"Širdis yra graži". knyga apie profesorių algimantą marcinkevičių. sudarytoja marija...

Ð i r d i sy r a g r a ž i

K ny g a ap i e p r o f e s o r i ų A l g i m a nt ą Ma r c i n k e v i č i ų

Knyga apie širdies chirurgą profesorių Algimantą Marcinkevičių

nėra įprastas biografijos žanro pasakojimas. Daugiausia ji aprėpia tą

Profesoriaus gyvenimo ir veiklos dalį, kuri buvo jo sąmoningai pa-

sirinkta apsisprendus tarnauti Dievui, žmogui ir Tėvynei. Sudėtinga,

prieštaraujanti svarbiausioms jo gyvenimo nuostatoms sovietinės

okupacijos epocha nesutrukdė profesoriui Algimantui Marcinkevičiui

tikėti savo tautos ateitimi, burti apie save jaunus žmones ir būti pasi-

rengusiam visų jų talentu ir pareigos jausmu pasitikti nepriklausomos

valstybės iššūkius.

Iš knygos puslapių į jus žvelgia jauno Profesoriaus ir jo mokinių,

dabar jau tapusių Lietuvos medicinos korifėjais, idėja ir ryžtu degan-

čios akys, o jų žodžiai liejasi kaip padėka savo Mokytojui ir vadovui.

Džiugų knygos kūrimą, sumanytą Profesoriaus mokinių, labai

natūraliai papildė trumpučiai, impresionistiniai Profesoriaus šeimos

narių – sesers, sūnaus ir vaikaičių – pasakojimai. Sužinoję apie idėją pa-

sitelkti knygą – tą nuolat iš naujo atgimstantį stebuklą – ir įamžinti Vil-

niaus universiteto profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus chirurgijos

mokyklos fenomeną, mielai atsiminimus papasakojo ir keletas buvusių

pacientų.

Nuoširdžiai dėkojame visiems autoriams. Tikra šventė būti su Jumis!

Antroje knygos dalyje pristatome fotografijos menininką Petrą

Katauskį – tris dešimtmečius kūrusį greta Vilniaus universiteto širdies

chirurgų. Akimirkos, išvystos menininko akimis, puikiai atskleidžia tą

mistišką gydytojo darbą, kurį šiandien apmaudžiai bandome vadinti

„paslaugos teikimu“.

Dėkojame p. Birutei ir Ivanui Paleičikams bei UAB Roche Lietuva di-

rektorei p. Rasai Jonušienei, finansavusiems knygos leidimą.

Ypatinga padėka Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centro

bendradarbei Lionytei – Aleksandrai Leonidai Liubšytei, su meile ir atida

iššifravusiai painius rankraščius.

9 789986 168256

ISBN 978-9986-16-825-6

Ðird

isy

ra g

raž

i

VILNIUS 2011


Knyga apie profesor ių Alg imantą Marcinkevič ių

UDK 616.12(474.5)(092) Ši91

Sudarytoja Marija Virketienė Fotografijos (348–447 p.) Petro Katauskio

© Marija Virketienė, sudarymas, 2011© Petras Katauskis, fotografijos, 2011© Asta Puikienė, dizainas, 2011© „Tyto alba“, 2011

ISBN 978-9986-16-825-6

Tur inys

8 / Vytautas Jonas SIRVYDIS 98 / Almonija BERNADIŠIENĖ 106 / Algimantas MARCINKEVIČIUS (jaunesnysis) 112 / Giedrius UŽDAVINYS 146 / Vytautas Jonas TRIPONIS 158 / Egidijus Vytautas BARKAUSKAS 168 / Alis BAUBLYS 172 / Balys DAINYS 186 / Juozas IVAŠKEVIČIUS 187 / Loreta IVAŠKEVIČIENĖ 194 / Eugenijus KOSINSKAS 196 / Nina Aleksejevna PALIUŠČINSKAJA 204 / Alicija Danguolė STORPIRŠTYTĖ-DRANENKIENĖ 210 / Arimantas GREBELIS 214 / Rimantas KARALIUS 216 / Saulius MINIAUSKAS 226 / Dalia TRIPONIENĖ (ČEPAITĖ) 230 / Vidmantas Jonas ŽILINSKAS 234 / Gediminas MARTINKĖNAS 238 / Algis MATULIONIS 242 / Nijolė Regina ŠEKŠTELIENĖ (STANEVIČIŪTĖ) 258 / Joana ŽALNERAUSKIENĖ (ŽEMKAUSKAITĖ)

262 / Aleksandras LAUCEVIČIUS 270 / Modestas JUOZAITIS 274 / Auksė NARVILIENĖ (MILVYDAITĖ) 278 / Palmyra SEMĖNIENĖ 280 / Irena ŽUKAUSKIENĖ 282 / Jonas MISIŪRA 286 / Aldona LUKOŠEVIČIŪTĖ 290 / Eduardas Antanas KELBAUSKAS 296 / Eugenijus LAURINAITIS 302 / Algimantas JASULAITIS 316 / Pranas ŠERPYTIS 320 / Birutė ADOMONYTĖ 322 / Petronėlė PALAITIENĖ 324 / Marija VIRKETIENĖ 328 / Stanislovas KUZMA 332 / Birutė ŽEMAITYTĖ 340 / Ramutis GUMULIAUSKAS 343 / Pirmasis atkurtos Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas 345 / Trys dešimtmečiai su širdies chirurgais 346 / Petras KATAUSKIS

Tarnaut i mokslui i r g imtajam kraštui

Vilniaus medicinos draugijos įkūrėjų devizas, 1805 m.

Vytautas Jonas SIRVYDIS

Profesorius,

habilituotas daktaras,

akademikas,

prof. A. Marcinkevičiaus

idėjų puoselėtojas,

jo darbų tęsėjas

Gimė 1935 m. Rokiškio apskrityje, Jūžintų mstl. 1959 m. bai-gė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir nuo to laiko dirba Vilniaus universitete mokslinį ir pedagoginį darbą. Il-gametis VU Medicinos fakulteto Širdies chirurgijos klinikos vadovas ir centro direktorius. Moksliniai interesai: įgimtų ir įgytų širdies ydų chirurgija, šir-dies transplantacija ir dirbtinė širdis. Apgintos dvi disertaci-jos – daktaro „Eksperimentinės renovaskulinės hipertenzijos chirurginis gydymas“ ir habilituoto daktaro „Širdies vožtuvų protezavimo rezultatai“. Beveik 600 spausdintų darbų ir 2 monografijų autorius ir ben-draautoris.Lietuvos krūtinės ir širdies chirurgų draugijos narys (pirmi-

ninkas 1989–1995), Europos širdies ir krūtinės chirurgų asociacijos, Tarp-tautinės širdies kraujagyslių chirurgų draugijos, Pasaulio širdies ir krūtinės chirurgų draugijos (prezidentas 2005 m.), Tarptautinės širdies ir plaučių transplantacijos draugijos narys, priklauso Lietuvos chirurgų, Lietuvos kar-diologų draugijoms. Lietuvos valstybinės premijos laureatas, Lietuvos nusipelnęs mokslininkas, Nacionalinės mokslo pažangos premijos 2006 m. laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Estijos Raudonojo Kryžiaus III laipsnio ordinu, „Už nuopelnus Ukrainos tautai“ Aukso medaliu „10 metų Ukrainos nepriklausomybei“, Prahos universiteto garbės daktaras.

Š i r d i s y r a g r a ž i9

Vietoj įvadoProfesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus gyve-

nimas ir darbai ypač svarbūs XX a. Lietuvos medi-cinos pažangai. Pats svarbiausias iš jų – tai naujos medicinos srities – modernios širdies chirurgijos – sukūrimas, jos tobulinimas ir iškėlimas į pasaulinį lygį. Visa tai buvo padaryta sunkiomis sąlygomis – Lietuvos okupacijos ir izoliacijos nuo pasaulio metu. Ir ne tik tai. Jo darbu ir pastangomis Lietu-voje susikūrė moderni kraujagyslių chirurgija, jis pirmasis Lietuvoje padarė inksto ir širdies persodi-nimo operacijas ir tapo dar vienos labai modernios specialybės – transplantologijos pradininku. Greita ir audringa širdies chirurgijos plėtra buvo didelė paskata kardiologijos ir anesteziologijos pažangai. Visa tai Lietuvoje atsirado dar ir dėl to, kad prof. A. Marcinkevičiaus asmenybė ir jo darbai buvo ryškus ganėtinai niūraus to meto šviesulys, traukęs jaunus žmones, skatinęs juos visas jėgas skirti pasi-rinktai specialybei, suteikti viltį ir pagelbėti sunkiai sergantiems Lietuvos žmonėms, tarnauti moks-lui, siekti medicinos pažangos, nes taip dirbo jų mokytojas.

Knygos tikslas ne vien papasakoti apie iškilią Profesoriaus asmenybę ir įvertinti nuveiktus jo dar-bus, bet ir apžvelgti jo kurtos širdies chirurgijos ir gretimų specialybių raidą pasaulyje ir paraleles Lie-tuvoje. Atsiminimų autoriai yra prof. A. Marcinke-vičiaus mokiniai ir bendradarbiai, daugelis jų visą gyvenimą, talentą ir kūrybines galias atidavė vado-vo ir mokytojo iškeltam tikslui pasiekti.

Vilniaus ir Lietuvos chirurgijos raidos negalima atsieti nuo Europos ir pasaulio širdies chirurgijos is-torijos, nuo Lietuvos valstybės istorijos – laisvo gy-venimo, okupacijos laikotarpių, niokojančių karų ir svetimų kariuomenių žygių per valstybės teritoriją. Nepaprastai svarbi ir Vilniaus universiteto istorija – kadaise atlikti darbai, o svarbiausia – idėjos ir isto-riškai Vilniaus universitete susiformavęs filosofinis pagrindas siekti pažangos.

Prof. A. Marcinkevičius savo gyvenimą ir vei-klą skyrė Vilniaus universitetui, buvo jo auklėtinis, visuomet jautėsi visateisiu jo nariu. Chirurgijos paskaitų ciklą pradėdavo nuo Vilniaus universite-to chirurgų atliktų darbų apžvalgos, o aspirantus

Malonu man ir kaip lietuviui, kad iš mūsų tarpo atsiranda vyrų Europos masto. Nebereikia pacientams bastytis po svetimus kraštus ir

ieškoti specialistų. Mano nuomone, tai labai svarbu, ir ne tik ekono-miniu atžvilgiu, bet ir tautos garbės bei pasitikėjimo prasme.

Lietuvos švietimo ministras Kazys Jokantas apie chirurgą Vladą Kuzmą

Š i r d i s y r a g r a ž i 10

ir disertantus skatino nušviesti senojo universiteto pirmtakų atliktus darbus, jų reikšmę ir prasmę da-barčiai.

Chirurgijos, tokios pat senos kaip ir žmonija, pradžia – buityje ir kare gautų žaizdų gydymas. Paprastai jo imdavosi amatininkai (barzdaskučiai), bet po truputį gydymo būdai tobulėjo, darėsi sudė-tingesni, pradėta gydyti įvairias ligas. Tam reikėjo vis daugiau žinių, išsilavinimo, todėl palengva gy-dymas perėjo į specialiuosius mokslus išėjusių gy-dytojų rankas. Tai atsitiko XVII šimtmetyje. Chi-rurgijos pažangą skatino bendra mokslo pažanga, o ypač atrastos skausmo malšinimo priemonės ir sukurti kovos su infekcija metodai.

Ryškius medicinos ir chirurgijos tobulėjimo laikotarpius galima pamatyti senosiose kultūrose – indų, egiptiečių, romėnų ir ypač graikų. Daug dar-bų atlikęs ir naujovių įdiegęs yra garsiausias senųjų kultūrų gydytojas graikas Hipokratas (Hippokratēs, 460–377 m. pr. Kr.).

Jis buvo labai plačios erudicijos gydytojas ir mo-kytojas, svarbiausioje medicinos knygoje „Corpus Hippocraticum“ („Hipokrato rinkinys“) aprašė ir susistemino visas medicinos žinias, savo patirtį ir atradimus. Knygos svarbiausi skyriai: anatomija, klinikiniai ligų požymiai, moterų ir vaikų ligos, prognozė, gydymas dieta ir vaistais, chirurgija ir medicinos etika. Chirurgams įdomu, kad Hipo-kratas kaulų lūžiams gydyti jau naudojo įtvarus ir tempimą, darydavo kaukolės trepanaciją, atverdavo krūtinės ląstą gydydamas pūlingąjį pleuritą, ampu-tuodavo galūnes ir tam buvo sukūręs daug įvairių instrumentų. Visiems gydytojams jis kėlė griežtus

etikos reikalavimus – jie surašyti kaip Hipokrato priesaika.

Viduramžiai paženklinti scholastikos ir stagna-cijos. Kultūros ir mokslo, taip pat medicinos ir chi-rurgijos progresas visai sustojo.

Europoje medicina ir chirurgija ypač atsigavo ir ryškiai suklestėjo Renesanso laikotarpiu ir naujai-siais amžiais.

XIX amžiaus chirurgai jau gydė operacijomis, operuodavo daugumą sužeistų organų ir sergant tam tikromis ligomis. Didelė pažanga pasiekta at-radus kovos su žaizdų infekcija būdus. Jau 1847 m. vengras I. P. Zemelveisas (Ignaz Phillip Semmel-weis) pastebėjo, kad pūliavimo užkratą gali pernešti chirurgų ar kitų medicinos darbuotojų rankos. Jis rėmėsi tuo, kad ten, kur gimdymus priimti padė-davo studentai po darbų prozektoriume, pogim-dyvinių karštligių buvo daugiau, bet kai jie rankas pradėjo plauti kalcio chlorido tirpalu, tokių kompli-kacijų skaičius iškart sumažėjo. Tačiau mokslu pa-remti aseptikos ir antiseptikos metodai buvo sukur-ti tik tada, kai prancūzų mokslininkas L. Pasteras (Louis Pasteur) 1861 m. atrado rūgimo ir puvimo bakterijas. Tuo remdamasis anglas Dž. Listeris (Jo-seph Lister) 1876 m. padaręs analogiją ir įtaręs, kad pūliavimą taip pat sukelia bakterijos, pasiūlė prieš operaciją chirurgo rankas, instrumentus ir opera-cinį lauką nuvalyti stipria antiseptine medžiaga – 2–5% karbolio rūgšties tirpalu, o vokiečių chirurgai E. Bergmanas (Ernst von Bergmann) ir K. Šimel-bušas (Curt Schimmelbusch) 1886 m. remdamiesi Pastero pastabomis, kad bakterijos žūsta aukštoje temperatūroje, operacinėse įrengė autoklavus ir vi-


rinimo dėžes ir taip sukūrė per operacijas taikomus medžiagų ir instrumentų sterilizavimo metodus. Dabar atverti žmogaus kūno ertmes ar daryti kitas dideles operacijas pasidarė daug saugiau, o žaizdų supūliavimo ir sepsio (kraujo užkrėtimo) kompli-kacijų labai ryškiai sumažėjo.

Skausmas ir chirurgija ilgą laiką buvo neatski-riami, jis buvo vienas iš didžiausių chirurgijos pa-žangos stabdžių per visą žmonijos istoriją. Buvo išbandytos įvairiausios priemonės – galūnės užver-žiamos varžtu, ligonis apsvaiginamas užspaudžiant miego arterijas, apsvaiginamas alkoholiu ir įvai-riomis narkotinėmis iš augalų (kanapių, aguonų, mandragoros) išgaunamomis medžiagomis. Bet visiškai numalšinti skausmą pavyko tik sukūrus narkozės metodus. Pirmoji narkozės medžiaga buvo linksminančios dujos. JAV dantų gydytojas amerikietis H. Velsas (Horace Wells) Harvardo universitete 1844 m. šį būdą pirmiausia išbandė su savimi: jis leido, kad jam, apsvaigusiam nuo links-minančių dujų, ištrauktų sveiką dantį. JAV Bostono dantų gydytojas ir medicinos studentas V. Morto-nas (William Morton), pagal chemiko ir gydytojo Č. Džeksono (Charles Thomas Jackson) pasiūlymą prieš tai išbandęs eterio garų poveikį sau, 1846 m. rugsėjo 30 d. panaudojo eterio narkozę pacientui ir be skausmo ištraukė dantį. Tų pačių metų spalio 16 d. V. Mortonas davė eterio narkozę pacientui, kuriam chirurgas Dž. Vorenas (John Collins War-ren) be skausmo išpjovė kaklo auglį.

Žinia apie galimybę skausmą malšinti eterio narkoze sklido pasaulyje ir neįtikėtinai greitai pa- siekė Lietuvą. Praėjus vos pusmečiui, 1847 m. va-

sario 23 d. eterio narkozę Vilniuje panaudojo gy-dytojai A. Adomavičius ir L. Liachovičius. XX am-žiaus naujovių pritaikymas užtruko gerokai ilgiau. Pavyzdžiui, dirbtinė kraujo apytaka Lietuvą pasiekė po 12 metų, kai buvo sukurta, o širdies persodini-mo kelionė į Lietuvą užtruko 20 metų. Neabejotinai to didžiausias stabdys buvo Lietuvos okupacija ir geležinė uždanga, atskyrusi nuo Vakarų pasaulio. Dabar naujos technologijos pasiekia greičiau, ta-čiau ne taip greitai kaip eterio narkozė. Tai lemia naujų technologijų sudėtingumas ir brangumas.

Eteris buvo tik kelio pradžia. Narkozės būdai tobulėjo, o didžiausią krūtinės chirurgijos ir širdies chirurgijos pažangos postūmį padarė intubacinės narkozės sukūrimas ir atskiros medicinos specialy-bės – anesteziologijos – atsiradimas.

Chirurgiją visada lydėjo kraujavimas. Kuo sudė-tingesnė operacija, tuo daugiau ligonis nukraujuo-davo. Kraujavimo stabdymo būdai pradėti tobulinti nuo pat chirurgijos pradžios, tačiau nepavykus su-stabdyti labai smarkaus kraujavimo ar ilgai krau-juojant žmogus mirdavo. Chirurgų patirtis sakė, kad netekti kraujo labai pavojinga, tačiau kol ne-buvo išaiškinta kraujo apytakos fiziologija, nebuvo žinoma kraujo funkcija, chirurgams negalėjo kilti mintis perpilti kraują, o jeigu ir kilo tokia idėja, ne-buvo aišku, kaip tai padaryti.

Kraujo apytakos fiziologijos išaiškinimą reikė-tų laikyti vienu iš didžiausių atradimų, turėjusių didžiulę reikšmę ne tik praktinei medicinai, bet ir supratimui apskritai apie žmogaus gyvybę. Pirma-sis žmogaus viso kūno kraujo apytaką aprašė an-glų mokslininkas V. Harvėjus (William Harvey):


1628 m. jis išaiškino didįjį kraujo apytakos ratą, o vėliau, remdamasis M. Serveto (Miguel Servet) atliktais darbais apie plaučių kraujotaką, ir visą žmogaus kraujo apytaką. Dar vėliau M. Malpigijus (Marcello Malphighi) mikroskopu pamatė kapilia-rus, 1772 m. K. Šelė (Carl Wilhelm Scheele) atrado deguonį – ir visa tai leido visiškai suprasti žmogaus kraujo apytakos fiziologiją ir kraujo dujų apykaitą. Tada idėja daug kraujo netekusiam žmogui perpil-ti kraują atrodė savaime suprantama. Tačiau pra-dėjus tai daryti chirurgams ir kitiems gydytojams teko nusivilti. Kai kurie bandymai pasisekdavo, bet dažniausiai ligoniai mirdavo nuo kraujo perpylimo komplikacijų. Todėl kraują perpilti buvo uždraus-ta. Sėkmingai tą daryti tapo įmanoma tik atradus kraujo grupes. Svarbiausią atradimą – agliutina-cijos reakciją – 1901 m. padarė Vienos fiziologas K. Landšteineris (Karl Landsteiner) ir, remdamasis ja, nustatė tris kraujo grupes. Jo atradimą papildė čekas J. Janskis (Jan Janský): 1907 m. jis nustatė ir ketvirtą kraujo grupę. Suderinus donoro ir reci-piento kraujo grupes, perpilti kraują nebebuvo pa-vojinga ir dažnai tai išgelbėdavo žmogui gyvybę.

Medicinos ir chirurgijos pažanga buvo labai sparti, bet iki širdies chirurgijos pradžios dar buvo toli. Ilgus amžius buvo tikima, kad širdis palaiko gyvybę, nes ji yra sielos buveinė. Ir kariai, ir visi žmonės žinojo, kad širdies žaizdos yra mirtinos, nors dar niekas nieko nenumanė apie kraujo apyta-kos anatomiją ir tuo labiau fiziologiją.

Renesanso laikotarpiu ir vėliau, kai jau buvo iš-aiškinta žmogaus kraujo apytakos anatomija ir fizio-logija, tikėjimas, kad žmogaus sielos buveinė yra šir-

dis, kėlė tam tikrą baimę, širdis buvo laikoma šventa vieta, bent jau vieta ar kūno dalim, kurios negalima liesti. Labai aiškiai apie tai pasakė vienas garsiausių Europos chirurgų vokietis T. Bilrotas (Theodor Bil-lroth) 1893 m. Vienoje vykusiame kongrese: „Chi-rurgas, kuris išdrįs operuoti žmogaus širdį, praras savo kolegų pagarbą.“ Jam pritarė kitas garsus chi-rurgas anglas S. Pedžetas (Stephen Paget), jis sakė, kad jokie išradimai, jokie nauji metodai nepadės užsiūti žmogaus širdies žaizdos. Tokie T. Bilroto ir jo bendraminčių žodžiai reiškė ne tik tai, kad į širdį žmonės ir chirurgai dar vis žiūri su pagarba ir bai-me, bet ir tai, kad jau sklando idėja apie galimybę operuoti širdį, siekiant išgelbėti žmogui gyvybę, ir kad drąsiausi to meto chirurgai apie tai galvoja. Šią idėją, praėjus vos dvejiems metams po T. Bilroto garsaus perspėjimo, 1895 m. rugsėjo 9 d. įgyvendino Frankfurto prie Maino chirurgas L. Renas (Ludwig Rehn) – jis užsiuvo durtą širdies žaizdą 22 metų vy-rui. Tai buvo realios širdies chirurgijos pradžia.

Antras svarbus žingsnis pirmyn buvo uždara operacija širdies viduje. Pirmiausia buvo bando-ma praplatinti susiaurėjusį mitralinį širdies vožtu-vą. Idėją chirurgiškai praplatinti mitralinį vožtuvą 1902 m. iškėlė anglas seras L. Bruntonas (Lauder Brunton). Ją pirmieji po eksperimentinių bandymų su šunimis pabandė įgyvendinti amerikiečiai Bos-tono chirurgai E. K. Katleris (Elliot Carr Cutler) ir S. A. Levinas (Samuel A. Levine). Jie 1923 m. spe-cialiai sukonstruotu lenktu peiliu, įvestu per kairio-jo skilvelio viršūnę, prapjovė susiaurėjusį mitralinį vožtuvą. Mergaitė pasveiko, tačiau liko nesandarus mitralinis vožtuvas.


1925 m. anglas H. Sutaras (Henry Souttar) ope-raciją atliko kitokiu būdu. Jis per kairę širdies ausytę pirštu pasiekė kairiojo prieširdžio vidų ir juo išardė sulipusias mitralinio vožtuvo bures. Ši chirurginė technika vėliau buvo plačiai naudojama.

Ypatingą reikšmę tolesnei ne tik širdies chi-rurgijos, bet ir kraujagyslių chirurgijos, ir organų transplantacijos pažangai turėjo prancūzų, savo eksperimentus pradėjusių Prancūzijoje, Lione, ir vėliau tęsusių Toronte, Čikagoje ir Niujorke, A. Ka-relio (Alexis Carrel) ir Š. Gutrjė (Charles Claude Guthrie) darbai. Jie pasiūlė kraujagyslių susiuvimo būdus, tam sukonstravo specialias plonas adatas ir pritaikė siūlus. Eksperimentiškai darė krauja-gyslių jungtis, atliko arterijų ir venų persodinimą, galiausiai savo eksperimentus išplėtė iki inkstų ir širdies persodinimo operacijų. Šie eksperimentai buvo pagrindas ir didelis impulsas kraujagyslių chirurgijos raidai, taip pat didelei ir labai svarbiai širdies chirurgijos daliai, pirmiausia paliatyviai ir radikaliai įgimtų širdies ydų chirurgijai, aortos ir plaučių arterijos chirurgijai, koronarų chirurgijai ir galiausiai organų persodinimui. A. Karelis iki šiol yra vienintelis chirurgas, apdovanotas Nobelio premija.

Šių darbų tęsiniu galima laikyti stambiųjų krau-jagyslių operacijų pradžią. Pirmasis buvo ameri-kietis R. Grosas (Robert E. Gross), 1938 m. atlikęs atviro arterinio (Botalo) latako perrišimo operaciją. Kiti du labai svarbūs žingsniai buvo švedų chirurgo K. Krafordo (Clarence Crafoord) 1944 m. Stokhol-me atlikta aortos koarktacijos pašalinimo operacija ir tais pačiais metais amerikiečio Baltimorės chi-

rurgo A. Blaloko (Alfred Blalock) pagal kardiologės E. Tausig (Helen Taussig) pasiūlymą suformuota poraktikaulinės arterijos ir plaučių arterijos jungtis. Ši operacija tuo metu buvo ypač veiksminga, palen-gvinanti sunkiai Fallot tetrada ir kitomis mėlyno-siomis įgimtomis širdies ydomis sergančių vaikų gyvenimą ir neretai gelbstinti jų gyvybę.

Širdies operacijų diapazonas jau buvo gana pla-tus. Kai kurie chirurgai galėjo atsidėti vien tik šir-dies chirurgijai, nes įgaunant patirties gerėjo opera-cijų rezultatai, kartu didėjo ligonių skaičius. Širdies chirurgija ėmė formuotis kaip nauja atskira medici-nos specialybė. Atsivėrė ilgas sudėtingas ir įdomus kelias, jam plačiai išsišakoti dar reikėjo naujų ieško-jimų ir atradimų. Reikėjo išmokti sustabdyti širdį, atverti jos vidų ir tuo metu išlaikyti žmogų gyvą, reikėjo sukurti aparatą, kuris, sustabdžius ligonio širdį, palaikytų kraujo apytaką, arba išmokti sulėtin-ti žmogaus medžiagų apykaitą ir sumažinti audinių deguonies poreikį taip, kad pakankamą laiko tarpą galima būtų sustabdyti kraujo apytaką ir deguonies tiekimą, o smegenys ir kiti žmogaus organai, negau-dami kraujo ir deguonies, išliktų gyvi.

Dirbtinės kraujo apytakos aparatai buvo pradėti kurti XIX amžiaus pabaigoje. K. Bernaras (Claude Bernard) buvo sukūręs pompą kraujo apytakos fiziologijai tirti. Jis visai negalvojo apie galimy-bę šiuo aparatu palaikyti gyvūno ar žmogaus gy-vybę. 1885 m. vokiečiai M. Frėjus (M. V. Frey) ir M. Gruberis (M. Gruber) sukūrė išorinį oksigena-torių – dirbtinius plaučius ir išbandė eksperimen-tiškai. Vėliau oksigenatorius tapo viena iš svarbiau-sių dirbtinės kraujo apytakos aparato dalių.


Ilgiausiai ir atkakliausiai dirbo amerikietis Bos-tono chirurgas Dž. H. Gibonas (J. H. Gibbon). Nuo 1930 m. jis kūrė dirbtinės kraujo apytakos aparatą ir jį eksperimentiškai bandė. Karo metais eksperi-mentai nutrūko. Vėliau Dž. H. Gibonas tai paaiški-no tokiais žodžiais: „Aš jau beveik galėjau šį aparatą panaudoti gydant žmogų, tačiau taip neįvyko, nes pamišusio žmogaus su ūsais pamišusi veikla pri-vertė mane stoti į JAV armiją.“ Po karo Filadelfijoje jis atnaujino eksperimentus ir 1953 m. panaudojo savo sukurtą dirbtinės kraujo apytakos aparatą: sėk- mingai atvėrė širdį jaunai moteriai ir užsiuvo prie-širdžių pertvaros defektą. Po pirmos sėkmės ėjo didelis nusivylimas, nes kitos keturios operacijos buvo nesėkmingos ir dėl įvairių priežasčių visi ligo-niai mirė. Dž. H. Gibonas nutraukė širdies chirur-gijos darbus ir niekada prie jų negrįžo.

Dirbtinės kraujo apytakos aparatus kūrė ir kiti chirurgai. Amerikietis Minesotos universiteto chi-rurgas K. Denis (C. Dennis) su bendradarbiais eksperimentavo bandydamas savo dirbtinės kraujo apytakos aparatus nuo 1940 m. ir panaudojo anks-čiau už Dž. H. Giboną: 1951 m. užsiuvo prieširdžių pertvaros defektą, tačiau ligonis po operacijos mirė, o skrodimas parodė, kad būta diagnostinės klai- dos – ligonis turėjo sudėtingesnę įgimtą širdies ydą.

Po K. Denio ir Dž. H. Gibono nesėkmingų ope-racijų siekis operuoti atvėrus širdį neužgeso. Ypač įdomią ir drąsią idėją iškėlė ir ją įgyvendino kitas Minesotos universiteto chirurgas K. V. Lilehėjus (Clarence Walton Lillehei). Mintis buvo tokia: su-kurti gyvą dirbtinės kraujo apytakos aparatą ir, atvėrus širdį, operaciją atlikti panaudojant kon-

troliuojamą kryžminę kraujo apytaką. Netrukus K. V. Lilehėjus su bendradarbiais pradėjo labai ori-ginalius eksperimentus: sujungė dviejų šunų kraujo apytaką (arterijas ir venas), vienam iš jų sustabdė širdį, o abiejų šunų kraujo apytaką ir gyvybę palaikė kito šuns širdis. Po sėkmingų eksperimentų 1954 m. balandį jis pradėjo įspūdingą seriją operacijų vai-kams, sergantiems įgimtomis širdies ydomis, tai-kė „kontroliuojamą kryžminę kraujo apytaką“, kai dirbtinės kraujo apytakos aparato funkcijas at-likdavo motinos arba tėvo širdis ir plaučiai. Buvo padarytos 32 operacijos, ištaisant įvairias įgimtas širdies ydas, tarp jų sudėtingiausia – Fallot tetrados korekcija.

Tuo pačiu metu kiti gydytojai toliau tobulino, eksperimentuodami bandė ir vėliau naudojo dirbti-nės kraujo apytakos aparatus ir pasiekė gerų rezul-tatų, tarp jų K. Krafordo (Clarence Crafoord) grupė Stokholme ir Dž. Kirklino (John Webster Kirklin) Mayo klinikoje JAV. Po šių darbų K. V. Lilehėjus sustabdė savo „kontroliuojamos kryžminės kraujo apytakos“ operacijas ir naudodamas dirbtinės krau-jo apytakos aparatus pasiekė nuostabių rezultatų. Jis pasiūlė daug naujų širdies operacijų.

Kuriant ir bandant dirbtinės kraujo apytakos aparatus buvo tiriama hipotermijos (kūno atšaldymo) galimybė, kai visiškai sustabdžius kraujo apytaką operuojama atvėrus širdį. Kanados chirurgas V. Bi-gelou (Wilfred Gordon Bigelow) pirmasis 1950 m. paskelbė eksperimentų su šunimis rezultatus. Per šiuos eksperimentus šunys, gavę narkozę, buvo de-dami į vonią su ledais ir leidžiama jų kūnui atšalti iki 20°C. Po to jie buvo guldomi ant operacinio stalo,


jiems atveriama krūtinė ir, užspaudus viršutinę ir apatinę tuščiąsias venas, sustabdoma kraujo apyta-ka. Šunys gerai toleravo 15 minučių kraujo apytakos sustabdymą. 1953 m., taikydami V. Bigelou pasiū-lytą techniką, amerikiečiai F. S. Levis ir M. Taufik (F. S. Lewis, M. Taufic) 5 metų mergaitei užsiuvo prieširdžių pertvaros defektą. O tais pačiais metais kanadietis H. Svanas (H. Swan) paskelbė sėkmingus nemažo kiekio operacijų rezultatus, taikant hipoter-miją. Ilgiausiai išorinės hipotermijos metodą taikė ir ypač jį ištobulino vilniečių chirurgų mokytojas Novosibirsko chirurgas Jevgenijus Mešalkinas. Jis taip pat kūrė specialią, kai taikoma hipotermija, chirurgijos techniką, leidžiančią racionaliai grei-tai dirbti atvėrus širdį. Jis hipotermijos sąlygomis darė ne tik prieširdžių ir skilvelių pertvaros defektų uždarymo, bet ir labai sudėtingas radikalias Fallot tetrados, aortos ir mitralinio vožtuvų protezavimo operacijas.

Hipotermijos metodo ribojamas laiko limitas buvo papildoma rizika darant sudėtingas operaci-jas, o dirbtinės kraujo apytakos aparatai tobulėjo, todėl išorinės hipotermijos taikymo buvo greitai atsisakyta. Tačiau buvo rasta galimybė šiuos me-todus sujungti. Į dirbtinės kraujo apytakos aparatą buvo įmontuotas šilumos keitiklis, kuriuo buvo ga-lima šildyti ir šaldyti aparate tekantį kraują ir kartu keisti ligonio temperatūrą. Panaudojus hipotermiją, dirbtinė kraujo apytaka tapo daug saugesnė, nes su-lėtėjus medžiagų apykaitai galimi kraujo apytakos sutrikimai mažiau kenkė organizmui ir dėl to su-teikė didesnes galimybes chirurgui. Greitai tobu-lėjo įgimtų širdies ydų chirurgija, buvo sukurtos

dirbtinės kraujagyslės ir dirbtiniai širdies vožtuvai, prasidėjo koronarų ir ištobulinta aortos aneurizmų chirurgija.

Kaip ypač svarbų širdies chirurgijos laimėjimą reikia pažymėti širdies persodinimą. Ši operacija iki šiandien yra vienas didžiausių ne tik širdies chirur-gijos, bet ir apskritai organų transplantacijos laimė-jimų. Širdies (1905 m.) ir inkstų (1908 m.) persodi-nimo eksperimentus pradėjo JAV dirbęs prancūzas A. Karelis su savo bendradarbiu Š. Gutrjė. To meto širdies persodinimo eksperimentų dar nebuvo sie-kiama įgyvendinti ir pradėti persodinti širdį žmo-nėms. Tai buvo šuns donoro širdies perkėlimo į šuns recipiento kaklą, susiuvant kraujagysles, eks-perimentas. Norėta išsiaiškinti, ar širdis gali plakti recipiento kūne. Inksto persodinimo eksperimenti-nių operacijų techniką buvo įmanoma pakartoti at-liekant operacijas žmonėms. Tačiau nei širdies, nei inkstų persodinti nebuvo galima dėl greitos perso-dinto organo atmetimo reakcijos. Buvo pradėtas ty-rinėti atmetimo reakcijos mechanizmas ir ieškoma jos slopinimo metodų. Pirmieji tokie metodai buvo sukurti remiantis F. K. Mano (F. C. Mann) (1933 m.) ir P. B. Medavaro (P. B. Medawar) (1944 m.) darbais. Tai leido pradėti klinikines inkstų persodi-nimo operacijas. Ortotopinį širdies transplantacijos būdą (persodinimas į pašalintos sergančios širdies vietą) 1960 m. kūrė R. R. Loveris (R. R. Lower) ir N. E. Šamvėjus (N. E. Shumway). Kai jie paskelbė apie eksperimentų techniką ir rezultatus, nemažai chirurgų atvyko į jų laboratoriją ir stebėjo eksperi-mentus. Vienas iš tokių buvo Pietų Afrikos chirur-gas Kristianas Barnardas (Ch. N. Barnard).


Kol N. E. Šamvėjus su bendradarbiais intensyviai eksperimentavo, siekdamas, kad gyvūnas po širdies persodinimo operacijos kuo ilgiau išgy-ventų, 1967 m. gruodžio mėnesį visiems netikėtai K. Barnardas sėkmingai persodino širdį iš Lietuvos kilusiam, labai sunkiai širdies nepakankamumu sergančiam ligoniui L. Vaškanskiui. Ši žinia neįti-kėtinu greičiu apskriejo visą pasaulį. Tikriausiai žemėje nebuvo nė vieno laikraščio, kuris apie tai nebūtų rašęs. Tai buvo sensacingiausias medicinos mokslo ir praktikos laimėjimas per visą istoriją. Ži-nia jaudino ne tik chirurgus, bet ir visą visuomenę, o R. R. Loveriui ir N. E. Šamvėjui sukėlė didelį nu-sivylimą. Žymiausi pasaulio chirurgai suskubo kar-toti Barnardo operacijas. Apie širdies persodinimo operacijas greitai pranešė Amerikos, Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos ir kiti Europos chirurgai. Tai buvo aukščiausias moderniosios širdies chirurgijos laimėjimas ir širdies chirurgijos kaip naujos ir sava-rankiškos medicinos specialybės pripažinimas.

Lietuvoje širdies chirurgijos raida buvo labai permaininga: kartais ėjo koja kojon su pasaulio šir-dies chirurgija, kartais gerokai atsilikdavo. Didelę reikšmę pasaulinėms idėjoms sklisti Lietuvoje turė-jo senasis Vilniaus universitetas, jo žmonių darbai ir idėjos, taip pat istoriškai susiformavęs Vilniaus universitete filosofinis pagrindas siekti pažangos.

Susidomėjimas širdies ligomis ir jų moksliniai tyrinėjimai Vilniaus universitete prasidėjo XIX am-žiaus pradžioje. Universitete saugomos dėstytojų ir profesorių disertacijos apie širdies anginą (Jozefas Chrezonovičius, 1812 m.), širdies polipus (Stanis-lovas Rosolovskis, 1818 m.), mėlynąją širdies ligą ir

kitas. Ypač svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir apskritai mokslo istorijai Vilniaus universiteto profesoriaus Andriaus Sniadeckio darbai. Jis pirmasis pasaulyje 1805 m. žmogui gaivinti pasiūlė dirbtinio kvėpavi-mo „burna į burną“ būdą, o širdies darbui atkurti siūlė panaudoti elektros srovę. Jis buvo didelis savo krašto ir universiteto patriotas, drąsus žmogus, ne tik darbais garsinęs, bet ir poelgiais gynęs univer-siteto garbę. Nuo seno Vilniaus universitete garsi legenda, kad profesorius A. Sniadeckis į pašaipų imperatoriaus Napoleono, lankančio Vilniaus uni-versitetą, klausimą „O kokios gi medicinos moko Vilniaus universitete?“ išdrįsęs atrėžti: „Ogi tokios pačios kaip ir Paryžiuje.“

Caro valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, medicinos profesūra buvo išblaškyta, tačiau pradėti darbai buvo tęsiami buvusiose universiteto ligoni-nėse, veikė medicinos draugijos. Jose dirbo dalis buvusių universiteto auklėtinių ir dėstytojų. Drau-gijų susirinkimuose buvo skaitomi pranešimai, ap-tariami nauji laimėjimai. Pirmoji širdies operacija ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Europoje, Vilniuje buvo padaryta tuo laikotarpiu, kai Vilniaus universitetas buvo uždarytas. 1900 m. chirurgas G. Romas, tera-peutui L. Stembo pasiūlius, atvėrė 9 metų berniukui širdies maišelį, išleido apie širdį susikaupusius pū-lius ir išgelbėjo vaikui gyvybę.

Lenkijos vadovui J. Pilsudskiui pasiuntus gene-rolo J. Želigovskio armiją į Vilnių ir jį bei Vilniaus kraštą okupavus, mokslo, kultūros ir švietimo cen-tras persikėlė į Kauną. Didžiausią reikšmę medici-nos pažangai turėjo Kauno Vytauto Didžiojo uni-versiteto atidarymas 1922 m. Medicinos fakulteto


dėstytojais ir vėliau profesoriais tapo lietuvių kilmės gydytojai, mokslus baigę Rusijos ir Europos univer-sitetuose, grįžę dirbti ir gyventi į Lietuvą, vėliau jauni Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą baigę gydytojai, pasilikę dirbti Medicinos fakultete ir universiteto klinikose. Didesniuose Lietuvos mies-tuose dirbo ir gydytojų ne lietuvių, pabėgusių iš Ru-sijos nuo komunistų persekiojimo. Vienas iš jų buvo garsus Panevėžio chirurgas V. Gusevas, kuris pirmas Lietuvoje du kartus užsiuvo širdies žaizdas. Pirmą kartą 1926 m. birželio 20 d. – nesėkmingai, o antrą kartą 1928 m. gegužės 2 d. jau sėkmingai.

Didžiausios chirurgijos pažangos prieškario Lie-tuvoje buvo pasiekta Kauno universiteto klinikose. Čia dirbo žymiausi to meto chirurgai Vladas Kuz-ma, Vincas Kanauka, S. Stonkus. V. Kanauka 1929 m. darė torakoplastikas dėl plaučių tuberkuliozės. Širdies žaizdas užsiuvo V. Kuzma 1929 m., 1934 m. ir 1939 m., o S. Stonkus – 1938 m., 1939 m. ir 1940 m. Gerai žinomi V. Kuzmos eksperimentiniai darbai tyrinėjant organų transplantaciją. Jis bandė ne tik homotransplantacijos galimybes, kai organas per-sodinamas tos pačios rūšies gyvūnui, bet ir hetero-transplantacijos, kai vienos rūšies gyvūno organas persodinamas kitos rūšies gyvūnui. Pavyzdžiui, jis iš paukščio trachėjos bandė suformuoti šlapimtakį šuniui.

Buvo domimasi ne vien širdies chirurgija, buvo gyvos ir organų transplantacijos idėjos. Garsiau-si Lietuvos chirurgai siekė jas įgyvendinti. Tačiau tam sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Vokiečių okupacijos metais, be Kauno Vytauto Didžiojo uni-versiteto Medicinos fakulteto, Vilniaus universite-

te veikė nelegalus Medicinos fakultetas. Studentai buvo mokomi, tačiau apie kokius nors medicinos tyrimus, naujoves nebuvo ir kalbos. Gydytojų prak-tika buvo skirta sužeistiesiems, nebūtinai fronte, gydyti, taip pat kovoti su infekcinių ligų epidemijų grėsme ir skubiai bei neatidėliotinai medicinos pa-galbai teikti.

Po karo visiška ekonominė suirutė ilgam pri-stabdė medicinos mokslo ir chirurgijos raidą. Lie-tuva neteko daugumos pačių talentingiausių gydy-

Pirmoje eilėje trečias iš kairės Vitalijus Gusevas, 1929 m. Nuotrauka iš L. Knizikevičienės knygos

„Panevėžio medicinos istorija iki 1990 m.“ (2010)

Prof. Vladas Kuzma Prof. Vincas Kanauka


tojų: vieni karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, kiti buvo represuoti ir išvežti į Rytus. Žymūs Panevėžio chirurgai J. Žemgulys, S. Mačiulis, A. Gudonis ir operacinės sesuo Z. Kanevičienė buvo išvesti iš ope-racinės ir sušaudyti. Medicinos mokslui ir praktikai atsigauti reikšmingos buvo dvi aukštosios moky-klos – Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas ir Kauno medicinos institutas, kuris perėmė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto patalpas, klinikas. Čia liko dalis garsių specialistų, išvengusių represijų ir neemigravusių. Kiti dar vokiečių oku-pacijos metais atvyko dirbti į Vilnių ir tapo garsiais Medicinos fakulteto profesoriais ir katedrų vadovais (S. Pavilonis, K. Katilius, A. Sučila, V. Girdzijauskas, J. Šopauskas ir kiti). Tuoj po karo chirurgijos ka-tedrų vedėjais buvo paskirti profesoriai iš Rusijos, daugiausia karo chirurgijos specialistai: Vilniuje – lietuviškai nemokėjęs J. Banaitis, rusai V. Korchovas ir V. Šlapoberskis, Kaune – J. Rivlinas ir D. Kleba-novas. Lietuvoje jie nepritapo, didesnių darbų nenu-veikė ir greitai išvyko į Sovietų Sąjungos gilumą.

Kaune chirurgijos lyderiais greitai tapo docentai A. Stropus, J. Jocius, T. Šiurkus. Vilniuje tuo metu ryškios asmenybės buvo profesorius Pranas Nor-kūnas ir docentas Kazys Katilius. Apie juos būrėsi jauni chirurgai. Ir Vilnius, ir Kaunas turėjo aukš-čiausią tikslą – pradėti širdies operacijas. Dėl to net vyko tam tikros varžytuvės, švelniau tariant, kon-kurencija. Drąsių ir talentingų praktikos chirurgų netrūko ir kitose ligoninėse. Jie sėkmingai darė sudėtingas operacijas, kai kurie net ryžosi operuo-ti širdį. Mažeikių chirurgas Vladas Burba 1946 m. užsiuvo širdies žaizdą. Vilniaus geležinkelininkų ligoninės chirurgas Borisas Efrosas 1958 m. kovo 12 d. pirmą kartą Lietuvoje padarė sėkmingą už-darą mitralinę komisūrotomiją, o 1959 m. kovo 4 d. perrišo atvirą arterinį lataką (įgimta širdies yda). Jis taip pat darė perikardo šalinimo operaci-jas, operavo plaučius. Vis dėlto Vilniaus universi-teto ir Kauno medicinos instituto klinikose širdies chirurgija vystėsi intensyviau, buvo daroma dau-giau įvairesnių uždaros širdies operacijų, vystoma

Prof. Pranas Norkūnas Prof. Augustas Pronckus Prof. Antanas Sučila Dr. Borisas Efrosas


kraujagyslių chirurgija ir pradėti eksperimentai, ruošiantis atviros širdies operacijoms. Čia likusi dirbti dalis žymių progreso siekiančių prieškario chirurgų, galimybė eksperimentuoti, taip pat pa-stebėti jaunus gabius chirurgijai ir imlius naujoms idėjoms studentus pritraukti prie savo darbų buvo prielaidos tam, kad klinikos taptų chirurgijos pro-greso centrais. Siekiant chirurgijos pažangos aps-kritai, širdies chirurgijos kūrimas tuo metu buvo svarbiausias uždavinys. Tačiau vystymąsi sunkino sugriauta krašto ekonomika ir, sovietams okupavus šalį, visiška izoliacija nuo pasaulio. Apie tiesiogi-nius kontaktus su žymiausiais užsienio specialistais nebuvo jokios kalbos, net gauti informacijos, me-dicinos literatūros buvo beveik neįmanoma, nes Lietuvos medicinos bibliotekų užsienio žurnalai nepasiekdavo. Pokario laikotarpiu vykti į Maskvos bibliotekas susipažinti su naujausia literatūra buvo problemiška.

Nepaisant sunkumų Vilniaus universitete, Kau-no medicinos institute ir kai kuriose kitose ligoni-nėse buvo pradėta planinė širdies chirurgija. Vil-niaus universitete širdies chirurgija buvo vystoma prof. Prano Norkūno vadovaujamoje Hospitalinės chirurgijos katedroje ir doc. K. Katiliaus vadovau-jamoje Fakultetinės chirurgijos katedroje. Doc. K. Katiliaus mokinys ir asistentas, vėliau profesorius Antanas Sučila 1952 m. užsiuvo durtą širdies žaizdą, o 1953 m. pradėjo planinę širdies chirurgiją – pada-rė sukalkėjusio širdies maišelio pašalinimo operaci-ją. Uždarą mitralinę komisūrotomiją prof. A. Sučila padarė 1958 m. gruodžio mėnesį. Prie pionieriškų jo darbų reikia priskirti ir 1956 m. pirmą kartą Lie-

tuvoje atliktą diagnostinį širdies zondavimą savos gamybos zondu, siekiant patikslinti įgimtos širdies ydos – Lutembacherio sindromo diagnozę.

Prof. P. Norkūno vadovaujamoje Hospitalinės chirurgijos katedroje ir jos bazėje uždaros širdies operacijas prof. Augustas Pronckus darė maždaug tuo pačiu metu kaip ir prof. A. Sučila (1958 m. rug-sėjo mėn. – mitralinė komisūrotomija, tais pačiais metais – uždara aortos vožtuvo komisūrotomija, kiek vėliau – perikardo šalinimo operacija). Išskir-tinę reikšmę širdies chirurgijai turėjo paties kate-dros vedėjo prof. P. Norkūno darbai. Jis nepaprastai ištobulino operavimo techniką. Dauguma vėliau susikūrusios Vilniaus širdies chirurgijos mokyklos chirurgų, pradedant jos vadovu prof. A. Marcinke-vičiumi, buvo P. Norkūno mokiniai, iš jo išmokta precizinė operavimo technika buvo viena sėkmės prielaidų. Pats prof. P. Norkūnas, galvodamas apie atviros širdies operacijų pradžią Lietuvoje, subūrė eksperimentuotojų grupę. Savo mokiniams jis pave-dė atskiras užduotis: prof. A. Marcinkevičiui – hi-potermijos eksperimentus, prof. Alfonsui Dirsei – kraujagyslių chirurgiją. Šiems tikslams pasiekti Vilniaus universitete 1960 m. įkūrė Širdies ir krau-jagyslių chirurgijos laboratoriją ir jai vadovavo iki 1962 m.

Toliau buvo lemta, kad prof. A. Marcinkevičiui 1963 m. vadovauti perduota Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorija ir joje suburti jauni entu- ziastai – chirurgai, anesteziologai, kardiologai, he-matologai, biochemikai išvystė Lietuvoje šiuolaiki-nę modernią širdies chirurgiją, iškėlė ją į pakanka-mas aukštumas. Tai patvirtino ne tik užsienio kolegų


pripažinimas, bet ir nuolat didėjantis ligonių, no-rinčių operuotis Vilniuje, srautas. Jie plūdo ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų.

Kauno medicinos instituto chirurgai širdies chi-rurgiją vystė labai panašiai. Pradžioje buvo daromos uždaros širdies operacijos. Jonas Jocius 1953 m. iš širdies pašalino adatą, o 1952 m. pirmą kartą Lie-tuvoje padarė perikardo šalinimo operaciją. Tačiau daugiausia širdies chirurgijos raidai Kaune nusipel-nė prof. J. Brėdikis. Jis 1958 m. lapkričio 14 d. pa-darė uždarą mitralinę komisūrotomiją, praėjus tik kiek daugiau nei pusmečiui, kai ją atliko vilnietis chirurgas B. Efrosas.

Uždaros širdies operacijų diapazonas buvo ple-čiamas. J. Brėdikis su bendradarbiais (Jonas Jocius, Vytautas Mikalauskas, Rimantas Putelis) darė atvi-ro arterinio latako (Botalo) perrišimo (1960 m.), uždarą plaučių arterijos vožtuvo stenozės šalinimo (1960 m.), paliatyvias mėlynųjų širdies ydų opera-cijas – jungtis tarp sisteminės ir plaučių kraujota-kos (Potts jungtis 1960 m., Blalock-Taussig jungtis 1965 m.), aortos koarktacijos pašalinimo operaciją (1964 m.).

Įgijęs uždarų operacijų patirties, prof. J. Brėdi- kis Kaune pradėjo modernios širdies chirurgijos erą – panaudojo dirbtinę kraujo apytaką, pradėjo atviros širdies operacijas. Pirmoji buvo padaryta 1964 m. lapkričio 27 d. – užsiūtas prieširdžių per-tvaros defektas. Buvo praėjusios penkios savaitės po Vilniuje padarytos atviros širdies operacijos – skilvelių pertvaros defekto ir prieširdžių pertvaros defekto užsiuvimo. Prof. J. Brėdikis su bendradar-biais ir vėliau darė įvairias atviros širdies operaci-

jas, tačiau mažesnės apimties nei prof. A. Marcin-kevičiaus vadovaujami chirurgai, o dėmesį sutelkė į naują širdies chirurgijos sritį – chirurginį širdies ritmo sutrikimų gydymą. Jie plačiai taikė širdies sti-muliaciją ir darė įvairius ritmo sutrikimus šalinan-čias operacijas (WPW sindromas, prieširdžių vir-pėjimas ir kt.). Šioje srityje profesorius J. Brėdikis ir jo vadovaujami širdies chirurgai buvo pionieriai, jie įdiegė daug naujovių, dalis jų buvo pripažinta išra-dimais. Jie buvo pripažinti tuometinės Sovietų Są-jungos mokslininkų, daug ligonių iš Sovietų Sąjun-gos vyko į Kauną gydytis širdies ritmo sutrikimų.

Būtina pasakyti, kad modernios širdies chirur-gijos eros pradžioje daugelis uždarų ir pirmosios atviros širdies operacijos buvo padarytos arba pa-simokius pirmaujančiose Rusijos klinikose, arba padedant į Vilnių ir Kauną atvykusiems žymiems Rusijos širdies chirurgams. Lietuva tuo metu tie-siogine prasme buvo visiškai izoliuota nuo Vakarų pasaulio, kur širdies chirurgija jau buvo susiforma-vusi kaip atskira medicinos sritis. Ryšius su Vaka-rais galėjo palaikyti tik didžiausi Maskvos institutai ir gal šiek tiek Leningrado, dabartinio Peterburgo, specialistai. Jie galėjo vykti į Vakarų Europos ir Amerikos kongresus, lankytis ir mokytis jų širdies chirurgijos centruose. Pirmąsias atviros širdies operacijas Maskvoje ir Leningrade 1959 m. padė-jo atlikti anglų chirurgų ir dirbtinės kraujo apyta-kos specialistų brigada, vadovaujama D. Melrouzo (Denis Melrose). Todėl apie 1964 m., kai Lietuvoje buvo ruošiamasi atlikti atviros širdies operacijas, Maskvos, Leningrado ir Novosibirsko chirurgai jau turėjo šiokios tokios patirties. Novosibirske apskri-


tai širdies chirurgija ir atviros širdies chirurgija at-sirado po to, kai vienas Maskvos širdies chirurgijos pradininkų akademikas Jevgenijus Mešalkinas dėl susiklosčiusių aplinkybių turėjo iš Maskvos vykti į Novosibirską. Čia jis toliau dirbo savo darbą, steigė didelį kraujo apytakos patologijos institutą, inten-syviai vystė atviros širdies chirurgiją.

Taip susiklostė, kad Vilniaus širdies chirurgai mokėsi pas akademiką J. Mešalkiną. B. Efrosas dar Maskvoje spėjo šešias savaites pasitobulinti prof. J. Mešalkino klinikoje ir, iš ten grįžęs, 1958 m. pada-rė pirmąją uždarą mitralinę komisūrotomiją. Prof. A. Marcinkevičiaus ir jo mokinių bendradarbiavi-mas prasidėjo 1956 m., kai J. Mešalkinas tapo prof.

A. Marcinkevičiaus daktaro (dabar habilituoto dak-taro) disertacijos moksliniu konsultantu, ir truko il-gus dešimtmečius. 1963 m. Vilniaus širdies ir krau-jagyslių chirurgijos laboratorijai įsigijus dirbtinės kraujo apytakos aparatą ir pradėjus eksperimenti-nes operacijas, akademikas J. Mešalkinas 1964 m. pavasarį pakvietė prof. A. Marcinkevičių ir grupę jo bendradarbių (A. Sučila, V. Sirvydis, V. Triponis, D. Kavoliūnas, L. Pinigytė, J. Žemkauskaitė, L. Zel-dinas) į Novosibirsko kraujo apytakos patologijos institutą, kur buvo galimybė tęsti eksperimentus ir dalyvauti atviros širdies operacijose, naudojant dirb-tinę kraujo apytaką. Novosibirske vilniečiams mo-kytis dirbtinės kraujo apytakos subtilybių aktyviai

Dr. K. Širmenis, akad. J. Mešalkinas, prof. A. Marcinkevičius


padėjo lietuvis tremtinys daktaras Jeronimas Stun-džia, tuo metu vadovavęs Novosibirsko instituto dirbtinės kraujo apytakos tarnybai. Tų pačių metų spalio mėnesį J. Mešalkinas su J. Stundžia atvyko į Vilnių ir kartu su prof. A. Marcinkevičiumi ir jo bendradarbiais 1964 m. spalio 14 d. padarė pirmą-sias atviros širdies operacijas Lietuvoje. Šis bendra-darbiavimas truko gana ilgai. Akademikas J. Me-šalkinas ne kartą dar buvo atvykęs į Vilnių, skaitė paskaitas, dalyvaudavo vilniečių operacijose, o prof. A. Marcinkevičius ir jo mokiniai vėliau lankėsi No-vosibirske, dalyvavo konferencijose, stebėjo opera-cijas, darė kai kuriuos bendrus mokslinius tyrimus.

Kauno chirurgai ėjo panašiu keliu. Prof. J. Brėdi-kis buvo Maskvos sąjunginio mokslinio chirurgijos centro, kuriam vadovavo tuometinis Sovietų Sąjun-gos sveikatos apsaugos ministras, aspirantas. Ten jis susipažino ne tik su širdies chirurgijos principais, bet ir užmezgė ryšius su bendradarbiais, konkrečiai su šio instituto Širdies chirurgijos skyriaus vadovu prof. Glebu Solovjovu. Jis vėliau padėjo Kauno šir-dies chirurgams pradėti atviros širdies operacijas. Toks bendradarbiavimas truko gana ilgai.

Taigi atviros širdies operacijos Lietuvoje buvo pradėtos daryti dviejuose centruose – Vilniuje ir Kaune. Tai savaime sukėlė tam tikrą konkurenciją,

Pirmoji išvyka į Novosibirską


ypač pradžioje, ir kartu greitino pažangą. Kiekvie-nas centras norėjo pirmauti. Gana greitai išsiskyrė darbo kryptys: Vilniaus širdies chirurgai pradėjo daryti daug ir įvairių atviros širdies operacijų, o Kauno širdies chirurgai daugiau dėmesio ėmė skirti širdies ritmo sutrikimų chirurgijai tobulinti.

Vilniaus širdies chirurgus užvaldė patriotinė idėja – greičiau tobulinti atviros širdies operacijas ir pasiekti geresnių rezultatų nei Maskvos daug turtingesnių ir turinčių didesnes galimybes klinikų chirurgai. Tai neblogai pavyko, nes Sovietų Sąjun-gos širdies chirurgų konferencijose paskelbus Vil-niaus universiteto širdies chirurgų rezultatus staiga padidėjo srautas ligonių, atvykstančių į Vilnių da-rytis širdies operacijos.

Tokia buvo pasaulio, Sovietų Sąjungos ir Lietu-vos širdies chirurgijos raida prieš pradedant atvi-ros širdies operacijas Vilniuje. Lietuvoje pasau-linio lygio širdies chirurgijos atsiradimas – prof. A. Marcinkevičiaus nuopelnas. Jis yra atviros šir-dies operacijų, transplantologijos pradininkas, šir-dies chirurgijos specialybės kūrėjas.

Profesoriaus A. Marcinkevičiaus epocha Algimantas Marcinkevičius gimė 1921 m. ba-

landžio 15 d. Kaune, medikų šeimoje. Tėvas – gydy-tojas, vėliau garsus vidaus ligų profesorius Mykolas Marcinkevičius, motina – medicinos sesuo, pirmo-ji tėvo, vėliau dirbusio periferijoje – Linkuvoje ir Rokiškyje, o dar vėliau Panevėžyje – pagalbininkė. Medikų šeimos aplinka lėmė, kokią specialybę pa-

sirinks jaunasis Algimantas, o patriotinė atmosfera turėjo didelę reikšmę jo pažiūroms, įsitikinimams ir charakteriui. Mokydamasis Panevėžio gimnazijo-je, garsioje žymiais mokytojais, ypač humanitarais, sutvirtino įsitikinimus ir humanistinį nusiteikimą.

1947 m. A. Marcinkevičius su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir įgijo gydytojo specialybę. Jis šiek tiek nukrypo nuo tė- vo – gydytojo terapeuto kelio ir pasirinko chirur-go specialybę. Pradėjęs dirbti to paties universite-to Bendrosios chirurgijos katedroje vyr. laborantu, vėliau asistentu, visą gyvenimą susiejo su Vilniaus universitetu. Docento, vėliau profesoriaus, katedros ir klinikos vadovo veiklos apogėjus buvo sukurta moderni širdies chirurgija ir nuolatinė jos pažanga.

Po pirmųjų 10 metų darbo, skirto bendrajai chirurgijai, A. Marcinkevičius susiformavo ne tik kaip patyręs tvirtas chirurgas, bet ir naujovių sie-kiantis mokslininkas. Savo mokytojo, garsiausio to meto chirurgo prof. Prano Norkūno paskatintas, A. Marcinkevičius pradėjo eksperimentinius tyri-mus, į juos įtraukė daug jaunų studentų ir gydytojų, kurie vėliau tapo jo mokiniais, o eksperimentinių operacijų ir tyrimų sėkmė tapo prielaida ateityje atsirasti širdies ir kraujagyslių chirurgijai ir trans-plantacijai, jų plėtrai.

1956 m. A. Marcinkevičius buvo paskirtas Vil-niaus universiteto Medicinos fakulteto Bendrosios chirurgijos katedros vadovu ir katedros klinikinę veiklą pasuko nauja kryptimi – į širdies ir krau-jagyslių chirurgiją. Buvo pradėti dviejų rūšių eks-perimentai. Pirmieji buvo susiję su hipotermija – tiriama galimybė operuoti atvirą širdį. Idėją iškėlė


ir eksperimentuotojus labai palaikė A. Marcinke-vičiaus mokytojas prof. Pranas Norkūnas. Antrieji susiję su apatinės tuščiosios venos perrišimu, tiria-ma galimybė pritaikyti šią operaciją širdies nepa-kankamumui gydyti. Pavykę eksperimentai suteikė drąsos daryti naujas operacijas. Jau 1957 m. vaikui sėkmingai pašalinta šlaunies arterinė-veninė fistulė ir atkurtas arterijos ir venos takumas. Tais pačiais metais ligonei, sergančiai sunkiu širdies nepakan-kamumu, perrišta apatinė tuščioji vena ir gautas teigiamas operacijos efektas. Sukauptą eksperimen-tinę ir klinikinę medžiagą A. Marcinkevičius api-bendrino daktaro disertacijoje, 1962 m. sėkmingai ją apgynė.

1963 m. A. Marcinkevičius buvo paskirtas Vil-niaus universiteto Širdies ir kraujagyslių chirurgi-jos laboratorijos vadovu. Naujos pareigos – ne tik didesnės galimybės, bet ir labai aiškus tikslas – atviros širdies operacijos Lietuvoje. 1963 m. buvo gautas dirbtinės kraujo apytakos aparatas ir tuoj pat pradėti nauji eksperimentai – dirbtinės krau-jo apytakos tyrimai ir atviros širdies operacijos. A. Marcinkevičius su grupe jaunų chirurgų, anes-teziologų ir kitų specialistų išvyko mėnesio sta-žuotės į Novosibirsko kraujo apytakos patologi-jos institutą, kuriam vadovavo jo buvęs mokslinis vadovas akademikas J. Mešalkinas ir kur jau buvo daromos atviros širdies operacijos. 1964 m. spalio 14 d. Vilniaus III klinikinėje ligoninėje, dalyvau-jant akademikui J. Mešalkinui, buvo padaryta pir-moji atviros širdies operacija Lietuvoje. Naudojant dirbtinės kraujo apytakos aparatą, 14 metų mergai-tei buvo užsiūtas širdies skilvelių pertvaros defek-

tas. Kitą dieną buvo užsiūtas prieširdžių pertvaros defektas.

1964 m. atliktos pirmosios atviros širdies ope-racijos prof. A. Marcinkevičiui buvo tik ilgo kelio pradžia. Jos buvo daromos vis dažniau, įdiegia-mi nauji, tikslesni širdies ligų diagnostikos būdai, tarp jų ir širdies zondavimas. Tikslesnės diagnozės ir geri operacijų rezultatai skatino plėsti operacijų diapazoną, imtis vis sudėtingesnių. 1966 m. pada-ryta vienos iš sudėtingiausių įgimtų širdies ydų Fal-lot tetrados radikali chirurginė korekcija, 1967 m. protezuotas mitralinis širdies vožtuvas, 1968 m. protezuotas aortos vožtuvas ir padaryta dviejų šir-dies vožtuvų protezavimo operacija. 1969 m., paša-linus iš plaučių arterijos tromboembolus, nuo mir-ties buvo išgelbėta jauna moteris. 1971 m. pašalinta kylančiosios aortos aneurizma. Tais pačiais metais padaryta ir pirmoji Lietuvoje aortokoronarinio šuntavimo operacija. Tai jau buvo išplėtota moder-ni širdies chirurgija – Lietuvoje daromos beveik vi-sos pasaulyje žinomos širdies operacijos.

Pažangos siekis nenumaldomas. Entuziazmą kėlė ir tolesniems darbams skatino 1967 m. pasaulį apskriejusi žinia apie sėkmingą širdies persodini-mo operaciją, kurią Keiptaune padarė chirurgas K. Barnardas. Suintensyvėjo eksperimentiniai tyri-mai, skirti organų transplantacijai. Prof. A. Marcin-kevičius ėmė vadovauti atskiroms jaunų chirurgų grupėms, tyrinėjančioms širdies, kepenų ir inkstų persodinimo galimybes.

1969 m. prof. A. Marcinkevičius su grupe jaunų kolegų padarė pirmąją Lietuvoje inksto persodini-mo operaciją. Prieš tai buvo ilgai ruoštasi, ekspe-


Aortos aneurizmos operacija. Dr. O. Barisaitės pieš.

Koronarų rekonstrukcijos operacija. Dr. O. Barisaitės pieš.

Rusų akademikas J. Mešalkinas, skyriaus vedėjas K. Širmenis ir prof. A. Marcinkevičius

Giedrius UŽDAVINYS

Profesorius,

habilituotas daktaras,

Lietuvos mokslų akademijos

narys korespondentas,

nusipelnęs Lietuvos gydytojas

Gimė 1940 m. Varėnoje dailidės šeimoje. 1963 m. baigė VU Medicinos fakultetą. Studijuodamas tvirtai apsisprendė tap-ti chirurgu. Buvo paskirtas į prof. A. Marcinkevičiaus vado-vaujamą Širdies ir kraujagyslių chirurgijos eksperimentinę laboratoriją. Vienas iš artimiausių prof. A. Marcinkevičiaus bendražygių. 1971 m. apgynė daktaro disertaciją „Atviro arterinio latako chirurginio gydymo taktika“, 1988 m. – ha-bilituoto daktaro disertaciją „Išeminės širdies ligos chirurgi-nio gydymo aspektai“. Mokslinių interesų sritys: kraujagyslių chirurgija, įgimtų širdies ydų chirurgija, koronarų chirurgija, dirbtiniai širdies vožtuvai, arterinė širdies revaskuliarizacija, minimaliai invazinė širdies chirurgija, vožtuvų plastinės ope-racijos ir antiaritminės širdies procedūros, širdies transplan-

tacija ir dirbtinė širdis, širdies ir plaučių persodinimo problemos. Paskelbė apie 400 mokslo darbų.Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, Lietuvos valstybinės premijos, Lietuvos mokslo premijos už darbą „Išeminės širdies ligos ir dėl jos kilusių komplikacijų diagnostikos, intervencinio ir chirurginio gydymo įdiegimas ir tobulinimas Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre 1971–2004 m.“ laureatas, paskirta Nacionalinė mokslo pažangos premija 2006 m. už darbą „Kardiochirurgijos įdiegimas į medicinos praktiką 1964–2005 m.“, įteiktas Ukrainos valstybinis apdovanojimas „Už nuopelnus Ukrainos tau-tai“, Aukso medalis „10 metų Ukrainos nepriklausomybei“.Lietuvos krūtinės ir širdies chirurgų draugijos narys (1998 m. – preziden-tas), Baltijos šalių krūtinės ir širdies bei kraujagyslių chirurgų draugijos, Tarptautinės širdies ir kraujagyslių chirurgų draugijos, Europos širdies ir krūtinės chirurgų asociacijos, Tarptautinės širdies ir plaučių transplanta-cijos draugijos, Lietuvos chirurgų draugijos, Lietuvos kardiologų draugijos narys, Lietuvių katalikų mokslų akademijos atkūrėjas ir pirmasis preziden-tas (iki 1998). Žmona Irena – akių gydytoja, šeimoje užaugo keturios du-kros, iš jų trys taip pat gydytojos. Laisvalaikio pomėgiai – muzika, žūklė, sportas, tapyba. Moto: atverk širdį ir sek Jėzaus keliais.


Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad 32 metus dirbau su akademiku A. Marcinkevičiumi. Kartu nuėjome ilgą, nuostabų širdies ir kraujagys-lių ligų diagnostikos, chirurginio gydymo raidos, žmogiškojo bendravimo kelią.

Šiandien, sulaukęs septyniasdešimties metų, ne-nustoju savęs klausti: koks būtų buvęs mano pro-fesinės veiklos kelias be šio nuostabaus žmogaus ir talentingo chirurgo? Kuo būčiau tapęs ir ką gero nu-veikęs kitomis aplinkybėmis, tarp kitokių žmonių, kitų paskatų ar idealų vedamas? Sukaupta žmogiš-koji patirtis leidžia tai suvokti kaip įvykusį savotišką stebuklą, Dievo malonę paprasto Senosios Varėnos dailidės sūnui. Tėtis troško matyti mane gydytoju, svajojo pastatyti man ligoninę, panašią į savo my-limo daktaro V. Grigaičio tuberkuliozės sanatoriją žavingame sename pušyne ant Varėnės upės kranto. Praūžusio karo verpetuose žuvo viskas – ir ligoninė, ir P. Uždavinio modernių baldų dirbtuvė, kurioje dieną naktį dūzgė staklės, gaminančios baldus nau-jajam suaugusiųjų tuberkuliozės ligoninės korpu-sui. Gražią dirbtuvės iškabą tėtis ilgai saugojo.

Likimas mane vedė tėvelio vizijų keliais. 1957 m. baigęs Senosios Varėnos vidurinę mokyklą (iki karo ji buvo M. K. Čiurlionio mokykla), atsidūriau Kau-

ne, pasiryžęs studijuoti mediciną. Lydėjo mama, nes tai buvo pirmoji mano kelionė į Kauną. Pa-būgęs didelio konkurso, nusprendžiau nerizikuoti (neįstojus – tarnyba sovietinėje kariuomenėje, o tai mamą varė iš proto) ir gerai išlaikęs egzaminus įsto-jau į Lietuvos veterinarijos akademiją.

Medicina tebeviliojo, tad, išbuvęs akademijo-je tris semestrus, 1959 m. sausio mėn. su studijų knygele rankose atsidūriau Vilniuje prie universi-teto rektoriaus Jono Kubiliaus durų. Drąsino tai, kad penkiolika akademijoje laikytų egzaminų buvo įvertinti labai gerai. Rektorius pasklaidė studijų knygelę ir paklausė, ką aš dar moku. Atsakiau, kad turiu gražų tenorą ir dainuoju LVA kvartete, oktete ir vyrų chore, kad galėčiau dainuoti ir universiteto ansamblyje. Rektorius ėmė juoktis, aš sustingau iš baimės, tačiau šiltas jo žvilgsnis teikė vilties. Mane priėmė į antrą kursą ir įskaitė visų trijų semestrų egzaminus, išskyrus histologiją, lotynų kalbą ir valstybinį žmogaus anatomijos egzaminą. Juos tu-rėjau perlaikyti per pusmetį.

Sėkmingai baigęs antrąjį kursą, išlaikęs pirmuo-sius du papildomus egzaminus, visai vasarai likau Vilniuje ir tris mėnesius rimtai ruošiausi anatomi-jos egzaminui. Jį išlaikiau rugsėjo pradžioje. Eg-

Mokyk tad mus, Viešpatie, skaičiuot savo dienas,Kad įsigytume išmintingą širdį.

Ir padaryk mums sėkmingą mūsų rankų darbą –Mūsų rankų darbą palaimink...

Plg. 90 psalmė, 12, 17 eil.


zaminas buvo sunkiausias iš mano laikytųjų, ypač praktinė jo dalis – nebuvau lankęs seminarų ir ne-laikęs nė vieno iš penkių pagrindinių kolokviumų. Iš šios praktinės dalies prozektoriume pusantros valandos egzaminavo doc. Juozas Markulis. Nesun-kiai įveikiau šią, po to teorinę dalį (prof. Salezijus Pavilonis) ir trečiuosius studijų metus pradėjau be skolų.

Tarp kitų klinikinių trečio kurso disciplinų buvo ir bendroji chirurgija. Paskaitas skaitė ir praktikos darbams vadovavo doc. A. Marcinkevičius. Pas-kaitos vykdavo Šv. Jokūbo (tuometinės I tarybinės) ligoninės auditorijoje, jos būdavo gausiai iliustruo-jamos plakatais, labai įdomios ir turiningos. Mus visus žavėjo lėta A. Marcinkevičiaus kalbėjimo ma-niera, skambus balsas, puikus pasaulio, Europos, Rytų šalių medicinos ir chirurgijos raidos istorijos išmanymas. Labiausiai mums patiko jo ypatingas užsidegimas, savotiška aistra, kai aiškindavo senojo Vilniaus universiteto medicinos ir chirurgijos raidą, laimėjimus ir tradicijas. Jį žavėjo Vilniaus chirurgų draugijos „Societas Chirurgorum Vilnensis“ tiks-lai, narių pareigos ir privilegijos (draugijos 500 m. sukakties jubiliejų šventėme 2010 metais). Visa tai audrino vaizduotę, ypač praktinė dalis – pratybos. Mums leisdavo asistuoti per operacijas, dėl to visi, net merginos, tiesiogine to žodžio prasme pešėmės, o pralaimėjusieji verkdavome.

Visi jutome, kad jau nuo tada A. Marcinkevičius svajojo apie širdies chirurgiją. Jis operuodavo de-kompensacijos ištiktus ligonius, sunkiai sergančius daugybine reumatinės kilmės vožtuvų patologija – jiems perrišdavo apatinę tuščiąją veną. Sumažinus

veninio kraujo pritekėjimą į dešiniąsias širdies ertmes, bendra ligonio būklė labai pagerėdavo. Šią operaciją tobulino eksperimentuodamas su šuni-mis, tyrė hemodinamiką ir kolateralių vystymąsi atokiu periodu. Iš to sunkaus triūso radosi medici-nos daktaro disertacija, kurią apgynė 1962 metais. Mokslinis konsultantas buvo prof. Jevgenijus Mešal-kinas iš Maskvos. Disertaciją sudarė 2 stori tomai – aš pagarbiai žiūrėjau į juos, gulinčius ant stalo, ir sunkiai įsivaizdavau, kad žmogus per gyvenimą gali tai padaryti. Eksperimentuojant pagrindiniai docento padėjėjai buvo V. Sirvydis, O. Barisaitė, S. Gaigalas, A. Sukarevičius ir kt. Pajutau ir aš sti-prų norą eksperimentuoti. Pradėjau žvalgytis, prie ko prisišlieti. Trys garsūs chirurgai docentai An-tanas Sučila, Augustas Pronckus ir Alfonsas Dirsė rengė daktaro disertacijas ir aktyviai eksperimenta-vo. Doc. A. Sučila sprendė plaučio broncho bigės gijimo problemas, A. Pronckus – pleuros ertmės pripildymą įvairiais pakaitais – plombomis po pul-monektomijų, A. Dirsė – sintetinių kraujagyslių protezų (tarp jų ir lietuviškų) panaudojimo uža-kusių galūnių arterijų kraujotakai atkurti. Prisijun-giau prie jų su tokiu užsidegimu, kad teko išeiti iš universiteto dainų ir šokių ansamblio. Kurį laiką jo ilgėjausi, bet savanoriški budėjimai Šv. Jokūbo ligo-ninėje, vakarais eksperimentai fakulteto vivariume ir didėjantys klinikinių studijų krūviai laisvalaikio nebepaliko. Kartu su prof. Gintautu Česniu (mirė 2009 m.) padainuodavome per fakulteto profesorių iškilmes. Šis genialus mokslininkas, puikus drau-gas ir aktyvus visuomenininkas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvi kadencijas iš eilės buvo VU


Medicinos fakulteto dekanu. Savo pažangiomis reformomis jis įkūrė tikrai vakarietiškas klinikas, tarp jų ir Širdies chirurgijos kliniką. Jo vadovavimo fakultetui metais širdies chirurgija žengė milžiniš-ką žingsnį pažangos keliu, ypač gydant terminali-nį širdies nepakankamumą sėkmingomis širdies transplantacijomis, ir sukurta nauja, tapusia lydere Rytų Europoje, dirbtinių širdžių programa. Dėl jo entuziazmo ir atkaklumo Vilniuje iškilo įstabus pa-minklas Lietuvos himno autoriui daktarui Vincui Kudirkai.

Prisimindamas anuos laikus, manau, kad mūsų kartai labai pasisekė. Fakultetas plėtėsi ir dešim-čiai iš mūsų kurso buvo pasiūlyta dirbti fakulteto teorinėse ir klinikinėse katedrose. 1962 m. kūrėsi Probleminė širdies ir kraujagyslių chirurgijos labo-ratorija. Mes su Egidijumi Barkausku jau šeštame kurse buvome joje įdarbinti po pusę etato, o 1963 m. baigę studijas likome vyr. mokslo darbuotojais. Vadovavimą laboratorijai iš prof. P. Norkūno per-ėmė doc. A. Marcinkevičius. Be mūsų, į šią ekspe-rimentinę laboratoriją buvo paskirti dar trys kurso draugai – Lina Pinigytė, Jonas Sabonis ir Meilė Čer-niauskaitė. Kiek vėliau prie mūsų prisidėjo Eugeni-jus Kosinskas.

1963 m. rudenį Bendrosios chirurgijos ir ana-tomijos katedra įsikūrė naujoje klinikinėje bazėje – III ligoninėje Kauno gatvėje. Skyriui vadovavo energingas chirurgas Kostas Širmenis. Kurį laiką visi dirbome vivariume – aš asistuodavau aspi-rantui V. Sirvydžiui. Jo darbo tema buvo eksperi-mentinė – šunims susiaurindavo inkstų arterijas ir sukeldavo renalinę hipertenziją. Noriai atlikdavau

Van-Leerzumo operaciją – miego arteriją iškelda-vau į poodžio raukšlę, pakankamai atskirdamas nuo kaklo audinių, kad būtų galima uždėti manžetę matuoti arterinį kraujospūdį. Buvo simpatektomijų era – daug simpatinių nervų grandinėlių šalinimo operacijų stebėjau dar studijuodamas. Po tokios operacijos išsivysčiusia kojų arterijų ateroskleroze sergantys ligoniai, kuriems atlikti revaskuliarizaci-ją jau buvo neįmanoma, pasijusdavo geriau – kojos sušildavo, užgydavo opos, mažiau reikėdavo am-putuoti. Ištuštėjus vivariumui, popietinės valandos buvo mano ir E. Barkausko. Operuodavome ir vie-nas kitam asistuodavome: preparuodavome šuns arterijas, darėme simpatektomijas, skrandžio ir žarnų rezekcijas, apnuogindavome brachicefalines kraujagysles ir aortos lanką. Mano draugas svajojo apie smegenų kraujagyslių rekonstrukcijas, vis man kartojo: „Tu pamatysi, aš vis tiek prie jų prisikasiu.“ Abu jaudino netikrumas – naujojo laboratorijos vedėjo nuostata buvo geležinė: reikia elektrofizio-logų, o ne chirurgų, jų ir taip pakanka. Mes stipriai pavydėjome Vytautui Sirvydžiui, Daumantui Kavo-liūnui (mirė 1997 m.), Vytautui Triponiui, skundė-mės kurso draugei L. Pinigytei (užrašinėjusiai EKG ir elektromanometrines kreives), nuostabaus grožio medikei, tikėdamiesi jos užtarimo. Viena koja ji jau buvo klinikoje – aprašinėjo stacionare tiriamų ligo-nių EKG. Aš kas trečią naktį budėdavau Šv. Jokūbo ligoninės priėmimo kambaryje – po nemigo nak-ties eidavau į darbą laboratorijoje. Vieno eksperi-mento metu Šefas pastebėjo mane snūduriuojantį, davė griežtą pastabą. V. Sirvydis paaiškino, kad taip yra dėl dažnų budėjimų Šv. Jokūbo ligoninėje. Tą


pačią savaitę kartu su Šefu turėjome susitikimą su Medicinos fakulteto dekanu doc. S. Paviloniu. Jis mums tvirtai priminė, kad mes, naujos sukurtos laboratorijos vyresnieji mokslo darbuotojai, turime paklusti vedėjo planams, kuriant šio naujo darinio grandis ir struktūrą. Pagal A. Marcinkevičiaus pla-ną L. Pinigytė yra atsakinga už elektrokardiografiją, E. Barkauskas ir G. Uždavinys – už elektrofiziologi-ją, J. Sabonis – už anesteziją, M. Černiauskaitė – už patologoanatomiją. Tonas buvo griežtas, todėl labai nusivyliau: mano studentiškas įdirbis – chirurginės technikos tobulinimas eksperimentuojant ir asis-tuojant per budėjimus ligoninėje, rodės, niekam nerūpi. Tuščios buvo ir mano „pratybos“ prieš už-miegant bendrabučio lovoje. Su adatkočiu ir pince-tu rankose siuvinėdavau vilnonį lovos užklotą įvai-riomis kryptimis sukdamas siūlę, kol nusibosdavo. Po to būdavo chirurginių mazgų rišimas – tarytum vakarinė malda... Ji irgi buvo intymi ir slapta, jau tamsoje, draugams užgesinus šviesą.

Naujajam vadovui darbų buvo per akis. Svar-biausia – gauti naujausią aparatūrą, chirurginių ins-trumentų, medžiagų ir gauti lėšų. Nežinau, iš kur atsirado laboratorijoje materialiai atsakingas žmo-gus – ponia Janina Lukšienė. Ji buvo tikras atradi-mas – žinojo lietuviškos dešros ir skilandžių magiš-ką poveikį Maskvos ar Minsko medicinos technikos skyrių darbuotojams ir apskritai mokėjo energingai suktis. Pinigai aparatūrai pirkti dažniausiai ateida-vo paskutinę senųjų metų savaitę. Mums reikėda-vo juos paversti laboratorijai ir klinikai reikalingais pirkiniais. Šefas, surinkęs visus į pasitarimą, skubiai nurodydavo kelionės maršrutą. Tarp tiekėjų, jau

profesionalų, tokių kaip V. Sirvydis, D. Kavoliūnas, V. Triponis (jis Maskvoje su kartoniniu lagaminu, pilnu dešrų, buvo net milicijos sulaikytas), atsidū-riau ir aš – prieš pat Kūčias iš Minsko parvežiau elektrokardiografą-poligrafą, daug chirurginių ins-trumentų, narkozės aparatą ir bent tris bronchos-kopus. Labai džiaugiausi sėkme, skubėjau praneš-ti, todėl nulėkiau į eksperimentinę operaciją, kuri vyko vėlai vakare Medicinos fakulteto koridoriuje šalia prof. Girdzijausko buvusio kabineto. Kiek pa-menu, stambiam šuniui buvo prijungiama dirbtinė kraujo apytaka. Pasakiau, ką laimėjau Minske. Šefas sustojo operavęs, kurį laiką maloniai žiūrėjo į mane ir šiltai lyg tėvas pasakė: „Broliuk, daug padarei, da-bar bėk namo ir gerai išsimiegok.“ Širdimi pajutau jo nuoširdumą, ir beblėstanti viltis tapti chirurgu vėl atgijo.

Mano nemokami budėjimai Šv. Jokūbo ligoni-nėje tęsėsi tol, kol vieną vakarą Chirurgijos skyriaus vedėjas doc. Petras Narbutas nuoširdžiai patarė ne-siblaškyti ir ieškoti būdų pelnyti Šefo palankumą. „Ten tau didžiausia perspektyva save realizuoti, eik ir neabejok“, – nusišypsojo, minkšta ranka paplojo per dešinį petį ir švelniai stumtelėjo.

Vieną dieną vykstant eksperimentui, V. Sirvydis staiga kreipėsi į Šefą: „Jeigu jau Uždavinys negali be tų naktinių budėjimų, ar ne geriau būtų, jeigu jis budėtų prie mūsų operuotų ligonių.“ Šefas, kiek patylėjęs, sutiko. Mano širdis daužėsi iš džiaugsmo. Siūbtelėjo dėkingumo banga Vytautui, aidu sugrį-žo doc. A. Marcinkevičiaus žodžiai, pasakyti prieš trejus metus per bendrosios chirurgijos pratybas. Tada, išėjus mums iš operacinės, kurioje vyko ūmi-


nio apendicito operacija, jis pasakė: „Ar atkreipėt dėmesį į chirurgą su akiniais. Tai Vytautas Sirvydis. Aš jo nekeisčiau į penkis chirurgus.“ Pajutau, kad juos sieja šventas tikslas, ir labai norėjau būti ben-drakeleiviu.

Šešeri metai, praleisti III klinikinėje ligoninėje (1963–1968), buvo neįsivaizduojamos pažangos angiologijoje ir kardiologijoje metai. Kiekviena die-na nešė ką nors nauja. Visi išmokome atlikti per-kutaninę ir translumbalinę angiografiją. Prasidėjo šlaunies, klubo, inkstų arterijų, aortos bifurkacijos kraujotaką atkuriančios operacijos – endarterekto-mijos, apeinamosios veninės jungtys, protezų im-plantavimas. Serografų nebuvo, kontrasto tėkmę kraujagyslėmis gaudydavome skubiai keisdami kasetes įprastiniais rentgeno aparatais. Kardiologą doc. Juozą Rugienių išmokėme punktuoti porakti-kaulinę veną – prasidėjo platinos-vandenilio mėgi-nių era nustatant įgimtas širdies ydas.

Klinikoje daugėjo specialistų. Prisidėjo čia chi-rurgu dirbantis kurso draugas E. Kosinskas, aneste-ziologai Gediminas Martinkėnas, Algis Matulionis, Leonidas Zeldinas, Alis Baublys, Vaclovas Jurkuvė-nas, Sigutė Bagušauskienė, Povilas Udrėnas, Joana Žemkauskaitė, Ramunė Urbonavičienė, aspirantai Edmundas Kelbauskas ir Vytautas Žygelis, Vytautas Jakelevičius, V. Vasilionkaitis. Galutinai klinikoje įsitvirtino mano bendrakursis E. Barkauskas, ku-rio draugystės labai stokojau. Dažnai aptarimuose dalyvavo prof. Ilja Stupelis, prof. Liubomiras Lau-cevičius, doc. A. Matulis, išskleidė sparnus Nina Paliuščinskaja, Nadežda Kibarskytė, I. Ambduraitė. Tobulinant mitralinės komisūrotomijos uždarąsias

operacijas, noriai talkino doc. A. Sučila. Kartais vie-ną ar kitą širdies operaciją stebėdavo prof. P. Nor-kūnas ar doc. Kazys Katilius, mitralinės komisū-rotomijos pradininkas Lietuvoje Borisas Efrosas. Išmokėme kardiologus atlikti širdies defibriliaciją. Didelio atgarsio sulaukė iš Kauno atvykusi dirbti kardiologė Aldona Lukoševičiūtė. Ji per vieną naktį ligoniui, sergančiam ūminiu miokardo infarktu, at-liko 33 defibriliacijas, ir ligonis pasveiko. Tuo metu mūsų Šefo mokslinis vadovas J. Mešalkinas iš Mas-kvos persikėlė į Novosibirską, įkūrė Kraujo apy-takos patologijos institutą ir tapo jo direktoriumi. Nors ir užsiėmęs, jis atsiliepė į A. Marcinkevičiaus prašymą pagelbėti Vilniaus širdies chirurgams: at-vyko ir 1964 m. spalio 14 d. kartu su prof. A. Mar-cinkevičiumi atliko atviro arterinio latako uždary-mo operaciją, o mėlynojo tipo ydą turinčiam vaikui suformavo Potso (Potss) anastomozę. Kitą dieną jie dviem vaikams užsiuvo skilvelių pertvaros defektus: vieną taikydami hipotermiją, kitą – dirbtinę kraujo apytaką. Šioje operacijoje teko laimė dalyvauti, o pirmojoje man buvo patikėta atverti ir užsiūti krū-tinę. Mus žavėjo A. Marcinkevičiaus ir J. Mešalkino draugystė, jų kaip chirurgų panašumas – abu san-tūrūs, spinduliuojantys šilumą, aukšto intelekto ir nuostabą keliančios erudicijos. Žavėjo akademiko J. Mešalkino anesteziologijos (jis buvo intubacinės nejautros pradininkas, kontrastinės angiografijos ir kardiografijos pradininkas, daugelio širdies opera-cijų pionierius Sovietų Sąjungoje) ir reanimatologi-jos žinios, jo fenomenali atmintis ir specifinė ūžesių interpretacija auskultuojant širdį savos gamybos dviejų galvučių stetoskopu.


Mūsų svečio vizitai kartojosi, o mes, apsvaigę nuo laimėjimų, degėme žinių troškimu. Išmokome ne tik prastumti kateterį per prieširdžių pertvaros defektą, bet ir suformavę kateteriu kilpą išmatuoda-vom defekto dydį. Įdiegėme kontrastinę kardiogra-fiją – nuotraukų kasetes kas 1,5–2 sek. keisdavome rankomis.

Profesorius pavedė kiekvienam perskaityti tam tikra tema medicinos literatūros ir referuoti. Penk-tadienio rytas buvo skirtas mokslui. Greitai didelė mūsų gydytojų grupė mėnesiui laiko išvyko į Novo-sibirską – vieni stebėjo operacijas, kiti mokėsi zon-duoti širdį, treti atliko eksperimentus su dirbtine kraujotaka. Visi nuoširdžiai stengėsi ir grįžo namo kupini ryžto ir žinių.

Antrojo vizito pabaigoje, po sėkmingų tris die-nas trukusių operacijų, akademikas J. Mešalkinas pasiteiravo, kas iš mūsų rengia disertacijas. Jis pa-siūlė jungtinės abiejų klinikų medžiagos pagrindu tris aktualias temas. Neabejoju, kad tai iš anksto buvo aptarta su mūsų Profesoriumi ir kad jie jau turėjo kandidatus, nes svečias rodydamas pirštu kiekvienam iš mūsų pasakė temos pavadinimą. Tie laimingieji buvo L. Pinigytė, E. Kosinskas ir aš – visi trys kurso draugai. Manęs laukė komplikuoto arterinio latako chirurginis gydymas ir operacijų, atliktų naudojant mechaninę latako siūlę, betarpių ir atokių rezultatų analizė. Linos tema buvo elek-trokardiografinė dešiniojo skilvelio hipertrofijos di-namika prieš įgimtų defektų korekcijos operaciją ir po jos, o Eugenijaus – anomalaus plaučių venų įte-kėjimo diagnostika ir gydymas. Atrodo, būtent tuo metu E. Kosinskas galutinai priėmė Šefo pasiūlymą

dirbti zonduotoju ir tapti šio kabineto vadovu. Sparčiai progresuojančios klinikos populiaru-

mas augo, apie A. Marcinkevičių ir jo suburtą ko-lektyvą prabilo spauda ir radijas. Mes stebėjomės III ligoninės administracijos geranoriškumu ir visoke-riopa pagalba. Būdavo dienų, kai skyriaus vedėjui K. Širmeniui likdavo 2–3 palatos iš 60 lovų skyriaus. Jis liko mūsų širdyse profesinio solidarumo riteriu, gelbėjęs ne vieną, ištiktą finansinių sunkumų ar ne-laimės, tarp jų ir mane. Mus labai rėmė ligoninės direktorius L. Didžiulis, vaistinės vedėjas J. Šapiro, rentgeno kabineto vedėja V. Ivanauskaitė, terapijos ir vaikų skyrių vedėjai. Tai buvo mūsų klinikos auk-so dienos, šiltnamio sąlygos gležnai angio- ir kar-diochirurgijai, visuotinė ligoninės personalo meilė, kuriai neprilygo nė viena tolesnė mūsų centro eg-zistencinė patirtis. Tik vienas „juodas vizitas“ 1966 ar 1967 m. įsirėžė į mūsų atmintį. Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos ministras B. Petrovskis trumpam užsuko į mūsų kliniką po viešnagės Kauno medici-nos institute. Jis be žodžių apvaikščiojo skyrių, pa-latas, užsuko į operacinę, išklausė gražiai parengtą prof. A. Marcinkevičiaus operacijų rezultatų analizę ir rūsčiai pareiškė (citata rusiškai: „Nado sročno za-krytj etu koniušniu“ – „Būtina skubiai uždaryti šią arklidę.“). Galima tik spėlioti, kokie buvo jo moty-vai taip mus įvertinti, ar iš tiesų tokie žodžiai ėjo iš jo širdies. Žinojom jį kaip puikų chirurgą ir gerą administratorių. Gal jam nepatiko mūsų draugystė su J. Mešalkinu, gal baimė, kad veržli klinika neiš-krėstų kiaulystės ir nepersodintų širdies anksčiau, negu tai bus atlikta Maskvoje (prof. E. Barkauskas jau turėjo padaręs nemaža eksperimentinių hetero-


topinių širdies persodinimo operacijų, jau buvome pradėję ir ortotopinį širdies persodinimą kiaulėms Vilniaus mėsos kombinate). Nurijome nuoskaudą ir dirbome su dvigubu užsispyrimu. Išėjome iš III ligoninės jausdami tikrą meilę širdyse mus globoju-siai administracijai ir ypač skyriaus vedėjui K. Šir-meniui.

Čia gimė kraujagyslių chirurgija, įgimtų širdies ydų diagnostika ir chirurgija, pradėjome pirmąsias uždaras mitralinės komisūrotomijos operacijas, protezuoti vožtuvus, operuoti aortos ir poinfark-tinio kairiojo skilvelio aneurizmas, padedami bu-vusio aspiranto A. Baublio ištobulinome dirbtinę kraujotaką ir pradėjome patys konstruoti DKA apa- ratą Vilniaus grąžtų gamykloje.

Į naujas, šviesias, erdvias Antakalnio klinikinės ligoninės patalpas, kur buvo du skyriai ir keturios operacinės, įsikėlėme, tiesa, ne visi iš karto, 1968 metais. Atėjome jau suformavę, nors ir negausias, širdies ir kraujagyslių chirurgų, anesteziologų, per-fuziologų, hematologų, kardiologų, imunologų, zonduotojų komandas, turėjome savo klinikines hematologijos ir biochemijos laboratorijas ir jau išvystytą eksperimentinę bazę. Pusė iš mūsų kurį laiką liko dirbti senoje vietoje, tarp jų ir aš.

Svajojome apie širdies transplantaciją, kurią 1967 m. Keiptaune atliko Christiaanas Barnardas. Mano veterinarijos laikų kurso draugas Antanas Baršauskas dirbo vyr. veterinarijos gydytoju Vil-niaus mėsos kombinate, todėl lengvai susitariau su juo dėl širdies persodinimo eksperimentų sanitari-nės zonos skerdykloje. Prof. A. Marcinkevičius buvo labai patenkintas susidariusiomis aplinkybėmis –

greitai suformavo rytinę ir popietinę darbo gru-pes. Jis su V. Sirvydžiu operuodavo apie 12–13 val., antra komanda – pavakare. Pavasario dienos buvo ilgos, skaniai kvepėjo puode verdantys donorinės kiaulės kauliukai. Buvome jauni, pilni gyvenimo džiaugsmo ir ryžto dirbti, todėl puikiai sekėsi. Per porą mėnesių atlikome apie 100 širdies persodini-mų. Ištobulinome transplantacijos techniką ir dirb-tinę kraujotaką – neturėjome tikslo, kad kiaulė po transplantacijos išgyventų. Be manęs, eksperimen-tuose dalyvavo D. Kavoliūnas, A. Baublys, A. Matu-lionis, G. Martinkėnas, L. Zeldinas, J. Ivaškevičius, V. Jurkuvėnas, Vytautas Jakelevičius, Algimantas Jasulaitis, Nijolė Šekštelienė, Rasutė Liudvika Pike-lytė, Saulė Montvilaitė, Joana Žemkauskaitė. Kai jau

Vaikų reanimacijoje


buvome pasirengę persodinti širdį, tuoj pat pasiro-dė Sovietų Sąjungos sveikatos ministro įsakymas, draudžiantis širdies transplantacijas visur, išskyrus Maskvą. Tai mus ilgam sustabdė.

Vilniaus mėsos kombinato paslaugomis, kiek pamenu, buvo dar kartą pasinaudota 1972 metais. Prasidėjo bendradarbiavimas su Kirovo Čepecko karine gamykla – joje buvo medicinos įrangos ir dirbtinių širdies vožtuvų gamybos skyrius. Be dirb-tinių širdies vožtuvų programos, mus sudomino ir dirbtinių širdžių technologijos. Doc. D. Kavoliūnas, Povilas Pauliukas ir Rimantas Karalius tuo metu intensyviai dirbo tiek vivariume, tiek mėsos kombi-nate. Jie implantuodavo dirbtinius širdies skilvelius ir stebėdavo jų poveikį hemodinamikai, išbandė ir į kliniką įdiegė Kirovo Čepecke sukurtą intraaortinės kontrapulsacijos metodiką. Šių dienų išoriniai Ber-lyno širdies centro dirbtiniai skilveliai beveik niekuo nesiskiria nuo tų laikų Kirovo Čepecke gaminamų skilvelių – patobulėjo tik jų vožtuvai ir valdymo konsolės. Tuo metu nesitikėjome, jog kontrapulsaci-jos įranga ir metodas taip ištobulės, kad ateityje taps kasdieniu kardiologo ir kardiochirurgo darbo įran-kiu gydant ūminį širdies nepakankamumą.

Šiuo laikotarpiu intensyviai dirbau ir savo moks-linio darbo tema. Greitai daugėjo ligonių, operuo-tų dėl atviro arterinio latako. Visus juos zondavau, stengiausi prastumti kateterį iš plaučių arterijos per lataką į nusileidžiančiąją aortą, matavau krau-jospūdį, tyriau kraujo įsotinimo deguonimi skir-tumą plaučių arterijoje ir kitose dešiniosios širdies ertmėse. Kasmet vykdavau į Novosibirsko kraujo apytakos patologijos institutą – prabūdavau po 2

mėnesius. Išmokau itin sunkia plaučių hipertenzija sergantiems vaikams Doter-Luko kateteriu laikinai uždaryti lataką – buvo pučiamas plonasienis ba-lionėlis. Matuodavau kraujospūdį abiejose pusėse už balionėlio aortoje ir plaučių arterijoje (kateteris buvo dviejų spindžių), registruodavau spaudimo pokyčius įkvėpus gryno deguonies ar suleidus eufi-lino – tyriau plaučių kompensacinį rezervą ligonių, kurių sistolinio ir diastolinio ūžesio jau nebuvo gir-dėti. Tų tyrimų pagrindu 22 ligoniams, kurių krau-jospūdis aortoje ir plaučių arterijoje buvo vienodas, profesorius J. Mešalkinas susiaurino lataką dviem trečdaliais spindžio. Viena iš jų buvo mano zonduo-ta ligonė iš Vilniaus. Ji gerai pakėlė latako siaurini-mą ir sparčiai sveiko. Penktą pooperacinę dieną mo-tina gausiai ją pagirdė vaisių sultimis. Išsivystė sunki plaučių edema ir sustojo širdis. J. Mešalkinas skubiai atidarė krūtinės ląstą, nuėmė lataką siaurinantį pro-tezą, bet tai nepadėjo. Ligonė mirė. Jai buvo 21 me-tai, studijavo mediciną Kaune. Suvokiau, koks yra subtilus šių ligonių pooperacinis gydymas ir kokia klastinga žudikė yra plaučių hipertenzija.

Kasmet ligonius pakartotinai zonduodavau ir registruodavau spaudimo plaučių arterijoje mažėji-mo dinamiką. Daugiau nei pusei iš jų po 1–2 metų, kritus spaudimui plaučių arterijoje, lataką pavyko visiškai uždaryti. Mechaninė tantalo kabučių lata-ko siūlė, padaroma aparatu, panašiu į instrumentą, skirtą persiūti broncho kulčiai, institute buvo pla-čiai naudojama. Iš peržiūrėtų ligos istorijų, operaci-jų protokolų ir remdamasis mūsų klinikos patirtimi nustačiau, kad tokia siūlė tinka uždaryti tik nekom-plikuotą lataką. Sklerozuotas, uždegiminis, cilindro


formos (be aiškaus aortos konuso) latakas, papras-tai dar sergama plaučių hipertenzija, naudojant me-chaninę siūlę dažnai plyšdavo ir operacija kompli-kuodavosi sunkiai sustabdomu kraujavimu. Tokiais atvejais ligonio mirties buvo sunku išvengti. Įro-džiau, kad rankinė siūlė, kai latakas užspaudžiamas spaustukais ir perpjaunamas, yra daug saugesnė. Tuo metu chirurgas W. Portsmanas Berlyno „Cha-rite“ ligoninėje sėkmingai per kateterį panaudojo greitai išburkstančią ivalono plombą latakui užda-ryti. Eksperimentuodamas su šunimis, sukūriau atviro arterinio latako modelį: to paties šuns miego arterijos rezekuotą segmentą įsiuvau tarp aortos ir kairės plaučių arterijos šakos. Kirovo Čepecko ga-myklos inžinieriai (dėl to vykau 2 kartus) sukūrė man įvairių dydžių minkštos sintetinės medžiagos kamštukus – plombas. Išmokau zondais, lanks-čiomis vielomis ir valu minimaliai invazyviai, per nedidelius šlaunies venos ir arterijos pjūvius pra-kišti šuneliui minėtą plombą į lataką ir ten palikti. Išnykdavo sistolinis ir diastolinis ūžesys – tą pridėję stetoskopą prie šuns krūtinės konstatuodavo anes-teziologai. Tokių eksperimentų padariau ne vieną. 1970 m. mano disertacija jau buvo paruošta ir pripa-žinta tinkama ginti. Novosibirsko kraujo apytakos patologijos instituto mokslinėje taryboje parengiau išplėstinį referatą rusų kalba. Apgyniau ją 1971 m. sausio mėn. Vilniuje.

Per pusmetį visi A. Marcinkevičiaus Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos darbuotojai atsidūrėme po vienu stogu Antakalnio klinikinėje ligoninėje. Tik tylus ir pareigingas K. Žemaitis su savo komanda liko eksperimentiniame korpuse,

kaupė aparatūrą ir tvarkė mūsų operacijų grafikus, rūpinosi šunų tiekimu ir jų maitinimu. Norėdamas likti įvykių sūkuryje, dalyvaudavo klinikos rytinėse konferencijose. Senus instrumentus, padėvėtą apa-ratūrą ir medikamentus jis mielai paimdavo į viva-riumą.

Būtent Antakalnio klinikinėje ligoninėje iš Ben-drosios chirurgijos katedros išsikristalizavo VU Šir-dies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorija ir klini-ka. Nors studentams ir toliau tebedėstėme bendrąją chirurgiją (praktinės pratybos vyko poliklinikose, traumatologijos ar bendrosios chirurgijos skyriuo-se), tačiau visa mokslinė ir operacinė veikla buvo orientuota į kraujagyslių ir širdies chirurgiją. Dir-bome dviejuose 60 lovų skyriuose. Vienam iš jų – Kraujagyslių skyriui vadovavo doc. V. Triponis. Čia dirbo gausi angiochirurgų komanda – E. Barkaus-kas, Ginas Dirsė, Romas Žukas, Eugenijus Janušaus-kas, Stasys Rumševičius, Mečislovas Vitkus, A. Su-čila, Dalia Triponienė, A. Dranenka, A. Kudaba, Henrikas Ulevičius ir kt. Širdies chirurgijos skyriui vadovavo doc. V. Sirvydis, talkino D. Kavoliūnas, G. Uždavinys, G. Norkūnas, Vidmantas Žilinskas, Arimantas Grebelis, Algis Manelis, Povilas Pau-liukas. Ligonius tyrė, ruošė operacijoms, gydė ir prižiūrėjo atokiu pooperaciniu periodu naujo kli-nikinio sektoriaus terapeutų ir kardiologų grupė. Sektoriui vadovavo labiausiai patyrusi kardiologė N. Paliuščinskaja, čia dirbo Loreta Simokaitytė, Ali-cija Storpirštytė, Nadežda Kibarskytė, Ivona Amb-duraitė, Auksė Milvydaitė, Ramunė Urbonavičienė. Moksliniais interesais vyko sparti jų specializacija kraujagyslių, reumatinių širdies ydų, įgimtų širdies


ydų ir išeminės ligos diagnostikos ir gydymo pro-blemų pagrindu. Per penktadienio vizitacijas lankė žymūs to meto kardiologai – prof. L. Laucevičius, Chackelis Kibarskis, I. Stupelis. Formavosi širdies ritmo sutrikimų diagnostikos ir gydymo, įskaitant elektrinę defibriliaciją, grupė. Šalia to išsikristaliza-vo ir vadovo pritarimo bei paramos sulaukė nau-ja kardiologijos sritis – elektrofiziologija, pradėta J. Rugieniaus ir Vidos Žvironaitės. Ją toliau tobulino ir sparčiai į aukštesnį lygį kėlė jauni mokslininkai kardiologai I. Karablikovas ir Aleksandras Laucevi-čius. Būtent A. Laucevičius įdiegė to meto elektro-fiziologijos laimėjimus ir sparčiai juos tobulino. Jo pastangomis įkurtas modernus ultragarsinis širdies ligų diagnostikos kabinetas. Su ultragarso era į kitą pakopą pakilo visų širdies ydų diagnostika. Čia ver-ta prisiminti, kad diagnozuojant kraujagyslių ligas ultragarsas Lietuvoje pirmą kartą panaudotas dar mums dirbant III ligoninėje, rodos, 1965 m. Jaunas karo pramonei aparatūrą konstruojantis inžinierius atsinešė metalinę dėžutę su keletu rankenėlių ir iš jos išeinančiu laidu, kurio galą uždėjus ant pul-suojančios arterijos sklido triukšmingas, diastolėje silpnėjantis garsas, panašus į tuneliu važiuojančio traukinio sukeliamą garsą. Daviklio galą uždėjus ant užakusios arterijos, jis buvo vos girdimas. Prof. A. Marcinkevičius akimirksniu suvokė šio naujo ty-rimo svarbą, kaip be kraujo nustatyti užakusias ar-terijas, ir pavedė gydytojui Romui Žukui dirbti šioje srityje. Iš to R. Žukas parašė gerą disertaciją.

Operuotų ligonių skaičius greitai augo, todėl teko spręsti jų pooperacinės reabilitacijos sunku-mus. Žinojome, kad Vokietijoje, kitose Europos

šalyse steigiami specialūs kardiologijos centrai, kuriuose gydomi ligoniai pirmąsias 2–3 savaites po operacijos. Profesorius nedelsė ir nuvyko pas sveikatos apsaugos ministrą V. Kleizą. Klausimas buvo išspręstas. Vienas iš Valkininkų tuberkulio-zės sanatorijos korpusų tapo širdies chirurgijos reabilitacijos centru. Labai palankiai šį sprendimą priėmė ir ligoninės vyr. gydytojas K. Jončys. Jis pradėjo statyti naują, daug modernesnį korpusą, rūpinosi finansais, planavimu ir kuo greitesnė-mis statybomis. Nors naujojo korpuso nesulaukė (mirė 1975 m.), tačiau mūsų atmintyje liko kaip ypatingo darbštumo, kuklumo ir pareigos žmogus, didelis mūsų rėmėjas ir idėjos bendrininkas. Kad šiandien turime gražų reabilitacijos centrą, turime būti dėkingi būtent mielam daktarui K. Jončiui. Valkininkų reabilitacijos centro interjerą ir aplinką puošia mūsų operuotų ligonių menininkų Anta-no Varno ir Stanislovo Kuzmos darbai, o dvasin-gą nuotaiką palaiko skoningai sutvarkyta aplinka, medžio drožinių ir rūpintojėlių gyvenimo prasmės tyli kalba.

Plečiantis širdies vožtuvų ligų chirurgijai, vis daugiau buvo implantuojama dirbtinių širdies vož-tuvų. Dažniausiai buvo naudojami Kirovo Čepecke gaminami rutuliniai širdies vožtuvai. Jų tobulinimu ir naujų modelių kūrimu susidomėjo V. Sirvydis. Šia tema vėliau apgynė daktaro disertaciją. Jo kelio-nių į Kirovo Čepecką rezultatas – sukurtas naujas arkinio tipo aortos vožtuvo protezas ir naujas ovalo formos protezas keisti triburiam vožtuvui. Minėtai gamyklai sukūrus kietus vožtuvų karkasus, patys pradėjome gaminti biologinius vožtuvus iš ligonio


fascia lata audinių. Klinikinė sėkmė buvo trumpa – lapeliai greitai kalkėjo arba plyšdavo, todėl grįžome prie dirbtinių vožtuvų su silikono rutuliu. Daugėjo ligonių, kuriems buvo keičiami du ar trys širdies vožtuvai į dirbtinius, taigi operavome vis sunkes-nius pacientus. Aktualus tapo optimalaus miokardo apsaugos metodo parinkimas kiekvienu konkrečiu atveju. Išbandėme tuo metu pasaulyje taikomas metodikas – plakančią širdį, hipoterminę perfuzi-ją, intermituojantį aortos perspaudimą, operavimą dirbtinai sukeltos fibriliacijos sąlygomis, pastovią koronarinių arterijų perfuziją operuojant aortos, aortos ir mitralinį vožtuvus, kristaloidinę kardio-plegiją ir širdies šaldymą ledais. Prof. A. Marcinke-vičius tvirtai gynė mūsų miokardo apsaugos meto-dus kasmetinėse konferencijose Maskvoje, Kijeve ar Leningrade, nes, anot maskviškio prof. Cukermano, mes niekad nesilaikėm „generalinės linijos“. Iš tiesų taip ir buvo, nes skaitėme anglišką ar vokišką litera-tūrą ir stengėmės pirmi įdiegti audringai besivys-tančios kardiochirurgijos naujoves. Tuo laikotarpiu miokardo apsaugos problemos buvo pagrindinė mokslinių diskusijų tema. Mus apgindavo plačiai žinomas Kijevo širdies chirurgijos centro vadovas akademikas Nikolajus Amosovas. Jis buvo teisingas ir griežtas, jautė mūsų augantį svorį (tapome trečia klinika Sąjungoje pagal operacijų taikant dirbtinę kraujotaką skaičių), rimtą požiūrį į rezultatų verti-nimą, pripažino A. Marcinkevičiaus kaip chirurgo talentą – buvo aplankęs mus ir matęs jį operuojant. Taigi, jo užtariami, mes rizikavome ginti savo nuo-monę, nors žinojome, kad oksigenatorių, dirbtinės kraujotakos aparatų ir jų vienkartinio panaudojimo

detalių skirstymas yra centralizuotas ir priklauso nuo Maskvos nuotaikų.

Apvaizda mus gynė ir globojo – mes plaukėme švaraus mokslo vandenimis. Bangas tramdė ir bu-res tempė mūsų mylimo mokytojo giliai religingų sekretorių duetas – lituanistė Natalija Bucevičiūtė ir dabartinė J. E. kardinolo A. J. Bačkio dešinioji ranka Aldona Dalgedaitė. Jos meldėsi už mūsų sėk- mę, duodavo paskaityti disidentų tėvynės ilgesio laiškų ir žiauraus likimo autobiografinių knygų, atklydusių iš tolimo Sibiro gulagų. Visą Lietuvos visuomenę sukrėtė didžioji Vilniaus pediatrų ne-laimė – prof. Liudmilos Steponaitienės, doc. Rai-mondo Lučinsko ir mūsų talentingojo Aliaus tėvo doc. Petro Baublio tragiška žūtis lėktuvo avarijoje. Nuo tos dienos visus mūsų skrydžius ir net keliones traukiniu lydėdavo šv. Agotos duona, švelniai, kar-tais visai nepastebimai įdėta į kišenę Profesoriaus žmonos Danutės Marcinkevičienės. O tų sėkmingų skrydžių daugėjo – vis dažniau mūsų pranešimus įtraukdavo į tarptautinių suvažiavimų darbotvarkę. Buvome įpratę talkinti Profesoriui rengiant vieną ar kitą pranešimą. Spalvotos skaidrės būdavo reteny- bė – Sovietijoje jų apskritai nebuvo. Mudu su S. Ba-gušauskiene rodėme savo meninius gabumus: ji piešė guašu, o aš spalvoto popieriaus aplikacijomis formuodavau malonią akiai lentelės matricą, į kurią guldavo piešinys ir skaičiai. Mėgom nacionalines spalvas, todėl kartais skaičiai ir piešiniai suguldavo į trispalvę. Mūsų profesionalus fotografas mokėda-vo sutirštinti spalvas – pasiekdavo didesnį spalvinį efektą. Ramaus būdo Profesoriaus gerai iliustruo-tas pranešimas būdavo dėmesingai išklausomas.

Eugenijus LAURINAITIS

Docentas,

medicinos daktaras,

psichiatras psichoterapeutas

Gimė 1951 04 15, dirba Vilniaus universiteto Psichiatrijos kli-nikoje. Disertacija „Kardiochirurginių pacientų klinikinės ir psi-chologinės charakteristikos prieš- ir pooperaciniu periodu“ apginta Leningrado Bechterevo psichiatrijos ir neurologijos mokslinio tyrimo institute 1986 m. Trijų knygų bendraauto-ris, daugiau kaip 40 mokslinių straipsnių autorius.Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas, Europos psi-choterapijos draugijos (EAP) Tarybos narys, EAP Narystės komiteto pirmininkas, Londono grupinės analizės draugijos tikrasis narys, Estijos grupinės analizės draugijos garbės na-rys, Latvijos psichodinaminės psichoterapijos draugijos gar-bės narys.


Profesorius lėmė mano gyvenimąPirmasis garsios medikų dinastijos narys, kurį

man teko pamatyti, buvo profesorius Mykolas Mar-cinkevičius. Dar 1970 metais, kai mokiausi antrame kurse, jis mums skaitė kelias paskaitas iš vidaus ligų propedeutikos kurso buvusioje Vilniaus III ligoni-nėje Kauno gatvėje. (Ji dabar pavadinta jo vardu.) Deja, ar buvau per kvailas, ar per jaunas, bet profe-soriaus paskaitos man tuomet pasirodė gana sudė-tingos ir sunkiai suprantamos.

Jau kitame semestre teko mokytis bendrosios chirurgijos ir didelę dalį šio kurso paskaitų skaitė prof. A. Marcinkevičius. Kursas buvo gana papras-tas, o dėstė aukščiausios kvalifikacijos dėstytojai, jau tuomet garsėję savo širdies chirurgijos laimėji-mais. Mums tai buvo ir įdomu, ir gana baugu: per pratybas nuvesdavo į operacines stebėti širdies ope-racijų ir rodydavo pooperacinėse palatose gulinčius sunkius ligonius – tai paliko didžiulį įspūdį. Tačiau su Profesoriumi, kurį vėliau tik taip ir vadinome, ryšiai tuomet nebuvo artimi, jis atrodė lyg didvyris iš kitos planetos, darantis stebuklingus bei neįma-nomus darbus ir pasakojantis apie juos mums stu-dentams, menkiems fakulteto padarams. Tačiau gal

taip jautėmės tik mes patys, nes Profesorius su mu-mis elgėsi labai pagarbiai, o tai tik dar labiau stip- rino mūsų nejaukumo jausmą.

Nuo ketvirto kurso ėmiausi veiklos kardiochi-rurgijos studentų moksliniame būrelyje. Tuomet į jį patekti buvo labai sunku. Man padėjo vaikystės draugės Rimos, studijavusios aukštesniame kurse su to būrelio „korifėjais“ S. Miniausku, G. Norkūnu ir kitais, protekcija. Į vivariume vykstančias opera-cijas, per kurias būdavo stiprinami įvairūs širdies operacijų techniniai įgūdžiai, ateidavo ir Profeso-rius. Tačiau tada svarbiausia būdavo jau ne pačių studentų darbas. Svarbiausia ir įdomiausia buvo stebėti, kaip preciziškai ir tiksliai dirba Profesorius. Tuomet net nedrįsau svajoti, jog teks dirbti šalia šio žmogaus gana ilgą laiką.

Medicinos studijas baigiau 1975 metais ir per skirstymą į specialybes patekau į chirurgijos inter-natūrą – svajonių specialybę daugelio mūsų kurso vaikinų. Aš tuo metu jau buvau apniktas abejonių, ar tikrai noriu būti chirurgu, o kol dvejus metus mokiausi internatūroje abejonės pavirto ryžtu būti psichoterapeutu. Po internatūros reikėjo atidirb-


ti trejus metus pagal paskyrimą, paskirtas buvau į Varėnos rajono ligoninę. Tačiau jau tuomet norėjau išbandyti save – nors kiek padirbėti psichoterapeu-tu. Man labai padėjo jauno docento, dabar gerbia-mo profesoriaus A. Dembinsko patarimas kreiptis į Profesorių – jis esą ieško psichoterapeuto, galinčio dirbti su kardiochirurgijos klinikos pacientais. Net pažadėjo paskambinti Profesoriui dėl mano kan-didatūros, už tai jam esu ligi šiol dėkingas. Taigi neturėdamas patirties ir toje srityje nesispecializa-vęs, nusprendžiau pabandyti. Iš pradžių kreipiau-si į Profesoriaus sekretorę Nataliją Bucevičiūtę, ji pasakė, kad Profesorius iš tikrųjų norėtų tokio specialisto, bet pasikalbėti apie tai reikėtų su pačiu Profesoriumi. Mielai sutikau, bet kaip tai padaryti? Sekretorė atsakė, kad nuspėti, kada Profesorius bus laisvas po operacijų, kada grįš vizitavęs pacientus, kada galės skirti laiko, labai sunkus dalykas. Ke-lias savaites bandžiau jo laukti, bet perniek – Pro-fesorius arba užsibūdavo operacinėje iki nakties, arba skubiai vykdavo į posėdžius, ar išvažiuodavo į komandiruotes. Praradęs viltį susitikti su Pro-fesoriumi be niekieno pagalbos, ėmiau prašyti jo sekretorės, kad man padėtų. Ji pagailėjo manęs ir pasakė, kad iš tikrųjų Profesorius labai menkai gali planuoti savo laiką operacijų dienomis, bet penkta-dieniais jis dažniausiai baigia darbą apie 16 valan-dą, tad tuo metu ir galėčiau jo laukti prie kabineto. Artimiausią penktadienį nurodytu laiku laukiau prie kabineto durų – ir Profesorius pasirodė! Šiek tiek mandagiai luktelėjęs pasibeldžiau. Nuskambė-jo duslus „Prašau“, ir aš įžengiau į vidų. Profesorius tuo metu rišosi batraištį ir net neatsitiesęs paklausė,

ko noriu. Nedrąsiai pasakiau, kad norėčiau įsidar-binti jo klinikoje psichoterapeutu ir kad docentas A. Dembinskas jam yra skambinęs. Profesorius toliau rišdamasis batraištį išdrožė: „Į Universite-tą dirbti priima rektorius, tai ko atėjai pas mane?“ Akimirką sustingau apstulbęs, bet paskui praleme-nau: „Bet, Profesoriau, manau, kad jūsų klinikoje be jūsų sutikimo darbuotojai nepradeda dirbti...“ Pro-fesorius atsitiesė, gudriai šypsodamasis žvilgtelėjo į mane ir tarė: „Na ką gi, pasikalbėkime...“ Pasiūlė man atsisėsti, ir prašnekėjome daugiau kaip valandą – apie tai, kokius psichologinius sunkumus patiria kardiochirurgų pacientai, kokią Profesorius įsivaiz-duoja pagalbą šiems pacientams, kiek aš apie tai esu paskaitęs, apie mane ir mano šeimą, apie profesijos keitimo motyvus. Supratau, kad šansų patekti dirbti turiu, bet ką Profesorius nuspręs, dar buvo neaiš-ku. Tačiau pokalbio pabaigoje Profesorius trumpai tarė: „Rašyk pareiškimą.“ Jau pirmadienį pareiški-mas gulėjo ant sekretorės stalo, ir po kelių dienų buvo pasirašytas Profesoriaus. Laimingas nubėgau su šiuo lapu pas Medicinos fakulteto dekaną prof. S. Pavilonį, jis jau taip pat rašėsi, bet paskutinę aki-mirką sustojo ir liepė ateitį kitą dieną. Nusigandęs paskambinau Profesoriui, ir jis šiek tiek pasvarstęs pasakė, kad mano kandidatūrą dekanas turbūt nori aptarti su partijos sekretoriumi. Kitą dieną dekana-te savo pareiškimą radau pasirašytą ir laimingas nu-bėgau pas Profesorių klausti, ką toliau daryti. Mane Profesorius pamatė eidamas koridoriumi ir jau iš tolo ėmė juoktis. Suglumau, bet jis linksmai pra-nešė: „Dekanas man paskambino ir pasakė, kad tu tuoj pat nusiskustum barzdą!“ Aš tuomet jau metus


nešiojau barzdą ir skusti jos visai nenorėjau, todėl nedrąsiai paklausiau, ar tikrai reikia tai padaryti, jei noriu dirbti šioje klinikoje. Profesorius tik mos-telėjo ranka ir nuramino: „Daryk kaip nori.“ Taip mano barzda ir liko nepaliesta iki šiol.

Darbas Kardiochirurgijos skyriuje buvo nelen-gvas – atskiro kabineto nebuvo. Teko darbuotis gaisrinių laiptų koridorėlyje už skystutėlės užuolai-dos, ten pat ir tirti ligonius, ir bandyti taikyti psi-choterapijos metodus. Be to, į skyrių buvo guldoma daugiau ligonių, nei buvo palatose vietų, todėl šių

pacientų lovas statydavo koridoriuje palei sieną: iš pradžių tolimiausiame koridoriaus gale, o paskui dvi lovos įsukdavo į mano koridorėlį, tad savo stalą ir negausią mantą rasdavau rytą išneštą ant gaisri-nių laiptų... Maža to, mano buvimas klinikoje tikrai ne visiems patiko. Aš buvau mokslo darbuotojas, bet tas pačias pareigas ėjo ir daug jaunų chirurgų, ir tai buvo potencialių konfliktų šaltinis. Tvyrantis nepasitenkinimas iškilo per vieną tradicinę penk-tadienio vizitaciją su Profesoriumi. Apžiūrėję pacientus palatoje, visi išeidavome į koridorių aptar-

Mokslo premijos laureatai 2005 m.


ti. Taip atsitiko, kad atsidūriau tiesiai prieš Profe-sorių, ir, užuot įprastai pakomentavęs, Profesorius staiga dūrė į mane pirštu ir užgriaudėjo: „Tu ko-dėl nebudi naktimis?..“ – padarė efektingą pau-zę, per kurią buvau nei gyvas, nei miręs, ir pratę-sė: „...ateina pas mane vienas ir klausia. O aš jam atsakiau – nenoriu ir nebudi!“ Tuomet supratau, kad kai kam esu lyg rakštis, bet Profesorius mano darbą vertina palankiai. Tai pridėjo entuziazmo ir kantrybės, kai savo stalą vėl rasdavau išneštą į laiptinę.

1979 metų birželio pradžioje Profesorius pa-sikvietė mane visai netikėto pokalbio. Jis pradė-jo savo įprastu stiliumi: „Tai liepos pradžioje eini atostogauti?“ Nujausdamas kažką negera atsakiau: „Taip.“ „Tai tu neini atostogauti liepos pradžioje“, – nelinksmai nurėžė Profesorius. Pasirodė, kad tą va-sarą, būtent liepą, į Vilniaus universitetą atvyksta svečias – garsus psichologas psichoterapeutas Vy-tautas Bieliauskas iš Ksavjė (Xavier) universiteto Sinsinatyje. Mane paskyrė jį globoti ir būti atsakin-gu už jo vizito programą. Tai buvo visiškai netikėta,

Nacionalinės pažangos premijos laureatai 2006 m.


nes prisiminiau prof. V. Bieliausko ankstesnį vizitą 1977 metais, kai jį globojo Psichologijos katedros docentas S. Lapė, o aš net nebuvau įleistas į jo se-minarus – juose galėjo dalyvauti tik diplomuoti psi-chologai. Tuomet nė nenutuokiau, kiek bėdų ir pro-blemų sukels ši užduotis, todėl labai apsidžiaugiau – „dabar aš būsiu vizito šeimininkas!“ Tačiau jau po kelių dienų Užsienio ryšių skyriuje man buvo paaiš-kinta, kad turiu surašyti visą mėnesio vizitą valan-domis ir kad būsiu atsakingas už šio plano vykdy-mą. Tik tuomet suvokiau, kodėl buvo tokia rūgšti Profesoriaus šypsena. Vizitas buvo gana sėkmingas, prof. V. Bieliausko paskaitų klausėsi pilnos audito-rijos, aptariant ligonių ligos istorijas dalyvavo visi norintys profesionalai, tačiau buvo ir nemalonių minučių. Atostogos po šio vizito tikrai nepasirodė per ilgos...

Po septynerių metų darbo mieloje, bet ankštoje Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje Kardiochi-rurgijos klinika persikėlė į Santariškes. Čia viskas kvepėjo naujumu ir komfortu. Man teko nedidelis kabinetėlis viename iš skyrių, o ilgainiui net nemaža patalpa mokyti pacientus atsipalaidavimo pratimų. Jaučiausi kaip rojuje. Tuo metu vienai kadencijai buvau išrinktas darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininku ir turėjau rūpintis darbuotojų buiti-niais reikalais, spręsti darbinius konfliktus, dalinti įvairiausias sovietmečio laikų gėrybes (pajokus): – šventinius paketėlius prieš Naujuosius, paskyras automobiliams ir daugybę visokių netikėtų dalykų. Tuomet viena iš klinikoje dirbusių moteriškių dau-geliui kėlė tikrą galvosopį – ji nekreipdavo dėmesio

į įprastas elgesio normas, valandų valandas prasė-dėdavo Profesoriaus laukiamajame tikėdamasi vizi-to pas jį, o vieną kartą net susistumdė laiptinėje su kitu klinikos bendradarbiu ir parašė skundą Medi-cinos fakulteto dekanui, esą šis norėjęs ją užmušti... Žinoma, dekanas šį skundą liepė nagrinėti patiems klinikoje. Prieš susirinkimą nuėjau pas Profeso-rių pasitarti, kaip geriau šį reikalą išspręsti. Mane nustebino Profesoriaus tolerancija ir ramybė, nors kartais jis būdavo labai karštas ir ūmus. Jis ramiai šypsodamasis patarė tiesiog pasistengti, kad jaunes-nis vyras atsiprašytų vyresnės moters, o visa kita po truputį nurims. Abu konflikto dalyviai buvo am-bicingi, pasiekti norimą tikslą buvo nelengva, bet galiausiai viskas buvo užglaistyta, ir abiejų konflik-tuotojų grasinimai nueiti iki teismo taip niekad ir nebuvo įgyvendinti.

Dar vienas komiškas nutikimas buvo tuome-tiniame Leningrade, kur aš dažnai lankydavau-si Bechterevo institute savo disertacijos reikalais. Per vieną pokalbį su geru draugu psichoterapeutu Vladiku Murzenka prasitariau, kad Profesorius ir aš esame gimę tą pačią dieną – balandžio 15-ąją ir kad mūsų amžiaus skirtumas lygiai 30 metų. Vla-diko komentaras buvo staigus: „Очень тонкий подхалимаж...“ („Labai subtilus pataikavimas...“).

Dėkoju Dievui, kad savo gyvenime sutikau Pro-fesorių, nes tik jo dėka tapau tuo, kuo esu. Juk tuo-met psichoterapeutas nepriklausė medicinos dar-buotojams, tik Profesoriaus remiamas išmokau to, kas tapo mano gyvenimu – psichoterapija, mokslas ir dėstymas.


Minimalios invazijos operacija


K ny g a ap i e p r o f e s o r i ų A l g i m a nt ą Ma r c i n k e v i č i ų

Knyga apie širdies chirurgą profesorių Algimantą Marcinkevičių

nėra įprastas biografijos žanro pasakojimas. Daugiausia ji aprėpia tą

Profesoriaus gyvenimo ir veiklos dalį, kuri buvo jo sąmoningai pa-

sirinkta apsisprendus tarnauti Dievui, žmogui ir Tėvynei. Sudėtinga,

prieštaraujanti svarbiausioms jo gyvenimo nuostatoms sovietinės

okupacijos epocha nesutrukdė profesoriui Algimantui Marcinkevičiui

tikėti savo tautos ateitimi, burti apie save jaunus žmones ir būti pasi-

rengusiam visų jų talentu ir pareigos jausmu pasitikti nepriklausomos

valstybės iššūkius.

Iš knygos puslapių į jus žvelgia jauno Profesoriaus ir jo mokinių,

dabar jau tapusių Lietuvos medicinos korifėjais, idėja ir ryžtu degan-

čios akys, o jų žodžiai liejasi kaip padėka savo Mokytojui ir vadovui.

Džiugų knygos kūrimą, sumanytą Profesoriaus mokinių, labai

natūraliai papildė trumpučiai, impresionistiniai Profesoriaus šeimos

narių – sesers, sūnaus ir vaikaičių – pasakojimai. Sužinoję apie idėją pa-

sitelkti knygą – tą nuolat iš naujo atgimstantį stebuklą – ir įamžinti Vil-

niaus universiteto profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus chirurgijos

mokyklos fenomeną, mielai atsiminimus papasakojo ir keletas buvusių

pacientų.

Nuoširdžiai dėkojame visiems autoriams. Tikra šventė būti su Jumis!

Antroje knygos dalyje pristatome fotografijos menininką Petrą

Katauskį – tris dešimtmečius kūrusį greta Vilniaus universiteto širdies

chirurgų. Akimirkos, išvystos menininko akimis, puikiai atskleidžia tą

mistišką gydytojo darbą, kurį šiandien apmaudžiai bandome vadinti

„paslaugos teikimu“.

Dėkojame p. Birutei ir Ivanui Paleičikams bei UAB Roche Lietuva di-

rektorei p. Rasai Jonušienei, finansavusiems knygos leidimą.

Ypatinga padėka Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centro

bendradarbei Lionytei – Aleksandrai Leonidai Liubšytei, su meile ir atida

iššifravusiai painius rankraščius.

9 789986 168256

ISBN 978-9986-16-825-6

Ðird

isy

ra g

raž

i

"Širdis yra graži". knyga apie profesorių algimantą marcinkevičių. sudarytoja marija...

Documents