sociologija mintis ir veiksmas -...

1

Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/1, ISSN 1392-3358

ISSN 1392-3358

SOCIOLOGIJAMINTIS IR VEIKSMAS

2004 Nr. 1

Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas, Sociologijos katedraKlaipëdos universiteto Socialiniø mokslø fakultetas, Sociologijos katedra

2


© KU Sociologijos katedra, 2004

© VU Sociologijos katedra, 2004

Sociologija. Mintis ir veiksmasRedaktorius Algimantas Valantiejus

Eina nuo 1997 metø. Nuo 2000 m. 2 kartus per metus.2004 m. Nr. 1Žurnalo kryptis: sociologija(Rankraðèius recenzuoja redakcijos kolegija)

3


Turinys

Epistemologija

Algimantas Valantiejus Pozityvizmo svyruoklë ........................................................................ 5

Politikos sociologija

Irmina Matonytë Socialinis kapitalas: nuo moksliniø tyrimo perspektyvø prieempiriniø pastebëjimø. Gero valdymo klausimas ......................... 22

Jûratë Imbrasaitë Socialinis kapitalas ir politinis dalyvavimas Lietuvoje ................. 38

Eglë Vaidelytë-Tamulynienë Philanthropy in post-communist settings: strategic action ormanifestation of social responsibility? ........................................... 51

Lyèiø sociologija

Jolanta Reingardienë Moterø karjeros ir ðeimos dilemos ................................................. 59

Arnas Zdanevièius Moters karjeros trajektorijos. Karjeros samprata ir sëkmingoskarjeros strategijos ............................................................................ 73

Kultûros sociologija

Indrë Gajdosikienë Oscar Lewis’ Culture of Poverty: Critique and FurtherDevelopment ...................................................................................... 88

Vida Èesnuitytë Socialiniø sluoksniø matrimonialinës ir prokreacinës elgsenosstrategijos: bruožai ir jø kaita .......................................................... 97

Rûta Žiliukaitë Socialinis kapitalas ir internetas ................................................... 104

Evelina Stankevièienë Tautinë mažuma lauko perspektyvoje: Pierre‘o Bourdieuir Rogerio Brubakerio idëjø sandûra ........................................... 115

Recenzijos

Algimantas Valantiejus Thomas Kuhno istorinë-sociologinë moksloraidos koncepcija............................................................................ 126

Algimantas Valantiejus Diskursyviojo post- ir meninës tiesos pradø sàlytis, arbahermeneutinës dekonstrukcijos link ............................................ 136

4


5


Algimantas Valantiejus

Pozityvizmo svyruoklë

Santrauka

Èia pateikiamame straipsnyje nagrinëjama vadinamoji technokratinë sociologijos dilema, susijusisu disciplinos mokovø pastangomis kurti griežtà moksliná metodà. Nepaprastai gyvybingassociologijos (ir kitø socialiniø mokslø) noras atsiskirti nuo filosofijos galiausiai baigiasi tam tikromisradikaliomis iðlygomis – ásivaizduojamu sociologijos suartëjimu su iðplëtotais fizikos ir biologijosmokslo metodais, kuriuos bando perimti ankstyvoji sociologijos klasikø karta.

Aiškumo ir tikslumo idealà, kurá sukuria modernioji - ir racionalizmo, ir empirizmo - filosofija,XIX a. ir ypaè XX a. sociologai pertvarko á abstraktaus empirizmo modelá. Kartezijietiško metodotaisykles papildo nauji - stebëjimo ir eksperimentiniø operacijø - idealai. Šie idealai, besiremiantystikrumo, aiškumo, akivaizdumo ir pagrástumo kriterijais, átvirtina objektyvizmo/subjektyvizmo, arbadeterminizmo/voliuntarizmo, antinomijà. Tai, kas vadinama sociologijos mokslu, siejama tik sumatavimo operacijomis ir inžineriniu-taikomuoju požiûriu á tikrovæ.

Tai - XX a. neopozityvizmo krypties doktrina, kuri domisi siauros apimties tyrimais, sutelkdamadëmesá tik á metodines empirizmo taisykles. Sociologiniø tyrimø rezultatai vis labiau sudaiktinami –ir ne dël pasirinktos empirinës krypties, bet dël to, kad empiriniai duomenys suabsoliutinami irlaikomi lemiamais sociologijos mokslo kriterijais. Be to, formalizavimo procedûros visiškaiatsiejamos nuo negatyviosios kritikos procedûrø, kurioms (ypaè toms, kurios nepaklûsta griežtamformalizavimui) neretai suteikiamos menkinanèios etiketës siekiant dar labiau stiprintidisciplinuojanèio mokslo autoritetà.

Toks modelis ágyja pagreitá, ypaè kai jis susiejamas su empirinëmis-užsakomosiomis socialiniømokslø tyrimo programomis. Pozityvizmo siekis visà žinojimà padaryti moksliniu žinojimu bûdingasir ðiomis dienomis, nes metodinis stebëjimas, galima sakyti, tapatinamas su sociologijos paskirtimi,su paèiais moksliniais interesais.

Profesionaliai derinant techninius-metodinius ágûdžius ir empirinës medžiagos kaupimà ilgamlaikui átvirtinamas pagrindžianèiojo pažinimo modelis. Taèiau transcendentinis pozityvizmo dëmuo,kuris sàmoningai ar nesàmoningai slepiamas jo pasakojamosios formos gelmëse, iðryðkina tai, kadmonistinë abstraktaus empirizmo kryptis ið tikrøjø yra ne empirinë, bet veikiau normatyvinë irdisciplinuojanti tradicija, siekianti nustatyti universalias sàlygas, kurios leistø kontroliuoti moksliniopažinimo koncepcijà. Užuot nagrinëjusi mokslà kaip praktikà ar kultûros formas, ji pateikiaidealizuotà mokslo kaip pažinimo modelá, susidedantá ið „faktiniø” ir „teoriniø” kaupiamojopobûdžio žiniø.

Straipsnyje árodinëjama, kad, atsisakant vienmatiško mokslo projekto ir technicizmo modeliø,daugiau dëmesio reikia skirti kintanèiai mokslo kultûrai, kuri ðiandienà pradeda stebëti paèià save,darydamasi kritinë ir reflektyvi.

Epistemologi ja

6


Empiriškai pagrindžiamo pažinimo idealasir mokslinio optimizmo prielaidos1 subrandinabûdingà socialinæ ir intelektinæ aplinkà (nuoXIX a. vieðpataujanèià Vakarø visuomenëse),kurià Herbertas Marcuse tinkamai pavadinateigianèiosios kultûros (affirmative culture)vardu (Marcuse 1968 88). Identifikaci jospožiûriu teigianèiajai kultûrai nëra bûdinganuosaiki laikysena: pradžioje suprantamassociologijos noras tapti mokslu tikràja ðiožodžio prasme vëliau suabsoliutinamas irpertvarkomas á vienpusiðkà kraðtutinumà -scientizmo ir technicizmo modelá.

Technokratinë sociologijos dilema glaudžiaisusijusi su empirinës informacijos kaupimoidëja. Galima sakyti, kad pasitikëjimas ðia idëjasankcionuoja tam tikros krypties sociologijosveiklà, savo ruožtu besiremianèià iðoriniaispasaulio kopi javimo bûdais. Nors visikopijavimo bûdai geri, vis dëlto geresniulaikomas tas, kuris leidžia mokslininkui,neásiveliant á reliatyvaus pobûdžio sofistikà,gaminti átikinamus kiekybiniø informacijosvienetø pluoðtus, administratoriø tvarkingaipakuojamus ir spraudžiamus á ið ankstoparuoðtas saugojimo kameras su užraðukiekybiniai duomenys (saugoti nuo filosofø irkitokio plauko skeptikø!).

Socialiniø mokslø siekiamos pažangosproblema yra ta, kad informacijos kaupimoveiksmai darosi svarbûs dël jø paèiø, t.y. dëltvarkingos rutininës sandëliavimo metodikos.Jos paskirtis – liudyti informatyvià socialiniømokslø kilmæ be perstojo kaupiant ir tvarkingairûðiuojant faktus. Skeptiðkam protui galbûtsvarbûs ir kiti - panaudojimo kaip ir kokiaistikslais – klausimai. Taèiau, remiantis empi-

rizmo apibrëžimu, tai esti veikiau kitø -metafiziniø ir nemoksliniø - disciplinø, tik neinstrumentinio, tikslaus ir objektyvaus mokslo,galvosûkiai. Taèiau, kaip rodo socialinë prak-tika, problema vëlgi yra ta, kad panaudojimokaip ir kokiais tikslais instrukcijas paprastaiteikia mokslo administratoriai, o netiesiogiai irpolitikai, atstovaujantieji anonimiðkoms visumi-nëms „socialinëms struktûroms“.

Negana to, anonimiðkumas ir objektyvumasreikalauja, kad pažástantysis subjektas visiðkaiatsisakytø interesø, emociniø savo asmenybësbruožø ir socialiniø priklausomybës ryðiø.Daroma dualistinë prielaida: jeigu paprastasasmuo niekaip neástengia atsisieti nuo savoasmenybës ypatumø ir ðaliðkø sveiko protoáproèiø, atitolti nuo jø reikiamu atstumu, taimodernus mokslininkas (turintis priemones,„panaðias“ á gamtos mokslø pavyzdžius) galáskurti metodà, visiðkai nepriklausomà nei nuovertybiniø asmens sprendiniø, nei nuoaprioriniø visuomenës raidos tikslø. Neutralusstebëjimas ir objektyviai kaupiama informacijatampa svarbiausiomis moderniosios socialiniømokslø paradigmos taisyklëmis, užtikri-nanèiomis informacijos atgaminimo ciklà.

Modernioji socialiniø mokslø paradigma -tai sociologijos mokslo ištakos, kurias tinkamaiapibrëžë Thomas Kuhnas vartodamasnormalaus mokslo sampratà. Terminasnormalus mokslas „[...] reiðkia toká tyrimà,kuris tvirtai remiasi vienu ar keliais praeitiesmokslo pasiekimais – pasiekimais, kuriuos tamtikra mokslo bendruomenë kurá laikà pripažástasavo tolesnës praktinës veiklos pagrindu“(Kuhn 2003; 24; kursyvas mano – A. V.).

Šios sampratos pagrindas - cikliškai

1 Mokslinis optimizmas neabejotinai susijæs su sëkminga gamtos, ypaè biologijos, mokslø plëtra XIX a. Socialiniai mokslai irgioptimistiðkai iðplëtoja griežto, tikslaus, empirinio mokslo idealus (jau kaip savo vidinës sandaros ypatumus), vëliau visiðkainebekvestionuodami ðiø principø. Taèiau paradoksas tas, kad juo labiau empirizmas stengiasi parodyti, kad jis nesivadovauja jokiomisiðankstinëmis prielaidomis, tuo labiau aiðkëja, kad bet kuris empirinis teiginys sàmoningai ar nesàmoningai remiasi tokiomis prielaidomis.Negana to, visi mokslai, netgi gamtotyra, kaip rodo Kuhno ir kitø mokslo filosofø tyrimai, yra susijæ su socialiniais interesais.Immanuelis Wallersteinas atkreipia dëmesá, kad socialiniai mokslai susiformuoja remdamiesi socialinio ir mokslinio optimizmoprielaidomis - kaip intelektiniai liberaliosios ideologijos, vadovaujanèios pokyèiams ir žadanèios sunaikinti socialinio pesimizmoðaknis, papuoðimai:„Intelektualai ne tik kad transformavo politikà á racionalizmà, - ðis racionalizmo vertybës pagarsinimas apibûdino jø paèiø optimistinæiðraiðkà, kuria remiantis buvo kurstomas ir kitø optimizmas. Jø credo: siekdami pagrástesnio realaus pasaulio supratimo, mes siekiamegeresnio realios visuomenës valdymo, vadinasi, geresnio žmogaus galimybiø ágyvendinimo. Socialinis mokslas, kaip pažinimokonstravimo bûdas, ne tik kad rëmësi ðia prielaida; jis pateikë save kaip tikrasis metodas, ágyvendinantis racionalø ieðkojimà.“(Wallerstein 1996 8)

Epistemologi ja

7


atgaminama šios paradigmos átvirtinta iráteisinta rutininë technologi ja. Dël ðiospriežasties gerokai susiaurëja akademinësveiklos uždaviniai. Jie apibrëžiami kaippagrindžianèiøjø mokslo taisykliø tvarkymoprocedûros. Taèiau problema yra ta, kad ilgaiscientizmo puoselëtas standartizuotas bendrojomokslo pagrindas pastaraisiais deðimtmeèiaisskyla á pliuralistiná sociologi jos diskursà,reikalaujanti tinkamai ávertinti „nepatogius“scientizmui reliatyvumo ir neapibrëžtumodëmenis.

Cikliðkà normalaus mokslo rutinàpaskutiniaisiais XX a. deðimtmeèiais kritiðkaiávertina santykiškai naujos sritys – sociologiniopažinimo sociologija, reflektyvioji sociologijair metateorija.2 Dël ðioms sritims bûdingoaktyvaus tarpdalykinio ir dialoginio màstymoapie savo dalykinæ paskirtá ir savo pažinimobûdus keièiasi sociologijos kaip mokslokoncepci ja – ji darosi mažø mažiausiareflektyvesnë.

Sociologinis pozityvizmas – normalusismokslas, slepiantis tikràjá vardà

Nors ðiandienà pozityvizmas sulaukëblogesniø (?) laikø, taèiau vis dëlto, rodos,siekia iðsaugoti visiðkai nepakeistà, statiðkàlaikysenà – “iðkæsti” esamà neramø laikotarpá,po kurio galiausiai sugrážtø monistinës mokslo

kultûros - ypaè abstraktaus empirizmo -vertybës.3

Sociologijos kaip mokslo terminas toli gražunëra vienareikðmis. Juo labiau kad šiuo-laikinëms sociologijos kryptims prireikia visnaujesniø pažinimo bûdø ir reflektyvios jøsavivokos. Nepaisant to, naujesniø sociologijosformø susidarymo atvejais (ir kai pripažástama,jog naujieji bûdai yra teisëti sociologinës mintiespaveldëtojai, ir kai atsisakoma pripažinti jiemsteisëtà statusà, kaip neretai atsitinka, pa-vyzdžiui, vertinant radikalius postmodernizmosociologijos variantus) iðlieka ryðkesnë arblankesnë ilgesná laikà vyravusios mokslinësparadigmos kopija, su kuria ir lyginamosnaujosios, diskursyvios, sociologijos kryptys.Pridurtina, kad bûtent ðioji „savaimesuprantama“, t.y. nusistovëjusi forma dažnailemia sociologijos mokslo apibrëžimus, kurieatvirkðèiu bûdu ir áteigia, kas nëra sociologija.

Nëra klaidinga sakyti, jog kiekvienaspažinimo modelis apibrëžia savità santyká sutiesos sàvoka. Vienos kryptys pabrëžiaargumentavimo svarbà, formuluodamosdaugiau ar mažiau pagrástus diskursyviuosiuskriteri jus, kitos kryptys siekia empiriðkaitikrinti teorinius teiginius, treèioms yra svarbûsreflektyvûs ágûdžiai, o ketvirtoms - gebëjimasspræsti praktines problemas ir pan. Todëlnereikia stebëtis, kad skirtingø krypèiøtarpusavio kritika subrandina abejojimà paèia

2 Èia reikia pabrëžti žodžius - santykiškai naujos disciplinos sritys. Kaip minëta, sociologijos paraðtëse visuomet egzistuoja alternatyvûspažinimo bûdai, áskaitant ir sociologinio pažinimo sociologijà. Taèiau ðios „naujos“ sritys akivaizdžiau iðryðkëja tada, kai 1) prasidedasvarbûs socialinës tikrovës pokyèiai, kuriø skiriamuosius bruožus bando ávardyti dabartiniai intelektiniai post sàjûdžiai, ir, žinoma, 2)kai sustiprëja kritinë mintis, kuri diferencijuojasi á paskiras savarankiðkas kryptis.Dar kartà verta atkreipti dëmesá á savaime suprantamà pagrindiniø sociologijos krypèiø kilmæ. Kadangi visi socialiniai mokslai, beiðimties, itin glaudžiai susijæ su pagrindiniø ðiuolaikiniø socialiniø struktûrø (visuomenës ir politiniø jos saugos tarnybø – valstybësinstitucijø) iðankstiniais tikslais, pagrindinës sociologijos kryptys taip pat yra „nulemtos“ ið anksto. Tai – institucinës (istebliðmento)sociologijos formos, tiesiogiai susijusios su iðankstiniais moderniosios techninës civilizacijos tikslais.Kaip tik ðiuo požiûriu modernusis laikas mažai keièiasi, o galbût netgi stovi vietoje, kadangi modernios visuomenës yra teleologinësvisuomenës, jos turi tikslà cikliðkai atgaminti save. Ðios visuomenës, kaip pabrëžia Georges Gurvitch‘ius, yra tokios visuomenës, kuriøesminis tikslas – technicizmas. Ir ið sociologø, kaip ið asmenø, kuriuos socialinës struktûros nukreipia link teisingo tikslo, tikimasibûtent technokratinës kompetencijos: „Mes gyvename laikotarpiu, kai skirtingø pažinimo tipø diapazone á pirmà vietà iðkyla techninisžinojimas, suplaktas su politiniu žinojimu“ (Gurvitch 1971; 62).

3 Tiesà sakant, pagrindinë sociologijos kryptis tebëra pozityvistinë. Pavyzdžiui, 1967-1970-øjø ir 1987-1990-øjø metø JAV, Kanados,Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos sociologijos žurnalø turinio analizë, pasitelkianti tam tikrà skalæ, besiremianèià septyniais,bûdingais 7-ojo deðimtmeèio pozityvizmui, požymiais, atskleidë kai kuriuos svarbius pokyèius plëtojantis kritinëms pozityvizmoalternatyvoms, taèiau kartu parodë, kad esminis sociologijos pagrindas (ypaè didžiausios pasaulyje Amerikos Sociologijos Asociacijosžurnaluose) tebëra pozityvistinis (Gartrell and Gartrell 1996).Psichologiniu požiûriu - visiškai suprantama pozityvizmo krypties ðalininkø laikysena, grindžiama autoritetu ir áproèiais. Ir vis dëltoðios krypties nuostata “iðkæsti” laikinà socialiniø mokslø krizæ, ko gero, bûtø bent šiek tiek konstruktyvesnë, jeigu nebûtø vengiamaproblemiðkø metodologiniø ir istorinio pobûdžio klausimø.

Epistemologi ja

8


objektyvios tiesos galimybe ir sukurianeapibrëžtumo, nepakankamumo, dvilypumobûsenà, kuri, stiprëjant profesineifragmentaci jai, dažniausiai apibûdinamasociologinës krizës vardu.

Viena vertus, pliuralistiniø sociologiniopažinimo formø atsiradimas sužadina tariamàkrizës bûsenà (ar bent jau jausenà). Tokiabûsena ar jausena stiprëja, kai neapibrëžtumasásiskverbia ir á gyvenamojo pasaulio sritis.Taèiau, kita vertus, sociologinio pažinimo“krizës” nuojauta verèia aktyviau svarstytiepistemologinius socialiniø mokslø klausimus.

Be jokios abejonës, žodis krizë yramëgstamas intelektualø žodis, kurá ávairiaislaikais stengiamasi apibrëžti kaip veiksná,padedantá aiðkiau iðdëstyti savo originaliàkoncepcijà (aprioriðkai apibrëžiant “krizinæ”atskaitos pradžià, negatyviai apibûdinanèiàkonkreèià koncepcijà, paradigmà ar netgilaikotarpá). Vis dëlto ðio populiaraus žodžioplitimas, o kartais ir nerûpestingas vartojimassociologi jos (kaip ir bet kurioje kitoje –mokslinëje ir kasdienëje) terminologijoje darnerodo, kad á ðá reiðkiná nereikëtø kreipti jokiodëmesio.

Kaip minëta, skirtingø krypèiø varžymasisyra veiksmingas originalesniø atradimø ðaltinis.Vis dëlto nesiliaujanti fragmentacija gerokaisusilpnina bendrøjø kriterijø, o atitinkamai irprofesinio susikalbëjimo, prielaidas, gebëjimàformuoti konvencijas, sàvokas, terminus ir pan.Ðtai kodël, turint galvoje ðiandienosegzistencines neapibrëžtumo sàlygas, á pažinimoformø kaità verta pažvelgti ir sociologijosistorijos požiûriu.

Nëra paslaptis, kad sociologijai bûdingas“kompleksuotas” santykis su filosofija, kuriosraida apima pustreèio tûkstanèio metø.Nepaprastai gyvybingas sociologijos (ir kitøXIX a. socialiniø mokslø) noras atsiskirti nuosocialinës filosofijos baigiasi tam tikromisradikaliomis iðlygomis – ásivaizduojamu

sociologijos suartëjimu su iðplëtotais fizikos irbiologijos mokslo metodais, kuriuos bandoperimti ankstyvoji sociologijos klasikø karta.

Tai – viena pagrindiniø priežasèiø, kodëlsociologija dažniausiai pabrëžia tiesioginámetodo ir praktikos ryðá. Ðio ryðio - nuolattechniðkai tobulinamo metodo ir praktiniørezultatø – stiprinimas dažnai ágyja vienpusiðkàkryptá, slopinant filosofinio pobûdžio klausimusapie normaliojo mokslo praktikos kilmæ. Ðitaipátikinama, kad bûtent metodo tobulinimas esàspagrindinis sociologijos uždavinys.

Toká vienpusiðkà požiûrá sustiprina irdirbtinë perskyra tarp sociologijos ir socialinësfilosofijos, vis labiau ásigalint požiûriui, kadsocialinë filosofi ja susi jusi su “mažiaubrandžiu” mokslinës minties raidos tarpsniu(sociologus ir ðiandienà, rodos, labiausiaidirgina tai, kad filosofai, užuot kalbëjæ„esamàja nuosaka“ ir gynæ realø pasauliovaizdà, linkæ kalbëti “tariamàja nuosaka” irginti ásivaizduojamà tikrovæ). Tuo tarpusociologi jos (ir sociologi jos teori jos)susiformavimas siejamas su brandesniu, ir laikopožiûriu vëlesniu, “esamosios nuosakos”laikotarpiu, kuris naujøjø mokslø vardu iðduodaleidimà steigti madingus socialinës tikrovësfotografijø salonus, kuriuose bûtø kaupiamosobjektyvios tikrovës nuotraukos.

Ið pirmo žvilgsnio toks tariamosios iresamosios nuosakø skyrimas yra pagrástas, nesempiriðkai orientuota mokslo dalis (atitinkamømetodø plëtojimas ir stebëjimo duomenøsisteminimas) akivaizdžiai skiria sociologijà irspekuliatyviàjà socialinæ filosofi jà.4 Tokspavirðutiniðkai nepriekaiðtingas požiûris á dvipaminëtas disciplinas ásitvirtina ilgam, ir tikpaskutiniaisiais XX a. deðimtmeèiais tokiaperskyra pradedama abejoti.

Pripažástant, kad pastarøjø kriterijø átrau-kimas pakeièia sociologijos veidà, padaro jàempirine disciplina, kartu negalima nepastebëti,kad empiriniø duomenø statuso klausimas vis

4 Prieð pusæ ðimtmeèio Alvinas Boskoffas ðitaip ávardijo esminius disciplinos bruožus: sociologija (arba socialinë teorija) yra naujaiatsiradusi socialinës minties forma, kuri nagrinëja socialinius reiðkinius ávertindama objektyvumo laipsná, pasitelkdama apibendrintàsocialiniø dalykø apraðymà bei aiðkinimà ir, užuot pirðusi vertybines ‚turëtø bûti‘ nuostatas, domisi, kaip ið tikrøjø plëtojasi ávykiai(Boskoff 1957; 4-5).Ðiandienà yra savaime suprantama, kad sociologijai bûdingas “aukðtesnis” objektyvumo laipsnis.

Epistemologi ja

9


labiau ir labiau siejamas su vieno metodotaikymo idëja. Vadinamoji operacionalizacija(techniðkai tikslinami apibrëžimai) nurodoempirinius sàvokø indikatorius, ðitaipbandydama susieti abstraktø teorijos kamienàir stebëjimo operaci jas, kurios remiasikintamøjø dydžiø požymiø matavimu.

Ið pirmo žvilgsnio áspûdingas matavimooperacijø projektas susiduria tiek su loginio,tiek su socialinio pobûdžio problemomis. Betkuris tikslinantis apibrëžimas neiðvengiamaiapima terminus, kuriuos reikia papildomaiapibrëžti. Susidaro tarsi uždaras ratas, aptin-kant nuolatiná tikslinanèiøjø operacijø poreiká.Taèiau kadangi metodo kilmë - “objektyvi”, netnesuabejojama, kad visi ðie tikslinantys apibrë-žimai gali bûti susijæ su paties apibrëžianèiojoðaliðkomis prielaidomis.

Dël ðios priežasties skiriami filosofiniai(keliantys bereikalingus keblumus) ir moks-liniai (techniniai) principai. Filosofiniaiklausimai, kuriø negalima susieti su stebëjimooperacijomis, paskelbiami “beprasmiðkais”, tuotarpu “pozityvûs” mokslo teiginiai, atliepiantysoperacionalizacijos kriteri jus, susiejami suatitinkama empirinio pobûdžio interpretacija,kuri, kaip ir kiekviena kita interpretacija, yratik dalinë. Be to, visi mokslininko ávardijamioperacionalizacijos kriterijai pateikiami kaiptariamai neutralios veiklos instrumentai,suteikiant pozityviajam atskaitos praduineistoriðkà ir nelaikiðkà, vadinasi, nerealøstatusà.

Bûtent istoriniai ir socialiniai sandaiatskleidžia disciplinos uždarumà: jeigusantykiðkai jauna sociologijos disciplina kurálaikà gali nepaisyti turtingos tarpdalykinëstradicijos, tai ðiandienà sunkiai ásivaizduojamas

sugrážimas prie vienmatiðko monistiniolygmens, kuris nepaiso alternatyviø tradicijø.5

Pozityvizmo svyruoklë: du Wittgensteinai,du Durkheimai, du Marxai, du ...

„Ir Aristotelis, ir Galilei matë svyruokles,taèiau jie skirtingai interpretavo tai, kà matë.[...] Ar ðie žmonës ið tiesø matë skirtingusdalykus žvelgdami á tos paèios rûðies objektus?Ar yra pagrindo teigti, kad savo tyrinëjimusjie vykdë skirtinguose pasauliuose?“

Thomas Kuhn (2003; 144-5)

Galima pateikti mažø mažiausia du atsa-kymus á ðiuos neáprastus Thomas Kuhno klau-simus (vieniems paprastus, kitiems - sudë-tingesnius). Pozityvistas atsakytø labai aiškiaiir kartu paprastai – tai tik skirtingos to patiesreiškinio interpretacijos, kurias reikia patikrintilyginant jas su tikrove, žinoma, remiantispatikimu moksliniu metodu. „Kad sužinotume,ar vaizdas yra teisingas, ar klaidingas, turime jápalyginti su tikrove“ (Wittgenstein 1995a; 50[2.223; 2.224]). Taigi lemiamas kriterijus estistebëjimo tikslumas ir aiðkumas, tikrumas irpatikimumas, kurá galás užtikrinti griežtas irdetalizuotas metodas.

Postpozityvistas (vienas ið jø – pirmosioscitatos autorius, mokslo istorikas, ThomasKuhnas) pažymëtø, kad interpretacija pri-klauso ne tik ir ne tiek nuo metodo griežtumo,kiek nuo mokslinës paradigmos, galima netgisakyti, nuo teorinës “pasaulëžiûros”, prielaidø,apibrëžimø, sàvokø. Èia kalbama ne tik apieskirtingas interpretacijas, bet ir mokslinësnuostatos kismà.

Kas gi ávyksta, kai mokslininkas ið esmës

5 Verta pateikti skirtingus to paties autoriaus, Howardo Beckerio, pliuralistiniø sociologijos tendencijø vertinimus 6-ame ir 10-ameXX a. deðimtmeèiuose. 6-ojo deðimtmeèio pabaigoje Howardas Beckeris ir Alvinas Boskoffas atkreipia dëmesá á vienpusiðkà monistinëssociologijos tendencijà, kuri per keletà deðimtmeèiø po II pas. karo gerokai susilpnino dëmesá pliuralistinëms klasikinëms sociologijostradicijoms, kartu sukurdama tæstinumo pertrûká. Tai, anot jø, stulbinantis ðio laikotarpio sociologø polinkis vis dažniau nagrinëti tikmažas grupes, t.y. ið esmës siaurinti sociologijos iðgales, visiðkai atsisakant gyvybiðkai svarbios klasikiniø darbø analizës (Becker andBoskoff 1957; v).Tuo tarpu paskutiniojo XX a. deðimtmeèio pradžioje Beckeris jau pažymi, kad dël stiprëjanèios sociologijos fragmentacijos darosi vissunkiau apibrëžti jos tyrimo dalykà ir surasti bendrà balsà besivaržanèiø teorijø ir specializacijø gausoje (Becker, Rau 1992; 70).Sugrážimas prie skirtingø sociologijos tradicijø yra lemiamas veiksnys, sukuriantis pliuralistinio aiðkinimo formas, kurios siekiaatsižvelgti á ginèytinas tø paèiø empiriniø duomenø interpretavimo galimybes, susijusias su pakankamai skirtingomis teorinëmisprielaidomis. Todël ðiandienà sunku ásivaizduoti, kaip galima ir toliau plëtoti monistiná modelá, kuris ávairovæ siekia ásprausti á siauraisuprantamà empirinæ plokðtumà.

Epistemologi ja

10


pakeièia savo nuostatà svarbiausiø dalykøatžvilgiu? Pirmasis galimas atsakymas, kuriolaikosi pozityvizmas, yra tas, kad nuostatas galikeisti tik metafizikai – nemoksliniø, dedukciniøteoriniø sistemø kûrëjai. Tuo tarpumokslininkai turi moksliná metodà, t.y.„nuostatà“, kuri ið esmës nekinta. XIX a.pozityvistai jau darosi supratingi ir reikalaujatirti tik prasmingus teiginius, kuriuos galimasusieti su operacionalizacijos kriterijais.

Kitaip sakant, visi socialinës tikrovësapraðymai, kurie pateikiami dar iki pozityvizmo,t.y. mokslinës metodologijos, susiformavimo,yra nelabai sëkmingi, o galbût ir visiðkainetinkami. Juo toliau á praeitá, tuo mažiautiesos, nes tik nuo pozityvizmo atsiradimomokslas ir jo metodas judàs pažangia tiesiaeige-empirine kryptimi. Pažangumà èia užtikrinatinkamas metodas: tikrovës atkarpas(prasmingus teiginius), reikalui esant, visadagalima pamatuoti matematiškai. Svarbiausia –apsivalyti nuo beprasmiðkø teiginiø, kuriaisužgriozdinta nemokslinë filosofijos istorija.Reikia nesvyruojant pripažinti, kad tai -absurdiðkø metafiziniø idëjø kapinynas irpagaliau imtis moksliniø, t.y. puristiniø,operacijø.

Ir, priešingai, postpozityvizmas, kuriokertiniai teiginiai randasi kartu su ThomasKuhno mokslø istori jos analize, atidžiaiperžiûri pozityvizmo nuvertintus metafiziniusprincipus (tuos, kurie priskirti beprasmiðkøteiginiø kategori joms), suteikdamas jiemsdaugiau savarankiškumo ir išlaisvindamas juosiš disciplinuotos empirizmo taisykliøprievartos. Pabrëžtina, jog kartu suávairiapusiðkesniu mokslininko socialinësaplinkos sandø ávertinimu formuojasi iðpažiûros paradoksali socialinës epistemologijossàvoka, atstatanti tuos pažinimo dëmenis, kuriedirbtinai sunyksta formaliosios pozityvizmoepistemologijos tiesëje. Tiesa darosi istorinë irsvarbiausia – praranda vienintelio mato,vienintelio kriterijaus galià, kuri ilgà laikàsiejama su empirinio tikrinimo ar empiriniofalsifikavimo procedûromis.

Grážtant prie cituoto Kuhno pavyzdžio(lyginanèio Aristotelio ir Galilei svyruoklës

stebëjimo sàlygas) reikia pažymëti (pabrëžtina,kad ðioji nuoroda yra tai, ko sàmoningai arnesàmoningai nepaiso pozityvizmo ðalininkai):apraðymo požiûriu Aristotelio suvokimas yratoks pat tikslus (Kuhn 2003; 143).

Taigi empirinio aprašymo kriterijus abiematvejais pasitelkiamas vienodai tiksliai. Ir visdëlto atsiranda dilema - dvi skirtingos to patiesreiškinio interpretacijos. Kadangi aprašymo,arba stebëjimo, kriteri jus praranda savolyginamàjà galià, kyla klausimas: koks gi kitasmokslinis kriterijus yra tinkamas vertinanttokias skirtingas interpretacijas? PateikiamasKuhno atsakymas stulbina dël to, kad mokslinioatradimo faktas susiejamas su teologiniomàstymo prielaida, kurià pozityvizmaspavadintø ne tik beprasmišku teiginiu, bet netgiiracionalia mistika.

Kuhno teigimu, Galilei‘aus, formuluojanèionaujosios dinamikos principus, genialumas -gebëjimas pasinaudoti suvokimo galimybëmis,kurias suteikia scholastinë Orezmieèionuostata. Pirmas svarbus dalykas tas, kadGalilei pažiûros nebuvo visiðkai suformuotosaristotelizmo. Antra, jis buvo iðmokytasanalizuoti judëjimus remiantis impulso teorija,teigusia, kad tolydinis sunkaus kûno judëjimasyra nulemtas vidinës jëgos, kurià jam suteikëkûrëjas, davæs pradžià jo judëjimui (ten pat;143).

Jau vien iš to, kas pasakyta, darytina išvada(neoficialiai skiriama vieðpataujanèios pozi-tyvizmo praktikos ðalininkams), kad vaizdolyginimas su tikrove nëra paprastas lyginimoprocesas, kurio tariami rezultatai – tikëtinaitikslûs ir pagrásti empiriniai duomenys, kuriuosatranda už metodo besislepiantis mokslininkas.Akmuo ne tik svyruoja, bet ir turi svyruoklæ,t.y. „[...] kol nebuvo sukurta scholastinëparadigma, mokslininkai negalëjo matyti jokiøsvyruokliø, jie matë tik svyruojanèius akmenis(ten pat; 144).

Be abejo, socialiniai mokslai susiduria supapildoma, dar sudëtingesne, problema:socialinæ tikrovæ sudaro ne tik fizinio pasauliodaiktai - „svyruojantys akmenys”, bet irkintanèiø socialiniø sàveikø padariniai - žmoniømotyvai, lûkesèiai, veiksmai, pasirinkimai,

Epistemologi ja

11


atsitiktinumai, nenumatomi padariniai... . Tai– svyruojantys socialinës sàveikos principai,kuriø niekaip nepavyktø padalinti á statiðkusvienetus. Dël tos paèios priežasties iðryðkëjadirbtinis ir visiškai nerealus - dualistinis -abstraktaus empirizmo modelis, skiriantisneutralø stebëtojà-mokslininkà ir statiðkus -tariamai objektyvius - stebëjimo duomenis.

Pozityvistas paprastai slepiasi už metodo,bandydamas susitapatinti su idealistine joprograma. Taèiau, kaip raiðkiai rodo filosofijosir socialiniø mokslø istorija, nuolat kinta ne tiktai, kas vadinama iðorës pasauliu, „svyruoja“ irpatys mokslo žmonës – kartais netgi keisdamiparadigmines nuostatas – „svyruokles“. Ðiuopožiûriu galima teigti: yra du Wittgensteinai(jaunasis ir vëlyvasis), du Durkheimai (jaunasisir vëlyvasis), du Marxai (jaunasis ir vëlyvasis)...Jaunasis paprastai yra mokslininkas, tuo tarpuvëlyvasis – hermeneutikas (imlesne negu tikspecialusis hermeneutiko vardas prasme). (TikMarxas, kaip visada, viskà apverèia aukðtynkojomis: jaunasis Marxas – jau/tikhermeneutikas, tuo tarpu vëlyvasis – tik/jaumokslininkas.)

Verta pasitelkti keletà nurodytø „moksliniosvyravimo“ pavyzdžiø, kurie atskleidžiakintantá filosofo, sociologo ar mokslininkopožiûrá á tai, kas vadinama vaizdu,reprezentacija, faktais ar duomenimis.Svyruoklës judesiai neiðvengiamai átraukianeapibrëžtumo, miglotumo, reliatyvumodëmenis, kurie pakeièia ankstesnio aiškumo irskaidrumo stereotipus.

„Kad sužinotume, ar vaizdas yra teisingas,ar klaidingas, turime já palyginti su tikrove. Iðpaties vaizdo neámanoma sužinoti, ar jis yrateisingas, ar klaidingas“, - pažymi Ludwigas

Wittgensteinas savo ankstyvajame, pozityvizmominties raidà žadinanèiame veikale TractatusLogico-Philosophicus (Wittgenstein 1995a 50[2.223; 2.224]).

Pakartotina, kad tokio vaizdo apibrëžimasyra ákvepiantis ilgalaikës sociologinës veiklosskatulys, pasirenkantis ir atitinkamas lyginimosu tikrove priemones – griežtø apibrëžimø,pagrástø ir patikimø matavimo vienetø visumà.Kitaip sakant, vaizdo ir tikrovës atitikimas turásremtis aiðkiø ir griežtø kriterijø átvirtinimu.

Tobuliausias sisteminio, analitinio irempirinio skatulio padarinys - sociologinëpriežastingumo koncepcija, kuria remiantisátvirtinami ir áteisinami mokslinës veiklosprincipai, privalantys akivaizdžiai parodytigriežto, tikslaus ir objektyvaus moksloprivalumus. Priežasties-padarinio analizë yravienas pagrindiniø aiðkinimo principø, dël kuriosocialiniai mokslai, rodos, ir yra laikomimokslais. Tokios analizës bûdas teikiasociologi jai griežto, tikslaus, universaliaigaliojanèio aiðkinimo standartus. Daugybësocialiniø teorijø, metodologijø ir metodø jaupusantro ðimtmeèio ácentriðkai sukasi ðio idealoorbitoje. Nuo socialiniø mokslø radimosipradžios XIX a. viduryje iki paskutiniøjø XXa. deðimtmeèiø ðios disciplinos žinovams lyg irnekyla abejoniø dël to, kad priežasties-padarinio ryðiø nustatymas esti savaiminissociologinio aiškinimo principas.

Savaime suprantamà vaizdà galø galesugriauna pats Wittgensteinas, suabejojæstokios atspindžio koncepci jos, o kartu irmokslo, epistemologinëmis privilegijomis.Kitas Wittgensteino piešiamas vaizdas6 yragerokai sudëtingesnis, prasiskverbiantis prosveiko proto regimybiø ðydà:

6 Pirmàjá vaizdà reflektyviosios sociologijos ðalininkai vëliau visiðkai pagrástai (jeigu ironija apskritai gali bûti „pagrásta“) susieja suangliðku proffesion pavadinimu, kitaip tariant, amerikieèiø sociologijai bûdingu neironiðku sociologo veiklos apibûdinimu. PierreBourdieu, iðplëtodamas Wittgensteino ir Norberto Eliaso nuorodas (kalbos kaip „spàstø“, „klaidingø vingiø tinklo“, kalbos kaippaveldëtø struktûrø), pažymi, jog kalba sociologui kelia ypaè sudëtingà problemà: ji ið tiesø yra milžiniðka natûralizuotø iðankstiniøteiginiø saugykla. Kadangi ðiø iðankstiniø teiginiø niekas „nepastebi“, jie funkcionuoja kaip neásisàmoninti konstravimo bûdai:„Pavyzdys èia galëtø bûti profesijø taksonomijos, nesvarbu, ar ðiandien kasdieniame gyvenime paplitusiø profesijø pavadinimai, arsocioekonominës INSEE (Prancûzijos nacionalinio ekonomikos ir statistiniø tyrimø instituto) kategorijos, tipiðkas biurokratinëskonceptualizacijos <...>, biurokratijos pasaulio pavyzdys, o labiau apibendrinus, pavyzdys visø taksonomijø (amžiaus grupiø, jaunøir senø, lyties kategorijos, kurios, kaip žinoma, nëra nepriklausomos nuo socialinio arbitralumo), kurias sociologai pasitelkia pernelygdaug apie jas negalvodami, nes jos – visai bendruomenei bendros socialinës supratimo kategorijos.“ (Bourdieu 2003; 298-9)

Epistemologi ja

12


„‘Matymo‘ sàvoka palieka painø áspûdá. Kà gi, ji tokia.– Žvelgiu á kraðtovaizdá; mano žvilgsnis slysta juo,matau aiðkius ir neaiðkius judëjimus; tas man ástringa,anas tiktai blankiai praplaukia. Vis dëlto kaip visiðkaisujaukta gali atrodyti tai, kà matome! O dabarpasižiûrëk, kas gi vadinama ‚apraðymu to, kas yramatoma‘. – Bet kaip tik tai ir vadinama apraðymu to,kas yra matoma. Nëra vienintelio, tikro, tvarkingo tokioapraðymo pavyzdžio – kai visa kita tebëra miglota, dartik turi bûti iðaiðkinta arba paprasèiausiai atmesta ðalinkaip niekalas.“ (Wittgenstein 1995b 357)

Antràjá vaizdà sociologi ja pamažuásisàmonina kartu su kritinës interpretacijos irreflektyvumo ágûdžiø atkûrimu. Taèiau reikiapripažinti, kad sociologai pernelyg neskuba,kadangi kritinio sàmoningumo gebëjimai, kogero, sunkiausiai prigyja ten, kur ið pažiûros irturëtø labiausiai prigyti. Priežastis tikriausiaita, kad áteisinta mokslo praktika ásiðaknijusisavaime suprantamoje mokslo koncepcijoje. Beto, tokià koncepcijà tiesiogiai ir netiesiogiairemia biurokratinë ir administracinë rutina.

Padëtá apsunkina antrojo vaizdo painumasir visiðkas nepanaðumas á pirmàjá. Antruojuatveju dëmesys krypsta á kalbà, kuri galutinaisupainioja linijiná priežasties-padarinio vaizdà.Tradicinis scheminës kalbos modelis, genialiaipaprastai sukabinantis „mintá“ ir „iðorinætikrovæ“ (ávardi jantis abstrakèius beikonkreèius objektus – diurheimiškus„daiktus”), sunyksta.

Èia netiesiogiai minimas asmuo, Émile’isDurkheimas, yra žymus sociologijos klasikas,suformulavæs metodologinæ paradigmà, skirtàesamoms ir bûsimosioms socialiniø moksløkartoms ir aiðkiai apibrëžæs dvi svarbiausiasmokslines metodines gaires, kuriø turëtølaikytis bet kuri socialiniø mokslø disciplina,siekianti ne tik suprasti, bet ir objektyviaipaaiðkinti socialinës tikrovës dësningumus.Pirmoji gairë yra reikalavimas socialiniusreiðkinius nagrinëti kaip “daiktus”. PasakDurkheimo, socialiniai reiðkiniai – tai daiktai,ir juos reikia suvokti kaip daiktus: “Jie ne tiknëra mûsø valios produktai, bet patys apibrëžiajà ið ðalies, jie atrodo nelyginant formos, kuriosemes priversti lieti savo veiksmus” (Durkheim2001; 48). Èia ir glûdi numanoma nuoroda, kadsvarbiausias socialiniø mokslø uždavinys –

tinkamas metodo parengimas ieðkant analogijøsu gamtotyros metodo taisyklëmis.

Pastarasis metodologinis reikalavimas darosivisø socialiniø mokslø skiriamuoju bruožu,atskirianèiu juos nuo filosofijos ir gretimøhumanitariniø disciplinø, o vëliau padedanèiusukurti pozityvistinio fenomenalizmo tezæ,kuri, remdamasi gamtos mokslo pavyzdžiu,pasitelkia iðorinio tikrovës stebëjimo pirmumàir atitinkamà moksliná metodà.

Antra, Durkheimo metodologija padedaásitvirtinti vadinamojo vertybinio neutralumonuostatai socialiniuose moksluose. Pastarojinuostata socialiniø mokslø metodologijàpalaipsniui susiaurina á paprasèiausià metodosampratà: jeigu socialinis faktas nusakoišorinius, objektyvius požymius, kurie daroprievartà paskiriems individams, visasmokslininko dëmesys perkeliamas á iðorinærealybæ – reprezentaci jas, o vëliau – áatitinkamø metodø, siekianèiø apraðyti ðiasreprezentacijas, tobulinimà. Tai – sociologinionatûralizmo ištakos:

“Mes pasiûlëme mokslines iðvadas numatyti nefilosofiniu žvilgsniu, o paprastai apibûdinti, pagalkokius iðorinius požymius galima atpažinti moksliðkaitiriamus faktus, kad mokslininkas sugebëtø juospastebëti ten, kur jie yra, ir nepainiotø su kitais.”(Durkheim 2001; 19)

Gana griežtà jaunojo Durkheimo santyká sukitomis disciplinomis sustiprina keturiø,gretimø sociologijai, “faktø” rûðiø, kuriasatliepia atitinkami tyrimo dalykai, apibrëžimas.Tai - biologiniai, psichologiniai, filosofiniai irsocialiniai faktai. Specialioji sociologijos tyrimosritis yra socialiniai faktai.

Ir tik vëlyvasis Durkheimas, tirdamasreliginio gyvenimo faktus, aptinka vidiniopobûdžio tikrovæ, ypaè moralines taisykles,kurios geba kontroliuoti žmoniø elgesá tik tada,kai jas internalizuoja (ásisavina) individai. Irnors Durkheimas tebesilaiko dualizmoprincipø, teigdamas, kad socialiniai faktaiegzistuoja nepriklausomai nuo žmoniø, visdëlto aiðkëja, kad socialiniai suvaržymai nëraiðoriðkos kontrolës priemonës, bet veikiauinternalizuoti moraliniai individø

Epistemologi ja

13


7 Istoriniu požiûriu neopozityvizmà galima apibûdinti kaip intelektiná atsakà - apibrëžiamà griežto mokslo vardu - humanitarøpastangoms plëtoti hermeneutinio supratimo metodologijà, kuri, pozityvistø nuomone, esanti netinkama dël subjektyviø ir vienpusiðkøhermeneutikos prielaidø. Kaip tik todël siekiama skirti mokslinius ir nemokslinius (objektyvius ir subjektyvius, empirinius ir metafizinius,stebëjimo ir argumentavimo, faktø ir interpretavimo) sandus, kurie laikui bëgant visiðkai suprieðinami.Organizaciniu požiûriu didžiausia ir átakingiausia JAV nacionalinës sociologijos mokykla, kaip tvirtina ðios tradicijos žinovai, perimaneopozityvizmo nuostatas ir sutelkia dëmesá daugiausia á konkreèius paskirø atvejø tyrimus. Ádomu, kad, prieðingai negu loginiopozityvizmo žinovai, neopozityvistai neigia teorijos reikðmæ pažinimui: prieðiðkumà hermeneutikos subjektyvizmui pakeièia paniekateorijai kaip moksliniu požiûriu pavojingai spekuliacijai (plaèiau apie tai žr.: Alexander 1982; 5-19).

ásipareigojimai vadovautis visuomenësgyvenimo taisyklëmis, kurios yra paèiuoseindividuose, bet ne už jø:

“O ið tikrøjø visuomenës átaka sàmonei kur kas mažiaupriklauso nuo fizinio pranaðumo, kuriuo jiapdovanota, negu nuo jai suteikto autoriteto. Jei mesnusileidžiame jos ásakymams, tai ne dël to, kad ji turikaip áveikti mûsø pasiprieðinimà, o pirmiausia dël to,kad jai jauèiame tikrà pagarbà.” (Durkheim 1999;230).

Taigi, kaip ir dviejø Wittgensteinø atveju,dviejø Durkheimø metodologija yra skirtingøsociologijos krypèiø kilmës ištakos. JaunasisDurkheimas renkasi pozityvistiná aiðkinimobûdà, teigdamas, kad socialiniai faktai turi bûtitiriami kaip daiktai, ðitaip padëdamas sukurtipozityvistinio fenomenalizmo tezæ, kuri,remdamasi gamtos mokslo pavyzdžiu iratitinkamu moksliniu metodu, imasi stebëtitariamai iðorinæ socialinæ tikrovæ. Tai –sociologinio natûralizmo nuostata.

Tuo tarpu vëlyvasis Durkheimas parodosvarbià socialinës aplinkos átakà konkreèiosvisuomenës mentalitetui ir veiklos bûdams,ðitaip netiesiogiai atkreipdamas dëmesá ásantykiðkus pažinimo dëmesnis. Tai –principinë žinojimo sociologijos nuostata.

Empirinë praktika ar abstraktausempirizmo rutina?

Sociologinis pozityvizmas yra vienintelëreali mokslo programa, kurioje vartojama netariamoji (filosofinë), bet esamoji (mokslinë)nuosaka. Ði realistinë programa remiasi tiksliaismatavimo instrumentais ir ástengia nustatytitvarkingus, pasikartojanèius priklausomybësryðius tarp kintamøjø dydžiø. O tokiø griežtøryðiø nustatymas leidžia daryti á dësnius

panaðius apibendrinimus. Tai nëra paprastaužduotis. Jos gali imtis mokslininkas, kuris,turëdamas reikiamus metodinius instrumentusir pakankamà sukauptø stebëjimo duomenøkieká, geba ir formuluoti, ir tikrinti priežasties-padarinio ryšiais grindžiamas hipotezes.

Sociologinis pozityvistas yra mokslineiorganizacijai priklausantis asmuo, kuris tiki ðiosorganizaci jos nustatytomis mokslinëmistiesomis ir taisyklëmis. Pirmoji ir svarbiausiojiyra ta, kad vieninteliai pagrásti moksloduomenys yra tie reiðkiniai, kuriuos tiesiogiailiudija juslës. Ir atvirkðèiai, pozityvistas visiðkainetiki spekuliatyvaus argumentavimopagrástumu, teisingai ážvelgdamas, kad ðitoksfilosofavimo bûdas yra ne normaliojo mokslo,bet tik paramokslo, sritis. Be to, pasitelkdamasprogresyviøjø mokslø instrumentus, jis gebasukurti bendrà socialiniø mokslø metodà, nes -juk visiems tai žinoma dar nuo Comte‘e laikø!- jeigu kiti mokslai yra tik daliniai, taipozityvizmas yra visuminë mokslo programa,apimanti visø pagrindiniø mokslø pasiekimus.

Ðitoká (o galbût ir kitoká – tai priklauso irnuo vertinimo kriteri jø) sociologi jos irsociologo vaizdavimà aptiktume XX a.pirmosios pusës klasikiniuose neopozityvizmosociologijos veikaluose ir vadovëliuose (tipiðkaspavyzdys: Ogburn 1950).7 Tiesa, èia galimarasti ir ðioká toká skirtumà nuo panaðiaimàstanèiø XX a. pirmosios pusës mokslofilosofø/pozityvistø: jeigu pastarieji kuriataisykles, kuriomis vadovaujasi (ar turëtøvadovautis) socialinës srities mokslininkai, taipirmieji (sociologai-neopozityvistai) ágyvendinamokslinius tyrimus, taikydami nustatytastaisykles. Tiek vieni, tiek kiti suinteresuotivieninteliu dalyku – atskleisti naujas žiniaslaikantis pagrástø mokslo taisykliø.

Ko gero, Comte‘as pirmasis žymus

Epistemologi ja

14


sociologas, pasëjæs visapusiðkos paniekoshumanitarinei minèiai grûdà, kuris per ilgà laikàpuikiausiai prigyja, sudygsta ir veði globojamasefektyviø biurokratijos reikmiø. Pagrindinëtokios globos motyvacija ta, kad sociologija,gebëdama visapusiðkai atsikratyti ðalutiniøhumanitariniø disciplinø, neágalinèiø moksliðkaiapibrëžti socialiniø dësniø, poveikio, darysispagrástu ir universaliu mokslu.

Mokslinio dësniø apibrëžimo idëja (tiekstingant - paèioje pradžioje - eksperimentiniøprocedûrø, tiek ir esant neaprëpiamai jø gausai)padeda subrandinti mokslo ideologi jà irpolitikà, besiremianèià visiðkai paprasta, t.y.genialia, mintimi, kad instrumentiðkaipertvarkoma racionalumo - moksliniopažinimo taikymo - koncepcija, grindžiamaempirine praktika, geba aptikti socialiniopasaulio dësnius. Ðioji idëja, galima sakyti,sužadina ir revoliuciná metodo mokovøinstinktà - bandyti áveikti nuolatinio filosofinioklausinëjimo begalybæ ir užtikrintai priartëti priepažinimo slenksèio, už kurio atsiveria grynosiostiesos vaizdinys.

Nes jeigu ásitikinama, kad mokslo metodasgalás pagrásti tikrà (kad ir kaupiamàjà, dalinæ)tiesà, tai kitas nuoseklus žingsnis yra bandymasðios tiesos pagrástumà árodyti remiantis josloginiu santykiu su universaliaisiais dësniais.Èia ryðkëja ir istoriniø pozityvizmo tipøskirtumai: jeigu ankstyvàjá pozityvizmà dominabûtent universalieji dësniai, tai pagrindinë XXa. loginio pozityvizmo užduotis susiejama sukaupiamøjø, daliniø tiesø empirinio pagrindimometodika.

Reikëtø pridurti, kad neopozityvizmaskuria bihevioristinæ koncepcijà, kuri gerokainutolsta nuo klasikiniø sociologijos teorijø irnepaiso Weberio supratimo metodologijos (iratitinkamos motyvacijø, interesø, neracionaliøveiksmø ir pan. problematikos). Neopo-zityvizmas pabrëžia, kad taupias, tinkamasprogresyviam kaupimui mokslo žinias galisuteikti tik stebëjimas.

Šioji kryptis yra tikrasis XX a. sociologijosmokslo ðaltinis. Kaip tik èia ryðkëja esminisryðiø nutraukimas su klasikinës sociologijosprielaidomis. Kaip pažymi Christopheris

Bryant‘as, nagrinëdamas pozityvizmo raidosbruožus, neopozityvistai daugiau dëmesio skiriaindividualaus elgesio ypatumams, bet ne so-cialiniø struktûrø susidarymui ir jø kismui. Beto, vis labiau pabrëžiamas indukcinis ir kau-piamasis mokslo modelis; ilgainiui formuojasibiurokratinë komandinio tyrimo ir socialiniømokslø institutø vizija (Bryant 1985 4-5).

Šitaip neopozityvistai, net iš daliesnesuabejodami savo esminiais sociologijosprincipø pakeitimais, visiðkai suvaržo ne tikplatesná filosofiná prasmiø pagrindà, bet irsusiaurina XIX a. pozityvizmà á paprasèiausiàstebëjimà, grindžiamà empiristine prielaida:egzistuoja išoriniai – realûs – pažinimodëmenys, kurie yra visiškai nepriklausomi nuostebinèio sociologo proto (màstymo). Kitaiptariant, socialiniai faktai, kaip ir fiziniai faktai,yra iðoriniai ontologiniai dydžiai, kuriuos galimametodiðkai nustatyti ir moksliðkai apraðyti, jeigutik, žinoma, pasitelkiamas tinkamas mokslinismetodas. Vadinasi, tik tinkamas metodas galipatvirtinti objektyvumo laipsná: kad neutralusstebëtojas (priðlietas prie metodo asmuo) teikiapagrástas, tikras, patikimas žinias - socialinius,fizinius ar istorinius faktus – vis naujesnæmedžiagà informacijos stokojanèiai visuomenei.

Ðis empirizmo modelis atrodë esàs toksátikinamas, kad iki pastarøjø deðimtmeèiønormalus sociologijos mokslas, galima sakyti,niekieno netrukdomas, visiðkai neigë „socialinësepistemologijos“ svarbà, pavyzdžiui, tikëtinàstebëtojo biografinës, emocinës ir socialinësaplinkos poveiká tyrimui ir gaunamiemsrezultatams, kuriø objektyvumo laipsnisbûdavo vertinamas pirmiausia atsižvelgiant ámetodinio nuoseklumo tvarkà.

Bûtent pozityvizmas kaip pozityviai duota(vienas iš Auguste‘o Comte‘o apibrëžimø) -tiksliau, teigianèioji ir áteigianèioji - pažinimoprograma, imasi atsakomybës visapusiðkaikontroliuoti tiesos sampratà. Ðioji mokslinëkryptis, vadovaudamasi kilnia ideologiniøteiginiø demaskavimo ir moksliniø tiesøpagrindimo užduotimi, siûlo efektyviàsocialinës politikos (pavadintos socialiniomokslo projekto vardu) programà, kuriàaukðtai vertina ðios mokslo doktrinos

Epistemologi ja

15


bendraamžë - nacionalinës valstybësbiurokratija. Priežiûros, valdymo ir kontrolëssàvokos darosi tiek instrumentinio mokslo, tiekinstrumentinio pasaulio varomoji jëga –savaime suprantami mokslo ir socialinëspolitikos dëmenys.

Abstraktusis empirizmas (kaip ðá taikomosiossociologijos sàjûdá tinkamai yra apibûdinæs C.Wrightas Millsas), kurio intelektinës iðtakos yraloginis pozityvizmas ir neopozityvizmas, osocialinës-politinës iðtakos – turtingønacionaliniø biurokrati jø teikiami tyrimograntai, tikriausiai yra ir vienintelë kryptis, nuosavo susiformavimo pradžios visiðkai neigiantinuoseklaus racionalumo ir konvencijø svarbà.

Pavyzdžiui, C. Wrightas Millsas,apžvelgdamas 3-iojo-6-ojo deðimtmeèiø JAVsociologi jà, atkreipia dëmesá á dažnaikartojamus JAV sociologø žodžius, oficialiaiskatinanèius socialiniø mokslø tarpusaviopaðnekesá. Nepaisant to, akademiniø žinybøfragmentaci ja iki kraðtutinumo siaurinaformuluojamø problemø apimtá. Dël toabstraktaus empirizmo praktika visiškainuskurdina abstrakcijos lygmená:

„Ðios knygos, fragmentiðkai rinkdamos irnagrinëdamos paskiras aplinkos problemas ir faktus,nesidomi platesnio pobûdžio stratifikaci ja arstruktûrinëmis visumomis. Toks aplaidumas negalibûti vertinamas tik nurodant bendrà “teoriná silp-numà” (Mills 1971; 220)

Ir ið tikrøjø: kas ðiandienà galëtø patikëti,kad teorinis silpnumas konkreèiose visuomenëseyra tikroji abstraktaus empirizmo plitimopriežastis. Ko gero, yra ir svarbesniø, áskaitantesamos politinës tikrovës suvaržymà:administracinius-politinius užsakymus irminëtà grantø praktikà. Pripažástant, kadempirinis darbas reikalauja kruopðèiøsociologinës veiklos pastangø, skatina “nebijotisusitepti rankø”, kaip vaizdžiai yra sakæsPierre’as Bourdieu, vis dëlto negalima tvirtinti,kad pati ðioji veikla – dël jos tiesioginioartimumo juslinei sferai – yra susi jusi su“objektyviais” rezultatais. Ir vis dëlto ðiandienà,ko gero, kur kas dažniau aptinkame teigiant,kad empirinë veikla patikimumo požiûriu yra

pagrástesnë (artimesnë jusliniø duomenøtikrovei) negu teorinio pobûdžio veikla, kadpastaroji esanti du ar tris kartus nutolusi nuotikrovës duomenø.

Dël ðios priežasties verta glaustai pažvelgtiá empirinio patikimumo sampratà. Pirmiausiareikia pabrëžti, kad disciplinos praktika negalibûti ið anksto pagrásta tik dël to, kad“pasirenkamas” tos paèios krypties mokovønustatytas mokslinis metodas, ir galimanebepaisyti abejotinø klausimø, kuriuos keliakitos kryptys. Jau pati mokslinës veiklos pradžia(reikalavimas empirinio tyrimo atveju pasitelktihipotezes, t.y. sukonkretintas problemøiðraiðkas), rodo, kad, formuluojant problemà,sàmoningai ar nesàmoningai átraukiamosbendriausios galimø sprendimø prielaidos.Negana to, jeigu tikrai norëtume patikrinti ðiasprielaidas, vëlgi reikëtø formuluoti neempirinio, bet teorinio pobûdžio hipotezes.Apskritai, kaip yra pažymëjæs TheodorasAdorno, empirinio socialinio tyrimoobjektyvumas pirmiausia yra metodø, bet neto, kas yra tiriama, objektyvumas:

“Noriai cituojamas teiginys, kad mokslininkui reikia10 % ákvëpimo ir 90 % prakaitavimo, yra ðalutinis irskatina màstymo neigimà. <…> Teiginiai sudaromiremiantis ávairios apimties individø apklausøduomenimis, pasitelkiant statistinio apdorojimo, api-bendrinimo, nepriklausomo nuo individualiø svy-ravimø, bûdus, pagal tikimybiø teorijos dësnius. Betnet jeigu jø pagrindimas bûtø objektyvus, daugeliuatvejø apibrëžiamos vertybës tebûtø objektyvûs tei-giniai apie subjektus, ið tiesø tai bûtø teiginiai, ro-dantys, kaip žmonës žvelgia á save ir á realybæ. Em-piriniai metodai – apklausa, interviu ir bet kuris kitasderinys bei jø papildymas – nepaiso visuomeninio ob-jektyvumo, t.y. sàlygø, institutø ir jëgø, kuriø aplinkojeveikia žmonës, arba geriausiu atveju atsižvelgia á já kaipá atsitiktinumà.” (Adorno 1976; 82, 71)

Iðankstinis (oficialiai pateikiamas bûsimomsataskaitoms) empiriniø tyrimø objektyvumosuabsoliutinimas darosi pagrindinissubjektyvumo ðaltinis, kuris kartais sunkiaiatskiriamas nuo tam tikros iki-mokslinësinformacijos rinkimo administraciniais tikslais.Taèiau nuomonës yra “objektyvios” tik tiek,kiek jos atskleidžia žmoniø požiûrá á save iraplinkiná pasaulá; jos negali bûti “vienintelis

Epistemologi ja

16


objektyvus” analizës ir apibendrinimøpagrindas.

Kaip tik ðiuo požiûriu abi pozityvizmoformos yra labiausiai panaðios. Taèiau vëlyvasispozityvizmas, vadinamas loginio pozityvizmo,arba loginio empirizmo, vardais vis dëlto siekiagerokai didesnio pažinimo griežtumo, savoidealiuoju siekiniu laikydamas mokslà, turintágriežtø kriterijø sistemà.8

Empirinis pozityvizmas formuojasi kaipdoktrina, gebanti pateikti griežtus - kaip ir deramokslui - kriterijus, kuriais remiantis bûtøgalima spræsti, kurie teiginiai yra teisingi, kurieklaidingi ir kurie - beprasmiðki. Visi prasmingiteiginiai siejami su verifikacija - jø tikrinimokriterijai remiasi empiriniø teiginiø ir analitiniøteiginiø perskyra ir atitinkamomis techninëmisir eksperimentinëmis procedûromis.Svarbiausias skirtumas tarp ankstyvosios irvëlyvosios pozityvizmo formø yra tas, kadantruoju atveju ið principo atmetama „galutiniøpriežasèiø“ samprata.

Pastarasis veiksnys yra svarbus sociologiniopozityvizmo, pagrindiná dëmesá skirianèiovadinamiesiems santykiø teiginiams, raidai.9

Comte‘o mintis, kad dësniø nustatymas leisnumatyti, paaiðkinti ir prognozuoti bûsimusávykius, nesunyksta, tik patenka á gerokaiformalesnæ instrumentinæ terpæ. Dabarpagrindinis sociologo uždavinys – apibrëžtisàvokas ir nurodyti priklausomybës santykius

tarp ðiø sàvokø. Santykiø teiginiai dar labiauformalizuojami ir skiriami á asociatyvinius(teiginiai, kurie nustato priklausomybæ tarpsàvokø, taèiau neapibrëžia priežasties-padarinio ryðiø) ir priežasties, arba kauzalinius,teiginius, kurie yra sociologi jos teori jospagrindas (žr.: Turner 1974; I sk.). Kadangisantykiø teiginius leidžia tikrinti ávairûsstebëjimo bûdai, kurie, nustatydami empiriniusfaktus, padaro grynàjá moksliná ánaðà,nenuostabu, kad pastarasis ánaðas iki ðiollaikomas veiksmingiausiu sociologinës veiklospagrindu.

Svarstant komplikuotà sociologiniopozityvizmo ir pliuralizmo formø santyká,visuomet reikia turëti mintyse du svarbiausiuspozityvizmo elementus, kurie, ypaè kai jiesusiejami su griežtesnëmis taisyklëmis irreikalavimais, tebedaro didelá poveikáakademinës veiklos kaip mokslo supratimui.Šiedu kriterijai yra verifikacijos ir vertybinioneutralumo principai. Antrasis - vertybinioneutralumo - principas, dràsiai galima sakyti,yra egzistencinë pozityvizmo šerdis.

Vertybinio neutralumo svarba pozityvizmokrypèiai yra didžiulë: pirma, neutralumo nuos-tata susiejama ar netgi sutapatinama su mokslomoralinio imperatyvo reikalavimais; antra,bandymas atsiriboti nuo bet kuriø individualiøžmogiðkøjø aistrø, prietarø ir ideologijø leidžiapatikëti, kad ið principo galimas visiðkaianonimiðkas mokslo tiesø pagrindimas.

8 Didžiausià poveiká sociologijai padarë moderniosios filosofijos mokykla, kuri matematikos ir gamtos mokslø principus bandëtaikyti filosofijai. Jos iðtakos – vadinamasis Vienos ratelis, filosofø ir mokslininkø sambûris, nuo 1920 m. ásikûræs ir veikiantisVienoje. Ðio ratelio, kurio nariai rinkdavosi kartà per savaitæ - nuo 1922 m. iki 1936 m., veiklos pradžia paprastai siejama su MoritzoSchlicko, nuo 1920 m. vadovavusio Vienos universiteto Filosofijos katedrai, vardu. Ðios mokyklos nariai: filosofai Otto Neurath‘as,Friedrichas Waismannas, Rudolfas Carnapas, Herbertas Feiglis, Viktoras Kraftas, matematikai Hansas Hahnas, Carlas Mengeris irKurtas Gödelis. Pagrindinës mokyklos idëjos greitai paplito Europoje ir Jungtinëse Amerikos Valstijose. Po 1936 m. daugelis ðioratelio filosofø iðvyko ið Austrijos.Ne visai vienodi ðio ratelio nariø požiûriai vadinami loginiu pozityvizmu, o vëliau - loginiu empirizmu arba moksliniu empirizmu.(Pozityvizmo ir ypaè loginio empirizmo teorinë, metodologinë ir istorinë raida nagrinëjama Evaldo Nekraðo studijoje Loginis empirizmasir mokslo metodologija. Tikimybës ir indukcijos problema (Nekrašas 1979).Kadangi loginis pozityvizmas darë poveiká mokslo filosofijai ir kalbos filosofijai, kartais jis siejamas ar netgi tapatinamas su analitinefilosofija.

9 Pasirinkusi objektyvø metodà, sociologija pasirenka ir objektyvø tyrimo dalykà – visuomenæ, bandydama metodiðkai apraðytivisuminius, struktûrinius jos požymius. Sukûrusi normatyviná pavyzdá, Zenono Norkaus žodžiais tariant, transcendentalinæ visuomenësidëjà, sociologija priversta judëti tarp dviejø poliø. Vienà koncepcijà galima pavadinti minimalistine, kai sociologija save suvokia kaipliekamàjá mokslà. Kitai, teorinës sociologijos, koncepcijai“ nuo Comte’o laikø bûdingos maksimalistinës pretenzijos. Ji suvokia savekaip mokslà, kuris yra gilesnis ir platesnis už ekonomikà, kadangi jos objektas esàs “visa” visuomenë (Norkus 1997; 7). Reikiapripažinti, kad Norkaus apibrëžta maksimalistinës ir minimalistinës koncepcijø perskyra drauge iðryðkina ir èia svarstomus dupozityvizmo tipus. Pagrindinis pirmosios koncepcijos (ir ankstyvojo pozityvizmo) tyrimo dalykas – visuomenë, tuo tarpu antrosios(ir neopozityvizmo) – santykiø teiginiai.

Epistemologi ja

17


Remiantis ðiuo kriterijumi siekiama atsi-žvelgti á gamtos mokslø ir socialiniø-huma-nitariniø mokslø skirtumus. Kadangi pagrin-dinis socialiniø-humanitariniø mokslø objektasyra socialinës žmoniø sàveikos, prasmiø kûrimoir atkûrimo klausimai, toks dalyko (ið esmësnepanaðaus á negyvos gamtos medžiagà) pobû-dis reikalauja kitokiø (negu gamtos mokslø)pažinimo bûdø.

Taèiau kad ir kokie bûtø pasirinktieji bûdai,vis dëlto – kaip ir gamtotyroje – svarbiausi yraempiriniai mokslo sandai. Ir ið tikrøjø: empirinëorientacija yra kriterijus, kuris leidžia skirtimokslà, pavyzdžiui, nuo ideologijos ar religijos.Taèiau pastarøjø dviejø dalykø – nuo kuriøgriežtai privalo skirtis empirinis mokslas - sàraðàpozityvizmas papildo ir filosofija.

Empiriná kriterijø, kuris darosi pagrindinissocialiniø mokslø siekinys, sustiprina mokslinioneutralumo reikalavimas. (Juk jeigu kiltøátarimas, kad nustatyti socialiniai faktai yrasusijæ su paties mokslininko vertybëmis ir kitaisidealais, iðkiltø grësmë paèiam mokslostatusui!) Mintis yra ta, kad nors mokslininkas,kaip žmogus, nuolatos kuria simbolius, ženklus,konvencijas ir vertybes, taèiau jis gali ið jøiðsivaduoti pasirinkdamas griežtà, panaðø ágamtotyros ir svarbiausia jau egzistuojantámetodà. Todël jis turi pasitelkti logikos irmatematikos taisykles ir kurti absoliuèiaianonimiðkà modelá, kuris teiktø jamprivilegijuotà – neutralià – padëtá.

Taigi daroma iðvada, kad mokslinissociologijos objektyvumas priklauso 1) nuosociologinio neutralumo laikymosi ir 2) nuoatitinkamø metodiniø priemoniø, kuriørafinuotos matematinës iðraiðkos nuslopina vi-sas tikëtinas abejones ágyvendinamø operacijøpranaðumu. Negalima nematyti, kad ðiosnuostatos labai sustiprina socialiniø moksløgalià palyginti, pavyzdžiui, su “silpnomis”hermeneutinëmis disciplinomis, kurios remiasitik supratimu.

Tariamà hermeneutikos silpnumà sudarogebëjimas interpretuoti tik ið vidaus, tuo tarpusocialiniø mokslø stiprybæ sudaro gebëjimasaptikti priežasties-padarinio ryðius išoriškamesocialiniø objektø pasaulyje. Juo labiau kad

pozityvizmas - stebinèioji, tiksli, visiemsvienodai indiferentiška mokslo priemonë.

Tai nëra tik iš dalies objektyvesni trans-cendentalinio metodo žiûronai. Prieðingai, jieyra universalûs: jeigu Karlas Mannheimastikëtinà objektyvesná atskaitos taðkà siejo susavita intelektualø – asmenø, gebanèiø užimtitarpinæ, objektyvesnæ padëtá, veikla, tai pozi-tyvizmas siekia tobulinti metodà ir atitin-kamasjo taisykles, kurios, kaip manoma, gali priartëtiprie tikslaus ar apytikrio mokslinioobjektyvumo.

Ið to, kas pasakyta, aiðkëja ir pagrindiniaidabartinës pozityvizmo/postmodernizmoprieðprieðos motyvai. Jeigu pozityvizmas,pasirinkdamas filosofinio dualizmo doktrinà,galiausiai paneigia tuos paèius dualizmoprincipus (èia turimas mintyse loginiopozityvizmo ir neopozityvizmo nutolimas nuoComte‘o formuluotø teorinio màstymoprincipø, nes loginis pozityvizmas teorijà irmetodologijà paverèia metodu, o sociologinispozityvizmas sugrážta prie monizmo – vienoempirinio pasaulio – dogmos), taipostmodernizmas neigia tiek dualizmo, tiekmonizmo modelius, pasirinkdamas filosofiniopliuralizmo principus.

Vietoj iðvadø. Metodologinis sociologijosuždarumas

Ðiandienà, nepaisant akivaizdžiøsociologinës krizës požymiø, bandoma ieðkotikonstruktyvesniø problemos sprendimo bûdø,taèiau neretai grážtama prie ankstyvojodualizmo požiûrio, kuriam bûdingasmetodologinis uždarumas. Kitaip tariant,sociologijos pasirinkimas kartais suprantamastik kaip dvejopas pasirinkimas – arba mokslas(vertybiškai neutrali laikysena), arba„postmodernizmas” (vertybiškai angažuotalaikysena), retesniais atvejais ieðkant sudëtiniøsprendimo bûdø. Pavyzdžiui, IrvingasHorowitzas, nagrinëdamas vidinio sociologijossusiskaldymo priežastis,10 kvieèia laikytismokslinio objektyvumo principø - pagrindinësvertybës ir idealo. Taèiau kartu supranta, kadpozityvizmo laikai - praeityje:

Epistemologi ja

18


10 Kaip minëta, JAV, kurioje XX a. ilgiausiai dominavo empirinës sociologijos kultas, akademinë visuomenë ðiandienà patiria socialiniømokslø krizës požymius. Pavyzdžiui, prieð deðimtmetá JAV sociologas Irvingas Horowitzas, prasidëjus neramioms diskusijoms dëlsociologijos ir socialiniø mokslø statuso, pabrëžia, kad jausdamas didesná skausmà negu pasididžiavimà imasi raðyti knygà, kurios tikpavadinimas - Sociologijos suirimas - skatina aptarti ilgà sociologijos kelià klausinëjant apie dabartinës akademinës disciplinos krizëspobûdá ir galimas priežastis.Kaip pažymi ðios knygos autorius, jau “užvërë duris” Vaðingtono universiteto ir Rochesterio universiteto sociologijos katedros. Darkeisèiau, anot autoriaus, kad 40 proc. sumažintas finansavimas seniausiai JAV sociologijos katedrai Jeilio universitete. San Diegovalstybinio universiteto Sociologijos katedra uždaryta dël biudžeto sumažinimo. O svarbiausia, kaip teigia Horowitzas, kad ðisprocesas jau apëmë ne tik tyrimø institutus, bet ir dëstymà: 1991 m. studentø, ágijusiø bakalauro laipsná, buvo tik 14 393, t.y. mažiaunegu pusë palyginti su 1973 m. – 35 996. (Horowitz 1993; 3-4)

“Nors sugrážimas prie pozityvizmo gali atrodytilengviausias bûdas iðsigydyti sociologijai, taèiaukadangi ðiuo atveju neátraukiamos platesnës prasmësar ryðiai - kartais atsisakoma jas átraukti - pozityvizmasgali bûti neproduktyvus. Gyvename laikotarpiu, kaiklaidinantis žalio empirizmo pasirinkimas varžosi sudaugybe abstrakèios didžiosios teorijos variantø, iðkuriø iðtuðtintas žmogiðkas turinys. O tai yraproblema, su kuria susiduria visi socialiniai mokslai.”(Horowitz 1993; 14)

Horowitzo nurodytas pozityvizmo polinkis– susiaurinti, kartais iki kraðtutinumo,platesnes prasmes ir saitus – yra logiðkasvertybinio neutralumo ir verifikacijos principøtaikymo padarinys. Vien efektyvausmoksliškumo ieškojimas skatina vis labiau irlabiau siaurinti savo dalykà tiriant empiriniusklausimus. “Egzistencinë” pozityvizmolaikysena - vertybinio neutralumo gynimas -sustiprina disciplinos (žinoma, pozityvistinës)galià, apibrëždama kità taisyklæ, kuri, jau popirmojo “neutralaus” žingsnio, reikalaujaempiriniø faktø verifikavimo, kurio efektyvumàužtikrina metodinës operacijos. Sociologijossiaurinimas, susiejant jà tik su empiriniulygmeniu, neiðvengiamai kreipia jà link darlabiau siaurëjanèios specializacijos.

Tiesà sakant, JAV sociologi jai nerimàkelianèius klausimus dar 6-ame ir 7-ame XXa. deðimtmeèiuose yra plaèiau aptaræ Europossociologai (ir ne tik jie: pavyzdžiui, HerbertasBlumeris ar kiti JAV sociologai konceptualiaiapmàstë, kaip bûtø galima praplësti susiaurintustechninius klausimus). Ralfas Dahrendorfasjau XX a. 7-ame deðimtmetyje atkreipia dëmesáá tai, kad JAV bræsta nepasitenkinimas technineir profesionalizuota sociologi ja. Dël ðiospriežasties daugelis sociologø pradeda ieðkotiávairiapusiðkesnio požiûrio á savo disciplinà,ypaè didelá dëmesá skirdami dalykui, kuráDahrendorfas pavadina para-teoriniais

interesais:

“Naujoji sociologija” Amerikoje pirmiausia primenane tik apie moralinius, politinius ir filosofiniustechninës sociologijos padarinius, bet ir apie galimàteorinæ naudà paèia griežèiausia prasme, susijusia sužmoniø visuomenës kilme ir raida. Didžioji dalisdalykø, kuriais žavimasi Vokieti joje ir apskritaiEuropoje, susideda kaip tik ið tokiø para-teoriniøklausimø. Plaèios apimties Europos sociologijossvarstymai renkasi veikiau argumentavimà neguempiriná tikrinimà; jie neatsieja filosofo arsamprotaujanèio paðalieèio nuo dalyvavimoklausimø.“ (Dahrendorf 1968; vi)

Taigi R. Dahrendorfas priartëja priepavojingo ar pernelyg laisvo (be abejo,pozityvizmo požiûriu) sociologijos apibrëžimo:Europos sociologijos svarstymai renkasi veikiauargumentavimà negu empiriná tikrinimà; jieneatsieja filosofo ar samprotaujanèio paðalieèionuo dalyvavimo klausimø. Toks požiûris iðprincipo abejoja metodologine empiriðkaigriežto, vertybiðkai neutralaus metodiniomokslo apie vertybes galimybëmis, skatindamasnaujai pažvelgti á vertybiniu atžvilgiu atsietàsociologijà ir á sociologinius apibendrinimusátraukti diskursyvø argumentavimà bei istorinæsavivokà.

Ðitaip aiðkëja gana perspektyvus klausimas:ar sociologija ir apskritai socialiniai mokslaiyra mokslas pozityvizmo ádiegta prasme? Toksklausimas skatina èia pateikiamà „Iðvadø“ daláa) susieti su sociologijos ribø praplëtimoiðgalëmis bei perspektyvomis ir b) aptarti bentkeletà numanomø pozityvizmo sàveikos sukitomis kryptimis stygiaus priežasèiø.

Pirmiausia reikia pažymëti, kad pozity-vizmas nëra visiðkai statiðkø nuostatø visuma.Kadangi pozityvizmas kaip teorinis, metodo-loginis ir istorinis sàjûdis apima gana daugsudëtiniø elementø, kurie, be kita ko, istoriðkai

Epistemologi ja

19


kinta, ko gero, galima aptikti netgi bendrus sun-kiai suderinamø krypèiø - pozityvizmo ir post-modernizmo - dëmenis (žr.: Nekraðas 1998).

Taigi pozityvizmo ir kitø metodologiniøkrypèiø tarpusavio santykiai nëra tik statiðkopobûdžio sàveika. Todël ið karto reikiapakartoti jau minëtà mintá, kad pozityvizmo -epistemologiðkai plëtojusio analitiniusfilosofi jos gebëjimus - sàveika su kitomisteorinëmis ir metodologinëmis kryptimisvertintina kaip potencialiai praturtinantis irdiskursyvus dialogas. (Kaip, beje, ir bet kuriskitas skirtingø krypèiø intelektinis paðnekesys,leidžiantis pasikeisti abipusiai naudingaismetodologiniais intarpais.)

Nepaisant to, pozityvizmo krypties raidojegalima aptikti istoriðkai beveik nepakitusius,itin ilgai iðsilaikiusius principus, kuriøuniversaliai pateikiama forma dažnai yra tiksuinteresuotos natûralizmo nuostatos átei-sinimas. Natûralizmo nuostata yra ta, kadpozityvizmo metodiniai reikalavimai, terminai,kriterijai laikomi pagrástais ir neginèytinais jauvien dël to, kad juos ðioji kryptis vadina moks-liniais. Natûralizmas átvirtina pozityvizmo dog-mas, kurios áteisina esamas metodines taisykleskaip tariamai vienintelæ mokslinæ akademinësveiklos formà. Akivaizdu, kad vienintelë moksloforma tikrai neskatina sàveikos su kitomiskryptimis.

Kita nenoro tarpdalykiðkai bendrauti prie-žastis – teoriniø sociologijos iðgaliø menkinimas(ypaè bûdingas sociologinio pozityvizmokrypèiai). Kaip minëta, vienintelis vertasmokslo vardo baras yra empirinis tikrinimas.Tokia natûralistinë (nesavikritiðka) nuostataskatina neigiamà paèiø mokslininkø požiûrá ásocialinæ teorijà, jos tariamà abstraktumà irmiglotumà. Natûralistinë nuostata tarsi pataria,kad galø gale laikas mesti á ðalá bet kurià teorinæ“sofistikà” ir imtis tikro, empirinio darborealybës, bet ne „vizijø”, pasaulyje.

Su pastaruoju bruožu susijusi dar viena -suinteresuota - sociologinio pozityvizmonuostata: teoriniø diskusijø, diskursyvaus irdialektinio argumentavimo vengimas. Ir ið tiesø:kam gi reikia argumentacijø ir diskusijø, jeiguyra patikimas mokslinis metodas, kuriuoremiantis nustatomi objektyvûs faktai(visuomet objektyvesni už sunkiai patikrinamasteorinio pobûdžio argumentaci jas irdiskursyvaus pobûdžio konvencijas!).

Taèiau vis labiau ir labiau siaurinant metodotikslinimo ir formalaus duomenø “apdorojimo”apimtá drauge visiðkai nuskurdinamas tø paèiøempiriniø duomenø statusas. Teoriniø irmetodologiniø diskusijø atsisakymas verèia darlabiau garbinti “faktus” (dël kuriø turiningesniostatuso, beje, varžosi ir teorinë savivoka). Taigiformuojasi uždaras ratas, kuris pateisinamas jauvien dël to, kad gana ilgai sukasi aplink savoaðá.

Vadinasi, pozityvizmo krypties laikysenà iðesmës nulemia fenomenalizmas11, kuris,pasitelkdamas iðtobulintà metodo ir gaunamørezultatø formalizavimà, átvirtina natûra-listinius mokslinës praktikos pavyzdžius,kuriais remiantis gaminamas sociologi josmokslas. Sukuriama paprasta (sveiko protopožiûriu, átaigi) aiðkinimo schema, besiremiantimintimi, jog tikrovë esanti iðoriðkai aptinkamiobjektai, kuriuos realiai konstatuoja juslës: “O,Sokratai, að matau tik arklá, bet ne arkliðkumà”.

Negalima nematyti, kad ði - laiko požiûriulabai nutolusi - Antisteno pastaba Sokratui,jeigu taikytume ðiuolaikinius biheviorizmoprincipus, vis dëlto ið tikrøjø yra pagrásta.Pagrásti ir faktai, kuriuos stebëdami nustatosociologai. Taèiau ar pagrástas patspagrindimas?

Paprastai toká klausimà sociologai laikonekorektiðku ir neetiðku, nes jeigu suabejojamasociologinio pagrindimo pagrástumu, galimaprarasti tikëjimà ir paèia sociologija. Galbût

11 Ðio termino nereikëtø painioti, pavyzdžiui, su Georges Gurvitch‘iaus fenomenologinio fenomenalizmo koncepcija. Èia vartojamasfenomenalizmo terminas – pozityvistinë operacionalizmo taisyklë, reikalaujanti remtis tik juslëmis, patyrimo teikiamais duomenimis.Fenomenalizmas juslinius duomenis (numanomai) laiko „grynaisiais“ patyrimo faktais, atsietais nuo iðankstiniø pažástanèiojo asmensnuostatø ir socialinio konteksto prielaidø.Pagrindinius fenomenalizmo teiginius galutinai átvirtina du idealûs mokslo reikalavimai – remtis gamtotyros metodø procedûromis,o metodiðkai nustatytus faktus laikyti objektyvais empiriniais požymiais, kurie neturi jokiø ryðiø nei su mokslininko etiniais standartais,nei socialinës aplinkos vertybëmis.

Epistemologi ja

20


todël empiriškai nustatyti faktai yra kaupiamikaip kaltinamoji medžiaga, savo kiekybinësapimties didybe liudijanti, kokia „nepagrásta“yra bet kuri teorinës veiklos rûðis, kuri nors kieknepanaði á faktø rinkimo procesà. Taigipakartotina: pozityvizmo istorijà ir teoriniusidealus reikia skirti nuo epistemologinëspozityvizmo praktikos (ypaè sociologinës),kuri paprastai apima nereflektyvias, rutininesnormalaus mokslo taisykles.

Pozityvizmas, ilgai vieðpatavæs kaipsocialiniø mokslø metodologija, ðiandienàneberodo noro pakartotinai užmegzti dialogàsu pirmtakø plëtotomis idëjomis. Tai tikpatvirtina minëtà faktà, kad ði kryptis,nesiekdama nei teorinio, nei metodologinioatsinaujinimo, ðiomis dienomis iðsiskaido iriðtirpsta rutininëje normalaus mokslopraktikoje kaip smulkesniø taisykliø ir dogmøvisuma.

Šiomis dienomis pozityvizmas, kaip natûralimokslinë nuostata, diegia màstymo dogmas,

kurios neretai turi tiesioginá sàlytá su scientizmokraðtutinumais. Trijø gyvybingiausiø, ávairiomisformomis plëtojamø, pozityvizmo bruožø -fenomenalizmo, fakto ir vertybës dualumo,bendro metodologinio pagrindo - derinysðiandienà sudaro savaime suprantamàmoksliniø taisykliø deriná.

Post scriptum

Bet kurio metodo uždarumas lengvai virstadogma, arba natûralistiniu požiûriu; ir ne todël,kad yra nekritiðkas, mažai kalba apie kritikà,bet veikiau todël, kad savo kritiðkumà grindžiavien savo paradigmos prielaidomis irsàvokomis. Empiriniø faktø apibendrinimo,indukcinë, veikla (kad ir kokia ji bûtø nuosekli)visuomet prieina teorinæ ribà, kurià sàmoningaiar nesàmoningai slepia abstraktusisempirizmas. Tai – riba, kuri sugriaunanuoseklaus empirinio apibendrinimo mità.

Literatûra:

Adorno, Theodor W. 1976. “Sociology and EmpiricalResearch” in The Positivist Dispute in German Sociology(translated by Glyn Adey and David Frisby). London:Heineman.Alexander, Jeffrey C. 1982. Theoretical Logic in Sociology.Positivism, Presuppositions, and Current Controversies. Lon-don and Henley: Routledge & Kegan Paul.Becker, Howard S.; Rau, William C. 1992. “Sociology inthe 1990s”, Society 30 (1): 70-5.Becker, Howard S.; Boskoff, Alvin. 1957. “Preface” inHoward Becker and Alvin Boskoff (eds.) Modern Socio-logical Theory in Continuity and Change. New York: DrydenPress, Inc.: v-x.Boskoff, Alvin. 1957. “From Social Thought to Socio-logical Theory” in Howard Becker and Alvin Boskoff(eds.) Modern Sociological Theory in Continuity and Change.New York: Dryden Press, Inc.: 3-34.Bourdieu, Pierre. 2003. “Refleksyviosios sociologijospraktika”. Kn.: Bourdieu, Pierre; Wacquant, Loïc J. D.2003. Ávadas á refleksyviàjà sociologijà (ið anglø kalbos vertëVilija Poviliûnienë). Vilnius: Baltos lankos: 270-319.Bryant, Christopher G. A. 1985. Positivism in Social Theoryand Research. London: Palgrave Macmillan. 1985.Dahrendorf, Ralf. 1968a. Essays in the Theory of Society.London: Routledge & Kegan Paul.Durkheim Émile. 1999. Elementarios religinio gyvenimoformos. (Ið prancûzø kalbos vertë Jûratë Karazijaitë ir

Jonë Ramunytë.) Vilnius: Vaga.Durkheim, Émile. 2001. Sociologijos metodo taisyklës. (Iðprancûzø kalbos vertë Jûratë Karazijaitë.) Vilnius: Vaga.Gartrell, C. David; Gartrell, John W. 1996. “Positivism insociological practice: 1967-1990”, Canadian Review of So-ciology & Anthropology 33 (2): 143-59.Gurvitch, Georges. 1971. „The Social Settings of Socio-logical Knowledge” in Edward A. Tiryakian (ed.) ThePhenomenon of Sociology. A Reader in the Sociology ofSociology. New York: ACC.Horowitz, Irving Louis. 1993. The Decomposition of Soci-ology. New York, Oxford: Oxford University Press.Kuhn, Thomas S. 2003 [1962]. Mokslo revoliucijø struktûra(ið anglø kalbos vertë Ramutë Rybelienë). Vilnius: Pradai[Kuhn, Thomas. 1970. The Structure of Scientific Revolu-tions. 2nd ed. Chicago: The University of Chicago Press.]Marcuse, Herbert. 1968. Negations: Essays in Critical Theory.Boston: Beacon.Mills, Wright C. 1971. “The Professional Ideology ofSocial Pathologists” in Edward A. Tiryakian (ed.) ThePhenomenon Of Sociology. A Reader in the Sociology ofSociology., New York: ACC.Nekrašas, Evaldas. 1979. Loginis empirizmas ir mokslometodologija. Tikimybës ir indukcijos problema. Vilnius:Mintis.Nekrašas, Evaldas. 1998. “Postmodernizmas irpozityvizmas”, Problemos 53: 25-33.

Epistemologi ja

21


Norkus, Zenonas. 1997. “I. Kantas, T. Parsonsas irpostpozityvizmas socialinëje teorijoje”, Problemos 51: 5-18.Turner, Jonathan. 1974. The Structure of SociologicalTheory. Homewood, Illinois: The Dorsey Press.Wallerstein, Immanuel. 1996. „Social Science and Con-temporary Sodiety. The vanishing guarantees of ratio-

Gauta: 2004 04 09Pateikta spaudai: 2004 06 20

Epistemologi ja

nality”, International Sociology 11 (1): 7-25.Wittgenstein, Ludwig. 1995a. Tractatus Logico-Philosophicus. Kn.: Wittgenstein, Ludwig. Rinktiniai raštai(ið vokieèiø ir anglø kalbø vertë Rolandas Pavilionis).Vilnius: Mintis.Wittgenstein, Ludwig. 1995b. Filosofiniai tyrinëjimai. Kn.:Rinktiniai raštai.

Summary

The pendulum of Positivism

This article discusses the technocratic collision of so-ciology. Sociology is a discipline with a strong com-mitment to tradition of positivism. On the one hand,sociology has developed on the premises of scientificmethodology, making it the technical imperative ofsocial investigation, using it to ground her cumulativeknowledge claims. It was the fascination with the ap-parently relentless success of positivistic sociology thatprompted the empiricist knowledge to dislodge otherforms of knowledge.On the other hand, the turn of latter-day sociological

inquiry, as compared with the traditional attempt toapply the standarts of positivism, shows that under thenew historical and practical perspective the sociologyundergoes a discursive reframing. The argument hereis that the limits of sociology as a discipline stem mainlyfrom reductive methodological attempts. The grow-ing interest in culture of science provides an interest-ing pluralist perspective. The better understanding ofdiverse theoretical and empirical approaches can pro-vide the base for the creation of new reflexive socio-logical trends.

22


Irmina Matonytë

Socialinis kapitalas: nuo moksliniø tyrimo perspektyvøprie empiriniø pastebëjimø. Gero valdymo klausimas

Santrauka

Socialinis kapitalas – sàvoka, plaèiai ir ávairiai vartojama ðiandienos socialiniuose moksluose.Á mokslo terminijà jà átraukë prancûzø filosofas ir sociologas Pierreÿas Bourdieu, o ypaè iðpopuliarinoamerikieèiø politologas Robertas Putnamas. Ðiø mokslininkø taikomi analizës vienetai, keliamiklausimai ir daromos iðvados yra tiesiog radikaliai skirtingos. Ir nors ið jø studijø iðplaukianèiosrekomendacijos nëra tarp savæs nesuderinamos, – jos papildo ir sustiprina viena kità, – vis dëlto josapima skirtingus prioritetus, priskiria nevienodà svarbà ávairiems socialinio gyvenimo reiðkiniams.Tekste pristatomos abi teorijos ir jø pagrindu interpretuojami tyrimo “Kauno socialinis kapitalas”duomenys (2003). Iðryðkinama, kad nëra didelës tikimybës, jog socialinis kapitalas, aptinkamasdalyvavimo visuomeninëje veikloje ir nevyriausybinëse organizacijose dëka, gali kokiu nors reikðminguir automatiðku (stebuklingu) bûdu – nesikeièiant galios santykiams ir nedidëjant bendrai daugumosgyventojø materialinei gerovei – didinti pilietiðkumà ar bendruomenës raidà. Aktyvus ir atsakingasvietos valdžios (savivaldos) vaidmuo yra vienas ið svertø, kurie gali paspartinti ir pagerinti pilietinësvisuomenës (nevyriausybiniø organizacijø) raidà. Sociologinis tyrimas rodo, kad socialinis kapitalaskonstruktyviai turëtø bûti suvokiamas kaip priklausomas kintamasis dydis, kurá gali teigiamai veikti“geras valdymas”.

Raktažodžiai: socialinis kapitalas, pasitikëjimas, nevyriausybinës organizacijos, visuomeninëveikla, valdžia, vietos valdžia, geras valdymas.

teorines koncepcijas, toliau pateikiame kaikuriuos 2003 m. Kauno mieste ir rajone atliktoSocialinio kapitalo tyrimo duomenis ir juosinterpretuojame dviejø aptariamø atskaitospadëèiø atžvilgiu, o taip pat parodome, kadkasdienybëje pastebimi reiðkiniai ir jøtendencijos neleidžia turëti daug vilties, jogmitologizuotas socialinis kapitalas, t. y. žmoniødalyvavimas visuomeninëje veikloje, kažkokiustebuklingu bûdu, nekintant galios santykiamsir nedidëjant daugumos socialiniø grupiøekonominei gerovei, ðalies ir visuomenës raidàpakreips á geràjà pusæ (didesnio pilietiðkumolinkme).

Èia galbût galimas toks palyginimas.Kažkada buvo grësmingai teigta, jog religija yraliaudies opiumas: supraskime, religija atitraukiažmones nuo kasdieniø varginanèiø rûpesèiø irteikia vilties, kad gyvenimas gerës. Panaðiai irðiandienà pasaulio ir Lietuvos politinio irmokslinio elito sferoje nusakomas tikëjimas

Socialinis kapitalas – sàvoka, plaèiai irávairiai vartojama ðiandienos socialiniuosemoksluose. Á mokslo terminijà jà átraukëprancûzø filosofas ir sociologas Pierre’asBourdieu, o ypaè iðpopuliarino amerikieèiøpolitologas Robertas Putnamas. Taèiau – taipdažnai atsitinka socialiniuose moksluose,sureikðminanèiuose atskirus žodžius ir sàvokas– ðie du autoriai, vartodami socialinio kapitaloterminà, ið esmës kalba apie du skirtingusdalykus. Dera pabrëžti, kad minëtø mokslininkøtaikomi analizës vienetai, keliami klausimai irdaromos iðvados yra tiesiog radikaliaiskirtingos. Ir nors ið jø studijø iðplaukianèiosrekomendaci jos nëra tarp savæsnesuderinamos, – jos papildo ir sustiprina vienakità, – vis dëlto jos apima skirtingus prioritetus,priskiria nevienodà svarbà ávairiems socialiniogyvenimo reiškiniams.

Šiame tekste pirmiausiai ir apžvelgiame šias

Politikos sociologi ja

23


socialiniu kapitalu skatina nuogàstauti, kadvisuomeninë veikla netaptø liaudies opiumu,atitraukianèiu norinèiøjø dalyvauti pilietiniamegyvenime žmoniø dëmesá ir energijà nuo svarbiøklausimø, suteikianèiø tonà visuomenëssocialinei, ekonominei ir politinei raidai, t. y.nuo klausimø apie galios/valdžios pasidalijimà,iniciatyvø iðkëlimo ir sprendimø priëmimo teisæbei iðtekliø (pirmiausiai materialiniø)paskirstymo atsakomybæ. Kol kas skirtingainegu Marxo aptariamu laikotarpiu, kai buvopaplitusi ir ásiðaknijusi religija, tariamai galëjusitapti opiumu liaudžiai, ðiandienos Lietuvoje (odar konkreèiau Kaune) visuomeninë veikla irnarystë NVO nëra tarpstanti ir veðinti. Taèiaujau dabar laikas pamatyti, kad visuomeninëveikla ir narystë NVO negali bûti tikslassavaime, absoliutusis siekinys, kažkaipstebuklingai arba dësningai pervesiantis musper slenkstá ir palydësiantis á visuomeninësgerovës erà. Pirmiausiai turëtø kisti galiossantykiai, valdžios ðaltiniø ir vienetø sàveikoskultûra, didëti lygiavertiðkumo principoreikðmë, realizuojama pasitelkiant ávairiusmechanizmus, tarp jø – skaidrias procedûrasir strateginæ partneriðkø institucijø veiklà. Šiostraipsnio tikslas – pasitelkiant politologines irsociologines ážvalgas bei empiriniø faktøpavyzdžius – paruoðti dirvà diskusijoms apiekonkreèius dalykus.

Nepaisydami chronologijos, pirmiausiaiaptarsime socialinio kapitalo sampratà (kaipjà vartoja Putnamas), nes bûtent ji dabar„diktuoja madà“. Toliau, kritiðkai žvelgdami áPutnamo argumentus, pristatysime Bourdieusocialinio kapitalo sampratà ir iðryðkinsimeproblemines visuomeninës veiklospokomunistinëse valstybëse sritis. Vëliau, kaipminëta, keleto empiriniø faktø pagrindupažvelgsime á socialinio kapitalo situacijà Kauneir pabandysime pristatyti veiksnius, kurie,tikëtina, turëtø jà gerinti, atitinkamai gerindami

ir plaèiai apibrëžiamà politinæ kultûrà beigyvenimo kokybæ analizuojamoje aplinkoje.

1. Putnamo vartojama socialinio kapitalosamprata

Roberto Putnamo teorijos atskaitos taškasyra kolektyviniai sudëtiniai vienetai, jis kalbaapie bendruomenes, bendruomeniðkumà,dalyvavimo kultûrà ir t. t. Ðis autorius istorinëjeperspektyvoje žvelgia á parti jø, bažnyèiø,visuomeniniø organizaci jø, profsàjungønarystës ir veiklos tendencijas ir stebi, kokiàátakà socialinës pažintys ir draugystë turiðvietimui ir vaikø gerovei, asmens saugumui irmaloniai kaimynystei, ekonominei gerovei,sveikatai ir pasitenkinimui gyvenimu,demokrati jai. Gretindamas autonomiðkaisurinktus statistikos ir vieðosios nuomonësapklausø duomenis, jis randa svarbiø sàsajø,leidžianèiø pagrásti ážvalgà, kad socialiniskapitalas teikia ypatingos naudos individams irbendruomenëms. Anot jo, socialinis kapitalas– tai ryðiai tarp žmoniø: socialiniai tinklai ir iðjø kylanèios abipusiðkumo (angl. reciprocity)normos bei pasitikëjimas ir patikimumas.Socialinio kapitalo samprata atkreipia dëmesáá tai, kad pilietinës dorybës (pasitikëjimas,patikimumas, abipusiðkumas) ypaèveiksmingos, kai yra panirusios á tankø abipusiøsocialiniø santykiø tinklà. Visuomenë, kuriojedaug dorø, bet izoliuotø asmenø, turi mažaisocialinio kapitalo. Visuomenë, kurioje paplitæspasitikëjimas, yra efektyvesnë už nepasitikëjimopersmelktà visuomenæ, panaðiai kaip ir pinigaiefektyvesni negu tiesioginiai mainai (barteris).Jei nereikia ið naujo nustatyti kiekvienossàveikos taisykliø, tuomet daugiau dëmesiogalima skirti veiklos plëtrai. Putnamas sukûrësocialinio kapitalo indeksà, kuris pagal penkismatmenis ið viso apima keturiolika rodikliø.


24


1 lentelë. R. Putnamo ávardinti socialinio kapitalo indekso komponentai (Putnam 2000; 291)

KomponentasOrganizacinio bendruomenës gyvenimo matmenys:

Narystë vietinës organizacijos komitete (procentai)Priklausomybë klubo ar organizacijos valdybai (procentai)Pilietiniø ir socialiniø organizacijø skaièius 1000 gyventojøKlubo susirinkimø, kuriuose dalyvauta, vidurkisNVO nariø skaièiaus vidurkis

Dalyvavimo viešajame gyvenime matmenys:Dalyvavimas prezidento rinkimuose (dviejø pastarøjø rinkimø palyginimas)Dalyvavimas susirinkimuose savivaldybëje arba mokykloje (procentai)

Bendruomenës savanoriðkumo matmenys:Ne pelno organizacijø skaièius 1000 gyventojøVidurkis, kiek kartø dirbta bendruomenës projektuoseVidurkis, kiek kartø savanoriðkai dirbta

Neformalaus socialumo matmenys:Sutinka, kad „Praleidžiu daug laiko su draugais”Vidurkis, kiek kartø priëmë sveèius savo namuose

Socialinio pasitikëjimo matmenys:Sutinka, kad „Daugeliu žmoniø galima pasitikëti“Sutinka, kad „Dauguma žmoniø yra garbingi“

Putnamo teigimu, socialinis kapitalas, kylàsið dalyvavimo visuomeninëse organizacijose irsavanoriðkoje veikloje, atlieka dvi svarbiasfunkci jas: 1) skatina gerà, demokratiðkàvaldymà bei 2) skatina ir palaiko ekonomináaugimà ir plëtrà. Ðitaip suvokiamas socialiniskapitalas pastaraisiais deðimtmeèiais daugeliuiPasaulio Banko ekspertø tapo „trûkstamagrandimi“ globalios ekonomikos plëtros sferoje,ekonominiam augimui skurdžiosebendruomenëse (Harriss, de Renzio, 1997;919- 937). Imta skatinti bendrijø, tarpusaviopagalbos grupiø, kaimynystës centrø ir pan.steigimà. Diskusi jose apie skurdžiasbendruomenes ir kitas socialines problemassocialinis kapitalas tapo ásivaizduojamustebukladariu vaistu (magiðkàja lazdele).

2. Putnamo teorijos tikslinimas2.1. Bourdieu vartojama socialiniokapitalo samprata

Pierre’as Bourdieu (Bourdieu 1985; 241-258) socialiná kapitalà (ir kitus kapitalus)apibrëžia individo lygmenyje, o bendruomenëir kolektyviniai vienetai kaip analizës atskaitos

sistema jam nerûpi. Galima formuluoti ir dargriežèiau – jis kolektyviniø vienetø nelaikopirminës mokslinës analizës objektais. Homoacademicus arba homo politicus turi savoindividualià raiðkà ir bruožus, kuriesumuojami, jungiami ir dera pagal savoatstovaujamo lauko logikà (meno, mokslo,politikos, visuomeninës veiklos ir t. t.). TaigiBourdieu nusakomas socialinis kapitalas yrasocialiniø santykiø ir ryðiø tinklas, kurá turi irkuriuo naudojasi asmuo.

Anot Bourdieu, sàvokos kapitalas ir galiayra sinonimiðkos. Kapitalo (kultûrinio,ekonominio, socialinio) atsiradimas, kûrimasir reprodukavimas, dauginimas yra procesas,ið esmës susijæs su galia, valdžia.

Bourdieu, viena vertus, iðskiria socialiniustinklus, kuriuose individas dalyvauja ir ið kuriøkyla (ar randasi) socialinis kapitalas, o kitavertus, jis kalba apie tø socialiniø santykiøpadarinius, rezultatus. Kitaip tariant, socialinistinklas nelaikomas paprastu, mechaniðkaiatsirandanèiu bet kuriø socialiniø santykiø irvisuomeniniø ryðiø produktu, nes gali bûti irtokiø socialiniø tinklø, kurie, nors ir yra labai


25


tankûs, bet vis dëlto negeba telkti jokiøreikðmingø iðtekliø ir generuoti galios.

Turëdami mintyse Bourdieu ážvalgasnesunkiai suprantame, kad ne socialiniai ryðiai,jø tankis kuria ir atgamina (reprodukuoja) kaikuriø teritoriniø grupiø (bendruomeniø)turtingumà, o atvirkðèiai – jø izoliacija. Neryðiai ir „tiltai“ patys savaime daro žmonesturtingesnius arba skurdesnius. Svarbusklausimas, kas valdo/sàlygoja tuos socialiniussantykius arba ryðius (ar jø nebuvimà). Taigisiekiant pagerinti aptariamos bendruomenësarba socialinës grupës padëtá visuomenëje,reikia keisti paèius jà ir joje veikianèius valdžios/galios santykius, o ne joje esanèiø socialiniøryðiø lygá, tanká ar intensyvumà (DeFilippis2001; 781- 806).

Neturëtume pamirðti, kad patsTocqueville’is, sukûræs átakingà Amerikosvisuomeniø apologijà, kuria remiasi Putnamas,JAV lankësi dar iki atsirandant pramoniniamkapitalizmui, iki atsirandant dabartineimoderniai valstybei ir jos klasëms (arbasluoksniams), be to, jis pražiûrëjo ir faktà, kadvergai (juodieji) nebuvo priimami á to metosavanoriðkas organizaci jas. Juk tokspastebëjimas ið esmës pakoreguoja idiliðkàamerikieèiø visuomeniðkumo irbendruomeniðkumo ilgaamžës tradici josvaizdà.

Kita vertus, dësninga ir logiðka, kad jokiesocialiniai tinklai konkurencinio kapitalizmosàlygomis negali bûti iðplësti taip, jog taptøatviri bet kuriam visuomenës nariui. Tokiuatveju reikëtø kalbëti ne apie tinklus arbakapitalà, o apie Adamo Smitho apraðytà„tobulos rinkos“ situaci jà, kai visipageidaujantys gali dalyvauti ir naudotis tokiossituacijos teikiamomis galimybëmis.

Kad socialinis kapitalas, kaip ir bet kuriskitas kapitalas, turëtø tam tikrà vertæ,pirmiausia tai turi bûti riboti, trûkstami (angl.scarce) ištekliai. O antra, socialinis kapitalasturi bûti susietas su ekonominiu kapitalu – jisturi remtis žmoniø gebëjimu siekti jo, daugintijá kitø žmoniø sàskaita. Nors ekonomika ir nëravadinamasis nulinës sumos žaidimas, vis dëltoji nëra pagrásta ir abiejø nugalëtojø (angl. win-

win) logika. Lygiai ta pati logika veikia irsocialinio kapitalo atveju. Tai, kas pasiekiamavisiems, nepriklauso niekam. Socialiniai tinklai(pagrásti pasitikëjimu, apie kurá atskiraikalbësime kiek vëliau) toliau iðkreipia ir trukdoekonomikos augimà, nes „zuikiams“, jauesantiems tinklo (organizacijos) viduje, suteikiagalimybæ nedirbti ið visø galiø arba taip, kaipjie turëtø tai daryti, jei nebûtø to paties jiemspalankaus tinklo nariai.

Apibendrinant galima sakyti, kad socialiniskapitalas geriausiu atveju gali bûti viena iðpriemoniø ekonominiam saugumui ir raidaiužtikrinti, taèiau ne tikslas savaime arbavisuomenës gyvenimo kokybës panacëja. Tam,kad esami socialiniai tinklai ir santykiai ið tiesøgerintø bendruomeniø situacijà (ekonominæ),reikia leisti, kad tie tinklai galëtø dalyvautikapitalo srautø kontrolëje ir galios/valdžiosžaidimuose. Bendruomenës gali turëti daugsocialinio kapitalo ir didelá nariø pasitikëjimà,taèiau jei joms trûksta valdžios/galios irekonominiø resursø (kapitalo), kuris ið daliesir sudaro galios esmæ, tos bendruomenës tebusblankûs ir pretenzingi socialiniai aktoriai,postmoderniðkai skleidžiantysbedruomeniðkumo apraiðkas. Jei á socialinákapitalà žvelgsime remdamiesi Putnamosocialinës bendrijos pozicijomis, strateginiosprendimo, kaip visuomeniniø organizacijø irsavanoriðkos veiklos pagrindu gerintiekonominës gerovës augimà ir demokratijosplëtrà, nerasime. Reikia grážti prieindividualizuoto Bourdieu kapitalo sampratosir ágalinimo veikti idëjø.

2.2. Socialinis kapitalas: višta arkiaušinis, priežastis ar padarinys?

Kita vertus, Putnamo teori joje yra dvimetodologinës vilkduobës. Pirma, nenuosekliaivartojama pati socialinio kapitalo sàvoka, jiskartais laikomas priklausomu, kartais –nepriklausomu kintamuoju. Antra, neaiðki(netiksli) pati pasitikëjimo, sudaranèiovisuomeninës veiklos ir savanoriðkøásipareigojimø pamatà, sàvoka.

Putnamo teigimu, socialinio kapitalo


26


buvimas (gausa) yra svarbus demokratijosrodiklis ir garantas, kad „demokratija veiktø“.Socialinis kapitalas yra nepriklausomaskintamasis. Taèiau tuo paèiu metu Putnamasteigia, kad socialinis kapitalas veikia ir kaippriklausomas kintamasis: jis priklauso nuovisuomenës kultûros ir religi jos, esanèiostarpasmeninio ir institucinio nepasitikëjimo/pasitikëjimo pagrindu, tradicijos.

1 schema. Ryðys tarp socialinio kapitalo,pasitikëjimo valdžia ir valdymo efektyvumo, kursocialinis kapitalas yra nepriklausomas kintamasis(Della Porta 2000; 202-230).

pasitikëjimo atmosferà ir skatina bendra-darbiavimà. Pasitikëjimas ir bendradarbiavimasorganizacijos viduje nebûtinai perkeliamas iðorën(Vasquez, Olmos 2003; 57-60).

3) Socialiná kapitalà gali kurti ðeima arba darbovietë,mokykla arba bažnyèia, socialiniai judëjimai arbatariamos bendruomenës, netgi politinës partijosir valdžios institucijos.

Treèioji iðlyga, kad socialinio kapitaloðaltiniai gali bûti ne visuomeninësorganizacijos, bet kiti socialiniai vienetai, yraypaè intensyviai plëtojama politologø irvieðosios politikos specialistø. Formuluojamasatvirkðtinës socialinio kapitalo ir valdymokokybës priklausomybës dësnis, t. y. manoma,kad politikos sëkmë ir valdžios sprendimøkokybë gali bûti pasitikëjimo ðaltinis, o ne jørezultatas.

Taip atsiranda alternatyvus modelis, kurvaldžios veikla yra socialinio kapitalo irpasitikëjimo ðaltinis, o ne iðvestinë.Argumentuojama, kad korupci ja mažinavaldymo efektyvumà, o taip mažëja irpasitikëjimas, kad valdžia geba tinkamaireaguoti á pilieèiø poreikius. Be to, nors tai irnëra labai akivaizdu, nepasitikëjimas valdžiapilieèius paverèia klientais ir kyðininkais,ieðkanèiais privaèios apsaugos ir pagalbos iðspendimø priëmimo galià turinèiø asmenø.Ðitaip savaime sukuriamas ydingas ciklas: blogavaldžios kokybë skatina nepasitikëjimà, o ðisdidina valdžios neefektyvumà.

Tas pats pasakytina ir apie socialiná kapitalà.Blogas valdžios veikimas kuria „blogà“ socialinákapitalà, nes korumpuotieji vienas kitamásipareigoja, susisaisto ir tarp jø susikuriasavitas socialinis kapitalas. Už „blogo“socialinio kapitalo turëjimà bloga valdžiaatlygina vël paremdama tuos, kurie priklauso„teisingiems“ tinklams ir elgiasi pagal„teisingas“ normas. Tarp blogo valdymo ir blogosocialinio kapitalo nusistovi tam tikrapusiausvyra. Taèiau ta pusiausvyra nestabili, jigriauna ir materialinius, ir simbolinius iðteklius.Kaip ir bet kuri neteisëta sistema, korupcijareikalauja daugiau pasitikëjimo ir abipusiðkumo(daugiau „blogo” kapitalo) negu pati geba jøsukurti. Be formaliø instituci jø, kurios

Putnamas árodinëja, kad visuomeniniøorganizacijø gausa ir veiklos intensyvumaspatikimai prognozuoja gerus rezultatusdaugelyje veiklos srièiø: ðvietimo, miestoplëtros, skurdo áveikimo, nedarbo mažinimo,nusikaltimø prevencijos, narkotikø paplitimoir netgi sveikatos bei gyvenimo kokybësrodikliø. Socialinis kapitalas kuria gerà,efektyvø valdymà, nes skatina pasitikëjimàkitais, kartu ir valdžia, lengvina „koordinacijàir kooperacijà dël abipusës naudos“, iðpleèiapilieèiø savæs suvokimo ribas nuo „að“ iki „mes“.

Remdamiesi ðia hipoteze turëtume tikëtis,kad socialinio kapitalo trûkumas sukelsnepasitikëjimà valdžia ir atitinkamai blogàvaldymà, o kartu padidins ir korupcijà. Taèiaune visada socialinis kapitalas gerina vieðøjøinstitucijø darbà.

1) Socialinis kapitalas gali bûti „blogas“ (juo rëmësiir naciai, remiasi mafija, nomenklatûra).

2) Ne visos visuomeninës organizaci jos kuria


27


prižiûrëtø susitarimø tarp korumpuotø mainødalyviø laikymàsi, pagunda apgauti („iðdurti“)kità yra labai stipri. Korumpuota sistema iðprigimties yra linkusi plëstis, nes vis ið naujoreikia užsitikrinti palankumà tø, kurie, jeigu busatstumti, gali ávardyti korumpuotus politikus,verslininkus. Kuo labiau sistema pleèiasi, tuosunkiau jà kontroliuoti, ir ðioje nestabiliojesituacijoje iðorinës aplinkybës gali veikti kaipkatalizatorius, sugriaunantis „blogàjàpusiausvyrà“.

2 schema. Ryðys tarp socialinio kapitalo,pasitikëjimo valdžia ir valdymo efektyvumu, kurvaldymo efektyvumas yra nepriklausomas kintamasis.

teigia, kad pasitikëjimas yra socialiniø santykiøbruožas, savybë, kuri nepriklauso asmenims,veikëjams, o randasi ir yra juos apimanèiojesocialinëje erdvëje (Coleman 1988; 95-120).

Pasitikëjimas yra užstatas lažybose dëlnežinomos ateities (Sztompka 1999).Pasitikëjimas teikia bendradarbiavimogalimybiø žmonëms, kurie vienas kito gerainepažásta. Pasitikëjimas mažina socialinákompleksiðkumà, neiðvengiamà ir vis didëjantámoderniose visuomenëse.

Abstraktusis pasitikëjimas – taiapibendrintas polinkis (pasirengimas) pasitikëtikitais ir imtis bendros veiklos (Hooghe, Stolle2003; 49-55). Kokie yra abstrakèiojopasitikëjimo ðaltiniai?

Pagrindiná abstrakèiojo pasitikëjimo ðaltináávardijo dar Alexis de Tocqueville’is, teigdamas,kad pasitikëjimà ir abipusiðkumo normà skatinareguliarûs socialiniai kontaktai, sàveika, ypaèdalyvavimas savanoriðkose organizacijose. Josveikia kaip demokratijos mokykla. Ðià tezæplëtoja ir Putnamas.

Taèiau kyla empirinis klausimas, ar ið tiesøvisuomeninës organizaci jos skatinaabstrakèiojo pasitikëjimo gausëjimà.

1) Ne, stiprios organizacinës tapatybës skatinanepasitikëjimo kitomis panaðiomis organizacijomiskultûrà.

2) Ne, dalyvavimas NVO nieko nekeièia pasitikëjimokultûros srityje, nes tik labiausiai pasitikintys (angl.high trusters) asmenys buriasi á NVO.

Beje, socialinës psichologijos specialistaiážvelgia, kad dalyvavimas NVO nekuria naujøprosocialiniø (pasitikëjimo) vertybiø.„Socialinës psichologi jos tyrimuosenepastebime jokiø ženklø, kad sàveika grupësviduje stiprintø abstraktøjá pasitikëjimà ar kitassocialiai pageidaujamas vertybes“ (Hooghe,Stolle 2003; 50).

Pasitikëjimas yra 3-iasis narys: Ego tiki, kadAlter ateityje padarys X. Per daug naivu tikëti,kad Ego pasitiki Alter visø ateities veiksmøpožiûriu.

Kiti autoriai iðskiria strateginá ir moralinápasitikëjimà (Uslaner 2003; 44). Offë (Offe1999) teigia, kad „pasitikëjimas žmonëmis

Blogas valdymas nebûtinai reiðkia, kadsprendimø priëmimo procese dalyvaujantysasmenys ima kyðius, patys savanaudiðkaipelnosi ið savo užimamø tarnybos pozicijø.Blogas valdymas reiðkia, kad priimami neoptimalûs strateginiai sprendimai, savo formair turiniu patenkinantys „klientus“ (kurie„gero“ valdymo atveju tampa partneriais).

Kita vertus, realybëje dažniausiaisusiduriame ne su „palaimintosiomis“, ne su„nelaimingosiomis“ bendruomenëmis, suvidutiniaisiais jø atvejais.

2.3. Pasitikëjimas: abstraktusis irkonkretusis, strateginis ir moralinis

Pasitikëjimà galima bûtø apibrëžti kaipgebëjimà nugalëti baimæ, kad kitas taunepakenktø (Kavolis 1997; 22). Sociologai


28


priklauso nuo praeities patirties, ágytosbendraujant su konkreèiais žmonëmis“. Kitaiptariant, sprendimas pasitikëti kitu asmeniu iðesmës yra strateginis arba pagrástas žiniomis.Jis susijæs su rizika, kuri mažinama remiantis(pozityviomis) prielaidomis, kylanèiomis iðpraeityje ágytos patirties. Kitas pasitikëjimotipas yra moralinis, t. y. moralinisásipareigojimas kitus žmones laikyti patikimaisir elgtis su jais kaip su patikimais. Esminëmoralinio pasitikëjimo idëja yra tikëjimas, kaddauguma žmoniø veikia pagal tuos paèiusesminius moralinius principus (Fukayama1995; 153). Moralinis pasitikëjimas yraiðankstinis tikëjimas gera kitø žmoniø valia.Strateginio pasitikëjimo samprata niekaipnepaaiðkina, kodël žmonës imasi visuomeninësveikos ir buriasi á savanoriðkas organizacijas.Strateginio pasitikëjimo samprata gali padëtipaaiðkinti tik bendradarbiavimo su jaupažástamais žmonëmis, kuriø skaièius paprastaiyra ribotas, reiðkiná. Visuomeninei veiklaisuprasti reikia pasitelkti moralinio pasitikëjimosampratà. Strateginio pasitikëjimo samprataðiek tiek gali paaiðkinti sàveikà tarp NVO irsavivaldybiø, kurioms priskiriamas neasmeninis žinojimas (pažintis), o žinojimas, kadpatikimai elgtis yra jø norma, paremta vidaustaisyklëmis (mechanizmais), prižiûrimavalstybës, remiama socialiniø normø irtradicijos.

3. EMPIRIKA

Remdamasis Worl Value Survey 1995 –1997 m. duomenimis, amerikieèiø politologasMarcas Morjé Howardas paraðë knygà,pavadintà „Pilietinës visuomenës silpnumaspokomunistinëje Europoje“ (Howard 2003),kurioje plaèiai lygina žmoniø polinká irpožiûrius á visuomeninæ veiklà, narystænevyriausybinëse organizaci jose senøjødemokrati jø, poautoritarinëse irpokomunistinëse ðalyse.

2 lentelë. NVO narystës vidurkis vienamasmeniui (Howard 2003; 168)

Regionas VidurkisSenosios demokratijos šalys 2,60Poautoritarinës ðalys 1,86Pokomunistinës ðalys 0,82Lietuva 0,45

2 lentelë vaizdžiai atskleidžia labai aiðkødësningumà: senosios demokrati jos ðalysevienas asmuo vidutiniðkai yra susijæs su dviemtrim NVO, poautoritarinëse ðalyse (LotynøAmerikoje, Pietø Europoje, Pietø Afrikoje) –su dviem NVO, o pokomunistinëse ðalyse – vossu viena NVO. Lietuvoje dviem žmonëms vostenka narytë vienoje NVO. Deja, minimojeknygoje detaliau Lietuvos atvejo neaptariama.

Autoriaus žiûrëta á plaèiai apibrëžiamàNVO (pilietinës visuomenës) spektrà, tikrintanarystë ir dalyvavimas religinëseorganizacijose, sporto ir laisvalaikio, ðvietimo,aplinkosaugos, kultûros ir meno draugijose irklubuose, profsàjungose, politinëse partijose,profesinëse asociacijose, labdaros ir kitoseorganizacijose.

Howardas bendrà pokomunistináneasociatyvumà aiðkina iðkeldamas trispriežastis, kurios visos ið esmës yra susijusiossu patirties (angl. experiental) veiksniais: pirma,tai nepasitikëjimo buvusiomis komunistinëmis„savanoriðkomis“ organizacijomis sukurtas irátvirtintas átarumas bet kokios visuomeninësveiklos atžvilgiu; antra, tai senøjø, ið buvusiorežimo perimtø pažinèiø ir draugystës tinkløstabilumas (angl. persistence), organiškaibesipriešinantis naujais (liberaliais) principaisvykdomai savanoriðkai veiklai ir solidarumui ir,treèia, pokomunistinis nusivylimas vykstanèiaissocialiniais, ekonominiais ir politiniaispakitimais (Howard 2003; 26-29).

Ádomu ir labai svarbu tai, kad Howardasážvelgia, jog dalyvavimas NVOpokomunistinëse visuomenëse laiko požiûriuturi tendenci jà mažëti, o ne augti, t. y.priešingai negu skelbia demokratizaci josautoriai ir liberalûs bei kiti optimistiðkai


29


4 lentelë. Kauno ir Kauno rajono gyventojøásitraukimas á visuomeninæ veiklà (procentai)1

NVO tipas Narystë Narystë,dalyvavimasveikloje,veiklosorganizavimas

Politinës partijos 3,24 5,2Profsàjungos 2,49 5,2Jaunimo 2,04 6,9Aplinkosaugos 0,2 3,2Gyvûnø apsaugos 0,2 2,2Žmogaus teisiø 0,5 1,6Negalios 2,70 6,4Pensininkø 2,26 4,2Sporto, sveikatos 7,06 18,7Verslo ir darbdaviø 0,34 2,7Profesinës asociacijos 1,25 2,3Vartotojø 0,19 1,8Tëvø 4,38 13,3Kultûros 2,68 11,8Hobi 2,49 5,6Gyventojø 7,85 15,3Etninës 0,64 1,0Religinës 1,99 7,4Moterø 1,04 1,9Pilietinës 0,57 1,3Labdaros 0,00 1,7Kitos 0,45 0,6Tam tikru bûdu dalyvaujanors vienoje NVO 52,3

Ið 4 lentelës matyti, kad institucinë narystëyra negausi, ið viso tik apie 50 procentøgyventojø yra tam tikru bûdu susi jæ suvisuomenine veikla. Daugiausiai dalyvaujamasporto ir sveikatos klubø bei gyventojøinteresams atstovaujanèiø ir ginanèiøorganizacijø, kurios ið esmës nëra linkusioskurti plaèius visuomenës narius „jungianèiustiltus“, o daugiau veikia savo vidaus nariønaudai, skatindamos ne vienijamàsias, bet kaiptik skiriamàsias tapatybes, veikloje.

nusiteikæ politikai. Howardas skaièiais irgrafiðkai parodo, kad palyginus 1990 – 1991m. ir 1995 – 1997 metø duomenis 20 ðaliøreitingo lentelëje pagal narystës NVO lygámatyti, jog praktiðkai visos pokomunistinësðalys ið vidutiniø pozicijø (apie 5 – 18) nukritoá žemiausias (9 – 20). Lietuva ið 11 smuktelëjoá 19 pozicijà (Howard 2003. 71). Detaliauaptardamas Rusijos ir Rytø Vokietijos atvejusHowardas pažymi, kad ir laikotarpiu nuo 1995– 1997 m. iki 1999 m. narystës NVO lygissumažëjo pokomunistinëje Rusijoje (nuo 0,65iki 0,45 vienam asmeniui) ir Vokietijoje (1,44iki 0,78 vienam asmeniui) (Howard 2003; 71).

Panaðià dalyvavimo visuomeninëje veiklojemažëjimo tendenci jà pokomunistinëjeLietuvoje rodo ir kiti tarptautiniø mûsø ðaliestyrimø duomenys: pavyzdžiui, lyginamieji 1990m. ir 2001 m. duomenys (žr. 3 lentelë).

3 lentelë. Lietuvos gyventojø dalyvavimasvisuomeninëje veikloje (narystë procentais) (Degutis2002; 60)

Organizacija 1990 m. 2001 m.Aplinkosaugos 2,1 1Vietinë iniciatyvinë grupë 2,1 1,8Žemdirbiø — 0,9Verslo ir darbdaviø 2,7 1,1Profsàjunga 42,7 3,9Politinë partija 7,4 2,3

2003 metø pavasará naudojant kiek kitokiànegu Howardo, bet vis dëlto labai panaðiàmetodikà, buvo atliktas Kauno miesto ir rajonosocialinio kapitalo tyrimas. Gauti duomenysrodo, kad 1 Kauno gyventojui tenka 0,28 NVO(èia narystë suprantama siaurai), taigiapytiksliai tik kas ketvirtas kaunietis yravienokios ar kitokios NVO narys (áskaitantpolitines partijas ir profsàjungas).

1 KTU Vieðosios politikos tyrimø centro atliktas Kauno socialinio kapitalo tyrimas 2003 m. kovo-balandžio mën. Projekto koordinatorëI. Matonytë, tyrimà finansavo JAV Demokratijos komisija. Toliau naudojami statistiniai duomenys, jei nëra nurodyta kitaip, yra ið ðiotyrimo.


30


Iðsamiau analizuojant narystës NVOpasiskirstymà (žr. 5 lentelë) matyti, kad dutreèdaliai pilietinës visuomenës veikliø žmoniøsave sieja tik su viena iðskirtine organizacija.Ir tik vienas treèdalis kaunieèiø praktikuojanarystæ keliose NVO, kurios pagal Putnamosampratà bûtent ir kuria socialiná kapitalà.Taèiau žvelgiant á absoliuèius duomenis ðismažumëlæ vilties dël socialinio kapitaloteikiantis vaizdas iðsisklaido, nes ið viso tik apie10 procentø Kauno gyventojø priklauso nevienai, o kelioms NVO. Tad reikia konstatuoti,jog socialinio kapitalo pagal Putnamo sampratàpotencialas Kaune yra ypaè mažas.

5 lentelë. Narystës NVO tankis

Skaièius N % %NVO, kuriø nuo nuonarys buvo gyventojø nuo nariø1 161 18,7 67,12 47 5,5 19,63 19 2,2 7,94 6 ,7 2,55 3 ,3 1,36 4 ,5 1,7 Iš viso 859 100,0 100,0(respondentai):

Asmenø aktyvumà pilietinëje visuomenëjeplaèiai apibrëžiant kaip dalyvavimàvisuomeninëje veikloje (narystë + aukojimasNVO + visuomeninës veiklos organizavimas)matyti, kad Kaune 1 gyventojui tenka 0,53organizaci jos. Taigi apytiksliai kas antraskaunietis yra vienaip arba kitaip susijæs suNVO. Ðis rodiklis yra ðiek tiek aukðtesnis, ta-èiau ir jis dar toli gražu nëra joks bent mini-maliø pilietinës visuomenës ir socialinio kapita-lo plëtros tendencijø pranaðas. 6 lentelëje mato-me, kad visuomeninëje veikloje dalyvaujantysžmonës vëlgi dažniausiai yra susijæ su vienaveiklos sritimi (viena organizacija) ir netgi prieðios nesiekia prisidëti visomis jëgomis,reguliariai, atsakingai, o dažniausiai dël savodalyvavimo ar nedalyvavimo jos veiklojeapsisprendžia paskutinæ minutæ, spontaniðkai,priklausomai nuo laiko, energi jos ir kitøreikalingø sànaudø. Suprantama, norint

nuosekliau paaiðkinti ðá reiðkiná (pvz., kiekátakos ðiuo atveju turi Howardo ávardytos„blogosios“ patirties priežastys), reikëtø atliktidetalesnæ kokybinæ jo analizæ.

6 lentelë. Dalyvavimo visuomeninëje veikloje tankis

Skaièius N % %NVO, kuriø nuo nuoveikloje gyventojø nuo daly-dalyvauja vaujanèiø1 16 19,4 47,92 87 10,1 24,93 51 5,9 14,64 23 2,7 6,65 12 1,4 3,46 3 ,3 ,97 4 ,5 1,18 2 ,2 ,6 Iš viso 859 100,0 100,0(respondentai):

Dera pabrëžti ir tai, kad labai mažai žmoniøyra linkæ organizuoti visuomeninæ veiklà, imtislyderio vaidmens (žr. 7 lentelë). Dauguma (dutreèdaliai) visuomeninës veiklos iniciatyvosbesiimanèiø asmenø veikia vienos iðskirtinësorganizaci jos labui ir racionaliai remiasikonkurencijos su dël tø paèiø iðtekliø (tiekmaterialiniø, tiek žmogiðkøjø ir moraliniø)besivaržanèiomis organizacijomis principu. Tikðeði procentai kaunieèiø ið viso teigë perpastaruosius metus ëmæsi tokiø visuomeninësveiklos organizavimo rûpesèiø.

7 lentelë. NVO veiklos lyderiø pasiskirstymas

Skaièius N % %NVO, kuriø nuo nuoveiklà gyventojø organiza-organizavo toriø1 51 5,9 68,02 15 1,7 20,03 2 ,2 2,74 6 ,7 8,05 1 ,1 1,3Iš viso 75 8,7 100,0(dalyvaujantys): Iš viso 859 100,0(respondentai):


31


Be to, statistiniø duomenø lygmenyje galimapabrëžti ir tai, kad jei á NVO žiûrësime strictosensu, t. y. atmesdami politines partijas ir prof-sàjungas (kaip yra paprastai daroma moksliðkaikalbant apie pilietinæ visuomenæ), tai gausimedar žemesnius ásitraukimo á visuomeninágyvenimà Kaune rodiklius: siaurai apibrëžtosNVO narystës atveju vienam asmeniui tenka0,25, o plaèiai apibrëžtos (dalyvavimasvisuomeninëje veikloje) – 0,41 NVO.

Kaip beformuluojamos hipotezës, kas ið kobekildinama, dalyvavimas visuomeninëjeveikloje ið socialinio pasitikëjimo ar atvirkðèiai,daugelyje studijø jau atkreiptas dëmesys á žemàsocialinio pasitikëjimo lygá pokomunistinëseðalyse ir netgi á vykstantá desperatiðkà jomažëjimà. Pvz., Lietuvoje per deðimtmetá, t.y. nuo 1990 – 1991 m. iki 1999 m. socialiniopasitikëjimo rodiklis krito nuo 30,8 procentø1990 m. iki 21,9 procentø 1996 m. ir iki 19,5procentø 1999 m. (Ramonaitë 2002; 79). Iðviso pokomunistinëse ðalyse 1990 m. socialiniopasitikëjimo vidurkis buvo 25,9 procento ir per5 metus (1995 – 1997) jis smuko iki 23,0procentø (Ramonaitë 2002; 80). 1999 m.Lietuvoje atliktame politinës kultûros tyrime(TSPMI) pastebëtas ðiai studijai ypaè svarbusfaktas: socialinis pasitikëjimas Kauno miesteyra daug mažesnis negu Vilniuje ir netgi ðiektiek mažesnis negu ðalies vidurkis (žr. 8 lentelë).

8 lentelë. Socialinis pasitikëjimas Lietuvos miestuose1999 m. (%) (Ramonaitë 2002; 80, 83, 84)

Vietovë Vilnius Kaunas Mies- Ðaliestuose su vidur-50-200000 kis gyventojø(vidurkis)

Dauguma žmoniø 26,9 18,9 27,7 19,5galima pasitikëtiSu dauguma žmoniø 66,5 74,6 54,6 ?reikia bûti atsargiam

*Likusieji teigë ‘Ne’ arba ‘Nežinau’.

Kaunas itin iðsiskiria savo socialiniunepatiklumu, kurá galima sieti su savita politineir socialine miesto gyventojø patirtimi,sàlygojanèia unikalius socialinius vertinimus ir

politiná pasirinkimà, kuriø èia detaliauneaptarsime. Mûsø statistikos duomenøpagrindinio ðaltinio – 2003 m. pavasará Kauneatlikto socialinio kapitalo tyrimo duomenys irgiliudija tà paèià situacijà ir neleidžia progno-zuoti kokios nors sui generis socialinio kapitalogerëjimo tendencijos. Kaune žmonës mažaitepasitiki vieni kitais ir tik mažuma jø „katali-kiðkai“ mano, kad bendrapilieèiai yra sàžiningi,patikimi ir geranoriðki. 9 lentelëje matome, kaddidelë dalis miesto gyventojø susilaiko nuo tei-giamo/neigiamo kitø žmoniø vertinimo (“negalipasakyti” apie 40 procentø apklaustøjø). Taèiautie, kurie yra kategoriðkesni ir dràsiauformuluoja savo nuomonæ, savo bendrapilieèiusdvigubai ar net trigubai dažniau vertinaneigiamai, o ne teigiamai.

9 lentelë. Kaunieèiø požiûris á kitus (%)

Teiginys Taip Ne Negaliupasakyti

Dauguma žmoniø 13,5 45,6 40,9yra sàžiningiDauguma žmoniø 15,5 40,6 43,9yra patikimiDauguma žmoniø 21,7 38,8 39,5yra geranoriški

Ðie duomenys rodo „tamsiàjà“ socialiniokapitalo pusæ. Žmonës nepasitiki vieni kitais.Tad ir pastebëtas menkas dalyvavimasvisuomeninëje veikloje, savanoriðkoseorganizacijose veikia greièiau dël „funkcinësbûtinybës“, o ne dël kokio nors sàmoningumoar bendruomeninio ákarðèio.

Žvelgiant á hipotetiná ryðá tarp pasitikëjimoir dalyvavimo NVO veikloje, jokios reikðmin-gos koreliacijos tarp pasitikëjimo ir to, kelioseNVO srityse žmogus yra aktyvus ir ar ið visotas žmogus dalyvauja visuomeninëje veikloje,ar ne, nepastebima. Koreliacijos nepastebimair nagrinëjant požiûrá á žmoniø garbingumà,patikimumà, geranoriðkumà, ðiuos rodikliusimant atskirai arba žvelgiant kaip á kompleksà.Iðvada – dabartinis žmoniø dalyvavimas arnedalyvavimas NVO nëra susijæs su mažesniuar didesniu socialiniu pasitikëjimu2.

2 Už ðià ážvalgà autorë dëkinga kolegai Rimantui Rauleckui, KTU sociologijos krypties doktorantui.


32


Remiantis ðia ážvalga galima skirti dviinterpretacijos linijas:

A) Beviltiðkàjà, kultûrologinæ, Howardo aiðkinamàtrilypës neigiamos patirties pagrindu ir susijusiàsu visuomenine veikla pokomunistinëse ðalyse.Ðiuo požiûriu tik „laikas gydo žaizdas”, irvisuomeninës veiklos pagyvëjimo, tarpasmeniniopasitikëjimo iðaugimo galima tikëtis tik tuomet,kai pasikeis kartos, kai ateis nauji žmonës,neturintys „blogos“ visuomeninës veiklos patirties,ir kai jie, tos naujosios kartos atstovai, gyvenspalankiomis ekonominëmis socialinëmissàlygomis, skatinanèiomis visuomeniðkumà, kurispirmiausiai veikia kaip saviraiðkos priemonë, o nekaip iðlikimo, kabinimosi už socialiniø galimybiøgarantas.

B) Veikliàjà, administracinæ, optimistinæ, kuri teigia,kad socialinis kapitalas laikomas priklausomukintamuoju, veikiamu „gero valdymo“. Ðiàinterpretacijos linijà, kuri suponuoja „ðviesàtunelio gale“, t. y. socialinio pasitikëjimo irvisuomeninio aktyvumo didëjimà veikiant „geraivaldžiai“, „elitiðkai“ skatinanèiai ir dràsinanèiaižmones ir visuomenines organizacijas veikti pagalvieðøjø gërybiø logikà ir kolektyviniø veiksmønaudos principus, dabar ir panagrinëkimedetaliau. Tezë bûtø tokia: jei yra pasitikima vietosvaldžia, jei ji vertinama gerai, tai „geras valdymas“gali skatinti tarpusavio pasitikëjimo augimà ir noràburtis á savanoriðkas organizacijas, ir bûnant jønariais dalyvauti sprendžiant sau artimossocialinës aplinkos problemas.

Deja, esama reali padëtis nieko gera nežada– kaunieèiai ne ypaè pasitiki ir nëra patenkintisavo valdžia. 10 lentelëje matyti, kad kaunieèiaituri labai nevienodà požiûrá á savo valdžià(atsakymai svyruoja praktiðkai per visàpateiktos vertinimø skalës spektrà, standartinëpaklaida 7 balø sistemoje yra 6). Taèiau iðvestasvertinimø vidurkis geriausiu atvejuinterpretuotinas kaip tolerantiškas, nuosaikus(ar net pakantus ir nuolankus), bet jokiu bûdune teigiamas.

10 lentelë. Kaunieèiø požiûris á vietos valdžià(vidurkis, 1 – visiškai nepatenkintas / visiškainepasitikiu, 7 – visiškai patenkintas / visiškaipasitikiu)

Vidurkis Standartinëpaklaida

Pasitikëjimas Kauno 4,7 6,0savivaldybePasitenkinimas vietos 3,8 5,8valdžia

Iðskiriant pasitikëjimà – etiná, vertybináveiksná ir pasitenkinimà – psichologiná, emocináveiksná, matyti, kad vietos valdžia etiðkaivertinama geriau (4,7) negu psichologiðkai(3,8) (t=3,3; p<0,01).

Tarkime, kad 3,5 balo yra neutralus verti-nimas, taigi psichologiškai valdžia dar nepa-tenkina žmoniø, o etiðkai – jau „visai nieko“.Tai skatintø manyti, kad administracinës pro-cedûros jau peržengë negatyvaus kritinio verti-nimo ribà. Taèiau pats valdžios santykis su vi-suomene, žmoniø ir vieðieji ryðiai dar atsilieka.

Sztompkos teigimu, pasitikëjimas(Sztompka 1999) nusako orientacijà á ateitá, opasitenkinimas orientuojamas á praeitá, taigi jisyra praeities (netolimos) patirties vertinimorodiklis. Vadinasi, turëtume matyti, kad Kaunogyventojai vietos valdžios atžvilgiu veikia„kredituojanèiai“, turi santykinai geruslûkesèius, taèiau jos veiklà vertina gana kritiðkai(neigiamai).

Kitaip tariant, Kaune esama moraliniopasitikëjimo valdžia daigø (tai geras ženklas,turint mintyje, kad Kauno savivaldybë ilgà laikàturëjo gana mažà procentà gyventojø,pasitikinèiø ja). Taèiau strateginio gyventojøpasitikëjimo valdžia, pasitikëjimo, siejamo sukonkreèiø „gerø“ administraciniø ir politiniøžingsniø lûkesèiais, Kaune trûksta. Ið to, kasminëta teorinëje dalyje, galima teigti, kad tastrûkumas kyla arba dël gyventojø (ir jiemsatstovaujanèiø organizacijø) sàveikos su vietosvaldžia retumo, tankio mažumo arba dëlturimos neigiamos patirties. Tiek viena, tiekkita Kauno valdžia gali keisti á geràjà pusæ irtinkamiausiai (labiausiai artikuliuotai) taigalima daryti dviem bûdais: gerinant


33


bendravimà su NVO ir plëtojant vieðuosiusryðius. Pastaroji tema mums neaktuali, nes jireikalauja visai kitø atskaitos taðkø(žiniasklaidos) negu mûsø pasirinktiejisocialinio pasitikëjimo ir visuomeninës veikloskriterijai3.

Grážtant prie kalbos apie socialiná kapitalàkaip apie nepriklausomà ir priklausomàkintamàjá, reikia pabrëžti, kad dalyvavimas arbanedalyvavimas NVO veikloje (socialiniskapitalas) neturi átakos pasitikëjimui miestovaldžia (Kauno apskrities administraci ja,Kauno ir Kauno rajono savivaldybe, Kauno irKauno rajono meru). Koreliacinëspriklausomybës nëra nei su plaèiai apibrëžtudalyvavimu visuomeninëje veikloje, nei sunaryste NVO, nei su narystës tankiu. Taigi„socialinis kapitalas“ neveikia kaip gerovaldymo ðaltinis. Kadangi pati valdžia nëralaikoma gera („palaimintosios bendruomenëssituacija“), tai galima apgailestaujant teigti, kadblogas valdymas neigiamai veikia socialinákapitalà, neskatina žmoniø burtis á NVO(„nelaimingosios bendruomenës“), o Kaunoatveju fiksuojama „vidutinë“ (nei geras, neiblogas valdymas) situaci ja neveikia kaipsocialinio kapitalo ir visuomeninës veikloskatalizatorius.

Taip pat dalyvavimas visuomeninëje veikloje

neveikia pasitikëjimo kitais asmenimis (garbingi,verti pasitikëjimo, sàžiningi). Atlikus T testànustatyta, kad nei vienu ið trijø (sàžiningi,geranoriðki, verti pasitikëjimo) atvejø „taip“arba „ne“ sakiusiø grupiø atstovø dalyvavimoNVO aktyvumo vidurkiai statistiðkai nëraskirtingi. T. y. ir teigiamai, ir neigiamai apie kitusžmones manantys asmenys dalyvaujavisuomeninëje veikloje vidutiniðkai, vienodai.

Kita vertus, asmenys, manantys, jogdauguma žmoniø Lietuvoje yra geranoriðki, yraaktyvesni NVO veikloje negu manantyspriešingai (plg.: mg=5,1 ir mng=3,7; t=2,2;p<0,05). Taip pat teigiamai apie žmoniøgeranoriðkumà manantys kaunieèiai yradidesnio NVO skaièiaus nariai (plg.: mg=1,9ir mng=1,4; t=3; p<0,01) bei aktyvesni NVOveiklose apskritai (plg.: mg=3,8 ir mng=3; t=2;p<0,05). Ir asmenys, manantys, kad daugumaLietuvos žmoniø yra verti pasitikëjimo, yradidesnio skaièiaus NVO nariai (plg.: mp=1,9ir mnp=1,5; t=2; p<0,05). Pavyzdžiui, žmonës,manantys, kad kiti žmonës yra patikimi,vidutiniðkai yra dviejø NVO nariai ir dalyvaujabent keturiose visuomeninës veiklos srityse.Tuo tarpu kai manantys prieðingai (kad kitižmonës nëra patikimi) vidutiniðkai dalyvaujavienoje su puse NVO ir reiðkiasi tri josevisuomeninës veiklos srityse (žr. 11 lentelæ).

3 Be to, turimi duomenys leidžia teigti, kad vieðuosius ryðius reikëtø plëtoti teminiu, o ne instituciniu principu (t. y. informacijosgausa nebûtinai didina pasitikëjimà, nors pats domëjimasis informacija didina norà dalyvauti). Kaunieèiai, reguliariai stebintys vietosávykius (skaitantys vietos spaudà), yra kiek daugiau negu kiti linkæ dalyvauti visuomeninëje veikloje, taèiau kartu jie mažiau negu kitipasitiki vietos valdžia ir kitais žmonëmis.

11 lentelë. Kaunieèiø požiûris á kitus ir aktyvumas NVO veiklose (vidurkis, keliose organizacijose yra nariai, irkeliose veiklose dalyvauja, skirtumas tarp teigianèiø ‘taip’ ir ‘ne’)

Teiginys NVO nariai Dalyvaujantys NVO veikloseTaip Ne t Taip Ne t

Dauguma žmoniø yra sàžiningi 1,7 1,6 0,5 3,5 3,4 0,4Dauguma žmoniø yra patikimi 1,9 1,5 2,2* 4,1 3,2 1,8Dauguma žmoniø yra geranoriðki 1,9 1,4 3** 3,8 3,0 2*

PASTABA: tirtos tik teigusiøjø ‘Taipÿ ir ‘Neÿ grupës* skirtumas statistiškai reikšmingas esant p<0,05** skirtumas statistiškai reikšmingas esant p<0,01


34


Atskirai reikëtø aptarti ir faktà, kadegzistuoja silpnoka, taèiau statistiðkaireikðminga statistinë priklausomybë (R=0,16;p<0,01) tarp asmens ásitraukimo á visuomeninæveiklà ir jo pasitikëjimo savo politiniureikðmingumu (angl. self-confidence) („Tokiekaip að ðá tà galim....“).

Kuo stipriau pritariama teiginiui „Tokiežmonës kaip að gali turëti realià átakà politikai“,tuo didesnis aktyvumas NVO veikloje, iratvirkðèiai.

Šiuo atveju galimos dvi interpretacijos:A) dalyvavimas NVO (kaip nepriklausomas

kintamasis) formuoja mintá „galiu daryti átakàpolitikai“ (priklausomas kintamasis);

B) žmogus, linkæs manyti, kad jis gali daryti poveikápolitikai (nepriklausomas kintamasis), taip patmano, kad tai galima realizuoti dalyvaujant NVOveikloje (priklausomas kintamasis), todël bûtenttaip manantieji yra aktyviausi„nevyriausybininkai“4.

Kadangi priklausomybë labai silpna, turbûtgalima kalbëti tik apie tam tikrà tikëtinàtendenci jà, kuriai iðryðkinti reikëtønuoseklesniø studijø.

Jeigu ið tiesø visuomenëje esamai padëèiaiapibrëžti tinka interpretacija A, tai reikëtømanyti, kad valdžios palankumas, atvirumasNVO atžvilgiu didintø rezultatyviai veikianèiøNVO ir joms priklausanèiø žmoniø veiksmøskaièiø, o tai atitinkamai sustiprintø pilieèiøtikëjimà savo politiniu reikðmingumu, kurisspiralës principu suaktyvintø vienijimàsi á NVOir jø veiklà.

Jeigu labiau taikytina interpretacija B, taivaldžios atvirumas, imlumas pilieèiøiniciatyvoms turëtø toká ásitikinimà dar labiausustiprinti ir atitinkamai paskatinti žmonesdaugiau burtis á visuomeninæ veiklà. Bet kuriuoatveju (A arba B) aktyvi ir teigiamai dalyvavimàNVO vertinanti valdžia padëtø padidintipilieèiø ásitraukimo á visuomeninæ veiklà mastà.

Paraleliai turime aptarti ir savotiðkàparadoksà: egzistuoja silpna, taèiau statistiðkai

4 Logika sako, kad jø aktyvumo èia nematytume, nes jie tikslingai veiktø vienos arba daugiausiai 2 rûðiø NVO; be to, skaièius NVO,kuriø narys yra nesusijæs su aktyvumo NVO veikloje formø skaièiumi. Norint iðsamiau paaiðkinti ðá reiðkiná, reikia kokybinio tyrimo.

reikðminga priklausomybë (R=0,25; p<0,01)tarp asmens pritarimo teiginiui „Politika irvaldžia atrodo tokia sudëtinga, kad toks patsasmuo kaip að negali suprasti, kas ið tiesøvyksta” ir asmens aktyvumo NVO. Kuo stipriaupritariama minëtam teiginiui, tuo didesnisaktyvumas visuomeninëje veikloje.

Vël galimos dvi interpretacijos:a) kuo žmogus aktyvesnis visuomeninëje veikloje

(nepriklausomas kintamasis), tuo aiðkiau jis matoir suvokia, kad politika skirta ne jam (priklausomaskintamasis);

b) kuo aiðkiau žmogus suvokia, kad politika skirtane jo lygmens (charakterio, nuotaikø, vertybiø irpan.) žmonëms (nepriklausomas kintamasis), tuolabiau jis linkæs dalyvauti kitokioje socialinëjeveikloje – NVO (priklausomas kintamasis).

Ir vël: kadangi priklausomybë labai silpna,galima kalbëti tik apie „tikëtinà tendencijà“,kuriai iðryðkinti reikëtø iðsamesniø studijø.

Kadangi ðiuo atveju atskirai netyrëmežmoniø, tiesiogiai dalyvaujanèiø valdymo,politiniø sprendimø priëmimo veikloje(politikø) ir jø socialiniø ypatybiø bei nuostatø,tai bûtø neatsakinga daryti kokius norsplatesnius apibendrinimus apie psichologiná„nevyriausybininkø“ vis-à-vis politikapaveikslà. Vis dëlto jei taikytina interpretacijaA, reikëtø ážvelgti didelá pavojø, kylantávisuomeninës veiklos plëtrai, nes tai juk rodo,kad „nevyriausybininkai“ pripažásta atsimuðà ákitokiomis (jiems nesuprantamomis arnepriimtinomis) vertybëmis reguliuojamàpolitikos pasaulá. O ið esmës tai skatintø manyti,kad „vidutiniðkai“ ávertintà Kauno valdžiàdemokratijos požiûriu reikëtø vertinti griežèiau– neigiamai, t. y. kaip „blogo valdymo“ pavyzdá.Jei taikytina interpretacija B, tai turëtumemanyti, kad formuojasi atskira„nevyriausybininkø“ subkultûra, bûdingasenosios demokrati jos ðalims, ypaè jø„kairuoliðkàsias“ vertybes skelbianèiomssocialinëms grupëms ir bendri joms, arbakuriasi postmodernistiniø vertybiø prisodrintosnaujo pobûdžio socialinës „gentys“. Bet kuriuo


35


atveju (interpretaci ja A ar B) valdžiosdemokratiðkumo, atvirumo pilieèiøiniciatyvoms didëjimas teigiamai paveiktøvisuomenës gerovës didëjimà: ar tai bûtøtradicinio senosios demokrati jos ðalimsbûdingo subsidiarumo principo suklestëjimo,darbo pasidali jimo tarp valdžios ir NVOpagrindu, ar tai bûtø novatoriðkø socialiniøtapatybiø, „nevyriausybininkø“ veiklos plëtrosbûdu.

Analizuojant tik „tikrøjø“ NVO nariø(žmoniø, nurodžiusiø savo formaliàjà narystækonkreèiose NVO) duomenis gaunamos tospaèios silpnos, bet statistiðkai reikðmingospriklausomybës: „Tokie žmonës kaip að galiturëti realià átakà politikai” (R=0,18; p<0,05);ir „Politika ir valdžia atrodo tokia sudëtinga,kad toks asmuo kaip að negali suprasti, kas iðtiesø vyksta” (R=0,27; p<0,01).

Su kitais „politiniais” teiginiais („Tokiežmonës kaip að neturi átakos tam, kà valdžiadaro“; „Ið tiesø svarbu, kokia parti ja yravaldžioje, nes tai veikia mûsø gyvenimà“; „Kaitokie žmonës kaip að veikia kartu, mes realiaigalim keisti savo vietos bendruomenæ“) asmensdalyvavimas visuomeninëje veikloje statistiðkainëra susijæs.

5. Vietoj iðvadø: „gero valdymo“klausimas

Tik formaliosios politologi josinterpretacijos yra vienakryptës ir vienbalsiaiatspindi teiginá, kad atkimðus laisvës butelá,demokratijos ir ekonominës gerovës džinassavaime pasklis ir padarys daugybæ gerø darbø.Politikos sociologai detaliau analizuoja esamàpadëtá ir realiau (nuosaikiau) vertinavisuomeninës veiklos ir socialinio pasitikëjimoplëtros galimybes.

Kita vertus, tik abstrakèiosios filosofijos irmoralës apologetai tiki ir reikalauja besàlygiðkotarpasmeninio ir institucinio pasitikëjimovisuomenëje, postuluoja galimybæ pozityviaiveikti tariamoje „tabula rasa“ aplinkoje.Racionalaus (arba vieðojo) pasirinkimo teorijospasitikëjimo tema daro daug iðlygø ir skatinanesitikëti ilgalaikio reguliaraus socialinio

veikimo pagal pasiaukojimo arba atsidavimologikà, neávertintà aiðkiomis taisyklëmis,procedûromis, bausmëmis ir paskatinimais.

Kaip matëme empirinëje dalyje,sociologiniai tyrimai verèia socialiná kapitalàkonstruktyviai laikyti priklausomu kintamuoju,kurá teigiamai gali paveikti „geras“ valdymas.Socialinis kapitalas daug aiðkiau suvokiamaskaip priklausomas kintamasis, nes, pavyzdžiui,Kauno duomenys rodo, kad asmenødalyvavimas visuomeninëje veikloje nedaroátakos (nei teigiamos, nei neigiamos)socialiniam pasitikëjimui. Kita vertus, matytidësnis, jog á visuomeninæ veiklà lengviau irplaèiau ásitraukia žmonës, kurie turi didesnásocialinio pasitikëjimo rodiklá (jo ðaltiniai irpriežastys gali bûti ávairios), o tai, kaip tolesnájø pasitikëjimo lygá veikia jø dalyvavimaspilietinëje veikloje, reikëtø iðtirti atliekantpapildomà tæstiná tyrimà.

Tad reikia pripažinti, jog socialinis kapitalasnëra jokia gerovës ir demokratijos panacëja;jis, kaip ir kiekvienas kitas realiai egzistuojantisobjektas, turi savo ðeðëlá, tamsiàjà pusæ:bendruomeninës tradicijos ir vertybës galiriboti laisvæ ir skatinti netolerancijà, socialiniskapitalas gali didinti socialinæ stratifikacijà,stiprindamas ryðius su á save panaðiaisasmenimis, mažindamas individualiø galimybiøspektrà ir pan.

Pilietinës visuomenës plëtros Putnamopavyzdžiu rekomendaci jos yra platauspobûdžio ir negali duoti konkreèiø apèiuopiamørezultatø. Negalima ginèytis su raginimaislavinti visuomenæ, ðviesti gyventojus, darbovietas daryti palankesnes socialinei veiklai,skatinti kaimynø bendravimà, socialiná religijøatsivërimà, aktyvø poilsá (pirmiausiai TVžiûrëjimo sàskaita), dalyvavimà kultûrinëjeveikloje. Taip pat sakoma, kad reikia remtigyventojø dalyvavimà vieðajame gyvenime,vieðojoje sferoje. Tai pradëti reikëtø nuopolitiniø kampani jø reformos: mažintifinansinio kapitalo átakà rinkimams, valstybësvaldymui, savivaldai ir didinti socialinio kapitaloreikðmæ. Kadangi laikas visuomenëje yrapasiskirstæs vienodžiau negu pinigai, pirmenybæ


36


reikëtø teikti tokiam dalyvavimui, kuriamasmuo skiria savo laiko, o ne pinigø. Valdžiàreikia kuo labiau decentralizuoti, valdžiosinstitucijas daryti lankstesnes ir prieinamesnespilieèiams. Ðios Roberto D. Putnamo vaizdingaipristatomos priemonës yra, be jokios abejonës,geros ir naudingos, taèiau matome, kad dël jøveiksmingumo kyla daug abejoniø.

Tad vël turëtume grážti prie Pierre’oBourdieu individualizuoto socialinio kapitalosampratos, o patá socialiná kapitalà laikyti nuogalios santykiø visuomenëje ir „gero valdymo“priklausanèiu dalyku. Kitaip tariant, ið tik labaiapytiksliai apibrëžtos besikurianèios pilietinësvisuomenës lauko gràžinti kamuolá á valdymo,sprendimø priëmimo vartus ir pripažinti, kad„geras valdymas“ yra daug veiksmingesnëpriemonë tai paèiai pilietinei visuomenei plëstisir tobulëti, negu nevaržomas ir autoritetø,procedûrø, mechanizmø nesuskaidytassocialiniø iniciatyvø žaizdras.

Tad šioje studijoje ateiname prie gana siauroviešojo administravimo specialistø keliamoklausimo: kaip ir kodël tradicinës valdžiosinstitucijos turëtø/galëtø dalytis atsakomybæir funkcijas su pilieèiø iniciatyvomis, kad bûtøpasiektas visuomenei reikalingas socialinis

saugumas, socialinis pasitikëjimas ir gerovës beiteikiamø paslaugø geriausia kokybë. Ðá uždavinágalima realizuoti ágyvendinant „klasikiná“naujojo vieðojo administravimo sieká – valdžiosinstituci jø ir NVO socialinës partner ystësprielaidø sukûrimà ir plëtrà, nes tai bûtøbendravimà ir bendradarbiavimà užtikrinanèiosstruktûros, pagrástos aiðkiais principais irabipusiais ásipareigojimais, aiðkiai apibrëžtosmainø, konsultavimosi ir finansinës paramosteikimo procedûros. Atkreiptinas dëmesys ir átai, kad toks bendradarbiavimas gali turëtidaugybæ formø ir kiekvienu atveju turi bûtiderinamasi prie konkreèiø aplinkybiø, taèiauiðskirtini keli orientyrai: bendradarbiavimaskiek ámanoma daugiau turi remtis ðaliøpasitikëjimo, lygiateisiškumo ir lankstumoprincipais. Šitaip á vieðojo administravimospecialistø akiratá patenka ir socialiniopasitikëjimo problema, ir demokratiniolygiateisiðkumo dalykai, taèiau iðskirtinisdëmesys sàmoningai sutelkiamas á „geràvaldymà“, t. y. valdymo skaidrumà ir lankstumà,nes ðiuo atveju kalbama apie bendradarbiavimà,á kurio sferà kiekvienas partneris atsineða savofinansus bei kitus iðteklius ir jø panaudojimotaisykles bei tradicijas.

Literatûra

Bourdieu P.The Forms of Capital// Richardson J. (ed.).Handbook of Theory and Research for Sociology of Educa-tion, N.Y., Greenwood, 1985.Degutis M. Lietuvos politinë kultûra visuomenës kaitossàlygomis// Jankauskas A. (red.) Politinë kultûra irvisuomenës kaita, Vilnius, Kaunas, Naujas lankas, 2002.DeFilippis J. The Myth of Social Capital in CommunityDevelopment// Housing Policy Debate, 2001.Della Porta D. Social Capital, Beliefs in Government,and Political Corruption// Pharr S.J., Putnam R. D. Dis-affected democracies. What’s troubling the trilateral coun-tries. Princeton University Press, New Jersey, 2000.Fukayama F. Trust: The Social Virtues and the Creation ofProsperity, N.Y. Free Press, 1999.Harriss J., de Renzio P. “Missing link” or Analytical Missing?The Concept of Social Capital// Journal of InternationalDevelopment, 1997.Hooghe M., Stolle D. Age matters: life cycle and cohortdifferences in the socialization effect of the voluntaryparticipation// European political science, 2003 summer.Howard M. M. The Weakness of Civil Society in Post-Commu-

nist Europe, Cambridge, Cambridge University Press, 2003.Kavolis V. Pasitikëjimo problema. Pergalës iratsitraukimai// Sociologija. Mintis ir veiksmas, 1997.Offe C. Trust and Knowledge, Rules and Decisions: Ex-ploring a Difficult Conceptual Terrain// Warren M. (ed.).Democracy and Trust, Cambridge, Cambridge UniversityPress, 1999.Putnam R.D. Bowling Alone. The Collapse and Revival ofAmerican Community, N.Y. London, Toronto, Sydney,Singapore, Simon & Schuster, 2000.Ramonaitë A. Pilietinës kultûros formavimosi prielaidosir perspektyvos: socialinio pasitikëjimo raiðkos analizë//Jankauskas A. (red.), Politinë kultûra ir visuomenës kaita,Vilnius, Kaunas, Naujas lankas, 2002.Sztompka P. Trust. A Sociological Theory, Cambridge, Cam-bridge University Press, 1999.Uslaner E. M. Varieties of trust// European political science,2003 summer.Vasquez F.H., Olmos H. C. In whom we trust? The de-velopment of particularized trust inside associations// Eu-ropean Political Science, 2003 summer.


37


Summary

Social capital is a term, which is widely used insocial sciences today. The concept has been coined bythe French philosopher and sociologist PierreBourdieu and popularized by the American politicalscientist Robert Putnam. However, the two authorstalk of rather different phenomena while using the sameterm; they assign different importance (cause-effect)to different components and events of the social life;they draw rather dissimilar recommendations concer-ning actions of the public authorities and individuals.

In this text the two theories are outlined, then somedata from the survey “Social capital in Kaunas andKaunas region” conducted in spring 2003 are presentedand interpreted. The interpretation does not allow

much hope that the social capital understood as par-ticipation in social activities and voluntary organiza-tions might in some automatic (miraculous) way –without changing power relations and increasing ma-terial well being of the majority of social groups – leadto enhanced citizenship and community development.

Active and responsible role of the municipalities(local authorities) might be one of the actual leveragesto encourage and improve development of civil so-ciety (non-governmental organizations). Sociologicalresearch shows that the social capital in a constructiveway shall be understood as dependent variable, whichmight be positively influenced (affected) by the “good”governance.



38


Jûratë Imbrasaitë

Socialinis kapitalas ir politinis dalyvavimas Lietuvoje

Santrauka

Socialinio kapitalo samprata tapo intensyviø akademiniø diskusijø objektu socialiniuosemoksluose. Tyrimo tikslas - nustatyti socialinio kapitalo poveiká politinio dalyvavimo formomsLietuvoje. Tyrimo metodas - literatûros ðaltiniø analizë ir apklausos duomenø analizë. Tyrimorezultatai parodo, kad socialinio kapitalo dimensijos turi labai ribotà poveiká politiniam dalyvavimuiLietuvoje, ir tai gali bûti komunistinio laikotarpio pasekmës, t.y. didelis draugystës ryðiø vaidmuo,uždari ir mažà žmoniø skaièiø apimantys socialiniai tinklai, žemas tarpasmeninio ir pasitikëjimoinstitucijomis lygis. Socialinis kapitalas didesná poveiká turi kolektyviniams, o ne individualiemspolitiniams veiksmams. Tarp socialinio kapitalo dimensijø didžiausià poveiká kolektyviniamspolitiniams veiksmams turi narystë nevyriausybinëse organizacijose, o individualiems politiniamsveiksmams – kalbëjimo apie politikà dažnumas.

Raktažodžiai: socialinis kapitalas, politinis dalyvavimas, pilietinë visuomenë.

Ávadas

Pastaruoju laikotarpiu socialinio kapitalosamprata tapo intensyviø akademiniø diskusijøobjektu. Roberto Putnamo knygos Making De-mocracy work (1993) ir Bowling Alone (2000)ážiebë akademines diskusijas tarp ekonomistø,politikos mokslininkø bei sociologø ir sužadinopolitinës kultûros studijø “renesansà” tarpsocialinës srities mokslininkø. Putnamas teigia,kad pilietinë visuomenë yra esminëdemokrati jos veikimo sàlyga. Drauge suminëtomis Putnamo (1993, 2000) knygomisbuvo pradëtos diskutuoti ir Pierre’o Bourdieubei Jameso Colemano socialinio kapitalosampratos (1988).

Taèiau plataus socialinio kapitalo sàvokosvartojimo socialiniuose moksluose dar negalimalaikyti šios sàvokos aiškumo ir nuoseklumorodikliu. Pastarojo laikotarpio akademinëmsdiskusijoms vis dëlto trûksta aiðkesnio pilietinësvisuomenës ir jos generuojamos socialinësenergijos supratimo. Labai dažnai pilietinësvisuomenës atnaujinimas ir socialinio kapitalogeneravimas vertinami nekritiðkai ir pateikiamikaip panacëja nuo visø ðiuolaikinës visuomenësligø (Foley ir Edwards 1997). Pabrëždamakonkreèius realybës aspektus ir skirtumus,

socialinio kapitalo sàvoka vaidina svarbøeuristiná vaidmená, taèiau jos taikymasempirinëje analizëje yra pakankamaiproblemiðkas.

Ar socialinis kapitalas skatina politinádalyvavimà? Ar pilietinës visuomenësorganizacijose dalyvaujantys pilieèiai aktyviaudalyvauja demokratiniuose procesuose,siekdami daryti poveiká politikams ir valdžiospareigûnams? Jeigu aukðtas socialinio kapitalolygis neskatina politinio dalyvavimo irturtingesnës demokratinës patirties, tada galbûtvisai nereikia bûgðtauti, kad socialinio kapitalolygis yra mažas. Taèiau dauguma autoriø vienubalsu teigia, kad socialinio kapitalo silpnumasyra viena svarbiausiø kliûèiø demokratijospostkomunistinëse ðalyse plëtrai (Bartkowski2003, Rose ir Weller 2003). Jeigu socialiniskapitalas skatina politiná dalyvavimà, tadanustaèius pilieèiø átraukimo á ávairias socialinesgrupes bûdus, bûtø galima efektyviai plëtotidemokratijà visame pasaulyje.

Ðio straipsnio tikslas yra nustatyti socialiniokapitalo poveiká politinio dalyvavimo formomsLietuvoje. Straipsnyje bus apžvelgtos klasikinëssocialinio kapitalo sampratos, socialinio


39


kapitalo matavimo problemos, atskirøsocialinio kapitalo dimensijø poveikis politiniodalyvavimo formoms Lietuvoje.

2001 m. gegužës 10-30 dienomisSoderntorns universiteto koledžo (Ðvedija)užsakymu Socialinës informacijos centrasatliko daugiapakopæ stratifikuotà Lietuvosgyventojø apklausà, kurioje dalyvavo 1131respondentas. Ðioje studi joje atliekamaminëtosios apklausos duomenø analizë beiliteratûros ðaltiniø analizë.

Socialinio kapitalo sampratø ávairovë

Socialinio kapitalo sàvokai suteikiamosávairios reikðmës. Socialiniu kapitalu yralaikomas pasitikëjimas socialiniuose santy-kiuose (Fukuyama 1995), pilietinis ásitrau-kimas, sukuriamas dalyvaujant savanoriðkoseorganizacijose (Putnam 1993, Putnam 2000),visuomenës struktûra, sukurianti norà daly-vauti fizinio kapitalo plëtroje (Ostrom 1994),socialinës struktûros aspektas, skatinantiskonkreèias veiksmø ir kooperacijos formas(Coleman 1988, 1990, Greeley 1997), nefor-mali socialiniuose ryðiuose ákûnyta norma, ska-tinanti kooperacijà tarp individø (Fukuyama2001). Ið tikrøjø, galima skirti 3 klasikinessocialinio kapitalo sampratø grupes, kuriossiejamos su Bourdieu, Colemano ir Putnamovardais (Field 2003).

Bourdieu socialiná kapitalà apibrëžia kaip“socialiniø ryðiø kapitalà, kuris, jeigu reikia,suteikia naudingà “paramà” <…> kaip garbësir pagarbos kapitalas, kuris dažnai bûtinas, jeigusiekiama pritraukti klientus ið socialiai svarbiøpadëèiø, ir kuris gali padëti <…> politinëjekarjeroje” (Bourdieu 1977; 503). VëliauBourdieu patobulino socialinio kapitalosampratà, nurodydamas, kad “<…> socialiniskapitalas yra visi faktiniai ar virtualûs iðtekliai,kurie atitenka individui arba grupei,priklausantiems daugiau ar mažiauinstitucionalizuotø tarpusavio pažinimo irpripažinimo santykiø tinklui” (Bourdieu irWacquant 1992; 156). Socialinis kapitalasreprezentuoja faktinius ir potencialius išteklius,kurie yra siejami su pastovaus ryðiø tinklo turë-

jimu. Bourdieu pripažásta, kad individualiø ryðiøvertë priklauso nuo ryðiø skaièiaus, kuriuosminëti ryðiai gali mobilizuoti, ir kiekvienu ryðiuiðreiðkiamo kapitalo (ekonominio, kultûrinio irsocialinio) apimties. Funkcionuodamas kartusu ekonominiu ir kultûriniu kapitalu, socialiniskapitalas sukuria nelygybæ.

Laikydamas socialiná kapitalà akumuliuotodarbo produktu, Bourdieu teigia, kadsocialiniuose tinkluose solidarumas galimastiktai todël, kad narystë ðiuose tinkluosesuteikia materialinæ ir simbolinæ naudà. Ðiø ryðiøpalaikymas reikalauja individualiø arbakolektyviniø investici jø strategijø siekiantatsitiktinius kaimynystës, darbinius argiminystës santykius transformuoti á socialiniussantykius, kurie bus ar yra tiesiogiai naudingiilgesná ar trumpesná laikà. Bourdieu teorijakritikuojama dël to, kad socialiná kapitalà laikoiðimtine elito nuosavybe, sukurta apsaugotireliatyvià elito padëtá visuomenës hierarchijoje,ir ignoruoja idëjà, kad mažiau privilegijuotiindividai ar grupës gali gauti naudos iðsocialiniø ryðiø (Field 2003).

Reliatyviai statiðkas socialinës hierarchijosmodelis Bourdieu teori jà daro sunkiaipritaikoma atviriems ir laisviems vëlyvojomodernumo ryðiams paaiðkinti. Afektiniusryðius laikydamas paprasèiausiais mainais,Bourdieu ignoruoja faktà, kad žmonës galidaugiau ar mažiau mëgti vieni kitus arba jie galiturëti panaðius požiûrius (Field 2003).Bourdieu socialinio kapitalo samprata yraindividualistinë, kadangi plëtodami ryðius,individai siekia ágyti virðenybæ vieni kitøatžvilgiu ir organizacijø gyvenimas yra tikpriemonë ðiam tikslui pasiekti.

Apibûdindamas socialiná kapitalà kaip didelágërá, Bourdieu mažai domisi tamsiàja socialiniokapitalo puse. Socialinio kapitalo teori japabrëžia bûdus, kuriais konkreèios grupësmanipuliuoja santykius savo interesø naudai.Naudodamas “kapitalo” sàvokà, Bourdieu siekëdemistifikuoti humanistiná požiûrá á socialiniusryðius ir atkreipti dëmesá á socialiniø ryðiø kaipinvesticijø strategijø funkcionavimà. Socialiniskapitalas funkcionuoja užmaskuodamas joturëtojø pelno siekimà ir drauge yra priešingas


40


atvirai demokratinei visuomenei. Šisvienpusiðkas socialinio kapitalo naudos josavininkams pabrëžimas yra Bourdieusampratos trûkumas.

Coleman (1988) socialinio kapitalosampratoje racionalaus arba tikslingo veiksmoprincipas siejamas su socialiniu kontekstu.Socialinio kapitalo sampratoje skiriami duaspektai: 1) sociologinis veikëjas, reaguojantisá normas, pareigas ir lûkesèius, kurie yraspecifiniai socialiniø ryðiø tinklo atžvilgiu ir 2)ekonominis veikëjas, kuris yra tikslingas irsavimi suinteresuotas. Socialinis kapitalasapibrëžiamas kaip socialinës organizacijosfunkcija, “skatinanti tikslø pasiekimà, kurienegalëtø bûti pasiekti jam nesant” (Coleman1990; 304). Socialinis kapitalas yra veiksmàskatinantys socialinës struktûros aspektai(Coleman 1990).

Socialinis kapitalas aptinkamas bet kuriuosesocialiniuose santykiuose, suteikianèiuoseišteklius veiksmo atlikimui. Socialinis kapitalasnëra individø normos ir vertybës, tai -konkretaus socialinio konteksto normos irvertybës, galimos kaip ištekliai konkretiemsindividams, kurie dalijasi priëjimu prie ðiosocialinio konteksto. Colemano socialiniokapitalo sàvoka pabrëžia socialiai átvirtintuskonkretaus konteksto specifinius išteklius.Skirtingu laipsniu socialinis kapitalas egzistuojavisuose socialiniø ryðiø tipuose tol, kol ðie ryðiaiaprûpina ištekliais tam tikram veiksmui atlikti.

Colemanas socialiná kapitalà tapatina su“pareigomis ir lûkesèiais” tarp individø,“informaci jos potencialu”, “normomis irsankcijomis”, autoriteto santykiais ir visø tipøsocialinëmis organizaci jomis. Kai kuriosColemano struktûros apibûdinamos konkreèiupožiûriø turiniu, kadangi skiriami santykiømodeliai, kuriuos apibûdina pasitikëjimo,lûkesèiø, pareigos ar autoriteto sàvokos. Socia-linio kapitalo pavyzdžiu gali bûti Niujorko dei-mantø prekybininkø bendruomenëje egzistuo-janèios normos ir vertybës (Coleman 1988).

Abipusiðkumo ir pasitikëjimo normos irvertybës, bûdingos konkreèiai deimantøprekybininkø grupei, skatina prekybà tarp ðiosgrupës nariø. Individualûs prekybininkai laikosi

ðiø normø konkreèiame kontekste. Kai verslasbaigiamas ir deimantø prekybininkai palieka ðákontekstà, abipusiðkumo ir pasitikëjimonormos nebûtinai keliauja kartu su jais á kitussocialinius kontekstus. Nepaisant to, kokspasitikëjimas egzistuoja tarp deimantøprekybininkø, paskiras prekybininkas nebûtinaipasitikës individais kituose kontekstuose. Ðiuoatžvilgiu abipusiðkumo normos ir pasitikëjimovertybës yra specifinës konteksto atžvilgiu.Colemanas pripažásta, kad normos ir vertybësgali bûti internalizuotos arba gali bûti iðorinës.Bet kuriuo atveju, jos reprezentuoja socialiniokapitalo formà tiems, kurie remiasi jø buvimutarp kitø individø.

Socialinio kapitalo dëka individualûs irkolektyviniai veikëjai turi “dalykus, padarytusgeriau”, ir dël to visuomenë kaip visuma galibûti geresnëje arba blogesnëje padëtyje.Individai, bendruomenës, visuomenë gali gautinaudos ið reliatyviai turtingesnës socialinësaplinkos, kurioje galimas socialinis kapitalas,bet priëjimas prie ðio kapitalo gali bûti netolygiaipaskirstytas visuomenëje, ir jo panaudojimasgali bûti asocialus, antisocialus ar prosocialus(Foley ir Edwards 1997). Pilietinës gerovëspožiûriu Colemano socialinis kapitalas yraneutralus. Konkreèiuose socialiniuosetinkluose elgesá reguliuojanèios normos irsankcijos gali paremti pilietiná aktyvumà arbaskatinti “amoralø ðeimyniðkumà” (Banfield1958). Colemanas (1988; 98) nurodo, kad“konkreti socialinio kapitalo forma, vertinamakaip skatinanti konkreèius veiksmus, gali bûtinenaudinga arba net žalinga kitiems”. Socialiniskapitalas nëra akivaizdžiai susi jæs sudemokratijos funkcionavimu ir gali bûti arbanebûti socialiai konstruktyvus. Colemanasneteigia, kad savanoriðkos organizacijos yraypatinga socialinës organizaci jos forma,suteikianti išteklius individualiam arbakolektyviniam veiksmui.

Putnamas (1993; 167) teigia, kad socialiniskapitalas yra “socialinës organizacijos savybës,tokios kaip pasitikëjimas, normos, tinklai, ir visatai gali padidinti visuomenës produktyvumà irpalengvinti koordinuotus veiksmus”. Šisamprata apima tris konceptualiai skirtingus


41


socialinio kapitalo aspektus – normas, tinklusir pasekmes. Šia prasme Putnamo socialiniokapitalo samprata yra provokuojanti ir ádomi.Kita vertus, ðià sampratà sudaro tryskonceptualiai skirtingi elementai, kurieapsunkina sàvokos vartojimà empirinësestudijose (Newton 1997).

Putnamo sampratoje susiaurinama socialinákapitalà galinti generuoti sritis ir suteikiaminauji aspektai, kuriø nëra Colemano požiûryje.Putnamas socialiná kapitalà transformavo áindividualius požymius, ágyjamus per socialiniustinklus - pilietinës visuomenës asociacijas.Putnamo socialinis kapitalas yra socialinëpsichologinë, o ne struktûrinë kategorija, kaip,pvz., Colemano atveju. Putnamo socialiniskapitalas yra individø normos ir vertybës, o nenormos ir vertybës, kurios tampa individøištekliais, jeigu šie individai gali prieiti priekonkretaus socialinio konteksto.

Putnamo socialinis kapitalas nëra neutralus.Demokratinës politikos kokybë ir ðaliesekonominio gyvenimo gyvybingumas labaipriklauso nuo asociacijø gyvenimo kokybësarba nuo socialinio kapitalo laipsniovisuomenëje. Tankus asociacijø tinklas yrasvarbus, kadangi asociacijos generuoja socialinákapitalà, paremdamos abipusiškumo normas,pilietiná ásitraukimà, socialinio pasitikëjimokûrimà, ir suteikdamos socialiniø ryðiø tinklus,kurie gali mobilizuoti pilietiniam veiksmui(Putnam 1993, Putnam 1995). Putnamas skiriaasociacijø gyvenimà dël jo poveikio individøtarpusavio ir visuomenës ryðiams ir teigia, kaddalyvavimas pilietinëse visuomenës organi-zacijose sukuria individualaus elgesio ir socia-linës integracijos modelius, reikalingus gyvy-bingam demokratiniam valdymui.

Putnamo (1993) socialinis kapitalas nusakopožiûrius, vertybes ir áproèius, kurie bûtini pi-lietiniam dalyvavimui. Putnamo (1993; 35) so-cialinio kapitalo apibrëžimas išteklius, prieina-mus konkretiems veikëjams savo asmeniniøtikslø atžvilgiu, transformuoja á “socialinësorganizacijos savybes, <…> kurios skatinaabipusiðkai naudingà koordinacijà ir koope-racijà”. Be to, asociacijos skatina tinkamaisuprastà saviinteresà ir platesná bendruomenës

ir socialinio tikslo jausmà. Dalyvavimasasociacijø veikloje “prapleèia individo savivokà,<…> “að” iðplëtojamas á “mes” (Putnam 1995;67). Gyvybinga pilietinë visuomenë sukuriakultûrinius ir socialiniø ryðiø blokus sëkmingosdemokrati jos kûrimui, todël pilietinësvisuomenës nykimas skatina nerimauti.

Putnamo socialinis kapitalas labiau siejamassu naryste asociacijose negu su socialinësstruktûros aspektais (Colemano atvejis). Kaikurios asociacijos arba socialinës aplinkos yrageresnës pilietinio ásitraukimo generavimui netik dël suteikiamø struktûriniø iðtekliø, bet irdël konkreèiø požiûriø ir vertybiø, kurias jossàmoningai skatina. Jeigu socialinës struktûrosnebus konkreèiai orientuotos link pozityvauspilietinio veiksmo skatinimo arba ekonominëskooperacijos, abejotina ar jos turës tiesiogináindëlá politinei ir ekonominei demokratijosplëtrai. “Socialinë struktûra <…> turi bûti už-pildyta konkreèiu “turiniu”, kad atliktø <…> pri-skiriamas funkcijas (Foley ir Edwards 1997; 553).

Putnamo teiginá, kad dalyvavimas organi-zacijose skatina “pilietinæ dorybæ”, galimakvestionuoti. Ne visai aišku, kodël tik sava-noriðkos asociaci jos turi skatinti su pilie-tiðkumu siejamus požiûrius ir áproèius. New-ton (1997) teigia, kad ðeima, mokykla ir darbovieta gali generuoti ásipareigojimus, kuriuos turigalvoje “pilietinio atsinaujimo” šalininkai.Savanoriškos organizacijos buvo ákurtos atliktikitus tikslus nei abstraktaus socialinio kapitaloformavimas. Jos bûtinos pilieèiø poreikiø irreikalavimø akcentavimui visuomenëje, nespagal savo prigimtá parti jos orientuojasi ápolitinës galios laimëjimà ir palaikymà.

Skirtingai nei Coleman sampratoje, kursocialinis kapitalas yra moraliai ir etiškaineutralûs ištekliai, skatinantys individualias irkolektyvines pastangas, Putnamo socialiniuikapitalui suteikiama moralinë ir etinë vertë. Taitrukdo atliekiant empirinius tyrimus, nes, rem-damiesi ðiuo vertybiniu požiûriu, tyrinëtojaiapsiriboja socialinio kapitalo kaip “gerø darbø”arba “gerø iðtekliø” tyrimais (Edwards ir Foley1998). Tikima, kad naudingo socialinio kapitaloáliejimas gali pagerinti demokratijà konkreèiojeðalyje, ”gerumu” laikant pilietiðkumà, koope-


42


racijà ir minimalø konfliktà (Edwards ir Foley 1998).Vienos ar kitos socialinio kapitalo sampratos

privalumai ar trûkumai yra santykinai reliatyvûsir iðryðkëja priklausomai nuo analizuojamosocialinio reiðkinio specifikos. Pilietinësvisuomenës ir jos generuojamos socialinësenergi jos, o kartu ir pilieèiø dalyvavimopilietiniuose veiksmuose analizei labiautinkamos Colemano (1988) ir Putnamo (1993)socialinio kapitalo sampratos, nes Bourdieu(1977) socialiná kapitalà laiko iðimtine elitoypatybe. Todël Bourdieu socialinio kapitalosamprata yra sunkiai pritaikoma atviriems irlaisviems pilietinës visuomenës ryðiamspaaiðkinti. Galima teigti, kad užmaskuodamamaterialinæ ir simbolinæ socialinio kapitalosavininkø naudà, Bourdieu samprata yraprieðinga atvirai demokratinei visuomenei.

Colemano socialinis kapitalas taip pat nëraakivaizdžiai susi jæs su demokrati josfunkcionavimu ir politiniu dalyvavimu. Galimadaryti prielaidà, kad Colemano socialiniokapitalo samprata yra labai tinkamapereinamøjø á demokratijà visuomeniø analizei,nes ðios visuomenës yra heterogeniðkos irpasižymi greitai kintanèiu paramos

demokratijai ir politinio dalyvavimo lygiu. Kitavertus, taikant Colemano socialinio kapitalosampratà, reikalinga atlikti atskirø socialiniøtinklø ir juose egzistuojanèiø sankcijø ir normø,individø tarpusavio sàveikos prigimties irinformacijos mainø ðiuose tinkluose tyrimà. Otai susijæ su sudëtingomis atskirø visuomenëssegmentø apklausomis.

Putnamo socialinio kapitalo sampratapasižymi moraline ir etine verte, o tai kliudoatlikti empirinius tyrimus. Kita vertus, Putnamosocialinis kapitalas palyginti lengvaiiðmatuojamas, naudojant apklausø metodà.Todël ðiame straipsnyje duomenys busanalizuojami remiantis Putnamo ir Colemanosocialinio kapitalo sampratomis.

Socialinio kapitalo matavimas

Socialinio kapitalo teorijas sudaro abstrak-tûs konstruktai, kuriø operacionalizavimasreikalauja subjektyvios interpretacijos. Tarpinisžingsnis, siekiant apibûdinti kas yra socialiniskapitalas, yra socialinio kapitalo dimensijøiðskyrimas. Narayan ir Cassidy (2001; 67)iðskyrë 7 socialinio kapitalo dimensijas:

1 pav. Socialinio kapitalo dimensijos.Šaltinis: Narayan, Deepa & Michael F.Cassidy. 2001. “A Dimensional Approach to Measuring Social Capital: Developmentand Validation of a Social Capital Inventory”, Current Sociology 49(2):67.


43


Socialinio kapitalo dimensijas Narayan irCassidy (2001) iðskyrë prieð tai iðanalizavæpastaraisiais metais socialinio kapitalotyrimuose naudotus klausimynus1 ir vëliauempiriðkai patikrinæ jø sudarytos socialiniokapitalo skalës statistiná patikimumà. Palyginussu anksèiau darytais socialinio kapitalo tyrimaisðiø autoriø iðskirtos socialinio kapitalodimensi jos išsamiau atspindi skirtingussocialinio kapitalo aspektus.

Socialinis kapitalas ir politinisdalyvavimas

Socialinis kapitalas gali bûti glaudžiai susijæssu politiniu dalyvavimu, nors abi koncepcijosnëra sinonimai (Narayan ir Cassidy 2001).Dauguma autoriø politinio dalyvavimoneiðskiria kaip atskiros socialinio kapitalodimensi jos ir laiko já socialinio kapitalopasekme (Newton 1997, La Due Lake Narayanir Huckfelt 1998; Narayan ir Cassidy 2001).Klasikinëse studijose politinis dalyvavimasapibrëžiamas kaip “veikla, kurios ketinimasarba rezultatas yra tiesioginis arba netiesioginispoveikis valdžios veiksmams” (Verba,Schlozman ir Brady 1995; 38). Klausimas - arsocialinis kapitalas turi poveiká politiniamdalyvavimui - yra empirinis.

Putnamas (1993) teigia, kad kooperacija“horizontaliose” grupëse sukuria socialinákapitalà, kuris gali bûti pasitelkiamas politikoje,kadangi kooperuotis linkæ žmonës turipsichologines predispozici jas, socialiniuságûdžius ir tinklus, kuriø pagalba savo požiûriusgali pateikti valdžios institucijoms. Putnamas(1993) nurodo, kad socialinis kapitalastapatinamas su “socialiniais ryšiais” ir “labaisusijæs su politiniu dalyvavimu konvencineprasme”. Kadangi politinis dalyvavimas vykstakonvencinëse politinëse institucijose, socialiniskapitalas siejasi su “tarpusavio santykiais” ir“bendruomenëje egzistuojanèiais gyvenimiškaissantykiais, ne tiktai su politika”. Rose, Mishlerir Haerpfer (1997) pateikia toká priežastiná ryðá:socialinis “sukibimas” (connectedness) -socialinis pasitikëjimas - pilietinis ásitraukimas- pilietinë demokratija.

Putnamas (1993, 2000) pateikia árodymus,kad mažëjantis politinio dalyvavimo lygis JAVyra susijæs su socialinio kapitalo mažëjimu.Panaðiai ir Verba, Schlozman ir Brady (1995)parodo, kad turintys pilietiniø ágûdžiørespondentai, ðiuos ágûdžius ágijæ dirbdamipilietinëse organizacijose ar darbo vietose, yralabiau linkæ dalyvauti laiko reikalaujanèiuosepolitinio dalyvavimo veiksmuose. Seligson(1999) tyrë dalyvavimo organizaci josevaidmená skatinant politiná dalyvavimà irnustatë, kad tik ásitraukimas á vietinësbendruomenës lygio organizacijas skatinadalyvavimà politiniuose veiksmuose. Krishna(2001) savo studijoje apie Indijos kaimusnurodo, kad socialinis kapitalas gali skatintipolitiná dalyvavimà, bet nebûtinai demokratiná.Kur socialinis kapitalas yra žemas, egzistuoja“amoralus ðeimyniðkumas” ir “parapi jinëvalstybë”, kurioje nacionalinës valdžiosinstitucijos yra izoliuotos nuo kasdieniniopilieèiø gyvenimo. Koks yra santykis tarpindividø ir institucijø ne pilietinëje visuomenëje,kurioje valstybë siekia kontroliuoti visaspagrindines socialines institucijas? Tokiuatveju individai siekia turëti kuo mažiaukontaktø su valstybe ir daugiau remiasihorizontaliais draugø tinklais (Rose, Mishlerir Haerpfer 1997).

Howardas (2003) nurodo, kad vienasryðkiausiø socialistiniø valstybiø bruožø buvoaiðkus formaliø institucijø atskyrimas nuoneformalaus kasdienio žmoniø gyvenimo.Dalyvavimas politizuotose organizacijose daž-nai buvo privalomas, prievartinis ir naudojamasinstrumentiniais tikslais, žmonës stodavo ámažiau politizuotas organizacijas ne tiek dëlinstrumentiniø priežasèiø. Howardas skiria duprivaèiø tinklø tipus, kurie egzistavokomunistinëse valstybëse: 1) laisvalaikio irbendravimo tinklai ir 2) instrumentinis ryðiønaudojimas siekiant ágyti reikalingas prekes irpaslaugas. Pirmasis siejamas su mažu ir uždaruartimø ir patikimø draugø ir ðeimos ratu,antrasis apëmë daugybæ tolimesniø pažástamøarba žmoniø, su kuriais buvo palaikomikontaktai siekiant kà nors gauti. Nepilietið-kumas skatina neformaliø socialiniø tinklø


44


kûrimà, kuris gali bûti panaudotas prieð valstybæ(Rose, Mishler ir Haerpfer 1997).

Badescu (2003) iðskiria 3 mechanizmus, perkuriuos savanoriðkos organizacijos gali darytidemokratiná poveiká pereinamoje visuomenëje:

1) Socialinio mokymosi efektas. Asociacijos galiformuoti ir skatinti tuos požiûrius, žinias ir ágûdžius,kuriais pagrástos demokratinës praktikos (Putnam1995). Savanoriðkos organizaci jos turi svarbøpotencialà iðplëtoti kognityvinius, svarstymo beidiskusijø ágûdžius, pilietinæ dorybæ ir efektyvumojausmà.

2) Vieðosios sferos efektas. Asociacijos ir atskirisavanoriai suteikia “socialinæ struktûrà vieðajai sferai,kuri iðplëtoja dienotvarkes, tikrina idëjas ir suteikiabalsà”.

3) Institucinis efektas. Asociacijos kalba pilieèiøgrupiø vardu, taip áneðdamos indëlá á individualiøsprendimø agregavimà ir kolektyviniø sprendimøreprezentavimà.

Tæsdami Colemano socialinio kapitalosampratos tradicijà, La Due Lake ir Huckfeldt(1998) teigia, kad tik dalis socialinio kapitaloyra politiškai tinkama. Kai grupë bendradarbiøkalba tik apie sportà pietø metu, jø tarpusaviosàveika gali sukurti pareigø ir lûkesèiø rinkiná,kuris gali bûti apibrëžtas kaip socialiniskapitalas (La Due Lake ir Huckfeldt 1998).Taèiau retai kalbantis apie politikà individas,“átrauktas” á socialinius tinklus, skiriasi nuoizoliuoto individo, kuris nekalba apie politikà,nes á socialinius tinklus átrauktas individas,naudodamas daugialypes socialiniø tinkløsàveikos galimybes, gali gauti politinësinformacijos ir ekspertizës žiniø (La Due Lakeir Huckfeldt 1998). Politiðkai tinkamassocialinis kapitalas sukuriamas kaip politinëssàveikos socialiniuose tinkluose pasekmë.Specifines politiðkai tinkamo socialinio kapitalodimensijas sudaro 1) individø skaièius tinkle;2) politiniø žiniø ir ekspertizës lygis, esantisindividui priklausanèiam tinkle; 3) sàveikos sukitais esanèiais tinkle dažnumas (La Due Lakeir Huckfeldt 1998).

Socialinis kapitalas ir politinisdalyvavimas Lietuvoje: analizë irrezultatai

Remiantis apklausos duomenimis, 3,7 %respondentø dalyvauja dviejø ar daugiauorganizacijø veikloje, 11,6 % dalyvauja vienosorganizacijos veikloje, 84,8 % nedalyvaujajokiose nevyriausybinëse organizaci jose.Galima teigti, kad Lietuvoje narystësorganizacijose lygis yra žemas.2 Kalbëjimo apiepolitinius klausimus dažnumas pasiskirsto: 16,6% respondentø apie politikà kalba beveikkasdien, 32,5 % - keletà kartø per savaitæ, 28,0% - keletà kartø per mënesá, 9,4 % - keletàkartø per metus, 13,5 % – niekada arba beveikniekada.

Lyginant laisvalaikio praleidimà sugiminëmis ar draugais ir pažástamais, galimateigti, kad daugiau respondentø dažnai leidžialaisvalaiká su giminëmis ir daugiau respondentøretai leidžia laisvalaiká su draugais irpažástamais.3 Taip pat galima teigti, kadtarpasmeninio pasitikëjimo ir pasitikëjimovaldžios instituci jomis lygis Lietuvojesantykiškai yra žemas.4

Socialinio kapitalo dimensijø indeksai buvosukonstruoti ið 29 kintamøjø, siejamø suatskiromis socialinio kapitalo dimensijomis,kurie, atlikus faktorinæ analizæ, “sukrito” á 8grupes, nusakomas kaip: 1) pasitikëjimasvaldžios instituci jomis (pasitikëjimasPrezidentu, Vyriausybe, Seimu, politinëmispartijomis, rinkimø administravimu, teismais),2) pasitikëjimas jëgos struktûromis irnevalstybinëmis institucijomis (pasitikëjimaspolici ja, armi ja, TV ir radi ju, spauda,profsàjungomis, centriniu banku, privaèiomisámonëmis, universitetais), 3) laisvalaikio ryðiai(giminaièiø apsilankymai; draugø ir pažástamølankymas; draugø ir pažástamø apsilankymai),4) bendravimas (draugø lankymai,bendravimas su žmonëmis, kuriø nepažásta;bendravimas su skirtingo gyvenimo stiliausžmonëmis; bendravimas su žmonëmis,gimusiais užsienyje), 5) pasitikëjimas bažnyèiair ligoninëmis, 6) pagalbos ryðiai (turi asmená,kuris gali padëti namø ûkyje, spræsti asmenines


45


problemas, patarti medicinos, teisës,kompiuteriniø sistemø klausimais ir t.t.), 7)tarpasmeninis pasitikëjimas (pasitikëjimaskitais žmonëmis; kitø žmoniø laikymas

Socialinio kapitalo dimensijos Fak- Fak- Fak- Fak- Fak- Fak- Fak- Fak- Ben-torius torius torius torius torius torius torius torius dru-1 2 3 4 5 6 7 8 mai

Narystë NVO .20 .06 -.05 -.22 -.17 .26 .07 -.39 .35Politiniø diskusijø dažnumas .24 -.10 -.05 .13 .06 -.12 -.21 .61 .47Giminaièiø lankymo laisvalaikiu dažnumas .03 .03 .10 -.17 .00 .16 .06 -.15 .41Giminaièiø apsilankymø laisvalaikiu dažnumas .08 .02 .69 -.02 -.14 .09 -.18 .19 .56Draugø ir pažástamø lankymo laisvalaikiu -.07 -.05 .86 .16 .05 -.12 .05 .00 .79dažnumasDraugø ir pažástamø apsilankymø laisvalaikiu -.05 -.08 .91 .11 .02 -.58 .27 -.54 .86dažnumasBendravimo su nepažástamais žmonëmis .03 -.03 .04 .80 .00 -.08 -.09 .02 .67dažnumasBendravimo su skirtingo gyvenimo stiliaus .00 -.09 .10 .84 .06 -.01 -.05 -.02 .73žmonëmis dažnumasBendravimas su žmonëmis, gimusiais kitoseðalyse, dažnumas -.07 .03 .08 .75 -.03 .00 -.04 .01 .58Pagalbos ryšiai .16 -.10 .12 -.16 .10 -.65 .00 -.19 .54Pasitikëjimas kitais žmonëmis .24 -.05 -.16 -.17 .01 .34 .52 -.05 .52Kiti žmonës yra altruistai ar savimi .02 .07 -.01 .01 .00 .05 -.74 .18 .59suinteresuotiPasitikëjimas Prezidentu .69 .23 -.02 .04 .22 .05 .05 -.18 .62Pasitikëjimas Vyriausybe .89 .14 .04 -.04 .08 -.07 .00 .04 .82Pasitikëjimas Seimu .90 .13 -.04 -.03 .08 -.04 .03 . 01 .84Pasitikëjimas politinëmis partijomis .83 .09 .03 -.03 .07 .00 .00 -.02 .70Pasitikëjimas rinkimø administravimu .50 .39 -.10 -.05 .22 .23 .16 -.08 .54Pasitikëjimas teismais .54 .40 -.09 -.05 .07 .05 .36 .30 .69Pasitikëjimas policija .42 .50 -.04 -.01 .03 -.10 .39 .38 .73Pasitikëjimas armija .30 .53 -.10 .01 .29 .07 .28 .15 .57Pasitikëjimas profsàjungomis .43 .58 -.06 -.03 -.08 -.06 .04 .08 .54Pasitikëjimas TV, radiju .11 .84 -.02 .00 .24 -.08 -.11 -.08 .81Pasitikëjimas spauda .08 .84 .01 -.05 .20 -.06 -.12 -.08 .78Pasitikëjimas centriniu banku .43 .51 .00 .00 .12 .28 .01 -.11 .55Pasitikëjimas privaèiomis ámonëmis .32 .37 .06 -.14 .32 .35 -.10 .08 .50Pasitikëjimas universitetais .22 .43 -.10 -.03 .48 .28 -.09 -.05 .56Pasitikëjimas bažnyèia .16 .14 .07 .03 .77 -.13 .06 .08 .66Pasitikëjimas ligoninëmis .13 .26 -.11 .03 .73 .05 .05 .09 .65Bendro pasiskirstymo % 23.74 9.05 6.95 5.91 4.87 4.13 3.84 3.40Tikrinë vertë 6.98 2.62 2.02 1.71 1.41 1.20 1.11 0.99

altruistais/savimi suinteresuotais), 8) narystëorganizaci jose (narystë organizaci jose;kalbëjimo apie politikà dažnumas)

Socialinio kapitalo dimensijø pasukta-faktorinë matrica1 lentelë

Pastaba: N=1003; Pagrindiniø faktoriø analizës metodas; Varimax pasukimo metodas.


46


Politinio dalyvavimo indeksas buvosukonstruotas ið 16 kintamøjø, kurie, atlikusfaktorinæ analizæ, “sukrito “ á 5 grupes,nusakomas kaip: 1) balsavimas (dalyvavimasnacionaliniuose arba vietiniuose rinkimuose,petici jos pasirašymas), 2) kontaktavimas(kontaktavimas su politiku, kontaktavimas suorganizacijomis, kontaktavimas su nacionaliniøvaldžios instituci jø arba savivaldybëspareigûnais), 3) darbas politinëje partijoje irrinkimø kampanijoje (dirbo politinëje partijoje,

dirbo vietinëje iniciatyvinëje grupëje, neðiojoarba platino kampanijos plakatus ar ženklelius)4) darbas organizacijoje arba kita veikla (dirboorganizacijoje, aukojo pinigus bei rinko pinigusfondams, kontaktavo arba pats/pati pasirodëper masines informacijos priemones, kitaveikla), 5) protesto veiksmai (dalyvavo streike,dalyvavo demonstraci joje, boikotavoproduktus, dalyvavo pilietinio nepaklusnumoveiksmuose). Faktorinës analizës rezultataipateikti 2 lentelëje.

Politinio dalyvavimo kintamasis Fakto- Fakto- Fakto- Fakto- Fakto- Bendru-rius 1 rius 2 rius 3 rius 4 rius 5 mai

Balsavimas -.01 .11 -.09 -.07 .57 .35Pasiraðë peticijà .06 .14 .41 .19 .54 .52Kreipësi á politikà .39 .07 .60 .12 -.04 .54Kreipësi á asociacijà ar organizacijà .04 .20 .64 -.02 .03 .45Kreipësi á centrinës ar vietinës valdžios institucijø .07 .08 .77 .00 .01 .60pareigûnàDalyvavo politinës partijos veikloje .80 .19 .06 .11 -.03 .69Dalyvavo vietinëje iniciatyvinëje grupëje .61 .37 .11 -.02 -.04 .51Nešiojo ar platino kampanijos plakatus, ženklelius .63 -.04 .17 .11 .31 .54Dalyvavo demonstracijoje .17 -.19 -.14 .63 .35 .61Dalyvavo streike .13 .11 -.12 .59 .22 .44Boikotavo produktus .17 .20 .18 .59 -.28 .53Dalyvavo pilietinio protesto akcijoje .08 .18 .01 .67 -.11 .49Dalyvavo organizacijos veikloje .37 .66 .01 .05 .14 .60Aukojo pinigus, rinko pinigus fondams -.01 .57 .31 .14 .12 .46Susitiko su žiniasklaidos atstovais ar pats raðë, .29 .54 .24 .14 -.11 .46kalbëjo per žiniasklaidos priemonesKita veikla .06 .63 .07 .17 .40 .59Bendro pasiskirstymo % 11.8 11.4 11.3 10.5 7.4Tikrinë vertë 3.70 1.39 1.24 1.03 1.02

Politinio dalyvavimo veiksmø pasukta-faktorinë matrica2 lentelë

Pastaba: N= 1032; Pagrindiniø faktoriø analizës metodas; Varimax pasukimo metodas.

3 lentelëje pateikiami koreliaci joskoeficientai tarp 7 socialinio kapitalo faktoriøskaliø ir 5 politinio dalyvavimo faktoriø skaliø,kurios sukonstruotos pasuktø-faktoriniømatricø, atatinkamai parodytø 1 ir 2 lentelëje,pagrindu. 8-to faktoriaus skalë nebuvokonstruojama, nes narystë organizacijoje irkalbëjimo apie politikà dažnumas skiriasimatavimo dimensijomis. Daugiausia statistiðkai

patikimø ir reikðmingø ryðiø egzistuoja tarpatskirø socialinio kapitalo dimensijø ir darbopartijoje/rinkiminës veiklos bei darbo organi-zacijoje. Tarp socialinio kapitalo dimensijø irprotesto veiksmø egzistuoja tik du statistiðkaipatikimi ir reikðmingi ryðiai, t.y. ryðiai tarpbendravimo bei kalbëjimo apie politikà irprotesto veiksmø.


47


Koreliacijos koeficientai tarp socialinio kapitalo dimensijø irpolitinio dalyvavimo formø

3 lentelë

Socialinio kapitalo dimensijos Balsavi- Kontak- Darbas Darbas Protestomas tavimas partijoje/ organi- veiksmai

rinkiminë zacijojeveikla

Pasitikëjimas valdžios institucijomis (faktorius1) .07** .04 .10*** .07** .02

Pasitikëjimas jëgos struktûromis ir nevalstybinëmis .08* .02 .04 .06institucijomis (faktorius 2).00

Laisvalaikio ryšiai (faktorius 3) .03 -.02 .07* .09** .03

Bendravimas (faktorius 4) .05 .09** .15*** .24*** .06*

Pasitikëjimas bažnyèia ir ligoninëmis (faktorius 5) .02 .00 -.01 -.01 -02

Pagalbos ryšiai (faktorius 6) .06* .09* .15*** .18*** .05

Tarpasmeninis pasitikëjimas (faktorius 7) .04 .08* .05 .08* .04

Kalbëjimo apie politikà dažnumas .21*** .09** .15*** .16*** .07*

Narystë organizacijose .15*** .04 .11*** .13*** .03

Pastaba: Kendall-tau, *** p=0.000; **p<0.01; *p<0.05

4 lentelëje pateikti daugiamatës regresijosmodeliai atskiroms politinio dalyvavimoformoms: balsavimui, kontaktavimui, darbuiparti joje/rinkiminei veiklai ir darbuiorganizacijai. Daugiamatës regresijos modelisprotesto veiksmams nëra átrauktas, nes modelioANOVA reikðmingumas buvo didesnis už 0.Socialinio kapitalo dimensijos turi poveikápolitinio dalyvavimo formoms, taèiau reliatyviai

mažà. Socialinio kapitalo dimensijos paaiðkinatik 6 % balsavimo (R kvadratu = 0.06), 5 %kontaktavimo (R kvadratu = 0.05), 18 %darbo partijos veikloje/rinkiminëje veikloje (Rkvadratu = 0.18), 23 % darbo organizacijoje(R kvadratu = 0.23). Dalyvavimui balsavimedidžiausià poveiká turi kalbëjimo apie politikàdažnumas, kontaktavimui, partijoje narystë irdarbui organizacijoje – narystë NVO.

Daugiamatës regresijos modeliai politinio dalyvavimo formoms4 lentelë

Balsavi- Kontakta- Darbas par- Darbas orga-mas B vimas B tijoje/rin- nizacijojeBeta Beta kiminë veik- B Beta

la B BetaPasitikëjimas .05** - - .00* - -valdžios .13** .08*institucijomis (f1)Bendravimas (f4) - - -.03* - -.02 -.07 -.09*** -

.07* .19***Pagalbos ryšiai (f6) - - .10* .00* .00 -.07 - -

.12*Kalbëjimo apie .10*** .10** .03 .07* .10*politikà dažnumas .21*** .20** .09*Narystë NVO - - - - .24*** .54***

.34*** .38***Konstanta 2.91*** .50*** 18* .97***R kvadratu .06 .05 .18 .23SE 3.16 3.98 15.50 27.16F 12.19 9.78 16.49 58.29

Pastaba: Atbulinis (Backward) regresijos metodas; nestandartizuotas B ir Beta, kai *** p=0.000; **p<0.01; *p<0.05


48


Skirtingoms politinio dalyvavimo formomsskirtingos socialinio kapitalo dimensijos turiskirtingà poveiká. Tai siejama su konkreèiøpolitiniø veiksmø specifika. Daug iniciatyvosir pastangø ið individo reikalaujantys veiksmaibus mažiau paklûstantys mobilizacijai per grupeparemtas institucines jëgas (Verba, Nie ir Kim1978). Balsavimas yra individualus konvencinisveiksmas, kuriam reikia mažai iniciatyvos irmažai asmeniniø iðtekliø (Verba, Nie ir Kim1978). Proga balsuoti pateikiama pilieèiuireguliariø rinkimø forma: pilieèiui nereikiasukurti ðios progos. Todël balsavimas yradaugiausiai veikiamas institucinës mobilizacijosbei konkretaus individo socialiniuose tinkluoseesanèios informacijos. Balsavimas turi sistemináryðá su institucijomis, todël jam turi poveikápasitikëjimo valdžios institucijomis lygis.

Kontaktavimas gali bûti susi jæs suindividualia arba platesne socialine problema(Verba ir Nie 1972). Specifiniais kontaktaisvadinamas individualus kontaktavimas suvaldžios institucijø pareigûnu dël tam tikrosspecifinës problemos, kuri yra aktualikonkreèiam individui ar jo ðeimai.Kontaktavimas individualiais klausimais yralabai skirtingas politinio dalyvavimo tipas, kurisparadoksaliai gali bûti vadinamas “parapijiniudalyvavimu” (Verba, Nie ir Kim 1978;69).Kontaktavimas praktiðkai nesusi jæs sukonfliktu tarp socialiniø grupiø ir nepasižymikooperacija su kitais individais. Kontaktavimàlabiausiai átakoja kalbëjimo apie politikàdažnumas, todël galima daryti prielaidà, kadindivido politiniø diskusijø tinkle egzistuojantiinformaci ja daro poveiká kontaktavimui.Kontaktavimui turi poveiká pagalbos ryðiai irbendravimas. Specifinis kontaktavimas, nors irsvarbi veikla, neturi sisteminio ryšio suinstitucijomis ir socialiniu konfliktu, todëlpasitikëjimas valdžios institucijomis tam neturijokio poveikio.

Darbas politinëje partijoje/rinkiminë veiklagali padidinti pilieèiø poveiká rinkimørezultatams. Rinkiminë kampanija reikalaujakooperacijos, iniciatyvos ir pastangø ir tuopaèiu priklauso nuo individo laiko irorganizaciniø ágûdžiø (Verba, Nie ir Kim

1978). Didžiausià poveiká darbui politinëjeparti joje/rinkiminëje veikloje turi narystëorganizacijoje, ir tai patvirtina Putnamo (1993)hipotezæ, kad dalyvavimas “horizontaliose”grupëse sukuria socialiná kapitalà, kadangikooperuotis linkæ žmonës turi psichologinespredispozicijas, socialinius ágûdžius ir tinklus,kuriø dëka gali dalyvauti politinëje veikloje.Darbà politinëje partijoje/rinkiminëje veiklojeátakoja diskusi jø politinëmis temomisdažnumas, nes tai yra informaci jos irekspertiniø žiniø ðaltinis. Darbas politinëjepartijoje/rinkiminë veikla turi sisteminá ryðá suinstitucijomis, todël pasitikëjimas valdžiosinstitucijomis turi poveiká.

Darbas organizaci joje/kontaktai sužiniasklaida/pinigø rinkimas-aukojimas, galimateigti, siejama su individualiais pilieèiøkontaktais, su valdžios institucijø pareigûnais,kur kontakto tema buvo bendro pobûdžiosocialinë problema, ir kooperacine,nepritarianèia veikla, apimanèia konkreèiàgrupæ arba organizacines pastangas iðspræstitam tikà socialinæ problemà (Verba, Nie ir Kim1978). Ðios veiklos tikslas dauguma atvejø yrasocialinis rezultatas. Didžiausià poveiká darbuiorganizacijoje/kontaktams su žiniasklaida/pinigø aukojimui turi narystë organizacijoje, irtai patvirtina Putnamo (1993) hipotezæ, kaddalyvavimas “horizontaliose” grupëse sukuriasocialiná kapitalà, kadangi kooperuotis linkæžmonës turi psichologines predispozicijas,socialinius ágûdžius ir tinklus.

Didelá poveiká darbui organizaci joje/kontaktavimui su žiniasklaida/pinigø aukojimuituri skirtingo gyvenimo stiliaus, bendravimo sunepažástamais ir gimusiais kitoje ðalyjeasmenimis dažnumas, nes galima darytiprielaidà, kad tokio bendravimo tinklai yraatviresni, labiau kintantys ir pasižymi ávairesneinformacija bei ekspertinëmis žiniomis. Darbuiorganizacijoje/kontaktavimui su žiniasklaida/pinigø aukojimui-rinkimui daro poveikákalbëjimo apie politikà dažnumas, kurissiejamas su diskusi jø tinkluose esanèiainformacija ir ekspertinëmis žiniomis. Kadangidarbo organizaci joje/kontaktavimo sužiniasklaida/pinigø aukojimo-rinkimo skalæ


49


sudaro ávairûs veiksmai, ið kuriø daugumaneturi ryðio su institucine sistema, pasitikëjimasvaldžios institucijomis ðiai politinës veiklosformai átakos neturi.

Išvados ir rekomendacijos

1. Reliatyviai mažas socialinio kapitalo lygisLietuvoje sàlygoja labai ribotà poveikápolitinio dalyvavimo formoms. Galimadaryti prielaidà, kad tai yra sovietiniolaikotarpio pasekmës, t.y. stiprûs draugystësryðiai, maži ir uždari socialiniai tinklai,mažas tarpasmeninis ir institucinispasitikëjimas.

2. Socialinis kapitalas turi didesná poveikákolektyviniams politiniams veiksmams neiindividualiems. Tarp socialiniø kapitalodimensijø didžiausià poveiká kolektyviniamsveiksmams turi narystë NVO, oindividualiems veiksmams - kalbëjimo apiepolitikà dažnumas. Kadangi faktorinëjeanalizije ðios dvi dimensijos “sukrito” á vienàfaktoriø, galima teigti, kad jos turipanaðumø. Galima daryti prielaidà, kadrespondentai tiek politiniø diskusi jøtinkluose, tiek NVO tinkluose keièiasi

reikalinga informaci ja, per kuriuosegzistuojantis kontekstas daro átakàveiksmams. Politiniø diskusijø tinklai yramokymosi vieta, bet dalyvaujantys NVO turidaugiau struktûriniø galimybiø iðreikðti savointeresus. Kita vertus, tai patvirtina Putnam(1993) hipotezæ, kad dalyvavimas“horizontaliose” grupëse sukuria socialinákapitalà, kadangi kooperuotis linkæ žmonësturi psichologines predispozici jas,socialinius ágûdžius ir tinklus, kuriø dëka galidalyvauti politinëje veikloje.

3. Reliatyviai žemas pasitikëjimo žmonëmislygmuo turi poveiká tik kontaktavimui irdarbui organizacijoje. Ateityje bûtø vertingaiðtirti, ar egzistuoja skirtumas tarp bendropasitikëjimo žmonëmis, pasitikëjimonepažástamais ir pasitikëjimo pažástamais,savo socialinio tinklo asmenimis.

4. Analizuojant politiðkai tinkamo kapitalopoveiká politiniam dalyvavimui Lietuvoje,ateityje reikëtø iðtirti socialiniuose tinkluosevykstanèios politinës mobilizaci josypatumus, individø tarpusavio saveikosprigimtá ir tai, kuria informacija individaidaugiausia keièiasi savo socialiniuosetinkluose.

Literatûra:

1. Aberg, Martin. 2000. Putnam’s Social Capital TheoryGoes East: A Case Study of Western Ukraine andL’viv. Europe-Asia Studies 52(2), 295-317.

2. Badescu, Gabriel. 2003. Social Trust and Democrati-

zation in the Post-Communist Societies. In GabrielBadescu & Eric M. Uslaner (eds). Social Capital andthe Transition to Democracy. London and New York:Routledge, 120-140.

Iðnaðos1 Narayan ir Cassidy (2001) iðanalizavo Pasaulio vertybiøtyrimuose (1981-1995), New South Wales tyrime (1997),Colombia socialinio kapitalo barometro tyrime (1999)naudotas socialinio kapitalo skales ir JAV Nacionalinëskomisijos pilietinio atnaujimo tyrime (1996) naudotàNacionalinës pilietinës sveikatos indeksà.2 Howardo (2003; 69) duomenimis (1995-97), narystësorganizacijose vidurkis Vakarø demokratijose lygus 2,39,postkomunistinëse ðalyse - 0,91, Lietuvoje – 0,46.3 Laisvalaikiu dažnai lanko gimines 32,7% respondentø; kar-tais – 59,3%; nelanko –7,7%. Laisvalaikiu yra dažnai lan-komi giminiø 28,6% respondentø; kartais – 65,0%, ne-lankomi – 6,3%. Laisvalaikiu lanko dažnai draugus ir pažás-tamus 36,1 % respondentø, kartais –55,2%, nelanko -7,1%. Laisvalaikiu yra dažnai lankomi draugø ar pažástamø

34,6% respondentø, kartais – 58,3 %, nelankomi –7,1%.4 Tarpasmeninio pasitikëjimo vidurkis 10 balønepasitikëjimo-pasitikëjimo skalëje lygus 3,9 ir nuomonësapie kitus žmones vidurkis 10 balø altruizmo-savimisuinteresuotumo skalëje lygus 7,2.Pasitikëjimas valdžios ir teisësaugos institucijomis bendraipaëmus yra žemas: pasitikëjimo armija vidurkis 10 baløskalëje lygus 5,6; rinkimø administravimu – 5,5; Prezidentu–5,4; Vyriausybe – 3,8; parlamentu – 3,3; politinëmispartijomis – 2,9; teismais – 4,0; policija – 4,1. Pasitikëjimasnevalstybinëmis institucijomis yra sàlyginai aukðtesnis:pasitikëjimo TV, radiju vidurkis 10 balø skalëje lygus 7,1;spauda – 7,1; universitetais – 7,1; bažnyèia – 7,1; ligoninëmis– 6,6; privaèiomis kompanijomis – 5,7; centriniu banku –5,5.


50


3. Barber, Benjamin. 1995. Jihad vs. McWorld: How thePlanet is Both Falling Apart and Coming Together- andWhat This Mean for Democracy. New York: New YorkTimes Books.

4. Bartkowski, Jerzy. 2003. Social Capital in Poland. InGabriel Badescu & Eric M. Uslaner (eds). Social Capi-tal and the Transition to Democracy. London and NewYork: Routledge, 184-200.

5. Banfield, C. Edvard. 1958. The Moral Basis of a Back-ward Society. Chicago: Free Press.

6. Berman, Sheri. Civil Society and Political Institutiona-lization, American Behavioral Scientist, 40(5), 562-574.

7. Bourdieu, Pierre.1977. Cultural Reproduction andSocial Reproduction. In Karabel J. and A.H. Halsey(eds.) Power and Ideology in Education. Oxford Uni-versity Press: New York.

8. Bourdieu, Pierre & Loic J.D.Wacquant. 1992. Ávadas árefleksyviàjà sociologijà. Vilnius: Baltos lankos.

9. Coleman, James. 1988. Social Capital in the Creationof Human Capital. American Journal of Sociology, 94,95-120.

10. Coleman, James.1990. Foundations of Social Theory.Cambridge, MA: Belknap.

11. Edwards, Bob & Foley, W. Michael. 1998. Civil So-ciety and Social Capital Beyond Putnam. AmericanBehavioral Scientist 42(1), 124-139.

12. Field, John. 2003. Social Capital. London and NewYork: Routledge.

13. Foley, W. Michael & Edwards, Bob. 1997. Escape fromPolitics. Social Theory and Social Capital Debate.American Behavioral Scientist, 40(5), 550-561.

14. Fukuyama, Francis.1995. Trust: Social Virtues and theCreation of Prosperity. New York: Free Press.

15. Fukuyama, Francis. 2001. Social Capital, Civil Societyand Development. Third World Quarterly 22(1): 7-20.

16. Greeley, A. 1997. Coleman Revisited: Religious Struc-tures as a Sources of Social Capital. American Be-havioral Scientist, 40(5), 657-668.

17. Howard, Marc M. 2003. The Weakness of Civil Societyin Post-Communist Europe. Cambridge: CambridgeUniversity Press.

18. Krishna, Anirudh. 2002. Enhancing Political Partici-pation in Democracies: What is the Role of SocialCapital?” Comparative Political Studies 35(4):437-461.

19. La Due Lake, Ronald & Robert Huckfeldt. 1998. So-cial Capital, Social Networks, and Political Participa-tion. Political Sociology 19(3): 567-585.

20. Narayan, Deepa & Michael F.Cassidy. 2001. A Di-mensional Approach to Measuring Social Capital:Development and Validation of a Social Capital In-ventory. Current Sociology 49(2): 52-102.

21. Newton, Kenneth. 1997. Social Capital and De-mocracy. American Behavioral Scientist 40(5), 575-586.

22. Ostrom Elinor. 1994. Constituting Social Capital andCollective Action. Journal of Theoretical Politics 6:527-562.

23. Putnam, Robert. 1993. Making Democracy Work: CivicTraditions in Modern Italy. Princeton, NJ: PrincetonUniversity Press.

24. Putnam, Robert. 1995. Bowling Alone: America’s De-clining Social Capital. Journal of Democracy 6(1), 65-78.

25. Putnam, Robert. 2000. Bowling Alone: The Collapseand Revival of American Community. New York: Simonand Schuster.

26. Rose, Richard, William Mishler & Christian Haerpfer.1997. Social Capital in Civic and Stressful Societies.Studies in Comparative International Development32(3):85-111.

27. Rose, Richard & Craig Weller.2003. What does So-cial Capital Add to Democratic Values? In GabrielBadescu & Eric M. Uslaner (eds). Social Capital andthe Transition to Democracy. London and New York:Routledge, 200-219.

28. Seligson, Amber. 1999. Civic Association and Demo-cratic Participation in Central America: A Test of thePutnam Thesis. Comparative Political Studies 32(3): 342-362.

29. Tocqueville, Alexis de. 1969. Democracy in America.New York: Harper &Row.

30. Verba, Sidney & Norman H. Nie. 1972. Participationin America. Political Democracy and Social Equality. NewYork: Harper & Row, Publishers.

31. Verba, Sidney, Nie, Norman H. & Jae-On Kim. 1978.Participation and Political Equality. Chicago and Lon-don: the University of Chicago Press.

32. Verba, Sidney, Kay L. Schlozman & Henry E. Brady.1995. Voice and Equality: Civic Voluntarism in Ameri-can Politics. Cambridge: Harvard University Press.

SummaryThe wide resonance achieved by the notion of social capitalamong social scientists suggests that the term serve im-portant purposes of analysis in current social thought.The focus of the study was the impact of social capital onpolitical participation in Lithuania. The method of studywas survey sample data and scientific literature analysis.The results of analysis reflects rather weak relationshipbetween certain social capital dimensions and politicalparticipation, what could be a result of past communistlegacy: persistence of friendship networks, closed nature

of social networks, low level of interpersonal and institu-tional trust. Data analysis confirm an assumption thatsocial capital dimensions have the bigger impact on col-lective political acts than on individual political acts. Mem-bership in nongovernmental organizations has the big-gest impact on collective political actions and it supportsPutnam’s social capital theory. Frequency of conversa-tions on political and social matters has the biggest im-pact on individual collective acts and rather low on col-lective acts.



51


Eglë Vaidelytë-Tamulynienë

Philanthropy in post-communist settings: strategic actionor manifestation of social responsibility?

Santrauka

Filantropija kaip pilietinis reiškinys naujai formuojasi Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinësEuropos ðalyse, ir pasižymi modernia kokybe, grindžiama ne tik krikðèioniðka morale, altruizmu,bet taip pat ir korporatyviniais, strateginiais, verslo, vieðosios politikos principais. Straipsnyjenagrinëjami moderniosios filantropijos raiškos ypatumai pokomunistinëje erdvëje, analizuojamifilantropinio proceso kaip socialinës atsakomybës ir korporatyvaus strateginio veiksmo dichotomijosaspektai. Analizë grindžiama empiriniø, statistiniø duomenø interpretacijomis bei teorinëmisážvalgomis.

Introduction

The collapse of communism system in Eas-tern Europe has raised some new questionsabout the virtues of corporate capitalism andcorporate social responsibility1. Philanthropyis one of them, appearing in its new qualities asa particular form of social responsibility in par-ticular circumstances. Modern philanthropyhas some expressions of corporative social res-ponsibility, strategic action and at the sametime still keeping the continuity with its ori-gins of social responsibility based just on Chris-tian morality. L. Salamon emphasizes the ne-cessity of philanthropy’s academic study, no-ticing that “corporative philanthropy is an areawhich has little visibility in public opinion andwhich has found little interest in academic com-munity, though during the last years significantchanges begun to occur”.2 In nowadays comingback to post-communist society, philanthropyacquires new dimensions of business and pub-lic policy and is more often and often consi-dered as a special form of corporative socialresponsibility.

The modern qualities of philanthropy in-clude corporative (strategic) philanthropy andsocially orientated philanthropy. Corporativephilanthropy generates social and economicbenefit and is based on strategic action, whilesocially orientated philanthropy is oriented

namely to social benefit.The question that remains is: what is this

pure modern philanthropy concept - strategicaction based on relational social responsibilityor social responsibility for social dysfunctionin society? According to public polls, 41% ofrespondents in Lithuania indicated that philan-thropy is a help to socially excluded people and88% of respondents among businessmen (andeven 93% among NGO representatives) indi-cated that in Lithuania there are social groupswho will not survive without donations.3

On the basis of this two-fold approach thehypothesis could be raised.

Under the typical circumstances of moder-nization corporative philanthropy is domina-ting, while in the post-communist reality, phi-lanthropy as phenomenon includes some pe-ripheral strategic aspects, but is more orientedto the relief of social dysfunction.

Modern philanthropy conception includesat least two different understandings of corpo-rative philanthropic action: (1) more sociologi-cal, considering corporative action as corpo-rate social responsibility, conducted by bothprivate and voluntary sectors; (2) more eco-nomic, taking corporative philanthropy as astrategic action that benefit both the recipientorganization and the donor’s interests.


52


However as many authors notice the classi-fication is purely formal and does not describeactual behavior as some distinctions drawn mayoccur difficult to apply with precision, becausethese categories usually in reality overlap.4 Inthis paper we will try to summarize how deepthese two theoretical perceptions reflect in re-ality among philanthropic agents having diffe-rent positions in philanthropic action.

In the interpretations of corporate philan-thropic action there are also mentioned theconcepts of relational social responsibility thatrefers to strategic (business) philanthropy andsocial activism that refers to social orientedphilanthropy.5 Relational social responsibilityis meant as attempts to promote the welfare ofgroups who are affected by the conduct of busi-ness activities. “Social activism “ (sometimesthis concept is used as synonym of pure socialresponsibility) refers to the action that is puta-tively beneficial to the society or particular in-terests groups, which falls outside scope ofcompanies ordinary commercial operations.These two types of social responsibility involvedifferent perception of its function and philan-thropy role in society.

For the analytical purposes, there could bedistinguished three types of agents in the phi-lanthropic process: donors, intermediaries andrecipients. The characteristic feature of donorsis that they earn funds and that may be theexplanation why their philanthropic action isoften orientated not only to social, but to eco-nomic benefit as well. By some authors theyare called “corporate citizens”, who seek toreconcile their companies’ profit-making withthe society’s welfare. J.E. Parkinson notices,“large businesses are keen to stress their cre-dentials as good corporate citizens.”6

The intermediaries do not earn, as donorsdo, but raise funds and that may be the reasonwhy their philanthropic action is orientatednamely to social, not to economic benefit. Thephilanthropic action is their main activity, whilethe donors participate peripherally.

The recipients represent the various socialgroups’ disadvantages, assistance needs andproblems. They are solving and implementing

the issues related to community development,social service provision and etc. The philan-thropic action is very important to their acti-vity.

The theoretical analysis is illustrated by theresults of qualitative research on the philan-thropic action that has been carried in Lithuaniain the spring of 2003*. Ten in-depth semi-struc-tured interviews, every approx. 1 hour long, withthe representatives of each group were carriedout. The interview included 4 main topics:perception of concept “philanthropy” and ex-perience in philanthropic action, political andvalue orientations, biographical aspects andother question that help to interpret the re-ceived information.

This paper presents the theoretical analysisof philanthropy, as an expression of social res-ponsibility in all its dimensions (starting withcorporate, strategic and finishing by sociallyactive level), illustrating the analysis with sum-marized empirical and statistical data.

Corporative philanthropy and socialresponsibility

In nowadays philanthropy appears as a“component of the larger domain of corporatesocial responsibility”.7 The strategic aspects ofphilanthropy are considered as business phi-lanthropy and corporate social responsibility.In this sense, corporate social responsibilityrefers to the obligations of the business to so-ciety, or more specifically, the firm’s stakehol-ders,8 meaning that corporate giving is linkedwith the firm’s economic objectives9. Strategicphilanthropy, according to the literature, isbecoming the state art in corporate contribu-tion management.10 This tendency could beseen also in Lithuania, as one of the post-com-munist Europe country. Referring to the quali-tative research that was mentioned above, thedonors were the respondent group that put thestrongest emphasis on the strategic aspects ofphilanthropy.

Organizational literature suggests that cor-porative philanthropy should be integrated intothe overall strategic planning of the companies11


53


that in philanthropic process appear as donors.This strategic philanthropic action among do-nors rather often is interpreted as some kindof social responsibility. The Director of PublicRelations Department of TelecommunicationCompany having Scandinavian capital de-clared: “…without business companies not somuch organizations will be going well… Weought to help…” Though The Head of theirPublic Relations Department admits that phil-anthropic action there is influenced by someeconomic expectations and such confirmationreveals the features of strategic philanthropy.This type of interpreting social responsibilitymight be influenced by Scandinavian percep-tion of business relation towards society. VicePresident of the leading Finnish IT company“Nokia” says:” We are making corporate res-ponsibility an integral part of decision-makingin all parts of our business”. However this cor-porate social responsibility in Scandinavian tra-dition is not considered as pure philanthropy:“...philanthropy could be practiced withoutsocial responsibility; otherwise you couldn’tcall it that. But still... While Nokia has somesmall philanthropic activities (e.g. disaster re-lief), almost all of our corporate responsibilityis strategic i.e. related to the responsibilities(both leveraging opportunities as well as mini-mizing negative effects) of our business. In fact,I would argue that these days it is rather diffi-cult for a company to practice philanthropy,as such, because you a company invariably al-ways sees some “return” in the form of good-will, reputation, etc” (Nokia director for Cor-porate Social responsibility). Meanwhile, TheDirector of Public Relations Department ofLithuanian Telecommunication Company seesphilanthropy to be more close to strategic ac-tion: “At first place it is support and only thenMaecenas.” Though the director admitted thatgiving support to some cultural events they al-ways try to be the biggest sponsor. It was alsomentioned that shareholders ask the reportsfor the charitable activity, so it indicates thatthe Scandinavian understanding of corporatesocial responsibility in front of shareholders isalso important here.

Another donor representative was also lea-ding telecommunication company, establishedby an outstanding American - Lithuanian. Theinterview was conducted with the director ofthe Support Group, who saw philanthropy morerelated to social responsibility then to strate-gic action: “philanthropy is giving and not re-quiring in return” and that “support has manylevels in Lithuania”. In her opinion there arevery few philanthropic actions in Lithuaniawhich were not strategic one. The representa-tive also mentioned some critical point, thatsometimes sponsorship is confused by the con-cept of “philanthropy” relating it to some ac-tivities of different level, for example, commer-cial projects.

The strong parallel between philanthropyand social responsibility could be noticed in thiscompany policy as talking about the beginningof their philanthropic activity, the representa-tive of this company emphasized: “… at themoment we received the profit, we started ourphilanthropic action.” However this tendencycould also be interpreted in the terms of cor-porative social responsibility. J. Parkinson tal-king about American philanthropic traditionand American experience over the last 60 yearsnoticed: “corporate social policy is the resultof an ideology of business power that empha-sizes social responsibility…”12 They try “…not to give the fish, but to give a rod and toteach the fishing” [director of Support groupfrom telecommunication company]. The direc-tor explicitly explained how the company ar-ranges various events for children and youngpeople teaching them and giving opportunitiesto get the experience in using information tech-nologies. On the other hand, there is a longtradition of companies making donations foreducational purposes and, more generally rais-ing company’s profile among high-quality po-tential employees and customers. J. Parkinsonnotices, that although there is a clear differencebetween corporative social responsibility stem-ming from the desire to do good (the “norma-tive case”) and corporative social responsibi-lity that reflects an enlightened self-interest (the“business case”), certain engagement in phi-


54


lanthropy might reflect and very often reflectsa mixture of these motivations.13 This tendencycould be indicated by director’s remark that itis very important to be the main sponsor andto keep the continuity of the sponsorship as insome festivals they meet their clients and part-ners and “it is very nice that they see our inputto the culture.” Thus, in spite of all traditionalsocial responsibility values declared at the be-ginning of the interview, the interview was fi-nished by purely strategic interpretation.

J. Parkinson talking about social responsi-bility introduces the interpretation of relationalresponsibility as caring about the recipientswho has influence to company business stra-tegy and its’ profit and requiring the recogni-tion of constraint on the pursuit of existing goal.

Similar tendency of expressing social re-sponsibility in relating it to already existinggoals, could be noticed from the interview withanother donor. The director of the one indus-trial company in Kaunas mentioned that theysupport usually those projects which are closeto the field of their activity, as developing thefield of their activity eventually they developtheir business. The challenging is that they didnot identify philanthropy in their action as shedescribed “philanthropy as one men wish tohelp another one”. Thus philanthropy and stra-tegic action are conceived as separate concep-tions.

The single shareholder and the owner of thiscompany has made a remark, that “philan-thropy is the activity of rich foreign people notknowing where to put their money …” Thisindicates the weak understanding of social res-ponsibility (that seems to be typical to post-soviet society), interpreting business only as apure strategy, neglecting its corporate aspects,nor feeling solidarity with the society.

The interviews with the donors indicate thatsome of them declare corporate social respon-sibility as a distinct form of philanthropy, sepa-rating it from strategic action. Though on theother hand, it is obvious that their action ismore or less connected to strategic purposesand to either prudent or other regarding con-straints. This also could indicate the weakness

of modern philanthropy tradition.Some authors emphasize, that corporate

social responsibility is undoubtedly the mostimportant theme in the field of business, but itis necessary to look at it more carefully. “Al-though many contributions have been made tothis debate, the underlying issue is relativelysimple: justifying that corporate purposes arelimited to such purposes as are a function ofthe economic system. “14 As it could be indi-cated from the interviews donors interpret cor-porative social responsibility as a combinationof social and economic objectives, though usu-ally in the first place declare traditional formsof philanthropy as a most valuable form.

Socially oriented philanthropy and corpo-rative social responsibility

Socially oriented philanthropy is thought tobe referring to the corporative social responsi-bility putting stronger emphasis on its altruis-tic aspects and philosophical meaning. J. Par-kinson, speaking about the classification ofcorporate social responsibility, as opposite torelative social responsibility distinguishes so-cial activism that could be considered as a sy-nonym to social responsibility, and connotescompany action to alleviate social problemsthat exist independently of the way the com-pany conducts its business, and also corporatesupport for societal activities which are unre-lated to companies ordinary commercial ope-rations. However even in this action there couldbe noticed some principles of corporativism,trying to combine social responsibility withstrategic activity. J. Parkinson notices that indescribing company as engaging in social ac-tivism, it is not necessarily means the depar-ture from constraint based responsibility andlong-run profit maximization.15

During the interviews of qualitative researchemerged the tendency that intermediaries andrecipients are more favourable to the concep-tion of socially oriented philanthropy, thendonors, whose understanding of philanthropyas corporate social responsibility was discussed


55


above. It might be assumed that this tendencycould be explained by the fact, that donors earnfunds, while other two groups of philanthropicactors just raise and use them.

For the same reason, the intermediarieswere supposed to be rather sceptical about stra-tegic action in philanthropy and social respon-sibility. However, the representative of oneKaunas NGO referred to philanthropy as “awillingness to share with others the knowledge,skills and information”, and she emphasizedthat “I do not approve the traditional charity”.The challenging fact is that this respondent cameto nongovernmental sector from business,motivating that this sector can take more so-cial responsibility for the society.

Another intermediary, the leader of Vilniusfoundation of former Conservative Govern-ment ministers’ spouses, demonstrated moredirect attitude towards traditional social re-sponsibility. She described philanthropy as “away of thinking, an inclination to share withother the good you have”. It was also mentionedthat all concepts related to philanthropy, suchas sponsor, maecenas, charity, donation, pro-motion, support and etc., are acceptable.Started her philanthropic activity as wife ofPrime minister (in some sense it could be in-terpreted as strategic action as well) she suc-cessfully continues the philanthropic actioneven after the end of her husband cadence, thatindicates her traditional perception and feelingof social responsibility. “Me and other spousesof the ministers of that government felt thepleasure to help others and how much we areneeded, so we decided not to stop by the go-vernmental changes”(the leader of Vilnius foun-dation of former Government ministersspouses).

Her husband, the parliamentarian, leader ofConservative party, former prime-minister andactive actor of public life mentioned that inphilanthropic action he has no certain priori-ties, i.e., does not feel certain social responsi-bility for concrete social field: “I don’t feelobligations to some objects, I just support withouthaving concrete philosophy on choosing reci-pient” (leader of Conservative party, former

prime-minister and active actor of public life).According to him, “Philanthropy is thought tobe support, giving to others”, though gaverather favourable approach to successful phi-lanthropic projects where philanthropy is har-monized with business objectives. Though healso mentioned that due to weak philanthropictradition not every intermediary has enoughqualification to raise funds: “ sometimes thename of foundation gives no information aboutits activity… then the donor is not sure aboutits objectives…” (leader of Conservative party,former prime-minister and active actor of pub-lic life). Considering the peculiarities of post-communist settings, it was mentioned that so-cial responsibility should include not only ma-terial aspects, but also spreading of knowledge,qualification, skills.

Another intermediary from Kaunas aca-demic community was very directly favourableto the social responsibility and rather critiqueto any strategic aspect in this field: “Philan-thropy is loving people, as this is what this wordmeans in Latin, and I understand this conceptas charitable support without seeking for ap-preciation.” She mentioned that “giving is somekind of self purification and donor should feeluncomfortable in case his donation is praised”.This attitude reflected traditional understan-ding of philanthropy as unselfish action, takingresponsibility for the social dysfunction reliefin society. However rather often such idealis-tic ideas are noticed to be so called “lip ser-vice”, when respondents declare the “rightpublic approach” while in reality using otherbehaviour.

Another type of philanthropic actors, re-cipients appeared to be the group that have nospecial critique or priorities either to sociallyoriented philanthropy or strategic action. Somerespondents in the interviews have even men-tioned that charitable giving may hurt the re-cipients, emphasize their material inferiority.

The artist and director of the Kaunas the-atre as very important factor in supporting artindicated such element of strategic philan-thropy as the reciprocal benefit. On the otherhand J. Parkinson mentioned that corporate


56


support for arts has risen considerably during1980s, as art sponsorship is a way of reachingmembers of high-income groups and hence hasgreat value as a targeted advertising medium16.According to public poll in Lithuania, 54 % ofrespondents talking about philanthropic initia-tive indicated the priority to culture and art.17

The same intermediary declared that philan-thropy is “loving people“ and “this love inducespeople for donations”. Notwithstanding this,it was mentioned that “in nowadays very littleis done from love”. This notion indicates thatrecipients are less idealistic and philosophicallooking at social oriented philanthropy as someintermediaries do and more often think aboutcorporate social responsibility. The interviewrevealed that the theatre is not only a recipient,but a donor as well, giving the voluntary con-certs, performances to children, old people,and disabled people. The director of the thea-tre, time from time emphasized that he is ac-ting in philanthropic process not for others, butfor himself as he gets some pleasure from thisaction. As a most outstanding example wasmentioned the volunteer performances inChernobyl for the people who were workingthere after the catastrophe. The representativegave a challenging thought that supporting thea-tre, sponsors supports not the theatre that getsmoney selling tickets, but spectators, as thenthe ticket prices are lower. This indirect sup-port to the spectators could be understood aspure social responsibility for society.

The paradigm of social oriented philan-thropy is based on Christian morality. Theweakness of such type of social responsibilitycould be also indicated by statistical data saying,that 62% of respondents will never supportreligion communities18. However the relevanceof Catholic Church in philanthropic action wasemphasized by one of the intermediaries as asource of pure social responsibility. Anotherrespondent representing recipient was the Po-lish nun living by mission in Lithuania for 8years. The representative mentioned that atpresent the main funds for their activity arereceived from their Congregation located inVatican; however some Lithuanian donors are

also giving some funds. Some local governmentinstitutions were also mentioned as donors, butnot business companies. As it could be antici-pated, the nun talking about philanthropy con-ception, mentioned that “philanthropy is helpto others and this concrete help is namely ma-terial, but, as a nun, I should mentioned, thatthe support of the soul is also very important”.She also mentioned that in Lithuanian societythere are a lot of people who need attention,solidarity and social responsibility for theirwelfare.

Thus, most intermediaries and recipient seephilanthropy as a component of corporativesocial responsibility, putting emphasis on coope-ration between public, private and nongovern-mental sectors. J. Parkinson uses the notionof profit sacrificing social responsibility refer-ring to the voluntary sacrificing of profit in thebelief that such action will have consequencessuperior to those flowing from a policy of pureprofit maximization. This describes behaviouras socially responsible, reflecting an increasedsensitivity to the social issues more generally.Profit sacrificing social responsibility consti-tutes and effort by companies to address so-cial issues that arise independently of the waythe company conducts its‘ business and thusrepresents an extension of corporate activityinto essentially non-commercial spheres.19

However some other recipients were loo-king at philanthropy in more strategic way, in-terpreting corporative philanthropy as a possi-bility to combine social and economic benefit.For example, the representative of the Zooadministrative department was talking aboutphilanthropic action as an “instrument formaking image, for example, some companiessupport namely those animals that are on theirsymbol or are sign of power, intelligence”. Theperception of philanthropy described by therepresentative was distinguished as a concreteaction, not a value orientation. On the otherhand, according to the statistics 49% of re-spondents businessmen mentioned that willnever support a projects that are not connectedwith the activity of their company. Althoughcorporate social reponsibility is often motivated


57


by personal concern, it is not „altruism” or„good works”. On the contrary, it is often called„enlighted self-interest” because it has welldocumented benefits for business.”20

It is clear that the organizational and moti-vational factors which permited and encou-raged ninteenth-century philanthropy are un-likely to be reproduced in the modern societycontext.

Conclusion remarks

The specialty of philanthropy in post-com-munist settings lies in the weakness of philan-thropic and civic traditions that occurred dueto the gap during communist period. This ten-dency puts ambiguity to the perception of whatis “pure” and “appropriate” form of philan-thropic action. On the other hand, during thelast century all over the world philanthropicperception has acquired new qualities and thusreturning back to post-communist society al-ready has new understanding.

The concept of modern philanthropy thatcombines traditional social responsibility andstrategic action indicates that these two dimen-sions are very close to one another and, as thescientific literature explains, this tendency istypical not only to post-communist countries.The attempt in this paper to analyze these twodimensions separately confirmed, that theserelatively distinct concepts in reality are ratherconvolved.

Coorporate social responsibility is undoub-tedly very important component of modernbusiness, though in Lithuania it is still consi-dered not so valuable and „pure” as traditionalsocial responsibility based on Christian mora-lity. So called „lip service” declaring „positiveattitudes” was rather popular among respon-dents of qualitative research. The empiricalanalysis also revealed interesting fact, that most

philanthropic actors identified presentLithuanian social situation as favourable tosocially oriented philanthropy and mostly re-quiring social relief, however notwithstandingthis, corporate philanthropy is the rather popu-lar type of philanthropy among philanthropicactors, especially donors.

Empirical data indicate that most interme-diaries and recipient see philanthropy as a com-ponent of corporative social responsibility,putting emphasis on cooperation between pub-lic, private and nongovernmental sectors, whiledonors look at corporative action as mannerof linking social and economic objectives.Some aspects of relational social responsibi-lity could be also identified in the philanthropicaction, though during the interviews this ten-dency was not emphasized because of stillrather sceptical attitude to strategic philan-thropy considering it not the “pure form ofphilanthropy”.

Thus the hypothesis, that in the post-com-munist reality, philanthropy as phenomenonincludes some peripheral strategic aspects, butis more oriented to the relief of social dysfunc-tion has verified to some extent, as though couldbe noticed a lot of manifestations of strategicand corporative philanthropic action, ratheroften the perception that socially oriented phi-lanthropy is more valuable and “right” form ofsocial responsibility is dominating. This ten-dency is popular not only among philanthropicactors (especially among intermediaries), butin society as well.

Every discussion what is modern philan-thropy in post-communist settings: strategicaction or manifestation of social responsibility,is rich by various interpretations about the “pu-rity” of philanthropic action, however the ques-tion still remains rather open and requires fur-ther research on these aspects of philanthropicaction.


58


Summary

Together with the national Independenceand the free market re-establishment, philan-thropic tradition are returning back to theLithuanian society. However philanthropy al-ready appears in its modern qualities based notonly on pure Christian morality, but also ha-ving some expressions of corporative social re-sponsibility, strategic action. This paper is

dwelling on the analysis of philanthropic phe-nomenon in post-communist settings revealingthe dichotomy between philanthropy as socialresponsibility and its corporative strategic as-pects. The analysis is based on interpretationof empirical and statistical data, as well as theo-retical insights.


Endnotes

1 Parkinson J. E. 1993. Corporate Power and Responsi-bility. Oxford: Clarendon Press, p. 3.2 Salamon L., Anheier H. 1997. Defining the nonprofitsector. Manchester University Press, p. 337.3 Lietuvos verslo ámoniø ir NVO apklausa apiefilantropijà: kiekybinio tyrimo ataskaita (Lithuanian busi-ness companies and NGO survey on philanthropy is-sues: report of quatititative research)// http://lark.osf.lt/OSF/filantropija/filantropija_verslas.pdf4 Parkinson J. E. 1993. Corporate Power and Responsi-bility. Oxford: Clarendon Press, p.2665 Ibid, p.267.6 Ibid, p.265.* On the basis of the results of this survey the more deve-loped quantitative research is going to be conducted.7Buchhholtz et al. 1999. Corporate philanthropy// Busi-ness and Society June, p. 168.8 Parkinson J. E. 1993. Corporate Power and Responsi-bility. Oxford: Clarendon Press, p. 265.9 Marx. J. D. 1999. Corporate Philanthropy: what is the

strategy// Nonprofit and Voluntary Sector Quarterly, vol.28, no. 2, p.185.10 Ibid, p. 186.11 Ibid, p. 186.12 Parkinson J. E. 1993. Corporate Power and Responsi-bility. Oxford: Clarendon Press, p. 300.13 Smith C. 2003. Corporate social responsibility: whetherof how?//California Management review 45, No. 4 Sum-mer, p. 53.14 Lozano J. M. 2000. Ethics and Organizations. Dortrecht:Kluwer Academic publishers, p.115.15 Parkinson J. E. 1993. Corporate Power and Responsi-bility. Oxford: Clarendon Press, p. 290.16 Ibid, p. 293.17 Filantropija Lietuvoje (Philanthropy in Lithuania),2003// Atviros Lietuvos fondas, Vilnius, p.25.18 Ibid, p. 26.19 Parkinson J. E. 1993. Corporate Power and Responsi-bility. Oxford: Clarendon Press, p.287.20 Ibid, p.296.


59


Jolanta Reingardienë

Moterø karjeros ir ðeimos dilemos1

Santrauka

Kokybinio tyrimo pagrindu ðiame straipsnyje analizuojamos moterø sëkmingos karjeros patirtys,ypatingà dëmesá skiriant moterø ankstyvosios vaikystës socializacijos ypatumø ir profesinës karjerosbei ðeimos vaidmenø prieðtaravimø kontekste iðkilusiø dilemø analizei. Remiantis feministinëspsichoanalizës ir ankstyvosios vaikystës socializacijos tyrimø teorine prielaida, teigianèia, kad motersvaikystës patirtys sukuria prielaidas sëkmingam moters karjeros kelio ágyvendinimui, pirmoje ðiosstudijos dalyje analizuojami lyèiø tapatybës, vaidmenø orientacijos ir motyvacijos ugdymo veiksniai,kokybinis tëvø-vaiko santykiø aspektas, motinos, kaip pozityvaus moteriðkumo modelio átaka lyèiøtapatybës ir požiûrio á lyèiø vaidmenis formavimuisi. Moterø karjeros ir jø prokreacinës ðeimosdilemos atskleidžiamos analizuojant moterø užimtumo ir ðeimos vaidmenø bei atsakomybës santyká,ðeimos ir darbo vaidmenø prioritetus, jø kaità, vaidmenø konflikto ir darbo krûvio klausimus,áskaitant mechanizmus, kuriuos moterys pritaiko dvigubø vaidmenø konflikto sprendimui. Svarbusðios analizës aspektas yra moterø ir jø partneriø tarpusavio santykiai bei jø vaidmuo derinant vaikø,namø ûkio priežiûros ir darbo ásipareigojimus.

Ávadas

Santykiškai mažas teorinis ir empirinisdëmesys moterø karjeros analizei gali bûtipirmiausia aiðkinamas tuo, kad ilgà laikà buvomanoma, jog vyriðkos karjeros raidos teorijosgali bûti pritaikytos moterø karjeros patyrimuianalizuoti ir apibendrinti. Tai vienas iðpažinimo, kanonizuojamo kaip mokslo, lytinioneobjektyvumo ir androcentrizmo pavyzdžiø.Kuriant moksliná pažinimà, moteriðkaspatyrimas dažnai nereprezentuojamas,dažniausiai interpretuojamas kaip “natûraliai”nulemtas ar biologiškai determinuotas, o todëlneproblemiðkas ir nevertas dëmesio. Antra,buvo manoma, kad moterø profesinës karjerosreiðkinys nëra reikðmingas, nes kapitalizmo irindustrializacijos procesø kontekste (vieðosios/privaèios sferø atskyrimas) moterys buvo“natûraliai” susaistytos su privaèia sfera ir“natûraliais” namø ûkio bei vaikø priežiûrosvaidmenimis. Nors atskirø sferø doktrinaiðskiria skirtingas lyèiø veiklos formas irvaidmenis privaèioje ir vieðojoje sferose, taèiau

istoriniai tyrimai rodo, kad vyrø ir moterø veiklaniekada nebuvo taip aiðkiai atskirta, kaipideologija tai atspindi. Lietuvos kontekstemoterys niekada nebuvo visiðkai iðstumtos iðvieðosios sferos, bet jø dalyvavimas vieðajamegyvenime, taip pat kaip ir vaidmuo privaèiojesferoje, yra átakotas patriarchaliniø visuomenësnuostatø ir praktikos, jø nuolatiniø bandymøprisitaikyti prie vyriðko dominavimo struktûrø,kurios sukuria moters dvigubà egzistavimà, t.y.pareigas abiejose sferose, o vyrus ið esmësiðlaisvina nuo tokio pasirinkimo.

Karjeros sàvoka buvo ilgà laikà rezervuotavyrams. Jeigu moteris dirbo apmokamà darbà,buvo manoma, kad tai yra jos papildoma veikla,t.y. darbas, bet ne karjera kaip nuosekliorientacija á pasiekimus profesinës karjeroshierarchijoje. Dirbdamos vieðojoje sferoje,moterys istoriðkai užëmë ir tebeužimažemesnio lygmens ir statuso padëtis, kurios nëraaukðtai vertinamos ir pripažástamos. Tokiamoterø padëtis dažnai siejama su jø

1 Autorë dëkoja Atviros Lietuvos fondui (ALF), kuris finansavo ðá tyrimà, bei Jaunimo karjeros centrui, VDU ir KTU kolegoms,kurie bendradarbiavo vykdant ðá projektà. Ypaè dëkoju savo kolegai Arnui Zdanevièiui už jo jautrumà moteriðkai patirèiai ir atvirumànaujoms tyrimø sritims.

Lyèiø sociologi ja

60


natûraliosiomis arba “reikðmingø kitø” pagalbasuformuotomis savybëmis, kurios dažnai nëratinkamos vadovaujanèioms pozicijoms užimti.Sklandantys stereotipai formuoja áspûdá, kadmoters pasiekimus profesinëje srityje riboja jømenki fiziniai, emociniai ir taktiniai gebëjimai,žemas pasitikëjimo savimi laipsnis, sëkmësbaimë, menki organizacinio darbo ir sprendimøpriëmimo gebëjimai, žemas motyvaci joslaipsnis, priklausomybës poreikis, menkasorganizacijos funkcionavimo normø iðmanymas(Kelly 1991). Karjera kaip pasiekimas darboaplinkoje, kuris dažniausiai pasireiškia kilimukarjeros laiptais, iðaugusia asmens galia irprestižu visuomenëje, prieðingai negu paprastasdarbas, reikalauja santykiškai didelio asmeninioásipareigojimo, kuris, kaip manoma, labiaupriimtinas vyrams negu moterims. Be to,manoma, kad karjera yra aukðèiau asmeninioprivataus gyvenimo, dël to ji dažniau siejamasu vyrais nei moterimis.

Moterø sëkmingos karjeros patirèiøtyrinëjimas, remiantis atskirø atvejø analize,ypatingà dëmesá skiriant moterø profesinëskarjeros ir ðeimos vaidmenø suderinimui, yrareikðmingas bandymas kurti atsvarà vyriðkospatirties analizei, alternatyvià màstymo iðeitá irmetodus, naujas pažinimo ir žinojimo sritis.Remiantis feministinës psichoanalizës irankstyvosios vaikystës socializacijos tyrimøteorinëmis ážvalgomis bei kokybiniuhermeneutinio atvejo rekonstravimo tyrimu, šiostraipsnio tikslas - pažvelgti á ankstyvosiosvaikystës socializacijos patirties átakà moterøkarjeros motyvacijos ugdymui bei á moterøprokreacinës ðeimos ir jø vaidmenø darborinkoje prieðtaravimus, dilemas ir sprendimøpriëmimo strategijas. Straipsnyje analizuojamas2002-aisiais metais atliktas kokybinis Kaunomiesto moterø tyrimas. Pasitelkiant pusiau-struktûrizuotà interviu metodà, tyrimo metubuvo apklaustos 23 moterys, užimanèiosvadovaujanèias pareigas politikos, švietimo,medicinos, žurnalistikos ir verslo srityse.

Lyèiø tapatybës, vaidmenø orientacija irmotyvacija

Daugelio ankstyvosios vaikystëssocializaci jos tyrimø teorinës ážvalgos yrasiejamos su ávairiomis raidos teorijomis, kuriosteigia, kad vaikystës patirtis lemia tolimesnáindivido gyvenimo kelià bei ávairiø socialiniøjëgø galià formuojant individo pasirinkimus irgalimybes. Astin socialinis psichologinismoterø profesiniø pasiekimø modelis buvovienas ið bandymø kurti atsvarà vyriðkosiomsprofesinës elgsenos raidos teorijoms, kuriosdominavo Vakarø moksliniame diskurse iki patpraëjusio amžiaus septintojo deðimtmeèiopabaigos. Ðiame modelyje vaikystës patirtys yrapagrindinë moterø profesinës elgsenos ir jøkarjeros pasiekimø aðis. Darbo motyvacijà irlûkesèius, anot Astin, átakoja ankstyvojisocializacija ir iš dalies suvokta galimybiøstruktûra visuomenëje (lyèiø diskriminacija,lyèiø segregaci ja darbo rinkoje, darboreikalavimai, ðeimos struktûra, reprodukcinëstechnologijos ir pan.) 2 (cit. iš White at al. 1992).Pokyèiai galimybiø struktûroje gali sàlygotilûkesèiø, vëliau karjeros pasirinkimo irprofesinës elgsenos kaità. Analizuojant moterøorientacinës ðeimos arba tos ðeimos, ið kuriosmoterys yra kilusios, patirties átakà jøprofesiniams pasiekimams, didžiausiasdëmesys bus skiriamas tëvø-vaikø santykiøkokybiniam aspektui, remiantis prielaida, kadtëvø-vaikø santykiai vaikystëje yra vienas iðreikðmingiausiø karjeros lûkesèiø irmotyvacijos formavimo veiksniø.

Dauguma karjeros raidos teorijø vartoja‘tapatybës’ ar ‘savasties’ sàvokas. Kaip teigiaSuper (cit. iš White et al. 1999), karjerossprendimo adekvatumas ið dalies priklauso nuoindivido tapatybës ir jos/jo pasirinktos karjerosprofesinës koncepcijos panaðumo. Individaspaprastai pirmenybæ teikia tokiai darboaplinkai, kurioje jo tapatybë gali pasireikðti iryra vertinama.

2 Analizuodama kaip socialinës jëgos ir socialinë struktûra átakoja moterø užimtumo sprendimus ir darbinæ elgsenà, Astin gerokaipatobulino ankstyvàsias karjeros raidos teorijø konceptualines ážvalgas.


61


Gausi mokslinë literatûra nagrinëja lyèiøtapatybës skirtumus, kurie siejami suankstyvaisiais tëvø-vaikø santykiais ðeimoje.Remiantis feminizmo psichoanalizësážvalgomis, abiejø lyèiø individai ankstyvuojugyvenimo laikotarpiu pirmiausia identifikuojasisu motina. Tai lemia moters kaip pirminës vaikøglobëjos vaidmuo ir vaikø priklausomybë nuomotinos. Teigiama, kad berniukai, atsiedamisavo tapatybæ nuo motinos ir internalizuodami“nutolusio” tëvo elgsenos modelius, ágyja“pozicinæ” (positional) tapatybæ. Mergaièiøtapatybë, prieðingai, yra ávardi jama kaip“asmeninë” (personal), kurios pagrindas yraankstyvojo prisiriðimo prie motinos tæstinumassàveikaujant su kitais žmonëmis (pagalba,parama ir pan.) (Koivunen, Liljeström 1998).Gilligan, kuri pasinaudojo Chodorow’osprisirišimo (attachment) ir atsiskyrimo (sepa-ration) sàvokomis, tyrinëdama, kaip vyrai irmoterys konstruoja savo sëkmingos karjerosistorijas, teigia, kad daugelis jos apklaustøsëkmingos karjeros moterø, apibûdindamossave, buvo linkusios neminëti savo pasiekimø;jos dažniau pabrëždavo iðgyvenanèios konfliktàtarp savo pasiekimø ir sàveikos su kitaisžmonëmis (pvz., pablogëjæ santykiai subendradarbiais, draugais ar savo šeimosnariais). Gilligan daro iðvadà, kad moteris yralinkusi ásijausti á kito vaidmená, ir tai ágalina jàsuprasti to kito požiûrá. Vyrai, prieðingai, yralinkæ pabrëžti savo atskirumo jausmà kaipprieðingà moters savæs suvokimo jausmuiatsižvelgdami á santyká su kitais. Vyras ávertina,kaip jis norëtø, kad su juo bûtø elgiamasi kitovietoje, taèiau nëra linkæs identifikuotis su kitu.

Moteriškojo pasaulio ir moters tapatybëspagrindas (Bernard 1981) yra meilës ir/arpareigos etosas, apibûdinamas solidarumo,pagalbos, paskatinimo, sutikimo, emocinës

paramos ir pasyvaus susitaikymo funkcija, tuotarpu vyriðkojo pasaulio bruožas - joracionalusis pradas, “cash-nexus” kontraktas(darbas už finansiná atlygá). Ðiandieninëjevisuomenëje Bernard kalba apie moterø meilës/pareigos etoso dominavimo mažëjimà, kadangimoterys vis aktyviau dalyvauja vyriðkame cash-nexus pasaulyje. Jø dalyvavimo orientacijà irmotyvacijà ið dalies nulemia bûtent jø savæsapibrëžimas (self-definition), kuris formuojasiankstyvosios socializaci jos laikotarpiu3.Kalbëdama apie ðio apibrëžimo átakàmotyvacijos poreikiø ugdymui, Gilligan vartoja“atsietos” (separate) - vyriškos, ir “susietos”(connected) - moteriðkos tapatybës sàvokas.Pirmoji formuojasi atskiriant save nuo kitøindividø savo gabumø ir savybiø atžvilgiu. Savæsvertinimo pagrindas yra individualûs pasiekimaiir sëkmë. Ði tapatybës forma sustiprinapasiekimø poreiká. “Susietos” tapatybës savæsvertinimo pagrindas, prieðingai, - kitøpriežiûros ir paramos kokybë bei sugebëjimasiðlaikyti savo ir kitø tarpusavio ryðá. Ðitapatybës forma logiðkai siejama su prisiriðimoporeikiu, kuris, kaip teigiama, yra labiaubûdingas moterims nei vyrams. Su prisiriðimoporeikiu yra susi jusi ir Horner “sëkmësbaimës”4 sàvoka, kuri vëlgi ið esmës taikomamoterims.

Aiðkindamas pasiekimø motyvacijos lyèiøskirtumø kilmæ, Hoffman (cit. iš: Gaskell 1992)iðskiria tris veiksnius, susijusius su ankstyvàjatëvø-vaiko sàveika5:

mergaitës ðeimoje yra reèiau padràsinamos anks-tyviems nepriklausomybës siekiams nei berniukai;mergaitës susilaukia didesnio tëvø dëmesio irapsaugos;socialinis ir kognityvinis spaudimas mergaitëstapatybës atsiskyrimui nuo motinos yra mažesnisnei berniukø atveju.

3 Nors ðiandien profesinë sëkmë darosi vis didesnë vertybë daugeliui jaunø žmoniø, taèiau, kaip rodo 2002-øjø metø Kauno miestovyresniøjø klasiø moksleiviø apklausa, karjeros siekimas ir vadovaujamas darbas yra dažniau laikomi vyriðkos veiklos sritimis. Lyèiøvaidmenø socializacijos teorijose iki ðiol didžiausias dëmesys buvo kreipiamas á ðeimà kaip reikðmingiausià vertybiø ir lyèiø vaidmenømodelius formuojanèià institucijà. Taèiau ðvietimo institucijos, kurios tarpininkauja tarp individo ir jos/jo statuso socialinëje struktûroje,yra ne mažiau reikðmingos požiûrio á lyèiø vaidmenis formuotojos (Reingardienë, Zdanavièius 2003).4 Sëkmës baimë atsiranda, kai pasiekimø tikslai yra nesuderinami su prisirišimo poreikiais (pvz., áveikti konkurentà/æ daugeliu atvejureiðkia prarasti draugà/æ, arba karjeros pasiekimai gali kelti grësmæ ðeimos santykiø stabilumui ir pan.). Kitais žodžiais tariant,konkurencinës situacijos sëkmë gali bûti suvokiama kaip nesiderinanti su meilës/pareigos etosu.5 Ðie veiksniai, anot Hoffman, paaiðkina, kodël berniukai yra labiau linkæ iðmokti átakoti aplinkà meistriðkumo, kontrolës ir galiospagalba, tuo tarpu mergaièiø veiksmingumas ir efektyvumas yra dažniau pasiekiamas priklausomybës nuo kitø ir kitø pagalbos dëka.


62


Hoffman teigia, kad mergaitës pirminëssocializacijos laikotarpiu dažniau neadekvaèiaipadràsinamos siekti nepriklausomybës neiberniukai. Kai vaikai tampa labiau nepri-klausomi, tëvai yra dažniau linkæ paskatintiberniukø pasiekimus, o mergaièiø atveju ið-reikðti didesná rûpestá jø ateitimi ir pasiekimais,taip sustiprindami jø priklausomybæ,nepasitikëjimà savimi bei susilpnindami poreikásiekti karjeros. Hoffman nuomone, mergaitësyra labiau nepriklausomos ir orientuotos ápasiekimus, kada jø ir jø tëvø santykiai yra ðilti,demokratiðki, valdomi nuosaikios kontrolës irapribojimø, kai tëvai nuolat sustiprina irpadràsina jø profesines aspiracijas.

Karjeros moterø pirminë socializacija:tëvø-vaiko santykiø kokybë

Karjeros moterø interviu analizë atskleidëtëvø-vaiko santykiø ávairovæ, kurioje galimaiðskirti tam tikras dažniausiai pasikartojanèiastemas. Apibendrintai galima teigti, kad tëvø-vaiko santykiai karjeros moterø orientacinëjeðeimoje ágalino ankstyvàjá moterønepriklausomybës ir savarankiðkumo jausmà.

Daugiau negu pusë apklaustøjø karjerosmoterø pasakojo apie jø laimingos vaikystëspatirtis, o savo santykius su tëvais apibûdinokaip stabilius, artimus ir ðiltus. Kaip teigia vienaið apklaustøjø:

“Na, aš užaugau labai šeimyniškoj šeimoj. Gal ið tikrøjøðeima iš tokios ar didžiosios raidës, ar ... ið tikrøjøtokia ðeima, kur visi ðeimos nariai labai vienas už kitàserga, iðgyvena, yra vienas su kitu labai susijæ. Ta manovaikystë tikrai buvo tokia tikra vaikystë – graži, ðviesi,be kažkokiø tai dideliø problemø” (Vaiva, 41 m.)6.

Moterys, be to, pabrëžë, kad jø tëvai rëmëir skatino jø iðsilavinimo siekimo ir žiniø ágijimomotyvacijà bei pasiekimø orientacijà. Tokiustëvø lûkesèius geriausiai atspindi vienos iðapklaustøjø moterø patirtis.

“Tëvai orientavo gana subtiliai, sakyèiau. Jie tik leidoman suprasti, kad að màstyèiau apie tai, kaip aðgyvensiu. Niekados man nesakë, kad iðtekësiu irturësiu turtingà vyrà, kad nereikës dirbti ir panaðiai.To niekados nebuvo. Girdëjau, kad kartais taipbûdavo, taèiau manæs neaugino kaip lepios gëlës.”(Virga, 30 m.)

Daugeliu atveju tëvai neturëjo jokiø kon-kreèiø lûkesèiø moterø akademinio bei pro-fesinio pasirinkimo atžvilgiu. Didelis užim-tumas, neretai akivaizdus tëvø abejingumasvaikø pasirinkimams bei sunkios pragyvenimosàlygos sovietinës ekonominës sistemossàlygomis skatino moterø savarankiðkumà,laisvà apsisprendimà ir pasiekimø poreiká. Ðieporeikiai ir sëkmës troðkimas, anotinformanèiø, laikytini greièiau vyriðkomis neimoteriðkomis asmens savybëmis.

“<...> dabartiniø vaikø turbût, nežinau, ar laimë, arbëda, yra ta, kad dažnai jø likimà labai didele dalimilemia tëvai, tarkim, su ta visa globa, rûpyba,rekomendaci jom ir orientaci jom visokiom nuojaunystës... .Mûsø laikais, kai að mokiaus, kai mesmokëmës, mes mokëmës patys, prie mûsø nieksnerymojo su patarimais ir su korepetitoriais ir að patigalëjau apsispræsti” (Beata, 40 m.).“<...> aš galiu pasakyti, mano gyvenimas buvovargingas, ir jis mane galbût užgrûdino tam tikraprasme. Að taip anksti supratau, kad man nieks negalipadëti, kad að galiu padëti tik pati sau. Kad að neturiulaukti iš kur nors paramos ir pagalbos; ir tas maneužgrûdino; ir mano galbût charakterá <...>; kaip tai,sakykime, vyriðkø tam tikrø bruožø susiformavimas;<…> man labai patinka sëkmë. Að noriu bûtisëkminga” (Valë, 44 m.).

Kita vertus, keletas „karjeros moterø“pasakojo apie tai, kad jø tëvø tikslai ir lûkesèiaibuvo susijæ su jø sëkminga karjera, taèiaudažniausiai tose srityse, kurios jø tëvams tuometu atrodë perspektyviausios. Profesineprasme tie lûkesèiai buvo dažnai riboti paèiøtëvø profesine patirtimi. Beveik visos „karjerosmoterys” medicinos srityje ir kelios žurnalistëspasakojo apie griežtà tëvø auklëjimo bûdà ir jø

6 Siekiant užtikrinti informacijos autentiðkumà ir anonimiðkumà, interviu medžiaga publikacijai pateikta neredaguota, o informanèiøvardai pakeisti slapyvardžiais. (Red. past.: informanèiø kalba ðiek tiek redaguota ir sutrumpinta.)


63


tëvø bei pažástamø socialiná normatyvináspaudimà rinktis tëvø profesijà. Ðeimoje josnegavo platesnio profesiniø perspektyvø,galimybiø ir alternatyvø paveikslo. Tai puikiaiiliustruoja fragmentas ið vienos sëkmingoskarjeros istorijos.

“Að baigiau mokyklà su tuo suformuotu požiûriu, kadað turësiu bûti gydytoja. Mano mama yra provizorë, jibaigus Medicinos instituto Farmacijos fakultetà, ir visàgyvenimà jinai save, na, nepasakysiu <...> graužë,kodël jinai nestojo á gydomàjá, kodël jinai stojo áfarmacijà. Ir jau jos dukra turës bûti gydytoja. Ir man,kadangi að pirmagimë, tai èia jau nebuvo pasirinkimo”(Birutë, 40 m.).

Ðie tëvø-vaikø santykiø apraðymai rodo, kaddauguma „karjeros moterø“ ir jø tëvø santykiøbuvo ðilti, patys tëvai sudarë sàlygas moterøsavarankiðkumui, padràsino ir pastiprino jøpasiekimus, ir tik kai kuriais atvejais patysnustatë jø profesinio kelio kryptá.Retrospektyviai tëvø griežtumas irsavarankiðkumas buvo interpretuojamaspozityviai, kaip tam tikrø “vyriðkø” charakteriobruožø formavimosi ðaltinis, kurie vëliaupalengvino moterø karjeros kelià.

Tik nedaugelis karjeros moterø papasakojoapie jø problematiðkus ir/ar susvetimëjusiussantykius su motina arba jø ankstyvàpasitraukimà ið tëvø namø dël finansinësbûtinybës remti namø ûká. Motinos-vaiko ryðiosilpnumas galëjo sustiprinti moterø atsietostapatybës formavimàsi ir, anot Hoffman,padidinti ankstyvosios patirties savarankiðkaikovoti su socialiniais struktûriniais aplinkosstresais tikimybæ (cit. iš: Gaskell 1992). Ðiospatirtys, kaip manoma, yra labai reikðmingosmoterø sugebëjimo iðlikti, nepriklausomybës irpasitikëjimo savimi savybiø formavimuisi.

Kalbëdamos apie tëvø átakà jø profesiniampasirinkimui, kelios ið apklaustøjø karjeros mo-terø paminëjo jø artimà ryðá su tëvu. Dvi apklau-stos moterys patyrë ankstyvà motinos mirtá, ku-ri dar labiau sustiprino dukros-tëvo ryðá socia-lizacijos procese. Kaip teigia viena informantë:

“Mano tëvas <...>; jis labai norëjo, ir tà mes žinojom,ir jautëm visà gyvenimà, kad að ir sesuo pasiektumëmkažkà savo gyvenime. Ir jis visada, jis labai didžiuo-

davosi bet kuriuo pasiekimu mûsø gyvenime; tëvas la-bai mëgdavo pasigirti savo draugams, sveèiams, kokiosmes su sese protingos, išmintingos... .”(Valë, 44 m.).

„Karjeros moterø” tyrimai rodo, kad artimasryðys su tëvu, jo padràsinimas ir motyvacija galibûti reikðminga moters pasiekimø orientacijosprielaida. Hennig ir Hackman teigia, kadmergaitës artimi santykiai su tëvu praturtinavaikystës patirtis papildoma dëmesio,patvirtinimo, paskatinimo ir pritarimodimensija (Ellis, Wheeler 1991). Tai tampatarsi pridëtinis mokymosi ðaltinis, pateikiantistoká vaidmens modelá, su kuriuo mergaitës galisave identifikuoti, ir ðitaip internalizuotitradiciðkai vyriðkus bruožus: polinká ápasiekimus, orientacijà á užduotá, pasitenkinimàkonkurencija ir polinká rizikuoti, nes tradiciðkaimoteriðkas vaidmuo yra suvokiamas kaip iðesmës ribojantis. Ðiø tradiciðkai “vyriðkø”bruožø raidos pagrindas yra žinios, ágûdžiai irkompetencija, kuriuos vaikinai ágyja “vyriðkos”socializacijos dëka. Apklausoje dalyvavusiossëkmingos „karjeros moterys” daugiau armažiau ágijo ðiuos ágûdžius, kurie ypaè padëjojoms ážengti á vyrø dominuojamas užimtumosferas.

Motinos vaidmuo - pozityvusmoteriškumo modelis

Beveik pusë apklaustøjø karjeros moterø,prisimindamos vaikystës patirtis, pasakojo, kadjø motinos vaidino átakingiausià vaidmená jøprofesinio pasirinkimo kelyje. Jos buvo dažnaiapibûdinamos kaip stiprios, griežtos irtalentingos asmenybës, kuriø átaka,retrospektyviai, suvokiama kaip turëjusiteigiamà poveiká moterø pasirinkimams. Kaippasakoja viena informantë:

“Mano mama buvo labai griežta. Tëvelis absoliuèiai ámûsø toká, sakykim, mokymàsi nesikiðo. Tai buvomamos prerogatyva ir mama mus, kaip sakë, „vedëprie mokslo”. Kai baigiau vidurinæ mokyklà, að visiðkainenorëjau mokytis, kažkodël man jau turbût taippabodo vidurinëj mokykloj, ir tada mano mama, kadað turbût pajusèiau darbininko darbo skoná, manemama ádarbino “Inkaro” gamykloje dirbti prie kon-vejerio; ir ið tikrøjø kai aš jau pamaèiau, kad toliau jau


64


nebenužengsi ir jokiø daugiau nëra galimybiø, að jaupradëjau kažkaip kitaip màstyti” (Raimonda, 50 m.).

Stipri motinos asmenybë ðiuo atvejureprezentavo pozityvaus moteriðko vaidmensmodelá. Kaip teigia Marshall, pozityviaivertindamos savo motinos vaidmená, moteryskartu pastiprinamos pripažinti savo moteriðkàtvirtumà, atsparumà ir sugebëjimus,nepriklausomai nuo vyriško pritarimo (Lerner1994). Toks pripažinimas sustiprina ávairesnesmoterø vaidmenø kombinacijas tiek vieðojoje,tiek ir privaèioje sferose.

Motinos užimtumas - tai vienas iðdažniausiai tyrinëjamø ir pastoviausiø moterøkarjeros orientacijos kintamøjø dydžiø. Jissvarbus todël, kad motinos vaidmuo, kaipmanoma, reprezentuoja reikðmingà moteriðkoslyties elgsenos modelá. Kalbëdamos apievaikystes patirtis, dauguma informanèiøpasakojo apie jø motinos dvigubo vaidmensnaðtà ir tradiciná vaidmenø pasidalijimà jøorientacinëje ðeimoje. Tyrimai rodo, kadapmokamà darbà dirbanèios motinos nusakopozityvø vaidmens modelá savo dukroms, kuriosiðreiðkia mažiau stereotipiðkà požiûrá á vyriðkusir moteriðkus vaidmenis. Toks požiûris vëliausàlygoja stipresnes netradiciniø moteriðkøprofesijø pasirinkimo aspiracijas, karjerosorientacijà á pasiekimus, pozityvesná moteriðkoskompetencijos ávertinimà. Vieðojoje sferojedirbanèios motinos, be to, atstovauja profesiniøir ðeimos vaidmenø integracijos modeliui.Analizuojant motinos užimtumo átakà duktersprofesinei socializacijai, svarbu ávertinti ne vientik užimtumo faktà, bet ir priežastis,pasitenkinimo vaidmenimis ðeimoje ir darborinkoje bei socialinës paramos veiksnius.Motinos karjeros orientacija ir dalyvavimodarbo rinkoje laipsnis gali bûti svarbesniveiksniai negu vien tik užimtumo faktas.Apibendrintai galima teigti, kad vaikystëspatirtys „karjeros moterø” šeimoje ágalinožymiai platesnes vaidmenø pasirinkimogalimybes, o ne vien tik kultûriðkai priskirtinølyèiø vaidmenø adaptavimà.

Kitos vaikystës patirtys

„Karjeros moterø” pasakojimai atskleidëkitø vaikystës patirèiø svarbà jø profesinëskarjeros kelyje. Vaikystës deprivacija yra vienaið keliø moterø paminëtø patirèiø, apimanti ðiasdažniausiai pasikartojanèias temas: finansiniønepritekliø, tëvo/motinos mirties ar gyvenimoatskirai nuo tëvø. Sunki ekonominë ðeimospadëtis vaikystëje, ypaè pokario laikotarpiu,išskiriama kaip ypaè svarbus veiksnys,sustiprinæs moterø iðsilavinimo ir profesiniøpasiekimø motyvacijà. Skaudžiø ir nepalankiøsituacijø akivaizdoje informantës kalba apiestiprybës, ankstyvojo atsakomybës jausmo,savarankiðkumo ir nepriklausomybësformavimàsi:

“<...> man atrodo, kad að buvau visà gyvenimà labaisavarankiðka, nes að ið namø iðëjau 15 metø, todël,kad maèiau, kad mano tëvams pakankamai sunkutokià gausià ðeimà auginti, ir að labai siekiau kaipgalëdama greièiau ágyti kokià nors specialybæ ir kaipgalëdama greièiau pradëti dirbti ir gyventi sava-rankiðkai. Tai man buvo labai svarbu ir aktualu; kai aðpasakiau, baigusi 8 klasæ, kad iðvažiuoju, stoju á tech-nikumà, tai visiems buvo ðokas ir tëvams mano taippat. Bet tëvai taip pasakë: “Jeigu tu taip nusprendei,vadinasi, taip reikia”. Ir að visà laikà galvojau, kadprivalau pasiekti daugiau nei buvo pasiekæ mano tëvai,ir að privalau mokytis, paprasèiausiai að pati tà iðvidaus jauèiau” (Gerda, 50 m.).

Be minëtø deprivacijos veiksniø, iðskirtinasðeimos draugø ar giminiø vaidmuo, ypaètarnautojø ðeimose, kurie, nusakomi kaipreikðmingo vaidmens modelis ar informacijosðaltinis, inspiravo moteris sëkmingiemskarjeros pasiekimams. Iðtrauka ið vienosinformantës istorijos:

“<...> visa mano vaikystë praëjo tarp žmoniø, kurie,na, gal tuo metu sudarë Kaune toká intelektualiná elitàtam tikra prasme: žymûs menininkai, architektai iðanø laikø, kuriø darbai ir bendravimas su jø ðeimomispadarë man didžiulá áspûdá; ir visos tos knygos aplinkmane, kalbos ir diskusijos turëjo man didelës átakos.Na, žodžiu, mano vaikystë, reikia sakyti, buvo ganaádomi ir turtinga, kiek ji galëjo bûti ádomi ir turtingatais laikais” (Valë, 44 m.).


65


Dar vienas reikðmingas vaikystës patirtiesanalizës aspektas, tai broliø/seserø átaka„karjeros moterø” pasiekimø orientacijai.Broliø/seserø skaièius, gimimo eiliðkumas irtarpusavio santykiai atspindi reikðmingàvaikystës socializacijos aspektà. Ðeimoje vaikasinternalizuoja lojalumo, pagalbos, apsaugos,konflikto, dominavimo ir konkurenci josmodelius, kurie vëliau gali bûti perkeliami ákitas socialines sàveikas. Moterø karjerosraidos tyrinëtojai dažnai pabrëžia gimimoeiliðkumo svarbà ir teigia, kad jauniausias irvyriausias vaikas šeimoje dažniau gaunadaugiau pritarimo ið tëvø nei vidurinieji vaikai(Gaskell 1992). Beveik treèdalis apklaustøjø„karjeros moterø” pasakojo, kad jos buvopirmagimës savo tëvø ðeimose, šitaippatvirtindamos tyrimø duomenis apiepirmagimiø dominavimà tarp „karjerosmoterø”, ypaè “vyriškose” profesijose.

Gimimo eiliðkumo ir pasiekimø orientacijosryðá tyrinëja raidos psichologija. Teigiama, kadtëvø elgsena ir lûkesèiai pirmagimio atžvilgiuyra ðiek tiek skirtingi nei kitø vaikø atžvilgiu.Jie átakoja didesnæ pirmagimio savarankiðkumoir nepriklausomybës, priežiûros ir rûpesèiojaunesniais broliais/seserimis tikimybæ.Ankstyvosios atsakomybës patirtys ir tëvølûkesèiai gali sustiprinti pirmagimiokompetencijos ir pasitikëjimo savimi jausmà.Kokybinë tëvø-vaiko santykiø analizë rodo, kadpirmagimiø moterø tëvai dažniau pastiprino jøðvietimo ir profesines orientaci jas beimotyvacijà negu likusiø moterø atžvilgiu.

Prokreacinë ðeima ir moterø karjera:galimybiø struktûros kaita

Analizuodama didëjantá moterø dalyvavimàdarbo rinkoje ir karjeros galimybes, Astinvartoja “galimybiø struktûros” sàvokà, kuriimplikuoja socialiniø jëgø átakos moterøpasirinkimams analizæ (White et al. 1992).Jeigu tradicinëje visuomenëje moteris galëjopatenkinti savo poreikius privaèioje sferoje, tai

ðiuolaikinës visuomenës ekonominë sistema irkintanti galimybiø struktûra sukuriaalternatyvias poreikiø tenkinimo galimybes (tairodo ir mažëjantys gimstamumo rodikliai,vedybø senëjimo reiðkinys, didëjantis moterøiðsilavinimo lygis ir jø aktyvumas darborinkoje). Darbas tampa viena ið didžiausiøvertybiø ðiandieninëje visuomenëje. Kaip teigiaPurvaneckas ir Purvaneckienë (2001), ðeimamoterims tebëra svarbiausia gyvenimo sritis,taèiau laikui bëgant skirtumas tarp ðeimos irdarbo svarbos moterø vertinimuose mažëja.Jeigu 1990-aisiais metais ðis skirtumas sudarë29%, 1994 – 23%, tai 2000 - 14%7.Reprodukcinës technologijos suteikë moterimsdidesnæ jø gyvenimo kontrolës galimybæ.Skyrybø skaièiaus didëjimas irgi rodo, kadmoterys tampa savarankiðkesnës, finansiðkai iremociðkai pajëgesnës iðlaikyti savo namø ûká.Jos, be to, ðiandien turi didesnes galimybessiekti karjeros, kuri buvo tradiciðkai suvokiamakaip vyriðkos veiklos sritis. Ðios socialinëstendencijos sustiprino naujus lyèiø vaidmenøtiek vieðojoje, tiek ir privaèioje sferoje aspektus(mokslinëje literatûroje dažnai minimasperëjimas ið tradicinio á egalitariná lyèiøvaidmenø modelá) ir galimybes.

Šeimos vaidmuo moterø karjeros raidai

Vaikø priežiûra ir moterø ekonominisdalyvavimas yra tarp savæs neatsiejamiveiksniai. Ðioje sàveikoje moterys motinysteipaprastai teikia didesná prioritetà neguapmokamam darbui (Fuchs 1988). Biologiniovaidmens (motinystës) pirmenybës prieðekonominá vaidmená nuostatø tyrimaididžiausià dëmesá skyrë moterø užimtumoátakos ðeimai, o ne atvirkðtinio ryðio analizei.Moterø užimtumas, Parsonso teigimu, sàlygojakonfliktà tarp ðeimos ir darbo, kuris vëliau turidestruktyvø poveiká vaikø socializacijai, lyèiøsantykiams ðeimoje ir paèios ðeimosfunkcionavimui (Parsons, Bales 1955).Nepaisant ðio argumento, sociologiniai tyrimai

7 Vyrø vertybiø skalëje ðis pokytis dar akivaizdesnis - darbas, jø manymu, tampa svarbesnis už ðeimà. Darbà, kaip labai svarbiàgyvenimo sritá, nurodë 56%, ðeimà - 52% vyrø (Purvaneckas, Purvaneckienë 2001).


66


ðioje srityje neatspindi vienareikðmiðkøneigiamo moters užimtumo poveikio ðeimaiiðvadø. Ðá ryðá átakoja ðeimos socialinësdemografinës charakteristikos bei vaikopriežiûros alternatyvos.

Vienas ið didžiausiø sunkumø moterskarjeros raidoje, tai jos dalyvavimas dvejosesistemose (ðeima ir darbo rinka), kuriøfunkcionavimo principai yra praktiškainesuderinami dël, anot Coserio, normatyviniøprioritetø konflikto (Ritzer 1996). Ellis (1991)klausia: ar gali karjeros sàvoka, kuri apimavaidmenis ðeimoje ir darbo rinkoje, realiai bûtisuderinama su ðiø patriarchaliniø socialiniøinstitutø funkcinëmis prielaidomis? Pagalðiandieninæ karjeros koncepcijà darbo ir ðeimossuderinamumas yra problemiðkas.Prokreacinës ðeimos nebuvimas dažnaiišskiriamas kaip reikšmingas veiksnyságyvendinant moters karjerà.

Tinsley ir Faunce pateikia šeimos kintamøjøklasifikacijà, kuri, anot jø, átakoja iðtekëjusiømoterø karjeros kelio kryptis (cit. iš: White etal. 1992):

1. Ágalinanèios sàlygos: ðeimos charakteristikos,áskaitant sutuoktinio pajamas ir pasitenkinimàsantuoka.

2. Palengvinanèios sàlygos: išsimokslinimas ir darbopatirtis.

3. Pastiprinanèios sàlygos: požiûriø veiksniai (pvz.,savimonë, požiûris á lyèiø vaidmenis ir pan.).

Jø tyrimai rodo, kad ágalinanèios sàlygos yrabûtent tas kintamasis dydis, kuris geriausiaiskiria á karjerà orientuotas moteris ir namøðeimininkes. Vedybinis statusas ir ðeimosstatusas yra vieni ið geriausiø moters karjerospasirinkimà pranaðaujanèiø veiksniø.

Šeimos ir darbo institutø sàveikosprocesai

Ðeimos ir darbo tarpusavio sàveikos procesainëra pakankamai ištirti. Lambert skiria keturisteorinius ðeimos ir darbo sàveikos tipus/procesus, kurie dažniausiai susipina tarp savæs(White et al. 1992). Segmentacijos tipopagrindu šeima ir darbas yra atskiriami irbandomi išlaikyti nepriklausomais.Kompensacijos procesui bûdinga tai, kadnepasitenkinimà vienoje sferoje bandomakompensuoti didesniu dëmesiu kitai sferai.Persidengimo tipo pagrindu darbiniai jausmai,požiûriai, problemos ir elgsena perkeliami áðeimà ir laisvalaiká. Prisitaikymo tipui bûdingasveiklos vienoje ar kitoje sferoje ribojimas, - kadpatenkinti kitos sferos poreikius. Tarp šiotyrimo „karjeros moterø” persidengimo irprisitaikymo tipai yra dažniausiai pasitaikantysprocesai. Ðeimos-darbo sàveikos specifikàneabejotinai lemia pasitenkinimas darbu iršeimos gyvenimu bei darbo svarba motersgyvenime8.

Vienas ið pagrindiniø ðeimos-darbopersidengimo procesø yra jo emociniskomponentas - teigiamø ar neigiamø emocijøperkëlimas ið vienos erdvës á kità. Tyrimoduomenys rodo, kad daugelis moterø ðeimojeneatsiriboja nuo darbo subtilybiø ir problemø(diskutuoja apie tai su ðeimos nariais, dirbapapildomai namuose ir pan.). Ðeima ir darbasgali bûti abipusiai sustiprinantys, lygiai taip patgriaunantys vienas kità institutai.

“<...> mano ðeima man labai padëjo; að galëdavaupareiti namo, apie tai kalbëti; jie man bûdavo kaippsichologai, ir að galëdavau kalbëti; jie man duodavopatarimus, suprasdavo, patardavo; ir að tikrai nei-dealizuoju, nes tai ið tikrøjø buvo; ir netgi vertinantvyro mirtá, tai að galvoju, - að per daug savo problemøjam buvau užkrovus, paprasèiausiai jis turëjo savo sun-kø átemptà darbà, ir dar að visà savo toká atsipalai-davimà rasdavau bûtent jame...” (Gerda, 50 m.).

8 Literatûroje minimi du tarp savæs susijæ socialiniai psichologiniai veiksniai, kurie padeda paaiðkinti darbo-ðeimos sàveikos procesospecifikà. Pirmiausia tai emocinis pasitenkinimas darbu. Pozityvûs jausmai darbo atžvilgiu (pasitenkinimas darbu, stiprusidentifikavimasis su darbu) gali sukurti konfliktiðkà darbo-ðeimos vaidmenø derinimo modelá. Negatyvûs jausmai - instrumentinápožiûrá á darbà. Antras veiksnys - darbo svarba individo gyvenime. Tos moterys, kurioms darbas yra labai svarbus veiksnys jø gyvenime,bus dažniau linkusios iðgyventi darbo-ðeimos konfliktà arba persidengimà. Prieðingu atveju, darbas gali tapti instrumentu ðeimosfunkcionavimui, nepasitenkinimà darbo sferoje kompensuojant didesniu dëmesiu ðeimai.


67


Moters ðeimos-darbo vaidmenøpersidengimas átakoja ir jø vaikø socializacijà,karjeros orientacijà ir aspiracijas. Kaip teigiaviena politikë:

„<...> mano sûnus visà laikà kažkaip tai stebi; bûtentdël to, kad að nuëjau á tà politikà; tai mano sûnus taippat domisi politika. Tai taip pat duoda mano sûnuiakstinà, kad reikia domëtis visuomeniniu gyvenimu;mano sûnus visa tai stebi, jis ateis jau beveik subrendæspolitikas, nes að jam viskà papasakojau. Tai jam darodidelæ átakà” (Raimonda, 50 m.).

Prisitaikymo modelá atspindi neiðtekëjusiøir iðsiskyrusiø karjeros moterø didesnisatsidavimas darbui negu savo asmeniniamgyvenimui ar šeimai.

“Niekada neiðtekëjau; taip susiklostë, tiesiog að labaianksti iðmokau pasikliauti tik savimi, kažkaip að, matyt,neiðmokau prisiderint prie ko nors. O mane kaipradeda laužyti, kai verèia derintis, kai sako, „bûk tokiaar anokia”, man yra blogai; aš nuo tø situacijø pabëguir tiek. Man visà laikà buvo darbas, að labai ankstiásikaliau á galvà, kad žurnalistika yra ðventas dalykas,dël kurio reikia visus kitus reikalus atidëti á ðonà, o taiyra inkaras, yra laivelis, jo negalima griauti”(Laima,35 m.).

Taèiau didžioji dalis „karjeros moterø”iðreiðkë nuostatà, kad ðeima joms yra svarbiaunei darbas. Tai patvirtina pastarøjø metø lyèiøvertybiniø orientaci jø nuostatø tyrimørezultatus, kurie rodo, kad moterims ðeimatebëra didžiausia vertybë ir pagrindinë jøsocialinio gyvenimo sritis (Purvaneckas,Purnaveckienë 2001; Valackienë 2003); be to,rûpestis ðeima dažnai interpretuojamas kaipvisiškai “moteriška” misija.

“<...> gal ir nelengva moteriai, kadangi vis dëltomoteriai, reikia nepamiršti, šeima yra dar svarbiaunegu darbas; ir visà laikà reikia suderinti tuos dalykus;visø pirma ðeima <...> bûkim atviri, negali kitopasirinkimo bûti...; kai mergaitës paaugo, tai galimabuvo ir profesine prasme kažko siekti, daugiau laikotam skirti…” (Joana, 41m.).

Vaidmenø konfliktas

Lyèiø vaidmenø stereotipø suvokimas yrasusijæs ir su paèiø moterø vaidmenø lûkesèiais.Tas suvokimas atspindi, kad namai ir ðeima yrapirminë moters atsakomybë ir pareiga. Motersužimtumas darbo rinkoje šitaip sukuriavieðosios/privaèios sferø vaidmenø konfliktà, okartais ir netiesioginá spaudimà moteriaisiekiant paaukoti karjerà ðeimos labui. Galimaskirti tris vaidmenø konflikto tipus. Inter-vaidmenø konfliktas ir vaidmenø krûvis yraypaè svarbûs veiksniai moterø karjeros raidai.

I. Intra-vaidmens konfliktas: daugelioporeikiø nesuderinamumas vienamevaidmenyje.

II. Inter-vaidmenø konfliktas: dviejø ar keliøvaidmenø poreikiø nesuderinamumas. Kaipteigia Coseris, ðeimos ir darbo vaidmenøkonfliktas kyla ne dël priklausomybës daugiaunei vienai socialinei sistemai, o dël to, kad ðiøsrièiø vertybinis pagrindas yra prieštaringas(Ritzer 1996). Ðá konfliktà puikiai atspindivienos informantës patirtis.

“<...> norit, aš jums pasakysiu, kokia mano gyvenimoproblema yra didžiausia? Mano didžiausia gyvenimo“tragedija” ta, kad að bandau suderinti du ið esmësnesuderinamus dalykus: profesinæ karjerà ir ðeimà;ðeima yra, ir ji reikalauja. Ir tu turi prie to derintis. Tunegali ignoruoti visiðkai, sakykim, tam tikrø dalykø.Man tenka daug dël to atsisakyti, pvz., kur nors išva-žiuoti ilgesniam laikui. Aš žinau, kad aš negaliu, dëlto, kad ðeima mano bus nepatenkinta...”(Valë, 44 m.).

Nors ir pripažindamos vaidmenøprieðtaringumà, dauguma apklaustøjø moterønenurodë jokiø specifiniø veiksniø jø ðeimoje,kurie galëjo átakoti jø karjeros trajektorijas.Iðskirtini tik keli atvejai. Viena informantë buvopriversta pakeisti savo darbo vietà jos vyruigavus darbà kitame mieste9, dar keliø moterøkarjeros progresas sulëtëjo dël jø ankstyvopasitraukimo ið motinystës atostogø irnuolatinio rûpesèio jø mažø vaikø institucinepriežiûra.

9 Vakarø tyrimai patvirtina, kad dažniausiai vyrai savo karjerai teikia pirmenybæ savo žmonø darbo atžvilgiu (Kelly 1991).


68


“<...> buvo metai ir keturi mënesiai dukrelei, kai aðprivalëjau atiduoti jà á lopðelá. Tai ið tikro buvo baisusstresas. Labai gerai atsimenu, kaip per pietøpertraukas vis bëgdavau prie to lopðelio irvaikðèiodavau apie langus, ir vis man atrodë, kad manovaikas verkia. Tai buvo iðvarginti laikai, sunkûslaikai...”(Meilutë, 55 m.).

Tyrimo duomenys atskleidë ir ávairias inter-vaidmenø konflikto sprendimo strategijas irpasekmes. Pavyzdžiui, kelios moterys pasakojo,kaip jos pakeitë savo darbo laikà arba atsisakëperspektyviø pasiûlymø, kad prisitaikytø prieðeimos poreikiø.

“<...> kai tu viena augini vaikus, tai yra tarsiprivalumas. Taip, viena, sàlyginai að sakau, viena, taip…Nes tu žinai, jeigu vyras neatvažiuos pasiimt, tu žinai,kad tu turi nuvažiuoti, pasiimti juos. Tai žinai, kad tuiki to laiko turi padaryti tai, kà tu privalai ðiandienpadaryt. Tu neleidi sau; tau yra suskirstytas laikas, tuneleidi sau plepët su kažkuo tai atsisëdus, tu kažkàpadarai, sustumi, tu kažkà pastumi <...>; tai yraplanavimas elementarus laiko, jis taveapibrëžia...”(Vida, 40 m.).

Laiko paskirstymas yra viena ið didžiausiøužduoèiø „karjeros moterims” siekiant iðvengtivaidmenø konflikto, kadangi jos prisiimadidžiausià atsakomybæ už namø ir vaikøpriežiûros darbus.

Dar viena intervaidmenø konflikto strategija- tai sutuoktiniø abipusës pastangos prisitaikytivienas prie kito, kurti paslankø jø vaidmenømodelá, kuris palengvina abipusá profesinio irðeimos gyvenimo vaidmenø iðpildymà. Kaiprodo tyrimo duomenys, emocinë ðeimos paramasudaro stabilø, saugø ir patikimà pagrindàmoterø intervaidmenø konflikto sprendimui irkarjeros sëkmei. Vienos ið apklaustøjønuomone:

“Èia labai daug kà reiðkia antroji tavo gyvenimo pusë,kai padeda. Jei ið tikrøjø padeda, tai tu gali kaipmoteris pasiekti. Kito kelio nëra, nes jeigu tu ðeimojeneturi palaikymo, jei tu turi tuos keturis kampus laikytišeimoj <...>, tai tada ið tikrøjø moteris turi užsiimtitik ðeimyniniu gyvenimu. Ðito man nereikëjo daryti.Að turëjau mamà, kuri augino vaikà, að galëjaumokytis, po to að tikrai turëjau vyrà, kuris manesuprasdavo tiek politinëj, tiek profesinëj veikloj. Aðneturëjau trukdžiø” (Raimonda, 50 m.).

Emocinës ðeimos paramos trûkumas beisutuoktinio nenoras taikytis su žmonos darbokrûviu kelia grësmæ ðeimos funkcionavimui.Paklausta, kà paaukojo dël savo profesijos,Giedrë pasakoja:

“Aš esu išsiskyrusi. Aš iš dalies paaukojau...; tainegalima sakyt, kad yra tiktai darbas, bet, aišku, darbasužima didžiàjà laiko dalá; aš manau, kad kitai puseiyra sunku susitaikyti, suprasti, kodël žmona dirbavakarais, dirba ðeðtadieniais” (Giedrë, 40 m.).

III. Vaidmenø krûvis: nesugebëjimaspatenkinti visø vaidmenø lûkesèiø.

Paklaustos, kaip suderina darbà ir ðeimosgyvenimà, didžioji dauguma „karjeros moterø”nurodë, kad laiko trûkumas ir nuovargis turineigiamà poveiká jø laisvalaikiui, vaikams iršeimos gyvenimui. Ðios moterys kenèia dëlvaidmenø krûvio, didelio užimtumo,psichologinës ir fizinës energijos trûkumopilnaverèiam ðeimos gyvenimui.

“Sûnus jau treèioj klasëj, o að per tuos metus nesu irsàsiuvinio atsivertus pažiûrët, nebent jeigu tik parodo.Ir duktë devintoj klasëj. Tai dar laimë, kad jiesavarankiðki ir ið tikrøjø talentingi, bet, kita vertus,galvoju, tie talentai yra nevystomi, nëra priežiûros.Pagal savo gabumus jie galëtø bûti labai geri, jeigu jieturëtø pastovià priežiûrà: namuose bûtø valgyt laikupadaryta, pakviesta ið kiemo, viskas padaryta, o dabarabsoliuèiai viskas yra paleista savieigai. Að èia, jie ten,ir toks kažkoks susibëgimas tiktai kažkoks, ir aš žinau,kad tai blogai, bet taip yra...” (Aldona, 50 m.).

Moterø užimtumas dažniausiai neigiamaikoreliuoja su jø pasitenkinimu motinystëspareigomis ir netgi sàlygoja savæs kaltinimojausmà dël neiðpildytø normatyviniø lûkesèiø.

Ðio tyrimo analizëje galima skirti trismechanizmus ar strategijas, kurias karjerosmoterys pritaiko ðeimos ir darbo vaidmenøkonflikto sprendimui.1. Keièiami vaidmens lûkesèiai arba

struktûrinis vaidmens performulavimas(auklës samdymas, tëvø pagalba ar lyèiøvaidmenø pasidalijimas, kuris palengvinavaikø ir namø priežiûros poreikius). Jis,kaip manoma, yra pozityviai susi jæs supasitenkinimu karjera.


69


2. Vaidmenø lûkesèiø prioritetø nustatymasarba asmeninis vaidmens performulavimas(iðmokstama gyventi átampoje).

3. Bandymas patenkinti daugybës vaidmenølûkesèius. Ði strategi ja, manoma, yranegatyviai susijusi su pasitenkinimu karjerair vaidmenimis ðeimoje.

Adams teigia, kad dauguma „karjerosmoterø” iðreiðkia didelius lûkesèius tiek namø,tiek ir karjeros atžvilgiu, todël pritaiko tokiàstrategijà, kuri ágalina sëkmingà karjeros raidàir prisitaikymà prie šeimos gyvenimo (White etal. 1992).

Vaidmenø konflikto teori jos nuostataspatvirtina tai, kad 6 ið 23 apklaustø moterø yraiðsiskyrusios, 3 yra vieniðos ir 4 (iðskyrusneiðtekëjusias moteris) neaugina vaikø.

Moterø karjeros ir ðeimos ásipareigojimøderinimas

Ðeima yra vienas ið pagrindiniø veiksniø,kuris diferencijuoja vyrø ir moterø karjerosspecifikà. Jeigu santuoka vyrui dažniausiai yraprivalumas saugumo, pastovumo, fizinio iremocinio komforto prasme, tai moteriai,prieðingai, ji dažniausiai sukuria vaidmenøkonfliktà. Tyrinëtojai teigia, kad analizuojantmoterø ir vyrø karjeros kelio skirtumus, reikiaávertinti mažiausiai penkis veiksnius:pasiruoðimà karjerai, galimybiø socialinæstruktûrà, santuokos átakà, nëðtumà, gimdymàir vaiko priežiûrà, amžiø ir pasirinktà laikàkarjerai (Fuchs 1988). Kai kurie ið jø nëra tokiesvarbûs vyrams (pvz., vaidmenys santuokoje,ankstyvoji vaiko priežiûra), nes, kaip manoma,vyrai turi pastovià, jiems palankesnæ, galimybiøstruktûrà. Vyrai paprastai turi daugiaugalimybiø ásitvirtinti perspektyviausiuoseekonomikos sektoriuose, ágyti profesinëspatirties jaunesniame amžiuje nei moterys ardirbti ilgesnæ darbo dienà (Aidis 2003). Moterøpasitraukimas ið darbo rinkos, prieðingai, kadir trumpam laikotarpiui, vëliau apsunkina josgrážimà á karjeros kelià. Jos turi mažiaualternatyviø galimybiø (nesëkmës siekiantiðsilavinimo ar bandant ásitvirtinti darbo rinkoje

dažnai tampa pagrindu kurti ðeimà); be to, norsvyrai ir moterys teisiškai ir turi vienodasgalimybes visuomenëje, praktiškai tosgalimybës nëra ágyvendintos. Ðiame kontekstekitos alternatyvos (pvz., ðeimos kûrimas) vëlgigali atrodyti moteriai patrauklesnës.

Tyrimo rezultatai rodo, kad santuoka,apskritai vertinant, nesutrukdë apklaustomsmoterims siekti karjeros. Iðskyrus du atvejus,visos „karjeros moterys” pasakojo apie savosutuoktiniø/partneriø paramà jø karjeros kelyje.Sutuoktinio parama sukuria tvirtà ðeimospagrindà, kuris ávardijamas kaip viena ið sëkmëspaslapèiø. Emocinë parama, be to, suðvelninair vaidmenø konfliktà.

Didžioji dauguma (81%) iðtekëjusiø„karjeros moterø” augina vaikus. Vidutiniškaivienai moteriai tenka du vaikai. Beveik visosjos susilaukë pirmojo vaiko savo karjeros keliopradžioje. Dvi moterys augino pirmàjá vaikà ikikol jam/jai sukako treji metai, trys – iki 1,5metø, likusios – iki metø. Vidutinë moterøkarjeros pertrauka vaikø gimimo ir jøankstyvosios priežiûros laikotarpiu yra 1,2metø. Èia iðskirtinas „karjeros moterø” ar jøsutuoktiniø tëvø vaidmuo vaikø priežiûrosprocese, kuriø pagalba sudarë moterimsgalimybes tæsti darbà po palyginti trumposmotinystës atostogø pertraukos.

Beveik visos vaikus auginanèios moterysiðtekëjo dar studijø metais ir vaikus gimdëkarjeros pradžioje, turëdamos sàlyginai mažàdarbo patirtá. Tai atspindi sovietmeèio ir XXa. 9-ojo deðimtmeèio pradžios laikotarpiubûdingas ankstyvo vedybø amžiaus ir vaikøgimdymo tendenci jas. Tik kelios vaikusauginanèios karjeros moterys (žurnalistës)nurodë, kad, gimus vaikui, jø užimtumas darbosferoje nenutrûko. Tai átakojo jø darbo specifika(darbas galëjo bûti atliktas namuose, paslankiosdarbo valandos ir pan.), kita vertus, moterøgrážimà á darbo rinkà sàlygojo sunki finansinëðeimos padëtis ir paèiø moterø poreikisrealizuoti save profesinëje srityje.

“Kada gimë pirmoji dukra, jai sukakus pusei metø, aðnuëjau dirbti á vienà bendrovæ turizmo administratore.Tai iððaukë mano vyro nenoras rûpintis ðeima; jisai<...> nesuvokë turbût net to, kad jeigu moteris augina


70


kûdiká, tai visgi vyro pareiga yra pasirûpinti tuolaikotarpiu, kad bûtø ir pinigø, ir visko... . Supratau,kad taip nebus ir tas turbût greièiausiai iððaukë, gal irtas mano nenoras bûti <...>; negaliu að bûti namuose,negaliu. Að, ta prasme, niekaip nesu namø ðeimininkëir að ja negaliu; ir žinau, ir tiesiog nesistengiu savæsákalbëti, kad turëtø bûti kitaip” (Birutë, 40 m.).

Nepaisant karjeros moterø ir jø vyrøpožiûrio á lyèiø vaidmenis, moterys vis dëltoprisiima didžiausià atsakomybæ už vaikøpriežiûrà ir gerovæ.

“Bet tai, be abejo, moteris visada yra ta nukentëjusioji(po skyrybø – J.R.): jinai lieka su vaikais, jinai turipasirûpinti po to viskuo, kaip ir mano atveju; kiekvienasišvažiavimas; <...> að turiu ieðkot kažkokios moters,kažko, kas pabûtø, kas nakvotø, kas padarytø valgyt irpasirûpintø…” (Aldona, 50 m.).

Tyrimo rezultatai rodo, kad nepaisantdidelio ir intensyvaus užimtumo, didžioji dalisiðtekëjusiø „karjeros moterø” atlieka ir didžiàjàdalá namø ruoðos ir priežiûros darbø.

“Kai manæs klausia, „ar yra tavo šeimoje problemødël darbo pasidalijimo?”, sakau, - “nëra”. Sako: “kaiptau tai pavyko?” Sakau: “viskà darau að viena”. Ašgaliu pasakyt, jeigu norit, kà að dariau ðiandien ið ryto.Að atsikëliau ðiandien 5 val. Iðviriau sriubà. Iðlyginauvyrui ir sûnui marðkinius. Iðvedžiau ðunis á laukà.Padariau sûnui sumuðtinius á darbà ir 8 val. jau buvaudarbe. Ir taip kiekvienà dienà. Va, toks yra manogyvenimas” (Valë, 44 m.).

Moterys nëra linkusios ignoruoti ir vyrø in-dëlio á namø ruoðà, taèiau, nepaisant to, di-džiausia atsakomybë ir sprendimø priëmimogalia privaèioje sferoje priklauso joms. Moterøpožiûris á vaidmenø pasidalijimà ðeimoje ir lû-kesèiai, be to, iðreiðkia jø suvokimà ir nuostatasapie “natûraliàjà” vyriðkà ir moteriðkà tvarkà.

“Yra vyriðkoji pusë reikalinga, reikalinga ir emocinë –moteriðka. Mergaitë taip nepasiðnekës atvirainuoðirdžiai kaip su mama. Su vyru jinai gali daugiauvël patarimà gauti kažkoká, sakykim, dël moksliniodarbo ar užsiëmimo kokio, ar atostogø organizavimo.Tai daugiau protinis patarimas. Tai vyriðkoji pusë.Moteriðka - mes emocijomis, aš dažnai matau, - liûdna,apsikabini, paverki. Visai kitas bendravimas. Yraniuansai, kuriuos moterys turi, ir yra niuansai, kuriuosvyras turi; skirtumas vis vien yra tarp moterø ir vyrø”(Eleonora, 48 m.).

„Karjeros moterø” pasakojimuose iðryðkëjaaiðki vyriðkos materialinës ir moralinësparamos moteriai ðeimoje tendencija, greièiaupolinkis savo sëkmës garantà susieti su savopartneriu (“be jo að niekas”), nei savoasmeninëmis savybëmis, individualiomispastangomis ir laimëjimais. Vyro finansinëparama nusakoma kaip natûrali moters laisvësprielaida.

“<...> mano vyras siûlo balotiruotis. O kà reiðkiabalotiruotis? Tai materialinës sànaudos. Að sakau, kadtai brangiai kainuoja. Tai jis sako: „Tu suskaièiuokkiek reikia, að tau uždirbsiu tuos pinigus, duosiu. Iraš jau nekalbu apie moralinæ (pagalbà – J.R.); jeigušeimos yra toks moralinis ir materialinis padëjimas,tai, be abejo, tu gali tada, tu laisva, nes tada tu iðtikrøjø pasijunti, kad tu laisva, tu gali ir tu darai”(Raimonda, 50 m.).

Kai kurios moterys savo santuokas tiesiogiaiar netiesiogiai apibûdina kaip egalitarines,kuriose jos ir jø sutuoktiniai/partneriai papildovienas kità finansinio ðeimos iðlaikymo,sprendimø priëmimo ir, pagal galimybes, namøruoðos darbuose.

“Viena að nebûèiau tokio gyvenimo nugyvenus; jeiguatvirai, tai að jauèiu, kad að didžiàjà vaikø auginimodalá šeimoj „vežu”; að nenoriu ávardinti, kad vežu dutreèdalius ar kažkiek, bet visai nejauèiu nuoskaudosdël to. Nes vyras dirba sunkiai, jis savo naðtà nešadarbe, tai kad ir buity; tai yra pasidalijimas, ir kiekvienasturi savo. Tai ir lygybë tokia” (Eleonora, 48 m.).

Ádomus paradoksas tas, kad poros,iðgyvenanèios tokias nelygybës formasprivaèioje sferoje, kartu susikuria lygiaverèiorûpinimosi, intymumo ir lygybës santykiuosejausmà. Kaip teigia Jamieson (2002), tokslygiaverèio abipusio rûpesèio konstravimas tikreprodukuoja lyèiø nelygybæ. Kodël taipatsitinka? Vienoms informantëms socialiniaistruktûriniai veiksniai padeda racionalizuoti ir“natûralizuoti” tradiciná lyèiø darbopasidali jimà ðeimoje (skirtingos lyèiøperspektyvos darbo rinkoje, vaidmenøkonfliktas ir pan.). Jie parankûs, nes perkeliaatsakomybæ nuo individø á toká lygmená, kurisyra už jø kontrolës ribø. Dar kitos moterysnaudoja aiðkiai sulytintà, bet jø požiûriu


71


neutralià argumentacijà, kad galëtø pagrásti iriðlaikyti realybës neatitinkantá lygybës jausmà(“Að, pasirodo, esu gabesnë virtuvëje...”; “Jisnieko prieð, bet jam trûksta ágûdžiø...”).

“Vyras stengiasi padëti, bet, aiðku, kad jam neiðeina,jeigu jis neturi patirties. Todël, kad pagrindinis dalykas– mes turëjom laikytis mamos užduotø taisykliø. Kadmoters yra virtuvë. Ir net mano vyro ið pradžiø netneálesdavo á tà virtuvæ, tik pavalgyt. Jis neturi tospatirties. Jis stengiasi padaryti, bet –varge varge – mankartais geriau paèiai padaryti, negu kad <...>. Na,bet, ateina kartais pusryèius padaro, sumuštinius...”(Roma, 52 m.).

Dar kitos apklaustos moterys patvirtinatradicinius ásitikinimus apie “vyriðkà” ir“moteriðkà” misi jà pasaulyje, kartaissutikdamos, kad ji nëra pati geriausia socialinësorganizacijos forma, bet pripažindamos, kadjø atveju ji yra priimtina (“Að ir/arba jis taipbuvome užauginti...”).

“<...> pragyvenus su juo (vyru – J.R.) du tris metussupratau, kad jeigu aš bandysiu iš jo padaryti tai, kàað noriu padaryti, tai baigsis skyrybom, nes jis niekada

to nedarys. Jis neplaus indø, jis neplaus grindø. Jisðito nedarys. Arba að susitaikysiu su tuo ir bandysiukažkaip gyventi. Að pasirinkau pastaràjá variantà. Irað pragyvenau su savo vyru 27 metus. Ir að tikrai galiupasakyti, - kaip moteris aš apskritai laiminga. Að sutuo susitaikiau. Arba tu tà priimi, arba tu to nepriimi.Nes kovoti su tuo yra beprasmiðka. Mano vyras užaugotokioj ðeimoj, kur tëvas buvo kaip ant pakylos. Tentëvas buvo viskas. Mano ðeima buvo visaikitokia…”(Valë, 44 m.).

Ðie vaidmenø modeliai patvirtinastruktûrinio vaidmens performulavimotendencijà, kuriai bûdingas labiau egalitariniolyèiø vaidmenø pasidalijimo konstravimas. Jis,kaip manoma, palengvina darbo bei namøpriežiûros poreikiø suderinimà, be to, yrapozityviai susijæs su moters pasitenkinimukarjera.

Ðiomis ážvalgomis nenorima paneigti lygybësjausmo svarbos derinant karjeros ir ðeimosásipareigojimus, tik siekiama parodyti, kad tokslygybës konstravimas nukreipia moterøkûrybinæ energi jà greièiau á nelygybësmaskavimà, o ne jos mažinimà.

Išvados

Pirmoje straipsnio dalyje analizuojamosvaikystës patirtys ir jø vaidmuo moterø karjerosorientaci jai. Vaikystës socializaci ja yraneatsiejama nuo galimybiø struktûrosvisuomenëje. Teigiama, kad socializacija ribojagalimybiø struktûros kaità, tuo tarpu galimybiøstruktûra átakoja socializaci jos proceseperduodamas vertybes. Pirminës socializacijospraktikos ir vertybës kinta lëèiau nei motersužimtumas ir jos vaidmuo visuomenëje.Nepaisant to, pirminës moterø socializacijospatirtys yra reikðmingas jø požiûriø, elgsenosir karjeros motyvacijos veiksnys.

Tyrimo duomenys rodo, kad santuoka nërakliûtis moterims siekti karjeros. Ðeima moteriaiatlieka socialinës paramos sistemos funkcijà.Beveik visos „karjeros moterys” pasakojo apiejø sutuoktiniø/partneriø paramà jø karjerossiekiams. Dauguma (73%) ið visø apklaustøjømoterø augina vaikus, kuriø susilaukë savokarjeros kelio pradžioje, turëdamos santykiškai

mažai darbo patirties. Moterø motinystësatostogø ir karjeros pertraukø trukmë yrasantykiškai trumpa, - tëvø, giminaièiø irinstitucinës vaikø priežiûros paslaugøprieinamumo dëka. Tyrimo duomenyspatvirtino testinio užimtumo svarbà moterskarjeros sëkmei užsitikrinti. Nepaisantintensyvios profesinës veiklos, ðeimai ðiosmoterys dažniausiai teikia didesná prioritetà neidarbui. Ðiuo atveju reikëtø atkreipti dëmesá á„karjeros moterø” nuostatø ir jø realizavimokasdieninëje elgsenoje ypatumus. Tai yraatskiras teorinis ir empirinis klausimas, kurisnëra ðio darbo tikslas.

Tyrimo duomenys, be to, iðryðkino ir darbo-ðeimos vaidmenø konfliktà, kurio pagrindas -prieðtaringi normatyviniai darbo ir ðeimos pri-oritetai. Sutuoktiniø parama bei ávairios kon-flikto valdymo strategijos, kaip, pvz., struk-tûrinis vaidmens pertvarkymas, veikia kaippastiprinantys veiksniai moterø karjeros kelyje.


72


Literatûra

Aidis, Rûta. 2003. “Female Small-and Medium-SizedEnterprise Ownership in Lithuania: A Comparison”,Journal of Baltic Studies, XXXIV (3): 332-353.Bernard, J. 1981. The Female World. New York: Free Press.Ellis, G., Wheeler, J. 1991. Women Managers: Success onour own Terms. Australia: Penguin Books.Fuchs, V.R. 1988. Women’s Quest for Economic Equality.Cambridge: Harvard University Press.Gaskell, J. 1992. Gender Matters from School to Work. Phila-delphia: Open University Press.Jamieson, Lynne 2002. “Is Intimacy Transformed?”, inS. Jackson, S. Scott (eds.). Gender: A Sociological Reader.London and New York: Routledge.Kelly, R. M. 1991. The Gendered Economy: Work, Careers,and Success. Newbury Park, CA: Sage publications.Koivunen, Anu, Liljeström, Marianne. 1998.Sprendžiamieji žodžiai. 10 žingsniø feminizmo link. Vilnius:Tyto Alba.Lerner, V.J. 1994. Working Women and Their Families.

London: Sage Publications.Parsons, Talcott, Bales, F. R. 1955. “The American Fa-mily: Its Relations to Personality and to the Social Struc-ture”, in T.Parsons, R. F. Bales (eds.). Family, Socializa-tion and Interaction Process. Glencoe: The Free Press.Purvaneckas, Andrius, Purvaneckienë, Giedrë. 2001.Moteris Lietuvos visuomenëje. Vilnius: Danielius.Reingardienë, Jolanta, Zdanevièius, Arnas. 2003.“Moksleiviø vertybinës orientaci jos ir pasirengimaskarjerai”, Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, 7: 98-109.Ritzer, George. 1996. Sociological Theory. Singapore: TheMcGraw-Hill Companies.Valackienë, Asta. 2003. “Profesinæ karjerà sàlygojantysveiksniai: subjektyvus vertinimas”, Profesinis rengimas:tyrimai ir realijos, 7: 110-127.White, B., Cox, C., Cooper, C. 1992. Women’s Career De-velopment. A Study of High Flyers. UK: Blackwell Publi-shers.

Summary

On the basis of qualitative research, this study ana-lyzes the experiences of women in their career deve-lopment and the construction of success in their ownterms. The particular focus is given to women’s expe-riences during their childhood socialization (genderdifferences in identity formation, the quality of parent-child relationship, maternal influence as a positivemodel of femininity), which is based on the enduring

belief that women’s childhood experiences may pro-vide some of the antecedents of successful careerachievements. The dilemmas of women’s career andtheir family roles are the second major focus of thisstudy. They have been revealed by analyzing the effectof family on women’s career development, differentstrategies to overcome role conflict and to integrateprofessional and private lives.



73


Arnas Zdanevièius

Moters karjeros trajektorijos. Karjeros samprata irsëkmingos karjeros strategijos*

Santrauka

Ðio straipsnio tikslas yra analizuoti moters karjeros sampratà ir moterø karjeros trajektorijas,kurios galëtø bûti suvokiamos kaip tam tikros asmenybës profesinio gyvenimo ir darbo patirtánusakanèios projekcijos, kurias visuomeninis gyvenimas ir socialinë struktûra nubrëžia konkreèiojebiografijoje. Moterø karjeros trajektorijos arba, kitaip tariant, moterø karjeros vingiai paryðkina netik individualius faktorius (t.y. moters asmenybës bruožus, charakterio savybes ar socialinius ágûdžius,kurie padeda moteriai siekti karjeros), bet nurodo ir struktûrines kliûtis, kurios dažnai atsispindivisuomenëje susiformavusiuose stereotipuose, galios žaidimuose ir tapatybiø konfigûracijose. Ðiamestraipsnyje analizuojamos 22 moterø biografijos, kuriose atsiskleidžia moterø pirmosios darbo patirtys,jø karjeros samprata ir sëkmingos karjeros strategijos. Kita vertus, nagrinëjant „karjeros moterø”gyvenimo istorijas ir pasakojimus nebuvo užmirðtas ir kitas ðio straipsnio tikslas – nustatyti, kokiosyra pagrindinës struktûrinës priežastys, ribojanèios moterø galimybes siekti karjeros. Nors žemiaupateikta analizë apsiribojo tik ‘sëkmingøÿ moterø karjerø istorijomis, straipsnyje yra pateikiamasociologinë profesinio ir asmeninio gyvenimo kelyje pasitaikanèiø kliûèiø analizë. Pieðiamas ne tik‘karjeros motersÿ paveikslas, bet aiðkinamos sàlygos, kurios kliudo moterims prisitaikyti prieðiuolaikinës darbo rinkos poreikiø ir riboja jø galimybes siekti karjeros aukðtumø.

PAGRINDINËS SÀVOKOS: Karjera, subjektyvioji ir objektyvioji karjeros sampratos, karjerosmoteris, pozicinë karjera, profesinë karjera, nuolatinë karjera, lanksti karjera, linearinë karjera,spiralinë karjera.

Ávadas

Besiformuojanti rinkos ekonomika irdemokratiniai procesai Lietuvoje sudaropalankesnæ darbo santykiø dirvà, kuriojeatsiranda lyèiø santykius humanizuojanti lygiøgalimybiø politika, kuri (bent jau oficialiai)siekia, kad moterø ir vyrø karjeros procesasbûtø paslankus ir visiems užtikrinantis lygiasgalimybes siekti karjeros. Todël ðio darbotikslas yra pažvelgti á karjerà kaip á procesà,neturint iðankstinio nusistatymo, kad takoskyràtarp vyrø ir moterø karjeros galimybiø nusako

skirtingos moterø ir vyrø karjeros sampratosir strategijos, kurios, nors ir priklauso nuoskirtingai suvokiamø lyties vaidmenø, taèiauyra atviros socializacijai ir pokyèiams. Karjerosklausimas yra vienas ið pagrindiniø ðiuolaikinëjevisuomenëje jau vien todël, kad karjera yraglaudžiai susijusi su profesine ir lyties tapa-tybëmis, kurios yra svarbi moterø ir vyro kultû-rinio identiteto dalis. Karjera kaip darbinë veik-la yra suvokiama kaip asmens profesinë sëkmë,ir nors sëkminga karjera yra labai reliatyvi

* Šis straipsnis yra 2001-2002 m. vykusio projekto “Moterys ir karjera” vienas ið rezultatø. Ðio projekto metu buvo atliekamaskokybinis tyrimas ir vyresniøjø klasiø moksleiviø sociologinë apklausa. Straipsnio autorius nuoðirdžiai dëkingas projekto iniciatoriui- VDU/ALF ákurtam VÁ “Jaunimo karjeros centrui”, projekto vadovei Zinai Baltrënienei bei finansiðkai projektà rëmusiam AtvirosLietuvos Fondui. Kartu noriu labai padëkoti savo kolegei Jolantai Reingardienei (VDU), kurios profesionalumas ir lyèiø tematikosiðmanymas paskatino mane imtis feministinës sociologijos. Ir galiausiai noriu padëkoti visoms moterims, kurios, bûdamos be galoužimtos, paaukojo dalelæ savo brangaus laiko ir nuoðirdžiai papasakojo savo gyvenimo istorijas. Minëto tyrimo rezultatai taip pataptariami ðiuose darbuose: Matonytë (2002), Reingardienë ir Zdanevièius (2003), Reingardienës straipsnis spausdinamas ðiamežurnalo Sociologija. Mintis ir veiksmas numeryje, Kuzmickaitë D. (rengiamas spaudai).


74


sàvoka ir pakankamai subjektyvus dalykas, áindivido karjerà sociologiðkai ámanoma žvelgtiið esmës remiantis dviem bûdais.

Pirmuoju atveju galima nagrinëti klausimà:kaip tam tikros profesijos arba specialybëspasirinkimas leidžia arba suteikia daugiaugalimybiø abiejø lyèiø profesionalams siektikarjeros? Kitaip sakant, kokia profesija arpareigos garantuoja prestižiná ir geraiapmokamà darbà, pasitenkinimà darbu irsocialiná mobilumà „ið apaèios á virðø”? Ðispožiûris posovietiniame kontekste vis dar iðliekaaktualus, nes iki ðiol Lietuvoje neformalusdarbo pasidalijimas tarp lyèiø (t.y. skirstymasá vyriðkas ir moteriðkas profesijas ir darbà) visdar dominuoja ir yra kartu užslëptos moterødiskriminacijos darbo rinkoje priežastis irpadarinys (žr. Kanopienë 2000, Valackienë2001 ir 2003, Purvaneckas ir Purvaneckienë2001). Taèiau yra ámanomas ir kitoks, á karjeràkaip á procesà orientuotas, teorinis požiûris,kurá labai iðsamiai savo straipsnyje iðdëstë N.Petkevièiûtë (2003; 84-85). Anot ðios autorës,“karjera yra procesas. Tai su darbu susijusiospatirties nuosekli seka” (kursyvas mano – A.Z.).1 Kitaip tariant, sociologiškai bûtø galimaapibûdinti dvi pagrindines karjeros sampratas– objektyviàjà ir subjektyviàjà. Objektyviojikarjeros samprata nurodo, kad karjera gali bûtiobjektyviai iðmatuojama ir susijusi su tamtikromis kultûriðkai nulemtomis normomis irkai kuriais objektyviais socialiniais rodikliais,tokiais kaip prestižinë profesi ja,vadovaujanèios pareigos, aukðtas atlyginimas,kilimas karjeros laiptais2. Ðiuo atveju kalbamaapie karjerà kaip pasiekimà ir karjerà kaipprofesijà. Subjektyvioji karjeros samprata rodo,kad karjera yra suprantama subjektyviai.Karjera yra labai susijusi su individo vertybi-nëmis orientacijomis ir asmeniniais pasirin-kimais. Jeigu vieniems “daryti karjerà” reiðkiarasti mylimà ir džiaugsmà teikiantá darbà, tai

kitiems ði sàvoka gali nusakyti bandymà rastigerai apmokamà darbà arba užsiëmimàprestižine ir gerai apmokama veikla. Norskarjera, anot Goffmano, “tai ne kažkas labaipuikaus ar nuvilianèio, tai dažniau sëkmë neipralaimëjimas”, taèiau egzistuoja aibë karjerosapibrëžimø ir sampratø (Goffman, cit. ið:Petkevièiûtë 2003; 84). Yra daugiau bûdøsiekiant karjeros, todël ðio straipsnio tikslas yraanalizuoti ðiandienos Lietuvos moterø karjerossampratà, aptarti sëkmingos moterø karjerosstrategijas ir dažniausiai iðkylanèias kliûtis.Atsižvelgiant á objektyvià ir subjektyviàjàkarjeros sampratas, karjeros moteris šiamestraipsnyje apibrëžiama, kaip moteris, kuri,sëkmingai kilusi karjeros laiptais, užima aukðtas(t.y. vadovaujanèias pareigas).

Tyrimo metodas

Dël ribotos straipsnio apimties iðsamiaiapraðyti tyrimo metodà nëra galimybiø, todëlnorisi paminëti bent keletà esminiø dalykø.Tyrimo “Moterys ir karjera” (tyrimo vykdytojai– I. Matonytë, D. Kuzmickaite, J. Reingardienëir A. Zdanevièius) vykdytojai, pasitelkdami„sniego gniûžtës” metodà ir atsižvelgdami áveiklos pobûdá, atrinko 22 moteris ið Kauno,užimanèias vadovaujanèius postus. Su ðiomismoterimis 2001 m. pabaigoje ir 2002 m.pradžioje buvo atliekami biografiniai, pusiau-struktûrizuoti interviu. Interviu buvoáraðinëjami á garso juosteles, vëliautranskribuojami ir analizuojami. Buvo siekiamane tiek išsiaiškinti tam tikras moters biografijosdetales, kiek sužinoti apie jos gyvenimà kaipvisumà, kurioje galima ieðkoti ‘teminiø laukø’,kuriuose mes nagrinëjome moters karjerostrajektori jas. Buvo išskirti keturi tyrimoteminiai laukai: 1. Moters socializaci jaorientacinëje ðeimoje iki brandos amžiaus; 2.Profesijos ásigijimas ir iðsilavinimas; 3. Moters

1 Petkevièiûtë (2003; 84-85) teigia, kad karjeros sàvoka apima du glaudžiai susijusius aspektus – subjektyvøjá (“Karjera apima elgesáir nuostatas, t.y. tai, kà asmuo daro ir jauèia. Ðis karjeros aspektas susijæs su vertybiø, nuostatø ir motyvatoriø keitimusi ávairiuoseamžiaus tarpsniuose”) ir objektyvøjá (“<…> pasirinkimai ir veiklos, á kurias ásitraukiama”).2 Pvz., remiantis 1998 m. Vilmorus atlikto tyrimo (reprezentatyvi Lietuvos suaugusiøjø gyventojø apklausa) duomenimis, prestižinëprofesija arba veiklos rûðis siejama su mokslininko (8.0), universiteto dëstytojo (7.8) darbu. Neprestižinis užsiëmimas, anot Lietuvosgyventojø, yra policininko (4.9) ir netgi politiko (5.0) darbas (plaèiau žr. Gaidys V.1998). Apie ávairius sociologinius darbo aspektusir Lietuvos gyventojø darbo vertybes žr. Savicka 2000, Juknevièius ir Matulionis 2001.


75


dalyvavimas darbo rinkoje; 4. Ðeimos kûrimas,motinystë ir lyèiø santykiai ðeimoje irvisuomenëje. Ðie teminiai laukai leidosusiaurinti biografiniø interviu turiná. Teminiailaukai apibrëžë ir pagrindinius naratyviniusklausimus, kurie buvo pateikiami moterims.3

Biografinio metodo tikslas buvo išsiaiškintimoters gyvenimo istorijà (t.y. tam tikrusgyvenimo faktus) ir gyvenimo pasakojimà(kuris yra neatsiejamas nuo gyvenimo faktø,taèiau galbût ádomesnis kaip naratyvinis tekstassociologiniu, lingvistiniu, psichoanalitiniupožiûriais). Gyvenimo istorija ir gyvenimopasakojimas nëra tapaèios sàvokos irsociologiniu požiûriu svarbu á ðá faktàatsižvelgti. Jeigu pirmuoju atveju kalbama apiekonkreèius gyvenimo ávykius, faktus, kuriesudaro žmogaus gyvenimo istorijà, tai antruoju– apie ðiø faktø interpretaci jà. Gyvenimopasakojimas (kuris kartais gali nesutapti sugyvenimo istorija, t.y. realiais ávykiais) rodo,kaip gyvenimo faktai yra interpretuojami,retrospektyviai analizuojami ir pateikiami (apietai plaèiau žr.: Rosenthal 1993). Kadangi tyrimoautoriai dirbo sociologijos disciplinos rëmuose,pasitelkdami hermeneutinio atvejorekonstravimo metodà, svarbu buvo iðsiaiðkintine vien tik moters argumentacijà (teorizavimà)apie tam tikrus jos gyvenimo tarpsnius arretrospektyvø požiûrá á praeities ávykius,susijusius su jos karjera (kas dažniausiai yrapasiekiama áprasto kokybinio tyrimo metu).Mums buvo svarbu rekonstruoti esminiusmoters gyvenimo ávykius ir patirtis, t.y. faktus,kurie nulëmë sëkmingà/nesëkmingà moterskarjerà. Kitas klausimas (svarbus teoriniupožiûriu): kaip ðie faktai susijæ su motersspecifiniais vaidmenimis visuomenëje?; kokiàátakà jie darë moters karjeros keliui?

Verta pripažinti, kad á tyrimo atrankàpatekusiø moterø profesijø ir dažniausiai pagalsavo profesijà pasirinktø darbo srièiø spektrasnëra platus. Analizuojamø moteriðkosios lytiesinformanèiø grupæ sudarë daugiausiai

vadovaujanèius postus užimanèios moterys iðKauno. Taèiau darbo srities atžvilgiu moterøgyvenimo istorijos ir pasakojimai atspindidaugiausia ‘moteriðkajame’ darbo rinkossektoriuje dirbanèiøjø moterø patirtis, t.y. tømoterø, kurios dirba ðvietimo, sveikatosapsaugos, kultûros, žiniasklaidos ir valstybëstarnybos sferose. Verslo ir politikos sektoriuje,kuris tradiciðkai yra suprantamas kaip‘vyriðkoji’ darbo rinkos ir karjeros sfera,atstovaujanèiø moterø tyrimo atrankoje buvotik nedidelë dalis (4 ið 22).

Darbas ir karjera: pirmosios darbopatirtys ir karjeros planavimas

Darbas ir karjera sociologiðkai nëra tapaèioskategorijos (Watson 1995). Nors ir negalimapaneigti, kad ðios sàvokos yra labai susijusios,nes karjera neámanoma be darbo, t.y.ásitraukimo á darbo rinkà, kurioje yra kaupiamasfinansinis ir socialinis kapitalas, taèiau pirmojisàvoka implikuoja objektyvias, darbo rinkosdiktuojamas ir profesinio statuso suteikiamas,reikðmes. Todël svarbûs ðios analizës klausimaiyra šie: kaip besikeièianèios darbo rinkossàlygos ir užimtumo struktûra lemia motersgalimybes siekiant aukštesnio profesinio statusoir sprendimø priëmimo galios?; kokios motersásitraukimo á darbo rinkà ir efektyvaus buvimojoje priemonës garantuoja moters sëkmæhierarchinio mobilumo ir paaukštinimokovose? Antroji, karjeros, kategorija sietina netik su visuomenëje nusistovëjusiomis ir moterssocialiná mobilumà skatinanèiomis arbaribojanèiomis normomis, bet taip pat ir susubjektyviomis priežastimis, nulemianèiomismoters aspiraci jas ir motyvaci jas. Šiospriežastys gali bûti ážvelgiamos tik ásigilinus áunikalø ir nepakartojamà konkreèios motersgyvenimo pasakojimà ir istorijà.

Ðiame analizës lygmenyje svarbu pažymëti,kad karjera gali bûti suvokiama skirtingai dëlnevienodai ásisàmoninamø ir áprasminamø lyties

3 Moterims buvo pateikiami ðie pagrindiniai, vadinamieji ážanginiai (naratyviniai), klausimai: 1. Pradžioje pakalbëkime apie Jûsøvaikystæ. Praðom papasakoti apie Jûsø ðeimà, kurioje Jûs užaugote? 2. Gal galite prisiminti tà Jûsø gyvenimo laikotarpá, kai Jûspasirinkote savo profesijà, papasakokite, kai kà daugiau apie ðá periodà? 3. Gal galite prisiminti laikotarpá, kai pradëjote dirbti, koksbuvo Jûsø pirmasis darbas? 4. Dabar pakalbëkime apie darbà ir ðeimà, gal galite papasakoti, kaip Jums sekasi suderinti darbà irðeimyniná (asmeniná) gyvenimà?


76


ir profesiniø tapatybiø, kurios visø pirma yraglaudžiai susi jusios su visuomenëjeegzistuojanèiomis darbo normomis ir ypaèmoters vaidmenø konfliktu vieðojoje (darbe)ir privaèioje (ðeimoje) sferose. Kitaip tariant,kalbant apie moterø karjerà reikia turëtiomenyje, kad klausimas – „Kas svarbiau: šeimaar darbas/karjera, arba kaip suderinti šiuosdalykus?” - daug dažniau iðkyla moterims neivyrams. Kadangi moters ásitraukimas á darborinkà dažniausiai sutampa su ðeimos kûrimo irmotinystës pradžia, todël ádomus yra kitasklausimas: ar tikrai moterys labiau nei vyraisusiduria su profesinës tapatybës formavimosikrizëmis, o moterø kilimas karjeros laiptais yralabiau užsitæsæs ir ilgiau trunkantis procesas?Profesinë tapatybë ir pirmosios darbo patirtysyra svarbûs veiksniai, kurie yra sietini ir susëkmingos karjeros plëtojimo galimybëmis.Nors kiekvienos moters karjeros planavimas irplëtojimas yra individualus ir priklauso nuopasirinktos profesijos specifikos bei motersindividualiø gebëjimø ágyvendinant jai keliamusreikalavimus, šio straipsnio tikslas yra aptartiir kintanèioje darbo santykiø erdvëjeryðkëjanèius bendrus bruožus, kurie bûdingi nevienos kurios nors profesijos moterims ir jøkarjeros mobilumui, bet moterims posovietinëjeLietuvoje apskritai.

Kalbant apie pirmàsias darbo patirtis iðpradžiø reikia paminëti, kad dvideðimties dviejøKaune gyvenanèiø moterø gyvenimo istorijø(faktø) ir gyvenimo pasakojimø (faktøinterpretacijos) analizë rodo, kad visas á tyrimoatrankà patekusias moteris galima suskirstyti ádvi grupes. Pirmàjà grupæ sudarë dabartinës 40-50-metës (t.y. gimusios 1950-60 m., kurios ádarbo rinkà ásitraukë apie 1975-85 m.). Antràjàgrupæ sudarë 30-40 metø amžiaus moterys (t.y.gimusios apie 1960-70 m., kurios savo profesinækarjerà pradëjo apie 1985-95 m.). Tokáskirstymà visø pirma nulëmë amžiauskategorijos, taèiau ne mažiau svarbi priežastisbuvo ta, kad ðios dvi amžiaus grupës ypaèskyrësi savo ankstyvosios darbo patirties

atžvilgiu; joms nemažai átakos galëjo turëtisovietinio ir posovietinio laikotarpiodiktuojamos rinkos sàlygos bei valstybësekonomikos modelis ir darbo rinkos politika.

Nors apie esminius skirtumus tarp ðiøamžiaus grupiø dar negalima kalbëti, patirtys,kurios buvo nulemtos to laikotarpio, kaimoterys ásitraukë á darbo rinkà, skiriasi.Pirmosios grupës moterø iðskirtinis bruožas yratas, kad šios moterys paskyrimus darbuigaudavo dažniausiai po studijø aukðtojoje arbaaukðtesniojoje mokykloje. SovietinëjeLietuvoje paskyrimø sistema buvo taikomasiekiant proporcingai paskirstyti darbo jëgà povisà ðalies teritori jà. Kai kuriø profesi jøspecialistai buvo rengiami tam tikram regionui– šitaip buvo ágyvendinama socialistinëregioninë darbo rinkos ir užimtumo politika,ir Lietuva èia nebuvo iðimtis. Paskyrimø sistemanebuvo visiðkai represinë, t.y. kai naujiesiemsdarbo rinkos dalyviams (ypaè geraibesimokantiems) pavykdavo pasirinkti ið keliøvariantø arba atsisakyti paskyrimo. Taigi vienasið esminiø skirtumø (kalbant apie pirmàsiasdarbo patirtis tarp ðiø dviejø tiriamøjø grupiø)buvo darbo garanti jos, kurios egzistavosovietmeèiu. Ðtai tokia yra tipinë 7-ojodešimtmeèio moters karjeros pradžia, vykusisovietinës urbanizacijos ir industrializacijoskontekste. Apie tai pasakoja mokytoja, kilusiiš provincijos, vëliau tapusi mokyklos vadove:

“<...> Tuomet buvo skirstymai, tuomet buvopaskyrimai. Nori nenori buvo skiriamos vietos.Nežinau, kaip kitur, bet pas mus buvo taip. Buvoskelbiamos vietos, nurodomi rajonai ir miestai.Paèioms grupëms leido pasiskirstyti vietas. Jeigukildavo kokia konfliktinë situaci ja, tada bûdavoskiriama komisi ja, priimamas sprendimas.Pagrindiniai miestai - Klaipëda, Ðiauliai ir Kaunas.Vilniaus tuomet nebuvo. Ten jau vietø nebuvo.Kažkodël Rytø Lietuvoje reikalingi mokytojai. Kaip irdabar, taip ir anuomet. Kadangi mano statusas leido(juokiasi) rinktis, tai pasirinkau Kaunà. Nors ið tikrøjøtai labai toli nuo tëviðkës, bet mano gimtinëj tuo metuirgi nebuvo vietø. Ir antras dalykas – að netoli Kaunoturëjau giminiø. Jau turëjau kur pradžiai prisiglaust.Taip ir atvykau.”(Angelë, 58 metai)4

4 Visose cituojamose iðtraukose kalba yra ðiek tiek pataisyta ir sutrumpinta (red. past.). Siekiant iðsaugoti anonimiðkumà moterøvardai yra pakeisti.


77


Darbo garantijos tarybiniais laikais, ypaèuniversitetø ir profesiniø technikos mokykløabsolventams, buvo bene ðimtaprocentinës,taèiau teigti, kad situaci ja buvo ið esmësskirtinga, nëra ámanoma. Kaip galima spræstiið visø tyrime dalyvavusiø moterø biografijø,savo karjeros pradžioje jos nesusidûrë sunedarbo problemomis, kurios aktualiosšiandienos vyresniojo amžiaus ir jaunomsmoterims. Tai galima bûtø paaiðkinti remiantistuo, kad rinkos ekonomika (karjeros požiûriu)labiausiai veikia dabartines trisdeðimtmetes, nespirmajame nepriklausomybës deðimtmetyjedarbo rinka dar nebuvo tiek átakojama rinkossàlygø. Galima pastebëti tai, kad ne visosmoterys, pradëjusios savo karjerà sovietmetyje,galëdavo vienodai pasinaudoti ásidarbinimogaranti jomis. Pavyzdžiui, Rima (44 m.)iðvažiavo dirbti žurnaliste á provincijà, nesžinojo, kad jai darbovietë skirs butà, taèiau Valë(44 m.) kartu su vyru iðvyko ieðkotis darbo ásostinæ, kur jos vyras gavo paskyrimà, taèiau,neradæ gyvenamojo bûsto, grážo atgal á Kaunàir ieðkojo darbo savo gimtajame mieste.

Taèiau vis dëlto galima teigti, kad pirmosiosgrupës moterø biografi jose dominuoja‘standartinë’ moterø ásitraukimo á darbo rinkàpradžia ir karjeros kelias: studijos aukštojojemokykloje, paskyrimas dirbti, apsisprendimaspasilikti arba išeiti iš paskirtos darbo vietos irnuosekli karjeros pradžia. Antrosios grupësmoterø biografijose ryðkëja jau kokybiðkaikitas – rinkos sàlygø diktuojamas darbopaieðkos procesas karjeros pradžioje beidinamiðkesnis karjeros kelias ir strategijøávairovë, kurià lemia kintantys darbo rinkosporeikiai ir laisvos rinkos ekonomikai bûdingivaldymo ir vadybos reikalavimai. Ðtai kaip juosapibûdina moteris darbdavë:

Ramunës (28m.), Neringos (24 m.), Laimos(35 m.), Virgos (30 m.), Rasos (28 m.)biografi jø analizë rodo, kad ðios kartosmoterims patekti á darbo rinkà ir gauti geraiapmokamà darbà, o kartu ir mëgiamà darbà,yra kur kas sunkiau lyginant su jø vyresnëmiskolegëmis. Visø pirma tai vyksta dël to, kad visdažniau patekimà á darbo rinkà nulemiakonkursas, kai jaunam specialistui, neturinèiamdarbo patirties, yra sunku árodyti savopranaðumà prieð kitus. Ðià problemà paaðtrinainformanèiø ávardintas bendrojo lavinimo iraukðtøjø mokyklø nesugebëjimas prisitaikytiprie naujø darbo rinkos sàlygø ir atsainuspožiûris á profesiniø ágûdžiø, reikalingøprofesinei kvalifikacijai, ugdymà:

“Ið tikrøjø, galvojant apie mokykliná iðsilavinimà, taidabar að, vertindama tai, kokiø ágûdžiø, kokiøsugebëjimø reikalauja mano darbas, galiu pasakyti,kad mokykla (aišku, pati pradžia išsilavinimo) nedavësugebëjimo savarankiðkai dirbti.“ (Rasa 28m.).

Kad aukðtøjø mokyklø požiûris á absolventøparuoðimà rinkos ekonomikos sàlygødiktuojamai darbo rinkai yra labai svarbusveiksnys, byloja Virgos karjeros istorija. Anottrisdeðimtmetës verslininkës, kuri savoprofesinæ karjerà pradëjo valstybinëje ámonëje,o ðiuo metu vadovauja savo paèios ákurtaibendrovei, universitetas, kuriame ji studijavo,palaikë glaudžius ryðius su darbdaviais, todëlpo baigimo beveik visi kurse besimokantysstudentai sëkmingai ásidarbino privaèiosefirmose. Taèiau vis dëlto negalima visos kaltëssuversti vien tik universitetams ir aukðtosiomsmokykloms, nes paèiø studentø iniciatyvumasjau studijø metais taip pat yra ne mažiau svarbussëkmingai karjeros pradžiai, kuri neretainulemia ir visos karjeros kelià. Ðtai Rasosistorija rodo, kad pirmosios darbo patirtysstudijø metais yra labai svarbios profesinëstapatybës formavimuisi, o kartu ir tolesneikarjerai:

“I: Kokios buvo Jûsø pirmojo darbo sritys? ...Pirmosios patirtys, kurias Jûs patyrëte dirbdama?R: Dabar yra penkta mano darbovietë, bet ið tikrøjøpirmosiose dirbau po kelis mënesius; tiesiog aðgalvoju, kad galbût vertëtø pasakoti, kai aš,

“Mes žiûrime á iðsilavinimà, mes žiûrime á tai, kuržmogus yra dirbæs, mes paprašome charakteristikos.Mes pasižiûrime, kokius kursus yra baigæ asmenys,nes, jei tai susijæ su buhalterija, aš turiu ðeðtà jausmà;að kalbu su žmogum, að žiûriu jam á akis, að klausiu...Iš atëjusiø žmoniø mes tik dvi sugebëjom atrinkti. Betaiðku yra profesiniai reikalavimai. Nes jeigu ateinavyr. finansininkës pavaduotoja, o ieškai finansininkës,tai ji jau turi darbo stažà; o kai pasiimi studentæ, kadir su aukštuoju išsilavinimu, be abejo, jà reikës mokyti,visko reikës mokyti ... .” (Raimonda, 50 m)


78


studi juodama bakalaurà, dirbau psichologelogopediniame darželyje. Tai ið tikrøjø buvo darbas,kaip minëjau, <...> galëjai dirbt, galëjai nedirbt, tiesioglaisvë tau buvo duota; tai ið tikrøjø dirbau keliomkryptim, tiek su vaikais, tiek su tëvais, tiek supedagogais. Bûdama 22 metø, tiesiog subûriau tokiàgrupelæ auklëtojø, kurios norëjo kažko naujo. Tuometsudarëm patogø magistro studijø grafikà ir dirbome.Bûtent baigdama bakalauro darbà pradëjau ieðkotisdarbo pagal organizacinës psichologijos specialybæ,nes ið tikrøjø supratau, kad tai ta vieta, kur að norëèiaudirbti.I: Jûs sakot “supratau.” Gal galëtumëte paaiškintiplaèiau?R: Bûtent, kad mano logopedinio darželio patirtisman parodë, kad ið tikrøjø darbas su suaugusiaisžmonëmis yra man labiau priimtinas, aktyvesnisdarbas, nes organizacinë psichologija yra personalovadyba ámonëse; tiesiog galbût tas aktyvumas ne ðvie-timo ástaigoje mane viliojo, ir ið tikrøjø iðbandžiau sa-ve jau antrame darbe ir galiu pasakyti, kad tikrai pasi-rinkau sritá, kurioje manau ir pasilikti.” (Rasa, 28 m.)

Pažymëtina, kad dalyvavimas darbo rinkojestudijø metais arba kvalifikaci jos këlimaskarjeros pradžioje labai priklauso ne tik nuouniversitetø ir darbdaviø geranoriðkumo arsugebëjimø sudaryti lankstesnius studi jøtvarkaraðèius ir darbo grafikus, bet ir nuo paèiøstudentø ar darbuotojø iniciatyvumo ir norotobulintis. Kaip galima spræsti ið visø interviuanalizës, ðios problemos buvo artimos irvyresnei kartai. Pavyzdžiui, moteris, kuri ne tikpasiekë profesiniø aukðtumø (užëmë aukðtàvadovaujanèià padëtá verslo bendrovëje), betpadarë ir politinæ karjerà (ðiuo metu ji yramiesto tarybos narë, atstovaujanti vienai iðopozicijai priklausanèiø partijø), savo karjerospradžioje, tik paragavusi “darbininkiškosduonos”, suprato mokslo ir studijø vertæ ir noràmokytis:

“Að kai baigiau vidurinæ mokyklà, að visiðkai nenorëjaumokytis, kažkodël man jau turbût taip pabodo vidurinëjmokykloj; að visiðkai nenorëjau mokytis, ir tada manomama (kad að turbût pajusèiau darbininko darboskoná) ádarbino “Inkaro” gamykloje. Ir að labai geraiprisimenu savo pirmàjá darbà, kai reikëdavo keltis 5val., 7 val. prasidëdavo pamaina, reikëdavo dirbti priekonvejerio... . Metus laiko padirbusi, að jau pradëjaukažkaip kitaip màstyti. Tai ir buvo, sakyèiau, toksakstinas, kad reikia eiti toliau.” (Raimonda, 50 m.).

Nežiûrint á tai, kad dabartiniø 50–meèiø ir

30-meèiø moterø pirmosios darbo patirtysnežymiai skiriasi, vis dëlto tarp jø galimapastebëti daugiau panaðumø nei skirtumø. Visøpirma visos moterys jau paèioje savo karjerospradžioje aiðkiai suvokë, kad jø ásitraukimas ádarbo rinkà yra tikslinga veikla, kuri ateityjeduos dividendus. Pavyzdžiui, ðiuo metu aukðtasvadovaujanèias pareigas akademinëjeuniversiteto struktûroje užimanti Valë,nusivylusi savo pirmuoju paskyrimu, podekretiniø atostogø sàmoningai nusprendësugrážti á universitetà ir daryti mokslinæ karjerà,kuri jos manymu, labiau sietina su jos profesiniøsugebëjimø realizavimu bei finansiniaisprivalumais.

Sàmoningas apsisprendimas siektiužsibrëžto tikslo yra labai svarbus veiksnys,lemiantis tolimesnæ moters karjerostrajektorijà. Nors ir negalima teigti, kad visos„karjeros moterys” jau paèioje karjerospradžioje tikrai žinojo tai, ko siekia, ir turëjoaiðkø suvokimà, kurios savæs realizavimo irporeikiø patenkinimo strategijos yra labiausiaiágyvendinamos, didesnë dalis tiriamøjø savojaunystës svajones paversdavo suplanuotaistikslais. Architektë Meilutë jaunystëje jautësimpatijas ekologinëms idëjoms, todël progaipasitaikius (pamaèiusi skelbimà dël darbospaudoje) paliko savo ankstesniàjà darbovietæir tapo vadovaujanèias pareigas užimanèiavalstybës tarnautoja aplinkosaugos srityje.Aldona, nuo vaikystës svajojusi tapti aktore,nors ir nepriimta á konservatorijà, visà savogyvenimà paskyrë teatrui. Ákûrë mëgëjiðkàmeno kolektyvà, kuris vëliau iðaugo áprofesionalø ir savivaldybës remiamà teatrà,kuriam šiuo metu vadovauja. Galima skirti dupagrindinius veiksnius, nulemianèius moterssàmoningà apsisprendimà. Pirma, galimapamatyti, kad sëkminga socializacija (profesinisorientavimas, vertybës) ðeimoje ir ðvietimosistemoje (ásitraukimas á užklasinæ veiklà arbûrelius) jau vaikystëje iðugdo gebëjimà suvoktisavo privalumus ir trûkumus. Antra, paðaukimopajautimas (sàveikaujant su iðskirtinëmisasmenybëmis mokykloje, ðeimoje,darbovietëje) tampa svarbiu veiksniu, lemianèiuapsisprendimà dël karjeros. Sëkminga


79


socializacija ir ankstyvas paðaukimo pajautimasbuvo labai svarbûs veiksniai tiriamøjø moterøkarjeros istorijose. Pastarieji ypaè iðryðkëjaAldonos, Valës, Eleonoros gyvenimo istorijose.Vartojant simbolinës sàvokos (G. H. Meado)terminologijà, reiktø pažymëti, kad “svarbûskiti”, t.y. svarbûs tie žmonës (pvz., darbovadovas, kolegos, netgi sutuoktinis), kuriepadeda susiformuoti žmogaus profesineitapatybei ir padeda apsispræsti karjerospradžioje.

Moters sàmoningam apsisprendimui siektiprofesiniø aukðtumø ir mobilumo turi átakosdaugelis veiksniø, tarp jø ir ávairialypiø motersvaidmenø konfliktas, kuris dažnai iðkyla moterskarjeros pradžioje. Taèiau ðiame kontekstereiktø pažymëti, kad moters vaidmenys ðeimojeneturëjo lemiamos reikðmës tiriamøjø moterøkarjeros planavimui. Iðskyrus Meilutës atvejá,ðeimos kûrimas bei vaikø priežiûra moterøkarjerai buvo papildomas rûpestis greta darbiniøreikalø, taèiau ði praktika pakankamaireikðmingos átakos moterø karjerai nepadarë.Kitaip tariant, ðeimos kûrimas arba vaikøpriežiûria tikrai nebuvo kliûtis, trukdantimoterø karjeros plëtrai. Rima netgi mano, kadmoterims yra lengviau daryti karjerà neguvyrams: “<...> moteriai, aš manau, tam tikraprasme, viena vertus, yra lengviau padarytikarjerà; todël, kad moterys iki ðiol yradrausmingos, disciplinuotos ir labiaupareigingos; ir aukštosiose mokyklose,pavyzdžiui, didelë dalis gauna geresnáiðsilavinimà ... .” Taèiau prieð pradedantnagrinëti gilesnes moterø karjeros posûkiø irkarjeros strategijas svarbu išsiaiškinti tai, kaippaèios moterys suvokia karjerà.

Karjeros samprata ir karjeros modeliai

Vakaruose atlikti karjeros tyrinëjimai leidžiadaryti prielaidà, kad vienas ið svarbiausiøaspektø tyrinëjant karjeros plëtros galimybesyra gebëjimas ásigilinti ir suprasti individualiàžmogaus karjeros sampratà. Kita vertus, norskiekvieno individo supratimas apie tai, kas yrakarjera, skiriasi, galima nustatyti bendrusbruožus. Todël galbût svarbiau bûtø nustatyti

tai, kokie karjeros sampratos bruožai iðryðkëjamoterø gyvenimo pasakojimuose.Apibendrintai galima sakyti, kad yra ámanomosdvi pagrindinës karjeros studi jø kryptys:tyrimai, kuriø tikslas yra analizuoti karjeros‘turiná’, ir tyrimai, kuriø objektas yra karjeros‘struktûra’. Karjeros turinio analizë leidžiasuvokti karjeros kaip profesi jos ir darbopasirinkimo priežastis, motyvus, interesus irvertybes. Kitaip tariant, tokie tyrimai yranukreipti á individualø karjeros analizëslygmená. Karjeros tra jektori jø struktûrostyrimø tikslas yra atkurti unikalià individokarjeros sampratà ir modelá. White et al. (1992;106) siûlo atsižvelgti á ðiuos kintamuosiusdydžius:

1. Koks yra informacijos, susi jusios su“karjeros” sàvoka, dydis? Kitaip tariant,ar daug yra kalbama apie karjerà?

2. Ar platus yra karjeros projekci jøspektras? Kokios yra ámanomos karjerosalternatyvos?

3. Kaip keièiasi karjeros samprata gyvenimoraidoje, arba kokie pokyèiai lemiakarjeros sampratos kaità?

4. Kaip giliai karjeros sampratapersismelkia á kitas žmogaus gyvenimosferas?

Kadangi buvo pasitelkiami biografiniaipusiau-struktûrizuoti interviu, kuriø metukonkreèiø klausimø apie karjeros sampratànebuvo užduodama, ðiame darbe galima tikpavirðutiniðkai pažvelgti á tiriamøjø karjerosturiná. Todël pagrindinis dëmesys ðiame skyriujebus kreipiamas á karjeros struktûriniuselementus, t.y. bus bandoma atkurti paèiusbendriausius moterø karjeros trajektorijømodelius.

Analizuojant moterø karjeros turináiðryðkëjo dvi pagrindinës moterø karjerossampratos: pozicinë karjera ir profesinë (savæsrealizavimo) karjera. Pozicinë karjera yrasuprantama kaip moters galiø didëjimassprendimø priëmimo sferoje, kuris yra siejamassu moters poziciniu (t.y. pareiginiu) mobilumuá virðø. Pozicinës karjeros sàvoka taip patimplikuoja siekimà pasirinkti tas veiklos sferas,kurios yra prestižinës ir kuriose yra gaunama


80


didesnë finansinë nauda. Profesinës karjerossàvoka yra glaudžiai susi jusi su pozicinekarjera, nes labai dažnai tie žmonës, kuriepasiekia profesiniø aukðtumø, ágauna ir kità,t.y. pozicinës karjeros, atributà - paaukðtinimàpareigose. O tai dažniausiai nusako ir didesnæatsakomybæ ir aukðtesná atlyginimà. Taèiautuomet, kai esminis pozicinës karjeros aspektasyra užimamos pareigos, profesinæ karjeràapibrëžia nuoseklus ëjimas link užsibrëžtotikslo. Labai svarbus profesinës karjerosaspektas yra savæs realizavimas, nes didesnëstiriamøjø moterø dalies karjera ir profesinëveikla kartu yra integrali jø tapatybës dalis. Kaikurios moterys, pavyzdžiui, žurnalistë Rima,karjerà netgi supriešina profesijai. Profesijatampa gyvenimo bûdu, todël karjera nërasavitikslë, bet karjera – tai profesiniø aukðtumøsiekimas, kuris reikalauja atsidavimo irpasiðventimo savo pasirinktai veiklai: “Karjeraèia nelabai kà reiðkia, èia yra pati profesija,gyvenimo bûdas, ir já arba pasirenki, arbanepasirenki, ir viskas, sakyèiau, èia yra nekarjeros problema.“ (Rima 44 m).

Ðiø karjeros sampratos aspektø iðskyrimasyra sàlygiškas, ir jis dar nerodo, kad moteris,kuriai svarbesnë yra viena karjeros samprata,visiðkai atmeta kità karjeros suvokimo aspektà.Kitaip tariant, netgi ir tuo atveju, kai moteristeigia, kad “karjera nëra jos siekiamybë” (pvz.,Vida), iðanalizavus moters gyvenimo istorijà irpasakojimus, galima užèiuopti tai, kokia yra joskarjeros samprata ir kaip ðioji samprata átakojamoters karjeros kelià. Kartais, kaip pažymiBeata, ypaè ðiuos du karjeros aspektusneámanoma atskirti, nes jie vienas nuo kito yraneatsiejami, nors vertybine prasme ji, kaip irdauguma tyrimo informanèiø, pozicineikarjerai priskiria mažesnæ, dažniausiaineigiamà, reikðmæ:

“<...> Ko gero, èia reikëtø tuos du takelius ir turëtimintyje. Vienas dalykas yra karjera ir profesija; ašniekada nesižavëjau moterimis, kuriø savaiministikslas yra karjera, todël tokiø žmoniø negerbiu.”(Beata 40m.)

Interviu medžiaga leidžia daryti iðvadà, kad‘pozicijø’ aspektas yra mažiausiai svarbus

moterø karjeros sampratai. Kaip rodo Virgosatvejis, užimama padëtis moteriai, ypaè karjerospradžioje, nëra reikðmingas veiksnys.Pasitenkinimas darbu ir jausena, kad savodarbine veikla galima pasiekti apèiuopiamørezultatø, rodo, yra žymiai svarbesni dalykai.Netgi paèiame karjeros ákarðtyje moteris dažnainelinkusi susitapatinti su pozicine karjera. Rima(44 m.) iðkelia laisvës ir nepriklausomybësvertybes, kuriø á jokius postus neiðkeistø: “Aðmanau, kad að nesu karjeros moteris, prieðingai,postai man visiðkai neturi reikðmës, að kaip tikjø visai nenoriu, ir að visai nenoriu turëti dardaugiau darbo. Jeigu að nuvažiuosiu á Vilniø,turësiu dar daugiau darbo negu èia. Èia yralaisvë, að esu savarankiðka, að esu toli nuovaldžios, ir apskritai tai yra pliusas, kurá galbûtsuvoki, kai tau ne aðtuoniolika metø, nes tenyra konvejeris, tai yra fabrikas, o èia yra ramu.”Kad pozicinë karjera nëra siekiamybë per serodo ir moterø argumentacija, nusakanti tai,kaip joms pavyko užimti aukðtas pareigas,kurioje labai dažnai jauèiamas pasiteisinimas.Pavyzdžiui, Gerda (50 m.) pasakoja: “<...> Aðbaisiai nenorëjau á tas pareigas, að labai norëjaudirbti paprasta inspektore, turëti savo rajonà,bylas; bûti arèiau žmoniø, daugiau bendrauti irnegalvoti apie tuos didelius strateginius planusir užduotis, bet mano bendradarbës, jos tiesiogmane privertë suprasti, kad privalau kažkoimtis, nes kažkas turi imtis.”

Teigti, kad moterys nevertina savo užimamøpareigø, nebûtø tikslu. Ne viena paðnekovëpabrëžë jø autonomijos ir lyèiø lygybësvertybes, kurias taip pat užtikrina jø padëtis irstatusas organizacijoje. Taèiau paradoksas yratas, kad tradiciðkai su moterø karjeradažniausiai siejamas kintamasis dydis -užimamos vadovaujanèios pareigos - nërasvarbiausias moterims. Sociologiškai svarbupabrëžti, kad nors kiekybiðkai mes galimeiðmatuoti, kaip kinta moterø socialinismobilumas pagal svarbiø padëèiø skaièiø,kokybine prasme moterø karjera paèiomsmoterims yra kur kas gilesnis reiðkinys.Paprasèiau tariant, tø moterø, kurios užimavadovaujanèius postus, suvokimo požiûriu,netinka teigti, kad jos yra pasiekusios karjeros


81


aukðtumas. Karjeros moteris, moterø akimis,yra laisva, nepriklausoma, mylinti savo profesijàmoteris, kuri savo darbe mato prasmæ.Dauguma paðnekoviø teigë, kad joms yra labaisvarbu matyti ir suvokti, kad jø darbas yrareikðmingas, kad já vertina kiti, o jø darbo vaisiaiyra svarbûs visuomenei: “Man svarbu, kad šitamano kova turi rezultatø.” (Roma 52 m.).Gerda, prisimindama savo karjeros pradžià,taip pat pabrëžia rezultatø svarbà:

“<...> kai að atëjau, tai buvo baisiausi vaikø namai,kuriuose gyveno po 200-300 vaikø, nebuvo tos globossistemos, ir man, pavyzdžiui, reikšmingiausi darbai,kuriuos að èia nuveikiau ir kuriais að labai džiaugiuosi,buvo savivaldybës vaikø namø atsiradimas 1995 m.,kai mes surinkom vaikus (ðeimoje augo 5, 6 ar 7 vaikai,iðbarstyti po ávairias institucijas, nes bûdavo apgy-vendinama pagal vaiko amžiø: mažiukas vienoj, dides-nis kitoj, kitas - treèioj, ir tie broliai, seserys apskritainežinojo, kad jie turi vieni kitus. Tai žinai, að labaidžiaugiausi ta savo idëja ir dabar labai džiaugiuosi,kad man ðovë á galvà tokia mintis.” (Gerda 50 m.)

Moterø karjeros tyrinëtojai jau seniaipastebëjo, kad vyrø ir moterø darbo ir karjerossampratos skiriasi, o tai taip pat turi átakos irjø darbinei elgsenai. Jeigu vyrams darbas yrajø karjeros dalis, moterims darbas yrareikðmingas èia ir dabar, todël apie karjeràmoterys galvoja mažiau. Priežastys, kodëlmoterys yra mažiau linkusios sàmoningaiplanuoti karjerà, yra aiðkinamos ávairiai. Vienaið pagrindiniø priežasèiø, kaip teigia Scase irGoffee, yra ta, kad moterø karjerà daugdažniau nutraukia netikëti ávykiai, tokie kaipnëðtumas, motinystës atostogos, gyvenamosiosvietos keitimas dël vyro karjeros ir pan.5 Vertapažymëti ir tai, kad tik viena ið tyrimedalyvavusiø moterø aiðkiai pasisakë, kadviename savo karjeros etape atsisakë karjerosdël to, kad norëjo geriau pasirûpinti vaikais.Kita vertus, tai jokiu bûdu nereiðkia, kadmoterims ðeimos reikalai netrukdë darytikarjerà.

Pasitelkiant White et al. (1992) siûlomàkarjeros sampratø struktûriná modelá irpritaikius já interviu analizei, galima teigti, kadmoterø karjeros sampratos yra labai susijusiossu moterø sprendimo priëmimo modeliais,kurie atsispindi ir moterø darbo istorijose.Aiðku, negalima teigti, kad moterø sprendimøpriëmimo logikai ir pasirinkimams neturi átakosiðoriniai veiksniai, kurie gali bûti ávairialypiai.Moterø karjeros samprata neretai kintapasikeitus situaci jai tiek privaèioje, tiekviešojoje sferose. Remiantis tuo, kokiussprendimus priima moterys, išsirinkdamosprofesi jà, ásidarbindamos, keisdamosdarbovietæ, siekdamos paaukštinimo ir t.t.,galima pastebëti keturis moterø karjerossampratos struktûrinius elementus arba jøtipizacijà6:

1. Nuolatinë karjera2. Lanksti karjera3. Linearinë karjera4. Spiralinë karjeraNuolatinë karjera. Moterys, kurios labai

anksti priëmë sprendimà rinkdamosi vienà arkità specialybæ ir nuosekliai ëjo savo profesinioaugimo (taèiau nebûtinai tuo paèiu irhierarchinio kilimo) laiptais aukðtyn, jøkarjeros samprata gali bûti pavadinta nuolatine.Tokiø moterø sprendimai dël savo specialybës,darbo ir karjeros yra pastovûs, jie ið esmësnekinta. Ðiø moterø karjeros kelias yranuoseklus ir pastovus. Nuolatinës karjerosmoterys dažniausiai dirba toje paèiojedarbovietëje ilgà laikà, specialybë yrapasirenkama visam gyvenimui, ir šispasirinkimas nëra kvestionuojamas.

Lanksti karjera. Jau pats pavadinimaspasako, kad tokia karjeros samprata nurodoðios sàvokos lankstumà. Karjera ðiojesampratoje yra atvira pokyèiams ir naujomsinterpretacijoms, jos apibrëžimas nëra aiðkiaifiksuotas, todël karjera iðoriniø sàlygø atžvilgiunuolat kinta. Moterys, kuriø karjeros samprata

5 Žr. Scase ir Goffee (White B., Cox C. and Corper C. (1992) Women’s Career Development: A Study of High Flyers, Oxford:Blackwell, ch. 5 “Career Development” p. 106.).6 Tipizacija rodo, kad ðios karjeros sampratos nebûtinai yra fiksuotos ir nekintamos. Ðie struktûriniai elementai atspindi idealiustipus, bet ne realiai egzistuojanèius modelius, kurie yra priskiriami tam tikriems individams. Taip pat reikia pažymëti, kad ði tipizacijataip pat gali bûti pritaikoma ir vyrams, taèiau dël patogumo yra apraðoma ir pritaikoma moterims.


82


yra lanksti, yra linkusios keisti pareigas,darbovietæ. Ðiø moterø „Sodros” knygelësetikriausiai yra žymiai daugiau áraðø apiedarbovietës keitimà. Kita vertus, lankstumasnëra tapatinamas tik su darbovietës keitimu.Kadangi lanksèios karjeros moterø požiûris ákarjerà nuolat keièiasi, tokios moterys daugdažniau keièia ne tik darbovietæ, bet irprofesijà, jos daug lengviau priima sprendimuskeisti pareigas (tikriausiai labiausiaipaaukðtinimus). Ði samprata labai glaudžiaisiejasi su populiariai suprantamu “karjerizmu”,taèiau ði lankstumo konotacija yra greièiaulankstumo (prisitaikymo) kaip neigiamo bruožopasekmë. Taèiau lankstumas gali bûtisuprantamas ne tik neigiamai, bet ir teigiamai.

Linearinë (nuosekli) karjera. Vienas iðpagrindiniø linearinës karjeros bruožø yraplanavimas, kurio tikslas yra ne trumpalaikiai,bet ilgalaikiai pasiekimai. Ði karjeros sampratayra labai panaði á nuolatinæ karjeros sampratà,taèiau nors linearinës karjeros samprata yragana stabili, t.y. patys pagrindiniai ðios karjerossampratos aspektai yra pastovûs, taèiau taktikayra kintanti ir gali bûti keièiama keièiantisaplinkybëms. Ðià karjeros sampratà turinèiosmoterys dažniausiai pasiekia áspûdingø karjerosaukðtumø, nes savo užsibrëžto tikslo jos siekiakryptingai ir nuosekliai. Taèiau priemonës,kurias pasitelkiant siekiama ðio tikslo, gali bûtipasirenkamos atsižvelgiant á situaci jà(pavyzdžiui, galima keisti darbovietæ, betnekeisti profesijos/pareigybës, arba atvirkðèiai).

Spiralinë karjera. Šis karjeros sampratosmodelis taip pat vadinamas integraciniu, nes èiayra integruojami ávairûs karjeros modeliai. Ðikarjeros samprata yra artimesnë tomsmoterims, kuriø aspiracijos karjeros atžvilgiunëra pakankamai aiðkiai fiksuotos, jos labaipriklauso nuo tam tikro moters gyvenimo ciklo.Karjeros samprata yra modeliuojama remiantisasmenine patirtimi, pasiekimais ir ávairiomisnesëkmëmis. Moterys, besivadovaujanèiosspiralinës karjeros modeliu, kažkuriame savokarjeros etape dažnai apskritai atsisakokarjeros, taèiau, pasikeitus aplinkybëms, siekiaužsibrëžto tikslo. Ðios karjeros sampratàvaizdžiai implikuoja Auros pasakojimas. Ðios

moters patirtis rodo, kad motinystës atostogostam tikra prasme gali bûti netgi efektingaskarjeros ramstis: “Kadangi iðtekëjau, iðëjau ádekretà ið to skyriaus, tai tada sugalvojau, kadreikëtø turbût dar gilinti žinias, ir stojau áuniversitetà, pasirinkau teisës specialybæ. Irtada trejus metus mokiausi, auginau vaikà. Taibuvo vis dëlto turbût lengvesnis periodas, nesnereikëjo kartu dirbti ir mokintis, dar ir mamapadëjo augint vaikà, ir dël to sekësi neblogaisuderinti du tokius darbus, nes vaiko auginimasirgi yra darbas.”

Moterø gyvenimo istorijø analizë leidžiadaryti iðvadà, kad moterø karjeros keliopradžioje dominuoja nuolatinës arba lanksèioskarjeros sampratos modeliai, kuriuos vëliaupakeièia linearinës arba spiralinës karjerosmodeliai. Dvylikos moterø pirmosios darbopatirtys rodo, kad darbinë veikla karjerospradžioje buvo gana pastovi, t.y. dominuojanuolatinës karjeros modelis. Reikia pabrëžti,kad nuolatinës karjeros taktikà savo karjerospradžioje dažniausiai pasirenka medikës iržurnalistës. Tai tikriausiai galima paaiðkinti tuo,kad abiems ðioms profesijoms reikalingas tamtikras paðaukimas ir iðankstinis žinojimas apietai, kokiø savybiø reikalauja ðios specialybës.Galima pastebëti, kad beveik visos žurnalistëssavo gyvenimo istori jose prisimena, kadneprofesionalia žurnalistika užsiiminëjo jaumokyklos laikais (pvz., raðë raðinius á vietiniuslaikraðèius). Rima, kuri nuo penktos klasësnorëjo bûti žurnaliste, baigusi studi jasuniversitete dirbo rajono laikraštyje, giliojeprovincijoje, “nuo eilinës korespondentës ikiatsakingojo sekretoriaus pavaduotojos”. Taèiauvëliau jos karjeros samprata keièiasi á linearinæ,atsiranda suvokimas, kad norint kažkà pasiekti,reikia turëti ilgalaikius tikslus, kurie buvosiejami su gyvenimu ne provinci joje, betviename ið didžiøjø miestø. Vaiva, kaip ir jostëvai, pasirinko gydytojo darbà ir visà laikàdirbo klinikose, paraðë disertacijà ir savokarjerà paskyrë ne tik gydomajam darbui, betir ðvietëjiðkai, humanitarinei veiklai (ákûrë tosligos, kuria pati sirgo, nevyriausybinæorganizacijà). Jos karjeros kelias ir sampratataip pat nukreiptas á ilgalaikius tikslus, ir tai


83


rodo, kad jos karjera iš nuolatinës greitaiorientuojama á linearinæ. Meilutës karjerosistorija rodo nuolatinës karjeros transformacijàá spiralinæ. Baigusi architektûros studijas ji ilgàlaikà dirba architekte, taèiau atsisako karjerosðioje srityje dël to, kad galëtø daugiau laikoskirti ðeimai ir vaikams. Taèiau savyje jautusipolinká á ekologi jà, kurià taip pat galimasuderinti su architektûra, Meilutë pradedadirbti valstybës tarnyboje aplinkosaugos srityje.Nors jos darbo profilio keitimo kaina yra ganaaukðta (patiria nuolatiniø stresø “skoná”), savokarjeros ateities perspektyvoje ji ážvelgiateigiamø momentø, nes jos darbo vaisiai yramatomi, dirbdama mylimà darbà ji prisidedaprie gimtojo miesto aplinkos apsaugos. Ingosdarbo istori ja rodo, kaip moters karjerossamprata ið nuolatinës transformuojasi álanksèià:

“I: Gal galite prisiminti laikotarpá, kai pradëjotedirbti?; koks buvo Jûsø pirmasis darbas?Inga: Mano pirmasis darbas ir, sakyèiau, vienintelis, -15 metø darbo maisto pramonëje. Aš dirbau Kaunomësos kombinate, dirbau gydytoja, o po to - vyriausiagydytoja. Tuo laikotarpiu aš metus laiko mokiaustudentus; kaip sakiau, yra tekæ laimëti ir konkursà;tuo metu, kai að dësèiau studentams, pagal Appleprogramà að iðvažiavau á Gento universitetà irpradëjau dirbti toká moksliná darbelá. Po metø nutrûkostipendija, að grážau namo, aplinkybës namuosepasikeitë, ir aš jau nebegrážau atgal á Gentà. Neaiðku,kaip bûtø susiklostæ viskas toliau, jei að bûèiau grážus.I: O buvo koks nors ávykis ar impulsas, kuris lëmë,kad pereitumëte á ðità darbà?Inga: Taip, tas impulsas labai banalus, nes mësoskombinatas ëjo gražiu bankroto keliu, ir að tiesiogiðëjau nemokamø atostogø, nes tokia buvo situacija;ir per tà laikà tiesiog sužinojau, kad yra skelbiamaskonkursas, ir apskrityje buvo kuriamas toks skyrius.Na, ir be abejo, keletas pažástamø paakino, kad aðdalyvauèiau; ir taip að atëjau, sakyèiau, keliøatsitiktinumø dëka.” (Ištrauka iš interviu su Inga.)

Kitø (10) moterø darbinës veiklos istorijosrodo, kad karjeros kelio pradžioje moterskarjeros samprata yra lanksti. Moterysdažniausiai dirba pagal specialybæ, taèiau siekiaperkvalifikavimo, nevengia ir atsitiktiniø darbø,kurie arba suteikia daugiau finansiniø galiø arbatiesiog darbinës patirties, kuri yra vëliaunaudinga kituose karjeros etapuose. Pavyzdžiui,

Aldona siekë bûti aktore, taèiau, neástojusi ákonservatorijà, draugiø pakalbinta ástojo ábibliotekininkystës studijas universitete, o jasbaigusi keletà metø dirbo bibliotekoje. Taèiaunetrukus susiformavo ir ilgalaikiai jos karjerostikslai – noras dirbti meno srityje ir atsiduotiteatrui. Ið kitø dviejø moterø karjerø istorijøgalima spræsti, kad karjeros lankstumas karjerospradžioje yra labai naudingas. Joana 11 metødirbo valstybinëje vaistø gamybos ámonëje,taèiau tuo paèiu metu, Sàjûdžio laikais,ásitraukë á “Caritas” veiklà, kurioje ágavoreikiamos patirties. Taigi savo pirmojo darbopatirtá ir kvalifikacijà panaudojusi individualausverslo kûrimui, Joana ðiuo metu yra privaèiosvaistinës direktorë ir savininkë. Jos karjerosaspiracijos pasikeitë; pagrindinis tikslas dabaryra ne profesinës kvalifikacijos këlimas, betverslo plëtra. Birutë planavo tapti medicinosdarbuotoja, baigë medicinos mokyklà, taèiaujos planai - ástoti á Medicinos institutà -pasikeitë, nes reikëjo rûpintis, kad nežlugtøðeimos verslas. Po sëkmingos komercinësveiklos Birutë susipažásta su verslininkais irpolitikais, o tai paskatina jà užsiimti politineveikla ir tapti politinio pasitikëjimo valstybëstarnautoja.

Sëkmingos karjeros strategijos

Moterø karjeros plëtojimo klausimas yralabai aktualus ne tik teorinëje feministinëjeliteratûroje. Vakaruose yra raðomi vadovëliaimoterims, memuarai, kuriamos strategijos,kurios turëtø padëti moterims ásidarbinti, siektipaaukðtinimo, didesnës sprendimø priëmimogalios ir t.t. Lietuvoje dominuoja vakarietiðkaverstinë publicistika, kuri ne visada tinkalietuviðkajam kontekstui. Todël ðio poskyriotikslas yra moterø lûpomis sumodeliuotistrategijas, kurios padëtø moterims jø karjeroskelyje. Aiðku, iðankstinis perspëjimas tikriausiaibûtø toks. Ðiame skyriuje pateikiamos moterøstrategi jos yra iðbandytos, taèiau jos yrakonstruojamos implicitiðkai, ðias strategijasgalime tik suvokti, nes moterys konkreèiai jøneperteikë. Taèiau prieð pradedant kalbëti apietai, kas yra sëkminga karjera ir kokios yra


84


ámanomos sëkmingos karjeros strategijos, bûtønaudinga trumpai aptarti, kokios yra pagrin-dinës kliûtys, su kuriomis moterys susiduriasiekdamos karjeros.

Ðiame kontekste reikia pastebëti, kadinterviu metu nebuvo pateikiamas tiesioginisklausimas, leidžiantis atskleisti moterønuomonæ apie dažniausiai pasitaikanèiussunkumus karjeros kelyje. Taèiau interviumedžiaga rodo, kad moterims ðios problemosyra aktualios, todël jos paèios apie tai pradedakalbëti. Vienas ið dažniausiai sutinkamø barjerø,susijusiø su moters socialiniu mobilumu, kurissiejamas su pozicine karjera, buvodiskriminacinio pobûdžio faktai. Nors daugelismoterø teigë, kad jos paèios dël to nenukentëjo,darbinëje aplinkoje moterys pastebi jø lytiesatžvilgiu vykdomà diskriminacijà:

“Net ir nežinau, kiek procentiškai yra vadovaujanèiøvyrø ir moterø, bet žinau, kad, kai mes baigëmfarmacijà, vyrams ið tikrøjø buvo pasiûlyti direktoriø,vaistiniø vedëjø postai; tada buvo dar paskyrimai, irgeriausios vietos vis dëlto buvo pasiûlytos vyrams.”(Joana 41 m.)

“<...> Jokiø vadovaujanèiø postø neužëmë moteris,tas buvo nesàmoningai daroma; redaktoriusneparodë, kad jis kažkaip niekina [moteris], betnetiesiogiai tai buvo leidžiama suprasti. Moterimsbuvo mokami mažesni pinigai, nors aš negaliu pasakyti,kad tai, pavyzdžiui, buvo susijæ su manimi (Neringa24 m.).

Neretai moteris atsisako karjeros dël perdidelio darbo krûvio. Auros patirtis rodo, kaddël ðios priežasties teko atsisakyti darbo: “Tekoatsisakyti vien dël to, kad iš darbo niekada iðtikrøjø neišeinu pasibaigus darbo laikui; jisai,kaip sakyt, nesibaigia ta valanda, to darbo turipadaryti tiek, kiek jo turi, ir dar namo parsineši,ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, ir vaikai tàjauèia.” Kita moteris vëlgi apmàsto savogalimybæ keisti darbo profilá, nes nejauèia savodarbo rezultatø:

“Ðiaip tai, aiðku, man nusibodo truputëlá tas darbas,kadangi jisai vis tiek siejasi su tø paèiø problemøsprendimu, kuriø galbût negali iðspræsti èia, paèiameskyriuje; tai turi tiktai teikti kažkokius pasiûlymusaukðtesnëms institucijoms. Ir galbût toksai tas ratas,kai paskui tos problemos grážta atgal.” (Aura 37 m.)

Kita vertus, moters apsisprendimà dëlkarjeros taip pat labai dažnai átakoja ir situacijaðeimoje. Aura apie tai kalba tokiais žodžiais:“Kadangi ðeima man patarë kol kas viskà paliktisenoj vietoj, nes vis tiek tai, kas nauja, reikalaujadarbo ir fizinio, ir moralinio ánaðo, tai šeimasako, - kol vaikas mažas, kol kas ten ir bûk,visur dabar yra sunku. <...> Tai, manau, kadyra normalu, ir reikia kol kas laukt.”

Tæsiant ðià temà reikia prisiminti jauanksèiau minëtos architektës istorijà. Meilutëpabrëžë, kad pagrindinë jos iðëjimo ið darbopriežastis buvo jos ir jos vadovø (lytisnenurodoma) skirtingi požiûriai á profesiniusdalykus: “Man didesnis slogutis bûdavo, kaiprojektavime esi užguitas, kai kažkokie virðtavæs esantys projektø ir pan. vadovaineteisingai paskirsto kažkokius dalykus, irnieko tu padaryt negali. Na, tai bûdavo taislaikais, nieko padaryt negali, teisybës rastnegali... . Niekur garsiai nepasakysi, kad tai yraneteisinga.” (Meilutë 55 m.). Ði istorijos detalëatskleidžia ir dar vienà labai reikðmingà faktà.„Karjeros moterims” vienas ið svarbiausiømomentø yra tobulëjimas ir jø profesiniøgebëjimø ávertinimas, todël, nerasdamosgalimybiø plëtoti savo gebëjimus, moterysdažniausiai pasitraukia. Pavyzdžiui, Neringa pokonfliktø su savo virðininku, kurio požiûris á„karjeros moteris” buvo neigiamas, susiradokità darbà. Gerda teigë, kad “jei moteris –gabi,jà visada pastebës, o jei vyras – kvailas, jisniekada karjeros nepadarys.”

Ðie lyèiø santykiai darbo sferoje nurodo, kadlyties faktorius tebëra reikðmingas moterøkarjeros genezëje. Kai kurios moterys teigë, kadlabiau palankesnë moteriai yra ta darbo aplinka,kur vadovauja moteris, nes moteris moterávisada geriau supranta. Ypaè paplitusá stereotipàapie vyrus kaip geresnius vadovus bandë griautidvi moterys - Roma ir Joana:

“<...> Man sekësi pakliûti á gerà akademinæ terpæ. Irtai akademinei terpei vadovavo moteris. Pedagogikosir estetinio lavinimo katedroje - doc. Ðiauèiulienë, oNeorganinës chemijos katedroje - prof. Zelionkaitë.Ta artimoji mikro terpë man buvo palanki. Kaipmoteriai. Nebuvo kažkokiø tai kontroversijø.” (Roma52 m.)


85


“Mûsø vedëja provizorë <...>, jinai pati turëjo trisvaikus; kolektyvui buvo bûdinga tokia nuostata, kadmoterims reikia padëti; šia prasme buvo žiûrima ganblaiviai, kaip ir að stengiuosi dabar žiûrëti, kadangifarmaci jos specialistai ið esmës yra moterys, aðnežinau, kiek procentø, bijau suklysti, taèiau pas musšimtaprocentiškai buvo moterys.” (Joana 41 m.)

Kalbant apie sëkmingos karjeros sampratàreikia pabrëžti keletà momentø. Ðis moterøkarjeros tyrimas leidžia daryti iðvadà, kad sëkmëmoterø karjeroje yra suprantama trejopai. Visøpirma sëkminga karjera yra suprantama kaiptokia, kuri atitinka moters pašaukimà – “kar-jerà daro ne tie, kurie atëjo atsëdëti darbo valan-das, bet atëjo ið paðaukimo”. Pasitenkinimaskarjera visø pirma suvokiamas kaip pasiten-kinimas darbu ir kasdienine darbine veikla. Ðissëkmingos karjeros aspektas glaudžiai susijæssu profesionalumo siekimu. Beveik visos tyrimedalyvavusios moterys teigë, kad labiausiaikarjerà lemia žmogaus profesinës (asmeninës)savybës. Taigi pasitenkinimas, kurá galimapasiekti, tikriausiai gali bûti pasiekiamaspasitelkiant strategijà, kurià siûlo Eleonora:“žiûrëk á viskà mëlynomis akimis”. Tai nusakouolø mokymàsi ir nuolatiná savæs tobulinimà.Kaip jau buvo minëta, daugelis moterø kalbëjoapie nuolatiná savæs tobulinimà, saviðvietà irsiekimà profesinës kvalifikacijos aukðtumø. Iðinterviu analizës matyti, kad mokymasis irmokslas (ypaè stažuotës užsienyje) buvo koky-binis moterø ðuolis á virðø ir vienas ið staigioskarjeros ramsèiø. Tai galima pamatyti iðRaimondos patirties:

“Raimonda: Aš ilgà laikà dirbau ne vadovaujanèiaspareigas, bet po to <…> tas mano mokymasis; buvotokia Kauno automatizacijos priemoniø gamykla, taiðioje gamykloje að pradëjau augti. Nuo paprastosekonomistës <…> aš paskui užëmiau planavimobiuro virðininkës pareigas - iki tos gamyklos uždarymo,sakykime. Tai buvo ilgas 18 metø kelias.I: Kas paskatino jûsø profesiná augimà: jûsø asmeni-nës savybës, jûsø iðsilavinimas, koks nors epizodas?Raimonda: Galbût žinot <...> nesakyèiau, be abejo,tai yra visà laikà žiniø siekimas. Ir kada tu kažkà žinai,tu stengiesi daugiau sužinoti, tu netgi tobulëji tamepaèiame darbe, nes darbe tobulëjimui ribø nëra. Irkai tu domiesi, atlieki savo darbà, kažkaip esi pastebi-mas žmogus; ir tai man padëjo turbût gyvenime,sakyèiau.” (iðtrauka ið interviu su Raimonda)

Valës patirtis taip pat labai panaði:

“<...> Aš supratau, kad buvimas Kanadoje tuos dumënesius, kai að iðvažiavau á Kanadà, labai daug kàpakeitë mano gyvenime. Að supratau labai daug naujødalykø. Að supratau, kad ið tikrøjø nesu, sakykime,jau tokia visiškai kvaila ir atsilikusi, <...> nesuprantuto, kà jie ten dësto, ir kà reikia dëstyti, ir kà reiktøkeisti. Na, žodžiu, tie 1992 m. mano gyvenime, kai aðten du mënesius pabuvau, jie pakeitë labai daug kà.Tai galbût leido man save ávertinti. Žinoma, kai aðgavau tà ávertinimà, toká apdovanojimà ið Kanadosuniversiteto. Tas irgi buvo labai malonu. Jie nedalinaten kiekvienam. Ir, grážus èia, að grážau kitokia. Taibuvo toks kokybinis ðuolis.” (Valë 50 m.)

Visa interviu medžiaga leidžia daryti iðvadà,kad moterys nëra linkusios “gudrauti”. Tokiosstrategijos, kai imamasi apgaulës, korupcijosarba pasinaudojimo pažástamais žmonëmis,buvo retas atvejis. Nors ir šiuos karjerosmetodus yra sunku nustatyti interviu metodu,taèiau keletas moterø prisipažino, kad ypaè savokarjeros pradžioje ásidarbinti padëjo pažástamiarba giminës. Ðtai kokia buvo Rimosásidarbinimo viename ið átakingiausiø laikraðèiøistorija: “Paprasèiausiai paskambinau vadovuiir pasakiau, kad noriu pas juos dirbti. Sakë, -„gerai, ateik”. Að já pažinojau, mes mokëmësparaleliai, kolûkyje net virëjø kurse buvau,cepelinus jam virdavau, mes buvom pažástami,að pusæ redakcijos pažinojau.” Kita vertus,“gudravimai” padeda ne tik dël to, bet irsiekiant užsibrëžtø tikslø, kurie gali bûtinaudingi karjeros plëtrai: “<...> dirbdamapagal paskyrimà að <...> ëjau pas ðvietimoskyriaus vedëjà, praðiau, kad man leistø stoti,nes bûtinai reikëjo pateikti sutikimà, kad maneatleidžia nuo sesijos; na, bet vis tiek að pasiekiausavo, að ástojau á neakivaizdines žurnalistikosstudijas ir po to tiesiogiai jau dirbau žurnalistinádarbà …” (Beata 40 m.).

Antroji strategija (anot vienos informantës,“iðsikovok sau erdvytæ, kur niekas tau nelips antgalvos”) yra susijusi su autonomija. Ði strategijasiûlo moterims siekti nepriklausomybës irdidesnës átakos ne pasitelkiant tiesioginækonfrontaci jà su galios struktûromis(biurokratija, vyrais, valdžia) organizacijose,bet ypatingo užsispyrimo ir pastangø dëka. Tai


86


Roma palygina su “musës zyzimu”, taèiau jisyra taip pat efektingas:

“R: <...> kai sakai moterišku balsu rimtà dalykà, joišklausoma vienaip, kai tà patá dalykà kartoja vyriðkasbalsas, jo išklausoma kitaip. Kai að atsistodavau kalbët,matydavau, kad jie klauso KAIP að kalbu. Tai yra, taiyra jø gyvenimo praskaidrinimas. Moteris atsistojokalbët, – oi, kaip malonu. Kà að kalbu ir kad tai, kà aðkalbu, yra racionalu, kad að esu aukðtojo mokslotyrinëtojas, o mes svarstom aukðtojo moksloreformavimo problemas, jie pradëjo girdëti tik pogero pusmeèio. Ir neretai tai, kà að sakydavau, juosnervindavo. Nes aš ne visada, ir toli gražu ne visada,sutikdavau su bendra nuomone. Moteriai skirtapritarti. O jeigu jinai nepritaria ir tai sako kaipmokslininkas, tai yra dirglu.I: Kaip pasireikðdavo tie jø nervai?R: Momentine prasme niekaip. <...> Tai labai dažnaitai bûdavo kaip ákyrios musës baidymas. Tu josneužmuði. Bet tu jà baidai. Tai toks, na, kaip pasakyt,“ai, jinai vël kalba”. Ir bûdavo taip, - praeina kieklaiko, jie užmirðta, kà að sakiau, bet jø mintyse taiužsifiksavo. Jø minèiø žemëlapis jau tai priëmë, jieperdirba tai kaip savo informacijà. Ir tada jie po kuriolaiko kalba tai, kà að sakiau, bet sako kaip savo. Aðdžiaugdavausi, kad mano mintys prigijo. Bet josnelikdavo mano mintimis. Pvz., visi užmirðo, kad buvosiûloma Lietuvoje dualinë aukðtojo mokslo sistema.Ir tik mano, va ðito, musës zyzimo, dëka mes turimebinarinæ, daug ðiuolaikiðkesnæ, sistemà.” (Iðtrauka iðinterviu su Roma.)

Treèioji strategi ja – “iðnaudok savomoteriðkumà ir nepasiduok vyriðko žaidimotaisyklëms”. Valë moteriðkumà ávardija kaipsavotiðkà ginklà: “Tai, kad aš esu moteris, man,pavyzdžiui, kelis kartus tikrai padëjo. Að esutikra. Að galbût per daug emociðkai sprendžiukai kuriuos klausimus, o vyrai pasimeta prieðtoká, sakykime, nuoðirdumà, atvirumà,emocionalumà. Ir tai yra savotiškas ginklas.”Nors kai kurios moterys teigë, kad norintpasiekti karjerà reikia iðmokti vyriðko žaidimotaisykliø, vis dëlto dauguma pripažino, kadmoteriðkumas yra efektinga strategija, kuriosneverta atsisakyti.

Vardijant kitas moterø paminëtas savybes,kurios reikalingos siekiant karjeros, reiktøpabrëžti bendravimo ágûdžius. Didžiojidauguma moterø pabrëžë, kad geri santykiaisu kolegomis, komandinis darbas, kurie yralabai svarbûs profesinëje veikloje, yra

efektyvesni tuomet, kai palaikomi geri santykiaisu kolegomis. Kalbëdama apie bendravimoágûdžius Valë patarë, kad jauniesiemsspecialistams “reikia iðkæsti vyresniøjø kolegøspaudimà, kol esi jaunas”. Rasa bandë átikinti,kad reikia “turëti lankstumo ir mokëti prieitiprie vadovø”. Kitos paðnekovës nurodëiniciatyvumà, veiklumà, savarankiðkumà,moralumà kaip esminius bruožus, kuriereikalingi moteriai siekiant karjeros.

Baigiamosios pastabos

Kokybinio tyrimo iðvados neturëtø bûtiapibendrinanèios ar kažkà labai konkretausteigianèios. Greièiau atvirkðèiai, indukcinëkokybinio metodo logika ir biografinë moterøkarjerø analizë pateikia daugiau klausimø neiatsakymø. Taèiau, kita vertus, ðis tyrimometodas leidžia ásigilinti á individualø atvejá,nustatyti tam tikrus idealius modelius, kuriegalbût pasitarnaus kuriant ir ágyvendinantkiekybinius moterø karjeros tyrimus ateityje.Vis dëlto norisi nusakyti keletà pagrindiniøpastabø. Kokybinë moterø biografijø analizëleidžia daryti iðvadà, kad moterø karjerossamprata yra nuolat kintanti ir priklausoma nuogyvenimo situaci jos ir aplinkybiø. Ypaèkarjeros samprata keièiasi studijø metais irprofesinës veiklos pradžioje. Atrodo, kadmoterims daug svarbesnë yra ne pozicinë, betprofesinë karjera. Kaip rodo interviu duomenys,moterims yra daug svarbiau save realizuoti,dirbti mëgstamà darbà ir bûti nepriklauso-moms, negu kæsti seksistiniø ir patriarchaliniøpažiûrø vyrø-vadovø priespaudà vardanaukðtesniø pareigø, didesnio atlyginimo arprestižinio darbo. Ðio tyrimo moterø gyvenimoistorijø analizë rodo, kad moterø karjeros keliopradžioje dominuoja nuolatinës arba lanksèioskarjeros sampratos modeliai, kuriuos vëliaupakeièia linearinës arba spiralinës karjerosmodeliai. Moterø karjeros strategijø analizëpateikë vienà, taèiau labai reikðmingà staigmenà– moterims vyriðki žaidimai ir vyriðki karjerossiekimo modeliai nëra priimtini. Moterys,siekdamos karjeros, naudojasi savo sukurtomismoteriškomis taisyklëmis, moteriðkumas – tai


87


ginklas kovoti su vyrø priespauda darbo rinkojeir kovoje dël paaukštinimo. Moteriškas karjerosdarymas yra tikriausiai vienas ið pagrindiniøsëkmingos karjeros receptø visoms moterims.

Moterø karjeros tyrinëjimai ateityje galëtøbûti nukreipti á moters darbinës veiklos analizæatsižvelgiant á, mano nuomone, tris svarbesniusaspektus. Pirma, moters karjeros planavimà irsprendimø priëmimo strategijas kaip svarbiusprofesinio rengimo komponentus. Antra, labaisvarbus aspektas nagrinëjant moterø karjerà,yra pasitenkinimas savo profesine veikla ir jopoveikis moters tolimesnës karjeros

perspektyvoms. Šioje srityje sociologai galëtøanalizuoti darbo aplinkos, darbo organizacijø,ir darbo kultûros poveiká moterø karjerai irkarjerai apskritai. Treèia, ne mažiau reikðmingatyrimø dalis turëtø bûti ir klausimas apiemoters karjeros integracijà á kitas gyvenimosferas. Pavyzdžiui, labai svarbia hipoteze galëtøbûti klausimas: ar bûtent tos moterys, kuriossëkmingai iðsprendžia lyties vaidmenøkonfliktus (susijusius visø pirma su ðeimos irdarbo suderinamumu), yra pajëgesnëskonkuruoti su vyrais karjeroje?

Literatûra:

Kuzmickaitë, Daiva (straipsnis rengiamas spaudai).“Tapatumo konstravimas vyrø karjeros istorijose”Matonytë, Irmina. 2002. “Politika ir moters karjera”.Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2002/2: 5-22.Europa ir mes. 2001. Matulionis, Arvydas ir Juknevièius,Stasys. (sud.). Vilnius: Gervelë.Kanopienë, Vida. 2000. “Užsiëmimø segregacija Lietuvosdarbo rinkoje”. Filosofija/ Sociologija 4: 57-64.Purvaneckas, Andrius, Purvaneckienë, Giedrë. 2001.Moterys Lietuvos visuomenëje: Palyginamoji tyrimø analizë.Vilnius: Danielius.Petkevièiûtë, Ni jolë. 2003. “Asmeninës karjerosprojektavimas ir vystymas globalizacijos kontekste”.Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos 7: 82-98.Reingardienë, Jolanta, Zdanevièius Arnas. 2003.“Moksleiviø vertybinës orientaci jos ir pasirengimaskarjerai”. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos 7: 98-109.

Rosenthal, G. 1993. “Reconstruction of Life Stories: Prin-ciples of Selection in Generating Stories for NarrativeBiographical Interviews”. In R. Josselson & A. Lieblich(Eds), The Narrative Study of Lives, London: Sage.Savicka, Aida. 2000. “Lietuvos gyventojø darbo vertybës1990-1999 metais”. Kultûrologija. 6 tomas: 252-277.Valackienë, Asta. 2001. Skirtingø kartø moterø profesinëkarjera: padëties ir požiûrio vertinimas Lietuvoje, Daktarësdisertaci ja (05S), Kaunas: Kauno technologi josuniversitetas.Valackienë, Asta. 2003. “Profesinæ karjerà sàlygojantysveiksniai: subjektyvus vertinimas”, Profesinis rengimas:tyrimai ir realijos 7: 110-128.Watson, T. J. (1995) Sociology, Work and Industry, Lon-don: Routledge.White, B, Cox C., Corper C. 1992. Women’s Career Devel-opment: A Study of High Flyers. Oxford: Blackwell.



88


Indrë Gajdosikienë

Oscar Lewis’ Culture of Poverty:Critique and Further Development

Santrauka

Straipsnyje aprašoma JAV antropologo Oscaro Lewiso “skurdo subkultûros” samprata, autoriauspasiûlyta XX a. ðeðtojo deðimtmeèio pabaigoje. Èia pateikiama ir šios sampratos kritika. Taip patapžvelgiami “skurdo kultûrà” mëginæ matuoti tyrimai. Skurde gyvenanèiø žmoniø elgesá traktuojantkaip prisitaikymà gyventi ilgalaikio skurdo sàlygomis, skurdo ir skurdo poveikio tyrimuose siûlomapasitelkti atitinkamus metodus.

Marksistiniø pažiûrø Lewisas “skurdo kultûrà” nusakë kaip neturtingiausiø sluoksniøprisitaikymà gyventi kapitalizmo sàlygomis, kai susiformuoja bûdingi “skurdo kultûros” bruožai irgyvenimo stilius. Visa tai yra perduodama ið kartos á kartà. Tam tikru laikotarpiu “skurdo kultûros”termino, sukëlusio karštas diskusijas dël paèios kultûros sampratos, atsisakë dauguma mokslininkødël abstraktumo, numanomo skurstanèiøjø kaltinimo bei nepakankamo teorinio pagrindimo. Taèiauterminas paplito, já perëmë politikai ir plaèioji visuomenë.

Dauguma straipsnyje nagrinëjamø tyrimø “skurdo kultûrà” matavo tik kaip nuostatas bei vertybesir taip prasilenkë su materialistiniu Lewisÿo “skurdo kultûros” traktavimu. Tyrëjø iðvados dviprasmës,tiek dël “skurdo kultûros” apibrëžimo miglotumo, tiek dël naudojamø tyrimo metodø. Aiðkesnisprisitaikymo gyventi skurde nagrinëjimo bûdas, ypaè kalbant apie skurdà kaip konsensà, galëtøbûti “idealistinis” kultûros kaip konsenso modelis, nes jis atskiria žmoniø màstymà nuo bruožø,elgesio ar gyvenimo bûdo. Taèiau besidomintiems skurdo klausimu tektø ðá metodà derinti su kitais,iðgaunanèiais “materialesnius” kintamuosius dydžius (jei bûtø norima plaèiau suprasti ir paaiškintiskurdo átakà).

Introduction

Although “culture” is the main concept andconcern of anthropology, there are many waysto interpret it, resulting in a variety of compe-ting definitions. One of the basic divisions inthe discussions about culture is that of distin-guishing culture as a process of adaptation andculture as shared ideas, or, as it is sometimesconceptualized, the difference of materialistand idealist approaches to culture.

The question of definitions of culture couldbe of special importance in the study of po-verty and its structural and individual causesand implications. In this article the works ofOscar Lewis, who was the first to popularizethe concept of the “culture of poverty,” will beexamined. This concept stimulated vivid dis-cussions about the matter in the scientific world.Lewis was frequently quoted, the methods and

the outcomes of his studies were criticized, andquestions about the use of the term “culture”were raised. In short, he was interpreted, mis-interpreted and reinterpreted.

Some of the most important critiques andinterpretations are overviewed here. Thefurther development of knowledge/ conceptua-lization about poverty and culture is consi-dered. In particular, the idealistic interpreta-tion of culture as related to poverty is dis-cussed.

Is There a Culture of Poverty?

My motivation to study this topic came fromthe years when I studied for the MSW degreein Kaunas, Lithuania. During my social workpractice, I learned that the poor often think

Kultûros sociologi ja

89


differently than a young social worker wouldexpect from her na�ve and orderly understan-ding of society. One quite typical example wasa case in which a social worker arranged amonthly allowance for a young single motherwith zero official income. After getting themoney, the woman immediately bought somegrilled chicken (a pretty fancy meal inLithuania) and took a taxi home in front of theeyes of the shocked social worker. The womanspent the money in a couple of days instead oftrying to ration it for the whole month, as thesocial worker had hoped. There were similarstories of people living in extreme poverty butbuying expensive household things if they gota chance, and being left without any money af-terwards. Unofficially, the social workerstalked about poor people having expectations,values, and behaviors different from others.However, the occasionally mentioned cultureof poverty concept of Oscar Lewis was treatedwith some dose of suspicion. Recently I wastold that one of the students, studying the is-sue of poverty for her master thesis, was fi-nally totally confused: “Some authors say itexists, and some deny it. How is it in reality?”

Lewis: Culture of Poverty vs.Poverty Per Se

Oscar Lewis introduced his idea of the “sub-culture of poverty” in 1958, at the InternationalCongress of Americanists in San Chose, CostaRica (Harvey and Reed 1996), and he latermentioned it in his book Five Families: Mexi-can Case Studies in the Culture of Poverty (1959).Although he said he meant a “sub-culture,”Lewis chose to use the term “culture” for con-venience, and the term got popular in this form,therefore I will use it in the same way. The lar-gest description of the developing concept wasgiven in his book La Vida (1966). Comparinghis study of 171 families in Mexico city withdata on slums collected by other scientists, andwith the descriptions in novels, Lewis “notedcertain persistent patterned associations oftraits among families with the lowest incomelevel and the least education” (Lewis 1970; x).

The following summary is drawn from Lewis’La Vida (1970; xlii-lii).

It seemed that there always were contradic-ting evaluations of the poor, expressed in pro-verbs, literature, and art. Some of these con-tradictions, according to Lewis, stem from thepower struggle of competing groups; others,however, derive from the failure to distinguishbetween poverty as such and the culture ofpoverty, and from the similar failure to distin-guish between individual and group (family,slum) differences. The cross-regional andcross-national similarities of some of the poorin family structure, interpersonal relationships,time orientation, spending patterns, and valuesystems show that it is an adaptation to certaincommon problems.

What are the problems and conditions fa-vorable for developing the culture of poverty?Lewis argues that they flow from an industrialcapitalist society with its inherent inequalities.Some of the characteristics of that are: wagelabor and production for profit, a high rate ofunemployment; underemployment for unskilledlabor; low wages; a failure to provide social,political, economic organization for the low-income population; bilateral kinship system; thevalues of the dominant class stressing the ac-cumulation of wealth and property, the possi-bility of upward mobility, and thrift; and bla-ming the poor for personal inadequacy.

“The way of life which develops among someof the poor under these conditions is the cul-ture of poverty. It… can be described in termsof some seventy interrelated social, economic,and psychological traits,” writes Lewis. Someof the characteristics Lewis mentioned are:

(1) The lack of effective participation and integrationof the poor in the major institutions of the largersociety. Poor people claim to have some of themiddle class values, but on the whole, they do notlive by them.

(2) Life of the poor is characterized by poor housingconditions, crowding, gregariousness, and a mini-mum of organization beyond the level of thenuclear and extended family. There are occasio-nally informal temporary groupings or voluntaryassociations within slums (for instance, gangs).

(3) Among some of the poor, characteristic is theabsence of childhood as a specifically prolonged


90


`

and protected stage in the lifecycle, as well as earlyinitiation into sex, free unions or consensual mar-riages. There is also a trend toward female-cen-tered family.

(4) Some other traits include strong feeling of mar-ginality, helplessness, dependence, and inferio-rity.

These characteristics, or traits, fall into clus-ters and are functionally related within eachcluster. There are also many inter-cluster rela-tionships. Traits, taken individually, are notrepresentative of the culture of poverty, buttheir pattern, their conjunction is. The relation-ships between traits may vary from society tosociety, from family to family. Briefly, “theculture of poverty is both an adaptation and areaction of the poor to their marginal positionin a class-stratified, highly individuated, capi-talistic society.” But it is not just an adapta-tion. “Once it comes into existence, it tends toperpetuate itself from generation to generationbecause of its effect on children. By the timeslum children are six or seven years old, theyusually have absorbed the basic values and at-titudes of their subculture and are not psycho-logically geared to take full advantage of chan-ging conditions or increased opportunitieswhich may occur in their lifetime.”

Therefore, to end a poverty situation doesnot mean to end the culture of poverty. In otherwords, even if the situation of poverty changes,people do not loose quickly the behavior whichwas adaptive for their previous situation forlong years.

On the other hand, Lewis notes that not allthe people living in poverty develop this cul-ture of poverty. He gives several examples:preliterate peoples did not develop the cultureof poverty because the societies were not asstratified. Low castes in India did not developit because of other organizations in society thatgive them certain power. The Jews of EasternEurope did not, because of their tradition ofliteracy and religiousness (although RobertCherry finds evidence of the opposite, citingthe dissertation of Wirth (1927), where Rus-sian Jews were described as inferior to earlierGerman Jewish immigrants (Cherry 1995;1123). And, finally, another somewhat contro-versial example of socialist countries, namely,

Cuba, is given – where Lewis found people li-ving in poverty, but not having the despair andapathy common to the culture of poverty.

Talking about the future of the culture ofpoverty, Lewis saw it differently in countrieswhere great vs. small segments of the popula-tions live in it. In countries where the cultureof poverty is not widespread, the solutions of-fered by social workers and social planners areto raise slowly the standard of living of thispopulation and gradually incorporate it into themiddle class. For underdeveloped countrieswhere those living in the culture of povertyconstitute large masses, the revolutionary so-lution might seem appropriate.

In sum, Lewis described the culture of po-verty as a way of life, a combination of certaintraits, passed through generations. It is an adap-tation to poverty, to “being at the bottom” inan industrializing/-ed capitalist society, butperpetuating itself once started. It crosses na-tional and ethnical boundaries, but has a dif-ferent flavor in different situations. His cultureof poverty model, being “grounded in what to-day is called ‘Marxist humanism’” (Harvey andReed 1996: 485), was intended to argue againstthe racial, national, and regional discriminatoryexplanations. However, discrimination was oneof the things Lewis was criticized for later. Itis interesting to note that it was not his ideaabout the culture of poverty, but his develop-ment of new methods of family ethnographythat Lewis considered his most important work.The culture of poverty idea was proposed as“simply a challenging hypothesis which shouldbe widely tested by empirical research” (Lewisin Berndt 1969; 191).

Critique

Wide ranging discussions and criticisms ofLewis’ work were most common in the 60’s andthe 70’s but continue until quite recently. Someof the most important criticisms are consi-dered below.

Problematic Methodology and Style of Writing.Some critics point to problems with the sam-pling in La Vida, arguing that this distorts the


91


picture of Puerto Rican poverty (Opler 1968;451). Yet, probably a more significant criticismis that Lewis data and his conclusions do notmatch. For example, Valentine comments:“Thus does Lewis attempt to move back andforth from individual to family to culture. Theattempt is not altogether successful. The tran-sitions, connections, and interrelations amongthe different levels of analysis are never entirelyclear” (1968; 51). Valentine also criticizes theway Lewis’ findings are presented: a short in-troduction by the author is followed by mere“transcriptions of testimony” of the informantsafterwards, without the narrator commentingon them. This looked like raw data for Valen-tine. Similarly, Lewis was taken to task for notadequately contextualizing the life stories hepresented, so that “any connection to politicaleconomy or broader social conditions was com-pletely obscured” (O’Conor 2001; 120). Somemisunderstandings arose from the way Lewisgeneralized about things in a broad manner.For example, both in Five Families: MexicanCase Studies of the Culture of Poverty, and LaVida, not all of the described families and notall members of the families would represent theculture of poverty. That seemed “self-evident”for Lewis himself, but the descriptions confusethe readers, and instead of trying to distinguishwhere the described people are in the con-tinuum “culture of poverty – working class –middle class,” the readers end up making thesame generalizing assumption that Lewiswarned against: equating poverty with the cul-ture of poverty.

One more problem was mentioned: it wouldbe hard to operationalize most of the traitsmentioned by Lewis, and therefore it is quitedifficult to do a research about the culture ofpoverty.

The Culture of Poverty is Only Negative. Al-though Lewis stressed that the culture of po-verty is adaptive, as helping the poor to sur-vive in their circumstances, he was criticizedfor writing about it in largely negative terms.Therefore, to some authors the very conceptof culture seemed an inappropriate usage: “un-til some positive aspects of the culture of the

poor are established, the use of the term ‘cul-ture’ remains open to a question. To apply it toan entity which in fact represents ‘poverty ofculture’ betrays the basic presumptions of cul-ture theory” (Kochar in Berndt 1969; 188).Lewis himself, however, did not think aboutculture as being just “high,” or “good.” He alsotried to come up with the positive, adaptive sidesof the culture of poverty, such as low aspira-tion level being helpful in reducing frustration,or short-range hedonism making spontaneityand enjoyment possible. However, he also re-cognized, that the culture of poverty “is a thin,relatively superficial culture” (Lewis 1970; 78).Because of the suffering among those who livein it, and because of their increasing help-lessness and isolation he was indeed thinkingabout eliminating both poverty and the cultureof poverty.

The Concept Blames the Poor for Their Con-dition. A critique related to the previous one isthat the concept itself had negative implicationsabout poor people, despite Lewis’ stated viewthat his notion of “culture” should stress thedignity and worth of the poor. That was espe-cially true when the concept gained popularity,started to be used in politics, and peoplestopped looking at its origins. Again, Valen-tine discusses the whole “prehistory” of the ideathat the poor have certain self-perpetuatingtraits and that certain doctrines interpret theirsocial position and deprivation as resulting frominternal deficiencies. He depicts E. FranklinFrazier, Nathan Glazer, and Daniel P.Moynihan writing in this “pejorative tradition,”especially about black families, and interpretsLewis as following, maybe unconsciously, thatline of thought, especially when he writes aboutpolicy questions. Moreover, Valentine inter-prets the “culture of poverty” and “lower-classculture” as “twin concepts” (1968; 76). Nowonder Lewis later wrote: “…I find Valentine’sbook tendentious, self-righteous, pedestrian,and downright irresponsible in its distortion ofthe views of others” (in Berndt 1969; 189).

In a similar fashion, Leacock writes: “Thefact is that, through the ‘culture of poverty’ andsimilar notions, the nineteenth-century argu-


92


ment that the poor are poor through their ownlack of ability and initiative, has reentered thescene in a new form, well decked out with scien-tific jargon” (1971; 10-11). Others also noticedthat the description of a culture of poverty isnot only consistently negative, and reflectsmiddle-class values, but that “the actual termsused to describe the attributes are value-laden”(Eames and Goode 1970; 481).

Culture of Poverty Equals/Blames Black Cul-ture. Racial explanations of poverty have a longpast and always bear the implication of geneticinferiority. One reason for this is that peopleof color have long comprised a large part ofthe families living in poverty in the U.S.(Murry, Smith, and Hill 2001; 911). At the timewhen Lewis’ work was being published, thepolicies of the “War on Poverty” were directedmostly to the U.S. blacks, helping to link theconcepts of “black” and “poor” together andthus contributing to the racialization of po-verty. No wonder curiosity rose about how todisentangle the knot of race, poverty, and cul-ture. Although Lewis was writing about theculture of poverty as a phenomenon crossingnational and ethnic boundaries and Mexicanshe was studying were not at all an ethnic mi-nority in their country, the concept itself be-came largely associated with racial explanationsbecause of the above-mentioned reasons, andconsecutively criticized.

One of the recent research attempts was toexamine (1) whether impoverished personsthink consistently with the “culture of poverty”description, and (2) whether the attitudes to-ward employment, family values, and welfarediffer in blacks and whites (Jones and Luo1999; 439). The authors found little evidenceof difference in value systems of poor and non-poor individuals and they did not find strongevidence “of a coherent “black culture,” as re-flected in attitudes.” Race and poverty statusput together, important differences appear ac-cording to the poverty status. The authors con-clude that the roles of changing economic cir-cumstances and income inequality aredownplayed, making race the most salient fea-ture.

Concept of Culture/ Subculture not clear. Onemore criticism of the culture of poverty con-cept is that the subculture concept came fromsociology and was never adequately concep-tualized in anthropology. Lewis also did not tryto solve that problem. On the other hand, the“culture of poverty” issue raises a lot of ques-tions about culture itself. What about the geo-graphical location of culture, if we understandit in the sense Lewis proposes? In other words,what should a researcher study if he wants tostudy the culture of poverty? He cannot juststudy slums, because people there belong tohigher as well as to lower classes (Eames andGoode 1970; 480). In a similar way, Kochartalks about the other multiple ways of concep-tualizing subculture, like castes, regions, reli-gions, rural-urban differences, tribes, andclasses in India, and wonders: if there are poorin all of these levels, what is it that they are asubculture of? (in Berndt 1969; 188)

It also seems that some of Lewis’ critics usedefinitions of culture that are different fromthe definition Lewis provided. For instance,Valentine was criticized later that he under-stands culture just as “a system of strongly heldvalues passed on by formal instruction,” whichis much more narrow then the system of traitsand way of life, as understood by Lewis(Hannerz in Berndt 1969; 186). Likewise, someauthors applauded the use of concept of cul-ture as a mechanism for adaptation, because itis the approach of cultural ecology (Eames andGoode 1970; 479). Others were skeptical aboutthe appropriateness of the concept of culturein the circumstances of poverty because of thesame reason: that the “way of life” starts as anadaptation to very oppressive circumstances(Valentine 1968; 114). This point was pro-bably most exactly summed up by PeterTownsend. Defining a sub-culture as a systemof values, beliefs and institutions, “positivelyestablished and upheld,” and in variance withthe majority in the society, he argues that dis-organization, instability, fatalism, and inferio-rity are neither approved nor self-perpetuated.Statistical prevalence of these conditions isanother thing, but it would be not consistent


93


to call it culture, when the members of it donot accept its supposed values (1979; 69).

Research about the Culture of Poverty

In the several reports that I could find theauthors had to deal with the problems men-tioned before: definition of the culture of po-verty, location of the population with the cul-ture of poverty, the most essential traits andclusters of traits important to measure, and theself-report techniques. As concerns the defi-nition, if a researcher would treat Lewis’ defi-nition seriously, s/he would have to measure“a way of life,” which includes behavior, andnot only attitudes of the poor: Lewis warnedthat those having the culture of poverty claimthe middle class values as theirs, but behavedifferently. However, the researchers mostlyuse self-report techniques to get their results.It is logical that the way of living is in someway reflected in the attitudes people hold, butthe conscious or verbally expressed understan-dings were only part of the definition of cul-ture of poverty as understood by Lewis.

David Miller tried to see if there is cultureof poverty in the rural impoverished areas ofthe Deep South. He came to the conclusionthat for Lewis, the main factor that separatespeople with the culture of poverty from the restis their degree of social participation. Then helisted variables that could be related to socialparticipation: race, membership in voluntaryassociations, occupational prestige (income andeducation related to the latter), age, maritalstatus, religious affiliation, and urban or ruralresidency. The researcher did a secondary dataanalysis of impoverished households of onecounty in Mississippi. He categorized thescores of participation (both formal and infor-mal participation together) into high, mo-derate and low, and used these as a dependentvariable. He then looked how the dependentvariable is related to age, education of parentsand children, income, potential geographic mo-bility (i.e., do the people think they would moveto another community), distance childrenmoved away and whether the house is rented

or owned. All the relationships between theoutcome and independent variables were insig-nificant except between the participation levelof the household head and the level of educa-tion of his adult children, as well as betweenthe level of participation and the distance chil-dren moved away from home. Among the limi-tations of the study, the small sample size andthe secondary nature of the data analyzed arementioned. The author concludes that there issome evidence of the culture of poverty in therural South of the U.S. (Miller 1976).

An overview of the culture of poverty re-search is given by S. M. Miller in a review ofthe book Poverty and Public Policy (1980), edi-ted by V. Covello. The reviewer groups the les-sons learned from the poverty experience un-der two categories: lessons about poverty re-search and lessons about poverty policy. In thefirst, the poverty research section, he lists se-veral methodological flaws. Among them areproblems of inadequate data, of too narrowtheoretical perspectives (talking just aboutcauses and missing the processes), of confu-sing personal attributes with social and eco-nomic causes and of bias toward individuali-zing explanations in general, and of researchbeing shaped and distorted by the interests ofpolicy makers. The description of lessons frompoverty policy include: critique of the measuresof well-being as being not flexible and not sen-sitive to the societal expectations; critique ofthe culture of poverty orientation because it isdiscredited intellectually; critique of concen-trating just on the poor and leaving out thedominant ideology; critique of political orien-tation being based not on the universalisticmodel (everyone is eligible to social support),but rather on a residual model (social supportis restricted to populations in certain condi-tions, therefore creating an atmosphere ofblaming the individual); and more.

The quite recent Jones and Luo’s study, al-ready cited in this paper, mentions other “mind-sets” (compared to what Miller used in his re-search about the rural South) proposed in theliterature, which distinguish some of the poorfrom the mainstream society. These are: lack


94


of work ethic, improper family values, and anethic of dependency. The authors discuss theempirical evidence from research, found abouteach of the statements. In the research reportsthey find that poor people do possess workethic. On the other hand, there is some evi-dence that with the worsening personal eco-nomical conditions people become less moti-vated and less oriented to the future. There-fore, this type of motivation develops as a re-sult of economic conditions. The researchabout family values that the authors cite showsthat often there is no difference in family va-lues across social classes, and that there is somevariance in the family values related to race.Similarly, there is no support of the hypothesisthat welfare use leads individuals to desire wel-fare dependency. Jones and Luo then did a se-condary data analysis, using longitudinal datafrom the General Social Survey. The research-ers used eight items as dependent variables:three to measure work ethic, three to measurefamily values, and two to measure ethic of de-pendency. Independent variables were povertystatus, race, residency, region, unemployment,and religiosity, with age, education, and gen-der as control variables. The authors rejectedthe culture of poverty hypothesis in six of theeight equations, furthermore, one of the twowas found to be race-specific. Therefore theyconclude that there is little support for the tra-ditional culture of poverty arguments (Jonesand Luo 1999).

In short, there has been a storm of reactionsto the concept of culture of poverty in the scien-tific literature; but it was also widely used and misu-sed in the popular literature and in politics. Becau-se of the weight of those critiques and becauseof its many negative implications, the concepthas largely been abandoned.

Further Development. “Culture of Poverty”vs. “Underclass”

The anthropological concept of culture wasmore and more changed by the sociological/economical language of class/ underclass.Michael Morris discusses this shift in public

language, and finds that there is an ideologicalbasis for preferences in use of some conceptsrather than others. As with the culture con-cept, there is no clear consensus about themeaning of underclass. However, one of themeanings is that “the underclass represents asegment of the poor who are not only economi-cally deprived, but who manifest a distinctiveset of values, attitudes, beliefs, norms, and be-haviors as well” (1989; 125). Obviously, “theculture of poverty” and the “underclass” arecomparable. Moreover, there is a disagreementin how much structural or sub-cultural expla-nation the concepts imply. The widespread useof the underclass concept began with WilliamJulius Wilson’s book The Declining Significanceof Race (1978). Since then it has become moreand more popular, and Morris mentioned se-veral reasons for that (1989; 128-131). First,“underclass” is a more neutral term. It is lessdemeaning to the poor people, and lacks thenormative preferences in lifestyle, than the“culture of poverty.” Second, it does not de-pict the poor in general, but only one subgroup.Third, as most of the scholarly analysis of po-verty appears to be in sociology and economy,the “underclass” concept better fits the socio-logical frameworks focused on class-basedstratification systems. This also means it bet-ter fits the structural explanation of poverty.Finally, it fits the “spirit of the times” better:for the conservatives the understanding thatjust a small segment of the lower class has someproblems is comforting, it means no bigger re-structuring of society in order to change theredistribution system would be necessary.

There is a criticism nowadays, that theunderclass concept, also originating from theMarxist tradition, “needs to be informed by abetter theory” because the Marxist tradition isnot capable of analyzing the contemporary so-ciety appropriately (Goldthorpe 2000; 1572).

Culture as Consensus: is the Link withPoverty Possible?

An opposite to the materialistic definitionsof culture is the idea of culture as shared and


95


learned ideas, developed by cognitive anthro-pologists. One of the most popular techniquesto measure the degree of sharedness of a cul-tural aspect (called “domain”) is the culturalconsensus model developed by K. Romney,W. Batchelder and S. Weller (Romney, Weller,and Batchelder 1986; Weller and Romney1988). The model is based on the assumptionthat culture patterns (subsystems of culture re-lated to one aspect of culture) have an associa-ted semantic domain. Knowledge about the do-main can be inferred from consensus about itsconstituents. Research using the cultural con-sensus model consists of: defining the domainproperly, free listing to elicit the items of thedomain, and pile-sorting and ranking to under-stand the dimensions of the domain. Resear-chers treat informants’ statements as probabi-listic: they might be correct and not, depen-ding on how knowledgeable the respondent isabout the issue. The cultural consensus modelallows defining an “answer key” (the culturally“correct” answer to a question, i.e. the answerthat most people agree about); measuring eachinformant’s cultural competence (the propor-tion of items the informant shared with others);and seeing if informants were from a singleculture (if their answers fit a single factor).

What is the evidence of the poor having adifferent culture from others, as measured bythis method? Several research examples fromBrazil, where the sample was carefully selectedfrom four socioeconomic strata in RibeiraoPreto, prove rather the opposite. For instance,there was enough evidence to suggest that thecitizens of Ribeirao Preto have common cul-tural models of lifestyle, and of social support,which was “surprising given the wide range ofeconomic status sampled” (Dressler and DosSantos 2000; 310). The finding is consistentwith the other research mentioned, where thepoor do not differ in their values from the bet-ter-off part of society. It is also consistent withwhat Lewis himself was writing; however, hestressed that the poor behave differently fromwhat they say. The explanation of behavior can-

not be found within the boundaries of the modelof cultural consensus, because culture is un-derstood as shared ideas; therefore, in orderto connect culture as consensus to the widercontext of deprivation and poverty, and theiroutcomes, some additional measures are ne-cessary. For example, in the above-mentionedstudy Dressler and Dos Santos not only mea-sure cultural consonance, but also take mea-sures of perceived stress, and of blood pres-sure, as a health outcome. Analyzing the mea-sure of lifestyle incongruity the authors foundthat instead of living beyond their means, thepeople of low income have difficulty in main-taining the very basic lifestyle, which createsstress and results in worse health outcomes.

Similarly, one could adopt Peter Townsend’sdefinition of poverty that is both materialisticand idealistic. “Poverty,” he writes, “is the lackof the resources necessary to permit participa-tion in the activities, customs and diets com-monly approved by society” (1979; 88). Thiswould mean that first the cultural consensusabout the style of living that is approved by asociety has to be measured, and then the re-sources available to a specific person have tobe assessed. Contrary to Lewis, Townsend listsa variety of sources of possible inequalities, notonly the cash income from wages. They includeassets, private income in kind, employmentbenefits, etc. In addition to measuring poverty,measuring effects of poverty, like health orpsychological and other consequences, can beemployed.

Briefly, Lewis’ culture of poverty idea is al-most impossible to study because of the vague-ness of the definition. Cultural consensus, onthe other hand, could be a helpful method indoing research about poverty and its impact,even more so when poverty is defined as beinga social consensus. However, as a method it islimited by its idealistic assumptions. Thereforemore “materialistic” variables have to be em-ployed if one wants to assess the issue of po-verty holistically, as Lewis tried.


96


Summary

In this article the concept of the culture of povertyas defined by Oscar Lewis, and its critique was re-viewed, and methodologies for exploring adaptationto poverty suggested. Lewis described the culture ofpoverty as a way of life, clusters of traits of some ofpoor people, that develop as an adaptation to living inpoverty in a capitalist society, and from then are passedthrough generations. Lewis came to this idea from hisMarxist background. The wording of the concept, how-ever, was not very successful, as reflected by the num-ber of misunderstandings and criticisms. Some of them,though, rise from a different understanding of culture.The theory behind the Lewis’ concept was not deve-loped well. The concept soon gained popularity amongpoliticians and wider audience, but was largely dis-carded in the intellectual circles. The researchers, who

tried to check the culture of poverty hypotheses, alsocame to ambiguous conclusions. It was partly due tothe vagueness of the definition of the concept, andpartly because of the research methods used.

The idealistic model of culture as consensus, be-cause of the separation of “what is in the mind” vs.traits, behaviors, way of life etc., could be a clearer wayto understand and analyze some of the poverty issues,especially when poverty is defined by consensus. How-ever, for those interested in the issue of poverty, itwould require a connection with other, more “mate-rialist” variables in order to understand and explainthe issue more fully: the idea of adaptation to the long-term deprivations can help to understand the behaviorof people living in poverty better.

Bibliography:

Berndt, C.H. 1969. [and others. Reviews of] ‘Culture andpoverty: critique and counter-proposals by Charles A. Valen-tine’ [with reply], Current anthropology 10 (2-3): 181-201.Cherry, Robert. 1995. ‘The Culture-of-Poverty Thesis andAfrican Americans: the Work of Gunnar Myrdal andOther Institutionalists’, Journal of economic issues 29 (4):1119-1132.Dressler, William W., and Dos Santos, Jose Ernesto. 2000.‘Social and Cultural Dimensions of Hypertension in Bra-zil: A Review’, Cad. Saude Publica 16 (2): 303-315.Eames, E., Goode, J. 1970. ‘On Lewis’ culture of povertyconcept’ [bibliogr.], Current anthropology 11 (4-5): 479-482.Goldthorpe, John H. (2000). ‘Rent, Class Conflict, andClass Structure: A Commentary on Sorensen’, AmericanJournal of Sociology 105 (6): 1572-1582.Harvey, David, and Michael H. Reed. 1996. ‘The Cultureof Poverty: an Ideological Analysis’, Sociological Perspec-tives 39 (4): 465-496.Jones, Rachel K., and Luo, Ye. 1999. ‘The Culture ofPoverty and African-American Culture: an EmpiricalAssessment’. Sociological Perspectives 42 (3): 439-445.Leacock, Eleanor Burke. 1971. The Culture of Poverty: aCritique. New York: Simon and Schuster.Lewis, Oscar. 1966. La Vida: a Puerto Rican Family in theCulture of Poverty. New York: Random House.Lewis, Oscar. 1970. Anthropological Essays. New York:Random House.Miller, David B. 1976. ‘A Partial Test of Oscar Lewis’s

Culture of Poverty in Rural America’, Current Anthropo-logy 17 (4): 720-723.Miller, S.M. 1982. ‘The Culture of Poverty Research’,Contemporary Sociology 11 (5): 506-509.Morris, Michael. 1989. ‘From the Culture of poverty tothe Underclass: an Analysis of a Shift in Public Language’,The American Sociologist 20 (2): 123-133.Murry, V. McBride, Emelie Ph. Smith, and Nancy E. Hill.2001. ‘Race, Ethnicity, and Culture in Studies of Familiesin Context’, Journal of Marriage and Family 63(4): 911-915.O’Conor, Alice. 2001. Poverty Knowledge: Social Science, So-cial Policy and the Poor in the Twentieth-century U.S. History.Princeton and Oxford: Princeton University press.Romney, Kimbal A., Weller, Susan C., Batchelder, WilliamH. 1986. ‘Culture as Consensus: a Theory of Culture andInformant Accuracy’, American Anthropologist 88: 313-338.Townsend, Peter. 1979. Poverty in the United Kingdom: aSurvey of Household Resources and Standards of Living.Berkeley: University of California Press.Valentine, Charles A. 1968. Culture and Poverty: Critiqueand Counter Proposals. Chicago, London: The Universityof Chicago press.Opler, Marvin K., and Erlich, Vera S. 1986. ‘On Lewis’“Culture of Poverty”’, Current Anthropology 9 (5): 451-452.Weller, Susan C., and Romney, Kimball A. 1988. ‘Sys-tematic Data Collection’. in John van Maanan (ed.) Quali-tative Research Methods, volume 10. Newbury Park: SagePublications.



97


Straipsnyje pateikiamos sociologinës ir demografinës teorijos, kuriose ðeimos kûrimas siejamassu ðeimos interesais, siekianèiais išsaugoti socialiná statusà ir perduoti já ateinanèioms kartoms.Straipsnyje aptariami ðios elgsenos kontrolës bûdai ikimoderniose visuomenëse. Taip pat svarstomosðeimos kûrimo strategijos moderniose visuomenëse, kur svarbiausià reikðmæ ágyja individualumoprincipas, o ðeimos kûrimas tampa individualios saviraiðkos segmentu. Apibendrinant teigiama,kad socialiniø sluoksniø matrimonialinës ir prokreacinës elgsenos strategijos nuolatos kinta; draugepertvarkomi ðeimos ir bendruomenës dominavimo individui modeliai žymiai didesná dëmesá skiriantindividø pasirinkimui ir ðio pasirinkimo toleravimui.

Raktažodžiai: socialiniai sluoksniai, matrimonialinë ir prokreacinë elgsena, habitus

Vida Èesnuitytë

Socialiniø sluoksniø matrimonialinës ir prokreacinëselgsenos strategijos: bruožai ir jø kaita

Santrauka

Ávadas

Ðeimos kûrimas nuo seno susijæs ne tik sugiminës pratæsimu, darbingø ðeimos nariøreprodukavimu, bet ir su palikimo bei ðeimossocialinës ekonominës padëties iðsaugojimu(Bourdieu 1976; Becker 1981). Tad ðeimoskûrimo strategijose paprastai turima omenyjene ðiaip partnerystë. Sàmoningai arbanesàmoningai siekiama ,,sëkmingø vedybø“,tikintis maksimizuoti sëkmæ arba minimizuotinuostolius (dažniausiai ekonominius irsimbolinius). Atitinkamai skirtingiemssocialiniams sluoksniams buvo bûdingi skirtingiðeimos kûrimo sprendimai: ðeimos kûrimoamžius, partnerystës sudarymo formos,tinkamo partnerio pa(si)rinkimas ir kt.Kiekvienu atveju strategijos buvo pasirenkamosvadovaujantis atitinkamø kapitalø, ypaèmaterialaus ir simbolinio, palikimo verte. Tadnuo seno vedybos buvo pageidaujamos tarpjaunuoliø ið ðeimø su panaðia turtine padëtimi.Vedyboms tarp jaunuoliø ið turtiniu požiûriunelygiø ðeimø galiojo specialios strategijos.Ilgainiui, siekiant paremti atitinkamus ðeimoskûrimo modelius, susikûrë socialinës kontrolësmechanizmai, kuriø buvo paisoma, tikintis, kadtokia tvarka garantuos laimingà gyvenimàvisiems visuomenës nariams.

XX a. antroje pusëje iðsivysèiusios Vakarøðalys pasiekë gerovës lygmená, kuris suteikëdaugiau teisiø ir galimybiø pasiekti visuomenëjeegzistuojanèias gërybes kiekvienam visuomenësnariui. Ralfo Dahrendorfo žodžiais tariant,“ásitvirtino konfliktas be revoliuci jos”(Dahrendorf 1996; 165-173). Susidarëpalankesnës galimybës iðsivysèiusiø visuomeniønariø socialiniam mobilumui, nepriklausomainuo jø socialinës kilmës. Galiausiai pakitotradici jose bei socialinëse normoseinternalizuotas ir ið kartos á kartà perduodamassocialiniø sluoksniø gyvenimo bûdas. Ávairiøsocialiniø sluoksniø atstovø individualisaviraiðka ágavo naujø bruožø - ji vis dažniaurealizuojama už ðeimos ribø, ypaè svarbusvaidmuo tenka darbo karjerai bei išsilavinimui.Drauge mažëja individuali priklausomybë nuoðeimos. Susidaro aplinkybës, skatinanèiosðeimos instituto, ðeimos kûrimo ir palaikymostrategijø pokyèius.

Šiame straipsnyje pateikiamos demografinësir sociologinës teorijos, matrimonialinës irprokreacinës elgsenos transformaci jassiejanèios su visos socialinës sistemos beisocialiniø sluoksniø gyvenimo bûdo (stiliaus)pokyèiais.


98


Habitus átaka socialiniø sluoksniøelgsenos strategijoms

Sociologinës bei demografinës teori josremiasi prielaida, kad kasdieniame gyvenimežmogus renkasi racionaliai. Individas renkasisprendimus, optimaliai atitinkanèius jopreferenci jas (Coleman 1990; Hedstrõm1996). Taèiau, remiantis sociologo PierreBourdieu suformuluota habitus teori ja,individo sprendimus lemia istoriðkai susiklostæir ilgainiui internalizuoti ryðiai, iðoriðkaiaptinkami vertinimo ir veikimo formose(Bourdieu 1998). Iðorinës struktûrosinternalizuojamos taip, kad praktinislogiškumas darosi nesàmoningas, pasàmoningasir priklauso nuo individo padëties socialinëjehierarchijoje.

Individualias padëtis socialinëje struktûrojeapibûdina iðtekliø, Bourdieu vadinamøkapitalais, valdymas. Kasdieniame gyvenimeindividas gali disponuoti ekonominiais,kultûriniais, socialiniais ir simboliniaiskapitalais. Prigimtis, talentai, ávairûs pradiniaikapitalai gyvenimo kelyje gali virstiekonominiais, kultûriniais, kitais kapitalais.Individo, jo tëvø ir protëviø kiekvienos rûðieskapitalo kiekis ir sudëtis bei jø kitimas laikelemia individo socialinæ trajektorijà, kuri galikilti, leistis arba išlikti tolygi (Bourdieu 1992;Bourdieu 1998). Be to, kapitalø valdymasapibûdina ne tik priklausomybæ socialineiklasei, bet ir strategi jas, kurios gali bûtipanaudotos turimiems kapitalams apsaugoti beinaujiems ágyti.

Kapitalø kiekiai riboti, todël visuomenësedël jø neiðvengiamai vyksta nuolatinë kova.Ilgainiui susiklosto ir yra palaikomos atitinkamøsocialiniø sluoksniø elgsenos strategijos, skirtosesamo socialinio statuso iðsaugojimui arbaaukðtesnio ági jimui. Ðiuolaikinëseiðsivysèiusiose visuomenëse svarbiausiosstrategijos paprastai susijusios su darbu iriðsilavinimu, kadangi aukðtesnës kvalifikacijossuteikia didesnes galimybes dirbtikvalifikuotesná darbà, gauti didesnes pajamas,užimti siekiamà padëtá visuomenëje. Kitavertus, neretai kiti oficialiai deklaruojami tikslai

taip pat yra užslaptinta priemonë atitinkamamsocialiniam statusui pasiekti. Tai gali bûtielgsenos modeliai bet kurioje kasdieniogyvenimo srityje - dalyvavimas tam tikrospolitinës partijos veikloje, religinë praktika,naudojimasis kreditais, aprangos stilius,mitybos áproèiai, ðeimos kûrimas ir daugeliskitø. Praktikuodamas vienà ar kità elgsenosmodelá kasdieniame gyvenime individas tarsideklaruoja savo priklausomybæ tam tikramsocialiniam sluoksniui. Taigi habitus verèiaindividus, suinteresuotus iðlaikyti ágimtà arbapasiektà socialiná statusà, laikytis socialinástatusà atitinkanèiø socialiniø normø, jaspuoselëti ir perduoti ið kartos á kartàsàmoningai arba nesàmoningai kopijuojantesamas bei kuriant naujas strategijas (Bourdieu1998).

Bourdieu žodžiais tariant, habitus yra,,strategijà generuojantis principas, leidžiantisagentams prisitaikyti prie esamø ir kintanèiøsàlygø’’ (Bourdieu 1992; 18-19). Kintanèiojesistemoje habitus internalizuoja praeitiespatirtis, momentines gyvenimo bûdo apraiðkasir jas išreiškia vertinimuose bei veiksmuose,paremdamas susiklosèiusià socialinæ struktûrà.Kilus konfliktui, formuojasi naujas habitus kaipnaujas gyvenimo bûdas, kuris garantuojakapitalø, tuo paèiu socialinio statuso,iðsaugojimà individualiame lygmenyje irsocialinës struktûros palaikymà makrolygmenyje (Bourdieu 1992; Bourdieu 1998).

Ðeimos kûrimo strategijos istorinëjeVakarø Europoje

Demografijoje žinoma Thomo RobertoMalthuso teorija (1798) teigia, kad gyventojøskaièiaus augimà reguliuoja ,,pozityviojikontrolë’’ - karai, badas, kiti panaðûs veiksniaiir ,,prevencinë kontrolë“, t.y. vedybøatidëjimas, sàmoninga viengungystë irbevaikystë, kita matrimonialinë ir prokreacinëelgsena. Tai yra egzistuoja dvi viena kitàátakojanèios socialiniø parametrø sistemos.,,Pozityviosios kontrolës’’ veiksniai veikiažmoniø matrimonialinës ir prokreacinëselgsenos - ,,prevencinës kontrolës“ -


99


pasirinkimus, kurie savo ruožtu átakoja,,pozityviosios kontrolës’’ sistemos parametrus.Ðiø sistemø sàveika vyksta taip, kad trumpameperiode akivaizdžiai matomi socialiniøparametrø nukrypimai nuo áprastø tendencijø,taèiau ilgame periode svyravimai iðsilygina.Tarkime, iki 1850 m. Vakarø Europojefiksuotas vedybø skaièiaus mažëjimas. Dëlatidëtø arba nelegitimizuotø vedybø dalisgyventojø nepanaudojo savo reprodukciniøgalimybiø. Liko vadinamosios ,,ekologinësniðos’’, kurios naujai kartai sudarë galimybesvedyboms jaunëti, didinti vedybø skaièiø, kurtinepriklausomus namø ûkius.

Pradiniuose etapuose ðie procesai skatinogyventojø skaièiaus augimà, taèiau tolesnisgyventojø skaièiaus augimas sukûrë prisiso-tinimà ir átakojo pragyvenimo lëðø sumažëjimàkai kuriuose gyventojø sluoksniuose. Ásijungë,,pozityviosios kontrolës’’ veiksniai - nepritek-lius ir badas, paskatinæ riboti vedybas (,,preven-cinë kontrolë”). Tradicinëse visuomenëse“pozityviosios kontrolës” paprastaineprireikdavo arba ji pasitarnaudavo tikáspëjimui apie pasikeitusias socialines sàlygas.Socialiniø grupiø gerovæ ir gerovëspasiskirstymo tæstinumà ilgalaikëjeperspektyvoje pirmiausiai užtikrino,,prevencinë kontrolë’’, pretendavusi á,,natûralià tvarkà’’. ,,Prevencinës kontrolës’’ ir,,pozityviosios kontrolës’’ sàveika istorinëjeEuropoje parëmë ávairiø gyventojø grupiøsocialinæ integracijà, garantuojanèià socialinësstruktûros tæstinumà (Malthus 1798;Lesthaeghe 1980).

,,Tvarkà’’ matrimonialinëje ir prokreacinëjeelgsenoje teigia ir darvinistinës kryptiesdemografinës teorijos, aptarianèios labiausiaiprisitaikiusiø individø ir socialinësorganizacijos formø poreiká iðlikti. AdamoSmitho ,,nematomos rankos’’ pavyzdžioaiðkinimai nurodo mechanizmus, veikianèiusvirð individø sàmonës ir sàlygojanèius optimaløiðtekliø pasiskirstymà konkreèios socialinësorganizaci jos sàlygomis. Konkurencinëjerinkoje ,,nematoma ranka’’ veikia taip, kadužtikrintø kiekvieno individo optimalià padëtábendruomenës naudojamø iðtekliø atžvilgiu.

Mechanizmui apibûdinti Wrigley (1978)pasiûlë ,,nesàmoningo racionalumo’’ sàvokà:individai arba grupës naudojasi visomisesamomis galimybëmis iðlikti ir pratæsti save(Wrigley 1978). Kiekvieno individo maksimaliaigerovei ilgame periode užtikrintibendruomenës sukuria strategi jas(racionalumas), kasdieniame gyvenimeegzistuojanèias tokiu bûdu, kad bendruomenësnariai jose tiesiogiai tarsi nedalyvauja(nesàmoningumas). ,,Nesàmoningoracionalumo’’ tvarkà užtikrina nelegitimizuotikodai (vadinami moraliniais kodais),internalizuoti paveldëjimo, religinëse ir kitosetradicijose; o tai asocijuojasi su Bourdieupasiûlytuoju habitus terminu (Bourdieu 1998).

Demografas Ronas Lesthaeghe (1980),tyrinëdamas ðeimos modeliø ávairovës plitimoir mažëjanèio gimstamumo priežastis, taip patpastebëjo, kad matrimonialinæ ir prokreacinæžmoniø elgsenà tikslinga analizuoti visossocialinës sistemos kontekste. Socialinësinstitucijos, normos bei tabu nuo seno buvopuikiai integruotos istorinës Vakarø Europosvisuomeniø kasdieniame gyvenime, taip pat irkuriant ðeimà. Taèiau Lesthaeghe pastebëjo,kad ,,nesàmoningo racionalumo’’ teorijojegyventojø skaièiaus augimas nesiejamas sutrumpalaikiais žmoniø poreikiais (,,sàmoninguracionalumu’’), kurie, mokslininko nuomone,dël ávairiø socialinio gyvenimo aplinkybiølabiausiai pažeidžia egzistuojanèias ilgalaikesstrategijas.

Matrimonialinës elgsenos kontrolë,Lesthaeghe (1980) nuomone, susi jusi supradiniais nuklearinës ðeimos, kai ði taposavarankiðku vienetu, atsiradimo etapais.Apskritai kalbant, tëvø arba giminës kontrolëjaunajai kartai gali atsiskleisti trimis bûdais,siekiant: 1) iðtekinti merginà arba apvesdintijaunuolá, ir kontrolæ perduoti naujai ðeimai; 2)jauniems žmonëms sudaryti sàlygasprokreacinei sàjungai su partneriu, su kuriuonëra emocinio bendrumo (tokiais atvejaisdidesnë skyrybø tikimybë); 3) neleisti vaikamsvesti (tekëti), kol jie nebus ekonomiðkaisavarankiðki. Istorinëje Europoje dažniausiaibuvo taikoma treèioji strategija, susijusi su tëvø


100


bei giminës kontrole individø elgsenai.,,Nesàmoningo racionalumo’’ tvarkai labiausiaipaklusdavo pagarbà ið kartos á kartàperduodamoms moralinëms vertybëmsinternalizavæ individai, kuriems giminës beiasmeninis statusas buvo svarbesnis už kitusporeikius.

Taèiau dalykas tas, kad matrimonialinë irprokreacinë elgsena ypaè susijusios su žmogausamžiumi ir laiku. ,,Tvarkai’’ nepaklustipaprastai vertë asmens amžiaus ir poreikiøpatenkinimo susikirtimas: pasiekta amžiausriba ðeimai kurti, taèiau tam nepakanka iðtekliøarba dar nëra galimybiø prieiti prie reikalingøiðtekliø. Nepaklusæ ,,natûraliai tvarkai’’ arba,,nesàmoningam racionalumui’’ individaineiðvengiamai patirdavo socialines sankcijas.Istorinës Vakarø Europos visuomenësepaprastai buvo praktikuojama dvejopossankci jos: iðstûmimas arba pažeminimas.Atskiriems atvejams, kai rasdavosi asmenybiø,sugebëjusiø apeiti ,,natûralios tvarkos’’barjerus, bûdavo sukuriami nauji simboliniaikodai (Lesthaeghe 1980), kuriuos, pasitelkiantBourdieu (1998) terminus, galima ávardinti kaipnaujo habitus kûrimàsi.

Socialiniø sluoksniø matrimonialinë irprokreacinë elgsena moderniosevisuomenëse

Moderniose visuomenëje, kai žemë visreèiau perduodama paveldëjimo keliu,,,natûrali tvarka“, Lesthaeghe teigimu,transformuojasi á ,,individualià atsakomybæ“,kur individuali gerovë ágauna vis svarbesnæreikðmæ (Lesthaeghe 1980). Individualizmo irsavirealizacijos principus akcentavo ,,antrojodemografinio perëjimo“ teorijos atstovai -Dirkas J. van de Kaa ir Ronas Lesthaeghe (vande Kaa 1987; Lesthaeghe 1998; Lesthaeghe2000). Mokslininkø teigimu, ðiuolaikinëseiðsivysèiusiose visuomenëse, kurioms bûdingiaukšti technologiniai pasiekimai ir aukštasurbanizaci jos lygmuo, ima dominuotiindividualizmo ir savirealizacijos principai.

Sociologo Anthony Giddenso (2000)požiûriu, individualaus tapatumo paieškos

tampa vienu svarbiausiu poreikiu moderniojevisuomenëje. Kadangi modernioje visuomenëjegyvenimo stiliai, Giddenso teigimu, atliekastruktûrizuojantá vaidmená, tai individas,siekdamas susitapatinti su tam tikra socialinegrupe, renkasi sprendimus ir veiksmus,atitinkanèius tos socialinës grupës gyvenimostiliø. Galimybës sprendimams bei veiksmamsrealizuoti ágyjamos dalyvaujant rinkoje,pirmiausia darbo rinkoje. Šiuolaikinëseiðsivysèiusiose visuomenëse individualiemspasirinkimams didelæ átakà daro darbas, osvarbiausios strategi jos susi jusios sualternatyvomis darbo rinkoje (Giddens 2000;Bourdieu 1992; Bourdieu 1998). Be to,lygiateisës galimybës darbo rinkoje tiek vyrams,tiek moterims verèia pertvarkyti vyrø ir moterøvaidmenis šeimoje ir visuomenëje bei ðeimosinstituto vertæ. O draugystë ir vedybos - dëlaiðkios laike ir erdvëje pasirinktos elgesioformos - taip pat tampa gyvenimo stiliausraiškos segmentais.

Kaip ir kitiems gyvenimo stiliaus raiškossegmentams, draugystei ir vedyboms darosibûdinga galimybiø ávairovë ir laisvë rinktis iðstiliø (modeliø) ávairovës (Giddens 2000). Tadvisuomenës nariai, daugelá amžiø puoselëjæ,praktikavæ ir kontroliavæ matrimonialinës irprokreacinës elgsenos strategijas, priverstipritarti naujoms ðeiminio gyvenimo formoms,ásitvirtinanèioms ðiuolaikinëse iðsivysèiusiosevisuomenëse. Vedybø atidëjimas vyresniamamžiui, gyvenimas kartu nesusituokus,sàmoningai pasirenkama viengungystë,neregistruotoje santuokoje gimæ vaikai ir kitinauji ðeiminio gyvenimo modeliai, pradžiojesuvokti kaip socialiniø normø pažeidimas,ðiandien tampa socialine norma (Lesthaeghe1998; Lesthaeghe 2000; van de Kaa 1987).

Vis dëlto modernybëje tarp daugelio ðeimosmodeliø alternatyvø konkretaus modeliopasirinkimas paprastai priklauso nuoekonominiø, socialiniø ir kultûriniø iðtekliø,kuriuos valdo poros. Ekonominës ðeimosteori jos požiûriu (Becker 1981), ðeimosmodeliø ir kûrimo laiko ávairovë radosi iðiðtekliø pasiskirstymo netolygumo. Ekonominëðeimos teorija pagrásta principu, kad kiekvienas


101


žmogus gyvena bent dviems generacijoms:suaugusiøjø funkcija yra iðlaikyti save paèiusir savo vaikus, suteikti jiems tinkamas sàlygasaugti. Paèiø suaugusiøjø naudos apimtispriklauso nuo to, kiek buvo investuota á juos jøvaikystëje (Becker 1981). Klasikinëjesociologinëje studijoje apie darbininkø klasësgyvenimà Amerikoje Lillian Breslow Rubin(1976, 1994) patvirtino ryðá tarp socialinësklasës ir iðsilavinimo arba tarp habitus irsocialinio lauko ðiuolaikinëse iðsivysèiusiosevisuomenëse. Tyrimas parodë, kad socialinëklasë tebëra pagrindinë jëga ,,postmoderniø’’ðeimø gyvenime. Pasak Rubin (1976), tolesnáskirtingø socialiniø klasiø nariø gyvenimà,asmeninio augimo bei gyvenimo stiliauspasirinkimo galimybes lemia socializacijosmodeliai. Žemesnieji socialiniai sluoksniai(studijoje - darbininkø klasë) dël nepakankamøiðtekliø ne tik negali savo vaikams suteiktitinkamo iðsilavinimo, bet ir ádiegianeperspektyvios ateities vizijas. Viduriniejisocialiniai sluoksniai, prieðingai, ne tik suteikiavisapusiðkà iðsilavinimà vaikams, bet finansiðkaibei moraliðkai palaiko juos gyvenimo kelyjesiekiant aukðtesniø tikslø.

Socializaci jos ir iðmokslinimo svarbàávairiuose kasdienio gyvenimo laukuose beisocialinei reprodukcijai taip pat akcentavoBourdieu (1976, 1998, 1992), Becker (1981)ir kiti autoriai. Becker (1981) pažymëjo, kadmodernios visuomenës darbo rinkojenebepakanka žiniø, kurias sukaupë vyresniejiðeimos nariai. Atsiranda naujø žiniø perdavimobûdø bei ávairaus lygio ðvietimo ir moksloástaigø ásitraukimo poreikis. Iðsilavinimassuteikia ne tik žiniø, bet ir didesnes galimybesdarbo rinkoje, darbo karjeroje, o vëliau -užsitikrinant gerovæ. Moderniose visuomenëseindividai, dalyvaudami darbo ir kapitalorinkose, patys susikuria gerovæ ir galimybessocialiai save apsaugoti. Ðeimos ekonominëapsauga praranda savo pirminá ir nepakeièiamàvaidmená, kaip tai buvo ikimoderniosevisuomenëse. Naujos ekonominës apsaugosgalimybës pasirodë netgi efektyvesnës, kadangiremiasi daugelio ðeimø patyrimu. Ðeiminiairyðiai tampa mažiau reikðmingi, o vyresnieji

ðeimos nariai ima prarasti savo autoritetà(Becker 1981).

Ðeimos instituto vertës sumenkinimassuteikë didesnæ laisvæ asmenims ið viduriniøjøir aukðtutiniø socialiniø sluoksniø renkantispartnerá bei ðeimos modelá. Jie ëmë praktikuotigyvenimo stilius, kurie iki tol buvo toleruojamitik ikimoderniø visuomeniø žemiausiuosesocialiniuose sluoksniuose. Kaip parodëBourdieu, žemiausiøjø sluoksniø atstovamsvisuomet buvo bûdingas menkas socialiniønormø paisymas, kadangi jie ,,neturi koprarasti” (Bourdieu 1998). Dabar ir asmenimsið viduriniøjø ir aukðtutiniø socialiniø sluoksniøvedybø motyvas darosi individualûsapsisprendimai, nepaisant tëvø nuomonës,pareigos ðeimai, giminei ir kitø aplinkybiø. Beto, kadangi ðeima nebëra vienintelis apsaugosgarantas, atsirado pretekstas ieðkoti alternatyvøtradiciniam ðeimos modeliui, kai ðeimos buvokuriamos per registruotà santuokà, o santuokosir gyvenimo kartu laikas sutapo. Paplitoneregistruotos santuokos, sàmoningaviengungystë ir kiti alternatyvûs partnerystësmodeliai (Becker 1981; Lesthaeghe 1988;Lesthaeghe 1989; Lesthaeghe 2000; Manting1994). Tad galima teigti, kad modernumosàlygomis socialiniai sluoksniai formuoja naujasðeimos kûrimo strategijas, atitinkanèias jø nariøindividualius poreikius.

Išvados

Straipsnyje atskleisti socialiniø sluoksniømatrimonialinës ir prokreacinës elgsenos ryðiaine tiek su giminës pratæsimu, kiek su ágimtosocialinio ekonominio statuso iðsaugojimu beiaukðtesnio ágijimu. Ið pateikiamø sociologiniøir demografiniø teorijø galime pastebëti, kadnuo seno ðeimos kûrimas buvo susijæs su visosðeimos interesais, siekianèiais iðsaugoti irateinanèioms kartoms perduoti ðeimosnuosavybæ, užtikrinanèià tam tikrà socialináekonominá statusà. Užtikrinant turtocirkuliaci jos tæstinumà susikûrë socialinástatusà atitinkanèios ðeimos kûrimo irparëmimo strategi jos: vedybø atidëjimas,vedybø jaunëjimas, ðeimos kûrimo forma ir kt.


102


Atitinkamos matrimonialinës ir prokreacinëselgsenos laikymàsi užtikrino socialinëskontrolës priemonës, tokios kaip, pvz.,Malthuso pateiktosios ,,pozityvioji kontrolë“ ir,,prevencinë kontrolë“. Ðimtmeèiais kuriama irtobulinama socialinë sistema ilgainiuiinternalizavosi socialinëse normose taip, jogkasdieniame bendruomenës gyvenime ágavo,,nesàmoningo racionalumo“ reikðmæ. Taèiauðiø dienø demografas Lesthaeghe pastebëjo,kad ,,nesàmoningas racionalumas” efektyvøsocialinës sistemos gyvavimà garantavo tikilgame periode. Iðkilus trumpalaikiøindividualiø interesø ir realiø sàlygø konfliktui,socialinës normos neiðvengiamai buvopažeidžiamos. Siekiant legitimizuoti tokiusatvejus kildavo poreikis keisti socialines normas- plësti esamas arba kurti naujas.

Moderniose visuomenëse individas vislabiau iðlaisvinamas ið pareigos ir bûtinybësdalyvauti perduodant ðeimos palikimà.Dominuojantá vaidmená ágyja individualisaviraiðka, iðoriðkai matoma gyvenimo bûdøávairovëje. Individualus socialinis mobilumasbei ðeimos kûrimas tampa gyvenimo stiliausraiðkos segmentais ðalia kitø segmentø. Draugevisuomeniø nariai, amžius kûræ, kontroliavæ irpraktikavæ matrimonialinës ir prokreacinës

elgsenos strategijas, priversti pritarti naujomsðeiminio gyvenimo formoms, ásitvirtinanèiomsðiuolaikinëse iðsivysèiusiose visuomenëse.Vedybø atidëjimas vyresniam amžiui,gyvenimas kartu nesusituokus, sàmoningaipasirenkama viengungystë, neregistruotojesantuokoje gimæ vaikai ir kiti nauji ðeiminiogyvenimo modeliai, pradžioje suvokti kaipsocialiniø normø pažeidimas, ðiandien tampavis labiau priimtinesni ir ágauna socialinësnormos reikðmæ.

Apibendrinant galima teigti, kad socialiniøsluoksniø matrimonialinës ir prokreacinëselgsenos strategijos niekada nesudarë uždarosir nekintanèios sistemos. Ðeimos kûrimo irpalaikymo strategi jos kûrësi ir buvotobulinamos atsižvelgiant á skirtingiemssocialiniams sluoksniams priklausanèiø ðeimøporeikius, kintanèias bendruomenësekonomines ir socialines sàlygas, o taip pat áatskirus individualius atvejus. Taèiau žvelgiantið istorinës perspektyvos pažymëtina, kad jeigunuo seno matrimonialinës ir prokreacinëselgsenos strategi jose dominavo ðeimos irbendruomenës interesai, tai modernumosàlygomis vis dažniau atsižvelgiama áindividualius socialiniø sluoksniø nariøporeikius.

Literatûra

Becker, Gary S. 1981. A Treatise on the Family. Cambridge:Harvard University Press.Bourdieu, Pierre. 1976. ’Marriage Strategies as Strate-gies of Social Reproduction’, in Robert Forster and OrestRanum (eds.) Family and Society. Selection from theAnnales: Economics, Societies, Civilisations. Baltimore, Lon-don: The Johns Hopkins University Press: 117-144.Bourdieu, Pierre. 1998. Distinction: The Social Critique ofthe Judgement of Taste. London: Routledge.Bourdieu, Pierre, and Wacquant, Lo�c J. D. 1992. An In-vitation to Reflexive Sociology. Chicago: Polity Press.Coleman, J.James S. 1990. Foundations of Social Theory.Cambridge: The Balknap Press of Harvard UniversityPress.Dahrendorf, Ralf. 1996. Modernusis socialinis konfliktas:esë apie laisvës politikà. Vilnius: Pradai.Giddens, Anthony. 2000. Modernybë ir asmens tapatumas.Vilnius, Pradai.Hedström, Peter. 1996. ’Rational choice, empirical re-

search, and sociological tradition’, European SociologicalReview 12: 127-146.Lesthaeghe, Ron and Moors, Guy. 2000. ’Recent Trendsin Fertility and Household Formation in the Industrial-ized World’, Review of Population and Social Policy No.9:121-170.Lesthaeghe, Ron and Surkyn, Johan. 1988. ’CulturalDynamics and Economic Theories of Family Change’,Population and Development Review Vol. 14: 1-45.Lesthaeghe, Ron. 1980. ’On the Social Control of Hu-man Reproduction’, Population and Development ReviewVol. 6 (4): 527-548.Lesthaeghe, Ron. 1998. ’On Theory Development: Ap-plication to the Study of Family Formation’, Populationand Development Review Vol. 24 (1): 1-14.Malthus, Thomas Robert. 1798. An Essay on the Principlesof Population. A Norton critical edition. Appleman, Philip(ed.) New York, London: Norton & Company.Manting, Dorien. 1994. Dynamics in Marriage and Co-


103


habitation. An Inter-Temporal, Life Course Analysis of FirstUnion Formation and Dissolution. Amsterdam: ThesisPublishers.Rubin, Lillian Breslow. 1976. Worlds of Pain: Life in theWorking-Class Family. New York: Basic Books.Rubin, Lillian Breslow. 1994. Families in the Faultline:America’s Working Class Speaks About the Family, theEconomy, Race and Ethnicity. New York: Harper Collins

Publishers.Van de Kaa, Dirk J. 1987. ’Europe’s Second DemographicTransition’, Population Bulletin Vol. 42, No.1. PopulationReference Bureau.Wrigley, E. A. 1978. ’Fertility strategy for the indivi-dual and for the group’. in Tilly, Charles (ed.) HistoricalStudies of Changing Fertility. Princeton: Princeton Univer-sity Press.

Summary

Sociological and demographical theories on matrimo-nial and procreational behaviour of social stratum pre-sented in the article. Social status in relation to familyformation and methods of social control in thepremodern societies were discussed at the beginning.After that new forms of family formation and mainte-nance in the modern societies were discussed. The mainconclusion of the article is that matrimonial and

procreational behaviour of social stratum is on the per-manent change. It changes form domination of familyand community interests on individual behaviour in thepremodern societies to toleration of individual behaviourin respect to family formation in the modern societies. Itwas stated that family formation became one of the seg-ments of individual self-realization in the new conditions.

Gauta: 2004 04 09Pateikta spaudai: 2004 06 20Saltoniðkiø 58, VilniusTel.: (8 5) 273 24 [email protected]


104


Rûta Žiliukaitë

Socialinis kapitalas ir internetas

Santrauka

Straipsnyje yra nagrinëjami socialiniø mokslø diskurse vyraujantys keturi požiûriai á internetonaudojimo poveiká socialiniam kapitalui: „internetas kaip griaunantis socialiná kapitalà“, „internetaskaip neturintis átakos socialiniam kapitalui“, „internetas kaip transformuojantis socialiná kapitalà“ir „internetas kaip papildantis socialiná kapitalà. Aptarus pagrindinius ðiø požiûriø teiginius,straipsnyje mëginama ávertinti jø galimybes siekiant aprašyti ir paaiškinti interneto poveiká žmoniøsocialiniams ryðiams ir dalyvavimui pilietinëse veiklose. Autorës manymu, perspektyviausia šiuometu yra interneto kaip papildanèio socialiná kapitalà samprata. Internetas suteikia árankius socialiniokapitalo palaikymui ir formavimui, taèiau ðiø árankiø panaudojimo veiksmingumas priklauso nuotam tikrø sàlygø, kurias pažinti yra svarbi užduotis tiek siekiantiems ávertinti lûkesèiø, siejamø suinternetu, pagrástumà, tiek siekiantiems paversti šiuos lûkesèius tikrove.

Prarasta bendruomenë buvo vienaspagrindiniø sociologijos pradininkø darbøleitmotyvø. Comte‘as, Durkheimas, Tönniesas,Weberis su tam tikru liûdesiu ir susirûpinimužvelgë á bendruomeniniø ryðiø, siejamø suemocinio artumo, bendravimo intensyvumo,santykiø tæstinumo sàvokomis, nykimà,prasidëjusá kartu su modernizaci ja, beineigiamas ðio proceso pasekmes – didëjanèiàindividø socialinæ izoliaci jà, anomijà,solidarumo pamatø irimà (Nisbet 1966). Šitema, nepaliaujamai plëtota vëlesniø sociologøkartø, ážengë ir á XXI amžiø, pasikartodamaplaèiai mokslininkø diskutuojamuose socialiniokapitalo nykimo ilgametes demokrati jostradicijas turinèiose visuomenëse klausimuose.Ieðkant atsakymø á ðiuos klausimus didelisdëmesys yra skiriamas naujøjø informacijos irkomunikacijos technologijø (ypaè interneto)átakos, daromos socialiniam kapitalui, analizei.Šio straipsnio tikslas – apžvelgti moksliniamediskurse vyraujanèius požiûrius á internetovaidmená socialinio kapitalo dinamikosprocesuose, pamëginti ávertinti jø trûkumus irprivalumus.

Socialinis kapitalas ir bendruomenë

Paralelë tarp prarastos bendruomenës irnykstanèio socialinio kapitalo temø yra

pabrëžiama ávairiø autoriø darbuose (Putnam,2000; Norris 2003; Ester & Vinkel 2003). Norssocialinio kapitalo sàvoka nëra ðiuolaikinisbendruomenës sàvokos pakaitas, tarp ðiø dviejøsàvokø egzistuoja glaudus ryðys. Kaip pažymivienas iš žymiausiø socialinio kapitalo teorijosautoriø Robertas Putnamas, socialinio kapitalosamprata ir bendruomenës samprata yra„konceptualinës pusseserës“ (2000; 21).Bendruomenës apibrëžime svarbiausiaiselementais yra bendruomeniškumo jausmas irsocialiniai tinklai, kuriems bûdingi tæstiniai,susipynæ, glaudûs ryðiai tarp žmoniø (Ferlander2003). Tuo tarpu socialinis kapitalas yra tai,kas, viena vertus, padeda išlikti bendruo-menëms bei kurti jø gerovæ, antra vertus, kasglûdi bendruomeniniuose ryðiuose. Bendruo-menës ir socialinio kapitalo diskursus vienijaindividø solidarumo, jø kolektyvinës veiklosproblematika. Tai, kas susieja dvi temas, – pra-rastà bendruomenæ ir nykstantá socialiná kapi-talà, – yra bendruomeniniø ryðiø silpnëjimas,mažëjantis dalyvavimas bendruomeninëje veik-loje.

Socialinio kapitalo samprata

Kas yra socialinis kapitalas? Putnamoteigimu, „socialinis kapitalas apima tokiussocialinio gyvenimo bruožus kaip tinklai,


105


normos ir pasitikëjimas, kurie ágalina dalyviusveikti efektyviau drauge siekiant bendrø tikslø“(1995; 664). Panaðiai kaip kitos kapitalo rûðys(ekonominis ir žmogiškasis kapitalas),ágalinanèios žmones užsiimti tam tikra veikla,socialinis kapitalas yra produktyvus, t.y. leidžiaindividams bei jø kolektyvams pasiekti tikslus,kurie be socialinio kapitalo bûtø nepasiekti. Tai,kas skiria socialiná kapitalà nuo kitø kapitalorûðiø, yra sunkiai apèiuopiamas jo pobûdis.Kaip rašo Alejandro Portes, „Ekonominiskapitalas yra žmoniø sàskaitose banke,žmogiðkasis kapitalas – jø galvose, socialiniskapitalas glûdi jø santykiø struktûroje. Kadturëtø socialiná kapitalà, asmuo turi palaikytiryšius su kitais, ir tie kiti, o ne jis pats, yratikrieji jo naudos šaltiniai” (2000; 48).

Socialinis kapitalas nëra monolitinis darinys.Nors socialiná kapitalà sudarantys pasitikëjimas,socialiniai tinklai ir savitarpiðkumo normos galibûti tarp savæs susi jæ aspektai, tai yrasantykiškai savarankiški dydžiai. Kiekvienas iððiø dydžiø apima ávairias socialinio kapitalorûðis. Pasitikëjimas gali bûti partikuliarinis arbaapibendrintas (Uslaner 1999). Partikuliarinispasitikëjimas – tai pasitikëjimas tik „saviðkiais“,žmonëmis, kurie yra panaðûs reikšmingøsocialiniø požymiø atžvilgiu. Tuo tarpuapibendrinto pasitikëjimo sàvoka nusakomaspasitikëjimas „svetimais“ arba „nepažásta-maisiais“; tai -optimistiškas požiûris, kad kitilaikosi tø paèiø pamatiniø vertybiø kaip ir jûspatys.

Socialiniai tinklai taip pat nëra vienmatissocialinio kapitalo komponentas: jie gali bûtihorizontalûs ir vertikalûs, formalûs irneformalûs, paremti silpnais arba stipriaisryšiais, susiejantys (angl. bonding) arbasujungiantys (bridging), atsižvelgiant á tai, arjuos sudarantys individai ir grupës yra panaðûssocialiniame gyvenime svarbiø charakteristikøatžvilgiu ar skiriasi (Putnam & Goss 2002).

Ávairios socialinio kapitalo rûðys atliekaskirtingas funkcijas individø, bendruomeniø,visuomenës lygmenyse. Aptariant socialiniokapitalo reikðmæ individø lygmenyje, pastebima,kad kuo ávairesnius ir skaitlingesnius ryšius turiindividas, tuo daugiau jam prieinama su jais

susijusiø iðtekliø, tokiø kaip informacija, kitøpagalba ir parama, sprendžiant kasdieniogyvenimo problemas. Socialinis kapitalasišpleèia individø veiklos galimybes, ypaè kaiveiklai yra bûtina kitø pagalba ir be kitøpagalbos asmeninë nauda, kurios siekiaindividas, bûtø neágyta. Dëmesá sutelkiant ákokybinius socialinio kapitalo rûðiø aspektus,pastebima, kad neformalûs, stiprûs ryšiaiindividams yra dažniausiai svarbûs kaipdraugystës, socialinës ir emocinës paramosðaltinis, tuo tarpu tiek formalûs, tiek neformalûssilpni ryšiai gali suteikti priëjimà prie ávairesniøinformacijos bei materialiniø iðtekliø. Ryšiai supanašiais arba artimais žmonëmis (susiejantissocialinis kapitalas) padeda individamsišgyventi, o ryðiai su žmonëmis, besiskirianèiaispagal socialiniame gyvenime svarbius požymius(sujungiantis socialinis kapitalas), padeda judëtiá prieká, kažkà keisti savo gyvenime (Putnam2000; Putnam & Goss 2002).

Socialinio kapitalo rûðiø diferenciacija daraktualesnë aprašant socialinio kapitalofunkci jas bendruomeniø ar visuomenëslygmenyje. Verta atkreipti dëmesá á tai, kaddaugumoje socialinio kapitalo tyrimø dëmesysyra sutelkiamas á socialinio kapitalo vaidmenábûtent makrolygmenyje, siekiant nustatyti, kaipir kiek socialinis kapitalas svarbus vieðøjøgërybiø, bendruomeniø ar visos visuomenësgerovës kûrimo procese. Putnamo (1993)nuomone, produktyviausia šiuo požiûriusocialinio kapitalo rûðis yra horizontalûstinklai. Jo darbuose jie dažniausiai siejami suformaliomis savanoriškomis asociacijomis.Putnamo požiûriu, horizontalûs tinklai sudaropalankià terpæ pasitikëjimo kitais žmonëmis irsavitarpiðkumo normø formavimuisi.Horizontalûs tinklai skatina individø jungimàsibendrai veiklai ir bendradarbiavimà tarp jøsiekiant kolektyviniø tikslø. Kuo tankesnibendruomenëse ar visoje visuomenëje yra tokietinklai, tuo geresnës yra sàlygos jø ekonomineipažangai ir demokratijos plëtrai.

Nors neretai teigiama, kad socialiniskapitalas iðpleèia individø veiklos galimybes,skatina socialinës integracijos procesus beididina bendruomenës ar net visos visuomenës


106


sutelktumà, jis gali turëti neigiamø pasekmiø.Pavyzdžiui, ne visiems socialiniams tinklams yrabûdingos prodemokratinës vertybës, jie gali bûtinetolerantiðki ávairiø socialiniø grupiø atžvilgiu,skatinti socialinæ átampà bei susiskaldymàvisuomenëje. Pastebima, kad socialiniai tinklai,suburiantys žmones, kurie yra panaðûs vieni ákitus (susiejantis socialinis kapitalas), dažniauyra nepageidaujamø socialiniø pasekmiø ðaltinisnegu tinklai, jungiantys skirtingus individus arjø kolektyvus (sujungiantis socialinis kapitalas)(Putnam & Goss 2002).

Socialinis kapitalas nëra tolygiai pasiskirstæsvisuomenëje: kai kurie individai, bendruomenësturi jo daugiau, kiti – mažiau. Daugiau irávairesniø rûðiø socialinio kapitalo, kaipáprasta, turi labiau privilegijuotos socialinësgrupës: labiau iðsimokslinæ ir turtingesnižmonës (Wuthnow 2002). Tuo tarpuskurstantys, turintys menkà iðsimokslinimà,senyvo amžiaus ar neágalûs, paribio žmonës dëlnedidelio socialinio kapitalo kiekio ar visiðkosocialinio kapitalo stygiaus gali jaustis atskirtinuo visuomenës kultûrinio, socialinio,ekonominio ar politinio gyvenimo. Be to, ávairiørûðiø socialinio kapitalo kiekis netolygiaipasiskirstæs tarp regionø ar gyvenamøjøvietoviø. Vienose vietovëse yra tankûs pilietinioangažuotumo tinklai, stiprios vietinësbendruomenës, palaikanèios išorinius ryšius suávairiomis organizacijomis, galinèiomis bûtiinformacijos ar materialiniø iðtekliø, reikalingøjø veiklai, šaltiniu; èia susiformavæbendradarbiavimo ryðiai tarp vietiniøbendruomeniø ir vietinës valdžios institucijø.Kitose – dauguma gyventojø turi tik ryšius suartimais žmonëmis (draugais ir giminëmis), odaugumà kasdienio gyvenimo problemøpriversti spræsti vieni, kadangi stinga socialiniøtinklø, palengvinanèiø žmoniø jungimàsikolektyvinei veiklai siekiant bendrø tikslø.

Socialinis kapitalas, televizija irinternetas

Per pastaràjá deðimtmetá didelio mokslininkødëmesio sulaukë socialinio kapitalo nykimopažengusiose industrinëse bei ilgametes

demokrati jos tradici jas turinèiose šalyseklausimai. Robertas Putnamas (1995, 2000),kurio darbai paskatino ðià diskusijà, teigia, kadJungtinëse Amerikos Valstijose XX a. antrojepusëje pradëjo ryðkëti socialinio kapitalonykimo tendencijos. Pasak autoriaus, „atrodo,kad pokario karta buvo apðvitinta tam tikraisantipilietiniais rentgeno spinduliais, kuriepermanentiðkai ir progresuojanèiai ardë jøryðius su bendruomene“ (2000; 251). Autoriuspažymi, kad per ðá laikotarpá amerikieèiøpilietinis ir politinis aktyvumas sumažëjo, jiepradëjo mažiau bendrauti tarpusavyje, mažiaudomëtis viešaisiais reikalais, mažiau pasitikëtikitais žmonëmis. Putnamo teigimu, pagrindinësocialinio kapitalo nykimo priežastis yralaisvalaikio privatizacija, visø pirma sietina sutelevizi jos átakos laisvalaikiui didëjimu.Aiðkinant neigiamà televizi jos poveikápilietiniam angažuotumui, žmoniø dalyvavimuibendruomeninëje veikloje, išskiriami du šiopoveikio aspektai. Pirma, televizija užvaldëdidelæ dalá laisvalaikio. Žmonës vis daugiaulaiko praleidžia užsidaræ namuose, patogiaiásitaisæ prie mirganèiø televizoriaus ekranø, otai savo ruožtu lemia jø dalyvavimobendruomeniniame gyvenime nuosmuká.Antra, televizijos programø turinys dažnai ikikraðtø prisotintas prievartos ir žiaurumo, o taisavo ruožtu turi átakos tam tikros pasaulëžiûros,kurioje realus pasaulis yra suvokiamas kaippavojinga ir nesaugi vieta, formavimuisi.

Diskusijos apie veiksnius, turinèius átakàsocialinio kapitalo dinamikai ðiuolaikinësepažengusiose industrinëse ðalyse, kontekste visdaugiau mokslininkø stengiasi ávertinti irapmàstyti, kokias pasekmes socialiniamkapitalui gali turëti spartus naujøjøinformaciniø technologijø, tiksliau kalbant,kompiuteriø ir interneto, skverbimasis á žmoniøkasdiená gyvenimà. Ar interneto poveikis yratoks pat kaip ir televizijos? T.y. ar internetasatskiria žmones nuo kitø, skatina užsidarytinamuose ir pasinerti á virtualø pasaulá, vengiantnetarpiðko bendravimo su kitais žmonëmis,dalyvavimo pilietinëse veiklose? O gal jissukuria papildomà arba alternatyvià erdvæbendravimui su jau pažástamais žmonëmis bei


107


naujø pažinèiø užmezgimui ir palaikymui,palengvina žmoniø pilietines veiklas?

Pratæsiant paralelæ tarp televizi jos irinterneto poveikio žmoniø socialiniams ryðiams,svarbus aspektas yra interneto panaudojimosritys. Jeigu internetas yra visø pirmanaudojamas pramogoms (žaidimams, muzikos,filmø áraðymui ir pan.), ið tikrøjø galima keltihipotezæ, kad jo pasekmës bus panaðios kaip irtelevizi jos (jeigu dažniausiai yra žiûrimospramoginës laidos, filmai ir pan.): jis gali skatintilaisvalaikio privatizaci jà, netarpiðkobendravimo, dalyvavimo bendruomeninëseveiklose sumažëjimà. Taèiau skirtingai neitelevizija, internetas taip pat teikia galimybesbendravimui ir bendradarbiavimui tarpžmoniø. Ávairiø tyrimø, atliktø Vakarø ðalyse,duomenys rodo, kad dažniausiai žmonësinternetà naudoja bûtent tarpasmeniniambendravimui: elektroninio paðto žinuèiøsiuntimui, dalyvavimui pokalbiø svetainëse,elektroninëse konferencijose ir pan. (Katz &Apsden 1998, Wellman 2001, Norris 2003).Kokie dësningumai atskleidžiami internetoátakos individø socialiniam kapitalui tyrimøduomenø analizëje?

Mokslininkø vertinimai skiriasi atsižvelgiantá tai, ar jie labiau pabrëžia neigiamà internetoátakà socialiniam kapitalui, ar teigiamà. Tie,kurie savo darbuose atskleidžia destruktyvøinterneto poveiká socialiniams ryšiams,ásijungia á „prarastos bendruomenës“ ðaukliøgretas; kiti, labiau pabrëžiantys interneteglûdinèius socialinio kapitalo palaikymo irformavimo pajëgumus, sudaro „iðlaisvintosbendruomenës“ arba „transformuotosbendruomenës“ frakcijà (Ferlander 2003). Yrair treèias požiûris, kuris teigia, kad internetasneturi átakos socialiniam kapitalui.

Ar internetas ardo socialiná kapitalà?

Bene geriausiai žinomi ir dažniausiailiteratûroje, skirtoje interneto poveikiuisocialiniam kapitalui, cituojami autoriai, savodarbuose atkreipiantys dëmesá á vyraujantáneigiamà interneto poveiká žmoniø socialiniamssantykiams ir jø dalyvavimui bendruomeninëje

veikloje, yra Robert Kraut et. al (1998) irNormanas Nie bei Luizas Erbringas (2000).

Kraut et al. (1998), pateikdami internetonaujokø tyrimo, atlikto 1995-1996-aisiaismetais vienoje ið JAV valstijø, išvadas, teigë,kad žmonës, pradëjæ naudoti internetà, mažiaubendrauja su šeimos nariais, silpnëja jøsocialiniai ryšiai su žmonëmis, gyvenanèiaistoje paèioje vietovëje, jie dažniau jauèiasiprislëgti ir vieniði. Turint omeny, kad tyrimedalyvavæ respondentai dažniausiai internetànaudojo bendravimui, Kraut (et al.) suradovienintelá paaiðkinimà vadinamam „internetoparadoksui”: nepaisant interneto naudojimoryðiø su kitais žmonëmis palaikymo, jis sukeliavieniðumo pojûtá. Anot ðiø mokslininkø,internetas skatina stipriø ryðiø iðkeitimà ásilpnus ryðius. Savo ruožtu stiprûs ir silpniryšiai skiriasi pagal jø teikiamus išteklius:átikinta draugystë yra bevertë, kai prireikiapasiskolinti nedidelæ sumà pinigø, papraðytitrumpam prižiûrëti vaikus, be to, bendravimasyra ribojamas tikslaus asmens gyvenimokonteksto nežinojimo. Viso to padarinys –vienatvë ir depresija.

Analogiðkus interneto poveikio socialiniamstinklams tyrimo rezultatus pateikia Stanfordouniversiteto Kiekybiniø visuomeninës tyrimøinstituto (JAV) mokslininkai Nie ir Erbringas(2000). Nie teigia, kad „internetas gali bûtididžiausia izoliuojanti technologija, kuri darlabiau negu televizija mažina mûsø dalyvavimàbendruomenëse“ (2000; 4). Žmonës,naudojantys internetà namuose, ne tik mažiaunetarpiškai bendrauja su namiškiais ir draugais,jie pradeda daugiau laiko dirbti, parsineðdamidarbà ið darbovieèiø á namus. Vëlesni ðiømokslininkø atlikti tyrimai patvirtina jøankstesnius atradimus (Nie & Erbring 2002,Nie & Hillygus 2002). Skirtingai nei Kraut etal. (1998), Stanfordo universiteto mokslininkaiðá interneto poveiká sieja ne su stipriø ir silpnøryðiø santykio pokyèiais, o su laikoperskirstymu: parà sudaro tik 24 valandos, todëllaikas, praleidžiamas interneto naudojimuinamuose, „neišvengiamai” skiriamas laikokitoms veikloms sàskaita.

Nie ir Erbringas (2000) pieðia niûrias ateities


108


perspektyvas: kadangi interneto naudojimas yra„individuali veikla“, žmonëms vis mažiaunetarpiškai bendraujant, turëtø padidëtisocialinë anomija. Ðiam perspëjimui visgitrûksta pagrástumo. Autoriai nepateikia svariøárodymø, kad internetà namuose naudojantysžmonës, lyginant su tais, kurie jo nenaudoja,turi mažiau glaudžiø ryðiø ar yra mažiau aktyvûsbendruomeniø nariai. Dëmesá sutelkdami tik ánetarpiðkà bendravimà, jie net nemëginaávertinti átarpinto bendravimo (t.y. bendravimotelefonu ar internetu) reikðmës stipriø ryðiøpalaikymui.

Jeigu Standfordo universiteto mokslininkaitvirtai laikosi ir gina savo požiûrá, Kraut ir jobendradarbiø vëliau (1999, 2000-aisiais metais)atlikti tyrimai paskatino juos ið naujo apibrëžtiinterneto poveiká socialiniams santykiams(Kraut et al. 2002a, 2002b). Paaiðkëjo, kadinternetà naudojantys žmonës gyvena aktyvesnásocialiná gyvenimà negu jo nenaudojantys.Taèiau ðiam mokslininkø kolektyvui nepavykoatsakyti á klausimus, ar internetas formuojaindividø socialiná kapitalà, didina jo kieká?; arlabiau pasitikintys kitais žmonëmis, aktyvesni,daugiau socialiniø ryðiø turintys asmenys ir yratie, kurie dažniausiai naudoja internetà?Neatsakius á ðiuos klausimus, tikslesnisinterneto poveikio socialiniam kapitaluiapibrëžimas bûtø kažin ar ámanomas.

Galbût internetas neturi átakossocialiniam kapitalui?

Kai kuriø mokslininkø nuomone (Ulsaner2000, Di Maggio et al. 2001), klysta ir kalbantysapie interneto ardomàjá poveiká socialiniamkapitalui, ir ážvelgiantys jame socialinio kapitaloformavimo potencialà. Uslaneris teigia:

„Internetas nei griauna, nei kuria socialiná kapitalà.Tinkle yra ir altruistø, ir nenaudëliø, kaip jø yra irkasdieniame gyvenime. Iš tikrøjø internetas, panašiaikaip televizija, atspindi kasdiená gyvenimà. Tai, kàžmonës veikia internete, beveik sutampa su tuo, kà jieveikia jo nenaudodami: jie ásigyja pirkinius, sužinosporto naujienas ir orà, planuoja atostogas irdažniausiai palaiko ryšius su jiems jau pažástamaisžmonëmis elektroniniu paštu. Tinklas nëra grësmë.Bet taip pat jis nëra nirvana”. (Uslaner 2000; 61)

Toks požiûris grindžiamas mintimi, kadinternetas nekeièia žmoniø asmenybiø. DiMaggio et al. (2001) pažymi, kad internetastëra papildoma priemonë žmonëms, turintiemspolinká bendrauti ir dalyvauti bendruomeninëjeveikloje. Jis neišsprendžia individø, kuriemssunkiai sekasi užmegzti ar palaikyti ávairiussocialinius ryšius, socialinës izoliaci josproblemø. Uslaneris savo aiškinime pabrëžiakità aspektà. Pripažindamas, kad internetas galipadëti žmonëms jø pilietinëse veiklose, jisteigia, kad interneto poveikis itin ribotas,kadangi svarbiausias veiksnys dalyvavimuipilietinëse veiklose, bendruomeniškumopuoselëjimui yra dar vaikystëje iðugdytosžmoniø vertybës. Toks aiškinimas nuosekliaidera prie Uslanerio socialinio kapitalosampratos, kurioje pamatinis socialinio kapitalokomponentas yra apibendrintas pasitikëjimas,suprantamas kaip moralinë vertybë. Žmonës,kuriems bûdingas apibendrintas pasitikëjimas,dažniau bendrauja su kitais žmonëmis aružsiima bendruomenine veikla, jie taip patdažniau panaudoja interneto teikiamasgalimybes informacijos mainams, bendravimuiir bendradarbiavimui negu tie, kurienepažástamuosius suvokia kaip galimusnenuspëjamø pavojø ðaltinius tiek realiame, tiekvirtualiame pasauliuose. Šiuo aspektu internetonaudojimas yra „kasdienio gyvenimoatspindys”, nei pridedantis, nei atimantissocialiná kapitalà.

Nors Uslanerio teiginiai ir juospagrindžianti empiriniø tyrimø duomenø analizëyra átikinama, visgi norëtøsi atkreipti dëmesá átai, kad socialinis kapitalas negali bûtisusiaurintas tik á vienintelá jo komponentà –apibendrintà pasitikëjimà. Pritariant autoriui,kad internetas suteikia nedaug galimybiøapibendrinto pasitikëjimo formavimuisi, galibûti diskutuojama jo iðvada, kad internetas iðviso neturi átakos socialiniam kapitalui tiekindividø, tiek jø kolektyvø lygmenyje. Jeiguinternetas palengvina bendravimà tarp žmoniø(o tai teigia pats Uslaneris), ar tai rodo, kad jisneturi átakos jø socialiniam kapitalui?


109


Internetas ir socialinio kapitalotransformavimas

Ávairiø mokslininkø atlikti tyrimai rodo, kadinternetas ne atskiria žmones vienus nuo kitø,o suartina. Internetà naudojantys žmonës,palyginti su jo nenaudojanèiais žmonëmis,dažniau domisi viešaisiais reikalais, skaitolaikraðèius, klauso radi jo, dalyvaujabendruomeninëje veikloje, lanko ávairiusrenginius, jie turi daugiau socialiniø tinklø(Robinson et al. 2000, Katz 2002). Ðiepastebëjimai prieðtarauja Nie ir Erbringo(2000) teiginiams, kad internetas ardo žmoniøbendruomeninius ryðius. Kita vertus, internetopoveikio bendruomeniniams ryšiams vertinimaspriklauso nuo paèios bendruomenës sampratos.

Pasak Barrio Wellmano (2001a), dažnamokslininkø, kalbanèiø apie „prarastàbendruomenæ“, klaida yra dëmesio sutelkimastik á bendrà gyvenamàjà vietà, kaimynysteparemtø santykiø nykimà. Šiuolaikinëseindustrinëse Vakarø ðalyse iðaugæs mobilumas,naujø susisiekimo priemoniø (asmeniniøautomobiliø, telefono) plitimas dar ikiinterneto plataus naudojimo pradžiospaskatino bendruomeniniø ryðiøtransformacijà. Bendruomenë neiðnyko, jitransformavosi ið kaimynystës grupiø á„daugybinius, dalinius, heterogeniškus,laisvesnius socialinius tinklus”, kurie individamsyra draugystës, emocinës pagalbos, socialinësir materialinës paramos, informaci jos,socialinës tapatybës ðaltiniai (2001a; 24).

Žmonës priklauso ne vienai bendruomenei,o daugybei daliniø bendruomeniø, siejanèiøjuos su ðeimos nariais, kaimynais, draugais,bendradarbiais ar žmonëmis, turinèiaispanaðius pomëgius ir interesus. Ðie tinklai retaikada bûna stabilûs. Santykiai juose yra labiausavanoriðki ir pasirinkti palyginti sutradicinëmis bendruomenëmis. Tokiuosetinkluose žmonës nebegali pasikliautisusitelkusios, tankiais socialiniais ryšiaisparemtos vietinës bendruomenës socialinekontrole ar jos pastangomis išlaikyti juosbendruomeniniø ryðiø tinkle. Individualizuotøsocialiniø tinklø turëjimas priklauso nuo

aktyviø individø pastangø ieðkoti, užmegzti irpalaikyti santykius su kitais, jiems svarbiaisžmonëmis.

Ši transformacija turi ir ðviesiàjà, ir tamsiàjàpusæ. Ji suteikia individams daugiau laisvësformuoti savo bendruomenæ; priklausymasdaugybei socialiniø tinklø didina jø galimybes,suteikia jiems priëjimà prie ávairesniø iðtekliø.Taèiau taip pat šie tinklai priklauso nuo paèiøindividø sugebëjimø formuoti ir valdyti savosocialinius tinklus, todël socialinë sàveikatampa labiau atsitiktine ir mažiau patikima.

Savo ruožtu internetas atkartoja ir iðpleèiatinklines bendruomenes: „Jis atspindi irpalengvina socialinës organizacijos kitimà linktinklinio individualizmo <...>. Internetaspalengvina ðià transformacijà, suteikdamasžmonëms galimybæ bendrauti ir gautiinformacijà ið tø, su kuriais jie nori bendrauti”(Wellman & Hogan 2004a). Kitaip tariant,internetas padeda transformuoti socialinákapitalà.

Sutinkant, kad ðiuolaikinëse visuomenëseapibrëžiant bendruomenæ gyvenamoji vieta tëragalimas, bet ne bûtinas parametras, visginorëtøsi atkreipti dëmesá á tai, kad Wellmanotransformuotos bendruomenës samprataitrûksta konkretumo. Ið esmës ji gali bûti betkuriø individo socialiniø santykiø sinonimu.Joje nebelieka požymiø, kuriais remdamasis,pvz., Tönniesas iðskyrë Gemainshaft irGesselschaft kaip du skirtingus žmoniøsocialiniø santykiø idealius tipus. Individobendruomenës nariai yra tiek asmenys, sukuriais já sieja itin trapûs ir atsitiktiniai ryðiai,kurie galbût pažásta já tik kaip žmogø, žinantákaip prižiûrëti gyvatvoræ, tiek asmenys, kuriemsjis yra svarbus kaip asmenybë, o ne tikgyvatvoriø meistras, su kuriais já sieja tæstiniai,glaudûs ir daugiasluoksniai santykiai,sudarantys prielaidas priklausomybësbendruomenei jausmo atsiradimui. Remiantisbendruomenës apibrëžimu, pateiktu ðiostraipsnio pradžioje, ðios transformaci jospasekmës bendruomeniniams ryðiams nëravienareikðmës. Kažkuriai daliai visuomenësnariø, nors ir priklausanèiø vienam ar kitam,fizinëje ar virtualioje erdvëje esanèiam daliniam


110


socialiniam tinklui, ji vis tiek reikšbendruomenës neturëjimà.

Internetas ir socialinio kapitalopapildymas

Kita koncepcija interneto poveikio analizëjeyra jo kaip papildanèio socialiná kapitalàapibrëžimas:

„Internetas ásilieja á žmoniø gyvenimà. Jis yra dar vienabendravimo priemonë, palengvinanti egzistuojanèiussocialinius ryðius ir atitinkanti pilietinio dalyvavimo irsocializacijos modelius. Žmonës naudoja internetàsiekdami palaikyti esamus jø socialinius ryšius;elektroninis bendravimas papildo netarpiðkàbendravimà ar bendravimà telefonu. Be to, tinkležmonës užsiima veikla, atitinkanèia jø pomëgius irpolitinius interesus. Tai leidžia manyti, kad internetaspadeda iðplësti socialinius ryðius ir pilietináangažuotumà” (Wellman & Quan-Haase 2002; 3).

Šios koncepci jos ašis yra „efektyvumomodelis” (Wellman & Hogan 2004b; Robinsonet al. 2000, Horrigan & Rainie 2002). Ðiuopožiûriu, internetas suteikia žmonëms ir jøkolektyvams galimybes efektyviau panaudotilaikà bendravimui ir informacijoms mainams.Internetas nëra naudojamas kitø veiklø sàskaita,o padeda žmonëms mažesnëmis sànaudomiságyvendinti jø vykdomas veiklas. Kaip pažymiRobinson et al. (2002), internetas savo poveikiuyra panašesnis ne á televizijà, o á telefonà, nesleidžia žmonëms sutaupyti laikà ir iðpleèia jøbendravimo galimybes.

Internetas ne tik skatina žmoniø veiklosefektyvumà laiko požiûriu, bet taip pat neretaiatlieka bendravimo ir bendradarbiavimokatalizatoriaus funkcijà. Vietiniø internetotinklø (angl. Local Nets) veikla JAV,Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje galibûti šio interneto poveikio pavyzdys. Vietiniaiinterneto tinklai yra orientuoti á lokaliøbendruomeniø poreikiø tenkinimà. Jø paskirtis– teikti gyventojams informacijà, susijusià sujø gyvenamàja vietove, supažindinti juos suinterneto galimybëmis, burti bendruomenësproblemø ir klausimø aptarimui, stiprinti vietinætapatybæ (Ferlander 2003). Pastebëta, kadvietinëse bendruomenëse, ádiegus ðiuos tinklus

ir suteikus žmonëms priëjimà prie jø vieðuosevietose (pvz., bendruomeniø centruose,interneto kavinëse, bibliotekose), jie skatinaryðiø tarp kaimynystëje gyvenanèiø žmoniøstiprëjimà, jø domëjimàsi ir ásitraukimà ábendruomeninæ veiklà, naujø vietiniø interesøbendrumu paremtø socialiniø tinkløformavimàsi (Blanchard & Horan 1998,Wellman 2001b, Ferlander 2003).

Bûtina atkreipti dëmesá á tai, kad„efektyvumo modelio” gynëjai neidealizuojainterneto vaidmens. Internetas visø pirma yrapriemonë, kuri gali bûti panaudota tiek geriems,tiek blogiems tikslams, jis nenulemia žmoniøsocialinio elgesio. Kitaip tariant, internetonaudojimui didelæ átakà turi žmoniø vertybësir nuostatos. Šiuo aspektu jø požiûrisneprieðtarauja aptartiems Uslanerio (2000) arDi Maggio et al. (2001) teiginiams. Taèiau,palyginti su aukðèiau pateiktais interneto átakossocialiniam kapitalui apibrëžimais, ði samprataturi pranaðumø, kurie neapsiriboja vien tikfakto, kad Vakarø ðalyse reikšmingai daliaigyventojø internetas padeda papildyti jøsocialiná kapitalà, konstatavimu.

„Efektyvumo modelis“ negali bûtiadekvaèiai suprastas iðkirpus já iš konteksto,kuriame apibrëžiami veiksniai, nuo kuriøpriklauso interneto galima átaka ávairiø rûðiøsocialiniam kapitalui. Kitaip tariant, internetassuteikia tam tikras galimybes, taèiau vien tik jobuvimas nereiškia, kad žmonës ar jø kolektyvai,ágijæ kompiuteriná raðtingumà ir prieigà prieinterneto, neiðvengiamai tuo pasinaudossocialinio kapitalo palaikymui ar formavimui.Gali bûti svarbûs daugelis veiksniø: internetoryðio kokybë; patogi programinë áranga; osvarbiausia - žmoniø gebëjimai ir ágûdžiaisiekiant integruoti interneto galimybes á savoveiklas, kuriø ugdymui reikia laiko, patirties beitarpasmeninio ir institucinio konteksto, kurisskatintø interneto naudojimà ir kuriame bûtøprieinama pagalba naujøjø informaciniøtechnologijø taikymo klausimais (Wellman &Chen 2003, Robinson et al. 2003). Žinios apieðiuos veiksnius yra ágyjamos ne tik analizuojantinternetà naudojanèiø žmoniø socialiná elgesá,bet taip pat ir priežastis, dël kuriø dalis žmoniø,


111


nors ir turinèiø prieigà prie interneto (namuosear vieðose vietose), nesinaudoja jo teikiamomisgalimybëmis. Jos taip pat padeda suprasti netik interneto teikiamas galimybes, bet irdabartines ðiø galimybiø ribas.

Virtualios bendruomenës ir socialiniskapitalas

Nors ankstyvuose darbuose, skirtuoseinterneto socialiniam vaidmeniui, daug dëmesiobuvo skiriama „virtualiø bendruomeniø“formavimuisi, ilgainiui paaiðkëjo, kad daugelisryðiø, palaikomø interneto pagalba, yra jauegzistuojanèiø fizinëje erdvëje ryðiø tæsinys.Taèiau šis faktas nepaverèia „virtualiøbendruomeniø“ mažiau ádomiu ar nevertudëmesio tyrimø objektu. Jeigu internetas galibûti naudojamas socialinio kapitaloformavimui, ávairiø socialinio kapitalo rûðiøkiekio didinimui, tai ðiø galimybiø aptarimasbûtinai turëtø apimti „virtualiasbendruomenes“ ir jose glûdintá bei jasformuojantá „virtualø socialiná kapitalà“.

Vienas ið lûkesèiø, siejamø su internetu,tebëra tas, kad internetas padës žmonëmssurasti jø interesus ir vertybes atitinkanèiasbendruomenes, netgi áveikti socialinæ izoliacijàir atskirtá. Ðiuo požiûriu internetas tampadaugiau negu papildoma priemone palaikyti jauegzistuojanèius socialinius ryšius, jis suteikiagalimybæ rastis alternatyvai netarpiškubendravimu paremtoms bendruomenëms.

Kol kas sunku vertinti, kiek pasitvirtina ðislûkestis, nes trûksta empiriniø duomenø,atskleidžianèiø, kiek internetas padeda áveiktisocialinæ izoliacijà žmonëms, kurie jauèiasivieniði. Nors reikðminga dalis žmoniø internetopagalba užmezga santykiškai stabiliusdraugystës santykius (Wellman et al. 2001b,Katz 2002, Mandelli 2002), tebëra daug iki galoneatsakytø klausimø apie ðiø santykiø kokybæ,tæstinumà ir normas, reguliuojanèias socialinæsàveikà virtualioje erdvëje.

Tuo tarpu vyraujantis socialiniø ryðiø tipasvirtualiose bendruomenëse yra silpni ryðiai(Galstone 1999, Kraut et al. 2002a). Kraut etal. žodžiais, „átinklintos grupës veikiau yra

silpnais ryðiais paremtos savanoriðkosorganizaci jos negu stipriais ryðiaisbesiremianèios socialinës bendruomenës“(2002a; 106). Yra keletas galimø paaiðkinimø,kodël virtualioje erdvëje vyrauja silpni ryðiai.Pirma, á virtualias grupes yra lengva patekti,taèiau jas taip pat lengva ir palikti. Ði savybënepadeda formuotis tarpusavioásipareigojimams tarp virtualaus socialiniotinklo dalyviø. Antra, stiprûs ryðiai sunkiai galiformuotis aplinkoje, kurioje žmonës neturigalimybiø ágyti informacijà apie paðnekovøpatikimumà, jø motyvus ir tapatybæ. Juk vienasið patraukliausiø interneto bruožø yra galimybëpasitelkus vaizduotæ eksperimentuoti suávairiomis tapatybëmis. Savo ruožtu tai taip patkliudo prasmingiems, emociniu požiûriuartimiems ryðiams rastis virtualioje erdvëje(Galstone 1999). Taèiau aplinkybë, kad virtualierdvë yra palankesnë silpnø, o ne stipriø ryðiøužmezgimui ir palaikymui, neturëtø bûtiinterpretuojama kaip apribojimas socialiniokapitalo formavimui: ávairiø, silpnais ryðiaisparemtø socialiniø tinklø turëjimas, iðpleèiažmoniø ir jø kolektyvø veiklos galimybes,kadangi suteikia jiems priëjimà prie ávairesniøinformacijos ir socialinës paramos iðtekliø.

Kitas lûkestis siejamas su „virtualiomisbendruomenëmis“ – tai viltis, kad átinklintasbendravimas paskatins sujungianèio socialiniokapitalo arba, kitaip tariant, socialiniø tinklø,suburianèiø ideologiniu (vertybiø, ásitinklini-mø) ir socialiniu (socio-ekonominio statuso,amžiaus, tautybës ir pan.) požiûriu skirtingusžmones, formavimàsi.

Dalis autoriø skeptiðkai vertina ðià galimybæ.Pastebëta, kad internetas dažniausiai susiejažmones, kurie yra tarpusavyje panašûs pagalinteresus ir veiklà, t.y. jis yra naudojamassusiejanèiam, o ne sujungianèiam socialiniamkapitalui formuoti ar palaikyti (Galstone 1999,Putnam 2000, Uslaner 2004). Interneteklestinti pokalbiø svetainiø, elektroniniøkonferenci jø ávairovë nesunkiai leidžiainternetà bendravimui ar informacijos paieškainaudojantiems žmonëms surasti tai, kas jiemsyra artima pagal jø vertybes, pažiûras irinteresus. Kaip jau minëta, ryšiai virtualiose


112


bendruomenëse ir grupëse dažnai yra trapûs,paviršutiniški ir trumpalaikiai. Be to, patekimoir pasitraukimo ið átinklintos grupës kaina yranedidelë. Todël jeigu žmonëms kažkas nepatikoátinklintoje diskusijoje, pakanka spustelëtipelytës klaviðà ir átinklinta grupë iðnyksta ið jøgyvenimo, lyg niekada ir nebûtø buvusi jo dalis.Ðios interneto savybës yra palankioshomogeniðkø pagal žmoniø interesus, vertybesir ásitikinimus socialiniø tinklø tarpimui.

Kita vertus, socialinës sàveikos interneteremiasi tik tekstiniu bendravimu, jose nëravizualiniø užuominø apie žmoniø lytá, socio-ekonominá statusà, amžiø ir pan., kurios dažnaisukuria barjerus tarp skirtingø žmoniø.Átinklintai sàveikai bûdingas anonimiðkumas irátinklintø bendruomeniø atvirumas naujiemsnariams leidžia manyti, kad jos padës nugriautitam tikras visuomenëms bûdingas tradicinessocialinio susiskaldymo sienas ir nuties tiltustarp skirtingos socialinës kilmës, klasës arstatuso žmoniø. Kitaip tariant, internetas turisavyje bruožø, kurie sukuria galimybessujungianèiø socialiniø tinklø formavimuisi irpalaikymui. Tyrimai rodo, kad šios galimybëskažkiek yra realizuojamos, nors pastebima, kadátinklintos grupës nëra heterogeniðkos irsocialiniu ir ideologiniu aspektais, bet tik kuriuonors vienu ið jø (dažniausiai socialiniu), be to,jos retai kada susieja skirtingo socio-ekonominio statuso žmones, taèiau padedaáveikti barjerus tarp skirtingo amžiaus žmoniø(Mandelli 2002, Norris 2003). Trumpaiapibendrinant, galima daryti iðvadà, kaddažniausiai internetas atlieka „susiejimo“funkcijà, taèiau bent ið dalies skatina ir ryðiøtarp žmoniø, besiskirianèiø pagal socialiniamegyvenime svarbius socialinius požymius,formavimàsi.

Apibendrinimas

Ar mokslininkø ážvalgos ir išvados, sufor-muluotos Vakarø ðalyse, turinèiose iðvystytàtelekomunikacijø infrastruktûrà ir pažen-gusiose interneto integravimo á žmoniø kasdienágyvenimà srityje, gali bûti taikomos kalbantapie interneto naudojimà socialinio kapitalo

palaikymui ir formavimui Lietuvos visuomenei.2004-aisiais metais JAV internetà naudojo 70% gyventojø, Ðvedijoje – 77, Danijoje – 63,Didžiojoje Britanijoje – 60, Lietuvoje - 20 1.Nors skirtumai yra ženklûs, taèiau nëra prie-žasèiø manyti, kad ilgainiui skaitmeninë plëtraLietuvoje jø taip pat ženkliai nesumažintø,juolab kad interneto naudojimo plëtra ðalyje jauágijo pagreitá2. Tuo tarpu Vakarø ðaliø internetodiegimo á žmoniø socialines, kultûrines,ekonomines ir politines veiklas patirtis bei joseatliktø tyrimø išvados gali pasitarnauti ne tikskatinant skaitmeninës plëtros procesus mûsøðalyje, bet ir geriau suprasti ðiø procesø raidàbei lûkesèiø pagrástumà.

Internetas negriauna socialinio kapitalo.Todël mažai tikëtina, kad didëjant internetànaudojanèiø žmoniø skaièiui Lietuvoje, pradëssilpnëti bendruomeniniai ryðiai, sustiprësvienatvë, socialinë izoliacija ar padidës socialinëanomija. Jau šiuo metu dalelei Lietuvosgyventojø internetas padeda palaikyti ryðius sudraugais ir giminëmis, iðvykusiais dirbti argyventi á užsienio ðalis, iðlaikyti, o ne prarastijø turimus ryðius su jiems svarbiais ir artimaisžmonëmis. Internetas taip pat nepakeis žmoniøsocialinio elgesio: norint, kad žmonës daugiaubendrautø tarpusavyje, aktyviau dalyvautøpilietinëse veiklose, nepakanka vien tik suteiktijiems prieigà prie interneto. Reikalingi žmoniømàstymo ir gyvenimo bûdo pokyèiai, kuriøskatinimas reikalauja žymiai didesniø pastangønei mokymas elementaraus kompiuterinioraštingumo. „Efektyvumo modelis“, teigiantis,kad internetas padeda žmonëms ágyvendintisavo veiklas mažesnëmis sànaudomis beiiðpleèia jø bendravimo ir bendradarbiavimogalimybes, nereiškia, kad šis procesas yrasavaiminis. Viltis, kad skaitmeninë plëtra padësáveikti socialinës atskirtá problemas Lietuvoje,prisidës prie žmogiðkojo kapitalo raidos,gyvenimo kokybës gerëjimo ðalyje, yrapateisinama. Taèiau taip pat reikia plëtotižmoniø gebëjimus bei ágûdžius, integruotiinterneto teikiamas galimybes á savo kasdienágyvenimà ar pilietinës veiklas; svarbi ir teigiamapatirtis, tarpasmeninës ir institucinës aplinkos,skatinanèios naudoti internetà.


113


Išnašos

1 Internet World Statistics, www.internetworldstats.com/index.html2 2004 metais Statistikos departamento atlikto tyrimoduomenimis, namø ûkiø, naudojanèiø internetà, skaièiusper metus padidëjo 38 %. 2002 metais namuose internetu

naudojosi 4,1 %, 2003 – 7,7, o 2004 – 10,1 namø ûkiø.Šaltinis: Statistikos departamento prie LietuvosRespublikos Vyriausybës 2004 08 13 praneðimas spaudai„Kompiuteriø ir interneto naudojimas namø ûkiuose2004 metø pirmàjá ketvirtá“. www.std.lt.

Literatûra

Blanchard, Anita & Tom Horan. 1998. „Virtual Commu-nities and Social Capital”, Social Science Review 16 (3):293-307.Coleman, James. 1988. „Social capital in the creation ofhuman capital”. American Journal of Sociology 94(Suplement): 95-120.Constant, David, Lee Sproull and Sara Kiesler. 1997.„The Kindness of Strangers: The Usefulness of Elec-tronic Weak Ties for Technical Advice” in Sara Kesler(ed.) Culture of the Internet: 303-322.Di Maggio Paul, Eszter Hargittai, Russel Neuman, JohnRobinson. 2001. „Social Implications of the Internet”,Annual Review of Sociology 27: 307-36.Ester, Peter and Henk Vinken. 2003.„Debating Civil So-ciety: On yhe Fear for Civic Decline and Hope for theInternet Alternative”, International Sociology 18 (4): 659-680.Ferlander, Sara. 2003. The internet, social capital and localcommunity. www.crdlt.stir.ac.uk/docsGalston, William. 1999. „Does the Internet StrengthenCommunity?” Working paper. http://www.puaf.umd.edu/IPPP/fall1999/internet_community.htmHorrigan, John B. & Lee Rainie. 2002. „Emails ThatMatter: Changing Patterns of Internet Use Over A Year‘sTime”, IT & Sodiety 1 (1): 135-150.Katz, James & Philip Aspden. 1998. “Social and PublicPolicy Internet Research: Goals and Achievements”.w w w . c o m m u n i t y t e c h n o l o g y . o r g / a s p d e n /aspden_talk.html.Katz, James E. & Ronald E. Rice. 2002. „Project Syntopia:Social Consequences Of Internet Use”, IT & Sodiety 1(1): 166-179.Kraut Robert, Vicki Lundmark, Michael Patterson andSara Kiesler, Tridas Mukopadhyay, William Scherlis. 1998.„Internet Paradox: A Social Technology That Reduces So-cial Involvement and Psychological Well-Being?”, AmericanPsychologist 53 (9): 1017-1031.Kraut, Robert, Jonathon Cummings, Brian Butler 2002a.“The Quality of On-line Social Relationships”, Commu-nications Of The ACM 45 (7): 103-109.Kraut, Robert, Sara Kiesler, Bonka Boneva, JonathonCummings, Vicki Helgeson, Anne Crawford. 2002b.„Internet Paradox Revisited”, Journal of Social Issues 58(1): 49-74.Mandelli, Andreika. 2002. „Bounded Sociability, Rela-tionship Costs And Intangible Resources In ComplexDigital Networks”, IT & Sodiety 1 (1): 251-274.

Nie, N. and Erbring, L. 2000. „Study Offers Early look atHow Internet is Changing Daily Life”. Report. Stanford,CA. www.stanford.edu/group/siqss/press_release/press_release.htmlNie, Norman H. & Lutz Erbring. 2002. „Internet andSociety: A Preliminary Report”, IT& Sodiety 1 (1): 275-283.Nie, Norman H., Hillygus D. Sunshine. 2002. „The Im-pact Of Internet Use On Sociability: Time-Diary Find-ings”, IT& Society 1 (1): 1-20.Nisbetas, Robertas. 1966 (vert. á lietuviø kalbà 2000).Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai.Norris, Pippa. 2003. „Social capital and ICTs: widening irreinforcing social networks”, http://www.esri.go.jp/jp/workshop/030325/030325paper6.pdf.Portes, Alejandro, Patricia Landot (1996) „The down-side of social capital” The American Prospect 26.Portes, Alejandro.2000. „Social capital: its origins andapplications in modern sociology” in Eric E. Lesser (ed.)Knowledge and Social Capital: Foundations and Applica-tions. Boston: Butterworth Heinemann: 43-67.Putnam R. Robert. 2000. Bowling Alone. N.Y.: Simon andSchuster.Putnam, Robert 1995. „Tuning in, tuning out: the strangedisappearance of social capital in America”. Political Sci-ence and Politics: 664-683.Putnam, Robert D. and Kristin A. Goss (2002) „Intro-duction” in Robert D. Putnam (ed.) Democracies in Flux:The Evolution of Social Capital in Contemporary Society,Oxford University Press: 3-19.Putnam, Robert. 1993. Making Democracy Work. HarvardUniversity Press.Putnam, Robert. 1995. „Bowling Alone: America’s de-clining social capital”. Journal of Democracy, 6: 65-78.Robinson, John & Alan Neustadt. 2002. „Social ContactDifferences between Internet Users and Nonusers inThe General Survey”, IT & Sodiety 1 (1): 73-102.Robinson, John, Meyer Kestnbaum, Alan Neustadt,Anthonu Alvarez. 2000. „Mass Media Use and SocialLife Among Internet Users”, Social Science ComputerReview 18 (4): 490-501.Robinson, John, Meyer Kestnbaum, Alan Neustadt,Anthonu Alvarez. 2002. „Information Technology andSocial Time Displacement”, IT& Society Vol.1 (1): 21-37.Robinson, John, Paul Dimaggio, Eszter Hargittai. 2003.„New Social Survey Perspectives On The Digital Divide”,IT& Society 1 (5): 1-22.


114


Uslaner E. 2000. „The Internet and Social Capital”, Com-munications of the ACM (Annals of Computing Machinery)43: 60-64.Uslaner E. 2004. „Trust, Civic Engagement, and theInternet”, Political Communication 21 (2) : 223 – 242.Wellman, Barry & Anabel Quan-Haase. 2002. „How doesthe Internet Affect Social Capital”. Working paper.www.chass.utoronto.ca/~wellman/ publications/internetsocialcapital/Net_SC-09.PDFWellman, Barry & Bernie Hogan. 2004a. “The Imma-nent Internet” www.chass.utoronto.ca/~wellman/netlab/publications/_frames.html.Wellman, Barry & Bernie Hogan. 2004b. „The Internetin Everyday Life” in William Bainbridge (ed.) Encyclope-dia of Human Computer Interaction. MA: Berkshire Pub-lishing. www.chass.utoronto.ca/~wellman/netlab/publica-tions/_frames.html.

Wellman, Barry & Wenhong Chen. 2003. “Charting Digi-tal Divides: Comparing Socioeconomic, Gender, LifeStage, and Rural-Urban Internet Access and Use in EightCountries”. www.chass.utoronto.ca/~wellmanWellman, Barry, Anabel Quan Haase, James Witte, KeithHampton. 2001. „Does the Internet Increase, Decrease,or Supplement Social Capital? Social Networks, Partici-pation, and Community Commitment”. Working paper.web.mit.edu/knh/www/downloads/netadd8b1-k.pdfWellman, Barry. 2001a. “The Persistence and Transfor-mation of Community: From Neighbourhood Groupsto Social Networks”. Report to the Law Commission ofCanada. www.chass.utoronto.ca/~wellman/netlab/publi-cations/_frames.html.Wellman, Barry. 2001b. “Computer Networks As SocialNetworks”, Science 293 (14): 2031-34.www.sciencemag.org.

Summary

The article presents review of four theoretical ap-proaches to impact of Internet on social capital, namely,„internet as destroying social capital”, „internet as hav-ing no consequences for social capital”, „internet astransforming social capital” and „internet as supple-menting social capital”. After introducing main argu-ments of each approach, an attempt is made to evalu-ate their capacity to describe and explain an influenceof internet use on social relationship and civic partici-pation. Author argues that the most promising notion

of internet in both respects is that of “internet as supple-menting social capital”. Internet provides effective toolsfor facilitating maintenance and formation of socialcapital, given that condition of development of humanskills and knowledge how to integrate internet intotheir social activities, positive experience, and inter-personal and institutional environment that encour-age using internet and provide necessary support in itare met.



115


Evelina Stankevièienë

Tautinë mažuma lauko perspektyvoje: Pierre‘o Bourdieu irRogerio Brubakerio idëjø sandûra

Santrauka

Žlugus sovietinio režimo blokui, atsikurianèiø valstybiø specifika privertë ið naujo pažvelgti ir átautiniø mažumø nacionalizmà. Atsikûrusiose valstybëse daugelio tautiniø mažumø netipinisimigracinis procesas neleidžia jø traktuoti kaip tipiniø imigrantø grupiø. Ðio straipsnio tikslas yrapažvelgti á tautinæ mažumà kaip á dinamiðkai kintantá laukà, integruojant P.Bourdieu ir R.Brubakerioidëjas. Siekiama parodyti, kad, suformavus tautinës mažumos kaip lauko modelá, atsiranda galimybëtautinës mažumos atstovavime iðskirti daugiau lauko veikëjø, o ne tik vienà homogeniðkà grupæ,kartu pateikiant lankstesnæ ir visapusiškesnæ analizæ.

Per pastaràjá deðimtmetá pakitæs politinisžemëlapis davë impulsà nacionalizmoatgimimui. Su tuo tiesiogiai turëtø bûti siejamassovietinio režimo žlugimas, nulëmæs naujànacionalizmo analizës plëtotæ, privertusià iðnaujo pažvelgti á seniai aptartus valstybës irtautos formavimosi bei vystymosi aspektus.

Atsikûrusiø valstybiø kontekstenacionalizmo analitikai akivaizdžiai susidûrë sutautiniø mažumø problematika, kurios negaliiðsamiai ir pakankamai analizuoti remdamiesiklasikiniais nacionalizmo analizës diskursais.1

Klasikinis “vienos tautos-vienos valstybës”nacionalizmo analizës modelis yra veikiauorientuotas tik á vienos tautos raiðkà bei josvalstybingumo siekius, iðbraukiant multi-kultûrinio konteksto sampratà.

Tuo tarpu atsikûrusios valstybës yraformuojamos institucionalizuotoje multi-kultûrinëje erdvëje, nes sovietinio režimo metubuvo institucionalizuota tautiniø mažumøidentifikavimo ir klasifikavimo sistema, pagrástakilme, teritorija, bei sustiprinta grupiðkumokonteksto. Grupiškumo kontekste kiekvienaetninë tapatybë yra siejama su konkreèia irrealiai aptinkama kategorizuota grupe kaiprealiu ir pagrástu socialinës tapatybës pagrindu.

Taigi sovietinio režimo laikotarpiuinstitucionalizuotà tautiniø mažumøidentifikavimo ir klasifikavimo sistemà galimeávardinti kaip vienà ið pagrindiniø priežasèiø,

nulëmusiø “konfliktuojanèiø priklausomybëslûkesèiø”2 susiformavimà ir raiðkà. Vienavertus, ðie lûkesèiai aptinkami atsikûrusiøvalstybiø institucionalizuotoje politinëjetapatybëje, kurios pagrindu galima suprasti,kad valstybës teritorija tiek politiðkai, tiekkultûriðkai priklauso tik vyraujanèios tautinësgrupës individams. O kita vertus,“konfliktuojantys priklausomybës lûkesèiai”aptinkami sovietmeèiu institucionalizuotojeetninëje tapatybëje, skatinanèioje tautinesgrupes jausti ir pabrëžti skirtumà tarpetniðkumo/tautiðkumo ir pilietiðkumo. Žlugussovietiniam režimui, bûtent ðiø lûkesèiøásisàmoninimas privertë naujai apibrëžiamøtautiniø mažumø atstovus susidurti susocialinës tapatybës krize, besiplëtojanèiakeliomis formomis. (Lebedeva 2000; 38-52).Socialinës tapatybës krizë ypaè ryðkiainusakoma, kai etniškumas/tautiškumas yrapriešpriešinamas pilietiškumui, ir tai sàlygojaneaktyvuoto lojalumo raiðkà valstybëje, kuriojegyvenama.3 Esant neaktyvuotam lojalumui,visapusiðkai yra paneigiama etninë tapatybë irakcentuojama tik pilietinë priklausomybë, išdalies ágalinanti lojalaus elgesio modeliøformavimà vyraujanèios tautos atžvilgiu. Tokiuselgesio modelius inici juoja ne vien“konfliktuojanèiø priklausomybës lûkesèiø”ásisàmoninimas, bet ir “mes-jie” principas.Sovietmeèiu “mes-jie” principu buvo brëžiama


116


riba tarp režimo ir žmoniø, o dabar - tarpvalstybëje vyraujanèios tautos ir tautiniømažumø, pamirðtant pilieti jos principà,suteikiantá visiems pilieèiams lygias teises irpareigas.

Kaip matome, sovietinis režimas etninësklasifikavimo sistemos pagrinduinstitucionalizavo teritorinæ tautinæ valstybæ iretninæ tautybæ kaip fundamentalias socialineskategori jas.4 Viena vertus,institucionalizavimas buvo ágyvendinamaspadalinus SSRS teritori jà á 15 „tautiniøteritori jø” ir vadinant šias teritori jas tamtikromis „tautinëmis valstybëmis”, turinèiomispavadinimà, konstituci jà, vykdomàjà iradministracinæ valdžià, kultûrines ir mokslinesinstitucijas. Antra vertus, režimo laikotarpiuvisa vadinamoji SSRS pilietija buvo suskirstytatik á etnines tautybes, todël etninë tautybë buvolaikoma privalomu statusu, o ne vien tiksocialinæ sistemà klasifikuojanèiu vienetu.5

Institucionalizuoti vienetai - etninë tautybëir teritorinë tautinë valstybë - neturëjonacionalistinio judëjimo kuriamø politiniøpagrindø, tokiø kaip valstybinë-tautinënepriklausomybë, pagrásta pilietybës principu,nes atskirø, lyg ir nepriklausomø, valstybiø(SSRS respublikø) gyventojai buvo sujungtibendros SSRS pilietybës.

Taèiau socialinës kategori jos - etninëtautybë ir teritorinë tautinë valstybë - nebuvobeprasmës kategorijos. Sovietiniam režimuirealiai neigiant ðiø socialiniø kategori jøpolitines prasmes ir suvokimà, kartu jos buvoinstitucionalizuotos kaip socialinës ir kultûrinësformos, kuriø pagrindu veikë ne vien socialinioklasifikavimo sistema, bet ir buvo sukurtaslegitimus vieðasis diskursas, kurio dëka buvoorganizuojamas pasaulio vizijos ir pasidalinimoprincipas (Tishkov 1997). Kaip matome,etninës tapatybës pagrindu institucionalizuotasklasifikavimas ágalino kategoriná socialinësrealybës suskirstymà, paremtà kultûrinëstapatybës pagrindu. Atgimus nacionalizmoidëjai, tai savaime suponavo ir daugelá politiniøreikalavimø, grindžiamø vienos tautos-vienosvalstybës pagrindu. Bet kartu tai suponavo irtautiniø mažumø nacionalizmà, nes

atsikûrusiose nacionalinëse valstybësenevyraujanèiø tautiniø grupiø individøtapatinimasis su vyraujanèia tauta ir valstybe,kurioje jie gyvena, nëra savaiminis procesas.Galime teigti, kad ðios prielaidos ir skatinanaujø analizës diskursø paieðkas tautiniømažumø nacionalizmo atvejais, tiksliau kalbant,verèia ið naujo pažvelgti á seniai ávardintusdalykus.

Taigi šiame straipsnyje, taikant teorinësanalizës metodà, yra bandoma pažvelgti átautinæ mažumà kaip á dinamiðkai kintantálaukà. Siekiant ðio tikslo buvo integruotos P.Bourdieu ir R. Brubakerio idëjos, leidusiossuformuoti tautinës mažumos kaip laukoanalitiná modelá.

Tautinës mažumos samprata

Bandant naujai pažvelgti á tautinës mažumosnacionalizmo analizæ, trumpai aptarsimetautinës mažumos sàvokos kontekstà. Ðiossàvokos aktualumas išplaukia ið ðiuolaikiniøvisuomeniø neizoliuotumo, kuris ágalinakultûriniø kontaktø pastovumà ir suformuojakultûriniø modeliø gausà. Pagrástai bûtø galimateigti, kad kiekviena visuomenë yra suformuotair toliau formuojama kultûriniø modeliøpagrindu. Kultûrinis modelis jungia savitusbruožus (kalbà, religines ir kultûrinestradici jas, vertybes, simboliniø reikðmiøsistemà), leidžianèius skirti ðá ir kitus kultûrosmodelius. Kiekvienà iðsiskiriantá kultûrinámodelá nusako santykiškos individø grupës,kurios tarpusavyje nëra lygios nei individøskaièiumi, nei ekonominëmis ar politinëmisgalimybëmis. Tokie santykiniai skirtumaisuteikia nelygybës ážvalgas tarp grupiø,iðplaukianèias ið “daugumos-mažumos”prasminio suvokimo. Nacionalizmo analizëskontekste toks suvokimas lemia jëgos skirtumøávardinimà ir priskyrimà tam tikrai individøgrupei, pastaràjà vadinant mažumos, netituline,nedominuojanèia, nevyraujanèia, subordinuotatautine grupe (Brass 1991).

Analitiðkai bûtø daug naudingiau kiekvienàskirtingà kultûriná modelá nusakanèià individøgrupæ ávardinti kultûrine grupe, o dominavimo


117


ir nedominavimo veiksniams priskirti stiprumobei skirtumo reikðmes, tiesiogiai iðplaukianèiasið kultûrinio modelio integruotumo ir paplitimogalimybës (Berry 1997). Šitaip bûtø galima iðdalies iðvengti jëgos skirtumø iðryðkinimo, kurisdaugeliu atvejø priskiria klaidingà ar vienpusáanalizës suvokimà, pabrëžiantá vien politines,socialines bei kultûrines nelygybes, ir atmetatikràsias prielaidas.

Kultûrinæ grupæ apibrëžus iðskirtinëmisypatybëmis, tokiomis kaip kalba, religi ja,istorinë atmintis bei kultûrinës tradicijos, jiágauna tautinës/etninës grupës prasmæ (Brass1996). Dël ðiø ypatybiø kiekviena kultûrinëgrupë tampa iðskirtine tautine bendruomene,nes kalbos, religijos, istorinës atminties irtradici jø aspektai yra bûdingi nusakanttautiðkumà, kuris yra grupës nariøpriklausomumo iðskirtinei bendruomeneisuvokimas, atsiradæs ið prieðtaravimo irpalaikomas ne konsensuso, o konflikto irskirtumo išryškinimo (Delanty 2002).

Vyrauja nuomonë, kad analitiðkai vertatautinæ grupæ ávardinti etninës grupës vardu,nes ðitaip galima bent ið dalies atsiriboti nuotautos ir tautybës sàvokø komplikuotosvartosenos, išplaukianèios ið skirtingø -vokiðkoir prancûziðko - interpretaciniø modeliø(Brubaker 1998a).6 Taèiau tai tik sinonimøžaismas, nes esminio skirtumo tarp ðiø sàvokønëra. Svarbiau yra tai, kad etninë ar tautinëgrupë yra socialiai sukonstruotas, o ne vienkraujo ryðiais pagrástas darinys. Savo studijoseA. D. Smithas pateikia kompromisiná etninësgrupës apibrëžimà, sujungdamas socialinius irprigimtinius aspektus. Jis teigia, kad etninæ artautinæ grupæ galima apibrëžti kaip socialinægrupæ, kurios nariai turi bendrà kilmæ, bendràistorijà, kultûrà bei juos vienijantá solidarumojausmà, leidžiantá iðsiskirti ið kitø grupiø. Jonuomone, “áprastas etniniø grupiø požiûris(yra) paremtas jø nariø ásitikinimu, kad jøbendruomenë – tai pasaulio centras irvienintelis teisingumo kriterijus.” (Smith 1994;121) Tarpusavio solidarumo jausmas darosilabai svarbus etninës ar tautinës grupës bruožas,nes tai yra grupës tæstinumo ir vidinës savi-reguliacijos rezultatas. Bûtent tæstinumo ir

vidinës savireguliacijos dëka etninë ar tautinëgrupë ágyja socialinës grupës, o ne socialinëskategorijos reikðmæ, kadangi dël ðiø sàlygøgrupës nariai gali save priskirti grupei, jàávardinti ir save laikyti konkreèios grupësnariais. (Morris 1965; plg. Tajfel 1980; 4)

Ðitokià socialiai sukonstruotà tautinæ aretninæ grupæ apibûdinus kaip tautinæ mažumàyra átraukiamas statuso aspektas, nes tautinëmažuma yra tautinë grupë, kurios nariai savotapatumà suvokia atsižvelgdami á santyká suvyraujanèia tautine grupe. Tautinë mažuma ðásantyká dažniausiai konstruoja ne vienremdamasi tik realiomis patirtimis,7 bet irpasitelkdama savità suvokimo apie tautinægrupæ konstravimà. Galima sakyti, kad tautinëar etninë grupë, atsidûrusi realiai ar suvokiamainetolygioje padëtyje (palyginus jà su kitomistautinëmis grupëmis), tampa tautine ar etninemažuma, nes greta formaliø lygybës kriterijø,postuluojamø vyraujanèios tautinës grupës,didelæ reikðmæ turi subjektyvi mažumos nariøsavi jauta ir situaci jos suvokimas. “Ðiamsuvokimui svarbios ne tik formalios teisës, betir grupës kolektyvinë patirtis, tiesioginë irsimbolinë sàveika su daugumos nariais beidaugumos nuostatos.” (Kasatkina, Leonèikas2003; 26) Apibendrinant galima pasakyti, kadtoks suvokimas tiesiogiai išplaukia ið savitosocialinës realybës konstravimo, nes,atsižvelgiant á tautinës bendruomenës savæsapbrëžimà, yra suvokiami ir socialiniaireiškiniai (Berger, Luckman 1991).

Kaip buvo minëta, etninës grupës ar tautinësgrupës sàvokos yra sinonimiðkos, todël tautinësmažumos ar etninës mažumos sàvokos taip patgali bûti vartojamos sinonimiðkai, taèiaumodernistai nusako tam tikrà sàlygà. Jømanymu, etninë mažuma yra tautinë ar etninëgrupë, turinti savità kalbà, kultûrà bei bendrastradici jas, taèiau neturinti savos istorinëstëvynës ar valstybës. Tuo tarpu tautinë mažumanuo etninës mažumos bûtent tuo ir skiriasi, kadgyvena ne savo tautos valstybëje, taèiau jà turiir gali bet kada á jà pasitraukti (Kasatkina 1997;48). Tokios sàlygos pabrëžimas yra nulemtashëgeliðkos filosofijos, teigianèios, kad tauta yratik toks individø sambûris, kuris yra sukûræs


118


valstybæ kaip pagrindiná tautos egzistavimoreikalavimà (Hëgelis 1990). Galima teigti, kadšios tradicijos átaka yra jauèiama ir Europojevartojamos tautinës mažumos sàvokoje, nes“tautinës mažumos sàvoka paprastai nurodogrupæ, kurios protëviai (…) jau gyveno tojepaèioje teritorijoje, taèiau kuri dël politiniøsienø kaitos tapo politiðkai pavaldi politiniamvienetui, kuriame dominuoja kita etninë(tautinë) grupë.” (Kasatkina, Leonèikas 2003;24) Kaip matome, Europoje vartojama tautinësmažumos sàvoka sujungia dvi bûtinas sàlygas -ryðá su ðalies teritorija ir pilietybës principà.Ryðys su gyvenamàja teritorija tampa svarbiuveiksniu ir individualiame tautiniø grupiøtapatinimesi, o pilietybës principas yrasëkmingo ir ásàmoninto tapatinimosi garantas.

Galima teigti, kad ðios sàvokos neapibrëžiaesminiø skirtumø, taèiau svarbu yra tai, kadkiekviena ið aptartø sàvokø išplaukia išgrupiškumo konteksto. Grupiðkumo kontekstodëka kiekviena aptariama tautinë ar kultûrinëgrupë yra suvokiama ir interpretuojama kaiphomogeniðka ir nedaloma visuma. Tai yranulemta grupiðkumo arba grupës realizmosampratos, nusakanèios socialinæ ontologijà,leidžianèià màstyti ir raðyti apie tautines aretnines grupes kaip apie realiai egzistuojanèiasvisumas ar bendruomenes; arba kaip apiekonkreèiø individø kolektyvus, vidujaihomogeniškus, o išoriškai aiškiai susaistytus iratskiriamus dël visiems aiðkaus ir bendro tikslo,paremianèio jø buvimà kartu (Brubaker 1998b;292). Galima sakyti, kad bûtent grupiðkumokontekstas tautiniø grupiø raiðkos analizëjeneleidžia ážvelgti daugelio dinaminiø aspektø,be kuriø tautinë ar etninë grupë (ar mažuma)yra vien tik statiðka kategorija. Todël, norintiðvengti statiðkos tautinës mažumosnacionalizmo analizës, yra verta atkreiptidëmesá á R.Brubakerio analitinæ ážvalgà,siûlanèià pažvelgti á tautinæ mažumà kaip á laukà(Brubaker 1996). Tokia savo ážvalga, kuriàaptarsime ðiek tiek vëliau, R. Brubaikerisprisideda prie socialinës teorijos plëtotës,kvestionavusios grupës realumo traktuotæ.8

R.Brubakeris, apibrëždamas tautinæ mažumàkaip laukà, tokià apibrëžtá grindžia P. Bourdieu

lauko sàvokos turiniu, taèiau giliau jonedetalizuoja. Todël, siekdami pagrásti tautinësmažumos kaip lauko analitinio modelionaudingumà, pirmiausiai pažvelgsime ápagrindinius lauko perspektyvos aspektus.

P. Bourdieu lauko sàvoka

P. Bourdieu socialinæ tikrovæ konstruojalaukø sistemos pagrindu. Todël kiekvienà laukàgalima apibrëžti tik pasitelkdami laukuibûdingus bruožus ir interesus, nes laukas yranusakomas kaip struktûrizuotø padëèiø visuma(Bourdieu 1993a; 72). Kitaip sakant, laukas yraryðiø sistema tarp padëèiø, esanèiø tojesistemoje, o ðie ryðiai neplëtojami vien tik tarpindividø, nes padëtis užima ir individai, irinstitucijos.

Kiekvienam laukui yra bûdinga savitafunkcionavimo specifika, kurià nusako tikkonkreèiam laukui bûdinga logika, ávardijantibuvimo ir ásijungimo á laukà taisykles. Tokiàfunkcionavimo specifikà garantuoja laukofunkcionavimo gairës, kuriomis disponuojaindividai, užimdami tam tikras padëtis. Todëllauko dalyviai yra pasiruoðæ žaisti žaidimà,pagrástà habitus, kuris numato vidiniø laukotaisykliø bei gairiø žinojimà ir atpažinimà.9 Neshabitus yra technikø, nurodymø ir ávairiøtikëjimø rinkinys.10

Simbolinës galios kiekis nulemia á laukàátrauktø dalyviø padëtis. Simbolinë galia yranematoma galia, kuri yra pripažástama kaipáteisinta galia. Simboliniai galios mainai vykstapripažinimo-nepripažinimo pagrindu arbalegitimaci jos pagrindu, ir ðitos galiosefektyvumà nulemia tam tikros pripažinimo artikëjimo formos, kurios leidžia daryti prielaidà,kad individas, praktikuodamas simbolinæ galià,kartu yra veikiamas simbolinës galios.

Anot P. Bourdieu, simbolinë galios raiðkasocialiniame pasaulyje yra susijusi su tamtikrais ágaliotais asmenimis. Asmenø ágaliojimasvyksta legitimacijos principo pagrindu, kuriodëka tam tikram individui yra suteikiamiágaliojimai atstovauti konkreèios grupësinteresams. Atstovaujantá individà dar galimesuvokti kaip dominuojantá individà, kuris yra


119


gavæs dominavimo ágaliojimus. Toks paklusimasir yra simbolinës raiðkos socialiniame pasaulyjerezultatas, tiksliau kalbant, yra atviriausiasimbolinio tikëjimo iðraiðka, nes individai galitik tikëtis ar tikëti, kad juos atstovaujantisindividas atstovauja jø, o ne savo individualiemsinteresams. (P. Bourdieu 1993b; 24)

Dël siekio disponuoti ágaliojimais laukà yratikslinga apibrëžti kaip kovos arenà11, nes laukekovojama dël legitimios valdžios monopolio,galinèio nulemti specifiniø kapitalø, bûdingøkonkreèiam laukui, pasiskirstymà12. Kitaiptariant, galios turëjimas leidžia nustatyti tai, kasyra tiek teisinga, tiek vertinga, nes tiesa yra kaiptam tikra tikëjimo rûðis, kurià daugumavisuomenës nariø laiko tinkama ir jai paklûsta.Taèiau tik galios turëjimas leidžia teigti, kadtam tikri dalykai yra tiesa (Bourdieu 1993b).

Dël ðios legitimios jëgos naujieji veikëjaineiðvengiamai turi “susimokëti” ásijungimomokestá. Lauke „ásijungimo mokestis” ágyjasimbolinæ prasmæ, per já yra parodomas laukožaidimo taisykliø suvokimas bei praktinis laukoprincipø iðmanymas. Tiek lauko žaidimotaisykliø suvokimas, tiek praktinis laukoprincipø iðmanymas yra pagrindiniaireikalavimai, ágalinantys lauko tæstináfunkcionavimà. Kitaip tariant, iðmanant ðiuosprincipus, lauko praeitá nusakanti istori japasidaro dabartimi ir šitaip ágalina laukotæstinumà ateityje. Taigi susimokëjus simboliná„ásijungimo mokestá”, ávyksta ásijungimo á laukàlegitimacija, nes visus á lauko funkcionavimàátrauktus veikëjus sujungia tam tikras esminiøinteresø kiekis, nuo kurio tiesiogiai priklausoir lauko funkcionavimas. Esminiai interesainulemia ir veikëjø bendradarbiavimà bei betkuriø lauko prieðtaravimø iðaiðkinimà, opasitaikius galimybei, - jø paðalinimà. Todël visiásitraukæ á laukà dalyviai neiðvengiamaiprisideda ir prie tikëjimo konkreèiø laukovertybiø reikðmingumu, nes kiekvienas laukoveikëjas turi interesà iðsaugoti tai, kas yrasukurta lauke, ir kartu išsaugoti laukotæstinumà.13

Legitimaci jos perspektyva lauke yragrindžiama visiems priimtinais veiksmais. P.Bourdieu manymu, institucionalizavimo akto

laikotarpiu veiksmai darosi teisëti arba visiemssavaime suprantami ir priimtini. Kitaip tariant,institucionalizavimà galima ávardinti kaip tamtikrà ritualinæ formà, pagrástà simboliniuefektu. Taigi institucionalizavimas nusakoveiksmø tvarkà, kai lauko dalyviai pakartotinaiávardija daiktø ar veiksmø požymius kaipteisëtai iðsiskirianèius skirtumus.14 Kaipmatome, institucija savo veiksmais nusakopriimtinà ribà ir jà paremia, ne tiesiogiaisukurdama apribojimà, bet skatindama ðáapribojimà atpažinti kaip visiems priimtinà.15

Taigi svarbiausias legitimuojanèio veiksmoypatumas yra institucionalizuojamas skir-tumas.16 Todël kiekvienas institucionalizavimoaktas, kurá individai atlieka komunikuodami,savo simboliðkumu maskuoja priskirtàskirtumà, nes jam yra priskiriama socialiprigimtis, ir pasitelkdamas ðià socialinæ tapatybæindividas gali sëkmingai integruotis á socialinærealybæ.17 Todël, gilinantis á bet kurá laukà,svarbiausia yra identifikuoti skirtumàiðskirianèià ribà, tiksliau kalbant, reikëtøiðsiaiðkinti, kà ta riba skiria.

Anot P. Bourdieu, kiekvieno laukofunkcionavimas tiesiogiai priklauso nuo laukolyderiø ar profesionalø. Tautinës mažumosprofesionalais galima vadinti tautinæ mažumànusakanèius lyderius18, kurie tiesiogiaiprisideda prie tautinës mažumos kolektyvinëstapatybës formavimo. Kiekvieno laukosimbolinë galia operuoja dëka profesionalø,kurie iðmano žaidimà, žino problematikà, irkurie yra ásigilinæ á tai, kà daro. Anot P.Bourdieu, šitaip yra todël, kad profesionaløhabitus yra sureguliuotas remiantis laukoreikalavimais ir funkcionuoja kaip laukotæstinumà garantuojanti maðina (Bourdieu1993a; 75-76).

Hipotetiškai galima teigti, kad priešpradedant socialinës tvarkos analizæ, visø pirmareikia pradëti nuo autoritetø identifikavimo, ojuos identifikavus, reikia iðanalizuotiinstitucijos proceso logikà, paprastai suvokiamàir apibûdinamà kaip delegavimo procesà, kuriometu atstovaujantis gauna galià sukurti grupæ(Bourdieu 1993b; 248).

Delegavimas susideda ið dviejø aktø: 1) visø


120


pirma tam tikra grupë turi save suinstitucintiarba ágauti reprezentatyvià iðraiðkà, kuriospagrindu bûtø galima identifikuoti grupæ ir 2)deleguoti grupës atstovavimo ágaliojimusvienam asmeniui.19 Ágaliotas asmuo, delegatas,yra atstovaujamos grupës dalis, todël gali veiktitik kaip grupës interesams atstovaujantis asmuo.Galima sakyti, kad grupës delegatas ákûnijauniversalias arba visiems grupës nariamssavaime priimtinas vertybes ir “tampa visødaiktø matu.”20 P. Bourdieu manymu,atstovaujantá individà dar galime suvokti kaipdominuojantá individà, kuris yra gavæságaliojimus dominuoti tarp dominuojamøindividø, o pastarieji jam paklûsta. Tokspaklusimas yra simbolinës raiðkos socialiniamepasaulyje rezultatas, tiksliau kalbant, yraatviriausia simbolinio tikëjimo iðraiðka, nesindividai gali tik tikëti, kad jiems atstovaujantisindividas atstovauja grupës interesams.21

Kaip teigia P. Bourdieu, formuojantisgrupei22 ypaè akivaizdus yra reprezentavimoefektyvumas, ypaè pasitelkiant žodžius, teorijasir devizus, kurie padeda sukurti socialinætvarkà. Taèiau svarbiausia yra tai, kadsukuriama simbolinë galia, kuri aktualizuojapasaulio vizi jà ir raiðkà. Visa tai vykstasuinstitucinamo akto dëka.23 Kitaip tariant, tiksuinstitucinta grupë gali duoti teisëtà pagrindàkovai dël ávardinimo akto, deleguodama savogalià jà atstovaujanèiam asmeniui arba delegatui.Institucionalizuotà grupæ ir potencialià grupæskiria suinstitucinimo principas, nesinstitucionalizavimo aktas sukonstruojaklasifikacijà, kurios pagrindu galima atskirti tai,kas yra grupës narys, o kas - ne. Pagrástai galimateigti, kad kiekviename lauke labai svarbu -teisëtas ávardinimo akto ávaldymas, nes ðitaipágyvendinamas kategorijø priskyrimas socialineirealybei, kitaip tariant, suinstitucinamasocialinës realybës raiðka.24

Aptarus P.Bourdieu lauko sàvokosperspektyvà, matome, kad tautinës mažumoskaip lauko analitinis modelis apima daugsvarbiø momentø. Tai - lyderiai arsuinstitucintos grupës delegatai, delegavimoprincipas, simbolinë galia, žodinioreprezentavimo efektyvumas, suinstitucinimo

akto socialinë reikðmë bei viskà pagrindžiantilegitimacijos perspektyva. Bûtent ðiø momentøir R. Brubakerio idëjø apie tautinës mažumosraiðkà integruotumas padaro tautiniø mažumønacionalizmo analizæ ne tik dinamiðkà, bet irávairiapusæ. Taip pat sudaromos galimybës irindividualiam tyrëjo kûrybiðkumui.

R. Brubakerio tautinës mažumosinterpretacija

Turëdami omenyje lauko sàvokosperspektyvà, dabar galësime detaliau aptarti R.Brubakerio teorines ážvalgas. R. Brubakeristautinës mažumos sàvokà vartoja dël suvokimopatogumo, atmesdamas grupiðkumo kontekstà.Jo ásitikinimu, kalbant apie tautinæ mažumà,negalima jos suvokti kaip konkreèios grupës,kuri savo vidumi yra suvienyta, o savo iðoreaiðkiai iðsiskirianti. R. Brubakerio manymu,analitiškai yra daug naudingiau tautinæ mažumàsuvokti ne kaip esamà ir supaprastintà visumà,bet greièiau kaip diferenci juotø irkonkuruojanèiø padëèiø laukà. Kitaip tariant,tautinë mažuma turëtø bûti suvokta arásivaizduojama kaip kovos arena, kurioje dëlpadëèiø, ágalinanèiø tautinës mažumosatstovavimà, konkuruoja tiek skirtingosorganizacijos, tiek partijos, tiek judëjimai, tiekindividai.

Jei tautinë mažuma yra kovos arena arlaukas, tai pradedant tautiniø mažumønacionalizmo analizæ, visø pirma reikia suvokti,kad konkurencinës lauko dalyviø kovossusi jusios ne tik su konkreèiais tautiniaispožymiais, kuriais remiantis bûtø galimaapibrëžti tautinæ mažumà, bet ir konkreèiaisbûdais, kuriø pagrindu potenciali grupë25 turisave suvokti kaip tautinæ mažumà.26 Kitaiptariant, tautinæ mažumà logiðkiausia suvoktiskirtingø ir konkuruojanèiø padëèiø, adaptuotøávairiø lauko dalyviø, lauko atžvilgiu.27

Kiekviena šia padëtimi yra siekiama perteiktitautinæ mažumà tiek tautinës mažumosnariams, tiek ðaliai, kurioje tautinë mažumagyvena, tiek ir visam pasauliui. Tokiuperteikimu yra siekiama galutinio ir teisëtotautinës mažumos atstovavimo.28 Hipotetiškai


121


galima teigti, kad jei á tautinæ mažumà žvelgsimevien kaip á etninio-demografinio fakto nulemtàgrupæ, apsiribosime vien nepaaiðkinamøproblemø ávardinimu.

Anot R. Brubakerio, tautinæ mažumàgeriausiai galime apibrëžti pasitelkdami trispožymius. Tai: 1) oficialus pareiðkimas apienarystæ etnokultûrinëje tautoje, besiskirianèiojenuo vyraujanèios etnokultûrinës tautos tiekkiekybiðkai, tiek ir politiškai; 2) oficialusreikalavimas, kad valstybë, kurioje gyvenatautinë mažuma, pripažintø etnokultûriðkaiskirtingà tautybæ; 3) pagrástas reikalavimasužtikrinti kolektyvines, kultûrines ir politinesteises, pagrástas etnokultûrine tautybe(Brubaker 1996; 60). Bûtent ðie trys požymiaileidžia potencialià grupæ vadinti tautinemažuma.

R. Brubakerio manymu, tautiniø mažumøanalizëje galime stebëti ávairias siekiø dëlkolektyviniø teisiø variacijas ne vien tik tarpskirtingø etnokultûriniø mažumø, bet ir tospaèios tautinës mažumos viduje, tarp atskirøtautinei mažumai atstovaujanèiø dalyviø. AnotR.Brubakerio, bûtent ávairios siekiø dël teisiøvariaci jos, stebimos tos paèios tautinësmažumos viduje, ir pats siekiø spektras susijæsne vien tik su skirtingomis, bet irantagonistinëmis padëtimis, adaptuotomisávairiø tos paèios etno-tautinës grupës nariø.Tai rodo analitinæ lauko sàvokos vertæapibrëžiant tautinæ mažumà.29

Be to, kiekviena tautinë ar etninë bendrijasusiduria ne vien tik su politinëmis irekonominëmis konfigûracijomis šalyje, kuriojegyvena, bet taip pat ir su antagonistiškomisnacionalizmo formomis. R. Brubakeris šitaipávardija tautëjantá nacionalizmà30, su kuriuosieja valstybë, kurioje tautinë mažuma gyvena,ir istorinës tëvynës nacionalizmà, su kuriuo siejaetnokultûrinis giminingumas. Istorinë tëvynëyra ne vien demografinis vienetas, bet irsuformuotas politinis darinys, nes valstybëetninei diasporai tampa istorine tëvyne31, kaipolitinis ar kultûrinis istorinës tëvynës elitasapibrëžia etno-tautiná giminiðkumà tarp kitoseðalyse gyvenanèiø tautieèiø ir ne tik teigia, kadjie yra lygiateisiai vienos tautos nariai, bet

rûpinasi jø padëtimi ir interesais.Dël tokiø antagonistiniø nacionalizmo

formø raiðkos kiekviena tautinë mažuma yraátraukta á trigubà ryðá, siejantá tarpusavyje tiektautinæ mažumà sudaranèias grupes, tiekvalstybæ, kurioje tautinë mažuma gyvena, tiekistorinæ tëvynæ. R.Brubakeris, triguboprieštaravimo kontekste pateikdamas tautiniømažumø analizæ, taip pat teigia, kad tautëjantivalstybë ir istorinë tëvynë nëra visapusiðkaiskirtingi vienetai. Nes tautëjanti valstybë iristorinë tautinës mažumos tëvynë yradinaminiai laukai su besidali janèiomisasociacijomis bei orientacijomis (McCrone1998). Taèiau dël besidalijanèiø asociacijø beiorientaci jø tautëjantis nacionalizmas iristorinës tëvynës nacionalizmas yra tiesiogiaikonfliktuojantys vienetai. Nes tautëjanèiosvalstybës nacionalizmas yra orientuotas ávidines valstybines ambicijas, atsižvelgdamas ásantyká su kitø valstybiø teritori jomis beiambicijomis, o istorinës tëvynës nacionalizmasturi iðorines orientacijas, todël kerta ne vientautëjanèiø valstybiø sienas, bet kvestionuojair pilietiðkumo principà, siekdamas suvienytietniðkai giminingus individus, kuriø daugumayra kitø valstybiø pilieèiai.

Visa tai lemia dvejopà tautinës mažumoselgesá istorinës tëvynës atžvilgiu. Kitaip sakant,tautinei mažumai atstovaujanèios grupës galiarba siekti ryðiø su istorine tëvyne, arba vengtibet kokio kontakto. Hipotetiškai galima teigti,kad pati vienokio ar kitokio elgesio modeliopasirinkimo galimybë yra suponuota etninioryðio, kuris tautiniø mažumø atstovus susiejasu konfliktiniu pasirinkimu, renkantis arbatapatinimàsi su valstybe, kurioje gyvenama,arba tapatinimàsi su istorine tëvyne.32

Konfliktinio pasirinkimo aktualizacijà pagilinair posovietinë tautëjanèiø valstybiø specifika.Nes tautëjanèiø valstybiø nacionalizmas savoreikalavimus dažniausiai formuoja vyraujanèiostautos pagrindu, juos grásdamasetnokultûrinëmis formomis bei dažnaiatsiribodamas nuo bendro pilieti jossuvokimo33. Tokie reikalavimai plaukia iðsuvokimo, kad vyraujanti tauta yra teisëtatautëjanèios valstybës savininkë.34 Hipotetiškai


122


bûtø galima teigti, kad, esant klasikiniam“vienos tautos-vienos valstybës” reikalavimui,nevyraujanèios tautinës bendrijos statusastebëra neapibrëžtas. Todël tautiniø mažumønacionalizmas, siekdamas skirtingosetnokultûrinës tautybës pripažinimo,dažniausiai savo padëtá apibrëžia tik politiniais,bet ne socio-kultûriniais terminais.

Išvados

Lietuva, po nepriklausomybës atgavimo, tæsëkunigaikðèio Gedimino laiðke iðsakytasnuostatas dël lietuviø tolerancijos kitø tautøatstovø atžvilgiu ir, vadovaudamasi šiuoprincipu, suteikë pilietybæ visiemspageidavusiems Lietuvos gyventojams,nepriklausomai nei nuo tautybës, nei nuogyvenimo Lietuvoje trukmës.35 Pilietybësprincipas visiems pilieèiams garantuojavienodas ir lygias teises ir pareigas. Valstybë,suteikdama tokias teisiø ir pareigø garantijas,taip pat siekia užsitikrinti ir kitatauèiø valstybësgyventojø lojalumà.

Lojalumo valstybei yra siekiama keliaisbûdais. Arba tautinës mažumos atstovaiaktyviai átraukiami á valstybës politikà, arbalaukiama, kol tautinës mažumos atstovai ávalstybës gyvenimà ásitrauks patys. Bet kuriuoatveju lojalumo užtikrinimas turi išplaukti iðabipusio santykio tarp valstybës ir tautinësmažumos. Tuo tarpu jei valstybë á ðá santykáási jungia remdamasi ástatymiðkai pagrástupilietiniu principu, tai tautinë mažuma álojalumo santyká gali jungtis tik bûdamasavarankiðku socialiniu ir politiniu subjektukaip bûtina sàlyga ágyjant tautinæ tapatybæ.Kitaip sakant, kitatauèiai pilieèiai turi átrauktisavo etninæ tapatybæ á pilietybæ, reikalaudamitai vieðai pripažinti valstybëje, kurioje gyvenatautinë mažuma. Valstybë toká pripažinimànusako remdamasi ne vien pilietybës principu,bet ir integruota politika, paremianèianevyraujanèiø kultûrø ir tradicijø puoselëjimàbei integravimà.

Kaip matome, tautinë tapatybë apimakultûros ir politikos aspektus.36 Vieno ið jøeliminavimas nulemia neaktyvø lojalumà

valstybei, kurioje gyvena tautinë mažuma. Taisietina su neigiamomis akultûracijos procesostrategi jomis, tokiomis kaip asimiliaci ja,marginalizacija ar separatizmas.37 Nes akul-tûracijos procesas apima kultûrinio kontaktoprocesus ir rezultatus tarp dviejø skirtingøkultûriniø grupiø. Tokio tiesioginio kultûriniokontakto rezultatu tampa pakitæs vienos arabiejø kontaktuojanèiø grupiø kultûrinismodelis (Kasatkina 2000; 31-38).

Atsikûrusios valstybës, formuodamos savonuostatas tautiniø mažumø atžvilgiu, turëtønepamirðti etninio ryðio svarbos, nes etninisryðys tarp kitatauèiø yra daug stipresnis neipilietinis. Juk kiekvienam individui daugpaprasèiau turëti aiðkiai nusakytàpriklausomybæ konkreèiai tautai negu valstybei.Toks individo savæs suvokimas ar tapatinimosiporeikis yra suformuotas modernizmo, lëmusiožmogaus be tautos traktavimà kaip “žmogausbe ðeðëlio”; anot E.Gellnerio, “toks žmogusnetelpa á pripažintas kategorijas ir galima sakytikelia papiktinimà aplinkiniams.” (Gellner1983; 21)

Galima teigti, kad Lietuvoje esanèiospolitinës ir socialinës prielaidos38 leidžiapasirinkti integracinæ strategijà ir formuotiintegruotà ir skirtingà negu daugumos tautinætapatybæ, grindžiamà tautinës mažumos kaiplauko samprata. Esant palankioms politinëmssàlygoms, tautinë mažuma neturi dëtipapildomø pastangø, siekdama teisëto multi-kultûrinës valstybës pripažinimo ir ástatyminiodeklaravimo, todël gali tiesiogiai skirti visaspastangas formuodama tautinæ bendri jà.Tautinë bendri ja, modernizmo ásprausta ágrupiðkumo kontekstà, nulemia tautinësbendri jos nariø matymà tik konkreèiuoseindividuose, atmetant paèià tautos idëjà, kuriosdalimi jie yra. Toks matymas primetamechaniðkà individø suskirstymà pagaltautybes á grupes ir atmeta institucionalizuotosgrupës susiformavimà, o tuo paèiu ir tautinësmažumos kaip savarankiðko politinio irsocialinio subjekto susiformavimà.Institucionalizuota grupë gali bûti suformuotatik remiantis idëja, su kuria tapatindamiesiindividai legitimuoja grupæ ir suteikia


123


ágaliojimus ne tik jà kurti, bet ir jai atstovauti.Tokia institucionalizuota grupë gali atsirasti tikatmesdama statiðkà grupiðkumo kontekstà irpradëdama žvelgti á tautinæ bendrijà kaip ádinamiðkà laukà.

Pagrástai galima teigti, kad tautinæ mažumàtraktuojant kaip laukà atsiranda galimybëtautinës mažumos nariø tapatinimosi proceseskirti ne vien tapatinimàsi su konkreèia grupear lyderiu, atstovaujanèiais tautinei mažumai,bet ir tapatinimàsi su tautinës mažumos idëja,konstruojama kalboje, istorinëje atmintyje,realioje patirtyje, kultûroje ir tradicijose. Kitaiptariant, kiekvienas individas tiesiogiai prisidedaprie tautinës bendri jos konstravimo vien

praktikuodamas tautiðkumà apibrëžianèiusypatumus. Žvelgiant á tautinæ mažumà kaip álaukà tautinës bendrijos ribos iðsipleèia, nespriklausymas tautinei mažumai yra suvokiamasne kaip narystë, o kaip tautinës mažumos,besiskirianèios nuo daugumos, reprezentatyvusatstovavimas. Siekiant reprezentatyvaus savæsatstovavimo, tautinës mažumos atstovamsatsiranda bûtinybë patiems identifikuotilyderius, geriausiai atstovaujanèius jø tautai. Suðia idëja besitapatindami individai konstruojateisëtà tautinæ bendri jà, galinèià aktyviaiásitraukti á lojalumo santykius su valstybe,kurioje jie gyvena, ir plëtoti pilnateisæ diskusijà,atmesdami vyraujantá “mes-jie” principà.

Summary

After the collapse of the Soviet bloc the regenera-tive specifics of the states was subject to a new outlookon nationalism of national minorities. Non-typicalimmigration process of the most national minoritiesin the regenerative countries does not enable from ap-proaching them as typical groups of immigrants. Inthis article national minority is defined as a non-fixed,but changeable complex. Therefore, applying themethod of theoretical analysis, there is an attempt to

give a look to national minority as a dynamically chan-ging field. The ideas of P.Bourdieu and R.Brubakerhave been integrated trying to achieve this goal, whichallowed forming national minority as a field of ana-lytical model. Efforts were made to show that, due tothis model, possibilities arise to single out more fieldactors than one homogenous group in the representa-tion of national minority and present more flexibleand universal analysis.

Literatûra

1. Berger, Peter, Luckmann Thomas. 1991. Social Con-struction of Reality. Penguin Books.

2. Berry, John W. 1997. “Immigration, Acculturation andAdaptation”, Applied Psychology: An International Re-view 46 (1): 5-68.

3. Brass, Paul R. 1991. Ethnicity and Nationalism: Theoryand Comparison. New Delhi: Sage.

4. Brass, Paul R. 1996. “Ethnic Groups and Ethnic Iden-tity Formation”, in John Hutchinson, Anthony D.Smith (ed.). Ethnicity. Oxford University Press: 85-90.

5. Bourdieu, Pierre. 1993a. Sociology in question. Lon-don: Sage.

6. Bourdieu, Pierre. 1993b. Language and Symbolic Power.Harvard university Press.

7. Brubaker, Roger. 1996. Nationalism Reframed: Nation-hood and the National question in the New Europe. Cam-bridge University Press.

8. Brubaker, Roger. 1998a. Pilietybë ir tautiðkumasPrancûzijoje ir Vokietijoje. Vilnius: Pradai.

9. Brubaker, Roger. 1998b. “Myths and misconceptionsin the study of nationalism”. in John A. Hall (ed.)The state of nation: Ernest Gellner and the theory of

nationalism. Cambridge University Press:292-306.10. Delanty, Gerard. 2002. Europos iðradimas: idëja,

tapatumas, realybë. Vilnius: LRS leidykla.11. Gellner, Ernest. 1983. Nations and nationalism. Ithaca,

N.Y.: Cornell University Press.12. Hegel, Georg Wilhelm Friedrich. 1990. Istorijos

filosofija. Vilnius: Mintis.13. Kasatkina, Natalija. 1997. “Lietuvos rusø kolektyvinio

identiteto ypatumai.” Filosofija. Sociologija, 1997/2:42-49.

14. Kasatkina, Natalija. 2000. “Industrinës visuomenësetninë erozija.” Kn.: Etniškumo studijos: teoriniaisamprotavimai ir empiriniai tyrimai (sud. LFSI). Vilnius:Eugrimas, psl. 31-37.

15. Kasatkina, Natalija, Leonèikas, Tadas. 2003. Lietuvosetniniø grupiø adaptacija: kontekstas ir eiga. Vilnius:Eugrimas.

16. Lebedeva, Nadežda. 2000. “Socialno-psichologièeskijeaspekty akulturacyji ruskich v stranach bližnevozarubežja”. Kn.: Etniškumo studijos: teoriniaisamprotavimai ir empiriniai tyrimai (sud. LFSI). Vilnius:Eugrimas, psl. 38-52.

17. McCrone, David. 1998. The Sociology af Nationalism:


124


Tommorrows Ancestors. London: Routledge.14. Smith, Anthony D. 1994. Nacionalizmas XX amžiuje.

Vilnius: Pradai.18. Tajfel, Harold. 1980. “The Social psychology of Mi-

norities.” Minority Rights Groups. The General Assem-

bly of United Nations 38: 3-20.19. Tishkov, Valerij. 1997. Ethnicity, Nationalism and Con-

flict in and after the Soviet Union: the Mind Aflame.London: SAGE.

Išnašos

1 Plaèiau apie tai: Gellner, Ernest. 1983. Nations and Na-tionalism. N.Y.: Cornell University Press; Deutsch, KarlW. 1953. Nationalism and Social Communication: An In-quiry into Foundations of Nationality, New York.2 Brubaker, Roger. 1996. Nationalism Reframed: Nation-hood and the National question in the New Europe. Cam-bridge: Cambridge University Press.3 Neaktyvuoto lojalumo elgesio modeliai išplaukia iðprieðprieðos tarp pilietybës ir etniðkumo, pasitelkdamiakultûracines strategijas - asimiliacijà, separatizmà irmarginalizacijà.4 R. Brubakerio nuomone, teritoriniø tautiniø valstybiø(territorial nationhood) ir etninës tautybës (ethnic nation-ality) institucionalizacijos pagrindu sovietinis režimasiðsiskiria ið kitø režimø. Todël atsikurianèiø valstybiønacionalizmo analizëje besàlygiðkai turi bûti atmetamas“Rytø ir etninio-Vakarø arba pilietinio” nacionalizmoformø kaip neigiamos-teigiamos prieðprieðos analizësmodelis. (Kohn, H. Nationalism: its Meaning and History,New Yourk: Van Nostrand, 1965.)5Brubaker, Roger. 1996. Nationalism Reframed: Nation-hood and the National question in the New Europe. Cam-bridge: Cambridge University Press.6 Plaèiau apie vokiðkàjà ir prancûziðkàjà tautos ir tautybëssàvokø interpretacijà žr.: Brubaker R. 1998. Pilietybë irtautiðkumas Prancûzijoje ir Vokietijoje. Vilnius: Pradai.7 Plaèiau apie tai žr.: Laitin, David D. 1998. Identity information: the Russian-speaking populations in the NearAbroad, Ithaca, N.Y.: Cornell Univ. Press.8 Socialinës teorijos plëtroje galima bûtø iðskirti keletàkrypèiø, kvestionavusiø grupiðkumo suvokimà kaip galimàanalitiná modelá. Tarp ðiø krypèiø pirmiausiai iðsiskiriasocialinës teorijos, inicijavusios tinklo (network) analitinesformas, kaip geriausiai áprasminanèias socialinës realybëssuvokimà. Taip pat paminëtina racionalaus pasirinkimoteorija.9 Plaèiau apie tai žr.: Bourdieu, Pierre. 1993. Sociology inQuestion, London: Sage: 73.10 Anot P. Bourdeu, nereikëtø manyti, kad laukas ir yratas pagrindinis habitus formuotojas, nes laukas tikprisideda prie habitus plëtotës. Tiksliau, habitus yra tieklauko funkcionavimo sàlyga, tiek ir to patiesfunkcionavimo produktas.11 Vienas ið pagrindiniø kiekvieno lauko požymiø yra kovoselementai, nes kova yra viena ið pagrindiniø varomøjøsocialinës tikrovës jëgø. Galima teigti, kad tai labaisuabsoliutintas požiûris, bet, kaip teigia P. Bourdeu,kiekviename lauke neiðvengiamai galima rasti kovoselementø, - tarp naujokø, norinèiø ásitraukti á laukà, irsenbuviø, siekianèiø iðvengti galimos konkurencijos.

12 Bourdieu, Pierre 1993. Sociology in Question. London:Sage: 73.13 Ten pat, p.73.14 Suinstitucinimo aktà P. Bourdeu nusako pasitelkdamaslotyniðkà posaká “mokyti plaukti žuvis ”, nes, jo manymu,tai ir yra daroma, nusakant, kaip žuvis gali ir kaip negaliplaukti, kad kitos žuvys jà pripažintø žuvimi.15 Plaèiau apie tai žr.: Bourdieu, Pierre. 1993. Languageand Symbolic Power. Harvard University Press: 118.16 Institucionalizuoti veiksmai á socialinio pasauliokontekstà logiðkai átraukia net tokias specifines socialinesopozici jas kaip vyriðkumas ir moteriðkumas. Tokssuinstitucintas veiksmas - kad ir paprasèiausias skirtumastarp lyèiø - pasitelkiant suinstitucintà veiksmà yrapadaromas legitimuotu skirtumu.17 Ten pat, p. 125.18 Tai lyderiai, ávardinti lauko dalyviø ir turintys jøpripažinimà.19 Ten pat, p. 205.20 Ten pat, p. 211.21 Ten pat, p. 24.22 Svarbu pažymëti, kad, P. Bourdieu nuomone, klaidingapainioti teorinæ grupæ ir suinstitucintà grupæ. AnotP.Bourdieu, teorinë grupë gali bûti tik užuomazgineprielaida (pvz., lyties veiksnys ar tautybës veiksnys),leidžianti susidaryti realiai grupei.23 Bourdieu, Pierre. 1993. Language and Symbolic Power.Harvard University Press: 130.24 Ten pat.25 Potenciali grupë, pavyzdžiui, rusakalbiø grupë, kurinegali bûti automatiðkai iðskirta kaip rusø tautinëmažuma, remiantis kalbiniu požymiu.26 Brubaker, Roger. 1996. Nationalism Reframed: Nation-hood and the National Question in the New Europe. Cam-bridge University Press.27 Tokiø lauko dalyviø kaip organizacijos, partijos arindividai.28 Ten pat.29 Ten pat, p. 61.30 R. Brubakeris kritiškai vertina tautinës valstybës terminàir já keièia tautëjanèios valstybës (nationalising state) terminu,nes, jo manymu, tai nesuponuoja etniðkai homogeniðkosvalstybës matymo, nors kartu jis nori pasakyti, kad tokiatautëjanti valstybë yra pasiekusi savo galutinæ formà.31 Diaspora naujuosiuose šaltiniuose yra vadinama tamtikros bendri jos iðsklaidymo procesu (Kasatkina,Leonèikas 2003; 29).32 Rusø tautinës mažumos analizës atveju tai yra vienas iðbûtinø aspektø, nes rusø tautinë mažuma nuo kitøtautiniø mažumø skiriasi integraciniu netipiniu savitumu.


125


33 Pilietijos principo pagrindu yra garantuojamos vienodosteisës ir pareigos visiems pilieèiams, nepriklausomai nuotautybës.34 Toks dominuojanèios tautos reikalavimas yragrindžiamas tuo, kad dominuojanti tauta dël patirtosneteisëtos priklausomybës sovietinio periodo laikotarpiukenèia ekonominá, kultûriná ir socialiná disfunkcionalumà.35 Tautiniø mažumø ástatymas XI- 3412, priimtas 1989 1123. Redaguotas 1991 01 29. Valstybës žinios, 1989/ 34:485.

36 Plaèiau apie tai žr.: Kolstoe, Paul. 1995. Russians in theformer Soviet Republics. London: Hurst; Kasatkina,Natalija. 1997. “Lietuvos rusø kolektyvinio identitetoypatumai.” Filosofija. Sociologija, 1997/3: 58-66.37 Ðiø akultûraciniø strategijø pasirinkimas formuoja tikneaktyvaus lojalumo elgesio modelius.38 Plaèiau apie tai žr.: Kasatkina, Natalija. 1997. “Lietuvosrusø kolektyvinio identiteto ypatumai”. Filosofija.Sociologija 3: 58-66.



126



Thomas Kuhno istorinë-sociologinëmokslo raidos koncepcija

Kuhn, Thomas S. 2003 [1962].Mokslo revoliucijø struktûra

(ið anglø kalbos vertë Ramutë Rybelienë).Vilnius: Pradai, 248 psl.

1962-aisias metais publikuota moksloistoriko, fiziko teoretiko Thomas Kuhno(1922-1996)1 knyga Mokslo revoliucijøstruktûra, neseniai iðversta ir á lietuviø kalbà(vertë Ramutë Rybelienë ), yra viena iðátakingiausiø XX a. antrosios pusës akademiniøpublikacijø, iðversta daugiau negu á dvideðimtkalbø. Gamtos mokslø istorijos ir filosofijosproblematikai skirtu veikalu ypaè domëjosi irtebesidomi socialiniø ir humanitariniø mokslø,áskaitant tokias, rodos, nutolusias nuogamtotyros sritis kaip meno istorija, atstovai.Šioje Th. Kuhno apybraižoje aptinkamospirminës postpozityvizmo ar postempirizmoidëjos.

Jeigu apskritai ámanoma nurodyti kokiasnors iðskirtines socialiniø mokslø sritis,kurioms Mokslo revoliucijø struktûra padarëdidžiausià poveiká, tai, ko gero, yra ávairiømokslo srièiø filosofija, mokslo sociologija irreflektyvioji sociologija (kitaip sakant,sociologija, klausinëjanti apie paèià sociologijàkaip pažinimo bûdà), kurios, ne be tiesioginësTh. Kuhno átakos, ypaè suklestëjo perpastaruosius du deðimtmeèius. Tiesà sakant,daugelis socialiniø mokslø srièiø, kurios

pradedant 7-uoju deðimtmeèiu vidujai vis labiaudiferencijavosi, pakankamai dažnai bandydavopasitelkti Th. Kuhno koncepcijos elementus,grásdamos ir pateisindamos savo požiûrius.2

Recenzi jos

1 Thomas Kuhnas gimë 1922 m. liepos 18 d. JAV, Cincinatyje, Ohio valstijoje. Harvardo universitete studijavo fizikà, kur1949 m. apsigynë filosofijos daktaro laipsná. Akademinës karjeros pradžioje Th. Kuhnas iðspausdino keletà straipsniøið matematikos ir fizikos srièiø.Nuo 6-ojo deðimtmeèio pradžios jis vis labiau pradeda domëtis mokslo istorija ir mokslo filosofija. Ðia tematika perketuriasdeðimt metø publikavo keturias knygas ir daugybæ straipsniø. 1951-1956 m. jis dëstë mokslo istorijà Harvardouniversitete (èia jis dirbo kaip bendrosios edukacijos ir mokslo istorijos profesorius-asistentas), 1956-1964 m. -Kalifornijos universitete Berklyje (kaip mokslo istorijos profesorius), 1964-1968 m. - Princtono universitete (kaipfilosofijos ir mokslo istorijos profesorius), o nuo 1979 m. jis dirbo Masaèiusetso technologijos institute (MIT) kaipfilosofijos ir mokslo istorijos profesorius, kur 1991 m. jam buvo suteiktas garbingas profesoriaus emerito statusas.

2 Kaip pažymi Georgas Ritzeris, Th. Kuhno veikalas Mokslo revoliucijø struktûra buvo nepaprastai ádomus istorikams,lingvistams, ekonomistams. Taèiau didžiausià poveiká Th. Kuhno idëjos padarë sociologijai (Ritzer 2000; 494), pradedant

127


Kadangi Th. Kuhno knyga yra viena iðlabiausiai skaitomø XX a. knygø, nenuostabu,kad ja domisi ne tik politikos mokslø atstovai,bet ir patys politikai.3

Taèiau, žinoma, svarbiau yra tai, kad šiuolai-kinës diskusijos dël „mokslo“ apibrëžimo irdisciplinø tarpusavio santykiø (pradedantnuosaikiu dialogu ir baigiant aistringaisdebatais, vadinamosiomis „mokslø kovomis“)neásivaizduojamos be Th. Kuhno idëjønagrinëjimo.

Šioje glaustoje (virš 200 psl.) apybraižojesvarstomi ir naujai pertvarkomi esminiaimokslo istorijos ir filosofijos klausimai. Tiesa,ðioje knygoje (ir kituose aptariamojolaikotarpio panaðaus pobûdžio veikaluose)formuluojamos idëjos esminá poveiká socialiniømokslø savivokai padarë ðiek tiek vëliau, galimasakyti, dël „normaliojo mokslo“ - pozityvizmo- XIX-XX a.a. suformuoto socialinio-istorinioatsparumo, kadangi, paties Kuhno žodžiaistariant, „<...> perëjimas nuo vienos iðkonkuruojanèiø paradigmø prie kitos yraperëjimas nuo vieno ið nebendramaèiø dalykøprie kito, jis negali vykti žingsnis po žingsnio,skatinamas logikos ir neutralaus patyrimo(Kuhn 2003; 176).

Kitaip tariant, èia aptariamoje knygojeprincipingai keliama bet kurios disciplinosatstovui aktuali mokslo pažangos problema.Knygos autorius klausia, -„kodël pažangabeveik iðimtinai siejama su ta veikla, kuriàvadiname mokslu?“, - pažymëdamas, kad ðisklausimas ið dalies yra semantinio pobûdžio.Ið esmës terminas „mokslas“ taikomas tomssritims, kurios daro pažangà aiðkiai ážvelgiamaisbûdais (Kuhn 2003; 188).

Pavyzdžiui, daugelá ðimtmeèiø, tiek antikoje,tiek naujøjø laikø Europoje, tapyba buvolaikoma kumuliatyvia disciplina: „Tuolaikotarpiu buvo áprasta manyti, kad dailininkotikslas yra atvaizdavimas. Kritikai ir istorikai,tokie kaip Plinijus ir Vasari, su didžia pagarbafiksavo daugybæ atradimø – nuo perspektyviniosumažinimo iki ðviesos ir ðeðëliø žaismo, kurieleido vis tiksliau atvaizduoti gamtà.“ (189)

Sunku bûtø nepripažinti, kad kaupiamojo(žingsnis po žingsnio papildanèio žiniø visumà)mokslo samprata kaip vieningo mokslo, t.y.taikytino be iðimties visoms sritims, idealas irðiandienà vyrauja tiek sveiko proto, tiek, kogero, didžiosios dalies mokslininkø nuostatose.Th. Kuhnas, pripažindamas, kad kaupimas iðtikrøjø yra svarbus plëtojantis mokslui, vis dëltoesminius pokyèius susieja su mokslorevoliucijomis, kurias subrandina laipsniðkaistiprëjanti „anomalijø“ savivoka.

Th. Kuhnas, galima sakyti, nuvainikuoja irpopuliarià sveiko proto nuostatà (beje,vyraujanèià tarp paèiø mokslininkø), teigianèià,kad tipiðkas mokslininkas yra nepriklausomastyrëjas, pasitelkiantis objektyvø tyrimo metodà.Kuhnas parodo, kad áprastas mokslininkasveikiau yra konservatyvus „galvosûkiøsprendëjas“, kadangi „galvosûkis“ yraiðankstinë kryžiažodžio figûra, á kurios tuðèiuslangelius áraðomi trûkstami dëmenys.

Pagrindinis kryžiažodžio uždavinys yratinkamai suderinti esamos paradigmos (arpaskirø jos atðakø) „teiginius“ ir „empiriniusfaktus“, tiesa, dažniausiai sàmoningaiignoruojant prieðtaravimus, kurie rodo, kadkonkreèioje teorijoje „kažkas ne taip”. (Beje,postpozityvizmo atstovai tokius - „kažkas ne

Recenzi jos

Roberto Friedrichso veikalu Sociologijos sociologija (Friedrichs 1970) ir baigiant gausiomis, ðiek tiek vëliau pasirodžiusiomissociologø studijomis. Kalbant apie Th. Kuhno idëjø poveiká sociologijai, žinoma, negalima nepaminëti paties GeorgoRitzerio pastangø taikyti paradigmø modelá sociologijos teorijø pertvarkymui.G. Ritzeris vartoja paradigmos sampratà, kuri, jo nuomone, atitinka ankstyvàjà Th. Kuhno formuluotæ. Pirma,paradigmos skiria vienà mokslininkø bendruomenæ nuo kitos (pvz., diferencijuoja fizikos ir chemijos, sociologijos irpsichologijos sritis). Antra, paradigma skiria istorinius mokslo raidos tarpsnius (dominuojanti XIX a. fizikos moksloparadigma skiriasi nuo ankstyvosios XX a. paradigmos). Treèia (ir tai Ritzeris ávardija kaip naudingiausià paradigmosfunkcijà), paradigma gali skirti kognityvinio pobûdžio grupuotes toje paèioje mokslo srityje. (Ritzer 2000; 459)

3 Jeigu pažvelgtume á paskutiniojo deðimtmeèio amerikieèiø mokslininkø recenzijas, susijusias su Th. Kuhno Mokslorevoliucijø struktûra, ne kartà surastume nuorodas, kad ðioji mokslo istorijos apybraiža yra mëgstamiausia Alo Gore‘oknyga (žr.: Sent 2001; 390; Franklin 2000; 29).

128


taip” - prieðtaravimus aptinka visose esamoseir potencialiose teorijose, susiedami juos su„liekamøjø sàvokø“ statusu.)

Taigi, iðoperavus nepageidaujamas„liekamàsias sàvokas“, susidaro estetiniupožiûriu graži linijinë kreivë (beje, ne vienassocialinës srities mokslininkas, iðvydæs tokáestetiná grožá, rodos, patiria mokslinæ ekstazæ,vadinamà objektyvaus patyrimo vardu):

„Dël to randasi nepaliaujama tendencija vaizduotimokslo istorijà kaip tiesinæ ar kumuliatyvià – ðitendencija daro átakà mokslininkams net tada, kai jiežvelgia atgal á savo paèiø tyrinëjimus. Pavyzdžiui, visitrys nesuderinami Daltono praneðimai apie jocheminio atomizmo teorijos plëtojimà sudaro áspûdá,kad já nuo pat pradžiø domino tik tos cheminësmedžiagø jungimosi proporcijø problemos, kuriasvëliau iðsprendæs jis iðgarsëjo. Ið tiesø ðios problemosjam tikriausiai iðkilo tik tada, kai radosi jø sprendimas,t.y. tada, kai jo kûrybinis darbas buvo beveik užbaigtas.<...>Arba kitas pavyzdys. Newtonas raðë, jog Galilei atrado,kad pastovi traukos jëga sukelia judëjimà, proporcingàlaiko kvadratui. Ið tikrøjø Galilei‘aus kinematikosteorema ágyja tokià formà, átrauktà á paties Newtonodinamikos sàvokø matricà. Taèiau Galilei niekopanaðaus nesakë (164-165).

Dël pastarosios „liekamøjø sàvokø“ignoravimo tendencijos normalus mokslas yrakonservatyvus ir linkæs atmesti bet kuriasinovacijas, kurios nesiderina su iðankstinëmisprielaidomis.

Šioje recenzijoje siûloma dar kartà atkreiptidëmesá á dvi pamatines Th. Kuhno nuostatas,pabrëžianèias istorinæ ir sociologinæ moksloprigimtá ir jo raidà. Atsisakydamas neistoriniotolygios ir kaupiamosios mokslo raidosvaizdinio, Th. Kuhnas jau „Pratarmëje“ pažymi:„Didžiai mano nuostabai, ði pažintis supasenusiomis mokslinëmis teorijomis ir jøtaikymu ið esmës sugriovë kai kuriuospamatinius mano vaizdinius apie moksloprigimtá ir jo pasiekimø priežastis“ (7).

Pasak Kuhno, istorija, jeigu á jà žiûrësimene vien kaip á anekdotø ir chronologine tvarkaiðdëstytø ávykiø saugyklà, galëtø ið esmëspakeisti dabartinæ mûsø mokslo sampratà.Kitaip tariant, Th. Kuhnas siûlo pertvarkyti su-paprastintà, dirbtinai suvienodintà istorijos iristoriškumo sampratà. Tokià pavirðutiniðkà

sampratà jis sieja su ideologine mokslo puse,kurià perduoda vadovëliai, tiesiogiai diegiantyspamatinius dominuojanèios paradigmos reika-lavimus. Verta pacituoti ilgesnæ Kuhno veikaloiðtraukà:

„Taigi vadovëliai pirmiausia susiaurina mokslininkosupratimà apie tam tikros disciplinos istorijà, o paskuisusidariusias spragas užkaiðo surogatais. Paprastaimokslo vadovëliuose pateikiama nedaug istorijos –arba ážangoje, arba dažniausiai iðbarstytose nuorodoseapie didžius ankstesniøjø amžiø žmones. Tokiosnuorodos ir studentams, ir profesionalams padedapasijusti senos istorinës tradicijos dalyviais. Taèiau iðvadovëliø perimta tradicija, su kuria mokslininkai savesusieja, ið tiesø niekada neegzistavo. Dël akivaizdžiøir grynai funkciniø priežasèiø vadovëliai (ir daugelissenesniøjø mokslo istorijos darbø) kalba tik apie tuospraeities mokslininkø darbus, kuriuos lengvai galimatraktuoti kaip prisidëjusius prie problemø, susijusiøsu ta paradigma, kurios laikomasi vadovëlyje,formulavimo ir sprendimo. Ið dalies tendencingaiatrenkant medžiagà, ið dalies jà iðkraipantankstesniøjø amžiø mokslininkai vaizduojami kaipsprendæ tas paèias nusistovëjusias problemas pagaltuos paèius nusistovëjusius kanonus, kuriuospaskutinë mokslo teorijos ir metodo revoliuci japaskatino laikyti moksliniais. Nenuostabu, kad pokiekvienos mokslo revoliucijos vadovëliai ir jø teikiamaistorinë tradicija turi bûti perraðomi. Ir nenuostabu,kad kiekvienà kartà juos perraðius mokslas imaatrodyti ið esmës kumuliatyvus.“ (163)

Ir nors šioje knygoje nëra tiesioginiønuorodø á socialiniø mokslø istori jà(dažniausiai pateikiami fizikos ir chemijosmokslø pavyzdžiai; Kuhnas, reikia pripažinti,yra pakankamai atsargus netgi kalbëdamas apiegalimà jo knygoje formuluojamø idëjø poveikásocialiniø mokslø srièiai), vis dëlto á pirmà vietàaiðkiai iðkyla ið principo sociologinë èia svars-tomø dalykø problematika. Vëliau raðytoje„Post Scriptum“ dalyje, kur jis atsako á kaikuriuos jo kritikø pateiktus priekaiðtus, Tho-mas Kuhnas pripažásta:

„Jeigu ši knyga bûtø raðoma ið naujo, jà reikëtø pradëtinuo mokslinës bendruomenës struktûros aptarimo– klausimo, kuris pastaruoju metu tapo svarbiusociologiniø tyrimø objektu ir kurá mokslo istorikaitaip pat pradeda traktuoti rimtai.“ (206)

Taèiau ir preliminarinis problemos formula-vimas kilo, kaip pabrëžia Kuhnas, ið sociologi-

Recenzi jos

129


nio patyrimo kurá laikà gyvenant tarp sociologø:

„O dar svarbiau buvo tai, jog gyvendamas metusbendruomenëje, kurià sudarë daugiausia socialiniømokslø atstovai, að susidûriau su netikëta problema– ásitikinau, kad tokios bendruomenës labai skiriasinuo gamtos mokslø specialistø bendruomeniø,kuriose mokiausi að pats. Ypaè mane nustebino dažnisociologø atviri nesutarimai dël moksliniø problemøbei metodø pagrástumo ir jø mastas. Istori ja irpažástamø ratas privertë mane suabejoti, kad gamtosmokslø specialistai turi tvirtesnius ir pastovesniusatsakymus á tokius klausimus negu jø kolegossociologai. <...> Stengdamasis atskleisti ðio skirtumoðaltiná að supratau, kad moksliniuose tyrinëjimuoselabai svarbø vaidmená vaidina tai, kà vëliau pavadinau„paradigmomis“. Jomis að laikau visuotinaipripažintus mokslo pasiekimus, tam tikru metusuteikianèius mokslinei bendruomenei problemøkëlimo ir jø sprendimo modelá. Kai tik ði galvosûkiodetalë atsidûrë savo vietoje, netruko atsirasti ðiosapybraižos apmatai.“ (10)

Kuhno požiûriu, mokslo raida yra netolydusprocesas, nuolatos pertraukiamas mokslorevoliucijø, kuriø ið tikrøjø esti nepaprastaidaug (ad nauseam, iki koktumo; 161 psl.) irkurios dël tam tikrø svariø priežasèiø, pvz.,autoritetingo ðaltinio gebëjimo sistemingaimaskuoti mokslo revoliucijø egzistavimà irreikðmæ, ið tiesø yra beveik nepastebimos.Terminas „normalus mokslas“ nusako tokátyrimà, kuris tvirtai remiasi vienu ar keliaispraeities mokslo pasiekimais (ðiandienà tokiepasiekimai dëstomi vadovëliuose), – juosmokslo bendruomenë kurá laikà pripažásta savotolesnës praktinës veiklos pagrindu:

„Normalus mokslas, kuriam dauguma mokslininkøneiðvengiamai skiria beveik visà savo laikà, remiasiprielaida, kad mokslinë bendruomenë žino, koks yrapasaulis. Daugelá mokslo laimëjimø lemiabendruomenës siekimas apginti ðià prielaidà, jeigureikia – ir brangia kaina. Pavyzdžiui, normalus mokslasdažnai stabdo fundamentalias naujoves, nes josneišvengiamai griauna pamatines jo nuostatas.” (19)

„Paradigma“ – tai terminas, glaudžiai susijæssu „normalaus mokslo“ sàvoka:

„Að pasirinkau já norëdamas pasakyti, kad kai kuriepripažinti esamos mokslo praktikos pavyzdžiai – pa-vyzdžiai, apimantys dësná, teorijà, pritaikymà ir ins-trumentarijø, - pateikia modelius, formuojanèius kon-

kreèias aiðkias mokslinio tyrinëjimo tradicijas.“ (24-5)

Th. Kuhnas „Post Scriptum” dalyje, atsaky-damas kai kuriems savo kritikams, pažy-mintiems, kad terminas „paradigma“ ðioje kny-goje vartojamas mažiausiai dvideðimt dviemskirtingais bûdais (212), atkreipia dëmesá, kaddauguma skirtumø atsirado dël stilistinio ne-nuoseklumo, taèiau skiria ðio termino ben-dresnæ ir specialiàjà vartosenas, kartu pabrëž-damas, jog itin svarbi paradigmos kaip visuoti-nai pripažinto pavyzdžio reikðmë (218), kai„<...> sprendžiant problemas iðmokstamamatyti situacijas kaip panaðias viena á kità, kaipobjektus, kuriems taikomi tie patys mokslodësniai ar dësniø schemos“ (222).

Svarbu pridurti ir tai, kad normaliojo moks-lo atveju iš principo ignoruojamos anomalijos,kuriø pagrindu - ið pirmo žvilgsnio para-doksaliai - plëtojami atradimø procesai: „Atra-dimas prasideda nuo anomalijos suvokimo, t.y.nuo pripažinimo, kad gamta nukrypsta nuo to,ko skatina tikëtis paradigma, kuria vadovaujasinormalus mokslas.“ (70)

Esmë yra ta, kad su anomalijø savivokaprasidëjusi krizë išklibina stereotipus ir kartusuteikia papildomø duomenø, reikalingøesminiam paradigmos pakeitimui. Th. Kuhnoteigimu, ypaè pripažintos krizës periodaismokslininkai imasi filosofinës analizës kaippriemonës áminti savo srities máslëms. Nors,tarsi savaime suprantamas dalykas yra tas, kad„<...> mokslininkai neturi ir nenori bûtifilosofais (110).

Bendriausiais bruožais apibûdinant Th.Kuhno apraðomà netolydø mokslo raidosprocesà reikia skirti „ikiparadigminæ“ ir„paradigminæ” mokslo bûsenas.

Jeigu ikiparadigminë „padëtis“ yra susijusisu daugybës skirtingø požiûriø á gamtàkonkuravimu, nebendramaèiais pasauliomatymo ir jo mokslinio tyrimo bûdais,alternatyviø idëjø, prielaidø, mokykløsusidarymu, tai antroji, paradigminë, - su„normalaus mokslo“ funkcionavimu, nepap-rastai kumuliatyvia, sëkmingai pasiekianèia savotikslà, nuolat pleèianèia mokslinio pažinimoribas veikla, su „galvosûkiø sprendimu“ (galvo-

Recenzi jos

130


sûkiai, anot Kuhno, yra specialiø problemø,kurias sprendžiant patikrinamas tyrinëtojotalentas ir meistriðkumas, kategorija, 52).

Šiek tiek supaprastinti Th. Kuhno scheminiairëmai apima tam tikrus dinamiškus, pasi-kartojanèius mokslo raidos elementus, suside-danèius ið: a) esamos paradigmos, b) normalausmokslo, tarpsnio, sprendžianèio teorijos irfaktø suderinamumo „galvosûkius“, c) ano-malijø ir krizës laikotarpio, d) revoliucijosbûsenos ir e) naujosios paradigmos tarpsnio.

Taèiau, kaip pabrëžia Kuhnas, „normalusmokslas” nesiekia surasti naujus faktus arsukurti naujas teorijas, ir jo sëkmë su tuo visainesusijusi (ið principo trys problemø klasës -reikðmingø faktø nustatymas, faktøsugretinimas su teorija ir teorijos plëtojimas -sudaro normalaus mokslo, tiek empirinio, tiekteorinio, sritá, 50).

Dažniausiai tokia struktûra sàmoningai iðanksto neážvelgiama. Nauja paradigma arba josprielaidos atsiranda staiga, kartais viduryjenakties, giliai krizës paveikto mokslininkogalvoje. Nors tai, kokia yra ðios galutinësstadijos prigimtis, kaip individas atranda (arbasupranta atradæs) naujà bûdà sutvarkytiduomenis, tebëra iki galo neiðaiðkintas dalykas,taèiau beveik visada žmonës, kurie sukurianaujà paradigmà, yra arba labai jauni, arbanaujokai toje srityje, kurios paradigmà jiepakeièia:

„Ir ðito tikriausiai nereikia plaèiau aiðkinti, nes akivaiz-du, kad tie žmonës, menkai saistomi ankstesnës prak-tikos ir tradiciniø normalaus mokslo taisykliø, greièiauuž kitus pamatys, jog pagal tas taisykles nebeámanomažaisti, ir sugalvos kitas, galinèias jas pakeisti.“ (112)

Perëjimas prie naujos paradigmos yra moks-lo revoliucija. Th. Kuhno vartojama kertinërevoliucijos sàvoka žymi svarbià konceptualinæribà, kuri istoriðkai nusako „iki“ ir „po“ padëtáðiandienos socialiniuose moksluose.

Taikant minëtà perskyrà XX a. 8-ojo ir 9-ojo deðimtmeèio laikotarpiui socialiniø-humanitariniø mokslø srityje bûtø galimasukonkretinti: jeigu „iki” sietinas su pozityvizmoparadigma, tai „po” – su postpozityvizmo arpostempirizmo paradigma. Nors du pastariejiterminai ðioje knygoje ir nevartojami, taèiaupamatinë problematika yra labai panaði.

Tai rodo ir Th. Kuhno pastangas daugelánagrinëjamø dalykø svarstyti prielaidølygmenyje, kuris reikalauja ið esmës peržiûrëtisantyká su idealiai brëžiama - kaupiamàja -mokslo raida. Daugelio neiðspræstø problemøsprendimas, anot Kuhno, „<...> ið dalies pri-klausys nuo mûsø normalaus požiûrio (kursyvasmano – A. V.) á mokslinës veiklos ir jaužsiimanèios bendruomenës santyká pakeitimo.Mes turime iðmokti suvokti kaip priežastis tai,kas paprastai buvo laikoma padariniais. Jeigumums pavyks, frazës „mokslo pažanga“ ir net„mokslinis objektyvumas“ gali pasirodyti iðdalies nereikalingos. <...> Ar sritis daropažangà dël to, kad ji yra mokslas, ar ji yramokslas dël to, kad daro pažangà? (190)

Sunku bûtø nesutikti, kad Th. Kuhnui itinrûpi pasirenkamieji, „sutartiniai“ mokslo, ypaèilgesná ar trumpesná laikotarpá egzistuojanèiøparadigmø, elementai.4

Pagrindinë probleminë prielaida, kuriàvëliau „nuslopina“ normalaus mokslo tarpsniai,

Recenzi jos

4 Šia proga verta patikslinti šios knygos pradžioje pabrëžiamà pasirinkimo dëmená, kuris, verèiant á lietuviø kalbà, rodos,prasprûsta. Esmë ta, kad anglø kalbos žodis arbitrary ar arbitrariness, knygos autoriaus nusakomas kaip prieðingas„savaiminei“ mokslo raidai žodis (pasak autoriaus, daugelio mokslø ankstyvosioms raidos pakopoms bûdingas nuolatinisdaugybës skirtingø požiûriø á gamtà konkuravimas [4], vadinasi, „atsitiktinis“ – ir dël to „pertraukiamas“, „netolygus“pobûdis), yra verèiamas kaip „savaimës elementas“ (tuo tarpu autorius vartoja – „an arbitrary element“).Dël nurodytø priežasèiø sakinys „An apparently arbitrary element, compounded of personal and historical accident,is always a formative ingredient of the beliefs espoused by a given scientific community at a given time“ [Kuhn 1970[1962]; 4] („Visiðkai pasirenkamas elementas, saistomas personalinio ir istorinio atsitiktinumo, visuomet yra formuojantisásitikinimø, kuriø konkreèiu laikotarpiu laikosi esama mokslinë bendruomenë, ingredientas“) verèiamas ðitaip: „Vienasið pažiûras, kuriø tam tikru metu laikosi tam tikra mokslinë bendruomenë, formuojanèiø veiksniø visuomet yra savaimëselementas, priklausomas nuo asmeniniø ir istoriniø faktoriø“ (18). Ðitaip ið teksto iðnyksta du itin svarbûs – „pasirinkimo“ir „atsitiktinumo” – žodžiai.Drauge reikia aiškiai pasakyti, kad á lietuviø kalbà iðverstà Th. Kuhno knygà - vertinant kaip visumà - skaityti yra lengva,nes šios knygos vertëja, galima sakyti, nepalieka nesuprantamø žodžiø dariniø, neaiðkiø vietø, per kurias kartais tenkastringant brautis skaitant gausius šiuolaikinius vertimus á lietuviø kalbà.

131


yra ta, kad tam tikros duomenø visumospagrindu visada galima sukurti daugiau neguvienà teorinæ koncepcijà.:

„Mokslo filosofai ne kartà parodë, kad tam tikroduomenø viseto pagrindu visada galima sukurtidaugiau negu vienà teoriná konstruktà. Mokslo istorijaliudija, kad ypaè ankstyvosiose naujos paradigmosraidos stadijose kurti tokias alternatyvas nëra labaisunku. Taèiau kaip tik iðradinëti alternatyvasmokslininkai imasi retai, iðskyrus ikiparadigminá jømokslo raidos laikotarpá ir labai specialius jo tolesniovystymosi atvejus. <...> Priežastis aiðki. Moksle, kaipir gamyboje, instrumentø pakeitimas yra kraðtutinëpriemonë, laikoma tiems atvejams, kai tikrai yraneiðvengiama. Krizë parodo, kad metas keistiinstrumentus atëjo, - tuo ji ir reikðminga.“ (96)

Istorija perða mintá, - pabrëžia Th. Kuhnas,- kad kelias á tvirtà sutarimà moksliniuosetyrinëjimuose nepaprastai sunkus (30).Ikiparadigminis laikotarpis iš principoformuoja ne „sutarimà“, bet mokyklas. Irpirminis faktø kaupimas yra kur kas labiauatsitiktinë veikla negu ta, kuri darosi áprastatoliau plëtojantis mokslui.

Todël galima skirti pirmojo tarpsnio tyrëjuskaip „atsitiktiniø faktø rinkëjus“5 ir vëlesniotarpsnio „faktø kaupëjus“ ar „galvosûkiøsprendëjus“. Vëliau (ypaè susiformavusvadovëliø „industrijai”) iðradinëti alternatyvasmokslininkai imasi retai.

Taigi mokslo revoliucijø struktûroje moksloistorija aprašoma ne kaip evoliucinis, bet kaipcikliškas procesas.6 Normalaus mokslotarpsniai nusako tam tikrus paradigminiusrëmus, t.y. konvencinius metodologiniusstandartus, kurie autoritetingai áteisinavisuotinai pripažintus mokslo pasiekimus,suteikianèius mokslinei bendruomeneiproblemø këlimo ir jø sprendimo modelá.

Galima sakyti, kad Kuhno formuluojamosproblemos ištakos susi jusios su panašiu -kvestionuojamu - požiûriu á dominuojanèiasprielaidas moksle kaip ir fenomenologinëssociologijos atstovø (tiesa, tolesni supratimoir aiðkinimo keliai išsiskiria):

„Normalus mokslas, kuriam dauguma mokslininkøneiðvengiamai skiria beveik visà savo laikà, remiasiprielaida, kad mokslinë bendruomenë žino, koks yrapasaulis” (19).

Perëjimas prie naujos paradigmos yra moks-lo revoliucija, o mokslo revoliucijomis laikomitokie nekumuliatyvios mokslo raidos epizodai,kai senoji paradigma visiðkai ar ið daliespakeièiama nauja, nesuderinama su senàja.

Svarbu pažymëti ir tai, kad, paradigmøkonkurencija, pasak Kuhno, yra ne toks mûðis,kurá galima laimëti argumentais. Tai dar vienapapildoma nuoroda, iðkalbingai teigianti, kadmokslas negali bûti suprantamas kaiplaipsniðkas (evoliucinis) procesas, kai labiaupagrástos, tikslesnës, geriau argumentuotoskoncepcijos pakeièia mažiau argumentuotaskoncepcijas.

Žinoma, tai nereiðkia, kad teorijø negalimapalyginti, kad visos jos – nebendramatiðkos.„Panaðius klausimus galima kelti, - teigia Th.Kuhnas, - kai teorijos analizuojamos kaipvisuma arba net poromis. Labai svarbuiðsiaiðkinti, kuri ið dviejø egzistuojanèiø irkonkuruojanèiø teorijø geriau atitinka faktus.Pavyzdžiui, nors nei Priestley‘o, nei Lavoisierteorija tiksliai neatitiko esamø stebëjimø,nedaugelis amžininkø dvejojo ilgiau neideðimtmetá, kol pripažino, kad Lavoisier teorijaatitinka juos geriau.” (174)

Th. Kuhno koncepcijos branduolá veikiau

Recenzi jos

5 Ang. “the casual fact-gatherer” lietuviðkame variante nusakomas kaip “paprastas faktø kaupëjas”. Deja, toks vertimovariantas sunaikina du svarbius – atsitiktinumo ir rinkimo (bet ne kaupimo!) – aspektus.

6 Ir netgi žodá “cikliðkas” reikëtø vartoti atidžiai, kadangi Th. Kuhnas nebrëžia jokiø griežtø schemø. Taèiau negalimanematyti, kad jis itin kritiškai pasisako prieš teleologinæ istorinës raidos sampratà, siûlydamas atsigræžti á, jo nuomone,pamokanèià Ch. Darwino mokslo revoliucijà: “Šioje apybraižoje aprašytas mokslo raidos procesas yra evoliucijos nuoprimityviø pradmenø procesas – procesas, kurio nuoseklioms pakopoms bûdingas vis detalesnis ir tobulesnis gamtossupratimas. Taèiau niekas iš to, kas buvo ar bus pasakyta, nepadaro jo evoliucijos tam tikra linkme procesu. <...> Jeigumes iðmoksime „evoliucijà link to, kà norime sužinoti“ pakeisti „evoliucija nuo to, kà žinome“, tuomet, galimas daiktas,iðnyks daugybë mums ramybës neduodanèiø problemø. Pavyzdžiui, á tokiø problemø pynæ patenka indukcijos problema.”(199-200)

132


sudaro rutuliojama idëja, kad mokslinës teorijosbei jø sandaros turi bûti ásisàmo-ninamos kaipnuosekliai susijusios visumos, kurios negalikeistis po truputá, laipsniðkai, „visiškaineutralaus” argumentavimo pagrindu.

Prieðingai, neiðvengiamai atsiranda tai, kàturime vadinti dviejø konkuruojanèiø mokykløtarpusavio nesupratimu: „Diletantai, kurie ðai-pësi ið Einðteino bendrosios reliatyvumo teo-rijos, nes erdvë negalinti „iðkreivëti“, - bet esmëbuvo ne ta, - ne ðiaip klydo ar buvo neteisûs.<...> Norint pereiti prie Einðteino universu-mo, reikëjo pakeisti visà konceptualinæ sistemà,kurios elementai yra erdvë, laikas, materija,jëga ir t.t., ir vël jà pritaikyti gamtai.“ (176)

Siekimas nagrinëti mokslo idëjø istorijàkitaip negu ji perteikiama „vadovëliuose“(paprastai kaip vienalinijinë pažangos lentelë,kurios tuðti langeliai užpildomi vienosparadigmos áraðais), - ne idealistiðkai, betsociologiðkai, t.y. atsižvelgiant á realiaigyvenanèiø ir màstanèiø žmoniø bendrusásitikinimus, vertybes ir normas, - skatino Th.Kuhnà formuluoti specifiná euristiná modelá beiatitinkamas sàvokas.

Ðiandienà dràsiai galima sakyti, kad be Th.Kuhno suformuluotø idëjø – pavyzdžiui, para-doksalaus fakto patikslinimo, kad gamtosmokslai yra labiau panaðûs á socialinius-humanitarinius mokslus, negu buvo manomaanksèiau - bûtø tiesiog neámanoma supratingaiperteikti ðiuolaikiniø diskusijø sociologijosteorijø srityje.

Kadangi socialiniø mokslø srityse ilgiausiàlaikà vyravo (daugeliu atžvilgiu tebevyrauja irðiandienà) ið esmës gamtos mokslø metodoanalogi jos, tai specifiniai kaltinimai Th.Kuhnui, jo paties žodžiais tariant, tai, „<...>kad að mokslà paverèiu subjektyvia ir iracionaliaveikla” (204-5), buvo atkartoti ir socialiniømokslø srityse.7

Pagrindinë priežastis, dël kurios kaltinimusKuhnui pateikia ávairiø mokslø srièiø atstovai,

yra ta, kad jo formuluojama istorinë koncepcijaiðklibino dominuojanèios pozityvistinës meto-dologijos, skelbianèios gamtos ir socialiniømokslø uždaviniø ir metodø vieningumo idëjà,ir atitinkamos mokslo sampratos kaip vienali-nijinio proceso, nepaliaujamai kaupianèio fak-tus, pagrindus.

„Pasak vadovëliø, - skeptiškai pažymiKuhnas, - nuo pat mokslo formavimosipradžios mokslininkai siekë tø tikslø, kuriuosákûnija ðiandieninës paradigmos“ (166). Taèiaujeigu sutiksime su tuo, kad negali bûti jokiosmoksliðkai ar empiriðkai neutralios kalbos arsàvokø sistemos, tai alternatyviø patikrinimøar teorijø konstravimas turi remtis ávairiøparadigmø tradicijomis.

Taigi, anot Kuhno, patikrinimas negalëtøaprëpti viso galimo patyrimo ar visø galimøteorijø. Todël galiausiai „<...> tikimybinësteorijos, nuðviesdamos verifikacijos situacijà,kartu jà užmaskuoja” (172).

Taèiau reikia pabrëžti, kad Kuhnas jokiubûdu neatmeta nei verifikaci jos, neifalsifikaci jos principø. Tiesa, ðias sàvokasvartoja kiek kitaip, pvz., falsifikacijos vaidmenápalygindamas su „anomalaus patyrimo“vaidmeniu moksle, t.y. tokio patyrimo, kurissukeldamas krizæ atveria kelià naujai teorijai.

Remdamasis savo mëgstamo (kaip matyti iðne vieno knygoje cituojamo pavyzdžio)mokslininko Ch. Darwino požiûriu, Kuhnaspažymi: „Verifikacija yra panaði á natûraliàatrankà: ji atrenka gyvybingiausià ið konkreèiojeistorinëje situaci joje egzistuojanèiøalternatyvø. Beprasmiðka kelti klausimà, ar ðispasirinkimas yra geriausias ið tø, kurie bûtøgalimi, jeigu bûtø ir kitø alternatyvø arba jeiguduomenys bûtø kitokio pobûdžio.” (172).

Th. Kuhnas parodë, kad daugelio moksløankstyvosioms raidos pakopoms bûdingasnuolatinis daugybës skirtingø požiûriø á gamtàkonkuravimas. Nors visi ðie požiûriai ið daliesremiasi moksliniu stebëjimu ir mokslinio metodo

Recenzi jos

7 Nors Lietuvoje šie dalykai, rodos, dar nëra ar jau nëra „pakankamai ádomûs“, taèiau tam tikrø prieðprieðø kontûrusvis dëlto galima aptikti, pvz., Edmundo Adomonio kaltinimuose Th. Kuhnui dël „objektyvumo“ statuso griovimo,„subjektyvumo“, „iracionalumo“, „episteminio reliatyvizmo“ propagavimo (Adomonis 1999; plaèiau apie tai žr.:Valantiejus 2003).

133


nurodymais, taèiau istoriškai išlieka tik kaikurie ið jø.

Kuhno teigimu, šias ávairias mokyklas skiriane vienokie ar kitokie metodø trûkumai – visijie buvo „moksliniai“, - bet tai, kas vadintinanebendramaèiais pasaulio matymo ir jo moksli-nio tyrimo bûdais.

Nei empiriniai duomenys, nei loginiopobûdžio argumentaci ja, nei pagaliau„falsifikacija“ (kuri iš principo „susideda” išmanipuliavimo tais paèiais empiriniaisduomenimis ir teoriniais-sisteminiaisargumentais) neástengia „pagrástai“ ir„argumentuotai“ árodyti tiesos. „Dabar atëjometas pasakyti, - pažymi Thomas Kuhnas, - kadiki pat paskutiniøjø puslapiø terminas „tiesa“ðioje apybraižoje figûravo tik citatoje iðFranciso Bacono.” (199)

Galbût pastaroji nuoroda (dël „tiesos“)labiausiai kelia nerimà daugeliui ávairiø mokslosrièiø atstovø (socialiniø-humanitariniø moksløsrityje didžiausi Th.Kuhno koncepcijos prieši-ninkai yra analitinës filosofijos atstovai), nesTh. Kuhnas, nors ir pripažindamas mokslopažangà, vis dëlto linkæs manyti, kad ðioji„pažanga” nëra kažkokiu bûdu (teleologiðkai)nukreipta á „tiesà“.

„Pažanga“ veikiau siejama su paradigmøkaita (o kartu ir raida). Èia Kuhnas atsiskleidžiane tik kaip mokslo istorikas, bet ir kaip mokslofilosofas (turima mintyse filosofinë „tiesos“koncepcija).

Taèiau drauge reikëtø skirti Th. Kuhno for-muluotas ir plëtotas idëjas ir radikaliuspadarinius, kuriø jis pats atsisakë (nepaisantto, kad ðie padariniai dažnai priskiriami tø,kurie ðiandienà plëtoja radikaliai skirtingas,pvz., konstrukcionistines, mokslo koncepcijas).8

Th. Kuhnas, kaip ir daugelis kitø žymiømokslo filosofø (Stephenas Toulminas, ImreLakatos, Paulas Feyerabendas, MichaelisPolanyi, Norwoodas Russellas Hansonas),pripažino ir paradigminiu požiûriu áteisinomokslo istorijos svarbà mokslo filosofijai (iratvirkðèiai, - mokslo filosofijos svarbà mokslo

istorijai). Tuo tarpu „antlaikiðka“, neistorinëpozityvizmo (tiksliau kalbant, loginiopozityvizmo) koncepci ja neigë ðá požiûrá,pasirinkdama abstrakèià, formalià analizæ ir„patikrintus“ faktus kaupianèio mokslo ávaizdá.

Ir vis dëlto ðiandienà, rodos, tebëra aktualusesminis klausimas: ar socialiniai mokslai gali irar turi plëtoti pastaràjà „vadovëlinæ“ tradicijà,kuri ið principo tebeformuoja vienintelio tikromokslo idealà?

Tokia kryptis ið tikrøjø atrodo esanti reika-linga: galbût tai padëtø standartizuoti socialiniømokslø sàvokas, palengvintø „mokslininko kaipduomenø kaupëjo“, sëkmingai - tarsi FransisoBacono, „mokslininkai-skruzdëlës“ - užpil-danèio trûkstamais elementais tuðèius esamosparadigmos langelius.

Be to, toks „laipsniškas” kaupimas, atrodo,užkerta kelià esminiam „nerimui“, kurisneiðvengiamai lydi netolydø, neaiðkø,daugiakryptá interpretaciná, t.y. nuolatosneužbaigtà, „netikrà“, ið dalies cikliðkà procesà.

Jeigu pirmuoju atveju laipsniðka mokslopažangos samprata leidžia raðyti istori jàretrospektyviai, t.y. atsirenkant tinkamus kon-kreèiai paradigmai elementus, tai antruoju at-veju retrospektyvinis raðymas turi bûti suskliau-džiamas á „tikëtinos interpretacijos“ pavyz-džius, kuriø gali bûti be galo daug.

Žinoma, ðitaip susvyruoja iðankstinis tikë-jimas „faktais”, „patikrintais duomenimis” irdogmomis, kurios kurá laikà užtikrina saugøgyvenimà formaliose „normalaus mokslo”lentelëse.

Ko gero, ðiandienà socialiniø mokslø srityspotencialiai negali iðvengti (nors aktualiaidažnai ir iðvengia) iðdëstyti savo požiûrius á ðiasdvi pamatines nuostatas. Tai klausimas dël„normalaus mokslo“ statuso: ar socialiniamsmokslams reikëtø siekti bûti panaðiems ánormalø mokslà, ar, prieðingai, ásisàmoninti,kad jø paskirtis yra kritiðkai kvestionuotinormalios sociologijos pagrindus?

Normalus mokslas yra sudëtinë mokslinëspažangos dalis, nes kritikos nuslopinimas

Recenzi jos

8 Kaip pažymi Steve’as Fulleris, nuo paèios pirmosios progos, kuri jam buvo suteikta, iki paskutiniøjø interviu su ðiuožymiu mokslo istoriku ir filosofu, Kuhnas atmetë visas radikalias tezes, kurias jam priskyrë tiek jo draugai, tiekprieðininkai (Fuller 1992; 241).

134

Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/1, ISSN 1392-3358Recenzi jos

formuojantis dominuojanèiai mokyklai irparadigmos susidarymas atveria galimybæspræsti aiðkiai apibrëžtas problemas.

„Ikiparadigminës bûsenos“, kuriomsbûdinga alternatyviniø ir nebendramatiðkøpožiûriø gausa, ið esmës trukdo susitarti dëlprielaidø, pagrindimo bei árodinëjimo bûdø.Ðiuo laikotarpiu sunku net ásivaizduoti sàvokøstandartizavimo galimybæ. Kita vertus, prielai-dø, sàvokø, modeliø, metodø standartizavimasgaliausiai sugràžina prie „vieno mokslo“ idëjos,kurià ðitaip atkakliai puoselëjo loginis pozity-vizmas. Standartizavimas neiðvengiamai atsi-græžia á tuos siaurus rëmus, kuriuose puikiai pri-gyja stereotipai, dogmos ir „mokslinës tiesos“.

Pirmàjá kelià bûtø galima pavadinti PauloFeyerabendo brëžto “mokslinio anarchizmo”kelio vardu, tuo tarpu antrojo - „vieno mokslo”- kelio pabaigoje ðvieèia tam tikri - „loginiopozityvizmo, „istorinio materializmo”, „struk-tûrinio funkcionalizmo” ir t.t. - laimës žiburiai.

Vadinasi, pasirinkimas tikrai nëra lengvas,ir galbût ðiuo atveju galimi „tarpiniaisprendimai“. Vienaip ar kitaip, pasirinkimàkiekvienas turi daryti pats. Th. Kuhnopasirinkimas, rodos, nusako mokslo raidà kaipdvikryptá procesà, kai eksperimento irempirinio stebëjimo galimybes nuolatoskoreguoja iðankstiniø “paradigminiø” struktûrøkaita. Taèiau Th. Kuhnas nedaug tekalba apiesocialinius mokslus. Taigi èia, kaip jau minëta,kiekvienas pats turi daryti pasirinkimus.

Dažniausiai Th. Kuhnui priekaiðtaujama dëlto, kad neprofesionalai (esantys “už” specifinës

mokslinës bendruomenës ribø) gali radikaliaikritikuoti pamatines mokslo prielaidas, socio-logiðkai narpliodami mokslinës praktikos irsocialinio-politinio konteksto ryðius, mokslinëssocializacijos ypatumus, konkreèiø mokslobendruomeniø kovà dël galios.

Reikia pripažinti, kad apibrëžtais aspektaisprielaidos ið tikrøjø darosi istoriškai ir sociolo-giškai „pažeidžiamos”, t.y. susyja su reliatyviukontekstu. (Tiesa, prieð keletà metø pasirodžiu-sioje Steve‘o Fullerio studijoje - gana netikëtai,turint mintyse seniai nusistovëjusá požiûrá á Th.Kuhno idëjas - siekiama árodyti, kad Th. Kuh-nas, prieðingai, siekë apsaugoti mokslo bendruo-menes nuo „iðorinës“ kritikos; Fuller 2000.)

Ðiaip ar taip, galbût dël tokiø prieðtaringøTh. Kuhno interpretaci jø galimybësnesutarianèios mokslininkø grupës dažnaipasitelkia paties Th. Kuhno argumentusárodinëdamos savo „tiesø“ pagrástumà.

Ir vis dëlto, nepaisant to, kad Th. Kuhnasasmeniðkai atsisakë visø esamø ir galimø radi-kaliø savo koncepcijos padariniø, jo formuluo-jamos idëjos turëjo tiesioginá poveiká postpozi-tyvizmo idëjoms socialiniuose moksluose.

Ir nors “postpozityvizmo eroje” socialinëssrities mokslininkai žymiai reèiau remiasimokslo autoritetu (nors numanomai tebeplëtojapozityvizmo taisykles), reikia pripažinti kad Th.Kuhno paradigmø kaitos teorija suteikë svarbø- bent jau „katalizatoriaus“ pobûdžio - postûmájau pribrendusioms (ypaè po L. Wittgensteinoir P. Wincho lingvistiniø ieðkojimø) pozity-vistinës metodologijos alternatyvoms.

135


Literatûra

Adomonis, Edmundas. 1999. “Prieð epistemináreliatyvizmà”. Kn.: Tradicija ir pokyèiai: filosofinë irsociologinë perspektyva. Vilnius: Aidai.Franklin, James. 2000. „Thomas Kuhn‘s Irrationalism”,New Criterion 18 (10): 29-35.Friedrichs, Robert. 1970. A Sociology of Sociology. NewYork: Free Press.Fuller, Steve. 1992. „Being There with Thomas Kuhn: AParable for Postmodern Times”, History and Theory 31(3): 241-75.Fuller, Steve. 2000. Thomas Kuhn. A Philosophical HistoryFor Our Times. Chicago and London: The University ofChicago Press.Kuhn, Thomas. 1970 [1962]. The Structure of ScientificRevolutions. 2nd ed. Chicago: The University of ChicagoPress.Ritzer, George. 1979. “Toward an Integrated Sociologi-cal Paradigm” in W. Snizek et al. (eds.) Contemporary Is-

sues in Theory and Research. Westport, Conn.: Green-wood Press: 25-46.Ritzer, George. 1988. “Sociological Metatheory: Defend-ing a Subfield by Delineating Its Parameters”, Sociologi-cal Theory 6: 187-200.Ritzer, George. 1975. Sociology: A Multiple Paradigm Sci-ence. Boston: Allyn and Bacon.Ritzer, George. 2000 [1983]. Modern Sociological Theory.Boston: McGraw-Hill.Ritzer, George. 2001. Explorations in Social Theory. FromMetatheorizing to Rationalization. London, ThousandOaks, New Delhi: SAGE Publications.Sent, Esther-Mirjam. 2001. „Thomas Kuhn: The WrongPerson at the Right Place at the Right Time”, Review ofPolitics 63 (2): 390-3.Valantiejus, Algimantas. 2003. „Postmodernizmas irepistemologinio reliatyvizmo spàstai”, Sociologija. Mintisir veiksmas 2 : 36-8.

Recenzi jos

136



Diskursyviojo post- ir meninës tiesos pradø sàlytis, arbahermeneutinës dekonstrukcijos link

Rubavièius, Vytautas. 2003. Postmodernusis diskursas:filosofinë hermeneutika, dekonstrukcija, menas.

Vilnius: kultûros, filosofijos ir meno institutas, 273 p.

Neseniai knygø lentynose pasirodë VytautoRubavièiaus knyga Post- modernusis diskursas:filosofinë hermeneutika, dekonstrukcija, menas.Vidinæ ðios knygos sandarà á visumà jungiakonceptualus bandymas rekonstruoti gimi-ningas postmodernaus ir hermeneutiniodiskursø reikšmes. Giminingø reikðmiørekonstravimas, kaip rodo knygos autoriausdëstymo logika, suteiktø galimybæ ieðkotibendrø, jungianèiøjø principø, kurie savoruožtu padëtø spræsti ðiuolaikiniø diskursøtarpusavio nesusikalbëjimo problemas.

Dar vieningesnis knygos autoriausketinimas atsiskleidžia nagrinëjant filosofinæmeno svarbà. Remdamasis pamatine haide-geriðka nuoroda, kad menas iðreiðkia prasmináèia-bûties sandaros laukà, kuriame iðkylameninë tiesa, ðios knygos autorius, pasitelk-damas ðiuolaikiniø poststruktûralizmo ir post-modernizmo koncepcijø analizæ, kvestionuojailgainiui nusistovëjusá filosofinio ir literatûrosteksto skyrimà.

Kad Vytautui Rubavièiui svarbios prielaidos,ypaè susijusios su meno sfera, galima ásitikintipaëmus á rankas èia recenzuojamà knygà irintuityviai „ásmeigus akis” á jos virðelá – pavirðináteksto lygmená, kuris apima ne tik matomas,bet ir numanomas prasmes. (Kaip pažymiautorius, „ásmeigti akis”, „mesti žvilgsná“ tolyguágyvendinti lietuviø kalbai bûdingo regëjimokryptingumo, o kartu ir pajëgumo, aktà.)

Post- - iðsivadavæs ið tvarkingo rašymo ribøžymuo, aiškiai išsiskiriantis savo tarantiniškaikraujuota spalva kartoniniame, pilkšvame,dinamiðkø lini jø knygos viršelyje, priar-tinanèiame fragmentiðkas, numanomas, darneapibrëžtas žodžiø, pasakymø ar užuominøreikðmes.

Aká rëžianèios spalvos prieðdëlis figûriðkaiiðsiskiria netvarkingai geometriðkuose mëliospalvos materijos sandëliuose, kuriuos kažkadarentë modernizmo epochos inžinieriai. Èiaaiðkiai ážvelgiamos ilgo irimo ar tiesiog dabar-tiniø skeptikø pastangø - sàmoningo dekons-travimo - žymës.

Netvarkingai skylinëjanèios perskyros tarsiatveria patamsëjusiø, beveik sukandëjusiø,bedanèiø ir nuvertëjusiø ertmiø gelmes, kuriosvis dëlto beprasmiškai, galbût ironiškai, tebe-ieško galimybës autentiškai perteikti „iden-tiškas” reikšmes.

Tai - fragmentiški labirintai, kurie dinamiz-mo perkreiptu veidu rodo klaidinantá kelià áslepiamø tiesø bei ideologijø buveines. Beveik

Recenzi jos

137


visur – klaidinanèios sàmonës fonai, netapaèiøinterpretacijø laukai.

Greta keistai padidëjusio, bet jokiu bûdu necentrinio, prieðdëlio „Post-”, vos vos aukðèiauir deðinëje, pilkðvame, galbût baltai melsvamesavitai išleistos knygos fone skaitytojas aptiksir pavardæ, paraðytà mažàja raide, – rubavièius.

Mažoji raidë tarsi taria, kad „pasakojantysissubjektas” jau nebëra centrinë reikðmiø kûrimofigûra, kad visos reikðmës – ten, suaižëjusiuose,netvarkinguose geometriniuose sandëliuose, -tereikia nuo jø nupûsti dulkes ir pakartotinaiásmeigti akis.

Beveik nelieka abejoniø, kad tai – estetiðkaipateikiama žinia skaitytojui, kuriam tereikiadaryti kità prielaidà, jog èia glaustai apraðyto„postmodernaus” knygos virðelio autoriaus,Vytauto Rubavièiaus, meninis ir estetinisketinimas vienaip ar kitaip susijæs su knygojedëstomø minèiø plëtra.

Ir ið tikrøjø: jau perskaitæs visà knygàskaitytojas, dar kartà sugráždamas priepradžioje matyto estetinio vaizdo, galipakartotinai ásitikinti, kad estetinës ážvalgos irmeninës tiesos samprata autoriaus pasitelkiamair kaip siejanèioji kompozicinë gija, ir, ko gero,kaip individualiai atrastas, egzistencinis,atsakymas á ðioje knygoje keliamusproblemiðkus epistemologinius ir ontologiniusklausimus.

Dar viena konceptuali autoriaus nuoroda yrata, kad intelektinës istorijos pažinimas yraesminis dalykas suprantant bei rekonstruojanttiek socialinio, tiek „literatûrinio“ teksto irsocialinio veiksmo sàveikà. Pastaroji nuoroda,galima sakyti, „diktuoja“ knygos daliøiðdëstymo tvarkà, derinanèià istoriniorekonstravimo ir argumentavimo aspektus.

Aptariamàjà knygà sudaro šios struktûrinësdalys: „Ávadas”, keturi skyriai („Ðiuolaikinësfilosofi jos hermeneutëjimo prielaidos“,„Filosofinë hermeneutika postmoderniojodiskurso lauke”, „Meno tiesa ir galia”,„Postmodernusis menas: kûrinys-ženklas-prekë“), kurie savo ruožtu susideda ið keturiøar penkiø poskyriø, ir pabaigoje - glaustos„Išvados”.

Mintimis visiðkai supaprastinus knygos

kompozicijà galima ážvelgti tam tikrà „ele-mentarøjá trikampá“, kurá sudaro koncep-tualinës gijos, dirbtinai neuždaromos savyje,bet, priešingai, -prapleèiamos ieðkantproblemiðkai gvildenamø atsakymø. Tai - a)postmoderniosios dekonstrukci jos, b)filosofinës hermeneutikos ir c) filosofinës menotiesos sampratos ir jø tarpusavio santykiønagrinëjimas.

Tiesà sakant, ðiuo atveju keletà kartøpasikartojantá žodá filosofija, ko gero, bûtøgalima lengvai pakeisti kitu žodžiu –tarpdalykinë disciplina, nes ir problematika, irnetgi daugelis knygoje aptariamø autoriøpriskirtini platesnio pobûdžio intelektineipolemikai, kurià jau keletà pastarøjødeðimtmeèiø perteikia neblëstanti modernizmo/postmodernizmo priešprieša.

Pavyzdžiui, knygoje kaip filosofainagrinëjami autoriai - Theodoras Adorno,Jeanas Baudrillardas, Zygmuntas Baumanas,Danielis Bellas, Stevenas Bestas, Michelis Fou-cault, Manuelis Castellsas, JürgenasHabermasas, Fredricas Jamesonas, DouglasasKellneris, Christopheris Norrisas, RichardasRorty - „ne mažiau, bet, žinoma, ir ne daugiauteisëtai“ priskirtini ir sociologijai. Tai rodopostmodernizmui bûdingø ribø de-diferenciacijà ir dar Friedricho Nietzsche‘smetaforiðkai konceptualizuoto perspektyvizmoesminá ásivyravimà ðiø dienø moksliniame,meniniame, filosofiniame, sociologiniame irpan. diskursuose. Kaip pažymi autorius,postmodernia jam diskursui sàlygiðkàvientisumà teikia tam tikras teorizavimopobûdis, ávairiø filosofinës analizës bûdø,filosofiniø bei kultûriniø kontekstø derinimo„stilius“ (90).

Ið karto reikëtø pažymëti, kad aptariamojiVytauto Rubavièiaus knyga yra aktuali dëlmažø mažiausiai keleto dalykø. Pirma, istoriniorekonstravimo principas suteikia šiai knygaibûdingà privalumà: mažiau dëmesio skiriamavertinamiesiems aspektams, bet daugiau –nagrinëjamø diskursø panaðumo ir skirtingumoelementams nustatyti.

Jeigu pripažinsime, kad Lietuvojepostmodernizmo supratimas ir rekonstravimas

Recenzi jos

138


ið principo susijæs su dvinare vertinamojopobûdžio prieðprieða, sveiko proto kalbaapibûdinama žodžiais patinka/nepatinka (jeigu,pavyzdžiui, „postmodernizmas” patinka,vadinasi, jis, net nekvestionuojant šio reiškinio,susiejamas su „pažangesne pakopa”,neginèytinai pakeitusia „senamadiðkà“modernizmà, o jeigu post nepatinka, šisreiškinys, be jokios atidesnës analizës,priskiriamas regresyvaus reliatyvizmo, chaoso,sferai), tai turësime pripažinti ir tai, kad VytautoRubavièiaus knyga – tai pirmasis blaivus, t.y.nuosaikus, bandymas Lietuvos intelektinëjeterpëje sistemiðkiau pažvelgti á specifinespostmodernizmo reiškinio ištakas. Šiojeknygoje nagrinëjami tam tikri hermeneutinëstradicijos filosofijoje bruožai, kurie, nepaisantdabartinio postmodernizmo ir hermeneutinëstradici jos atsiribojimo, turëjo átakàformuojantis „post-“ inovacijoms.

Tiesà sakant, bûtent ávairiø postmodernizmoiðtakø istorinio rekonstravimo stygius didžiàjadalimi ir nulemia kraðtutiniø požiûriø vyravimà,kuriø padariniai yra paradoksalûs – postmo-dernizmas neretai apibûdinamas arba kaip“revoliucinë”, “ateities”, “pleibojiško erotizmo,atmetanèio sausà akademinæ ortodoksijà”,aistra (Kinèinaitis 2001; 8); arba kaip “átar-tinas” ar “amoralus” reiðkinys, paprasèiausiassubkultûros reiðkinys, kuris, netekæsvienijanèio antipozityvistinio pagrindo, „<...>taptø filosofui visiðkai neádomus, nes virstønedarnaus gëjø, lesbieèiø, transvestitø,anarchistø, benamiø bei nepripažintø artistøprotesto menkai artikuliuota išraiška”(Nekrašas 1998; 31); arba kaip reliatyvistinis„miglotumas” (Adomonis 1999; 11).

Paradoksas tas, kad šios laikysenos (tiekaistringai paremianèios, tiek nepakanèiaiatmetanèios „post-“ reiðkinius) savo kraštu-tiniuose taškuose sutampa, teigdamos, kadpostmodernizmas nëra ir neturi bûti teorinis,filosofinis, mokslinis ar sociologinis, t.y. inte-lektinis, sàjûdis. Kitaip tariant, abiem atvejaisnuslystama á nusistovëjusià antinomijà –mokslas ir nemokslas.

Žvelgiant ðiuo aspektu postmodernizmas iðtikrøjø esti „pavojingas“, „reliatyvistinis“,

„anarchistinis“, „griaunantysis“ intelektinissàjûdis, kadangi jo atstovai dràsiai ágyvendinadekonstravimà pasitelkdami naujaiformuluojamø sàvokø žodynà. Todëlpripažástant, kad postmodernizmas yra „[...]kokybiðkai naujas universalios “planetarinës”kultûros fenomenas, ið esmës besiskiriantis nuoankstesniø. (Andrijauskas 1995; 9; kursyvasautoriaus), kad “<...> tradiciniø iðeigøužakimas verèia græžtis á kultûros pakraðèius,ieðkoti sprendiniø jos marginalijose” (Aliðanka2001; 103), kad „<...> reikia nebûti vien tikparaðtiðkam, bet dalyvauti pakraðtinëse zonosesykiu transformuojant disciplinarinius irnormalizuojanèius centrus, kurie mus irsuparaðtino.” (Tereðkinas et al. 2002; 14), bevisø ðiø apibrëžimø ir paraginimø, visuskonvencinius - tiek modernizmo, tiekpostmodernizmo - teiginius dera susieti suistorinio pobûdžio interpretacijomis. Toksbûdas leistø geriau ážvelgti skirtumus,panašumus, inovaci jas, pertrûkius, kuriebûdingi naujiesiems post- sàjûdžiams.

Vadinasi, tai, ko labiausiai ir stinga disku-sijose apie postmodernizmà, yra istorinë skir-tingø akademiniø diskursø analizë. Kaip jauminëta, savità tokios analizës variantà pateikiaèia recenzuojamos knygos autorius VytautasRubavièius. Kaip teigia autorius, „Postmo-dernieji màstytojai, iðkeldami savosios pozicijosradikalumà ir naujumà, yra linkæ nutylëtihermeneutinës postmoderniojo diskurso ðaknis,priskirdami hermeneutikà jau „áveiktai“ meta-fizinei tradicijai“ (242). Taigi vienas ið aktua-lesniø knygos aspektø yra nuoseklus istorinishermeneutiniø postmodernizmo ðaknø re-konstravimas.

I dalyje „Ðiuolaikinës filosofijos herme-neutëjimo prielaidos“ kalbama apie apie XXa. antrosios pusës filosofijos hermeneutëjimà,kurá paryðkina mokslo filosofijos plëtotë:

„Á moksliniø disciplinø bei universaliø moksliniømetodologijø statusà pretendavusiø filosofiniø sroviø– semiotikos, struktûralizmo, loginio pozityvizmo irjø atmainø – raida rodo, kaip keitësi pats moksliðkumosupratimas – jis vis labiau imtas remti hermeneutineintersubjektine kalbine komunikaci ja,besirutuliojanèià gyvenamojo pasaulio aplinkoje.Kitaip tariant, ta raida átraukia á save supratimo

Recenzi jos

139


problemas, kurias jau nuo seno gvildena filosofinëshermeneutikos ðalininkai” (12).

Kitas svarbus knygos aspektas – post-modernizmo dëmenø svarstymas pasitelkiantne tik bendruosius hermeneutinës tradicijos,bet ir filosofinës meno savivokos elementus(ypaè III ir IV knygos dalyse). Nors autoriusjau paèioje knygos pradžioje pasitelkia ganarizikingai apibendrintà teiginá, kad „Filosofijanebesiekia atskleisti racionaliojo tikrovëspamato, neieðko aprioriniø pažinimo aržmogaus gyvenamojo pasaulio supratimoprincipø, ji vis labiau „meniðkëja“ ir„estetiðkëja“ (8, kursyvas mano – A. V.), visdëlto toliau pakankamai nuosekliaiatskleidžiama ðio teiginio prasmë.

Vytautas Rubavièius kalba apie bûdingàmeninës prigimties tiesà, prie kurios reikiaprieiti kitaip nei prie mokslinës tiesos – á jàreikia ásitraukti (161), ir apie ðiuolaikinësfilosofijos ir socialiniø mokslø pliuralistiniokoegzistavimo, kuriems savo ruožtu padarëpoveiká socialinës, ekonominës, kultûros raidosveiksniai, padarinius. Bûtø galima pridurti, kadracionalistiniø ir analitiniø krypèiøkoegzistavimas kartu su kitomis, daugiau armažiau alternatyviomis (ið principo taip patbesiremianèiomis racionaliomis argu-mentavimo formomis), kryptimis sukuriareliatyvizacijos padarinius, kuriuos apmàstytiautorius siûlo plaèiau suprantamos herme-neutinës tradicijos pagrindu.

Taigi šiuo aspektu knygos autoriausvartojamiems žodžiams „meniðkëja“ ir„estetiðkëja“ lyg ir nebereikia kabuèiø, neshermeneutinë, perspektyvinë ir santykiðkaásižiûrëjimo ar „akiø ásmeigimo“ erdvë gali bûtiperteikiama, be áprastø reikalavimø, bûtentmenišku bei estetiniu pagrindu.

Kaip rodo paties knygos autoriausargumentavimas, ðiek tiek platesne negu áprastaprasme vartojamas terminas „filosofi joshermeneutëjimas“ apima ir kai kuriuosesminius konceptualinius elementus, kurieásitvirtino ir postmodernizmo diskurse. Tai -žmogaus egzistencijos istoriškumas, supratimoprielaidiškumas ir intersubjektyvumas,

gyvenamojo pasaulio kalbiškumas, pokalbis,kaip esminis supratimo bei sutarimo irsocialinio sàryðingumo laidas.

Be to, pats postmoderniojo dekons-truojanèio màstymo impulsas, autoriaus teigi-mu, gerokai buvo lemtas Martino Heiddegerioávykdyto“ontologinio posûkio“, jo intencijossuardyti ir rekonstruoti Vakarø metafizikostradicijà (12).

Taigi autoriaus ávardi jamà „herme-neutëjimo“ tendencijà reikëtø suprasti ne kaipkoká nors unikalø specifinës filosofijos kryptiesgebëjimà iðkovoti geresnæ padëtá lyginant sukitomis kryptimis (ðitaip, beje, paprastai plë-tojosi intelektiniø krypèiø istorija modernybëssàlygomis), bet veikiau kaip pastaraisiaisdeðimtmeèiais, kartu su socialinës, ekonominësir kultûros raidos pokyèiais, susiformavusiàfilosofiniø diskursø ávairovæ, kurià, autoriausteigimu, „<...> lemia ne tik intensyvus ávairiøkultûros tradici jø bendravimas, taèiau irglobalizacijos procesø skatinamas kultûrøfragmentavimasis, naujø kultûriniø tapatumøkûrimasis, reikalaujantis savo filosofiniokonceptualizavimo” (8).

V. Rubavièius teigiamai vertina postmo-dernaus filosofavimo galimybes, kurios átvirtinafilosofinio diskurso atvirumo, sàlygiðkumo, okartu ir „ávykiðkumo“ supratimà. Taèiaupostmodernusis diskursas, ið principo pa-neigiantis Vakarø metafizinës tradicijos puose-lëtà didájá pasakojimà, drauge siekia áteisinti irgana radikalø atsiribojimà nuo tradiciniøfilosofiniø krypèiø, ið kuriø, be kita ko, for-muojasi pertvarkomas postmodernizmo žo-dynas. Kaip atsvarà tokio atsiribojimo pers-pektyvai autorius mato hermeneutinio ir me-ninio filosofijos (èia bûtø galima pridurti – tikë-tina, kad ir mokslo) pagrindo rekonstravimà.

V. Rubavièius linkæs atsisakyti tosnevaisingos postmoderniojo diskursosampratos (t.y. minties, kad tai yra ávairiausiøðiuolaikiniø reliatyvistiniø bei iracionalistiniøfilosofiniø krypèiø samplaika), kurià siûlo kaikurie ðios krypties kritikai. Randamaskonstruktyvesnis ðios krypties analizëspagrindas - filosofinës nuostatos ir filosofavimopobûdis.

Recenzi jos

140


Ir ið tikrøjø: kadangi postmodernizmas nërapaskira teori ja, o veikiau paradigminiopobûdžio pertvarkymai, postmoderniajamediskurse besiformuojanèias sàvokas nepakankavertinti tik vienpusiškai, t.y. žvelgiant iš jauáteisintos paradigmos „aukðtumø“. Tai bûtøkategoriðkas ir neperspektyvinis vertinimas.Todël ir siekiama sistemiðkai sugrážti prieprielaidiniø lygmenø. V. Rubavièius pažymi:„Jau diskurso sàvokos ásivyravimas žymi tamtikrà filosofavimo slinktá ir filosofinio žodynopasikeitimà, susijusá su kalbos, teksto bei tekstoveiksmingumo reikðmës suvokimu (9).

Èia autorius tinkamai nurodo, ko gero,lemiamà ðios slinkties veiksná – filosofijos irsocialiniø mokslø pakartotiná atsigræžimàvienos á kità: „Diskurso sàvoka ir diskursosupratimas ágauna reikðmæ „lingvistiná posûká“patyrusiame socialiniame moksle, kai buvo imtaaiðkintis, kaip kalba ir ávairios lingvistinëssociokultûrinës formos perteikia socialinæpatirtá bei struktûrina patá socialiná kultûrinásubjektà, átvirtindamos jo tapatumo kûrimo,socialiniø ryðiø bei savivokos ugdymo bûdus”(ten pat).

Diskursyviøjø praktikø konfigûracija, kuriyra pažinimo1 archeologijos objektas, nulemiair konkreèias istorines subjektinimo formas, irsocialines subjekto padëtis. Pastaràjà MichelioFoucault prielaidà knygos autorius paèiojepradžioje nurodo ávardindamas lemiamàminëtos „slinkties“ ar persilaužimo momentà,nes Foucault iðplëtotas „ðnekos kaip praktikos“supratimas iðkelia ikisàvokiná visoká pažinimàpalaikantá lygmená, kuriame sàveikaujapirminës objektyvacijos struktûros (10).

Kadangi kai kurie postmodernistai,pavyzdžiui, Jeanas Baudrillardas, armetaforiškai, ar tiesiogiai (šios pernelyggriežtos perskyros kvestionavimas – taip patpostmodernaus kalbëjimo ypatumas), kalba

apie esminá socialumo sunykimà šiandienossimuliakrø hipertikrovëje, tai ikisàvokinislygmuo, atrodo, yra toji ontologinë sfera, kuriàávairiais atžvilgiais ir aptaria autorius,siekdamas ážvelgti dekonstravimo archeologijosištakas ir kitus pozityvius postmodernizmošaltinius, áskaitant ir socialumo atžvilgá:„Vadinasi, postmodernioji kultûra bei menasnenusigræžia visiðkai nuo socialumo, nuokasdienio gyvenimo problemø, kurios vienaipar kitaip átraukiamos á kasdienybës suestetinimovyksmà” (238, kursyvas mano – A. V.).

Kadangi glausta recenzijos apimtis neleidžiapernelyg iðsiplësti, tai galima nurodyti tiksvarbiausius istorinës idëjø genezës nagrinëjimobruožus. V. Rubavièius skiria postmodernausdiskurso temas kildinantá filosofinio paveldobranduolá - F. Nietzche‘s, W. Dilthey‘aus beiM. Heideggerio „filosofiná kompleksà”,pridurdamas ir vëlyvojo L. Wittgensteinohermeneutiðkumà.

Be to, svarbu pabrëžti ir tai, kad, autoriausmanymu, bûtent ðis branduolys postmodernøjáfilosofavimà neišvengiamai sieja su Vakarømetafizikos tradicija, nuo kurios, kaip jauminëta, stengiasi „pabëgti“ beveik visi post-diskursai. Autorius ne kartà pažymi, jogfilosofinës hermeneutikos tradicijoje glûdëjusáreliatyvizmo užtaisà ðiuo metu stengiamasisuvaldyti ávairiais „sugrážimais“: prie I. Kanto(J-F. Lyotard‘as), prie mesijiniø struktûrø (J.Derrida) ar socialinës praktikos neapibrëžtumà„stabilizuojanèiais“ komunikaciniais dariniais– konsensu (J. Habermasas, R. Rorty),institucinëmis galios struktûromis (13).Kokiam ið ðiø „sugrážimø“ simpatizuoja knygosautorius?

Kalbamosios knygos autoriui itin svarbiosmeno sàsajos su tam tikrais tiesos „laukais“(239). O tai ryðkëja jau nuo knygos pradžios,nepaisant to, kad pirmieji du knygos skyriai

1 Nors autorius èia vartoja terminà „pažinimas“ ar „pažinimo archeologija“, taèiau tikriausiai bûtø tiksliau vartoti terminà „žinojimas“ar „žinojimo archeologija“. Ir ne tik todël, kad jau nusistovëjo Karlo Mannheimo „žinojimo sociologijos“ apibrëžimas, bet pirmiausiatodël, kad „pažinimas“ konvenciškai nusako pabrëžtinai racionalistinæ (jeigu pripažinsime, kad moderniosios filosofijos pradininkoR. Descartes‘o filosofija pirmiausia yra „metodo filosofija“) tradicinæ kartezijietiðkà „aiðkaus”, „akivaizdaus”, „tikro”, „centriniosubjekto” pažinimo sampratà. Pažinimas apima perdëm racionalø lygmená, tuo tarpu žinojimas – žymiai platesnes reikðmes, áskaitantnumanomas, nutylëtas, perkeltines, ironiðkas ir pan. reikðmes. „Žinojimas“ yra neatskiriamas nuo kolektyvinës prigimties raðytiniø irsakytiniø procesø. Kaip pažymi ir pats autorius (11), „Bûtina iðskirti hermeneutiná diskurso supratimà: jis apima diskurso interpretavimà,produkavimà (socialinës bei institucinës sàlygos) ir poveiká (veikiantis tekstas).

Recenzi jos

141


skirti epistemologinei ir ontologineiproblematikai. Aptardamas filosofiniohermeneutëjimo raidà V. Rubavièius nurodokertinius sandus, kurie patikslina anksèiauminëtas tiesos ir meno laukø sàsajas: W.Dilthey‘us iðkeliàs literatûros svarbà istorijaipažinti, M. Heideggeris poetiná sakymà susiejàssu pirminiu ásiklausymu á Bûtá, o H.-G. Ga-dameris, plëtodamas M. Heideggerio ážvalgas,pabrëžiàs, kad menas atskleidžia tokias tiesasapie žmogaus gyvenamàjá pasaulá, kurios ne-prieinamos jokiems mokslams, kad mokslinëstiesos samprata yra pernelyg siaura (14).

Pagaliau ir postmodernusis màstymas iðdalies yra ir „meninis“, ir „estetinis“filosofavimas, kadangi filosofinis diskursasátraukia ávairius literatûrinius žanrus, visokákalbëjimà apie menà, estetiná bûtiesinterpretavimà. Naujos dekonstravimotrajektorijos skleidžiasi siejant („suvarstant“)literatûrinius ir filosofinius tekstus (15).

Daugeliui skaitytojø, ko gero, kils esminisklausimas: ar skiriasi ir kaip skiriasi„literatûrinis“ ir „filosofinis“ (kad irdiskursyvaus pobûdžio postmodernusis)tekstai? Pirmiausia turbût aiðku, kad tai nëratiesmukas pasakymas, - kad tariamailiteratûrinis ir filosofinis tekstas yra vienas irtas pats dalykas. Èia veikiau kalbama tiek apiefilosofiniø standartø taikymo literatûrai, tiekliteratûriniø priemoniø taikymo filosofinei(plaèiàja prasme) literatûrai paveikumogalimybes.

Padidëjæs šiuolaikinës filosofijos ir socialiniømokslø dëmesys pasakojimo bruožamsatskleidë sudëtiná ir gana prieðtaringà ðiø moksløpagrindà. Toká prieðtaringumà paskutiniaisiaisXX a. deðimtmeèiais dar labiau išryškinonaratyviniø socialiniø mokslø projektai,atskleidžiantys vartojamas literatûrines irmenines priemones. Nors (sunku susilaikytinepridûrus), pavyzdžiui, sociologai turbûtlabiausiai buvo primirðæ naratyvinius savodisciplinos pagrindus (kuriuos vis dëltotebeplëtojo hermeneutinës ir interpretacinëssociologijos kryptys, o vëliau iðkilûs gretimødisciplinø atstovø Haydeno White’o, CharlesoTayloro, Alasdairo MacIntyre’o darbai),

ðiandienà ávairios sociologijos kryptys vis labiaupabrëžia naratyvo svarbà.

Sugrážtant prie svarstomos knygos bûtinapridurti, kad dëmesys „literatûriniopasakojimo“ elementams derinamas su knygosautoriaus pastangomis iðnagrinëti ryðá tarp menoir gyvenimo formø, kadangi teksto prasmiøanalizë skatina aptarti ir svarbaus ontologiniopagrindo problematikà. Á ðiuos klausimusautorius iš dalies atsako nagrinëdamas,pavyzdžiui, P. Ricoeuro koncepcijà. Ricoeurosupratimu, ženklas visada kažkà reiðkia,nurodo, o kalba nepaliaujamai kreipia ážmogaus egzistencijà, vadinasi, ontologijà, kuriið esmës ir iðlaisvina màstymà ið „kalboskalëjimo”, neleisdama jam atsiduoti vienženklinio prasmingumo pagundoms”(43,kursyvas mano – A. V.).

Anksèiau minëtà dvipusá santyká tarpliteratûros ir filosofijos V. Rubavièius perteikiapasitelkdamas J. Derrida plëtojamà metaforosir prasmës supratimà, kadangi bûtent šieypatumai ir neigia galimybæ aiðkiai skirtifilosofiná ir literatûriná tekstà – filosofija irliteratûra yra skirtingos tekstø raðymopraktikos, kurios nepaliaujamai aiðkinasi savoskirtingumà ir ávairiai viena nuo kitos atsiriboja,o atsiribojimas yra istoriðkai sàlygiðkas,nuslepiantis giminingumà.

Paremdamas Derrida laikysenà ir polemiðkaiatsakydamas jo kritikams V. Rubavièiuspabrëžia, kad kritikams labai sunku apeiti keletàakivaizdžiø dalykø. Pirmiausia ir literatûriniai,ir filosofiniai tekstai yra pagal tam tikras žanrøkonvenci jas paraðyti kûriniai. Žanrøkonvencijos gana neapibrëžtos, tad griežtøžanrø ribø neámanoma nustatyti. Be to, Derridane naikina logikos pirmenybæ prieð retorikà,kaip teigiàs Habermasas, o gràžina retorikos,kitaip tariant, kalbinës raiðkos ir raðymo teises,kurios buvo iðstumtos už filosofinës refleksijos(101). Èia reikëtø pridurti, kad bûtentpoleminio pobûdžio samprotavimai užpildoVytauto Rubavièiaus knygà gyvais irintriguojanèiais intarpais, kuriø, beje, kartaispristinga pernelyg deskriptyviniuose knygosskyriuose.

Visiðkai pritarèiau autoriui, kad konvencinës

Recenzi jos

142


filosofinës prozos kalba tiesiog negali ástengtiperteikti stebinanèios gyvenamojo pasaulioávairovës, sudëtingumo, o pagaliau – jo„netobulumo”, t.y. „nukrypimø“ nuo abtrakèiø,racionaliø ir geometriniø racionalistinësfilosofijos apibrëžimø. Atkreiptinas dëmesys átai, kad pats tikrovës patyrimas, iðgyvenimasar stebimo elgesio faktas yra ne paprasèiausiasiðorinës tikrovës “atspindys”, bet tam tikras“interpretacinis dydis”, kurá pateikia pasakotojoperteikiama prasmë. Kitaip sakant, tikrovëspatyrimo faktø neaptiksime visiðkai už paèiønaratyviniø pastangø. Kaip pagrástai pažymi V.Rubavièius, literatûra padeda iðvengtiásikalinimo tarp savosios diskursyvinëspraktikos brëžiamø ribø (104).

Nors pastarasis aspektas esti lyg ir savaimesuprantama mokslinës veiklos prielaida, taèiaudidžioji socialiniø santykiø dalis paprastaipranyksta už racionaliø moksliniø schemøkonstrukcijø, dažnai visiðkai paslëpdama irsavità vaidmená, kurá gyvenimo surežisuotamespektaklyje atlieka pats tyrëjas. Todël svarbudidesná negu iki ðiol dëmesá skirti neðabloniðkam abstrakèiø teoriniø standartøstiliui, bet veikiau specifinio pasakotojo stiliui,glaudžiau átraukiant laikiðkumo sampratà,skatinanèià neapsiriboti tik socialiniø santykiøtyrimu, taèiau átraukti ir biografinius-socialiniuspasakotojo bruožus.

Raðymo, pateikimo, ðnekos stilius negali bûti„neutralus“, jau pati raðymo forma daro átakàturiniui. Ir èia aptinkamas vienas ið svarbiausiøhermeneutinës tradicijos, gebanèios priartëtiprie meninës tiesos laukø, pranaðumø. Kaipraðo knygos autorius, „Kurdamas savo kûriná,menininkas iðreiðkia ir tam tikrus istoriniogyvenamojo pasaulio aspektus, kurie kûrinyjesusisieja á ypatingà visumà, nusakanèià jo patiesegzistencijos pobûdá“ (157, kursyvas mano –A. V.).

Trumpam sugrážtant prie „filosofinio“ ir„literatûrinio“ tekstø perskyros reikëtøpažymëti, kad bet kuriuo panašiu atvejunederëtø žengti vienpusiška kryptimi, bet,priešingai, stengtis išlaikyti savirefleksyvumoegzaminà papildomai klausiant, kokie yraskiriamieji literatûros ir filosofi jos tekstø

bruožai? Koká vaidmená, pavyzdžiui, vaidinafilosofiniams tekstams bûdingi sistemiškumo,argumentavimo nuoseklumo, teiginiø api-brëžtumo, neretais atvejais ir teiginiø patik-rinamumo galimybës bei kiti skiriamieji po-žymiai?

Jeigu, pavyzdžiui, bûtø iðlikæ Aristotelioraðyti „literatûrinio pobûdžio“ dialogai (kaipkad iðliko Platono dialogai, bet, prieðingai,neišliko jo moksliniø tekstø, apie kuriuosužsimena Platono mokinys Aristotelis), tai arAristotelio literatûriniai dialogai ðiandienà bûtølaikomi esminiais filosofiniø tekstø standartaisar „tik“ literatûriniais-filosofiniais platoniškopavyzdžio tekstais, o standarto bûtø ieðkomakituose, „labiau racionalistiniuose“ tekstuose?

Viena vertus, kaip pagrástai raðo V. Ru-bavièius, „Pirmiausia ir literatûriniai, ir filo-sofiniai tekstai yra pagal tam tikras žanrø kon-vencijas paraðyti kûriniai. Žanrø konvencijosgana neapibrëžtos, tad griežtø žanrø ribøneámanoma nustatyti. Filosofiniais ávardijamiávairiausi tekstai – Platono „Dialogai“, B.Pascalio ir M. de Montaigne‘io mintys, I. Kantobei F. Nietzsche‘s veikalai. Sunku jiems visiemssurasti bendrà vardiklá“ (102).

Kita vertus, neabejotinai galima rasti ir ski-riamuosius ðiødviejø diskursø bruožus. Ko gero,kiekvienam raðanèiajam yra artimesnis vienas(kalbamuoju atveju hermeneutinis), bet nekitas diskursas. Literatûrinio ir filosofiniodiskursø skiriamøjø požymiø ar bent jaubandymo aptikti tokius požymius V. Ru-bavièiaus knygoje šiek tiek pristingama. Galbûtjau dël anksèiau minëtos priežasties – bandymoárodyti platesnes ir gilesnes filosofinio diskursogalimybes, kurias užgožia nepakankamas her-meneutinio prado šiuolaikiniam filosofavimuiávertinimas?

Nors kai kurie hermeneutikos kritikø aspek-tai knygoje glaustai aptariami, turbût dël tospaèios priežasties kartais stinga ir kritiðkesniopaèios hermeneutinës tradicijos elementøperžiûrëjimo (tai, žinoma, sunkiausias reika-lavimas kiekvienam raðanèiajam, daugiau armažiau emociðkai ir autobiografiðkai prisiðlie-jusiam prie „savosios“ tradicijos).

Kaip jau minëta, vienas ið labiausiai

Recenzi jos

143


intriguojanèiø visus potencialius šios knygosskaitytojus bruožø yra tas, kad èia nuosekliaiaptariamos hermeneutinës tradicijos elementøsàsa jos su postmodernizmo diskursu. Šibendroji problematika skaidoma á potemes,kurias labai glaustai norëtøsi apžvelgti. I dalies1-ame knygos poskyryje aptiksimehermeneutinëje tradicijoje vartojamos tekstosàvokos aptarimà, teksto ir diskurso sàvokøpalyginimà, meninës vaizduotës svarbosfilosofiniam argumentavimui ávertinimà,savirefleksi jos kaip vieno ið svarbiausiøhermeneutikos veiksniø aptarimà.

Pastarasis aspektas yra ypaè svarbus, nes,kaip teigia autorius, suprasdami kitus,suprantame save, o save galime suprasti tik pergyvenimo objektyvacijas: „Taip hermeneutikapradëjo kryptingai kvestionuoti racionaløjáprotà bei racionaliàjà refleksijà, grindžiamàdekartiðkais màstymui savaime aiškiaisdalykais“ (37). Èia, žinoma, V. Rubavièiausnusakomas bene svarbiausias hermeneutikos irpostmodernizmo giminingumo elementas.

2-ame poskyryje, nagrinëdamas gamtos irhumanitariniø mokslø perskyrà, knygosautorius atkreipia dëmesá á tai, kad gamtos irhumanitariniø mokslø ginèas jau vykoásivyraujant scientistinei ideologijai, kurigamtamoksliná pažinimà átvirtino kaip visuotinápažinimo etalonà ir žmonijos ateitá susiejo sugamtos mokslø laimëjimais. Savo ruožtu tokiaideologi ja savaip skatino krizinius XX a.kultûros reiðkinius (57). 3-iame knygosposkyryje, aptardamas M. Heideggerioontologiná posûká, autorius pabrëžia, kad bûtentpo Heideggerio atsigræžimo á bûtá ir bûtiesprasmës klausimo iðkëlimo atsivërë galimybënaujai filosofi jos sistemø „perskaitymo“strategijai, ieðkant ðiose sistemose esminio„trûkio“, „lûžio“, „prieðtaringumo“, prielaidønesuderinamumo.

4-ame poskyryje, svarstydamashermeneutinës scientistinio pasaulëvaizdžiokritikos ypatumus, V. Rubavièius, remdamasisypaè Heidegerrio ir kitø autoriø koncepcijøanalize, apibûdina scientizmo bei racionalizmoribotumus. Kadangi ðioji tematika tiesiogiaisiejasi su ávairiais galimais postmodernizmo

kaip multidiskursyvaus reiškinio šaltiniais,naudojantis proga knygos autoriui norëtøsipateikti ir keletà kritiniø pastabø.

Šios recenzijos autoriaus nuomone, bûtøgalima ávardinti, kad ir skaitytojø informavimodëlei, svarbiausius tø filosofiniø (kadangi èiadaugiau kalbama apie postmodernizmofilosofijos raidà) krypèiø elementus, kurie, behermeneutinës tradici jos, darë átakàformuojantis post- diskursams. V. Rubavièiusglaustai átraukia itin svarbiø Th. S. Kuhno,padariusio esminá poveiká ðiuolaikinësfilosofijos pertvarkymams, idëjø aptarimà,minëdamas ir kitus iðkilius ðio laikotarpioautorius, o taip pat nagrinëja Th. Adornokultûros industrijos sàvokà bei J. Habermasokomunikacinio veiksmo sampratà, taèiau labaistinga aiškesnio visos kritinës Frankfurtomokyklos ir postmodernizmo ryðiø ávardijimo(bent jau konstatavimo), galbût irneomarksizmo krypèiø bei ðiuolaikiniø mokslosociologijø, kurios susiformavo jau po mokslofilosofijos „posûkio“, ávardijimo; ðie ryðiaiplaèiai nagrinëjami ðiuolaikinëje filosofinëje irsociologinëje literatûroje. Kadangi kalbama apiespecifiniø - hermeneutiniø ir post- - idëjøgenezæ, ko gero, reikëtø šiek tiek tikslesnio iriðsamesnio autoriø apibûdinimo kalbant apiescientizmo bei racionalizmo ribotumus beinaujos mokslo filosofijos bei pažinimo teorijoskûrëjus (psl. 75-6).

1-ame II skyriaus poskyryje nagrinëjamapostmodernizmo sàvoka, retorikos svarbafilosofinio teksto analizei. Kituose poskyriuose,be kitø dalykø, glaustai aptariama R. Rorty irJ. Habermaso teoriniø laikysenø prieðtara,teigiant, kad Habermaso komunikacinioveiksmo teori ja yra „metafizinës kilmësbandymas iðvengti pokalbio“ (remiantis R.Rorty nuorodomis). Todël vëlgi naudojantisproga derëtø pridurti, kad ðiame aptarime,galima sakyti, užgožiami J. Habermaso kritinësir pragmatinës sociologijos pagrindai. Kaipteigia pats Habermasas: „Kaip minëta anksèiau,netgi ðiandienà mums trûksta pragmatiðkosargumentavimo logikos, kuri tinkamainustatytø vidinius ryðius tarp kalbiniø aktøformø. Tik tokia diskurso teorija galëtø aiðkiai

Recenzi jos

144


teigti, ið ko sudaryta argumentavimo vienovëir kà nusako procedûrinis racionalumas po to,kai visos substancinës proto sàvokos kritiðkaiiðskaidomos.” (Habermas 1984; 249)

III ir IV knygos skyriuose knygos autoriauskvieèiama atidžiau pažvelgti á tai, kas gi tebërasvarbiausi ontologiniai dydžiai „praûžusdekonstravimo vëtrai“. Viena ið svarbiausiø èiapateikiamø autoriaus nuorodø, ko gero, yraðioji: „Pereinant á visuomeniná lygmená, galimasakyti, jog žmonës vieni kitus supranta ne dëlkokiø mistiniø kalbos savybiø ar sàmonëssandaros ypatumø, o kad bûti èia, vadinasi, bûtisykiu su kitais ir su pasauliu. Menas kaip tik iriðkelia ðià èia-bûties struktûrà, jis tampa vieta,kur ta struktûra pasireiðkia kaip tiesa“ (149).

Autorius nurodo, kad postmoderniejidiskursai apie menà apskritai suprobleminarealijø, atitikmenø ieðkojimà. Èia svarbus darosiir romantinës prigimties mitologemø, vartotojøvisuomenëje tapusiø reklaminiais „kûrybos“spektakliø rûbais, aptarimas. (Atskirosvarstymo reikalautø ir kita ádomi tema: ar,pavyzdžiui, mokslas reklaminëje vartotojøvisuomenëje gali tapti romantinës prigimtiesmitologema?)

Kaip jau minëta, Vytauto Rubavièiausknygoje atskleidžiami ádomûs ryðiai tarphermeneutikos ir postmodernizmo, o ypaè jiesvarbûs turint mintyse subjekto iðcentrinimotematikà. Kalbama apie teksto savarankiðkumàteksto autoriaus atžvilgiu, nors kartu iraptinkant daugeriopø perskaitymø galimybes,kurias sužadina tekstas. Taèiau ðiojeperskaitymø ávairovëje tebëra svarbussociologinio pobûdžio klausimas: jeigu prasmiøkonstravimo šaltinis galiausiai atsiskleidžiasavarankiðkai besiplëtojanèiuose tekstuose,koks yra paskiro, individulaus, kûrëjovaidmuo?

Ar galima sakyti, kad prasmiø kûrimassusijæs ne su intencionaliai veikianèiu subjektu,bet veikiau su kultûros prasmëmis, kuriaspaprasèiausiai tik aptinka ir pakartotinai atkuria

skaitytojai? Ar patys „tekstai” (pavyzdžiui,visuomenë kaip „tekstas“) kuria ir atkuria, raðoir perraðo save, ar èia svarbios ir paskirøsocialiniø veikëjø intencijos? Tai jau iš daliessociologiniai, bet ne tik filosofinës herme-neutikos klausimai. Ir, ko gero, svarbiausia tai,kad ðiuos (ir kitus) klausimus žadina skirtingosknygos perskaitymo galimybës. Tai ir sudarotà paèià hermeneutinës tradicijos tàsà, áskaitantir galimà kritikà, kuri galëtø papildyti èia apta-riamà tradicijà.2

Recenzijos pabaigoje reikëtø pažymëti, kadVytauto Rubavièiaus knyga paraðyta aiðkia,skaidria kalba. Kaip ir visais panaðiais atvejais,autorius neiðvengiamai átraukia ir lietuviøkalbos naujadarus. Dël kai kuriø ið jø„tinkamumo” (tai konvencinis dalykas) galbûtverta ir diskutuoti: pavyzdžiui, „átarpuotus“(42), „iðreferentinta“ (206), „savipatumo“(209) „iðtikrovintas“ (240). Taèiau tai, žinoma,diskusijø, kuriø svarbûs dalyviai, turëtø bûti(bet, deja, nëra) kalbininkai, klausimas.

Svarbiausia, kad aptariamoji knyga skatinamàstyti, kelti problemas, bandyti atsakyti á jasir, žinoma, abejoti. Kaip ir abejoja pats knygosautorius, viena vertus, formuluodamas idealøjáðiuolaikinio mokslo tipà:

„Policentriniame moksle vyrauja hermeneutiniodialogo kultûra: teorijos ne konkuruoja, norëdamosužsiimti vienintelæ „tiesos“ skelbëjos vietà, o sugyvena,nepaliaudamos kalbëtis“.Kita vertus, èia pat pridurdamas – „Tiesa,

sugyvenimas yra sàlygiðkas: mokslinëskoncepcijos ar net pavieniai tyrinëtojai ðiuometu veikia instituciniø galiø ir finansavimokanalø sàveikos terpëje. Tyrinëjimai, projektaiprivalo bûti pateikiami tiems, nuo kuriøpriklauso finansavimas, tad jie turi bûti ávilkti á„perspektyvumo“, „aktualumo“, „pagrástumo“ir pan. rûbà“ (88).

Kaip tik šioje maskuojanèioje galios ir tiesossantykiø aplinkoje iðryðkëja abejojanèioshermeneutinës kultûros, kurios svarbûsdëmenys konceptualiai analizuojami VytautoRubavièiaus knygoje, svarba.

2 Yra dar vienas intriguojantis klausimas. Nepaisant skirtumø, postmodernizmo kryptys siekia dekonstruoti pagrástumo,tikrumo, universalumo ir pan. sàvokas. Tuo tarpu Verstehen, pagrindinë hermeneutikos sàvoka yra bûtent universaliojopažinimo pretenzija. Tekstinës interpretacijos yra procedûros, kuriø paskirtis - ieðkoti pagrindžiamø atsakymø. Ðiuopožiûriu postmodernizmas yra visiðka hermeneutikos prieðybë, kadangi abejoja paèia pagrindimo galimybe.

Recenzi jos

145


Literatûra:

Adomonis, Edmundas. 1999. “Prieð epistemináreliatyvizmà”. Kn.: Tradicija ir pokyèiai: filosofinë irsociologinë perspektyva. Vilnius: Aidai.Ališanka, Eugeni jus. 2001. Dioniso sugrážimas.Chtoniðkumas, postmodernizmas, tyla. Vilnius: Lietuvosraðytojø sàjungos leidykla.Andrijauskas, Antanas. 1995. “Postmodernizmo iðtakosir “neklasikiniø” diskursø erdvë”. Kn.: Miestelënai. Miestasir postmodernioji kultûra. Vilnius: Taura.Habermas, Jürgen. 1984. The Theory of CommunicativeAction. Vol. 1, Reason and the Rationalization of Society.

Boston: Beacon Press.Kinèinaitis, Virgini jus. 2001. Interpretacijos.Postmodernizmas, vizualinë kultûra, dailë. Ðiauliai: “Saulësdelta”.Nekrašas, Evaldas. 1998. “Postmodernizmas irpozityvizmas”, Problemos 53: 25-33.Tereðkinas, Artûras. 2002. “Keistø erdviø beieðkant: tarpkûnø, fantazijø ir galios ávaizdžiø. Kn.: Intymios erdvës,vieði gyvenimai: kûnas, vieðuma, fantazija ðiuolaikinëjeLietuvoje (sudarë Artûras Tereðkinas).Vilnius: Baltoslankos.

Recenzi jos

146


Apie autorius

Vida Èesnuitytë Socialiniø tyrimø instituto Demografiniø tyrimø centrosociologijos doktorantë

Jûratë Imbrasaitë Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedrosasistentë

Indrë Gajdosikienë Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedrosdoktorantë

Irmina Matonytë dr., Socialiniø tyrimø instituto vyriausioji mokslodarbuotoja

Jolanta Reingardienë dr., Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijoskatedros lektorë, Socialiniø tyrimø centro vadovë

Evelina Stankevièienë Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijoskatedros doktorantë

Eglë Vaidelytë-Tamulynienë fil. dr., Kauno technologijos universiteto Vieðosiospolitikos tyrimø centras

Arnas Zdanevièius dr., Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijoskatedros lektorius

Algimantas Valantiejus doc. dr., Vilniaus universiteto Sociologijos katedrosdëstytojas, STI Socialiniø teorijø skyriaus vadovas,Klaipëdos universiteto Sociologijos katedrosdëstytojas

Rûta Žiliukaitë Vilniaus universiteto Sociologijos katedros doktorantë

147


PAVADINIMAS, STEIGËJAI, REDAKCIJOS KOLEGIJA, ADRESAI.Žurnalo steigimas

Sociologijai ir gretimoms socialiniø-humanitariniø mokslødisciplinoms skirtas akademinis žurnalas „Sociologija. Mintis irveiksmas“ pradëtas leisti 1997 m. Klaipëdos universitete. Ðiožurnalo sukûrimo idëjà 1996 m. iðkëlë ir ágyvendinobesiformuojanèios Sociologijos katedros Klaipëdos universiteteatstovai aktyviai dalyvaujant Vilniaus universiteto Socialinësteorijos, Filosofijos ir Filosofijos istorijos ir logikos katedrønariams. Žurnalo steigimo iniciatyvà parëmë Atviros Lietuvosfondas, 1996 m. skyræs didelá dëmesá Lietuvos socialiniø irhumanitariniø mokslø plëtrai. Konkretus žurnalo pavadinimas- Sociologija. Mintis ir veiksmas – parinktas konsultuojantis suprof. Vytautu Kavoliu, kurio iniciatyva buvo suformuluotailgalaikë žurnalo dalykinë-akademinë perspektyva,besiorientuojanti á ðiuolaikiniø socialiniø teorijø, socialiniømokslø filosofijos, kultûros sociologijos problematikà, o ypaè

ISSN 1392-3358SOCIOLOGIJA.MINTIS IR VEIKSMASRedakci jos adresai:Sociologijos katedraFilosofijos fakultetasVilniaus universitetasDidlaukio g. 47, LT-08303VilniusE-mail: [email protected] katedraSocialiniø mokslø fakultetasKlaipëdos universitetasMinijos g. 153, LT-93185Klaipëda;E-mail: [email protected];[email protected]

skatinanti tarpdalykinius ryðius tarp socialiniø ir humanitariniø mokslø.Nuo 1998 m. žurnalas „Sociologija. Mintis ir veiksmas” leidžiamas kartu su VDU Sociologijos katedros ir VU Socialinës teorijos

katedros mokslininkais. Nuo 2004 m. žurnalà leidžia dvi akademinës institucijos - Vilniaus universitetas (Sociologijos katedra) irKlaipëdos universitetas (Sociologijos katedra).

Redakcijos kolegijos parengtieji nurodymai autoriamsPateikiamos taisyklës parengtos atsižvelgiant á Lietuvos mokslo tarybos nutarimà Nr. 239, 1997 11 24. Laikytasi nuomonës, kad

teikiant straipsniø publikavimo nurodymus autoriams, bûtina atsižvelgti á bendruosius mokslo darbø publikavimo reikalavimus,kuriais vadovaujasi didžioji dalis Lietuvoje leidžiamø mokslo (ir ypaè socialiniø mokslø krypties) žurnalø. Todël nurodomi tik tiereikalavimai, kurie dažniausiai nesutampa su konkreèia pozicija, kuria vadovaujasi mûsø žurnalas.

1. Straipsnio medžiaga turi bûti pateikiama tokia tvarka:autoriaus vardas, pavardë;straipsnio pavadinimas;straipsnio santrauka lietuviø kalba (iki 500 spaudos ženklø);straipsnio turinys (nuo 0, 75 iki 1, 5 spaudos lanko);straipsnio santrauka anglø kalba (iki 1000 spaudos ženklø) arba lietuviø kalba, jeigu straipsnis parengtas anglø kalba;visos iðnaðos (su tam tikromis, straipsnio autoriaus požiûriu, bûtinomis iðimtimis), o taip pat ir cituojamos literatûros

rodyklë turi bûti pateikiama straipsnio pabaigoje.2. Žurnalo redakcijos kolegijai pateikiamas vienas straipsnio egzempliorius, parengtas kompiuteriu ir atspausdintas pagalnurodytus reikalavimus, o taip pat diskelis su straipsnio áraðu. Straipsniai turi bûti surinkti naudojantis Microsoft Word 6programa. Pageidautina rinkti Times LT ðriftu.3. Ypaè atkreiptinas dëmesys á nuoseklià citavimo tvarkà. Toliau pateikiame keletà reikalaujamø citavimo pavyzdžiø, kurienurodyti tokia eilës tvarka - a) monografija; b) straipsnis, kuris publikuojamas žurnale ar knygoje; c) straipsnis, kuris publikuojamaskolektyvinëje monografijoje; d) nuorodos paèiame straipsnyje (pavardë, tuðèias tarpelis, kabliataðkis ir puslapis):

a) Kavolis, Vytautas. 1994. Epochø signatûros. Kn. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga.a) Alexander, Jeffrey. 1987. Twenty Lectures: Sociological Theory Since World War II. New York: Columbia University Press.a) Alexander, Jeffrey. 1982-83. Theoretical Logic in Sociology (4 vols). Berkeley: University of California Press.a) Andriuðkevièius, Alfonsas. 1997. Lietuviø dailë: 1975-1995. Vilnius: Vilniaus Dailës Akademijos leidykla.b) Kavolis, Vytautas. 1996. “Lietuvos sociologija pakeliui á save”, Kultûros barai 1: 2-8.b) Alexander, Jeffrey C. 1989. “Introduction” in Jeffrey C. Alexander. 1989. Structure and Meaning. Relinking ClassicalSociology. New York: Columbia University Press: 1-7.b) Alexanderis, Jeffrey 1999. “Modernizmas, anti-, post- ir neomodernizmas: socialiniø teorijø pastangos suprasti mûsølaikø ‘naujàjá pasaulá’ ”, Sociologija. Mintis ir veiksmas 1(3): 22-39.c) Beck, Ulrich. 1994. “The Reinvention of Politics: Towards a Theory of Reflexive Modernization” in Ulrich Beck,Anthony Giddens and Scott Lash (eds.) Reflexive Modernization. Politics, Tradition and Aesthetics in the Modern SocialOrder. Stanford, California: Stanford University Press.c) Giddens, Anthony and Turner, Jonathan. 1987. “Introduction” in Anthony Giddens and Jonathan Turner (eds.) SocialTheory Today. Stanford, California: Stanford University Press.c) Greimas, Algirdas Julius. 1996. “Apie atsitiktinumus vadinamuosiuose humanitariniuose moksluose”. Kn.: Mitologijaðiandien. Antologija (sudarë Algirdas Julius Greimas, Teresa Mary Keane). Vilnius: Baltos lankos.d) (Kavolis 1996; 76)

148


Sociologija. Mintis ir veiksmas

Redaktorius dr. doc. Algimantas Valantiejus (VU)

Redakcijos kolegija: prof. dr. Aleksandras Dobryninas (VU), doc. dr. Vladas Gaidys (STI),prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis (LMA), dr. Aldis Gedutis (KU), prof. habil. dr. Romualdas Grigas (STI),dr. Liutauras Kraniauskas (KU), dr. Sigita Kraniauskienë, prof. dr. Vaidutis Laurënas (KU),prof. habil. dr. Arvydas Virgilijus Matulionis (STI), prof. Ph. D. Algis Mickûnas (Ohio universitetas, JAV),prof. Ph. D. John W. Murphy (Miami universitetas, JAV), prof. habil. dr. Zenonas Norkus (VU),dr. doc. Arûnas Poviliûnas (VU), prof. Ph. D. Joe Pilotta (Ohio State University, USA),Almantas Samalavièius (LGTU), doc. dr. Tomas Sodeika (KTU), prof. dr. Marius Povilas Ðaulauskas (VU),doc. dr. Marijus Ðidlauskas (KU), doc. dr. Danutë Tureikytë (VU), dr. Audronë Žukauskaitë (KFM).

Redaktorë Laima Valantiejienë

Virðelio autorius Algimantas Kalvaitis

Virðelyje - Valdemaras Kalninis, “Paukðèiai”, mišri technika, 2001 m.

Redakcijos adresasVilniaus universiteto Sociologijos katedra,Filosofijos fakultetasDidlaukio g. 47, LT-08303 Vilnius

Klaipëdos universiteto Sociologijos katedra,Socialiniø mokslø fakultetasMinijos g. 153, LT-93185 Klaipëda

SL 432. 2004 06 22. 17,97 sàl. apsk. l. Tir. 150 egz. Užs. Nr. 2884.Iðleido ir spausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvë,Nemuno g. 139, LT-93262 Klaipëda.Tel. 8-46 366 000.

sociologija mintis ir veiksmas -...

Documents