turinys - Šilutės r. viešoji biblioteka › media › public › stories › documents...juk...
TRANSCRIPT
-
TURINYS
VITALIJUS ŠOPIS
PO SKYLĖTU PRŪSIJOS DANGUM
KELIONĖS UŽRAŠAI
Naktis. Prologas.
Vakaras I.
Prapulties naktis. Po jos rytas.
Vakaras II.
Priešaušris. Regėjimas.
Vakaras III.
Diena. Kronikos vartymas.
Vakaras. Malda.
Trys baimės eilėraščiai
Naktis. Saulė.
Rytas. Laimė.
Vakaras. Titanas.
Diena. Priedainis.
Naktis. Sapnas.
Diena. Poilsis prapuolus keliui.
Vakaras. Aktas.
Diena. Krikšto sakramentas.
Naktis. Po jos bulviakasis.
Vidurdienis. Amžinybė.
Vakaras. Legenda apie mirtiną kovą.
Giesmė apie Vasilijų Tilžietį
Naktis. Liūdesys pasibaigus večerinkai.
Rytas. Monologas.
Diena. Dovana sūnui.
Naktis. Skrydis namo.
Diena. Ilsinant pavargusias kojas.
Vakaras. Gervino daina kapinių pelkėj.
Diena. Priešpiečiai sode.
Vakaras. Karoso akis.
Diena. Radinys.
Vakarop. Pokalbis su draugu.
Diena. Kapituliacija.
Naktis. Tilžė.
Priešaušris. Paskutinė manifestacija.
Diena. Šuo.
Rytas. Atsisveikinimas.
Vakaras. Epilogas.
-
NAKTIS. PROLOGAS.
Skylėtas Prūsijos dangus virš mūsų
o pro skyles vis sunkiasi vanduo
be galo skalsiai kantriai ir įkyriai
vis merkia merkia merkia ir atrodo
kad šitoj žemėj jau nebus giedros.
Per naktį slepiamės jau nešventam miške
vilkauoge į dangų laužas žiūri
ieškodamas vienatinės žvaigždės
tos pažadėtosios visiems ir kiekvienam
dangaus globėjos.
Baugios nakties akis vienoji jos neranda
seniai užgesus Prūsijos žvaigždė
o vietoj jos ilgai ir jau per amžius
šlapiuoja varvanti dangaus skylė.
Miške prilytam šaudo visą naktį
pakyla kvailės ir apglušę laksto varnos
joms baimintis neverta tai kareiviai
po mišką vaikos paskutinį prūsų šerną.
-
VAKARAS I.
iki dangaus toli
toli iki žmogaus
gerklėj kažką neši
baugaus sprangaus brangaus
kaip pražūties bijai
ištirpti praeity
o vakaras čia pat
ir šaltį pajunti
toli iki žmogaus
iki dangaus toli
o prieky praeitis
ir traukia atgalios
tačiau pirmyn eini
ir nebėra dangaus
ir nieks nepasakys
pas ką dabar arčiau
kai vakaras greta
kai nebėra žmogaus
kai virš tavęs skylė
gili kaip nebūtis
toli iki dangaus
iki žmogaus toli.
-
PRAPULTIES NAKTIS.
PO JOS RYTAS.
Bedantis gyvulys su baltu prapulties raiščiu
rugsėjo naktį nesutramdomai vaitoja.
Bežadė pieva palikta drugių
suvirpa po jo kojom.
Kai rytas ant aksomo pagalvėlės
sidabro taurėj atneša dar vieną dieną
ant nučiulptų karklų palieka raištis baltas.
Toks lengvas – kaip numirusių klausa.
Jau ligi paskutinio teismo ryto.
-
VAKARAS II.
Eina
temstant du žmonės
visiems svetimi
Žiūri
vienas į kitą
lyg mirdami
Tįsta
pelynų šešėliai
ruda išmintis
Eina
pelynais du žmonės
kvaila išimtis
Žemė
pelynų tuščia
nuo dangaus lig dangaus
Akys
paklaikę neranda
kito žmogaus
Žiūri
temstant du žmonės
visiems svetimi
Eina
vienas prie kito
lyg mirdami.
-
PRIEŠAUŠRIS. REGĖJIMAS.
Ant laukų ant beribio vandens
mes regėjom išnykstančius kūnus
bangos potvynio žalios apsems
vaiko smakrą ir gyvulio gūnią
ten kur šalta anaip ir tamsu
rudos smegžolės tepasitinka
juk nevaldom nei aš anei tu
sūkurių jie tik šniokščia aplinkui
atabėga balti angelai
juodo vandenio neliečia kojom
už anuos už kitus už save
mus pradingusiam Dievui aukoja
baltos smiltys
aukštos nendrės
o virš visko debesai
tik tyla aplinkui spengia
ir jau nieko
nesakai.
-
VAKARAS III.
Rūkas
lyg patalas minkštas
gula ant lauko.
Balsas
tavo paklydęs
po rūką plauko.
Vasara
sukas aplinkui
tavąjį balsą.
Vakaras
guli ant stalo
laimina skalsą.
Akys
žiūri pavargę ir liūdnos
vakaro pilnos.
Miegas
patamsio akis nuramina
minkštas lyg vilnos.
Duona
keliauja prie lūpų
kūnu pavirsta.
Ašara
tvenkiasi sunkias pro vilnas
ant aslos miršta.
Klyksmas
pelėdos lyg tavo balsas
blaškos po erčią.
Šitaip štai
sėdi naktiniai žmonės
šitaip štai verkia.
-
DIENA.
KRONIKOS VARTYMAS.
Didelis miestas ugny
tumulais verčias
dūmai ir maldos aukštyn
bet užsiveržia
kilpos ant kaklo visų
graužiančios peršti
viltį pameski
dangus
puslapį verčia.
-
VAKARAS. MALDA.
Thave nouson kas thou aesse aendengon
(Tėve mūsų, kuris esi danguje(prūs.))
Senas varis prūsų kapuos –
besileidžianti saulė.
Rudumu begaliniai dantys skylėti ir kaulai,
jų didžiausia nelaimė – neišdygti žole.
Išropojusios sraigėmis amžinos akys
renka žodį po žodžio,
nesuprasdamos svetimo rašto.
Tėve mūsų, kursai esi danguje,
juk karalystė tavoji ir šitą žemę pasiekia,
kodėl neapsaugojai mūsų nuo pikto,
kam leidai žemę iš mūsų ir kalbą atimt,
kam išmokei atleist? –
juk nieks niekada neatleidžia.
Sraigės šliaužia kamienais aukštyn,
link dangaus,
tik toj vietoj, kur būdavo Dievo Teisybė
skylė.
Tėve mūsų, kurio nebėra danguje.
Nusileidusi saulė.
-
TRYS BAIMĖS EILĖRAŠČIAI
NAKTIS. SAULĖ.
Toli miške ant krūmo sauso
voratinklių apkėsto
tupi saulė.
Tylėk nepabaidyk
tebus naktis.
Jos akys neregės išdegę
karščiuoja perdžiūvus gerklė
galva raudona ir raukšlėta
ir paukščio snapas
ir sparnai apsvilę
tu tylėk.
Kol ji bus ten – mes čia.
Suskirdę kojos – karštas kraujas laša
tik nieko nesakyk! –
tegu nebūna
ant mūsų veido
šito paukščio kraujo.
-
RYTAS. LAIMĖ.
Voras laimę neša (prietaras)
Prišalę voro kojos nebijok
jis neis artyn prišalę kojos
nebus baisu ant veido eik
raudonos voro kojos netikėk
baisus jų šilto pėdsako gražumas
lašais raudonais kruvinu taku
tu netikėk tik eik
gleivėtas ir sūrus jo garas
į laimę sako
netikėk – raudonas
ir musė negyva
kaip saulė
virš galvos.
-
VAKARAS. TITANAS.
Ar jūs matot Titaną jis stovi aukštai
virš galvos juodą ranką iškėlęs
nuo jo pirštų į žemę varva lašai
o iš jų išsiskleidžia gėlės
jom apkaišot altorius aukštas dangus
šešiašakiais žaibais išsišiepia
tai išvydę pamiršta žmonės takus
ir jų sielos prakiurusios lieka
po šiurpiąja ranka aklo siaubo lašais
riebaus muilo įrudusiom putom
pasipuošiat sau galvas Titano žiedais
ir tik žemės žymė jums ant lūpų.
-
DIENA. PRIEDAINIS.
Svetima minia
svetima kalba
spalvos nebe tos
jau neatkartos
anei baltų
nei germanų
anei buvusios šlovės
tik žiūrės
akim šaltąja
iš dangaus juoda skylė.
-
NAKTIS. SAPNAS.
Mes miegam tylūs po dangum,
tartum senoviniam paveiksle nutapyti,
be judesio, be vardo, ateities,
ir gal dėl to naktis nepasibaigia.
Lietaus narve klajos šlapi sapnai,
žolės neliesdami ir nepalikę brydės,
nuklydę praeitin ir pasiklydę,
suspaudę usnių plaštakom tvirtai
po kraujo grumstą – vardo raidę,–
nei kardu neišmuši, anei akmenim,
kai su rūkais pradės jos kilt aukštyn,
sudės grumstus dangun lyg atmintin,
O rytą netiki – tačiau matai, –
negyvos bulvės mūsų saujoj žydi.
-
DIENA.
POILSIS PRAPUOLUS KELIUI.
Karo maro apsėstas kraštas
nuo amžių nuo amžių per amžius
išsiliejo ant šventraščio rašalas
ir palaimino godulio bangą
grūmės geležys žiežirbos tiško
kaulų dulkėm pievas nusėjo
geležinkelis surūdijęs
niekur nėjęs į niekur nuėjo.
-
VAKARAS. AKTAS.
Iš po sunkių spurytų debesų
tik virš karklų iškišus veidą saulė
nužvelgia plotus šypsena kreiva,
išardo žemės tvarką, ir laukai
nebesuranda piktžolių šešėliuos vietos,
atstumai keičias tarp daiktų, ir gyvulių
išgąsdintų bliovimas viską gaubia.
Vien namas pakely nejaučia siaubo –
langų ir durų skylės išsiviepia –
bedantė, smirdanti dangaus burna, –
išsikečia gašliai bečerpės gegnės,
ir kruvina saulėlydžio spalva
užlieja viską. O tada –
dvi lytys – krūvos skarmalų –
jau nebe žmonės –
tik drėgnas kūnų geismas susiliet –
glėbiuosna puola, klojas skudurais,
ir pamatysi – ordų vaizdiniais
supuvę dantys iš dangaus pabyra,
ir saulė dar arčiau prie žemės svyra.
xxx
Kodėl danguj skylė? –
kad žemė pūna,
kėtojasi begėdiškoj erdvėj
du betėvyniai kūnai,
ir mes, kaip gyvuliai akis nuleidę,
nuryjam job, bet stringa kitos raidės,
ir žemė gėdoj raitos, bet gimimui
puvimo sėklą svetimą daigina.
Taip bus kiekvieną naktį,
bus kiekvieną,
ir keiksis kūdikiai, ir gyš ant lūpų pienas,
kolei ugnis puvėsių neišdegins,
ar didis tvanas visko neužlies.
-
DIENA. KRIKŠTO SAKRAMENTAS.
Godžiųjų lošimas
prieš pradžią klastingai laimėtas,
Honorijus iš šventašiknių karūnos kėdės
paleido bules,
krito vėliavos, galvos padėtos,
virš jų atpirkėjo kančia
juoda nuodėme švies,
ir silkinos dienos,
vaidinančios rimtį advento,
bandys atgailauti,
tik kraujas nuo stalo lašės,
kol liko keliolika
tuvių, lietuvių, evenkų,
belaukiančių kardo teisybės
juodosios skylės.
-
NAKTIS.
PO JOS BULVIAKASIS.
Bulvės ropoja rėplinėja riogaliojasi
žargstos kėtojasi mėnesienoj
stiebus kiša į dangų kabarojas į viršų
lapai sodrūs ir gražūs
mataruojasi blaškosi vėjy prieš lietų
atsiduoda visiems kad paliestų palietų
kad galėtų ropot rėplinėti ir raustis
rėglioti ir gausintis
bulvė motina pūna aukojasi
dievui mėnesiui amžiams burnoms dovanojasi
eina bulvės
pargriūdamos rėkdamos būsimos buvusios
meldžias žemei ir žiedui dangaus
už visus
už supuvusius.
-
VIDURDIENIS. AMŽINYBĖ.
Žmonių ėjimui galo nebebus,
tryps samanas ir gyvulių kapus,
nejau per amžius šitaip slinks ir slinks,
ir žemė po jų kojom nesulinks.
Va šitaip medžiai pakelėj išdygs ir nyks,
žolė nurudus svetimus skaičiuos ir pyks,
ėjimui šitam galo nematyt,
tik tau tylėt. Mannieko nesakyt.
-
VAKARAS.
LEGENDA APIE MIRTINĄ KOVĄ.
Mėlynų padangių gaigals
iš už debesio lįsdamas
neša žinią apie vainą
net nusvyra ajerai
o pakilę jaunos galvos
sumojavę menkos rankos
neatrems bėdos baisiosios
taip kukavo gaigalai.
Bet dumblo žmonės kėlės
su jais kartu ir vėlės
kadais gilyn nusmegę
su raiščiais ant akių
ir debesį prakirtęs
po kojom žemėn kritęs
vaitojo gailiai gaigals
perkūno oželiu.
Ne jo mirties norėjom
laisvaisiais likt tikėjom’s
numinti savo taką
ir rūpintis gentim
bet les viltis nuo tako
tas gaigals kurs nesako
oželis kurs negyvas
ir viskas prapultin.
-
GIESMĖ APIE VASILIJŲ TILŽIETĮ
NAKTIS.
LIŪDESYS PASIBAIGUS VEČERINKAI.
Aš turėjau automatą
juo mokėjau šauti
visus šovinius pragėriau
nėr kuo nusišauti.
Večerinkų daina
Vienišojo godos
ech toli matyt
pro lapus virš sodų
mintys nusiris
už toliausių tolių
gražūs debesai
nei prašaus namolio
nei pareik sakai.
RYTAS. MONOLOGAS.
Oi kokios ilgos naktys
oi kokios skaudžios aušros
kai nenori pamatyt
kai nenori sužinot
kai bijai prisipažint
kad diena jau prasidėjo.
Tai neteisingai būsi
visai ne taip gyvensi
slėpsi meluose mintis
večerinkose save
susigūžęs naktyje
vėl bijosi kito ryto.
-
DIENA. DOVANA SŪNUI.
Aitvarą sūnui nupaišė
luošam Ivanuškai
plačios po aitvaru aikštės
sako jam tavo jos
rausta saulėlydy bokštai
nacių lietuviški
ech padarviom jobju brat
ir tegul turi jie.
NAKTIS. SKRYDIS NAMO.
Toks didelis
didelis didelis langas
į platų
į platų į platų pasaulį anga
toks brukas kaip žvyras
toks žvyras kaip brukas po langu
akimirksnio skrydis
kaip greit pabaiga.
-
DIENA.
ILSINANT PAVARGUSIAS KOJAS.
Lyg akmuo sunkus gulėdams
aš stebėjau paukštę
ji pajudino šakelę
ir nupaišė aukštį.
-
VAKARAS.
GERVINO DAINA KAPINIŲ PELKĖJ.
Niekam nebereikia
gal jau nebeskauda
vėjas virš nendrynų
atkartoja raudą
atkartoja liūtį
ilgą tartum kančią
jeigu aš galėčiau
su jumis gyvenčiau
arba pasikėlęs
per naktynus neščiau
niekas besivydams
negalėtų rasti
į tolynų tolius
jus pasikavočiau
liktų rudos žolės
svetimųjų votys.
-
DIENA.
PRIEŠPIEČIAI SODE.
Pirmapradžiai paveikslai
nors jaukūs ir trapūs,
didžios permainos jų nepažeidžia,
Žydi kiaulpienės ryškios
prie viešojo tako
ir visiems vieną šilumą skleidžia.
Kas joms laiko zigzagai
ar antpuoliai ordų,
neištryps nei galvijai nei žmonės,
Žydi Rusijos žemėj
geltonos lyg bonios,
žydi Prūsijoj graudžiai raudonos.
-
VAKARAS. KAROSO AKIS.
Kai mėlynas vaiduoklis vakaras
pamėkliška blausia dangaus akim
į žemę rudažolę žiūri
suprast bandydamas kodėl
daiktų pakitę formos nesuteikia
ramybės sielai sutemų
perrėžia erdvę ajero peiliu
pirštu pamoja ir lyg aklą
už rankos vesti kviečia bet neini
o tas karosas kur po kojų guli
kaip ir vaiduoklis mėlynas per dangų
nesupranta
dėl ko žmogau dabar tau taip negera
kodėl laimėjus kovą neramu.
-
DIENA. RADINYS.
Ant puodelio šukės
nendrės nupaišytos
lėkė sunkios žuvys
iš aukštybių krito
žvynai išsilakstė
visa ką sugriovė
nendres iš puodelio
su šaknim išrovė.
-
VAKAROP.
POKALBIS SU DRAUGU.
Einam
rūdys
špalos
žvyras
einam
brukas
balos
vyrą
traktorius
po pievą vaiko
atsigręžti
nėra laiko
einam
plentas
kaimas griūva
einam
eidami supūvam
mano drauge
šituos tyruos
šitoj pragarmėj karų
slyvas valgom
smėlis byra
gal nuo batų
gal ant jų.
-
DIENA. KAPITULIACIJA.
Mano drauge,
pamirškime žygį į Tvankstą,
mūsų jėgos per silpnos,
ir Tvankstos seniai nebėra,
mano drauge,
tiek to,
padarykime lankstą
ir namo nenustodami eikim,
kol žemė šilta.
-
NAKTIS. TILŽĖ.
Žalios aukštosios tvoros
dukros Uralo
sukas vėjai užburtu ratu
šaukia marą
krenta kruvinos plėnys
iš už aukštybių
stovim dviese lyg vienas
priešais teisybę
po paparčiais pilkais
vertųs liūnas
siurbtų tvorą savin
taip nebūna.
-
PRIEŠAUŠRIS.
PASKUTINĖ MANIFESTACIJA.
Išžudytosios prūsų avelės
vėl pulkan susieis ir užbliaus
baltos pilkos ir juodos galvelės
balsas veriantis ligi dangaus
nebėra čia kam jų paganyti
tik vilkais klaikios vėtros sustaugs
nendrynėliai lyg vilnos prieš rytą
tartum jų tik nešildo žmogaus
žoliavilniai baukštieji ėriukai
kūnais išgrindė dievui kelius
atpirkėjo ieškojo ir suko
link dangaus nuolankius snukelius
žydų piemenys jų neišgirdo
neišgirs jau ir žydų Piemuo
ant baltos ant juodos ir ant pilko
lyg ruduo užsirito akmuo.
-
DIENA. ŠUO.
žolė ruda ruda
erdvė šaltai šlapia
prie kūno svetimi
prilimpa rūbai
kol saulė nusileis
galbūt žmogus prieis
tegul mums pasakys
kas juos dėvėjo
tarp miegančių uodų
tarp mūrų apleistų
keliauja kambariais
žolė rudoji
kol saulė nusileis
kolei žmogus ateis
pamišęs šuo laukų
mums laižo kojas
ar nori išlydėt
ar pats visam išeit
o gal tikėti mus
sugrįžusius namolio.
-
RYTAS.
ATSISVEIKINIMAS.
Rytas – lyg vakaras silpnas
nesugrąžinamai tuščia
per naktį sudega tiltas
Rytas – lyg vakaras pilkas
naktys šalikelių ilgos
lapais šlapiais mus užpusto
Rytas – rusenantis tiltas
nesugrąžinamai žūsta.
-
VAKARAS. EPILOGAS.
žiovulys pražiodo vakarą
ir atsivėrusioj tamsioj skylėj
regi raudoną saulę
trumpa žiemos diena
o iš toli iš spindinčios skylės
lyg krislas saulėje
juoduodams rogėse
jau link namų senelis
arklys žemyn nukoręs sunkų snukį
gabenasi sau pašarą
ir ant minkštų jo lūpų gula šerkšnas
senelis vis artyn ir laikas eina
o saulėtik kepurė ant galvos
jau girdisi po rogėm sniegas
ir galva užstoja saulępamatai
senelis šypsosi ir miega
sučepsi vakaro burna nurijus saulę
ir šviečia tik plikai skusta galva
jau šakių kotas užkabina dangų
tas dryksteli ir ima angeliškai snigt
ant Prūsijos kapų
prie Grigo ratų danguje Senelio rogės.
KlaipėdaŠilutė, 19841997.