Vytautas Mačernis

VizijosKetvirtoji

KetvirtojiI

Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų,Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, -Kai ašen ir senolė - dviese -Palikę buvom saugot ir dabot namus.

Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto,Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia,Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas,Ilgai stebėjau saulės langą grindyse.

Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą. - Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras durisIr lyg sapne matytos karalaitės pirštaisLengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.

Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.Aš suvirpėjau, puoliau prie senolėsIr verkdamas kritau į jos rankas.

Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt,Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint maneNuo paukščio, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spindulių pluoštus,Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis:O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,Čia žemėj lankosi retai.

KetvirtojiII

Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė.Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų,Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimoNeliko nė ženklų.

Nors kartais manyje suspindi saulės langasIr plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn,-Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.

Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust,Aš skausmo išplėstom akim matau,

Kaip traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis į vakaro šalis, Ir silpsta jo kadais linksmai skambėję žingsniai, Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės:Jis niekad niekad šičia nebegrįš.

Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos, Matau, kaip slenka jis per lygumas plačias, Kaip motinos mirties šaltom kaulėtom rankom Apglėbia mano darbo ir kančios dienas.

AnalizėVizijos I-osios ir II-osios dalių lyginimas

• „Ketvirtoje“ vizijoje įvyksta persilaužimas šviesos ir tamsos ( gėrio ir blogio) kovoje.

• I dalyje dominavusią šviesą pertraukia tamsos simbolis – juodasis paukščio šešėlis ( ,,Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,/Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas..‘‘)

• II dalyje tamsa įsivyrauja dar stipriau, vyrauja slogi nuotaika ( ,, ...tas erdvių klajūnas paukštis,/Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.‘‘)

• Šviesa pralaimi šią kovą tamsai ( ‚, Nors kartais manyje suspindi saulės langas [...]atklysta tas erdvių klajūnas paukštis/Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.‘‘)

Lyrinis subjektas

• Visos vizijos metu lyrinis subjektas išlieka tas pats – vienaskaitos pirmas asmuo.

• Keičiasi lyrinio subjekto jausmai. I-oje dalyje lyrinis subjektas pasakoja praeities prisiminimus, išreiškia teigiamus jausmus, viltį.  Atsiradusią tamsą ir negandas nuveja senolė, jos išmintis, dvasios šviesa nugali pesimizmą ir skausmą. (‚,...Senolė prašė nebeverkt,/Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane..‘‘ )

• Tuo tarpu II-oje dalyje lyrinio subjekto nuotaika niūri, jį slegia neviltis ir skausmas, prie kurių prisideda ir senolės, kuri jam buvo tarsi ramstis sunkią akimirką, mirtis ( ,,Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė. [...] Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo/ Neliko nė ženklų.‘‘) Trumpai paminimas ir motinos fragmentas, atnešantis skausmą - ,,Motinos mirties šaltom kaulėtom rankom/Apglėbia mano darbo ir kančios dienas.‘‘ Šioje dalyje galima įžvelgti ir autobiografiškumo, pats V. Mačernis jautėsi nemylimas motinos, bet mylimas senelės.

Laikas

• I-oje dalyje kalbama būtuoju laiku ( ‚,Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą..‘‘), pasakojami praeities prisiminimai ( ,,Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios/ vaikystės metų...‘‘)

• II-oje dalyje būtąjį laiką pakeičia esamasis ( ,, Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust,/ Aš skausmo išplėstom akim matau...‘‘)

• I-oje dalyje vyrauja šviesus paros laikas, vidudienis ( ,,Laukuos girdėjau vidudienio vasaros kvėpavimą...‘‘), kurį II-oje dalyje pakeičia tamsusis paros metas – vakaras ( ,,Kaip traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis į vakaro šalis...‘‘)

Erdvė

• I-oje vizijos dalyje vyrauja vidinė, namų erdvė - ,,Palikę buvom saugot ir dabot namus.‘‘ Minima ir išorinė erdvė, kurią lyrinis subjektas jaučia, net ir joje nebūdamas ,, Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą.-/Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris. ‘‘

• II-oje dalyje taip pat vyrauja ir vidinė ir išorinė erdvės, tačiau pastarajai čia skiriamas jau didesnis dėmesys, gamtos vaizdai aprašomi plačiau - ,,Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos,/ Matau, kaip jis slenka per lygumas plačias...‘‘ Lyrinis subjektas čia jau regi išorinės erdvės vaizdus.

AnalizėII dalyje pasikartojančių figūrų reikšmė

• Saulės langas – susieja sunkią dabartį su gražiais vaikystės prisiminimais, ši figūra tarsi simboliziuoja viltį ir tikėjimą.

• Klajūnas paukštis- tai skausmą atnešanti figūra, sužlugdanti vos tik atsirandantį lyrinio subjekto džiaugsmą.

• Vidudienis – figūra, kuria galima tapatinti su I-oje dalyje minimais vaikystės atsiminimais, simbolizuoja šviesą, laimę.

• Vakaras – šia figūra simbolizuoja tamsą, skausmą. Šviesų, džiaugsmą nešantį vidudienį paroje pakeičia ,,...slypėjęs miško pakraščių šešėliuos‘‘ vakaras.