukmės bei susilaikymo, nusišalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad teisės subjektams

nekiltų jokių abejonių dėl to, jog šiam teismui nedaro įtakos išoriniai veiksniai, ir dėl jo neutralumo

susikertančių interesų atžvilgiu šiuo klausimu. Šiuo atžvilgiu tam, kad prašymą priimti prejudicinį

sprendimą pateikusi institucija atitiktų nepriklausomumo sąlygą, pagal teismo praktiką, be kita ko,

reikalaujama, kad šios institucijos narių atleidimo atvejai būtų aiškiai nustatyti įstatymo nuostatose346.

2013 m. sausio 31 d. sprendimas D. et A. (byla C-175/11, Rink., p. 0)

Administracinis sprendimas. Vienodo požiūrio principo taikymą skatinanti institucija

<...> 42. <...> nors KZD, kaip vienodo požiūrio principo taikymą skatinanti institucija, nurodyta

Direktyvos 2000/43 13 straipsnyje, vykdo įvairias ne teisminio pobūdžio funkcijas, atsižvelgiant į

funkcijas, kurias KZD vykdo per procedūrą, per kurią pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį

sprendimą, reikia patikrinti, ar ši institucija gali būti laikoma „teismu“ pagal SESV 267 straipsnį.

43. <...> iš ZZD 50 straipsnio matyti, kad procedūra KZD skyriuje, pateikusiame šį prašymą priimti

prejudicinį sprendimą, gali būti pradėta pagal asmens, manančio, kad jis nukentėjo nuo

diskriminacijos, skundą, kaip numatyta šios nuostatos 1 punkte, arba pagal fizinių ar juridinių asmenų

arba valstybės ar vietos valdžios institucijų skundą, kaip numatyta to paties 50 straipsnio 3 punkte,

arba galiausiai pačios KZD iniciatyva pagal šio straipsnio 2 punktą.

47. <...> iš ZZD 50 straipsnio 2 punkto matyti, kad procedūra, analogiška tai, per kurią pateiktas šis

prašymas priimti prejudicinį sprendimą, susiklosčius tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms galėjo

vykti pačios KZD iniciatyva. Remiantis Teisingumo Teismo turima informacija matyti, kad,

neatsižvelgiant į tai, kokiomis sąlygomis kreipiamasi į šią instituciją pagal ZZD 50 straipsnį, t. y.

pateikiamas nukentėjusiojo skundas, kitų asmenų skundas ar institucija veikia ex officio, vykdoma

procedūra iš esmės yra panaši ir per tą procedūrą institucija naudojasi plačiais tyrimo įgaliojimais,

kad galėtų surinkti įrodymus, būtinus konkretaus nagrinėjamo atvejo aplinkybėms išaiškinti. Be to,

procedūros, pradėtos pagal nukentėjusiojo skundą, kitų asmenų skundą ar ex officio, rezultatas taip

pat turi būti panašus, t. y. nurodymas nutraukti nustatytą diskriminaciją ir galbūt skirti pinigines

baudas ją taikiusiems asmenims.

48. <...> neginčijama, kad KZD gali įtraukti į procedūrą kitus asmenis, ne tik tuos, kuriuos nurodė

skundą pateikusi šalis, jei mano, kad tie asmenys privalo atsakyti už diskriminaciją, kurią skundą

345 žr. 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Dorsch Consult, C-54/96, Rink. p. I-4961, 31 punktą. 346 žr. 2008 m. gegužės 14 d. Nutarties Pilato, C-109/07, Rink. p. I-3503, 24 punktą ir nurodytą teismo praktiką.

pateikęs asmuo tvirtina egzistuojant, ir (arba) sumokėti už tai baudą; būtent taip KZD padarė šioje

byloje.

49. <...> remiantis Teisingumo Teismo turima informacija taip pat neginčijama, kad tokiu atveju,

kai apskundžiamas KZD sprendimas, priimtas po to, kai į ją kreiptasi pagal ZZD 50 straipsnį, ši

institucija tampa atsakove administraciniame teisme, nagrinėjančiame tokį skundą. Be to, jei

administracinis teismas panaikina KZD sprendimą, ši institucija dėl tokio teismo sprendimo gali

apeliacinį skundą Varhoven administrativen sad.

50. <...> iš Administracinio proceso kodekso taip pat matyti, kad tokiu atveju, kai apskundžiamas

KZD sprendimas, priimtas per tokią procedūrą kaip nagrinėjamu atveju, ši institucija gali panaikinti

šį sprendimą, jei šalis, kuriai sprendimas palankus, su tuo sutinka.

51. Iš visų šių aplinkybių galima padaryti išvadą, kad sprendimas, kurį KZD priima, kai į ją

kreipiamasi remiantis ZZD 50 straipsniu, visų pirma šio straipsnio 1 ir 3 punktais, iš esmės yra

administracinis, o ne teisminis, kaip jis suprantamas pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su

SESV 267 straipsnyje vartojama sąvoka „teismas“.

2013 m. sausio 31 d. sprendimas Belov (byla C-394/11, Rink., p. 0)

2.3.4. Neprivalomas ir privalomas PPP sprendimo pateikimas

Sąvoka „sprendimui priimti“ – platus aiškinimas - Klausimai dėl proceso išlaidų atlyginimo

<...> 39. <...> reikėtų priminti, kad dauguma klausimų dėl Reglamento Nr. 1206/2001 išaiškinimo,

kurie susiję su įrodymų rinkimu, yra tik netiesiogiai susiję su pagrindinės bylos esme. Todėl dėl per

griežtų reikalavimų prejudicinio klausimo svarbai bylos sprendimui daugeliu atvejų aiškinimas

prejudicine tvarka taptu neįmanomas.

<...> 41. Darytina išvada, kad tik platus SESV 267 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos sąvokos

„sprendimui priimti“ aiškinimas leis išvengti daugelio procesinių klausimų, ypač kylančių taikant

Reglamentą Nr. 1206/2001, pripažinimo nepriimtinais ir Teisingumo Teismo negalėjimo jų išaiškinti.

42. Taigi šią sąvoką reikia suprasti kaip apimančią visą procedūrą, kurios pabaigoje priimamas

prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas, kad Teisingumo Teismas galėtų

aiškinti visas Sąjungos teisės procesines nuostatas, kurias turi taikyti nacionalinis teismas priimdamas

savo sprendimą. Kitaip tariant minėta sąvoka apima visą teismo sprendimo priėmimo procesą,

įskaitant visus klausimus dėl proceso išlaidų atlyginimo.

2011 m. vasario 17 d. sprendimas Weryński (byla C-283/09, Rink., p. I-601)

Nacionaliniai teismai, kurių sprendimas nėra galutinis - Aukštesnio teismo teisinė pozicija.

Aukščiausiojo teismo pareiga

<...> 67. <...> dėl nacionalinės proceso taisyklės egzistavimo negalima paneigti, kad nacionaliniai

teismai, kurių sprendimas nėra galutinis, turi galimybę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti

prejudicinį sprendimą, kai jiems kyla abejonių, kaip pagrindinėje byloje, dėl Sąjungos teisės

aiškinimo347.

68. Pagal nacionalinės teisės taisyklę, pagal kurią aukštesnės instancijos teismo vertinimai privalomi

kitam teismui, negalima atimti iš šio teismo galimybės pateikti klausimus dėl Sąjungos teisės,

susijusios su tokiais vertinimais, aiškinimo. Šis teismas turi turėti galimybę pateikti jam rūpimus

347 žr. 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Interedil, C‑396/09, dar nepaskelbto Rinkinyje, 35 punktas.

klausimus, jei mano, jog dėl aukštesnio teismo atliktų teisinių vertinimų turi priimti Sąjungos teisės

neatitinkantį sprendimą348.

<...> 72. <...> Najvyšší súd Slovenskej republiky, kaip aukščiausiasis teismas, net privalo pateikti

Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai konstatuoja, kad bylos esmė susijusi

su spręstinu klausimu, nurodytu SESV 267 straipsnio pirmoje pastraipoje. Galimybė pareikšti skundą

atitinkamos valstybės konstituciniame teisme dėl nacionalinio teismo sprendimų, apribotą galimo

nacionalinėje konstitucijoje arba tarptautinėje konvencijoje garantuojamų teisių ir laisvių pažeidimo

nagrinėjimu, neleidžia manyti, kad šis nacionalinis teismas negali būti laikomas teismu, dėl kurio

sprendimų negalima pateikti ieškinio teisme, kaip jis suprantamas pagal vidaus teisę, pagal SESV

267 straipsnio trečią pastraipą.

73. <...> SESV 267 straipsnis aiškintinas taip, kad nacionalinis teismas <...> privalo ex officio pateikti

Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, net jeigu sprendimą pateikti tokį

prašymą jis priima po jo pirmojo sprendimo kasacijos atitinkamos valstybės Konstituciniame Teisme,

ir pagal nacionalinės teisės nuostatą jis privalo išnagrinėti bylą laikydamasis šio teismo išreikštos

teisinės pozicijos.

2013 m. sausio 13 d. sprendimas Križan e.a. (byla C-416/10, Rink., p. 0)

Pagrindinių bylos šalių iniciatyva ir Sąjungos teisės problemos nurodymas

<...> 23. <...> tai, kad pagrindinės bylos šalys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame

teisme nenurodė Sąjungos teisės problemos, nedraudžia šiam teismui kreiptis į Teisingumo Teismą.

SESV 267 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose numatant kreipimąsi į Teisingumo Teismą su

prašymu priimti prejudicinį sprendimą, „klausimui iškilus valstybės narės teisme“, šia Sutartimi

nesiekiama apriboti tokio kreipimosi tik tais atvejais, kai Sąjungos teisės aiškinimo arba galiojimo

klausimas buvo iškeltas vienos iš pagrindinės bylos šalių iniciatyva, – Sutartis apima ir tuos atvejus,

kai nacionalinis teismas pats iškelia tokį klausimą, manydamas, kad „sprendimui priimti reikia“

Teisingumo Teismo sprendimo šiuo klausimu“349.

2013 m. sausio 13 d. sprendimas Belgische Petroleum Unie e.a. (byla C-26/11, Rink., p. 0)

Iškeltas klausimas nėra svarbus bylai – Teismas jau pateikė savo išaiškinimą – Teisės taikymas

yra akivaizdus – Neturi būti pagrįstų abejonių

<...> 45. <...> EB 234 straipsnis [dabar SESV 267 straipsnis] turi būti aiškinamas taip, kad kai

nagrinėjant ginčą dėl konkrečios prekės tarifinės klasifikacijos nacionaliniame teisme yra pateikiama

panašios prekės PTI, išduota su šiuo ginču nesusijusiam asmeniui kitos valstybės narės muitinės, ir

kai minėtas teismas mano, kad šioje PTI nurodyta tarifinė klasifikacija yra klaidinga, šios dvi

aplinkybės:

– negali įpareigoti teismo, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę gali būti toliau apskųstas, kreiptis

į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo,

– negali savaime įpareigoti teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau

apskųsti, kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Vis dėlto teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami,

spręsdamas Bendrijos teisės klausimą, gali nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo

tik tuo atveju, jei jis konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos

Bendrijos teisės nuostatos Teismas jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas Bendrijos teisės

348 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo ERG ir kt., C‑378/08, Rink. p. I‑1919, 32 punktas. 349 1981 m. birželio 16 d. Sprendimo Salonia, 126/80, Rink. p. 1563, 7 punktas ir 2012 m. kovo 8 d. Sprendimo Huet, C

‑251/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 23 punktas.

taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių; ar tokia galimybė

egzistuoja, reikia įvertinti atsižvelgiant į Bendrijos teisės savybes, konkrečius sunkumus, su kuriais

susiduriama ją aiškinant, ir riziką, kad teismų praktika Bendrijos viduje gali išsiskirti; šiuo klausimu

minėtos PTI buvimas turi įpareigoti šį teismą būti itin atidžiam sprendžiant, ar dėl tinkamo KN

taikymo tikrai nėra pagrįstų abejonių, ir atsižvelgti į, be kita ko, tris jau minėtus vertinimo kriterijus.

2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Intermodal Transports (byla C-495/03, Rink., p. I-8151)

Nacionaliniai teismai negali pripažinti Sąjungos teisės aktų negaliojančiais – Laikinosios

apsaugos priemonės – Teisininės sistemos vienodumas – Teisinio saugumo reikalavimas –

Panašaus reglamento nuostatas jau pripažintos negaliojančiomis

<...> 17. Tačiau iš nurodyto sprendimo Foto-Frost350 20 punkto matyti, kad nacionaliniai teismai

neturi jurisdikcijos patys pripažinti Bendrijos institucijų aktų negaliojančiais.

18. Tam tikromis sąlygomis taisyklė, pagal kurią nacionaliniai teismai nėra kompetentingi patys

pripažinti Bendrijos aktus negaliojančiais, gali būti koreguojama tuo atveju, kai pateikiamas

prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo351.

19. Tačiau minėtame sprendime Cilfit ir kt.352 pateiktas aiškinimas dėl išaiškinimo klausimų negali

būti taikomas ir klausimams, susijusiems su Bendrijų aktų galiojimu.

<...> 21. EB 234 straipsniu [dabar SESV 267 straipsnis] Teisingumo Teismui suteikiama

kompetencija iš esmės siekiama užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vienodai taikytų Bendrijos teisę.

Šis vienodumo reikalavimas ypač privalomas tuomet, kai ginčijamas Bendrijos akto galiojimas.

Skirtumai tarp valstybių narių teismų sprendžiant Bendrijos aktų galiojimą galėtų kelti pavojų pačiam

Bendrijos teisinės sistemos vieningumui ir pažeisti pagrindinį teisinio saugumo reikalavimą (minėto

sprendimo Foto-Frost 15 punktas).

22. Galimybė nacionaliniam teismui priimti sprendimą dėl Bendrijos akto negaliojimo nėra

suderinama su būtinu teisminės gynybos sistemos darnumu, įtvirtintu EB sutartimi. Šiuo atžvilgiu

reikia priminti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo įvertinimo, kaip ir ieškinys

dėl panaikinimo, yra Bendrijos aktų teisėtumo kontrolės būdas. EB 230 ir EB 241 straipsniuose

[dabar atitinkamai SESV 263 ir 277 straipsniai] bei EB 234 straipsnyje Sutartis įtvirtino išsamią

teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, skirtą tam, kad Bendrijos teismas galėtų vykdyti

institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolę353.

<...> 25. Iš visų pirmiau pateiktų vertinimų matyti, kad į pirmą klausimą reikia atsakyti, kad EB 234

straipsnio trečioji pastraipa įpareigoja nacionalinį teismą, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę

negali būti toliau apskundžiami, pateikti Teisingumo Teismui klausimą dėl reglamento nuostatų

galiojimo, net kai Teisingumo Teismas panašaus reglamento atitinkamas nuostatas jau pripažino

negaliojančiomis.

2005 m. gruodžio 6 d. sprendimas Gaston Schul Douane-expediteur (byla C-461/03, Rink., p.

I-10513)

350 1987 m. spalio 22 d. Sprendimą Foto-Frost (314/85, Rink. p. 4199). 351 minėto sprendimo Foto-Frost 19 punktas; šiuo atžvilgiu taip pat žr. 1977 m. gegužės 24 d. Sprendimo Hoffmann-La

Roche, 107/76, Rink. p. 957, 6 punktą; 1982 m. spalio 27d. Sprendimo Morson ir Jhanjan, 35/82 ir 36/82, Rink. p. 3723,

8 punktą; 1991 m. vasario 21 d. Sprendimo Zuckerfabrik Süderdithmarschen et Zuckerfabrik Soest, C-143/88 ir C‑92/89,

Rink. p. I‑415, 21 ir 33 punktus bei 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Atlanta Fruchthandelsgesellschaft ir kt. (I), C‑

465/93, Rink. p. I‑3761, 30, 33 ir 51 punktus. 352 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt. (C-283/81, Rink. p. 3415, 21 punktas). 353 žr. 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimo Parti écologiste „Les Verts“ prieš Parlamentą, 294/83, Rink. p. 1339,

23 punktą; minėto sprendimo Foto-Frost 16 punktą ir 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores,

C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 40 punktą.

Nehipotetinis klausimas - Užtikrinti tinkamą Bendrijos teisės taikymą ir vienodą aiškinimą

visose valstybėse narėse

<...> 28. Aplinkybė, kad Skatteverket [Švedijos mokesčių administratorius] veikė pagal

Skatterättsnämnden [mokestinių ginčų komisija] preliminarią nuomonę 354 , neturi įtakos proceso

pagrindinėje byloje teisminiam pobūdžiui.

29. Be to, pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo

Teismui pateikė klausimą dėl Bendrijos teisės nuostatos, t. y. Direktyvos 92/83 20 straipsnio pirmos

įtraukos, išaiškinimo ir jis tvirtina, kad prejudicinis sprendimas šiuo klausimu yra būtinas siekiant

patikrinti Skatterättsnämnden preliminarios nuomonės teisėtumą. Teisingumo Teismo neprašoma

pateikti patariamosios nuomonės hipotetiniu klausimu.

30. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties išplaukia, kad

Regeringsrätten [Švedijos teismas] šiuo klausimu turėjo neribotą jurisdikciją, nepriklausančią nuo

šalių reikalavimų.

31. Be to, kadangi Regeringsrätten sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau

apskundžiamas teismine tvarka, šis teismas turi kreiptis į Teisingumo Teismą pagal EB 234 straipsnio

[dabar SESV 267 straipsnis] trečiąją pastraipą.

32. Todėl, kaip jau minėta šio sprendimo 23 punkte, tokioje byloje, kokia yra nagrinėjama pagrindinė

byla, pateikiant prašymą Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą siekiama tik šioje

nuostatoje numatyto tikslo, t. y. užtikrinti tinkamą Bendrijos teisės taikymą ir vienodą aiškinimą

visose valstybėse narėse, taip pat išvengti atitinkamos valstybės narės nacionalinės teismų praktikos

neatitikties Bendrijos nuostatoms.

2008 m. liepos 12 d. sprendimas Gourmet Classic (byla C-458/06, Rink., p. I-4207)

Kasacinis skundas – Apribojimai dėl pagrindų pobūdžio

<…> 77. <...> nėra nuostatos, jog Aukščiausiasis teismas turi priimti pirminę deklaraciją dėl

kasacinio skundo priimtumo, o tik nustatyti apribojimai, be kita ko, dėl pagrindų, kuriais galima

remtis šiame teisme ir kurie turi būti grindžiami teisės pažeidimu, pobūdžio.

78. Tokie apribojimai ir tai, jog pateikus kasacinį skundą Legfelsőbb Bíróság sprendimo vykdymas

nesustabdomas, nereiškia, kad iš bylos, kurią nagrinėja teismas, kurio sprendimus galima apskųsti

pateikus kasacinį skundą, šalių atimama teisė veiksmingai pasinaudoti teise pateikti kasacinį skundą

dėl paskutine instancija bylą kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas nagrinėjančio teismo

priimto sprendimo. Todėl šie nustatyti apribojimai ir vykdymo sustabdymo nebuvimas nereiškia, jog

dėl to šį teismą reikėtų pripažinti teismu, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau

apskundžiamas teismine tvarka.

79. <...> tokio kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kurio sprendimus,

priimtus tokioje byloje kaip pagrindinė, galima apskųsti pateikus kasacinį skundą, negalima pripažinti

teismu, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka

EB 234 straipsnio [dabar SESV 267 straipsnis] trečiosios pastraipos prasme.

2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas Cartesio (byla C-210/06, Rink. p. I-9641)

354 dėl maisto produktų gamybai skirto vyno sudėtyje esančiam alkoholiui taikomos apmokestinimo schemos

patvirtinimo.

2.3.5. Išimtinis nacionalinio teismo kompetencijos pateikti PPP sprendimą pobūdis

Tik nacionalinio teismo diskrecija nuspręsti dėl būtinybės ir svarbos

<…> 25. <…> tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuriam tenka atsakomybė priimti būsimą

sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali įvertinti tai, ar būtina pateikti prašymą priimti

prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, bei Teisingumo Teismui pateikiamų

klausimų svarbą355.

2010 m. gegužės 20 d. sprendimas Todaro Nunziatina & C. (byla C-138/09, Rink., p. I-4561)

2.3.6. ES institucijų aktų sąvoka

Atėnų sutartis - Tarybos teisės aktas

<...> 3. Atėnų sutartis buvo sudaryta Tarybos pagal EEB Sutarties 228 ir 238 straipsnius, kaip matyti

iš 1961 m. rugsėjo 25 d. sprendimo.

4. Todėl šis susitarimas, kiek tai susiję su Bendrija, yra vienos iš Bendrijos institucijų aktas pagal 177

straipsnio pirmos pastraipos b punktą.

1974 m. balandžio 30 d. sprendimas Haegemann prieš Belgiją (byla 181/73, Rink., p. 00449)

Neprivalomo pobūdžio Komiteto išvados

<...> 39. Dėl Komiteto išvadų reikėtų pabrėžti, kad nors jos yra svarbi priemonė užtikrinant

valstybių narių muitinės įstaigų vienodą Muitinės kodekso taikymą ir gali būti laikoma reikšminga

priemone šiam kodeksui aiškinti, jos nėra teisiškai įpareigojančios356.

40. Kadangi Komitetas buvo įsteigtas siekiant užtikrinti glaudų ir efektyvų bendradarbiavimą tarp

valstybių narių ir Komisijos su Muitinės kodeksu susijusioje srityje, valstybių narių muitinės įstaigos

turi tik atsižvelgti į jo išvadas, bet neprivalo jų laikytis priimdamos galutinį sprendimą. Iš esmės šis

galutinis sprendimas, reikalui esant, yra nacionalinio teismo teisminės kontrolės objektas.

41. <...> Komiteto išvadų, priimtų taikant Muitinės kodekso 133 straipsnio e punktą, galiojimas

negali būti nagrinėjamas pagal EB 234 straipsnį [dabar SESV 267 straipsnis].

2006 m. gegužės 11 d. sprendimas Friesland Coberco Dairy Foods (byla C-11/05, Rink., p. I-4285)

2.3.7. Teisingumo Teismo jurisdikcija

Sprendimas dėl nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Sąjungos teise - Su teise susijęs

išaiškinimas - Nacionalinės teisės nuostatų kilmė

<…> 23. <...> nors per prejudicinio sprendimo procesą Teisingumo Teismas neturi priimti

sprendimo dėl nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Sąjungos teisės normomis, jis vis dėlto

ne kartą nusprendė, kad yra kompetentingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam

355 žr., be kita ko, 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Piaggio, C‑295/97, Rink. p. I‑3735, 24 punktą ir jame nurodytą

teismų praktiką bei 2010 kovo 9 d. Sprendimo ERG ir kt., C‑378/08, Rink. p. I‑0000, 73 punktą. 356 šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 16 d. Sprendimo Develop Dr. Eisbein, C‑35/93, Rink. p. I‑2655, 21 punktą.

teismui pateikti bet kokį su ta teise susijusį išaiškinimą, leidžiantį pastarajam įvertinti tokį

suderinamumą, kad galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje357.

24. Todėl <...> nacionalinės teisės nuostatų, kurių suderinamumą su Sąjungos teise prašymą priimti

prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės vertinti atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo pateiktą

išaiškinimą, kilmė (įstatymas, administracinis aktas ar teismo sprendimas) neturi jokios įtakos

Teisingumo Teismo kompetencijai priimti sprendimą dėl prejudicinio klausimo.

2010 m. sausio 26 d. sprendimas Transportes Urbanos y Servicios Generales (byla C-118/08, Rink.,

p. I-635)

2.3.8. Prejudicinių sprendimo pasekmės

2.3.8.1. Sprendimai dėl išaiškinimo

Sprendimo poveikio laiko atžvilgiu apribojimas - Finansinės pasekmės nepateisinamas

pagrindas

<...> 33. Išimties tvarka, atsižvelgdamas į rimtas problemas, kurias jo sprendimas galėtų sukelti

praeities įvykiams, Teisingumo Teismas gali būti priverstas apriboti bet kurio suinteresuotojo asmens

galimybę remtis jo išnagrinėjus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateiktu Sąjungos teisės

nuostatos išaiškinimu358.

34. Tačiau remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika finansinės pasekmės, valstybei

narei galinčios kilti dėl prejudicine tvarka priimto sprendimo, savaime nepateisina tokio sprendimo

poveikio laiko atžvilgiu apribojimo359.

2010 m. liepos 29 d. sprendimas Brouwer (byla C-577/08, Rink., p I-7489)

Pasekmių apribojimas laiko atžvilgiu - Suintereruotų asmenų sąžiningumo kriterijus -

Objektyvus ir didelis Sąjungos teisės nuostatų neapibrėžtumas

<...> 59. <...> Teisingumo Teismas tik išimtiniais atvejais, taikydamas bendrąjį teisinio saugumo

principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti galimybę visiems suinteresuotiesiems

asmenims pasinaudoti jo išaiškinta norma arba principu ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius

santykius. Kad būtų galima nuspręsti dėl tokio apribojimo, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai,

t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika360.

60. <...> tokį sprendimo būdą Teisingumo Teismas taikė tik labai konkrečiomis aplinkybėmis, be

kita ko, kai egzistavo sunkių ekonominių pasekmių atsiradimo rizika, ypač kylanti dėl didelio

sąžiningai ir remiantis teisės nuostatomis, kurios laikytos teisėtai galiojančiomis, sukurtų teisinių

357 šiuo klausimu žr., be kita ko, 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Hünermund ir kt., C‑92/92, Rink. p. I‑6787, 8 punktą

ir 2008 m. sausio 31 d. Centro Europa 7 (C380/05, Rink. p. I‑349, 50 punktą). 358 žr. 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimo Barber, C-262/88, Rink. p. I‑1889, 41 punktą. 359 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, Rink. p. I‑6193, 52 punktas; 2005 m. kovo 15 d. Sprendimo

Bidar, C‑209/03, Rink. p. I‑2119, 68 punktas ir 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Richards, C‑423/04, Rink. p. I‑3585,

41 punktas. 360 visų pirma žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Skov ir Bilka, C‑402/03, Rink. p. I‑199, 51 punktą; 2007 m. sausio 18

d. Sprendimo Brzeziński, C‑313/05, Rink. p. I‑513, 56 punktą bei nurodytą teismo praktiką ir 2010 m. birželio 3 d.

Sprendimo Kalinchev, C‑2/09, Rink. p. I‑4939, 50 punktą.

santykių skaičiaus, ir paaiškėjus, jog asmenys ir nacionalinės valdžios institucijos buvo paskatinti

elgtis Sąjungos teisės neatitinkančiu būdu dėl objektyvaus ir didelio Sąjungos teisės nuostatų turinio

neapibrėžtumo, prie kurio galbūt prisidėjo ir kitų valstybių narių ar Europos Komisijos elgesys361.

2012 m. liepos 19 d. sprendimas Rēdlihs (byla C-263/11, Rink., p. 0)

Teisiniai santykiai, atsiradę iki prejudicinio sprendimo

<...> 41. <...> Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kurį pateikia Teisingumo Teismas

įgyvendindamas SESV 267 straipsniu jam suteiktą kompetenciją, paaiškina ir patikslina šios normos

prasmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Iš to

išplaukia, kad taip išaiškintą normą teismas gali ir turi taikyti net teisiniams santykiams, atsiradusiems

ir susidariusiems iki sprendimo, kuriame išnagrinėtas prašymas dėl išaiškinimo, jei, be to, yra

patenkintos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose pareikšti ieškinį, susijusį su šios

normos taikymu362.

2012 m. spalio 18 d. sprendimas Mednis (byla C-525/11, Rink., p. 0)

Senaties termino pradžia - Prejudicinis sprendimas deklaratyvaus pobūdžio - Iš asmens

atimama teisė pasinaudoti teisėmis nacionaliniuose teismuose - Teisės aktų galiojimas atgaline

tvarka

<...> 47. <...> senaties termino pradžios nustatymo klausimas iš principo priskirtinas nacionalinei

teisei. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tai, kad Teisingumo Teismas gali konstatuoti Sąjungos

teisės pažeidimą, iš esmės neturi poveikio senaties termino eigos pradžiai363.

48. Antra <...> remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, sprendimas, priimtas dėl

prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nesukuria teisės, bet yra tik deklaratyvaus pobūdžio, todėl

išaiškintos teisės normos poveikis iš esmės prasideda nuo aiškinamos teisės normos įsigaliojimo364.

<...> 51. <...> Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Sąjungos teisę nacionalinės valdžios

institucijoms draudžiama remtis protingo senaties termino pasibaigimu, tik jeigu dėl jų elgesio,

egzistuojant naikinamosios senaties terminui, iš asmens buvo visiškai atimta galimybė pasinaudoti

teisėmis nacionaliniuose teismuose365.

<...> 53. <...> Teisingumo Teismo konstatavimas sprendime, priimtame gavus prašymą priimti

prejudicinį sprendimą, kad nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų galiojimas atgaline data

nesuderinamas su Sąjungos teise, neturi reikšmės vidaus teisės sistemoje reikalavimams valstybei

numatyto senaties termino pradžiai.

2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Q-Beef et Bosschaert (sujungtos bylos C-89/10 ir C-96/10, Rink., p.

0)

Teisinio saugumo principas – Išaiškinimo veikimo laiko atžvilgiu ribojimas

361 visų pirma žr. 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Richards, C‑423/04, Rink. p. I‑3585, 42 punktą, minėto Sprendimo

Brzeziński 57 punktą ir minėto Sprendimo Kalinchev 51 punktą. 362 žr., be kita ko, 2012 m. gegužės 10 d. Sprendimo Santander Asset Management SGIIC ir kt., C-338/11–C-347/11, dar

nepaskelbto Rinkinyje, 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. 363 žr. 2011 m. gegužės 19 d. Sprendimo Iaia ir kt., C-452/09, Rink. p. I-0000, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. 364 žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo Kempter, C-2/06, Rink. p. I-411, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. 365 šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimo Barth, C‑542/08, Rink. p. I‑0000, 33 punktą ir minėto sprendimo

Iaia ir kt. 21 punktą.

<...> 89. Teisingumo Teismui tik išimtiniais atvejais ir taikant bendrąjį teisinio saugumo principą,

kuris yra neatsiejama Sąjungos teisinės sistemos dalis, gali reikėti apriboti visų suinteresuotųjų

asmenų galimybę remtis jo išaiškinta norma ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius366.

90. Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi nustatyti vieną momentą, nuo kurio

imtų veikti jo pateiktas Sąjungos teisės išaiškinimas.

91. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokio išaiškinimo veikimo laiko

atžvilgiu ribojimas gali būti nustatytas tik pačiame sprendime, kuriame pateikiamas prašytas

išaiškinimas. Šis principas užtikrina vienodą požiūrį į valstybes nares ir kitus teisės subjektus

Sąjungos teisės atžvilgiu ir kartu tenkina iš teisinio saugumo principo kylančius reikalavimus367.

2012 m. spalio 23 d. sprendimas Nelson e.a. (sujungtos bylos C-581/10 ir C-629/10, Rink., p. 0)

Didelių sunkumų rizika - Nacionalinių teismų diskrecija konkrečiu atveju

<…> 60. Kalbant apie didelių sunkumų riziką, visų pirma konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju

šiame sprendime Teisingumo Teismo pateikiamas Sąjungos teisės išaiškinimas susijęs su Direktyvos

93/13 3 straipsnio 1 dalyje pavartota sąvoka „nesąžininga sąlyga“ ir su kriterijais, kuriuos nacionalinis

teismas gali arba turi taikyti vertindamas ginčijamą sutarties sąlygą pagal Direktyvos 93/13 nuostatas

ir atsižvelgdamas į Direktyvos 2003/55 nuostatas. Nacionalinis teismas, remdamasis minėtais

kriterijais ir atsižvelgdamas į konkrečias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi priimti sprendimą dėl

konkretaus tam tikros sutarties sąlygos kvalifikavimo368.

61. Tokiomis aplinkybėmis finansinės pasekmės dujų tiekimo įmonėms Vokietijoje, su klientais

sudariusioms specialias sutartis dėl gamtinių dujų tiekimo, negali būti nustatomos remiantis vien

Sąjungos teisės išaiškinimu, kurį Teisingumo Teismas pateikia šioje byloje369.

2013 m. kovo 21 d. sprendimas RWE Vertrieb (byla C-92/11, Rink., p. 0)

2.3.8.2. Sprendimai dėl galiojimo įvertinimo

Tam tiktų akto padarinių laikymas galutiniais - Didelis paskelbimų skaičius

<…> 93. <…> esant pateisinamiesiems imperatyviems teisinio saugumo sumetimams, Teisingumo

Teismas, vadovaudamasis SESV 264 straipsnio antra pastraipa, pagal analogiją taikoma ir procese

dėl pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos akto

galiojimo, turi diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju nurodyti, kurie atitinkamo akto padariniai

laikytini galutiniais370.

94. Atsižvelgiant į didelį paskelbimų, įvykdytų preziumuojant, jog teisės aktai galioja, skaičių

valstybėse narėse reikia pripažinti, kad 92 punkte minėtų nuostatų negaliojimas neleidžia kvestionuoti

366 žr., be kita ko, 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimo Buchner ir kt., C-104/98, Rink. p. I-3625, 39 punktą ir minėto

Sprendimo Linneweber ir Akritidis 42 punktą. 367 2007 m. kovo 6 d. Sprendimo Meilicke ir kt., C-292/04, Rink. p. I-1835, 37 punktas. 368 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo VB Pénzügyi Lízing, C‑137/08, Rink. p. I‑10847, 44 punktas ir 2012 m. balandžio

26 d. Sprendimo Invitel, C‑472/10, dar nepaskelbto Rinkinyje, 22 punktas. 369 pagal analogiją žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation, C-524/04, Rink.

p. I-2107, 131 punktą.370 šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Regie Networks, C-333/07, Rink. p. I-10807, 121 punktą ir

nurodytą teismų praktiką.

padarinių, atsiradusių minėtų nuostatų pagrindu nacionalinėms institucijoms paskelbus EŽŪGF ir

EŽŪFKP paramos gavėjų sąrašus iki šio teismo sprendimo paskelbimo.

2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas Volker und Markus Schecke et Eifert (sujungos bylos C-92/09 ir

C-93/09, Rink., p. I-11063)

Galiojimas, susijęs su rungtyniškumo ir veiksmingos teisinės apsaugos principų pažeidimais

<...> 53. <...> Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalis nėra negaliojanti dėl to, kad joje nenumatyta

priimant šio straipsnio 1 dalyje nurodytas nepaprastąsias priemones visų pirma atsižvelgti į ūkio

subjektų, kuriems tos priemonės gali daryti poveikį, pastabas.

<...> 55. Chartijos 47 straipsnis371 netaikomas, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs

teismas Teisingumo Teismo klausia ne dėl galimo teisės į veiksmingą gynybą teisme principo

pažeidimo, bet dėl nenumatytos galimybės suinteresuotosioms šalims ir valstybėms narėms pateikti

rašytines pastabas prieš Komisijai imantis nepaprastųjų priemonių pagal Pagrindinio reglamento 7

straipsnio 1 dalį.

56. <...> išnagrinėjus pateiktus klausimus nenustatytas nė vienas veiksnys, kuris turėtų įtakos

reglamento ir Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalies galiojimui, kiek tai susiję su

rungtyniškumo ir veiksmingos teisminės apsaugos principų pažeidimais.

2011 m. kovo 17 d. sprendimas AJD Tuna (byla C-221/09, Rink., p. I-1655)

2.4. Ieškiniai dėl Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės

2.4.1. Bendrieji ieškinių dėl ES deliktinės atsakomybės aspektai

Ieškinys dėl atsakomybės – Priimtinumas

<…> 213. Pagal teismų praktiką, nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, ieškovas turi įrodyti, kad

buvo įvykdytos visos Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Vis dėlto ši

taisyklė gali būti sušvelninta, jei aplinkybė, dėl kurios atsirado žala, galėjo atsirasti dėl daugelio

įvairių priežasčių ir jei atsakove esanti institucija nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti, dėl

kurių iš šių priežasčių ta aplinkybė galėjo atsirasti, nors ji buvo palankesnėje padėtyje pateikti

įrodymų šiuo klausimu, taip pripažįstant šiai institucijai atsakomybę dėl kilusio neaiškumo372.

2010 m. sausio 13 d. Tarnautojų teismo (plenarinė sesija) sprendimas A (F-124/05) ir G (F-96/06)

prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos F-124/05 ir F-96/06, Rink., p.)

Dempingas – Reglamentas (EB) Nr. 2320/97, nustatantis antidempingo muitą tam tikrų besiūlių

vamzdžių ir vamzdelių importui – Deliktinė atsakomybė – Žala

<…> 25. Taip pat reikia priminti, kad nacionalinės valdžios institucijos savo nacionalinėje teisėje turi

numatyti akto pripažinimo negaliojančiu pasekmes, o tai reikštų, kad pagal nagrinėjamą reglamentą

sumokėti antidempingo muitai nebuvo teisiškai mokėtini BMK 236 straipsnio 1 dalies prasme ir iš

371 Chartijos 47 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos

teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme. 372 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Franchet ir Byk prieš Komisiją, T-48/05, Rink., 2008,

p. II-1585, 182 -183 p.

http://eur-lex.europa.eu/Result.do?idRoot=1&refinecode=JUR*T1=V100;T2=;T3=V5&RechType=RECH_digest&digest=3.05.01*&repihm=3.05.01%20Ieškinys%20dėl%20Sąjungos%20deliktinės%20atsakomybės&applyEquivalences=true

http://eur-lex.europa.eu/Result.do?idRoot=1&refinecode=JUR*T1=V100;T2=;T3=V5&RechType=RECH_digest&digest=3.05.01.00*&repihm=3.05.01.00%20Bendroji%20dalis&applyEquivalences=true

http://eur-lex.europa.eu/Result.do?idRoot=1&refinecode=JUR*T1=V100;T2=;T3=V5&RechType=RECH_digest&digest=3.05.01.00*&repihm=3.05.01.00%20Bendroji%20dalis&applyEquivalences=true

http://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?num=F-124/05&language=lt

http://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?num=F-124/05&language=lt

principo muitinės institucijos juos turi grąžinti pagal šią nuostatą, jeigu įvykdomos tokiam grąžinimui

taikomos sąlygos, įskaitant numatytą šio straipsnio 2 dalyje373.

26. Tad, nepaisant to, kad šiuo atveju apeliantai ir Vokietijos muitinės institucijos sudarė sutartį, pagal

Bendrijos teisę prašymas grąžinti nepagrįstai sumokėtus antidempingo muitus priklauso atitinkamų

nacionalinių teismų kompetencijai. Dėl šios sutarties negali atsirasti Bendrijos teismų kompetencija,

kurios nebuvo iki minėtos sutarties sudarymo.

2010 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Trubowest Handel GmbH ir

Viktor Makarov prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Komisiją (byla C-419/08 P, Rink., 2010,

p. I-02259)

EB 235 straipsnis ir EB 288 straipsnio antra pastraipa – Teisingumo Teismo jurisdikcija

nagrinėti Europos bendrijai pareikštą ieškinį dėl deliktinės atsakomybės – Ieškinys dėl

įsiskolinimų padengimo pagal Belgijos bendrovių kodekso 530 straipsnio 1 dalį – Akcinės

bendrovės bankroto administratoriaus pareikštas ieškinys Europos bendrijai – Valstybių narių

teismų jurisdikcija nagrinėti tokį ieškinį

<…> 17. Kiek tai susiję su Bendrijos deliktine atsakomybe, tokie ginčai priklauso Teisingumo

Teismo jurisdikcijai. Iš tiesų EB 235 [dabar SESV 268 straipsnis] straipsnyje numatyta, kad

Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, susijusius su žalos atlyginimu, numatytu

EB 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnio antroje pastraipoje, kurioje numatyta tokia deliktinė

atsakomybė. Ši Bendrijos teismų jurisdikcija yra išimtinė374.

<…> 22. Be to, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamu ieškiniu, pažymėtina, kad, kaip

pripažįsta pati ieškovė pagrindinėje byloje, šis ieškinys nesusijęs su sutartimi. Be to, aplinkybė, kad

šis ieškinys gali būti pareikštas tik esant tam tikroms sąlygoms, visų pirma, kad tik dėl „rimto ir

akivaizdaus pažeidimo“ gali kilti atitinkamo asmens atsakomybė, negali paneigti fakto, kad tokiam

ieškiniui būdingi deliktine atsakomybe grindžiamo ieškinio dėl žalos atlyginimo pagal

EB 288 straipsnio antrą pastraipą bendri požymiai.

<…> 26. Tad į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad remiantis EB 235 straipsniu kartu su

EB 288 straipsnio antra pastraipa, valstybių narių teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti Bendrijai

pareikšto ieškinio dėl deliktinės atsakomybės, net jeigu jis grindžiamas nacionalinės teisės aktais,

kuriuose nustatytos specialios taisyklės, besiskiriančios nuo atitinkamos valstybės narės bendrųjų

civilinę atsakomybę reglamentuojančių taisyklių.

2010 m. liepos 29 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Françoise-Eléonor Hanssens-

Ensch prieš Europos bendriją (byla C-377/09, Rink., 2010, p. I-07751)

Deliktinė atsakomybė – Konkursas dėl projekto, susijusio su Komisijos automatinio vertimo

sistemos priežiūra ir kalbiniu praturtinimu, įgyvendinimo – Parduodamos kompiuterio

programos šaltinio kodai – Autorių teisių pažeidimas – Neleistinas praktinės patirties

atskleidimas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Ginčas dėl deliktinės atsakomybės– Ginčas dėl

deliktinės atsakomybės – Priimtinumas – Reali ir tikra žala – Priežastinis ryšys – Žalos dydžio

įvertinimas vienkartine suma

<…> 58. Taigi sutartinės atsakomybės atveju Bendrasis Teismas turi jurisdikciją tik esant arbitražinei

išlygai, kaip ji suprantama pagal EB 238 [dabar SESV 272 straipsnis] straipsnį. Nesant tokios

išlygos, Bendrasis Teismas, remiantis EB 235 [dabar SESV 268 straipsnis] straipsniu, neturi teisės

nagrinėti ieškinio, kuris iš tikrųjų yra sutartinio pobūdžio ieškinys dėl žalos atlyginimo. Priešingu

373 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Ikea Wholesale, C-351/04, Rink., 2007, p. I-7723, 67 p.374 1992 m. kovo 13 d. Sprendimas Vreugdenhil prieš Komisiją, C-282/90, Rink. p. I-1937, 14 p.; 2002 m. lapkričio 26 d.

Sprendimas First ir Franex, C-275/00, Rink., 1992, p. I-10943, 43 p.

atveju Bendrasis Teismas išplėstų savo jurisdikciją ir viršytų jam EB 240 [dabar SESV 274

straipsnis] straipsnyje suteiktus ribotus įgaliojimus, nes šiame straipsnyje nacionaliniams teismams

yra suteikta bendra teisė spręsti ginčus, kurių viena iš šalių yra Bendrija375.

59. Kita vertus, deliktinės atsakomybės srityje Teisingumo Teismo jurisdikcijai nėra taikomas

reikalavimas, kad ginčo šalys iš anksto išreikštų savo sutikimą. Iš tiesų ieškiniams, kuriais siekiama,

kad Bendrija atlygintų Komisijos padarytą deliktinio pobūdžio žalą, Teisingumo Teismo jurisdikcija

kyla tiesiogiai iš EB 235 straipsnio ir EB 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnio antros

pastraipos.

60. Norėdamas nustatyti, ar turi jurisdikciją pagal EB 235 straipsnį, Bendrasis Teismas,

atsižvelgdamas į įvairias reikšmingas bylos aplinkybes, turi išnagrinėti, ar ieškovių pateiktas

prašymas atlyginti žalą objektyviai ir visiškai remiasi sutartinės ar deliktinės kilmės pareigomis,

kurios leistų apibrėžti bylos sutartinį arba deliktinį pagrindą. Visų pirma šias aplinkybes galima

nustatyti nagrinėjant šalių reikalavimus, faktinę aplinkybę, dėl kurios atsirado prašoma atlyginti žala,

ir sutartinių ar deliktinių nuostatų, kuriomis remiamasi siekiant išspręsti byloje nagrinėjamą klausimą,

turinį.

61. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Bendrojo Teismo jurisdikcija sutartinės atsakomybės srityje

yra bendros taisyklės išimtis ir turėtų būti aiškinama siaurai, todėl Bendrasis Teismas gali spręsti tik

dėl reikalavimų, kylančių iš sutarties arba tiesiogiai susijusių su iš sutarties kylančiomis

pareigomis376. Taip pirmiausia būtų, jei iš faktinių aplinkybių būtų matyti, jog Komisijai sutartimi

buvo suteikta teisė pirkimo sąlygose numatytus darbus pavesti vykdyti trečiajam asmeniui, ir jei,

atsižvelgiant į tai, kad šie darbai buvo numatyti vienoje ar keliose sutarties nuostatose, ginčo objektas

iš tiesų yra sutartinės kilmės prašymas atlyginti žalą.

62. Taip pat reikia pažymėti, kad nors norėdamas įvertinti šių argumentų pagrįstumą Bendrasis

Teismas turi nagrinėti įvairių 1975–2002 m. WTC grupės/Systran ir Komisijos sudarytų sutarčių,

kuriomis Komisija remiasi dėstydama savo argumentus, turinį, tokie veiksmai yra susiję su

nagrinėjimu dėl jurisdikcijos, todėl vien dėl jų ginčo pobūdis negali pasikeisti ir įgyti sutartinį

pagrindą. Jei būtų kitaip, ginčo pobūdis ir kartu jurisdikciją turintis teismas galėtų pasikeisti tik dėl

aplinkybės, kad atsakovas remiasi kokiais nors sutartiniais santykiais su ieškovu, net jei išnagrinėjus

nurodytas sutartis galima pripažinti, kad jos šiuo klausimu yra nereikšmingos. Taigi nagrinėdamas

bylą dėl deliktinės atsakomybės Bendrasis Teismas gali nekliudomas vertinti sutarties turinį, kaip

galėtų vertinti bet kokį kitą dokumentą, kuriuo remiasi šalis grįsdama savo argumentus, tam kad

įsitikintų, ar dėl šios sutarties galima ginčyti pagal EB 235 straipsnį jam tiesiogiai suteiktą

jurisdikciją. Toks nagrinėjimas yra susijęs su siekiant patvirtinti Bendrojo Teismo jurisdikciją

pateiktų faktinių aplinkybių vertinimu, o tokių aplinkybių nebuvimas yra viešąja tvarka grindžiamas

nepriimtinumo pagrindas, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį.

<...> 79. Patvirtindamos šį argumentą, ieškovės pagrįstai remiasi 1985 m. gruodžio 7 d. Teisingumo

Teismo sprendimo Adams prieš Komisiją (145/83, Rink. p. 3539) 34 punktu, kuriame pripažinta, kad

EB 287 [dabar SESV 339 straipsnis] straipsnyje įtvirtinta Komisijos ir jos tarnautojų pareiga

laikytis konfidencialumo yra bendrasis teisės principas. EB 287 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį

principą, kuriuo remiantis įmonės turi teisę į jų verslo paslapčių apsaugą, dar kartą patvirtino

Teisingumo Teismas 1994 m. gegužės 19 d. Sprendimo SEP prieš Komisiją (C-36/92 P,

Rink. p. I-1911) 36 punkte. 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių

teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 41 straipsnyje taip pat nurodoma būtinybė administracijai

laikytis „teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo“.

375 2009 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Guigard prieš Komisiją, C-214/08 P, Rink., 2009, p. I-00091,

35–41 p.; 1997 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Oleifici Italiani prieš Komisiją, T-44/96,

Rink. p. II-1331, 35 ir 38 p.; 2004 m. gegužės 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Distilleria Palma prieš

Komisiją, T-154/01, Rink., 2009, p. II-1493, 50 p. 376 1997 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas IDE prieš Komisiją, C-114/94, Rink., 1997, p. I-803, 82 p.

80. Verslo paslaptis apima ir su praktine patirtimi susijusią techninę informaciją, kurią ne tik

paviešinus, bet ir paprasčiausia perdavus kitam nei ją suteikusiam asmeniui galima padaryti didelę

žalą informacijos pateikėjo interesams377. Kad techninei informacijai dėl jos pobūdžio būtų taikomas

EB 287 straipsnis, pirmiausia būtina, kad ją žinotų tik ribotas asmenų ratas. Antra, tai turi būti

informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti didelę žalą ją pateikusiems ar tretiesiems asmenims.

Galiausiai būtina, kad interesai, kurie gali būti pažeisti atskleidus informaciją, būtų objektyviai verti

apsaugos378.

<...> 115. Šioje byloje reikia pažymėti, kad autorių teisių pažeidimo sąvoka vartojama kartu su

praktinės patirties konfidencialumo pažeidimo sąvoka tik siekiant pripažinti Komisijos veiksmus

neteisėtais ieškinio dėl deliktinės atsakomybės atžvilgiu. Toks nagrinėjamų veiksmų neteisėto

pobūdžio vertinimas atliekamas atsižvelgiant į bendrus valstybių narių įstatymams būdingus

principus ir jam nebūtinas išankstinis kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos sprendimas,

kaip tai buvo įvairių ginčijamų patentų atveju byloje, kurioje buvo priimta 52 punkte minėta Nutartis

Document Security Systems379. Todėl ECB pareiškė ieškinius dėl panaikinimo keliose valstybėse

narėse ir kai kurie teismai jau priėmė sprendimus dėl šių ieškinių pirmojoje instancijoje; dėl šių

įvairiuose teismuose priimtų skirtingų sprendimų buvo pateikti apeliaciniai skundai380, o šiuo atveju

nagrinėjamoje byloje padėtis visiškai kitokia.

116. Todėl atsižvelgiant į EB 235 straipsnyje ir 288 straipsnio antroje pastraipoje Bendrajam Teismui

suteiktą jurisdikciją deliktinės atsakomybės srityje ir nesant nacionalinės teisių gynimo priemonės,

kuri suteiktų galimybę įpareigoti Komisiją atlyginti ieškovių tariamai patirtą žalą dėl nurodomo

autorių teisių pažeidimo, negalima prieštarauti, kad į ieškovių vartojamą autorių teisių pažeidimo

sąvoką būtų galima atsižvelgti pripažįstant Komisijos veiksmus neteisėtais, kai nagrinėjamas

prašymas atlyginti žalą.

117. Šiame ieškinyje dėl žalos atlyginimo ieškovių vartojama autorių teisių pažeidimo sąvoka

aiškintina atsižvelgiant tik į bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus, kurie

kompiuterių programų srityje buvo perkelti arba išdėstyti daugelyje derinimo direktyvų. Taigi reikia

atmesti Komisijos kaltinimus, susijusius su ieškinio nepriimtinumu dėl to, kad Bendrasis Teismas

neturi jurisdikcijos pripažinti autorių teisių pažeidimo tokia prasme, kaip šią sąvoką būtų galėjusi

apibrėžti kompetentinga nacionalinė valdžios institucija, taikydama šios valstybės teisę.

<...> 120. Reikia priminti, kad, vadovaujantis EB 288 straipsnio antra pastraipa, „deliktinės

atsakomybės atveju Bendrija pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina

bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai“. Šioje nuostatoje

įtvirtintos ir deliktinės atsakomybės sąlygos, ir teisės į žalos atlyginimą ypatumai bei apimtis. Be to,

EB 235 straipsnyje Teisingumo Teismui suteikiama jurisdikcija spręsti ginčus, susijusius su žalos

atlyginimu, numatytu EB 288 straipsnio antroje pastraipoje.

121. Iš šių dviejų nuostatų, kurios, atvirkščiai, nei anksčiau galiojusi AP 40 straipsnio pirma

pastraipa, kurioje numatytas tik nuostolių atlyginimas, apima žalos atlyginimą natūra, darytina

išvada, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priteisti iš Bendrijos bet kokios formos žalos

atlyginimą pagal bendrus valstybių narių įstatymams deliktinės atsakomybės srityje būdingus

principus, įskaitant šiuos principus atitinkantį žalos atlyginimą natūra, jei būtina, nurodymo atlikti

arba neatlikti tam tikrus veiksmus forma.

377 1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Postbank prieš Komisiją, T-353/94, Rink.,

1996, p. II-921, 87 p. 378 2006 m. gegužės 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bank Austria Creditanstalt prieš Komisiją, T-198/03,

Rink., 2006, p. II-1429, 71 p.; 2007 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Pergan Hilfsstoffe für

industrielle Prozesse prieš Komisiją, T-474/04, Rink., 2007, p. II-4225, 65 p. 379 2007 m. rugsėjo 5 d. Nutartis Document Security Systems prieš BCE, T-295/05, Rink., 2007, p. II-2835 380 Ten pat, 21-24 p.

122. Todėl Bendrija iš principo negali būti atleista nuo Teisingumo Teismo taikomos atitinkamos

procesinės priemonės, nes tik jis turi išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl ieškinių dėl Bendrijos

padarytos žalos atlyginimo.

123. Tam, kad būtų visiškai atlyginta šioje byloje tariamai padaryta žala, reikia, jog autorių teisių

savininko teisė būtų atkurta tokia, kokia buvo, o dėl to, neatsižvelgiant į galimo nuostolių atlyginimo

dydį, reikėtų bent jau tuoj pat nutraukti teisės pažeidimą. Būtent nagrinėjamoje byloje prašomu

nurodymu ieškovės siekia, kad būtų nutrauktas Komisijos tariamai daromas jų autorių teisių

pažeidimas. Visos žalos atlyginimas gali apimti ir autorių teisių pažeidimo rezultato konfiskavimą ar

sunaikinimą arba Bendrojo Teismo sprendimo paskelbimą Komisijos lėšomis.

2010 m. gruodžio 16 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Systran SA ir Systran

Luxembourg SA prieš Europos Komisiją (byla T-19/07, Rink., 2010, p. II-06083)

Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Jurisdikcija – Pareiga motyvuoti – Teisė į

veiksmingą teisinę gynybą – Asmens suinteresuotumas ginčijamo teisės akto panaikinimu –

Ieškinys dėl žalos atlyginimo

<...> 62. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinys dėl panaikinimo, pareikštas fizinio ar juridinio

asmens, yra priimtinas tik tuo atveju, kai šis asmuo yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu, o

tai reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio

baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiai šaliai381. Kadangi ieškinio priimtinumo sąlygos, o visų

pirma suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas, yra susijusios su draudimu tęsti bylos

nagrinėjimą viešosios tvarkos požiūriu, Bendrasis Teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar

ieškovės yra suinteresuotos ginčijamo sprendimo panaikinimu382. Ši teismų praktika pagal analogiją

taikoma prašymams dėl panaikinimo, nurodytiems ieškiniuose, kuriuose papildomai nurodomas ir

prašymas atlyginti žalą.

2011 m. rugsėjo 20 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Evropaïki Dynamiki -

Proigmena Systimata Tilepikoinonion Pliroforikis kai Tilematikis AE prieš Europos investicijų banką

(BEI) (byla T-461/08, Rink., p.)

Deliktinė atsakomybė – EB 288 straipsnio antros pastraipos ir EB 235 straipsnis - Europos

Sąjungos teismo kompetencija nurodyti Bendrijai imtis bet kokio žalos atlyginimo būdo, kuris

atitinka visose valstybėse narėse pripažįstamus bendruosius teisės principus deliktinės

atsakomybės srityje - Žalos atlyginimas natūra

<...> 81. Trečia, kalbant apie ieškovų prašymą atkurti Idromacchine gerą vardą, primintina, kad pagal

teismų praktiką iš EB 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnio antros pastraipos ir EB 235

[dabar SESV 268 straipsnis] straipsnio, kuriuose nepaneigiamas žalos atlyginimas natūra, išplaukia,

jog Europos Sąjungos teismas turi kompetenciją nurodyti Bendrijai imtis bet kokio žalos atlyginimo

būdo, kuris atitinka visose valstybėse narėse pripažįstamus bendruosius teisės principus deliktinės

381 2009 m. gruodžio 10 d. Bendrojo Teismo sprendimas Antwerpse Bouwwerken prieš Komisiją, T-195/08, Rink., 2009,

p. II-4439, 33 p.382 2005 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Gruppo ormeggiatori del porto di Venezia prieš Komisiją,

T-228/00, Rink., 2005, p. II-787, 22 p.

atsakomybės srityje, įskaitant, jeigu tai atitinka šiuos principus, žalos atlyginimą natūra, prireikus

nurodymo imtis ar nesiimti kokių nors veiksmų forma383.

2011 m. lapkričio 8 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Idromacchine Srl,

Alessandro Capuzzo ir Roberto Capuzzo prieš Europos Komisiją (byla T-88/09, Rink., p.)

2.4.2. Ieškinio dėl žalos atlyginimo savarankiškumas

Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl neveikimo – Ieškinys dėl žalos atlyginimo kaip

autonomiška teisių gynimo priemonė su savo ypatinga funkcija teisių gynimo priemonių

sistemoje – Piktnaudžiavimas procedūra

<...> 115. Pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal EB Sutarties 178 straipsnį ir 215 straipsnio [dabar SESV 208 ir 246 straipsnis] antrąją pastraipą turi

būti vertinamas atsižvelgiant į Sutartyje įtvirtintą visą asmenų teisminės apsaugos sistemą. Iš to

išplaukia, kad kai asmuo mano, kad jo teisės yra pažeistos Bendrijos teisės akto, kuris, jo manymu,

yra neteisėtas, teisėtu taikymu ir kai tvirtinamos žalos priežastis yra priskiriama tik Bendrijai, tokio

ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumas vis dėlto gali tam tikrais atvejais priklausyti nuo to, ar

buvo išnaudotos visos vidaus teisių gynimo priemonės. Kad taip būtų, taip pat reikia, kad šios

nacionalinės teisių gynimo priemonės veiksmingai užtikrintų atitinkamų asmenų teisių apsaugą ir

kad jomis būtų galima gauti tvirtinamos žalos atlyginimą384.

116. Ieškinio dėl žalos atlyginimo, pagrįsto Sutarties 178 straipsniu ir 215 straipsnio antrąja

pastraipa, priimtinumas nepriklauso nuo vidaus teisių gynimo priemonių išnaudojimo, kai darant

prielaidą, kad Teisingumo Teismas, į kurį buvo kreiptasi pagal EB sutarties 177 straipsnį [dabar

SESV 208 straipsnis], prejudiciniu sprendimu pripažino ginčijamą Bendrijos teisės aktą

negaliojančiu, nacionaliniai teismai be išankstinio Bendrijos teisės aktų leidėjo įsikišimo ir dėl to,

kad nėra Bendrijos teisės nuostatos, leidžiančios nacionalinėms kompetentingoms agentūroms

išmokėti reikalaujamas sumas, vis dėlto negali priimti sprendimo dėl ieškinio dėl išmokėjimo ar dėl

kokio nors kito tinkamo ieškinio. Tokia išvada tiesiogiai arba netiesiogiai buvo patvirtinta Bendrijos

teismų praktikoje385. 117. Iš tiesų minėtu atveju asmenų, manančių, kad jų teisės yra pažeistos,

naudojimasis savo teisėmis nacionaliniuose teismuose taptų nepaprastai sudėtingas. Todėl

suinteresuotųjų asmenų įpareigojimas išnaudoti nacionalines teisių gynimo priemones ir laukti

galutinio sprendimo dėl jų prašymo po to, kai atitinkamos Bendrijos institucijos, vykdydamos

Teisingumo Teismo priimtą prejudicinį sprendimą, kuriuo galimai konstatuojamas šių nuostatų

negaliojimas, galbūt pakeis ar papildys taikomas Bendrijos nuostatas, prieštarautų ne tik geram

teisingumo vykdymui ir proceso

383 2006 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Galileo International Technology ir kt. prieš Komisiją,

T-279/03, Rink., 2006, p. II-1291, 63 p. 384 1981 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ludwigshafener Walzmühle ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją,

197/80–200/80, 243/80, 245/80 ir 247/80, Rink., 1981, p. 3211, 8 - 9 p.; 1987 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas De Boer

Buizen prieš Tarybą ir Komisiją, 81/86, Rink., 1987, p. 3677, 9 p.; 2003 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo

sprendimas Travelex Global and Financial Services ir Interpayment Services prieš Komisiją, T-195/00, Rink., 2003,

p. II-1677, 87 p.385 1971 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Zuckerfabrik Schoeppenstedt prieš Tarybą, 5/71, Rink., 1971,

p. 975; 1975 m. gegužės 14 d. Sprendimas CNTA prieš Komisiją, 74/74, Rink., 1975, p. 533; 1979 m. spalio 4 d.

Sprendimas Dumortier ir kt. prieš Tarybą, 64/76 ir 113/76, 167/78 ir 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79, Rink., 1979, p. 3091,

6 p.

ekonomiškumo reikalavimui, bet taip pat sąlygai, susijusiai su veiksmingų vidaus teisių gynimo

priemonių nebuvimu386.

<...> 122. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas mano, kad reikia priminti, jog pagal

nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal Sutarties 178 straipsnį

ir 215 straipsnio antrąją pastraipą buvo įtvirtintas kaip autonomiška teisių gynimo priemonė su savo

ypatinga funkcija teisių gynimo priemonių sistemoje ir jam yra taikomos atsižvelgiant į juo siekiamą

specifinį tikslą sukurto pareiškimo sąlygos. Iš tiesų juo siekiama atlyginti tik ieškovui Bendrijos

institucijos padarytą žalą, o ne panaikinti tam tikrą priemonę ar pripažinti atitinkamos institucijos

neveikimą. Todėl vertinimas, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo yra nepriimtinas dėl to, kad jo

rezultatas bent jau ieškovių atžvilgiu galėtų būti panašus kaip ir ieškinio dėl panaikinimo ar ieškinio

dėl neveikimo atveju, prieštarautų šio ieškinio autonomiškumui bei Sutartyje įtvirtintos teisių gynimo

priemonių sistemos veiksmingumui. Tik tuo atveju, jei ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš tiesų būtų

siekiama ieškovėms skirto ir galutiniu tapusio individualaus sprendimo panaikinimo, t. y. kai jis

turėtų tą patį dalyką ir jo pasekmės būtų tokios pačios kaip ir ieškinio dėl panaikinimo, šis ieškinys

dėl žalos atlyginimo galėtų būti laikomas piktnaudžiavimu procedūra387.

2004 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Cantina sociale

di Dolianova Soc. coop. rl ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-166/98, Rink., 2004, p. II-

03991)

Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Priimtinumas –

Savarankiškos teisių gynimo priemonės

<...> 77. Kitaip yra, jeigu reikalavimų dėl panaikinimo nepriimtinumas susijęs ne su jų pavėluotu

pareiškimu, o su ginčijamo akto pobūdžiu, kuris nors ir neleidžia suinteresuotajam asmeniui reikalauti

panaikinimo, vis dėlto galėtų jam sukelti atlygintiną žalą.

78. Iš tikrųjų asmenys, kurie dėl EB 230 [dabar SESV 263 straipsnis] straipsnio ketvirtojoje

pastraipoje nurodytų priimtinumo sąlygų negali tiesiogiai užginčyti tam tikrų Bendrijos aktų arba

priemonių, vis dėlto turi galimybę užginčyti veiksmus, kurie nėra sprendimai ir dėl kurių dėl to

negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo, pareikšdami ieškinį dėl deliktinės atsakomybės pagal

EB 235 [dabar SESV 268 straipsnis] straipsnį ir EB 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnio

antrąją pastraipą, jeigu dėl tokių veiksmų gali kilti Bendrijos atsakomybė388. Pareikšdami tokį ieškinį

dėl atsakomybės asmenys gali nurodyti pažeidimus, įvykdytus rengiant bei patvirtinant

administracinę ataskaitą, nors ji ir nėra sprendimas, tiesiogiai darantis poveikį jame minimų asmenų

teisėms389.

386 1973 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Merkur Aussenhandels prieš Komisiją, 43/72, Rink., 1973,

p. 1055, 6 p.; 1977 m. spalio 19 d. Sprendimas Ruckdeschel ir kt., 117/76 ir 16/77, Rink., 1977, p. 1753, 13 p.; 2001 m.

kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Metallgesellschaft ir kt., C-397/98 ir C-410/98, Rink., 2001, p. I-1727, 106 p. 387 1971 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lütticke prieš Komisiją, 4/69, Rink., 1971, p. 325, 6 p.;

1996 m. rugsėjo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Richco prieš Komisiją, T-491/93, Rink., 1996, p. II-1131,

64–66 p.; Europos žmogaus teisių teismo 2002 m. balandžio 16 d. sprendimą SA Dangeville prieš Prancūziją, skundas

Nr. 26677/97, Recueil des arrêts et décisions, 2002-III, § 47 ir 61 388 2003 m. sausio 15 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimas Philip Morris International ir kt. prieš Komisiją, T-

377/00, T-379/00, T-380/00, T-260/01 ir T-272/01, Rink., 2003, p. II-1, 123 p. 389 2001 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ismeri Europa prieš Audito Rūmus, C-315/99 P, Rink., 2001,

p. I-5281, 29 ir 30 p.

79. Be to, ieškinys dėl atsakomybės yra savarankiška teisių gynimo priemonė, atliekanti teisių gynimo

priemonių sistemoje konkrečią funkciją, ir jai, atsižvelgiant į jos specifinį tikslą, taikomos nustatytos

naudojimosi sąlygos390.

80. Taigi M. Camós Grau pareikštą ieškinį dėl atsakomybės ir dėl neturtinės žalos ir žalos karjerai,

atsiradusios dėl OLAF įvykdytų pažeidimų vykdant tyrimą dėl IRELA, o vėliau – rengiant ataskaitą,

atlyginimo priimtinumo požiūriu reikia nagrinėti atskirai nuo ieškinio dėl panaikinimo.

2006 m. balanžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimas Manel

Camós Grau prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-309/03, Rink., 2006, p. II-01173)

Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl žalos atlyginimo - Tikslas

<...> 27. Tačiau dėl antro Tarybos nurodyto pagrindo Pirmosios instancijos teismas primena, kad,

remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal EB 288

[dabar SESV 340 straipsnis] straipsnio antrąją pastraipą yra savarankiškas ieškinys, kuris teisių

gynimo priemonių sistemoje atlieka ypatingą funkciją ir priklauso nuo įgyvendinimo sąlygų, taikomų

dėl jo specifinio dalyko. Jis skiriasi nuo ieškinio dėl panaikinimo, nes juo siekiama ne panaikinti

konkrečią priemonę, o atlyginti institucijos padarytą žalą391. Be to, ieškinio dėl žalos atlyginimo

savarankiškumo principas pateisinamas ir tuo, kad toks ieškinys skiriasi nuo ieškinio dėl panaikinimo

savo tikslu392.

28. Šiuo pagrindu išimties tvarka buvo nuspręsta, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti

pripažintas nepriimtinu, jeigu juo iš tiesų siekiama, kad būtų atšauktas galutinis aktas, o patenkinus

šį ieškinį teisinės nagrinėjamo akto pasekmės būtų niekinės393. Būtent taip yra, kai ieškiniu dėl žalos

atlyginimo siekiama, kad būtų sumokėta suma, kurios dydis tiksliai atitinka ieškovo sumokėtus

mokesčius vykdant galutinį aktą.

2006 m. birželio 21 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas Manfred Danzer ir

Hannelore Danzer prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-47/02, Rink., 2006, p. II-01779)

Deliktinė atsakomybė − Bendrijos atsakomybė nesant neteisėto jos įstaigų elgesio − Žala −

Priežastinis ryšys − Formos trūkumai − Paralelinės nacionalinės procedūros − Senatis –

Nepriimtinumas

<...> 40. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal EB 235

[dabar SESV 268 straipsnis] straipsnį ir EB 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnio antrąją

pastraipą yra atskira priemonė, atliekanti ypatingą funkciją teisių gynimo priemonių sistemoje, kurios

įgyvendinimo sąlygos priklauso nuo jos objekto394. Tačiau yra teisinga, kad šis ieškinys turi būti

vertinamas atsižvelgiant į visą privačių asmenų teisminės gynybos sistemą, ir jo priimtinumas tam

tikrais atvejais gali priklausyti nuo to, ar išnaudotos visos nacionalinės teisių gynimo priemonės,

kurios yra prieinamos siekiant, kad būtų panaikintas nacionalinės valdžios institucijos sprendimas.

390 2004 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Médiateur prieš Lamberts, C-234/02 P, Rink., 2004, p. I-2803,

106 p. 391 1971 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Zuckerfabrik Schöppenstedt prieš Tarybą, 5/71, Rink. p. 975,

3 p.; 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimas Sonito ir kt. prieš Komisiją, C-87/89, Rink., 1990, p. I-1981, 14 p. 392 2000 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Fresh Marine prieš Komisiją, T-178/98, Rink., 2000,

p. II-3331, 45 p.393 1995 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cobrecaf ir kt. prieš Komisiją, T-514/93, Rink., 1995,

p. II-621, 59 p. 394 1995 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Exporteurs in Levende Varkens ir kt. prieš Komisiją,

T-481/93 ir T-484/93, Rink., 1995, p. II-2941, 69 p.

Be to, tam, kad taip būtų, reikia, kad nacionalinės teisių gynimo priemonės leistų veiksmingai apginti

suinteresuotuosius privačius asmenis ir kad jomis galima būtų atlyginti nurodomą žalą395.

41. Tačiau taip nėra šiuo atveju. Pirma, reikia pažymėti, kad ieškovų nurodyta žala negali būti

atlyginta net iš dalies, panaikinus vieną ar kelis konkrečius nacionalinės valdžios institucijų aktus.

Antra, reikia pažymėti, kad ieškovų pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo pagrįstas tariamai

Tarybos ir Komisijos padarytais neteisėtais veiksmais. Atsižvelgiant būtent į tai, kad Bendrijos

teismas pagal EB 288 straipsnį turi išimtinę jurisdikciją spręsti ginčus dėl žalos, kurią padarius

kaltinama Bendrija, atlyginimo, nacionalinės teisių gynimo priemonės ipso facto negali šioje byloje

garantuoti ieškovams veiksmingos jų teisių apsaugos, konkrečiai kalbant, visos jų nurodytos žalos

atlyginimo396.

42. Tačiau reikia pažymėti, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei yra pareikšti du ieškiniai dėl

tos pačios žalos atlyginimo, vienas nacionaliniame teisme prieš valstybę narę, kitas Bendrijos teisme

prieš Bendriją, prieš nustatant žalos, už kurią bus atsakinga Bendrija, dydį gali būti būtina palaukti,

kol nacionalinis teismas priims sprendimą dėl galimos valstybės narės atsakomybės tam, kad ieškovui

dėl skirtingų dviejų teismų vertinimų nebūtų nepakankamai ar nepagrįstai atlyginta 397 . Svarbu

pabrėžti, kad bet kuriuo atveju šis klausimas susijęs ne su Bendrijos teisme pareikšto ieškinio

priimtinumu, o prireikus tik su galutinio šio teismo skirtino žalos atlyginimo dydžio nustatymu.

2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas É. R., O. O., J.

R., A. R., B. P. R. ir kt. prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisija (byla T-138/03,

Rink., 2006, p. II-04923)

Ieškinys dėl panaikinimo − Aktai, kuriuos galima ginčyti − Motyvavimas − Prieštaravimas dėl

teisėtumo – Sprendimas 93/731/EB − Europos centrinio banko darbo reglamentas – Ieškinys

dėl žalos atlyginimo − Bendrijos deliktinė atsakomybė už institucijų neteisėtais veiksmais

padarytą žalą − Žala − Priežastinis ryšys

<...> 280. Galiausiai šiame etape reikia pažymėti, kad ieškinį dėl panaikinimo (byla T-3/00) pareiškęs

ieškovas Pirmos instancijos teisme tai pat pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo (byla T-337/04), iš

kurio aiškiai matyti, kad neteisėti Tarybos ir ECB veiksmai kaip tik ir yra sprendimų, kuriuos ieškovas

prašo panaikinti byloje T-3/00, priėmimas.

281. Savo ieškinyje dėl žalos atlyginimo tam, kad įrodytų atsakovų neteisėtus veiksmus, ieškovas

pateikė iš dalies tuos pačius argumentus, kuriuos pateikė siekdamas nagrinėjamų aktų panaikinimo.

Neginčijama, kad ieškovas nurodė naują ginčijamų sprendimų neleisti susipažinti neteisėtumo

pagrindą, t. y. teisinio saugumo principo pažeidimą, bei naujus argumentus, grindžiančius jau proceso

dėl panaikinimo metu nurodytus neteisėtumo pagrindus, ir atsakė į kai kuriuos proceso metu atsakovų

pareikštus kaltinimus.

<...> 283. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo yra atskira teisinė gynybos

priemonė, kuri turi ypatingą paskirtį teisinės gynybos priemonių sistemoje, ir jai keliamos

įgyvendinimo sąlygos suformuluotos atsižvelgiant į jos specifinį tikslą. Ieškiniais dėl panaikinimo ir

dėl neveikimo siekiama nubausti už teisiškai privalomo akto neteisėtumą arba tokio akto nebuvimą,

395 1986 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Krohn prieš Komisiją, 175/84, Rink., 1986, p. 753, 27 p. 396 1992 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vreugdenhil prieš Komisiją, C-282/90, Rink., 1992, p. I-1937,

14 p.; 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimas Cato prieš Komisiją, C-55/90, Rink., 1992, p. I-2533, 17 p.; 1995 m. rugsėjo

18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nölle prieš Tarybą ir Komisiją, T-167/94, Rink., 1995, p. II-2589, 41 -

42 p.; 2002 m. sausio 11 d. Sprendimas Biret ir Cie prieš Tarybą, T-210/00, Rink., 2002, p. II-47, 37 ir 38 p. 397 1967 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kampffmeyer ir kt. prieš EEB Komisiją, 5/66, 7/66,

13/66−24/66, Rink., 1967, p. 317, 344; 1967 m. lapkričio 30 d. Sprendimas Becher prieš Komisiją, 30/66, Rink., 1967,

p. 369, 389, 390

o ieškinio dėl žalos atlyginimo tikslas – prašymas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Bendrijos institucijai

ar organui priskirtino neteisėto akto ar elgesio398.

284. Teisinių gynybos priemonių autonomiškumo principas draudžia šioje byloje bendrai vertinti

visus ieškinyje dėl panaikinimo ir ieškinyje dėl žalos atlyginimo nurodomus neteisėtumo motyvus,

atsižvelgiant į skirtingas pasekmes, kurios kyla iš sprendimų patenkinti kiekvieną iš šių ieškinių. Taigi

tai, kad patenkinamas ieškinys dėl panaikinimo, reiškia, jog ginčijamo akto nebelieka Bendrijos

teisinėje sistemoje, o patenkinus ieškinį dėl žalos atlyginimo galima tik atlyginti šiuo aktu padarytą

žalą, bet jis automatiškai nepanaikinamas.

285. Bylų T-3/00 ir T-337/04 sujungimas, kad būtų kartu vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas

sprendimas, negali paneigti minėtos išvados, nes sprendimas dėl bylų sujungimo neturi jokios įtakos

atitinkamų bylų nepriklausomumui ir jų autonominiam pobūdžiui dėl to, kad bet kada galima

nuspręsti jas atskirti399.

2007 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimas Athanasios

Pitsiorlas prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos centrinis bankas (sujungtos bylos T-3/00 ir T -337/04, Rink., 2007, p. II-04779)

Deliktinė atsakomybė – Muitų sąjunga – Procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Pagrįsta

nuomonė –Pakankamai akivaizdus pažeidimas – Priežastinis ryšys

<...> 64. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Ieškinys dėl žalos atlyginimo yra savarankiška teisinės

gynybos priemonė, turinti ypatingą funkciją teisinės gynybos priemonių sistemoje400. Jo dalykas –

reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Bendrijos institucijai ar organui priskirtino neteisėto akto

ar elgesio401.

65. Taigi neatsižvelgiant į tai, ar gali būti skundžiamas ieškiniu dėl panaikinimo (žr. 69 punktą),

kiekvienas net diskreciškai priimtas institucijos aktas iš esmės yra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas

ieškinys dėl žalos atlyginimo402.

66. Institucijų turima diskrecija negali jų atleisti nuo pareigos veikti laikantis aukštesnės galios teisės

normų, pavyzdžiui, Sutarties ar bendrųjų Bendrijos teisės principų, ir atitinkamos antrinės teisės.

Todėl kai šio akto teisėtumas ginčijamas ieškiniu dėl žalos atlyginimo, jis gali būti įvertintas

atsižvelgiant į šiai institucijai tenkančias pareigas.

67. Priešingas požiūris prieštarautų teise grindžiamai Bendrijai ir panaikintų ieškinio dėl žalos

atlyginimo veiksmingumą, nes vadovaujantis šiuo požiūriu tokio ieškinio pagrindu teismas negalėtų

vertinti institucijos akto teisėtumo.

68. Todėl nors atsižvelgiant į pagal EB 226 [dabar SESV 258 straipsnis] straipsnį Komisijos turimą

kompetenciją ji turi diskreciją nuspręsti, ar pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš

398 2004 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ombudsmenas prieš Lamberts, C-234/02 P, Rink., 2004,

p. I-2803, 59 p.399 2001 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją, C-280/99 P – C-282/99 P,

Rink., 2001, p. I-4717, 66 p.; 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Honeywell prieš Komisiją,

T-209/01, Rink., 2005, p. II-5527, 71 p. 400 1971 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lütticke prieš Komisiją, 4/69, Rink., 1971, p. 325, 6 p.;

2007 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Pitsiorlas prieš Tarybą ir EBC, T-3/00 ir T-337/04,

Rink., 2007, p. II-4779, 283 p. 401 2004 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ombudsmenas prieš Lamberts, C-234/02 P, Rink., 2004,

p. I-2803, 59 p.402 1999 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ismeri Europa prieš Audito Rūmus, T-277/97, Rink.,

1999, p. II-1825, 109 - 110 p.; 2001 m. liepos 10 d. Sprendimas Ismeri Europa prieš Audito Rūmus, C-315/99 P, Rink.,

2001, p. I-5281, 41 p.

http://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?num=T-3/00&language=lt

valstybę narę neprivalėdama pagrįsti pasirinkimo 403 , ir nors dėl to ji gali, naudodamasi savo

kompetencija, tokiomis pačiomis sąlygomis pateikti pagrįstą nuomonę šiai valstybei narei, negalima

atmesti, kad visiškai išimtinėmis aplinkybėmis asmuo galėtų įrodyti, jog ši pagrįsta nuomonė yra

neteisėta ir joje yra pakankamai akivaizdus teisės normos pažeidimas, galintis jam sukelti žalą404.

69. Pirma pateiktam vertinimui neturi įtakos tai, kad taikant EB 226 straipsnio pirmąją pastraipą

Komisijos priimta pagrįsta nuomonė nėra aktas, kuriuo sukuriamos privalomos teisinės pasekmės

tretiesiems asmenims, ir todėl nėra aktas, kurio atžvilgiu gali būti pareikštas ieškinys dėl

panaikinimo405. Iš esmės pagrįsta nuomonė gali sukelti žalos tretiesiems asmenims dėl savo neteisėto

turinio. Taigi negali būti atmesta, kad, pavyzdžiui, Komisija sukelia žalos asmenims, kurie jai

patikėjo konfidencialią informaciją, atskleisdama šią informaciją pagrįstoje nuomonėje. Be to,

negalima atmesti, kad pagrįstoje nuomonėje apie tam tikrus asmenis yra netikslios informacijos,

galinčios sukelti jiems žalą.

2009 m. gruodžio 18 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Jean Arizmendi ir kt. prieš

Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Komisiją (sujungtos bylos T-440/03, T-121/04, T-171/04, T -208/04, T-365/04 ir T-484/04, Rink., 2009, p. II-04883)

Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Priimtinumas – Tiesioginis ryšys tarp prašymo dėl žalos

atlyginimo ir prašymo panaikinti ginčijamą sprendimą

<...> 55. Antra, reikia atsižvelgti į tai, kad, nors pagal EB sutartimi nustatytoje teisių gynimo būdų

sistemoje ieškinys dėl žalos atlyginimo yra savarankiškas teisių gynimo būdas ieškinio dėl

panaikinimo atžvilgiu, vis dėlto šiuo atveju yra tiesioginis ryšys tarp prašymo dėl žalos atlyginimo ir

prašymo panaikinti ginčijamą sprendimą, nes ieškinio pareiškime nurodyta, kad „pagal EB 235

[dabar SESV 268 straipsnis] ir 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnius pateiktas prašymas

atlyginti žalą grindžiamas ginčijamo sprendimo neteisėtumu“, todėl prašymas atlyginti žalą tampa

kaip papildantis prašymą dėl panaikinimo. Dar daugiau, iš ieškinio pareiškimo matyti, kad prašymu

atlyginti žalą siekiama gauti sumą, kuri visiškai atitinka „apskaičiuotą visų pajamų sumą, kurią

ieškovė būtų gavusi <...>, jei sutartis būtų sudaryta su ja“, t. y. teises, kurių ieškovė mano netekusi

dėl ginčijamo sprendimo. Todėl faktiškai prašymu atlyginti žalą siekiama ieškovės atžvilgiu

panaikinti ginčijamo sprendimo sukeltas teisines pasekmes ir, jei jis būtų pripažintas pagrįstu, tos

teisinės pasekmės būtų panaikintos.

56. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, reikia atsižvelgti į „tiesioginį ryšį“ arba „papildymą“,

šiuo atveju egzistuojantį tarp ieškinio dėl panaikinimo ir ieškinio dėl žalos atlyginimo, bei pastarojo

papildantį pobūdį, palyginti su pirmuoju, vertinant šių ieškinių priimtinumą, kad ieškinys dėl žalos

atlyginimo nebūtų dirbtinai atsietas nuo ieškinio dėl panaikinimo, kurio atžvilgiu vis dėlto jis yra

pagalbinis ar papildantis406.

403 2001 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-70/99, Rink., 2001, p. I-4845,

17 p. 404 2002 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Lamberts prieš Ombudsmeną, T-209/00, Rink.,

2002, p. II-2203, 57 p. 405 1966 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lütticke ir kt. prieš Komisiją, 48/65, Rink., 1966, p. 27, 39 p.;

1998 m. vasario 16 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Smanor ir kt. prieš Komisiją, T-182/97, Rink., 1998, p. II-271,

28 p.; 2006 m. rugsėjo 5 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis AEPI prieš Komisiją, T-242/05, Rink., 2006, p. II-0000,

30 p. 406 1986 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Krohn Import-Export prieš Komisiją, 175/84, Rink., 1986, p. 753, 32, 33 p.; 1995 m. kovo

15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cobrecaf ir kt. prieš Komisiją, T-514/93, Rink., 1995, p. II-621, 59 p.; 2002 m. spalio 17 d. Sprendimas

Astipesca prieš Komisiją, T-180/00, Rink., 2002, p. II-3985, 139 p.


57. Trečia, reikia pabrėžti, kad atsižvelgiant į tai, jog EIB ieškovei padaryta žala dėl EIB veiklos,

kuria ji dalyvauja vykdant Bendrijos administravimo užduotis ir, konkrečiau kalbant, kuri susijusi su

šios administracijos, kaip perkančiosios organizacijos, veikla, ir kad minėta žala atsirado ne dėl EIB

veiklos ar operacijų finansų rinkose arba finansų srityje, Bendrojo Teismo vykdoma kontrolė

remiantis EB 225 straipsnio 1 dalimi [dabar SESV 256 straipsnis], EB 235 straipsniu ir

EB 288 straipsnio antra pastraipa negali būti vertinama kaip galinti pažeisti EIB funkcinį ir institucinį

savarankiškumą ir pakenkti pastarojo kaip savarankiškos įstaigos finansų rinkose reputacijai. Šiuo

atveju pats EIB teigia, kad Bendrasis Teismas turi kompetenciją priimti sprendimą dėl šio EIB

atžvilgiu pateikto prašymo atlyginti žalą, remdamasis EB 225 straipsnio 1 dalimi, 235 straipsniu ir

288 straipsniu, ir jis visiškai netvirtino, kad dėl tokios kontrolės gali būti pakenkta jo funkciniam ir

instituciniam savarankiškumui.

58. Taigi Bendrasis Teismas turi kompetenciją priimti sprendimą ir dėl EIB [Europos investicijų

bankas] pareikšto prašymo atlyginti žalą remdamasis EB 225 [dabar SESV 256

straipsnis] straipsnio 1 dalimi, 235 straipsniu ir 288 straipsnio antra pastraipa, jei toks prašymas

papildo priimtiną prašymą panaikinti EIB aktą, sukeliantį galutinių teisinių pasekmių tretiesiems

asmenims.

2011 m. rugsėjo 20 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Evropaïki Dynamiki -

Proigmena Systimata Tilepikoinonion Pliroforikis kai Tilematikis AE prieš Europos investicijų banką

(BEI) (byla T-461/08, Rink., p.)

2.4.3. Ieškinys dėl atsakomybės pripažinimo

Ieškinys dėl žalos atlyginimo - Bendrijos atsakomybė - Žalos neišvengiamas ir nuspėjamas

pobūdis – Ieškinio priimtinumas ir pateikimas Teisingumo Teismui

<…> 192. Dėl žalos atlyginimo masto, reikia pažymėti, kad kaip Teisingumo Teismas yra

nusprendęs, Sutarties 215 [dabar SESV 246 straipsnis] straipsnis neuždraudžia Teisingumo Teismui

pripažinti Bendriją atsakinga dėl gresiančio pavojaus, kurį galima numatyti pakankamai pagrįstai, net

jeigu žala dar negali būti tinkamai įvertinta. Tam, kad būtų galima išvengti dar didesnės žalos

atsiradimo, gali būti būtina iškelti ieškinį Teisme, kai tik nustatoma žalos priežastis407.

193. Todėl Teisingumo Teismas nustatė, kad kai žala dėl tam tikrų faktinių aplinkybių ir taisyklių yra

neišvengiama, ieškovas gali nenurodyti žalos dydžio, dėl kurio Bendrija gali turėti sumokėti

kompensaciją ir Bendrija pripažinta atsakinga408.

<…> 221. Taip pat reikia nurodyti, kad tik dėl neišvengiamos žalos, kuri gali būti pakankamai tiksliai

numatyta dėl egzistuojančių faktinių aplinkybių ir taisyklių, galima pradėti procedūras prieš

Bendrijos Teismą.

2000 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Camar Srl ir

Tico srl prieš Europos Bendrijų Komisiją ir Europos Sąjungos Tarybą (sujungtos bylos T-79/96,

T-260/97 ir T-117/98, Rink., 2000, p. II-02193)

407 1976 m. birželio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kurt Kampffmeyer Mühlenvereinigung KG ir kt. prieš Europos

Bendrijų Komisiją ir Tarybą, 56 iki 60-74, Rink., 1976, p. 00711, 6 p.

408 Ten pat, 8 p.


2.4.4. Ieškinys dėl nacionalinių įgyvendinimo priemonių

Deliktinė atsakomybė - Sąlygos - Neteisėtumas - Žala - Priežastinis ryšys - Žala padaroma

nacionalinių valdžios institucijų, taikant Bendrijos teisę

<...> 66. Dėl to reikia paminėti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, jeigu Bendrija

siekia taikyti nesutartinę atsakomybę, būtina įrodyti, kad visos sąlygos dėl neteisėtų veiksmų, kuriais

kaltinamos Bendrijos institucijos, yra tenkinamos, taip pat, kad žala yra reali ir kad yra priežastinis

ryšys tarp tokio elgesio ir atsiradusios žalos. Tokia įrodinėjimo našta yra priskiriama ieškovams409.

67. Šioje byloje, dėl priežastinio ryšio tarp Komisijos veiksmų ir nurodytos žalos, reikia pažymėti,

kad saugojimo sandėliuose išlaidų nepadengimas, negali būti priskiriamas Komisijai kaip

neformaliam jos bendradarbiavimui su Italijos institucijomis (žr. 54 ir 57 paragrafus), bet kilo dėl

tyčinių ir nepriklausomų tokių institucijų veiksmų. Tokiomis aplinkybėmis ieškovų nurodyta žala gali

būti priskirta nacionalinėms Italijos institucijoms ir todėl negali būti laikoma, kad šią žalą tiesiogiai

sukėlė Komisijos elgesys. Bendrijos teisingumo vykdymo institucijos neturi kompetencijos skirti

kompensacijos Sutarties 178 ir 215 [dabar SESV 208 ir 246 straipsniai] straipsnio 2 pastraipos

pagrindu410.

1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Oleifici Italiani SpA

ir Fratelli Rubino Industrie Olearie SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-54/96, Rink., 1998,

p. II-03377)

2.4.5. Procesiniai terminai

Bendras vyno rinkos organizavimas – Reglamentas (EEB) Nr. 2499/82 – Bendrijos pagalba –

Ieškinys dėl žalos atlyginimo - Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatyto penkerių

metų senaties termino eiga

<...> 129. Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytas ieškinio senaties terminas

nepradedamas skaičiuoti, jei nėra tenkinamos visos pareigai atlyginti žalą taikomos sąlygos. Šios

sąlygos yra susijusios su Bendrijos institucijų neteisėtais veiksmais, su tvirtinamos žalos realumu ir

priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos buvimu411. Pirmiau minėta sąlyga, susijusi su

realios žalos buvimu, yra tenkinama, kai žala yra neišvengiama ir pakankamai numatoma, net jeigu

jos dydis dar negali būti tiksliai apskaičiuotas412.

130. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad kai Bendrijos atsakomybė kyla iš norminio akto, kaip yra šioje

byloje, ieškinio senaties terminas nepradedamas skaičiuoti iki šio akto žalingų pasekmių atsiradimo

ir todėl iki momento, kai suinteresuotieji asmenys patiria realią žalą413.

409 1995 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Geotronics SA prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-

185/94, Rink., 1995, p. II-02795, 39 p. 410 1987 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas L'Étoile commerciale ir Comptoir national

technique agricole (CNTA) prieš Europos Bendrijų Komisiją, 89 ir 91/86, Rink., 1987, p. 03005, 16-21 p. 411 1982 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 256/80, 257/80,

265/80, 267/80 ir 5/81, Rink., 1982, p. 85, 10 p.; 1997 m. balandžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas

Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją, T-20/94, Rink., 1997, p. II-595, 107 p. 412 1987 m. sausio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Zuckerfabrik Bedburg prieš Tarybą ir Komisiją, 281/84, Rink.,

1987, p. 49, 14 p. 413 1982 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 256/80, 257/80,

265/80, 267/80 ir 5/81, Rink., 1982, p. 85, 10 p.

131. Todėl šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties termino eigos

pradžia yra momentas, kai ieškovės realiai patyrė žalą dėl visos ar dalies Bendrijos pagalbos

neišmokėjimo.

<...> 145. Dėl visų šių priežasčių, atsižvelgiant į Reglamente Nr. 2499/82 įtvirtintos sistemos

sudėtingumą ir ką tik minėtas išskirtines aplinkybes, tik pasibaigus Italijos teismuose pradėtam

procesui dėl užstato, ieškovės galėjo suvokti, kad joms nebus sumokėta nagrinėjamos pagalbos suma

užstatu.

146. Šiuo atveju, net jeigu AIMA [Italijos intervencinė agentūra] įtraukė į apskaitą užstatą 1991 m.

vasario mėnesį, vykdydama Romos Tribunale civile sprendimą, ir tais pačiais metais pervedė į

EŽŪOGF [Europos žemės ūkio garantijos ir orientavimo fondas] sąskaitą (žr. pirmiau 40 punktą),

Italijos teismas galutinai nustatė šio užstato gavėją pagal Reglamento Nr. 2499/82 nuostatas tik po

minėto 1994 m. lapkričio 28 d. Italijos kasacinio teismo sprendimo. Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kuria

remiasi Komisija, kad Romos apeliacinis teismas nusprendė, jog apeliacinis procesas yra

nutraukiamas dėl blogo pranešimo apie apeliacinį skundą DAI, neleidžia teigti, kad pirmiau minėtu

Romos Tribunale civile sprendimu buvo galutinai nuspręsta dėl užstato paskirties, nes keturios

ieškovės pateikė apeliacinį skundą per nustatytą terminą ir tinkamai pranešė AIMA ir Assedile, ir kad

šios keturios ieškovės po to tinkamai pateikė kasacinį skundą dėl Apeliacinio teismo sprendimo414. Iš

to išplaukia, kad ieškovių patirta žala negali būti reali iki 1994 m. lapkričio 28 dienos.

147. Tokiomis sąlygomis Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatyto penkerių metų senaties

termino eiga negalėjo prasidėti iki šios datos, todėl šis 1998 m. pareikštas ieškinys dėl žalos

atlyginimo nėra laikytinas pavėluotu.

148. Iš to išplaukia, kad su ieškinio senatimi susijęs ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

149. Be to, reikia pažymėti, kad po 1994 m. lapkričio 28 d. Italijos kasacinio teismo sprendimo

ieškovių patirta žala vis dėlto gali būti laikoma realia, nes ji atrodė neišvengiama ir numatoma, nors

jos suma dar negalėjo būti tiksliai nustatyta (žr. 129 ir 130 punktus). Iš tiesų, kadangi ieškovės,

būdamos žemės ūkio kooperatyvai, turi privilegijuotų kreditorių statusą, kaip tai matyti iš ieškovių

atsakymų, kurių neginčijo Komisija, į Pirmosios instancijos teismo klausimus raštu, nėra atmetama

galimybė, kad jos gali išieškoti dalį savo nepatenkintų skolinių reikalavimų DAI atžvilgiu vykstant

bankroto procedūrai, kuri, remiantis pirmiau minėtais atsakymais, prasidėjo tik 2000 metais.

<...> 154. EB sutarties 215 [dabar SESV 246 straipsnis] straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta

Bendrijos deliktinė atsakomybė dėl institucijų padarytos žalos gali kilti, tik jeigu yra tenkinamos visos

sąlygos, susijusios su institucijoms priskiriamų veiksmų neteisėtumu, žalos realumu ir priežastiniu

ryšiu tarp tvirtinamų neteisėtų veiksmų ir tvirtinamos žalos415.

2004 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Cantina sociale

di Dolianova Soc. coop. rl ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-166/98, Rink., 2004, p.

II-03991)

414 Generalinio advokato M. Darmon 1991 m. birželio 18 d. išvada 1992 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendime

Cato prieš Komisiją, C-55/90, Rink., 1992, p. I-2533, I-2545, 25–27 p.; 1992 m. vasario 4 d. išvada, Rink., 1992,

p. I-2559, 19 p.415 1981 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ludwigshafener Walzmühle ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją,

197/80–200/80, 243/80, 245/80 ir 247/80, Rink., 1981, p. 3211, 18 p.; 1997 m. gruodžio 9 d. Pirmosios instancijos teismo

sprendimas Quiller ir Heusmann prieš Tarybą ir Komisiją, T-195/94 ir T-202/94, Rink., 1997, p. II-2247, 48 p.

Deliktinė Bendrijos atsakomybė – Ieškinio senaties termino pradžia - Ieškinio senaties termino

skaičiavimo sustabdymas

<...> 59. Pagal teismų praktiką ieškinio dėl deliktinės Bendrijos atsakomybės senaties terminas negali

būti pradedamas skaičiuoti anksčiau nei yra įvykdomos visos sąlygos, nuo kurių priklauso pareiga

atlyginti žalą416.

<...> 64. Priešingai nei tvirtina ieškovė, sprendimo Cementas panaikinimas nebuvo privaloma sąlyga,

kad prasidėtų ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas jau turėjo

galimybę nuspręsti, kad aplinkybė, jog ieškovas manė neturįs pakankamai įrodymų, leidžiančių jam

vykstant teismo procesui teisiniu požiūriu pakankamai įtikinamai įrodyti Bendrijos atsakomybę,

negali sustabdyti senaties termino skaičiavimo. Kitaip atsirastų painiava tarp procesinio kriterijaus,

susijusio su senaties termino pradžia, ir atsakomybės, dėl kurios galiausiai gali nuspręsti tik teismas,

išnagrinėjęs ginčą iš esmės, sąlygų egzistavimo nustatymo417.

<...> 70. Tokiu atveju Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje nurodytas senaties terminas

taikomas ankstesniam nei penkeri metai iki senaties termino skaičiavimą nutraukiančio akto

laikotarpiui ir netaikomas vėliau atsiradusiems reikalavimams418.

71. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje senaties termino skaičiavimą

nutraukiančiu aktu laikytinas arba Teisingumo Teisme pareikštas ieškinys, arba išankstinis prašymas,

kurį nukentėjęs asmuo gali pateikti kompetentingai institucijai. Pastaruoju atveju ieškinys turi būti

pareiškiamas per EB 230 [dabar SESV 263 straipsnis] straipsnyje numatytą dviejų mėnesių terminą,

o prireikus gali būti taikomos EB 232 [dabar SESV 265 straipsnis] straipsnio antrosios pastraipos

nuostatos.

Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas 2005 m. balanžio 21 d. Holcim

(Deutschland) AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-28/03, Rink., 2005, p. II-01357)

Pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas – Sprendimo, kuriuo ieškovei paskirta

piniginė bauda, panaikinimas –Žalos atlyginimas - Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis -

EB 230 arba 232 straipsniuose numatyti terminai

<…> 38. Tačiau ši nuostata neturėtų būti aiškinama taip, kad asmuo, kuris kompetentingai institucijai

pateikia išankstinį prašymą per numatytą penkerių metų terminą, praranda teisę kreiptis į teismą, jeigu

jis nepareiškia ieškinio dėl žalos atlyginimo per du mėnesius, kaip numatyta EB 230 [dabar SESV

263 straipsnis] straipsnyje, tuo atveju, kai jam buvo pranešta apie šio prašymo atmetimą, arba per du

mėnesius, kaip numatyta EB 232 [dabar SESV 265 straipsnis] straipsnio antrojoje pastraipoje, tuo

atveju, kai atitinkama institucija per du mėnesius nuo šio prašymo pateikimo neapibrėžė savo

pozicijos.

39. Iš tiesų iš pačios Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio antro ir trečio sakinio formuluotės

matyti, kad ši nuostata nenumato penkerių metų senaties termino sutrumpinimo, tačiau ji siekia

apsaugoti suinteresuotuosius asmenis, neįskaitydama tam tikrų laikotarpių į šį terminą. Todėl

Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio trečiu sakiniu siekiama tik nukelti penkerių metų termino

pasibaigimą, jeigu per šį terminą pareiškus ieškinį ar pateikus išankstinį prašymą pradedami

416 2002 m. sausio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Biret International prieš Tarybą, T-174/00, Rink., 2002,

p. II-17, 38 p. 417 2001 m. sausio 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Autosalone Ispra dei Fratelli Rossi prieš Komisiją,

T-124/99, Rink., 2001, p. II-53, 24 p. 418 1997 m. balandžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją, T-20/94, Rink.,

1997, p. II-595, 132 p.; 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Jestädt prieš Tarybą ir Komisiją,

T-332/99, Rink., 2001, p. II-2561, 44 ir 45 p.

skaičiuoti EB 230 arba 232 straipsniuose numatyti terminai. Taikant šį sakinį jokiu atveju negalima

sutrumpinti penkerių metų ieškinio senaties termino, nustatyto 46 straipsnio pirmu sakiniu419.

Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) nutartis 2005 m. gegužės 4 d. Holcim (France) SA

prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-86/03, Rink., 2005, p. II-01539)

Ieškinys dėl žalos atlyginimo − Deliktinė atsakomybė − Bendrijos atsakomybė nesant neteisėto

jos įstaigų elgesio − Žala − Priežastinis ryšys − Formos trūkumai − Paralelinės nacionalinės

procedūros − Senatis − Nepriimtinumas

<…> 49. Pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį bylos prieš Bendriją su deliktine atsakomybe

susijusiais klausimais nebekeliamos praėjus penkeriems metams po tokio įvykio, dėl kurio norima

bylą iškelti. Tačiau šis terminas nepradedamas skaičiuoti, kol nėra įvykdytos visos su pareiga atlyginti

susijusios sąlygos, o tuo atveju, kai atsakomybė išplaukia iš norminių aktų, iki to laiko, kol neatsirado

šių aktų žalingų pasekmių420. Galiausiai, tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo galėjo sužinoti apie žalą

sukėlusį faktą tik po tam tikro laiko, terminas jo atžvilgiu pradedamas skaičiuoti nuo laiko, kai jis

galėjo tai sužinoti421.

2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas É. R., O. O., J.

R., A. R., B. P. R. ir kt. prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisija (byla T-138/03,

Rink., 2006, p. II-04923)

Bendrijos deliktinė atsakomybė – Senaties termino pradžia, kai atsiranda žalą sukeliantys

padariniai – Teismo sprendimas – Ieškinys dėl panaikinimo

<…> 29. Ieškiniui dėl Bendrijos atsakomybės pareikšti senaties terminas prasideda tada, kai

įvykdytos visos sąlygos, taikomos pareigai atlyginti žalą, o būtent tada, kai atsirado atlygintina žala.

Vadinasi, kai Bendrijos atsakomybę lemia norminis aktas, šis senaties terminas prasideda tada, kai

atsiranda žalą sukeliantys šio akto padariniai.

30. Jeigu būtų padaryta kita išvada, kiltų pavojus ieškinio autonomijos principui, nes ieškinio dėl

žalos atlyginimo procesas priklausytų nuo ieškinio dėl panaikinimo baigties. Šią išvadą galima taikyti

ir ginčuose dėl individualių aktų. Tokiuose ginčuose senaties terminas prasideda tada, kai sprendimas

sukelia padarinių jame nurodytiems asmenims.

31. Tačiau nagrinėjamu atveju žalą sukeliantys Komisijos sprendimo „Cementas“ padariniai

apeliantės bendrovės pirmtakų atžvilgiu atsirado tą dieną, kurią jiems buvo paskirta bauda. Siekiant

išvengti baudų mokėjimo nedelsiant, baudos buvo paskirtos numatant galimybę pateikti bankų

garantijas. Todėl, priešingai nei teigia apeliantė, žalą sukeliantys sprendimo Komisijos „Cementas“

padariniai neatsirado Pirmosios instancijos teismui panaikinus šį sprendimą. Iš tiesų senaties termino

pradžios atžvilgiu nėra svarbu, kad neteisėti Bendrijos veiksmai būtų nustatyti teismo sprendimu.

<...> 36. Pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį deliktinės atsakomybės atveju senaties

terminas nutraukiamas, jei byla pradedama nagrinėti teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą

nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai Bendrijų institucijai. Kadangi Teisingumo Teismo

419 1967 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kampffmeyer ir kt. prieš Komisiją EEB, 5/66, 7/66 ir 13/66–

24/66, Rink., 1967, p. 317, 337; 1973 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Giordano prieš Komisiją, 11/72,

Rink., 1973, p. 417, 5–7 p.; 1999 m. rugpjūčio 4 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Fratelli Murri prieš Komisiją,

T-106/98, Rink., 1999, p. II-2553, 29 p. 420 1982 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 256/80, 257/80,

265/80, 267/80 ir 5/81, Rink., 1982, p. 85, 10 p. 421 1985 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Adams prieš Komisiją, 145/83, Rink., 1985, p. 3539, 50 p.

statuto 46 straipsnis susijęs su ieškiniais Bendrijų deliktinės atsakomybės srityje, „byla“ šio teksto

prasme, kuri laikoma nutraukiančia senaties terminą, yra ta, kurioje siekiama iškelti šios atsakomybės

klausimą pagal EB 288 [dabar SESV 260 straipsnis] straipsnio 2 dalį. Todėl ieškinio dėl

panaikinimo negalima laikyti „byla“, kuri nutraukia senaties terminą Teisingumo Teismo statuto

46 straipsnio prasme. Vadinasi, savo apeliacinio skundo pirmojo pagrindo paskutinėje dalyje

apeliantė negali pagrįstai teigti, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas,

kad ieškinio dėl panaikinimo pareiškimas nenutraukė senaties termino.

2007 m. balanžio 19 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Holcim (Deutschland) AG

prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-282/05 P, Rink., 2007, p. I-02941)

Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Ieškinio senaties termino skaičiavimo momentas

<…> 75. Galiausiai, kalbant apie ieškovės argumentą, jog Pirmosios instancijos teisme pareikštam

ieškiniui ECB [Europos Centrinis bankas] dėl žalos atlyginimo gali sueiti senaties terminas laukiant

kompetentingų nacionalinių teismų sprendimų, reikia pabrėžti, kad ieškinio dėl deliktinės Bendrijos

atsakomybės senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik tada, kai tenkinamos visos sąlygos, nuo

kurių priklauso pareiga atlyginti žalą 422 . Šiuo atveju ieškovės ieškinio dėl deliktinės Bendrijos

atsakomybės senaties terminas gali būti pradėtas skaičiuoti tik nuo to momento, kai kompetentingi

nacionaliniai teismai konstatuos, jog pažeidimas, kuriuo ji kaltina ECB, egzistuoja.

2007 m. rugsėjo 5 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) nutartis Document Security

Systems, Inc. prieš Europos centrinį banką (ECB) (byla T-295/05, Rink., 2007, p. II-02835)

Deliktinė atsakomybė –Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje numatyto ieškinio senaties

termino pradžia - Sąlygų, kuriomis pagrįsta pareiga atlyginti žalą, įvykdymas

<...> 61. Svarbu priminti, kad Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje numatytas ieškinio senaties

terminas neprasideda, kol nėra įvykdomos visos sąlygos, kuriomis pagrįsta pareiga atlyginti žalą,

ypač kalbant apie atvejus, kai atsakomybė išplaukia iš norminio akto, iki pasireiškia žalingas akto

poveikis. Šios sąlygos susijusios su neteisėtais Bendrijos institucijų veiksmais, tariamos žalos

tikrumu ir priežastinio ryšio tarp veiksmų bei nurodytos žalos egzistavimu423.

62. Be kita ko, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką žala, atsiradusi dėl negalėjimo

pasinaudoti referenciniais kiekiais, yra patirta nuo dienos, kai pasibaigus įsipareigojimui neprekiauti

atitinkamas gamintojas būtų galėjęs iš naujo tiekti pieną, nemokėdamas papildomo mokesčio, jeigu

nebūtų buvę atsisakyta jam suteikti tokį kiekį. Taigi sąlygos pareikšti ieškinį Komisijai dėl žalos

atlyginimo yra įvykdytos tą dieną424.

<...> 67. Siekiant nustatyti, kurių prašymų kompensuoti žalą, patirtą per ankstesniame punkte minėtus

laikotarpius, pateikimo terminai yra pasibaigę, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo statuto

43 straipsnį ieškinio senaties terminas nutraukiamas tik pareiškus ieškinį Bendrijos teismui arba

padavus išankstinį prašymą kompetentingai Bendrijos institucijai; tačiau pastaruoju atveju ieškinio

422 1982 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-256/80,

C-257/80, C-265/80, C-267/80 ir C-5/81, Rink., 1982, p. 85, 10 p.; 2002 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo nutartis

Autosalone Ispra dei Fratelli Rossi prieš Komisiją, C-136/01 P, Rink., 2002, p. I-6565, 30 p. 423 1997 m. balandžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Saint ir Murray prieš Tarybą ir Komisiją, T-554/93,

Rink., 1997, p. II-563, 87 p. 424 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Jestädt prieš Tarybą ir Komisiją, T-332/99, Rink.,

2001, p. II-2561, 41 p.

senaties termino eiga sustabdoma, tik jei po tokio prašymo, atsižvelgus į aplinkybes, per EB 230

[dabar SESV 263 straipsnis] straipsnyje ar EB 232 [dabar SESV 265 straipsnis] straipsnyje

numatytus terminus pareiškiamas ieškinys425.

<...> 69. Reikia konstatuoti, kad ankstesniame punkte cituotuose laiškuose institucijos atsakovės

įsipareigojo netaikyti ieškinio senaties termino ieškovų atžvilgiu, kol pasibaigs trijų mėnesių

laikotarpis nuo šio sprendimo 9 punkte minėto sprendimo Mulder II paskelbimo Oficialiajame

leidinyje. Tačiau prieš pasibaigiant įsipareigojimo galiojimo laikotarpiui, pastarasis buvo pratęstas

1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešimu. Iš tiesų institucijos atsakovės įsipareigojo visų gamintojų, kurie

įvykdė šio sprendimo 9 punkte minėto sprendimo Mulder II sąlygas ir kurių teisė į kompensaciją

nebuvo pasibaigusi 1992 m. rugpjūčio 5 d., atžvilgiu netaikyti senaties termino pagal Teisingumo

Teismo statuto 43 straipsnį, kol bus apibrėžta kompensavimo tvarka atitinkamiems gamintojams426.

70. Ši tvarka buvo priimta Reglamentu Nr. 2187/93427. Taikant šio reglamento 10 straipsnio 2 dalies

antrąją pastraipą pačių institucijų nustatytas savo teisių apribojimas gamintojų, kurie pagal

Reglamentą nepateikė prašymų dėl kompensacijos, atžvilgiu baigėsi 1993 m. rugsėjo 30 dieną. Kita

vertus, gamintojams, kurie pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą

pateikė prašymą, šis apribojimas baigėsi praėjus terminui priimti kompensacijos pasiūlymą pagal

Reglamento Nr. 2187/93 14 straipsnio pirmąją pastraipą428. Pastarasis terminas pagal Reglamento Nr.

2187/93 14 straipsnio trečiąją pastraipą baigėsi praėjus dviem mėnesiams nuo kompensacijos

pasiūlymo gavimo, o ji pagal minėto reglamento 14 straipsnio pirmąją pastraipą turėjo būti išmokėta

per keturis mėnesius nuo prašymo gavimo.

71. Priešingai nei tvirtina ieškovai, 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas nėra pagrindas pradėti naujo

penkerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimą nuo 1993 m. rugsėjo 30 dienos.

72. Tačiau institucijų atsakovių įsipareigojimas netaikyti ieškinio senaties termino, kurį jos prisiėmė

1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešime ir ankstesniuose laiškuose, išsiųstuose po išankstinių prašymų dėl

kompensacijos, turi įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui.

73. Šiuo klausimu iš šio sprendimo 27 punkte minėto sprendimo van den Berg išplaukia, kad ieškinio

senaties sustabdymas, atsiradęs dėl institucijų vienašališko įsipareigojimo netaikyti ieškinio senaties,

esančio 1992 m. rugpjūčio 5 d. pranešime ir galbūt taip pat ankstesniuose laiškuose, galioja, nesvarbu,

kada ieškovas Pirmosios instancijos teismui pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo (šio sprendimo

27 punkte minėto sprendimo van den Berg 100 ir 101 punktai).

74. Šiuo atveju, kalbant apie klausimą, ar šio sprendimo 27 punkte minėtoje byloje van den Berg

priimtas sprendimas yra taikytinas, institucijos atsakovės pabrėžė, kad, priešingai nei ieškovas byloje

van den Berg, ieškovai šiose bylose pateikė prašymą pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio

2 dalies pirmąją pastraipą. Todėl institucijų atsakovių teigimu, Teisingumo Teismo priimtas požiūris

sprendimo 27 punkte minėtame sprendime van den Berg negali būti tiesiogiai perkeliamas į šias

bylas.

75. Šiuo klausimu svarbu priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, jog Bendrijos

institucijai skirto prašymo dėl kompensacijos pasekmė yra tik penkerių metų ieškinio senaties termino

atidėjimas, o ne Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje nustatyto penkerių metų ieškinio senaties

termino sutrumpinimas429. Iš to išplaukia, kad apskaičiuojant ieškinio senaties terminą tokio pieno

gamintojo, kuris, kaip ieškovai šiose bylose, pateikė prašymą dėl kompensacijos pagal Reglamento

Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, padėtis neturėtų būti mažiau palanki nei tokio

prašymo nepateikusio gamintojo.

425 1973 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Giordano prieš Komisiją, 11/72, Rink., 1973, p. 417, 6 p. 426 1997 m. balandžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Saint ir Murray prieš Tarybą ir Komisiją, T-554/93,

Rink., 1997, p. II-563, 90 p. 427 Šis reglamentas buvo panaikintas 428 2002 m. vasario 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Schulte prieš Tarybą ir Komisiją, T-261/94, Rink.,

2002, p. II-441, 67 p. 429 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nölle prieš Tarybą ir Komisiją, T-167/94, Rink.,

1995, p. II-2589, 30 p.

76. Esant šioms aplinkybėms, reikia nuspręsti, kad šio sprendimo 27 punkte minėtame sprendime van

den Berg Teisingumo Teismas institucijų atsakovių vienašališką įsipareigojimą besąlygiškai

sustabdyti ieškinio senatį ketino taikyti ne vien gamintojams, kurie nepateikė prašymo pagal

Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą. Iš tiesų reikia nuspręsti, kad jis

sprendimo 100 punkte rėmėsi šiuo prašymo nebuvimu tik siekdamas nustatyti iš šio įsipareigojimo

kylančio ieškinio senaties sutabdymo galutinę datą, kuri priklauso nuo prašymo pagal Reglamento

Nr.2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą pateikimo ar tokio prašymo nebuvimo (žr. šio

sprendimo 70 punktą).

2007 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimas Wilhelm Pelle ir

Ernst-Reinhard Konrad prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisija (sujungtos

bylos T-8/95 ir T-9/95, Rink., 2007, p. II-04117)

Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Deliktinė Bendrijos atsakomybė – Senaties terminas –

Skaičiavimo pradžia – Teisinio saugumo reikalavimas – Subjektyvus žalos realumo vertinimas

<…> 54. Minėtoje nuostatoje numatytas senaties terminas pradedamas skaičiuoti tada, kai yra

įvykdytos visos sąlygos, taikomos pareigai atlyginti žalą, būtent tada, kai atlygintina žala tampa reali.

Vadinasi, kalbant apie atvejus, kaip antai pagrindinė byla, kai Bendrijos atsakomybę lemia norminis

aktas, šis senaties terminas nepradedamas skaičiuoti iki šio akto žalingų pasekmių atsiradimo ir todėl

iki momento, kai suinteresuotieji asmenys patiria realią žalą430.

<...> 59. Tačiau EB 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnio antrojoje pastraipoje numatyti

reikalavimai, taikomi pareigai atlyginti žalą, ir todėl senaties taisyklės, reglamentuojančios ieškinius

dėl žalos atlyginimo, negali būti pagrįstos kitais nei griežtai objektyvūs kriterijais. Iš tiesų, jei būtų

kitaip, galėtų būti pažeistas teisinio saugumo principas, kuriuo grindžiamos senaties taisyklės,

reikalaujantis, jog Bendrijos teisės nuostatos būtų aiškios ir tikslios, kad suinteresuotieji asmenys

galėtų prognozuoti Bendrijos teisės reglamentuojamas situacijas ir teisinius santykius431.

60. Be to, reikia nurodyti, kad dėl neleidimo ieškinio dėl deliktinės Bendrijos atsakomybės senaties

terminą pradėti skaičiuoti tol, kol tariamai nukentėjusioji šalis asmeniškai neįsitikins, kad patyrė žalą,

teisės pareikšti minėtą ieškinį praradimo momentas keičiasi atsižvelgiant į individualų suvokimą apie

žalos realumą, kurį gali turėti kiekviena šalis, o tai prieštarauja teisinio saugumo reikalavimui, kuris

būtinas taikant senaties terminus.

61. Šiuo klausimu taip pat reikia pabrėžti, jog Teisingumo Teismas atmetė teiginį, kad Teisingumo

Teismo statuto 46 straipsnyje nurodytas senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo to momento,

kai nukentėjęs asmuo tiksliai ir išsamiai sužino faktines bylos aplinkybes, nes faktinių aplinkybių

žinojimas nėra viena iš aplinkybių, kuri būtina norint pradėti skaičiuoti senaties terminą432. Taigi

nustatant ieškinio dėl deliktinės Bendrijos atsakomybės senaties termino skaičiavimo pradžią,

nereikia atsižvelgti į subjektyvų žalos realumo vertinimą.

2008 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija

prieš Cantina sociale di Dolianova Soc. coop. arl ir kt. (byla C-51/05 P, Rink., 2008, p. I-05341)

430 1982 m. sausio 27 d. Sprendimas Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 256/80, 257/80, 265/80, 267/80 ir 5/81,

Rink., 1982, p. 85, 10 p. 431 1996 m. vasario 15 d. Sprendimas Duff ir kt., C-63/93, Rink., 1996, p. I-569, 20 p. 432 2002 m. liepos 18 d. Nutartis Autosalone Ispra dei Fratelli Rossi prieš Komisiją, C-136/01 P, Rink., 2002, p. I-6565,

31 p.


2.4.6. Sąjungos deliktinės atsakomybės režimas

2.4.6.1. Bendroji dalis

Deliktinė atsakomybė – Priežastinis ryšys tarp veiksmų ir patirtos žalos

<…> 47. Kalbant apie sąlygą dėl priežastinio ryšio tarp nurodytų veiksmų ir patirtos žalos

egzistavimo, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad patirta žala turi pakankamai tiesiogiai

išplaukti iš nurodytų veiksmų433. Būtent ieškovės turi įrodyti, kad egzistuoja toks priežastinis ryšys434.

48. Norint nustatyti dėl Bendrijos institucijos neteisėtų veiksmų atsiradusią žalą, reikia atsižvelgti į

atsakomybės atsiradimo pagrindu esančio pažeidimo, o ne sprendimo, su kurio jis susijęs, pasekmes,

jeigu institucija galėjo arba turėjo priimti tas pačias pasekmes turintį sprendimą nepažeisdama teisės

normų. Kitaip tariant, priežastinio ryšio analizės negalima pradėti nuo neteisingos prielaidos, kad

nesant neteisėtų veiksmų institucija būtų apskritai neveikusi arba priimtų priešingą sprendimą, kuris

taip pat galėtų būti laikomas neteisėtu veiksmu ir reikia ją atlikti palyginant situaciją, kurioje dėl

neteisėto elgesio atsiduria atitinkami tretieji asmenys, su situacija, kurioje šie tretieji asmenys būtų

atsidūrę, jei atitinkamos institucijos būtų laikiusios teisės normų.

2010 m. sausio 20 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Sungro, SA (T-252/07),

Eurosemillas, SA (T-271/07) ir Surcotton, SA (T-272/07) prieš Europos Sąjungos Tarybą ir

Europos Komisiją (bylos T-252/07, T-271/07 ir T-272/07, Rink., 2010, p. II-00055)

Aplinka – Prašymas atlyginti žalą – Priimtinumas – Pakankamai akivaizdus viršesnės teisės

normos, suteikiančios teises asmenims, pažeidimas – Bendrijos institucijų diskrecija

<…> 141. Pirmosios iš šių sąlygų atveju reikalaujama, kad būtų įrodytas pakankamai akivaizdus

teisės normos, suteikiančios teises privatiems asmenims, pažeidimas435. Kalbant apie reikalavimą,

kad pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus, lemiamas šio reikalavimo patenkinimo kriterijus yra

tai, ar atitinkama Bendrijos institucija pažeidė savo diskreciją akivaizdžiai ir sunkiai. Jei ši institucija

turi tik labai nedaug diskrecijos arba jos išvis neturi, paprasčiausio nusižengimo Bendrijos teisei gali

pakakti, kad būtų padarytas pakankamai akivaizdus pažeidimas436.

<...> 143. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, reikia patikslinti, kad galimą aptariamų teisės normų

pakankamai akivaizdų pažeidimą sudaro didelės diskrecijos, kurią Bendrijos teisės aktų leidėjas turi

įgyvendindamas įgaliojimus aplinkos srityje pagal EB 174 [dabar SESV 191 straipsnis] ir 175

[dabar SESV 192 straipsnis] straipsnius, ribų akivaizdus ir sunkus pažeidimas437. Iš tikrųjų šios

433 1979 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dumortier frères ir kt. prieš Tarybą, 64/76 ir 113/76, 167/78 ir

239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79, Rink., 1979, p. 3091, 21 p.; 1996 m. liepos 11 d. Sprendimas International Procurement

Servines prieš Komisiją, T-175/94, Rink., 1996, p. II-729, 55 p.; 2007 m. liepos 19 d. Sprendimas FG Marine prieš

Komisiją, T-360/04, Rink., 2007, p. II-00092, 50 p. 434 1992 m. sausio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Finsider ir kt. prieš Komisiją, C-363/88 ir C-364/88, Rink., 1992,

p. I-359, 25 p.; 2002 m. balandžio 24 d. Sprendimas EVO prieš Tarybą ir Komisiją, T-220/96, Rink., 2002, p. II-2265,

41 p. 435 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98, Rink.,

2000, p. I-5291, 42 p. 436 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Camar ir Tico, C-312/00 P, Rink. p. I-11355, 54 p.; 2001 m. liepos

12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją, T-198/95, T-171/96,

T-230/97, T-174/98 ir T-225/99, Rink., 2001, p. II-1975, 134 p. 437 1999 m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Boehringer prieš Tarybą ir Komisiją, T-125/96 ir

T-152/96, Rink., 1999, p. II-3427, 74 p.; 2004 m. vasario 10 d. Sprendimas Afrikanische Frucht-Compagnie prieš Tarybą

ir Komisiją, T-64/01 ir T-65/01, Rink., 2004, p. II-521, 101 p.; 2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo


diskrecijos įgyvendinimas reiškia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas turi iš anksto numatyti ir įvertinti

sudėtingus ir neaiškius ekologinio, mokslinio, techninio ir ekonominio pobūdžio pokyčius ir, antra,

atsižvelgti bei derinti skirtingus tikslus, principus ir interesus, numatytus EB 174 straipsnyje438. Tai

ginčijamoje direktyvoje pasireiškia nustatant iš dalies prieštaraujančius pagrindinius ir antraeilius

tikslus.

2010 m. kovo 2 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Arcelor SA prieš Europos

Parlamentą ir Europos Sąjungos Taryba (byla T-16/04, Rink., 2010, p. II-00211)

Bendrijos deliktinė atsakomybė – Trys kumuliacinės atsakomybės taikymo sąlygos

<…> 105. Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrijos deliktinė

atsakomybė, kaip ji suprantama pagal EB 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnio antrą

pastraipą, už neteisėtą jos institucijų elgesį siejama su situacija, kai įvykdytos visos sąlygos, t. y.

kritikuojami institucijų veiksmai yra neteisėti, žala yra reali ir tarp neteisėtų veiksmų bei nurodytos

žalos yra priežastinis ryšys439.

106. Kadangi šios trys atsakomybės taikymo sąlygos yra kumuliacinės, bent vienos iš jų nebuvimo

pakanka ieškiniui dėl žalos atlyginimo atmesti ir nėra reikalo nagrinėti kitų sąlygų440.

2010 m. gegužės 11 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimas PC-Ware Information

Technologies BV prieš Europos Komisiją (byla T-121/08, Rink., 2010, p. II-01541)

Deliktinė atsakomybė – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Ginčas dėl deliktinės atsakomybės –

Priimtinumas – Reali ir tikra žala – Priežastinis ryšys

<...> 126. Deliktinė Bendrijos atsakomybė, kaip jis suprantama pagal EB 288 [dabar SESV 340

straipsnis] straipsnio antrą pastraipą, atsiranda tuo atveju, kai tenkinamos visos šios sąlygos:

veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos tikrumas ir priežastinis tariamų veiksmų

ir nurodytos žalos ryšys441.

127. Neteisėtiems veiksmams, kuriais kaltinama institucija, turi būti būdingas pakankamai akivaizdus

teisės nuostatos, kuria siekiama suteikti asmenims teises, pažeidimas442. Kai atitinkamos institucijos

diskrecija yra tik labai nedidelė ar beveik neegzistuojanti, paprasčiausio Bendrijos teisės pažeidimo

turėtų pakakti pakankamai akivaizdžiam pažeidimui pripažinti443.

<...> 268. Šiuo metu svarbu priminti, kad Bendrijos deliktinei atsakomybei, kaip ji suprantama pagal

EB 288 straipsnio antrą pastraipą, atsirasti būtina, kad žala, kurią prašoma atlyginti, būtų reali ir tikra

sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T-13/99, Rink. p. II-3305, 166 p.; 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimas

Artegodan prieš Komisiją, T-74/00, T-76/00, T-83/00–T-85/00, T-132/00, T-137/00 ir T-141/00, Rink. p. II-4945, 201 p. 438 1998 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Safety Hi-Tech, C-284/95, Rink. p. I-4301, 36 - 37 p.; 2005 m.

gruodžio 15 d. Sprendimas Graikija prieš Komisiją, C-86/03, Rink. p. I-10979, 88 p. 439 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas FIAMM ir FIAMM Technologies prieš Tarybą ir

Komisiją, T-69/00, Rink. p. II-5393, 85 p. 440 2006 m. rugsėjo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas CAS Succhi di Frutta prieš Komisiją, T-226/01,

Rink. p. II-2763, 27 p. 441 1982 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Oleifici Mediterranei prieš EEB, 26/81, Rink. p. 3057, 16 p.;

2006 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Agraz ir kt. prieš Komisiją, C-243/05 P, Rink. p. I-10833, 26 p. 442 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink. p. I-5291,

42 p. 443 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98, Rink.,

2000, p. I-5291, 44 p.

(žr. 126 punkte minėto Sprendimo Agraz ir kt. prieš Komisiją 27 punktą ir nurodytą teismo praktiką)

ir būtų pakankamai aiškus priežastinis institucijos veiksmų ir žalos ryšys444.



2.4.6.2. Atsakomybės pagrindas

Ieškinys dėl panaikinimo – Europos Komisijos atsakomybė – Gero administravimo ir

skaidrumo principai – Bendrijos įsipareigojimų sutartinis ar nesutartinis pagrindas

<...> 94. Iš tikrųjų, kalbant apie sutartinio pobūdžio ginčą, paprastas teisės normų, kurios nekyla iš

sutarties, bet kurių šalys privalo laikytis, paminėjimas negali turėti tokios pasekmės, kad pakeistų

sutartinį ginčo pobūdį ir leistų šias normas nurodžiusiai šaliai išvengti kompetentingo teismo. Jei būtų

kitaip, ginčo pobūdis, taigi ir kompetentingas teismas, galėtų keistis, nelygu šalių nurodytos teisės

normos, o tai prieštarautų įvairių teismų materialinės kompetencijos taisyklėms445.

95. Be to, su bendruoju gero administravimo principu susijusių įsipareigojimų pavaldinių atžvilgiu

institucijos turi laikytis tik vykdydamos savo administracinius įgaliojimus. O kai Komisijos ir

ieškovės santykiai yra aiškiai sutartinio pobūdžio, ieškovė gali priekaištauti Komisijai tik dėl sutarties

sąlygų pažeidimų ar sutarčiai taikytinos teisės pažeidimų446.

96. Iš šių argumentų matyti, kad ieškovė ieškinyje turėjo nurodyti ne tik Komisijos atsakomybę ir tai,

kad ši tariamai pažeidė gero administravimo bei skaidrumo principus, bet ir Bendrijos įsipareigojimų,

kurių ji neįvykdė nuspręsdama sustabdyti mokėjimus ieškovei, pagrindą (sutartinį ar nesutartinį) bei

tai, kad apie šį sustabdymą ji ilgai nepranešė ieškovei.

2010 m. vasario 8 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) nutartis Alisei prieš Europos Komisiją (byla

T-481/08, Rink., 2010, p. II-00117)

Deliktinė atsakomybė – Sprendimas, kuriuo nurodoma panaikinti leidimus pateikti į rinką –

Sprendimo panaikinimas Bendrojo Teismo sprendimu – Pakankamai akivaizdus teisės normos,

suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas

<...> 52. Pripažinti, jog tenkinama Bendrijos deliktinės atsakomybės sąlyga, susijusi su institucijų

elgesio neteisėtumu, pagal teismo praktiką galima tik tuomet, jei nustatytas pakankamai akivaizdus

teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas447.

53. Kalbant apie reikalavimą, kad Bendrijos teisės pažeidimas būtų pakankamai akivaizdus,

kriterijus, kuriuo vadovaujantis nusprendžiama, jog jis tenkinamas, yra atitinkamos Bendrijos

444 1978 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dumortier ir kt. prieš Tarybą, 64/76, 113/76, 167/78, 239/78,

27/79, 28/79 ir 45/79, Rink., 1978, p. 3091, 21 p. 445 2009 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Guigard prieš Komisiją, C-214/08 P, Rink., 2009, p. I-0000,

43 p. 446 2009 m. birželio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Komisija prieš Burie Onderzoek en advies, T-179/06,

Rink., 2009, p. II-0000, 118 p. 447 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink. p. I-5291,

42 p.; 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas Holcim (Deutschland) prieš Komisiją 47 p.

institucijos akivaizdus ir sunkus jos turimos diskrecijos ribų pažeidimas. Todėl nustatant, ar buvo

toks pažeidimas, svarbiausia nustatyti svarstomos institucijos diskrecijos apimtį448.

54. Todėl nagrinėjant sąlygą, susijusią su atitinkamos institucijos elgesio neteisėtumu, nesvarbu, ar

aktas yra bendras, ar individualus. Iš tiesų akto pobūdis nėra lemiamas nustatant atitinkamos

institucijos diskrecijos ribas449.

55. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog reikalavimu, kad Bendrijos teisės pažeidimas būtų pakankamai

akivaizdus minėto Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją 450 prasme, nesvarbu, kokio

pobūdžio yra nagrinėjamas neteisėtas aktas, siekiama išvengti situacijos, kai dėl pavojaus, kad reikės

atlyginti atitinkamų įmonių tariamai patirtą žalą, atitinkama institucija negali visapusiškai atlikti savo

funkcijų, skirtų, kad būtų užtikrintas bendrasis interesas, tiek norminio turinio veiklos arba

ekonominės politikos sprendimų srityje, tiek savo administracinės kompetencijos srityje, ir kartu

nepalikti privačių asmenų atsakingų už akivaizdaus ir neatleistino pareigų nesilaikymo pasekmes.

<...> 58. Žinoma, ieškovė teisingai primena, jog iš teismo praktikoje suformuluotų kriterijų matyti,

kad jei atitinkama institucija turi tik labai ribotą diskreciją arba netgi jos visai neturi, pakankamai

akivaizdžiam pažeidimui įrodyti gali užtekti ir paprasto Bendrijos teisės pažeidimo451.

59. Vis dėlto, priešingai nei tvirtina ieškovė, iš šios teismo praktikos negalima spręsti, kad jei

atitinkama institucija neturi diskrecijos, tai savaime pažeidimas pripažįstamas pakankamai

akivaizdžiu Bendrijos teisės pažeidimu.

60. Iš tiesų, net jei atitinkamos institucijos diskrecijos apimtis yra lemiamo pobūdžio, tai nėra

išimtinis kriterijus. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nuolat primena, kad sistema, jo suformuota

EB 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnio antros pastraipos srityje, taip pat atsižvelgiama į

reguliuotinų situacijų sudėtingumą, teisės aktų taikymo ir aiškinimo sunkumus452.

2010 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Artegodan GmbH prieš Europos

Komisiją (byla T-429/05, Rink., 2010, p. II-00491)

Privilegijos ir imunitetai – Europos Parlamento narys – Sprendimas neginti privilegijų ir

imunitetų – Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį teisme išnykimas –

Nereikalingumas priimti sprendimą – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Veiksmai, kuriais

kaltinamas Parlamentas – Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių

privatiems asmenims, pažeidimas – Priežastinis ryšys

<...> 108. Kadangi dėl priežasčių, numatytų šio sprendimo 94 punkte, Protokolo [Protokolas dėl

Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų] 10 straipsnio pirmos pastraipos a punktu, kurio tikslas,

kartu su nacionalinės teisės aktų nuostatomis, į kurias jame daroma nuoroda, įtvirtinti imunitetų,

kuriais naudojasi Parlamento nariai jų nacionalinėje teritorijoje per Parlamento sesijas, sistemą,

nurodytiems asmenims sukuriama subjektinė teisė ir todėl tai yra teisės norma, kurios tikslas nustatyti

teises Parlamento nariams, kurie jomis naudojasi, tai reiškia, kad Parlamentas, nepriimdamas

448 2005 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš CEVA ir Pfizer, C-198/03 P, Rink. p. I-6357,

66 p. 449 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Camar ir Tico, C-312/00 P, Rink. p. I-11355, 55 p.; 2003 m. liepos

10 d. Sprendimas Komisija prieš Fresh Marine, C-472/00 P, Rink. p. I-7541, 27 p.; 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas

Holcim (Deutschland) prieš Komisiją 48 p.; 2001 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Dieckmann &

Hansen prieš Komisiją, T-155/99, Rink. p. II-3143, 45 p. 450 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98, Rink.,

2000, p. I-5291 451 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją,

T-198/95, T-171/96, T-230/97, T-174/98 ir T-225/99, Rink. p. II-1975, 134 p. 452 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, C-282/05 P, Rink., 2007, p. I-2941, 50 p.

sprendimo pagal Protokolo 10 straipsnio pirmos pastraipos a punktą, pakankamai akivaizdžiai

pažeidė teisės normą, suteikiančią teisių privatiems asmenims.

<...> 115. Iš tiesų, kaip tą pripažįsta ieškovas raštu pateiktame atsakyme į Bendrojo Teismo klausimą

dėl pasekmių, kurias sukelia Cour de Cassation sprendimas, jei Parlamentas būtų pasirėmęs

Protokolo 10 straipsnio pirmos pastraipos a punktu, jis pagrįstai būtų galėjęs priimti ir sprendimą

prašyti sustabdyti persekiojimą, ir sprendimą nesustabdyti persekiojimo.

116. Sprendimas reikalauti sustabdyti persekiojimą iš tiesų nėra neišvengiama dėl to Parlamentui

pateikto prašymo pasekmė, atsižvelgiant į didelę Parlamento diskreciją, kurią jam reikia pripažinti

šioje srityje.

117. Todėl aplinkybė, kad Parlamentas netenkino pateikto prašymo reikalauti sustabdyti

persekiojimą, remdamasis netinkamu teisiniu pagrindu, negali būti tiesioginė ir lemiama nurodytos

žalos priežastis, darant prielaidą, kad ji įrodyta.

2010 m. kovo 19 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Bruno Gollnisch prieš Europos

Parlamentą (byla T-42/06, Rink., 2010, p. II-01135)

Viešasis paslaugų pirkimas – Bendrijos viešųjų pirkimų procedūra – Informacinių technologijų

paslaugų, susijusių su interneto portalo valdymu ir priežiūra, teikimas – Konkurso dalyvio

pasiūlymo atmetimas – Sutarties sudarymo kriterijai – Pareiga motyvuoti – Akivaizdi

vertinimo klaida – Vienodas požiūris – Skaidrumas

<...> 143. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad prašymas atlyginti nuostolius grindžiamas tais pačiais

ieškinio pagrindais kaip ir tie, kuriais grindžiamas ieškinys dėl 2007 m. liepos 13 d. sprendimo

panaikinimo. Nagrinėjant šį prašymą jau buvo nuspręsta, kad 2007 m. liepos 13 d. sprendimas yra

netinkamai motyvuotas ir dėl šios priežasties turi būti panaikintas.

144. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad netgi jei Komisija nepakankamai motyvavo 2003 m. liepos 13 d.

sprendimą, tai neįrodo, kad sutarties sudarymas su atrinktu konkurso dalyviu yra klaidingas ar kad

tarp šio fakto ir ieškovės nurodytų nuostolių egzistuoja priežastinis ryšys453. Jokia aplinkybė neleidžia

pripažinti, kad Komisija nagrinėjamą sutartį būtų sudariusi su ieškove, jeigu 2007 m. liepos 13 d.

sprendimas būtų pakankamai motyvuotas.

<...> 146. Kadangi šis prašymas grindžiamas kitais ieškinio pagrindais, kurie nenagrinėti nagrinėjant

ieškinį dėl panaikinimo, jis pateiktas per anksti ir dėl šios priežasties turi būti atmestas454. Kadangi

2007 m. liepos 13 d. sprendimas nepakankamai motyvuotas, Bendrasis Teismas negali nagrinėti, ar

šiame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar pažeistas vienodo požiūrio principas ir

neįvykdyta skaidrumo pareiga, kaip tai tvirtina ieškovė. Prireikus šiais ieškinio pagrindais

grindžiamas ieškinys dėl panaikinimo gali būti nagrinėjamas atsižvelgiant į sprendimo, kuris pakeis

2007 m. liepos 13 d. sprendimą, kai Bendrasis Teismas pastarąjį panaikins, motyvus.

2010 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Evropaïki Dynamiki -

Proigmena Systimata Tilepikoinonion Pliroforikis kai Tilematikis AE prieš Europos Komisiją (byla

T-300/07, Rink., 2010, p. II-04521)

Deliktinė atsakomybė – Konkursas dėl projekto, susijusio su Komisijos automatinio vertimo

sistemos priežiūra ir kalbiniu praturtinimu, įgyvendinimo – Parduodamos kompiuterio

453 2003 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Renco prieš Tarybą, T-4/01, Rink., 2003, p. II-171,

89 p. 454 1995 m. gegužės 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Wafer Zoo prieš Komisiją, T-478/93, Rink.,

1995, p. II-1479, 49 - 50 p.; 1999 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Latino prieš Komisiją,

T-300/97, Rink., 1999, VT p. I-A-259 ir II-1263, 95 ir 101 p.

programos šaltinio kodai – Autorių teisių pažeidimas – Neleistinas praktinės patirties

atskleidimas – Ieškinys dėl žalos atlyginimo

<...> 250. Todėl, atsižvelgiant į šalių pateiktus argumentus ir atsakymus į Bendrojo Teismo pateiktus

klausimus, reikia pripažinti, kad Komisija nesugebėjo užginčyti ieškovių pateiktų duomenų, kuriais

jos pagrindžia teiginį, jog darbams, kuriuos buvo prašoma atlikti Gosselies, reikėjo turėti prieigą prie

EC-Systran Unix versijos šaltinio kodo ir jį pakeisti. Komisijos pozicijai prieštarauja ir ieškovių šiuo

klausimu pateikti techniniai duomenys, ir jos pačios skelbimas apie konkursą. Be to, ieškovės teigia,

kad „paskelbiant konkursą tebuvo sukurtos bendrovės Gosselies, užuomazgos ir ji beveik neturėjo

darbuotojų, tačiau pasamdžius buvusius Systran Luxembourg darbuotojus jai pavyko įgyti skelbime

apie konkursą reikalaujamą personalo kompetenciją ir laimėti pirkimą“. Tačiau iš Komisijos

atsakymo į paskutinės grupės klausimus ir 4 bei 5 prieduose pateiktų Systran Luxembourg veiklos

ataskaitų matyti, kad ši bendrovė vykdė labiau kompiuterinio nei kalbinio pobūdžio užduotis.

Posėdyje Komisija pateikė Gosselies darbuotojų gyvenimo aprašymus, iš kurių galima matyti, kad

jie buvo ne vien lingvistai, bet ir informatikos specialistai, nesunkiai galintys prieiti prie Systran

programos šaltinio kodų ir dirbti su jais, įskaitant priklausančius branduoliui arba susijusioms

kalbinėms sekoms.

<...> 261. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad be išankstinio Systran grupės sutikimo suteikusi teisę atlikti

darbus, dėl kurių reikėjo pakeisti EC-Systran Unix versijoje esančius su Systran programos Systran

Unix versija susijusius elementus, Komisija pažeidė šioje srityje taikytinus bendrus valstybių narių

įstatymams būdingus principus. Dėl šio pažeidimo, kuris yra pakankamai akivaizdus Systran grupės

turimų autorių teisių ir praktinės patirties į Systran programos Systran Unix versiją pažeidimas, gali

kilti Bendrijos deliktinė atsakomybė.



Deliktinė atsakomybė – Valstybės pagalba – Komisijos sprendimas pradėti formalią tyrimo

procedūrą – Trečiajai bendrovei žalą sukeliantys duomenys – Pakankamai akivaizdus teisės

normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Profesionalios paslapties

saugojimo pareiga

<…> 23. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad pagal EB 288 [dabar SESV 340

straipsnis] straipsnio antrą pastraipą kiltų Bendrijos deliktinė atsakomybė už neteisėtus jos organų

veiksmus, turi būti įvykdytos kelios sąlygos, t. y. veiksmų, kuriais kaltinama institucija, neteisėtumas,

žalos realumas ir priežastinis ryšys tarp inkriminuojamų veiksmų ir nurodomos žalos455.

24. Pirmiausia, kalbant apie sąlygą dėl atitinkamiems institucijai ar organui inkriminuojamo elgesio

neteisėtumo, pagal teismų praktiką reikalaujama įrodyti pakankamai akivaizdų teisės normos,

suteikiančios privatiems asmenims teises, pažeidimą 456 . Kiek tai susiję su reikalavimu, kad

pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus, lemiamas kriterijus nustatant, ar jis įvykdytas, yra tai,

jog atitinkama Bendrijos institucija ar organas aiškiai ir sunkiai pažeidė jų diskrecijai galiojančias

ribas. Jeigu ši institucija ar šis organas turi tik labai mažą ar iš viso jokios diskrecijos, pakankamai

akivaizdžiam pažeidimui konstatuoti gali pakakti net paprasto Bendrijos teisės pažeidimo457.

455 1982 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Oleifici Mediterranei prieš EEB, 26/81, Rink., 1982, p. 3057,

16 p.; 2005 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Beamglow prieš Parlamentą ir kt., T-383/00, Rink., 2005, p. II-5459, 95 p. 456 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink.,

2000, p. I-5291, 42 p. 457 2002 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Camar ir Tico, C-312/00 P, Rink.,

2002, p. I-11355, 54 p.; 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Comafrica ir Dole Fresh Fruit

Europe prieš Komisiją, T-198/95, T-171/96, T-230/97, T-174/98 ir T-225/99, Rink., 2002, p. II-1975, 134 p.

<...> 56. Todėl aplinkybė, kad ginčijamame sprendime buvo atskleistos faktinės aplinkybės ir

vertinimai, kuriuose Idromacchine tiesiogiai įvardijama kaip nesugebėjusi patiekti De Poli

galiojančius standartus atitinkančių prekių ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų, yra EB 287 [dabar

SESV 339 straipsnis] straipsnyje numatytos pareigos saugoti profesinę paslaptį pažeidimas. Kadangi

šia pareiga siekiama apsaugoti privatiems asmenims suteikiamas teises ir Komisija neturi didelės

vertinimo laisvės dėl klausimo, ar konkrečiu atveju reikia nukrypti nuo konfidencialumo taisyklės,

konstatuotina, jog šio Bendrijos teisės pažeidimo pakanka, kad būtų konstatuotas pakankamai

akivaizdus pažeidimas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 24 punkte nurodytą teismų praktiką.



Deliktinė atsakomybė – Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems

asmenims, pažeidimas

<...> 33. Norint pripažinti, jog tenkinama Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga,

susijusi su institucijų veiksmų neteisėtumu, pagal teismų praktiką turi būti nustatytas pakankamai

akivaizdus teisės normos, „suteikiančios teisių privatiems asmenims“, pažeidimas 458 arba,

vadovaujantis senesne formuluote – teisės normos, „apsaugančios privačius asmenis“ 459 , arba –

normos, „kuria saugomos privačių asmenų teisės“ 460 . Teismas mano, kad šios trys formuluotės

paprasčiausiai yra tos pačios teisinės sąvokos variantai, kuri toliau šiame sprendime bus išreikšta

vartojant formuluotę „suteikiančios teisių privatiems asmenims“.

34. Šiuo reikalavimu, kad Bendrijos teisės pažeidimas būtų pakankamai akivaizdus, kaip tai

suprantama pagal 33 punkte minėtą Sprendimą Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją461, nesvarbu,

kokio pobūdžio yra nagrinėjamas neteisėtas aktas, siekiama išvengti situacijos, kai dėl pavojaus, jog

reikės atlyginti atitinkamų asmenų tariamai patirtą žalą, atitinkama institucija negali visapusiškai

atlikti savo funkcijų, skirtų užtikrinti bendrąjį interesą, tiek vykdydama norminę veiklą arba

priimdama ekonominės politikos sprendimus, tiek įgyvendindama savo administracinę kompetenciją,

ir kartu neperkelti privatiems asmenims akivaizdaus ir neatleistino pažeidimo pasekmių naštos.

35. Lemiamas kriterijus, leidžiantis manyti, kad šio reikalavimo laikytasi, yra akivaizdus ir rimtas

atitinkamos institucijos diskrecijos ribų nepaisymas. Todėl nustatant, ar buvo toks pažeidimas,

svarbiausia nustatyti atitinkamos institucijos diskrecijos apimtį462. Iš teismo praktikoje suformuluotų

kriterijų matyti, kad jei atitinkama institucija turi tik labai ribotą diskreciją arba netgi jos visai neturi,

pakankamai akivaizdžiam pažeidimui įrodyti gali užtekti ir paprasto Bendrijos teisės pažeidimo463.

458 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink. p. I-5291,

42 p.; 459 1992 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vreugdenhil prieš Komisiją, C-282/90, Rink., 1992, p. I-1937,

19 p.; 1999 m. vasario 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją, C-390/95 P, Rink.,

1999, p. I-769, 58 ir 59 p. 460 2002 m. lapkričio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Rica Foods prieš Komisiją, T-332/00 ir T-350/00,

Rink. p. II-4755, 222 p.; 2003 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Renco prieš Tarybą, T-4/01,

Rink., 2003, p. II-171, 60 p. 461 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink.,

2000, p. I-5291 462 2005 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš CEVA ir Pfizer, C-198/03 P, Rink.,

2005, p. I-6357, 66 p. 463 2002 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Camar ir Tico, C-312/00 P, Rink.,

2002, p. I-11355, 54 p.; 2009 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Schneider Electric,

C-440/07 P, Rink., 2009, p. I-6413, 160 p.; 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Comafrica ir

Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją, T-198/95, T-171/96, T-230/97, T-174/98 ir T-225/99, Rink., 2001, p. II-1975,

134 p.

36. Vis dėlto šia teismo praktika nenustatomas joks automatinis atitinkamos institucijos diskrecijos

neturėjimo ir pripažinimo, jog nusižengimu padarytas pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės

pažeidimas, ryšys.

37. Net jei atitinkamos institucijos diskrecijos apimtis turi lemiamą reikšmę, ji nėra išimtinis

kriterijus. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nuolat primena, kad remiantis EB 288 [dabar SESV

340 straipsnis] straipsnio antra pastraipa jo suformuotu režimu, be kita ko, taip pat atsižvelgiama į

spręstinų situacijų sudėtingumą ir teisės aktų taikymo bei aiškinimo sunkumus.

39. Vadinasi, Bendrijos atsakomybė gali kilti tik konstatavus pažeidimą, kurio tokiomis pačiomis

aplinkybėmis nebūtų padariusi įprastai apdairi ir rūpestinga administracija.

40. Todėl Sąjungos teismas, pirmiausia nustatęs, ar atitinkama institucija turėjo diskreciją, toliau turi

atsižvelgti į spręstinų situacijų sudėtingumą, teisės aktų taikymo ar aiškinimo sunkumus, pažeistos

normos aiškumo ir tikslumo laipsnį bei padarytos teisės klaidos tyčinį ar neatleistiną pobūdį464. Bet

kuriuo atveju Bendrijos teisės pažeidimas yra tikrai akivaizdus, jeigu jis išlieka, nepaisant priimto

sprendimo, kuriuo konstatuojamas inkriminuojamas pažeidimas, prejudicinio sprendimo arba

nusistovėjusios teismo praktikos šiuo klausimu, iš kurių aišku, kad aptariamas elgesys yra

pažeidimas465.

2011 m. lapkričio 23 d. Bendrojo Teismo (antroji išplėstinė kolegija) sprendimas Jose Maria Sison

prieš Europos Sąjungos Taryba (byla T-341/07, Rink., p.)

Deliktinė atsakomybė – Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems

asmenims, pažeidimas

<...> 47. Tačiau iš teismų praktikos matyti, kad ši sąlyga įvykdoma, jei pažeista teisės norma, nors ir

iš esmės skirta bendriesiems interesams, taip pat užtikrinama atitinkamų asmenų individualių interesų

apsauga466.

<...> 52. Taip šiomis nuostatomis užtikrinama asmenų, kuriems šios priemonės gali turėti poveikį,

individualių interesų apsauga, taigi jos vertintinos kaip teisės normos, suteikiančios teisių privatiems

asmenims, kaip tai suprantama pagal 33 punkte nurodytą nusistovėjusią teismų praktiką. Jeigu šio

reglamento 2 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 4 dalimi,

išvardytos materialinės sąlygos neįvykdomos, atitinkamas asmuo iš tiesų turi teisę į tai, kad jam

nebūtų nustatytos aptariamos priemonės. Tokia teisė neišvengiamai reiškia, kad asmuo, kuriam

ribojamosios priemonės nustatytos nagrinėjamose nuostatose nenumatytomis sąlygomis, gali

reikalauti atlyginimo už šių priemonių žalingas pasekmes, jeigu paaiškėja, kad sprendimas priimtas

pakankamai akivaizdžiai pažeidžiant Tarybos taikytas materialines normas“.

2011 m. lapkričio 23 d. Bendrojo Teismo (antroji išplėstinė kolegija) sprendimas Jose Maria Sison

prieš Europos Sąjungos Taryba (byla T-341/07, Rink., p.)

464 2006 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Medici Grimm prieš Tarybą, T-364/03, Rink.,

2006, p. II-79, 79, 87 p.; 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Haim, C-424/97, Rink., 2000, p. I-5123,

41–43 p. 465 2007 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation, C-524/04, Rink.,

2007, p. I-2107, 120 p. 466 1967 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kampffmeyer ir kt. prieš Komisiją, 5/66, 7/66 ir 13/66–24/66,

Rink., 1967, p. 317, 340; 2002 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Lamberts prieš Ombudsmeną,

T-209/00, Rink., 2002, p. II-2203, 87 p.

Deliktinė Sąjungos atsakomybė – Sąlygos – Sąjungos priemonė priimta pažeidžiant

kompetencijos paskirstymą tarp institucijų, o jos materialinės nuostatos prieštarauja viršesnei

privačius asmenis apsaugančiai taisyklei

<...> 80. Reikia priminti, kad nustatant teisės akto neteisėtumą Sąjungos deliktinės atsakomybės

atsiradimas siejamas su sąlygų, tarp kurių yra pakankamai akivaizdus teisės normos, kuria privatiems

asmenims suteikiama teisių, pažeidimas, visumos buvimu467.

81. Taip pat Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad vien kompetencijos paskirstymo tarp

atskirų Sąjungos institucijų sistemos, kuria siekiama užtikrinti sutartyse numatytą institucinę

pusiausvyrą, o ne apsaugoti privačius asmenis, nesilaikymo nepakanka, kad atsirastų Sąjungos

atsakomybė atitinkamų ūkio subjektų atžvilgiu, tačiau yra kitaip, jei Sąjungos priemonė priimta

pažeidžiant kompetencijos paskirstymą tarp institucijų, o jos materialinės nuostatos prieštarauja

viršesnei privačius asmenis apsaugančiai taisyklei.

82. Vadinasi, skundžiamo sprendimo 71–78 punktuose nusprendęs, kad tai, jog Komisija pažeidė

Direktyvoje 75/319 nustatytas kompetencijos paskirstymo tarp jos ir valstybių narių taisykles,

nelemia Sąjungos deliktinės atsakomybės, nes šios taisyklės nesuteikia teisių privatiems asmenims,

ir neatsižvelgęs į šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytą teismo praktiką, pagal kurią toks

pažeidimas, jei padarytas kartu su materialinės nuostatos, suteikiančios tokias teises, pažeidimu, gali

lemti tokią atsakomybę, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

2012 m. balanžio 19 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Artegodan GmbH prieš

Europos Komisiją et Vokietijos Federacinė Respublika (byla C-221/10 P, Rink., p.)

2.4.6.3. Atlygintina žala

Ieškinys dėl žalos atlyginimo - išlaidos, patirtos dėl su Bendrijos teismais susijusių teisminės

kontrolės procedūrų – Priežastinis ryšys – proporcingumo principas

<…> 68. Kalbant apie žalą dėl „išlaidų už teisės ir ekonomikos konsultantų paslaugas“ ir prireikus

dėl amortizacijos išlaidų bei lėšų atidėjimus ir materialinių aktyvų rezervo fondus, taip pat reikia

pažymėti, kad ieškovės nenurodė, kaip šios išlaidos konsultavimo paslaugoms, patirtos „priėmus

ginčijamą reglamentą“, darant prielaidą, jog ieškovės jų iš tiesų patyrė, yra tiesiogiai susijusios su

Teisingumo Teismo minėtame sprendime Ispanija prieš Tarybą468 konstatuotu neteisėtumu.

69. Iš tikrųjų atsakydamos į bendrojo teismo per posėdį pateiktą klausimą ieškovės paaiškino, kad

aptariamos išlaidos yra išlaidos, patirtos dėl šio proceso. Tačiau išlaidos, patirtos dėl su Bendrijos

teismais susijusių teisminės kontrolės procedūrų, turi būti laikomos padengtomis sprendimais dėl

bylinėjimosi išlaidų pagal specialias šios rūšies išlaidoms taikomas procedūros taisykles galutiniuose

sprendimuose, ir specialiose procedūrose, numatytose tais atvejais, kai bylinėjimosi išlaidų dydis yra

ginčijamas. Taikant šias procedūras negalima atgauti tų pačių arba tiems patiems tikslams išleistų

išlaidų, susijusių su ieškiniu dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės, įskaitant šalių, kurios turi padengti

bylinėjimosi išlaidas, nes buvo atmestas jų ieškinys, išlaidas.

70. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės neįrodė, jog patirta žala dėl egzistuojančio

priežastinio ryšio atsirado pažeidus proporcingumo principą priimant ginčijamą reglamentą.

467 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink., 2000, p. I-5291, 41 - 42 p.;

2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, C-282/05 P, Rink., 2007, p. I-2941, 47 p.;

2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-120/06 P ir C-121/06 P, Rink., 2008,

p. I-6513, 172 ir 173 p.468 2006 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ispanija prieš Tarybą, C-310/04, Rink., 2006, p. I-7285

2010 m. sausio 20 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Sungro, SA (T-252/07),



Deliktinė atsakomybė – Viešieji paslaugų pirkimai – Konkurso dalyvio pasiūlymo atmetimas –

Bendrojo Teismo sprendimu panaikintas sprendimas – Senaties terminas - Reali ir tikra žala

dėl prarastos galimybės sudaryti kitą sutartį

<…> 47. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrijos deliktinė atsakomybė už jos institucijų

neteisėtus veiksmus pagal EB 288 [dabar SESV 340 straipsnis] straipsnio antrą pastraipą kyla, jeigu

tenkinamos visos sąlygos, t. y.: veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos realumas

ir priežastinio ryšio tarp veiksmų, kuriais kaltinama, bei nurodytos žalos buvimas469.

<…> 83. Kaip priminta šios nutarties 47 punkte, pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrijos

deliktinė atsakomybė kyla, jeigu tenkinamos visos sąlygos, t. y.: veiksmų, kuriais kaltinamos

institucijos, neteisėtumas, žalos realumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų, kuriais kaltinama, bei

nurodytos žalos buvimas.

84. Pirmiausiai kalbant apie kitą sutartį, reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikia jokios informacijos,

leidžiančios įrodyti sąsają tarp pirmosios sutarties ir kitos sutarties. Todėl neįmanoma nustatyti, ar

yra koks nors priežastinis ryšys tarp neteisėto ieškovės pasiūlymo atmetimo per pirmąjį konkursą ir

žalos, kurią ji tariamai patyrė dėl prarastos galimybės sudaryti kitą sutartį.

85. Bet kuriuo atveju prarastą galimybę sudaryti kitą sutartį galima laikyti realia ir tikra žala tik

tuomet, jei nekyla jokių abejonių, jog, nesant netinkamų Komisijos veiksmų, su ieškove būtų sudaryta

pirmoji sutartis. Pabrėžtina, kad atsižvelgiant į viešųjų konkursų sistemą, kaip antai nagrinėjamoji

šioje byloje, perkančioji organizacija turi didelę diskrecijos teisę priimdama sprendimą sudaryti tam

tikrą sutartį. Taip pat reikia pažymėti, kad Teismas panaikino sprendimą atmesti ieškovės pateiktą

pasiūlymą ir sudaryti pirmąją sutartį su laimėjusiuoju konkurso dalyviu dėl to, kad Komisija neįvykdė

pareigos motyvuoti šį sprendimą. Taigi ieškovė nebuvo visiškai tikra, kad su ja bus sudaryta pirmoji

sutartis, bet taip pat ir bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuri galėtų pagrįsti tokią išvadą.

86. Iš to darytina išvada, kad net ir darant prielaidą, jog ieškovė galėjo prarasti galimybę sudaryti

pirmąją sutartį dėl tariamai netinkamų Žuvininkystės generalinio direktorato veiksmų, t. y. žala,

kurios senaties terminas bet kuriuo atveju suėjęs, vien šios prarastos galimybės negali pakakti tam,

kad ieškovei atsirastų reali ir tikra žala dėl to, kad neteko galimybės sudaryti kitą sutartį, net ir

pripažinus, jog yra pakankamas ryšys tarp šios ir pirmosios sutarčių.

87. Tie patys argumentai a fortiori galioja ir dėl žalos, kurią visiškai bendrais bruožais nurodo ieškovė

ieškinyje ir kuri tariamai atsirado dėl prarastos galimybės sudaryti kitas sutartis su Komisija.

2011 m. birželio 22 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) nutartis Evropaïki Dynamiki - Proigmena

Systimata Tilepikoinonion Pliroforikis kai Tilematikis AE prieš Europos Komisiją (byla T-409/09,

Rink., p.)

Deliktinė atsakomybė – Valstybės pagalba – Komisijos sprendimas pradėti formalią tyrimo

procedūrą – Trečiajai bendrovei žalą sukeliantys duomenys – Pakankamai akivaizdus teisės

normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Profesionalios paslapties

saugojimo pareiga – Reali ir neginčijama žala - Delspinigiai ir palūkanos

469 2006 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Agraz ir kt. prieš Komisiją, C-243/05 P, Rink.,

2006, p. I-10833, 26 p.; 1996 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas International Procurement

Services prieš Komisiją, T-175/94, Rink., 1996, p. II-729, 44 p.



<...> 25. Be to, kalbant apie žalos realumo sąlygą, Bendrijos atsakomybė kyla tik tuomet, jeigu

ieškovas iš tikrųjų patyrė „realią ir neginčijamą“ žalą470. Būtent ieškovas turi pateikti Bendrijos

teismui tokios žalos buvimo ir jos dydžio įrodymų471.

60. Šiuo klausimu konstatuotina, kad, kaip išplaukia iš šio sprendimo 8–12 punktuose išdėstytų

ginčijamo sprendimo frazių, Komisija tiesiogiai įvardijo Idromacchine kaip nesugebėjusią pagaminti

sertifikavimo standartus atitinkančių rezervuarų (žr. ginčijamo sprendimo 10 punkto iii papunktį,

28 punkto trečią pastraipą ir 29 punkto trečią pastraipą) ir patiekti jų pagal sutartinius įsipareigojimus

(žr. ginčijamo sprendimo 31 punktą), ir dėl to savo poreikiams patenkinti De Poli turėjo kreiptis į kitą

įmonę. Todėl tokios frazės, kuriose Idromacchine nepalankiai pristatoma kaip įmonė, nesugebanti

pasiūlyti galiojančius standartus atitinkančių paslaugų, taigi ir laikytis sutartinių įsipareigojimų, gali

sumenkinti jos gerą vardą ir reputaciją, kurie savaime turi komercinę vertę, o to Komisija savo

rašytiniuose dokumentuose ir neginčija.

61. Taip pat svarbu pažymėti, kad lygiai taip pat kaip ir šio sprendimo 39 punkte minėto Sprendimo

M prieš Ombudsmeną472 150 punkte buvo nusprendęs Pirmosios instancijos teismas, jog dėl pačios

aplinkybės, kad Ombudsmeno internetiniame puslapyje buvo paskelbtas jo sprendimas, kuriame

ieškovas byloje, kurioje priimtas minėtas teismo sprendimas, nurodžius jo vardą buvo susietas su

blogo administravimo atveju, tad realiai ir neginčijamai paveiktas, paties ginčijamo sprendimo frazių,

kuriose tiesiogiai įvardijama Idromacchine, paskelbimo Oficialiajame leidinyje pakanka realiam ir

neginčijamam šios bendrovės patirtos žalos pobūdžiui konstatuoti.

<...> 77. Kalbant apie ieškovų prašymus dėl, pirma, palūkanų už laikotarpį nuo ginčijamo sprendimo

paskelbimo iki teismo sprendimo paskelbimo dienos ir, antra, delspinigių už laikotarpį nuo teismo

sprendimo paskelbimo iki visiško mokėtinos kompensacijos sumokėjimo, pažymėtina, kad, turint

omenyje tai, jog Bendrijos deliktinės atsakomybės sąlygos patenkintos, nepalankios pasekmės,

atsiradusios nuo žalą sukėlusio įvykio iki jos atlyginimo dienos, negali būti ignoruojamos tiek, kiek

reikia atsižvelgti į infliaciją473. Šią infliaciją išreiškia metinė infliacijos norma, kurią šių bendrovių

buveinės valstybėje narėje atitinkamu laikotarpiu nustatė „Eurostat“ (Europos Sąjungos statistikos

agentūra)474. Šiuo klausimu konstatuotina, kad žalą sukėlęs įvykis atsitiko ginčijamo sprendimo

paskelbimo Oficialiajame leidinyje dieną, t. y. 2005 m. vasario 18 d.

<…> 79. Antra, pagal Teisingumo Teismo praktiką žalos atlyginimas turi apimti delspinigius,

skaičiuojamus nuo sprendimo, kuriuo pripažįstama pareiga atlyginti žalą, paskelbimo dienos. Pagal

teismų praktiką taikytina norma apskaičiuojama pagal atitinkamu laikotarpiu ECB [Europos

Centrinis bankas] pagrindinėms refinansavimo operacijoms nustatytą normą, pridėjus du

procentinius punktus475.

<...> 97. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento

91 straipsnio b punktą atlygintinomis išlaidomis laikomos būtinosios išlaidos, kurių dėl proceso

patyrė šalys.

98. Todėl, pirma, kalbant apie išlaidas, susijusias su ekspertų išvada, kurią ieškovai buvo užsakę

siekdami nustatyti patirtų nuostolių, kurių atlyginimo jie reikalauja šioje procedūroje Bendrajame

Teisme, dydį, reikia konstatuoti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tokios šalių išlaidos dėl

teismo proceso negali būti laikomos žala, kuri skirtųsi nuo bylinėjimosi išlaidų naštos476.

470 1982 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 256/80, 257/80,

265/80, 267/80 ir 5/81, Rink., 1982, p. 19, 85 p., 9 p.; 1996 m. sausio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas

Candiotte prieš Tarybą, T-108/94, Rink. p. II-87, 54 p. 471 1976 m. gegužės 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Roquette frères prieš Komisiją, 26/74, Rink. p. 677, 22–24 p.;

1996 m. sausio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Koelman prieš Komisiją, T-575/93, Rink. p. II-1, 97 p. 472 2008 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas M prieš Ombudsmeną, T-412/05, Rink., 2008, p. II-00197 473 2005 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Camar prieš Tarybą ir Komisiją, T-260/97, Rink., 2005, p. II-2741, 138 p.; 1994 m. vasario 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Grigoni prieš EAEB, C-308/87, Rink., 1994, p. I-341, 40 p. 474 2000 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-104/89 ir C-37/90, Rink., 2000, p. I-203, 220, 221 p.;

2008 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Agraz ir kt. prieš Komisiją, T-285/03, Rink., p., 50 p. 475 2002 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Camar ir Tico, C-312/00 P, Rink., 2002, p. I-11355, 146 p. 476 1999 m. birželio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Montorio, C-334/97, Rink., 1999, p. I-3387, 54 p.; 2005 m. rugsėjo 14 d.

Pirmosios instancijos teismo nutartis Ehcon prieš Komisiją, T-140/04, Rink., 2005, p. II-3287, 79 p.

99. Todėl konstatuotina, kad ieškovai neturi pagrindo pagal EB 288 [dabar SESV 340

straipsnis] straipsnio 2 dalį gauti kompensaciją už išlaidas, susijusias su ekspertų išvada, kurią buvo

užsakę dėl šio teismo proceso.

100. Antra, kalbant apie išlaidas advokatui ir vieno Idromacchine darbuoto kelionei, susijusias su

prašymais leisti susipažinti su laiškais, pasikeistais Italijos Respublikos ir Komisijos, kurias ieškovai

tariamai patyrė iki šio teismo proceso, reikia priminti, jog Bendrasis Teismas yra nusprendęs, kad net

jei prieš teisminį ginčo nagrinėjimo etapą atliekamas didelis teisinis darbas, Procedūros reglamento

91 straipsnyje kalbama tik apie procesą Bendrajame Teisme, neįskaitant ankstesnių stadijų. Tai

išplaukia iš Procedūros reglamento 90 straipsnio, kuriame kalbama apie „procesą Bendrajame

Teisme“477. Todėl jei tokios išlaidos būtų pripažintos atlygintina žala nagrinėjant ieškinį dėl žalos

atlyginimo, tai būtų nesuderinama su per ikiteisminę procedūrą patirtų bylinėjimosi išlaidų

neatlygintinu pobūdžiu“.



2.4.6.4. Priežastinis ryšys

Deliktinė atsakomybė – Bendra žemės ūkio politika – Bendrijos pagalbos medvilnei schemos

dalinis pakeitimas – Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 IV antraštinės dalies 10a skyrius,

įtrauktas Reglamento (EB) Nr. 864/2004 1 straipsnio 20 punktu – Ginčijamų nuostatų

panaikinimas Teisingumo Teismo sprendimu – Priežastinis ryšys

<...> 60. Šiuo atveju iš minėto sprendimo Ispaniją prieš Tarybą478 matyti, kad ne pačios ginčijamos

nuostatos, bet tai, kad neatsižvelgta į visus svarbius elementus ir aplinkybes konkrečiai atliekant

reformos poveikio tyrimą prieš jas priimant, buvo laikoma proporcingumo principo pažeidimu. Iš to

išplaukia, kad bet koks pajamų sumažėjimas vien dėl bendros žemės ūkio politikos reformos

medvilnės sektoriuje neturi priežastinio ryšio su Teisingumo Teismo konstatuotu neteisėtumu, nes

dėl pastarojo nekyla klausimas dėl sprendimo imtis tokios reformos. Taigi ieškovės privalėjo pateikti

elementų, įrodančių, kad vykstant 2004 m. reformai pasirinkti susietos ir atsietos pagalbos lygiai,

t. y. atitinkamai 35 % ir 65 %, dėl kurių atsirado jų nurodyta žala, būtų kitokie, jeigu Bendrijos

institucijos būtų pagal šį sprendimą atsižvelgusios į visus svarbius duomenis (poveikis medvilnės

gamybai, su medvilnės kultūra susijusios išlaidos darbo užmokesčiui, naujos schemos poveikis

valymo pramonei).

61. Tačiau ieškovės neįrodė, kad, nesant neteisėtumo, Teisingumo Teismo konstatuoto minėtame

sprendime Ispaniją prieš Tarybą, ginčijamas reglamentas, būtent jo 10a skyrius, kuris buvo įtrauktas

Reglamentu Nr. 1782/2003 479 , sudaro, kaip tai aiškiai matyti iš jo motyvų, Reglamentu

Nr. 1782/2003 inicijuotos bendros žemės ūkio politikos reformos proceso, kurio tikslas – pereiti nuo

kainų politikos ir paramos gamybai prie ūkininkų pajamų rėmimo politikos, kurios vienas svarbiausių

elementų yra tiesioginės paramos augintojams atsiejimas ir bendrosios išmokos schemos sukūrimas

(žr. 1 konstatuojamąją dalį), dalį. Kadangi laipsniškas perėjimas prie nuo gamybos atsietos pagalbos

schemos yra bendros žemės ūkio politikos reformos pagrindas, ieškovės negali savo ieškinyje remtis

pagalbos gamybai schema, galiojusia iki ginčijamo reglamento priėmimo.

477 2002 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Groupe Origny prieš Komisiją, T-38/95 DEP, Rink., 2002, p. II-217, 29 p. 478 2006 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ispanija prieš Tarybą, C-310/04, Rink., 2006, p. I-7285 479 2004 m. spalio 14 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1782/2004, nustatantis maksimalias eksporto grąžinamąsias

išmokas už nugriebto pieno miltelius pagal Reglamente (EB) Nr. 582/2004 numatytą nuolatinį konkursą (OL 2004, L 316

, p. 84)

62. Taip pat būtina pabrėžti, kad šio ieškinio pareiškimo dieną Taryba vis dar nebuvo priėmusi naujo

reglamento ir todėl šioje stadijoje neįmanoma spręsti apie nuostatų dėl pagalbos medvilnei schemos

reformos, kurios bus priimtos po sprendimo Ispanija prieš Tarybą priėmimo ir pagal minėtą

sprendimą, turinį. Šiomis aplinkybėmis būtent ieškovės turi pateikti konkrečių įrodymų, kurie

užtikrintai leistų nustatyti, kad reglamente, kuris bus priimtas, turint omenyje pareigą atsižvelgti į

visus atitinkamus veiksnius ir aplinkybes, lemiančius specifinę padėtį medvilnės sektoriuje, įskaitant

visus elementus, kurie yra būtini vertinant šios kultūros pelningumą, turėtų būti įtvirtinta kitokia

paramos medvilnės augintojams schema nei numatyta ginčijame reglamente.

63. Kitaip tariant, jos privalo įrodyti, kad priimdama naują schemą, kuria atliekant reformos poveikio

tyrimą atsižvelgiama ne tik į teisės normas, bet ir į bendros žemės ūkio politikos tikslus, Taryba

neišvengiamai turėjo pasirinkti kitokią atsietos pagalbos gamintojams schemą ir lygį nei numatyta

ginčijamose nuostatose.

2010 m. sausio 20 d. Bendrojo Teism o (aštuntoji kolegija) sprendimas Sungro, SA (T-252/07),



Apeliacinis skundas – Dempingas – Reglamentas (EB) Nr. 2320/97, nustatantis antidempingo

muitą tam tikrų besiūlių vamzdžių ir vamzdelių importui – Deliktinė atsakomybė – Žala –

Priežastinis ryšys

<…> 40. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad remiantis EB 288 [340] straipsnio antra

pastraipa Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimas ir teisės į patirtos žalos atlyginimą

įgyvendinimas priklauso nuo visų sąlygų, susijusių su veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos,

neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos buvimu,

įvykdymo480.

<…> 48. Su priežastiniu ryšiu susijusi sąlyga nepriklauso nuo nagrinėjamų veiksmų neteisėtumo

sąlygos nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal EB 288 straipsnio antrą pastraipą. Todėl šioje

byloje tai, ar galutiniu reglamentu antidempingo muitai buvo nustatyti neteisėtai, neturi reikšmės

nagrinėjant sąlygą, susijusią su priežastiniu ryšiu.

<...> 53. Bendrais valstybių narių teisės principais, į kuriuos pateikta nuoroda EB 288 straipsnio

antroje pastraipoje, negalima remtis siekiant įrodyti, kad egzistuoja Bendrijos pareiga ištaisyti visas

savo institucijų veiksmų žalingas pasekmes, net ir netiesiogines 481 . EB 288 straipsnio antroje

pastraipoje numatyta priežastinio ryšio sąlyga reikalauja pakankamai tiesioginio priežastinio ryšio

tarp institucijų veiksmų ir žalos482.

<…> 59. Būtina, kad minėtą žalą iš tikrųjų lemtų veiksmai, kuriais kaltinamos institucijos. Tokį

požiūrį patvirtina šio sprendimo 53 punkte priminta nusistovėjusi teismo praktika, pagal kurią net ir

tuo atveju, kai institucijos galėjo prisidėti prie žalos, kurią prašoma atlyginti, padarymo, toks

prisidėjimas gali būti pernelyg netiesioginis dėl kitiems asmenims, tam tikrais atvejais apeliantams,

tenkančios atsakomybės.

<...> 61. Antra, Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad jei galutinis reglamentas

apima apeliantų importuotas prekes ir todėl jie neteisingai klasifikavo šias prekes, reikėtų

konstatuoti, jog lemiama jų nurodytos žalos priežastis yra jų pačių veiksmai, o ne tariamai neteisėti

Tarybos ir

480 1982 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Oleifici Mediterranei prieš EEB, 26/81, Rink. p. 3057, 16 p.; 1994 m. rugsėjo 15 d.

Sprendimas KYDEP prieš Tarybą ir Komisiją, C-146/91, Rink., 1994, p. I-4199, 19 p.; 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas

FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-120/06 P ir C-121/06 P, Rink., 2008, p. I-6513, 106 p. 481 1979 m. spalio 4 d. Sprendimas Dumortier ir kt. prieš Tarybą, 64/76, 113/76, 167/78, 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79,

Rink., 1979, p. 3091, 21 p.; 1992 m. sausio 30 d. Sprendimas Finsider ir kt. prieš Komisiją, C-363/88 ir C-364/88, Rink.,

1992, p. I-359, 25 p. 482 1979 m. spalio 4 d. Sprendimas Dumortier ir kt. prieš Tarybą, 64/76, 113/76, 167/78, 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79,

Rink., 1979, p. 3091, 21 p.



Komisijos veiksmai. Dėl šios prielaidos Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 100 ir

101 punktuose taip pat teisingai priminė, kad reikia patikrinti, ar nukentėjęs asmuo, esant rizikai, jog

žala nebus atlyginta, buvo pakankamai rūpestingas, kad išvengtų žalos ar apribotų jos dydį.

Priežastinis ryšys gali nutrūkti dėl nukentėjusio asmens aplaidumo, kai šis aplaidumas yra lemiama

žalos atsiradimo priežastis.

2010 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Trubowest Handel GmbH ir

Viktor Makarov prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Komisiją (byla C-419/08 P, Rink., 2010,

p. I-02259)

Deliktinė atsakomybė – Konfidencialios informacijos paskelbimas – Žala – Priežastinis ryšys

<...> 167. Galiausiai, pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ar jos apimties ir įrodyti esant

pakankamai tiesioginį priežastinį skundžiamų nagrinėjamos institucijos veiksmų ir šios žalos ryšį

turi Bendrijos atsakomybę pripažinti siekianti šalis483.

168. Kai reikia nustatyti, kiek negauta pelno, taigi neišvengiamai ir hipotetinių sandorių vertę,

ieškovui gali būti sunku tiksliai apskaičiuoti savo tariamai patirtą žalą arba net neįmanoma to

padaryti. Tokiu atveju teismas gali remtis vidutine statistine verte484. Tačiau tai negali atleisti

ieškovo nuo pareigos įrodyti tariamą žalą. Žinoma, negauto pelno vertė neišveng iamai yra

hipotetinis faktas, kurį, neturint galimybės jos tiksliai apskaičiuoti, reikia įvertinti apytiksliai, tačiau

šalis, kuri šiuo faktu remiasi, turi įrodyti duomenis, kuriais galima ir, kiek įmanoma, privaloma

remtis, minėtą faktą apytiksliai įvertinant485.

2010 m. balanžio 28 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Belgian Sewing Thread (BST)

NV prieš Europos Komisiją (byla T-452/05, Rink., 2010, p. II-01373)

Dempingas – Eksporto kaina – Eksporto kainos ir normaliosios vertės palyginimas –

Sumažinimo maržos apskaičiavimas – Deliktinė atsakomybė – Priežastinis ryšys – Neteisėti

veiksmai kaip būtinoji sąlyga žalai atsirasti

<…> 80. Antra, reikia priminti, kad pagal teismo praktiką žala turi būti tiesioginis nurodyto

pažeidimo, o ne ieškovo sprendimo dėl to, kaip reaguoti į tariamai neteisėtą aktą, padarinys.

Nuspręsta, jog tam, kad būtų priežastinis ryšys, nepakanka vien to, kad neteisėti veiksmai būtų

būtinoji sąlyga (conditio sine qua non) žalai atsirasti, t. y. kad ji nebūtų atsiradusi, jei šių veiksmų

nebūtų buvę486.

81. Eksportuojantys gamintojai (ar bet kuri kita suinterestuoji šalis) neprivalo dalyvauti antidempingo

procedūroje487 ir gali savo nuožiūra nuspręsti, ar dalyvauti ir kodėl, taip pat apsispręsti dėl savo

dalyvavimo aktyvumo ir su tuo susijusių išlaidų. Be to, jie, be kita ko, gali nuspręsti dalyvauti tik

nurodydami savo darbuotojams surinkti reikiamus duomenis ir būti atstovaujamiems savo teisės

tarnybos nario arba pasinaudoti teisinių paslaugų bendrovės paslaugomis.

483 2000 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Fresh Marine prieš Komisiją, T-178/98, Rink.,

2000, p. II-3331, 118 p. 484 2000 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-104/89 ir C-37/90,

Rink., 2000, p. I-203, 63–65 p. 485 2007 m. rugpjūčio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis SELEX Sistemi Integrati prieš Komisiją, T-186/05,

Rink., 2007, p. II-0000, 27 p. 486 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T-113/04,

Rink., p., 31–40 p. 487 1996 m. kovo 14 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Dysan Magnetics ir Review Magnetins prieš Komisiją,

T-134/95, Rink., 1996, p. II-181, 27 p.

82. Bet kuriuo atveju, kaip teigia Taryba, negalima laikyti, kad nurodytos išlaidos, kurios atitinka

ieškovių darbuotojų darbą, yra tiesiogiai susijusios su tyrimu, nes jų darbuotojų darbo užmokestis

turėjo būti mokamas neatsižvelgiant į tai, ar vyko antidempingo procedūra. Be to, ieškovės net

neteigia, kad procedūroje dalyvavę asmenys buvo pasamdyti ją stebėti arba kad jie buvo atleisti iš

darbo dėl to, jog nebuvo papildomo darbo krūvio, susijusio su tyrimo stebėsena”.

2011 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Transnational Company

"Kazchrome" AO ir ENRC Marketing AG prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Komisiją (byla

T-107/08, Rink., p.)

2.5. Prašymai dėl ES teisės akto netaikymo

2.5.1. Bendrieji prieštaravimo dėl teisėtumo aspektai

Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo – Reglamentas (EEB) Nr. 2849/92 – Asmens

teisė reikalauti reglamento panaikinimo EB 230 straipsnio pagrindu

<…> 35. Tačiau reikia pripažinti, kad EB 241 [dabar SESV 277 straipsnis] straipsnyje yra išreikštas

bendras teisės principas, suteikiantis ieškovui teisę, skundžiant pagal nacionalinę teisę jo prašymą

atmetantį sprendimą, remtis Bendrijos akto, buvusio jo atžvilgiu priimto nacionalinio sprendimo

pagrindu, negaliojimu, ir kad šio Bendrijos akto galiojimo klausimas gali būti perduotas spręsti

Teisingumo Teismui pasinaudojant prejudicinio sprendimo priėmimo procesu488.

36. Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad šis bendras principas suteikia kiekvienai proceso

šaliai, siekiančiai tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijusio sprendimo panaikinimo, teisę ginčyti

ankstesnių institucijų aktų, buvusių ginčijamo sprendimo pagrindu, galiojimą, jeigu ši šalis neturėjo

teisės pagal EB 230 [dabar SESV 263 straipsnis] straipsnį pareikšti tiesioginio ieškinio dėl šių aktų,

kurie sukėlė jai pasekmių, bet kurių panaikinimo ji negalėjo reikalauti489.

37. Tačiau šis bendras principas, užtikrinantis kiekvieno asmens esamą ar būsimą teisę ginčyti

Bendrijos aktą, buvusį šio asmens atžvilgiu priimto sprendimo pagrindu, nepaneigia fakto, kad

reglamentas tampa galutiniu asmeniui, kurio atžvilgiu jis laikytinas individualiu sprendimu ir kuris

akivaizdžiai galėjo reikalauti jo panaikinimo EB 230 straipsnio pagrindu, todėl asmuo negali remtis

šio reglamento neteisėtumu nacionaliniame teisme. Ši išvada taikytina antidempingo muitus

nustatantiems reglamentams, nes, kaip Teisingumo Teismas yra pastebėjęs šio sprendimo 21 punkte

minėtoje savo praktikoje, jie yra dvigubo pobūdžio, t. y. norminiai aktai ir aktai, galintys tiesiogiai ir

konkrečiai paveikti tam tikrus ūkio subjektus.

<...> 39. Iš tiesų, kaip savo išvados 32–34 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, Nachi Europe

yra su Nachi Fujikoshi susijusi importuotoja ir jos prekių perpardavimo kainos buvo pagrindas

nustatyti eksporto kainas, į kurias atsižvelgta Reglamente Nr. 2849/92 nustatant dempingo ribas

Nachi Fujikoshi atžvilgiu. Remiantis šio sprendimo 21 ir 22 punktuose minėta Teisingumo Teismo

praktika, ši aplinkybė leido daryti išvadą, kad reglamentas, nustatęs atskirą antidempingo muitą Nachi

Fujikoshi gaminamoms prekėms, yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Nachi Europe.

2001 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nachi Europe GmbH prieš Hauptzollamt

Krefeld (byla C-239/99, Rink., 2001, p. I-01197)

Prieštaravimas dėl teisėtumo - Galimybė prašyti pripažinti visuotinai taikomą teisės aktą, kuris

yra jį įgyvendinančio akto priėmimo pagrindas, netaikytinu pagal EB 241 straipsnį –

Pagrindinis ir šalutinis ieškiniai

488 1983 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Universität Hamburg, 216/82, Rink., 1983, p. 2771, 10 ir 12 p. 489 1979 m. kovo 6 d. Sprendimas Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink., 1979, p. 777, 39 p.

<...> 50. Galiausiai primintina, kad ieškovės prašo, nepatenkinus jų pagrindinio reikalavimo,

remiantis EB 241 [dabar SESV 277 straipsnis] straipsniu pripažinti bazinio reglamento

[Reglamentas (EB) Nr. 1260/2001] 2 straipsnio dalį neteisėta ir netaikytina.

51. Dėl šio prašymo pakanka pažymėti, kad EB 241 straipsnyje numatyta galimybė prašyti pripažinti

reglamentą arba kitą visuotinai taikomą aktą, kuris yra jį įgyvendinančio akto priėmimo pagrindas,

netaikytinu, nėra savarankiškas ieškinys, o tik šalutinis. Jei nėra pagrindo pareikšti pagrindinio

ieškinio, negalima pasinaudoti ir EB 241 straipsniu490.

Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) nutartis 2005 m. birželio 28 d. Eridania Sadam SpA

ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-386/04, Rink., 2005, p. II-02531)

Prieštaravimas dėl teisėtumo – Prieštaravimo pareiškimas dublio stadijoje - Nepriimtinumas

<…> 51. Pirmiausia, kalbant apie ieškovės nurodytą prieštaravimą dėl teisėtumo, reikia priminti, kad

jis buvo nurodytas tik dublike. Teisingumo Teismas nusprendė, kad bylos dalykas yra nustatomas

pagal pradinį ieškinį ir kad prieštaravimas dėl teisėtumo nėra priimtinas dubliko stadijoje491. Be to,

prieštaravimas dėl teisėtumo nepagrįstas jokiomis teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo

žinomos proceso metu Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies

prasme.

2005 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji išplėstinė kolegija) sprendimas

Common Market Fertilizers SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T-134/03 ir

T-135/03, Rink., 2005, p. II-03923)

Nacionaliniame teisme ginčijamas Bendrijos akto teisėtumas – Prašymas priimti prejudicinį

sprendimą dėl galiojimo įvertinimo – Priimtinumas – Sąlygos – Ieškinio dėl Bendrijos akto

panaikinimo nepriimtinumas

<…> 39. Visų pirma reikia priminti, kad EB 241 [dabar SESV 277 straipsnis] straipsnis išreiškia

bendrąjį teisės principą, kuris pareiškėjui suteikia teisę pagal nacionalinę teisę pareiškus ieškinį dėl

jo prašymo atmetimo remtis Bendrijos akto, kuris buvo suinteresuotajam asmeniui nepalankaus

nacionalinio sprendimo pagrindu, neteisėtumu, todėl Bendrijos akto galiojimo klausimas gali būti

perduotas spręsti Teisingumo Teismui pagal prejudicinio sprendimo procedūrą.

40. Tačiau šis bendrasis principas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad kiekvienas asmuo turėtų galimybę

ginčyti jam skirto nacionalinio sprendimo pagrindu esantį Bendrijos aktą, neužkerta kelio reglamentui

tapti galutiniu asmeniui, kurio atžvilgiu jis turi būti laikomas individualiu sprendimu, kurį jis

neabejotinai gali reikalauti panaikinti pagal EB 230 [dabar SESV 263 straipsnis] straipsnį, o tai

neleidžia asmeniui remtis reglamento neteisėtumu nacionaliniame teisme.

<…> 43. Reikia pažymėti, kad esant tokiai sistemai, kai valstybės narės joms skirtus bazinius

gamybos kiekius turi padalyti įmonėms gamintojoms ir gali vienos įmonės kvotas perduoti kitai

įmonei, kiekvienam gamintojui kvotos tiesiogiai ir galutinai nustatomos valstybės narės, kuriai jis

priklauso, sprendimu.

44. Be to, reikia priminti, kad esant tokiai sistemai valstybės narės naudojosi tam tikra veiksmų laisve,

nes laikydamosi Bendrijos teisėje nustatytų sąlygų jos galėjo iš naujo padalyti kvotas įmonėms

gamintojoms, ypač tam, kad leistų naujiems rinkos dalyviams imtis izogliukozės gamybos.

490 1999 m. liepos 8 d Pirmosios instancijos teismo nutartis Area Cova ir kt. prieš Tarybą, T-194/95, Rink., 1999, p. II-

2271, 78 p.; 2004 m. liepos 8 d. Nutartis Eridania ir kt. prieš Komisiją 48 p. 491 1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Salerno ir kt. prieš Tarybą, 87/77, 130/77, 22/83, 9/84 ir 10/84,

Rink., 1985, p. 2523, 36 ir 37 p.


45. Todėl ginčijamomis nuostatomis Bendrijos lygiu bazinių gamybos kiekių skyrimas valstybėms

narėms iš principo negali būti tiesiogiai susijęs su įmone gamintoja EB 230 straipsnio ketvirtosios

pastraipos prasme.

46. Galiausia tai, kad Roquette buvo vienintelė Prancūzijos metropolijoje įsteigta izogliukozę

gaminanti įmonė ir kad dėl to jai atiteko visas šiai valstybei skirtas gamybos kiekis, neturi jokios

įtakos šiai išvadai, nes, nesant tuo klausimu priimto nacionalinio sprendimo, niekas jai vien tik

Bendrijos reglamentų pagrindu faktiškai neužtikrino tokio kvotų lygio, nes dalį šių kvotų atitinkama

valstybė narė galėjo perduoti, pavyzdžiui, naujam izogliukozės gamintojui.

47. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad ginčijamos nuostatos negalėjo būti laikomos tiesiogiai

susijusiomis EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme su tokia įmone, pavyzdžiui, Roquette.

Todėl negalima teigti, kad ji turėjo neabejotiną teisę Bendrijos teismuose pareikšti ieškinį dėl šių

nuostatų panaikinimo.

48. Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad fizinis ar juridinis asmuo, pavyzdžiui, Roquette,

tokiomis kaip pagrindinės bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis neturėjo neabejotinos teisės,

remdamasis EB 230 straipsniu, pareikšti ieškinį dėl ginčijamų nuostatų panaikinimo. Todėl toks

asmuo nagrinėjant pagal nacionalinę teisę pareikštą ieškinį gali remtis šių nuostatų neteisėtumu, nors

jis Bendrijos teismuose per EB 230 straipsnyje nustatytą terminą nėra pareiškęs ieškinio dėl šių

nuostatų panaikinimo.

2007 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Roquette Frères prieš Ministre de l'Agriculture, de l'Alimentation, de la Pêche et de la Ruralité (byla C- 441/05, Rink., 2007, p.

I-01993)

Prieštaravimas dėl teisėtumo – Priimtinumas – Nediskriminavimo principas –

Piktnaudžiavimas įgaliojimais

<...> 22. Iš šio straipsnio matyti, kad vykstant teismo procesui valstybė narė gali ginčyti reglamento,

kurio atžvilgiu ji nepareiškė ieškinio dėl panaikinimo, nepasibaigus EB 230 [dabar SESV 263

straipsnis] straipsnio penktojoje pastraipoje nustatytam terminui, teisėtumą. Šiuo atžvilgiu reikia

pažymėti: kadangi valstybių narių teisė pareikšti ieškinį dėl reglamento panaikinimo nėra apribota,

jeigu būtų pritarta Tarybos ir Komisijos nurodytam nepriimtinumo pagrindui, pagal kurį iš esmės

valstybė narė negali remtis reglamento neteisėtumu pasibaigus pirmiau minėtam terminui, jeigu ji

galėjo prašyti jį panaikinti per šį terminą, tai reikštų, kad paneigiama valstybių narių teisė vykstant

teismo procesui kelti klausimą dėl reglamento teisėtumo, kai Teisingumo Teisme jos siekia įrodyti,

kad jis netaikytinas. Kadangi toks aiškinimas, kaip tai nurodo generalinis advokatas savo išvados

61 punkte, prieštarautų pačiam EB 241 [dabar SESV 277 straipsnis] straipsnio tekstui, pagal kurį

šią teisę turi „kiekviena <...> šalis“492, reikia atmesti šį nepriimtinumo pagrindą.

23. Kalbant apie Tarybos ir Komisijos nurodytą nepriimtinumo pagrindą, susijusį su Ispanjos

Karalystės per vėlai pareikštu prieštaravimu dėl teisėtumo, reikia nurodyti, kad yra akivaizdu, jog šis

prieštaravimas oficialiai buvo pateiktas dublike, paskelbus minėtą sprendimą Ispanija prieš Tarybą,

kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, pareikštas dėl Reglamento Nr. 1954/2003 3, 4 ir 6 straipsnių, nors

iš principo tam, kad toks prieštaravimas būtų priimtinas, jis turi būti pateiktas pareiškiant ieškinį ir,

antra, priešingai nei teigia Ispanijos Karalystė, šio ieškinio atmetimas negali būti laikomas teisine ar

faktine aplinkybe, kuri tapo žinoma vykstant procesui Procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalies

prasme493.

492 2003 m. liepos 10 d. Sprendimas Komisija prieš ECB, C-11/00, Rink., 2003, p. I-7147, 76 p. 493 1982 m. balandžio 1 d. Sprendimas Dürbeck prieš Komisiją, 11/81, Rink., 1982, p. 1251, 17 p.

24. Vis dėlto šiuo atveju iš ieškinio matyti, kad Ispanijos Karalystė juo prašo panaikinti Reglamento

Nr. 1415/2004494 1-6 straipsnius, kurie sudaro visas šio reglamento nuostatas, vien dėl tos priežasties,

jog pastarasis įgyvendina Reglamento Nr. 1954/2003495 3, 4 ir 6 straipsnius, kurių teisėtumas buvo

ginčytas teigiant, kad šie straipsniai pažeidžia nediskriminavimo principą ir kad Taryba, priimdama

pastarojo reglamento 6 straipsnį, piktnaudžiavo įgaliojimais. Taigi, nors dublike Ispanijos Karalystė

aiškiai nurodo prieštaravimą dėl viso Reglamento Nr. 1954/2003 teisėtumo, ji jam pagrįsti nepateikia

kitų, nei jau ieškinyje nurodytieji, pagrindų, dėl kurių Taryba galėjo nurodyti savo poziciją jau

atsiliepime į ieškinį. Taigi matyti, kad prieštaravimas dėl Reglamento Nr. 1954/2003 teisėtumo, nors

implicitiškai, bet aiškiai jau buvo pareikštas ieškinyje, todėl nepriimtinumo pagrindas, susijęs su šio

prieštaravimo pavėluotu pateikimu taip pat turi būti atmestas.

2008 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Ispanijos Karalystė prieš

Europos Sąjungos Tarybą (byla C-442/04, Rink., 2008, p. I-03517)

EB 230 straipsnio taikymas – Teisė panaikinti Bendrijos institucijų priimtus teisės aktus –

Tiesioginė ir konkreti sąsaja

<...> 20. Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad negalima pripažinti, jog ginčijamos nuostatos su Afton

yra „konkrečiai“ susijusios, kaip tai suprantama pagal EB 230 [dabar SESV 263 straipsnis]

straipsnio ketvirtą pastraipą.

21. Iš tikrųjų iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tam, kad aktas, kurį ūkio subjektai prašo

panaikinti, būtų laikomas konkrečiai su jais susijęs, turi būti paveikta jų teisinė padėtis dėl tam tikrų

faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir

asmenį, kuriam šis aktas skirtas496.

<...> 23. Direktyvos 2009/30497 1 straipsnio 8 dalis nėra skirta konkrečiai Afton, o su ja susijusi tik

dėl jos, kaip MTT gamintojos, objektyvios savybės, taip pat kaip ir su bet kuriuo kitu ūkio subjektu,

kurio padėtis dabar yra arba gali būti identiška.

24. Be to, reikia taip pat priminti, kad galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų,

kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę, nereiškia, kad tam tikra priemonė turi būti laikoma

konkrečiai susijusia su šiais subjektais, kai akivaizdu, kaip ir pagrindinėje byloje, jog ginčijama

priemonė taikoma atsižvelgiant į joje apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes498.

25. Todėl reikia konstatuoti, kad pagal EB 230 straipsnį Afton pareiškus ieškinį dėl ginčijamų

nuostatų panaikinimo, jis nebūtų neabejotinai priimtinas. Tad ji turi teisę, pareikšdama ieškinį pagal

494 2004 m. liepos 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1415/2004, nustatantis didžiausias metines žvejybos pastangas

tam tikroms žvejybos zonoms ir žvejybos rūšims (OL 2004, L 258, p. 1—5)

495 2003 m. lapkričio 4 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1954/2003 dėl su tam tikromis Bendrijos žvejybos vietomis ir

ištekliais susijusios žvejybinės pastangos valdymo ir pakeičiantis Reglamentą (EB) Nr. 2847/93 bei panaikinantis

Reglamentus (EB) Nr. 685/95 bei (EB) Nr. 2027/95 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 4 skyrius, 6 tomas, L 289, p. 44

– 50)

496 1963 m. liepos 15 d. Sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink., 1963, p. 197, 223 p.; 1994 m. gegužės 18 d.

Sprendimas Codorniu prieš Tarybą, C-309/89, Rink., 1994, p. I-1853, 20 p. 497 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/30/EB, iš dalies keičianti Direktyvos 98/70/EB

nuostatas dėl benzino, dyzelinių degalų (dyzelino) ir gazolių kokybės rodiklių, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių

dujų stebėsenos ir mažinimo mechanizmą, iš dalies keičianti Tarybos direktyvos 1999/32/EB nuostatas dėl vidaus

vandens kelių laivų kuro kokybės rodiklių ir panaikinanti Direktyvą 93/12/EEB (OL 2009, L 140, p. 88—113) 498 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Antillean Rice Mills prieš Tarybą, C-451/98, Rink., 2001, p. I-8949, 52 p.;

2008 m. balandžio 8 d. Nutartis Saint-Gobain Glass Deutschland prieš Komisiją, C-503/07 P, Rink., 2008, p. I-2217,

70 p.

nacionalinę teisę, iškelti minėtų nuostatų negaliojimo klausimą, net jei ieškinio dėl šių nuostatų

panaikinimo per EB 230 straipsnyje nustatytą terminą Bendrijos teisme nepareiškė.

2010 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Afton Chemical Limited prieš

Secretary of State for Transport (byla C-343/09, Rink., 2010, p. I-07027)

Apsauga nuo užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų – Avys ir ožkos – Reglamentas (EB)

Nr. 746/2008 – Mažiau ribojančių likvidavimo priemonių, nei buvo anksčiau numatytos,

priėmimas – Sąjungos teisės akto teisėtumo vertinimas atsižvelgiant į jo priėmimo metu

buvusias faktines ir teisines aplinkybes

<...> 172. Dėl AFSSA [Prancūzijos maisto sanitarinės priežiūros agentūra] 2008 m. spalio 8 d.

nuomonės ir EMST [Europos maisto saugos tarnyba] 2008 m. spalio 22 d. nuomonės, susijusių su

rizika užsikrėsti USE per pieną, primintina, kad Sąjungos akto teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į

jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes499. Todėl vertinant tokio akto teisėtumą

negalima atsižvelgti į aplinkybes, kurios atsirado priėmus Sąjungos aktą500.

173. Kadangi AFSSA 2008 m. spalio 8 d. nuomonė ir EMST 2008 m. spalio 22 d. nuomonė buvo

parengtos po ginčijamo reglamento priėmimo, Bendrasis Teismas, vertindamas šio reglamento

teisėtumą, negali į jas atsižvelgti. Darytina išvada, kad šiomis nuomonėmis grindžiami Prancūzijos

Respublikos argumentai yra netinkami.

2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo (trečioji išplėstinė kolegija) sprendimas Prancūzijos

Respublika prieš Europos Komisiją (byla T-257/07, Rink., p.)

2.5.2. Aktai, dėl kurių gali būti pateiktas prieštaravimas dėl teisėtumo

Prieštaravimas dėl teisėtumo - Komisijos priimtos gairės dėl baudų už konkurencijos taisyklių

pažeidimą apskaičiavimo

<...> 272. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB sutarties 184 [dabar SESV 200

straipsnis] straipsnis išreiškia bendrą principą, kuris garantuoja teisę kiekvienai šaliai, siekiant

tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijusio sprendimo panaikinimo, užginčyti ankstesnių Bendrijos

institucijų aktų galiojimą, kurie ? net jei tai nėra reglamentas ? sudaro teisinį ginčijamo sprendimo

pagrindą, jei ši proceso šalis neturėjo teisės pagal EB sutarties 173 [dabar SESV 190

straipsnis] straipsnį tiesiogiai pateikti ieškinį dėl šių veiksmų, o dabar patiria šių veiksmų pasekmes,

negalėdama reikalauti jų panaikinimo501.

273. Kadangi EB sutarties 184 straipsniu nesiekiama vienai šaliai leisti pareikšti bet kokį ieškinį dėl

bendro pobūdžio teisės akto netaikymo, bendro pobūdžio teisės aktas, kurio teisėtumas ginčijamas,

turi tiesiogiai arba netiesiogiai būti susijęs su ginčo dalyku, o tarp ginčijamo konkretaus sprendimo

ir atitinkamo teisės akto turi būti tiesioginis teisinis sąryšis502.

499 1979 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, 15/76 ir 16/76, Rink., 1979, p. 321, 7

ir 8 p.; 1996 m. gruodžio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimas Altmann ir kt. prieš Komisiją, T-177/94 ir T-377/94, Rink.,

1996, p. II-2041, 119 p. 500 2006 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimas Roquette Frères prieš Komisiją, T-322/01, Rink., 2006, p. II-3137,

325 p. 501 1979 m. kovo 6 d. sprendimas Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink., 1979, p. 777, 39 ir 40 p. 502 1965 m. kovo 31 d. sprendimas Macchiorlati Dalmas e Figli prieš Vyriausiąją Valdybą, 21/64, Rink., 1965, p. 227,

245; 1966 m. liepos 13 d. sprendimas Italija prieš Tarybą ir Komisija, 32/65, Rink., 1966, p. 563, 594; 1993 m. spalio

26 d. sprendimas Reinarz prieš Komisiją, 6/92 ir 52/92, Rink., 1993, p. II-1047, 57 p.

274. Pirmose gairių pastraipose Komisija teigia: „Čia aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos

sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant

atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10 % bendrosios įmonės

apyvartos. <…> Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema

<…>“. Tad gairėse ? nors jos nesudaro ginčijamo sprendimo, kuris remiasi Reglamento Nr. 17

3 straipsniu ir 15 straipsnio 2 dalimi, teisinio pagrindo ? įtvirtinamas bendras ir abstraktus tvarkos,

kurią Komisija nusistatė sprendime numatytoms baudoms nustatyti, reglamentavimas, suteikiantis

įmonėms teisinio tikrumo.

275. Be to, neginčytina, kad Komisija baudą ieškovei apskaičiavo pagal bendrą metodą, kurį numatė

savo gairėse (žr. šio sprendimo 222 punktą).

276. Tad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja tiesioginis teisinis ryšys tarp ginčijamo sprendimo ir bendro

pobūdžio teisės akto, t. y. gairių. Kadangi ieškovė negalėjo reikalauti panaikinti gaires kaip bendro

pobūdžio teisės aktą, jos gali būti prieštaravimo dėl teisėtumo dalyku.

2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas LR AF 1998 A/S,

anksčiau Løgstør Rør A/S, prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-23/99, Rink., 2002, p. II-01705)

Prieštaravimas dėl teisėtumo – Apimtis – Aktai, dėl kurių teisėtumo galima pareikšti

prieštaravimą

<…> 59. Pareigūnui pareiškus ieškinį dėl tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitos, pagrindas, jog

elektroninės bylos buvimas prieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio paskutinei

pastraipai, nes neleidžia Bendrijos teismui perduoti visos šio pareigūno asmeninės bylos, net jeigu

būtų pagrįstas, negalėtų kelti abejonių dėl ginčijamos ataskaitos teisėtumo. Toks argumentas

daugiausia leistų tik teigti, kad Bendrijos teismui tokioje byloje nebuvo pateikta Pareigūnų tarnybos

nuostatuose numatyta informacija. Tačiau Bendrijos teismo atliekamo pareigūno ieškinio

nagrinėjimo teisėtumas visiškai nesusijęs su tuo, ar institucija atsakovė laikėsi Pareigūnų tarnybos

nuostatų 26 straipsnyje jai numatytos pareigos perduoti minėto pareigūno asmeninę bylą. Tik

Bendrijos teismas gali įvertinti proceso organizavimo priemonių taikymo tikslingumą ir nuspręsti

taikyti galimas tyrimo priemones.

2007 m. kovo 15 d. Tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimas Carlos Sanchez Ferriz prieš

Europos Bendrijų Komisiją (byla F-111/05, Rink., 2007, p. FP-I-A-1-00071)

Prieštaravimo dėl teisėtumo apimtis – Individualus sprendimas ir bendro pobūdžio aktas -

Sąsaja

<...> 95. Prieštaravimo dėl teisėtumo apimtis turi būti ribojama tiek, kiek tai būtina išspręsti ginčą;

todėl, pirma, bendro pobūdžio aktas, kurio teisėtumas yra ginčijamas, turi būti tiesiogiai arba

netiesiogiai taikomas klausimui, dėl kurio pareikštas ieškinys, ir, antra, individualus sprendimas ir

nagrinėjamas bendro pobūdžio aktas turi būti tiesiogiai teisiškai susiję.

96. Taigi ieškovui neturėtų būti naudinga panaikinti priemones, kurios nebebuvo taikytinos faktinių

aplinkybių atsiradimo momentu. Todėl kaip nepriimtiną reikia atmesti prieštaravimą dėl teisėtumo,

pareikštą dėl priemonių, panaikintų iki ieškinio pareiškimo.

2009 m. rugsėjo 10 d. Tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimas Joachim Behmer prieš

Europos Parlamentą (byla F-124/07, Rink., p.)

Prieštaravimas dėl teisėtumo – EB 241 straipsnio taikymas – Institucijos vidaus reglamentas –

Taikymo sąlygos

<...> 165. Iš tikrųjų pagal teismų praktiką EB 241 [dabar SESV 277 straipsnis] straipsnio taikymo

sritis apima ir institucijos vidaus reglamentą, kuris, nors ir nėra ginčijamo sprendimo teisinis

pagrindas bei nesukelia tokių pačių pasekmių, kaip reglamentas šio Sutarties straipsnio prasme, tačiau

įtvirtina esminius šiam sprendimui priimti reikalingus procedūrinius reikalavimus ir taip užtikrina

asmenų, kuriems jis skirtas, teisinį saugumą. Iš tiesų svarbu, kad kiekvienas asmuo, kuriam skirtas

sprendimas, galėtų papildomai ginčyti akto, nustatančio formalaus šio sprendimo galiojimo sąlygas,

teisėtumą, nepaisant to, kad nagrinėjamas aktas nėra sprendimo teisinis pagrindas, nes jis negalėjo

prašyti panaikinti šį aktą prieš gaudamas pranešimą apie ginčijamą sprendimą. Todėl Komisijos darbo

tvarkos taisyklių nuostatos gali būti prieštaravimo dėl teisėtumo dalyku, kiek jos užtikrina asmenų

apsaugą503.

166. Be to, reikia priminti, kad prieštaravimas dėl teisėtumo turi apimti tik tai, kas būtina ginčui

išspręsti.

167. EB 241 straipsnio tikslas nėra leisti vienai šaliai ginčyti kokio nors bendro pobūdžio akto

taikymą, kai tai yra naudinga kokiam nors ieškiniui. Bendro pobūdžio aktas, kurio teisėtumas

ginčijamas, turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikytinas byloje, kurioje nagrinėjamas ieškinys, ir turi

būti tiesioginis teisinis ryšys tarp skundžiamo individualaus sprendimo bei atitinkamo bendro

pobūdžio akto504.

2009 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Solvay SA prieš Europos

Komisiją (byla T-57/01, Rink., 2009, p. II-04621)

Prieštaravimas dėl reglamento teisėtumo - Priimtinumas - Sąlygos

<…> 29. Iš pradžių reikia priminti, kad ieškinio pateikimo dieną taikomame EB 241 straipsnyje, kuris

po pakeitimo tapo SESV 277 straipsniu, numatyta, jog bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas

šioje nuostatoje numatyto reglamento teisėtumas, šalis, visų pirma pagrįsdama ieškinį dėl

įgyvendinimo priemonės, gali remtis EB 230 straipsnio antroje pastraipoje, kuri po pakeitimo tapo

SESV 263 straipsnio antra pastraipa, nurodytais pagrindais, net jeigu terminas ieškiniui dėl

reglamento pareikšti yra pasibaigęs. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog ši papildoma

teisės gynimo priemonė yra bendrojo principo, kuriuo siekiama užtikrinti, kad kiekvienas asmuo

turėtų arba būtų turėjęs galimybę užginčyti Sąjungos teisės aktą, kurio pagrindu priimtas sprendimas

jo nenaudai, išraiška505. EB 241 straipsnyje įtvirtinta taisyklė neabejotinai taikoma bylose, kurios

Tarnautojų teisme iškeltos pagal EB 236 straipsnį, kuris po pakeitimo tapo SESV 270 straipsniu.

30. Tačiau iš teismų praktikos taip pat matyti, jog EB 241 straipsnyje numatyta galimybė remtis tuo,

kad reglamentas netaikomas, nėra savarankiška teisė pareikšti ieškinį ir ja galima pasinaudoti tik

papildomai, todėl prieštaravimas dėl teisėtumo yra nepriimtinas dėl pagrindinės teisės pareikšti

ieškinį nebuvimo arba pagrindinio ieškinio nepriimtinumo506.

2010 m. rugsėjo 30 d. Tarnautojų teismo (trečioji kolegija) sprendimas Giorgio Lebedef ir Trevor

Jones prieš Europos Komisiją (byla F-29/09, Rink., p.)

503 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją,

T-305/94–T-307/94, T-313/94–T-316/94, T-318/94, T-325/94, T-328/94, T-329/94 ir T-335/94, Rink., 1999, p. II-931,

286-287 p. 504 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją,

T-305/94–T-307/94, T-313/94–T-316/94, T-318/94, T-325/94, T-328/94, T-329/94 ir T-335/94, Rink., 1999, p. II-931,

288-289 p. 505 1979 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink., 1979, p. 777; 1984 m.

sausio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Andersen ir kt. prieš Parlementą, 262/80, Rink., 1984, p. 195,; 2003 m.

liepos 10 d. Sprendimo Komisija prieš ECB, C-11/00, Rink., 2003, p. 7147, 74–78 p. 506 1981 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Albini prieš Tarybą ir Komisiją, 33/80, Rink., 1981, p. 2141,

17 p.; 1987 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Étoile commerciale ir CNTA prieš Komisiją, 89/86 ir 91/86,

Rink., 1987, p. 3005, 22 p.

Prieštaravimas dėl teisėtumo - Komisijos gairės dėl nacionalinės regioninės pagalbos teikimo

<...> 206. Pirmiausia reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog EB 241

[dabar SESV 277 straipsnis] straipsnis yra bendrojo principo, užtikrinančio kiekvienos proceso

šalies, siekiančios panaikinti sprendimą, kuris yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs, teisę ginčyti

institucijų ankstesnių aktų, kurie, nors ir nėra reglamento formos, yra skundžiamo sprendimo teisinis

pagrindas, galiojimą, jei ši šalis pagal EB 230 [dabar SESV 263 straipsnis] straipsnį neturėjo teisės

pareikšti tiesioginio ieškinio dėl šių aktų, kurių teisines pasekmes ji tokiu būdu patiria negalėdama

reikalauti jų panaikinimo, išraiška507.

207. Kadangi EB 241 straipsnio tikslas nėra leisti vienai šaliai ginčyti kokio nors bendrojo pobūdžio

akto taikymą, kai tai yra naudinga kokiam nors ieškiniui, bendro pobūdžio aktas, kurio teisėtumas

ginčijamas, turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikytinas byloje, kurioje nagrinėjamas ieškinys, ir turi

būti tiesioginis teisinis ryšys tarp skundžiamo individualaus sprendimo bei atitinkamo bendro

pobūdžio akto508.

208. Kalbant apie 1998 m. gaires, reikia pažymėti, kad iš jų įžanginės dalies matyti, jog jos bendrai

ir abstrakčiai nustato kriterijus, kuriuos Komisija taiko vertindama regioninės pagalbos

suderinamumą su bendrąja rinka pagal EB 87 [dabar SESV 107 straipsnis] straipsnio 3 dalies a ir

c punktus, ir taip užtikrina tokią pagalbą teikiančių valstybių narių teisinį saugumą. Konkrečiai

kalbant, 1998 m. gairių 4.2 punkte nustatytas kriterijus taikomas visai šiose gairėse numatomai

pagalbai, neatsižvelgiant į jos tikslą, formą ar dydį.

209. Ginčijamame sprendime Komisija aiškiai rėmėsi 1998 m. gairių 4.2 punktu vertindama

ginčijamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Iš to matyti, kad nors 1998 m. gairių

4.2 punktas nėra ginčijamo sprendimo, kuris grindžiamas EB 88 [dabar SESV 108

straipsnis] straipsnio 2 dalimi ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 62 straipsnio 1 dalies

a punktu, teisinis pagrindas, ši sąlyga bendrai ir abstrakčiai nulėmė būdą, kuriuo Komisija vertino

aptariamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka.

210. Todėl nagrinėjamu atveju yra tiesioginis ryšys tarp ginčijamo sprendimo ir bendrojo pobūdžio

akto, t. y. 1998 m. gairių. Kadangi SF Turistico Immobiliare negalėjo reikalauti gairių kaip bendro

pobūdžio akto panaikinimo, gali būti pateiktas prieštaravimas dėl jų teisėtumo.

2011 m. rugsėjo 20 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Regione autonoma della

Sardegna (T-394/08), SF Turistico Immobiliare Srl (T-408/08), Timsas Srl (T-453/08) ir Grand

Hotel Abi d’Oru SpA (T-454/08) prieš Europos Komisiją (bylos T-394/08, T-408/08, T-453/08 ir

T-454/08, Rink., p.)

507 1979 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink., 1979, p. 777, 39 - 40 p.;

2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas LR AF 1998 prieš Komisiją, T-23/99, Rink., 2002,

p. II-1705, 272 p.508 1965 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Macchiorlati Dalmas prieš Haute Autorité, 21/64, Rink., 1965,

p. 227, 245 p.; 1966 m. liepos 13 d. Sprendimas Italija prieš Tarybą ir Komisiją, 32/65, Rink., 1966, p. 563, 594 p.;

1993 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Reinarz prieš Komisiją, T-6/92 ir T-52/92, Rink., 1993,

p. II-1047, 57 p.; 2005 m. lapkričio 29 d. Sprendimas Heubach prieš Komisiją, T-64/02, Rink., 2005, p. II-5137, 35 p.



2.5.3. Procesas, kurio metu gali būti pateiktas prieštaravimas dėl teisėtumo

Pažeidimo procedūra - Komisijos sprendimo dėl valstybės pagalbos nesilaikymas - Sprendimas

nebuvo ginčijamas pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo – Prieštaravimas dėl sprendimo

teisėtumo - Nepriimtinumas

<…> 9. Komisijos nuomonės turi būti laikomasi. Pagal EB Sutarties 189 [dabar SESV 288

straipsnis] straipsnį, sprendimas yra visapusiškai įpareigojantis tam, kam jis yra skirtas.

Prancūzijos Vyriausybė tinkamu laiku neginčijo Sprendimo Nr. 83/313, todėl šioje proceso stadijoje

neleidžiama ginčyti faktinių ir teisinių išvadų, kuriomis Komisija grindė savo sprendimą.

1985 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos

Respubliką (byla 93/84, Rink., 1985, p. 00829)

Prieštaravimas dėl sprendimo teisėtumo – Negalimumas pateikti

<...> 13. <...> po EB Sutarties 173 [dabar SESV 190 straipsnis] straipsnio trečioje pastraipoje

nurodyto termino pasibaigimo, valstybė narė, kuri yra pagal EB Sutarties 93 [dabar SESV 113

straipsnis] straipsnį priimto sprendimo adresatė, negali pareikšti prieštaravimo dėl tokio sprendimo

galiojimo teisėtumo pagal aukščiau nurodyto straipsnio antrąją pastraipą. Reikia pažymėti, kad

tokia situacija yra nagrinėjamoje byloje.

14. Esant tokioms aplinkybėms, vienintelė gynybos priemonė, kurią gali naudoti Belgijos Vyriausybė

tam, kad paprieštarautų Komisijos argumentams, jog ji nesilaikė sutartinių įsipareigojimų, yra tai, jog

buvo visiškai neįmanoma tinkamai įgyvendinti sprendimo. Reikia paminėti, kad sprendimas

reikalauja pašalinti iš įmonės kapitalo 475 milijonų BFR, dėl kurių buvo nuspręsta 1981 metų

rugpjūčio 3 dieną regioninės valdžios institucijų; toks reikalavimas yra pakankamai tiksliai

apibrėžtas. Atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, tas faktas, jog Belgijos institucijos negali atgauti

sumokėtų sumų, nepagrindžia to, kad įgyvendinimas buvo neįmanomas, nes Komisijos siekis buvo

panaikinti pagalbą, ir kaip pripažino Belgijos Vyriausybė, toks tikslas galėjo būti pasiektas

likviduojant įmonę, kurią Belgijos institucijos galėtų įkurti pagal jų kompetenciją kaip akcijų turėtoją

arba kreditorių.

1986 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Belgijos

Karalystę (byla 52/84, Rink., 1986, p. 00089)

2.6. Prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių

2.6.1. Bendrieji prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo ir nagrinėjimo aspektai

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Prašymo priimtinumas

<...> 23. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką klausimas dėl ieškinio priimtinumo iš esmės neturi būti

teismo nagrinėjamas per apsaugos priemonių taikymo procedūrą, kadangi kiltų grėsmė pagrindinėje

byloje priimti išankstinį sprendimą. Tačiau kai yra tvirtinama, kad pagrindinio ieškinio, kuriuo

grindžiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepriimtinumas yra akivaizdus,

gali būti būtina nustatyti tam tikrus pagrindus, leidžiančius pagal pirminį vertinimą (fumus boni juris)

daryti išvadą dėl tokio ieškinio priimtinumo509.

Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis 2004 m. liepos 2 d. Bactria Industriehygiene-

Service Verwaltungs GmbH & Co. KG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-76/04 R, Rink., 2004,

p. II-02025)


<...> 22. Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 104 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme

imtis kurios kitos laikinosios apsaugos priemonės turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių yra

reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomų

priemonių reikalingumą. Šios sąlygos sudaro visumą, todėl, nepatenkinus bent vienos iš jų, prašymas

sustabdyti vykdymą turi būti atmestas510.

<...> 50. Tačiau ieškovė nepateikia jokio šios savo prašymo dalies, kuri yra neaiški ir netiksli,

paaiškinimo. Prašymas dėl laikinųjų priemonių taikymo, kuriame nėra tiksliai nurodytas jo dalykas,

neatitinka Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 44 straipsnio 1 dalies d punkto, į kurį

nurodo šio reglamento 104 straipsnio 3 dalis, ir todėl yra nepriimtinas511.

<...> 52. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog norėdama, kad būtų taikomos laikinos apsaugos

priemonės, ieškovė turi įrodyti interesą dėl prašomų priemonių taikymo 512 . Taigi prašymas dėl

laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris nepakeistų ieškovės padėties ir todėl nesuteiktų jai

praktinės naudos, turi būti atmestas513.

Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis 2004 m. liepos 2 d. Sumitomo Chemical (UK) plc

prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-78/04 R, Rink., 2004, p. II-02049)

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – Žvejyba – Tarybos reglamentas (EB)

Nr. 1954/2003 – Prašymas iš dalies sustabdyti vykdymą ir taikyti kitas laikinąsias apsaugos

priemones – Priimtinumas – Skuba

<…> 108. Šiuo atžvilgiu būtina pažymėti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, nors

pagrindinio ieškinio priimtinumo problema neturi iš esmės būti nagrinėjama taikant procedūrą dėl

laikinųjų apsaugos priemonių baiminantis, jog nebūtų iš anksto nusprendžiama bylos esmė, tam, kad

prašymas dėl akto vykdymo laikino sustabdymo būtų pripažintas priimtinu, ieškovė turi įrodyti kai

kurių aplinkybių egzistavimą, leidžiantį prima facie daryti išvadą dėl ieškinio priimtinumo tuo

pagrindu, kuris nurodomas jos prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant išvengti,

509 1988 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Distrivet prieš Tarybą, 376/87 R, Rink., 1988, p. 209,

21 p.; 2003 m. balandžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Solvay Pharmaceuticals prieš Tarybą,

T-392/02 R, Rink., 2003, p. II-1825, 53 p. 510 1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis SCK ir FNK prieš Komisiją, C-268/96 P(R), Rink.,

1996, p. I-4971, 30 p. 511 1996 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Lehrfreund prieš Tarybą ir Komisiją,

T-228/95 R, Rink., 1996, p. II-111, 58 p. 512 1989 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo pirmosios kolegijos pirmininko nutartis Caturla-Poch prieš Parlamentą,

C-107/89 R, Rink., 1989, p. 1357; 1996 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Moccia Irme

prieš Komisiją, T-164/96 R, Rink, 1996, p. II-2261, 26 p. 513 1989 m. liepos 31 d. Teisingumo Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartis S. prieš Komisiją, C-206/89 R, Rink.,

1989, p. 2841, 14 p.; 1997 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Moccia Irme prieš Komisiją,

C-89/97 P(R), Rink., 1997, p. I-2327, 45 p.; 2004 m. sausio 16 d Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Arizona

Chemical ir kt. prieš Komisiją, T-369/03 R, Rink., 2004, p. I-0000, 62 p.

kad ta procedūra būtų sustabdytas vykdymas akto, kurį panaikinti Teisingumo Teismas vėliau

atsisakytų, ieškinį pripažinęs nepriimtinu nagrinėjant jį iš esmės514.

109. Toks pagrindinio ieškinio priimtinumo nagrinėjimas turi būti trumpas, atsižvelgiant į laikinųjų

apsaugos priemonių taikymo procedūros skubumą515.

110. Galiausiai prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju pagrindinio ieškinio

priimtinumas gali būti vertinamas tik prima facie, siekiant nustatyti, ar ieškovas nurodė pakankamai

aplinkybių, kurios pateisina a priori išvadą, kad pagrindinio ieškinio priimtinumas nėra neįmanomas.

Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi paskelbti šį ieškinį nepriimtinu, tik jei

pagrindinio ieškinio priimtinumas būtų visiškai neįmanomas. Jei per laikinųjų apsaugos priemonių

taikymo procedūrą būtų nusprendžiama dėl priimtinumo, kuris prima facie nėra visiškai neįmanomas,

tai iš anksto nulemtų Pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindinėje byloje516.

<...> 135. Galiausiai skundžiamas reglamentas [Reglamentas (EB) Nr. 1954/2003517] yra bendrojo

pobūdžio priemonė, kuri abstrakčiai reglamentuotų didelę dalį žvejybos veiklos, susijusios su

daugeliu žvejybos laivų ir žvejų. Skundžiamo reglamento vykdymo iš dalies sustabdymas būtų susijęs

su žvejų iš kitų valstybių narių, ir ypač Ispanijos, interesais, nes būtų apribotos Bendrijos teisės aktų

leidėjo jiems suteiktos teisės vykdyti žvejybos veiklą būtent Azorų vandenyse nediskriminuojant dėl

pilietybės.

136. Šios galimos didelės reikšmės pasekmės dėl skundžiamo reglamento vykdymo dalinio

sustabdymo daugelio suinteresuotųjų asmenų atžvilgiu turi būti vertinamos atsižvelgiant į prašomų

laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą, užkertant kelią rimtai ir nepataisomai žalai, kuria remiamasi,

kol bus priimtas sprendimas dėl pagrindinio ieškinio. Šiame kontekste būtina atsižvelgti į nurodomą

žalos, susijusios su aplinkos klausimais, rimtumą.

137. Galiausiai būtina pastebėti, kad toks vertinimas turėtų atsižvelgti į tai, jog BŽP [bendroji

žuvininkystės politika] srityje Taryba, kaip teisės aktų leidėjas, naudojasi plačia vertinimo laisve,

kuri atitinka politinę atsakomybę, šiai institucijai suteiktą EB 34–37 [dabar SESV 40-43 straipsniai]

straipsniais. Kontroliuojant Tarybos įgaliojimų šioje srityje vykdymą, teisėjas turi apsiriboti

patikrinimu, ar ji nepadarė aiškios klaidos arba nepiktnaudžiavo įgaliojimais, arba aiškiai neperžengė

savo diskrecijos ribų518.

138. Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas neturi,

išskyrus aiškios skubos atvejį, savo vertinimu pakeisti Tarybos pateikto vertinimo, nerizikuodamas

pakenkti šios institucijos veiksmų laisvei519. Esančių interesų palyginimas nulemia, kad laikinąsias

apsaugos priemones taikantis teisėjas gali savo vertinimu pakeisti Tarybos vertinimą tik esant

išimtinėms aplinkybėms, kurioms būdingas ypač rimtas fumus boni juris ir aiški skuba520.

<...> 193. Akivaizdu, skundžiamo reglamento vykdymo dalinis sustabdymas turėtų didelį poveikį

BŽP ir trečiosioms šalims; prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos,

514 1999 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Pfizer Animal Health prieš Tarybą, C-329/99 P(R),

Rink., 1999, p. I-8343, 89 p. 515 2000 m. spalio 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Federación de Cofradías de Pescadores de Guipúzcoa ir

kt. prieš Tarybą, C-300/00 P(R), Rink., 2000, p. I-8797, 35 p. 516 2001 m. sausio 17 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Petrolessence ir SG2R prieš

Komisiją, T-342/00 R, Rink., 2001, p. II-67, 17 p.; 2001 m. gruodžio 19 d. Nutartis Gibraltaro vyriausybė prieš Komisiją,

T-195/01 R ir T-207/01 R, Rink., 2001, p. II-3915, 47 p. 517 2003 m. lapkričio 4 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1954/2003 dėl su tam tikromis Bendrijos žvejybos vietomis ir

ištekliais susijusios žvejybinės pastangos valdymo ir pakeičiantis Reglamentą (EB) Nr. 2847/93 bei panaikinantis

Reglamentus (EB) Nr. 685/95 bei (EB) Nr. 2027/95 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 4 skyrius, 6 tomas, p. 44 – 50) 518 1998 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas NIFPO ir Northern Ireland Fishermen’s Federation prieš

Department of Agriculture for Northern Ireland, C-4/96, Rink., 1998, p. I-681, 42 p. 519 1998 m. kovo 2 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Nyderlandų Antilai prieš Tarybą, T-310/97 R,

Rink., 1998, p. II-455, 64 ir 65 p. 520 2001 m. vasario 1 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Free Trade Foods prieš Komisiją, T-350/00 R,

Rink., 2001, p. II-493, 48 p.

atsižvelgiant į tikslą, kurio jomis siekiama, ir šių priemonių priėmimas drastiškai pasikėsintų į plačią

diskreciją, kuria Taryba naudojasi BŽP srityje. Tokiomis aplinkybėmis laikinąsias apsaugos

priemones taikantis teisėjas Tarybos vertinimą gali pakeisti nebent išimtinėmis aplinkybėmis, esant

ypač rimtam fumus boni juris ir aiškiai skubai, kurių šių atveju nėra.

194. Prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra būtinos, ypač jei manoma, kad egzistuoja kiti

tinkamesni ir proporcingesni būdai, pavyzdžiui, Komisijos ar valstybių narių priimtos nepaprastosios

priemonės BŽP srityje, ir kad ieškovė nesiėmė veiksmų, jog tokios priemonės būtų užtikrintos.

195. Tokiomis aplinkybėmis, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, kad interesų

palyginimas nėra palankus ieškovei.

Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis 2004 m. liepos 7 d. Região autónoma dos Açores

prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-37/04 R, Rink., 2004, p. II-02153)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra – Konkurencija – Administracinė

procedūra – Dokumentai, paimti tyrimo metu – Komisijos atsisakymas taikyti advokato ir jo

kliento bendravimo konfidencialumo apsaugą – Ribos

<...> 28. Pirmiausia reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika laikinosios apsaugos

priemonės teisėjo gali būti skiriamos, tik jei yra nustatyta, kad toks skyrimas iš pirmo žvilgsnio yra

pateisinamas fakto ir teisės požiūriu (fumus boni juris) ir kad jos yra skubios, t. y. siekiant išvengti

rimto ir nepataisomo ieškovo interesų pažeidimo jos turi būti skiriamos ir sukelti pasekmes, kol bus

priimtas galutinis sprendimas dėl bylos esmės. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl prašymas dėl

laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atmestas neįvykdžius bent vienos iš jų521.

<...> 39. Be to, Komisija pripažįsta, kad jei 2003 m. gegužės 8 d. sprendimas vėliau būtų pripažintas

neteisėtu, ji turėtų pašalinti iš bylos neteisėtus dokumentus, ir dėl to jų negalėtų panaudoti kaip

įrodymų.

40. Šiomis aplinkybėmis Komisijos neteisėto A grupės dokumentų panaudojimo galimybė

procedūroje dėl Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimo yra išimtinai teorinė ir bet kuriuo atveju

neįtikima.

41. Reikia pridurti, kad net jeigu paprasčiausias Komisijos susipažinimas su A grupės dokumentuose

esančia informacija, nenaudojant jos procedūroje dėl Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimo,

gali padaryti žalos profesinei paslapčiai, šios aplinkybės savaime nepakanka, kad šioje byloje būtų

patenkinta skubumo sąlyga.

42. Atsižvelgiant į Komisijos įsipareigojimą neleisti tretiesiems asmenims susipažinti su A grupės

dokumentais, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje T-253/03, ir į Komisijos negalėjimą

panaudoti šių dokumentų kaip įrodymų procedūroje dėl Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimo

pripažinus 2003 m. gegužės 8 d. sprendimą neteisėtu, tik ginčijamų dokumentų turinio atskleidimas

galėtų padėti nustatyti, kad šioje byloje skubumo sąlyga yra tenkinama. Šiuo atžvilgiu reikia priminti,

kad atlikdami tyrimą Komisijos pareigūnai jau išnagrinėjo, nors ir glaustai, A grupės dokumentus.

43. Žalos, kuri galėtų atsirasti dėl išsamesnio susipažinimo su šiais dokumentais, nepakanka rimtos

ir nepataisomos žalos realumui nustatyti, kadangi Komisija negali panaudoti taip gautos informacijos.

Teisingumo teismo pirmininko nutartis 2004 m. rugsėjo 27 d. Europos Bendrijų Komisija prieš Akzo

Nobel Chemicals Ltd ir Akcros Chemicals Ltd (byla C-7/04 P(R), Rink., 2004, p. I-08739)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Taikymo sąlygos – Skuba

– Rimta ir nepataisoma žala – Įrodinėjimo pareiga – Ieškovei padaryta rimta ir nepataisoma

521 1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis SCK ir FNK prieš Komisiją, C-268/96 P(R), Rink.,

1996, p. I-4971, 30 p.

žala – Finansinė žala – Situacija, galinti sukelti pavojų ieškovės bendrovės egzistavimui arba

nepataisomai pakeisti jos padėtį rinkoje – Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos

išieškojimo

<…> 27. Prašymo taikyti apsaugos priemones skubos sąlyga turi būti vertinama atsižvelgiant į

laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumą, siekiant, kad nebūtų padaryta didelė ir nepataisoma žala

laikinosios apsaugos priemonės prašančiai šaliai. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis

turi įrodyti, kad ji, nenorėdama patirti tokios žalos, negali laukti, kol bus priimtas sprendimas

pagrindinėje byloje. Ar žala yra neišvengiama, neturi būti visiškai tiksliai nustatyta, pakanka, ypač

jeigu žalos padarymą lemia keletas veiksnių, kad ji būtų numatoma ir pakankamai tikėtina. Tačiau

ieškovė turi pateikti įrodymų dėl numanomų faktų, dėl kurių gali būti padaryta didelė ir nepataisoma

žala.

28. Be to, kad įrodytų, jog skubos sąlyga yra įvykdyta, ieškovė privalo įrodyti, kad sustabdyti

vykdymą ar taikyti kitas prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtina siekiant apsaugoti jos

interesus. Tačiau, siekdama įrodyti skubos sąlygą, ieškovė negali remtis kėsinimusi ne į jos

asmeninius interesus, pvz., kėsinimusi į bendruosius interesus ar trečiųjų šalių, asmenų ar valstybių

interesus ar teises. Į tokius interesus gali būti atsižvelgiama tik tuomet, jei reikia vertinti esamus

interesus.

29. Galiausiai, kadangi nustatyta, kad finansinė žala, išskyrus išimtines aplinkybes, negali būti

laikoma nepataisoma ar sunkiai pataisoma, nes ji gali būti vėliau finansiškai atlyginama, taip pat yra

nustatyta, kad laikinoji apsaugos priemonė yra pateisinama, jeigu galima manyti, kad nepritaikius

šios priemonės, ieškovė atsidurtų padėtyje, kurioje jos veikla galėtų žlugti, kol bus priimtas

sprendimas pagrindinėje byloje, ar negrįžtamai pasikeistų jos padėtis rinkoje.

<…> 33. Žala, padaryta asmenų, kurie yra nesuderinamos su bendrąja rinka valstybės pagalbos

gavėjai, interesams yra būdinga visiems Komisijos sprendimams, kuriais reikalaujama grąžinti tokią

valstybės pagalbą, ir negali būti laikoma, neatsižvelgiant į konkretų žalos masto ir nepataisomo jos

pobūdžio vertinimą, didele ir nepataisoma.

Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis 2004 m. lapkričio 10 d. Wam SpA prieš Europos

Bendrijų Komisiją (byla T-316/04 R, Rink., 2004, p. II-03917)

Laikinosios apsaugos priemonės – Baudos mokėjimas – Banko garantija – Nutarties dėl

laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimas ar panaikinimas

<...> 135. Reikia įvertinti, pirma, ieškovės interesą, nesant galimybės pateikti banko garantijos,

išvengti baudos išieškojimo nedelsiant procedūros ir, antra, Bendrijos finansinį interesą iš jos išieškoti

baudos sumą ir bendrą viešąjį interesą užtikrinti Bendrijos konkurencijos taisyklių veiksmingumą bei

Komisijos paskirtų baudų atgrasantį poveikį522.

<...> 147. Be to, pažymėtina, kad Procedūros reglamento 108 straipsnis taikančiam laikinąsias

apsaugos priemones teisėjui suteikia teisę pasikeitus aplinkybėms bet kuriuo metu pakeisti ar

panaikinti nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo523. Iš šios teismų praktikos išplaukia,

kad „aplinkybių pasikeitimą“ taikantis laikinąsias apsaugos priemones teisėjas aiškina kaip faktines

aplinkybes, kurios gali pakeisti skubaus sprendimo priėmimo kriterijaus įvertinimą byloje. Be to,

522 1999 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo nutartis Publishers Association prieš Komisija, 56/89 R, Rink., 1999,

p. 1693, 35 p.523 2002 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau,

C-232/02 P(R), Rink., 2002, p. I-8977, 123 p.

Teisingumo Teismo manymu, ši galimybė iš esmės parodo, kad šio teisėjo suteiktos priemonės

Bendrijos teisėje iš esmės yra laikino pobūdžio524.

2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Romana Tabacchi SpA prieš

Europos Bendrijų Komisiją (byla T-11/06 R, Rink., 2006, p. II-02491)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Sprendimo viešųjų

pirkimų srityje vykdymo sustabdymas

<…> 105. Nors laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas neprivalo iš anksto spręsti dėl

priemonių, kurių galėtų imtis Komisija, vykdydama galimą sprendimą dėl panaikinimo, bendrasis

teisės principas suteikti visišką ir veiksmingą teisminę apsaugą įpareigoja teisės subjektams suteikti

laikinąją apsaugą, jeigu būtina užtikrinti, kad būsimas galutinis sprendimas būtų visiškai

veiksmingas, ir siekiant išvengti Bendrijos teismų užtikrinamos teisinės apsaugos spragos.

<…> 107. Todėl procedūroje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, susijusioje su viešojo

pirkimo sutarties sudarymu, reikia išnagrinėti, ar, priėmus galimą sprendimą dėl panaikinimo,

galimybė Komisijai organizuoti naują konkurso procedūrą leistų atlyginti ieškovo nurodomą žalą ir,

jeigu atsakymas būtų neigiamas, įvertinti, ar ji ieškovui gali būti atlyginta.

<...> 118. Jeigu ieškovas prarado galimybę sudaryti sutartį, dėl kurios vyko Bendrijos konkurso

procedūra, ir jeigu labai sunku, tiksliau tariant, net neįmanoma įvertinti tokios galimybės ir todėl

sunku pakankamai tiksliai nustatyti dėl šios prarastos galimybės patirtą žalą, tokios galimybės

praradimas gali būti laikomas sunkiai adekvačiai atlyginama žala. Taip yra ir tokiu atveju, jei

atsižvelgus į bylos aplinkybes labai sunku įvertinti konkurencinio pranašumo vertę bei dėl to

pakankamai tiksliai nustatyti žalą, patirtą praradus galimybę įgyti šį pranašumą.

2006 m. liepos 20 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Globe SA prieš Europos


Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Reikalavimai dėl visuomenės sveikatos apsaugos –

Ekonominiai motyvai

<...> 140. Kai laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų

apsaugos priemonių vertina įvairius su byla susijusius interesus, jis turi nustatyti, ar bylą iš esmės

nagrinėjančio teismo sprendimas panaikinti ginčijamą teisės aktą leistų atitaisyti dėl nedelsiamo jo

taikymo susidariusią padėtį ir, atvirkščiai, ar šio teisės akto vykdymo sustabdymas sudarytų kliūčių

jį taikyti visą, jei ieškinys pagrindinėje byloje būtų atmestas.

141. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog iš esmės su visuomenės sveikatos apsauga susiję reikalavimai

turi neginčijamai nusverti ekonominius motyvus525. Tai reiškia, kad kai remiamasi rimtu pavojumi

visuomenės sveikatai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, nepaisydamas formalaus

savo nepriklausomumo vertinant interesus, beveik neišvengiamai bus linkęs priimti sprendimą

visuomenės sveikatos apsaugos naudai526.

524 2002 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo nutartis Komisija prieš Artegodan, C-440/01 P(R), Rink., 2002, p. I-1489,

129 p. 525 1999 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Alpharma prieš Tarybą, T-70/99 R, Rink.,

1999, p. II-2027, 152 p. 526 2003 m. balandžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Solvay Pharmaceuticals prieš Tarybą,

T-392/02 R, Rink., 2003, p. II-1825, 122 p.

2007 m. rugsėjo 28 d. (date) Pirmosios instancijos teismo (Teisėjas, turintis teisę taikyti laikinąsiais

apsaugos priemones) nutartis Prancūzijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla

T-257/07 R, Rink., 2007, p. II-04153)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas - Taikymo sąlygos – „Fumus boni juris“–

Kumuliacinis pobūdis – Teismo diskrecija taikant laikinąsias apsaugos priemones

<…> 19. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, susijusios su skuba ir fumus boni juris, yra

kumuliacinės, todėl prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikia atmesti, jei netenkinama

viena iš šių sąlygų.

20. Atlikdamas visapusį nagrinėjimą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjantis

teismas turi didelę diskreciją ir atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes gali pasirinkti šių įvairių

sąlygų patikrinimo metodą ir šio nagrinėjimo tvarką, nes jokia Bendrijos teisės norma jis nėra

įpareigotas taikyti iš anksto nustatyto analizės modelio, kad būtų įvertinta būtinybė priimti laikiną

sprendimą.

2007 m. lapkričio 21 d. Tarnautojų teismo pirmininko nutartis Nicole Petrilli prieš Europos Bendrijų

Komisiją (byla F-98/07 R, Rink., 2007, p. FP-II-A-1-02051)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas –Rimtos ir nepataisomos žalos nebuvimas –

Atsargumo principas – Apsaugos priemonės

<...> 116. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

skuba turi būti vertinama atsižvelgiant į būtinybę priimti laikiną sprendimą, kad šalis, pateikusi

prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išvengtų rimtos ir nepataisomos žalos. Todėl

laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis turi įrodyti, kad ji, nenorėdama patirti tokios žalos, negali

laukti, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje527.

117. Kai žala priklauso nuo keleto veiksnių, pakanka, kad jos atsiradimas būtų nuspėjamas su

pakankamu tikimybės laipsniu 528 . Vis dėlto ieškovas privalo įrodyti faktus, kuriais tariamai

grindžiamas rimtos ir nepataisomos žalos atsiradimas.

118. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad siekdamas nustatyti, ar žala, dėl kurios ieškovai baiminasi,

yra rimta ir nepataisoma bei pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių ėmimąsi, laikinąsias apsaugos

priemones taikantis teisėjas turi turėti įrodymų, leidžiančių jam nustatyti tikslias pasekmes, kurios,

nesiėmus prašomų priemonių, greičiausiai kils kiekvienai suinteresuotai įmonei.

119. Todėl pirmiausia reikia pabrėžti, jog ieškovės teiginys, kad pirmininkas turi taikyti „atsargumo

principą“ ir kad Pirmosios instancijos teismas gali imtis „apsaugos priemonių“ nelaukdamas tolesnių

ieškovės nurodyto pavojaus realumo įrodymų, yra akivaizdžiai nesuderinamas su laikinosioms

apsaugos priemonėms taikomais principais bei teismo praktika ir jam negali būti pritarta.

2008 m. kovo 18 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Aer Lingus Group plc prieš


Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos

priemonės – Taikymo sąlygos – Rimta ir nepataisoma žala – Įrodinėjimo pareiga

527 2001 m. lapkričio 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Duales System Deutschland prieš Komisiją,

T-151/01 R, Rink., 2001, p. II-3295, 187 p. 528 1993 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo nutartis Vokietija prieš Tarybą, C-280/93 R, Rink., 1993, p. I-3667, 32–

34 p.; 1999 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis HFB ir kt. prieš Komisiją, C-335/99 P(R), Rink.,

1999, p. I-8705, 67 p.

<...> 24. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas ne užtikrinti žalos atlyginimą, o

garantuoti visišką sprendimo dėl bylos esmės veiksmingumą. Tam, kad būtų pasiektas šis tikslas,

reikia, kad prašomos priemonės būtų skubios, t. y. būtinos didelei ir nepataisomai žalai ieškovo

interesams išvengti, kad jos būtų nustatytos ir turėtų poveikį, kol bus priimtas sprendimas

pagrindinėje byloje. Laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis turi pateikti įrodymų, kad negalėtų

sulaukti pagrindinės bylos baigties nepatirdama tokios žalos. Nors aišku, kad siekiant nustatyti, jog

buvo padaryta tokia žala, nėra būtina reikalauti, kad žalos atsiradimas būtų nustatytas visiškai aiškiai,

o pakanka, kad žala būtų pakankamai tikėtina, vis dėlto ieškovas privalo įrodyti faktus, kuriais

tariamai grindžiamas didelės ir nepataisomos žalos atsiradimas.

25. Tik piniginė žala iš esmės negali būti pripažinta nepataisoma ar sunkiai pataisoma, jeigu vėliau ji

gali būti atlyginta. Vien poreikis surasti darbą užsienyje iš esmės nėra didelė ir nepataisoma žala.

2008 m. balanžio 25 d. Tarnautojų teismo pirmininko nutartis Kelly-Marie Bennett ir kt. prieš Vidaus

rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) (byla F-19/08 R, Rink.,

2008, p. FP-II-A-1-00713)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Taikymo sąlygos – Visų

nagrinėjamų interesų palyginimas - Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio

2 dalis - Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 23 ir 24 straipsniai

<…> 27. Kai nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikinąsias apsaugos

priemones taikantis teisėjas, dėl kurio sprendimo prašymą pateikęs asmuo gali patirti rimtą ir

nepataisomą žalą, vertina skirtingus nagrinėjamus interesus, jis privalo išnagrinėti, ar bylą iš esmės

nagrinėjančio teismo galimas ginčijamo sprendimo panaikinimas leistų pakeisti situaciją, susidariusią

dėl jo skubaus vykdymo, ir, atvirkščiai, ar šio sprendimo vykdymo sustabdymas sudarytų kliūčių jo

visiškam veiksmingumui, jei ieškinys pagrindinėje byloje būtų atmestas.

28. Sprendimas nušalinti pareigūną nuo pareigų remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo

23 ir 24 straipsniais skirtas galioti visą atitinkamą laikotarpį. Šis laikotarpis atitinka tyrimo trukmę ir

gali tęstis ilgiau, jei institucija mano, kad dėl tarnybos ar (kartais) pareigūno intereso reikia nušalinti

jį nuo pareigų iki tol, kol ji galutinai nuspręs dėl tariamo pareigų nevykdymo. Be to, sprendimas dėl

nušalinimo nuo pareigų faktiškai prarastų savo veiksmingumą, jei jis nesukeltų pasekmių per

laikotarpį, per kurį jis turi jas sukelti.

<…> 36. Todėl tokio sprendimo vykdymo sustabdymas sukelia negrįžtamų pasekmių ir net pavojų,

kad bus iš anksto daroma įtaka Tarnautojų teismo, kuris sprendžia dėl pagrindinio ieškinio,

sprendimui. Jei sprendimo vykdymas nesustabdomas, yra antraip. Iš tiesų, nušalinto pareigūno

reputacijai padaryta žala gali būti atlyginta panaikinus sprendimą nušalinti nuo pareigų arba, jei

reikia, priteisus iš institucijos sumokėti žalos atlyginimą. Taigi lyginant nagrinėjamus interesus reikia

atsižvelgti į minėtą negrįžtamumą ir sustabdyti sprendimo nušalinti nuo pareigų vykdymą tik jei, be

kita ko, sustabdymo skuba atrodo neginčijama.

2008 m. gruodžio 17 d. Tarnautojų teismo pirmininko nutartis Fritz Harald Wenig prieš Europos

Bendrijų Komisiją (byla F-80/08 R, Rink., 2008, p. FP-II-A-1-02675)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Taikymo sąlygos – Skuba – Rimta ir nepataisoma

žala – Priimtinumo sąlygos – Ieškinys – Formos reikalavimai

<...> 31. Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skuba turi būti vertinama atsižvelgiant į

būtinybę priimti laikiną sprendimą, kad šalis, pateikusi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos

priemones, išvengtų rimtos ir nepataisomos žalos. Laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis turi

įrodyti, kad ji, nenorėdama patirti tokios žalos, negali laukti, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje

byloje. Nors tiesa, jog nustatant tokios žalos buvimą nebūtina reikalauti, kad būtų visiškai

neabejotina, jog žala neišvengiama, ir pakanka, kad jos atsiradimas būtų nuspėjamas su pakankamu

tikimybės laipsniu, ieškovas privalo įrodyti faktus, kuriais grindžiamas rimtos ir nepataisomos žalos

atsiradimas.

38. Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį prašymuose taikyti

laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko, turi būti nurodomi faktiniai bei teisiniai pagrindai, iš

pirmo žvilgsnio pagrindžiantys juose prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

2008 m. sausio 30 d. Tarnautojų teismo pirmininko nutartis S prieš Europos Parlamentą (byla F -64/07 R, Rink., 2008, p. FP-II-A-1-00035)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Europos Parlamento akto,

kuriuo Parlamento nario mandatas pripažintas negaliojančiu dėl įgaliojimų neturėjimo,

vykdymo sustabdymas

<...> 70. Kuomet, vykstant laikinųjų apsaugos priemonių procedūrai, kuria siekiama sustabdyti

Europos Parlamento akto, kuriuo vieno iš jo narių mandatas pripažintas negaliojančiu dėl įgaliojimų

neturėjimo, vykdymą, šias priemones taikantis teisėjas padaro išvadą, jog specifiniai ir neatidėliotini

šio nario ir jį pakeisiančio asmens interesai yra lygiaverčiai, jis atsižvelgia į bendresnius interesus,

kurie tokiomis aplinkybėmis įgyja ypatingą reikšmę. Tokie interesai gali būti, pvz., atitinkamos

valstybės narės interesas, kad Parlamentas laikytųsi jos įstatymų rinkimų srityje ir kad jame

posėdžiautų pagal nacionalines rinkimų procedūras išrinkti ir vieno iš aukščiausių jos teismų

pripažinti išrinktais nariai, Parlamento interesas palikti galioti savo sprendimus, išlaikyti politinį

legitimumą bei suinteresuotumas, kad jame posėdžiautų daugiausia balsų gavęs kandidatas. Tik

konstatavęs, jog ir specifiniai, ir bendrieji interesai yra lygiaverčiai, laikinąsias apsaugos priemones

taikantis teisėjas atsižvelgia į rimtą nurodytų pagrindų pobūdį, kad pripažintų fumus boni juris.

2009 m. sausio 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Achille Occhetto ir Europos

Parlamentas prieš Beniamino Donnici (sujungtos bylos C-512/07 P(R) ir C-15/08 P(R), Rink., 2009p. I-00001)

2.6.2. Priimtinumo sąlygos

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas - Sąlygos

<...> 34. Darbo reglamento 104 straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad laikinųjų priemonių prašyme

turi būti nurodytas bylos dalykas, aplinkybės, dėl kurių yra reikalingas skubus sprendimas ir faktiniai

bei teisiniai pareiškimai (fumus boni juris) patvirtinantys prašomų priemonių reikalingumą. Šios

sąlygos yra viena kitą papildančios, taip, kad būtų atsisakyta taikyti laikinąsias priemones, kai vienos

jų trūksta529. Teisėjas, kuriam suteikiama teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reikalui esant

taip pat imasi esamų interesų vertinimo530.

Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis 2004 m. liepos 2 d. Enviro Tech Europe Ltd ir

Enviro Tech International Inc. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-422/03 R II, Rink., 2004, p.

II-02003)

529 1996 m. spalio 14 d. nutartis, SCK ir FNK/Komisija, C-268/96 P(R), Rink., 1996,. p. I-4971, 30 p. 530 2001 m. vasario 23 d. nutartis, Austrija/Taryba, C-445/00 R, Rink., 2001, p. I-1461, 73 p.

http://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?num=C-512/07&language=lt


<...> 23. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką klausimas dėl ieškinio priimtinumo iš esmės neturi būti

teismo nagrinėjamas per apsaugos priemonių taikymo procedūrą, kadangi kiltų grėsmė pagrindinėje

byloje priimti išankstinį sprendimą. Tačiau kai yra tvirtinama, kad pagrindinio ieškinio, kuriuo

grindžiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepriimtinumas yra akivaizdus,

gali būti būtina nustatyti tam tikrus pagrindus, leidžiančius pagal pirminį vertinimą (fumus boni juris)

daryti išvadą dėl tokio ieškinio priimtinumo531.

Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis 2004 m. liepos 2 d. Bactria Industriehygiene-

Service Verwaltungs GmbH & Co. KG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-76/04 R, Rink., 2004,

p. II-02025)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas ir Pirmosios instancijos

teismo pirmininko nustatytos laikinosios apsaugos priemonės

<...> 12. Visų pirma reikia konstatuoti, kad dėl to, jog prašomomis laikinosiomis priemonėmis

siekiama ginčijamo sprendimo sustabdymo ir kad šios priemonės susijusios ir su skundžiamo

sprendimo sustabdymu, šis prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra nepriimtinas.

13. Nors pagal EB 242 [dabar SESV 278 straipsnis] straipsnį prašomos priemonės iš esmės negali

viršyti formalaus apeliacinio skundo pagrindo, kuriuo jos grindžiamos, taip pat reikia pastebėti, kad

pagal nusistovėjusią teismo praktiką negalima pateikti prašymo sustabdyti nepalankų sprendimą,

išskyrus išimtinėmis aplinkybėmis, nes sustabdymas negali pakeisti ieškovo padėties532.

14. Kadangi skundžiamas sprendimas prilygsta nepalankiam sprendimui, nes Pirmosios instancijos

teismas juo atmetė visą ieškinį, ir atsižvelgiant į tai, kad pareiga grąžinti ginčijamą sumą kyla iš

ginčijamo sprendimo, motyvai, susiję su teise į veiksmingą teisminę gynybą, išsamiai išdėstyti

2003 m. liepos 31 d. Nutartyje Le Pen prieš Parlamentą533, reikalauja, kad ieškovas turėtų teisę šiuo

atveju prašyti ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymo.

Teisingumo teismo pirmininko nutartis 2005 m. balanžio 29 d. Technische Glaswerke Ilmenau GmbH

prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-404/04 P-R, Rink., 2005, p. I-03539)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Taikymo sąlygos – Skuba – „Fumus boni juris“ –

Kumuliacinės sąlygos – Visų nagrinėjamų interesų palyginimas

<...> 26. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad

prašymuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nurodytas bylos dalykas, aplinkybės,

dėl kurių reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys

(fumus boni juris) prašomų priemonių reikalingumą. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl prašymai

dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestini, jei nėra tenkinama bent viena sąlyga 534 .

Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus taip pat turi įvertinti šalių interesus

nagrinėjamoje byloje535.

531 1988 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Distrivet prieš Tarybą, 376/87 R, Rink., 1988, p. 209, 21 p.; 2003 m. balandžio 11 d.

Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Solvay Pharmaceuticals prieš Tarybą, T-392/02 R, Rink., 2003, p. II-1825, 53 p. 532 2002 m. vasario 21 d. Nutartis Front National ir Martinez prieš Parlamentą, C-486/01 P-R ir C-488/01 P-R, Rink.,

2002, p. I-1843, 73 p. 533 2003 m. liepos 31 d. Nutartis Le Pen prieš Parlamentą, C-208/03 P-R, Rink., 2003, p. I-7939, 78–88 p. 534 1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis SCK ir FNK prieš Komisiją, C-268/96 P(R), Rink., 1996,

p. I-4971, 30 p.535 2001 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Austrija prieš Tarybą, C-445/00 R, Rink., 2001,

p. I-1461, 73 p.

27. Be to, vykdydamas šį bendrą nagrinėjimą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi

plačią diskreciją ir gali savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, nustatyti būdą, kuriuo šios

skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, taip pat šio nagrinėjimo tvarką, nes jokia Bendrijos teisės

norma nenurodo jam išankstinės analizės tvarkos, pagal kurią reikėtų vertinti būtinumą priimti laikiną

sprendimą536.

2006 m. liepos 20 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Globe SA prieš Europos


Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Interesų palyginimas – Visuomenės sveikatos

apsauga ir ekonominiai interesai

<...> 140. Kai laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų

apsaugos priemonių vertina įvairius su byla susijusius interesus, jis turi nustatyti, ar bylą iš esmės

nagrinėjančio teismo sprendimas panaikinti ginčijamą teisės aktą leistų atitaisyti dėl nedelsiamo jo

taikymo susidariusią padėtį ir, atvirkščiai, ar šio teisės akto vykdymo sustabdymas sudarytų kliūčių

jį taikyti visą, jei ieškinys pagrindinėje byloje būtų atmestas.

141. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog iš esmės su visuomenės sveikatos apsauga susiję reikalavimai

turi neginčijamai nusverti ekonominius motyvus537. Tai reiškia, kad kai remiamasi rimtu pavojumi

visuomenės sveikatai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, nepaisydamas formalaus

savo nepriklausomumo vertinant interesus, beveik neišvengiamai bus linkęs priimti sprendimą

visuomenės sveikatos apsaugos naudai538.

2007 m. rugsėjo 28 d. (date) Pirmosios instancijos teismo (Teisėjas, turintis teisę taikyti laikinąsiais

apsaugos priemones) nutartis Prancūzijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla

T-257/07 R, Rink., 2007, p. II-04153)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – „Fumus boni juris“ – Komuliacinis pobūdis

<…> 19. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, susijusios su skuba ir fumus boni juris, yra

kumuliacinės, todėl prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikia atmesti, jei netenkinama

viena iš šių sąlygų.

20. Atlikdamas visapusį nagrinėjimą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjantis

teismas turi didelę diskreciją ir atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes gali pasirinkti šių įvairių

sąlygų patikrinimo metodą ir šio nagrinėjimo tvarką, nes jokia Bendrijos teisės norma jis nėra

įpareigotas taikyti iš anksto nustatyto analizės modelio, kad būtų įvertinta būtinybė priimti laikiną

sprendimą.

2007 m. lapkričio 21 d. Tarnautojų teismo pirmininko nutartis Nicole Petrilli prieš Europos Bendrijų

Komisiją (byla F-98/07 R, Rink., 2007, p. FP-II-A-1-02051)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento

104 straipsnio 2 ir 3 dalys

536 1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt.,

C-149/95 P(R), Rink., 1995, p. I-2165, 23 p. 537 1999 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Alpharma prieš Tarybą, T-70/99 R, Rink.,

1999, p. II-2027, 152 p. 538 2003 m. balandžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Solvay Pharmaceuticals prieš Tarybą,

T-392/02 R, Rink., 2003, p. II-1825, 122 p.

<...> 66. Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 ir 3 dalis su

laikinosiomis apsaugos priemonėmis susijusiame prašyme turi būti, be kita ko, nurodyti faktiniai ir

teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomų priemonių suteikimą, ir jis turi būti pateiktas

atskiru aktu, pagal to paties reglamento 43 ir 44 punktuose numatytas sąlygas. Šiuo atžvilgiu vien

prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi atsakovei leisti paruošti savo pastabas, o

laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui prireikus priimti sprendimą dėl prašymo be

papildomos informacijos, nes esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis grindžiamas, turi

logiškai ir suprantamai išplaukti iš paties prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teksto“.

2007 m. gruodžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Cheminova A/S ir kt. prieš


Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Priimtinumo sąlygos – Ieškinys – Formos

reikalavimai

<...> 52. Kalbant apie ieškovės prašymą, kad Pirmosios instancijos teismo pirmininkas priimtų bet

kokią panašaus poveikio priemonę Komisijos ir (arba) Ryanair atžvilgiu, kuri, pirmininko nuomone,

būtų tinkama, Komisija teigia, kad tokio pobūdžio prašymas yra per daug neaiškus ir todėl

nepriimtinas. Komisija šį argumentą grindžia nusistovėjusia teismo praktika, kurioje numatoma, jog

pagal EB 243 [dabar SESV 279 straipsnis] straipsnį prašymai taikyti laikinąsias apsaugos

priemones negali būti neaiškūs ir netikslūs539.

53. Vis dėlto tokiais atvejais, kai ieškovų prašomos priemonės turinys yra pakankamai aiškus iš

likusios prašymo dalies, laikinąsias priemones taikantis teisėjas gali nuspręsti, kad prašymas iš esmės

nėra neaiškus ir netikslus, ir todėl laikyti jį priimtinu. Šioje byloje iš pirmojo prašymo aišku, jog

ieškovė siekia, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės tam, kad, inter alia, būtų užtikrinta,

kad Ryanair kaip akcininkė nesinaudotų teisėmis, kol byloje nepriimtinas galutinis sprendimas. Kaip

Komisija pažymi savo pastabų 25 punkte, „ieškovė iš tikrųjų nori neleisti Ryanair pasinaudoti savo

mažumos balsavimo teisėmis“. Prašomų priemonių apimtis šiuo atžvilgiu yra aiškiai išdėstyta

ieškovės pirmajame prašyme. Todėl prašymas priimti „bet kokią panašaus poveikio priemonę

Komisijos ir (arba) Ryanair atžvilgiu, kuri, pirmininko nuomone, būtų tinkama“, yra šioje byloje

pakankamai aiškus, kad būtų tenkinamos Procedūros reglamente nustatytos sąlygos.

2008 m. kovo 18 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Aer Lingus Group plc prieš


2.6.3. Patenkinimo sąlygos

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Pareigos pateikti banko

garantiją kaip sąlygą, kad bauda nebūtų išieškoma nedelsiant, vykdymo sustabdymas –

Taikymo sąlygos

<...> 22. Dėl šioje byloje aptariamos banko garantijos problematikos iš nusistovėjusios teismų

praktikos taip pat matyti, kad prašymas atleisti nuo pareigos pateikti banko garantiją, nustatytos

539 1996 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Lehrfreund prieš Tarybą ir Komisiją, T-228/95

R, Rink., 1996, p. II-111, 58 p.; 2004 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Sumitomo Chemical

prieš Komisiją, T-78/04 R, Rink., 2004, p. II-2049; 2004 m. gruodžio 13 d. Sprendimu C-381/04 P, Rink., 2004, p. I-0000

siekiant užtikrinti, kad bauda nebūtų išieškota nedelsiant, gali būti patenkintas tik esant ypatingoms

aplinkybėms540. Iš tikrųjų galimybė reikalauti pateikti finansinę garantiją yra tiesiogiai numatyta

Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo procedūros reglamentų nuostatose dėl laikinųjų apsaugos

priemonių taikymo procedūrų ir atitinka bendro ir tinkamo Komisijos elgesio taisykles541.

23. Tokių ypatingų aplinkybių buvimas laikytinas nustatytu, jei šalis, prašanti atleisti ją nuo pareigos

pateikti prašomą banko garantiją, įrodo, kad dėl objektyvių priežasčių tokios garantijos pateikti

negali542.

<...> 54. Pagal teismo praktiką sąlyga dėl fumus boni iuris yra įvykdyta, jei bent vienas iš pagrindų,

ieškovių nurodytų grindžiant pagrindinį ieškinį, iš pirmo žvilgsnio yra svarbus ir bent jau nėra

nepagrįstas, arba jei jos argumentų negalima atmesti neatlikus išsamios analizės, kuri yra pagrindinėje

byloje kompetentingo teismo prerogatyva543.

55. Grįsdamos ieškinį, kuriame jos prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, o nepatenkinus šio

reikalavimo – tinkamai sumažinti jų baudas, ieškovės nurodo septynis pagrindus.

<...> 58. Tokie ieškovių argumentai, dėl kurių įmonėms WDI ir WDV skirtos baudos sėkmės atveju

turėtų būti žymiai sumažintos, yra tokie tikslūs, kad leido Komisijai pateikti išsamią nuomonę,

išdėstytą keliuose lapuose. Be to, atsižvelgus į juos, laikinąsias apsaugos priemones taikančiam

teisėjui aišku, kad iš pirmo žvilgsnio pagrindas nėra visiškai nepagrįstas ir kad bet kuriuo atveju

negali būti atmestas neatlikus išsamios analizės, kuri yra sprendimą pagrindinėje byloje priimančio

teismo prerogatyva.

<...> 61. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog yra fumus boni

iuris, dėl kurios baudos turėtų būti sumažintos, kaip ieškovės prašė papildomai.

2011 m. balandžio 13 d. Teisingumo Teismo nutartisWestfälische Drahtindustrie ir kt. prieš Komisiją

(byla T-393/10, Rink., 2011, p. II-01697)

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Valstybės pagalba – Graikijos žemės ūkio draudimo

organizacijos (ELGA) 2008–2009 m. išmokėtos kompensacijos – Sprendimas, kuriuo pagalba

pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka ir kuriuo nurodoma ją susigrąžinti – Prašymas

sustabdyti vykdymą – Fumus boni juris – Skuba – Interesų derinimas

<...> 10. Iš kartu skaitomų, viena vertus, SESV 278 ir 279 straipsnių ir, kita vertus,

SESV 256 straipsnio 1 dalies matyti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali, jei

mano tai esant reikalinga dėl susiklosčiusių aplinkybių, sustabdyti ginčijamo teisės akto taikymą ar

nustatyti reikiamas laikinąsias apsaugos priemones.

11. Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymuose dėl laikinųjų apsaugos

priemonių taikymo nurodomas ginčo dalykas, aplinkybės, dėl kurių reikia skubaus sprendimo, ir

faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomos laikinosios apsaugos priemonės

reikalingumą. Taigi laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti vykdymą ir

taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones, jei nustatyta, kad jų suteikimą prima facie pateisina

faktinės ir teisinės aplinkybės (fumus boni juris) ir kad jos skubios dėl to, jog siekiant, kad būtų

išvengta rimtos ir nepataisomos žalos tų priemonių prašančios šalies interesams, yra būtina, kad jos

540 1982 m. gegužės 6 d. Nutartis AEG prieš Komisiją, 107/82 R, Rink., 1982, p. 1549, 6 p.; 1999 m. gruodžio 14 d.

Nutartis DSR-Senator Lines prieš Komisiją, C-364/99 P [R], Rink., 1999, p. I-8733, 48 p. 541 2003 m. rugpjūčio 5 d. Nutartis IRO prieš Komisiją, T-79/03 R, Rink., 2003, p. II-3027, 25 p.; 2004 m. sausio 21 d.

Nutartis FNSEA ir kt. prieš Komisiją, T-245/03 R, Rink., 2004, p. II-271, 77 p. 542 2003 m. spalio 20 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Leali prieš Komisiją, T-46/03 R, Rink., 2003,

p. II-4473, 33 p.543 2009 m. balandžio 28 d. Nutarties United Phosphorus prieš Komisiją, T-95/09 R, Rink., p., 21 p.; 1995 m. kovo 10 d.

Nutartis Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T-395/94 R, Rink., 1995, p. II-595, 49 p.

būtų priimtos ir pradėtų veikti prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje544. Šios sąlygos yra

kumuliacinės, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti atmestas, jei

netenkinama bent viena iš šių sąlygų545. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus

taip pat turi pasverti šalių interesus nagrinėjamoje byloje546.

<…> 13. Remiantis gerai nusistovėjusia teismų praktika, sąlyga dėl fumus boni juris įvykdyta, kai

bent vienas iš ieškovo nurodytų pagrindų pagrindiniam ieškiniui pagrįsti iš pirmo žvilgsnio atrodo

tinkamas ir bet kuriuo atveju neatrodo nepagrįstas dėl to, kad jis susijęs su kilusiu subtiliu teisės

klausimu, kurio išspręsti iš karto neįmanoma ir kuris vertas išsamaus tyrimo, tačiau jo negali atlikti

laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas ir jis turi būti išnagrinėtas per procesą pagrindinėje

byloje, todėl iš pirmo žvilgsnio ieškinys turi tvirtą pagrindą547.

<…> 36. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

skuba turi būti vertinama atsižvelgiant į laikino sprendimo būtinumą, siekiant išvengti rimtos ir

nepataisomos žalos šaliai, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokia šalis turi pateikti

tvirtų įrodymų, kad negali laukti proceso dėl pagrindinio ieškinio pabaigos asmeniškai nepatirdama

tokios žalos. Nors žalos neišvengiamumas neturi būti neturi būti visiškai tiksliai nustatytas, vis dėlto

jos atsiradimas turi būti numatomas ir pakankamai tikėtinas. Šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias

apsaugos priemones, bet kokiu atveju privalo įrodyti faktines aplinkybes, kurios laikomos

pagrindžiančiomis galimybę patirti rimtą ir nepataisomą žalą bei sudarančiomis galimybę laikinąsias

apsaugos priemones taikančiam teisėjui įvertinti tikslias pasekmes, kurios tikriausiai kiltų

nepritaikius prašomų priemonių, tačiau, suprantama, visiškai hipotetine žala, jei ji grindžiama

būsimais ir neapibrėžtais įvykiais, negalima pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo548.

<...> 43. Todėl per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą būtent reikia įvertinti, ar

prima facie atrodo, kad ieškovė tikrai turi vykdyti įsipareigojimus pagal Sąjungos teisę. Šioje byloje

laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas pripažino, kad yra fumus boni juris, kuriomis galima

pagrįsti ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymą, t. y., kad Graikijos Respublika gali laikinai

nesilaikyti šio sprendimo tiek, kiek juo nurodyta iš ūkininkų susigrąžinti ginčijamus mokėjimus. Taigi

Graikijos Respublikai niekas netrukdo teigti, kad toks staigus susigrąžinimas gali sukelti

administracinių sunkumų, galinčių jai padaryti rimtos ir nepataisomos žalos.

<...> 47. Atsižvelgiant į nurodytą ypač sunkią bendrą finansinę padėtį ir į minėtą Graikijos žemės

ūkio kooperatyvų sąjungų konfederacijos reakciją, labai tikėtina, kad didelė dalis esamų šimtų

tūkstančių pagalbos gavėjų atsisakys sumokėti reikalaujamas sumas, o dėl tos priežasties mokesčių

administratoriaus darbuotojai turės masiškai imtis darbo, nors tų darbuotojų skaičius nepadidėjo.

Akivaizdu, kad toks priverstinis masinis susigrąžinimas mokesčių administratoriui gerokai sutrukdys

vykdyti vieną iš prioritetinių užduočių, t. y. kovoti su mokesčių vengimu ir išieškoti nuo mokesčių

nuslėptas sumas, kurios yra maždaug penkiasdešimt kartų didesnės už ginčijamus mokėjimus.

48. Kiek tai susiję su pavojumi, kad bus sutrikdyta viešoji tvarka, jei nedelsiant bus pradėtas

ginčijamų mokėjimų susigrąžinimas iš Graikijos žemės ūkio sektoriaus, neginčijama, kad socialinis

klimatas Graikijoje šiuo metu pasižymi sumažėjusiu pasitikėjimu viešąja valdžia, bendru

544 1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt.,

C-149/95 P (R), Rink., 1995, p. I-2165, 22 p. 545 1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis SCK ir FNK prieš Komisiją, C-268/96 P (R), Rink.,

1996, p. I-4971, 30 p. 546 2001 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Austrija prieš Tarybą, C-445/00 R, Rink., 2001,

p. I-1461, 73 p.; 2002 m. balandžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Technische Glaswerke Ilmenau

prieš Komisiją, T-198/01 R, Rink., 2002, p. II-2153, 50 p. 547 2003 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Komisija prieš Artegodan ir kt., C-39/03 P-R, Rink.,

2003, p. I-4485, 40 p.; 1995 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Atlantic Container Line ir kt.

prieš Komisiją, T-395/94 R, Rink., 1995, p. II-595, 49 p.; 2010 m. balandžio 30 d. Nutartis Inuit Tapiriit Kanatami ir kt.

prieš Parlamentą ir Tarybą, T-18/10 R, Rink., p., 95 p. 548 2010 m. kovo 26 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartis SNF prieš ECHA, T-1/10 R, Rink., p., 47 – 48 p.; 2010 m.

gegužės 7 d. Bendrojo Teismo pirmininko nutartis Almamet prieš Komisiją, T-410/09 R, Rink., 2010, p. II-00080 p.,

32 p.

nepasitenkinimu ir neteisybės jausmu. Konkrečiai kalbant, kaip pažymėjo Graikijos Respublika, o

Komisija to nepaneigė, aršios demonstracijos prieš drastiškas taupymo priemones, kurių ėmėsi

Graikijos valdžios institucijos, nuolat plinta. Per posėdį Graikijos Respublika dar kartą priminė, kad

per pastaruosius rinkimus Graikijoje iškilo tam tikros kraštutinės dešinės ir kraštutinės kairės

pakraipos partijos.

49. Tokiomis aplinkybėmis Graikijos Respublikos nurodytas pavojus, kad neatidėliojamas ginčijamų

mokėjimų susigrąžinimas iš žemės ūkio sektoriaus gali sukelti demonstracijas, kurios gali virsti

riaušėmis, neatrodo nei visiškai hipotetinis, nei teorinis, nei netikras. Negalima atmesti galimybės,

kad ginčijamų mokėjimų susigrąžinimą tam tikros socialinės grupės gali viešai panaudoti kaip prieš

ūkininkus vykdomos neteisybės pavyzdį ir kad dabartinėje didelių emocijų valdomoje situacijoje

tokios viešos kalbos gali iššaukti vienokias ar kitokias aršias demonstracijas, todėl nesvarbu nustatyti,

kokia gyventojų kategorija gali kelti neramumus, kuriems malšinti kaskart prireikia pasitelkti vis

didesnes tvarkos palaikymo pajėgas. Akivaizdu, kad tokių demonstracijų ir riaušių, kuriomis, kaip

parodė neseni dramatiški įvykiai, jos gali pavirsti, sukeltas viešosios tvarkos sutrikdymas gali

padaryti rimtos ir nepataisomos žalos, kuria Graikijos Respublika gali teisėtai remtis.

53. Graikijos Respublika įrodė savo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skubą ir fumus

boni juris. Todėl reikia pripažinti, kad ji turi teisėtą interesą prašyti sustabdyti vykdymą, tuo labiau

kad Komisija tik teigia, jog būtinybė laikytis konkurencijos taisyklių turi būti viršesnė už „miglotą ir

neaiškią“ grėsmę viešajai tvarkai. Kaip minėta šioje nutartyje, pirma, neakivaizdu, kad ginčijami

mokėjimai atitinka visus SESV 107 straipsnyje nurodytus reikalavimus ir, antra, skuba, grindžiama

pavojumi, kad gali būti sutrikdyta viešoji tvarka, neturi būti laikoma nei miglota, nei neaiškia. Kiek

tai susiję su pavojumi, kad bus pakenkta Graikijos valdžios pastangoms veiksmingai kovoti su bet

kokiu sukčiavimu mokesčių srityje, negalima neatsižvelgti į tai, kad šių pastangų sėkmė yra ir

netiesioginis Sąjungos interesas, nes dalis pajamų, gautų iš Graikijoje surenkamų mokesčių, kaip ir

ginčijamo sprendimo vykdymas, gali papildyti bendrąjį Sąjungos biudžetą.

54. Taigi išimtinėmis aplinkybėmis, kurios šiuo metu būdingos Graikijos ekonominei ir socialinei

padėčiai, reikia suteikti pirmenybę Graikijos Respublikos nurodytiems interesams, susijusiems,

pirma, su socialinės taikos išsaugojimu bei socialinių neramumų prevencija, ir, antra, su galimybe

sutelkti jos mokesčių administratoriaus pajėgumus užduotims, kurias ji laiko svarbiausiomis šaliai.

Be to, dėl vykdymo sustabdymo Sąjungos interesams būtų pakenkta tik tiek, kad nacionalinių

susigrąžinimo priemonių taikymas būtų nukeltas į vėlesnę datą, o kitų požymių, kad toks nukėlimas

gali savaime padaryti neigiamos įtakos sėkmingam šių priemonių taikymui, nėra.

2012 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo nutartis Graikija prieš Komisiją

(byla T-52/12, Rink., p.)

2.7. Apeliacinis procesas

2.7.1. Bendrieji apeliacinio proceso aspektai

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Apeliacinio skundo pagrindas nurodytas dėl sprendimo

motyvo, kuris nebūtinas grindžiant jo rezoliucinę dalį – Netinkamas apeliacinio skundo

pagrindas

<…> 60. Nagrinėjant apeliacinį skundą kaltinimai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo

perteklinių motyvų turi būti atmesti iš karto, kadangi dėl to sprendimas negalėtų būti panaikintas.

Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas 2004 m. spalio 28 d. G. van den Berg prieš Europos

Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisiją (byla C-164/01 P, Rink., 2004, p. I-10225)

Apeliacinis skundas – Teisės klausimai – Pirmosios instancijos teismo kompetencija

<…> 48. Šiuo požiūriu primintina, kad iš EB 225 [dabar SESV 256 straipsnis] straipsnio 1 dalies

ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos išplaukia, jog apeliacinis skundas

paduodamas tik dėl teisės klausimų ir turi būti paremtas pagrindais, susijusiais su Pirmosios

instancijos teismo nekompetencija, apelianto interesams poveikį darančiais procedūros pažeidimais,

arba Pirmosios instancijos teismo padarytu Bendrijos teisės pažeidimu549.

49. Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad tik Pirmosios instancijos teismas yra

kompetentingas, viena vertus, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės

neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, ir, antra vertus, vertinti šias faktines aplinkybes. Šių faktinių

aplinkybių vertinimas nėra Teisingumo Teismo kontrolei pateiktinas teisės klausimas, išskyrus

atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas iškraipė jam pateiktus įrodymus550.

<…> 65. Šiuo požiūriu iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento

58 straipsnio pirmosios pastraipos bei 112 straipsnio 1 dalies c punkto išplaukia, kad apeliaciniame

skunde turi būti aiškiai nurodomi sprendimo, kurį prašoma panaikinti, ginčijami elementai, taip pat

teisiniai argumentai, kuriais konkrečiai grindžiamas šis prašymas551.

Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) nutartis 2005 m. liepos 14 d. Georgios Gouvras prieš Europos

Bendrijų Komisiją (byla C-420/04 P, Rink., 2005, p. I-07251)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankamas motyvavimas – Pirmosios instancijos teismo

numanomas motyvavimas – Priimtinumas - Sąlygos

<…> 60. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnyje ir 53 straipsnio

pirmojoje pastraipoje įtvirtinta Pirmosios instancijos pareiga motyvuoti sprendimus nereikalauja iš

Pirmosios instancijos teismo pateikti paaiškinimų atskirai dėl kiekvieno ginčo šalių nurodyto

argumento. Motyvavimas gali būti netiesioginis, jei jis leidžia suinteresuotajam asmeniui suprasti

priežastis, dėl kurių buvo imtasi atitinkamų priemonių, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai

duomenų, kad galėtų vykdyti savo teisminę kontrolę552.

2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Archer Daniels Midland

Co. ir Archer Daniels Midland Ingredients Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-397/03 P,

Rink., 2006, p. I-04429)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas - Nepriimtinumas

<…> 49. Šioje byloje kalbant apie Pirmosios instancijos teismo atliktą platinimo sutarties sąlygų

išaiškinimą, reikia priminti, jog iš EB 225 [dabar SESV 256 straipsnis] straipsnio ir Teisingumo

Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, kad tik Pirmosios instancijos teismas yra

kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo faktiškai neteisingos

549 2000 m. kovo 16 d. Sprendimas Parlamentas prieš Bieber, C-284/98 P, Rink. p. I-1527, 30 p.; 2001 m. gegužės 10 d.

Nutartis FNAB ir kt. prieš Tarybą, C-345/00 P, Rink., 2000, p. I-3811, 28 p. 550 1994 m. kovo 2 d. Sprendimas Hilti prieš Komisiją, C-53/92 P , Rink., 1994, p. I-667, 42 p.; 2001 m. birželio 21 d.

Sprendimas Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją, C-280/99 P–C-282/99 P, Rink., 2001, p. I-4717, 78 p. 551 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink., 2000, p. I-5291, 34 p.;

2002 m. sausio 8 d. Sprendimas France prieš Monsanto ir Komisiją, C-248/99 P, Rink., 2002, p. I-1, 68 p.; 2003 m.

lapkričio 11 d. Nutartis, Martinez prieš Parlamentą, C-488/01 P, Rink., 2003, p. I-13355, 40 p. 552 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P,

C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink., 2004, p. I-123, 372 p.

išvados išplaukia iš jam pateiktų bylos dokumentų, bei, antra, vertinti šias faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas pagal

minėtą EB 225 straipsnį yra kompetentingas patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir

teisines išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė jomis remdamasis553.

2006 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija

prieš Volkswagen AG (byla C-74/04 P, Rink., 2006, p. I-06585)

Apeliacinis procesas – Apeliacinio skundo atmetimas

<…> 186. Vis dėlto primintina, kad remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, net jei

Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir pažeidžiama Bendrijos teisė, o šio sprendimo

rezoliucinė dalis grindžiama kitais teisiniais motyvais, apeliacinis skundas turi būti atmestas554.

2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas JCB Service prieš Europos


Apeliacinis skundas – Teisingumo Teismo jurisdikcija

<…> 69. Teisės į gynybą užtikrinimas visos procedūros, kuri gali pasibaigti sankcijų, pirmiausia

vienkartinių arba periodinių baudų, paskyrimu, metu yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės

principų, kaip ne kartą buvo nurodyta Teisingumo Teismo praktikoje.

<…> 82. Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo

sprendimo, nustatančio Bendrijos konkurencijos taisykles pažeidusiai įmonei skirtinos baudos dydį,

patikrina, ar, pirma, Pirmosios instancijos teismas teisiškai teisingai atsižvelgė į visus faktorius, kurie

yra pagrindiniai nustatant konkrečios veiklos sunkumą pagal EB 81 ir 82 straipsnius bei Reglamento

Nr. 17 15 straipsnį; antra, jis patikrina, ar Pirmosios instancijos teismas pakankamai atsakė į visus

ieškovės nurodytus argumentus, kuriais siekiama panaikinti ar sumažinti baudą.

83. Kadangi naudodamasis savo neribota jurisdikcija Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik baudų

nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio

5 dalimi metodo gairių nuostatomis, o ne kitomis priemonėmis, aplinkybėmis ar kriterijais, į kuriuos

aptariama įmonė negalėjo atsižvelgti, ši įmonė negali remtis teisės į gynybą pažeidimu.

2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Groupe Danone prieš Europos


Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas

– Teisingumo Teismo vykdoma įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo

atvejį

<…> 49. Taigi tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines

aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, bei,

antra, vertinti šias faktines aplinkybes. Todėl faktinių aplinkybių įvertinimas, išskyrus jam pateiktų

įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurio priežiūrą vykdo Teisingumo Teismas555.

553 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink., 1998, p. I-8417, 23 p. 554 2004 m. gruodžio 2 d. Sprendimas José Martí Peix prieš Komisiją, C-226/03 P, Rink., 2004, p. I-11421, 29 p. 555 2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas DKV prieš VRDT, C-104/00 P, Rink., 2002, p. I-7561, 22 p.; 2004 m. balandžio

29 d. Sprendimas Henkel prieš VRDT, C-456/01 P ir C-457/01 P, Rink., 2004, p. I-5089, 41 p.

2007 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Henkel KgaA prieš Vidaus

rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) (byla C-144/06 P, Rink.,

2007, p. I-08109)

Apeliacinis skundas – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme

<…> 48. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas gali pripažinti apeliacinį skundą

nepriimtiną dėl Pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą atsiradusio įvykio, kuris panaikina

apelianto interesams daromą neigiamą poveikį. Iš tikrųjų apelianto suinteresuotumas pateikti

apeliacinį skundą teisme reiškia, kad dėl apeliacinio skundo baigties jį pareiškusiai šaliai turi atsirasti

nauda556.

2008 m. balanžio 8 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) nutartis Saint-Gobain Glass Deutschland

GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-503/07 P, Rink., 2008, p. I-02217)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Teisės klaidos, kuria remiamasi, nenurodymas –

Nepriimtinumas - Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalis - Pirmosios

instancijos teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies c punktas

<…> 22. Iš Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalies ir iš Pirmosios instancijos

teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde dėl

Tarnautojų teismo sprendimų turi būti aiškiai nurodomi sprendimo, kurį prašoma panaikinti,

ginčijami elementai, taip pat teisiniai argumentai, kuriais konkrečiai grindžiamas šis prašymas. Šio

reikalavimo netenkina apeliacinis skundas, kuriame nepateikiami net argumentai, konkrečiai skirti

ginčijamame sprendime padarytai teisės klaidai įvardyti, ir kuriame tik pakartojami Tarnautojų teisme

jau pateikti ieškinio pagrindai ir argumentai. Iš tiesų toks apeliacinis skundas tėra vien prašymas

peržiūrėti Tarnautojų teismo nagrinėtą ieškinį, o tai nepriskiriama Pirmosios instancijos teismo

kompetencijai.

2008 m. gegužės 8 d. Pirmosios instancijos teismo (apeliacinė kolegija) nutartis Jacques Frankin ir

kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-92/07 P, Rink., 2008, p. II-B-1-00055)


– Atmetimas – Faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas

<…> 20. Apeliacinis skundas gali būti paduodamas tik dėl teisės pažeidimo, o ne dėl faktinių

aplinkybių vertinimo. Tik Tarnautojų teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines

aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, ir,

antra, vertinti šias faktines aplinkybes. Vis dėlto Tarnautojų teismui konstatavus ar įvertinus faktines

aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas, remdamasis EB 225 [dabar SESV 256

straipsnis] straipsniu, kompetentingas patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir

teisines išvadas, kurias Tarnautojų teismas padarė jomis remdamasis.

2008 m. spalio 20 d. (date) Pirmosios instancijos teismo (apeliacinė kolegija) sprendimas Luigi

Marcuccio prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-278/07 P, Rink., 2008, p.II-B-1-00407)

556 1995 m. spalio 19 d. Sprendimas Rendo ir kt. prieš Komisiją, C-19/93 P, Rink., 1995, p. I-3319, 13 p.; 2001 m. sausio

25 d. Nutartis Lech-Stahlwerke prieš Komisiją, C-111/99 P, Rink., 2001, p. I-727, 18 p.

Apeliacinis skundas – Priimtinumas – Vertinimas atsižvelgiant į nagrinėjamą bylą – Šalis, kuri

pagal visus savo reikalavimus ar dalį jų pralaimėjo bylą Tanautojų teisme – Teisingumo Teismo

statuto I priedo 9 straipsnis

<…> 25. Kadangi apeliacinio skundo priimtinumo sąlygos, nustatytos Teisingumo Teismo statuto

I priedo 9 straipsnio antroje pastraipoje, vertinamos atsižvelgiant į nagrinėjamą bylą ir tik į ją, šalis

gali pateikti apeliacinį skundą dėl Tarnautojų teismo sprendimo, kuris pagrįstas kitame galutiniame

sprendime įtvirtintais principais, net jei sprendime, dėl kurio pateikiamas apeliacinis skundas,

Tarnautojų teismas nagrinėjo panašius teisinius klausimus. Iš tiesų dėl to, kad galutinio Tarnautojų

teismo sprendimo motyvais pritarta ieškinio pagrindui, priimtiną apeliacinį skundą pateikiančiam

asmeniui kitoje byloje nedraudžiama ginčyti Tarnautojų teismo atliktą panašaus pagrindo į tą, kuris

nagrinėtas galutiniame sprendime, vertinimą.

26. Be to, iš Teisingumo Teismo statuto I priedo 9 straipsnio antros pastraipos matyti, kad šalis, kuri

pagal visus savo reikalavimus arba jų dalį pralaimėjo bylą, gali pateikti apeliacinį skundą Pirmosios

instancijos teisme.

2007 m. lapkričio 26 d. Pirmosios instancijos teismo (apeliacinių skundų kolegija) sprendimas visaus

rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) prieš Adelaida Lopez Teruel (byla

T-284/07 P, Rink., p.II-B-1-447)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Per apeliacinį procesą pirmą kartą pateiktas pagrindas -

Nepriimtinumas

<…> 27. Iš Pirmosios instancijos procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies, pagal šio reglamento

144 straipsnį taikomos procesui Pirmosios instancijos teisme dėl apeliacinio skundo dėl Tarnautojų

teismo sprendimo, matyti, kad vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų. Taigi prašyme

apklausti liudytojus pirmą kartą pateiktas kaltinimas, susijęs su įrodymų iškraipymu, turi būti

atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas.

2008 m. gruodžio 18 d. (date) Pirmosios instancijos teismo (apeliacinė kolegija) nutartis Michel

Thierry prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-223/07 P, Rink.,2008, p. II-B-1-00519)

Apeliacinis skundas – Teisinių pagrindų ir argumentų išdėstymas skunde – Nepakankamai

tikslus pagrindas – Nepriimtinumas - Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento

138 straipsnio 1 dalies c punktas

<…> 24. Pirmosios instancijos teisme dėl Tarnautojų teismo sprendimo pateiktas apeliacinis

skundas, kuriame nėra jokio specialaus argumento prašymui dėl panaikinimo pagrįsti, o prašymas

atlyginti žalą grindžiamas tik nuoroda į „naujų aplinkybių patikrinimo rezultatus“, neatitinka

Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimų ir

turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas.

2009 m. birželio 22 d. (date) Pirmosios instancijos teismo (apeliacinė kolegija) nutartis Marianne

Timmer prieš Europos Bendrijų Audito Rūmus (byla T-340/08 P, Rink., p.)

Apeliacinis skundas – Priešpriešinis apeliacinis skundas – Dalykas - Teisingumo Teismo

procedūros reglamento 116 straipsnis

<…> 36. Esant tokiai situacijai, kai ieškovas ir atsakovas pirmojoje instancijoje kartu pateikia

apeliacinį skundą dėl to paties Pirmosios instancijos teismo sprendimo, reikia nurodyti, jog iš

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio teksto negalima daryti išvados, kad

atsakovas pirmojoje instancijoje negali kartu pateikti apeliacinio skundo ir priešpriešinio apeliacinio

skundo dėl ieškovo pirmojoje instancijoje pateikto pagrindinio apeliacinio skundo, neatsižvelgiant į

aplinkybę, jog su šiuo sprendimu yra susijusios kelios bylos, kurios buvo sujungtos. Iš esmės,

nepaisant to, kad bylos buvo sujungtos, jos nepraranda savo savarankiško pobūdžio. Taigi apeliacinio

skundo ir priešpriešinio apeliacinio skundo pateikimas kartu nelaikytinas piktnaudžiavimu procesu.

38. Be to, iš šio Procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies teksto negalima daryti išvados, kad

atsakovas pirmojoje instancijoje, kuris pateikė pagrindinį apeliacinį skundą ir priešpriešinį apeliacinį

skundą, priešpriešiniame apeliaciniame skunde negali nurodyti gynybos argumentų, kad atsikirstų į

ieškovo pirmojoje instancijoje pateiktame pagrindiniame apeliaciniame skunde išdėstytus pagrindus.

Tai, kad gynybos argumentai nurodyti atsiliepimo į apeliacinį skundą dalyje „priešpriešinis

apeliacinis skundas“, negali paneigti šios išvados. Iš tikrųjų reikia ne tik vertinti atsiliepimo į

apeliacinį skundą formalų dalies pavadinimą, bet ir šios dalies turinį.

2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas GlaxoSmithKline Services

Unlimited prieš Europos Bendrijų Komisiją (C-501/06 P) ir Europos Bendrijų Komisija prieš

GlaxoSmithKline Services Unlimited (C-513/06 P) ir European Association of Euro

Pharmaceutical Companies (EAEP C) prieš Europos Bendrijų Komisiją (C-515/06 P) ir Asociación de exportadores españoles de productos farmacéuticos (Aseprofar) prieš Europos Bendrijų Komisiją

(C-519/06 P) (sujungtos bylos C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P ir C-519/06 P, Rink., 2009, p.

I-09291)

2.7.2. Sprendimai, dėl kurių galima pateikti apeliacinį skundą

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Paprasčiausias pagrindų ir argumentų, pateiktų Pirmosios

instancijos teismui, pakartojimas – Nepriimtinumas – Nesutikimas su Pirmosios instancijos

teismo pateiktu Bendrijos teisės aiškinimu ar taikymu – Priimtinumas

<…> 33. Apeliantei ginčijant Pirmosios instancijos teismo pateiktą Bendrijos teisės aiškinimą ar

taikymą, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo svarstomi apeliacinio

proceso metu. Iš tikrųjų, jeigu apeliantė negalėtų apeliacinio skundo grįsti pagrindais ir argumentais,

kuriais ji rėmėsi Pirmosios instancijos teisme, apeliacinis procesas prarastų dalį savo reikšmės. Tačiau

iš EB 225 [dabar SESV 256 straipsnis] straipsnio, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio

pirmosios pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies pirmosios

pastraipos c punkto matyti, kad apeliacinis skundas turi aiškiai nurodyti prašomo panaikinti

sprendimo kritikuojamus elementus bei specialiai šį prašymą pagrindžiančius teisinius argumentus.

Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas 2005 m. sausio 13 d. Eduardo Vieira SA prieš

Europos Bendrijų Komisiją (byla C-254/03 P, Rink., 2005, p. I-00237)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Paprastas pagrindų ir argumentų, pateiktų Pirmosios

instancijos teismui, pakartojimas – Nepriimtinumas – Pirmosios instancijos teismo pateikto

Bendrijos teisės aiškinimo ar taikymo ginčijimas – Piimtinumas - EB 225 straipsnis;

Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoji pastraipa - Teisingumo Teismo procedūros

reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punktas

<…> 105. Apeliacinis skundas, kuris tik atkartoja ar pažodžiui atpasakoja Pirmosios instancijos

teisme pateiktus ieškinio pagrindus ir argumentus, įskaitant pagrįstus šio teismo aiškiai atmestomis

aplinkybėmis, neatitinka iš EB 225 [dabar SESV 256 straipsnis] straipsnio, Teisingumo Teismo



statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos ir Procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto

kylančių pagrindimo reikalavimų. Iš tiesų toks apeliacinis skundas yra prašymas paprasčiausiai

peržiūrėti Pirmosios instancijos teismui pateiktą ieškinį, o tai nepatenka į Teisingumo Teismo

jurisdikciją.

<…> 107. Vis dėlto, jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Pirmosios instancijos teismas išaiškino ar taikė

Bendrijos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo nagrinėjami

apeliaciniame procese. Iš tikrųjų, jeigu apeliantas negalėtų grįsti savo skundo Pirmosios instancijos

teisme pateiktais ieškinio pagrindais ir argumentais, tai apeliacinis procesas netektų dalies prasmės.

2006 m. sausio 19 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Comunità montana della

Valnerina prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-240/03 P, Rink., 2006, p. I-00731)


- Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnis

<…> 49. Iš EB 225 [dabar SESV 256 straipsnis] straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto

58 straipsnio pirmosios pastraipos matyti, kad tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas,

pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo faktiškai neteisingos išvados išplaukia iš

jam pateiktų bylos dokumentų, bei, antra, vertinti šias faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos

teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes, Teisingumo Teismas pagal minėtą

EB 225 straipsnį yra kompetentingas patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir teisines

išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė jomis remdamasis.

2006 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Europos Bendrijų Komisija

prieš Volkswagen AG (byla C-74/04 P, Rink., 2006, p. I-06585)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Paprastas pagrindų ir argumentų, pateiktų Pirmosios

instancijos teisme, pakartojimas – Nepriimtinumas – Pirmosios instancijos teismo pateikto

Bendrijos teisės aiškinimo ar taikymo ginčijimas – Priimtinumas

<…> 122. Iš EB 225 [dabar SESV 256 straipsnis] straipsnio, Teisingumo Teismo statuto

58 straipsnio pirmosios pastraipos ir jo Procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto

kylančių motyvavimui taikomų reikalavimų neatitinka apeliacinis skundas, kuriame tik pakartojami

ar pažodžiui atpasakojami Pirmosios instancijos teisme pateikti ieškinio pagrindai ir argumentai,

įskaitant pagrįstus faktinėmis aplinkybėmis, kurias Pirmosios instancijos teismas aiškiai atmetė. Iš

tiesų toks apeliacinis skundas yra prašymas paprasčiausia peržiūrėti Pirmosios instancijos teismo

nagrinėtą ieškinį, o tai nepatenka į Teisingumo Teismo kompetenciją.

123. Vis dėlto, jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Pirmosios instancijos teismas išaiškino ar taikė

Bendrijos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo nagrinėjami

apeliaciniame procese. Iš tikrųjų, jeigu apeliantas negalėtų grįsti savo skundo Pirmosios instancijos

teisme pateiktais ieškinio pagrindais ir argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės.

2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas British Aggregates

Association prieš Europos Bendrijų Komisiją ir Jungtinė Karalystė (byla C-487/06 P, Rink., 2008, p.

I-10515)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Bendrijos teisę pažeidžiantys teismo sprendimo motyvai –

Kitais teisiniais motyvais pagrįsta rezoliucinė dalis - Atmetimas

<…> 72. Net jei Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Bendrijos teisė,

tačiau šio sprendimo rezoliucinė dalis pasirodo pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, apeliacinis skundas

turi būti atmestas”.

2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas William Prym GmbH & Co.

KG ir Prym Consumer GmbH & Co. KG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-534/07 P, Rink.,

2009, p. I-07415)

2.7.3. Suinteresuotumas pareikšti apeliacinį skundą

Apeliacinis skundas – Atviras konkursas – Sprendimas, kuriuo pripažinta, kad kandidatas

neišlaikė egzamino žodžiu – Komisijos atsisakymas vykdyti proceso organizavimo priemonę –

Suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą – Naudos gavimas

<…> 41. Šiuo atžvilgiu iš pradžių reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, susijusią

su apeliaciniais skundais, kuriuos institucija, kaip atsakovė pirmojoje instancijoje, pateikia dėl

pareigūno naudai priimto sprendimo, apeliacinio skundo priimtinumas priklauso nuo

suinteresuotumo jį pateikti, o tai reiškia, kad patenkinus tokį skundą jį pateikusi šalis turi gauti

naudos557.

42. Taigi Komisija klaidingai vadovaujasi teismų praktika, pagal kurią, remiantis Teisingumo Teismo

statuto 56 straipsnio trečia pastraipa, pirma, paduodamos apeliacinį skundą Europos Sąjungos

institucijos neturi įrodyti savo suinteresuotumo ir, antra, Europos Sąjungos teismas neturi kontroliuoti

sprendimų, kuriuos šiuo atžvilgiu priima šios institucijos. Toje pačioje teismų praktikoje aiškiai

primenama, kad minėta Teisingumo Teismo statuto nuostata nėra taikoma ginčuose tarp Bendrijos ir

jos tarnautojų558.

43. Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Komisija iš tiesų yra suinteresuota pateikti apeliacinį skundą.

44. Šiuo atžvilgiu primintina, kad skundžiamu sprendimu Tarnautojų teismas panaikino 2007 m.

birželio 19 d. sprendimą teigdamas, kad buvo pažeista pareiga motyvuoti (žr. 27 punktą). Darytina

išvada, kad siekdama laikytis šio sprendimo ir visiškai jį įvykdyti Komisija privalėjo priimti naują

sprendimą įrašyti S. Meierhofer į konkurso rezervo sąrašą arba jo neįrašyti. Šis naujas sprendimas

pakeistų 2007 m. birželio 19 d. sprendimą, panaikintą skundžiamu sprendimu.

45. Reikia pažymėti, kad Komisija tokio sprendimo nepriėmė. Tiesa, kad priėmus skundžiamą

sprendimą ji perdavė S. Meierhofer tarpinius balus, kurie jam buvo skirti už egzaminą žodžiu. Tačiau

laiške, kuriuo perduoti minėti balai, nebuvo jokio formalaus sprendimo įrašyti suinteresuotąjį asmenį

į rezervo sąrašą ar jo neįrašyti. Todėl jei skundžiamas sprendimas nebus panaikintas, Komisija turės

priimti naują sprendimą, kurį prireikus S. Meierhofer galės ginčyti nauju ieškiniu. Tačiau jei

apeliacinis skundas bus pripažintas pagrįstu ir skundžiamas sprendimas panaikintas, 2007 m. birželio

19 d. sprendimas įsigalios ir jį reikės iš naujo nagrinėti atsižvelgiant į S. Meierhofer ieškinio

pagrindus.

46. Žinoma, kadangi tarpiniai balai perduoti negrįžtamai, antruoju 45 punkte minėtu atveju nėra

reikalo nagrinėti, ar būtina priimti tyrimo priemonę, kuria įpareigojama pateikti minėtus balus. Tačiau

to pasekmė yra tik tai, kad pagrindas, susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, kurį S. Meierhofer

nurodė ieškinyje, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas sprendimas, gali netekti dalyko. Vis dėlto

557 2000 m. liepos 13 d. Sprendimas Parlamentas prieš Richard, C-174/99 P, Rink., 2000, p. I-6189, 33 p.; 2003 m.

balandžio 3 d. Sprendimas Parlamentas prieš Samper, C-277/01 P, Rink., 2003, p. I-3019, 28 p. 558 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Anic Partecipazioni, C-49/92 P, Rink.,

1999, p. I-4125, 171 - 172 p.

tokiu atveju reikės išnagrinėti kitus pagrindus, kuriuos S. Meierhofer nurodė tame pačiame ieškinyje

ir kurių neišnagrinėjo Tarnautojų teismas.

47. Be to, skundžiamo sprendimo panaikinimas Komisijai bet kuriuo atveju būtų naudingas, nes jei

pirmojoje instancijoje pareikštas ieškinys galiausiai būtų atmestas, S. Meierhofer negalėtų jos prašyti

atlyginti žalą, tariamai patirtą dėl 2007 m. birželio 19 d. sprendimo.

2010 m. gegužės 12 d. Bendrojo Teismo (apeliacinių skundų kolegija) sprendimas Europos Komisija

prieš Stefan Meierhofer (byla T-560/08 P, Rink., 2010, p. II-01739)

Apeliacinis skundas – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Sąlyga – Apeliacinis skundas,

galintis būti naudingas jį pateikusiai šaliai

<…> 22. Suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra ieškinio priimtinumo sąlyga ir turi išlikti iki teismo

sprendimo dėl esmės priėmimo dienos.

23. Beje, kalbant apie apeliacinį skundą, pažymėtina, kad toks suinteresuotumas egzistuoja, jei dėl

rezultato jis gali suteikti naudos jį pateikusiai šaliai.

25. Konkurencijos srityje įmonės suinteresuotumas pareikšti ieškinį dėl Komisijos sprendimo

atsisakyti grąžinti dokumentus ir sunaikinti galimas jų kopijas dėl advokatų ir klientų bendravimo

konfidencialumo pažeidimo atliekant tyrimą išlieka bent tol, kol Komisija turi šiuos dokumentus arba

jų kopiją. Iš tiesų atliekant tyrimą advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumas gali būti

pažeistas ne kai Komisija priimdama sprendimą remiasi saugomu dokumentu, o nuo to momento, kai

toks dokumentas paimamas Komisijos pareigūno.

2010 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Akzo Nobel Chemicals Ltd

ir Akcros Chemicals Ltd prieš Europos Komisiją (byla C-550/07 P, Rink., 2010, p. I-08301)

Apeliacinis skundas – Suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą – Sąlyga – Apeliacinis

skundas, galintis būti naudingas jį pateikusiai šaliai – Bendrijos prekių ženklo registracijos

pripažinimas negaliojančia – Bendrijos prekių ženklo apsaugos atsisakymas – Skirtingos

teisinės pasekmės

<…> 41. Suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą yra apeliacinio skundo priimtinumo sąlyga; jis

turi išlikti iki teismo sprendimo dėl esmės priėmimo. Toks suinteresuotumas egzistuoja, jei dėl savo

rezultato apeliacinis skundas gali suteikti naudos jį pateikusiai bylos šaliai.

<…> 43. Bylos šalis išlaiko suinteresuotumą apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas jos ieškinys dėl

sprendimo atmesti jos prašymą pripažinti Bendrijos prekių ženklo registraciją negaliojančia, nors

tokio prekių ženklo savininkas atsisakė juo teikiamos apsaugos, panaikinimo.

44. Iš tikrųjų apsaugos atsisakymas savaime nereiškia, kad apeliacinis skundas visiškai netenka

dalyko, nes dėl prekių ženklo apsaugos atsisakymo kylančios pasekmės skiriasi nuo dėl registracijos

pripažinimo negaliojančia atsirandančių pasekmių. Taigi Bendrijos prekių ženklas, kurio apsaugos

atsisakoma, nustoja galioti tik tokį atsisakymą įregistravus, o pripažinus prekių ženklo registraciją

negaliojančia laikoma, kad toks prekių ženklas negaliojo nuo pat pradžių, kaip numatyta Reglamento

Nr. 40/94559 dėl Bendrijos prekių ženklo 54 straipsnio 2 dalyje, su visomis dėl tokio negaliojimo

kylančiomis teisinėmis pasekmėmis.

559 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL 1994 m. specialusis

leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 146 - 180)

2011 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas Ferrero SpA prieš Vidaus

rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) (byla C-552/09 P, Rink.,

2011, p. I-02063)

Apeliacinis skundas – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Sąlyga – Apeliacinis skundas,

galintis būti naudingas jį pateikusiai šaliai

<…> 50. Ieškovas negali turėti teisinio suinteresuotumo dėl sprendimo, dėl kurio nuo pat pradžių

aišku, kad jis gali būti tik dar kartą patvirtintas jo atžvilgiu, panaikinimo. Be to, ieškinio pagrindas

dėl panaikinimo yra nepriimtinas dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo, kai net darant

prielaidą, kad šis pagrindas pagrįstas, skundžiamo akto panaikinimas remiantis šiuo pagrindu nebūtų

satisfakcija ieškovui. Taigi Bendrasis teismas, atmetęs pirmąjį ieškinio pagrindą, galėjo manyti, jog

nebereikia priimti sprendimo dėl kitų ieškovo pateiktų ieškinio pagrindų, nes jais remiantis jo ieškinys

nebūtų buvęs patenkintas.

2011 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Evropaïki Dynamiki -

Proigmena Systimata Tilepikoinonion Pliroforikis kai Tilematikis AE prieš Europos centrinį banką

(ECB) (byla C-401/09 P, Rink., p.)

Apeliacinis skundas – Petenkinimas – Nauda

<...> 48. Skundžiamu sprendimu ginčijamas reglamentas panaikintas ex tunc tiek, kiek jis susijęs su

Xinanchem, o tai reiškia, kad jei šio sprendimo Teisingumo Teismas nepanaikins, minėtas

reglamentas šiai bendrovei niekada negaliojo. O ginčijamas reglamentas Reglamentu

Nr. 1187/2010560 buvo panaikintas tik nuo pastarojo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2010 m. gruodžio

17 d.

49. Todėl jei Teisingumo Teismas patenkintų Tarybos apeliacinį skundą ir atmestų Pirmosios

instancijos teisme pateiktą Xinanchem ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo, tai reikštų, kad

šis reglamentas būtų grąžintas į Sąjungos teisinę sistemą nuo jo priėmimo dienos, t. y. nuo 2004 m.

rugsėjo 24 d. iki jo panaikinimo įsigaliojimo, t. y. iki 2010 m. gruodžio 17 d. Taigi akivaizdu, kad

apeliacinio skundo baigtis gali būti naudinga Tarybai.

2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Europos Sąjungos Taryba

prieš Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group Co. Ltd (byla C-337/09 P, Rink., p.)

2.7.4. Priešpriešinis apeliacinis skundas


tikslus pagrindas – Nepriimtinumas

560 2010 m. gruodžio 13 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 1187/2010, kuriuo nutraukiamas antidempingo

tyrimas dėl importuojamo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės glifosato (OL 2010, L 332, p. 31—32)

<…> 25. Pirmosios instancijos teisme dėl Tarnautojų teismo sprendimo pateiktas apeliacinis skundas,

kuriame nėra jokio specialaus argumento prašymui dėl panaikinimo pagrįsti, o prašymas atlyginti

žalą grindžiamas tik nuoroda į „naujų aplinkybių patikrinimo rezultatus“, neatitinka Pirmosios

instancijos teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimų ir turi būti

atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas.

2009 m. birželio 22 d. (date) Pirmosios instancijos teismo (apeliacinė kolegija) nutartis Marianne

Timmer prieš Europos Bendrijų Audito Rūmus (byla T-340/08 P, Rink., p.)

„Apeliacinis skundas – Pagrindai – Bendrijos teisę pažeidžiantys teismo sprendimo motyvai –

Kitais teisiniais motyvais pagrįsta revoliucinė dalis – Atmetimas

<…> 72. Net jei Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Bendrijos teisė,

tačiau šio sprendimo rezoliucinė dalis pasirodo pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, apeliacinis skundas

turi būti atmestas”.

2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas William Prym GmbH & Co.

KG ir Prym Consumer GmbH & Co. KG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-534/07 P, Rink.,

2009, p. I-07415)

„Apeliacinis skundas – Priešpriešinis apeliacinis skundas – Suinteresuotumas pateikti

apeliacinį skundą - Sąlyga

<…> 33. Kalbant apie argumentą, jog priešpriešinis apeliacinis skundas nepriimtinas, nes jį pateikusi

institucija ginčija kai kurių skundžiamo sprendimo dalių motyvus, o ne jo rezoliucinės dalies

2 punktą, pažymėtina, kad tiek apeliacinio skundo, tiek priešpriešinio apeliacinio skundo atveju

suinteresuotumas pareikšti skundą reiškia, jog dėl skundo baigties jį pateikusiai šaliai galėtų atsirasti

nauda”.

2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas GlaxoSmithKline Services

Unlimited prieš Europos Bendrijų Komisiją (C-501/06 P) ir Europos Bendrijų Komisija prieš

GlaxoSmithKline Services Unlimited (C-513/06 P) ir European Association of Euro

Pharmaceutical Companies (EAEP C) prieš Europos Bendrijų Komisiją (C-515/06 P) ir Asociación

de exportadores españoles de productos farmacéuticos (Aseprofar) prieš Europos Bendrijų Komisiją

(C-519/06 P) (sujungtos bylos C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P ir C-519/06 P, Rink., 2009, p.

I-09291)

Apeliacinis skundas – Priešpriešinis apeliacinis skundas - Pateikimo Terminas – Apeliacinio

skundo pagrindas, nurodytas dėl sprendimo motyvo, kuris nebūtinas grindžiant jo rezoliucinę

dalį – Netinkamas pagrindas

<…> 38. Priešpriešiniam apeliaciniam skundui taikomas tik Pirmosios instancijos teismo procedūros

reglamento 141 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas atsiliepimui į skundą pateikti, t. y. jis gali būti

pateiktas per du mėnesius nuo apeliacinio skundo įteikimo.

<…> 65. Jei vienas iš Tarnautojų teismo motyvų yra pakankamas pateisinti šio sprendimo rezoliucinę

dalį, kito tame pačiame sprendime išdėstyto motyvo galimi trūkumai bet kuriuo atveju negali daryti

įtakos rezoliucinei daliai, todėl juos nurodantis pagrindas yra nereikšmingas ir turi būti atmestas.

2009 m. lapkričio 19 d. (date) Pirmosios instancijos teismo (apeliacinė kolegija) sprendimas Christos

Michail prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-50/08 P, Rink., p.)



2.7.5. Teisės ir fakto klausimai

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Teismo pareiga savo iniciatyva priteisti piniginę

kompensaciją – Teisės klausimas – Priimtinumas

<…> 41. <…> klausimas, ar pirmąja instancija bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva

priteisti ieškovui piniginę kompensaciją, yra teisės klausimas, kuris gali būti keliamas apeliaciniame

skunde ir kurio priimtinumas negali būti siejamas su sąlyga, kad apeliantas būtų pateikęs prašymą dėl

kompensacijos pirmojoje instancijoje.

42. Toks pagrindas, kuriuo Pirmosios instancijos teismui iš esmės inkriminuojamas turimos

jurisdikcijos apimties pažeidimas, dėl savo pobūdžio net negali būti keliamas pirmojoje instancijoje,

todėl reikia atmesti Komisijos nurodytą nepriimtinumu grindžiamą pagrindą.

2010 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Christos Gogos prieš

Europos Komisiją (byla C-583/08 P, Rink., 2010, p. I-04469)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Pagrindas, susijęs su Bendrojo Teismo atliekamu

institucijoms tenkančios pareigos elgtis rūpestingai vertinimu – Teisės klausimas

<…> 62. Visų pirma primintina, kad klausimas, ar Pirmosios instancijos teismas, remdamasis

minėtais faktais, kuriuos turėjo įvertinti, pagrįstai galėjo nuspręsti, ar Bendrijos institucijos pažeidė

rūpestingumo pareigą, yra teisės klausimas, kuriam taikoma apeliacinio skundo pagrindu atliekama

Teisingumo Teismo peržiūra561.

2010 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Europos Komisija prieš Scott

SA (byla C-290/07 P, Rink., 2010, p. I-07763)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankamas motyvavimas – Teisės klausimas <…> 123. <…> klausimas, ar Bendrojo Teismo sprendimo motyvavimas pakankamas, yra teisės

klausimas ir gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą562.

2010 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sp

rendimas Deutsche Telekom AG prieš Europos Komisiją (byla C-280/08 P, Rink., 2010, p. I-09555)


– Teisingumo Teismo atliekama įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus

iškraipymo atvejį

<…> 152. Tiek, kiek Italgas kaltina Pirmosios instancijos teismą dėl faktų iškraipymo, reikia

priminti, kad pagal EB 225 [dabar SESV 256 straipsnis] straipsnį, Teisingumo Teismo statuto

51 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies

561 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Moser Baer India prieš Tarybą, C-535/06 P, Rink., 2009, p. I-0000, 34 p. 562 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas FIAMM ir FIAMM Technologies prieš Tarybą ir Komisiją, C-120/06 P ir

C-121/06 P, Rink., 2008, p. I-6513, 90 p.

pirmos pastraipos c punktą ieškovas turi tiksliai nurodyti, kokie įrodymai buvo iškraipyti, ir vertinimo

klaidas, dėl kurių, jo nuomone, Pirmosios instancijos teismas juos iškraipė563.

153. Toks iškraipymas konstatuotinas, kai, nesant naujų įrodymų, esamų įrodymų vertinimas yra

akivaizdžiai klaidingas.

2011 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Comitato «Venezia vuole

vivere» (C-71/09 P), Hotel Cipriani Srl (C-73/09 P) ir Società Italiana per il gas SpA (Italgas) (C-76/09 P) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos C-71/09 P, C-73/09 P ir C-76/09 P, Rink., p.)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Teisės klaida – Neatsižvelgimas į visus veiksnius, svarbius

vertinant galimybę suklaidinti, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio

1 dalies b punktą – Akto turinio iškraipymas

<…> 45. Reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar yra

galimybė suklaidinti visuomenę, reikia atlikti visapusį vertinimą, atsižvelgiant į visus konkrečiam

atvejui svarbius veiksnius564. Nors šių veiksnių vertinimas yra faktinis klausimas, kuris nepatenka į

Teisingumo Teismo kontrolės sritį, neatsižvelgimas į visus šiuos veiksnius yra teisės klaida565 ir juo

gali būti remiamasi Teisingumo Teisme pateikiant apeliacinį skundą.

46. Tas pats pasakytina apie VRDT pateiktą kaltinimą, kad Bendrasis Teismas iškraipė Apeliacinės

tarybos atliktą analizę, nes akto turinio iškraipymas yra taip pat teisės klaida566.

2011 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Union Investment

Privatfonds GmbH prieš UniCredito Italiano SpA (byla C-317/10 P, Rink., p.)

Apeliacinis skundas – Tarnautojų teismo kompetencijos trūkumas – Faktinių aplinkybių

vertinimas

<…> 24. Pagal EB 225a [dabar SESV 257 straipsnis] straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto

I priedo 11 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas Bendrajam Teismui paduodamas tik teisės klausimais

ir gali būti grindžiamas pagrindais, susijusiais su Tarnautojų teismo kompetencijos trūkumu, jo

padarytu teismo proceso tvarkos pažeidimu, neigiamai paveikusiu atitinkamos šalies interesus, taip

pat Tarnautojų teismo padarytu Bendrijos teisės pažeidimu. Be to, pagal Procedūros reglamento

138 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą apeliaciniame skunde turi būti nurodyti jo

pagrindai ir teisiniai argumentai, kuriais remiamasi.

25. Iš minėtų nuostatų matyti, kad apeliacinis skundas gali būti grindžiamas tik pagrindais, susijusiais

su teisės normų pažeidimu, o ne su faktinių aplinkybių vertinimu. Tik pirmojoje instancijoje bylą

nagrinėjantis teismas yra kompetentingas, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai

jo nustatytų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, vertinti

šias aplinkybes. Taigi faktinių aplinkybių vertinimas, jei pirmojoje instancijoje bylą nagrinėjančiam

teismui pateikti įrodymai nebuvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, kuriam taikytina apeliacinio

teismo kontrolė567.

563 2010 m. birželio 17 d. Sprendimas Lafarge prieš Komisiją, C-413/08 P, Rink., 2010, p. I-0000, 16 p. 564 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimas SABEL, C-251/95, Rink. p. I-6191, 22 p.; 1999 m. birželio 22 d. Sprendimas

Lloyd Schuhfabrik Meyer, C-342/97, Rink., 1997, p. I-3819, 18 p.; 2007 m. birželio 12 d. Sprendimas VRDT prieš

Shaker, C-334/05 P, Rink., 2007, p. I-4529, 34 p.; 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Nestlé prieš VRDT, C-193/06 P,

33 p. 565 2010 m. birželio 24 d. Sprendimas Becker prieš Harman International Industries, C-51/09 P, Rink., 2010, p. I-0000,

40 p. 566 2000 m. sausio 27 d. Sprendimas DIR International Film ir kt. prieš Komisiją, C-164/98 P, Rink., 2000, p. I-447, 48 p. 567 2008 m. kovo 12 d. Bendrojo Teismo sprendimas Rossi Ferreras prieš Komisiją, T-107/07 P, Rink., 2008, p. II-0000,

29 p.



<…> 27. Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija priekaištauja Tarnautojų teismui dėl to, kad jis

skundžiamame sprendime pažeidė su neteisėtų veiksmų buvimu susijusią Bendrijos deliktinės

atsakomybės atsiradimo sąlygą, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas568.

28. Taigi pirmojo pagrindo pirmoje dalyje keliamas teisės klausimas, todėl ją reikia pripažinti

priimtina.

2011 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo (apeliacinių skundų kolegija) sprendimas Europos Komisija

prieš Q (byla T-80/09 P, Rink., p.)

Apeliacinis skundas – Pareiga nurodyti priimto teisės akto motyvus

<…> 39. Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto

58 straipsnį apeliacinis skundas jame paduodamas tik teisės klausimais.

40. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas kompetentingas vertinti tik pirmojoje instancijoje

išnagrinėjus teisinius pagrindus padarytas teisines išvadas. Taigi Teisingumo Teismas tokiame

procese gali tik išnagrinėti, ar apeliaciniame skunde remiantis argumentais galima identifikuoti

skundžiamame sprendime padarytą teisės klaidą569.

41. Pareigos nurodyti Sąjungos institucijos priimto akto motyvus apimties klausimas yra teisės

klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė apeliacinio skundo stadijoje570.

2012 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Europos Sąjungos Taryba

prieš Nadiany Bamba (byla C-417/11 P, Rink., p.)

2.7.6. Apeliacinio skundo reikalavimai

Apeliacinis skundas – Teisės klausimai

<…> 47. Nagrinėjant apeliacinį skundą, Teisingumo Teismo vykdoma kontrole siekiama, viena

vertus, patikrinti, kiek Pirmosios instancijos teismas teisės požiūriu teisingai atsižvelgė į visus

veiksnius, svarbius pažeidimo sunkumo laipsniui pagal Sutarties 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 17

15 straipsnį nustatyti, o, antra vertus, įvertinti, ar Pirmosios instancijos teismas teisės požiūriu

pakankamai nuodugniai išnagrinėjo ieškovo argumentus dėl baudos panaikinimo ar sumažinimo.

<…> 105. Vis dėlto Teisingumo Teismas, teisės klausimais priimdamas sprendimą pagal apeliacinį

skundą, dėl teisingumo pagrindų savu vertinimu negali pakeisti Pirmosios instancijos teismo, kuris,

įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją, priima sprendimą dėl įmonei už Bendrijos teisės

pažeidimą paskirtos baudos dydžio, vertinimo.

568 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink., 2000, p. I-5291, 43, 44 p.;

Bendrojo Teismo 2008 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Nardone prieš Komisiją, T-57/99, Rink., 2008, p. II-0000, 162–

164 p. 569 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink., 2000, p. I-5291, 35 p.;

2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Eurocoton ir kt. prieš Tarybą, C-76/01 P, Rink., 2003, p. I-10091, 47 p.; 2008 m.

vasario 21 d. Sprendimas Komisija prieš Girardot, C-348/06 P, Rink., 2008, p. I-833, 49 p. 570 1997 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Komisija prieš V, C-188/96 P, Rink., 1997, p. I-6561, 24 p.; 2005 m. birželio 28 d.

Sprendimas Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P–C-208/02 P ir C-213/02 P,

Rink., 2005, p. I-5425, 453 p.

2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Archer Daniels Midland

Co. ir Archer Daniels Midland Ingredients Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-397/03 P,

Rink., 2006, p. I-04429)

Apeliacinis skundas –Nauji pagrindai ir argumentai

<…> 186. Vis dėlto primintina, kad remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, net jei

Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir pažeidžiama Bendrijos teisė, o šio sprendimo

rezoliucinė dalis grindžiama kitais teisiniais motyvais, apeliacinis skundas turi būti atmestas571.

2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas JCB Service prieš Europos


Apeliacinis skundas - Reikalavimai

<…> 110. Jei apeliantas ginčija Pirmosios instancijos teismo pateiktą Bendrijos teisės aiškinimą arba

jos taikymą, pirmojoje instancijoje išnagrinėti teisės klausimai gali būti dar kartą išnagrinėti

apeliaciniame procese. Iš tiesų, jeigu apeliantas negalėtų pagrįsti savo apeliacinio skundo ieškinio

pagrindais ir argumentais, kuriuos jis buvo pateikęs Pirmosios instancijos teisme, minėtas procesas

iš dalies netektų savo prasmės.

111. Pagal EB 225 [dabar SESV 256 straipsnis] straipsnį, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio

pirmąją pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies pirmosios

pastraipos c punktą apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodyti prašomo panaikinti sprendimo

ginčijami elementai bei teisiniai argumentai, kuriais prašymas konkrečiai grindžiamas. Šio

reikalavimo netenkina apeliacinis skundas, kuriame nepateikiami net argumentai, konkrečiai skirti

ginčijamame sprendime padarytai teisės klaidai identifikuoti, bet tik atkartojami arba pažodžiui

perkeliami ieškinio pagrindai ir argumentai, kurie jau buvo pateikti Pirmosios instancijos teisme.

2008 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Les Éditions Albert René

Sàrl prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) ir

Orange A/S (byla C-16/06 P, Rink., 2008, p. I-10053)


tikslus pagrindas – Nuoroda į visus priedus – Nepriimtinumas - Pirmosios instancijos teismo

procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies c punktas

<…> 24. Kai Pirmosios instancijos teisme pateikiamas apeliacinis skundas dėl Tarnautojų teismo

sprendimo, bendra nuoroda į kitus nei apeliacinis skundas dokumentus negali kompensuoti

pagrindinių teisinių argumentų nebuvimo, kurie pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros

reglamento 138 straipsnio 1 dalies c punktą turi būti nurodyti pačiame apeliaciniame skunde. Be to,

Pirmosios instancijos teismas neprivalo prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos

jis galėtų laikyti pagrindžiančiais apeliacinį skundą, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę

funkciją.

2009 m. birželio 22 d. (date) Pirmosios instancijos teismo (apeliacinė kolegija) nutartis Bart Nijs

prieš Europos Bendrijų Audito Rūmus (byla T-376/08 P, Rink., p.)

571 2004 m. gruodžio 2 d. Sprendimas José Martí Peix prieš Komisiją, C-226/03 P, Rink., 2004, p. I-11421, 29 p.

Apeliacinis skundas – Teisinių pagrindų ir argumentų išdėstymas skunde – Painus ir

netvarkingas argumentų išdėstymas – Nepriimtinumas

<…> 17. Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies c punktą

apeliaciniame skunde turi būti nurodyti pagrindai ir teisiniai argumentai, kuriais remiasi apeliantas.

Ši informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o

Bendrasis Teismas priimtų sprendimą, jei įmanoma, be jokios kitos papildomos informacijos.

Siekiant užtikrinti teisinį saugumą bei gerą teisingumo vykdymą tam, kad pagrindas būtų pripažintas

priimtinu, reikia, kad jį grindžiančios pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės bent trumpai, bet

nuosekliai ir suprantamai išplauktų iš paties apeliacinio skundo teksto. Priešingu atveju Bendrasis

Teismas analizuoja tik tuos argumentus, kuriuos supranta.

2009 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo (apeliacinių skundų kolegija) nutartis Bart Nijs prieš

Europos Sąjungos Audito Rūmus (byla T-567/08 P, Rink., p.)

2.7.7. Teisiniai pagrindai

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Įrodymai, pirmą kartą pateikti per apeliacinį procesą -

Nepriimtinumas

<…> 118. Įrodymai iškraipomi, kai nesant reikalo remtis naujais įrodymais jau egzistuojančiųjų

vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas. Nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas turi

kompetenciją nagrinėti tik Bendrojo Teismo atliktą jam pateiktų ieškinio pagrindų vertinimą. Leisti

šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą pateikti įrodymus, kurie nebuvo pateikti Bendrajame Teisme,

reikštų leisti jai pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota,

nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas.

119. Be to, pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 66 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą šis

teismas nustato, jo manymu, tinkamas tyrimo priemones. Tačiau tik bylą iš esmės nagrinėjantis

teismas gali nuspręsti, kad būtina papildyti jo nagrinėjamoje byloje turimą informaciją ir įvertinti

įrodymus, išskyrus atvejus, kai minėti įrodymai yra akivaizdžiai iškraipyti. Todėl tai, kad Bendrasis

Teismas nepaprašo prie bylos pridėti dokumento, nesant suinteresuotosios šalies prašymo jį pateikti,

nėra procedūros taisyklių pažeidimas.

2010 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas Sviluppo Italia Basilicata SpA

prieš Europos Komisiją (byla C-414/08 P, Rink., 2010, p. I-02559)

Apeliacinis skundas – Pagrindai – Paprastas pagrindų, pateiktų Bendrajame Teisme,

pakartojimas – Teisės klaidos, kuria remiamasi, nenurodymas - Nepriimtinumas

<…> 55. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad apeliaciniame skunde būtina aiškiai nurodyti prašomo

panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimo kritikuojamus elementus ir teisinius argumentus,

kuriais konkrečiai grindžiamas šis prašymas572. Apeliacinio skundo pagrindas, kuriame nepateikiami

argumentai, kuriais remiantis specialiai siekiama identifikuoti skundžiamame sprendime padarytą

klaidą, ir tik pakartojami Bendrajame Teisme jau pateikti argumentai, neatitinka šio reikalavimo. Iš

572 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimas AEPI prieš Komisiją, C-425/07 P, Rink., 2009, p. I-3205, 25 p.

tiesų toks apeliacinis skundas yra prašymas paprasčiausia peržiūrėti Bendrojo Teismo nagrinėtą

ieškinį, o tai nepatenka į Teisingumo Teismo kompetenciją573.

<…> 61. Visų pirma dėl Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis Evropaïki Dynamiki remiasi pateikdama

šį pagrindą, reikia konstatuoti, kad ji tik jas pamini ir neįrodo, kad jos taikytinos šioje byloje; be to,

nenurodo, kaip skundžiamoje nutartyje šios nuostatos pažeistos. Iš Teisingumo Teismo praktikos

matyti, kad apeliaciniame skunde nepakanka vien abstrakčiai paminėti pagrindą ir nepateikti

tikslesnių nuorodų, kad būtų įvykdyta pareiga motyvuoti574.

2011 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Evropaïki Dynamiki -

Proigmena Systimata Tilepikoinonion Pliroforikis kai Tilematikis AE prieš Europos centrinį banką

(ECB) (byla C-401/09 P, Rink., p.)

2.7.8. Byla, kurioje galima priimti galutinį sprendimą

Apeliacinis skundas − Viešoji tarnyba − Bendrojo Teismo sprendimo peržiūrėjimas –

Sprendimas, priimamas, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti

<...> 37. Dėl to, ar šioje bylos stadijoje Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą, reikia nurodyti, jog

iš 1 punkte nurodyto Sprendimo M prieš EMEA575 sprendimo peržiūrėjimas 30 punkto matyti, kad

apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas tam tikromis aplinkybėmis gali priimti sprendimą dėl ieškinio

esmės, nors pirmojoje instancijoje nagrinėtoje byloje buvo išnagrinėtas tik prieštaravimas dėl

priimtinumo, kurį šis teismas patenkino. Taip gali būti, pirma, kai skundžiamo sprendimo arba

nutarties panaikinimas neišvengiamai reiškia, jog nagrinėjamas ieškinys turi būti išspręstas iš esmės,

arba kai ieškinio dėl panaikinimo nagrinėjimą iš esmės pagrindžia šalių apeliaciniame procese

pateikti argumentai, pirmosios instancijos teismui pateikus savo motyvus.

38. Tačiau, kaip matyti iš 1 punkte nurodyto Sprendimo M prieš EMEA sprendimo peržiūrėjimas 32–

34, 36 ir 37 punktų, šiuo atveju nėra tokių ypatingų aplinkybių, todėl šioje bylos stadijoje negalima

priimti sprendimo pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį ir šio statuto priedo 13 straipsnio

1 dalį. Tad Bendrasis Teismas gali tik grąžinti bylą Tarnautojų teismui, kad šis nuspręstų dėl

reikalavimų atlyginti M tariamai patirtą neturtinę žalą, po to, kai EMA pateiks savo argumentus dėl

šių reikalavimų pagrįstumo“.

Bendrojo Teismo (apeliacinių skundų kolegija) 2010 m. liepos 8 d. Sprendimas M prieš Europos

vaistų agentūrai (EMA) (byla T-12/08 P-RENV-RX, Rink., p. II-3735)

„Apeliacinis skundas – sprendimo priėmimas, panaikinus Bendrojo Teismo sprendimą

<...> 106. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą jeigu

Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį

sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

107. Šioje bylos stadijoje galima šiuo klausimu paskelbti galutinį sprendimą ir reikia išnagrinėti

apeliantų pirmojoje instancijoje pateiktą pagrindą, susijusį su tuo, kad ginčijama apmokestinimo

573 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Reynolds Tobacco ir kt. prieš Komisiją, C-131/03 P, Rink., 2006, p. I-7795, 50 p. 574 2007 m. lapkričio 29 d. Nutartis Weber prieš Komisiją, C-107/07 P, Rink., 2007, p. I-00177 24-25 p.; 2009 m. vasario

10 d. Nutartis Correia de Matos prieš Komisiją, C-290/08 P, Rink., 2009, p. I-00018 18-19 p. 575 2007 m. gruodžio 19 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo nutartis M prieš EMEA, F-23/07, Rink., VT

p. I-A-1-0000, II-A-1-0000

http://eur-lex.europa.eu/Result.do?idRoot=1&refinecode=JUR*T1=V100;T2=;T3=V5&RechType=RECH_digest&digest=3.10.07*&repihm=3.10.07%20Byla,%20kurioje%20galima%20priimti%20galutinį%20sprendimą&applyEquivalences=true

http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi%21celexplus%21prod%21CELEXnumdoc&lg=fr&numdoc=62008TJ0012%2801%29

tvarka pateisinama Italijos mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendrąja struktūra, siekiant patikrinti, ar

dėl to galima patenkinti pirmojoje instancijoje apeliantų pateiktus reikalavimus.

2012 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas BNP Paribas ir Banca

Nazionale del Lavoro SpA (BNL) prieš Europos Komisiją (byla C-452/10 P, Rink., p.)

2.8. Iš sutartinių santykių kylančių ginčų nagrinėjimas

Procesas – Kreipimasis į Bendrąjį Teismą remiantis arbitražine išlyga – Sutartys, sudarytos

pagal specialią mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos programą –

Sunkūs finansiniai pažeidimai

<...> 68. Sutarčių srityje Komisija turi laikytis sutartims taikomų principų. Iš principo šioje srityje ji

neturi teisės priimti vienašalių aktų. Todėl ji neturi suinteresuotos sutarties šalies atžvilgiu priimti

sprendimo pobūdžio akto siekdama, kad ši šalis įvykdytų savo finansinio pobūdžio sutartinius

įsipareigojimus, tačiau prireikus turi kreiptis į kompetentingą teismą ir pateikti reikalavimą sumokėti.

<...> 70. Be to, negalima manyti, kad apmokėdama debeto avizas, nors jos nėra sprendimo pobūdžio,

kita sutarties šalis atsisakė galimos teisės į nagrinėjamų sumų sumokėjimą. Šiuos reikalavimus

sumokėti, jeigu jie pateisinami sutarčių sąlygomis, būtų galima atmesti, tik jei ši šalis būtų šios teisės

atsisakiusi arba būtų pasibaigęs naudojimosi šia teise senaties terminas.

<...> 89. Aplinkybė, kad sutarties šalies turimus patvirtinančius dokumentus paėmė Europos kovos

su sukčiavimu tarnyba ir kad jiems taikomos teisės susipažinti su dokumentais išimtys, numatytos

Reglamente Nr. 1049/2001576, negali pateisinti situacijos, kurioje netektų prasmės sutarties šalies

teisė būti išklausytai per audito procedūrą pagal nagrinėjamų sutarčių II priedo 26 straipsnio 3 dalį.

90. Vis dėlto, kiek tai susiję su sutarties šalies teisės būti išklausytai pažeidimo teisinėmis

pasekmėmis, nagrinėjant šiuos ieškinius dėl sutartinės atsakomybės vien tokio pažeidimo nepakanka,

kad būtų galima iš Komisijos priteisti ieškovo reikalaujamas sumas. Nagrinėjant šiuos

EB 238 straipsniu [dabar SESV 272 straipsnis] pagrįstus ieškinius, Komisijos sutartinę atsakomybę

reikia įvertinti atsižvelgiant į visas reikšmingas nagrinėjamų sutarčių sąlygas, kuriomis remiasi šalys,

ir į visus Bendrojo Teismo turimus įrodymus, nepažeidžiant rungimosi principo ir teisės į gynybą.

<...> 128. Sukčiavimų ar sunkių finansinių pažeidimų, konstatuotų atliekant auditą, atveju

nagrinėjamų sutarčių II priedo 3 straipsnio 5 dalyje Komisijai numatyta galimybė susigrąžinti visą

Europos Sąjungos pervestą finansinį įnašą, taigi ja siekiama atgrasomojo poveikio.

129. Tačiau II priedo 3 straipsnio 5 dalies tikslas atgrasyti nuo sukčiavimo ir sunkių finansinių

pažeidimų neleidžia Komisijai neatsižvelgti į sąžiningo sutarčių vykdymo principą ir draudimą

piktnaudžiauti sutarties sąlygomis prisiimant šių sąlygų aiškinimo ir įgyvendinimo diskreciją.

140. Atsižvelgiant į akivaizdžių finansinių pažeidimų, konstatuotų per auditą ir patvirtintų

baudžiamojo tyrimo dokumentais, apimtį ir sunkumą, dėl kurių šalys ginčijasi šioje byloje, negalima

daryti išvados, kad susigrąžindama visą pagal nagrinėjamas sutartis pervestą finansinį įnašą Komisija

nesąžiningai taikė minėto 3 straipsnio 5 dalies sąlygas. Todėl šis susigrąžinimas nėra neproporcingas,

atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama reikšmingomis nagrinėjamų sutarčių sąlygomis.

576 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei

susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL 2001 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 3

tomas, p. 331 – 336)

http://eur-lex.europa.eu/Result.do?idRoot=1&refinecode=JUR*T1=V100;T2=;T3=V5&RechType=RECH_digest&digest=3.09*&repihm=3.09%20Iš%20sutarčių%20kylančių%20ginčų%20nagrinėjimas&applyEquivalences=true

2010 m. birželio 17 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Centre d’étude et de

valorisation des algues SA (CEVA) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-428/07 ir

T-455/07, Rink., 2010, p. II-02431)

Procesas – Kreipimasis į Bendrąjį Teismą remiantis arbitražine išlyga – Išimtinai EB 238

straipsnyje ar AE 153 straipsnyje bei arbitražinėje išlygoje nustatyta Bendrojo Teismo

kompetencija - EB 238 straipsnis - AE 153 straipsnis

<...> 32. Bendrojo Teismo kompetencija nustatyta EB 225 straipsnyje [dabar SESV 256 straipsnis]

ir AE 140a straipsnyje, kurie detalizuojami Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnyje. Remiantis

šiomis nuostatomis, Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti jam pareikštus ieškinius dėl su

sutartiniais santykiais susijusių ginčų tik pagal arbitražines išlygas. Ši jurisdikcija arbitražinės išlygos

pagrindu yra bendros taisyklės išimtis, todėl ją reikia aiškinti siaurai.

<...> 37. Sąjungos teismų jurisdikcija pagal arbitražinę išlygą spręsti ginčą dėl sutarties nustatoma

vadovaujantis tik EB 238 straipsniu [dabar SESV 272 straipsnis] ar AE 153 straipsniu bei pačios

išlygos tekstu ir jiems negali būti taikomos nacionalinės teisės nuostatos, kurios tariamai užkerta kelią

jų jurisdikcijai. Tad, jei sutarčiai su pagal EB 238 straipsnį arba AE 153 straipsnį sudaryta arbitražine

išlyga, remiantis šia sutartimi, taikytina nacionalinė teisė, Sąjungos teismo jurisdikcija nustatoma

vien atsižvelgiant į atitinkamą sutartį ir pačią arbitražinę išlygą, nes nacionalinė teisė negali būti

kliūtis Sąjungos teismo jurisdikcijai. Ši teismo praktika taikytina taip pat tada, kai pačioje sutartyje

nustatyta sąlyga dėl specialaus patvirtinimo raštu“.

2010 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas Europos Komisija prieš

Acentro Turismo SpA (byla T-460/08, Rink., 2010, p. II-06351)

„Arbitražinė išlyga – Subsidijų sutartis dėl vietos plėtros, apimančios Centre européen

d’entreprise locale (Europos vietos įmonės centras) Mijo (Prancūzija) parengimo ir steigimo

darbų vykdymą – Dalies avansu sumokėtos sumos grąžinimas – Ieškinio, pareikšto pagal

Prancūzijos teisę įsteigtai įmonei, išbrauktai iš komercinio ir bendrovių registro, priimtinumas

– Prancūzijos teisės taikymas

<...> 115. Šiomis aplinkybėmis pirmiausia primintina, kad Bendrasis Teismas turi jurisdikciją pirmąja

instancija nagrinėti jam pateiktus ginčus dėl sutartinės atsakomybės remdamasis tik arbitražine išlyga,

nes priešingu atveju jo jurisdikcija viršytų ginčų, kurių sprendimas jam išsamiu sąrašu patikėtas

SESV 272 straipsniu, ribas577.

116. Pagal SESV 272 straipsnį Bendrajam Teismui tenkanti jurisdikcija nukrypsta nuo bendrosios

teisės, todėl ją reikia aiškinti siaurai 578 . Taigi Bendrasis Teismas gali spręsti dėl sutartinės

atsakomybės kilusį ginčą tik sutarties šalims išreiškus valią suteikti jam tokią jurisdikciją579. Pagal

SESV 272 straipsnį pareikšto ieškinio šalimis gali būti tik arbitražinės išlygos šalys.

117. Galiausiai dėl teisės, kuria remiantis reikia patikrinti, ar galiojančią arbitražinę išlygą nustatė

bylos šalys, reikia priminti, kad Bendrojo Teismo jurisdikcija pagal arbitražinę išlygą spręsti su

sutartimi susijusį ginčą iš principo vertinama atsižvelgiant tik į SESV 272 straipsnio nuostatas ir

pačios arbitražinės išlygos sąlygas.

118. Toks požiūris atitinka visuotinai pripažintą teisės principą, kad kiekvienas teismas taiko savo

procesines taisykles, įskaitant nustatančias jurisdikciją. Bendrojo Teismo proceso teisė apima

SESV 272 straipsnį, bet neapima atitinkamų nacionalinės teisės sistemoje nustatytų procesinių

577 1997 m. spalio 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Mutual Aid Administration Services prieš Komisiją,

T-186/96, Rink., 1997, p. II-1633, 47 p.; 2005 m. gruodžio 12 d. Nutartis Natexis Banques Populaires prieš Robobat,

T-360/05, Rink., 2005, p.12 p. 578 1986 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Zoubek, 426/85, Rink., 1986, p. 4057, 11 p. 579 2010 m. gruodžio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimas Komisija prieš Arci Nuova associazione comitato di Cagliari ir

Gessa, T-259/09, Rink., 2010, p. 39 p.


taisyklių. Be to, visi teismai SESV 272 straipsnį turi suprasti vienodai, t. y. kaip specialiąją teisės

nuostatą, turinčią viršenybę prieš nuo jos nukrypstančią nacionalinę teisę580.

119. Ši taisyklė taikoma net ir tuo atveju, kai nagrinėjant ginčo pagrįstumą Bendrajam Teismui tenka

taikyti sutartims taikomą nacionalinę teisę.

<...> 123. Kaip nurodyta, Bendrojo Teismo jurisdikcija pagal arbitražinę išlygą spręsti su sutartimi

susijusį ginčą iš principo vertinama atsižvelgiant tik į SESV 272 straipsnio nuostatas ir pačios

arbitražinės išlygos sąlygas (žr. šio sprendimo 117 punktą).

<...> 148. Galiausiai dėl Mijo komunos argumento, kad pagal Civilinio kodekso 2060 straipsnį ir

Civilinio proceso kodekso 48 straipsnį draudžiama, kad šiai komunai būtų taikoma arbitražinė išlyga,

kaip suprantama pagal SESV 272 straipsnį, užtenka priminti, kad net jeigu šios teisės normos

prieštarautų tarpusavyje, visi teismai SESV 272 straipsnį turi suprasti vienodai, t. y. kaip specialiąją

teisės nuostatą, turinčią viršenybę prieš nuo jos nukrypstančią nacionalinę teisę (žr. šio sprendimo

117 ir 118 punktus).

2012 m. rugsėjo 19 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Europos Komisija prieš

Société d’économie mixte d’équipement de l’Aveyron (SEMEA) (T-168/10) ir Commune de Millau

(T-572/10) (bylos T-168/10 ir T-572/10, Rink., p.)

2.9. Sprendimų peržiūra

Sprendimų peržiūra – Sąlygos

<...> 4. Tokios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas atlikti siūlomą peržiūrėjimą. Pirma,

Teisingumo Teismas vykstant peržiūrėjimo procesui neturi nuspręsti dėl Bendrojo Teismo praktikos,

kurią šis formuoja priimdamas sprendimus kaip apeliacinis teismas, raidos pagrįstumo. Antra, vien

to, kad Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo tam tikru teisės klausimu, nepakanka

pateisinti peržiūrėjimą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 62 straipsnį, nes nuo šiol

tik Tarnautojų teismas ir Europos Sąjungos Bendrasis Teismas turi formuoti teismo praktiką viešosios

tarnybos srityje, o vienintelė Teisingumo Teismo kompetencija yra užtikrinti, kad Bendrojo Teismo

sprendimai nekeltų pavojaus Sąjungos teisės vienovei ir darnai.

2011 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas (specialioji kolegija, numatyta Procedūros

reglamento 123b straipsnyje) (byla C-17/11 RX, Rink., 2011, p. I-00299)

2009 m. gegužės 6 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (apeliacinė kolegija)

sprendimo M prieš EMEA, kuriuo šis teismas panaikino 2007 m. spalio 19 d. Europos Sąjungos

Tarnautojų teismo (pirmosios kolegijos) nutartį M prieš EMEA bei 2006 m. spalio 25 d.

Europos vaistų agentūros (EMEA) sprendimą ir priteisė iš EMEA žalos atlyginimą,

peržiūrėjimas

<…> 17. Tokiomis aplinkybėmis, reikia konstatuoti, kad dėl to, jog 2009 m. gegužės 6 d. Sprendime

buvo iš esmės išspręstas prašymas atlyginti M nurodytą neturtinę žalą, yra didelis pavojus, kad bus

paveikta Bendrijos teisės vienovė ar darnumas.

18. Todėl reikia peržiūrėti 2009 m. gegužės 6 d. Sprendimą.

19. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia išnagrinėti, ką reiškia „jei toje bylos stadijoje tai galima daryti“

Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio ir šio statuto priedo 13 straipsnio 1 dalies prasme, kai

pirmosios instancijos teisme, šiuo atveju – Tarnautojų teisme, atsakovė pastarojo paprašo priimti

sprendimą dėl prieštaravimo, susijusio su priimtinumu, nesprendžiant dėl esmės, ir kai apeliacinis

580 1992 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Feilhauer, C-209/90, Rink., 1992, p. I-2613,

I-2622, 18 p.



teismas, šiuo atveju – Pirmosios instancijos teismas, panaikina pirmosios instancijos teismo nutartį,

kuria pritariama prieštaravimui dėl priimtinumo.

20. Antra, reikia įvertinti, ar aplinkybė, kad, panaikinęs minėtą nutartį ir nusprendęs, jog ieškinys,

t. y. iš jo išplaukiantys reikalavimai dėl žalos atlyginimo, yra priimtini, apeliacinis teismas, šioje

byloje – Pirmosios instancijos teismas, sprendžia iš esmės dėl prašymo atlyginti ieškovo nurodytą

patirtą neturtinę žalą, nors šiuo atžvilgiu nevyko jokių teisminių rašytinių ar žodinių ginčų šiame

teisme, reiškia, jog buvo nepaisyta reikalavimų, susijusių su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, ypač

su teise į gynybą.

21. Trečia, jei bus konstatuota, kad 2009 m. gegužės 6 d. Sprendimas, pirma, pažeidžia Teisingumo

Teismo statuto 61 straipsnį ir šio statuto priedo 13 straipsnio 1 dalį ir (arba), antra, jame nepaisoma

reikalavimų dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, ypač teisės į gynybą, reikės išnagrinėti, ar šis

sprendimas paveikia Bendrijos teisės vienovę ar darnumą, ir prireikus, kiek paveikia.

2009 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas (specialioji kolegija, numatyta Procedūros

reglamento 123b straipsnyje) (byla C-197/09 RX, Rink., 2009, p. I-12033)

2.10. Nuomonė dėl tarptautinių sutarčių

Tarptautiniai susitarimai – Sudarymas – Išankstinė Teisingumo Teismo nuomonė

<...> 112. Teisingumo Teismo nuomonė pagal EB 300 straipsnio [dabar SESV 218 straipsnis] 6

dalį gali būti gaunama dėl klausimų, susijusių su kompetencijos paskirstymu tarp Bendrijos ir

valstybių narių sudarant konkretų susitarimą su trečiosiomis valstybėmis.

2006 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo (plenarinė sesija) nuomonė (nuomonė 1/03, Rink., 2006, p.

I-01145)

Tarptautiniai susitarimai – Sudarymas – Išankstinė Teisingumo Teismo nuomonė – Objektas -

EB 300 straipsnio 6 dalis

<...> 108. Pagal EB 300 [dabar SESV 218 straipsnis] straipsnio 6 dalyje numatytą procedūrą, kuri

skirta tam, kad būtų gauta išankstinė Teisingumo Teismo nuomonė dėl Bendrijos sudaryto

tarptautinio susitarimo suderinamumo su Sutartimi, turi būti priimti nagrinėti visi klausimai, kurie

gali būti pateikti teismui, jeigu šiais klausimais keliamos abejonės dėl susitarimo turinio ar formos

galiojimo Sutarties atžvilgiu. Teismo sprendimas dėl susitarimo atitikties šiuo atžvilgiu Sutarčiai gali

priklausyti ne tik nuo materialinės teisės normų, bet ir nuo Bendrijos kompetenciją, procedūrą ar jos

institucijų sistemą reglamentuojančių normų.

109. Teisingumo Teismo nuomonės gali būti prašoma, be kita ko, dėl klausimų, susijusių su

kompetencijos sudaryti konkretų susitarimą su trečiosiomis šalimis paskirstymu tarp Bendrijos ir

valstybių narių. Šį aiškinimą patvirtina Procedūros reglamento 107 straipsnio 2 dalis.

110. Be to, tinkamo teisinio pagrindo pasirinkimas yra konstitucinės reikšmės. Kadangi Bendrija turi

tik jai suteiktą kompetenciją, ji privalo savo ketinamą sudaryti susitarimą susieti su ta Sutarties

nuostata, kuri jai suteikia teisę patvirtinti tokį aktą. Taigi rėmimasis klaidingu teisiniu pagrindu gali

lemti paties akto dėl susitarimo sudarymo negaliojimą ir Bendrijos sutikimo būti saistomai jos

pasirašyto susitarimo panaikinimą. Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai Sutartis nesuteikia Bendrijai

pakankamos kompetencijos ratifikuoti visą susitarimą ir dėl to reikia įvertinti kompetencijos sudaryti

numatytą susitarimą su trečiosiomis šalimis pasidalijimą tarp Bendrijos ir valstybių narių arba kai

tinkamas šio akto dėl sudarymo teisinis pagrindas numato kitokią teisėkūros procedūrą nei ta, kurios

Bendrijos institucijos faktiškai laikėsi“.

2009 m. lapkričio 30 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) nuomonė (nuomonė 1/08, Rink., 2009,

p. I-11129)

Tarptautiniai susitarimai – Susitarimas, kuriuo sukuriama bendroji patentų ginčų nagrinėjimo

sistema – Išankstinė Teisingumo Teismo nuomonė – Prašymas dėl nuomonės, pateiktas per

preliminarią derybų stadiją arba iki jų pradžios – Tarybos prašymas dėl nuomonės, pateiktas

nepasikonsultavus su Parlamentu – Priimtinumas – Sąlygos

<...> 48. Pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį Parlamentas, Taryba, Komisija arba valstybė narė gali

gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas yra suderinamas su

Sutarčių nuostatomis. Šios nuostatos tikslas yra išvengti problemų, kurios gali atsirasti ginčijant

teismuose Sąjungą įpareigojančių tarptautinių susitarimų atitiktį Sutartims. Iš tiesų dėl galimo teismo

sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, kad sudarytas Sąjungą įpareigojantis tarptautinis susitarimas,

atsižvelgiant arba į jo turinį, arba į jam sudaryti taikytą procedūrą, yra nesuderinamas su Sutarčių

nuostatomis, kiltų rimtų sunkumų ne tik Sąjungos vidaus, bet ir tarptautinių santykių lygiu, ir visoms

suinteresuotosioms šalims, įskaitant trečiąsias valstybes, galėtų būti padaryta žala.

<...> 53. Aplinkybė, kad tarptautinis susitarimas galės būti sudarytas tik pasikonsultavus su

Parlamentu arba net gavus jo pritarimą ir kad priimant galimus susijusius teisės aktus Sąjungoje

taikoma teisėkūros procedūra, kurioje dalyvauja ši institucija, neturi poveikio Tarybai suteiktai teisei

pagal SESV 218 straipsnio 11 punktą prašyti Teisingumo Teismo nuomonės.

<...> 55. Be to, norint pasinaudoti galimybe pateikti prašymą dėl nuomonės pagal minėtą straipsnį,

nereikalaujama tenkinti išankstinės sąlygos, kad suinteresuotosios institucijos būtų galutinai

susitarusios. Iš tiesų Tarybai, Parlamentui, Komisijai ir valstybėms narėms suteikta teisė prašyti

Teisingumo Teismo nuomonės gali būti įgyvendinama individualiai, be jokio derinimo tarpusavyje

ir nelaukiant galutinio susijusios teisėkūros procedūros rezultato. Bet kuriuo atveju Parlamentas

išsaugoja teisę pats pateikti prašymą dėl nuomonės.

56. Galiausiai prašymas pateikti nuomonę Teisingumo Teismui gali būti pateikiamas prieš derybų

tarptautiniu lygiu pradžią, kai žinomas numatomo susitarimo dalykas, net jeigu dar egzistuoja tam

tikros galimos alternatyvos ir skirtingos nuomonės dėl nagrinėjamų dokumentų redakcijos su sąlyga,

kad pagal pateiktus dokumentus Teisingumo Teismas gali pakankamai tvirtai įsitikinęs priimti

sprendimą dėl Tarybos iškelto klausimo. Prašymo pateikti nuomonę priimtinumas negali būti

ginčijamas motyvuojant tuo, kad Taryba dar nepriėmė sprendimo pradėti derybas tarptautiniu lygiu.

2011 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo (plenarinė sesija) nuomonė (nuomonė 1/09, Rink., 2011, p. I-

01137)

106 - lr v praktikos vadovas/b_dalis.pdf · 2012 m. liepos 5 d. sprendimas graikija prieš...

Documents