zeitgeist aktyvisto vadovas

ZEITGEIST JUDĖJIMO

AKTYVISTO VADOVAS

www.thezeitgeistmovement.com

www.thevenusproject.com

www.zeitgeist.lt

http://www.thezeitgeistmovement.com/

http://www.zeitgeist.lt/

http://www.thevenusproject.com/

Įžanga

Zeitgeist* judėjimą sudaro aktyvistai, palaikantys „Venus“ projektą. Šis projektas yra pramoninio

dizainerio ir socialinio inžinieriaus Žako Fresko viso gyvenimo darbas. Žakas Fresko kartu su savo

kolege Roksana Medous dabar gyvena Venus miestelyje, Floridoje. Svarbu paminėti, kad Fresko idėjos

ir darbai nėra vien tik jo nuopelnas, bet išsivystė iš mokslinių žinių evoliucijos, prasidėjusios seniausiais

laikais. Paprastai kalbant, „Venus“ projektas atstovauja ir Zeitgeist judėjimas palaiko tai, ką galima

apibūdinti kaip „mokslinio metodo pritaikymą visuomenės poreikiams“.

Humaniškai pritaikydami mokslą ir technologijas socialiniam modeliui ir sprendimų priėmimui,

galime pakeisti tribalistinę**, deficitinę, korupcijos kupiną aplinką į kai ką daug labiau organizuoto,

subalansuoto, žmogiško, stabilaus ir produktyvaus. Kad tai pasiektume, privalome suprasti kas esame,

kur esame, ką turime, ko norime ir kaip pasieksime savo tikslus. Dabartinė padėtis, kurią aptarsime

pirmajame šios knygos skyriuje, padės suprasti, kad mums ne tik reikia judėti kita kryptimi – mums

būtina tai padaryti. Ekonominė sistema griūva vis didesniu greičiu, o pasaulinis nedarbas greitai gali

pakilti iki dar neregėto lygio. Tuo pat metu naikinama aplinka, ir mes artėjame prie „ribos, kai nebebus

kelio atgal“.

Dabartiniai socialinio elgesio metodai yra neveiksmingi sprendžiant aplinkos naikinimo, žmonių

konflikto, skurdo, korupcijos ir kitas problemas, griaunančias žmonių darnaus bendro gyvenimo

galimybes Žemėje. Atėjo metas mums užaugti kaip giminei ir iš esmės išsiaiškinti, kokios yra tikros

problemos ir jų sprendimo būdai, kad ir kokie nepatogūs, netradiciniai ir svetimi jie atrodytų.

Šioje knygoje pirmiausia apžvelgsime dabartines ekonomines problemas, su kuriomis

susiduriame, išsiaiškinsime jų priežastis, pasekmes ir neišvengiamybes bei pristatysime sprendimo

būdus, kylančius iš vertinimo, kas iš tiesų yra svarbu gyvenimui ir visuomenei. Taip pat paaiškinsime,

kaip kiekvienas gali prie to prisidėti, pristatysime bendravimo ir aktyvizmo metodus, galinčius

pagreitinti transformacijos procesą.

Labai svarbu, kad pradėjusieji šį darbą trumpam stabtelėtų ir pagalvotų apie požiūrį, kuris jiems

buvo įskiepytas. Turint omenyje žmonių vertybių ir ideologijų gausą, kartu su vis augančia tam tikrų

idėjų, tradicijų ar pasaulio suvokimų įtaka, kai kuriems žmonėms gali būti itin sudėtinga ir netgi skaudu

peržvelgti ir atsikratyti kokio nors labai branginamo požiūrio, kurį jie taip ilgai laikė teisingu. Šis

prisirišimas, kartu su informacijos trūkumu, gali būti didžiausia kliūtis skaitant čia pristatomą

informaciją. Atėjo laikas praplėsti ekonomikos, tradicijų bei valstybės primetamo požiūrio ribas ir

pažvelgti bendrai į žmoniją bei ją supančią aplinką. Laikas pažvelgti į Žemę kaip į vientisą, gyvą

organizmą, savyje talpinantį nesuskaičiuojamas gyvybės formas, sujungtas tarpusavyje vienoje

bendruomenėje.

* Zeitgeist – (liet. „laikmečio dvasia“) tam tikram laikmečiui priskiriamas tautos ar grupės bendras kultūrinis, intelektualinis, etinis, dvasinis ar politinis klimatas, taip pat atmosfera, moralinės normos, sociokultūrinė kryptis ir nuotaika. (vert. past.)

** Tribalizmas – vienos valstybės genčių, tautybių nesantaika, tarpusavio kova. (vert. past.)

– 1 –

Jei gamta mus ko nors ir išmokė, tai kad vienintelis pastovus dalykas yra pokytis. Nėra tokio

dalyko kaip utopija. Todėl norėdami produktyviai augti kaip viena šeima, turime išmokti keisti savo

požiūrį. Jeigu šioje knygoje pristatomą medžiagą priimsite objektyviai ir atvirai, tikime, kad čia pateiktos

mintys padės produktyviai, humaniškai ir efektyviai pertvarkyti jūsų požiūrį į pasaulį, save ir žmonijos

ateitį.

– 2 –

Turinys

I DALIS: Monetarinė ekonomika.....................................................................................................41 skyrius: mechanizmai ir pasekmės...........................................................................................4

– Sąvokų apibrėžimas...................................................................................................................4– Nepertraukiamo vartojimo būtinybė..........................................................................................6– Trūkumo perteklius...................................................................................................................7– Pelno prioritetas........................................................................................................................8– Vertybių iškraipymas................................................................................................................12– Fiskalinė manipuliacija............................................................................................................15

2 skyrius: galutinis žlugimas......................................................................................................19– Neatsakingumo viršūnė...........................................................................................................19– Sprogimo ir bankroto ciklas.....................................................................................................20– Technologinis nedarbas...........................................................................................................24

II DALIS: Kas yra svarbu?...............................................................................................................283 skyrius: gamtos dėsniai............................................................................................................28

– Mokslinis metodas...................................................................................................................30– Dinaminė pusiausvyra..............................................................................................................31

4 skyrius: priemonės socialinei evoliucijai................................................................................36– Tikslai.....................................................................................................................................36– Metodai...................................................................................................................................36- Priemonės................................................................................................................................37– Procesas..................................................................................................................................37

III DALIS: Ištekliais paremta ekonomika.....................................................................................395 skyrius: socialinė kibernetizacija............................................................................................39

– „Venus“ projektas....................................................................................................................39– Pramonė ir darbas....................................................................................................................40– Valdžia....................................................................................................................................47

6 skyrius: protingi miestai..........................................................................................................52– Apskritasis miestas...................................................................................................................52– Transportas..............................................................................................................................55– Gyvenimo būdas......................................................................................................................57

IV DALIS: Perlipant mitologiją......................................................................................................597 skyrius: prigimtis ar auklėjimas.............................................................................................59

– Žmogaus elgesys......................................................................................................................59– Teisinė sistema........................................................................................................................64

8 skyrius: praktinis dvasingumas...............................................................................................66– Religiniai idealai......................................................................................................................66– Lengva kalbėti.........................................................................................................................67

V DALIS: Ką daryti?........................................................................................................................689 skyrius: Zeitgeist judėjimas.....................................................................................................68

– Atotrūkio tarp žmonių mažinimas............................................................................................68– Patarimai sąmoningumo skleidimui.........................................................................................69– Tarpdisciplininės komandos.....................................................................................................70– Paskutiniai apmąstymai............................................................................................................70

Informacijos šaltinių sąrašas.................................................................................................................72

– 3 –

– PIRMA DALIS: Monetarinė ekonomika –

Pirmas skyrius

Mechanizmai ir pasekmės

Sąvokų apibrėžimas

Sąvoka „ekonomika“ paprastai apibrėžiama kaip „socialinis mokslas, nagrinėjantis prekių ir

paslaugų gamybą, platinimą ir vartojimą“1.

Nuo pat XXI a. pradžios, beveik viso pasaulio ekonomikose vyraujantis mechanizmas yra

vienokia ar kitokia „monetarinės sistemos“ forma. Monetarinė sistema naudoja pinigus kaip mainų

priemonę įdarbinimo, prekių bei paslaugų gamybos, platinimo ir vartojimo procesų palengvinimui. Šios

priemonės naudojimas gali būti įvardytas kaip „monetarinė ekonomika“.

Nors visos pasaulio tautos savo valstybėse remiasi monetarinės ekonomikos teorija, kiekviena jų

kažkuo skiriasi nuo visų. Bendrai kalbant, šie skirtumai susiję su tuo, kiek šalies vyriausybė kontroliuoja

sistemą. Judant skale nuo didžiausio kontrolės laipsnio iki mažiausio, jos pradžia būtų ties

„komunizmu*“ (maksimali valstybės kontrolė), toliau seka socializmas (dalinė valstybės kontrolė) ir

pasibaigia kapitalizmu (silpna arba visiškai jokios kontrolės). Šie ekonominės kontrolės skirtumai

apibūdina tai, ką mes įvardinsime kaip „socialines sistemas“.

Šiuo metu labiausiai pasaulyje paplitusi socialinė sistema yra kapitalizmas. Kapitalizmas, kuris

dažnai siejamas su kita teorine koncepcija, žinoma kaip „laisvoji rinka“, yra apibrėžiamas taip:

„ekonominė ir socialinė sistema, kurioje gamybos priemonės (taip pat vadinamos kapitalu) yra

privačioje nuosavybėje, prekės ir darbo jėga perkama ir parduodama laisvoje rinkoje, pelnas reguliariai

reinvestuojamas arba investuojamas į naujas technologijas ir ūkio šakas.2“.

„Laisvoji rinka“ iš esmės yra nereguliuojama prekybinė konstrukcija, kurioje „dalyviai veikia be

valstybės įsikišimo ir visi veiksmai joje remiasi dalyvių tarpusavio susitarimu. Laisvojoje rinkoje

gaminamų prekių kiekis, resursai ir administravimo būdas yra vystomas spontaniškai, dalyvaujant

anoniminiams dalyviams – gamintojams ir vartotojams“3. „Laisvosios rinkos“ sąvoka įvairiai

interpretuojama ir turi daugybę minties mokyklų. Pavyzdžiui, viena iš kraštutinių ir šiuo metu aktyvių

ideologijų yra „Austrijos mokykla“, remianti laisvosios konkurencijos koncepciją, iš esmės reiškiančią

visišką valstybės nesikišimą į ekonomikos reikalus. Pagal šį mokymą labdara ir kitos valstybės remiamos

socialinės programos vertinamos kaip netinkamos.**

Be pagrindinės terminologijos, dar vienas itin svarbus monetarinės ekonomikos bruožas –

„vertės teorija“. Produkto arba paslaugos „vertę“ sąlygoja du faktoriai:***

* Komunizmas šiuo atveju minimas iš istorinės perspektyvos, o ne kaip idealizuota socialinė struktūra be pinigų.

** Ekonomikos raida, taikymas ir interpretavimas yra nesibaigiančių debatų objektas, pasižymintis nepastovumu. Šio vadovo tikslas nėra išsamios ekonomikos studijos pristatymas. Iš tiesų, vienas iš šio vadovo tikslų yra parodyti, kad pasitelkiant technologijas ir panaikinus deficitą, 99% visų ekonomikos teorijų taptų nereikšmingos.

***Egzistuoja dar subjektyvesnių vertės formų, priklausomai nuo demografijos, kuomet tam tikri prekybiniai ženklai (brand) sukuria kainą (projekcinę vertę), paremtą ne tikro žmogaus darbo kiekiu arba medžiagos verte, o paties gaminio … →

– 4 –

1) naudojamų žaliavų deficitas (prieinamumas).

2) žmogaus darbo, reikalingo produkto arba paslaugos gamybai, kiekis.

Pavyzdžiui:

Įsivaizduokite, kiek laiko ir pastangų reikėjo paprastų marškinių gamybai iki elektros ir pažangios

pramonės technologijų atsiradimo. Visą procesą sudarė šie punktai: dirvos paruošimas – medvilnės sėklų

sodinimas – priežiūra augimo laikotarpiu – medvilnės surinkimas – sėklų atskyrimas – medvilnės vijimas

į siūlus – audeklo iš siūlų gamyba – marškinių pasiuvimas.

Šiuo atveju, paprasčiausiai vertinant žmogaus darbą, marškinių vertė būtų palyginti aukšta ir jie

būtų parduoti už darbą atitinkančią kainą. Kadangi medvilnės sėklos (sudedamasis komponentas) yra

šalutinis ankstesnio derliaus produktas, pačių sėklų vertė būtų nereikšminga, todėl labai žema būtų ir jų

deficitinė vertė. Taigi tikroji marškinių vertė priklauso nuo atlikto darbo.

Pasvarstykime, kas būtų, jeigu gamybos procesas nereikalautų žmogaus darbo, tačiau išliktų

natūralus medvilnės sėklų, vandens, saulės šviesos, dirvos perteklius? Kokia tuomet būtų tų marškinių

vertė? Akivaizdu, kad tuomet jie neturėtų visiškai jokios vertės.

Nuo XXI a. pradžios pramoninės mašinos perėmė žemės ūkio produktų sodinimo ir rinkimo

funkcijas iki tokio laipsnio, kad vienas ūkininkas dabar gali savarankiškai dirbti didesnį nei 400 hektarų

žemės plotą. Tekstilės įrangos (pvz. medvilnės apdorojimo mašinų) atsiradimas dramatiškai sumažino

žmogaus rankų darbą, o dabartinis pramoninis kompiuterizacijos lygis sąlygoja nuolatinį judėjimą link

visiško (tarp visų kitų ir žemės ūkio bei tekstilės) pramonės automatizavimo.

Technologijų įtaka (judėjimas link gamybos bei medžiagų pertekliaus) verčia peržiūrėti

„ekonominės vertės“, kaip nekintančios ekonominės koncepcijos, reikšmę, taip teoriškai galima būtų

visiškai panaikinti „vertės“ sąvoką.

Kai technologijos ir automatizacija išstumia žmogaus rankų darbą, tariama „vertė“, atititinkanti

atliktą darbą, taip pat krenta. Produkto „vertė“ šiuo atveju priklauso nuo mechanizmų sukūrimo ir jų

priežiūros, ką šiuo metu ir atlieka darbuotojai. Taigi, kuo našesnės, ilgaamžiškesnės ir patvaresnės yra

darbo mašinos, tuo labiau krenta gaminio „vertė“.

Mašinų automatizavimas kartu su šiuolaikinėmis inovacijomis, ieškančiomis retų išteklių

pakaitalų, galėtų privesti iki to, kad joks gaminys arba paslauga neturėtų monetarinės vertės ir

nereikalautų etiketės su kaina – tai tiesiog neturėtų jokios teorinės prasmės.

Dėl kasdien patiriamų dalykų, daugeliui sunku tai priimti kaip galimybę. Tačiau faktas yra tas,

kad pastovus technologinis tobulėjimas kartu su automatizuotomis mašinomis teoriškai gali sukurti tokią

ekonominę aplinką, kurioje medžiagų ir gamybos priemonių pertekliaus lygis pasidarys toks aukštas ir

efektyvus, kad dauguma žmonių tiesiog neturės poreikio ką nors „pirkti“, jau nekalbant apie „darbą

pragyvenimui“ tradicine prasme. Net ir tuo atveju, jeigu mašinos perimtų tik dalies žmonių užduotis,

taip padidindamos nedarbą, tai paveiktų visą ekonominę sistemą, kuri taptų vis labiau nestabili ir

→ ... „suteikiamu statusu“, kaip suvokiama vartotojiškoje kultūroje. Tai mažiau reikšminga „ekonominės vertės“ forma. Ji bus aptarta smulkiau šio skyriaus dalyje „Vertybių iškraipymas“. Taip pat finansinių įrankių, kuriais yra prekiaujama akcijų biržoje, vertė yra irgi nereikšminga, kai šnekama apie realią gamybą ir sklaidą.

– 5 –

neveiksminga. Šis klausimas bus plačiau aptariamas 2-ame ir 5-ame skyriuose.

Tad labiau nesiplėsdami panagrinėkime kai kuriuos esminius kapitalizmo mechanizmus, kurie

reikalingi piniginės ekonomikos sistemos vientisumui išlaikyti. Likusioje skyriaus dalyje aptarsime

penkias esmines sistemos išlikimui būtinas sąlygas, taip pat jų priežastis ir pasekmes.

Pirmasis mechanizmas

Nepertraukiamo vartojimo būtinybė

Žmonių vaidmenys piniginėje sistemoje yra skirstomi į tris rūšis: 1) darbuotojas, 2) vartotojas, 3)

darbdavys (arba savininkas/gamintojas).*

Darbuotojas darbdaviui atlieka užduotis už „atlygį“, arba piniginį užmokestį, o vartotojui

darbdavys parduoda prekę arba paslaugą už „pelną“ – dar vieną piniginio užmokesčio rūšį.

Savo ruožtu, piniginio užmokesčio atžvilgiu ir darbdavys, ir darbuotojas veikia kaip vartotojai,

kadangi už gautus pinigus perka prekes ir paslaugas, reikalingas išgyventi.

Prekių ir paslaugų pirkimas (vartotojo vaidmuo) yra būtent tai, kas leidžia darbdaviui uždirbti

„pelną“ bei mokėti darbuotojui „atlygį“.

Kitaip tariant, būtent pastovaus vartojimo poreikis ir palaiko darbdavio verslą bei darbuotojo

darbą.

Svarbu suprasti, jog mokėjimo-vartojimo ciklas (arba kitaip „cikliškas vartojimas“) negali sustoti,

kitaip visa ekonominė struktūra sužlugtų, kadangi darbdavys negautų pinigų ir negalėtų mokėti

darbuotojui, taigi nei vienas iš jų negalėtų toliau dalyvauti cikle kaip vartotojai.

Pasekmės:

1 – Joks fiziškai pagamintas daiktas negali išlikti vartojamas ilgiau nei reikia, kad būtų išlaikytas

ekonominis vientisumas „cikliško vartojimo“ keliu.

Kitaip tariant, kiekviena prekė po kiek laiko turi susidėvėti tam, kad tęstųsi finansinė cirkuliacija,

leidžianti žaidėjams (vartotojas, darbuotojas, darbdavys) tęsti savo žaidimą. Šis bruožas gali būti

vadinamas „planiniu nepatvarumu“.

Planinis nepatvarumas paprastai gali pasireikšti dviem būdais:

1) apgalvotas iš anksto: sąmoningas produkto veiksmingumo nuslėpimas, leidžiantis

produktui greičiau sugesti.

2) kaip padarinys: pelnu pagrįstas taupymas produkcijoje, paprastai pigių žaliavų bei pigaus

planavimo forma, stengiantis sutaupyti pinigų ir sukurti nuolatinių pirkėjų. Tai iš karto reiškia, kad

produkcija yra prastos kokybės.

Pavyzdžiui, plastiko naudojimas elektroniniams priedams yra pigesnis kompanijai ir klientui, bet

bendrai palyginus su titanu, kuris yra daug brangesnis, šios žaliavos patvarumas yra menkas.

* Taip pat yra investuotojas, kuris suteikia finansinę paramą darbdaviui/savininkui/gamintojui, arba prekiauja finansų rinkoje, siekdamas pelno. Šis asmuo nėra svarbus, kadangi investuotojas nėra būtinas prekybos sistemai egzistuoti.

– 6 –

2 – Naujų produktų pristatymas ir aptarnavimas privalo būti pastovus, o nauji produktai turi

turėti naujų funkcijų, nepaisant jų naudingumo. Taip sukuriamos nesibaigiančios atliekos.

Kitaip tariant, atliekos yra tyčiniai pašaliniai produktai, kurių reikia „ciklinio vartojimo“

išlaikymui. Tai reiškia, kad pakeičiami ar susidėvėję produktai yra išstumiami, dažniausiai išmetami į

sąvartynus, kur jie teršia aplinką. Pastovi įvairovė spartina taršą.

„Ciklinio vartojimo būtinybė“ galėtų būti pripažinta „varikliu“, palaikančiu visą ekonominę

sistemą, ir yra neatsiejamai pavojinga bei korumpuota, nes vartojimo būtinybės prigimtis neleidžia

maksimaliai padidinti aplinkai nekenksmingos produkcijos metodų. Pastovus prastų produktų

perkūrimas švaisto esamus išteklius ir teršia aplinką.

Kad geriau suprastumėte, įsivaizduokite padarinius ekonominių produkcijos metodų, kurie

strategiškai didina veiksmingumą ir kiekvieno sukurto daikto patvarumą, naudodami geriausias žinomas

žaliavas ir esančią techniką tuo metu. Įsivaizduokite mašiną, kuri buvo taip gerai suprojektuota, kad jai

nereikia remonto 100 metų. Įsivaizduokite namą, pastatytą iš ugniai atsparių medžiagų, su visais

įdiegtais prietaisais, elektroninėmis operacijomis, vandentiekio sistemomis, ir viskas pagaminta iš

geriausių nepralaidžių medžiagų, aukščiausio vientisumo turimų išteklių Žemėje. Tokiame blaiviame

pasaulyje, kur mes iš tikrųjų sukurtume ilgai išsilaikančius daiktus, natūraliai sumažinančius taršą bei

atliekas, sumažinant nereikalingą įvairovę ir padidinant veiksmingumą, monetarinė sistema būtų

neįmanoma, nes „ciklinis vartojimas“ smarkiai sulėtėtų, visam laikui susilpnindamas taip vadinamą

„ekonominį augimą“.

Antrasis mechanizmas

Trūkumo perteklius

Monetarinėje ekonomikoje „pasiūlos ir paklausos“ sąvoka yra gerai išdėstyta, paprasčiausiai

pažymint tai, kad „kuo daugiau kažkokio daikto yra, tuo mažesnė jo vertė“. Pavyzdžiui, geriamasis

vanduo buvo labai gausus išteklius, kuris įprastai nereikalaudavo užmokesčio vartojimui komercine

prasme. Kad ir kaip ten bebūtų, padidėjo oro ir miesto vandens sistemų tarša. Filtruotas geriamasis

vanduo dabar yra komerciškai pardavinėjamas, dažnai už aukštesnę kainą nei litras naftos. Kitaip tariant,

yra labai pelninga, kai stinga išteklių. Jei kompanija gali įtikinti žmones, kad jų produktas yra „retas“,

tada ta kompanija gali kelti kuo aukštesnę kainą už tą produktą. Tai suteikia labai stiprų paskatinimą

kompanijoms laikyti išteklius mažais kiekiais. Pažvelgus iš kitos pusės, turėtų būti atsižvelgiama į tai,

kad beveik visų šalių Centriniai bankai taip pat kuria nepriteklių kartu su pinigų tiekimu, norėdami

palaikyti spaudimą rinkos sistemoje. Bernardas Lietaeras, ES valiutos sistemos kūrėjas, pažymi:

“Godumas ir konkurencingumas nėra nekintamo žmogaus temperamento rezultatas...

Godumas ir nepritekliaus baimė yra pastoviai sukuriami ir sustiprinami kaip tiesioginis tokių

pinigų, kuriuos mes naudojame, rezultatas... Mes galime pagaminti daugiau nei reikia maisto,

– 7 –

kad išmaitintume kiekvieną... Bet aiškiai matosi, kad neužtenka pinigų už visa tai sumokėti.

Nepriteklius yra mūsų nacionalinėse valiutose. Įrodyta, kad Centrinių bankų darbas yra sukurti

ir palaikyti tą valiutos nepriteklių. Tiesioginės pasekmės yra tokios, kad mes turime kovoti vienas

su kitu dėl išlikimo.“4

Šio trūkumo pertekliaus pasekmė yra ne kas kita kaip nuostolis. Jei pelnas gali būti sukurtas kaip

nepritekliaus rezultatas teršiant aplinką, atsiranda ligotas skatinimas nesidomėti aplinkos užterštumo

problemomis. Jei kompanijos žino, kad jos gali pagaminti daugiau pinigų laikydamos išteklius ar

produktus mažais kiekiais, kaip tada galima sukurti visko kupiną pasaulį? To negali įvykti, jei

korporacija bus motyvuota kurti nepriteklių, kada tik reikia. Taigi, pati Centrinių bankų sukurta pinigų

stoka motyvuoja mus varžytis vieniems su kitais, taip sukuriant neetišką, primityvų gentiškumą, kai

kiekvienas kovoja už save, sukuriant stresą, ginčus bei ligas.

Trečiasis mechanizmas

Pelno prioritetas

Monetarinės sistemos žymiausias motyvacijos principas yra pelnas* arba pinigų įsigijimas

išnaudojant kitus. Visi žaidimo dalyviai privalo, vardan išlikimo, siekti strategijos, kaip gauti pajamų.

Darbo užmokestį gaunantis asmuo sieks gauti geriausią užmokestį už savo paslaugas, o tuo tarpu

darbdavys (savininkas/gamintojas) sieks pastoviai mažinti išlaidas, kad padidintų pelną. Tai yra

dominuojantis „mentalitetas“ monetarinėje sistemoje, ir tie, kurie turi daug turtų (turi materialinį

„pasisekimą“) dažnai yra nuožmūs. Nors daugelis žmonių, kurie dirba pelno sistemai, be paliovos šnekės

apie jų „etinius“ standartus atsižvelgdami į jų praktikas, istorija rodo, kad pelno prioritetas iš tiesų yra

liga, kuri ne vien tik nuodija mūsų asmeninį bei socialinį gerbūvį, bet taip pat teršia aplinką, nuo kurios

mes priklausome praktiškai dėl visko, ko tik reikia žmonių rūšiai.

Tačiau prieš pradėdami kalbėti apie neigiamas pasekmes, kylančias iš šio „mentaliteto“, norėtume

atidžiai apsvarstyti tai, ką daugelis laiko pelno prioriteto gerąja puse – „paskatinimą“.

Anot teorijos, pelno poreikis suteikia asmeniui ar organizacijai motyvaciją kurti naujas idėjas bei

produktus, kurie galėtų būti parduoti rinkoje. Kitaip sakant, daroma prielaida, kad nesant motyvacijai

siekti pelno, socialinis progresas būtų labai menkas.

Visų pirma, patys didžiausi indėliai į visuomenę neatėjo iš pelno siekiančių korporacijų. Nikola

Tesla atrado kintamą elektros srovę ne tam, kad uždirbtų krūvą pinigų. Luji Pasteras, Čarlzas Darvinas,

broliai Raitai, Albertas Einšteinas ir Izaokas Niutonas įnešė didžiulį indėlį visuomenei ne dėl

materialinio intereso. Nors yra tiesos, kad naudingi atradimai ir metodai motyvuojami asmeninės

naudos, ketinimai, slypintys už šių kūrinių paprastai neturi nieko bendra su susirūpinimu

humanitariniais ar socialiniais reikalais – abejingumo persmelktas savanaudiškumas ir kova dėl išlikimo

* Dėl paprastumo, sąvoka „pelnas“ naudojama kaip „pajamų“ ir „uždarbio“ sinonimas. Nors klasikinės ekonomikos klasifikacija atskiria šias sąvokas, šie terminai tėra nuoroda į pinigų įsigijimą. Darbo užmokestį gaunantis asmuo „pelnosi“ iš savo darbo.

– 8 –

yra tikrieji motyvacijos veiksniai.

Pelno siekimas beveik visada statomas aukščiau už rūpestį žmogumi. Užtenka pažvelgti į mūsų

maistą – jame naudojama gausybė konservantų, galinčių sukelti vėžį. Pažvelkime į planinį beveik visų

gaminių susidėvėjimą ir sveikatos apsaugos pramonę, prašančią 300$ už vieną antibiotikų tabletę.

Apsidairę pamatome, kad „pelnu pagrįsta paskata“ iš tiesų yra žalinga, nes tikroji motyvacija yra ne

duoti prasmingos naudos visuomenei, bet paprasčiausiai gauti kuo daugiau pelno bet kokiais būdais.

Pelnas iš tiesų yra klaidinga paskata. Pinigais grįstoje visuomenėje, problemos bus išspręstos tik tuo

atveju, jei iš jų sprendimo galima gauti pelno.

Pasekmės:

Psichologinės bei sociologinės pelno kaip prioriteto pasekmės yra labai rimtos, kai kalbama apie

žmonių elgesį. Nesibaigiančioms su pelno kaupimu susijusioms problemoms spręsti buvo sukurta

primestos kontrolės sistema – teisinė sistema. Nors pasitaiko ir su pinigais nesusijusių nusikaltimų,

dažnai kylančių iš egoizmo, pavydo, emocinio nestabilumo bei kitų psichologinių problemų, tokių

nusikaltimų skaičius yra itin mažas, lyginant su tais, kuriuos paskatino pinigų ir nuosavybės troškimas.

Jei apibūdintume „nusikaltimą“ kaip „korupciją“, o „korupciją“ kaip „moralinį ištvirkimą,

nesąžiningumą“, tuomet pamatysime visai kitą vaizdą, mat pažvelgus iš arčiau matosi, kad beveik

kiekvienas strateginio pelno siekimo veiksmas yra iš esmės nesąžiningas... Jis tiesiog laikomas

„normaliu“ šiuolaikinėje kultūroje iki visuotinai netoleruotino laipsnio.

Pavyzdžiui, nuėję į maisto prekių parduotuvę nusipirkti dribsnių pastebėsite, kad 9 iš 10 atvejų

dribsniai užima vos 60% dėžutės tūrio. Ši gamintojų vadinama „reklamos strategija“ yra ne kas kitas

kaip paprasčiausias melas. Reklamos agentūros, pasitelkdamos visas socialinės manipuliacijos taktikas,

yra bene labiausiai korumpuotos institucijos Žemėje. Deja, visi esame išmokyti tai vadinti „skatinimu“

ar „strategija“. Daugiau apie reklamos kuriamus socialinius iškraipymus pasakojama skyriuje „Vertybių

iškraipymas“.

Taigi, norėdami aiškiai apibrėžti piniginėje santvarkoje klestinčią korupciją, ydingo elgesio

modelius suskirstysime į 3 grupes – bendruosius nusikaltimus, korporacinius nusikaltimus ir

valstybinius nusikaltimus.

Bendrieji nusikaltimai kyla iš pelno siekimo ir apima nusikaltimus, pradedant nereikšmingomis

vagystėmis bei nelegalia prekyba ir baigiant sukčiavimu bei smurtiniais apiplėšimais. Daugelis yra linkę

vertinti tokius „nusikaltėlius“ kaip socialinę anomaliją, nesiedami tokio elgesio priežasčių su poreikiu

išgyventi. Stresas bei kiti pinigų stygiaus sukelti šalutiniai poveikiai taip pat ignoruojami.

XX a. dešimtajame dešimtmetyje Jutos universitete atliktas „Merva-Fowles“ tyrimas atskleidė

glaudų ryšį tarp nedarbo bei nusikaltimų. Tyrimas buvo paremtas duomenimis iš 30 didžiausių miesto

rajonų, kurių bendras gyventojų skaičius siekė daugiau kaip 80 milijonų.

Tyrimas parodė, kad 1% nedarbo lygio pakilimas atnešė tokius rezultatus:

• žmogžudysčių padaugėjo 6,7%;

– 9 –

• smurtinių nusikaltimų padaugėjo 3,4%;

• turtinių nusikaltimų padaugėjo 2,4%.

Nuo 1990 iki 1992 metų, šie duomenys reiškė:

• 1459 daugiau žmogžudysčių;

• 62607 daugiau smurtinių nusikaltimų;

• 223500 daugiau turtinių nusikaltimų.5

Jeigu paimtume gerai besielgiantį, sąžiningą, etinių principų besilaikantį žmogų, atimtume iš jo

visą turtą bei išteklius ir paliktume jį be nieko nuskurdusiame mieste, didelė tikimybė, kad šis žmogus

ims meluoti, sukčiauti ir vogti tam, kad išgyentų.

Nenuostabu, kad vargingiausi JAV miestų rajonai pasižymi aukščiausiais nusikalstamumo

rodikliais. Žmogus, gimęs vargingoje aplinkoje, turintis mažai išteklių, prastą išsilavinimą ir mažai

įsidarbinimo galimybių, darys viską, kad išgyventų. Esmė tame, kad ekonominis nepriteklius (skurdas),

o ne taip vadinami genetiniai „kriminaliniai polinkiai“, kuria tokį nesveiką elgesį.

Korporaciniai nusikaltimai, kurie beveik visada yra susiję su pelnu, gali būti kelių rūšių: planinis

susidėvėjimas, rinkos manipuliacija, tiekėjų perkėlimas, manipuliavimas kainomis, monopolistiniai

sąmokslai, darbuotojų išnaudojimas bei valstybiniai sąmokslai – tai tik dalis jų. Pradedant „Enron“

organizuotu tyčiniu Kalifornijos jėgainių uždarymu6, baigiant sąmoningu Bayer korporacijos ŽIV

užkrėstų vaistų platinimu7. Visiems turėtų būti aišku, kad korporaciniai nusikaltimai vykdomi nuolatos

ir dažnai yra pavojingesni nei „bendrieji nusikaltimai“, nes jų pasekmės paveikia dideles žmonių grupes.

„Korporacinio nusikaltėlio“ poreikis užtikrinti verslo pelningumą iš esmės niekuo nesiskiria nuo

paprasto nusikaltėlio poreikio išlikti. „Bendrasis nusikaltėlis“ dažniausiai nusikalsta vedamas būtinybės

išgyventi, o „korporacinis nusikaltėlis“ vykdo juos tam, kad sustiprintų savo galią, gyvenimo būdą bei

gerovę. Visa tai pagrįsta baime. Godumas, kylantis iš nuolatinio baimę visko netekti sukeliančio

nesaugumo jausmo, dažnai yra korporacinių nusikaltimų motyvacijos faktorius. Tai panašu į

priklausomybę nuo lošimų. Kuo daugiau gauni, tuo daugiau nori. Monetarinė sistema sustiprina šią

neurotinę būseną, sukurdama susiskirstymą į visuomenės sluoksnius – didėjant perkamajai galiai,

nuolatos plečiasi prieinamų „gėrybių“ sąrašas (dvarai, jachtos, limuzinai, deimantai, nekilnojamas turtas

ir t.t.). Plačiau šia tema rašoma skyriuje „Vertybių iškraipymas“.

Vyriausybiniai nusikaltimai yra vieni sudėtingiausių ir sunkiausiai išaiškinamų, nes vyriausybės

vertinimas yra stipriai veikiamas dominuojančių vertybių, kurias „valdančioji klasė“, pasitelkusi

žiniasklaidą ir radikalų patriotizmą, diegia visuomenėje. Kitaip tariant, pažiūrėję į Hitlerio rėžimo

sukeltus siaubus, dauguma dažnai pamiršta, kad didžioji dalis Vokietijos gyventojų taip pat buvo anti-

semitinių pažiūrų, kurias per brošiūras bei radijo laidas propagavo rėžimas. Tą patį galima pasakyti ir

apie JAV invaziją į Iraką, kuri iš pradžių buvo palaikoma visuomenės dėl neapykantos „islamo

teroristams“ bei jų keliamos baimės, sukeltos 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių. O dabar

pamėginkime nustumti į šalį savo tradicines vertybes bei „patriotizmą“ ir objektyviai pažiūrėkime į tai,

ką monetarinėje sistemoje iš tikrųjų reiškia vyriausybė ir kam ji atstovauja.

– 10 –

Visų pirma, visiems vyriausybės nariams turi būti mokamas atlyginimas, ir visi jų vykdomi

projektai turi būti finansiškai remiami. Šie pinigai surenkami iš visuomenei primetamų mokesčių arba

paskolų iš bankų ar kitų vyriausybių. Mokesčiai kuriami per prekybą arba pajamas iš prekybos, o

paskolos turi būti grąžinamos iš pinigų, gaunamų iš dar didesnės prekybos, dar didesnių paskolų ar dar

didesnių mokesčių, bent jau teoriškai.

Pagrindinė vyriausybės funkcija yra leisti visuomenės gyvenimą reguliuojančius įstatymus.

Idealiu atveju, aukščiausias vyriausybės prioritetas turėtų būti visuomenės interesai. Deja, kaip rodo

istorija, taip nėra, ir retai kada buvo. Vyriausybė yra greičiau kitų korporacijų, veikiančių valstybės

ekonomikoje, „tėvinė“ korporacija. Žinoma, tai logiška, nes tautos vertę iš tikrųjų lemia šalies

ekonomika. Tai reiškia, kad vyriausybė turi „asmeninį susirūpinimą“ šalies ekonomine būkle, o ypač

didelį interesą skiria savo klasės – viršutinės turtingųjų klasės – reikalams.

„Asmeninis interesas“ yra dvipusiškas. Politikas gali gauti piniginę „paramą“ iš kompanijos,

kuriai naudingi priimami įstatymai, o kompanija pasipelno iš priimtų jai parankių įstatymų. JAV kasmet

išleidžiami miliardai dolerių lobizmui bei politikų „paramai“, ir visa tai įvardijama kaip „parama partijų

tikslams įgyvendinti“.

Yra daug vyriausybės ir korporacijų sandėrių pavyzdžių – nuo FDA* leidimo pardavinėti

neišbandytus vaistus, iki naftos lobistų sėkmės atšaukti Kalifornijos nulinių emisijų įstatymą (California

Zero Emission Law), išstumiant oro neteršiančius elektromobilius iš rinkos. Tačiau didžiausias

vyriausybinis nusikaltimas dėl piniginės naudos yra karo panaudojimas pasipelnymui.

Dukart apdovanotas Kongreso garbės medaliu, generolas majoras Smedlis D. Batleris yra pasakęs:

„Karas yra reketas. Visada taip buvo. Tai bene seniausias, pats pelningiausias, ir tikrai

pats žiauriausias reketo būdas. Jis vienintelis gali apimti visą pasaulį. Tai vienintelis reketo būdas,

kai pelnas skaičiuojamas doleriais, o nuostoliai – žmonių gyvybėmis. Reketą, mano nuomone,

geriausia apibūdinti kaip tai, kas iš tiesų nėra taip, kaip suvokia didžioji dalis žmonių. Tik

nedidelė „savų“ žmonių grupė žino, kaip viskas yra iš tiesų. Reketas sukeliamas kelių žmonių

naudai, tačiau daugelio žmonių sąskaita. Saujelė žmonių iš karo susikrauna didžiulius turtus...

Pirmojo Pasaulinio karo metu, nedidelė žmonių grupė iš konflikto susikrovė didelį pelną.

Tuo metu JAV atsirado daugiau kaip 21 tūkst. naujų milijonierių bei multi-milijonierių... 65-asis

Kongresas paskelbė duomenis apie karo metu korporacijų susikurtą kapitalą. Buvo imami

duomenys apie 122 mėsos pakuotojų, 153 medvilnės gamintojų, 299 audinių gamintojų, 49 plieno

liejyklų ir 340 anglies gamintojų pelną karo metu. Mažesnis nei 25% pelnas buvo retenybė.

Pavyzdžiui, anglies kompanijos susikrovė nuo 100% iki 7856% didesnį kapitalą karo metu.

Pakuotojai Čikagoje padvigubino ir patrigubino savo pelną.

Ir nepamirškime bankininkų, kurie finansiškai rėmė Didyjį Karą. Labiausiai iš karo

pasipelnė būtent bankai. Kadangi bankai paremti partnerystėmis, o ne sujungtomis

organizacijomis, jiems nereikėjo teikti ataskaitų akcininkams. Visi duomenys buvo gerai slepiami,

* JAV maisto ir vaistų administracija. (vert. past.)

– 11 –

o pelnas buvo didžiulis. Nežinau, kaip bankininkai susikrovė milijonus ir miliardus, nes tos

paslaptys niekada neišaiškėjo, net pradėjus Senato tyrimą.“8

Antrasis Pasaulinis karas, Korėjos, Vietnamo ir dabartiniai Irako bei Afganistano karai niekuo

nesiskiria nuo ankstesnių karų. Jie greitina pramonę, karinius sandorius, rekonstrukcijos sutartis,

energijos bei išteklių perėmimus (vagystes), Pasaulio banko bei privačių bankų paskolų išdavimą karo

nualintai ekonomikai atstatyti, ir net CŽV kontroliuojamą prekybą narkotikais9 – ir tai tik dalis labai

efektyvių pasipelnymo būdų.

Karo motyvacijos yra trilypės: 1) pramonės pelnas, padidinantis elito pajamas; 2) išteklių

perėmimas (vagystė); 3) geopolitinė kontrolė, palengvinanti tolesnį pramonės pelną bei išteklių

perėmimą.

Tai viena didžiausių ligų, kurią sukelia turtų bei galios troškimas. Vyriausybė, kartu su savo

praplautų smegenų žudikų komanda, dalyvauja absoliučios savisaugos procese, ir kol pasaulio ištekliai

bus kaupiami kelių žmonių naudai, tol karai niekada nesibaigs.

Taigi, anksčiau paminėta korupcijos klasifikacija yra tik bendras skirstymas. Šis pelno troškimo

mechanizmas nuodija ir daugybę kasdienio žmonių gyvenimo niuansų; nesąžiningumas, pradedant nuo

„meno derėtis“, kai du verslininkai varžosi vienas su kitu kiekvienas dėl savo asmeninio intereso,

baigiant darbdavio-darbuotojo santykių nestabilumu, kai vienas nori padidinti darbo efektyvumą ir

sumažinti mokamą atlygį, o kitas siekia kuo daugiau laiko dirbti, kad galėtų daugiau uždirbti.

Esmė tame, kad pelno prioritetas sukuria „mes prieš juos“ mąstymo būdą, nes veikiant

monetarinei sistemai, turi būti pardavėjas-pirkėjas, darbuotojas-darbdavys, klientas-savininkas,

turėjimas-neturėjimas. Dėl tokios realybės, kiekviena pusė yra priversta siekti jai geriausių sąlygų, todėl

nuolat sprendžiami strateginiai nesutarimai ir nuolat vyksta kova. Mes nuolat kariaujame vieni su kitais

dėl išlikimo. Ši kova sukuria mažai darnaus žmonijos progreso, ir vietoj to šios kovos rezultatas yra

nesveikas, užterštas, sujauktas pasaulis.

Ketvirtasis mechanizmas

Vertybių iškraipymas

Kultūra formuoja mūsų įsitikinimus ir vertybes. Nors egzistuoja tam tikras genetinis žmonių

bruožų ir elgesio pagrindas, mūsų sukauptos žinios ir tai, kaip jas suvokiame ir jomis naudojamės,

labiausiai priklauso nuo mus supančios aplinkos.

Turint tai omenyje, monetarinė sistema reikalauja tam tikro bendravimo būdo, leidžiančio

informuoti visuomenę apie kompanijos siūlomus produktus. Šis bendravimo būdas vadinamas

„reklama“.

Pagrindinė reklamos funkcija yra „produkto populiarinimas“, o tai iš tikrųjų sukuria pirkėjų

šališkumą siūlomoms prekėms. Kitaip tariant, reklamos tikslas yra suvilioti – tiksliau tariant

manipuliuoti – pirkėją įsigyti reklamuojamą prekę. Ši manipuliacija gali būti įvairi, tačiau efektyviausia

– 12 –

yra manipuliuoti ar išnaudoti žiūrovų „vertybes“ – tai, kas jiems svarbiausia.

Prieš tęsiant, reikia pastebėti, kad masinis vartojimo lygis, kurį matome dabar Jungtinėse

Valstijose bei kitose šalyse, ne visada toks buvo. Amerika buvo įkurta remiantis protestantiška darbo

etika, kurioje taupumas buvo viena svarbiausių vertybių. Tačiau XX a. pradžioje verslo bendruomenės

sutelkė jėgas kitam tikslui – iškreipti šias pažiūras ir sukurti naują impulsyvių, nuolat nepatenkintų,

reputacijos besivaikančių vartotojų armiją. Reklamos agentūros metė argumentus apie naudingumą ir

ėmė apeliuoti į emocijas bei reputaciją. Dėl to šiandien amerikiečiai vidutiniškai suvartoja dvigubai

daugiau nei vartojo pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui.10

Viena stipriausių „vertybių manipuliacijos“ formų yra susieti žmogaus tapatybę su kažkokiu

idealu. Patriotizmas ir religija yra klasikiniai to pavyzdžiai, nes nuo pat mažų dienų žmogus yra

mokomas jausti glaudų asmeninį ryšį su gimtąja šalimi bei religija, todėl jis verčiamas besąlygiškai

palaikyti šias doktrinas.

Kitas to pavyzdys yra „mada“. Mada gali būti įvairių rūšių, nuo dėvimų drabužių iki išpažįstamų

ideologijų. Jei norite įsitikinti, kaip sėkmingai komercijos pramonė manipuliuoja žmonių vertybėmis

savo naudai, apsidairykite aplink ir pamatysite, kiek daug žmonių nešioja tam tikrus komercinius daiktus

vien tam, kad demonstruotų įmonės prekinį ženklą, įgytų kažkokį įsivaizduojamą socialinį statusą ar

parodytų „stilistinę išraišką“. Firminiai „Tommy Hilfinger“ marškiniai, „Prada“ krepšiai bei „Rolex“

laikrodžiai yra keli pavyzdžiai, kokia visiškai nereikšminga tampa prekės funkcija ar paskirtis, o

vienintelė reikšmė suteikiama tam, ką ši prekė „simbolizuoja“.

Deja, dažnai šie žmonės nesupranta, kad jie tampa ne kuo kitu kaip paprasčiausiomis

vaikščiojančiomis reklamomis.

„Statusas“ arba „išraiška“ iš tiesų veikia tik manipuliuojamose žmonių „vertybėse“, ir jei

pakankamai daug žmonių yra manipuliuojami tuo pačiu būdu, atsiranda tendencija, arba „trendas“,

sustiprinantis iliuziją per kolektyvinę tapatybę. Šios tendencijos gali taip sustiprėti, kad tie, kurie jų

nesilaiko, gali tapti „atstumtaisiais“ ir netgi būti išstumti iš visuomenės.

Atidėję „tuštybę“ į šalį, panagrinėkime iškreiptas vertybes, pasireškiančias tam tikru mentalitetu

ar požiūriu į pasaulį. Šis pastovus savanaudiškumo poreikis dažnai kaip vėžys išplinta į kitas

psichologines sritis, sukurdamas ir sustiprindamas tokias neurozes kaip godumas, pavydas ir egoizmas.

Godumas, o ne vien išlikimas, yra bene svarbiausia monetarinės sistemos nuolatinio naudojimo

varomoji jėga. Dėl natūralaus tik pakankamai perkamosios galios turintiems žmonėms prieinamų prekių

ir paslaugų (taip pat ir gyvenimo lygio) skirstymo pagal prestižą, žmogus yra nuolat skatinamas norėti

„daugiau“ materialinės naudos, ir tas „daugiau“ tęsiasi iki begalybės. Dėl to kultūra praranda

pusiausvyrą, nebesuvokia, kas yra svarbu arba „pakankamai“. Reklama prie to prisideda nuolat

demonstruodama „galimybes“, taip dažnai versdama žmones abejoti savo verte, nes jie „neturi geriausių

dalykų gyvenime“ ir taip toliau.

Pavydo vaikai mokomi jau nuo mažų dienų, pavyzdžiui, kai mokytojas giria mokinį, gavusį

geresnį pažymį, ir peikia tą, kuris pasirodė prasčiau, taip versdamas antrąjį jausti pavydą pirmajam.

Nepaisant pavydo šaknų, klasikinė reklamos taktika yra išnaudoti šią neurozę per žiniasklaidą

– 13 –

demonstruojant žmones, turinčius tai, ko neturi žiūrovas, taip verčiant žiūrovą galvoti, kad jam tą daiktą

būtina įsigyti norint tapti „lygiu“. Tai labai panašu į godumą, išskyrus tai, kad dėl pavydo žmonės ima

vienas kito nekęsti, taip sukeliant socialinę įtampą ir dažnai konfliktą.

Egoizmas dažnai apibręžiamas kaip „pranašumo prieš kitus jausmas“. Šis iškrypimas pasireiškia

dviem formomis:

1) bendras pranašumas dėl turtinės klasės ar padėties socialinėje hierarchijoje;

2) išdidumas dėl kūrybinio indėlio, reikalaujant prestižo, pripažinimo ar kitų

„apdovanojimų“.

Pastarasis punktas dažnam atrodo beveik „natūralus“, nes dabartinėje visuomenėje žmonės

mėgsta „prisiimti nuopelnus“ už idėjas ar išradimus. Tai labai skatinama monetarinėje sistemoje, nes,

kalbant apie „pelną“, žmogus yra tiesiogiai „apdovanojamas“ ir „pripažįstamas“ už asmeninius išradimus

bei veiksmus. Tai dar labiau stiprina žmogaus polinkį reikalauti kažko už savo nuopelnus, net kai tai

visiškai nesusiję su pinigais.

Svarbu pažymėti, kad joks žmogus „neišranda“ nieko asmeniškai. Kiekviena idėja ir kiekvienas

kūrinys kyla iš to, kas buvo sukurta anksčiau, remiantis ankstesnių kartų darbu, aplinkos įtaka bei

grįžtamuoju ryšiu. Kaip Izaokas Niutonas kartą pasakė: „Jei mačiau toliau nei kiti, tai todėl, kad stovėjau

ant milžinų pečių.“11 Tai reiškia, kad visi jo tyrimai ir atradimai buvo paremti kitų didžių mokslininkų,

gyvenusių prieš jį, atliktais darbais. Todėl jo nuopelnas nėra grynai asmeninis, jis priklauso visam

mokslininkų kolektyvui, iš kurių jis mokėsi ir su kuriais dirbo.

Tokia egoizmo forma nepasireiškia, jei žmogus supranta, kad VISI išradimai bei kūriniai vienaip

ar kitaip yra nuoseklaus bendro darbo rezultatas.

Taigi, kalbant apie anksčiau minėtą egoizmo supratimą („bendras pranašumas dėl...“), tai yra

socialine klase pagrįstas nusistatymas, kuris visų pirma yra psichologinė priemonė, padedanti žmogui

jaustis geresniu už kitą dėl turimų didesnių turtų. Turtingam žmogui yra daug lengviau atstumti benamį

sakant „jis tiesiog tinginys“, nei pripažinti jį kultūros auka. Dar daugiau – aklas elitizmas, pasireiškiantis

tam tikra „klase pagrįsto rasizmo“ forma, verčia žmones atstumti tuos, kurie turi mažiau perkamosios

galios, ir laikyti juos paprasčiausiai „menkesniais“ ar „nenusipelniusiais“, nes šiam elitui prieinamas

socialinis statusas, išsilavinimas ir gyvenimo būdas yra nepasiekiamas tiems, kurie neturi tiek pat

perkamosios galios, todėl atsiranda aiškūs kultūriniai skirtumai.

Taigi, mūsų vertybės remiasi tuo, kas veiksminga ir padeda susikurti lengvesnį, geresnį

gyvenimą. Jei gyvename sistemoje, skatinančioje konkurenciją, nepagrįstą savanaudiškumą, korupciją,

savimeilę bei išdidumą, tada būtent tokios vertybės bus nuolat skatinamos visuomenėje. Nors daug

žmonių veidmainiškai remia „sąžiningumą, rūpestį kitais ir nuolankumą“, aiškiai matosi, kodėl šios

vertybės neįsitvirtina, nes dabartinė išlikimo sistema visuomenėje jų neremia ir neskatina.

– 14 –

Penktasis mechanizmas

Fiskalinė manipuliacija

Šiandien naudojama valiuta yra „nekonvertuojamoji“, o tai reiškia, kad jos vertę iš esmės nustato

vyriausybė. Kitaip tariant, niekas neatsveria valiutos vertės, nebent prakaitas tų darbininkų, kurie

pardavinėja savo paslaugas. Prieš daug metų daugumai valiutų galiojo aukso standartas, kuris suteikė

tam tikrą pagrindą banknoto vertei, tačiau ji vistiek buvo nepagrįsta, nes priklausė nuo aukso išteklių,

kurie patys taip pat neturi jokios tikros vertės. Bet kokios medžiagos „vertė“ priklauso nuo jos retumo

(pasiūlos) ir paklausos, o šios savybės nuolat kinta, yra nepastovios.

Ši taip vadinama „pasiūlos ir paklausos“ formulė taip pat tinka ir monetarinei vertei. Vertė niekuo

neparemtos valiutos sistemoje kyla iš to, kiek pinigų cirkuliuoja ekonomikoje. Kaip ir su visais

gamtiniais ištekliais, kuo daugiau pinigų, tuo mažesnė kiekvieno vieneto vertė. Tuo pačiu principu, kuo

daugiau pinigų cirkuliuoja ekonomikoje, tuo mažesnė kiekvieno banknoto vertė. Paprastai kalbant, tai

vadinama „infliacija“ ir „defliacija“.* Kitaip tariant, jei nauji pinigai įvedami ekonomikoje neatsižvelgiant

į esamą prekių ir paslaugų paklausą, kainos pakyla, nes pinigų vertė sumažėja. Tai vadinama „infliaciniu

efektu“. Tačiau jei tie pinigai greitai panaudojami naujų prekių ir paslaugų kūrimui esant tokių prekių ir

paslaugų paklausai, naujų pinigų įvedimas nesukelia didelio infliacinio efekto. Pavyzdžiui, jei rinkoje yra

didelė naujų namų paklausa ir vyriausybė įneša miliardą dolerių į ekonomiką, ir visi tie pinigai

panaudojami naujų namų statybai, o tie namai geitai išperkami, tokiu atveju infliacinis efektas yra

minimalus.

Pinigų kiekio ekonomikoje padidėjimas vadinamas piniginiu pakilimu, o pinigų kiekio

sumažėjimas – piniginiu nuosmūkiu. Vykstant abiems procesams, atsiranda cikliška tendencija, vadinama

„pakilimo ir nuosmūkio ciklu“, taip pat žinoma kaip „verslo ciklas“ ar „sprogimo ir bankroto ciklas“

(daugiau apie tai skaitykite žemiau). Paprastai tariant, pakilimo laikotarpis dažnai tapatinamas su

„ekonominiu pakilimu“, nes panaudojama daugiau pinigų ir dažnai sukuriama naujų darbo vietų. Tuo

tarpu nuosmūkio laikorarpis dažnai vadinamas „recesija“ arba „depresija“, nes ima trūkti pinigų, todėl

mažiau pinigų panaudojama, mažėja darbo vietų skaičius, o įmonės bankrutuoja.

„Ekonominio pakilimo“ sąvoka dažnai apibūdinama kaip „prekių ir paslaugų kiekio ekonomikoje

padidėjimas“. BVP (bendras vidaus produktas) matavimo sistema, kuri paprastai lygina tam tikro periodo

ekonomikos pajamas ir gamybą, yra dažnai naudojama tokiam „ekonominiam pakilimui“ pamatuoti.

Prieš einant toliau, svarbu pažymėti, kad tradicine prasme visa ekonominio pakilimo idėja yra

nesąmonė žmonių raidos atžvilgiu. Nėra tikros ekonominės plėtros, nes pagrindiniai mechanizmai

paremti pinigų kiekiu sistemoje. Kitaip tariant, jei padirbtume 100 milijonų dolerių ir skirtume juos

verslui įkurti (gavėjas nežino, kad pinigai padirbti), kad verslininkas nupirktų ir renovuotų seną pastatą,

* Klasikinis „infliacijos“ apibrėžimas yra „kainų kilimas“ (kainų infliacija), o „defliacijos“ – „kainų kritimas“. Tačiau pirminė „kainų infliacijos ir defliacijos“ priežastis yra pinigų kiekio padidėjimas ir sumažėjimas (pinigų infliacija). Bet tai nėra vienintelė tokio reiškinio priežastis. Per didelė arba per maža gamyba taip pat gali turėti tam įtakos. Taip pat infliacija ir defliacija gali įvykti vienu metu, pavyzdžiui, kai įvyksta sisteminė krizė, kai pinigų kiekis mažėja greičiau nei jie yra kuriami.

– 15 –

nusamdytų darbininkų komandą ir imtų gaminti paklausias prekes, tai būtų vadinama ekonomikos

plėtra. Verslininkas investavo į nekilnojamą turtą, sukūrė naujų darbo vietų bei pagamino paklausių

prekių, taigi padidino valiutos cirkuliavimą („vartojimo ciklą“).

Tačiau kas atsitiktų sužinojus, kad pinigai buvo padirbti, ir verslas būtų nutrauktas? Tai būtų

ekonomikos „nuosmūkis“, nes pinigai dingtų iš apyvartos, darbuotojai būtų atleisti, pastatas uždarytas ir

visa gamyba sustabdyta.

Analizuodami tokį pavyzdį, turime paklausti: kur buvo tikroji plėtra? Jei pinigų skaičiaus

padidėjimas sukuria naujų darbo vietų bei pakelia gamybą, o sumažėjimas naikina darbo vietas ir stabdo

gamybą, kokia iš tiesų viso to prasmė?

Kad geriau tai suprastume, pažiūrėkime, kaip vyriausybė ir Centrinis bankas kuria bei reguliuoja

pinigus. Kaip pavyzdį naudosime Jungtines Valstijas ir Centrinį jų banką – Federalinį rezervą.

Kaip minėjome anksčiau, „pakilimo ir nuosmūkio ciklas“ yra cikliškas modelis, kuriame pinigai

nuolat įvedami į apyvartą ir iš jos išimami. Šį modelį labiausiai valdo ir juo manipuliuoja Centrinis

bankas (Federalinis rezervas) naudodamas palūkanas. Palūkanos yra mokestis, kurio reikalaujama iš

skolininko už tam tikros pinigų sumos naudojimą. Šis mokestis priklauso nuo skolos dydžio.

Kadangi visi pinigai JAV ekonomikoje ir beveik visose kitose pasaulio valstybėse sukuriami iš

skolos per paskolas12, naujų pinigų sukūrimo greitis priklauso nuo to, kokias paskolos palūkanas yra

pasiryžęs mokėti skolininkas. Komerciniai bankai nustato savo palūkanų normas pagal Centrinį banką.

Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, „pagrindinė palūkanų norma“ yra žemiausios palūkanos, kurių

bankai reikalauja iš kreditingiausių klientų. Jos remiasi taip vadinamu „federaliniu lėšų tarifu“, kurį

nustato Federalinis rezervas.

Tačiau šios knygos tikslas nėra smulkiai išanalizuoti sudėtingus, žargono pilnus bankų sistemų

naudojamus metodus. Svarbu suprasti, kad Federalinis rezervas gali įtakoti visų bankų palūkanų normas.

Tai reiškia, kad jis gali kontroliuoti skolinamų bei ekonomikoje cirkuliuojančių pinigų kiekį.

Kai Federalinis rezervas sumažina savo palūkanas, tai padaro ir komerciniai bankai, ir paskolos

tampa pigesnės. Tačiau kai Federalinis rezervas pakelia palūkanų normas, skolintis pasidaro brangiau.

Esant mažesnėms palūkanų normoms, daugiau žmonių bus linkę imti paskolas, jas naudoti ir

taip skatinti „ekonominę plėtrą“ (padidėjimą). Kai palūkanų normos yra aukštos, mažiau žmonių išgali

skolintis, todėl ekonominė plėtra sulėtėja arba sustoja (nuosmūkis).

Visa tai vadinama „verslo ciklu“, o Federalinis rezervas, manipuliuodamas palūkanų normomis,

gali iki tam tikro lygio kontroliuoti pakilimą ir nuosmukį.*

Kodėl Federaliniam rezervui reikia tai kontroliuoti?

Kad tai suprastumėte, prisiminkite, kad (1) visi pinigai sukuriami iš skolos (paskolos), ir (2) pinigų

kiekio padidėjimas gali sukelti infliaciją.

Jei pinigų kiekiui apyvartoje būtų leidžiama be perstojo augti, būtų tik laiko klausimas, kada

rinka prisipildytų pinigų, o tai sustabdytų ekonomikos augimą. Tai sukeltų infliaciją, valiuta nuvertėtų, o

* Ekonominės griūties atveju, kai skola ar infiacija tampa nebekontroliuojama, manipuliacija palūkanų normomis tampa neveiksminga. Daugiau apie tai skaitykite 2-ame skyriuje.

– 16 –

kainos išaugtų. Taip pat, neapmokėta skola yra tiesiogiai proporcinga pinigų kiekiui, taigi kuo labiau

„plečiasi“ ekonomika, tuo didesnė sukuriama skola. Taip sukeliama neišvengiama sisteminga krizė, nes

pinigai, reikalingi palūkanoms sumokėti tiesiog neegzistuoja.** Todėl nesumokėta skola visada yra didesnė

už apyvartoje esančių pinigų kiekį. Kai skola išauga tiek, kad žmogus ar įmonė nebegali jos sumokėti,

prasideda finansinių įsipareigojimų nevykdymas (dažnai sistemiškai), paskolų išdavimas sulėtėja arba

sustoja, ir pinigų kiekis apyvartoje ima mažėti. Šitokį atvejį, kai skola tampa stipresnė už ekonominę

plėtrą ir ją visiškai sustabdo, galima paprasčiausiai pavadinti „finansiniu žlugimu“.

Prieš tęsdami turime giliau apžvelgti skolos sąvoką. Reikia suprasti, kad pati skola yra itin

veiksminga visuomenės valdymo priemonė, bet ne iš tradicinės pusės. Monetarinėje sistemoje, visa

struktūra remiasi žmonių dalyvavimu. Ši struktūra hierarchinė, taigi piramidės viršūnėje esantys žmonės

visada gauna daugiau naudos nei esantys jos apačioje. Todėl kelti žmonių motyvaciją įsidarbinti bei

baimę netekti darbo, taip pat ir pataikūniškumą, yra naudinga esantiems piramidės viršuje. Žmogus,

kuriam reikia pinigų, bus labiau linkęs dirbti už mažesnį atlygį ir kels mažiau problemų.

Vienas patikimiausių būdų priversti žmones dirbti ir išlaikyti jų pavaldumą yra leisti jiems

įsiskolinti. Didelę skolą turintis žmogus bus daug paklusnesnis sistemai nei tas, kuris skolos neturi. Apie

šį „skolos vergijos“ mechanizmą retai kalbama, nes dauguma apie tai net nepagalvoja. Kiekvienas

apyvartoje esantis doleris teoriškai turi būti grąžintas bankams, o norint tą skolą grąžinti, reikia pinigus

„užsidirbti“ kokia nors „atlyginimo“ arba „pelno“ forma, verčiant žmones teikti paslaugas bei tarnauti.

Šią problemą sustiprina faktas, kad nesumokėta skola visada yra didesnė už apyvartoje esančių

pinigų kiekį (dėl palūkanų), todėl visos visuomenės pastangos „atiduoti skolą“ yra bergždžios. Nuolat

atsiras naujų negrąžintų skolų, užtikrinančių masių vergovinę priklausomybę.

Kitame skyriuje pratęsime finansinės sistemos ir jos politikos analizę ir išsiaiškinsime, kad

vienaip ar kitaip nuolat pasikartojantis sistemos žlugimas yra pačios struktūros dalis.

Prieš tai apibendrinkime, ką aptarėme šiame skyriuje:

Pirmo skyriaus santrauka

Mūsų pasaulio valdyme dominuoja monetarinė ekonomika (taip pat vadinama „monetarine

sistema“). Remiantis šia sistema, prekės ar paslaugos „vertę“ nustato reikalingų medžiagų prieinamumas

(retumo laipsnis) bei gamybai ar paslaugai reikalingo žmogaus darbo kiekis. Pagal šią teoriją, jei prekes

ir paslaugas būtų galima kurti be žmogaus įsikišimo bei naudojant medžiagas, kurių yra gausu, vertė

(kaina) būtų nulinė, taigi tai neturėtų jokios monetarinės vertės. Jei taip įvyktų, pavyzdžiui

automatizuojant gamybos procesą bei naudojant sintetinius pakaitalus gamtiniams

ištekliams, visa finansinė sistema netektų pagrindo ir ji negalėtų egzistuoti.

Rinkos varomoji jėga yra deficitas. Pramonė reikalauja deficito, nes tai padidina paklausą. Tai

sukuria tiesioginį aplinkos bei žmonių teisių nepaisymą bei skatina žalingus metodus, leidžiančius riboti

gamybos pajėgumus bei išteklių prieinamumą, o ne kelti žmonių gyvenimo kokybę. Todėl

** Nežinantiems apie šį faktą, siūlome paskaityti Ellen Brown knygos „Web of Debt“ 2-ą skyrių.

– 17 –

visuotinė gerovė yra neįmanoma. Taip pat šioje sistemoje Centriniai bankai kuria ir valiutos

nepriteklių, versdami žmones kasdien kovoti vieniems su kitais, nes ne visiems visko užtenka, o tai

skatina skurdą bei klasinį susiskaldymą.

Monetarinei sistemai reikalingas „cikliškas vartojimas“ arba nuolatinė rinkos apyvarta. Tai

reiškia, kad nuolat kuriami greitai sugendantys nekokybiški gaminiai, nes jei būtų gaminami ilgai

išliekantys, kokybiški, nežalingi produktai, rinka labai nukentėtų, žmonėms daug rečiau reikėtų kažką

suremontuoti ar nusipirkti iš naujo. Tai skatina nuolatinį bereikalingą įvairumą, atliekas bei taršą. Jei

visuomenėje būtų kuriami ilgai tarnaujantys gaminiai, panaudojant pačias geriausias

medžiagas ir metodus, monetarinė sistema neegzistuotų, nes ji gali gyvuoti tik tada, kai per

„ciklišką vartojimą“ apyvartoje nuolat sukasi pinigai.

Pagrindinė žmogaus problema yra išlikimas, ir monetarinėje sistemoje šis natūralus

savanaudiškumas reiškia nuolatinį „pelno“ troškimą. Šitoks mentalitetas visuomenėje padaro daugiau

žalos nei naudos, nes socialinės problemos visada seka po finansinės naudos. Jei pramonei tikrai

„rūpėtų“ visuomenė, prioritetą skiriant žmonių gerovei bei poreikiams, monetarinė sistema neveiktų, nes

pati sistemos struktūra reikalauja „diferencinio pranašumo“. Kitaip tariant, „lygybė“ ir „sąžiningumas“

neturi vietos sistemoje, kurioje išgyvenimo pagrindas yra konkurencija. Žinoma, jos šalininkai sako, kad

sistema sukuria „stimulą“, tačiau tai yra ne kas kitas kaip stimulas gauti kuo daugiau finansinės naudos.

Reikšmingi indėliai visuomenei tėra retas šios sistemos šalutinis produktas, o ne pagrindinis tikslas.

Nuolat vykstanti finansinė korupcija dažnai priimama kaip „norma“. Tuo tarpu karas yra aukščiausia

ekonominio stimulo forma, paverčianti žudymą ir destrukciją teigiamu dalyku tiems, kurie, būdami

komercinėse ar politinėse padėtyse, gali iš to pasipelnyti. Tiesą sakant, pramonei karas yra naudingas,

nepaisant jo nežmogiškumo. Todėl vargu, ar karas kada nors baigsis tol, kol veiks pelno sistema,

o žmogus savo elgesiu bus linkęs išnaudoti kitus tam, kad taptų už juos pranašesnis.

Žmogaus vertybių sistemą formuoja aplinka. Monetarinės sistemos įtaka, tiek dėl skatinamo

negailestingumo mentaliteto siekiant asmeninės naudos, tiek dėl vertybių, kurias reklamos agentūros

iškraipo tam, kad verstų žmones vartoti, sukurė išdidžių, savanaudžių, agresyvių bei saugiai

nesijaučiančių žmonių kultūrą. Tuštybė, egoizmas, pavydas bei godumas yra šios sistemos pašaliniai

produktai, ir kai kalbama apie pardavimų didinimą, tikslas pateisina bet kokias priemones. Taip pat

pelno troškimui būdinga konkurencijos bei asmeninės naudos motyvacija sukuria bendrą kitų žmonių

norų nepaisymą, polinkį išnaudoti ir siekti pranašumo.

Šiandien naudojami pinigai yra niekuo neparemti ir juos dažniausiai valdo Centriniai bankai.

Jungtinėse Valstijose, Federalinis rezervas (Centrinis JAV bankas) manipuliuoja palūkanų normomis

tam, kad kontroliuotų pinigų srauto didėjimą bei mažėjimą. Per paskolas sukuriamos skolos (visi pinigai

į apyvartą patenka per paskolas, todėl visi pinigai yra skola) yra išpūčiamos dėl palūkanų, nes joms

grąžinti reikalingi pinigai nėra atskirai išleidžiami į apyvartą. Taigi, didėjant pinigų kiekiui apyvartoje,

taip sukuriant „ekonominį augimą“ (panaudojami naujai sukurti pinigai), sukuriama tokio paties dydžio

skola, verčianti žmones nuolat dirbti, kad galėtų šią skolą grąžinti.

Kadangi palūkanų bei nesumokėtos skolos suma visada viršys apyvartoje esančių pinigų kiekį, šis

– 18 –

modelis sukuria ne ką kita kaip ekonominę vergiją, nes yra praktiškai neįmanoma visuomenei kada nors

išbristi iš skolos. Sąvoka „ekonominė plėtra“ yra nelogiška, nes bet koks ekonominis augimas yra

laikinas ir po jo seka nuosmūkis. Vienintelė priežastis, dėl kurios sukuriama naujų darbo vietų, yra

didesnis pinigų kiekis apyvartoje.

Antras skyrius

Galutinis žlugimas

Neatsakingumo viršūnė

Buvęs JAV Finansų priežiūros tarnybos vadovas Deividas Volkeris prieš 2004-ųjų metų rinkimus

perspėjo, kad iš esmės nepakeitus ekonominės situacijos, 2009-aisiais JAV bei mokesčių mokėtojai

nebesugebės sumokėti nacionalinės skolos palūkanų13. 2001-aisiais JAV Iždo inicijuotas tyrimas

atskeidė, kad norint atiduoti vis augančią skolą, 2013-aisiais mokesčiai turės siekti 65%14.

Jei Jungtinės Valstijos nesugebės sumokėti skolos palūkanų, tai bus paskutinė ekonominės

griūties stadija, kuri baigsis visišku bankrotu. Šitokia sisteminga krizė tikriausiai nusiris per visą pasaulį

dėl glaudžių finansinių bei komercinių ryšių.

Kaip tai galėjo įvykti? Kodėl 2009-ųjų sausį JAV nacionalinė skola siekė 12,25 trilijonus dolerių?

Iš 203 pasaulio valstybių vos 4 nėra kitoms skolingos. Bendra visų pasaulio vyriausybių skola siekia apie

52 trilijonus dolerių15, neskaičiuojant didžiulių vidinių kiekvienos šalies skolų.

Visas pasaulis iš esmės yra ant bankroto slenksčio. Bet kodėl? Kaip gali pasaulis būti

skolingas sau pačiam?

Akivaizdu, kad visa tai yra nesąmonė. Nėra tokio dalyko kaip „pinigai“. Yra tik gamtiniai ištekliai,

žmonių darbas bei išradingumas. Monetarinė sistema yra ne kas kita kaip žaidimas... pasenęs, iškrypęs

žaidimas.

Socialinę galią turintys asmenys kada panorėję keičia žaidimo taisykles. Jos remiasi konkurencija

bei iškrypusiu mentalitetu, matomu kasdieniame „monetariniame“ gyvenime, tačiau šis žaidimas yra iš

anksto surežisuotas valdančiųjų naudai.

Pavyzdžiui, jei turite 1 milijono dolerių vertės indėlį ir gaunate 5% palūkanas, gausite 50

tūkstančių dolerių per metus vien už tą indėlį. Pinigai daro pinigus... popierius gamina popierių, nieko

daugiau – jokio išradimo, jokio indėlio visuomenei, nieko.

Taigi, jei esate žemutinės ar vidutinės klasės atstovas, neturintis daug pajamų ir priverstas imti

paskolas būstui ar naudotis kreditinėmis kortelėmis, tokiu atveju mokate palūkanas bankui, kurias

bankas teoriškai naudoja sumokėti 5% palūkanas indėlininkams! Tai ne tik negarbinga, nes lupikaujant

„vagiama iš vargšų ir atiduodama turtingiesiems“, bet taip pat skatina klasinį susiskaldymą, nes

žemesnioji klasė nuolat skursta spaudžiama skolų, o aukštesniosios klasės atstovai iš pinigų daro pinigus

ir nieko nedirbdami kraunasi turtus.

Nepaisant to, šioje sistemoje yra ir kiti jau dešimtmečius veikiantys mechanizmai, artinantys

– 19 –

neišvengiamą katastrofą, kuri turėjo būti numatyta jau prieš 100 metų.

Sprogimo ir bankroto ciklas („verslo ciklas“)

Paprastai „verslo ciklas“ apibrėžiamas kaip „nuolatiniai ekonominiai svyravimai, susidedantys iš

recesijos ir atsigavimo bei plėtros ir nuosmūkio“16. Tačiau tai nepaaiškina, iš kur šie svyravimai atsiranda.

Nors yra įvairių teorijų, atrodo, kad dauguma ekonomistų vengia kalbėti šia tema.

Kai pinigai įvedami į apyvartą, jie dažniausiai iškart kam nors panaudojami. Labai dažnai tai yra

verslo įkūrimas, namų statyba, investavimas akcijų biržoje ir t.t. Šis pinigų panaudojimas vadinamas

„ekonomine plėtra“. Asmeninių bei verslo paskolų kiekio padidėjimas iš tiesų yra ekonominės plėtros

varomoji jėga. Tai yra „sprogimo“ laikotarpis sprogimo ir bankroto cikle. Jei pažvelgsite į JAV

ekonominės plėtros tendencijas, pastebėsite glaudų plėtros ir paskolų ryšį (pvz. 1990-2000 metų akcijų

biržos pakilimas).

Deja, pinigų apyvartoje negali daugėti iki begalybės, nes ekonominio augimo sukeliama skola ir

infliacija galiausiai peraugs plėtros privalumus. Tai vyksta todėl, kad nuolat reikia naujų pinigų padengti

vis augančiai skolai, daugiausia dėl to, kad reikia mokėti palūkanas (kurioms sumokėti apyvartoje trūksta

pinigų).

Tai reiškia, kad po pakilimo laikotarpio (sprogimo) pasirodo pirmieji ekonominio nuosmūkio

požymiai, o finansus reguliuojančos institucijos ir vyriausybė gali rinktis: arba (1) tęsti plėtrą padidinant

pinigų kiekį apyvartoje ir sumažinant palūkanas ar paprasčiausiai skiriant pinigus tam tikriems

sektoriams (kaip 2008-ųjų metų 700 miliardų dolerių finansinė parama bankams), arba (2) leisti

ekonomikai trauktis (recesija) savaime, pakelti palūkanų normas ir kažkaip išlyginti ekonomiką,

ruošiantis naujam pakilimui.*

Kaip rodo istorija, abi šios strategijos sėkmingai taikomos norint „sušvelninti“ recesiją padidinant

pinigų kiekį apyvartoje. Tai nesunku paaiškinti. Išaugęs bedarbių bei skurstančių žmonių skaičius

valdančiajai klasei yra politiškai nenaudingas, nes tai gali privesti prie nepaklusnumo valdžiai ir netgi

revoliucijos. Todėl visuomenė nuolat raminama netikru saugumo jausmu, taip siekiant, kad žmonės

nesužinotų apie apgaule paremtos monetarinės sistemos neveiksmingumą ir korupciją.**

Šio susitraukimo „sušvelninimo“ rezultatas paprasčiausiai nukelia tai, kas neišvengiama, ir

kadangi JAV valdžia „švelnino“ beveik visus ekonominius kritimus per pastaruosius 70 metų,

paleisdama vis daugiau pinigų į apyvartą, netrukus gali ateiti „lemtinga diena“ arba „didysis nuosmūkis“.

Gali būti, kad jis jau vyksta.

1 pav. vaizduoja idealų verslo ciklą, kai „pakilimas“ keičia „nuosmūkį“ ir atvirkščiai.

* Tai tėra apibendrinti pavyzdžiai. Šios knygos tikslas nėra detaliai išanalizuoti visus veiksnius ir sąlygas.

** Sistema, kurioje pinigai kuriami iš niekur, ne tik iš skolos per palūkanas, taip dar labiau padidinant mokėtinos skolos dydį, yra paprasčiausa piramidės struktūros apgaulė. Ši priemonė vadinama „Dalinė rezervo sistema“. Plačiau apie šią monetarinės sistemos politiką skaitykite Ellen Brown knygos Web of Debt antrame skyriuje.

– 20 –

Turint galvoje, kad nuosmūkio metu pinigai nuolat strategiškai buvo paleidžiami į apyvartą,

tikroji kreivė atrodo kiek kitaip. 2 pav. rodo, kas iš tikrųjų įvyko per pastaruosius 70 metų, ir kas laukia

„didžiojo nuosmūkio“ metu.

Nuo 2006-ųjų kovo JAV vyriausybė nebeteikia ataskaitų apie M3 rodiklius, rodančius bendrą

pinigų kiekį ekonomikoje visomis formomis. Kokia to priežastis? Jie nenori, kad visuomenė sužinotų,

kiek pinigų buvo paleista į apyvartą. 3 pav. rodo M3 rodiklius, kol jie dar buvo skelbiami.

– 21 –

1 pav.

2 pav.

Nepaisant ataskaitų nutraukimo, pasaulietiški ekonomistai sugebėjo sekti M3 rodiklius

savarankiškai17 ir pastebėjo, kad nuo 2006-ųjų pinigų kiekis apyvartoje išaugo nuo 10 trilijonų iki 14,5

trilijonų 2008-ųjų gale, o tai yra beveik 50% prieaugis per mažiau nei 3 metus (4 pav.)

– 22 –

3 pav.

4 pav.

Kiek tai gali tęstis? Tokiu tempu, 2015-aisiais pinigų kiekis apyvartoje sieks 30 trilijonų dolerių.

Vien tai, kad pinigai pastoviai paleidžiami į apyvartą, nereiškia, kad vyksta ekonomikos

pakilimas. Tai labai svarbu suprasti. Pavyzdžiui, vienas geriausių ekonominės plėtros rodiklių yra naujų

darbo vietų skaičius. 5 pav. rodo JAV nedarbo lygį, įskaitant SGS* rodiklius, kuriuose įskaičiuojami ir tie

JAV bedarbiai, kurie tuo metu oficialiai bedarbiais dar nelaikomi.

Nors oficialios vyriausybinės agentūros pranešė, jog nedarbo lygis 2008-ųjų gale siekė 7%,

nuodugnesni tyrimai atskleidė, kad bedarbiais buvo 18% JAV gyventojų. Daugiau apie šio reiškinio

priežastis rašoma skyriuje „Technologinis nedarbas“. Bet dabar pasinaudokime šia informacija, kad

suprastume, jog dabartinis pinigų leidimas į apyvartą neturi jokios įtakos esamai finansinei krizei.

Kaip minėjome anksčiau, pinigų negalima leisti į apyvartą neribotai, nes ekonominės plėtros

sukuriama skola bei infliacija galiausiai peraugs pakilimo privalumus. Tai jau vyksta, ir vargu, ar koks

įsikišimas (finansinė parama) padės „sušvelninti“ šią krizę.

Kodėl? Daugiausiai dėl to, kad skola tapo per didelė. Bendra JAV vyriausybės skola, įskaitant

asmeninius gyventojų įsiskolinimus, 2007-aisiais siekė 53 trilijonus dolerių18 (6 pav.). Tai tiesiog

absurdiška žinant, jog tais pačiais metais bendras JAV apyvartoje esančių pinigų kiekis tebuvo 12

trilijonų dolerių. Ar vyriausybė paleis 40 trilijonų dolerių į apyvartą, kad šią skolą padengtų? Ne, nes tai

ne tik sukurtų dar didesnę skolą, bet ir sukeltų neregėto masto hiperinfliaciją. Antra vertus, 2007-aisiais

JAV BVP siekė vos 14 trilijonų dolerių!19

* SGS alternatyvus nedarbo rodiklis atspinti dabartinio nedarbo lygio matavimo metodą, įskaičiuojantį „pasitikėjimą

– 23 –

5 pav.

Šiuo metu (2009 m.) defliacija ir

infliacija vyksta vienu metu, ir defliacija

laimi. Paprastai tariant, pinigai iš apyvartos

išimami greičiau, nei sukuriami nauji.

Nors sistema pati susikūrė šią

neišvengiamą situaciją, tai sąlygojusių įvykių

grandinė prasidėjo nuo statybos rinkos

bumo. Jai žlugus, išvestinių finansinių

priemonių rinka (kurios vertė kelis kartus

viršija visos planetos BVP20), kurioje buvo

spekuliuojama būstų paskolomis, pasidarė

„kenksminga“ dėl nemokių skolininkų

nekilnojamojo turto konfiskavimo. Tai

paskatino investicinių bankų žlugimą, po

kurių sekė komerciniai bankai bei paskolas

turinčios korporacijos, kol galiausiai buvo

atleisti darbuotojai ir nedarbas smarkiai

išaugo. Tai pasaulinė sisteminė krizė, nes finansų rinkos yra tarptautinės, todėl vakarų pasaulio šalys

patiria panašias ekonomines krizes kaip Amerika.

Svarbu pažymėti, kad nors ir atrodo, jog dėl krizės galima „kaltinti“ statybų rinkos bumą bei

„grobikiškas paskolas“, to daryti nereikia. Šis žlugimas būtų įvykęs bet kokiu atveju dėl pačios

ekonominės sistemos prigimties. Tačiau neįtikėtino masto neatsakingumas valdant šią žalingą sistemą

labai sustiprino artėjančio žlugimo mastą, ir jei monetarinė sistema ir toliau bus išlaikoma, laukia tamsi

ateitis.

Technologinis nedarbas

Visa tai, apie ką rašoma ankstesniuose skyriuose, yra labai svarbu, kalbant apie supratimą, kur

mes esame ir kuria linkme einame šioje ekonominėje struktūroje. Ši informacija svarbi tiek JAV, tiek

kitų šalių gyventojams, nes visos pasaulio šalys naudoja tą pačią sistemą ir yra glaudžiai susijusios.

Atsakydami į šias problemas, dauguma žmonių siūlo „monetarinę reformą“ kaip sprendimo

būdą. Šių pasiūlymų būna įvairių: grįžti prie aukso standarto, panaikinti palūkanas, uždaryti Federalinį

rezervą ir pinigų leidimą atiduoti vyriausybei bei leisti jai laisvai tuos pinigus dalinti be skolų ir t.t.

Nors šios ir kitos reformos turi logiškų privalumų, jos neatsižvelgia į vieną nesustabdomą

procesą, kuris įsibėgėjo XX a. pradžioje ir daro didžiulę įtaką darbo rinkai – tai žmonių darbo jėgos

pakeitimas robotais.

Pačiame ekonominės sistemos centre yra darbo dėl pelno mechanizmas. Visa ekonominė sistema

savimi“ praradusius darbininkus kartu su U6 tipo bedarbiais. http://www.shadowstats.com/alternate_data

– 24 –

6 pav.

paremta tuo, kad žmonės pardavinėja savo darbo jėgą kaip prekę atviroje rinkoje. Jei žmonės neturėtų

galimybės „užsidirbti pragyvenimui“, visa monetarinė sistema sužlugtų. Niekas negali nusipirkti prekių,

jei negauna pajamų. Įmonės negali sau leisti gaminti prekių, jei vartotojai neturi perkamosios galios. Ši

problema yra svarbesnė už viską, apie ką šiame skyriuje rašėme anksčiau.

Džonas Meinardas Keinsas knygoje „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ pabrėžia:

„Mes kenčiame nuo naujos ligos, kurios vardo kai kurie skaitytojai dar turbūt negirdėjo,

bet apie kurią artimiausiu metu daug išgirs – ši liga vadinasi „technologinis nedarbas“. Jis

atsiranda tada, kai imame mažinti darbo sąnaudas naujų atradimų dėka, tačiau nespėjame rasti

naujų sričių darbo jėgai nukreipti.“21

Politikai, verslo lyderiai bei darbų vadovai barasi dėl problemų, kuriuos jų manymu yra kaltos

dėl pasaulyje augančio nedarbo, pavyzdžiui, šaltinių perkėlimas ar imigrantai, tačiau tikroji priežastis

viešų debatų metu ignoruojama: technologinis nedarbas.

Cituojant Nobelio premijos laureatą ekonomistą Vasilijų Leontjevą:

„Žmonių vaidmuo kaip svarbiausias gamybos faktorius susilpnės taip pat, kaip arklių

vaidmuo žemdirbystėje susilpnėjo ir galiausiai išnyko išradus traktorių.“22

Kadangi rinkos kapitalizmas sukurtas remiantis logika, kad reikia mažinti sąnaudas (įskaitant

darbą) norint padidinti pelną, polinkis esant galimybei pakeisti žmogaus darbą automatinėmis

mašinomis yra natūrali pramonės progresija. Juk robotams nereikia atostogų, sveikatos draudimo ar

socialinių garantijų, jie nesiburia į reiklias profsąjungas ir t.t.

Užmetę akį į JAV darbo statistiką pagal sektorių iškart matome žmonių darbo pakeitimo

automatinėmis mašinomis tendenciją.23 Kai 1950-aisiais JAV gamybos sektoriuje pradėjo atsirasti

automatizacija, per 9 metus 1,6 milijono darbuotojų neteko darbo.24 1860-aisiais, 60% amerikiečių dirbo

žemės ūkio srityje, o šiandien – mažiau nei 3%.25 1950-aisiais, 33% JAV darbuotojų dirbo gamyklose, o

2002-aisiais – tik 10%.26 JAV plieno pramonės gamyba nuo 75 milijonų tonų 1982-aisiais išaugo iki 120

milijonų tonų 2002-aisiais, nors darbuotojų skaičius plieno liejyklose nukrito nuo 289 tūkst. iki 74

tūkstančių.27

2003-iaisiais Alliance Capital atliko tyrimą apie 20 didžiausių pasaulio ekonomikų nuo 1995 iki

2002 metų, ir paaiškėjo, kad 31 milijonas gamybos srityje dirbusių žmonių neteko darbo, kai tuo tarpu

gamyba išaugo 30%.28 Ši didėjančio produktyvumo ir pelno tendencija, kartu su didėjančiu nedarbu, yra

naujas ir galingas reiškinys, kuris artimiausiu metu nesikeis.

Taigi... kur dingo visos darbo vietos? Jos persikėlė į paslaugų sektorių. Nuo 1950-ųjų iki 2002-

ųjų, paslaugų sektoriuje dirbančių amerikiečių skaičius išaugo nuo 59% iki 82%29. Pastaruosius 50 metų

paslaugų sektoriuje įsidarbindavo žemės ūkyje ir pramonėje darbo netekę žmonės.

Deja, ši tendencija greitai lėtėja populiarėjant kompiuterizuotai automatizacijai. 1983-1993

– 25 –

metais, bankai 37% sumažino kasininkų skaičių, o 2000-aisiais 90% visų banko klientų naudojosi

bankomatais30. Beveik visus telefonų operatorius įmonėse pakeitė automatiniai balso atsakikliai, o pašto

skyrių bei parduotuvių kasininkus keičia savitarnos aparatai. Pavyzdžiui, jau keletą metų McDonalds

tinklo atstovai kalba apie visišką restoranų automatizavimą, pardavėjus pakeičiant savitarnos aparatais, o

kepėjus – automatinias robotais-kepėjais31. Jie to dar nepadarė tikriausiai dėl visuomenės reakcijos, nes

jie supranta, kiek žmonių netektų darbo.

Kompiuterizuotas automatizavimas paveiks visas paslaugų sektoriaus sritis. Tiesą sakant, jei

kūrybiškai galvotume apie tai, kaip pritaikyti dar nenaudojamas technologijas paslaugų sektoriuje,

suprastume, kiek daug darbų galima pavesti mašinoms, pradedant kasininkais, padavėjais ir telefonų

operatoriais.

Ekonomistas Styvenas Roučas perspėjo:

„Paslaugų sektorius prarado savo vaidmenį kaip nesuvaldomas darbo vietų Amerikoje

kūrimo aparatas.“32

Vykstant šiems pokyčiams, kokiame naujame sektoriuje gali įsidarbinti darbo netekę žmonės?

Tokio nėra... bent jau kol kas. Nors atsiranda nemažai specializuotų sričių informaciniame sektoriuje, jų

nepakaks patenkinti net menkiausių įdarbinimo poreikių ateityje. Ekonomistai deda visas pastangas,

kurdami modelius, galinčius susidoroti su beveik nesustabdoma nedarbo problema, nuo vyriausybės

subsidijų darbui (gerovei), iki naujų sąvokų, tokių kaip „neigiamas pajamų mokestis“, tačiau dauguma

atsisako pripažinti tai, ko iš tikrųjų reikia norint apsisaugoti nuo visiško chaoso. Sprendimas slypi ne

kylančių problemų „lopyme“ – atėjo laikas visiškai pakeisti pačią sistemą... nes monetarinė sistema,

kartu su kapitalizmu, tapo visiškai atgyvenusi didėjant technologiniam kūrybiškumui.

Antro skyriaus santrauka

Monetarinė sistema pasaulyje yra ne kas kita kaip žaidimas. Jis turi mažai realaus pagrindo. Ši

sistema atsirado prieš tūkstančius metų, kai išteklių deficitas buvo kasdienė problema. Tada žmonės

ieškojo būdo, kaip pasidalinti prekėmis ir paslaugomis, tuo pačiu atlyginant jų gamintojams. Pinigais

paremta darbo sistema šitiek amžių buvo visuomenės pagrindinis elementas, kad mums sunku

įsivaizduoti pasaulį be jos. Nepaisant to, sistemoje veikiantys mechanizmai, tiek struktūriškai, tiek

psichologiškai sukūrė įvairių problemų visoje visuomenėje, nuo piniginių nusikaltimų ir emocinių

sutrikimų, iki planetos ir kitų žmonių išnaudojimo plačiu mastu. Šiandieninis pasaulis susideda iš

tribalistinių mafijų. Riba tarp organizuoto nusikalstamumo ir tradicinio verslo praktiškai neegzistuoja.

Todėl visas pasaulis stovi ant bankroto slenksčio, o žmonės, įmonės ir valstybės nuolat stengiasi apginti

savo turtą ir kuo daugiau uždirbti, dažnai pasitelkiant jėgą ir korupciją. Taigi pasaulis tapo pats sau

skolingas, skolos dydis pasiekė absurdišką lygį, o visa finansinė pasaulio sistema yra ant griūties ribos dėl

savo pačios trūkumų.

– 26 –

Tačiau nepaisant šių dalykų, yra dar stipresnė nenumatyta jėga, užtikrinanti ekonominės sistemos

žlugimą visiems laikams, ir ši jėga yra technologinis nedarbas. Žmonių darbas vis greičiau keičiamas

pažangiomis technologijomis, priartinant neįtikėtino masto katastrofą, nes jei žmonės neturi darbo, jie

negali palaikyti esamos ekonominės sistemos. Šis faktas yra galutinis įrodymas, kad dabartinė sistema

yra atgyvenusi, ir jei norime išvengti dar nematyto masto riaušių ir skurdo, privalome iš naujo

nuodugniai peržvelgti įprastus visuomenės veikimo principus.

Mums reikalinga nauja socialinė sistema, atitinkanti šiandienines žinias ir šiuolaikinius metodus.

– 27 –

– ANTRA DALIS: Kas yra svarbu? –

Trečias skyrius

Gamtos dėsniai

Peržengę visuomeninės struktūros ribas ir pažvelgę į save ir pasaulį iš šalies platesniu žvilgsniu,

pastebime, kad sistemoje yra labai daug sumaišties. Kitaip tariant, pagrindiniai gyvenimo principai

paskendo dažnai dirbtinių socialinių, darbo bei finansinių įsipareigojimų jūroje. Pavyzdžiui, pinigų ir

uždarbio poreikis dažnai pastato žmogų į tokią padėtį, kad jis neturi daug pasirinkimo variantų. Dažnai

darbas pragyvenimui neatitinka nei to žmogaus asmeninių, nei visos visuomenės interesų.

Jei pažvelgtume į šiandien egzistuojančias profesijas, pamatytume, kad didžioji jų dalis neturi

jokios kitos prasmės kaip tik palaikyti „ciklišką vartojimą“. Tai yra paprasčiausias žmonių gyvenimų bei

išteklių švaistymas. Pavyzdžiui, draudimo polisus pardavinėjantis žmogus užsiima darbu, kuris svarbus tik

monetarinės sistemos viduje ir neturi jokio realaus „indėlio visuomenei“. Tas pats galioja biržos

makleriams, prekybininkams ir visoms kitoms finansinio sektoriaus profesijoms. Tai nevaisingi

vaidmenys, neduodantys jokios realios ilgalaikės naudos visuomenei. Nors ir sakoma, kad jų užimamos

pozicijos turi įtakos kasdieniam žmonių gyvenimui ekonominėje sistemoje, atėjo laikas šiek tiek

atsitraukti ir sutelkti dėmesį į socialines problemas, turinčias realios įtakos socialiniam progresui, o ne į

nepagrįstas profesijas, išnaudojančias kitus žmones savo naudai. Tai – gyvenimų švaistymas.

Dėl tos pačios priežasties visa šiuolaikinė švietimo sistema yra ne kas kita kaip žmonių

paruošimas iš anksto numatytiems vaidmenims. Šis žmonių gyvenimo elementas yra taip įsišaknijęs, kad

daugelis suvokia „poreikį susirasti darbą“ kaip kažkokį natūralų instinktą. Suaugusieji nuolat klausinėja

vaikų „Kuo norėtum būti užaugęs?“, tarsi būtų galima pasirinkti tik vieną dalyką. Tai griauna žmogiškąjį

potencialą.

Diskusijos labui, pamirškime dabar egzistuojančius elgesio principus visuomenėje ir

apsvarstykime, kas iš tiesų yra tikra. Pabandykime atsakyti į tokį klausimą: kokie yra empiriniai gamtos

dėsniai ir ko jie moko apie tai, kaip turėtume elgtis Žemėje?

Pirmasis gamtos dėsnis

Kiekvienam žmogui reikia tinkamos mitybos, švaraus oro ir vandens, ir tai turi atitikti simbiozinius *

gamtos procesus.

Visų pirma, apie 40% mirčių pasaulyje priežastis yra vandens, oro ir dirvos užterštumas33.

Tai stulbinantys skaičiai. Kaip galime laikyti visuomenę protinga, kai negalime pasirūpinti

svarbiausių gyvybę palaikančių išteklių švara ir procesų veiksmingumu? Kodėl tiek daug „mokslininkų“

tyrinėja tokius ezoterinius laukus kaip juodosios skylės, kvantiniai laukai ir kitų planetų teraformavimas,

kai net negalime pasirūpinti patys savimi?

* Simbiozė – artimas dviejų organizmų sugyvenimas, paprastai teikiantis jiems naudos. (vert. past.)

– 28 –

Faktas tas, kad dauguma žmonių nesupranta ar negalvoja apie glaudų ryšį, jungiantį gamtą ir

procesus, per kuriuos gauname maisto, oro ir vandens. Tačiau jei analizuosime ir daugiau sužinosime

apie šiuos procesus, logiška minčių seka ir natūralios išvados padės mums suderinti mūsų elgesį su

žmonijos poreikiais.

Pavyzdžiui, vanduo ir oras yra natūraliai gausūs gamtiniai ištekliai, ir mums tereikia juos saugoti

ir prižiūrėti. Deja, pelno sistemos impulsyvumas ir trumparegiškumas privedė prie to, kad artėja

geriamo vandens stygiaus krizė, nes pramonė kiekviename žingsnyje teršia vandens atsargas. Antra

vertus, oras, kad ir kaip gausu jo būtų, nuolat teršiamas tankiai apgyvendintose teritorijose iki tokio

lygio, kad Azijoje žmonės kasdien turėjo dėvėti kaukes. Žinoma, oro ir vandens tarša sukelia ir begalę

kitų problemų. Vien Jungtinėse Valstijose kasmet į aplinką išmetama apie 3 milijonai tonų kenksmingų

chemikalų, sukeliančių įgimtas ydas, imuninės sistemos sutrikimus, vėžį bei daugelį kitų rimtų sveikatos

problemų34. Dar daugiau – oro ir vandens procesai niokojami nuo šaknų. Nuo rūgštaus lietaus iki miško

iškirtimo, savo veiksmais naikiname švarius išteklius, kurių anksčiau buvo natūraliai gausu.

Kalbant apie maisto gamybą, visų pirma svarbu paminėti, kad šiandieninė pramonė, aukodama

maisto kokybę, renkasi pigiausią, labiausiai konkurencingą maisto produktų gamybos būdą. Pavyzdžiui,

didžiosios maisto dalies sudėtyje yra taip vadinamo „aukštos fruktozės koncentracijos kukurūzų sirupo“.

Tai pigus cukraus pakaitalas, smarkiai padidinantis tikimybę susirgti diabetu ir kitomis ligomis35. Kodėl

jį naudojame? Todėl, kad tai pelningiau, ir visuomenė mielai perka pigesnes prekes.

Pasitelkus mokslinį metodą ir išsiaiškinus tikrąjį pasaulio veikimo principą, galime atrasti pažiūrų

sistemą, užkoduotą simbioziniame gamtos procesų ryšyje. Mūsų elgesys turėtų būti pagrįstas noru kaip

įmanoma labiau optimizuoti sąlygas, lemiančias gyvenimui reikalingų išteklių gausumą ir aukštą jų kokybę.

Deja, taip nėra.

Faktas tas, kad žmonijos išlikimui grėsmę kelia dabartiniai mūsų naudojami metodai.

Monetarinė sistema veikia trumpalaikės naudos principu, nekreipiant dėmesio į ilgalaikę destrukciją.

Pirmasis gamtos dėsnis sako, kad išgyvenimui mums reikia švaraus oro, maisto ir vandens, todėl

privalome pakeisti bet kokią sistemą, kuri griauna arba sukelia polinkį griauti simbiozinius aplinkos procesus,

leidžiančius patenkinti pagrindinius žmonių poreikius. Jei to nepadarysime, gamtos dėsnių nepaisymas

prives prie ribos, kai kelio atgal nebebus, ir žmonijos likimas pakibs ant plauko.

Antrasis gamtos dėsnis

Vienintelis pastovus dalykas yra pokytis, ir žmogaus pasaulio suvokimas nuolat keičiasi.

Niekaip negalime įrodyti, kad tai, ką šiandien laikome tiesa, išliks teisinga ir rytoj. Paradoksalu,

tačiau tai galioja ir viskam, kas parašyta šioje knygoje. Nors kai kurie gamtos reiškiniai atrodo beveik

empiriniai remiantis moksliniais įrodymais, kiekvienos idėjos detalės nuolat atnaujinamos, analizės ir

matavimo priemonės bei metodai nuolat tobulėja.

Kasijus Dž. Keiseris yra pasakęs: „Absoliutus įsitikinimas yra neišsilavinusių žmonių ir fanatikų

privilegija.“36

– 29 –

Užtenka pažvelgi į idėjas, kurias anksčiau taip uoliai gynė didelės žmonių grupės – pradedant

tuo, kad Žemė plokščia, baigiant tuo, kad Saulė skrieja aplink Žemę – ir suprasime, kad pasaulio

suvokimas nuolat keičiasi, todėl žmonės privalo kuo atviriau priimti bet kokią naują informaciją, net jei

ji prieštarauja mūsų įsitikinimams. Gaila, bet šiandieninėje visuomenėje tikėjimas bei vertybės yra

glaudžiai susijusios su žmonių egoizmu. Pavyzdžiui, religija tvirtai laikosi įsikibusi nekintančio pasaulio

suvokimo, atspindinčio prieš tūkstančius metų gyvenusių žmonių pasaulėžiūrą. Dauguma religinių idėjų

įvairiomis metafizinėmis pasekmėmis (rojus ir pragaras) bando įbauginti tuos, kurie prieštarauja

religiniams mokymams, todėl dauguma šias idėjas palaikančių žmonių tai daro vien iš baimės,

atmesdami naują informaciją, leidžiančią pakelti ne tik asmeninio gyvenimo kokybę, bet ir visos

visuomenės gerovę.

Žinoma, religija nėra vienintelė tokia, nes žmonės yra linkę laikyti savo tiesos ir netiesos

suvokimą absoliučiai teisingu. Tai visiškai normalu, nes šiandieninėje visuomenėje menkinami yra tie,

kurie kažko „nežino“.

Visa, ką mąstome ir „žinome“, yra tik galimybės, ir naudodamiesi šiuolaikiniais analizės metodais,

kurių ilgalaikiais privalumais visuomenei jau įsitikinome, galime pasverti savo pasaulio supratimą ir

įvertinti jį skalėje nuo mažiausiai tikėtino iki labiausiai tikėtino, remdamiesi ne kiekvieno subjektyvia

nuomone, bet konkrečiais mus supančio pasaulio duomenimis.

Mokslinis metodas

Gamta veikia pagal tam tikrus dėsnius, ir jai visiškai „nerūpi“, ką žmonės laiko ar tiki esant tiesa.

Todėl geriausia, ką galime padaryti, tai atrasti šiuos dėsnius ir kaip galima geriau prisiderinti prie gamtos.

Plaukti pasroviui daug lengviau, nei prieš srovę, ir nors tikėtume galintys vaikščioti lubomis be jokių

papildomų priemonių, traukos dėsnis neleis to padaryti.

Geriausias iki šiol žinomas metodas, kuriuo galima atrasti ir pritaikyti gamtos dėsnius, vadinamas

„moksliniu metodu“.

Paprastai mokslinis metodas susideda iš trijų etapų:

1) naujos idėjos ar sprendžiamos problemos atradimas;

2) loginio* mąstymo naudojimas hipotezėms kelti, atsižvelgiant į visą prieinamą informaciją;

3) fizinis hipotezės išbandymas per stebėjimą.

Mokslinis metodas apima tam tikrų priemonių rinkinį, naudojamą reiškinių tyrimui, naujų

duomenų rinkimui, senų duomenų taisymui bei informacijos pritaikymui. Šios priemonės susideda iš

stebėjimo per patirtį (matavimo), hipotezių iškėlimo ir galiausiai šių hipotezių išbandymo, siekiant

surinkti jas patvirtinančių duomenų. Visos išvados reikalauja ne vien samprotavimų, bet ir įrodymų,

kuriuos galima patikrinti. Nors loginiai samprotavimai yra itin svarbūs mokslinių tyrimų metu, jie gali

būti klaidingi, nes kiekvienas žmogus nuolat turi ribotą žinių kiekį.

Klasikinis pavyzdys siekia Aristotelio laikus (384-322 m. pr. Kr.). Remdamasis loginiu mąstymu

* „Logika“ šiuo atveju apibrėžiama kaip „vientisas, palaipsniškas mąstymas, atsižvelgiantis į priežastis bei pasekmes ir apimantis kiek įmanoma daugiau reikiamos informacijos tam, kad būtų padaryta kokia nors išvada ar iškelta hipotezė.

– 30 –

pagal to meto suvokimą, Aristotelis iškėlė hipotezę, kad sunkus objektas kris didesniu greičiu už lengvą tos

pačios formos ir medžiagos objektą. Jis logiškai manė, kad kuo didesnis objekto svoris, tuo greičiau jis

kris vakuume. Tačiau jis šios hipotezės neišbandė. Dėl šios klaidos teko laukti dar 2000 metų, kol

galiausiai Galileo Galilėjus išbandė Aristotelio hipotezę ir pamatė, kad ji buvo klaidinga – svoris neturi

įtakos objektų kritimo pagreičiui vakuume.

Esmė tame, kad nesvarbu, kokios teisingos atrodo mūsų išvados remiantis samprotavimais, jas

visada reikia išbandyti. Jei ant degančio laužo užpilsime vandens, ugnis veikiausiai užges. Tai leidžia

daryti prielaidą, kad „vanduo užgesina ugnį“. Nors daugeliu atveju tai tiesa, tačiau užpylus vandens and

degančio aliejaus ar mazuto, ugnies užgesinti nepavyks. Todėl hipotezė, kad „vanduo užgesina ugnį“

teisinga ne visais atvejais, ir ją reikia pataisyti atsižvelgiant į naujus duomenis.

Tuo pačiu mokslinis metodas yra tam tikras požiūris. Nesvarbu, kokie „tikri“ esame savo tiesa,

visada turime ją išbandyti fiziškai ir pažiūrėti, ar neklystame. Tiesą sakant, turėtume skeptiškai žiūrėti į

viską, ko negalima fiziškai išbandyti ir patikrinti.

Stiuartas Čeisas yra pasakęs:

„[Mokslinis metodas] domisi ne tuo, kaip viskas turėtų veikti, bet tuo, kaip viskas iš tiesų

veikia. Dauguma mūsų esame mokslininkai-mėgėjai, nors retai kada tai suvokiame... Mokslinis

metodas nėra laboratorijos, atomų greitintuvai ar liniuotės – tai tam tikras požiūris, būdas rikti

duomenis apie mus supantį pasaulį.“37

Mokslinis metodas leido žmonėms suvokti save ir aplinką. Dėl jo beveik visi pasiekimai leido

pagerinti žmonijos gyvenimą. Galima ginčytis, kas yra „pagerėjimas“, tačiau niekas neprilygsta

moksliniam metodui, kuris atvėrė duris kūrybiškumui ir laisvei. Visi fiziniai ir materialiniai patogumai,

kuriais žmonės šiandien naudojasi, yra mokslinių tyrinėjimų nuopelnas. Nuo elektros lemputės ir

medvilnės valymo mašinos, iki penicilino, telefono ir interneto... Mokslas nuolat paverčia neįmanoma

įmanomu. Net patys dvasiškiausi, labiausiai religinių tradicijų besilaikantys tikintieji patiki gyvybę

mokslui, kai iškyla sveikatos problemų.

Tačiau dauguma žmonių šiandieniniame idealizuojamame pasaulyje žiūri į mokslą kaip į šaltą,

bejausmę priemonę, ir moksliniam požiūriui atmesti naudoja tokius iškeiptų vertybių pavyzdžius kaip

Atominė bomba. Iš tikrųjų mokslas ir technologijos tėra priemonės ir gali būti panaudotos tiek kurti,

tiek griauti. Tai mūsų pasirinkimas.

Dinaminė pusiausvyra

„Dinaminė pusiausvyra“ atsiranda tada, kai dvi ar daugiau priešingų jėgų vystosi vienu metu.

Kaip paprastą pavyzdį paimkime nedidelę salą, kurioje veikia trys pagrindiniai faktoriai: laisvai kasmet

auga morkos, gyvena kiškiai ir gyvena vilkai. Kiškiai minta morkomis, o vilkai gaudo kiškius. Abiem

atvejais turi būti pusiausvyra, paremta salos našumu. Jei morkų derlius bus per mažas kiškių populiacijai

išmaitinti, dalis jų žus. Lygiai taip pat, jei kiškių neužteks visiems vilkams, kai kurie jų bus pasmerkti

– 31 –

mirti badu. Jei morkų derlių sunaikins sausra, abi rūšys neišgyvens.

Kitaip tariant, pasaulyje egzistuoja pusiausvyra, iki tam tikro lygio diktuojanti sąlygas, kurių turi

laikytis išgyvenimui gamtinius išteklius naudojantys organizmai. Kalbėdami apie visą planetą,

pavadinsime tai „Žemės našumu“.

Monetarinėje sistemoje, didžiąją gamtinių išteklių dalį valdo saujelė privačių korporacijų. Jos

neatskleidžia tikslių duomenų apie turimus išteklius, nes tai turėtų finansinių pasekmių. Dar blogiau –

korporacijoms naudinga kiek įmanoma labiau palaikyti deficitą, nes tai pakelia produktų „vertę“ ir

padidina pelną.

Žemėje, kuri yra svarbiausias ir pagrindinis kintamasis visuomenės valdyme, dinaminę pusiausvyrą

žmonės gali pasiekti tik suvokdami, koks yra Žemės našumas. Žmonijos poreikiai turi būti subalansuoti

su gamtiniais ištekliais.

Taigi, ką žinome ir ką galime numanyti apie pasaulyje esančius gamtinius išteklius?

Žmonių išlikimo visuomenėje pagrindiniai komponentai yra šie:

1) energija;

2) pramoninės bei technologinės žaliavos;

3) maistas, oras ir vanduo.

1) Energija yra kertinis šiuolaikinės visuomenės akmuo. Tai vienas svarbiausių visuomenės

veikimo faktorių. Visų pirma turime išnaudoti atsinaujinančios energijos šaltinius. Laimei, rezultatai yra

stulbinančiai teigiami. XXI a. pradžioje ėmė sparčiai populiarėti atsinaujinantys energijos ištekliai, o kai

kurių potencialas smarkiai viršija žmonijos poreikius. Iškastinio kuro era artėja prie pabaigos. Vienintelė

priežastis, dėl kurios vis dar deginame iškastinį kurą, yra pelnas, taip stabdant atsinaujinančių išteklių

plėtrą. Juk energijos pramonė labiausiai nenori, kad visko būtų gausu, nes tai reikštų pelno praradimą

monetarinėje sistemoje.

Vienas svarbiausių šiandieninių energijos šaltinių yra geoterminė energija.

2006-aisiais Masačiusetso technologijų institutas atliko tyrimą ir nustatė, kad Žemėje yra 13

tūkst. zetadžiaulių geoterminės energijos, ir naudojant pažangias technologijas galima lengvai išgauti

2000 zetadžiaulių šios energijos.38 Bendras metinis visame pasalyje sunaudojamos energijos kiekis yra

0,5 zetadžiaulio39*, taigi vien iš žemės gelmių galima patenkinti žmonijos energijos poreikius 4000 metų

į priekį. Ir kadangi geoterminė energija nuolat atsinaujina, šis šaltinis yra praktiškai begalinis ir gali būti

naudojamas amžinai.

Neskaitant geoterminės energijos, taip pat daug potencialo turi saulės, vėjo, bangų,

povandeninių srovių bei potvynių ir atoslūgių energija, jei efektyviai ją išgausime su pažangiomis

technologijomis. Kasmet Žemę atakuoja 10 tūkst. kartų didesnė saulės radiacija, nei jos reikia norint

patenkinti visus žmonijos energijos poreikius40. Problema yra ne energijos kiekis, o technologijų

efektyvumas. Nuolat išrandama vis naujų technologijų, padidinančių šį potencialą, nuo paprasčiausių

fotogalvaninių elementų iki didžiulių saulės elektrinių.41

* Remiantis 2005 m. duomenimis

– 32 –

Vėjo energija, nors dažnai atmetama kaip silpna ir nepraktiška, yra daug didesnė, nei daugelis

mano. JAV Energijos departamento tyrimas parodė, kad vien Didžiojoje Teksaso lygumoje bei Šiaurės

Dakotoje surenkama vėjo energija gali patenkinti visus tautos energijos poreikius42. Dar daugiau, 2005-

aisiais Stanfordo universiteto inicijuotas tyrimas atskleidė, kad užtenka išgauti 20% potencialios vėjo

energijos norint patenkinti viso pasaulio poreikius43.

Be to, dar yra bangų bei potvynių ir atoslūgių energija. Pastaroji išgaunama iš vandens lygio

svyravimų. Šį judesį išnaudojančios turbinos gamina elektros energiją. Taip pat energiją galima išgauti

pastatant turbinas Golfo, Islandijos ir kitose povandeninėse srovėse. Jungtinėje Karalystėje šiuo metu

žinomos 42 potencialios vietos, kur vien iš povandeninių srovių galima išgauti 34% visos energijos,

reikalingos šiai šaliai44. Dar efektyvesnė yra bangų energija, kuri gamina elektrą iš nuolatinio vandens

paviršiaus judėjimo. Apskaičiuota, kad šiuo būdu galima išgauti apie 80 tūkst. teravatvalandžių energijos

per metus45. Tai reiškia, kad 50% visos planetos poreikių galima patenkinti vien šiuo būdu46.

Svarbu paminėti, kad norint išgauti bangų, povandeninių srovių, saulės bei vėjo energiją,

praktiškai nereikia jokio papildomo kuro, kai tuo tarpu jo reikia norint išgauti anglį, naftą, dujas,

biomasę, vandenilį ir kitus šaltinius.

Faktas tas, kad energijos Žemėje yra daugiau nei pakankamai.

Vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės mano, kad nėra pakankamai energijos, yra monetarinė ir

kapitalistinė sistema ir jos strategiškas polinkis kurti deficitą.

2) Kitas klausimas yra pramoninės žaliavos. Ar tokių išteklių kaip medienos, geležies,

aliuminio ir medvilnės užteks žmonių populiacijai išlaikyti?

Viskas, ką matome aplink, sudaryta iš mažyčių dalelių, vadinamų atomais. Yra daugybė atomų

tipų, kiekvienas jų turi unikalią protonų, neutronų ir elektronų kombinaciją. Šie skirtingi atomai

vadinami elementais. Šiuo metu periodinę lentelę sudaro 118 elementų*, 92 iš jų yra natūraliai aptinkami

Žemėje (likę 26 yra sintetiniai), ir šie elementai sudaro visą mus supantį pasaulį. Metalai yra patys

svarbiausi, nes tik jie lydosi esant pakankamai aukštai temperatūrai, iš jų galima gaminti plonus laidus ir

lakštus jų nepažeidžiant, jie yra laidūs karščiui bei elektros srovei. Todėl juos labai lengva panaudoti

pramonėje. Šie metalai aptinkami Žemės plutoje ir vandenynuose, tiek gryna forma, tiek išgaunant juos

iš mineralų. Pasauliniai mineralų rezervai šiuo metu matuojami pagal komercinę produkciją. Deja, tai

neparodo, kiek iš tikro jų yra Žemėje. Kai kurių elementų yra itin gausu, pavyzdžiui, silikono, aliumino

ar geležies, tačiau kiti tampa sąlyginai reti, tokie kaip varis, švinas, cinkas, auksas ir sidabras47. Kiek

mums žinoma, dar nebuvo atlikti pasauliniai geologiniai elementų ir mineralų matavimai. Tai turi būti

atlikta ateityje.

Taigi, norint sužinoti Žemės našumą, reikia atsižvelgti į 3 pagrindinius komponentus:

(a) kiek tiksliai žemėje yra elementų bei mineralų;

(b) koks yra sintetinių elementų pakaitalų kūrimo technologijų lygis;

(c) kaip visuomenė kontroliuoja elementų ir mineralų panaudojimą.

* Periodinė elementų lentelė yra sistemingas elementų išdėstymas pagal atominį skaičių remiantis periodiniais dėsniais.

– 33 –

(a) Privalome atlikti visos planetos gamtinių išteklių matavimus. Šie duomenys leis nuspręsti,

kokiu būdu toliau vystytis. Pavyzdžiui, turėdami hektarą žemės, kurioje norime auginti maistą, visų

pirma turime ištirti dirvą ir nustatyti jos savybes. Ši informacija leis išsiaiškinti, ką geriausia sodinti. Tai

bus šios teritorijos „našumas“. Žiūrint pasauliniu mastu, ši informacija yra itin svarbi sprendimų

priėmimo procese.

(b) Praeitis ir dabartis skiriasi tuo, kad dabar turime daugiau galimybių kūrybiškai spręsti

kylančias problemas naudodamiesi moksliniu metodu. Kalbant apie retus išteklius, svarbu ieškoti

sintetinių pakaitalų. Pavyzdžiui, deimantai visada buvo laikomi itin vertinga, reta medžiaga. Vienas jų

panaudojimo būdų yra didelio tikslumo pjovimo mechanizmuose. Tačiau atradus sintetinius

laboratorijoje užauginamus deimantus, šiuose mechanizmuose nebereikia naudoti itin brangių mineralų.

Dauguma pramonėje naudojamų žaliavų turi sintetinius pakaitalus, ir šis mokslinis problemų

sprendimo būdas darosi vis populiaresnis. Tiesą sakant, bet kurios žaliavos retumas svarbus tik tiek, kiek

darbo įdedama jos sintetinių pakaitalų paieškai.

(c) Tai, kaip mes panaudojame gamtinius išteklius, yra svarbiau, nei sintetinių pakaitalų

ieškojimas. Tai yra pats svarbiausias aspektas, kalbant apie Žemės našumą. Kaip minėjome anksčiau,

žmonės gyvena monetarinėje sistemoje, skatinančioje deficitą, planinį nepatvarumą, atliekas, taršą ir per

didelę įvairovę.

Šiandieniniai gamybos rodikliai tiesiog stulbina, lyginant su praeitimi. Naudodamiesi

pažangiomis technologijomis, galime pagaminti daugiau produktų įdėdami mažiau darbo bei greičiau

nei bet kada anksčiau. Tačiau dėl monetarinės sistemos, pasaulyje pilna įmonių, gaminančių tuos pačius

dalykus, nes jos konkuruoja rinkoje.

Šios prekės yra natūraliai atgyvenusios nuo pat jų sukūrimo, nes gamintojas mažina sąnaudas ir

naudoja prastesnes medžiagas. Kadangi sistema yra pagrįsta konkurencija, atliekų kiekis yra stulbinantis,

brangūs ištekliai vis iš naujo panaudojami, o prastesni gaminiai išmetami į sąvartynus. Atliekų kiekis dar

padidėja, nes pramonė manipuliuoja vartotojais ir skatina juos pirkti nenaudingus, nereikalingus daiktus.

Monetarinė sistema gali veikti tik esant „cikliškam vartojimui“. Tai skatina piktnaudžiavimą ištekliais.

Deficitas turi mažai ką bendro su esamais ištekliais, nes pagrindinė jo priežastis yra netaupus jų

naudojimas. Praktiškai joks dėmesys neskiriamas išteklių taupymui ar strategiškam panaudojimui kol

nebūna per vėlu. Sveikoje visuomenėje, gamtiniai ištekliai būtų matuojami, visa pasaulio pramonė

dirbtų organizuotai ir gamintų remiantis tuo, ką turime, o kiekviena prekė būtų kuriama taip, kad kuo

ilgiau tarnautų, sumažinant pramonines atliekas ir taupant gamtinius išteklius.

(3) Kalbant apie maisto gamybą ir vandens taupymą, šiame procese atsiranda tos pačios

monetarinės sistemos problemos, tokios kaip tarša, sąnaudų mažinimas ir deficitas (atliekų mažinimas

sumažina ir pelną; atliekas perdirbti yra daug brangiau nei jas išmesti).

Vanduo dengia 70% Žemės paviršiaus. Technologinė pažanga, tokia kaip desalinizacijos (vandens

gėlinimo) procesas, gali padėti išgauti geriamąjį vandenį iš vandenynų ir sūrių šaltinių atvirkštinio

– 34 –

osmoso būdu. Tai dar vienas pavyzdys, kad technologijos yra tiek pat svarbios išteklių valdyme kaip ir

patys ištekliai. Vandens stygiaus koncepcija yra teisinga tik tada, kai atsižvelgiame tik į šiandien

naudojamus metodus ir nuolatinę pramoninę taršą.

Maisto gamybos būdai taip pat plečiasi technologine prasme, nuolat atsiranda naujų auginimo

metodų. Pavyzdžiui, viršutinis dirvos sluoksnis* yra kasdien naikinamas naudojant kenksmingas žemės

ūkio priemones. Kaip rodo kai kurie tyrimai, kasmet sunaikinama apie 1% viršutinio dirvos sluoksnio, o

Jungtinėse Valstijose naikinimo greitis 10 kartų viršyja dirvos atsistatymo greitį48.

Laimei, mokslininkai atrado naują, dirvos nereikalaujantį maisto auginimo metodą –

„hidroponiką“. Šis būdas padidina galimybių skaičių ne tik kompensuojant už padarytą žalą, bet ir

leidžiant pasirinkti, kada ir kur auginame maistą. Naudodami hidroponiką, esant tinkamam drėkinimui

iš giliai po Žeme esančių vandens telkinių, teoriškai maistą galime auginti net ir dykumos viduryje.

Yra ir daugiau nepanaudotų maisto gamybos galimybių, įskaitant daugiaaukštes povandenines

plantacijas bei aeroponiką.

Esmė tame, kad maisto gamybos deficitą susikuriame patys. Jei nuspręsime protingai ir

strategiškai išnaudoti gamybos būdus, tuo pačiu saugodami aplinką, pilnai išnaudodami mokslinių

naujovių potencialą bei atsisakydami neveiksmingų metodų, maisto galėsime pasigaminti tiek pat daug,

kiek vandens. Vaikai badauja ne todėl, kad jiems trūksta maisto. Pagrindinė priežastis, dėl ko kasmet

nuo bado mišta milijonai žmonių, yra ta, kad jie neturi pakankamai perkamosios galios.

Trečio skyriaus santrauka

Dinaminė mūsų planetos pusiausvyra, kalbant apie žmoniją, nėra nelanksti. Nuo mūsų pačių

priklauso, ar sugebėsime išlaikyti pusiausvyrą protingai naudodami gamtinius išteklius. Jei tai

padarysime teisingai, nėra jokios priežasties manyti, kad negalime pagaminti visko tiek, kad visiems

užtektų.

Trys valdymo aspektai yra šie:

1) gamtinių išteklių kiekio žinojimas;

2) išankstinės sintetinių pakaitalų paieškos norint išvengti bet kokių trūkumų;

3) technologijų panaudojimas visose srityse siekiant pakelti gaminių kokybę bei sumažinti

poveikį aplinkai.

Gamta turi savo dėsnius, ir geriausia, ką galime padaryti, tai juos atrasti ir prie jų prisitaikyti.

Turime būti pasiruošę suprasti, kad tai, ką šiandien laikome tiesa, rytoj gali nebegalioti. Informacija

nuolat atnaujinama. Turime mokytis iš savo klaidų. Visos klaidos yra dovanos, nes per jas galime geriau

suvokti mus supantį pasaulį. Mokslinis metodas, paremtas logine minčių seka bei įrodymais, kuriuos

galima patikrinti, yra pagrindinė filosofija, leidusi žmonijai ne tik išspręsti daugumą problemų, bet ir

pakelti gyvenimo lygį.

* Viršutinis dirvos sluoksnis yra 5-20 cm storio ir jame yra didžiausia organinių medžiagų ir mikroorganizmų koncentracija. Čia vyksta didžioji dalis biologinių procesų. Augalai dažniausiai leidžia šaknis į šį sluoksnį ir iš jo gauna beveik visas reikalingas medžiagas.

– 35 –

Ketvirtas skyrius

Priemonės socialinei evoliucijai

Ko mes norime? Kaip mes to pasieksime? Kokių priemonių mums prireiks?

Mūsų vertybės susideda iš to, kas mums svarbu, kas mums rūpi, ką laikome šventu, ko norime iš

gyvenimo, taip pat ir mūsų tikslų. Vertybės nėra nekintamos ir amžinos, tačiau jei jas primesime

žmonėms nuo pat vaikystės, jie jaus stiprų poreikį jas išsaugoti. Tradicinis ypač religinių ir tautinių

vertybių primetimas gali tapti žmogaus tapatybės pagrindu, ir jas sunku perlipti emociškai. Esmė tame,

kad žmonių vertybes formuoja aplinka. Jei paimtume ką tik gimusį vaiką iš baltųjų viduriniosios klasės

amerikiečių šeimos ir užaugintume jį Vidurio Rytuose arabų musulmonų šeimoje, vaikas tikriausiai taps

musulmonu ir kalbės arabiškai, be to, laikysis tų tradicinių vertybių, kurių jį išmokys šeima ir aplinka.

Dauguma mūsų vertybių iš tiesų buvo primestos jau labai seniai. Pavyzdžiui, Biblijoje rašoma:

„Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas.“ (Pr 3:19) O jeigu

visuomenei nereikėtų dirbti už pinigus, kad išgyventų? Ar galėtume šią vertybę laikyti tikra? Tiesa ta,

kad vertybės pasensta, kaip ir žinios bei visa kita. Atsižvelgiant į dabartinius mokslo pasiekimus,

dauguma mūsų visuomenės vertybių paseno jau prieš tūkstančius metų.

Taigi, trumpam stabtelėkime ir pasvarstykime, kokie turėtų būti mūsų asmeniniai bei

visuomeniniai vertybių tikslai. Zeitgeist judėjimas, kartu su „Venus“ projektu, siūlo vertybių ir tikslų

sistemą, leidžiančią, mūsų manymu, užtikrinti darnų žmonijos gyvenimą.

Tikslai

Švarus oras ir vanduo, kokybiškas maistas, žaliavų gausa, greitas, švarus, saugus bei patogus

transportas, kokybiškas švietimas, sveikatos apsauga, karų pabaiga, asmeninė laisvė, aplinka, leidžianti

nuolat tobulinti mūsų sugebėjimus, žmogaus galimybių išplėtimas, mažiau nerimo ir mažiau

nusikaltimų – šie socialiniai tikslai tikrai nėra sudėtingi ar nelogiški. Tiesą sakant, galima pastebėti, kad

tiek religiniai, tiek pasaulietiški filosofai jau tūkstantmečius bando tai pasiekti.

Metodai

Taigi, išsiaiškinę pagrindinius tikslus, turime pagalvoti ir apie metodus, kaip tai pasiekti. Be

abejonės, mokslinis metodas yra mums geriausiai žinoma priemonė. Stebėjimai, loginis mąstymas ir

bandymai seniai lenkia prietarus, intuiciją bei metafiziką.

Karlas Pyrsonas pasakė:

„Nėra trumpiausio kelio į tiesą, būdo kaupti žinias apie visatą, išskyrus per mokslinio

metodo vartus.“49

Protingas mokslinių metodų panaudojimas leido mums susikurti visa, ką naudojame kasdieniame

– 36 –

gyvenime. Mokslo pritaikymas pasauliniam visuomeninių reikalų organizavimui yra kitas evoliucijos

žingsnis.

Priemonės

Fizinės priemonės, kurių mums reikia tikslams pasiekti, atsiranda iš žmogiško technologijų

panaudojimo. Nuo paprasčiausio plaktuko iki pažangių, visiškai automatizuotų gamyklų – technologiniai

pasiekimai nuolat lengvina gamybos metodus, tuo pačiu paverčiant įmanomu tai, kas anksčiau buvo

laikoma neįmanoma.

Technologijų istorija rodo milžinišką nuolat greitėjančią raidą. Kartu su moksliniu mąstymo

metodu, šiandien turimos technologinės priemonės leidžia labai stipriai pakeisti žmoniją taip, kaip

daugelis sunkiai įsivaizduoja įmanoma. Jei XII a. žmogui bandytumėte paaiškinti telefono veikimo

principą, jis tikriausiai būtų šokiruotas šio „magiško“ daikto ir visiškai nesugebėtų jo perprasti.

Viena technologijų savybė yra nuolat praplėsti galimybių ribas.

Džordžias Galupas pasakė:

„Kiekviename istorijos žingsnyje žmogus galvojo, kad civilizacija pasiekė zenitą*. Buvome

per daug pasipūtę, kad pasvertume savo pasiekimus žvelgdami milijonus metų tiek į ateitį, tiek į

praeitį. Žvelgiant į laikotarpį prieš 8000 metų – daugmaž nuo rašytinės istorijos pradžios – iki

dabar, žmonijos progresas daro kur kas mažesnį įspūdį, nei mums gali pasirodyti.“50

XX a. pradžioje, dauguma mokslininkų palaikė teoriją, kad skraidantis aparatas yra neįmanomas.

Tačiau broliai Raitai nekreipė dėmesio į šias klaidingas nuomones, nes buvo per daug užsiėmę dujinio

variklio montavimu prie sparnų savo dviračių krautuvėlėje. Netrukus jie paneigė šią teoriją ir išrado

„orlaivį“ – tai, kas buvo laikoma neįmanomu.

Jei mokslininkas sako, kad kažkas yra įmanoma, jis tikriausiai teisus. Tačiau jei pradeda kalbėti

apie tai, kas neįmanoma, jis tikriausiai klysta. Mokslas ir technologijos nuolat plėtė ir plės galimybių

ribų suvokimą. Galima tvirtinti, kad ateities technologiniai pasiekimai šiandieniniu požiūriu atrodys

neįmanomi ir netgi „absurdiški“.

Procesas

Taigi, žiūrint iš platesnės perspektyvos, trys asmeninės ir socialinės evoliucijos dalys yra šios:

Mūsų TIKSLAI – mąstymo METODAS – ir ĮRANKIAI tam pasiekti.

Mes apibrėžiame tiksus pagal savo vertybes ir naudojame mokslinį metodą problemoms spręsti

bei hipotezėms iškelti ir išbandyti, tuo pačiu panaudodami technologijas tikslams pasiekti.

Svarbu paminėti, kad šis procesas nėra linijinis, ir kiekviena jo dalis daro įtaką kitoms.

* „Zenitas“ – ko nors aukščiausias laipsnis, laimėjimas. (vert. past.)

– 37 –

Pavyzdžiui, mūsų vertybes dažnai keičia naujų technologijų atsiradimas bei loginio mąstymo ir

mokslinio metodo naudojimas. Jei žmogus yra išmokytas „padėti skurstantiems“ ir atsiduria aplinkoje,

kurioje skurstančiųjų nėra (veikiausiai dėl technologinio progreso), nebus jokio pagrindo šiai vertybei

atsirasti.

Galiausiai nuolat kintančios vertybės yra svarbiausias socialinę evoliuciją veikiantis faktorius.

Vienintelės tikros vertybės yra tos, kurių laikydamiesi galime pakelti visuomenės lygį bei paskatinti jos

plėtrą.

Ketvirto skyriaus santrauka

Požiūris į socialinę evoliuciją prasideda nuo mūsų vertybių. Vertybės yra asmeninio turimų žinių

supratimo ir tradicinio bei kultūrinio mokymo kombinacija. Laikui bėgant, vertybės keičiasi. Deja,

šiandien daugumos žmonių vertybės remiasi socialine santvarka ir yra visiškai pasenusios bei neturi

jokio ryšio su šiandieniniais mokslo ir technologijų pasiekimais.

Socialinei evoliucijai pasiekti reikia trijų dalykų: žinoti, ko norime (tikslai), išanalizuoti turimą

medžiagą efektyviausiu būdu – per mokslinį metodą (metodai) ir panaudoti pačias pažangiausias

technologijas, kad paverstume tai realybe (priemonės).

Zeitgeist judėjimo ir „Venus“ projekto tikslas yra pertvarkyti visuomenę visos žmonijos labui,

užtikrinant, kad visiems visko užtektų, bei suteikti asmeninę laisvę ir laimę, tuo pat metu nuolat

mažinant išnaudotojišką elgesį ir nusikalstamumą. Šias vertybes galima pasiekti tik protingai ir

žmogiškai panaudojant mokslines ir technologines priemones. Kitame skyriuje parodysime, kaip tai

padaryti.

– 38 –

– TREČIA DALIS: Ištekliais paremta ekonomika –

Penktas skyrius

Socialinė kibernetizacija

„Kviečiame iš esmės pertvarkyti mūsų kultūrą taip, kad tokios amžinos problemos kaip

karas, skurdas, badas, skola ir nereikalinga žmonių kančia būtų ne tik vengtinos, bet ir visiškai

nepriimtinos. Siekdami kažko mažiau paprasčiausiai kartosime šias dabartinei sistemai būdingas

problemas.“51 – Žakas Fresko

Atėjo laikas pakeisti pasaulio visuomenės struktūrą. Šio pokyčio priežastis nėra kažkieno

kūrybinis ar intelektualinis troškimas. Tikroji priežastis yra griūvanti monetarinė struktūra, pasaulyje

augantis skurdas ir konfliktai, pelno troškimo varoma korupcija bei nuolatinis šios planetos bei mūsų

pačių nuodijimas per komercinę pramonę. Mes atsidūrėme kryžkelėje. Arba prisiimsime atsakomybę už

savo gyvybes ir visą visuomenę, arba kentėsime pasekmes. Kuo ilgiau naudojame šią pasenusią sistemą,

tuo netvirtesnė tampa visuomenė.

„Venus“ projektas

Šioje dalyje apžvelgsime „Venus“ projektą. „Venus“ projektas yra socialinio inžinieriaus ir

struktūrų dizainerio Žako Fresko viso gyvenimo darbas. Tai organizacija, siekianti taikios ir darnios

pasaulinės civilizacijos. Ji siekia pakelti visuomenės lygį, panaudojant šiandienines žinias ir metodus.

„Venus“ projekto principai remiasi mokslo ir technologijų pritaikymu žmonių ir visuomenės reikalams.

Projektas palaiko ištekliais paremtą ekonomiką.

Ištekliais paremta ekonomika remiasi esamais ištekliais, o ne prekyba. Visos prekės ir paslaugos

prieinamos nenaudojant valiutos, kredito, mainų ar kitokių skolos bei vergystės formų.

Šio naujo socialinio modelio tikslas yra išvaduoti žmoniją nuo monotoniškų kasdienių profesijų,

kurios socialinei plėtrai neturi jokios reikšmės, tuo pačiu naudojant naują paskatinimo sistemą, paremtą

asmeninių tikslų išpildymu, švietimu, visuomeniškumu ir kūribiškumu, o ne šiandieninėje visuomenėje

dominuojančiomis paviršutiniškomis pelno, nuosavybės ar galios vertybėmis. „Venus“ projektas suvokia,

kad Žemėje gausu išteklių ir kad šiandieniniai pasenę išteklių paskirstymo metodai yra nebereikalingi.

Tiesą sakant, jų rezultatas yra visiškai priešingas žmonijos išlikimui. Monetarinė sistema buvo sukurta

prieš tūkstančius metų nepritekliaus laikotarpiu. Pagrindinė jos funkcija buvo paskirstyti prekes ir

paslaugas pagal įdėtą darbą. Tai visiškai nesusiję su mūsų galimybėmis kurti prekes ir paslaugas.

Kaip jau minėjome antrame skyriuje, tobulėjančios technologijos palaipsniui išstumia žmogaus

vaidmenį ekonomikoje. Šis paradigmos* pokytis vienaip ar kitaip pakeis visuomenę. Arba visos žmonijos

ir socialinės gerovės labui panaudodami pažangias technologijas sukursime naują visuomenės modelį,

* Paradigma – pavyzdys iš istorijos, imamas norint ką nors įrodyti, palyginti. (vert. past.)

– 39 –

kuriame žmogui nereikės tarnauti norint išgyventi, arba nueisime chaoso ir suirutės keliu, kur nedarbo

ir nusikalstamumo lygis bus itin aukštas, žiaurūs policinės valstybės metodai bus naudojami slopinti

nepaklusnumą, o gamtiniai ištekliai taps dar labiau išnaudojami ir naikinami.

Fizinis išlikimas ir gyvenimo kokybė remiasi tik tuo, kaip mes naudojame,

matuojame ir taupome gamtinius išteklius. Vis augant mokslininkų išmonei juos panaudoti

žmogiškais, technologiškai konstruktyviais ir veiksmingais būdais, tradicija dirbti už

pinigus ir už juos pirkti išteklius nebeturi jokio loginio pagrindo. Protingas Žemės išteklių

valdymas yra svarbiausia. Sveikesniame pasaulyje, mes atsižvelgtume į pasaulinės ekosistemos dinaminę

pusiausvyrą ir prie jos prisitaikytume.

Ištekliais paremta ekonomika iš esmės turi būti pasaulinė, nes maksimali gerovė įmanoma tik

visam pasauliui susivienijus. Vienintelis būdas atidžiai ištirti planetą ir ją valdyti yra iš holistinės* pusės.

Tai nėra subjektyvus požiūris. Žemė yra priemonių rinkinys, kupinas galimybių sukurti technologijų,

maisto ir energijos perteklių. Jei neišmatuosime visų Žemės išteklių ir nežiūrėsime į planetą kaip į

tarpusavyje sąveikaujantį organizmą, mūsų galimybės bus ribotos. Deja, šiandieninis pasaulis suskaldytas

pagal komercinę konkurenciją, religines grupes ir primityvius nacionalistinius ego, todėl šiandien labai

sunku sukurti pasaulinę išteklių valdymo sistemą. Tai dar viena priežastis, dėl ko monetarinė sistema yra

žalinga mūsų išlikimui, nes ji natūraliai riboja bendravimą tarp genčių. Kalbant apie ideologijas, laikas

nustumti į šalį religinius bei tautinius skirtumus ir suvokti, kad mes visi gyvename vienoje planetoje ir visi

turime tuos pačius poreikius. Tik tada, kai pasaulio žmonės sugebės bendradarbiauti, galėsime pasiekti

darną ir tikrą progresą. Daugiau apie šį ideologinį susiskaldymą skaitykite septintame skyriuje.

Pramonė ir darbas

Kaip minėjome anksčiau, statistika rodo, kad žmogaus darbą vis labiau keičia automatinės

mašinos, todėl nedarbas auga, o žmonių perkamoji galia mažėja. Laikui bėgant, dėl šio reiškinio taip

sumažės žmonių perkamoji galia, kad visa monetarinė sistema sugrius, nes nebebus svarbu, kaip pigiai

pagaminami produktai – žmonės paprasčiausiai neturės už ką šias prekes įsigyti, todėl šis „cikliško

vartojimo“ mechanizmas sustos.

Tie, kas tai supranta, dažnai bando rasti sprendimą pačioje monetarinėje sistemoje, dažnai

siūlydami kokią nors „hiper-gerovės socialistinę santvarką“, kurioje visos gamyklos priklauso turtingam

elitui, praktiškai neegzistuojanti vidurinioji klasė (galbūt 5% pasaulio gyventojų) prižiūri pramoninių

mašinų darbą, o likusiems gyventojams duodami pinigai kokia nors valstybės pašalpos forma. Šitokia

mintis yra tiesiog siaubinga ir absurdiška. Tai privestų prie diktatūros, stiprių laisvės apribojimų ir

didelio visuomenės nepasitenkinimo, nes klasinis susiskaidymas vis dar egzistuotų, todėl viršuje esantys

žmonės turėtų prieigą prie daugiau išteklių nei visi kiti.

Dėl tos pačios priežasties šiandien matome sąmoningą technologinės plėtros stabdymą tam, kad

* Holizmas – idėja, kad visos sistemos savybės (biologinės, cheminės, socialinės, mentalinės, lingvistinės ir kt.) negali būti apibrėžtos ir paaiškintos vien kaip jos sudėtinių dalių suma. Priešingai, sistema apibrėžia kaip veikia jos sudėtinės dalys. (vert. past.)

– 40 –

žmonės turėtų darbo. Tai tas pats, kas turėti elektrinį, bet naudoti rankinio valdymo grąžtą tam, kad

gautume pajamas už ilgesnes darbo valandas. Tai stabdo produktyvumą. Visiška beprodybė yra stabdyti

ar ignoruoti technologinę plėtrą vien tam, kad išsaugotume pasenusią socialinę sistemą. Pagrindinė

technologijų funkcija yra išlaisvinti žmones nuo darbo! Mums reikalingas naujas socialinis

modelis, paremtas technologinių galimybių kėlimu žmonijos išlaisvinimui nuo darbo bei gamybos

efektyvumo didinimui. Norėti mažiau yra nepriimtina.

Taigi, diskusijos labui visiškai pamirškime dabartinę pinigais paremtą socialinę sistemą ir iš naujo

pažvelkime į šiuolaikinius pramoninės gamybos metodus, kuriuos galėtume pritaikyti ištekliais

paremtoje ekonomikoje. Pabandykime atsakyti į klausimą, kaip sukurti gamybos sistemą, pakeliant

produktų kokybę, sumažinant atliekas, atsižvelgiant į biosferos dinaminę pusiausvyrą bei panaikinant

monotoniškus darbus.

Remdamiesi moksliniu metodu bei loginiu mąstymu, galime sudaryti tokį pramoninės gamybos

metodų planą:

Pirmas žingsnis: surašyti visos planetos išteklius.

Antras žingsnis: nuspręsti, ką reikia pagaminti, atsižvelgiant į prioritetus nuo pagrindinių

poreikių (maistas, vanduo, būstas...) iki naudingumu paremtų gaminių (žaliavos, automatinės mašinos,

technologinė plėtra...) ir naudingumu neparemtų priemonių (pramogos, radijas, muzikiniai

instrumentai...).

Trečias žingsnis: optimizuoti gamybos metodus ir kelti gaminių ilgaamžiškumą.

Ketvirtas žingsnis: rasti gaminių ir paslaugų paskirstymo žmonėms būdus.

Penktas žingsnis: optimizuoti visų pasenusių ar nebeveikiančių gaminių perdirbimą.

Pirmas žingsnis: surašyti visos planetos išteklius.

Kaip minėjome ankstesniame skyriuje, labai svarbu suprasti, ką šioje planetoje turime, nes tai

parodo mūsų galimybes. Naudodamiesi šia informacija, nuolat galėsime pritaikyti pramoninę gamybą

atsiradusiems trūkumams kompensuoti, o remdamiesi esamais ištekliais bei svarbiausiais jų panaudojimo

būdais, galėsime matematiškai apskaičiuoti, kaip tiksliausiai paskirstyti žaliavas. Visiems retiems

ištekliams iš karto būtų ieškomi pakaitalai. Kiekviename planetos sektoriuje pastatydami elektroninius

jutiklius, siunčiančius informaciją apie išteklius į centrinę duomenų bazę, galėtume tiesiogiai stebėti esamų

išteklių kiekį ir iškart reaguoti į bet kokius trūkumus ar problemas. Ši pasaulinio išteklių stebėjimo sistemos

idėja yra visiškai įgyvendinama, net jei ir atrodo sudėtinga. Tiesą sakant, JAV kariuomenė ir Pentagonas

gynybos tikslais jau naudoja palydovus Žemei stebėti. Šias priemones galėtume pritaikyti ne žmonių, o

aplinkos stebėjimo tikslais.

Antras žingsnis: nuspręsti, ką reikia pagaminti.

Ko mums reikia? Tai labai sudėtingas klausimas, nes, išskyrus maistą, vandenį ir būstą, dauguma

žmonių neturi supratimo, ko jie iš tikrųjų nori ar ko jiems reikia, nes neturi pakankamai žinių apie

– 41 –

šiandieninį technologijų lygį. Tai, ko manome norintys, yra tiesioginis visuomenės žinių apie

technologijų lygį rezultatas. Pavyzdžiui, prieš 300 metų gyvenusiam žmogui reikėjo adatos ir siūlo

marškiniams suadyti, o šiandien jam reikėtų siuvimo mašinos. Tačiau tai, ko jam iš tikrųjų reikia, yra

neplyštantys arba beveik neplyštantys marškiniai.

Žmogus, kurio namuose gausu dulkių, sakys: „Man reikia dulkių siurblio.“ Tačiau ar tikrai?

Galbūt jam reikia slėgio reguliavimo sistemos namuose, kad dulkės į namus nepatektų, arba

elektrostatinių oro filtrų, sunaikinančių dulkes ir ore esančias bakterijas. Kitaip tariant, jei kritiškai

pažvelgsime į tai, ko mums reikia fizine prasme, pamatysime, kad tai nuolat keičiasi. Mokslas ir

technologijos yra praktinių žmonių poreikių matavimo būdas, todėl visi kuriami gaminiai turi būti

pažangūs tiek, kiek technologiškai įmanoma. Dabartinė monetarinė sistema, kurioje neveiksmingi ir

atgyvenę gaminiai kuriami tik ekonomikai ir sistemai palaikyti, neturi galimybių ar poreikio kurti itin

pažangias priemones. Taip yra todėl, kad dauguma šiandien gaminamų produktų apskritai neegzistuotų,

jei pramonė sutelktų dėmesį į tai, kas geriausiai patenkina visuomenės poreikius.

Trečias žingsnis: optimizuoti gamybos metodus ir kelti gaminių ilgaamžiškumą.

Kurdami sau stalą, stengtumėmės padaryti taip, kad jis tarnautų kuo ilgiau. Tai logiška, ar ne? Jei

stalas sulūžtų, tai reikštų, kad turime pasigaminti naują, įdėdami daugiau darbo ir daugiau išteklių. Būtų

logiška manyti, kad visi gaminiai yra kuriami taip, kad jų ilgaamžiškumas būtų kuo didesnis, kiek

technologiškai įmanoma.

Deja, dabartinėje sistemoje vyksta atvirkštinis procesas, nes, kaip minėjome anksčiau, šiuolaikinė

monetarinė sistema remiasi nereikalinga įvairove ir planiniu susidėvėjimu. Be šių dalykų, ekonomika

sugriūtų. Šis mechanizmas yra labai žalingas. Siaubinga, kaip žmonės gali ramiai sėdėti ir ginti

monetarinės sistemos polinkį švaistyti. Sveikesniame pasaulyje gaminiai būtų ilgaamžiai.

Gamybos metodų optimizavimas yra ne kas kita, kaip efektyviausių žaliavų ir priemonių

panaudojimas efektyviausių ir ilgaamžiškiausių produktų gamybai. Žmonių darbas keičiamas

automatinėmis mašinomis ne tik dėl to, kad taip pigiau, bet ir todėl, kad mašinos dirba tiksliau nei

žmonės. Tai nuolat patvirtina gamybos statistikos – pramoninė gamyba padidėja, kai žmonės pakeičiami

automatinėmis mašinomis. Tai, žinoma, neturėtų stebinti, nes jos nepavargsta, yra mechaniškai

tikslesnės ir nuoseklesnės už žmones. Pažangūs gamybos metodai bei moksliškai valdomi ištekliai (kaip

rašoma 3 skyriuje) leistų užtikrinti sklandžią aplinką, kurioje nieko netrūktų, o šiam procesui prižiūrėti

užtektų nedidelio žmonių skaičiaus.

Ketvirtas žingsnis: rasti gaminių ir paslaugų paskirstymo žmonėms būdus.

Paskirstymo būdai taip pat priklausytų nuo technologijų lygio. Pavyzdžiui, gamyba gali tapti

tokia sklandi, kad produktas būtų gaminamas tik tada, kai žmogus jo paprašo. Nepaisant to,

paprasčiausia būtų sukurti į sandėlius panašius paskirstymo centrus su automatine pristatymo sistema.

Kadangi tokioje sistemoje pinigai nebūtų naudojami, nebūtų jokio tikslo kaupti daiktus. Taip pat nėra

reikalo kažko vogti, kai viskas visiems laisvai prieinama... juk parduoti vistiek nepavyktų.

– 42 –

Atsižvelgiant į tai, kad ištekliais paremtoje ekonomikoje visi gaminiai būtų ilgaamžiai,

šiandieninės vartotojiškos kultūros vertybės taip pat išnyktų. Jau nekalbant apie kitas reklamos

primetamas iškrypusias vertybes, verčiančias žmones jaustis godžiais, menkaverčiais ar neišmanėliais.

Šioje naujoje sistemoje reklama neegzistuotų, neskaitant bendros informacijos apie gaminius tiems,

kuriems jos reikia. Norintis įsigyti daiktą žmogus tikriausiai turėtų prisijungti prie pasaulinės duomenų

bazės, išsirinkti daikto funkciją, pasirikti daiktą ir jį užsakyti. Pagamintas produktas iš karto būtų

pristatytas užsakovui.

Penktas žingsnis: optimizuoti visų pasenusių ar nebeveikiančių gaminių perdirbimą.

Šis žingsnis iš tiesų prasideda gamybos stadijoje, nes kiekvienas produktas kuriamas taip, kad

ateityje jį būtų galima perdirbti. Idealiu atveju, visi gaminiai būtų kokybiški ir perdirbami. Šitoks

strateginis planavimas užtikrintų pasenusių produktų perdirbimą, maksimaliai sumažinant atliekas.

Kalbant apie aukščiau paminėtus 5 žingsnius ištekliais pagrįstos ekonomikos naujai pramonės

gamybos sistemai įgyvendinti, vienas sunkiausiai suprantamų ir labiausiai klaidinančių komponentų yra

trečias punktas, kuriame kalbama apie žmonių darbo pakeitimą automatinėmis mašinomis visur, kur

galima. Dažnai kyla klausimas: „Kas prižiūrės mašinas?“ Netrukus į jį atsakysime.

Tačiau prieš tai trumpai apžvelkime mašinų automatizavimo ir kompiuterinių technologijų

pritaikymo istoriją.

Pirmas didelis automatinis robotas – įmonės „Unimation Inc.“ sukurtas „Unimate“ – užėmė

beveik 2 kvadratinių metrų plotą, o maksimalus pasiekiamumas buvo 10 kubinių metrų. „Unimate“

pirmą kartą buvo įrengtas General Motors gamykloje Trentone, Niu Džersio valstijoje, kur jo paskirtis

buvo iškrauti slėginio liejimo mašiną. Po šešių metų General Motors naudojo „Unimate“ taškiniam

suvirinimui bei sėdynių rėmų gnybtų tvirtinimui. 1970-aisiais ši įmonė įrengė pirmąją taškinio

suvirinimo liniją iš 28 robotų.52

Tie, kurie dalyvavo šių mašinų kūrime, puikiai žinojo, kokioje veikloje dalyvauja. 1962-aisiais

Džonas Snaideris, automatinės įrangos gamybos įmonės „U.S. Industries Inc.“ prezidentas, įkūrė

„Automatizacijos ir darbo fondą“, kuris „ieškojo būdų sušvelninti automatizacijos poveikį darbuotojams“.

Kartą jis yra pasakęs:

„Aš noriu pardavinėti savo įmonės gaminamas automatines mašinas, bet man bus sunku

jas parduoti ir nebus jokios prasmės gaminti, jeigu ekonomika pablogės ir jei nedarbo problema

nebus išspręsta.“53

1946-aisiais buvo sukurtas pirmasis bendros paskirties elektroninis kompiuteris pavadinimu

„ENIAC“. Šį kompiuterį sudarė 18 tūkst. radijo vamzdelių, jis užėmė 63 kvadratinių metrų plotą ir svėrė

daugiau nei 30 tonų.54 Pensilvanijos universiteto profesorius Irvinas Brainerdas spėjo, kad per 80 tūkst.

„ENIAC“ veikimo valandų, šis kompiuteris padarė daugiau skaičiavimų nei per visą žmonijos istoriją.55

– 43 –

Šiandien 0,5 milimetro pločio mikroschema yra tokio paties galingumo, kaip „ENIAC“.56

Šiandieniniai mechanizmai paprastai jungiami su kompiuterizacija. Kompiuteris yra mašinos

smegenys ir duoda nurodymus, ką daryti. Mašinų ir dirbtinio intelekto junginį pavadinsime

kibernetizacija. Šiandien kibernetizuotos mašinos laikomos bene galingiausiu ir svarbiausiu žmonijos

išradimu. Šių priemonių galimybės skina kelia dideliems visuomenės pokyčiams, pradedant žmonių

išlaisvinimu nuo monotoniško darbo.

Albertas Einšteinas sakė:

„Galutinai automatizavus pramonę, šiuolaikiniai metodai atrodys tokie pat primityvūs ir

pasenę, kaip mums dabar atrodo akmens amžiaus technologijos.“57

Mes neturėtume kovoti prieš šią ateitį. Turėtume atvirai ją pasitikti. Kibernetizacija yra žmonijos

Išsilaisvinimo deklaracija, paleidžianti mus nuo nuobodžių darbų ir atverianti naujas galimybes žmonių

potencialui bei tyrinėjimams.

Norbertas Vyneris, vadinamas „kibernetizacijos tėvu“, yra sakęs:

„Prirakinti žmones prie irklų ir naudoti juos kaip energijos šaltinį yra žmogaus

pažeminimas, bet lygiai taip pat žemina tai, kad jiems priskiriami monotoniški darbai gamyklose,

kur tereikia naudotis vos milijonąja smegenų dalimi.“58

Šios kibernetizuotos mašinos ženkliai viršija žmonių fizinį tikslumą bei sugebėjimą skaičiuoti ir

sugeba neįtikėtinai greitai atlikti skaičiavimus. Yra žmonių, tikinčių mokslinės fantastikos brukamomis

idėjomis, kad šios mašinos gali „atsigauti“ ar „užkariauti žmoniją“, tačiau tam nėra jokio realaus

pagrindo. Kibernetizuotos mašinos yra ne kas kita kaip kūrybiškas žmogaus galimybių praplėtimas.

Lygiai taip pat, kaip plaktuku galite įkalti vinį, kibernetizuota mašina atlieka sudėtingas užduotis ir

greičiau pasiekia norimą rezultatą. Mašinos elgiasi tik taip, kaip yra užprogramuotos.

Arturas Č. Klarkas teigė:

„Populiari komiksų ir pigios mokslinės fantastikos skatinama mintis, kad protingos

mašinos – piktos žmogui priešiškos būtybės, yra tokia absurdiška, kad net neverta švaistyti

energijos jai paneigti. Tik neprotingos mašinos gali būti agresyvios... Tie, kurie priešiškai žiūri į

mašinas, paprasčiausiai rodo savo pačių agresyvumą. Kuo aukštesnis intelektas, tuo aukštesnis

bendradarbiavimo lygis. Jei kada nors tarp žmonių ir mašinų kiltų karas, visiems aišku, kas būtų

jo kaltininkai.“59

Labai dažna reakcija į žmonių darbo pakeitimą mašinomis yra nepasitikėjimas, kylantis iš

kasdienių su technologijomis susijusių problemų – nuo gendančių mašinų iki „užlūžtančių“

kompiuterių. Šiandieninėje visuomenėje galioja meilės-neapykantos ryšys su technologijomis. Kaip

– 44 –

minėjome anksčiau, monetarinėje sistemoje visi gaminami daiktai yra trumpaamžiai, nes nes jie yra ir

prekės. Net NASA, kuriai nuolat reikalingos geriausios medžiagos ir technologijos, turi ribotą biudžetą

ir yra priversta mažinti sąnaudas. Automobiliams ir kompiuteriams nelieka jokių šansų. Abiem atvejais

veikia didžiulė remonto ir priežiūros pramonė. Jei kompiuteriai ir automobiliai negestų, dešimtys

milijonų žmonių visame pasaulyje netektų darbo vien šioje srityje.

Galiausiai, pirmas žingsnis norint užtikrinti, kad kibernetizuotos mašinos būtų gaminamos tik iš

kokybiškiausių komponentų ir programinės įrangos, reikia atsisakyti monetarinės sistemos, nes ji

užkerta kelią efektyvumui ir našumui. Nėra jokios priežasties, dėl kurios viskas Jūsų namuose,

pradedant šaldytuvu ir virykle, baigiant televizoriumi ir kompiuteriu, negalėtų tarnauti iki gyvenimo

galo. Kodėl galima taip tvirtai teigti? Todėl, kad patys geriausi Žemėje esantys ištekliai, tokie kaip

titanas, savybėmis pralenkia žmogaus gyvenimo trukmę tūkstančius metų. Didžioji dalis šiandien

gaminamų produktų vartojimo pramonėje pagaminti iš plastiko. Plastikas yra viena pigiausių sintetinių

žaliavų. Jis neatsparus karščiui, yra trapus ir greitai susidėvi, taigi viskas greitai sugenda arba sulūžta...

bet toks ir yra jo tikslas.

Sveikesniame pasaulyje tai nebūtų leidžiama, pramoninės mašinos būtų kuriamos ilgaamžės, o

galiausiai pažangios mašinos sugebėtų savaime susitaisyti.

Šiandieniniuose automobiliuose, skydelis dažnai pilnas įvairiausių lempučių, pranešančių apie

problemą tam tikroje automobilio dalyje. Šią idėją galima išplėsti visose mašinose iki tokio lygio, kad

kompiuteris ne tik „pamatytų“ problemą, bet ir automatiškai nusiųstų papildomus robotus, galinčius

iškart ją išspręsti. Dar pažangesni yra „formą atsimenantys lydiniai“. Šie metalai gali tikrąja to žodžio

prasme atsiminti savo formą. Pavyzdžiui, jei mašinos konstrukcija susilanksto, per tą dalį pasiunčiama

elektros srovė, taip visa konstrukcija išsitiesina. Esmė tame, kad savaime susitaisančios mašinos ir

konstrukcijos palaipsniui tampa realybe. Problema ta, kad jų gamybos efektyvumas neneša jokio pelno

monetarinėje sistemoje, todėl dauguma žmonių apie tokią galimybę net nežino.

Torsteinas Veblenas yra pasakęs:

„Jei šalies gamybos pramonė būtų iš esmės organizuojama kaip viena visuma, kurią

valdytų kompetetingi specialistai, siekiantys padidinti prekių ir paslaugų gamybą, o ne

verslininkai, siekiantys padidinti pelną, tai prekių ir paslaugų gamyba neabejotinai viršytų

dabartinius rodiklius keliais šimtais procentų.“60

Žmonių vaidmuo šiose itin pažangiose, kibernetizuotose, automatizuotose pramoninėse ateities

gamyklose būtų prižiūrėti vykstančius procesus. Sukūrus ir įdiegus kibernetizuotą pramonės sistemą,

tereikės ją atnaujinti ir prižiūrėti, kad viskas vyktų sklandžiai. Galime tikėtis, kad laikui bėgant

technologinės galimybės tik didės.

O kaip gi sudėtingos profesijos, tokios kaip daktarai, architektai ir panašiai? Turime savęs

paklausti, „Kokia yra tikroji mūsų profesijų prigimtis?“ Ką tiksliai veikia daktaras, dailidė, santechnikas,

architektas ir panašūs specialistai? Jie atpažįsta modelius ir į juos reaguoja.

– 45 –

Kai gydytojas atlieka apžiūrą, jis pritaiko savo žinias ligoms atpažinti pagal simptomus. Jei

žmogus kreipiasi į dermatologą, nes įtaria sergantis odos vėžiu, gydytojas apžiūri odą ir mintyse

palygina matomus modelius su turimomis žiniomis. Tada jis paima odos mėginį ir išanalizuoja

laboratorijoje. Tai „techninis procesas“. Nėra jokios priežasties, kodėl negalėtų būti išrastas optinis

skeneris, galintis nuskenuoti žmogaus ranką ir iškart nustatyti ligą. Šiuolaikinis užprogramuotas

kompiuteris su įtaisyta optine technologija neapsiriboja žmogaus akimi matomos šviesos spektru, be to,

jis gali daug greičiau atlikti reikiamus skaičiavimus ir palyginimus. Net chirurgija, kad ir kokia jautri ji

šiandien atrodo, yra techninis procesas. Tik laiko klausimas, kada itin pažangios mašinos pakeis

chirurgus. Kai kuriose sferose tai jau pradeda vykti.

Tas pats galioja visoms buitinėms profesijoms. „Dailidė“ yra žmogus, kurį samdome sukurti ar

pataisyti esamą konstrukciją. Nors šio žmogaus profesijoje yra elementų, kuriuos galima pavadinti

kūrybiškais, priimdamas sprendimus jis vistiek remiasi fizika, geometrija ir šiuolaikinėmis žaliavomis.

Norėdami ką nors pastatyti, pirmiausia surandame geriausias medžiagas naudojimui ir pritaikome

geriausius žinomus metodus tam padaryti. Šios išvados yra visiškai techninės ir nereikalauja žmogaus

nuomonės. Galiausiai ateina labai svarbus suvokimas, pakeisiantis visą žmonijos raidą, kad kitas

žingsnis yra sprendimų priėmimo perdavimas kompiuteriams.

Didžioji dalis darbų, kuriuos šiandieninėje visuomenėje atlieka žmonės, iš esmės yra techniniai.

Kalbant apie fizinį darbą, tai akivaizdu, nes jau matome, kaip mašinos pakeičia žmones gamyklose ir

statybų pramonėje. Tačiau nors daugelis to dar nesupranta, protinis darbas taip pat perduodamas

kompiuteriams. Jei tai atrodo svetima, tuomet pagalvokite apie tai, kad kaskart naudodamiesi

skaičiavimo mašinėle Jūs atiduodate jai sprendimo priėmimą.

Turime neužmiršti, kad loginis mąstymas – pažintinė savybė rasti problemų sprendimus remiantis

priežasties ir pasekmės modeliu – iš esmės yra techninis procesas, kuris priklauso nuo tam tikru metu

turimo informacijos kiekio. Pavyzdžiui, sugedus automobiliui, kreipiamės į mechaniką, kad jis

pasinaudotų modelių atpažinimo sugebėjimais bei turimomis žiniomis ir apsvarstytų galimas gedimo

priežastis bei galimus sprendimo variantus remiantis logika. Tai objektyvus, techninis procesas.

Tačiau mechaniko turimos žinios bei mąstymo sugebėjimai gali būti riboti. Kita vertus,

šiuolaikinė užprogramuota mašina gali talpinti daug daugiau informacijos, nei žmogaus smegenys, ir gali

ją be jokio vargo, tingumo ar poilsio greitai išanalizuoti. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad kompiuteryje

yra užprogramuotos visos žinios apie automobilį. Šis kompiuteris pažįsta kiekvieną šios transporto

priemonės detalę, kiekvieną varžtą, kiekvieną laidą ir taip toliau. Jis taip pat užprogramuotas atsižvelgti į

fizikos dėsnius ir vertinti automobilio funkcionalumą pagal priežasties ir pasekmės principą. Atvarius

mašiną remontuoti, mechanikas ištiria fizines jos savybes, nueina prie kompiuterio, pasirenka

automobilio modelį ir įrašo problemą. Pavyzdžiui, „neveikia kairysis priekinis žibintas“. Kompiuteris

iškart duoda visą sąrašą su priekiniais žibintais susijusių problemų ir pateikia mechanikui sąrašą

klausimų, padedančių nustatyti tikslią problemos atsiradimo priežastį, pavyzdiui, „patikrinkite laido 15b

jungtį“, ir ekrane parodo, kurioje vietoje yra šis komponentas. Jei mechanikas išsiaiškina, kad tai nėra

gedimo priežastis, jis įveda naują informaciją į kompiuterį, kuris savo ruoštu pristato kitą logišką

– 46 –

galimybę.

Esmė tame, kad visos žmogaus veiklos sritys gali būti ištobulintos perduodant sprendimų

priėmimą kompiuteriams. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, skiriantis mus nuo mašinų pažintine,

praktine prasme yra sugebėjimas sieti sudėtingas mintis. Dar nesukurtas kompiuteris, galintis tiksliai

„atsakyti į sudėtingą klausimą“ anglų kalba. Tam reikia pakeisti kalbą taip, kad ją būtų galima

užprogramuoti, kaip matematiką.

Tačiau naujos sritys, tokios kaip „dirbtinis intelektas“ (AI), sparčiai vystosi, atverdamos

galimybes tokio lygio suvokimui. Galiausiai kompiuteriai galės pinti sudėtingas minties gijas, kurias

anksčiau priskirdavome tik žmonėms. Nėra įrodimų, galinčių tai paneigti.

Kitoje dalyje apžvelgsime tai, kaip ši nauja galimybė perduoti darbą bei sprendimų priėmimą itin

pažangioms kompiuterizuotoms sistemoms sudarys sąlygas pakeisti tradicines „valdžios“ institucijas.

Valdžia

„Didžiulė vis greitėjanti mokslo ir technologijų pažanga nėjo koja kojon su socialinių,

ekonomių ir politinių modelių pokyčiais. Šiandien tik pradedame atrasti potencialą, kurį

atskleidžia netechnologinis kultūros vystymasis, ypač visuomenės, politikos ir ekonomikos srityse.

Galime drąsiai teigti, kad tokie socialiniai išradimai kaip kapitalizmas, fašizmas ir komunizmas

bus laikomi primityviais eksperimentais, nukreiptais į šiuolaikinės visuomenės priderinimą prie

šiuolaikinių metodų.“61 – Ralfas Lintonas

Visų pirma, valdžia, kaip ji suprantama dabar, yra aplinkinio nepritekliaus šalutinis produktas.

Kaip ir mafijos šeimos, pasaulio vyriausybės siekia išsaugoti turimas valdžios pozicijas, tuo pat metu

agresyviai stiprinant ekonominį pranašumą. Kalbant apie socialinį valdymą, iš esmės valdžia tik kuria

įstatymus, patvirtina biudžetus ir skelbia karus. Visa tai tėra monetarinės sistemos produktas. Deja, dėl

valdžios galios prigimties, istorija yra ne kas kita kaip nenutrūkstama vyriausybinės korupcijos grandinė,

nuo kitataučių genocido iki sąmoningo pačių piliečių engimo siekiant išlaikyti valdžią. Priežastis, dėl

kurios visos vyriausybės pasaulyje yra korumpuotos, yra ta, kad jos privalo dalyvauti šioje sistemoje.

Prisiminkite, jos niekuo nesiskiria nuo korporacijų, siekiančių išgyventi monetarinėje santvarkoje. Jos

visos viena su kita konkuruoja, ir kartą per šimtą metų kuriam laikui iškyla „pasaulinės imperijos“.

Tam, kad bet kuri tradicinė vyriausybė išlaikytų valdžią, ji privalo piliečiams kišti vieningą

vertybių sistemą. Jei šalies lyderiai nori, kad visuomenė palaikytų karą, parkuose statomi paminklai

„didiems karo didvyriams“, o žiniasklaida skelbia apie kariuomenės „kilnumą“. Jie taip pat dažnai cituoja

„dievą“, darydami užuominą, kad karas yra kažkokia kovos prieš „blogį“ forma. Šitoks manipuliavimas

laiko vieningą siauriai mąstančią visuomenę „jų pusėje“. Alberto Einšteino žodžiais tariant,

„patriotizmas yra liga.“ Sakyti, kad „ši šalis yra geriausia pasaulyje“ yra tas pats, kas teigti, jog „baltieji

žmonės yra išrinktoji Dievo tauta.“ Patriotizmas yra ne kas kita, kaip rasizmas su vėliava. Tiesa ta, kad

šiandieninės valdžios priimami sprendimai remiasi tik siauro savanaudiško elito poreikiais, visai kaip

korporacijose. Tai yra destruktyvu ir nedarnu.

– 47 –

Kaip jau minėjome, kuo daugiau galvojame apie pasaulyje kylančias problemas – nuo bado

Afrikoje iki Amazonės miškų kirtimo – tuo labiau suvokiame, kad visos problemos pasaulyje yra

techninės.

Nebėra jokio reikalo remtis tradicinėmis nuomonėmis sprendžiant bet kokias problemas, nes

galime atrasti techninius sprendimus naudodamiesi moksliniu metodu bei remdamiesi visais

sprendžiamai problemai tinkančiais kintamaisiais. Jei žmogus užverčia knygą perskaitęs vos vieną

puslapį, jis jau gali susidaryti „nuomonę“ apie visą kūrinį. Jei kitas žmogus perskaitytų visą knygą, jis

taip pat turėtų nuomonę. Kuria nuomone pasikliautumėte labiau? To, kuris perskaitė visą knygą, ar to,

kuris perskaitė tik vieną puslapį?

Kitaip tariant, kuo daugiau informacijos apsvarstysime sprendimo priėmimo procese, tuo

tikslesnis bus sprendimas. Kaip minėjome anksčiau, kompiuterizuotos mašinos jau yra pranašesnės už

žmones tiek fiziškai, tiek protiškai. Mūsų protai nepalyginamai silpnesni už kompiuterius, galinčius

pasiekti trilijonus bitų informacijos ir atlikti reikiamus skaičiavimus šviesos greičiu. Sprendimų

priėmimo perdavimas kompiuteriams yra kitas socialinės evoliucijos žingsnis. Taip būtų stipriai

sumažinama paklaida, atsikratoma pavojingų išankstinių nusistatymų, nuomonių ir subjektyvumo.

Kadangi mūsų kūnai ir protai yra riboti, niekas negali žinoti absoliučiai visko pasaulyje. Mūsų

pojūčiai turi ribas – akimis matome tik dalį elektromagnetinio lauko ir panašiai. Todėl yra logiška

perduoti sprendimų priėmimą kompiuteriams, nes jie šių apribojimų neturi. Naudodami kompiuterius

kaip priemones, galime išspręsti visas problemas, kurių patys išanalizuoti nesugebame dėl fizinių ir

protinių apribojimų. Tai niekuo nesiskiria nuo akinių nešiojimo regėjimui pagerinti. Akiniai tėra

technologinė priemonė, žmogaus galimybių praplėtimas, padedantis jam geriau matyti. Kibernetizuotos

mašinos niekuo nesiskiria. Jos tėra žmogaus galimybes praplečiančios priemonės. Žmonės turi stiprų

sugebėjimą tobulėti per technologinę pažangą. Turime priimti šią idėją ir išnaudoti jos potencialą.

Ištekliais paremtoje ekonomikoje žmonės nepriima sprendimų; jie juos suranda

naudodamiesi moksliniu metodu paremtomis pažangiomis technoliginėmis priemonėmis.

Nėra „konservatoriško“ ar „liberalaus“ būdo sukurti lėktuvą. Tai kodėl turėtume taikyti šį pasenusį

požiūrį šiandieninei visuomenei? Kai suprasime, kad visuomenė yra technologinis išradimas, o jo

komponentai niekuo nesiskiria nuo lėktuvo komponentų, suprasime, kad mūsų „valdžios“ suvokimas

turi būti mokslinis. „Politika“ jau paseno, nes šis procesas yra subjektyvus ir mažai remiasi mokslu.

Politika yra monetarinės sistemos ir nepritekliaus produktas. Turime kurti naują, kintančią paradigmą –

nuo nepritekliaus dalinimosi problemos turime pereiti prie gausos sukūrimo ir paskirstymo.

Vyriausybės ir „valstybės“ suvokimas palaipsniui bus peraugtas ir jį pakeis objektyvi sistema,

jungianti pasaulinį išteklių valdymą bei technologinį sistemingumą. Sistemoje, kurioje visko visiems

užtenka, „valstybės“ sąvoka neturi pagrindo. Valdžia taip pat tampa kibernetizuota sistema, jungianti

pramonę bei prekių ir paslaugų paskirstymą su išteklių ir aplinkos valdymu. Tokios „valdžios“ sistemos

struktūra susideda iš trijų dalių:

1) Centrinė duomenų bazė, sauganti informaciją apie visas medžiagas ir techninį

supratimą, problemų sprendimų būdus bei išradimus.

– 48 –

Kaip minėjome anksčiau, kompiuteriai daug geriau nei žmonės sugeba rinkti informaciją ir ją

logiškai analizuoti. Tik kompiuteriai gali apjungti visas turimas žinias ir jomis naudodamiesi rasti

logiškai pagrįstus sprendimus. Patys efektyviausi sprendimai yra tie, kuriuos atrandame atsižvelgdami į

visus kintamuosius. Jau šiandien turime galimybes pradėti kurti centrinę duomenų bazę, saugančią visas

sukauptas žinias, nuo visos periodinės lentelės elementų savybių, kombinacijų bei pritaikymo būdų, iki

pilnos technologinės raidos istorijos. Kai tokia sistema bus sukurta, leidžianti kompiuteriams remtis

informacija iš visų žinomų sričių, savo rankose turėsime neįsivaizduojamo funkcionalumo įrankį. Fizinių ir

protinių galimybių ribos bus nesvarbios, nes naujas būdas spręsti problemas bus naudotis šia duomenų

baze. Tiesą sakant, ji gali atrodyti kaip paprasčiausias interneto tinklapis. Duomenų bazei pateiktumėte

klausimą, ir kompiuteris rastų geriausią atsakymą, paremtą visomis tuo metu turimomis žiniomis.

Pasikartosime, bet šis procesas niekuo nesiskiria nuo paprasčiausio naudojimosi skaičiavimo

mašinėle, tačiau šis naujas „skaičiuotuvas“ turėtų galingą informacijos siejimo sistemą ir didžiulę

duomenų bazę, leidžiančią ne tik spręsti matematines lygtis, bet apjungti fiziką, biologiją, astronomiją ir

visas kitas mokslines sritis. Labai tikėtina, kad JAV kariuomenė jau turi panašią duomenų bazę ir

naudoja karo strategijoms kurti.

Nepaisant to, norint, kad ši sistema veiktų kuo efektyviau, reikia gauti nuolatinį grįžtamąjį ryšį iš

visų pasaulio vietų realiu laiku, siekiant suprasti, kokius išteklius turime ir ko neturime. Tam reikia

pasaulinio jutiklių tinklo.

2) Autonominis viso pasaulio nervinis tinklas, jungiantis aplinkos jutiklius visose

reikiamose zonose ir taip kuriantis išteklių, procesų ir kitų aplinkos problemų „pramoninį

elektroninį grįžtamąjį ryšį“.

Ši nervinė sistema būtų sujungta su centrine duomenų baze. Tokia holistinė sistema renka

duomenis apie visus pasaulio išteklius, tuo pat metu stebėdama aplinkos pokyčius, į kuriuos žmonija

turėtų atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, žemės drebėjimus ar kitas gamtos stichijas. Šioje duomenų bazėje

būtų surinkta visa informacija apie gamtinius išteklius, gamyklas, mokslinį ir techninį personalą,

transportą, tyrimų laboratorijas, sveikatos priežiūros įstaigas, mokyklas ir taip toliau. Tam reikės laiko,

tačiau jei būtume pradėję kurti regionines sistemas ir laikui bėgant sujungtume jas į vieną tinklą, ši

sistema būtų sukurta anksčiau, nei įsivaizduojame.

Šis tinklas gali teikti duomenis centrinei duomenų bazei apie esamus ir trūkstamus išteklius, o

duomenų bazė nuolat prie naujų duomenų priderintų pramoninius metodus, paremtus dinamine

planetos pusiausvyra. Žinoma, visiškas pasaulinis bendradarbiavimas yra vienintelis kelias tam pasiekti.

Apie tai rašoma 9 skyriuje.

3) Tarpdisciplininės technologų komandos prižiūri sistemą ir nukreipia

mokslinius tyrimus technologinės plėtros, efektyvumo kėlimo ir socialinės evoliucijos

linkme.

Optimaliai sistemai palaikyti ir prižiūrėti reikėtų ne daugiau kaip 5% pasaulio gyventojų. Kuo

efektyvesnė ir pažangesnė bus naudojama technologija ir metodai, tuo mažiau žmonių tam reikės.

– 49 –

Žinoma, dauguma žmonių dažnai klausia, o kaip demokratija? Ar ši sistema demokratiška? Kaip

žmonės dalyvaus sistemos valdyme? Kaip išrinksime tarpdisciplinines komandas?

Pasaulinėje ištekliais paremtoje ekonomikoje, kur „pramonė“ ir „valdžia“ sujungtos į vieną

kibernetizuotą sistemą, apjungiančią pažangias kompiuterines duomenų bazes problemoms spręsti, kartu

su pasauliniu stebėjimo tinklu, tradicinės politikos, rinkimų ir panašios sąvokos neturi jokio pagrindo.

Nors ši mintis gąsdina daugelį tradiciškai mąstančių žmonių, reikia dar kartą pabrėžti, kad mūsų pasaulio

problemos yra techninės ir nieko daugiau.

Demokratija šiandieniniame pasaulyje tėra iliuzija. Visada taip buvo. Žmonės tiki, kad turi

„pasirinkimą“ dabartinėje sistemoje, nes kartą per keletą metų gali balsuoti už iš anksto pasiūlytą

kandidatą. Išrinkus valdžią, visuomenė nebetenka galios. Ar balsavote už kosmoso programą? Ar

balsavote už prezidento patarėjus? Ar balsavote už mokesčių didinimą? Ar balsavote už kelių ir elektros

linijų tiesimą? Ar balsavote už karą? Ne, nebalsavote.

Tradicinis „dalyvaujamosios demokratijos“ suvokimas yra tiesiog žiaurus pokštas. Visuomenei

primetama kontrolės iliuzija, kai monetarinės valdžios elitas ir toliau veikia tik pagal savo interesus.

Niekada jokioje šalyje dar nebuvo tikros demokratijos ir nebus, kol naudosime monetarinę sistemą,

skatinančią nepriteklių.

Tai kaip gi gali žmonės dalyvauti ištekliais paremtoje ekonomikoje? Visų pirma, jie naudosis

centrine duomenų baze, kuri tikriausiai bus panaši į interneto tinklapį. Ja naudotis galės visi žmonės.

Įvedus pasiūlymą, centrinė duomenų bazė, remdamasi istorinėmis žiniomis bei informacija iš visų

mokslinių sričių, išanalizuos ir patikrins pasiūlymą, ar jis moksliškai ir technologiškai įmanomas, taip pat

atsižvelgiant į tai, kokius geriausius metodus ir išteklius galima naudoti jam įgyvendinti. Jei pasiūlymas

logiškas ir jam įgyvendinti užtenka išteklių, jis bus perduodamas tarpdisciplininėms komandoms, kurios

užtikrins ir prižiūrės jo įgyvendinimą sistemoje.

Šias tarpdisciplinines komandas išrinks ir suburs centrinė duomenų bazė, remdamasi tuo, kaip

tie žmonės jau prisidėjo prie sistemos tobulinimo. Tai būtų tikri „rinkimai“, remiantis žmogaus darbais,

o ne pažadais.

Tradicinės „korupcijos“ baimė visuomenėje neturės jokio pagrindo, nes iš jos nebus jokios

naudos. Tarpdisciplininės komandos negaus „užmokesčio“ jokia forma, nes jų pažiūros pasikeis ir jie supras,

kad geriausias atlygis yra visuomenės gerovės vaisiai, todėl jie prisidės, nes norės tai daryti! Tai gali būti

sunku suvokti tiems, kurie visiškai tiki monetarinės sistemos siūloma atlygio sistema ir mano, jog

vienintelis tikras „paskatinimas“ yra pinigai. Tačiau faktas tas, kad kasdien milijonai žmonių visame

pasaulyje savanoriškai prisideda prie visuomenės gerinimo. 1992-ųjų Gallup organizacijos inicijuotas

tyrimas parodė, kad daugiau kaip 50% JAV suaugusiųjų (94 milijonai amerikiečių) užsiėmė savanoriška

socialine veikla vidutiniškai 4,2 valandų per savaitę, o kartu sudėjus tai reiškia 20,5 miliardų valandų per

metus!62 Tai neįtikėtinas kolektyvinės žmonių dvasios triumfas, nes net nesveikoje savanaudiškumą

skatinančioje monetarinėje sistemoje, žmonės visteik stengiasi padėti vieni kitiems ir visuomenei be

jokio atlygio.

Ateityje, kibernetizuotos pramonės sistemoje dirbantys žmonės tai darys todėl, kad tarnauti

– 50 –

žmonijai yra garbė. Jie supras, kad jiems patiems naudinga gerinti žmonių gyvenimo kokybę bei visuomenės

gerovę. Ištekliais paremtoje ekonomikoje atlygis būtų nuolatinis visuomenės tobulėjimas.

Margaret Myd yra pasakiusi:

„Atidžiau pažvelgę pamatysite, kad beveik viskas, kas mums svarbu, viskas, kas įkūnija

giliausius įsitikinimus, kaip žmonės turėtų gyventi ir rūpintis vieni kitais, priklauso nuo kokios

nors savanorystės formos.“63

Ištekliais paremtoje ekonomikoje dalyvauti galės kiekvienas, nes visos problemos iš esmės yra

techninės. Prisidėjimo laipsnis priklauso nuo žmogaus išsilavinimo ir sugebėjimo formuluoti problemų

sprendimus. Štai kodėl taip svarbu išplėsti ugdymą. Šiandieninėje visuomenėje žmonėms nesuteikiama

pakankamai informacijos ir išsilavinimo. Tokiu būdu valdžia laiko juos savo rankose. Ištekliais paremtoje

ekonomikoje, švietimo sistemos tikslas būtų užauginti kuo protingesnius ir kiek įmanoma labiau

informuotus žmones. Kodėl? Todėl, kad tokiu būdu kiekvienas gali prisidėti prie socialinės evoliucijos ir

pagerinti žmonių gyvenimus.

Penkto skyriaus santrauka

Kas priima sprendimus ištekliais paremtoje ekonomikoje? Niekas. Sprendimai surandami

remiantis moksliniu metodu, pasinaudojant kompiuteriais, realiu laiku renkančiais informaciją iš

aplinkos, kartu su centrine duomenų baze, talpinančia visą techninę informaciją. Ją prižiūri

tarpdisciplininės komandos. Ši kombinacija gali būti vadinama kibernetizuota pramonės sistema. Tokia

sistema panaikina nereikalingas nuomones ir subjektyvumą. Mes nenorime, kad žmonės būtų valdžioje.

Mes norime rasti tinkamiausius sprendimus panaudodami mokslinį metodą.

Iš tikrųjų yra tik trys pagrindinės natūralaus pasaulio problemos: (1) visiems prieinamų prekių ir

paslaugų kūrimas, (2) tyrimai ir švietimo sistemos siekiant kelti žmonių išsilavinimą ir žinias, bei (3)

nuolatinis Žemės išteklių ir atmosferos stebėjimas siekiant išvengti galimų gamtos stichijų bei atstatyti

pirmykštę aplinką. Nešvaistydami išteklių ir energijos karui ir kitiems monetarinės sistemos aspektams,

galime spręsti svarbiausias žmonijos problemas, tokias kaip artėjantys cunamiai, žemės drebėjimai ar

ligos. Vienintelės problemos yra tos, kurios galioja visai žmonijai.

– 51 –

Šeštas skyrius

Protingi miestai

Antropologai dažnai laiko miestą pamatiniu mūsų visuomenės išradimu. Manoma, kad pirmasis

tradicinis miestas įkurtas 5400 metais prieš mūsų erą senovės Šumerijoje. Nuo tada matome didelį

technologinį pokytį miestų komponentų statybos procese ir naudojamose medžiagose, taip pat

pažangiuose metoduose įkomponuoti į sistemą socialines ir komunalines paslaugas, tokias kaip elektra,

vandens paskirstymas ir panašiai. Tačiau šiandieniniai miestai, kad ir kaip šiuolaikiškai jie atrodytų, iš

tikrųjų yra stipriai atsilikę šiuolaikinių technologijų ir mokslo išradingumo atžvilgiu.

Pats laikas pilnai išnaudoti sisteminį požiūrį mūsų miestų statybai. Terminas „sistema“ kilęs iš

graikų kalbos žodžio „synistanai“, reiškiančio „sujungti“. Todėl sisteminis požiūris reiškia, kad miesto

„elementai“ – namai, jėgainės bei gamyklos – yra sujungti į vieną sistemą kartu su miesto „procesais“,

tokiais kaip atliekų šalinimas, drėkinimo sistemos, elektros energijos paskirstymas, prekių ir paslaugų

gamyba ir taip toliau.

Ištekliais paremtoje ekonomikoje, statomi itin lankstūs miestai, išlaikant galimybę juos nuolat

keisti ir atnaujinti. Tai savarankiška, visiškai integruota sistema, sukurta taip, kad galėtų nuolat tobulėti,

lyg gyvas organizmas.

Žako Fresko novatoriški, multi-dimensiniai ir apskritieji miesto modeliai išnaudoja

moderniausius išteklius ir statybos technologijas. Tačiau tokiu atveju reikėtų pradėti nuo nulio. Bandyti

pataisyti esamus miestus būtų laiko, medžiagų bei pastangų švaistymas. Žymiai paprasčiau būtų statyti

naujus miestus nuo pamatų nei atnaujinti esamus. Šių naujų miestų dizainas ir vystymas pabrėžia

aplinkos atkūrimą ir puoselėjimą, efektyvų išteklių panaudojimą, kartu taupant energiją, palengvinant

gamybą, bei sąlyginai išlaikant priežiūros nepriklausomybę. Dauguma senų, neefektyvių miestų būtų

išardyti, surenkant kiek galima daugiau išteklių, o kiti būtų palikti kaip miestai-muziejai.

Apskritasis miestas

Apskritajame mieste kaip įmanoma efektyviau išnaudojami ištekliai, transporto technologijos ir

funcionalumas apskritai, tuo pat metu naudojant kuo mažiau energijos. Geometriškai paprastas

apskrimo formos išdėstymas sukurtas tam, kad užtikrintų aukščiausią gyvenimo kokybę efektyviausiais

ir produktyviausiais įmanomais būdais. Šie miestai tarnauja kaip žmonių veiklos išplėtimas bei praktinė

jos išraiška, visiškoje darnoje su aplinka. Šių miestų konfigūracija būtų tiesioginis jų atliekamos

funkcijos atspindys.

Pavyzdžiui, labiausiai nuo centro nutolusi miesto dalis skirta gamtinei rekreacijai, įskaitant

vešlius sodus ir parkus pasivaikščiojimams, važinėjimui dviračiu, vandens sportui bei bet kuriai kitai

lauko pramogai.

Arčiau centro esanti sritis yra „žemės ūkio žiedas“, kuriame išnaudojami lauko ir vidaus

(hidroponinės) žemdirbystės būdai tam, kad maistas būtų auginamas visus metus.

– 52 –

Artėjant prie miesto centro, randame aštuonias žaliąsias zonas, kuriose gaminama elektra iš

atsinaujinančios energijos šaltinių. Nors šie šaltiniai priklauso nuo regiono, dažniausiai būtų naudojamos

geoterminės, vėjo ir saulės energijos technologijos, tuo tarpu miestai prie vandens išnaudotų bangų

mūšos bei potvynių ir atoslūgių energiją. Didžiausia iš šių žaliųjų zonų yra „gyvenamasis žiedas“,

sudarytas iš unikalių gyvenamosios paskirties pastatų. Šie statiniai būtų gaminami naudojant ekstruzijos*

bei kitas pažangias statybos technologijas. Plytinių ir medinių namų statybos laikai baigėsi. Ateities

statiniai gali būti beveik vientisi, išspausti kaip vienas objektas. Visi namai bei daugiabučiai taip pat būtų

iš esmės nepriklausomos sistemos. Pavyzdžiui, išorinis pastatų paviršius būtų fotogalvaninis, tiesiogiai

surenkantis saulės energiją. Pastatai reikalautų mažai priežiūros, būtų nepralaidūs vandeniui, atsparūs

ugniai bei kitiems aplinkos poveikiams. Potvynių, žemės drebėjimų bei uraganų pavojus ir poveikis yra

apsvarstytas ir integruotas į dizainą, atsižvelgiant į apgyvendintam regionui būdingus bruožus.

Už gyvenamosios zonos būtų įkurti švietimo, mokslo ir tyrimų centrai, kartu su paskirstymo ir

gamybos centrais. Automatinės inventorizacijos sistemos koordinuotai ir efektyviai būtų sujungtos su

paskirstymo centrais bei gamybos įranga. Be pinigų ir „vertės“ problemų, gamyba būtų praktiškai

beribė.

Miesto centre stovėtų didelis kupolas, kuriame būtų įrengta centrinė kibernetizuota sistema – viso

miesto smegenys ir nervų sistema. Kaip rašėme anksčiau skyriuje apie valdžią, naudojant palydovus ir

visame mieste išdėstytus jutiklius, centriniame kupole būtų tikrinama produktų gamyba bei

paskirstymas, taip pat aplinkos faktoriai sistemos viduje. Pavyzdžiui, kalbant apie žemdirbystės žiedą,

elektroniniai jutikliai tikrintų ir reguliuotų dirvos būklę, įskaitant gruntinio vandens lygį, mineralų

* Ekstruzija – ilgų vienodo profilio gaminių (vamzdžių, plėvelių, strypų, juostų, siūlų) gavimas išspaudimu (ekstruderiu arba ekstruziniu presu). (vert. past.)

– 53 –

Žako Fresko modeliai, Roksanos Medous nuotrauka

paskirstymą bei panašius požymius. Šis „aplinkos grįžtamojo ryšio“ metodas pritaikomas visam miesto

kompleksui. Šitaip išlaikoma „subalansuota apkrovos ekonomika“, pašalinant perteklių ir atliekas.

Taip pat centrinis kupolas būtų ir transporto centras... apie tai kiek vėliau. Aplink centrinį kupolą

būtų pastatyti aštuoni mažesni kupolai, kurie būtų naudojami kaip kultūros centrai, pavyzdžiui, atlikimo

meno centrai, konferencijų salės, parodų rūmai ir panašiai.

Atliekų perdirbimo ir panašūs poreikiai įkurdinami po miestu, nuolat naudojant pažangiausias

švarios energijos technologijas.

Be apskritojo miesto, būtų ir kitų miesto modelių, tarp jų įvairūs sausumos miestų dizainai,

viskuo aprūpinti miestai ar net miestai jūroje. Vandenynų kolonizacija tikriausiai yra kitas žmonijos etapas

norint sumažinti sausumos populiacijos spaudimą. Vandenynų miestų bendruomenės vystytųsi kaip

dirbtinės salos, plaukiojančios struktūros bei povandeninės observatorijos.

– 54 –

„Viskuo aprūpintas miestas“ | Žako Fresko modelis,kompiuterinė grafika Daglaso Drekslerio

„Sausumos miestas“ (variacija) | Žako Fresko ir Roksanos Medous modelis

„Viskuo aprūpintas miestas“ | Žako Fresko modelis,kompiuterinė grafika Daglaso Drekslerio

Visi Žemės miestai, kad ir koks modelis būtų pasirinktas, būtų tarpusavyje sujungti pasauliniu

tinklu. Kaip kiekvienas miestas turi centrinį kupolą, atliekantį smegenų funkciją, kartu su nervų sistema,

sudaryta iš kompiuterizuoto aplinkos stebėjimo per palydovus bei elektroninius jutiklius, taip viso

pasaulio kompleksas sujungia kiekvieną miestą ir tikrina aplinką platesniu žvilgsniu, užtikrinant, kad nė

viename atskirame mieste netrūktų materialinių išteklių, tuo pat metu reguliuojant didesnio masto

procesus visuose miestuose bei aplinkoje apskritai. Šitokioje „valdžioje“, jei taip ją būtų galima

pavadinti, saugoma ir centrinė duomenų bazė, paminėta ankstesniame skyriuje, o jos nervų sistema

išsišakoja per visus miestų kompleksus ir už jų ribų.

Transportas

Miesto viduje, eskalatoriai ir liftai, kartu su konvejeriais ir transvejeriais*, gali judėti visomis

kryptimis ir yra sujungti su visomis kitomis transporto sistemomis. Transporto sistema sukurta specialiai

* Transvejeris – visomis kryptimis judantis keltuvas. (vert. past.)

– 55 –

„Vandenyno miestas“ | Žako Fresko modelis, Roksanos Medous nuotrauka

Tarpusavyje sujungti apskritieji mokslinių tyrimų miestai | Žako Fresko ir Roksanos Medous modelis

tam, kad būtų sumažintas asmeninio automobilio poreikis. Šia sistema galima nukeliauti į bet kurį miesto

tašką. Norint keliauti už miesto, galima pasinaudoti vienabėgiais traukiniais, aptakiais automobiliais,

vertikalaus pakilimo ir nusileidimo orlaiviais bei magnetinės levitacijos traukiniais žemyniniam ir

tarpžemyniniam judėjimui. Oro uostai bei tarptautinės siuntų sistemos taip pat įdiegiamos miestuose ir

aplink juos.

Svarbu pažymėti, kad dabartinėje visuomenėje vyraujančios transporto rūšys reikalauja iškastinio

kuro. Automobilio atveju, baterijų technologija, su kuria automobilis galėtų važiuoti greičiau nei 160

km/h greičiu ir daugiau nei 300 km vienu pakrovimu, jau seniai sukurta. Tačiau jų patentus

kontroliuoja naftos kompanijos, kurios riboja jų prieigą rinkoje, kartu su politiniu spaudimu iš pelno

varomos energetikos pramonės, todėl šios technologijos prieinamumas ir įperkamumas yra ribotas. Nėra

jokios priežasties, išskyrus pelno troškimą, kodėl kiekviena transporto priemonė pasaulyje negalėtų būti

varoma elektra, be jokio naftos poreikio.

Kalbant apie tradicinius lėktuvus, magnetinės levitacijos (MagLev) technologija gali juos greitai

išstumti į antrą planą. MagLev traukinys varomajai jėgai naudoja magnetus. Jis visas laikosi ant

magnetinio lauko ir naudoja mažiau nei 2% lėktuvų naudojamos energijos. Traukinys neturi ratų, todėl

niekas nenusidėvi. Šitokie MagLev traukiniai uždarame nejudančiame tunelyje be vėjo pasipriešinimo,

pastatytame tiek ant žemės, tiek po vandeniu, gali išvystyti 6000 km/h greitį. Jie greiti, švarūs bei

efektyvūs ir naudoja tik mažą dalį energijos, kurios reikia šiandieniniam transportui.

– 56 –

Magnetinės levitacijos traukinys | Žako Fresko modelis

Gyvenimo būdas

Dabartinėje sistemoje tradicinė šeima yra suskaldyta, nes abu tėvai turi dirbti tam, kad galėtų

išgyventi. Monetarinė ekonomika sugriauna šeimos darną ir vaikų priežiūrą. Stresas šeimoje visada

didelis dėl sąskaitų už sveikatos apsaugą, draudimą, švietimą, taip pat dėl pragyvenimo išlaidų bei

baimės netekti darbo. Ištekliais paremtoje ekonomikoje bus sugrąžintas šeimos vientisumas. Lygiai taip

pat, labai pasikeis ir kultūrinės visuomenės vertybės.

Išaugus iš monetarinės sistemos ir viso pasaulio žmonėms dirbant visuotinės gausos kūrimo

labui, mūsų mėgiamos veiklos spektras smarkiai išsiplės, nes žmogaus laisvė pasieks beprecedentinį lygį.

Kai kurie žmonės į šias galimybes atsako klausimu: „O ką žmonės veiks?“

Atsakymas, žinoma, yra toks: viską, ką tik norės veikti. Daugeliui dabartinės sistemos narių,

pasirinkimus gyvenime riboja nuolatinio trūkumo sąlygos. Monetarinėje sistemoje, pati laisvės sąvoka

yra sugriauta, mat žmogus yra tik tiek laisvas, kiek jam leidžia jo perkamoji galia. Tai slopina žmonių

kūrybines pažiūras, ir šiandien dauguma jų turi labai ribotą suvokimą, kas iš tiesų yra įmanoma.

Pavyzdžiui, jei prieš daug metų moteris atliko vandens nešėjos vaidmenį, kasdien eidama iš savo

trobelės į artimiausią įlanką parnešti vandens valgiui gaminti, ji gali staiga pasijusti be vietos, jei

namuose atsirastų vandens siurblys, traukiantis vandenį iš įlankos tiesiai į jos namus.

Esmė tame, kad technologiniai pokyčiai iš tikrųjų gali pakeisti mūsų vertybes, todėl labai svarbu

„atnaujinti“ mūsų vertybių sistemą taip, kad ji atspindėtų dabartį.

Lygiai taip pat vienas didžiausių vertybių ir gyvenimo būdo pokyčių bus mūsų požiūris į

„nuosavybę“. Didžiajai pasaulio daliai, nuosavybė yra labai galinga sąvoka, nes žmonės dažnai sieja savo

socialinį statusą su tuo, kas jiems priklauso. Kaip minėjome anksčiau, monetarinei sistemai funkcionuoti

reikalingas „cikliškas vartojimas“. Tai natūraliai veda prie išvados, kad žmonės yra manipuliuojami

manyti, kad nori ar jiems reikia tam tikros prekės ar paslaugos. Naudojant galingas šiuolaikinės reklamos

taktikas, didelė pasaulio dalis vis dar laikosi dirbtinės, materialistinės vertybių sistemos, kuri užtikrina vis

didesnį prekių ir paslaugų poreikį, dažnai neatsižvelgiant į jų paklausą ir naudą.

Ištekliais paremtoje ekonomikoje, monetarinė sistema daugiau nebeterš žmogaus proto tokiais

manipuliaciniais metodais kaip „reklama“. Nesibaigianti stendų, reklamos, žurnalų ir panašių dalykų jūra

daugiau nebenuodys mūsų suvokimo. Tai leis dramatiškai pakeisti žmogaus vertybių sistemą ir galiausiai

patį gyvenimo būdą.

Kitaip sakant, ištekliais paremtoje ekonomikoje nėra pagrindo turėti nuosavybės. Nuosavybė

yra deficito produktas. Žmonės, kurie turėjo labai sunkiai dirbti, kad sukurtų ar įsigytų produktus ar

išteklius, privalėjo juos apsaugoti, nes tai turi didelę vertę retumo ir įdėto darbo atžvilgiu. Nuosavybė

nėra „amerikietiška“ ar „komunistinė“ idėja... tai primityvus požiūris, sukurtas nepritekliuje augusių

žmonių. Žmonėms daiktas „priklauso“, nes tai yra legali jo apsaugojimo forma.

Sistemoje, kurioje visko gausu nesinaudojant pinigais, nuosavybės sąvoka tampa nebereikšminga.

Šioje naujoje sistemoje, niekas niekam nepriklauso. Vietoj to, visiems suteikiama neribota prieiga prie

visų prekių bei paslaugų.

Nuosavybė yra didžiulė našta. Daugiau žmogui nebereikės gyventi vienoje vietoje. Bet kas galės

– 57 –

be jokių ribų nuolat keliauti. Viskas, ko reikia, yra pasiekiama be jokių apribojimų. Nebereikia nieko

išnaudoti, nes tai nieko neduoda. Neįmanoma pavogti daikto, kuris niekam nepriklauso, ir juo labiau

neįmanoma jo parduoti.

Namų apyvokos reikmenys bus prieinami naudojantis centrine paskirstymo sistema miestuose,

tuo tarpu rekreacijos reikmenis galima įsigyti pagal užsakymą arba jų panaudos vietoje. Pavyzdžiui,

nuvykus į golfo aikštyną, ten pat galite pasirinkti golfo lazdas iš pačių geriausių modelių. Pasinaudojus,

galima juos čia pat grąžinti. Galite juos ir pasilikti, jeigu norite – bet tai jau Jūsų našta... nes kam

žmogus norėtų transportuoti, prižiūrėti ir laikyti golfo lazdas, jei jas galima laisvai gauti golfo aikštyne ir

čia pat grąžinti? Mūsų dabartiniai namai yra kupini šlamšto, kuriam priskiriama tam tikra tariama vertė.

Šios atliekos daugiau nebebus reikalingos.

Šiame modelyje, visas miestas ar, iš tiesų, visas pasaulis yra Jūsų namai. Vietoj to, kad

laikytumėte tokius produktus kaip rekreacijos reikmenis bei transporto priemones, kurios didžiąją laiko

dalį tik nenaudojamos kaupia dulkes Jūsų namuose, šie daiktai yra saugomi centralizuotai tam, kad visi

galėtų laisvai jais naudotis, todėl jie nuolat naudojami, pašalinant nereikalingas atliekas.

Jei dėl kažkokios priežasties Jums reikalingas automobilis, jis iškart paruošiamas naudojimui.

Pasiekus kelionės tikslą, naudojant automatinę palydovinę vairavimo sistemą, automobilis bus

prieinamas kitiems žmonėms, o ne stovės aikštelėje, švaistydamas laiką ir vietą.

Dabartinėje visuomenėje, nuosavybės poreikis priveda prie nuolatinės tų pačių produktų

gamybos ir nereikalingų atliekų. Nėra jokio reikalo visiems žmonėms „turėti“ po automobilį. Dauguma

jų naudojami tik valandą per dieną. Daug racionaliau yra sukurti universalią bendro naudojimo sistemą,

mat ji dramatiškai sumažintų atliekas, perteklių bei suteiktų daugiau erdvės ir efektyvumo.

Šešto skyriaus santrauka

Ištekliais grįstoje ekonomikoje, miestai visiškai išnaudos sistematinį metodą, integruojant visus

miesto elementus ir procesus į savaime išsilaikančią sistemą tiek, kiek leidžia technologija. Turime viską

pradėti nuo nulio ir nesirūpinti senų miestų „lopymu“, kurie iš esmės yra pasenę. Nors yra daugybė

miestų modelių, tokių kaip „jūriniai“, „viskuo aprūpinti“, ir žinoma „sausumos miestai“, „apskritasis

miestas“, kurį sukūrė Žakas Fresko, yra pats efektyviausias. Skirtingi žiediniai sektoriai veikia kaip

miesto komponentai bendram miesto funkcionalumui užtikrinti, paliekant erdvės pokyčiams bei

atnaujinimams.

Ištekliais pagrįstoje ekonomikoje, gyvenimo būdas labai skirsis nuo dabartinio gyvenimo būdo,

nes žmonių vertybės labai pasikeis nuslūgus nepritekliumi pagrįstos monetarinės sistemos įtakai. Vienas

didžiausių pokyčių bus mūsų nuosavybės suvokimas. Ateityje nebeliks reikalo turėti nuosavybę, nes

vertybės pasikeis iš „kaupimo“ į „prieigą“. Visi pasaulio žmonės turės prieigą prie visų reikiamų prekių

ir paslaugų, nes sistema sukurta taip, kad tai būtų įmanoma.

– 58 –

– KETVIRTA DALIS: Perlipant mitologiją –

Septintas skyrius

Prigimtis ar auklėjimas

Žmogaus elgesys

Apsvarstydami ištekliais paremtos ekonomikos principus, kai kurie žmonės mano, kad šią sistemą

bus sunku įgyvendinti dėl „žmogiškos prigimties“. Jie teigia, kad žmonės iš prigimties yra

konkuruojantys, godūs ar akli savanaudžiai, ir leidžia manyti, kad nesvarbu, kiek techniškai gerai veikia

visuomenė, joje visada bus „korumpuotų“ žmonių, norinčių išnaudoti kitus ir dominuoti.

„Žmogaus prigimtis“ apibrėžiama kaip „visai žmonijai bendros psichologinės savybės.“64 Taigi,

šia sąvoka bandoma pasakyti, kad kai kurie psichologiniai ir psichiniai elgesio bruožai yra

„užprogramuoti“ žmogaus viduje. Todėl mes tariamai gimstame su kažkokių psichologinių polinkių

rinkiniu.

Akivaizdu, kaip ši sąvoka galėjo atsirasti, nes pažvelgę į žmones iš istorinės perspektyvos,

matome nesibaigiančius karus, genocidą, užkariavimus ir galios išnaudojimą.

Todėl galime pamanyti, kad yra kažkokia „žmogaus prigimtis“ ar „instinktas“, dėl kurio šie

elgesio modeliai nuolat pasikartoja.

Taip vadinamas „nusikalstamas elgesys“ jau daugelį metų yra psichologijos mokslo objektas. Ar

žmogų „nusikaltėliu“ paverčia asmeninė genetinė sandara, o gal tai yra aplinkos, kurioje jie užauga,

poveikis? Tai – amžinas „prigimties ar auklėjimo“ klausimas.

Visų pirma turime išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra nusikalstamas elgesys. Kaip galime apibrėžti

žmogaus elgesio skirtumus, kurie nuolat keičiasi? Pati nusikalstamumo idėja priklauso nuo laikotarpio ir

remiasi kultūrinėmis vertybėmis bei moralės suvokimu. Prieš 600 metų, actekai masiškai aukodavo

žmones dievams, dažnai keliasdešimt tūkstančių žmonių vienu metu. Ar tai nusikalstamas elgesys?

Mums – galbūt, tačiau jiems tai buvo priimtas socialinis paprotys. O kaip iš kartos į kartą priimtina

laikyta vergija? Šiuolaikinėje visuomenėje draudžiama ką nors laikyti per prievartą ir versti juos dirbti

be užmokesčio. Ar nusikaltimas vogti maistą, kad pamaitintum savo badaujančią šeimą?

Dauguma šiandienos psichologų ir elgesio genetikos specialistų bando atsakyti į šį dvilypiškumą

skirstydami vadinamas „nusikalstamumo tendencijas“ į anti-socialų, impulsyvų ir agresyvų elgesį... nors

šios grupės gana plačios ir gali būti suvokiamos įvairiai. Jie taip pat kataloguoja ir tyrinėja taip

vadinamus „asmenybės sutrikimus“, kaip sumišimas, šizofrenija ar manija.

Pati mintis, kad genetika yra taip vadinamo nusikalstamo elgesio priežastis, išpopuliarėjo XIX a.

pradžioje. Buvo naudojama net eugenika* sterilizuojant, norint „išvalyti visuomenę nuo nusikaltėlių,

idiotų, silpnapročių ir tvirkintojų“.65 Patys elgesio genetikos specialistai pripažįsta, kad „nusikalstatumo

geno“ dar niekam nepavyko rasti. Tačiau dabar jie sutelkė dėmesį į neurochemikalų sąveiką smegenyse

* Eugenika – žmogaus paveldimų savybių gerinimo teorija. (vert. past.)

– 59 –

bei šeimos, dvynių ir įvaikinimo atvejų stebėjimą.

Pradedant stebėjimo tyrimais, jau įrodyta, kad šeimos ir kartu augančių dvynių stebėjimai yra

prasti genetinio elgesio tyrimų metodai. Šiuos metodus ardo aplinkos faktoriai, nes šeimos nariai auga

tomis pačiomis aplinkybėmis.

Tačiau atskirai augančių dvynių stebėjimas atrodo geresnis būdas, nes abiejų asmenų aplinka

dažnai skiriasi. Šiandien, bandant įrodyti genetiškai nulemtus asmenybės sutrikimus ir elgesio

tendencijas, dažnai remiamasi atskirai augančių dvynių tyrimais.

Atskirai augančių dvynių stebėjimo tyrimuose nebėra bendros aplinkos problemos, kalbant apie

šeimą, tačiau dažnai neatsižvelgiama į tai, kad dvyniai auga labai panašioje socialinėje, ekonominėje ir

kultūrinėje aplinkoje.

Pavyzdžiui, vienas žymiausių atskirai augančių dvynių tyrimų vadinasi „Minesotos studija“66.

Minesotos universitetas stebėjo 348 dvynių poras, o vienas žymiausių ir dažniausiai minimų atvejų

žinomas kaip „Dvyniai Džimai“. Džimas Liuisas ir Džimas Springeris buvo dvyniai, gimę 1940-aisiais ir

atskirti keturios savaitės po gimimo. Jie užaugo 70 km atstumu vienas nuo kito, ir vėl susijungė 1979-

aisiais.

Šių identiškų dvynių stebėjimas atskleidė šiuos atitikimus:

• Abu vyrai vedė moterį, vardu Beti, ir išsiskyrė su moterimi, vardu Linda.

• Abu pavadino savo vyriausiuosius sūnus Džeimsu Alanu*.

• Abu vyrai turi įvaikintą brolį, vardu Laris.

• Abu pavadino savo šunį „Toy“.

• Abu turi išsilavinimą įstatymo priežiūros srityje, ir abu dirbo puse etato šerifo pavaduotojais

Ohajo valstijoje.

• Abu prastai rašė, bet mokėjo gerai skaičiuoti.

• Abu buvo dailidės, braižė mechaninius brėžinius bei mokėjo kaligrafiškai rašyti.67

Visų pirma, reikia pabrėžti, kad abu vyrai užaugo Ohajo valstijoje vos 70 kilometrų atstumu

vienas nuo kito. Vertinant nedidelį atstumą bei visam regionui būdingus kultūrinius bruožus, galima

drąsiai teigti, kad abu vyrai buvo auklėjami pagal panašiais vertybes ir tradicijas. Palyginus su kitomis

valstijomis, Ohajuje labai mažai kultūrinės įvairovės. 86% visų gyventojų yra baltaodžiai68, o 82% –

krikščionys69. Tai svarbu, nes kuo mažesnė regiono įvairovė, tuo vienodesnė kultūrinė įtaka. Kitas

svarbus elementas, kurį autorius pamiršo paminėti dėl informacijos stygiaus, yra tėvai. Jei abiejų Džimų

tėvai taip pat kilo iš Ohajo valstijos, tai dar labiau sustiprina tiek kultūrinius, tiek elgesio panašumus.

Kalbant apie tai, kad abu vedė moteris, vardu Beti, ir išsiskyrė su moterimis, vardu Linda, reikia

atsižvelgti į faktą, kad Linda yra trečias pagal populiarumą vardas JAV, o Beti – keturioliktas 70. Tai

stulbinanti statistika, žinant, kiek apskritai vardų yra duodama vaikams, taigi sutapimo tikimybė smarkiai

padidėja. Dar daugiau – pats populiariausias vyriškas vardas Amerikoje yra... Džeimsas!71 Kalbant apie

* Vieno vaiko vardas buvo Allan, kito – Alan. (vert. past.)

– 60 –

vardą Alanas, tam reikia atlikti išsamesnius tyrimus apie kultūrinę įtaką Ohajuje.

Keista, kodėl tai, kad abu vyrai turėjo įvaikintą brolį, vardu Laris, tyrimą atlikusiems

mokslininkams pasirodė svarbu, nes vaikams vardus dažniausiai duoda tėvai. Šis faktas neturi nieko

bendra su dvyniais Džimais – tai tik parodo, kad abiejų tėvai buvo kultūriškai ganėtinai panašūs, taigi,

abiejų dvynių aplinka dar labiau supanašėja.

Dar lieka tai, kad abu vyrai pavadino savo šunį „Toy“*. Nors tai nėra dažnas šuns vardas, turime

sužinoti, iš kur jis atsirado. Kažkokie faktoriai turėjo abiems dvyniams jį pasiūlyti. To priežastys gali būti

įvairios ir logiškai kilusios iš aplinkos. Pavyzdžiui, beveik visi naminiai gyvūnai turi žaislus, kuriuos

jiems duoda jų šeimininkai. Vardo „Toy“ atsiradimas gali būti siejamas su tuo, kad tėvai minėdavo

žaislus, kalbėdami apie šunį, todėl vaikas galėjo panaudoti šį žodį kaip šuns vardą. Pavyzdžiui, yra atvejų,

kai tėvui grįžus namo, mama mažam vaikui, kuris tik mokosi kalbėti, pasako „grįžo tėtis“. Vaikas,

išgirdęs šiuos žodžius, susieja juos su tėvo įžengimu į namus. Šis dažnas atvejis baigiasi tuo, kad vaikas

sumaišo žodžius „grįžo“ ir „tėtis“, todėl kartais paklausia: „kada grįš grįžo?**

Kitaip tariant, vardas „Toy“ galėjo kilti iš žodžio reikšmės supainiojimo. Dvynių atveju, nėra

pakankamai informacijos, leidžiančios spręsti, ar šis vardas kilo iš genetikos ar iš aplinkos, tačiau logiškai

mąstant, aplinka galėjo turėti daugiau įtakos.

Kaip ten bebūtų, šios knygos tikslas nėra įrodyti, kad dvynių studijoms trūksta pagrįstumo. Mes

norime parodyti, kad kultūriniai faktoriai visuomenėje yra tokie pat stiprūs, kaip šeimos įtaka. „Dvyniai

Džimai“ užaugo toje pačioje vietovėje, turėjo panašias vertybes ir augo panašioje aplinkoje. Turime

įtraukti šiuos faktorius ir atlikti gilesnę kultūrinės aplinkos analizę. Trumpai tariant, „dvynių studijos“,

nors ir labai liaupsinamos, remiasi silpnais įvairių sutapimų priežasčių argumentais.

Tačiau tai nereiškia, kad genetika neturi įtakos mūsų gyvenime. Svarbu apsvarstyti tikruosius

genetinius bruožus ir jų poveikį kultūrinėje aplinkoje. Daugelis pritaria, kad fizinės savybės – akių

spalva, ūgis, įvairios alergijos – yra genetinės, tačiau retas pagalvoja, kokie gali būti šių savybių

padariniai žmogaus aplinkos formavimui.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad atskirti gyvena du identiški broliai dvyniai, kurių ūgis didesnis

nei 180 cm, abu pasižymi greita medžiagų apykaita bei neurologinėmis savybėmis, užtikrinančiomis

gerą koordinaciją. Įsivaizduokime, kad abu buvo įvaikinti viduriniosios klasės šeimoje, gyvenančioje

priemiestyje, ir abu vaikai užauga tradicinėje amerikietiškoje kultūrinėje aplinkoje, įskaitant sportą.

Kadangi abu broliai yra itin aukšti ir pasižymi gera koordinacija, kurią nulemia genai, jie abu turės

pranašumą sporte. Kadangi krepšinis ir amerikietiškas futbolas yra populiariausios sporto šakos JAV,

didelė tikimybė, kad jie užsiims viena iš jų. Dėl fizinių savybių ir aukšto ūgio jie tikriausiai pasirinks

krepšinį. Jei jų pomėgį palaikys šeima ir draugai, galbūt abu taps profesionaliais krepšininkais.

Ar polinkis žaisti krepšinį yra genetinis? Taip, bet ne tradicine daugelio elgesio genetikos

* Toy (angl.) – žaislas. (vert. past.)

** Tai labiau pasireiškia angliškai kalbantiems vaikams. Nuolat girdėdami frazę „Daddy is home“, tėvui priskiria žodį „home“, o ne „daddy“, todėl gali paklausti „when is home coming home?“ (vert. past.)

– 61 –

specialistų vartojama prasme. Faktas tas, kad polinkis žaisti krepšinį kyla iš genetinių fiziologinių

pranašumų bei kultūrinės aplinkos tradicijų. Nėra įrodymų, leidžiančių manyti, kad genuose

užprogramuota, kad žmogus taps krepšininku. Panašiu požiūriu remiasi kai kurie tyrinėtojai, bandantys

rasti genus, verčiančius žmones rūkyti ar tapti kurios nors politinės partijos nariais... tačiau tai ganėtinai

absurdiška. Tikroji genetinė įtaka šiuo atveju yra fiziologinė, o ne kylanti iš elgesio.

Fiziologijos įtaką elgesiui dar labiau galima pagrįsti remiantis neurochemikalais. Pavyzdžiui,

serotoninas* siejamas su taip vadinamu „anti-socialiu“ elgesiu. Žemas serotonino kiekis organizme gali

sąlygoti impulsyvų bei agresyvų elgesį.72 Kaip ten bebūtų, neurochemikalai „neįsako“ žmogui, kaip

elgtis. Kaip ir fiziologinės savybės, jie sukuria tam tikrus polinkius. Nors šių chemikalų kilmė yra

genetinė, priklausanti nuo paveldimumo bei sukelianti taip vadinamus „asmenybės sutrikimus“ dėl

sutrikusios chemikalų pusiausvyros, tačiau neurochemikalų kuriamo elgesio idėja nepaaiškina, kaip tie

polinkiai atsiranda.

Kitaip tariant, iš chemikalų sąveikos kylantis elgesio apibrėžimas yra ganėtinai platus. Galima

teigti, kad dėl chemikalų disbalanso žmogus gali turėti polinkį greičiau „supykti“ nei kiti. Tačiau tai

nepasako, kaip šis elgesys atsiranda. Tikrąjį elgesį sąlygoja aplinka.

Nėra jokių mokslinių įrodymų, remiančių idėją, kad žmonių elgesį lemia vien tik genai. Tą

elgesį, kurį dažnai vadiname „instinktu“ arba „žmogaus prigimtimi“, beveik visada galima paaiškinti kaip

aplinkos poveikį. „Žmogaus prigimties“ savoka yra mitologinė. Ji kyla iš primitivių religinių įsitikinimų,

kad žmogus iš prigimties yra arba „geras“, arba „blogas“. Noras surasti geną, lemiantį tam tikrą elgesį,

dažniausiai kyla iš prietarų. Tai panašu į pasakymą, kad „žmogų apsėdo demonai“, verčiantys jį vienaip

ar kitaip elgtis.

Nors neurocheminiai ir fiziologiniai bruožai nustato žmogaus polinkius reakcijoms bei

socialiniams potraukiams, tačiau iš tiesų mūsų vertybes ir elgesį lemia aplinka. Nėra iš anksto nustatytos

“žmogaus prigimties“. Mūsų vertybės, metodai ir veiksmai labiausiai priklauso nuo patirties.

Kaip minėjome anksčiau, 1990-aisiais Jutos universiteto atliktas „Merva-Fowles“ tyrimas

atskleidė stiprų ryšį tarp nedarbo ir nusikalstatumo. Jų išvadose rašoma, kad 1% nedarbo padidėjimas

lėmė:

• 6,7% daugiau žmogžudysčių;

• 3,4% daugiau smurtinių nusikaltimų;

• 2,4% daugiau turtinių nusikaltimų.

Dar daugiau – tyrimas parodė, kad neseniai praradę darbą ar pažeidžiami žmonės buvo labiau

linkę susirgti įvairiomis ligomis ir sutrikimais. Išvadose rašoma, kad 1% nedarbo padidėjimas taip pat

lėmė:

• 5,6% daugiau mirčių nuo širdies smūgio;

* Serotoninas – biologiškai aktyvi medžiaga, hormonas, atliekantis svarbų vaidmenį reguliuojant psichinius procesus: nuotaiką, miegą, seksualumą, apetitą ir t.t. (vert. past.)

– 62 –

• 3,1% daugiau mirčių nuo insulto.

Remiantis 1990-1992 metų nedarbo rodikliais, tai reiškė 35307 papildomus mirties nuo širdies

smūgio atvejus ir 2771 papildomus mirties nuo insulto atvejus. Taip pat buvo nustatyta, kad bedarbiai

buvo labiau linkę jausti didelę įtampą, panirti į alkoholizmą, rūkymą, depresiją ir nesveiką mitybą.73

Tyrimas parodo, kad kančia ir agresija gali būti žalingos aplinkos rezultatas, ir kad aplinka turi

didelę įtaką mūsų elgesio ir vertybių formavime. Kad išgyventų, žmogus gali padaryti viską. Ar tai

paverčia jį „nusikaltėliu“? Nebūtinai.

Trumpai tariant, mūsų elgesį lemia tai, ko išmokstame, kartu su bio-socialiniais sunkumais, su

kuriais susiduriame. Mūsų genetinė struktūra nepasako nieko apie tai, kaip turime elgtis. Mūsų elgesį

formuoja tai, ko išmokstame ir prie ko priprantame.

Įsivaizduokite žmogų, kuris supykęs išsitraukia ginklą ir ką nors nušauna – šis žmogus kažkada

gyvenime turėjo sužinoti, kas yra ginklas, ir išmokti paspausti gaiduką, be to, turėjo atrasti, kas jį verčia

jausti pyktį ir taip toliau.

Kiekvieną šioje knygoje esantį žodį autorius kažkada turėjo išmokti. Kiekviena idėja yra patirčių

junginys. Iš tiesų visko, apie ką galvojame, mus išmoko aplinka. Tam tikroje kultūroje gimęs žmogus

išmoks jos vertybių, tradicijų ir jai būdingo elgesio. Kinų kilmės kūdikis, nuo gimimo užaugintas britų

šeimoje Anglijoje išmoks anglų kalbą, dialektą, akcentą bei britų kultūros manieras ir tradicijas.

Taigi, grįžtant prie to, kad kai kurie žmonės mano, jog ištekliais paremta ekonomika niekada

neveiks dėl „despotiškos* žmogaus prigimties“, leiskite pabrėžti, kad bet kuris kada nors kitą apgavęs

žmogus turėjo tam motyvaciją. Šios motyvacijos išmokstama. Todėl mūsų kaip visuomenės tikslas turėtų

būti panaikinti motyvaciją arba sąlygas, skatinančias visuomenei žalingą elgesį.

Šiandieninėje visuomenėje pagrindinės žalingo elgesio priežastys kyla iš monetarinės sistemos.

Kaip minėjome anksčiau, monetarinė sistema propaguoja korupciją bei nepriteklių. Taip vadinamas

„padorus elgesys“ negali egzistuoti pasaulyje, pilname korupcijos, socialinio susiskaldymo, skurdo ir

nepritekliaus. Šiandien matomas despotiškas elgesys nėra kažkokių įgimtų genetinių jėgų rezultatas. Iš

esmės jį lėmė nepritekliumi ir konkurencija paremta aplinka.

Hierarchija, godumas, korupcija ir dominavimas yra socialinės apraiškos. Pažvelgę į gyvūnų

karalystę pamatysime socialinę hierarchiją ir brutalų dominavimą. Daugelis tai vadina instinktyviu

gyvūnų elgesiu ir sako, kad žmonės turi tuos pačius instinktus. Nors remiantis stebėjimais tai atrodo

logiška, vienas faktorius lieka ignoruojamas – gyvūnų karalystėje egzistuoja nepriteklius. Jei visko nebus

pakankamai, agresyvesni gyvūnai „paims valdžią“ ir sukurs hierarchiją, kai tuo tarpu likę godžiai

varžysis dėl išteklių.

Stanfordo universiteto neurologijos mokslo profesorius Robertas Sapolskis 30 metų Pietų

Afrikoje studijavo babuinų būrio elgesį. Šis būrys pasižymėjo tais pačiais hierarchijos, konkurencijos ir

* Despotas – žmogus, primetantis kitiems savo valią. (vert. past.)

– 63 –

dominavimo modeliais kaip ir žmonės šiandieninėje visuomenėje.

Tačiau praėjus apie 10 metų nuo tyrimo pradžios, atsitiko kai kas netikėto. Būrį užpuolė

epidemija, nuo kurios žuvo visi dominuojantys patinai – išliko tik patelės ir silpnesni babuinų patinai.

Šis įvykis dramatiškai pakeitė būrio socialinę struktūrą. Nė vienas iš likusių patinų neužėmė valdovo

pozicijos. Hierarchija praktiškai išnyko, o agresyvaus elgesio atvejų stipriai sumažėjo. Po 20 metų tokia

būrio struktūra liko nepakitusi. Net naujiems suaugusiems babuinams prisijungus prie būrio, per 6

mėnesius naujasis patinas prisitaikydavo prie naujo subalansuoto ir taikaus elgesio modelio.74

Nors vis dar lieka daug neatsakytų klausimų, šis tyrimas parodo, kad elgesio pokyčius lemia

aplinkos pokyčiai. Manyti, kad mūsų visuomenė surakinta kažkokiomis „instinktų“ ar „žmogiškos

prigimties“ grandinėmis, yra nepraktiška. Net jei turime polinkį tam tikriems veiksmams, tikrąjį elgesį

nulemia mūsų aplinka.

Kalbėdamas apie babuinų studijas, epidemiologijos* profesorius seras Maiklas Marmotas yra

pasakęs:

„Mano nuomone, stebėdami žmonių giminei nepriklausančių primatų elgesį išmokome to,

kad sąlygos, kuriose gyvena žmonės, yra gyvybiškai svarbios jų sveikatai. Mes stengiamės sukurti

geresnę visuomenę, rasti būdus, kaip sukurti tokią sistemą, kurioje būtų sąlygos žmonėms

klestėti... tuo keliu mes ir einame – naujos klestinčios visuomenės sukūrimo keliu.“75

Dr. Sapolskis pridūrė:

„Vienas dalykas, kurių mus išmokė babuinai, yra tai, kad jiems užteko vienos kartos pakeisti socialinę

sistemą, kurią mes laikėme nekintama, „įrašyta akmenyje“... todėl negalime sakyti, kad žmonių socialinės

sistemos yra nepakeičiamos.“76

Ištekliais paremtos ekonomikos tikslai yra lygybė, laisvė ir gausa. Jei galime sukurti tokias

aplinkos sąlygas žmonijai, išaugtume iš degradavusios, korumpuotos ir savanaudiškumą skatinančios

šiandieninės socialinės sistemos.

Teisinė sistema

Šiuolaikinėje visuomenėje elgesys kontroliuojamas naudojant grasinimais paremtus įstatymus. Jie

tam ir kuriami – žmonių valdymui. Įstatymai yra ne kas kita kaip „lopai“, neatsižvelgiant į pagrindines

elgesio priežastis. Jei žmogus suimamas už vagystę, mažai dėmesio skiriama tokio poelgio priežastims.

Vietoj to, valdžia pasirenka lengviausią išeitį ir užrakina „nusikaltėlį“ kalėjime.

2007-aisiais daugiau kaip 9 milijonai pasaulio žmonių sėdėjo kalėjimuose, o JAV pagal kalinių

skaičių pirmauja pasaulyje77. Tai tiesiog liūdina.

* Epidemiologija – mokslas apie su sveikata susijusių įvykių ir juos lemiančių veiksnių atsiradimą ir plitimą tam tikroje populiacijoje bei apie profilaktikos priemonių taikymo galimybes ir veiksmingumą. (vert. past.)

– 64 –

Bet kokio „nusikaltimo“ šaltinis yra pati visuomenė. „Nusikaltėlių“ nėra. Kaip jau minėjome

keletą kartų, pati monetarinė sistema kuria korupciją. „Merva-Fowles“ studijos išvados aiškiai parodo,

kad visuomenei žalingas elgesys tiesiogiai susijęs su socio-ekonominėmis aplinkybėmis. Didžioji dalis

kalinių užaugo socio-ekonomiškai nestabilioje aplinkoje.

Įstatymai tėra „tvarsčiai“. Vietoj to, kad pasikliautume neveikiančia nuobaudų ir įkalinimo

sistema, privalome atkreipti dėmesį į visuomenės trūkumus, iš kurių ir kyla visuomenei žalingas elgesys

– tai skurdas, prasta mityba, benamystė, nepriteklius, socialinis susiskaldymas, prastas švietimas,

finansinė įtampa, aplaidi vaikų priežiūra ir t.t.

Todėl norėdami pakeisti žmonių elgesį pirmiausia turime pakeisti socialines aplinkybes. Turime

sukurti modelį, kuriame šių trūkumų nebūtų. Turime padaryti taip, kad nebeliktų poreikio leisti

įstatymus, nes jie tėra bandymas užlopyti trūkumus. Vietoj to, kad statytume ženklą „greitis ribotas: 90

km/h“, sukurkime sistemą, kuri būtų techniškai saugi, ir kurioje nebūtų vietos klaidoms. Jei nenorime,

kad žmonės vogtų, turime suteikti jiems galimybę laisvai patenkinti savo poreikius.

Šiandieninė technologijų pažanga leidžia mums sukurti naują socialinę sistemą, suteikiančią

galimybę žmonėms patenkinti visus poreikius – be kainų, skolų ar tarnystės. Tai stipriai pakeis tai, kaip

tarpusavyje bendrauja visuomenės nariai. Stipriai sumažėtų nusikalstamumas, nes dauguma nusikaltimų

yra susiję su pinigais. Tai nereiškia, kad visos visuomenei žalingo elgesio formos išnyks per vieną naktį.

Pavydas ir kitos pasitikėjimo problemos kels rūpesčių. Tačiau su visuomenei žalą darančiais žmonėmis

elgsimės humaniškiau ir iš anksto panaikindami žalingą elgesį skatinančias aplinkybes. Žmogus, įvykdęs

žmogžudystę, nebus laikomas „nusikaltėliu“, bet veikiau „ligotu žmogumi“. Visuomenė supras, kad

žmogus yra aplinkos produktas, ir neuždarys jo šaltoje kameroje – mokslininkai giliai išanalizuos

kultūrines „nusikalstamą“ elgesį kuriančias aplinkybes ir stengsis jas pakeisti.

Septinto skyriaus santrauka

Žmonių elgesį formuoja aplinka. Genetiniai komponentai, dažnai pasireiškiantys fiziologinėmis

žmogaus savybėmis, sukuria tik polinkį tam tikriems veiksmams. Todėl suradę visuomenei žalingo ir

išnaudotojiško elgesio modelius, turime pažvelgti į aplinką ir išsiaiškinti, kas tokį elgesį sukuria. Teisinė

sistema yra stipriai iškrypusi ir neatsižvelgia į aplinkybes, verčiančias „nusikalsti“. Ištekliais paremtoje

ekonomikoje, kurioje per technologines priemones būtų panaikinamas nepriteklius, visuomenės elgesys

stipriai pasikeis į gerąją pusę.

– 65 –

Aštuntas skyrius

Praktinis dvasingumas

Žmonės nori rasti atsakymus į kylančius klausimus, todėl laikui bėgant įvairiems reiškiniams

atsirado paaiškinimai. Visuomenei plečiantis, tobulėjo ir priemonės, kuriomis analizuojame pasaulį ir jo

savybes, taigi pagal tai keitėsi ir mūsų pasaulio suvokimas. Kaip ir viskas gamtoje, žinios yra vystymosi

reiškinys. Todėl svarbu būti emociškai ir protiškai pasiruošusiems tam atvejui, jei tradiciniai įsitikinimai

prarastų prasmę. Kai kuriems tai labai sudėtingas procesas, nes jie yra emociškai prisirišę prie tam tikrų

dalykų dėl tradicinių įsitikinimų. Religija yra labai stiprus šio ideologinio prisirišimo pavyzdys.

Atrodo, jog šiuolaikinė religija daugeliu atvejų remiasi gyvenimo procesų neteisingu suvokimu.

Pavyzdžiui, ji verčia manyti, kad žmogus yra viršesnis už kitus gamtos elementus. Šis „dvasinis

egoizmas“ jau daug metų kelia dramatiškus konfliktus ne tik tarp žmonių, bet ir tarp žmogaus ir

aplinkos. Tačiau laikui bėgant mokslas parodė, kad žmogų veikia tie patys dėsniai kaip ir visus kitus

gamtos elementus. Sužinojome, kad atomine struktūra mes nesiskiriame nuo medžių, paukščių ir kitų

gyvybės formų. Mes išmokome, kad negalime gyventi be gamtos... mums reikia oro, maisto, energijos

ir t.t. Kai suprasime šį simbiotinį gyvybės ryšį, pradėsime suprasti, kad mūsų ryšys su Žeme ir gamta yra

labai gilus ir svarbus. Priemonė, per kurią tai išreiškiame, yra mokslas, nes mokslinis metodas leidžia

mums giliau pažvelgti į gamtos procesus, kad galėtume geriau suprasti, koks mūsų vaidmuo šioje

sistemoje.

Religiniai idealai

Beveik visos pasaulio religijos kalba apie tam tikras tobulas žmonijos vertybes.

Krikščionybė:

„Elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi.“

Budizmas:

„Įsivaizduok save kito vietoje, nežudyk ir neversk kito žudyti.“

Konfucianizmas:

„Neprimesk kitiems to, ko pats nesirinktum.“

Induizmas:

„Nė vienas neturėtų kitam daryti to, ką pats laiko sau žalingu.“

Islamas:

„Nedaryk niekam žalos, ir niekas nedarys žalos tau.“

Judaizmas:

„Svetimą žmogų laikyk savo kaimynu; mylėk jį kaip myli save.“

Daoizmas:

„Kaimyno laimę laikyk savo laime, ir kaimyno netektį laikyk savo netektimi.“

– 66 –

Nepaisant visų šių minčių, pažvelgus į šiandieninę visuomenę kyla klausimas, kodėl idealas

visuotinai vertinti ir gerbti kitą žmogų taip niekad ir neįsišaknijo. Jėzus sakė: „Mylėk savo artimą kaip

save patį“. Tačiau kaip? Kaip galime sukurti visuomenę, kurioje žmonės gyventų darnoje ir siektų

visuotino gėrio, kaip moko religiniai idealai?

Atsakymas – mūsų pačių pareiga sukurti sistemą, leidžiančią šioms žmogiškoms vertybėms

sužydėti.

Šiandieninė savanaudiška, pinigų trokštanti visuomenė sukuria aplinką, neleidžiančią visuotinai

rūpintis vienas kitu. Ši sistema paremta išlikimu kitų sąskaita, todėl joje niekada nebus pasaulinės

pusiausvyros ir darnos.

Laikas nustoti melstis, svajoti ir aklai kalbėti apie tariamas žmogiškas bei religines vertybes ir

pradėti stengtis jas paversti realybe!

Lengva kalbėti

Ištekliais paremta ekonomika įgyvendina viską, apie ką nuo pat istorijos pradžios kalba didieji

religiniai ir filosofiniai mokytojai, kalbant apie tai, kad žmogus turi priimti kitus kaip save ir kartu siekti

bendros pagarbos ir darnos. Nors dažnai laikomas šaltu ir beširdžiu, iš tiesų mokslinis metodas

atskleidžia vieną giliausių iki šiol žinomų dvasinių supratimų. Kai kiti be perstojo kalba apie taiką, meilę

ir darną tarp pasaulio žmonių, mokslas iš tiesų realiais veiksmais paverčia tai realybe. Niekas taip

nepadeda, kaip mokslinis metodas, nes jo teikiami rezultatai yra neįtikėtinai naudingi žmonijai. Nors

dauguma žmonių su pagarba ir susižavėjimu žiūri į Motinos Teresės nesavanaudišką būdą, retas taip

idealizuoja Aleksandrą Flemingą, penicilino išradėją. Penicilinas išgelbėjo daug daugiau gyvybių nei bet

kuri labdaros idėja ar organizacija. Esmė tame, kad mokslas ir technologijos paverčia dieviškumą realybe.

Aštunto skyriaus santrauka

Atėjo laikas nustoti postringauti ir veidmainiškai palaikyti tas dvasines vertybes, kurių jau

tūkstančius metų moko religiniai ir pasaulietiški filosofai, ir galiausiai pritaikyti jas praktiškai. Nors

pasaulyje yra nesuskaičiuojamas kiekis mokslinių ir prietarais paremtų nuomonių apie tai, kas mes

esame ir iš kur atsiradome, tačiau pats svarbiausias dalykas yra tas, kad esame čia ir dabar. Ar dievas

sukūrė visatą... o gal mus sukūrė nežemiškos būtybės... o gal esame evoliucijos ir iš kosmoso

atkeliavusių medžiagų junginys... visa tai yra nereikšminga, kai žemėje tiek kančios, o ateitis tokia

abejotina. Buvo Didysis sprogimas ar ne, tai nekeičia problemų, su kuriomis susiduriame dabar.

Negalime laukti, kol kažkoks dieviškas nušvitimas ar „mesijas“ parodys mums kelią. Privalome

suprasti, kad mes patys turime savimi pasirūpinti ir nuo mūsų pačių priklauso, ar pagerinsime padėtį

pasaulyje. Mokslas yra priemonė šiam praktiniam dvasingumui pasiekti, ir jei pritaikysime mokslinį

metodą civilizacijos gerovei pakelti, galėsime įgyvendinti tuos dvasinius tikslus, kurių siekiame jau nuo

seniausių laikų.

– 67 –

– PENKTA DALIS: Ką daryti? –

Devintas skyrius

Zeitgeist judėjimas

Zeitgeist judėjimas nėra politinis, jis nepripažįsta tautų, vyriausybių, rasių, religijų, tikėjimų ar

klasių. Mūsų suvokimu, tai pasenęs skirstymas, kuris neduoda naudos tikram visuotiniam žmonijos

augimui ir potencialui. Mes siekiame vieningumo ir lygybės, o ne šių grupių propaguojamo jėgos

pasiskirstymo ir susiskaldymo. Nors svarbu suvokti, jog viskas pasaulyje yra natūrali progresija, tačiau

turime pripažinti, kad žmonės sugeba drastiškai sulėtinti ir netgi visai sustabdyti pažangą naudojantis

pasenusiomis, dogmatiškomis, ryšio su gamta neturinčiomis socialinėmis struktūromis. Šiandieninis

pasaulis, pilnas karo, korupcijos, elitizmo, taršos, skurdo, epidemijų, žmonių teisių nepaisymo,

nelygybės ir nusikalstamumo, yra šio paralyžiaus rezultatas.

Šis judėjimas skatina sąmoningumą bei sklandžią evoliucinę pažangą, sujungiant asmeninius,

visuomeninius, technologinius ir dvasinius tikslus. Mes pripažįstame, kad žmonės eina natūraliu

susivienijimo keliu, kylančiu iš kolektyvinio supratimo ir pažinimo, kaip veikia gamtos dėsniai ir koks

yra mūsų vaidmuo šioje gyvenimo grandinėje. Šis kelias iš tiesų egzistuoja, nors didžioji žmonijos dalis

jo nepripažįsta arba jam kliudo. Šie žmonės ir toliau remiasi pasenusiais, žalingais elgesio ir bendravimo

modeliais. Per švietimą ir socialinius veiksmus, Zeitgeist judėjimas siekia peržengti šiuos netinkamus

intelektualinius elgesio būdus.

Mūsų tikslas yra peržvelgti šiandieninę visuomenę ir pakelti jos lygį pagal turimas žinias visose

sferose, ne tik stiprinant supratimą apie socialines ir technologines galimybes, kurios daugumai dar

atrodo „neįmanomos“ ar „prieštaraujančios žmogaus prigimčiai“, bet taip pat rasti būdus peraugti tuos

visuomenės elemetus, kurie skatina ir toliau naudoti pasenusias sistemas.

Atotrūkio tarp žmonių mažinimas

Norint „tiesti tiltus“ tarp žmonių, pirmiausia turime pažiūrėti, koks pasaulis iš tiesų yra šiandien.

Tiesa ta, kad monetarinė darbu paremta sistema slopina technologijas, galinčias išlaisvinti žmones nuo

beprasmių darbų. Tai tiesiog nepriimtina. Tai, kad technologijoms neleidžiama atsiskleisti žmonijos

labui, tam tikra prasme yra pilietinių teisių nepaisymas.

Laikas pamiršti nesutarimus ir susiburti bendram visos žmonijos labui. Mums visiems reikia

maisto, oro, vandens ir t.t., ir visi trokštame laisvės ir laimės. Vienintelis būdas tai pasiekti yra dirbti

kartu ir peraugti dabartinę pasenusią sistemą.

Žinoma, lengviau pasakyti nei padaryti, nes pasaulį valdantys žmonės vadovaujasi giliai

įsišaknijusiomis iškrypusiomis vertybėmis. Jų elitistinės pažiūros nuolat stiprinamos materialinių verslo

ir politikos korupcijos vaisių. Mes turėtume užjausti jų nemokšiškumo. Kaip Gandis sakė: „Nereikia

nekęsti savo engėjų. Juos, kaip ir mus, reikia išlaisvinti“.

– 68 –

Tradicinis politinis aktyvizmas mums nepadės. Įsigalėjusi santvarka išmoko gerai slopinti tradicinį

nepritarimą. Taigi, pirmiausias judėjimo tikslas yra kelti visuotinį sąmoningumą visame pasaulyje. Tai

priklauso nuo bendravimo. Tie, kas tiki judėjimu, turi kaip įmanoma plačiau skelbti jo idėjas.

Šiuo metu tinklapis www.thezeitgeistmovement.com verčiamas į daugiau kaip 30 kalbų.

Pradėsime pasaulio, valstybės, regiono ir vietos mastu kurti organizacijas, galinčias skleisti Zeitgeist

judėjimo idėjas visuose pasaulio kampeliuose.

Šiam bendravimo projektui pagalius į ratus gali kaišioti įvairios ideologinės grupės. Labai svarbu

tarp žmonių „tiesti tiltus“, parodant, kad iš tiesų visi esame labai panašūs. Mūsų panašumai ir poreikiai

yra daug didesni už religinius ar politinius skirtumus.

Neskaitant sąmoningumo kėlimo, turėtume sutelkti dėmesį ir nuolat demonstruoti monetarinės

sistemos apgavystes ir šiandieninėje visuomenėje paplitusią socialinę korupciją. Turime padaryti taip,

kad žmones ir valdžią nuolat trikdytų nesveika šiuolaikinė sistema, tuo pat metu užtikrinant, kad

visuomenė suprastų tikrasias korupcijos priežastis ir kaip jas panaikinti protingai pritaikant mokslą ir

technologijas visuomenės ir aplinkos problemų sprendimui.

Kaip jau minėjome, monetarinė sistema visame pasaulyje ima nebeveikti. To pasekmės gali būti

katastrofiškos. Labai svarbu pasiekti tuos, kuriuos veikia šis monetarinės sistemos žlugimas, ir pasiūlyti

jiems išeitį. Kai didžioji dalis žemės gyventojų sujungs jėgas dramatiškam socialiniam pokyčiui pasiekti,

prasidės antroji fazė, kurios metu visos pasaulio tautos bus vienu metu spaudžiamos atsikratyti

monetarinės struktūros.

Kol tas laikas ateis, svarbiausia yra bendravimas ir taikus socialinis pasipriešinimas. Turime

uždrausti visus socialinius aspektus, skatinančius pelną, karą ir žmonių išnaudojimą. Niekas jokioje

šalyje neturėtų stoti į kariuomenę ar dirbti karo pramonėje. Tuo pat metu, politinė sistema turi būti

paviešinta. Šiandienines vyriausybes valdo verslininkai, advokatai ir kariškiai... tai trys bene labiausiai

nenaudingos profesijos. Kai suprasime, kad mūsų problemos yra techninės, tada pamatysime, kad tik tie

žmonės gali priimti sprendimus, kurie turi pakankamai techninių žinių ir yra objektyvūs... Politiškai

motyvuoti žmonės to padaryti negali, nes politika yra monetarinės sistemos vaisius.

Patarimai sąmoningumo skleidimui

• Esant galimybei, reklamuokite tinklapius thevenusproject.com, thezeitgeistmovement.com ir

zeitgeist.lt internete.

• Kurkite vaizdo įrašus, skleidžiančius judėjimo ir ištekliais paremtos ekonomikos idėjas, ir

skelbkite jas internete.

• Esant galimybei, skambinkite į radijo laidas ir kalbėkite apie judėjimą.

• Parsisiųskite filmą Zeitgeist: Addendum ir rodykite jį savo bendruomenėje bei padarykite

prieinamą visuomenei.

• Kopijuokite šią knygą ir platinkite ją tiek fiziškai, tiek skaitmeniniu būdu.

• Parsisiųskite papildomą judėjimo medžiagą ir organizuokite įvairius renginius.

– 69 –

• Kiek tik įmanoma platinkite šią informaciją internetu.

• Nepamirškite, kad kiekvienų metų kovo 15-oji yra „Zeitgeist diena“. Tą dieną (ar panašiu laiku)

organizuokite masinius vietinius renginius.

• Stenkitės informuoti tuos, kurie kenčia nuo artėjančio visiško ekonomikos žlugimo.

• Nuolat viešinkite dabartinės sistemos korupciją.

• Susisiekite su veikiančiomis „aktyvistų“ grupėmis, tokiomis kaip ACLU ar Greenpeace, ir

pabandykite jiems paaiškinti, kaip jų pastangos, nors ir labai kilnios, nepadės išpręsti didžiausių

socialinių problemų, nes nekreipiamas dėmesys į problemų šaknis.

Tarpdisciplininės komandos

Pagrindinis šios naujos socialinės sistemos pradinės plėtros elementas yra tyrinėtojų ir

mokslininkų komandos, dirbančios visose reikiamose srityse. Pavadinsime jas tarpdisciplininėmis

komandomis.

Pirmiausia kuriama „komunikacijos komanda“. Tai, kas paminėta aukščiau, yra šios komandos

uždaviniai. Visi, palaikantys judėjimo idėjas, turėtų prisidėti prie informacijos skleidimo kitiems. Mes

visi iki tam tikro lygio esame komunikacijos komandos nariai.

Laikui bėgant, bus kuriamos ir kitos komandos, kurios dirbs tam tikrose srityse, siekiant

įgyvendinti ištekliais paremtą ekonomiką. Yra daug sričių, kuriose reikia dirbti norint įtvirtinti projekto

mechanizmus. Tarpdisciplininėse komandose dirbs specialistai iš kompiuterių programavimo, miestų

planavimo, robotikos, švietimo, duomenų rinkimo ir kitų sričių. Informaciniai atnaujinimai šia tema

skelbiami tinklapyje www.thezeitgeistmovement.com. Jei manote, kad turite gabumų prisidėti prie

projekto plėtros, susisiekite su mumis. Tinklapyje bus atskira skiltis, skirta šioms komandoms. Judėjimui

plečiantis, bus organizuojamos konferencijos. Laikui bėgant, galėsime pradėti statyti pirmąjį miestą, net

jei tai bus tik prototipas.

Paskutiniai apmąstymai

Yra daug žmonių, sakančių, kad niekada nepavyks įgyvendinti ištekliais paremtos ekonomikos.

Argumentuodami, jie dažnai kalba apie „žmogaus prigimtį“, „valdžios elitą“ ar remiasi klaidingomis

techninėmis nuomonėmis. Toks cinizmas neturi jokio pagrindo, žiūrint į žmonijos technologinės ir

socialinės plėtros istoriją.

Nuo itin stiprių prietarų, žeminančios vergijos, ekstremalaus rasizmo ir išankstinių socialinių

nusistatymų, sugebėjome pakilti iki tokio lygio, kad rasinė lygybė, mokslinis išradingumas ir nuolat

besikeičiančios vertybės duoda tiesioginę naudą visai žmonijai.

Karlas Saganas yra pasakęs:

„Senieji polinkiai į rasinį, seksualinį ir religinį šovinizmą, bei pašėlusi nacionalistinė aistra

– visa tai ima nebeveikti. Vystosi nauja sąmonė, kuri mato Žemę kaip vientisą organizmą, ir

– 70 –

supranta, kad su savimi kovojantis organizmas yra pasmerktas. Esame viena planeta.“78

Nuo dūmų signalų perėjome prie telefono, ir galiausiai prie šviesos greičiu siunčiamų laiškų.

Viskas, kas buvo laikoma neįmanoma, palaipsniui tapo įmanoma. „Ekspertai“ sakė broliams Raitams,

kad skraidyti neįmanoma... o vos prieš keletą dešimtmečių tie, kurie kalbėjo apie išsilaipinimą mėnulyje,

buvo laikomi bepročiais. Manyti, kad kažkas „neįmanoma“ šiame pasaulyje yra nesugebėjimas

kūrybiškai mąstyti.

Jei 120 tūkst. žmonių galėjo susiburti tam, kad sukurtų atominę bombą, kaip Manheteno projekto

metu XX a. viduryje, tai nelieka abejonių, kad galime susiburti ir naudodamiesi žmogaus išmintimi

sukurti naują socialinę sistemą visos žmonijos labui. Laikas paleisti „masinio kūrimo ginklus“ į pasaulį.

Laikas prisiimti atsakomybę už save ir kitus. Mes turime pakankamai žinių, priemonių ir iniciatyvos

sukurti visiškai naują socialinę struktūrą – pasaulį, kuriame iš tikrųjų galėtume klestėti.

Paprastai kalbant, atėjo laikas užaugti.

Piteris Džozefas | Roksana Medous | Žakas Fresko, 2009 m. vasaris

– 71 –

Informacijos šaltinių sąrašas

1 wordnetweb.princeton.edu/perl/webwn

2 http://lt.wikipedia.org/wiki/Kapitalizmas

3 http://lt.wikipedia.org/wiki/Laisvoji_rinka

4 Lietaer, Bernard „Beyond Greed and Scarcity“, Yes Magazine, 1997

5 Merva & Fowles, „Effects of Diminished Economic Opportunities on Social Stress“, Economic Policy Institute, 1992

6 http://www.nytimes.com/2005/02/04/national/04energy.html

7 http://www.naturalnews.com/News_000647_Bayer_vaccines_HIV.html

8 Butler, Smedley D., „War is a Racket“, Feral House, 1935, Chapter 1

9 Webb, Gary, „Dark Alliance“, Seven Story Press, 1999

10 Schor, Juliet, „The Overworked American“, New York Books, 1991, p. 208

11 Newton, Isaac, „Letter to Robert Hooke“, February 5th 1675

12 Chicago Federal Reserve, „Modern Money Mechanics“, 1963

13 Al Martin, „Protocols for Economic Collapse in America“ (straipsnis), 2008

14 Ellen Brown, „Web of Debt“, Third Millennium Press p. 368

15 „CIA World Factbook“, 2009, https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/rankorder/2079rank.html

16 wordnet.princeton.edu/perl/webwn

17 http://www.shadowstats.com/alternate_data/money-supply

18 http://mwhodges.home.att.net/nat-debt/debt-nat-b.htm

19 https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/print/us.html

20 Brown, Ellen, „Credit Default Swaps: Evolving Financial Meltdown and Derivative Disaster Du Jour“, webofdebt.com, 2008

21 Keynes, John Maynard, „The General Theory of Unemployment, Interest and Money“, 1931

22 Loentief, Wassily, „National Perspective: The Definition of Problems and Opportunities“, June 30

23 Peterson, Willis, „The Cotton Harvester in Retrospect: Labor Displacement or Replacement?“ St Paul, 1991, pp 1-2

24 Kahn, Tom, „Problems of the Negro Movement“, Dissent, 1964, p 115

25 „Why job growth is Stalled“, Fortune, 3/8/93 p.52

26 http://www.usatoday.com/money/economy/2002-12-12-manufacture_x.htm

27 Schwartz, Nelson D. „Will 'Made in the USA' fade away?“ Fortune Nov 24th 2003, p. 102

28 „US Weekly Economic Update: Manufacturing Payrolls Declining Globally: The Untold Story“, Alliance Bernstein Oct 2003

29 http://www.usatoday.com/money/economy/2002-12-12-manufacture_x.htm

30 „Retooling Lives“, Vision 2000 p. 43

31 http://www.techdirt.com/articles/20030801/1345236_F.shtmls

32 Interview, 3/15/94 noted in „The End of Work“ (by Jeremy Rifkin), p. 143

33 http://www.eurekalert.org/pub_releases/2007-08/cuns-pc4081307.php

34 http://www.eurekalert.org/pub_releases/2007-08/cuns-pc4081307.php

35 http://www.diabeteshealth.com/read/2008/08/20/4274/the-dangers-of-high-fructose-corn-syrup/

36 Fresco and Keyes, „Looking Forward“, Barnes, 1969, p. 62

37 Chase, Stuart, „Tyranny of Words“, Harcourt Brace, NY, 1938, pp.-123-24

38 MIT, „The Future of Geothermal Energy“, 2006

39 „World Consumption of Primary Energy by Energy Type and Selected Country Groups“, 1980-2004

40 http://encyclopedia2.thefreedictionary.com/solar+energy

41 http://www.redorbit.com/news/science/1637594/research_highlights_potential_for_improved_solar_cells/

42 „U.S. National Renewable Energy Laboratory“. February 6th 2007

43 http://www.stanford.edu/group/efmh/winds/global_winds.html

44 http://www.bwea.com/marine/resource.html

45 „Future Energy Solutions“/ IEA report, 2003

46 „World Consumption of Primary Energy by Energy Type and Selected Country Groups“, 1980-2004, Energy Information Administration, U.S. Department of Energy

47 http://www.britannica.com/EBchecked/topic/383726/mineral-deposit/82165/Geochemically-abundant-and-scarce-metals

– 73 –

Informacijos šaltinių sąrašas

48 http://seattlepi.nwsource.com/local/348200_dirt22.html

49 Pearson, Karl, „The Grammar of Science“, 1911 p.17

50 Gallup, George, „The Miracle Ahead“, New York Evanston and London, Harper and Row, 1964, p.ix

51 Fresco, Jacque, „The Best That Money Can't Buy: Beyond Politics, Poverty and War“, Global Cybervisions, FL, 2002, p.x

52 Sprovieri, John, „50 Years of Assembly: Robots to Change the Future—Again“, http://www.assemblymag.com/Articles/Column/BNP_GUID_9-5-2006_A_10000000000000127612

53 Rodden, Robert G., „The Fighting Machinists, a Century of Struggle“ http://www.iamawlodge1426.org/hisupdate63.htm

54 http://en.wikipedia.org/wiki/ENIAC

55 Kanellos, Michael, „ENIAC-Monster and Marvel“, http://news.cnet.com/2009-1006_3-6037980.html

56 http://en.wikipedia.org/wiki/ENIAC

57 Fresco and Keyes, „Looking Forward“, Barnes, 1969, p. 72

58 Fresco, Jacque, „The Best That Money Can't Buy“, Global Cybervisions, 2002, p. 54

59 Clarke, Arthur C., „Profiles of the Future“, NY Harper & Row, 1964, pp.226-227

60 Veblen, Thorstein, „The Engineers and the Price System“, NY B.W. Huebsch, 1921, pp. 120-121

61 Linton, Ralph, „The Tree of Culture“ (New York: Alfred A. Knopf, 1959, pp 47-8)

62 Hodgkinson & Weitzman, „Giving and Volunteering in the United States: Findings from a National Survey“, 1992, p2

63 Krikorian, Robert „Have you noticed...“, Vital Speeches of the day, 1985, p 301

64 wordnet.princeton.edu/perl/webwn

65 Joseph, Jay, „A critical review of twin and adoption studies of criminality and antisocial behaviors, The Journal of Mind and Behavior“.

66 http://mctfr.psych.umn.edu/research/UM%20research.html

67 http://mctfr.psych.umn.edu/research/UM%20research.html

68 http://www.census.gov/popest/states/asrh/tables/SC-EST2005-03-39.csv

69 http://www.spiritus-temporis.com/ohio/demographics.html

70 http://names.mongabay.com/female_names.htm

71 http://names.mongabay.com/male_names.htm

72 Elliot, FA, „A neurological perspective of violent behavior“. In DH Fishbein, „The science, treatment, and prevention of antisocial behaviors“, pp. 19-21, 2000, Civic Research Institute

73 Merva & Fowles, „Effects of Diminished Economic Opportunities on Social Stress“, Economic Policy Institute, 1992

74 Interview with R. Sapolsky, „Stress: Portrait of a Killer“, National Geographic, 2008

75 Interview with Sir Michael Marmot, „Stress: Portrait of a Killer“, National Geographic, 2008

76 Interview with R. Sapolsky, „Stress: Portrait of a Killer“, National Geographic, 2008

77 Walmsley, Roy, „World Prison Population 2007“, International Center for Prison Studies, London

78 Sagan, Carl, „Cosmos“ Video Series, Cosmos Studios, 1980

– 74 –

zeitgeist aktyvisto vadovas

Documents

itekliais

informacijos

centrin duomen

selected country

ako fresko

economic policy

roksanos medous

lygiai taip