KLAIP öDOS UNIVERSITETAS

ZINA BIRONTIEN ö

PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIK Ų SMULKIOSIOS MOTORIKOS UGDYMAS

Klaip ÷da, 2008

2

KLAIP öDOS UNIVERSITETAS

ZINA BIRONTIEN ö

PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIK Ų SMULKIOSIOS MOTORIKOS UGDYMAS

Metodin÷ priemon÷

Klaip ÷da, 2008

3

Išleisti rekomendavo Klaip ÷dos universiteto Pedagogikos fakulteto Kūno kultūros katedra

(2008-04-16, protokolo Nr. 46P - KK - 13)

Apsvarstyta Klaip ÷dos universiteto Edukologijos-psichologijos mokslo ir mokymo leidinių

redakcin÷s kolegijos pos÷dyje (2008-04-23, protokolo Nr. 01)

Recenzavo: Socialinių mokslų (edukologijos) prof. habil. dr. Eugenija Adaškevičien÷ (KU)

Socialinių mokslų (edukologijos) doc. dr. Danut÷ Česnauskien÷ (KU) Socialinių mokslų (psichologijos) doc. dr. Mindaugas Rugevičius (KU)

Viršelyje panaudota autor÷s nuotrauka

4

TURINYS

ĮVADAS................................................................................................................................... 5

1. SMULKIOSIOS MOTORIKOS RAIDA IR UGDYMO ĮTAKA RENGIANT VAIKUS

MOKYKLAI............................................................................................................................. 7

1.1. Vaikų smulkiosios motorikos raidos principai ir ypatumai.......................................... 7

1.2. Ugdymo įtaka vaikų smulkiosios motorikos brandumui mokytis mokykloje.............. 13

1.2.1. Teorin÷s ir mokslinių tyrimų prielaidos..............................................................13

1.2.2. Pedagoginio eksperimento rezultatai...................................................................16

2. 5–7 METŲ VAIKŲ SMULKIOSIOS MOTORIKOS UGDYMO METODIKA................ 27

2.1. Smulkiosios motorikos ugdymo tikslas, uždaviniai ir principai................................... 27

2.2. Ugdymo metodai........................................................................................................... 31

2.3. Ugdymo formos............................................................................................................ 37

2.4. Smulkiosios motorikos ugdymo sudedamosios dalys ir jų turinys............................... 40

2.4.1. Sveikatos žinios ir ugdomi geb÷jimai................................................................ 40

2.4.2. Smulkiosios motorikos lavinimas...................................................................... 41

2.4.3. Rankas lavinantys pagrindiniai judesiai, pratimai ir žaidimai........................... 55

2.4.4.Pojūčių lavinimas................................................................................................ 59

2.4.5. Orientacijos erdv÷je ir krypties suvokimo lavinimas......................................... 60

REKOMENDUOJAMA IR NAUDOTA LITERATŪRA....................................................... 62

5

ĮVADAS

Ikimokyklinis vaiko amžius yra judesių atsiradimo ir spartaus vystymosi periodas.

Manipuliaciniai (pirštų ir visos plaštakos) judesiai atsiranda tam tikrame amžiuje ir lav÷ja ta

pačia seka (nuo paprastų prie vis sud÷tingesnių). Fizin÷s ypatyb÷s, kaip integralin÷ vaiko fizinių

galių išraiška, rodo ne tik psichofiziologinius, bet ir morfologinius pokyčius, vykstančius

organizme. Smulkiosios motorikos raida priklauso nuo individualaus vaiko augimo ir organizmo

funkcinių centrin÷s nervų sistemos vystymosi ypatumų, jutiminių sistemų lav÷jimo, paveld÷tų

savybių, aplinkos sąlygų, kuriose auga ir ugdomas vaikas. Vaikams augant judesių išmokimas ir

įgūdžių formavimas(is) labai priklauso nuo percepcinio (suvokimo) ir kognityvinio (pažinimo)

brendimo bei motyvacijos. Manipuliuodami žaislais vaikai nepastebimai lavina pirštų ir riešo

judesių greitumą, vikrumą, koordinaciją, išmoksta atliekamus veiksmus atidžiai kontroliuoti

akimis. Išmokę įvairių siekino, griebimo ir perk÷limo judesių, vaikai pradeda konstruoti įvairius

ir pakankamai sud÷tingus judesių derinius, integruoja juos į konstrukcinius, stalo, judriuosius

žaidimus, mokosi piešti, kopijuoti, lipdyti, karpyti ir kt. Kuo vaikas didesnis, tuo ugdymo(si)

įtaka efektyvesn÷. Priešmokyklinio amžiaus vaikai jau geba atlikti gana sud÷tingos koordinacijos

judesius, tačiau individualūs testų rezultatai, judesių lav÷jimo tempai labai skiriasi. Dalis šio

amžiaus vaikų negeba tinkamai atlikti judesių d÷l neišlavintos jutiminių sistemų kontrol÷s,

ugdymo(si) stokos, silpnos sveikatos ir kitų veiksnių.

Kai kurie pirštų ir riešo judesiai yra labai susiję su aplinkos suvokimu, intelektine smegenų

veikla, kalbos išlavinimu. Taigi jų išlav÷jimas parodo ne tik motorikos, bet ir psichikos

išsivystymo lygį, jie svarbūs atliekant savitvarkos darbus, mokantis įvairių technologijų

(lipdymo, karpymo, aplikavimo, konstravimo ir kt.), dail÷s, šokių, grojimo muzikos instrumentu

ir ypač reikšmingi brandinant vaikus mokyklai. Labai svarbi tiesiogiai ugdyme(si) dalyvaujančių

organų ir funkcinių sistemų (nervų, kalbos, motorikos (ypač smulkiosios), jutiminių sistemų

(regos, klausos, taktilin÷s (lyt÷jimo) ir kinestetin÷s (judesių jutimo)) branda.

Priešmokyklinis (5–6 metų) vaiko ugdymas yra viena pirmųjų ugdymo pakopų, nuo kurios

dažniausiai prasideda mokymas(is) visą gyvenimą. Jo tikslas – laiduojant vaiko asmenyb÷s

skleidimąsi ugdyti aktyvų, savimi ir savo geb÷jimais pasitikintį, stiprią pažinimo motyvaciją

turintį vaiką, sudarant prielaidas s÷kmingam ugdymui(si) mokykloje (Bendroji priešmokyklinio

ugdymo ir ugdymosi programa, 2002).

Ugdymo(si) mokykloje pradžia yra pereinamasis etapas. Prad÷jęs lankyti mokyklą vaikas,

anksčiau daugiausia žaisdavęs, pradeda sistemingai mokytis. Ugdymo(si) krūvis reikalauja ne tik

psichinių ir dvasinių, bet ir fizinių pastangų. Fiziškai silpnas vaikas sunkiau adaptuojasi

6

mokykloje, skundžiasi įvairiais psichosomatiniais negalavimais, dažniau serga. Įvairūs

negalavimai ir ligos alina tokių vaikų organizmo funkcines galias ir mažina protinį darbingumą.

Nepakankamai išlavinti smulkieji raumenys, jutimin÷s sistemos, erdv÷s ir krypties

suvokimas gali būti kliūtis s÷kmingai mokyti(s) rašyti, skaityti ir atlikti įvairius dail÷s ir rankų

darbelius Tod÷l priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymas yra viena iš

sudedamųjų fizinio brandinimo mokyklai dalių.

Įvairiuose literatūros šaltiniuose, kuriuose aprašoma ikimokyklinio amžiaus vaikų fizin÷

raida, apie smulkiosios motorikos lav÷jimą užsimenama vos keliais sakiniais. Ypač mažai apie

tai rašoma lietuvių kalba, tod÷l šis metodinis leidinys yra bandymas užpildyti šią spragą. Pirmoje

dalyje atskleistos vaikų smulkiosios motorikos lav÷jimo tendencijos ir ypatumai nuo kūdikyst÷s

iki mokyklos lankymo pradžios, parodytas ryšys su jutiminių sistemų lav÷jimu, atskleista

smulkiosios motorikos ugdymo reikšm÷ vaiko mokymui(si) mokykloje ir išryškinta ugdymo

įtaka vaiko brandumui mokyklai.

Antroje leidinio dalyje pateikti 5–7 metų amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymo

principai, metodai, formos bei pedagogin÷s kūno kultūros priemon÷s galinčios pad÷ti tinkamai

išlavinti vaiko pirštų ir visos plaštakos judesius, parengti ranką mokyklinei veiklai. Viliuosi, kad

ši humaniškai orientuota, teoriškai pagrįsta ir moksliniu pedagoginiu eksperimentu patikrinta

ugdymo sistema pad÷s būsimiems ir šiandienos ugdytojams įgyti naujų teorinių žinių, rasti naujų

ugdomosios veiklos tobulinimo būdų bei spręsti vaikų fizinio brandinimo mokyklai problemas.

Leidinys skiriamas bakalauro ir magistrantūros studijų Kūno kultūros ir sporto pedagogikos

bei Vaikyst÷s pedagogikos studijų programų d÷stytojams ir studentams. Smulkiosios motorikos

ugdymo metodika gali pasinaudoti priešmokyklinių grupių pedagogai ir t÷vai rengdami

būsimuosius pirmokus mokyklai.

Autor÷

7

1. VAIKŲ SMULKIOSIOS MOTORIKOS RAIDA IR UGDYMO Į TAKA RENGIANT MOKYKLAI

1.1. Vaikų smulkiosios motorikos raidos principai ir ypatumai

Jud÷jimo sistemą sudaro bendrieji ir smulkieji judesiai. Bendroji motorika apima viso kūno

ar viršutinių ir apatinių galūnių judesius, pavyzdžiui, lokomociniai veiksmai (÷jimas, b÷gimas,

šuoliai ir kt.). Smulkioji motorika – judesiai, kuriuos atliekant dalyvauja smulkieji kūno

raumenys. Tai pirštų, riešo, koordinuoti akių ir rankos judesiai, akių judesiai (Malina, Bouchard,

1991; Amundson, Weil 2001; Ališauskien÷ ir kt., 2003).

Vaiko motorin÷ sistema vystosi pagal bendruosius raidos principus (Gesell, Amatruda,

1947; Ališauskien÷ ir kt., 2003; Mockevičien÷ ir kt., 2005; Prasauskien÷ ir kt., 2003):

• ji turi cefalokaudalinę (gr. kephalē – galva + lot. cauda – uodega) kryptį. Kūdikis

pirma išmoksta laikyti galvą, kontroliuoti pečių lanko raumenų, liemens, v÷liausiai –

kojų raumenis;

• judesiai prasideda nuo lenkimo dominavimo ir lav÷ja tobul÷jant kontroliuojamam

tiesimui;

• smulkiosios motorikos kryptis – nuo artimosios link tolimosios. Pirmiau išlav÷ja

arčiau kūno vidurio linijos esančių kūno dalų judesiai;

• kiekvieną naują, sud÷tingesnį judesį vaikas įgyja jau išmoktų, paprastesnių judesių

pagrindu;

• paprastai vaikų judesiai lav÷ja vienodu nuoseklumu, tačiau raidos tempai ir judesių

kokyb÷ gali skirtis. Tai priklauso nuo genetikos, lyties, aplinkos, motyvacijos ir

ugdymo bei kitų veiksnių.

Naujagimiui būdinga daug įgimtų refleksų. Vienas iš jų – griebimo refleksas. Palietus

naujagimio delną, jo pirštai linkdami tvirtai sugriebia palietusiojo pirštą. Šis refleksas išnyksta

kūdikiui sulaukus 3–4 m÷nesių (Prasauskien÷ ir kt., 2003). Naujagimiui būdingas lenkimas d÷l

fiziologinio lenkiamųjų raumenų hipertonuso. Tai gali būti apibūdinama kaip raumenų

“pasiruošimas“ atlikti judesį (Colvin ir kt., 2004).

Vieni smulkiosios motoriniai įgūdžiai susiję su kitais ir lav÷ja tam tikra seka. Sąmoningas

griebimas atsiranda tik išmokus siekimą, o manipuliavimas neįmanomas neišlavinus griebimo

(Gallahue, Ozmun, 1996).

Primityvūs siekimo, griebimo ir objekto paleidimo judesiai susiformuoja maždaug iki

1,5 metų amžiaus (Gallahue, 1993). Tikslesnį, išsamesnį ir tolesnį griebimo judesių lav÷jimą yra

pateikęs S. Illingworth (1983). Kaip jau min÷ta, gimus kūdikiui dominuoja griebimo delnu

refleksas. Jis gali sugriebti į delną įd÷tą daiktą, bet jo paleisti dar negeba.

8

Kūdikio valingas griebimas pradeda vystytis sulaukus dvejų–trejų m÷nesių, delninis

griebimas – trejų–šešių m÷nesių. Šešių m÷nesių kūdikis siekia ir griebia daiktą, manipuliuoja

juo, pradeda perimti daiktą iš vienos rankos į kitą. Šešių–devynių m÷nesių vaiko formuojasi

radialinis griebimas (daiktus pradeda laikyti nykščiu, pirštais ir delnu, tačiau nykštys dažniausiai

lieka šone ir imant daiktą nedalyvauja). Apatinis pincetinis (arba žnyplinis) griebimas formuojasi

devynių–dvylikos m÷nesių, o viršutinis pincetinis (arba žnyplinis) griebimas – kūdikiui sulaukus

vienuolikos–dvylikos m÷nesių amžiaus. Viena (dešin÷ arba kair÷) ranka pradeda dominuoti

vaikui sulaukus 1,5–2 metų. 2–3 metų vaikas pradeda imti pieštuką tripirščiu griebimu, 3–4 metų

– susiformuoja tripirštis griebimas.

J. P. Kuhtz-Buschleck su moksliniais bendradarbiais (Kuhtz-Buschleck, Boczek-Funcke,

Illert ir kt., 1998), tyrę 4–5 metų vaikų ir suaugusių žmonių griebimo judesius, padar÷ išvadą,

kad vaikams augant šių judesių siekimo trajektorija ties÷ja. Vaikai, griebdami daiktą, atgniaužia

delną plačiau negu suaugusieji. J. P. Kuhtz-Buschleck vadovaujama kiek didesn÷ mokslininkų

grup÷ (Kuhtz-Buschleck, Stolze, Jöhnk ir kt., 1998) tais pačiais metais tyr÷ ir 4–12 metų vaikų

rankų judesius optoelektriniu metodu, kurį taikant galima tiksliai fiksuoti rankos judesių

trajektoriją bei delno atgniaužimą. Nustatyta, kad atskirose amžiaus grup÷se n÷ra didelio

skirtumo tarp judesių greitumo griebiant daiktą. Tačiau 12 metų (vyriausių tirtų) vaikų rankos

judesių trajektorija tiesesn÷ ir tikslesn÷. Mažesni vaikai delnus atgniaužia plačiau. Be to, įrodyta,

kad lav÷jant rankos judesiams jie tampa mažiau priklausomi nuo regos. Tik dvylikamečiai

geb÷jo tiksliai apskaičiuoti, kiek atgniaužti delnus, atsižvelgiant į objekto dydį, kai matomumas

buvo blogas. Mokslininkai padar÷ išvadą, kad griebimo įgūdžiai vystosi visą vaikyst÷s periodą ir

tampa labai panašūs į suaugusiųjų apie dešimtuosius gyvenimo metus.

O. McAfee, S. Leong (1994), J. W. Santroc (1998), L. Berk (1999) tyrimų duomenimis,

ikimokykliniame amžiuje vaikų smulkiosios motorikos mok÷jimai ir įgūdžiai lav÷ja tokia seka:

• nuo dvejų iki trejų metų dauguma vaikų žirkl÷mis geba įkirpti popieriaus kraštą, gali

atkirpti vieną-dvi trumpas popieriaus atraižas, žirkles ir popierių laiko neteisingai;

naudoja per didelius gabalus plastilino ir per daug klijų, sunkiai kontroliuoja kirpimo ir

klijavimo judesius; valgydami geba savarankiškai naudotis šaukštu, išlaikyti puodelį

vienoje rankoje; be suaugusiųjų pagalbos geba atsisegti sagas, užsivilkti striukę;

• nuo trejų iki ketverių metų dauguma vaikų dar negeba kirpti tiesiai pagal nubr÷žtą linij ą,

lipdydami ir klijuodami neblogai kontroliuoja judesius, naudoja rodomąjį pirštą, sustato

tris kalad÷les vieną ant kitos, rašo „0“ ir „+“, „keverzoja“ (piešia) taškais, ryškių spalvų

d÷m÷mis, piešiniuose naudoja vertikalias ir horizontalias linijas, apytikriai nubr÷žia

apskritimą, aprengia ir nurengia l÷les, geba neišlaistydami išpilti vandenį iš indo su

snapeliu;

9

• nuo ketverių iki penkerių metų dauguma vaikų moka kirpti tiesiai ir 90°kampu, kirpdami

pasuka popierių kirpimo kryptimi, taisyklingai laiko žirkles, naudoja reikiamą kiekį

plastilino ir klijų, kopijuoja „X“, kvadratus, kai kurias raides (dažniausiai iš savo vardo ir

pavard÷s), raides rašo palikdami daug vietos tarp jų, piešia saulę, žmonių figūras, galvą

su veido bruožais (nupieštos akys, nosis, lūpos ne visada taisyklingos, veido dalys

tiksliose vietose), nupieštos žmonių figūros turi rankas ir kojas (dažniausiai „lazdel÷s“),

vaikai m÷gsta keverzoti pakartotinas linijas (panašu į rašymą); parašo savo vardą, sudeda

penkių kalad÷lių tiltą, nepraliedami išpila vandenį iš įvairių indų (ir iš indų be snapelių),

suveria dešimt karoliukų, valgydami geba naudotis šakute, atsisega ir užsisega sagas,

užsitraukia užtrauktuką, pakabina striukę ant pakabos, suveria ir suriša batų raištelius;

• nuo penkerių iki šešerių metų dauguma vaikų geba kirpti vingiuotai, buku ir stačiu

kampu, iškirpti geometrines figūras, sud÷tingus paveiksl÷lius iš laikraščių, geba kirpti iš

lapo vidurio, lipdyti iš dviejų mažų dalių, komponuoti karpymą, klijavimą ir lipdymą,

kopijuoti stačiakampį, apskritimą, kvadratą, trikampį, kopijuoti raides, du trumpus

žodžius, vardą ir pavardę (raid÷s ne vienoje linijoje), geba parašyti raides (daugelis

netikslumų, yra sugalvotų raidžių ar parašytų veidrodiniu būdu), vaikai spalvina

geb÷dami nepriteplioti už spalvinamos figūros linijų, piešia pastatus, žmones, laivus ir kt.

(objektai neproporcingi: žmon÷s didesni už statinius, medžiai ir g÷l÷s tikslių dydžių), į

piešinius m÷gsta įrašyti raides, valgydami geba naudotis peiliu ir šakute, moka apsirengti

ir nusirengti, susisegti ir atsisegti drabužius, užsitraukti užtrauktuką, susišukuoti plaukus,

surišti batų raištelius.

Apžvelgiant pasaulyje atliktus ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų

smulkiosios motorikos tyrimus, galima pateikti tokį šio amžiaus tarpsnio trumpą apibūdinimą.

Vaikų smulkiosios motorikos judesių greitumas ger÷ja priklausomai nuo amžiaus, bet ne visada

tolygiai. Pavyzdžiui, barbenimo pirštais greitumas intensyviai did÷ja nuo 2,5 iki 6 metų, o

tolygiau – nuo 6 iki 16 metų (Schulman ir kt., 1969). K. J. Connolly ir kiti (1968), lygindami

6, 8 ir 10 metų vaikų taškų d÷jimo į apskritimus abiem rankomis rezultatus, nenustat÷ jokių

tikslumo skirtumų, tačiau vyresni vaikai užduotį atliko greičiau nei jaunesni. Mokslininkų

teigimu, šie skirtumai rodo, kad vyresni vaikai d÷mesį koncentruoja į užduoties visumą, o

jaunesni tiriamieji ją skaido į atskirus judesius. Panašias išvadas padar÷ ir A. W. Burton (1987),

palyginęs 7, 9 ir 11 metų vaikų bei suaugusiųjų sagų segiojimo užduočių rezultatus. Mažesniems

vaikams reikia daugiau laiko informacijai apdoroti (suvokti ir suprasti) atliekant keletą vieno

paskui kitą sekančių judesių. A. W. Burton nuomone, tai rodo, kad mažesniems vaikams reikia

daugiau laiko integruojant atskirus judesius į nuoseklią visumą. Judesių greitumas priklauso nuo

grįžtamosios informacijos, gaunamos atliekant veiksmą, kurio svarba priklauso nuo jam atlikti

10

reikiamų įgūdžių, tikslumo bei lavinimosi. Geb÷jimas apdoroti grįžtamąją informaciją lavinant

motorinius įgūdžius taip pat ger÷ja su amžiumi (Thomas, 1980), kaip ir geb÷jimas integruoti

grįžtamąją informaciją iš įvairių jutiminių sistemų (Connolly, Jones, 1970). Informacijos

apdorojimas ne visada ger÷ja tolygiai. L. Hay (1978) nustat÷, kad taikydami į taikinius

septynmečiai, atlikę judesį, daugiau naudojasi grįžtamąja informacija nei penkerių metų vaikai.

Did÷jant geb÷jimui įvertinti grįžtamąją informaciją atlikus užduotį („pataikiau-nepataikiau“),

vaikai pamažu vis labiau išmoksta ja pasinaudoti. Šie pagrindiniai suvokimo ir motorinių įgūdžių

pokyčiai, priklausantys nuo amžiaus, paaiškina, kod÷l vyresniems vaikams judesių lavinimas turi

daugiau teigiamos įtakos negu mažesniems.

Kuo vaikai didesni, tuo lavinimo (treniruočių) įtaka didesn÷. K. J. Connolly ir kiti (1968),

analizuodami barbenimo abiem rankomis užduočių rezultatus, nustat÷, kad šešiamečių užduočių

atlikimas pager÷ja daug mažiau nei 8 bei 10 metų vaikų, kai jie gali atlikti užduotį keletą kartų.

Pasak H. McCracken (1983), kuris atliko panašias užduotis kaip ir K. J. Connolly, vyresni

tiriamieji barbena greičiau, nes jie mažiau tiesiogiai akimis seka atleikamus rankos judesius. Kad

jaunesni vaikai ne taip efektyviai naudoja grįžtamąją informaciją, kai jiems po atliktos užduoties

buvo leidžiama susipažinti su rezultatais (Thomas, 1980), ir kiti tyrimai rodo lavinimo

efektyvumą, priklausantį nuo amžiaus. Pavyzdžiui, S. Davol ir kiti (1965), tirdami ranken÷lių

sukimą, nustat÷, kad rezultatai ger÷ja nuo darželinio amžiaus iki trečios klas÷s ir taip pat

priklauso nuo bandymų skaičiaus. Bandymų kartojimo įtaka didesn÷ vyresniems vaikams. Taip

pat nustatyta, kad atliekant sukimo abiem rankomis užduotis suaugusieji lengviau išlaiko

skirtingą ranken÷lių greitį (Fagard ir kt., 1985). Tiriamiesiems prašant sukti vieną ranken÷lę du

kartus greičiau nei kitą, penkiamečių ir septynmečių rezultatai nepager÷jo ir po šešių bandymų, o

devynmečių pager÷jo (Fagard, 1987).

Neuromotorinių pasikartojančių užduočių (pavyzdžiui, liesti kiekvieną pirštą iš eil÷s kuo

greičiau) tyrimai rodo, kad anksčiau išryšk÷ja mergaičių dominuojančioji pus÷ (Denckla, 1973).

Mergait÷ms dažnai geriau nei berniukams sekasi atlikti smulkiosios motorikos užduotis.

Mergait÷ms dažnai geriau sekasi atlikti paprastos psichomotorin÷s reakcijos užduotis.

Pavyzdžiui, greitai paspausti mygtuką įsijungus elektros lemputei (Fairwheather, Hutt, 1978).

Mergait÷s taip pat greičiau sudeda taškus į apskritimus (Connolly ir kt., 1968), greičiau barbena,

veria karolius (Silva ir kt., 1984), kopijuoja raides (Broadhead, Church, 1985). Berniukai geriau

atlieka užduotis, kur svarbi reg÷jimo kontrol÷. Devynerių-dvylikos metų amžiaus tarpsnyje

berniukai vizualines-motorines užduotis atlieka vis geriau, o mergaičių rezultatai, lyginant su

berniukų, ger÷ja l÷čiau (Ammonns ir kt., 1955). Tačiau rezultatų skirtumai tarp lyčių ne visada

pastebimi (Davol ir kt., 1965) ir priklauso nuo užduoties pobūdžio. Dažniausiai mergait÷s

kruopščiau ir vikriau atlieka tikslumo ir greitumo reikalaujančius judesius, berniukai yra

11

pranašesni, kai užduotis paprasta ir greitumas yra svarbesnis nei atidumas, tod÷l atspindi

mergaičių spartesnį smulkiosios motorikos lav÷jimą (Tanner, 1961).

4–7 metų amžiaus tarpsnyje vyksta intensyvūs morfofunkciniai procesai centrin÷je nervų

sistemoje, ypač didžiųjų pusrutulių žiev÷je, kuri koordinuoja motoriką, pojūčių suvokimą, kalbą

(Andreassi, 2000; Дубровинская, Фарфель Безруких, 2000). Vaiko geb÷jimas gerai suprasti

sud÷tingą žodinę užduotį ir tinkamai ją atlikti užtikrina adekvatų santykį su supančiais žmon÷mis

ir aplinka (Смирнова, 1998). E. Adaškevičien÷ (1993), tyrusi 3–7 metų vaikų smulkiąją

motoriką, teigia, kad penktuosius vaikų gyvenimo metus galima vadinti stabilizacijos periodo

pradžia: maž÷ja spontaninis rankos tremoras (lot. tremor – dreb÷jimas), intensyviai ger÷ja pirštų

judesių greitumas, 5–7 metų tarpsnyje, lyginant su jaunesniais vaikais, ypač maž÷ja klaidų

skaičius atliekant rašymo užduotis. Nuo šešerių metų vaikai jau geba susikaupti, geriau vizualiai

seka atliekamą užduotį, dažniausiai užduotį antrą kartą geba atlikti geriau nei pirmą.

T. Perminova (Перминoва, 2002), tyrusi 4–6 metų vaikų vizualinę-motorinę koordinaciją,

nustat÷, kad nuo 4 iki 6 metų latentinis (slaptasis) periodas į šviesos signalą (užsidegančias

elektros lemputes) sutrump÷ja skirstant pagal amžių, priklausomai nuo paprastos ir sud÷tingos

reakcijos, lateralin÷s smegenų asimetrijos vidutiniškai 1,2–1,3 karto. Toks kryptingumas byloja

apie galvos smegenų ir visos centrin÷s nervų sistemos intensyvų brendimą, pakankamai

susiformavusius neuromotorinius ryšius. Sud÷tingos reakcijos latentinis periodas trunka ilgiau

nei paprastos. Šešiamečiai parod÷ geresnį reakcijos greitį nei keturmečiai. Nemaž÷jantis klaidų

skaičius vaikams augant paaiškinamas šio amžiaus vaikams būdinga nepakankama d÷mesio

koncentracija, tebesitęsiančiu nervų sistemos brendimu.

Vienas pagrindinių ir vaikams gana nelengvų mokymo pirmoje klas÷je dalykų yra rašymas,

tod÷l ypač svarbu išsiaiškinti, kaip ikimokykliniame amžiuje formuojasi su rašymo pradmenų

įgijimu susiję mok÷jimai ir įgūdžiai. Rašymo (piešimo) priemonių laikymas ir naudojimas

ikimokykliniame amžiuje lav÷ja tokia seka (McAfee, Leong, 1994). Nuo dvejų iki trejų metų

dauguma vaikų ima rašymo priemonę visa plaštaka į kumštį, pastumia link popieriaus lapo,

keverzoja („rašo“) laikydami pieštuką delne visais pirštais. Paprastai tik pieštukas ar žymeklis

liečia popierių. Nuo trejų iki ketverių metų dauguma vaikų jau laiko priemonę trimis pirštais

(tripirštis griebimas), bet rašiklio laikymo pad÷tis dažniausiai netiksli. Ketverių, penkerių metų

vaikai paprastai taisyklingai laiko rašiklį trimis pirštais, tačiau pirštų pad÷tis dar ne visada tiksli.

Šešerių–septynerių metų vaikų smulkieji plaštakos raumenys, lyginant su stambiaisiais

raumenimis, išsivystę silpnai. 5–8 metų vaikų smulkiuosiuose kauluose atsiranda antrinių

kaul÷jimo taškų. Rankų pirštų kaul÷jimo procesas baigiasi tik sulaukus 9–11 metų, o riešo kaulų

– tik 10–13 metų (Grinien÷, 1984), tod÷l vaikams sunku atlikti tikslius, koordinuotus pirštų ir

riešo judesius (Davidavičien÷, 1979; Adaškevičien÷, 1993; Gallahue, Ozmun, 1996). Be to,

12

rašant pagrindin÷ kontrol÷ tenka dar ne visai subrendusiai regai. G. Frolovo teigimu (Безруких,

Ефимова,1996), penkerių–septynerių metų vaikų akies optinis geb÷jimas matyti daiktus iš

įvairaus atstumo, įtempiant ir atpalaiduojant akies lęšiuką laikančius saitus yra dar netobulas d÷l

palyginti silpnų raumenų, akių obuolys ne visai išsivystęs, tod÷l vaikai akimis dar ne visada

tiksliai gali suvokti raid÷s, jų pasvirimo kampą ir dydį.

Smulkiosios motorikos lav÷jimui būtinas jutiminis grįžtamasis ryšys. Jutimo organai

receptoriais reaguoja į griebimo j÷gą ir tikslumą. Tik integruojant sensorinę (jutiminę)

informaciją galima išmokti tokio sud÷tingo įgūdžio kaip rašymas. Rega nustatomi ir

kontroliuojami erdviniai ryšiai, o taktiliniu (lyt÷jimu, spaudimu) ir kinestetiniais (raumenų

įtempimo, atpalaidavimo, pirštų ir riešo pad÷ties kitimo) pojūčiais reguliuojamas rankos judesių

tikslumas. H. Teulings (1996) pabr÷žia, kad rašymas įdomus ir nuo kitų motorinių užduočių

skiriasi tuo, kad tai specialiai išmoktas žmogaus geb÷jimas. Tai mažos amplitud÷s, sud÷tingi,

geros koordinacijos reikalaujantys judesiai, kuriuos atliekant reikia tiksliai kontroliuoti pirštų ir

riešo judesių j÷gą.

Prad÷jus mokytis rašyti, ne tik sunku koordinuoti mažos amplitud÷s judesius, bet ir geb÷ti

per daug nespausti rašiklio. Seniai žinoma, kad vienodo ritmo judesių suvokimo mechanizmas

išsivysto labai ankstyvame amžiuje (iki penkerių metų) (Rosenbusch, Gadner, 1968), tuo tarpu

smulkiosios motorikos nervin÷s kontrol÷s vystimosi tyrimai prad÷ti labai neseniai. K. B. Harbst,

J. C. Lazarus ir I. Whital (2000) nustat÷, jog šešerių, aštuonerių, dešimties ir dvylikos metų

vaikai bei suaugusieji, atlikdami pirštais judesius, kuriems atlikti reikia daugiau j÷gos, daro

panašias j÷gos tikslumo suvokimo klaidas, bet paprašius atlikti tuos pačius judesius naudojant

mažiau j÷gos, daugiausia naudojamos j÷gos tikslumo klaidų daro šešiamečiai. Vienas įdomiausių

tyrimo rezultatų teiginių yra tas, kad mažinant naudojamą j÷gą pirštų judesių tikslumas yra

mažesnis nei j÷gą didinant. N. Inui ir Y. Katsura (2002) tyrimai patvirtino šiuos teiginius. Jie taip

pat nustat÷, kad tiriamieji tiksliau naudojo j÷gą atlikdami pirštų judesius, kai buvo prašomi juos

atlikti didesne j÷ga nei mažesne. Šiame tyrime mažesni (septynerių–aštuonerių metų) vaikai

užduotyse, kurias reik÷jo atlikti naudojant mažus pirštų j÷gos parametrus, dar÷ daugiau tikslumo

klaidų nei vyresni. Pasak A. B. Vallbo (1981), tai gali būti susiję su nervine smulkiųjų raumenų

reguliacija. Mažesn÷ j÷ga yra susieta su silpnesne pirštų nervine aktyvacija, o tai sukelia l÷tesnę

raumenų veiklą.

Mokantis rašyti vienas iš svarbiausių yra reg÷jimo pojūtis. Vaikų reg÷jimo aštrumas

(geb÷jimas išskirti detales statin÷je (nejudančioje) ir dinamin÷je (judančioje) aplinkoje)) ne toks

kaip suaugusiųjų. H. Williams (1983) tyrimų duomenimis, statinis reg÷jimo aštrumas (geb÷jimas

akimis sekti nejudančius objektus) bręsta iki 10 metų ir 5–6 metų vaikų n÷ra gerai išsivystęs.

Vizualin÷-motorin÷ koordinacija (geb÷jimas koordinuoti rankos judesius akimis atidžiai sekant

13

objektą) atsiranda kūdikyst÷je ir ger÷ja vaikui augant. N. Fedosovos (Федосова, 1996) steb÷jimų

duomenimis, vaikus prad÷jus mokyti pažinti raides, jie neretai nepastebi raidžių elementų,

negeba jų išskirti iš visos raid÷s, o ir raidžių visos formos negali gerai suvokti. Jie taip pat gali

nepasteb÷ti mažų raid÷s formos pakitimų.

1.2. Ugdymo įtaka vaikų smulkiosios motorikos brandumui mokytis mokykloje

1.2.1. Teorin÷s ir mokslinių tyrim ų prielaidos

Motorikos išsivystymas priklauso nuo jutiminių sistemų išlavinimo. Kol vaikas pradeda

lankyti mokyklą, sensomotorika lav÷ja pagal pastovųjį modelį, bendrą visiems vaikams.

Pavyzdžiui, kaip jau min÷ta, vaikas pirmiausia daiktą ima visa plaštaka, tik v÷liau pradeda imti

nykščiu ir smiliumi. Naudodamasis savo jutimo ir jud÷jimo aparatu, vaikas pasiekia optimalią

pažangą. Jam aktyviai veikiant visi pojūčiai atsiranda vienu metu. Sensorin÷ integracija leidžia

suvokti kūno pad÷tį, jausti erdvę ir kryptį (Kristensen, 1999).

Jutimus sukelia aktyvūs akių, galvos, pirštų ir kiti judesiai. Savaime suprantama,

vertingiausi jutimai atsiranda atliekant taisyklingus ir koordinuotus judesius (Kristensen, 1999).

Koordinaciniai geb÷jimai siejami su greitu ir tikslingu judesio išmokimu ir jų atlikimu

standartin÷mis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Tarp veiksmų, lemiančių konkrečių judesių

įgūdžių formavimąsi, išskiriamas geb÷jimas judesius valdyti erdv÷je ir laike (Бернштейн, 1986;

Лях, 2000). Smulkūs rankų judesiai turi savo kitimo tvarką, sudaro savitas sistemas, kurioms

įvaldyti reikia praktikos.

Vaikų reg÷jimo suvokimas daro įtaką judesių atlikimo kokybei. Pirmos vaikų reakcijos į

supantį pasaulį yra motorin÷s, ir visas tolesnis suvokimas iš dalies remiasi motorin÷mis

reakcijomis. Vaikai turi sukaupti didelę motorinę patirtį, kad gal÷tų toliau tinkamai vystytis ir

ugdytis. Suvokimo ir motorikos derinimas, daugelio manymu, yra būtinas, kad vaikas suprastų

erdvinį pasaulį (Kephard, 1971). E. Stepanenkova (Степанeнкова, 1980) įrod÷, jog jud÷jimo

įgūdžiai yra labai susieti su orientacija erdv÷je. Ji sudar÷ judriųjų žaidimų sistemą konkrečių

erdv÷s parametrų suvokimui lavinti. Kuo daugiau vaikai juda, tuo daugiau turi galimybių

suvokimui lavinti. D. L. Gallahue, J. C. Ozmun (1996) teigimu, krypties suvokimas (kair÷n –

dešin÷n, į viršų – į apačią, aukštyn – žemyn, į priekį – atgal ir t. t.) pasiekiamas tik per judesius,

kuriuose yra reikšminga kryptis. Objekto nustatymas erdv÷je kitų objektų atžvilgiu yra labai

svarbus, nes tai pagrindinis skaitymo ir rašymo mokymo komponentas. Nenuostabu, jei 4–5

metų vaikai neskiria krypties, tačiau jei prad÷ję mokytis skaityti ir rašyti nesugeba skirti krypties

kito objekto atžvilgiu, jie gali neskirti raidžių, kurios yra jiems labai panašios ir skiriasi tik

„ lazdel÷s“ ir „pilvuko“ kryptimi (pavyzdžiui, gali maišytis „panašios“ (lietuviškos) raid÷s,

kurios skiriasi tik „lazdel÷s“ ir/ar „pilvuko“ erdviniu išd÷stymu: B, D ir P, l ir j, d, b ir p).

14

Rašymas vaikams yra labai sud÷tingas veiksmas, reikalaujantis gerai išlavintų, koordinuotų

ir tikslių pirštų bei plaštakos judesių (Adaškevičien÷, 1993; Teuling, 1996). Atliekant grafinius

veiksmus dalyvauja regos, lyt÷jimo, kinestetin÷s (raumenų ir sausgyslių įtempimo, judesio

krypties jutimo ir kt.), o jei diktuojama, ir klausos jutimin÷s sistemos (Adaškevičien÷, 1993;

Kristensen, 1999). Vaikai yra pasiruošę mokytis skaityti, kai yra išmokę koduoti ir atkoduoti

jutiminių sistemų suteiktą informaciją. Suvokiant raidžių formą, būtina atpažinti kryptis aukštyn,

žemyn, kair÷n, dešin÷n (Gallahue, Ozmun, 1996). Ranka yra neparengta mokytis rašyti d÷l

dviejų priežasčių: 1) nepakankamai išlavinti smulkieji raumenys ir nervin÷ smulkiosios

motorikos reguliacija; 2) neišlavintas geb÷jimas atlikti grafinius judesius (Нижегородцева,

Шадриков, 2002).

S÷kmingas vaikų smulkiosios motorikos išlavinimas reikalauja tam tikrų psichinių savybių,

vikrumo, koordinacinių geb÷jimų. Vaikai sunkiai orientuojasi tokiose erdv÷s charakteristikose

kaip kair÷–dešin÷, viršus–apačia, arčiau–toliau, žemiau–aukščiau, kurios labai reikalingos

rašant. Jiems sunku jausti jud÷jimo kryptį, trajektoriją, įvaldyti sensorinius elementus, geb÷ti

reikiamu momentu atpalaiduoti raumenis. Įvaldyti rašymo įgūdžius trukdo ir rankos tremoras

(dreb÷jimas), sinkinezija („papildomi“ judesiai, kurie atsiranda d÷l nepakankamo judesių

diferencijavimo, kai atliekant reikiamą judesį įsijungia tam judesiui atlikti nereikalingi

(„papildomi“) raumenys). Be to, mokantis rašyti grafinių veiksmų s÷kmę lemia ne tik fizin÷s

ypatyb÷s, bet ir integruota jų kokyb÷, įvairių pojūčių (ypač reg÷jimo, lyt÷jimo bei kinestetin÷)

koordinacija. Rašant akys turi automatiškai sekti parašytą linij ą ir fiksuoti raides. Tuo pačiu

metu tam tikros smegenų zonos turi suvokti ir tvarkyti vizualinius rašto elementus, dar kitos –

koduoti fonetiškai. Pirštai turi geb÷ti automatiškai formuoti ir rašyti raides tuo metu, kai

smegenys užsi÷musios žodiniu turiniu (Kristensen, 1999). Akių ir pirštų motorikos

automatizavimas negali būti izoliuotas vyksmas (Bruininks, Sullivan and Short, 1974).

Vadinasi, rašant ir skaitant būtina vizualinio ir percepcinio atsako bei valdomų rankos motorinių

reakcijų integracija. Tod÷l brandinant vaikus mokyklai, reikia tinkamai išlavinti smulkiąją

motoriką, jutiminių sistemų integraciją, krypties suvokimą ir skyrimą.

Manoma, kad tobulinant judesius, plečiasi ne tik galvos smegenų pusrutulių žiev÷s zonų

tarpusavio ryšiai, bet ir did÷ja pati tą funkciją aktyvuojanti zona, stipr÷ja jos specifiškumas.

Žmogaus galvos smegenų pusrutulių žiev÷s zonos, susijusios su subtilesne motorine veikla, taip

pat yra didesn÷s. Pavyzdžiui, plaštakos judesius aktyvuojanti motorin÷ zona yra daug didesn÷ už

susijusias su p÷dos ar liemens judesiais zonas (Despopoulos, Silbernagl, 1991).

Siekiant išvengti sunkumų prad÷jus lankyti mokyklą, reikia tinkamai išlavinti vaiko ranką.

Yra gerai žinoma, kad lavinti rankų judesius padeda įvairūs manipuliaciniai veiksmai su

smulkiais daiktais: sagų užsegimas ir atsegimas, juostelių, batų raištelių užrišimas ir atrišimas,

15

žaidimas su labai smulkiais žaislais, stalo žaidimai (smulkūs konstruktoriai, d÷lion÷s: „lego“,

„puzzli“, „loto“ ir kt.). Vertinga italų ikimokyklinio ugdymo pedagog÷s daktar÷s M. Montessori

(2000) sensorinio lavinimo sistema. Jos sudarytas didaktinių medžiagų kompleksas jutimo

organų pratyboms grindžiamas nuostata, kad id÷jos formuojasi per pojūčius. M. Montessori

priemon÷s sudarytos taip, kad vaikai patys save gal÷tų kontroliuoti.

Rašymas nuo kitų motorinių užduočių skiriasi tuo, kad tai yra labiau išmokti veiksmai negu

įvaldyti kasdien÷je veikloje. Jie lav÷ja specialiai mokant vaikus. Tačiau vaikų rankų judesiai

lav÷ja ir dalyvaujant fizin÷je veikloje. A. Gučas (1994, p. 156) teig÷: „rašyti vaikai darželyje

ruošiami, visų pirma, lavinant pirštų bei rankų raumenis ir judesių koordinaciją, valdymą <...>.

Kai vaiko pirštų raumenys išlavinti <...>, tada vaikas techniškai paruoštas rašyti“. Šią žymaus

psichologo ir pedagogo mintį patvirtina moksliniai darbai, kuriais įrodyta, kad smulkiąją

motoriką galima s÷kmingai lavinti specialiai parinktais pratimais ir žaidimais. N. C. Kephard

(1971) įrod÷, kad vizualin÷ ir rankų bei plaštakų judesių koordinacija intensyviai ger÷ja gaudant

ir metant kamuolį. E. Adaškevičien÷ (Адашкявичене, 1977), tyrusi 6–7 metų vaikų geb÷jimą

žaisti su kamuoliu bei atlikti perdavimo, gaudymo, varymo ir metimo į krepšį veiksmus, nustat÷,

kad kamuolio valdymo įgūdžiai gerina psichomotorinius parametrus (reakcijos greitį, rankos

judesių dažnumą), lavina akies ir rankos koordinaciją, geb÷jimą diferencijuoti rankos judesius

erdv÷je, plaštakos j÷gą. T. Tulvos (Тульва, 1976), E. Adaškevičien÷s (1993), N. Strazdien÷s

(2001), V. Zaicevos (Зайцева, 2001) atlikti tyrimai rodo, kad kryptingai ir tikslingai parenkant

fizinius pratimus galima pagerinti smulkiosios motorikos fizines ypatybes (reakcijos greitį,

rankos judesių dažnumą, koordinaciją), sumažinti rankos tremorą.

Amerikos mokslininkai siūlo sukurti „Judesių mokyklas“. Programą turi sudaryti trijų rūšių

(lokomocinių, pusiausvyros ir manualinių) geb÷jimų lavinimas. R. E. McAdam nuomone, vaikas

dar iki mokyklos lankymo pradžios turi įvaldyti visų išvardytų rūšių judesius, nes tai yra kitų,

sud÷tingesnių, judesių mokymo pagrindas (Зайцева, 2001).

A. Lukoševičiaus, A. Petruižien÷s (2002) duomenimis, 37,5 proc. šeimoje ugdomų vaikų

smulkioji motorika išlavinta menkai. 36,7 proc. kaimo vaikų nemoka teisingai naudotis rašymo,

piešimo priemon÷mis, žirkl÷mis, 25 proc. negali pavaizduoti pagrindinių geometrinių formų.

Erdvę ir laiką geriau suvokia miestelio vaikai. Geriausiai rašymo įgūdžiais pasižym÷jo miestelio

vaikai. 95,2 proc. šių vaikų atpažįsta parašytą savo vardą, rašo kai kurias spausdintas raides,

teisingai parašo savo vardą. 83,3 proc. kaimo vaikų žino kai kurias ab÷c÷l÷s raides, piešia raides

piešiniuose. Prasčiausi rašymo įgūdžiai yra miesto vaikų (82,4 proc.). Ne visi didmiesčio vaikai

teisingai rašo savo vardą, nenustato įvairių užrašų, iškabų prasm÷s. V. Glebuvien÷s, B. Grigait÷s

ir O. Monkevičien÷s (2004) vaikų brandumo mokyklai tyrimų duomenimis, moka rašyti vardą ir

skaityti paraidžiui 22,1 proc. miesto ir 15,6 proc. būsimųjų kaimo pirmokų. Rašo žodžius 70,8

16

proc. miesto ir 80,8 proc. kaimo 6–7 metų vaikų. Vadinasi ugdymas, kultūrin÷ ir socialin÷

aplinka yra labai svarbūs veiksniai padedantys vaikams subręsti mokyklai.

1.2.2. Pedagoginio eksperimento rezultatai

2002–2004 metais keturiuose Klaip÷dos miesto vaikų lopšeliuose-darželiuose atlikome

vaikų fizinio brandinimo mokyklai pedagoginį eksperimentą (Birontien÷, 2005). Tyrime

dalyvavo 120 vaikų. Eksperimentinę (E) grupę sudar÷ 62, kontrolinę (K) – 58 vaikai. E grup÷s

vaikai buvo ugdomi pagal mūsų parengtą 5–7 metų vaikų fizinio brandinimo mokyklai

programą, kurios viena iš sudedamųjų dalių buvo smulkiosios motorikos ugdymas. K grup÷

dirbo pagal Lietuvos Respublikos Ministerijos parvirtintą „V ÷rin÷lio“ programą. Atlikti trys

testavimai: prieš eksperimentą (5 metų vaikai), po septynerių m÷nesių (6 metų vaikai) ir jo

pabaigoje (7 metų vaikai). Vaikai buvo tiriami Bruininks-Oseretsky smulkiosios motorikos

testais (Bruininks, 1978).

Mūsų pedagoginis eksperimentas, testavimai ir pedagoginiai steb÷jimai, atskleid÷

priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos mok÷jimų ir įgūdžių formavimo(si)

tendencijas ir ypatumus. Išryšk÷jo, kad šio amžiaus vaikų mok÷jimai ir įgūdžiai apibūdinami

kompleksu kokybinių ir kiekybinių rodiklių. Svarbiausi iš jų: geb÷jimas rega kontroliuoti ir

atitinkamai koordinuoti rankos judesius, erdv÷s ir krypties suvokimas, veiksmo atlikimo

racionalumas ir trukm÷

Rankos judesių greitumas ir vikrumas (rankos ir pirštų vikrumas, rankos ir riešo

greitumas). Greitumas – fizin÷ ypatyb÷ atlikti judesius, veiksmus tam tikromis sąlygomis per

trumpiausią laiką. Vikrumo sąvoka gana glaudžiai susieta su judesių koordinacija. Aiškindami

vikrumą beveik visi autoriai, pabr÷žia judesių atlikimo greitį. Vikrumas – kompleksin÷ fizin÷

ypatyb÷. Testuojant vikrumą dažniausiai matuojamas laikas, per kurį buvo atlikti programuoti

veiksmai, arba per tam tikrą laiką reikia atlikti kuo daugiau veiksmų. Tod÷l jau tiriant greitumo

ypatybę iš dalies vertinamas ir vikrumas (Skernevičius, Raslanas, Dadelien÷, 2004).

Testavimų metu vaikai tur÷jo atlikti aštuonias užduotis: manipuliuoti smulkiais daiktais,

rašyti vertikalius brūkšnelius tarp dviejų linijų ir d÷ti taškus į apskritimus bei tuščiame lape

(1 lentel÷). Mūsų tyrimo rezultatai ir pedagoginiai steb÷jimai rodo, kad penkiamečiai vaikai geba

gana greitai ir vikriai manipuliuoti smulkiais daiktais (d÷ti monetas į d÷žutę, rūšiuoti korteles,

kaišioti kaištukus į skylutes, verti karoliukus).

17

1 lentel÷

Eksperimentin÷s ir kontrolin ÷s grupių vaikų rankos judesių greitumo ir vikrumo užduoč ių rodikliai ( x ± xs )

Rankos judesių greitumo ir vikrumo užduotys

Monetų d÷jimas Taškų d÷jimas Ty- ri- mai

Grup÷ į d÷žutę (vienetai)

į dvi d÷žutes

(s)

Korteli ų rūšiavimas (vienetai)

Kaištukų kaišiojimas (vienetai)

Karoliuk ų v÷rimas

(vienetai)

Vertikali ų brūkšnelių rašymas

(vienetai)

į apskriti- mus

(vienetai)

tuščiame lape

(vienetai) E mergait÷s

12,03 ±0,37

19,21 ±1,20

11,30 ±0,50

3,39 ±0,17

9,00 ±0,35

5,76 ±0,37

19,48 ±0,57

54,09 ±2,41

K mergait÷s

11,45 ±0,44

22,59 ±1,43

10,97 ±0,56

3,17 ±0,17

9,00 ±0,35

5,86 ±0,48

18,59 ±0,64

53,69 ±2,72

E berniukai

8,93 ±0,33

26,28 ±2,23

8,44 ±0,62

3,08 ±0,14

8,12 ±0,34

4,84 ±0,47

16,40 ±0,71

53,60 ±2,33

I

K berniukai

10,32** ±0,35

27,45 ±2,30

9,03 ±0,49

2,97 ±0,16

7,69 ±0,29

7,00 ±1,74

16,00 ±0,56

52,00 ±1,71

E mergait÷s

12,34* ±0,32

13,63* ±0,54

14,13* ±0,50

3,84 ±0,10

10,63*** ±0,22

8,56* ±0,53

22,38** ±0,40

66,53*** ±1,52

K mergait÷s

11,38 ±0,23

17,22 ±1,44

11,79 ±0,64

4,62 ±1,37

9,14 ±0,27

7,14 ±0,39

20,03 ±0,55

58,03 ±1,68

E berniukai

11,45*** ±0,39

14,17** ±0,50

12,25** ±0,54

3,21 ±0,13

9,38* ±0,28

6,42 ±0,48

20,92** ±0,60

67,33*** ±1,60

II

K berniukai

9,42 ±0,29

19,83 ±1,80

10,03 ±0,60

2,86 ±0,15

8,17 ±0,37

5,93 ±0,47

18,21 ±0,53

52,93 ±2,00

E mergait÷s

14,83*** ±0,22

10,59*** ±0,28

17,21*** ±0,71

4,62*** ±0,14

11,66*** ±0,26

11,03*** ±0,48

27,97*** ±0,32

73,34*** ±1,15

K mergait÷s

13,63 ±0,29

13,39 ±0,55

13,89 ±0,62

3,89 ±0,16

10,07 ±0,31

8,26 ±0,54

23,78 ±0,59

62,96 ±1,55

E berniukai

13,83** ±0,31

11,25** ±0,53

14,70** ±0,50

4,00* ±0,13

10,43* ±0,34

9,13 ±0,80

24,48** ±3,53

73,87*** ±1,14

III

K berniukai

12,30 ±0,42

14,20 ±0,85

12,22 ±0,73

3,56 ±0,12

9,26 ±0,36

7,52 ±0,52

21,04 ±0,77

61,30 ±1,52

E mergait÷s *** *** * *** *** *** ** K mergait÷s ** * * E berniukai *** *** *** ** * *** ***

p ta

rp I

ir

II ty

rimo

K berniukai * * * E mergait÷s *** *** *** *** ** *** *** ***

K mergait÷s ** * * * *** *

E berniukai *** *** ** *** * ** *** ***

p ta

rp II

ir

III

tyrim

o

K berniukai ** ** * ** * * ** ** Pastaba: * – p < 0,05; ** – p < 0,01; *** – p < 0,001. Taip pat reiškia skirtumų patikimumo lygmenis tarp E ir K grupių. Visos testo užduotys atliekamos dominuojančia ranka. Tik monetų d÷jimas į dvi d÷žutes – abiem rakom.

Pirmo tyrimo metu E ir K grupių penkiamečių mergaičių ir berniukų rankos greitumo ir

vikrumo rodiklių skirtumai buvo labai panašūs ir statistiškai nepatikimi, išskyrus K grup÷s

berniukų monetų d÷jimo į d÷žutę viena ranka rodiklių aritmetinį vidurkį (p<0,01). Lyties

atžvilgiu E ir K grupių mergait÷s statistiškai patikimai (p<0,05–0,001) greičiau d÷jo monetas į

d÷žutę, rūšiavo korteles ir d÷jo taškus į apskritimus nei berniukai. Be to, E grup÷s mergait÷s

greičiau nei berniukai d÷jo monetas abiem rankom į d÷žutes (p<0,001), o K grup÷s mergait÷s

greičiau nei berniukai v÷r÷ karoliukus (p<0,05) (1 lentel÷). Testavimo metu pasteb÷jome, kad

18

mergait÷s, nors ir skatinamos d÷ti monetas į d÷žutę greičiau, judesius atlikdavo tiksliau ir

kruopščiau: monetą imdavo atsargiai, pačiais pirštų galiukais, d÷davo kuo tiksliau į d÷žut÷s

vidurį ar net vieną ant kitos. Tuo tarpu berniukai, stengdamiesi kuo greičiau atlikti užduotį,

neretai griebdavo monetą ir kuo greičiau d÷davo į bet kurią d÷žut÷s vietą. Berniukų monetos

perk÷limo trajektorija dažnai būdavo aukštesn÷ nei mergaičių. Pasitaik÷ ir metimo atvejų, d÷l to

užduotį tekdavo kartoti.

Tirdami abiejų rankų koordinaciją pirmo tyrimo metu nustat÷me, kad mergait÷s septynias

poras monetų abiem rankomis vienu metu po dvi paimdavo ir įd÷davo į dvi d÷žutes daug

greičiau nei berniukai.

Analizuodami 1 lentelę matome, kad mergait÷s, manipuliuodamos smulkiais daiktais

(rūšiuodamos korteles, verdamos karoliukus), rašydamos vertikalius brūkšnelius tarp dviejų

linijų, d÷damos taškus į apskritimus ir tuščiame lape, tiek pirmame, tiek antrame tyrime

dažniausiai pasiek÷ kiek geresnius rezultatus nei berniukai. Išimtis tik kaištukų kaišiojimo į

skylutes užduotis. Kaišiodami kaištukus abiejų grupių berniukai ir mergait÷s pasiek÷ labai

panašius rezultatus (p>0,05).

Pedagoginiai steb÷jimai rodo, kad mergait÷s geba greičiau atskirti ir surūšiuoti raudonas ir

m÷lynas korteles, pataikyti raištelio galą į karoliuko skylutę, sud÷ti taškus apskritimuose bei

atlikti kitas rankų judesių greitumo ir vikrumo reikalaujančias užduotis. Taškus tuščiame lape

dauguma mergaičių deda mažesniame plote nei berniukai, tod÷l sp÷ja sud÷ti daugiau.

Steb÷ję, kaip penkiamečiai vaikai atlieka manipuliavimo smulkiais daiktais greitumo ir

vikrumo užduotis, galime teigti, kad šio amžiaus vaikai siekimo judesį atlikdavo per daug

atgniaužę delną ir per daug prask÷tę nykštį ir rodomąjį pirštą. Tikslinti atstumą tarp šių pirštų jie

prad÷davo priart÷ję prie pat objekto (monetos, karoliuko, kortel÷s, kaištuko), kartais jį

užkliūdavo. Pasitaikydavo, kad perkeldami objektą į reikiamą vietą ir išmesdavo. Mūsų

steb÷jimai sutampa su mokslininkų (Kuhtz-Buschbeck ir kt., 1998; Kuhtz-Buschbeck ir kt.,

1998) tyrimais ir teiginiu, kad 5–6 metų vaikų siekimo ir griebimo judesiai yra ne tokie tikslūs

kaip vyresnių vaikų.

Šeštaisiais ir septintaisiais gyvenimo metais vaikų riešo ir pirštų judesiai lav÷ja labai

sparčiai. Šeštaisiais ir septintaisiais gyvenimo metais vaikų siekimo, griebimo ir perk÷limo

judesiai tampa racionalesni, atidžiau kontroliuojami rega, tačiau dar nepakankamai tikslūs.

Septintaisiais vaikų gyvenimo metais akivaizdžiai ger÷ja ne tik judesių kontrol÷ rega, bet ir

abipus÷ rankų koordinacija. Iš visų užduočių akivaizdžiausia pažanga visose grup÷se buvo

pasteb÷ta monetų d÷jimo į dvi d÷žutes abiem rankom užduotyje. Bandydami pasteb÷ti sud÷tas

monetas kair÷je ir dešin÷je pad÷klo pus÷je, paimti iš abiejų pusių jas abiem rankom vienu metu

penkiamečiai vaikai daugiau sukiojo galvą nei šešiamečiai. Matyt, septintaisiais vaikų gyvenimo

19

metais sparčiai ger÷ja ne tik judesių kontrol÷ rega, bet ir abipus÷ rankų koordinacija.

Pasteb÷jome, kad vaikai beveik nesukiojo galvos. Labiau jud÷jo jų akių obuoliai. Matyt,

septintaisiais gyvenimo metais padid÷ja reg÷jimo laukas, pager÷ja linijinis reg÷jimo tikslumas,

binokulinis (lot. bini – pora, oculus – akis – abiem akimis) matymas.

Prieaugio tempai rodo, kad šeštaisiais gyvenimo metais E grup÷s rezultatai, lyginant su

K grup÷s, did÷ja akivaizdžiai ženkliau. Per septynis m÷nesius E grup÷s mergaičių ir berniukų

rodikliai statistiškai reikšmingai pager÷jo septynių užduočių (p<0,05–0,001). Tuo tarpu K grup÷s

mergaičių trijų (p<0,05–0,01), berniukų trijų užduočių (p<0,05). Lygindami E ir K grupių antro

tyrimo rezultatų aritmetinius vidurkius matome, kad E grup÷s mergait÷s septynias užduotis atliko

geriau (p<0,05–0,01) nei K grup÷s, o E grup÷s berniukai – šešias užduotis geriau (p<0,05–0,01)

nei K grup÷s.

Vizualioji motorin÷ kontrol÷. Visos jutimin÷s sistemos teikia informaciją tai pačiai

sprendimą priimančiai sistemai, t. y. tiek rega, tiek klausa, tiek lyta ir t. t. turi pateikti suprantamą

informaciją vienai sistemai, kuri sudarytų veiklos planą arba priimtų sprendimą, kaip veikti

esančiomis sąlygomis. Rega yra pagrindinis išorin÷s informacijos organizmui šaltinis. Ji teikia

mūsų smegenims apie 95 procentus visos informacijos apie išorinę aplinką (Vaitkevičius, 1997).

Judesių kontrol÷ akimis – labai svarbi sensomotorin÷ ypatyb÷ rengiant vaikus mokyklai, nes yra

ypač svarbi rašant ir kopijuojant pagal pavyzdį, piešiant, atliekant įvairius rankų darbelius.

Vaikai, prad÷ję mokytis rašyti raides, turi naudotis motoriniais mok÷jimais ir įgūdžiais, rega

labai atidžiai kontroliuoti, kad tinkamai valdytų rašiklį. Parašę raidę ar žodį, vaikai taip pat

naudojasi vizualin÷s analiz÷s geb÷jimais, bandydami įvertinti, ar raid÷(s) yra tikslios formos,

dydžio, ar žodyje parašytos teisinga seka, ar nepraleistos. Jei jie gali tiksliai integruoti vizualin÷s

analiz÷s ir smulkiosios motorikos įgūdžius, parašyta raid÷ bus tiksli. Taigi vizualioji motorin÷

kontrol÷ yra būtina psichomotorin÷ ypatyb÷ prad÷jus lankyti mokyklą: mokantis ne tik rašyti, bet

ir piešiant, atliekant įvairus darbelius (lipdant, karpant, lankstant ir kt.), mokantis valdyti klavišus

(groti, spausdinti kompiuteriu), gaudyti ar mesti kamuolį. N. Søvik (1975), tyrin÷jęs pradinių

klasių moksleivių rašymo sunkumų, disgrafijos priežastis, nustat÷, kad tai labiausiai susiję su

rašymo atidumu, o ši mokymo(si) ypatyb÷ turi glaudų tarpusavio ryšį su vizualiąja motorine

kontrole.

Rašymas yra sud÷tingas įgūdis, kuris priklauso nuo kognityvinių, percepcinių ir motorinių

įgūdžių integracijos. Pasak N. Søvik (1975), J. W. M. Thomassen, H-L. H. M. Teulings (1983),

percepciniai įgūdžiai leidžia vaikui atskirti grafines formas ir nuspręsti, ar jos teisingos. Labai

svarbi ir sensomotorin÷ sistema, ypač lyt÷jimo ir kinestetiniai pojūčiai. Rašant atliekama

daugyb÷ koordinacijos reikalaujančių judesių, kuriems būtinas motorinis planavimas. Vaikas turi

geb÷ti jausti erdvę, laiką, j÷gos parametrus, kurių reikalauja užduotis. Kadangi vaikas kopijuoja

20

ir reprodukuoja įvairius simbolius, rašymą labai veikia vizualioji motorin÷ integracija.

Nes÷km÷ms mokantis rašyti įtakos gali tur÷ti bet kurio išvardyto veiksnio ar keleto veiksnių

kombinacijos (Maeland, 1992).

Dažniausiai vaikų rašymo mokymosi sunkumai, disgrafija yra susijusi su rašymo atidumu.

Pasak N. Søvik (1975), psichomotorinai geb÷jimai, kurie reikalingi atliekant smulkiosios

motorikos užduotis, tokias kaip rašymas, susideda ir trijų funkcijų: pirštų vikrumo, tikslumo

(raidžių vedžiojimo ir taškų d÷jimo) ir psichomotorinio pastovumo. Be šių funkcijų, svarbi

vizualioji motorin÷ integracija, vizualin÷ percepcija ir protiniai gabumai. Tirdama 7–11 metų

sveikų vaikų rašymo kokybę. N. Søvik (1975) nustat÷, kad su rašymo atidumu labiausiai

koreliuoja vizualin÷ motorin÷ integracija, o paprastos psichomotorin÷s funkcijos su reliatyviai

lengvais judesiais, tokiais kaip taškų d÷jimas (tepingo testas), – mažiausiai.

Mūsų tirti penkiamečiai vaikai atliko aštuonias vizualiosios motorin÷s kontrol÷s užduotis

(vieną kirpimo, tris linijos br÷žimo tarp dviejų linijų ir keturias kopijavimo) (2 lentel÷).

Steb÷jimai rodo, kad penkiamečiai dar visai negeba iškirpti apskritimo. Jie kerpa kampuotai, nes

n÷ra gerai įvaldę tikslių kirpimo ratu judesių. Vaikai, stengdamiesi kuo tiksliau iškirpti

apskritimą, vis įkirpdavo į šalia nubr÷žtus koncentrinius ratus apie būtiną kirpti apskritimo liniją.

Buvo vaikų kurie negeba taisyklingai laikyti žirklių, nem÷gsta karpyti. Penkiamečių vaikų

geometrinių figūrų kopijos (trikampio, apskritimo ir rombo) neretai būdavo per mažos arba per

didel÷s, o kartais ir visai nepanašios į pavyzdį. Kartais vaikams nepasisekdavo nubr÷žti vienodo

ilgio kraštinių, tinkamai sujungti geometrinių figūrų kampų, atsirasdavo papildomų linijų. Tai

rodo, kad penkiamečiai dar negeba koordinuoti akių ir rankos judesių, tinkamai orientuotis

erdv÷je, suvokti geometrinių formų skirtumų. Mūsų tirtiems penkerių metų vaikams „rašymo“

užduotys (trys užduotys br÷žti linij ą tarp dviejų skirtingai išlenktų ar tiesių linijų) buvo ypač

sunkios. Įtampą užduočių atlikimo metu rod÷ tai, kad daugelis kūprinosi, k÷l÷ rašančios rankos

petį, spaud÷ pieštuką, kilnojo pirštus, laikančius jį. Dalis vaikų blogai orientavosi popieriaus lape

(mažoje erdv÷je), nesuvok÷ dydžių ir formų, laiko parametrų.

Vientisumo reikalaujantys judesiai (linijos br÷žimas, apskritimo kirpimas) d÷l nemok÷jimo

plastiškai jungti judesius per riešo ir alkūn÷s (ar net peties) sąnarį ir kitų šiam amžiui būdingų

priežasčių (įgūdžių stokos, nervin÷s motorin÷s kontrol÷s, sensomotorin÷s integracijos ir kt.)

dažnai buvo atliekami pertraukiamai (trūkčiojant) ar kampuotai.

21

2 lentel÷

Eksperimentin÷s ir kontrolin ÷s grupių vaikų vizualiosios motorin÷s kontrol÷s užduočių rodikliai ( x ± xs ; proc. ir atv. sk.)

Vizualiosios motorin÷s kontrol÷s užduotys

Kirpimas Linijos br ÷žimas Kopijavimas Ty- ri- mai

Grup÷ apkritimas (klaidos)

tarp dviejų

vingiuotų linij ų

(klaidos)

tarp dviejų tiesių linij ų

(klaidos)

tarp dviejų

išlenktų linij ų

(klaidos)

apskritimas (balai)

trikampis (balai)

rombas (balai)

du sukryžiuoti pieštukai (balai)

E mergait÷s

– 1,24** ±0,26

3,18 ±0,41

2,85** ±0,36

1,24 ±0,11

0,94 ±0,13

0,42 ±0,12

0,24 ±0,10

K mergait÷s

– 2,38 ±0,35

2,83 ±0,43

4,45 ±0,43

1,41 ±0,09

0,86 ±0,11

0,52 ±0,13

0,21 ±0,10

E berniukai

– 2,48 ±0,38

3,12 ±0,42

4,88 ±0,38

1,32 ±0,13

0,72 ±0,14

0,44 ±0,13

0,20 ±0,10

I

K berniukai

– 2,03 ±0,37

3,52 ±0,47

7,86 ±1,66

1,10 ±0,13

0,66 ±0,13

0,28 ±0,08

0,21 ±0,09

E mergait÷s

2,03* ±0,69

0,78** ±0,15

0,78** ±0,12

1,38*** ±0,20

1,75** ±0,09

1,66 ±0,09

1,03 ±0,15

0,88 ±0,15

K mergait÷s

4,79 ±0,88

1,59 ±0,24

1,93 ±0,28

3,10 ±0,40

1,31 ±0,11

1,48 ±0,12

0,86 ±0,15

0,48 ±0,13

E berniukai

3,00** ±0,82

1,33* ±0,24

2,17 ±0,42

2,88 ±0,50

1,67 ±0,13

1,29 ±0,16

0,88 ±0,16

0,46 ±0,16

II

K berniukai

7,76 ±1,23

2,17 ±0,32

2,17 ±0,36

3,41 ±0,46

1,48 ±0,12

1,34 ±0,13

0,90 ±0,16

0,69 ±0,15

E mergait÷s

0,28*** ±0,13

0,31** ±0,13

0,55*** ±0,15

0,72*** ±0,15

1,93* ±0,05

1,90 ±0,06

1,69* ±0,10

1,62* ±0,12

K mergait÷s

1,59 ±0,33

1,19 ±0,25

1,59 ±0,24

2,07 ±0,30

1,70 ±0,09

1,67 ±0,11

1,37 ±0,11

1,11 ±0,13

E berniukai

0,65*** 0,24

0,78** ±0,21

0,65*** ±0,16

1,22*** ±0,22

1,91* ±0,06

1,78 ±0,11

1,52 ±0,15

1,43 ±0,15

III

K berniukai

2,89 ±0,57

1,70 ±0,26

1,67 ±0,25

2,63 ±0,30

1,70 ±0,09

1,59 ±0,10

1,30 ±0,14

1,07 ±0,16

E mergait÷s – *** *** *** *** ** ***

K mergait÷s – * ***

E berniukai – * ** ** *

p ta

rp I

ir

II ty

rimo

K berniukai – * * * ** * ** **

E mergait÷s * * * * *** ***

K mergait÷s ** ** ** ** ***

E berniukai ** ** ** ** ** ***

p ta

rp II

ir

III ty

rimo

K berniukai ***

Pastaba: * – p < 0,05; ** – p < 0,01; *** – p < 0,001. Taip pat reiškia skirtumų patikimumo lygmenis tarp E ir K grupi ų.

Šeštaisiais ir septintaisiais gyvenimo metais vaikų smulkiosios motorikos rodikliai pager÷jo.

Vaikai „rašydami“ dar÷ mažiau klaidų, mažiau dreb÷jo jų ranka rečiau nebaigę užduoties

pieštuką pakeldavo nuo popieriaus lapo. Pager÷jo ir geometrinių figūrų (trikampio, apskritimo ir

rombo) kopijos. Jos dydžiu ir forma tapo panašesn÷s į pavyzdį, geriau buvo jungiami jų kampai.

Tačiau E grup÷s vaikai ne tik geriau kirpo, „raš÷“ ir kopijavo, bet ir geriau orientavosi popieriaus

lape. Atlikdami vizualiosios motorin÷s kontrol÷s užduotis, jie užtrukdavo ilgiau, labiau

22

koncentruodavo d÷mesį nei K grup÷s vaikai. Matyt, jau sąmoningai suvok÷ judesio tikslumo

priklausomybę nuo greitumo. Kirpimo, kopijavimo ir linijos br÷žimo veiksmai tapo tikslesni bei

koordinuotesni. Tai rodo geresni E grup÷s nei K grup÷s vaikų (p<0,05–0,001) daugelio užduočių

rezultatų pokyčiai sulaukus šešerių ir septynerių metų. Palyginę E ir K grupių kiekybinius ir

kokybinius rezultatus eksperimento pabaigoje, galime teigti, kad ženkliai sumaž÷jo E grup÷s

vaikų užduočių atlikimo laikas ir pager÷jo kokybiniai rodikliai. Tam įtakos tur÷jo pirštų, riešo ir

rankų pratimų bei žaidimų apimties didinimas ir jų lavinimo metodikos modifikavimas.

Pedagoginiai steb÷jimai ir tyrimo rezultatai rodo, kad mergait÷s greičiau, kruopščiau ir

vikriau nei berniukai atlieka judesius, reikalaujančius tikslumo ir greitumo. Atidumo

reikalaujančias užduotis, kur nereikalingas greitumas (geometrinių figūrų kopijavimas, linijos

br÷žimas tarp dviejų linijų), mergait÷s atlieka l÷čiau, labiau kontroliuoja judesius rega. Berniukai

dažniausiai labiau skuba, bet ne visada užduotį atlieka blogiau už mergaites. Gauti rezultatai

patvirtina mokslininkų (Taner, 1961; Bruininks, 1978; Silva, Birkbeck, Russell ir kt., 1984;

Broadhead, Church, 1985; Tairwheather, Hutt, 1987) teiginį, kad mergaičių smulkioji motorika

lav÷ja sparčiau.

Rankų koordinacija (akių ir rankų judesių koordinacija, rankų, plaštakų ir pirštų judesių

tikslumas). Akių ir rankos koordinacija pasireiškia integruojant vizualiąją informaciją ir rankų

judesius. Judesiai turi būti vizualiai kontroliuojami ir tikslūs, kad vaikas gal÷tų mesti, liesti ar

paimti. Kamuoliuko gaudymas, mušin÷jimas į grindis, metimo judesiai yra tik tada tikslūs ir

koordinuoti, kai tinkamai integruojama vizualin÷ ir motorin÷ veikla (Gallahue, Ozmun, 1995).

Siekimo ir griebimo judesiai priklauso nuo objekto dydžio. Rankos tiesimo ir griebimo judesių

koordinacija atspindi laiką, reikalingą pagriebti (pagauti) mažesnius daiktus. Griebiant

mažesnius daiktus pirštai tiesiami greičiau (Marteniuk ir kt., 1990).

Testavimų metu vaikai tur÷jo atlikti aštuonias rankų koordinacijos užduotis. Vaikų rankų

koordinacijos testavimui pateiktos užduotys buvo gana sud÷tingos. Jie tur÷jo atlikti keturias

teniso kamuoliuko metimo ir gaudymo, vieną m÷tymo į taikinį ir tris pirštų taktilin÷s (lietimo)

bei edvin÷s koordinacijos užduotis (3 lentel÷). Pirmo tyrimo metu E ir K grupių penkiamečių

vaikų visų rankos koordinacijos užduočių rodikliai buvo panašūs (3 lentel÷). Rezultatų

aritmetiniai vidurkiai statistiškai nepatikimi.

Penkiamečiams vaikams gaudyti teniso kamuoliuką buvo neįprasta. Jiems sunkiai sek÷si

suvokti, kokia j÷ga mesti kamuoliuką į grindis, kad jis atsimušęs į grindis atšoktų iki liemens

aukščio (neatšoktų per aukštai ar per žemai). Vaikams ne visada pasisekdavo mesti kamuoliuką į

grindis tiesia trajektorija, tod÷l jis kartais atsimušdavo į p÷das ir nuried÷davo arba atšokdavo ne

tiesiai aukštyn, d÷l ko nebepavykdavo jo sugauti. Gaudant abiem rankomis kamuoliuko gaudymo

rezultatai geresni nei viena ranka (3 lentel÷) d÷l to, kad gaudant abiem delnais gaudymo plotas

23

yra didesnis. Kita vertus, penkerių metų vaikai neturi kamuoliuko gaudymo viena ranka patirties,

nes paprastai žaidžia su dideliais kamuoliais. Taip pat pasteb÷jome, kad vaikai dažnai nesugauna

kamuoliuko net jam prisilietus prie delno d÷l to, kad nesp÷ja sureaguoti ir sulenkti pirštų. Abiejų

grupių mergaičių ir berniukų kamuoliuko metimo į grindis ir gaudymo abiem ir dominuojančia

ranka užduočių vidutiniai rezultatai labai panašūs.

Pagauti kamuoliuką, metamą iš trijų metrų atstumo, penkiamečiams vaikams sek÷si dar

blogiau nei atšokusį nuo grindų, o abiem rankom – geriau nei viena ranka. Vaikams sud÷tingiau

nei suaugusiesiems įvertinti art÷jančio kamuoliuko greitį, atstumą ir skriejimo trajektoriją. Tai

suprato ir patys vaikai. Testavimo metu paaiškinus ir parodžius užduotį jie dažnai sakydavo, kad

pagauti nesugeb÷s, ypač viena ranka. Tekdavo raminti ir sakyti, kad svarbu art÷jantį kamuoliuką

įd÷miai sekti akimis ir stengtis pagauti.

Metimas į taikinį yra sud÷tingas judesys. Jo technikos vaikai išmoksta sunkiau nei kitų

pagrindinių judesių. Metimas į taikinį reikalauja judesių koordinacijos, kartais j÷gos, greitumo.

Metant į taikinį reikia nustatyti atstumą iki taikinio, įvertinti skriejimo trajektoriją, tiksliai atlikti

judesį ir atitinkamai diferencijuoti panaudotą j÷gą (Adaškevičien÷, 1993). Penkių metų vaikai iš

penkių bandymų į taikinį pataik÷ tik vidutiniškai daugiau nei vieną kartą.

Judesių koordinacija yra geb÷jimas integruoti skirtingas raumenų grupes ir jutimines

sistemas, sukuriant efektyvius judesių derinius. Kuo sud÷tingesn÷ motorin÷ užduotis, tuo

geresn÷s koordinacijos reikia s÷kmingai atlikti judesius. Koordinacija yra susijusi su

pusiausvyra, greitumu, vikrumu, bet n÷ra glaudžiai susieta su j÷ga ir ištverme (Barrow &

McGee, 1978). Koordinuoti judesiai leidžia vaikui greitai ir tiksliai atlikti specifines judesių

serijas. Judesiai turi būti sinchroniški, ritmiški ir atitikti reikiamą judesių seką (Gallague,

Ozmun, 1995). Atliekant sud÷tingos koordinacijos judesius, labai svarbi rega. Tačiau Bruininks-

Oseretsky teste rankų koordinacijai tirti įtrauktos ir dvi užduotys, kurios atliekamos užsimerkus.

Jos atskleidžia vaikų neuromotorinį brendimą. Pirmo tyrimo metu užmerkus akis liesti nosį

rodomųjų pirštų galais taisyklinga judesių seka atskirose geb÷jo nuo 60,00 iki 82,76 proc. vaikų.

Mūsų steb÷jimai rodo, kad vaikams atlikti užduotis užmerktomis akimis buvo labai neįprasta.

Kai kurie vaikai labai sul÷tindavo rankos judesį prieš pat paliesdami nosį, per ilgai ieškodavo jos

galo, tod÷l trikdydavo ritmą. Vienos rankos pirštu palietus nosį, pamiršti ją ištiesti per alkūnę ir

iš karto lenkti kitą ranką buvo dažniausia penkiamečių vaikų klaida. Atliekant užduotį,

testuotojas klaidas gali taisyti žodžiu. Deja, dalis vaikų vis tiek neįstengdavo suprasti ir greitai

ištaisyti klaidos arba nesp÷davo atlikti nepertraukiamos rankų judesių sekos keturis kartus

paliečiant nosį per 90 sekundžių, nes suklydus taisyklingi judesiai pradedami skaičiuoti iš naujo.

24

3 lentel÷

Eksperimentin÷s ir kontrolin ÷s grupių vaikų rankų koordinacijos užduočių rodikliai ( x ± xs ; proc. ir atv. sk.)

Rankų koordinacijos užduotys

Kamuoliuko metimas į grindis ir gaudymas

Metamo kamuoliuko gaudymas

T y r i m a i

Grup÷

abiem rankom (kartai)

dominuoj. ranka

(kartai)

abiem rankom (kartai)

dominuoj. ranka

(kartai)

Kamuoliu-ko

metimas į taikin į

dominuoj. ranka

(kartai)

Nosies lietimas

rodomai- siais

pirštais užmerkt. akimis

(įskaityta)

Pirštų galiukų lietimas nykščiu

užmerkt. akimis

(įskaityta)

Nykščių ir rodomųjų

pirštų sukin÷ji-

mas (įskaityta)

E mergait÷s

3,03 ±0,28

1,94 ±0,28

1,70 ±0,27

0,15 ±0,08

1,48 ±0,20

75,76 25

51,52 17

63,64 21

K mergait÷s

2,76 ±0,34

1,59 ±0,33

1,21 ±0,22

0,14 ±0,08

1,28 ±0,24

82,76 24

37,93 11

65,52 19

E berniukai

2,96 0,40

1,60 ±0,34

1,56 ±0,36

0,36 ±0,18

1,52 ±0,22

60,00 15

40,00 10

48,00 12

I

K berniukai

2,79 ±0,28

1,79 ±0,30

1,52 ±0,29

0,14 ±0,11

1,97 ±0,26

62,07 18

41,38 12

58,62 17

E mergait÷s

4,44*** ±0,13

4,03*** ±0,19

3,66*** ±0,20

0,53* ±0,22

2,25*** ±0,21

96,88* 31

84,38 27

96,88** 31

K mergait÷s

2,97 ±0,26

1,38 ±0,23

1,14 ±0,27

0,03 ±0,03

1,07 ±0,19

75,86 22

72,41 21

68,97 20

E berniukai

4,46** ±0,22

3,58** ±0,31

2,75* ±0,38

1,42 ±0,33

2,67*** ±0,24

91,67* 22

83,33* 20

87,50*** 21

II

K berniukai

3,24 ±0,30

2,21 ±0,27

1,69 ±0,30

0,76 ±0,21

1,31 ±0,24

68,97 20

51,72 15

31,03 9

E mergait÷s

4,93*** ±0,05

4,59*** ±0,12

4,17*** ±0,13

2.66*** ±0,21

2,72*** ±0,16

100,00 29

100,0** 29

100,0** 29

K mergait÷s

3,81 ±0,28

2,22 ±0,28

1,37 ±0,28

0,33 ±0,12

1,00 ±0,17

96,30 26

77,78 21

74,07 20

E berniukai

4,87*** ±0,07

4,74*** ±0,11

3,61** ±0,16

2,74*** ±0,23

2,70** ±0,19

100,00 23

95,65 22

100,0** 23

III

K berniukai

4,33 ±0,16

3,74 ±0,24

2,70 ±0,31

1,00 ±0,26

1,89 ±0,20

100,00 27

96,30 26

66,67 18

E mergait÷s *** *** *** ** * ** *** K mergait÷s ** E berniukai ** *** * * *** ** ** **

p ta

rp I

ir II

tyrim

o

K berniukai * * E mergait÷s *** *** * *** * K mergait÷s * * * * E berniukai *** * ** *

p ta

rp II

ir

III

tyrim

o

K berniukai *** *** * ** ** Pastaba: * – p < 0,05; ** – p < 0,01; *** – p < 0,001. Taip pat reiškia skirtumų patikimumo lygmenis tarp E ir K grupi ų.

Nelengva buvo ir kita užduotis – užsimerktomis akimis nykščiu iš eil÷s pirmyn ir atgal

liečiant visų pirštų galus. Dažniausiai vaikai suklysdavo d÷l to, kad negeb÷davo atlikti

nepertraukiamų judesių, nes per ilgai laikydavo suglaustus pirštų galus, tartum nebūtų tikri, ar iš

tiesų juos paliet÷. Kartais paliesdavo tą patį piršto galą du kartus ar praleisdavo. Beveik

nepasitaik÷ vaikų, kurie nykščiu paliestų du pirštus vienu metu. Būdavo ir tokių, kurie praradę

25

orientaciją ar kantrybę atsimerkdavo, nors prieš užduotį būdavo įsp÷ti, kad atsimerkti galima tik

atlikus užduotį.

Paskutin÷ užduotis buvo atliekama atsimerkus. Nykščių ir rodomųjų pirštų galų sud÷jimas,

pasukus vieną delną į vidų, o kitą į išorę, sukant delnus puslankiu žemyn, tolinant viršuje

esančius nykštį ir rodomąjį pirštus ir v÷l jų suliečiant, koordinaciniu požiūriu buvo ypač

sud÷tinga judesių seka, reikalaujanti didelio susikaupimo, įd÷mios rankų judesių kontrol÷s

akimis. Pirmo tyrimo metu šią užduotį (skirtingose grup÷se) s÷kmingai atliko nuo 48,00 iki

63,64 proc. vaikų.

Kaip atlikti nykščių ir rodomųjų pirštų sukin÷jimo užduotį, penkiamečiai vaikai suprato ne

iš karto. Aiškinant užduotį testuotojui dažniausiai dar kartą reik÷davo rodyti kaip taisyklingai

sud÷ti dešin÷s ir kair÷s rankos nykščių ir rodomųjų pirštų galus. Sud÷tinga vaikams buvo ir

prad÷ti sukti riešus į skirtingas puses ir v÷l sujungti nurodytų pirštų galus. Pagrindin÷ priežastis,

d÷l ko tiek penkerių, tiek šešerių metų vaikams ši užduotis būdavo neįskaityta – negeb÷jimas

suvokti, kad riešus reikia sukti į priešingas puses.

Po septynis m÷nesius trukusio kryptingo ir tikslingo rankų koordinacijos lavinimo nustatyti

E grup÷s mergaičių statistiškai patikimai (p<0,05–0,001) ryškesni poslinkiai septynių užduočių,

o E grup÷s berniukų – aštuonių užduočių (p<0,05–0,001). Tuo tarpu K grup÷s mergaičių –

vienos (p<0,01), o berniukų – dviejų užduočių (p<0,05).

Pedagoginiai steb÷jimai rodo, kad šešiamet÷s E grup÷s mergait÷s ir berniukai geb÷jo labiau

koncentruoti d÷mesį, atidžiau klaus÷ aiškinimų, įsteng÷ daug greičiau nei pirmo tyrimo metu

įsid÷m÷ti ir pakartoti sud÷tingas rankų ir pirštų judesių sekas. Be to, geb÷jo gana tiksliai vertinti

kamuoliuko skriejimo trajektoriją ir atstumą. Kamuoliukui prisilietus prie delno, vaikai paprastai

jau sp÷davo laiku sulenkti pirštus. Jei užduoties atlikimo metu klydo, greičiau tais÷ nurodytas

klaidas. K šešiamečių vaikų grup÷je buvo keletas vaikų (tiek mergaičių, tiek berniukų), kurie

vieną ar kelias užduotis atliko blogiau nei pirmame tyrime (penkerių metų).

Septintaisiais gyvenimo metais vaikų rankų koordinacija pager÷jo, tačiau E grup÷s

mergaičių vidutiniai rezultatai statistiškai patikimai (p<0,01–0,001) išaugo penkių, o berniukų –

keturių užduočių (p<0,05–0,001). K mergaičių grup÷je – keturių (p<0,05), berniukų statistiškai

patikimai ženkliau – penkių užduočių (p<0,05–0,001). Tačiau iš 3 lentel÷s matome, kad trečiame

tyrime E grup÷s mergait÷s buvo statistiškai patikimai pranašesn÷s septyniose (p<0,01–0,001), o

berniukai – šešiose (p<0,01–0,001) užduotyse, lyginat su K grup÷s. Didel÷ individualių rankų

koordinacijos rodiklių sklaida. Rezultatai rodo, kad kryptingai ir tikslingai organizuota fizin÷ ir

žaidybin÷ veikla gerina rankų koordinacijos kokybinius ir kiekybinius parametrus. E grup÷s

vaikai kur kas geriau gaud÷ kamuoliuką, taikliau met÷ į taikinį, geriau koordinavo pirštų galų

lietimo užduotis užmerktomis ir atmerktomis akimis.

26

Pedagoginio eksperimento rezultatai rodo, kad kryptingai ir tikslingai organizuota pirštų

mankšta, daro teigiamą poveikį rankos judesių kokybei ir kiekybiniams parametrams. Taigi

priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos mok÷jimai ir įgūdžiai transformuojasi

ugdymo procese, pereidami į aukštesnį lygmenį, kuris pasireiškia racionalesniais ir greitesniais

veiksmais bei užduočių atlikimo kokybe. Teigiamus smulkiosios motorikos pokyčius lemia ne

tik judesių kiekybiniai pokyčiai, bet ir jų atlikimo kokyb÷s progresas. Jam ypatingą įtaką daro

reg÷jimo, taktilinių (lyt÷jimo), kinestetinių (smulkiųjų raumenų įtempimo stiprumo ir

atpalaidavimo) pojūčių lav÷jimas, padid÷jęs nervų ir raumenų aparato labilumas, erdv÷s

suvokimas, judesių tikslumo priklausomyb÷s nuo atlikimo laiko suvokimas, d÷mesio

koncentracija, atminties ypatumai, emocin÷ būsena ir motyvacija.

Smulkiosios motorikos ugdymas teigiamai veikia priešmokyklinio amžiaus vaikų plaštakos

(riešo ir pirštų) judesių ir pojūčių lav÷jimą bei suvokimą. Žaidybin÷ veikla, fiziniai pratimai

lavina pirštų ir riešo judesius, smulkiosios motorikos fizines ypatybes: greitumą, vikrumą,

koordinaciją ir vizualiąją motorinę kontrolę, tod÷l daro įtaką rankos parengimui ugdymui(si)

mokykloje. Eksperimento pabaigoje E grup÷s, kurioje buvo įgyvendinta priešmokyklinio

amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymo programa, vaikų smulkiosios motorikos rodikliai

geresni nei K grup÷je. Šios programos įgyvendinimas daro didesnę įtaką mergaičių smulkiosios

motorikos lav÷jimui. Jų judesiai ne tik greitesni, tikslesni, bet ir racionalesni. Mergait÷s geriau

koncentruoja ir ilgiau išlaiko d÷mesį. Berniukai, atlikdami tikslumo reikalaujančias užduotis,

labiau skuba, tačiau ne visada užduotis atlieka blogiau už mergaites. Individualūs užduočių

rezultatų skirtumai išlieka dideli, tačiau lyginant grupes, eksperimento pabaigoje (trečiame

tyrime) E grup÷s vaikų dažnai mažesni nei K grup÷s.

27

2. 5–7 METŲ AMŽIAUS VAIK Ų SMULKIOSIOS MOTORIKOS UGDYMAS

2.1. Smulkiosios motorikos ugdymo tikslas, uždaviniai ir principai

Vaikas yra brandus mokyklai kai yra įgijęs pažinimo, sveikatos saugojimo, meninę,

komunikavimo ir socialinę kompetenciją. Šiandienin÷je sampratoje priešmokyklinis ugdymas tai

ne siauras dalykinis vaiko mokymas skaityti, rašyti, skaičiuoti, o visų jo fizinių ir psichinių galių

pl÷tot÷ bei puosel÷jimas, pozityvios socialin÷s ir emocin÷s patirties įgijimas, pažinimo

motyvacijos žadinimas, kūrybiškumo skatinimas.

Prad÷jęs lankyti mokyklą vaikas jau pirmoje klas÷je turi išmokti aiškiai, estetiškai ir

taisyklingai rašyti, sklandžiai skaityti, ugdytis meninius ir technologinius geb÷jimus (piešti,

konstruoti, šokti, vaidinti ir kt.). Visa ši ugdomoji veikla reikalauja gerai išlavintos smulkiosios

motorikos. Rašymas ir skaitymas yra kompleksiniai mok÷jimai, turintys sud÷tingą struktūrą,

apimančią artikuliacijos ir klausos analiz÷s mechanizmus, regimąją atmintį ir regimąją kontrolę,

akių ir rankos judesių koordinaciją, motorinę kontrolę, percepcinį reguliavimą, garsinę raid÷s

analizę ir kt. Vaikas turi išmokti rašyti visus grafinius elementus, taisyklingai s÷d÷ti ir laikyti

rašiklį, laikytis taisyklingos rašymo judesių trajektorijos.

Rašymo procesas yra sud÷tingas dar ir d÷l 5–7 metų vaikų fizinio vystimosi ypatumų. Tokio

amžiaus vaikai sunkiai išlaiko statinę s÷d÷jimo pozą. Nugaros tiesiamieji raumenys yra dar

silpni, tod÷l vaikai negali ilgai taisyklingai išs÷d÷ti. Jie kūprinasi, persikreipia ir sukin÷jasi. 5–7

metų vaikų smulkieji plaštakos raumenys silpnai išlavinti, nepasibaigęs riešo ir pirštų falangų

sukaul÷jimas, netobulas nervinis judesių reguliavimas. Be to, nesuformuoti daugelio vaikų

erdv÷s suvokimo ir regimosios atminties, akių ir rankos judesių koordinacijos mechanizmai, kas

sudaro papildomų sunkumų.

Priešmokykliniame amžiuje vaikų rankos judesiai lav÷ja buitin÷je veikloje. Pirštų judesius

lavina piešimas, karpymas, konstravimas, lipdymas, stalo žaidimai su smulkiomis detal÷mis,

tačiau fizin÷ veikla priešmokykliniame amžiuje yra ypač tinkama, patraukli ir nepakankamai

pedagogų bei t÷vų išpl÷tota veikla ugdyti būsimojo pirmoko jau min÷tas psichomotorines ir

smulkiosios motorikos fizines ypatybes. Ypač plačias galimybes vaikų rankai lavinti atveria

kūno kultūros priemon÷s – įvairūs pratimai ir žaidimai.

Tikslas – ugdyti 5–7 metų vaikų smulkiąją motoriką kūno kultūros priemon÷mis skatinant

optimalų vaikų fizinį brendimą mokyklai, sudarant prielaidas s÷kmingai adaptacijai ir

ugdymui(si) mokykloje.

Brandinant vaikus mokyklai tampa įmanomas sistemingas integracinis jud÷jimo įgūdžių,

fizinių ypatybių lavinimas ir sveikatos žinių, pozityvių nuostatų, sveikos gyvensenos įgūdžių bei

įpročių formavimas. Smulkiosios motorikos (pirštų ir riešo) lavinimas yra neatsiejamas nuo

28

bendrosios motorikos (rankos judesių) lavinimo, pratimų ir žaidimų su kamuoliu (m÷tymo,

gaudymo, m÷tymo į taikinius). Tokie judesiai kaip ropojimas, šliaužimas, laipiojimas, lindimas

lavina rankų j÷gą, orientaciją erdv÷je, dešin÷s ir kair÷s pus÷s skyrimą, krypties ir erdv÷s

suvokimą. Jutimin÷s sistemos, erdv÷s ir krypties suvokimas lavinamas menin÷je veikloje, ugdant

pažinimo, socialinę, komunikavimo kompetenciją, bet gali būti ypač s÷kmingai realizuojamas

kryptingu ir sistemingu fiziniu ugdymu: vaikui judant, veikiant ir aktyviai žaidžiant.

Judesių valdymo procese aktyviai dalyvauja jutimin÷s sistemos. Jos koreguoja judesių

valdymo aukščiausių lygių komandas, dalyvauja suvokiant atliekamus judesius ir aplinką, atlieka

stimulo refleksiniams judesiams vaidmenį. Rega yra svarbiausia iš visų jutimo sistemų. Ja

identifikuojami objektai ir jų jud÷jimas aplinkoje. Ji teikia informaciją apie aplinką, kūno

segmentų pad÷tį ir jud÷jimą aplinkos, kitų kūno dalių atžvilgiu. Tą pačią informaciją priima ir

kiti jutimo organai – pusiausvyros aparatas vidin÷je ausyje, taip pat raumenų verpst÷s, Goldžio

organai, sąnario kapsul÷s receptoriai. Vaikai, neturintys regos sutrikimų, jud÷dami erdv÷je

veiksmingiausiai naudoja aferentinius (iš aplinkos į centrinę nervų sistemą atitekančius) regos

impulsus. Regimąją informaciją papildo informacija per lyt÷jimo, klausos ir kitus pojūčius.

Viena iš sensorinių rūšių – kinestezija arba propriorecepcinis jutimas. Proprioreceptoriai –

tai sąnariuose, sausgysl÷se ir raumenyse esančios nervo galūn÷l÷s ar specialiosios ląstel÷s

priimančios dirgiklių energiją ir paverčiančiomis ją nerviniu impulsu. Jos signalizuoja apie

raumenų ir sausgyslių įsitempimą, sąnarių pad÷tį ir judesius. Iki mokyklos lankymo pradžios

visos vaikų jutimin÷s sistemos n÷ra taip gerai išlav÷jusios kaip suaugusio žmogaus, tod÷l iš

dalies dar nepakankamai išsivysčiusiai regai kontroliuoti ir koordinuoti smulkiąją motoriką gali

pad÷ti specialiai kūno kultūros priemon÷mis lavinamos propriorecepcin÷s (kinestetin÷s), klausos

ir lyt÷jimo sensorin÷s sistemos.

Uždaviniai:

1. Teikti elementarių žinių apie plaštakos ir visos rankos dalis, judesių ir jutiminių sistemų

lavinimo svarbą ugdymui(si), pratinti laikytis darbo prie stalo higieninių reikalavimų,

saugiai elgtis su smulkiosios motorikos ugdymo priemon÷mis.

2. Mokyti smulkiosios motorikos (pirštų, riešo) lavinimo pratimų ir žaidimų, žaidimų ir

pratimų su kamuoliu (m÷tymo ir gaudymo, kamuolio varymo, m÷tymo į taikinius).

3. Lavinti smulkiųjų raumenų greitumą ir vikrumą, vizualiąją motorinę (akių ir rankos

judesių) kontrolę, rankos koordinaciją ir rankų bimanualinę (abipusę) koordinaciją, j÷gą.

4. Lavinti sensomotoriką (reg÷jimo, klausos, kinestetinį pojūčius fizin÷je veikloje),

orientaciją erdv÷je, krypties skyrimą.

Ugdymo principai. Šiandienos priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos

ugdyme rengiant juos mokyklai ypatingą reikšmę turi bendrųjų principų realizavimas, glaudžiai

29

siejamas su 5–7 metų vaikų fizinio, kognityvinio ir socialinio brendimo ypatumais bei

priešmokyklinio ugdymo specifika ugdymo įstaigoje.

Humaniškumo principas:

• vaikai turi nevienodas įgimtas fizines galias, sveikatą, jud÷jimo patirtį. Skiriasi jų pirštų ir

rankos judesių išlavinimo lygis, koordinaciniai geb÷jimai, jutiminių sistemų

išsivystymas, ugdymosi ir fizin÷s veiklos motyvai, poreikiai ir interesai. Atsižvelgiant į

individualius smulkiosios motorikos lav÷jimo tempus, siekiama pl÷toti plaštakos ir visos

rankos judesių patirtį, geriausias individualias asmenyb÷s savybes, tokias kaip jo vidinį

poreikį augti, tobul÷ti, pratinant ugdytis kuo savarankiškiau;

• kiek įmanoma, vaikams suteikiama galimyb÷ rinktis smulkiosios motorikos lavinimo

priemones, žaidimus, žaidimo partnerius, vietą.

Demokratiškumo principas:

• ugdytojas kuria tolerancijos atmosferą: su kiekvienu vaiku bendrauja nuoširdžiai ir

atvirai, stengiasi suprasti jo išgyvenimus, taktiškai išryškina vaikų bendrumus ir

skirtumus;

• vaikai pamažu pratinami tartis d÷l bendrų žaidimų, judriosios veiklos, gerbti draugų

sumanymus ir kūrybiškumą, suvokti, kad reikia paisyti žaidimo taisyklių, laikytis bendros

drausm÷s ir tvarkos. Kuriamų taisyklių laikosi ir vaikai, ir ugdytojas;

• vaikai pratinami vertinti ne tik savo, bet ir kitų pastangas, o žaidimų metu iškilusias

konfliktines situacijas spręsti taikiai, mokomi nugal÷ti ir garbingai pralaim÷ti;

• vaikai pratinami pad÷ti turintiems negalią ar silpnesnę sveikatą, toleruoti tuos vaikus,

kuriems sunkiau sekasi išmokti naujų judesių, žaidimų;

• akcentuojamas ne tik teisingas judesio ar pratimo atlikimas, fizin÷s veiklos pasiekimai,

bet ir džiaugiamasi vaikų kūrybiniu pol÷kiu, pačiu veiklos procesu.

Integracijos principas:

• smulkiosios motorikos ugdymas yra vaikų fizinio brandinimo mokyklai sudedamoji dalis,

vientisas, neskaidomas procesas integruotas į sveikatos saugojimo, menin÷s, pažinimo,

socialin÷s ir komunikavimo kompetencijos ugdymą;

• lanksčiai derinama tiek pedagogo organizuota ar inicijuota, tiek savarankiška vaikų

smulkiosios motorikos ugdymo(si) veikla;

• lavinami ne tik pirštų ir riešo, bet ir visos rankos judesiai, suderinti dešin÷s ir kair÷s

rankos judesiai, atliekami įvairūs statiniai ir dinaminiai, atsipalaidavimo pratimai bei

žaidimai;

• tinkamai parinktais pratimais ir žaidimais harmoningai lavinamos visos smulkiosios

motorikos fizin÷s ypatyb÷s: greitumas, vikrumas, judesių koordinacija, svarbiausi

30

ugdymo veikloje dalyvaujantys pojūčiai (reg÷jimo, klausos, lyt÷jimo ir kinestetinis), o

ypač akies-rankos koordinacija;

• tikslingu judesių, pratimų ir žaidimų parinkimu, fizine veikla skatinama sąmoninga

sensomotrin÷ (pojūčių ir judesių) integracija, erdv÷s ir krypties suvokimas, dešin÷s ir

kair÷s pus÷s skyrimas.

Nuoseklumo ir sistemingumo principas:

• vaikams sistemingai ir laipsniškai perteikiamos elementarios sveikatos žinios. Jos

siejamos su savitvarkos, higienos, saugaus elgesio, bendravimo ir bendradarbiavimo

įgūdžių ir įpročių ugdymu;

• smulkiosios motorikos ugdomoji veikla organizuojama kiekviena dieną. Parenkami

įdomūs, vaikų psichofizines galias atitinkantys pratimai ir žaidimai. Ugdant einama nuo

žinomo prie nežinomo, nuo lengvo prie vis sunk÷jančio, nuo organizuotos prie

savarankiškos fizin÷s veiklos. Naudojamos vis smulkesn÷s ugdymo priemon÷s, vaikai

pratinami prie vis tikslesnių, vis sud÷tingesn÷s koordinacijos reikalaujančių judesių;

• nuolat ir kryptingai derinamas smulkiųjų plaštakos ir rankos stambiųjų raumenų grupių

lavinimas. Fizin÷ veikla optimaliai derinama su atsipalaidavimo pratimais ir poilsio

pertrauk÷l÷mis. Išmokti pratimai papildomi naujų mokymu. Pratimų kartojimų skaičius

priklauso nuo jų sud÷tingumo, išmokino lygio ir kitų veiksnių;

• mokomi ne daugiau kaip du nauji pratimai ar judesiai vienų pratybų metu, vengiama per

sunkių užduočių. Nauji pratimai sistemingai kartojami, kol judesiai automatizuojasi;

• siekiama, kad vaikai sąmoningai atliktų judesius, tobulintų judesių koordinacinius

mechanizmus. Judrieji žaidimai ir imitaciniai judesiai priešmokykliniame amžiuje yra

priemon÷ linksmai, nepastebimai išlavinti smulkiąją motoriką, tačiau nevengiama ir

fizinių pratimų;

• vaikai pamažu pratinami mankštinti piršus, riešą ir visą ranką, savarankiškai žaisti ir

organizuoti stalo, konstrukcinius, judriuosius ir kitus žaidimus tarp bendraamžių,

mokomi tinkamų rankos atpalaidavimo būdų, akių nuovargio šalinimo pratimų pavargus.

Individualumo ir diferencijavimo principas:

• fizin÷ veikla, ugdymo metodai ir formos turi atitikti vaiko amžiaus ypatumus, sveikatos

būklę, turimą jud÷jimo patirtį, motorinių geb÷jimų lygį, atsižvelgiama į jo temperamentą,

charakterį, interesus, poreikius;

• aukl÷tojas bendrauja ir bendradarbiauja su t÷vais, kitais pedagogais, kad gal÷tų kuo

geriau pažinti kiekvieną vaiką, lanksčiai planuoti, organizuoti ir individualizuoti ugdymo

procesą;

31

• vaiko smukiosios motorikos pasiekimai yra lyginami su jo paties ankstesniais

pasiekimais, o ne su kitų vaikų.

Saugumo principas:

• kuriama saugi ir vaiką priimanti aplinka, skatinanti vaiką laisvai nevaržomai veikti, būti

aktyviu, išreikšti save ir jausti atsakomybę už savo veiklą. Čia yra vaiką vertinantis, bet

tolerantiškas požiūris į jo jausmus, norus, poreikius;

• fizin÷ veikla vyksta aplinkoje, kurioje n÷ra įtampos, baim÷s, prievartos, yra tik

palaikymo, skatinimo ir sveiko rungtyniavimo atmosfera. Saugoma vaiko fizin÷,

socialin÷ ir emocin÷ sveikata;

• vaikai pratinami tinkamai susitvarkyti asmeninę ir juos supančią ugdymo aplinką (stalą,

rūbų spintelę, sporto salę, smulkiosios motorikos lavinimo ir sporto priemones), tinkamai

apsirengti ir apsiauti, mokomi bei skatinami atsakingai ir saugiai elgtis su smulkiosios

motorikos lavinimo ir sporto priemon÷mis.

Tęstinumo principas:

• atsižvelgiant į turimą vaikų jud÷jimo patirtį, fizinių ypatybių ir jutiminių sistemų

išvystymo lygį, programoje akcentuojami svarbiausi sveikatos saugojimo ir stiprinimo,

smulkiosios motorikos, sensoriniai geb÷jimai, reikalingi prad÷jus lankyti mokyklą;

• vaikai iš anksto susipažįsta su būsima mokykla ir mokytoja. Ikimokyklin÷ ugdymo

įstaiga sistemingai bendradarbiauja su šeima ir mokykla, siekdama užtikrinti darnų vaikų

per÷jimą nuo ugdymo(si) darželyje prie ugdymo(si) mokykloje. Gali būti organizuojami

pirmokų ir priešmokyklin÷s grup÷s vaikų susitikimai, bendros piešin÷lių ir darbelių

parodos bei aptarimai, sportin÷s varžybos.

5–7 metų amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymas remiasi ir kitais bendrosios

didaktikos principais: teorijos ir praktikos ryšio, žinių, mok÷jimų ir įgūdžių tvirtumo,

moksliškumo, prieinamumo bei vaizdumo.

2.2. Ugdymo metodai

Metodai – ugdytojo veikimo būdai, kurie padeda vaikams kaupti informaciją, ugdyti

mok÷jimus ir įgūdžius bei pritaikyti juos kasdienin÷je praktin÷je bei ugdomojoje veikloje.

Rengimo mokyklai procese pedagogui jie padeda suprasti kaip ugdyti, kaip organizuoti vaikų

veiklą, pasirinkti priemones, kaip jas tinkamai naudoti.

Žodiniai metodai yra dažniausiai naudojamas ir pats paprasčiausias būdas perteikti

informaciją. Žodžiu yra perteikiamos sveikatos ir kūno kultūros žinios. Priešmokyklinio amžiaus

vaikams žinios žodžiu turi būti perteikiamos emocingai, papildytos kūno kalba, vengiama balso

monotoniškumo. Pasyviai stov÷ti, s÷d÷ti ir ilgai išlaikyti d÷mesio vaikai negali, tod÷l pedagogas

32

turi kalb÷ti kiek galima trumpai, įjungti vaizdinius ir praktinius metodus. Tinkamai naudojami

žodiniai metodai padeda vaikams geriau suprasti užduotį, pratimo struktūrą, žaidimo turinį ir

taisykles.

Aiškinimas vaikams turi būti suprantamas, paprastas ir vaizdus. Pedagogas tur÷tų kalb÷ti

vaikams suprantama kalba, pateikti konkrečius pavyzdžius, naudoti vaizdines priemones. Ypač

trumpai ir konkrečiai aiškinama fizin÷s veiklos metu (per rytinę mankštą, kūno kultūros pratybas

ir kt.), kad vaikai kuo daugiau jud÷tų. Supažindinant vaikus su naujais judesiai ir žaidimais

aiškinti reikia trumpai, ypač tiksliai, tačiau nevengti pl÷sti vaiko žodyną naujais, dar nežinomais

kūno kultūros terminais. Vertinga pratinti skirti krypties ir erdv÷s sąvokas siejant su judesiais ir

žaidimais. Aiškinant priešmokyklinio amžiaus vaikai greičiau išmoksta naujų judesių,

sąmoningai taiso klaidas. Jei vaikas nesupranta kaip atlikti judesį, pedagogas turi ne tik trumpai

iš naujo paaiškinti, jei reikia, paryškinti netaisyklingo judesio detales, išskirti reikšmingus

dalykus. Fizin÷s veiklos metu kartais reikia stabdyti vaikų veiklą ir v÷l aiškinti. Aiškinimo metu

galima aktyvinti vaikus, nenutraukti jų veiklos. Pavyzdžiui, jei pedagogas pasteb÷jo, kad vaikai

daro nedideles judesio atlikimo klaidas, jis gali ir nepertraukiant jų veiklos dar kartą akcentuoti

svarbiausias detales ar iš naujo paaiškinti.. Galima sugalvoti klausimus, norint įsitikinti ar vaikai

tikrai gerai suprato perteiktas žinias, naujo žaidimo ar užduoties taisykles.

Nurodymai, komandos turi būti labai trumpos, konkrečios ir vaikams suprantamos. Šio

amžiaus vaikai jau gali būti mokomi įvairių rikiuot÷s ir persirikiavimo būdų, tačiau reikia vengti

griežtų žodinių komandų ir kategoriškų nurodymų. Autoritarinis vadovavimo stilius nepriimtinas

ugdant vaikus. Trumpi nurodymai ir komandos padeda tikslingai organizuoti vaikus, palaikyti

tvarką, tikslingai naudoti ugdymui skirtą laiką, vertingi tuo, kad ugdo vaikų bendravimo ir

bendradarbiavimo įgūžius, ritmo ir tempo pojūčius, orientaciją erdv÷je ir laike.

Pokalbis – naujų žinių įgijimo, įtvirtinimo metodas. Pedagogas dažnai diskutuoja su vaikais

įvairiais juos dominčiais klausimais. Šiuo metodu galima ne tik perteikti žinias, bet ir patikrinti

ar vaikai teisingai supranta, sužinoti kokie gyvensenos, asmens higienos, bendravimo ir

bendradarbiavimo įgūdžiai formuojasi. Pavyzdžiui, pedagogas kalb÷damas su vaikais, gali

išsiaiškinti ar vaikai gerai žino ir ar nemaišo pirštų pavadinių. Pokalbį rekomenduojama vesti ir

klausimų – atsakymų būdu. Pokalbio efektyvumas priklauso nuo klausimų formulavimo. Jie

vaikams turi būti aiškūs, suprantami ir nesud÷tingi. Tokių pokalbių metu pedagogas gali

nukreipti pokalbį tinkama linkme, išsiaiškinti jam svarbius ugdymo korekcijos aspektus, iš naujo

paaiškinti, akcentuoti svarbiausias detales, nepastebimai keisti neteisingai besiformuojantį

požiūrį į fizinę veiklą ar kitais klausimais. Pokalbis, klausimai ir atsakymai skatina vaikus

mąstyti, atskleisti ne tik savo žinias, bet ir įsitikinimus, ugdo vaikų bendravimo kultūrą,

mąstymą, saviraišką, kūrybiškumą.

33

Pasakojimas suprantamas kaip pasakos, apsakymo, eil÷raštuko skaitymas vaikams, įrašo

klausymas ar pedagogo sukurtas pasakojimas. Pasirinktas pasakojimas turi būti trumpas (trukti

ne ilgiau kaip 5 minut÷s), tikslingas, vaikams suprantamas ir informatyvus. Šis metodas tinka

perteikiant sveikatos žinias (pratinant vaikus įsiminti plaštakos dalių pavadinimus, pasakojant

apie pirštų ir rankos judesių reikšmę žmogaus gyvenimui, perteikiant žinias apie tinkamą

bendravimą ir bendradarbiavimą, saugią ir sveiką ugdymo aplinką, saugų elgesį su smulkiosios

motorikos ugdymo priemon÷mis ir kt.). Tekstą galima pasirinkti su aiškiu siužetu ar pasirenkant

žodinį aplinkos, daiktų, veiklos aprašymą. Pasakojimas vaikams turi būti įdomus. Jis gali būti

paįvairintas piešiniais, nuotraukomis, knygelių paveiksl÷liais ar rodomais judesiais.

Eil÷raštukų skaitymas, dainelių dainavimas atliekant pirštų lavinimo pratimus.

Nesud÷tingų eil÷raštukų skaitymas ir dainelių dainavimas, atliekant pirštų ir riešo lavinimo

pratimus, yra neatsiejama smulkiosios motorikos lavinimo dalis. Įprasta, kad pirštukų mankšta

dažniausiai atliekama pagal eil÷raštuko ir dainel÷s žodžius. Tokia veikla vaikams labiau patinka,

nes yra linksmesn÷, emocingesn÷. Kita vertus, vaikai geriau įsid÷ti gana sud÷tingas pirštų pad÷tis

ir judesius, nes jie glaudžiai siejasi su eil÷raštuko ar dainel÷s turiniu. Tekstą imituojantys judesiai

ne tik mankština vaikų smulkiąją motoriką, bet ir lavina atmintį, kalbą, sukuria džiugų ir

įvairiaspalvį emocinį foną. Eil÷raštukai ir dainel÷s gali būti naudojamos ir perteikiant sveikatos

žinias.

Vaizdiniai metodai kūno kultūroje yra judesio, veiksmo ar jų derinio ypatumų, padedančių

sudaryti tikslų jų vaizdinį, pateikimas vaikui naudojant įvairias vaizdumo priemones. Yra gerai

žinoma, kad ugdant vaikus rezultatas bus tuo geresnis, kuo daugiau jutiminių sistemų dalyvaus

ugdyme.

Reg÷jimo pojūčio lavinimo metodas. Atliekant smulkiosios ir bendrosios motorikos

lavinimo pratimus ir žaidimus, manipuliuojant smulkiomis detal÷mis, galima optimaliai išlavinti

plaštakos (pirštų ir riešo) judesių greitumą, vikrumą bei koordinaciją. Judesių kontrol÷ rega čia

ypatingai svarbi. Rega galima vertinti erdvines bei judesio krypties charakteristikas, sud÷tingiau

– laiko ir judesio kitimo charakteristikas. Nustatant ar veiksmas atliekamas teisingai ar

neteisingai, pagrindinę reikšmę turi rega ir reg÷jimo kontrol÷.

Judesių rodymas. Siekiant vaikams sudaryti bendrą judesio vaizdą, iš pradžių

demonstruojamas visas judesys, Rodoma įprastu tempu, taisyklingai, lengvai ir grakščiai. Vaikai,

steb÷dami judesį, susidaro regimąjį demonstruojamo judesio vaizdinį. V÷liau sud÷tingesnis

judesys gali būti išskaidomas į atskirus elementus, pabr÷žiant atskiras detales, rodant l÷tesniu

tempu, kiek galima išraiškingiau, sustabdant demonstruojamą judesį. Tam būtina pasirinkti

optimalų judesio rodymo nuotolį, tempą ir kartojimų skaičių, papildomai demonstruoti

paveiksl÷lius, piešinius, nuotraukas, video medžiagą ir kitas vaizdumo priemones. Pavyzdžiui,

34

jei mokoma naujo pirštų lavinimo pratimo, gali prireikti rodyti kiekvienam vaikui individualiai iš

artimo atstumo, jo akių aukštyje, naudoti korteles su statin÷s pirštų pad÷ties fiksuotu vaizdu.

Rodant išskaidytą judesį ne tik susidaro regimasis vaizdinys, bet ir geriau įsisąmoninami judesio

elementai. Jei pratybos vyksta sporto sak÷je, lauko aikštel÷je ar kitoje didesn÷je erdv÷je,

pedagogui reikia tinkami pasirinkti vietą, kad vaikai gerai matytų demonstruojamus judesius, o

pedagogas – vaikus. Jie vaikai stovi išsirikiavę eile, pedagogui tinkamiausia stov÷ti prieš grupę,

judesį demonstruojant veidu į vaikus. Tačiau yra pratimų, kuriuos tikslingiau rodyti pasisukus

šonu į vaikus ar net stovint nugara. Jei vaikai stovi ratu, pedagogui reikia stovint šalia vaikų, o ne

rato viduryje. Vaikams einant ratu vienam paskui kitą, pedagogas judesį rodo eidamas priešinga

kryptimi. Jei vaikai eina sal÷s pakraščiais, jis, jud÷damas priešinga kryptimi, turi vis pasisukti

taip, kad matytų kuo daugiau vaikų. Naudojami regimieji orientyrai padeda vaikams tinkamai

atlikti judesius erdv÷je, suprasti judesio kryptį. Tam tikslui naudojami įvairūs ryškų spalvų

ženklai ir daiktai. Vaikai įstengia susikaupti ir gerai suprasti aiškinamą užduotį, tačiau prad÷ję

jud÷ti, o ypač lenktyniauti, apimti emocijų, neretai judesius atlieka netiksliai, nusilaiko taisyklių.

Ypač dažnai taip atsitinka, jei n÷ra tiksliai ir aiškiai nurodyta regimųjų orientyrų ar daiktų

paskirtis, jud÷jimo kryptis. Žodines instrukcijos vaikams turi būti labai konkrečios. Pavyzdžiui:

„ imk tik stiklinius karoliukus ir, kiek tik įstengi greitai, sud÷k į šitą (parodyti) d÷žutę“,

„neskub÷damas prisitaikyk ir mesk kamuoliuką stengdamasis pataikyti į vidurinį, geltoną

taikinio apskritimą“ ir kt.

Kinestetinio (judesių) pojūčio lavinimo metodas neįprastas, bet labai vertingas ugdymo

metodas būsimiesiems pirmokams. D÷l priešmokyklinio amžiaus vaikų raidos ypatumų ir

jud÷jimo patirties stokos vaikams labai sunku jausti atskirų pirštų, rankos dalių (pirštų, plaštakos

dilbio, žąsto), rankos sąnarių (pirštų atskirų falangų, riešo, alkūn÷s, peties) pad÷tį, judesio kryptį,

tiksliai fiksuoti statines pad÷tis, jausti raumenų įtempimo laipsnį, reikiamu momentu atpalaiduoti

raumenis. Per didelis, neadekvatus raumenų įtempimas, negeb÷jimas judesį fiksuoti reikiamoje

statin÷je pad÷tyje, atpalaiduoti raumenis pertrauk÷lių metu yra kliūtis s÷kmingai mokytis rašyti,

išvengti tremoro, išlaikyti taisyklingą laikyseną s÷dint, nepervargti. Judesių kontrol÷ rega yra

svarbiausia lavinant vaikų judesių koordinaciją ir jų tikslumą erdv÷je, tačiau priešmokyklinio

amžiaus vaikų smulkiosios motorikos kinestetinį pojūtį lavinti padeda reg÷jimo ir lyt÷jimo

pojūčio integracija. Tai veikla kurios metu vaikas bando įdedant įvairaus dydžio pastangas

(stipriai, stipriau, labai stipriai) įtempti ir atpalaiduoti raumenis, derinti skirtingos amplitud÷s

judesius, jud÷ti įvairiu greičiu ir įvairiomis kryptimis. Pavyzdžiui, įvairia j÷ga ir nuotoliu mesti

lengvus ir sunkius kamuolius. Patartina dinaminius pratimus kaitaliojami su statiniais pratimais.

Vaikai žaidžiant mokomi fiksuoti įvairias pirštų, riešo ir visos rankos pad÷tis, atpalaiduoti

plaštaką ir rankas. D÷mesio, sukaupimas ir jo išlaikymas, atidus judesių sekimas akimis yra

35

svarbiausia, norint išmokyti naujų sud÷tingesnių judesių, gerai išlavinti smulkiąją motoriką.

Pedagogas, mokydamas naujų judesių (ypač pirštų lavinimo pratimų) ar taisydamas klaidas, gali

fiksuoti tam tikrą judesio pad÷tį, pri÷jęs prie vaiko ir liečiant tikslinti atskirų kūno dalių pad÷tį,

judesio kryptį ar amplitudę. Pavyzdžiui, taisyklingai suglausti nykščio ir smiliaus galus, palenkti

riešą. Lyt÷jimo pojūtį, pirštų spaudimo j÷gos ir atpalaidavimo pojūtį ypač stiprina pratimai

užsimerkus.

Klausos pojūčio lavinimo metodas naudojamas ugdant judesio atlikimo laiko (ritmo ir

tempo) bei erdv÷s charakteristikas. Judesių tempą, ritmą ir amplitudę ugdyti labai padeda

tinkamai parinkta muzika, būgnelio mušimas, ritmingas plojimas, eil÷raštukų deklamavimas ir

dainelių dainavimas. Vaikams rungtyniaujant garsiniu signalu gali būti švilpukas. Garsų ir

signalų naudojimas neretai labai tikslingas vietoje žodinių instrukcijų, ugdo vaikų d÷mesį,

drausmingumą, paįvairina pratybas. Pati pedagogo kalba turi būti gyva, žvali, raiški, dominanti ir

telkianti vaikus fizinei veiklai. Ypač vaizdi kalba, balso tono keitimas tinka vaikams atliekant

judesius pagal pasirinktą siužetą, imituojant paukštelių ir žv÷relių judesius. Patartina vengti

monotoniško, lygaus balso tono. Pedagogas gali pasiūlyti vaikams judesius atlikti tyliai ar labai

garsiai, skirtingu tempu. Pavyzdžiui, belsti pirštų galais į stalą tyliai ir greitai („kaip šokin÷ja

maži paukšteliai“), o po to – garsiai ir l÷tai („kaip eina meškos“).

Praktiniai metodai yra tiesioginis veiksmų ir jų derinių mokymo(si) bei tobulinimo, fizinių

ypatybių lavinimo būdas. Ugdymo procesui tinka daug įvairių praktinių būdų, neatsiejamai

susipynusių su žodiniais ir vaizdiniais metodais.

Fiziniai pratimai, fiziniai pratimai su siužetinių ir vaidmeninių žaidimų elementais,

judrieji žaidimai, sportinių žaidimų elementai. Žaidybinis metodas yra pagrindinis būdas

padedantis lengviau išmokti naujų judesių, įgyti naujų žinių, skatinantis vaikų pažintinį

aktyvumą, didinantis savarankiškumą ir keliantis malonius emocinius išgyvenimus. Ypač

vertingi pirštų lavinimo pratimai ir žaidimai, rankų koordinacijos pratimai, pratimai su kamuoliu.

Mokant naujų judesių bandoma kuo dažniau pasitelkti žaidybinį-siužetinį mokymo pobūdį,

siejant su jau įgyta, žinoma judesių patirtimi, praktiniais geb÷jimais, imituoti gyvūnų, paukščių

judesius, gamtos reiškinius. Iš pradžių mokoma lengvesn÷mis sąlygomis. Mokant naujų judesių

neretai būtini parengiamieji pratimai. Jei fiziniai pratimai yra sud÷tingi, galima mokyti

suskaidžius į dalis. Naujų pratimų kartojimui ir tobulinimui parenkami imitaciniai pratimai,

judrieji žaidimai ir sportinių žaidimų elementai, kurie padeda tinkamai juos įtvirtinti. Vaikų

naujų judesių išmokimas yra labai individualus. Reikia atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualias

savybes, temperamentą, judesių išmokimo tempą. Ypatingai didelio pedagogų d÷mesio

reikalauja kairiarankiai, silpnesn÷s sveikatos ir specialiųjų poreikių vaikai. Svarbu, sudaryti

sąlygas vaikams naują judesių patirtį kūrybiškai panaudoti kasdien÷se gyvenimiškose situacijose,

36

kurti savitus judesių atlikimo variantus. Taip palaipsniui vaikai išmoksta vis naujų, koordinaciniu

požiūriu sud÷tingesnių judesių, lavina pirštų, riešo ir visos rankos judesius, nepastebimai

pratindamiesi įvaldyti erdv÷s, laiko ir krypties, judesio amplitud÷s charakteristikas.

Pirštukų teatras. Pirštų lavinimo judesių vaikai gali mokytis ypač įdomiu būdu – kuriant

pirštukų teatrą. Vaikai kartu su pedagogais ir t÷veliais gali pasigaminti įvairių pasakų herojų. Tai

gali būti ant pirštų galų maunami antpirščiai, išsiuvin÷tos ir aplikuotos pirštin÷s, ant pieštukų

maunami antgaliai, ant delno maunamos spalvotos gumel÷s su priklijuotomis akut÷mis,

ausyt÷mis ir kitomis detal÷mis. Išmokę įvairių statinių ir dinaminių pratimų, imitacinių judesių,

vaikai labai noriai vaidina ir patys savarankiškai kuria žinomas ir išgalvotas pasakas, statin÷mis

pirštukų pad÷timis atkurdami įvairių gyvūnų išvaizdą, judesiais imituodami jų jud÷jimo būdą.

Tokios žaidybin÷s veiklos metu lav÷ja pirštų ir riešo judesių tikslumas ir akių-rankos suderintas

veikimas, vaikai praktikuojasi tikslingai sekti judesius akimis. Visos šios ypatyb÷s ypač

reikalingos skaitymo ir rašymo mokymui(si), meninei ir darbinei veiklai. Dirbtiniu ar natūraliu

apšvietimu tinkamai sukūrus rankų šeš÷lį, vaikai gali pabandyti vaidinti šeš÷lių teatrą. Galima

naudoti tuos pačius, jau išmoktus smulkiosios motorikos statinius ir dinaminius pratimus, tačiau

neretai šeš÷lių teatre naudojamos gana sud÷tingos ir ne visiems vaikams įvaldomos statin÷s

pirštų pozos bei judesiai.

Stalo žaidimai su smulkiomis detal÷mis, konstravimas iš įvairių medžiagų ir smulkių

detalių, piešinių piešimas, knygelių spalvinimas, raidžių kopijavimas, lipdymas iš plastilino,

molio ir kita menin÷ veikla bei technologijos yra įprasta, pati patraukliausia priešmokyklinio

amžiaus vaikų ugdomoji veikla. Ši veikla lavina ne tik vaikų vaizduotę, saviraišką, kūrybinius

geb÷jimus, ugdo meninę kompetenciją, bet ir lavina smulkiąją motoriką. Svarbu, kad

rengdamiesi mokyklai vaikai išmoktų išradingai ir saugiai naudotis įvairiomis smulkiomis

motorikos lavinimo priemon÷mis (stalo žaidimų smulkiomis detal÷mis, gamtin÷mis

medžiagomis, sagut÷mis, karoliukais, plastilinu, žirklut÷mis, klijais ir kt.), įprastų taisyklingai

s÷d÷ti, tinkamai pasid÷ti popieriaus lapą, knygelę, darbo priemones, taisyklingai laikyti pieštuką

ir spalvotus žymeklius, teptuką, žirklutes. Patartina skatinti vaikus kurti integruojant įvairias

(karpymo, lankstymo, klijavimo, konstravimo, lipdymo, piešimo) technikas, kurios lavina

lyt÷jimo pojūtį, plaštakos raumenų kinestetinę kontrolę, atidų pirštų judesių sekimą akimis,

rankos judesių tikslumą ir vikrumą. Praktin÷je veikloje reik÷tų pateikti kūrybinių užduočių

pratinančių orientuotis erdv÷je, lavinančių krypties ir atstumo suvokimą. Ypač vertingi judesiai,

kurių vertikali kryptis iš viršaus į apačią, o horizontali – iš kair÷s į dešinę, nes tokia erdvine

kryptimi rašomos raid÷s. Analizuojant vaikų darbelius reik÷tų ypač pagirti vaikus už

kruopštumą, atlikto darbo „švarumą“, išbaigtumą, nes tai brandumo mokyklai požymiai. Aptarus

d÷liones ir darbelius, paprašyti papasakoti kas pavaizduota, (nupiešta, nulipdyta, sukonstruota)

37

lapo (stalo, darbelio) viduryje, viršuje, apačioje, kas yra už, prieš, šalia vieno ar kito jų sukurto

objekto.

2.3. Ugdymo formos

Smulkiosios motorikos ugdymas kūno kultūros priemon÷mis turi tik vieną specifinę

ugdymo formą – pirštų mankštą. Plaštakos ir visos rankos lavinimo pratimai, pagrindiniai

judesiai, padedantys išlavinti smulkiuosius raumenis bei fizines ypatybes, jutimines sistemas, yra

integruojami ir į visas kitas fizinio ugdymo formas: rytinę mankštą, mankštos pertrauk÷les

(ugdomosios veiklos metu), kūno kultūros pratybas, rytinį ir popietinį pasivaikščiojimus lauke,

sveikatos dienas, sveikatos šventes.

Pirštų mankšta atliekama tris kartus per savaitę 5–7 minutes ugdomosios veiklos metu.

Pratimai pirštams ne tik lavina smulkiąją motoriką, bet ir padeda atpalaiduoti pavargusius pirštus

ir riešą. Šia veikla tikslingiausia užsiimin÷ti per pažinimo, meninę veiklą (piešimą, lipdymą,

karpymą), mokantis „rašyti“ ir skaičiuoti, pageidautina įtraukti į kūno kultūros pratybas.

Mokantis pažinti raides ar susipažįstant su skaičiais tikslingiausia atlikti pirštų ir plaštakų

masažą bei įvairius statin÷s įtampos pratimus. Pavyzdžiui, „Tulp÷“, „Namas”, „Kat÷”, “Kiškis”,

„Višta“. „Gaidys“ ir kt. (žiūr÷ti „pirštų teatro“ žaidybinius pratimus), nors neverta atsisakyti ir

dinaminių (ypač koordinacijos, imitacinių) pratimų. Menin÷s veiklos metu, kopijuojant reikia

atsipalaidavimo bei dinaminių (vikrumo ir koordinacijos) pratimų. Pavyzdžiui, „Lietus lyja“,

„Paukščiai skrenda“, „Gandras vaikšto“, „Kalneliai“ ir kt. (žiūr÷ti „pirštukų teatro“ žaidybinius

pratimus).

Atliekant pirštų pratimus būtina laikytis šių rekomendacijų:

• iš pradžių pratimai pirštams lavinti atliekami l÷tai. Svarbu, kad pratimas būtų atliekamas

didele amplitude, optimaliu krūviu, taisyklingai. Vaikas tur÷tų gerai įsižiūr÷ti į rodomą

rankų pirštų, (riešo, alkūn÷s ir visos rankos) statinę pad÷tį, ją geb÷ti pakartoti ir tik tada

bandyti atlikti judesius. Labai dažnai pirštų lavinimo pratimus atlikti yra žymiai lengviau

nei tiksliai fiksuoti taisyklingą pradinę pad÷tį. Priklausomai nuo sud÷tingumo, pratimai

kartojami 2–12 kartų. Sunkausi pratimai vaikams yra tie, kurių pradin÷s pad÷tys

koordinaciniu požiūriu yra sud÷tingos, taip pat tokie pratimai kurių metu reikia atlikti

izoliuotą judesį vienu pirštu (pakelti, pritraukti, sulenkti vieną pirštą, stengiantis, kad visi

kiti pirštai nejud÷tų);

• taisyti klaidas būtina. Tik gerai išmokus, pratimą galima atlikti greitai ir vikriai, ar net

lenktyniaujant;

• per vienas pirštų lavinimo pratybas patartina mokyti ne daugiau kaip 1–2 naujus

pratimus. Nepriklausomai nuo to ar tai statinis pirštų pratimas ar judesys dinaminis,

38

reik÷tų pirma išmokyti kaip tai taisyklingai atlikti, o tik paskui judesius atlikti su

eil÷raštuku ar dainuojant. Išmoktą eil÷raštuką ar dainelę patartina imituoti tik tais pačiais

judesiais (jų nekeisti) ir periodiškai kartoti, kad judesiai automatizuotųsi. Reik÷tų steb÷ti

ar atlikdami pratimus, ypač naujus, vaikai nesulaiko kv÷pavimo;

• po kiekvieno pratimo būtina nuleisti rankas žemyn, atpalaiduoti, pakratyti, pamasažuoti

plaštakas, riešą, rankas;

• iš pradžių atliekami nesud÷tingi rankų riešų ir plaštakų lavinimo pratimai (riešų sukimas,

lenkimas į vieną ir į kitą pusę, glostymas, beldimas, plojimas, imitaciniai (dažymo,

maišymo, minkymo ir kt.) judesiai)). V÷liau mokoma visų pirštų lenkimo ir tiesimo;

• tik po to mokomasi diferencijuotų judesių vienu pirštu, tuo pačiu metu stengiantis

įsiminti pirštų pavadinimus, jų dalis, plaštakos dalis;

• jei naujas pratimas atliekamas viena ranka, būtina pirma išmokti dominuojančia ranka

(dešiniarankiams – dešine, kairiarankiams – kaire), pratinant vaikus skirti dešinę ir kairę

ranką. Pratimą gerai išmokus dominuojančia ranka mokomasi kita, o tik po to – abiem

rankomis. Sinchroniškai atliekami judesiai abiem rankomis vaikams sekasi sunkiausiai,

tačiau yra labai naudingi koordinaciniu požiūriu, be to vienodai lavina abu galvos

smegenų pusrutulius;

• įvairūs pratimai nebus vaikams nuobodūs, jei jie bus lydimi eil÷raštuku, dainele, trumpu

pasakojimu, kuriami pirštų ir šeš÷lių teatro vaidinimai.

Mankštos pertrauk÷l÷. Šią veiklą patartina organizuoti maždaug 14–16-tą ugdomosios

veiklos minutę, kai vaikams pasireiškia protin÷s veiklos darbingumo maž÷jimas. Paprastai

tuomet vaikai pradeda muistytis, kalb÷tis tarpusavyje, žiovauti, rąžytis. Padid÷jęs bendras vaikų

grup÷s nerimastingumas leidžia suprasti, kad jų smegenų žiev÷je ima dominuoti jaudinimo

procesas. Po tinkamai pedagogo organizuotos mankštos pertrauk÷l÷s vaikai geriau susikaupia,

atidžiau atlieka užduotis. Fiziniai pratimai skatina sul÷t÷jusių organizmo sistemų veiklą, gerina

vaikų nuotaiką.

Mankštos pertrauk÷lę paprastai sudaro 3–4 nesud÷tingi bendrieji ar imitaciniai pratimai,

trumpas judrusis žaidimas. Siekiama, kad vaikai visą laiką jud÷tų: negaištama laiko sud÷tingiems

rikiavimams, klaidos taisomos nestabdant judesių, nemokoma naujų pratimų.

Turinys priklauso nuo vykusios ugdomosios veiklos pobūdžio. Jei vaikai lipd÷, pieš÷, karp÷

ar užsis÷m÷ kokia kita veikla, kuri reikalauja tikslių, koordinuotų plaštakos judesių, iš pradžių

reik÷tų atlikti pratimus stambiesiems nugaros, pilvo, kojų raumenims, o tik po to rankų, riešo

atpalaidavimo pratimus. Po gimtosios kalbos veiklos mankštos pertrauk÷lę rekomenduojama

prad÷ti smulkiosios motorikos lavinimo pratimais: lenkti ir tiesti, suglausti ir sk÷sti pirštus,

39

gniaužti juos į kumštį, masažuoti ir kratyti plaštakas. Šie pratimai stimuliuoja kalbos centrą

galvos smegenų žiev÷je.

Akių nuovargį galima pašalinti 15–20 sekundžių užmerkiant akis, koncentruojant žvilgsnį į

art÷jantį prie nosies piršto galą, žiūrint į toli esančius objektus (medį, namą už lango).

Paruošiamojoje grup÷je vaikai mokomi suprasti pirmuosius nuovargio požymius, skatinami

teisingai atlikti mankštos pertrauk÷l÷s pratimus, kad prad÷jus lankyti mokyklą ruošdami

pamokas namie mok÷tų savarankiškai mankštintis.

Kūno kultūros pratybos. Jas rekomenduojame organizuoti 3 kartus per savaitę (2 kartus

sporto sal÷je, 1 kartą lauke) po 25–30 minučių. Mankštos pratimų kompleksų sud÷tyje tur÷tų būti

pratimų rankų ir pečių juostai mankštinti, plaštakos ir visos rankos, rankų ir kojų koordinacijai

lavinti. Pratimų kartojimų skaičius priklauso nuo jų sud÷tingumo ir vaikų fizinio parengtumo.

Lengvesni pratimai kartojami 8–12 kartų, sunkesni – 4–8 kartus.

Naudojami rikiuot÷s ir persirikiavimo pratimai pratina vaikus per jud÷jimo patirtį įgyti

mokymo(si) veikloje būtinų geb÷jimų: skirti erdv÷s ir krypties parametrus, orientuotis erdv÷je,

sąmoningai kontroliuoti judesius, tapti drausmingais ir organizuotais. Tinkamai išlavinti vaiko

ranką ugdymui(si) mokykloje ypač padeda pratimai ir žaidimai su kamuoliu. Pagrindin÷je

pratybų dalyje rekomenduojame vaikus mokyti mesti kamuolį aukštyn ir gaudyti, mesti į grindis

ir gaudyti atšokusį kamuolį, mesti ir gaudyti kamuolį porose, ratu, vienas kitam stovint ir judant,

mesti į vertikalius ir horizontalius taikinius (ypač mažą lauko teniso kamuoliuką). Pedagogas turi

skatinti vaikus žaisti judriuosius ir sportinius žaidimus su kamuoliu, parinkti įvairių greitumą ir

vikrumą bei judesių koordinaciją lavinančių griebimo, gaudymo ir perdavimo užduočių bei

estafečių. Rankų ir plaštakos j÷gą, pirštų judesių koordinaciją, orientaciją erdv÷je, atstumo ir

krypties skyrimą, dešin÷s ir kair÷s pus÷s skyrimą puikiai lavina ropojimo, šliaužimo, laipiojimo

ir lindimo užduotys. Šie judesiai neturi būti pamiršti priešmokyklinių grupių pedagogų ir

naudojami kūno kultūros pratybų metu.

Organizuojant kūno kultūros pratybas lauke, sudaromos palankesn÷s sąlygos atlikti pratimus

ir žaisti žaidimus, kuriems reikia daug erdv÷s: m÷tyti į tolį, m÷tyti į horizontalų taikinį sniego

gniūžtes, kankor÷žius, kaštonus, žaisti judriuosius žaidimus, (ypač, kuriuose reikia kamuoliu

taikyti į judantį žaid÷ją), mokytis sportinių žaidimų elementų. Tai ypač vertinga fizin÷ veikla

lavinanti geb÷jimą orientuotis erdv÷je, reg÷jimo erdvinį suvokimą (skirti judesių greitumo,

tempo ritmo, krypties pokyčius), stiprinanti rankos ir plaštakos raumenis, lavinti akies ir rankos

koordinaciją. Turi būti gerai išnaudojami judesių lavinimo aikštel÷s įrenginiai: kop÷t÷l÷s,

rąsteliai, buomeliai, „tuneliai“, taikiniai ir kt. Vaikai skatinami laipioti, perlipti, pralįsti, ropoti,

m÷tyti į horizontalius ir vertikalius taikinius. Pavasarį, vasarą, rudenį vaikai gali mokytis žaisti

kvadratą, badmintoną, krepšinį.

40

Per kūno kultūros pratybas vaikai turi gauti žinių apie higieną, savitvarką, pratinasi įsiminti

pirštų, plaštakos ir visos rankos dalių pavadinimus, erdv÷s ir krypties terminus, naudoti savo

kalboje. Vaikai ne tik klauso ir stebi, juda, žaidžia, bet ir eksperimentuoja, kuria, tiria savo

judesius ir pojūčius, matuoja, seka pokyčius, lygina su kitų vaikų, diskutuoja.

2.4. Smulkiosios motorikos ugdymo sudedamosios dalys ir jų turinys

Smulkiosios motorikos ugdymo nereik÷tų suprasti siaurąja prasme, tai yra tik kaip pratimų,

kurių metu atliekami judesiai per pirštų ir riešo sąnarius. Rašymas, lipdymas, tapymas, karpymas

ir kita būsimoji pamokin÷ veikla reikalauja išlavintų plaštakos judesių. Bet plaštakos judesiai,

ypač didesn÷s amplitud÷s, n÷ra izoliuoti nuo visos rankos judesių. Tod÷l rengiant vaikus

mokyklai į smulkiosios motorikos ugdymą reik÷tų įtraukti ir rankų bendrojo bei specialiojo

lavinimo pratimus, pagrindinius judesius (ropojimą, šliaužimą, laipiojimą, lindimą, kamuolio

m÷tymą ir gaudymą, m÷tymą į vertikalius ir horizontalius taikinius) lavinančius rankų ir pirštų

judesius, akies ir rankos koordinaciją. Fizin÷ veikla turi būti integruota su elementarių žinių

perteikimu (apie plaštakos ir visas rankos dalis, jutimų sistemas, higieną, saugų elgesį ir kt.) bei

sveikos gyvensenos įgūdžių formavimu. Be to priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios

motorikos brendimas labai priklauso nuo jutiminių sistemų išlavinimo, erdv÷s ir krypties

nustatymo, atstumo iki objekto, formos ir dydžio suvokimo, neatsiejamas ir nuo bendrosios

motorikos lavinimo, tod÷l lavinant smulkiąją motoriką vaikų žinios ir fiziniai geb÷jimai yra

ugdomi remiantis žemiau pateiktu skirstymu.

2.4.1. Sveikatos žinios ir ugdomi geb÷jimai

Savęs ir kitų pažinimas

– Įgyti elementarių žinių apie rankos dalis, plaštakos, rankos judesių reikšmę žmogaus

ugdymui(si) ir buičiai:

• dom÷tis ir žinoti, kaip vadinasi rankos dalys, kur jos yra, kam reikalingos: ranka: petys,

alkūn÷; plaštaka: riešas, delnas, vidin÷ ir išorin÷ plaštakos pus÷; pirštai: nykštys, smilius

(rodomasis), didysis, bevardis, mažasis, pirštų pagrindai, pagalv÷l÷s, galai, nagai, pirštų

apatiniai sąnariai, pirštų viduriniai sąnariai, pirštų viršutiniai sąnariai;

• išaiškinti pirštų, plaštakos ir visos rankos judesių svarbą žmogaus gyvenime, rengimuisi

mokytis mokykloje. Įtik÷ti, kad kairiarankyst÷ – ne patologija, o vienas iš galimų normos

variantų.

– Susipažinti su organizmo jud÷jimo, kv÷pavimo, kraujotakos, jutiminių, nervų sistemos

funkcijomis, tyrin÷ti, kaip jos funkcionuoja:

41

• liesti, tyrin÷ti rankomis įvairaus reljefo, švelnius ir šiurkščius paviršius, įvairių formų

daiktus, užmerktomis akimis apčiuopiant atpažinti draugus;

• veikti atsimerkus ir pakartoti veiksmą užsimerkus, atsp÷ti, ką norima pasakyti gestais,

judesiais, atsimerkus pasteb÷ti nuo stalo „dingusius“ daiktus, rasti skirtumus dviejuose

„vienoduose“ piešiniuose ir kt.

• klausyti įvairių garsų, „klausytis tylos“;

• klausytis širdies plakimo, užčiuopti pulsą,

• tyrin÷ti kv÷pavimo dažnumą prieš ir po fizinio krūvio;

• matuoti(s) ūgį, lyginti savo ir kitų vaikų ūgio žymas ant sienos, jų kitimą;

• išbandyti, lyginti savo ir kitų vaikų pirštų, plaštakos visos rankos ir viso kūno bei atskirų

jo dalių judesių galimybes įvairiai m÷tant, lipant, šliaužiant, lendant, einant, b÷gant,

šokin÷jant, atliekant pusiausvyros pratimus, žaidžiant su įvairiais įrankiais (ypač

kamuoliais), naudojantis įvairiais prietaisais.

Asmens higiena, savitvarka ir ugdomosios aplinkos tvarkymas

• geb÷ti savarankiškai švariai nusiplauti rankas, sutvarkyti žaislus, tvarkant surūšiuoti,

sud÷ti į sutartą vietą įvairias smulkias ir kitas ugdymo priemones;

• pratintis taisyklingai s÷d÷ti už stalo, tinkamai pasid÷ti knygelę, sąsiuvinį, piešimo lapą,

pieštukus, teptuką, žirklutes it kt.;

• išmokti savarankiškai apsirengti tinkamą aprangą, susisegti sagas, užsitraukti

užtrauktukus, apsiauti avalynę, užsirišti raištelius.

Bendravimo ir bendradarbiavimo ugdymas(is)

• pratinti susitarti d÷l bendros veiklos ir žaidimų, pasidalinti žaislais, smulkiosios

motorikos ir sporto priemon÷mis, veikti drauge, suteikti pagalbą kitiems ar jos paprašyti,

džiaugtis bendrais veiklos pasiekimais.

Saugaus elgesio ugdymas(is)

• žinoti, kaip saugiai elgtis su smulkiais žaislais ir smulkiosios motorikos ugdymo

priemon÷mis, žirkl÷mis, klijais ir kt.

• žinoti kaip saugoti akis nuo pervargimo, mok÷ti keletą akių nuovargį mažinančių

pratimų.

2.4.2. Smulkiosios motorikos lavinimas

Koordinaciją, greitumą ir vikrumą lavinantys pratimai ir žaidimai.

Lenkti pirštus sugniaužiant į kumštį. Tiesti pirštus.

Pusiau sulenkti ir prask÷sti pirštus, 3–5 kartus palankstyti ir v÷l ištiesti.

42

Sugniaužti pirštus į kumščius ir sukti riešus ratu. Iš pradžių – abu į dešinę, po to – į kairę, o taip

išmokus – į skirtingas puses (dešinį – pagal laikrodžio rodyklę, kairį – prieš laikrodžio rodyklę).

Suglausti delnus tiesiais pirštais, sunerti pirštus, sulenkti ir ištiesti.

Suglausti delnus tiesiais pirštais ir sun÷rus rankų pirštus, riešus lenkti aukštyn–žemyn, į vieną ir į

kitą pusę, sukti ratu į vieną ir į kitą pusę.

Suglausti delnus prieš krūtinę, prask÷sti pirštus ir v÷l suglausti.

Suglausti delnus prieš krūtinę, išsk÷sti riešus į šalis ir v÷l suglausti nepraplečiant pirštų į šalis.

Suglausti visų pirštų pagalv÷les, ištiesti kuo plačiau juos praskečiant.

Suglausti delnus prieš krūtinę, suglausti dešin÷s rankos nykščio, rodomojo ir didžiojo pirštų

galus (laikome pieštuką, neatkišant mažojo piršto), „rašyti“ iš kair÷s į dešinę (braukti tiesią ar

vingiuotą linij ą), „piešti“ apskritimą, trikampį, kvadratą, mažą g÷lę, nejudinant riešų. Po to v÷l

suglausti delnus.

Plaštakas su išsk÷stais pirštais pad÷ti ant stalo; paeiliui pabelsti (vieną ar kelis kartus) į stalą tai

vienos, tai kitos rankos, po to abiejų rankų kiekvienu pirštu vienu metu.

Ištiesti suglaustus pirštus, prask÷sti. Po to suglausti ir sulenkti į kumštį.

Išteisti suglaustus pirštus, prask÷sti nykštį į šalį ir sukti ratu.

Sugniaužti pirštus į kumštį, o rodomąjį pirštą ištiesti ir sukti ratu (į dešinę, į kairę) nejudinant

riešo.

Nykščiu liesti iš eil÷s kiekvieno piršto galą pirmyn ir atgal atsimerkus, po to užsimerkus.

Pirštais parodyti: “Man vieneri (dveji, treji, ketveri, penkeri) metukai“.

Iš kumščio paeiliui ištiesti didįjį, smilių, nykštį, bevardį ir mažąjį pirštą. Išmokus v÷liau pirštus

tiesti tokia tvarka: mažasis, bevardis, didysis, smilius, nykštys.

Išsk÷sti ištiestus pirštus ir suglausti tokia tvarka: rodomąjį prie didžiojo, nykštį prie rodomojo,

bevardį prie didžiojo, mažąjį prie bevardžio.

Judesių dažnumą lavinantys žaidybiniai pratimai, žaidimai.

Belsti visų pirštų galais į stalą maksimaliu greičiu (10–20 s).

Belsti kiekvieno piršto galu iš eil÷s į stalą maksimaliu greičiu.

Reakcijos greitį lavinantys žaidybiniai pratimai, žaidimai.

Sugauti greitai per stalą traukiamos juostel÷s galą ir pan.

Pagauti į delną nestipriai sugniaužtą ir paleistą krentantį teniso kamuoliuką, pieštuką, liniuotę,

ploną lazdelę.

Manipuliaciniai judesiai: surinkti žirnius, monetas, degtukus ar d÷lioti po vieną į d÷žutę,

verti karoliukus, kaišioti smulkius kaištukus į skylutes, atsegti ir užsegti sagas, atitraukti ir

užtraukti užtrauktuką, atriši ir užrišti batų raištelius, atrišti ir surišti kaspiną, pinti kasas.

43

„Pirštukų teatro“ žaidybiniai pratimai (pagal M. M. Bezrukich, T. A. Filipovą (Безруких, Филиппова), 2000; G. Musteikienę, 2001; E. M. Kosinovą (Косинова), 2002; N. V. Nižegorodcevą, V. D. Šadrikovą (Нижегородцева, Шадриков), 2002).

„Lietus lyja“. Pad÷ti delnus ant stalo tiesiais, prask÷stais ir

atpalaiduotais pirštais. Kilnoti pirštus ir tyliai belsti jų

pagalv÷l÷mis į stalą.

„Tulp÷“. Suglausti rankų riešus vertikaliai. Sulenkti visus

pirštus per apatinius sąnarius ir prask÷sti.

„Ramun÷“ . Suglausti rankų riešus vertikaliai. Delnus atlenkti

žemyn, horizontaliai, ištiestus pirštus prask÷sti.

”Pakalnut÷“ . Sukryžiuoti rankas per riešus. Prask÷sti, sulenkti

pirštus per apatinius sąnarius ir plaštakas per riešus lenkti

žemyn.

44

„Medžiai“. Pakelti rankas, pasukti delnus į išorę, sukryžiuoti

per riešus pirštais aukštyn. Ištiesti ir išskleisti pirštus. Pirštus

galima judinti („v÷jas pučia“).

„Egl÷“ . Sukryžiuoti plaštakas per riešus, suglaudžiant

išorinius plaštakos paviršius, tiesius pirštus sunerti ir

sukryžiuoti.

„Lizdas“. Pusiau sulenkti pirštus, pasukti delnais aukštyn,

suglaudžiant išorinius plaštakos kraštus ir padarant rieškutes.

„Paukščiai skrenda“. Sukryžiuoti rankas per riešus, dešinę

dedant ant kair÷s delnais žemyn. Pirštus ištiesti. Leisti

plaštakas žemyn ir v÷l kelti aukštyn.

45

„Paukščiai lesa“. Liesti nykščio galą visais pirštų galais

paeiliui.

„Gandras vaikšto“. Atremti į stalą smiliaus ir didžiojo pirštų

galus. Bevardį ir mažąjį sulenkti ir prispausti nykščiu prie

delno. Lenkti smilių ir didįjį pirštus vieną po kito kuo

aukščiau pakeliant ir v÷l atremiant galu į stalą.

„Višta“. Suglausti nykštį ir smilių pagalv÷l÷mis („snapas“).

Ant smiliaus paeiliui d÷ti visus kitus pirštus („skiauter÷“).

„ Gaidys“. Suglausti nykštį ir smilių pagalv÷l÷mis („snapas“).

Ant smiliaus paeiliui d÷ti kiek įmanoma labiau per sąnarius

sulenktus visus kitus pirštus („skiauter÷“).

46

„Antis“ . Prispausti prie nykščio suglaustus ir kuo tiesesnius

kitus pirštus. Plačiai prask÷sti nykštį ir kitus pirštus, laikant

jų galus suglaustus, ir v÷l suglausti.

„Žąsis“. Prispausti prie nykščio suglaustus ir kuo tiesesnius

kitus pirštus. Nulenkti plaštaką žemyn.

„Uodas“. Pasukti delną žemyn, sulenkti didįjį, bevardį ir

mažąjį prie delno. prispausti nykščiu. Smilių ištiesti pirmyn ir

sukti mažus ratukus.

„Bit ÷“ . Pasukti delną žemyn, sugniaužti kumštį. Ištiesti nykštį

pirmyn ir sukti ratu.

47

„Sraig÷“ . Sulenkti dešin÷s rankos didįjį ir bevardį pirštus ir

prispausti nykščiu („sraig÷s kūnas“), plaštaką laikyti

horizontaliai delnu žemyn. Smilių ir mažąjį pirštus ištiesti

pirmyn („ragučiai“).

„Sraig÷s namelis“. Sulenkti dešin÷s rankos didįjį ir bevardį

pirštus ir prispausti nykščiu („sraig÷s kūnas“), plaštaką laikyti

horizontaliai delnu žemyn. Smilių ir mažąjį ištiesti pirmyn

(„ragučiai“). Sugniaužti kair÷s rankos kumštį ir užd÷ti ant

dešin÷s rankos išorin÷s plaštakos pus÷s („namelis“).

„Varl÷“ . Sulenkti bevardį ir didįjį pirštus prie delno, ties

nagais nykščiu juos horizontaliai prispausti. Smilių ir mažąjį

sulenkti ir pakelti aukštyn („akys“).

„Pel÷“ . Prispausti prie delno sulenktą nykštį, ant jo skersai

užd÷ti didžiojo ir bevardžio pirštų galus. Smilių ir mažąjį

sulenkti ir pakelti aukštyn („akys“).

48

„Ežys“. Suglausti delnus vertikaliai. Prask÷sti ir v÷l suglausti

pirštus.

„Katinas“. Sulenkti rodomąjį, didįjį ir bevardį pirštą ir

prispausti prie delno. Nykštį ir mažąjį ištiesti į viršų

(„ausys“).

„Kat÷“ . Užd÷ti nykštį ant sulenktų didžiojo ir bevardžio

pirštų nagų. Sulenktus smilių ir mažąjį, pakelti aukštyn

(„ausys“).

„Kat÷s nagučiai“ . Lenkti ir tiesti pirštus per visus sąnarius.

49

„Lap÷“ . Suglausti delnus tiesiais pirštais, smilius sulenkti, o

nykščius pakelti aukštyn („ausys“).

„Kiškis“. Ištiesti, prask÷sti didįjį pirštą ir smilių („ausys“).

Bevardį ir mažąjį sulenkti ir nykščiu prispausti prie delno.

„Stirna“. Užd÷ti didžiojo ir bevardžio pirštų pagalv÷les ant

nykščio pagalv÷l÷s. Smilių ir mažąjį ištiesti ir pakelti

(„ausys“)..

„Žirgas“. Suglausti delnus taip, kad kair÷s rankos pirštai,

išskyrus nykštį, būtų tarp dešin÷s rankos nykščio ir smiliaus.

Dešin÷s rankos pirštai ištiesti, abiejų rankų nykščius pakelti

aukštyn („ausys“). Judinti nykščius („žirgas judina ausis“),

judinti kair÷s rankos sulenktus pirštus („purto karčius), judinti

aukštyn-žemyn suglaustus mažuosius pirštus („÷da žolę“).

50

Žirgas b÷ga“. Ištiesti pirmyn didįjį pirštą („galva“), kitus

pirštus atremti į stalą („kojos).

„Krokodilas“. Užd÷ti ant didžiojo ir bevardžio pirštų

viršutinių sąnarių nykštį („nasrai“). Smilių ir mažąjį sulenkti

ir pakelti aukštyn („akys“).

„Meška“. Sulenkti abiejų rankų didžiuosius ir bevardžius

pirštus ir prispausti nykščiais, riešus laikyti horizontaliai,

pasukus delnus į kūno pusę. Nykščius pakelti aukštyn,

sulenkti („ausys“). Krumplius suglausti. Smiliai ir mažieji

pirštai ištiesti horizontaliai.

„Namas“. Pakelti abiejų plaštakų tiesius, suglaustus pirštus

aukštyn, pasukti delnais į vidų. Suglausti pirštus

pagalv÷l÷mis. Riešus atitolinti vieną nuo kito, paliekant

suglaustas pirštų pagalv÷les.

51

„Stalas“. Sugniaužti kair÷s rankos kumštį ir laikyti

vertikaliai. Suglausti ištiestus dešin÷s rankos pirštus ir delną

užd÷ti ant kumščio horizontaliai.

„K÷d÷“. Sugniaužti dešin÷s rankos kumštį ir laikyti

vertikaliai. Suglausti ištiestus kair÷s rankos piršus ir delnu

vertikaliai prispausti prie kumščio.

„Spyna“. Sukryžiuoti dešin÷s rankos smilių ir didįjį pirštus.

Sukryžiuoti bevardį ir mažąjį pirštus. Nykštį pakelti aukštyn.

„Vartai“. Ištiesti abiejų rankų suglaustus pirštus horizontaliai,

pasukant delnais į kūno pusę, suglausti didžiųjų pirštų galus,

nykščius pakelti aukštyn.

52

„Kalneliai“ . Pad÷ti abi plaštakas ant stalo, pirštus suglausti.

Lenkti paeiliui po vieną pirštą, bandant jo galą pritraukti kuo

arčiau piršto pagrindo.

„Tiltas“. Pasukti rankas delnais į viršų ir tiesius suglaistus

pirštus suglausti didžiųjų pirštų galais.

„Žuvis plaukia“. Suglausti delnus horizontaliai ištiestais

pirštais. Sukin÷jant riešus į dešinę ir į kairę pusę.

„ Irkluotojas“. Užd÷ti vertikaliai laikomos dešin÷s rankos

delną suglaustais ir ištiestais pirštais ant kair÷s rankos delno.

Tiesius nykščius atitraukti į šalis- žemyn ir sukti ratu.

53

„Tinklas“. Pasukti delnus aukštyn ir sunerti tiesus rankų

pirštus.

„Ži ūronai“. Sulenkti abiejų rankų pirštus, suglausti nykščio ir

rodomojo pirštų galus, paliekant angą. Suglausti abiejų rankų

nagus, pasukant sulenktus delnus žemyn.

„Balionas sprogo“. Spausti pusiau sulenktus pirštus

suglaustais galais. Atitraukiant plaštakas į šalis, staiga tiesti

pirštus ir atpalaiduoti.

„Šokdyn÷“ . Suglausti tiesius visus pirštų galus, išskyrus

nykščius. Sukti ratu tiesius nykščius vieną apie kitą.

54

„Kamuolys“. Pasukti delną žemyn, sugniaužti kumštį ir

teisiant pirštus žemyn, atpalaiduoti plaštaką.

„Žirkl÷s“. Ištiesti didįjį ir smilių, bevardį ir mažąjį pirštus

prispausti prie delno, ant jų užd÷ti sulenktą nykštį. Prask÷sti

ir v÷l suglausti smilių ir didįjį pirštus („kirpti“).

„Vinį kala“. Sugniaužti kumščius, paliekant tiesius nykščius

ant kumščio. Suglausti kumščius delno puse ir laikyti

horizontaliai. Ištiestus nykščius pakelti ir v÷l nuleisti (ant

kumščio), pakelti ir v÷l nuleisti („kalti“).

„Pasisveikinimas“. Suglausti delnus, prask÷sti pirštus.

Paeiliui (pirmyn ir atgal) atitraukti ir v÷l suliesti pirštų

pagalv÷les.

55

„Draugų pokalbis“. Sugniaužti abiejų rankų kumščius,

pasukti vertikaliai, delnais į kūno pusę. Kumščius suglausti

apatin÷mis pirštų dalimis. Ištiesti nykščius aukštyn. Tai

priartinti nykščius vieną prie kito, tai atitolinti vieną nuo kito

(„draugai kalbasi“).

„Lipimas aukštyn“. Ištiesti abiejų rankų pirštus vertikaliai,

nykščius – horizontaliai. Dešin÷s rankos nykščio nagą d÷ti

ant kair÷s rankos nykščio pagalv÷l÷s. Kair÷s rankos smilų ant

dešin÷s rankos nykščio, dešin÷s rankos smilių – ant kair÷s

rankos nykščio. Taip paeiliui dedant kair÷s ir dešin÷s rankos

pirštus „lipti“ vis aukštyn.

2.4.3. Rankas lavinantys pagrindiniai judesiai, pratimai ir žaidimai

M÷tymas ir gaudymas.

Mesti kamuolį aukštyn ir sugauti abiem, dešine, kaire ranka.

Mesti kamuolį aukštyn, suploti ir pagauti abiem rankom.

Permesti kamuolį iš vienos rankos į kitą.

Mesti kamuolį į grindis ir sugauti 5–6 kartus abiem rankom ir (mažą kamuoliuką) dešine, kaire

ranka.

Mesti kamuolį į grindis ir mušin÷ti delnu 3–5 kartus iš eil÷s abiem rankom ir dešine, kaire ranka.

Mesti kamuolį į sieną ir sugauti (kelis kartus iš eil÷s).

Mesti ir gaudyti kamuolį (teniso kamuoliuką) vienas kitam atsistojus 3 metrų atstumu įvairiais

būdais: iš apačios, nuo krūtin÷s, iš už galvos.

Mesti kamuolį (teniso kamuoliuką) vienas kitam ratu į dešinę ir į kairę pusę, į rato centrą gaudant

kamuolį po papildomo judesio atlikimo.

Atmušti nuo grindų atšokusį kamuolį delnais abiem rankom, dešine, kaire ranka.

Varyti kamuolį pirmyn tiesiai, „gyvat÷le“, aplink kliūtis.

M÷tyti kamuoliuką (sm÷lio maišelį, kankor÷žius, sniego gniūžtes) taikant į ant grindų (žol÷s)

išd÷stytus daiktus, horizontalų taikinį (pakabintą akių aukštyje) iš 1,5–3 metrų atstumo ir į

vertikalų taikinį (pakabintą 1,5–2 m aukštyje) dešine ir kaire ranka.

56

Užmesti žiedus ant įvairiai išd÷stytų stovelių.

Pataikyti kamuoliu į judantį taikinį.

M÷tyti sm÷lio maišelius, teniso kamuoliukus, sniego gniūžtes į tolį dešine ir kaire ranka.

Ropojimas, šliaužimas, laipiojimas, lindimas.

Ropoti, šliaužti grindimis vienavardžiu (ta pačia ranka, ta pačia koja) ir įvairiavardžiu

(priešingos pus÷s ranka, priešingos pus÷s koja) būdu pirmyn, atgal, apeinant, peršliaužiant per

įvairias kliūtis, stumiant galva kamuolį.

Ropoti nuožulnia lenta vienavardžiu ir įvairiavardžiu būdu.

Šliaužti gimnastikos suoleliu prisitraukiant rankomis.

Pralįsti pro kliūtį (lanką, virvutę, tiltelį ir kt.) ropomis vienavardžiu ir įvairiavardžiu būdu,

pritūpus, pasisukus šonu.

Lipti gimnastikos sienele aukštyn ir žemyn ritmingai, nepraleidžiant skersinių, keičiant

laipiojimo tempą, išlaikant kojų ir rankų koordinaciją.

Laipioti pakaitiniu vienavardžiu ir įvairiavardžiu būdu.

Lipti pristatomuoju žingsniu į dešinę ir į kairę gimnastikos sienele.

Bendrojo lavinimo pratimai rankų ir pečių juostos raumenims.

Kelti rankas pirmyn, aukštyn, į šalis, nuleidžiant žemyn, stiebiantis ant pirštų galų, iš įvairių

pradinių pad÷čių.

Kelti rankas per šalis aukštyn, nuleisti žemyn iš įvairių pradinių pad÷čių.

Moti tiesias rankas į šalis ir kryžiuoti prieš krūtinę.

Moti per alkūnes sulenktas ir ištiestas rankas atgal, iš pradin÷s pad÷ties sulenkus rankas per

alkūnes, pak÷lus į šalis pečių aukštyje ir prieš krūtinę sugniaužus kumščius.

Paeiliui sukti tiesias rankas ratu pirmyn ir atgal.

Sukti rankas ratu pirmyn, atgal, iš pradin÷s pad÷ties rankos nuleistos žemyn arba delnai užd÷ti

ant pečių.

Specialieji koordinacijos pratimai.

Rankų ir kojų, vienavard÷ ir įvairiavard÷ koordinacija.

Eiti įvairiavardžiu (mojant pirmyn dešine koja ir kaire ranka, po to kaire koja ir dešine ranka) ir

vienavardžiu (mojant pirmyn tos pačios pus÷s koja ir ranka) būdu.

Sinchroniškai belsti kojomis ir ploti delnais ritmą, sinchroniškai belsti koja ir delnu vienodą

ritmą vienavardžiu ir įvairiavardžiu būdu.

Šokin÷ti vietoje derinant kojų ir rankų darbą: pražergti kojas į šalis ir suglausti, mojant tiesias

rankas į šalis ir nuleidžiant žemyn, kryžiuojant kojas ir rankas, sinchroniškai keičiant kojas ir

rankas pirmyn ir atgal vienavardžiu ir įvairiavardžiu būdu.

57

Pašokti aukštyn ir ploti rankomis įvairiose pad÷tyse ir aukštyje: prieš veidą, virš galvos, už

nugaros.

Pašokti aukštyn ir delnais paliesti kulnus.

Atlikti į vairius nesud÷tingus šokių judesius derinant kojų ir rankų darbą.

Rankų, riešo ir pirštų judesių koordinacija.

Atlikti į vairius imitacinius pratimus:

„Dirigavimas“. Iš pradžių imituoti dirigento judesius dešine ranka, po to kaire. V÷liau – abiem

rankom kartu.

„Dažymas“. Atpalaiduotu riešu imituoti įvairius dažymo teptuku judesius: aukštyn – žemyn, iš

dešin÷s į kairę, iš kair÷s į dešinę.

„Skalbinių skalavimas“. Pr. p. – kojos – plačiai, liemuo palenktas pirmyn – žemyn, rankos

nuleistos žemyn – į kairę. Atlikti judesius į dešinę ir kairę, imituojant skalbinių skalavimą.

„Bangos“. Pr. p. – rankos ištiestos pirmyn delnais žemyn. Atlikti bangavimo judesius pradedant

pirštais, riešais ir po to įjungiant visą ranką. Paeiliui sulenkti ir ištiesti rankas per visus jų

sąnarius.

„Medūza“. Pr. p. – rankos pusiau sulenktos prieš krūtinę delnais žemyn, pirštai išsk÷sti į šalis.

Imituoti medūzos judesius.

„V÷duokl÷“ . Pr. p. – rankos sulenktos, delnai pasukti pirmyn su maksimaliai išsk÷stais pirštais.

Iš pradžių sulenkti ir prispausti prie delno nykštį, po to paeiliui kitus pirštus. Po to atvirkštine

tvarka paeiliui ištiesti pirštus.

„Pelekai“. Pr. p. – rankos ištiestos į šalis pečių aukštumu. Atlikti rankomis bangavimo judesius

pirmyn didinant amplitudę.

„Kryžiavimas“. Pr. p. – rankos ištiestos pirmyn, ties riešu sukryžiuotos pasuktais į išorę ir

suglaustais delnais. Tuo pačiu metu sukti delnus ratu į skirtingas puses ir v÷l suglausti.

„Gyvat÷“ . Pr. p. – rankos į šalis, visi pirštų galiukai suglausti į vieną vietą vaizduojant gyvatę.

Sukti ratus per alkūn÷s sąnarį delnais į viršų.

„Sparnai“. Atlikti banguojančius judesius rankomis: iš pradžių – į šalis – žemyn, po to – pečių

aukštumu – aukštyn – žemyn, po to – aukštyn – į šalis.

„Spyruokl÷s“. Pr. p. – rankos sulenktos per alkūnes, delnai pasukti aukštyn, pirštai ištiesti ir

išsk÷sti. Įsivaizduoti, kad kiekviename delne guli po spyruoklę, kurią reikia pagauti. Judesiai turi

būti l÷ti, bet su didele įtampa. Kai tik spyruokl÷ bus suspausta, pirštai neišlaikys įtampos ir greit

išsities. Spyruokl÷ iššoks aukštyn. Ją reikia pagauti ir tęsti pratimą.

„ Įkyrus uodas“. Pr. p. – rankos sulenktos, delnai ties krūtine, pasukti į viršų, pirštai plačiai

išsk÷sti. Staigiu judesiu lenkti pirštus į kumštį, po to l÷tai ištiesti pirštus. Pirštus reikia teisti taip,

kad pirštų galai slystų delnais l÷tai tiesdamiesi ir l÷tai atidengdami delną.

58

„Vanago nagai“. Pr. p. – rankos sulenktos prieš krūtinę, delnais žemyn, pirštai išsk÷sti į šalis

kiek tik galima. L÷tai lenkiant pirštus, sugniaužti į kumštį, o po to l÷tai tiesti iki pradin÷s

pad÷ties. Lenkti pirštus reikia taip lyg pl÷šrus paukštis l÷tai griebtų savo auką, o po to l÷tai

paleisdamas išsk÷stų savo nagus.

„Gaudyti–mesti“. Imituoti m÷tymąsi sniego gniūžt÷mis. Imituoti sniego gniūžt÷s pagavimo

judesį, smarkiai suspaudžiant pirštus į kumštį. Metant pirštus ištiesti.

„Lipimas virve“. Imituoti lipimą virve, paeiliui į ją įsikimbant; vieną delną sugniaužiant į kumštį,

kitą delną išskečiant ir tartum aukščiau įsikibus į virvę v÷l sugniaužti.

„Prašau – nereikia“. Pr. p. – rankos sulenktos per alkūnes. Delnai pasukti į viršų ir nuleisti

žemyn. Ratais žemyn – aukštyn ir pirmyn pakelti delnus. Šiuo judesiu tartum sakant: “Prašau jus

stoti čia”. Po to atvirkščia kryptimi lyg sakant: “Nereikia” ar “Nesiartinkite”.

„Veidrodžio valymas“. Reikia įsivaizduoti, kad delne yra skuduras, kuriuo valome veidrodį.

Pr. p. – kojos plačiai, dešin÷ ranka pakelta ir delnas priglaustas viršutin÷je kair÷je veidrodžio

pus÷je, pirštai suglausti ir pasukti kair÷n. Dešine ranka atlikti judesį iš kair÷s į dešinę. Pasiekus

viršutinį dešinį veidrodžio kampą v÷l grįžti iš dešin÷s į kairį veidrodžio kampą. Pirmas judesys

atliekamas veido aukštyje, antras – krūtin÷s, trečias – liemens, o ketvirtasis – kelių. Delnas,

atliekant judesius, pasuktas išor÷n. Atliekant judesius abiem rankom galima atlikti l÷tus

pritūpimus.

„Jūra banguoja“. Pr. p. – alkūn÷s sulenktos ir pakeltos į šalis, delnai prieš krūtinę pasukti žemyn,

pirštai sunerti. Atlikti bangavimo judesius į dešinę ir į kairę.

„Sprogimas“. Pr. p. – rankos sulenktos, delnai pasukti išor÷n ir suspausti į kumštį: 1 – staigiu

judesiu pakelti rankas aukštyn – į šalis, delnais į išorę, išskečiant pirštus, 2 – 4 – nuleisti rankas

per šalis žemyn ir priimti pradinę pad÷tį.

„Mirkč iojanti lemput÷“ . Pr. p. – rankos ištiestos pirmyn, delnai atkišti pirmyn, pirštai išsk÷sti į

šalis. Paeiliui sugniaužti kumštį ir v÷l plačiai išsk÷sti pirštus.

Sekti akimis ir pataikyti pirštu į siūbuojantį ant virvut÷s pririštą minkštą kamuoliuką (ar kitą

daiktą).

Stalo teniso (badmintono) rakete mušin÷ti (plunksninį) kamuoliuką.

Rankų atpalaidavimo pratimai.

S÷d÷ti ant k÷d÷s nuleidus žemyn galvą, pečius, rankas, atpalaidavus rankas.

Kelti rankas per šalis aukštyn, įkv÷pti, nuleisti rankas per šalis žemyn, iškv÷pti.

Eiti paeiliui pakratant atpalaiduotas rankas ir kojas.

Eiti liemenį palenkus žemyn, nuleidus galvą ir pečius, mojuojant nuleistas ir atpalaiduotas rankas

kaip „medžio šakas pučiant v÷jui“.

59

Atsigulus ant nugaros ir sulenkus kojas, kelti rankas aukštyn, įkv÷pti, iškvepiant rankas nuleisti

žemyn.

Gul÷ti ant grindų ant nugaros, rankas patogiai pad÷jus šalia kūno, visai atpalaidavus raumenis,

užmerkus ar atmerkus akis, visiškoje tyloje arba klausant raminančios muzikos, gamtos garsų.

2.4.4. Pojūčių lavinimas

Pakelti ranką stipriai sugniaužtu kumščiu ir įtemptais raumenimis, nuleisti žemyn, ištiesti pirštus

ir visiškai atpalaidavus pakratyti.

Mesti kamuolį žemyn ir aukštyn įvairiu intensyvumu įtempiant raumenis (nestipriai, stipriai, iš

visų j÷gų).

Remtis delnais į sieną ir spausti ją įvairiu intensyvumu įtempiant raumenis (nestipriai, stipriai, iš

visų j÷gų).

Įtempti rankų, visus kūno raumenis atsigulus „kaip rąstui“, atpalaiduoti „kaip skudurin÷ l÷lyt÷“.

Geb÷ti pakartoti kito rodomus judesius:

• parodyti savo ausis, pečius, alkūnes, delnus, liemenį, kelius, p÷das ir kt.;

• tiesti vienu metu vieną ranką ir priešingą koją į šalį;

• d÷ti vieną ranką ant liemens, o kitą ant peties ir atvirkščiai;

• tiesti rankas į šalis sulenkiant alkūnes taip, kad dilbis būtų nuleistas žemyn, o po to

pakelti aukštyn;

• pakartoti rodomus labai kampuotus, po to tąsius, l÷tus ir greitus, mažos ir vis did÷jančios

amplitud÷s judesius;

• pakartoti parodytus judesius, atsp÷jant kokius gyvūno judesius, gamtos reiškinius

imituoja.

Liesti, tyrin÷ti rankomis, žaisti ir sportuoti su įvairaus reljefo, švelnaus ir šiurkštaus paviršiaus,

įvairių formų, dydžio ir svorio žaislais, sporto priemon÷mis (atsimerkus ir užsimerkus);

Užmerktomis akimis apčiuopiant atpažinti draugus.

Užmerktomis akimis pajusti ir paskui atsimerkus parodyti kito prisilietimą prie dviejų kūno

vietų. Pvz.: pilvas ir nugara, plaštaka ir skruostas, šlaunis ir petys ir kt.

Mokyti(s) masažo ir savimasažo.

Gaudyti ir mesti, varyti (įvairaus dydžio) kamuolį, atidžiai sekant akimis kamuolį ir rankų

judesius;

Mesti kamuoliuką į (vertikalų ir horizontalų) taikinį atidžiai prisitaikius.

Žaisti smiginį.

Žaisti, lenktyniauti estafet÷se su įvairių spalvų, dydžio, formų žaislais, sporto priemon÷mis, juos

rūšiuoti pagal įvairius požymius (formą, dydį, spalvą ir kt.).

60

Rinkti ir greitai d÷ti į mažą d÷žutę įvairius smulkius daiktus, mauti ant stovelių, sukaišioti į

išpjovas, skylutes (viena ir abiem rankomis).

Rankų judesiais pakartoti draugo parodytus judesius, atsp÷jant kokius gyvūno judesius, gamtos

reiškinius imituoja.

2.4.5. Orientacijos erdv÷je ir krypties suvokimo lavinimas

Bendra (visuotin÷) erdv÷.

Atsistoti, pasilenkti pirmyn, tiesiant rankas pirmyn, atsilošti atgal, mojant rankas puslankiu

atgal, ištiesti rankas į šalis, pasistiebti, keliant rankas aukštyn, atsitūpti susiriečiant į „mažą

kamuoliuką“, rankomis apgl÷biant kelius, suktis ratu, pajaučiant asmeninę erdvę, kurioje

stengiamasi nesiliesti prie kitų vaikų. Išret÷ti per ištiestas rankas. Eiti, b÷gti vora, ratu,

„gyvat÷le“, išlaikant ne mažesnį kaip ištiestos rankos atstumą. Atsiminti savo vietą eil÷je, voroje,

rate, laisvai b÷gioti, šokin÷ti, „skraidyti“, nesusiduriant su kitais vaikais, neliečiant jų, ir v÷l

surasti savo vietą rikiuot÷je. Apib÷gti kliūtis, pralįsti, perlipti, peršokti per kliūtis. Žaisti (su

visais vaikais, komandoje, atliekant sutartą vaidmenį), laikantis taisykl÷se nurodytų erdv÷s ribų:

jud÷ti tam tikrame erdv÷s plote (aikštel÷je), sustoti, „sl÷ptis“, tapti neliečiamu, „namuose“,

„ lizdelyje“, užribyje ir t. t.

Erdv÷s lygis.

Apatinis erdv÷s lygis. Atsitūpti, eiti keturp÷sčia, šokin÷ti remiantis kojomis ir rankomis į

grindis imituojant įvairių gyvūnų eiseną, šuolius, ropojimą, elgseną. Atlikti įvairius pratimus

gulint ant pilvo, nugaros, keturp÷sčia.

Vidutinis erdv÷s lygis. Įvairiai linguoti, banguoti stovint ir einant, suktis apie savo ašį. Sukti

rankas, liemenį ratu.

Viršutinis erdv÷s lygis. Kelti rankas aukštyn, įvairiai moti, sukti. Įvairiai šokin÷ti aukštyn,

šokti aukštyn siekiant pakabinto daikto. Lipti gimnastikos sienele, kop÷t÷l÷mis aukštyn,

pristatomuoju žingsniu pereiti ant kitos kop÷t÷lių sekcijos į vieną ir į kitą pusę.

Kryptys ir atstumai.

Atstumo ir krypties suvokimas didel÷je erdv÷je. Mesti ir gaudyti kamuolį, mesti kamuoliuką

(sm÷lio maišelį, kankor÷žius, sniego gniūžtes) į taikinį, į tolį, kuo greičiau surinkti, suverti,

sud÷ti smulkius daiktus, spirti kamuolį kuo toliau, spirti kamuolį taikant į vartus, tyrin÷jant,

įsid÷mint, kuri yra dešin÷, kuri kair÷, įsitikinant, kuri ranka ir koja yra dominuojanti (kuria atlikti

judesius yra patogiau), lyginant dešin÷s ir kair÷s rankos bei kojos greitumo, vikrumo, j÷gos

skirtumus. Moti dešinę (kairę) ranką puslankiu pirmyn, atgal, į dešinę, į kairę. Žengti žingsnį

pirmyn, atgal, į dešinę, į kairę. Eiti, b÷gti, laipioti, šliaužti, ropoti pirmyn, atbulomis, šonu,

dešin÷n, kair÷n, per įvairias kliūtis, aukštyn, žemyn, skersai, išilgai, paskui, prieš, šalia, į, iš, į

61

priešingas puses, per vidurį, iki, ratu. B÷gti, sustoti, sutūpti, sus÷sti, sugulti, pasisl÷pti nurodytoje

vietoje: iš kair÷s, iš dešin÷s, už, prieš, po, tarp, viduje, išor÷je, aukščiau, žemiau ir t. t. Jud÷ti

įvairias būdais, įvairiai išsid÷styti erdv÷je, išlaikant įvairaus atstumo tarpus.

Erdv÷s ir krypties suvokimas mažoje erdv÷je (paveiksl÷lyje, popieriaus lape, stalo

paviršiuje). Atlikti įvairias užduotis: piešti, „rašyti“, kopijuoti, sud÷lioti ir pasakyti, kas

pavaizduota paveiksl÷lyje lapo viduryje, viršuje, apačioje, dešin÷je, kair÷je, Pasakyti

(papasakoti), kuris objektas nupieštas paveiksl÷lio viduryje, viršuje, apačioje, kas yra už, prieš,

šalia ir t. t.. Štrichuoti, „rašyti“ iš viršaus į apačią, iš kair÷s į dešinę ir t. t.

• • •

Visi smulkiosios motorikos ugdymo pratimai ir žaidimai yra sukaupti, atrinkti ir s÷kmingai

išbandyti pedagogin÷je praktikoje, tačiau vadovaudamiesi šia metodika, ugdytojai gali patys

tinkamai ir kūrybiškai pasirinkti, kurti naujus pratimus ir žaidimus. Priešmokyklinio amžiaus

vaikai jau geba atlikti gana sud÷tingus koordinaciniu požiūriu judesius, tod÷l nereik÷tų vengti

mokyti atlikti judesius taisyklingai, tačiau būtina siekti, kad fizin÷ veikla būtų organizuojama

žaidybine forma, netaptų nuobodus, atstumiantis procesas. Būtina laikytis nuoseklumo,

sistemingumo ir individualumo principo. Svarbu harmoningai lavinti įvairius vaikų judesius ir

visas fizines ypatybes. Reikia žadinti teigiamus emocinius išgyvenimus, stiprinti teisingo judesio

atlikimo prasm÷s suvokimą. Išmokius vaiką naujų judesių, tikslinga pratinti juos taikyti

savarankiškoje fizin÷je ir kitokioje ugdomojoje veikloje. Taip bus skatinamas laipsniškas ir

sistemingas vaikų smulkiosios motorikos brendimas mokyklai.

62

REKOMENDUOJAMA IR NAUDOTA LITERAT ŪRA

L iteratūra rekomenduojama studentams, priešmokyklinių grupių pedagogams ir t÷vams

Adaškevičien÷, E. (1993). Lietuvos ikimokyklinukų fizinis ugdymas. Kaunas: Šviesa. Adaškevičien÷, E. (1994). Vaikų fizinio ugdymo pedagogika. Vilnius: Egalda. Ališauskien÷. S., Gudonis, V., Mikul÷nait÷, L. (2003). Ankstyvasis ugdymas: dabartis ir perspektyvos. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. (2002). Sud. O. Monkevičien÷ (vad.) ir kt. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras. Davidavičien÷, A. G. (1979). Pradinių klasių mokinių sveikata, darbingumas ir dienos režimas. Vilnius: PMTI. Fine motor skills activities. Prieiga internetu http://www.sensory-processing-disorder.com/fine-motor-skills-activities-for-children.html [žiūr÷ta 2008-03-17]. Fine motor skills (žiūr÷ta 2008-03-17). Prieiga internetu http://www.chw.edu.au/rehab/brain_injury/information_sheets/physical_changes/fine_motor_skills.htm [žiūr÷ta 2008-03-17]. Fiziologijos žodynas (2004). Sud. E. Kairien÷, J. Žižien÷. Šiauliai: K. J. Vasiliausko leidykla “Liucijus“. Gallahue, D., Donnelly, F. C. (2003). Developmental physical education for all children. Champaign: Human Kinetics. Gallahue, D. L., Ozmun, J. C. (1996). Understanding Motor Development. Madison, Wisconsin-Dubuque, Iowa. Glebuvien÷, V., Grigait÷, B., Monkevičien÷, O. (2004). Lietuvos vaikų brandumas mokyklai: tyrimas ir problemos. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas Grinien÷, E., Lindišien÷, D., Maračinskien÷, E., Vaitkevičius, J. (1990). Mokymosi įtaka vaiko ir paauglio organizmui. Kaunas: Šviesa. Grinien÷, E. (1984). Vaiko adaptacija mokykloje. Kaunas: Šviesa. Gučas, A. (1994). Vaikų darželio pedagogika. Kaunas: Šviesa. How to Make Shadow Puppets. Prieiga internetu http://video.about.com/familycrafts/How-to-Make-Shadow-Puppets.htm [žiūr÷ta 2008-03-17]. Illingworth, S. (1983). The development of the infant and young child. Edinburgh: Churchill Livingston. Kristensen, O. S. (1999). Kūno kultūra pradin÷se klas÷se. Lavinamieji sensomotorikos pratimai ir žaidimai 5–9 metų vaikams. Kaunas: LKKA. Malina, R. M., Bouchard, C. (1991). Growth, maturation and physical activity. Champaign, Illinois: Human Kinetics Books. Mockevičien÷, D., Mikelkevičiut÷, J., Adomaitien÷, R. (2005). Vaikų motorikos raida. Pirmieji gyvenimo metai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Montessori, M. (2000). Vaikyst÷s paslaptys. Kaunas: Šviesa. Musteikien÷, G. (2001). Žaidimai rankų pirštams mankštinti. Šiauliai. Prasauskien÷, A., Bartkuvien÷, D., Bikulčien÷, R. ir kt. (2003). Vaikų raidos sutrikimai. Kaunas: Spindulys. Priešmokyklinio ugdymo turinio įgyvendinimas. Metodin÷s rekomendacijos. (2004). Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras. Santroc, J. W. (1998). Child development (Eighth Edition). Boston: McGraw Hill. Sporto terminų žodynas. (2002). 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas. Pareng÷ S. Stonkus. Kaunas: LKKA. Vaitkevičius, P. H. (1997). Sensomotorin÷ psichofizika. Vilnius: Vilniaus universitetas. Безруких, М. М., Ефимова, С. П. (1996). Ребенок идет в школу. Москва: Academia. Безруких, М. М. (2000). Ступенки к школе. Москва: ДРОФА. Безруких, М. М., Филиппова, T . А . (2000). Tренируем пальчики. Москва: ДРОФА.

63

Бернштейн, Н. А. (1986). Очерки по физиологии активности. Москва: Медицина. Варенцова, Н. (1996). Готовим руку к письму. Дошкольное воспитание, 2, с. 87–90. Дубровинская, Н., Фарбер, Д. А., Безруких, М. М. (2000). Психофизиология ребенка. Москва: ВЛАДОС. Косинова, Е.М. (2002). Гимнаcтика для пальчиков. Москва: ОЛМА-ПРЕСС. Лебедева, A. Н. (2002). Развитие сенсомоторики детей старшего дошкольного возраста. Корекционно-развивающая программа. Москва: Школьная Пресса. Лях, В. И. (2000). Координационные способности школьников. Физическая культура в школе, 4, с. 6–13. Нижегородцева, Н. В., Шадриков, В.Д. (2002). Психолого-педагогическая готовность ребенка к школе. Москва: ВЛАДОС. Рузина, М.С. (2000). Страна пальчиковых игр. Санкт-Петербург: Кристал. Узорова, О.В., Нефедова, Е.А. (2002). Пальчиковая гимнатика. Москва: Астрель. Федосова, Н. (1996). Готовим ребёнка к письму. Дошкольное воспитание, 4, с. 80–84.

Naudota mokslin÷ literatūra

Ammons, R. B., Alprin, S. J., Ammons, C. H. (1955). Rotary pursuit performance as related to sex and age of pre-adult subjects. Journal Experimental Psychology, 49 (2), p. 134–160. Andreassi, J. L. (2000). Psychophysiology. Human Behaviour and physiological response. 4th edition. London: Lawrence Erlbaum Associates Publishers. Amundson, S. J., Weil, M. (2001). Prewriting and handwriting skills. In: J. Case-Smith., A. S. Allen, P. Nuse Pratt (Eds.), Occupational therapy for children. St Louis: C. V. Mosby, p 545–566. Barrow, H. M., McGee, R. (1978). A Practical Approach to Measurement in Physical Education. Philadelphia: Lea & Febiger. Berk, L. (1999). Infants, children and adolescents (3rd edition). Boston: Ellyn and Bacon. Birontien÷, Z. (2005). Priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinio brendimo edukacinis skatinimas. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, edukologija (07 S). Klaip÷da. Broadhead, G. D., Church, G. E. (1985). Movement characteristics of preschool children. Research Quarterly for Exercise and Sport, 56 (3), p. 208–214. Bruininks, R. H. (1978). Bruininks-Oseretsky test of motor proficiency. Examiner’s manual. Circle Pines, Minnesota: American Guidance Service. Bruininks, R. H., Sullivan, L. and Short, N. J. (1974). Visual-motor abilities of disabled and nondisabled children. Paper present at the 52nd Annual International Convention of the Council for Exceptional Children. New York, April 1974. Burton, A. W. (1987). The effect of number of movement components on response time in children. Journal of Human Movement Studies, 13, p. 231–247. Craig, G. J., Kermis, M. D., & Digdon, N. L. (2001). Children today (2nd Canadian Edition ed.). Englewood Cliffs, N.J.: Prentice Hall. Colvin, M., McGuire, W., Fowlie, P. W. (2004). Neurodevelopmental outcomes after preterm birth. British Medical Journal, 329, 1390–1393. Connolly, K. J., Brown, K., Basset, E. (1970). A developmental study of afferent-reafferent integration. British Journal Psychology, 61, p. 259–266. Connolly, K. J., Brown, K., Basset, E. (1968). Developmental changes in some components of motor skill. British Journal Psychology, 59(3), p. 305–314. Davol, S. H., Hastings, M. L., Klein, D. A. (1965). Effect of age, sex, and speed of rotation on rotary pursuit performance by young children. Perceptual Motor Skills, 21, p. 351–357. Denckla, M. (1973). Development of speed in repetitive and successive finger movements in normal children. Development Medical Children Neurology, 15, p. 635–645. Despopuolos, A., Silbernagl, S. (1991). Physiology. Stuttgart: Theme Medical Publishers.

64

DeOero, K. L. (1980). Performance of fundamental motor tasks. In C. B. Corbin (ed.). A textbook of motor development. Dubuque: J. A. Wm. C. Brown. DuRandt, R. (1985). Ball catching proficiency among 4, 6 and 8-year-old girls. Clark. J. & Humphrey, J. (editors). Motor Development: Current Selected Research. Princeton Book Co., Princeton, NJ, p. 35–44. Fagard, J. (1987). Bimanual stereotypes: bimanual coordination in children of movements and relative velocity. Journal of Motor Behaviour. 19(3), p. 355–366. Fagard, J. Morioka, M., Wolff, P. H. (1985). Early stages in the acquisition of a bimanual motor skill. Neuropsychologia, 23, p. 535–543. Fairwheather, H., Hutt, S. J. (1978). On the rate of gain of children. Journal Experimental Child Psychology, 26, p. 216–219. Frederick. S. D. (1977). Performance of selected motor tasks by three, four and five year old children. Unpublished doctoral dissertation. Indiana University. Gallahue, D. L. (1993). Motor development and movement skill acquisition in childhood. In Spodek, B. (Ed.). Handbook on Research on the Education of Young children. New York: Macmillan. Gesell, A., Amatruda, C. S (1947). Developmental Diagnosis. New York: P. B. Hoeber (ed.), 1947. Halverson, L. E., Roberton, M. A., Largendorfer, S. (1982). Development of the over arm throw: movement and ball velocity changes by seventh grade. Research Quarterly for Exercise and Sport, 53(3), p. 198–205. Harbst, K. B., Lazarus, J. C, Whitall, J. (2000). Accuracy of dynamic isometric force production: The influence of age bimanual activation patterns. Motor control, 4, p. 232–256. Hargreaves, A. (1992). Cultures of Teaching a Focus Change. In A. Hargreaves and M. Fullan (eds.). Understanding Teacher Development. London: Cassese. Hay, L. (1989). Development changes in eye-hand coordination behaviours: programming versus feed-back control. In C. Bard, M. Fleury & Hay (eds). Development of eye-hand coordination. Columbia: University of South Carolina Press. Hay, L. (1978). Visual guidance of movement with displaced vision in children. Experimental Brain Research. 32, p. 18–19. Heuer, H., Schmidt, R. A., and Ghodsian, D. (1995). Generalized motor programs for rapid bimanual task. A two level multiplicative-rate model. Biomedical Cybernetics, 73, p. 343–356. Hillman, M. (1993). Children, transport, and the quality of life. London: Policies Studies Institute. Inui, N., Katsura, Y. (2002). Development of Force Control and Timing in a Finger-Tapping Sequence with an Attenuated-Force Tap. Motor Control, 6, p. 333–346. Isaacs, L. D. (1980). Effects of ball size, ball colour and preferred colour on catching by young children. Perceptual and Motor Skills, 51, p. 589–586. Kephard, N. C. (1971). The slow learning in the classroom. Columbus, Ohio: Merrill. Kuhtz-Buschbeck, J. P., Stolze, H., Boczek-Furcke, A., Jöhnk, K., Heinrichs, H., Illert, M. (1998). Kinematics analysis of prehension movements in children. Behaviour Brain Res., Jun, 93(1–2), p. 131–141. Kuhtz-Buschbeck, J P., Stolze, H., Jöhnk, K., Boczek-Furcke, A., Illert, M. (1998). Development of prehension movements in children: a kinematics study. Experimental Brain Research, October, 122(4), p. 424–432. Lukoševičius, A., Petruižien÷, S. (2001). Priešmokyklinio amžiaus vaikų vystymosi ypatumai miesto ir kaimo sąlygomis. Pedagogika, 53, p. 77–80. Maeland, A. F. (1992). Handwriting and perceptual-motor skills in clumsy, dysgraphic, and „normal“ children. Perceptual and Motor Skills, 75, p. 1207–1217. Mayers, P. I., Hammill, D. D. (1982). Learning Disabilities: Basic Concepts. Assessment Practices and Instructional Strategies. Austin, TX: Pro-Ed.

65

Marteniuk, R. G., Leavitt, J. L., Mackenzie, C. L., Athenes, S. (1990). Functional relationships between grasp and transport components in a prehension task. Human Movement Science, 9, p. 149–176. McAfee, O. & Leong, D. (1994). Assessing and guiding young children’s development and learning. Boston: Allyn and Bason. McCracken, H. D. (1983). Movement control in a reciprocal tapping task: a developmental study. Journal Motor Behaviour, 15 (3), p. 262–279. Rosenbusch, M. H., Gardner, D. B. (1968). Reproduction of visual and auditory rhythm patterns by children. Perceptual and Motor Skills, 26, p. 1271–1276. Seefeldt, V., Haubenstricker, J. (1982). Patterns, Phases, or Stages: An Analytical Model for the Study of Developmental Movement. Kelso, J. A. S., Clark, J. E. (Eds.). The development of movement control and co-ordination. New York: Wiley. Seefend, V. (1980). Physical fitness guidelines for preschool children in Proceedings of the National Conference on Physical and Sport for All Washington. DG President’s Council on Physical Fitness and Sport, p. 5–9. Sherrill, C. (1976). Adapted Physical Education and Recreation. Wm. C. Brown Company Publishers Dubuque, Iowa, p. 77–121. Schulman, J. L., Buist, C., Kasper, J. C., Child, D. & Fickler, E. (1969). An objective test of speed of fine motor function. Perceptual Motor Skills, 23, p. 243–255. Silva, P. A., Birkbeck, J., Russell, D. G., Wilson, J. (1984). Some biological, developmental and social correlates of gross and fine motor performance in Dunedin seven year old. Human Movement Study, 10, p. 35–51. Sinclair, D. (1985). Human growth after birth (4th ed.). London: Oxford University Press. Skernevičius, J., Raslanas, A., Dadelien÷, R. (2004). Sporto mokslo tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras. Søvik, N. (1975). Developmental cybernetics of handwriting and graphic behaviour. Oslo: Universitetsforlager. Søvik, N., Maeland, A. F. (1987). Children with motor problems on writing performance of dysgraphic children. Scandinavian Journal of Educational Research, 28, p. 129–147. Strazdien÷, N. (2001). Darbo mok÷jimo ir įgūdžių ugdymo sistemin÷ pl÷tra pradin÷je mokykloje. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, edukologija (07 S). Klaip÷da. Tanner, J. M. (1961). Educative and physical growth. London: University of London Press. Teulings, H. L. (1996). Handwriting Movement Control. Heuer, H., Keele, S. W. Handbook of Perception and Action, Vol. 2: Motor Skills, London: Academic Press Limited, p. 561–613. Thomasen, J. W. M., Teulings, H-L. H. M. (1983). The development of handwriting. In M. Martlew (ed.). The psychology of written language, New York: Wiley, p. 179–213. Thomas, J. R. (1980). Acquisition of motor skills: information processing, differences between children and adults. Research Quarterly Exercise and Sport, (30), p. 136–175 Vallbo, A. B. (1981). Basic patterns of muscle spindle discharge in man. In A. Taylor, A. Prochazka (Eds.). Muscle receptors and movement. London: Macmillan. p. 263–275. Williams, H. G. (1983). Perceptual and Motor Development. Englewood Cliffs. NJ: Prentice-Hall. Адашкявичене, Э. (1977). Формирование двигательных деиствий у старших дошольников (на примере обучения деиствия с мячом). Автореф. дис. канд. пед. наук. Москва. Зайцева, В. Ф. (2001). Развитие мануальных навыков у детей дошкольного возраста. Проблемы профессионального образования по физической культуре и спорту. Материалы IV международной научно-практической конференции. Калининград: КГУ, с. 88–90. Михайлова, С. (1990). Развитие координационных движений у детей 6–7 лет, как основа повишения их физической подготовленности. Дис. канд. пед. наук. Ленинград. Перминова, Т. А. (2002). Психофизиологическая характеристика зрительного-моторных реакций у детей дошкольного возраста. Физическая культура: воспитание, образование, тренировка, 4, с. 56–58.

66

Степаненкова, Э. Я. (1980). Пространственная ориентация детей в подвижных играх. Физическая подготовка детей 5–6 лет к занятием в школе. Москва, с. 48–64. Тулва, Т. А. (1976). Педагогические условия повишения работоспособности младших школьников. Дис. канд. пед. наук. Ленинград.