W. Gurnall

„Krikščionis, apginkluotas visais Dievo ginklais II d.“ („The Christian in Complete Armour”, 1655 m.)

6 skyrius

Imkitės visų Dievo ginklų

„Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti.“ (Ef.

6:13). Šiais žodžiais apaštalas apibendrina ankstesnį savo raginimą (11 eil.). 12-oje eilutėje jis parodė priešo

charakterį, o dabar dar kartą ragina kovoti prieš jį: „Imkitės visų Dievo ginklų“. Toks raginimas kyla iš dviejų

motyvų. Pirma, įmanoma pasipriešinti piktą dieną. Antra, pasipriešinus reikia išstovėti. Taigi įmanoma kovoti

ir nugalėti. „Todėl imkitės visų Dievo ginklų“ turi daug ką bendro su 11-os eilutės raginimu: „Apsirenkite visa

Dievo ginkluote“. Šis pakartojimas pabrėžia apaštalo mintį. 12-oje eilutėje kalbama apie šėtono galią ir

piktavališkumą bei apreiškiamos jo klastos prieš krikščionis. O dabar skamba pavojaus varpai ir jiems įsakoma

apsiginkluoti. Atidžiai skaitydami 13-ą eilutę, mes pamatysime naują tiesą joje. Kodėl apaštalas kartoja savo

raginimą? Kokias tiesas turi skelbti Dievo tarnai? Šioje vietoje tas pats raginimas yra kartojamas ne todėl, kad

apaštalas neturėjo ką pasakyti, o todėl, kad buvo labai uolus. Kuris yra geresnis darbininkas: ar tas, kuris

patikrina sukaltus vinis; ar tas, kuris prikala jų daug, bet nė vieno gerai? Pamokslininkai, panašūs į antrąjį

darbininką, nepasiekia klausytojų sąžinės; jie šokinėja nuo vienos tiesos prie kitos, bet nesustoja giliai nė prie

vienos iš jų. Klausytojas nėra toks greitas kaip pamokslininkas, jis negali gerai suvokti to, ką girdi pirmą kartą.

Pamokslai, kurie apima daug tiesų, bet nė vienos giliai, neturi didelės naudos. Geras pamokslas yra tas, kuris

kala ir kala tą patį vinį. Daug tiesų apimantys pamokslai gali būti naudingi tik eruditams, bet ne paprastiems

žmonėms. Vieni dalykai tinka mokykloms, o kiti sakyklai. Jei aš noriu nusipirkti drabužį man labiau patiktų

gerai apžiūrėti vieną iš jų, o ne eiti per visą parduotuvę ir pavirštutiniškai apžvelgti visus. Taigi aš noriu pasakyti,

kad pamokslininkas turi daug kalbėti apie tas pačias tiesas. Čia Paulius vieną ir kitą kartą grįžta prie to pačio

raginimo. O kitame savo laiške jis rašo: „Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums pastiprinimas.“ (Fil. 3:1). Trys

tiesų grupės turi būti daug kartų skelbiamos nuo sakyklos. Pirmoji yra pamatinės tiesos, kurios turi būti žinomos

ir kuriomis turi būti tikima. Visas pastato svoris krenta daugiau ant pamatų, kurie yra žemėje, negu ant matomų

jo struktūrų. Karalystėje yra tam tikri įstatymai, kurie yra pagrindiniai; be jų ji negalėtų išsilaikyti, o kiti nėra

būtini. Taip ir čia. Daug kitų tarnavimų puošia ir praturtina krikščionį dvasinių paslapčių pažinimu, bet jie nėra

laikomi pagrindinėmis Evangelijos tiesomis. Šios yra būtinos; jos nubrėžia mums aiškias ribas. Sakykime, kad

jūsų senelis turėjo žemes, kurių ribos savo laiku buvo tiksliai nubrėžtos. Jis pats pažymėjo jas, bet niekada

neparodė jų nei jūsų tėvui, nei jums. Laikui bėgant, ženklai, nustatantys ribas, supuvo arba lietus išplovė juos.

Jūsų senelis mirė ir jūs paveldėjote tas žemes, tačiau piktavališkas kaimynas teigia, kad jos yra jo ir kaip įrodymą

nubrėžia naujas ribas. Jūs nerandate nei žemės dokumentų, nei žinote kokios yra jos ribos. Kaip apsiginsite prieš

teisėją? Tikriausiai jūs prarasite tas žemes, nes niekas nežino kur baigiasi priklausančios jums ir kur prasideda

kaimyno. Taip ir kiekviena pamatinė tiesa turi piktavališką kaimyną t.y ereziją. Paskutiniais metais klaidos

dvasia įsibrovė į tiesą, nes mes nežinome aiškių pamatinių Evangelijos tiesos ribų. Žmonės yra apsileidę ir

paniekina pamokslus apie pagrindines Evangelijos tiesas bei laiko juos vaikų maistu.

Antroji grupė yra tos tiesos, kurias šėtonas ypatingai puola. Bažnyčios ganytojas turi nuolat kalbėti ne tik

apie pamatines tiesas, bet ir apie tas, kurias šėtonas stengiasi uždengti jo avių gyvenime. Jis turi skaityti ir

studijuoti savo kaimenę taip atidžiai, kaip ir bet kurią studijų knygą, bei ištikimai rūpintis ja. Paulius išgirdo,

kad galatus bandė apgauti netikri apaštalai ir netgi apagavo, grąžindami prie Įstatymo. Pažiūrėkite, kaip jis

kovojo dėl jų! Mūsų žmonės priekaištauja, kad nuolat yra sudraudžiami dėl tos pačios klaidos ar nuodėmės, bet

kaltė yra jų, nes jie nuolat daro ją. Kas kaltinis šunį dėl varginančio lojimo, jei vagis vis dar yra namuose?

Galbūt žmonės galvoja, kad ganytojas yra tingus, nes nuolat kalba apie tą patį, bet jis kantriai moko ir sudraudžia

bei laukia, kol Dievas suteiks atgailą ir tiesos pažinimą jiems. Mes turime nuolat pūsti trimitą, kol vyksta mūšis.

Nejaugi galime leisti žmonėms ilsėtis kovos įkarštyje?

Trečioji grupė yra kasdieninės tiesos. Jos yra kaip duona ir druska. Kasdien yra valgomas įvairus maistas,

bet ant stalo visuomet turi būti duonos ir druskos. Petras sakė: „Todėl aš niekad nesiliausiu jums priminęs šiuos

dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje.“ (2Petro 1:12). Jis kalbėjo apie tokias malones

ir pareigas, kuriose reikėjo lavintis kiekvieną dieną, todėl stengėsi nuolat priminti jas. Ne viskas yra gerai

tuomet, kai žmogus yra pavargęs nuo įprasto maisto ir ieško tik kažkokių delikatesų. Skrandis yra nesveikas,

jei žmogus nori kažkoko ypatingo ir atmeta gerą maistą. Mūsų dienomis ši dvasinė liga apėmė visus taip, kad

tik nedaugelis suvokia ją ir verkia dėl jos. Brangieji, nepavargite klausyti sūdytų tiesų, pagal kurias reikia

gyventi kiekvieną dieną, vien dėl to, kad jūs jau girdėjote apie jas. Tikėjimas ir atgaila yra tos tiesos, kurias

reikia girdėti iki paskutinės gyvenimo dienos. Jei jūs piktinatės ganytoju, jog jis nuolat kalba apie tikėjimą ir

atgailą, tuomet galite piktinis ir Dievu, kad Jis nustatė tik vieną kelią į dangų. Jei jūsų širdis yra nuolanki ir

gomurys -dvasinis, senosios tiesos bus naujos kiekvieną kartą, kai girdėsite jas. Danguje šventieji gers

džiaugsmo vyną visą amžinybę iš to pačio šaltinio, bet jis niekada netaps jiems beskoniu. Dievas yra tas

vienintelis, kuris pripildo jų sielas, bet jie niekada nepavargs nuo Jo. Kaip mes galime pavargti žemėje nuo to,

kas kalba apie Dievą? Šioje vietoje aš noriu, kad jūs teisingai suprastumėte mane. Aš neteisinu nė vieno tingaus

Viešpaties vynuogyno tarno, kuris pridengia jam duotą talentą tingumu ar užkasa žemėje ir visą savaitę skiria

pasaulietiniams dalykams, todėl neturi nieko, ką galėtų pasiūlyti žmonėms Viešpaties dieną, išskyrus du

supelijusius ir seniai sudžiuvusius duonos kepalus. Toks nėra geras ganytojas. Jis dalina sudžiūvusią duoną, bet

kur yra nauji dalykai, kurie turi būti atnešti iš saugyklos? Jei ganytojo pažinimo ir išminties turtai neauga, jis

yra pats blogiausias bažnyčios vagis. Negalima pateisinti našlačio globėjo, kuris jam patikėtus vaiko turtus

apleido dėl savo tingumo; tuo labiau negalima pateisinti pamokslininko, kuris nelavina savo dovanų, skirtų

žmonių sielų ugdymui. „Kadangi pamokslininkas buvo išmintingas, jis visą laiką mokė žmones pažinimo. Jis

viską ištyrė, apsvarstė ir sudėjo daug patarlių“ (Eklz. 12:9), o kvailas pamokslininkas tingiai leidžia laiką arba

labiau rūpinasi savo kišenių pripildymu negu žmonių ugdymu.

Paulius kartoja raginimą, nes tikintieji turi nuolat ištirti ir atnaujinti jiems duotas malones. Ef. 6:13 apaštalas

vartoja veiksmažodį, kuris reiškia ne tik „imkitės“, bet ir „vėl imkitės“, t.y. „susigrąžinkite, ką praradote“ arba

„grįžkite prie tų veiksmų, kuriuos apleidote“. Apaštalas rašė Efezo šventiesiems, kurių dauguma buvo ne

naujatikiai; mes galime būti tikri, jog jis neragino jų apsirengti Dievo ginklais per atsivertimą į tikėjimą. Tai jie

jau buvo padarę. Taigi Paulius ragino juos suveržti ginklus, kurie atsileido, ir užtaisyti gautų malonių bei pareigų

skyles. Krikščionis turi ypatingai rūpintis savo ginklų taisymu ir gautų malonių atstatymu. Jo ginklai gali būti

sulūžę arba numesti. Argi Jokūbo tiesos ir sąžiningumo diržas nebuvo atsisegęs, kai jis nedoru būdu bandė

pasiekti palaiminimą? Tuo metu jis buvo ne sąžiningas žmogus, o apgavikas. Tačiau vėliau Dievas pasirūpino,

kad jam būtų atlyginta tokiu pačiu būdu. Jis apgavo savo tėvą, o vėliau Labanas apgavo jį, atiduodamas vietoj

Rachelės Lėją. Argi Dovydo teisumo šarvai nebuvo nusmukę, kai jis sugalvojo nužudyti Ūriją? Jis beveik metus

gyveno šioje nuodėmėje ir pripažino ją tik tuomet, kai pas jį buvo pasiųstas ištikimas chirurgas Natanas. Šis

atvėrė jo žaizdą ir išvalė ją. O Jona argi nebuvo nusiėmęs pasiruošimo skelbti Evangeliją sandalų? O Ezekijo

išgelbėjimo vilties šalmas buvo nukritęs, nes savo kentėjimų dieną jis sakė: „Nebematysiu Viešpaties gyvųjų

žemėje, nebematysiu daugiau pasaulio gyventojų.“ (Izaijo 38:11). Jis galvojo, kad Dievas, kaip liūtas, sulaužė

jo kaulus ir galiausiai atmetė jį. Netgi Abraomas, žymus savo tikėjimu, pergyveno netikėjimo ir nusivylimo

periodus. Tokiais momentais krikščionių ginklai turi būti sutaisyti tuoj pat. Blogai uždėtas šalmas neapsaugos

galvos. Apleistos malonės yra kaip žmogus nesveikomis kojomis. Jei nebandoma jokiomis priemonėmis

atstatyti jų, tikintysis neturės jokios naudos ir paguodos iš jų. Būtent todėl Kristus tai pačiai bažnyčiai, kuriai

rašė Paulius, sakė: „Taigi prisimink nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų...“ (Apr. 2:5).

Kokios yra tokio apsileidimo pasekmės? Pirmiausia, tai yra Dievo negerbimas. Jo garbė šiame pasaulyje

daugiau priklauso nuo Jo malonių tikinčiuosiuose negu nuo bet kurių kitų talentų, kuriuos Jis suteikė žmonėms.

Tam tikra prasme Viešpats gali būti labiau pakantus atviroms pasaulio nuodėmėmis negu šventųjų apsileidimui

gautose malonėse. Bedieviai, piktnaudžiaudami jiems duotais talentais, vagia iš Jo aliejų, vilną ir liną, o

krikščionis, apsileisdamas jam suteiktose malonėse, atima šlovę iš Dievo. Jis turėjo išaukštinti Jį savo tikėjimu,

uolumu, kantrybe, savęs atsižadėjimu, sąžiningumu, bet nepadarė to. Sakykime, kad šeimininkas patikėjo

vienam savo tarnui pinigus, o kitam savo sūnų. Kas labiau įskaudintų jį: ar blogai išleisti pinigai, ar apleistas

sūnus? Malonės dovanos yra naujo kūrinio, gimusio iš Dvasios, bruožai. Kai krikščionys apleidžia jas, tai labiau

skaudina Dievo širdį negu pasaulio blogis, nes šiam Jis nepatikėjo tokios brangios dovanos.

Antra, tas, kuris apleidžia jam duotas malones ir nedaro nieko, kad susigrąžintų jas, yra kaltas prieš savo

brolius, nes visi tikintieji yra vieni kitų malonių dalininkai. Jis elgiasi neteisingai su visu kūnu, jei nesirūpina

vieno jo nario išgydymu. Mes esame pašaukti mylėti vieni kitus (2Jono 5) ir kaip parodysime meilę vienas

kitam? Jonas toliau sako: „O meilė - tai gyvenimas pagal Jo įsakymus.“ (2Jono 6). Nusidėdami mes parodome

labai mažai meilės broliams, o ten, kur malonės yra apleidžiamos, gausėja nuodėmė.

Trečia, krikščionis, netaisydamas sulūžusių ginklų ir nesirūpindamas apleistų malonių atstatymu, daro žalą

pats sau. Taip jis praranda savo paveldėjimo įrodymus arba jie nėra tokie ryškūs, kokie turėtų būti. Apsileidęs

krikščionis yra abejojantis; bendras veidmainių bruožas yra tas, kad jų dorybės menkėja, o tikroji malonė, kaip

gyvas medis, yra linkusi augti. Argi tai nėra tos velnio pinklės, kuriose jis laiko daug varganų sielų ir jos niekaip

negali išsilaisvinti iš jų? Jis sako joms: „Jei tu būtum tikras krikščionis, tu augtum. Juk šventieji eina iš jėgos į

jėgą, o ne iš jėgos į silpnumą. Jie kyla į Siono kalną. Kiekvienas paliepimas ir aprūpinimas yra žingsnis, vedantis

juos vis arčiau ir arčiau dangaus, bet tu eini žemyn nuo kalno ir tolsti nuo išgelbėjimo, kurį gavai tą dieną, kai

tariamai patikėjai“. Argi jūs elgiatės išmintingai, duodamas velniui tokią rykštę į rankas bei tokius argumentus

jo burnai, kuriais jis verčia jus abejoti savo išgelbėjimu? Sakykime, kad jums buvo atiduotos tam tikros žemės

su sąlyga, jog jūsų rūpinsitės vienu vaiku; jei jis mirs, jūs prarasite jas. Be jokių abejonių jūs labai rūpinsitės tuo

vaiku. Jūs saugosite kiekvieną jo žingsnį ir vos suskaudus jo galvai, bėgsite su juo pas gydytoją. Argi jumyse

nėra Kristaus? Argi tas naujas kūrinys jumyse, negali vadintis Kristumi dėl panašumo į Jį? Ar jis nėra tas

jaunasis dangaus šlovės paveldėtojas? Ir, kai jis yra silpnas ir sergantis, argi ne laikas naudotis visomis

priemonėmis, kurios išgydytų jį? Tokiu metu jūs negalite nei gyventi, nei mirti ramiai. Sergantis žmogus turi

labai mažai džiaugsmo. Jis nejaučia (priešingai negu sveikas žmogus) jokio malonumo nei gyvendamas, nei

dirbdamas. Kokie malonūs yra tikėjimo pažadai, kai tikėjimas yra gyvas ir veiksmingas! Koks lengvas yra

Dievo paliepimų jungas, kai tikinčiojo sąžinės neslegia kaltė, kai jo jėga nėra susilpninta gundymų! Tačiau

krikščionis, kurio turimos malonės yra apleistos, nesidžiaugia pažadais; kiekvienas Dievo paliepimas yra sunkus

ir kiekviena pareiga yra našta jam. Jis nėra pasiruošęs nei gyventi, nei mirti. Apie tokias dienas Dovydas sakė:

„Nugręžk nuo manęs savo žvilgsnį, kad atsigaučiau pirma, negu iškeliausiu ir pranyksiu.“ (Psal. 39:13).

Taigi matome, kodėl krikščionis turi susigrąžinti prarastas malones ir tai padaryti jam padės keletas

patarimų. Pirmiausia aš noriu patarti kaip jūs galite žinoti ar esate tokioje apsileidimo būsenoje. Antra, aš noriu

patarti jums kaip susigrąžinti prarastas malones. Kaip krikščionis gali žinoti, kad apleido jam suteiktas malones?

Pirmiausia pažiūrėkime į kai kuriuos ženklus, kurie neteisingai gali išgąsdinti jus, jog apsileidote. O paskui

pažiūrėsime į tuos ženklus, kurie aiškiai patvirtins, kad jūs atsitraukėte nuo gautų malonių.

Negalvokite, kad vis labiau apleidžiate malones, jei vis giliau suvokiate savo sugedimą. Dažnai būtent tai

išgąsdina tikinčiuosius. Anksčiau jie niekada nejautė tokio išdidumo, veidmainystės ir kitokio sugedimo savyje

kaip dabar. Niekas, išskyrus juos pačius, nežino kaip tai kankina juos. Leiskite man paklausti jūsų, kuris taip

liūdnai dejuojate, ar jūs galvojate, kad šių blogybių anksčiau nebuvo jumyse, kai jūs dar nejautėte jų? Kiek kartų

jūs meldėtės formaliai ir visiškai dėl to nesijaudinote? Kiek kartų jūs nusileidote tokiems patiems geiduliams,

ir nejautėte jokių sąžinės priekaištų bei neatgailavote prieš Viešpatį taip, kaip darote dabar? Taigi ar mintys apie

apsileidimą nėra melas? Greičiau visa tai tik patvirtina, jog jūs augate malonėje. Nuodėmė ilgai neišsilaikys

ten, kur ji yra aiškiai suvokiama. Niekas nedejuoja dėl savo širdies taip, kaip toks žmogus. Pati mažiausia

nuodėmė taip žeidžia jį, kad priverčia galvoti, jog jis yra daug blogesnis negu bet kada anksčiau. Tačiau tai yra

ne nuodėmės gausėjimas jame, o jo meilės Kristui augimas. Būtent tai priverčia jį taip griežtai teisti save.

Artėjant pavasariui, saulė vis labiau pakyla ir, nors žemė dar yra įšalusi, ji greitai ištirpdo ledą. Jei nuodėmės

negali ilgai pasilikti jūsų krūtinėje, nes jus apima liūdesys ir karčios dejonės, tai yra ženklas, kad Kristaus meilė

ryškiai šviečia jumyse. Siela yra apsileidusi tuomet, kai nuodėmės pasilieka joje, kai jos nėra suvokiamos ir dėl

jų nėra dejuojama.

Būkite atsargus ir negalvokite, kad apleidote jums suteiktas malones, jei paguoda pasitraukia. Saulė šildo

ir tuomet, kai nematote jos; ir malonės gali augti jumyse, nors jūs nejaučiate to. Argi Jėzaus tikėjimas nebuvo

stipriausias tuomet, kai Jis ant kryžiaus šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve...“? Tuo metu Jo tikėjimas švietė kaip

saulė vidurdienyje, nors džiaugsmas buvo pačiame vidurnaktyje. Galbūt jūs kažką padarėte, paklusdamas

Dievui, bet grįžtate namo be jokio džiaugsmo, kuris paprastai lydi jus pareinant iš Dievo laukų. Negalvokite,

kad vien dėl to kažkas yra blogai. Jūsų džiaugsmas ne visada priklauso nuo tinkamo pareigų atlikimo. Dievas

dalina savo dovanas kaip Jis nori; Jis gali duoti jas silpniems, ir neduoti stipriems. Keliautojas gali greitai

keliauti ir tuomet, kai saulės nesimato, nors jo kelionė ir nėra tokia džiaugsminga. Kartais karšta saulė daro jį

tingiu, o šaltis ir tamsa priverčia būti atidžiu ir budriu. Kai kurios malonės (nuolankumas, priklausomybė nuo

Dievo ir pan.), kaip ir kai kurios gėlės, daug geriau auga šešėlyje.

Negalvokite, kad apleidote jums suteiktas malones vien dėl to, kad gundymai didėja. Jei žmogus sako, kad

yra silpnas, nes negali vienodai greitai bėgti su 50 kg našta kaip ir be jos, jūs pasakyste, jog jis klysta. Gundymai

nėra vienodai sunkūs kiekvieną krikščionio dieną. Vienus gundymus jūs nugalite lengvai, o kiti kankina dieną

ir naktį. Malonės gali veikti ypatingai jumyse, kai kovojate su sunkiu ir įkyriu gundymu. Tas pats laivas su mažu

kroviniu ir palankiu vėju plaukia labai greitai, o su dideliu kroviniu ir nepalankiu vėju vos juda. Tokiu metu

jūreiviai turi daug darbo šiame laive, o anuo jie gali laisvai ilsėtis.

Jūsų elgesys gundymuose, pareigose Dievui ir Jo garbinime bei širdies nuostatos pasaulietiniuose

užsiėmimuose parodo, ar apleidote gautas malones. Jūs apsileidote, jei gundyme nesate toks budrus nuodėmei,

kaip anksčiau. Vienu metu jums, kaip ir Dovydui, skaudėjo širdį vos nukirpus Sauliaus apsiausto kraštą, o dabar,

žiūrėdamas į Beršebą pilnomis geismo akimis, nesuprantate, kad tai yra velnio spąstai. Tai, kad Dovydą taip

lengvai sugundė šėtonas, parodo, jog jo dievotumas buvo smukęs ir jo širdis buvo mažiau atsidavusi Dievui

negu anksčiau. Jei priešas artinasi prie vartų, o sargas neskambina pavojaus varpais visam miestui, tai reiškia,

kad jis yra apsileidęs ar užmigęs. Jei jūsų malonės nebūtų apsnūdę ir sąžinė neužsikietinusi kažkur, jūs būtumėte

budrus kiekvienam gundymui. Jei užklupus gundymui, jūsų širdis nebėga melstis ir su visu uolumu nesipriešina

jam kaip anksčiau, tai yra blogas ženklas, kad geiduliai įgijo pranašumą prieš malones. Tai reiškia, kad jūs

palinkote link jų, todėl esate abejingas prie malonės sosto ir nesišaukiate pagalbos. Vis dėlto vien tai, kad

atsilaikote prieš gundymus ar verkiate dėl padarytos nuodėmės, dar nereiškia, jog Dievo suteiktos malonės yra

stiprios jumyse. Jūs galite būti labiau kūniškas negu anksčiau. Galbūt anksčiau jūsų meilė Kristui skaitino šėtoną

gundyti jus, bet dabar ši šventa ugnis yra beveik užgesusi ir tik kūniški motyvai sulaiko jus nuo nuodėmės.

Dabar jūs verkiate dėl savo nusižengimų tik iš vergiškų motyvų, o ne dėl to, kad įžeidėte Dievą. Tai kalba apie

liūdną apsileidimą; ir kuo daugiau kūniški motyvai atskiedžia jūsų priešinimąsi nuodėmei ir ašaras dėl jos, tuo

labiau jūs apsileidote malonėse. Dovydo kūno šiluma buvo labai menka, todėl jam reikėjo, kad kažkas sušildytų

jį, vis dėlto ir tai nepadėjo jam. Aš bijau, kad daug tikinčiųjų atsitraukia nuo meilės Kristui ir praranda tą

jaunatvišką jėgą, kuri anksčiau įkvėpdavo juose šventą pyktį ir karštą uolumą prieš tokias nuodėmes kaip sabato

laužymas, netinkama apranga ar kasdieninių pareigų apleidimas. Šiandien jie yra abejingi joms.

Jūs apsileidote gautose malonėse, jei jūsų širdis nėra tokia karšta Dievo garbinimui ir bendrystei su Juo

visose pareigose kaip anksčiau. Jūs tikriausiai atsimenate tą laiką, kai širdis greitai atsiliepdavo į Dievo Dvasios

raginimą ieškoti Jo veido. „Kai Tu pasakei: „Ieškokite mano veido“, mano širdis Tau atsakė: „Tavo veido,

Viešpatie, aš ieškosiu.“ (Psal. 27:5). Jūs nekantriai laukėte Viešpaties dienos ir tarnavimo Jam, tačiau dabar jūsų

širdis neplaka taip greitai nei viešame, nei slaptame tarnavime Jam. Prigimtis negali pasikeisti, bet apetitas

maistui gali keistis. Sveika siela yra trokštanti. Jūs apsileidote malonėse, jei mažiau rūpinatės dvasinėmis

pareigomis. Ne pareigų vykdymo dažnumas, o jų dvasingumas atneša klestėjimą, todėl neatidumas čia greitai

atneš apsileidimą malonėse. Anksčiau jūs buvote labai atidus maldoje, žodžio klausyme, bet dabar esate labiau

formalus ir abejingas. Jei ir toliau eisite šiuo keliu, jūsų dvasingumas vis labiau smuks. Jei bendrystė su Dievu

suteikia mažiau dvasinio maisto sielai negu anksčiau, jūs apsileidote malonėse. Malda ir Dievo žodžio skaitymas

suteikia jėgą tikėti ir gyventi paklusnume. Ar jūsų maldos ir žodžio klausymas nesuteikia jums daugiau jėgų

išsilaikyti pažaduose, nugalėti pagundymus ir nesudaužo širdies nusižengimuose? Ar jūs, nusileidęs nuo

bendrystės kalno, tuoj pat sulaužote Įstatymo plokštes? Ar bendrystėje su Dievu jūsų tikėjimas ir jėgos nėra

atnaujinami? Tuomet tai yra aiškūs ženklai, kad jūs apsileidote malonėse.

Kokios yra jūsų širdies nuostatos pasaulietiniuose užsiėmimuose? Jei pasaulietiniai darbai nepalieka tiek

pat laiko dvasiniems užsiėmimams kaip anksčiau, jūs apsileidote malonėse. Dabar jūs negalite nusimesti visų

rūpesčių, jie prilipo prie jūsų dvasios ir suteikia žemišką skonį maldoms ir žodžio klausymui. Nebe priežasties

jūs turite verkti dėl to. Kai žmogus sensta, jis pradeda linkti prie žemės. Jūs apsileidote malonėse, jei negalite,

kaip anksčiau, pakelti savo širdies nuo žemiškų dalykų į dvasinius. Žemiški dalykai buvo duoti jums, kad padėtų

kovoti prieš gundymus, o ne tapti gundymais. Jei žmogus nesijaučia geriau po miego, su jo kūnu kažkas negerai,

nes miegas turėtų atgaivinti jį. Jei jūs vis labiau apleidžiate savo pašaukimą, apleidote malones. Anksčiau

kūniški trokšimai turėjo labai mažai įtakos jums, bet dabar jie yra žymiai stipresni už dvasinius; dabar jūs labiau

rūpinatės savimi nei Dievu. Galbūt jūs dirbate daug, bet uždirbate mažai; galbūt pamokslaujate daug, bet

negaunate jokio pripažinimo. Anksčiau jums rūpėjo ne žemiški turtai ir garbė, o tik dar daugiau pažinti Kristų

ir gyvenimo nusivylimai tik dar labiau palenkdavo prie Dievo, bet dabar jūsų širdies troškimai pasaulio

dalykams vis labiau užvaldo jus. Tai reiškia, kad jūs apsileidote jums duotose malonėse.

Kaip pašalinti tokį apsileidimą? Kaip krikščionys, kurie apsileido jiems suteiktose malonėse, gali

susigrąžinti ankstesnę savo būseną? Pirmiausia išsiaiškinkite savo apsileidimo priežastis. Krikščionio ginkluotė

nukrenta dėl dviejų priežasčių: pirma, dėl sunkaus gundymo, kai jis pasiduoda jam; antra, dėl jo apsileidimo

pareigose, kurios išlaiko ginklus tinkamus kovai. Paklauskite savęs, kuri priežastis yra jūsų. Jei jūs apsileidote

malonėse dėl nuodėmės, kuriai pasidavėte, tuomet, norėdamas sugrįžti, turite žengti tris žingsnius. Pirma,

atgaivinkite savo atgailą. Kristus ragino Efezo bažnyčią: „Taigi prisimink nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl

imkis savo pirmykščių darbų...“ (Apr. 2:5). Viešpats nurodė tai ne tik kaip pareigą, bet ir kaip būdą atstatymui.

Jis tarsi sakė: „Atgailaukite, kad galėtumėte vėl daryti pirmykščius darbus“. Ozėjo 14:2 Dievas ragino sukilusius

izraelitus: „Pripažinkite kaltę ir gręžkitės į Viešpatį...“ ir toliau sako: „Ir aš išgydysiu jūsų paklydimą.“

Atgailaujanti siela turi pažadą apie atstatymą, todėl, krikščioni, ieškokite tos nuodėmės, kuri padarė jums tiek

daug blogio, ir gėdykitės dėl jos, pasipiktinkite ja bei išpažinkite ją Viešpačiui. Geriau padarykite tai jūs ir

neleiskite, kad apie ją Viešpačiui papasakotų velnias. Antra, atgailavę atgaivinkite savo tikėjimą atleidimo

pažadu. Atgaila yra kaip vanduo, nuplaunantis nešvarumus, bet tikintysis niekada neatgaus prarastų jėgų, jei jis

netiki pažadu apie atleidimą. Siela gali mirti nuo skausmo taip pat kaip ir nuo nuodėmės. Tikėjimas turi galią

sustiprinti, jis maitinasi pažadu ir tai tobulai atstato sielą. „Tobulas Viešpaties įsakymas, jis gaivina sielą“ (Psal.

19:7). Galbūt jūsų siela yra visiškai sutrikusi ir praradusi visas jėgas, tačiau tikėjimas turi galią atgaivinti

kiekvieną malonę. Tikėjimas geria iš pažado ramybę, kuri yra vadinama tikėjimo ramybe. Iš jos gimsta

džiaugsmas. „Taigi išteisingit tikėjimu, turime ramybę su Dievu (...) ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi (Rom.

5:1,2). O džiaugsmas atneša jėgą. „...Viešpaties džiaugsmas- jūsų stiprybė.“ (Nech. 8:10). Trečia, kasdien

marinkite troškimus, kurie silpnina malones. Piktžolės negali augti kartu su gėlėmis. Jei malonės neauga ir

nestiprėja, akivaizdu, kad jas spaudžia geiduliai, kurie slegia dvasią ir daro ją mieguista. Geidulių marinimas

nėra keleto dienų per metus darbas. Tuščia yra tai, ką daro popiežininkai per Gavėnią, arba kai kurie mūsų

išpažinėjai, pabundantys prieš sakramentų priėmimą ar pasninko dieną. Jie kelia daug triukšmo tokiomis

dienomis, bet vėliau tenkina savo geidulius visus metus. Tai yra tik vaikiški žaidimai. Mes turime kasdien

marinti kūniškus troškimus (Rom. 8:13). Rūpinkitės jais savo krikščioniškame gyvenime kasdien kaip

žemdirbys, kuris kiekvieną dieną eina dirbti į savo laukus. Atskleiskite visus melagingus savo širdies norus,

naudokite visas priemones nuodėmes apšvietimui ir nusižeminkite dėl jos. Kirskite visų kūniškų troškimų šaknis

marinimo kirviu ir pamatysite kaip Dievas palaimins jus ir atstatys malonėse. Jūs, kuris dabar esate toks vargšas,

išblyškęs ir bijantis pažvelgti į savo veidą sažinės veidrodyje, būsite pripildytas džiaugsmo ir žvelgsite į save

be baimės ir drebėjimo. Ir malonės, nors ir nebus jūsų džiaugsmas, bus įrodymas, jog jūs esate Kristuje ir leis

jums drąsiai šauktis Jo. O jei krikščionio malonės yra uždengtos jo kūniškais troškimais, jis neturi drąsos ir

drebėdamas klaus ar jos yra tikros, ar ne; jis bus apimtas abejonių gausos.

Jei jūs matote, kad jūsų ginklai yra apleisti ne dėl nuodėmės, kuri nugalėjo jus, kaltės, tuomet kaltas yra

jūsų apsileidimas. Jūs esate apsileidęs tose priemonėse, kurias Dievas suteikė malonių stiprinimui. Jei ugnis

gęsta dėl malkų trūkumo, reikia įdėti jų daugiau. Jei malonės silpsta jumyse, jūs turite grįžti prie tų pareigų,

kurios stiprino jas anksčiau. Pirma, skaitykite Bibliją. Dovydas parodo mums, kaip jis atnaujino savo dvasinį

gyvenimą ir atnešė naują dangišką ugnį į savo širdį, kai malonės pradėjo menkėti jame. Jis sako, kad Dievo

žodis atgaivino jas. Tai buvo ta saulėta vieta, kurioje jis atsisėdo. Dievo žodis pažadina krikščionyje malones ir

palenkia veikti tinkamu būdu. Dievo žodis yra tas draugas, kuris supurto mus apsnūdime. Dievo žodis sujungia

krikščionio malones su jo meilės objektu. Dievo žodyje jis mato Kristų ir gali džiaugtis Juo. Dievo žodyje

krikščionis gali matyti savo nuodėmes; jis yra toks veidrodis, kuris niekada nemeluoja. Dievo žodyje krikščionis

mato kokią kainą Kristus sumokėjo už jį ir tai sužadina jame šventą gailestį bei neapykantą nuodėmei. Antra,

nuo Biblijos skaitymo eikite prie apmąstymų. Jie yra kaip žibalas ugniai. Malonės, kurios yra prigesusios ir

sumenkusios dėl apsileidimo, per apmąstymus bus atgaivintos. Kuo ilgiau jūs mąstote apie Dievo žodį, tuo

ugnis labiau įsidega ir sušildo širdį. Skirkite kiekvieną dieną laiko apmąstymui to, kas vyksta tarp jūsų ir Dievo.

Pirmiausia prisiminkite visas dovanas, kurias gavote šiandien iš Viešpaties. Nebūkite kaip Pilotas, kuris klausė,

nenorėdamas išgirsti atsakymo (Jono 18:38). Apmąstykite viską tol, kol aiškiai matysite, kaip Dievas elgiasi su

jumis. Jei būsite atidus ir sąžiningas, pamatysite ir jūsų sąžinė patvirtins tai, kad gailestingumo šaltinis neišseko

visą dieną. Kartu prisiminkite ir ankstesnius Viešpaties palaiminimus ir taip jie visi kartu sujaudins jūsų dvasią.

Dideli gailestingumo turtai visuomet yra krikščionių rankose ir dažnai jų sąžinė žadina juos prisiminti tai bei

pamatyti ką Dievas padarė dėl jų. Tačiau kaip retai jie suranda laiko suskaičiuoti visus Dievo gailestinugmo

pasireiškimus jiems. Argi tuomet keista, kad jų dvasinis gyvenimas smunka? Kaip jie gali būti dėkingi, jei retai

susimąsto apie tai, ką gavo? Argi taip jie gali būti kantrūs kentėjimuose? Kaip jie gali nuraminti savo sukilusias

dvasias, jei pamiršta, kiek daug malonių ir kiek mažai blogio gavo iš Viešpaties? Kaip širdis gali degti meile

Viešpačiui, jei nemato, kiek daug davonų Viešpats davė jai? O po to apmąstykite savo elgesį. Kaip jūs elgėtės

su Dievu ir kitais žmonėmis visą dieną? Paklauskite savo sielos, kaip Elisiejus savo tarno: „Siela, iš kur ateini?

Kur buvai? Ką padarei dėl Dievo šiandien?“. Atsakydamas į šiuos klausimus neteisinkite savęs, kaip Labanas

teisinosi Jokūbui, kodėl nedavė savo dukros Rachelės jam ir nepataikaukite sau, kaip Elis savo vaikams. Atidžiai

ir sąžiningai ištirkite save, nes Dievas teisingai nubaus jus, jei jūs pats neteisiate savęs teisingai. Nuo apmąstymų

eikite prie maldos. Mąstanti siela yra kelyje į maldą. Kai krikščionis padarė viską, ką galėjo, medituodamas ir

per tai sužadindamas malones, jis pamatė, kad jo dvasia turi mažai dieviško karščio, bet visa tai tik sukrauna

malkas, o kibirkštis, uždeganti jas, turi kristi iš dangaus. Tai vyksta per maldą. Krikščionio malonės niekada

neįgyja tiek jėgos kaip tuomet, kai jis yra artimoje bendrystėje su Dievu. Jei šis paliepimas turi galią Dievui, tai

jis privalo turėti galią ir mums. Malda yra tas būdas, per kurį Dievas padeda savo tautai, tuomet argi keista, jei

ji pažadina malones krikščionyse? Kiek kartų matome, kaip Dovydą gaubė tamsūs debesys maldos pradžioje,

bet jos pabaigoje jie išsisklaidydavo ir jis prisipildydavo tikėjimo, dėkojimo bei garbinimo. Tačiau čia jūs turite

saugotis formalumo, nes jis yra toks pats žalingas malonėms kaip ir visiškas maldos apleidimas. Galiausiai

ieškokite šventųjų bendrystės. Namai, esantys toli nuo kitų, yra nuolatinis vagių taikinys. Tas, kuris gyvena

šventųjų draugijoje, keliauja kartu su jais ir jie vieni kitus palaiko. Velnias stengiasi sutrukdyti tokiai bendrystei,

nes žino, kad taip malonės yra daug stipresnės tarp jų. Apaštalas, ragindamas tikinčiuosius, susieja du dalykus:

„Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą“ ir „Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus

darbus“ (Hebr. 11:23,24). Taigi šventųjų draugijos apleidimas yra pavojingas žingsnis link apostazės. Paulius

sakė, kad Demas paliko jį, nes pamilo šį pasaulį. Kiek daug velnias padarė mums blogo paskutiniais metais

būtent šioje srityje! Kur yra tie du trys, kurie susitaria eiti kartu? Tie, kurie anksčiau kentėjo kartu, dabar negali

sėdėti prie vieno stalo nė melstis vienas už kitą. Tie, kurie anksčiau glaudėsi vienas prie kito, dabar yra svetimi.

„...kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti.“ (Ef. 6:13). Čia Paulius paaiškina,

kodėl tikintieji turi imtis visų dieviškų ginklų. Pirmiausia todėl, kad galėtų pasipriešinti piktą dieną. Antra, kad,

pasiekę pergalę, sugebėtų išlaikyti ją. Taigi, apaštalas kalba apie piktą dieną: „...kad galėtumėte piktą dieną

pasipriešinti...“. Kas yra ta pikta diena? Kai kurie sako, kad ji yra visas krikščioniškas gyvenimas šiame ašarų

slėnyje, todėl jie tvirtina, jog Pauliaus žodžiai reiškia štai ką: „Pasiimkite visus Dievo ginklus, kad taip

galėtumėte išsilaikyti iki gyvenimo, kuris yra pastovi kančios ir teismo diena, pabaigos. Jokūbas irgi piešė savo

gyvenimą juodomis spalvomis: „Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos...“ (Prad. 47:9). Ar yra nors

viena tokia šviesi diena, kad iki vakaro neatsitiktų kažkas, kas priverstų krikščionį nepriskirti jos prie blogos?

Kiekviena diena turi blogąją savo dalį. Kiekvienoje dienoje yra pakankamai blogio ir mums nereikia prašyti jo

daugiau. Mes skaitome ne tik apie kasdieninę duoną, bet ir apie kasdieninį kryžių (Luko 9:23), kurį turime

paimti, o ne pasidaryti. Mums nereikia daryti kryžiaus sau, nors ir esame linkę į tai. Dievas savo Apvaizda

paskiria mums vieną ir ragina imti jį. Mūsų gyvenimas ir problemos yra neatsiejami. Jie gyvena ir miršta kartu.

Atėjus džiaugsmui, tuoj pasirodo ir liūdesys. Netgi Jobas, geras ir teisus žmogus, apie savo klestėjimo dienas

(Jobo 1:10) sakė: „Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nerimaudavau, tačiau bėda atėjo.“ (Jobo 3:26).

Netgi minkštoje lovoje jis negalėjo ramiai miegoti, nes jo dvasia buvo prislėgta. Kai kurie sunkumai trukdė jo

poilsį. Šventųjų padėtis šioje žemėje yra tokia, kad pats gyvenimas ir jo klestėjimas yra kryžius, nes sulaiko

juos nuo jų vainiko. Mums nereikia stengtis, kad padarytume savo gyvenimą blogu. Šiame blogyje yra tik vienas

gėris, t.y. jis yra trumpas. Mūsų gyvenimas yra tik pikta diena, kuri nesitęs ilgai. Tikriausiai Dievas iš savo

gailestingumo sutrumpina žmonių gyvenimus šiomis paskutinėmis dienomis, kai Kristus ir dangus šviečia taip

aiškiai, nes šventiesiems labai sunku išlikti kantriems, kai jie jau paragavo būsimojo gyvenimo šlovės.

Stiprinkime vieni kitus štai kuo: nors mūsų gyvenime yra daug blogio, jis yra trumpas ir mes tuoj paliksime jį.

Tarp šventojo, kuris patiria daug sunkumų, ir nusidėjėlio yra didelis skirtumas. Jie yra panašūs į du keliautojus,

kurie keliauja per tą pačią šalį, bet skirtingomis kryptimis. Abu jie pakliūna į audrą, bet krikščionis tolsta nuo

jos ir ji greitai baigsis jam, o nusidėjėlis artėja prie pačio audros epicentro. Kuo toliau jis eina, tuo blogiau jam.

Krikščionis, kaip ir nusidėjėlis, patiria sunkumus, bet audra lieka už jo nugaros, kai mirtis perkelia jį į kitą vietą,

kurioje šviečia saulė. O nusidėjėlis, palyginus su tuo, kas jo laukia po mirties, žemėje patiria tik keletą audros

lašų. Jo laukia Dievo rūstybės išsiliejimas pragare, kuriame atsivers visos baisumo gelmės. Jų šaltiniai pratrūks

ne tik iš viršaus, kai jį ištiks teisingas Dievo pyktis, bet ir iš apačios, kai jo pačio sąžinė kankins ir kaltins jį.“

Kiti „pikta diena“ laiko tam tikrus mūsų gyvenimo laikotarpius, kuriuose mes patiriame sunkumus ir

išbandymus. Visas mūsų gyvenimas yra blogas, jei palyginsime jį su dangaus laime (pati šviesiausia diena čia

yra tik naktis, palyginus ją su dangumi), vis dėlto viena gyvenimo dalis, lyginant ją su kita, gali būti gera. Dievo

sprendimu šventųjų gyvenimas šioje žemėje susideda iš kelių spalvų, jis panašus į tuos margus žirgus, kuriuos

matė Zacharijas (Zach. 1:8). Mūsų gyvenimas susideda iš kovos ir taikos, iš džiaugsmo ir liūdesio. Žemė yra

tarpinė vieta tarp dangaus ir pragaro, todėl ir mūsų gyvenime yra ir vieno, ir kito. Mes kylame ir leidžiamės iki

kol galiausiai pasiekiame kelionės pabaigą ir neišvengiamai susiduriame su mirtimi; kur baigiasi visos

problemos. Taigi šie aiškintojai kalba apie sunkumus, kurie dažnai ištinka mus, kaip mažos mirtys ir kiekviena

iš jų atima iš mūsų tam tikrą gyvenimo dalelę bei primena apie pačią didžiausią mirtį.

Šiame Pauliaus raginime apsirengti Dievo ginklais, kad išstovėtume piktą dieną, aš noriu pabrėžti tris

dalykus. Pirma, kentėjimo laiko prigimtis ir bruožai daro jį pikta diena. Antra, apaštalo kalbos būdas parodo,

kad nėra jokios vilties pabėgti nuo piktos dienos. Jis tarsi sakė: „Ji ateis, nesvarbu, ar jūs būsite apsiginklavę, ar

ne“. Trečia, jei mes norime ištovėti tą dieną, ginkluotė yra būtina.

1.Kentėjimų laikas ir ypač mirties diena yra pikta diena. Kaip ji yra tokia? Ji nėra bloga morališkai ar pati

savyje. Jei ji būtų blogis šia prasme, tuomet Dievas negalėtų būti jos autorius. Jo prigimtis yra tokia tyra, jog

toks blogis negali ateiti iš Jo, kaip ir naktis negali kilti iš saulės šviesos. Pats Viešpats sakė: „Ruošiu šitai giminei

nelaimę ir jos nenusimesite nuo savo sprandų, ir nevaikščiosite iškėlę galvas, nes laikas bus piktas.“ (Mich. 2:3)

ir kitoje vietoje aiškiai priskiria sau tai, kas vyksta: „Argi įvyksta nelaimė mieste, Viešpačiui jos neleidus?“

(Amoso 3:6). Ir visų šventųjų kryžiai yra padaryti danguje. Vis dėlto turime būti atidūs ir nepriskirkime blogio,

kuris šėtono pagalba gimė mūsų širdyje, Viešpačiui. „Nė vienas gundomas tenesako: „Esu Dievo gundomas“.

Dievas negali būti gundomas blogiu ir pats nieko negundo.“ (Jok. 1:13).

Jei kentėjimai būtų blogi morališkai ar patys iš savęs, tuomet mes negalėtume norėti jų, kaip kartais norime.

Mes pasirenkame kentėjimus vietoj nuodėmės, didesnius sunkumus negu mažesnę nuodėmę. Mozė pasirinko

kentėjimus su Dievo tauta vietoj laikinų nuodėmės malonumų. Mes džiaugiamės, kai papuolame į įvairius

išmėginimus. Vis dėlto kentėjimų diena gali vadintis bloga, nes dažnai ji atima iš mūsų džiaugsmą ir paguodą.

„Mes laukėme taikos, bet nieko gero nesulaukėme“. Linksma širdis yra vadinama gera, o liūdna dvasia - bloga

dvasia, nes prigimtis priešinasi viskam, kas atima iš jos džiaugsmą, o visi kentėjimai, daugiau ar mažiau, atima

jį. „Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti...“ (Hebr. 12:11). Kentėjimo metu mes

jaučiame ne džiaugsmą, o liūdesį, todėl Saliamonas sako, kad piktos dienos nepatinka mums (Eklz. 12:1). Jos

paima iš mūsų žemišką džiaugsmą, kuris yra klestėjimo saulės vaisius; jis išsiskleidžia, kai saulė šviečia, ir

nuvysta, kai ji nusileidžia. Tiesa, šventieji džiaugiasi kentėjimuose, bet jų džiaugsmo šaltinis yra kitur. Gerasis

Dievas suteikia jį, nes kitaip jie būtų tokie pat liūdni, kaip ir visi kiti. Džiaugsmas, tekantis iš kentėjimo, yra

tiek pat neįtikėtinas, kiek ir vynuogės erškėčiuose ar mana dykumoje. Izraelitai būtų neradę jokios duonos

dykumoje, jei ji nebūtų stebuklingai kritusi iš dangaus. Tačiau Dievas apreiškia savo visagalybę tokiais

momentais. Jis elgiasi kaip Elijas, kuris, norėdamas dar aiškiau pabrėžti stebuklą, pirmiausia apipylė auką

vandeniu ir tik tada meldė ugnies iš dangaus. Taigi Dievas išlieja kentėjimus ant savo vaikų ir toliau uždega

džiaugsmą, kurio liežuviai sulaižo visą skausmą jų krūtinėse. Jis padaro taip, kad kentėjimo vandenų

šniokštimas tampa muzika, teikianti dvasinį džiausmą, bet netgi taip, Dievas yra geras, o kentėjimas blogas.

Kentėjimų diena yra bloga, nes primena mūsų nuodėmes. Ji atgaivina prisiminimus apie senas nuodėmes,

kurios galbūt seniai buvo palaidotos užmaršties kape. Tokie vaiduokliai pasinaudoja kentėjimų naktimi ir

vaikšto po žmonių sąžines. Kaip nakties tamsa sukelia dar didesnę baimę neaiškiems objektams, taip kentėjimų

diena priverčia mus drebėti dėl nuodėmių, kurias prisimename. Patriarchų nuodėmė buvo baisiausia jiems

tuomet, kai juos ištiko nelaimė: „Iš tikrųjų esame nusikaltę savo broliui: mes matėme jo sielvartą, kai jis maldavo

mus, bet neklausėme. Todėl šita bėda užklupo mus.“ (Pradžios 42:21). Piktą dieną nusidėjėlis daug ryškiau

suvokia rūstybę už nuodėmę negu anksčiau. Kentėjimas primena apie teismą; jis yra tarsi šaukimas pas Dievą,

todėl sukelia žmoguje baimę ir sutrikimą. Ech, kad jis suvoktų tai dabar ir pamatytų savo nuodėmes bei ateinantį

teismą už jas! Palaimintas yra tas, kuris mato jas ir palieka. Palaimintas yra tas, kuris įmena šią mįslę, kaip

pranašas, kuris sakė: „Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai, įminsiu mįslę. Ko gi man nelaimės dienomis

bijoti...“ (Psal. 49:4-5).

Kentėjimų diena yra bloga, nes ji atskleidžia, kiek daug blogio, kurio mes nematėme anksčiau, yra mūsų

širdyje. Kentėjimas sukrečia ir sutrikdo sielą. Jo metu žmogus pamato, kad joje nėra tiek gero, kiek jis galvojo.

Jis iškelia į paviršių tai, kas buvo dugne. Išbandymai sujudina dažus ant veidmainio veido ir apreiškia sugedusią

jo prigimtį; ir būtent tai dažniausiai yra kentėjimo priežastis. Kai kurie yra labai nepatenkinti persekiojimais, jie

palieka savo išpažinimą, nes jis kelia jiems problemas. Kiti savo skausme pradeda piktžodžiauti Dievui.

„Būdami alkani, jie pyks ir keiks savo karalių ir Dievą, žiūrėdami aukštyn.“ (Izaijo 8:21). Bloga širdis negali

gerai galvoti apie Dievą, kuris priverčia ją kentėti. Samdinys, nepatenkintas šeimininko elgesiu, palieka viską

ir pabėga; taip elgiasi ir veidmainiška širdis tarnavime Dievu. Netgi tame žmoguje, kuris yra pilnas malonės,

sugedimas reiškiasi taip stipriai, kad jis pamato, jog malonė yra daug silpnesnė negu jis galvojo. Petras iš pradžių

buvo užtikrintas ir ėjo vandeniu, bet, pakilus vėjui, išsigando ir pradėjo skęsti. Tuomet jis pamatė, kad jo širdyje

buvo daugiau netikėjimo negu jis galvojo. Kentėjimai sielai yra kaip liūtis namui; ji parodo visus plyšius,

esančius stoge. Mes nematome, kiek nenumarinto sugedimo dar yra mumyse ir kiek silpna yra malonė, kol

neužklumpa sunkumai. Tik juose iš tiesų pamatome, kas yra mūsų širdyse. Būtent dėl šios priežasties tie, kurie

patiria sunkumus, nuolankiai galvoja apie save ir užjaučia kitus jų silpnumuose. Matydami savo pačių trūkumus,

jie yra gailestingi broliams ir neteisia jų dėl jų suklupimų.

Kentėjimų laikas yra pikta diena, nes būtent jos metu velnias ateina gundyti. Matas vadina ją kentėjimų

(Mato 13:21), o Lukas - gundymo metu (Luko 8:13). Abu šiuos dalykus sutinkame piktą dieną: Dievas priverčia

mus kentėti, o velnias tuo pačiu metu gundo mus dykumoje. „Bet ši valanda yra jūsų, tamsos valdžia“ (Luko

22:53) - sakė Kristus. Tą dieną Jis kentėjo ne tik nuo žmogiškos rankos, bet ir velnio gundymą. Ezavas, kuris

nekentė brolio dėl pavogto palaiminimo, sakė savo širdyje: „Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo

brolį Jokūbą.“ (Prad. 27:41). Kentėjimų laikas yra gedulo dienos; velnias laukia jų, kad galėtų įgyvendinti savo

sumanymus.

Kentėjimų laikas yra pikta diena, nes ji yra išbandymo metas. Mes sakome, kad viskas gerai, kas gerai

baigiasi. Kentėjimai užaugina krikščionyje gerus vaisius. Rykštė, kuri plaka jį, užaugina malonius teisumo

vaisius, todėl kentėjimus galime vadinti gerais. Jie yra geras instrumentas, praliejantis tik blogą kraują.

„Naudinga man buvo nukentėti...“ - sakė Dovydas (Psal. 119:71). Tačiau nedorėliui kentėjimai užaugina tik

blogus vaisius. Pikta diena padaro juos dar labiau neatgailaujančiais, kietesniais nuodėmėje ir uolesniais savo

nedoruose darbuose. Visos Egipto nelaimės tik dar labiau užkietino faraono širdį. Pradžioje jis prašė Mozės

melstis už jį, o pabaigoje jau grasino nužudyti jį. Sunkumai dažniausiai ne apvalo, o dar labiau apnuodija

nedorėlius. Pikta diena praeina, bet nuodai pasilieka ir teka per dar didesnes nuodėmes negu anksčiau.

Kiekvienas kentėjimas nedorėliui sukelia dar didesnį kentėjimą ir galiausiai jį ištinka pats didžiausias, t.y. jis

patenka į pragarą, kuriame visi kentėjimai susijungia amžiams.

2. Pikta diena yra neišvengiama. Kaip mes negalime sustabdyti saulės ar pašalinti nakties, taip negalime

išvengti ir šios dienos. „Nė vienas žmogus neturi galios sulaikyti dvasią nei pakeisti mirties laiko. Negali būti

atleistas nuo šitos kovos...“ (Eklez. 8:8). Žemiškos kovos įmanoma išvengti dėl amžiaus ar ligos; įmanoma

papirkti kapitoną, kad jis pasiųstų kitą į tą pavojingą kovą, tačiau šioje asmeninėje kovoje su mirtimi, taisyklės

yra tokios griežtos, jog nepalieka jokios išeities. Dovydas norėjo mirti vietoj savo sūnaus Abšalomo - „Mano

sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs tavo vietoje...“ (2Sam. 18:33), - bet negalėjo. Kiekvienas

žmogus turi pats pažvelgti mirčiai į veidą. Kai kurie gyvena taip lyg niekada nemirtų, taip lyg mirtis būtų jų

valdžioje. Jie sako, kad sudarė sandorą su mirtimi ir pragaru, todėl jokia nelaimė nepalies jų. Jie, kaip

skolininkai, sumokėję savo skolas, yra drąsūs, tačiau Dievas sako: „...jūsų sandora su mirtimi bus panaikinta ir

susitarimas su mirusiųjų buveine nustos galioti.“ (Izaijo 28:18). Apie mirties dieną yra dieviškas įsakymas, kuris

įsigaliojo su pirma Adomo nuodėme; jis yra kaip peilis prie žmonijos gerklės. Dievas nepaliko jokios galimybės

išvengti jos; Jis pasėjo mirties sėklą mūsų prigimtyje ir pabėgti nuo jos taip pat neįmanoma, kaip ir nuo savęs.

Nereikia jokio kirtėjo, kuris nukirstų mus; mūsų medyje yra kirminas, kuris maitinasi juo ir naikina jį. Mumyse

yra tam tikri įgimti silpnumai, kurie sugrąžins mus į dulkes. Mirtis prisijungė prie mūsų jau mūsų pradėjime.

Kaip moteris negali sustabdyti gimdymo, taip neįmanoma sustabydyti ir mirties. Kiekvienas fizinis skausmas,

kurį kenčiame, yra mirštančios prigimties dejonės, primenančios apie artėjančią mirtį. Dievas yra skolingas tiek

pirmajam, tiek antrajam Adomui. Pirmajam Jis yra skolingas užmokestį už nuodėmę, o antrajam - atlygį už Jo

kentėjimus. Abu jie gaus savo atlyginimą aname pasaulyje. Jei mirtis neperkeltų žmogaus į jį, nedorėliai

(pirmojo Adomo palikuonys) prarastų pilną užmokestį už savo nuodėmes. O krikščionys (Kristaus palikuonys)

negali gauti visų palaiminimų, kuriuos Kristus iškovojo jiems savo krauju, kol nepalieka žemiškojo kūno. Dar

prieš pasaulio sukūrimą Dievas pažadėjo savo Sūnui, kad Jo pralietas kraujas nupirks amžiną gyvenimą visiems,

kurie tikės Juo. Dievo sprendimu mirties dieną yra sumokamos visos skolos.

3. Jei pikta diena yra neišvengiama, tuomet kiekvienas turi apsiginkluoti jai. Jis turi ginkluotis, vykdydamas

savo pareigas ir gyvendamas išmintingai. Ištikimybė Dievui pareigose apginkluoja mus tai dienai. Sakykime,

kad pavaldinys, kuriam buvo patikėta saugoti kunigaikščio pilį, žinojo apie tai, jog stiprus priešas užpuls ją, bet

nepasiruošė jo puolimui ir pilis buvo užimta. Argi jis nėra išdavikas? Argi jis buvo ištikimas kunigaikščiui?

Mūsų siela yra pilis, kurią mes turime išlaikyti Dievui. Jis įspėjo mus, kad velnias puls ją. Tas momentas, kai

šėtonas galvoja ateiti su visomis savo baisiomis jėgomis, yra vadinama pikta diena. Jei mes esame ištikimi tam,

ką Dievas patikėjo mums, pradėsime planuoti gynybą ir ginkluosimės, kad pasipriešintume užpuolikui. Jei

netinkamai panaudojame visas tas priemones, kuris Viešpats suteikė piktai dienai, esame nedėkingi tarnai. Ką

pasakytume apie kalinį, kuris pinigus, skirtus jo išlaisvinimui, išleido linksmybėms kalėjime? Būtent taip mes

elgiamės, kai Dievo duotus talentus, kurie skirti pasiruošti mirčiai ir apsisaugoti nuo ateinančios rūstybės,

išleidžiame savo ir velnio troškimų tenkinimui. Kokia nauda iš Biblijos ir žodžio tarnų, jei jų pagalba mes

nesiginkluojame piktai dienai? Kodėl Dievas vis dar pratęsia mūsų dienas šioje gyvųjų žemėje? Ar tam, kad

mes džiaugtumės šio tuščio pasaulio malonumais?Ar tam, kad mes bėgtume paskui jo turtus ir garbę? Ne,

išmintingas šeimininkas nesuteikia tarnams tuščių pareigų. Šis laikas yra skirtas Dievo išaukštinimui ir savo

sielos išgelbėjimui. Dievas turi aukštesnius tikslus negu daugelis galvoja. Jei mes norime suprasti juos,

paskaitykime, kaip Jis pats paaiškina savo veiksmus. Petras ragina: „Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite

išgelbėjimu...“ (2Petro 3:15), o Paulius klausia: „Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo

turtus?Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti?“ (Rom. 2:4). Abi eilutės atskleidžia mums

Dievo mintis. Jis kalba mums kiekvienu momentu ir kiekvienu savo kantrybės centrimetru. Dievas iš savo

gailestingumo suteikia mums kiekvieną dieną šioje žemėje ir tai lenkia mus naudoti ją išmintingai. Tai yra

laikas, skirtas atgailai. Dievas mato, kad tokiems, kokie mes esame dabar, mirtis ir teismas neatneš jokių gerų

žinių. Mes nesame pasiruošę blogai dienai, todėl Jo gailestingumas suteikia dar truputį laiko, kad taip Jo

gerumas pastūmėtų mus į atgailą.

Išmintingas žmogus skiria ypatingas jėgas ir rūpestį tam, kas jam atrodo svarbiausia. Kvailiams ir vaikams

rūpi tik žaidimai. Jie tiek rūpinasi molio namais, kiek Saliamonas šventyklos statyba. Piktos dienos - ypač

mirties dienos - svarba yra tokia didelė, kad žmogus pasirodo išmintingu arba kvailu pagal tai, kaip jis ruošiasi

jai. Pabaiga parodo, ar žmogaus veiksmai buvo geri ar blogi, išmintingi ar kvaili. Pikta mirties diena yra mūsų

gyvenimo pabaiga, ji užbaigia visus mūsų veiksmus. Taigi visą mūsų gyvenimą galima įvertinti pagal tai, kokia

yra jo pabaiga. Jei visi mūsų veiksmai ir siekti tikslai atneša palaimintą mirtį, tuomet mes buvome išmintingi;

bet jei visi mūsų nuostabūs darbai ir planai neparuošė mūsų šiai dienai, mes buvome kvaili. Krikščionis yra

kvailys pasaulio akyse, kol gyvena, bet mirties dieną jis tampa išmintingu, o visas pasaulis kvailu. „Tai žmogus,

kurį mes kadaise išjuokėme ir laikėme patyčių priežodžiu. Kokie neišmanėliai buvome! Jo gyvenimą laikėme

pamišimu, o jo mirtį - negarbe. Kaip jis galėjo būti įskaičiuotas į Dievo vaikus? Kodėl jis turi dalį tarp šventųjų?

Vadinasi mes išklydome iš tiesos kelio, mums nešvietė teisumo šviesa...“ (Išminties 5:4-6 (Apokrf.kn.)). Tai

yra eilutės iš Apokrifinės knygos, bet taip apie nusidėjėlius yra kalbama ir Kanone. Iš tiesų pasaulis juokiasi iš

šventųjų pasaulietiniuose dalykuose. Jų akyse jie neatrodo išmintingi, bet žmogiška prigimtis yra tokia, kad ji,

siekdama aukštesnių tikslų, apleidžia menkesnius. Taip ir krikščionis apleidžia pasaulietinius dalykus, nes jo

akys yra nukreiptos į nuostabesnius. Jam menkai rūpi jie, nes jam svarbu tik būti tarp išmintingųjų Prisikėlimo

dieną.

Išmintingas žmogus tinkamai naudoja laiką ir jėgas savo tikslo siekime. Tik kvailys pradeda rūpintis

tuomet, kai nelaimė jau ištiko. Mes nežinome, kada gali užklupti pikta diena, todėl turime gyventi taip, jog

būtume saugūs, kai ji ateis. Daug yra vartų, per kuriuos ji gali įteiti. Mes nežinome, kada ir kaip pas mus ateis

blogų žinių pasiuntinys. Galbūt mes būsime lovoje, ar prie stalo; laukuose ar namuose; tarp draugų ar tarp

priešų; bus diena, ar naktis; bus mūsų gyvenimo rytas, vidurdienis ar vakaras. Galbūt mirtis ištiks mus tuo

momentu, kai mes melsimės ar skelbsime Dievo žodį; o galbūt tuomet, kai paniekinę Viešpaties vardą, sėdėsime

bare tarp nedorėlių. Trumpiau sakant, mes nežinome, kokį instrumentą Dievas panaudos mūsų mirtyje. Galbūt

tai bus priešo ginklas, o galbūt sunki liga. Kas žino kada, kaip ir kokia bus ta pikta diena? Dievas nesuteikė

mums tokio žinojimo. Cezaris niekada nesakydavo savo kareiviams, kada ir kur jis ruošiasi žygiuoti. Taigi audra

nėra tinkamas laikas ruošti laivą, tai turėjo būti padaryta dar tuomet, kai jis buvo uoste. Ir ruošti sielą dangui

mirties patale taip pat nėra tinkamas laikas. Skubotumas čia nėra geras pagalbininkas. Žmogus, kuris pašoka iš

lovos vidurnaktį degant namui, negali apsirengti taip, kaip apsirengtų iš anksto. Daug vargšių sielų eina blogai

apsirengusios į kitą pasaulį, nes jie pradėjo rengtis tik tuomet, kai mirties patale sąžinė pradėjo šaukti apie

artėjančias pragaro liepsnas. Jie jau neturėjo laiko tinkamai apsiginkluoti.

Daugelis nenori galvoti apie piktą dieną. Jie bijo kalbėti apie ją taip, kaip vaikai bijo eiti į tamsą. Galvoti

apie mirtį jiems jau yra mirtis; jie galvoja, kad tokios mintys tik priartina ją. Apmąstymai apie piktą dieną yra

tiek malonūs jiems, kiek faronui Mozės draugija. Jis sakė jam: „Nebepasirodyk man daugiau mano akyse“. Jie

bėga nuo tokių minčių, kurias sąžinė pažadina juose; bandydami nutildyti ją, jie pasiduoda tam tikram ateizmui.

Girdėti juos kalbant apie šiuos dalykus yra taip pat keista, kaip ir pamatyti musę žiemą. Dabar jie atsiduoda

linksmybėms ir malonumams. Jei kažkokios mintys ir teikia jiems džiaugsmą ir ramybę bei patinka jų

kūniškumui, tai jie leidžia joms pasilikti, o viskas kitas nustumia į vežimo galą. Tačiau tokių minčių atmetimas

suteikia tik laikiną atgaivą. Jūs negalite išvengti piktos dienos nė sumažinti jos skausmą. Jūs esate kaip keleivis

laive, kuris tiek jums miegant, tiek budint, plaukia numatyta kryptimi. Jūs esate panašus į kvailą paukštį, kuris

įkiša galvą į smėlį ir galvoja, jog yra saugus nuo medžiotojo, nes nemato jo. Jūs esate teisingos Dievo rūstybės

taikinys. Jis mato jus ir nukreipia savo akis į jus netgi tuomet, kai jūs nematote Jo. Jūs pats save atidavėte

pražūčiai, nes negalvojote apie piktą dieną ir nepasiruošėte jai. Pirmasis žingsnis į saugumą yra pavojaus

suvokimas.

Kiti kartais pagalvoja apie piktą dieną, bet mano, kad ji yra toli, todėl tokios mintys nepažadina reikiamo

nerimo juose. Juk toli šniokščiantis krioklys nekelia baimės. Tik suprasdami, kad pikta diena gali ištikti tuoj

pat, mes nesame apsnūdę ir tinkamai ruošiamės jai. Mes negalime apleisti savo sielos ir galvoti, jog dar laukia

ilgas gyvenimas, nes nežinome, kada mirtis pasibels į mūsų duris. Nejaugi būsime kaip ta paleistuvė, kuri

galvojo, kad vyras išvyko ilgam, todėl paleistuvavo, o jis sugrįžo ir užklupo ją nusižengimo vietoje.

Prisiminkime palyginimą apie tarnus, kurie leido sau puotauti, nes šeimininkas užtruko. Kristus įspėjo visus

nusidėjėlius: „...šeimininkas sugrįš tą dieną, kai jis (tarnas) nelaukia ir tą valandą, kurią jis nemano.“ (Mato

24:50). Ilgą laiką saulė švietė virš Sodomos, bet vieną rytą dangus aptemo ir per keletą valandų iš jos liko tik

pelenai. Dažniausiai pikta diena ištinka tuomet, kai mažiausiai galvojama apie ją. Agagas tikėjosi, kad mirties

kartumas jau praėjo, bet kaip tik tuo momentu Samuelis sukapojo jį į gabalus (1Sam. 15:32-33). Dovydas

nugalėjo amalekiečius tuomet, kai jie buvo tikri savo pergale. Nabukodonosaras didžiavosi savimi ir sakė: „Ar

tai nėra didysis Babilonas, kurį aš pastačiau savo didžia galia...?“ (Dan. 4:30). Tačiau jam dar tebekalbant,

pasigirdo balsas iš dangaus: „karalystė ir valdžia iš tavęs atimta“. Tą pačią valandą jis buvo pasiųstas pas laukų

žvėris. Kai kurie laimina save daugeliui metų, bet po keleto valandų pagalvė yra patraukiama iš po jų galvos ir

jie negirdi nieko, išskyrus velnio urzgimą. „Užėjo tvanas ir visus nusinešė. Taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus

Sūnus.“ (Mato 24:39). Nejaugi jūs galvojate, kad išvengsite tvano, kuris nuneš visus karalius, miestus ir visą

pasaulį?

O kiti, nors ir nenori galvoti apie piktą dieną, bet pabudusi jų sąžinė, kalba jiems, kaip Paulius Feliksui ir

jie pradeda drebėti. Iš tiesų jie dažnai pagalvoja apie ją, tačiau jų geidulių galia širdyse yra tokia stipri, jog

užgožia sąžinės priekaištus ir mintis apie blogą dieną. Nors mintys apie mirties dieną kelia nerimą jiems, jie vis

tiek pasilieka sename savo gyvenime. Jų sąžinė neleidžia jiems pilnai džiaugtis nuodėmės malonumais, bet jie

vis tiek nuodėmiauja, nors ir su skausmu bei liūdesiu. Vietoj to, kad jie apsiginkluotų piktai dienai, jie

apginkluoja ją prieš save; jie deda malkas į ugnį, kuri galiausiai praris juos. Jie nekreipia dėmesio į savo sąžinę,

nors Dievas iš savo gailestingumo žadina ją. Jos priekaištai turėtų būti tie erškėčiai, kurie neleidžia eiti savo

geidulių takais.

Dar kiti nepasiduoda nuodėmei atvirai, bet ilsisi savo beginklėje būsenoje. Jie nebėga pas Kristų, kad Jis

saugotų juos audros dieną. Jie nesuvokia, jog pasitiki melu ir maitinasi pelenais. Jų apgaulinga širdis apgauna

juos, todėl jie neieško Kristaus. Jie drįsta, kaip Korė, ateiti su savo smilkytuvais, bet žemė staiga atsiveria ir

praryja juos. Kas jūs bebūtumėte ir kokie motyvai lenktų jus girtis - nors atrodytumėte ir pats švenčiausias

žemėje - žinokite, kad be Kristaus nėra išgelbėjimo iš tvano ir mirties. Jei jūs įsikabinante į arką tik iš išorės per

tuščią tikėjimo išpažinimą, pražūsite. Įsivaizduokite, kaip Nojaus amžininkai bėgo, gelbėdami savo gyvybes;

vieni lipo į kalvas, kiti - į aukštus medžius, bet bangos vijosi juos ir galiausiai prarijo. Tokia bus ir jūsų pabaiga,

jei nesate Kristuje. Arka vis dar laukia jūsų, jos durys vis dar atviros jums. Nojus maloniai ištiesė ranką

balandžiui, bet Kristus dar maloniau tiesa rankas tiems, kurie bėga pas Jį, ieškodami prieglobsčio.

Paklauskite savo sielos: „Ar tu pasiruošei piktai dienai? Ar tu esi saugi? Mirtis ateina paimti visus kūniškus

malonumus ir pateikti tau sąskaitą už juos. Ar tu esi pasiruošusi palikti juos ir ramiai bei pasitikinčiai priimti

tai, kas ateina?“. Pagalvokite, ką jūs pasakysite Dievui, kai stovėsite priešais Jį ir Jis paklaus: „Ką tu gali

pasakyti? Kodėl Aš neturėčiau paskelbti tau amžino pasmerkimo?“. Iš tiesų jums visiškai nerupi jūsų siela, jei

niekada nepagalvojote apie tai.

Jei jūs norite tinkamai pasiruošti piktai dienai, jei norite jau dabar nebijoti jos, pirmiausia būkite tikras, jog

esate sandoroje su Kristumi. Jūs negalite ramiai laukti mirties dienos, jei dabar nesate tikras, kad Kristus laiko

jus saviškiu. Mirties valandą Dovydas buvo ramus, nes pasitikėjo sandora, kurią Dievas sudarė su juo. Kaip jūs

galite ramiai pasitikti aną pasaulį, jei dabar nesate tikras, kad Kristus yra jūsų Viešpats? Pragaras, kaip ir dangus,

turi savo paveldėtojus. Dangaus paveldėtojai yra tie, kurie yra sandoroje su Dievu. Jų paveldėjimo pamatas yra

sandora. „Surinkite mano šventuosius, padariusius sandorą su manimi per auką.“ (Psal. 50:5). Kaip jūs galite

sudaryti tokią sandorą? Pirmiausia nutraukdamas sandorą su nuodėme. Iš prigimties jūs esate sandoroje su

nuodėme ir velniu. Jūs esate jo vergas. Galbūt jūs neužtvirtinote jos žodžiais, kaip tai daro raganos, bet paklusote

jam ir vykdėti jo troškimus bei savo kūniškus geidulius. Taigi, jei norite būti sandoroje su Dievu, turite nutraukt

sandorą su velniu. Abi jos negali būti kartu.

Antra, susižadėkite su Kristumi. Dievas sudaro malonės sandorą tik su Kristaus sužadėtine. Rebeka negavo

papuošalų ir brangių drabužių iki tol, kol nebuvo pažadėta kaip žmona Izaokui (Pradžios 24:53). „Nes visi Dievo

pažadai Jame yra „taip“ ir Jame „amen“ Dievo šlovei per mus.“ (2Kor. 1:20). Kaip priimate Kristų, priimate ir

pažadus. Tas, kuris turi medį, turi ir jo vaisius. Jei jūs norite būti tikras, jog esate Kristaus ir aną dieną nebūti

atmestas Jo, įsitikinkite, ar turite tai, ko Jis laukia iš savo sužadėtinės. Pirmiausia įsitikinkite, ar jūs galite iš

visos širdies mylėti Kristų. Pažiūrėkite vieną ir kitą kartą į Jį ir Jo dvasinius tobulumus. Ar Jo šventa prigimtis

ir tobula malonė lenkia jus trokšti Jo? Ar jūs galite atsižadėti visko ir eiti pas Jį? Ar jūs galite patikėti savo sielą

į Jo rankas, kad Jis išgelbėtų ją savo kraujo galia? Ar jūs galite pasitikėti, jog Jo galia apsaugos jus nuo priešų,

nuodėmės, rūstybės ir pragaro? Jei taip, tuomet galite būti tikras, kad Dievo pažadai skirti jums. Be to, jei jūs

mylite Kristų, turite mylėti ir kitus tikinčiuosius. Ar jūs galite mylėti juos, pamiršdamas senas nuoskaudas? Kai

kurie iš jų yra vargšai ir persekiojami, bet Kristus nesigėdija vadinti jų broliais. Jei taip, jūs esate Kristaus

sužadėtinė, todėl galite guosti save Jo atėjimo viltimi. O kai ateis pikta diena ar pati mirtis, nebijokite jos. Vietoj

to džiaukitės, kaip Jokūbas, pamatęs Juozapo atsiųstus vežimus; jie nuveš jus pas Sužadėtinį. Tarp visų dalykų,

apie kuriuos apaštalas sako, kad jie yra mūsų, jis pamini ir mirtį. Taigi tokia siela yra apsaugota nuo pavojaus

ir žalos, kuri gali ištikti piktą dieną. Vis dėlto, ji turi budri, o ne patogiai laukti piktos dienos. Kartais tikintieji,

praradę budrumą, gali pasiduoti blogoms mintims apie ją. Dovydas ramybės laiku sakė, kad nebijos net eidamas

mirties slėniu, bet kitoje vietoje, ištiktas sunkumų, dejavo: „Nugręžk nuo manęs savo žvilgsnį, kad atsigaučiau

pirma, negu iškeliausiu ir pranyksiu.“ (Psal. 39:13). Vaikas, netgi mylėdamas savo tėvą, kartais bijo eiti namo.

Jei jūs norite ramiai laukti piktos dienos, marinkite savo kūniškumą kiekvieną dieną vis labiau ir labiau.

Priešinimasis mirčiai nėra toks stiprus tame, kuri jau ilgą laiką serga. O tas, kuris ką tik susirgo, turi daug jėgų

kovoti. Toks pats polinkis yra ir krikščionyje. Šventasis, kurio meilė šiam gyvenimui, jau daug metų vis labiau

silpnėja, mažiau pergyvena dėl artėjančios mirties negu tas, kuris myli jį visomis jėgomis. Ne kiekvienas

krikščionis marina savo kūno narius vienodai. Paulius sakė, kad jis mirdavo kasdien, t.y. jo širdis vis labiau tolo

nuo šio pasaulio ir, atėjus mirties dienai, visi jo jausmai jau buvo išėję. Jis troško sekti jais: „Nes aš jau

atnašaujamas ir mano iškeliavimo laikas jau čia pat.“ (2Tim. 4:6). Kuo gilesnės danties šaknys, tuo daugiau

skausmo sukelio jo traukimas. Jei pasaulietinių troškimų šaknys bus trumpos, mūsų medžio išrovimas iš šios

žemės nebus labai skausmingas.

Būkite budrus ir ištikimas Dievui savo pašaukimo vietoje. Kuo šventesnis esate, tuo ramiau sutiksite piktą

dieną. „Viešpatie, atsimink, kad aš vaikščiojau prieš Tave teisingai ir tobula širdimi ir dariau gera Tavo akyse.“

(2Kar. 20:3). Šventumas nėra mūsų pasitikėjimas, bet jis yra geresnis draugas už priekaištaujančią sąžinę. Kuo

daugiau mūsų gyvenimas yra suterštas veidmainyste ir neištikimybe, tuo silpnesnis bus mūsų tikėjimas mirties

valandą. Didelis skirtumas yra tarp vaikų, kurie grįžta vakare namo tinkamai dirbę visą dieną, ir tų, kurie tik

žaidė su gyvuliais. Pirmieji drąsiai ateina pas tėvą, o kiti skuba į lovą ir bijo, kad tėvas neateitų ir nepaklaustų,

ką jie darė visą dieną. Brangieji, žiūrėkime kaip gyvename. Šios dienos yra patys sunkiausi laikai Anglijai. Jie

reikalauja žymiai daugiau rūpestingumo ir drąsos tikėjimo išlaikyme negu ankstesni. Būtent todėl šiandien taip

sunku rasti krikščionis, kurie būtų ištikimi savo pašaukimui ir turėtų vidinę ramybę krūtinėje.

Nuolat prisiminkite piktą dieną, tegul ji būna artima jūsų sielai. Nebėkite nuo minčių apie ją vien dėl to,

kad jos yra nemalonios kūnui. Tai padės jums išlikti budriu ir tinkamai pasiruošti jai. Nepamirškite, kad Kristus

pašalino mirties geluonį ir suteikė jums malonius pažadus, kurie padės nugalėti baimę.

„...ir, visa atlikę, išstovėti.“ (Ef. 6:13). Dabar pažiūrėkime į antrąjį apaštalo raginimo argumentą; jis kyla iš

šlovingos pergalės, kurią tikintysis laimi kovoje ir kuri suteiks jam vainiką pabaigoje. Pirmiausia pastebėkime

tai, kad dangus pasiekiamas ne per gerus žodžius ar teisingą išpažinimą, o per visko atlikimą. Krikščionis yra

tas žmogus, kuris išstovi netgi tada, kai tušti išpažinėjai krenta. Didžiausi religijos kalbėtojai dažniausiai yra

maži darytojai. Žmogaus religija yra tuščia, jei jos nelydi švento gyvenimo liudijimas. Auka be paklusnumo yra

šventvagystė, kuri pavagia iš Dievo tai, ką Jis labiausiai vertina. Vienas kapitonas sumušė savo kareivį tam,

kad parodytų priešui, jog jis yra pasiruošęs ne šaukti ir įžeidinėti, o kovoti prieš priešą ir nugalėti jį. Kokia nauda

iš to, jei mes tik šaukiame ant velnio ar paniekinančiai kalbame apie nuodėmę maldoje, bet nekovojame su juo

ir nemariname kūniškumo? Tik tai patinka Dievui. Priešingu atveju tai yra tik smūgiavimas į orą. Paulius kalbėjo

rimtai. Jo kūnas buvo jo kovos liudininkas. Dovydas laimėjo sau žmoną ne tariamoje kovoje su filistinais, o

praliedamas jų kraują. Nejaugi būti dangaus Karaliaus sūnumi yra toks menkas dalykas, kad, norint tapti juo,

nereikia realaus savo uolumo dėl Dievo ir neapykantos nuodėmei įrodymo? “...kas tampa nebe klausytojas

užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose.“ (Jok. 1:25). Atkreipkime dėmesį į tai,

kad jis bus palaimintas savo darbuose, o ne pagal savo darbus. Jis bus palaimintas paklusnume, kuriame gyvena.

Tuščias išpažinėjas nuvilia kitus, nes šie suranda jame tik lapus be vaisių; galiausiai jis nuvils ir save patį, nes

dabar yra įsitikinęs, jog eina link dangaus, bet galiausiai pražus. Tertulijonas kalbėjo apie tokius, kurie galvojo,

jog bus išgelbėti, nes bijo Dievo ir gerbia jį savo širdyje, nors ir neužtvirtina to savo elgesiu. Jiems atrodė, kad

jie gali nuodėmiauti ir kartu tikėti Dievu bei išvengti mirties. Tai reiškia, sakė jis, žaisti su paleistuve ir tuo

pačiu bandyti būti tyru. Būkime atsargūs ir nepasitikėkime melagingais žodžiais (Jer. 7:4). Dievas yra toks

gailestingas Kristuje savo vaikams, jog priima jų silpnas pastangas, jei jas lydi nuoširdumas ir pastovumas

tarnavime. Jis vertina jas kaip tikrą paklusnumą, todėl čia ir sakoma, kad „atlikę viską“. Kas gi netarnaus tokiam

Viešpačiui! Kai kurie tarnai skundžiasi savo šeimininkų perdėtu griežtumu, nes šie, netgi viską atlikus gerai ir

greitai, yra nepatenkinti. Tačiau Dievas nėra toks. Būkite toks ištikimas, koks tik galite, ir Dievas bus

gailestingas tam, ką jūs darote blogiausiai. Dovydas žinojo Dievo atlaidumą, todėl sakė: „Niekada nepatirsiu

gėdos, kai žiūrėsiu į Tavo įsakymus“ (Psal. 119:6). Keliautojo akys yra nukreiptos į ten, kur jis keliauja. Nors

jis dar nepasiekė savo kelionės tikslo, bet daro viską, kad pasiektų jį. Tokia yra šventos širdies nuostata į visus

Dievo paliepimus; ji stengiasi vis daugiau ir daugiau paklusti jiems, todėl nebus sugėdinta. Tačiau vargas tam,

kuris slepia savo tingumą po silpnumu, kuris nukreipia savo uolumą ir galias į pasaulio dalykus bei savo geidulių

tenkinimą, o po to galvoja, jog dėl savo silpnumo negali tarnauti Dievui geriau! Viešpats pasielgs su juo taip,

kaip Prancūzijos karalius pasielgė su dviem savo pavaldiniais, kurie nenorėjo būti pasiųsti į galeras, todėl

nusikirto vieną ranką. Tada jis pasiuntė juos į kartuves. Daug žmonių padaro save neįgaliais patys, nes nepriima

Dvasios pagalbos. Jie paniekina tai, kas yra duota, todėl jiems bus atlyginta kaip veidmainiams, nes tokie jie ir

yra. Dievas mato kur yra šventojo silpnumas, o kur veidmainio išvedžiojimai. Tačiau eikime toliau ir

pažiūrėkime į keturis dalykus, apie kuriuos kalba ši eilutė. Pirma, krikščionis turi išstovėti; antra, jis gali

išstovėti tik apsiginklavęs dieviška ginkluote; trečia, tik su ja jis gali būti užtikrintas, jog išstovės iki galo;

ketvirta, išsilaikymo iki galo rezultatus, t.y. jam bus atlyginta už visus jo skausmus ir kantrybę. Taigi čia mes

matome keturias skirtingas doktrinas: pirma, tas, kuris nori būti Kristaus karys, turi išstovėti; antra, neįmanoma

iš tiesų išstovėti be malonės širdyje; trečia, kur yra tikra malonė, ten krikščionis išstovės iki galo; ketvirta, tam,

kuris išstovės iki galo šiame kare, bus gausiai atlyginta. Pažiūrėkime į kiekvieną iš jų atskirai.

1. Krikščionis, atlikęs viską, turi išstovėti iki galo. Kristaus karys yra tas, kuris iki savo gyvenimo pabaigos

išstovi kovoje prieš velnią. „Visą atlikę“ apima ir konfliktą su mirtimi. Pirmiausia apaštalas kalba apie piktą

dieną, kuriai reikia pasipriešinti, o po to sako „atlikę viską“. Mes esame atlikę viską tik tada, kai kova baigiasi.

Paskutinis priešas yra mirtis. Žodis „išstovėti“ reiškia „užbaigti tai, kas buvo pradėta; pabaigti iki galo“. Paulius

sakė filipiečiams: „Atbaikite savo išgelbėjimą“ (Fil.2:12), t.y. būkite ne daliniai krikščionys, o atbaikite tai, ką

pradėjote. Kruopštus krikščionis yra tikras krikščionis. Jis yra ne tas, kuris užima teritoriją, o tas, kuris išlaiko

ją. Šventojo vardo yra vertas ne tas, kuris pradeda kovoti, o tas, kuris išsilaiko iki galo šioje šventoje kovoje.

Krikščionybėje nėra garbingo atsitraukimo. Kristaus armijoje nėra įsakymo: „pasitraukti ir sudėti ginklus“. Jus

negalite atsitraukti nė sudėti ginklų iki pat mirties.

Sandora, kurią mes sudarėme, ir duota priesaika reikalauja išstovėjimo iki galo. Kariai prisiekia, jog gins

savo šalį ir bus ištikimi jai. Tokia priesaika yra ir krikščionybėje. Ji yra tokia esencinė krikščionių gerbūviui,

kad apie juos pasakyta: „Surinkite mano šventuosius, padariusius su manimi sandorą...“ (Psal. 50:5). Mes

nesame krikščionys tol, kol nesudarėme tokios sandoros be jokių rezervų. Išpažindami Kristaus vardą, mes

patys save priskyrėme prie Jo armijos ir pažadėjome tiek gyvenimu, tiek mirtimi kovoti prieš visus Jo priešus.

„Nes visos tautos vaikšto kiekviena savo dievo vardu, tačiau mes vaikščiosime Viešpaties, savo Dievo vardu,

visados ir per amžius.“ (Mich. 4:5). O ką reiškia vaikščioti savo Dievo vardu, jei ne kovoti po Evangelijos

vėliava prieš nuodėmę ir velnią? Kristus aiškiai sako su kokia sąlyga Jis įrašys mus į savo mokinių tarpą: „Jei

kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Mato 16:25). Jis nepriims

mūsų tol, kol mes laisvai neatsižadėsime savęs ir neatsiduosime į Jo rankas, kad taip vėliau nekiltų jokių

diskusijų apie Jo paliepimus ir visa širdimi paklustume Jo valdžiai ir žodžiui.

Mes turime išsilaikyti, nes priešas taip pat išsilaiko, kovodamas prieš mus. Velnio širdyje nėra paliaubų;

šio priešo stovykloje nėra ginklų sudėjimo. Jei priešas puola ir miestas nustoja priešintis, baigtis yra aiški.

Pranašas, kuris buvo pasiųstas į Betelį, įvykdė savo misiją, pasipriešino Jeroboamo gundymui, bet, grįždamas

namo, neatsispyrė senojo pranašo kvietimui ir pamiršo Dievo paliepimą, todėl liūtas sudraskė jį (1Kar. 13 sk.).

Taip daug krikščionių pabėga nuo vieno gundymo, bet neišsilaiko ir krenta į kitą; vieną kartą jie išvengia priešo

kardo, o kitą - krenta nuo jo. Jehoašas teikė daug vilčių, kol buvo jaunas, bet vėliau atsitraukė nuo Viešpaties.

Daug nuostabių Dievo tarnų paskutinėmis savo gyvenimo dienomis nesipriešino gundymams taip, kaip

pirmomis, todėl krito. Prisiminkime Saliamoną, Asą ir kitus. Sunku išlaikyti ilgai besitesiančią liniją tiesia;

sunku ilgai trunkantį darbą visą laiką daryti gerai ir neapsileisti. Taigi mes turime nuolat tvirtai laikytis savo

tikėjimo išpažinimo ir tam ypač turėtų įkvėpti žinojimas, kad priešas pagriebs mums, kai tik suklupsime.

Mes turime išsilaikyti, nes pažadas apie gyvenimą ir šlovę yra skirtas sielai, kuri išsilaiko iki galo. Vainikas,

kurio mes siekiame, bus uždėtas tik bėgimo pabaigoje. „Nugalėtojui Aš duosiu...“, t.y. visos kovos, o ne vieno

mūšio nugalėtojui. „Taip, jums reikia ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta“ (Hebr.

10:36). Paulius laiške Timotiejui kalba apie vieną svarbų dalyką. Jis sako: „Aš kovojau gerą kovą, baigiau

bėgimą, išlaikiau tikėjimą, nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas...“ (2Tim. 4:7-8). Kodėl tik nuo šiol? Ar

anksčiau jis nelaukė jo? Laukė, bet dabar apaštalas, išsilaikęs iki galo ir jau priartėjęs prie namų slenksčio bei

pasiruošęs mirti, dar tvirčiau įsikibo į pažadą. Šia prasme tikinti siela vis labiau artėja prie savo išgelbėjimo po

kiekvienos pergalės, nes ji vis labiau artėja prie savo bėgimo pabaigos, kai gaus pažadėtą palaiminimą. „Dabar

mūsų išgelbėjimas arčiau negu tada, kai įtikėjome“ (Rom. 13:11). Taigi, tik baigus kovą, ant mūsų galvos bus

uždėtas vainikas.

Čia mes galime sustoti ir graudžiai verkti dėl daugelio mūsų dienų atsitraukusių išpažinėjų. Niekada nebuvo

tokio bendro dvasinio atsitraukimo. Kiek daug yra sergančių ir miegančių mūsų dienomis!? Šis kovos ir

sumaišties laikotarpis privertė daugelį atsitraukti nuo savo išpažinimo. Kur yra ta bendruomenė, kuri galėtų

pasigirti, jog joje nėra nė vieno, apleidusio savo tikėjimą? Kiek yra tokių, kurių dvasingumu mes žavėjomės

taip, kaip mokiniai žavėjosi šventyklos akmenimis ir rodė juos Kristui, tačiau šiandien neliko nė akmens ant

akmens. O kiek yra tų, kurie kartu su mumis ėjo link dangaus, bet šiandien pasuko priešinga kryptimi ir tapo

piktžodžiautojais, pasaulietiškais, ateistais? Koks liūdnas pasikeitimas! „Jiems būtų buvę geriau iš viso

nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto švento įsakymo.“ (2Petro 2:21). Geriau jie

iš viso būtų nėję link dangaus, negu dabar niekintų ir piktžodžiautų Dievo keliams. Žmonės, kurie pažino ką

reiškia tarnauti tiek velniui, tiek Dievui ir paskui nusigręžė nuo Dievo link velnio, atrodo, jog, palyginę abu

tarnavimus, nusprendė, kad velniui tarnauti yra geriau negu Dievui. Ar gali būti didesnė nuodėmė už šią? Argi

ji nėra verta pragaro ir rūstybės? Tokių žmonių nekenčia Dievas. Jis nekenčia tų, kurie atsitraukia, labiau negu

tų, kurie niekada netarnavo Jam. „...jeigu jis atsitrauktų, mano siela nebesigėrės juo.“ (Hebr. 10:38). Apie

apostatas sakoma, kad jie trypia Dievo Sūnų (Hebr. 10:29). Jeigu jie mindžioja Kristų, Dievas sumindžios juos.

„Tu atmeti tuos, kurie nuo Tavo nuostatų nukrypo...“ (Psal. 119:118). Ar jie galės iškęsti tai? Tas, ant kurio

stovi kitas žmogus, kenčia visą šio svorį, o tas, ant kurio stovi pats Dievas, kenčia visą Dievo rūstybės svorį.

Būkime gailestingi ir melskimės už tokias apgailėtinas sielas. Jos yra vertos gailestingumo ir joms yra iškilęs

pragaro pavojus. Nors jos krito labai žemai, vis dar nėra pragare. Kartais mes matome, kaip vienas ar kitas

nukritęs Eutichas yra pakeliamas. Jis nukrito nuo tokio aukščio, jog nėra vilties, kad liktų gyvas. Tik stebuklas

gali prikelti jį, todėl būkime budrūs, kad nenukristume ir mes.

2. Jei krikščionis nori visa atlaikęs išstovėti iki galo, turi apsiginkluoti dieviškais ginklais. Neįmanoma

išstovėti iki galo be malonės širdyje. Siela, neturinti dieviškų ginklų, neišsilaikys. Apaštalas čia aiškiai parodo,

kokie yra dieviški ginklai. Pašventinančios Dievo Dvasios malonės yra tie ginklai. Tas, kuris neturi jų savyje,

niekada neišsilaikys, eidamas per visus krikščioniško gyvenimo etapus; jis negalės kovoti visose kovose ir

laimėti. Bendros Dvasios dovanos - apšvietimas, įtikinimas nuodėme, sąžinės skausmas - kurį laiką gali išlaikyti

žmogų uolų Dievui ir įkvėpti jį gyventi pagal išpažinimą, tačiau jų jėga greitai pasilpsta. Jono klausytojai kurį

laiką džiaugėsi jo šviesa (Jono 5:35), bet tik trumpai, tik kurį laiką. Jo žodžiai nuspalvino jų sąžines gražiomis

spalvomis, bet jos nebuvo padengtos aliejumi, todėl greitai išbluko. Kvailų mergelių žibintai švietė taip pat

ryškiai kaip ir išmintingųjų; jos irgi laukė Kristaus atėjimo kurį laiką, bet jų žibintai užgęso anksčiau negu Jis

atėjo. Akmenuota dirva užaugino želmenis daug greičiau negu gera. Sėkla labai greitai sudygo joje ir žadėjo

greitą derlių, bet keletas šalnų nušaldė želmenis ir pjūties diena atnešė tik nepakeliamą skausmą. Šie ir daugelis

kitų Šv.Rašto pavyzdžių patvirtina, jog tik malonė ir dieviško gyvenimo pradmuo sieloje išlaikys ją iki galo.

Formalūs ir paviršutiniški tikėjimo išpažinėjai viliasi, jog pasieks dangų, tačiau kelias link jo yra per daug ilgas,

kad jų sielos išsilaikytų jame. Tam yra keletas priežasčių: pirma, išsilaikyti gali tik tas, kuris gauna jėgas iš

Kristaus. Tikinti siela išsilaiko iš Kristaus teikiamos galios taip, kaip ranka ar koja yra gyva dėl jėgų, kurias

gauna iš širdies. „Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“ - sakė Paulius galatams (Gal. 2:20), t.y.

„aš gyvenu Kristaus sąskaita. Jis išlaiko mano sielą ir malonę mano gyvenime.“ Kūniškas žmogus neturi šios

bendrystės, todėl jis neišsilaikys. Jis neturi šaknų, kurios išlaikytų jį. Kūnas, pradėjęs pūti, niekada neatsistatys.

Kiekvieną dieną jis eina tik blogyn, kol galiausiai suyra. Niekas nesulaikys jo nuo virtimo į dulkes. Tačiau ten,

kur yra gyvenimo pradmuo, pati jo prigimtis rūpinasi žaizdomis ir gydo jas. Toks pats skirtumas yra tarp turinčio

malonę ir neturinčio. „Teisusis septynis kartus krita ir vėl atsikelia, bet nedorėlis įpuls į pražūtį.“ (Pat. 24:16).

Nedorėlis krenta ir neturi jėgų atsikelti. Kainas nusidėjo ir toliau krito vis žemiau ir žemiau. Jis, kaip akmuo,

ritosi žemyn nuo kalno ir sustojo tik apačioje, nevilties slėnyje. Pirmiausia jis pavydėjo broliui, paskui nužudė

jį, įžūliai melavo Dievui ir galiausiai krito į neviltį. „Blogi žmonės ir suvedžiotojai eis blogyn...“ (2Tim. 3:13).

Tačiau šventasis, nors ir krenta, atsikelia, nes jis turi savyje gyvenimo pradmenį, kuris lenkia jį šauktis Kristaus,

o Viešpats yra pasiruošęs padėti jam. Petras, pradėjęs skęsti, šaukė: „Viešpatie, gelbėk“ ir Kristus ištiesė jam

ranką. Nors Jėzus ir priekaištavo apaštalui dėl netikėjimo, bet vis tiek padėjo. Antra, neatgimusi siela neturi

jokių garantijų, jog išlaikys bendras Dvasios dovanas, kurias turi dabar; ji negali išlaikyti jų kaip ir negali

išlaikyti žemiškų malonumų visam laikui. Nors šiandien ant jos stalo gausu maisto, ji neturi jokio Dievo pažado,

kuris užtikrintų, jog rytoj ji galės džiaugtis ja taip pat. Dievas duoda šiuos dalykus nedorėliams taip, kaip mes

duodame duonos elgetai ar leidžiame benamiui permiegoti mūsų daržinėje. Tai kyla iš mūsų dosnumo, tas

žmogus negali nieko reikalauti. Taip ir Dievas nėra įpareigotas teikti bendras Dvasios dovanas nedorėliui

kiekvieną dieną. Šiandien jis gali turėti kažkokį Dievo pažinimą, bet rytoj mirti be jo. Šiandien jį stabdo

sulaikanti malonė, bet rytoj ji gali būti patraukta ir jis atsiduos visiems savo geiduliams. Šiandien jis gali jausti

sąžinės priekaištus, o rytoj turėti suteptą sąžinę. Trečia, neatgimęs žmogus gali išpažinti tikėjimą ir netgi gyventi

pagal jį, bet jis nėra nutraukęs ryšių su pasauliu, todėl šiam pašaukus, jis nuseks paskui jį. Neatgimęs žmogus

rūpinasi pasaulietiškais reikalais ir, atsiradus viliojančiam pasiūlymui, jis pasirinks jį. Jis negali turėti abiejų,

todėl dabar pasirinks tai, kas labiau patinka jam. „Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane“ (2Tim. 4:10). Tik

tikėjimo išpažinėjas yra geidulių vergas ir, jiems pašaukus, jis turi eiti, nepaisant savo išpažinimo, sąžinės ar

Dievo. Erodas bijojo Jono Krikštytojo ir darė daug dalykų, tačiau meilė yra stipresnė už baimę ir jo meilė

Erodiadai nugalėjo baimę Jonui, todėl jis nukirto jam galvą ir tuo pačiu savo sąžinės priekaištų ūglius, kurie

teikė viltį apie reikiamus pasikeitimus. Neatgimusiame žmoguje anksčiau ar vėliau apsireiškia karti šaknis. Jei

siela yra bedieviška viduje, galiausiai tai taps matoma, nors kurį laiką ji gali būti nusidažiusi religijos spalvomis

dėl kažkokios išorinės priežasties. Tai parodo mums, kad galutinės ir visiškos apostazės šaknis yra gilaus širdies

pasikeitimo trūkumas. Apostata nepraranda malonės, kurią turėjo, o pamato, kad niekada jos neturėjo. Todėl

nekeista, kad savo atsitraukime jis tampa blogesniu negu buvo anksčiau. Kai kurie, norėdami įsitvirtinti tarp

krikščionių, prisidengia apgaulingu šventumu ir pasinaudoja palankia kitų nuomone. Tokie netikri išpažinėjai

laiko savo krikščionimis, nes kiti laiko juos tokiais, tačiau jie yra uolūs tik matomoje religijos pusėje ir visiškai

nesirūpina turėti tvirtą malonę viduje, kuri išlaikytų juos ištikimais jų išpažinimui. Būtent todėl jie galiausiai

krenta. Taigi būkime atidūs ir apsvarstykime koks yra mūsų tikėjimo išpažinimo pamatas. Ar mumyse yra

kažkas, kas atitinka tą išorinį uolumą? Galbūt tas didelis pastatas, kurį mes taip rūpestingai statome, turi labai

silpną pamatą. Sakoma, kad medžio šakų dydis atitinka jo šaknų dydį giliai žemėje. Tokia yra ir tikroji malonė.

Kodėl nudžiūvo daigai akmenuotoje dirvoje? Todėl, kad neturėjo šaknų. Kodėl jie neturėjo šaknų? Todėl, kad

žemė buvo akmenuota. Ar jūs esate pasiruošęs arti taip giliai, kad jaustumėte skausmą dėl nuodėmės ir savo

širdyje nusigręžtumėte nuo jos. Siela, kuri iš tiesų nusigręžė nuo meilės nuodėmei, niekada daugiau nedraugaus

su ja. Kitaip sakant, jūs turite ištirti šaltinį, iš kurio teka jūsų religinis gyvenimas. Verslininkai žino, kiek turi

turto tuomet, kai vienoje pusėje padeda visas savo skolas, o kitoje - visus savo turtus; ir tada, padengę skolas,

jie mato, kiek pinigų turi iš tiesų. Taip ir jūs vienoje pusėje padėkite visus savo pasaulietinius norus, vergišką

Dievo baimę, egoistinį laimės troškimą, o kitoje - tikrą Dievo baimę, meilę Jam ir pan. Jei šių nėra, jūs esate

niekas; jei šie yra, nors ir labai silpni, tuomet, ištikus Dievo teismo ugniai, jūs prarasite pirmuosius, bet

išsigelbėsite.

3. Dieviški ginklai užtikrina išstovėjimą iki galo. Neįmanoma išsilaikyti be malonės širdyje, tačiau siela,

apsiginklavsi šiuo dievišku ginklu, išsilaikys, nes tikroji malonė yra nenugalima. Krikščionis yra įgimtas

kovotojas, todėl pragaro vartai nenugalės jo. „Juk, kas gimė iš Dievo, nugali pasaulį...“ (1Jono 5:4). Jis yra

paskirtas pergalei nuo pat gimimo. Naujoje jo prigimtyje yra pasėta pergalė; Dievo sėkla apsaugos jį nuo

nuodėmės ir velnio prarijimo. Kristus prisikėlė, kad daugiau niekada nemirtų, ir Jis prikelia krikščionio sielą iš

nuodėmės kapo, kad ji daugiau nebūtų dvasinės mirties galioje. Dievo šventieji nepatirs sugedimo, todėl jau

dabar sakoma, kad jie turi amžiną gyvenimą. Kaip Įstatymas, duotas po keturių šimtų metų, negalėjo pašalinti

pažado Abraomui, taip niekas nenugalės krikščionio, kuris turi pažadą apie amžiną gyvenimą, duotą Kristui dar

prieš pasaulio sukūrimą. Jei Dievo vaikas galėtų atsitraukti taip, kad prarastų amžiną gyvenimą, turėtų įvykti

vienas iš šių trijų dalykų: pirma, Dievas turėtų palikti krikščionį ir patraukti savo malonę bei pagalbą nuo jo;

antra, krikščionis turėtų palikti Dievą; trečia, velnias turėtų galią išplėšti jį iš Dievo rankos. Tačiau nė vienas iš

šių dalykų nėra įmanomas dėl keleto priežasčių: pirma, Dievas niekada nepaliks krikščionio. Kai kurios

gundomos sielos