DRAMATURGINIS PROJEKTAS “SALA”Projekto pristatymas

Pjesės “Sala” I veiksmas

Ši Arvydo Daškaus pjesė parašyta 1999 m. 2002 m. ji, kartu su pjese „Dvidešimt vienas“, pateikta Motiejaus Valančiaus 200-osioms gimimo metinėms skirtam kūrybiniam dramaturginiam konkursui. Jame abi pjesės buvo apdovanotos. „Sala“ gavo aukščiausią įvertinimą. Pjesės vieno veiksmo publikavimu tinklapyje autorius tikisi šį darbą plačiau paskleisti, o gal ir rasti rėmėjų ar bendraminčių, galinčių paremti šio kūrinio pastatymą scenoje.

Arvydas Daškus

Sala(trijų veiksmų pjesė)

Veikiantieji asmenys:

JONAS. Skulptorius apie 45 m. amžiaus. Vidutinio ūgio atletiškas, juodais kiek

pražilusiais plaukais.

PETRAS. Valkata-prisiplakėlis, Jono draugas. Neaukštas, taip pat apie 45-50 m.

Judrus, impulsyvus, kiek suktas, prisitaikėliškas.

JURAS. Gatvės dainininkas, luoša kaire koja. Vaikšto šlubčiodamas. Poetas.

Romantiškos atviros sielos žmogus. Apie 40 m. amžiaus.

LIUCIJA. Silpnaprotė maždaug 50 m. moteris, atsitiktinai užklydusi pas Joną.

JUODOJI MOTERIS. Tai juodai apsirengusi apie 40 m. amžiaus aukšta, labai tyli uždara

moteris. Ji duoda Jonui užsakymą.

POZUOTOJA. Labai graži apie 18-19 m. mergina be kompleksų.

SEMINARISTAS. Jaunas drovus vaikinas.

DARBININKAI. Du ar trys vyriškiai, gabenantys akmens luitą skulptoriui.

Pastaba: Liucijos veiksmai daugelyje pjesės vietų neapibrėžti. Tai paliekama režisieriaus bei aktorės improvizacijai. Jos veiksmai visuomet turi būti keisti, gerokai nelogiški ir perdaug nekristi į akis žiūrovui. Tai dažniausia tūnojimas kokiame tai kampe prieblandoje viską stebint arba judesiai ir garsai, išreiškiantys baimę arba isterišką juoką. Nors jai ir paskirtas kambarys, tačiau ji visą laiką atsineša iš kambario kokį tai daiktą, sakysime pagalvėlę, pledą, skarą ir įsirenginėja sau miegamą vietą prie židinio-krosnies, kur ji dažniausia ir guli. Liucija beveik nekalba.

Pastaba struktūrai: Visas pjesės veiksmas vystosi dviem linijom. Pirmoji turi įprasto realistinio teatro bruožus, ir veiksmas griežtai logiškas, priežasčių-pasekmių saitai lengvai suprantami, veiksmas pakankamai dinamiškas emocionalus. Ši pjesės dalis ženklinama indeksu N.V. (Normalus veiksmas). Kitą dalį sąlygoja ypatinga veiksmo potekstė. Visos šios dalys turi indekso TV (Transformuotas veiksmas) ir išskiriamos vienu bendru garsiniu arba šviesos efektu. Gali būti garsus laikrodžio arba metronomo tiksėjimas, garsinis fonas, palydimas reverberacijų arba varpelių skambėjimo ir pan. Tai vyksta visuomet užtemdant pagrindinę scenos dalį ir prožektoriais išskiriant vieną akcentą (pvz., aktoriaus veidą). Kitoje scenos dalyje tuo momentu veiksmas sustingsta, jis neturi trukdyti pagrindiniam akcentui. Į veiksmą įjungtos pakankamai grubios natūralistiškos scenos (Veiksmo dalis tualete.) Režisieriui siūloma laisvai traktuoti šiuos veiksmus, galima iki priimtinų ribų švelninti natūralistiškumo diapazoną. Tuo pat metu išradingas interpretatorius derindamas aukščiausias dvasines bei žemiausias fizines vibracijas gali siekti maksimalios jausminės įtampos.

Scena:

Didelis kambarys, kurio centre aptrintas senas stalas be staltiesės, ant kurio kelios

nešvarios lėkštės, puodeliai, stiklinė, virdulys bei keistoki įrankiai - peiliai, skaptukai, kaltai,

plaktukai, prie stalo trys tokios pat panašios senos kėdės. Virš stalo ant susukto juodo

senovinio elektros laido nuoga nedidelio galingumo elektros lemputė. Kambario gilumoje

vietoje sienos, užimdama maždaug du trečdalius sienos ploto, neišvaizdaus pilko audeklo

užuolaida, einanti iki pat lubų. Kairėje pusėje truputi įstrižos durys, šalia kurių mėtosi batai,

stovi kabykla su keliais lietpalčiais, striuke. Viskas netvarkinga, durys subraižytos, matyt kad

kelis kart buvo išlaužta spyna, žiojėja plyšiai, durys užkabinamos dideliu kabliu. Dešinėje

pusėje, pasibaigus užuolaidai, įvijai laiptai į antro aukšto mansardą, kuri juosia visą galinę

sieną bei dešinės sienos pusę medinių turėklų tvorele. Už turėklų matosi trejos durys į

kambarius. Dvejos durys galinėje sienoje, vienerios - dešinėje. Visos durys bei tvorelė matosi

tik apie vieną metrą aukščio. Taigi, jeigu kas nors užlipa laiptais ir eina už tvorelės, tokiu

atveju matomos tik einančio kojos.

Didžiojo kambario dešinėje prie sienos - durys truputi giliau, po laiptais taip pat durys

dešinėn. Virš pirmųjų durų nedidelis kvadratinis langelis. Numanoma, kad tai gali būti tualeto

kambarys, o už antrųjų durų - virtuvė. Durys į virtuvę nuolat atviros.Kairėje pusėje prie įėjimo

ir kabyklos nedidelė komoda, po kuria matosi prikimšta senų suglamžytų laikraščių, popierių,

skudurų. Scenoje tuščia. Kairėje prie pat scenos krašto - didelis metalinis židinys - krosnis su

ištraukimo kaminu.Durys į lauką prie kabyklos truputį praviros.

PIRMAS VEIKSMAS

(N. V.) Tyla. Pro langelį virš durų dešinėje šviesa. Po neilgos pauzės iš už durų pasigirsta

pratisas stenėjimas

- Mmmm… (nepadorūs garsai) …mmm…

Vėl tyla.

Kojos spyriu kažkas atidaro lauko duris. Įeina vyras. Įeina nepakeldamas akių nuo laikraščio.

Matyt, kad viskas kambaryje jam puikiai pažįstama. Nepakeldamas galvos eina prie stalo, vis

dar skaitydamas laikrašti, pasistato patogiau kėdę, sėdasi, alkūne nužėręs nuo stalo į šalį

rakandus pasidaro vietos laikraščiui, pasidėjęs jį skaito toliau.

PETRAS (skaitydamas). Žiūrėk tu man!.. Nu, snapas… duoda…

Iš už durų vėl pasigirsta stenėjimas.

- Mmmm… (nepadorūs garsai) mmm… (ypatingai stiprūs nepadorūs garsai) aaa…

mmm…

PETRAS (nepakeldamas galvos, vis dar skaitydamas laikraštį). Ką, vėl užkietėjimas?

- Mmm… (suspaustu balsu švokšdamas) m… betonas!.. (vėl nepadorūs garsai)

aaa…

PETRAS (pakelia galvą nuo laikraščio susirūpinęs). Išėjo?

Už durų neaiškus murmesys

PETRAS. Ar išėjo, Jonai? Ar pramušė?

JONAS (giliai atsidusęs kažką neaiškiai murma, po to pilnu nevilties balsu). Drambliai

pro duris neina, Petrai, jie išeina su visa siena. Gal nueitum į vaistinę tablečių?

PETRAS. Kokių tablečių?

JONAS. Dinamito…

Staiga desperatiškas stenėjimas, griausmingi nepadorūs garsai ir pratisas -Aaaaa… Petras

pašoka, žiuri i duris

PETRAS. Išėjo? Jonai ar jau?…

JONAS. Pagaliauuu…

Šlama popierius, po to girdimas klozeto vandens nuleidimo garsas, galiausia išeina Jonas.

Visas išraudęs, išrasojęs, eidamas segasi diržą, kamšo už diržo baltinius.

JONAS (mosuodamas rankomis ir žiūrėdamas i tualeto duris). Na ir dvokas! Kaip iš

pragaro dugno! Negaliu patikėti, kad visa tai nešiojau viduriuose. Neįtikėtina… aaa pagaliau.

Eina prie stalo, sėdasi į kėdę, atsilošęs palaimingai supasi ant dviejų kėdės kojų. Petras,

pakreksėjęs vėl įninka į laikraštį.

JONAS (staiga pašokęs ir sustingęs lyg nustebęs žiuri i Petrą). Klausyk, Petrai, o kaip

tu čia įėjai?

PETRAS (nustebęs pakelia akis nuo laikraščio). Kaip tai „kaip“… Pro duris… (žiuri tai

i duris, tai i Joną).

JONAS. Kaip tai „pro duris“? Juk jos buvo užkabintos.

PETRAS. Nieko panašaus - jos buvo lygiai kaip ir dabar - ne tik kad neužkabintos,

bet ir neuždarytos. (Vėl žiūri tai į truputį praviras lauko duris, tai į Joną).

JONAS (persigandusiu balsu). Oi, flet, apvogė!..

Pašokęs Jonas pakniopstom bėga prie durų, krenta visu ūgiu ant žemės, ima traukti iš po

komodos ir mėtyti šalin suglamžytus laikraščius, popierius, skudurus, galiausia jis „prisikasa“

iki pačioje gilumoje padėtos kartoninės dėžutės nuo batų, ištraukia ją ir sviedžia šalin ant

viršaus gulinčių senų sąsiuvinių, laikraščių sluoksnį, galiausia pasilenkia virš dėžutės ir su

palengvėjimu atsidūsta. Žiūri į Petrą.

JONAS. Nu, flet, yra!

PETRAS. Kas yra?

JONAS. Kas, kas… šlamantys!

Pakelia ir išpurto iš dėžutės sau tarp kojų žalių, perrištų popieriaus juostelėmis banknotų

krūvelę, susirūpinęs skaičiuoja. Nustebęs prieina ir žiuri i viską pasilenkęs Petras.

PETRAS. Tu ką, banką apiplėšei?

JONAS (nepakeldamas galvos). Kam man jį plėšti?

PETRAS. Iš kur tiek fanieros?

JONAS (pakelia galvą, žiuri i Petrą). Klausyk, durys tikrai buvo atidarytos?

PETRAS. Tai kaip aš įeičiau pro uždarytas? Ką, aš vaiduoklis?

JONAS (vėl įnykdamas skaičiuoti pinigus dar kartą pažiūri i Petrą). Panašus…

Petras išsitiesia, susikiša rankas į kišenes, lėtai vaikšto aplink. Jonas vėl išsitiesė, sustingęs

žiūri į Petrą ir pirštais trina rankose esantį banknotų pakelį.

JONAS. O gal jie netikri, Petrai? O gal jie įlindo ir pakeitė? Tikrus pavogė, o man

šituos popierius įkišo? Supranti, Petrai… aš gerai atsimenu, kad vakar parėjau ir užkabinau

duris, supranti?.. Ar nieko nebuvo išlaužta, kai įėjai?

PETRAS. Ne, nieko. Viskas buvo tvarkoj, kaip visuomet…

JONAS. Kaip visuomet… Kaip visuomet… Kai tu tik ateini, tai, flet, visuomet

istorijos… Visuomet kas nors atsitinka… Tai viduriai užkietėja, tai pinigus pavagia… Amžinai

kas nors ne taip.

PETRAS (įsižeidęs sukinėja pirštą prie smilkinio). Pas tave čia kas nors ne taip.

Supranti? Taigi nepavogė tavo pinigų! Pats matai - nepavogė! O kad ėdi pupas su alum kaip

mamutas, tai pats kaltas. Kitą kartą taip užbetonuos, kad prireiks buldozerio!

Petras įsižeidęs nueina į šalį

JONAS (taikingai). Klausyk, gal moki atskirti, kurie tikri, kurie padirbti, ką?

PETRAS. Tikri šiurkštūs. Reikia čiupinėti.

Jonas, praskleidęs pakeli, čiupinėja pirštais kelis banknotus. Pašokęs trenkia pakelį į žemę

JONAS. Flet, slidūs!

Petras pribėga, nustumia Joną į šalį, paima numestą pakelį ir ištraukia vieną banknotą

PETRAS. Ne taip darai, žiūrėk!

Petras suima banknotą už krašto ir kitos rankos dviem pirštais pertraukia išilgai, jautriai

„klausydamasis“. Net pasilenkęs ausi prikiša. Išsitiesia.

PETRAS. Tikri! Šlama kaip lapai sode rudeniniam!

Sulanksto banknotą ir įsikišęs i švarko kišenėlę didingai eina prie stalo. Jonas sustingęs stebi

ji. Net prasižioja iš nuostabos.

JONAS. Ei, tu, bankininke!

PETRAS (atsisukdamas su naivia veido išraiška). Ką?

JONAS. Gal išsiimk dėl ramybės, ką? Ne tavo!

PETRAS (juokiasi). Tai aš dar jį prie šviesos nešu, Jonai. Kad tikriau būtų, dar reikia

prieš lempą patikrinti.

Išsiima banknotą ir išskleidęs lipa ant kėdės, žiuri prieš lemputę. Jonas staiga suklusęs žiuri į

duris. Už durų pasigirsta artėjantys žingsniai. Jonas puola slėpti pinigus, tačiau pamato, kad

nespės ir, pripuolęs uždaro ir užkabina duris, po to, pasisukęs moja Petrui ranka, kad šis

ateitų ir, pridėjęs pirštą prie lūpų, rodo, kad tylėtų. Petras sujuda, kėdė grėsmingai sugirgžda,

praradęs pusiausvyrą Petras šoka žemyn ir, klupdamas, svyruodamas šiaip taip išsitiesia,

tačiau ir tai darydamas pamato, kad Jonas pasisuka į duris, ir tuo momentu vėl spėja

banknotą įsikišti į kišenę. Paslaugiai pribėga prie Jono.

JONAS (pašnabždomis). Atsiliepk, kai pasibels.

PETRAS. Ką… ?

JONAS. Uuu…flat! Sakau atsiliepk!

Tuo tarpu į duris beldžiasi. Jonas suklupęs greitai bruka banknotus atgal į dėžutę, stumia po

komoda ir vėl užmaskuoja viską skudurais, senais batais, suglamžytais laikraščiais. Tuo tarpu

į duris beldžiasi. Vieną, antrą kartą. Atsiklaupęs Jonas pasisuka į Petrą, atrodo labai piktas,

gestikuliuoja .

JONAS (pašnabždomis). Sakau, atsiliepk!

PETRAS (suglumęs). Kas ten?

BALSAS UŽ DURŲ. Aš dėl nuomos. Paskaičiau skelbimą ant stulpo ir norėjau

pasiteirauti ar čia kambariai išnuomojami?

PETRAS (vis dar suglumęs). Ant kokio… stulpo?

Jonas pašoka, trenkia jam kumščiu į nugarą, pagriebęs už apykaklės purto Petrą

JONAS (pašnabždomis). Sakyk „atsiprašau šeimininkas dabar užsiėmęs, ateikite po

pusės valandos!

PETRAS (į duris). Atsiprašau, šeimininkas labai užsiėmęs, pas ji užkietėjimas,

prašom ateiti po pusės valandos.

BALSAS UŽ DURŲ(Taikingai). Gerai, tuomet aš palauksiu.

JONAS (Įsiutęs mosuoja kumščiu po nosimi persigandusiam Petrui, pašnabždomis).

Sakyk, kad eitų nuo durų, tegul ateina po pusės valandos!

PETRAS (Išpučia krūtinę, karingai prišoka prie durų, rėkia). Vun nuo durų, sakyta!

Dink iš akių, sakyta! Jeigu sakyta po valandos, tai ir ateik po pusės valandos!

Už durų kažkas griausmingai bildėdamas lekia laiptais žemyn

JONAS. Nu, flat! Tai sakai užkietėjimas! Kad tau, flat, smegenys užkietėtų, pusgalvi!

Ir iš kur tu atsiradai toks ant mano galvos!

PETRAS. Koooks… toks?

JONAS. Va toks! (Vikriu judesiu ištraukia Petrui iš kišenės banknotą ir sukinėja jį

prieš nosį) Va toks, va toks! Pas tave, flat, ne tik smegenys, bet ir sąžine jau užkietėjo -

supratai, kurrr…mis požeminis!

PETRAS (Linguodamas galvą, nusiminęs eina link stalo). Nu žinai! Sakiau, draugą

aplankysiu nuo pat ryto… Nu, žinai! Aš gi tau dovanų net atnešiau (pagriebia nuo stalo

laikraštį, purto, pasisukęs į Joną). Šviežutėlis, šios dienos, sakau paskaitysi, apsidžiaugsi…

(dairosi).

Jonas paima laikraštį, pažiūri į adreso antspaudėlį

JONAS. Tai gi tu, flat, jį pavogei, iš kaimynų dėžutės ištraukei!

PETRAS (nustebęs). Pavogiau? Kaip tau liežuvis apsiverčia? Aš pasiskolinau, Jonai!

Kai eisiu atgal, tai vėl įdėsiu į tą dėžutę. Mes tik paskaitysim. Kas gi jam atsitiks, tam

laikraščiui! O tu man gali paaiškinti, kas čia pas tave darosi? Kur Zimagoras? (Žiuri i viršu, kur

kambariu durys)

JONAS (truputį apsiraminęs, bet niūriai). Išvijau…

PETRAS. Na, o tos dvi lezbės… kaip ten jos… Niūra ir Dūra?

JONAS (pataiso). Niūra ir Mūra… irgi išvijau… nusibodo… projektas baigėsi,

supratai? Visus išvijau. Keičiu komandą! Viskas keičiasi, tu juk žinai mane, aš toks, kad visus

myliu - ne? Ne, Petrai!? (Paima nuo stalo plaktuką, eina link Petro, šis baikščiai traukiasi

dengdamasis laikraščiu) Bet kai man nusibosta, flat (Pakėlęs plaktuką, purto jį, žiūrėdamas į

antro aukšto duris) - tuomet laikykis! Visus lauk! Komandą keičiu, Petrai, ledynmetis baigėsi!

Užsakymą naują turiu, Petrai, didingą užsakymą! Matei pinigus?

PETRAS. Mačiau… (čiupinėja savo kišenę).

JONAS. Ten tik pusė, supranti, tik avansas! Trys tūkstančiai žaliu! Girdi? Kai baigsiu,

bus dar tiek pat!

PETRAS. Kieeek?

JONAS. Tu ką, kurčias? (Staiga lyg susmunka, lėtai prieina prie stalo, sėdasi,

užsikniaubia užsidengdamas veidą delnais, truputį linguoja, po to užsimerkęs sukiša rankas į

plaukus, ima kalbėti lyg į nieką nesikreipdamas). Grybas aš Petrai, lepšis, supranti? Grybas ir

tiek. Mane turi nervuoti, supranti? Mane turi zulinti kaip pjūklu, supranti? Mane turi stumdyti,

karti, spjaudyti, prikelti, naktimis neduoti miegoti, rėkauti, groti, muštis, tuomet aš piktas

pasidarau, supranti? Tuomet aš kaip tigras blaškausi, ir man norisi ką nors užmušti -

supranti? (Vėl pagriebia plaktuką ir pašokęs baisiai dairosi aplink. Petras vėl dengiasi su

laikraščiu). Todėl aš ir surenku tokią komandą, Petrai. Nuomininkus surenku. Prašau Dievą,

kad man puspročius atsiųstų. Debilus, alkoholikus, sadistus, bepročius - jie mane nervuoti

turi, supranti? Tik tai tuomet aš ir galiu dirbti. Tik tai taip aš pasidarau piktas, supranti? Tiktai

taip aš įkertu akmenį, tiktai tuomet aš galiu dirbti greitai ir gerai, aš turiu būti pajuodęs kaip

šėtonas, aš turiu nekęsti jų visų ir kentėti nuo jų, nes aš žinau, kad galėsiu išvyti velniop juos

visus tik tuomet, kai baigsiu! Tik tuomet, kai paskutinis taškas bus padėtas. Tuomet varysiu

aš juos, flat! Petrai! Tuomet jie eis man žemyn nuo laiptų žviegdami. Taip, kaip vakar, visi -

Zimagorai, Niūros, Mūros, tu gerai pasakei - Dūros, Pūsliukai, Utėlės, Barankos, Paranoikai,

Žmogėdros, tuomet man nesvarbu, supranti?! Kitaip aš nieko nepadarysiu, Petrai, kitaip aš

alų gersiu ir miegosiu kaip grybas, supranti?

Išgirdęs žodi „alų“ Petras pagyvėja, ima trypčioti.

PETRAS. Tai aš galiu atnešti… alaus, sakai. Aš sulakstysiu staigiai…

JONAS (piktai). Stok! Kad negirdėčiau! Kad čia nė kvapo nebūtų, supratai? Iki

paskutinio taško, flat, nei lašo!

PETRAS. Palauk, palauk… tu nerėk, neskubink, palauk, sakyta - nu nei lašo tai nei

lašo, bet tu neskubėk, paaiškink, aš gi ne spinta, ne bulvių maišas. Sakyk, kodėl nei lašo? O

iš viso, kas čia su tavim darosi, kad toks kaip sugeltas visas, dar ir šveplas pasidarei kažkoks,

jau kalbeti žmoniškai nebemoki. Kas čia per „flat“, sakyk? Ką? Visuomet buvo „ble…“

JONAS. Stok! Užsičiaupk kol neužkišau!

Grėsmingai prieina ir prisitraukia Petrą už atlapų

JONAS. Įsidėmėk - viskas, kas buvo, pražuvo. Supratai? Gerti - nei lašo!

Keiksmažodžių - kad negirdėčiau! Žodis „flat“, tai angliškai plokščias. Tai ne keiksmažodis. O

jeigu skamba panašiai, tai čia tik muzika, supratai? Kad būtų ką į tuščią vietą įstatyti. Kad

neužsikirsčiau kaip miknius. Supratai?

PETRAS. Supratai, supratai! Ko čia nesuprasti, bet tu pasakyk - kodėl čia ta tavo

nauja muzika? Kas tau ten kortas sumaišė? (Rodo į smilkinį)

(T. V.) JONAS (nusiraminęs lyg susmukęs, vėl eina prie stalo, sėdasi). Tu per

daug nori žinoti, Petrai. Tu nori žinoti tai, ko aš nežinau, ar beveik nežinau… Ar nenoriu

žinoti iš vis… Niekada… Bet viskas ateina… Sugrįžta viskas, Petrai… (nutyla,

užsimerkia, truputi linguoja užsimerkęs. Veidas įtemptas, lupos perkreiptos) Tai kaip

spąstai, Petrai. Kaip spąstai žiurkei, kuriai taip reikia ėsti, kad jai nesvarbu kas bus

toliau, nesvarbu, kad jau galas… Kad tai gali būti čia pat, dabar, bet kada. O žiurkei jau

nebesvarbu… Nebeturi reikšmes. Ar žinai ant ko pasaulis laikosi, Petrai? Ar žinai ant

ko jis pakabintas? Tu ne nenutuoki… Pasaulis ant batu raištelio pakabintas, Petrai. Ir

niekas nežino, kodėl jis dar laikosi. Ant paprasto juodo batu raištelio, supratai? Štai

tokio ilgio (rodo rankomis). Juodo kaip žiurkės uodega. Užrišto bantuku kaip ant

pusbačio. Gražiai užrišto. Ant jo pasaulis laikosi… Petrai… O dabar viskas sugrįžta.

Bet aš nežinau, kodėl taip. Tik jausmas toks lyg širdyje katilas virtu. Su bulvėm

nekustom. Burbuliuoja, dangti kilnojasi ir putos juodos drimba. Tikriausiai, toks tas

laikas, Petrai. Kai ji atėjo, aš iškart supratau, jau laikas… Jau pabaigta…

PETRAS. Kas - atėjo? (Išsigandęs)

JONAS (žiuri i Petrą nematančiom akim, ištiesęs ranką lyg liečia kažką prieš

save). Ta moteris atėjo. Juodai apsirengusi. Užsakymą atnešė. Čia jos pinigai. (Žiuri į

komodą) Tai bus paminklas jos mirusiai dukrai. Dvidešimtmetei mirusiai dukrai, Petrai.

Balto marmuro skulptūra. Visu ūgiu… (Jonas atsistoja, vaikšto po sceną kartais

sustodamas, pakėlęs rankas lyg liečia kažką nematomo, murma, vienoje vietoje

suklumpa, sugniaužęs rankas lyg maldai ilgokai linguoja vietoje, pašoka, nervingai

vaikšto, visą laiką iš paskos bėgioja Petras tai nutildamas, tai vėl aiškindamas)

PETRAS. Aš gi matau, kada tu gali dirbti, o kada pas tave vėl ta… Na žinai…

(atsistoja, eina aplink Joną)… Užplaukia. Taip pas žmones nebūna, Jonai. Supranti? Tu

tai čia keturiom kaip paskutinis… Na toks (spragsi į kaklą) arba… arba visai nei lašo…

Jeigu žmogus taip blaškosi, jam tikrai negerai, supranti? Arba keikiesi kaip vežikas,

arba vėl kažkaip susuki angliškai… Taip gi niekas nesupranta, Jonuk… Aš gi tau gero

noriu, suprask, toks, koks tu dabar esi, nepadarysi nieko, nieko… Arba ta tavo

statula… Susukta išeis (pasuka ranka sau prie smilkinio) Žiūrės ne i tą pusę… Ne i tą

pusę, supranti?

(N. V.) Į duris beldžiasi. Jonas krūpteli lyg atsibudęs,dairosi. Sustingęs, net truputį prasižiojęs,

Petras nežino, ką daryti. Jonas atsistoja, atsidusęs perbraukia delnais veidą lyg kažką

nuvalydamas, prieina prie durų ir plačiai atidaro. Įeina Liucija (ji vidutinio ūgio, pilnoka,

apsirengusi pilką aptemptą, panašią į chalatą suknutę, susegtą priekyje ilga sagučių eile ir

perjuosta kitos spalvos dirželiu, tamsiomis kojinėmis, šviesiais medžiaginiais teniso bateliais,

uždengtais skarute plaukais. Skarutė apvyniota aplink kaklą ir užrišta už nugaros. Ji panaši į

ligonę. Veidas pabrinkęs, truputį paraudęs, rankos patinusios. Taip pat paraudę. Liucija

dairosi nekreipdama dėmesio į Joną. Ji praeina pro šalį, tarsi jo nematydama. Sustojusi prie

stalo ilgai ir atidžiai žiūri į įvairiausius instrumentus. Veidas truputį išsigandęs. Jonas suneria

rankas ant krūtinės ir, uždaręs duris, susimąsto. Jis taip pat nekreipia dėmesio į Liuciją.

Petras įdėmiai seka šią sceną, galiausia trukteli pečiais ir klausia kreipdamasis į Liuciją.

PETRAS. Ko jūs norėjote, ponia?

Liucija krūpteli, pasižiūri į Petrą, vėl dairosi aplinkui.

LIUCIJA. Man sakė… Man sakė… Čia kambarių yra nebrangiai? (Žiuri i Petrą)

PETRAS (Suirzęs, matyti, kad Liucija jį erzina). Kam yra, o kam nėra. Bent jau

prisistatytumėte… Koks jūsų vardas, pavardė?

LIUCIJA. Aš Liucija. Man sakė čia kambarių yra…? (Vėl vaikšto ir dairosi)

Petras trauko pečiais, žiuri i Joną, rodo pridėjęs pirštą prie smilkinio. Jonas nekreipia į nieką

dėmesio.

LIUCIJA (Kreipiasi į Petrą). Tai aš čia gyvensiu? (Rodo ranka aplink)

PETRAS (Rūgščiai). Kaip čia pasakius… (Dabar jau piktai žiuri i Joną. Šis prieina)

LIUCIJA (Kreipdamasi į Joną). Tai aš čia gyvensiu? (Dairosi) O kur lova?

Jonas, priėjęs užsimąstęs žiūri į stalą, jis lyg tarp kitko žvilgteli į Liuciją ir rodo nykščiu aukštyn

į antrą aukštą. Liucija pakelia akis ir žiuri i lemputę.

LIUCIJA (klaikiu balsu juokiasi). Chi chi chi chi…

Petras, kuris sėdėjo prie stalo ant kėdės ir atsilošęs ant dviejų kėdės kojų suposi išsigandęs,

krūpteli ir praradęs pusiausvyrą apsiverčia su visa kėde, staiga pašokęs valo delnais

skvernus, persikreipęs žiūri į besijuokiančią, žiūrinčią išverstomis akimis i lemputę, Liuciją.

PETRAS. Nu ir juokelis! Oi ble… (pasižiūri į niūriai į jį žiūrinti Joną) Oi flat! Iš kur čia

dabar ta velnio boba! Jeigu ją priimsi, Jonai, tai manęs čia nei kojos nebus.

JONAS (Garsiai atsidusęs). Ačiū Dievui…

PETRAS. Kas ačiū Dievui? Kas ačiū Dievui, klausiu?.. Tu ką - rimtai? Aš… Aš gi tau

gero noriu, Jonai. Pas tave čia Belzebubas iš pragaro ateis ir tą priimsi? Ten gi pas tave (rodo

į kaktą) kaip ant to stalo, instrumentai susimaišė…

JONAS (ramiai atsidusęs). Sakai, susimaišė? (Eina prie stalo, pastumia alkūne

instrumentus, atsisėdęs pasiremia ir suneria pirštus į plaukus). Kaip gerai būtų, Petriuk, jeigu

susimaišytų… Kaip gerai būtų… Tu kalbėk, Petrai, kalbėk, malk tas savo nesąmones,

nekreipk dėmesio. Man gerai, kai tu kalbi. Tu man kaip kompresas, kai votis ant subinės. Lyg

atlėgsta, supranti? Šnekėk, kas tik tau į galvą ateina…

PETRAS (įsižeidęs). Kur… Kompresas? Tai ką, aš tau - radijas ar davatka nuo

poteriu pasimaišiusi? Aš sakau tau reikalą, Jonuk, negalima taip! Negalima! O tu vėl į

batvinius su savo kompresais…

Petras sustingsta, rodydamas pirštu į Liuciją, kuri uždega šviesą tualete ir, pasilenkusi, abi

rankas įrėmusi į kelius ir atstačiusi klubus, žiuri į vidų pro rakto skylutę

PETRAS. Tai gi pats matai… (Sukinėja pirštą prie smilkinio)

Jonas atsisėda ant stalo krašto ir, siūbuodamas koją, susidomėjęs stebi, kas vyksta. Staiga

Liucija išsitiesia ir užvertusi galvą klaikiai juokiasi.

LIUCIJA. Chi chi chi chi…

Petras persigandęs šasteli i šoną, užsiimdamas už širdies.

PETRAS. Va Jėzus Marija, nu ir juokelis! Gali infarktą įvaryti! Fu, net persigandau!..

Dabar jau Jonas ima juoktis, pargriūva ant stalo, užvertęs kojas į viršų purto ir juokiasi. Liucija

nutyla ir susidomėjusi žiūri tai į besijuokiantį Joną, tai į Petrą. Tuo tarpu pasigirsta stiprus

beldimas į duris. Durys pačios prasiveria. Įeina Juras (jis vidutinio ūgio, kresnas, neskusto

pailgo veido, ilgais čigoniškais plaukais, apsivilkęs senu išblukusiu karišku kiteliu, kaklas

apvyniotas ilgu dryžuotu megztu šaliku, kurio galai kaba iki liemens - vienas už nugaros, kitas

priekyje. Kitelis palaidas. Apsiavęs juodomis kelnėmis, kaire koja pritraukta, matyt,

neišsitiesia. Ant kojų, palyginus, nauji sportbačiai. Vienoje rankoje Juras laiko gitarą, kitoje -

futliarą nuo gitaros. Dairosi.)

JURAS. Labas! (Jonas pasikelia, atsisėdęs ant stalo žiūri į jį. Petras ir Liucija taip pat

nutilę žiuri.)

JURAS (garsiai). Labas, sakau!

PETRAS. Nu ir kas kad labas? (Pažiūri i Joną ir taisosi) Sveikas sveikas, užeik, čia

šeimininkas (Rodo į Joną). Jis keistokas, nekreipk dėmesio…

JURAS. Tai nieko. Man patinka trenkti. Aš irgi toks.

JONAS. Koks toks?

JURAS (Taikingai). Nu toks, kontūzytas. Įstrižai pertrauktas, supranti? Na taip -

įstrižai - ta-ta-ta-ta… (pastatęs prie kojos gitarą rodo su pirštu, kaip į jį smigo kulkos) - ta-ta-

ta… Dabar supranti, koks?

JONAS (atsidusęs). Aišku…

PETRAS (pribėgęs atneša kėdę) Sėskis, turbūt stovėti sunku, ką? (Juras nerangiai

sėdasi, išsitraukia iš kišenės cigaretę, užsidega.)

JURAS. Skaičiau čia kambarys nebrangiai nuomojamas? Gal įleisit?

PETRAS (eina aplink Jurą įdėmiai ji apžiūrinėdamas) Nu bet stipriai tave… ką?

JURAS. Ką stipriai?

PETRAS (nervingai). Na tas - ta-ta-ta, turbūt Daškiniai, ką? Atrodo, gerokai tave?

Tuo tarpu prie sėdinčio Juro prieina ir Liucija. Ji Petrui už nugaros, jis jos nemato.

JURAS. Būna blogiau… negrįžusių niekas neskaičiavo. Afganistanas, brolyti. Man tai

dar pusiau su bėda, dar ir pajudu truputį.

Tuo tarpu Liucija garsiai čiaudo Petrui už nugaros, tas persigandęs skėsteli rankomis ir

nubėga laikydamasis už širdies.

PETRAS. Va Jėzau Marija. Kas čia per patranka? Nu gi infarktą įvarysi žmogui, varyk

ją, Jonai, kol dar lempos nesusproginėjo.

Jonas ir Juras smagiai juokiasi, patenkinta kikena ir Liucija. Ji toliau vaikšto viską

apžiurinėdama.

JURAS. Puiki močia, čia tai bent, kaip minosvaidis! Kam ją varyti? Linksma ir tiek!

Visaip iš žmogaus kamščiai išeina - kas čiaudo, kas juokiasi, kas dainuoja, kaip kam…

JONAS (vis dar juokdamasis). Kaip pasakei? „Visaip kamščiai iš žmogaus išeina“?

Tiksliai… Patinka man Liucija, priimu (išima iš stalčiaus raktą, duoda Petrui). Palydėk, Petrai,

Liuciją į pirmą, še raktą.

PETRAS. O kam ją lydėti, pati nueis.

JONAS. Palydėk, jei sakyta!

LIUCIJA (Griebia raktą). Aš pati, aš pati nueisiu! (Bėga ir taiko raktą į tualeto duris)

PETRAS (prunkščia). Nūūū… Duoda kikimora… Ne čia lendat, ponia! Ten tik vyrams!

Liucija išsitiesia, nustebusi dairosi.

JONAS. Palydėk, Petrai, matai, kad jai niekas neaišku.

PETRAS. Sakiau, kad trenkta…

JURAS (kreksėdamas). Puiki kompanija!

JONAS. Petrai, arba tu palydėsi, arba aš tave palydėsiu… (žiuri i lauko duris)

PETRAS. Gerai gerai… (patyliukais) Durnių laivo kapitone (pribėga prie Liucijos, ima

ją už parankės ir galantiškai rodo ranka į laiptus, tuo tarpu Liucija desperatiškai bando

paslėpti raktą, manydama, kad iš jos nori atimti)

PETRAS. Prašau čia, ponia, ar nesutiktumėte kartu su manimi į kajutę?

Liucija trauko pečiais, bet leidžiasi vedama. Laiptai siauri, ir ji ima lipti pirma. Petras abiem

delnais įsiremia jai į sėdmenis ir stumia aukštyn gniaužydamas. Liucija kikena.

PETRAS. Taip taip, ponia, čia laiptai tiesiai į dangų. Malonėkite kairėn, o taip, čia

mūsų kajutė, dabar rakinkite (Garsiai, pasikeitusiu balsu) ne tuo galu kiši raktą! Duokš čia!

(Atrakina duris, atidaro, įstumia į visų Liuciją, įmeta iš paskos raktą ir užtrenkia duris)

PETRAS. Uuuch… Kikimora! Sapnuosiu…

Petras lėtai nulipa žemyn. Tuo tarpu Jonas pasikviečia Jurą prieiti prie stalo, pastato jam kėdę

ir parodo, kad sėstųsi, prie jų prieina Petras, trypčioja šalia nedrįsdamas sėstis

JONAS (Kreipdamasis į Jurą rodo į gitarą). Groji?

JURAS. Taip, akompanuoju… dainuoju… toks darbas…

JONAS. Visą dieną?

JURAS. Kol susirenku ant užkandos… Nu ir ant bonkos. Supranti, ne, šeimininke?

Kai surenku, tai einu… Supranti? Darbas toks.

JONAS. O kur dirbi?

JURAS. Nu ten, Laisvėj, prie teatriuko ant bordiūro sėdžiu… Dainuoju, supranti?

Žmonių daug ten, apačioj dauba taip, žinai, ten taip gatve žemyn truputi. (Prisimerkia,

pasakodamas gestikuliuoja, rankomis rodydamas taip lyg matytų horizontą, vedžioja delnais

lyg vandens paviršiumi) Tyvuliuoja taip, raibuliuoja ten, žinai, kaip ežeriukas…

JONAS. Pala pala, nėra ten jokio ežeriuko?!

JURAS. Tai nuo žmonių ten, supranti, nuo žmonių viskas… Aš dainuoju, supranti…

Nuo žmonių viskas…

Petras iš nuostabos prasižiojęs palinkęs klausosi kiekvieno žodžio. Po to staiga prišoka,

atsistoja i šlapinimosi pozą išraiškingai laikydamas ranką.

PETRAS. Privaro?

Juras atsimerkia, su nuostaba žiuri i Petrą. Apstulbęs žiūriįi Petrą ir Jonas.

JURAS (Jonui). Apie ką jis čia..?

PETRAS. Nu… Ežeriukas sakau, o kaip gi jis pasidaro? Kažkas tai gi turi…Ten gi

žinai - tauta iš Rambynuko kai traukia tai visi ir stovi išsižergę, kur dėsiesi...

JONAS. Čia ne iš tos operos, Petrai. Ir dekoracijos ne tos (rodo į tualetą). Jeigu

spaudžia, tai eik ten, supratai? Ir žmogui netrukdyk. Juk matai - menininkas. Klausyk ir tylėk.

PETRAS. Aaaa… (eina šalin, numoja ranka, nusisukęs nuo jų taip, kad negirdėtu).

Viens apie mūšį, kits apie kūšį…

Jonas vis dėlto išgirsta, pašoka

JONAS. Ei, poetas, pamiršai kas sakyta...

Petras slenka link durų dairydamasis.

PETRAS. Gerai, gerai, aš gi nieko nesakau… Ežeriukas tai ežeriukas, man tai kas…

Staiga Petras ima nevaldomai juoktis, net susiriečia. Jonas ir Juras žiuri i ji nustebę.

PETRAS. Prisiminiau… Prisiminiau, byčas vienas pasakojo, supranti (Prišoka prie

pašnekovų) anekdotas toks - vienas byčas klausia kitą, kaip tikras vyras kraneli turi laikyti, kai

šlapinasi, taip ar taip (Rodo dešine ranka pasukdamas delną i save arba i išorę, susirietęs

juokiasi). Tai tas sako - tikras vyras laiko štai taip! (Rodo kaip laiko dviem kumščiais apie

pusę metro nuo kūno, juokiasi, bet tik vienas. Į jį apstulbę žiuri ir tyli Juras ir Jonas. Stoja

nejauki tyla. Petras po truputi ima tiestis dairydamasis. Staiga vėl pasigirsta Liucijos juokas iš

viršaus, ir vėl Petras krupteli kaip įgeltas. Dabar jau ima juoktis Jonas su Juru. Petras laksto

po sceną traukydamas pečiais ir vis žiuri i antrą aukštą)

PETRAS.Ūūū, papūga lakuota, kad tu nuo laktos nusiverstum.

JURAS. Tai aš čia kaltas. Kalbu taip kad gali supainioti, stilius toks.Žinai - poetai, pas

juos viskas kitaip. Tai nieko. Dainuoju aš, supranti? Ten, ant bordiūro. Groju ir dainuoju. Taip

reikia, dainos mano tokios, kad ašarą spaudžia. Aš stengiuosi, supranti? Darbas toks!

Graudulys žmones dosniais padaro.Verkiu ir dainuoju. Plaukia viskas prieš akis (vėl

prisimerkęs gestikuliuoja rankomis) raibuliuoja viskas lyg ežeras… Dieve, kaip gražu…

Žmones taip sako, supranti?

Petras kurį laiką dar pastovi, numoja ranka ir eina tolyn.

PETRAS. Ech… Irgi matai… Darbas… Dar ta kikimora… Fu, (Gniaužo rankas taip

lyg stumtu Liuciją i užpakali, po to pasipurto ir valo delnus, trindamas i skvernus.) Mirdamas

sapnuosiu…

JONAS (Ištiesia ranką Jurui, prisistato). Jonas!

JURAS (Užsimojęs tekšteli ranka i delną). Juras!

JONAS. Tik dieną dainuoji?

JURAS (Muistosi, krenkščia). Nu kartais, žinai… Žinai, kai padarau… Kartais

padauginu, supranti? Tada prisimenu viską. Kaimus prisimenu. Kalnus… (sustingsta,

įsitempęs žiūri į vieną tašką, tyli)

JONAS. Kokius kaimus?

JURAS (Krūpteli lyg pabudęs). Afganistanas… (įsitempia, susiraukia, trinkteli į stalą

kumščiu ir pašoka pridėdamas ranką „prie kepurės“)

JURAS. Командир взвода Юрас, взвооод! Слушай команду! (Nepataiko pasiremti

su sužeista koja, praranda pusiausvyrą, ji pagriebia ir vėl pasodina Jonas)

JURAS. Atsiprašau… Atsiprašau, šeimininke.

JONAS (pataiso). Jonas…

JURAS. Atsiprašau, Jonai, kartais nutrūkstu, supranti? Kartais ir naktį uždainuoju…

Kai padauginu… Tuomet prisimenu viską, neištveriu… Turbūt nepriimsi, ne? Aš labai

stengsiuosi, Jonai, bet jeigu kartais pratrūksiu naktį, tai tu nepyk…

JONAS. Tu dainuok nors kiekvieną naktį, supratai? Ir duris atsidaryk! Šauk taip, kad

visas kvartalas atsibustų. Nors kiekvieną naktį, Jurai! Kada tau beužeitu, ir kiek tik norėsi,

supratai?!

JURAS (nustebęs, apstulbęs). Tai… priimi? Sakai dainuoti… Naktį?

JONAS. Garsiai, Jurai! Kiekvieną naktį, ir kiek tik panorėsi!

Juras keliasi, veidas džiaugsmingas, sutrikęs. Jonas išima iš stalčiaus dar vieną raktą, duoda

Jurui.

JONAS. Tau trečias, Jurai, pats geriausias, kampinis.

Juras ruošiasi eiti, bet stabtelėjęs grįžta, jis atidaro futliarą ir apverčia virš stalo. Iš jo pažyra

smulkios monetos, daug suglamžytu smulkiu kupiūrų ir bildėdama iškrenta suvyniotą į

popierių butelį.

JURAS. Čia avansas, šeimininkai, t. y. Jonai, čia pradžiai… Kai surinksiu, bus

daugiau.

PETRAS (Prišoka, žeria arčiau pinigus, ima butelį). Aš suskaičiuosiu… Jonai, aš

tuojau…

JONAS. Palik, Petrai. Stok Jurai! (Po pauzės ima futliarą ir laiko atidaręs. Petrui).

Surink ir sudėk!

PETRAS. Gerai, gerai… (nenoriai renka pinigus, sužeria atgal, ten pat įdeda butelį.

Jonas uždaro futliarą ir paduoda Jurui). Neškis!.. Jeigu reiks, pasakysiu. Dabar neškis…

Juras kiek padvejoja, po to pasibruka po pažastim futliarą ir nueina į viršų. Eidamas dar

stabteli ir atsisuka. Jonas ir Petras sustingę tyli. Staiga i duris vėl beldžiasi. Petras pašoka,

pribėgęs prie durų jas atidaro. Apstulbęs traukiasi atbulas.

PETRAS. Oho…

BALSAS UŽ DURU (Lėtas, truputį mikčiojantis žemas vyro balsas). Čia buvo skelbta

„yra kambariai nuomai. Nebrangiai“.

PETRAS. Prašom, prašom… (Gestu kviečia įeiti. Jonas tylėdamas stebi, kas vyksta).

Įeina labai stambus vyras tamsiais glotniai prišukuotais skersai galvos plaukais, pabrinkusio

rūžavo veido ir didžiuliu atsikišusiu pilvu. Rankoje jis laiko seną nutrintą lagaminą. Apsirengęs

juoda kunigo sutana, priekyje susegta ilga eile mažyčių juodų sagučių nuo viršaus iki apačios.

Atrodo, vyras sutrikęs, drovus, labai jaudinasi, vis braukia nuo kaktos prakaitą. Petras iš karto

pajunta atėjusio drovumą, ima elgtis pabrėžtinai pašaipiai, įžūliai.

PETRAS. Prašau pirmyn, kunigėli… (Vyras paeina dar kelis žingsnius, sutrikęs stovi.

Petras eina aplink jį apžiūrinėdamas, net koja pastuksena į pastatytą šalia lagaminą). Oho,

pilnas… Turbūt aukas renkat, kunigėli?..

VYRIŠKIS. Aš ne kunigas… Aš seminaristas… Buvęs. Mano vardas Jonas. Ieškau

kambario apsigyventi.

PETRAS (Kreipdamasis į Joną). Girdi? Irgi Jonas!

JONAS. Ateik čia, seminariste (Eina prie stalo, atitraukia kėdę kairėje stalo pusėje).

Sėsk. (Seminaristas nedrąsiai atsisėda, žiuri i keistus instrumentus ant stalo. Jonas,

kreipdamasis i Petrą, rodo į virdulį). Eik, užkaisk arbatos.

Petras paklusniai paima virdulį, dingsta virtuvėje. Jonas įsitaiso prieš seminaristą, pasilenkia,

įsižiūri jam į akis. Kurį laiką tyli.

(T. V.) JONAS. Turiu tau klausimą, seminariste. Aš seniai laukiu, kad kas nors

man atsakytu i tą klausimą. Tai labai svarbu… man. Ar atsakysi?

SEMINARISTAS. Jeigu tik sugebėsiu…

JONAS. Tiki į Dievą?

SEMINARISTAS (Patraukia pečiais). Taip.

JONAS. Nori būti kunigu?

SEMINARISTAS. Taip.

JONAS. Įsivaizduok, kad tu jau esi kunigas ir pas tave ateina giminės

žmogaus… (Jonas palinksta, įdėmiai žiūri į akis), kuris nusižudė. Ar laidosi ji,

nusižudėli? Taip, kaip visus?

SEMINARISTAS (Atsidusta, nulenkia galvą). Taip.

JONAS. O jeigu tave už tai iš pareigu - lauk?! Ar laidosi?

SEMINARISTAS (Patraukia pečiais). Taip.

JONAS (Dar labiau palinksta). Aš tai suprantu… Aš suprantu tave, Jonai

seminariste. Bet aš prašau tavęs paaiškinti, tik tiesiai, be išsisukinėjimų - kodėl tu

pasiruošęs šiuo veiksmu laužyti kunigo įžadus?

SEMINARISTAS (Lėtai išsitiesia). Todėl, kad taip man liepia Dievas.

JONAS. Tu girdi Dievo balsą? Dievas kalba su tavimi?

SEMINARISTAS. Ne, tačiau, kai aš klausiu… Kai klausiu ne žodžiais… Kai labai,

labai skauda čia (Padeda ant širdies ranką) aš matau Jo Akis… Aš matau tai, kas yra Jo

akių dugne… Aš tai matau kaip suvokimą, kaip paaiškinimą.

JONAS. Na ir ką tu matai? Ką jis aiškina?

SEMINARISTAS (Kiek sutrikęs). Aš nežinau, kas tai, bet ten - kažkas, net ne

gailestis. Tai kažkas daug daugiau. Ir ne todėl, kad taip liepta. Ir ne todėl, kad toks

įstatymas…

JONAS (Rėkia). Tai kodėl gi?!

SEMINARISTAS. Todėl, kad ten yra dugnas. O už dugno daugiau nebėra nieko.

JONAS (Vėl rėkia.) Tai prie ko čia dabar Dievas, juk tu sprendi,tu.

SEMINARISTAS. Dievo akių dugne yra tai, kas atleidžia mus nuo… Kas atleidžia

mus nuo tokių sprendimų. Ir jeigu to nebūtų…

JONAS(Virpėdamas palinksta į seminaristą.) Tai kas? Kas tuomet?

SEMINARISTAS. Tai ir Dievo nebūtų…

Jonas atšlija. Jis atsilošia, užsimerkęs sėdi tylėdamas. Įeina Petras su virduliu, pastato

ant stalo ir trypčioja nedrįsdamas atsisėsti. Jonas krūpteli lyg atsibudęs. Jis išima iš

stalčiaus raktą ir, tylėdamas, paduoda seminaristui.

(N. V.) JONAS. Čia nuo kambario. Eikite.

Seminaristas lėtai stojasi, eina. Praeinant pro Petrą tas staiga duria pirštu jam į pilvą lyg

juokautų.

PETRAS. Kas seife, kunigėli?

Sutrikęs seminaristas sustoja, padeda rankas ant pilvo.

PETRAS. Cepelinai, vėdarai, karbonadai, viščiukai- Kas?

JONAS (Krūptelėjęs). Užsičiaupk, Petriuk! Tau reikia klūpėti, kai su juo kalbiesi.

PETRAS (Susigūžia, traukiasi). Tai aš nieko… Nieko… Ką, jau pajuokauti negalima…

Seminaristas lėtai nueina, ima lipti laiptais. Petras apsidairo, švilpteli.

PETRAS. O ką, čemodanas man? Ei, seifas… Oi, tfu, atsiprašau, kunigėli…

JONAS (Griežtai). Paimk ir nunešk!

PETRAS. Ką, man?

JONAS. Taip, tau, paimk ir nunešk. Palydėk seminaristą į kambarį ir nunešk

lagaminą.

Seminaristas stabtelėjęs nori grįžti, bet Petras patraukia pečiais ir paėmęs neša jam iš paskos

lagaminą. Pasigirsta triukšmas už durų. Kelių vyrų šūkavimas, bildėjimas, galiausia garsus

beldimas į duris. Prišoka Petras, bet jam prieš akis durys atsidaro, įeina atbulas darbininkas,

veždamas specialų karutį, ant kurio pririštas didžiulis neapdoroto balto marmuro luitas.

Prilaikydami ir stumdami šį krovinį įveža keli darbininkai.

VYRESNYSIS DARBININKAS (kreipdamasis į Joną). Kur padėti akmenį? Nurodykite

vietą. (Kiti darbininkai įsitempę laiko akmenį dairydamiesi.)

Jonas pašoka, pribėga prie dešinės užuolaidos pusės ir, suradęs specialią virvę, traukia ją.

Užuolaida juda iš kairės į dešinę, atidengdama tai, kas už jos. Jonas atitraukia užuolaidą tik

maždaug 2/3 ploto. Atsidengusios patalpos dešinė pusė lieka uždara, iš salės nematoma. Už

užuolaidos gilumoje stelažai, ant kurių sudėti įvairiausi gipsiniai modeliai, rėmai, skulptoriaus

įrankiai, paveikslai, draperijos. Kairėje pusėje prie pat užuolaidos, ant specialaus pakylėjimo

su keliais laipteliais aukštas krėslas. Kadaise jis buvo puošnus, baltas, dabar jis ištepliotas,

apsilupinėjęs. Krėslas buvo su porankiais, dabar likęs tik vienas, dešinys porankis. Tame

pačiame lygmenyje kaip krėslo sėdimasis paviršius, scenos gilumoje ant tos pačios pakylos

stovi dermantinu aptraukta plati kušetė. Kušetės gale pritvirtintas prie stelažo rėmo apvalus

reflektorius su lempa. Ant kušetės numestos kelios suglamžytos draperijos, guli sulankstytas

languotas pledas. Ant krėslo padėta išskleistais pirštais gipsinė ranka. Patalpos centre -

masyvių lentų specialus besisukiojantis paaukštinimas - tai darbo vieta. Ant jo - nedidelės

išskleidžiamos kopėtėlės. Virš paaukštinimo kabo paprasta apšvietimo lempa be gaubto.

JONAS (Kreipiasi į darbininkus). Štai čia (Rodo į darbo vietą). Statykite čia, atsargiai

(Padeda darbininkams, atsargiai pastatantiems ruošinį, po to visi kartu jie nustumia akmenį į

paaukštinimo centrą.)

JONAS (Trindamas, valydamas rankas). Puiku, geras akmuo.

Tuo tarpu tyliai paskui darbininkus įėjusi ir viską stebėjusi prie durų aukšta moteris juodais

rūbais pajuda, prieina prie akmens, tylėdama paliečia jį ranka, žiūri į Joną.

MOTERIS. Ar tinkamas akmuo?

JONAS. O taip, puikus. Toks ir Rodenui tiktų…

MOTERIS (Kreipdamasi į darbininkus). Dėkoju, darbas atliktas, galite eiti.

(Darbininkai pasišalina, moteris išsiima iš didelės rankinės papkę su dokumentais, paduoda ją

Jonui). Čia nuotraukos. Jų daug. Manau išrinksite tai, kas jums reikalinga. Lieka tik vienas

klausimas - norėčiau žinoti… (nutyla)

JONAS (po nejaukios pauzės). Ką… norėtumėte žinoti?

MOTERIS. Kada bus atliktas darbas?

JONAS. Tai kūryba, ponia. Tai visuomet neprognozuojama. Tačiau aš pasistengsiu.

Manau, kad tai truks apie du, tris mėnesius.

(T. V.) Moteris tyli, kažką galvodama linguoja galvą, po to vėl prieina prie akmens,

paliečia vietą, kurioje turėtų būti skulptūros galva, lėtai glosto ją, po to prisišlieja prie

akmens, priglaudžia savo galvą ir užsimerkia.

MOTERIS. Taip… Ji yra ten… Aš jaučiu ją… Manau, kad jums pavyks… (Ji

išsitiesia, atsimerkia, prieina prie Jono ir paima jį už rankų) Jūs pasistenkit, gerai? Tai

man labai labai svarbu. Aš neturiu daugiau nieko. Aš vėl noriu matyti ją, suprantate?

Pasistenkite…

Staiga jie abu pasisuka į akmenį. Palaipsniui vis garsiau ima girdėtis tankus,

nenutrūkstantis kvėpavimas, širdies plakimo ritmas, vėjo garsas. Jonas ir moteris

prieina prie akmens iš skirtingų pusių ištiesę rankas tarytum nori paliesti akmenį, bet

abu sustingsta. Moteris ima trauktis atbula, atsiklaupia, atsistoja ir, dairydamasi, tyliai

lyg šešėlis dingsta už durų. Dabar Jonas prisišlieja prie akmens. Jis švelniai glosto

ranka vietą, kurioje turi būti skulptūros veidas, glaudžiasi prie jo. Stiprėja vėjo garsas.

Tolimas balsas:

- Iš kur tiek vėjo, Julija? Tu pamiršai uždaryti langus… Čia vieni lapai… Pilni

namai rudens, Julija… Kodėl neuždarei langų, mieloji…

Jonas krūpteli lyg atsibudęs

(N. V.) JONAS. Tai… Keista… Tai labai labai keista (žiuri i papkę su nuotraukomis,

nori jas paskleisti, tačiau staiga lyg nudegęs atitraukia rankas, pašoka, ima susirūpinęs

vaikščioti). Tai keista, tai labai, labai keista…

Prie Jono, vis dar vaikščiojančio, kažką murmančio ir atrodančio gerokai sutrikusiu, pamažu

prieina Petras.

PETRAS (Jau atsisėdusiam veidu į akmenį ir užsimąsčiusiam Jonui). Tu ką… Iš

tikrųjų…? (Petras prieina prie akmens, pamažu apeina ji apžiūrinėdamas. Priėjęs pabeldžia į

akmenį pirštu lyg i duris, po to prisiglaudęs prie akmens „klauso“ pridėjęs ausį, panašiai kaip

darė moteris.)

PETRAS (Atsitraukdamas, gūžčiodamas pečiais). Nieko ten nėra… Viduje… Akmuo

ir tiek… Tu ką, Jonai, iš tikrųjų tiki, kad ten…? (Rodo į akmenį)

Petras staiga sustingsta žiūrėdamas už užuolaidos i vis dar uždengtą dirbtuvės dalį (iš sales

nematomą), jis net truputi prasižiojęs.

PETRAS (Purtosi tarsi pamatęs kažką baisaus). Brrrr… Tai (Kreipdamasis į Joną) vis

dar miegi … Ten?

Jonas prieina prie akmens nekreipdamas dėmesio į Petrą. Jis apžiūrinėja akmenį susikišęs

rankas į kišenes, vis dar užsimąstęs.

PETRAS. Ar vis dar miegi ten, klausiu? (Pasisuka į patalpą už užuolaidos)

JONAS (lyg atsibudęs). O ką? Žinoma, miegu. Puikiai miegu.

Tuo tarpu laiptais žemyn, tyliai dairydamasi nusileidžia Liucija. Ji aiškiai stengiasi likti

nepastebėta, vis laiks nuo laiko žvilgteli už užuolaidos. Pamačiusi Joną ir Petrą, atšoka, tai

vėl pasislepia. Ilgą laiką taip vaikšto scenoje, elgdamasi kaip silpnaprotė, bet pakankamai

gudriai slapstydamasi.

PETRAS. Tu žinai, Jonai, aš tave daug metu pažįstu. Žinai, aš daug ką suprantu, aš

gerbiu tave, Jonai, supranti? Bet kad tu ten… (Rodo į patalpą purtydamas galvą) Kad tu ten

gali miegoti?!.. Ten, va, tą akmenį padėk (stuksena pirštu į akmenį) ir tas pašoktų!

JONAS (Šaipydamasis). O ko čia šokinėti? Tik ten aš ar ir galiu miegoti, Petrai. Tas

daiktas mane gerai veikia (žiuri aukštyn). Supranti, jis kaip koks sapnų fabrikas. Vos atsigulu,

jis tarytum kalba. Jis neleidžia būti tuščiam, supranti, neleidžia nieko neveikti. Galiausia čia,

po juo, sapnai kitokie. Sapnai man viską aiškina, rodo. Čia mano geriausi projektai gimė,

stipriausios idėjos. Tai ne vien miego vieta, Petrai, tai vieta, kur mane lyg išgręžia, pastumia,

duoda jausmą. Kiekvieną rytą atsibudęs aš tarytum gimstu, supranti? Kiekvieną rytą mano

gyvenimas prasideda iš naujo… Ir ji čia gims. Aš žinau, kad aš ją pamatysiu… (Žiūri į akmens

ruošinį) Pamatysiu tokią, kokia ji buvo… Ir tokią, kokia ji reikalinga… O dabar ji dar miega ten

- viduje. Tam, kad pažadinčiau ją, kad prikelčiau - reikia jėgos, Petrai, reikia jėgos ir dirgiklių.

Reikia daug daug kartų iš naujo gimti. Jeigu to nebus, ji nekalbės. Jausmai įeina į tai, ką

darai. Ten visko turi būti - baimės, nerimo, džiaugsmo, nevilties, meilės… Visko, kaip pas

žmogų. Jeigu to negali įdėti, tai geriau ir nesiimk… (Žiuri į viršų už užuolaidos) Ir pavojų turi

būti. Aštrių, tikrų… Nekenčiu melo, Petrai, nekenčiu maivymosi kūryboje. Man sukurti, tai tas

pat, kaip moteriai pagimdyti… Visos pasaulio moterys gimdo tik patį gražiausią pasaulyje

kūdikį. Jeigu skulptorius nedaro to paties - jis yra mėšlas… Visos pasaulio moterys

pasiruošusios numirti gimdydamos patį gražiausią pasaulio vaiką. Jeigu skulptorius nedaro to

paties - jis yra mėšlas, tuomet jam reikia minkštos lovos, pūkinių patalų ir bobos nugaros

kasymui, supranti?

PETRAS (Maivosi, imituoja, kaip kasoma nugara). O ką? O ką, gal ir visai nieko, ką?

Tu ką, nori pasakyti, kad tau ir bobos nereikia?

Jonas krūpteli, bejėgiškai susigūžia, dairosi, ir staiga jis pamato prie durų įėjusią ir

besidairančią merginą. Ji įėjo pro paliktas praviras duris, tyliai pasibeldusi, ir jau kuris laikas

stoviniavo prie durų, nejaukiai dairydamasi. Mergina aukšta, liekna, apie 18-19 m., labai graži.

Pamato ją ir Petras. Petras iš karto sureaguoja ir, pasipūtęs, užsisegęs švarką bei perbraukęs

rankomis per plaukus, prieina prie jos. Jonas atrodo apgailėtinai, jis subliūkšta, jo rankos

nervingai virpa. Jis tai sukiša rankas i kišenes, tai vėl ištraukia.

PETRAS. Ko norėjote, panele…Hm… Kuo galiu padėti?

MERGINA. Aš… Aš… Dėl skelbimo…

PETRAS. Deja, jūs pavėlavote, paneliuk. Nors ir labai gaila, visi kambariai jau

išnuomoti…

MERGINA. Aš ne dėl nuomos, man nereikia kambario…

PETRAS. O! Tai įdomu! Tai ko gi panelei reikia? Kuo galėčiau būti naudingas?

MERGINA. Aš skelbimą perskaičiau ten rotušėje ant stulpo, kad skulptoriui reikalinga

pozuotoja. Tai aš, štai, atėjau pasiteirauti…

Jonas staiga lyg išsitiesia. Jis surimtėja, tampa griežtas, reiklus. Energingai prieina prie

merginos, be ceremonijų pastumia pečiu Petrą į šalį.

JONAS. Taip, taip, man reikalinga pozuotoja. Taip, aš pakabinau tokį skelbimą.

Jonas dalykiškai apžiūrinėja merginą nuo galvos iki kojų. Paima ją už pečių, pasuka į šviesą,

atsitraukęs įdėmiai žiūri į veidą, po to, prišokęs nužeria į šoną plaukus taip, kad apnuogintų

kaklą, pakreipia merginos galvą į šoną ir, vėl atšokęs, ją apžiūrinėja, galiausia, priėjęs apsuka

ją šonu, „be ceremonijų apčiupinėja jos pečius, rankas, krūtinę, strėnas, vėl atsitraukęs kurį

laiką žiūri.

JONAS. Na, atrodo lyg nieko.Bet žinote, vis tik konkursėli nedideli praeiti teks.

Reikalingi bandymai…

MERGINA. Gerai, aš sutinku. Ką aš turėčiau daryti? Ir kada?

JONAS (Mosteli ranka). Ką čia atidėlioti! Bandysime dabar, (Rodo merginai į patalpą

už užuolaidos) užeikite čia.

PETRAS (Trindamas rankas eina iš paskos). Taip taip, dabar, bandysime dabar, nėr

čia ko atidėlioti… (Jonas taip žvilgteli i Petrą, kad tas akimirksniu sustingsta, traukiasi atgal).

Ne, ne, aš nieko… Maniau tau asistentas reikalingas bandymams, na gal padėčiau kuo.

JONAS (Merginai rodo į krėslą ant pakylėjimo). Sėskite štai čia, laisva poza. (Pats

pašoka ant pakylėjimo, nuima gipsinę ranką, neša ant stelažo, tvarko draperijas ant kušetės,

paima pledą, jį išskleidžia ir apžiūrėjęs, ar švarus, prišokęs užtiesia krėslą. Tuo tarpu mergina

pastato šalia pakilos rankinuką, nejaukiai dairosi, trypčioja, po to lėtai lipa ant pakilos, bando

atsisėsti ant krėslo, bet slysta pledas, ji taiso. Jonas prieina prie lempos ant stelažo, ją

uždega, šviesa plieskia visiems tiesiai į akis, Petras ieško vietos šešėlyje, pridėjęs ranką prie

kaktos, dengiasi nuo šviesos, bando apžiūrinėti, kas vyksta. Jonas atsisuka į merginą, žiūri,

kaip ši lipa ant kėdės, pliaukšteli sau delnais per kelius.

JONAS. Palaukit, palaukit, nusirenkite! Pradžioje nusirenkite, mane domina

pozuotojos kūnas, o ne lukštas, suprantate? (Atrodo piktas) Svogūūūnas, o ne lukštas!

Mergina kiek sutrinka, tačiau paklūsta, pasilenkusi nusiauna batelius, ima mautis megztuką,

bet apsisukusi žiūri į prisidengusį nuo šviesos suinteresuotoje pozoje Petrą ir pasislėpusią už

užuolaidos ir pro kampą žvelgiančią Liuciją ir stabtelėjusi žiūri i Joną.

JONAS. Aa, taip, atsiprašau.

Jonas išeina iš dirbtuvės patalpų, prieina ir užtraukia pilnai užuolaidą. Pats pakelia užuolaidos

kraštą ir įeina į vidų. Kadangi ryškiai šviečia prožektorius ant šviesiai pilkos užuolaidos matosi

„šešėliu teatras“ - viskas, kas vyksta už užuolaidos. Petras ironiškai pasikraipo , po to ant

pirštu galu prieina prie stalo, pasiima kėdę ir, pasistatęs prieš „sceną“ atsisėda žiūrovo

pozoje, pasideda koją ant kelio. Visos šios scenos veiksmo metu jis gyvai reaguoja į visus

įvykius pašokdamas, bėgdamas apie kėdę, gestikuliuodamas, prunkšdamas ir t. t. Liucija

įsitaiso priešingoje pusėje prie užuolaidos krašto, ir laiks nuo laiko, praskleidusi užuolaidos

kraštą, vis žiuri į vidų. Ji taip pat kikena, reaguoja į Petro judesius, slėpdamasi lyg jo

bijodama. Tuo tarpu už užuolaidos mergina nusiima megztuką, kiek pagalvojusi, sijonėlį, ir vėl

pagalvojusi - pėdkelnes. Jonas vaikšto švilpaudamas studijoje, stato molbertą, piešimo lentą,

sega popierių eskizams, ruošiasi anglies gabalėlius. Jis nekreipia dėmesio į merginą. Ši

užlipa, atsisėda ant kėdės. Prie jos prieina Jonas, įsiremia rankomis i šonus.

JONAS (piktai). Viską, buvo sakyta! Viską!

Mergina krūpteli, nejaukiai lėtai segasi ir nusiima liemenuką, laikosi rankomis už krūtinės.

Galiausia jos judesiuose atsiranda koketavimo elementų. Ji tai atitraukia rankas nuo krūtinės,

tai vėl užsidengia, žiūri į Joną, truputį maivosi.

JONAS (Jau švelniau, bet įtaigiai). Viską… Supranti - viską!..

Mergina jau visiškai maivydamasi ir koketuodama nusiima kelnaites, dairosi ir padeda jas ant

kušetės šalia (Petras euforijoje; Liucija tyliai kikena). Merginos judesiuose jau daug

koketavimo, pozos - ji nuolat keičia rankos poziciją, tačiau uždengti „viską“ rankų trūksta, ji

sukryžiuoja kojas, stengiasi atsisėsti truputi šonu. Jonas, švilpiniuodamas grįžta prie molberto,

paima anglies gabalėli, kuri laiką žiuri i merginą, po to padeda anglį, grįžta prie merginos, be

ceremonijų atitraukia jos rankas nuo krutinės, vieną padeda ant porankio, kitą - šalia šlaunies,

po to užlipa visiškai ant pakylėjimo, užsigula ant merginos ir, persisvėręs taiso jos plaukus

taip, kad atidengtu kaklo liniją, pakreipęs abiem rankom taiso veido poziciją, po to nulipa

vieną laipteli žemyn, truputi atsitraukia ir praskečia jai kojas, į ką mergina reaguoja gana

jautriai. Jonas nekreipia dėmesio, galiausia jis vėl atsitraukia, apžiūrinėja.

(T. V.) JONAS. Taip taip… Dabar neblogai… Taip…

Čia jis vėl prieina prie jos, paima už pečių, pasuka pečius truputį šonu, vėl pataiso

galvos poziciją. Atitraukdamas ranką nuo veido, nuleidžia ją žemyn ir padeda delną ant

krūties, mergina muistosi.

MERGINA. Ką jus darote?..

JONAS. Mmmm… Tikrinu faktūrą. Oda turi savo struktūrą, mergaite… Tai labai

svarbu…

Aiškiai nenoriai atitraukia ranką, kiek atsitraukia, jaučiasi, kad viskas, kas vyksta, jį taip

pat ima veikti „ne taip“. Mergaitė išties labai graži. Tuo pačiu jaučiasi, kad prisilietimai

bei viskas, kas vyksta, stipriai jaudina ir merginą. Ji kvėpuoja tankiai, protestuoja „ne

visai taip“, sunkiai išlaiko kūną vienoje pozicijoje, Jonui tenka nuolat ją „taisyti“.

Galiausia jis vis tiek atsitraukia, atsistoja ties molbertu ir ima piešti anglimi.

JONAS. Jūs iš ties… Atrodo, turite tobulą kūną…

MERGINA. Dėkoju.

JONAS. Tai, ką aš matau, yra Dievo kūryba. Man teks visa tai pakartoti. Man

teks padaryti viską taip pat, kaip kūrė Dievas. Adomą ir Ievą… Ar žinote, kaip jie buvo

sukurti?

MERGINA. Ne visai…

JONAS. Dievas kūrė juos iš visiškai negyvos medžiagos, iš molio. Jis turi

puikią nuovoką. Jis tobulai jautė harmoniją - Dievas. Jis sukūrė iš ties du šedevrus.

Ypatingai pavyko moteris. Manau, kad ir Dievas jautė silpnybę… Moteriai. Kitaip

sukurti tai būtų neįmanoma. Kitaip ji nebūtų tokia… Tobula. O po to, kai kūnai buvo

sukurti, Dievas įkvėpė jiems Dvasią…

MERGINA. Kaip tai - įkvėpė?

JONAS (Intensyviai piešdamas). O, tai pats paslaptingiausias veikimas

žmogaus istorijoje aplamai. Aš, pavyzdžiui, įsitikinęs, kad būtent iš to veiksmo kilęs

kitas, jau be galo žmogiškas, bet kartu ir visiškai Dieviškas veiksmas…

MERGINA. Galėtumėte paaiškinti?

JONAS. Taip, žinoma… (staiga nustoja piešti, rankos pakimba, stovi sustingęs)

MERGINA (sujuda). Kažkas ne taip?

JONAS. Pernelyg… Taip… (stovi sustingęs. Mergina neramiai sujuda)

JONAS. Kartais mums reikia pavirsti į debesį… Kartais į mišką… Į saulę… Į

vandenį. Kartais mums reikia išeiti iš vandens… O kartais… Iš akmens. Sakykite, ar jūs

mokate pavirsti akmeniu? Arba įeiti į akmenį?

Mergina atsistoja, lėtai prieina prie Jono. Stovi priešais.

MERGINA. Dieve, kaip gražu… Kalbėkite dar… Visą tai… Kaip muzika.

JONAS. Tai ne muzika… (Ištiesia rankas, padeda jas merginai ant pečių). Tai ne

muzika… Ugnis negali būti muzika. Ugnies ir šviesos dar niekas neišmokė paklusti. Ji

vis dar laukinė… Ji yra, ir kartu jos nėra… Tai tiktai jausmas, kuris pripildo rankas…

Tuomet neveikia protas… Tuomet kalba tik širdis… Tuomet sustoja laikas… Rankos,

kuriose ugnis gali kurti iš nieko… Jos gali gimdyti… Arba žudyti… Gimstama tik

nužudžius tai, kas buvo prieš akimirką… (Lėtai prisitraukia merginą, paneria rankas į

plaukus visą šio veiksmo laiką šešėlių teatro priemonėmis vyksta lėtos glamonės,

kuriose iniciatyvą palaipsniui perima mergina, bet kritiškais momentais Jonas

atsitraukia, jis tarytum bėga nuo artumo. Kartu jį dažnai „krečia“, jis dejuoja, blaškosi.)

JONAS. Mums vis mažiau tenka rinktis… Ir vis dažniau mes renkamės

tuštumą… Tą pačią tuštumą, kuri gali virsti vandeniu, saule, akmeniu arba ugnimi…

Tačiau ji niekuomet nevirsta gailesčiu… Tačiau ji niekuomet nevirsta apkabinančia

širdį ugniniais delnais paguoda… Ateik arčiau… Aš žinau, kad tu padaryta iš ledo… Jis

pilnas sustingusios šviesos ir nepriklauso niekam… Praeitis negali priklausyti

niekam… Praeitis tiesiog yra ir tiek… Jos negali nebūti… Ji sustingusi kaip ir tu… Ir jai,

kaip ir tau, lemta pavirsti… Akmeniu…

Jie abu nuslysta čia pat ant kušetės, viskas vyksta būtent ten, labai lėtai, estetiškai, su

aiškiomis fiksuotomis pozomis, panašu į pantomimos šokį. Tuo metu sustiprėja ir

pamažu ryškėja garsai iš Juro kambario. Prieš tai buvęs padrikas šūkaliojimas,

stikliuko skambesys ir gitaros žvanginimas bei derinimas pagaliau nutyla, ir girdėti

aiškus harmoningas akompanimentas bei daina be žodžių, kuri tęsiasi viso meilės akto

metu. Tuo pat metu prasiveria Seminaristo kambario durys. Jis išeina nešinas kažkuo

suvyniotu po pažastimi, lėtai, atsargiai, neatkreipdamas niekieno dėmesio, nusileidžia

žemyn laiptais ir tyliai įeina i tualetą. Girdėti kaip trakšteli užraktas. Pantomimos aktas

baigiasi. Jonas susmunka ant kušetes šalia merginos, mergina atsisėda, ji ištiesia

ranką ir lėtai švelniai glosto Jono galvą. Tai pajutęs, Jonas staiga nustumia jos ranką

unkšdamas lyg šuo, pašoka, puola šalin pakeliui maudamasis kelnes. Jo rankos dreba,

jis blaškosi, mergina persigandusi pašoka, griebia už rūbų, bando rengtis, dangstytis.

(N. V.) MERGINA. Kas atsitiko? Kas nors negerai? Kas atsitiko?

JONAS. Prakeikimas! Lauk iš čia! Pragaro vartai! Moki viską, kalės vaike. Viską žinai

kaip poterius, musmire nusususi. Netinki man! Lauk iš čia!

Taip šūkaliodamas atmeta ranka užuolaidą, išbėga į sceną, lyg nematydamas, bėga, užkliūva

ir pargriauna Petrą su kėde, pribėga prie stalo, atsisėda, užsikniaubia, daužo galvą į stalo

paviršių, unkščia. Už užuolaidos paskubomis rengiasi mergina. Tuo tarpu pašoka Petras. Jis

valosi rūbus ir staiga suklūsta - iš tualeto kambario sklinda baladojimasis ir keisti garsai.

Petras pribėga prie tualeto durų, klausosi pridėjęs ausį

PETRAS. Oi, ble...!

Petras bėgte nubėga prie stalo, pagriebia kėdę, nusinešęs pastato šalia durų ir, užlipęs žiūri

pro langelį viršuje. Tučtuojau nušoka žemyn, nuspiria kėdę į šalį ir lupa duris.

PETRAS (Rėkia). Jonai, seifas pasikorė!

Petras atplėšia duris ir tuo pat metu tualete pasigirsta garsus bildesys. Jonas pašoka nuo

kėdės, žiūri į tualetą ir stveria nuo stalo didžiulį peilį. Tai sutampa su momentu, kai vienu kartu

išeina iš užuolaidos mergina ir iškiša galvą iš priešingos pusės Liucija. Abi pamačiusios, kad

Jonas griebia peilį, ima klykti ir bėga. Liucija greitai ,greitai laiptais į viršų, ir dingsta savo

kambaryje, mergina, klupdama ir vis dar rengdamasi - pro duris. Tuo tarpu Jonas su peiliu

puola į tualetą, bet tuo metu iš ten iššoka tik ką įėjęs ten Petras, kažkas sužviegia lyg

lenkiamas metalas, bildėdamas išgriūva ant žemės Seminaristas su virve ant kaklo, o iš

tualeto kambario švirkščia vanduo.

JONAS (Persigandusiam, besiblaškančiam Petrui). Vamzdis lūžo! Petrai, greit užsuk

kraną, užsuk greičiau, nes paskęsim!

Tuo tarpu Jonas griebia seminaristą už pečių ir išvelka į kambario vidurį, mikliai atveržia ir

nuima nuo kaklo kilpą. Seminaristas sunkiai švokšdamas kvėpuoja, lėtai pradeda judinti

rankas, kojas. Jonas plekšnoja jį per veidą, pakiša ranką po galva, bando pakelti, bet tai

nesiseka.

JONAS. Kas tau, broliuk? (Balse švelnumas, gailestis, užuojauta) Ko gi tu čia dabar?

Tu juk jaunas, puikus? Ko gi tu dabar? Kas atsitiko, brolau?

Petras išeina iš tualeto visas šlapias, purto nuo savęs vandenį, žiūri tai į gulintį seminaristą,

tai i tualetą pro duris.

PETRAS. Cepelinai išgelbėjo! Nu ir sunkus seifas! Tokį vamzdį nulaužė… Geras…

JONAS (Petrui). Nutilk, mulki! (Seminaristui) Laikykis, laikykis, brolau. Kvėpuok giliau,

taip… taip, jau geriau, nieko nieko, tuojau atsigausi, tuojau tuojau, laikykis. Pabandykime

atsisėsti, štai taip, taip,… na, dar kartą, dabar geriau… palengva, palengva (Seminaristas

atsisėda, dairosi dar blausiomis akimis, sunkiai kvėpuoja) (Petrui) Padėk pakelti, imk už

rankos, dėk ant pečių (Petras permeta seminaristo ranką sau per pečius, stenėdamas kelia.

Kelia seminaristą ir Jonas. Seminaristo galva maskatuojasi, kojos linksta, bet šiaip taip jie

nuvelka jį iki stalo, pasodina ant kėdės. Seminaristas iš karto sukniumba ant stalo, sunkiai

švokšdamas kvėpuoja, pamažu judina pečius, galvą, rankas).

PETRAS (Išsitiesęs, laikydamasis už strėnų). Nu ir vagonas! Dar biškį, ir strėnos per

pusę, nu seifas!

JONAS (Įsiutęs). Tylėk, girdi? Tavo veiksmas baigėsi, tu eik, girdi?(Atsistoja, pajuda

link Petro) Tau išnykti reikia, supratai?

Petras krūpteli, išsigandęs, dairydamasis bėga link durų, stabteli, bet tuo tarpu Jonas vėl

pasižiūri į jį grėsmingai

JONAS. Mmm…

Petras vėl bėgte iki durų, dar atsisuka, po to dingsta, girdėti, kaip jis bėgte nubėga laiptais.

Jonas atsistoja seminaristui už nugaros, trina jam pečius, kaklą, bando pakelti galvą, bet ji vėl

krenta ant sukryžiuotu seminaristo rankų.

JONAS. Nieko, nieko, broleli, tuojau atsigausi. Aš žinau, būna kartais, kad nebėr

kur… aš žinau, kaip tai būna. Nenusimink, praeis. Tuojau atsigausi. Aš pasirūpinsiu tavim,

nebijok, viskas bus gerai…

(T. V.) Pagaliau seminaristas sunkiai pakelia galvą, apsidairo, vėl sukniumba ir ima lyg

vaikas, kukčiodamas verkti. Atsisėda šalia ir ima verkti užsikniaubęs ir

apsikabinęs seminaristą ir Jonas. Lėtai gęsta šviesa. Viskas paskęsta

prieblandoje. Iš Juro kambario girdisi vis dar nesklandūs gitaros akordai.

Staiga jo durys su trenksmu atsidaro, šlitiniuodamas su gitara išeina Juras. Jis

leidžiasi žemyn laiptais, bet nusileidžia tik iki pusės. Šūkauja.

JURAS. Karui niekada nereikia priežasties. Karas yra priežastis. Priežastis ir

tikslas. Tai tas pat, kaip žoles kirpimas. Arba nuodai žiurkėms, kuriu per daug. Mūsų

per daug! Ar girdite, per daug mūsų! Džiaukitės, klykit, dainuokit, tai irgi karas, irgi

nuodai žiurkėms! Взвод! Слушай команду! Огонь! Заходи с лева, Юрий, весь

дивизон! Там, по горизонту! Пали, Юрка…!

Prisitraukia gitarą, truputi svyruodamas, žiūri žemyn. Groja, dainuoja:

Jeigu jūs atsibusite,

Tą keistą šnarančią naktį,

Tą keistą šnarančią naktį,

Kai pamiškėje

užgęsta klevas…

Jūs prisiminkite -

Jis buvo panašus ne į medį,

O į didelį sklendžiantį paukštį,

Kuriam kamienas ir šaknys

Buvo reikalingi tik tam,

Kad atiduoti žemei,

Kad atiduoti žemei,

Surinktą saules šilumą

Ir mėlyną begalybės lietų…

Jis atidavė viską

Pasilikdamas sau tik paskutinį

Saulėlydžio gaisrą

ir galbūt tik todėl,

Matydami jo staiga suliepsnojusias šakas,

Mes galime patikėti, kad tai -

Ne žydėjimas,

Ne žydėjimas,

Ne žydėjimas!

Ir jeigu jūs atsibusite

Tą keistą šnarančią naktį,

Kai pamiškėje

užgęsta Klevas…

Pakelkite akis -

Pro langą pažvelgia į jus tylinti,

Pernakt pražilusi žemė…

pražilusi žemė,

žemė… žemė…

Pirmojo veiksmo pabaiga.