Varšuvos miesto vardo kilmė

Apie Varšuvos miesto vardo kilmę, miesto įkūrimą ir istoriją žinias paėmiau iš Varšuvos miesto internetinio puslapio „Historia Warszawy” ir iš internetinės enciklopedijos „Wikipedia” (vokikečių kalba). Iš pradžių pateikiu abu šaltinius originalo kalba, o po to jų abiejų vertimą.

Legendarna etymologia wywodzi nazwę od imion rybaka Warsa i jego żony Sawy. ***

W granicach współczesnej Warszawy znajdował się także gród Jazdów (od XII lub XIII wieku) oraz osady Kamion (wedle dokumentu z 1065 wystawionego dla klasztoru w Mogilnie tzw. falsyfikatu mogileńskiego, dziś Kamionek), Gocław (w 1155 własność biskupa płockiego) i Solec (od XII wieku port odbiorczy soli kamiennej, spławianej barkami z okolic Krakowa, osada targowa oraz przeprawa rzeczna). Pierwsza znana wzmianka piśmienna o dzisiejszej stolicy, będącą wówczas osadą rybacką lub targową, pojawiła się w roku 1251 w akcie biskupa poznańskiego Boguchwała II [2] (do III rozbioru Polski obszar utworzonego przed 1252 archidiakonatu czerskiego, podlegał biskupstwu poznańskiemu). W kolejnym źródle z 23 czerwca 1262 [3] , pojawiła się również wzmianka o grodzie, lub dworze w Jazdowie.

***Miasto powstało najprawdopodobniej na przełomie XIII i XIV wieku, uzyskując lokację ok. 1300 roku, jednak nie zachował się żaden dokument lokacyjny Warszawy. Wowczas na obszarze ok. 20 hektarów, uformowała się Stara Warszawa. Wiadomo również, że Warszawę założono na prawie chełmińskim, a zasadźcami była grupa majętnych kupców, których Bolesław II sprowadził najprawdopodobniej z Torunia [4] . Nadana przez nich nazwa (pierwotnie Warszowa[5] lub Warszewa) pochodzi od rycerza z rodu Rawów (Rawiczów) o imieniu Warsz[5]. Pierwotne brzmienie nazwy Warszowa, potwierdzają również dokumenty łacińskie (w których używa się formy Varsovia, zamiast Varsavia), oraz francuskie (gdzie występuje nazwa Varsovie, nie zaś Varsavie)[5].

***Wiosną 1262 wojska litewsko-ruskie pod wodzą Mendoga, po zdobyciu Płocka, obległy w Jazdowie księcia mazowieckiego Siemowita I. W wyniku zdrady napastnicy zdobyli Ujazdów. W trakcie walk zginął Siemowit, a jego syn, Konrad II, dostał się na 2 lata do niewoli litewskiej. Zdobycie podstępem i spalenie Jazdowa w 1262 zakończyło okres jego świetności jako ośrodka handlowego i zbrojnego, ale nie zatrzymało owocnych kontaktów kupieckich. W odległości ok. 4 kilometrów na północ, powstała nowa przeprawa przez rzekę i nowy gród książęcy (obecna Warszawa), założony przez księcia płockiego, a od 1294 całego Mazowsza, Bolesława II mazowieckiego w końcu XIII wieku. Stanął on na miejscu obecnego Zamku Królewskiego. Jak podaje m.in. varsavianista Juliusz Wiktor Gomulicki, wybudowanie od podstaw umocnionego grodu należy jednak przypisać bratu Bolesława II, Konradowi II i datować na wcześniejsze lata 1283-1294 [3] .

***Do powstania Warszawy przyczynił się pośrednio podział dzielnicowy Polski przez Bolesława Krzywoustego. Miało to zażegnać walki o władzę między jego synami, ale doprowadziło do osłabienia kraju, który od wschodu najeżdżali Litwini, docierając aż na Mazowsze. Z tego powodu dawny szlak handlowy, idący z Rusi do Bałtyku przez tereny nadbużańskie, zaczął biec po bezpieczniejszej, lewej

1

stronie Wisły. Krzyżował się tam z lokalną przeprawą między Kamionem a Solcem, bronionym przez pobliski Jazdów.

***Wiosną 1262 wojska litewsko-ruskie pod wodzą Mendoga, po zdobyciu Płocka, obległy w Jazdowie księcia mazowieckiego Siemowita I. W wyniku zdrady napastnicy zdobyli Ujazdów. W trakcie walk zginął Siemowit, a jego syn, Konrad II, dostał się na 2 lata do niewoli litewskiej. Zdobycie podstępem i spalenie Jazdowa w 1262 zakończyło okres jego świetności jako ośrodka handlowego i zbrojnego, ale nie zatrzymało owocnych kontaktów kupieckich. W odległości ok. 4 kilometrów na północ, powstała nowa przeprawa przez rzekę i nowy gród książęcy (obecna Warszawa), założony przez księcia płockiego, a od 1294 całego Mazowsza, Bolesława II mazowieckiego w końcu XIII wieku. Stanął on na miejscu obecnego Zamku Królewskiego. Jak podaje m.in. varsavianista Juliusz Wiktor Gomulicki, wybudowanie od podstaw umocnionego grodu należy jednak przypisać bratu Bolesława II, Konradowi II i datować na wcześniejsze lata 1283-1294 [3] .

***W drugiej połowie XV wieku, Warszawa stopniowo powiększała swoją przewagę wśród miast mazowieckich. Rozwój miasta spowodował iż do Warszawy zaczęła napływać ludność z miast Prus Królewskich oraz bardzo nieliczna z Niemiec. Za rządów Bolesława V (1454-1488) oraz Konrada III (1488-1503), Warszawa rozwijała się jako ważny ośrodek handlowy, co związane było z wzrastającym znaczeniem eksportu zboża do Prus. Miasto włączyło się wówczas do wielkiej wymiany towarowej na szlaku lądowym pomiędzy Litwą, Rosją i Niemcami, co spowodowało iż na początku XVI wieku zdystansowała starsze, w poprzednich wiekach większe miasta na Mazowszu. W 1510, w prawobrzeżnej oraz lewobrzeżnej Warszawie (wraz z przedmieściami), zamieszkiwało ok. 4700 osób

***W 1569 na mocy ustaleń sejmu obradującego w Lublinie (unia lubelska), postanowiono, że odtąd Warszawa będzie stałą siedzibą sejmów walnych Korony i Wielkiego Księstwa Litewskiego, stolicą województwa mazowieckiego [9] , a od 1573 także miejscem elekcji królów polskich.

***Decyzja przeniesienia dworu królewskiego do Warszawy zapadła w marcu 1596, po pożarze Zamku Królewskiego na Wawelu, i była realizowana etapami. Król wraz z dworem przybył do Warszawy najprawdopodobniej 16 marca 1596[9], a następnie wprowadził się na stałe do uprzednio przebudowanego zamku warszawskiego, wracając z wojny moskiewskiej w 1611.

***Wówczas, faktyczna stołeczność miasta nie została potwierdzona żadnym aktem prawnym. Warszawa oficjalnie nie była stolicą i aż do upadku Polski w 1795 przysługiwało jej wyłącznie miano miasta rezydencjonalnego Jego Królewskiej Mości[10]

Literatūra (šia literatūra remiasi internetinis puslapis Historia Warszawy ):

2↑ Aleksander Janowski: Warszawa. Poznań: Wydawnictwo Polskie R. Wegnera, 1930, ss. 38-39. 3↑ Marian Marek Drozdowski, Andrzej Zahorski: Historia Warszawy. Warszawa: Wydwnictwo Jeden Świat, 2004, ss. 10, 11, 20, 21, 263, 271, 279, 289, 291, 316, 324, 328, 329, 342, 369, 425, 436-445. ISBN 83-89632-04-7. 4↑ Rozwój przestrzenny Warszawy. W: Andrzej Rottermund, Jerzy Łoziński: Katalog zabytków dzieł sztuki. Miasto Warszawa. Część I. Stare Miasto. Warszawa: Wydawnictwo Artystyczne i Filmowe, 1993, s. 40. ISBN 83-2210-628-9. 5↑ Aleksander Janowski: Warszawa. Poznań: Wydawnictwo Polskie R. Wegnera, 1930, s. 37. Cytat: Jakie było jego imię, można snuć przypuszczenie, że brzmiało ono Warsz, a sadyba jego miała nazwę dzierżawczą "Warszowa", jak np. chata kowala – to kowalowa, łąka lukasza – łukaszowa itp. Wniosek

2

taki ma poważne potwierdzenie w tem, że wszystkie łacińskie dokumenty używają formy "Varsovia", nie zaś Varsavia, a francuskie brzmienie nazwy dzisiejszej stolicy jest do dziś Varsovie, nie zaś Varsavie. Imię Warsz jest to skrót od Warcisław, jak Janusz od Janisław, lub Bogusz od Bogusław. 9↑ Nowa Encyklopedia Powszechna PWN. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 2004, ss. 491-494 (tom 8). ISBN 83-0114-187-5. 10↑ Warszawa w latach 1526-1795, Warszawa 1984 ISBN 83-01-03323-1, s. 13.

***Die erste befestigte Siedlung auf dem Gebiet Warschaus war Bródno aus dem 9. Jahrhundert. Es wurde auf einer Düne, die von Sümpfen umgeben war, errichtet und war mittels einer Palisadenwand gesichert. Nachdem es Anfang des 11. Jahrhunderts beim Aufstand des Masław zerstört wurde, siedelten die Bewohner auf das Weichselkliff, wo sie eine neue Festung errichteten. Eine weitere Siedlung auf dem Gebiet Warschaus war Jazdów aus dem 12. Jahrhundert (einer der Sitze der masowischen Herzöge), das sich um das heutige Schloss Ujazdowski ausbreitete und 1262 von den Litauern unter Mindaugas zerstört wurde. Daneben bestanden kleinere Ansiedlungen in Kamion, Gocław und Solec. Sie alle lagen im von westslawischen Stämmen besiedelten Gebiet Masowien, das im 10. Jahrhundert von dem polnischen Herzog Mieszko I. aus der Dynastie der Piasten erobert wurde. Die wichtigste Stadt in Masowien war zu dieser Zeit das ca. 100 km weichselabwärts gelegene Płock, das auch kurzzeitig im 11. Jahrhundert die Hauptstadt Polens unter Władysław I. Herman war.

***Der Name deutet jedoch eher auf den Stamm der Sudauer-Jatwinger, die hier siedelten, bevor die Masovier in diese Region eindrangen. In der Gründungs-Legende vom Fischer Warsa und seiner Frau Sawa dürfte ein wahrer Kern stecken: Der Name deutet auf Fischerei, denn in der altpreußischen Sprache ist „warza“ das Fischwehr und „saw“ ein Fischerboot mit einem durchlöcherten Kasten zum Aufbewahren der Fische.

Lenkų puslapio vertimas:

Legenda sako, kad Varšuvos vardas kilo iš žvejo vardo Varš ir jo žmonos Savos vardų.

***

Šiuolaikinės Varšuvos vietoje stovėjo pilis Jazdov (įkurta XII ar XIII amžiuje) ir gyvenvietės Kamion (pirmą kartą paminėta 1065 metais Mogilnos vienuolyno dokumentuose), Goclav (1155 metais tapo Lenkijos vyskupo nuosavybe) ir Solec (nuo XII amžiaus druskos pirklių uostas). Pirmoji žinia rašytiniuose dokumentuose apie žvejų ir pirklių gyvenvietę dabartinės sostinės vietoje pasirodė 1251 metais Poznanės vyskupo Boguchvalo akte apie Lenkijos valstybės pasidalijimą. Kitais, t. y. 1252 metais pasirodė žinia apie Jazdovo dvarą ar pilį.

***

Miestas greičiausiai pradėtas kurti XIII ir XIV amžių sandūroje, todėl laikoma kad tai įvyko 1300 metais, nors nėra jokių dokumentų, patvirtinančių šią datą. Tuomet 20

3

hektarų plote išaugo senoji Varšuva. Žinoma, kad Varšuva įkurta pagal Kulmo teisę, o pirmieji miesto statytojai buvo Boleslovo II pasikviesti turtingi Torūnės pirkliai. Pirmieji statytojai suteikė miestui vardą Varšova arba Varševa, kuris kildinamas iš Ravų (Ravičių) giminės bajoro Varšo vardo. Pirmąją miesto vardo lytį „Varšova” patvirtina lotyniški dokumentai, nes juose rašoma Varsovia, o ne Varsavia. Taip pat ir prancūziškuose dokumentuose buvo rašoma Varsovie, o ne Varsavie.

***

Dar prieš įkuriant Varšuvą įvyko Lenkijos padalinimas. Boleslovas Kreivalūpis (Lenkiją valdė 1107-1138m vert. pastaba) valstybę padalino savo sūnums norėdamas išvengti jų kovos dėl sosto. Tačiau gavosi atvirkščiai – padalinimas susilpnino valstybę. Iš rytų puolė lietuviai pasiekdami visą Mazoviją. Dėl to prekybos kelias einantis Bugo pakrantėmis iš Rusijos link Baltijos dėl didesnio saugumo persikėlė į kairįjį Vyslos krantą ir tarp Kamionos ir Solco kirtosi su keliu einančiu per Vyslos perkėlą, kurią gynė Jazdovo pilis.

***

1262 metų pavasarį lietuvių vadas Mindaugas, užkariavęs Plocką, Jazdovo pilyje apsupo mozūrų (Mazovijos) kunigaikštį Siemovitą I. Dėl pilies gynėjų išdavystės užpuolikai Jazdovą užėmė. Kovoje žuvo Siemovitas, o jo sūnus Konradas II dvejus metus išbuvo lietuvių nelaisvėje. Lietuviams užkariavus ir sudeginus Jazdovą, jo karinė ir prekybinė reikšmė sunyko. Tačiau už 4 kolometrų į šiaurę atsirado nauja perkėla per upę ir nauja pilis (dabartinė Varšuva). Pilį XIII amžiaus pabaigoje pastatė Lenkijos, o nuo 1294 metų Mazovijos (Mozūrų) kunigaikštis Boleslavas II Mozūras. Naujoji pilis stovėjo ten, kur dabar stovi karaliaus rūmai. Varšuvos istorijos žinovas Julijus Viktoras Gomulickis (Juliusz Wiktor Gomólicki ) tvirtina, kad pilį pastatė ne Boleslovas II, o jo brolis Konradas II ir statybos data yra ne 1300 metai, o tarp 1283 ir 1294 metų. (Nors patys lenkai tvirtina, kad jokių Varšuvos pilies įkūrimo dokumentų nėra, o 1300 metai yra tik spėjimas. Skaityk aukščiau. Skliausteliuose vertėjo pastaba.)

***

Antrojoje XV amžiaus pusėje miestas pradėjo sparčiai augti ir lenkti kitus Mazovijos miestus. Į miestą kėlėsi daug žmonių iš Karališkosios Prūsijos (Tos Prūsijos dalies, kuri po Melno taikos 1422 metais atiteko Lenkijai,– vert.) ir nežymi dalis iš Vokietijos. Prie Boleslovo V (1454–1488) ir Konrado III (1488–1503) Varšuva tapo svarbiu prekybos miestu. Per Varšuvą ėjo prekybos keliai iš Lietuvos ir Rusijos į Vokietiją. Varšuva tapo didžiausiu Mazovijos miestu. 1510 metais Varšuvoje gyveno 4700 žmonių.

4

***

1569 metais Liublino Seime, kuriame buvo pasirašyta Liublino unija, nutarė, kad bendri Lenkijos ir Lietuvos seimai nuo unijos pasirašymo vyks Varšuvoje. 1573 metais buvo nutarta, kad karalius bus renkamas irgi Varšuvoje.

***

1596 metais sudegus Krokuvos Vavelio piliai karaliaus dvaras persikėlė į Varšuvą. Tiksli karaliaus persikėlimo data nežinoma, bet manoma, kad tai įvyko 1596 metais. Nuolat gyventi Varšuvoje karalius pradėjo grįžęs iš 1611 metų karo su Maskva. Tuo metu jau buvo baigta perstatyti Varšuvos pilį.

***

Tačiau sostinės perkėlimas anuomet nebuvo patvirtintas jokiais dokumentais. Oficialiai Varšuva nebuvo Lenkijos sostinė iki valstybės žlugimo 1795 metais. Oficialiai buvo sakoma, kad Varšuva yra Jo Didenybės Karaliaus gyvenamoji vieta.

Vokiečių puslapio vertimas:

Pirmoji įtvirtinta gyvenvietė Varšuvos apylinkėse buvo pastatyta IX amžiuje. Ji vadinosi Bródno. Ji buvo pastatyta ant pelkėmis apsuptos aukštos kopos ir aptverta stačių rastų siena. XI amžiuje per sukilimą buvo sunaikinta. Antroji įtvirtinta gyvenvietė Varšuvos apylinkėse buvo Jazdovo (Jazdów) pilis, pastatyta XII amžiuje. Tai buvo mozūrų kunigaikščio sodyba. Dabar toje vietoje stovi Ujazdovo (Ujazdowski) pilies rūmai. Jazdovo pilį 1262 metais sunaikino Mindaugas. Vėliau toje vietoje atsirado mažos gyvenvietės Kamion, Gocław ir Solec. Mazovijos sritį X amžiuje užkariavo lenkų kunigaikštis Mieško I. Tuo laiku žymiausias Mazovijos miestas buvo Plockas, stovintis prie Vyslos 100 kilometrų žemiau nei Varšuva. XI amžiuje trumpai prie Wladislovo I Plockas buvo Lenkijos sostinė.

***

Vis dėlto miesto vardo šaknis rodo esanti sūduvių-jotvingių kilmės, kurie čia gyveno prieš mozūrų atsikraustymą. Miesto įkūrimo legendoje apie žveją Varzą ir jo žmoną Savą gali būti tiesos: vardas reiškia žvejybos vietą, nes senąja prūsų kalba žodis „warza“ reiškia žuvų užtvanka, o žodis „saw“ žvejo valtį su skylėta dėže, kuria semdavo žuvis.

5

Verta pacituoti dar vieną šaltinį, kuriame aprašomas žvejybos būdas, vadinamas „varža“. Tas šaltinis: Д. К. Зеленин, Восточно сл ав янская этнография, Москва , 1991. D.Zelenino knyga pirmą kartą buvo išleista vokiečių kalba 1927 metais Leipcige. Maskvos leidimas yra vertimas iš vokiečių kalbos. Knygoje apie „varžą“ rašoma taip: „Реку перегораживают забором, сквозь который рыба пройти не может; в середине забора оставляют узкий проем, около которого на дне реки помещают вершу. Рыба за неимением другого прохода поневоле идет в вершу, выбраться оттуда она не может. Upę pertveria perkolu, per kurį žuvys pralįsti negali. Perkolo vyduryje paliekamas siauras tarpas. Upės dugne prie tarpo statoma varža. Žuvys, neturėdamos kito kelio, palei perkolą plaukia į vidurį ir papuola į varžą, iš kurios negali išeiti.“ Knygoje yra perkolo ir varžos nuotraukos. O taip pat rašoma, kad kol nebuvo garlaivių, perkolai buvo statomi net didžiųjų upių žemupiuose, pavyzdžiui, Kamos. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „varža“ aiškina taip: „varža iš vytelių pintas prietaisas su užgerkliu žuvims gaudyti; bučius: varžas į perkolą stato.“ D.Zelenino knygoje varža apibūdinama irgi taip pat, tik rusiškai varža vadinasi верша. Varža ir верша tas pats žodis ir juo vadinamas tas pats prietaisas. Tik garsas „ž“ nudilo, susilpnėjo ir tapo „š“.

Apie karus su jotvingiais daug rašo rusų istorikas N. Karamzinas veikale Н. М. Карамзин , История государства Российского, Москва , 1991 . Pirmas karas, minimas N. Karamzino, įvyko 1038 metais: „1038. Война с Ятвягами, Литвою...Ревностное благочестие и любовь к учению книжному не усыпляли его воинской деятельности. Ятвяги были побеждены Владимиром Великим; но сей народ, обитая в густых лесах, питаясь рыбною ловлею и пчеловодством, более всего любил дикую свободу и не хотел никому платить дани. Karas su jotvingiais ir lietuviais… Garbės troškimas ir knyginio tikėjimo (t. y. krikščionybės) meilė neleido jam nekariauti. Vladimiras Didysis nugalėjo jotvingius, tačiau ši tauta, gyvenanti tankiuose miškuose, besiverčianti žvejyba ir bitininkyste, labiau už viską vertino laisvę ir niekam nenorėjo mokėti duoklės.“ Antras karas vyko 1040 m. Karai tęsėsi apie du šimtus metų. Visi jie paminėti N. Karamzino veikale. Įdomu tai, kad kiekvieną kartą, kai tik rašoma apie karą su jotvingiais, visada jotvingių pusėje minimi lietuviai. Jotvingiai tiek gynėsi, tiek puolė visada kartu su lietuviais. Štai 1205 metų karas: „... не боясь ни хищных Ятвягов, диких обитатедей Подляшья, ни свирепых литовцев, коих Историк пишет, что Князь одерживая над ними победы, прягал несчастных пленников в соху для обрабатывания земли, и что в отечестве их до самого XVI века говорили в послсвицу: Романе! Худым живеши, Литвою ореши. ... nebijodamas nei plėšrių jotvingių, laukinių Polesės gyventojų, nei nuožmių lietuvių, kaip jų Istorikas rašo, kad jų tėvynėje iki pat XVI amžiaus sakydavo patarlę: Romane! Blogai gyveni, lietuviais ari.“ 1211 metų karas: „... разделение областей Галицкой и Владимирской (самое сие время опустошенной Ятвягами и Литовцами)… Galičo

6

ir Vladimiro sričių pasidalijimas (jas tuo pačiu metu apiplėšė jotvingiai ir lietuviai).“ Čia į rusų tarpusavio karą ir žemių dalybas įsikišo jotvingiai ir lietuviai. 1234 metų karas: „Даниил...Вместе с братом Василком смирив хищных Ятвягов и Литовцев... кроме непрестанных сшибок с Ятвягами… Danilas... su broliu Vasiklu sutramdė jotvingius ir lietuvius... be nenutrūkstamų kovų su jotvingiais...“ 1234 metais rusai kovojo ne tik su jotvingiais ir lietuviais, bet ir su kitais kaimynais. Aš kitus praleidau, o cituoju tik kovas su lietuviais ir jotvingiais.

Rusų, lenkų ir vokiečių šaltiniai rašo tą patį – karą su jotvingiais tiek rusai, tiek lenkai pradėjo iškart po krikšto. Rusai giriasi, kad juos į karą prieš jotvingius stūmė knyginio tikėjimo (t. y. krikščionybės) meilė. Rusai labai giriasi, kad jie labai kultūringi, nes krikštyti, o jotvingiai laukiniai. Ką sako atviras rusų prisipažinimas, kad į karą juos stūmė krikščioniškas tikėjimas? Čia ir aklas gali matyti, kad rusams ir lenkams apsikrikštijus naujasis tikėjimas, tiksliau, to tikėjimo kulto tarnai agitavo ir vertė valdovus pulti ir naikinti savo kaimynus tik dėl to, kad tie nekrikščionys. Kulto tarnų jėga didelė. Jie tais laikais visose šalyse buvo valdovų vaikų auklėtojai. Kai iš mažens vaikai – būsimieji valdovai girdi iš auklėtojų vien tik tai, kad reikia nekrikštytus kaimynus išnaikinti, tai užaugę tą ir daro. Auklėjimo jėga didžiulė. Faktiškai po rusų ir lenkų krikšto prasidėjo kryžiaus karai prieš prūsus, jotvingius ir lietuvius. N.Karamzinas pateikė labai vertingų žinių – jotvingių gyvenamoji vieta yra Polesė, o labai svarbūs jų verslai buvo žvejyba ir bitininkystė. Ir svarbiausia, kad jotvingiai tiek gynėsi, tiek puolė

visada kartu su lietuviais. Tai yra akivaizdus įrodymas, kad lietuvių ir jotvingių valstybė buvo bendra. Lietuvos istorikai po šiai dienai neatsikrato svetimųjų valdžių įskiepytos vergiškos folosofijos ir anot V. Kudirkos drebina kinkas, todėl nenori net matyti kokia buvo Lietuvos praeitis iš tikrųjų, o tik kartoja mūsų brangių kaimynų rusų, lenkų ir vokiečių propagandinius prasimanymus. Vokiečiai sako, kad Mazovija, o rusai, kad Polesė buvo Jotvingių žemė netgi 13 amžiuje ir, kad lietuviai su jotvingiais visas kovas kovojo kartu, o mūsų istorikai įrodinėja, kad tos žemės nuo senų senovės, nuo pasaulio sukūrimo buvo grynai slavų žemė, o jotvingius talpina apie Marijampolę. Ar galima suteikti geresnę paslaugą lenkų ir rusų istorijos klastotojams? Rusai puolė jotvingius ir lietuvius apie du šimtus metų. Karas vyko be pertraukos. Galų gale karas baigėsi visišku rusų pralaimėjimu. Haličo, Vladimiro, Kijevo ir kitas pravoslaviškų kryčiuočių žemes užkariavo lietuviai.

Dabar sudėjus visus šaltinius į vietą matyti toks vaizdas:

Lenkijos sritis Mazovija iki mozūrams atsikraustant buvo jotvingių žemė. Lenkai prieš jotvingius karą pradėjo po Lenkijos krikšto. Anot vokiečių lenkai vakarinę jotvingių žemės dalį užkariavo 10-me amžiuje. 11-me amžiuje įvyko sukilimas ir lenkai

7

buvo išvyti. Antrą kartą lenkai užkariavo XII amžiuje ir pasistatė Jazdovo pilį. Lenkai rašo, kad kelias iš Rusijos į Baltijos pajūrį ėjęs Bugo pakrantėmis buvo perkeltas į Vyslos kairįjį krantą, o Jazdovo pilis saugojo tą kelią. Tai buvo padaryta siekiant sugumo, nes lietuviai puolė iš rytų. Faktiškai Boleslovo Kreivalūpio laikais 1107-1138 Lenkijos valdžia siekė kairįjį Vyslos krantą, o Jazdovas buvo pasienio pilis. Faktiškai išeina, kad dešinysis Vyslos krantas buvo arba niekieno žemė, arba priklausė lietuviams. Mazovijos svarbiausi miestai Plockas ir Jazdovas (Varšuva) buvo Mindaugo 1262 metų pavasarį atkariauti iš lenkų ir priklausė Lietuvai maždaug iki 1300-ųjų metų. Išeina, kad Mindaugas išvadavo jotvingius. Tiksli praradimo data nežinoma, žinoma tik tiek, kad apie 1300-uosius lenkai Varšuvoje pasistatė pilį, o tai yra įrodymas, kad jie pilį statė ne šiaip sau, o siekdami išlaikyti užkariautą kraštą. Taip daro visi. Lenkai – ne išimtis. Tvirtovės užkariautame krašte statomos tuoj pat tik užkariavus, vadinasi Varšuvos apylinkes lenkai užėmė apie 1300-sius. Kadangi Plockas ir Varšuva yra prie Vyslos, tai aišku, kad abiejuose krantuose kažkokį plotą apie 30 metų valdė lietuviai. Lietuvos istorikai visi lyg susitarę kartoja mūsų priešų šmeižtą, kad Lietuva senovėje buvusi mažytė kelių valsčių valstybėlė. Net dabar jau nepriklausomoje Lietuvoje išleistoje knygoje: Alfredas Bumbliauskas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, R. Paknio leidykla, 2005 kartojamas tas pats šmeižtas. Anot A. Bumbliausko, Mindaugo laikų Lietuvos žemėlapis apima LTSR ir trupučiuką Baltarusijos, t. y. Gardiną, Lydą, Ašmeną... tuo tarpu senųjų laikų raštininkai (metraščiai) ir lenkų, rusų, vokiečių dabartiniai istorikai rašo visai ką kitą. Ką jie rašo, aš citavau aukščiau.

Lietuvos ribos Mindaugo laikais ėjo anapus Vyslos. Tai faktas.

Antra išvada – Varšuvos miesto vardas yra kilęs iš žodžio „varža“. Vokiečiai visiškai teisingai sako, kad varža tai žvejybos vieta. Perkolą sukalti ir varžą statyti galima tik toje vietoje, kur upė teka ramiai. Sraunioje kunkuliuojančioje upės vietoje to nepadarysi. Kitas dalykas – Varšuva iš pat pradžių buvo žvejų gyvenvietė, o žvejyba buvo vienas svarbiausių jotvingių verslų. Upėje buvo statomos varžos, tai ir gyvenvietė gavo Varžuvos vardą. Tokie dalykai pasaulyje labai dažnai atsitinka. Slavų kalbose garsas „ž“ nudilo į „š“, todėl dabar turime Varšuvą. Varža yra nuo žodžio veržti. Upėje iš abiejų pusių nuo krantų ligi vidurio kalamas perkolas, o viduryje paliekamas siauras tarpas, kuriame statoma varža. Upė tarytum suveržiama, suspaudžiama. Paliekamas tik siauras praėjimas. Todėl vokiečiai visiškai teisingai aiškina, kad varža yra žvejybos vieta, nes ne bet kur galima varžą statyti. O tas faktas, kad išliko senasis jotvingiškas-lietuviškas pavadinimas, sako, kad vietiniai gyventojai lenkams užkariavus vietovę niekur nepasitraukė, o liko gyventi vietoje ir ilgainiui buvo sulenkinti. Jei jotvingiai būtų pasitraukę, tai būtų išnykęs ir vietovės jotvingiškas-lietuviškas pavadinimas. Prie Vilniaus, tarp Vilniaus ir Nemenčinės, teka upelis Veržuva ir prie upelio yra gyvenvietė Veržuva. Lenkai tvirtina, kad pirminė miesto vardo lytis turėjusi būti Varšova, nes to

8

laiko lotyniškuose raštuose rašoma Varsovia, o prancūziškuose – Varsovie. Mums tai neturi jokios reikšmės. Lietuvoje yra Liškiava, Batniava, Pernarava, Linkuva, Šeduva, Varduva, Kernavė, Senovė, Romovė, Ringovė... Priesagos -uv, -av ir -ov lietuvių kalboje reiškia visiškai tą patį, tik žmonės vienoje vietoje taria vienaip, kitoje – kitaip.

Lenkijos sostinė turi šimtaprocentinai lietuvišką vardą ir stovi buvusioje mūsų žemėje.

Trečia išvada – Varšuva niekada nebuvo senosios Lenkijos sostinė. Primenu – Liublino seime, tame, kur buvo sudaryta Liublino unija, lietuvių ir lenkų delegatai sutarė, kad bendras lietuvių ir lenkų seimas bus šaukiamas Varšuvoje, nes šis miestas yra pusiaukelėje tarp Lenkijos sostinės Krokuvos ir Lietuvos sostinės Vilniaus. Pusiaukelė – gera vieta susitikimams. Kadangi pasibaigus Jogailaičių giminei karalius pradėta rinkti, tai ir karalių renkantis seimas irgi rinkosi Varšuvoje, o sudegus Vaveliui į Varšuvą persikėlė gyventi ir karalius. Bet Lenkijos sostinė po senovei liko Krokuva. Kadangi Varšuvoje sėdėjo bendra Abiejų Tautų Respublikos valdžia ir rinkdavosi abiejų tautų bendras seimas, tai mieste savo rezidencijas statėsi tiek Lenkijos, tiek Lietuvos didikai. Miesto kultūriniame gyvenime dalyvavo ir jį kūrė ir lenkai, ir lietuviai. Primenu, kad iki bendros valstybės žlugimo, valstybinė kalba buvo ne lenkų ir ne lietuvių, o lotynų. Ja buvo rašomi visi valdžios nutarimai, įsakymai, teismų aktai ir ja buvo dėstoma universitete. Lenkijos sostine Varšuva tapo tik atkūrus Lenkijos nepriklausomybę 1918

metais. Visas Varšuvos kultūrinis paveldas iki 1918 metų vienodai teisėtai priklauso tiek lenkams, tiek lietuviams. Dabar lenkai savinasi visą Varšuvos kultūros paveldą. To negalima leisti. Kas yra mūsų, tai mes ir turime sakyti, kad tai mūsų ir neleisti, kad lenkai klastotų praeitį ir savintųsi kas jiems nepriklauso.

9

Lenkų užkariauta Jotvingių žemės dalis Dabar ji vadinasi Mazovija

Mazovija XII–XVII amžiais

1

Mazovijos vaivadija dabartinėje Lenkijoje

Mazovija, šiaurinė Liublino ir pietinė Palenkės vaivadijų dalis yra vakarinė, Lenkijai priklausanti, Jotvingių žemės dalis, o rytinė Jotvingių žemė dabar priklauso Ukrainai ir Baltarusijai.

Parašė Pranas Valickas

1