DARNI REGIONŲ PLĖTRA Lietuvos regioninės politikos gairės

(baltoji knyga)2017-2027

2017 m. spalio 11 d.

1

Turinys TOC \h \u \z HYPERLINK "" \l "_Toc495405736"2017-2027 PAGEREF _Toc495405736 \h 1

I. ĮVADAS

II. REGIONINĖS POLITIKOS IŠŠŪKIAI

NETOLYGUS EKONOMINIS AUGIMAS ir SOCIALINĖ ATSKIRTIS

MAŽĖJANTIS GYVENTOJŲ SKAIČIUS IR SENSTANTI VISUOMENĖ

IŠORĖS VEIKSNIAI

REGIONINĖ POLITIKA LIETUVOJE

SĖKMINGOS REGIONINĖS POLITIKOS PRIELAIDOS

ASPKRITYS TURI TAPTI AUKŠTOS PRIDĖTINĖS VERTĖS REGIONAIS

PIRMIAUSIA REIKIA KURTI KOKURENCIJGAS DARBO VIETAS IR TIK PASKUI – SOCIALINĘ INFRASTRUKTŪRĄ

GYVENTOJAMS TURI BŪTI GARANTUOTOS GERIAUSIOS VIEŠOSIOS PASLAUGOS UŽ OPTIMALIĄ KAINĄ

REGIONŲ PLĖTRA PRIVALO APIMTI DAUGIAU NEI TIK ES INVESTICIJAS

VISOSE VALSTYBĖS VIEŠOSIOSE POLITIKOSE TURI RASTIS KOORDINUOTA REGIONINĖ DIMENSIJA

PLANUOJAMI POKYČIAI

III. SĄVOKOS

IV. REGIONINĖS POLITIKOS STRATEGIJA

ILGALAIKIS LIETUVOS REGIONINĖS POLITIKOS TIKSLAS

REGIONINĖS POLITIKOS PRINCIPAI

REGIONINĖS POLITIKOS UŽDAVINIAI

10 ŽINGSNIŲ REFORMA

VEIKSMAI

V. PRIEDAI

2

I. ĮVADASNors pagal teritorijos plotą ir gyventojų skaičių Lietuva yra santykinai

maža valstybė, visgi egzistuoja pastebimi ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp atskirų jos dalių. Kaip ir daugelyje kitų šalių, šie skirtumai yra nulemti žmonių gyvenimo ir judėjimo tendencijų, globalių ir nacionalinių ekonominių ir socialinių veiksnių.

Skatinant tolygų Lietuvos teritorijos vystymąsi ir mažinti atskirtį turi būti pasitelkta veiksminga regioninė politika.

Regioninės politikos esmę geriausiai apibūdina teritorinės sanglaudos siekis – užtikrinti, kad bet kuris žmogus galėtų kuo geriau pasinaudoti visomis savo gyvenamosios vietos, valstybės, Europos Sąjungos ir globalaus pasaulio galimybėmis, o kartu ir įdėti savo indėlį į tvarų ir tolygų savo valstybės vystymąsi.

Lietuvos regioninės politikos gairės (toliau – Baltoji knyga) rengiamos siekiant suderinti nacionalinės valdžios ir vietos savivaldos institucijų bei socialinių ir ekonominių partnerių tolygios valstybės teritorinės sanglaudos vizijas ir veiksmus joms pasiekti.

Alytau

s apsk

ritis

Kaun

o apsk

ritis

Klaipė

dos ap

skritis

Marijam

polės

apskr

itis

Panevė

žio ap

skritis

Šiaulių

apskr

itis

Taurag

ės ap

skritis

Telšių

apskr

itis

Utenos

apskr

itis

Vilniau

s apskr

itis0

100

200

300

400

500

600

350.9393 407.6

324.9 342.5 334.7389.2

336 328

499.4

361

Namų ūkių pajamos (vienam asmeniui)Mažiausia pinigų suma reikalinga įprastiems poreikiams patenkinti

1 pav. Namų ūkių pajamos pagal regionus (Lietuvos statistikos departamentas1, 2016 m.)

Regioninei politikai būdingas ilgas ciklas, kurio metu būtina užtikrinti visų partnerių veiksmų nuoseklumą ir tvarumą. Baltoji knyga aprėpia ne tik

1 2016 m. Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimas, Lietuvos statistikos departamentas3

neatidėliotinas priemones tvariai, tolygiai plėtrai, bet ir ilgalaikio Lietuvos savivaldybių ir regionų konkurencinio potencialo didinimo galimybes bei priemones. Jos siekis – nubrėžti ilgalaikę regioninės plėtros perspektyvą, kuri tęstųsi bent keletą politinių ciklų ir būtų suderinta su ES ilgametėmis finansinėmis perspektyvomis.

Todėl šis dokumentas apima laikotarpį nuo 2017 m. iki 2027 m.

II. REGIONINĖS POLITIKOS IŠŠŪKIAINepaisant to, kad visoje Lietuvos teritorijoje gražėja aikštės ir parkai,

gyventojai emigruoja į užsienį arba Vilnių, visuomenė sensta, sunku pritraukti aukštą pridėtinę vertę kuriančių privačių investicijų. Tai yra pagrindiniai Lietuvos regioninės politikos iššūkiai.

NETOLYGUS EKONOMINIS AUGIMAS ir SOCIALINĖ ATSKIRTIS

2 pav. Lietuvos apskritys (administracinis suskirstymas, transportas, paslaugos)

Lietuvos apskritys, sudarytos 1994 m.2 sovietmečiu vystytų tradicinės pramonės centrų3 aptarnavimo zonų pagrindu, dėl skirtingos geografinės padėties, infrastruktūros pasiekiamumo pasiekė skirtingą ekonominio išsivystymo lygį. Ženkliai skiriasi tiek gerovę atspindintys rodikliai, pavyzdžiui, 2 Lietuvos Respublikos Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas3 1964 m. LTSR miestų plėtros ir pramonės išdėstymo schemos pagrindu vykdyta 10 (skirtingo rango) miestų ir jų regionų plėtra. Šis rajonavimas tapo pagrindu apibrėžiant apskričių ribas.

4

nedarbo lygis (nuo 5,1 % Klaipėdos apskrityje iki 13,7 % Utenos apskrityje)4, vidutinės pajamos (nuo 325 euro per mėnesį Utenos apskrityje iki 499 euro per mėnesį Vilniaus apskrityje), migracija (tiek vidinės, tiek ir išorinė).

Kiek mažesni, tačiau taip pat ženklūs skirtumai tarp užimtumo lygio rodiklių (15– 64 m. amžiaus gyventojų grupėje nuo 62,6 % Marijampolės apskrityje iki 74,7 % Vilniaus apskrityje).5

Lietuva jau pasiekė ES 2020 tikslą (75 proc. užimtų 20–64 m. amžiaus gyventojų) užimtumo srityje. 2016 m. užimtumo lygis (20–64 m.) siekė 75,2 proc., miestuose – 79,1 proc., kaimo vietovėse – 67 proc. Tačiau užimtumo lygio skirtumai tarp miesto ir kaimo vietovių (2012–2015 m. mažėję) 2016 metais vėl išaugo ir siekia 12,1 proc. punkto (t.y. iš esmės atitinka 2011 m. buvusį skirtumą – 12,0 proc. punkto).

Kiekybinis užimtumo augimas atskleidžia „kokybiško užimtumo“ spragas, darbo vietų didesnę pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose trūkumą. Didelės darbo sąnaudos, lyginant su sukuriama pridėtine verte yra žemų technologijų taikymo pasekmė (tačiau dažnai įvardijama kaip „darbo jėgos trūkumas“). Tuo pat metu didelės darbo sąnaudos tampa kliūtimi mokėti darbuotojams daugiau. Ši problema būdinga ne vien vietinėms, bet pritraukiamoms užsienio investicijoms – darbo sąnaudos užsienio kapitalo įmonėse6 sudaro iki pusės pridėtinės vertės – todėl pagrįsta rizika, kad kylat darbo užmokesčiui investuotojai perkels veiklą į pigesnės darbo jėgos šalis (šio proceso požymiai jau matomi stebint vykstantį paslaugų centrų iškėlimą).

Gyventojų užimtumas ir pajamos daugelyje savivaldybių leidžia patenkinti tik minimalius – išgyvenimo poreikius (žr. 1 pav.) 7. Ir šiuo atveju svarbu ne tik tai, kad egzistuoja regioniniai netolygumai, bet ir tai – kad pajamų lygis daugelyje regionų (6 iš 10) nesiekia pačių gyventojų nurodomos (vidutinės) sumos, reikalingos patenkinti įprastinius poreikius. Žinoma, skirtingose teritorijose skiriasi ir pragyvenimo išlaidos, tačiau bendroji tendencija rodo tai, kad ir regioninė politika negali remtis tiesiog išteklių perskirstymu, o prisidėti prie pajamų augimo.

Gerovės lygio skirtumai tampa dar ženklesni lyginant atskiras savivaldybes, Vidutinis bruto darbo užmokesčiui šalyje 2016 m. siekė 748,0 eurų (neto 583,9 euro), tuo tarpu atskirose savivaldybėse bruto darbo užmokesčio dydis svyravo nuo 852,1 euro (Vilniaus m.), 822,4 (Kėdainių r.), 793,6 (Klaipėdos m.) iki 550,3 (Zarasų r.), 546,2 (Kalvarijos) ar net 540,3 (Šalčininkų r.) savivaldybėse.8 Tai reiškia, jog darbo pajamos tarp skurdžiausios ir turtingiausios savivaldybės skiriasi daugiau nei 1,5 karto.

4 2016 m. Gyventojų užimtumas ir nedarbas, Lietuvos statistikos departamentas 5 2016 m Gyventojų užimtumas ir nedarbas, Lietuvos statistikos departamentas6 2016 m. Užsienio kapitalo įmonių rodikliai, Lietuvos statistikos departamentas7 2016 m. – 361 Eur. vienam namų ūkio nariui per mėnesį, Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimas, Lietuvos statistikos depratamentas8 2016 m. Darbo užmokestis apskrityse ir savivaldybėse, Lietuvos statistikos departamentas

5

MAŽĖJANTIS GYVENTOJŲ SKAIČIUS IR SENSTANTI VISUOMENĖNuo pat 1990 metų valstybėje stebima ryški demografinės situacijos

blogėjimo tendencija. Vienintelė Vilniaus apskritis išlaiko santykinai pastovų gyventojų skaičių, tačiau didžiąja dalimi vidinės migracijos iš kitų Lietuvos regionų sąskaita.

3. pav. Gyventojų skaičiaus pokyčiai ES regionuose 2005–2015 (Eurostat)

Lietuvos sociodemografinės politikos Baltoji knyga (rengiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) pateikia esmines įžvalgas ir gaires tolesnės demografinės politikos plėtrai. Šios įžvalgos yra itin svarbios formuojant regioninę politiką, o kartu ir skatina ieškoti daugiau „regionininės dimensijos“ bendrojoje šalies demografinėje ir būsto politikoje.

Didžiausią grėsmę regioninės plėtros procesams kelia tai, kad visose šalies apskrityse 2017 m. demografinės senatvės koeficientas ženkliai viršija 100 (100 = vaikų iki 15 m. ir vyresnių nei 65 m. asmenų yra po lygiai). Ypač sparčiai sensta Utenos (demografinės senatvės koeficientas = 196), Alytaus (175) ir Panevėžio (163) apskritys. Mažiausias demografinės senatvės koeficientas 2017 m. buvo Vilniaus apskrityje (106). Dėl susidariusios disproporcijos tarp vaikų ir vyresnio amžiaus gyventojų, gyventojų skaičiaus mažėjimas yra užprogramuotas daugeliui metų į priekį. Šiuos procesus gali pakeisti tik kardinaliai pasikeitę migracijos srautai. Atitinkamai, regioninė politika turi ne tik prisitaikyti, bet ir prisidėti prie migracijos procesų subalansavimo – pritraukti naujus gyventojus į regionus.

Sutariama, kad migracijos priežastys yra ne tik ekonominės (didesnio darbo užmokesčio paieškos), bet ir psichologinės. Be kitų priežasčių, gyventojai emigruoja, ir dėl to, kad nepasitiki valstybe ir valstybės institucijomis (pasitikėjimas ministerijomis – 41 proc., Vyriausybe – 40 proc., Seimu – 27

6

proc.)9 Gyvenamos vietos pasirinkimą lemia ir gyvenimo, mokymosi, darbo ir verslo Lietuvos regionuose įvaizdis, kuris yra tiesiog blogas (viešoje erdvėje ir iš lūpų į lūpas perduodamos žinutės: „nėra ką veikti“, „nėra darbo“, „pigi darbo jėga“, „prasigėręs kaimas“). Šiuo atveju itin svarbu tai, kad savivaldybių seniūnijos (61 proc.) ir pačios savivaldybės (58 proc.) turi aukštesnį (lyginat su centrine valdžia) gyventojų pasitikėjimo reitingą10 – todėl jų tinkamai suformuluotos ir perduodamos žinutės turi daugiau galimybių būti išgirstos.

Nepalanki gyventojų amžiaus struktūra, žemas gimstamumo lygis ir emigracija lemia ne tik bendrai mažėjantį regionų investicinį patrauklumą, galimybę kurti naujas darbo vietas, teritorijos gyventojų viešųjų paslaugų “perkamąją galią” (surenkamus mokesčius), bet ir kardinaliai besikeičiančias paslaugų gavėjų tikslines grupes ir neadekvatų gyventojų poreikiams socialinės infrastruktūros pasiskirstymą.

Efektyvus paslaugų teikimas ir funkcionali darbo rinka pirmiausiai siejasi su gyventojų mobilumu. Tačiau keleivių apyvartos augimas Lietuvoje ženkliai atsilieka nuo BVP augimo (indeksas - 54,1/100, lyginant su baziniais 2005 metais)11, tuo tarpu vidutiniškai ES keleivių apyvartos pokyčiai nuo BVP pokyčio skyrėsi nedaug (97,1/100).

Pav. Kelionių/BVP indeksas – baziniai metai –2005, Eurostat

IŠORĖS VEIKSNIAI

Planuojant Lietuvos regioninę politiką ir siekiant išlaikyti tvarią regionų plėtrą bei ilgalaikį konkurencingumą, būtina atsižvelgti ir į išorės veiksnius:● Globalizacija sudaro galimybes eksporto plėtrai ir investicijų pritraukimui,

bet taip pat reikalauja didinti šalies ir jos regionų konkurencingumą;

9 2015 m. Pasitikėjimo Valstybės ir savivaldybių institucijomis ir aptarnavimo kokybės vertinimas, Vidaus reikalų ministerija.10 Ten pat.112000-2014 m. keleivių apyvartos ir BVP indeksas, Eurostat

7

● 4.0 pramonės revoliucija sudaro galimybes didinti našumą, tačiau gresia tradicinių ūkio šakų užimtumo mažėjimu ir reikalauja aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų;

● Europos Sąjungos tolimesnės raidos perspektyva kelia klausimų dėl ES biudžeto dydžio, jo struktūros bei investicinės politikos įrankių;

● Besikeičiančios migracijos tendencijos ir regiono geopolitinė padėtis, leidžia Lietuvai tapti imigrantų traukos šalimi.

Veiksminga regioninė politika gali suderinti vietos savivaldos, regionų ir valstybės veiksmus skatinant ekonominį augimą ir kuriant palankią gyvenamąją aplinką visoje Lietuvos teritorijoje.

REGIONINĖ POLITIKA LIETUVOJE

Konstitucija nustato, kad Lietuvoje veikia vietos savivalda (60 savivaldybių), o aukštesnio lygio administraciniuose dariniuose valdymą organizuoja vyriausybė. Nuo 1994 m. Lietuva yra administraciškai suskirstyta į 10 apskričių. Jose sudarytos regionų plėtros tarybos, į kurių sudėtį įeina merai, deleguoti savivaldybių tarybų nariai ir socialiniai-ekonominiai partneriai.

Regioninės politikos įgyvendinimo institucinė struktūra yra apibrėžta Regioninės plėtros įstatymu. Seimas vykdo įstatymų leidybos ir parlamentinės kontrolės funkcijas, Vyriausybė priima strateginius sprendimus, Vidaus reikalų ministerija (VRM) formuoja ir koordinuoja regioninę politiką, kitos ministerijos pagal kompetenciją atsako už atskirų regioninės politikos priemonių įgyvendinimą, Nacionalinė regioninės plėtros taryba atlieka strateginių sprendimų derinimo tarp nacionalinio, regioninio, vietos lygmens institucijų ir socialinių partnerių funkciją, apskričių lygiu veikia regionų plėtros tarybos, kurių sekretoriatų funkcijas atlieka Regioninės plėtros departamentas prie VRM, o savivaldybės dalyvauja planavimo dokumentų rengime bei įgyvendinime.

SĖKMINGOS REGIONINĖS POLITIKOS PRIELAIDOS

Lietuvoje prikurta regioninės politikos mechanizmų ir skiriama didelė viešųjų investicijų (Europos Sąjungos ir Valstybės investicijų programos) dalis savivaldybėms bei regionų plėtros taryboms, tačiau norint, kad ši sistema būtų veiksminga, būtina peržiūrėti regioninių sprendimų logiką.

ASPKRITYS TURI TAPTI AUKŠTOS PRIDĖTINĖS VERTĖS REGIONAIS

Iki šiol regionų plėtros problemas buvo siekiama spręsti įvairiais būdais didinant regionų plėtros tarybų savarankiškumą. Tačiau jos neturi galių spręsti regioninio lygmens problemas, o jų mandatas baigiasi atstovaujant atskirų savivaldybių ar socialinių grupių interesams. Palaipsniui vykstant įvairių valdymo sričių reformoms, vis mažiau valstybės institucijų teritorinių padalinių veiklos teritorija atitinka apskričių ribas ir apskritis faktiškai nebeatitinka

8

administracinio regiono kriterijaus (regionas nėra naudojamas valstybės valdymui), tuo tarpu „tikslinių“ regioninių sudarymo tikslai nėra aiškiai susiję su regionine politika (statistinių regionų sudarymas kaip prielaida neprarasti dalies ES fondų ir pan.). Todėl faktiškai galima kalbėti tik apie gana smulkius teritorinius vienetus – savivaldybes, kurie veikia teritoriniu principu ir turi realias politikos formavimo ir įgyvendinimo galias (funkcijas, valdžią, biudžetą). Kitaip tariant, neegzistuoja keletą savivaldybių jungiantis subjektas, kuris galėtų prisiimti regiono valdytojo, ūkvedžio, šeimininko teises.

Būtina įgalinti Lietuvos regionus vykdyti kryptingą regiono plėtrą, įtraukiant į sprendimų procesus vietos savivaldą bei ekonominius ir socialinius partnerius.

PIRMIAUSIA REIKIA KURTI KOKURENCIJGAS DARBO VIETAS IR TIK PASKUI – SOCIALINĘ INFRASTRUKTŪRĄ

Iki šiol regioninės politikos (regioninės plėtros) priemonės iš esmės veikė tik kaip perskirstymo mechanizmas – tikslinės ES investicijos, skirtos regionų plėtrai, neretai panaudojamos aplinkos gražinimui, o ne ekonominei restruktūrizacijai ir gerai apmokamoms darbo vietoms kurti.

Vietos savivaldai nepriskirta ekonominės plėtros skatinimo funkcija ir nenumatytos finansinės paskatos už sėkmingą vietos ekonominę politiką (sukurtas kokybiškas darbo vietas). Valstybės investicijų planavimo sistemos ydos nesudaro prielaidų finansuoti regionams svarbiausių ir finansiškai tvarių projektų bei jų greitai įgyvendinti.

Būtina sutelkti vietos, regiono ir valstybės valdžios institucijų pastangas ekonominės aplinkos gerinimui visoje Lietuvos teritorijoje.

ES struktūrinės paramos modelis, kur Lietuva, kaip ir daug kitų mažų valstybių, buvo traktuojama kaip vienas regionas, turėjo ženklų poveikį dabartinei regioninės politikos sampratai. Nusistovėjo centralizuoto strategijų rengimo, prioritetų formavimo bei investicinių išteklių skirstymo principai. Vietos lygmuo, kur vyksta realus gyvenimas ir turi būti sprendžiamos realios problemos ir sukuriamos palankios sąlygos esamam potencialui efektyviau panaudoti, menkai dalyvavo strateginiuose procesuose, savivalda nebuvo pakankamai įgalinta identifikuoti poreikius ir iššūkius, mobilizuoti reikiamus išteklius ir vietos dalyvius ekonominei ir socialinei plėtrai užtikrinti savo valdomojoje teritorijoje. Dabar yra laikas, kai savivalda yra pasirengusi prisiimti atsakomybę už kompleksinę teritorijų plėtrą ir perimti į savo rankas vietos ir regionų plėtros skatinimo bei užtikrinimo atsakomybę.

GYVENTOJAMS TURI BŪTI GARANTUOTOS GERIAUSIOS VIEŠOSIOS PASLAUGOS UŽ OPTIMALIĄ KAINĄ

Nuolat mažėjant gyventojų skaičiui, esamas užimtumo, paslaugų ir infrastruktūros kokybės lygis yra įmanomas tol, kol gyventojų realių pajamų augimas viršija gyventojų skaičiaus mažėjimą. Kitu atveju patenkama į uždarą ratą ir didelė dalis teritorijos palaikoma tik išorinės paramos (daugiausiai investicijų į fizinę infrastruktūrą) pagalba, o viešąsias paslaugas teikiančios

9

įstaigos yra suinteresuotos ne paslaugų kokybės gerinimu, bet išlikimu per kitą „reformą“ ar „optimizaciją“.

Kasdienė žmonių veikla (darbas, mokymasis, pramogos) dažnai nepaiso savivaldybių administracinių ribų ir kelia infrastruktūros, mokesčių bei atsiskaitymo už paslaugas iššūkius. Ypač tai pastebima tarp miestų ir vadinamųjų „žiedinių“ savivaldybių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus miestų ir rajonų savivaldybių). Miesto ir aplink išsidėsčiusios „žiedinės“ savivaldybės santykį apibūdina vadinamoji „zuikio“ problema, kuomet „žiedinė“ savivaldybė yra suinteresuota vykdyti liberalią gyvenamosios statybos politiką (nes nuo to didėja jos biudžeto pajamos), tačiau tuo pat metu nekuria pakankamos apimties viešosios infrastruktūros, siekdama, kad gyventojai toliau naudotųsi mieste esančių įstaigų paslaugomis. Savo ruožtu miesto savivaldybė siekia išvengti kitų teritorijų gyventojų aptarnavimo, taikydama įvairius ribojimus (priėmimo į mokyklas, darželius ir pan.) Tokiu atveju daugiausiai praranda naujai urbanizuotų teritorijų ir į gyvenamuosius rajonus virtusių sodų bendrijų gyventojai, gyvenantys ties savivaldybių riba.

Kai kuriais atvejais savivaldybės imasi iniciatyvos ir įgyvendina bendrus sprendimus, peržengiančius savivaldybių ribas (pvz. bendra miesto-priemiesčio vandentvarkos infrastruktūra ir plėtros planavimas, regioninės atliekų tvarkymo sistemos, Klaipėdos viešojo transporto regioninė sistema, bendra turizmo rinkodara ir pan.), tačiau šie pavieniai sprendimai nėra tapę įprastine praktika, ypač tokiose srityse kaip švietimas, kultūra, sveikatos priežiūra. Atsižvelgiant į geriausią tarptautinę praktiką būtina užtikrinti, kad administracinės Lietuvos teritorijos suskirstymo ribos geriausiai atitiktų gyventojų lūkesčius dėl viešųjų paslaugų ir galimybės dirbti bei gauti orų atlyginimą. REGIONŲ PLĖTRA PRIVALO APIMTI DAUGIAU NEI TIK ES INVESTICIJAS

Iki šiol ES finansavimas regionų plėtrai rėmėsi vadinamąja „kvotų sistema“, kuomet regionų plėtros taryboms deleguojama tam tikra ES fondų lėšų dalis (2007–2013 – 10,5 proc., 2014–2020 m. 16,2 proc.), kuri paskirstoma konkretiems regionams. Išankstinių kvotų nustatymas garantuoja, kad visos lėšos (nepriklausomai nuo realaus poreikio) bus panaudotos. Tačiau iš esmės nesprendžiama, kaip įgalinti tą lygmenį generuoti pajamas investicijoms, palengvinti priėjimą prie kreditavimo išteklių, mobilizuoti vietos ir užsienio investicijas, sukuriant palankią investicinę aplinką.

Ilgą laiką regionų plėtra buvo pagrįsta ES paramos lėšų perskirstymu, ribotai naudojant kitas paramos priemones bei nepakankamai įtraukiant socialinius ir ekonominius partnerius. Potencialiai mažėjant ES paramos lėšoms bei keičiantis paramos formoms būtina sukurti nuoseklų regioninės politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmą ir tvarų regionų ir vietos plėtrą įgalinantį teisinį, institucinį, administracinį bei finansinį pagrindą.

10

VISOSE VALSTYBĖS VIEŠOSIOSE POLITIKOSE TURI RASTIS KOORDINUOTA REGIONINĖ DIMENSIJA

Iki šiol valstybės ekonominė ir kitos politikos neturėjo aiškios regioninės dedamosios (dimensijos). Plėtra buvo planuojama daugiausiai sektoriniu pagrindu, neatsižvelgiant į atskirų Lietuvos regionų specifiškumą. Todėl viešoji infrastruktūra kuriama neatsižvelgiant į verslo plėtros potencialą, profesinės mokyklos ir kolegijos rengia absolventus nykstančioms arba mažai bendro turinčioms su regiono specifika ūkio šakoms (tradiciškai - statybininkus, barmenus ir padavėjus, teisininkus, vadybininkus), o net ir didžiausi investuotojai negali suderinti tinkamų darbuotojams viešojo transporto tvarkaraščių.

Nėra bendro susitarimo ir bendros vizijos dėl regioninės politikos, o tai lemia politikos fragmentiškumą – dėmesys regionų plėtrai periodiškai didėja ir mažėja pagal politinį ciklą ir neužtikrina procesų tvarumo.

Būtina koordinuoti visų valstybės viešųjų politikų strategijas ir veiksmus, pritaikant jas kiekvieno Lietuvos regiono specifikai ir taip kuriant sinergiją su savivaldos ir regionų veiksmais.

Valstybės turimos diplomatinių atstovybių tinklo ir specializuotų verslo (Versli Lietuva, Investuok Lietuvoje), mokslo ir švietimo (MOSTA), ES investicijų (CPVA) agentūrų kompetencijos turi būti nukreiptos padėti savivaldybėms ir regionams.

PLANUOJAMI POKYČIAI

Lietuvos regioninė politika sustiprins atsakingą ir kompetentingą savivaldą, įgalins ir kryptingai plėtos Lietuvos regionus, užtikrins darnią ir nuoseklią vietos, regionų ir valstybės plėtrą bei pagerins regionų įvaizdį. Jos ambicija – sukurti veiksmingą darnios plėtros mechanizmą, kuris būtų pritaikytas kiekvieno Lietuvos regiono specifikai ir efektyviai prisidėtų prie ekonominio išsivystymo augimo bei populiacijos didėjimo visoje valstybės teritorijoje.

III. SĄVOKOS

● Regionas: teritorija, pasižyminti geografiniu, socialiniu ir ekonominiu vientisumu ar valdymo principais, kurie išskiria ją iš kitų teritorijų. Taikant skirtingus apibrėžimo kriterijus, gali būti įvardijami skirtingo tipo regionai. Baltojoje knygoje regiono sąvoka vartojama įvardinant viešajam administravimui su jam būdingomis institucijomis, funkcijomis ir biudžetu

11

skiriamus regionus (administraciniai regionai) natūralias ekonominės plėtros, dirbančiųjų judėjimo, miesto ir kaimo vietovių sąveikos sistemas (funkcinės zonos) ir suderintos statistikos rengimui ir plėtros planavimui naudojamus regionus (statistiniai regionai).

● Administracinis regionas: tiksliai apibrėžtas ribas turinti teritorija, kurioje vykdoma viešojo administravimo veikla: administracinių sprendimų priėmimas, sprendimų įgyvendinimo kontrolė, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas.

● Funkcinis regionas: natūraliai susidariusi ir regioninės politikos priemonėmis remiama ekonominės plėtros, dirbančiųjų judėjimo, miesto ir kaimo vietovių sąveikos sistema, naudojanti bendrą infrastruktūrą, transporto ir paslaugų tinklą.

● Statistinis regionas: Europos Sąjungos unifikuotai teritorijų skirstymo į regionus nomenklatūrai (Nomenclature des Unités Territoriales Statistiques – NUTS), priskirtinas teritorinis vienetas, turintis tiksliai apibrėžtas ribas ir priskirtas atitinkamam hierarchiniam lygmeniui, pagal kurį rengiama suderinta ES ir EBPO statistika.

● Regioninė specializacija: regiono plėtros prioritetų ir jų įgyvendinimo priemonių visuma, koncentruojant žmogiškąjį ir finansinį kapitalą į produktyviausias ir perspektyviausias konkretaus regiono ekonominės plėtros sritis. Regioninės specializacijos įgyvendinimas apima specializuotą infrastruktūrą, tyrimus, švietimo ir kvalifikacijos kėlimo programas, informacijos sklaidą, rinkodarą ir privačių investicijų pritraukimą, , verslo iniciatyvų palaikymą.

● Regiono kompetencijų centras: kompetentingų regioninę politiką konkrečiame regione įgyvendinančių organizacijų tinklas, susidedantis iš koordinatoriaus (Regioninės plėtros departamento prie VRM teritorinio skyriaus), administruojančio ir plėtojančio vidinių ir išorinių ryšių veiklas ir atstovaujančio regiono interesams bei šiame tinkle dalyvaujančių viešojo ir privataus sektoriaus institucijų bei organizacijų ekspertų, teikiančių pagalbą kokybiškų ir pagrįstų regiono ir vietos lygmens plėtros strategijų, investicinių ir kitų projektų rengimui ir įgyvendinimui.

12

IV. REGIONINĖS POLITIKOS STRATEGIJA

ILGALAIKIS LIETUVOS REGIONINĖS POLITIKOS TIKSLAS Sudaryti oraus, aktyvaus, saugaus, sveiko ir patrauklaus gyvenimo ir darbo prielaidas visoje Lietuvoje.

REGIONINĖS POLITIKOS PRINCIPAI● Nuoseklumo: regioninės politikos priemonėmis sprendžiamos ilgalaikės

struktūrinės problemos. Siekiant pereiti iš reaguojančios į pokyčius į formuojančią pokyčius regioninę politiką būtina sutarti dėl ilgalaikių krypčių ir jų nuosekliai laikytis (neatmetant būtinybės prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir politikų teisės priimti politinius sprendimus).

● Plataus konsensuso: regioninės politikos dalyviai – Vyriausybė, Seimas, savivaldybės, socialiniai ir ekonominiai partneriai nėra tarpusavyje pavaldūs. O kuomet partneriai yra lygūs, politika yra koordinacinio pobūdžio, kuriai svarbu suprasti visų partnerių ekonominius, politinius, psichologinius motyvus, ir juos suderinti.

● Įrodymais grįsto valdymo: regioninė politika turi būti vykdoma vadovaujantis objektyvia ir patikima statistika, erdvinių ir didžiųjų duomenų analize, tiksliai identifikuojant poreikius ir galimybes; planuojamos reformos išbandomos pirmiausiai įsitikinant prielaidų pagrįstumu ir įgyvendinant pilotinius projektus, remiamasi gerosios tarptautinės praktikos pavyzdžiais.

REGIONINĖS POLITIKOS UŽDAVINIAI1. Stiprinti atsakingą ir kompetentingą vietos savivaldą

o siekiama padėti savivaldybėms geriau planuoti ir vykdyti savo funkcijas, didinti jų finansinį savarankiškumą, didinti paskatas pritraukti investicijas, efektyviai valdyti paslaugas ir infrastruktūrą ir suteikti visus tam būtinus įrankius – investicinę pagalbą, greitą ir efektyvų informacijos apie žemės sklypus, pastatus, paslaugas ir darbuotojus valdymą ir pateikimą, liberalizuoti valstybinės žemės nuomos investiciniams projektams taisykles.

2. Įgalinti ir kryptingai plėtoti Lietuvos regionuso siekiama atrasti Lietuvos regionų specifiškumą ir atskleisti jų

stiprybes, remiant atitinkamų sričių švietimo ir verslo plėtros ir kitas priemones, suformuoti stiprius ir atsakingus už savo plėtrą regionus, jiems perduodant didesnes plėtros planavimo ir valdymo galias – investicijų politikos įgyvendinimą, dalies viešųjų paslaugų valdymą ir didesnį savarankiškumą naudojant finansinius išteklius (ES finansinę paramą, VIP, kelių priežiūros ir plėtros programą ir finansų inžinerijos priemones); sudaryti galimybes trumposiomis maisto grandinėmis skatinti kaimo vietovių ekonomiką, sukurti alternatyvaus finansavimo

13

mechanizmą kiekvienai vietovei – Vietos plėtros fondą, derinantį subsidijas su finansinėmis priemonėmis ir privačiomis investicijomis; padėti gyventojams, kuriantiems šių regionų ateitį lengviau įsigyti būtą, auginti vaikus ir formuoti regiono identitetą kūrybiškos vietokūros pagalba.

3. Užtikrinti vietos, regionų ir valstybės plėtros darną ir nuoseklumąo siekiama sukurti efektyvią nacionalinio ir vietos bei regioninio

lygmens bendradarbiavimo platformą viešų ir privačių investicijų pritraukimo, ekonominės plėtros ir kitose srityse, spręsti naujai steigiamų ar reorganizuojamų valstybės įstaigų ir įmonių plėtros regionuose, paslaugų konsolidavimo tarpsavivaldybiniu ar tarpsektoriniu principu, viešųjų paslaugų reformų erdvinio modeliavimo, efektyvumo vertinimo ir kitus uždavinius, padedančius mažinti viešųjų paslaugų teikimo kaštus ir gerinti paslaugų kokybę; tobulinat regionų plėtros planų rengimo metodiką, bus palaipsniui pereita nuo sektorinio (žinybinio) plėtros planavimo prie subalansuotos regionų plėtros principų; įgyvendinant horizontaliai koordinuotą regioninę politiką nuolat veiks pokyčių komanda – operatyviai sprendžianti kelių ministerijų indėlio reikalaujančias regionines problemas.

4. Gerinti regionų įvaizdį ir vykdyti veiksmingą komunikacijąo siekiama įveikti mąstymo šablonus ir paskatinti žmones įvertinti savo

prioritetus ir remiantis objektyvia informacija rasti sau tinkamiausią gyventi, mokytis, dirbti ir kurti regioną, sukurti nuomonės formuotojų tinklą, kuris skleistų žinias apie regioninę politiką ir gyvenimą mažesnėse savivaldybėse. Ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas Lietuvos studentams (galimos darbo vietos ir numatomas atlyginimas bei privalumai, įsidarbinant mažose savivaldybėse). Pritraukiant investicijas dirbti su užsienio lietuviais.

10 ŽINGSNIŲ REFORMA1. Į savivaldos ir regiono plėtros klausimų svarstymą bus aktyviai įtraukti

gyventojai, bendruomenės, socialiniai ir ekonominiai partneriai; 2. Bus sukurti regionų kompetencijos centrai – ekspertinės konsultacinės

įstaigos regionuose, kur bus sutelktos Versli Lietuva, Investuok Lietuvoje, MOSTA, MITA ir CPVA, kompetencijos;

3. Savivaldybėms bus priskirta funkcija ir suteiktos priemonės skatinti ekonomikos augimą;

4. Bus peržiūrėta visa viešųjų paslaugų sistema ir surastas optimalus vietos-regiono-valstybės paslaugų modelis;

5. Bus išplėsta regionų plėtros apimtis, ne tik investuojant ES lėšas, bet ir aktyviai ieškant privačių investicijų ir kitų investavimo šaltinių;

6. Bus pakeista valstybės lėšų investavimo regionuose logika, sektorinį matymą pakeičiant integruota teritorijų plėtra. Bus sukurti regionų

14

specifiką atitinkantys plėtros mechanizmai (regiono ekonominė specializacija, trumposios grandinės, vietos plėtros fondas ir pan.);

7. Sukūrus įrankį „Sumanūs regionai“, remiantis objektyvia analize bus vykdomas koordinuotas viešųjų politikų regioninės dimensijos derinimas, vertinamas reorganizuojamų ir naujai steigiamų įstaigų perkėlimas į regionus;

8. Įvertinus nusistovėjusius gyventojų poreikius ir raidos perspektyvas, įgyvendinus pilotinius projektus, bus įvykdyta žiedinių savivaldybių reforma;

9. Įvertinus nusistovėjusius gyventojų poreikius ir raidos perspektyvas bus sukurti funkciniai regionai (savanoriško savivaldybių bendradarbiavimo pagrindu), o jų pagrindu, įgyvendinus pilotinius projektus ir sutarus dėl aiškių socialinių ir ekonominių kriterijų, prieš 2021-2027 m. ES finansinį periodą bus įgyvendinta Lietuvos apskričių reforma, suteikiant daugiau galių naujai sukurtiems regionams. Esant akivaizdžiam poreikiui ir politiniam sutarimui, galima svarstyti antrojo savivaldos lygio įteisinimą;

10. Pasitelkus visą valstybės įstaigų ir organizacijų tinklą, socialinius ir ekonominius partnerius bei gyventojus bus teikiama objektyvi informacija apie galimybes Lietuvos regionuose ir gerinamas regionų įvaizdis.

VEIKSMAI

1. Stiprinsime atsakingą ir kompetentingą vietos savivaldąA. Valstybėms bus priskirta ekonominio augimo skatinimo funkcija.

Mokesčių sistema motyvuos gerinti investicinę aplinką. Bus sukurta socialinių-ekonominių pasiekimo rodiklių sistema, pagal kurią bus planuojamos savivaldybėms skiriamos ES fondų lėšos, valstybės investicijos ir valstybės biudžeto dotacijos. Vadovaujantis kriterijais, susietais su darbo vietų kūrimu, verslo ir investicijų skatinimu, bus perskirstoma ir dalis gyventojų pajamų mokesčio, skiriamo savivaldybių biudžetų pajamų išlyginimui;

B. Bus paprastinamos ir greitinamos valstybinės žemės panaudojimo investiciniams projektams sąlygos;

C. Bus peržiūrėtos visos savivaldos teikiamos paslaugos ir sudarytos sąlygos jas teikti atsižvelgiant į šiuolaikinius gyventojų poreikius. Bus skatinami alternatyvūs kokybiškų paslaugų teikimo būdai (įskaitant viešąją ir privačią partnerystę, socialinį verslą, NVO įtraukimą);

D. Bus sukurtas atviras ir patogus konsultacijų su gyventojais mechanizmas diegiant naujoviškus ir patogius naudoti dalyvavimo viešuosiuose sprendimų priėmimo procesuose būdus;

E. Bus sprendžiama žiedinių savivaldybių problema (pradedant pilotiniais projektais).

2. Įgalinsime ir kryptingai plėtosime Lietuvos regionus

15

A. Aktyviai įtrauksime ekonominius ir socialinius partnerius į regionų valdymą (jie sudarys trečdalį regiono plėtros tarybos narių);

B. Sukursime regionų kompetencijų centrus kiekvienoje apskrityje (plėtros planavimo, investicijų pritraukimo ir verslumo skatinimo konsultacinę platformą), kurie ekspertiniu lygiu padės vietos savivaldai ir teiks pasiūlymus dėl regionų plėtros. Bus teikiama greita metodinė ir investicinė pagalba savivaldybėms, galinčioms ir norinčioms pritraukti investuotojus;

C. Sukursime kiekvieno regiono specifikai pritaikytą plėtros paketą. Bus sukurtas ir išbandytas Vietos plėtros fondo finansavimo mechanizmas, apimantis ne vien subsidijas, bet ir palankesnio kreditavimo sąlygas, privataus sektoriaus, užsienio investicijas, plėtros schemas ir inovatyvius finansinius instrumentus;

D. Įvardysime regionų ekonominę specializaciją ir sutelksime valstybės ekonomikos, švietimo, kultūros ir kitas priemones jai įgyvendinti. Bus tobulinama ir švietimo bei mokslo sistema, prioritetą teikiant regionui reikiamų specialistų parengimui. Įgyvendinsime pilotinius projektus. Specializuotų regionų pagrindu sudarysime sąlygas susidaryti geriau aktualius gyventojų poreikius atitinkantiems ir investuotojams patrauklesniems funkciniams regionams;

E. Naujajam ES finansiniam laikotarpiui peržiūrėsime Lietuvos administracinį suskirstymą į apskritis, remdamiesi iš anksto numatytais ekonominiais ir socialiniais kriterijais, siekdami sukurti įgalintus regionus su regionine administracija ir didesnėmis plėtros bei paslaugų teikimo funkcijomis. Esant aiškiai pagrįstam būtinumui ir politiniam sutarimui svarstysime antro lygio regioninės savivaldos galimybę, suteikiant regionui galimybę turėti savo mokesčius.

3. Užtikrinsime vietos, regionų ir valstybės plėtros darną ir nuoseklumą;

A. Bus atlikta funkcijų vietos savivaldos ir valstybės lygmens peržiūra ir įvertinimas, parenkant jų vykdymui optimalų teritorinį lygį;

B. Priimant sprendimus dėl visų valstybės investicijų bus įsitikinama paklausos, vietos parinkimo, infrastruktūros objektų pasiekiamumo ir efektyvaus išnaudojimo pagrįstumu, atliekant pilnavertę sąnaudų ir naudos analizę;

C. Bus sukurtas objektyviais duomenimis paremtas valstybės paslaugų standartas „Sumanūs regionai“, leisiantis įvertinti Lietuvos gyventojų pasiskirstymo, gamtinių sąlygų ir viešųjų paslaugų tinklo koreliaciją. Naujai steigiamų ar reorganizuojamų valstybės įstaigų, įmonių ar aptarnavimo centrų vieta bus pasirenkama įvertinus jų klientų poreikius ir galimą poveikį regioninei plėtrai. Vietos, regionų ir valstybės plėtros planų suderinamumas atsispindės Bendrajame plane;

16

D. Bus sukurta paskatų kurtis mažesniuose miestuose ir miesteliuose sistema. Bus teikiama parama pirmojo būsto įsigijimui jaunoms šeimoms, sudaromos galimybės įsidarbinti gaunant orų darbo užmokestį ir teikiama objektyvi informacija, leidžianti pasirinkti geriausiai kiekvieno prioritetus atitinkančią gyvenamąją vietą;

E. Bus užtikrintas kokybiškas ir prieinamas ikimokyklinis ugdymas ir bendrasis išsilavinimas, vaikų dienos centrų ir vasaros stovyklų tinklas. Investuojant į šiuolaikišką ir prieinamą šių įstaigų tinklą bei sukuriant paskatų sistemą pritraukti motyvuotus pedagogus ne tik į didžiuosiuose miestuose esančias švietimo įstaigas.

4. Gerinsime regionų įvaizdį ir vykdysime veiksmingą komunikacijąA. Kartą per metus bus organizuojamas Lietuvos regioninės politikos

pavasario forumas, kuriame bus vertinama regioninės politikos pažanga, keičiamasi informaciją apie gerąją praktiką, tariamasi dėl naujų regioninės politikos iniciatyvų;

B. Bus teikiama objektyvi informacija apie galimybes regionuose Lietuvos ir užsienio gyventojams. Atnaujinsime savivaldybių gyvenimo kokybės indeksą, vertindami savivaldybės veiklą iš gyventojo perspektyvos – pagal darbo vietų skaičių ir atlyginimą, eiles darželiuose, pas gydytojus, kitų paslaugų pasiekiamumą ir kokybę, kamščius, triukšmą ir oro taršą, nekilnojamojo būsto kainas ir kokybę, galimybę atidaryti savo verslą, atstumą iki rekreacinės zonos, maitinimo ir pramogų vietų skaičių, kultūros pasiekiamumą. Tai sudarys sąlygas žmonėms svarstyti galimybę persikelti gyventi iš didmiesčių į mažesnius miestus ar kaimus. Šie veiksmai bus derinami su lietuvių sugrįžimo į Lietuvą iniciatyvomis;

C. Reguliariai bus organizuojami regioniniai literatūros, meno ar pilietinių iniciatyvų konkursai, kurių tikslas – skatinti gyventojus skleisti geras žinias apie savo regioną;

D. Užsienio reikalų ministerijai įsteigus ambasadoriaus Lietuvos savivaldybėse pareigybę, bus vykdomas Lietuvos regionų verslo, turizmo ir kitų interesų atstovavimas per Lietuvos diplomatinių atstovybių tinklą. Savivaldybės ir regionai bus skatinami palaikyti glaudžius ryšius su iš jų į užsienį išvykusiais Lietuvos piliečiais;

E. Vykdant žiedinių savivaldybių reformą savivaldybių pavadinimuose bus atsisakyta sovietinio relikto – žodžio „rajonas“.

V. PRIEDAI

1. LRV priemonių planas2. Lietuvos regionų ekonominė specializacija (rengiama)3. Regioninės politikos įgyvendinimo sistema

17