Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijaAugalų genų bankas

Vilniaus universiteto botanikos sodas

Stasė Dapkūnienė

ŽOLINIŲ BIJŪNŲ (PAEONIA L.)MORFOLOGINIŲ IR DEKORATYVIŲ SAVYBIŲ

APIBŪDINIMO APRAŠAS

Akademija, 2013

UDK 582.5/9 Da-279

Augalų genų bankas dėkingas už patarimus ruošiant šį leidinį – recenzentams doc. dr. Ona Motiejūnaitė ir dr. Živilei Lazdauskaitei; už apraše teikiamų pozicijų praktinį patikrinimą bijūnų kolekcijose Vilniaus universiteto botanikos sode – Dendrologinių kolekcijų grupės vyresniajai specialistei Viktorijai Gusevai ir Žolinių dekoratyvių augalų kolekcijų grupės vyresniajai specialistei Janinai Pakulienei, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode – Gėlininkystės mokslo sektoriaus (oranžerija) mokslo darbuotojai dr. Juditai Varkulevičienei ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro filialo Sodininkystės ir daržininkystės instituto – Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus jaunesniajai mokslo darbuotojai Ingridai Mažeikienei.

Recenzentai:Vilniaus kolegijos doc. dr. Ona Motiejūnaitė,Kauno kolegijos Želdinių ir agrotechnologijų katedros vedėjas Jonas Vaidelys

Dizainas ir maketas Raimondo Baltrėno

ISBN 978-609-8126-00-6

Turinys

Įvadas .........................................................................................................................................4Bijūnų biologija, morfologija ir vystymosi ciklas .......................................................................4Bijūnų selekcija Lietuvoje ..........................................................................................................6Apibūdinimas..............................................................................................................................7Augalų aprašai ............................................................................................................................71. Vegetatyvinė augalo dalis .......................................................................................................72. Generatyvinė augalo dalis ......................................................................................................83. Pastabos ...............................................................................................................................14Bibliografija..............................................................................................................................15Priedai.......................................................................................................................................16

4

Įvadas

BI (Bioversity International, http://www.bioversityinternational.org ) (iki 2006 m gruodžio 1 d. BI buvo vadinama IPGRI (International Plant Genetic Resources Institute) – tai autonominė tarptautinė mokslinė organizacija vykdanti savo veiklą su CGIAR (Consultative Group on International Agricultural Research) pagalba. Tarptautinis statusas BI buvo suteiktas 1997 m kovo mėn. 50 šalių vyriausybių sutikimu. BI yra įsipareigojusi plėtoti augalų genetinių išteklių saugojimą ir vartojimą. BI bendradarbiauja su kitomis organizacijomis, užsiimančiomis moksliniais tyrimais, mokymais taip pat mokslinių bei techninių konsutacijų ir informacijos teikimu. Augalų genetinių išteklių dokumentacijoje BI naudoja Paso, Valdymo, Aplinkos ir augavietės, Apibūdinimo ir Įvertinimo aprašus. Paso aprašai (Passport descriptors) – tai pagrindinė informacija, reikalinga kolekcijos priežiūrai (įskaitant registraciją genų banke bei kitą identifikavimo informaciją). Šiuose aprašuose taip pat nurodomi parametrai, kurie turi būti įvertinti kolekcijos surinkimo metu. Valdymo aprašuose (Management descriptors) nurodoma visa informacija, susijusi su kolekcijų priežiūra genų banke ir kolekcijų dauginimu bei regeneracija. Augavietės ir aplinkos aprašai (Environment and site descriptors) įvardija aplinkos ir augavietės specifinius parametrus, kurie yra svarbūs, apibūdinant ir įvertinant kolekcijas. Apibūdinimo aprašai (Characterization descriptors) padeda lengvai ir greitai atskirti skirtingus fenotipus. Juose nurodomi požymiai, kurie lengvai matomi plika akimi ir vienodai pasireiškia įvairiomis aplinkos sąlygomis. Įvertinimo aprašų (Evaluation descriptors) turinys priklausys nuo aplinkos, specifinių eksperimentinių planų bei techninių ir materialinių galimybių. Čia gali prireikti viso komplekso biocheminių ar molekulinių metodų. Šiuose aprašuose gali būti įvertintas derlius, agronominiai pasiekimai, atsparumas stresui, biocheminiai ir citologiniai parametrai ir pan. Pildant aprašus, rekomenduojama:

a) matavimų vienetus rašyti tarptautinėje vienetų sistemoje SI (Systeme International d’Unites). Siekiant patikslinti, kokie vienetai naudojami ir kaip tiksliai jie yra užrašomi, vienetai nurodomi laužtiniuose skliaustuose, iš karto po aprašo pavadinimo;

b) įvertinant augalų spalvą, turi būti naudojamasi vienu standartiniu spalvų įvertinimo katalogu, kuris turi būti nurodomas. Rekomenduojami tokie spalvų įvertinimo katalogai: Royal Horticultural Society Colour Chart, Methuen Handbook of Colour ar Munsell Color Chart for Plant Tissues;

c) šalių pavadinimai pateikiami trijų raidžių trumpiniu, pagal Tarptautinės standartizacijos organizacijos – ISO (International Standart Codes for the representation of names of countries) sistemą, kurioje LTU – Lietuva (ISO 3166-1) ir kt.

Aprašai turėtų būti vartojami tuomet, kai jie padeda kuratoriui kolekcijas prižiūrėti ir palaikyti ar kai tai naudinga augalų genetinių išteklių vartotojams. Paruoštų aprašų žemės ūkio (lauko, sodo, daržo), techninių kultūrų augalų aprašus (anglų ar kitomis kalbomis) galima rasti ir nemokamai parsisiųsti internetu adresu: http://www.bioversityinternational.org/. Iš dekoratyvinių augalų paruošti pilni aprašai tik Allium genties augalams. Tarptautinė naujų veislių apsaugos sąjunga UPOV (Union pour la Protection des Obtentions Végetales), jungianti valstybes, kuriose tiriamos naujai sukurtų augalų (ir gėlių) veislės, yra paruošusi augalų veislių aprašymo nuorodų kriterijus, tarp kurių yra keletas ir dekoratyvių augalų: chrizantemos, raganės, jurginai, kardeliai, lelijos, narcizai, tulpės, verbenos, sumedėję bijūnai ir kt. (Prieiga per internetą: htpp://www.upov.int/en/publications/tg_index_latin.html ). Aprašų žolinių bijūnų morfologinių – dekoratyvių savybių vertinimui paruoštų nėra ir tikimės, kad pristatomas „Žolinių bijūnų (Paeonia L.) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas“ padės atskirti skirtingus šių bijūnų fenotipus, lengvai matomius plika akimi ir vienodai pasireiškiančius įvairiomis aplinkos sąlygomis.

Bijūnų biologija, morfologija ir vystymosi ciklas

Pagal kilmę bijūnai laikomi gan archainiais augalais, susiformavusiais kreidos periodu (daugiau nei prieš 65 milijonus metų). Bijūno (Paeonia) gentis priskiriama Magnoliophyta – Magnolijūnų (Gaubtasėklių) skyriui, Magnoliopsida – Magnolijainių klasei, Ranunculidae – Vėdrynažiedžių poklasiui, Paeoniaceae – Bijūninių šeimai. Gentyje apie 40 rūšių, paplitusių daugiausiai Centrinėje bei Rytinėje Azijoje, rečiau Šiaurės Amerikoje, Pietų Europoje ir viena rūšis Pietų Afrikoje. Žinoma

5

per 4,5 tūkstančio bijūnų veislių. Apie 70% veislių priklauso baltažiedžio bijūno rūšiai (Paeonia lactiflora hort.), 30% hibridinio bijūno rūšiai (P. hybrida hort.) ir tik apie 1% veislių - vaistiniam bijūnui (P. officinalis L.). Rūšys ir pirmosios jų veislės į Lietuvą buvo introdukuotos iš Vakarų Europos ir lietuvių literatūroje pirmą kartą aprašytos J. Strazdo darbuose (1930 m.). Iki dabar bijūnai – vieni iš populiariausių dekoratyvinių augalų mūsų šalyje, turintys senas auginimo tradicijas.

Bijūnų stiebai tiesūs, kartais išsišakoję, pliki, rudenį sunykstantys iki pagrindo. Po žeme išsilaiko tik šaknynas, o pavasarį bijūnai vėl atželia. Stiebų skaičius ir aukštis priklauso nuo rūšies ir amžiaus. Iš pumpurų išauga nauji ūgliai. Pirmus du metus kerai auga lėtai, o, praėjus trims metams, stiebų skaičius žymiai padidėja ir po penkių-septynerių metų gali siekti 40 -70 ir daugiau stiebų. Stiebų aukštis 40-150 cm, o jų diametras priklauso nuo rūšies ir yra tarp 0,7-1,5 cm. Ūgliai išauga labai greitai - per 45-46 dienas. Kai kurių rūšių stiebai per savaitę gali išaugti 15-20 cm. Prieš žydėjimą augimas sulėtėja. Rūšys išsiskiria stiebo bei lapo spalva. Stiebo spalva keičiasi tris kartus per sezoną. Pavasarį daugumos rūšių ūgliai puošiasi rausvais tonais. Ši spalva leidžia augalui ištverti pavasarinius šalčius. Spalvą jiems suteikia pigmentas antocianas. Vasarą stiebai palaipsniui įgauna savitą, tai rūšiai būdingą spalvą. Rudenį stiebo spalva intensyvėja.

Lapai yra morfologiškai įvairaus dydžio ir formų, du-triskart trilapiai, blizgantys. Atskiros lapų skiltys – lapeliai atvirkščiai kiaušiniški arba ovalūs, kartais siauri, linijiški. Lapo dalys gali būti plačios arba siauros priklausomai nuo rūšies. Spalva – žalia su įvairiais atspalviais. Augalui augant, lapo spalva keičiasi. Lapų kraštai būna lygūs, dantyti, karpyti. Lapų ataugimo periodu jų atspalvis gali būti rudai-raudonas. Žydėjimo laikotarpiu ir vėliau lapų spalva pasidaro žalia, įvairių atspalvių, su pigmentiniu lapkočių ir gyslelių atspalviu. Rudenį lapų spalva įvairuoja nuo geltonai žalių iki oranžinių-bronzinių ar purpuriškai-raudonų.

Bijūnų šakniastiebiai – požeminė stiebo dalis. Ji sudaryta iš daugiamečio šakniastiebio su gyvybingais ir miegančiais pumpurais bei dvejopų šakniagumbinių šaknų, kurių formavimas ir augimas vyksta kiekvienais metais. Skiriami trys šaknų tipai: daugiametės – aiškiai matomos storos apsauginės rudos šaknys, kuriose, augalui augant, kaupiamos pagrindinės maisto medžiagos; pridėtinės šaknys – atsirandančios bijūno šaknyne pirmaisiais metais po pasodinimo, pradžioje būna šviesios, ganėtinai plonos, bet su amžiumi virsta tankiomis, palaipsniui tamsėjančiomis atsarginėmis šaknimis; šakniaplaukiai – smulkios, tankios, baltos, kasmet sunykstančios, įsisiurbiančios šaknys, aprūpinančios augalą dirvožemio vandeniu ir maisto medžiagomis. Pavasarį (balandį-gegužę) formuojasi pridėtinės šaknys, visu savo ilgiu įsisiurbiančios į dirvą. Po žydėjimo, sustojus šaknų augimui, maisto medžiagos susikaupia pridėtinėse šaknyse ir jos virsta šakniagumbiais. Šių atsargų dėka kitų metų pavasarį ir vyksta greitas antžeminės augalo sistemos vystymasis. Antras periodas vyksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Šis periodas sustiprina šaknų augimą. Šiuo laiku pridėtinės šaknys nesivysto, atsiranda daug šakniaplaukių. Purioje žemėje bijūnų šaknys gali pasiekti net metro gylį. Pasiekusios kietą dirvą, auga į šalis ir išsidėsto arti jos paviršiaus. Tada augalui gali trūkti vandens ir maisto medžiagų.

Bijūnų žydėjimo pradžia, masinis žydėjimas ir žydėjimo pabaiga kinta priklausomai nuo agroklimatinių sąlygų, rūšies ir veislės savybių. Ankstyvieji bijūnai žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio 10 dienos, vidurinieji nuo birželio 10 iki 25 dienos, o vėlyvieji nuo birželio 25 iki liepos 10 dienos. Priklausomai nuo oro sąlygų, jų žydėjimas gali pakrypti į vieną ar kitą pusę, bet bijūnų grupėse jie vieni kitų nepralenkia.

Bijūnų žiedai stambūs, nuo 14-15 iki 26 cm diametro, kvapnūs, įvairiausių formų: nuo tuščiavidurių iki tankiai pilnavidurių, kuriuose į papildomus vainiklapius pavirsta net piestelės ir kuokeliai. Žiedas sudarytas iš taurelės ir 5 ar 10 (kartais 13) vainiklapių. Žiedo centre daug kuokelių (būna iki 200-500 vienetų) ir piestelių (1-8). Žiedsostis sultingo disko pavidalo. Bijūnų žiedai būna įvairių spalvų ir atspalvių – nuo baltų, rožinių iki ryškiai raudonų. Bijūnai neturi tik mėlynos spalvos žiedų. Kartais vienam žiede labai gražiai susipina keletas atspalvių. Daugiausiai stiebų baigiasi vienu žiedu, tačiau yra daug rūšių, kur ant stiebo formuojasi ir šoniniai žiedai. Jų gali būti net 5-7. Šoniniai pumpurai išsiskleidžia vėliau, po to, kai baigia nužydėti pagrindinis žiedas. Bijūnų žiedai skirstomi į keletą grupių sulig žiedo sandara bei jo forma.

Vaisius – plikas arba plaukuotas lapavaisis. Jame subręsta stambios, iki 10 mm ilgio, ovalios arba apvalios, rudos ar juodai rudos blizgančios sėklos.

6

Bijūnų selekcija Lietuvoje

Lietuvoje bijūnų kolekcijos pradėtos kaupti 1923 m., įkūrus Kauno botanikos sodą (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodas). Kai kurios rūšys buvo išaugintos iš sėklų, gautų iš kitų botanikos sodų. 1953-1958 m. mokslininkė Ona Skeivienė atliko selekcinių linijų palyginamąjį įvertinimą. Naujų veislių išvedimui ji naudojo tarpveislinės hibridizacijos metodą. O. Skeivienė Lietuvoje bijūnų sąrašą papildė 3 naujomis veislėmis ir 16 selekcinių linijų. Nuo 1970 metų į žolinių bijūnų selekciją įsitraukė Emilija ir Jonas-Evaldas Tarvidai iš Dotnuvos. Geriausi 78 iš 230 jų išaugintų sėjinukų 1994 metais buvo padovanoti Vilniaus universiteto Botanikos sodui. Augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas pripažintas net 25 minėtų selekcininkų veislėms. Krūminių bijūnų selekcijai geriausius savo gyvenimo metus skyrė Semionas Eicher-Lorka. Kryžminimus jis pradėjo, turėdamas dvi pilnavidures ir vieną pusiau pilnavidurę veisles. Kryžminimus atliko 1961 ir 1964 metais. Buvo gauti 56 šviesių tonų pusiau pilnaviduriai ir pilnaviduriai sėjinukai. Keturioms šio selekcininko veislėms pripažintas Augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Detaliai šios veislės aprašytos 2007 metais Augalų genų banko išleistame leidinyje „Lietuviškos bijūnų veislės“. Visos aukščiau minėtos lietuviškos bijūnų veislės (kartu su 13 rūšinių bijūnų) palaikomos 4 lauko kolekcijose (1 lentelė). Trijose kolekcijose atstovaujamos lietuviškos puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora Pall.) veislės ir selekcinės linijos. Tai selekcininkės Onos Skeivienės ir dotnuviškių Jono ir Emijos Tarvidų sukurtos puikiojo bijūno veislės ir hibridai. Keturios Semiono Eicher-Lorkos sumedėjusių bijūnų (Paeonia suffruticosa Andrews) veislės auga Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro filialo Sodininkystės ir daržininkystės instituto bijūnų kolekcijoje.

1 lentelė. Augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams priskirtų dekoratyvių augalų lauko kolekcijų sąrašasEil . Nr.

Lauko kolekcija* Kolekcinių pavyzdžių** skaičius, vnt.

Kolekcijos plotas, ha

1 Onos Skeivienės sukurtų puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora Pall.) veislių ir selekcinių linijų lauko kolekcija Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode

19 0,0400

2 Rūšinių ir lietuviškų S. Eicher-Lorkos sumedėjusių bijūnų (Paeonia suffruticosa Andrews) lauko kolekcija Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute

23 0,0600

3 Jono ir Emijos Tarvidų puikiųjų bijūnų (Paeonia lactiflora Pall.) lauko kolekcija Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode

25 0,0500

4 Lietuviškų puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora Pall.) veislių lauko kolekcija Vilniaus universiteto botanikos sode

41 0,0225

* lauko kolekcija – sistemingai lauke auginamų, atnaujinamų ir saugomų augalų rinkinys;

**pavyzdys – tai saugomo kolekcijoje augalo rūšis, veislė, selekcinė linija ir kt.

7

Apibūdinimas

Augalų aprašai

Stebėjimai turi būti atlikti augalams visiškai išsivysčius, žydėjimo pradžioje (nebent, nurodyta kitaip). Visi stebėjimai turi būti atlikti įvertinant 10 augalų ar jų dalių.

1. Vegetatyvinė augalo dalis

1.1. Kero aukštis [cm]

Kasmetiniai tiesiog iš šaknų išaugę stiebai suformuoja kerą (žoliniai bijūnai), o augalas su keliais nuo nuo apačios šakotais stiebais suformuoja krūmą (medėjantys bijūnai).

Kero aukštis matuojamas nuo žemės paviršiaus iki aukščiausio taško.

1 Labai žemi – iki 40 cm;2 Žemi – 41-60 cm;3 Vidutiniai – 61-80 cm;4 Aukšti – 81-100 cm;5 Labai aukšti – virš 100 cm.

1.2. Kero išvaizda (1 pav.)

1 Kompaktiškas;2 Pusiau išsidraikęs;3 Išsidraikęs.

A B C1 pav. Bijūnų kero išvaizda: A – kompaktiškas; B – pusiau išsidraikęs, C – išsidraikęs

8

1.3. Stiebų skaičius kere [vnt.]

1 Bendras;2 Žydinčių;3 Nežydinčių.

Stiebas – tai iš bamblių ir tarpubamblių sudaryta augalo antžeminės dalies ašinė dalis, turinti lapus, pumpurus ir žiedus. Vegetatyviniai stiebai neformuoja žiedų ir nebrandina sėklų. Priešingai, ant generatyvinių stiebų rasime žiedpumpurius, žiedus ir brandinamas sėklas.

Daugiausiai tokių bijūnų stiebų baigiasi vienu žiedu. Dažniausiai žiedas yra stiebo viršūnėje. Rečiau gali būti formuojami ir šoniniai žiedai. Bendras stiebų skaičius rodo bijūno kero vešlumą ir tankumą. Generatyvinių stiebų santykis su bendru stiebų skaičiumi – žydėjimo gausumo rodiklis:

ŽD= GS/(GS+VS)

Kur: ŽD – žydėjimo gausumo rodiklis; GS – generatyvinių stiebų skaičius; VS – vegetatyvinių stiebų skaičius.

1.4. Sudėtinio lapo lapalakščio dydis [cm]

1 Smulkūs – lapalakštis 15,0 cm ilgio ir 10,0 cm pločio;2 Vidutinio dydžio – 15,1 – 20,0 cm ilgio ir 10,1-20,0 cm pločio;3 Stambūs – daugiau 20,1 cm ilgio ir 20,1 cm pločio.

1.1.5. Lapų spalva

1 Žali, matiniai su blizgančia viršutine puse;2 Ryškiai žali, blizgantys.

2. Generatyvinė augalo dalis

Žiedas – žiedinių augalų dauginimosi organas. Visos žiedo dalys yra kilusios iš lapų. Pereinamąsias formas tarp viršūninių lapų ir taurėlapių, tarp taurėlapių ir vainiklapių atspindi bijūno žiedas (2 pav.). Pilnaviduriai bijūnų žiedai susidarę dėl kuokelių virtimo vainiklapiais.

Vieno žiedo kuokelių visuma vadinama kuokelynu. Kuokeliai sudaryti iš dulkinės ir kotelio. Pasitaiko kuokelių, kurie negamina žiedadulkių. Tokie sterilūs kuokeliai vadinami staminodžiais. Staminodžiai bijūnuose dažnai būna vainiklapių spalvos. Vieno žiedo vaislapėlių visuma vadinami vaislapynu. Vaislapėliai, suaugdami kraštais, sudaro piesteles. Piestelės yra trys dalys: purka, liemenėlis ir mezginė. Siebo dalis arba jo šakelė, ant kurios išauga žiedas, vadinasi žiedkočiu. Išsiplėtusi (sustorėjusi) jo viršūnėlė vadinama žiedsosčiu. Bijūno žiedsostis yra plokščias.

9

A B2 pav. Bijūno žiedo schema: A – žiedo sudėtinės dalys, B – kuokelis, piestelė ir vaislapėlis

(padidintai)

2.1. Žydinčių stiebų skersmuo [cm]

Kuo storesni siebai, tuo geriau bus išlaikomi žiedai.

1 Ploni – 0,7-0,9 cm;2 Vidutiniai – 1,0-1,2 cm;3 Stori – 1,3-1,5 cm.

2.2. Žiedo formos tipiškumas

1 Tipinga sodinei grupei;2 Netipinga sodinei grupei.

2.3. Žiedo formos išlaikymas

1 Išlaiko visą žydėjimo periodą;2 Neišlaiko visą žydėjimo periodą.

2.4. Žiedo skersmuo [cm]

1 Smulkūs – mažiau 10,0 cm;2 Vidutiniai – 10,1-16,0 cm;3 Stambūs – 16,1 – 20,0 cm;4 Gigantiniai –daugiau 20,1cm.

10

2.5. Žiedų kvapas

1 Bekvapiai;2 Silpnai kvepiantys;3 Vidutiniškai kvepiantys;4 Labai stiprus aromatas.

2.6. Išorinių vainiklapių forma

1 Atvirkščiai kiaušiniški;2 Elipsiški.

2.7. Vidinių vainiklapių forma

1 Pailgai linijiški;2 Kitokių formų.

2.8. Spalviniai dariniai ant vainiklapių

1 Nėra;2 Brūkšniai;3 Brūkšneliai;4 Dėmė ar dėmės.

2.9. Kuokelių kotelių ilgis [cm]

1 Trumpi – 1-2 cm;2 Ilgi – 3-4 cm;3 Labai ilgi – virš 4 cm.

2.10. Kuokelių spalva

1 Balta;2 Geltona;3 Kreminė;4 Oranžinė;5 Rožinė;6 Avietinė;7 Raudona;8 Kitokia.

2.11. Staminodžių buvimas

1 Visai nėra;2 Pavieniai;3 Gausiai.

11

2.12. Piestelių kiekis [vnt]

1 1-2;2 3-4;3 5-6;4 Kitas.

2.13. Žiedo forma

Kaip minėjome įvadinėje dalyje, bijūnų žiedai skirstomi į keletą grupių pagal žiedo sandarą bei jo formą.

1. Tuščiaviduriai žiedai – viena ar dvi eilės plačių vainiklapių, centre daug kuokelių su gyvybingomis žiedadulkėmis ir normaliai išsivysčiusiomis piestelėmis (3 pav.)

A B C D3 pav. Tuščiavidurio žiedo formos bijūno žiedas: A – schema, B – puikusis bijūnas ‘Kvieslys’

, C – ‘Krinkled White’, D – ‘Scarlet O’Hara’

2. Japoniniai bijūnai (šios žiedo formos bijūnai pirmą kartą sukurti Japonijoje) – pereinamoji iš tuščiavidurių į pusiau pilnavidurius žiedus forma. Vainiklapiai išsidėstę viena ar dviem eilėmis aplink kuokelių spalvos staminodžius tarp kurių yra normaliai išsivysčiusios piestelės (4 pav.):

A B C D4 pav. Japoninio žiedo formos bijūnas: A – schema, B – puikusis bijūnas ‘Mandarin’s Coat’ ,

B – ‘Westerner’, D – ‘Doreen’

12

3. Plukės formos (anemoniniai) žiedai – žiedas vienaeilis su plačiais penkiais ar daugiau išorinių vainiklapių ir centre esančių staminodžių. Staminodžiai platesni ir aukštesni nei japoninių bijūnų, vainiklapių spalvos, sudarantys puošnų iškilusį žiedo centrą. Normaliai išsivysčiusios piestelės pasislėpusios tarp staminodžių (5 pav.).

A B C5 pav. Plukės formos bijūno žiedas: A – schema, B – puikusis bijūnas ‘Dainius’, C – ‘Constance’

4. Pusiau pilnaviduriai žiedai – sudaryti iš 3-5 eilių plačių vainiklapių, pereinančių į kuokelius. Kuokeliai gali būti normaliai išsivystę arba virtę staminodžiais. Piestelės gali būti normaliai išsivysčiusios arba virtusios vainiklapiais. Šios žiedo formos centras atviras arba pusiau uždaras (6 pav.):

A B C D6 pav. Pusiau pilnavidurės formos bijūno žiedas: A – schema, B – puikusis bijūnas ‘Minnie

Shaylor’, C – ‘Rare China’, D – ‘Nice Gal’

5. Pilnaviduriai žiedai – sudaryti iš daug vainiklapių: išorinių – plačių, vidinių – siauresnių. Dauguma kuokelių ir piestelių sunykę. Pasitaiko pavieniai kuokeliai su gyvybingomis žiedadulkėmis ir gyvybingos piestelės. Skiriami keturi pilnavidurės žiedo formos bijūnų pogrupiai: a. – pilnaviduriai-karūniniai, b. – pilnaviduriai – pusiau rutuliniai, c.- pilnaviduriai – rožiški, d.– pilnaviduriai – pusiau rožiški.

5.a. Pilnaviduriai-karūniniai – tai bijūnai, kurių žiedo išoriniai vainiklapiai platūs ir išsidėstę vienoje eilėje. Po jų – eilė siaurų staminodžių apykaklė, o centre “karūna iš pakankamai plačių vainiklapių. Išorinių vainiklapių ir “karūnos spalva vienoda, o staminodžių rato spalva – kitokia (7 pav. A).

5.b. Pilnaviduriai – pusiau rutuliniai (apskriti) bijūnų žiedai pasižymi plačiais, stambiais išoriniais ir siauresniais, karpytais ar dantytais kraštais vidiniais, surinktais į pusiau apskritimą vainiklapiais. Pilnai sužydusių žiedų išoriniai vainiklapiai nusvyra, vidiniai vainiklapiai tampa platesniais ir ilgesniais, o pats žiedas – apskritu (7 pav. B).

13

A B C D7 pav. Pilnaviduriai bijūnai: A – pilnavidurio-karūninio bijūno žiedo schema, B – pilnavidurio-

pusiaurutulinio bijūno žiedo schema, C – pilnavidurio-rožiško bijūno žiedo schema, D – pilnaviduris – rožiškas puikusis bijūnas ‘Gražuolis’

5.c. Pilnaviduriai – rožiški bijūnų žiedai – patys dekoratyviausi. Visi žiedo vainiklapiai stambūs, platūs, panašūs (kiek susmulkėja link žiedo centro), kompaktiškai surinkti. Kuokelių žiede nėra arba jie nežymūs (7 pav. C, D).

5.d. Pilnaviduriai – pusiau rožiški bijūnų žiedai panašūs į pilnaviduririas – rožiškais žiedais bijūnus, tik pirmuosiuose tarp vainiklapių matomi gausūs kuokeliai (8 pav.)

A B C D8 pav. Pilnaviduriai – pusiau rožiški bijūno žiedai: A – puikusis bijūnas ‘Carl Rosenfied’,

B – ‘Shirley Temple’, C – ‘Elsa Sass’, D – ‘President Taft’

2.14. Žiedų spalva

1 Balta (a – sniego baltumo, b – žalsvai balta, c – kremiškai balta, d – gelsvai balta);2 Geltona (a – šviesiai geltona, b – sodriai geltona);3 Rožinė (a – baltai rožinė, b – šviesiai rožinė, c – kremiškai rozinė, d – tamsiai rožinė,

e – šviesiai alyviškai rožinė, f – alyviškai rožinė, g – tamsiai alyviškai rožinė);4 Avietinė (a – šviesiai avietinė, b – avietinė, c – tamsiai avietinė);5 Raudona (a. – ugniškai raudona, b – kraujo raudonumo, c – karminiai raudona);6 Kita.

14

3. Pastabos

Dekoratyvūs bijūnų lapavaisiai ir sėklos. Lapavaisis – iš vieno vaislapėlio susidaręs sausasis daugiasėklis vaisius, kuris subręndęs plyšta ir atsidengia sėklos. Atskirų bijūnų lapavaisis (ir sėklos) skiriasi spalva, paviršiaus tekstūra ir plaukuotumu.

Aprašant bijūnus rekomenduojame naudotis pagalbine lentele (žiūrėti priede), kurioje reikėtų pažymėti apibūdinimo pozicijas konkrečiai bijūno veislei.

15

Bibliografija

Bioversity International. 2007. Developing crop descriptor lists. Guidelines for developers. Bioversity Technical Bulletin, no. 13. Rome, Italy, 71 p.

BIVILIENĖ Aušra; BALIUCKIENĖ Asta; BLAŽYTĖ Asta; DAPKŪNIENĖ Stasė; ŠVEISTYTĖ Laima. Lietuvos augalų nacionaliniai genetiniai ištekliai( ex situ). Akademija: Spaudvita, 2010.. 76 p. ISBN 978-9955-637-63-9.

DAGYS, Jonas. Augalų anatomija ir morfologija. Vilnius: Mokslas, 1985. 346 p.DAPKŪNIENĖ S., Varkulevičienė J., Stankevičienė A., Motiejūnaitė O. Research on

morphological and decorative traits of peony originated in Kaunas botanical garden. Sodininkystė ir daržininkystė. Mokslo darbai. 2007, t. 26(3): p. 217 – 225. ISBN 0236-4212.

DAPKŪNIENĖ, S., ŠTUKĖNIENĖ,G., JUODKAITĖ, R. Lietuviškos gėlės priemiesčiuose . Priemiesčio miškų, rekreacinių ir agrarinių teritorijų želdynų ir želdinių tvarkymas ir apsauga. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius,: Petro ofsetas, 2009, p. 36-39.

DAPKŪNIENĖ, Stasė. Lietuviškos bijūnų veislės: [žinynas - mokomoji priemonė]. Kėdainiai: Spaudvita, 2007. 32 p. ISBN 978-9955-637-31-8

DESCRIPTORS for Allium (Allium spp.). 2001. International Plant Genetic Resources Institute, Rome, Italy; European Cooperative Programme for Crop Genetic Resources Networks (ECP/GR), Asian Vegetable Research and Development Center, Taiwan.

JAKUBOWSKI, R. Flower Forms in Peonies [interaktyvus], November 2002 Newssietter Feature Article [žiūrėta 2011-12-19]. Prieiga per internetą: htpp://www.paeonia.com/html/peonies/articles/nov02.htm

JANKEVIČIENĖ, Ramunėlė. Botanikos vardų žodynas.Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1998. 523 p. ISBN 9986-662-10-9.

GUDŽINSKAS, Zigmantas. Lietuvos induočiai augalai. Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1999. 211 p. ISBN 9986-662-14-1.

VAIDELYS, Jonas. Dekoratyviųjų žolinių augalų fenologinių stebėjimų, biometrinių matavimų ir sortimento sudarymo metodika. Mastaičiai: Kauno kolegija, 2005. 83 p.

16

Priedas

Bijūno pavadinimas.............................................................................................................

Vertina-mo

para-metro

numeris

Vertinamo parametro turinys Vertina-mo

para-metro

numeris

Vertinamo parametro turinys

1.1. Kero aukštis [cm] 1.2. Kero išvaizda1 Labai žemi – iki 40; 1 Kompaktiškas;2 Žemi – 41-60; 2 Pusiau išsidraikęs;3 Vidutiniai – 61-80; 3 Išsidraikęs.4 Aukšti – 81-100;5 Labai aukšti – virš 100.

1.3. Stiebų skaičius kere [vnt.] 1.4. Sudėtinio lapo lapalakščio dydis [cm]1 Bendras; 1 Smulkūs – lapalakštis 15,0 cm ilgio ir 10,0 cm

pločio;2 Žydinčių; 2 Vidutinio dydžio – 15,1 – 20,0 cm ilgio ir 10,1-

20,0 cm pločio;3 Nežydinčių. 3 Stambūs – daugiau 20,1 cm ilgio ir 20,1 cm

pločio.1.5. Lapų spalva 2.1. Žydinčių stiebų skersmuo [cm]1 Žali, matiniai su blizgančia viršutine puse; 1 Ploni – 0,7-0,9;2 Ryškiai žali, blizgantys. 2 Vidutiniai – 1,0-1,2;

3 Stori – 1,3-1,5.2.2. Žiedo formos tipiškumas 2.3. Žiedo formas išlaikymas1 Tipinga sodinei grupei; 1 Išlaiko visą žydėjimo periodą;2 Netipinga sodinei grupei. 2 Neišlaiko visą žydėjimo periodą.

2.4. Žiedo skersmuo [cm] 2.5. Žiedų kvapas1 Smulkūs – mažiau 10,0; 1 Bekvapiai;2 Vidutiniai – 10,1-16,0; 2 Silpnai kvepiantys;3 Stambūs – 16,1 – 20,0; 3 Vidutiniškai kvepiantys;4 Gigantiniai – daugiau 20. 4 Labai stiprus aromatas.

2.6. Išorinių vainiklapių forma 2.7. Vidinių vainiklapių forma1 Atvirkščiai kiaušiniški; 1 Pailgai linijiški;2 Elipsiški. 2 Kitokių formų.

2.8. Spalviniai dariniai ant vainiklapių 2.9. Kuolelių kotelių ilgis [cm]1 Nėra; 1 Trumpi – 1-2;2 Brūkšniai; 2 Ilgi – 3-4;3 Brūkšneliai; 3 Labai ilgi – virš 4.4 Dėmė ar dėmės.

17

2.10. Kuokelių spalva 2.11. Staminodžių buvimas1 Balta; 1 Visai nėra;2 Geltona; 2 Pavieniai;3 Kreminė; 3 Gausiai.4 Oranžinė;5 Rožinė;6 Avietinė;7 Raudona;8 Kitokia.

2.12. Piestelių kiekis [vnt] 2.13. Žiedo forma1 1-2; 1 Tuščiaviduriai žiedai;2 3-4; 2 Japoniniai bijūnai;3 5-6; 3 Plukės formos (anemoniniai) žiedai;4 Kitas. 4 Pusiau pilnaviduriai žiedai;

5 Pilnaviduriai žiedai : 5a pilnaviduriai – karūniniai, 5b pilnaviduriai – pusiau apskriti, 5c pilnaviduriai – rožiški, 5d pilnaviduriai – pusiau rožiški.

2.14. Žiedų spalva 2.14. Žiedų spalva (tęsinys)1 Balta: 4 Avietinė:

1a sniego baltumo, 4a šviesiai avietinė, 1b žalsvai balta, 4b avietinė, 1c kremiškai balta, 4c tamsiai avietinė. 1d d – gelsvai balta. 5 Raudona:2 Geltona: 5a ugniškai raudona;

2a šviesiai geltona, 5b kraujo raudonumo; 2b sodriai geltona. 5c karminiai raudona.3 Rožinė: 6 Kita.

3a baltai rožinė, 3b šviesiai rožinė, 3c kremiškai rozinė, 3d tamsiai rožinė, 3e šviesiai alyviškai rožinė, 3f alyviškai rožinė, 3g tamsiai alyviškai rožinė.

Stasė Dapkūnienė Žolinių bijūnų (Paeonia L.) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas: [metodinė priemone] Kėdainiai: leidykla Spaudvita, 2013 - 20 p.: iliustr.

ISBN 978-609-8126-00-6

Leidinys, kaip metodinė priemonė, skiriamas agronominio ir biologinio profilio studentams, želdynų specialistams, bijūnų selekcininkams ir plačiajai visuomenei bijūnų morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimui.

UDK 582.5/9

Žolinių bijūnų (Paeonia L.) morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas

Leidinį spausdino:UAB “Spaudvita”, tel. (8 347) 60 711

Užs. Nr. 377. Tiražas 200 egz.